Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje, 1945-1951

Citation preview

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS LIETUVIŲ IŠEIVIJOS INSTITUTAS

Vincas Bartusevičius

LIETUVIAI DP S T O V Y K L O S E VOKI ETI J OJ E 1945-1951

t VERSUS

AUREUS

UDK 323.15(430)(=172)(091) Ba485

K nygos leidim ą rėm ė Lietuvos R espublikos kultūros m inisterija Lietuvos R espublikos užsienio reikalų m inisterija Vokietijos lietuvių bendruom enė Lietuvių kultūros institutas

© V in cas B artu sevičius, 2012 ISB N 9 7 8 - 9955 -3 4 -375-2

© „Versus aureus“ leidykla, 2012

TURINYS

A U T O R IA U S Ž O D IS ....................................................................................................... 11 ĮV A D A S ................................................................................................................................. 15 L IE T U V IŲ E M IG R A C IJO S B A N G O S .......................................................................15 R Ū P IN IM A SIS SAVO P R A E IT IM I: Š A L T IN IA I IR L I T E R A T Ū R A ............... 17

P A K E L IU I Į N E Ž I N I Ą ...................................................................................................25 P A B Ė G Ė LIŲ P R O B L EM A X X A M Ž I U J E ................................................................25 D ID YSIS 1944 M E T Ų L IE T U V IŲ B Ė G I M A S .........................................................28 V O K IE T IJA 1945-1949 M E T A I S ................................................................................... 34

V A K A R Ų S Ą JU N G IN IN K Ų G L O B O JE .................................................................. 43 P O K A R IO P A B Ė G Ė LIŲ K L A U S IM A S IR PA ST A N G O S JĮ IŠSPR ĘST I: K A R IN Ė S V A LD Ž IO S IR U N R R A V E I K L A .................................. 43 DP ĮV A IZ D IS .......................................................................................................................50 SO V IE T Ų IR L E N K Ų DP G R Ą Ž I N I M A S ................................................................ 55 P A B A L T IE Č IA I D P IR R E P A T R IA C IJO S P A S T A N G O S ..................................... 62 L A IS V I, BET N E L A IM IN G I: L IE T U V IA I D P S T O V Y K L O S E ........................ 82 Socialinė struktūra ir gyvenim o a p lin k y b ė s ......................................................82 Bendrosios lietuvių pabėgėlių organizacijos kūrim as: Lietuvių trem tinių bendruom enė (L T B )............................................................. 100 Kova su negerovėmis: nusikaltim ai, bausm ės ir teism ai................................ 122 Lengvinti sunkią trem tinio dalią: Lietuvos Raudonasis K r y ž iu s ................. 131 Lietuvių švietim as t r e m t y je :..................................................................................152

Darželiai. M okyklos. Kursai. Profesinis lavinim as. Švietim o ir auklėjim o problemos. Rūpestis ateitimi Ideologinės m oksleivių organizacijos: skautai ir a te itin in k a i

187

Trem tinių kultūrinė v e ik la :.................................................................................... 199 Dailė. M uzika. Operos ir baleto teatras. A nsam bliai. D ram os teatras. Literatūra M okslas ir m okslo įs ta ig o s :.................................................................................... 292 Doktorantai. Studentai. Pabaltijo universitetas. U N R R A universitetas Trem tinių s p a u d a ..................................................................................................... 319 B ažnytinis religinis g y v e n im a s :...........................................................................338 Evangelikų. Katalikų Lietuviai D P civilinėje gvardijoje...........................................................................365 P O L IT IN IS L IE T U V IŲ G Y V E N IM A S T R E M T Y J E .......................................... 375 Lietuvos pasiuntinybės Berlyne likim as Lietuvos valstybės nepriklausom ybei ž lu g u s ........................................................................................375 Lietuvos diplom atinė tarnyba (LD T) išeivijoje: esmė, sudėtis, tarptautinis p r ip a ž in im a s ..........................................................380 Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinim o komitetas (V LIK ): esmė, susikūrim as, s u d ė t is ....................................................................................384 V L IK veikla Vokietijoje ir jį sudarančių grupių san ty k ia i.............................388 V L IK sandara ir organai. V L IK veikla. Santykiai su lenkais. Santykiai su žydais. K rašto atkūrim o reikalai. Asm ens dokum entai. Kontaktai su vokiečių įstaigom is. Pastangos sudaryti bendrą politinę vadovybę iše iv ijo je ............................... 408

IRO GLOBOJE....................................................................................................434 IRO S T E IG IM A S IR P A B Ė G Ė L IŲ ĮK U R D IN IM O P A S T A N G O S ................... 434 Pabėgėlių teisinė padėtis, tautiniai komitetai, Lietuviai ir jų įkurdinim as

D ID YSIS T R E M T IN IŲ K R A U S T Y M A S IS IŠ V O K IE T IJO S ............................. 453 D idžioji Britanija, Belgija, Prancūzija, Olandija, Pietų A m erika, Australija, Kanada, JAV, em igracinės kom isijos, em igracinės stovyklos L IE T U V IA I K IT O SE K A IM Y N IN Ė S E Š A L Y S E ....................................................481 Austrija, Šveicarija, Italija, D anija, Švedija, N orvegija, Suomija BEN D RO SIO S L IE T U V IŲ P A B Ė G Ė L IŲ O R G A N IZ A C IJO S K Ū R IM A S : PASAU LIO L IE T U V IŲ B E N D R U O M E N Ė (P L B )................................................ 509

