Lietuva Antrajame pasauliniame kare 9789986780939

Citation preview

L IE T U V O S G Y V E N T O JŲ G E N O C I D O IR R E Z IS T E N C IJO S T Y R IM O C E N T R A S L IE T U V O S IS T O R IJO S IN S T IT U T A S

ANT RAJĄMEj PASAULINIAM KARE Sudarė ARVYDAS ANUŠAUSKAS ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

VILNIUS

X-.II

2007

UDK 940.53(093) Li-147

Redakcinė kolegija: ARVYDAS ANUŠAUSKAS ARŪNAS BUBNYS ČESLOVAS LAURINAVIČIUS RIMANTAS MIKNYS ALVYDAS N IK Ž E N T A IT IS

Recenzentai: dr. G ED IM IN A S RUDIS dr. VLADAS SIR U TA V IČIU S

ISBN 978-9986-780-93-9

© Lietuvos istorijos institutas, 2007 © Straipsnių autoriai, 2007

TURINYS P I R M O J I DALI S TARPTAUTINIAI ASPEKTAI Įvadas (Čl Laurinavičius) ......................................................................................................7 Č Laurinavičius. Baltijos valstybių paradoksai...............................................................9 A. Kasparavičius. /939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos.................................................................................................... 19 N Šepetys. Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1 9 3 9 -1 9 4 1 )................................................................................................................. 39 N . Lebedeva. SSSR ir Pabaltijys 1939-1941

metais(Lietuvos pavyzdys)................55

A. Bubnys. Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą 1939-1944 m etais..................................................................................................... 103 K. Tarka. Lietuva Lenkijos vyriausybės politikoje Antrojo pasaulinio karo metais....................................................................................................................117 Ch. Dieckmann. Savivaldos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1941-1944 m etais...................................................................................125 J. Hiden. Britanijos politika Baltijos Šalių atžvilgiu 1939-1945 m etais............. 135 A. Čubarian. Sovietų Sąjunga ir Baltijos klausimas....................................................147 M . Miagkov. SSSR ir JAV diskusija Baltijos šalių klausimu 1941-1945 m etais..................................................................................................... 153 T. Kisielewski. Federaciniai planai Vidurio Rytų Europoje ir Baltijos valstybių klausimas Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijospolitikos kontekste............165 Č. Laurinavičius. Lietuvos valstybingumo galimybių mozaika: 1944 m e ta i......... 179 5

ANTROJ I DALIS LIETUVIŲ DALYVAVIMAS GINKLUOTOSE FORMUOTĖSE Įvadas (A. Anusauskas) .................................................................................................... 197 S. Stankeras. Vokietijos politika įtraukiant Antrojo pasaulinio karo metais užimtų Baltijos šalių gyventojus į policijos ir karinius dalinius ir jos rezultatai......199 S. Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.........249 A . Bubnys. 253-iasis lietuvių policijos batalionas (1943-1944) ........................... 285 A Bubnys. Lietuvių policijos 2-asis (Vilniaus) ir 252-asis batalionai (1941—1944)........305 A. Bubnys. Lietuvių policijos batalionai Pskovo srityje ir Kurše: 13-asis ir 10(256)-asis batalionai (1 9 4 2 -1 9 4 5 )...................................................................325 R. Zizas. Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941—1944) I d a lis.....................................................................................343 R. Zizas. Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941-1944) II dalis................................................................................... 367 R. Zizas. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m. I dalis......................................................................401 R. Zizas. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m. II dalis....................................................................429 R. Zizas. Žudynių Kaniūkuose pėdsakais....................................................................451 R Zizas. Bakaloriskių sunaikinimas.............................................................................489 A. Bubnys. Lietuvos vietinės rinktinės susidūrimas su Armija krajova................... 507 V Tininis. Prievartinė mobilizacija..............................................................................517

PUBLIKACIJOS J. Bagusauskas. 29-ojo teritorinio šaulių korpuso dokumentai, Lietuvos archyvai....................................................................................................... 535 R. Zizas. Antinacinė rezistencija: lietuvių nacionalinio ir sovietinio pogrindžio Lietuvoje ryšiai 1943-1944 m. sovietinio pogrindžio dokum entuose........... 577 M . Pocius. „Nepatikimoji“ 50-oji lietuviškoji šaulių divizija.................................. 625 M . Pocius. Vieningas lietuvių tautos atsakas J. Stalinui........................................... 631

6

P I R M O J I DALI S

TARPTAUTINIAI ASPEKTAI

ĮVADAS Žinoma, kad Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija - trys mažos Baltijos valstybės, po Antrojo pasaulinio karo vienintelės iš Šio regiono valstybių nebuvo atkurtos. Vakarų šalių istorikai, rašę šiuo klausimu, vadovavosi tuo, kad nei Jungtinių Ame­ rikos Valstijų prezidentas Franklinas Delano Rooseweltas, nei Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis nesutiko pripažinti Baltijos valstybių aneksijos ir kad, vadinasi, „naujo M iuncheno“ dėl Baltijos valstybių nebuvę, o dėl aneksijos visa atsakomybė tenkanti Sovietų Sąjungos diktatoriui Josifui Visarijonovičiui Sta­ linui. Tačiau iš tų pačių istorikų pateiktos medžiagos matyti, kad Stalinas veikė atsižvelgdamas į Vakarų valstybių poziciją ir kad Miunchenas dėl Baltijos valsty­ bių, tegul ir nepasirašytas, bet iš tikrųjų buvo. Tad kiltų klausimas: ar Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių, išnykimą galų gale nulėmė bendras didžiųjų valstybių interesas atsikratyti jomis kaip nereikalingomis? O jeigu toks bendras interesas egzistavo, tai kodėl jis atsirado? Kita vertus, formalus Baltijos valstybių aneksavimo faktas 1940 metų vasarą neišbraukė tų valstybių klausimo iš tarptautinės politikos dienotvarkės. Nors Balti­ jos valstybės buvo sunaikintos, co fakto nepripažino didelė dalis tarptautinės bendruo­ menės. T ad kaip suprasti Baltijos valstybių paradoksą: kai jos susikuria ir egzistuoja, jų nenorima pripažinti, netgi - daugiau ar mažiau — prisidedama prie jų elimina­ vimo iš tarptautinės arenos, bet kai jos išnyksta, vėl siekiama jų atkūrimo? 2003 m. lapkričio 2 9 -3 0 d. Vilniuje, Lietuvos istorijos institute, vykusioje tarptautinėje konferencijoje ir buvo bandoma atsakyti į tuos jau ne kartą keltus, 7

ĮVADAS

bet vis dar reikalaujančius atsakymo klausimus. Į konferenciją buvo kviečiami atstovai iš tų Šalių, nuo kurių sprendimo bei veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais labai priklausė Baltijos valstybių likimas - iš buvusios SSSR paveldėtojos Rusijos, Vo­ kietijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos ir JAV. Nenuostabu, kad konferencijoje išsakytos mintys buvo gana įvairios. Buvo tradicinių nuomonių, kad dėl Baltijos valstybių sunaikinimo kalta tik SSSR, buvo ir diametraliai priešinga nuomonė kad Baltijos valstybių problema būtų pasibaigusi po jų sunaikinimo, jeigu tam sunaikinimui patvirtinti būtų suorganizuotas referendumas. Tačiau vyravo prane­ šimai, kuriuose Baltijos valstybių problemą stengtasi pateikti įvairiapusiškai kaip gana sudėtingą, kartais net fatališką, bet ir ne beviltišką. Čia pateikiami Natalijos Lebedevos (Rusija), Aleksandro Čiubariano (Rusija), Michailo Miagkovo (Rusija), Christopherio Dieckmanno (Vokietija), Krzysztofo Tarkos (Lenkija), Tadeuszo Kisielewskio (Lenkija), Johano Hideno (Didžioji Bri­ tanija) ir Lietuvos istorikų Nerijaus Šepečio, Algimanto Kasparavičiaus, Arūno Bubnio ¡r Česlovo Laurinavičiaus konferencijoje skaityti pranešimai. Česlovas Laurinavičius

8

BALTIJOS VALSTYBIŲ PARADOKSAI Č eslovas L a u rin a vičiu s

Trys mažosios Baltijos valstybės po Antrojo pasaulinio karo vienintelės iš kitų Vidurio Rytų Europos regiono valstybių nebuvo atkurtos. Vakarų šalių istorikai, rašę šiuo klausimu, vadovavosi tuo, kad nei JAV prezidentas F. D. Rooseveltas, nei Didžiosios Britanijos premjeras W . Churchillis nesutiko pripažinti Baltijos valsty­ bių aneksijos, vadinasi, „naujo M iuncheno“ dėl Baltijos valstybių nebuvę, o dėl aneksijos visa atsakomybė tenkanti J. Stalinui. Tačiau tų pačių istorikų pateiktoje medžiagoje matyti, kad Stalinas veikė atsižvelgdamas į Vakarų valstybių poziciją, taigi galima įtarti, kad Miunchenas, tegul ir nepasirašytas, bet Baltijos valstybėms egzistavo1. T ad kiltų klausimas, ar tikrai Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių, išnykimą galų gale nulėmė bendras didžiųjų valstybių interesas atsikra­ tyti jomis kaip nereikalingomis? O jeigu taip, tai kodėl? Atsakymui nemažai me­ džiagos galima rasti ankstesnėje Baltijos valstybių istorijoje. Tikriausiai nebus didelė naujiena teiginys, kad Baltijos valstybių egzistavimas visą tarpukarį buvo probleminis. Faktinį savo gyvenimą pradėjusios, kaip ir dauguma

1 D. Kirby, Morality or Expediency? The Baltic Question in British-Soviet Relations 1941-2, V. S. Vardys, R. J Misiūnas, eds, The Baltic States in Peace and War 1917-1945, Pennsylvania, 1978, p. 159-172; M. Nurek, Great Britain and the Baltic in the Last Mounths of Peace, March-August 1939, The Baltic and the Outbreak o f the Second World War, Cambrige, 1992, p. 44-49; П охищ ение Европы, и л и Балт ийский во п р о с в меж дународных от нош ениях X X века, с. 200-220; A. Feis, Chur• chill, Roosevelt, Stalin, New York, 1966, p. 16-17; R- A. Schnorf, The Baltic States in US — Soviet Relations 1939-1942, Limanus, No. 1, 1966; L. Juda, United States Nonrecognition o f the Soviet Union’s Annexation o f the Baltic States: Politics and Law, Journal o f Baltic Studies, vol. VI, No. 4, 1975; J. Hiden, P. Salmon, The Baltic Nations and Europe. Estonia, Latvia and Lithuania in the Twentieth Century, London, 1996, p. 90-147; B. Makauskas, Didžiųjų pasaulio valstybių požiūris į Baltijos valstybes II pasaulinio karo metu, Lituanistica, Nr. 3(27), 1996, p. 8-17; R. A. Vitas, The Recognition of Lithuania: The Completion of the Legal Circle, Journal o f Baltic Studies, XXTV, No. 3, 1993. 9

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

kitų naujų valstybių, 1918 m. pabaigoje Baltijos valstybės formalaus juridinio pripažinimo iš didžiųjų pasaulio galybių sulaukė vėliausiai: Latvija ir Estija po dvejų metų (1921 m. sausį), Lietuva - net po ketverių (1922 m. gruodį). Šia prasme padėties paradoksalumą turbūt ryškiausiai demonstravo T autų Sąjungos pozicija. Vienas iš tikslų, dėl kurių buvo įkurta Tautų Sąjunga, — noras sudaryti sąlygas mažų tautų apsisprendimui bei apsaugai. Baltijos tautos, be abejo, buvo mažos, silpnos ir savo egzistenciją grindė apsisprendimo principu2. Tačiau 1920 m. gruodžio mėn. T autų Sąjungos Asamblėjoje svarstant Baltijos valsybių klausimą, buvo nutarta jų į Sąjungą nepriimti remiantis geopolitiniais motyvais. Esą Baltijos valstybės esančios Rusijos įtakoje ir dėl jų gyvavimo nesą jokių garantijų. Reaguoda­ mas į tokį Asamblėjos sprendimą, Portugalijos atstovas net paironizavo: „Kadangi Baltijos valstybių egzistencijai gresia pavojus, tai mes nutarėme nuteisti jas myriop“3. Tiesa, požiūris į Rusiją ir Pabaltijo regioną nebuvo visą laiką vienodas. Baigian­ tis Pirmajam pasauliniam karui, Vakarų sąjungininkių ir ypač JAV planuose buvo numatyta plačiai taikyti regione demokratinio apsisprendimo bei teisingumo prin­ cipus. Pavyzdžiui, garsiojoje prezidento W. Wilsono programoje buvo numatyta Rusijai sudaryti sąlygas visiškai laisvai apsispręsti dėl jos vidinės santvarkos ir suteikti jai pagalbą įsijungiant į laisvų tautų bendriją. Šalia to buvo sakoma, kad Rusijos teritorija nėra imperijos sinonimas. Nepriklausomas gyvenimas buvo planuojamas ne tik lenkams, bet ir suomiams, lietuviams, latviams, estams, gal net ukrainiečiams. Pabaltijo atžvilgiu buvo netgi kreipiamas dėmesys į socialinę bei nacionalinę trintį tarp pagrindinių tautų ir dominuojančias pozicijas ten turinčių vokiečių bei lenkų dvarininkų. Tai problemai spręsti prioritetas teiktas socialiniam teisingumui bei etnografiniam principui. Tautų vyriausybėms de facto buvo num atom a ir teisė dalyvauti Taikos konferencijoje4. Tačiau problemos, su kuriomis susidūrė sąjungininkės karui pasibaigus, taip pat tarp jų ryškėjantys skirtingi požiūriai greitai vertė idealistinius planus supapras­ tinti. Pakvietimo į Taikos konferenciją Baltijos vyriausybės nesulaukė, o 1919 m. gegužės 25 d. sąjungininkių sąlygose admirolui Kolčiakui, kaip visos Rusijos vyriausybės vadovui, Pabaltijo tautos jau buvo matomos Rusijos sudėtyje, tiesa, autonominėmis teisėmis5. 2 D. S. Foglesong, The United States, Self-determination and the Struggle against Bolshevism in the Eastern Baltic Region, 1918-1920, Journal o f Baltic Studies, vol. XXVI, No. 2 (Summer 1995), p. 107— 144; Tautų bendrijos, arba santykio tarp didelių ir mažų tautų raida XX amžiuje, Č. Laurinavičius, Politika ir diplomatija, Kaunas, 1997, p- 243-249. 3 R. Peters, Problems of Balde Diplomacy in the League of Nadons, Journal o f Baltic Studies, No. 2, 1982. 4 А р хи в п олковника Хауза, т. 4, Москва, 1944, с. 148-157. 5 Sprawy potskie na konfereneji pokojowej w Paryzu w 1919 r. Dokumenty i materiaiy, t. 1, Warszawa, 1965, s. 181-188. 10

Baltijos valstybių paradoksai

Kolčiakas netrukus buvo bolševikų sumuštas, o regione savo galią didino atgi­ musi Lenkija. Ji siekė tapti didele, stipria valstybe, kad įveiktų užkirsti kelią Ru­ sijos bei Vokietijos agresijai6. Tam tikslui Lenkija 1919 m. užėmė dideles balta­ rusių bei ukrainiečių teritorijas ir kėsinosi tiesiog užgulti mažą moderniąją Lietuvą. Taigi regione, kaip ir visoje pokarinėje Europoje, problemų daugėjo, o didžiųjų sąjungininkių vienybė silpo. Pagrindinė taikos garante JAV jau ruošėsi trauktis iŠ Europos. Kitoms sąjungininkėms Rytų Europos atžvilgiu liko ir toliau daryti su­ paprastintus sprendimus. 1919 m. gruodžio 8 d. Aukščiausioji taryba nustatė vadinamąją laikiną Lenkijos rytinę sieną taip, kad visas Rytų Pabaltijys su Lietuva liko už Lenkijos teisės ribų7. Bet Baltijos valstybės tebebuvo nepripažįstamos8. Todėl buvo neaišku, kas bus tikrasis šeimininkas už tos Lenkijos laikinos sienos į Rytus. Potekstė liudijo apie tebelaukiamą toje erdvėje Rusijos atgimimą9. Kokia turėtų būti ta Rusija, liko mįslė, nors nuo 1920 m. jau imta galvoti apie eventualų Sovietų Rusijos pripažinimo variantą. Taigi Vakarų sąjungininkių politikoje Balti­ jos valstybės ėmė priminti kažką panašaus į depozitą, laukiantį Šeimininko. Tuo tarpu Sovietų Rusija, 1919 m. viduryje priversta atidėti pasaulinės revo­ liucijos planus, Baltijos valstybių atžvilgiu taip pat ėmė taikyti savotiško depozito funkciją. Talinui, Rygai ir Kaunui pasiūliusi taikos derybas, Vladimiro UljanovoLenino vyriausybė siekė vadinamojo Baltijos valstybių „neutralizavimo“, t. y. kad Baltijos valstybės netaptų „baltosios“ Rusijos atsikūrimo židiniu10. Vėliau, subtiliai palaikydama konfliktą tarp Lietuvos ir Lenkijos, sovietų diplomatija stengėsi Rytų Pabaltijį palikti atkirstą nuo Tautų Sąjungos ir kitokių kolektyvinių saugumo struk­ tūrų plėtotės11. Panašios politikos Baltijos valstybių atžvilgiu laikėsi ir Veimaro Vokietija. Ver­ salio draudim ų sukaustytai Vokietijai Rytų Pabaltijys buvo tam tikra niša plėsti savo įtaką, todėl objektyviai Vokietija nemažai prisidėjo prie Baltijos valstybių ekonomikos pastatymo ant kojų12. Tačiau Vokietija, kaip ir Sovietų Rusija, nebuvo

6 A. Novvak, Jozefo Pilsudskio Rytų politikos tikslai 1918-1920 metais, Lietuvos istorijos metraštis, 2001, Vilnius, 2002. p. 151-168. 7 Документ ы и материалы п о ист ории совет ско-польских отнош ений, т. 2, 1964, с. 431. Dok. Ыг. 269. 8 J. А. Trapans, The West and thè Recognìtion of thè Balde States, Journal o f Baltic Studies, No, 2, 1994. 9 A. Juzwenko, Stosunek „Bialej“ Rosji do Odradzającego sie Pansrwa Polskiego i Jego Granic, Kwartalnik Hìstoryczny, 80, nr 3, 1973. 10 Č. Laurinavičius, Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis, Vilnius, 1992, p. 14-26. 11 Kam Lietuvos nejpareigojo lenkų-sovietų Rygos sutartis, Č. Laurinavičius, Politika ir diplomatija, p. 134-144. 12 J. Hiden, The Baltic States and Weimar Ostpolitik, Cambridge, 1987. 11

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

suinteresuota Versalio gynybinių struktūrų plėtote į Rytų Pabaltijį. Kaip įrodymas, kad Vokietija taip pat skyrė Baltijos valstybėms depozitarijaus vaidmenį, būtų Klaipėdos (Memelio) krašto istorija13. 1923 m. Berlyno diplomatija nemažai pri­ sidėjo prie to, kad krašto valdymą perimtų silpna Lietuva, iš kurios buvo galima tikėtis ateity lengviau tą kraštą susigrąžinti. Čia reikėtų šiek tiek apibudinti Baltijos valstybes. Nepaisant jų demonstruoja­ mo apsisprendimo, vis dėlto faktinė jų raiška gerokai skyrėsi nuo tų standartų, kuriuos suponavo laisvo apsisprendimo principas. Tai daugiau priminė etninio bei socialinio revanšo inspiruojamą masių judėjimą, besivadovaujantį ne tiek de­ mokratinėmis institucijomis, kiek mitologizuotais vaizdiniais. Neatsitiktinai iš Vakarų atvykusiam stebėtojui padėtis Pabaltijyje priminė Rusijoje besireiškiantį bolševizmą, tik labiau moderuotą14. Šia prasme išsiskyrė Lietuva, kurioje pagrindinė tauta — lietuviai buvo palyginti ribotai socialiai išsivystę, beveik 90% gyveną kaime, bet svarbiausia - savo nacionalinės ideologijos orientuota į valstybinį sujungimą terito­ rijų, kurios etnokultūriškai gerokai skyrėsi nuo bazinės etnografinės Lietuvos. Visų pirma tai lietė Vilnių bei jo apylinkes, į kurias akivaizdžiai reiškė pretenzijas Len­ kija. Tokiu būdu formavosi vadinamoji Vilniaus problema, kuri ne tik komplikavo Lietuvos valstybės padėtį, bet ir programavo pažeidumą visam Pabaltijo regionui15. Vilniaus problemos kulminacija galima laikyti 1920 metus. Ypač pažymėtinas būtų liepos mėnesį Spa konferencijoje sąjungininkių valstybių priimtas sprendimas pacifikuoti regioną. Remiantis tuo sprendimu, Lenkija turėjo atitraukti savo ka­ riuomenę į Vakarus už 1919 m. gruodžio 8 d. linijos (dažnai vadinamos Curzono linija) ir Vilnių perduoti Lietuvai16. Jeigu tokia rokiruotė būtų įvykusi, Raudonoji armija turėtų priešais lietuvių valdomą Vilnių sustoti, ir tuomet visos suinteresuo­ tos šalys Londone galėsiančios suderinti visus ginčytinus klausimus, tarp jų ir lenkų teisių į Vilnių klausimą. Žinome, kad Raudonoji armija ties Vilniumi ne­ sustojo, nes tuo metu Kremliuje buvo atgaivinta viltis pasaulinę revoliuciją permes­ ti į Lenkiją, o gal ir toliau. Tačiau galima teigti, kad bent vieną iš motyvų Lenino diplomatijai įveikti vadinamąją Curzono liniją suteikė ir pati Lietuva. Liepos 12 d.

R. Valsonakas, Klaipėdos problema, Vilnius, 1989. 14 M. L. Hinkkanen-Lievonen, British Trade and Enterprise in the Baltic States 1919-1925, Helsinki, 1984, p. 180. 15 Lietuvių-lenkų konfliktas XX amžiuje nekasdienybes požiūriu, Č. Laurinavičius, Politika ir diplo­ matija; p. 249—258. 16 Документ ы и материалы п о ист ории совет ско-польских отношений, т. 3, Москва, 1959, с. 144-147. 12

Baltijos valstybių paradoksai

pagal Maskvos sutartį Lietuva sutiko, kad. Raudonoji armija, stumdama Lenkiją į Vakarus, žygiuotų per Lietuvos teritoriją17. Ž iūrint iš šiandienos pozicijų atrodo, kad Spa pacifikacinis projektas vertas dėmesio. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kaip jis buvo įgyvendinamas praktiškai. Atrodytų, kad sąjungininkės valstybės turėjo imtis ryžtingų priemonių projektui įgyvendinti. Konkrečiai, Vakarų diplomatai turėjo energingai įtikinėti Lietuvos vyriausybę, kad ši uždraustų savo delegacijai Maskvoje pasirašyti abejotino turinio sutartį, kad Lietuva įsipareigotų siųsti savo delegaciją į būsimą Londono konferenciją ir Šitaip palengvinti Lenkijai sprendimą perleisti Vilnių lietuviams. Tačiau įvykių eiga nerodo kokio nors didesnio Vakarų diplomatijos aktyvumo po Spa sprendimo. Tiesa, yra duomenų, liudijančių, kad, pavyzdžiui, Britanijos atstovai įkalbinėjo Lietuvos vyriausybę nesudaryti karinio aljanso su Sovietų Rusija prieš Lenkiją ar net patarė laikinai nutraukti derybas Maskvoje. Tačiau lemtingomis dienomis Lie­ tuvos vyriausybė paskelbė, kad ryšys su delegacija Maskvoje nutrūkęs... O doku­ mentai liudija, kad tas ryšys vis dėlto nebuvo nutrūkęs18. Visa tai leidžia susidaryti tokį vaizdą apie ano meto situaciją: Vakarų valstybės pasistengė priimti kompromisais paremtą pacifikacinį projektą, bet greitai paaiškė­ jo, kad vietos veikėjai nelinkę daryti kompromisus, kad, pavyzdžiui, lietuviai savo diplomatiją, vaizdžiai kalbant, nusistatę statyti ant Maskvos kortos ir kad jų dėl to neperkalbėsi. Todėl Vakarų valstybės faktiškai paleido įvykų raidą regione savieigai, matyt, tikėdamos, kad ta savieiga galų gale prives prie kokio nors stabilesnio jėgų išsidėstymo. 1920 m. vasarą visą regioną nuo susovietinimo išgelbėjo tik stebuklas. Lenkija, atlaikiusi Raudonosos armijos šturm ą ir pagal Rygos susitarimą su Sovietų Rusija pasidalijusi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, bandė įtikinti save, kad sukūrė stabilią situaciją regione. Faktiškai bolševikų eks­ pansija buvo pristabdyta ir Baltijos valstybių nepriklausomybė išsaugota. Tačiau susidariusios padėties stabilumu, išskyrus Lenkiją, regis, niekas nebetikėjo: nei Baltijos valstybės, t. y. Latvija bei Estija, kurios niekaip negalėjo apsispręsti, ar joms saugiau būtų sudaryti Baltijos valstybių sąjungą, ar stengtis likti nuošaly, nei Lietuva, iš kurios buvo atimtas Vilnius ir kuri jautė padidėjusią Lenkijos keliamą grėsmę, nei Vakarų sąjungininkės, kurios delsė pripažinti Rygos liniją net trejus metus, o ir pripažinusios tuoj pat pabrėžė, kad nereikia rai linijai jokių garantijų.

17 Lietuvos taikos sutartis su Rusija, Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautines sutartys. 191&-1995, sud. V. Sirutavičius, E. Nekrašas, R. Lopata, Vilnius, 1977, p. 17. ,8 č . Laurinavičius, Lietuvos-Soviettf Rusijos taikos sutartis, p. 139-143. 13

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

Suprantama) netikėjo vadinamosios Versalio sistemos stabilumu taip pat Vokietija ir Sovietų Rusija, puoselėdamos mintį apie tos sistemos pakeitimą. Baltijos valstybių padėtis ir toliau priminė depozito statusą. Šalia bendrosios situacijos neapibrėžtumo tai liudijo ir kai kurie formalūs ženklai. Pavyzdžiui, Bal­ tijos valstybės tarptautinėse sutartyse buvo vadinamos ne atskirais subjektais, o „buvusios Rusijos imperijos teritorijomis“. Toks stereotipas buvo pavartotas 1921 m. Britanijos ir Sovietų Rusijos prekybos sutartyje, Rapalo derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos, taip pat kitur19. Visi tokie niuansai, suprantama, nepadėjo stiprinti Baltijos valstybių statuso. Vadinamasis stabilizacijos laikotarpis tarpukario Europoje palietė ir Rytų Pabal­ tijo regioną. Visose trijose Baltijos valstybėse, nors ir ne visuomet tolygiai, vyko ekonominė, socialinė, bei kultūrinė pažanga, ir tų valstybių tarptautinės padėties sustiprinimas noromis nenoromis darėsi visos Europos reikalu. Rengiant vadinamą­ jį garantijų paktą Vakarų Europoje, natūraliai imta aktyviau ieškoti garantijų Balti­ jos valstybėms. Daugiausia iniciatyvos tuo klausimu parodė tuometinis Latvijos užsienio reikalų ministras Z. A. Meierovicas20. Nors klausimas buvo keltas visose di­ džiosiose Europos sostinėse, prie konkrečių sprendimų, deja, neprieita. Paryžiuje — kaip, beje, ir Varšuvoje - bijota, kad Baltijos valstybių tarptautinis garantavimas praktiškai tik stiprins Vokietijos bei SSSR įtaką. Be to, Varšuvos netenkino ir ta aplin­ kybė, kad garantijos galėjo sustiprinti Lietuvos padėtį. Londonas tų baimių atžvil­ giu buvo santūresnis, bet taip pat nedarė konkrečių sprendimų. Gal daugiausia dėme­ sio tam klausimui buvo skirta Veimaro Berlyne, tačiau ir čia nenorėta, kad garantijos Baltijos valstybėms taptų nenaudingu Vokietijai precedentu santykiuose su Lenki­ ja. Na, o Maskvos iniciatyvos bijota visų pirma Taline ir Rygoje. Taigi kiekviena valstybė Pabaltijo garantijų klausimu bijojo žengti žingsnį, kad jis nesustiprintų tame regione kitų valstybių pozicijų. Tai liudijo susidarantį apie Baltijos valstybes savotiškai negatyvių jėgų balansą, kurį gal ir galima vadinti tam tikra jų garantija, bet, Europos sistemai tapus dinamiškai, tokia garantija negalėjo ilgiau išsilaikyti. Beje, garantijų klausimas Europos Rytuose antrojoje trečiojo dešimtmečio pusėje transformavosi į nepuolimo paktus tarp SSSR ir jos vakarinių kaimynių. To proceso poveikis Baltijos valstybių saugumui vertintinas taip pat nevienareikšmiškai21.

19Документы внеш ней политики СССРį т. 3, c. 609. Dok. Nr. 344, p. 609; t . 4, Москва, I960. 20 J. Samts, The Achievements of Meierovicz Lašt European Trip, Journal o f Buitie Studies, vol. VII, No. 3, 1976. 21 J. A. Large, The Origins of Soviet Collective Security Policy 1930-1932, Soviet Studies, vol. XXX, No. 2, April 1978, p. 212-236; H. L. Roberts, Maxim Litvinov, The Dipbmats 1919-1939, Princeton, 1994, p. 344-377; H. J. Rodgers, Search for Security. A Study in Baltic Dipbmacy 1920-1934, p. 88-101. 14

Baltijos valstybių paradoksai

Naciams atėjus į valdžią Vokietijoje, vėl kilo Baltijos valstybių garantijų klausi­ mas. Tačiau forma jau buvo grėsmingesnė, nes iniciatyvą rodė ne Baltijos valstybės, bet jų didžiosios kaimynės, siekiančios pabaltijiečių valią apskritai ignoruoti. Turi­ mi omenyje 1933 m. pabaigoje - 1934 m. pradžioje įvykę pasikeitimai nuomonė­ mis tuo klausimu tarp SSSR ir Lenkijos bei tarp SSSR ir Vokietijos, taip pat 1934 m. sausio 24 d. Vokietijos-Lenkijos paktas, ypač išgąsdinęs Lietuvą22. Visa tai rodė, kad vadinamoji negatyvi jėgų pusiausvyra Rytų Pabaltijyje nyksta, ir didžiosios kaimynės pradeda konkretų flirtą dėl eventualaus Rytų Pabaltijo pasidalijimo. Tiesa, vilčių teikė 1934-1935 m. puoselėta kolektyvinio saugumo idėja, arba vadinamojo Rytų pakto planai. T ų planų kontekste, matyt, reikėtų kalbėti ir apie vadinamosios Baltijos Antantės susidarymą (1934 m. rugsėjo 12 d.), kai pavyko pasiekti tam tikrą politinę konsolidaciją tarp Baltijos valstybių23. Pagal pradinę intenciją Baltijos Antantė galbūt galėjo tapti viena iš Rytų pakto sistemos kompo­ nentų. Tačiau pakto planams žlugus, Baltijos Antantė tapo savotiška prielaida trims Baltijos valstybėms palaipsniui, bet koordinuotai dreifuoti vadinamosios neut­ ralumo pozicijos link. Ketvirtajame dešimtmetyje tendencija į neutralitetą buvo būdinga mažųjų bei vidutinių valstybių nuostata. Tuo metu Europoje jau ryškėjo du priešiški didžiųjų valstybių blokai, ir mažoms valstybėms, nenorinčioms veltis į busimąjį konfliktą, neutralitetas atrodė natūrali bei saugi išeitis. Šia prasme ne išimtis ir Baltijos valstybės. Tačiau mažosios Belgijos neutralitetą įsipareigojo garantuoti visos jos didžiosios kaimynės, Skandinavijos valstybės savo neutralitetą galėjo grįsti geografi­ ne padėtimi bei Pirmojo pasaulinio karo patirtimi, o Baltijos valstybių neutralitetą grindė vien tų valstybių deklaracijos. Tačiau ne tik čia buvo Baltijos valstybių neutraliteto problema. Matyt, lemtin­ ga aplinkybė buvo ta, kad, deklaravusios neutralumą, faktiškai Baltijos valstybės netapo neutralios. M at pagal savo neutralumo įstatymus suspendavusios įsiparei­ gojimus T autų Sąjungos kolektyvinėms akcijoms, Baltijos valstybės tuo pačiu at­ siribojo nuo bandym ų pažaboti didėjantį hitlerinės Vokietijos agresyvumą. Ta prasme Baltijos valstybių neutraliteto politika tapo palanki Vokietijai24.

22 V. Žalys, Stasys Lozoraitis - Lietuvos užsienio reikalų ministras, Lietuvos diplomatija X X amžiuje, Vilnius, 2000, p. 32. 23 Č. Laurinavičius, Dėl saugumo komplekso formavimosi Rytų Pabaltijyje, ten pat, p. 119-125. 24 R. Ahmann, The German Treaties with Estonia and Latvia on 7 June 1939 - Bargaining Play or des Alternative for German-Soviet Understanding?, Journal o f Baltic Studies, voi. XX, N a 4, Winter 1989, p. 337-364. 15

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

Paminėtinos dvi idėjos, kurias kėlė Baltijos diplomatai 1939 m vasarą. Pirma, atsisakyti neutralumo ir įsijungti į garantijų sistemą. Antra, siekti kolektyvinės Baltijos valstybių neutraliteto garantijos. Apie tokias idėjas buvo informuotas ir Londonas, ir Paryžius. Dėl to gali kilti du klausimai. Jeigu Britanija ir Prancūzija norėjo sudaryti sutartį su SSSR ir viena iš kliūčių buvo Baltijos valstybių klausimas, tai kodėl Vakarų diplomatija nesiėmė aktyvių veiksmų paskatinti Baltijos valstybes atsisakyti neutraliteto ir jungtis į garantijų sistemą? Kita vertus, yra versija, kad Vakarai nesutiko su sovietų reikalavimais garantuoti Baltijos valstybes, nes manė, kad toks sutikimas paskatins sovietinę Pabaltijo okupaciją ir išprovokuos Vokietiją pradėti karą. Jeigu taip, tai kodėl Vakarų diplomatija neparodė aktyvumo dėl kitos pabal­ tijiečių keltos idėjos: didžiosioms valstybėms kartu garantuoti Baltijos valstybių neutralitetą? Į šiuos klausimus, be abejo, galima vienaip ar kitaip atsakyti. Bet šiuo atveju norisi atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę: 1939 m., kaip ir 1920 m., Vakarų valstybių elgsenoje matome vieną panašią ypatybę - pasyvumą, paliekant įvykius savieigai25. O ta savieiga, jeigu netikėsime stebuklo pasikartojimu, turėjo neišven­ giamai vesti į Baltijos valstybių išnykimą. Tokiame kontekste neturėtų stebinti, kad SSSR Baltijos valstybes absorbavo, kad tam faktiškai pritarė Vokietija, o Vakarų valstybių poziciją galima traktuoti kaip susitaikymą su Baltijos valstybių sunaiki­ nimu. Toks požiūris ir liudytų Baltijos Miuncheno egzistavimą. Kita vertus, žinome, kad JAV iniciatyva Vakarai užėmė formalaus Baltijos vals­ tybių aneksijos nepripažinimo poziciją. Vadinasi, XX a. eigoje Baltijos valstybių atžvilgiu turime paradoksalią ir unikalią situaciją: po Pirmojo pasaulinio karo su­ sikūrusios Baltijos valstybės ilgą laiką nesulaukė pripažinimo, o po Antrojo pasau­ linio karo, nepaisant faktiško išnykimo, Baltijos valstybės išsaugojo pripažinimą. Ką tai galėtų reikšti? Gal Baltijos aneksijos nepripažinimas yra tos pačios Miuncheno politikos apraiška, tik rafinuotesnė, t. y. juridiškai neprisiimamą atsakomybė ¡r nusiplaunamos rankos? Bet gal tai ženklas, rodantis kažką nauja? Gal 1940 m. deklaruotas Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimas buvo žingsnis į priekį, pa­ lyginti su 1918 m. W . Wilsono projektuota sistema, nes tai sistemai buvo suteiktas juridinis pagrindas?

25 D. M. Crowe, JR, Grcar Britam and the Baltic States, 1938-1939, The Baltic States in Peace and War, ¡917-1945, ed. Vardys-MisiOnas, London, 1978, p. 110-119. 16

Baltijos valstybių paradoksai

The Paradoxes of the Baltic States Česlovas Laurinavičius Summary T he article discusses the development of Lithuania and the other two Baltic States in the period between the two world wars. A t the same time it returns to a question which has already become rhetorical: was there a Munich for the Baltics, i.e., did the annihilation o f the Baltic States by the Soviet Union in 1940 have the sanction o f the big states in the West. It attempts, assuming there is a basis for the version that such a sanction did exist, to answer the question o f why the W est was in fact reconciled to the disappearance o f the Baltic States from the international arena. T he article presents the development of the Baltic States as a chain o f parado­ xes. For example, the famous programme o f President W . T. Wilson said that Russian territory was not synonymous to empire. An independent life was planned not only for the Poles but also for the Finns, Lithuanians, Latvians, Estonians, and perhaps even the Ukrainians. In respect to Baltic region, attention was even paid to the social and national friction between the principal nations and the German and Polish landlords who had the dom inant positions there. T he priority for solving this problem was given to social justice and the ethnographic principle. Finally, the right to participate in the Peace Conference was also foreseen for the de facto national governments. But the reality was that the Baltic States were simply not invited to the Peace Conference. For a number of years the Baltic States, even though they existed de facto, were again and again unable to obtain the recognition of the big states. O n 25 May 1919 the Allies in their conditions to Admiral Kolchak, as the head o f the entire Russian government, assigned the Baltic nations to Russia although with autonomous rights. But this project was not realised since Kolchak was soon defeated by the Bolsheviks. O n 8 December 1919 the Supreme Council established Poland’s so-called temporary eastern border, according to which the entire Eastern Baltic region together with Lithuania remained beyond the limits of Polish law. But it was not clear who should be beyond that line since no legal Russian government existed and the Baltic States still had no recognition. Their status became similar to a deposit awaiting an owner. 17

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

Beginning in the second half o f 1919, Bolshevik Russia and Weimar Germany began to conduct a so-called policy o f neutralisation in respect to Baltic States, which also recalled the way one acts with a deposit. Meanwhile the actual development of the Baltic Stares fairly differed from the standards, which the principle of free self-determination supposed. This seemed to be more like a mass movement inspired by ethnic and social revenge and guided not so much by democratic institutions as by mythologised images. W ith the problem o f its historical capital of Vilnius, Lithuania was especially characteristic in this sense. Due to this problem a chronic conflict arose between Lithuania and Poland, which fairly subtly emboldened Moscow and Berlin. Meanwhile the Wes­ tern states, although they proposed variations for solving the conflict, nevertheless made no great effort to implement these solutions. The outcome was that no system o f security guarantees managed to be created in the region and the Baltic States existed in a situation where a temporary or negative balance existed. After the Nazis came to power in Germany the negative balance of power in the Eastern Baltic region disappeared and the big neighbours began a specific flirtation over the eventual division of the Eastern Baltic region. In this situation the Baltic States swung towards a so-called policy o f neutrality, which objectively served Nazi Germany and only increased the tension in the Baltic region. The Western states maintained a passive position in respect to region like they had after the First World War. If the Baltic States survived in 1920 thanks to a miracle, then no such miracle reoccurred in 1939-1940. Thus, the picture presented of the development of events would lead to the conclusion that the disappearance of the Baltic States in 1939-1940 was clearly programmed in 1919-1920. But we know that at the initiative of the US the West took a position of formal non-recognition of the annexation of the Baltic States. In other words, in the development o f the twentieth century we have a paradoxical and unique situation in respect to the Baltic States: the Baltic States, created as a result of the First World War, were not recognised for a long time, but despite their actual disappearance as a result of the Second World War, the recognition of the Baltic States was maintained. W hat could that mean? Perhaps the refusal to recognise the annexation of the Baltic States is a manifestation of the same Munich policy, only more refined, i.e. of legally assuming no responsibility and washing their hands of the matter? But perhaps that is also a sign of somet­ hing new? Perhaps the refusal to recognise the 1940 annexation of the Baltic States was a step forward compared to the system designed in 1918 by Wilson since the system was given a legal basis? 18

1939 METŲ TARPTAUTINĖ KRIZĖ EUROPOJE IR BALTIJOS VALSTYBIŲ POLITIKOS ALTERNATYVOS Algimantas Kasparavičius Baltijos valstybių tarptautinė padėtis ir jų politika Antrojo pasaulinio karo išvakarėse lietuvių bei užsienio istoriografijoje aptarta ne kartą. Per pastarąjį dešimt­ metį šiam klausimui taip pat skirta nemažai dėmesio: į mokslinę apyvartą įtraukta naujų šaltinių, pateikta originalesnių vertinimų. Atsižvelgiant į istoriografinę situ­ aciją bei naujus šaltinius ir buvo formuluojami Šio straipsnio uždaviniai. Čia bandyta daugiau ar mažiau paliesti trejetą diskusinio pobūdžio klausimų: 1) kokie svar­ biausi išorės veiksniai determinavo Baltijos valstybių užsienio politiką 1939 metais; 2) kiek pagrįstas ir racionalus susiklosčiusioje geopolitinėje erdvėje, nuolat kintant išorės jėgų tarpusavio balansui bei santykiui 1939 metais, išliko neutraliteto po­ litikos vykdymas; 3) ar Baltijos valstybės kalbamuoju tarptautinės krizės laikotar­ piu jautėsi esančios pakankamai savaveiksmiais tarprautinių santykių subjekrais ir matė alternatyvas savo vykdomai politikai ar tik plūduriavo vadinamosios didžiosios politikos užutekyje? Kitaip tariant, ar Baltijos valstybių likimą lėmė tik didžiųjų politinių jėgų interesai bei jų galių santykio tarpusavio susiklostymas, ar tas likimas priklausė ir nuo pačių Baltijos šalių vadovų bei visuomenių politinės valios, pastan­ gų bei pajėgumo adekvačiai situacijai reflektuoti sparčiai kintančius politinius pro­ cesus? Aišku, istoriškai griežtai vienareikšmiai atsakyti į čia iškeltus klausimus vargu ar įmanoma, todėl jautresnį skaitytoją skubame nuraminti, jog straipsnyje išsakytos subjektyvios mintys yra daugiau diskusinės nei konstatuojamojo pobūdžio. Sunkoka šiandien būtų tvirtinti, jog 1939 m. ankstyvą pavasarį politinė krizė Europą užklupo staiga ir netikėtai. Štai vos pasibaigus istoriografijoje dažnai kon­ troversiškai vertinamai1 Miuncheno tarptautinei konferencijai, 1938 m. spalio 6 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Šiaurės departamento vadovas 1 The Munich Crisis, 1938. Prelude to World War JI [Ed. by I. Lūkės &, E. Goldsteinj, LondonPordand, OR: Frank Cass, 1999. 19

ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS

Laurence’as Collier’as, kuris kuravo ir Baltijos valstybių reikalus, Lietuvos pasiun­ tiniui Londone Broniui Kaziui Balučiui, nelyginant koks Senojo Testamento pra­ našas Izaijas, susikrimtęs kalbėjo: >>Aš seniai bijojau, kad mes, britai, tokiais meto­ dais vairuojame audros linkui ir dabar tą audrą turime . Ir aš bijau, kad tai toli gražu dar ne viskas. Sekančių šešių mėnesių bėgyje mes galime turėti dar daugiau bėdos. Ir prie ko tas viskas prives, as nežinau . Niekas netiki, kad šis Čekoslo­ vakijos „krizės likvidavimas“ Miunchene būtų mūsų bėdų galas. Faktinai aš nema­ nau, kad ir pats Ministras Pirmininkas tiki tuo, ką Parlamente pasakoja“2. Patyru­ sio britų diplomato politinė įžvalga pildėsi stebėtinai tiksliai. 1939 m. kovo 14-15 d., t. y. nuo aukščiau minimo B. K. Balučio dialogo su L. Collieru praslinkus lygiai Šešiems mėnesiams ir savaitei, A. Hitleris viešai paniekino Miuncheno tarptautinės konferencijos kompromisinius susitarimus ir okupavo dar likusią Čekoslovakiją. Nacių maršas į Prahą davė dvejopus rezultatus. Pirma, galutinai buvo sugriauta britų „didžioji iliuzija“, kad jų i nacionalinius interesus atitinkanti appeasement po­ litinė doktrina, realizuojama kitų sąskaita, gali išsaugoti taiką“3. Antra, Čekoslova­ kijos valstybingumo likvidavimas sukėlė rimtą tarptautinės konsteliacijos destrukciją: naują politinio streso bangą Prancūzijoje ir tam tikrą Didžiosios Britanijos užsie­ nio politikos revoliuciją“4. Beveik neprognozuojama Trečiojo reicho tolesnių veiks­ mų tarptautinėje scenoje perspektyva ir siekis politiškai sau pajungti Lenkiją5 lėmė, jog 1939 m. kovo antroje pusėje - balandžio pradžioje Londonas nutarė atsisakyti beveik dešimtmetį praktikuotos appeasement politinės doktrinos ir suskato ieškoti veiksmingesnių alternatyvų savo tarptautinių ir geopolitinių interesų apsaugai6. 2 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir {galiotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Br. K. Balučio 1938 10 06 konfidencialus pranešimas Nr. 88 užsienio reikalų ministrui Stasiui Lozoraičiui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas^ (toliau - LCVA), f. 648, ap. 14, b. 8, 1. 181. 3 P. J. Beck, Searching for Peace in Munich, not Geneva. The British Government, the League of Nations and the Sudetenland Question, The Munich Crisis> 1938. Prelude to World War II [Ed. by I. Lukes & E. Goldstein], London-Pordand, OR: Frank Cass, 1999, p. 237. 4 A. J. Foster, The Foreign Office, the British Press and Eastern Europe, 1919-1948: The Cases o f Czechoslovakia and Poland, Eastern Europe and the West, Selected Papersfrom the Fourth World Congress for Soviet and East European Studies, Harrogate, 1990 [Ed. by J. Morison & S. White], New York: St. Martin’s Press, 1992, p. 234. 5 Diplomat in Berlin 1933-1939. Papers and Memoirs ofJozef Lipski, Ambassador o f Poland [Ed. by W. Jędrzejewicz], New York and London: Columbia University Press, 1968, p. 525-530; S. Žerko, Stosunkipolsko-niemieckie 1 9 3 8 -1 9 3 9 Poznan, 1998, s. 191-192; W. H. Colbern, Polska. Styczen-sierpien 1939 r. Analizy i prognozy. Komentarze do wydarzeh attache wojskowego ambasady USA w Warszawie, Warszawa, 1986, s. 29. 6 Documents on British Foreign Polity, 1919-1939. 3rd Series. London, 1951, vol. IV, p. 400, 490-492; M. S. Alexander, The Rebublic in Danger. General Maurice Gamelin and the Politics o f French Defence, 1933-1940, New York: Cambridge University Press, 1992, p. 279-280; P. S. Wandycz, Poland between East and West, The Origins o f the Second World War Reconsidered. A. J. P. Taylor Debate after Twenty’ five Years [Ed. by G. Martel], Boston-Lnndon-Sydney: Allen & Unwin, 1987, p. 197-199; P. Kennedy, Appeasement, ten pat, p. 142-145. 20

1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos

Čekoslovakijos valstybingumo galutinis sunaikinimas bei Miuncheno politikos žlugimas* tiesiogiai atsiliepė ir Baltijos valstybėms. Jos naujus tarptautinius iššū­ kius sutiko su didžiuliu nerimu. Kai kurių amžininkų teigimu, netgi nelyginant savotišką memento m oti savo tarptautinei egzistencijai7. 1939 m. kovo mėnesio tarptautinės krizės dienomis vokiško parako kvapas labiausiai buvo jaučiamas Lie­ tuvoje, kuri, skirtingai nuo savo šiaurinių kaimynių-sąjungininkių, su Trečiuoju reichu turėjo nebaigtų spręsti „specifinių problemų ir dėl to ypatingai išgyveno8. * Apie „Miuncheno epochos galą“ Didžiosios Britanijos premjeras N. Chamberlainas pirmą kartą viešai prabilo 1939 m. kovo 17 d. Birmingeme. 7 L. Švec, Československo a pobaltske stoty 1918-1939. Vyvoj politickych a hospodarskįch vztahu Československa s Litvou, Lotysskem a Estonkem w mezivalecnėm obdobi, Univerzita Karlova v Praze: Nakladatelstvi Karolinum, 2001, s. 296. 8 Regis, nebus perdėta, jeigu pasakysime, kad dėl „neišspręstos" Klaipėdos problemos bei apskritai nesureguliuotų santykių su Trečiuoju reichu Lietuva 1938 m. gale - 1939 m. pradžioje patyrė gana skausmingą politinį stresą ir jautėsi atsidūrusi giliame politiniame aklagatvyje. Klaipėdos Konvencijos signatarų atsisakymas angažuotis šiais klausimais bei britų neformalios rekomendacijos problemas spręsti tiesioginėmis derybomis su Trečiuoju reichu lietuvius tiesiog stūmė į politinę depresiją, nes po Miuncheno konferencijos Berlynas į jokias derybas su Kaunu dėl Klaipėdos nebesileido. 1938 m. spalio 28 d. S. Lozoraičio toli siekiantis siūlymas Berlynui išsiaiškinti visus „nuomonių skirtumus" dėl Klaipėdos Konvencijos interpretacijų bei Šalių santykių ir juos spręsti „kanalizuotai", „kabinetiniu būdu" jokio atsako nesulaukė. Berlynas net nesiteikė atsakyti į užsienio reikalų ministro nuolankų klausimą „ ... ką Vokietijos Vyriausybė patartų konkrečiai daryti“ Lietuvai, kad šalių santykiai pagerėtų. Įvilioti Berlyną į derybas nesisekė ir naujajam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, nors tai padaryti jis stengėsi nuo pirmos savo darbo dienos ir iš pradžių netgi neutraliteto politikos sąskaita. 1938 m. gruodžio 6 d. J. Urbšio telegramoje-instrukcijoje dr. J. Šauliui rašyta: „Sutinkam drauge su Reichu nustatyti ateičiai tokį [Klaipėdos Konvencijos. - A. K.] interpretacijos būdą, kuris abiems pusėms būtų priimtinas; bendrojoje politikoje norime prisitaikinti prie Vokietijos pageidavimų tik norime tuos pageidavimus sužinoti, juos drauge aptarti ir duoti tinkamų garantijų . Jei vokiečiai sutinka pasimatyti ar su minpirmininku ar su užsienminu, tai vienas ar kitas ar ir abudu galime tuojau atvykti į Berlyną“. Lietuvos užsienio reikalų ministro pasisiūlymus Trečiasis reichas ir vėl pasitiko absoliučia tyla: Kaune nesulaukta ne tik kvietimų į Berlyną, bet ir jokios reakcijos. Vokiečių dėmesio nesulaukė ir 1939 m. vasario 18 d. J. Urbšio mėginimas dar kartą pradėti dialogą. Tiesa, pastarasis bandymas savo turiniu gerokai skiriasi nuo ankstesniojo - jame jau nėra jokių aliuzijų, kad siekdama santykius sure­ guliuoti su Trečiuoju reichu Lietuva galėtų aukoti savo neutralitetą. Šiuo atveju „... gerinti santykius su Vokietija“ siekta tik „... savo pasiimtosios neutraliosios policikos prasme“, o siūlymų Berlynui šerdį sudarė pažadai, jog „bendroje politikoje Lietuva ir ateityje laikysis taip, kad Vokietija nesijaustų turinti Lietuvoje jai nežinomą ir galimą prieš ją nukreipti ar tiesiog nedraugingą elementą. Lietuva nesidės į jokią prieš Vokietiją nukreiptą akciją, bet Lietuva negali taip pat dėtis nei į jokią akciją, nukreiptą prieš trečiuosius“. Kiek užbėgant už akių, regis, galima kelti versiją, jog pastarasis siūlymas greičiausiai ir pakišo vokiečiams mintį, jog aneksuojant Klaipėdą „prie progos“ Lietuvai dar tikslinga pasiūlyti ir „nepuolimo" paktą, kuris ateityje galėtų tapti naudingas Vokietijai. Antra vertus, Klaipėdos Konvencijos signatarams užėmus pasyvaus appeasement poziciją Lietuvos-Vokietijos santykių klausimu, iš kitų didžiųjų valstybių sulaukti bent kokios paramos kalbamuoju metu Lietuva vilčių beveik neturėjo, nes sovietai po Miuncheno ir patys gyveno baimingoje nežinioje, o bandymas ieškoti užtarimo kitoje Atlanto pusėje — Jungtinėse Amerikos Valstijose atsimušė į tokį pasiuntinio Vašingtone Povilo Zadeikio pareiškimą: „... tikėtis iš Amerikos vyriausybės, kad ji paveiktų į H itlerį, netinka, nes santykiai tarpe šių 21

ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS

Laikinojoje sostinėje baimintasi, kad artimiausiu metu Čekoslovakijos lemtis gali ištikti ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir visą valstybę. Tiesą pasakius, su Klaipėdos netektimi lietuvių diplomatija psichologiškai jau buvo susitaikiusi kur kas anksčiau9 ir 1939 m. pradžioje, o juolab po Čekoslovakijos valstybingumo galutinio sutry­ pimo, ją iš esmės labiau domino klausimas ne kaip šį kraštą dar nors nominaliai išlaikyti savo valdžioje, bet kokia forma Klaipėdos praradimas įvyks10 ir kokias turės dviejų vyriausybių kelinti metai kaip yra blogi ir vis eina blogyn“. Beje, Lietuvos politinis stresas bei desperacijos tuomet buvo tokios ryškios, jog buvo matomos net už Adanto. štai 1938 m. spalį JAV dienraštis „The Washington Post“ išspausdino karikatūrą, kurioje Lietuva charakteringai buvo vaizduoja­ ma mažu kiškeliu, tupinčiu ir drebančiu tarp dviejų riebių gyvačių (Trečiojo reicho ir Lenkijos), kurios kol kas buvo užsiėmusios atskirų Čekoslovakijos dalių virškinimu ... [Užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio 1939 10 28 slapta instrukcija Lietuvos pasiuntiniams Vokietijoje, Lenkijoje, Sovietų Sąjungoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Čekoslovakijoje, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 53,1. 327-328; Užsienio reikalų ministro J. Urbšio 1939 02 18 „Griežtai slapta. Asmeniškai” instrukcija Lietuvos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui Vokietijoje pik. K. Škirpai, ten pat, b. 54, i. 19-22; Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro JAV P. Žadeikio 1939 01 09 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, f. 383, ap. 7, b. 2 1 8 0 ,1. 232; Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro JAV P. Žadeikio 1938 10 26 konfidencialus pranešimas Lietuvos URM Politikos departamentui, ten pat, f. 648, ap. 1, b. 34, 1. 17]. 9 1939 m. vasario pradžioje P. Klimas visą Klaipėdos problemos kvintesenciją suspaudė į tris sakinius: „Klaipėdos išsaugojimas tik tada turi prasmės, kada jis nestato pavojun visos Lietuvos likimo. Man rodosi, kad mes bendrai neturime mūsų gyvybinius interesus laikyti priklausomais nuo Klaipėdos, kuri tėra maža mūsų teritorijos dalis ir dar, be to, daugiausia sudemoralizuota ir kuo mažiausiai brangi mūsų tautinei kūrybai. Mes ten giname savo teises kiek galėdami, bet mes jų neperkame savo taurinio savarankiškumo ir nepriklausomo buvimo kaina“. (Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo minist­ ro Prancūzijoje P. Klimo 1939 02 08 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, f. 648, ap. 1, b. 30, 1. 13]. 10 Štai Lietuvos pasiuntinybės Berlyne patarėjas K Karečka dar 1938 m. gruodžio viduryje po susitikimo ir pokalbio su Vokietijos URM Pabaltijo skyriaus vedėju baronu W . Grundherriu apie Klaipėdos politinę ateitį ir nacių tikslus į Kauną J. Urbšiui rašė: „Skubėti jiems nėra ko, nieks nepabėgs šiandien iš jų rankų - jie šiandien sprendimo viešpačiai ir gali su savo auka pažaisti. Nors tai yra ir skaudi tiesa, bet geriau jai pažiūrėti stačiai į akis. Antra vertus, partijos biurai šiandieną, turbūt, su pasigar­ džiavimu kepa planus, kurioj formoj ir kokiame souse prezentuoti šį mažą trūkstantį perlą jų vado karūnai Kad 1939 m. pradžioje Kaunas Iš esmės jau buvo susitaikęs su Klaipėdos praradimu ir jau labiau galvojo apie visos šalies tolesnį likimą, rodo ir Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Jurgio Baltrušaičio 1939 m. sausio 3 d. oficiali nota SSSR užsienio reikalų liaudies komisarui Maksimui Licvinovui, kurioje, be kita ko, pažymima, kad »... Klaipėdos atplėšimas nuo Lietuvos, matyt, jau neišvengiamas“. Toliau, regis, siekiant sovietus suinteresuoti geopolitiškai, dokumente rašoma: „Vokietija vis dar neaiškiais tikslais siekia įtraukti Lietuvą į savo įtakos zoną, ko pasėkoje Lietuvos nepriklausomybė gali tapti tik formalia regimybe. Toks faktinis, jei ne juridinis formalus Lietuvos pavergimas būtų pirmas fašistinės Vokietijos įtakos pleištas į Rytų Europą“. Beje, ar tik ne Šios notos turinys ir bus reikšmingai prisidėjęs, kad netrukus po to J. Baltrušaitis staiga baigė savo ilgametę diplomatinę karjerą Maskvoje? [Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje patarėjo K Karečkos 1938 12 13 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, f. 383, ap. 7, b. 2048, 1. 52-53; Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Sovietų Sąjungoje J. Baltrušaičio 1939 01 03 nota SSSR užsienio reikalų liaudies komisarui M. Lirvinovui, Rusijos Federacijos užsienio politikos archyvas (toliau -RFUPA), f. 0151, ap. 22, api. 23, b. 2, 1. 5]. 22

1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos

pasekmes tolesnei valstybės egzistencijai. Kaune bręstantį nerimą bei atsisveikinimo su Klaipėda nuotaikas dar labiau sustiprino kovo 10-17 dienomis iš Lietuvos pasiuntinybės Berlyne gauta konfidenciali informacija. Iš pradžių, pasiremdamas patikimais ir „gerai įnformuotais“ šaltiniais, pik. K. Škirpa J. Urbšiui pranešė, kad vokiečiai jau ne tik vykdo karinius pasirengimus žygiui į Klaipėdą, bet ir turi numatę konkrečią tokio žygio datą - kovo 14 d .11 Ir nors nurodytą dieną Trečiojo reicho kariuomenė, kaip žinoma, pajudėjo ne į Klaipėdą, bet į Prahą, tačiau po šio įvykio priežasčių optimizmui Kaune beveik nebeliko. Juoba kad jau kitą dieną po Čekoslovakijos valstybės sunaikinimo Auswärtiges Amt'o Pabaltijo skyriaus vedėjas baronas W. von Grundherris K. Škirpai į akis išrėžė, jog Trečiojo reicho santykiai su Lietuva kasdien toliau komplikuojasi, o tokiomis aplinkybėmis Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai tampa tik eine unglückliche Ehe“*12. Kovo 16 d. Lietuvos atstovas Londone Bronius Kazys Balutis apie Klaipėdai gresiantį pavojų skubiai informavo mūsų jau ne kartą minėtą Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Šiaurės departamento vadovą Laurence Collier’ą. Tiesa, didelės praktinės naudos šis žygis neatnešė. Britų pareigūnas, įdėmiai išklausęs B. K. Balučio informaciją, pareiškė, kad visiškai supranta lietuvių susirūpinimą, tačiau šioje kritiškoje situacijoje Klaipėdos konvencijos signatarė Didžioji Britanija Lietuvai vargu ar galės kuo padėti. Pradėjęs nedaug žadančiu pareiškimu, kad pačios britų im perijos tarptautinė padėtis dabar tolygi 1914 m. vasaros situacijai“, Londono diplomatas baigė dar mažiau paguodžiančiu konstatavimu, jog „daugiausiai ką panašiais atsitikimais kaip šis musų Vyriausybė galėtų pasa­ kyti jūsų Vyriausybei, būtų maždaug tokio turinio patarimas, kad „esamomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausybė turi pati nuspręsti ką daryti, atsižvelgdama ir išeidama iŠ savo gyvybinių interesų“13. Tačiau kiek pagalvojęs britų pareigū­ nas ir šį savo pareiškimą „patikslino“ dvejone, jog „... aš labai abejoju, ar net ir tokią patarimo formula mano Vyriausybė ras galimu šiame atsitikime duoti“ ir jau ne kaipo valdininkas, bet kaipo eilinis britų pilietis“ konstatavo: „Well, mes - reiškia 11 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vokietijoje pik. K. Škirpos 1939 03 13 slapta Pro memoria užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. I, b. 39, 1. 167-169; K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938-1940). Atsiminim ai ir dokumentai, Chicago-Vilnius, 1996, p. 136. * viena nelaiminga santuoka (vok.). 12 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vokietijoje pik. K. Škirpos 1939 03 17 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 39, 1. 173. 13 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Br. K. Balučio 1939 03 20 konfidencialus pranešimas Nr. 34 „Klaipėda - Signatarai“ užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, b. 9, 1. 78-79. 23

ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS

britai, negalėjome jų apginti ar jiems padėti; Lietuvos vyriausybė iš kalno atsiklausė ir prašė patarimo, ką jie turėtų daryti, mes irgi negalėjome duoti aiškaus patarimo, tai kas gali Lietuvą kaltinti, kad ji galų gale padarė taip, kaip ji, reikalo spiriama, rado reikalinga padaryti“1415. Nieko paguodžiančio Klaipėdos reikalu Kaunui nepavyko išpešti ir iš Paryžiaus, nors P. Klimas stengėsi kaip įmanydamas ir kovo 14—19 d. į Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją surengė net tris žygius. Lietuvos pasiuntinio pareiškimai apie Klaipėdai realiai iškilusį Trečiojo reicho invazijos pavojų Prancūzijos užsienio rei­ kalų ministerijos aukščiausiems pareigūnams — Politikos departamento Europos reikalų skyriaus vedėjui Charles’ui Rochat’ui, Politikos departamento direktoriui Charveriat’ui ir užsienio reikalų ministrui Georges’ui Bonnet’ui - didelio įspūdžio nepadarė. Prancūzijos užsienio reikalų ministras kažką miglotai kalbėjo apie tai, kad visi privalo laikytis Klaipėdos Konvencijos bei Statuto ir joks šio klausimo sprendimas negalimas be signatarų valios, o Politikos departamento direktorius kad „ signatarai nesą garantai“ Klaipėdos status ą u o xe>. Po šių pokalbių nepraslinkus ir savaitei Klaipėdos problema buvo „išspręsta“. 1939 m. kovo 20 d. savo iniciatyva politinėms konsultacijoms į Berlyną užsuku­ siam Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas padiktavo ultimatumą Klaipėdos kraštą Vo­ kietijai grąžinti nedelsiant. Kaip matyti iš J. Urbšio Pro memoria, reikšdamas ul­ timatyvius reikalavimus, J. von Ribbentropas stengėsi būti „modernus“ ar netgi „nuoširdus“ ir Klaipėdos atplėšimą nuo Lietuvos bei prijungimą prie Trečiojo reicho jis motyvavo ne kuo nors kitu, bet tik savo „nuoširdžiu susirūpinimu“ dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo bei „ tikrai laisva tautų apsisprendimo teise“16. Neakivaizdžiai trumpai pasikonsultavusi su Didžiosios Britanijos, Prancū­ zijos, Italijos bei SSSR vyriausybėmis ir nesulaukusi iŠ jų jokios paramos17, beatodairiš­

14 Ten pat, 1. 79. 15 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 03 19 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui j. Urbšiui, ten pat, b. 30, 1. 25-26. 16 Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio 1939 03 20 visiškai slapta Pro memoria apie pokalbį su Vokietijos užsienio reikalų ministru J. von Ribbentropu, ten pat, b. 39, 1. 17-19. 17 Lietuvos URM bendradarbio, eksministro S. Lozoraičio 1939 04 24 konfidenciali Pro memoria apie naktį iš 1939 03 21 į 1939 03 22 įvykusius susitikimus bei pokalbius su Prancūzijos, Italijos ir SSSR pasiuntiniais Lietuvoje: Georges’u Dulong'u, baronu A. di Giura ir Nikolajumi Pozdniakovu, ten pat, b. 54, 1. 56; SSSR reikalų patikėtinio Lietuvoje N. Pozdniakovo 1939 04 03 slaptas pranešimas Nr. 64 SSSR užsienio reikalų liaudies komisarui M. Litvinovui, RfU PA, f. 0151, ap. 30, apl. 56, b. 2, 1. 15-16. 24

1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos

kai spaudžiama Trečiojo reicho diplomatijos18, Lietuvos vyriausybė nakrį iš kovo 21 į 22 d. apsisprendė nacių ultimatumą priimti. 1939 m. kovo 22 d. Berlyne pasirašyta sutartis tarp Lietuvos ir Vokietijos dėl Klaipėdos krašto perleidimo ne tik įformino Klaipėdos atplėšimą nuo Lietuvos. Sutarties 4 straipsnyje buvo pasakyta, jog Vokietija ir Lietuva, siekdamos sustip­ rinti tarpusavio santykių draugišką plėtojimąsi“, įsipareigoja nevartoti viena prieš antrą jėgos ir neremti < ...>“ trečiųjų šalių jėgos vartojimo prieš susi­ tariančias šalis19. Vadinasi, nuo Baltijos valstybių neutraliteto politikos deklaravimo praslinkus vos porai mėnesių, ėmė aiškėti, jog Ši politika patiria rimtus sunkumus ir yra nelyginant rizikingas bandymas eiti pavasarinio polaidžio lūžinėjančiu ledu. Klaipėdos atplėšimas nuo Lietuvos bei kovo 22 d. Lietuvos vyriausybės pasirašytos sutarties su Trečiuoju reichu 4 straipsnio turinys, mano galva, rodė bent du reikš­ mingus dalykus: 1) tai buvo grėsmingas pavojaus signalas, rodantis, kad Baltijos valstybių vienašališkai deklaruotas neutralitetas be jo išorės, tarptautinių garantijų šioje geopolitinėje erdvėje yra nepajėgus efektyviai ginti jį deklaravusių Šalių nacio­ nalinius interesus; 2) Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai sutartyje (4 str. turi­ nys) dar įkomponuota Lietuvos-Vokietijos nepuolimo sutartis, Lietuvos, o kartu ir visos Baltijos Antantės, deklaruojamą neutralitetą de facto susiklosčiusioje politinėje konsteliacijoje darė politiškai trapų ir labiau subordinuotą Vokietijai. Ryškėjo nu­ krypimas nuo neutraliteto politikos principų ir šios politikos asimetrija. Tačiau nepaisant pastarųjų tendencijų Lietuvos politinės partnerės Latvija ir Estija dėl taip krypstančio kolektyvinio neutraliteto kurso didesnių problemų, regis, neįžvelgė. Bent jau to nefiksuoja Lietuvos istoriniai šaltiniai. Maža to, tų pačių metų pavasarį, netrukus po to, kai Berlynas denonsavo nepuolimo deklaraciją su Lenkija, prasidėjo Latvijos ir Estijos derybos su Vokietija dėl bilaterinių nepuolimo 18 Pirmiausia dar Berlyne Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Urbšį prigrasino, kad dėl ultima­ tumo Lietuva net nebandytų „ ... skųstis kur kitur ir sukelti prieš Vokietiją pasaulio opiniją — opiniją, į kurią vokiečiai žiūri akimis „šaltomis kaip ledas", nes toks bandymas Lietuvai esą gal[s pasibaigti kaip Čekoslovakijai. Negana to, psichologinė ataka buvo tęsiama ir Kaune. Klaipėdos atplėšimo išva­ karėse tikra to žodžio prasme, naktį iš kovo 21 į 22 d., prieš J. Urbšiui išskrendant į Berlyną, Trečiojo reicho pasiuntinys Kaune Vilhelmas Erichas Zechlinas ir pasiuntinybės sekretorius Juozo ir Marijos Urbšių namus tiesiog „terorizavo" telefono skambučiais ir neleido užmigti. Pasak M. Urbšienės aiškinimo Čekoslovakijos pasiuntinio Lietuvoje Jano Skalickio žmonai, skambučiai prasidėję apie trečią valandą nakties „... kone kas pusvalandį" tęsėsi iki pat paryčių. Skambinta net keliolika kartų ir reikalauta, kad užsienio reikalų ministras Vokietijos pasiuntinį priimtų tuoj pat. Iš pradžių skambino pats pasiuntinys, vėliau — sekretorius, bet kadangi vokiečiai atsisakinėjo nurodyti tokio skubaus savo naktinio vizito priežastis, tai Marija Urbšienė nesutiko kelti vyrą. [Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Br. K. Balučio 1939 05 12 konfidencialus pranešimas Nr. 69 „Skalickio vizitas” užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 9, 1. 138). 19 K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938-1940). Atsiminimai ir dokumentai, p. 142—143. 25

ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS

sutarčių sudarymo. Šį klausimą Baltijos valstybių pasiuntiniai Londone, Paryžiuje, Berlyne ir Maskvoje ne kartą svarstė vadinamuosiuose Baltijos posėdžiuose. Štai vienas toks Baltijos posėdis Paryžiuje įvyko 1939 m. gegužės 8 d. Jo metu, many­ čiau, buvo konstatuoti du itin svarbūs momentai: 1) Prancūzijos priešinimasis neutralų ketinimams sudaryti nepuolimo paktus su Trečiuoju reichu ir 2) britųprancūzų nepasiruošimas Baltijos šalims teikti saugumo garantijas. Apibendrinda­ mi diplomatiniais kanalais surinktą informaciją, Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasiun­ tiniai padarė išvadą, jog tikėtis Anglijos-Prancūzijos saugumo garantijų Baltijos valstybės negali dėl kelių priežasčių: „... teritorijų tolumo, praktiško negalėjimo ateiti pagalbon, intereso menkumo ir sąjungininkų nenoro išbarstyti savo jėgas“20. Kaip matyti iš Vakarų istoriografijos, tokia Baltijos šalių diplomatų išvada buvo gana artima susiklosčiusioms realijoms21. Ne mažiau aiškiai užfiksuotas pastarajame posėdyje buvo ir Paryžiaus nepasiten­ kinimas. Štai Prancūzijos URM generalinis sekretorius Alexis Leger, nepritardamas Rygos ir Talino separatinėms deryboms su vokiečiais dėl nepuolimo paktų, Latvijos pasiuntiniui Paryžiuje Olgerts’ui Grosvalds’ui tiesiai, netgi su tam tikra cinizmo doze įspėjamai pareiškė, kad mažosios, formalų neutralitetą paskelbusios šalys visko norinčios iš didžiųjų valstybių, bet pačios veikiančios neatsakingai, o dažnai net kliudančios didžiųjų valstybių interesams bei planams“. Pasak A. Leger, „Šitokioj situacijoj didžiosios valstybės pradedančios dezinteresuotis mažųjų valstybių likimu ir tik tiek jomis ateityje domėsis, kiek tai būsią reikalinga didžiųjų valstybių intere­ sams“22. Be to, daugiau, anot prancūzų diplomato, toks mažųjų šalių elgesys provo­ kuoja tarptautiniuose santykiuose tik »... naudos arba laviravimo politiką , o tautų laisvės ir nepriklausomybės idėja tokioj politikoj atpuola kaip gintinos vertybės“. Nesunku pastebėti, jog tokie aukšto rango prancūzų diplomatijos pareigūno pareiš­ kimai buvo gana akivaizdus pavojaus signalas Baltijos valstybių vykdomai politikai. Vis dėlto nepaisant Paryžiaus skepticizmo ir tam tikro Londono désintéresement* Baltijos regionu Ryga ir Talinas 1939 m. pavasarį neatsisakė nepuolimo paktų idėjos su Vokietija. Kaip žinoma, bilaterines nepuolimo sutartis su Vokietija 1939 m.

20 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 05 08 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, 1. 66. 21 M. Nurek, Great Britain and the Baltic in the Last Months o f Peace, March-August 1939, The Baltic and the Outbreak o f the Second World War [Ed. by J. Hiden & Th. Lane], New York, Port Chester, Melbourne, Sydney: Cambridge University Press, 1992, p. 49; D. Watson, Molotov’s Apprenticeship in Foreign Policy: The Triple Alliance Negotiations in 1939, Europe — Asia Studies, 2000, vol. 52, No. 4, p. 695-717. 22 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 05 08 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, I. 66-67. abejingumo (pranc.).

26

1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos

birželio 6 d. Berlyne pasirašė Latvijos užsienio reikalų ministras Vilhelms Munters ir Estijos užsienio reikalų ministras Karlas Selteris. Būdinga, jog Latvijos ir Estijos nepuolimo sutartys su Vokietija buvo pasirašytos akivaizdžiai antibritiškos Berlyno politikos atmosferoje. Pasak Latvijos užsienio reikalų ministro, sutarčių pasirašymo proga įvykusių pietų metu ir itin po jų „... prie kavos Ribbentropas net 40 minučių piktai keikė anglus“. Kaip charakteringas faktas buvo pažymėtas paties A. Hitlerio ir apskritai »... vokiečių ypatingas įtūžimas prieš anglus". Vis dėlto latvių ir estų diplomatai lietuvių kolegoms tvirtino, jog Ryga bei Talinas liko „... patenkinti sutartimis ir priėmimu“ Berlyne, kurio metu esą kontrahentams »... buvo rodoma nepaprastai daug m andagum o“ (Sic!)23. Tas faktas, jog taip klostantis situacijai Baltijos šalių deklaruotam neutralitetui kyla pavojus nukrypti nuo virtualaus princi­ pinio centro, neutralų, regis, labai neglumino. Nors amerikiečių nepriklausoma spauda, pavyzdžiui, „Washington Star“, apie Trečiojo reicho „draugiškus santykius“ su mažosiomis kaimynėmis tuomet jau spausdino charakteringas politines karikatūras, vaizduojančias persigandusių kiaulaičių meilikavimą plėšriam vilkui24, o sovietai tiesiog pro padidinamąjį stiklą stebėjo kiekvieną Baltijos šalių politinį krustelėjimą25, Talinas ir Ryga skelbė, jog nepuolimo paktai su Trečiuoju reichu yra tiesiog „neatskiriami“ nuo jų neutraliteto politikos26, bei kritikavo tuos, kurie mąstė kitaip. Charakteringa, jog Rygos ir Talino politinis koketavimas su Berlynu tuomet neliko nepastebėtas ne tik Maskvoje, bet ir Varšuvoje. Štai jau 1939 m. birželio antroje pusėje Lenkijos pasiuntinys Kaune Franciszekas Charwatas Lietuvos URM Politikos departamento direktoriui dr. Edvardui Turauskui gana demonstratyviai reiškė nepasitenkinimą Latvijos bei ypač Estijos vykdoma »... politine linija ir pernelyg dideliu flirtu su Vokietija“27. Suirzęs lenkų diplomatas išsitraukė iŠ kišenės neįvardyto savo kolegos pranešimą ir dr. E. Turauskui tiesiog citavo neva Estijos užsienio 23 Ministro pirmininko pavaduotojo ir L e. užsienio reikalų ministro pareigas K Bizausko 1939 06 12 slapta Pro memoria apie 1939 06 10 įvykusį susirikimą ir pasikalbėjimą su Latvijos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lietuvoje L. Sėja, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 54, 1. 100. 24 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro JAV P. Zadeikio 1939 05 25 konfiden­ cialus pranešimas URM Politikos departamentui, ten pat, f. 656, ap. 1, b. 132, 1. 345. 25 SSSR užsienio reikalų liaudies komisariato referentūros 1939 11 10 slapta pažyma URLK kolegijai „SSSR — Lietuvos tarpusavio santykiai per dvidešimt metų“, RFUPA, f. 21 1, ap. 14, apl. 15, b. 5, 1. 2—13; SSSR įgaliotojo atstovo Lietuvoje N. Pozdniakovo 1939 01 29 slaptas pranešimas Nr. 13 užsienio reikalų liaudies komisarui M. Litvinovui, ten pat, f. 0151, ap. 30, apl. 56, b. 2, 1. 2-5; SSSR įgaliotojo atstovo Lietuvoje N. Pozdniakovo 1939 03 07 slaptas pranešimas Nr. 59 užsienio reikalų liaudies komisarui M. Litvinovui, ten pat, 1. 11; SSSR įgaliotojo atstovo Lietuvoje N . Pozdniakovo 1939 05 22 slaptas pranešimas Nr. 104 užsienio reikalų ministrui V. Molotovui, ten pat, 1. 27—28. 26 Estijai nepuolimo paktas neatskiriamas nuo neutralumo, Lietuvos aidas, 1939 06 10, p. 1. 27 Lietuvos URM Politikos departamento direktoriaus dr. E. Turausko 1939 06 30 slapta Pro memoria apie 1939 birželio 24 d. įvykusį pokalbį su Lenkijos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lietuvoje F. Charwatu, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 54, 1. 122. 27

ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS

reikalų ministro K. Selterio pasakytus žodžius, kad Estijai geriau pakelti ketverius metus vokiškos okupacijos negu keturis mėnesius rusiškos“ invazijos28. Vis dėlto būtina pasakyti, jog 1939 m. vasarą Europoje toliau komplikuojantis tarptautinei situacijai, neutralitetą deklaravusios bei jau turėdamos nepuolimo paktus su kaimynėmis - potencialiomis agresorėmis, trys Baltijos valstybės nesijautė pakanka­ mai saugios. Baltijos šalių nesaugumo būseną tuomet suponavo bent dvi reikšmin­ gos aplinkybės: 1) Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politinių derybų su Sovietų Sąjunga turinys ir 2), sakyčiau, greičiau nuojautos, nei turima informacija dėl galimo Vokietijos - Sovietų Sąjungos politinio sandėrio, kurio „katastrofiškomis” pasekmė­ mis Baltijos regionui kai kurie Kauno, Rygos ir Talino diplomatai beveik neabejojo. Kaip žinoma, Vakarų Europos didžiųjų demokratijų derybos su sovietais 1939 m. pavasarj ir vasarą vyko toli gražu nevienareikšmėje politinėje erdvėje. Po 1939 m. kovo 31 d. britų premjero Neville Chamberlaino garsiosios deklaracijos Bendruo­ menių Rūmuose dėl vienašališkų garantijų Lenkijos suverenitetui Maskva beveik jautėsi esanti padėties šeimininkė ir Vakarų sąjungininkėms bandė diktuoti derybų sąlygas bei turinį. Tiksliau sakant, spekuliuodamas savo geopolitine padėtimi bei siekiu pažaboti nacizmą susiklosčiusioje situacijoje, Kremlius šantažavo Vakarų valsty­ bes. Savo saugumo garantijų bei efektyvios kovos prieš agresorių pretekstu sovietai derybų metu instrumentalizavo savo ginkluotąsias pajėgas ir siekė Raudonajai ar­ mijai a priori rezervuoti intervencijos teisę į Lenkiją, Rumuniją bei neutralitetą deklaravusias Baltijos valstybes. Reikia sutikti su britų istoriografijoje (Dawido M. Crowe) išsakyta nuomone, jog Maskvos ultimatyvus reikalavimai Baltijos šalių atžvilgiu daugeliu atvejų tiesiog žlugdė bet kokias viltis sukurti tvirtą britų-sovietų frontą prieš H itlerį“29. Didžioji Britanija, gerbdama tarptautinę teisę, demokratiją bei suverenių Baltijos šalių nusistatymą likti neutraliomis, iš principo nebuvo linkusi šioms šalims prieš jų valią primesti abejotinos vertės ir potencialiai grėsmingų sovietų „saugumo garan­ tijų“30. Tuo tarpu Kremlius Londono nusistatymą gerbti tarptautinę teisę suprato savaip: derybas tempė ir simuliavo, stimuliavo A. Hitlerio nerimą bei siekį bet kokia kaina rasti sutarimą su Maskva ir taip pakankamai metodiškai šliaužė į 1939 m. rugpjūčio 23 d. politinį suokalbį su Trečiuoju reichu. Vertinant SSSR poziciją 1939 m. vasaros derybose su britais ir prancūzais, racionalu pritarti rusų istoriko D. Nadžafovo pastarojo meto išvadoms, kad „Ribben28 Ten pat, p. 123. 29 D. M. Crowe Jr., Great Britain and the Baltic States, 1938-1939, The Baltic States in Peace and War, 1919-1945 [Ed. by V. S. Vardys & R. J. Misiūnas], Pensylvania-London, 1978, p. 118. 30 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Br. K. Balučio 1939 06 06 konfidencialus pranešimas Nr. 85 „Pasikalbėjimas su CollienT užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 9, 1. 170-171. 28

1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos

tropo-M olotovo paktą laikyti tik Maskvos atsakymu į M iuncheno susitarimus reiškia visiškai neatsižvelgti į sovietinę užsienio politikos strategiją su jos klasiniais kriterijais ir tikslais“, nes stalininė Sovietų Sąjunga tuom et turėjo ambicingus geopo­ litinius planus visapusiškai, bet kokiomis priemonėmis sustiprinti socializmo po­ zicijas ir siekdama šių planų realizavimo nesivadovavo jokiais sentimentais bei ne­ darė esminio skirtumo tarp Europos totalitarinių ir demokratinių valstybių31. Kitaip tariant, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse SSSR politinė vadovybė su J. Stalinu priešakyje nematė esminio skirtumo tarp Sovietų Sąjungos nacionalinio intereso užtikrinti komunistinės valstybės gyvybingumą bei šalies strateginių tikslų, kurių svarbiausi buvo „sunaikinti kapitalistinę apsuptį“ bei reikšmingai išplėsti „socializ­ mo frontą“. Savo politinėje retorikoje akcentuodama proletarinį internacionalizmą, politinėje praktikoje Maskva iš tiesų siekė vienpusiškos naudos didžiarusiškam Sovietų Sąjungos nacionalizmui (nacional-bolševizmui)* ir makiaveliškai rūpinosi realizuoti iš to išplaukiančius strateginius-geopolitinius tikslus. A pibendrinant 1939 m. vasaros britų-prancūzų derybas su sovietais, galima įžvelgti dvi kardinaliai išsiskiriančias kreives: tuo metu, kai britų-prancuzų principinis tikslas ir pozicija buvo nepažeidžiant trečiųjų valstybių suverenių teisių sutartimi su SSSR pažaboti potencialų agresorių, užkirsti kelią naujam karui bei apginti demo­ kratines vertybes, sovietai, derybose praktiškai užimdami ne tiek derybų partnerio, kiek treciosios jėgos poziciją, jau kūrė savo įsitraukimo į karą taktiką ir scenarijų, chronolo­ giškai ir strategiškai rinkosi patogią poziciją bei placdarmą, kurie netolimoje ateityje sudarytų palankias sąlygas jų politinės hegemonijos išplėtimui į Rytų bei Centrinę Europą. Vaizdingai tariant, tuo metu, kai vienas gydytojas energingai rūpinosi ligonio sveikata ir ieškojo efektyvių vaistų, kitas baltą gydytojo chalatą vilkintis subjektas jau mąstė apie šermenis, organizavo laidojimo paslaugų biurą ir skaičiavo pelną ... Aukščiau minėta politinė situacija, tiksliau, jos tendencijos bei virtualūs politi­ niai modeliai neramino Baltijos valstybes. 1939 m. gegužę-rugpjūtį Baltijos posėdžių metu ne kartą konstatuota, jog Maskvos keliami reikalavimai deiybose su Vakarų sąjungininkėmis yra grėsmingas simptomas visoms trims Baltijos valstybėms. Štai 1939 m. gegužės paskutinėmis dienomis eiliniame Baltijos posėdyje Estijos pasiun­ tinys Prancūzijoje O tto Strandmanas pranašiškai išsitarė, jog „Rusijos pastangos gauti anglų-prancūzų leidimą laikyti Baltijos kraštus savo ypatingų interesų sfera lengvai gali išsigimti į prevencinę okupaciją bet kuriuo pretekstu“32.

31 Д. Г. Н аджафов, Начало второй мировой войны. О мотивах сталинского руководства при заключении пакта Молотова-Риббентропа, В оина и политика 1939-1945, Москва, 2000, с. 87-88. D. Nadžafovo terminas. 32 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 05 31 konfidencialus pranešimas apie eilinį Baltijos posėdį užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ар. 1, b. 30, I. 86. 29

ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS

1939 m. birželį—liepą šie nuogąstavimai dar keliskart charakteringai nuskambė­ jo Baltijos posėdžiuose33. Tuo pat metu buvo reiškiamas ir tam tikras nepasitenki­ nimas Prancūzijos užimta pozicija derybose su sovietais. Latvių ir estų pasiuntiniai turėjo žinių, kad prancūzai neatlaiko rusų spaudimo derybose ir linksta priimti Baltijos šalims nenaudingus Maskvos reikalavimus. Todėl nuspręsta tuo reikalu Prancūzijos užsienio reikalų ministerijai padaryti specialius demaršus ir papildomai išaiškinti prancūzams, kad Latvija bei Estija nepageidauja jokių Maskvos garantijų. Kita vertus, Lietuvos šiaurinės kaimynės piktinosi prancūzų ir itin rusų diploma­ tijos „išdidumu“, „imperinėmis“ ambicijomis ir nenoru apie derybų eigą infor­ muoti patį derybų objektą, t. y. latvių ir estų diplomatus. Nors Lietuvos vardas Vakarų sąjungininkių derybose su sovietais 1939 m. pa­ vasarį ir vasarą dėl žinomų priežasčių34 praktiškai nebuvo minimas ir lietuviai tik džiaugėsi tokiu savo nepopuliarumu, tačiau Kaunas pagal galimybes dėmesingai sekė ir analizavo Maskvoje vykstančių derybų peripetijas. Laikinojoje sostinėje pui­ kiai suvokta, jog šiaurinių kaimynių vienokia ar kitokia politinė padėtis neišvengia­ mai atsilieps Lietuvai. Tuo reikalu Kaune ne kartą buvo konsultuojamasi ar keičia­ masi informacija su britų, prancūzų, vokiečių, iš dalies su rusų pasiuntiniais. 1939 m. birželio viduryje būdingas tuo klausimu pasikalbėjimas įvyko tarp Lietuvos URM Politikos departamento direktoriaus dr. E. Turausko ir Didžiosios Britanijos laiki­ nojo reikalų patikėtinio Kaune Thom o Hildebrandto Prestono. Britų diplomatas konstatavo, jog derybos su Maskva labiausiai stringa dėl „rusų užsispyrimo“ Latvi­ jai ir Estijai „... primesti savo garantijas“, kurių pastarosios kratosi35. Tuo tarpu Londonas esą nenori ir negali diktuoti suverenioms valstybėms jų užsienio politikos. 33 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 06 22 konfidencialus pranešimas laikinai einančiam užsienio reikalų ministro pareigas K. Bizauskui, ten pat, I. 113-114. 34 Formali, Maskvos viešai deklaruojama priežastis buvo ta, jog Lietuva su SSSR neturi tiesioginės sienos. Tačiau, kaip matyti iš lietuvių diplomatijos šaltinių bei kai kurių Rusijos užsienio politikos archyve išlikusių dokumentų, būta ir kitų ne mažiau reikšmingų motyvų, kodėl derybose su britaisprancūzais sovietai neakcentavo Lietuvos. Pirma, tokiu būdu Maskva savotiškai „toleravo“ Vokietijos bei Lenkijos „ypatingus“ interesus Lietuvoje ir eventualiai laikė pravertas duris galimiems susitarimams su Varšuva ar Berlynu. Antra, sovietų diplomatijai iš esmės buvo žinomi 1939 m. balandžio pradžioje pasiekti ienkų-britų susitarimai dėl Lietuvos priskyrimo Lenkijos saugumo zonai. Taigi vilčių, kad britai pakeis savo nusistatymą ir Lietuva iš Lenkijos saugumo zonos staiga gali būti pervilkta į Rusijos (SSSR) interesų lauką, Kremlius galėjo turėu tik labai nedaug. Tiesa, pati lietuvių diplomatija tuomet neatmetė galimybės, jog, Maskvai derybose su Vakarų sąjungininkėmis pasiekus savo tikslus dėl Latvijos ir Estijos, gali pasikeisti jos pozicija ir Lietuvos atžvilgiu. 35 URM Politikos departamento direktoriaus dr. E. Turausko 1939 06 15 slapta Pro memoria apie pasikalbėjimą su Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Lietuvoje Th. H. Prestonu, ten pat, f. 648, ap. 1, b. 54, i. 109. 30

1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos

Dr. E. Turauskas tokiam britų nusistatymui pritarė pabėgdamas, jog „... kiek­ vieno didelio kaimyno primestos garantijos mažai šaliai yra visiškai nepriimtina ipoteka“36. Charakteringa, jog tarsi įkūnydamas britų užsienio politikos princpus, T. H . Presconas norėjo išgirsti ir autentišką Lietuvos vyriausybės nuomonę apie Maskvoje vykstančias derybas. Labiausiai britų atstovas norėjo išsiaiškinti, kodėl rusai taip beatodairiškai „rūpinasi“ Baltijos valstybių likimu. Maskvos nusistatymą derybose su sąjungininkėmis dr. E. Turauskas aiškino dvejopai: pirma, „... caristinės Rusijos ir Petro Didžiojo“ politikos reliktu SSSR užsienio politikoje. Tai yra tariamai būtinu reikalu Rusijai šiame regione turėti „langą į Europą“37. Antra, sovietų užma­ čiomis delsti derybas, neduoti Lenkijai saugiai pasijusti Rytuose, laikyti ją tam tikro politinio streso būsenoje ir taip išlaikyti sau politinio-strateginio manevro galimybę. Tokio pobūdžio dr. E. Turausko samprotavimus galėjo išprovokuoti jo turima informacija. 1939 m. pavasarį Baltijos šalių diplomatija gavo informacijos, jog Vakaruose reziduojantys senieji rusų politiniai emigrantai, netgi tokie „pagarsėję demokratai“ kaip Aleksandras Kerenskis, „Baltijos valstybes laiko tik laikinu reiš­ kiniu“, uoliai propaguoja mintį, kad „... jos turinčios būti prijungtos prie Rusi­ jos“, ir labiau pasisako ne už Rusijos suartėjimą su Vakarų demokratijomis, bet už jos susitarimą su nacistine Vokietija38. Taigi žvelgiant retrospektyviai gali būti, jog ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje J. Stalinas, jo artimiausi bendražygiai ir sovietinė diplomatija kai kuriais atvejais nevalingai įsiklausydavo ir į savo mirtinų ideologi­ nių priešų - rusų baltųjų emigrantų nuomonę. Tokiu atveju, regis, galima kelti hipotezę, kad Baltijos valstybių klausimu bolševikai galėjo jausti ne tik tam tikrą rusų baltųjų demokratų emigracijoje įpareigojimą ar netgi moralinę paramą atkurti imperiją, bet ir tam tikrą ambiciją realizuoti savo politinių oponentų imperinius priesakus. Taigi tokiu būdu į istorijos užribį juos nustum ti ne tik fiziškai ar politiškai, bet ir valstybiškai-ideoiogiškai. Kalbant apie Baltijos valstybių reikalus ir Baltijos posėdžių turinio problema­ tiką, išryškėja dar viena gana iškalbinga tendencija. Jau 1939 m. vėlyvą pavasarį latvių ir estų diplomatai užsienyje savo iniciatyva pradėjo gvildenti savo šalių even­ tualios politinės katastrofos klausimą. Jeigu Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje P. Klimas savo pranešimuose į Kauną tiksliai užfiksavo šių svarstymų esmę, tai vieno posėdžio metu O. Grosvalds ir O. Strandmanis charakteringai konstatavo, jog „Latvijoje ir Estijoje žmonių masės kaimiečiai, kurie lengviau priim tų Rusijos invaziją negu 36 Ten pat, 1. 110. 37 Ten pat. 38 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 05 08 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, f. 648, ap. 1, b. 30, 1. 67. 31

ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS

Vokietijos, nes iš Rusijos senuose laikuose kaimiečiai nebuvo nieko pikta patyrę, tuo tarpu vokiečiai kaimiečių akyse visada iškyla kaip buvusieji engėjai“39. Jeigu tikėsime P. Klimo pranešimais į Kauną, tai jis į šią diskusiją tuomet nesi­ kišo. Tačiau kiek užbėgant už akių galima pažymėti, jog 1939 m. vasarą panašūs klausimai jau sukosi ar buvo diskutuojami ir lietuvių politinio-kultūrinio elito šiaures­ niuose ar platesniuose rateliuose. Nemanau, jog tokių politinių „alternatyvų“ svarsty­ mą iš principo būtų galima paaiškinti, o juo labiau pateisinti, tik itin komplikuota to meto tarptautine aplinka ar globalių grėsmių nuojauta. Tokius alternatyvų svarstymus, regis, daugiausia suponavo to meto Baltijos valstybių sociopolitiniai, sociokultūriniai ir etnopolitiniai ypatumai. Konkrečiau tariant, liudijo šių Šalių vi­ suomenių pilietinį išskydimą ir komplikuotą europietiškų, demokratinių vertybių instrumentalizavimą, nepakankamą politinį susitapatinimą su nacionaline valstybe ir pasitikėjimą šalies vyriausybe, politinės kultūros ir pilietinių tradicijų stoką. Tokio pobūdžio svarstymai rodė, kad dauguma Baltijos Šalių gyventojų vis dar mąstė kaip buvusios imperijos pavaldiniai, o ne kaip nepriklausomų valstybių piliečiai. Antra vertus, svarbu pažymėti, jog Baltijos šalims grėsmingos tarptautinės ten­ dencijos ne tik skatino spekuliatyvius jų svarstymus, kuris okupantas galėtų būti „geresnis“, bet ir ragino ieškoti papildomų tarptautinio saugumo garantijų. Šios paieškos 1939 m. pavasarį-vasarą buvo koncentruojamos dviem kryptimis: 1) gana aktyviai pradėtas gvildenti klausimas, ar Baltijos šalių saugumui pakanka pasyvios neutraliteto politikos deklaravimo, ar vis dėlto reikalingos aktyvios pastangos ir vienašališkos neutraliteto politikos efektyvumo sustiprinimas tarptautinėmis garan­ tijomis; 2) galvota ir apie tai, ar trijų Baltijos valstybių neutralitetą nevertėtų dar „... sustiprinti ir iš vidaus“ sudarant Lietuvos-Latvijos-Estijos karinę savitarpio pa­ galbos sutartį. Abiem atvejais didesnę iniciatyvą rodė Kaunas, o ne Ryga ar Talinas. Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje P. Klimas bene pirmasis dar 1939 m. balan­ džio pirmomis dienomis suskubo kelti klausimą, jog trijų Baltijos valstybių viena­ šališkai deklaruotas neutralitetas didžiosios politikos ir saugumo garantijų aspektu nepakankamas, todėl Belgijos neutraliteto pavyzdžiu jį būtina sustiprinti artimiausių didžiųjų kaimynių Vokietijos, Lenkijos ir Sovietų Sąjungos oficialiomis deklaracijo­ mis ir įsipareigojimais šį neutralitetą gerbti40. Nesulaukęs didesnės reakcijos iš URM, maždaug po mėnesio, 1939 m. balandžio antroje pusėje, šią idėją lietuvių diplomatas dar kartą primygtinai akcentavo užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui 39 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 06 22 konfidencialus pranešimas I. e. užsienio reikalų ministro pareigas K. Bizauskui, ten pat, I. 114. 40 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir [galiotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 04 03 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, f, 648, ap. 1, b. 30, 1. 44. 32

1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos

pabrėždamas, jog belgai dėl savo neutraliteto pripažinimo ir tarptautinių garantijų labai intensyviai derėjosi su britais ir prancūzais. Negana to, apeliuodamas į Didžio­ sios Britanijos ir Lenkijos 1939 m. balandžio pradžioje pasiektą savitarpio pagalbos susitarimą, kuriame Lietuva buvo priskirta pastarosios saugumo zonai, P. Klimas spekuliatyviai samprotavo, jog tokiomis aplinkybėmis per Lenkiją kaip Baltijos neutraliteto tarptautinės garantės galėtų būti įtrauktos Anglija ir Prancūzija41. Jis neabejojo, kad tokia keliapakopė saugumo garantijų kombinacija galėtų sustiprinti Baltijos šalių internacionalinę padėtį“42. T ų pačių m etų birželio viduryje panašią poziciją išsakė Lietuvos pasiuntinys Londone Bronius Kazys Balutis. Jis URM taip pat primygtinai rekomendavo ne­ apsiriboti pasyviu neutraliteto paskelbimu, bet „užimti aktyvią rolę“, pasinaudoti palankiai besiklostančia tarptautine konsteliacija ir „Belgijos (arba Šveicarijos) pavyz­ džiu“ siekti, kad Baltijos valstybių neutralitetą oficialiai akceptuotų abu Europoje tarpusavyje konfrontuojantys blokai43. Priešingu atveju, anot B. K. Balučio, Baltijos valstybės jau netolimoje ateityje gali turėti didelių nemalonumų su sunkiai nusa­ komomis pasekmėmis. Kiek vėliau panašius siūlymus ar rekomendacijas J. Urbšiui pateikė kai kurie kiti Lietuvos diplomatai: pasiuntinys Berlyne pik. K. Škirpa, pasiuntinys Vašingtone Povilas Zadeikis ir Maskvoje - dr. Ladas Natkevičius. Nors Lietuvos vyriausybė tokioms iniciatyvoms buvo linkusi pritarti, tačiau jos realizuotos nebuvo. Gana greitai paaiškėjo, jog didžiosios valstybės nėra linkusios skubėti su tokiomis garantijomis, o pačios Baltijos šalys tuo klausimu vieningos nuomonės neturi. Štai Latvijos užsienio reikalų ministras Vilhelms'as Munters’as pastarąją Kauno iniciatyvą sutiko itin skeptiškai. Motyvuodamas, jog Vokietija ir Sovietų Sąjunga niekada nesutiks drauge pasirašyti „... ant vieno dokumento“ dėl Baltijos šalių neutraliteto garantijų, ministras buvo linkęs šios idėjos iš viso atsisakyti. V. M unters'o įsitikinimu, Latvijos vyriausybė nesutiko ir negalės sutikti, kad jos neutralitetą garantuotų tik vienas kuris blokas, nes tokiu atveju, kilus karui, Latvija neišvengiamai taptų „... karo lauku“44. Svarbu pažymėti, kad tokiam savo nusistatymui

41 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 04 20 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, f. 383, ap. 7, b. 2089, 1. 49-50. 42 Ten pat, 1. 50. 43 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Br. K. Balučio 1939 06 06 konfidencialus pranešimas Nr. 85 „Pasikalbėjimas su p. Collieru“ užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, E 648, ap. 1, b. 9, i. 170-171; Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Br. K Balučio 1939 06 22 konfidencialus pranešimas Nr. 91 „Pabaltės pozicija“ užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, f. 383, ap. 7, b. 2089, 1. 40. 44 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Latvijoje P. Dailidės 1939 07 06 slaptas pranešimas Nr. 15 užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, f. 648, ap. 1, b. 22, 1. 128-130. 33

ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS

pagrįsti Latvijos užsienio reikalų ministras tuomet rado ir papildomų argumentų. Lietuvos pasiuntiniui Rygoje Pranui Dailidei ministras nurodė, kad Baltijos salių neutraliteto tarptautinių garantijų klausimas ,»... esąs grynai teoretiškas“ ir be realios politinės vertės, nes „... turint dvišales nepuolimo sutartis su Vokietija ir SSSR Baltijos valstybėms nėra ko ypatingai sielotis45. Todėl, pasak V. Munters’o, geriausia išeitis susiklosčiusioje konsteliacijoje yra nieko neveikti ir pasilikti prie status quo. {domu ir tai, kad, Liecuvos pasiuntinį jau išlydėdamas iš savo kabineto, Rygos diplomatijos vadovas charakteringai tarstelėjo, jog Lietuva šia problema esą taip rūpinasi be reikalo, nes po to, kai lenkai derybose su britais išsiderėję“, kad Lietuva būtų priskirta „... jų gyvybinių interesų“ zonai, pastaroji, deja, jau yra iškritusi iš vieningo Baltijos šalių neutraliteto rato. Dėl šios priežasties, anot V. M unters’o, dabar Lietuva nefigūruoja ir britų derybose su rusais. Tačiau dėl to džiaugtis lietuviams esą per anksti, nes, „jo žiniomis“, lenkai ateityje šią aplinkybę planuoja ..... panaudoti prieš Lietuvą“46. Žvelgiant retrospektyviai, tenka konstatuoti, jog vargu ar iš tiesų tuomet galėjo egzistuoti kokie nors lenkų kėslai prieš Lietuvą, kaip ir tai, jog tokius pareiškimus Latvijos užsienio reikalų ministras darė nuoširdžiai rūpindamasis Lietuvos likimu. Greičiau, manytume, taip liūdnai reiškėsi tik isto­ riografijoje jau ne kartą aptarta47 politinė trintis bei iracionali konkurencija Bal­ tijos Antantės viduje. Tiesa, Čia pat būtina pasakyti, jog, sprendžiant iš latvių spaudos bei lietuvių diplomatinių pranešimų į Kauną, 1939 m. vasarą didelė dalis Latvijos visuomenės, kai kurie diplomatai ir politinio-karinio bei kultūros elito atstovai suvokė Baltijos valstybių vienybės reikšmę tarptautiniais reikalais bei reikalą vienašališkai deklaruotą neutralitetą stiprinti papildomomis vidaus ar išorinėmis garanti­ jomis. Tačiau lemtingus sprendimus priiminėjo ne visuomenė, bet valdžia. 1939 m. pavasarį bei vasarą liko nerealizuota ir idėja sudaryti Lietuvos-Lacvijos-Estijos karinę savitarpio pagalbos sutartį. 1939 m. balandžio 16 d. trijų Bal­ tijos valstybių savitarpio karinės pagalbos sutarties idėją Lietuva pasiūlė Estijai ir gavo pozityvų atsakymą. Tiesa, estų pasiuntinys Kaune Alexanderis Varmo, pabrėž­ damas trijų Baltijos šalių skirtingą ginkluotę ir karinę organizaciją bei didelius atstumus, prisipažino, kad jis asmeniškai nedaug tikisi iš Latvijos, o juo labiau iš Lietuvos, karinės paramos Estijai. Taip lyg ir nurodydamas, kad ir Lietuvai nedaug galėtų būti praktinės naudos iš karinės sąjungos su šiaurinėmis kaimynėmis. Kita 45 Ten pat, !. 129. 46 Ten pat, 1. 131. 47 E. Anderson, The Baltic Entente: Phantom or Reality?, The Baltic States in Peace and War, 1917— 1945 (Ed. by V. S. Vardys & R. A. Misiūnas], London: The Pensylvania State University Press, 1978, p. 128. 34

1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos

vertus, A. Varmo sutiko, kad tokia sutartis būtų naudinga politiškai. Tačiau vė! pažymėjo, kad karinės sąjungos idėja greitai ir efektyviai galėtų būti realizuota tik įvykus visų trijų Baltijos valstybių prezidentų susitikimui, o tai esą beveik neįma­ noma, nes Karlio Ulmanio asmeniškas susitikimas su Konstantinu Patsų ne­ galįs būti realizuotas dėl smulkių prestižo klausimų “. Pakeliui pažymėsime, jog Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, deja, taip pat nebuvo greitas artimai bendrauti su Šiaurinių kaimynių politinėmis galvomis. Vis dėlto, nepaisant jautrių politinio „prestižo“ reikalų ar tam tikrų giliai įsišaknijusių fobijų kai kurių veikėjų galvose, Kaunas kurį laiką dar bandė eiti karinio suartėjimo su šiaurinėmis kaimynėmis linkme. 1939 m. balandžio 20 d. ši idėja oficialiai Lietuvos vyriausybės vardu buvo iškelta Rygoje. Lietuvos pasiuntinys Latvijoje Kazimieras Bizauskas latvių užsienio reikalų ministrui tiesiai pasiūlė suvie­ nyti trijų Baltijos valstybių militarines pajėgas ir nedelsiant sudaryti karinę savitar­ pio pagalbos sutartį. Kauno įsitikinimu, „... akivaizdoj bendrų pavojų“ tokia sąjunga galėtų tapti papildoma paspirtimi neutralitetui ir atgrasyti potencialius agresorius nuo minties Baltijos valstybes sudoroti paeiliui po vieną48. Tačiau V. Munters’as be jokių diskusijų idėją kategoriškai atmetė pabrėždamas, kad Latvija negalės ateiti Lietuvai į pagalbą, nes latvių ginkluotosios pajėgos Lietuvoje tiesiog nemato erdvės, kur galėtų išsiskleisti ir veikti. K. Bizausko bandymas dar griebtis šiaudo ir ape­ liuoti į 1918-1919 m. Lietuvos-Latvijos karinio bendradarbiavimo patirtį Latvijos užsienio reikalų ministrui įspūdžio nepadarė ir jis be jokių ceremonijų šią idėją paprasčiausiai suniekino49. Po tokios nesėkmės Lietuvos URM nutarė iniciatyvų šiuo klausimu neberodyti, o laukti sugestijų iš Rygos arba Talino. Kaune padaryta išvada, jog tolesnės lietuvių iniciatyvos galėtų reikalui tik pakenkti, nes Rygai ir Talinui gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvos padėtis yra prasčiausia ir lietuviai nori tik egoistiškai sustiprėti Šiau­ rinių kaimynių sąskaita. Toks Kauno diplomatijos manevras iŠ dalies pasiteisino. Nepraslinkus ir mėnesiui, iniciatyvą tuo klausimu perėmė Talinas. Idėją sudaryti „... pilną, tvirtą militarinį apsigynimo aljansą“, kuris neutraliteto politikai duotų „... dar tvirtesnį pagrindą“, 1939 m. gegužės viduryje Baltijos posėdžio metu pasiūlė estų pasiuntinys Paryžiuje O. Strandm anis50. Kaunas šią m intį sutiko 48 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Latvijoje K. Bizausko 1939 01 31 slaptas pranešimas Nr. 2 užsienio reikalų minisrrui J. Urbšiui, LCVA> f. 648, ap. 1, b. 22, I. 110. 49 Lietuvos URM bendradarbio, įgaliotojo ministro S. Lozoraičio 1939 04 25 slapta instrukcija Lietuvos reikalų patikėtiniui Latvijoje, ten pat, b. 54, I. 59. 50 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 05 18 konfidencialus pranešimas apie eilinį Baltijos posėdi užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, ten pat, b. 30, 1. 70. 35

ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS

išskėstomis rankomis, tačiau Ryga siūlymo demonstratyviai neišgirdo. Po poros savaičių karinės savitarpio pagalbos sutarties idėją užuolankomis dar bandė plėtoti lietuvių diplomatai, tačiau pozityvaus latvių atsako nesulaukta ir Šį kartą. Kodėl Latvija nenori trijų Baltijos valstybių karinio aljanso, bandė aiškintis ir estai. O . Strandmanis, svarstydamas šią dilemą, P. Klimui prisipažino, kad jam latvių pozicija iš principo yra nesuprantama. Vis dėlto estų diplomatas įtarinėjo, kad Ryga karinei sąjungai daugiausia priešinasi dėl Latvijos užsienio reikalų minist­ ro nusistatymo, kuris esą linkęs į „megalomaniją“ ir atvirai pataikauja Vokietijai51. Be to, iŠ kitų šaltinių aiškėja, kad susisaistyti kariniais ryšiais su Lietuva nenorėjo Ryga ir dėl esą neaiškių Kauno santykių su Berlynu bei eventualaus lietuvių žygio į Vilnių. Maždaug rokiomis aplinkybėmis 1939 m. vidurvasarį trijų Baltijos šalių karinės sutarties idėja nunyko. Dar po gero mėnesio Europos politinę sceną sukrėtė Ribbentropo-Molotovo paktas, ir šiaurės rytų Baltijos regione ėmė šeimininkauti jau kitos naujos/senos herojės: Rusija (SSSR) ir Vokietija. Bet tai jau istorija ne apie Baltijos šalių politikos alternatyvas, o apie jos žlugimą. Baigiant galima reziumuoti porą dalykų. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, nepaisant komplikuotos geopolitinės situacijos bei nepalankių didžiosios politikos tendencijų, Baltijos valstybės vis dėlto matė tam tikras savo užsienio politikos alternatyvas. Posūkis į neutralitetą ir buvo viena tokia alternatyva. Kitos tuomet Kaune, Rygoje ir Taline diskutuotos alternatyvos - trijų Baltijos šalių karinės sąjungos idėja bei neutraliteto politikos sustiprinimas tarptautinėmis garantijomis — liko neišnaudotos. Trijų Baltijos valstybių užsienio politikos alternatyvas karo iš­ vakarėse labiausiai gniuždė skirtingas jų politinis mąstymas, pilietinių-demokratinių institutų nepakankamumas, dažnai skirtingi interesai ir geopolitinė orienta­ cija; palyginti menka savitarpio politinė-ekonom inė ir kultūrinė integracija; konkurencija, perauganti į tarpusavio nepasitikėjimą; nepakankamos politinės sąsa­ jos su demokratinėmis Vakarų valstybėmis ir iš to išplaukusi pastarųjų gana pasyvi laikysena šių Baltijos regiono atžvilgiu. Antra vertus, Baltijos valstybių politiką bei jos alternatyvas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse determinavo Europos didžiųjų demokratinių jėgų nesėkmingos pastangos ir būdai spręsti krizę, pažaboti poten­ cialius agresorius bei padfikuoti Europą. Taigi nerealizuotos Baltijos valstybių politinės alternatyvos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse liudija ne tik imanentišką šių šalių užsienio politikos negalią, bet tam tikra prasme papildo ir praplečia Europos didžiųjų demokratijų vykdytos didžiosios politikos nesėkmę. 51 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 06 09 konfidencialus pranešimas ministro pirmininko pavaduotojo ir 1. e. užsienio reikalų ministro pareigas K. Bizauskui, ten pat, 1. 105-106. 36

1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos

The 1939 International Crisis in Europe and the Policy Alternatives of the Baltic States Algimantas Kasparavičius Summary This article attempts to discuss three controversial questions connected with the policy o f Lithuania, Latvia, and Estonia on the eve of the Second W orld War: 1) what were the most im portant external factors that determined the foreign policy o f the Baltic States in 1939; 2) how justified and rational did the pursuance o f a policy o f neutrality remain in the geopolitical space that had developed and the constantly changing balance and relationship among the external forces in 1939; and 3) during this international crisis period did the Baltic States feel themselves to be sufficiently independent international relations entities and see alternatives to the policy they were pursuing or were they only floating in the socalled backwater o f the great policy! In other words, were only the interests of the big political powers and the development of the power relationship between them decisive in deciding the fate of the Balde States or did this fete also depend on the heads of these Baltic countries and the political will, efforts, and power of their societies to adequately respond to the rapidly changing political processes on the situation? The research performed showed that on the eve of the Second World W ar the three Baltic States, despite the complicated geopolitical situation and the tenden­ cies o f the so-called Great Policy, which were unfavourable to them, nevertheless did not feel hopeless and saw some alternatives in their foreign policy. That the Baltic States had a possibility for political manoeuvring and used it in some aspects shows that at the turn of 1938-1939 these countries, prompted by somewhat different motives and affected by the external volition of forces, after a certain discussion, nevertheless opted out o f the League of Nations’ collective security system and at a fateful moment in the European international scene consciously chose a path o f political vegetation, i.e. a policy of passive neutrality. Thus it would be somewhat difficult to state that the Baltic States did not participate at all in forming the international atmosphere in Europe or that they had no alter­ natives at all in the big political scene. Secondly, the choice of neutrality also does not mean that the Baltic States had in every instance to remain only passive extras in the international processes and trust only the activities of the directors o f the Great Policy. It is necessary to agree with the opinion previously stated in historiography that the Baltic Entente on the 37

ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS

eve o f the war could have markedly strengthened their international situation by combining their military forces and deepening their political integration. In 1939 Kaunas promoted the idea of a Lithuanian-Latvian—Estonian mutual military as­ sistance agreement the most strongly. Besides this, during the spring - summer o f 1939 Lithuania attempted to persuade its northern neighbours that a unilateral declaration o f a neutrality policy did not actually guarantee the security o f the three Baltic States and therefore it was essential to see to it that the big European states officially accepted this neutrality policy. T he diplomacy o f Kaunas was confident that only international guarantees by the big states could ensure the effectiveness o f the neutrality policy of Lithuania-Latvia-Estonia. But the Baltic Entente partners thought differently. This alternative to the foreign policy of the three Baltic States in 1939 was mostly frustrated by their different political thin­ king, the insufficiency of their civil-democratic institutions, their frequently diffe­ rent interests and geopolitical orientation; their comparatively poor mutual poli­ tical-economic and cultural integration; competition that had grown into mutual distrust; and the insufficiency of their political ties with the Western democratic states and their trust of democratic values. Thirdly, the policy of the Baltic States and its alternatives on the eve of the Second World W ar were markedly influenced not only by the political struggles between their huge totalitarian neighbours, the Third Reich and the Soviet Union, over a better strategic position prior to the fateful clash or Poland’s indecisive shifting in place between these European political pirates but also the unsuccessful efforts o f Europe’s big democratic powers and their controversial means, primarily the political doctrine o f appeasement, to resolve the deepening international crisis, curb potential aggressors, and pacify Europe. In this way, the controversial choice o f a neutrality policy by Lithuania, Latvia, and Estonia, the controversial attempts to implement it, and their other unrealised political alternatives probably only added, in a certain sense, to the general picture of the international crisis throug­ hout Europe on the eve of the war.

38

LIETUVA TREČIOJO REICHO TAIKIKLYJE: NEĮVYKUSI PROTEKTORATO ISTORIJA (1939-1941) Nerijus Šepetys Šis straipsnis neįprastas: hipotetinį istorinį reiškinį „Lietuva kaip Trečiojo reicho protektoratas“ čia aptarsiu kaip nebuvusio ir todėl neįgyvendinto plano istoriją. Kad toks planas įgyvendintas nebuvo, diskutuoti turbūt neverta: Lietuva ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje, ir lemtinguoju laikotarpiu - karo pabaigoje tapo Sovietų Sąjungos grobiu. Tokiu Lietuva išliko ir pusę šimtmečio po karo, kaip, nepamirš­ kime, ir trečdalis Vokietijos. Kuo tad pagrįstas noras ieškoti Lietuvos istorinės raidos alternatyvos: atsidūrimo reicho globoje? Formalų pagrindą čia gali suteikti istoriniai įvykiai, sudarantys šio straipsnio chronologinius rėmus: Klaipėdos krašto perleidimas Vokietijai 1939 m. kovą sudavė smūgį Lietuvos užsibrėžtajai neutra­ liteto politikai, ir ji tapo ūkiškai ir politiškai priklausoma nuo reicho. Taigi pagal Čekoslovakijos pavyzdį (Klaipėda - „Lietuvos Sudetai“) Lietuvą, regis, galėjo ištikti reicho protektorato lemtis. Po poros metų tokia galimybė vėl iškilo jau nebe ob­ jektyvios grėsmės, o subjektyvių vilčių pavidalu: kad Lietuva taps antrąja Slovakija ar net Vengrija, tikėjosi vermachtą antisovietiniu sukilimu 1941 m. birželį pasitikę lietuvių patriotai. Taigi čia keliamas istorinis klausimas: ar tuo laikotarpiu Lietuva išties buvo atsidūrusi Trečiojo reicho taikiklyje taip, kad buvo iškilusi reali galimy­ bė Vokietijai paversti Lietuvą savo globojama valstybe?