VOKIEČIŲ G LO BO JE...................................................................................... 517 L IK U S IE JI V O K IE T IJO JE IR JŲ M A T E R IA L IN Ė P A D Ė T I S .......................... 517 L IK U S IŲ JŲ V O K IE T IJO JE T E IS IN Ė P A D Ė T IS ....................................................528

B A IG IA M O SIO S P A S T A B O S .....................................................................................532 S U T R U M P IN IM A I N A U D O TO S L IT E R A T Ū R O S S Ą R A Š A S ..............................................................543 P R I E D A I ............................................................................................................................558 Z U S A M M E N F A S S U N G „Litauische Flüchtlinge in den DP Lagern W estdeutschlands 1945-1951“

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ...........................................................................581 V IE T O V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė .................................................................................... 599

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

11

A U T O R IA U S ŽODIS LIETU VIAI DP STOVYKLOSE VOKIETIJOJE 1945-1951 V isą E uropą ir ne tik ją nuniokojusio A n trojo pasau lin io karo įvy k iai vien ą ir tą pačią lietuvių visuom enę jėga išskyrė į bent tris pradžioje tik geografiškai atskiras dalis. V ien ą didesnę, likusią gyven ti Lietuvoje, ir kitas dvi, m ažesnes, k u rių n ariai n etruku s buvo išb arstyti bene po v isą platų pasaulį: vienos jų po nesvetingus R ytų kraštu s, kitos - po vad in am ojo laisvojo p asaulio šalis. Šios trys vienos tautos dalys buvo ne tik nevienodo dydžio ir gal svarbos, bet turėjo ir skirtin gą savitą g yven im ą su skirtin gom is problem om is, skirtin gais iššū kiais ir uždavin iais. Tačiau v isų jų pasireiškim as sudaro vien ą lietu vių ku ltūrą. Todėl svarbu, kad ir Lietuvą turėjusių nesavanoriškai apleisti tautos dalių likim as ir p alik im as nen ugrim ztų užm irštin , o išlik tų tautos atm intyje. Šiam e darbe kaip tik bus kreipiam as žvilgsn is į tuos per 80 000 Lietuvos g y ­ ventojų, ku rie k a ru i pasibaigus atsirado V ak arų sąju n g in in k ų kontroliuojam ose V okietijos ir A u strijos zonose ar kitose Sovietų Sąjungos neužim tose Europos šalyse. A tsisakę grįžti į okupuotą tėvyn ę, jie, kaip ir daugelis kitų tautų p abė­ gėlių arba į V okietiją prievarta darbam s atgabentų žm onių, buvo kom paktiškai ap gyven d in ti stovyklose, k u r parod ė aukštą susipratim ą, pasireiškiantį g y v a ir d augialyp e ku ltūrin e veikla. N etu rėd am i nei savos teritorijos, nei savos valdžios, jie atkūrė tarsi ku ltūrin ę autonom iją: savo švietim ą, spaudą, visuom enin es, p ro ­ fesines ir religines organizacijas, politines partijas ir jų jun gin iu s. Šitas kom paktiškas gyven im as netruko ilgai, vos keletą m etų. L aik u i bėgant nors V ak arų E uropos kraštai pam ažu kilo iš griuvėsių, tačiau tarptautinė p oli­ tinė įtam pa tarp V ak a rų ir Sovietų Sąjungos itin didėjo, viltis grįžti į laisvą ir nepriklausom ą Lietuvą ūm ai m enkėjo, o galim ybių ū k iškai įsiku rti V okietijoje tuo m etu nesim atė. D arbo jėgos ieškančios Europos ir yp ač užjūrio šalys išsiviliojo ir did žiąją d alį V okietijoje susispietusių tautiečių. Per trum p ą laik ą lietu viai trem tiniai-pabėgėliai pasklido po visus pen kis p asaulio žem ynus, palikę viską, ką buvo sukūrę ar pradėję ku rti. Bet išeiviškas gyven im as taip nesibaigė, p riešin ­

12

VINCAS BARTUSEVIČIUS

gai, jis tik prasidėjo. T ik Lietuvos n ep riklausom ybės atkū rim u n eatšaukiam ai ir n egin čytin ai baigėsi 1944 m. prasidėjusi odisėja. Tačiau gyven im as V okietijos ir A u strijos D P stovyklose padėjo tvirtą p agrin d ą visam vėlesniam išeivių g y ven i­ m ui jau v isai kitokiom is sąlygom is. Ten susikūręs naujas išeivio identitetas tam ­ priai surišo pabėgėlius solidaru m o juosta ir tapo viso s tolesnės bendros veiklos pagrin d u . Todėl ir svarbu į šį išeivijos gyven im o tarp sn į pažvelgti kiek platesniu žvilgsn iu iš arčiau. Patys pabėgėliai V okietijoje praleistais m etais ne itin dom ėjosi. Lietuvai at­ kū ru s n ep riklausom ybę jos dėm esys išeivija sustiprėjo: persispausdinti bene visų žym esn ių išeivių autorių darbai, atsirado studijų ir darbų atskirais pabėgėlių gyven im o aspektais, išeiviai įtrau k iam i į enciklopedijas, regioninius žym esnių žm onių sąrašus ir kt. K ita vertus, biografijose lyg sutartin ai A n trojo p asaulinio karo pabėgėliai, be jo k ių nuorodų į aplinkybes, visu o tin ai aprašom i kaip pasi­ traukę į V okietiją ar į V akarus, persikėlę ar em igravę į užsienį. Tai, žinom a, au k š­ to laipsnio eufem izm as, šalies apleidim o aplinkyb ių p agražin im as, neleidžiantis šių dienų jaunesniem s skaitytojam s nė iš tolo suvokti tuom et vyku sios asm eninės ir visos tautos tragedijos. Todėl ir šiam e darbe vartojam as trem tinių term inas šiandien ne visiem s bus gal ir suprantam as. Bet taip save pabėgėliai aprašom u laikotarp iu vad in o ir tokie iš tiesų jautėsi. K eblum ų kelia ir kiti term inai. Lituan istų nekvestionuojam as plačiai buvo vartojam as „P abaltijo“ term inas viso m is savo darybin ėm is form om is, d ažn iau­ siai organizacijų ar įstaigų pavad inim uose. „P abaltijo valstybės“ tapo Lietuvos, Latvijos ir Estijos sinonim u. Šiandien ši sąvoka, kaip skolinys iš rusų kalbos, nevartotinas. O rganizacijos ar įstaigos p ervadin am os. Bene žinom iausia auka tapo Pabaltijo universitetas, ku ris p erkrikštytas į Baltijos universitetą. A rb a kitas pervad in im o pavyzdys, Taikom osios dailės institutas Freiburge n uosekliai v ad i­ n am as D ailės ir am atų m okykla. G al tai tikslesnis jo pran cūziško pavad inim o vertim as, tačiau tarp lietu vių jis nebuvo vartojam as, o pervadin u s nukerpam a v isa įstaigos idėjinė koncepcija, sąm oningas ir apgalvotas siekis trem tyje (išeivi­ joje) atku rti K aune veikusį Taikom osios dailės institutą. N ors Lietuvoje vyk sta gy v o s diskusijos, apsispręsta tiek pavardes, tiek v ieto ­ vard žius rašyti o rigin alia kalba pridedant lietu viškas galūnes. Tai darom a gry n ai praktin iais sum etim ais: norim a, kad be jo k ių sun ku m ų būtų galim a nustatyti asm enį ir žem ėlapyje ar internete susirasti vietovę. N ieko nepadės, jei sk aityto ­ jas m okės taisyk lin gai ištarti vietovardį (ką lietu viška rašyba, beje ne kiekvien u atveju garantuoja), bet neras jo žem ėlapyje, o kiekvien o reikalauti nešioti u žan ­ tyje Pasaulio vietovardžių žodyną irgi nebūtų tikslinga.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

13

A p skritai galim a p asak yti, kad b and ym as g y v ą kalbą d irbtin ai išlaik yti ar­ chajišką, negali būti sėkm ingas, nors jos form os m um s atrodytų ir labai gražios ir būtų m ielos. K albos p risitaik ym as prie naujų gyven im o reikalavim ų nėra nei kalbos d arkym as, nei n usikaltim as jai. T ik taikant politin į m astelį, kartais p an a­ šios nuostatos gali būti tikslingesnės už kitas. Tokių tikslų čia neturiu. R engiant šią kn ygą teko patirti daug paskatos, p aram os ir pagalbos. N ep a­ prastai esu dėkingas savo žm onai O nai, k u ri nuolat ragino im tis tokio darbo, o jį apsiėm us daug valan d ų praleido kaupdam a m edžiagą, skaitydam a ir taisyd am a ran kraštį. Be jos pagalbos ir paaukoto laiko ši kn yga tikriau siai nebūtų išvyd usi dienos šviesos. D ėkoju ir Lietuvių išeivijos instituto darbuotojom s dr. D aivai Dapkutei bei dr. A stai Petraitytei-Briedienei, dr. K ęstučiui G irniui, dr. Juozui M isevičiui už naudin­ gas dalykiškas pastabas, patarim us, nuorodas, ypač svarstant prieštaringai verti­ nam us įvykius. Padėka priklauso ir Lietuvių išeivijos instituto direktoriui prof. dr. Egidijui A leksandravičiui, sutikusiam knygą priim ti į savo instituto leidinių seriją, leidyklai „Versus aureus“, jos vadovybei ir bendradarbiam s, apsiėm usiem s ūkinio sunkm ečio m etu knygą leisti, ir taip pat - šios knygos išleidim ą parėm usiom s insti­ tucijoms: Lietuvos Respublikos kūlturos m inisterijai, Užsienio reikalų m inisterijos Užsienio lietuvių departam entui, U R M Inform acijos ir viešųjų ryšių departam en­ tui, Vokietijos lietuvių bendruom enei ir Lietuvių kultūros institutui. V in cas Bartu sevičius W ittlichas, 2012 m . spalis