Lietuviškojo kelio ypatybės Prieš imdamas tai svarstyti noriu pateikti svarbią metodinę pastabą, savitą pa­ siteisinimą: aš kalbu tik apie Lietuvą. Taip atskirti Lietuvos tuometinės istorijos situaciją nuo Latvijos ir Estijos situacijos man leidžia pasirinktoji - realios ir alter­ natyvios - valstybingumo formos raidos perspektyva. Nors visos Baltijos šalys buvo 39

NERIJUS ŠEPETYS

karo išvakarėse kone kolektyviai pasirinkusios neutraliteto politiką, bet Lietuvos politinė, geografinė ir formalioji tarptautinė situacija kone visą laiką skyrėsi nuo šiaurinių kaimynių. Štai keletas skirtumų: 1. Latvija ir Estija neturėjo nieko panašaus į svarbiausią iškilusią Klaipėdos krašto, kaip ir anksčiau, Vilniaus krašto problemą. 2. Didžioji latvių ir estų užsienio politikos problema buvo SSSR, su kuria jos turėjo vienintelę ir pagrindinę sieną, o Lietuvai galėjo kilti grėsmės iš Vokietijos ir Lenkijos: arba jų sandėrio Lietuvos sąskaita, arba iš Lietuvos teritoriją apimančio tarpusavio konflikto. 3. Didžiųjų Europos valstybių derybose 1939 m. vasarą dėl Latvijos ir Estijos didelių klausimų nekilo: ir Vakarai, ir Vokietija faktiškai ar formaliai pripažino jas kaip sovietų gyvybinių interesų zoną. Tuo tarpu Lietuvą savo saugumo arba inte­ resų zona laikė ir vokiečiai (formaliai pripažino SSSR), ir lenkai (formaliai pripažino Anglija ir Prancūzija), o slapta (bet ne nuo lietuvių), ir sovietai. Lietuva įstengė tokioje interesų raizgalynėje netgi išlaikyti orientaciją į Vakarus, ir, palyginti su Latvija ir Estija, jos valstybingumui pavojus iki karo pradžios ir pirmomis jo savai­ tėmis tiesiogiai negrėsė. 4. Siaurinės Baltijos valstybės nei iš sovietų, nei juolab iš vokiečių nepatyrė nieko panašaus į „viliones atsiimti Vilnių" ar sudaryti pusiau garbingą sąjungą, kaip Lietuva 1939 m. rugsėjį. 5. Dėl Latvijos ir Estijos tarp Vokietijos ir SSSR nekilo tokių perturbacijų, kaip dėl Lietuvos, kuri 1939 m. rugsėjį perėjo iš Vokietijos į SSSR interesų sferą. 6. Netgi savitarpio pagalbos sutarčių su SSSR sudarymo 1939 m. rudenį isto­ rijoje Lietuvos situacija buvo specifinė —vėlgi dėl Vilniaus krašto (ir dėl Suvalkijos ruožo); dėl tos pačios priežasties kiek kitokia buvo ir Lietuvos okupacija 1940 m. birželį. Specifinė, tiesiogiai susijusi su Vokietija, buvo ir antisovietinio pogrindžio 1940 m. rudenį - 1941 m. pavasarį istorija Lietuvoje. Tik Lietuva Vokietijos ir SSSR karo pradžią pasitiko antisovietiniu sukilimu, ji pamėgino atkurti politinę nepriklausomybę. Kita vertus, Lietuvoje buvo stipresnis nei Latvijoje ir Estijoje neginkluotas antinacinis pogrindis, o vietoj SS legionų Lietuva patyrė gana garbin­ gai pasibaigusią Vietinės rinktinės istoriją. Galiausiai šiandien į lietuvius ir net Lietuvą laidomos ypatingos kaltinimų dėl dalyvavimo holokauste strėlės.

40

Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939-1941)

Kuriuo tarpsniu pagrįsta ieškoti Lietuvos šanso tapti Vokietijos protektoratu? Tokia faktinė Lietuvos istorinio kelio specifika atsispindi ir lietuviškojoje istorinėje sąmonėje, taigi ir istorijos moksle. Antai mūsų istoriografijoje gana gajus vaizdinys trijų ultimatumų — Lenkijos 1938 m. kovą dėl Vilniaus, Vokietijos po metų dėl Klaipėdos ir Sovierijos 1940 m. birželį, - ultim atum ų, sužlugdžiusių Lietuvos Respubliką1. Šią tradiciją nelietuviškoje istoriografijoje, pasitelkiančioje tarptautinių santykių perspektyvą, praplečia Hitlerio ir Stalino sandėrio vaizdinys. Mokslinė jo formulė - N azi-Soviet Aggressioti against Baltic States (B. Kasias); susitarę ar varžy­ damiesi, du totalitariniai režimai prariję Baltijos šalių laisvę ir valstybingumą. Greta tokios bendros istoriografinės tradicijos Lietuvoje, ypač pastaruoju metu, stiprėja priešinga tendencija (vėlgi neturinti deramų analogų Latvijoje ir Estijoje) rašyti XX a. vidurio Lietuvos istoriją kaip lemtingų - iš pradžių Lietuvos Respub­ likos vyriausybės, vėliau patriotinių Lietuvos jėgų - klaidų virtinę. Kaip pagrindinė istorinė klaida ir sykiu lemtingas neišnaudotasis istorinis šansas dažnai nurodomas pasidavimas sovietų globon, vėliau ir priespaudon užuot pamėginus išsaugoti vals­ tybingumo likučius laiku tampant Vokietijos reicho satelite. Beje, anuo metu būta ir tokios užsienio politikos vizijos, kurios puoselėtojas Lietuvoje buvo tuometinis ambasadorius Vokietijoje pulkininkas Kazys Škirpa. Jo raginimams dėtis su Vokie­ tija likus neišgirstiems 1939 m., taip pat sužlugus jo paties mėgintoms įgyvendinti svajonėms iškelti Lietuvą į reicho satelitės rangą per 1941 m. birželio sukilimą, nerealizuota politinė vizija tapo paties K. Škirpos sukonstruotos (ir vėliau daug kieno pratęstos ir išplėtotos) istoriografinės koncepcijos pagrindu2. Patikrinti jos pagrįstumą - kitas, istoriografinis šio straipsnio matmuo. Pažymėtina, kad konkrečių neišnaudotų istorinių šansų Lietuvai išvengti anksty­ vos sovietizacijos drauge su Latvija ir Estija atskiri istorijos tyrinėtojai ieško skirtinguo­ se Lietuvos ar tarptautinių santykių istorijos epizoduose. Anaiptol ne visus juos galima pripažinti turėtomis ir neišnaudotomis istorinėmis progomis pakreipti Lietu­ vos istorijos raidą provokiška linkme. Norint pretenduoti į tokį pripažinimą, reikia, kad konkretus istorijos epizodas atitiktų keletą formalių sąlygų. Tokiame įvykyje ar procese turi būti regimi:

1 Plačiau žr.: N. Šepetys, Ne trys ultimatumai, Naujasis žtdinys-aidai, 2001, Nr. 5* p. 234-243. 2 K. Škirpa, Lietuvos Nepriklausomybės sutemos (1938-1940). Atsiminimai ir dokumentai, ChicagoViinius, 1996. 41

NERIJUS ŠEPETYS

1) konkretūs Vokietijos norai ar kėslai paversti Lietuvą savo protektoratu ar paimti ją savo globon; 2) Lietuvos vyriausybės ar patriotinių jėgų „žiedo“ noras ar sutikimas priim ti Vokietijos globą; 3) objektyviai palanki tarptautinė padėtis regione. Idant pretenduojantis į neišnaudotą istorinį Šansą įvykis ar situacija būtų pri­ pažinti kaip buvę įmanomi, reikia, kad jie atitiktų bent dvi iŠ šių formalių sąlygų; idant įgytų teisę vadintis tikėtinu Lietuvos turėtuoju istoriniu šansu, ko gero, visas tris sąlygas. Akivaizdu, kad įvykių eigoje iki 1939 m. spalio sunku būtų rasti požymių, atitinkančių antrąją sąlygą: Lietuva ne tik puoselėjo savo Nepriklausomybę, bet ir iki galo laikėsi įsikibusi neutraliteto politikos. Tuo tarpu nuo 1939 m. spalio Lietuvos politiniuose sluoksniuose vis stiprėjanti idėja besiveržiantį bolševikinį jungą iškeisti į tikėtinai švelnesnį vokišką nebeatitiko trečios sąlygos. Tačiau svarbiausia istoriniu požiūriu yra pirmoji sąlyga, kurią reikia kvalifikuoti kaip logiškai būtiną: jei konkrečiu istoriniu tarpsniu Vokietija neturėjo realių planų paversti Lietuvą savo protektoratu, tai ir jokio prarastojo šanso tada nebuvo. Būtent ši diagnozė galioja, kai kalbama apie tokias reikšmingas istorines situacijas kaip 1) Vokietijos ir Lietuvos santykiai po Klaipėdos krašto perdavimo; 2) neoficialios menamos Lie­ tuvos ir Vokietijos pareigūnų derybos Berlyne 1940 m. pavasarį; 3) 1941 m. pavasario-vasaros Lietuvos patriotų planus tame pačiame Berlyne dėl anrisovietinio sukilimo būsimos Vokietijos agresijos pradžioje. Visa tai situacijos, kai Lietuva neturėjo šanso vienaip ar kitaip tapti Vokietijos protektoratu. 1. Istorinė situacija. Tai, kad Klaipėdos prijungimu prie reicho Vokietija pra­ deda lemiamą įsigalėjimo rytiniame Baltijos pakraštyje etapą, ir pirmasis taikinys čia būsianti Lietuva, - apie tokią galimybę iškart prabilo regiono politikai. Antai Suomijos ambasadoriaus Rygoje pastebėjimu, Klaipėdos perdavimo sutarties tikslas ir buvęs padaryti Lietuvą politiškai ir ūkiškai priklausomą nuo reicho, o Latvijos užsienio reikalų ministro Munters’o įtarimu, po Klaipėdos krašto perėmimo nuo­ sekliai turėjo vykti visos Lietuvos pavertimas protektoratu pagal naujausią (Čekijos) pavyzdį3. Tačiau palikus paraštėje Lietuvos ir Čekoslovakijos (ar Klaipėdos ir Sude­ tų) istorinių situacijų skirtumus4 pasakytina, kad nors paskiri vokiečių diplomatai

3 Žr. S. Mylliniemi, Dte baltische Krise. 1939-1941, Stuttgart, 1979 (Schriftenreihe der Vierteljahrshefte fiir Zeitgeschichte, Nr. 79), S. 32-33. 4 Dės MemellantUs susigrąžinimas neturėjo Vokietijai atskiros operacijos reikšmės ne todėl, kad besirengiantis įsigalėti pasaulyje fiureris taip numatė savo „programoje“. „Čekijos likučio“ likvidavimą galima interpretuoti [vairiai, bet neginčytina tai, kad ši operacija buvo adikta Vokietijai suvokiant, jog taip demonstratyviai atsisakoma toliau kartu su Vakarų valstybėmis kurti kompromisinę tvarką (Versalio 42

Lietuva Treciojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939-1941)

ir svarstė Lietuvos prijungimo prie reicho planus5, jie, kaip ir laikini kariniai planai6, visiškai priklausė nuo tuometinio Vokietijos užsienio politikos prioriteto. Būtent santykiai su Lenkija, Dancigo ir koridoriaus klausimo sprendimas, o ne menkos Klaipėdos problemėlės sureguliavimas (kad ir kaip tai lietuviams būtų skaudu) buvo pagrindinis Vokietijos užsienio politikos rūpestis iškart po Bohemijos ir Mora­ vijos protektorato sukūrimo. Vokietijos požiūriu variantų čia būta dviejų: arba Lenkija sutinka su mažesniosios sąjungininkės statusu ir atiduoda Dancigą ir/arba koridorių už tai gaudama iš Vokietijos savo sienų garantijas ir laukdama eventualių teritorinių kompensacijų Rytuose, arba šalių tarpusavio santykiai neišvengiamai blogės. Tai Joachimas Ribbentropas išdėstė per neabejotinai lemtingą pokalbį su Lenkijos ambasadoriumi Jozefu Lipskiu kovo 20 d., kaip tik dieną tarp abiejų J. Ribbentropo susitikimų su Juozu Urbšiu dėl Klaipėdos7. Galima netgi tvirtinti, kad principai + Vokietijos revizionizmas ■ Miunchenas). O su Klaipėda tokių problemų nebuvo: jos esamo stacuso nekeisti Vokietija nebuvo įsipareigojusi nei Vakarams, nei pačiai Lietuvai; šiuo klausimu Vokieti­ jos poziciją ilgą laiką palaikė ir SSSR. Pagrindinė kliūtis, neleidusi fiureriui forsuoti Klaipėdos klausimo sprendimą, buvo eventuali Lenkijos pozicija, jos ekspansiniai interesai Lietuvos atžvilgiu ir įtaka regione. Tad matyti Lietuvos valstybingumo praradimo istoriją pagal Čekoslovakijos pavyzdį (Sudetų/Klaipėdos krašto atplėšimas? Čekijos/Lietuvos likučio pavertimas protektoratu) yra mažų mažiausiai istoriškai nepagrįsta. Juk Lietuva nebuvo koks Versalio produktas, sulipdytas iš dviejų pralaimėjusių vokiškų valstybių atimtų žemių. Lietuvai teko laisvę išsikovoti ir tvirtinti užsibrėžtoje teritorijoje pačiai, ir pralaimėjusi Vokietija čia, galima sakyti, buvo jos sąjungininkė. Kaip žinome, ji netgi tylomis pritarė Lietuvos „sukilimui“ prancūzų komisaro administruojamame Klaipėdos krašte. Pastarasis priklausė Lietuvai plačios autonomijos (garantuotos Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir Japonijos) sąlygomis ir netapo politinės, ūkinės, socialinės sąrangos (o ir religiniu bei kultūriniu) požiūriais integralia Lietuvos dalimi. Esamojo Klaipėdos statuso konvencija negarantavo pozityviąja prasme, nes nebuvo numatyta jokių jo išsaugojimo priemonių, o tik buvo draudžiama Lietuvai be signatarių pritarimo kam nors atiduoti kraštą. Čekoslovakijos atvejis buvo, galima sakyti, priešingos krypties, nes būtent Sudetų perleidimą Vokietijai (ir naująsias šalies sienas) garantavo didysis Europos valstybių ketvertas. Miunchenas buvo netgi tam tikra Versalio tąsa: kaip Paryžiaus konferencijoje Sudetai, ignoruojant Vokietijos poziciją, buvo priskirti Čekoslovakijai, taip Miuncheno konferencijoje, ignoruojant Čekoslovakijos poziciją, jie buvo grąžinti Vokietijai. Ir čia, ir ten būta diktato suinteresuotajai trečiajai šaliai bei mojuota tautų apsisprendimo principu. Klaipėdos krašto prijungimas prie reicho jau vyko žlungant Miuncheno kompromisui, ir valstybių, Klaipėdos krašto statuso versališkųjų garančių, pozicija Vokietijai čia buvo tikrai ne svarbesnė nei Lenkijos. Ir apskritai tolesnis Vokietijos aktyvumas regione esmingai ir tiesiogiai priklausė nuo jos santykių su Lenkija ir potencialiai su SSSR išsiaiškinimo. Plačiau ir.: N. Šepetys, Litauen im Visier des Dritten Reiches. Ungeschehene Geschichte eines Reichsprotektorates, Vilnius, 2002, S. 39-45. 5 Žr. Wemerio von Grundherro ataskaitą: Akten zur deutschen ausioärtigen Politik (ADAP). 19181945, Baden-Baden u. a., 1956-1961, Serie D, Bd. V, Nr. 364. 6 Ten pat, Bd. IV, Nr. 81 ir nuoroda, Bd. V, Nr. 323, 329 ir nuoroda. Kontekstą žr.: N. Šepetys, Litauen im Visier, S. 26-30. 7 Žr. Jozefo Lipskio liudytojo parodymus Niurnbergo tarptautiniame karo tribunole: Der Nürnberger Prozess. Das Protokoll des Prozesses gegen die Hauptkriegsverbrecher vor dem Internationalem Mi­ litärgerichtshof Nürnberg 14. November 1945-1. Oktober 1946, mit Einf. von Christian Zettner, Deutsche Digitale Bibliothek, Bd. 20, Berlin, 1999, S. 2657. Į pokalbio reikšmę Klaipėdos klausimo kontekste dėmesį atkreipia: Ph. Fabry, Der Hitler-Stalin Pakt. 1939-1941, Darmstadt, 1962, S. 18. 43

NERIJUS ŠEPETYS

tylus ir neskausmingas Klaipėdos prijungimas prie reicho buvo aiški spaudimo Lenkijai priemonė8 parodant jai, kas šiame regione yra šeimininkas, o kas (geriausiu atveju) - jaunesnysis brolis. Lenkai apsisprendė greitai ir ryžtingai, netgi per sa­ vaitę susirado rimtą sąjungininkę potencialiai Vokietijos agresijai atremti, ir Šioje situacijoje Lietuvos laisvas ar prievartinis pavertimas Vokietijos protektoratu netgi buvo vargu ar įmanomas, bent jau kol nebuvo išspręstas fiurerio mintis visiškai užvaldęs Lenkijos klausimas. 2. Istorinė situacija. Apie grėsmę, jog Vokietija 1940 m. pavasarį ketino paversti Lietuvą savo protektoratu, daugiausia yra kalbėjusi sovietinė propaganda, iš dalies tuo pateisindama 1940 m. birželio agresiją Baltijos šalyse. Tam tikslui netgi buvo parūpinta liudytojų (paskutinio Valstybės saugumo departamento direktoriaus Au­ gustino Povilaičio) parodymų9: esą siųsdamas jį 1940-ųjų birželį į Berlyną, prezi­ dentas Smetona norėjęs išsiaiškinti, ar Vokietija sutiktų priimti Lietuvą savo pro­ tektoratam Iš sovietinių Lietuvos istorikų bene pirmasis tokią „Vokietijos protektorato“ versiją išdėstė Konstantinas Navickas, vėliau ją išpopuliarino Osvaldas Aleksa ir Vytautas Kancevičius, ideologiškai gryniausią jos tarptautinį pavidalą „Specialiaja­ me „Barbarosos“ aplanke“ (1972) pateikė Levas Bezymenskis, o sušvelnintą vaka­ rietišką variantą savojoje „Baltijos krizėje“ (1973) - Seppo Myliniemi; prosovieti­ nėje lektūroje ši versija tebegyvuoja iki šiol10. D augum a Baltijos valstybių sovietizacijos priešistorę tyrinėjančių istorikų šią versiją ignoruoja, o aš tokį igno­ ravimą tenorėčiau paremti vienu dokumentiniu argumentu. Vokietijos federacinio archyvo padalinyje, veikiančiame greta Liudvigsburgo tyrimų centro, saugoma dau­ gybė teisinių bylų, Vokietijos žemių ikiteisminio tyrimo įstaigų užvestų (ir sėk­ mingai arba neužbaigtų) asmenims ir grupėms, įtartiems dalyvavus ar bendrinin­ kavus nacionalsocialistinės Vokietijos vykdytose masinėse žudynėse. Vienas toks ikiteisminis tyrimas 7-o dešimtmečio pradžioje buvo pradėtas (dėl įkalčių stokos ir įtariamojo mirties 1987 m. nutrauktas) ir bendrininkavimu rengiant žydų pogromus Vokietijos-SSRS karo pradžioje Kaune įtartam Algiui Klimaičiui. Jo byloje ir saugomas vienas mūsų klausimui svarbus Trečiojo reicho institucijų vidinės tarny­ binės korespondencijos dokumentas: 1940 12 20 Saugumo policijos ir SD vado įstaigos raštas Užsienio reikalų ministerijai, nušviečiantis Gestapo bendradarbiavi­ mo su Lietuvos saugumu iki birželio 15-osios istoriją11. Tokio aiškinimosi preteks­ 8 S. MyJIiniemi, min. veik., p. 31. 9 Sovietinių tardymo protokolų ištraukos skelbtos: Komunistas, 1960, Nr. 6, p. 35-36. Verta dėmesio interpretacija: K. Butautas, A. Povilaičio kelionė [ Berlyną 1940 metais, Aidai, 1988, Nr. 4, p. 248—257. 10 M. Крысин, Прибалтика меж ду Сталиным и Гитлером, Москва, 2004, с. 58-63; 62. 11 Čia ir toliau pateikiama pagal: Bundesarchiv, Aussensullc Ludwigsburg, AR 283/83 (Klimaitis), BĮ. 284-286. 44

Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939-1941)

tas buvo kelių vasaros pabaigoje į Vokietiją pabėgusių Lietuvos saugumo pareigūnų pateikta informacija, esą sovietams į rankas patekę Lietuvos saugumo duomenys apie įtariamuosius bendradarbiaujant su Gestapu savo darbuotojus. Dėl to esą ir jau birželio 14-osios ultimatume konkrečiai įvardytieji Skučas ir Povilaitis, pasak neoficialių reicho URM šaltinių, vėliau NKVD tardytojų buvę apkaltinti mėgini­ m u paversti Lietuvą reicho dalimi (ir prisipažinę). Taigi išaiškindama situaciją Wilhelmstrassei, Himlerio žinyba tvirtino: Vokietijos slaptųjų tarnybų bendradar­ biavimas su Lietuvos saugumu prasidėjęs jau 1938 m. ir išsiplėtęs po Klaipėdos sugrąžinimo reichui. Karo pertrauktas bendradarbiavimas atsinaujinęs 1939 m. lapkritį, ir jis buvęs antivakarietiško ir sovietams palankaus atspalvio. Kontaktai buvę palaikomi per Tilžės saugumiečius (Grafe), ir „1940 m. vasarį tuometinis Lietuvos Saugumo policijos vadas Povilaitis su savo inspektoriumi dr. Meškausku atvyko kelioms dienoms į Berlyną, idant čia susipažintų su Vokietijos Saugumo policijos institucijomis. Savaime suprantama, nei Šio Berlyno vizito metu, nei vė­ liau Lietuvos pareigūnams nebuvo kalbama apie „greitą Baltijos valstybių inkor­ poraciją į reichą“. Tai būtų buvę neįmanoma jau vien todėl, kad tuomet, kaip žinoma, lietuviai vis dar tikėjosi dėl savo neutraliteto išlaikyti bent jau regimą savo savarankiškumą.“ Toliau rašre argumentuojama, kad Skučo ir Povilaičio parodymai pagal reikalą išspausti sovietinių tardytojų, kad vokiečių pusė turinti pabėgusiųjų Meškausko ir Bortkevičiaus kontrparodymus, ir apskritai gen. Skučas buvo vidaus reikalų ministras, o ne saugumietis ir dar antivokiškai nusistatęs. Raštas baigiamas patikinimu, kad sovietai tokios medžiagos prieš vokiečius negalės deramai panau­ doti, kad ir kaip ten būtų buvę. Žinoma, paskiras dokumentas nieko neįrodo, ne viskas jame atskleidžiama, kai kas vėliau pasikeitė ir nemažai buvusių Lietuvos saugumiečių Vokietijos puolimo į Rytus išvakarėse išties tapo Gestapo talkininkais. 1940-ųjų pradžioje kai kurie Lietuvos, kuri buvo faktinis SSSR protektoratas, pareigūnai, žinoma, galėjo svajoti apie Vokietijos globą, tos svajonės gal ir galėjo būti iš taktinių sumetimų pastiprintos kai kurių gestapininkų, tačiau tai nebuvo nei principingai pasyvią poziciją užėmu­ sio Smetonos režimo, nei Prancūzijos operaciją rengusio reicho politika. Lietuva tada jokio istorinio šanso išsigelbėti neturėjo, nes jos likimas buvo sovietų valioje. 3. Istorinė situacija. LAF aktyvistai Berlyne, planavę antisovietinį sukilimą karo pradžioje, ir tikrieji jo rengėjai okupuotoje Lietuvoje išties turėjo vilčių karinepolitine akcija bent iš dalies atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau dabartiniai Lietuvos istorijos tyrinėtojai, net ir tie, kurie ieško alternatyvių raidos galimybių (išskyrus K. Škirpos sekėjus), sukilimą suvokia ne kaip neišnaudotą šansą atgauti 45

NERIJUS ŠEPETYS

savarankiškumą, o labiau kaip padarytą istorinę klaidą arba bent nesėkme pasibai­ gusį sumanymą. Skiriasi tik LAF ir Laikinosios Vyriausybės politinės nenuovokos vertinimai: turėjo anuomet patriotinės jėgos teisę tikėtis politinių nuolaidų iš vo­ kiečių ar ne. Tačiau objektyvių Šansų, taigi reicho politinės valios (išskyrus kelių aukštų pareigūnų miglotas idėjas) suteikti Lietuvai dalinę politinę laisvę, tyrinėto­ jai tuo laikotarpiu nebeįžvelgia. Todėl geriausiu atveju sukilimo rengėjai, vykdytojai ir savivaldos kūrėjai iš istorikų užsitarnauja naivų idealistų etiketę, blogiausiu at­ veju - išvadinami aklais nacių kolaborantais12. Taigi, mano įsitikinimu, vienintelė liekanti istorinė niša recrospektyviai ieškoti galimybės Lietuvai tapti reicho protektoratu buvo laikotarpis tarp 1939 08 23 SSSR-Vokietijos Nepuolimo sutarties, kurios slaptuoju protokolu Lietuva buvo priskirta Vokietijos interesų sferai, ir rugsėjo 28 d. Draugystės ir sienų sutarties, pagal kurios protokolą Lietuva perėjo į SSSR interesų sferą. Žvelgdami į 1939 m. rugsėjo įvykius galime kalbėti mažiausiai apie tris Vokietijos turėtus santykių su Lietuva (kaip savosios interesų sferos dalimi) sureguliavimo „istorinius modelius“. Visiems jiems galioja tas pats įsivaizdavimas, kad Lietuvos klausimas yra sudedamoji bendro Lenkijos klausimo sprendimo dalis. Tai galime matyti iš Nepuolimo sutarties slaptojo protokolo, kuriuo, Vokietijai ir SSSR pripaži­ nus Lietuvos interesus Vilniaus krašte, Lietuva abiejų sutarties signatarių buvo traktuojama kaip potenciali Lenkijos pasidalijimo dalyvė, taigi sąjungininkė. Kokie tie trys modeliai? 1) Kolegiškas, kai karo su Lenkija pradžioje (iki rugsėjo 4-5 d.) Vokietiją ten­ kino (jos manymu, palankus) Lietuvos neutralitetas, po to radosi konkretūs siūly­ mai „nepažeidžiant neutraliteto“ atsiimti iš lenkų Vilnių (ir formaliai pasaulio viešuomenės akyse tapti Vokietijos sąjungininke). 2) Globos, kai, Lietuvai pasiūlymus atmetus ir V ilnių 19 d. užėmus Rytų Lenkiją okupavusiems sovietams, Berlyne buvo parengtas Schutzvertrag projektas, numatęs Lietuvą paversti reicho protektoratu ir kariniu placdarmu. 3) Okupacijos, kai Vokietijos ir Lietuvos derybas dėl tokio santykių suregulia­ vimo atidėjus, rugsėjo 25 d. atsirado fiurerio direktyva vermachtui būti pasirengu­ siam okupuoti Lietuvą.

12 Tokį požiūrį plėtoja: S. Gasparaitis, „Verrätern wird nur dann vergeben, wenn sie wirklich beweisen koennen, dass sie mindestens einen Juden liquidiert haben“. Die „Front Litauischer Aktivisten” (LAF) und die antisowjetischen Aufstände 1941, Zeitschrift Jur Geschichtswissenschaft, 2001, H. 10 (49), S. 886-904. 46

Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: nejvykusi protektorato istorija (1939-1941)

Tačiau neišsipildė nė vienas Vokietijos interesų Lietuvoje realizavimo scenarijus. T ą pačią rugsėjo 25 d. Maskvoje vokiečiai sulaukė sovietų pasiūlymo persidalyti interesų sferas taip, kad Lietuva pereitų į sovietų pusę. Po trijų dienų taip ir buvo padaryta, ir pamatinis klausimas čia yra, kodėl taip nutiko? Ar dėl Lietuvos apsi­ sprendim o nesileisti į Vokietijos žabangas ir veikiau atsidurti Sovietų Sąjungos glėbyje, ar dėl Vokietijos interesų turėti savo rankose Lietuvą nunykimo atveju, ar galiausiai dėl Sovietų staiga pareikšto primygtinio pageidavimo gauti Lietuvą? Klau­ siant nebe iš istorijos veikėjų, o iš įvykių raidos perspektyvos, kada ir kaip buvo nulemtas Lietuvos likimas: ar per pirmąjį, raginimų atsiimti Vilnių neklausymo (rugsėjo 9 -1 4 d.), per antrąjį, derybų dėl Vokietijos-Lietuvos globos sutarties nutrūkimo (rugsėjo 19-22 d.), ar per trečiąjį, interesų sferų mainų (rugsėjo 25-28 d.) epizodą? Akivaizdu, kad svarstant Lietuvos kaip nepavykusio Vokietijos protekto­ rato klausimą reikia susitelkti į antrąjį, vos kelių dienų derybų epizodą. Jei paaiš­ kėtų, kad tuometinės Vokietijos ir Lietuvos derybos nutrūko arba kad Vokietijos suinteresuotumas paimti Lietuvą į savo globą išnyko dėl Lietuvos kaltės — Lietuvos politikų veiksmų, pareikštos pozicijos ar pan., o tokia versija gana dažna ir lie­ tuvių, ir nelietuvių istoriografijoje, - tokiu atveju galima būtų išties tvirtinti, kad: 1) Lietuva turėjo realų šansą tapti Vokietijos protektoratu ir galbūt išvengti perėjimo į SSSR sferą ir sovietizacijos jau 1940 m. vasarą; 2) tokiu šansu nebuvo pasinaudota, taigi tai buvusi reali Lietuvos istorijos raidos alternatyva. Jei paaiškė­ tų, kad buvo priešingai, kad vokiečiai savo protektoratinių planų Lietuvos atžvilgiu atsisakė dėl kitokių, savo pačių samprotavimų ar Sovietų Sąjungos spaudžiami, tada ir šiame istoriniame epizode realių istorinių alternatyvų ieškoti nebūtų teisinga. T ad dabar priminsiu kai kuriuos 1939 m. rugsėjo antros pusės įvykius.

Protektorato planas: įvykių eiga Pažymėtina, kad Lietuvos apsisprendimas nežygiuoti į Vilnių pirmuoju Vokietijos-Lenkijos karo etapu, iki Sovietų Sąjungos agresijos, neturėjo esminės įtakos nei sovietų planams ir veiksmams, nei vokiečių raginimų šiuo klausimu nutrauki­ mui. Neturėjo tokia Lietuvos pozicija pastebimos įtakos ir politiniams vokiečių planams Lietuvos atžvilgiu. Per pirmąją rugsėjo pusę Vokietijos pastangos tvirčiau pririšti prie savęs Lietuvą apsiribojo netiesioginėmis provokacijomis žygiuoti į Vil­ nių todėl, kad jai tuo metu Rytuose svarbiausia buvo išspręsti Lenkijos ir sovietų įsijungimo į karą su ja problemas. Tai, kad šie klausimai bus sureguliuoti kolegiš­ kai, paaiškėjo rugsėjo 18 d. paskelbus Vokietijos-SSSR komunikatą, kuriuo abi šalys įsipareigojo Lenkijoje atkurti tvarką ir taiką bei padėti Lenkijos gyventojams 47

n e r iju s

Še p e t y s

naujai sutvarkyti savo politinės egzistencijos sąlygas13. Kitos dienos vakare komisa­ ras Viačeslavas Molotovas ambasadoriui Friedrichui Werneriui von Schulenburgui pateikė pasiūlymą (Berlyną pasiekusį jau 20 d. rytą) ir dėl būdo, kaip galutinai išspręsti Lenkijos klausimą: taigi užuot palikus Lenkijos likutį, ją tiesiog pasidalyti pagal keturių upių liniją. Derybas dėl to V. Molotovas pasiūlė vėl surengti Maskvoje. Tokiomis sąlygomis reicho vadovai ir atsigręžė į Lietuvą: rugsėjo 19 d. paren­ giamajam pokalbiui pas J. Ribbentropą buvo iškviestas J. Škirpa. Jam J. Ribbentropas minėjo būsimą susitikimą su sovietais Lenkijos sutvarkymo klausimais, ta­ čiau Vokietijos pozicijos Lietuvos ar Vilniaus klausimu nesukonkretino. Tuo metu Berlyne, matyt, buvo kilusi mintis dar prieš sovietų pasiūlytas derybas sureguliuoti santykius su Lietuva. Rugsėjo 20 d. po ilgos pertraukos į savo pareigas pagaliau grįžo Lietuvos užsienio reikalų m inistras Juozas Urbšys, ir tą pačią dieną Wilhelmstrasse buvo baigtas rengti dar vienas Globos sutarties projektas14, pagal kurį Lietuva turėjo, „nepažeidžiant jos politinio savarankiškumo, pereiti Vokietijos Reicho globon, sudaryti su juo karinę konvenciją, atiduodama savo kariuomenę Wehrmachto dispozicijai“. T ą patį 20 d. vakarą į Sopotą pas J. Ribbentropą vėl buvo skubiai iškviestas J. Škirpa. Jį J. Ribbentropas priėmė jau 21 d. priešpiet ir pareiškė, kad darsyk pergalvojo Lietuvos reikalus ir numatė per būsimus pasitari­ mus su rusais iškelti ir Vilniaus klausimą, - nepaisant to, kad Vilnių yra užėmę sovietai. J. Ribbentropas pripažino Lietuvos norą išsaugoti visišką nepriklausomy­ bę, bet pabrėžė, kad Vokietija irgi turinti interesų Lietuvoje, kuri tarsi sudaranti Vokietijos interesų sferą, todėl abiem šalims reikia savo interesus suderinti. Tam tikslui J. Ribbentropas nurodė norįs pasikviesti į Dancigą J. Urbšį. T ą pačią 21 d. J. Škirpa karru su J. Ribbentropo specialiai šiam pokalbiui išsikviestu Vokietijos pasiuntiniu Lietuvoje Zechlinu atskrido į Kauną ir apie Vokietijos pasiūlymus infor­ mavo Lietuvos vadovus. Tuo tarpu Zechlinas oficialiai pakvietė J. Urbšį atvykti į Danci­ gą, jei įmanoma, rugsėjo 23 d. Dar tą pačią 21 d. J. Ribbentropas tesėjo J. Škirpai duotus pažadus dėl Vilniaus: F. W. Schulenburgas buvo paprašytas per artimiausią pokalbį V. Molotovą pasiteirauti, kokia SSSR pozicija Vilniaus klausimu. Vokietija ir SSSR savo susitarimais pripažinusios Vilniaus kraštą Lietuvai, o ši pageidautų jį inkorporuoti; reichas tam neprieštarautų, o ką mananti SSSR vyriausybė?15

13 ¿ r. Die Beziehungen zwischen Deutschland und der Sowjetunion 1939-1941. Dokumenten des Auswärtigen Amtes, Hrsg, von Alfred Seidl, Tübingen, 1949, Nr. 79 ir priedas. 14 ADAP, Bd. VIII, Nr. 113. 15 Ten pat, Nr. 114. 48

Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939-1941)

Būtina pažymėti, kad vokiečiai buvo labai atsargūs ir jokių konkrečių politinio protektorato ar kariuomenės pajungimo planų lietuviams neatskleidė, Nepaisant to, J. Urbšys į J. Ribbentropo kvietimą reagavo skausmingai, - vis buvo prisimenamas liūdnai pagarsėjęs Hachos iškvietimas į Berlyną prieš pusmetį. J. Urbšio pageidavimu rugsėjo 22 d. priešpiet Kaune buvo sukviestas aukščiausių Lietuvos pareigūnų pasitarimas. Buvo nutarta, kad J. Urbšys turi skristi; apie tai jis tą pačią popietę pranešė Zechlinui ir sykiu kiek pasamprotavo būsimo pokalbio su J. Ribbentropu temomis, Zechlinas J. Urbšio atsakymą pažadėjo perduoti į Berlyną, taip pat buvo preliminariai susitarta dėl J. Urbšio išvykimo laiko, žinoma, jei bus gautas patvir­ tinimas. Tačiau iš Berlyno tos pačios 22 d. vėlų vakarą atėjo ne patvirtinimas, o J. Ribbentropo prašymas, kad J. Urbšys kelionę į Dancigą kelioms dienoms atidėtų. Kaip dabar žinome, atidėjimas liko neribotam laikui, nes po savaitės Lietuva buvo perduota į SSSR interesų sferą.

Kas kaltas, kad Lietuvai nebuvo primesta reicho globa? Taigi svarbiausias klausimas: kodėl J. Urbšio vizitas buvo atidėtas? Vokiečių dokumentai tiesiogiai nepaaiškina, o štai lietuvių dokumentai ir liudijimai, kurių apie 22 d. įvykius Kaune paliko ne tik J. Urbšys, bet ir dauguma pasitarimo pas prezidentą dalyvių, beveik vienu balsu tvirtina, kad J. Ribbentropo siūlymas atidėti vizitą buvo iškeltas dėl J. Urbšio 22 d. pavakary Zechlinui iškeltų jo vizito sąlygų. Istoriografijoje kartais tai prilyginama tiesiog J. Urbšio apsisprendimui nevykti į Dancigą. Štai naujausioje ir, ko gero, geriausioje vokiečių tarpukario Lietuvos isto­ rijos sintezėje skaitome16: „Nors Lietuvos vyriausybė šitam [autorius čia turi galvoje karinę sąjungą su Vokietija, tariamai J. Ribbentropo pasiūlytą lietuviams] tamsyk pritarė, Urbšys netgi norėjo tuoj pat išvykti į Dancigą susitikti su savuoju vokiečių kolega, tačiau Smetona jį atšaukė. Kol tebevyksta karo veiksmai, prezidentas nenorėjo laužyti valstybės neutraliteto. Egzistuoja tegul ir menka tikimybė, kurios negalima visiškai atmesti, kad jei Lietuva tokiomis aplinkybėmis būtų laiku susisaisčiusi su Reichu tegul ir karinės sąjungos saitais, tai būtų išvengusi sovietinės aneksijos mažiau nei po metų ir po karo tebūtų turėjusi kęsti vietinę komunistinę diktatūrą, kaip ir kitos Rytų Euro­ pos šalys“.

16 Biomeier, Volker, Litauen in der Zwischenkriegszeit, Skizze eines Modernisierungskonflikts* Münster, 1998 (Arbeiten zur Geschichte Osteuropas, Bd. 6), S. 253. 49

NERIJUS ŠEPETYS

„Menką tikimybę“ pakeitę „realiu Šansu“ gautume tipišką lietuviškojo istori­ nio revizionizmo pavyzdį: Lietuva Vokietijos protektoratu rugsėjo 20-23 d. ne­ tapusi dėl lietuvių politikų kaltės, ir ši jų istorinė klaida buvusi pragaištinga valstybės likimui. Šitaip samprotaujant paprastai nurodomos trys priežastys, dėl kurių J. Ribbentropui J. Urbšio vizitas galėjęs tapti nebeaktualus ir buvęs atidėtas. 1) J. Urbšys, pranešdamas Zechlinui savo sutikimą skristi pas J. Ribbentropą, pabrėžė, jog Lietuva ir toliau laikosi neutraliteto; 2) J. Urbšys pageidavo, kad jo kelionė būtų vieša, ir pasiūlė Zechlinui atitin­ kamą dvišalį komunikatą spaudai; 3) J. Urbšys apie gautą J. Ribbentropo kvietimą painformavo Sovietų Rusijos pasiuntinį p. Pozdniakovą, nors tai su vokiečiais nebuvo suderinta17. Panagrinėkime šias galimas priežastis detaliau. Iš tiesų savo rugsėjo 22 d. teleg­ ramoje Užsienio reikalų ministerijai Zechlinas, pranešdamas apie J. Urbšio dėkingą sutikimą atvykti, priduria ir šio samprotavimus apie draugiškus šalių santykius, kaimynystę, nacionalines aspiracijas ir pan. Visa tai Zechlinas pakomentavo kaip Lietuvos orientyrus per rytdienos derybas. Galbūt šiandien ir galėtume spėlioti, kad toks Lietuvos nesupratingumas ir įsikibimas niekam nebetinkamo neutraliteto ir galėjo suerzinti J. Ribbentropą, nors nepamirština, jog vokiečiai tikrųjų savo kėslų Lietuvos atžvilgiu nebuvo atskleidę. J. Ribbentropo J. Škirpai 21 d. paminė­ tas „interesų suderinimas“ lietuviams galėjo reikšti bet kokį scenarijų: nuo Austrijos anšliuso ar Čekijos likučio likvidavimo iki Slovakijos ar Vengrijos statuso. Tačiau visos tokios spekuliacijos subyra atsidūrusios į laiko faktorių. Minėtoji Zechlino telegrama iš Kauno buvo išsiųsta 22 d. 20.45 ir Berlyne gauta 23.30. O štai J. Ribbentropo instrukcija Zechlinui iŠ Sopoto dėl J. Urbšio vizito atidėjimo Ber­ lyne buvo gauta telefonu 21 vai.18 Taigi J. Urbšio samprotavimai apie Lietuvos neutralumą jo vizito atidėjimui jokios įtakos turėti negalėjo, nes J. Ribbentropas persigalvojo kur kas anksčiau. Tas pat galioja ir kalbant apie trečią galimą vizito atidėjimo priežastį - „išdavikišką“ sovietų diplomatų Kaune painformavimą. SSSR pasiuntinybė Kaune išties tą pačią 21 d. apie 18.30 buvo informuota apie būsimą J. Urbšio kelionę į Dancigą. Neįmanoma įsivaizduoti, kad žinia apie tokį painfor­ mavimą per porą valandų pasiekė geriausią sovietų draugą J. Ribbentropą ir netgi

17 šitai K. Škirpa išdėstė per paskaitą, 1940 m. gruodžio 22 d. skaitytą Lietuvių aktyvistų fronto iniciatoriams Berlyne, č ia pateikiama pagal paskaitos santrauką: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka* Rankraščių skyrius, f. 29-1287/1, 1. 16. 18 ADAP, Bd. VIII, Nr. 212 nuoroda. 50

Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939-1941)

caip įžeidė, kad jis nusprendė geriau su Lietuva neturėti jokių reikalų. Juolab kad jokių sensacingų dalykų lietuviai sovietams nepranešė - esą tai būsiąs eilinis vizitas. Lieka aptarti paskutinę galimą priežastį - vizito viešumo/slaptumo klausimą. Reikalas tas, kad Zechlinas savo telegramoje Užsienio reikalų ministerijai apie tai nieko nemini, o štai J. Urbšio po savaitės surašytoje pro memoria pateikiamas netgi jo Zechlinui pasiūlytas tokio komunikato apie vizitą projektas: „Reicho URM Ribbentropo kvietimu į Vokietiją išvyksta Lietuvos URM Urbšys. Vizito tikslas yra aptarti Vokietijos-Lietuvos santykių klausimus“. Svarbi pastaba: pasak J. Urbšio, Zechlinas pažadėjo apie tai informuoti vyresnybę tuoj p a t telefonu. Taigi esama grynai teorinės galimybės, kad žinia apie lietuvių pageidaujamą vizito viešumą galėjo spėti pasiekti J. Ribbenrropą dar prieš jam duodant nurodymą ar net prieš nusprendžiant atidėti J. Urbšio vizitą. Drauge paaiškėja, kodėl apie komunikatą nieko neminima ir Zechlino telegramoje: jei apie tai buvo tiesiogiai informuota, gal net išsiaiškinta telefonu, tai telegramoje nebebuvo prasmės to kartoti. Tačiau kas mums duoda pagrindą manyti, kad klausimas dėl vizito slaptumo ar viešumo buvo toks svarbus, kaip apie jį vėliau kalbėjo Lietuvos diplomatai? Beje, jie tai darė ir prisimindami Klaipėdos perdavimo Vokietijai istoriją, kai sakė buvus slaptą ultimatumą. Kaip dabar žinome, 1939-ųjų kovo 20 d. tokio ultimatumo nebuvo. Tas pat pasakytina ir šiuo atveju: žinomi vokiečių ar lietuvių dokumentai nieko nekalba apie J. Ribbentropo reikalavimą, kad J. Urbšio vizitas būtų slaptas. Ir pati komunikato, taigi vizito viešumo idėja minėtame aukščiausių Lietuvos parei­ gūnų pasitarime Kaune kilo spontaniškai o ne kaip reakcija į tariamai vokiečių keltą slaptumo sąlygą. Todėl visiškai natūraliai atrodo ir Zechlino reakcija, kai J. Urbšys pasiūlė komunikatą: kadangi vizito slaptumo/viešumo klausimu Zechlinas neturėjo instrukcijų, tai ir turėjo dėl to telefonu pasikonsultuoti su Berlynu. Dar klaidingiau J. Urbšio pasiūlymą Zechlinui dėl komunikato traktuoti kaip lietuvių pusės vizito sąlygą., - o būtent taip dažnai daroma istoriografijoje. Vėlgi, kaip matyti iš dokumentų, tai tegalėjo būti papildomas lietuvių pageidavimas J. Ribbencropo kvietimą priimant bet kuriuo atveju. Taigi ar tikėtina, kad tokio antrareikšmio klausimo nebuvo galima sutvarkyti Berlyne, negi dėl to reikėjo skubos tvarka atsiklausti fiurerio traukinyje tuo metu buvusio J. Ribbentropo? Ką jau kalbėti apie galimą tokios detalės poveikį pamatiniams reicho užsienio politikos sprendimams. O tokių sprendimų tą patį rugsėjo 22 d. vakarą J. Ribbentropui ir A. Hitleriui teko priimti ne vieną. Tai rodo ir naktį iš 22 į 23 d. iš Berlyno (taigi J. Ribbentropo nurodymas iš Sopoto turėjo ateiti anksčiau) išsiųstos telegramos F. W. Schulenburgui. Joje, po trijų dienų delsimo atsakytoje į minėtąjį 19 d. 51

NERIJUS SEPETTS

sovietų pasiūlymą, J. Ribbentropas sutiko drauge su jais galutinai sureguliuoti Lenkijos klausimą, negana to, pareiškė esąs pasirengęs kuo greičiau atvykti į Maskvą užbaigti derybų19. Būtent toks reicho vadovų apsisprendimas atsisakyti ligtolinių ketinimų „kviesti Molotovą į Berlyną“ ir pasiryžti, nors ir nusižengiant protokolui, darsyk keliauti (kuo greičiau, kada tik pakvies) j Maskvą ir galėjo būti pati natū­ raliausia J. Ribbentropo pageidavimo atidėti J. Urbšio vizitą priežastis. Sureguliuo­ ti santykius su SSSR, galutinai išsprendžiant Lenkijos klausimą, tuometinės Vokie­ tijos padėties požiūriu buvo nepalyginti svarbiau ir skubiau nei nedelsiant pajungti savo kontrolėn Lietuvą. Šis prioritetų pasirinkimas, atidedant J. Urbšio vizitą vė­ lesniam laikui, buvo lemtingas, nes kai po kelių dienų, 25-ąją, Maskvoje J. Stalinas pasiūlė F. W. Schulenburgui pasidalyti Lenkiją su tam tikra korektyva - ¡įkeičiant Lietuvą į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, - tada Lietuvos politinės ateities klausimas iš Vokietijos-Lietuvos santykių srities persikėlė į Sovietų Sąjungos-Vokietijos santykių sritį. Lietuvos veiksmai ar neveiklumas, apsisprendimas ar neryž­ tingumas, netgi pasiryžimas priešintis numanomiems Vokietijos kėslams jau nieko nebegalėjo nulemti. Taigi norėdami išsiaiškinti, kodėl Lietuva perėjo iš Vokietijos į SSSR interesų sferą, turime kelti klausimus 1) apie SSSR motyvus ir tikslus tiek teikiant tokių interesų sferų mainų siūlymą, tiek jo primygtinai laikantis; 2) apie Vokietijos motyvus ir priežastis sutinkant su tokiu sovietų siūlymu ar nusileidžiant jam. Bet tai jau kita istorija. Išvados Žinoma, visi šie samprotavimai anaiptol nereiškia, kad Lietuva išvis negalėjo niekaip paveikti savo likimo ar kad išvis neturėjo šansų tapti reicho protektoratu. Be abejo, tomis karo ir dar jo išvakarių dienomis Lietuvos valdžios sluoksniuose ir visuomenėje dažnai nuskambėdavo klausimas: po kieno jungu mažesnis blogis at­ sidurti - po rusų ar po vokiečių? Ir lygiai taip pat buvo aišku, kad lietuviai nebuvo linkę to suprasti kaip praktinio, taigi savo apsisprendimo klausimo tol, kol nebuvo iškilusi neįveikiama grėsmė jų valstybės nepriklausomybei. Tačiau visiškai neteisin­ ga būtų tvirtinti, kad reali tokio apsisprendimo akimirka Lietuvai buvo atėjusi 1939 m. rugsėjo pabaigoje, kad tada prezidentas ir vyriausybė apsisprendė išvengti Vokietijos glėbio ir taip ar net dėl to netrukus atsidūrė Sovietų Sąjungos gniauž­ tuose. Tiesiog išvis nebuvo istorinės situacijos, kurioje Lietuva galėjo pasirinkti švelnesnį jungą. Rugsėjo 23 d. neįvykusios J. Urbšio derybos su J. Ribbentropu

19 Dic Beziehungen ..., Nr. 16. 52

Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato

is to r ija

(1939-1941)

Dancige nei formos, nei turinio, nei rezultato, nei alternatyvos požiūriu neprilygintina J. Urbšio ir kitų Lietuvos pareigūnų deryboms su J. Stalinu ir V. Molotovu Maskvoje po poros savaičių. Pabaigoje apibendrinant dabar jau istorinį, o ne isto­ riografinį Lietuvos netapimo reicho protektoratu klausimo aspektą pažymėtina: 1) Lietuva Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir pradžioje nenorėjo lygiuotis į Vokietiją, o ir toks lygiavimasis valstybingumo išsaugojimo prasme negalėjo būti perspektyvus; 2) Vokietija neturėjo aiškaus intereso pajungti ar paimti globon Lietuvą, kol nebus išspręstas Lenkijos klausimas, o jį spręsdama pati pateko į priklausomybę nuo SSSR politinių interesų, todėl 3) Pagrindinis Vokietijos-Lietuvos santykių tarp Klaipėdos perdavimo sutarties 1939 03 23 ir Globos sutarties projekto 1939 09 25 veikėjas, ilgainiui gavęs veikimo laisvę ir vienintelis ją išlaikęs, buvo Sovietų Sąjunga, kuriai Lietuvos, kitaip nei Vokietijai reikėjo kaip tokios, - ir kaip būsimo karinio placdarmo prieš pačią Vokietiją.

Lithuania in the Sights of the Third Reich Nerijus Šepetys Summary This article asserts that during 1939—1941 Lithuania did not have a real chance to become a protectorate o f the German Reich and Germany had no real interests or possibilities to take Lithuania under its wing. It attempts to substantiate this rhesis by means o f argumentative research by investigating alternative models for the development o f the history o f German-Lithuanian relations. It mosdy focuses on the events o f the second half o f September 1939, debating the fundamental problem: did Lith-uania have a chance to avoid the 28 September ‘transfer from the sphere o f German interests to that o f the Soviet Union? In ascertaining what chances Lithuania possibly had but lost, perhaps the most important is the history o f the preparation for the Ribbentrop and Urbšys negotiations o f 20-22 Septem­ ber. These negotiations, which should have ended in a German protectorate ag­ reement, failed to occur but this was not the fault of Lithuania’s politicians, thus, the aurhor argues, disputing the (‘sceptical’) conception widespread in historiog­ 53

NERIJUS ŠEPETYS

raphy. It appeared to have been more im portant and urgent for the Reich’s leaders, considering Germany’s position at that time, to regulate its relations with the USSR and reach a final solution to the question of Poland through a second Ribbentrop visit to Moscow than to immediately put Lithuania under its control. The article ends with the hypothesis that the primary agent in German-Lithuanian relations, i.e. the 23 March 1939 Klaipeda agreement and the 25 September 1939 draft Protection Agreement, was the Soviet Union, not Germany, which needed Lithuania the way it was.

SSSR IR PABALTIJYS 1939-1941 METAIS (LIETUVOS PAVYZDYS) Natalija Lebedeva 1939 m. rugsėjo 7 d. J. Stalinas Kominterno vykdomojo komiteto sekretoriui G. Dimicrovui pareiškė: „Mes teikėme pirmenybę susitarimui su vadinamosiomis demokratinėmis šalimis ir dėl to vedėme derybas. Tačiau anglai ir prancūzai norėjo paversti mus samdiniais ir, be to, už tai nieko nemokėti“1. Kokio užmokesčio tikėjosi SSSR „šeimininkas“ iš Anglijos ir Prancūzijos? Pir­ miausia Pabaltijo įtraukimo į sovietinę įtakos sferą. J. Stalinas įsivaizdavo, kad SSSR tiek sustiprėjo, jog atėjo laikas keisti jėgų santykį Europoje SSSR naudai2. Kartu, mūsų manymu, jis pervertino savo šalies galią, Vakarų pasaulis jos neįvertino. Kai Trečiasis reichas aneksavo visą Čekoslovakiją, iš Lietuvos, grasinant karinės jėgos panaudojimu buvo atimta Klaipėda, sustiprėjo hitlerinės Vokietijos spaudi­ mas Lenkijai. Vakarų valstybės suprato, kad fiureriui bet koks susitarimas yra tik popieriaus skiautė. Vokietijos pretendavimas viešpatauti Europoje kėlė grėsmę Didžio­ sios Britanijos ir Prancūzijos interesams. Britų vyriausybė 1939 m. kovo 31 d. suteikė garantijas Lenkijai, balandžio 13 d. Šiai šaliai pažadėjo pagalbą Paryžius, jeigu jos gyvybiniams interesams kiltų tiesioginė ar netiesioginė grėsmė. T ą pačią dieną Didžioji Britanija ir Prancūzija suteikė garantijas Rumunijai ir Graikijai. Didžio­ sios Britanijos premjeras W . Churchillis teigė, kad šios akcijos tikslas - ne ginti atskiras valstybes nuo Vokietijos, bet „užkirsti kelią jos viešpatavimui kontinente“. 1 Г. Димитров, Д н ев н и к (9 март 1933 - 6 ф евр уа р н 1949), София, 1997. с. 182. 2 1940 m. birželio 1 d. per pokalbį su Anglijos pasiuntiniu S. Crippsu liesdamas prieškarinės krizės temą J. Stalinas pasakė: „Mes norime pakeisti buvusią Europos pusiausvyrą, kuri veikė prieš SSSR. Kaip rodo derybų rezultatai, anglai ir prancūzai į tai neatsižvelgė. Tai sudarė pagrindą SSSR ir Vokiedjai suartėti, ir tai įvyko tuo mastu, apie kurį jau buvo kalbama“. Документы внеш ней пскнт вси (toliau — Д В П ), 1940, т. XXIII, кн. 1, Москва, 1994, c. 395. 55

NATALIJA LEBEDEVA

Nedalyvaujant Sovietų Sąjungai buvo neįmanoma sukurti veiksmingą barjerą prieš hitlerinę ekspansiją. 1939 m. balandžio 14 d. britų vyriausybė pasiūlė jai padaryti pareiškimą, kad, „kilus agresijai prieš bet kurią SSSR kaimynystėje esančią Europos šalį, kuri pasipriešintų, bus galima tikėtis sovietų vyriausybės paramos, jeigu ši parama bus pageidautina“3. Maskvos poziciją suformulavo užsienio reikalų liaudies komisaras M. Litvinovas ir suderino ją su J. Stalinu ir V. Molotovu. SSSR siūlymuose, kurie balandžio 17 d. buvo perduoti Londonui ir Paryžiui, buvo numatyta tarp SSSR, Anglijos ¡r Pran­ cūzijos sudaryti susitarimą. Jame turėjo būti įsipareigota teikti visokeriopą tarpu­ savio paramą, ir karinę, tuo atveju, jeigu bet kuri susitariančioji šalis patirtų agre­ siją, taip pat teikti paramą „Rytų Europos valstybėms, esančioms tarp Baltijos ir Juodosios jūros ir turinčioms bendrą sieną su SSSR, jeigu prieš šias valstybes bus panaudota agresija“4. M. Litvinovui pasiūlius, susitarimo projekte nebuvo įvardytos Rytų Europos valstybės, nes Lietuva, kaip neturinti bendros sienos su SSSR, nepateko į jų tarpą. Liaudies komisaro manymu, jos nepaminėjimas susitarimo tekste „neišvengiamai būtų suprastas kaip tiesioginis siūlymas Vokietijai užgrobti Lietuvą“. M. Litvinovas rašė: „Reikia atsižvelgti į tai, kad anksčiau ar vėliau mūsų siūlymas bus paskelbtas, o mums nėra reikalo suteikti pagrindą manyti, kad Lietuva aukojama mūsų inicia­ tyva. Tegul Anglija ir Prancūzija derybų metu aiškinasi, kurios valstybės turėtos omenyje. Tada mes paaiškinsime, kad pageidautina įtraukti ir Lietuvą, tačiau to primygtinai nereikalaujame. Nemanau, kad Anglija ir Prancūzija reikalautų iš­ braukti Lietuvą, juolab kad jos gynyba tiesiogiai suinteresuota Lenkija“5. Tačiau Anglijos užsienio reikalų ministro E. Haiifaxo manymu, sovietų siūlymas, kurį Londonas ir Paryžius vertino gana rimtai, „siekė daugiau, nei buvo pasirengusi padaryti britų vyriausybė“6, beje, ir prancūzų kabinetas. Trišalis susitarimas užsi­ tęsė, o tai stiprino ir šiaip didžiulį J. Stalino nepasitikėjimą anglais bei prancūzais. M. Litvinovas, aktyviai rėmęs susitarimą su Anglija ir Prancūzija, buvo nušalintas nuo pareigų. Užsienio reikalų liaudies komisaru buvo paskirtas V. Molotovas, derybose su Anglijos ir Prancūzijos atstovais užėmęs griežtesnę poziciją. 3 Documents o f British Foreigi Policy. 1919-1939 (toliau - DBFP)> third senes, vol. 5, p. 206. 4 Д В П , 1939, t . XXII, кн. 1, c. 283-285. 5 Ten pat, p. 283. 6 Britų užsienio reikalų ministras tai pareiškė Lenkijos pasiuntiniui Londone. Savo ruožtu E. Chamberlinas kovo 28 d. teigė: „Turiu pripažinti, kad aš visai nepasitikiu Rusija. Netikiu, kad ji galėtų efektyviai pulti net jeigu panorėtų . Maža to, jos nekenčia ir įtariai į ją žiūri dauguma mažųjų valstybių, ypač Lenkija, Rumunija ir Suomija". У. Ширер, Взлет и падение третьего р ей ха , т. 1, Москва, 1991, с. 495-

56

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Stiprėjant Vokietijos ekspansijai, Vakarų valstybės padarė Sovietų Sąjungai rim­ tų nuolaidų. Gegužės mėn. pabaigoje jos pripažino susitariančių šalių tarpusavio pagalbos, vienai iš jų kilus agresijos grėsmei, principą. Tačiau ilgą laiką nesisekė susitarti dėl sąrašo šalių, kurioms trys valstybės teikė garantiją. Sovietų vyriausybė atkakliai reikalavo į jį įtraukti Suomiją, Estiją ir Latviją. Anglai ir prancūzai priešraravo, juolab kad šių šalių vyriausybės pasisakė prieš garantijas dalyvaujant SSSR7. T ik birželio viduryje trišalių derybų dalyviai susitarė dėl įtraukimo į sąrašą tas šalis, kurioms teikiamos garantijos8. Būdinga tai, kad Lietuvos valdantieji sluoksniai, priešingai nei Latvijos ir Estijos vyriausybės, ne tik neprieštaravo, kad jai būtų suteiktos trijų Šalių garantijos, bet ir laikė pavojingu būti išbrauktai iš sąrašo šalių, kurioms jos buvo teikiamos. Neseniai paskirtas Lietuvos pasiuntinys Maskvoje L. Natkevičius pirmame pokal­ byje su SSSR užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotoju V. Potiomkinu gegu­ žės 15 d. pasiteiravo, ar bus teikiamos garantijos Lietuvai. Sovietų diplomatas atsakė, kad prasidėjus deryboms anglai sutiko svarstyti klausimą dėl garantijų tik toms šalims, kurios turi sieną su SSSR. Pasiuntinys pastebėjo: „Tokiomis sąlygo­ mis Lietuva atsiduria itin pavojingoje padėtyje, nes, išskyrus Vokietijos neseniai primestą nepuolimo sutartį, ji neturi jokių garantijų prieš vokiečių agresiją“9. Gegužės 21 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro pavaduotojas J. Baltrušaitis pokalbyje su SSSR laikinuoju reikalų įgaliotiniu Lietuvoje N . Pozdniakovu dėl garantijų Pabaltijo valstybėms pastebėjo, kad nėra reikalo klausti nuomonės apie jas, bet jas reikia tiesiog paskelbti10. Kaunas visą laiką gyvai domėjosi trišalių pasitarimų eiga11. Lietuvos pozicija pasikeitė tik tada, kai SSSR iškėlė kategorišką klausimą dėl bendrų veiksmų ne tik tiesioginės, bet ir „nedesioginės“ agresijos atveju. „Netiesioginės

7 1939 m. birželio 8 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras E. Halifaxas pasikvietė M. Maiskį ir perdavė siūlymą SSSR vyriausybei trišales derybas vesti Maskvoje. Kartu jis informavo, kad britų vyriausybė bendravo su Pabaltijo šalimis, ir padarė išvadą, kad nė viena jų, ypač Suomija, nepageidauja atvirų garantijų. Dėl to jis dar kartą patvirtino britų poziciją, kad jiems nepriimtinas sovietų siūlymas aiškiai įvardyti šalis, kurioms teiktina garantija. Birželio 10 d. V. Molotovas įpareigojo M. Maiskį perduoti E. Halifaxui, kad „trijų Pabaltijo valstybių klausimas šiuo metu virsta klausimu, be kurio teigiamo sprendimo neįmanoma užbaigti derybų“. JJB17, 1939, t . XXII, kh . 1, c. 442—443, 449. 8 DBFP, third series, vol. 6, p. 229-232, 308-310. 9 Rusijos Federacijos užsienio politikos archyvas (toliau - RF UPA), f. 06, ap. 1, pakas (toliau - p.) 12, b. 127, 1. 12\ JJBTI, 1939, T. XXII, kh . 1, c. 373-374. Nepuolimo sutartis buvo pasirašyta 1939 m. birželio mėn. Šioje vietoje L. Natkevičius turėjo omenyje Vokietijos ir Lietuvos kovo 22 d. sutartį, pagal kurią Lietuva perleido Vokietijai Klaipėdą ir jai priklausančią teritoriją. 10 RF UPA, f. 0151, ap. 30, p. 56, b. 2, 1. 27-28. 11 Ten pat, f. 06, ap. 1, p. 12, b. 127, J. 13-14; b. 126, t. 1, 1. 3-7. 57

NATALIJA LEBEDEVA

agresijos“ sąvoka buvo suprantama labai plačiai. Pagal oficialią sovietų formuluotę tai buvo veiksmai, kuriems pritarė garantiją gaunanti šalis, kai gresia ir negresia jėgos panaudojimas. Tai šios šalies teritorijos ir karinių pajėgų panaudojimas ag­ resijai prieš ją arba prieš vieną iŠ susitariančių šalių atremti, kitaip tariant, kai grėsė šiai valstybei nepriklausomybės praradimas arba jos neutraliteto pažeidimas“12. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos valdantieji sluoksniai šią formuluotę suprato kaip reikalavimą, kuriuo SSSR siekė įgyti veiksmų laisvę Pabaltijyje ne tik kilus realiai Vokietijos puolimo grėsmei, bet ir tada, kai Stalinas to užsinorės13. Panašiai „netiesioginės agresijos“ sąvoką traktavo Latvijos, Estijos, iŠ dalies ir Lietuvos vadovai. Apie tai N. Pozdniakovas rašė V. Molotovui14. Vis dėlto Lietuvos valdančiųjų sluoksnių požiūris į garantijų klausimą nebuvo toks akivaizdžiai neigia­ mas, kaip jų kolegų kitose Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, iškalbingą frazę L. Natkevi­ čius pasakė rugpjūčio 1 d. kalbėdamasis su N. Pozdniakovu: „Minėtos Šalys (t. y. Suomija, Estija ir Latvija. - N. L.), mano manymu, neteisingai elgiasi; atvirkščiai, jos turėtų kabintis uz jų (garantijų. - N. L.) ir siekti visų Pabaltijo šalių „bendro neutralizavimo“15. Rugpjūčio 8 d. garantijų Baltijos šalims klausimą kalbėdamasis su N . Poz­ dniakovu palietė Anglijos pasiuntinys Lietuvoje T. H . Prestonas. Išreiškęs viltį, kad derybos baigsis sėkmingai, nes, galima sakyti, viskas yra suderinta, išskyrus netie­ sioginės agresijos sąvokos apibrėžimą, jis paminėjo Pabaltijo šalių „baigštų požiūrį“ į SSSR garantijas. „Dėl savo geopolitinės padėties Suomija ir Estija visada priešinsis Sovietų Sąjungai. O Lietuva, priešingai, taip pat dėl geopolitinės padėties labiau nusiteikusi prieš Vokietiją, o ne prieš Sovietų Sąjungą. Latvija užima tarpinę pa­ dėtį. Visa tai tiesiogiai veikia jų požiūrį į garantijų klausimą. Suomija ir Estija u Год кризиса. 1938-1939, т. П, Москва, 1990, с. 90. 13 ДВП, 1939, т. ХХП, кн. 1, с. 531-532. Rugpjūčio 27 d. N. Pozdniakovo pranešimas V. Molotovui rodo, kad vietinė spauda „netiesioginės agresijos“ sąvoką vaitojo tik perspausdindama pranešimus iš užsienio. N. Pozdniakovas rašė: „Šiuo klausimu atskirų pasisakymų nebuvo. Privačiuose pokalbiuose mes šio klausimo neakcentavome, o lietuviai jo nekėlė“. RF UPA, f. 0151, ap. 30, p. 56, b. 2, 1. 37. 14 N. Pozdniakovas V. Molotovui pranešė: „Šiuo metu Lietuvos vadovai visiškai pritaria Estijos ir Latvijos požiūriui garantijų klausimu dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirmoji ir svarbiausia - jaunos lietuvių buržuazijos klasinis nepasitikėjimas ir baimė sistemos garantijų, kurias įgyvendinus pagrindinis praktinis vaidmuo priklausys socializmo šaliai. Kaip sužinojome, buržuaziniuose sluoksniuose aktyviai svarstomas klausimas pasekmių, kurias šalies viduje gali sukelti, pavyzdžiui, Raudonosios armijos dalių įvedimas . Darbo masės tuoj pat tuo pasinaudos, c. y. sukurs sovietų valdžią . Kitos dvi priežastys lyg ir papildo (tiksliau užslepia) pirmąją . Čia manoma, kad garantijų paskelbimas be garantijos subjekto sutikimo tolygu kišimuisi j svetimus reikalus, valstybės nepriklausomybės ir suvere­ numo pažeidimui . Galiausiai, trečia, tai pažeistų „taikų sambūvį" su hitlerine Vokietija. ДВП , 1939, t . XXII, кн. 1, c. 545-546. 15 RF UPA, f. 06, ap. 2, p. 12, b. 126, t. 1, 1. 15. 58

SSSR ir PabaJ rijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

nusiteikusios absoliučiai neigiamai, Latvija - nuosaikiai, Lietuva - teigiamai. Ta­ čiau politinė situacija neleidžia lietuviams demonstruoti šį jausmą“16. Tai sakyda­ mas T. H. Prestonas rėmėsi neseniai įvykusiu pokalbiu su Lietuvos krašto apsaugos m inistru K. Musteikiu. SSSR, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos derybos parodė, kad visų šių Šalių vadovai visiškai neįvertino nacistinės Vokietijos keliamos grėsmės. Tarpusavio ne­ pasitikėjimas, įtarumas, politinių laimėjimų siekimas neleido sukurti tvirtos užtva­ ros nacistinės agresijos plėtrai. J. Stalinas, negavęs Vakarų valstybių sutikimo stip­ rinti SSSR įtaką Balkanų regione ir Rytų Europoje, nutarė susitarti su A. Hitleriu. Jis tikėjosi, kad neišvengiamai artėjantis kapitalistinių šalių abiejų blokų karinis susidūrimas susilpnins jas ir sustiprins SSSR pozicijas. 1939 m. liepos mėn. pabaigoje - rugpjūčio pradžioje Vokietija pradėjo teikti sovietų vyriausybei viliojančius pasiūlymus. Tuo metu Trečiojo reicho pasirengi­ mas pulti Lenkiją pasiekė galutinę fazę, todėl buvo svarbu izoliuoti jos busimąjį priešininką. Be to, didžiųjų valstybių pozicijos trišaliuose susitarimuose itin suar­ tėjo ir pasidarė Vokietijai nepalankios. Vokietijos politikai Berlyne ėmė įtikinėti SSSR laikinąjį reikalų patikėtinį Vokietijoje G. Astachovą, o Maskvoje - V. M o­ lotovą, kad „jų šalis ir SSSR galėtų nesunkiai susitarti dėl „visų problemų, liečian­ čių teritorijas nuo Juodosios juros iki Baltijos jūros“17. Rugpjūčio 9 d. Maskvą ėmė skatinti susitarti su Vokietija Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa. Kalbėdamasis su G. Astachovu jis išsamiai išdėstė, kad „SSSR susitarimas su Anglija ir Prancūzija nėra tikslingas. Jo pagrindinis argumentas sąjunga su Anglija niekada nebuvo naudinga Rusijai. Karo atveju Sovietų Sąjunga patirs didžiausius sunkumus ir aukas, o Anglija su Prancūzija įsiknis į žemę ir tenkinsis šaudymu bei raketų leidimu . Tuo tarpu SSSR, likusi nuošalyje, turės šansą iš viso neįsitraukti į karą, nes vokiečiai neis toliau už buvusią Rusijos 16 Ten pat, I. 16-17. 17 Liepos 27 d. G. Astachovas V. Molotovui pranešė: „Vokietija pasirengusi kalbėtis ir tartis visais klausimais, dominčiais suinteresuotąsias puses. Net Pabaltijo ir Lenkijos klausimais būrų nesunku susitarti lygiai taip pat, kaip buvo Ukrainos atveju (kurios Vokietija atsisakė)“. C. 3. Случ, Гитлер, Сталин и генезис четвертого раздела Полыни, Восточная Е вропа меж ду Гитлером и Сталиным. 1939-1941 гг., Москва, 1999, с. 166. Rugpjūčio 3 d. kalbėdamasis su V. Molotovu, Vokietijos pasiuntinys Sovietų Sąjungoje F. Schulenburgas J. Ribbentropo pavestas pabrėžė: „Vokietija pasirengusi gerbti SSSR interesus Baltijos jūroje ir neturi ketinimų, prieštaraujančių Sovietų Sąjungai Baltijos šalyse. Vokietija netrukdys SSSR gyvybiniams interesams Pabaltijo šalyse“. G. Astachovas rugpjūčio 8 d. pranešė Maskvai: „Vokiečiai nori sudaryti įspūdį, kad gali būti pasirengę nerodyti nesuinteresuotumo (bent jau politinio) Pabaltijo (išskyrus Lietuvą), Besarabijos, rusų Lenkijos (su pakeitimais vokiečių naudai) likimu ir atsisakyti aspiracijų Ukrainoje“. Д В П , 1939, t . XXII, кн. 1, c. 571, 586. 59

NATALIJA LEBEDEVA

sieną, be to, jų dėmesys bus nukreiptas į kovą su Anglija dėl užsienio rinkų ir kolonijų, o tai jiems žada didesnę naudą nei kova dėl Ukrainos, turint daug mažiau šansų laimėti“18. Galimas dalykas, kad šį pareiškimą K. Škirpa padarė vokiečių prašymu, o ne gavęs Kauno instrukciją. Jo argumentai buvo panašūs į tuos, kuriuos pateikė vokiečių diplomatas K. Schnurre kalbėdamasis su G. Astachovu. Rugpjūčio 10 d. Berlynas tiesiai paklausė sovietų vadovus, kokia SSSR pozicija bus kilus karui tarp Vokietijos ir Lenkijos. Rugpjūčio 11 d. VKP(b) CK Politinis biuras nutarė „pradėti vokiečių pateiktų klausimų oficialų aptarimą ir apie tai pranešti Berlynui“19. Rugpjūčio 12 d. G. Astachovas informavo apie Maskvos atsakymą: V. Molotovas sutinka aptarti vokiečių iškeltus klausimus, įskaitant Lenki­ jos ir kitas politines problemas20. Tai reiškė, kad Maskva nesipriešins Vokietijos agresijai prieš Lenkiją. SSSR iniciatyva buvo parengtas papildomas slaptasis protokolas, kurį naktį iš rugpjūčio 23 į 24 d. pasirašė V. Molotovas ir J. Ribbentropas kartu su SSSR ir Vokietijos nepuolimo sutartimi. Jame buvo patvirtintas abiejų pusių interesų sferų Rytų Europoje pasidalijimas. Protokolo pirmajame punkte buvo parašyta: „Sričių, įeinančių į Pabaltijo valstybių (Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos) sudėtį, terito­ rinio ir politinio pertvarkymo atveju Lietuvos šiaurinė siena yra ir Vokietijos ir SSSR interesų sferos riba. Be to, abi pusės pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašto atžvilgiu“21. Tokiu būdu Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą. Į Sovietų Sąjungos įtakos sferą įėjo rytinė Lenkijos dalis iki Vyslos, Narevo bei Sano ir Besarabija. Nepuolimo sutartimi SSSR faktiškai įsipareigojo ne tik neteikti pagal­ bos Lenkijai, jeigu Vokietija ją užpultų, bet ir neremti Anglijos ir Prancūzijos, kai jos vykdys sąjungininkių pareigą. Tokiu būdu A. Hitleris pasiekė tikslą iŠ dalies izoliuoti Lenkiją. Perspektyvoje nacistinė vadovybė, skatindama SSSR užgrobti Suomiją, Latviją, Estiją, didžiąją dalį Lenkijos ir Besarabiją, tikėjosi sukelti prieš ją neigiamą Vakarų reakciją, kuri leistų izoliuoti Sovietų Sąjungą, kai Vokietija ją užpuls. J. Stalinas manė, kad jam pavyko sustiprinti šalies saugumą atsiradus galimybei įsigyti milžiniškas teritorijas. Bet iš tikrųjų, esant aštrios tarptautinės krizės situa­ 18 Д ВП , 1939, t . XXII, kh . 1, c. 588-589. 19 Žr.: C. 3. Случ, Германия и СССР в 1918—1939 гг., Р оссия и Германия в годы во й н ы и м ира (1941-1995), Москва, 1995, с. 7920Год кризиса, т. 2, с. 185. Plačiau žr.: H. С. Лебедева, Четвертый раздел Польши и катынская трагедия, Д р уга я война. 1939-1945, Москва, 1996, с. 237—295. 21 Д ВП , 1939, т. XXII, кн. I, с. 632. Rugpjūčio 23 d. derybų Maskvoje metu Vokietijos siūlymas padalyti Pabaltijį į įtakos zonas palei Dauguvos upės liniją susidūrė su griežtu sovietų reikalavimu jų interesų zona pripažinti visą Latviją. Vokiečiai buvo priversti šią sąlygą patenkinti. 60

SSSR ir Pabaltijy* 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

cijai, 1939 m. vasarą daug svarbiau buvo suvienyti visus potencialius agresorių bloko priešininkus. Nacistinės Vokietijos keliamos grėsmės masto ir pobūdžio ne­ supratimas, atsisakymas pripažinti esminius skirtumus tarp kapitalistinių šalių abiejų grupuočių - demokratinės ir fašistinės — visai stalininės vadovybės prieškarinei strategijai suteikė neadekvatumo tiek nacionalinių interesų, tiek tarptautinio saugumo požiūriu. J. Stalinas manė, kad nacistinės Vokietijos politika yra lankstesnė ir energingesnė už Vakarų demokratijų veiksmus. Dėl to nuo 1939 m. liepos mėn. pabaigos iki Prancūzijos pralaimėjimo 1940 m. birželio mėn. A. Hitlerio vadovybę Kremlius vertino kaip patogiausią ir patikimiausią partnerę tarptautinėje arenoje ir nepasinaudojo galimybe susitarti su Anglija bei Prancūzija. Vis nauji atrandami archyviniai dokumentai rodo, kokie nepagrįsti sovietinės propagandos ir oficialios istoriografijos teiginiai, esą Molotovo-Ribbentropo sutar­ tis suteikė Sovietų Sąjungai atokvėpį, atitolino karo pradžią, užkirto kelią karui dviem frontais, panaikino SSSR išorinę politinę izoliaciją. Taip pat būtina pabrėžti, kad papildomas slaptasis protokolas prieštaravo visoms tarptautinės teisės normoms. Dvi valstybės ne tik pasidalijo įtakos sferomis joms nepriklausančias teritorijas, bet ir padarė abejotiną Lenkijos ir Pabaltiijo valstybių nepriklausomą egzistavimą. Spren­ džiant mažųjų valstybių likimą buvo pasikliaujama jėga. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutartis buvo netikėta ne tik Vakarams, Pabaltijo šalims, bet ir sovietiniams diplomatams. Rugpjūčio 24 d. tarnybiniame dienoraš­ tyje M. Maiskis rašė: „Mūsų politika akivaizdžiai daro kažkokį staigų posūkį, kurio prasmė ir pasekmės man dar nelabai aiškios. Reikėtų palaukti žinių iš Maskvos. Mieste pasimetimas ir pasipiktinimas. Ypač šėlsta leiboristai. Jie kaltina mus prin­ cipų išdavyste, praeities išsižadėjimu, rankos tiesimu fašizmui. Anglų-rusų komi­ tete atsirado sunkum ų“22. Žinia apie sutarties pasirašymą Lietuvoje sukėlė pesimistines nuotaikas. Tuo tarpu Estijos ir Latvijos diplomatijos atstovai šį dokumentą vertino pozityviau, bet su išlyga, „jeigu iš tikrųjų nėra slapto susitarimo dėl Pabaltijo padalijimo“23. Sovietų vadovybė, derybų metu spręsdama Baltijos Šalių likimą tiek kartu su Anglijos ir Prancūzijos koalicija, tiek su Vokietija, karo išvakarėse ir pačioje jo pradžioje nesivargino vykdyti aktyvią užsienio politiką Lietuvoje ir kitose šio regio­ no valstybėse, tik stebėjo situaciją. Sovietų diplomatų pranešimuose ir pažymose iš Lietuvos buvo konstatuojama, kad abiejų valstybių santykiai tarpukariu klostėsi itin pozityviai. Lietuva nuolat

12 M Bn, 1939, t . XXII, 23 Ten pat, p. 670-671.

kh.

1, c. 647.

61

NATALIJA LEBEDEVA

palaikė SSSR taikos iniciatyvas. Ji 1926 m. viena pirmųjų sudarė su SSSR nepuoli­ mo ir neutraliteto paktą, 1926 m. prisidėjo prie M. Litvinovo protokolo, 1933 m. pasirašė agresijos apibrėžimo konvenciją, palaikė SSSR siūlymus dėl Rytų pakto ir Baltijos deklaracijos. Lietuvos draugiškus santykius su SSSR grindė būtinum as turėti atramą esant sudėtingiems jos santykiams su Lenkija ir Vokietija24. Maskva buvo informuojama, kad ikikarinės tarptautinės krizės laikotarpiu dėl lietuvių nenoro erzinti Lenkiją ir Vokietiją, siekimo atsižvelgti į jų interesus buvo pastebimas tam tikras Lietuvos „atsitraukimas“ nuo draugiškos pozicijos SSSR atžvilgiu25. Lietuvos spaudoje pasirodė antisovietiniai straipsniai, vyko kampanija prieš rusų kalbą; cenzūra sulaikė rusų spaudą, taigi ir laikraštį „Izvestija“, kuris prieš tai buvo laisvai pardavinėjamas. Buvo platinama fašistinė literatūra, gaunama iš Vokietijos. Buvo teigiama, kad Vokietija ir Lenkija itin domisi Lietuva, o Anglija rodo mažesnį susidomėjimą, nors jos dalis šios šalies prekyboje buvo didžiausia ir nuolat didėjo. Suprantama, artimi ryšiai siejo Lietuvą su Latvija ir Estija. 1934 m. šios valstybės sudarė Baltijos Antantę ir per ją derino užsienio politiką. Tačiau Lietuva nesudarė su Latvija ir Estija karinio susitarimo ir nedalyvavo Baltijos Antantės karinių struk­ tūrų veikloje. Tuo laikotarpiu SSSR nežiūrėjo neigiamai į Šios sąjungos veiklą26. Maža to, jos veikla buvo vertinama kaip tam tikra atsvara Vokietijos įtakos stipri­ nimui šiame regione. Užsienio reikalų liaudies komisariato vadovybė skeptiškai vertino kai kurių di­ plomatų Kaune ir Klaipėdoje idėjas bei siūlymus, kaip suaktyvinti sovietų politiką šioje šalyje ir atitraukti lietuvius nuo vokiškosios orientacijos27.

24 RF UPA, f. 06, ap. 1, p. 12, b. 126, t. 1, 1. 5-10; f. 0151, ap. 24, p. 29, b. 8, L 2-16; f. 121, ap. 14, p. 15, b. 5, L 1-13. 25 Ten pat, f. 0151, ap. 30, p. 56, b. 2, L 33-37; f. 211, ap. 14, p. 15, b. 5,1. 12-13; M B n, 1940, t . XXHI, kh . 1, c. 488—491. 26 RF UPA, f. 211, ap. 14, p. 15, b. 5, L 8-13. N. Pozdniakovo balandžio 28 d. pranešime M. Litvinovui apie įvykius, susijusius su Vokietijos įvykdytu Klaipėdos užgrobimu, buvo teigiama: „Naujasis kabinetas oficialioje užsienio politikoje griežtai laikosi buvusių kabinetų nuostatos. Jos pagrindą sudaro gyvuliška fašistinės Vokietijos baimė . Lietuvos vadovai pastaruoju metu įprato keliaklupsčiauti prieš Vokie­ tiją, todėl sunku tikėn, kad pasikeis jų elgesys net tuo atveju, jeigu atsiras tikrasis, veiksmingas agresyvus frontas“, W n , 1939, t . XXII, kh . 1, c. 317-319. 27 Birželio 16 d. SSSR generalinis konsulas Klaipėdoje L. Kulikovas pateikė V. Molotovui išplėstinę pažymą, kurioje teigė, kad Vokietija savo politika Lietuvoje siekia ne tik sustiprinti joje Vokietijos pozicijas, bet taip pat išstumti SSSR ir griauti jos įtaką. Jis konstatavo, kad sovietų diplomatija tam nesipriešina: „Užgrobę Klaipėdos kraštą, vokiečiai siekia į savo rankas suimti visą Lietuvą ir paversti ją viena iŠ Vokietijos aprūpinimo maistu bazių. O mes ir vėl tik stebime ir tylime. Mano manymu, ši nuostata neatitinka Sovietų Sąjungos išaugusios galios ir pokyčių tarptautinėje padėtyje. Būtina suaktyvinti musų užsienio politiką, ypač ten, kur tai įmanoma“. L. Kulikovas siūlė atkurti lietuvių 62

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją. Tą pačią dieną prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Ignas Černius paskelbė Aktą dėl neutrali­ teto įstatymo įsigaliojimo. Rugsėjo 3 d. Anglija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sustiprino lietuvių nerimą dėl šalies likimo. Ar jų Respublika bus įtraukta į ginkluotą konfliktą? Ar kariaujančios Šalys pa­ naudos jų teritoriją kaip karo veiksmų placdarmą? Kaip paveiks ekonominę situa­ ciją sutrikę prekybiniai santykiai su Anglija, Prancūzija, iš dalies - su Vokietija? Didelį susirūpinimą kėlė Vilniaus ir Vilniaus krašto likimas, jeigu Vokietija pralai­ mėtų karą. Vokietija kurstė lietuvius užimti jį jėga. Rugsėjo 9 d. J. Ribbentropas, A. Hitleriui pritarus, pasiūlė Vokietijos pasiuntiniui Lietuvoje E. Zechlinui at­ kreipti Lietuvos vyriausybės dėmesį į Vilniaus klausimą28. Po kelių dienų E. Zechlinas atsakė, kad kalbėjosi su Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju vadu S. Raštikiu. Šis jam pasakė, jog Lietuva visada buvo suinteresuota susigrąžinti Vilnių ir Vilniaus kraštą, tačiau paskelbusi neutralitetą ji šiuo metu negalinti atvirai kelti šį klausimą, nes baiminasi neigiamos Vakarų valstybių ir SSSR reakcijos29. Tuo pat metu K. Škir­ pa, rugsėjo 14 d. kalbėdamasis su SSSR nuolatiniu atstovu A. Skvarcovu, pareiškė, kad „Lietuvai būtina pasinaudoti proga prisijungti Vilniaus kraštą ir taip nustatyti bendrą sieną su SSRS“30. Esą tai leis sėkmingiau plėtoti Lietuvos ir Sovietų Sąjun­ gos prekybinius santykius. Neaišku, kieno iniciatyva vyko šis zondavimas: Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ar J. Ribbentropo žinybos prašymu. N. Pozdniakovas ir karo atašė Lietuvoje I. Korotkichas informavo Maskvą apie avantiūristinius elementus, linkstančius į stiprios Vokietijos pusę ir pasirengusius pasinaudoti esama situacija, kad susigrąžintų senąją sostinę. Kartu jie pranešė, kad oficialieji Šalies sluoksniai nepasiduoda šiai pagundai. Jie suprato, jog Berlynas, perduodamas jiems Vilnių, pareikalaus besąlygiškai paklusti. Tačiau Kaunas neat­ sisakytų gauti Maskvos sutikimą, kad miestas ir kraštas būtų perduoti Lietuvai31. Rugsėjo 17 d. Raudonoji armija perėjo Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną ir įžengė į rytinę Lenkijos teritoriją. Taip buvo pažeistos sutartys ir susitarimai, buvo įvykdytas agresijos aktas. Teigimas, kad Lenkijos valstybė nustojo egzistuoti, neatitiko tikėjimą, kad kritiniu momentu SSSR suteiks jai aktyvią paramą, ir kartu su kitomis šalimis suteikti Lietuvai jos nepriklausomybės garantiją; organizuoti Užsienio reikalų liaudies komisariato stambaus vadovo vizitą į Lietuvą; skubiai paskirti įgaliotąjį ir prekybos atstovus; išplėsti ekonominius santykius su šia Šalimi. Л Я Д 1939, т. XXII, кн. 1, c. 478-482. 26 Cit. pagal: M. И. Семиряга, Тайны сталинской дипломатии. 1939-1941, Москва, 1992, с. 215. 29 Ten pat, р. 216. 30 Д В П , 1939, т. XXII, кн. 2, с. 81-82. 31 П олпреды сообщают ... С борник докум ент ов о б от нош ениях СССР с Латвией, Лит вой и Эстонией, август 1939 г. — август 1940 г Москва, 1990, с. 29-3163

NATALIJA LEBEDEVA

tikrovės. J. Stalino vadovybė sąmoningai pasirinko bendradarbiavimą ir sąveiką su Vo­ kietija, tapo hitlerinės agresijos prieš Lenkiją bendrininke. Kartu SSSR labai padidino savo teritoriją prisijungdama 190 kv. km su daugiau kaip 12 milijonų gyventojų32. Notoje, kurią rugsėjo 17 d. SSSR įteikė 24 valstybių atstovams, tarp jų Lietuvos, Latvijos ir Estijos, buvo pabrėžta, kad santykiuose su jomis bus laikomasi neutra­ liteto politikos33. Lietuva savo ruožtu informavo sovietų nuolatinį atstovą, kad įvykdė dalinę mobi­ lizaciją „siekiant apsaugoti sieną nuo galimo lenkų kariuomenės ir pabėgėlių pusės įvykdyti galimo jos pažeidimo“34. Vis dėlto rugsėjo 20 d. naktį apie 5000 lenkų karininkų perėjo Lietuvos ir Lenkijos sieną. Tą pačią dieną Lietuvos karinių pajėgų vadas S. Raštikis paprašė perduoti Raudonosios armijos štabui jo prašymą neper­ sekioti lenkų dalinių, atsitraukiančių nuo Gardino Lietuvos sienos link, ir pažadėjo juos nuginkluoti net tuo atveju, jeigu lenkai įžengs į Lietuvą kaudamiesi35. Rugsėjo 20 d. Raudonosios armijos daliniams artinantis prie Lietuvos sienos, S. Raštikis įsakė draugiškai pasitikti sovietų kariuomenę ir padėti jai nustatyti Sovietų ir Lietuvos sieną36. Rytojaus dieną sovietų daliniai kai kuriose vietose priartėjo prie Lietuvos sienos. Tais atvejais, kai suklydę daliniai ją peržengdavo, jiems buvo aiškinama, kurioje vietoje yra siena, ir jie tuoj pat atsitraukdavo. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politinio departamento direktorius E. Turauskas N. Pozdniakovui pranešė: „Jūsų da­ liniai elgiasi itin korektiškai ir draugiškai“37. Jis taip pat informavo nuolatinį sovietų atstovą apie vokiečių demaršą Berlyne ir Kaune dėl Lietuvos URM tariamai sklei­ džiamų gandų, esą vokiečių vyriausybė kurstanti Lietuvą užimti Vilniaus kraštą38. 32 Žr.: H. C. Лебедева, Катынь: преступление против человечества, Москва, 1994, с. 9-34. 33 L. Natkevičius, gavęs sovietų notą (ДВП, 1939, T. XXII, кн. 2, c. 96-97), išsiuntė V. Molotovui atsakymą: „Turiu garbę patvirtinti, kad gavau Jūsų rugsėjo 17 d. laišką ir prie jo pridėtą rugsėjo 17 d. notos kopiją, skirtą Lenkijos pasiuntiniui Maskvoje, kuriuo Jūs norite man pranešti, kad Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga santykiuose su Lietuva laikysis neutraliteto politikos. Reikšdamas nuoširdžią padėką už šj pranešimą, skubu jus patikinti, kad aš tuoj pat apie tai pranešiau Lietuvos Respublikos vyriausybei“ (RF UPA, f. 0151, ap. 22, p. 23, b. 2, 1. 53). 34 Ten pat, f. 06, ар. I, p. 12, b. 126, t. I, 1. 47. 35 Ten pat, 1. 48, 50-51. 36 Полпреды сообщают ..., c. 49. 37 RF UPA, f. 06, ар. 1, p. 12, b. 126, t. 1, I. 49-52. 38 Rugsėjo 18 d. E. Turauskas paprašė N. Pozdniakovą informuoti URLK, jog rugsėjo 17 d. „Ribbentropas griežtai išbarė URM per Lietuvos pasiuntinį Berlyne Škirpą ir Vokietijos pasiuntinį Lietuvoje Zechliną už tai, kad esą URM skleidžianti, jog Vokietijos vyriausybė kurstanti Lietuvą užimti Vilniaus kraštą. Zechlinas lietuvių elgesį pavadino keliančiu pasipiktinimą, o Vokietijos URM pokalbyje su K. Škirpa buvo pavartotas žodis skandalas. K. Škirpa pareiškė, kad priekaištai nepagrįsti, nes Lietuvos URM neturi nieko bendra su šiais gandais. E. Turausko manymu, Šis netikėtas užsipuolimas rodo, kad kažkas įvyko“. Ten pat, 1. 48. 64

SSSR ir Pabaltijys 1939—1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Be to, E. Turauskas teigė, kad „pageidautina žinoti Sovietų vyriausybės požiūrį į Lenkijos teritorijos busimąjį sutvarkymą ir kaip bus sprendžiamas Vilniaus klausimas". Kai tik sovietų kariuomenė įžengė į Lenkijos teritoriją, Sovietų URLK tuoj pat ėmėsi spręsti Vilniaus problemą. Rugsėjo 19 d. URLK Juridinio skyriaus vedėjas L. Kuroptevas pateikė V. Potiomkinui išsamų rastą apie Vilniaus problemą ir 1920 m. Sovietų bei Lietuvos sieną. Kitą dieną panašų dokum entą, sudarytą remiantis G. Čičerino archyvu, jam įteikė N . Kolčianovskis39. Atitinkamus dokumentus taip pat parinko Pabaltijo šalių skyrius. Galimas dalykas, kad susidomėjimas buvusia Sovietų ir Lietuvos siena bei Vilniaus problema buvo susijęs su J. Stalino vadovybės ketinimu įtraukti Lietuvą į SSSR interesų sferą mainais už Lenkijos etnografinių rajonų perdavimą Vokietijai. Rugsėjo 19 d. vakare įvyko pirmasis V. Molotovo ir Lietuvos pasiuntinio L. Natke­ vičiaus pokalbis po to, kai sovietų kariuomenė buvo įvesta į Lenkiją. V. Molotovas pareiškė Lietuvos atstovui, kad bendros situacijos neaiškumas neleidžia konkrečiai spręsti Vilniaus problemą, ir patarė lietuviams apsiginkluoti kantrybe. Liaudies komisaras atkreipė dėmesį į SSSR ir Lietuvos ekonominio suartėjimo galimybes40. L. Natkevičius ir Lietuvos URM liko- labai patenkinti pokalbio rezultatais41. 1939 m. rugsėjo 20 d. Berlyne buvo sudarytas „saugumo sutarties“ su Lietuva projektas, faktiškai paverčiantis Lietuvą Vokietijos protektoratu42. Rugsėjo 23 d. turėjo prasidėti Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio ir J. Ribbentropo derybos43, tačiau vokiečiai jas atidėjo ir galiausiai jos neįvyko. Rugsėjo 25 d. A. Hitleris pasirašė direktyvą Nr. 4, pagal kurią Rytų Prūsijoje turėjo būti laiko­ mos „pasirengusios pajėgos, kurių pakaktų greitai užimti Lietuvą net ginkluoto pasipriešinimo atveju“44. Tą pačią rugsėjo 25 d. J. Stalinas pranešė Vokietijos pasiuntiniui F. Schulenburgui apie savo ketinimą tuoj pat „išspręsti Pabaltijo šalių problemą sutinkamai su slaptuoju protokolu“. Jis teigė, kad tikisi Vokietijos vyriausybės palaikymo, ir

* Д В П , 1939, t . XXII, KH. 2, c. 104-106, 113-114. 40 П олпреды сообщают .... c. 56. 41 RF UPA, f. 06, ар. 1, p. 12, b. 126, t. 1, I. 49-50. 42 Acten zu r deutschen auswärtigen Politik 1918—1945* Serie D (toliau —ADAP.D), Bd. VIII, S. 87; П олпреды сообщают ...» c. 20. 43 Pranešimas apie busimąsias derybas sukėlė Maskvos ir kairiosios pakraipos gyventojų susirūpinimą. Rugsėjo 26 d. Lietuvos Komunistų partijos CK išplatino atsišaukimą, kuriame buvo rašoma: „Mūsų liaudžiai gresia vokiečiu jungas ir tautos pražūtis“. LKP CK ragino steigti Lietuvos gynybos komitetus, rengti protesto demonstracijas ir net sukilti prieš Vokietiją ir Smetonos-Černiaus fašistinę valdžią. П олпреды сообщают .... c. 58-59. 44 В. И. Дашичев, Банкротство стратегии герм анского фашизма, т. 1, Москва, 1973, с. 389. 65

NATALIJA LEBEDEVA

pareiškė sutinkąs mainais už Lietuvą perduoti Vokietijai lenkų gyvenamą Liublino vaivadiją Varšuvos vaivadijos dešiniakrantę dalį4546. Šis klausimas buvo svarstomas Maskvoje rugsėjo 27-28 d. J. Stalino ir V. Molotovo derybose su J. Ribbentropu. A. Hitlerio užsienio reikalų ministras pritarė Pabaltijo klausimo sprendimui. Jis prašė pranešti, kaip ir kada sovietų vyriausybė ketina suderinti visą kompleksą klausimų, susijusių su šia problema. Kalbėdamas apie J. Stalino siūlymą iškeisti Lietuvą į teritoriją, esančią į rytus nuo Vyslos iki Bugo, J. Ribbentropas pareiškė, kad kompensacija nėra adekvati, todėl turi būti padidinta vokiškoji Rytų Prūsija. J. Stalinas atmetė pagrindinius vokiečių reikalavimus, tačiau sutiko Trečiajam reichui perleisti kyšulį tarp Rytų Prūsijos ir Lietuvos su Suvalkais palei liniją į šiaurę nuo Augustavo45. Į J. Ribbentropo klausimą, ar sovietų vyriausybė ketina pamažu skverbtis į Estiją, galbūt - ir į Latviją, J. Stalinas atsakė teigiamai ir pridūrė, kad ten vis dėlto laikinai bus išlaikyta dabartinė vyriausybės sistema, ministerijos ir kt. „Apie Latviją Stalinas pasakė, kad sovietų vyriausybė ketina jai pateikti analogišką siūlymą. Jeigu Latvija priešinsis siūlymui sudaryti tarpusavio pagalbos paktą tomis pačiomis sąly­ gomis, kaip su Estija, sovietų kariuomenė per trumpą laiką „susidoros“ su Latvija. Apie Lietuvą J. Stalinas pareiškė, kad SSSR įtrauks ją į savo sudėtį tuo atveju, jeigu susitars su Vokietija dėl „apsikeitimo“ teritorijomis“47. Rugsėjo 28 d. derybos prasidėjo nuo pranešimo, kad „fiureris“ sutiko su pasiūlymu perduoti Vokietijai etninės Lenkijos rytines teritorijas mainais į Lietuvą. J. Stalinas paaiškino, kad Estijoje bus sovietų kariuomenės kontingentas - 25 tūkst. žmonių, tačiau išliks dabartinė politinė ir ekonominė sistema. Jis pasakė: „Iki tam tikro laiko Estija pati spręs užsienio politikos klausimus“48 (išryškinta aut. - N . L.). Rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta „Vokietijos ir SSSR draugystės ir sienų tarp SSSR ir Vokietijos sutartis“. Ji nustatė sieną buvusios Lenkijos valstybės teritorijoje, kaip to reikalavo abipusiai valstybiniai interesai. Ji ėjo palei liniją, pažymėtą prie sutarties pridėtame žemėlapyje. Lenkų teritorijos valstybinis pertvarkymas, kurį į vakarus nuo nubrėžtos linijos vykdė Vokietija, į rytus - SSSR, buvo vertinamas kaip „patikimas pagrindas toliau plėtoti abiejų tautų draugiškus santykius“49. 45 СССР - Германия 1939. Документы и материалы, т. 1, Вильнюс, 1989, с. 105-106. 46 Informacija apie šį susitarimą kažkaip pateko į prancūzų spaudą. Lapkričio 29 d. K. Škirpa aiškinosi, ar SSSR nuolatinis atstovas Vokietijoje A. Škvarcovas žino, kad vienu metu vokiečiai Maskvoje kėlė klausimą dėl Lietuvos nedidelės dalies prijungimo prie Vokietijos norėdami išlyginti sieną. Apie tai neva pranešė vienas prancūzų laikraštis. ДВП , 1939, T. XXII, kh . 2, c. 349-350. 47 Ten pat, p. 611. 48 Ten pat, p. 606-617. 45 Ten pat, p. 134-135. 66

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Kartu sutartis įteisino rezultatus hitlerinės ir stalininės agresijos prieš Šalį, kuri pirmoji išdrįso pasipriešinti nacistiniam spaudimui ir didvyriškai kovojo už savo nepriklausomybę. T ą pačią dieną buvo pasirašytas papildomas slaptasis protokolas, kuris pakeitė rugpjūčio 23 d. susitarimą ir įtraukė Lietuvą į SSSR interesų sferą, o Liublino vaivadiją ir dalį Varšuvos vaivadijos - į Vokietijos interesų sferą50. Įgyvendindama savo ketinimą spręsti Pabaltijo problemą, J. Stalino vadovybė paskutinį rugsėjo dešimtadienį pradėjo stipriai spausti Estiją51, po to - Latviją52 ir

50 Ten pat, p. 136. 51 Rugsėjo 13-21 d. vyko SSSR ir Estijos derybos dėl prekybos. Estijos užsienio reikalų ministras K. Selteris jų metu pasakė, kad galėtų atvykti į Maskvą pasirašyti sutartį. Sovietai palaikė šią idėją ketindami pradėti derybas dėl politinio pakto. Jau rugsėjo 19 d., pasinaudodami incidentu, susijusiu su Taline internuoto lenkų povandeninio laivo dingimu, sovietai ėmė daryti Estijai stiprų spaudimą. Rugsėjo 24 d. K Selteris atvyko į Maskvą. 21 valandą prasidėjo jo derybos su V. Molotovu. Nuo ekonominių klausimų svarstymo V. Molotovas perėjo prie abipusio saugumo problemų ir pasiūlė „sudaryti karinę sąjungą arba savitarpio pagalbos sutartį, kuri Sovietų Sąjungai suteiktų teisę Estijos teritorijoje turėti atramos punktus arba laivyno ir aviacijos bazes". K. Selteris bandė išsisukti nuo sutarties aptarimo remdamasis neutralitetu. Tačiau V. Molotovas pareiškė, kad „Sovietų Sąjungai būtina išplėsti savo saugumo sistemą, todėl jai reikalingas išėjimas prie Baltijos jūros. Jeigu Jus nenorėsite sudaryti su mumis savitarpio pagalbos pakto, mums teks ieškoti kito kelio užtikrinti savo saugumą, galbūt jis bus kietesnis ir sudėtingesnis. Prašau Jūsų, neverskite mūsų panaudoti jėgą prieš Estiją". Rugsėjo 23 d. grįžęs į Taliną K. Selteris informavo Vokietijos pasiuntinį apie sovietų siūlymą ir bandė užsitikrinti Latvijos ir Suomijos paramą. Jos nepanoro kištis, o Vokietija rekomendavo patenkinti sovietų reikalavimus. Tuo tarpu SSSR pasienyje su Estija ir Latvija buvo parengta kovai stipri karinė grupė. Leningrado karo apygarda, kuriai rugsėjo 14 d. buvo priskirta 7-oji armija, gavo gynybos liaudies komisaro direktyvą Nr. 043. op. Jai buvo įsakyta nedelsiant iki rugsėjo 29 d. sutelkti pajėgas Estijos ir Latvijos pasienyje. Tarp Suomių įlankos ir Čiudo ežero išsidėstė Kingisepo šaulių korpusas, į pietus nuo Pskovo ežero - 8-oji armija. Kariuomenei buvo iškeltas uždavinys „suduoti stiprų ir lemiamą smūgį Estijos kariuomenei“. Tuo atveju, jeigu Estijos kariuomenei ateitų į pagalbą Latvijos karo daliniai, 7-oji armija turėjo pulti Rygą. Baltijos laivynas gavo užduotį sunaikinti priešininko laivyną, smogti jo jūros bazėms ir taip paremti sausumos pajėgų puolimą. Estijos vyriausybė, atsidūrusi ties dilema - sutartis ar karas - pasirinko susitarimą. Rugsėjo 27 d. estų delegacija vėl išvyko į Maskvą. Po alinančių derybų, vykusių dvi dienas, rugsėjo 28 d. vėlai vakare buvo pasirašyta sutartis, taip pat susitarimas dėl prekybos. Žr.: От пакта Молотова-Риббентропа д о д о го во р а о базах. Документ ы и материалы, Таллинн, 1990, с. 130-213; П. Варес, О. Осипова, П охищ ен и е Е вропы и л и Балт ийский во п р о с в меж дународныя от нош ениях X X века, Таллинн, 1992, с. 98-158; Н а чаш е весов. Эстония и СССР, 1940 го д и е го последсгвия. сост. П. Варес и О . Ж урьяри, Таллинн, 1999, с. 10-104. Latvijos vadovybė, informuota apie Estijai daromo spaudimo metodus, taip pat buvo priversta patenkinti sovietų reikalavimus. Latvijos užsienio reikalų ministro V. Munters’o derybose su V. Moloto­ vu ¡r J. Stalinu Kremliuje spalio 2—5 d. buvo suderintas tekstas sutarties, kuri numatė, kad į Latviją bus įvesta 25 tūkst. sovietų kariuomenė. Spalio 18 d. buvo pasirašytas Sovietų Sąjungos ir Latvijos susitarimas dėl prekybos. Kaip ir Estijos atveju, buvo pasiruošta stipriam kariniam smūgiui, jeigu Latvija atsisakytų patenkinti sovietų reikalavimus. Spalio 1 d. Raudonosios armijos generalinio štabo viršininkas liepė 8-osios armijos pagrindinę dalį pergrupuoti į pietus nuo Kudebo upės prie Latvijos pasienio.

67

NATALIJA LEBEDEVA

galiausiai Lietuvą. Ultimatumo forma grasindama panaudoti karines pajėgas ir užimti visų trijų respublikų teritoriją, ji reikalavo, kad šių šalių vyriausybės sudarytų su Sovietų Sąjunga dvišalius savitarpio pagalbos paktus. Pagal juos SSSR gavo teisę šių šalių teritorijose turėti savo karines bazes ir jose išdėstyti karo įgulas, kurių dydis praktiškai sutapo su taurinių karinių pajėgų skaičiumi. Rytojaus dieną po Vokietijos-SSSR draugystės ir sienų sutarties ir papildomo slaptojo protokolo pasirašymo V. Molotovas išsikvietė L. Natkevičių ir pareiškė, kad būtina pradėti tiesiogines derybas dėl Lietuvos užsienio politikos orientacijos53. Spalio 1 d. Lietuvos vyriausybė nutarė pasiųsti į Maskvą užsienio reikalų ministrą J. Urbšį. Spalio 3 d. prasidėjus deryboms, J. Stalinas pranešė lietuvių delegacijai apie Sovietų Sąjungos ir Vokietijos susitarimą dėl Lietuvos padalijimo. Derybose su J. Urbšiu V. Molotovas pareiškė: „Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą, ir tiek . Mes to nedarome“. Šį kartą Maskva kartu su botagu turėjo paruošusi ir „meduolį“ - Vilnių ir Vilniaus kraštą. Į J. Urbšio prašymą dėl abiejų šalių draugystės neįkurdinti sovietų įgulų Lietuvos teritorijoje J. Stalinas griežtai atsakė: „N e“. Spalio 4 d. lietuvių delegacija, gavusi sovietinius dokumentų projektus, grįžo į Kauną. Lietuvos vyriausybė nutarė pasirinkti glaudų karinį bendradarbiavimą su SSSR, tačiau neleisti, kad Lietuvos teritorijoje būtų išdėstyta sovietų kariuomenė. Tačiau antrajame derybų etape J. Stalinas pagrasino, kad, atsisakius pasirašyti siūlomą sutartį, jis perduos Vilniaus kraštą Baltarusijai. Kaip veiksmingas argu­ mentas Lietuvos pasienyje buvo dislokuota 3-ioji armija. Kilo dilema: pasirašyti sutartį ir gauti Vilnių arba atsisakyti ją pasirašyti ir įsivelti į karinį konfliktą su daug stipresniu priešininku. Lietuvių vyriausybė, įsitikinusi, kad Vokietija neveiks prieš Maskvą, netekusi Anglijos ir Prancūzijos paramos, buvo priversta sutikti su sovietų ultimatumu. SSSR rugsėjo 28 d. pasirašė savitarpio pagalbos paktą su Estija, spalio 5 d . su Latvija. Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai sutartis ir SSSR-Lietuvos savitarpio pagalbos sutartis buvo pasirašyta spalio 10 d. Tai buvo nelygiateisės sutartys, SSSR primestos Baltijos šalims grasinant panaudoti jėgą. Šios sutartys smarkiai apribojo trijų valstybių galimybę vykdyti neutraliteto politiką. Spalio 10 d. SSSR ir Lietuvos sutartis buvo sudaryta penkiolikai metų. Ji nu­ matė, kad į Lietuvą bus įvesta 20 tūkst. sovietų karių. Spalio 15 d. buvo pasira­ šytas sovietų ir lietuvių prekybos susitarimas, galiojantis 1939 m. lapkričio 1 53 П олпреды сообщают ..., c. 71. 68

SSSR ir Pabaltijy* 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

1940 m. gruodžio 31 d.54 Spalio 27 d. pasirašytas spalio 10 d. sutarties papildo­ mas protokolas, nustatęs valstybinę sieną tarp SSSR ir Lietuvos55. Savitarpio pagalbos sutarčių su Estija, Latvija ir Lietuva sudarymas tapo įmanomas dėl to, kad su fašistine Vokietija buvo pasidalytos įtakos sferos. Sutartys buvo pirmas žingsnis įvedant Sovietų Sąjungos kontrolę ir vėliau aneksuojant šių valsty­ bių teritorijas. Spalio 23 d. J. Stalinas pasakė Kominterno generaliniam sekretoriui G. Dimitrovui: „Mes manome, kad savitarpio pagalbos paktai (su Estija, Latvija, Lietuva) yra ta forma, kuri leidžia nemažai šalių įtraukti į Sovietų Sąjungos orbitą. Tačiau mes turime elgtis santūriai - griežtai saugoti jų vidinį režimą ir savarankiškumą. Mes nesieksime jų sovietizuoti“56. Kurį laiką sovietų valdžia iš tikrųjų laikėsi šios nuostatos. Tam buvo kelios priežastys. Pirmiausia „keistojo karo“ laikotarpiu Anglijos ir Prancūzijos rankos vis dar buvo nepakankamai surištos ir tebebuvo pavojus, kad jos įsikiš į Baltijos regio­ no įvykius. Buvo neaiškios Europoje vykstančio karo perspektyvos. Be to, J. Stalino vadovybė ketino priversti Suomiją pasirašyti panašią sutartį ir perleisti Sovietų Sąjungai dalį savo teritorijos. Tokiomis sąlygomis buvo svarbu neišgąsdinti Suo­ mijos valdančiuosius sluoksnius ir neleisti, kad susidarytų keturių Baltijos šalių blokas prieš SSSR. „Žiemos karo“ metu SSSR rankos jau buvo surištos. IŠ esmės pasikeitusi situacija Europoje 1940 m. gegužės-birželio mėn. leido sovietų vado­ vybei pradėti antrą aneksijos etapą ir spartų trijų Baltijos šalių sovietizavimą. Savitarpio pagalbos sutartys buvo tas moralinis ir politinis veiksnys, kuris suak­ tyvino kairiąsias jėgas, visų pirma komunistų partijas Baltijos regione. Mitingai ir streikai tapo įprastu reiškiniu. Palyginti nedidelės visuomenės dalies radikalioms nuotaikom s pritarė ir jas palaikė sovietų diplomatai Kaune, Rygoje ir Taline. Tačiau Maskva, visaip stengdamasi išvengti nepageidautino įspūdžio, kurį galėjo

54 Ten pat, p. 124-128. Susitarimas įsigaliojo 1939 m. lapkričio 1 d. Jis pakeitė analogišką susitarimą, pasirašytą 1939 m. vasario 14 d. Jo 5 straipsnis numatė, kad SSSR prekių eksportas į Lietuvą sudarys 20 mln. litų, SSSR prekybos atstovybė Lietuvoje ir sovietų ūkinės organizacijos įsigis lietuviškų prekių už 20 mln. litų. 55 Д ВП , 1939, t . XXII, kh . 2, C. 228-232. Pagal papildomo protokolo II punktą buvo sudaryta sovietų-Iietuvių mišri komisija (centrinė komisija Maskvoje ir dvi vietinės pakomisės), kuri turėjo nustatyti demarkacinę liniją. Komisija pradėjo darbą lapkričio 1 d. Sovietų Sąjungai joje atstovavo Užsienio reikalų liaudies komisariato Juridinio skyriaus vadovas L. Kuroptevas, brigados vadas A. Vasilevskis, pulkininkas A. Smirnovas ir majoras P. Teplovas. Pirmosios pakomisės sovietų pusei vadovavo pulkininkas P. Čižikas, antrosios - pulkininkas D. Samarskis. Centrinės komisijos Lietuvos delegacijai vadovavo E. Turauskas, nariais buvo komandiruoti pulkininkas A. Krikščiūnas, Levickas ir kapitonas Lėsis. RF UPA, f. 0151, ap. 22, p. 23, b. 1, 1. 15-18; ten pat, b. 2, 1. 67. 56 Г. Димитров, Д н евн и к (9 март 1933 - 6 ф евруари 1949), c. 222. 69

NATALIJA LEBEDEVA

sukėlei sutartys, kai pagrindinė kariuomenės dalis tebebuvo neįkurdinca Baltijos šalyse, reagavo gana greitai ir ryžtingai. 1939 m. spalio 14 d. SSSR laikinajam reikalų įgaliotiniui Lietuvoje N. Pozdniakovui V. Molotovas įsakė: „Liaukitės ge­ rintis kairiesiems ir bendrauti su jais“. Spalio 21 d. jis dar kartą priminė, kad „bet kuris iš jūsų, kaip nors bandantis kištis į Lietuvos vidaus reikalus, bus griežtai nubaustas . Būtina atsisakyti kalbų apie „Lietuvos sovietizaciją“ kaip provo­ kacinių ir žalingų kalbų“57. Spalio 25 d. 16-ojo ypatingojo šaulių korpuso vadas, divizijos vadas A. Korob­ kovas gavo gynybos liaudies komisaro įsakymą Nr. 0164, griežtai draudžiantį kariuo­ menei kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Buvo pabrėžta, kad „reikia užkirsti kelią nuotaikoms ir kalboms apie „sovietizaciją“, jeigu jas skleis karo pareigūnai, ir žiūrėti, kad ateityje to nebūtų, nes jos naudingos tik Sovietų Sąjungos priešams“58. Spalio 31 d. pasisakydamas SSSR Aukščiausiosios tarybos sesijoje, V. Molotovas pareiškė, kad savitarpio pagalbos paktų ypatinga specifika „visai nereiškia Sovietų Sąjungos kišimosi į Estijos, Latvijos ir Lietuvos reikalus . Priešingai, visuose savitarpio pagalbos paktuose aptarti juos pasirašiusių valstybių suverenumo nelie­ čiamumas ir nesikišimo į kitos valstybės reikalus principas“. Liaudies komisaras pabrėžė, kad pagal spalio 10 d. sutartį Lietuva, kurioje buvo 2,5 mln. gyventojų, išplėtė savo teritoriją, ir jos gyventojų skaičius padidėjo 550 tūkstančių. V. Molo­ tovas teigė, kad nors Vilniuje daugiausia yra ne lietuvių kilmės gyventojų, svarbiau tai, jog su šiuo miestu susijusi valstybės istorinė praeitis59. Pamažu ėmė silpnėti trijų Pabaltijo respublikų plačiųjų visuomenės sluoksnių nuogąstavimas, kad SSSR atraminių bazių kūrimas šiose šalyse yra tik pirmas žingsnis, po kurio bus nauji reikalavimai ir Rusija iš tikrųjų siekia visiškai pavergti tris mažąsias Baltijos valstybes. Šiaip ar taip, pradžioje reikalai klostėsi geriau nei to tikėtasi. Lapkričio 3 d. N. Pozdniakovas pagaliau įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos prezidentui A. Smetonai ir tapo nepaprastuoju ambasadoriumi ir įgaliotuoju mi­ nistru. Iškilmingos ceremonijos metu jis nepraleido progos pasakyti, kad Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai sutartis ir SSSR-Lietuvos savitar­ pio pagalbos sutartis geriausiai atspindi abiejų tautų bendradarbiavimą siekiant visuotinės taikos. Atsakydamas A. Smetona pabrėžė, kad „Lietuvos istorinis likimas visada buvo glaudžiai ir teigiamai susijęs su Rusija, ir tai itin aiškiai parodė pas­ tarieji įvykiai“60.

57 П олпреды 58 Ten pat, p. w Ten pat, p. 60 RF UPA, f.

сообщают ..., c. 123, 138-140. 151-152. 159. Об, ар. 1, p. 12, b. 126, t. 1, 1. 74. 70

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Kariuomenei įkurdinti Lietuvoje buvo sudaryta Karo komisija, kuriai vadovavo Baltarusijos fronto vadas, 2-ojo rango armijos vadas M. Kovaliovas. Sovietų dele­ gacija ketino vesti derybas dėl kariuomenės išdėstymo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje ir Alytuje, tačiau Lietuvos delegacija kategoriškai atsisakė aptarti šią dislokaciją ir pasiūlė išdėstyti kariuomenę arčiau Vokietijos pasienio. Derybos su Lietuva baigėsi tuo, kad spalio 28 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl sovietų kariuomenės dislokacijos Naujojoje Vilnioje, Alytuje, Prienuose ir Gaižiūnuose61. Buvo konstatuota, kad kariuomenės daliniai Naujojoje Vilnioje ir Gaižiūnuose jau dislokuoti, o kiti turėjo būti įkurdinti lapkričio 3 d. Tačiau kariuomenės įvedimo ceremonija įvyko tik lapkričio 15 d. ir buvo veikiau simbolinė, nes Raudonosios armijos daliniai stovėjo Vilniuje. Spalio 15-17 d. dalis jų buvo išvesta į nuolatinės dislokacijos vietą. Taigi Lietuvoje įsikūrė 16-ojo ypatingojo šaulių korpuso daliniai, 10-asis naikintuvų ir 31-asis bombonešių pulkai, iš viso 18 786 asmenys. Raudo­ nosios armijos daliniai galutinai buvo išvesti iš Vilniaus 1939 m. gruodžio 15 d. 1939 m. lapkričio 29 d. K. Škirpa A. Škvarcovui pasakė: „Rusų kariuomenės išdėstymas Lietuvoje buvo atliktas nepriekaištingai“62. Kartu delsimas perduoti Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą63 sukėlė šalies oficialiųjų sluoksnių nuogąstavimus ir nusivylimą. Apie tai J. Urbšys kelis kartus sakė sovietų įgaliotajam atstovui, L. Natkevičius - V. Potiomkinui ir kitiems Užsienio reikalų liaudies komisariato aukštiems pareigūnams. Jie rėmėsi tuo, kad, vykstant deryboms dėl savitarpio pagalbos sutarties, V. Molotovas žadėjo perduoti Vilniaus kraštą tuoj pat sutartį pasirašius ir neliesti jokio turto ir vertybių. Spalio 19 d. J. Urbšys N. Pozdniakovui pasakė; „Tačiau teritorija vis dar neperduota. Išvežami fabrikų įren­ giniai ir kita, suimti kai kurie lietuvių veikėjai“. Ministras reikalavo, kad į Vilnių tuoj pat būtų pasiųsta Lietuvos karinė ir civilinė priėmimo komisija. O laikinasis įgaliotinis rašė URLK, kad Vilniaus kraštą būtina perduoti „ne anksčiau ir būtent sprendžiant pagrindinius karinius klausimus“64. Vis dėlto Maskvai surikus lietuviai nuo spalio 26 d.

pamažu pradėjo užimti Vilniaus kraštą.