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

15

ĮVADAS

LIETUVIŲ EMIGRACIJOS BANGOS Savan oriškas ar p rievartin is gyven tojų judėjim as y ra nei vien naujųjų laik ų reiškinys, nei jis būdin gas ko kiai nors vien ai geografinei erdvei ar ku ltūrai. V isa žm onijos istorija gali būti p arašyta kaip trem tinių, pabėgėlių, tautų kraustym osi istorija. Tai y ra bendras v isai žm onijai reiškinys, nors jo p riežastys konkrečiu atveju gali būti įvairiausios ir eiga bei p ad arin iai - labai skirtin gi. Lietuvių tautos istorija čia nėra jo k ia išim tis. V idin ė kolonizacija, t. y. judėjim as šalies viduje ir plėtra jo s pakraščiuose vyko nuolatos, kaip ir visais laikais būta pavienių asm enų ar negausių grupių, dėl įvai­ rių priežasčių sporadiškai atsiradusių toli nuo savo tėvynės. Tačiau apie didesnę naujųjų laikų lietuvių em igraciją galim a kalbėti tik nuo X I X a. antrosios pusės, kai, ypač po n epavykusių 1831 ir 1863 m. sukilim ų prieš carinės Rusijos pries­ paudą, didesnis skaičius Lietuvos žm onių apleido savo gim tąjį kraštą1. Si m asinė em igracija iš Lietuvos gali būti suprasta kaip pavėluoto R ytų Europos tautų verži­ m osi į naująjį pasaulį dalis. 18 97-19 14 m etais iš Lietuvos į JA V išvyk o per 300 000 asm enų, į D idžiąją B ritaniją - apie 9 000, į Rusiją - 74 000. Taigi X IX ir X X am žiaus sandūroje Lietuvą apleido arti 400 000 žm onių, t. y. beveik 25 % v isų jos gyventojų. N uo 1920 iki 1940 m. Lietuvą paliko iš viso dar 102 461 asm uo2. P agrin din ės m asinės em igracijos iš Lietuvos priežastys buvo tokios: 1. Sun kios gyven im o sąlygos kaim e. D arbo jėgos perteklius kaim e buvo labai d i­ delis, todėl 90 % v isų em igran tų buvo žem dirbiai arba bežem iai valstiečiai. 2. Su n ki ir ilga karo tarnyba carinėje kariuom enėje. D au gu m a jau nų v y rų b a i­ m in osi pavojingos 5 ar net 25 m etų tarnybos, k u rią tekdavo atlikti toli nuo savo tėvyn ės. Todėl jie p asiryžd avo labiau em igruoti. 68 % visų em igran tų sudarė jau n i v y rai. 1

Apie senesniąją lietuvių em igraciją plg. Eidintas, 1993; Jakštas, 1968, p. 414-429; Kapočius, 1981; Kučas,

2

Plg. Eidintas, 1987.

1971; Truska, 1961.

VINC AS BARTUSEVIČIUS

i6

3. C arin ės valdžios vykd om a griežta ru sin im o politika. Spaudos draudim as, su­ kilim o vad ų ir d alyvių persekiojim as paskatino ne vien ą p alikti savo kraštą3. A n trojo p asaulinio karo sukelto didžiojo lietu vių egzodo išvakarėse, 1940 m. gyven tojų surašym o duom enim is, JA V gyven o 394 811 lietu vių4. Senieji em igrantai, įsikū rę naujuose kraštuose, greitai susiorganizavo, su­ kū rė parapijas, organizacijas, leido lietu viškus laikraščiu s ir žurnalus. Jie, kaip visu m a, turėjo ir tam tik rą politin į svorį. Tačiau v isą jų veiklą ir k u ltū rin į g y ­ ven im ą sąlygojo faktas, kad d augu m a tų žm onių priklausė d arb in in k ų sociali­ niam sluoksniui, turėjusiam m enką bendrąjį ir profesinį išsilavinim ą. Pusė v isų em igran tų buvo v isišk ai neraštingi. Šie em igrantai, daugiausia buvę valstiečiai, užsienyje tapo pram onės d arbin in kais. V ien a vertus, jie naujuose kraštuose su­ darė gana kom p aktišką etninę visu m ą ir galėjo tam tik rą laiką išla ik y ti savo kalbą (nors, laik u i bėgant, ir sudarkytą) ir papročius. A n tra vertus, jie stokojo solidesnio p agrin d o išplėtoti savo grupės dydį atitinkantį aukštesnio lygm ens ir in ten syvum o ku ltū rin į gyven im ą, k u ris būtų galėjęs būti paveiki atspara prieš gyven am o jo krašto tautų sulyd inim o vyksm ą. Č ia ir y ra vien a iš priežasčių, kad A n trojo pasau lin io karo pabėgėliai, ku rie savo išsilavin im u ir socialin e padėtim i dažniausiai priklausė v isai kitam visuom enės socialin iam sluoksniui, ku rie savo n egrįžim ą grin dė p olitin iais m otyvais ir ku rie sau iškėlė griežtus tikslus nepa­ skęsti svetim ųjų jūroje, bet išlaik yti ir k u rti savąją ku ltūrą, nors ir gyven an t toli nuo savo tėvyn ės, negalėjo plačiau organ iškai įsijun gti į jau esam as ankstesniųjų em igran tų organizacines stru ktū ras (o jų buvo JAV, Pietų A m erikoje, D idžiojoje Britanijoje). Todėl naujieji pabėgėliai turėjo iš naujo pradėti k u rti ne tik savo asm eninį, bet ir apskritai lietu višką k u ltū rin į gyven im ą.

3

Plg. ten pat.

4

1998 m. - 742 776 asm enys JA V pasisakė esą lietuvių kilm ės, 10 ooo - A n glijoje, apie 100 ooo - Pietų Am erikoje. Plg. ten pat.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

17

RŪPINIMASIS SAVO PRAEITIMI: ŠALTINIAI IR LITERATŪRA V ėlyvą 1944 m. vasarą Lietuva, •

išgyven usi dviejų okupacijų priespaudą, p atyru si totalinių režim ų ir jiem s atstovaujančių valstybių žiaurum us ir bet k u rių civilizuotiem s kraštam s b ū d in gų teisės bei m oralės dėsnių n epaisym ą,



netekusi nem ažai savo v aik ų , išvežtų į tolim ąjį Sibirą ir į Vokietijos Reicho pram onės rajonus bei koncentracijos stovyklas,

buvo išgąsdinta grįžtančio sovietinio okupanto ir daugybė jos gyventojų, siaubo apim ti, staiga, n ep laningai ir nepasirengę p akilo iš savo gim tinės ir bėgo į b o m ­ barduojam ą, nualintą, karą p ralaim in čią Vokietiją, ten kentė badą ir kitokį vargą, kasė apkasus, buvo varo m i į darbus, žuvo nuo bom bų. Lietuvių enciklopedija po 10 m etų apie šiuos įvykius bylojo tokiais žodžiais: „L ie­ tuviai D P atsirado įvairiais keliais į Vokietiją.“5 O skaudžius m ūsų tautai sovietinės okupacijos įvykius Sovietų Lietuvos enciklopedija taip aprašė: „Kontrrev. jėgų aktyvėjim as privertė LTSR vyriausybę im tis nepaprastų priem onių Su­ dėtingom is polit. aplinkybėm is nebuvo išvengta klaidų - už respublikos ribų iškeldinta ir savo elgesiu to nenusipelniusių žm onių.“6 G al enciklopedijos ir tu ri savotiškai taupų žodyną, bet tai negali būti v is ­ kas, kas turėtų išlik ti ateinančiom s kartom s apie tų laik ų įvykius. Kajetonas Č egin sk as, 1959 m . šeštojoje E uropos lietu viškų jų studijų savaitėje kalbėdam as apie trem tinių užd avin iu s, pareiškė tokią m intį: „A teities istorikas negalės nesi­ stebėti tuo nepaprastu k ū ryb in iu p akilim u , ku rį padem onstravo liūdn om is lie­ tuvių tautai dienom is jos vien a atplaiša tarp A n trojo karo griuvėsių perpildytose išvietin tųjų asm enų stovyklose. G albūt jie kaltins m us už tai, kad p akan kam ai nepasirūpinom e tą veiklą uždokum entuoti ateičiai. M ažai betu rim e statistinių duom enų, o ir tu rim aisiais toli gražu ne visad a p asikliau ti galim e.“7 Šiandieną, praėjus daugiau kaip šešiasdešim t m etų nuo tų įvykių, galim e teigti, kad toks nuogąstavim as buvo be pagrindo. Ik i šiol joks istorikas nėra padaręs nė 5

A lseik a, 1955, p. 148.

6

Sadžius, 1986, p. 73.

7

V idzgiris, 1959.

i8

VINCAS BARTUSEVIČIUS

m ažiausio priekaišto, nes m ažai kas rim čiau dom ėjosi to laiko įvykiais. Išeiviai, vykd am i į A m erik ą naujam gyvenim ui, su savim i išsivežė ir visus kruopščiai rin k­ tus Vokietijos D P stovyklų gyven im o archyvus. Bet patys neišleido nė vieno vei­ kalo, kuris kiek plačiau ir bendriau nušviestų pokario laikotarpį, jei neskaitysim e keleto leidinių apie atskiras sritis - švietim ą, sportą, spaudą, literatūrą. N ėra p aaiš­ kinim o, kodėl niekas iš jų iki šiol rim čiau ta m edžiaga nesidom ėjo ir jos netyrinėjo. Galbūt nelabai noriai prisim enam as to laiko elgetos ir pastum dėlio gyvenim as. Keista, bet ir vokiečių istorikų A n trojo pasau lin io karo svetim šalių pabėgėlių ir p rievarta į V okietiją atvežtų d arb in in k ų likim as nedom ino. T ik šis tas yra paskelbta apie pabėgėlių gyven im ą ir integraciją V okietijoje, ypač p astaraisiais dešim tm ečiais, kai dėl užsieniečių d arb in in k ų gausum o vy k o ir kiek kitu p o ­ žiūriu tebevyksta gana plačios diskusijos etninių m ažum ų klausim ais. Literatūra apskritai pabėgėlių klausim u tuo tarpu pasidarė beveik neaprėpiam a. E sant to­ k ia i padėčiai būtų buvę svarbu patiem s lietu viam s pabėgėliam s kelti į viešum ą savo netolim ą praeitį. V ėliau istorikai galės tik iš aktų atku rti praeitį. Tačiau vaizd as bus ne tik neišsam us, bet dažn ai ir iškreiptas, ypač jei tai d a rytų kitatau­ čiai, nem okantys lietuvių kalbos. „P agal aktus tvarka, bet įv y k ių eiga neatitinka tikrovės“, kaip vien a proga y ra pasakęs diplom atas A lbertas G erutis. V ėlesniem s tyrin ėtojam s dažn ai trūksta to, ką sociologas A n tan as M usteikis y ra pavadinęs ketvirtu oju m atm en iu8, - tai elem entų, ku rie lem ia tikrovę, bet paprasta akim be atitin kam os patirties nem atom i. Tad reikia išnaudoti galim ybę dar iš g y v ų liu d in in k ų lūpų sužinoti apie to m eto įvykius. Lietuvos R espublikos Prezidento V aldo A d am kau s pastaba, išsakyta m in in t Lietuvos didžiosios trem ties 50-m ečio sukaktį, tin k a dar ir šiandien išeivijos istorijai: „L aik as šiuo atveju nėra m ūsų sąjun gin in kas. K ai nelieka žm ogaus, išblėsta ir jo g yven im ą lydėjusių įvykių svarba. Sun aikinu s tautos istorijos atm intį, pasikėsin am a į pačios tautos g y v a v i­ m o pam atą.“9 Beje, negalim e nepastebėti ir nepasidžiaugti, kad Lietuvai atkūrus n ep riklausom ybę atsirado ir didesnis susidom ėjim as išeivijos istorija jaunų ty ri­ nėtojų jau iš Lietuvos. Tai rodo arch yvin e m edžiaga parem tos tos srities m o n o ­ grafijos ir įvairū s straipsniai žuraluose. R eikia tikėtis ir tolesnio žingsnio: kritiškesnio gausių asm enišku žvilgsn iu persun ktų ir dėl to tikrovę deform uojančių m em uarin ės rūšies istorinių šaltinių vertinim o. Jei sakom a, kad nei istorikai, nei sociologai A n trojo pasau lin io karo trem ti­ nių - pabėgėlių (DP = D isplaced Persons) problem a per daug nesidom ėjo, tai dar nereiškia, kad nieko ir neturim e. Taip nėra, ypač m edžiagos esam a su kaupu, tik ji d ar p ak an k am ai neapdorota. 8

M usteikis, 1987, p. 26.