61 П олпреды сообщают ..., c, 162-164. 62 ДВП , 1939, t . XXII, kh . 2, c. 350. 63 Beveik kiekvieną kartą susitikęs su N. Pozdniakovu (spalio 18, 19, 21 ir kt. dienomis) J. Urbšys aiškino, kad pageidautina greičiau perimti Vilnių (RF UPA, f. Об, ар. 1, p. 12, b. 126, t. 1, 1. 70-73). Spalio 17 d. susitikęs su V. Potiomkinu L. Natkevičius pasakė, kad kai kurių Lietuvos laikraščių pranešimai apie tai, jog artimiausiu metu Lietuvos kariuomenė perims Vilnių, neatspindi Lietuvos vyriausybės ketinimų. Ji supranta, kad Vilniaus perdavimas turi vykti organizuotai ir suderinus su sovietų karine vadovybe. V. Potiomkinas atsakė pasiuntiniui, kad miestas bus perduotas organizuotai, bet jame yra daug sovietų ginkluotųjų pajėgų, todėl evakuacijai reikės laiko. Ten pat, b. 127, 1. 16. 64 Д В П , 1939, t . XXII, kh . 2, c. 203-204.

71

NATALIJA LEBEDEVA

Lapkričio mėn. įgaliotasis atstovas pranešė V. Molotovui, kad daugiausia dėl sovietų kaltės tebėra neišspręstos problemos, susijusios su sovietų kariuomenės buvimu Lietuvoje. Karo vadovybė ir Prekybos atstovybė negauna nurodymų kada, kokia tvarka, pagal kokius įkainius turi būti sudaromos nuomos sutartys ir kas turi tai daryti. Buvo nesuderinti klausimai dėl Lietuvos geležinkelių naudojimo sovietų kariuomenės reikalams, nors Lietuva siūlė tai sureguliuoti. Nebuvo sprendžiami sovietų kariuomenei skirtų patalpų remonto ir statybos, lietuvių aptarnaujančio personalo, statybininkų samdymo, darbo užmokesčio, pašto, telefono ir radijo ryšių ir kiti klausimai65. Lietuvai taip pat rūpėjo, kokio masto bus sovietų įgulos kontaktai su vietos gyventojais, kaip bus organizuotas jų aprūpinimas. Vietos valdžiai teko spręsti reikalus tai su divizijos vadu, tai su Prekybos atstovybe. Lietuvos karininkai, paskir­ ti ryšiams su sovietų įgulomis, dažnai susidurdavo su santūria ir net nepasitikinčia sovietų vadovybės laikysena66. Į visa tai lietuviai reagavo stebėdamiesi ir skeptiškai. Gruodžio 7 d. naujasis Lietuvos vyriausybės vadovas A. Merkys paprašė sovietų įgaliotąjį atstovą padėti sureguliuoti visus klausimus, susijusius su sovietų kariuo­ mene Lietuvoje, „kad būtų išvengta nepageidautinų nesusipratimų“67. Įkurdinant kariuomenę nuolatinės dislokacijos vietose, nuolat kilo problemos, kurias reikėjo skubiai derinti su lietuviais68. 1939 m. lapkričio - 1940 m. gegužės mėn. įvairiais lygiais vyko derybos dėl daugybės problemų, buvo parengti ir pasira­ šyti kai kurie susitarimai. Jie reguliavo karinių dalinių ir junginių, karių ir vadų, aptarnaujančiojo personalo ir jų šeimų narių perėjimą į Lietuvą ir iš Lietuvos; žemės ir pastatų nuomą; žmonių ir krovinių gabenimą geležinkeliu ir automobi­ liais; statybos organizavimą; telegrafo, telefono ir radijo ryšius; sanitarinį aprūpini­ mą; karo pareigūnų teisinį statusą; karininkų parduotuves ir kt.69 Buvo sudarytos mišrios komisijos, turėjusios kontroliuoti, kaip įgyvendinamos pakto sąlygos, taip pat spręsti ginčytinus klausimus. Nors buvo įvairių nesutarimų, bet abi pusės paisė spalio 10 d. sutarties sąlygų. Gruodžio 17 d. V. Molotovas, kalbėdamas su pasiuntiniu, pareiškė pasitenkinimą, 65 RF UPA, f. Об, ар. 1, p. 12, b. 126, t. 1, 1. 80-83. 66 Ten pat, b. 126, 1. 84-86; b. 127, i. 35-36. 67 Д ВП , 1939, t . XXII, kh . 2, c. 36&-371. 68 Pvz., lapkričio 26 d. buvo pasirašytas pasitarimo protokolas ūkiniais ir teisiniais klausimais, susijusiais su sovietų kariuomenės įkurdinimu Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje; gegužės 16 d. — Sovietų Sąjungos ir Lietuvos susitarimas dėl atsiribojimo nuo pasienio incidentų. П олпреды сообщают ..., c. 173-174, 325- 1940 m. vasario 28 d. SSSR Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą „Dėl priemonių, susijusių su Sovietų Sąjungos karinių pajėgų išdėstymu Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorijoje**. 69 RF UPA., f. 0151, ap. 22, p. 23, b. 3, 1. 7-9; b. 1, I. 20; b. 4, 1. 10-13. 72

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

kad Sovietų Sąjungos ir Lietuvos santykiai spalio 10 d. sutarties vykdymo požiūriu yra normalūs. Lietuviai bandė prikalbinti Maskvą tarpininkauti tarp Lietuvos ir Berlyno, kuris kategoriškai reikalavo nutraukti santykius su Anglija ir Prancūzija ir nesiūlė jokių kompensacijų. V. Molotovo atsakymas nebuvo paguodžiantis, jis „patarė Lietuvos vyriausybei skaitytis su Berlynu, t. y. jam nusileisti“70. 1940 m. kovo 16 d. L. Natkevičius „vyriausybės pavestas“ pranešė V. Moloto­ vui, kad „ji patenkinta sovietų kariuomenės elgesiu. Lietuvos vyriausybė neturi jokių pastabų ir yra patenkinta, kad kariuomenė elgiasi korektiškai, išskyrus kai kurias smulkmenas, pavyzdžiui, tokias kaip raudonarmiečių dainavimas Vilniuje“71. Vis dėlto abipusiai santykiai nebuvo idiliški. Tiek sovietų, tiek Lietuvos valdžia viena kitai reiškė pretenzijas. Nuo lapkričio pabaigos sovietai vis dažniau ėmė kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Antai lapkričio 21 d. V. Potiomkinas atkreipė L. N at­ kevičiaus dėmesį į tai, kad „represijos, kurių Lietuvos valdžia imasi prieš atstovus organizacijų, atsiradusių Vilniaus krašte po to, kai į jį įžengė Raudonoji armija, nėra tikslingos Lietuvos valstybinių interesų požiūriu“. Kartu liaudies komisaro pavaduotojas pažymėjo, kad, „liesdamas šį klausimą, jis nesikiša į Lietuvos vidaus reikalus, o tik draugiškai pareiškia savo nuomonę“72. {galiotojo atstovo diplomatinė praktika Lietuvoje taip pat vertė jį susimąstyti, kurioje vietoje baigiasi „nesikišimas“ ir prasideda kišimasis į Šalies vidaus reikalus. Laiške V. Molotovui N. Pozdniakovas rasė: „Ar mes galime ir turime kalbėti su valdžia apie tai, kad cenzūra per daug varžo mūsų spaudos, kino filmų ir pan. įvežimą? Ar mes galime atkreipti jų dėmesį į tokius dalykus kaip ne itin lojalus spaudos tonas klausimais, glaudžiai susijusiais su Sovietų Sąjungos vardu? Mes manome, kad šiais ir panašiais atvejais mums būtina kištis ir mes tai darome, kaip rodo dienoraščiai. Kitaip tariant, mes turime kalbėtis su lietuviais apie jų vidines priemones visais tais atvejais, kai jos tiesiogiai liečia mūsų konkrečius interesus politikos, ekonomikos ir kultūros srityse, taip pat tuo atveju, kai jos prieštarauja Sovietų Sąjungos ir Lietuvos tarpusavio santykių dvasiai ir konkrečiai - 1939 m. spalio 10 d. sutarčiai. Būtent tai yra riba, ties kuria, mūsų manymu, baigiasi mūsų galimybė kištis, jos pažeidimas jau būtų kišimasis į šalies vidaus reikalus“73. Akivaizdu, kad taip neaiškiai nubrėžta riba lėmė tai, jog sovietų įgaliotasis atstovas darė nuolatinį 70 ДВ/7, 1939, t . XXII, kh . 2, c. 368-371. 71 П олпреды сообщают ..., c. 204 -205; ДВП, 1940, т. XXIII, кн. 1, c. 150. Pokalbio metu Lietuvos pasiuntinys bandė išsiaiškinti, ar V. Molotovas patenkintas Lietuva. Tačiau liaudies komisaras atsakė, kad „jis neturi ką pasakyti, tačiau norėtų žinoti, kaip paktą vertina įvairūs Lietuvos visuomenės sluoksniai“ CЦВП, 1940, т. XXIII, кн. 1, c. 152). Šiaip ar taip, šis atsakymas rodo, kad tuo metu Kremlius neturėjo rimtų priekaištų Lietuvos vyriausybei. 72 RF UPA, f. 06, ар. 1, p. 12, b. 127, 1. 29. 73 П олпреды сообщают ..., c. 206. 73

NATALIJA LEBEDEVA

spaudimą lietuviams, ypač užsienio politikos ir spaudos klausimais. N et buvo atvejis, kai N. Pozdniakovas pasiūlė Raudonosios armijos dalinių, dislokuotų ties Vilniumi, pagalbą malšinant lenkų sukeltus neramumus Vilniuje74. Padažnėjo atvejų, kai sovietų karininkai agitavo lietuvius. Antai 1940 m. balan­ džio 6 d. L. Natkevičius informavo URLK apie sovietų kariuomenės vadų pokal­ bius su lietuviais dėl Lietuvos sovietizacijos75. Visą 1939-1940 m. rudenį ir žiemą gana sudėtingas buvo klausimas apie grąžinimą Lietuvai turto, kuris buvo Vilniuje ir Vilniaus krašte tuo metu, kai šią teritoriją užėmė sovietų kariuomenė76. Lietuviai atkakliai siekė, kad jiems būtų perduoti geležinkelio riedmenys. V. Molotovo pažadai, kuriuos jis davė L. Natke­ vičiui spalio 22 d. pokalbio metu, nebuvo tesėti77. Lietuvai nebuvo grąžintas nė vienas vagonas ir lokomotyvas. Dėl to 1940 m. balandžio mėn. Lietuvai teko kelti riedmenų nuomos klausimą78. Daug kartų buvo reikalauta grąžinti Lietuvai žinomo advokato T . Vrublevskio biblioteką, kurią jis paliko testamentu Vilniui. Joje buvo saugoma itin vertinga archyvinė medžiaga, liečianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Biblio­ teka buvo išvežta į Minską ir perduota Baltarusijos SSR mokslų akademijai79. Sovietų Sąjungoje atsidūrė ir Vilniaus miesto archyvas, kurį lietuviai taip pat prašė grąžinti. Šiuo atveju tai buvo padaryta. Lietuviai atkakliai, bet nesėkmingai prašė išlaisvinti ir grąžinti į Lietuvą per šimtą Vilniaus krašto vietinių gyventojų, kuriuos buvo suėmęs NKVD ir išvežęs į SSSR prieš grąžinant Vilniaus kraštą Lietuvai80. 74 RF UPA, f. 012, ap. 2, p. 21, b. 215, 1. 15-17. 75 Ten pat, f. 0151, ap. 31, apl. 57, b. 1, 1. 12-13. 76 V. Potiomkino Ir L. Natkevičiaus spalio 17 d. pokalbio užrašuose, kurie buvo paskelbti doku­ mentų rinkinyje „П олпреды сообщают praleistas prierašas, buvęs puslapio apačioje: „Papildy­ damas pokalbio su Natkevičiumi užrašus, pažymiu, kad pasiuntinys, kalbėdamas apie Vilniaus perdavimą Lietuvos vyriausybei, paminėjo iš ten gautus pranešimus apie tai, kad sovietų kariuomenė iš Vilniaus išveža kai kurių fabrikų įrenginius, taip pat prekių atsargas. Pasiuntinys apie tai kalbėjo ne primygtinai, galima sąlyti, tarp kitko. Aš apsiribojau pastaba, kad nereikia kreipti dėmesio į panašius gandus“. RF ŪPĄ f. Об, ap. 1, p. 12, b. 127, 1. 19. 77 Ten pat, f. 0151, ap. 22, p. 23, b. 2, 1. 66. Šiuo klausimu V. Molotovas padėjo tašką kalbėdamasis su L. Natkevičiumi 1940 m. kovo 16 d. Kai pasiuntinys dar kartą prašė teigiamai spręsri klausimą dėl garvežių, vagonų ir kito tuno grąžinimo, V. Molotovas atsakė, kad jam atrodo neteisinga kelti klausimą apie trofėjus, nes jeigu pradėsime skaičiuoti, tai lietuviai turės atiduoti daugiau už tai, kad Raudonoji armija paėmė Vilnių. Pasiuntinys paprieštaravo: „Juk mes esame jūsų sąjungininkai“. Liaudies komisaras atkirto: „Būtent sąjungininkai ir turi tarpusavyje atsiskaityti. Laikantis šio principo, iš Lietuvos priklauso daug daugiau už tai, ką Raudonoji armija paėmė Vilniuje kaip trofėjų“. Baigdamas šią temą V. Molotovas išsakė „pageidavimą“ negrįžti prie šio klausimo. ДВП, 1940, т. XXIII, кн, 1, c. 150. 78 RF UPA, f. 012, ap. 2, p. 8, b. 86, L 130-134. 79 Ten pat, f. 06, ap. 1, p. 12, b. 127, I. 36. 80 Ten pat, f. 012, ap. 2, p. 8, b. 86, 1. 131-132; b. 87, 1. 44-46. 74

SSSR

ir PabaJcijys 1939-19*41 merais (Lietuvos pav y z d y s )

Spalio 17 d. L. Natkevičius, kalbėdamas su N. Potiomkinu, bandė išsiaiškinti galimybę pakoreguoti sieną taip, kad prie Lietuvos butų prijungia lietuvių gyve­ nama teritorija. Tačiau Maskva Šią idėją atmetė81. Gruodžio 3 d. pasiuntinys iškėlė klausimą dėl įgyvendinimo spalio 10 d. sutarties 3 str., kuris numatė, kad Lietuvos kariuomenė gaus paramą ginkluote ir kita karine medžiaga lengvatinėmis sąlygo­ mis82. Dažnai, bet nesėkmingai, buvo prašoma leisti persikelti į Lietuvą lietuviams, gyvenantiems Baltarusijos pasienyje83. Gana sparčiai buvo išspręstas Lietuvoje internuotų lenkų karių, kilusių iš Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos, perdavimas Sovietų Sąjungai. Lapkričio 5 d. V. Potiom­ kinas pranešė J. Stalinui, kad Lietuvos stovyklose yra apie 14 tūkst. internuotų lenkų, kurių daugum a buvo kareiviai. Lietuvos vyriausybė prašė URLK, kad gimusiesiems Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje butų leista grįžti į šias sritis. Lapkričio 9 d. VKP(b) CK Politinis biuras nutarė įsileisti į SSSR buvusius Lenkijos armijos karius, internuotus Lietuvoje, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje atitekusioje teritorijoje ir pageidavo grįžti į tėvynę. Eiliniai kariai ir jaunesnieji vadai turėjo būti paleisti namo. „Karininkai, kariniai valdininkai ir policininkai priimami ir siunčiami: karininkai į Juchnovo, valdininkai ir policininkai - į Južos karo belaisvių stovyklas, kuriose bus filtruojami. Šį punktą, liečiantį karininkus, policininkus ir valdininkus, laikyti visiškai slaptu“84. Vėliau beveik visi iš Lietuvos perimti lenkų karininkai, valdininkai ir policininkai buvo sušaudyti Katynėje ir Kalinine kartu su kitais 14,5 tūkst. lenkų karininkų ir policininkų85. L. Natkevičius, nežinojęs apie lenkų karininkų ir policininkų likimą, gruodžio 3 d. padėkojo V. Potiomkinui „už mūsų (sovietinės. - N. L.) komisijos Lietuvoje sėkmingą darbą priim ant internuotuosius asmenis ir civilius pabėgėlius“. Tačiau pasiuntinio siūlymas paskelbti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos komunikatą, kuriame būtų pabrėžiama, jog „grįžtantys į tėvynę asmenys nepatirs represijų dėl buvusios tarnybos Lenkijoje“, buvo kategoriškai atmestas86. Savo ruožtu Lietuvos valdžia turėjo perimti iš SSSR apie 500 belaisvių - Vilniaus krašto gyventojų.

81 Ten pat, I. 16: ap. 22, p. 23, b. 1, 1. 12, 18-19: b. 2, I. 6. 82 Ten pat, £ 06, ар. 1, p. 12, b. 327, J. 34-37. 83 Ten pat, f. 0151, ap. 23, p. 25, b. 2, 1. 32. 84 Rusijos Federacijos Prezidento archyvas, f. 30, ap. 50, b. 413,1. 8-13. T ą pačią dieną atitinkamą nutarimą priėmė SSSR Liaudies komisarų taryba ir L. Berija išsiuntė laišką V. Molotovui apie praktines priemones, liečiančias Lietuvoje internuotų lenkų priėmimą. Ten pat, I. 14-15. 85 Žr.: Катынь. Март 3940 г. - сентябрь 2000 г. Расстрел. Судьбы живых. Э хо Катыни. Документы, отв. составитель Н. С. Лебедева, Москва, 2001, с. 17-186. 86 RF UPA, £ 06, ар. 1, р. 12, Ь. 127, 1. 34-37.

75

NATALIJA LEBEDEVA

Abiejų šalių nesutarimai padidėjo prasidėjus SSSR ir Suomijos karui, Lietuva ne tik atjautė suomius, bet ir baiminosi dėl savo likimo, jeigu konfliktas apims Skan­ dinaviją. Kartu pavojus, kad Anglija ir Prancūzija įsikiš į SSSR ir Suomijos konflik­ tą, kurstė Baltijos šalių, taip pat Lietuvos, valdančiųjų sluoksnių nuotaikas išsilais­ vinti nuo primestų sutarčių. Įgaliotoji atstovybė ir Maskva įdėmiai sekė, kaip Lietuva reaguoja į Suomijos įvykius. Pavyzdžiui, sovietų diplomatai sunerimo, kai 1939 m. gruodžio 7—8 d. Taline įvyko Baltijos Antantės, prieš tai nesirinkusios ilgiau kaip metus, X konfe­ rencija87. Vis dėlto Maskva gana pozityviai įvertino jos rezultatus. Konferencija svarstė, kaip reaguoti į Vokietijos reikalavimą nutraukti prekybą su Anglija. Be to, buvo nutarta neskelbti jokios deklaracijos, kaip reikalavo Berlynas. Sprendžiant klausimą, ar savitarpio pagalbos sutartys su SSSR suderinamos su neutraliteto politika, buvo padaryta išvada, kad jos ne itin prieštarauja šiai politikai ir jų reikia laikytis ateityje. Buvo nutarta nesiųsti vyriausybinių delegacijų į T autų Lygą svars­ tyti Suomijos klausimo ir prašyti nuolatinių delegatų, kad jie susilaikytų nuo diskusijos, nukreiptos prieš SSSR88. Norėdama neerzinti SSSR, Lietuvos spauda atvirai nekritikavo SSSR veiksmų Suomijos atžvilgiu. Vis dėlto, kaip pripažino N . Pozdniakovas, Lietuvos visuomenės sim patijos buvo Helsinkio pusėje. Spauda pranešinėjo apie didelius sovietų kariuomenės nuostolius, jos lėtą judėjimą, ji rodė susirūpinimą Lietuvos likimu tuo atveju, jeigu ji neatsargiai elgsis SSSR atžvilgiu. Įgaliotasis atstovas rašė URLK apie būtinumą skubiai baigti Šį karą paspartinus kariuomenės judėjimą, kad būtų pa­ darytas galas „nepagrįstoms kalboms apie mūsų užsienio politiką, pastaruoju metu sklindančioms Lietuvoje“89. Gruodžio 17 d. V. Molotovas įteikė L. Natkevičiui pareiškimą dėl nedraugiško Lietuvos spaudos tono SSSR atžvilgiu liečiant Suomijos klausimą. Pasiuntinys, pareikalavęs informacijos iš Kauno, pranešė V. Potiomkinui, kad išpuolių prieš SSSR būta tik lenkų ir žydų laikraščiuose. Liaudies komisaro pavaduotojas tuo pasinaudojo ir iškėlė klausimą dėl bendros kovos prieš lenkų ardomąją veiklą,

87 Pavyzdžiui, N . Pozdniakovas gruodžio 4 d. V. Molotovui rasė: „Taip pat įdomu, kodėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybės staiga suskubo kviesti seniai nevykusią užsienio reikalų ministerijų (Baltijos Antantės) konferenciją ir numato ją gruodžio pradžioje. Matyt, jiems reikia apie kažką pasikalbėti ir susitarti. T aip įdomu, kodėl po vizito į Estiją neseniai į Lietuvą su „mandagumo“ vizitu buvo atvykęs Latvijos gen(eralinio] štabo vir[šininkas]?“ Ten pat, f. 012, ap. 2, p. 21, b. 215, L 1-2. 88 Ten pat, b. 126, t. 1, L 108. Kito ataskaitos varianto redakcija buvo kiek kitokia: ir ateityje reikia laikytis neutraliteto politikos. Ten pat, 1. 113-114. 99 П олпреды сообщают .... c. 188.

76

SSSR ir Pabaltijy* 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

nukreiptą prieš SSSR ir lietuvių valdžią Vilniuje bei Vilniaus krašte. V. Potiomki­ nas pasakė: „M an atrodo, kad paprasčiausias būdas neutralizuoti šių priešų provo­ kacinę veiklą galėtų būti jų suėmimas ir perdavimas sovietų valdžiai. Ši priemonė būtų Lietuvos vyriausybės teisėta savigyna ir taip būtų įgyvendinta savitarpio pa­ galba, kurią SSSR ir Lietuvos Respublika turi viena kitai teikti ne tik karinėje •

•

srity je

«00

.

L. Natkevičius atsakė, kad „kartu būtų galima išspręsti klausimą dėl to, kad mums (SSSR. - N. L.) būtų perduota „SIovo“ redakcijos kontrrevoliucionierių grupė ir Lietuvos komunistai, taip pat iš SSSR į Lietuvą būtų iškeldinti suimtieji ir nuteistieji Lietuvos piliečiai“9091. Kovo viduryje Lietuvos valdžia suėmė dalį lenkų pogrindžio ir opozicinių grupių narių. Tai visiškai patenkino Maskvą ir vėliau nereikalavo jų išduoti92. Gruodžio pabaigoje URLK gavo informaciją, kad prancūzai ir V. Sikorskis keti­ na pergabenti į Suomiją Lietuvoje internuotus lenkus, kurių buvo apie 10 tūkst. žmonių. Gruodžio 30 d. V. Potiomkinas išsikvietė Lietuvos reikalų patikėtinį Sovietų Sąjungoje Bagdoną ir pareiškė: „Mes negalime net galvoti apie tai, kad Lietuvos vyriausybė, susaistyta su mumis draugystės ir savitarpio pagalbos sutartimi, galėtų leisti išgabenti Lietuvoje esančius lenkus, kurie suteiktų paramą Mannerheimui ir Taimeriui”93. V. Sikorskis iš tikrųjų reikalavo, kad lenkai dalyvautų sąjungininkų ekspedicijos korpuse, bet jis galiausiai nebuvo pasiųstas į Suomiją. Taip pat nustatyta, kad gana daug internuotų lenkų įvairiu metu išvyko iš Lietuvos ir prisidėjo prie tremtyje esančios Lenkijos vyriausybės. 1940 m. vasario mėn. V. Molotovas kalbėdamasis su JAV pasiuntiniu L. Šteinhardtu ir Anglijos pasiuntiniu S. Crippsu pabrėžė, kad Baltijos šalys, sudarydamos savitarpio pagalbos sutartis, neprarado nepriklausomybės. Esą SSSR nesikišo į jų vidaus ir užsienio politiką. Esą to paties pageidauta iš suomių, tačiau jie nesutikę su sovietų vyriausybės siūlymais94. Vasario 24 d. TASS paneigė Prancūzijos agentūros „Havas“ pranešimą, esą SSSR pareikalavo, kad Estija, Latvija ir Lietuva suteiktų jai naujas jūros bazes ir padidintų kitų karinių bazių skaičių. Tačiau, kaip sakoma, nėra dūmų be ugnies. Vasario pradžio­ je buvo parengtas projektas gynybos liaudies komisaro direktyvos padidinti Rau­ donosios armijos dalinių, dislokuotų Pabaltiyje, kovinę parengtį, kurį išsiuntinėjo

90 RF UPA, f. 06, ap. 1, p. 12, b. 127, 1. 40-44. 91 Ten pat, I. 43-44. 92 M B n, 1940, t . XXIII, kh . 1, c. 149-150. 93 RF UPA, f. 06, ap. 1, p. 12, b. 127, 1. 45. *Ą MBJ7, 1940, t . XXIII, KH. 1, c. 68, 92. 77

NATALIJA LEBEDEVA

atitinkamų korpusų vadams. Į šį regioną buvo skubiai siunčiami kariniai daliniai ir aptarnaujantysis personalas, baigiami įrengti aerodromai ir pan. Semionas Timošenka pranešė J. Stalinui, kad gegužės 2 d., be 16-ojo ypatingojo šaulių korpuso, Lietuvoje buvo 46-oji atskiroji ryšininkų kuopa, 19-asis korpuso artilerijos prieš­ lėktuvinis divizionas, 5-oji šaulių divizija, 2-oji lengvųjų tankų brigada, 54-asis bombonešių ir 10-asis naikintuvų pulkai, 641-asis autotransporto batalionas ir kiti daliniai. Iš viso trijose respublikose buvo 66 946 žmonės, 1630 pabūklų ir minos­ vaidžių, 1065 tankai, 150 šarvuočių, 5579 automobiliai ir 526 lėktuvai95. S. Timošenka siūlė birželio mėn. iš Baltijos šalių išvesti kariuomenę, išskyrus valdybas ir aviacijos pulkus, ir pakeisti juos daliniais iš tų pačių karinių apygardų96. Stabilizuojantis padėčiai Lietuvoje, A. Smetonos administracija atleido iš pareigų veikėjus, nesusijusius su tautininkais. M inistrą pirm ininką J. Č ernių pakeitė prezidento žmogus A. Merkys. Ilgalaikių atostogų, o vėliau į atsargą buvo išleistas kariuomenės vadas S. Raštikis. Jį pakeitė generolas Vincas Vitkauskas. Šie pokyčiai Maskvai nekėlė nerimo. N. Pozdniakovas užtikrino URLK, kad naujieji Lietuvos lyderiai „lojaliai vykdys spalio 10 d. sutarties įsipareigojimus“. Kartu įgaliotasis atstovas pranešė, kad Lietuvos valdantieji sluoksniai „slapta tikisi, jog laimės Anglijos-Prancūzijos blokas, o tai suteikia tam tikrų ypatumų jų politikai, verčia juos svyruoti“97. Sovietų diplomatų nepasitenkinimą sukėlė vasario 16 d. Lietuvos ne­ priklausomybės minėjimo iškilmės98. SSSR ir Suomijos taikos sudarymas sukėlė Lietuvoje dvejopus jausmus. Praėjo pavojus, kad karas apims visą Skandinaviją ir Lietuva bus įtraukta į karą, taip pat kad Suomijoje paims valdžią O tto Kuusineno vyriausybė. Kartu baigėsi atokvėpis, kurį Baltijos šalims suteikė „Žiemos karas“. Nuo šio momento atsirado perspek­ tyva, kad J. Stalino vadovybė paleis trijų mažųjų Baltijos valstybių bolševizavimo mechanizmą, kuris turėjo visiškai sunaikinti jų nepriklausomybę. Oficialieji Lietuvos atstovai sveikino SSSR įgaliotuosius atstovus Lietuvoje, Vokietijoje ir kitose šalyse su taikos sudarymu. Kartu lietuviai kalbėjo apie m o­ ralinę pergalę suomių, kurie ilgai ir sėkmingai priešinosi daug stipresniam priešui. N. Pozdniakovas pranešė Maskvai, kad „Lietuvos buržuaziniai sluoksniai itin skaus­ mingai išgyvena eilinį pralaimėjimą Anglijos ir Prancūzijos avantiūristų, kurie buvo

95 Sovietų duomenimis, trijų Baltijos salių kariuomenę sudarė 73 rūksr. žmonių, 1200 pabūklų, 147 tankai ir šarvuočiai, 292 lektūrai. Rusijos valstybės socialinės-politinės istorijos archyvas (toliau - RVSPIA) , f. 17, ap. 121, b. 54, 1. 22-23. 96 Rusijos valstybės karo archyvas (toliau - RVKA), f. 4, ap. 19, b. 71, 1. 236-237. 97 RF UPA, f. 0151, ap. 31, p. 57, b. 1, 1. 1 ^ . 98 Ten pat, 1. 5-1178

SSSR ir Pabalcijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Lietuvos vyriausybės koziris užkulisiniuose žaidimuose prieš SSSR“99. Pavyzdžiui, A. Smetonos asmeninis sekretorius A. Merkelis pasakė, kad taikos sutartis sustipri­ na SSSR ir Vokietijos poziciją, tačiau pablogina Lietuvos padėtį. Bet kurį straipsnį, kuriame buvo paminėta Anglija ir Prancūzija, įgaliotasis atstovas dažnai mėgino aiškinti kaip antisovietinį išpuolį prieš SSSR100. SSSR ir Suomijos taikos sutarties klausimą svarstė Baltijos Antantės XI konfe­ rencija, susirinkusi Rygoje kovo 14-16 d. Oficialiame pranešime apie jos darbą buvo pasakyta, kad „susirinkę trys ministrai su pasitenkinimu sutiko Suomijos ir SSSR taikių santykių atnaujinimą. Kita konferencija turėjo įvykti Lietuvoje 1940 m. rugsėjo mėn.“101 Susitikimas Rygoje suneramino sovietinius diplomatus. Jie nepa­ tenkinti konstatavo Pabaltijo respublikų savarankiškumą ir pareiškė pageidavimą, kad trys šalys savo užsienio politiką derintų su ketvirtąja galinga partnere - SSSR. Baltijos Antantės XI konferencija taip pat sukėlė gandus, esą Lietuva prisidėjusi prie Estijos ir Latvijos karinės sąjungos, kuri, sovietų manymu, buvo nukreipta prieš SSSR. Tačiau balandžio 2 d. N. Pozdniakovas pranešė Maskvai, kad „gandai apie Lietuvos prisijungimą prie karinės sąjungos kol kas nepasitvirtina“102. Ryšium su Estijos karo atašė išsiuntimu į Kauną įgaliotasis atstovas balandžio mėn. pabai­ goje rašė: „Šis posūkis aiškiai rodo, kad Lietuva dabar turi kažkokių įsipareigojimų Latvijai ir Estijai“103. Tai, kad pasirašiusi SSSR ir Suomijos taikos sutartį Maskva nutarė suaktyvinti savo politiką Lietuvos atžvilgiu, rodo Kominterno Vykdomojo komiteto sekretoriato rezoliucija Lietuvos klausimu, priimta kovo 23 d.104 Komunistams buvo siūloma kurti Liaudies fronto masinį judėjimą, kuris palaikytų SSSR politiką ir stiprintų

99 Ten pat, f. 012, ap. 2, p. 21, b. 215, 1. 15-17. 100 Amai, paminėjęs „Lietuvos žinių“ kovo 26 d. vedamąjį, pripažinusį Anglijos ir Prancūzijos nepriekaištingą poziciją skaitantis su neutralių šalių sprendimu, N. Pozdniakovas rašė: „Vadinasi, nuovokus skaitytojas gali tarp eilučių štai ką perskaityti — Estija, Latvija ir Lietuva neprašė SSSR pagalbos, priešingai, ji pati ją pasiūlė, vadinasi, peiktina jos pozicija mažųjų neutraliųjų Šalių atžvilgiu“. Pacitavęs dar vieną straipsnio fragmentą apie tai, kad „nedidelės ir mažos tautos gali būti laikinai pajungtos ir priverstos apie tai tylėti, tačiau jos niekada neatsisakys savo teisių būti savarankiškos, laisvos ir lygiateisės“, N. Pozdniakovas padarė išvadą: „Bet kuris antisovietiškai nusiteikęs skaitytojas čia įžvelgs tiesioginę direktyvą kurstyti prieš Savitarpio pagalbos sutartį. Žinoma, kad tie patys nacionalistai, ypač krikščionys demokratai, slapta veikia Lietuvoje prieš šią sutartį. Vyriausybė ir cenzūra tai gerai žino. Jeigu jie praleidžia tokius straipsnius, vadinasi, tai atitinka jų planus“. RF UPA, f. 0151, ap. 31, p. 57, b. 1, 1. 1-4. 101 Ten pat, f. 0151, ap. 24, p. 29, b. 9, 1. 92-93. 102 П олпреды сообщают .... c. 303. 103 Ten pat, p. 304-305. 104 Коминт ерн и вторая м ировая война, ч. 1. Д о 22 ию ня 1940 г., составители, авторы вступительных статей и комментариев H. С. Лебедева и M. М. Наринский, Москва. 1994, с. 310-319. 79

NATALIJA LEBEDEVA

draugystę su ja. Komunistai turėjo kovoti su bet kokiu „anglų ir prancūzų karo kurstytojų“ palaikymu, pasisakyti prieš kontaktus su SSSR ir Vokietijos pakto priešininkais Vokietijoje, kurie orientavosi į SSSR ir Vokietijos santykių nutraukimą. Balandžio 9 d. Vokietija užpuolė Daniją ir Norvegiją, gegužės 10 d. - Olan­ diją, ir, apėjusi prancūzų sutvirtinimus, įsiveržė į Prancūziją. Gegužės 20 d. Ver­ machtas prasiveržė prie Lamanšo. Situacija Europoje kardinaliai pasikeitė. Stalino viltys dėl ilgalaikės dviejų blokų priešstatos nepasiteisino. Reichas galėjo netrukus susidoroti su Prancūzija ir neutralizuoti Didžiąją Britaniją. Šiuo atveju apie visus SSSR susitarimus būrų pamiršta. Kremlius suprato, kad ateina palankiausias momen­ tas, galbūt paskutinis šansas prisijungti teritorijas, kurios pateko į SSSR interesų sferą pagal 1939 m. rugpjūčio-rugsėjo SSSR ir Vokietijos slaptuosius protokolus. Sovietų įgaliotosios atstovybės Baltijos šalyse, taigi ir Lietuvoje, neturėjo konkre­ čių Maskvos nurodymų, tačiau pajuto pasikeitusį centro požiūrį į jų akreditacijos šalis. Norėdami „įtikti“, įgaliotieji atstovai vis dažniau siuntė URLK pranešimus apie antisovietines apraiškas Baltijos šalių valdančiųjų sluoksnių politikoje. Antai balandžio 17 d. N . Pozdniakovas pranešė URLK, kad Lietuvos vyriausybė ir URM nepriimtinais reikalavimais sąmoningai vilkina ir komplikuoja derybas dėl nuomos ir statybos. Jie neva siekia išprovokuoti derybų partnerius padaryti neapgalvotus žingsnius. N. Pozdniakovas įtikinėjo URLK, jog įgaliotoji atstovybė šioje ir kitose panašiose situacijose elgiasi „labai taktiškai, kad nebūtų preteksto apkaltinti mūsų pusę, jog darome spaudimą arba derybose pažeidžiame šalių lygiateisiškumą“105. Balandžio 23 d. jis išsiuntė naują pranešimą užsienio reikalų liaudies komi­ saro pavaduotojui V. Dekanozovui106. Jame lietuviai buvo kaltinami tuo, kad atsakomybę už karą Danijoje ir Norvegijoje jie priskyrė Vokietijai, taip pat „troš­ ko „Trečiojo reicho“ pralaimėjimo“! Apie Lietuvos ir Vokietijos prekybos susita­ rimą N. Pozdniakovas rašė: „Aišku, Sovietų Sąjunga negali taip (kaip Vokietija. N. L.) engti mažąsias tautas, tačiau ji gali ir turi reikalauti atitinkamos pagarbos už benziną, žibalą, druską, cukrų, medvilnę, geležį, cementą ir kt."107 Speciali

105 RF UPA, f. 0151, ap. 31, p. I, b. 57, 1. 68-70. 106 П олпреды сообщают c. 301-305. Pranešime jis rasė: „Kelias dienas įtemprai galvojau, ar viskas yra teisinga. Ar aš ne per daug kritiškai ir reikliai vertinu dabartinę Lietuvos vyriausybės užsienio ir vidaus politiką. Norėdamas atsakyti į šį klausimą, aš atidžiai ieškojau faktų, pateisinančių lietuvius. Deja, jų neradau. SSSR ir Suomijos kare jie palaikė Suomiją. Jie mano, kad už jvykius Šiaurėje (Danijoje, Norvegijoje) yra atsakinga Vokietija, t. y. jie nesutinka su požiūriu, kurį pateikė „Izvestija“ (Žinios). Jie trokšta Vokietijos pralaimėjimo . Estai, latviai ir lietuviai Šaipydamiesi vilkino susitarimą dėl nuomos ir statybų, o mes, riekdami benziną, medvilnę ir kita, žeminamės prieš juos ir rimta veido išraiška išklausome jų dažnai akiplėšiškus ir įžūlius siūlymus bei žodžius“. 107 П олпреды сообщают ...» c. 305.

80

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

pažyma apie Vokietijos ir Lietuvos prekybos sutartį buvo išsiųsta į Maskvą gegu­ žės 17 d .108 Po kelių dienų Maskvai buvo pranešta» kad vyriausybės užduotį iki balandžio 5 d. baigti susitarimą dėl nuomos ir statybos sužlugdė nepriimtini lietuvių siūly­ mai ir jų ilgai rodomas nenoras juos peržiūrėti. Balandžio pabaigoje buvo atkreip­ tas URLK dėmesys į tai, kad suaktyvėjo tautininkų veikla, kurią galima lyginti tik su 1926 m. situacija. Gegužės 6 d. įgaliotasis atstovas pasiuntė V. Dekanozovui laikraštį „XX am­ žius“ su karikatūra, vaizduojančia budelį su kirviu. Jis ją suprato kaip užuominą į Sovietų Sąjungą. N. Pozdniakovas rašė: „Mes manome, kad laikas šiek tiek su­ drausminti Lietuvos valdančiuosius sluoksnius. Negalima leisti, kad, paleidę va­ džias šalies viduje, jie politiškai spekuliuotų SSSR vardu, jos vidaus gyvenimu ir pan.“ Gegužės 19 d. V. Dekanozovas ant šio dokumento užrašė: „Drg. Lysiakai. Reikia parinkti tokius faktus, pranešti liaudies komisarui ir numatyti mūsų prie­ mones“ 109. Gegužės 24 d. įgaliotasis atstovas pranešė Maskvai, kad balandžio 24 ir gegužės 18 d. iš sovietų dalinių pasitraukė du raudonarniečiai Nosovas ir Šmavgonecas, kurių paieška rūpinosi sovietų vadovybė110. Atrodo, būtent tarp gegužės 20 ir 24 d. J. Stalino vadovybė nutarė daryti spau­ dimą pirma Lietuvai, po to kitoms Baltijos valstybėms, siekdama jose įkurdinti naują stambų sovietų kariuomenės kontingentą ir šias respublikas prijungti prie SSSR. Gegužės 25 d. V. Molotovas išsikvietė L. Natkevičių ir sovietų vyriausybės vardu padarė gana šiurkštų pareiškimą dėl kelių kareivių dingimo iŠ sovietinių

юз R f u p Ą £ 0151, ap. 31, p. 57, b. 1, I. 91-95. Sutartis 1940 metams buvo pasirašyta Berlyne balandžio 17 d. Ji numatė prekių apyvartą už 240-250 mln. litų. Tuo tarpu visas Lietuvos eksportas 1939 m. sudarė 203 mln. litų. Buvo nurodyta, kad Vokietijai atiteks per 60% Lietuvos užsienio prekybos, taikant kliringą. 1936 m. dėl šios apskaitos sistemos Lietuva turėjo 8,6 mln. litų pasyvą, ir tai Kaunui kėlė nerimą dėl ateities. Dokumente buvo pabrėžiama, kad, Lietuvos manymu, derybose su Vokietija „labai rimtą ir teigiamą vaidmenį suvaidino Sovietų Sąjungos pozicija. Po to, kai sov[ietųJ vyr[iausybė] suteikė Lietuvai tranzito per SSSR teritoriją teisę, vokiečiai tuoj pat sutiko su tranzitu per Vokietiją, nors tikrai žinojo, kad tokiu būdu dalis Lietuvos prekių per neutralias Šalis pateks sąjungi­ ninkėms. Nemažą reikšmę taip pat turėjo sovietų paraiškos lietuviškoms prekėms . Šią politiniu ir ekonominiu požiūriu svarbią sutartį Lietuva sutiko gana šaltai . Spauda beveik nekomentavo sutarties. Tokią elgseną lėmė žinomas lietuvių nepasitikėjimas Vokietija, nes jie supranta, kad kariaujanti Vokietija gali nevykdyti savo įsipareigojimų, o tai padarys didelę žalą šalies ekonomikai, finansams ¡r biudžetui. Tam tikrą vaidmenį vaidina ir slaptos antivokiškos nuotaikos. Atsižvelgdami į bendrą tarp­ tautinę padėtį, Lietuvos ekonominiai sluoksniai imasi visų praktiškų priemonių plėsti prekybos ryšius su Sovietų Sąjunga, kuri, kaip jie kasdien įsitikina, yra visiškai patikimas ir labai naudingas kontrahentas, turintis beveik visą pramoninę žaliavą ir prekes, reikalingas Lietuvos ekonomikai, kartu yra pelninga rinka Lietuvos žemės ūkio produkcijai realizuoti“. Ten pat, 1. 89-90. 109 Ten pat. 1,0 П олпреды сообщают c. 330-331. 81

NATALIJA LEBEDEVA

karinių dalinių. Jis apkaltino asmenis, kuriuos globojo Lietuvos vyriausybės organai, kad jie suorganizavo kareivių pagrobimą, ir pabrėžė, kad, SSSR vyriausybės manymu, toks Lietuvos organų elgesys yra provokacinis Sovietų Sąjungos atžvilgiu ir gali turėti rim tų pasekmių. SSSR vyriausybė pareikalavo tuoj pat imtis priem onių „nutraukti provokacinius veiksmus“ ir surasti dingusius sovietų karius. Ji išsakė viltį, kad „Lietuvos vyriausybė atsižvelgs į jos siūlymus ir nevers imtis kitų prie*

«111

monių IM. Lietuviai rimtai įvertino sovietų demarsą ir jau gegužės 26 d. pareiškė, kad yra „pasirengę atlikti kuo išsamiausią tyrimą“, ir paprašė sovietų valdžios turim ų duomenų, kurie padėtų tyrimui. Kremlius pasirinko akivaizdžiai išgalvotą dingstį. Dar vasario mėnesį iš dalinio dingusį Butajevą net N . Pozdniakovas gegužės 16 d. pranešim e pavadino dezertyru11112. Gegužės 10 d. L. Natkevičius pranešė V. Dekanozovui, kad „dezer­ tyras Butajevas intensyviai ieškomas ir bus išduotas, kai tik jį suras“113. Kareivis Šmavgonecas dingo iš dalinio gegužės 18 d. ir grįžo į jį naktį iŠ gegužės 25 į 26 d. Jis pranešė, neva nepažįstami asmenys pagrobę jį, nuvežę į namą ir laikę rūsyje. Esą iš jo bandė išgauti duomenis apie tankų brigadą, kaip ir iš to paties dalinio kareivio Pisarevo, kuris buvo pagrobtas gegužės 24 d. ir į tarnybos vietą grįžo gegužės 27 d. Galimas dalykas, kad tai apskritai buvo savavališkas pasišalinimas iš tarnybos vietos. Buvo žinoma, kad Smavgonecas bendravo su lietuve mergina Sa­ vickaite. Pagrobimo versija niekada nebuvo įrodyta faktais ir dokumentais. Gegužės 30 d. „Pravdoje“ pasirodė oficialus „URLK pranešimas apie Lietuvos valdžios provokacinius veiksmus“. Jame buvo suminėti raudonarmiečių dingimo iš Lietuvoje dislokuotų įgulų atvejai ir atsakomybė už tai buvo priskirta lietuviams.

111 Ten pa r, p. 332-334. 112 RF UPA, f. 012, ap. 2, p. 21, b. 215, 1. 100. N. Pozdniakovas apie tai rasė V. Dekanozovui: „Iš ankstesnių mano dienoraščių jūs žinote atsitikimą su jaunesniuoju vadu Butajevu, kuris dezertyravo iš mūsų įgulos. Aplinkybės privertė mus kreiptis į Lietuvos valdžią, kad jį sugautų. Dar tada Lietuvos valdžios atstovai paklausė, ar bus galima „šaudyti į šį žmogų, jeigu sulaikomas priešinsis?“ Atsakėme, kad suėmimo metu visada leidžiama panaudoti ginklą, tačiau mes prašome nesužeisti jo murinai. Gegužės 12 d. mūsų Štabas gavo Lietuvos valdžios pranešimą, kad pagal turimus požymius jie sučiupo BUTAJEVĄ, tačiau jis negyvas, nes kritiniu momentu „pats nusišovė“. Galiausiai jie prašė jį atpažinti. Atpažinimas parodė, kad tai Butajevas. Butajevo palaikai buvo perduoti mūsų kariniams organams. Karo vadovybė ir mes neabejojame, kad Lietuvos valdžia pati nušovė Bįutajevą]. Tuo jie dar kartą pademonstravo savo „draugiškus“ jausmus Sovietų Sąjungai ir netiesiogiai įrodė, kad atsitikime su Butajevu (delsimas ieškoti ir suimti) jų „rankos nesvarios“. Matyt, jie taip roli nuėjo dirbdami su Bįurajevu], kad nedrįso jį atiduoti gyvą“. Abejotina, kad, nušovus dezertyrą, Lietuvos valdžia atiduotų jį pasiuntinybės ir sovietinių įgulų vadovybės atstovams, ju k ji apskritai galėjo nutylėti, kad rado Šį žmogų. 113 Ten pat, p. 8, b. 87, L 46. 82

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Beveik pažodžiui buvo pakartotas V. Molotovo pareiškimas, padarytas L. Natkevi­ čiui SSSR vyriausybės vardu, kad būtų perduotas Lietuvos Respublikos vyriausybei. Grėsmingos notos pasirodymas spaudoje sukėlė susirūpinimą Lietuvoje ir už jos ribų. Kitą dieną „Vilniaus balsas“ vedamajame „Smulkmenos ir esminiai klausimai SSSR ir Lietuvos santykiuose“ apie ją rasė: „Skaitant Sovietų Sąjungos notą kai kam gali susidaryti įspūdis, kad tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos įvyko kažkas negera. Tokia nuomonė būtų klaidinga iš esmės, nes iš tikrųjų valstybių tarpusavio san­ tykiuose nieko ypatinga neįvyko. Notoje paminėti atvejai, mūsų tvirtu įsitikinimu, neturi didelės reikšmės, ir jie, esant abipusei gerai valiai, bus pasalinti nepažei­ džiant niekieno garbės“114. Gegužės 31 d. Vokietijos pasiuntinys paprašė V. Molotovą informuoti jį apie SSSR ir Lietuvos santykius ir apie tai, ar įmanoma išspręsti tas problemas, kurias SSSR iškėlė Lietuvai. Liaudies komisaras atsakė, kad „Lietuva elgėsi negerai, bet problemą, aišku, galima išspręsti“115. Birželio pradžioje Anglijos ir Prancūzijos vyriausybės paprašė agremanų naujiems pasiuntiniams Sovietų Sąjungoje paskirti, o tai rodė jų norą gerinti santykius su SSSR. Lietuviai rodė pakankamai geros valios, kad būtų įveikta kritinė situacija. Tai dar vienas pasiuntinio mėginimas birželio 1 d. palenkti sovietų valdžią, kad ben­ dromis jėgomis būtų atliktas kruopštus jiems pateiktų kaltinimų tyrimas, taip pat Lietuvos vyriausybės atsakymas, kurį L. Natkevičius perdavė V. Molotovui 1940 m. birželio 4 d .116 Tačiau Sovietų Sąjunga ir toliau didino įtampą. Birželio 2 d. TASS’o atsakin­ gasis sekretorius J. Chavinsonas išsiuntė V. Molotovui laišką, kuriame pateikė naujus argumentus, leidžiančius apkaitinti Lietuvos vyriausybę. Pavyzdžiui, laiške buvo siūloma atkreipti dėmesį į Baltijos Antantę, kuri orientavosi į Angliją ir Prancūziją, trišalės karinės sąjungos sudarymą, ūkinį ir valstybinį© susijungimą, taip pat buvo rašoma apie tai, kad Baltijos Antantė gali nusisukti nuo Anglijos ir Prancūzijos bloko ir persiorientuoti į Vokietiją. Buvo konstatuojama, kad leidžiamas specialus žurnalas „Revue Baltique“, ir nurodomas Lietuvos spaudos nelojalumas. J. Chavinsonas

1H Ten pat, f. 151, ap. 24, p. 29, b. 8, l. 32-33. 115 Ten pat, f. 06, ap. 2, p. 17, b. 155, t. 194. 116 Ten pat, p. 2, b. 13, L 19-20. Atsakyme buvo parašyta: „Lietuvos vyriausybės vardu reiškiu padėką Sovietų Sąjungos vyriausybei už tai, kad ji draugiškai atkreipė dėmesį į aplinkybes, kurios, net rodant kuo geriausią Lietuvos vyriausybės valią, galėjo pakenkti abipusiam pasitikėjimui, patirtam per 20 metų, draugiškiems santykiams ir sovietų kariniams daliniams, esantiems Lietuvoje“. Buvo paminėtos visos priemonės, kurių Lieruvos vyriausybė ėmėsi, kad sustiprintų sovietinių karinių dalinių saugumą, atliktų tyrimą ir nubaustų sovietų kareivių dingimo kaltininkus. Buvo prašoma, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė išsakytų savo pageidavimus šiais klausimais. 83

NATALIJA LEBEDEVA

kėlė klausimą, „ar ne laikas mums imtis konkrečių priemonių ir sunaikinti Baltijos Antantę?“117 Vėliau Šiuos argumentus plačiai naudojo V. Molotovas 1940 m. birže­ lio mėn pirmojoje pusėje vykusiose derybose su Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovais. Didėjant konfliktui, Maskva ėmėsi konkrečių karinių pasirengimų. Pagal liau­ dies komisaro 1940 m. birželio 3 d. įsakymą N r. 0028 Pabaltijyje dislokuota kariuomenė rapo tiesiogiai pavaldi gynybos liaudies komisaro pavaduotojui A. Loktionovui. Tą pačią dieną SSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas išleido įsaką iki 1941 m. sausio 1 d. Raudonojoje armijoje palikti kareivius, tarnaujančius trečius metus. 1940 m. birželio 4 -7 d. Leningrado, Kalinino ir Baltarusijos karinių apygar­ dų kariuomenė, prisidengusi mokymais, susitelkė Pabaltijo valstybių pasienyje. Birželio 8 d. vakare Lydoje įvyko Baltarusijos karinės apygardos kariuomenės vadų slaptas pasitarimas, kuriame apygardos vado pavaduotojas generolas leitenantas F. Kuznecovas (jis taip pat vadovavo 11-ai armijai) informavo susirinkusiuosius apie „galimus veiksmus prieš Lietuvą“. Birželio 11 d. jau buvo parengtas karo veiksmų planas ir numatytos užduotys kariuomenei. Ji turėjo veržliu puolim u sutriuškinti Lietuvos kariuomenę ir neleisti jai pasitraukti į Rytų Prūsiją, taip pat per 3 -4 dienas užimti Lietuvą11*. Birželio 15 d. kariuomenė baigė telktis ir išsidėstė išeities rajonuose Lietuvos pasienyje, birželio 16 d. - Latvijos ir Estijos pasienyje. Iš viso Pabaltijo kampanijai buvo skirtos 3 armijos, 7 šaulių ir 2 kavalerijos korpusai, 20 šaulių, 2 motorizuotų šaulių, 4 kavalerijos divizijos, 9 tankų brigados ir 1 oro desanto brigada. Sovietų karinę grupuotę Pabaltijo pasienyje sudarė 435 tūkst. žmonių, 8000 pabūklų ir minosvaidžių, per 3000 tankų ir 500 šarvuočių, 2601 lėktuvas. Birželio 14 d. buvo suorganizuota Pabaltijo jūrų ir oro blokada. Kartu L. Berijos įsakymu Karo belaisvių reikalų valdyba rengė stovyklas, skirtas 50-70 tūkst. Baltijos šalių karių119. Birželio 7 d. derybų į Maskvą atvyko Lietuvos ministras pirmininkas A. Merkys. V. Molotovas jo vyriausybę apkaltino nelojalumu SSSR atžvilgiu, atmetė lietuvių bandymus pasiaiškinti, nepritarė siūlymams sudaryti sovietų kariuomenės izoliaci­ jos nuo vietos gyventojų režimą. Birželio 9 d. V. Molotovas kalbėjo apie Baltijos Antantę, ją apibūdino kaip karinę sąjungą, nukreiptą prieš Sovietų Sąjungą. Kitą dieną į Maskvą atvyko J. Urb­ šys. Birželio 1 1 d . jis ir A. Merkys dalyvavo derybose su V. Molotovu. Šis pa­

117 П олпреды сообщают ..., c. 338-339. 118 RVKA, f. 29, ap. 34, b. 552,1. 1-2, 17-18. Taip pat žr.: А. И. Еременко, Год 1940-й; Каунас встретил нас цветами, Военно-ист орический ж урнал, 1994, № 3, с. 39-40. п9 Žr.; H. С. Лебедева, Катынь: преступление против человечества, с. 243-249. 84

SSSR ir Pabaltijys 1939—1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

reikalavo imtis

baudžiamųjų priemonių prieš vidaus reikalų ministrą K, Skučą ir

Policijos departamento viršininką A. Povilaitį. Birželio 14 d. J. Urbšys pranešė V. Dekanozovui, kad atstatydinti asmenys, apie kuriuos kalbėjo V. Molotovas. Derybos vyko sunkiai. Vis dėlto niekas nenujautė kardinalių pokyčių jų eigoje. Tačiau 23 vai. 50 min. V. Molotovas išsikvietė užsie­ nio reikalų ministrą ir įteikė jam ultimatumą. Jis pareikalavo atiduoti teismui K. Skučą ir A. Povilaitį, sudaryti vyriausybę, kuri „sąžiningai vykdytų savitarpio pagalbos sutartį“, taip pat įsileisti į Lietuvos teritoriją Raudonosios armijos papildomus dalinius. V. Molotovas paaiškino, kad

pagrindiniuose šalies punktuose numatyta

įkurdinti 3 -4 korpusus, tačiau pažadėjo, kad jie niekur nesikiš. Naujoji vyriausybė turėjo būti prosovietinė. V. Molotovas pranešė, kad, neįvykdžius šių reikalavimų iki birželio 15 d. 10 vai., tuoj pat bus įvesta kariuomenė. Lietuvos prezidentas, gavęs Sovietų Sąjungos ultimatumą, pareikalavo pasiprie­ šinti Raudonajai armijai ir patraukti Lietuvos kariuomenę į Rytų Prūsiją. Tačiau generolas V. Vitkauskas, išreikšdamas antivokiškai nusiteikusių karininkų požiūrį, atsisakė šio plano. 9 vai. 45 min. J. Urbšys pranešė V. Molotovui, kad Lietuva sutinka patenkinti sovietų reikalavimus ir sudarys vyriausybę, kuriai vadovaus gene­ rolas S. Raštikis. Liaudies komisaras atsakė, kad vyriausybės sudėties klausimas bus sprendžiamas Kaune, ten atvyks sovietų atstovas. Šis atstovas buvo V. Dekanozovas. Jis sprendė visus Lietuvą liečiančius klausimus iki to laiko, kai ji įėjo į SSSR sudėtį. Savaime aišku, kad Kremliaus įgaliotinis viską derino su J. Stalino vadovybe120. Birželio 15 d. 8 vai. ryto Gudogų stotyje prasidėjo V. Vitkausko ir Baltarusijos karo apygardos vado D. Pavlovo derybos. Jos pasibaigė vėlai vakare, kai buvo pasirašytas „Susitarimas dėl Raudonosios armijos papildomo išdėstymo“121. Dar nepasibaigus deryboms, 15 vai. 15 min., į Lietuvos teritoriją buvo įvestos 3-iosios ir 11-osios armijų pajėgos. 1939 m. įkurdintas 16-asis korpusas gavo įsakymą užim ti Kauną ir tiltą prie Jonavos ir jų neužleisti iki ateis 11-osios armijos pagrindinės pajėgos. Birželio 15-16 d. sovietų kariuomenė užėmė didžiąją dalį 120 Antai V. Dekanozovui atvykus į Kauną, tiesioginiu telefono ryšiu [vyko jo pokalbis su V. Molotovu. Kremliaus įgaliotinis paklausė, ar jie teisingai elgiasi „rekomenduodami! kabinetą ir kitas pareigas iš kalėjimų paleidžiamus asmenis. Šie žmonės yra tinkami, lietuviai taip pat neprieštarauja . Jis taip pat pranešė, jog lietuviai klausia, kaip pasielgti su Voldemaru. Liaudies komisaras patarė išsiųsti Voldemarą [ SSSR ir paaiškino: „Mes jį priimsime ir saugosime“. V. Molotovas pritarė siūlymui įvesti rublio kursą - 40 kap. už litą ir rekomendavo pareikalauti iš lietuvių 4 min. lirų beprocenrį kreditą Valstybės bankui, skirtą raudonarmiečių atlyginimams litais. V. Molotovas taip pat domėjosi, ar atvyko sovietų pasieniečiai saugoti sienos su Vokietija. RVSPIA, f. 597, ap. 3, b. 6, 1. 1-6. 121 RVKA, f. 25874, ap. 6, b. 85, 1. 73-74.

85

NATALIJA LEBEDEVA

Lietuvos teritorijos122. Taip prasidėjo Lietuvos ir kitų Baltijos Šalių prievartinis prijungimas prie SSSR, kuris pasibaigė 1940 m. rugpjūčio 3-5 d. Kai į šalį pradėta įvesti naujas sovietų kariuomenės pajėgas, Lietuvos prezidentas A. Smetona ir grupė kitų asmenų perėjo Vokietijos sieną. Į Vokietiją taip pat pasitraukė dalis Lietuvos kariuomenės dalinių. Birželio 16 d. buvo paskelbta, kad A. Smetonos pasitraukimą į užsienį vyriausybė vertina kaip jo atsistatydinimą iš prezidento pareigų. Pagal Konstitucijos 72 str. laikinai eiti prezidento pareigas buvo paskirtas A. Merkys. Įvedus papildomus Raudonosios armijos dalinius, Bal­ tijos šalių ir SSSR santykiai faktiškai prarado tarpvalstybinį pobūdį, nors ši jų forma išliko123. Birželio 16 d. V. Molotovas įteikė ultimatumus Latvijos ir Estijos pasiuntiniams. Latvijos prezidentas K. Ulmanis kreipėsi į Vokieriją prašydamas leisti vyriausybei evakuotis į Rytų Prūsiją, tačiau gavo neigiamą atsakymą. 19 vai. 45 min. Latvijos ir Estijos pasiuntiniai Sovietų Sąjungoje pranešė V. Molotovui, kad sutinka su sovietų reikalavimais. Tą patį vakarą V. Molotovas informavo F. Kodnį, kad į Latviją siunčia­ mas A. Vyšinskis, o A. Rėjų - apie tai, kad į Taliną komandiruojamas A. Zdanovas. Vakarų valstybių reakcija buvo gana rami, kaip ir numatė Maskva. Birželio 14 d. pasidavė Paryžius. Anglija rūpinosi tik savo išlikimu. Maža to, Londonas buvo suinteresuotas atitraukti SSSR nuo Vokietijos ir patraukti ją į savo pusę124. JAV, kurios nepripažino Pabaltijo užgrobimo, vis dėlto suprato, kad šį regioną neišven­ giamai turės kontroliuoti SSSR arba Vokietija. Prancūzijos kapituliacija, pasirašyta birželio 22 d., tik sustiprino šias nuotaikas.

122 Vokietijos pasiuntinys Lietuvoje E. Zechlinas birželio 15 d. pranešė, kad Lietuvos Kabinetas po 8 vai. trukusio pasitarimo nutarė priimti ultimatumą. Kabinetas atsistatydino. Naujo Kabineto sudarymas buvo patikėtas S. Raštikiui, jis pasiūlė sovietų vyriausybei priimti jį Maskvoje ¡r aptarti sovietų reika­ lavimų 2 ir 3 punktus. Galimas dalykas, kad atsistatydins prezidentas, nes jis mano, jog nėra priimtinas Sovietų Sąjungai. Kitą dieną E. Zechlinas rašė: „Prezidentas ir generolas Musteikis pabėgo. Lietuvos okupacija didelėmis rusų pajėgomis prasidėjo vakar, antroje dienos pusėje, ir toliau vyksta be incidentų. Išlaisvinti politiniai kaliniai - komunistai. Rusai reikalauja Lietuvoje sudaryti grynai komunistinę vyriausybę. Gyvenimas Kaune normalus . Povilaitis suimtas, Dulkusepis(?) vis dar laisvėje. Santykiai gali iš esmės pasikeisti“. RF UPA, f. 836/5, ар. 1, b. 1, 1. 10, 12. 123 Žr.: А. Г. Докгаров, Г. H. Песков, СССР и страны Прибалтики (август 1939 — август 1940), В опросы истории, 1991, № 1, с. 43-47. 124 К. Škirpa birželio 26 d. memorandume Lietuvos URM ministrui ir generaliniam sekretoriui rasė, kad jau kelias savaites anglai siekia suartėti su Sovietų Rusija. Jis teigė, kad, turimais duomenimis, anglai daug kur nusileido sovietams Lenkijos, Pabaltijo ir Rumunijos sąskaita. „Tuo siekiama atskirti Sovietų Rusiją nuo Vokietijos . Anglija norėtų palengvinti savo padėtį: įstūmus Sovietų Rusiją į karą su Vokietija ir vokiečių karinę mašiną nukreipus į Rytus, pačiai sudaryti taiką su Vokietija . Neaišku, kaip anglų kombinaciją vertina Sovietų Rusija: ar ji užkibs ant anglų meškerės, ar įžvelgia interesą griebtis tokios kombinacijos su Anglija“. Kami jis įspėjo, kad Vokietija slapta rengiasi karui su SSSR ir toli gražu nėra abejinga Pabaltijo problemai. RVSPIA, f. 597, ap. 3, b. 4, 1. 8, 34—36. 86

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Birželio 17 d. Molotovas post facturn informavo F. Schulenburgą apie tai, kaip vyksta derybos su trijų Baltijos šalių vyriausybėmis, ir apie išsiuntimą įgaliotinių, kurie turėjo susitarti dėl vyriausybių sudėties ir sovietų kariuomenės įvedimo. „Lietuvos vyriausybė jau suformuota ir jos sudėtis paskelbta. Jos daugumą sudaro prosovietiškai nusiteikę elementai". F. Schulenburgas atsakė neturįs klausimų, „tai tik Sovietų Sąjungos ir Pabaltijo šalių reikalas“125. Pasiuntinys pranešė apie A. Smetonos internavimą126 ir galimą Lietuvos dalinių perėjimą per Lietuvos ir Vokietijos sieną. V. Molotovas atsakė, kad Vokietijos vyriausybės veiksmus A. Sme­ tonos atžvilgiu jis laiko „visai tikslingais“, ir „tebūnie taip, kaip padarė Vokie­ tijos valdžia“. Kartu liaudies komisaras skundėsi prasta Lietuvos sienos apsauga ir pasakė, kad lietuvių prašymu sovietų vyriausybė jos apsaugai skirs sovietų pasieniečius127. Birželio 17 d. gynybos liaudies komisaras S. Timošenka pateikė J. Stalinui ir V. Molotovui pažymą, kurioje jis siūlė Pabaltijo regione įgyvendinti įvairias prie­ mones, tarp jų užimti Rytų Prūsijos pasienį ir sustiprinti pakrantę; visose okupuo­ tose respublikose įkurdinti VRLK (NKVD) pulkus, kurie saugotų vidaus tvarką; greičiau išspręsti respublikų „vyriausybių“ klausimą; nuginkluoti ir išformuoti oku­ puotų respublikų kariuomenes; nuginkluoti gyventojus, policiją, sukarintas organi­ zacijas; sovietų kariuomenei patikėti objektų apsaugą, sargybos ir įgulų tarnybą; okupuotų respublikų teritorijoje sudaryti Pabaltijo karinę apygardą su štabu Rygoje.

125 JĮBI7, 1940, t . XXIII, kh . 1, c. 353-354. K. Škirpos memorandumo skyriuje „Vokiečių pozicija Pabaltijo atžvilgiu" buvo teigiama, kad oficiali Vokietijos politika pastarųjų įvykių Pabaltijyje atžvilgiu yra „labai rezervuota" kad šie įvykiai neliečia vokiečių imperijos interesų. Atitinkamai elgiasi Vokietijos spauda, kuri sausai praneša apie įvykius, jų nekomentuoja ir neranda šiltų žodžių Pabaltijo Šalims. Jis rašė: „Todėl, bent jau šiuo metu, nėra pagrindo tikėtis vokiečių reakcijos prieš Sovietų Rusijos įsitvirtinimą Pabaltijje“. Galimas dalykas, kad Šiuo dokumentu siekta išsiaiškinti tikruosius SSSR tikslus. Ten pat, I. 14. 126 Birželio 15 d. A. Smetona ir dar 16 asmenų (prezidento žmona, jo sūnūs su žmona, generolas Musteikis su žmona ir dukterimi ir kt.) nelegaliai kirto sieną, nors E. Zechlinas išdavė jiems vizas be Berlyno žinios. Jie buvo internuoti ir ilgai laikomi Angeborge, Jagerhohe viloje, 117 km nuo Karaliaučiaus. Juos saugojo tik vienas SS karininkas. Be jo leidimo jie neturėjo teisės kalbėtis su pasaliniais, su kitais asmenimis — turėjo kalbėti tik vokiškai. Berlyne buvo pasitraukę į Vokietiją E. Turauskas, P. Vileišis, Tilmansas ¡r kt., Karaliaučiuje - Meškauskas ir kt. Į Lietuvą neketino grįžti pats K. Škirpa, kurio santykiai su Vokietijos vyriausybiniais sluoksniais, pasak Jurgensono, buvo „gana intymus", o jis pats vadino save „provokiskai nusiteikusiu". Ten pat, 1. 48-53. 127 Lietuvos ir Vokietijos sienos apsaugos klausimu aktyviai domėtasi ir vėliau. Birželio 2 3 d. Vokietijos reikalų įgaliotinis Lietuvoje Adelmanas teiravosi naujojo užsienio reikalų ministro V. KrėvėsMickevičiaus, kas kontroliuoja pasienį —Lietuvos policija ar sovietų valdžia? Ten pat, 1. 1. Įdomu, kad Lietuvos URM apie tai neturėjo informacijos. V. Molotovo pokalbis su V, Dekanozovu ir N. Pozdniakovu rodo, kad sovietų pasieniečiai turėjo atvykti į pasienį iki birželio 22 d. Ten pat, b. 6, 1. 6.

87

NATALIJA LEBEDEVA

Gynybos liaudies komisaras siūlė „ryžtingai pradėti užim tų respublikų sovietiza­ ciją"128 (išryškinta aut. - N. L.). Ši idėja buvo itin artima J. Stalino planams. Birželio 17-21 d. Pabaltijo miestuose buvo suorganizuotos komunistinės de­ monstracijos ir mitingai. Šiomis dienomis su sovietinių įgaliotinių pagalba buvo suformuotos

„liaudies“ vyriausybės: birželio 17 d. Lietuvoje129 (komunistų siūly­

mu jos vadovas - J. Paleckis), birželio 20 d. - Latvijoje, birželio 21 d. - Estijoje. Buvo nuginkluojami gyventojai ir sukarintos organizacijos. Naujosios „vyriausybės“ uždraudė dešiniųjų politinių ir sukarintų organizacijų veiklą, pakeitė ginkluotųjų pajėgų vadovybę. Birželio 25 d. buvo oficialiai leista Komunistų partijos veikla. Liepos mėn. prasidėjo tautinio elito masiniai suėmimai ir deportacija į SSSR. IŠ valstybės aparato aktyviai buvo šalinami ne tik tautinin­ kai, bet ir kiti nacionalistiniai elementai. Daugumos ministerijų aukštieji ir vidu­ riniai valdininkai buvo adeidžiami iš pareigų, išskyrus reikalingus specialistus. Be­ veik visi funkcionieriai buvo pašalinti iš valstybės policijos, juos pakeitė komunistinės orientacijos asmenys, kurie glaudžiai bendradarbiavo su VRLK darbuotojais, už­ plūdusiais Lietuvą. Birželio 26 d. buvo sukurta ginkluota darbininkų milicija, kurią sudarė kelios dešimtys tūkstančių žmonių. Šios ir kitos marionetinės vyriau­ sybės priemonės buvo įgyvendinamos remiantis V. Dekanozovo primygtinomis „rekomendacijomis“. Liepos pradžioje buvo priimtas Lietuvos kariuomenės reorganizacijos įstatymas. 27 aukštieji karininkai, taip pat karo kapelionai buvo paleisti į atsargą130. Liepos 10 d. VKP(b) CK Politinis biuras priėmė nutarim ą sudaryti Pabaltijo karinę apygardą; jos vadu buvo paskirtas A. Laktionovas. Sovietų karinė vadovybė, gavusi V. Molotovo sutikimą, perdavė V. Dekanozovo žiniai 17 karininkų; dauguma jų buvo lietuviai. Jie turėjo dirbti Lietuvos kariuomenėje, komunistų partijos ir kom­ jaunimo organizacijose. Vienas jų buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės politiniu vadovu131.

128 RVKA, f. 4, ap. 19, b. 71, I. 238-238v. 129 П олпреды сообщают .... c. 400. Birželio 17 d. Lietuvos URM sovietų įgaliotajam atstovui įteikė notą, kurioje pranešė, kad einantis Lietuvos prezidento pareigas A. Merkys paskyrė vyriausybę ir jos vadovą ministrą pirmininką J. Paleckį. Užsienio reikalų ministru tapo V. Krėvė-Mickevičius, gynybos ministru V. Vitkauskas, teisingumo ministru P. Pakarki is, finansų ministru E. Galvanauskas (liepos 5 d. jis atsistatydino), žemės ūkio ministru M. Mickis, informacijos ministru L. Koganas. Vidaus reikalų ministro kandidatūra dar buvo svarstoma, vėliau juo tapo M. Gedvilas. RF UPA, f. 211, ap. 13, p. 18, b. 4, 1. 15. 130 Ten par, f. 836/5, ap. 1, b. 1, I, 41-42. 131 Dekanozovo 1940 m. liepos 10 d. pranešimas Molotovui, RVSPIA, f. 597, ap. 3, b. 8, 1. 8. 88

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Nebuvo įgyvendintas pradinis sumanymas - nuginkluoti ir internuoti trijų Baltijos šalių kariškius. Netrukus kariuomenės buvo reorganizuotos į korpusus. 29 (Lietuvos) korpuso vadu buvo paskirtas V. Vitkauskas. Vis dėlto pirmuoju sovie­ tizacijos etapu dauguma iš trijų aneksuotų šalių karo vadų ir karininkų buvo suimti ir deportuoti į SSSR. Nors iki 1941 m. gegužės mėn. Baltijos šalių kariškių atžvilgiu nebuvo taikomos masinės represijos, SSSR VRLK suskubo suimti ir išsiųsti į SSSR visus Lietuvoje internuotus lenkų karius ir policininkus. Tai buvo padaryta remian­ tis 1940 m. liepos 11-13 d. L. Berijos įsakymu ir palietė beveik 5000 žmonių132. Vokietijos reikalų patikėtinis Lietuvoje Adelmanas šalies URM rašė: „Užsienio reikalų ministerijoje kol kas nedaug atleistų žmonių. Tačiau dauguma buvusių tarnautojų nušalinta, diplomatijos atstovai užsienyje neva atšaukti, tačiau dar ne­ grįžo. Juos ketinam a atleisti iš pareigų“133. Lietuvos vyriausybės nutarimu, kurį inspiravo Maskva, liepos 2 d. buvo anuliuota 1934 m. Santarvės ir bendradarbia­ vimo sutartis, kurią sudarė Estija, Latvija ir Lietuva (Baltijos Antantė); su Vokietija buvo aptariamas 1939 m. gegužės 20 d. susitarimo dėl pasienio režimo pakeitimo klausimas134. Birželio 22 d. Vokietijos pasiuntinys E. Zechlinas pasiūlė Berlynui perkelti į reichą vokiečius, gyvenusius Lietuvoje. Liepos 12 d. šią problemą svarstė F. Schulenburgas ir V. Molotovas135, pritarę šiai minčiai. N e komunistų ministrų padėtis „liaudies“ vyriausybėje darėsi vis sudėtingesnė, taip pat komplikavosi V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo santykiai, todėl V. KrėvėMickevičius nutarė vykti j Maskvą. Birželio 27 d. L. Natkevičius apie tai pranešė V. Dekanozovui, kuris tuo metu buvo Maskvoje. Po dviejų dienų sovietų vy­ riausybė pranešė sutinkanti priimti Lietuvos ministrą136. E. Zechlinas teigia, kad Lietuvos ministrui lankantis Sovietų sąjungos sostinėje V. Molotovas jam pareiškė, jog tvirtai nuspręsta Lietuvą prijungti prie Sovietų Sąjungos. V. Krėvės bandymai

132 Žr.: Катынь 1940-2000, c. 195-199, 219-227. Dėl to Anglijos pasiuntinys T. H. Protonas pareiškė protestą Lietuvos URM. Tai, kas įvyko, jis pavadino „tarptautinės teisės pažeidimu*1. Diploma­ tas pridūrė, kad susisieks su Anglijos pasiuntiniu Maskvoje, o šis [teiks notą Sovietų Sąjungos vyriausybei. „Krėvė jam atsakė, kad dėl sovietų kariuomenės buvimo Lietuvoje pritrūko patalpų, todėl internuotuo­ sius teko išsiųsti į Sovietų Sąjungą. Jis yra įsitikinęs, kad jų saugumui niekas negresia“. V. Dekanozovas, informavęs URLK apie anglų demaršą, pridūrė, kad birželio 13 d. rytą į sovietų teritoriją atvyko paskutinis ešelonas su internuotaisiais. Ten pat, 1. 26. 133 ] 9 4 Q m birželio 26 d. pranešimas Berlynui, RF URA, f. 836/5, ap- 1, b. 1 ,1. 34-36. 134 RVSPIA, f. 597, ap. 3, b. 8, 1. 3-4. Dauguma piliečių kategorijų naudojosi gana laisvu pasienio režimu. V. Dekanozovas siekė, kad jų skaičius būtų sumažintas iki 100-120 žmonių, tačiau Berlynas su tuo nesutiko. 135 RF URA, f. 06, ap. 2, p. 15, b. 156 , г. II, 1. 15-17. 136 Ten pat, p. 5, b. 36, 1. 94, 96. * 89

NATALIJA LEBEDEVA

perkalbėti LKT pirmininką baigėsi nesėkme137. Prijungimo procesą buvo nutarta įgyvendinti surengiant naujo seimo rinkimus ir organizuojant jo kreipimąsi į SSSR Aukščiausiąją tarybą su prašymu priimti respubliką į SSSR sudėtį138. Liepos 4 d. V. Dekanozovas, atsižvelgdamas į Maskvos nutarim ą surengti rinkimus, organizavo pasitarimą su LKP CK sekretoriatu, Lietuvos Kabinete bu­ vusiais partiečiais, turėjo pokalbį su prezidentu J. Paleckiu, galiausiai kalbėjosi su V. Krėve. Kremliaus įgaliotinis pranešė URLK: „Rinkimai numatyti liepos 14 d., seimo pirmasis posėdis - liepos 15 d. . Šiuo metu parengtas rinkimų įstaty­ mas, sudaryta „Darbo sąjungos“ grupės platforma, parenkami žmonės į rinkim ų komisijas139. Krėvė-Mickevičius, vilkindamas rinkimus, bandė kelti kai kuriuos klau­ simus, tačiau aš ryžtingai užkirtau kelią jo bandymams. Galiausiai Krėvė-Mickevi­ čius labai nenoriai pažadėjo pritarti rengiamiems nutarimams“140. Liepos 5 d. J. Paleckis, atsižvelgdamas į V. Dekanozovo „rekomendacijas“, sukvietė Kabineto posėdį. Jame buvo priimtas „nutarim as“ surengti rinkim us, patvirtinti naująjį rinkimų į seimą įstatymą ir Centrinės rinkimų komisijos sudėtį. V. Dekanozovas ir N . Pozdniakovas pranešė URLK: „M inistrų taryba p rita rė visiems m ūsų išankstiniam s projektam s, apie kurios pranešėm e vakar < ...> .

137 Ten pat, f. 836/5, ap. 1, b. 1, 1. 44. 138 1940 m. birželio 21 d. E. Zechlinas rašė Berlynui, kad aukštieji pareigūnai, Maskvos pasiųsti į PabaJcjjj, įpareigoti ne tik suformuoti vyriausybes. Matyt, jo (Dekanozovo) buvimo čia tikslas —apskritai pakeisti šalies santvarką. Šiandien sunku pasakyti, kiek plačiai ir giliai vyks pertvarkymai, tačiau viskas rodo, kad Sovietų Sąjunga veiks sparčiais tempais. Atrodo, kad šiomis sąlygomis naują J. Paleckio vyriausybę galima vadinti marionetine, ji turi pereinamosios vyriausybės, V. Kerenskio vyriausybės, bruožų. Joje nėra tikrų komunistų. Ją daugiausia sudaro politiškai nepatyrę, kiek ekstravagantiški literatai ir keli smulkūs valdininkai, draugiškai nusiteikę sovietų atžvilgiu. Postams užimti jie neturi jokių savybių, išskyrus radikalias kairuoliškas nuostatas ir gana palankų požiūrį į Sovietų Sąjungą. Jau šiandien aišku, kad tikrieji valdovai bus kitoje vietoje. Tai itin gerai rodo tokio A. Sniečkaus paskyrimas Valstybės gynybos (teisingai - saugumo. —N. L ) departamento direktoriumi, kuris pakeitė Povilaitį . Šiandien kalbama, kad bus suimta 300-400 Lietuvos politikų ir tautininkų sąjungos narių . Šį rytą mieste oficialiai įkurdinta Valstybės politinės valdybos (GPU) kariuomenė . Šiandien niekas netiki, kad teks ilgai laukti visiško Pabaltijo valstybių inkorporavimo (net taikant formą autonominių sovietinių respublikų, kurios šalia savo kultūrinės autonomijos galbūt kurį laiką išlaikys tam tikrą ekonominį savarankiškumą) . įkurdintos kariuomenės skaičius sieks iki 100 000 žmonių. Kaune rekvizuota daugybė valstybinių ir korporacijų pastarų, mokyklų, net privačių butų, skirtų kariuomenės ir štabo išdėstymui. Visiškai akivaizdu, kad toks įspūdingas jėgos demonstravimas negali turėti tik Lietuvos okupacijos tikslą. Atsižvelgiant į visą politinę situaciją aišku, kad Sovietų Sąjunga, nepasitikė­ dama Vokietija, čia siundą milžinišką kariuomenės skaičių grynai gynybiniais tikslais“. Ten pat, 1. 118-122. 139 Prieš pataisant tekstą pieštuku, mašinraštyje buvo parašyta: „Šiuo metu mes rengiame rinkimų įstatymą, sudarinėjame „Darbo sąjungos“ grupės platformą, parenkame žmones į rinkimų komisijas ir sprendžiame visus organizacinius klausimus“. uo R v$pjAt f. 597, ap. 3, b. 8, 1. 5. 90

SSSR ir Pabaltijy? 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Krėvė-Mickevičius Ministrų tarybai nepranešė apie išvyką į Maskvą (išryškinta aut. - N . L.). Svarstant klausimus, susijusius su įvyksiančiais rinkimais į Seimą, jis tylėjo, tačiau balsavo už šį siūlymą. Posėdžiui pasibaigus, jis užtruko pas preziden­ tą ir įteikė jam iš anksto parašytą atsistatydinimo prašymą, motyvuodamas jį prasta sveikatos būkle. Atsižvelgdami į įvyksiančius rinkimus, mes norime per kai kuriuos kabineto narius paveikti Krėvę-Mickevičių, kad jis neatsistatydinrų“141142. V. Krėvė buvo priverstas toliau eiti užsienio reikalų ministro ir ministro pirmininko pava­ duotojo pareigas. Įsteigus Centrinę rinkimų komisiją, liepos 6 d. buvo sukurtos apygardų komi­ sijos, liepos 8 d. - apylinkių komisijos. Liepos 6 d. buvo paskelbta „Darbo sąjungos“ rinkim inė platforma, parengta aktyviai dalyvaujant V. Dekanozovui ir N . Pozdniakovui. Joje nebuvo pasakyta apie numatomą Lietuvos įėjimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, Sovietų valdžios įvedimą, nacionalizaciją ir pan. Visa tai buvo paskelbta jau po rinkimų. Liepos 6 d. Kaune ir liepos 7 d. Vilniuje įvyko demonstracijos ir mitingai, nuo kurių prasidėjo rinkiminė kampanija. Juose buvo skelbiama „Darbo liaudies sąjun­ gos platforma“ ir „tvirtinami“ šios sąjungos iškelti seimo deputatai Kauno ir Vil­ niaus apygardose. Vilniaus mitinge buvo paskelbti šūkiai „Tegyvuoja 13-oji Sovie­ tų respublika“, „Tegyvuoja draugas Stalinas“ ir pan. Jame dalyvavo apie 80 tūkst. žmonių, tarp jų apie 3000 kareivių. Liepos 7 d. V. Dekanozovas ir N. Pozdniakovas pranešė J. Stalinui ir V. Mo­ lotovui tiesiogine telefono linija, kad naują seimą sudarys 79 nariai (1 kandidatas nuo 3500 rinkėjų). „Pagal išankstinį sąrašą, kurį sudarė Komunistų partija, seimo sudėtis bus maždaug tokia: iki 40 komunistų, 5 komjaunuoliai, 35-38 neparti­ niai, 13-15 gamyklų darbininkų, 23-25 valstiečiai, 4 kareiviai, 2 inteligentijos atstovai, 18 tarnautojų, 65 lietuviai, 5 žydai, 2 rusai, 5 lenkai, 2 latviai“'42. Rinkimai turėjo įvykti remiantis sovietiniu pavyzdžiu: kandidatų į deputatus sąrašus rengė K om unistų partija, gyventojai „rinko“ vieną deputatą iš vieno kandidato. Be to, kandidatų sąrašas buvo derinamas ne su šalies vadovybe, o su Kremliaus įgaliotiniu. Vokietijos URM neabejojo, kad „naujieji rinkimai Kaune, Rygoje, Taline

pa­

skirti liepos 14-15 d. akivaizdžiai Maskvos nurodymu. Dalyvaujančios šalys laikosi vieningos nuomonės, kad naujai išrinktieji parlamentai turi atlikti prisijungimo

141 Ten pat, 1. 79. 142 Ten pat, f. 82, ap. 2, b. 151* I. 5. 91

NATALIJA LEBEDEVA

prie Sovietų Sąjungos procedūrą“143. Vokietijos pasiuntinys susirūpinęs klausė Lie­ tuvos ministro, ar nebus imtasi represijų prieš žmones, kurie nebalsuos. V. Krėvė patikino E. Zechliną, kad niekas nebus nubaustas už nedalyvavimą rinkimuose, tačiau atsisakė atsižvelgti į jo siūlymą apie tai paskelbti viešai144. Lietuvoje rinkimai, kaip ir buvo numatyta, įvyko liepos 14-15 d .145 darant sutelktinį spaudimą rinkėjams. Oficialiais duomenimis, juose dalyvavo 1 375 349 rinkėjai, t. y. 99,19% piliečių, turinčių rinkim ų teisę. Rinkim ų organizatoriai užtikrino „Darbo liaudies sąjungos“ „pergalę“ (99% rinkimų dalyvių). Po rinkimų tuoj pat pradėta rengtis seimo posėdžiui. Susirinkimai, kuriuos organizavo Komunistų partija, priiminėjo rezoliucijas, kuriose reikalavo įvesti Sta­ lino konstituciją ir prisijungti prie SSSR. N. Pozdniakovas rašė URM : „Šiuos nutarimus plačiai skelbia spauda. Be to, prie jų pridedami atitinkami vedamieji straipsniai. Per dvi pastarąsias dienas Komunistų partija ir profsąjungos atliko didelį darbą kurdamos Kaune Darbo žmonių deputatų tarybas . Liepos 20 d., seimo posėdžio išvakarėse, įvyks visų keturių tarybų bendras susirinkimas, kuris priims rezoliuciją, reikalaujančią įvesti sovietų valdžią, Stalino konstituciją ir pri­ sijungti prie Sovietų Sąjungos. Bus išrinkta delegacija, kuri paskelbs rezoliuciją seimo posėdyje“146. Liepos 17-18 d. vykusiuose mitinguose pasigirdo Maskvos inspiruoti reikalavimai šaliai įstoti į SSSR. Liepos 21 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentai paskelbė deklaracijas dėl valstybinės valdžios, kuri nuo šiol priklausė Darbo žmonių deputatų taryboms, ir apie įstojimą į SSSR. Deklaracijų tekstai buvo beveik pakartoti pažodžiui. Matyt, tai buvo rezultatas pasitarimo, kurį liepos 17 d. Taline surengė Andrejus Zdanovas, V. Dekanozovas ir Andrejus Vyšinskis. Dauguma Lietuvos diplomatų, pirmiausia K. Škirpa, pareiškė protestą prieš nutarimus seimo, kuris buvo išrinktas esant užsienio valstybės spaudimui ir neturėjo teisės reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Seimo nutarimus jie paskelbė neteisėtais ir neprivalomais tautai, valstybei ir asmeniškai jiems kaip teisėtiems Lietuvos vals­ tybės atstovams147. Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovybės kai kuriose šalyse tęsė

143 Vermano liepos 9 d. telegrama iš Berlyno Maskvai ir trijų Baltijos šalių misijoms, RF URA, f. 836/5, ар- 1, b. 1, L 7-8. 144 П олпреды сообщают ..., c. 465. 145 Žr.: V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo telefonograma J. Stalinui ir V. Molotovui, RVSPIA, f. 82, ap. 2, b. 151, 1. 8. 146 Ten pat, 1. 9147 K. Škirpos telegrama URLK, ten pat, f. 597, ap. 3, b. 8,1. 56; Jo pareiškimas I. Ribbentropui, RF URA, f. 836/5, ap. 1, b. 1 , L 48-50. 92

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

savo veiklą ir po to, kai trys respublikos įėjo į SSSR sudėtį, ir joms buvo liepta savo įgaliojimus perduoti sovietų atstovybėms. Seimo nutarimai sukėlė neigiamą reakciją ir tam tikruose Lietuvos kariuomenės sluoksniuose. Vienas pulkas, dislokuotas Naujuosiuose Švenčionyse netoli sovietų pasienio, atsisakė pritarti Seimo nutarimams ir bandė pasitraukti į Vokietiją. N . Pozdniakovas pranešė URLK: „Mes pasiūlėme Lietuvos kariuomenės vadovybei sunaikinti pulke kontrrevoliucijos židinį. Liepos 24 d. naktį buvo suimti ir išvežti 8 karininkai, 4 puskarininkiai ir 20 kareivių. Paskirtas naujas pulko vadas, naujas politinis vadovas, nauji batalionų vadai ir dauguma kuopų vadų . Vienas batalionas perkeltas į Kauną, kitas - į Vilnių. Tokiu būdu buvusios sudėties 9-asis pulkas išformuojamas“. JAV buvo pirmoji ir vienintelė valstybė, pasmerkusi trijų Baltijos respublikų nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo sunaikinimą. Tai dar liepos 23 d. savo pareiškime padarė einantis valstybės sekretoriaus pareigas S. Wellesas148. V. Dekanozovui ir N. Pozdniakovui diktuojant, kartu su politinėmis problemo­ mis buvo sprendžiami kadrų ir ekonomikos klausimai. Antai liepos 12 d. sovietų emisaro siūlymu Lietuvos vyriausybė nutarė SSSR valstybės bankui parduoti užsie­ nio bankuose saugomą auksą149. Kai liepos 15 d. JAV užsaldė Lietuvos ir kitų Baltijos šalių aukso atsargas, Maskva perdavė Kaunui tekstą notos, kurią ji Lietuvos URM „rekomendavo“ pasiųsti į JAV150. T ą pačią dieną J. Paleckio vyriausybė, išklausiusi V. Krėvės ir M. Gedvilo pranešimą apie jų kelionę į Vilnių, nutarė kreiptis į sovietų vyriausybę, kad būtų sureguliuota Vilniaus pramonės veikla atsiunčiant patyrusius ūkio vadovus. Įdomu, jog prieš šį nutarimą įvykusiame pokalbyje su V. Dekanozovu V. Krėvė įsitvėrė idėjos pakviesti sovietinių liaudies komisariatų atstovus, kad jie susipažintų su Lietuvos įmonių padėtimi bei veikla ir suteiktų joms praktinę pagalbą. Tiesioginės linijos telefonu V. Dekanozovas informavo J. Staliną ir V. Molotovą: „Gal galima keiti klausimą, ar čia atsiųsti įvairių sričių valstybės aparato darbuotojus; kartu pasirengtume praktiškai palaikyti ryšius su mūsų organizacijomis prekių apyvartos, finansų, pramonės ir kitose srityse. V. Krėvė iškėlė klausimą dėl politinės policijos aparato sustiprinimo, ypač Vilniuje, mūsų žmonėmis, ir apskritai jis dabar linkęs įsileisti mūsų žmones į visas valstybės aparato sritis. Aišku, J. Paleckis ir visas kabinetas mielai pritars šiam siūlymui. Ne mažiau būtų svarbi pagalba partiniam 148 Žr.: П. Варес, О. Осипова, min. veik., p. 200-206. 149 Dekanozovo liepos 12 d. telefonograma V. Molotovui ir A. Mikojanui, RVSPIA, f. 597, ap. 3, b. 8, 1. 24. 150 Ten pat, b. 6, 1. 11-12. Kartu URLK išsiuntė į Kauną tekstą notos, kurią Lozovskis turėjo įteikti JAV reikalų patikėtiniui liepos 20 d. Ten par, J. 9-10.

93

NATALIJA LEBEDEVA

aparatui. Jau dabar butų galima atsiųsti apie 100 žmonių, mokančių bent jau baltarusių ir lenkų kalbą, dirbti partiniame aparate, ypač apskrityse“151. Dar prieš Lietuvai oficialiai įeinant į SSSR sudėtį, Sovietų Sąjunga ir Vokietija skubėjo sureguliuoti ją liečiančius klausimus. Liepos 13 d. V. Molotovas, Sovietų Sąjungos vyriausybės vardu patvirtinęs „formalias Vokietijos teises į Lietuvos teritoriją, kuri aptarta 1939 m. rugsėjo 28 d. protokole“, išsakė J. Stalino ir savo pageidavimą peižiūrėri šį klausimą. Jie pasiūlė Vokietijos vyriausybei aptarti „galimybę atsisakyti Šios nedidelės Lietuvos teritorijos dalies“. Pabrėžęs ypatingą politinį suinteresuotu­ mą, V. Molotovas teigė: „Aišku, kad vokiečių kilmės asmenims, gyvenantiems Lietuvoje ir šioje teritorijoje, bus suteikta galimybė persikelti į Vokietiją“152. Vokiečiai sutiko vesti derybas šiuo klausimu rugpjūčio 7 d., po to, kai Lietuva „oficialiai“ įėjo į SSSR sudėtį. Po ilgai trukusių derybų Sovietų Sąjunga sutiko sumokėti už SSSR perleidžiamą Lietuvos teritoriją 7500 tūkst. aukso dolerių. Tai buvo surašyta slaptame protokole, kurį šalys pasirašė 1941 m. sausio 1 d .153 Iki 1941 m. gegužės 24 d., t. y. kai šiame ruože buvo baigta sienos demarkacija, SSSR sumokėjo už jį spalvotaisiais metalais ir auksu. VKP(b) CK Politinis biuras, nelaukdamas, kol bus įformintas trijų Baltijos šalių įstojimas į SSSR, liepos 24 d. priėmė nutarimą dėl šių respublikų bankų ir stam­ biosios pramonės nacionalizavimo. Tai lietė įmones, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų, taip pat „ypatingos reikšmės“ įmones. Valstybės komisarai turėjo per­ im ti į savo kontrolę visus Bankus ir kredito įstaigas. Grynųjų pinigų išdavimas buvo apribotas iki menkos sumos, tačiau ir jiems gauti reikėjo komisaro leidimo. Tuo tarpu Vokietijai pirmiausia rūpėjo ekonominiai interesai, taip pat vokiečių tautybės asmenų politinės ir nuosavybės teisės154. Pavyzdžiui, ji prašė nenaciona­ lizuoti Vokietijos bankų, įmonių, pastatų, vokiečių turto ir kt.155

151 Ten pat, f. 82, ap. 2, b. 151, 1. 7. ™ JĮBI7, 1940, t . XXIII, kh . 1, c. 434. 153 ADAP. D., Bd. XI, S. 889-890. 154 Liepos 15 d. E. Zechiinas Vokietijos vyriausybės pavestas įteikė V. Krėvei-Mickevičiui pareiškimą, kuriame buvo išsakyta viltis, kad pastarojo meto įvykiai niekaip nepakenks Vokietijos imperijos stam­ biems ekonominiams interesams Lietuvoje. Pareiškime buvo rašoma: „Dėl to mes, aišku, tikimės, kad mūsų ekonominiai interesai Lietuvoje bus visiškai apsaugoti nesvarbu kaip plėtosis Lietuvos politinė ir ekonominė struktūra. Mums reikia garantijų, kad išliks Vokietijos piliečių ir vokiečių tautybės piliečių nuosavybė, kad mes galėsime išlaikyti mažiausiai tą prekybos su Lietuva apimtį, kuri buvo numatyta pastarojoje prekybos sutartyje “. RVSPIA, f. 597, ap. 3, b. 4, 1. 55. Panašūs pageidavimai buvo išsakyti F. Schulenburgo liepos 17 ir 31 d. memorandumuose SSSR URLK. Pasiuntinys manė, jog geriausia išeitis iš padėties būtų tai, kad SSSR vyriausybė pripažintų ekonomines sutartis su Pabaltijo valstybėmis ir įsipareigotų jas vykdyti. RF URA, f. 06, ap. 2, p. 15, b. 156, 1. 45. 155 Lietuvos URM 1940 m. liepos 29 d. atmintinė apie pokalbius su Cechlinu, RVSPIA, f. 597, ap. 3, b. 8, 1. 88.

94

SSSR ir Pabalcijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Liepos 27 d. vakare J, Stalinas asmeniškai telefonu liepė N. Pozdniakovui iki atskiro potvarkio netaikyti vokiečiams (tiek Vokietijos, tiek Lietuvos piliečiams) bankų ir stambių įmonių nacionalizavimo įstatymo. Po 45 min. įgaliotasis atstovas tiesioginės linijos telefonu gavo „instancijų“ nutarimą, prie kurio buvo pridėtas Lietuvos vyriausybės atsakymas Vokietijos diplomatinei misijai Kaune. Po co tele­ fonu vėl kalbėjo J. Stalinas. Jis pasiūlė rekomendaciją lietuviams motyvuoti dviem argumentais: 1) Jeigu vokiečiai nori keltis į Vokietiją, mes nesame suinteresuoti jiems trukdyti. 2) Kadaise vokiečiai repatrijavo iš Latvijos ir Estijos, pasiėmę savo turtą. Būtina pripažinti, kad Lietuva neišvengs šio repatriacijos principo. Išimčių negali būti“156. V. Molotovas savo ruožtu ne kartą patikino vokiečius, kad niekas negresia Vokietijos ir vokiečių interesams157158. Lietuvos delegacijai ruošiantis vykti į Maskvą, į Aukščiausiosios tarybos sesiją, Lietuvos M inistrų taryboje kilo idėja, kad pageidautina prie Lietuvos SSR teri­ torijos prijungti Ašmenos ir Švenčionių rajonus, kuriuose gyveno lietuviai, bet dabar priklausė Baltarusijos SSR.

N. Pozdniakovas, žinodamas, kad J. Paleckis

ir kiti delegatai apie tai kalbės Maskvoje, liepos 29 d. pranešė V. Molotovui, jog „po to, kai bus priimtas nutarimas priimti Lietuvos respubliką į SSSR sudėtį, Lietuvos delegacijos nariams bus galima pasakyti, kad į jų pageidavimus bus atsižvelgta, kai bus sprendžiamas Lietuvos respublikos administracinio sutvarky­ mo klausimas“155. Maskva atsižvelgė į Lietuvos seimo delegacijos prašymą. Liepos 26 d. įstatymo pirminiame projekte buvo numatytas standartinis tekstas, liečiantis Latviją ir Es­ tiją. Tačiau

SSSR Aukščiausiosios tarybos rugpjūčio 3 d. įstatyme „Dėl Lietuvos

Sovietų Socialistinės Respublikos priėmimo į SSSR“ atsirado du nauji punktai. Jie skelbė: „2. Pritarti Baltarusijos SSR siūlymui perduoti sąjunginei Lietuvos Sovietų Socialistinei Respublikai Švenčionių rajoną ir dalį Baltarusijos

SSR Ostroveco,

Varanavo, Rodūnios, Pariečės ir AduČių rajonų teritorijos, kurioje daugiausia gy­ vena lietuviai. 3. Prašyti Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios

156 šiame nutarime N. Pozdniakovui buvo siūloma ,.patarti“ Pijui Glovackui taip atsakyti Vokietijos pasiuntiniui Lietuvoje: , Atsižvelgdama į numatomą vokiečių perkėlimą iš Ueruvos į Vokietiją, Lietuvos vyriausybė yra tos nuomonės, kad vokiečiams galima padaryti išimtį ir sustabdyti bankų, įmonių, namų, žemės sklypų, priklausančių vokiečiams, nacionalizavimo įstatymo taikymą, tačiau visi vokiečių, persikeliančių į Vokietiją, nuosavybės klausimai turės būti sureguliuoti Maskvos ir Berlyno derybose“. Ten pat, b. 6, 1. 21. 157 MB/7, 1940, t . XXIII, kh . 1, c. 4 6 1 ^ 6 2 . 158 RVSP/A, f. 597, ap. 3, b. 8, 1. 64.

95

NATALIJA LEBEDEVA

tarybos, kad ji SSSR Aukščiausiajai tarybai pateiktų svarstyti tikslios sienos tarp Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos ir sąjunginės Lietuvos Sovietų Socia­ listinės Respublikos nustatymo projektą“. Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo sek­ retorius A. Gorkinas, A. Andrejevo, A. Ždanovo ir V. Molotovo pavestas, naujos įstatymo redakcijos projektą išsiuntė V. Molotovui rugpjūčio 3 d., t. y. tą dieną, kai buvo priimtas įstatymas159. Tokiu būdu 1940 m. rugpjūčio mėn. nesunkiai pavyko įgyvendinti tai, ką Lietuvos vyriausybė prašė dar 1939 m. spalio mėn., tačiau Maskva tada ryžtingai atmetė. Rugpjūčio 7 d. V. Molotovas informavo visas Sovietų Sąjungos pasiuntiny­ bes ir konsulatus, kad SSSR įgaliotieji atstovai Kaune, Rygoje ir T aline gavo nurodymus išsiuntinėti pranešimus Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplom atinėm s misijoms ir konsulatams, jog jų veikla nutraukiama.

Rugpjūčio 1 1 d . URLK

išsiuntinėjo notas Maskvoje akredituotoms užsienio pasiuntinybėms ir misijoms „ryšium su tuo, kad Lietuva, Latvija ir Estija įėjo į SSSR sudėtį“160. Rugpjūčio pabaigoje pradėjo užsidarinėti užsienio valstybių pasiuntinybės ir misijos Pabal­ tijo šalyse. Buvę SSSR įgaliotieji atstovai Baltijos šalyse tapo VKP(b) C K ir SSSR Liau­ dies komisarų tarybos įgaliotiniais Pabaltijo respublikose, o prekybos atstovai — Užsienio prekybos liaudies komisariato įgaliotiniais. Be to, nuo rugpjūčio vidurio Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio prekybą pradėjo tvarkyti Užsienio prekybos liaudies komisariatas ir jo įgaliotiniai. Buvo anuliuotos visos prekių im porto ir eksporto licencijos, muitinių priežiūra atiteko UPLK Vyriausiajai m uitinių val­ dybai161. Rugpjūčio 17 d. N. Pozdniakovas įteikė F. Schulenburgui URLK atm intinę apie tvarką, kuri rugpjūčio 20 d. buvo nustatyta buvusiame Lietuvos ir Vokietijos pasienyje. Ši tvarka galiojo visame Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sienos ruože162. Pasiuntinys pranešė liaudies komisarui apie J. Ribbentropo prašymą vietoj Kaune,

159 Ten pat, f. 82, ap. 2, b. 388, L 34-40. 160 П олпреды сообщают ..., c. 501—502. 161 Užsienio prekybos liaudies komisariato įgaliotiniai buvo paskirti rugpjūčio 16 d. Juo Lietuvoje tapo Epifanovas. RVSPLA, f. 82, ap. 2, b. 151,1. 22; f. 17, ap. 3, b. 1026, 1. 96. VKP(b) CK ir SSSR LKT įgaliotiniai buvo paskirti rugsėjo 16 d. Politinio biuro nutarimu. \ Lietuvą buvo paskirtas N . Pozdnia­ kovas. Ten pat, f. 17, ap. 3, b. 1027, I. 60. 162 RF URA f. 06, ap. 2, p. 15, b. 156, t. II, !. 72.

96

SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Rygoje ir Taline uždaromų pasiuntinybių leisti veikti konsulatams163. Galiausiai Vokietijos atstovybė, kuriai vadovavo E. Zechlinas, pasiliko Lietuvoje iki 1941 m. kovo mėn., kol baigėsi vokiečių gyventojų perkėlimas iš Lietuvos į Vokietiją ir lietuvių gyventojų perkėlimas į Lietuvą iŠ Klaipėdos ir Suvalkų kraštų. Susitari­ mas apie perkėlimą buvo pasiektas sunkiai ir pasirašytas 1941 m. sausio 10 d. Apskritai Sovietų Sąjunga atsižvelgė j daugumą Vokietijos reikalavimų164. Tačiau Vokietija nebuvo tokia skrupulinga ir dažnai aštrino santykius su SSSR. Antai rugpjūčio 27 d. buvo panaikinta Lietuvos laisvosios prekybos zona Klaipėdoje. Susitarimas dėl jos nuomos buvo pasirašytas 99 metams165. Nepaisant V. M o­ lotovo protestų per pokalbius su F. Schulenburgu, Vokietija neatsisakė savo sprendim o. Priėmus Lietuvą, Latviją ir Estiją į SSSR sudėtį, sparčiai vyko jų sovietizacija ir unifikacija su kitomis SSSR respublikomis. Rugpjūčio 14 d. VKP(b) CK Politinis biuras patvirtino VKP(b) CK ir SSSR LKT nutarimą „Dėl valstybinio ir ūkinio pertvarkymų Lietuvos SSR, Latvijos SSR ir Estijos SSR“. Jo projekto rengimui vadovavo A. VyŠinskis166. Trijų respublikų vyriausybėms buvo pasiūlyta rugpjūčio 20-25 d. sukviesti liaudies seimų neeilines sesijas, apsvarstyti ir priimti konsti­ tucijas, taip p at sudaryti aukščiausius valdžios organus. Kartu seimas buvo pa­ skelbtas respublikos laikinąja Aukščiausiąja taryba. Jis išrinko savo prezidiumą, jo pirm ininką ir pavaduotojus, taip pat įsteigė Liaudies komisarų tarybą. Laikinai buvo leista naudoti dvi valiutas, taip pat buvo leista artimiausiu metu organizuo­ ti nacionalines garlaivių draugijas, stambias namų valdas, dvarininkų ūkius per­ tvarkyti į pavyzdinius valstybinius ūkius. Buvo paliktas buvęs administracinis padalijim as (apskritys, valsčiai ir kt.). Laikinai egzistavo Pabaltijo respublikų sienos. Kitą dieną tas pats organas paskelbė nutarimą „Dėl priemonių spaudos Lietu­ voje, Latvijoje ir Estijoje klausimu“, kurio projektą parengė A. VyŠinskis. Buvo atšaukiami visi užsienio korespondentai, atstovavę trijų Baltijos Šalių masinėms informacijos priem onėm s. TASS turėjo aptarnauti visas laikraščių ir žurnalų

163 Ten pat, 1. 77. 164 Antai jau 1940 m. rugpjūčio 6 d. VKP(b) CK Politinis biuras priėmė slaptą nutarimą „Dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių ramybės gyventojų Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje turtinių interesų“, kuriame jiems buvo numatyta išimtis vykdant įmonių, bankų, namų ir kt. nacionalizavimo įstatymą. 165 RVSPIA, f. 82, ap. 2, b. 151, 1. 24. 166 Ten pat, 1. 14-18. Rengiant projektą taip pat dalyvavo V. Dekanozovas, N. Pozdniakovas, Derevianskis, Bočkariovas, Paršinas, Zotovas ir Akopovas. 97

NATALIJA LEBEDEVA

redakcijas. LKP(b) CK savo pirmajame posėdyje rugsėjo 1 1 d . įsteigė Vyriausiąją literatūros valdybą, taip įvesdamas griežčiausią visos spausdinamos produkcijos cenzūrą167. Rugpjūčio 22 d. VKP(b) aukščiausioji instancija patvirtino aukščiausiųjų tary­ bų prezidiumų pirmininkus, jų pavaduotojus, trijų respublikų LKT pirmininkus ir daugumą liaudies komisarų. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmi­ ninku turėjo tapti J. Paleckis, LSSR LKT pirmininku - M. Gedvilas168. Trijų Šalių įstatymų leidybos organai turėjo apsvarstyti klausimą dėl žemės sklypų apribojimo iki 30 ha. Tą pačią dieną Politinis biuras pritarė V. Dekanozovo, A. Vyšinskio ir A. Zdanovo pasiūlytiems Pabaltijo respublikų konstitucijų projektam s169. Rug­ pjūčio 23 d. VKP(b) CK Politinio biuro nutarimu Lietuvos SSR sostinė buvo perkelta iš Kauno į Vilnių170. Politinis biuras tvirtino respublikų Komunistų partijų biurus, vyriausybes, de­ legatus į Sovietų Sąjungos ir Vokietijos mišriąsias komisijas, įsteigtas apsikeisti gyventojais ir sprendusias turto klausimus, susijusius su gyventojų perkėlimu. Spa­ lio 8 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos komunistų partijos buvo priimtos į VKP(b). Respublikose šalia vietinių partijos komitetų skubiai buvo kuriamos miestų, apskri­ čių ir valsčių Liaudies deputatų tarybos bei jų laikinieji vykdomieji komitetai. Kanu buvo naikinamos burmistrų, apskričių viršininkų, viršaičių ir kitos pareigos. Rugsėjo 6 d. politinis biuras pritarė rytojaus dieną priimtam SSSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo įsakui dėl trijų Pabaltijo respublikų pilietybės171. 1941 m. vasario mėn. jose buvo įvesta SSSR pasų sistema. 1940 m. lapkričio 22 d. Kremlius po ilgų atidėliojimų nutarė įvesti Pabaltijyje darbo užmokesčio normas, gyventojų mokesčius ir mažmeninių kainų rinkliavas, galiojančias visoje Sovietų Sąjungoje, taip pat vieną sovietinę valiutą kaip mokėjimo priemonę. 1941 m. sausio mėn. buvo patvirtinti trijų respublikų liaudies ūkio planai. Pagrindinis Lietuvos SSR plano uždavinys buvo jos industrializavimas: naujų pra­ monės įmonių statyba, veikusių arba užkonservuotų gamyklų reorganizavimas ir išplėtimas, statybinių medžiagų ir plataus vartojimo prekių pramonės plėtra. 167 Ten pat, f. 17, ap- 22, b. 1667, 1. 6-7. 168 Ten pat, ap. 3, b. 1026, 1. 92. 169 Žr.: A. Vyšinskio pastabos trijų Pabaltijo respublikų konstitucijoms, išsiųstos J. Stalinui rugpjūčio 16 d., ten pat, ap. 121, b. 42, 1. 1-4; A. Vyšinskio laiškas A. Zdanovui apie Latvijos SSR konstitucijos projektą, ten pat, 1. 32. 170 Ten pat, ap. 3, b. 1026, I. 100. 171 m n , 1940, t . XXIII, kh . 1, c. 579. 98

SSSR ir Pabalcijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

Kovo mėn. VKP(b) CK Politinio biuro nutarimu Lietuvoje ir kitose Baltijos respublikose buvo įvesti privalomieji žemės ūkio produkcijos pristatymai valstybei. Buvo kuriami sovietiniai ūkiai, tačiau kolektyvizacija nebuvo vykdoma. Lietuvą prijungus prie SSSR, sugriežtėjo baudžiamoji politika. Masinių suėmi­ mų ir deportacijų iniciatoriai dažnai buvo ne tik VRLK (NKVD), bet ir Lietuvos KP(b) CK biuras. Būtent jis 1940 m. spalio 8 d. respublikos Vidaus reikalų liaudies komisariatui pavedė per 5 dienas sudaryti sąrašą num atytų deportuoti „dvarininkų-baudžiavininkų“. Sąrašą turėjo patvirtinti LKP(b) CK biuras172. Sausio pradžioje į sąrašus buvo įtraukti 587 „dvarininkai-baudžiavininkai“, taip pat pa­ rengtos pažymos jiems išgabenti už LSSR ribų173. 1940 m. lapkričio 6 d. Pabaltijo respublikoms tapo privalomos RSFSR bau­ džiamojo, civilinio ir darbo kodekso normos, taikomos ir tiems veiksmams, kurie buvo atlikti prieš šioms šalims įeinant į SSSR sudėtį. 1941 m. sausio mėn. Lietuvoje lankėsi VKP(b) CK sekretorius A. Andrejevas. Jis buvo nepatenkintas tuo, kad nepakankamai ryžtingai kovojama su katalikų dvasininkija. Jis rašė J. Stalinui ir V. Molotovui: „Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, Lietuvoje labai daug katalikų vienuolynų, bažnyčių, jėzuitų, pranciškonų ir kitų ordinų, o gausi dvasininkija tarp gyventojų akivaizdžiai plėtoja antisovietinę veiklą ir rengiasi sužlugdyti rinkimus; tuo tarpu mūsų vadovaujantieji orga­ nai Lietuvoje, taip pat Lietuvos VRLK, gana nedrąsiai priešinasi suįžūlėjusiems katalikam s“174. 1941 m. vasario mėn. LKP(b) CK biuras svarstė SSSR LKT nutarimo „Dėl pasų sistemos įvedimo Lietuvos SSR“ įgyvendinimo priemones ir pasiūlė iš Kauno, Vilniaus bei Vokietijos pasienio iškeldinti buvusius pramonininkus, bankininkus, dvarininkus, buožes, pirklius, taip pat buvusius A. Smetonos vyriausybės narius, aristokratus, visus politinės policijos tarnautojus, kriminalinės policijos ir kalėji­ m ų vadovus, buvusius karininkus, m inisterijų bei departam entų valdininkus; nacionalistinių, fašistinių ir vyriausybinių partijų, organizacijų bei grupių orga­ nizatorius bei vadovus; buvusius rusų emigrantus, išsiųstus iš SSSR teritorijos; krim inalinius nusikaltėlius, kontrabandininkus, spekuliantus, prostitutes, lindy­ nių laikytojus. 1941 m. gegužės mėn. buvo priimtas VKP(b) CK nutarimas „Dėl kontrrevo­ liucinių organizacijų sunaikinimo Ukrainos vakarinėse srityse“. Po dviejų dienų 172 RVSPIA, f. 17, ap. 22, b. 1661, 1. 41. 173 Ten pat, ap. 121, b. 73, L 62-64. 174 Ten pat, b. 70, I. 4-5. 99

NATALIJA LEBEDEVA

valstybės saugumo liaudies komisaras V. Merkulovas kreipėsi į aukščiausiąją partinę instanciją siūlydamas tokių priemonių imtis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Šiuo atveju Politinis biuras nepriėmė atskiro nutarimo, tačiau nekyla abejonių, kad jis pritarė liaudies komisaro siūlymui. Birželio 14 d. visi nutarimai buvo įvykdyti. Jau gegužės 19 d. V. Merkulovas išsiuntinėjo trijų Pabaltijo respublikų Valstybės sau­ gumo liaudies komisariatų vadovams nurodymus ruoštis „antisovietinių, socialiai pavojingų ir kriminalinių elementų valymui iš teritorijos operaciją". Ataskaitą apie birželio 14 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje adiktą operaciją V. Merkulovas pateikė VKP(b) CK jau birželio 17 d. Pagal ją, Lietuvoje buvo suimti 5664 ir deportuoti 10 187 žmonės. Visose trijose respublikose buvo suimti 14 467 žmonės ir depor­ tuota 25 711 Pabaltijo respublikų piliečių175. Vadinasi, Lietuvą prievarta ir neteisėtai prijungus prie SSSR, J. Stalino režimo vykdoma Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietizacija siekta sugriauti buvusias valsty­ bines, ekonomines, socialines, tautines ir kultūrines normas bei tradicijas, diegti „socialistinę sistemą“. Užgrobęs nepriklausomas valstybes, atėmęs iš jų nepriklausomybę, įvykdęs aneksuotų Šalių piliečių masines represijas, J. Stalino režimas įvykdė nusikaltimą taikai ir žmogiškumui. Iš rusų k. išvertė Tamara Bairasauskaitė

175 Apie Pabaltijo teritorijos „valymo“ operacijos parengimą ir įgyvendinimą birželio mėn. žr.: N. Lebedeva, Deportation from Poland and the Baltic States to the USSR in 1939-1941: Common Features and Specific Traits, Lithuanian Historical Studies, No. 7, 2002, p. 101-111.

100

SSSR ir PabaJtijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys)

The USSR and the Baltic Region During 1939—1941 (The Example o f Lithuania) Natalija Lebedeva Summary

The article reviews the panorama o f the 1939 crisis in international relations, which led to the USSR - German agreements and secret protocols. It asserts that an insufficient assessment o f Germany’s threat was characteristic o f both the Wes­ tern states and the USSR. It also stresses the depravity o f Stalin’s objective to acquire huge territories. It primarily focuses on the problem of the Baltic States, a problem which arose both in the negotiations o f the USSR with England and France and in the nego­ tiations between the USSR and Germany. It asserts that Hitler, in agreeing to concede the Baltic States to Stalin, sought to compromise the Soviet Union in the eyes o f the international community. But Stalin, considering the hazy future on the eve o f the war and also seeking to not frighten Finland, was initially determi­ ned not to destroy the sovereignty o f the Baltic States. T he author does not, however, doubt that the mutual assistance agreement between the USSR and the Baltic States was concluded in the autumn of 1939 as a result o f pressure from the Soviet Union. T he article also discusses the international circumstances which changed in the spring of 1940 and prompted Stalin to decide to incorporate the Baltic States into the USSR. A good deal o f the article is devoted to the position o f Lithuania from the sum m er o f 1939 until its incorporation into the USSR in 1940. It discusses Lithuania’s view o f the question of guarantees in the summer o f 1939 and also elucidates the problem of giving Vilnius to Lithuania. It focuses a good deal on the establishment o f Red Army bases in Lithuania. The article also touches on the Russo-Finnish War, trade difficulties under war conditions, and other questions. T he article raises the premise that Stalin’s leaders decided to change their position in respect to Lithuania and the other two Baltic States during 20-24 May 1940. The archive material used testifies that the Soviet leadership had prepared broad-scale military actions against the Baltic States. No doubt also remains that the Soviet leadership had decided to abolish the sovereignty o f the Baltic States

NATALIJA LEBEDEVA

even prior to issuing ultimatums to them in mid-June 1940. It elucidates in detail the incorporation o f Lithuania into the USSR and the repressions against the local inhabitants during 1940-1941. T he article ends with the conclusion that Stalins regime, by seizing indepen­ dent states and carrying out mass repressions against the citizens o f the annexed countries, committed a crime against peace and humanity.