9

Plg. Lietuvos Respublikos Seim o ketvirtoji sesija, 1998 m. gegužės 22 d., 38 (201) iškilm in gas posėdis, stenogram os 107, 1998.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

19

A rchyvai. D P g y ven im u i n ušviesti pirm iausia y ra svarbi visa oficialioji m e­ džiaga - atitin kam ų įstaigų aktai. M ünchene (M iunchenas) įsikū ręs Šiuolaikinės istorijos institutas (Institut f ü r Zeitgeschichte) y ra sukaupęs 109 aplankus, tu rin ­ čius kelias dešim tis tūkstan čių lapų. Be originaliosios m edžiagos, jis kopijavo ir kituose arch yvuose saugom us aktus. Todėl didelė dalis reikiam ų šaltinių y ra vienoje vietoje ir jie len gvai prieinam i. Tarptautinės paieškos įstaigos archyvas (.A rchiv des Internationalen Suchdienstes) A rolsene (Arolzenas), Tarptautinio R audonojo K ryžiau s Ženevoje padalin ys, turi 17 000 m etrų lentynų m edžiagos D P klausim ais. V ien centrinė pavard žių kartoteka apim a 45 m ilijonus kortelių. Svarbių duom enų bendrais pabėgėlių reikalais sukaupę ir kiti arch yvai - tai N a ­ tional A rchives V ašingtone D.C. (m edžiaga apie D P san tykius su kariuom ene); United N ations Archives ir U N R R A Archives N ew Yorke (N iujorkas) (m edžiaga, susijusi su tarptautinių pabėgėlių organizacijų veikla); Archives N ationales P a ry ­ žiuje (apie p ran cūzų p olitiką D P atžvilgiu ir Tarptautinės pabėgėlių organ izaci­ jos - IRO - veiklą); „P ublic R ecord Office“, Kew, Londone (apie britų p olitiką D P atžvilgiu ir pabėgėlius britų okupacinėje zonoje); Politinis užsienio reikalų m in is­ terijos arch yvas (Politisches A rch iv des A usw ärtigen Am tes) Berlyne (apie V L IK ir diplom atų pastangas užm egzti ryšiu s su atsikurian čios Vokietijos vyriausybe); Vokietijos centrinis valstybin is archyvas „B u n d esarch iv“ K oblenze (Koblencas)/ Berlyne (apie D P p erved im ą į vokiečių ū k į ir repatriantų reikalus). Vokietijos m iestų, kuriuose gyven o DP, arch yvu ose saugom i aktai tik apie tam tikru s D P gyven im o aspektus, būtent tuos, su ku riais konkrečiai susidūrė vokiečių valdžios įstaigos. Išlikę arch yvų duom enys Lietuvoje leidžia nušviesti itin stiprias sovieti­ nės Lietuvos valdžios pastangas susigrąžinti pabėgėlius ir sugrįžu sių jų likim ą. Lietuvių stovyklų arch yvin ė m edžiaga 19 50-19 51 m. buvo perkelta į JA V ir šiuo m etu laikom a Pasaulio lietu vių archyve (Lituanistikos tyrim o ir studijų cen­ tre) Č ikagoje ir ja galim a naudotis. Išsaugoti ateičiai lietuvių trem tinių nuveikto darbo pėd sakus buvo susirūpinta jau p irm aisiais trem ties m etais, atsižvelgus ir į skaudžią praeities p atirtį. 1948 m. liepos m ėnesį įsteigta K ultū ros tarnybos Is ­ torinės m edžiagos rin k im o kom isija to darbo ėm ėsi sistem ingai. Savo atsišau ki­ m uose spaudoje ji ragin o rašyti istorines apžvalgas, Lietuvių trem tinių arch yvu i siųsti istorinę m edžiagą, k u rią grįžtant Lietuvon būtų galim a parsivežti, ir p a­ rodyti, kaip trem tyje buvo gyventa. A rch yvo pagrin das - lietuvių D P stovyklų Vokietijos m iestuose bei apylinkėse m edžiaga, su d aryta iš 130 apyrašuose sudėtų 234 489 puslapių dokum entų (stovyklų kom itetų posėdžių protokolų, m okyklų ir organ izacijų dokum entų ir t. t.). 1993 m. buvo peržiūrėti ir suregistruoti archyvo dokum entai ir su d arytas jų tu rin ys10. A rch yvin ės m edžiagos, ypač partijų, orga­ 10