LENKŲ POGRINDŽIO POŽIŪRIS Į LIETUVOS VALSTYBINGUMĄ 1939-1944 METAIS Arūnas Bubnys Straipsnyje nagrinėjamas lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą, teritorinį integralumą, lietuvių ir lenkų santykius Antrojo pasaulinio karo metais. Sąvoka „lenkų pogrindis“ apima ir karinę organizaciją, kuri nuo 1942 m. vadinosi Armija krajova (toliau - AK), ir slaptą civilinę administraciją, kuri buvo vadinama Vyriausybės įgaliotiniu kraštui (Delegatura Rządu RP na Kraj). Taip pat bandoma nušviesti Lietuvoje (pirmiausia Vilniaus srityje) veikusio lenkų pogrindžio, centri­ nės lenkų pogrindžio vadovybės Varšuvoje ir Lenkijos emigracinės vyriausybės į Lietuvą požiūrį. Pagal galimybes mėginama parodyti šių požiūrių skirtumus ir panašumus, jų evoliuciją karo ir besikeičiančių okupacijų metais. Pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos sutartį 1939 m. spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, ir Lietuva perėmė suverenitetą atgautoje Vilnijos dalyje. Keturiasdešimt dienų trukusios bolševikų okupacijos (1939 m. rugsėjo 18 - spalio 27 d.) išvarginti vilniečiai iš pradžių lojaliai reagavo į Vilniaus srities perdavimą Lietuvai, tačiau Lietuvos valdžiai iš karto teko susidurti su labai sunkiomis politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Didelė dalis Vilnijos lenkų savo ateitį siejo su pokarinės Lenkijos valstybės atkūrimu prieškarinėmis rytinėmis sienomis. Dėl to Lietuvos valdžią jie trakravo kaip okupacinę ir trumpalaikę. Ypač šios nuotaikos buvo stiprios tarp karo pabėgėlių iš įvairių Lenkijos sričių (jų 1939 m. rudenį Vilniuje buvo apie 15 tūkstan­ čių), lenkų dvasiškių ir nacionalistiškai nusiteikusios inteligentijos. Radikalus Lie­ tuvos vyriausybės „atlietuvinimo“ kursas Vilniaus krašte dar labiau sustiprino vietos lenkų nelojalumą ir pasipriešinimą Lietuvos valdžiai. Lenkijos emigracinės vyriau­ sybės ir besikuriančio lenkų pogrindžio pareiškimai bei agitacija stiprino Vilnijos 103

ARŪNAS BUBNYS

lenkų tikėjimą Lenkijos valstybės atkūrimu prieškarinėmis sienomis. Dar iki Vil­ niaus krašto perėjimo Lietuvos valdžion Lenkijos emigracinė valdžia bandė daryti diplomatinį spaudimą Lietuvai Vilniaus klausimu. 1939 m. spalio 13 d. Lenkijos pasiuntinys Kaune Franciszekas Charwatas Lenkijos vyriausybės pavestas įteikė pro­ testo notą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai dėl tariamai neteisėto Lenkijos teritorijos dalies prijungimo prie Lietuvos. Spalio 14 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerija įteikė F. Charwatui atsakymą, kuriame buvo pabrėžta, jog Lietuva nie­ kada nepripažino Vilniaus atplėŠimo, todėl Vilniaus atgavimas reiškia, kad likvi­ duota neteisėta padėtis, kuri susidarė dėl 1920 m. gen. Luciano Zeligowskio smur­ tinės akcijos, ir kad Lenkija neturi moralinės teisės reikšti pretenzijas Lietuvai1. Reaguodamas į šį Lietuvos valdžios pareiškimą, F. Charwatas kartu su Lenkijos karo atašė pik. Leonu Mitkiewicziumi 1939 m. spalio 16 d. demonstratyviai išvyko iš Kauno ir tokiu būdu faktiškai nutraukė Lenkijos diplomatinius santykius su Lie­ tuva2. Vis dėlto Lenkijos vyriausybė nesiruošė visiškai nutraukti santykių su Lietuva ir jos diplomatiniais atstovais. Tai liudija dažni Lietuvos ir Lenkijos diplom atų kontaktai, pasitarimai vėlesniais karo metais, net ir kai Lietuva buvo okupuota sovietų ir nacių. Pirmosios lenkų karo pogrindžio organizacijos Vilniaus krašte ėmė kurtis dar 1939 m. spalio mėn., kai Vilnių buvo užėmusi Raudonoji armija. Iš viso 1939 m. rudenį Vilniuje susikūrė apie 30-40 slaptų lenkų organizacijų ir grupių3. Iki 1939 m. pabaigos Vilniaus lenkų pogrindis buvo labai margas - įvairių politinių orientacijų, susiskaidęs ir neturintis centralizuotos vadovybės. 1939 ir 1940 m. sandūroje iš Varšuvos atsiųstų karininkų pastangomis jis buvo suvienytas ir tapo pavaldus „Gin­ kluotos kovos sąjungos“ („Związek walki zbrojnej“, ZWZ) Vilniaus apygardos va­ dovybei, kuri savo ruožtu buvo pavaldi ZW Z Vyriausiajai komendantūrai Varšu­ voje. Z W Z 1942 m. vasario 14 d. buvo pavadinta Armija krajova (Armia Krajowa, AK). Ji buvo pavaldi Lenkijos vyriausybei Londone ir įgyvendino pastarosios po­ litinius ir karinius tikslus. Šalia karinės organizacijos AK, veikė Lenkijos Respub­ likos Vyriausybės įgaliotinio kraštui (Delegatura Rządu RP na kraj) aparatas. Jis vadovavo pilietiniam pasipriešinimui, slapta kūrė būsimos Lenkijos valstybės val­ džios ir valdymo organus, vykdė politinę emigracinės vyriausybės liniją ir atitinka­ 1 K. Tarka, Spor o Wilno. Ze sto$unkow polsko-Iitewskich w latach Drugiej wojny šwiatowej, Zeszyty Historyczne, Paryz, 1995, nr 114, s. 61; R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos atkarpa 1939 m. spalio 2 7 — 1940 m. birželio 15 4., Vilnius, 1990, p. 40. 2 Ten pat. 3 L. Tomaszewski, Kronika WiUnska ¡939-1941, Warszawa, 1990, s. 48—49. 104

Lenkų pogrindžio požiūris j Lietuvos valstybingumą 1939-1944 merais

mą propagandą. Vyriausybės įgaliotinio įstaiga buvo įsteigta ir Vilniaus srityje; ji glaudžiai bendradarbiavo su AK Vilniaus apygardos vadovybe. Nors svarbiausi lenkų pogrindžio priešai buvo nacistinė Vokietija ir bolševikinė Sovietų Sąjunga, tačiau Lietuvoje veikiančios lenkų pogrindžio organizacijos pasi­ žymėjo griežtu antilietuvišku nusistatymu. 1939 m. lapkričio 15 d., kai Lenkijos emigracinės vyriausybės M inistrų komitetas krašto reikalams (Komitet Ministrow dla Spraw Kraju) priėmė nutarimą, kuriame buvo rašoma, jog „Vilniaus ir Vilnijos klausimas lieka atviras“, ir paragino lenkus palaikyti draugiškus santykius su lietu­ viais, tarp Vilniaus lenkų kilo didelis nepasitenkinimas minėtu komiteto nutarimu. Šiam Lenkijos vyriausybės nutarimui energingai pasipriešino Varšuvos ir Vilniaus lenkų pogrindžio vadovybės. Lenkų partijoms atstovaujantis Politinis konsultacinis komitetas (Polityczny Komitet Porozumiewawczy, PKP) 1940 m. vasario 24 d. priėmė deklaraciją, protestuojančią prieš Vyriausybės nutarimą Vilnijos klausimu, kadangi pastarasis nutarim as sudaro įspūdį, esą Lenkijos vyriausybė atsisakanti Vilniaus Lietuvos naudai, o tai gali paskatinti Vilniaus lenkus pradėti gaivališkas ginkluoto protesto akcijas. ZW Z komendantas Varšuvoje pik. Stefanas Roweckis informavo Z W Z vyriausiąjį komendantą Prancūzijoje gen. K. Sosukowskį apie tai, kad Vilniaus lenkai tvirtina, jog nesutiks su bet kokiu kompromisu bei Vilniaus atidavimu Lietuvai ir pasiryžę ginklu kovoti dėl Vilniaus4. Reikia pridurti, jog Lenkijos emigracinė vyriausybė ir ZW Z vyriausioji vadovybė draudė Lietuvoje steigti slaptas karines lenkų organizacijas ir vykdyti ginkluotas akcijas. 1940 m. vasario 26 d. įsakyme dėl ZW Z veiklos Lietuvoje buvo rašoma, kad lenkų pogrindžiui draudžiama ginkluota kova su Lietuvos valdžia. Svarbiausias ZW Z Vilniaus orga­ nizacijos uždavinys yra ryšių palaikymas su vokiečių ir sovietų okupuotomis Len­ kijos žemėmis per Kauną (žvalgybos bazė „A na“) 5. Liberali ir atsargi emigracinės vyriausybės politika Vilniaus klausimu neramino vietos lenkus ir pogrindžio vado­ vybę. 1940 m. kovo 17 d. ZW Z Vilniaus apygardos komendantas pplk. Nikode­ mas Sulikas raportavo gen. K. Sosukowskiui apie Vilnijos lenkų nuotaikas: „ visi Vilniaus gyventojai nesutinka net diskutuoti dėl Vilniaus ir Vilnijos priklausomy­ bės ir kad vienintelė ir tikra gyventojų valia buvo išreikšta 1922 m. Vilniaus seime, ir Vilnius prireikus įrodys ginklu, kad priklauso Lenkijai, ir tai yra absoliučiai visų politinių grupių požiūris, išskyrus nereikšmingą vadinamųjų „kraštiečių“ grupę. Prašome Vyriausybę atsižvelgti į vieningą Vilniaus visuomenės poziciją“6.

4 Armia Krajoiva w dokumentach 1939-1945, t. 1, Londyn, 1970, s. 82. 5 L. Tomaszewski, Kronika Wilemka 1939-1941, s, 67. 6 Ten pat, p. 106.

105

ARŪNAS BUBNYS

Atsižvelgdama į Varšuvos ir Vilniaus pogrindžio vadų ir politikų protestus, Lenkijos vyriausybė sugriežtino savo poziciją Lietuvos atžvilgiu. 1940 m. balandžio 27 d. Komitetas krašto reikalams nutarė leisti veikti Lietuvoje Ginkluotos kovos sąjungos struktūroms, tačiau uždraudė joms vykdyti ginkluotas akcijas. Iki 1943 m. vasaros lenkų pogrindis Lietuvoje apsiribojo organizacinių struktūrų plėtojim u, naujų narių verbavimu, ginklų kaupimu, žvalgybinės informacijos rinkimu, agita­ cija ir propaganda. Nuo pat 1939 m. rudens Vilniaus krašto lenkai buvo nutei­ kiami kovai už būsimos galingos Lenkijos valstybės atkūrimą, mažiausiai su prieš­ karinėmis sienomis Rytuose. 1940 m. birželio mėn. politinė ir karinė situacija Europoje radikaliai pasikeitė. Vokietija privertė kapituliuoti Prancūziją, Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos valsty­ bes, Lenkijos emigracinė vyriausybė iš Prancūzijos persikėlė į Londoną. N auja padėtis Europoje daugelį vyriausybių vertė koreguoti užsienio politikos nuostatas. Lenkijos vyriausybė 1940 m. liepos 30 ir lapkričio 3 d. priėmė naujas užsienio politikos tezes. Jose buvo teigiama, kad Lenkija yra karo padėtyje ne tik su Vokie­ tija, bet ir su Sovietų Sąjunga. Baltijos šalių okupacija nepriimtina Lenkijai, tačiau Vilniaus klausimu Lenkija nesileisianti į jokias diskusijas (t. y. Lenkija Vilnių laiko neatskiriama savo valstybės dalimi. - A. B.). Tezėse taip pat teigiama, jog Lenkija yra suinteresuota nepriklausomos Lietuvos egzistencija ir draugiškais santykiais su Lietuva, kuriai turėtų priklausyti Klaipėda ir Nemunas. Lenkija, be to, turėtų remti tas politines Lietuvos jėgas, kurios pasisako prieš Sovietų Sąjungą ir Vokie­ tiją7. Lenkijos emigracinė vyriausybė Lietuvos nepriklausomybės klausimą siejo su Lenkijos saugumo poreikiais. Lenkijos valdžia gerai suprato, kad Lenkijai savo kai­ myne geriau turėti mažą ir militariškai nepavojingą Lietuvą, negu galingą ir agre­ syvią Sovietų Sąjungą. Dėl to Lenkijos vyriausybė buvo gyvybiškai suinteresuota Lietuvos valstybingumu. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos vyriausybė ir diplomatija siekė sukurti Lenkijos vadovaujamą Vidurio ir Rytų Europos valstybių federacinę sąjungą, kurios narės būtų Čekoslovakija, Suomija, Baltijos valstybės ir j Lenkiją inkorporuota Rytų Prūsija. Toks valstybių blokas esą galėtų būti atsvara Vokietijai ir Rusijai ir garantuotų šio regiono valstybių saugumą ir nepriklausomy­ bę. Tokios Lenkijos valdžios užsienio politikos nuostatos iš esmės nesikeitė visą karo laikotarpį. Tačiau lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą dažnai nesutapdavo su Lenkijos vyriausybės nuostatomis ir buvo žymiai priešiškesnis Lie­ tuvai. Tokį nesutapimą iŠ dalies lėmė konkrečios sovietų ir nacių okupacijų sąlygos ir nuolatinis lietuvių bei lenkų santykių aštrėjimas. 7 Armia Krajotua w dokumentach 1939-1945, t. 6, 1989, s. 71; t. 1, s. 318. 106

Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą 1939-1944 metais

Sovietams aneksavus Lietuvą, Vilniaus priklausomybės problema lietuvių ir len­ kų santykiuose prarado ligtolinį aktualumą. Atsirado prielaidos tarpusavio santy­ kiams gerinti ir glaudžiau bendradarbiauti prieš sovietus. Tačiau šios galimybės nebuvo išnaudotos dėl skirtingos abiejų pusių geopolitinės orientacijos, įsišakniju­ sio tarpusavio nepasitikėjimo ir priešiškumo. 1940 m. birželio 30 d. naujasis ZW Z vyriausiasis komendantas gen. S. Roweckis itin skeptiškai vertino lietuvių ir lenkų bendradarbiavimo galimybes. Jo nuomone, lietuviai fanatiškai neapkenčia lenkų, todėl dar neatėjęs laikas su jais pradėti derybas. Lietuviai tikisi atkurti nepriklau­ somybę su Vokietijos pagalba8. Lietuvių antisovietinio pogrindžio požiūriu Lenkija buvo laikoma neperspektyvia sąjungininke, nes, pati būdama okupuota, realiai negalėjo padėti Lietuvai atkurti nepriklausomybę. Nacių okupacijos metais lietuvių ir lenkų santykiai dar labiau paaštrėjo ir oku­ pacijos pabaigoje peraugo į ginkluotą kovą tarp lietuvių policijos ir Armijos krajovos partizanų. Vilniaus sritis vokiečių okupacijos metais liko Lietuvos generalinės srities teritorijoje, krašto valdymas ir administravimas buvo vokiečių ir lietuvių rankose. Dėl lietuvių policijos represinės veiklos lenkų pogrindžio narių ir civilių gyventojų atžvilgiu, masinio lenkų vežimo prievartos darbams į Vokietiją, suvaržy­ mų kultūros ir švietimo srityje, dalies ūkininkų nušalinimo nuo valdomos žemės, dėl karo kilusių materialinių sunkumų ir gyvenimo lygio smukimo lenkų neapy­ kanta lietuviams dar labiau padidėjo. Tokios nuotaikos atsispindėjo lenkų pogrin­ džio spaudoje, pranešimuose ir lietuvių bei lenkų santykius nagrinėjančiuose do­ kumentuose. Vis dėlto lenkų padėtis Lietuvoje nebuvo tokia tragiška, kaip ją vaizdavo lenkų slaptoji spauda ir pranešimai. Okupacinė valdžia Lietuvoje lenkų nepersekio­ jo vien dėl to, kad jie buvo lenkai. Represijos lenkų atžvilgiu buvo taikomos už naciams žalingą ir priešišką veiklą. Represijų mastas taip pat nebuvo toks milžiniš­ kas kaip Generalinėje gubernijoje, todėl dalis lenkų vokiečių okupacijos metais ieškojo užuovėjos Vilniuje. 1939 m. į Lietuvą atvykę tūkstančiai lenkų karo pabė­ gėlių nesistengė grįžti į Lenkiją. Verta pastebėti, kad lenkų pogrindis labai domėjosi Lietuva ir lenkų bei lietuvių santykiais. Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių archyvuose išliko gausybė šia tema pa­ rašytų apžvalgų, pranešimų, projektų, deklaracijų ir kitokių dokumentų. Nacių okupacijos pradžioje paaštrėję lietuvių ir lenkų santykiai stiprino lenkų pogrindžio veikėjų įsitikinimą, kad su lietuviais nepavyks rasti bendros kalbos ir pasiekti kom­ promiso. Tokie įsitikinimai ir pažiūros buvo ypač būdingos Vilniaus krašto len­ kams. 1941 m. spalio mėn. parengtoje „Lenkų ir lietuvių santykių“ („Stosunki 8 Ten pat, t. 1, p. 462. 107

ARŪNAS BUBNYS

Polsko-Litewskie“) apžvalgoje teigiama, jog lenkų visuomenė netiki susitarimo su lietuviais galimybe, nė nenori kalbėti ir galvoti apie kokią nors bendrą platformą. Esą lietuvių visuomenėje nėra elementų, su kuriais būtų galima rasti bendrą kalbą. N et ir nepriklausomybės netekimas nepakeitė antilenkiškos lietuvių orientacijos. Dabartiniai lietuviai esą arba prie aplinkybių prisitaikantys tautininkai, arba prorusiški komunistai, arba provokiški nacionalsocialistai, o iŠ tikrųjų - žudikai ir piktadariai. Nesikeičia tik lietuvių neapykanta lenkams ir viskam, kas lenkiška. Apžvalga baigiama tokiomis išvadomis: 1. Lietuviai dar nesubrendo savarankiškai gyvuoti ir negali būti laikomi lygia­ verčiais Lenkijos partneriais; 2. Lietuvos ir Lenkijos unija šiuo metu nepriimtina abiem tautoms, ypač len­ kams dėl lietuvių padarytų skriaudų; 3. Spręsdama Rytų Europos problemas, Lenkija privalo vadovautis sveikai su­ prastu tautiniu interesu ir siekti sukurti Vakarų kultūros ir civilizacijos ramstį šiame regione; 4. Dėl šių priežasčių Lenkija turi užmegzti gerus santykius su latviais ir estais, kad būtų sudaryta šių valstybių federacija, nes tai nustumtų Lietuvą į beviltišką padėtį; 5. Siekiant pakeisti lietuvių tautos psichiką ir išauklėti naują lietuvių kartą, kuriai būtų svetimas Šovinizmo jausmas, reikėtų įvesti keliolikos metų globą Lie­ tuvai įsteigiant lenkų karines bazes ir plačius įgaliojimus turinčio Lenkijos genera­ linio komisaro instituciją; 6. Lenkija, spręsdama Lietuvos klausimą, niekaip negali atsisakyti Vilniaus ir lenkų gyvenamų žemių, nes ten gyvenantys lenkai būtų palikti lietuvių vykdomai eksterminacijos politikai9. Vis dėlto tokio pabūdžio projektai neturėjo lemiamos įtakos įvykių raidai ir Lenkijos emigracinės vyriausybės pozicijai. Pastaroji gynė Lietuvos valstybės idėją ir skatino lenkų diplomatų kontaktus su emigracijoje veikiančiais lietuvių diploma­ tais. Lenkijos užsienio reikalų ministras grafas Edwards Raczynski 1942 m. sausio 1 1 d . davė interviu anglų laikraščiui „Sunday Times“, kuriame propagavo LenkijosČekoslovakijos konfederacijos idėją ir pasisakė už Baltijos valstybių nepriklausomy­ bę. Šis interviu sukėlė audringą sovietų reakciją. Sovietų Sąjungos prie Lenkijos emigracinės vyriausybės ambasadorius A. Bogomolovas 1941 m. sausio 23 d. no­ toje pareiškė, kad Lietuva yra Sovietų Sąjungos dalis10. Nepasiteisino ir kai kurių 9 Scosunki Polsko-Litewskie, 1941 m. spalio mėn. apžvalga, Archiwum A kt Nowych w Warszawie (toliau —A A N ), sygn. 211/16, s. 21-25. 10A. Budreckis, Baltasis erelis - Lietuvos nepriklausomybės gynėjas per II pasaulinį karą, Aidai, 1971, Nr. 5 (241-254), p. 208.

108

Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą 1939-1944 metais

lenkų pogrindžio veikėjų teiginiai, esą su lietuviais neįmanoma ir beprasmiška derėtis. 1942-1944 m. lenkų pogrindžio atstovai Vilniuje daug kartų derėjosi su lietuvių antinacinio pogrindžio atstovais. Derybų su lietuviais iniciatyvą parodė lenkų kairiųjų partijų atstovai, kurie buvo susivieniję į „Vilniaus demokratinę san­ talką“ („Wilenska Koncentracja Demokratyczna“). D ar 1942 m. kovo mėnesį ši organizacija buvo paskelbusi radikalią „Deklaraciją Lietuvos klausimu“ („Deklaracja w sprawie litewskiej“), kurioje buvo rašoma, jog, siekiant užtikrinti lietuvių ir lenkų bendrus interesus prie Baltijos Jūros, būtina Lietuvą „politiškai ir ekonomiš­ kai susieti su Lenkijos Respublika“11. Lietuvių ir lenkų kairiųjų partijų atstovų derybos įvyko Vilniuje 1942 m. birželio 30 d. Jų metu lietuvių atstovas sakė, kad lietuviai nenori nei vokiečių, nei sovietų okupacijos ir vis labiau ima suprasti susitarimo su lenkais ir bendros kovos prieš okupantus svarbą. Lenkų atstovai pareiškė sveikiną lietuvių norą, nors ir stipriai pavėluotą, ieškoti susitarimo su lenkais ir pabrėžė, kad Lietuvai sutartis su Lenkija yra gyvybiškai būtina, o Lenkijai tik pageidautina. Pokalbis vyko draugiškoje aplinkoje, tačiau konkrečių rezultatų nepasiekta. Lenkų atstovas socialistas Jerzy Dobrzanskis, „Maciej“) pasitarimą re­ ziumavo šitaip: „Abi pusės pripažino, jog būtina siekti santarvės ir suartėjimo pokarinės Vidurio ir Rytų Europos valstybių konfederacijos rėmuose“12. 19421944 m. dar kelis kartus vyko įvairaus rango lenkų ir lietuvių pogrindžio atstovų pasitarimai Vilniuje, tačiau jie baigdavosi be rezultatų, kadangi abi pusės nesutar­ davo Vilniaus valstybinės priklausomybės klausimu. Lenkų pogrindis itin aktyviai domėjosi Lietuva 1942-1943 metais. Tarp lenkų pogrindžio struktūrų, kurios nuolatos stebėjo lietuvių ir lenkų santykius bei teikė informaciją aukštesnėms po­ grindžio instancijoms, verta pažymėti AK Vilniaus apygardos Informacijos ir pro­ pagandos biurą (Biuro informacji i propagandy, BIP). Vilniaus apygardos BIP-ui 1941-1943 m. vadovavo J. Dobrzanskis, o nuo 1943 m. vidurio - Antonis Kokocinskis („Julian“). Vilniaus BIP-as leido slaptą laikraštį „Niepogleglošč“ („Nepri­ klausomybė“). Jis turėjo nemažą įtaką Vilnijos lenkų savimonei ir politinei orien­ tacijai. „Niepogleglošč“ propagavo ištikimybę Lenkijos valstybei ir neapykantą jos priešams. AK Vilniaus apygardos BIP-as parengė daug pranešimų, skirtų lietuvių bei lenkų santykiams ir Lietuvai. Tais pačiais klausimais domėjosi ir kitos lenkų pogrin­ džio instancijos: AK Vyriausiosios komendantūros Varšuvoje Informacijos ir propa­ gandos biuras (Biuro Informacji i Propagandy Komendy Glownej Armii Krajowej), 11 Vilniaus demokratinės santalkos 1942 m. kovo mėn. „Deklaracija Lietuvos klausimu“, AAN, sygn. 211/16, s. 25-25a. 12 Cit. iš: W. Borodziewicz, Rozmowy polsko-litewskie w Wilnie 1942-1944, PrzegUid Historyczny, 1989, t. XXX, zesz. 2, s. 319. 109

ARŪNAS BUBNYS

Vyriausybės įgaliotinio kraštui Informacijos ir spaudos departamentas (Departa­ m ent Informacji i Prasy Delegatury Rządu na Kraj), Varšuvoje veikiantis Rytų biuras (Biuro Wschodni) ir Tautybių taryba (Rada Narodowosciowa). Į šias ins­ titucijas buvo siunčiami pranešimai ir ataskaitos apie padėtį iš visų AK apygardų, tarp jų ir iŠ Vilniaus apygardos. Gauta informacija buvo apdorojama ir mėnesinių bei ketvirtinių raportų pavidalu siunčiama iš Varšuvos į Londoną Lenkijos emig­ racinei vyriausybei. Pranešimuose buvo teikiama informacija apie visas svarbiausias gyvenimo sritis okupuotam e krašte - politinę, ekonominę ir kultūrinę padėtį, okupantų veiksmus, pasipriešinimą, taip pat lenkų santykius su kitomis tautomis (ukrainiečiais, baltarusiais, lietuviais). Toliau apžvelgsime kelis būdingus lenkų po­ grindžio dokumentus, kuriuose nagrinėjamos Lietuvos valstybingumo perspektyvos. 1942 m. dokumente „Lietuvos problemos sureguliavimas“ („Uregulowanie kwestii Litewskiej“) rašoma, jog lietuvių tautinis sąjūdis formavosi neigdamas viską, kas lenkiška. Lietuvos valstybė esą visuomet buvusi prieš Lenkiją veikiančių trečiųjų valstybių filialas, o besiformuojanti lietuvių tauta išauklėta neapykantos lenkams dvasia. Dėl svarbios Lietuvos strateginės padėties Lenkijos politika Lietuvos atžvil­ giu turi būti grindžiama dalykiškai suprastais lenkų interesais ir atm etant bet kokius istorinius sentimentus. Kadangi dabartinė Lietuva neatsisakys agresyvių su­ manymų Lenkijos atžvilgiu, tai „Sureguliavimo“ autoriai siūlo tokį Lietuvos proble­ mos būdą: „Buv. Lietuvos valstybės teritorija turi būti įjungta į Lenkiją; tai garan­ tuos Lenkijos jūrų, prekybos ir, svarbiausia, politinius bei karinius interesus jos šiaurės iytų pakraščiuose. Kai lietuvių visuomenė, izoliuota nuo bet kokių antilenkiškų intrigų, supras savanoriškos sąjungos su Lenkijos valstybe būtinumą, tik tada bus galima kelti Lietuvos savarankiškumo klausimą. Lietuvos problema turi būti išspręsta kartu su šiaurės rytų žemių (t. y. Vilniaus krašto. - A. B.) grįžimu Lenkijai, kadangi priešingu atveju lenkų gyventojus Lie­ tuvoje ištiks žydų likimas, o Lietuvos klausimas, neišspręstas lemiamu m om entu, vėl taps nesibaigiančių politinių derybų tema ir toliau bus neišgydyta žaizda Len­ kijos kūne“13. 1943 m. rudenį prie Lenkijos vyriausybės įgaliotinio kraštui veikianti Tautybių taryba (Rada Norodowosciowa) paskelbė „Tezes lietuvių klausimu“. Šios tezės es­ mingai atspindi lenkų pogrindžio požiūrį į Lietuvą bei lietuvių ir lenkų santykius: „Lietuvių klausimą sudaro dvi problemos: lietuvių mažuma Lenkijoje (įskaitant Vilniaus kraštą. — A. B.) ir Lenkijos požiūris į Lietuvos valstybingumą. 13 Lietuvos problemos sureguliavimas, AAN, sygn. 211/16, s. 27.

110

Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą 1939-1944 metais

1) Lietuvių mažuma Lenkijoje negausi. Laikinas jos pagausėjimas karo metu svetimiems elementams užplūdus iš Kauno krašto turi būti pasalintas natūraliu būdu - grąžinant į gimtinę. Lenkijoje taip pat negali pasilikti elementai, įrodę savo nelojalumą Lenkijos piliečio pareigoms. Pagal rengiamus įstatymus jie neteks pi­ liečių teisių ir galės būti priversti palikti kraštą. Kadangi visos lietuvių visuomenės Lenkijoje laikysena atitiks šį kriterijų, lietuvių mažumos problema bus išspręsta perkėlus ją į pagrindinę Lietuvos teritoriją. 2) Taigi Lietuvos valstybė negali būti įjungta arba patekti į lemiamą SSSR įtaką nes taip atsitikus, ji taptų labai patogia baze skverbtis sovietinei įtakai į Baltijos rajoną ir tolimesnę £uropą, o Lenkijai iškiltų tokia pati grėsmė, kaip ir Rytprū­ siams, valdomiems Vokietijos. 3) Lietuva taip pat negali atgauti visiškos ir neatidėliojamos nepriklausomybės. Lietuvių tautos elgesys karo metu, visiškas savo istorinio vaidmens nesuvokimas, kraštutinis oportunizmas ir politikos daugiaveidiškumas, solidarumas su vokiečiais, nusistatymas lenkų bei žydų atžvilgiu ir panašiai įrodo, jog ši tauta yra visiškai nesubrendusi savarankiškam gyvenimui ir būtų tik nuolatinio neramumo Šioje Europos dalyje židinys. Panašiai kaip ir vokiečiai, lietuvių rauta turi būti stipriai perauklėta psichiškai, vadovaujantis išorės veiksniu - tautos auklėjimu ir užsienio politika. Tačiau gimtosios kultūros ir materialinės gerovės kėlimas lietuviams pri­ valo būti pakankamai užtikrintas plačios autonomijos ribose. 4) Lenkija yra vienintelė valstybė, kuri dėl savo geografinės padėties, istorinių tradicijų, geopolitinių tikslų panašumo ir krašto bei tautos pažinimo gali pozityviai atlikti lietuvių tautos rengimo busimajam savarankiškam valstybiniam gyvenimui uždavinį. Lenkų vykdoma lietuvių autonominio gyvenimo priežiūra neturės tikslo juos lenkinti bei kliudyti gimtosios kultūros ir ūkio ugdymui. 3) Lietuvių autonominės srities sienos gali būti išplėstos grąžinant Klaipėdą ir prijungiant lietuviškąją Rytprūsių dalį. Šia linkme reikia nukreipti lietuvių tautinę ekspansiją. Siena su Lenkija negali būti keičiama mūsų nenaudai. Jeigu pasirodytų tikslinga pasikeisti žmonėmis tarp Lenkijos ir Lietuvos autonominės srities, siena galėtų būti perkelta Lenkijos naudai: šitaip būtų galima apgyvendinti daugiatu perkeliamųjų lenkų gyventojų, palyginti su perkeliamų lietuvių gyventojų skaičiu­ mi. Kartu Vilniaus valstybinė priklausomybė Lenkijai yra nediskutuotina. 6) Siekiam įgyvendinti minėtus planus, būtina anglosaksų tautoms nuosekliai aiškinti tikrąją lietuvių problemos esmę. Tam tikslui reikia: a) nutraukti ryšius su lietuvių emigracinėmis grupuotėmis ir demaskuoti jų vaidmenį kaip vieną iš daugelio lietuvių politinių garantijų esant įvairiems karo rezultatams;

111

ARŪNAS BUBNYS

b) informuoti anglosaksų kraštų vyriausybes ir viešąją nuomonę apie lietuvių vykdomą prieš lenkus terorą, niekuo nenusileidžiantį vokiečių terorui, taip pat apie lietuvių iniciatyvą ir atsakomybę, už kruviną žydų naikinimą Lietuvoje, kuris tapo pavyzdžiu vokiečiams skleidžiant tuos metodus visoje užkariautoje Europoje; c) kaip reikiant nušviesti tuose kraštuose lietuvių politikos beidėjiškumą, nuo­ latinį šiuo momentu stipresnio palaikymą, daugiašalį kvislingiškumą, tik stiprių gestų bei smūgių supratimą, nenuoširdumą pastarojo meto visuomenės prosąjunginiškų nuotaikų, pasireiškusių tik dabar, aiškiai isryškėjant Vakarų demokratijos pergalei; d) pasiekti, kad būtų nutraukta anglų propagandos ir radijo, taip pat ligi tam tikro laipsnio ir lenkų radijo nekritiška pozicija lietuvių teigimų dėl tariamos jų mortirologijos valdant vokiečiams ir jų prosąjunginiškos orientacijos atžvilgiu. 7. Ryšium su rugsėjo mėnesį įvykdytomis lietuvių apkaltintos Vilniaus lenkų inteligentijos elito žudynėmis (1943 m. rugsėjo 17 d. Vilniuje buvo sušaudyta 10 lenkų inteligentų kaip vokiečių kerštas už lietuvių kriminalinės policijos inspekto­ riaus M. Padabos nužudymą - A. B.) nutraukti bet kokius oficialius lenkų valdžių ir veiksnių ryšius su bet kuriomis lietuvių grupuotėmis krašte14. Kaip matome, „Tezių“ autoriai ne tik nepripažino lietuvių tautos teisės į savo valstybę, bet ir pačią lietuvių tautą laikė nevisaverte, kurią Lenkija privalo perauk­ lėti. Panašią nuomonę apie lietuvių tautą siūloma formuoti ne tik Lenkijoje, bet ir anglosaksų kraštuose. Be to, siūloma atsisakyti bet kokių Lenkijos valdžios ir pogrindžio kontaktų su lietuvių atstovais emigracijoje ir Lietuvoje. Minėtos „Tezės“ savo vaidmenį atliko. 1943 m. lapkričio 15 d. Tautybių taryba priėmė nutarimą, kuriame buvo rašoma, jog artimiausias Vyriausybės įgaliotinio kraštui tikslas tau­ tybių politikos srityje turėtų būti rytinių Lenkijos žemių išlaikymas ir „Lietuvos sujungimas su Lenkija“15. Lietuvių ir lenkų diplomatų kontaktai emigracijoje nuo 1943 m. vidurio (po Lenkijos premjero gen. W . Sikorskio žūties aviakatastrofoje 1943 m. liepos 4 d.) faktiškai nutrūko. Vokiečių okupacijos metais Lenkijos vyriausybės įgaliotinio kraštui įstaiga daug dėmesio skyrė planų Lietuvos atžvilgiu kūrimui. Lenkų pogrindžio dokumentuose vyravo neigiamas požiūris į Lietuvos valstybę ir tautą. Daugelyje lenkų pogrindžio projektų pokario Europoje Lietuvos valstybei nebuvo numatyta vietos, o lietuvius

14 Tezės lietuvių klausimu Tautybių tarybai. Ne anksčiau kaip 1943 m . rugsėjo pabaiga, ten pat, sygn. 202/III-201, s. 94-9515 Tautybių taiybos 1943 11 15 nutarimas, ten pat, sygn. 202/XVM, s. 2.

112

Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą 1939-1944 metais

ruoštasi „perauklėti“ panašiai kaip vokiečius nacius. 1943 m. parašytuose „Lietuvos ir Baltarusijos klausimo sprendimo kontūruose“ („Zarys rozwiązania sprawy litewskiej i bialoruskiej“) detaliai aptariama Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu. „Kon­ tūrai“ paremti šiomis prielaidomis: 1. Rytinės Lenkijos Respublikos sienos pasilie­ ka tokios, kaip nurodyta Rygos (1921) sutartyje; 2. Lietuvos klausimo sprendimas priklauso nuo Lenkijos. Toliau pateikiami du Lietuvos klausimo sprendimo būdai: 1) numatoma panai­ kinti Lietuvos nepriklausomybę patenkinant lietuvių aspiracijas Vilniaus klausimu, 2) paliekama formali Lietuvos nepriklausomybė, bet Lietuva yra priklausoma nuo Lenkijos kariniu atžvilgiu. „Kontūrų“ autoriai pasisako už formalią ir suvaržytą Lietuvos nepriklausomybę. Kartu siūloma sukurti Vilniaus provinciją su plačia savivalda bei vietine įstatymų leidyba nedalyvaujant lietuviams. Projekto autorių nuomone, Lietuvos Respublika turėjo tapti Vidurio Europos federacijos nare, glau­ džiai susaistyta su Lenkija. Pagal specialią sutartį Lenkija atstovautų Lietuvai tarp­ tautinėje arenoje, o pagal karinę konvenciją Lenkijos Respublika garantuoja Lietu­ vos sienų integralumą ir gynimą nuo svetimos agresijos. Lietuvos kariuomenė būtų pavaldi Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadovybei, Lenkijos kariuomene Lietuvos te­ ritorijoje naudotųsi sausumos, jūrų ir aviacijos bazėmis. Abiejose valstybėse būtų įvesta vienoda valiuta, panaikinti muitai, geležinkelio, jūrų ir oro transportui va­ dovautų bendra administracija. Lietuvos lenkams būtų garantuota visiška laisvė tautiškai augti. Lietuvos Respublika egzistuotų 1937 m. ribose, be to, prie jos būtų prijungtos Rytprūsių šiaurės vakarų apskritys iki Labguvos-Gumbinės-Vyžainio linijos16. Daugumai šiuo laikotarpiu (1942-1943) parengtų lenkų pogrindžio dokumen­ tų būdingas labai neigiamas požiūris į Lietuvos valstybę ir lietuvius. Lietuviai kaltinami dėl visų lenkų patirtų skriaudų, neatsižvelgiama į tai, kad Lietuva buvo nacių okupuota ir valdoma, lietuvių tauta taip pat turėjo pakelti karo ir okupacijos sukeltus vargus ir nelaimes. Be to, aiškiai pasigendama savikritiško požiūrio į savo tautą, lietuvių antilenkiškų nuotaikų priežasčių analizės. 1943 m. spalio 22 d. rašinyje „Iš lietuviškų reikalų“ („Ze spraw litewskich“) lietuviai kaltinami Vilnijos lenkų naikinimu, teigiama, kad tokią padėtį gali pakeisti tik „Kauno Lietuvos“ prijungimas prie Lenkijos: „ reikia perkelti Vilnijos sienas į Vakarus, įtraukiant į Lenkiją Kauną su apylinkėmis, sugrąžinti iš tų vietovių išstumtus lenkus, paša­ linus iš pakaunės vokiečius ir rusus, pakeičiant juos lenkiškuoju gaivalu. Tuomet Kaunas atgaus savo lenkiškumą. Bus panaikintas šovinizmo židinys Kaune. Vilnius 16 Lietuvos ir Baltarusijos klausimo sprendimo kontūrai, ten pat, sygn. 202/1150, s. 109—117. 113

ARŪNAS BUBNYS

atgaus savo ankstesnę aplinką ir ryšį su jūra. Tada Vilnija nebus koridorius. Šiaurės rytų žemių lenkai konsoliduosis ir susigrąžins pasitikėjimą Lenkija. Lietuviškasis gaivalas, atlikus jo atranką ir nubaudus nusikaltusiuosius, nusigręš nuo Vilniaus ir nukryps jūros link, kur kartu su lenkais kurs didelį ūkinį židinį Gdansko įlankos miestų bendrijose. Tas sienų perkėlimas ir lietuvių Vilniaus siekių nukreipimas kita linkme turi būti atliktas ryžtingai ir apgalvotai. Turi pasireikšti lenkiškoji valios ir minties jėga“17. Tarp kitų AK BIP-o parengtų dokumentų vertas dėmesio ir „Lenkų ir lietuvių santykių sureguliavimo projektas“ („UreguIowanie stosunkow polsko-litewskich“). Projekte svarstomi trys Lietuvos klausimo sprendimo variantai: 1) Lietuvos Respublikos atkūrimas, 2) Naujosios Lietuvos valstybės, susietos fede­ raciniais ryšiais su Lenkija, atkūrimas; 3) Lietuvos įtraukimas į Lenkijos valstybės sudėtį, paliekant etnografinei Lietuvai tautinę autonomiją. Projekto autoriai pasi­ sako už antrąjį variantą (Lietuvos federaciją su Lenkija). Šio varianto įgyvendinimui garantuoti Lenkija pirmiausia turėtų Lietuvą okupuoti, o po to nuosekliai įgyven­ dinti tokią politiką: a) po Lietuvos okupacijos sukurti civilinę administraciją, kuri būtų tiesiogiai pavaldi Lenkijos ministrų tarybos prezidiumui; b) civilinei administracijai turėtų vadovauti energingas ir ryžtingas Lenkijos politikas, išmanantis lietuvių ir lenkų santykius; c) civilinė administracija turėtų užtikrinti lygias politines ir kalbines teises lietuviams ir lenkams, abi tautybes įsileisti į krašto valdymą ir auklėti sambūvio bei demokratijos dvasia; d) visi lietuviai, dėl kurių kaltės pablogėjo lenkų santykiai su lietuviais, turi būti iš krašto valdymo pašalinti, o tie, kurie padarė nusikaltimus lenkams, tinkamai nubausti18. Čia pateikti dokumentai atspindėjo neigiamą vierinių lenkų politikų ir pogrin­ džio ideologų požiūrį į Lietuvą ir lietuvių bei lenkų santykius. Lenkų pogrindžio veikėjų samprotavimai darė (nors ir ne lemiamą) įtaką aukščiausiems Lenkijos po­ litinės ir karinės valdžios (ypač AK Vyriausiajai komendantūrai Varšuvoje) institu­ cijoms. Be to, Vilniaus BIP-o ideologų propaganda stiprino vietos lenkų neapykan­ tą lietuviams, kurstė lietuvių ir lenkų konfliktus. Lenkų pogrindžio Vilnijoje nusistatymas Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu buvo gerokai priešiškesnis negu Lenkijos emigracinės vyriausybės. Antai Lenkijos vyriau­ sybė pripažino lietuvių tautos teisę į nepriklausomą valstybę su prieškarinėmis 17 15 lietuviškų reikalų, Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. R-601, ap. 1, b. 33, 1. 23. 18 Lenkų-lietuvių santykių sureguliavimas, ten pat, f. R-601, ap. 1, b. 33, 1. 20-22. 114

Lenkų pogrindžio požiūris j Lietuvos valstybingumą 1939-1944 metais

sienomis, o dalis lenkų pogrindžio veikėjų neigė nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo galimybę. Oficialiuose lenkų pogrindžio pareiškimuose buvo laikomasi nuosaikesnio požiūrio ir apsiribojama reikalavimais atkurti Lenkijos valstybę su prieškarinėmis sienomis. Kai Didžiosios Britanijos premjeras W . Churchillis, 1944 m. vasario mėn. kalbėdamas parlamente, pareiškė, kad Anglija niekada negarantavo Lenkijos sienų neliečiamumo ir nepriėmė Vilniaus prijungimo prie Lenkijos, lenkų partijoms atstovaujantis Politinių partijų konventas Vilniuje 1944 m. kovo 1 d. išleido »At­ sišaukimą į Rytinių žemių gyventojus“. Siame atsišaukime buvo rašoma, kad lenkų partijų konventas niekuomet nesutiko ir nesutiks su abejonėmis dėl teisėtos rytinių žemių (t. y. Rytų Lietuvos, Vakarų Baltarusijos ir Ukrainos. - A. B.) priklausomy­ bės Lenkijai. Esą be rytinių žemių „negali būti Laisvos, Nepriklausomos ir Didelės Lenkijos. Negali būti Laisvos, Ramios, Demokratinės Europos - be Didelės Lenkijos. Lenkijos - su Vilniumi, Gardinu, Lvovu, Lyda, Naugarduku, Pinsku“19. .Atsišaukime“ buvo išsakytas pasiryžimas ginklu kovoti dėl vadinamųjų rytinių žemių priklausomybės Lenkijai. Apžvelgus aukščiau minėtus lenkų pogrindžio dokumentus galima padaryti iš­ vadą, jog lenkų pogrindžio struktūrų požiūris į Lietuvą buvo priešiškas ir neobjek­ tyvus. Dėl blogų lietuvių ir lenkų santykių visa kaltė buvo bandoma suversti vienai pusei - lietuviams. Ypač priešiškai prieš Lietuvą ir lietuvius buvo nusiteikę Vilni­ joje gyvenantys lenkų pogrindžio veikėjai. Oficiali Lenkijos vyriausybės politika Lietuvos atžvilgiu buvo palankesnė, negu vietinių lenkų kuriami Lietuvos sutvar­ kymo ir lietuvių perauklėjimo pianai. Lenkų pogrindžio propaganda išpūsdavo lietuvių padarytas skriaudas lenkams ir bandė savo karinei ir politinei vadovybei įpiršti ypatingai neigiamą lietuvių įvaizdį ir tuo pagrįsti reikalavimus vykdyti griež­ tą ir negailestingą politiką Lietuvos atžvilgiu.

19 Atsišaukimas į rytinių žemių gyventojus, AAN, sygn. 202/11-49, s. 231-232. 115

ARŪNAS BUBNYS

The Polish Underground’s View o f Lithuanian Statehood D uring 1939-1944 Arūnas Bubnys Summary The article investigates the Polish underground’s view o f Lithuanian statehood, territorial integrity, and Lithuanian - Polish relations during the years o f the Second World War. The concept of Polish underground is applied not only to the military organisation, as of 1942 called the Armia Krajowa, but also to the secret civil administration, i.e. the Government’s representative for the region. It also investigates the view o f Lithuania held by not only the Polish underground that operated in Lithuania (primary in the Vilnius area) but also the Polish underground’s central leadership in Warsaw and the Polish government in exile. The work uses Lithuanian and Polish archival documents and works by historians from both countries. After examining various Polish underground documents, the author drew the conclusion that the view of Lithuania held by the structures o f the Polish underground was hostile and not objective. All the fault and responsibility for the bad relations between them was shifted onto one side: Lithuania and Lithuanians. The Polish underground activists who lived in Vilnius were especially hostile in respect to Lithuania. The official policy of the Polish government in respect to Lithuania was somewhat more favourable than the post-war plans created by the local Polish activists for reorganising Lithuania and ‘re-educating* the Lithuanian nation. The Polish Government in exile recognised the right o f the Lithuanian nation to an independent state with the pre-war borders, i.e. without Vilnius and the Vilnius Region, while a large percentage of the Vilnius and Warsaw underground activists denied the possibility of the existence o f an independent Lithuania and demanded that Lithuania be annexed to Poland after the war or that be Lithuania be turned into a pseudo-state completely dependent on Poland. The propaganda o f the Polish underground in the Vilnius Region exaggerated the injustices committed against the Poles by the Nazi controlled Lithuanian administration and police and attempted to thrust an especially negative image of Lithuanians on the central military and political leadership and thereby justify demands to carry out a strict and uncompromising policy in respect to Lithuania. Nevertheless in official statements the central leadership, especially the government in exile, m aintained a more reasonable view and limited itself to demands to recreate a Polish state with the pre-war eastern borders. 116

LIETUVA LENKIJOS VYRIAUSYBĖS POLITIKOJE ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS Krzysztof Tarka Sudarius Vokietijai ir Sovietų Sąjungai sutartis ir vykstant karo veiksmams, 1939 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos Respublikos rytų žemes okupavo Sovietų Sąjunga. Bet šiaurės rytų vietovėse ši padėtis truko neilgai. Tų pačių metų spalio 10 d. Sovietų Sąjungos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai Maskvoje pasirašė sutartį, pagal kurią SSSR perdavė Lietuvos Respublikai Vilniaus miestą ir Vilniaus kraštą, prieš tai užimtus Raudonosios armijos. Emigracinė Lenkijos vyriausybė nepripažino šių nutarimų. 1939 m. spalio 13 d. Lenkijos pasiuntinys Kaune Franciszekas Chanvatas įteikė Lietuvos URM protesto dėl neteisėto dalies Lenkijos Respublikos teritorijos prijungimo prie Lietuvos notą. Pabrėžė, kad Lietuva priėmė iš SSSR teritoriją, kuri teisiškai nepriklausė SSSR. Kitą dieną buvo gautas Lietuvos URM atsakymas, kuriame teigta, jog Vilnius ir Vil­ niaus apskritis pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį yra integrali Lietuvos dalis. N uo 1920 m. spalio mėnesio ji buvo Lenkijos okupuota. Susiklosčius tokiai padėčiai, spalio 16 d. F. Chanvatas demonstratyviai paliko Kauną. Jam išvykus, faktiškai nutrūko tik ką užmegzti diplomatiniai Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Į Vilnių lietuviai galutinai įžengė 1939 m. spalio 28 d. Į Lietuvos veiksmus Lenkijos vyriausybė sureagavo labai santūriai. Aiškiai norėta nebloginti tarpusavio santykių. Netrukus po politinės padėties pasikeitimo įvyko lenkų ir lietuvių kontaktas emigracijoje. Spalio 31 d. (trečią dieną po Vilniaus užėmimo) Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministras Augustas Zaleskis Pary­ žiuje susitiko su Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje Petru Klimu. Emigracinė Len­ kijos valdžia negalėjo pritarti įvykusiems tarpusavio santykių faktams, bet vyriau­ sybė nenorėjo būti agresyvi Lietuvos atžvilgiu. Turbūt jau tada tikėtasi glaudaus Lenkijos bendradarbiavimo su Lietuva po каю. Nieko keista, kad Lenkijos diplomatijos 117

KRZYSZTOF TARKA

šefas, kalbėdamasis su Lietuvos pasiuntiniu, nepalietė Vilniaus problemos. A. Za­ leskis aiškiai vengė kalbėti lietuvius erzinančiomis temomis. Vienintelis jo reikala­ vimas, kad būtų užmegzti nuolatiniai kontaktai su Lietuvos vyriausybe. Iškelti reikalavimai buvo minimalūs turbūt norint, kad lietuviai jiems pritartų. Galvojant apie mažesniųjų valstybių jungimąsi pokario Europoje, Lenkijos val­ džiai reikėjo panaikinti Lenkijos ir Lietuvos nesutarimus. Buvo įmanomi trys pa­ grindiniai variantai: Lietuvos inkorporavimas, Lenkijos ir Lietuvos federacija arba dviejų nepriklausomų Lenkijos ir Lietuvos valstybių buvimas (pirmosios galimybės Lenkijos URM nesvarstė). Karinių ir politinių įvykių eiga buvo tokia, kad, pasibai­ gus karo veiksmams, lenkų ir lietuvių santykiai susiklostė visiškai kitaip. Dėl ne­ sutarimų abiem pusėms svarbiausiu Vilniaus klausimu galimas kompromisas būtų sunkiai pasiekiamas netgi kitaip klostantis pagrindiniams tarptautiniams įvykiams. Viltis, kad santykiai su Lietuva žymiai pagerės ir bus išsaugotas esamos sienos neliečiamumas, neturėjo realaus pagrindo. Kita vertus, nebuvo ketinta atsisakyti teisių į Vilnių. Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai buvo pernelyg dideli, kaip ir potencialių Vidurio Rytų Europos federacijos narių interesų skirtumai. Susidomėjimą Lietuva rodė 1939 m. lapkričio 15 d. Ministrų komiteto krašto reikalams rezoliucija: „Iš anksto nenustatant būsimos valstybių ir tautų bendro gyvenimo formos, palaikyti ir gerinti santykius su lietuviais“. O kad Lietuva im tų bendradarbiauti, manyta, jog reikia lietuviams įrodinėti, kad Lietuvai būtų nau­ dinga tapti Vidurio Rytų Europos sąjungos nare. Todėl reikalauta „kiek galima geriau pasinaudoti Lietuvos nuogąstavimais Vokietijos ir Sovietų Rusijos akivaizdo­ je, siekiant būsimo glaudaus Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo“. 1939 m. gruodžio pabaigoje neoficialus Lenkijos vyriausybės atstovas Kaune profesorius Adamas Zohosvskis informavo Lietuvos diplomatijos šefą Juozą Urbšį apie regioninės valstybių sąjungos įkūrimo planus. Jis pabrėžė, kad Lenkijos vyriau­ sybė „ateityje trokšta kuo glaudžiau ir aktyviau bendradarbiauti“, ir pridūrė, kad tai „gerokai daugiau negu draugiški santykiai“. Bendradarbiavimo tikslas būtų „Europos Rytuose sukurti valstybių grupę, galinčią realiai užkirsti kelią naujai katastrofai“. A. Žohowskis garantavo J. Urbšiui, kad Lenkija tikrai neketina „ką nors pavergti, bet tikisi, kad galės atsiremti į abi savo kaimynes šiaurėje ir pietuose (turėtos omenyje Lietuva ir Čekoslovakija. — K. T.), kurioms gresia tie patys kaip ir mums pavojai. Jau pirmaisiais karo mėnesiais Lenkijos vyriausybė nužymėjo Vidurio Rytų Eu­ ropos valstybių sąjungos (federacijos) koncepcijos kontūrus. Dar iškelta mintis, kad Lenkija ir Lietuva jos ribose galėtų bendradarbiauti glaudžiau. Tuo tarpu iš oku­ puoto krašto sklido kitokie siūlymai. Dauguma Vilniuje gyvenančių lenkų nepri­

118

Liecuva Lenkijos vyriausybės politikoje Antrojo pasaulinio karo metais

tarė, netgi tiesiog prieštaravo lietuvių ir Lietuvos veiksmams. Tai buvo dėsninga Vilniaus užėmimo ir lietuvių išsisukinėjimo pasekmė. 1940 m. sausio 19 d. Gin­ kluotosios kovos sąjungos vadas pulkininkas Stefanas Rowerkis informavo vyriausi­ ąjį Ginkluotosios kovos sąjungos komendantą generolą Kazimierzą Sosnkowskį, kad lenkai Vilnijoje „teigia, jog niekaip nesutiks su taikingu kompromisu ir neatiduos Vilniaus Lietuvai, nebent pralaimėtų kovą, kurią yra pasiryžę kovoti“. Tokiai pozicijai, dėl kurios būtų įmanoma ginkluota konfrontacija su lietuviais, aiškiai nepritarta Lenkijos vyriausybės sluoksniuose. Lenkijos vyriausybė stengėsi ieškoti modus vivendi, bent jau nesudaryti konfliktinių situacijų. Pradiniu karo etapu labai skyrėsi vyriausybės ir šalies pogrindžio vadovybės (ypač Ginkluotosios kovos sąjungos komendantūros Vilniuje) nuomonės Lietuvos klausimu. Vyriausy­ bės pozicija buvo gerokai nuosaikesnė, ji siekė bendradarbiauti, o ne konfrontuoti su lietuviais. Tokiai įvykių eigai įtakos turėjo ir sąlygiškai švelnesnis aštuonis mė­ nesius trukęs lietuvių okupacijos Vilnijoje laikotarpis (1938 m. spalio 28 — 1940 m. birželio 15 d.). 1940 m. pavasarį paaštrėjo Sovietų Sąjungos ir Lietuvos santykiai. Netrukus (formaliai rugpjūčio 3 d.) Lietuva tapo viena iš sovietinių respublikų. Norėdama išlaikyti prieškarinį status quo, Lenkijos vyriausybė priešinosi tam, kad Sovietų Sąjunga aneksuotų Lietuvą. Be to, lenkai siekė kontaktų su lietuviais. Lenkijos vyriausybės 1940 m. rugpjūčio 24 d. Lenkijos užsienio politikos potvarkiuose suderinta: „Draugiški santykiai su Lietuva yra aiškus Lenkijos, besirūpinančios Lietuvos nepriklausomybe, politikos tikslas, be to, Lenkijoje manoma, kad Lietuvai turėtų priklausyti Vokietijos užimtos Nemuno žiotys Klaipėdoje“. Stengiantis nu­ kreipti Lietuvos dėmesį į Klaipėdą aiškiai tikėtasi, kad pavyks išvengti Vilniaus klausimo, kuris buvo opiausias ir labiausiai erzinantis tarpusavio santykius. Gali­ mas Lietuvos susidomėjimas Klaipėda ir dėl to paaštrėsiantys Lietuvos ir Vokietijos santykiai, Lenkijos valdžios nuomone, turėjo paskatinti lietuvius ieškoti paramos Lenkijoje, todėl pagerėtų Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Išskyrus Vilniaus klausimą, Lenkijos vyriausybė buvo pasirengusi kuo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuva. 1941 m. pavasarį, generolo WladysJawo Sikorskio vizito Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje m etu buvo pirmą kartą užmegzti daugybės ten gyvenančių lenkų ir lietuvių emigrantų kontaktai. Atrodė, kad Lenkijos premjero buvimas Čikagoje (kur gyveno daugiausia lenkų ir lietuvių emigrantų) balandžio pabaigoje pralaužė ledus. Balandžio pabaigoje vietiniai abiejų tautų veikėjai susitarė įkurti Lenkijos ir Lietuvos draugystės klubą, bet vietos lenkų spaudoje pasirodžiusi informacija apie susitikimą sukėlė tikrą audrą tarp lietuvių emigrantų. Pokalbiuose dalyvavę lietu­ viai savo tautiečių buvo išvadinti išdavikais. Tai nepranašavo geros ateities. 119

KRZYSZTOF TARKA

Prasidėjęs Vokietijos ir SSSR karas turėjo didelę įtaką lietuvių emigrantų ban­ dymams suartėti su lenkais. Susidarius naujai politinei padėčiai, kai Sovietų Sąjun­ ga tapo Didžiosios Britanijos sąjungininke, lietuviai bijojo, kad anglai gali pritarti Baltijos valstybių įjungimui į SSSR. Kadangi Britanijos valdžios per daug nedomi­ no Lietuvos problema, ryšiai su Lenkijos vyriausybės atstovais teikė vilčių, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja bus aktualizuota tarptautinėje arenoje. Dėl to pasikeitė lietuvių emigrantų nuostatos Lenkijos valdžios atžvilgiu. 1941 m. liepos 17 d. Lenkijos Respublikos reikalų patikėtinis (chargé d’affaire) Šveicarijoje Aleksanderis Ladosas informavo ministrą A. Zaleskį, kad į jį kreipėsi Lietuvos pasiuntiniai P. Klimas ir Eduardas Turauskas oficialiai siūlydami pradėti derybas su Lenkijos vyriausybe „dėl suverenios Lietuvos valstybės susitarimo ir bendradarbiavimo su Lenkija regioninės federacijos pagrindais“. Tai buvo toliausiai pažengęs Lietuvos siūlymas. Reikšminga buvo ir tai, kad šie diplomatai buvo susiję su buvusia nepriklausomos Lietuvos valdžia. Vis dėlto tai, kad emigracijoje nebuvo ne tik Lietuvos vyriausybės, bet ir tautinio komiteto, vertė abejoti jų kompetencija. Atrodė, kad lietuvių iniciatyva buvo palanki Lenkijos URM reikalavimams, deja, iškelta sunkiu Lenkijos diplomatijai laiku. 1941 m. liepos 5 d. Londone įvyko pirmasis generolo W . Sikorskio susitikimas su Sovietų Sąjungos ambasadoriu­ mi Didžiojoje Britanijoje Ivanu Maiskiu. Lenkijos ir Sovietų Sąjungos derybų pabaigoje liepos 30 d. buvo pasirašyta diplomatinių santykių užmezgimo sutartis, bet dėl to kilo vyriausybės krizė, o A. Zaleskis atsisakė užsienio reikalų ministro pareigų. Tokiomis aplinkybėmis galimos derybos su Lietuva buvo nustum tos į antrą vietą. Tiesą sakant, Lenkijos vyriausybė ir taip gana šaltai įvertino Lietuvos pasiuntinių iniciatyvą, įžvelgusi jos konjunktūrinį pobūdį. Susipynus keliems veiks­ niams (Vilnius, SSSR), kontaktai su lietuviais labai susikomplikavo. Tarpusavio santykius sunkino ir tai, kad į antivokiškąją koaliciją įstojo Lenkijai ir Lietuvai teritorines pretenzijas reiškusi Sovietų Sąjunga. 1942 m. pradžioje tarpusavio santykiai pagyvėjo. Tai lėmė gausėjanti informa­ cija apie Britanijos ir Sovietų Sąjungos derybas ir neaiškumas, kaip jose bus ver­ tinama Lietuva. Gandai, kad Britanijos valdžia pripažins Baltijos valstybių inkor­ poravimą į SSSR, baugino ir Lenkijos vyriausybę. Tai liudija 1942 m. sausio 3 d. ambasadoriaus Edwardo Raczynskio (kartu ėjusio URM vadovo pareigas) pokalbis su Lietuvos pasiuntiniu Londone Broniumi Balučiu. E. Raczynskis savo pokalbi­ ninką informavo apie nepalankiai besiklostančią tarptautinę padėtį, nurodė, kad Lietuva privalo ginti savo interesus. Panašaus pobūdžio buvo ir URM vadovo įsakymu vykę Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Vašingtone Jano Ciechanowskio pokalbiai su Lietuvos pasiuntiniu Povilu Žadeikių (sausio 10 d.), A. Ladošo su

120

Lietuva Lenkijos vyriausybės politikoje Antrojo pasaulinio karo metais

pasiuntiniu Jurgiu Šauliu ir jo pavaduotoju E. Turausku (sausio 12 ir 14 d.) Berne ir ambasadoriaus Vatikane Kazimierzo Papee su pasiuntiniu Stasiu Lozoraičiu (prieš sausio 23 d.). Lenkijos vyriausybė buvo apsisprendusi tęsti pokalbius ne su atskirais pasiun­ tiniais, o su oficialiais Lietuvos atstovais emigracijoje. Kiek galėdama rėmė lietuvių pastangas suformuoti vyriausybę JAV teritorijoje, bet neatsisakė tęsti pokalbių Berne. Greitai buvo pasiektas pirmasis konkretus rezultatas. 1942 m. sausio 24 d. A. Ladošas nusiuntė URM aprobuoti dvišalės Lenkijos ir Lietuvos deklaracijos projektą. Ji neišsprendė svarbiausio ginčytino klausimo, kuriai valstybei turėtų priklausyti Vil­ nius, bet rodė abipusį norą išspręsti susikaupusias problemas. Signatarai deklaravo siekį užbaigti ligtolinius konfliktus ir sudaryti galimybę abiem tauroms bendradar­ biauti. Neaiškiai užsiminta, kad ateityje būtų įmanoma politinė ir ūkinė dviejų nepriklausomų ir suverenių valstybių - Lietuvos ir Lenkijos - sąjunga. Nors deklaracija buvo bendro pobūdžio ir joje nekelti svarbiausi tarpusavio santykiams teritoriniai klausimai, tačiau ji galėjo būti postūmis teigiama linkme. Problema buvo ta, kad iŠ Lietuvos pusės jai pritarė tik J. Šaulys ir E. Turauskas. Dėl to Lenkijos vyriausybė turėjo gerai apgalvoti, koks Šios deklaracijos tikslas ir prasmė. Apsvarstęs argumentus „už“ ir „prieš“, praėjus savaitei nuo Lenkijos ir Lietuvos deklaracijos projekto teksto gavimo, ministras E. Raczynskis informavo A. tadošą, kad vyriausybė neturi didelių priekaištų jos turiniui, bet „dėl padėties rim tumo ir būtinybės greitai veikti“ reikia atidėti jos parafavimą vėlesniam laikui. Lenkijos URM šefo nuomone, prieš pasirašant dvišalę deklaraciją Lenkijos vyriau­ sybei turėtų būti nedelsiant įteiktas vienašalis raštiškas Lietuvos liudijimas, kad ji sutinka sudaryti valstybinę sąjungą su Lenkija. Tai būrų „formalus dokumentas ginant Lietuvos interesus“. Bet tokiai derybų eigai nepritrė Lietuvos diplomatai. Jie sutiko pasirašyti dvišalę deklaraciją, kuri Lenkijos vyriausybei būtų buvusi neparan­ ki ir pavojinga, ne dėl jos turinio, bet todėl, kad formaliai Lietuva įsipareigotų mažiau už Lenkiją. A. tadošo parašas įpareigojo Lenkijos vyriausybę, o J. Šaulio ir E. Turausko parašus be jokių pasekmių galėtų atšaukti kiti lietuvių emigrantai. Sustiprintas Sovietų Sąjungos valdžios diplomatinis spaudimas Jungtinių Vals­ tijų ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms, kad pripažintų SSSR sienas, buvusias prieš pat 1941 m. birželio 22 d., taip pat įtari Lietuvos diplomatų laikysena lenkų atžvilgiu lėmė, kad ministras E. Raczynskis šiek tiek pakeitė vyriausybės poziciją Lietuvos klausimu. 1942 m. kovo pradžioje Lenkijos URM, ir toliau nepritardama dvišalei deklaracijai, sutiko, kad vienašaliame pareiškime lietuviai vietoj formuluo­ tės apie valstybinę sąjungą su Lenkija galėtų deklaruoti, kad Lietuva pasiruošusi įstoti į Vidurio Europos konfederaciją.

121

KRZYSZTOF TARKA

Kovo 12 d. A. Ladošas informavo Lenkijos URM, kad J. Šaulys ir E. Turauskas vis dėlto galutinai atsisakė paskelbti vienašalį pareiškimą, nes „lietuviai juos pri­ baigtų“ už tokią deklaraciją. Lietuvos diplomatai nebuvo linkę nusileisti nei Vil­ niaus, nei vienašalės deklaracijos klausimu. Dėl to pokalbiai Berne pateko į akla­ vietę. Nuolat kalbėta apie tas pačias problemas, ir, svarbiausia, nebuvo šansų padaryti kompromisą. Kiekviena pusė dėl to kaltino savo partnerį, o tai irgi nežadėjo geros ateities. Iškilo reali grėsmė, kad tarpusavio ryšiai nutrūks. Tokiomis aplinkybėmis buvo netikėta 1942 m. gegužės 29 d. A. Ladošo telegrama. Jis informavo, kad intensyviai kalbasi su J. Šauliu, E. Turausku ir iŠ Romos atvykusiu S. Lozoraičiu. Jau kitą dieną J. Šaulys įteikė A. Ladošui su lietuviais suderintą notos projektą ir laukė Lenkijos vyriausybės atsakymo. Pagaliau 1942 m. birželio 15 d., pasikeitus notomis, buvo baigti A. Ladošo pokalbiai su J. Šauliu ir S. Lozoraičiu. Lietuvių notoje užsiminta, kad laisva ir suvereni Lietuva galbūt norėtų įstoti į Vidurio Rytų Europos valstybių sąjungą. Pabrėžtas sąlyginis ir pakankamai apribotas Lietuvos dalyvavimo planuojamoje są­ jungoje pobūdis (tai turėtų atitikti Lietuvos interesus). Lenkai atsakė esą suintere­ suoti Lietuvos suverenumu. Be to, jie įsipareigojo paremti Lietuvos valią įeiti į Vidurio Rytų Europos konfederaciją. Pasikeitimą notomis abi pusės laikė tolesnių derybų įžanga. Kelis mėnesius trukę Lenkijos ir Lietuvos pokalbiai Berne, nepaisant abipusės trinties, baigėsi, kaip tada atrodė, gana sėkmingai. Čia nemažą įtaką darė nepalanki Lenkijai ir Lietuvai tarptautinė padėtis (Sovietų Sąjungos ir Britanijos derybos), o ne tikras abipusio susitarimo noras ar galimybė. Teigiamas dalykas buvo pa­ skelbtas pasirengimas tolesnėms deryboms ir galutiniam tarpusavio santykių su­ reguliavimui. Lietuvių ir lenkų suartėjimui emigracijoje įtakos turėjo ir finansinė Lenkijos vyriausybės parama lietuvių politiniams veikėjams Šveicarijoje bei JAV. Bet toles­ nius pokalbius greitai sutrukdė šalia Vilniaus klausimo iš okupuotos Lenkijos sklin­ danti informacija apie lietuvių dalyvavimą persekiojant lenkus Vilnijoje. 1942 m. rudenį dėl to netgi laikinai nutrūko ryšiai su lietuviais. Tragiška Lenkijos vyriausybės premjero generolo W. Sikorskio mirtis 1943 m. liepos mėnesį galutinai sužlugdė Vidurio Rytų Europos valstybių federacijos idėją, kurią aktyviai rėmė Lenkijos vyriausybė ir asmeniškai generolas W. Sikorskis. Mirė politikas, labai norėjęs sureguliuoti santykius su lietuviais. Nuo to momento Len­ kijos užsienio politiką aiškiai lėmė einamieji įvykiai, pirmiausia Lenkijos ir Sovietų Sąjungos santykiai, nustumdami santykius su lietuviais į antrą vietą.

122

Lietuva Lenkijos vyriausybės politikoje Antrojo pasaulinio karo metais

Nepaisant santūrumo labai įtemptus santykius galima sakyti, nepakeitė klausimu. Bet pokalbiai

Lietuvos klausimu, kurį padiktavo nenoras aštrinti ir taip su Sovietų Sąjunga, StanisJawo Mikotajczyko vyriausybė, palankios Lenkijos pozicijos Lietuvos nepriklausomybės vis dėlto nebevyko.

Lenkijos vyriausybės reikalavimai balansavo tarp federacijos ir abiejų Šalių suar­ tėjimo koncepcijų. Lenkija buvo laikoma valstybe, turinčia Lietuvoje savų interesų, jos globėja. Nenorėta suprasti, kad lenkų paternalizmas visada erzino lietuvius. Vyriausybės politiką smarkiai veikė pokarinės Vidurio Rytų Europos valstybių federacijos (sąjungos) projektai ir Lenkijos bei Sovietų Sąjungos santykiai. Antrojo pasaulinio karo metais emigracijoje Lenkijos vyriausybės atstovai daug bendravo su lietuviais, bet visos jų kalbos praktiškai nedavė jokios naudos. Tai lėmė reikšmingi abiejų pusių nesutarimai teritoriniais klausimais (Vilnius), gausios žinios apie lietuvių dalyvavimą persekiojant lenkų tautybės gyventojus Vilnijoje, taip pat vidinis lietu­ vių emigracijos susiskaidymas ir tai, kad nebuvo Lietuvos vyriausybės ar bent taurinio komiteto, t. y. konkretaus konsoliduoto veiksnio, su kuriuo būtų buvę galima pasirašyti kokią nors sutartį. Lenkai tebegyveno viltimis ir svajonėmis. Lie­ tuviai savo ruožtu nebuvo linkę nusileisti nei Vilniaus, nei sąjungos (federacijos) su Lenkija klausimu. IŠ tikrųjų jie tik norėjo, kad Lenkijos vyriausybė atsisakytų teisių į Vilnių. 1944 m. liepos mėnesį vėl pasikeitė padėtis Vilnijoje. Jau trečią kartą nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios į Vilnių įžengė Raudonoji armija. Nepaisant abi rautas sukrėtusių represijų, lenkai ir lietuviai nepradėjo veikti išvien. Senas ir ne­ senas priešiškumas neišnyko. Vis labiau artėjo karo pabaiga ir galutinių sprendimų Vidurio Rytų Europoje metas. Deja, paaiškėjo, kad jie buvo nepalankūs Lenkijai ir ypač Lietuvai. Iš lenkų k. išvertė Irena Tumelytė

123

KRZYSZTOF TARKA

Lithuania in the Policy o f the Polish Governm ent D uring the Years o f the Second W orld W ar Krzysztof Tarka Summary The paper reviews the development o f Lithuanian - Polish political relations during the years o f the Second World War. After the signing of the treaty between Lithuania and the USSR on 10 October 1939, Poland’s ambassador to Lithuania presented a letter of protest over the transfer of Vilnius to Lithuanian rule and, after receiving the Lithuanian govern­ m ent’s answer, demonstratively departed from Kaunas. Poland’s government in exile later strove to maintain the ‘best possible’ relations with Lithuania but the protests by Poles from the Vilnius region interfered with that. After the 1940 annexation o f Lithuania by the Soviet Union, Poland did not recognise that annexation and entertained plans for eventual friendly relations with an independent Lithuania, which ‘should include the mouth of the Nemunas in Klaipėda, which Germany had seized.’ O n 17 July 1941 Lithuanian envoys Petras Klimas and Eduardas Turauskas ap­ pealed to Poland’s charge d‘affaires in Switzerland ‘concerning an agreement on the sovereignty of the Lithuanian state and co-operation with Poland on the basis of a regional federation*. But the Poles were in no hurry to answer this appeal. The negotiations that took place between the USSR and Britain at the begin­ ning o f 1942 gave impetus to Lithuanian-Polish negotiations. O n 24 January 1942 at the Ladosz negotiations with the Lithuanians a draft general declaration was prepared. But a number of circumstances prevented it from being signed, first o f all that no Lithuanian government existed or any other body adequate to the Polish government. Therefore the Poles demanded the Lithuanians give advance unilareral obligations, with which the Lithuanians disagreed. O n 15 June 1942 Ladosz succeeded in exchanging certain obligations in the form o f notes with the Lithuanians (Šaulys, Turauskas, Lozoraitis). T he Poles supported Lithuanian sovereignty and the Lithuanians expressed their agreement to join the CEE Federation. But the question of Vilnius remained unsolved. In addition any further plans for a CEE Federation were severely damaged by the death o f Poland’s Prime M inister General Wladyslaw Sikorski in 1943. Lithuanian-Polish relations later fell to the periphery in Poland’s problematic relations with the USSR. 124

SAVIVALDOS POLITIKOS GALIMYBĖS VOKIEČIŲ OKUPUOTOJE LIETUVOJE 1941-1944 METAIS Christoph Dieckmann Koks buvo santykis tarp vokiečių politikos Baltijos valstybėse per Antrąjį pašaulinį karą ir kitokių galimybių joms veikti savarankiškai? Šį klausimą aš aptarsiu imdamas Lietuvą kaip pavyzdį. Pirma, nagrinėsiu vokiečių planus šiame regione; jie buvo glaudžiai susiję su vokiečių karo tikslais. Antra, vokiečių planus ir interesus regione susiesiu su konkrečia jų okupacinės politikos praktika. Trečia, bandysiu nubrėžti pagrindinius Lietuvos galimo savarankiško veikimo kontūrus šioje nuolat besikeičiančioje okupacijos ir karo situacijoje. Kokie buvo vokiečių interesai ir planai Baltijos valstybių atžvilgiu Antrajame pasauliniame kare? Vokietijos įsiveržimas į šį regioną buvo neatsiejama jos karo su Sovietų Sąjunga dalis, todėl aš pabrėžčiau, kad apie Vokietijos politiką tuometiniu laikotarpiu Baltijos valstybėse galima kalbėti tik nepamirštant specifinio konteksto vokiečių-sovietų karo ir jo sąsajų. Nagrinėdami padėtį ir įvairias tendencijas pačioje Vokietijoje prieš tai užpuo­ lant Sovietų Sąjungą, mes galime aiškiai matyti skirtingus, tačiau tarpusavyje su­ sijusius interesus ir motyvus pradėti karą su Sovietų Sąjunga. Pirmas ir visų svar­ biausias užpuolimo aspektas buvo pagrindinis Vokietijos vadovybės siekis neprarasti strateginės iniciatyvos Europos ir net globaliame karo teatre1. Nors Vokietija jau buvo okupavusi didelę dalį Europos, dominuoti kliudė nesugebėjimas kontroliuoti Didžiąją Britaniją. Galima anglų ir amerikiečių koalicija kėlė rimtą grėsmę Vokie­ tijos viešpatavimui Europoje. Tai tiesa, kad Hitleris ir daug kas Vokietijos va­ dovybėje visą laiką svarbiausiu nacionalsocialistinės Vokietijos karu laikė karą su 1 Žr.: I. Kershaw, H itler 1936-1945, vol. 2, Sturrgarr, 2000, p. 409-417, 446-452; A. Hillgruber, Hitlers Strategic. Politik und Kriegsfiihrtmg 1940-1941, Bonn, 1965.

125

C H R IST O PH DIECKM ANN

Sovietų Sąjunga. Tačiau - ir tai labai svarbu - 1940-1941 metais ne Sovietų Sąjunga buvo strateginė Vokietijos dominavimo Europoje problema, o tai, kad nesugebėta strategiškai pasipriešinti anglų ir amerikiečių pajėgoms, kurios turėjo būti pasirengusios karui 1942-1943 metais. Jungtinių Valstijų, Didžiosios Brita­ nijos ir Sovietų Sąjungos karinės produkcijos mastas 1940-1941 metais buvo triskart didesnis už Vokietijos. Šioje situacijoje karas su Sovietų Sąjunga buvo suvoktas kaip priemonė Vokietijos pozicijoms stiprinti įvairiais aspektais, turint omeny karo veiksmų areną Vakaruose. Atrodė, kad bus lengviau laimėti karą su Sovietų Sąjunga ir panaudoti jos potencialą Vokietijos tikslams, negu ¡traukti Di­ džiąją Britaniją į savo interesų sferą. Vokietijos vadovybė matė šią situaciją kaip paskutinį šansą, kaip vis mažėjančią galimybę stiprinti savo pozicijas. Toks suvo­ kimas buvo lemtingas pasirenkant užpuolimo momentą, nes labai išryškėjo laiko trukumas, būdingas vokiečių veiksmams šiame kare. Vokiečiams 1940 gruodį pa­ sirinkus Blitzkriegų ir manant, kad tokiai pavojingai strategijai nesą jokios alterna­ tyvos, butą rimtų pasekmių. Toks karas būtų buvęs prasmingas, jei butų laimėtas per keletą mėnesių, jei pergalė būtų pasiekta dar prieš prasidedant 1941—1942 žiemai ir jei Sovietų valstybė būtų visiškai sunaikinta ir užimta. Blitzkriego sąvoka reiškė tris pagrindines puolimo kryptis - į Šiaurę, Centrą ir Pietus. Greitomis tankų atakomis prasiveržti pro Raudonosios armijos linijas ir neleisti jos daliniams atsitraukti. Iš paskos einančios armijų grupės uždavinys naikinti apsuptą priešą. Svarbiausias pirmosios atakų bangos tikslas - apsupti Rau­ donosios armijos dalinius ir kuo daugiau jų sunaikinti. Ši užduotis turėjo būti vykdoma visoje fronto linijoje. Antrosios atakų bangos kryptis buvo Sovietų Sąjun­ gos šiaurė, o ne centras, kaip dažnai manoma: užimti buvusias Baltijos valstybes, kontroliuoti Baltijos jūrą ir prieti Leningradą2. Kairysis centro armijos grupių sparnas turėjo būti pasiruošęs padėti šiaurei. Hitlerio akimis, iki 1941 rugsėjo svarbiausia karo arenos dalis buvo šiaurė. Pirmosiomis dviem atakų bangomis cenrro ir pietų armijų grupės privalėjo neleisti Raudonajai armijai atsitraukti tolyn į vakarus. Pavykus tai padaryti, šiaurės armijų grupė turėjo patraukti į centrą ir su centro armijų grupe pulti sovietų sostinę Maskvą. Visa koncepcija tiesiogiai priklausė nuo logistinių tiekimo ir aprūpinimo pro­ blemų sprendimo, tokio aktualaus sparčiai judantiems daliniams. Be to, aprūpini­ mo klausimas jau 1941 sausį-vasarį buvo susietas su kitu svarbiu karo tikslu: spręsti Vokietijai iškilusius ekonominius, ypač grūdų ir naftos, sunkumus, naudo-

2 I. Kershaw, H itler 1936-1945, vol. 2, p. 460—462.

126

Savivaldos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1941-1944 metais

jannt Sovietų išteklius3. Todėl nuspręsta, „aukščiausiam valdžios lygiui pritarus“, leisti m irti badu „dešimtims milijonų“ sovietinių piliečių. Marinimo badu politika buvo laikyta vienu iš karo ginklų. Dviejų trečdalių vokiečių armijos aprūpinimas turėjo kuo greičiau nebepriklausyti nuo reicho, „ji turėjo būti aprūpinta vien iš Rytų“4. Num atyta rekvizuoti beveik visą vakarinių sovietų teritorijų 1941 metų derlių. Per pirmuosius 1941 metų mėnesius vokiečių vadovybė suprato, kad, įgyven­ dinant Šį Blitzkriego uždavinį, visą pavojingą laikotarpį didžiulėje teritorijoje nebe­ liks beveik jokių vokiečių apsaugos dalinių. Tos pajėgos, kurias centro politiniai ir ekonominiai organai numatė kaip minimumą užnugario regionams, pasirodė per mažos ir kėlė pavojų vokiečių karo tikslams. Vietoj 180 vyrų vienoje apskrityje (Kreti) buvo tik 21 vyras. Vietoj planuotų 360 000 kareivių ir policininkų užnu­ gario regionuose tebuvo mažiau negu 100 000, įskaitant SS5. Kokia buvo numatyta vokiečių civilinė administracija ir kokie buvo rasistiniai sovietinių teritorijų apgyvendinimo pianai? Civilinė administracija palyginti vėlai įsitraukė į ruošimąsi karui. Strateginiai, logistiniai ir ekonominiai planai buvo iš anksto sudaryti ir patvirtinti, todėl civilinei adminstracijai liko tik politiškai įpras­ minti ir pagrįsti kitus tikslus. Ši politinė koncepcija turėjo sutelkti politinę valdžią taip, kad būtų maksimaliai išnaudojama ekonomika. Sovietų Sąjungą ketinta pa­ dalyti į septynis paregionius, o Rusija kaip centras su Maskva ir Leningradu turėjo būti visiškai nušluota nuo žemės: pirma, galutinai sunaikinti, atseit, žydų-bolševikų administraciją ir nesudaryti jokios naujos administracijos; antra, visapusiškai naudotis visu vertingu ekonominiu turtu ir jį gabentis; trečia, panaikinti ankstesnę Didžiosios Rusijos teritoriją padarius kitus septynis vienetus. Likusi Didžiosios Rusijos teritorija taptų regionu, į kurį būtų iškeldinami „nepageidaujamieji elemen­ tai“. Pagal šį planą numatyta deportuod ir Pabaltijo inteligentiją, nes Baltijos regio­ nas turėjo būti apgyvendintas vokiečių, o vietinių gyventojų dalis asimiliuota, dalis deportuota, įskaitant didelę dalį Lietuvos gyventojų. Vidurio ir iš dalies pietų — Baltarusijos ir Dono-Volgos regionų - atstatymas užtruktų labai ilgai. Bet vertėjo tai daryti, kad susilpnėtų Didžioji Rusija vakaruose ir pietuose. Ukraina ir Kaukazas 3 Zr.: C. Gerlach, Kalkulierte Morde. Die deutsche Wirtschafts- und Vernichtungspolitik in Weißrußland 1941 bis 1944, Hamburg, 1999) S. 44—76. 4 Economic Guidelines for Economic Organization in the East, May 23, 1941, International Military Trial, Nuremberg, vol. 36, p. 140 (first citation), p. 145 (second citation). Protocol leading economic staff, May 26, 1941, Military Archive Freiburg RW 739» p. 134 (third citation). 5 ¿r.: Ch. Dieckmann, Die Zollverwaltung in Litauen, W. Kaiser (ed.), Taeter im Vernichtungskrieg. Der überfiill a u f die Sowjetunion und der Völkermord an den Juden, Berlin-München, 2002, S. 96-109. 127

CHRISTOPH DIECKMANN

turėjo tapti ilgalaikėmis reicho kolonijomis ir tiekti Vokietijai grūdus, naftą ir maisto produktus. Tam tikru mastu joms galėtų būti leista egzistuoti kaip sava­ rankiškoms valstybėms. Pagal šią koncepciją vokiečių politika Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje būtų ilga­ laikis šių regionų rengimas vokiečių aneksijai ir apgyvendinimui. Estijos ir Latvijos teritorijos būtų praplėstos tolyn į rytus, o per Lietuvą Rygos ir Talino link būtų nutiesti vadinamieji „apgyvendinimo tiltai“. Vokiečių civilinės administracijos požiūriu Vokietija susidurtų su 180 milijonų sovietinių piliečių. Iš jų 30 milijonų, ypač rusų, būtų nužudyta ar num arinta badu. Vakarinėje ir pietinėje srityse 90 milijonų būtų patraukta į vokiečių pusę, ir 60 milijonų rusų turėtų gyventi j Sibiro pusę sumažintoje Rusijoje6. Tarp įvairių vokiečių agentūrų būta nesutarimų tik dėl Ukrainos. Ar vokiečiams būtų geriau suteikti ukrainiečiams kokią nors nepriklausomybės formą, ar geriau bandyti visiškai kontroliuoti tą teritoriją? Dėl didžiulės ekonominės eksploatacijos, ypač žlugus Blitzkriege koncepcijai, ¡r dėl vokiečių ideologinių įsitikinimų jokia suvereniteto forma nebuvo įgyvendinta. Bet kokia Baltijos valstybių valstybingumo forma irgi buvo atmesta, nes čia buvo numatytas vokiškas Lebensraum. Gyventojai turėjo būti rasiskai atrinkti, dalis jų deportuota tolyn į rytus, kad sudarytų „žmonių sieną“, skiriančią nuo Didžio­ sios Rusijos. 1941 m. rugpjūčio 1 d. reichskomisaras Lohse pareiškė: „Pabaltyjy kuo toliau į šiaurę, tuo daugiau turėtų būti „šiaurės rasės“ elementų“7. Priešingai H. Himmleriui, įsitikinusiam, kad tik dešimt procentų gyventojų esą „pakankamai geri“ integruoti juos į vokiečių Volk, civilinė administracija manė esanti didesnę dalį tinkamą asimiliuoti (,Eindeutschung). Žydai privalėjo būti visiškai pašalinti iš šio regiono. SS apgyvendinimo planuose, 1942 metų skaičiavimais, per 50% estų turėjo būti tinkami asimiliuoti (eindeutschungsfdhiį)-, latvių taip pat maždaug 50%, o lietuvių tik 15%8. Po pirmųjų „rasinių“ atrankų, atliktų 1942 m., prisidengus medicininiais patikrinimais verbuojant lietuvius į darbo tarnybą (Reichsarbeitsdienst), civilinė administracija laikė geriausiu atveju nuo 25 iki 30 procentų lietuvių „ver­ tais“ tapti vokiško Lebensraum dalimi. Išblėso fantazijos apie pusę milijono lietuvių 6 Okupuotų rytų teritorijų ministro dienoraštis, 1941 m. birželio 1 d., Frankfurter Rundschau, 1971 06 22; von Bach liudijimas, International Military Trial, Nuremberg, vol. 4, p. 534. 7 Okupuotų rytų teritorijų ministerijos susirinkimo protokolas, 1941 m. rugpjūčio 1 d., Federal Archive Berlin, R 6/300. 8 C. Madaczyk, Vom Generalplan Ost zum Generalsiedlungsplan, München, 1994. 128

SavivaJdos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lieruvoje 1941-1944 metais

paskleisti vokiečių gyvenamoje teritorijoje visoje Europoje9. 1942 metų pabaigoje pagrindinis apgyvendinimo štabas laikė asimiliuotinų 15% lietuvių, iki 30% latvių ir iki 50% estų. Dabar norėčiau susieti vokiečių planus ir interesus su konkrečia okupacinės politikos praktika Lietuvoje. Jau minėjau ir pabrėžiau, kad dėl gyvosios jėgos trū­ kum o vokiečiams buvo sunku realizuoti karo tikslus, būtent spręsti tiekimo ir transporto klausimus, vykdyti 1941 metų derliaus rekvizavimo ir bado planus, slopinti pasipriešinimą ir pakeisti planuotą rytų sričių gyventojų struktūrą ekstre­ malia perkilnojimo politika. Tokios situacijos rezultatas buvo dvejopas: nežabotas teroras turėjo kompensuoti personalo trūkumo pasekmes, antra vertus, ne vokiečių daliniai turėjo užpildyti šias grėsmingas spragas. Tai ir yra pagrindinė sritis, kur galima kalbėti apie lietuvių bendradarbiavimo su vokiečiais galimybę okupacijos sąlygomis. Nors tai niekaip dokumentais nebuvo aptarta, praktiškai daug kur ne­ buvo apsieita be lietuvių dalyvavimo. Tačiau stengdamiesi palaikyti bendradarbia­ vimą su lietuviais, vokiečiai vengė bet kokios centralizuotos lietuvių politinės struk­ tūros susiorganizavimo. Šis pagrindinis struktūrinis vokiečių okupacinės politikos konfliktas net paaštrėjo žlungant Blitzkriego planui. Vokiečiai sėkmingai atsikratė Lietuvos laikinosios vyriausybės dar iki 1941 m. rugpjūčio, Lietuvių aktyvistų fronto iki 1941 rugsėjo pabaigos ir Lietuvių tautininkų partijos iki 1941 gruodžio pabaigos10. Beveik kiekviena vokiečių organizacija turėjo lietuvišką atitikmenį, kuriam ati­ teko daugiausia praktinio darbo. Keletas pavyzdžių11. Įvairiose žemės ūkio institu­ cijose 1943 metais dirbo beveik 400 vokiečių ir 4400 lietuvių - santykis 1:11. Darbo departamentuose nuolat dirbo 44 vokiečiai ir 300 lietuvių. Butų ir nekil­ nojamojo turto administracijoje miestuose buvo 13 vokiečių ir 2000 lietuvių, kurie kontroliavo beveik 50 000 objektų. Panašūs skaičiai matomi ir policijos sektoriuje12. 1943 metų liepą Lietuvoje buvo apie 850 vokiečių policininkų, o policijos daliniuose, veikusiuose Lietuvos teritorijoje - per 15 000 narių; santykis beveik 1:18. Dviejuose specialiuose da­ liniuose (Ham anno mobilusis būrys Kaune ir ypatingasis būrys Vilniuje), kurie

9 Thoughts about the ,Eindeutschbarkeit‘ of the Peoples in the East, November 16, 1942, Federal Archive Berlin, R 6/160. 10 A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941—1944), Vilnius, 1998; K. Rukšėnas, Hitlerininkų politika Lietuvoje 1941-1944 metais, Vilnius, 1970. 11 Žr. pranešimą apie ūkio padėti ir pasiekimus Lietuvoje, 1943 ruduo, Jungtinių Valstijų holokausto memorialinis muziejus, RG-53.002M. 12 Žr.: Ch. Dieckmann, Zivilverwaltung, S. 104—105. 129

CH R ISTO PH DIECKMANN

veikė tik kaip egzekuciniai daliniai ir kuriems vadovavo tik vokiečiai, lietuvių skai­ čius svyravo tarp 40 ir 150 priklausomai nuo aukų grupių dydžio. Iš šių skaičių matyti, kad vokiečių skaičius nebuvo didelis, ir beveik kiekvienas vokiečių okupacijos sektorius rėmėsi lietuvių sutikimu bendradarbiauti; kai kuriuose sektoriuose tas bendradarbiavimas buvo esminis. Kaip galima vertinti šį reiškinį? Dėl pokyčių Lietuvoje tarpukariu ir per pirmąją sovietų okupaciją karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvo suvoktas ne kaip karas tarp valstybių, bet kaip karas tarp skirtingų etnosų. Taip jis buvo suvokiamas daugelyje Europos kraštų, vokiečių okupuotų ar esančių jų įtakos zonoje. Paleidus visas centrines lietuvių administracines struktūras, svarbiausias klausimas, iškilęs lietuvių vadovybei, buvo ne kaip tęsti ar atkurti suverenią valstybę, bet kaip išsau­ goti lietuvių tautą. Taigi tikslas buvo neutralizuoti vokiečių okupacijos poveikį Lietuvos žmonėms etnine prasme ir kuo labiau stiprinti valstybingumo potencialą, kurį bus galima panaudoti, kai globalinė strateginė situacija bus pakeista. Noriu pasakyti, kad, nagrinėjant okupuotų lietuvių ir okupantų vokiečių ben­ dradarbiavimą, racionaliausia tai daryti iš lietuviškojo nacionalizmo istorijos per­ spektyvos su jo tęsiniais ir pertrūkiais. Tarp dominuojančių lietuviškojo naciona­ lizmo tendencijų buvo antisemitizmo tradicijų ir karti patirtis, įgyta b ū n an t geopolitinėje padėtyje tarp trijų didesnių ir stipresnių valstybių: Lenkijos, (ypač) Sovietų Sąjungos (Rusijos) ir Vokietijos. Toks požiūris padeda suvokti lietuvius kaip tautą su savita ideologija ir pasaulėžiūra, su savais interesais ir tikslais. Nors gaila, tačiau remiantis šiuo kontekstu reikia svarstyti masinių nusikaltimų klausi­ mą, ypač holokaustą. Lietuviai - ne rik įrankiai, „naudingi idiotai“ vokiečių ran­ kose. Dauguma nusikaltėlių nebuvo tiesiog žvėrys, norėję tik žudyti ir plėšti. Paaiškinti šio reiškinio visumą godumu ar alkoholiu arba kokiomis asmeninėmis savybėmis, man atrodo, būtų neadekvatu13. Pradėta išsamiai nagrinėti lietuviškojo nacionalizmo raidą. Jis buvo stipriai pa­ veiktas rusų ir vokiečių romantizmo, valstietiškas, lietuvių kalba buvo vienas iŠ esminių veiksnių, žemesnioji dvasininkija buvo pagrindinė jo puoselėtoja. Pagrįs­ tame ius solis principu, jame vargu ar buvo vietos demokratiniams pradams. IŠ tikrųjų plačios mažumų teisės tuojau po Pirmojo pasaulinio karo turėtų būti lai­ komos nuolaida Versalio derybose, nes maža Lietuvos valstybė priklausė nuo di­ džiųjų Vakarų valstybių geros valios. Naujam valstybingumui įsigalėjus, tų teisių

J3 Apie vieną iš tokių pagrindinių trūkumų žr.r K. Scang, Kollaboration und Massenmord. D ie litauische Hilfipolizei, das Rollkommando Hamann and die Ermordung der litauischen Juden, Franfurc a. M.» 1996. 130

Savivaldos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1941-1944 metais

buvo greitai atsisakyta. Nors situacija pirmaisiais 1920-1926 metais dar buvo palanki demokratiškesnei raidai, bet jėgos, bijojusios neigiamų sparčios moderni­ zacijos pasekmių, perėmė valdžią ir įvedė autoritarinį Antano Smetonos režimą. Tai buvo konservatyvus nacionalistinis režimas, ir visuomenė pamažu darėsi ksenofobiška: žydai buvo pagrindiniai varžovai ekonomikoje, lenkai buvo užgrobę Vilnių ir šiaip seni priešai kaip feodalinė klasė Lietuvoje, vokiečiai siekė Klaipėdos krašto, rusai ištisus dešimtmečius bandė surusinti, be to, grėsė bolševikinis režimas. No­ rėčiau akcentuoti du procesus paskutiniais prieškario Lietuvos metais. Vienas - tai sparti urbanizacija, kuri iš esmės ir grėsmingai pakeitė lietuvių mentalitetą ir elgesį. Radikali nacionalizmo forma tapo potencialiai patrauklesnė. Antrasis procesas A. Smetonos įgyta teisė suvaržyti kraštutinius dešiniuosius po 1929 m etų14. Jų vadovai buvo įkalinti arba ištremti. Ketvirtajame dešimtmetyje daug jaunų Lietu­ vos kariuomenės ir policijos karininkų simpatizavo fašistiniams judėjimams Euro­ poje, todėl A. Smetona atrodė jiems nepakankamai „kietas“. Kai Lietuvos valstybė patyrė porą labai rimtų nesėkmių, šie jauni vyrai greitai perėjo į dar fundamenta­ lesnę opoziciją dešiniajame sparne. 1938 metais lenkai pasiekė Vilniaus valdymo de facto pripažinimą, 1939 metais vokiečiai aneksavo Klaipėdos kraštą, 1940 metais po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo visas kraštas buvo okupuotas sovietų. Smetonos režimas žlugo, prezidentas slapta paliko šalį. Vis daugiau kraštutinių dešiniųjų - konservatyviųjų nacionalistų ir vidurinės klasės atstovų tai suvokė kaip silpnumo ir neryžtingumo išraišką. Lietuvių aktyvistų frontas buvo sukurtas trem­ tyje, Berlyne (į jį įėjo net socialdemokratai) Lietuvos nepriklausomybei atkurti su vokiečių pagalba (kaip Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje) ir atkakliau kovoti su tariamais Lietuvos valstybingumo priešais: sovietais, žydais ir lenkais. LAFe domi­ navo konservatyvieji nacionalistai, bet pagrindiniai skyriai buvo atiduoti radika­ liems rasistams, pvz., ideologijos ir propagandos ir ryšiams tarp Berlyno ir Lie­ tuvos palaikymo skyriai. LAF buvo pagrindinė Lietuvos laikinosios vyriausybės atspara ir stipriausia jėga Lietuvos politikoje pirmosiomis karo savaitėmis. Jis norėjo išnaudoti vokiečius savo tikslams. Aišku, kaip mes dabar žinome, jiems tai nepavyko. O vokiečiai sėkmingai protegavo kraštutinius dešiniuosius, tarp jų veikė daug gestapo agentų, bet jie nedominavo pirmojoje Lietuvos vyriausybėje. 34 Plg. L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, ViJnius, 1996; A. Eidintas, V. Žalys, A. E. Senn, Lithuania in European Politics. The Years o f the First Republic, 1918-1940, ed. E. Tuskenis, New York, 1999; L. Sabaliūnas, Lithuania in Crisis. Nationalism to Communism, 1939-1940, Bloomington / London, 1972; Ch. Dieckmann, Deutsche und litauische Interessen. Grundlinien der Besaczungspolitik in Litauen 1941 bis 1944, V. Bartusevičius, J. Tauber, W, Wecre, eds., Litauen im Jahre 1941. Krieg, Judenmorde und Kollaboration, Koln-Weimar-Wien, 2003, S. 63-76.

131

C H R IST O PH DIECKM ANN

Paskutinę liepos savaitę kraštutinioji dešinė suorganizavo rūmų perversmą ir perėmė Kaune svarbiausias vykdomosios valdžios funkcijas: policiją, batalionus ir miesto tarybą. Po kelių dienų laikinoji vyriausybė turėjo atsistatydinti, jos vietoj atsirado „generaliniai tarėjai“. 1941 metų rugpjūčio pradžioje keletas administracijos vadovų, konservatyvių nacionalistų, buvo pakeisti dešiniojo sparno radikalais. Tada dauguma pagrindinių lietuvių administracijos funkcijų buvo fanatiškų nacionalistų ir antisemitų rankose. Kiti keturi mėnesiai buvo patys klaikiausi Lietuvos istorijoje - apie 150 000 žydų buvo nužudyti pačiu žiauriausiu būdu. Manau, kad pagrindiniai nusikaltėliai vadovavosi dviem motyvais. Pirma, jie buvo įsitikinę fanatiški nacionalistai ir manė, kad žydų išnaikinimas bus naudin­ gas ateities Lietuvos valstybei. Antra, jie turėjo iliuzijų, kad lietuvių bendradar­ biavimas su vokiečiais nuteiks juos palankiai, ir Lietuvai bus suteiktas koks nors valstybingumas. Po dvejų metų vaizdas buvo labai pasikeitęs. Daugelis tų pačių asmenų, ak­ tyviai bendradarbiavusių su vokiečiais, jau veikė lietuvių pogrindyje, o kelios dešimtys jų vadovų buvo įkalinti Dachau ir Štuthofe15. Po nusivylimo laikotarpio ir laikysenos, kurią būtų galima pavadinti attentisme [laukimo politika. - vert.], revoliucingieji ir konservatyvieji nacionalistai vėl veikė kartu tuščiai tikėdamiesi, kad sąjungininkai, kovojantys prieš Vokietiją, pasieks pergalę anksčiau negu So­ vietų Sąjunga dar kartą okupuos Lietuvos teritoriją ir kad situacija bus panaši kaip pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Skaitant Lietuvos nacionalinio pa­ sipriešinimo judėjimo pranešimus, siųstus iš Stokholm o į Jungtines Valstijas 1942-1944 metais, galima aiškiai pastebėti tokią politinę orientaciją16. Nepavykęs vokiečių mėginimas susiorganizuoti lietuvių SS dalinį 1943 m etų pradžioje (jis buvo labai sėkminga Estijoje ir Latvijoje) paaiškintinas tebeveikusiu nacionalis­ tiniu tinklu Lietuvoje17. Nacionalistai perėjo nuo „sąlyginio bendradarbiavim o“ prie „sąlyginės opozicijos“18. Lietuvių sugebėjimas organizuoti šios mobilizacijos boikotą aiškiai rodo, kad net žiauraus teroro sąlygomis neginkluoto pasipriešini­

15 Pirminę apžvalgą žr.: A. Bubnys, Lietuvių antinacinė rezistencija 1941-1944, Vilnius, 1991; K- Škirpos 1943 m. gegužės 6 d. laiškas Vokietijos aukščiausiajai vadovybei ir Rytų ministerijai, Federal Archtve Berlin, R 6/161, p. 3-5. 16 Pranešimų bylos Nacionaliniame archyve, Vašingtone, RG 226. 17 K. E. Friedman, German/Lithuanian Collahoration in the Finai Solution, 1941-1944, Chicago, 1994 (disserc.). 18 S. Sužiedėlis, The Milicary Mobilization Campaigns of 1943 and 1944 in German-occupied Lithuania: Contrascs in Resiscance and Collaboration, Journal o f Baltic Studies, XXI (1990), i, p. 33-62. 132

Savivaldos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1941-1944 metais

mo formos įmanomos ir kad buvo galima rizikuoti, jei tikslas to vertas. Žydų gelbėjimas, matyt, nebuvo toks tikslas. Išvados. Vokietijos karo specifinė situacija ir specifinis kontekstas su jo strate­ ginių, ekonominių ir politinių interesų deriniu eliminavo bet kokią Lietuvos vals­ tybingumo ir savivaldos formą. Jei vokiečiai būtų laimėję karą, Lietuvos gyventojų likimas būtų buvęs labai nekoks. Blitzkriego nesėkmė sukomplikavo vokiečiams struktūrinį eksploatacijos konfliktą, rasistinius tikslus ir poreikį turėti ramų ir produktyvų užnugarį. Vokiečiai turėjo išsaugoti bendradarbiavimą su lietuviais. Šis struktūrinis konfliktas atvėrė žymiai platesnes lietuvių veiklos galimybes, negu paprastai buvo manoma. Lietuvių vadovybė nusprendė iškart pabandyti su vokiečių pagalba atkurti vals­ tybę ar bent kaip nors toliau tautą stiprinti, kas praverstų ateityje. 1941 metų pabaigoje prasidėjo laikotarpis „pagyvensime - pamatysime“, o vėliau vis labiau ėmė ryškėti poreikis ruošti lietuvių tautą gresiančiam susidūrimui su Raudonąja armija ir su nauju sovietiniu režimu. Iš anglų k. išvertė Alfonsas Laučka

The Possibilities o f the Self-Rule Policy in Lithuania under German Occupation 19 4 1-19 4 4 Christoph Dieckmann Summary This paper discusses the structural and historical context of the possibilities of the self-rule policy in Lithuania under the German occupation. After considering the German motives and plans for the war against the Soviet Union as well as the German occupation, the author emphasizes the German perception that a lack of time, scarcity o f resources, and an urgent need for additional manpower constitu­ ted important and often underestimated elements o f the German occupation po­ licy. In contrast to the arrogant and racist attitude of the German occupiers and the rapid conquest o f the Baltic States, the Germans depended structurally on Lithuanian readiness to cooperate with the occupier. This context opened up considerable room for manoeuvre for the Lithuanian political and functional elite. 133

C H R IST O PH DIECKM ANN

The author suggests interpreting Lithuanian behaviour in the light of im portant aspects o f Lithuanian nationalism as this developed in the interwar period. The continuing aim o f creating a homogenous Lithuanian nation and the wish to avoid the alleged ‘weaknesses’ of Lithuanian statehood in the interwar period adds to the explanation o f the question of why the German initiative and German-Lithuanian implementation o f the extermination of Lithuania’s Jews did not lead to more resistance on the Lithuanian side and why the German initiative to deport the Lithuanian workforce was very successfully boycotted.

BRITANIJOS POLITIKA BALTIJOS ŠALIŲ ATŽVILGIU 1939-1945 METAIS Johan Hiden Prieš kelerą metų pasirodęs gana orginalus straipsnis šia tema Baltijos šalių studijų žurnale Journal o f Baltic Studies iškėlė prielaidą, kad Britanijos vyriausybė turėjo strategijos pasirinkimą Estijos, Latvijos ir Lietuvos atžvilgiu - pasirinkimą tarp „moralės“ ir „naudos“1. Autorius atkreipė dėmesį, jog tai, kad Britanija nie­ kada formaliai nepripažino sovietinės Baltijos šalių inkorporacijos, buvo britų po­ litikos atsitiktinumas, siekimas naudos. Jis įrodinėjo, jog Britanijos, kaip mažų valsrybių šalininkės, reputacija buvo išgelbėta tik J. Stalinui nusprendus primyg­ tinai nereikalauti sovietų 1941 metų sienų pripažinimo kaip sąlygos pasirašyti anglų-soviecų sutartį 1942 metais2. Jau nekalbant apie tai, kad britų politikai vargu ar būtų galėję turėti kokį kitokį pasirinkimą, toks sprendimas kažin ar įro­ dytų, jog Britanijos vyriausybei ir Užsienio reikalų ministerijai rūpėjo Pabaltijo klausimas. Be to, jis įtvirtina paplitusią, nors ir neteisingą, nuomonę, kad Britanija nesidomėjo tolimomis Europos valstybėmis, apie kurias ji nieko nežinojo. Šis požiūris sunkiai derinasi net ir su labai paviršutiniška Britanijos ir Baltijos šalių santykių po Pirmojo pasaulinio karo apžvalga, o būtent tik tokiame bendrame kontekste turi būti vertinama Britanijos politika nuo 1939 metų. Politinis, ekono­ minis ir karinis Jungtinės Karalystės indėlis į Baltijos šalių nepriklausomybės kovas 1918-1920 metais jau seniai pripažintas. Pastarieji taikos paieškų tyrinėjimai

1 D. Kirby, Morality or Expediency? The Baltic Question in British-Soviet Relations 1941-2, V. S. Vardys, R. J. Misiūnas, eds, The Baltic States in Peace and War 1917-1945, Pennsylvania, 1978, p. 159-172. 2 Ten pat, p. 172.

135

JO H A N H ID EN

patvirtina, kad Britanija tuo metu faktiškai „tvarkė PabaJtijo reikalus“3. Abejonių nėra ir dėl aktyvaus britų valstybės pareigūnų ir ekspertų vaidmens taikdariavimo procese Paryžiuje4. Tiesa, iš pradžių buvo skeptiškai žiūrima j trijų Baltijos vals­ tybių galimybes pačioms tvarkyti savo ekonomiką. Kad ir kaip būtų, britų doku­ mentuose aiškiai reiškiama parama Baltijos šalims daryti savarankiškus politinius sprendimus. Londonas dažnai išsakydavo savo nepasitenkinimą, kam Maskva kišasi j Baltijos šalių reikalus, ypač pablogėjus anglų ir sovietų savitarpio santykiams po 1927 m etų5. Vis dėlto Britanijos vyriausybės visada tikėjo, kad vienintelė reikšminga apsauga nuo neteisėtos sovietų įtakos Baltijos regione buvo stabilumas ir gerovė visame Pabaltijyje. Siekdama šio tikslo, Britanija teikė reikšmingą pagalbą. Ji tapo didžiau­ sia Baltijos šalių žemės ūkio ir kitų eksportuojamų prekių gavėja taip padėdama Baltijos valstybėms nusipirkti svarbiausių pramonės gaminių iš Vokietijos. Be to, britų-baltų-vokiečių prekybos „trikampis“ nenumaldomai traukė Estiją, Latviją ir Lietuvą į Vakarų Europos ir pasaulinės prekybos sektorių, tolyn nuo didžiojo rytų kaimyno6. Deja, situacija pasikeitė Hitleriui atėjus į valdžią 1933 metais. Šis įvykis iškart suteikė Britanijos ekonominei politikai kitą strateginę kryptį. Po Didžiosios ekonominės depresijos nebegalėjo būti jokios rimtos perspektyvos at­ kurti anglų-vokiečių-baltų prekybos trikampį. Dabar naujos britų-baltų 1934 me­ tų prekybos sutartys buvo sąmoningai orientuotos į Baltijos šalių pastangas išlai­ kyti eksportą į Britaniją7. 1935 metų sausį užsienio reikalų ministras seras Johnas Simonas pareiškė, kad „Didžioji Britanija naudoja savo perkamąją galią šiose vals­ tybėse, norėdama įtraukti jas į tiesioginius tarpvalstybinius santykius, ne visai į

3 E. Anderson, British Policy towards the Baltic States 1918-20, Journal o f Central European Affairs, 19, 1959, p. 276-289. 4 Bendra apžvalga, A. Orde, British Policy and European Reconstruction after the First World War, Cambridge, 1990; E. Goldstein, Winning the Peace. British Diplomatic Strategy, Peace Planning and the Paris Peace Conference 1916-1920, Oxford, 1991. 5 Žr., pvz., I. Hiden, Baltic Banking. The German and British Perspective, Emancipation and Interdependence. The Baltic States as New Entities in The International Economy, 1918-1940, Stockholm 1994, p. 307-319. Pig. J. Perowne paskaitą Imperijos gynybos koledže 1932 rugpjūtį. Jis pabrėžė, kad „nebūtina buvo manyti“, jog Estija ar Latvija „bus galutinai inkorporuotos į Rusiją, nors toks jų abiejų būsimas likimas laikytas savaime aiškiu prieš keletą metų“, Public Record Office (PRO) FO 371/16292, N5579/5579/63. 6 E. Hibbeln, Rivalen im Baltikum. Deutsche Reaktionen auf die britische Handelsvertragspolitik 1920-1935, Frankfurt am Main, Berlin etc., 1997; J. Hiden, The Baltic States and Weimar Ostpolitik, Cambridge, 1987. 7 Žr., pvz., United Kingdom-Lithuanian Commercial Negotiations. Memorandum by the President of the Board of Trade, dated 29.6.1934. PRO. Cabinet Records. Cab 24/249. 136

Britanijos politika Baltijos šalių atžvilgiu 1939-1945 metais

sąjungą» bec derindama interesus. Užsienio ir sandraugos reikalų ministerijos Eko­ nomikos skyriaus vadovas kalbėjo, jog Britanija palaiko Pabaltijį, norėdama išlygin­ ti disbalansą kitur8. Siekis sukurti britų inspiruojamą skandinavų-baltų prekybos bloką ketvirtajame dešimtmetyje aiškiai nesiderina su Londono prisipažinimu, kad jis nesugeba sulė­ tinti vokiečių ekonominio veržimosi į pietryčių Europą9. IŠ šios situacijos taip pat aiškėja, kodėl Britanijos formali priešprieša Hitleriui prasidėjo Baltijos regione nuo garantijos Lenkijai 1939 metų kovą10. Tuo galima paaiškinti ir ypatingą Britanijos nenorą suteikti Sovietų Sąjungai laisvę Baltijos šalyse per būsimas derybas su Mask­ va. Derybose dalyvavęs lordas Strangas patvirtino, kad Britanija norėjo ne mažiau nei naujos ir visapusiškos saugumo sistemos tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje Vo­ kietijos siekiams pasipriešinti11. 1939 metų birželį Edwardas Halifaxas galėjo dėtis esąs pasiruošęs susitaikyti su sovietų vyriausybės interesais Baltijos valstybių atžvil­ giu, tačiau kategoriškai reikalavo, kad tai būtų daroma neminint [Baltijos valsty­ bių] ir tai nebūtų primesta joms prisidengiant garantija, kuri esanti joms labai nepriim tina12. Dėl to 1939 metais Britanijos vyriausybė pasirinko išeitį nemesti iššūkio vie­ nam diktatoriui tenkinant antrąjį. Britų pareigūnai liko ištikimi savo ilgalaikei politikai. Kitaip tariant, jie stengėsi įtvirtinti Baltijos nepriklausomybę platesniame regioniniame kontekste. Po 1919 metų niekada nebebuvo ketinta ginklu ginti atskiras Baltijos Šalis. 1939 metų Britanijos generalinis štabas įrodinėjo, kad karo laivyno veiksmai Baltijos jūroje būtų per daug rizikingi13. Be ro, Londonas besą­ lygiškai ir neišvengiamai buvo įsipareigojęs „ginti Imperiją“. Britanija turėjo tik menkas ekspedicines pajėgas Lokarno sutarčiai paremti. Viešoje paskaitoje prieš daugelį m etų britų istorikas Michaelis Howardas įsimintinai palygino Britanijos

8 Cituota pagal: P. Salmon, Scandinavia and the Great Powers 1890-1940, Cambridge, 1997, p. 283. Bendrą apžvalgą žr.: P. Salmon, Anglo-German Commercial Rivalry in the Depression Era, M-L. Recker, ed., From Competition to Rivalry. The Anglo-German Relationship in the Countries a t the European Periphery, 1919-1939, Stuttgart, 1986, p. 101-141. 9 Taip pat žr.: H. G. Schroter, Aussenpolitik und Wirtschaftsinteresse. Skandinavien im aussenwirtschaftlichen Kalk'til Deutschlands und Grossbritanniens 1918-1939, Frankfurt am Main etc., 1983. 10 Žr.: J. Hiden, Baltic Security Problems between the Two World Wars, J. Hiden, T. Lane, eds.. The Baltic and the Outbreak o f the Second World War, Cambridge, 1992, p. 1 ff. 11 Lord Strang, The Moscow Negotiations, D. Dilkes, ed., Retreat from Power. Studies in Britain's Foreign Policy o f the Twentieth Century, vol 1, 1906-1939, p. 175. 12 Halifax ro Sir William Seeds, 19.6.1939, E. L. Woodward, R. Butler, eds. Documents on British Foreign Policy. 1919-1939 (hereafter DBFP), 3rd series, vol VI, p. 104. 13 Pig. the discussion by P. Salmon, Scandinavia and the Great Powers, p. 317 ff. 137

JOHAN HIDEN

gynybos užduotis tarp pasaulinių karų su įsipareigojimu sugroti kurią nors visą Wagnerio partitūrą paprastu švilpuku14. Taigi Britanijos strategija priklausė nuo to, ar kartu su Prancūzija pavyks atlai­ kyti pradinį Vokietijos puolimą, o antroje ir trečioje karo fazėse sustabdyti ir nugalėti reichą. Tuo tarpu diplomatinius išteklius reikėjo išskirstyti taip, kad už­ sitikrintų kitų valstybių, ypač JAV, palankų neutralitetą ar aktyvią paramą. Pirmoji ir neatidėliotina užduotis Britanijai - priešintis, kaip R. A. Butleris pavadino, „pasibaisėtinam" Vokietijos ir Rusijos pavojui derinant materialinius išteklius15. Išlaikydama savo ilgalaikę prekybinę strategiją, Britanija sudarė „karines prekybos sutartis“, kad sutrukdytų Vokietijai lįsti prie britų eksporto, skirto Baltijos šalims ir Skandinavijai16. Netrukus paaiškėjo, jog, norint padaryti šią užduotį efektyvesnę, pageidautina bendradarbiauti su Maskva. 1940 metų kovo mėnesį sovietų zonda­ vimas dėl anglų-sovietų prekybos sutarties padrąsino londoniečius, nes jautė, kad įmanoma atitraukti Rusiją nuo Vokietijos. Siekiant šio - didesnio laimėjimo, Britanijos reakcija į sovietų rytinės Lenkijos okupaciją jau buvo palyginti prislopinta17. Tai toli gražu nebuvo padrąsinantis ženklas Baltijos šalims, nors jų reikšmė Britanijai buvo akcentuota 1940 metų kovo pabaigoje Londonui patvirtinus diplomatines misijas Taline ir Kaune šalia jau įkurtos britų atstovybės Rygoje. Tačiau tuometiniam Britanijos ambasadoriui Mask­ voje Williamui Seedui aiškėjo, jog Estijai, Latvijai ir Lietuvai primestos tarpusavio pagalbos sutartys reiškė, kad jos jau buvo įtrauktos į Sovietų Sąjungos teritoriją. Kai jo įpėdinis StafFordas Crippsas 1940 metų kovo pabaigoje pirmąkart kalbėjosi su J. Stalinu, sovietinė Baltijos šalių okupacija buvo baigiama vykdyti. Pasak Times, Prancūzijai katastrofiškai pralaimėjus, buvo neišvengiama sudaryti sutartį su Sovie­ tų Sąjunga, todėl moralinis pasmerkimas atsidūrė antroje vietoje18.

14 Žr. taip pat M. Howard’s Trenchant Essay, British Military Preparations for the Second World War, D. Dilkes, ed., Retreat from Power etc., pp. 102—117. 15 Cituota pagal: T . Lane, The Soviet Occupation o f Poland, J. Hiden, T. Lane, eds., The Baltic and the Outbreak o f the Second World War, p. 148. 16 Pig. Prekybos tarybos 1940 m. vasario mėn. laišką Estijos vyriausybei. PRO. FO 371/24760/ N1771/678/59. Žr. taip pat 1940 m. vasario 16 laišką iš Hall-Patch Anglijos bankui; jame pastebima, kad gali būti ekonominių karinių pranašumų kaip nors pririšant jų (estų) sterlingo balansus. Bank o f England Archive, OV117/3 Estonia. 17 A. Prazmowska, Britain, Poland and the Eastern Front, 1939, Cambridge, London, New York etc., 1987, p. 191. 18 Pig. Times 1940 m. liepos 5 d. straipsnį apie sovietų remiamas vyriausybes Baltijos valstybėse ir šio laikraščio 1940 m. liepos 25 d. vedamąjį.

138

Britanijos politika Baltijos šalių atžvilgiu 1939-1945 metais

T am tikras tokios pozicijos atgarsis yra 1940 metų liepos 17 dienos Karo tarybos susitikimo protokolas, kuriame E. Halifaxas pavaizdavo sovietų veiksmus kaip gynybos prieš Vokietiją stiprinimą. Vis dėlto Winstonas Churchillis, kuris perėmė valdžią iš Neville Chamberlaino, buvo visiškai nelinkęs sekioti paskui So­ vietų Sąjungą. Atsargiai parašytame laiške S. Crippsui jis teigė: dėl Baltijos šalių „tu gali dėtis įsitikinęs, kad dabartiniai Sovietų vyriausybės veiksmai buvo padik­ tuoti šiuo metu Rusijai gresiančio neišvengiamo didžiulio Vokietijos keliamo pa­ vojaus, taigi sovietų vyriausybę galima pateisinti pasitelkus savigynai tokias priemo­ nes, kurias kitokiomis aplinkybėmis reikėtų atvirai kritikuoti19. Šis meistriškas daugiažodžiavimas tik atskleidžia, jog Britanijos vyriausybė žiūrėjo į situaciją kaip į laikiną, ir parodė Maskvai, kad ji neatmeta Baltijos šalių nepriklausomybės atkū­ rimo tam tikru laiku. T ai, kad Britanija nuo 1940 metų liepos 19 dienos „užšaldė“ Baltijos šalių turtą, įskaitant ir turimą auksą, atitiko šią poziciją. Taip pat laikė į nelaisvę paim­ tus Baltijos šalių laivus britų uostuose. Legalus šių veiksmų pateisinimas buvo paremtas Britanijos atsisakymu oficialiai de facto pripažinti Baltijos šalių sovietinę inkorporaciją. Sovietų įsiveržimas į Suomiją rugpjūtį ilgi nepadėjo Stalino reikalui Vaithole. T uo metu vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerijos vadovybė griežtai priešinosi sovietų reikalavimui atšaukti Baltijos šalių diplomatus iš Londono. Savo parlamentinėje kalboje 1940 metų rugsėjo 5 dieną W. Churchillis patvirtino ofi­ cialią nepripažinimo politiką, reikalaudamas teritorines ribas nustatyti tik galutinai paskelbus taiką, „pagal ten gyvenusias tautas“. Be to, tos tautos turėjo būti „laisvos, kad galėtų pasirinkti savo vyriausybę ir santvarką tiek, kiek tai nesikerta su pana­ šiomis kaimyninių tautų teisėmis“20. Nepaisant to, S. Crippsas toliau energingai spaudė Britaniją pakeisti savo po­ litiką. Jis įtikinėjo britų vyriausybę pripažinti naują situaciją Baltijos šalyse rem­ damasis tuo, kad sovietai, okupuodami Estiją, Latviją ir Lietuvą, „atsargiai laikėsi teisinių norm ų“21. Atrodo, kad jis asmeniškai bus peržengęs savo kompetencijos ribas, r. y. siekęs bendro susitarimo su Rusija. 1940 metų spalį jis leido rusams suprasti, kad Britanijos sutikimas pripažinti de facto galėtų būti garantuotas rusams laikantis neutralumo kare su Vokietija. Jokio oficialaus poveikio ši užuomina lyg ir neturėjo, tačiau S. Crippso pasiūlymu Maskva vėliau savanaudiškai pasinaudojo, kad pateisintų Amerikos neįtraukimą į anglų-sovietų derybas. Matyt, S. Crippsas

19 PRO 9 July 1940. Cab 66, voi 6, 1940, WP (40) 254. 20 Cituota pagal: D. Kirby, Morality or expediency?, p. 160. 21 PRO FO 37124761. N6081/1224/59. 7.8.1940. 139

JOHAN HIDEN

buvo bent jau save įtikinęs, kad Britanijos pozicija nebūtų sukompromituota de facto pripažinimu. 1940 metų pabaigoje jis dar kartą įspėjo, kad be to nebus jokios anglų-sovietų ekonominės sutarties. O kad tokia sutartis anglams būtina, paaiškėjo, kai 1941 metų pradžioje buvo sudaryti vokiečių-sovietų prekybos sandėriai. Nors Anthony Edeno paskyrimas užsienio reikalų ministru 1941 m etų sausio 2 dieną pagerino ministerijos santykius su rusų ambasada Londone, bet ministe­ rijos darbuotojai dar turėjo kartu sutarti dėl S. Crippso argumentų. Kritikuodamas S. Crippso užuominas apie suverenumą de facto, vienas Užsienio reikalų ministe­ rijos memorandumas 1941 metų sausio pradžioje įrodinėjo, kad suverenitetas gali būti siejamas tik su de jure pripažinimu22; o kita nuomonė buvo ta, jog pats britų pasiuntinybių atšaukimas iš Pabaltijo, taip pat britų dalyvavimas diskusijose su Maskva prilygo sovietų valdžios pripažinimui de facto. Tai dar aiškiau suvokta situacijai pablogėjus. Pažymėtina, kad 1941 metų sausį S. Crippsas gavo instrukciją, jog de facto pripažinimą „gali svarstyti tik Jo Didenybės vyriausybė, jei tai teiktų tam tikrą aiškią naudą, pavyzdžiui, nutraukti ar žymiai sumažinti ekonomi­ nę pagalbą Vokietijai arba sovietams suardyti Vokietijos planus Balkanuose“23. Tai tikriausiai buvo pirma nedviprasmiška užuomina galimų derybų pripažini­ mo klausimu, nors išoriškai britų politika liko tokia pati, kaip ir 1939 metais. S. Crippsas neabejotinai reagavo į savo atšaukimą iš Sovietų Sąjungos 1941 m. birželį kaip į asmeninę nesėkmę24. Iš tikrųjų britų vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija iš esmės pripažino, kad nors teisinis skirtumas tarp de facto ir de jure galėjo būti nedidelis, bet politinis skirtumas buvo milžiniškas. Šiuo atžvilgiu Žino­ mas Jungtinių Amerikos Valstybių priešiškumas bet kokiam kompromisui dėl pri­ pažinimo buvo jaučiamas ir Londone. Aišku, amerikiečiai tikriausiai nebūtų su­ trukdę sudaryti galutinę anglų-sovietų savitarpio pagalbos sutartį 1941 metų liepą po Adolfo Hiderio įsiveržimo į Sovietų Sąjungą. Ši sutartis retkarčiais buvo kriti­ kuojama dėl per menko rėmimosi praėjusių metų rugsėjį W. Churchillio išdėsty­ tais principais25. Prieštaravimas atrodo keistas - ir ne tik todėl, kad Britanija, po mėnesio prisijungdama prie Adanto chartijos, vėl viešai įsipareigojo priešintis teri­

22 PRO FO 371 24849. N 7 548/40/38 Memo of Fitzroy Maclean 1.1.1941. C ituota pagal: A. P. McManus, Great Britain, The Baltic Republics and the Soviet Union 1939-45, Bradford, 1994, p. 177-8. 23 PRO FO 37129463. N411/3/38. 2.1.1941. 24 Dėl S. Crippso lūkesčių žr.: M. Nurek, Great Britain and the Baltic Sea: 1939/40 and 1945. H. Runblom, M. Nurek, M. Burdelski, T. Jonter, E. Noreen, eds, 50 Years after World War It. International Politics in the Baltic Sea Region, Gdansk, 1997, p. 103. 25 D. Kirby, Morality or Expediency?, p. 160-1. 140

Britanijos politika Baltijos Žalių atžvilgiu 1939-1945 metais

toriniams pakeitimams iki taikos sudarymo ir atsižvelgti į gyventojų laisvą apsi­ sprendimą - tą dokumentą dar po mėnesio pasirašė ir Sovietų Sąjunga. Neabejotinai „trišalė“ pasaulio santvarka ryškėjo iš rolo jau 1941 metais, račiau tiesioginė karo našta krito tik ant Londono ir Maskvos. Ji emocingai sujungė britų ir rusų žmones mirtinoje kovoje prieš Hitlerio Vokietiją. Taip susiformavo visuo­ menės nuomonė, priimtinesnė tiems politikams, kuriems atrodė, kad pokario pa­ saulyje glaudesni ryšiai su SSSR Britanijai buvo svarbesni už Baltijos valstybių likimą26. A. Edenas buvo viena iš tų asmenybių. Žinoma, jis pripažino Atlanto chartiją kaip bet kokios pokario tvarkos pagrindą; be abejonės, jis taip pat žinojo, kad, prireikus priverstinai rinktis sąjungininkus, Britanija turėtų prisidėtų prie Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai visiškai aišku iŠ A. Edeno memorandumo Karo tarybai 1941 metų lapkričio 26 dieną27. Jis taip rašė prieš vykdamas į Maskvą gruodžio mėnesį aptarti sovietų reikalavimo pratęsti liepos mėnesio sutartį, taip pat išsiaiškinti bendrus karinius tikslus. Vis dėlto A. Edenas važiavo kaip asmuo, kuris jau parodė didelį suinteresuotumą nusileisti Maskvai, ypač nutraukti Baltijos šalių diplomatų formalius priėmimus Londone nuo 1941 metų rugpjūčio28. Per derybų Maskvoje atidarymą 1941 metų gruodžio 16 dieną, kuriame, be Edeno, dalyvavo S. Crippsas ir seras Alexanderis Cadoganas, J. Stalinas skubiai patikino, kad Sovietų Sąjungai Baltijos klausimas „absoliučiai aiškus“. Pasak M. Maiskio, A. Edenas palankiai pažiūrėjo į pradines sovietų sąlygas dėl SSSR 1941 metų birželio sienų pokarinio pripažinimo, tačiau nebuvo linkęs priimti J. Stalino pasiū­ lymo pasirašyti slaptą protokolą, susijusį su nedelsiamu britų pripažinimu. Britų dokumentai patvirtina M. Maiskio ataskaitą. A. Edenas dar kartą bandė patikinti J. Staliną, kad „mes nepripažįstame nė vienos šių valstybių nepriklausomybės. Su mumis jos neturi jokio diplomatinio statuso, tačiau mes esame įsipareigoję Jung­ tinėms Amerikos Valstijoms nesivelti į jokius sprendimus dėl sienų Europoje prieš karo pabaigą, nepasitarus su jais (JAV). Tačiau aš pasiruošęs siekti savo vyriausybės sprendimo Šiuo klausimu ir tartis su amerikiečiais. Ir manau, kad labiausiai pagei­ dautinas yra visų trijų vyriausybių susitarimas šiuo klausimu“29.

26 Bendra apžvalga, D. Reynolds, Great Britain: Imperial Diplomacy, D. Reynolds, W. F. Kimball, A. O. Chubarian, eds., Allies a t War. The Soviet, American and British Experience 1939-45» London, 1994. 27 PRO Cab 66, vol. 20, W P (41) 288. 28 Apie Baltijos atstovų statusą Londone žr.: W. J. H. Hough III, The Annexation of the Baltic States and Its Effect on the Development o f Law Prohibiting Forcible Seizure o f Territory, New York Law School Journal o f International and Comparative Law, vol. 6, No. 2, 1985, p- 414-5. 29 Išsamios ištraukos iš dokumento, žr.: A. P. McManus, min. veik., p. 230-5. Žr. taip pat: D. Thorpe, Eden. The Life and Times o f Anthony Eden First Earl o f Avon, London, 2004, p. 267 if.

141

JOHAN HIDEN

Londone Karo taryba atidžiai nagrinėjo, tačiau galiausiai atmetė J. Stalino rei­ kalavimus, jei atmetimu galima pavadinti kitą A. Edenui išsiųstą telegramą. „Mūsų atsisakymas šiuo metu įsipareigoti pripažinti rusų teritorines pretenzijas, žinoma, nereiškia, kad mes būtinai esame nusistatę prieš Sovietų Sąjungos ketinimą vėl aneksuoti Baltijos valstybes taikos metu, bet kartu mes nemanome, kad jūs galė­ tum ėt eiti toliau, nei nuėjote iki dabar“30. Galima būtų pridurti, kad gruodžio derybose su J. Stalinu A. Edenas buvo gerokai pažengęs į priekį. Į klausimą, kaip britai reaguotų, jei Raudonoji armija užgrobtų Baltijos valstybes, jis asmeniškai pareiškė, kad Londonas apsidžiaugtų, nes įvykęs faktas nepaliktų britams didelės veiksmų laisvės. Realiai visa britų vyriausybė nebuvo pasiruošusi prisiimti atsako­ mybę sutikti su 1941 metų sienomis, taigi Maskva atidėliojo pasirašyti bet kokią galutinę sutartį dėl karinio bendradarbiavimo ir pokario padėties atkūrimo. A. Edenas reagavo stengdamasis labiau įtikinti britų vyriausybę ir parlamentą, kad sienų klausimas - tai „rimtas išbandymas“ Sovietų Sąjungai, be kurio nebūtų buvę jokios anglų-sovietų sutarties. Jis 1942 metų sausio 5 dienos telegrama W. Churchilliui pasiūlė nedelsiant priimti Maskvos reikalavimus, pagrįsdamas tuo, kad nei Jungtinės Valstijos, nei Didžioji Britanija nebūtų pajėgios daryti įtaką karo pasek­ mėms Baltijos šalyse. Įsitikinęs, kad Britanijai Rusijos pagalbos reikėjo labiau nei Rusijai Jungtinės Karalystės, A. Edenas netgi tvirtino, kad inscenizuoti sovietų plebiscitai Baltijos kraštuose 1940 metų liepą buvo įsipareigojimas atsižvelgti į liaudies valią, kaip to reikalavo Atlanto chartija. Be to, jis argumentavo, kad stipri Rusijos pozicija Baltijos šalyse būtų didžiulė kliūtis Vokietijai bent kol bus atsta­ tyta pusiausvyra, vis dėlto Sovietų Sąjunga pripažįstanti Britanijos teisę turėti bazes kontinentinėje Europoje31. Dar detaliau savo argumentus A. Edenas išdėstė 1942 m. sausio 28 d. memo­ randume Karo tarybos kabinetui. Sovietų pretenzijos Baltijos šalims, turint ome­ nyje, kiek SSSR iškentusi, čia buvo apibūdintos kaip „labai pagrįstos“. Tada A. Edenas pasiūlė, kad J. Stalinui būtų leista interpretuoti Atlanto chartiją taip, jog jo paža­ dėtas teritorinės ekspansijos atmetimas galiotų tik sovietų sienoms iki Vokietijos invazijos 1941 metais. Jis įtikinėjo, kad, priversta pagaliau paklusti Amerikos no­ rams, Britanija turėtų įtikinti Vašingtoną leisti sovietams turėti karines bazes šalia Rusijos esančiose teritorijose - ypač Baltijos ir Juodojoje jūrose. Tikriausiai geriausia reakcija į tokį dokumentą šiandien būtų prisiminti nepa­ vydėtinas užsienio reikalų ministro pareigas ten, kur, pasak paties A. Edeno, sovie­

30 PRO FO 371 29655. N 7483/7462/38.19.12.1941. D. Kirby, min. veik., p. 161 ff. 31 Ten pat. 142

Britanijos politika Baltijos šalių atžvilgiu 1939-1945 metais

tų politika buvo amorali, o Jungtinių Valstijų perdėtai morali - ypač kai jos pačios interesams negrėsė pavojus. Ir pakartotinis W . Churchillio pareiškimas dėl Britanijos politikos 1942 m. sausio 8 d. laiške nevisiškai išaiškino dviprasmybę, įsivyravusią diskusijoje Baltijos šalių klausimu. „Mes niekada nepripažinome 1941 metų Rusijos sienų, - pažymė­ jo W . Churchillis, — „išskyrus de facto“. Jis bent jau bandė nedviprasmiškai pasa­ kyti: „atiduoti Baltijos šalis sovietų Rusijai prieš jų valią būtų prieštaravimas vi­ siems principams, dėl kurių mes kaunamės šiame kare, ir tai suterštų mūsų garbę. Bet kokiu atveju negali būti nė kalbos apie sienų nustatymą prieš Taikos konferenciją“. Jis taip pat priminė A. Edenui jo pažadą aptarti Rusijos reikalavimus su Jungtinėmis Valstijomis. Nepritardamas nuolaidoms Sovietų Sąjungai, W . Chur­ chillis galėjo remtis Klementu Attlee, kuris pirmininkavo Paliaubų sąlygų ir Poka­ rio sureguliavimo komitetams, taip pat buvo palaikomas daugelio parlamento na­ rių. Užsienio reikalų ministerijoje aistringas Adanto chartijos šalininkas A. Cadoganas irgi darė viską, ką galėjo, kad perkalbėtų A. Edeną; savo dienoraštyje jis pažymėjo, jog Britanija „nešiiauš pas rusus pamindama savo principus“32. Kita vertus, A. Edeną vyriausybėje rėmė Beaverbrookas, Morrisonas ir A. Sinclairis, taip pat daugelis aukštųjų Užsienio reikalų ministerijos pareigūnų33. Todėl bet kokia užuomina, kad nei Britanijos gyventojams, nei daugumai pa­ reigūnų tuo metu Baltijos šalys mažai terūpėjo, yra tik iš dalies teisinga. A. Edeno realpolitik įgijo vis daugiau rėmėjų vien dėl nesibaigiančių karo nelaimių 19411942 m etų žiemą. Karo taryba 1942 m. vasario 6 d. galiausiai sutiko paprašyti Amerikos pritarimo leisti Britanijai pripažinti 1941 metų sovietų sienas, arba, jei tai nepavyktų, palaikyti sovietų bazių Baltijos šalyse idėją ir suteikti jiems didesnę sprendžiamojo balso teisę užsienio bei gynybos politikos klausimais. Sprendimas W . Churchillio sausio 8 dienos laiške A. Edenui buvo akivaizdžiai sušvelnėjęs, kai jis 1942 m. kovo 7 d. rašė F. D. Roosvveltui asmeninę telegramą. Joje W . Churcillis labiausiai rėmėsi tuo, kad karo sunkumai verčia jį m anyti, jog Atlanto chartijos principų „nereikėtų taip interpretuoti, t. y. nepripažinti Rusijos už­ grobtų teritorijų, kai ją puolė Vokietija. Tai esą ¡r buvo pagrindas, kuriuo rem­ damasi Rusija prisidėjo prie Chartijos“34. Išreikšdamas nuojautą, kad Rusija lik­ vidavo priešiškus jai veiksnius Baltijos Šalyse jau karo pradžioje, W . Churchillis

32 Išspausdinta: W. Churchill, The Grand Alliance, London, 1950, p. 630. 33 Žr,: D. Reynolds, Great Britain etc. 34 Cituota pagal: A. P. McManus, min. veik., p. 288; D. Kirby, min. veik., p. 165. 143

JOHAN H1DEN

paprašė F. D. Roosevelto leidimo pasirašyti J. Stalino reikalaujamą sutartį „kiek galima greičiau“. Tiesą sakant» W. Churchillis savo svaria asmenine įtaka tik papildė argumentus, kurie jau buvo išsakyti E. Halifaxo privačiame susitikime su F. D. Rooseveltu 1942 m. vasario 17-18 d. Čia jis priminė Amerikos prezidentui 1939 m etų sąjungininkų-sovierų derybų Baltijos klausimu žlugimą. Galiausiai F. D. Rooseveltas ne tik atmetė bet kokį susitarimą dėl 1941 metų sienų, bet ir užsiminė ketinąs aptarti šią problemą tiesiogiai su J. Stalinu. JAV vyriausybės priešiškos užuominos, kaip išvengti „Baltijos Miuncheno“, buvo pareikštos visiškai ne laiku ir dem onst­ ravo absoliutų Britanijos realios padėties nesupratimą 1942 metais. Britanija dau­ giau nebegalėjo bukai atmetinėti J. Stalino reikalavimų pripažinti SSSR 1941 m etų sienas kaip išankstinę sąlygą sudarant bet kokią anglų-sovietų sutartį. W . C hur­ chillis besąlygiškai siekė Vokietijos sutriuškinimo, bet jį persekiojo baimė, kad vokiečiai ir sovietai gali sudaryti separatinę sutartį, jei nebus jokios sąjungininkų fronto perspektyvos. Kai kurie istorikai įrodinėja, kad tik 1942 metų gegužę, kai amerikiečiai „už­ kabino antrojo fronto jauką“, J. Stalinas nusprendė iš Britanijos primygtinai nebereikalauti SSSR 1941 metų birželio sienų pripažinimo. Kad ir kaip būtų, verta prisiminti, kad gegužės 7 dienos diskusijose Karo taryba neslėpė priešiškumo so­ vietų reikalavimams šiuo klausimu, žinoma, bijodama iš anksto susidarytos nuom o­ nės apie galimą Lenkijos poziciją. Būtent dėl šio atsisakymo ir buvo sudarytas alternatyvus planas anglų-sovietų sutarčiai Užsienio ir sandraugos reikalų ministe­ rijos Šiaurės departamente. Naujame variante buvo num atyta sudaryti pokario sąjungą prieš Vokietijos agresiją, tačiau visiškai nepaliestas sienų klausimas. Bent jau vienam istorikui tai buvo praktinių tikslų pergalė prieš moralės principus35. Faktiškai tai visiškai atitiko Britanijos nuomonę, jog nereikia skubėti pokario situacijos Baltijos regione nustatyti net jei tada dauguma sutiko su galima So­ vietų kontrole. Pateikti naująsias amerikiečių užuominas apie antrojo fronto atidarymą kaip apie pastangas pataisyti britų padėtį taip pat reiškia pamiršti, jog toks Vokietijos suvaržymas palengvins Raudonajai armijai anksčiau ar vėliau vėl okupuoti Baltijos valstybes. Su šiokiu tokiu palengvėjimu W . Churchillis konstatavo, kad galutinė 1942 metų gegužės 26 dienos sutartis buvo „žymiai geresnis sprendimas, nei aš galėjau tikėtis“. Ir vis dėlto netrukus sovietai pasiekė, kad Baltijos šalių pasiuntiniai Lon­ 35 D. Kirby, min. veik., p. 172.

144

Britanijos politika Baltijos Šalių atžvilgiu 1939-1945 metais

done buvo išbraukti iš kasmetinio diplomatų priėmimo sąrašo. O tai buvo vienas iŠ rodiklių, jog burtai dėl Baltijos valstybių buvo mesti dar iki 1942 metų. Be to, išskyrus šį veiksmą, sunku įžvelgti bet kokį kitą akivaizdų skirtumą tarp britų ir amerikiečių pozicijų36. Tuo metu, kai sovietų lyderis dalyvavo savo pirmuose su­ sitikimuose su F. D. Rooseveltu ir W. Churchilliu 1943 metų žiemą Teherane, kur buvo aptariama Europos rekonstrukcija po karo, jis be užuolankų atkakliai laikėsi nuomonės, kad nesvarstysiąs Baltijos valstybių statuso pakeitimo klausimo. T ų m etų sausį W . Churchillis pasakė A. Edenui apie didėjantį jo pasitikėjimą J. Stalinu po įspūdingų sovietų armijos pergalių. Jis pripažino, kad greičiausiai Baltijos valstybės vėl bus pavaldžios Rusijai, „ir absoliučiai aišku, kad mes niekada neturėtume bandyti jų (rusų) išvaryti“. Tai buvo aiškiai pabrėžta 1944 m. vasario 22 d. W. Churchillio kalboje, pasakytoje britų parlamente. Vertinti šį rezultatą kaip naudos pergalę prieš moralę tolygu pamiršti bendrą situaciją. Sovietų pakartotinė okupacija 1944 metais buvo dalis kainos, kurią britų ir amerikiečių vyriausybės turėjo sumokėti, kad išlaikytų trišales pastangas laimėti karą. T aip Baltijos šalių ateities reikalai buvo nukelti tolyn, ir jų sprendimas priklausė ne vien nuo Londono. Iš anglų k. išvertė Alfonsas Laučka

36 Žr.: M. Gilberc, Chtirchill A Life, 2nd edition, London, 2000, p. 715. 145

JOHAN HIDEN

British Policy Towards the Baltic States: 1939-1945 John Hiden Summary Defending the Baltic states militarily after 1918 was not an option for British governments burdened by commitments to Imperial defence and with only a skeletal British Expeditionary Force available to meet new European obligations incurred by the Treaty of Locarno. London saw stability and economic prosperity in the Baltic region as a whole as the real key to lasting independence for Estonia, Latvia and Lithuania. T o this goal Britain made a vital contribution after 1918, as a recipient o f Baltic agricultural and other exports, thus facilitating Baltic purchases o f manufactured products from Germany. W hen the British-BalticGerman trade ‘triangle’ was destroyed by Hitler’s arrival to power, the British government then used trade policy to tiy to limit the impact o f the T hird Reich in the Baltic region. Against the interwar period as a whole, it is easier to see both why Britain ultimately chose to resist Hitler over Baltic issues and why London was so reluctant to allow Stalin a free hand in the Baltic states during the Moscow negotiations o f 1939. W ith the onset o f war, however, Britain’s very survival was at stake and it remains remarkable under such circumstances that so m uch effort continued to be expended by British officials in refusing to recognize the Soviet borders o f 1941.

146

SOVIETŲ SĄJUNGA IR BALTIJOS KLAUSIMAS Aleksandr Čubarian Sovietų vyriausybė, 1940 m. prisijungusi Pabaltijį, prieš prasidedant Vokietijos puolimui spėjo įgyvendinti Pabaltijo sovietizacijos priemones, kurias lydėjo masi­ nės deportacijos ir represijos. Tai ekonomikos reorganizavimas (pramonės naciona­ lizavimas, žemės ūkio kolektyvizacijos pradžia), politinės sistemos pertvarkymas (laipsniškas perėjimas prie vienpartinės sistemos), sovietinių įstatymų praktinis įgyvendinimas, ideologinės kontrolės organų sudarymas ir teisėsaugos organų (NKVD-VRLK), teisinių norm ų sistemos formavimas ir kt. Pagrindinis šių priemonių tikslas buvo kuo greičiau ir efektyviau įtraukti Bal­ tijos respublikas į sovietinę politinę ir ekonominę sistemą, paversti jas neatskiriama Sovietų Sąjungos dalimi. Maskva Baltijos šalyse daugiausia rėmėsi vietiniais kadrais, Komunistų partijos nariais ir prijaučiančiaisiais socializmo idėjoms. Naujos val­ džios jėgos atrama buvo karinės formuotės, taip pat skubiai kuriami baudžiamieji organai, į kuriuos buvo įtraukti ir vietiniai kadrai. Suprantama, kad šios priemonės, pradėtos įgyvendinti tuoj pat po 1940 m. vasaros, iki 1941 m. birželio mėn. negalėjo būti iki galo įgyvendintos, tačiau apskritai sovietizacijos procesas vyko sparčiai. Šio proceso turinys buvo bendras visoms trims respublikoms, tačiau kiekvienoje jų buvo savitumų, tarp jų susijusių su istorine praeitimi ir tradicijomis. Kalbant apie Lietuvą taip pat reikia turėti omenyje J. Stalino asmeninius san­ tykius su Lietuvos komunistų lyderiu Antanu Sniečkumi, kuriam, kaip rodo do­ kumentai, kartais buvo leidžiami veiksmai, neleisti Estijoje ir Latvijoje (pvz., ko­ lektyvizacijos tempų klausimu ir kt.). Lietuvai egzistavo ir išorinis veiksnys - Lenkijos kaimynystė, kuri visą laiką kėlė Kremliaus nepasitenkinimą ir susierzinimą. Todėl sovietų lyderiai siekė izoliuoti Lietuvą ir lietuvius nuo kontaktų su Lenkija. Šiuose kontaktuose Maskva įžvelgė tam tikrą grėsmę sovietų valdžios įtvirtinimui Lietuvoje. *

*

*

Savaime aišku, kad, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, šie procesai vyko ki­ taip. Pabaltijys virto vienu iš frontų ginkluotoje kovoje su Vokietija. Kaip žinoma, 147

ALEKSANDR ČUBARIAN

nacistinė Vokietija gana greitai okupavo Baltijos šalis ir jose ėmė kurti valdžios organus, paklusnius okupaciniam režimui. Artėjant Pabaltijo išvadavimui iš fašistinės Vokietijos okupacijos, Šis regionas vis labiau traukė Kremliaus dėmesį. Maskva įdėmiai stebėjo Pabaltijo ir Vakarų Bal­ tarusijos bei Ukrainos sričių gyventojų nuotaikas. 1942-1943 m, apie tai J. Sta­ linui daug rašė partizanų judėjimo Centrinio štabo viršininkas P. Ponomarenka. 1943 m. spalio mėn. viename pranešimų jis rašė Maskvai apie lenkų nacionalistų „kurstomąją“ veiklą Lietuvos teritorijoje (Vilniuje ir kituose miestuose). Maskvai šie veiksmai Lenkijos teritorijoje taip pat turėjo tarptautinį aspektą. J. Stalinas ir jo aplinka akivaizdžiai baiminosi nacionalistinių nuotaikų stiprėjimo Pabaltijyje (konkrečiai Lietuvoje), nes tai galėjo turėti įtakos tarptautinėms disku­ sijoms apie Pabaltijo likimą, kurios vyko jau 1941 m. pabaigoje ir 1942 metais. Nuo 1944 m. vidurio Maskva jau pradėjo gauti daug medžiagos apie padėtį Pabaltijyje. NKVD-NKGB (VRLK-VSLK) „Ypatingajame aplanke“ saugoma dau­ gybė dokumentų: ataskaitų, pranešimų ir kitos medžiagos apie padėtį Lietuvoje. Šiuose pranešimuose rašoma apie gyventojų nuotaikas, apie priemones prieš antisovietinių formuočių veiksmus. Ir vėl - labai dažnai akcentuojamas lenkų gyven­ tojų aktyvumas. Viename rašte tiesiai rašoma: „Vilniuje ir kituose Lietuvos mies­ tuose tarp lenkų ir lietuvių esama priešiškų santykių, nes okupacinio režimo laikais lietuviai užėmė visas atsakingas vietas administracijoje ir blogai elgėsi su lenkais“. Nuo 1944 m. atsirado L. Berijos ir kitų veikėjų daugybė raštų apie likvidavimą „lietuvių“ fašistinių organizacijų Vilniuje grupių, kurioms vadovavo Lietuvos buržuazi­ nių nacionalistinių partijų blokas, taip pat apie lenkų nacionalistų grupių sunaikinimą. Panašių raštų ir pranešimų srautas sustiprėjo 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje. Iš Maskvos ėjo nurodymai suaktyvinti priemones, skirtas likviduoti Lietuvoje „banditizmą“ ir „antisovietinį pogrindį“. 3945 m. kovo-gegužės mėn. J. Stalinas, V. Molotovas ir V. Malenkovas gavo kelis L. Berijos raštus apie Lietuvoje suimtųjų skaičių ir anrisovietinių organizacijų likvidavimą. Sis darbas vyko ir 1945 m. antrojoje pusėje bei 1946 metais. Informuodamas apie anrisovietinių elementų likvidavimą, N K V D įgaliotinis Lietuvoje 1945 m. liepos 19 d. pranešė L Berijai, kad sovietinio ir partinio aparato kadrai užteršti antisovietiniais elementais. NKVD duomenimis, po Lietuvos išvadavimo jos teritorijoje buvo suimta 271 119 banditų, žuvo 7174 banditai. Tačiau pogrindinė antisovietinė veikla vyko toliau; L. Berijos duomenimis, Lietuvoje veikė banditų grupės, tarp jų - ir lenkų grupuotės. 1945 m. rugpjūčio 14 d. pasitarimas, kuriam vadovavo M. Suslovas, dalyvaujant A. Sniečkui ir kitiems veikėjams, nutarė sušaukti ypatingąjį Lietuvos KP(b) CK plenu­ mą. Jis turėjo apsvarstyti klausimą „Dėl Lietuvos SSR partinių organizacijų partinio148

Sovietų Sąjunga ir Baltijos klausimas

politinio darbo trūkumų ir klaidų“. Pasitarime taip pat buvo nutarta sustiprinti kovą su banditizmu ir reguliariai (kas penkias dienas) rinkti pažymas apie vykdomas operacijas. T uo pačiu laiku, kai buvo imtasi veiksmų prieš lietuvių antisovietines grupes, 1945 m. viduryje L. Berija pradėjo teikti J. Stalinui raštus apie užsienio veikėjų ir organizacijų veiklą. Jis minėjo Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, kurio centras buvo Vokietijoje ir Švedijoje, o jo veiklą taip pat finansavo JAV. „Pagrin­ dinis organizacijos uždavinys - Lietuvoje atkurti savarankišką tautinę buržuazinę valstybę“. Be abejo, šiuos „vidaus“ įvykius Maskva vertino tarptautiniame konteks­ te. Nestabili padėtis Baltijos regione, tolesnė ginkluota kova susilpnintų sovietų vyriausybės pozicijas derybose su sąjungininkais, galėjusiais tuo pasinaudoti svars­ tant Sovietų Sąjungos vakarinės sienos klausimą. Be to, kadangi Lenkijos ateities klausimas buvo savarankiško pobūdžio, jis galėjo turėti atitinkamą reikšmę derybose dėl Baltijos regiono. Atsižvelgdama ir į šį veiksnį Maskva vis nuožmiau sprendė Lenkijos klausimą nuogąstaudama, kad Lenkija ir jos teritorija gali būti panaudota kurstant antiso­ vietines nuotaikas Lietuvoje ir aktyvinant veiksmus. *

* *

Pabaltijo likimo klausimas taip pat buvo svarstomas nustatant Sovietų Sąjungos ir sąjungininkų santykius 1941-1945 m. SSSR siekė pagrindinio tikslo, kad sąjungininkai pripažintų Pabaltijo buvimą SSSR sudėtyje 1940 m. ir atitinkamai pritartų tai vakarinei SSSR sienai, kuri buvo 1941 m. birželio mėn. (t. y. pritartų, kad, be Pabaltijo, į SSSR sudėtį įeitų Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija ir Besarabija). T uo atveju, jeigu kiltų sunkumų siekiant Šio pritarimo, Maskva ketino priversti Vakarus skaitytis su Šiuo de facto. J. Stalinas ir V. Molotovas mėgino padaryti viską, kad dėl Pabaltijo nepablogėtų SSSR santykiai su JAV ir Anglija. Maskvos pozicija šiuo klausimu buvo visiškai aiški. Galiausiai Pabaltijo problema bendrame sąjun­ gininkų santykių komplekse neužėmė svarbios vietos. Jos reikšmė didėjo artėjant pergalei ir aktyviai svarstant, kaip sutvarkyti pokarinį pasaulį. Tačiau čia 19441945 m. J. Stalinas jautėsi gerokai tvirčiau nei pirmaisiais karo metais ir galėjo siekti didesnių W . Churchillio ir F. D. Roosevelto nuolaidų. Vis dėlto šio klausimo galutinių sprendimų prielaidos buvo parengtos būtent karo pradžioje. Pirmą kartą J. Stalinas padarė užuominą į situaciją su Pabaltijo ir kitomis teritorijomis 1941 m. liepos 18 d. laiške W. Churchilliui. Sovietų lyderis rašė: „Galima įsivaizduoti, kad Vokietijos kariuomenės padėtis būtų buvusi daug palankesnė, jeigu Sovietų kariuomenei tektų atremti vokiečių kariuomenės smūgį ne Kišiniovo, Lvovo, Bresto, Balstogės, Kauno ir Vyborgo rajone, bet Odesos, Podolės Kameneco, Minsko ir Leningrado apylinkių rajone“.

149

ALEKSANDR ČUBARIAN

Miestai buvo parinkti itin apgalvotai: tai buvo sritys, kurios atiteko SSSR pagal Molotovo-Ribbentropo paktą ir tolesnius SSSR veiksmus. W. Churchillis savo at­ sakyme palankiai reagavo į šį fragmentą. Liepos 27 d. pokalbyje su R. S. Crippsu V. Molotovas paliete klausimą apie numatomą britų notą, liečiančią Sovietų ir Lenkijos santykius. Jis nesutiko, kad notos tekstas būtų toks išplėstinis, jog buvo galima suprasti, kad Anglija smerkia sovietų veiksmus Pabaltijo, Rumunijos ir Suomijos atžvilgiu. Po ilgų vaidijimųsi R. S. Crippsas pažadėjo patarti Londonui pakeisti šią teksto dalį. Sąjunga ir Didžioji Britanija. Svarstymai prasidėjo dar vykstant A. Edeno vizitui Maskvoje 1941 m. gruodžio mėn. Per pirmąjį J. Stalino ir V. Molotovo pokalbį su A. Edenu gruodžio 16 d. sovietų lyderiai aiškiai pabrėžė, kad turi būti pripažintos Sovietų Sąjungos 1941 m. sienos, įskaitant prisijungtas Pabaltijo respublikas, Besarabiją ir Siaurės Bukoviną. Sovietų Sąjungos siena su Lenkija turi eiti pagal Kerono [Curzono] liniją, įtrau­ kiant Tilžę į Lietuvos sudėtį. Maskva pageidavo, kad Sovietų Sąjungai būtų grąžin­ tas Petsamas: buvo kalbama apie Sovietų ir Suomijos karinę sąjungą ir pan. Nuo tada išsakyti reikalavimai figūravo pastoviai, ir Maskva juos gynė. Buvo svarstoma du sovietų ir vienas anglų sutarčių projektai. Viename iš slaptųjų protokolų, parengtų derybų metu, buvo panaudota formu­ luotė „Estijos, Latvijos ir Lietuvos atkūrimas SSSR sudėtyje" valstybės sienose, kurios buvo 1941 m. birželio 22 d. Aptariant protokolą A. Edenas teigė turįs šį klausimą pateikti vyriausybei ir pasikonsultuoti su JAV. J. Stalinas pabrėžė, kad šis klausimas Sovietų Sąjungai turi ypatingą reikšmę. A. Edenas pripažino, kad trys Baltijos valstybės šiuo metu juridiškai neegzistuoja, tačiau jis negali patenkinti J. Stalino pageidavimo ir pripažinti 1941 m. SSSR sieną. J. Stalinas atsakė, jog A Edeno pozicija sutampa su prieškarine E. Chamberlino linija. A. Edenas nurodė požiūrių skirtumus. Seniau Anglija nepripažino Baltijos šalių nepriklausomomis valstybėmis, o šiuo metu jie nepripažįsta nepriklausomos egzistencijos. J. Stalinas ir toliau tvirtai kėlė reikalavimus pareikšdamas, kad SSSR ir Vokie­ tijos karas kilo būtent dėl SSSR vakarinių sienų, ypač dėl Baltijos valstybių. Kaip žinoma, tuo metu sprendimas nebuvo priimtas. Sis klausimas dar buvo svarstomas V. Molotovo ir R. S. Crippso susitikime gruodžio 19 d., taip pat vėliau. Anglija ir toliau įrodinėjo negalinti pasirašyti sutar­ ties, pripažįstančios 1941 m. SSSR sieną. Po daugybės diskusijų tapo aišku, kad britai nesutiks oficialiai patvirtinti sutar­ timi 1941 m. SSSR sieną. V. Molotovas pasirašė sutartį su Didžiąja Britanija be šio pripažinim o, va­ dovaudamasis J. Stalino asmenine instrukcija. J. Stalinas rasė: „Joje nėra klausimo dėl sienų saugumo, tačiau, ko gero, tai nėra blogai, nes mums lieka laisvos rankos. 150

Sovietų Sąjunga ir Baltijos klausimas

Sienų, o veikiau mūsų sienų saugumo garantijų klausimas viename ar kitame mūsų šalies ruože bus sprendžiamas jėga“. Apskritai Anglijos ir JAV pozicijos buvo gana prieštaringos. Daugybės pokalbių metu, taip pat valstybių vadovų lygiu, Anglija ir JAV de facto pripažino 1941 m. SSSR sieną. Vėliau, 1943 m. balandžio 7 ir 12 d., A. Edenas pareiškė M. Maiskiui, kad „Pabaltijo klausimas palaikant Amerikos ir SSSR santykius ateityje nevaidins dides­ nio vaidmens. Ir JAV esama žmonių, kurie kalba apie Estijos, Latvijos ir Lietuvos „nepriklausomybę“. Tačiau tai nerimta. Kai Raudonoji armija užims Pabaltijį, klausimas išnyks savaime, nes kas gi iš tikrųjų gali priversti Raudonąją armiją išeiti iš Pabaltijo? Sį faktą teks pripažinti“. Karo metais A. Edenas, jo kolegos, taip pat nemažai Amerikos veikėjų pritarė sovietų sienos su Pabaitiju klausimo sprendimui, tačiau nesutiko juridiškai ją pripa­ žinti. Praktiškai panašios pozicijos laikėsi F. D. Rooseveltas, W . Churchillis ir kiti. Po aštrių diskusijų, vykusių 1941-1942 m., sprendžiant sąjungininkų santy­ kius, Pabaltijo klausimas nebuvo keliamas. Apie tai nebuvo kalbama nei Teherane, nei Jaltoje, nei Potsdame. Galima konstatuoti, kad sąjungininkai užmerkė akis prieš susidariusią situaciją. Po karo jie taip pat nepripažino Pabaltijo prijungimo, tačiau šis pripažinimas egzistavo de facto. To priežastis buvo akivaizdus W. Churchillio ir F. D. Roosevelto vengimas komplikuoti santykius su J. Stalinu ir SSSR. Kai kurie Pabaltijo šalių tyrinėtojai sąjungininkų veiksmus karo metais vertina kaip „antrąjį M iuncheną“. Didžiosios Britanijos ir JAV lyderių veiksmus veikiau lėmė grynai pragmatiniai interesai, susiję su bendrais uždaviniais kovoje su fašistine Vokietija. Kalbant apie pokario laikotarpį, tai besiformuojančiame bipoliniame pasaulyje veikė jau kiti veiksniai, kuriuos lėmė SSSR ir JAV varžybos su sąjungininkais, taip pat pasidalytų įtakos sferų pripažinimas. Karo pabaigoje sąjungininkų diskusijose vėl buvo paliestas Lietuvos klausimas. Kuriant Suvienytųjų Nacijų Organizaciją, kai buvo nustatomos valstybės steigėjos, sovietiniai lyderiai pradžioje ketino įtraukti visas 15 respublikų, motyvuodami tuo, kad Britų imperijos šalims buvo leista tapti SNO narėmis. Kai F. D. Rooseveltas ir W . Churchillis nepritarė šiam siūlymui, J. Stalinas paminėjo tris respublikas: Ukrai­ ną, Baltarusiją ir Lietuvą. Kai sovietų lyderis paminėjo jas pirmą kartą, F. D. Roosevel­ tas pastebėjo: „Tai įdomu“. Matyt, J. Stalinas, siūlydamas Lietuvą, norėjo kažkaip legitimizuoti Pabaltijo Šalių prijungimą, sulygindamas jas su Ukraina ir Baltarusija, dėl kurių egzistavimo SSSR sudėtyje niekas neprieštaravo. Vėliau Anglijos ir JAV va­ dovai atmetė siūlymą dėl Lietuvos, ir buvo nutarta kviesti Ukrainą bei Baltarusiją. Iš rusų k. išvertė Tamara Bairašauskakė 151

ALEKSANDR ČUBARIAN

The Soviet Union and the Baltic Question Aleksandr Čubarian Summary The initial position o f the Soviet governments view o f the Baltic question after 1940 was as follows: to incorporate the Baltic republics as quickly and efficiently into the Soviet political and economic system and to force them to become an inseparable part o f the USSR. Nevertheless this position did not eliminate certain specific characteristics in respect to these republics. For example, in the case of Lithuania ]. Stalin’s special relationship with Antanas Sniečkus as well as the adjacency o f Poland were influential. These special characteristics also manifested themselves after the USSR-German war began. W ith the approach of the liberation of the Baltic region from fascist Germany s occupation, the Soviet leadership was especially interested in Lithuanian-Polish relations in occupied Lithuania. A great many documents on this topic are pre­ served in the NKVD - NKGB ‘Special file’. T he docum ents also reflect the measures Soviet authorities took in liquidating the ‘banditry’ and ‘anti-Soviet underground’ in Lithuania during 1944—1945. In relations with the Western states, a principal aim o f the Soviet leadership was to obtain recognition of the annexation of the Baltic region to the USSR and o f the USSR borders of 22 June 1941. Moscow intended to force the W est to reckon with the de facto situation. The principal argument of Soviet diplomacy was an interest in the security o f the USSR. At the same time J. Stalin and V. M olotov strove to see to it that relations with the US and England did not deteriorate due to the Baltic region. The problem of the Baltic region did not in general occupy an important place in the general relations of the Allies. T he article elucidates the December 1941 negotiations between Stalin and Great Britain’s Minister o f Foreign Affairs Anthony Eden as well as the Soviet and British negotiations in the spring o f 1942, where the question o f the Baltic region was a serious impediment. The question o f borders was bypassed in the 1942 agreement between the USSR and Great Britain since Stalin was bent on ‘using force to solve’ the question. Meanwhile the Allies ‘closed* their eyes to the pro­ blem. They de facto recognised the independence of the Baltic region but did not agree to recognise it de jure. The question of Lithuania arose again during discussions over SN O . Stalin proposed that Ukraine, Belarus, and Lithuania be included in the USSR. In this way, he was seeking to legitimise the subjection of the Baltic region to the Soviet Union. But the US and England only agreed to the candidacy of Ukraine and Belarus.

152

SSSR IR JAV DISKUSIJA BALTIJOS ŠALIŲ KLAUSIMU 1941-1945 METAIS M ichail Miagkov Pabaltijo valstybių problema „Didžiojo trejeto“ valstybių santykiuose Antrojo pasaulinio karo metais iŠ pirmo žvilgsnio atrodo gana aiški. Dar aiškiau atrodo Baltijos klausimas SSSR, JAV ir Didžiosios Britanijos bendradarbiavimo 19411945 m. fone. Nors visos valstybės sąjungininkės turėjo savų interesų, bet karo metais pagrindinis sąjungininkų diplomatijos uždavinys buvo sutelkti visas jėgas prieš agresorių bloką, sukurti galingą jėgų koaliciją, pasirengusią kariniam bendra* darbiavimui. Iš tikrųjų 1941—1945 m. JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai bandė ieškoti konstruktyvaus sutarim o su J. Stalinu 1941 m. birželio 22 d. Sovietų Sąjungos sienų pripažinimo klausimu. Jie neketino stipriai konfrontuoti spren­ džiant teritorines problemas, nes itin svarbu buvo sutriuškinti Vokietiją, o šioje kovoje SSSR vaidino pagrindinį vaidmenį. Iš tikrųjų 1939-1941 m. JAV ir Di­ džioji Britanija nepripažino Lietuvos, Lacvijos ir Estijos prijungimo prie SSSR ir atvirai reiškė nepritarimą. Prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, šių šalių lyderių pozicija ėmė keistis. Tačiau tai, kad Pabaltijo klausimas nebuvo aiškiai keliamas, nereiškė, jog jis užuominomis nefigūravo valstybių sąjungininkių lyderių diskusi­ jose ir susirašinėjime. Aptariant įvairius pokario taikos aspektus, vienaip ar kitaip buvo atsižvelgiama į Rytų Europos valstybių būsimų sienų problemą, nors karo pabaigoje pagrindiniais tapo klausimai, susiję su Lenkijos sienomis ir politinio režimo pobūdžiu šalyse, besiribojančiose su SSSR. Pabaltijo problema lyg ir atsi­ dūrė Šešėlyje. Yra žinoma, kad prieš Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą JAV Valstybės departamentas nutarė neduoti pastarajai jokių politinių pažadų tuo atveju, jeigu prieš ją būtų panaudota agresija. 1941 m. birželio 21 d. Valstybės departamento Europos šalių skyriaus memorandume buvo aiškiai pasakyta: „1) Mes jokiu būdu

153

MICHAIL MIAGKOV

neturime patarinėti Sovietų Sąjungai, jeigu ji pati neprašys patarimo . 3) Jeigu sovietų vyriausybė tiesiogiai kreipsis į mus pagalbos, mes turime sumažinti ekspor­ to į SSSR apribojimus . 6) Mes neturime iš anksto pažadėti Sovietų Sąjungai pagalbą, kurią galime suteikti kilus vokiečių-sovietų konfliktui, ir neprisiimsime jokių įsipareigojimų dėl busimosios politikos Rusijoje “l. Vis dėlto prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui JAV prezidentas F. D. Rooseveltas visiškai pritarė SSSR kovai su agresija, o JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas S. Wellesas birželio 23 d. pareiškė: „Jeigu dar reikėtų dabartinių Vokietijos vadovų tikrųjų tikslų ir planų įsiviešpatauti pasaulyje įrodymų, tai toks įrodymas yra Hitlerio įvykdytas išdavikiškas SSSR užpuolimas“. Vašingtono manymu, „bet koks jėgų prieš hitlerizmą sutelkimas nepriklausomai nuo jų kilmės paspartins dabarti­ nės Vokietijos lyderių žlugimą, todėl jis yra naudingas mūsų pačių gynybai ir saugumui. Šiandien Hitlerio kariuomenė kelia amerikiečiams didžiausią pavojų“. Be to, S. Wellesas nurodė, kad „JAV tautai visiškai nepriim tini kom unistinės diktatūros principai ir doktrinos. Jie svetimi amerikietiškoms idėjoms lygiai dek pat, kiek yra svetimi nacistinės diktatūros principai ir doktrinos“2. Didžiojo Tėvynės karo pradžioje dauguma Londono ir Vašingtono vadovų gana skeptiškai vertino SSSR galimybes efektyviai priešintis Vokietijos vermachto galybei. JAV karo žinyba tuomet manė, kad Vokietija greičiausiai per mėnesį, o ilgiausiai per tris mėnesius sutriuškins Rusiją3. Požiūriai ėmė keistis po to, kai F. D . Roosevelto asmeninis atstovas H. Hopkinsas apsilankė Sovietų Sąjungoje ir susitiko su Stalinu. Prezidento padėjėjas Maskvoje pamatė pasiryžimą kovoti ir paragino F. D. Rooseveltą suteikti Sovietų Sąjungai kuo aktyvesnę paramą. 1941 m. rugpjūčio mėn. F. D. Rooseveltas ir W. Churchillis pasirašė Adanto chartiją. Jos pirmieji punktai skelbė: „1) JAV ir didžioji Britanija nesiekia terito­ rinių ar kitų iškovojimų. 2) Jos nepritars jokiems teritoriniams pokyčiams, prieš­ taraujantiems laisvai išreikštiems suinteresuotų tautų norams“4. 1941 m. rugsėjo mėn. Sovietų Sąjunga pareiškė, kad sutinka su pagrindiniais chartijos teiginiais, tačiau tai nereiškė, jog ji sutinka peržiūrėti prieškarines 1941 metų sienas. Atsižvelgiant į bendrą kontekstą problemos, susijusios su 1941 m. SSSR sienų pripažinimu iš Vakarų sąjungininkų pusės, įskaitant Pabaltijo valstybių buvim ą 1 Foreign Relations o f the United States. Diplomatic Papers (toliau - FRUS), 1941, vol. 5, Washington, 1958, p. 766-767. 2 New York Times, 1941. June 24. 3 P. Шервуд, Рузвельт и Гопкинс. Глазами очевидца, т. 1, Москва, 1958, с. 495-496. 4 В неш няя политика Советского Союза в п ер и о д Отечественной войны , т. 1, Москва, 1944, с. 147-148.

154

SSSR ir JAV diskusija Baltijos šalių klausimu 1941-1945 metais

SSSR sudėtyje, būtina parodyti, kaip keitėsi Didžiosios Britanijos ir JAV požiūris į šią problemą. Anglai, panašiai kaip ir amerikiečiai, 1941 m. laikė įmanomu Raudoniosios armijos pralaimėjimą kovoje su vermachtu. N et žlugus vokiečių Blickriegui, britų kabinetas nelabai tesuvokė, kaip efektyviai vyks SSSR karinių galių atstatymas. Londono manymu, šioje situacijoje buvo per anksti kažką žadėti Mask­ vai dėl jos teritorijos nežinant, kur sovietų kariuomenė atsidurs karo pabaigoje. Antai 1941 m. gruodžio mėn. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas A. Ede­ nas derybų su J. Stalinu metu atsisakė pasirašyti SSSR ir Anglijos sutarties slaptąjį protokolą, kuriame, pavyzdžiui, buvo šis punktas: „Hitlerinės Vokietijos kariuome­ nės okupuotų teritorijų, Estijos, Latvijos ir Lietuvos, atstatymas SSSR sudėtyje pagal valstybės sienas, buvusias 1941 m. birželio 22 d.“5. 1942 m. pavasarį Londono pozicija Pabaltijo problemos atžvilgiu ėmė keistis Maskvos pozicijai teritoriniu klausimu pritarimo link. Londonas, atsižvelgdamas į įvykius fronte ir, matyt, nesant Europoje antrojo fronto, suvokdamas būtinumą eiti į kompromisą su SSSR, manė, jog būtina keisti požiūrį į kai kuriuos Atlanto chartijos principus. Antai W . Churchillis 1942 m. kovo 7 d. F. D. Rooseveitui rašė: „Didėjant karo sunkumams, esu linkęs manyti, kad Adanto chartijos principus nedera traktuoti taip, kad SSSR prarastų sienas, kurias ji turėjo tuo metu, kai ją užpuolė Vokietija. Tai buvo pamatas, kuriuo remdamasi Rusija prisidėjo prie char­ tijos, ir aš manau, jog rusai atliko žiaurų procesą likviduodami Pabaltijo valstybėse priešiškus elementus ir pan. tuo metu, kai karo pradžioje jie užėmė šiuos rajonus. Dėl to tikiuosi, kad Jūs galėsite mums suteikti veiksmų laisvę pasirašant sutartį, kurią Stalinas pageidauja turėti kiek galima greičiau. Viskas pranašauja, kad pavasarį atsinaujins platus vokiečių veržimasis į Rusiją, o mes galime labai mažai padaryti, kad padėtume vienintelei šaliai, kuri sunkiai kaunasi su vokiečių kariuomene “6. J. Stalinas ir toliau reikalavo, kad sutartis su Didžiąja Britanija garantuotų Maskvai buvusias lenkų, suomių ir Pabaltijo teritorijas, kurias SSSR prisijungė 1940 m. Suprantama, jis pageidavo, kad JAV taip pat pripažintų SSSR sienas, kurias toji turėjo 1941 m. birželio 22 d. Tačiau F. D. Rooseveltas ir JAV Valstybės departamentas ryžtingai prieštaravo, kad šis punktas būtų SSSR ir Didžiosios Britanijos susitarime7. 1942 m. vasario mėn. JAV prezidentas paliepė S. Wellesui pranešti britų pasiuntiniui Vašingtone 5 Publikuota: О. А. Ржешевский, Воина и дипломатия. Документы, коммент арии 19411942, Москва, 1997, с. 26-28. 6 Секретная п ер еп и ска Рузвельта и Ч ерчилля в п ер и о д войны , пер. с англ., Москва, 1995, с. 217-218. 7 Теп pat, р. 218. 155

M ICH AIL MIAGKOV

E. Halifaxui, kad prezidentas nemato galimybės pritarti sovietų siūlymams dėl sienų. Jis pasakė, kad šį klausimą reikėtų spręsti po karo. F. D. Rooseveltas paaiš­ kino, kad jis šiuo klausimu ketina pats kreiptis į sovietų vyriausybę8. Laikui bėgant keitėsi JAV pozicija teritorinių problemų ir įtakos sferų Europoje klausimu. Čia turėjo reikšmės pirmiausia paties F. D. Roosevelto ir jo aplinkos požiūris į Rusijos vaidmenį palaikant saugumą Europoje ir pasaulyje, sutriuškinus agresorius. Amerikos prezidentas taip pat įdėmiai atsižvelgė į nuomonę Anglijos, kuri ir toliau reikalavo, kad sąjungininkai pripažintų Sovietų Sąjungai atkurti 1941 m. sienas. Londono pozicijos priežastis buvo akivaizdi — nebuvo galima leisti, kad J. Stalinui kiltų įtarimas, jog Vakarų sąjungininkai nenori patenkinti jo minimalių reikalavimų. Buvo kalbama apie pasitikėjimą ir abipusių interesų paisymą, kitaip tektų suabejoti efektyviu bendradarbiavimu su Maskva ir pergale prieš Vokietiją. Iš dalies veikiamas Londono pozicijos, F. D. Rooseveltas pakeitė savo požiūrį į Sovietų Sąjungos teritorinių reikalavimų patenkinimą. Jau kovo 12 d. jis pasikvietė sovietų pasiuntinį Maksimą Litvinovą ir pranešė jam savo poziciją. Jis pasakė, kad „iš esmės nėra nuomonių nesutapimo“ su sovietų vyriausybe dėl Sovietų Sąjungos vakarinių sienų, o jis visada laikė klaida, kad po Pirmojo pasaulinio karo Pabaltijo provincijos buvo atskirtos nuo Rusijos. F. D. Rooseveltas pareiškė, kad jis „priva­ čiai patikins Staliną, jog jam visiškai pritaria“. Prezidentas pasakė nematąs „jokių kliūčių dėl pageidaujamų sienų“. Maskvos nurodymu M. Litvinovas pranešė Vals­ tybės departamentui, kad sovietų vyriausybė įsidėmėjo F. D. Roosevelto informa­ ciją. Tačiau ji pati JAV vyriausybei nekėlė klausimo dėl SSSR vakarinių sienų9. Taip pat būtina pabrėžti, kad jau 1942 m. pavasarį JAV prezidentas padarė išvadą, kad tam tikromis sąlygomis Rusija po karo gali tapti viena iš pirmaujančių pasaulio valstybių. Antai gegužės 20 d. Valstybės departamento atstovams jis pa­ brėžė, kad „Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Rusija ir Kinija turi kontroliuo­ ti, spręsti ginčus ir palaikyti saugumą pokariniame pasaulyje. Būtent jos spręs, kaip reikia sumažinti ginklavimąsi. Jos taip pat reguliariai inspektuos karines pajėgas ir kontroliuos vandens bei oro erdvę“10. Visa tai patvirtina teiginį, kad F. D. Roose­ veltas neketino trukdyti prieškarines SSSR sienas atkurti pirmiausia dėl globalinio pobūdžio priežasčių: dėl galimybės sureguliuoti konfidencialų bendradarbiavimą su Maskva palaikant tarptautinį saugumą po karo. Galiausiai veiksmai, padedantys tenkinti SSSR poreikius, neabejotinai buvo naudingi stiprinant sąjungininkų san­ tykius, kai Anglija ir JAV tebedelsė atidaryti Europoje antrąjį frontą. 8 В. Силолс, В еликая победа и дипломатия, Москва, 2000, с. 91. 9 Ten pat, p. 91—92. 10 National Archive o f US (Archive II), RG 59. Entry 498. Box 54.

156

SSSR ir JAV diskusija Baltijos šalių klausimu 1941-1945 metais

Galima konstatuoti, kad Londono ir Vašingtono pozicija dėl Sovietų Sąjungos sienų (įskaitant Pabaltijo valstybes) pripažinimo tuo metu labai suartėjo. Jos sky­ rėsi tik tuo, jog F. D. Rooseveltas kol kas nepageidavo, kad Amerika viešai pritartų SSSR teritoriniams įsigijimams iki 1941 m. birželio 22 d. 1942 m. JAV prezidentas dėjo daug pastangų, norėdamas užmegzti dalykinį kontaktą ir vaisingą dialogą su sovietų lyderiu. Kovo 16 d. jis H. W. Churchilliui rasė, kad pats asmeniškai „gali tvarkyti reikalus su Stalinu geriau nei visa Užsienio reikalų ministerija ar Valstybės departamentas . Jam atrodo, kad jis man patinka, ir aš tikiuosi, kad taip manys ir toliau Tai reikėtų itin pabrėžti, nes, šiaip ar taip, SSSR ir JAV abipusių problemų komplekso sprendimas priklausė nuo abiejų lyderių asmeninio pasitikėjimo. Šiuo atveju Pabaltijo klausimas nebuvo išimtis. V. Molotovo vizito 1942 m. į Vašingtoną metu F. D. Rooseveltas stengėsi sudaryti „tokią asmeninio nuoširdumo ir draugiškumo atmosferą, kokia tik įmano­ ma su vertėjo pagalba“1112. Derybų metu buvo aptarta daug karinių ir politinių klausimų, tačiau pagrindinis dėmesys buvo skiriamas neatidėliotinam uždaviniui jau 1942 m. atidaryti antrąjį frontą. Realiai mąstantis ir atsižvelgiantis į savo Šalies visuomeninę nuomonę F. D. Rooseveltas vis dar vengė detaliai svarstyti pokario teritorines problemas. 1942 m. pabaigoje, prasidėjus galingam Sovietų Sąjungos kontrpuolimui prie Stalingrado, JAV ginkluotųjų pajėgų aukščiausioji vadovybė padarė išvadą, kad Amerikai ypatingą reikšmę turi santykiai su Sovietų Sąjunga, todėl būtina palaikyti su ja draugiškus santykius. Šią išvadą lėmė ne tik tai, kad abi valstybės turėjo bendrą priešą - Vokietiją, bet ir SSSR dalyvavimo busimajame kare su Japonija galimybė. JAV aukščiausioji vadovybė dabar suprato, kad be Rusijos dalyvavimo neįmanoma po karo aptarinėti tvirtos taikos klausimų. 1942 m. spalio mėn. karinės žinybos analitikai artimiausiam F. D. Rooseveko pagalbininkui H. Hopkinsui parengė memorandumą, kuriame buvo parašyta: „Ka­ rui pasibaigus Rusija užims Europoje viešpataujančią padėtį. Sutriuškinus Vokie­ tiją Europoje neliks valstybės, kuri galėtų atsispirti milžiniškoms karinėms Rusijos pajėgoms < ...> “13. Tolesni įvykiai parodė, kad F. D. Rooseveltas visiškai pritarė šiam vertinimui. 1943 m. sausio mėn. kalbėdamas Atstovų rūmų ir Senato ben­ drame posėdyje jis pabrėžė, kad „didžiausi ir reikšmingiausi strateginės padėties pokyčiai įvyko 1942 m. milžiniškame SSSR ir Vokietijos fronte . Suvienytosios 11 US. Library of Congress. Manuscript Division. fiam m ati Collection. Container 161. 12 Секретная переписка c. 253-254. 13 Cic. pagal: P. Шервуд, Рузвельт и Гопкннс. Глазами очевидца, т. 2, Москва, 1958, с. 282285, 431-432. 157

MICHAIL M1AGKOV

tautos ir po karo gali ir turi likti susivienijusios, kad palaikytų taiką ir užkirstų kelią Vokietijos, Japonijos, Italijos arba kokios kitos tautos bandymams pažeisti desimtąjį įsakymą „Negeisk savo artimojo namų“14. Vis dėlto F. D. Roosevelto aplinkoje buvo labai įtakingų jėgų, kurios nepritarė jo politikai po karo glaudžiai bendradarbiauti su Maskva. 1943 m. pradžioje jis pats taip pat nebuvo tvirtai apsisprendęs, kaip po karo konkrečiai elgtis SSSR atžvilgiu. 1943 m. vasario 23 d., išsakant nuomonę Valstybės departamento atsto­ vams reikšmingiausiais pokarinių tarptautinių santykių klausimais, F. D. Rooseveltą „ itin neramino Rusijos klausimas“. Prezidentas laikosi nuomonės, [kad] faktiškai visas pasaulis turi nusiginkluoti, išskyrus JAV, Didžiąją Britaniją, Rusiją ir Kiniją. Tačiau prezidentas labai palankiai atsiliepia apie Bullito* planą, kurio pagrindą sudaro nepasitikėjimas Sovietų Sąjunga ir pagal kurį visa Europa į vakarus nuo SSSR turi būti suorganizuota kaip vieninga, gerai apginkluota stovyk­ la. Ji reikalinga Rusijos skverbimuisi į Vakarus atremti. Prezidentas nežino, ką daryti su Rusija, ir nerimauja dėl tolesnių įvykių eigos “15. Vis dėlto Sovietų Sąjungos pergalė prie Stalingrado ir Raudonosios armijos puolimas Rytų fronte daug reiškė JAV vadovybei ir pačiam F. D. Rooseveltui. Nors frontas buvo tūkstančius kilometrų nutolęs nuo SSSR vakarinės sienos, bet aiškėjo, kad Raudonoji armija nepralaimės karo ir veikiausiai pati išvys priešo kariuomenę iŠ savo teritorijos. Todėl nebebuvo aktualus SSSR prieškarinių sienų pripažinimas. Kalbant apie Europos ateitį, svarbiausiais tapo klausimai, susiję su požiūriu į poka­ rinę Vokietiją ir įtakos sferų pasiskirstymu Rytų bei Centrinėje Europoje. 1943 m. pavasaris, galima sakyti, buvo tas momentas, kai F. D. Rooseveltas galutinai susi­ taikė su tuo, kad SSSR sudėtyje liks teritorijos, kurias ji prisijungė 1939-1940 m., išskyrus kelis sienos ruožus, kuriuos jis kol kas laikė ginčytinais. Antai A. Edenui lankantis Vašingtone 1943 m. kovo mėn. jis aiškiai pasisakė už tai, kad Besarabija liktų SSSR sudėtyje, o Lenkijos rytinė siena eitų pagal „Curzono liniją“. F. D. Roo­ seveltas taip pat pasakė, kad teks pritarti Baltijos valstybių susijungimui su Rusija, tačiau šį pritarimą reikia panaudoti kaip derybų objektą siekiant išgauti iŠ Rusijos nuolaidų kitais klausimais16. Prezidentas nepatikslino, kokius klausimus jis turėjo omenyje, tačiau tolesnė situacija aiškiai rodo, kad pirmiausia jie lietė Vokietijos, Lenkijos ir kitų Rytų

14 Library of Congress. Manuscript Division. Harriman Collection. Container 163* William Bullit - JAV diplomatas. 15 National Archive o f US. RG 59. Entry 498. Box 54. 16 B. CnnOJlc, min. veik., p. 166. 158

SSSR ir JAV diskusija Baltijos Šalių klausimu 1941-1945 metais

Europos valstybių teritorijas ir politinius režimus. JAV prezidentas taip pat daug vilčių dėjo į Rusijos dalyvavimą kare su Japonija. F. D. Roosevelto požiūrio į SSSR prieškarinių sienų atkūrimo klausimą dina­ mikos analizė rodo, kad jo pozicija taip pat buvo glaudžiai susijusi su karo veiks­ mais Rytų fronte. Vokietijos kariuomenę sutriuškinus Kursko lanke, JAV preziden­ tas privačiai pasakė savo artimam kardinolui Spellmanui, kad rusų jėga tokia stipri, jog Vakarų valstybės neįstengs kovoti su Rusija. Maža to, SSSR savarankiškai gamina beveik viską, ko reikia frontui, galbūt išskyrus automobilius. Dėl to Maskva užims dominuojančią poziciją pokario Rytų Europoje17. 1943 m. rudenį F. D. Rooseveltas liovėsi kalbėti apie Pabaltijį kaip apie derybų su SSSR objektą. Pagrindinį dėmesį jis skyrė galimybei pakoreguoti Lenkijos rytinę sieną. Pabaltijo atveju san­ doris užleidžia vietą apeliavimui į moralines vertybes. Reikia pasakyti, kad būtent šiuo momentu, prieš susitinkant Maskvoje trijų valstybių užsienio reikalų minist­ rams ir prieš prasidedant Teherano konferencijai, prezidentas pageidavo gauti J. Stalino pažadą (kad ir žodinį) dalyvauti kare, kuris vyks Ramiajame vandenyne. 1943 m. spalio 5 d. kalbėdamas Valstybės departamento atstovams, F. D. Rooseveltas pareiškė, kad ,»susitikęs su Stalinu ketina apeliuoti į aukštas moralines vertybes. Prezidentas jam pasakytų, kad Britanija ir mes patys neketiname kariauti su Rusija dėl Baltijos šalių. Tačiau Rusija, atsižvelgdama į savo dabartinę padėtį pasaulyje, turi būti suinteresuota pareikšti, jog pasibaigus karui maždaug po dvejų metų ji surengs Baltijos šalyse dar vieną plebiscitą. Nors buvusį plebiscitą Rusija laiko galutiniu, bet pasaulis, matyt, galvoja kitaip. Ši idėja gali būti pritaikyta ir Rytų Lenkijoje. Prezidentas mano, kad bet kuriuo atveju nauja siena turi eiti labiau į rytus nuo Curzono linijos. Lembergas (Lvovas) turi atitekti Lenkijai. Ten taip pat būtina surengti plebiscitą po to, kai gyventojai atsigaus nuo karo sukelto v i

ff

šoko . Beje, šio susitikimo metu prezidentas palietė ne tik vakarinių, bet ir rytinių SSSR sienų klausimą. Svarstydamas įvairių „pagrindinių saugumo punktų** ir salų tarptautinę globą po karo, jis tarstelėjo, kad „Kurilų salos iš tikrųjų turi būti perduotos Rusijai **18. Dėl karinės ir politinės padėties Europoje bei Azijoje, SSSR vaidmens kovoje su agresoriais, taip pat dėl Vakarų sąjungininkų delsimo atidaryti antrąjį frontą, taip pat dėl milžiniškų Raudonosios armijos pastangų sutriuškinti bendrą priešą JAV ir Didžiosios Britanijos dialogas su SSSR iš diktato pozicijų jau buvo neįmanomas.

17 Ten pat. 18 National Archive o f US. RG 59. Entry 498. Box 54.

159

M ICHAIL MIAGKOV

Kai kurie JAV atsakingi valstybės veikėjai diskusijose su Maskva siūlė panaudoti ne tik teritorines pretenzijas Rusijai, bet ir tiekimų pagal lendlizą svarbą. Tačiau JAV valstybės sekretorius C. Hullas, tuo metu vykęs į Maskvą derybų, vėliau prisiminė: „Aš ir prezidentas nė akimirką rimtai nevertinome šių siūlymų. Rusija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos plaukė vienoje valtyje, kuri turėjo išplaukti arba nuskęsti priklausomai nuo jų gebėjimo kovoti su bendru priešu < ...> “19. Galima spėti, kad Teherane asmeniškai kontaktuodamas su sovietų lyderiu F. D. Rooseveltas suformavo galutinį požiūrį į Pabaltijo respublikų klausimą. Fak­ tiškai tai buvo pritarimas jų įėjimui į SSSR sudėtį, kurį lėmė noras jose po karo surengti plebiscitą. Neabejotina, kad jo nedomino Šios priemonės forma ir kontro­ lė. Jam reikėjo J. Stalino formalaus sutikimo, kurį jis galėtų panaudoti amerikiečių visuomenės ir išeivių iš Pabaltijo valstybių nuomonei nuraminti. 1943 m. gruodžio 1 d. įvyko F. D. Roosevelro ir J. Stalino dialogas, kurio fragmentus reikėtų pacituoti: Rooseveltas pareiškė, kad „Jungtinėse Valstijose gali būti keliamas Pabaltijo res­ publikų įtraukimo į SSSR sudėtį klausimas, todėl, manau, visuomenės nuomonė pageidaus, kad kada nors ateityje kažkaip būtų pareikšta šių respublikų tautų nuomonė Šiuo klausimu. Todėl viliuosi, kad maršalas Stalinas atsižvelgs į šį pagei­ davimą. Aš asmeniškai neabejoju, kad šių Šalių gyventojai balsuos už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos taip pat sutartinai, kaip tai padarė 1940 m. Stalinas. Lietuva, Latvija ir Estija iki Revoliucijos Rusijoje neturėjo autonomi­ jos. Tada caras sutarė su Jungtinėmis Valstijomis ir Anglija ir niekas nekėlė klau­ simo dėl šių šalių pašalinimo iš Rusijos sudėties. Kodėl šis klausimas keliamas dabar? Rooseveltas. Reikalas tas, kad visuomenės nuomonė nežino istorijos. Aš norėčiau su maršalu Stalinu pakalbėti apie Jungtinių Valstijų vidaus padėtį. Ateinančiais metais Jungtinėse Valstijose įvyks rinkimai. Aš nenoriu kelti savo kandidatūros, tačiau jeigu karas tęsis, man galbūt teks tai padaryti. Amerikoje gyvena šeši ar septyni milijonai lenkų kilmės piliečių, todėl aš, būdamas praktiškas žmogus, nenorėčiau prarasti jų balsų . Jungtinėse Valstijose taip pat gyvena lietuviai, latviai ir estai. Man žinoma, kad Lietuva, Latvija ir Estija praeityje ir visai neseniai sudarė SSSR dalį, todėl tuo metu, kai Rusijos kariuomenė vėl įžengs į šias respub­ likas, aš dėl to neketinu kovoti su Sovietų Sąjunga. Tačiau visuomenės nuomonė gali pareikalauti, kad ten būtų surengtas plebiscitas. ,9 К. Хэлп, Государственный секретарь США вспоминает, Вторая м ировая война в воспом инаниях Москва, 1990, с. 375-393160

SSSR ir JAV diskusija Baltijos Šalių klausimu 1941-1945 metais

Stalinas. Dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautų valios pareiškimo mes turėsime daug progų šioms tauroms suteikti galimybę pareikšti savo valią. Rooseveltas. Tai bus man naudinga. Stalinas. Aišku, tai nereiškia, kad plebiscitas šiose respublikose turi įvykti nau­ dojant kokią nors tarptautinės kontrolės formą. Rooseveltas. Aišku, ne. Būtų naudinga tinkam u m om entu pranešti, kad tam tikru metu Šiose respublikose įvyks rinkimai. Stalinas. Aišku, bus galima tai padaryti. Norėčiau žinoti, ar galutinai nuspręsta dėl išvykimo rytoj“20. Antrojo pasaulinio karo paskutiniuoju etapu, 1944-1945 m., antihitlerinės koalicijos vadovaujančių šalių lyderių konferencijose buvo sprendžiamos pasaulio pokarinio sutvarkymo, Vokietijos padalijimo, Suvienytųjų Tautų Organizacijos stei­ gimo, SSSR dalyvavimo kare su Japonija, Lenkijos ir kitų Europos valstybių ateities svarbiausios problemos. Pabaltijo klausimas pasitraukė į šešėlį. J. Stalinas manė, kad jis yra išspręstas ir JAV prezidentas bus visiškai patenkintas tokia Pabaltijo tautų valios pareiškimo forma kaip dalyvavimas rinkimuose į SSSR Aukščiausiąją tarybą, o tai de facto rodė Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų norą gyventi, dirbti ir dalyvauti visuomeniniuose procesuose SSSR sudėtyje. Iš tikrųjų netrukus po karo, 1946 m. vasario mėn., įvyko rinkimai į SSSR Aukščiausiąją tarybą, o 1947 m. vasario mėn. - rinkimai į sąjunginių ir autonominių respublikų Aukščiausiąsias tarybas. Juose dalyvavo beveik visi gyventojai. Savo ruožtu F. D. Rooseveltas, kaip 1944 m. pabaigoje pažymėjo JAV pasiuntinys Maskvoje A. Harrimanas, „visą laiką mažai domėjosi Rytų Europos reikalais, išskyrus tuos atvejus, kurie galėjo paveikti Amerikos gyventojų nuotaikas . Europos klausimus jis laikė pernelyg sudėtin­ gais, tad buvo linkęs kuo toliau nuo jų pasitraukti arba apsiriboti tomis problemo­ mis, kurios tiesiogiai lietė Vokietiją “21. Tačiau Valstybės departamentas, dalis JAV valstybės, karo ir žvalgybos padali­ nių vadovų karo pabaigoje atkakliai stengėsi įtikinti F. D. Rooseveltą, kad būtina laikytis budrios ir formalios politikos, kai kalbama apie dalies Rytų Europos vals­ tybių politinės situacijos raidą22. Panašios politikos laikytasi ir Pabaltijo įtraukimo į SSSR sudėtį klausimu. JAV oficialiai nepripažino šio lakto, tačiau taip pat atvirai prieš jį nepasisakė.

20 Совет ско-американские отношения в о врем я вт орой м ировой войны. 1941-1945\ т. 1, Москва, 1984, с. 453-456. 21 Library o f Congress. Manuscript Division, Harriman Collection, Container 175. 22 Ten pat.

161

M ICHAIL M IACKOV

D ar F. E. Rooseveltui gyvam esant dalis JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausy­ binių sluoksnių atstovų 1943 m. per tarpininkus užmezgė kontaktą su „Vyriau­ siojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto“ (VLIK) lyderiais, kurie tuo metu buvo vokie­ čių okupuotoje respublikos teritorijoje. 1944 m. rugpjūčio mėn. didžiąją Lietuvos SSR teritorijos dalį išlaisvino sovietų kariuomenė. Ryšium su tuo V LIK o taryba nutarė savo veiklos centrą perkelti į Vokietiją ir Švediją. VLIK o lyderiai, kuriuos rėmė abveras, koordinavo Lietuvos respublikos nacionalistinio pogrindžio ardomąją ir žvalgybinę veiklą. Prieš pat Vokietijos kapituliaciją VLIKo atstovai Berlyne gavo nurodymą vesti derybas su anglų ir amerikiečių kariuomene dėl organizacijos pri­ pažinimo teisėta „Lietuvos nepriklausomos valstybės“ interesų atstove. VLIKas tęsė veiklą ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Ji buvo glaudžiai susijusi su Vakarų specialiųjų tarnybų antisovietine veikla. Pavyzdžiui, jo atstovai toliau informavo Anglijos ir JAV vadovus apie politinę padėtį respublikoje, lietuvių tautos nuotaikas ir požiūrį į sovietų valdžią. Vienas VLIKo atstovas, kurį suėmė NKVD (VRLK), davė parodymus, kad tuo metu organizaciją dosniai finansavo JAV23. Tačiau šie siužetai priklauso šaltojo karo tarp SSSR ir jos buvusių sąjungininkių laikotarpiui. IŠ tikrųjų 1941-1945 m. Pabaltijo problema netapo ir negalėjo tapti nesantaikos tarp Sovietų Sąjungos, JAV ir Didžiosios Britanijos priežastimi. Viena grėsmė ir bendri kariniai interesai vertė sąjungininkes pirmiausia galvoti apie ag­ resorių sutriuškinimą. Karo pabaigoje, kai pokarinio sutvarkymo problemos darėsi vis svarbesnės, SSSR ir jos kariuomenė pelnė tokį autoritetą tarptautinėje arenoje, kad Vakarų lyderiai paprasčiausiai negalėjo griežtai kelti klausimo dėl to, kad būtų kardinaliai pertvarkyta SSSR siena, kurią ji turėjo 1941 m. birželio 22 d. Buvo galima kalbėti tik apie atskirus momentus. Vertinant SSSR poziciją, mano manymu, ji padarė klaidą, 1946 ir 1947 m. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje nesurengusi plebiscito, kurio pagrindinis uždavinys būtų buvęs išspręsti klausimą dėl Pabaltijo įėjimo į SSSR sudėtį. Gana tvirtai galima teigti, kad po Raudonosios armijos pergalės žiauriame kare, kai visas pasau­ lis akivaizdžiai matė sovietų ginkluotųjų pajėgų išvaduojamąją misiją, kuri išgelbėjo ir Pabaltijį nuo vokiečių okupantų masinio teroro, dauguma šių respublikų gyven­ tojų pasisakytų už jų įėjimą į SSSR sudėtį. Galimas dalykas, kad tai būtų apsaugoję SSSR nuo tų sukrėtimų, kuriuos ji patyrė mūsų laikais. Iš rusų k. išvertė Tamara Bairašauskaitė

23 Rusijos Federacijos valstybinis archyvas, f. 9401, ap. 2, b. 98, t. 7, 1. 164-165. 162

SSSR ir JAV diskusija Baltijos šalių klausimu 1941-1945 metais

The Discussion of the USSR and US on the Question of the Baltic States During 1941-1945 M ichail Miagkov Summary

During the war years the chief objective of Allied diplomacy was to muster all the forces against the bioc of aggressors. The US and Great Britain had no intension o f vigorously confronting the USSR over the recognition o f borders. But the question o f the Baltic region figured in Allied discussions and correspondence. The author’s aim is to show how the view o f the US and Great Britain towards this problem changed during the course of the war. In the author’s opinion, Anthony Eden refused to sign a secret protocol con­ cerning the borders of the USSR in Moscow in December 1941 since at that time London did not believe that the USSR would withstand the pressure o f the Wehrmacht. Beginning in the spring of 1942 London’s position began to change in rhe direction o f sanctioning Moscow’s position. The US President also took England’s opinion into consideration because it was impossible to allow Stalin to become suspicious that the Western Allies did not wish to satisfy his minimal requirements. Already on 12 March 1942, F. D. Roosevelt told M. Litvinov that ‘there is no disagreement o f opinion’ concerning the western borders of the USSR. Be­ cause Roosevelt already thought at that time that the USSR would be one o f the most powerful states after the war and that it would itself liberate its territories, their recognition was therefore not very important. In addition Roosevelt con­ sidered it veiy im portant to create a climate of personal trust with the Soviet leader. But on the other hand, the US President had not firmly decided how to act with the USSR after the war. He approved the Bullet plan, according to which all o f Europe to the west of the USSR had to be organised as the united, well-armed camp necessary to repulse Russia’s penetration into the West. O n 5 October 1943, Roosevelt said that he did not intend to go to war with the USSR over the Baltic States. But Russia should be interested in organising another plebiscite in the Baltic States after the war. L’vn should also be joined to 163

MICHAIL MIAGKOV

Poland as the result a plebiscite. H e refused to put pressure on the Soviet U nion w ith the approach o f the Moscow and Teheran conferences in the autum n o f 1943. At Teheran Roosevelt practically reached a common opinion with Stalin that after the war the Baltic nations should be given a possibility o f free self-determi­ nation without international control. In the author’s opinion, the leadership of the USSR made a mistake in not organising a plebiscite in Estonia, Latvia, and Lithuania in 1946 and 1947.

FEDERACINIAI PLANAI VIDURIO RYTŲ EUROPOJE IR BALTIJOS VALSTYBIŲ KLAUSIMAS ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS LENKIJOS POLITIKOS KONTEKSTE Tadeusz Kisieleivski Antrasis pasaulinis karas kilo 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Lenkiją užpuolė Vokie­ tija ir tų pačių metų rugsėjo 17 d. - Sovietų Sąjunga, o ne kaip kartais manoma Vokietijoje, esą 1939 m. karas su Lenkija buvo tik Antrojo pasaulinio karo įžanga, „Veimaro karas“, ir priešingai negu teigia daugelis rusų, toliau eskaluodami bu­ vusios SSSR požiūrį, esą Antrasis pasaulinis karas prasidėjęs tik 1941 m. birželio 22 d., kai Vokietija užpuolė pastarąją. Vokietija ir SSSR, užpuldamos Lenkiją, visiškai pakeitė politinę Europos padėtį pirmiausia todėl, kad su Vokietija ėmė kariauti įtakingiausios Vakarų Europos valstybės Didžioji Britanija ir Prancūzija, kurių taikos siekimo politika būtent tada sužlugo. Adolfas Hideris ir Josifas Sta­ linas buvo susaistyti sutartimi, vadinama Ribbentropo-Molotovo paktu, ir dėl šio pakto tapo atsakingi už Antrojo pasaulinio karo pradžią. Be to, 1939 m. jie pa­ dalijo Vidurio Rytų Europos teritoriją į savo įtakos sferas. Kitas įvykis, sukėlęs Europai didelių politinių pasekmių tiek Vakaruose, tiek Vidurio Rytuose, buvo netikėtas ir greitas Prancūzijos pralaimėjimas 1940 m. birželio mėnesį. Kai 1941 m. birželio 22 d. Vokietija pagaliau smogė Sovietų Sąjungai, pastaroji iškart tapo įnirtingai besiginančios Didžiosios Britanijos sąjun­ gininke, o tų pačių metų gruodžio mėnesį į karą įstojus Jungtinėms Valstijoms, dar ir šios didžiosios valstybės sąjungininke. Taigi šios trys didžiosios valstybės sudarė „didįjį trejetą“, savavališkai formavusį antivokiskosios koalicijos politiką, o Franklinas Delano Rooseveltas ir Winstonas Churchillis iškart užmiršo neseną Sta­ lino sąjungą su Hitleriu. Tuoj po Vokietijos sutriuškinimo Stalinas atgaivino savo ideologinį ir politinį priešiškumą kapitalistiniams ir demokratiniams Vakarams ir siekė įgyvendinti seną savo idėją apie tai, kad komunizmas užkariaus visą Europą 165

TADEUSZ K1S1ELEWSKI

ir pasaulį. Jis grąžino į SSSR sudėtį šalis ir regionus, buvusius į rytus nuo įtakų ir teritorijų zonos, kurią 1939 m. rugsėjį buvo nustačiusios Sovietų Sąjunga ir Vokietija, o vėliau sau pajungė šalis, esančias tarp Bugo ir Karpatų bei Elbės ir Adrijos, ir tam pritarė Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija. Taip vertinant galima teigti, kad Vidurio Rytų Europoje kažkuria prasme Antrasis pasaulinis karas (arba jo pasekmės) baigėsi tik tada, kai SSSR sudėtyje nebuvusios, tik labai nuo jos priklausomos Vidurio Europos valstybės vėl tapo nepriklausomos ir Vokietija, griu­ vus Berlyno sienai, atgavo visišką politinį suverenitetą, Lietuva, Latvija ir Estija, taip pat Moldova, kurios 1940 m. ir 1944 m. buvo prijungtos prie SSSR, taip pat kitos seniau bolševikų Rusijos prisijungtos šalys - Europoje tai buvo Ukraina ir Baltarusija - atgavo nepriklausomybę tik SSSR pralaimėjus varžybas su Vakarais ir iširus šiai imperijai. Šis procesas prasidėjo 1989 m., o Lenkijoje 1980 m. jį pradėjo moralinė-politinė „Solidarumo“ revoliucija. Iš visų SSSR sudėtyje buvusių šalių, vykstant 1989 metais Vidurio Rytų Europoje permainoms, anksčiausiai ir inten­ syviausiai dėl savo nepriklausomybės ėmė kovoti Lietuva, savo ryžtu rodydama pavyzdį kitoms tautoms, norėjusioms išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos priklausomy­ bės. Ar tai atsitiktinumas? Turbūt ne, jeigu atsižvelgsime į tai, kad antisovietinis pasipriešinimo judėjimas ir partizaninis judėjimas Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo truko ilgiausiai, buvo intensyviausias ir didvyriškiausias. Tai įrodo kruopštūs Broniaus Makausko istoriniai tyrimai: šie pokario įvykiai negalėjo neišlikti tautos sąmonėje, nepaisant įvairių represijų ir „komunistinio auklėjimo“. Pokario metais pasipriešinimo ir partizaninis judėjimai kilo Baltijos šalyse ir Ukrainoje, ypač va­ karinėje jos dalyje, taip pat Lenkijoje, ir tai buvo karo tąsa. *

*

*

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė Versalio taiką Europoje. Pasikeitus padėčiai, trys tuometinės didžiosios Europos valstybės, kovojusios dėl Europos valdymo ir dominavimo pasaulyje: Trečiojo reicho vadovas A. Hitleris, SSSR vado­ vas J. Stalinas ir britai sukūrė tris viena kitai priešingas pokario Europos pertvar­ kymo koncepcijas. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos siekė, kad Europa po karo nebe­ būtų susiskaidžiusi ir kad po dviejų pasaulinių karų ji nebebūtų naujo karo šaltinis. Pradžioje jos rėmė britų koncepciją, kad būtų sukurta Vidurio Europos Sąjunga, bet vėliau jos atsisakė, kai Maskva ėmėsi veiksmų prieš šios sąjungos atsiradimą. Abi didžiosios anglosaksų valstybės iš karto pritarė Sovietų Sąjungos įtakos zonai Europoje nuo Elbės iki Adrijos. Vis dėlto Vašingtonas parėmė Londono siekį, kad po karo Vakarų Europa nebūtų destabilizuota ir netaptų priklausoma nuo SSSR ir kad ši didžioji valstybė neužkariautų Graikijos ir bent dalies Irano. Mažesniųjų Europos šalių vadovai irgi turėjo pokarinės Europos, ypač savojo regiono, valdymo 166

Federaciniai planai ir Baltijos valstybių klausimas

koncepcijas. Šioje srityje svarbų vaidmenį vaidino neabejotinai tuomet įtakingiausia antivokiškosios koalicijos emigracinė Lenkijos vyriausybė. Sovietų Sąjunga atkakliai siekė, kad Europa bent iki Lamanšo kanalo susidėtų iš sovietinių respublikų su centru Maskvoje. Čia turėjo padėti pasaulinis karas, nes tik dėl Pirmojo pasaulinio karo tapo įmanoma bolševikų revoliucijos pergalė Ru­ sijoje. Tačiau tada jai nepavyko išplisti visoje Europoje turbūt svarbiausia dėl to, kad rugpjūčio mėnesį mūšyje prie Varšuvos ir rugsėjo mėnesį mūšyje prie Nemuno bolševikų Rusija pralaimėjo karą su Lenkija ir turėjo atsitraukti į rytus. 1921 m. kovo mėnesį pasirašyta Rygos taikos sutartis galutinai užbaigė šį karą ir tapo svarbia taikos garante rytuose tarsi papildydama Versalio taikos sutartį šiame Europos regione. Maskva praktiškai visą tarpukarį stengėsi destabilizuoti pokarinę Europos tvarką. Išplėtusi savo valdas iki Elbės ir Adrijos po Antrojo pasaulinio karo, Stalino požiūriu, buvo įgyvendinta tik dalis jos tikslų. Pralaimėjus Prancūzijai, Trečiasis reichas parodė iniciatyvą - tiesa, neoficialiai, bet sukeldamas didelį atgarsį - suvienyti ir užvaldyti Europą sukuriant naują Europos struktūrą. T uo pat metu Vokietijos diplomatai stengėsi, kad šią koncep­ ciją paremtų mažesnės neutralios Europos valstybės, ypač Balkanuose. Vokietijos iniciatyva kėlė nerimą britams ir ypač lenkams: labiausiai buvo bijoma, kad šios iniciatyvos per daug neparemtų iki tol neutrali Amerika. Lenkų nerimą atspindėjo ir 1940 m. spalio 27 d. Mariano Seydos raštas generolui Kazimierzui Sosnkowskiui; jiedu buvo svarbiausi emigracinės Lenkijos vyriausybės Londone politikai. M. Seyda tarp kita ko rašė: „Hitlerio akcija, siekianti sukurti vadinamąją „naująją Europos struktūrą", kurios pagrindas būtų Vokietijos ir Italijos sutartis su Prancū­ zijos Vichy vyriausybe ir generolu Franko, gali izoliuoti Angliją ir kelia didžiulį pavojų Lenkijai. Hitlerio tikslas, yra susikurti moralinę iki tol sukiršinto Europos žemyno vienytojo opiniją ir paveikti Jungtines Valstijas, kad jos nepradėtų kariauti, o jų vadovybė manytų, kad Hitlerio Europos žemyno pertvarkymo koncepcija vis dėlto naudinga Jungtinėms Valstijoms“ ir „yra pelninga Amerikos prekybai“. Rašto autorius manė, kad gali įvykti taip, jog Jungtinės Valstijos pripažins Didžiajai Britanijai jos teritorijas ir interesus mainais už tai, kad ši pripažintų Hitlerio valdymą Europos žemyne. „Galų gale pasaulis būtų padalytas į du ar tris blokus; Europą valdančios Vokietijos bloką, Ameriką ir Britų imperiją su jos teritorijomis apimantį anglosaksų bloką bei Japonijos ir Azijos bloką. Dėl to Europos tautos atsidurtų nelaisvėje galbūt ilgiems amžiams, o Lenkijos likimas būtų sunkiausias, tiesiog tragiškas“. M. Seyda reikalavo, „kad Lenkijos ir Čekoslovakijos vyriausybės tuoj pat padarytų bendrą pareiškimą. Jos turėtų teigti, kad abi tautos ir valstybės apsisprendė po karo sudaryti tarpusavio sąjungą, kuri būtų naujos Vidurio

167

TADEUSZ KIS1ELEWSKI

Europos politinės sistemos branduolys ir prie kurios galėtų prisijungti kitos tautos visiškai lygiateisiais pagrindais“. Reikėjo parodyti, kad „Anglija ir jos sąjungininkai turi savo teigiamą koncepciją, kaip sutvarkyti didžiąją Europos žemyno dalį laisvės ir lygybės pagrindais, skirtingai nuo tironiškos Hitlerio koncepcijos“1. Ši Lenkijos ir Čekoslovakijos deklaracija paskelbta tuoj pat, 1940 m. lapkričio 11 d. Didžioji Britanija tuo metu pritarė bendresnei idėjai pertvarkyti pokario Euro­ pą regioninių federacijų arba konfederacijų pagrindu, bet praktiškai rėmė tik idėją suorganizuoti Vidurio Europos federaciją arba konfederaciją, kuri atskirtų Vokietiją nuo Sovietų Sąjungos ir pajėgtų gintis nuo šių didžiųjų valstybių imperializmo. Jau 1939 metais grupė įvairių specialybių britų mokslininkų pradėjo tirti regioni­ nių federacijų Europoje galimybę. Prie britų mokslininkų prisidėjo kai kurie kitų tautybių mokslininkai. Nemaža britų federalistų atšaka jau seniai skelbė, kad rei­ kalinga Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos federacija, kuri būtų Euro­ pos federacijos pradžia. Ši atšaka buvo pasirengusi tuoj pat įgyvendinti savo idėją, tik Vokietija turėjo būti be Hiderio. Dar buvo tik Didžiosios Britanijos ir Pran­ cūzijos federacijos šalininkų, kiti siekė Britų imperijos ir Jungtinių Valstijų fede­ racijos. Lenkijos vidaus reikalų ministras profesorius Stanislawa$ Kotas pranešime vyriausybei taip komentavo britų federalistų koncepciją: „Anglų federalistų litera­ tūroje aiškiai pabrėžiama tendencija įtraukti Vokietiją į federaciją. Ši tendencija yra nepakankamai įvertinama ir nutylimas galimas Lenkijos vaidmuo“. Taigi turėjo būti tokia Europa, kurioje pagrindinius vaidmenis vaidintų Didžioji Britanija ir Vokietija ir būtų įsileista į šį dvejetą Prancūzija. Vokietija „per Lenkiją ir Čekos­ lovakiją įsiskverbtų į rytus gerokai toliau nei ikikarinė Vokietija, nesvarbu, ar šios Šalys būtų, ar nebūtų įsileistos į Europos federaciją“. Joks anglų federalistas nematė Europos federacijoje Sovietų Sąjungos, nes prieš ją Ši federacija ir turėjo būti nukreipta. S. Kotas padarė išvadą, jog „sunkiai tikėtina, kad Anglijos vyriausybė karo metu norėtų viešai kelti Europos federacijos klausimą“, bet bijojo sovietų pasipriešinimo, o visame žemyne nebuvo kito tokio stipraus sąjungininko. S. Kotas siūlė „pagerinti Lenkijos ir Čekoslovakijos santykius“, kad „galėtų būti sudaryta Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos sąjunga pagal galimybes įtraukiant Lietuvą, Rumuniją, Vengriją ir Jugoslaviją“2. Britanijos vyriausybė nuo 1939 m. rudens rėmė Vidurio Europos sąjungos, kurią po karo sudarytų Lenkija, Čekoslovakija ir Vengrija, idėją ir koncepciją ir nesiūlė jokių kitų šios Europos dalies valdymo koncepcijų. 1 AJS, А. XII. 34/2, Kol. gen. K. Sosnkowskiego. Pismo z dnia 27 X 1940, Archiwum Inscytucu Sikorskiego w Londynie (AlS). 2 Kol. St. Коса, sygn. 470, Opracowanie - Fcderalizm. Archiurum Zakladu Historii Ruchu Ludoįvego w Wanzawic.

168

Federaciniai planai ir Baltijos valstybių klausimas

Emigracinėje Lenkijos vyriausybėje irgi galvota, tiesa, nekonkrečiai, kaip po karo pertvarkyti Europos žemyną. Pirmiausia 1939 metais ir 1940 metų pradžioje tuometinis užsienio reikalų ministras Augustas Zaleskis, remdamasis Tautų Sąjun­ ga, pristatė koncepciją „Europos sąjungos“, kurią sudarytų regioninės federacijos. Tarpvalstybinių ryšių pagrindas pirmiausia būtų ūkinis bendradarbiavimas. Vėliau Lenkijos vyriausybėje imta kalbėti apie daugiablokės Europos koncepciją. Turėta galvoje penkis regioninius blokus: Vidurio Europos (Lenkija, Čekoslovakija, Lietuva ir Rumunija); lotynų (Prancūzija, Italija, Ispanija ir Portugalija); vokiečių (Vokietija ir Austrija); Šiaurės (Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Danija, Norvegija ir Švedija); Balkanų (Graikija, Bulgarija, Jugoslavija ir Albanija). Ši koncepcija nebuvo sukonkretinta3. Lenkijos vyriausybės ir jos premjero W . Sikorskio idėja buvo perskirti Europos žemyną į vakarų ir rytų dalis. Kad taip įvyktų, būsimos regioninės federacijos turėtų glaudžiai bendradarbiauti, viena iš jų negalėtų dom inuoti kitos ar kitų federacijų atžvilgiu. Kiekviena regioninė federacija galėtų savarankiškai užmegzti partnerystės santykius su didžiosiomis valstybėmis. Savaime aišku, kad šios mintys, netgi ne koncepcijos, kilo to meto Europos fede­ racinės minties kontekste ir atspindėjo to meto politinius poreikius bei to meto politines pažiūras. *

*

*

Vidurio Europos federacijos arba konfederacijos idėjos realizavimas turėjo prasi­ dėti įgyvendinant Lenkijos ir Čekoslovakijos arba Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos sąjungos idėją. Apie tokį poreikį čekų ir slovakų sluoksniuose pradėta kalbėti 1939 m. kovo mėnesį, kai tik žlugo Čekijos ir Slovakijos valstybė, o lenkų sluoks­ niuose - tuoj po to, kai Lenkija pralaimėjo tų pačių metų rugsėjo mėnesį. Prieš karą buvęs Čekoslovakijos premjeras Milanas Hodža manė, kad reikia glaudesnės Lenkijos ir Čekoslovakijos sąjungos; tokią idėją jis, būdamas premjeru ir Slovakijos dvarininkų vadovu, iškėlė kalbėdamas su Lenkijos liaudininkų vadovu Wincentu W itosu, 1933-1939 metais gyvenusiu emigracijoje Čekoslovakijoje4. Prieš karą Lenkijos ir Čekoslovakijos santykiai nebuvo itin geri, pirmiausia nepavyko pasira­ šyti Varšuvos reikalaujamos politinės ir karinės Lenkijos sutarties su Čekoslovakija, panašios į Lenkijos ir Prancūzijos bei Lenkijos ir Rumunijos sutartis - ji galėtų

5 J. Skodlarski, Epilog ttkladu Sikorski-Benel Z dzicjoiu polsko-czechoslowackich w latach 1939-194% Lodi 1988, s. 42. 4 Por. W. Witos, Moja talaczka 1933-1939> Warszawa 1967, s. 174. 169

TADEUSZ KISJELEWSKJ

atbaidyti Vokietiją ir nutrauktų Sovietų Sąjungos, siekiančios sukiršinti Lenkiją ir Čekoslovakiją, politinius žaidimus. (Čia pažymėsime, kad SSSR visą tarpukarį ak­ tyviai stengėsi pakenkti Lenkijos politikai visaip kurstydama lenkų ir lietuvių ne­ santaiką.) Lenkija ir Čekoslovakija konkuravo Vidurio Europoje, nepaisydamos svar­ biausios Versalio taikos garantės Europoje Prancūzijos raginimų kuo glaudžiau tarpusavyje bendradarbiauti, nekreipdamos dėmesio į siūlymą Lenkijai įstoti į Ma­ žąją Antantę. T o nenorėjo Praha, nes bijojo, kad Mažoji Antantė taps prieš Vokie­ tiją ir SSSR nukreipta organizacija ir išprovokuos šių valstybių priešiškumą, tuo tarpu be Lenkijos ji iš esmės apsiribojo tik kova prieš teritorinį revizionizmą Veng­ rijos, po karo sumažintos savo kaimynų naudai. 1939 metais patyrus pralaimėjimą Čekijai ir Slovakijai, lenkai, Čekai ir slovakai norėjo kuo greičiau nutraukti blogų Lenkijos ir Čekoslovakijos santykių tradiciją ir pripažino, kad tiek Lenkijai, tiek Čekoslovakijai arba Čekijai ir Slovakijai gyvybiškai svarbūs bendri šių valstybių ir tautų veiksmai siekiant ateityje kuo glaudžiau ir plačiau bendradarbiauti Vidurio Europoje. Bandymas sudaryti Lenkijos ir Čekos­ lovakijos bei Vidurio Europos sąjungą buvo atsakas į 1938-1939 metais kilusias abejones, ar besiformuojančioje Europoje mažesnės ir silpnesnės valstybės pajėgs išlikti nepriklausomos ir savarankiškos. Svarbiausia, kad tokia sąjunga buvo labiau­ siai suinteresuoti britai. Prancūzijai pralaimėjus, emigracinė Lenkijos vyriausybė ir laikinoji Čekoslova­ kijos emigracinė vyriausybė persikėlė į Londoną. Į Lenkijos ir Čekoslovakijos atei­ tyje ir į Vidurio Europos federacijos reikalus 1939 m. spalio-lapkričio mėnesiais aktyviai įsitraukė Lenkijos vyriausybė ir jos premjeras generolas W . Sikorskis. Per Lenkijos ir Didžiosios Britanijos premjerų ir užsienio reikalų ministrų pokalbius britai pristatė savo koncepciją ateityje sukurti Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos federaciją, kurios tikslas būtų išlaikyti pusiausvyrą tarp Vokietijos ir SSSR. Šiai koncepcijai lenkai pritarė. Tačiau, kaip pastebėjo tuometinis Lenkijos ambasado­ rius prie Didžiosios Britanijos vyriausybės Edvvardas Raczynskis, „bandymai pra­ dėti pokalbius šia tema su Čekoslovakijos politikais buvo nesėkmingi iš pradžių dėl Benešo priešinimosi, o vėliau dėl to, kad vadinamojo Suomijos karo laikotarpiu Anglija ir Prancūzija užėmė karinę anrisovietinę poziciją. Vėliau pralaimėta vakarų fronte ir galų gale nebeliko Prancūzijos“. Toliau jis teigia: „Kalbant apie Oksfordo anglų sluoksnius, sero Bernardo Pareso ir profesoriaus Hugho SetonoVatsono, palaikančių draugiškus santykius su buvusiu prezidentu Benešu, pažiūros Vidurio Rytų Europos klausimu sutampa: jie nepritaria mintims apie federaciją. T uo tarpu tokią smarkią Rusijos plėtrą į Vakarus Europoje laiko stipriu smūgiu Vokietijai. Tai, kad Rusija grįžo prie Europos reikalų, ir tai, kad didžioji slavų

170

Federaciniai planai ir Baltijos valstybių Idausimas

valstybė priartėjo prie rytinės Vokietijos sienos, užtikrina ne tiktai „mažesniųjų“ slavų tautų egzistenciją, bet ir pusiausvyrą Europoje“5. Remiantis šia koncepcija ir neabejojant dėl Vokietijos ir Sovietų Sąjungos konflikto, sutinkama ne tik pripa­ žinti SSSR aneksuotas rytų žemes, prieš karą priklausiusias Lenkijai, bet ir perduoti jos įtakos sferai visą Vidurio Europą. Vėliau H . Setonas-Watsonas tapo Vidurio Europos federacijos šalininku ir buvo vienas svarbiausių Didžiosios Britanijos vy­ riausybės patarėjų būtent šiuo klausimu. Lenkijos vyriausybės partneriai prieškariu buvo Čekoslovakijos prezidentas čekas Edvardas Benešąs ir premjeras slovakas Milanas Hodža; abu patyrė politinį pralai­ mėjimą ir po Miuncheno konferencijos nutarimų atsidūrė emigracijoje. Vis dėlto čekų ir slovakų emigracijoje E. Benešąs greitai politiškai nukonkuravo M. Hodžą ir tapo Lenkijos vyriausybės partneriu. Prieš pradedant rimtus pokalbius dėl Len­ kijos ir Čekoslovakijos sąjungos E. Benesąs iškėlė sąlygą, kad būtų įkurta emigra­ cinė Čekoslovakijos vyriausybė, bet tam kategoriškai priešinosi kritiškai jos atžvilgiu nusiteikęs Paryžius, todėl ji buvo įkurta Londone tik pralaimėjus Prancūzijai. Bet svarbiausia, kad E. Benešo politika nuo pat pradžių buvo orientuota į Maskvą. Jis manė, kad Lenkijos ir Čekoslovakijos bei Vidurio Europos sąjunga gali būti įkurta tik Sovietų Sąjungai sutikus ir pritarus. Jis buvo įsitikinęs, kad Sovietų Sąjunga anksčiau ar vėliau pasuks prieš Vokietiją ir, šiai pralaimėjus, taps lemiamu veiksniu Rytuose. Tuo pat metu E. Benešąs atkakliai nesutiko paremti Lenkijos pastangų po karo atgauti Rygos taikos sutartyje nustatytas sienas. Mat jis reikalavo neaštrinti santykių su Maskva ir norėjo mažesnės Lenkijos, kuri negalėtų dominuoti busimo­ joje Lenkijos ir Čekoslovakijos sąjungoje. Lenkijos vyriausybė irgi norėjo kuo geres­ nių santykių su SSSR ir nenorėjo kurti Vidurio Europos sąjungos konfliktuodama su šia didžiąja valstybe, bet vis dėlto manė, kad Lenkija ir Čekoslovakija turi būti politiškai savarankiškos ir stengtis pertvarkyti Vidurio Europą nepasiduodamos Maskvos politikai pavergti šį regioną. Siekė, kad jos politiką paremtų Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos. E. Benešo ir W. Sikorskio nuomonės nesutapo ir dėl to, kad pirmasis politikas siekė laisvos, konfederacinės Lenkijos ir Čekoslovaki­ jos sąjungos, daugiausia dėmesio skiriant ūkio klausimams, o antrasis norėjo kuo glaudesnės, federacinės Lenkijos ir Čekoslovakijos sąjungos, kurios branduolys būtų politinė ir karinė sąjunga. Lenkų politikai įtarė E. Benešą, kad jam už Lenkijos ir Čekoslovakijos santykius bei Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vidurio Europos sąjungos idėją svarbesni Čekoslo­ vakijos santykiai su Sovietų Sąjunga, be to, tai blogiausia, jis lengvai pasiduoda 5 AIS, A. XII. 49/Cz/lA. Kol. E. Raczynskiego. Notatka E. Raczynskiego z 30 I 1940. 171

TADEUSZ K1SIELEWSKI

Maskvos politikos įtakai. Su juo politiškai konkuravę čekų ir slovakų aplinkoje M. Hodža ir generolas Levas Prchala atvirai teigė, kad tai yra sovietų politikos eksponentas. Nesvarbu, kaip vertinsime jų nuomonę, bet faktas yra tas, kad pokal­ biai ir derybos Lenkijos ir Čekoslovakijos bei Vidurio Europos sąjungos klausimu vyko labai sunkiai, nors lenkai nuolat ragino jas aktyvinti ir spartinti. Sovietų Sąjungai įsitraukus į karą, praktiškai nuo 1942 m. vidurio iškilo tiek sunkumų, kad galų gale 1943 m. kovo 17 d. Čekoslovakijos atstovai, neabejotinai Maskvos spaudžia­ mi, nutraukė šiuos pokalbius. Jau tada E. Benešąs stengėsi sudaryti Čekoslovakijos ir SSSR draugystės, tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo pasibaigus karui su­ tartį. Ji buvo pasirašyta 1943 m. gruodžio 12 d. Maskvoje. Dėl ko žlugo Lenkijos ir Čekoslovakijos bei Vidurio Europos sąjungos idėja? Pirma, 1942 metais Didžioji Britanija, vėliau ir Jungtinės Valstijos nustojo remti šį planą. Antra, tolydžio stiprėjo Maskvos spaudimas Čekoslovakijos atstovams, kad nutrauktų pokalbius su lenkais dėl Lenkijos ir Čekoslovakijos bei Vidurio Europos sąjungos. Čekoslovakijos emigrantinėje valdžioje buvo komunistai, vykdę Stalino politiką, o tai dar labiau sunkino Čekoslovakijos pusės padėtį. Žlugus šiam planui, ši Europos dalis buvo perduota valdyti Sovietų Sąjungai6. *

*

*

1940 m. lapkričio 1 1 d . per Vokietijos kapituliacijos Pirmajame pasauliniame kare metines Lenkijos vyriausybė ir laikinoji Čekoslovakijos vyriausybė paskelbė bendrą Lenkijos ir Čekoslovakijos deklaraciją, kurioje abi vyriausybės teigė po karo sudarysiančios „glaudesnę politinę ir ūkinę sąjungą, kuri galėtų tapti naujai per­ tvarkytos Vidurio Europos pagrindu ...“7 Deklaracija buvo savotiškas atsakas į Hitlerio skelbtą „naująją Europos tvarką“, o tai buvo labai naudinga Anglijos užsienio reikalų ministerijai. Laiko atžvilgiu svarbu, kad ji išleista dvi savaites prieš tai, kai Italija užpuolė Graikiją, ir sutapo su Viačeslavo Molotovo vizitu į Berlyną. Ši deklaracija buvo vienintelis toks svarbus bendras veiksmas siekiant sudaryti Len­ kijos ir Čekoslovakijos bei Vidurio Europos sąjungą. Lenkija įsivaizdavo, kad būsimajai Vidurio Europos sąjungai dar priklausys Veng­ rija, Rumunija ir Lietuva. Nepasirašytoje 1940 m. lapkričio 5 d. analitinėje me­ džiagoje, rastoje Lenkijos vyriausybės dokumentuose, parašyta, kad Lietuvą reikia įtraukti į Vidurio Europos federaciją svarbiausia todėl, kad ja, kaip maža šalimi,

6 Smulkiau šią problemą aptariau savo knygoje „Federacja irodkowoeuropejska. Pertraktacje polskoczechoslowackie 1939-1943“, Warszawa, 1991. Ši problematika aptariama ir kitose lenkų bei čekų publikacijose. 7 Deklaracja polsko-czechostawacka. Aneksy w: T. Kisielewski, Federacja irodkowoeuropejska. 172

Federaciniai planai ir BaJrijos valstybių klausimas

ateityje nebūtų pasinaudota prieš Lenkiją. Be to, išsiplėstų Lenkijos ir Lietuvos prieigos prie Baltijos, taigi būtų lengviau apginti Lenkijos šiaurės vakarų sieną. Taip pat tikėtasi, kad Rytų Prūsija po karo nepriklausys Vokietijai, ir Lietuvai, įstojusiai į Vidurio Europos federaciją, galėtų atitekti tam tikra šios valstybės dalis; kita, didesnioji jos dalis turėtų būti prijungta prie Lenkijos8. Tuo tarpu komen­ tuodamas Lenkijos ir Čekoslovakijos deklaraciją Lenkijos ministras Stanislawas Stronskis atkreipia dėmesį į tai, kad ateityje reikės išplėsti Lenkijos ir Čekoslova­ kijos sąjungą, ir išvardija trylika valsrybių, esančių Hitlerio arba Stalino užpultoje Europos dalyje. S. Stronskis minėjo Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją. Čekoslova­ kijos pusėje Deklaraciją komentavo Hubertas Ripka. Lenkų teigimu, jis interpre­ tavo ją „netikėtai plačiai ir drąsiai, kalbėdamas apie Rusiją“. Savo komentare H. Ripka sakė, kad reikia pertvarkyti visą regioną nuo Baltijos iki Juodosios ir Egėjo jūrų. Jam tada atrodė, kad realiai galėtų susikurti trys federacijos: Lenkijos ir Baltijos šalių, Dunojaus (Čekoslovakija, Austrija, Vengrija ir Rumunija) bei Balkanų. Visos trys šios federacijos turėtų būti tarpusavyje susijusios9. Lenkijos vyriausybę, sprendusią Vidurio Europos federacijos problemą, šalia Čekoslovakijos nuolat domino Lietuva, Vengrija ir galbūt Rumunija. Čekoslovaki­ jos pusėje kartais pasigirsdavo balsų, kad jeigu Lenkija sudarytų federaciją su Lie­ tuva Vidurio Europos federacijos ribose, ji pernelyg sustiprėtų, palyginti su Čekos­ lovakija. Bet tokie ketinimai neužfiksuoti Lenkijos dokumentuose. 1941 m. birželio mėnesį Lenkijos ministrų tarybos politinis komitetas, vado­ vaujamas generolo Kazimierzo Sosnkowskio, nusiuntė premjerui generolui W. Sikorskiui Konstitucinės Lenkijos ir Čekoslovakijos Sąjungos pagrindų akto projektą, turėdamas omenyje ir Vidurio Europos sąjungą. Jis buvo perduotas Lenkijos ir Čekoslovakijos koordinaciniam komitetui, bet Čekoslovakijos pusė į jį niekada ne­ atsiliepė. Sis dokumentas atsirado vykstant plačioms įvairių sričių specialistų ir politikų diskusijoms. Vėliau, 1942 m. sausio mėnesį, Čekoslovakijos pusė išsiuntė Lenkijos pusei trumpą dokumentą, tiksliau, trumpą principų deklaraciją, pavadin­ tą Lenkijos ir Čekoslovakijos konfederacija. Sis dokumentas irgi niekada netapo diskusijų pagrindu, nors Lenkijos pusė buvo tam pasiruošusi. 1941 m. lapkričio 10 d. E. Benešąs Aberdyno universitete pasakė kalbą, kurioje pirmą kartą teigė, kad būtina sąlyga Lenkijos ir Čekoslovakijos bei Vidurio Europos

8 AIS, A. XII. 34/2, Kol. gen. K. Sosnkowskiego. Uwagi o przyszfym ukbdzìe prawno-potiiycznym w Europie Šrodkowej i Wschodniej. 9 T. Komarnicki, Próby stworzenia związku polsko-czechostowackìego w okresie U wojny swiacowej, Sprawy Miidzynarodowe> Londyn, 1947, nr 2-3, $. 71-72.