Lithuanian Research and Studies Center, http://w w w .lithuaniaresearch. org/

20

VINCAS BARTUSEVIČIUS

n izacijų ir privačių asm enų, y ra ir kituose Šiaurės A m erik os arch yvuose: A m e ri­ kos lietuvių kultūros archyve (A L K A ) Putnam e, Balzeko m uziejuje Č ikagoje arba K an ad os lietu vių bendruom enės m uziejuje-archyve M ississaugoje11. Sukauptos arch yvin ės m edžiagos dalys, ypač privačių p alikim ų , tiek iš A m e ­ rikos, tiek iš E uropos pam ažu grįžta ir į Lietuvą. Sun ku būtų Lietuvoje rasti arch yvą ar universitetą, ku ris neturėtų išeivių m edžiagos12. Tai p asak ytin a ir apie Lietuvių išeivijos institutą K aune, ku rio tikslas - kaupti, tva rk y ti ir tirti išeivijos arch yv in į p alik im ą. Fondų sąraše šiuo m etu 50 pozicijų. N uolatos ten rašom os disertacijos ir kiti m okslo d arbai iš išeivijos istorijos13. V okietijoje m edžiagos iš laikotarpio iki 1951 m . liko nedaug. Ji ir vėlesnio meto m edžiaga sistem ingai tvarkom a ir saugojam a Lietuvių kultūros instituto V okie­ tijoje arch yve14. M edžiagos p agrin d ą sudaro, be V okietijos LB valdybos archyvo, platus K atalik ų sielovados archyvas, įvairių V okietijoje veiku sių organizacijų ir ten gyven usių visuom enės veikėjų asm en in iai arch yvai ar tik jų dalis (Jono Bataičio, Jono N orkaičio, Jono V aliūno, Petro K arvelio ir kt.). D aug m edžiagos apie lietuvių D P gyven im ą (1945-1949 m.) V yriausiojo L ie­ tuvos išlaisvin im o kom iteto (V L IK ) pavedim u buvo sukaupęs ir V ytautas A lse i­ ka. Jis ją surūšiavo savo didesniam e negu 700 m ašin raščio puslapių ran k raštyje „P en keri trem ties m etai“15. A p sk ritai duom enim is galim a pasitikėti, nors retai y ra tiesiog nurodom as jų šaltinis. R an k raštis nebuvo išleistas, liko tik tiek egzem ­ pliorių, kiek rašom ąja m ašinėle per kalkę buvo galim a p errašyti. Tad jį reikėtų skirti prie arch yvin ės m edžiagos. N em ažas seniausios V okietijos lietu vių ap ylin ­ kės (D ortm unde), susikū rusios dar senosios em igracijos m etu, archyvas, m iru s "

A L K A - http://ww w.litua.com /lt/zinynas/alka; apie A L K A plg. G irn iuvienė, 2011, p. 24, Liekis, 2001; Balzekas M useum o f Lithuanian Culture - http://ww w.balzekasm useum . org/; Lithuanian M useum Archives, M ississauga, Ont. - http://w w w .anapilis.ca/Archyvai ir kt.; K atalikų ir liberalų ideologinių srovių arch yvin į paveldą aptaria Dapkutė ir Bučinskytė, 2008.

12

Pirm iausia m inėtinos didžiosios arch yvin ės m edžiagos saugyklos kaip Lietuvos nacionalinė M ar­ tyno M ažvyd o biblioteka, V iln iau s universiteto bibliotekos R an kraščių skyrius (V U B RS), Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA), Lietuvos nacionalinis m u ­ ziejus, Lietuvos istorijos instituto R an kraštyn as (LIIR), M airono lietuvių literatūros m uziejus Kaune bei įvairūs kiti valstybin iai arch yvai ir Lietuvių išeivijos institutas Kaune. M edžiaga perduodam a ir į kitus universitetus (pvz. Šiaulius, Klaipėdą), tad ji gana plačiai išsklaidom a. Blogiausia, kai archyvai atiduodam i privatiem s asm enim s (dažniausiai gim inėm s), kurie jais neduoda niekam naudotis. D ide­ lė tikim ybė, kad tokie arch yvai ilgainiu i žus. Šiuo metu užsienio lietuviai dar plačiai diskutuoja, kaip tvark yti ir kur saugoti savo archyvinę m edžiagą, ta diskusija tebėra nebaigta.

13

A pie jį plg. D ru nga M . Lietuvių reiškim asis pokario V okietijoje: pėdsakai Lietuvių išeivijos institute

14

Plg. Bartusevičius, 2009, p. 103-108.

15

A lseika, 1949.

Kaune. In: Lietuvių pėdsak a i Vokietijoje, 2009, p. 95.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