173

TADEUSZ KJS1ELEWSKI

sąjungai sudaryti yra įgyti aiškų Sovietų Sąjungos palankumą» ir tai sukėlė lenkų nerimą. Lenkijos ir Čekoslovakijos pokalbiai dėl sąjungos vyko toliau. Lenkų pusė bet kokia kaina norėjo pasiekti kokius nors konkrečius, įpareigojančius susitarimus. 1942 m. sausio 7 d. tuometinis užsienio reikalų ministras E. Raczynskis, in­ formuodamas E. Benešą apie generolo W . Sikorskio vizitą į SSSR, „atkreipė jo dėmesį į sovietų taktiką aiškiai pabrėžti naujausias karines pergales, norint jomis pasinaudoti politinėje srityje. Vardydamas teritorines sovietų pretenzijas, visiškai atvirai nurodžiau mums ypatingai svarbų punktą, būtent Lietuvą, kurios saugumo užtikrinimą laikome svarbiausiu Lenkijos interesu ir kurią ketiname savo pašonėje įtraukti į federacinę Vidurio Europos sąjungą“10. Kaip ir iki Šiol, Čekoslovakijos pusė Šiuo klausimu nekėlė jokių sąlygų. Tačiau E. Benešąs nepalietė šios temos per susitikimą su E. Raczynskiu „šitaip išvengdamas pasisakymo už arba prieš“. Pas­ tarasis siūlė W. Sikorskiui iškelti šią problemą per būsimą pokalbį su E. Benešu „bet taip, kad neprovokuotų Rusijos, o būtų netgi jai naudinga“11. 1942 m. sausio 11 d. Lenkijos ambasadoje Londone prasidėjo Lenkijos ir Lie­ tuvos derybos, kad Lietuva prisijungtų prie Vidurio Europos federacijos. Lietuvai jose atstovavo lietuvių emigrantų atstovai. W. Sikorskis siūlė lietuviams Lenkijos paramą, taip pat kalbino juos tarptautiniu mastu iškelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Tuo pat metu E. Raczynskis išsiuntė Anglijos užsienio ministerijai notą, kurioje informavo apie Lenkijos susidomėjimą Lietuva. Vėliau Lenkijos ir Lietuvos pokalbiai dėl federacijos nebevyko svarbiausia dėl to, kad Vidurio Europos federa­ cijos klausimą greitai ištiko gili krizė. 1942 m. sausio 15 d. Londone buvo pasirašyta Graikijos ir Jugoslavijos emig­ racinių vyriausybių sutartis dėl Balkanų sąjungos sudarymo. Ją karštai sveikino Lenkijos ir Čekoslovakijos vyriausybės. Graikijos karalius Georgas II ir Jugoslavijos karalius Piotras II ta proga pasakytose kalbose išreiškė viltį, kad Balkanų sąjunga bei Lenkijos ir Čekoslovakijos sąjunga vadovausis tais pačiais pagrindais, o ateityje bus sudaryta platesnė Vidurio Europos sąjunga. Bet pastangas sudaryti Graikijos ir Jugoslavijos sąjungą iškart sužlugdė Jugoslavijos komunistų vadovas Josipas Broz Tiro, kai tik Didžioji Britanija pripažino šalyje esančią laikinąją Jugoslavijos komu­ nistų vyriausybę ir nepripažino emigracinės šios Šalies vyriausybės. J. B. Tito šioje srityje vykdė sovietų politiką. 1942 m. gegužės mėnesio įvykis sukėlė „sprogusios bombos įspūdį“. Reaguo­ damas į tai, kad Čekoslovakija dėl draugystės su Lenkija paminėjo Lenkijos tautinę

10 AIS, A. XII. 49/Cz/lB. Kol. E. Raczynskiego. Spravvozdanie Raczyriskiego z rozmovvy z Benešem, 7 I 1942. 11 Ten pat, Notatka z rozmowy Sikorskiego z Benešem 22 I 1942. 174

Federaciniai planai ir Baltijos valstybių klausimas

šventę Gegužės 3-iosios Konstitucijos metines, Sovietų Sąjungos ambasadorius Lon­ done Ivanas Maiskis pareikalavo, kad Čekoslovakijos valdžia aiškiai politiškai apsi­ spręstų. Dėl to buvo sušauktas labai slaptas jos Valstybės Taiybos posėdis, kuria­ me, lenkų žiniomis, turėjo būti priimta tokio turinio slapta rezoliucija: „Čekoslovakija pripažįsta gyvybinius Lenkijos interesus ir tuo pat metu gyvybinius Sovietų Sąjun­ gos interesus, taip pat Čekoslovakija negali neatsižvelgti į tai, kad Lietuva nuo 1939 metų priklausė Sovietų Sąjungai“. Šiam rezoliucijos projektui kategoriškiau­ siai pasipriešino septyni Valstybės Tarybos nariai, tarp jų šeši slovakai. Ši rezoliu­ cija turėjo būti įteikta I. Maiskiui, kad perduotų ją V. Molotovui, kuris kaip tik pakeliui į Ameriką buvo Londone ir turėjo ją panaudoti būdamas Jungtinėse Vals­ tijose. Tai sužinojęs, Lenkijos vicepremjeras ir vidaus reikalų ministras Stanislawas Mikolajczykas informavo užsienio reikalų ministrą E. Raczynskį. S. Mikolajczyko nuom one, dėl to, jog sužinojo lenkai, Čekoslovakijos Valstybės Taryba priėmė naują tokio turinio deklaraciją: „Čekoslovakija pripažįsta gyvybinius Lenkijos inte­ resus ir tuo pat metu gyvybinius Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos inte­ resus“. Lietuva šioje rezoliucijoje nebeminima. Dėl Lenkijos įsikišimo visi Valstybės Tarybos nariai buvo apklausti ir kiekvienas jų turėjo prisiekti, kad niekam neper­ davė informacijos apie Tarybos posėdį12. Būdamas Londone, V. Molotovas susitiko ir su E. Benešu. Iš Lenkijos pasiun­ tinio prie Čekoslovakijos vyriausybės Adamo Tarnowskio pastabų, pateiktų po susitikimo su E. Benešu, išryškėja, kad V. Molotovas „nepalankiai įvertino Lenkijos ir Čekoslovakijos konfederacijos projektą. Prezidentas Benešąs pareiškė p. Moloto­ vui esąs pasiruošęs padaryti kas įmanoma, kad Lenkijos ir Čekoslovakijos sąjunga (sutartis) būtų sudaryta, ir užtikrino Molotovą, jog Čekoslovakija jokiu būdu ne­ užims nepalankios SSSR pozicijos, o Lenkijos ir Sovietų Sąjungos ginčuose dėl teritorijos Čekoslovakija išliks visiškai neutrali“. Lenkai Sovietų Sąjungos teritorija laikė tą regioną, kuris jai priklausė 1939 m. rugsėjo 1 d., o V. Molotovas teigė, kad Sovietų Sąjungos plotas - tai teritorija, jai priklausiusi pirmąją Sovietų Sąjun­ gos ir Vokietijos karo dieną, t. y. 1941 m. birželio 22 d. Baltijos šalių reikalu „prezidentas Benešąs iš esmės yra jų nepriklausomybės šalininkas , bet mano, kad Rusijai reikia turėti garantuotą didesnę prieigą prie Baltijos, negu ligšiolinis Leningrado „koridorius“ - kariaujant tai būtina strategiškai“13.

12 Ten pat, PRM 64/2. Notatka MSW, 29 V 1942. 13 Ten pat, A. XII. 49/C z/lC . Kol. E. Raczynskiego. Notatka z rozmowy Tamowskiego z Benesem, 29 VI 1942.

175

TADEUSZ KISIELEWSKI

1942 m. gruodžio mėnesį Lenkijos kongreso darbų ministras Marianas Seyda, kuris ruošė Lenkiją po karo įvyksiančiam taikos kongresui (kaip žinoma, jis neįvy­ ko), Lenkijos Tautos Tarybos posėdyje iškėlė lenkų karo tikslus. Tarp jų parašyta, kad Lenkijai turi tekti 5730 kvadratinių kilometrų Rytų Prūsijos ploto, o Lietuvai, jeigu ji „apsispręstų įstoti į Vidurio Europos Sąjungą“, - 329 kvadratiniai kilomet­ rai. Kalbėdamas apie Vidurio Europą, M. Seyda iškėlė vieno gana integralaus bloko idėją. Nesprendė iš anksto, ar šį bloką sudarys viena ar dvi federacinės arba kon­ federacinės sąjungos. „Paliekame šį klausimą atvirą dėl to, kad gyvenime dar daug kas gali keistis, pavyzdžiui, dėl dabartinių Čekijos manevrų arba Sovietų Sąjungos daromo spaudimo“. Vidurio Europos bloką, jo nuomone, turėtų sudaryti šios šalys: Lenkija, Čekoslovakija, Lietuva, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija, Bulgarija, Albanija, Graikija ir galbūt Turkija. Federacijai neturėtų priklausyti Austrija, kurią M. Seyda laikė Vokietijos įrankiu, taip pat Latvija, Estija ir Suomija, bet jos, bendradarbiaudamos tarpusavyje, turėjo artėti link federacijos ir laikui bėgant prie jos prisijungti. Tuo pat metu M. Seyda nepritarė visos Europos konfederacijai, nes manė, kad joje pagrindinis vaidmuo rėktų Vokietijai. Jis nepritarė ir Atlanto fede­ racijai, kuriai priklausytų Vakarų Europos valstybės ir Jungtinės Valstijos, kadangi, jo nuomone, tada anglosaksų valstybės nusigręžtų „nuo Vidurio ir Šiaurės Rytų Europos, o tai būtų naudinga arba vokiečiams, arba sovietams“14. Vidurio Europos federacijos idėja jau tada buvo nereali, jeigu išvis yra buvusi reali, nes nei Jungtinės Valstijos, nei Didžioji Britanija nebuvo pasirengusios ir nenorėjo paremti tos idėjos ir įsivelti į ginčus, o gal net į politinį konfliktą su Sovietų Sąjunga. Dėl to ši Europos dalis po karo atiteko Sovietų Sąjungai. Tačiau Vidurio Europos federacijos idėja išliko ir po karo - ją kelerius pirmuosius pokario metus Europos šalių politinės emigracijos atstovai svarstė ir plėtojo nuo Baltijos šalių, per Lenkiją, Čekiją ir Slovakiją, baigiant Balkanų kraštais, taip pat dalyvau­ jant Ukrainos ir Baltarusijos atstovams. Tačiau Europos integracija pasuko visai kitu keliu, ir šiandien, žlugus komunizmui ir subyrėjus Sovietų Sąjungai, Vidurio Europos Šalys anksčiau ar vėliau prisijungs prie Europos Sąjungos. Iš lenkų k. išvertė Irena Tumelytė

14 Ten pat, A. 5/48, Protokoi z posiedzenia RN z 1 XII 1942.

176

Federaciniai planai ir Baltijos valstybių klausimas

T he Q uestion o f Eastern Europe and the Baltic States D uring the Years o f the Second W orld W ar in the Context o f Polish Policy Tadeusz Kisielewski Summary

The paper discusses the plans for a Central Eastern European Federation during the years o f the Second W orld War. The Polish government in exile and its partner, the Czechoslovakian government in exile, were active in the direction of realising these plans. The CEE Federation was to serve as an eventual counterba­ lance to Stalin’s plans to Sovietise Europe to the English Channel or to the Elbe and Adriatic. The unification of the CEE was to also serve as an alternative to Hitler’s ‘New Europe’, the nucleus of which consisted o f the German-Italian Axis, to which were joined Vichy France and Franco’s Spain and which had the support o f the Balkan countries and perhaps the US. As a result the world would have been divided into three poles: German, encompassing Europe, Anglo-Saxon, encompas­ sing America and the British Empire, and Japan’s Asia. This would have meant permanent captivity for Poland, just like it would have for the entire CEE region. Britain and the US had supported plans for a CEE Federation for some time bur gradually withdrew from them, not wanting to conflict with the USSR during the war. In addition, there were also other federation variants in Anglo-Saxon political academic circles. According to some of them, Germany, but without Hitler, had to be integrated into the West, satisfying its interests at the expense o f the CEE. At the same time the USSR had to be fenced off from Europe. According to other plans Russia had to become the guarantor of the Slav nations in the CEE region. The latter conception was popular in Oxford circles (Bernard Perez, H ugh Seton-Watson), with whom the head o f the Czechoslovakian govern­ m ent in exile, E. Benes, also maintained ties. O n 11 November 1940 a declaration on the creation o f the federation was signed between Poland and Czechoslovakia. At that time both sides agreed over the eventual expansion o f the federation. But already on 10 November 1941 Benes spoke o u t for co-ordination o f the union’s plans with the USSR. The differences between the Poles and Czechs became more pronounced on the Lithuanian question. In M ay 1942 the Czechoslovakian State Council, under pressure from Maiskis, adopted a resolution that ‘recognises both the interests o f Poland and the vital interests o f the USSR’. These interests were Lithuania, although it was not men­

177

TADEUSZ KISIELEWSKI

tioned. But during a May 1942 meeting with Molotov in London, Benes strove to take a neutral position in the Polish - Soviet dispute. A certain impetus was given to federation plans by the 15 January 1942 Greek - Yugoslavian agreement on a Balkan Union, but this was ruined by Broz Tito, who soon received British support. Thus, Benes was for this union, which was approved by the USSR. In addition, he did not agree to support the reestablishment of the Riga peace line agreement. But the Polish leadership, even though it did not want to confront the USSR, nevertheless sought independence in respect to Moscow. Benes was only for a free economic confederation but the head of Poland, Wladyslaw Sikorski, was for a military-political union. On 17 March 1943 the Czechoslovakian government withdrew from negotia­ tions with the Polish government due to pressure from Moscow.

LIETUVOS VALSTYBINGUMO GALIMYBIŲ MOZAIKA: 1944 METAI Česlovas Laurinavičius

Pratarme Galima nusistebėti, apie kokį Baltijos valstybių savarankiškumą galima kalbėti po Teherano konferencijos1, kai galutinai paaiškėjo, kad Raudonajai armijai atvertas kelias į Vakarus, kai Maskvos elgesys nerodė kokių nors aiškesnių dvejojimo ženklų, kad Baltijos tautų likimas dar galėtų būti persvarstytas2, kai Vakaruose jau ryškėjo susitaikymo su Baltijos valstybių išnykimo iŠ politinio žemėlapio požymiai3. 1 Svarbiausi Teherano konferencijos nutarimai, esmingai veikę jėgų santykio Vidurio Rytų Europos regione pasikeitimą, buvo šie: antrąjį frontą sutarta atidaryti Vakarų Europoje (o ne Balkanuose), ir - apeinant Lenkijos vyriausybę - priimtas principinis sutarimas nukelti Lenkijos sienas j Vakarus. Tokie sprendimai geopolitiškai eliminavo Lenkiją kaip konkurentę Sovietų Sąjungai Vidurio Rytų Europoje bei Rytų Pabaltijyje. ( Советский Союз на меж дународных конф еренциях периода В еликой отечественной войны. 1941-1945 гг. С борник документ ов, т. 2: Тегеранская конф еренция; Москва, 1984; Н. Kis­ singer, Diplomacy, New York, 1994, p, 410-412). Be to, pasak Lenkijos atstovų, operatyviniu požiūriu erdvė į rytus nuo Liubeko-Triesto linijos buvo perduota vienvaldei Raudonosios armijos kompetencijai (L. Mickevicz, Powstanie Waszawskie, Zeszyty Historiczne (toliau - Z. H.), 1, 1962, s. 95-156). 2 Lietuvių komunistų veikėjo Romo Šarmaičio, 1941-1944 m. laikotarpį praleidusio Maskvoje, dienoraštyje yra įrašai, atspindintys nuomones Baltijos valstybių klausimu. 1942 07 21 padarytas toks įrašas: „Šiandien iškilmingas minėjimas tarybų valdžios įvedimo ... Maskvos kolonų salė ... Transliuoja ir | JAV, nors ten dar nepanaikintos musų atstovybės. Irgi „sąjungininkai“ ... Tarybų Sąjunga neatsisako Pabaltijo ir varo kampaniją savo sąjungininkų tarpe. Tikra Hiderio laimė, kad jo priešininkų tarpe tebėra toks nesutarimas“. O lygiai po metų R. Šarmaičio užrašyta: „Tarybų valdžios minėjime dalyvavo Andre­ jevas, VyŠinskis, Ščerbakovas. Duota sąjungininkams suprasti, kad Pabaltijys bus tarybinis. Įdomu, pradžioje neplanuota daryti žymų minėjimą, bet po to gautas kitoks nurodymas“ (Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau — L Y Ą , f. 17635, ар. 1, b. 15, 1. 40, 92). 3 Vakarų požiūrio į Baltijos valsybių likimą savotišku simboliu galima laikyti metamorfozę Summnerio Walleso, to paties JAV valsybės sekretoriaus pavaduotojo, kuris 1940 m. liepos 23 d. padarė garsųjį pareiškimą dėl Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo. 1944 m. jis išleido atsiminimus, kuriuose Baltijos tautos pavaizduotos kaip istoriškai bei kultūriškai priklausančios Rusijai (S. Welles, The Time fo r Decisions, N-Y, 1944).

179

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

Vis dėlto 1944 metai — pilnas permainingų bei prieštaringų įvykių laikotarpis. Iš Rusijos gauti kai kurie nauji faktai apie sovietinę teritorinę politiką Antrojo pasaulinio karo metais4 skatina iš naujo persvarstyti seniau žinomus duomenis. Ne tik persvarstyti įvykius, bet ir modeliuoti 1944 metų galimybes bei alternatyvas. Alternatyvų modeliavimą nereikėtų suprasti kaip norą paneigti tai, kas buvo. Tai tik siekis paryškinti tendencijas, kurios 1944 metais liko užuomazgoje, tačiau kurios, kaip liudija laikas, buvo perspektyvios. Turimos omenyje tos tendencijos, kurios padarė Lietuvos valstybingumą realiai galimą. Tiesa, tik po pusės amžiaus. Taigi strateginių galimybių požiūriu 1944 m. pradžioje Raudonajai armijai dar reikėjo užimti Pabaltijį, dar buvo neaišku, kas gali įvykti Vokietijoje5 ir Lenkijoje bei Baltijos valstybių teritorijose6, kai rusai priartės prie prieškarinių SSSR sienų. Pagaliau juk buvo žinoma, kad Vakarų sąjungininkai oficialiai tebesilaikė Adanto chartijos nuostatų nepripažinti agresyviai padarytų teritorinių pokyčių7. T uom et mažai kas galėjo numatyti, ką tai reikš Pabaltijo tautoms artimiausioje ateityje. Netenka abejoti, kad planuodamas veiksmus 1944 metams į visą tai daugiau ar mažiau turėjo atsižvelgti ir SSSR diktatorius Josifas Džugašvilis-Stalinas. Yra pagrindas spėti, kad Kremliuje buvo parengti keli scenarijai vienai ar kitai įvykių eigai. Jeigu prisiminsime 1918-1920 m., kai Raudonoji armija taip pat judėjo į Vakarus, tiesa, ne taip galingai bei pergalingai kaip 1944 m., tai iš publikuotų dokumentų bei iš konkrečios įvykių eigos žinome, kad tais metais Kremlius Lie­ tuvos atžvilgiu rengė keletą scenarijų: šalia paprasčiausio Lietuvos teritorijos, kaip „Šiaurės Vakarų krašto“, susovietinimo varianto buvo sovietizuotos etnografinės

4 Žr.: О. А. Ржешевский, К истории англо-советского договора 1942 г., Вторая м ировая война. Актуальные проблемы , Москва, 1995, с. 133-150. 5 Ypatingai paskatintų pasvarstymus apie alternatyvią Antrojo pasaulinio karo eigą 1944 m. liepos 20 d. pasikėsinimo į Hiderį eventuali sėkmė. 6 Platesnis retrospektyvinis rakursas į modernizmo epochą leistų teigti, kad regiono raidai ypač reikšmingą poveikį galėjo padaryti lietuvių ir lenkų politinis susitarimas. Jeigu, pavyzdžiui, LietuvosLenkijos konfliktą būtų pavykę išspręsti kokiais 1921 metais, - o tada tokio sprendimo tikimybė buvo dar pakankama, — tai neabejotina, kad tokiu atveju Sovietų Rusijos, eventualiai ir Vokietijos, įtaka regione būtų gerokai sumažėjusi, ir tolesnė regiono raida būtų buvusi visai kitokia. (Č. Laurinavičius, The Baltic Sates between East and West: 1918-1940, Lithuanian Foreign Policy Review, 1998, No. 1, p. 87-96; 20th Century Poles and Lithuanians: in Search of Security, The Polish Foreign Affairs Digest, 2001, No. 1, p. 153-164.) Nors Antrojo pasaulinio karo metais tokio susitarimo tikimybė buvo minimali, šiaip ar taip, derybos dėl to vyko ir 1944 metais. (W. Borodzewicz, Rozmowy polsko-litewskie w Wilnie 1942-1944, PrzeglqdHistoryczny, t. 80, 1989, z. 2; K. Tarka, Konfrontacja czy wspolpraca? Litwa w polityce Rzedti Polskiego na uchodistwie 1939-1945, Opole, 1998.) 7 Atlanto chartija, Visuotinė lietuvitf enciklopedija, t. 2, p, 136; Joint Declaration by the President and Prime Minister, August 12, 1941, W. Churchill, Memoirs o f the Second World War, Boston, 1959, p. 491-492. 180

Lietuvos valstybingumo galimybių mozaika: 1944 metai

Lietuvos su Vilniumi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės modifikacijos - vadi­ namojo Lietbelo, ir nacionalistinės-buržuazinės Lietuvos su Vilniumi Sovietų Ru­ sijos protektorate, ir pagaliau formaliai nepriklausomos, arba neutralizuotos, nacionalistinės-buržuazinės Lietuvos valstybės be Vilniaus variantai8. Deja, iki šiol apie Vladimiro Uljanovo-Lenino laikų Sovietų Rusijos politiką Pabaltijyje žinome kur kas daugiau nei apie atitinkamą Stalino politiką. Vis dėlto remiantis žinomais faktais ir taikant analogijų metodą galima, regis, projektuoti ar rekonstruoti tam tikrą žinoma, sąlyginę — 1944 m. Lietuvos valstybingumo eventualumų nomenklatūrą. Prieš pereinant prie konkrečios 1944 metų analizės - dar viena metodologinė pastaba. Valstybingumo galimybė, kitais žodžiais tariant, reikštų subjektingumo galimybę tarptautinėje bendruomenėje. Be abejo, nereikia manyti, kad didžiųjų valstybių varžybų arenoje, kurioje objektyviai egzistavo Lietuva, vertėtų modeliuoti situaciją, kurioje Lietuvą galima būtų įsivaizduoti kaip adekvačią galią, sugebančią jėgai pasipriešinti jėga. Tačiau geopolitinė teorija sako, kad valstybių galia būna ne tik, bet ir struktūrinė9. O pastarąją sudaro ne tiek materialūs ištekliai (divizijų skaičius, ekonom inis potencialas ir kt.), kiek gebėjimas pasinaudoti aplinkinių didžiųjų galių interesų santykiu. Tokiam gebėjimui reikia daug įvairių kokybių, tačiau pirmiausia reikalingas adekvatus ir maksimalus situacijos suvokimas bei įver­ tinimas. Taigi čia bandysime judėti Lietuvos situacijos maksimalaus suvokimo bei įvertinimo linkme.

Lietuvos be Vilniaus eventualumas Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad 1944 m. pradžioje juridiškai tebegaliojo ikikarinė SSSR-Lenkijos siena, ir tai buvo viena iš strateginių kliūčių, kurią Stalinui reikėjo įveikti. Apie Rygos linijos nepriimtinumą sovietų diplomatija oficialiai kalbėjo nuo pat 1941 m. vasaros, kai SSSR ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Ivanas Maiskis ir Lenkijos Emigracinės vyriausybės (EV) Londone ministras pirmininkas Wtadisfawas Sikorskis pasirašė deklaraciją dėl diplo­ m atinių santykių atkūrimo10. Nors deklaracijoje sovietai pripažino savo susitarimų

8 Tarybinio valstybingumo steigimas Lietuvoje, Č. Laurinavičius, Politika ir diplomatija* Kaunas. 1997, p. 42-65: J. D. White, The Revolution in Lithuania 1918-1919, Soviet Studies, 23, No. 2, 1971, p. 186-200; A . Deruga, Leninowska polityka zagraniczna a geneza Litewsko-Btaloruskiej Republik] Radzieckiej, Z dziejow stosunkow polsko-radzieckich 1970, t. 7, s. 162; W. Naidus, Polacy we wladzach Utewsko'Bialoruskiej Republiki Radzieckiej, Kwartalnik historyczny, 1967, nr 3; W. Gostynska, Tajne rokowania Polsko-Radzieckie w Mikaszewiczach, Z pola Walki, 1967, nr 4. 9 N. Statkus, E. Motieka, Č. Laurinavičius, Geopolitiniai kodai, Vilnius, 2003. 10 Historia dyplomacji Polskiej, t. V: 1939-1945, Warszawa, 1999, s. 211-228. 181

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

su Vokietija 1939 m. dėl Lenkijos teritorijų anuliavimą, tačiau būsimos Lenkijos rytinės sienos klausimą faktiškai laikė atvirą. Kaip alternatyvą Rygos linijai sovietų diplomatija kėlė vadinamąjį etnografinį principą, vėliau įgijusį formalią Curzono linijos išraišką11. Tačiau Lenkijos EV Londone suprato, kad su sienų nukėlimu į Vakarus siejosi Lenkijos galios bei savarankiškumo perspektyva, ir atsisakė tą klau­ simą svarstyti su sovietais. Maskva tokią EV poziciją traktavo kaip įrodymą nenoro palaikyti su SSSR draugiškus santykius. 1943 m. pavasarį konfliktas tarp Maskvos ir EV pasiekė kulminaciją, paaiškėjus NKVD nusikaltimams Katynėje. T uom et Maskva nutraukė su EV diplomatinius santykius ir ėmė ruošti bazę alternatyvinei prokomunistinei Lenkijos vyriausybei susiformuoti. T uo tarpu Vakarų sąjungininkai tebepalaikė santykius su EV. Nors Teherane per konfidencialius pokalbius tarp J. Stalino, W . Churchillio ir W. D. Roosevelto buvo pasiektas principinis sutarimas Lenkijos rytinę sieną vesti palei Curzono li­ niją12, tačiau oficialiai Vakarų sąjungininkai tebesilaikė pozicijos nepripažinti prie­ vartos būdu nustatytų sienų13. Todėl JAV ir Britanijos diplomatai ragino EV ir SSSR atnaujinti santykius ir dialogu išspręsti ginčą dėl sienos. Taigi, kur turėtų būti Lenkijos-SSSR siena 1944 m. pradžioje, dar buvo neaišku ne tik Vakarų sąjungininkams bei lenkams, bet, regis, net ir patiems Kremliaus strategams. 1944 m. pradžioje Raudonoji armija peržengė buvusią Rygos liniją, ir ryšium su tuo atsinaujino neakivaizdinė diskusija tarp SSSR ir Lenkijos emigracinės vyriau­ sybės. Kaip rodo 1944 m. įvykiai, SSSR vadovybės pozicija, nepaisant jos princi­ pinio kietumo, turėjo ir paslankumo tendencijų. Ta pozicija galėjo kisti priklau­ somai nuo padėties frontuose, nuo Vakarų sąjungininkų pozicijos ir nuo situacijos Raudonosios armijos užimtuose kraštuose. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į SSSR pareiškimus, kuriais 1944 m. pradžioje buvo apsikeičiama su Lenkijos EV Londone. Tie pareiškimai aiškiai liudija Kremliaus 11 Curzono linijos pavadinimui pradžią davė 1920 m. liepos 10 d. Britanijos užsienio reikalų ministro Georgo Curzono nota Leninui, kur Lenkijos ir Sovietų Rusijos atribojimo pagrindu paimta Antantės Aukščiausiosios Tarybos 1919 m. gruodžio 8 d. nustatyta Lenkijos laikinoji rytinė siena. Pastaroji artima dabartinei Lenkijos rytinei sienai (Žr.: Документы и материалы п о истории совет ско-польских отношении, т. 2, Москва, 1964, с. 431-432; Документы внеш ней полит ики СССР, т. 3, 1959, с. 47-52). Antrojo pasaulinio karo pradžioje sovietų argumentacija dėl Rygos Unijos nepriimtinumo kurį laiką akcentavo „baltarusių bei ukrainiečių teritorijų sujungimo“ bei „1941 m. birželio 22 d. sienos atstatymo“ poreikį. Tačiau kadangi de argumentai asocijavosi su SSSR ir Vokiedjos 1939 m. susitarimais, ilgainiui pereita prie Curzono linijos argumento. 12 Советский Союз на меж дународных ко нф еренци ях периода В ели ко й от ечественной войны . Т егеранская ко н ф ер ен ц и я руководит елей т рех сою зны х держ ав: СССР, США и В еликобр 1ггания, Москва, 1984, с. 150. 13 L Pastusiak, Roosevek a spraiva polska, Waszawa, 1980; Historia dypbmacji Polskiej, c. V, 1, s. 457-467. 182

Lietuvos valstybingumo galimybių mozaika: 1944 metai

nusistatymą nebevest! konstruktyvaus dialogo su Mikolajczyko vadovaujama vy­ riausybe. Nors W . Churchillis bei F. D. Rooseveltas savo laiškuose nuolankiai prašė Staliną tą dialogą tęsti ir net siūlėsi tarpininkauti, pastarasis atrodė nepalenkiamas. Kartu jis neslėpė, kad galvoja apie alternatyvią komunistinę Lenkijos vyriausybę14. Tačiau situacija pasikeitė, kai W . Churchillis pakeitė nuolankiai prašantį toną grasinimais. Kovo 19 d. J. Stalinui buvo perduotas W . Churchillio pareiškimas, kad, SSSR ignoruojant legitimią Lenkijos vyriausybę, gali keistis Vakarų sąjungi­ ninkų bendradarbiavimo su SSSR politika, konkrečiai „Overlordo“ operacijos (t. y. antro fronto atidarymo Prancūzijoje) kontekste15. J. Stalinas savo kovo 23 d. atsa­ kyme grasinimus atmetė, apeliavo į Teherano susitarimus ir retoriškai paklausė, ar kartais W . Churchillis nemėginąs neigti SSSR „išvaduojamąją misiją“16. Tačiau, kaip rodo lenkų šaltiniai, būtent tuo pačiu m etu Lenkijos emigracinė vyriausybė gavo, tiesa, labai konfidencialų sovietų atstovų pasiūlymą pradėti dialogą17. Taigi atrodo, kad Stalinui ir 1944 m. rūpėjo Vakarų sąjungininkų pozicija ir ar bus, kaip sutarta Teherane, atidarytas antrasis frontas ir svarbiausia - kur jis bus atidarytas: Vakarų Europoje ar Balkanuose18. Kaip rodo lenkų šaltiniai, nuo 1944 m. kovo iki liepos derybos tarp Lenkijos ir SSSR vyko trimis lygiais: su Lenkijos vyriausybe Londone, su Armija krajova buvusiose Lenkijos rytinėse teritorijose ir su lenkų komunistinėmis jėgomis Mask­ voje. Būdinga tų derybų ypatybė - laiko vilkinimas. Londone SSSR pasiuntinio Viktoro Lebedevo pokalbiai su EV atstovais prasidėjo maždaug tuo pačiu metu, kaip ir pokalbiai Maskvoje tarp sovietinių vadovų ir lenkų komunistinių veikėjų. Abiem atvejais sovietų pusės taktika buvo palaikyti dialogą, bet vengti galutinio susitarimo. Londone vykusiuose pokalbiuose buvo akademiškai diskutuojama dėl istorijoje vienos šalies kitai šaliai padarytų skriaudų ir kur turėtų eiti būsimos Lenkijos sienos. Nors V. Lebedevą, regis, labiausiai domino vienas konkretus klau­ 14 Документ ы и материалы п о ист ории совет ско-польских отношении, т. 8, Москва, 1974. Dok. Nr. 2, 4, 6, 7, 9, 12, 13, 14, 15, 17, 22, 23. 15 Ten pat, dok. Nr. 24. 16 Ten pat, dok Nr. 30. Raudonosios armijos „išvaduojamosios misijos“ mitas buvo ideologinis sovietų teisės skverbtis į Europą argumentas. Tos misijos nepripažinimas automatiškai buvo iššūkis ne tik Sovietų Sąjungai, bet ir antihitlerinei koalicijai. 17 Historia dyplomacji Polskiej, t. V, s. 496-505; S. Kirkor, Rozmovy polsko-sowietskie w 1944 roku, Z H., 1972, s. 22. 18 Susitarimas antrą frontą atidaryti Šiaurės Prancūzijoje buvo trumpiausio kelio pasirinkimas siekiant sutriuškinti Vokietiją. Tuo tarpu fronto atidarymas Balkanuose būtų labiau liudijęs sąjungininkų vaidybas dėl [takos išvaduotoje Europoje. Turint omenyje W. Churchillio pastangas 1942-1943 m. vilkinti fronto atidarymą bei jo agitaciją už balkaniškąjj variantą, galima spėti, kad Stalinas iki pat sąjungininkų išsilai­ pinimo Normandijoje 1944 m. birželio 6 d. nebuvo tikras, kad Teherano nutarimai bus vykdomi. 183

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

simas - EV reorganizacija, t. y. galimybė pasalinti iš jos priešiškiausius suartėjimo su SSSR veikėjus, pavyzdžiui, vyriausiąjį kariuomenės vadą K. Sosnowskj, ir su­ jungti EV su Lenkijos komunistinėmis jėgomis19. Londono lenkai tokią galimybę atmetė. Birželio 23 d. V. Lebedevo tonas staiga pasikeitė, ir jo pozicija tapo bekompromisė. T ą pačią dieną Raudonoji armija pradėjo puolimą Baltarusijoje Lietuvos bei Lenkijos link. O Maskvoje imta forsuoti naujos komunistinės Lenkijos vyriausybės - Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto - sudarymą20. Tuo tarpu kontaktai tarp Raudonosios armijos ir Armijos krajovos dalinių bu­ vusiose Lenkijos rytinėse teritorijose tęsėsi nuo kovo iki liepos. T ų kontaktų prie­ dangoje sovietai sprendė mažiausiai dvi užduotis. Pirma, su Armijos krajovos da­ liniais buvo tariamasi dėl operatyvinių veiksmų prieš vokiečius. Toks bendradarbiavimas vyko Voluinėje, ties Lvovu ir ties Vilniumi. Antra, Maskvai buvo svarbu užsitik­ rinti, kad sąjungininkai laikytųsi susitarimų, pagal kuruos Raudonajai armijai buvo pripažintas tiek strateginis, tiek operatyvinis vienvaldiškumas regione. Tai reiškė, kad sąjungininkai be Maskvos sutikimo nebegalėjo teikti pagalbos Armijai krajovai21. Dėl to panaudotus kovose su vokiečiais ir izoliuotus nuo išorinio pasaulio Armijos krajovos dalinius Raudonoji armija galėjo be didesnių komplikacijų pa­ prasčiausiai eliminuoti. Taigi jau iš pateiktų epizodų matome, kad Kremliaus strategijoje Raudonosios armijos judėjimas į Vakarus buvo glaudžiai susietas su tarptautine politine bei geopoli­ tine konjunktūra. Šia prasme 1944 m. Kremliaus veiksmai labai primintų 1920 m. žygio į Varšuvą epizodą22. Tačiau 1920 m. vasarą, Raudonajai armijai lekiant link Varšuvos, Kremlius buvo pasiruošęs kardinaliems strategijos pokyčiams priklausomai nuo jėgų išsidėstymo tarptautinėje arenoje, tad kodėl negalima būtų manyti, kad panašiems posūkiams Kremlius buvo pasiruošęs ir 1944 metais? 1920 m. rugpjūčio pradžioje Londonui nutraukus derybas su sovietų emisaru Leonidu Krasinu, o Paryžiui bei VaŠingtonui paskelbus bolševizmą už įstatymo ribų, Kremlius faktiškai jau keitė 19 Документ ы и материалы п о ист ории совет ско-польских отношений, т. 8, с. 169, 174. 20 S. Kirkor, Rozmovy polsko-sowietskie w 1944 roku, Z. H ., 1972, s. 22. 21 Beje, lenkų istoriografijoje nėra aiškios nuomonės apie sąjungininkų elgesį Armijos krajovos atžvilgiu 1944 m. Vyrauja teiginiai, kad 1944 m. pavasarį ryšium su artėjančia Overlordo operacija britai smarkiai apribojo EV galimybes susisiekti su akovcais (Historia dyplomacji Polskiej, t. V, s. 496-505; L. Mitkewicz, Powstanie Waszawskie, Z H., 1962, 1, s. 95-156). Tačiau yra ir tokia versija, kad 1944 m. pavasarį esą britų lakūnai aktyviau mėtę siuntinius akovcams, norėdami išprovokuoti pražūtingą pastarųjų sukilimą (J. Zamojskij, Wielka Britania a Polska w šviede dzialalnošci, Special Operations Executive, Dzieje Najnowsze, 1971, t. 1-2, s. 314—328). Ta pačia proga būtina atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad Armija krajova Vakarų valstybių formaliai nebuvo laikoma sąjungine armija iki pat 1944 m. rugpjūčio pabaigos. 22 P. S. Wandycz, Soviet-Polish Relations. 1917-1921, Cambrige, 1969; Č. Laurinavičius, LietuvosSovietų Rusijos taikos sutartis, Vilnius, 1992.

184

Lietuvos valstybingumo galimybių mozaika: 1944 metai

planus dėl Lenkijos (taip pat dėl Lietuvos) susovieunimo, nors Raudonoji armija įsibėgė­ jusi tebelėkė į Varšuvą, o kodėl panašiai negalėjo atsitikti ir 1944 m., jeigu, pavyz­ džiui, Vakarų sąjungininkai bent būtų pristabdę savo šalyse rusofilinę propagandą? Daugumoje sovietologinių tyrimų linkstama prie nuomonės, kad Stalino užsie­ nio politikai kur kas būdingesnis buvo atsargumas nei atvira konfrontacija23. Iš tikrųjų verta pasvarstyti, ko galėjo tikėtis Stalinas 1944 m. atsisakydamas gerų santykių su Vakarų sąjungininkais, jei ne perspektyvos vėl atsidurti izoliuotam nuo politinių procesų Europoje ir savais ištekliais atstatinėti sugriautą ūkį? Kaip ten būtų buvę, tačiau vien tokių alternatyvų apmąstymas yra prielaida į faktinę 1944 m. įvykių raidą nebežiūrėti kaip į „geležinę determinaciją“. Bet grįžkime prie konkre­ čios 1944 m. sovietų diplomatijos. Vienas iš pagrindinių veiksnių, kuriuo naudojosi Stalino diplomatija, įveikdama lenkų veiksnį bei sąjungininkų spaudimą, buvo siuntimas ženklų apie eventualų atsitraukimą nuo griežto Curzono linijos reikalavimo. Tiesa, tie ženklai daugiausia liudijo eventualų SSSR atsitraukimą ties Lvovo sritimi, o dėl Vilniaus lenkams palikta mažiau vilčių24. Pavyzdžiui, 1944 m. kovo mėn. viešėdamas Maskvoje, kairuoliškų pažiūrų lenkų profesorius iš JAV Oskaras Langė buvo priimtas Stalino. Po susitikimo O . Langei susidarė įspūdis, kad Stalinas Lvovo priklausomybės klau­ simą palikęs atvirą25. Panašų įspūdį buvo susidaręs ir JAV prezidentas F. D. Rooseveltas. Birželio mėn. Vašingtone viešėjusį EV premjerą Stanislovvą Mikolajczyką jis įtikinėjo, kad „teritorinės nuolaidos iš Stalino galimos“, kad „pats Prezidentas galėtų padėti palenkti Staliną dėl Lvovo ir gal net dėl Vilniaus ... 26 Beje, ir pačiam S. Mikolajczykui po susitikimo su Stalinu rugpjūčio pradžioje susidaręs įspūdis, kad „durys į Lvovą neuždarytos“27. Dabar, žiūrint retrospektyviai, nekiltų abejonių, 23 Apie Stalino polinkį vadovautis realpolitika žr.: H. Kissinger, Diplomacy, p. 332-510; M. P. Leffler, D. S. Painter (eds), Origins o f the Cold War. An International History, London, 1995, p. 15—52; J. L Gaddis, We Now Know. Rethinking Cold War History, Oxford, 1997. 24 Beje, požiūrio į Vilniaus bei Lvovo likimą skirtumus galima pastebėti ir Vakarų sąjungininkų pozicijoje. Pavyzdžiui, 1943 09 09 Britanijos užsienio reikalų ministras Antony Edenas uždavė Lenkijos emigracinės vyriausybės pirmininkui S. Mikolajczykui tokį „nediskretišką“ klausimą: „Ar lenkai nesutiktų su modifikuotu Curzonu tokiu būdu, kad Lvovas liktų Lenkijai, su Vilniumi - sunkiau, už tai Lenkija gautų R. Prūsiją ir Sileziją?" {Historia diplomacji Polskiej, t. V, s. 420). 1944 02 16 W. Churchillis Mikolajczykui sakė: „Mes niekada negarantavome Lenkijos pasienio mes niekada nepritarėme Vilniaus užėmimui 1920 m. {Документы и материалы п о исторш t совет ско-польских отношений, т. 8. Dok. 23). Deja, tokio skirtumo motyvus galima tik numanyti. 25 Historia dyplomacji Polskiej, t. V, p. 505. 26 Документы и материалы п о ист ории совет ско-польских отношений, т. 8. Dok. Nr. 51. Pažymėtina, kad W . D. Rooseveltas Lvovo klausimą kėlė net Jaltoje, bet Vilnius nei Teherane, nei Jaltoje neminėtas. 27 Документ ы и материалы п о ист ории совет ско-польских отношений, т 8 с 18? Dok. Nr. 92. ’

185

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

kad visi tie „įspūdžiai" tebuvo Kremliaus vilionių pasekmė siekiant suskaidyti Len­ kijos EV. Tačiau aišku ir tai, kad Kremlius, darydamas strateginį ėjimą, ant stalo dėjo ir teritorinę kortą. O tai liudija, kad buvo galimas ir kitoks geopolitinis-politinis jėgų išsidėstymas Vidurio ir Rytų Europoje, nei jis faktiškai susidarė 1944 m. Štai dar keletas Maskvos diplomatijos apraiškų. 1944 m. liepos 21 d., kai Maskvoje buvo parengtas prosovietinis Lenkijos vyriausybės manifestas, SSSR vice­ premjeras ir užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas pasiūlė jį paskelbti Rovne, t. y. mieste, esančiame tik šiek tiek į vakarus nuo Rygos linijos28. Vadinasi, eventualiai vietoj žinomo „Chelmo“ ar „Liublino komiteto" į istoriją galėjo įeiti „Rovno komitetas", kuris butų kėlęs visai kitokias asociacijas nei įgyvendintasis. Juk Liublinas, arba Chelmas, simbolizavo vadinamosios etnografinės Lenkijos rytinius forpostus, o Rovno miesto įtraukimas į Lenkiją jau būtų liudijęs akivaizdų atsitrau­ kimą nuo Curzono linijos ir grįžimo prie istorinių LDK žemių dalijimosi tarp Lenkijos ir Rusijos. Pastaruoju atveju svarbi ir ta aplinkybė, kad signalas buvo siųstas ne tiek Lon­ dono lenkams, kiek prosovietinei lenkų stovyklai. Aišku, kad nors komunistiniai lenkų veikėjai neginčijo Curzono linijos principo, tačiau net ir jiems buvo ne vis tiek, kaip į naują rytinę sieną pažiūrės Lenkijos visuomenė. Pavyzdžiui, vieno iš lenkų komunistų lyderių Edwardo Osobkos-Morawskio nurodymas sienos nusta­ tymo klausimu: „Būtina sieną nustatyti tokiu būdu, kad nebūtų priekaištų Krajovos Rados Narodovos delegacūrai (kurios pagrindu formuotas Liublino komite­ tas), jog ji per daug atsisakanti kai kurių teritorijų, arba priekaištų Sovietų Sąjungai, kad ji per daug prisijungianti“29. Tačiau ar negalėtume pasvarstyti ir tokį eventualumą: kaip būtų sprendęsis Lenkijos rytinės sienos nustatymas, jeigu lenkams būtų pavykę politiškai susivie­ nyti antinacistiniu pagrindu ir sukurti kažką panašaus į Nacionalinio išsivadavimo frontą? Šiaip ar taip, tendencijos ta linkme nuo 1944 m. pavasario pastebimos ir tarp Londono emigrantų. Pavyzdžiui, kovo 30 d. vienas iš Londono emigrantų, lietuviams ypač gerai pažįstamas generolas Lucianas Zeligowskis padarė pareiškimą, raginantį lenkus vienytis tarp savęs ir su visais slavais prieš „agresyviuosius teuto­ nus“ ir kartu pripažinti Raudonosios armijos išvaduojamąją misiją. (Beje, L. Zeli­ gowskis savo pareiškime prisiminė ir Vilnių, kurį jis esą 1920 m. „išvadavęs iš vokiečių“)30. Nedrįstu spręsti, kiek Zeligowskis tuo metu turėjo šalininkų emigra­ cinėje vyriausybėje, tačiau jo pareiškimas sulaukė atgarsio ir lenkų pogrindyje Vil­ 28 Ten pat, dok. Nr. 83, p. 170. 29 Ten pat, dok. Nr. 65, p. 136. 30 Ten pat, dok. Nr. 38, p. 74-75. 186

Lietuvos valstybingumo galimybių mozaika: 1944 metai

niuje, ir Maskvoje (buvo išspausdintas „Izvestijose“), o sovietinis diplomatas Lebedevas per susitikimus su Lenkijos EV atstovais 1920 m. gegužės-birželio mėn. rodė didelį norą susitikti su generolu asmeniškai31. Taigi, regis, galima kelti klausimą, kam būtų atitekęs Vilnius, jei bent jau iki Raudonajai armijai jį paimant Krem­ liaus strategų formuojamame Liublino komitete būtų atsidūrę tokie veikėjai kaip minimasis generolas? Argi Stalinui nebūtų buvusi priimtinesnė Lenkijos vyriausy­ bės prosatelitinė evoliucija dar 1944 m. pavasarį? Juk tokiu atveju Raudonosios armijos žygis į Vakarus būtų tik paspartėjęs, diplomatiniame fronte su sąjunginin­ kais būtų buvę mažiau trinties, o sienos klausimo galutinį sprendimą būtų buvę galima ir paviikinti. Bet liepos 13 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių, ir tą pačią dieną buvo pa­ skelbtas Stalino pareiškimas, kad išvaduota sovietų Lietuvos sostinė32. Pasak sklin­ dančių kalbų iš buvusios lietuvių komunistinės nomenklatūros, ano meto LKP vadovai lengviau atsikvėpę. Esą jie iki pat paskutinės dienos rvirrai nežinoję, į kokį Lietuvos miestą kaip sostinę jie atsikraustys... Kad tokių nuogąstavimų būta, netiesiogiai liudytų ir lietuvių komunistų archy­ vinė medžiaga. R. Šarmaitis dienoraštyje rašė, kad dar 1944 m. vasario mėn. SSKP CK propagandos skyrius išreiškė pageidavimą gauti rusišką vertimą Vinco Kudirkos Lietuvos himno bei kitos tarpukario laikais pagarsėjusios lietuvių dainelės — „Mes be Vilniaus nenurimsim“33. Toks pageidavimas galėjo reikšti, kad kažkam iš atsa­ kingų sovietų veikėjų, galbūt pačiam Stalinui, rūpėjo tiksliai žinoti, kokie žodžiai sudėti į lietuviams ypač reikšmingus posmus. Kartu tai buvo ženklas, kad tos dainos sovietų užimtoje Lietuvoje gali nebebūti draudžiamos. Juozo Žiugždos iš­ versti tekstai buvo perduoti kam reikia, ir iŠ tikro kurį laiką sovietų iŠ naujo užimtoje Lietuvoje (priešingai nei 1940-1941 m.) buvo leidžiamas giedoti V. Ku­ dirkos himnas. Anot R. Šarmaičio, tuo buvo „atimtas dar vienas ginklas iš tautinės buržuazijos“34. Tačiau kam reikėjo dainelės „Mes be Vilniaus nenurimsim“ 1944 m. pavasarį? Priminti lenkams lietuvių nusiteikimą ar leisti suprasti lietuviams, kad nusiraminti dar neatėjęs laikas? Kaip ten būtų, tikėtina, kad net 1944 m. pavasarį Raudonajai armijai priartėjus prie Lietuvos Kremliaus arsenale šalia sovietinės LSSR su sostine Vilniumi modelio būta ir atsarginių variantų. 31 S. Kirkor, Ro2 movy po]sko-so\vietskie w 1944 roku, Z H ., 22, 1972, s. 41-64. Beje, po minėto Želigowskio pareiškimo lenkų komunistinė organizacija Vilniuje „Lenkų patriotų sąjunga“ generolą pavadino „dideliu Lenkijos patriotu“. Ir netgi Jaltos konferencijoje Želigowskis dar nebuvo prisimintas: Stalinas paminėjo jį kaip „vieną iŠ tų, kuriuos pas save norėtų matyti Varšuvos lenkai“ (t. y. prokomu­ nistinė Lenkijos vyriausybė). 32 П риказ товарищ а Сталина, Правда, 1944 07 1333 LYA, f. 3377, ар. 57, b. 80, 1. 106. 34 Ten pat, I. 108. 187

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

Ar planuotas Lietbelo, kaip lietuvių-lenkų internacionalo, variantas? Taigi galėjome pastebėti, kaip sovietinė vadovybė, atsižvelgdama į priešišką, arba, tiksliau, nepaklusnų jai, lenkų veiksnį, naudojo teritorinę kortą. Ir, kaip jau teigta, galime manyti, nors labai atsargiai, kad sovietų vadovybės arsenale būta varianto, pagal kurį Vilnija galėjo likti atsikuriančios Lenkijos valstybės sudėtyje. Tačiau Šalia to norisi kelti versiją, kad toks variantas - Vilnija lieka Lenkijai atrodo buvęs labiau tikėtinas nei variantas, pagal kurį, atsižvelgiant į lenkų veiksnį bei stengiantis jį neutralizuoti, galėjo būti bandoma rekonstruoti Lietuvos valstybę nacionaliniu atžvilgiu, t. y. formuoti kažką panašaus į 1919 m. Lietbelą, kuriame vyraujančias pozicijas šalia lietuvių gavo lenkų komunistai. (Turima galvoje Kapsuko-Cichovskio vyriausybė, suformuota 1919 m. vasarį). Taip manyti leistų ta aplinkybė, kad nei prieinamoje archyvinėje medžiagoje, nei atitinkamoje literatūroje nepavyko aptikti ryškesnių pėdsakų, liudijančių, kad buvo planuota transformuoti lietuviŽką-sovietinę Lietuvos vadovybę įtraukiant į ją lenkų tautybės atstovus. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į Antano Sniečkaus užrašus, darytus 1941-1944 m. Maskvoje. Juose vargiai aptiksime užuominų apie būtinumą lietuvių ir lenkų kon­ solidacijos, tegul ir prosovietinės orientacijos. Priešingai, galima rasti kur kas dau­ giau detalių, pabrėžiančių lietuvių ir lenkų nacionalinį bei klasinį atskirumą. Štai pastaba, daryta 1943 m. rugpjūčio 2 d.: „Lenkų nacionalistai Lietuvoje mėgina patraukti lietuvių nacionalistus kovai dėl nepriklausomos Lenkijos-Lietuvos valsty­ bės su Anglijos protektoratu. Reikia aiškinti lenkų reakcijos planus Kiek vėliau padarytas toks užrašas: „Lenkų kontrrevoliucinės organizacijos ruošia sukili­ mą tai aršūs TSRS priešai ,..“36 1944 m liepos 11 d., dar prieš Vilniaus išvadavimą, atvykęs į generolo Krylovo štabą A. Sniečkus užrašo: „būtina akovcus nuginkluoti ir ištremti ... L 46. 4 G. Zimano 1944 m. balandžio 6 -7 d. radiogramos A. Sniečkui, ten pat, b. 411, 1. 156, 168; b. 40, I. 253 LKP(b) Trakų apskrities pogrindinio komiteto 1944 m. balandžio 6 d. posėdžio protokolas, ten pat, f. 51. ap. 51, b. 7a, 1. 19. 490

Bakaloriškių sunaikinimas

kad šie „įspūdingi“ duomenys, iš Rūdninkų girios radijo siųstuvu pasiųsti į Maskvą, buvo minimi Lietuvos komunistų partijos ir LPJŠ svarbiausių informacinių ir pro­ pagandinių duomenų santraukose6, tačiau, matyt, dėl nerealumo ir absurdiškumo nebuvo plačiau naudojami propagandinėje kovoje su „buržuaziniais nacionalistais“. Kokios buvo tokios piktos propagandos, kartu ir Bakaloriškių kaimo sudeginimo svarbiausios priežastys bei motyvai? Kodėl iš daugelio apsiginklavusių ir bandžiusių priešintis raudoniesiems partizanams Pietryčių Lietuvos kaimų, esančių į vakarus nuo Rūdninkų girios, Kaniūkų likimas ištiko būtent Bakaloriškes? Nors Bakaloriškių kaimo savisaugininkų veikla sovietiniuose šaltiniuose neabe­ jotinai sureikšminta ir išpūsta, jau minėti jų teiginiai ir faktai santykinai, matyt, atspindėjo bakaloriškiečių savisaugininkų veiklos aktyvumą, įtemptus, bekompro­ misius santykius su raudonaisiais partizanais; kartu jie atskleidžia žiauraus susido­ rojimo su kaimu esmines priežastis bei motyvus. Pažymėtina, kad kitaip negu apie Kaniūkų kaimo savisaugininkus, sovietiniuose šaltiniuose apie Bakaloriškių savisau­ gos veiklą galima rasti nemažai konkrečių duomenų ir ginkluotos konfrontacijos su raudonaisiais partizanais epizodų. Juose Bakaloriškių kaimo savisaugininkai apibūdinami kaip labai aktyvūs ir veiklūs, kaimo savisauga — kaip viena pirmųjų Pietryčių Lietuvoje susiorganizavusi ir apsiginklavusi. G. Zimanas A. Sniečkui rašė, jog Bakaloriškių kaime yra „geras būrys žmonių“, smarkiai susitepusių „musų krauju“, kaimo savisaugininkai važinėję po gretimus kaimus ir vertę valstiečius „sargybauti“, nepaklususiems grasino „sudeginimu“, vertė parduoti karvę ir pirkti ginklą. Vaizdi frazė apie karvės parda­ vimą ir ginklų pirkimą kartojasi ir kituose sovietiniuose Šaltiniuose7. Juozas Olekas tvirtino, jog Bakaloriškių kaimo savisauga (60-70 vyrų) „terori­ zavo“ aplinkinius kaimus, nereagavo į sovietinių partizanų įspėjimus, tyčiojosi iš jų, organizavo pasalas, netgi degindavo partizanus rėmusių valstiečių ūkius, šaudydavo [!] jų šeimų narius. Logiška tokių teiginių išvada: sovietiniai partizanai tiesiog buvo „priversti“ užpulti Bakaloriškes, jiems kitos išeities, alternatyvos ginkluotos jėgos panaudojimui ir žiauriai kolektyvinei viso kaimo žmonių bausmei nebuvo. Įsismaginus propagandiniame „kare“ prieš Bakaloriškes, kaimas vadintas Trakų apskrities ar net „visos Lietuvos“ kontrrevoliucijos centru8. 6 LKP(b) CK Propagandos skyriaus 1944 m. biuletenis Nr. 3, ten pat, f. 1771, ap. 7, b. 270, 1. 4; Išrašas iš Lietuvos partizaninio judėjimo štabo (LPJ$) 1944 m. balandžio 24 d. informacinių žinių santraukos Nr. 31, ten pat, b. 269, 1. 12. 7 Ten pat, 1. 33—34; J. Bucylinas, Aucobiografija-atsiminimai, 1958 m., ten pat, f. 51, ap. 51-2, b. 9, 1. 18. 8 J. Olekas, Atsiminimai (rankraštis), 1962 m., ten pac, f. 3377, ap. 27, b. 99, 1. 71; J. Olekas, Neramios naktys, Vilnius, 1964, p. 115-117; Sovierinio partizano M. Telnovo asmens byla, LYA, f. 49, ap. 2, b. 1, 1. 1. 491

RIMANTAS ZIZAS

Kaip matyti iš cituoto LKP(b) Trakų apskrities pogrindinio komiteto nutarimo ir kitų raudonųjų partizanų dokumentų, BakaloriŠkių kaimo savisaugininkai kaltin­ ti žymaus komunistų partijos veikėjo Tomo Tamulevičiaus nužudymu9. T. Tam u­ levičius bandė organizuoti sovietinį pasipriešinimo judėjimą Alytaus apskrityje, tačiau 1942 m. balandžio 12 d. buvo nukautas. BakaloriŠkių kaimo vyrų vaidmuo jo žūties istorijoje nėra aiškus. Tuo metu ginkluotų kaimų savisaugų dar nebuvo, galbūt galima kalbėti apie Onuškio valsčiaus pagalbinių policininkų dalyvavimą. Tačiau T. Tamulevičius žuvo ne Trakų apskrityje, o Alytaus apskrities Alovės valsčiaus Meškučių kaime. Jį likviduojant dalyvavo lietuvių viešosios, saugumo, kriminalinės policijos bei vokiečių žandarmerijos pareigūnai10, taigi pagalbinių po­ licininkų vaidmuo jo žūties istorijoje apskritai turėjo būti menkas. BakaloriŠkių savisaugininkų vaidmuo nėra visiškai aiškus ir sovietinės pogrindininkės T. Tamulevičiaus sesers - Onos Tamulevičiūtės-Miklušienės žūties istori­ joje. G. Zimanas 1944 m. vasario 2 d. radiogramoje pranešdamas A. Sniečkui apie jos žuvimą teigė, jog ji žuvo BakaloriŠkių kaimo savisaugininkų apsupta: bandė susisprogdinti granata, buvo sunkiai sužeista ir „žvėriškai“ jų nukankinta11; kitais sovietiniais šaltiniais, ji žuvusi Voniškių kaime Stasio Novopolskio name 1943 m. gruodžio 30 d. apsupta „aplinkinių kaimų fašistinių savisaugos dalinių“12. Tačiau kiti buvę raudonieji partizanai (Juozas Barauskas, Vincas Ožkutis) savo atsimini­ muose neakcentavo BakaloriŠkių savisaugininkų vaidmens Šioje istorijoje13. Sovieti­ nis partizanas Jurgis Grigonis atsiminimuose rasė, kad BakaloriŠkių savisauga pri­ dariusi partizanams daug žalos, nes trukdė jų judėjimą ir padėjo hitlerininkams14. Taigi iš sovietinių šaltinių sunku susidaryti tikrovišką vaizdą apie BakaloriŠkių kaimo savisaugos realią veiklą ir jos keltą pavojų raudoniesiems partizanams. Absurdiškus, išpūstus, su sveika logika prasilenkiančius teiginius, atvirą melą, prasimanymus galima drąsiai vadinti propagandiniu kam prieš BakaloriŠkių savisaugą. Kaip ir žudynių Kaniūkuose atveju, siekta pateisinti žiaurų susidorojimą su kaimu jau po įvykusio fakto. 9 T . Tamulevičius (1914—1942) - pogrindyje veikusios LKP veikėjas, jos narys nuo 1933 m., 19381940 m. —komunistų partijos Alytaus apskrities komiteto sekretorius, 1940 m. vadinamojo „Liaudies seimo“ narys. 1942 m. kovo 17 d. su LKP(b) CK operatyvine grupe acvyko į Pietryčių Lietuvą organizuoti sovietinio partizaninio judėjimo. 10 L. Bėderis, K. Rukšėnas, Tegu kalba vokiški popieriai [Dok. publikacija], Švyturys, 1969, gegužė, Nr. 10, p. 7. 11 LYA, f. 1, ap. 1, b. 410, 1. 184. 12 „Dainavos partizano“ būrio partizanės Onos Tamulevičiūtės-Miklušienės 1943 m. gruodžio 30 d. Voniškių k. (Daugų r.) žuvimo vietos nustatymo aktas Nr. 285, ten pat, f. 3377, ap. 3377-9, b. 42, 1. 76; aktas Nr. 286, ten pat, 1. 77. 13 J. Barauskas, Atsiminimai, 1952 m., ten pat, f. 3377, ap. 3377, b. 77, 1. 26-27; V. Ožkutis, Atsiminimai, 1952 m., ten pat, b. 817, 1. 16-1714 J. Grigonis, Atsiminimai, 1951 m., ten pat, b. 362, 1. 4-5. 492

Bakaloriškių sunaikinimas

Tačiau sovietinio pogrindžio Šaltiniuose, matyt, yra ir bent iš dalies teisingų faktų, atspindinčių Bakaloriškių kaimo savisaugos ir jos pirmtako - pagalbinės policijos struktūrų - aktyvius antipartizaninės kovos veiksmus. Bakaloriškiečiai ne tik gynė savo kaimą ir turtą; jie, matyt, veikė ir visoje Onuškio valsčiaus teritorijoje, gal net už jo ribų (tai buvo numatyta Vietinės savisaugos būrių steigimo taisyk­ lėse). Kad taip galėjo būti, galima spręsti iš tokių faktų: raudonųjų partizanų būrio „Už tėvynę“ dvi grupės 1944 m. sausio 2 -4 d. veikė „kovos veiksmų rajone Grandovo-Ramoniškių“ (matyt, Grendavės-Ramoškų) kaimų apylinkėse. Šie kai­ mai yra tolokai nuo Bakaloriškių, tačiau minėto būrio „kovos veiksmų“ ataskaitoje teigiama, jog buvo nukauti 4 Bakaloriškių „banditai“, keletas žm onių sužeista, paimtas tanko kulkosvaidis, šautuvas, 20 šovinių15. Matyt, šis raudonųjų partizanų ir bakaloriškiečių ginkluoto konflikto epizodas užfiksuotas lietuvių policijos 1944 m. sausio 5-11 d. savaitinėje įvykių santraukoje; joje rašoma, jog 1944 m. sausio 3 d. Onuškio valsčiaus Ramoškų kaime 17 ginkluotų banditų susidūrė su pagalbinės policijos grupe. Per susišaudymą žuvo policininkas Kipras Siniauskas, 3 policinin­ kai sužeisti, vienas iš jų ligoninėje mirė16. Apie pasirengimą baudžiamajai operacijai prieš Bakaloriškių kaimo savisaugą ir jos vykdymą sovietinių partizanų šaltiniuose tiesioginių duom enų nėra; apie tai tenka spręsti iš atskirų detalių, fragmentų, užuominų. Bakaloriškių kaimo puolimui 1944 m. balandžio mėn. buvo iš anksto rengiamasi, raudonųjų partizanų rėmėjai ir agentūra atliko kruopščią žvalgybą planuojamos vykdyti operacijos apylinkėse17. Gavus iš sovietinio užnugario ginklų ir šaudmenų, Bakaloriškėms sunaikinti pasiųstas palyginti stiprus, gerai ginkluotas apie 150 rinkti­ nių vyrų būrys; jo pagrindą sudarė „Už tėvynę“, „Laisvosios Lietuvos“, „Išlaisvintojo“ (tai šiek dek vėliau, gegužės mėn., suformuotos vadinamosios Trakų partizanų brigados būriai) partizanai, daugiausia buvę Raudonosios armijos kariškiai, pabėgę ¡š vokiečių karo belaisvių stovyklų, ir karo belaisviai, tarnavę vokiečių karinėse formuotėse18. Alberto Barausko ir kitų Margirio būrio vadovų teigimu, sunaikinant Bakaloriškes ir kaimo savisaugos „įgulą“ dalyvavo ir šio būrio partizanai19. Apskritai, kaip ir visas kitas didesnes apsiginklavusių kaimų Pietryčių Lietuvoje puolimo ir naikinimo 15 Ten pat, f. 47, ap. 1, b. 1, 1. 6. 16 Ten pat, f. 3377, ap. 58, b. 266, 1. 30. 17 V. Dobrovolsko asmens byla, ten pat, f. 1, ap. 5> b. 8, 1. 154. 18 „Už tėvynę” būrio 1944 m. liepos 15 d. ataskaita, ten pat, f. 47, ap. 1, b. 1, l. 6; „Laisvosios Lietuvos“ būrio 1944 m. ataskaita apie kovos veiksmus 1943 m. lapkričio 15 d. - 1944 m. liepos 15 d., ten pat, f. 50, ap. 1, b. I, I. 2; „Išlaisvintojo“ būrio 1944 m. liepos 16 d. ataskaita apie įvykdytas operacijas nuo 1943 m. lapkričio 7 d., ten pat, f. 49, ap. 1, b. 1, 1. 1. 19 Margirio būrio vado A. Barausko 1944 m. rugsėjo 30 d. ataskaita apie būrio veiklą nuo 1943 m. rugpjūčio iki 1944 m. balandžio mėn., ten pat, f. 12, ap. 1, b. 1, 1. 2; A. Barauskas, J. Olekas, V. Pletkus, Margirio partizanų būrio veikla 1943-1944 m., Ataskaita-alsiminimai, 1968 m., ten pat, ap. 3, b. 1, L 13. 493

RIMANTAS ZIZAS

akcijas, Bakaloriškių baudžiamąją operaciją galima laikyti bendra visų Rūdninkų girioje veikusių raudonųjų partizanų būrių baudžiamąja akcija. Bakaloriškių puolimas ir represijos kituose Onuškio valsčiaus kaimuose planuo­ tos ir vykdytos kaip kelių dienų trukmės akcija, jų tikslas buvo ne tik įvykdyti baudžiamąsias (keršto) funkcijas, bet ir pademonstruoti išaugusią savo karinę jėgą apsiginklavusių kaimų savisaugininkams, lietuvių policijai, galbūt net lenkų Armi­ jos krajovos partizanams, veikusiems „lenkiškuose“ Trakų apskrities valsčiuose. Ma­ tyt, savotiškai mėginta mėgdžioti sovietinių baltarusių partizanų rengtus reidus vokiečių kariuomenės užnugaryje (kai kurie iš jų pasiekdavo Latviją ir Rytų Lietu­ vą). Gerai ginkluoto (net ir minosvaidžiais), palyginti didelio raudonųjų partizanų būrio reidas iŠ Rūdninkų girios į Onuškio valsčiaus apsiginklavusius kaimus turėjo veikti demoralizuojamai visus jų priešus. Kariniu atžvilgiu ši baudžiamoji operacija gerokai skyrėsi nuo Kaniūkų užpuolimo operacijos. Puolant Kaniūkus, pasak Mejerio Elino ir Dimitrijaus Gelpemo, raudo­ nieji partizanai ėjo „miškeliais ir pelkėmis“20, buvo menkiau ginkluoti, tarp baudėjų buvo daug partizanių moterų. Raudonųjų partizanų, puolusių Bakaloriškes, būrį sudarė vien rinktiniai vyrai, tarp jų buvo daug įvairaus rango vadų; nėra duomenų apie partizanių moterų dalyvavimą ir kt. Visa tai rodo, kad Bakaloriškių puolimui rengtasi kaip rimtai karinei operacijai, tikėtasi savisaugininkų ir policijos pasipriešinimo. Kariniu atžvilgiu baudžiamąją operaciją suplanavo ir jai vadovavo Sergejus Sergejevas (g. 1910 m. Saratovo sr.), Raudonosios armijos kapitonas, karo pradžioje ėjęs 20-osios armijos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas (jis buvo bene aukščiausias pareigas Raudonojoje armijoje ėjęs Rūdninkų girios sovietinis partizanas), partizanavo nuo 1943 m. rudens, pabėgęs iš Kalvarijos karo belaisvių stovyklos. Kiti vadovaujantys ir aktyviausi Bakaloriškių puolimo dalyviai buvo iš vokiečių nelaisvės pabėgę karo belaisviai sovietiniai partizanai Aleksandras Zolotovas (vyr. leitenantas, Trakų partizanų brigados žvalgybos skyriaus viršinin­ kas), Fiodoras Machovas („Laisvosios Lietuvos“ būrio štabo viršininkas), Michailas Kornouchovas, Ivanas Lavreniukas, Semionas Galočkinas, Ivanas Kučeras, Dimitrijus Borisovas, Michailas Telnovas ir daugelis kitų sovietinių karo belaisvių, ėjusių vadovaujančias pareigas Rūdninkų girios partizanų būriuose21; visi jie artėjant fron­ tui skubėjo išpirkti savo kaltes už pasidavimą į nelaisvę vokiečiams ir kitas tikras ir tariamas kaltes „socialistinei tėvynei“ ir „draugui Stalinui“. 20 M. Elinas, D. Gelpernas, Kauno getas ir jo kovotojai, Vilnius, 1969, p. 187. 21 S. Sergejevo asmens byla, LYA, f. 47, ap. 1, b. 165, 1. 3, 7, 9; A. Zolotovo asmens byla, ten pat, b. 68, 1. 7, 15; F. Machovo asmens byla, ten pat, f. 50, ap. 1, b. 61, 1. 1; M. Kornouchovo asmens byla, ten pat, f. 49, ap. 1, b. 53, 1. 8, 10; f. 164, ap. 1, b. 24, 1. 101, 162, 184; M. Afonino (Petro) 1944 m. radiogramos LPJŠ, ten pat, f. 1, ap. 1, b. 412, 1. 432, 434, 451; D. Borisovo asmens byla, ten pat, f. 47, ap. 1, b. 19, 1. 9, 13; M. Telniovo asmens byla, ten pat, f. 49, ap. 2, b. 1, 1. 1 ir kt. 494

Bakaloriškių sunaikinimas

Tačiau Bakaloriškių sunaikinimo negalima priskirti vien sovietiniams partiza­ nams - buvusiems karo belaisviams (kaip ir analogiškos susidorojimo su Kaniūkų kaimu operacijos - žydų partizanų būriams). Renkant žvalgybinius duomenis, vykdant Bakaloriškių „triuškinimo“ operaciją aktyviai dalyvavo „Už tėvynę“ būrio vadas J. Ciulada22, šio būrio ypatingojo skyriaus viršininkas S. Nevedomskis23, partizanas Leonas Žubikas24 ir kt. Bakaloriškių ir kitų Pietryčių Lietuvos apsiginklavusių kaimų vyrų priešprieša svetimam elementui, sovietinio ir prosovietinio pogrindžio dalyviams buvo ryški nuo pat karo ir vokiečių okupacijos pradžios: jie ėmė persekioti nespėjusius pasi­ traukti raudonarmiečius, besislapstančius karo belaisvius ir 1940-1941 m. sovie­ tinius aktyvistus25. Karo ir okupacijos sąlygomis svetimo, priešiško elemento dau­ gėjo; stiprėjant ir plečiantis jo veiklai, stiprėjo ir tarpusavio neapykanta. Priešpriešoje sovietiniam ir prosovietiniam elementui Bakaloriškių kaimo trage­ dijoje buvo ryškūs ir vietiniai, „lietuviški“ aspektai. Gretimame Dusmenų kaime nuo 1937 m. veikė nelegali komunistinė kuopelė, tapusi vienu aktyviausių komu­ nistinės veiklos židinių visoje Trakų apskrityje. Dusmenų kaimo komunistai buvo labai aktyvūs, „atkūrus“ sovietų valdžią 1940 m. jie „kaip liaudies priešus“ reika­ lavo atleisti daugelį Dusmenų girininkijos eigulių, pradėti ruošti ūkininkus „kol­ choziniam gyvenimui“, iš maksimalistinių „revoliucinių“ pozicijų kritikavo Onuš­ kio valsčiaus kom unistų partijos kom iteto darbą ir kt.26. Be abejo, D usm enų komunistai aktyviai dalyvavo vykdant 1941 m. trėmimus ir kitas sovietines repre­ sijas. Vokiečių okupacijos metais spaudoje rašyta, kad 1940-1941 m. iš Trakų apskri­ ties valsčių labiausiai nukentėjo Onuškio valsčius: ištremta net 30 šeimų ir kt.27 Liudytojų atsiminimuose apie Bakaloriškių tragediją išliko užsifiksavusi „įsiga­ lėjusi nesantaika“ ir priešprieša tarp Dusmenų ir Bakaloriškių kaimų. 1940 m. 22 J. Čiulados asmens byla, ten pat, f. 47, ap. 1, b. 192, 1. 7. Joje užfiksuota: „sunaikino Lukšos gaują, sudegino banditų kaimą —Bakaloriškes - 38 kiemus, sušaudė 25 ginkluotus priešiškus asmenis“. 23 S. Nevedomskio asmens byla, ten pat, b. 118, 1. 6. S. Nevedomskis (g. 1912 m. Trakų aps. Semeliškių vis.) buvo partizanas „desantininkas“, 1943 m. atsiųstas partizanauti iš sovietinio užnugario. 24 L. Žubiko asmens byla, ten pat, b. 61, 1. 5-6; jo 1958 m. atsiminimai, ten pat, ap. 2, b. 39, l. 8-9. Iš L. Žubiko atsiminimų matyti, jog jis buvo ne tik Bakaloriškių, ber ir daugelio kitų Pietryčių Lietuvos puolimų dalyvis. 25 Prie Nupronių kaimo (Onuškio vis.) kapinių okupacijos pradžioje buvo nušautas ir palaidotas sovietinis karo belaisvis. Ant jo kapo pastatytas kryžius, prikalta lentelė su užrašu; „Ilsėkis ramybėje, brangus drauge. Už cavo mirtj mes atkeršysime“. Žr.: J. Bucylinas, Autobiografija-atsiminimai, 1958 m., ten par, f. 51, ap. 51-2, b. 9, L 10. 26 Komunistų partijos Dusmenų kuopelės 1940 m. posėdžių protokolai, ten pat, f. 164, ap. 16412, b. 27, 1. 87, 88, 92, 94; b. 21, 1. 61. 27 Savitarpinės pagalbos žinios, 1943 10 18, p. 5. 495

RIMANTAS ZIZAS

„rusų atėjimu“ džiaugėsi Dusmenų sovietiniai aktyvistai, o pasirodžius vokiečiams „lengviau atsiduso Bakaloriškės“28. Išvengę represijų Dusmenų komunistai ir sovietiniai aktyvistai (Jonas ir Stasys Moliejai, Stasys Paiišauskas, Vladas ir Vytautas Zarauskai, Petras Dulkė, Stasys Kantakevičius ir kt.) vokiečių okupacijos metais tapo sovietiniais partizanais ar jų rėmėjais, ėjo „partizanų instruktorių“ pareigas, dirbo agentūrinį žvalgybinį darbą, stengėsi „iššifruoti visas kovojančias priešo grupes, nustatyti priešiškus asmenis, sekti jų „užsimojimus““29. Konkrečiomis aplinkybėmis tai buvo dažniausiai gin­ kluotos kaimų savisaugos veiklos sekimas ir kova su ja. Dusmenų komunistai atliko nemažą vaidmenį sunaikinant Bakaloriškės, vykdant represijas prieš kitus kaimus, kurių savisaugininkai priešinosi raudoniesiems partizanams. Kaip vyko raudonųjų partizanų baudžiamoji operacija prieš Bakaloriškės ir kitus Onuškio valsčiaus kaimus? Tiesioginių duomenų nėra, apytikrį vaizdą tenka „lipdyti“ iŠ atskirų detalių ir fragmentų. Baudžiamasis būrys iš bazių Rūdninkų girioje išžygiavo 1944 m. balandžio 9 d. (t. y. pirmąją Velykų dieną). J. Olekas rašė, jog būrys dienos metu perėjo Vilniaus-Gardino geležinkelį; geležinkelio apsauga (2 ar 3 policininkai, vienas iš jų ginkluotas kulkosvaidžiu), pamačiusi tokį būrį partizanų, „mirtinai išsigando“, paliko betoninį bunkerį ir kulkosvaidį, „bėgo, kiek kojos neša“. Onuškio valsčiaus policija esą taip pat išsislapstė. Jo teigimu, Bakaloriškės turėjo būti pultos sulaukus ryto, kai savisaugininkai „susirinks iš sargybų ir pasalų“, jiems nesitikint puolimo. Tačiau vis dėlto ir šis sovietinių partizanų reidas nebuvo toks įspūdingas ir nevyko taip sklandžiai ir lengvai, ne be pasipriešinimo, kaip jį stengėsi pavaizduoti J. Olekas ir kiti sovietiniai partizanai30. Baudžiamojoje operacijoje dalyvavusio „Už tėvynę“ būrio ataskaitoje rašoma, jog rinktinis būrys, sudarytas iš „Laisvosios Lietuvos“, „Už tėvynę“, „Išlaisvintojo“ bū­ rių partizanų, žygio metu į Bakaloriškės nuėjo 60 km, pakeliui sunaikino 4 priešo pasalas, sušaudė 16 „banditų“. Pagrindinių jėgų priešakyje žygiavęs „Išlaisvintojo“ būrio seržanto M. Kornouchovo vadovaujamas skyrius; jis pirmasis stodavęs į kovą su priešo pasalomis ir „nukreipdavęs į save jų ugnį“31.

28 A. Zapolskienė, Bakaloriškės, Galvė (Trakų r. laikraštis), 1990 01 13, p. 2—3. 29 L. Žubikas, Kovinė jaunystė, Komjaunimo tiesa, 1965 04 04; J. Bucylinas, min. veik, 1. 15-19; L Zėčiaus 1985 m. atsiliepimas apie sovietinių partizanų ryšininkės M. Kasėtienės veiklą, LYA, f. 47, ap. 2, b. 155, 1. 10; J. Motiejaus asmens byla, ten pat, f. 47, ap. 1, b. 110, I. 2, 5; V. Zarausko asmens byla, ten pat, b. 65, 1.1, 3; P. Dulkės (slap. Berželis) asmens byla, ten pat, b. 54, 1. 1—2; St. Pališausko asmens byla, ten pat, b. 129; V. Zarausko 1958 m. autobiografija, ten pat, ap. 2, b. 43,1. 6; L. Žubiko (slap. Žėrutis) asmens byla, ten pat, ap. 1, b. 61, 1. 5-6; jo 1958 m. atsiminimai, ten pat, ap. 2, b. 39, 1. 8 -9 ir kt. 30 J. Olekas, Neramios naktys, p. 116-117; J. Oleko atsiminimai, 1962 m., LYA, f. 3377, ap. 27, b. 99, I. 71-72. 31 „Už tėvynę“ būrio įvykdytos kovinės užduotys (be datos), ten pat, f. 47, ap. 1, b. 1,1. 7; Sovietinio partizano M. Kornouchovo asmens byla, ten pat, f. 49, ap. 1, b. 53, 1. 10. 496

Bakaloriškių sunaikinimas

Bene vienintelis sovietinių partizanų dokum entas, Šiek tiek atskleidžiantis Bakaloriškių puolimo detales, yra jo dalyvio sovietinio partizano Stepano Lazarevo apklausos protokolas. Šis partizanas puolant Bakaloriškes buvo kulkosvaidininko padėjėjas, turėjo nešti diskus su šoviniais, bet šių pareigų neatliko, be vadų leidimo pakrovė juos į vežimą. Kai netoli Bakaloriškių būrys pateko j priešo pasalą ir buvo apšaudytas, S. Lazarevas kautynių metu negalėjo surasti diskų su šoviniais, nes nežinojo, j kurią pusę nubėgo pasibaidę arkliai su vežimu (dėl to ir buvo būrio ypatingojo skyriaus tardomas)32. Dar 1990 m. apie Bakaloriškių kaimo sudeginimą Trakų rajono laikraštyje „Gal­ vė“ rašiusios žurnalistės Austras Zapolskienės duomenimis, baudžiamasis būrys žygiavo per Smalius, Gruožninkus, Taučionis, Spenglininkus. Šiuose kaimuose raudonieji baudėjai rasdavo „kaltų“ žmonių ir su jais susidorodavo: Gruožninkuose nušautas Zubrickas, Taučionyse sudeginti Norinkevičiaus namai, Spenglininkuose nušautas Sil­ vestras Bujus, sudeginti jo namai, dviem Šūviais sužeistas jo penkerių metų sūnus33. Šie duomenys apie raudonųjų partizanų nužudytus žmones, deja, toli gražu ne­ išsamūs. Taučionių kaime jie sušaudė Joną Seniūtą (g. 1892 m.; prieš sušaudydami jį kankino, nužudė nusivedę už kelių sodybų), Stasį Mikalopą, Joną Norinkevičių (jie nušauti savo sodybų kiemuose)34. (Nėra aiškus žudynių Taučionyse ir kituose kai­ muose ryšys su būrio „Už tėvynę“ dokumentuose minimomis „priešų pasalomis“. Galimas daiktas, tų kaimų savisaugininkai bandė priešintis sovietiniams partizanams.) Deja, raudonųjų baudėjų nužudytų kitų aukų pavardės nėra žinomos. Remian­ tis minėta būrio „Už tėvynę“ ataskaita, nužudyta 16 žmonių. Neaišku, kas buvo nužudytieji žmonės. Sprendžiant iš pateiktų pavyzdžių, galima manyti, kad nužu­ dytieji buvo civiliai žmonės, kaimų savisaugininkai ir jų šeimų nariai. Nemažas nužudytųjų skaičius rodo, kad raudonųjų partizanų baudžiamoji operacija per 1944-ųjų Velykas buvo nukreipta ne vien prieš Bakaloriškes, bet ir prieš kitus Onuškio valsčiaus kaimus. Tačiau Bakaloriškių puolimas, matyt, vis dėlto buvo svarbiausias baudžiamosios operacijos tikslas ir uždavinys. Bakaloriškių kaimas užpultas 1944 m. balandžio 12 d. (ketvirtosios Velykų dienos, trečiadienio) rytą. Apie kaimo puolimo rezultatus LKP(b) Trakų apskrities pogrindinio komiteto sekretorius M. Afoninas (slap. Petras) LPJŠ viršininkui A. Sniečkui 1944 m. balandžio 14 d. nusiuntė tokio turinio radiogramą: „Balandžio 12 d. mūsų partiza­ nai, vadovaujami kpt. Sergejaus, sunaikino, sudegino lietuvių banditų centrą apskri­ tyje - Bakaloriškes; nukauta 18 banditų, trofėjai - 9 šautuvai ir lengvasis kulkosvaidis.

32 S. Lazarevo 1944 m. balandžio 14 d. apklausos protokolas, ten pat, f. 51, ap. 51, b. 2, 1. 5. 33 A. Zapolskienė, Bakaloriškes, Galvė, 1990 01 13, p. 2-3. 34 A. Seniūtaicės-Smailienės 1999 m. birželio 17 d. laiškas LYA dėl archyvinių duomenų apie tėvo nužudymą. 497

RIMANTAS ZIZAS

Bakaloriškių banditai nužudė apie 300 tarybinių žmonių, sušaudė Tom o grupę ir jo seserį. Mes nuostolių neturėjome“35. Taigi M . Afonino pasiųsta radiogram a neinform atyvi, net ir iškreipianti (siaurinanti) baudžiamosios operacijos įvykius, raudonųjų baudėjų įvykdytų represijų „geografiją“, klaidinanti. Iš jos galima spręsti, kad žmonės žudyti vien Bakaloriškėse, kaime nužudyta 18 žmonių. Tačiau, kaip matyti iš kitų šaltinių (liudy­ tojų atsiminimų), Bakaloriškėse nužudyti tik du šio kaimo vyrai: Adolfas Rinkevičius (g. 1888 m.) ir Aleksandras Ališauskas36 (g. 1894 m.). Visi kiti žmonės nužudyti ne Bakaloriškėse, o pakeliui į jas, kituose kaimuose. Sovietinių partizanų šaltiniuose pati Bakaloriškių kaimo naikinimo (deginimo) akcija plačiau, detaliau neatskleidžiama, iš esmės beveik visiškai nutylima, minimi tik jos rezultatai. J. Olekas pažymėjo, kad „užduotis“ buvo „pilnai ir sėkmingai“ įvykdyta, visi savisaugininkai sunaikinti [?!]37. J. Grigonis rašė ciniškai ir demago­ giškai: Bakaloriškių puolime dalyvavę net apie 500 partizanų naktį apsupo kaimą iš visų pusių, jį padegė, po kelių valandų iš kaimo liko tik „degėsių krūva“; anot jo, „taip išnyko nuo žemės paviršiaus gana stambus kaimas, pamėginęs padėti lietuvių ir visų tarybinių tautų priešams“38. Iš liudytojų atsiminimų galima susidaryti maždaug tokį Bakaloriškių deginimo vaizdą: kaimo žmones pažadino šaudymas; norėdami padegti kaimą baudėjai šaudė padegamosiomis kulkomis į Šiaudinius trobesių stogus, žmonės girdėjo šaudymą iš „patrankos“ (gal minosvaidžio?) ar granatų sprogimus. Įsiveržę į kaimą trobesius padeginėjo ir užsidegusių stogų šiaudų kuokštais. Prasidėjus šaudymui kaimo žmonės bėgo slėptis į netoliese esantį Bilaiškių raistą; jiems pavymui šaudyta, matyt, norint pagąsdinti. Raudonieji baudėjai iš padegtų trobesių neleido gelbėti jokio turto. Jei kas ir bandydavo pagriebti ryšulį drabužių, pasisemti grūdų, baudėjai viską atimdavo ir sviesdavo į ugnį, neleido paleisti iš tvartų gyvulių, ištrūkusius gyvulius Šaudė. Raudonieji partizanai grobstė deginamo kaimo žmonių turtą, išvyko į Rūdnin­ kų girią prisikrovę jo vežimus. (Pokario merais sudeginto kaimo žmonės atpažino savo drabužius, kuriuos vilkėjo „liaudies gynėjų“ (stribų) Šeimų nariai39.) Pasislėpę raiste ir pamiškėse žmonės girdėjo iŠ deginamo kaimo sklindantį de­ gančių galvijų baubimą, kiaulių žviegimą, matė, kaip dūmais ir pelenais virsta jų sodybos - trobos, kluonai, svirnai. Baudėjams pasitraukus sugrįžę kaimo žmonės 35 Ten pat, f. 1, ap. 1, b. 411, 1. 301. 36 M. Balkauskas, Sušaudyti, negalima pasigailėti, Dainavos žodis, 2000 10 30, Nr. 125, p. 3; LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 7572, J. 2-3, 70-71. 37 J. Oleko atsiminimai, 1962 m., LVA, f. 3377, ap. 27, b. 99,1. 71-72; J. Olekas, Neramios naktys, p. 117. 38 J. Grigonio atsiminimai: užrašė R. Šarmaitis 1951 m., LYA, f. 3377, ap. 3377, b. 362, 1. 5. 39 O. Gliebienės (Kaunas) 2002 m. gegužės 2 d. laiškas autoriui. 498

Bakaloriškių sunaikinimas

savo sodybų vietoje rado krūvas degėsių, kur ne kur rusenančius sienojus, smilks­ tančius grūdus, drabužius, tvyrantį troškų svylančios gyvulių mėsos tvaiką, į dangų besistiebiančius vienišus kaminus, šulinių svirtis. Tas klaikus vaizdas visam gyve­ nimui įstrigo kaimiečių atmintyje40. Tai gal šiek tiek beletrizuotas, bet tikroviškas sudegintų Bakaloriškių vaizdas. Sovietinių partizanų („Už tėvynę“ būrio) Šaltinių duomenimis, buvo sudegintas visas kaimas, 38 „kiemai“ (sodybos)41. A. Zapolskienės surinktais ir paskelbtais duomeni­ mis, Bakaloriškių kaime buvo iš viso 45 sodybos, ¡š jų tik 4 nesudegintos42. Yra ir dar kitokių duomenų: sudegintos 44, išliko nesudegusios 2 sodybos43. Taigi sudegin­ tas visas kaimas, išskyrus vos keletą sodybų, stovėjusių atokiau nuo kaimo, pamiškėje. Grįždami į Rūdninkų girią sovietiniai partizanai balandžio 13 d. RūdiškiųKlepočių geležinkelio ruože užpuolė įrenginėjusius bunkerį prie pervažos per ge­ ležinkelį vokiečius; 2 vokiečiai buvo sunkiai sužeisti, paimtas kulkosvaidis, 3 šau­ tuvai su šoviniais44. A. Zapolskienė mini žiaurų raudonųjų partizanų veiklos faktą, jų įvykdytą grįžtant į Rūdninkų girią: radę Gruožninkų kaime savo namuose pa­ šarvotą jų nušautą Zubricką, išvaikė susirinkusius žmones, sudegino namą su nu­ žudytojo palaikais45. Bakaloriškių kaimo sunaikinimas buvo aprašytas Vilniuje leistame laikraštyje „Naujoji Lietuva“. Iš jo ryškėja kaimo sunaikinimo detalės (beje, patvirtinančios kai kuriuos raudonųjų partizanų šaltinių teiginius apie kaimo savisaugininkų aktyvu­ mą). Laikraštyje rašyta: „Mūsų apylinkėje Bakaloriškių kaimas garsėjo savo narsumu, lietuviškumu ir drąsiais vyrais. Bakaloriškiečiai ir patys gynėsi nuo miško banditų, ir kitus kaimus organizavo mušti bolševikinius plėšikus. Todėl kelis mėnesius šita apylinkė buvo rami nuo užpuolimų ir saugi nuo banditų. Tačiau girdėti buvo, kad miškiniai pabėgėliai pyko ant Bakaloriškių kaimo ir rengėsi jam keršyti. Tas raudonasis kerštas įvyko Velykų trečią [turėtų būti ketvirtą. - R. Z.] dieną, kada Bakaloriškių vyrai, išbudėję visas šventes, dabar buvo ramūs, kad banditai jų nepuolė ir po švenčių tikrai nepuls. Ber įvyko kruvina nelaimė. Velykų trečios dienos rytą banditai prasiveržė prie Bakaloriškių kaimo ir jį padegė. Ir tada sudegė 40 A. Zapolskienė, min. veik.; V. Januškevičienė, Bakaloriškių kaimas, Alytaus sąjūdis: Lietuvos

Persitvarkymo Sąjūdžio Alytaus tarybos leidinys, 1989 03 17. 41 „Už tėvynę“ būrio kovos veiksmų suvestinė, 1944 m., ten pat, f. 47, ap. 1, b. I, 1. 7. 42 A. Zapolskienė, min. veik. Autorė pateikė visų sudegintų sodybų savininkų pavardes. 43 M. Balkauskas, min. veik., p. 3. 44 LPJŠ dienoraštis apie būrių veiklą, 1944 m. balandžio 18 d . įrašas, LVA, F. 1, ap. I, b. 77, 1. 85; f. 47, ap. 1, b. 1, 1. 7. 45 A. Zapolskienė, min. veik. 499

RIMANTAS ZIZAS

71 gyvenamasis namas, o visų ūkio trobesių apie 300. Tokia tai buvo komunistinių banditų neapykanta ir velniškas kerštas Bakaloriškių lietuviams vyrams. Visa apylinke su broliška užuojauta ėmė remti ir šelpti nukentėjusį Bakaloriškį, o viso valsčiaus mokyklos padarė didžią rinkliavą nelaimingiems Bakaloriškių vaikams. Į sudegusį kaimą atvyko Onuškio, Bitautonių, Žilinų, Genonių, Dusmenų mokyklos ir perdavė Bakaloriškių vaikams žymius kiekius maisto, indų, rūbų, avalynės ir knygų. Šitos mokyklos ir ypač rinkliavos sumanytojai ir organizatoriai atliko didį pa­ triotišką ir auklėjantį darbą - todėl Bakaloriškių kaimas jiems pasiliks dėkingas. Dėkoja šioms mokykloms Іг Trakų mok[yklų] inspekcija“46. įdomių, tačiau prieštaringų, abejotinų, aiškiai netikslių detalių apie Bakaloriš­ kių sunaikinimą 1989 m. pateikė kaimo puolimo dalyvis, buvęs sovietinės Trakų brigados partizanas Julius Sapatka. Jo žodžiais, kaimas turėjo labai daug ginklų kulkosvaidžių, automatų, į jį partizanai „negalėjo pakliūti“. Raudonųjų partizanų vadai aiškinę, jog buvo gautas iš Maskvos nurodymas nuginkluoti kaimą „bet kokiu būdu“. BakaloriŠkėms pulti iš kelių partizanų būrių jaunų stiprių vyrų buvo su­ daryta smogiamoji grupė, dalyvavę ir vadai. Kaimo vyrai per religinę šventę (Ve­ lykas) nemažai išgėrė, „pati stipriausia sargyba - prie kapinių, ginkluota kulkosvai­ džiu, ir ta buvo susilpnėjusi“. Partizanų žvalgyba ją įveikė be mūšio. Kai kaime prasidėjo mūšis, kaimą padegė. Keletas žmonių buvo nukauti, keletas paimti gyvi (kitoje vietoje J. Sapatka teigia, jog „žuvo daug gyventojų“). Taip buvęs nuginkluo­ tas Bakaloriškių kaimas, ne tik nuginkluotas, bet sunaikintas, sudegintas. J. Sapat­ ka tvirtino, kad ir partizanai turėję nuostolių: buvo sužeistų ir keletas užmuštų. Jo vertinimu, bakaloriškiečiai, priešindamiesi sovietiniams partizanams, „gynę savo kiaules ir duonos gabalą“. Kadangi aplinkiniai kaimai buvo apsiginklavę, o neto­ liese, Valkininkuose, stovėjo vermachtas, partizanai turėjo „greičiau trauktis“. T ą pačią dieną buvo nuginkluoti Taučionių, Bitautonių kaimai, žmonėms buvo įva­ ryta daug baimės ir jie nesipriešino47. Taigi istoriniai faktai, duomenys, liudijimai apie Bakaloriškių kaimo tragediją ne tik fragmentiški, bet ir prieštaringi, keliantys daug klausimų, į kuriuos šiandien jau sunku atsakyti. Kodėl raudonieji baudėjai, negailestingai degindami kaimą, priešingai negu Kaniūkuose, vengė masiškai žudyti jo žmones? Galimas daiktas, apie Bakaloriškių naikinimo operaciją žinojo LPJŠ Maskvoje, sovietiniams partiza­ nams leista sudeginti kaimą, bet po skerdynių Kaniūkuose drausta masiškai žudyti žmones, nes rai kompromitavo sovietinį partizaninį „judėjimą“. Apie „kontaktus“ su Maskva sprendžiant Bakaloriškių likimą užsimena ne tik J. Sapatka, bet ir 46 Žinios iš provincijos: Onuškis (Trakų aps.), Naujoji Lietuva, 1944 05 14, Nr. 114(885). p. 6. 47 Žmogžudžiai greta mūsų: J. K. Burdulio pokalbis su J. Sapatka, Atgimimas, 1989 04 28. 500

Bakaloriškių sunaikinimas

sovietinis partizanas J. Grigonis. Jis teigė, kad, nutarus Bakaloriškių kaimą nubaus­ ti, buvo prašoma LPJŠ leidimo, ir toks leidimas gautas po pakartotinio prašymo48. Jei tai tiesa, leidimas gautas ne iškart, sunkokai, jame galėjo būti tam tikrų suvar­ žymų ir draudim ų. Antra vertus, yra liudijimų, kad raudonieji baudėjai norėjo sušaudyti apie 10 kaimo žmonių: jie buvo surinkti į vieną sodybą, suklupdyti, jiems pareikšta, kad bus sušaudyti, jei vykdant akciją žus bent vienas sovietinis partizanas. Esą partizanų vadus nuo žmonių žudynių atkalbėjo dusmeniškiai bro­ liai J. ir S. Motiejai49. Taigi sovietinių partizanų iŠ Dusmenų kaimo vaidmuo Bakaloriškių tragedijoje nebuvo visai vienareikšmis. Be to, J. Moliejus bakaloriškiečiui Adolfui Pačkauskui padarė išimtį: leido išsivaryri gyvulius, išsinešri kai kuriuos daiktus, šventųjų paveikslus50. Kitas neaiškus klausimas - bandė Bakaloriškių savisaugininkai pasipriešinti rau­ doniesiems partizanams ar ne? Šaltinių ir autorių teiginiai prieštaringi: J. Grigonis minėjo kaimo savisaugininkų mėginimus atsišaudyti51, A. Zapolskienė pažymėjo, kad keletas kaimo vyrų, ginkluotų šautuvais, išėjo pasitikti sovietinių partizanų52. N et yra tvirtinimų, kad užpuolus kaimą dauguma jo žmonių buvo išėję į bažny­ čią53. Sovietinių šaltinių teiginius apie kaimo savisaugininkų pasipriešinimą reikia vertinti atsargiai. Kaip jau minėta, sovietiniai partizanai stengėsi pabrėžti ir sureikš­ minti Bakaloriškių savisaugininkų pasipriešinimą ir jų keltą grėsmę; taip bandyta pateisinti žiauraus susidorojimo su kaimu priežastis ir įspūdį. Kita vertus, yra liudijimų, kad visi jaunesni kaimo vyrai, pajutę pavojų, pasi­ traukė į mišką, iš jų jokio pasipriešinimo nebuvo54. Tokia įvykių versija, matyt, yra realiausia. Juk gyvi liko aktyviausi kaimo vyrai, pokario metais tapę žymiais gin­ kluotos antisovietinės rezistencijos dalyviais: Jonas Dambrauskas-Siaubas, KGB šal­ tiniuose vadinamas Bakaloriškių kaimo savisaugos organizatoriumi ir vadovu55, Vac­ lovas Voveris-Žaibas (vienas žymiausių partizanų Pietryčių Lietuvoje. Po mirties (1949 m.) jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas), Stasys Valatkevičius-Niva ir kiti. Raudonųjų baudėjų nužudyti kaimo gyventojai A. Ališauskas ir A. Rinkevičius buvo senyvo amžiaus ir vargu ar buvo aktyvūs savisaugininkai, jie nespėjo pabėgti ar bandė ginti savo turtą. Apskritai Bakaloriškių užpuolimas ne­

48 J. Grigonis, min. veik., p. 5. 49 M. Balkauskas, min. veik., p. 3; V Januškevičienė, min. veik., p. 8. 50 A. Zapolskienė, min. veik. 51 J. Grigonis, min. veik., 1. 5. 52 A. Zapolskienė, min. veik. 53 G. Lučinsko (Alytus) 2002 m. vasario 7 d. laiškas auroriui. 54 V. Januškevičienė, min. veik. 55 M. Vičkačkos (slap. Vasara) 1945 m. parodymai, LVA, f. K -l, ap. 58, b. 39213/3, 1- 76.

501

RIMANTAS ZlZAS

galėjo būti netikėtas: prieš tai, kaip minėta, sovietiniai partizanai žudė žmones gretimame Taučionių kaime, be to, yra duomenų, kad iš šio kaimo atbėgęs žmogus (Apocianka?) pranešė apie sovietinių partizanų siautėjimą. Taigi Bakaloriškių kaimo savisaugininkai nesipriešino raudoniesiems baudėjams; kaimo savisaugininkai, matyt, pasitraukė iš kaimo dar prieš pasirodant raudonie­ siems partizanams, nestojo į beviltišką mūšį su rinktinėmis jų pajėgomis. Kaime paimti palyginti menki „kariniai trofėjai“: nuginkluojant kai kuriuos kitus Pietry­ čių Lietuvos kaimus, jie buvo gerokai didesni. Tai rodo, kad sovietinių partizanų tvirtinimai apie išskirtinę, ypatingą šio kaimo savisaugininkų jėgą, kuri galėjo, pasak G. Zimano, „uždaryti išėjimus į vakarus“, Bakaloriškių, kaip „kontrrevoliucijos cęntrol\ vaidmenį visoje Trakų apskrityje buvo propagandinis mitas. Jeigu yra tikslūs iš įvairių šaltinių pateikti skaičiai apie Bakaloriškių kaimo sunaikinimo mastą (sudeginta apie 40 sodybų, apie 300 ūkio trobesių ir kt.), jei apskritai galima lyginti nukentėjusių Lietuvos kaimų tragedijas, Bakaloriškes gali­ ma laikyti vienu didžiausiu karo metais tiek nacistinių baudėjų, tiek raudonųjų partizanų sudegintu kaimu: nacistiniai baudėjai Pirčiupiuose iki pamatų sudegino 27 sodybas56, Miliūnų kaime (Rokiškio aps.) 1943 m. rudenį - 67 sodybas (64 rusų ir 3 lietuvių ūkininkų gyvenamuosius pastatus ir kitus trobesius)57. Bakaloriškėse padaryti materialiniai nuostoliai buvo didesni negu sovietinių partizanų 1944 m. sausio 29 d. sudegintame Kaniūkų kaime (Eišiškių aps., Jašiūnų vis.)58. Bakaloriškių kaimo sunaikinimą (sudeginimą) 1944 m. balandžio 12 d., žmonių žudynes šios baudžiamosios operacijos metu galima vertinti kaip vieną didžiausių rau­ donųjų partizanų įvykdytų nusikaltimų Lietuvoje. Žmoniškumo atžvilgiu šį nusikalti­ mą paiyškina jo įvykdymo laikas - 1944-ųjų Velykos. Velykos (Dzūkijoje jos švęstos 3—4 dienas) - viena didžiausių ir seniausių bažnytinių švenčių, simbolizuojanti prisi­ kėlimą, atsinaujinimą, krikščioniškąsias vertybes ir lūkesčius. Deja, Bakaloriškių ir kitų Onuškio valsčiaus kaimų žmonėms jos atnešė sunaikinimą, mirtį, pažeminimą, neviltį. Raudonųjų partizanų šaltiniai net ir po žiauraus susidorojimo su kaimu dvelkė neapykanta „klasiniam priešui“, kuriuo tapo beveik visas sunaikintas didelis dzūkų kaimas, visi jo žmonės. Sovietinių partizanų Trakų brigados vadovybės iškilminga­ me sveikinime partizanams 1944 m. gegužės l-osios - „tarptautinės darbo žmonių šventės“ proga ciniškai girtasi ir triumfuota: „ sutriuškinome, nušlavėme nuo žemės paviršiaus apskrities kontrrevoliucinį banditų, lietuvių liaudies priešų centrą Bakaloriškes ... Mūsų būrių partizanai ir partizanės, kovotojai už Tarybinės žemės 56 S. Sinkevičius, Pirčiupiui: Dokumentinė apybraiža, Vilnius, 1977, p. 60. 57 LYA, f. 3377, ap. 58, b. 266, 1. la. 58 Žr.: R. Zizas, min. veik., p. 153-154. 502

Bakaloriškių sunaikinimas

laisvę ateityje dar labiau privalo triuškinti nekenčiamus fašistinius užkariautojus, vydami juos iŠ šventosios mūsų tarybinės Tėvynės žemės“59. 1944 m. pavasarį LKP(b) Trakų apskrities pogrindinis komitetas SSSR „vyriau­ sybiniams“ apdovanojimams, ordinams ir medaliams pristatė daug sovietinių par­ tizanų. Pristatant juos tarp kitų „kovinių nuopelnų“ minėtas ir „aktyvus dalyvavi­ mas triuškinant Bakaloriškių banditus“60. Sovietmečiu nuo pat pokario metų Partijos istorijos institutas prie LKP CK rengė mokslines ekspedicijas revoliucinio ir partizaninio judėjimo vietoms ir įvy­ kiams nustatyti. 1953 m. buvo parašytas aktas ir apie sovietinių partizanų 1944 m. įvykdytą „kovinę operaciją“ Bakaloriškėse. Aktą pasirašė buvę sovietiniai partizanai M. Afoninas, T. Mončiunskas, J. Nikitinas, Konstantinas Izvekovas, įvardyti kaip kaimo puolimo akcijos „organizatoriai ir dalyviai“. Jame konstatuota, jog Bakalo­ riškėse buvo sunaikinta 17 „fašistinės savisaugos dalyvių“, kiti savisaugininkai esą buvo priversti „kapituliuoti“ ir atiduoti ginklus. Po Bakaloriškių sunaikinimo pra­ ėjus septyneriems metams, raudonųjų partizanų vadai įspūdingai padidino iš baltaloriskiečių atimtos ginkluotės skaičius: 10 kulkosvaidžių, 20 automatų, 20 pistoletų, daugiau kaip 100 Šautuvų, didelis kiekis granatų ir šaudmenų. Užtat kaimui pa­ daryti materialiniai nuostoliai taip pat „įspūdingai“ sumažinti, nutylėti: esą sudeginti „aktyvesnių fašistų namai“61. Taigi buvę sovietinio partizaninio „judėjimo“ veikėjai nuo pat pokario metų sąmoningai pradėjo klastoti savo veiklos faktus. Su Bakaloriškių kaimo sunaikinimu (kaip ir po Kaniūkų žudynių), matyt, ga­ lima sieti vokiečių įvykdytas atsakomąsias baudžiamąsias represines akcijas; jų vaizdas ir rezultatai labai panašūs. 1944 m. balandžio 13 d. iš pabūklų apšaudyta Trakų brigados būrių bazė Rūdninkų girioje, sunaikinta „Laisvosios Lietuvos“ būrio že­ minė, m irtinai sužeistas „Išlaisvintojo“ būrio partizanas Pavelas Burmistrovas62. Vokiečių motorizuotas apie 80 vyrų būrys balandžio 14 d. puolė raudonųjų par­ tizanų bazių teritoriją. Inklėriškių kaime įvyko mūšis, raudoniesiems partizanams iŠ dalies pavyko apsiginti (tai rodo 1944 m. pavasarį išaugusią jų jėgą): vokiečių baudžiamasis būrys, nors ir remiamas artilerijos ugnimi, buvo priverstas trauktis. Kaip teigiama raudonųjų partizanų šaltiniuose, vokiečiai baudžiamosios akcijos 59 Įsakymas Nr. 50 būriams „Už tėvynę“, „Išlaisvintojas“ ir „Laisvoji Lietuva“, 1944 m. gegužės 1 d., Rikiuotės sritis, LYA, f. 51, ap. 51, b. 6a, 1. 24-25. 60 Ten pat, b. 1, 1. 77-78. 6] Trakų brigados partizanų būrių „Už tėvynę“, „Išlaisvintojas“, „Laisvoji Lietuva“ ir „Pergalė“ kovinės operacijos, [vykusios 1944 m. kovo mėn. sunaikinant vietinės fašistinės savisaugos būrius Bakaloriškių kaime (dabar kolūkis „Nemunas“) Daugų rajone vietos nustatymo 1953 m. liepos 28 d. aktas Nr. 329, ten pat, f. 3377, ap. 3377-9, b. 42, L 166-167. Akte netiksliai nurodyta kaimo puolimo data. 62 Ten pat, f. 51, ap. 51, b. 3, 1. 21-22. 503

RIMANTAS ZIZAS

m etu Inklėriškėse sušaudė 15 moterų ir vaikų, tarp jų ir sovietinio partizano Antano Gibnerio šeimą, nužudė keletą Pagražupių kaimo gyventojų63. Iš kai kurių vokiškų šaltinių galima spręsti, jog 1944 m. balandžio pabaigoje vokiečiai planavo plataus masto Rūdninkų girios puolimą ir valymą, jame turėjo dalyvauti formuojamos Lietuvos vietinės rinktinės trys batalionai, artilerija ir avia­ cija. Tačiau raudonųjų partizanų bazės ir telkimosi vietos nebuvo pultos, vokiečiai surengė tik kelias nedideles antipartizanines akcijas (apšaudė kaimus, kuriuose pasirodydavo partizanai, ir kt.)64. Siekdami išvengti Rūdninkų girios blokados ir susidūrimų su vokiečiais, raudo­ nųjų partizanų būriai 1944 m. balandžio 14-osios naktį į 15-ąją Rūdiškių apylin­ kėse nesėkmingai bandė pereiti Vilniaus-Gardino geležinkelį: jų žvalgyba pateko į m inų lauką (vokiečiai saugumo sumetimais kai kur buvo užminavę prieigas prie geležinkelio). Kaip konstatuota M. Afonino 1944 m. balandžio 18 d. radiogramoje A. Sniečkui, partizanams užėjus ant minų, įvyko 6 sprogimai, „partizanams Mišai, Grišai [Voicevui], Koliai ir Toliai nutrauktos kojos, Liova [Svirskis] neteko akies“65 (kitos tikrosios partizanų pavardės nenustatytos). Raudonųjų partizanų vadovybė gresiant pavojui ketino iš Rūdninkų girios pasitraukti į vakarus, iš pradžių į Aly­ taus apskrities miškus, kur veikė Rimonio (Vytauto Sakalausko) grupė, vėliau į Seinų apskrities Kapčiamiesčio apylinkes, Augustavo miškų pakraštį66. Bakaloriškių kaimo sunaikinimą kariniu atžvilgiu nulėmė 1944 m. pavasarį pradėjusi kisti raudonųjų partizanų naudai jėgų pusiausvyra tarp jų ir ginkluotos kaimų savisaugos, lietuvių policijos pajėgų. Raudonieji partizanai pradėjo gauti karinę materialinę pagalbą iš sovietinio užnugario. Antra vertus, ėmė krikti su jais kovojusios antipartizaninių jėgų struktūros. Vienareikšmiškai sunku atsakyti, kaip Bakaloriškių tragedija paveikė tolesnį kai­ m ų savisaugos funkcionavimą. J. Olekas rašė, jog sutriuškinus Bakaloriškių savi­ saugininkus daug „mažesnių“ savisaugos grupių „pačios subyrėjo“ ir nustojo „te­ rorizavusios žmones“67. Tačiau yra nemažai duomenų, rodančių, kad bakaloriškiečiai, kaip ir sudeginto Kaniūkų kaimo gyventojai, neatsisakė kovos su raudonaisiais partizanais. Pietryčių Lietuvos ginkluotų kaimų savisaugininkų ryžtą ir galimybes

63 Lietuvos liaudis Didžiajame Tėvynės kare: Dokumentų ir medžiagos rinkinys, Vilnius, 1982, p. 277, 280; M. Afonino (Petro) 1944 m. balandžio 14 d. radiogramos A. Sniečkui, LVA, f. 1, ap. 1, b. 411, 1. 246, 302; LKP CK Propagandos skyriaus 1944 m, biuletenis Nr. 3, ten pat, f. 1771, ap. 7, b. 270, 1. 4. 64 M. Afonino (Petro) 1944 m. balandžio 19 d. radiograma A. Sniečkui, ten pat, f. 1, ap. 1, b. 411, 1. 313. 65 Ten pat, 1. 304. 66 G. Zimano 1944 m. balandžio 23 d. radiograma A. Sniečkui, ten pat, 1. 370. 67 J. Oleko atsiminimai, 1962 m., ten pat, f. 3377, ap. 27, b. 99, 1. 72. 504

Bakaloriškių sunaikinimas

priešintis sustiprino 1944 m. balandžio mėn. čia prasidėjęs Lietuvos vietinės rink­ tinės dalinių dislokavimas. Trakuose buvo dislokuotas vienas pirmųjų suformuotų Vietinės rinktinės batalionų (303-iasis). Kartu su kitų kaimų vyrais bakaloriškiečiai padėjo Vietinės rinktinės kariams vykdyti antipartizanines akcijas, dalyvavo raudo­ nųjų partizanų gaudynėse. 1944 m. balandžio pabaigoje Voniškių kaime (Onuškio vis.) žuvo 9 sovietiniai partizanai (tarp jų Raudonosios armijos Generalinio štabo specialiosios grupės 7 partizanai)65. Gegužės mėn. Onuškio valsčiaus Žaliosios kai­ me žuvo 6 sovietiniai partizanai; jų kūnai buvo atvežti į Onuškį ir suguldyti miestelio turgavietėje, vėliau palaidoti smėlio karjere prie kelio į Taučionių kai­ mą6869. (Nėra duomenų, kad iš žuvusiųjų palaikų būtų tyčiotasi.) Matyt, Bakaioriskių ir kitų kaimų vyrai veikė kartu ir su 2944 m. gegužės pabai­ goje Onuškio apylinkėse dislokuoto 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono kariais. Vietinė ginkluota savisauga, „kaimų sargybos“, veikusios iki pat nacių okupaci­ jos pabaigos, tapo antisovietinės ginkluotos rezistencijos organizacinėmis struktū­ romis. Aktyvus savisaugininkai, nacių okupacijos merais įsitraukę į ginkluotą kon­ fliktą su sovietiniais partizanais, beveik neturėjo kitos išeities, tik slapstytis, išeiti į mišką, stoti į ginkluotą kovą. Bakaloriškių kaimo sunaikinimas, brutalus kraštutinės ginkluotos prievartos ak­ tas ilgai darė poveikį sovietų valdžios ir Onuškio apylinkių partizanų santykiams, stiprino neapykantą jai, kėlė keršto jausmus. Iš daugelio tai iliustruojančių faktų galima paminėti 1944 m. vėlyvą rudenį partizanų įvykdytą antisovietinio teroro aktą, kurį galima vadinti žiauraus simbolinio keršto už sudegintą kaimą aktu: per susirėmimą prie Bakaloriškių kaimo pagautas NKVD kariuomenės kareivis buvo pririštas prie vežimo su šienu, apipiltas benzinu ir padegtas70. 1945 m. rugpjūčio 4-osios naktį į 5-ąją Onuškio valsčiuje įvykdyta pirmoji iki tol Lietuvoje neregėto masto masinė represinė akcija prieš partinį ir sovietinį aktyvą; jos aukomis tapo 31 žmogus, 9 nužudytieji gyveno Dusmenyse71. Onuškio valsčius 1944-1945 m. iš tikrųjų buvo vienas didžiausių „kontrrevoliucijos centrų“ Trakų apskrityje ir visoje Lietuvoje. Tačiau tai naujo istorinio laikotarpio ir atskiro tyrimo problematika. 68 Partijos istorijos instituto prie LKP C K aktai revoliucinio ir partizaninio judėjimo vietoms nustatyti, 1954 m. rugsėjo 7 d. aktas Nr. 431, ten pat, ap. 11, b. 9, 1. 139-140; V. Zalecko 1951 m. sausio 10 d. parodymai, ten pat, f. 3377, ap. 55, b. 193, 1. 12 6 -12 7 . 69 Aktas Nr. 441, ten pat, ap. 11, b. 9, l. 159-160. 70 LKP(b) Trakų apskrities komiteto pažyma LKP(b) C K apie banditizmą apskrityje 1944 m. spalio 28 - gruodžio 1 d., ten pat, f. 164, ap. 7, b. 2,1. 9; Žuvusiųjų už tarybų valdžią anketa, ten pat, f. 3377, ap. 66, b. 82, l. 75. 71 N K V D Kovos su banditizmu skyriaus vyr. įgaliotinio S. Korgenkino 1945 m. rugpjūčio 28 d. pasirašytas „Lūšies“ banditinės formuotės masinio teroristinio akto metu Onuškio valsčiuje 1945 m. rugpjūčio 4 d. naktį į 5 d. nužudytųjų sąrašas, ten pat, f. 164, ap. 7, b. 2, 1. 20. 505

RIMANTAS ZIZAS

T he D estruction o f Bakaloriškės Village Rimantas Zizas Summary D uring 9 -1 3 April (Easter) 1944 Soviet partisans from the Rūdninkai Forest carried out a large punitive action to the west of Rūdninkai Forest in Trakai County, Onuškis District, against armed villages who were relatively actively re­ sisting them. The action’s principal goal was to punish one of the villages with the most active local defence members of this district, namely Bakaloriškės. Soviet partisan sources call the village the ‘seat of the counterrevolution’ for all o f Trakai County. It was burned down by a decision of the Trakai County committee o f the so-called underground LKP(b) after arms and ammunition had just been received from the Soviet rear. The punitive action was carried out by a group o f about 120150 selected men from the ‘Už tėvynę’ [‘For the Homeland’], ‘Laisvoji Lietuva’ [‘Free Lithuania’], ‘Išlaisvintojas’ [‘Liberator’] Soviet partisan units. O n the way to Bakaloriškės and on the way back to their bases in the Rūdninkai Forest, the Soviet punishers terrorised and killed people in other villages o f O nuškis D istrict. Bakaloriškės was attacked in the morning of 12 April. The details o f the destruction o f the village are not clear with m any different (contradictory) details o f its destruction having been presented. The punishers disarmed the village local defence without resistance and burned the village down by shooting incendiary bullets and other things into the straw roofs of the cottages. Unlike at Kaniūkai, the partisans did not carry out any slaughter o f the inhabitants in the attacked village and presumably avoided them as compromising the activities o f the Soviet partisans too much. The punishers did not allow the village inhabitants to rescue any property but plundered it themselves. About 40 farmsteads, 70 houses, and a total o f about 300 other buildings together with the animals and all the other property were burned in the village. Only several farmsteads remained unburned. 2 people were shot in the village with 18 people in all being killed during this punitive action according to data from Soviet partisan sources. The most active members o f the Bakaloriškės local defence unit withdrew from the village prior to the Soviet partisan attack and continue the armed anti-partisan struggle. As a brutal act o f extreme violence, the destruction o f Bakaloriškės had a big impact on the relations between the Soviet authorities and the people in the vicinity o f Onuškis during the first post-war years. This district was one o f the biggest centres of anti-Soviet resistance in Southeast Lithuania. 506

LIETUVOS VIETINĖS RINKTINĖS SUSIDŪRIMAS SU ARMIJA KRAJOVA* Arūnas Bubnys Nors Lietuva 1939 m. susigrąžino dalį Vilniaus krašto, didžioji lenkų visuomenės dalis, taip pat jos politinė ir karinė vadovybė nepripažino Vilniaus Lietuvai ir laukė palankaus momento atkurti Lenkijos valstybę su prieškarinėmis sienomis. 1939 m. rudenį Vilniuje ir Rytų Lietuvoje ėmė steigtis slaptos lenkų karinės organizacijos, siekiančios Vilnių sugrąžinti Lenkijai. Lietuvių ir lenkų priešiškumas neišnyko nei sovietų, nei nacių okupacijų metu. Nors šiuo laikotarpiu nei lietuviai, nei lenkai nebuvo tikrieji šeimininkai, nuolatos vyko tarpusavio kova dėl įtakos Rytų Lietu­ voje. Lietuvių įtakos stiprėjimas vietiniuose valdžios organuose ir lietuvių skaičiaus augimas Rytų Lietuvoje kėlė lenkų nepasitenkinimą. Savo ruožtu lenkai taip pat stengėsi užimti geresnes vietas administracinėse, karinėse ir ūkinėse įstaigose, kad galėtų veiksmingiau ginti savo asmeninius ir nacionalinius interesus. Abi pusės Vilniaus kraštą laikė savo tėvyne ir savo valstybei priklausančia teritorija: lietuviai Lietuva, lenkai - Lenkija. 1943 m. atsiradus ginkluotiems AK būriams, lietuvių ir lenkų priešiškumas peraugo į ginkluotus lietuvių policijos ir lenkų partizanų susidūrimus. Vokiečių okupacinė valdžia naudojosi lietuvių ir lenkų konfliktais ir juos kurstė, palaikydama tai vieną, tai kitą pusę. Iki 1944 m. Rytų Lietuvoje vokiečiai labiau rėmė lietuvius, bet nuo 1943 m. pabaigos vis labiau ryškėjo vokiečių administracijos (ypač Vil­ niaus apygardos komisaro Wulfo) parama lenkams. Lenkai dominavo Rytų Lietu­ voje, dėl to naciai negalėjo visiškai nepaisyti lenkų interesų ir nuotaikų. Naciai, naudodami lietuvių saugumo ir viešąją policiją bei savisaugos dalinius kovai su lenkų pogrindžiu, galutinai sukomplikavo lietuvių ir lenkų santykius. * Publikuojama pagal: Armija krajova Lietuvoje (Antra dalis), Vilnius-Kaunas, 1999, p. 9 1-10 0 . 507

ARl/NAS BUBNYS

įtem ptų santykių nesugebėjo pataisyti nė slaptos lietuvių ir lenkų pogrindžių vadų derybos 1942-1944 m. Abi pusės negalėjo nusileisri viena kitai Vilniaus valstybinės priklausomybės klausimu. Nepavykus „diplomatinėms“ deryboms, AK partizanų būriai ir toliau rengė diversijas prieš vokiečius, nors pagrindinis smūgis buvo nukreiptas j vietinę lietuvių administraciją ir policiją. Ir lietuvius, ir vokiečius AK laikė okupantais, nedarydama tarp jų jokio skirtumo, bet taktiniu ir kariniu požiūriu buvo lengviau pirma su­ sidoroti su silpnesniais „okupantais“, o atėjus palankiam m omentui, ir su vokie­ čiais. Galima teigti, kad AK terorizavo ne tik konkrečias politines-karines lietuvių jėgas, bet ir visus lietuvius: policininkus, valsčių ir apskričių tarnautojus, eigulius, ūkininkus, mokytojus. Antilietuviško teroro formos buvo ¡vairios: bauginimai, m u­ šimai, plėšimai, žudynės. Painią ir sudėtingą Rytų Lietuvos gyventojų padėtį dar labiau komplikavo suaktyvėję sovietų diversantai. Per 1944 m. sausio mėn. 126 vietovėse buvo pastebėta 5057 sovietų partizanai ir 1299 lenkai. Iš viso ¡vykdyta 160 apiplėšimų. Vasario mėn. pastebėta apie 8000 lenkų ir apie 2 5 0 0 -3 0 0 0 sovietų partizanų. Mūšiuose su jais žuvo 47 policininkai ir 40 sužeista. Tik per vieną mėnesį lenkų ir sovietų partizanai nužudė 52 vokiečių kareivius, 77 civilius asmenis, 22 civilius sužeidė ir 10 paėmė į nelaisvę1. Šie skaičiai neblogai atspindi padėtį Vilniaus krašte. Vilniaus aps. Turgelių, Šumsko, Rudaminos vis., Svyrių aps. Šemetavos vis. AK visiškai išstūmė vietinę administraciją ir pati ėmė valdyti užimtus rajonus. „Karinės ir politinės žinios“ rašė, kad užimtuose valsčiuose AK vykdo vyrų mobilizaciją, ruošia maisto atsargas, rengia teismus2. Suaktyvėjusi diversinė lenkų ir sovietų partizanų veikla kėlė grėsmę ir vokiečių administracijai. Vokiečiai pradėjo dvigubą žaidimą. 1944 m. vasario mėn. jie leido lietuviams kurti Vietinę rinktinę, kuriai turėjo vadovauti lietuvių karininkai ir kuri turėjo veikti Lietuvos teritorijoje. Tuo pačiu metu vokiečiai slaptai derėjosi su AK Vilniaus apygardos vadovybe dėl AK būrių panaudojimo prieš sovietų diversantus. O vienas svarbiausių Vietinės rinktinės uždavinių buvo kova su lenkų ir sovietų partizanais Rytų Lietuvoje. Lietuvių rezistencinis pogrindis parėmė Lietuvos vietinės rinktinės steigimo idėją, nes joje ¡žvelgė galimybę sukurti kariuomenę, galėsiančią, pasibaigus vokiečių okupacijai, pradėti kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1943 m. kovo mėn. nacių bandymas suorganizuoti lietuvių SS legioną sužlugo, tačiau 1944 m. vasario mėn. lietuvių jaunimas noriai stojo į lietuvių karininkų

1 K arines ir politinės žinios, 1944 03 2—12, Nr. 9. 2 Ten pat. 508

Lietuvos vietines rinktinės susidūrimas su Armija krajova

vadovaujamą VR. Savanorių verbavimo centrai buvo Marijampolėje, Suvalkų Kalvarijo­ je, Ukmergėje, Seredžiuje, Plungėje ir Panevėžyje, o Rinktines štabas - Kaune. Jam vadovavo gen. Povilas Plechavičius. Iš pradžių buvo numatyta surinkti 5000 sava­ norių ir suorganizuoti 10 batalionų, kuriuos vokiečiai pažadėjo aprūpinti ginklais ir apranga. Per kelias dienas užsiregistravus 19500 vyrų, kovo I d. gen. P. Plechavičius šaukimą nutraukė. Buvo nutarta suorganizuoti 13 batalionų po 750 vyrų ir mo­ komąjį batalioną Marijampolėje (1500 vyrų). Gegužės pradžioje VR buvo apie 12000 karių. Septynis batalionus numatyta pasiųsti į Rytų Lietuvą3. 1944 m. balandžio 27 d. gen. P. Plechavičiaus įsakymu pik. Tomas Vidugiris buvo paskirtas Vietinės rinktinės Kauno pulko, kurį sudarė 301, 308 ir 310 batalionai, vadu. T . Vidugiris gavo 1:300 000 mastelio žemėlapį su pažymėcais sovietų ir lenkų partizanų veikimo rajonais4. 1944 m. kovo 1 1 d . VR štabo 2-as skyrius buvo parengęs žinių santrauką apie lenkų partizanų veikimą Vilniaus krašte. Santraukoje gana tiksliai apibūdinti AK partizanų veikimo būdai, ginkluocė, svarbiausios partizanų brigados ir jų disloka­ cija. Taip pat pažymėta, jog „šios žinios nepilnos ir tikriausiai ne visai tikslios. Tačiau ir turimi daviniai leidžia daryti išvadą, kad taip netikėtai staigiai Vilniaus krašte užsiliepsnojęs lenkų taurinis judėjimas turi tikslą išvalyti šį kraštą nuo bol­ ševikų, pašalinti lietuvių administraciją ir lietuvių tautybės gyventojus - neva Vil­ niaus kraštą padaryti lenkiškuz“5. 1944 m. balandžio 26 d. prieš pasiunčiant VR batalionus į Rytų Lietuvą, gen. P. Plechavičius išleido įsakymą Nr. 8 dėl karių elgesio Rytų Lietuvoje. Kai kuriuos šio įsakymo 1-o paragrafo punktus verta pacituou ištisai, nes jie akivaizdžiai paneigia lenkų istorikų nuolatos kartojamą tezę, jog Rytų Lietuvoje svarbiausias VR bata­ lionų tikslas buvo lenkų partizanų ir civilių gyventojų beatodairiškas terorizavimas. „Apskričių komendantams ir BN* vadams. Įsakau visiems VR kariams išaiš­ kinti, kad: 1. Lietuvos karys turi būti ne tik lietuviškai kalbančių savo krašto piliečių, bet ir visų kitų dorų krašto piliečių, neatsižvelgiant kuria kalba jis kalba, gynėju. 5. Lietuvos karys negali pasiduoti įvairių provokatorių, tyčia siekiančių sukiršin­ ti lietuvį karį su dorais Vilniaus krašto piliečiais, įkalbinėjimams.

3 Vietinė rinktinė, L ietu vh į enciklopedija, t. 34, Boston, 1966, p. 39 -4 1. 4 T . Vidugiris, Vietinės rinktinės Kauno pulko tragedija, D okum entai Vietines rinktinės istorijai, Chicago 1990, p. 314. 5 Žinių santrauka apie lenkų partizanus Vilniaus krašte iki 1944 03 10, L C V A , f. R -13 2 4 , ap. 1, b. 4, I. 9. * Batalionų. 509

ARŪNAS BUBNYS

7. M ano vadovaujamų Vietinės rinktinės dalinių atvykimas į Vilniaus kraštą turi atnešti šio krašto doriems žmonėms ramų ir saugų gyvenimą. 8. Visus anksčiau minėtiems reikalavimams prasižengusius karius bausiu griežčiausio­ mis bausmėmis, o provokatorius, kurie bandys griauti gerus santykius tarp piliečių ir karių, įsakau sulaikyti. Jų bylos per VR štabą bus atiduotos Karo Teismui, kur jie bus baudžiami už pasikėsinimą sukelti pilietinį karą - t. y. mirties bausme“6. VR štabo viršininkas pik. Oskaras Urbonas savo prisiminimuose mini, jog Rinkti­ nės vadovybė stengėsi išvengti konfliktų su lenkais. Į Rytų Lietuvą vykstantys batalionų vadai gaudavo Rinktinės vado žodinį nurodymą - visais budais vengti susidūrim ų su lenkais. Stabas, siekdamas užmegzti ryšius su lenkų pogrindžio vadais, priėmė karininką ypatingiems reikalams - grafą Aleksandrą Tiškevičių, ku­ riam buvo pavesta parengti gen. P. Plechavičiaus susitikimą su lenkų partizanų vadais. Šių sumanymų nespėta įgyvendinti78. 1944 m. balandžio mėn. AK Vilniaus apygardos komendantas A.Kšižanovski$Wilk nusiuntė laišką su pasiūlymais gen. P. Plechavičiui: 1. sudaryti AK ir VR nepuolimo sutartį, sustabdyti lietuvių ir lenkų kovas Vilniaus krašte; 2. P. Plecha­ vičiui įpareigoti lietuvių administraciją ir policiją nepersekioti lenkų; 3. sudaryti bendrą komisiją, reguliuojančią tarpusavio nesusipratimus ir incidentus. VR atstovai šiuos pasiūlymus atmetė ir pareiškė, kad jeigu lenkų daliniai liks Vilniaus krašte, ginkluotas konfliktas neišvengiamas. Savo ruožtu VR atstovai AK iškėlė savo reikalavimą: visiškai atitraukti lenkų dalinius iš Vilniaus krašto arba AK būriams prisijungti prie VR kovai su bolševikais. Lenkijos istoriko W . Borodziewvicziaus teigimu, AK derybos su gen. P. Plechavičiaus štabo atstovais vyko 1944 m. balandžio 13 ir 22 d.s Neigiamą VR vadovų požiūrį į AK pasiūlymus tikriausiai sąlygojo tas faktas, kad tuo metu AK būriai Rytų Lietuvoje triuškino lietuvių administraciją ir VR negalėjo likti abejinga savo tautiečių likimui. 1944 m. balandžio pabaigoje — gegužės pradžioje VR batalionai ėmė žygiuoti į Rytų Lietuvą. VR štabas 301 batalionui įsakė persikelti iš Marijampolės į Ašme­ ną. Pirma šio bataliono kuopa gavo užduotį persikelti į Ašmeną, antra — į Ziuprėnus, trečia - į Sakavičius, ketvirta - į Kucevičius. 301 VR batalionas (vadas mjr. K. Keželis) privalėjo išvykti balandžio 28 d.9

6 Vietinės rinktinės vado 1944 04 26 įsakymas Nr. 8, b. 2, 1. 9. 7 O. Urbonas, Lietuvos vietinė rinktinė 1944 metais, Dokumentai Lietuvos vietinės rinktinės istorijai, p. 290. 8 V . Borodziewicz, Rozmowy polsko-Iitewskie w Wiinie 1942—1944, P rzegląd H istoryczny, t. LXX X , z. 2, 1989, s. 334. 9 P. Plechavičiaus agentūrinė-paieškos byla, LYA f. K—1, ap. 45, b. 262, 1. 38-40.

510

Lietuvos vietinės rinktinės susidūrimas su Armija krajova

308 VR batalionas (vadas mjr. A. Andriūnas) gavo įsakymą iš Ukmergės ir Utenos persikelti į Alšėnų rajoną ir išsidėstyti Šitaip: bataliono Štabas ir 1-oji kuopa Alšėnuose, 2-oji - Krėvoje, 3-ioji - Dieveniškėse, 4-oji - Graužiškėse. Batalionas į dislokacijos vietą turėjo atvykti gegužės 3 d.10 309 VR batalionas iš Seredžiaus turėjo vykti į II Varėną (bataliono štabas ir 1-oji kuopa), Kaniavą (2-oji kuopa), Rudnią (3-ioji kuopa) ir Zervynas (4-oji kuopa). 310 batalionas (vadas kpt. Gantautas) gavo įsakymą iš Seredžiaus persikelti į Jašiūnus (šrabas ir 1-oji kuopa), Turgelius (2-oji kuopa), Rūdninkus (3-ioji kuopa) ir Šalčininkus (4-oji kuopa)11. VR batalionų dislokacijos vietose veikė apie 2000 sovietų ir keliolika rūkstančių lenkų partizanų. VR batalionai buvo prastai apginkluoti ir nepakankamai apmo­ kyti. Batalionas privalėjo turėti 36 lengvuosius kulkosvaidžius, o gavo tik 16, numatytų 2 sunkiųjų kulkosvaidžių ir 2 granatsvaidžių visai neturėjo. Kiekvienam šautuvui buvo išduota po 45, o lengvajam kulkosvaidžiui - 1000 šovinių. Radijo ryšio nei batalionai, nei kuopos neturėjo. VR Kauno pulko štabas su 310-uoju batalionu iš Kauno į Vilnių atvyko 1944 m. gegužės 3 d. ir drauge su 306-ojo bataliono štabu įsikūrė Jėzuitų gatvės 3-iame name12. Pirmasis VR karių susidūrimas su lenkų partizanais įvyko balandžio 29 d. prie Vilkonių kaimo (6 km į Šiaurės rytus nuo Eišiškių). Septyniolika 305 bataliono karių ir šešis policininkus apsupo apie 150 akovcų. Susirėmimo metu 3 lietuviai žuvo ir 3 sunkiai sužeisti, visi kiti pateko į nelaisve. Kitą dieną belaisviai be aprangos ir ginklų buvo paleisti13. AK Vilniaus apygardos vadovybė (komendantūra) nusprendė savo dalinių iŠ Rytų Lietuvos neatitraukti ir kovoti su VR batalionais. Ašmenos aps. buvo sutelkta AK III grupuotė, kurią sudarė 8-oji, 9-oji, 12-oji ir 13-oji brigados. Iš viso jose buvo apie 5800 ginkluotų akovcų. III grupuotės Štabas nusprendė sutelkti savo pajėgas ir naktiniais antpuoliais pulti priešą14. 1944 m. gegužės 4 d. 310 bataliono 2-ąją kuopą Pavlovo kaime (netoli Turgelių) užpuolė AK 3-iosios brigados būriai. Mūšyje buvo sužeisti 4 eiliniai VR kariai, 8 pateko į nelaisvę. Vėliau keturis karius (tarp jų ir kuopos vadą kpt. V. Narkevičių) lenkai sušaudė. Vokiečių saugumo policijos ir SD pranešimu, žuvo 4 lietuviai15. 10 Ten pat, 1. 2 9 -3 1. 11 Ten pat, 1. 47-49. 12 T . Vidugiris, Vietinės rinktinės Kauno pulko tragedija ..., p. 3 14 -3 15 . 13 Vietinės rinktinės vado 1944 05 03 rastas Nr. 260, LCVA , f. R -12 3 4 , ар. 1, b. 4, 1. 42. 14 J. Wolkonowski, DziaJainošč bojowa Wilenskiej AK wiosna 1944 roku, N asza gožėta, 2 1-2 7 czenwca 1944 r., nr 25(153), s. 4. 15 Nacionalisttį talka hitlerininkams, Vilnius, 1970, p. 161; LCVA, f. R.—1399, ар. 1, b. 106, 1. 32. 511

ARŪNAS BUBNYS

Gegužės 5 d. vokiečių operatyvinio štabo kovai su partizanais vadas pik. ltn. Titelis, lydimas šarvuočio, nuvyko į Turgelius, į AK 3-iosios brigados štabą, ir ten keturias valandas gėrė su lenkų partizanų vadais16. Gegužės 6 d. netoli Graužiškių AK 8-oji, 12-oji ir 13-oji brigados užpuolė žygiuojančias VR 308 bataliono kuopas (3-ią ir 4-ą). Nelygiame mūšyje lietuvių kuopos buvo sumuštos ir pasitraukė į Ašmeną. Žuvo 21, sužeista 16 ir 7 VR kariai dingo be žinios17. Lenkų duomenimis, Graužiškių mūšyje žuvo 31 lietuvis, 60 sužeista ir 30 paimta į nelaisvę. E. Banasikowskio teigimu, žuvo 36 lietuviai ir per 100 paimta į nelaisvę, o lenkų nuostoliai - 8 žuvę ir 16 sužeistų18. Žuvusių lietuvių karių lavonai buvo išrengti ir išniekinti, vienam lavonui nutraukta galva. Sesi lietuviai belaisviai po tardymo sušaudyti už „nusikaltimus lenkų civiliams gyventojams“, kiti nuginkluoti, išrengti ir paleisti į Ašmeną19. 1944 m. gegužės 10 d. AK Vilniaus apygardos komendantas A. Kszyžanowskis ir jo pavaduotojas L. Kszeszovvskis parengė VR batalionų sunaikinimo planą. Buvo nuspręsta pasiųsti penkias brigadas pulti VR batalionus M ūrinėje Ašmenoje ir Tolminove. Operacijai, kurioje turėjo dalyvauti per 500 lenkų partizanų, vadovavo mjr. Cz. Dembichis-Jarema. Naktį iš gegužės 13-os į 14-ą AK 3-ioji, 8-oji ir 12-oji brigados puolė dvi 301 VR bataliono kuopas Mūrinėje Ašmenoje ir kuopą Tolm i­ nove. Po kelias valandas trukusių įnirtingų kautynių AK brigados užėmė Mūrinę Ašmeną. Pirmos kuopos vadui j. ltn. Grigaliūnui su keliolika karių pavyko prasi­ veržti iš apsupties ir pranešti bataliono štabui Ašmenoje apie įvykusį mūšį. Gegužės 14 d. rytą iš Ašmenos į Mūrinę Ašmeną išvyko keli vokiečių šarvuočiai, bet sugrįžo atgal, nes buvo susprogdinti tiltai ir užminuotas kelias. Lietuvių žiniomis, 301 batalionas neteko 30 karių (tarp jų 2-os kuopos vado E. Počebuto), keletas buvo sužeista, apie 350 pateko į nelaisvę20. R. Korab-Zebryko teigimu, žuvo 69, sužeista apie 50 ir pateko į nelaisvę 324 lietuviai. AK paėmė daug ginklų ir amunicijos. Puolimo metu žuvo 12 ir sužeisti 23 lenkų kariai. Belaisviai buvo išrengti ir paleisti į Jašiūnus ir Ašmeną. Paleistiems plechavičiukams buvo įteikti Vilniaus AK vado­ vybės laiškai, adresuoti generolams S. Raštikiui ir P. Plechavičiui21. 1944 m. gegužės 15 d. esesininkai suėmė VR štabo karininkus ir išvežė į Salaspilio kondagerį prie Rygos. T ą pačią dieną prasidėjo visuotinis V R batalionų

16 A. Impulevjčius, Mus nuginklavo, Dokumentai Lietuvos vietinės rinktinės istorijai, p. 336. 17 LCVA, f. R - 1234, ap. I , b. 6, I. 4-6. 18 Polskie sity zbrojnie, t. 3, London, 1950, s. 602; E. Banasikowski, N a zew ziem i ivilenskiej, Paris, 1988, s. 129. 19 R. Korab-Žebryk, Mūrine Ašmena, Švyturys, 1990, Nr. 1 3 -1 4 , p. 17. 20 Vidugiris T . Vietinės rinktinės Kauno pulko tragedija, p. 318. 21 R Korab-Žebryk, Mūrinė Ašmena, p. 17. 512

Lietuvos vietines rinktinės susidūrimas su Armija krajova

likvidavimas. Rytų Lietuvoje dislokuoti VR batalionai buvo nuginkluoti gegužės 15-16 d. 84 VR karius gegužės 17 ir 21 d. vokiečiai sušaudė Paneriuose22. Slaptas lietuvių laikraštis „Rytų Lietuva“ šitaip aprašė tragišką VR likimą: „Vos per kelias savaites gindami nuo banditiškų lenkų partizanų Rytų Lietuvos žemę, žuvo apie 150 Vietinės rinktinės vyrų. Menkiausiais ginklais apginkluoti, tyčia vokiečių atskiromis kuopomis išsklaidyti tarp tūkstančių lenkų partizanų gaujų, turėdami vos po keliasdešimt šovinių, jie kovėsi su dešimteriopai gausesnėmis ir vokiečių gerai apginkluotomis lenkų partizanų gaujomis iki paskutinio šovinio ir žuvo kaip niekšiško vokiečių suokalbio su lenkais aukos“23. Po VR batalionų pralaimėjimo Rytų Lietuvoje AK Vilniaus apygardos ko­ mendanto A. Kszyžanowskio-Wilk išsiųstuose laiškuose gen. P. Plechavičiui (ge­ gužės 15 d.) ir S. Raštikiui (gegužės 17 d.) bei gegužės 20 d. „Atsišaukime į lietuvius“ siūloma normalizuoti lietuvių ir lenkų santykius, tačiau dėl blogų san­ tykių kaltinami lietuviai*. Laiške gen. P. Plechavičiui akovcų vadas rašė: „Už tuos ir dešimtis tūkstančių kitų nusikaltimų, padarytų Vilnijos srityje, kurias okupavo lietuviai Maskvos ar Berlyno įgaliojami, mes kaltiname visą lietuvių tautą, kuri išauklėjo nusikaltėlius ir kuri nemoka ir nenori suvaldyti tų nusikaltėliškų instink­ tų arba bent juos pasmerkti”2“*. Toliau AK vadas grasino gegužės 15 d. pradėti griežčiausias represijas ir perkelti AK dalinius už buvusios demarkacijos linijos j Lietuvos gilumą, jei lietuviai nenu­ trauks savo kovos25. „Atsišaukime į lietuvius“ žadama pradėti totalinę kovą su lietuvių administracija: „Mūsų kantrybė baigėsi. Jeigu administracija, policija ir lietuvių saugumas nesupras šio atsišaukimo ir neatsisakys tokių kovos metodų, perspėju, kad su lietuvių policija, saugumu ir administracija bus pasielgta griežtai: pasitelkęs lenkų karines pajėgas, kurioms vadovauju, artimiausiu metu sunaikinsiu nusikaltėlių lizdą. Jeigu norite beatodairiškos kovos - ją turėsite“26. Toks AK vado pareiškimas skamba demagogiškai. Jau nuo 1943 m. rudens AK partizanų būriai veikė ne tiek prieš vokiečių karinę ir civilinę valdžią, kiek prieš lietuvių administraciją ir civilius gyventojus: savivaldybių pareigūnus, policininkus, eigulius, mokytojus, lietuviškai nusiteikusius kaimo gyventojus. 1943 m. pabaigoje 1944 m. pradžioje civilių gyventojų (ypač lietuvių) padėtis darėsi nepakenčiama. 22 R ytų Lietuva, 1944 06 10, Nr. I. 23 Ten pat. * Šią tradiciją sėkmingai perėmė ir tęsia lenkų istoriografija. 24 Ponui generolui Plechavičiui Kaune, LV O A , f. 3377, ap. 58, b. 272, 1. 93. 25 Ten pat. 26 R. Korab-Žebryk, Biafa Księga w obronic Armii Krajowej na Wilenszczyznie, Lublin, 1991, s. 116. 513

ARŪNAS BUBNYS

Dėl to reikėjo ginkluotos jėgos, galinčios sutramdyti lenkų ir sovietų diversantų siautėjimą. Tokia jėga galėjo tapti Lietuvos vietinė rinktinė. Vilniaus AK vadas kaltino Rinktinės karius civilių lenkų ir baltarusių žudynė­ mis. Žinoma, jog VR 308 bataliono kariai Graužiškių mūšyje nukovė ir aštuonis civilius gyventojus. Tačiau 1943-1944 m. AK būriai Vilnijoje nužudė daug dau­ giau lietuvių negu VR kariai lenkų. A. Kszyžanowskis-Wilk kaltina ne tik lenkų pogrindį persekiojusią lietuvių saugumo policiją, bet ir lietuvių visuomenę: „Vo­ kiečiai davė įsakymus, o Lietuvos policija ir saugumas, lietuvių visuomenei tyliai pritariant, juos paslaugiai vykdė“. Vadinasi, kalta ne tik policija, bet ir kiekvienas lietuvis - tokia AK vadovybės logika. Gvildenant VR ir AK susidūrimus Rytų Lietuvoje, iškyla nemažai neaiškių ir ginčytinų klausimų - dėl karinių dalinių elgesio civilių gyventojų atžvilgiu, dėl VR ir AK kautynėse dalyvavusių karių skaičiaus, patirtų nuostolių ir t. t. Pavyzdžiui, R. Korab-Žebrykas, rašo, jog į Rytų Lietuvą buvo atkelta 14 VR batalionų, nors iš tikrųjų čia atvyko 7 VR batalionai27. Jis teigia, jog vos įžengusi į Vilnių, VR sukėlė lenkų „pogromus“. Tačiau autorius nepateikia nei konkrečių faktų, nei skaičių, nei pavardžių. Tuo metu Vilniuje buvo pilna vokiečių ir lietuvių policijos. Bet kokie didesni incidentai ir pogromai būtų buvę užgniaužti užuomazgoje. Peržiūrėjus karo metų Vilniaus miesto policijos fondą, niekur nerandama žinių apie juos, nors bylose padieniui užfiksuoti menkiausi įvykiai. R. Korab-Žebrykas aprašo plechavičiukų „žvėriškumus“ Pavlovo kaime 1944 m. gegužės 4 d. Esą lietuviai žudė civilius šio kaimo gyventojus pagal iš anksto suda­ rytą sąrašą. Įdomu, kaip iš kito Lietuvos krašto (Seredžiaus) ką tik atvykęs batalio­ nas galėjo gauti jiems nežinomo kaimo gyventojų sąrašą? Juk į Turgelius vykusi 310 bataliono 2-oji kuopa neturėjo nei konkrečių žinių apie priešą, nei operaty­ vinių direktyvų, nei veiksmų plano ir tiesiog žygio metu buvo netikėtai užklupta lenkų partizanų. Ltn. Velioniskio pranešimu, kuopos patruliui pasiekus Pavlovo k., priešas jį pasitiko šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi. Susišaudymo m etu buvo pa­ degtos kelios kaimo sodybos ir galėjo žūti keli civiliai šio kaimo gyventojai. Besi­ traukianti lietuvių kuopa dar 7 km buvo apšaudoma iš pakelės kaimų28. Aprašy­ damas lietuvių karių „žiaurumus“ Pavlovo k., R. Korab-Žebrykas nem ini nei nužudytųjų skaičiaus, nei pavardžių. Panašiai R. Korab-Žebrykas aprašo ir 1944 m. gegužės 6 d. Graužiškių kau­ tynes: „Lietuviai ten irgi elgėsi žvėriškai ir išžudė daug lenkų šeimų kaimo vieto­

27 Vietinės rinktinės batalionų dislokacija 1944 05 03 duomenimis, LC V A , f. R -1234 , ap. 1, b. 4 , 1. 26. 23 Nacionalistų talka..., p. 16 1-16 2 . 514

Lietuvos vietinės rinktinės susidūrimas su Armija krajova

vėse. Dokum entai apie tuos įvykius (protokolai, nužudytųjų nuotraukos) buvo įteikti lenkų karinei vadovybei". Jeigu taip viskas tiksliai užfiksuota, kodėl nepasa­ koma, kiek iŠ tikrųjų buvo nužudyta kaimo gyventojų? Žodį „daug“ suprask kaip nori. Kiekvieno VR ir AK mūšio aprašymuose labai skiriasi lenkų ir lietuvių autorių pateikiami duomenys apie žuvusiuosius ir paimtus į nelaisvę. Apie Turgelių, Graužiskių ir Mūrinės Ašmenos kautynes jau rašėme. R. Korab-Žebrykas teigia, kad 1944 m. gegužės 8 d. kautynėse prie Kaniavos AK 6-oji brigada sumušė dvi lietuvių kuopas. Mūšyje esą žuvo 70 lietuvių. Kitas lenkų istorikas, buvęs AK 6-osios brigados karys V. Borodziewiczius, aprašydamas Kaniavos mūšį, teigia, kad mūšis truko visą dieną ir nė viena pusė nesugebėjo įgyti lemiamos persvaros. Kautynėse žuvo 12 AK kareivių, o lietuvių nuostoliai nežinomi. V. Borodziewiczius, minėda­ mas Vilniaus AK komendantūros 1944 m. liepos 7 d. pranešimą apie Kaniavos mūšyje žuvusius 70 lietuvių, teigia: „Deja, šiame pranešime pateikti priešo nuos­ toliai yra labai perdėti“29. Abejones kelia R. Korab-Žebryko pateikti bendri VR kovų su AK metu patirti nuostoliai: 197 žuvę, 29 sušaudyti AK karo lauko teismo nuosprendžiu, keli šimtai dingę be žinios ir 850 paimta į nelaisvę30. Autoriaus skaičiavimais, kautynėse su AK žuvo ne mažiau kaip 58 ir sužeista ne mažiau kaip 28 VR kariai. Dingusių be žinios ir į nelaisvę patekusių VR karių skaičius nėra net apytikriai žinomas. VR ir AK susidūrimas buvo neišvengiamas dėl objektyviai priešingų tautinių interesų. VR laikė Vilniaus kraštą Lietuvos valstybės, o AK - Lenkijos valstybės dalimi. Abi karinės pajėgos siekė savo valdžios įtvirtinimo ir tautiečių saugumo užtikrinimo Vilniaus krašte. Neišvengiamą konfliktą dar labiau kurstė nacių oku­ pacinė valdžia. VR pralaimėjimą nulėmė kiekybinis AK pranašumas, nepakanka­ mas VR karinis apmokymas, ginkluotės ir amunicijos stygius, prastas teritorijos ir priešo veikimo metodų pažinimas, vokiečių kišimasis į VR batalionų vadovavimo reikalus, informacijos teikimas AK ir jos ginklavimas. Lietuvių ir lenkų konfliktas neatnešė pageidaujamų rezultatų nė vienai pusei. Nacių okupantus pakeitę sovietiniai okupantai naikino ir lietuvių, ir lenkų tauti­ nius judėjimus.

29 W. Borodziewicz, Szosca vvilneska brygada A K, Warszawa, 1992, s. 168. 30 R. Korab-Žebryk, Mūrinė Almeną, p. 17.

515

ARŪNAS BUBNYS

The Conflict between the Lithuanian Local Special Unit and the Armia Krajowa Arūnas Bubnys Summary

The article examines the armed conflict between the Lithuanian Local Special U nit {Litauische Sonderverbande, Lietuvos vietine rinktine, hereinafter called the LVR) and the Armia Krajowa (hereinafter the AK) in East Lithuania in May 1944. T he article briefly reviews the historical and political reasons for the hostility o f Lithuania and Poland in the first half of the twentieth century, reasons which caused strained Lithuanian-Polish relations during the years of the Second W orld W ar and the Nazi occupation. The diametrically opposite views o f both sides to the state ownership o f the Vilnius region should be considered the most im portant reason for this conflict. The different choice o f allies (At the beginning of the Nazi-Soviet War, Lithuanians were oriented towards Germany and the Poles to the anri-Hitler coalition) as well as the repressive and aggravating policy o f the occupiers had a big impact on the escalation of the conflict. Due to these circumstances, in the second half of 1943 the hostility of the Lithuanians and Poles grew into armed encounters between the Lithuanian police and Polish partisans (AK). In the spring o f 1944 the AK in the districts of East Lithuania realistically elim inated the Lithuanian administration. The Nazi occupation authorities allowed the LVR to be founded to fight the Polish and Soviet partisans. Seven LVR battalions were sent to the Vilnius region. The article describes the principal battles between the LVR and AK (Turgeliai, Graužiškės, Kaniava, and M ūrinė Ašmena), the losses sustained by both sides, and the dissolution of the LVR. The conclusion is draw that the conflict between the LVR and AK was unavoidable due to the objectively opposite national interests. The quantitative inferiority o f the LVR battalions, insufficient military training, lack of battlefield experience, shortage of weapons and ammunition, and German interference in the management of the LVR battalions caused the defeat o f the LVR. The conflict between the Lithuanians and Poles did not bring either side the results they desired. The Soviet occupiers who replaced the Nazi occupiers crushed the national movements of both the Lithuanians and the Poles.

516

PRIEVARTINĖ MOBILIZACIJA Prievartinis Lietuvos gyventojų naudojimas SSSR ginkluotosiose pajėgose Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944—1945 m. Vytautas Tininis

Įvadas Prievartinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę 1944 m, rugpjūčio - 1945 m. gegužės mėn. buvo viena iš Lietuvos gyventojų teroro rūšių. Sovietų Sąjunga, 1944 m. antroje pusėje pradėjusi Lietuvos vyrų šaukimą j Raudonąją armiją, pažeidė tarp­ tautinės teisės nuostatas, kurios surašytos 1907 m. Hagos IV konvencijoje dėl įstatymų ir papročių laikymosi karo metu. Ši konvencija draudžia užkariauto krašto žmones imti į okupacinę kariuomenę ar kitaip naudoti karo reikalams. Konven­ cijos III priedo 4 straipsnyje pasakyta, kad ji yra privaloma ratifikavusioms ir neratifikavusioms Šalims. 45-asis straipsnis skelbė, kad „okupantui draudžiama versti užgrobtos teritorijos gyventojus prisiekti ištikimybę priešo valdžiai“1. Lietuvos visuomenė Sovietų Sąjungą vertino kaip okupacinę valstybę, todėl mobilizuojamieji vengė tarnybos Raudonojoje armijoje. Lietuvos gyventojų požiū­ ris į mobilizaciją, tai yra jos vengimas, ignoravimas ar slapstymasis, buvo nulemtas visuomenės neigiamų nuostatų mobilizacijos į svetimą kariuomenę atžvilgiu. Šios nuostatos formavosi dar nacių okupacijos laikotarpiu. Visuomenėje buvo žinomi pagrindiniai Atlanto chartijos teiginiai ir puoselėtos viltys jais remiantis atkurti Lietuvos suverenitetą. Formaliai žiūrint, Lietuvos gyventojai neturėjo SSSR pilie­ čių dokum entų - sovietinė pasportizacija vyko 1945 m. gruodžio - 1946 m. 1 Ištrauka iš 1907 m. spalio 18 d. Hagos IV konvencijos. Convention (IV) respecting the Laws and Customs of War on Land and its annex: Regulations concerning the Laws and Customs o f War on Land. The Hague, 18 October 1907. nei valgys stalinietiškus saldumynus. Nejaugi Stalino saulė tokia karšta, kad ištirpdė dešrą ir lašinius. Įtariama, kad kontrrevoliucinių užrašų autorius yra raudonarmietis VALENTUKEVIČIUS, kurį mes dabar stebime. 542

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

Šių metų spalio mėnesio 5 d. 26 kav. pulke sanit. dalies viršila KRASAUSKAS pulko teritorijoje ant telefono stulpo aptiko antisovietinio turinio lapelį-atsišaukimą, parašytą lietuvių kalba žaliu rašalu ant popieriaus skiautės. Šių metų spalio 5 dieną, 22 vai. 30 min. kavalerijos pulko baterijos raudonar­ mietis ELIJAŠEVIČIUS išvietėje aptiko antisovietinio turinio užrašą. Šių metų spalio 6 dieną 20 vai. 30 min., tikrinant patalpas, mūsų operatyvinis darbuotojas toje pačioje išvietėje ant abiejų sienų aptiko antisovietinio turinio užrašus, parašytus spalvotu pieštuku lietuvių kalba, užtikrintu braižu. Šių merų spalio 7 dieną 20 vai. 30 min. patikrinimo metu mūsų operatyvinis darbuotojas aptiko, kad antisovietinio turinio užrašai ant sienos buvo atnaujinti. Priimtomis agentūros ir tardymo priemonėmis buvo nustatyti kontrrevoliucinių užrašų autoriai — 26 kav. pulko priešlėktuvinės baterijos raudonarmietis Aleksas BUDRIKAS Antano, 1922 metų gimimo, JURKŪNAS ir ŽUKAUSKAS, pastarieji areštuoti. Tyrimas užbaigtas, kaltinamieji nuteisti. Šių metų lapkričio 6 dieną po 26 kavalerijos pulko eskadrono laiptais buvo rastas antisovietinio turinio lapelis, būtent: Brangūs drangai! Neliūdėkime, kad mes dabar labai laimingi, labai džiaugiamės laisve, kurios sulau­ kėme kaip mažas paukštelis uždarytas į narvelį. Nuo ryto kai atsikeltame, taip iki vakaro kada eini miegoti, mūsų ausyse skamba labai geras pažadas, kuris mums linki vien tik teismus ir daboklę, ir mūsų jaunam gyvenimui gresia mirties kilpos. Todėl, brangūs draugai, saugokitės šitų kilpų, nes jos išdėstytos kiekviename mūsų žingsnyje. Imtasi agentūrinių ir tardymo priemonių, kurios padėjo nustatyti kontrrevoliu­ cinio lapelio autorius. Tai ūkio dalies raudonarmietis Pranas LISAUSKAS, Mato, 1918 metų gimimo, iš valstiečių, nepartinis, neteistas, ir puleskadrono raudonar­ mietis Antanas TALETAVIČIUS, sūnus Mykolo, 1917 metų gimimo, iš valstiečių, nepartinis. Pastaruosius areštavome, tardymas pabaigtas, kaltinamieji nuteisti. 1940 metų spalio 4 iš 26 kavalerijos pulko dezertyravo buvęs pulko štabo viršininkas kapitonas Bronius MICHELEVICIUS, Jono, 1908 metų gimimo, baigęs karinę mokyklą ir aukštuosius Generalinio štabo kursus Kaune. Paieškos teigiamų rezultatų nedavė. Šių m etų spalio 18 d. iš 26 kavalerijos pulko dezertyravo jaunesnysis vadas liktinis Jurgis VEČKYS, Karlo, 1916 metų gimimo, iš buožių šeimos, tėvo ūkyje buvo 35 hektarai žemės. Paieškos teigiamų rezultatų nedavė. Mūsų gautais duomenimis, kurie nepatvir­ tinti dokumentais, VEČKYS, bandant pereiti jam valstybinę sieną, buvo užmuštas. 543

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

Šių metų gruodžio 1 dieną trys aviaeskadrilės raudonarmiečiai - Povilas ŠAKINIS, Ujičiaus, 1916 metų gimimo, Antanas CIRONKA Petro, 1918 metų gimimo, ir Vincas STAKUTIS buvo išleisti atostogoms į miestą, iš kur į dalinį nesugrįžo. Šių metų gruodžio 2 d. sargybos keitimosi metu buvo nustatyta, kad trūksta trijų šautuvų, kuriuos pavogė dezertyravę raudonarmiečiai. Dezertyravusių raudonarmiečių paieškos rezultatų nedavė. 1940 metų gruodžio 27 jaunesniajam aviaeskadrilės vadui PADULSKIUI atėjo atvirukas su vokiškais pašto ženklais ir antspaudais, 1940 m. XII. 16 data su užrašu „Tilzit“, su vokiečių cenzūros antspaudu, pasirašytas ŠAKINIO, kuriame sakoma, kad visi patenkinti ir dirba Tilžės celiuliozės fabrike (Vokietija). Tėvynės išdavikų ŠAKINIO, CIRONKOS ir STAKUČIO byla forminama per­ duoti ją teismui už akių. Šių metų gruodžio 10 615 artilerijos pulko raudonarm ietis Kazys BEČYS, 1918 metų gimimo, dezertyravo iš dalinio ir iki šiol negrįžo. Ieškoma. Šių metų gruodžio 25 d. iŠ 615 armijos pulko dezertyravo du raudonarmiečiai: Stasys BRUŽAS, 1919 metų gimimo, kuris negrįžo iš atostogų, ir Juozas ČELIUS, Juozo, 1919 metų gimimo, savavališkai išėjęs iš dalinio. Dezertyravusių raudonarmiečių paieškos teigiamų rezultatų nedavė. Jaunesnieji vadai ir eiliniai labiau lojalūs, tačiau yra pavieniai asmenys, nusiteikę ypač priešiš­ kai, kurie veda antisovietinę agitaciją tarp korpuso dalinių kareivių, darydami įtaką labiausiai nepastoviai kareivių daliai, ir kurie reiškia antisovietinio pobūdžio nepa­ sitenkinimą partijos ir Sovietų valdžios Lietuvoje veiklai, pavyzdžiui: Atskiro atsargos artilerijos diviziono raudonarmietis Stasys JAKIMAVIČIUS, iš valstiečių, anksčiau priklausęs šaulių ir jaunalietuvių organizacijoms, pareiškė: Sovietų Sąjungoje nėra spaudos laisvės, kadangi apie Sovietų valdžių galima rašyti vien tik gera, o neigiama ir prieš Sovietų valdžią rašyti negalima. Atskiro atsargos artilerijos diviziono raudonarmietis MARKEVIČIUS, kilęs iŠ samdinių, politinių užsiėmimų metu pareiškė: Sovietų Sąjungoje liaudis nesutinka su Sovietų valdžia todėl, kad ten daug blogo ir didelis sabotažas, kodėl sovietų valdžia daug žmonių sodina į kalėjimus. Raudonarmietis CKELTIS palaikė raudonarmietį MARKEVIČIŲ ir grupėje ka­ reivių pasakė: Esant sovietų valdžiai, gyventi pasidarė blogiau - viskas brangu ir sunku įsigyti. Mus, raudonarmiečius, pradėjo blogiau m aitinti nei anksčiau - štai ir visas gerumas, ką duoda sovietai. 544

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

615 artilerijos pulko mokyklos kursantas Stasys GATELIS mokyklos kursan­ tams sakė: As pavydžiu pabėgusiems is Lietuvos, tiesa, jie truputį bijojo, kai perėjo sieną, tačiau dabar jie Vokietijoje ir laimingi. Šių metų lapkričio 22 d. 615 artilerijos pulko raudonarmietis TUMAUS kalbėjo: Dabar mums įvedė rusišką davinį, maitinimas tapo kur kas blogesnis. Todėl reikia organizuoti maiitus. Apie blogą maitinim ą neleidžiama kalbėti, o kas kalba, sodina į kalėjimą. Dabar mūsų gyvenimas tapo kur kas blogesnis palyginus su tuo, kaip mes gyvenome prie Smetonos — badaujam ir sėdim kaip kalėjime. Raudonarmiečių maitinime yra skirtumas, ypač tai pastebima ryte per pusry­ čius. Pagal buvusios Lietuvos armijos kareivių maitinimo normas rytais buvo duo­ dama 15-20 gramų sviesto ir kavos, o pagal DVRA normas pusryčiams duoda sriubą su mėsa ir arbatos - dėl to kai kurie kareiviai ir jaunesnieji vadai iš pradžių buvo nepatenkinti ir buvo atvejų, kai atskirojo inžinerinio bataliono 20 žmonių atsisakė valgyti pusryčius, motyvuodami tuo, kad jiems patiekti pusryčiai turi mažai kolorijų. Materialinis karininkų aprūpinimas dabar šiek tiek suvaržytas, kadangi po kor­ puso suorganizavimo nebuvo padidinti atlyginimai. Buvusioje Lietuvos armijoje karininkų aprūpinimas buvo toks:

Eil. Nr.

1. 2. 3. 4. 5.

Užimamos pareigos

Pulko vadas Batai, vadas Kuopos vadas Būrio vadas Jaunesnysis vadas

Mėn. alga buvusiais litais 1 200 800 700 450 nuo 200 iki 300

Priedai prie atlyginimo butpinigiai

vaikams iki 14 metų

175 125 90 60 —

po 20 Lt. n

—

Dabar gaunama alga 1 200 rb. 850 rb. 775 rb. 650 rb. nuo 200 iki 300

Priedai prie algos

Uniforma л n * n

Pastaba: Praeityje jaunesnysis vadas butu buvo aprūpinamas nemokamai.

Už ištarnautus metus buvusiai karininkijai dar nemokama. Ryšium su tuo, kad atlyginimas liko toks pat kaip ir anksčiau, o rinka pabrango, tai lėšos, skiriamos pragyvenimo minimumui, padidėjo ir materialinis vadų lygis pablogėjo. Korpuso daliniuose drausmė yra nepatenkinama. Per paskutinius pusantro mė­ nesio mes užfiksavome karinės disciplinos pažeidimus: 545

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

savavališkas pasišalinimas ............ dezertyravimas ............................

-

girtuokliavimas

- 9

irriaušės ............

17 atvejų 8 „

Iš viso - 34 atvejai Pastaba: \ Šitą skaičių neįėjo vidaus tvarkos pažeidimai.

50% polit. aparato, dirbančio daliniuose, praktinio darbo stažas 2 ir mažiau metų. Todėl kasdieniniame politiniame-auklėjamajame darbe yra trūkumų. Be to, atsiliepia tai, kad politaparatas nemoka lietuvių kalbos, visi užsiėmimai, kuriuos veda politrukai, vyksta dalyvaujant vertėjams, o tai nesuteikia politiniame-auklėja­ majame darbe reikiamos sėkmės. Be to, kai kurie politrukai susigyveno su buvusia karininkija ir vietoj to, kad darytų jiems įtaką, dalyvauja kolektyviniame girtuokliavime, netaktiškai elgiasi. N uo 1940 metų lapkričio 8 d. laikinai einantis 615 artilerijos pulko komisaro pareigas politrukas BORISOV’as, bataliono komisaras B O G D A N O V 'as ir in­ formacijos instruktorius politrukas TERENTJEV'as karo vadų vakare prisigėrė, netaktiškai elgėsi, karininkai iš jų juokėsi. Atskirojo ryšių bataliono vyresnysis politrukas K O C H A N O V ‘a$ tarp karininkų elgiasi netaktiškai, grubiai. Persikraustant daliniui į Vilnių, K O C H A N O V ’as atėmė butą iš bataliono leitenan­ to PO D E R IO , kuris buvo jį gavęs sau ir remontavo. Iš buto, skirto jaunesnie­ siems vadams JA N K Ū N U I ir B IELIŪ N U I, K O C H A N O V ’as paėm ė vonios atramas savo butui. Iš 3-ios kuopos Lenino kam bario K O C H A N O V ^s paėmė m inkštų baldų komplektą tam, kad apstatytų savo butą. Vyresniojo politruko KOCHANOV*o ir kitų veiksmai kelia karininkų pasipiktinimą ir smukdo politinių darbuotojų autoritetą. II 179 šaulių divizija suformuota iš 9 pėstininkų pulko pirmos pėstininkų divi­ zijos ir kitų buvusios Lietuvos armijos dalių. Nurodytas devintasis pėstininkų pulkas, kuriant Lietuvoje Liaudies Vyriausybę, bandė pasitraukti į Vokietiją, tačiau 20 km nuo sienos buvo sulaikytas, o po to išformuotas ir beveik visas įjungtas į 179 šaulių diviziją. 546

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

Dalis buvusios karininkijos turėjo žemės, kai kurie daug, pavyzdžiui: buvęs zenitinio-artilerijos diviziono vadas pulkininkas-leitenantas LAEINSKAS, turėjo 70 ha žemės; LAP 618 baterijos vadas, buvęs karininkas kapitonas, turėjo 30 ha žemės, atėjus sovietų valdžiai žemės atsisakė; buvęs pulkininkas-leitenantas SKARUŠIS turėjo 28 ha žemės. Buvusių karininkų, namų savininkų sūnų ir namų savininkų divizijoje 24 žmo­ nės - 213 š. p. - 8, 259 š. p. - 10, 618 LAP - 3, 619 HAP - 1 ir ARB - 2. Buvusių karininkų, kilusių iš prekybininkų, divizijoje 12 žmonių. 215 š. p. — 7, 234 š. p. - 3, 618 LAP - 1 ir AZAD - L Buvusių karininkų, priklausiusių įvairioms fašistinėms ir nacionalistinėms orga­ nizacijoms, divizijoje iš viso 135 žm. Divizijos daliniuose pagal priklausymą orga­ nizacijoms jie skirstomi taip: Dalinio pavadinimas 179 s. d. štabas 2151. p. 234 š. p. 259 š. p. 618 LAP 619 HAP

Šauliai

24 21 22 10 2

Tauti­ ninkai

Jauna­ lietuviai

-

2 -

4 1

7 4

3

10 6 4

-

-

Skautai

Kultūrferbandas

-

-

Pavasa­ rininkai 4 1 1 2 -

AŽB ARB

-

-

-

-

-

-

-

-

-

-

-

AIB AZAD

-

-

-

-

-

-

-

-

APTD Iš viso

1 80

_

_

2

9

-

1

1

-

1

32

2

10

Tarp buvusių karininkų taip pat yra tokių, kurie tarnavo carinėje armijoje, kai kurie iš jų pilietinio karo metais dalyvavo mūšiuose prieš Raudonąją armiją. Pavyz­ džiui, 618 LAP išaiškintas buvęs karininkas majoras KAZARJN-OKULIČ, dabar einantis 618 LAP baterijos vado pareigas, mūšių prieš Raudonąją armiją prie Caricino dalyvis pilietinio karo metais. Savanoriškai įstojo į Lietuvos armiją ir dalyvavo mūšiuose prieš Raudonąją armiją artilerijos divizijos viršininkas, buvęs brigados generolas JUODIŠIS, divizijos vadas, buvęs brigados generolas CAPAS, divizijos tiekimo viršininkas, buvęs majoras-intendantas BAČKYS ir divizijos ryšių viršinin­ kas, buvęs pulkininkas-leitenantas TVERSKIS. Yra 25 buvę karininkai, kuriuos nuskriaudė sov. valdžia. 547

JUOZAPAS BAGU$AUSKAS

Buvusio karininko kapitono, ARB viršininko tėvai turėjo 40 ha žemės ir namą Ukmergėje. Dalis žemės nacionalizuota. 234 š. p. 6-os kuopos vado, buvusio karininko leitenanto JACKŪNO tėvas turėjo 52 ha žemės. Nacionalizuoti 22 ha. To paties pulko 2-os kulkosv. kuopos vado, buvusio karininko kapitono ŠUKIO tėvas turėjo 48 ha žemės; nacionalizuoti 18 ha. 619 HAP 3-os baterijos vado, buvusio karininko leitenanto BELKEVIČIAUS tėvas turėjo 74 ha žemės, nacionalizuoti 44 ha žemės. To paties pulko gydytojas JALOVECKAS turėjo 147 ha žemės, 117 nacionalizuoti. 259 š. p. jaunesniųjų vadų mokyklos būrio vado buv. kari­ ninko leitenanto KRUKIO tėvas turėjo 90 ha žemės, nacionalizuoti 60 ha. T o paties pulko būrio vado, buv. karininko leitenanto DA U K A N TO tėvas turėjo 80 ha žemės, 50 ha nacionalizuota. Divizijos sanitarinės tarnybos viršininko, buv. pulkininko-leitenanto NASVYCIO tėvas turėjo 80 ha žemės, 50 ha nacio­ nalizuota. Ir t. t. Daliniuose taip pat yra 11 kilusių iš Vokietijos: 259 š. p. - 6 žm., 234 š. p. — 1 žm., 215 š. p. - 2 žm., 618 LAP - 2 žm. Divizijos dalinių jaunesniųjų vadų ir raudonarmiečių socialinė kilmė: D a lin io p a v adinim as 1 7 9 š. d. štabas 2 1 5 š. p. 2 3 4 J. p . 2 5 9 š. p . 6 1 8 LA P 619 H A P AŽB ARB AlB AZAD A PTD Iš viso

D arbi* ninkai

V alstiečiai iki 10 ha

iki 2 0 ha

iki 30 ha

iki 4 0 ha

dau g iau k a ip 4 0 h a

315 228 300 52 106

300 342

210

23 32 20 6

14 18 10

125

115 114 110 48 21

10

183 209 104 68

14 18 22 10

16 37 45 23 20

6 16 20 14 18

15 5 7 8

1 46 5

848

447

3 1 068

36 5 192

4

5 6

-

-

4

1

-

-

-

6

3 98

-

59

J d ili' d in iai

T arn au ­ P re k y b i­ tojai n in k a i

N am ų sav in in k ai

Iš v iso

18

1 165 1 141 1 247 500 401

176 148

6 46

I 18

213 69 68

3 3

3

-

1

_

20 8 17 20 6

2 1

_

_

745

4

_

_ _

31 2 7

3 3 -

-

-

3 68

-

-

23

64

62 103 116 79 61 4 875

Lentelėje matome, kad sluoksnis buožių, kurių tėvai valdo daugiau negu 20 ha žemės, divizijos daliniuose sudaro 13%. Sovietų valdžios nuskriaustų, t. y. kurių tėvų nacionalizuota dalis žemės, yra 157 žm., iš jų 19 jaunesniųjų vadų, o likusieji 138 raudonarmiečiai. Apie divizijos daliniuose esančius 64 namų savininkų sūnus, kurių tėvus palietė sov. valdžia, duomenų nėra. 548

Liecuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

Divizijos daliniuose iš viso 936 žm., kurie priklausė įvairioms reakcinėms par­ tijoms. Pagal partijas šis skaičius pasiskirstęs taip: Dalinio p av ad in im as

Šauliai

Tauti­ ninkai

J a u n a lie ­ tuviai

S kautai

A teiti ninkai

Pavasari - K u ltū rferban d as n in k ai

Žydų o rg an .

179 š. d . Štabas 37

3

87

-

17

-

2

-

2

19

-

_

5

2 1 5 1 . p.

22

2 3 4 š. p.

121

-

41

26

-

2 5 9 š- p-

142

2

13

15

17

6 1 8 LA P

59

-

8

3

619 H AP

20

-

11

4

-

2

AŽB ARB

70

5

-

6

20

-

7

AZAD

9

-

3

A PTD

11

1

Iš viso

513

3

A IB

-

-

-

4

_ -

162

53

20

2

_

5

-

-

-

-

-

-

-

-

-

-

3

-

-

155

5

25“

3

* Taip dokumente. Pastaba: Šauliai - Šiaulių sąjunga, Jaunimo vyriausybinė organizacija. Dalyvavo komunistų gaudyme. Taurininkai — valdančioji fašistinė partija, buvo vadovaujama Smetonos. Jaunalietuviai - fašistinio jaunimo organizacija. Jos šefas buvo Smetona. Skautai - tarptautinės reakcinės jaunimo organizacijos sekcija. Pavasarininkai - jaunimo katalikinė organizacija. „Kulturferband“ - vokiečių fašistinė Šnipų organizacija. Žydų, sionistų, reakcinės organizacijos.

Pagal bylą-formuliarą Nr. 329 tiriamas 259 š. p. pulko baterijos viršila Norber­ tas TURE1KIS, 1913 m. gimimo, iš vidutiniokų, nepartinis, lietuvis, viengungis, Liet. armijoje nuo 1937 metų. TUREIKIS kalbėdamasis su leitenantu STANISLAVIČIUMI pasakė: ... mes turime tokią organizaciją., kuri dirba kareivių tarpe, platina proklamacijas prieš dabar­ tinę tvarką, agituoja kareivius, kad nepriimtų priesaikos. Kad ... šitoje organizacijoje dirba j. vadai, taip p a t ir vyresnieji vadai, bet pavardžių nepasakė. TUREIKIS buvo įrašytas į formuliarinę įskaitą ir pasiųsta agentūra jo tyrimui. Tyrimo procese gauti tokie duomenys: TUREIKIS, kalbėdamas su s. i. „Antanai­ čiu“, pasakė, kad: ... A š tave įtrauksiu į kontrrevoliucinę organizaciją ir supažindinsiu su savo drau­ gais, su kuriais anksčiau mokėmės gimnazijoje ... ... Mano draugai iš universiteto sakė, kad reikia būti atsargiu, nes seka žvalgyba ... TUREIKIS mūsų šaltinio buvo paklaustas, ar yra pulke organizacija prieš Sovietų valdžią. TUREIKIS atsakė: Tikriausia yra, o kas dirba, galima atspėti. Dabar yra mažiau todėl, kad 1-asis ir 2-asis batalionai išvyko į darbus, o visas darbas vyko šiuose batalionuose. 549

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

TURE1K| tiria sii „Antanaitis“ ir „X“ ir ieškoma kandidatūra pagal gyvenamąją vietą iš civilių aplinkos. M ūsų įskaiton įtraukti 259 š. p. baterijos vadas DAUKŠAS Mykolas» 1917 m. gim im o, iš stambaus buožės Šeimos, turinčio 100 ha žemės, 259 Š. p. pulko baterijos raudonarmietis VALEVIČIUS Leonas, 1919 m. gimimo, iŠ stambaus buožės šeimos, turinčio 89 ha žemės, kartu veda a/s agitaciją prieš Sovietų valdžią, platina melagingus gandus apie Sovietų sąjungą, ragina kareivių nepriimti karinės priesai­ kos, organizuotai eiti į bažnyčią, daliniuose veda aktyvią a/s agitaciją, pareikšdami: Neklausykite, ką kalba politrukas - viską meluoja, jis sako, kad Sovietų Sąjungoje žmonės gerai gyvena, tačiau visa tai netiesa. Mes mieste turime pažįstamų, su kuriais bendraujame. J. vadą DAUSIKĄ ir raudonarmietį VALEVIČIŲ tiria s/i „Arės“, „Gediminas“, „Jūra“ ir „Šautuvas“. 234 š. p. pulko baterijos raudonarmiečio Petro ZAREMBOS byla, 1917 m. gimimo, lietuvis, nepartinis, neraštingas, sistemingai tarp kareivių veda a/s agitaciją sakydamas, kad: As nemėgtu litų politrukų, jie nieko neturi ir yra nuogi ... Raud-tis ZAREMBA agituoja kareivius nepriimti priesaikos, šmeižia Sovietų Sąjungą ir kalba apie blogą gyvenimą kolūkiuose. Uniformos keitimo metu jis pareiš­ kė: ... lituos senus rūbus reikia pasiųsti į kolūkį, nes ten nėra kuo apsirengti. Pernešant daiktus iš Lenino kambario į kitas patalpas raud-tis ZAREMBA nešė drg. Stalino portretą ir eidamas jį ištepė kažkuo juodai. Kai ZAREMBAI padarė pastabą, - ką tu darai, jis atsakė: N e tavo reikalas. ZAREMBĄ tiria informatoriai „Emilis“, „Kalvis“. ... Atskirojo ryšių bataliono raudonarmietis JURGELEVIČIUS Juozas, 1921 m. gimimo iš valstiečių, tėvai turi 6 ha žemės. Jis reiškia nepasitenkinimą tarnyba Raudonojoje armijoje, nenori priimti karinės priesaikos, Šmeižia Sovietų Sąjungą. JURGELEVIČIUS kalbėjo: M an nepatinka Sovietų valdžia. Jie patys nieko neturi ir viską nori gauti U vargių lietuvių. Greitai pas mus bus viskas gerai, bus vokiečiai, o ne Utie driskiai. ... Viskas pabrango, neįmanoma batų nusipirkti. Nepriimsiu a i karinės priesaikos. ... Pasiūlytas kandidatas į Auklčiausiosios Tarybos deputatus PO ZD N IAK O V'as netinka —jis nelietuvis.

Priešininko veikla Žymus divizijos dalinių užterštumas buožiniu elementu ir kilusiais iš Vokietijos pasienio rajonų, daug buv. karininkijos, kuri naudojasi nacionalistinėmis nuotaiko­ mis, smarkiai paplitusiomis raudonarmiečių, jaunesniųjų vadų tarpe ir tarp civilių. 550

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

Būdingas lietuvių ir lenkų kontrrevoliucijų susipynimas apibūdina aktyvią antisovierinę veiklą, kuri šiuo metu vedama divizijos daliniuose. Pagrindiniu a/s veikios divizijos daliniuose iniciatoriumi ir įkvėpėju yra kontr­ revoliucinė karininkija. Savo priešišką darbą jie varo atvirai, kviesdami j. vadus ir raud-čius į išpuolius prieš sovietų valdžią ir jos veiklą. A2B būrio vadas, leitenantas ANDRIUŠIS, 1919 m. gimimo, iš buožių, šaulių narys, pareiškė: Sovietų Sąjungoje daugiau išnaudoja negu kapitalistinėse šalyse. Sovietinė spauda meluoja, sovietinė vyriausybė tyčiojasi iŠ darbininkų ir valstiečių. Šių metų lapkričio 26 d. ANDRIUŠIS taktinių užsiėmimų metu, pasinaudojęs politinio darbuotojo nebuvimu, įkalbėjo grupę karių raudonarmiečių valgykloje skanduoti: Tegyvuoja lietuviškas davinys, valio! ANDRIUŠIS iš armijos pasalintas. 618 LAP būrio vadas, j. leitenantas EIDUKONIS, 1913 m. gimimo, šaulių narys, prieš karius pareiškė: Kokios bebūty sunkios sąlygos, saugokite Lietuvą, nepasiduokite komunistams, geriau negu prie Smetonos niekada nebus. To paties pulko ryšių viršininkas, kapitonas MYKOLAITIS, 1908 m. gimimo, kilęs iš pasiturinčių valstiečių šeimos, šaulių narys, kareiviams kalbėjo: N eikite į politinius užsiėmimus, nes ten viską meluoja. 215 š. p. 1 kuopos vadas, kapitonas EIDINTAS, 1904 m. gimimo, namudi­ ninko sūnus, tarp j. vadų kalbėjo: Žiūrėkite> kokią mes įgijome laisvę. Prie Smetonos buvo dešimt kartų geriau. Tai dar nieko, pamatysite, kas bus ateity. Jūs šaukėte valio, štai jum s ir valio. 234 š. p. kuopos vadas kapitonas JARUŠEVIČIUS, 1903 m. gimimo, iš buo­ žių, šaulių narys, kareiviams kalbėjo: Ateis laikas - tuomet prabibime, o dabar privalome tylėti. JARUŠEVIČIUS ankščiau tarnavo 9-ame pulke. Į Lietuvą atėjus Raudonajai armijai, visas pulkas bandė pasitraukti į Vokietiją. Yra ag. duomenų apie jo dažnus a/s pasisakymus tarp kareivių. Įtrauktas į operatyvinę įskaitą. 259 š. p. baterijos vadas, leitenantas KVACIEJUS, kalbėdamasis su kareiviais apie discipliną, pareiškė: Vokietija žym iai kultūringesnė nei SSSR, lietuviai taip p a t kultūringesni nei rusai, bet ką dabar padarysi. Jeigu Vokietija užim tų Lietuvą, mes vbgi išlaikytume kultūrą. 259 š. p. būrio vadas, buv. karininkas leitenantas VASILIAUSKAS, užsiėmimų metu į vieno kareivio klausimą apie priesaikos priėmimą, tuoj pat kareivių akivaizdoje atsakė: Priim ti priesaiką Jūs privalote, nors Jūs tai padarysite per prievartą, kitaip mes, vadai, u ž viską turėsime atsakyti, mums galvas nuims. N ežiūrint to, kad Jūs ir priimsite priesaiką, atsiminkite širdyje, kad esate lietuviai. 551

JUOZAPAS BAGUSAUSKAS

Šiuo metu VASILIAUSKAS iŠ armijos pašalintas. Buv. divizijos karininkų pašalinimas iš armijos aiškinamas antisovietiškai ir reiš­ kiami nuogąstavimai patiems būti pašalintiems iš armijos. Po divizijos vado, buv. divizijos generolo PUNDZEVIČIAUS pašalinimo iš armijos artilerijos viršininkas, buv. brigados generolas JUODIŠIUS ir divizijos sanitarinės tarnybos viršininkas buv. pulkininkas leitenantas NASVYTIS, kalbėjo: Kaip galima išvaryti žmogų, kuris viską atidavė divizijos organizavimui. Greitai ateis ir mūsų eilė. Mums neduoda galimybės dirbti pakenčiamose sąlygose, o paskui pasakys, išeikite, Jūs nemokate dirbti. Panašūs pasisakymai pastebėti ir iš divizijos štabo operatyvinio skyriaus viršinin­ ko padėjėjo, majoro BULVIČIAUS, kapitono KILIAUS ir iŠ divizijos štabo žvalgy­ bos skyriaus viršininko, papulkininkio STANIULIO pusės. Po keleto priimtų priemonių - pašalinimas iš armijos, laipsnių suteikimas, buv. karininkų atvirų aIs pasisakymų sumažėjo. Dalis buv. karininkų atsivežė savo šei­ mas į tarnybos vietą. Ta dalis, buv. karininkų, kurie dabar atvirai nepasisako prieš Sovietų valdžią, pareiškia, kad dėl netvarkos daliniuose kaltas polit. aparatas. Pavyzdžiui, 259 š. p. 3-ios kuopos vadas kapitonas KLIMAVIČIUS, iš vidutiniokų, mūsų šaltiniui „Maratui“ šių metų gruodžio 27 d. sakė: Kariai nesupranta padėties, savo elgesiu tiktai sunkina darbą. Daliniuose būtų ga­ lima įvesti tvarką ir drausmę, jeigu tam netrukdytų politrukai, jie savo įsimaišymu griauna tvarką. Pažymėtini buv. vadovaujančios sudėties karininkų pasisakymai, nepasitenkini­ mas savo materialine padėtimi ryšium su prekių kainų pakilimu. Ypač reiškia nepasitenkinimą tuo, kad buv. karininkams nemokama už ištarnautą laiką iki So­ vietų valdžios atėjimo į Lietuvą. Pagal šaltinio „Lampa" (majoras) pranešimą: Kuomet paskelbė, kad atlyginimus mokės be % tai ištarnautą laiką, visi lietuviai vadai kalbėjo, kad jie niekuo nenusikalto, o juos stato į blogesnę padėtį palyginus su sov. vadais. Lietuviai vadai nelygūs su sov. vadais. Tarp jaunesniųjų vadų ir raudonarmiečių esantis žymus buožių ir kitų a/s elementų tarpsluoksnis, aktyviai kurstomas buv. karininkijos, atvirai pasisako prieš sovietinę valdžią ir daliniuose veda aštrią a/s agitaciją. Šitas priešiškas darbas yra vedamas prieš sovietinės vyriausybės politiką ir nu­ statytą tvarką Raudonosios armijos daliniuose, o būtent: a) Priešiški elementai bando panaudoti karių religinius jausmus ir kurstyti juose šovinistinius jausmus. b) Priešiškas darbas prieš Raud. armijos k/priesaikos priėmimą ir kandidatų į SSSR Aukščiausiąją Tarybą iškėlimą. 552

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

c) SSSR ir Raudonosios armijos antisovietinis šmeižimas. d) Priešinimasis Sovietų valdžios priemonėms ir raginimas ją nuversti. e) Karinės drausmės ardymas. Atviri a/s pasisakymai, neretai turintys masinį charakterį, divizijos padaliniuose yra plačiai paplitę. 215 š. p., dirbančiame Alytuje, beveik visa karių kuopa po vakarinio patikrini­ mo lovose iš pradžių pradėjo giedoti maldą, o vėliau Lietuvos nacionalinį himną. Kada pulko polit, aparatas norėjo nustatyti šio kontrrevoliucinio išsišokimo inicia­ torius, jis susidūrė su karių ir vadų solidarumu. Tame pačiame pulke 5-oje kuopoje gruodžio 18, politinių užsiėmimų metu, kur politrukas GRICENKO kalbėjo apie iškeltus kandidatus į SSSR Aukščiausiąją Tarybą, raudonarmietis BARTKUS, vidutiniokas, išsilavinimas 4 kl., atsistojo ir pasakė: Netikėkite, politrukas mus apgaudinėja, meluoja visi politrukai, mes neturime jokios laisvės. Prie Smetonos buvo geriau. 618 LAP mokykloje šių metų gruodžio 24 bandyta organizuoti religinę šventę. Šio bandymo iniciatoriumi buvo lietuvis, buv. karininkas SNIEGITAITIS, kuris jau buvo pasiuntęs vieną iš kursantų pirkti produktų vakarienei. Tame pačiame pulke karys TŪBELIS, kurio tėvas yra stambus buožė ir preky­ bininkas (turi 40 ha žemės, 7 karves, 7 arklius ir prekybą), politinės informacijos metu pareiškė: Mes visi sergame nuo blogo maitinimo. Į politinius užsiėmimus nereikia vaikščioti, ten tik kvailina. 234 š. p. jaun. vadų mokykloje buvo toks faktas, kuomet kariai išsirikiavo vakariniam patikrinimui, į priekį išėjo jaun. vadas BONDARAITIS, tėvas turi 22 ha žemės, ir pasiūlė: N agi pradėkime himną. Pats pradėjo giedoti, jį palaikė jaun. vadai ŽILINSKAS ir MARKEVIČIUS, po to pradėjo giedoti daugelis karių. Šių metų gruodžio 2-ą grupė AŽB eskadrono karių (15-17 žmonių) per pietus valgykloje sukėlė triukšmą su riksmais: „Už ankstesnius lietuviškus pietus, valio!u Nustatyta, kad triukšmo ir riksmų organizatoriai buvo jaun. vadas ŠNEKAS - iš buožių, brolis kunigas, ir karys BUREIKA - ¡Š buožių. 215 š. p. karys BARINAS, priklausė šaulių ir „Pavasario“ organizacijoms, po­ kalbio metu apie priesaikos priėmimą sukėlė triukšmą, o tada atsistojo ir pareiškė: A š ja u kartą prisiekiau D ievui ir Tėvynei ir daugiau priesaikos nepriiminėsiu, po šito jis kreipėsi į karius: nepriiminėkite priesaikos, nebūkite kvailiai. Divizijos dalinių teritorijoje pastebėta tokių kontrrevoliucinių lapelių platini­ mas: ranka parašytas kreipimasis „Broliai kariai“, pasirašytas „Lietuvis karys“, kiekis — 10 vienetų; su antrašte „Lietuvos armijos kariai“, išspausdinti hektografu, pasirašytas 553

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

„Lietuvos gelbėjimo komitetas“, kiekis - 25 vnt.; išspausdinti lenkų kalba - kiekis 3 vnt.; parašyti ranka, parašas „Tėvynės gynimo komitetas“, kiekis - 1 vnt. Be to, buvo faktų, kuomet priešiškas elementas rašė k/r šūkius ant sienų, durų ir stalų. ARB raudonarmietis ŠIMKEVIČIUS Adolfas, priklausęs pavasarininkų organizacijai, atnešė atsišaukimą, kad būtų paskelbtas sienlaikraštyje ryšium su rinkimais į SSSR Aukščiausiąją Tarybą. Šitame atsišaukime jis rašo: A I prieš tai, kad mes balsuotume už komunistus ir rinktume juos deputatais. Jie galbūt ir gins darbo interesus, tačiau jie neapgins mūsų interesų, t. y. religijos interesų. Pastebėta daug priešiškų elementų pasisakymų su k/r šmeižikiškais išsigalvoji­ mais ir raginimais sukilti. 619 HAP karys KLASKAUSKAS, iš buožių, priklausė šaulių organizacijai, pareiškė: Mes oiganizuojamės ir pakeisime esamą santvarką, o komunistus ilvysime. To paties pulko karys PALIULIS, priklausė jaunalietuvių organizacijai, pareiškė: Mums nereikia priim ti priesaikos, o reikia nuversti šią santvarką. Tarnauti Raudo­ nojoje armijoje blogiau, nei prie Smetonos kalėjime. ARB jaun. vadas MIKULIS, nacionalizuotas tėvo namas, politinių užsiėmimų metu per pertrauką tarp karių kalbėjo: Viskas, ką kalba politrukai - neteisybė, netikėkite jais, jie ju s apgaudinėja. M ūsų tėvai buvo rusų priespaudoje, o dabar ir mes jų priespaudoje. 618 LAP karys TŪBELIS, iš buožių, tėvas turi 30 ha žemės, priklausė Šaulių organizacijai, platino tarp karių gandus apie tai, kad: Rusai ja u bėga is Lietuvos, greitai pas mus ateis Hitleris, tai sakydamas šaukdavo: Tegyvuoja Antanas Smetona. Tegyvuoja Adolfas Hitleris. Tomis dienomis, kai TŪBELIS vedė šią agitaciją, dalinio teritorijoje ant medžio neaišku kas iškėlė lietuvių nacionalinę vėliavą. Šių metų gruodžio 13 d., grįžęs iš trumpalaikių atostogų iš pasienio rajono su Vokietija, 618 LAP jaun. vadas DAMIDAVICIUS, tarp jaun. vadų ir karių platino gandus: Sovietinė armija traukiasi is Lietuvos. Greitai ateis vokiečiai, kurie prie Lietuvos prijungs Latviją ir Estiją. Be to, DAMIDAVIČIUS pareiškė, kad: Pats mačiau vokiečių laikraštyje didžiosios Lietuvos planą. 215 š. p. karys MICKUS, kilęs iš pasienio rajono su Vokietija, kariams sakė: Reikia daryti taip, kad nepriimtume priesaikos. Reikia sukelti sukilimą, blogai tik, kad ne visi vieningi. Antisovieriniai pasisakymai, analogiški aukščiau išdėstytiems, užfiksuoti visuose divizijos daliniuose. 554

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

Materialinis dalinių aprūpinimas ir armijos pertvarkymas Divizijos dalinių aprūpinimas maisto produktais ir ginklais patenkinamas. Šaudmenimis šiuo metu divizijos daliniai apsirūpinami kur kas geriau nei anks­ čiau- Šaltinis „Paišukas“ apie rai nurodo: Palyginus su praėjusiu laiku, divizija aprūpinama šaudmenimis geriau, negu bet kada anksčiau. Blogai vyksta dalinių aprūpinimas pašaru arkliams ryšium su tuo, kad pašaru daliniai apsirūpina decentralizuotai, dažnai pašaras pristatomas ne laiku. Divizijos daliniuose ginklai saugomi patenkinamai, tačiau kovinė šių ginklų kokybė bloga. Pavyzdžiui, 234 š. p. 2-oje kulkosvaidininkų kuopoje kulkosvaidžiai neprišaudyti ir tokie netvarkingi, kad per 100 metrų kulka nuo taikinio nukrypsta 3 -5 metrus. Divizijos daliniai apginkluoti vokiškais ikikarinės gamybos šautuvais ir todėl ginklų taiklumas labai santykinis. Arklių priežiūra nepatenkinama, arkliai valomi atmestinai. Dalinių vadai skiria nepakankamai dėmesio ir mažai reiklūs arklių priežiūrai. Raudonarmiečių maitinimas pastaruoju metu yra patenkinamas. Vienu metu, kuomet buvo pereinama prie raudonarmiečių davinių, dėl blogo perėjimo organiza­ vimo buvo daug nepasitenkinimo atvejų. Dar ir dabar daliniuose pastebimi neigiami raudonarmiečių atsiliepimai dėl rytinės kavos pakeitimo pusryčiais sriuba ir arbata. Intendantūros tarnybos viršininkų požiūrį į darbą galima charakterizuoti tokiais mūsų šaltinio pranešimais apie 259 š. p. vado padėjėjo, pulkininko, buvusio pulkininko-leitenanto ŠILEIKOS darbą: Ūkio dalies vado padėjėjas, papulkininkis ŠILEIKA nieko nedaro, o tiktai vaikšto ir kalba. Kuomet reikalauja duomenų apie pulko mašinų padėtį, tai visuomet praneša, kad mašinos tvarkoje, o kuomet sunkvežimiai reikalingi darbui ir kieno nors perveži­ mui, pasirodo, kad jos netvarkoj. Į darbą išleidžiamos dvi trys mašinos, o kartais nė viena. Papulkininkis ŠILEIKA man sakė — tai Šoferių sabotažas. Divizijos dalinių karinis pasiruošimas prasidėjo šių metų spalio mėn., tačiau dar iki šio laiko normalūs karinio pasiruošimo užsiėmimai nevyksta. Iki šiol didelė dalis divizijos karių buvo užimta aerodromų statybos darbais ir buvo išskaidyta po visą Lietuvą. Šiuos darbus dirbo visas 215 š. p. ir daugiau nei pusė visų likusių pulkų. Maždaug šių metų gruodžio 20 visi divizijos daliniai grįžo iš darbų ir pradėjo užsiiminėti kariniu pasirengimu. Karinio pasirengimo užsiėmi­ muose yra šių trukumų: a) Dalinių ir batalionų štabai neprisitaikė lauko mokymams ir nėra sutelkti valdymo organai. 555

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

b) Vadai neturi karių lauko mokymo praktikos ir nepasirengę vadovauti kariams sunkiomis sąlygomis. c) Pavienių karių parengtis yra žema. Kariai nemoka apsikasti, neišmokyti veikti mažais padaliniais. d) Šaudymo parengtis yra žema, neišmokyti veikti su kitų rūšių kariuomene. 618 LAP karinio mokymo organizacija nepertvarkyta pagal Gynybos liaudies komisaro nurodymus. Daugiausia užsiėmimai vyksta klasėse, ir netgi tokie užsiė­ mimai kaip ryšio organizavimas, vedami tik klasėje. 7-os baterijos užsiėmimų tvar­ karaštyje šių metų gruodžio 23-29 dienomis tik 3 vai. skirta išėjimui į lauką. Divizijos dalys blogai aprūpintos Raudonosios armijos statutais ir m okym o priemonėmis, ir nurodymais. Daliniuose yra tik pavieniai statutai, o m okym o priemonių ir nurodymų iš viso nėra. Tai sudaro sunkumų ir trikdo užsiėmimus. Kaip pranešė mums informatoriuis „PaiŽukas“: ... Statutų ir mokomųjų priemonių nebuvimas neleidžia pradėti mokymą pagal Raudonosios armijos statutus ir atveda prie to, kad vadai labai nepatenkinamai, visiškai atmestinai veda užsiėmimus su kariais. Daug vadų nebūna divizijos daliniuose, nes dirba likvidavimo komisijose pri­ imant buv. Lietuvos armijos dalinių ir įstaigų turtą. Pavyzdžiui, 619 LAP nėra, nes dirba likvidavimo komisijoje: pulko ūkio dalies vado pav., pulko štabo virš., art. tiekimo virš., intendanto tarnybos virš., k/techninio tiekimo virš., maisto tiekimo virš., finansų skyriaus virš., vyr. pulko gydytojo ir, be to, keletas rikiuotės vadų. Kelis mėnesius likvidavimo komisija užsiima turto priėmimu, nors jau seniai galėjo pabaigti savo darbą. Divizijos daliniuose žema drausmė, tai aiškinama visų vadų viršininkų silpnu reiklumu pavaldiniams, nereagavimu į įvykdytus nusižengimus. Iš viso divizijoje nuo Š. m. lapkričio 18 iki gruodžio 18 buvo 234 nusižengimai, iš jų: Savavališki išvykimai Dezertyravimas Išgertuvės Įsakymų nevykdymas Ginčai su vadais Blogas ginklų saugojimas Įvairūs

- 20 - 3 - 9 - 7 - 22 - 15 - 158

Pagal dalinius šie 234 nusižengimai skirstomi taip: 234 s. p. 619 HAP 215 š. p.

-

34 40

-

50

556

Liecuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

259 š. p. 618 LAP AI B ARB AŽB PTD AŽAD

-

38 34 10 11

-

3 11

3 Iš viso - 234

Naktį iš gruodžio 22 d. į 23 d. iš pulko daboklės dezertyravo sulaikyti 259 š. p. raudonarmiečiai M ATULEVIČIUS Albinas, iš buožių, ir DRIŽYS Leonas. Iki pervedimo į pulko daboklę MATULEVIČIUS sėdėjo įgulos daboklėje, kur ruošėsi pabėgimui, ir tam įkalbinėjo raudonarmietį VALEIŠĄ. Pagal kartu su juo sėdėjusio raudonarmiečio GISO parodymus, MATULEVIČIUS sakė BALEIŠAI: Vis tiek mus nuteis>ta i geriau bėgti į Vokietiją. Jis turi pažįstamą, kuri ruošiasi bėgti kartu su juo ir iš kurios jis tikėjosi gauti piniginę pagalbą. Gruodžio 21-ą d. įgulos daboklė buvo likviduota ir visi ten buvusieji buvo išskirstyti po savo dalinių dabokles. MATULEVIČIUS buvo pervestas į 259 š. p. daboklę, iš kur naktį iš gruodžio 22 d. į 23 d. kartu su DRIZIU pabėgo. Išbėg­ damas jis praskėtė grotų virbus, ir surišęs 3 rankšluosčius nusileido iš 2-ojo aukšto. Pasieniečiai sulaikė MATULEVIČIŲ netoli Vokietijos sienos.

Dalinių politinio aparato darbo trūkumai Dauguma divizijos dalinių politinių darbuotojų šiais metais baigė politines mokyklas ir neturi praktinės patirties šiame darbe. 259 š. p. iŠ 21 politinio darbuotojo tik 4 iki atvykimo į pulką dirbo politinį darbą, likusieji buvo atsiųsti iš politinių mokyklų. Tokia pat padėtis ir kituose daliniuose. Taigi politiniai darbuotojai ne visada susitvarko su savo pareigomis. Pažymėta, kad dalinių politrukai ne visada patys tinkamai rengiasi politiniams užsiėmimams ir ne visada parengia vertėjus. Pavyzdžiui, 618 LAP 5-tos baterijos politrukas TIU LIUKIN’as atėjo į užsiėmimus nepasiruošęs ir dėstė medžiagą klai­ dingai. Pavyzdžiui, Sovietuose vaidmuo priklauso darbininkų klasei, kaip priešakinei klasei, tame yra kovos jėga; Sovietų valdžios esmė ta, kad labiausiai masinės ir revoliu­ cingos tos klasės, kurios yra kapitalistų ir dvarininkų kapitalistinėje priespaudoje. 259 š. p. 3 -ios kulkosvaidininkų kuopos politrukas DENISENKO politinių užsiėmimų metu pasakė: Mažos kapitalistinės ialys, kurios pavergtos stambių kapita­ listinių vabtybių, kenčia vargą ir nepriteklių, kai tuo metu lietuvių tauta kuria savo kultūringą gyvenimą. 557

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

Vertėjas išvertė taip: Kapitalistines šalys užgrobia mažas šalis ginklu, o Sovietų sąjunga užgrobia mažas valstybes taikiu keliu. Yra faktų» kai politrukai susigyvena su buvusiais karininkais ir kartu su jais girtuokliauja bei neina į darbą: 259 š. p. 2-os kuopos jaun. politnikas GAGALIN’as, politiškai mažaraštis, susidėjo su spekuliante. Būdamas darbuose, susidėjo su restorano šeimininko dukterim i ir dvi dienas nesirodė darbe. Lapkričio 30, būdamas statybose, jis kartu su kai kuriais buv. karininkais surengė kolektyvines išgertuves. 259 š. p. 3-ios rik. kuopos politm kas BUZLN’as Viktoras susidraugavo su buv. karininkais ir girtuokliavo su jais dvi dienas. Nemažai politinių darbuotojų visiškai nesusitvarko su darbu ir yra be iniciaty­ vos. Pavyzdžiui, iš 259 Š. p. SPO RICHIN‘as, SKORODOV'as ir SO KOLO V‘as, Kai kurie komisarai neskiria reikiamo dėmesio politinių darbuotojų m okym ui, elgiasi su jais grubiai, pavyzdžiui, 619 HAP bataliono komisaras LO ZK IN ‘as po­ litinių darbuotojų reikiamai nemoko ir jiems nevadovauja, ir darbuotojai bijo už­ eiti į jo kabinetą. Šių metų lapkričio 8 LOŽKIN‘as buvo girtas ir vakare elgėsi nepadoriai, su pulko vadu, buv. karininku pradėjo bučiuotis.

Tardymo bylos Ypatingasis skyrius išaiškino k/r organizaciją 619 HAP, kurios tikslas buvo nuversti sovietinę valdžią Lietuvoje, vedė a/s agitaciją tarp karių, ruošė ginklų sandėlio užpuolimą, kad apginkluotų sukilėlius ir susprogdintų tiltą Nemenčinėje. Šioje byloje areštuota 10 žmonių kariškių. Tardymo metu nustatyta, kad k/r organizacija buvo susieta su vietos gyventojais ir Nemenčinės kunigu. Visi rengė slaptus susirinkimus, kurie vyko pas vargonininką BRYLĄ. Areštuoti 3 civiliai žmonės ir buvęs Lietuvos armijos karininkas SMELIAUSKAS, kuris prieš pašalinant jį iš armijos užverbavo šnipinėjimui Vokietijos naudai vieną žmogų ZARKAUSKĄ. Ypatingas skyrius areštavo: 1) buvusį 259 š. p. raudonarmietį OSTRAUSKĄ, kuris kaltinamas dalyvavimu k/r organizacijoje. Byla perduota 29 š. k. ypatingojo skyriaus tardymo grupei; 2) buvęs š. d. 197 ARB raud-tis BARAUSKAS areštuotas ir nuteistas už k/r literatūros platinim ą ir antisovietinę agitaciją tarp kareivių. 3) buvęs 215 š. p. karys GIRŠAS už agitaciją tarp karių, kuris kaltinamas sistemin­ ga antisovietine agitacija prieš Sovietų valdžią, šmeižė Sovietų Sąjungą, necenzūri­ niais žodžiais įžeidinėjo partijos ir vyriausybės vadovus ir ypač ...

55 8

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajamc korpuse

III 184 šaulių divizija suformuota iš buv. Lietuvos kariuomenės 2 ir 3 divizijų dalinių, 2-oji divizija, kaip labiausiai ištikima smetoniškajai vyriausybei, buvo dis­ lokuota Kaune. 3-ioji divizija buvo dislokuota Šiauliuose, dauguma jos dalinių buvo išdėstyti Vokietijos pasienio rajonuose. 184-tos Šiaulių divizijos vadu buvo paskirtas buvęs 2-os šaulių divizijos vadas brigados generolas KARVELIS Vladas, sūnus Antano. KARVELIS — 1901 m. gimimo, lietuvis, iš smulkių prekybininkų šeimos, nuo 1919 m. spalio iki 1920 m. sausio dalyvavo mūšiuose prieš Raudonąją armiją (į šiaurę nuo Dvinsko), vadovavo Lietuvos armijos 3 p. p. būriui, 1929 m. baigė generalinio štabo akademiją Prahoje, stažavosi įvairiose Pilzeno apygardos dalyse. Tarnyboje greitai iškilo, turėjo 6 medalius, paskutiniais metais buvo vyriausiojo Lietuvos armijos štabo viršininko padėjėju ir karo akademijos viršininku, kur kul­ tivavo neapykantą SSSR. Praeina 1940 m. areštuoto k-r organizacijos »Atgimimo komitetas“ (orientuoto į Vokietiją) dalyvio RUTKAUSKO parodymuose. 184-os šaulių divizijos organizacinė struktūra: divizijos štabas, susidedantis iš 12 skyrių (politinis, operatyvinis, rikiuotės, žvalgybos, kadrų, artilerijos, ryšių, auto-šarvuočių ir tankų, administracinis ir ūkinio) 294, 297 ir 262 šaulių pulkai, 616 lengvosios artilerijos pulkas, 617 haubicų artilerijos pulkas, trys atskirieji batalionai - žvalgybos, ryšių ir inžinerinis ir du atskirieji divizionai - prieštankinės ir zenitinės artilerijos. Divizijos štabo aparatas daugiausia parinktas iŠ buvusios 2-osios divizijos kari­ ninkijos. Štabo viršininkas yra pulkininkas KIRŠINĄS Vincas, sūnus Prano. KIRŠINĄS - 1896 m. gimimo, lietuvis, iŠ vidutinių valstiečių Šeimos, 1915 m. kaip pabėgėlis papuolė į Rusiją. Buvo caro armijos puskarininkiu ir laikinosios vyriausybės portupėjos kariūnu. 1918 m. buvo pašauktas į DVRA, dirbo kursų dėstytoju. 1918 m. su pabėgėliais pabėgo į Lietuvą. 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos armiją, gavo jaun. leitenanto laipsnį, buvo paskirtas būrio vadu ir 19191920 m. dalyvavo mūšiuose prieš Raudonąją armiją (Zaraiskas-Dvinskas). Neįtikė­ tinai greitai kilo laipsniai ir pareigos. Apdovanotas įvairių laipsnių ordinais ir me­ daliais. 1935 m. gavo pulkininko laipsnį (po Sm etonos perversmo), dirbo aukštosios karo mokyklos inspektoriumi, pasižymėjo tuo, kad ugdė neapykantą SSSR ir ko­ munizmui. Vadai, pažinoję KIRŠINĄ mokykloje, buvo nustebinti jo paskyrimu divizijos štabo viršininku. Įžengus sovietinei kariuomenei į Lietuvą, KIRŠINĄS buvo paskirtas į smetoniškąją komisiją, organizuotą ryšiams su sovietine kariuomene. KIRŠINĄS palaiko ryšį su divizijos gydytoju, buv. tautininku KAZLAUSKU. Pastarasis buvo susietas su grupe buv. kontražvalgybininkų ir su atsargos majoru 559

JUOZAPAS

b a g u Sa u sk a s

SABULIONIU, gyvenančiu prie vokiečių sienos ir lyg palaikantis ryšį su Vokieti­ joje esančiu k-r nacionalistinių formuočių centru. Turim a agentūra dirba blogai, pateikia nuasmenintą ir daugiausia informacinio pobūdžio medžiagą. Šito priežastis ne tik jaunų operatyvinių darbuotojų silpnu­ mas, bet ir daug vietinių ypatybių, būtent: 1) Labai išvystytas nacionalizmas ir įdiegta buržuazinės visuomenės draugystės ir draugiškumo pareigos samprata. 2) Didelės dalies buv. karininkų ir pasiturinčių eilinių neapykanta sovietinei santvarkai, esant dideliam dalių užterštumui šios kategorijos asmenimis. 3) Mums socialiai artimų žmonių baimė, antisovietinio sluoksnio, kuris ne tik gausus, bet ir duoda toną. 4) Platinami provokaciniai gandai apie Lietuvos perdavimą Vokietijai. 5) Buv. karininkų reakcinių viršūnių nuostata - išaiškinti komunistus ir ypa­ tingojo skyriaus agentūrą, boikotuoti juos. 6) Religinis tvaikas. Atsižvelgiant į tai, ne tik buv. karininkus, bet ir eilinius galima užverbuoti tik spaudimu. Taip užverbuota agentūra vengia susitikimų, o jeigu jų neįm anom a išvengti, apsiriboja nepatvirtintų duomenų pranešimu. Pastebimai atsiliepia aukš­ čiau išdėstytų aplinkybių įtaka, jaučiamas apsidraudimas - dėl visa ko, arba giliai įskiepytos viltys apie sovietinės santvarkos neilgaamžiškumą. Ne atsitiktina, kad: 1) 297 š. m. s/i „Šaknys“ (jaun. vadas) pareiškė operatyviniam įgaliotiniui: Anksčiau 2-ųjų skyrių žvalgybos darbuotojai buvo kaip sūnys, dabar jū s jų ieškote, o vėliau galbūt taip pat ieškos mūsų ... 2) 262 š. p. s/i „Vilkas“ (buv. karininkas), atsisakydamas dirbti, pabrėžė: „...Aš esu vadas, o ne čekistas“. 3) 297 Š. p. s/i „Kulkosvaidis“ (eilinis) nepateikia jokios medžiagos, nors ir dalyvauja antisovietiniuose pokalbiuose. 4) 262 š. p. s/i „Juodas“ (jaun. vadas) susitikime tiesiai pasakė: ... Kaip negerai išduoti savo draugą ... 5) Stabo divizijos s/i „Pelščiaj“ (buv. 2-o skyriaus karininkas) parengė tik tei­ giamas charakteristikas buv. 2 skyriaus darbuotojams, charakterizavęs juos kaip žmones, praeityje opoziciškai nusiteikusius prieš Smetonos gaują. 6) 279 š. p. štabo viršininko padėjėjas kapitonas JACKŪNAS, operatyvinio darbuotojo iškviestas verbavimui, kategoriškai atsisakė bendradarbiauti pareikšda­ m as,’kad jis negali išduoti savo draugų. Taip pareiškė ir 297 š. p. būrio vadas, leitenantas VALIUKAS. 560

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

To, kas išdėstyta, pakanka apibūdinti agentūros veiklą ir darbo su ja sudėtingumą. Agentūra parinkta iš mums artimos socialinės aplinkos ir sąmoningai žiūrimi į darbą, bijo susitikinėti su operatyviniais darbuotojais, bijodami būti iššifruoti ir susidorojimo. Charakteringa, kad toks agentas ilgai ir atidžiai renkasi susitikimo vietą.

III. Dalinių jaunesniųjų vadų ir eilinių užterštumas Divizijoje - 682 jaunesnieji vadai, 4165 eiliniai raudonarmiečiai. Užterštumas apibūdintas šioje lentelėje:

Ei). N r.

O b je k ta s

D ivizijos štabas 2. 2 6 2 Š. p 3. 2 9 4 s. p. 4 . 2 9 7 š. p. 5. 6 1 6 LAP 6. 6 1 7 H A P 184 š. d. A l B 7. 184 š. d. 8. ARB 1 8 4 š. d . 9. AZAD 10. 184 š. d . ARB U . 184 š. d . A PTD Iš viso

Iš viso Jaun. v adų

kilę iŠ b u r i. a p lin k .

Iš iu nūs kr. soviet. valdž.

Iš jų nu sk r. Soviet. valdž.

faš. ir relig. org. nariai

faš. ir relig. org, nariai

v is o eilin ių

k ilę iš b u rž. ap lin k .

15 882 1 106 1 122 369 331 100

1 277 131 123 33 59 8

18 47 30 33 8 2

4 130 108 157 150 53 47

1.

15 103 247 105 52 45 36

—

-

1 2 12 10 5 1

1 2 3 10 1

3 7 15 10 13 10 12

25

8

5

13

50

10

5

23

15

4

1

7

45

10

1

12

26

7

3

6

91

26

6

17

13 682

2 52

_

7 103

54

26

4 165

6 434

1 50

15 716

-

Iš lentelės akivaizdžiai matome, kokią plačią antisovierinių pasireiškimų ir kontr­ revoliucinių nacionalinių formuluočių bazę sudaro užterštumas. Reikia turėti gal­ voje, kad Šie žmonės yra labiausiai išprusę, turintys didžiausią autoritetą. Labiausiai paveikti yra artilerijos pulkai ir techniniai daliniai, tai dėsninga. Neatsitiktinai šiuose daliniuose buvo didelis procentas antisovierinių pasireiškimų, peraugusių į masinius išpuolius ir pasipriešinimus Sovietų valdžiai. Tai pažymėta 5 skyriuje. Reikia pabrėžti, kad didelis procentas divizijos kariškių turi giminystės ryšius su užsieniu - daugiausia Vokietijoje ir dalinai Amerikoje. Šitame dalinyje ypatingai užterštas atskirasis inžinerinis batalionas, kur iš 23 vyresniųjų ir viduri­ niųjų vadų - 12 žm„ t. y. 50%, turi giminių užsienyje, iš 136 jaun. vadų ir eilinių - 5 žm. Sovietų valdžios nuskriausti 35% eilinių ir 9,5% jaun. vadų. Charakteringa, kad šioje aplinkoje antisovierinių pasisakymų priežastis yra sovietų 561

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

valdžios skriaudos daug dažniau negu tarp buvusių karininkų. Yra atvejų, kai agituojama atsisakyti priimti sovietinę priesaiką, pasitaiko išpuoliai prieš sovietinę tvarką - konstituciją, komunistus ir baigiant provokiška agitacija, kaip antai: 616 lengvojo art. pulko raudonarmietis VIDUČIRIS Vladas, 1918 m. gimimo, iš buožių, turi 35 ha žemės, 6 arklius, 10 karvių, tarp karių pareiškė: A š ja u daviau priesaiką tautai,, Dievui ir daugiau niekam jos neduosiu. Geriau žū ti, nei tarnauti Raudonojoje armijoje ... VIDUČIRIS įtrauktas įskaitom 262 š. p. raudonarmietis MILIUS Danilėnas, 1918 m. gimimo, iš buožių, turėjo 80 ha žemės, 6 arklius, 16 karvių, buvęs šaulių organizacijos narys, tarp karių atvirai kalbėjo agituodamas prieš sąžiningą pasišventimą darbui ir prieš prie­ saiką. Dažniausiai gerai dirbantiems kariams pasako: Tai dum iaiy spjaukite jū s į tai ir saugokite sveikatą arba ... Jeigu priimsite priesaiką, tai j i ju s į Sibirą nuves. Kam išduoti priesaiką, kurią jū s davėte Dievui ... MILIUS sekamas. 616 lengv. art. pulko raudonarmietis KEŠKEVIČIUS Adolfas, 1918 m etų gi­ mimo, iš buožių, turinčių 44 ha žemės, 5 arklius, 10 karvių, po politinės infor­ macijos apie Stalino Konstituciją prie karių pareiškė: ... Dabar laisvė u ž grotą, jeigu nori žodžio laisvės, tai Sovietų valdžia aprūpins tave kalėjimu. Priesaikos aš nepriiminėsiu, aš jau daviau priesaiką dievui ir tėvynei, nors politinis vadovas ir sako> kad mes neturėjome tėvynės, tačiau gyvenome geriau, negu dabar jų tėvynėje ... 1940.XII.9 po susitikimo su kandidatais į Aukščiausiosios Tarybos deputatus KIŠKEVIČIUS pareiškė: ... Nebalsuosiu už komunistų bloką, taip p a t ir u ž neparti­ nius, kadangi juos iškėlė komunistai ... KIŠKEVIČIUS sekamas.

Priešininko veikla Aukščiausi vyriausieji karininkai ir aukščiausi vyresnieji buv. karininkai, dabar užimantys vadovaujančias pareigas divizijoje ir korpuse: 184 š. d. vadas, generolas KARVELIS, 179 š. p. vadas, generolas PUNDZEVIČIUS, 184 š. d. štabo viršinin­ kas pulkininkas KIRŠINĄS, 179 Š. d. štabo viršininkas GUSTAITIS, 29 korpuso, 2-o skyriaus viršininkas pulkininkas ANDRIUŠAITIS, 297 š. p., 184 Š. p. vadas pulkininkas URBŠAS, 294 š. p„ 184 š. d. vadas, pulkininkas BREIMELIS, draugų būrelyje gailisi praeities ir nepraranda vilties, kad situacija pasikeis, viskas sugrįš. Jie tikisi pagalbos iš išorės, karštligiškai seka tarptautinę padėtį (vargu ar tik seka). Užima laukimo poziciją ir kalba, kad reikia prisitaikyti. 562

Lietuvos kariai sovietiniame 29'ajame korpuse

262 š. p. štabo viršininkas, buožės sūnus, papulkininkis KUKTA, pareiškia: ... Yra du narvai: geležinis — vokiškas ir auksinis —sovietinis. Mes išsirinkome iŠ dviejų blogių mažesnį ... Apie tai jis sako pulko komisarui ir Raudonosios armijos atėjimą į Lietuvą aiškina kaip Sovietų vyriausybės apgavystę, tai ką gi jis gali kalbėti savo aplinkoje. K orpuso 2-o skyriaus štab o v iršin in k as p u lk in in k a s A N D R1U ŠA ITIS 1940.XII.10* pasipasakojo mūsų šaltiniui „Žemaitis", kad jo bute dažnai renkasi: KARVELIS, KIRŠINĄS, BREIMELIS, URBŠAS ir prisimena senus gerus laikus. Pats ANDRIUKAITIS karininkijos tarpe platina tokią provokaciją: ... A n t sienos vyksta pasieniečių pasikeitimas vietomis, ik i Dvinos išlaisvina Lietuvą ir bus autono­ m inė Lietuvos valstybė. Iš Panevėžio ir Šiaulių ja u išeina sovietiniai kariai, perka viską, kas papuola po ranka, o Vilnius lieka sovietams, taip bus pagal M O LOTOVO ir H itlerio susitarimą. Vadinasi, ne veltui sklido gandai, kad Hitleris pareikalavo apleisti Pabaltįjį ... KARVELIS, KIRŠINĄS, BREMELIS, URBŠAS ir ANDRIUŠAITIS kilę iš raznočincų ir iŠ pasiturinčių valstiečių, uolumu ir ištikima tarnyba buržuazijai pasiekę solidžią padėtį buvusioje Lietuvos armijoje. Visi jie susiję su Vokietija ir j ją orientuojasi, sunku manyti, kad jie nevedė organizuotos kontr. veiklos ir apsiribojo tik laukimu. 40.XII.13 616 lengvosios art. pulko leitenantų grupėje: ADOM AVIČIUS, ŠIDAGIS, BARTKUS ir jaun. vadas KRIKŠČIŪNAS su pakilimu aptarinėjo, kad: ... Sovietai 1940 m. sausio 2—3 d. turi pasitraukti iš Lietuvos ir perduoti ją vokiečiams ... Provokacija apie Lietuvos išlaisvinimą nuo sovietinių karių yra pasisekęs prieši­ ninko manevras, paralyžiuojantis vykdomą politiką, kadangi kiekvienas pagalvoja apie tai ir atitinkamai reaguoja ... Žinoma, neatsitiktinai yra ir pulkininkų URBŠO, ANDRIUŠAIČIO, papulki­ ninkio GEDROS ir kirų korpuso štabo ir divizijos dalinių vyr. vadų pokalbiai apie tai, kad būtina išaiškinti vadus, stojančius į komunistų partiją ir dirbančius ypa­ tingajame skyriuje (agentūra), po to slaptai paskelbti ir boikotuoti (Agentų prane­ šimų kopija šiuo klausimu pridedama). Tam tikrą reikšmę turi ir karininkų grupės nusistatymas, išsakytas mūsų šaltiniui aukščiau m inėto divizijos gydytojo KIZLAUSKIO: ... Mes priimame į aim iją tiktai tuos, kurie pilietinio karo dienomis kovojo su Šia Raudonąja armija ... * Dokumente „50.XII.10“. Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas (roliau —LVOA), f. 1771, ap. 2, b. 531,1. 1-56. Dokumento kopija. Be parašo. Versta iš rusų k. 563

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

Eiliniai raudonarmiečiai, jaun. ir vidurinieji vadai, kurstomi išeivių iš buržuazinės aplinkos, k-r nacionalistinių organizacijų dalyvių ir veikiami nacionalistinių ir religinių nuotaikų, besiremiančių bažnyčia, pirmaisiais mėnesiais masiškai darė antisovietinius pasireiškimus ir atvirus veiksmus, kuriuos lydėjo raudonarmietiško davinio atsisakymas, antisovietiniai šūkiai, lapelių kūrimas, grasinimai politiniams darbuotojams, atsisakymas priimti karinę priesaiką ir t. t. 1) 616 lengv. art. pulko 2-ame divizione raudonarm ietis KOZUKA1TIS kategoriškai atsisakė skaityti politruko pasiūlytą karinės priesaikos tekstą ir pareiš­ kė: ... As nueisiu į bažnyčią ir ten paklausiu, jeigu galima, tai tuomet ir perskaitysiu ... 2) 40.XI.29 to paties pulko 120 raudonarmiečių norėjo savavališkai nueiti į bažnyčią. Kuomet sargybinis atsisakė juos praleisti, raudonarmietis ČIUM ELIUS, buvęs šaulys ir priklausęs vokiečių „Arbeite-Front“ organizacijai, bandė jėga atida­ ryti vartus. ČIUMELIUS ir kurstytojai areštuoti. 3) 1940 metų spalio mėn. tame pačiame pulke buvo vedama sustiprinta agitacija prieš priesaikos priėmimą, buvo organizuojami masiniai ėjimai į bažnyčią, mieste­ lyje vakare buvo girdėti sargybinių šūviai, sproginėjo paketai, pripildyti parako, valgyk­ loje buvo pakabintas Smetonos portretas, klube suplėšyta raudona vėliava ir t. t. Šitų pasireiškimų iniciatoriai, turėję tikslą, demoralizuoti komisarą ir politrukus, raudonarmiečiai RIMOLAITIS Juozas, NAGAS Leonas, areštuoti. Į Šią grupę įėjo ir ČIUMELIUS. 4) 40.XI.18 ryšium su perėjimu į raudonarmiečių m aitinim o normas buvo masinis antisovietinis atskirojo inžinerinio bataliono karių maištas. Raudonarmie­ čiai atsisakė valgyti pusryčius, šaukė: Sviestas, cukrus. Tada raudonarmiečiai parašė apie 20 vnt. antisovietinių šūkių ir atsišaukimų. Iniciatoriai, eiliniai VOITKEV1ČIUS Juozas, RADZIULIS Vladas ir ČIBIRAS Aleksas, areštuoti. 5) 1940 m. gruodį 294 š. p. 4-os kuopos jaun. vadas RAKAŠIS Juozas - 1917 metų gimimo, iš darbininkų, lietuviškais necenzūriniais žodžiais iškeikė politruką. 40.XII.13 jis, kuomet kuopa ėjo į pirtį ir politrukas įsakė dainuoti dainą, tarp karių pareiškė: ... Reikia šiam politrukui ne dainas dainuoti, o akmeniu galvą sudau­ žyti ... 40.XII.22 RAKASIS pakartojo grasinimą: ... Kuomet būsiu sargyboje, pasilik­ siu vieną šovinį ir užmušiu šį politruką ... Šiuo metu atvirų ir masinių antisovietinių pasisakymų sumažėjo, tačiau būtų klaidinga tai vertinti kaip perauklėjimo pasekmėje atsiradusį sąmoningumą. Teisin­ giau bus, kad antisovietiŠkai nuteikę nuėjo į pogrindį ir atėjo apgalvotų, vadovau­ jamų patyrusios rankos k-r veiksmų fazė. Iš turimos medžiagos matyti, kad buvusi lietuvių jaunoji karininkija, atstovaujama viduriniųjų vadų, sudėtis, tiesiogiai susidu­ 564

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

rianti ir susieta su kariais, savo įtaka patraukia eilinius, mažina reiklumą, slepia nusižengimus, sukuria familiarumo ir solidarumo aplinką tarp lietuvių karių ir vadų. Tokiu būdu įsigyjamas karių pasitikėjimas, panaudojami ir kurstomi naciona­ liniai jausmai, diegiama neapykanta SSSR ir viskam, kas rusiška. Taikomi labiau apgalvoti gandų platinim o metodai. Dalinai sumažėjo neorganizuotų, stichinių kareivių išpuolių, nuotaikos nukreipiamos į organizuoto k-r darbo vėžes. Charakteringa, kad būtent šie vidurinieji karininkai iš išorės mielai rengia ren­ ginius sovietinės vadovybės linija. Iš išorės pataikauja politrukams, apsimetinėja, o kariams tai aiškina kaip būtiną maskuotę. Visiškai dėsninga, nes vidurinieji vadai, daugiausia buvę studentai, šliejęsi prie skautų, šaulių ir kitų fašistinio tipo orga­ nizacijų. Iš Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisaro žodinės orientacijos matyti, kad dabar studentija aktyviau veda k-r veiklą, o iš divizijos ypatingojo skyriaus medžiagos išeina, kad viduriniųjų vadų ryšiai pereina į civilius ryšius, visų pirma su studentija. Per studentiją eina prie vokiečių sienos ir Vokietiją, iš dalies iki generolo PLECHAVIČIAUS, iš kur gaunami nurodymai ir kontr. literatūra, kas gerai matoma iš pridedamos ag. bylos „VOZROZDENCY“ apžvalgos. Eilinių ir viduriniųjų vadų solidarumas, pastarųjų įtaka eiliniams, charakteri­ zuojama šiais faktais: 1) Atskirojo inžinerinio bataliono raudonarmietis MANDRIJAUSKAS, 40.XII.7 mūsų šaltiniui papasakojo, kad: ... Batalione buvo prasta vakarienėj jis jos nevalgė ir suagitavo visus karius - vakarienės nevalgė ir Bėjo ... Tuom et MANDRIJAUSKAS papasakojo: Politrukas pradėjo visus klausinėti, tačiau mūsiškiai neišduoda, bet vis tiek įtarė mane ir pavedė ištirti šį reikalą bataliono štabo adjutantui (majoras URBŠAS). Adjutantas mane iškvietė ir pasakė, kad bylą likviduoja, o jeigu manęs paklatts, kodėl nevalgiau, aš turiu atsakyti — skaudėjo dantis. Kuomet batalione buvo vedamas specialistų, norinčių po demobilizacijos vykti į SSSR, surašymas, adjutantas perspėjo, kad mes visiems pasakytume, kad nedrįstų užsirašyti. 2) Atskirojo inžinerinio bataliono jaun. leitenantas ANTUSIS, buvęs Kauno universiteto studentas, įtrauktas į ag. bylą „VO ZRO Z D EN C Y“, mūsų Šaltiniui pareiškė, kad: ... gruodžio 2 5 -2 6 per Šventes kariai ruošiasi obstrukcijai ir kolektyviai atsisakyti eiti į užsiėmimus. Jis, ANTUŠIS, perspėjo karius to nedaryti, kadangi: ... Kovoti su Sovietais reikia atsargiai ... ir kai kurie mūsų žmonės per savo karštumą prieš laiką gali atsidurti už grotų. 3) 40.X II.l4 atskirojo inžinerinio bataliono leitenantas TIJŪNAITIS vidurinių­ jų lietuvių vadų grupėje pritarė antisovietiniam raudonarmiečio SEKSNO šmeižtui 565

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

pareikšdamas: ... Kuomet atėjo rusai, tai jie is mūsų atėmė ne tik laisvęt bet ir laipsniust ir visa kita ... Iš viso Šito aišku, kad po pirmųjų masinių antisovierinių apačių išpuolių, iŠ tiesų stichinių, tačiau kurstomų iš viršaus, k-r nacionalistinių formuluočių vadeivos įvertino situaciją ir nusprendė nešvaistyti jėgų, tačiau paimti jas į savo rankas ir sutelkti jas aplinkui save. Mūsų smūgiai nepataikė į tikslą, o teko stichiškai veikian­ čioms apačioms. Būtina: 1) Greitai pertvarkyti darbą, sutelkus visą dėmesį ir pastangas nacionalistinių formuluočių branduolio išaiškinimui, įtraukus į aktyvų agentūrinį divizijos vado­ vaujančių viršūnių tyrimą, kaip antai generolo KARVELIO, pulkininko KIRŠINO, URBŠO ir kt. grupuotė. 2) Paraleliai kryptingai ir aktyviai tirti viduriniųjų vadų ir eilinių grandį ana­ lizuojant jų veiksmus, išsiaiškinti šių trijų grupių ryšius. Jau dabar yra pagrindas įtarti šių trijų grupių ryšius, t. y. aukštųjų ir vyresniųjų, viduriniųjų, jaun. vadų ir eilinių, vadovaujamų kontrrevoliucinio, nacionalistinio centro Vokietijoje. Apie tai sako duomenys, kad aukštųjų karininkų grupės dalyvis - URBSAS — turi ryšius su generolo PLECHAVIČIAUS seserim Vilniuje. Jo linija eina nuo viduriniųjų ir jaunesniųjų vadų pagal ag. bylą „VOZROŽDENCY“. 3) Užsiimti civilių ryšių kruopščiu tyrimu, koordinuojant veiksmus su NKVD teritoriniais organais. Tuo pat metu su operatyvine-čekiseine veikla Ypatingasis skyrius, palaikydamas pastovius ryšius su divizijos politiniu aparatu, t. y. su divi­ zijos komisaru ir dalinių komisarais, pastoviai informuos juos apie visus įvykius, atskirų asmenų nusiteikimus, vadovavimo klaidas ir kt. Dabar profilaktikos tikslais pasiūlyta varyti iš armijos 64 žmones, iš jų: vyr. vadų - 2, viduriniųjų - 12, jaun. vadų - 11 ir eilinių - 39. Per ypatingojo skyriaus darbo laiką areštuota 17 žmonių, pagal skyriaus medžiagą prokuratūros nuteista 12 žmonių (dezertyravimas, savava­ liški pasitraukimai).

Dalinių įkurdinimo sąlygos ir jų materialinis bei kultūrinis aprūpinimas a) 294 š. p. dislokuotas Vilniuje. Pulkas įkurdintas dviejuose vienuolynuose Subačiaus ir Rasų gatvėse, pulko štabas yra buvusioje policijos mokykloje. Patalpos nepatogios, tamsios, ankštos. 7-8 kuopų kariai išdėstyti trimis eilėmis, 5-os ir 6-os kuopų kariai miega koridoriuose. Arklidžių ir ūkinių patalpų nėra, arkliai yra šešiuose skirtinguose miesto rajonuose, 2 kilometrai nuo pulko. 297 š. p. taip pat dislokuotas Vilniuje, įkurdintas geriau. Apgyvendintas Antakalnio gatvėje, užima vienuolyno patalpas ir dalį buvusio ligoninės garažo. 566

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

Patalpose anksta, tačiau šviesesnės ir patogesnės. Dėl to, kad mažai vietos, kulkos­ vaidininkų kuopa ir 76 m/m baterija yra 2 km nuo pulko, 2-juose namuose. Atskirieji - inžinerinis ir ryšių batalionai, ir atskirieji prieštankinis ir zenitinis artilerinis divizionai taip pat dislokuoti Vilniuje, apgyvendinti normaliai. 262 Š. p. išdėstytas 4-iose vietose. Pulko štabas ir pirmasis batalionas Naujųjų Trakų miestelyje, kuris yra 30 km j šiaurės vakarus nuo Vilniaus. 3-iasis batalionas 7 km nuo pulko štabo Užtrakių ūkyje. 2-asis batalionas ir 76 m/m baterija OIkenikų miestelyje. Pulkas, išskyrus 3-ią batalioną, apgyvendintas provincijos mažuose gy­ venamuose namuose, izoliuotuose tvora. Kareivinių režimo palaikyti negalima, to­ dėl žema drausmė. 3-iasis batalionas apgyvendintas gerai, tačiau Šaltose patalpose. 616 lengv, art. pulkas ir atskirasis žvalgybos batalionas dislokuoti Pabradėje, kuri yra 55 km į š/r nuo Vilniaus. Dislokuoti gražiame kariniame miestelyje, tačiau ne sovietinio tipo — nėra klubo, kino ir kt. patalpų kultūriniam-masiniam darbui. Nėra garažo automašinoms, kadangi karinis miestelis buvo pastatytas lenkų vado­ vybės kavalerijai. 617 haubicų art. pulkas dislokuotas Lentvaryje, kuris yra 15 km į Šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Pulkas užima du ūkius su visais ūkiniais pastatais. Apgyven­ dintas patenkinamai. Blogiau su vadų apgyvendinimu, miestelis mažas, nėra bucų. Reikia turėti omenyje, kad praeityje nedidelė Lietuvos kariuomenė buvo dislo­ kuota specialiuose kariniuose miesteliuose, būtent dalis 184 š. d. suformuota iš jos, užėmė tokius miestelius Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje ir kt. Palyginus su apgyvendinimu šiuo metu, skirtumas aiškus. b) Karininkai uniformą įsigydavo grynais. Eiliniai turėjo darbo ir paradinę uniformas. Senosios Lietuvos armijos ir dabartinio savaitinio davinio ir paskirstymo lenteles valstybės saugumo kapitonas drg. K O N STA N TIN O V ’as pasiuntė SSSR NKVD W S V YS viršininkui valstybės saugumo ministerijos majorui MICHEJEV*ui. Ei­ linių paros racionas: Pusryčiai: juoda kava, bandelė, pėstininkams 15 g sviesto, kituose daliniuose 20-25 g sviesto arba dešros. Pietūs: iš dviejų patiekalų. Pirmas skystas, antrasis mėsiškas, garnyras dažniau­ siai košė, patiekiama atskirai, ir tai būdavo tarsi trečias patiekalas. Vakarienė: Sriuba. Įvestame raudonarmiečių davinyje nebuvo kavos ir sviesto, tai pažeidė įprastą davinį, ir tai buvo panaudota antisovietiniams išpuoliams: 1) 40.XI.18 atskirajame inžinerijos batalione kariai atsisakė ryte valgyti sriubą, reikalavo sviesto ir kavos. Antisovietininkų įtakoje buvo parašyta iki 26 antisovietinių atsišaukimų, prasidedančių kavos ir sviesto reikalavimu. 567

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

Iniciatoriai eiliniai VAITKEVIČIUS ir RADZIULIS areštuoti. 2) 40.XI.19 atskirajame prieštankiniame divizione iš pradžių pusryčiams buvo duota kavos, o vėliau sriuba. Batalionas sriubos atsisakė. Kaiti vadai, įtvirtinę tokį paskirstymą. 3) 40.XII.1 262 š. p. 5 kuopos 70-80 žmonių, dirbusių Baldieriškiuose, ryte atsisakė valgyti sriubą, reikalavo sviesto ir kavos. Vedama slapta iniciatorių paieška. 4) 40.XII.7 297 š. p. 7 kuopos 23 žmonės, buvę darbuose, atsisakė nuo pus­ ryčiams patiektos košės. Košę patiekė po kavos. Keli vadai, vadas ir politrukas nubausti. c) Lietuvių karininkai sudarė privilegijuotųjų, aprūpintųjų kastą, išsiskyrė puoš­ numu ir turėjo daug laisvo laiko. Karininkų darbo diena štabe ir daliniuose papras­ tai tęsėsi nuo 8 iki 14 valandos. Jaunesnieji karininkai lankė restoranus, vyresnieji ir aukštesnieji vadai buvo apsupti bonų, tarnų, rengė priėmimus ir t. t. Dabar padėtis žymiai pasikeitusi, štabuose dirbama nuo 8 iki 19 vai., pertrauka pietums nuo 14 iki 16 vai., būna, kad užsisėdime ir ilgiau. Daliniuose dabar armijos atsiskaitymas. Paėmus Lietuvos armijos pagrindinės figūros - kapitono mėnesinį biudžetą, tai jis Lietuvos armijoje buvo toks: Už laipsnį 550 Lt Už vid. pareigas

250 „

(galėjo būti ir daugiau) Butpinigiai Už vaiką

90 „ 10 „ (Už 2 po 20 lt., už 3 ir daugiau po 30 lt)

Atskaitoma: Valstybiniam biudžetui Pensijos fondui Ilgalaikių santaupų kasai (su vėlesniu grąžinimu) Karininkų klubui

150 Lt (paskola) 40 „ 30 „ 7

„

Iš viso - 235 Lt Pinigai dar būdavo skiriami atsisveikinimų vakarams išeinantiems vadams, iškil­ mėms daliniuose, vidutiniškai apie 15 Lt per mėnesį. Į rankas kapitonas gaudavo 6 5 0 -7 5 0 Lt. Išlaidos: 568

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

M aitinim as Butas ir šildymas Rūbai ir kt. reikmenys

225 Lt 125 Lt 150 Lt Iš viso - 500 Lt

Kas mėnesį likdavo nuo 100 iki 250 Lt santaupų. Karininkai įsigydavo žemės sklypus, namus, vasarnamius ir kt. Dabar to paties kapitono mėnesinis biudžetas susideda Alga - 750 rublių. Išlaidos: M aistui Butas, šildymas, šviesa, vanduo Smulkios išlaidos

400 rb 150 rb 80 „

Iš viso - 630 rb Lieka 120 rublių apsirengimui ir kitoms ūkinėms išlaidoms. Tai dėl padidėju­ sių kainų nepatenkina vyresniųjų ir aukštesniųjų vadų biudžeto poreikius, turi žymesnį ir labiau juntam ą skirtumą. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad daliniams nereikia mokėti tarnams ir už komunalines paslaugas. Buto klausimas yra prastesnis nei anksčiau. Vadai dešimtmečius tarnavo pasto­ viose vietose, turėdami santaupas apsirūpino namais, vasarnamiais ir kt. Ryšium su dalinių perkėlimu į Vilnių ir jo apylinkes neturi tokių gyvenimo sąlygų ir netgi ne visi turi butus, pavyzdžiui, 294 š. p. kuopos vadas leitenantas KALINAUSKAS. Iki persikėlimo į Vilnių buvo Plungėje, turėjo 2-jų kambarių butą su telefo­ nu, dabar neturėdamas buto gyvena pas draugą. Skaičiuodamas savo biudžetą, jis pabrėžia, kad ankščiau po visų išskaičiavimų į rankas gaudavo 430 litų, maistui per dieną išleisdavo 3 litus. Dabar gauna 675 rublius, maistui kiekvieną dieną išleidžia 7 -8 rublius. 294 š. p. Štabo viršininkas papulkininkis URBANAS Lietuvos armijoje po išskaičia­ vimų gaudavo 857 Lt. Dabar gauna 900 rublių ir pareiškia, kad anksčiau už 200 litų jis galėdavo gauti tiek, kiek dabar už 900 rublių, kurie išeina tik šeimos maidnimui.

Karininkų kovinė kokybė, drausmė ir vadų dalyvavimas dalinių politiniame gyvenime Lauko užsiėmimai parodė, kad Lietuvos armija moka gintis, o pulti nepajėgi. Nemoka mūšyje gerai panaudoti technikos. Divizijos vadas generolas KARVELIS 569

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

davė tankų junginiams tokį uždavinį, kurio įvykdymui reikalingos trys valandos, neapskaičiuodamas, kad tankų kovinis komplektas skirtas 30-50 min. Lietuvos armi­ jos karininkai praeityje visą darbo su kariais sunkumą užkraudavo puskarininkiams ir dabar didelės karinio pasiruošimo užduotys, keliamos DVRA vadams, gąsdina juos. DVRA drausmė ne visiems vadams priim tina, kai kurie išreiškia neigiamus sampravimus, eilė karininkų bando slėpti ir slepia karių prasižengimus: 1) 294 š. p. kuopos vadas kapitonas GRIGELIUNAS pokalbyje su mūsų s/i „Keras“, drausmės klausimu pareiškė: ... Pats matai, vienas mūsų karys dviem valan­ dom pasitraukė, j į sugavo ir nuteisė 5 metams, o anksčiau pas mus to nebūdavo, kuopos vadas pats pastatydavo po šautuvu ir viskas ... 2) Atskirojo inžinerinio bataliono vadas raudonarmietį NARKŲ, pavėlavusį iš atostogų pusantros valandos, areštavo 20-čiai parų. Vadas būrio, kuriame tarnauja NARKUS, leitenantas ŠEVICKAS, su ašaromis akyse prašė bataliono vado taip smarkiai jo kario nebausti. Iš pradžių vadai visiškai nusišalino nuo auklėjamojo darbo. Kuomet divizijos vadovybė įtikino vadus, kad už politinę-moralinę karių būklę jie taip pat yra atsakingi, vadai pradėjo įsitraukti į dalinio politinį gyvenimą: 1) 617 HAP baterijos vadas ANDRIUKAITIS, kapitonas kartu su politruku aiškina kariams politinius klausimus gimtąja kalba. 2) 615 LAP būrio vadas leitenantas URBUNAS, vadovaujamas politruko, bū­ ryje veda užsiėmimus su raudonarmiečiais. 3) Kapitonas KUŠLIKIS iš 617 HAP skaito pranešimus politinėmis temomis. Tačiau tai nėra masinis reiškinys. Vadai vengia dalyvauti kultūriniame masinia­ me darbe. Kaip aiškina s/i „Pero“, politines informacijas, paskaitas, VKP(b) isto­ rijos mokymosi būrelius lanko mažai ir formaliai. Blogai, kad Vilniaus RAN kultmasinis darbas vyksta rusų kalba, o divizijos daliniuose nėra klubų. Vyresnieji lietuvių vadai dažnai, kaip ir seniau, renkasi butuose, o vidurinysis linksminasi restoranuose, tokiu būdu negaudamas reikalingo perauklėjimo ir tai dalinai atsi­ spindi eilinių auklėjime. Divizijos dalinių karinė drausmė žema, labai daug amo­ ralių reiškinių. 1) 297 š. p. būrio vadas leitenantas DOBULEVIČ 1940.XII.6 į pulko vadų pasitarimą atėjo girtas. Išvarytas iš pasitarimo, nuėjo į restoraną, prisigėrė, sukėlė muštynes. Atėjęs paimti DOBULEVTČIAUS, leitenantas KRYGERIS taip pat pri­ sigėrė ir abudu buvo pristatyti į komendantūrą. 2) 616 LAP ūkio būrio raudonarmietis MAKUTĖNAS, ginklų sandėlio sandė­ lininko pavaduotojas, 40.XII.19 pavogė iš sandėlio 30 vienetų kovinių šovinių, kad, juos išardęs, paraką perduotų pažįstamam Pabradėje. 570

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

3) 40.XII.15 616 LAP, ūk. būrio jaun. vadas ŠTREITAS Juozas 10.00 savava­ liškai išėjo iš dalinio ir grįžo į dalinį 40JGL16 7.00. XII. 17 ŠTREITAS jau kartu su eiliniu MAKUTĖNU savavališkai išėjo 20.00 ir grįžo 21.00. XII. 19 ŠTREITAS ir MAKUTENAS 19.20 vėl savavališkai pasitraukė iš dalinio kartu paimdami eilinį PETRAUSKĄ ir tiktai 21.50 buvo sugrąžinti. Visi trys perduoti teismui.

Partmio-politinio darbo trūkumai Aukščiau išdėstyti faktai galėjo įvykti ir galimi ateityje tik todėl, kad politinis darbas daliniuose nesutvarkytas dėl kai kurių politinių darbuotojų kaltės. Nevisiš­ kai sėkmingai parinkti politrukai ir kai kurie komisarai. Yra politrukai, kurie neturi elementarių žinių, budrum o, taip pat praradę bolševikišką etiką. Nėra išorinio kariško pasitempimo. Daugelis vaikšto be diržų ir t. t. 1) 294 Š. p. politrukas DOBROŠČENKO 1940 m. lapkričio mėn., vesdamas politinę informaciją vadams apie drg. FRUNZĘ, pažymėjo: ... Ir drg. FRUNZE, genia­ lus karvedys, sutriuškino Vrangelį Karelų stįsmaukoje ir vienu smūgiu paėmė Perekopą ... Apie šią politinę informaciją buvo kalbama divizijos partinio aktyvo susirinkime. 2) 262 š. p. politrukas KOVALEK kuopoje dirbo mažai ir 1940 m. gruodį partinio biuro sekretoriui SNECKOVui pareiškė: ... As kuopos vadui pasakiau, tu dirbk, o as prižiūrėsiu ... Pats KOVALEK miestelyje susidėjo su gydytoja ir pas ją lankosi. 3) To paties pulko politrukas EGOROV, išvykęs iš 5-os kuopos 40.XII.2 į Balbieriškio aerodromo statybos aikštelę, savavališkai išvyko iš kuopos, o kuopos vadas KOZANENITIS pramiegojo. Todėl kuopoje nebuvo drausmės ir tvarkos, pulko kėlimasis pavėlavo 45 minutėmis. Kariai į virtuvę atėjo be rikiuotės, po vieną, arba grupėmis po 5-6 žmones. Įsitikinę, kad pusryčiams sriuba, reikalavo kavos ir sviesto, maisto atsisakė 70-80 žmonių. Politrukas ir kuopos vadas nubausti drausmine nuobauda - 8 paroms arešto. 4) 294 š. p. pirmos kulkosvaidininkų kuopos politrukas NAZAROV*as vertėju panaudojo tos pačios kuopos leitenantą VOJEVODSK, žinodamas jo fanatišką religingumą, kadangi jis su NAZAROV’u dar spalio mėn. taip kalbėjosi: ... Mūsų katalikiį religija sutampa su jūsų socialistine, kadangi katalikiška religija atspindi visus tuos tautos interesus ir siekius, kaip ir socialistinė religija. Aš labiau negu įsitikinęs, kad artimoje ateityje katalikų religija ir socializmas susijungs, susivienys, ir tada bus gerai. Žinoma, Sovietų valdžia blogai daro, kad dabar spaudžia katalikų religiją. Jeigu j i ir toliau taip darys, tai bus labai blogai. Ir jeigu mus kas nors užpuls, tai aš labiau nei įsitikinęs, kad lietuviai katalikai neis ginti sovietų valdžios ... Aišku, tai bandymas paveikti politruką NAZAROVą, bet jis dar artimiau su­ sideda su VOJEVODSKIU. 1940 m. spalio mėn. raudonarmietis TRAUBAS perspėjo 571

JUOZAPAS BAGUSAUSKAS

NAZAROVą, kad 40.X.23 VOJEVODSK1S aiškino kariams: ... Dabar atėjo kiti laikait dabar reikia būti nepastebimam, reikia maskuotis ir tęsti savo darbą. 40.X.25 jau raudonarmietis FED O TO V pažymėjo NAZAROV’ui: ... Jūs viena kalbate po­ litinių užsiėmimų metu, o jūsų vertėjas - kita, todėl kariai juokiasi. NAZARO V’as į tai nereagavo. 40.XI.18 Lenino kambaryje nuo sienos buvo nuplėšta SSSR valsty­ binės santvarkos schema. NAZARO V5as sukvietė kuopą, pradėjo aiškintis, ieškoti kaltų ir įtikinėti. VOJEVODSKIS po NAZAROV’o teksto vertimo priedanga vedė k-r nacionalistinę agitaciją: ... Matote, draugai kariai, politm kui nepatinka tai> tačiau kajys ne toks kvailas, kad prisipažintų, kad tai jis padarė, ir ne tokie kvaili kariai, kas tai padarė. AŠ pats lietuvis ir tikiu į dievą ir lietuviai niekuomet nedirbo sekmadienį ir per šventes, tačiau dabar mes dirbame, nieko nepadaiysi, tokia dabar tvarka ... Raudonarmietis TRAUBAS papasakojo apie tai NAZAROV’ui ir tik po to NAZAROVas pranešė komisarui. VOJEVODSKIO brolis prie Smetonos vyriausybės buvo prokuroru Šiauliuose, atkūrus Sovietų valdžią Lietuvoje, buvo areštuotas ir mirė kalėjime. Apie visa tai informuotas divizijos politinis aparatas ir vadovybė. V O JEV O D SKIS pašalintas iš armijos. NAZAROVo bylą tiria pulko partinė organizacija. Mes medžiagą apie VOJEVODSKĮ perduosime VSV. Dabar jis tiriamas. 5) 40.X.31 297 s. p. parduotuvėje to paties pulko leitenantas KRICIŪNAS sakė susirinkusiems leitenantams: ... Nėra kalbos, kad mūsų korpusą išformuos. Tačiau praeis 1—2 metai, kol mes ekonomiškai ir pagal žinias susilyginsime su raudonarmiečiais (turima omenyje vadai, iškreiptas vertimas), kadangi jie mažai išsilavinę, o dar mažiau žino ... KRICIŪNAS, pateikdamas pokalbį su pulko politruku VINOGRADOVU, su pasityčiojimu pa­ brėžė, kad į klausimą apie VEIGANO armijos likimą VINOGRADOVAS išsprog­ dino akis ir nežinojo, ką atsakyti. 6) Tame pačiame 297 š. p. jaun. puskarininkių mokyklos viršininkas, kapitonas NARGUTAS, ne vieną kartą su klausimu kreipėsi į pulko komisarą R U D EN K O , kad mokyklai duotų vieną iŠ pulke esančių radijo aparatų. R U D EN K O ištisus du mėnesius atsakinėjo pareikšdamas, kad radijo aparatų nėra. Iš tikrųjų pulke buvo radijo aparatų, apie tai visi žinojo. Tuo pat metu politrukai ir pats R U D EN K O paėmė pulko radijo aparatus į savo butus, o politrukas M IŠČENKO du kartus pakeitė radijo aparatą, rinkdamasis geresnį. Atvykę į dalinį lietuvių vadai gyvena tuščiuose butuose ir miega raudonarmiečių lovose, nesiryždami imti į butus pulko baldų. Komisaras RUDENKO ir politrukai apstatė savo butus valdiškais baldais. Lietuvių vadai, matydami tokį vaizdą, piktai kalba apie tokių vadų skurdą, kuria legendas apie vargšus iš SSSR ir t. t. 572

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

294 š. p., matyt, panašiu pagrindu plačiai paplito toks anekdotas: ... Eina rusų vadas su sūneliu, prie soboro sėdi elgetos, - Tėti, žiūrėk, Žtai mūsų kolūkiečiai atvažiavo, sako sūnelis. 7) Tam e pačiame 294 š. p. pastebėtas tokios politrukų meniškumas: Politrukas K O N O N O V , savaitę iki spalio švenčių, pasamdė dvi dailininkes klubo dekoravimui. Po to, kai Šis darbas jau seniai buvo užbaigtas, dailininkės vakarais tebelankė klubą ir leido laiką užsidarę kambaryje su politruku. Tat sukėlė atitinkams kalbas ir pasekmes. 40.XII.23 naktį Alytaus stotyje vadai užėjo į bufetą, kur vakarieniavo ir išgėri­ nėjo. Prie jų prisėdo trys politrukai DYPCIN, D OROŠČENKO ir KISELIOV. Vakarieniaujančius aptarnavo labai jauna mergina - padavėja. Politrukas DYPCIN pradėjo kalbinti ir blevyzgoti palydėdamas gestais, mergina rausta, o Doroščenko ir Kiseliov juokiasi iš draugo narsumo, negalvodami apie tai, kad tai Raudonosios armijos ir Sovietų valdžios diskreditacija. Dėl to kyla kalbos apie mūsų vadų nekultūringumą, žemą moralę, dar atitin­ kamai pridedant panaudoja k-r, nacionalistines formuotes. LSSR VIDAUS REIKALŲ LIAUDIES KOMISARAS VALST. SAUGUMO VYR.MAJORAS (GUZEVIČIUS) 1941 m. sausio Kaunas

2. Paaiškinamasis rastas apie teritorinio korpuso eilinių politinę ir moralinę padėtį. Kaunas

1941 m. sausis] Visiškai slaptai PAAIŠKINAMASIS RAŠTAS Apie teritorinio korpuso eilinių politinęmoralinę padėtį

Buv. Lietuvos armijos raudonarmiečių masę labiausiai neigiamai paveikė tokie veiksniai: 1) Liaudies armijos lietuvių politrukų pakeitimas DVRA rusais ir kitų tautybių politrukais. 573

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

Politrukų pasisakymai ir pokalbiai verčiami iškreiptai. Dažni tiesioginiai vertėjų-karininkų pasityčiojimai. Polit. darbas neduoda galutinių rezultatų ir daugiausia visiškai jaunų politrukų, kurie ką tik baigę mokyklas, mažiausias grubumas ir netaktas ypatingai neigiamai veikia raudonarmiečių nuotaikas. 2) Sustiprintų užsiėmimų įvedimas, taip pat žemės darbai aerodromuose ir kituose objektuose sudaro įspūdį, kad Raudonojoje armijoje tarnauti kur kas sun­ kiau ir blogiau. 3) Perkėlimas iš gerų kareivinių į ankstus ir visiškai netinkančius kareivinėms vienuolynus, vasarnamius ir pan. nepritaikytus pastatus sukelia nuoskaudą, kadan­ gi senosios patalpos su gerai įrengtomis kareivinėmis atiduotas DVRA daliniams. 4) Davinio pakeitimas (rytais būtent kava, dešra arba sviestas - pakeičiama buiza, vietoj mėsos įvesta žuvis) sukelia tokias kalbas: ... Sviestas iškeliavo ten pat, kur išėjo Smetona, kada Smetona grįš - grįš vėl sviestas (turima omenyje į Vokietiją pabėgęs Smetona). 5) Karininkijos nuotaikos, pasireiškiančios „tylos suokalbiu“, „solidarumu“, sa­ botažu ir tiesioginiu k-r darbu pogrindyje. Kai kuriuose daliniuose moralinė kari­ ninkijos įtaka ir tylus pasipriešinimas visiems politrukų veiksmams toks stiprus, kad polit. darbas nepasiekia jokių rezultatų. Daliniai visiškai nepatikimi. Už tai tarp savęs k-r nusiteikę karininkai neslepia savo džiaugsmo, kad terito­ rinis korpusas „bus gera medžiaga oro desantui iš vidaus“. T a aplinkybė, kad pastaruoju metu teritoriniame korpuse nėra jokių kontrrevo­ liucinių išpuolių, aiškinama tuo, kad korpuso ypatingasis skyrius įvykdė daug areštų, kurie daugiausia palietė viduriniuosius vadus ir eilinius, taip pat todėl, kad k-r organizacija, sustiprinusi konspiraciją, pasitraukė į pogrindį. LVOA, f. 1771, ap. 2, b. 531, 1. 57-58. Dokumento kopija. Be parašo. Versta iš rusų k.

574

Lietuvos kariai sovietiniame 29-ajame korpuse

3. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro, valstybės saugumo vyr. majoro A. Guzevičiaus 1941 m. sausio mėn visiškai slaptas paaiškinamasis raštas apie buvusio Lietuvos armijos teritorinio korpuso dalinių karininkų politinę-moralinę padėtį. Kaunas

1941 m. sausis Visiškai slaptai PAAIŠKINAMASIS RAŠTAS Apie buvusio Lietuvos armijos teritorinio korpuso dalinių karininkų politinę-moralinę padėtį

Beidėjinės inteligencijos, niekada nesimpatizavusios Sovietų valdžiai, politinėmoralinė padėtis vis cik geresnė, negu padėtis ir jausena buvusios karininkijos. Likusiai inteligentijos daliai pasikeitimai, pabloginę jos ekonominę padėtį, mo­ raliai kompensuoti visuomeninės padėties ir tarnybos pasikeitimais (išvyta iš apa­ rato biurokratinė viršūnė, sulaužytos pataikūniškos, padlaižikiškos valdininkų tra­ dicijos ir t. t.), tačiau buvusi karininkija tokio politinio-moralinio kompensavimo negavo. Visi per pastarąją pusę metų įvykę karininkijos padėties pasikeitimai ver­ tinami tik neigiamai.

1. Visuomeninė padėtis Karininkija buvo uždara, garbinga, privilegijuota kasta, kuriai buvo atidarytos visos durys, dabar gi karininkija izoliuota ir atstumta.

2. Ekonominė padėtis Nacionalizacija palietė labai didelę dalį aukštosios ir viduriniosios karininkijos, sumažintas atlyginimas, nemokama už ištarnautus metus. Pervedus korpusą į Vilnių, pablogėjo gyvenimo sąlygos, pablogėjo ir visas buitinis aptarnavimas (nebėra tarnų, reorganizuoti karininkų susirinkimai, pakeistas aprūpinimas).

3. Tarnybinė padėtis Politrukų institutas apribojo ir sumažino karininkų vaidmenį savo dalinyje, o darbo krūvis dalinyje padidėjo beveik dvigubai.

4. Kultūrinė-buitine padėtis Puikiai įrengtos buvusių karininkų susirinkimo patalpos daugiausia perduotos DVRA. Iš karininkų valgyklos išvežti baldai ir papuošimai (pavyzdžiui, 26 kav. pulke Kaune dalis baldų paimta į part. kabinetą, o dalis į privatų bataliono komisaro ŠAMARIN’o butą. Analogiškai Vilniuje - atskirojo ryšių bataliono vyr. politrukas savo butą apstatė baldais, kurie buvo skirti Lenino kambariui). 575

JUOZAPAS BAGUŠAUSKAS

Karininkai kalba: ... Mes pririšti kaip šunys grandinėmis: nėra kada nueiti į kiną, nėra nei knygų, nei žaidimų, valgykloje nešvaru, varginga........Pulko klubo viršininko (2 6 kav. pulkas) išsilavinimas žemesnis negu bet kokio ankstesnės tarnybos puskarinin­ kio, o rengiasi — baisu žiūrėti ... Karininkų mokyklose buvo mokoma etiketo subtilumų taip, kaip ir gramatikos. Karininkai labai jautrūs politrukų familiarumui ir atsakydami į teisingas pastabas dėl karinės technikos atsilikimo už akių šaiposi, panaudodami mažiausią nesėkmę. Kuria anekdotus apie apsirengimą, elgesį prie stalo, apie politinių vadovų žm onų rūbus ir t. t.

5. Politinė-moralinė padėtis Teritorinio korpuso daliniuose politrukai blogai pasirodė. Dauguma iš jų ką tik baigę mokyklas, be patirties, be pakankamo kultūrinio bagažo. Jie neįvertina visų darbo teritoriniuose daliniuose ypatumų. Ypatingai paaštrino nacionalinį klausimą teritorinio korpuso daliniuose lietuvių politrukų pakeitimas rusais ir kitų tautybių žmonėmis. Jeigu anksčiau hitlerinė teritorinė-rasinė teorija nebuvo diegiama, tai dabar visur tarp karininkų tik ir eina kalbos apie tai, kad Lietuvą gali išgelbėti tik vokiečių kultūra. ... Pas mus gyvenimas buvo geresnis ir kultūra buvo aukštesnė, atėjo mažaraščiai azijiečiai ir pavergė, jie sunaikins mūsų tautinę kultūrų, išgelbėti gali tik Hitleris. Štai, pavyzdžiui, Slovakija gyvena klestėdama ... 26 kav. pulke politrukas žydas, iš kurio dėl to, kad jis nemoka lietuvių kalbos, karininkai šaiposi prie raudonarmiečių. Ir iš viso visur karininkai mato tik pablogimą, užsisklendžia ir laukia. Beveik visi dirba nesąžiningai. Kai kurie prašo, kad juos paleistų iš tarnybos. Dauguma tikisi išeiti, o kai kurie net sabotuoja darbą tikėdamiesi, kad dėl to juos išvarys iš Raudonosios armijos. Labiausiai priešiška karininkija pasitraukė į pogrindį ir ruošiasi rimtesniems antisovietiniams išpuoliams. Jeigu atsirastų galimybė, karininkai šimtais eitų per sieną pas vokiečius, kaip kadaise caro karininkai ėjo pas Dono kazokus, kadangi iš Vokietijos eina gandai apie „Tėvynės gelbėjimo“ emigrantų komitetą, taip pat naujos buržuazinės vyriausybės ir gen. PLECHAVIČIAUS legionų kūrimą. LTSR vidaus reikalų liaudies komisaras, valstybės saugumo vyr. majoras (GUZEVTČIUS) 1941 m. sausio “___ ” Kaunas LVOA, f. 1771, ap. 2, b. 531, 1. 59-61. Dokumento kopija. Be parašo. Versta iš rusų k. 576

ANTINACINĖ REZISTENCIJA: LIETUVIŲ NACIONALINIO IR SOVIETINIO POGRINDŽIO LIETUVOJE RYŠIAI 1943-1944 M. SOVIETINIO POGRINDŽIO DOKUMENTUOSE Rimantas Zizas Nacių Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje veikė antinaciniai nacionaliniai lietuvių, lenkų, savo dalyvių sudėtimi internacionaliniai sovietiniai pogrindžiai. Šių pogrindžių tarpusavio santykiai dėl skirtingų, nesuderinamų galutinių strateginių veiklos tikslų ir siekių buvo priešiški, įtempti, komplikuoti. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jiems buvo būdinga tik konfliktinės situacijos, bekompromisė, an­ tagonistinė ginkluota ir propagandinė kova, su priešais negali būti jokių pastoves­ nių ryšių, nes jie reiškia kompromisą, idėjų išdavystę ir pan. Atrodytų, nėra pagrin­ do kalbėti apie kitokio pobūdžio tarpusavio santykius, tam tikrus mėginimus bendradarbiauti, juo labiau bendrai vykdyti antivokiškas akcijas ir kt. Apie tai lyg ir neleistų kalbėti ne tik paprasta logika, bet ir problemos istoriog­ rafinė padėtis: jokios mokslinės istoriografijos apie lietuvių nacionalinio pogrindžio ryšius ir kontaktus su sovietiniu ginkluotu pogrindžiu Lietuvoje nėra, ši problema nesulaukė nei sovietinių istorikų, nei lietuvių išeivijos autorių ir memuaristų Va­ karuose dėmesio. Kai 1991 m. istorikas Bronius Vaitkevičius (1926-2001) pirmąkart istoriogra­ fijoje apie Šių pogrindžių, VLIK*© ir LKP(b) kontaktus paskelbė straipsnį sensacin­ gu pavadinim u1, sovietiniam pogrindžiui (kurio dalyvis jis pats buvo) palankia prasme pabandė interpretuoti kai kuriuos jų aspektus, lietuvių išeivijos mėnraštis ,»Akiračiai“ jį įvertino kaip „fantastines užuominas“, „paskalų“ skleidimą ir panašiai, kategoriškai atmetė nacionalinio pogrindžio atstovų bet kokių kontaktų su komunistų 1 Br. Vaitkevičius, VLIK’as ir LKP (b) - kartu, Pasaulis, 1991. Nr. 17, p. 32—35- šių eilučių autorius tame pačiame žurnale polemizavo su Br. Vaitkevičiumi, žr.: R. Zizas, Iliuzinė vienybė: VLIK’as ir LKP(b) kanu, ten pat, 1991, Nr. 24, p. 37-42. 577

RIMANTAS ZIZAS

partizanais galimybę, piktai užsipuolė autorių ir jo straipsnį paskelbusį žurnalą dėl jų „komunistinės praeities“2. Paradoksalu, kad taip darė „atviro žodžio“ lietuvių išeivijos mėnraštis, kuris savo istorine misija deklaravo atvirą praeities aiškinimą» ir kuriam iš tikrųjų buvo būdingas racionalus, atviras požiūris į istoriją, jos demitologizavimas ir kt. Tačiau ryšių tarp nacionalinio ir sovietinio pogrindžių istorijos klausimais diskusijai mėnraštis visai nenorėjo būti atviras. Iš tikrųjų, konkrečios, sudėtingos ir prieštaringos istorinės nacių okupuotos Lietuvos tikrovės, istorinės tiesos realijos buvo tokios: jau nuo 1943 m. rudens užsimezgė, o nuo 1944 m. pradžios Rytų Lietuvoje, Švenčionyse, Eišiškių, Trakų apylinkėse ir kitur, iki pat vokiečių okupacijos vyko lietuvių nacionalinio ir sovietinio pogrindžių atstovų ryšiai ir kontaktai, abiejų pusių atstovų susitikimai, kuriems pritarė nacionalinio pogrindžio centras VLIK’as ir sovietinio pogrindžio vadovybė Maskvoje, prieš okupantus vokiečius įvykdyta bendra antivokiška akcija, per kurią 1944 m. kovo 24 d. Švenčionyse buvo nužudyti vokiečių civilinės valdžios parei­ gūnai F. Ohlis ir E. Heinemannas, sovietiniam pogrindžiui buvo teikiama įvairaus karinio ir politinio pobūdžio informacija, ribojama antisovietinė propaganda ir kt. Apie visa tai įtikinamai liudija skelbiami dokumentai. Negalima tvirtinti, kad abiejų pogrindžių ryšių ir kontaktų istorijos klausimu jokios istoriografijos nėra. Kontaktų ir ryšių klausimų kai kuriuos aspektus ir re­ zultatus pokario metais savo atsim inim ų straipsniuose ir knygose palietė buvę sovietiniai partizanai. Jau 1952 m. apie Švenčionyse įvykdytą akciją prabilo Bro­ nius Urbanavičius3. Tiesa, nušviesdamas ją vien tik kaip sovietinių partizanų „žyg­ darbį“, autorius visiškai nutylėjo „buržuazinių nacionalistų“ lem tingą vaidmenį joje. Pokario metais dar tebevykstant Lietuvoje ginkluotai rezistencijai vargu ar galėjo būti kitaip. Be to, B. Urbanavičius nebuvo ryšių ir kontaktų su nacionaliniu pogrindžiu dalyvis. Žymiai vertingesni vėliau rašyti kito sovietinio partizano, S. Apyvalos, taip pat sovietinio partizano ir saugumiečio J. Vildžiūno atsiminimai4. Šie asmenys, ypač S. ApyvaJa, buvo svarbiausi sovietinės pusės atstovai derybose su lietuvių „buržuaziniais nacionalistais“. Tačiau ir jie daug ką nutylėjo, rasė miglotai, tendencingai, stengėsi pabrėžti kontaktų epizodiškumą ir trumpalaikiškumą, su­ menkino jų lygmenį (pvz., svarbiausiu „buržuazinių nacionalistų“ veikėju, bendra­ vusiu su sovietiniu pogrindžiu, S. Apyvala laikė lietuvių policijos vachmistrą Alber­ 2 V. Giedrinus, Ar VLIKAS bendradarbiavo su komunistų partija, Akiračiai, 1992, Nr. 6(240), p. 3. 3 Br. Urbanavičius, Liaudies keršytojai, Pergalė, 1952, Nr. 5, p. 56-66; Br. Urbanavičius, Liaudies keršytojai: Is partizanų atsiminimų, Vilnius, 1954, p. 302-323. 4 St. Apyvah, Sakalai broleliai: Partizano uiraiai, Vilnius, 1961, p. 184-209, 231-236; J. Vildžiūnas, Kova be atvangos: atsiminimai (1927—1944), antras leidimas, 1979. 578

Antinacinė rezistencija sovietinio pogrindžio dokumenruose

tą Valį), apskritai stengėsi sumenkinti kontaktų reikšmę sovietinei pusei. Žymiai vertingesni S. Apyvalos (iš dalies ir kitų partizanų) atsiminimai, saugomi sovietinių partizanų archyvuose5. Jie papildo publikuojamus dokumentus reikšmingais, netgi sensacingais įvykiais, daug ką paaiškinančiais epizodais ir detalėmis. Apie abiejų pogrindžių ryšius ir susitarimus akivaizdžiai liudijama nacionalinio pogrindžio veikėjo, nacių okupacijos metais dirbusio Švenčionių apskrities agrono­ mu Viktoro Maldžiūno 1996 m. išleistoje atsiminimų knygoje. Jis rašė apie egzis­ tavusią su sovietiniais partizanais „taikos sutartį“ ir reikšmingiausią jos rezultatą bendromis abiejų pogrindžių jėgomis įvykdytą vokiečių okupantų pareigūnų F. Ohlio ir E. H einem anno nužudymo operaciją6. Apie ryšius su sovietiniais partizanais liudija (deja, labai trum pai ir lakoniškai) ir buvęs Lietuvių saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininkas Aleksandras Lileikis7. Tačiau apskritai dėl minėtų priežasčių kontaktai ir ryšiai tarp lietuvių naciona­ linio ir sovietinio pogrindžio Lietuvoje buvo pasmerkti užmarščiai ir tendencingam aiškinimui. Lietuvių pogrindžio atstovai juos nutylėjo, nes ryšiai, kontaktai, kom­ promisai su didžiausiu lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės (valstybingumo) priešu galėjo būti suprasti kaip nacionalinių interesų išdavystė. Sovietinio pogrindžio atstovai nors ir neatsispyrė pagundai juos pateikti kaip savo veiklos rezultatus, bet nušvietė juos tendencingai, nes bendradarbiavimas su „buržuaziniais nacionalistais“ taip pat buvo klasinių interesų išdavystė, netilpusi į „klasių kovos“ teorijos rėmus. Tad kokios buvo kontaktų ir ryšių kaip prieštaringos, bet tikroviškos istorinės tiesos realijų priežastys, istorinės aplinkybės, motyvai? Konkrečiau pažvelgus į vokiečių okupacijos laikotarpio Lietuvoje (1941-1944 m.) situaciją, ją vertinant istoriškai, įsigilinus į politines, psichologines nuotaikas visuomenėje artėjant karo įvykių atomazgai, minimi dalykai buvo realūs, nekeliantys abejonių, ne taip jau sunkiai suprantami ir paaiškinami. Galima rasti daug ir įvairių kontaktus ir ryšius lėmusių bendrųjų (abipusių) ir specifinių, tik vienai ar kitai pusei būdingų priežasčių, juos skatinusių motyvų. Kalbant bendriausiais bruožais, kontaktus ir ryšius lėmė abiejų pogrindžių kom­ plikuota (nors ir skirtingai) padėtis vokiečių okupacijos metais. Lietuvių nacionalinio 5 St. Apyvala, Partizaninisjudėjimas Švenčionių apskrityje 1942—1944 metais: „Vilniaus“ Kosto Kalinausko, Vytauto, „Žalgirio"partizanų būrių veikla 1942-1944 metais. Atsiminimų stenograma, redagavo J. Gaisrys ir Br. Bitinas 1958-1959 m. LTSR Ministrų Taryboje, Lietuvos ypatingasis arclryvas (toliau - LVA), f. 3377, ap. 22, b. 11 ,1. 1-144; J. Vildžiūnas, Partizaninio specbūrio „Bičiuliai“ kovinė veikla Naročiaus-MediloKaltinėnų rajonuose 1942-1944 m.: atsiminimai, užrašė autorius 1951 m., vasaris, ten pat, f. 3377, ap. 3377, b. 1236,1. 1-58. St. Andriukaitis, „Žalgirio“ partizanų būrio veikla 1943-1944 m.: atsiminimai, 1959 m., ten pat, f. 3377, ap. 2, b. 9, ir kt. 6 V. Maldžiūnas, /Įaugau Vilnijoj: atsiminimai, Kaunas, 1996, p. 149-151. 7 F. Kauzonas, Pakarti ar paleisti: interviu su A. Lileikių, Respublika, 1996 07 20, p. 3: A. Lileikis, Pažadinto laiko pėdsakais: atsiminimai, dokumentai, Vilnius, 2000, p. 69-73. 579

RIMANTAS ZIZAS

pogrindžio politinė padėtis, vidinė raida buvo sunki, svarbiausio strateginio siekio Lietuvos valstybės atkūrimo prasme artimoje istorinėje perspektyvoje - net bevil­ tiška. Diriguojamas iš Maskvos ir tarnavęs SSSR politiniams interesams sovietinis ginkluotas pogrindis turėjo aiškią ir optimistinę veiklos perspektyvą, buvo agresyvus, siekiantis dominuoti, tačiau neturėjęs platesnės politinės socialinės atramos Lietuvo­ je, neįtakingas, nesugebėjęs spręsti jam iš Maskvos keliamų sudėtingų uždavinių. Taigi, be abejo, taktiniais sumetimais šio pogrindžio jėgoms antivokiškoje veikloje teko laviruoti, ieškoti sugyvenimo, paramos ir pan. Kaip trečioji jėga Rytų Lietuvoje veikė politine ir karine prasme palyginti stiprus, tiek lietuvių nacionalinio, tiek sovieti­ nio pogrindžio jėgoms priešiškas ir pavojingas lenkų antinacinis pogrindis. Anti­ lenkiškumas apskritai buvo vienas stipriausių, jei ne pats stipriausias, abu pogrin­ džius vienijantis ir jų ryšius skatinantis veiksnys. Konflikte su lenkų pogrindžiu, siekusiu atkurti Lenkijos valstybę su prieškarinėmis sienomis, nepaisant esminių priešta­ ravimų, lietuvių nacionalinio ir sovietinio pogrindžio tikslai bent iš dalies sutapo — abu jie kovojo už Vilniaus krašto valstybinę priklausomybę Lietuvai (Tarybų Lietuvai.) Kaip viena iš svarbiausių bendrųjų kontaktus ir ryšius lėmusių veiksnių buvo antinacinis pasipriešinimas, kaip visuotinės idėjos (vertybės) realizavimas. Sovietinis pogrindis Lietuvoje buvo orientuotas kovoti aktyvią ginkluotą, bekompromisę kovą, tuo tarpu nacionalinis lietuvių pogrindis dėl susiklosčiusių istorinių realijų kovojo tik pasyvią antinacinę kovą. Tačiau lietuvių pogrindžio kairiosios jėgos sunkiai išsiteko pasyvios kovos rėmuose, jautė poreikį įsitraukti į aktyvią antinacinę kovą. A. Sniečkus, 1943 m. bandydamas nustatyti sovietinio pogrindžio taktiką „buržu­ azinio“ pogrindžio atžvilgiu, jo organizacijas suskirstė į a) „tikrai kovojančias prieš vokiečius“ ir b) „nusistačiusias prieš vokiečius, bet kartu nusistačiusias daužyti mus“, t. y. sovietiniam pogrindžiui aiškiai priešiškas. Su visomis priešvokiškomis, „tikrai“ kovojančiomis organizacijomis jis siūlė užmegzti kuo glaudesnį kontaktą, nukreipti jų veikimą „tinkama“ kryptimi. Sovietiniam pogrindžiui stiprėjant, A. Sniečkus kėlė uždavinį kurti „tautinio fronto organizacijas“, kurios apimtų „plačiausius liaudies sluoksnius“, kelti „visos Lietuvos reikalus“, siekti sudaryti antifašistinį (antinacistinį) „liaudies frontą“8. Tokios idėjos turėjo istorinį tęstinumą - juk ir prieš karą būta kom unistų inicijuojamų bandymų sudaryti Lietuvos kairiųjų jėgų „antifašistinį“ liaudies fron­ tą prieš autoritarinę A. Smetonos valdžią. Svetimos nacistinės okupacijos sąlygomis kovos prieš „tikrąjį“ fašizmą idėjos buvo dar populiaresnės. M. Sumauskas 1943 m. vasarą A. Sniečkui rašė apie sovietiniams partizanams palankias veiklos sąlygas 8 A. Sniečkaus 1943 m. rugpjūčio 28 d. ir lapkričio 18 d. laiškai sovietinio pogrindžio Lietuvoje vadovams, LYA, f. 16895, ap. 2, b. 191, 1. 1, 10. 580

A n e in a c in ė re z iste n c ija so v ie tin io p o g rin d ž io d o k u m e n tu o s e

Utenos apskrityje: esą ten yra inteligentų, tarp jų ir aukštas policijos pareigūnas, kurie rodo norą padėti sovietiniams partizanams, apskrityje veikusių sovietinių partizanų vadovybė turi gerus ryšius su socialdemokratais, su vienu iš jų vadų (matyt, A. Žvironu. - R. Z.) buvo kalbėtasi „net apie bendro fronto sudarymą“, esą jis pareiškęs, kad reikia stengtis kuo daugiau komunistų išsaugoti, nes, vokie­ čius sumušus, jie Lietuvai būsią labai reikalingi, ir kt. Bendro „antifašistinio fron­ to“ pagrindai kurti ir Biržų apskrityje9. Iš S. Apyvalos pranešimų iš Švenčionių aps. ir G. Zimano iš Pietryčių Lietuvos (Alytaus aps.) matyti, kad jau 1943 m. sovie­ tiniai partizanai buvo suėję į kontaktus su liaudininkais. G. Zimanas netgi nuo­ gąstavo, kad jie siekia į savo įtaką paimti „mūsų šalininkus“10. (Apskritai per visą nacių okupacijos laikotarpį sovietinio pogrindžio vadovybė, nepaisant pastangų, turėjo labai nedaug duomenų tik apie krikščionis demokratus ir jų vadovaujamą organą Tautos Tarybą). Deja, kartu su natūraliais antinacinės kovos realizavimo uždaviniais sovietinio pogrindžio dalyviams buvo kelti uždaviniai skverbtis į kitas pogrindžio organizaci­ jas, verbuoti savo agentūrą, griauti ir paralyžiuoti jas iš vidaus. Vieningame tauti­ niame antinaciniame pogrindyje komunistai turėjo užimti besąlygišką dominuoja­ mą, vadovaujamą padėtį. Tiesioginės antinacinės kovos uždaviniai buvo glaudžiai siejami, suplakami su Lietuvos sovietinės reokupacijos, sovietizavimo uždaviniais, pastariesiems netgi skirtas prioritetinis dėmesys. 1943 m. A. Sniečkus kalbėjo: „Vis dėlto, turint galvoje, kad ateityje, kovojant už Tarybų valdžios atkūrimą, mums teks susidurti su daugeliu mums priešiškų buržuazinių nacionalistinių grupuočių, mes privalome jau dabar silpninti jų autoritetą liaudies masėse“11. Artėjant karo įvykių atomazgai, tiek vienai, tiek kitai pusei kontaktai buvo reikalingi siekiant gauti informacijos apie viena kitą, kaip apie eventualų priešą, su kuriuo neišvengiamai teks susidurti artimiausioje pokario perspektyvoje, ir jo ketinimus. Ypač tai buvo būdinga sovietinei pusei. A. Sniečkus jau 1943 m. vasarą sovietinio pogrindžio vadovams nurodė rinkti „visokiausią“ informaciją apie politi­ nę-ekonominę padėtį Lietuvoje, gyventojų nuotaikas, tam tikslui paskirti specialius žmones, ją perduoti „skubiu keliu“, t. y. radijo siųstuvais, rašyti ir per ryšininkus siųsti į Maskvą informacinius laiškus12. 9 M. Šumausko 1943 m. rugpjūčio 28 d. laiškas A Sniečkui, ten pat, f. 1, ap. 1, b. 32, 1. 31-32; b. 437, J. 98-99; f. 3377, ap. 3377, b. 289, 1. 1.

10 Ten pat, f. 1, ap. 1, b. 31, 1. 17; G. Zimano 1943 m. lapkričio 25 d. laiškas A. Sniečkui, ten pat, 1. 7-8. 11 A. Sniečkaus ataskaitinis pranešimas apie LK(b) CK veiklą 1942 m. rugsėjį - 1943 m. rugpjūtį, ten pat, f. 1771, ap. 190, b. 2, 1. 72. 12 A. Sniečkaus 1943 08 28 laiškas, ten pat, f. 16895, ap. 2, b. 191, 1. 1-2. 581

RIMANTAS ZIZAS

Antinacinės kovos idėjinius motyvus papildė artėjusios prie Lietuvos Raudono­ sios armijos pragmatinių interesų aptarnavimo, konkretūs žvalgybos uždaviniai. Antai Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos valdybos viršininko pava­ duotojas generolas majoras Vavilovas 1943 m. gruodžio 31 d. rašte A. Sniečkui nurodė, kad jo žynybos operatyviniam darbui labai reikalingi duomenys apie agen­ tūrinę padėtį okupuotoje Lietuvoje, jos administracinį valdymą, politinį režimą, ūkio padėtį, policiją13. Matyt, vykdydamas šį prašymą (įsakymą?), 1944 m. sausio 5 d. A. Sniečkus pasiųstoje radiogramoje į vokiečių užnugarį sovietinio pogrindžio vadovų klausė: kokių ėmėtės priemonių įsiskverbti į nacionalistinį pogrindį?14 Kokiam tikslui tas skverbimasis buvo reikalingas, aiškiai matyti iŠ LPJS žvalgy­ bos skyriaus viršininko B. Baranausko 1944 m. sausio 25 d. laiško M. Sumauskui, veikusiam Naručio miškuose Baltarusijoje. B. Baranauskas jam dėstė, kad „pas mus" (Maskvoje) susidomėjimas lietuviškų nacionalistų veikla „plačiausia žodžio prasme" didžiulis. Pasak jo, bendras vaizdas yra, bet trūksta konkrečių duom enų apie nacionalistų nelegalių organizacijų struktūrą, gausą, ryšių priemones, ryšius su gestapu, užsienio nacionalistų organizacijomis, jas remiančius gyventojų sluoks­ nius. Tam tikslui nacionalistinėse organizacijose reikia turėti savo žm onių ne tik „apačiose", bet ir „viršūnėse“. Kaip tai pasiekti, esą jums vietoje geriau matyti. Turint galvoje palankią padėtį frontuose, reikia manyti, kad dabar yra nemažai nacionalistų, kuriuos galima panaudoti „mūsų darbui" ir kurie, atgailaudami už savo nuodėmes, „neblogai padės mūsiškiams". Tokių pat žinių reikia ir apie lenkų nacionalistus. B. Baranauskas nurodė, kad, artėjant frontui prie Lietuvos, reikia ruoštis atvejui, kai dalis gyventojų trauksis kartu su vokiečiais. Savaime supranta­ ma, reikia dėti pastangas, kad kuo mažiau žmonių pasitrauktų, bet reikia pagalvoti ir apie tai, kad tarp pasitraukiančiųjų būtų ir mūsų agentūra, kuri turėtų priemo­ nių susisiekti su mumis ir galėtų vykdyti mūsų duodamus uždavinius. „Ir čia tinkamiausi žmonės - tai nacionalistai", - pažymėjo B. Baranauskas. M. Šumauskui jis siūlė nacionalistus drąsiau versti dirbti, tam jie esą turi didelių galimumų, nes esą, kaip matyti iš nelegalios jų spaudos, jie žino nemažai paslapčių apie mūsų priešus vokiečius, jų medžiaga apie juos nepaprastai gausi ir vertinga, ir tai esą nestebina, nes taip seniai su vokiečiais jie glaudžiai susiję15. Sovietiniam pogrindžiui kontaktus ir ryšius lengvino tai, kad nacionalinis po­ grindis politiškai buvo susiskaidęs, jo politinės jėgos konkuravo ir varžėsi tarpusavy­ je, politinės konsolidacijos pastangos ilgai buvo nesėkmingos, nebuvo vieningo 13 Ten pat, f. 1771, ap. 7, b. 100, I. I. 14 Ten pat, f. 1, ap. 1, b. 401, 1. 8. '5 Ten pat, b. 35, 1. 38-40. 582

Ancinacinė rezistencija sovietinio pogrindžio dokumentuose

vadovaujančio ir veiksmus koordinuojančio centro. Net ir 1943 m. lapkritį susikū­ rus bendram vadovaujamam organui VLIK’ui nebuvo vieningos taktikos santykių su sovietiniu pogrindžiu ir kitais klausimais. Kita vertus, ne visos rezistencinės organizacijos buvo VLIK’e atstovaujamos. Objektyviai nacionalinio pogrindžio ryšius ir kontaktus su sovietiniu pogrin­ džiu lėmė antivokiškos nuotaikos, neišvengiamai artėjantis Vokietijos pralaimėjimas ir nacistinės okupacijos pabaiga, antra vertus, stiprėjusi agresyvi sovietinių partiza­ nų veikla, nuo kurios kentėjo civiliai gyventojai, ypač Rytų Lietuvoje. Kontaktų su sovietiniu pogrindžiu dalyvis A. Lileikis tvirtino, jog susitikinėjęs su S. Apyvala, nes siekęs susitarti, kad sovietiniai partizanai paliktų ramybėje vietos gyventojus, jų neliestų, neterorizuotų, neplėštų. Jo manymu, kontaktai su sovietiniais partizanais padėjo, vietos gyventojai buvo palikti ramybėje. Be to, jis siekęs grąžinti sovietinius partizanus į „lietuvišką pusę“16. Šiuose A. Lileikio teiginiuose yra tiesos, bet juose, panašiai kaip ir sovietinio pogrindžio atstovų pozicijoje kontaktų ir ryšių atžvilgiu, aiškiai galima įžvelgti savo tikslų, motyvų, kontaktų reikšmės sumenkinimo tendencijas. Tiek A. Lileikio, kaip vieno iš Lietuvių saugumo policijos vadų ir nacionalinio pogrindžio dalyvio, tiek, svarbiausia, lietuvių nacionalinio pogrindžio vadovybės - VLIK’o interesai ir tikslai kontaktuose ir ryšiuose neabejotinai buvo žymiai platesni. VLIK'o nario J. Deksnio tvirtinimu, 1944 m. apie kovo pradžią VLIK’as savo atstovui Stokholme (Švedijoje) A. Vokietaičiui pasiuntė telegramą, kurioje Šis buvo įpareigotas sužinoti Vakarų žvalgybų nuom onę tokiais klausimais: kokia realiai spėjama artimiausių karinių ir politinių įvykių raida; ar bolševikų grįžimas j Lie­ tuvą galimas ir neišvengiamas; ar VLIK’o „kraštutinio antitarybiškumo“ linija tei­ singa, ar ji kaip nors keistina17. Nors, pasak J. Deksnio, nenorėjusio žlugdomai paveikti „tauros moralę“ A. Vokietaičio atsakymas buvo raminantis, lietuvių pogrindžio vadovybė jau 1944 m. pavasarį (kovo mėn.) turėjo rimtų duomenų, kad „bolševikų atėjimas“, t. y. Lietuvos sovietinė reokupacija, reali ir neišvengiama18. Taigi į kontaktus ir ryšius su sovietinio pogrindžio atstovais reikia žvelgti kaip į vieną iš nacionalinio pogrindžio vadovybės mėginimų (būdų) išsiaiškinti, pasitik­ rinti karo baigties ir pokario metų Lietuvos likimo politinę perspektyvą, pazonduoti per potencialaus okupanto reprezentantus jo ketinimus ne kažkur toli Vakaruose,

16 F. Kauzonas, Pakarti ar paleisti, Respublika, 1996 07 20. 17 J. Deksnys, Lietuvių buržuaziniai nacionalistai hirlerinės okupacijos metais (1941-1944): Infor­ macinis nepublikuotas rankraštis, 1954 m., LYA, f. 3377, ap. 48, b. 995, 1. 46-47. 18 Ten pat; K. Drunga (Valiulis), Lietuviškoji rezistencija, Laisvės kovų archyvas, t. 14, Kaunas, 1995, p. 142. 583

RIMANTAS ZIZAS

o Čia pat, Rytų Lietuvoje. Juo labiau kad iŠ Vakarų ėjo liūdnos žinios, vis labiau ryškėjo sovietiniai Lietuvos ateities kontūrai. Vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių lietuvių pogrindžio ryšius su sovietiniu pogrindžiu, buvo astrus konfliktas ir interesų nesuderinamumas su lenkų pogrin­ džiu Lietuvoje. Kaip matyti iš skelbiamos S. Apyvalos ataskaitos, „bendra aktinga (aktyvi) kova prieš „lenkų legionierių ginkluotas bandas**, lenkų palepinęs (pogrin­ dines) organizanizacijas ir prieš jų imperialistines užmačias Vilniaus kraštui“ (žr. dok. Nr. 31) buvo bene vienintelis klausimas, kuriuo abi pusės sutarė vieningai. Kalbant dar konkrečiau, lietuvių pogrindį į kontaktus su sovietiniu pogrindžiu pastūmėjo analogiški lenkų kontaktai su vokiečiais. Jie prasidėjo 1944 m. sausio pradžioje ir tęsėsi iki gegužės mėnesio, kai jie buvo nutraukti lenkų pogrindžio centrinės vadovybės Varšuvoje nurodymu. Nors šie kontaktai abiejų pusių - vokie­ čių ir lenkų laikyti paslaptyje, lietuviams jie greitai tapo žinomi. Jau 1944 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos komisaras H . Wulffas Lietuvos generaliniam ko­ misarui A. Rentelnui pranešė, kad saugumo Vilniaus filialo skyriaus vadas lietuvis Lileikis kreipėsi į vokiečių skyriaus vadą SS oberšturmfiurerį Mūlerį su prašymu, kad jam būtų pateikta daugiau informacijos apie derybas su balralenkių gaujomis. Paklaustas Mūlerio, ką jis pats apie tai žinąs, A. Lileikis, H . WulfFo nuom one, išsisukinėdamas atsakė, kad nieko nežinąs, o tik nujaučiąs. H . Wulffas pažymėjo, kad lietuviai jaučiasi palikti likimo valiai, bet jie dėl savo „menkos karinės pareng­ ties“ ir nežymaus bendradarbiavimo (su vokiečiais) sprendžiant svarbius karo eko­ nomikos klausimus negali kelti pretenzijų, kad jų pozicija būtų suprasta19. Užsimezgus vokiečių ir lenkų kontaktams, Rytų Lietuvoje plačiai pasklido gan­ dai apie tai, kad vietoj lietuvių savivaldos bus įkurta lenkų savivalda, vokiečiai Vilnių atiduos lenkams ir pan. Gandai gandais, bet vokiečių ir lenkų kontaktų metu lenkų atžvilgiu vokiečių okupacinėje politikoje prasidėjo iš tikrųjų reikšmingi, iki tol nejusti pokyčiai: kovai su sovietiniais partizanais vokiečiai ginklavo lenkų Armja krajova (AK) būrius, o lietuvių policijai ir savisaugos batalionams draudė su jais kovoti, sušvelnėjo visa okupacinė politika lenkų atžvilgiu. Visa tai labai neramino lietuvių visuomenę ir sovietinio pogrindžio vadovybę Lietuvoje. M. Šumauskas 1944 m. kovo 14 d. laiške A. Sniečkui rašė: „Šiaip ar taip, prieštaravimai Vilniaus krašte didėja: apsi­ ginklavo ir toliau ginkluojasi lenkai, kas iššaukia didelį lietuvių pasipriešinimą, nes kam neaišku, kad lenkai ginkluojasi ne tik kovai prieš tarybinius partizanus, bet ir kovai dėl Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos“20. 19 Armija krajova Lietuvoje, Vilnius-Kaunas, 1995, p. 65. 20 LYA, f. 1, ap. 1, b. 40, 1. 18. 584

Antinacinė rezistencija sovietinio pogrindžio dokumentuose

Beje, apie pačius kontaktus tarp vokiečių ir lenkų. Kaip rašo vokiečių istorikas M. Foedorowiczius, vokiečių ir lenkų derybų metu vyko „draugiški“ vakarai su apsikabinimais, pasibučiavimais, atsiprašymais21, taigi formaliai viskas labai pana­ šiai kaip S. Apyvalos nušviestuose lietuvių ir sovietų atstovų susitikimuose (dok. Nr. 31). Formaliai gal tik su vienu skirtumu - šiuose susitikimuose bučiavosi ir abipusius draugiškus jausmus vieni kitiems reiškė lietuviai su lietuviais. Lietuvių kontaktus ir ryšius su sovietais, be abejo, lėmė dar 1942 m. birželį prasidėjusios ir galutinai 1944 m. pavasarį nutrukusios lietuvių ir lenkų atstovų derybos. Jose buvo svarstyti lenkų ir lietuvių priešiški santykiai Vilniaus krašte, galimybės juos švelninti, stengtasi susitarti Vilniaus klausimu ir kt., bet, deja, jokių susitarimų nebuvo pasiekta22. Pažymėtina, kad lenkų ir lietuvių susitarimo galimybė ir potencialus jos pavojus visą laiką gąsdino sovietinio pogrindžio vadovybę Lietuvoje (šią aplinkybę galima laikyti svarbiu sovietinės pusės motyvu kontaktams su lietuvių pogrindžiu). Dar 1943 m. rugpjūčio pradžioje G. Zimanas A. Sniečkų informavo, kad esą, kaip matyti iŠ lenkų nacionalistų laikraščio „Niepodleglošč“ ir iš asmeninių susitikimų su lenkų nacionalistinių partijų vadovais, lenkų nacionalistai stengiasi patraukti į savo pusę lietuvių nacionalistus bendrai kovai u i nepriklausomas Lenkiją ir Lietuvą „Anglijos protektoriate". G. Zimanas manė, kad būtina aiškinti lietuviams „lenkų reakcionierių“ planus, A. Sniečkui patarė organizuoti Maskvoje Vilniui skirtos len­ kiškos literatūros leidimą23. Buvo dar viena svarbi kontaktus ir ryšius lėmusi, iš dalies abipusė, bet nacio­ nalinio pogrindžio atstovams labiau rūpėjusi istorinė aplinkybė. Nacionalinis po­ grindis bijojo atslenkančios iš Rytų Raudonosios armijos, tačiau ne ką mažesnė buvo ir besitraukiančių vokiečių kelta eventuali grėsmė. Lietuvoje buvo daug žiau­ rios vokiečių elgsenos jiems traukiantis iš okupuotų teritorijų Rytuose (net iš kaimyninės Baltarusijos) liudininkų (policininkų, savisaugos batalionų karių) ir aukų (šimtai tūkstančių iš rytų evakuotų žmonių). Okupuotos Lietuvos visuome­ nėje plačiai buvo pasklidęs įsitikinimas, kad ir Lietuvoje, panašiai kaip Baltaru­ sijoje ir Rusijoje, gali būti vykdoma prievartinė gyventojų evakuacija, griaunami miestai, naikinami karinės ir ūkinės reikšmės objektai, išvežamos materialinės ir kultūrinės vertybės ir kt. Apie gyventojų prievartinės evakuacijos baimę G. Zima­ nas pranešė į Maskvą jau 1944 m. sausio viduryje24. Be abejo, bijota ir savanoriško 21 Armija krajova Lietuvoje: antra dalis, Vilnius-Kaunas, 1999, p. 22-29. 22 J. JonuŠkos parodymai KGB (be datos), LYA, f. 3377, ap. 55, b. 63, 1. 238. 23 G. Zimano (Jurgio) 1943 m. rugpjūčio 2 d. radiograma A. Sniečkui, ten pat, f. 1, ap. 1, b. 407,1. 198. 24 G. Zimano (Jurgio) 1944 m. sausio 21 d. radiograma A. Sniečkui, ten pat, b. 410, 1. 114. 585

RIMANTAS ZIZAS

masinio gyventojų pasitraukimo į Vakarus - kraštas neturėjo likti tuščias sovietinei kolonizacijai. Visas šias problemas sprendžiant, o Rytų Lietuvoje neutralizuojant ir lenkų pogrindžio jėgas, matyt, galvota net apie bendrus veiksmus su sovietiniais partizanais, kaip palankiausiais sąjungininkais. Deja, tokia buvo istorinė tikrovė. Šie aptarti su sovietinio pogrindžio atstovais eventualūs nacionalinio pogrindžio veiksmai sovietinio pogrindžio šaltiniuose vadinti sukilimu prieš vokiečius. Antai LPJŠ žvalgybos skyriaus viršininkas B. Baranauskas 1944 m. kovo 31 d. parengtoje pažymoje apie pogrindinę nacionalistinę organizaciją „Lietuvos išvadavimo komite­ tas“ rašė, kad šios organizacijos centras - Vilniuje, kad jos tikslas, „priartėjus frontui, sukilti prieš vokiečius, sutrukdyti jiems griauti miestus ir išvežti gyvento­ jus. Partizanų ir šios organizacijos atstovų susitikime išaiškėjo, kad jos nariai nu­ siteikę prieš Tarybų valdžią, bet kai kurie iš jų pasisako už prisijugimą prie Rau­ donosios armijos. Žada pateikti partizanams gestapininkų ir baltųjų lenkų sąrašus. Partizanų prašymu į kitą pasitarimą atvyks šios organizacijos centro atstovai“25. Gandai apie galimą sukilimą prieš vokiečius iš nacionalinio pogrindžio šaltinių pasiekė ir Vakarus,

suneramindami Lietuvos diplomatus.

Taigi istoriškai žvelgiant į įvykius buvo daug priežasčių, aplinkybių ir motyvų nacionalinio ir sovietinio pogrindžių kontaktams ir ryšiams. Dėl kai kurių faktų ir detalių skelbiamuose dokumentuose. N ėra aišku, ką konkrečiai reiškia frazė „prisijungimas prie Raudonosios armijos“, ji niekur kitur nepaaiškinta ir neatskleista. Neaišku ir kas ta karinė organizacija „Lietuvos išlais­ vinimo komitetas“ (ji minima dok. Nr. 2). A. Lileikis, praėjus 50 metų po m inim ų įvykių, tvirtino priklausęs lietuvių pogrindžio karinei grupei, jo pavaduotojas K. Gimžauskas priklausęs kitai organizacijai26 (Lietuvių frontui. - R. Z.). Atrodytų, kad turima galvoje Lietuvos karininkų pogrindinė organizacija, archy­ viniuose šaltiniuose žinoma kaip Karo Taryba. Šiai nacionalinio pogrindžio or­ ganizacijai, veikusiai Kaune ir Vilniuje, turėjusiai ryšį su VLIK’u, priklausė aukšto rango karininkai, kovai už Lietuvos nepriklausomybę ji siekė suvienyti buvusios Lietuvos kariuomenės kariškius, karines lietuvių pogrindžio organizacijas ir už­ megzti ryšį su kitomis pogrindžio organizacijomis Lietuvoje27. Vilniuje šiai orga­ nizacijai vadovavo generolas M. Pečiulionis (jis buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos vadas), pulkininkas K. Dabulevičius (Vilniaus miesto burmistras), pulki­

25 LPJŠ žvalgybos duomenų 1944 m. kovo 31 d. suvestinė Nr. 6(24), ten pat, f. 1, ap. 1, b. 24, I. 14. 26 F. Kauzonas, Pakarti ar paleisti, Respublika, 1996 07 20. 27 M . Pečiulionio 1946 m. sausio 9 d. parodymai KGB, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 47, 1. 157. 586

Antinacinė rezistencija sovietinio pogrindžio dokumentuose

ninkas J. Vitkus ir kt.28 A. Lileikis kontaktuose su sovietiniu pogrindžiu dalyvavo kaip šios organizacijos atstovas. Taigi neaišku, ar S. Apyvala suklydo nurodydamas organizacijos pavadinimą, ar nacionalinio pogrindžio atstovai jam taip prisistatė „suaktualindami“ ir sureikšmin­ dami savo atstovaujamos organizanizacijos pavadinimą. Kam atstovavo kontaktuose kiti nacionalinio pogrindžio jėgų atstovai? J. Vil­ džiūnas įsivaizdavo, kad turėjo reikalų su Lietuvos laisvės armija (LLA) ir jos vadovu Švenčionių apskrityje Juodvalkiu29. Tačiau J. Juodvalkis, vyriausias lietuvių pusės „derybininkas“ (bet ne VLIK’o narys), nepriklausė LLA, jis vadovavo pogrindinei Kęstučio karinei organizacijai Švenčionių apskrityje. Ši organizacija priklausė krikš­ čionių demokratų įtakoje buvusiam Lietuvių frontui30. Taigi neabejotina, kad kontaktuose ir ryšiuose su sovietiniu pogrindžiu nacio­ naliniam pogrindžiui buvo atstovaujama „aukštu lygiu“, palaikant kontaktus daly­ vavo platus pogrindžio jėgų atstovų spektras, kontaktuose kai kuriais klausimais kalbėtis jie turėjo VLIK’o įgaliojimus. Tačiau kontaktuose su sovietiniu pogrindžiu (skirtingai negu su lenkų pogrindžiu) dalyvavo vien tik pogrindžio karinių organi­ zacijų, lietuvių saugumo ir viešosios policijos pareigūnai. A. Lileikis tvirtino su S. Apyvala bendravęs tik kaip „žmogus ir policininkas“. Galbūt tokie faktai ir apsidraudimai nebuvo atsitiktiniai dalykai, nacionalinis po­ grindis nenorėjo „politizuoti“ kontaktų su Lietuvos nepriklausomybės priešų atstovais. Antinacinės rezistencijos istorijos prasme kaip ryškiausias antivokiškas, ginkluo­ tos kovos veiksmas, įvykdytas abiejų pogrindžių bendromis pastangomis, be abejo, buvo dviejų vokiečių pareigūnų likvidavimas Švenčionyse. Apie jį istorinėje litera­ tūroje yra daugybė netikslumų, jis apipintas įvairiais propagandiniais mitais. Kaip matyti iš publikuojamų dokumentų, vokiečių pareigūnai likviduoti 1944 m. kovo 24 d. Kaip neteisingus, propagandinius reikia atmesti sovietinių autorių teiginius, esą jie buvo labai aukšti vokiečių valdžios pareigūnai, kad vykdant akciją Švenčionyse buvo dislokuotos didelės vokiečių ir lietuvių karinės ir policijos pajėgos ir kt. Fritzas Ohlis buvo vokiečių apskrities įstaigos (Deutshe Kreisdientstelle) vado­ vas (Kreislandwirtschaftfūhrer), Ernstas Heinemannas - jo pavaduotojas. Taigi abu buvo ūkiniai pareigūnai, veikė Švenčionių krašte kaip Vilniaus apygardos komisaro įgaliotiniai, rūpinosi daugiausia žemės ūkio prievolėmis. Iš tikrųjų vokiečių pajėgos Švenčionyse buvo menkos. Paties S. Apyvalos 1943 m. surinktais žvalgybiniais 28 P. Šilo 1945 m. gegužės 16 d. parodymai KGB, ten pat, b. 63, 1. 154-155; Išrašas iš gen. M. Pečiulionio kaltinamosios išvados, 1946 m. kovo 13 d., ten pat, b. 44, 1. 135-136. 29 J. Vildžiūnas, Kova be atvangos, p. 394. 30 J. Juškos 1945 m. gegužės 15 d. parodymai KGB, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 114, 1. 126. 587

RIMANTAS ZIZAS

duomenimis, mieste buvo 7 vokiečių žandarmerijos pareigūnai ir apie 100 lietuvių policininkų, F. Ohlio būstinę saugojo tik vienas policininkas31. Ir vis dėlto jų nužudymo akcija buvo drąsi, rizikinga, nesėkmės atveju galėjusi turėti skaudžių pasekmių (ypač nacionalinio pogrindžio veikėjams), todėl buvo gerai apgalvota ir paruošta, sklandžiai įvykdyta. Kai kurias jos įvykdymo aplinkybes, lyginant su tuo, kas iki šiol rašyta sovie­ tinėje istoriografijoje, galima vertinti kaip labai įdomias, netikėtas, netgi sensacingas. V. Maldžiūnas savo atsiminimų knygoje rašė, kad sovietinių partizanų smogia­ mosios grupės maršrute į Švenčionis buvo išdėstyti nacionalinio pogrindžio žmo­ nės, jie sutartais ženklais signalizavo, kad kelias į Ohlio įstaigą yra saugus32. Maža to, lietuvių policijos jėgas konspiracijos sumetimais ir kad nekeltų grėsmės sovie­ tiniams partizanams, S. Apyvalos žodžiais, iš miesto išvedė „Švenčionių apskrities viršininkija“. Tam tikslui pirmu atveju buvo inscenizuota, kad sovietiniai partiza­ nai užpuolė Daugėliškio miestelį, antru atveju - Striūnaitį33. Kuriai pusei priklausė sumanymas akciją įvykdyti? S. Apyvala savo atsiminimuo­ se rašė, kad tai buvo vienas iš klausimų, apie kurį „visą laiką galvojome“. Jis netgi pateikia versiją, kad būta ketinimų abu vokiečius pagrobti gyvus ir nugabenti juos į „Didžiąją žemę“ (sovietinį užnugarį), esą tegul ten atsako už savo darbus. S. Apyvala teigia apie tai su A Valiu kalbėjęs atvirai, o su Švenčionių apskrities policijos viršininku S. Derbutu „lyg tarp kitko“34. M. Šumauskas savo atsiminimuose taip pat tvirtino puoselėjęs mintį, kad „sužvėrėjęs fašistas“ Ohlis neturi išvengti „teisingo keršto“. Esą iš pradžių tokių savo minčių niekam nedrįsęs atskleisti, pagaliau ryžęsis ši klausimą iškelti partijos Šiaurės srities komitete, kuris ir nusprendė nubausti nuožmųjį fašistą35. Atrodytų, viskas lyg logiška ir aišku. Sovietiniai partizanai buvo aktyvios, gin­ kluotos kovos, nesiskaitant su pasekmėmis, Šalininkai, taigi sumanymas likviduoti vokiečius iš tikrųjų turėjo priklausyti jiems. Tačiau galima kelti versiją, kad sumanymas likviduoti vokiečius priklausė lietuvių nacionalinio pogrindžio atstovams. Pirmiausia apie tai atvirai liudija V. Maldžiūnas: jo tvirtinimu, iš pradžių galvota kovinę grupę, kuri likviduotų Ohlį, sudaryti iš nacio­ nalinio pogrindžio vyrų, tačiau kažkuriam sąmokslo vadovui kilo mintis pasiūlyti sovietiniams partizanams įvykdyti prieš Ohlį bendrą operaciją; šie „mielai sutiko“ joje dalyvauti36. Tokią versiją patvirtina ir publikuojama A. Sniečkaus 1944 m. 31 S. Apyvalos (Griko) 1943 m. laiškas A. Sniečkui, ten pat, b. 32, I. 149; b. 55, 1. 125-126. 32 V. Maldžiūnas, Išaugau Vilnijoj, p. 151. 33 S. Apyvala, Žalgirio partizanų būrio veikla ..., LYA, f. 3377, ap. 3377, b. 11, 1. 127—129; Šiuos laktus patvirtina ir V. Maldžiūnas, Išaugau Vilnijoj, p. 150. 34 S. Apyvala, Žalgirio partizanų būrio veikla, 1. 125. 35 M. Šumauskas, Gyvenimo prasmė, Vilnius, 1975, p. 200, 207. 36 V. Maldžiūnas, Išaugau Vilnijoj, p. 150. 588

Antinacinė rezistencija sovietinio pogrindžio dokumentuose

balandžio 5 d. radiograma M. Šumauskui ir G. Zimanui, kurioje jis reiškia susi­ rūpinimą, kad lietuvių „buržuaziniai nacionalistai“ gali mėginti mus panaudoti prieš lenkus, kad „įvykiais Švenčionyse galbūt siekta tokio tikslo“ (žr. dok. Nr. 30). Po įvykdytos teroristinės akcijos M. Šumauskas ne vieną kartą įtikinėjo A. Snieč­ kų, kad sovietiniai partizanai laikysis „savistovios linijos“ tiek lietuvių, tiek lenkų atžvilgiu, kad „mes darysime tai, kas naudinga mums“, „jeigu jausime, kad mus nori kur tai įvelti, neisime“; ramino jį, kad jo vadovaujami partizanai esą „teisingai supranta svarbiausius uždavinius“, jie mūsų „ant meškerės nepagaus“ ir kt.37 Taigi ir iš M. Šumausko žodžių taip pat peršasi prielaida, kad tai, kas įvyko Švenčionyse, nebuvo sovietinių partizanų savarankiška, „savistovi linija“, lietuvių „buržuaziniai nacionalistai“ „įvėlė“ sovietinius partizanus ten, kur jie nelabai norėjo įsivelti, ar per daug įsivėlė. Savonškas, netiesioginis to įrodymas yra ir tai, kad apie vokiečių pareigūnų likvidavimo akciją Švenčionyse nepranešė SSSR propagandos ruporai Informacijos biuras, „Pravda“, o akcijoje dalyvavę sovietiniai partizanai nebuvo ypatingai apdova­ noti. Visa tai, be abejo, lėmė lietuvių „buržuazinių nacionalistų“ dalyvavimas joje. Iš publikuojamų dokumentų matyti, kad vokiečių pareigūnų nužudymo akcija įvykdyta lenkų partizanų vardu (šią aplinkybę nutyli abi pusės - ir V. Maldžiūnas, ir visi sovietiniai partizanai, rašę apie Švenčionių akciją). Iš sovietinių partizanų memuaristikos bent apytiksliai galima spėti, kaip tai konkrečiai buvo padaryta. Sovietiniai smogikai buvo apsirengę kaip lenkai valstiečiai, kai kurie jų gerai mokėjo lenkiškai (ir akcijos metu šia kalba kalbėjo). Akcijos dalyvis S. Andriukaitis savo atsiminimuose minėjo, kad prie nušautų vokiečių buvo paliktas „dovanų maišas“ su užrašu: „Taip bus visiems okupantams“. Panašiai rašė ir B. Urbanavičius. Jis detalizavo, kad „dovanų maišas“, buvo prikimštas įvairaus Šlamšto, buvo ištiestas audeklas, kuriame stambiomis lietuviškomis raidėmis juodavo užrašas: „Lietuvių liaudies partizanų dovana“38. Iš tikrųjų, matyt, užrašas buvo lenkų kalba, o „do­ vana“ vokiečiams palikta ne nuo lietuvių, o nuo lenkų tautos. Taigi akcija Švenčionyse buvo klastinga, provokacinė lenkų atžvilgiu, be abejo, ji buvo nukreipta prieš tuo metu gerėjusius vokiečių ir lenkų santykius. D u žuvu­ sius vokiečių pareigūnus galima laikyti „naujosios“, palankesnės lenkams vokiečių okupacinės politikos aukomis. Įvykdyta akcija buvo ne sovietinių partizanų „savis­ tovios linijos“ elementas, nes iškilęs į viešumą šis antilenkiškas faktas jiems galėjo 37 M. Šumausko (Kazimiero) 1944 m. gegužės 28 d. laiškas A. Sniečkui, LYA, f. 1, ap. 1, b. 42, 1. 14 ir kt. 38 S. Andriukaitis, Žalgirio partizanų būrio veikla ...» ten pat, f. 3377, ap. 22, b. 9,1. 33; B. Urbanavičius, Liaudies keršytojai, p. 299. 589

RIMANTAS ZIZAS

gadinti reikalus panašiuose žaidimuose su lenkų pogrindžio atstovais. Akcija, be abejo, kompromituoja ir lietuvių pogrindį. Tačiau objektyvumo dėlei reikia pasa­ kyti, kad tokius pat metodus naudojo ir lenkų pogrindis. Jų instrukcijose, nuro­ dančiose, kaip veikti prieš lietuvius, buvo patariama apsimetus vokiečiais vykdyti pas lietuvius kratas, antivokiškoje veikloje palikti lietuviškus pėdsakus, lietuvius visaip kompromituoti39 ir kt. Ar vokiečiai patikėjo, kad akciją iŠ tikrųjų įvykdė lenkų partizanai? Matyt, kad ne. Jų agentūra teroro aktą prieš jų pareigūnus priskyrė sovietiniams partizanams — Grigui (Grikui), t. y. S. Apyvalai, ir jo partizanams40. Vokiečiai nesigriebė ir jokių masinių represijų. Publikuojami dokumentai rodo didžiulį sovietinių pogrindžio veikėjų atsargu­ mą ir įtarumą kontaktuojant su nacionalinio pogrindžio atstovais, nenorą kontak­ tus plėsti, pakelti jų į aukštesnį lygmenį. Sovietinės pusės atstovų taip ir liko neišgirstas nacionalinio pogrindžio atstovų pasiūlymas užmegzti tiesioginius ryšius su „vyriausybe Maskvoje“ ar aukštesnio laipsnio Raudonosios armijos lietuviškojo junginio (16-osios šaulių divizijos) karininku (dok. Nr. 14). A. Sniečkus ir jo aplinka - buvę komunistinio pogrindžio veikėjai Lietuvoje — turėjo didelį ir skaudų patyrimą santykiuose su Lietuvos valstybės saugumu, kurio agentūra buvo kiaurai infiltruota į nelegalią Lietuvos kompartiją. Patį A. Sniečkų, matyt, gąsdino tai, kad santykiuose su „buržuaziniu pogrindžiu“ buvo pernelyg toli nueita. Tačiau į jo vadovaujamų partizanų užmegztus ir sėkmingai besirutu­ liojančius kontaktus, matyt, dar įtariau, dar su didesniu nepasitikėjimu žiūrėjo SSSR NKGB vadovybė (ją A. Sniečkus apie kontaktų eigą detaliai informuodavo), už „buržuazinių nacionalistų“ nugarų matydama vien tik vokiečių „gestapą“ ir jam aklai tarnaujančią senąją „lietuvių žvalgybą“. 1944 m. balandžio pradžioje SSSR NKGB komisaras V. Merkulovas iš A. Snieč­ kaus pareikalavo informacijos apie kontaktus su lietuvių „nacionalistais“. A. Snieč­ kus jį glaustai informavo apie lietuvių sovietinių partizanų kontaktų su „lietuvių nacionalistais“ eigą, pažymėjo, kad jie sudarė sąlygas mūsų partizanams likviduoti Švenčionių apskrities komisarą Ohlį ir jo pavaduotoją, ir kt.41 Matyt, V. Merkulovo nuostatos kontaktų su „lietuvių nacionalistais“ klausimu atsispindi LSSR NKGB operatyvinės grupės viršininko A. Guzevičiaus 1944 m. balandžio 6 d. parengtame rašte LPJS viršininkui A. Sniečkui. Nors jame buvo 39 Žr. 1943 m. gruodžio 31 d. laikina instrukcija Medui, ten pat, ap. 58, b. 273, L 65. 40 Saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje Vilniaus skyriaus 1944 m. balandžio 24 d. ataskaita Vyriausiajai reicho saugumo valdybai Berlyne, LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 100, 1. 2-3. 41 LKP(b) CK sekretoriaus A. Sniečkaus raštas SSSR NKGB komisarui V. Merkulovui, LVA, f. 1, ap. 1, b. 28, 1. 119. 590

Antinacinė rezistencija sovietinio pogrindžio dokumentuose

kalbama daugiausia apie sovietinių partizanų ir lietuvių savisaugos batalionų atsto­ vų kontaktus, tačiau galvoje turėti ir vertinti visi užsimezgę su „nacionalistais“ ryšiai: „Tai žaidimas. Jo tikslas, matyt, kontržvalgyba ir žvalgyba“. A. Guzevičiaus rašte jaučiamas įtarumas kontaktų sėkme, susirūpinimas, kad „gestapas“ pergud­ raus sovietinių partizanų „derybininkus“. A. GuzeviČius savo rašte pateikė įdomų pavyzdį: kai lenkams triuškinant sovietų žvalgybinę grupę „lietuvių saugumo“ po­ licija suvaidino masalo vaidmenį: lietuviai vedė derybas dėl perėjimo pas sovietinius partizanus, nurodė perėjimo dieną, bet staiga gavo įsakymą persikelti į kitą įgulą, o į jų vietą atėjo lenkai. Jie sušaudė papuolusius į spąstus „mūsų draugus“, o lietuviai liko „nekalti“42. (Sis faktas rodo, kaip įtariai sovietinė pusė žiūrėjo į gali­ mus lenkų ir lietuvių kontaktus.) A. GuzeviČius siūlė A. Sniečkui derybas su nacionalistais apriboti „iki minim um o“, joms vesti skirti tik asmenis, susipažinu­ sius su saugumo policijos ir gestapo „gudrybėmis“, ir kt.43 Taigi Maskvoje, matyt, buvo įjungtas kontaktų ir ryšių su nacionalinio pogrin­ džio atstovais stabdymo mechanizmas. S. Apyvalai, užbaigiant kontaktus, nurodyta parašyti ataskaitą. Jis ją nedelsdamas 1944 m. balandžio 7 d. A. Sniečkui ir parašė (dok. Nr. 31). Taigi A. Sniečkus „iš viršaus“ buvo priverstas apriboti kontaktus. Jis stabdė M. Šumauską, o šis S. Apyvalą. Pastarasis Šioje situacijoje liko „kalčiausias“. M. Sumausko laiške A. Sniečkui žodžiais, S. Apyvala buvo pernelyg susižavėjęs Beržu 0- Juodvalkiu) ir kitais jo žmonėmis, nors nė vienas iš „buržuazinių nacionalistų“ esą nesako, kad nori „nuoširdžiai“ su mumis dirbti „būsimos Tarybų Lietuvos labui“, esą S. Apyvala įžvelgė „galimumą net padėtį fronte pakeisti vokiečiams traukiantis“ (aliuzija į su nacionalinio pogrindžio atstovais svarstytą eventualų „su­ kilimą“ prieš vokiečius). Anot M. Šumausko, S. Apyvalą „reikėjo pataisyti“ ir dabar jis „jau galvoja teisingai“44. Matyt, tai reiškė ir sovietinio pogrindžio vadovybės atsitraukimą nuo S. Apyvalos žodinių pokalbių ir „susitarimų“ su nacionalinio pogrindžio atstovais dėl bendrų veiksmų ar dalyvavimo kartu su „nacionalistais“ antivokiškame „sukilime“. Kaip matyti iš LPJŠ „priemonių plano“, kaip sovietiniam pogrindžiui elgtis karo veiksmų Lietuvos teritorijoje atveju vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, „užkietėję 42 A. Sniečkus paraštėje prie šio teiginio parašė: „Kai lenkai užpuolė mūsų būrį, jokių derybų su lietuviškąja policija nebuvo“. Šiuo arveju A. Sniečkus su A. Guzevičiumi nesuprato vienas kito: A. Sniečkus turėjo galvoje 1944 m. kovo 1 d. lenkų užpultą ir sutriuškintą Pabradės apylinkėse K. Kalinausko būrj, o A. GuzeviČius - 1944 m. sausio 26 d. Polianų dvare, Ašmenos aps., lenkų sušaudytus J. Vildžiūno žvalgybinės grupės narius, LCVA, f. R-666, ap. 1, b. 5, 1. 191. « LYA, f. 1771, ap. 7, b. 100, 1. 8-9. 44 M. Šumausko 1944 m. gegužės 28 d. laiškas A Sniečkui, ten pat, f. 1, ap. 1, b. 42, I. 14 ir kt. 591

RIMANTAS ZIZAS

nacionalistai“ turėjo būti žudomi, savisaugos būrių, policijos dalinių, lietuvių ir lenkų pogrindinių karinių organizacijų veikla paralyžiuojama, imantis „specialiųjų“ priemonių, šalinant (likviduojant) jų vadovybę ir kt.45 Taigi pagal direktyvas ir nuostatas iŠ Maskvos „buržuaziniai nacionalistai“ Rau­ donajai armijai „vaduojant“ Lietuvą turėjo būti įvairiomis priemonėmis naikinami ir neutralizuojami, o ne bendradarbiaujama su jais. Vis dėlto A. Sniečkus, be abejo, gerai suprasdamas kontaktų svarbą sovietiniam ginkluotam pogrindžiui, matyt, atkakliai gynė jų tęstinumą ir reikalingumą ir savo tikslą pasiekė - kontaktai su nacionaliniu pogrindžiu nenutrūko iki pat vokiečių okupacijos pabaigos. Tačiau tai Maskvoje nepadidino politinio pasitikėjim o juo. 1944 m. liepos m ėn., tuoj pat po „išvadavimo“, LKP(b) CK skyriaus vedėjo D. Šupikovo rašytose pažymose VKP(b) CK tarp kitų kaltinimų A. Snieč­ kui dėl sunkios politinės padėties Lietuvoje buvo prikišama jo nepakankamai prin­ cipinga ir ryžtinga pozicija „buržuazinių nacionalistų“ atžvilgiu nacių okupacijos metais. Kaip kaltinimas A. Sniečkui vertintinas ir D. Šupikovo teiginys, kad dau­ gelyje išvaduotų Lietuvos apskričių veikia ginkluoti teroristiniai būriai. M atyt, neatsiriktinai šia prasme D. Šupikovas išskyrė Švenčionis: „Švenčionių rajone šiose grupėse yra beveik po tūkstantį ginkluotų žmonių“46. Pažymėtina, kad publikuojamuose dokumentuose atsispindi toli gražu ne visi kontaktai ir ryšiai, užsimezgę tarp nacionalinio ir sovietinio pogrindžio jėgų net ir Rytų Lietuvos regiono mastu. Juose neatsispindi čia aktyviai veikusios Lietuvos laisvės armijos (LLA) kontaktai ir ryšiai su sovietiniu pogrindžiu. Apie šiuos kon­ taktus įtikinamai byloja tai, kad kai kurie sovietiniai partizanai (J. Vildžiūnas ir kiti) LLA narius po karo net rekomendavo sovietinio pogrindžio dalyvių dokum en­ tams gauti47. LLA palaikė ryšius ne tik su Lietuvos, bet ir su baltarusių sovietiniais partizanais, baltarusių partizanų brigados vadas F. Markovas (kilęs iš Švenčionių) prašydavo LLA žvalgybos duomenų, siūlė už juos ginklus, pagalbą kovoje prieš lenkus ir kt.48 Dokumentuose beveik neatsispindi sovietinių partizanų kontaktai ir derybos su lietuvių savisaugos batalionų kariais, 1944 m. pavasarį vokiečių likviduotos Lietu­ vos Vietinės rinktinės kariais (šios rūšies kontaktams sovietinė pusė skyrė ypatingą 45 Ten pat, C 1, ap. 1, b. 2, I. 22. 46 Iš LKP(b) CK organizacinio instruktorinio skyriaus vedėjo D. šupikovo 1944 m. liepos 15 d. informacijos VKP(b) CK „Apie padėtj išvaduotoje iš vokiečių okupacijos Lietuvos TSR teritorijoje“, ten pat, f. 3377, ap. 58, b. 854, 1. 1-2. 47 J. Vildžiūno 1959 m. atsiliepimas apie LLA narį L. Vilutį, kaip apie sovietinių partizanų ryšininką, ten pat, f. 1, ap. 5, b. 8, I. 53.

48 A. Kubiliaus parodymai KGB, ten pat, f. 3377, ap. 55, b. 43, 1, 58. 592

Antinacinė rezistencija sovietinio pogrindžio dokumentuose

dėmesį, nes jie turėjo demoralizuoti priešo karines jėgas). N et 1944 m. liepos pradžioje Utenos ir Švenčionių apskrityse su besislapstančiais „plechavičiukais“ vy­ ko dažnos derybos, per jas susitarta kartu kovoti prieš vokiečius ir lenkus, šiai kovai numatyta sudaryti kelių šimtų vyrų būrį49. Nuosekliai skaitant publikuojamus dokumentus matyti, kaip, frontui artėjant prie Lietuvos, blėso sovietinės pusės suinteresuotumas kontaktais ir ryšiais su lie­ tuvių pogrindžio atstovais, policijos pareigūnais. Nors artėjant vokiečių okupacijos pabaigai įvairių kontaktų ir ryšių padaugėjo, ypač su lietuvių policija, pakrikusios Vietinės rinktinės kariais, bet jie nesirutuliojo. A. Sniečkus sovietinio pogrindžio Lietuvoje vadovams rekomendavo nacionalistams griežčiau kelti klausimus. Taigi sovietinė pusė neišnaudojo atsivėrusių naujų galimybių, kontaktų vengė ir kratėsi. Siek tiek kitaip klostėsi Lietuvos sovietinio pogrindžio atstovų kontaktai su lenkų pogrindžio atstovais Rytų Lietuvoje. Sovietinė pusė jų visą laiką vengė, iš esmės stengėsi tik infiltruoti savo agentus į lenkų pogrindžio organizacijas. Raudo­ najai armijai artėjant prie Lietuvos, kontaktai su lenkais, nors ir trumpam, pagy­ vėjo. M. Miceika 1944 m. birželio 24 d. informavo A. Sniečkų, kad lenkų inicia­ tyva Vilniuje įvyko lenkų nacionalistų ir „mūsų partijos“ (kompartijos) atstovų „konferencija“. Jo žodžiais, pagrindinis svarstytas klausimas — „nepuldinėti vie­ niems kitų spaudoje“. „Konferencija“ pasibaigusi be reikšmingesnių rezultatų50. 1944 m. liepos 1 d. įvyko lenkų ir Rūdninkų girioje veikusių Lietuvos sovietinių partizanų atstovų susitikimas. Delegacijoms, kuriose buvo po 5 žmones, vadovavo A. Krzyžanowskis (Vilkas) ir M. Miceika (Gabrys). Lenkai siūlė užmegzti tiesioginį kontaktą tarp abiejų pusių partizanų vadovybių, koordinuoti veiksmus kovojant su „bendru priešu“, sudaryti bendrą organą, kuris visapusiškai reguliuotų abiejų pusių bendradarbiavimą. Lenkų delegacija „tvirtai pareiškė“, kad Lenkijos respublika nebuvo ir nėra karo padėtyje su Sovietų Sąjunga, visi Lenkijos teritorinės armijos (t. y. lenkų Armijos krajovos) būriai padės Raudonajai armijai ir kt.51 M. Miceika prašė sku­ baus atsakymo. Tačiau Lietuvos sovietinio pogrindžio vadovybė nesileido į kontaktus ir ryšius su lenkais, apie jokį karinį ar kitokį bendradarbiavimą nenorėjo nė girdėti, priešin­ gai, dar ryžtingiau negu santykiuose su lietuvių „nacionalistais“ stengėsi jų atsikra­ tyti. Tai aiškiai matyti iš A. Sniečkaus siunčiamų ir jo gaunamų radiogramų, net iŠ lenkų atžvilgiu nepagarbių žodžių jose. 49 Sovietinių partizanų Vytauto būrio dokumentai, ten pat, f. 58, ap. I, b. 1, 1. 41. 50 M. Miceikos (Gabrio) 1944 m. birželio 24 d. radiograma A Sniečkui, ten pat, f. 1, ap. 1, b. 413» I. 145. 5! M. Miceikos (Gabrio) 1944 m. liepos 3 d. radiograma A Sniečkui, ten par, 1. 265, 275. 593

RIMANTAS 21ZAS

A. Sniečkus, prieš išvykdamas iš Maskvos j Lietuvą, 1944 m. liepos 5 d. M. Miceiką perspėjo: „Turėkite galvoje, lenkai gali stengtis paskelbti savo valdžią. Darykite viską, kad šie planai sužlugtų“52. Liepos 12 d., jau atvykęs į Vilnių, A. Sniečkus informavo pasilikusį Maskvoje LKP(b) CK sekretorių N . Gridiną, kad „baltieji lenkai“ peršasi (naviazyvajetsa) Raudonosios armijos daliniams. A. Sniečkaus nuo­ mone, tai manevras siekiant susidaryti „reklamą“ apie savo dalyvavimą užim ant Vilnių, „šiems triukams bus padarytas galas“. A. Sniečkus kažkodėl toje pačioje radiogramoje (atrodytų visai be reikalo, juo labiau kad vadovavosi tik nuogirdomis, nes nieko panašaus nebuvo) pranešė apie lietuvių „esesininkų“ dalyvavimą vokiečių pusėje ginant Vilnių: „Kalbama, kad Vilniaus gynyboje dalyvauja 4 batalionai ar pulkai lietuvių esesininkų“53. Su šia radiograma buvo supažindintas SSSR NKGB komisaras V. Merkulovas, N . Gridino žodžiais, „jo paries prašymu“. N . Gridinas prašė propagandos tikslams ir turint tikslą „atremti lenkų kliedesius“ (briechnia) siųsti informaciją ypač apie lietuvių dalyvavimą vaduojant Vilnių ir lenkus demas­ kuojančią medžiaga, tokios medžiagos prašąs ir V. Dekanozovas54. Kontaktai ir ryšiai tarp lietuvių nacionalinio ir sovietinio pogrindžių atstovų beveik netyrinėtas ir nežinomas vokiečių okupacijos, antinacinės rezistencijos istorijos pusla­ pis. Kokia tų kontaktų ir ryšių reikšmė? Ji buvo svarbi, deja, visų pirma sovietiniam pogrindžiui. Kontaktai, ryšiai, sudarytos paliaubos, „taikos sutartys“ Rytų Lietuvoje palengvino sovietiniams partizanams skverbtis prie vokiečiams strategiškai svarbių geležinkelių, vykdyti diversijas juose ir visą kitą jų veiklą. Buvę sovietiniai partizanai savo atsiminimuose pateikia nemažai savo „drąsos“ ir lietuvių policijos „bailumo“ pa­ vyzdžių. Buvęs sovietinis partizanas F. Tranas savo atsiminimuose pateikia epizodą, kai iš sovietinio užnugario atskridęs lėktuvas netoli Kamajų miestelio (Rokiškio aps.) labai netvarkingai mėtė partizanams skirtą krovinį, o lietuvių policija visa tai gerai matė, bet nesikišo, pasitraukė iŠ įvykio vietos55. Tokių faktų galima nemažai pateikti. Be abejo, būta ir bailumo, bet, matyt, veikė ir sudalytos „taikos sutartys“. Įvairūs kontaktai ir jų rezultatai, susitarimai nekenkti vieni kitiems, nelieti „lietuviško kraujo“ buvo naudingi abiem pusėms. V. Maldžiūno tvirtinimu, suda­ rius „taikos sutartį“, nežuvo nė vienas lietuviškosios administracijos žmogus, o įbauginti vokiečių pareigūnai iki pat okupacijos pabaigos laikėsi pasyviai56. Kontak­ tai ir susitarimai varžė sovietinių partizanų smurtą ir savavaliavimą prieš civilius 92 A . Sniečkaus 1944 m. liepos 5 d. radiograma M. Miceikai, ren par, £ 1, ap. 1, b. 402, 1. 355. 99 A. Sniečkaus 1944 m. liepos 12 d. radiograma N. Gridinui, ten pat, b. 404, 1. 7. 94 N. Gridino 1944 m. liepos 14 d. radiograma A. Sniečkui, ten pat, b. 403, 1. 18, 14. 99 F. Tranas, Žemaitės partizanų grupės veikla Kazėnų miškuose (Baltarusijoje) ir Dusetų rajone 1943-1944 m.: 1959 m. atsiminimai (rankraštis), ten pat, f. 3377, ap. 22, b. 384, L 22-23. 96 V. Maidžiūnas, Išaugau Vilnijoj, p. 149, 151. 594

Antinacinė rezistencija sovietinio pogrindžio dokumentuose

gyventojus. Kitaip negu Pietryčių Lietuvoje, šiame regione neišsiplieskė sovietinių partizanų konfliktas su ginkluota kaimų savisauga. Be abejo, tarpusavio konfliktų neišvengta, bet bent buvo kovojama civilizuotesnėmis priemonėmis. Be abejo, kontaktai ir ryšiai turėjo ne vien lokalinę, regioninę reikšmę. Juose sovietinė pusė gavo vertingos žvalgybinės informacijos apie padėtį Lietuvoje vokie­ čių okupacijos metais, iš dalies ir apie eventualią situaciją pokario Lietuvoje, apie tai, kad VLIK’as į atvirą kovą nestos (žr. dok. Nr. 49), t. y. apie pasyvią naciona­ linio pogrindžio elgseną ir taktiką. Sovietų pusės reikalavimu nacionalinio pogrindžio spaudoje vokiečių okupacijos metais, matyt, buvo ribojama antisovietinė propagan­ da. Neabejotina, kad publikuojamuose dokumentuose atsispindi ne visi kontaktų sąlygoti istoriniai procesai. Taip pat neabejotina, kad sovietinė pusė dėl savo po­ litinių ir idėjinių ribotumų neišnaudojo visų kontaktų ir ryšių jiems teiktų galimybių. Be abejo, lietuvių nacionalinio ir sovietinio pogrindžio atstovų ryšiai kelia įvai­ rių problemų ir klausimų. Politine-moraline prasme blogybė yra ne bendravimas su priešu, o savo idealų ir kovos tikslų išdavimas. Atrodytų, nė viena iŠ kontaktavusių pusių jų neišdavė. Tik ar nacionalinio pogrindžio dalyviai, tikėję antinacinės kovos „bendrame antifašistiniame fronte“ kartu su komunistais idealais, ėję į bendradarbia­ vimą su sovietiniu pogrindžiu, netapo savo politinio naivumo aukomis, o dalyvavę kontaktuose nacionalinio pogrindžio žmonės - sovietinės pusės įrankiu siekiant savo egoistinių politinių tikslų? Sovietinių partizanų „derybininkas“ kontaktuose, NKGB būrio „Bičiuliai“ vadas J. Vildžiūnas vienoje iš savo ataskaitų rašė, kad, aiškinantis pogrindinių „buržuazinių nacionalistų“ organizacijas, pavyko nustatyti, jog joms pri­ klauso A. Lileikis, Švenčionių apskrities viršininkas M. Kukutis ir kiti, iš viso 27 žmonės, kai kuriuos iŠ jų jis vertino kaip užverbuotus sovietinius agentus57. Keletas žodžių apie kontaktuose su sovietinio pogrindžio atstovais dalyvavusių žmonių likimus. Kaip matyti iŠ V. Maldžiūno atsiminimų knygos, J. Juodvalkis ir A. Valys pasiliko Lietuvoje ir joje gyveno58. S. Derbutas pokario metais Žemaitijoje buvo ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, LLA „Vanagų“ būrio vadas. Sovietų valdžios represinių struktūrų 1945 m. balandį suimtas ir vėliau sušaudy­ tas59. Kitų žmonių likimas autoriui nežinomas. Šioje publikacijoje skelbiami dokumentai - tai radijo siųstuvais palaikyto ope­ ratyvaus ryšio tarp veikusių vokiečių okupuotoje teritorijoje sovietinio ginkluoto pogrindžio vadovų ir LPJŠ viršininko Maskvoje A. Sniečkaus dokumentai - šifruotos radiogramos (šifruotės). Jos pažymėtos grifu „visiškai slaptai“. S. Apyvalos ataskaita 57 LYA> f. 59, ap. 1, b. 1, L 58. 58 V. Maldžiūnas, Uaugau Vilnijoj, p. 147, 149. 59 LYA, f. 3377, ap. 55, b. 43, 1. III-IV. 595

RIMANTAS Z1ZAS

perduota A. Sniečkui per sovietinių partizanų palto kurjerius. (II sovietinio užnu­ gario į partizanų aerodromus Baltarusijos miškuose ir atgal nuolat skraidė sovieti­ niai lėktuvai su žmonėmis, kroviniais, paštu ir kt.). Visi publikuojami dokumentai originalai, jie saugomi Lietuvos ypatingajame archyve (LYA), sovietinių partizanų fonde (f. 1), jų patikimumas nekelia jokių abejonių. Visi dokum entai, išskyrus dok. N r. 31, kuris parašytas lietuvių kalba, iš rusų kalbos išversti publikacijos autoriaus. Patogumo dėlei dokumentai sunumeruoti. Daugtaškiais pažymėtos vie­ tos dokumentuose — praleisti tekstai, nesusiję su nušviečiama tematika. Publikuojamieji dokumentai gali būti vieninteliai tokio pobūdžio, kuriuose at­ sispindi lietuvių nacionalinio ir sovietinio pogrindžio ryšiai ir kontaktai, jų eiga ir rezultatai 1943-1944 m. Trumpai apie dažniausiai dokumentuose minimus asmenis. A. Sniečkus - LKP(b) CK pirmasis sekretorius ir Lietuvos partizaninio judėjimo štabo (LPJŠ), veikusio Maskvoje, viršininkas. M. Šumauskas (Kazimieras) — LKP(b) CK ir LPJŠ operaty­ vinės grupės vadovas (vyriausias savo pareigomis sovietinio ginkluoto pogrindžio okupuotoje Lietuvoje vadovas); jis visą savo veiklos laikotarpį veikė Kazėnų ir N a­ ručio miškuose (Baltarusijoje). G. Zimanas Oiargis) - M. Šumausko pavaduotojas, nuo 1943 m. spalio pradžios veikė Pietryčių Lietuvoje, Rūdninkų girioje. Visi kiti, autoriaus nuomone, reikalingi komentarai ir paaiškinimai pateikti prie dokumentų.

Nr. 1 M. Šumauskas - A. Sniečkui 1944 m. vasario 19 d. Mes užmezgėme ryšį su Griko apskrities60 viršininkija - policija, saugu­ m u, perspektyvos turėtų būti didelės. Įvyko du susitikimai, rengiame tolesnio darbo su ja planą. LYA, f. 1, ap. 1, b. 410, 1. 276.

Nr. 2 M. Šumauskas - A. Sniečkui 1944 m. kovo 3 d. Įvyko dar du susitikimai su Griko apskrities nacionalistais. Jie atstovauja karinei organizacijai „Lietuvos išlaisvinimo komitetas“, jos centras Vilnius. Organizacijos 60 Čia ir toliau publikuojamuose dokumentuose konspiracijos sumetimais apskritys ir kitos vietovės vadinamos LKP(b) apskričių pogrindinių komitetų sekretorių pavardėmis. Taigi čia kalbama apie Šven­ čionių apskritį. 596

Antinacinė rezistencija sovietinio pogrindžio dokumentuose

tikslas - sukilimas prieš vokiečius priartėjus frontui, kad vokiečiai negriautų miestų ir neišvežtų gyventojų, bet taip pat [jie] nenori Tarybų valdžios Per pokalbį kai kurie pasisakė už susijungimą su Raudonąja armija 61 Siūlo į kitą pasita­ rimą atsiųsti [savo] centro atstovus. Žadėjo pateikti gestapininkų ir lenkų naciona­ listinių organizacijų narių sąrašus. Derybose buvo Gabrio apygardos saugumo viršininkas62. Jas vedė Grikas. Siūlo užmegzti ryšį su Eišiškių apskrities [lietuvių] saugumo [policijos] viršininku63, tam tikslui davė slaptažodį. Jurgis galėtų tai padaryti. LYA, f. 1, ap. 1, b. 410, 1. 346-347.

Nr. 3 A. Sniečkus - M. Šumauskui 1944 m. kovo 4 d. Eišiškių

viršininko slaptažodį Jurgiui atsiųskite

ir patarkite, kaip geriau prie

jų prieiti. Kazimierui [rekomenduoju] vadovauti deryboms, bet į susitikimus kol kas nevykti. Detaliau vėliau. LYA, f. 1, ap. 1, b. 401, 1. 180. Nr. 4

M. Šumauskas - A. Sniečkui 1944 m. kovo 5 d. Pranešame viršininko slaptažodį Jurgiui. Reikia klausti: „A* batai pasiūti?“ Bus atsakyta: „Palauk, tuojau atneš“. Eiti tiesiai pas viršininką į kabinetą. Suėmimo pakeliui atveju reikia sakyti, kad yra viršininko agentas, ir reikalauti nuvesti pas jį < ...> LYA, f. 1, ap. 1, b. 410, 1. 360.

61 Čia daugtaškiais pažymėtos išblukusios, sunkiai [skaitomos teksto vietos. 62 Gabrys - Marijonas Miceika - LKP(b) Vilniaus apskrities pogrindinio komiteto sekretorius. Taigi iš konteksto aišku, kad kalbama apie Aleksandrą Lileikį —Lietuvių saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininką. 63 Lietuvių saugumo policijos Eišiškių rajono viršininku buvo Steponas Ulbinas, zr.: Vilniaus apygardos saugumo policijos tarnautojai nacių okupacijos metais, LYA, f. 3377, ap. 53, b. 37, 1. 197. 597

RIMANTAS ZIZAS

Nr. 5

A- Sniečkus - M. Šumauskui 1944 m. kovo 7 d. Ar nesusijusi Taujėno žūtis su Griko vedamomis derybomis? Perim tą lenkų laišką atsiųskite mums, jeigu negalite, praneškite turinį64 LYA, f. 1, ap. 1, b. 401, 1. 183.

Nr. 6 M. Šumauskas - A* Sniečkui 1944 m. kovo 7 d. Taujėno žūtis su Griko derybomis nesusijusi. Kovo 1 d. atvyko išsiveržusios iš apsupimo jo grupės 21 žmogus. Mūšyje žuvo 12, tarp jų Taujėnas, Aras65, Manairis66, 5 pateko į nelaisvę, 2 prapuolė be žinios. LYA, f. 1, ap. 1, b. 410, 1. 374.

Nr. 7 M. Šumauskas - A. Sniečkui 1944 m. kovo 16 d. Kovo 1 1 d . vėl įvyko Griko susitikimas su tais pačiais viršininkais. Jų duom e­ nimis, Plechavičius surinko 25 tūkst. savanorių, užsiregistravo dar daugiau, bet nepriėmė67. Vokiečiams tai nepatiko, leido 10 tūkst. manydami, kad niekas nestos. Plecha­ vičius pareikalavo ginklų ir aprangos, vokiečiai pareikalavo 75 tūkst. [vyrų] dar­ bams į Vokietiją. Plechavičius su tuo neva nesutiko. Vokiečiai atsiuntė vagoną senos juodos spalvos aprangos. Plechavičius atsisakė ją priimti Manau, kad Plechavičių gali vokiečiai suimti.

64 Taujėnas — sovietinis partizanas, desantininkas Eduardas BaleiŠis, K. Kalinausko sovietinių partizanų būrio vadas. Šį būrį Pabradės valsčiuje, Meironių kaime 1944 m. kovo 1 d užpuolė ir sutriuškino lenkų Armijos krajovos partizanai. Sovietiniai partizanai po kautynių iš lenkų atėmė laišką, rašytą vokiečių Pabradės komendantūrai. Jame reiškiama nuostata su vokiečiais, jeigu šie netrukdys lenkų partizanams, nekariauti, kovoti su raudonaisiais partizanais. M. Šumauskas laiško turinį į Maskvą perdavė pasiųsta radiograma. Plačiau žr.; R. Zizas, Armijos krajovos veikla Lietuvoje 1942-1944 merais, A rm ija krajova Lietuvoje, Vilnius-Kaunas, 1995, p. 28. 65 Aras - sovietinis partizanas Antanas Vėbra. 66 Manaitis - sovietinis partizanas Povilas Petrauskas. 67 č ia ir toliau kalbama apie generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. vasario-gegužės mėn. nesėkmingai formuotą Lietuvos Vietinę rinktinę. 598

Ancinacinė rezistencija sovietinio pogrindžio dokumentuose

Griko apskrityje esą nebuvo nė vieno savanorio. Sužlugo vyrų ėmimas išvežti į Vokietiją. Griko apskrityje turėjo būti paimta 1225 žmonės. Su viršininkijos pa­ galba buvo vykdoma operacija bandant paimti apskrities komisarą gyvą dienos metu68. M ūsų žmonės atvyko į jo įstaigą 10 m inučių pavėlavę, buvo išvažiavęs. Tikriausiai pavyks. LYA, f. 1, ap. 1, b. 410, L 431.

Nr. 8 M. Šumauskas —A. Sniečkui 1944 m. kovo 16 d. Lietuvis žandaras Šležas69 dirba vertėju vokiečių žandarmerijos štabe. Jis susitiko su Lesnojumi70. Žada informuoti visais mus dominančiais klausimais. Jo sąžinin­ gumą gali patvirtinti Gedvilas71, kuris jį neva specialiai palikęs Lietuvoje. Tarybų valdžios metais gyveno Švenčionėliuose, buvo senelių prieglaudos vedėjas. Praneškite Jurgiui, jeigu jo vietovės bus blokuojamos, mes apie tai žinosime iš anksto, per jį

[Šležą] pranešime jam.

LYA, f. 1, ap. 1, b. 410, I. 426. Nr. 9

A. Sniečkus - M. Šumauskui 1944 m. kovo 20 d. Gedvilas pažįsta Šležą, iki Tarybų valdžios jis dirbo Žemaitijoje. Tarybų valdžios merais jis jo nematė, o tai reiškia, kad negalėjo specialiai palikti Lietuvoje

LYA, f. 1, ap. 1, b. 401, 1. 238.

68 Kalbama apie pirmąjį, nepavykus; pasikėsinimą į Fritzą Ohlį. 69 Nėra visiškai aišku, apie kokį asmenį dokumente kalbama. Švenčionių policijoje tarnavo Algi­ mantas Šležas. Jis buvo policininkas Vilniuje, nuo 1943 m. balandžio 7 d. policijoje tarnauti jis perkeltas į Švenčionių apskrities Vydžių policijos punktą, žr.: Švenčionių apskrities policijos vado A. KenstaviČiaus 1943 m. vasario 4 d. įsakymas, LCVA, f. R-721, ap. 3, b. 8,1. 12. Galbūt jo perkėlimas į Švenčionis nebuvo atsitiktinis? Švenčionių policijoje nuo pat karo pradžios tarnavo Juozas šlezys, policijoje ėjo įvairias vadovaujamas pareigas, žr.: Naujoji Lietuva, 1941 07 09, p. 2; 08 21, p. 2; LCVA, f. R-721, ap. 3, b. 5, 1. 1. 70 Lesnojus - sovietinis partizanas Vilhelmas Kudaba. 71 Sovietinės valdžios Lietuvoje veikėjas Mečislovas Gedvilas. 599

RIMANTAS ZIZAS

Nr. 10 M. Šumauskas - A. Sniečkui 1944 m. kovo 25 d. Kovo 24 d. 1-ą valandą dienos grupė, kurią sudarė Matis72, Miceika73, Viršila74, Geležiūnas75, Semionovas76 ir Sokolovas77, nušovė kabinete Švenčionių apskrities komisarą O lną ir jo pavaduotoją, abu vokiečiai78. Ypač pasižymėjo Maris, Miceika, Geležiūnas ir Semionovas. Matis dviem šūviais parbloškė abudu, paskui suvarpė autom atų serijomis. Prašome pristatyti apdovanojimui. Operacija buvo organizuota lenkų vardu79. LYA, f. 1, ap. 1, b. 411, L 41.

Nr. 11 A. Sniečkus - M. Šumauskui 1944 m. kovo 26 d. [LKP(b)] CK vardu sveikinu Matį ir kitus draugus, sumaniai įvykdžiusius ope­ raciją. Vyriausybė įvertins Jūsų žygdarbį. LYA, f. 1, ap. 1, b. 401, 1. 281.

72 Matis - sovietinis partizanas Stasys Andriukaitis. 73 Miceika — sovietinis partizanas Vytautas Dvarionas. 74 Viršila — sovietinis partizanas Kazys štuikevičius. 75 Geležiūnas — sovietinis partizanas Vladislovas BauŠys. 76 Michailas Semionovas - sovietinis partizanas, buvęs karo belaisvis. 77 Klimemijus? Sokolovas - sovietinis partizanas, buvęs karo belaisvis. 78 Turėtų buri ne Olną, o Ohlį. Nužudytų F. Ohlio ir jo pavaduotojo E. Heinemanno palaikai atgabenti į Vilnių ir kovo 28 d. iškilmingai palaidoti Vingio vokiečių karių kapuose, žr.: Naujoji Lietuva, 1944, 03 29, p. 4. F. Ohlio pavardė iškalta paminkle Vingio parke pastatytame Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose žuvusiems vokiečių kariams. 79 Prie šios radiogramos A. Sniečkaus 1943 m. kovo 23 d. rezoliucijos P. Baltruškai ir B. Baranauskui, nurodančios akcijoje dalyvavusius partizanus pristatyti apdovanojimui, skubiai paruošti pranešimą SSSR Informaciniam biurui. 600

A n tin a c in ė re z iste n c ija so v ie tin io p o g rin d ž io d o k u m e n tu o s e

Nr. 12 M. Šumauskas - A. Sniečkui 1944 m. kovo 26 d. Griko apskrities viršininkija - apskrities viršininko pavaduotojas Juodagalvis80 Beržas; apskrities policijos vadas, pavardės nežinome - Gandras81; miesto ir vals­ čiaus policijos punkto vedėjas Malinauskas82 - Karvelis; jo pavaduotojas, vyresnysis vachmistras Valys83 - Lakštingala; žandaras Šležas - Gegutė; Kamajų policijos vadas Petraitis84 - Papartis; Vilniaus apygardos saugumo [policijos] viršininkas Leleika85 - Apuokas. Antrosios pavardės - slapyvardžiai86. LYA, f. 1, ap. 1, b. 411, I. 49.

Nr. 13 M. Šumauskas - A. Sniečkui 1944 m. kovo 26 d. Kovo 19 d. įvyko Griko ir Ivano87 susitikimas su Beržu, Gandru, Lakštingala. Beržas yra [Švenčionių] apskrities visų pogrindinių nacionalistinių organizacijų vadovas, taip pat vyriausiojo komiteto - Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys88. Politiškai išsilavinęs, įžvalgus, protingas žmogus89 LYA, f. 1, ap. 1, b. 411, I. 52. 80 Taip dokumente. Turėtų būti [jonas] Juodvalkis, žr.: Naujoji Lietuva, 1943 01 01, p. 6. 81 Gandras - Steponas Derbutas. Iki 1943 m. rudens ėjo Mažeikių apskrities policijos vado pareigas. 1943 m. rudenį paskirtas Švenčionių apskrities lietuvių policijos vadu. Iki tol buvęs Švenčionių aps. policijos viršininkas A. Kenstavičtus išvyko į Mažeikius, žr.: Susikeitė policijos radai, Žemaičių žemė, 1943 11 20. 82 Matyt, turimas galvoje Aleksas Malinauskas. Jis ėjo įvairias vadovaujamas pareigas Švenčionių aps. policijoje, žr.: Švenčionių apskrities policijos rado A. Kenstavičiaus 1943 m. vasario 4 d. įsakymas Nr. 6, LCVA, f. R-721, ap. 3, b. 8, I. 6. 83 Albertas Valys — 1942 m. vachmistras Pabradės ir Adutiškio policijos punktuose, nuo 1943 m. sausio 1 d. toms pačioms pareigoms perkeltas į Švenčionis, žr.: Švenčionių apskrities policijos tarnautojai 1942 m. sausio 2 d., ten pat, ap. 3, b. 5, 1. 1; Švenčionių apskrities policijos vado A. Kenstavičiaus 1943 m. sausio 5 d. įsakymas, ten pat, b. 8, 1. 2. 84 Jonas Petraitis - Kamajų policijos punkto vedėjas, žr. sovietinių partizanų paimto į nelaisvę policininko L. Drangausko 1943 m. lapkričio 5 d. parodymus, LYA, f. 3377, ap. 1, b. 436, 1. 58. 85 Turėtų būti - Lileikis. 86 Prie šios radiogramos A Sniečkaus 1944 m. kovo 27 d. rezoliucija B. Baranauskui informuoti NKGB. 87 Ivanas, Jonas - sovietinių partizanų būrio „Bičiuliai“ vadas, saugumietis Jonas Vildžiūnas. 88 Taip dokumente. J. Juodvalkis nebuvo VLIK’o narys. 89 Prie šios radiogramos teksto A. Sniečkus 1943 m. kovo 29d. užrašė rezoliuciją, kurioje LPJŠ žvalgybos skyriaus viršininkui B. Baranauskui nurodė remiantis radiogramomis (publikacijoje tai dok. Nr. 13-17) parengti raštą SSSR NKGB viršininkui V. Merkulovui, o jo kopiją pasiųsti [VKP(b)] CK. 601

RIMANTAS ZIZAS

Nr. 14 M. Šumauskas - A. Sniečkui 1944 m. kovo 27 d. Vyriausiojo [Lietuvos išlaisvinimo] komiteto vardu prašė užmegzti kontaktą tarp Vyriausiojo komiteto ir mūsų vyriausybės Maskvoje. Vyriausiasis komitetas vienija devynias sroves90, įsakė jam ryšio su Griku nenutraukti, apie jo ryšius žino Vilnius ir Kaunas. Toliau kalbėjo savo apskrities91 vardu. Susitarėme tarpusavyje nekariauti, kartu aktyviai kovoti prieš vokiečius, išlaisvinti suimtą Beržytę92, kurią gatvėje atpažino iš jos vietovių policininkas, padėjo sunaikinti vokiečius93, nustatėm e slaptažodį judėti mūsų partizanams. Aktyviai kovoti prieš lenkų legionierius94 ir lenkų impe­ rialistinį pogrindį, siekiantį atplėšti nuo Lietuvos Vilnių. LYA, f. 1, ap. 1, b. 411, 1. 66.

Nr. 15 M. Šumauskas —A Sniečkui 1944 m. kovo 27 d. Paaiškėjo - Vyriausiasis [Lietuvos išlaisvinimo] komitetas kviečia neduoti vokie­ čiams 100 tūkst. darbininkų net ir tuo atveju, jeigu vokiečiai panaudotų jėgą. Buržuaziniai nacionalistai visomis jėgomis stengsis atkurti buržuazinę Lietuvą. Priartėjus musų kariuomenei, sukils, neleis vokiečiams išvežti žm onių, griauti ir naikinti kelius, produktus. Nelikus jokioms viltims atkurti buržuazinę Lietuvą, pereis į mūsų pusę, tuo išpirks kaltę prie! Tarybų valdžią ir aktyviai įsijungs į Tarybų valdžios darbą. Visos senosios partijos susikompromitavusios, taip pat su­ sikompromitavusi [19]26 m. demokratija ir fašizmas95. LYA, f. 1, ap. 1, b. 411, 1. 64.

90 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune įkurtą VLIK’ą iš tikrųjų sudarė 9 partijų ir rezistencinių sąjūdžių atstovai. Jame savo atstovus turėjo: Krikščionių demokratų partija, Darbo federacija, Socialdemokratų partija, Tautininkų sąjunga, Valstiečių liaudininkų sąjunga, Lietuvių nacionalistų partija, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvių frontas (LF), Lietuvių vienybės sąjūdis. 91 T. y. Švenčionių apskrities. 92 Beržytė — sovietinė partizanė Valentina Kostinaicė-Apyvalienė. 93 T. y. likviduoti F. Ohlį ir E. Heinemanną. 94 T. y. A m ijos krajovos partizanus. 95 Taip tekste. Matyt, turima, galvoje Lietuvos respublikos 1922-1926 m. demokratinis ir po 1926 m. valstybinio perversmo prezidento A. Smetonos 1926-1940 m. autoritarinio valdymo laikotarpiai. 602

Форм* И >5

ЛИТОВСКИЙ

Ш Т А Б ПА Р Т И З А Н С К О Г О ДВИЖЕНИЯ

Снятие копий воспрещается

СОВЕРШЕННО СЕКРЕТНО

ШИФРОВКА вх . N2 Поступила в 6 отделение п~ ^ - л Расшифр. щ А$-л---- _9_ о ^ . час_ _ е *

........ — 194-^Іг. иин

час. ,!_•???.• мин.

Куда н кому

č-t/'л,^Лл'.

¿ Г /со р ~ 4 а ъ ~ а с ль и * л

* /ф съ # -ь'у,* * / GT £ ‘£ ‘M < e*iotc

£/*ir*7c/U 'et*4ue.f*tzeG 4+ < *. & 9 y t? b 4 4 4 /

&&*4