21

jos ilgam ečiam p irm in in k u i E. Lukošaičiui, buvo išgabentas į Lietuvą. Šis tas y ra v is dar laikom a ir p rivačių asm enų, dėl įvairių priežasčių n enorinčių skirtis su m edžiaga, k u rią sukaupė jų tėvai ar seneliai. A p skritai arch yvin ės m edžiagos padėtis y ra nebloga, tik ji laukia platesnio apdorojim o. L eidin iai. Pasirodę negausūs vokiečių ar anglų kalbom is veikalai apie A n trojo pasau lin io karo pabėgėlius ir priverčiam uosius d arbin inkus, pabaltiečius m in i tik bendrai. Be to, p astarų jų visuom enin ė socialinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo kitų pabėgėlių tautinių grupių, todėl jų gyven im as ir veikla neatitiko būdingos D P raiškos, nei laiko, nei kokybės atžvilgiu. A pie v id in į pabaltiečių gyven im ą kitataučiam s, rašantiem s apie p okario DP, niekas nėra žinom a. 1950 m., rem iantis Tūbingeno (Tiubingenas) instituto okupaciniam s klausim am s tirti (Institut f ū r Besatzungsfragen) m edžiaga, nenurodžius šaltinių, vokiečių buvo parengta ir išleista studija „D P problem a“16. Tai gana išsam i 279 p. knyga, apim anti visus svarbius klausim us, ypač D P teisinę padėtį ir vokiečių finansinį indėlį jiem s išlaikyti. Įdom u čia tiek, kad reikalai aptariam i vokiečių požiūriu, kuris dažnai nesiderina ne tik su lietuviškuoju, bet ir su vėlesnių tyrim ų duom enim is. Ik i šiol v is d a r n ep ralen kta rim ta, šaltin iais p arem ta studija apie p rievarta į V okietiją atgabentus d a rb in in k u s y ra W. Jacobm eyerio 1985 m . išleista 324 p. kn yga „N u o p riverstin io d a rb in in k o ik i b en am io svetim šalio “ 17. A u to riu s n e­ sileid žia į D P v id au s g y v en im o ap rašym u s, bet n u šviečia problem os plotm ę: kas, ką ir kodėl su D P darė. K a i k u r m atom as sk irtu m as tarp autoriaus išv e ­ d žiojim ų ir tarp tau tin ių globos org an izacijų savo vaid m en s supratim o, y ra ir kitokių sm ulkesn ių, vėlesn ių ty rim ų ko regu otų n etikslu m ų. K rin ta į ak is, kad autoriui ne v isa i p avyk o suprasti, kodėl, k a ru i p asibaigu s, d alis išvietin tų jų asm enų atsisakė g rįž ti nam o. Jis m an o esąs įrodęs, kad p ag rin d in ė p riežastis buvęs sau gu s ir ap rū pin tas g y v en im as sto vyk lose. Taip pat jis n eįžvelgia ir v i­ d in io tos ilgiau V okietijoje u žsilik u sio s D P dalies g y ven im o , nors tai ir nebuvo jo p irm in is tyrim o objektas. Panašiai plačiai archyvine m edžiaga parem ta yra vėlesnė A . R in k e s knyga „D i­ dysis grįžim as“, kurioje nagrinėjam a Prancūzijos D P politika apskritai ir jos v y k ­ dym as pačioje Prancūzijoje bei okupacinėse zonose Vokietijoje ir Austrijoje. P ran ­ cūzijos politika pabėgėliam s buvo nesuprantam a, atrodė nevienareikšm ė, perdėm nuolaidi Sovietam s ir juos gąsdinanti. Tačiau nors ji iš tikrų jų buvo vingiuota, bet ne taip baisi kaip lietuviam s pabėgėliam s atrodė. Č ia reikėtų pam inėti ir Stanislauso Stepierio veikalą „Ilgai užsibuvęs ateivis“, kuris bent kiek užgriebia ir pabėgėlių (lenkų) vidaus gyven im ą ir jų integracijos į vokiečių ū k į problem ą .18 16

Jahn. D as D P Problem , 1950.

17

Jacobm eyer. Vom Zw angsarbeiter zum heim atlosen A u sländer, 1985.

18

Rinke. La gran de retour, 2002; Stepieri. D er alteingesessene Frem de, 1989.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

22

Lundo (Švedija) universiteto Istorijos skyriuje vykdyto projekto, skirto karo iš­ rautųjų likim ui, rezultatų eilėje buvo ir trys veikalai, susiję su D P gyvenim u: 1990 m. G öranas Rystadas išleido sudėtinį veikalą „The U prooted“, Tom m ie Sjöbergas savo 1991 m. išleistoje knygoje „The Powers and the Persecuted“ aprašo Tarpvyriau sybi­ nio pabėgėlių komiteto (IG CR ) ir IRO atsiradim o ir veiklos istoriją bei repatrijuoti atsisakiusių asm enų likim ą, o K im as Salom onas savo veikale „Pabėgėliai šaltajame kare“ ypač dom isi pabėgėliais iš R ytų Europos19. V okietijoje išleistos ir kelios regioninės studijos. H annesas H ardin gas tyrė p a­ bėgėlių gyven im ą Schlesw ig-H olsteine (Šlėzvigas-H olšteinas), G isela Eckert są­ ju n g in in k ų pastangas globoti pabėgėlius N iedersachsene (Žem utinė Saksonija), abudu kartu atskleidžia ir apskritai anglų okupacinės zonos specifiką; Stefanas Schröd eris pateikia gana plačią ir sm ulkią, bet m ažai in fo rm atyvią studiją apie DP stovyklas M iinsterio (M iunsteris) apylinkėse, U lrich as M ülleris aprašo DP gyven im ą W ürttem berge (V iurtem bergas)-Badene, Siegfriedas Schieras - L ü ­ becks (Liubekas), Patrickas W agneris - H am burge.20 Pastaruosiuose veikaluose pirm iausia atsispindi problem os, kilusios iš D P ir vokiečių santykių. Sudėtiniam e leidinyje „P abėgėliai iš Pabaltijo valstybių V okietijoje“21 telpa įvairių tem ų ir įvai­ rios vertės straipsn iai iš pabaltiečių gyven im o. M argareta M cN eil pateikia sutirštintus ir susvetim intus atsim inim us apie savo darbą su D P G oslare, yp ač daug vietos skiria Baltijos kraštų pabėgėlių gyven im o aprašym ui. A n troji knyga, k u ri D P gyven im ą vaizduoja jų globėjų ak im is, tai K ath ryn o s H ulm e veikalas „The W ild Place“22. 1989 m. JA V pasirodė 218 p. M arko W ym an o veikalas „D P E u rop e’s D isplaced Persons 1945-1951“23. W ym an as naudojasi jam JA V p riein am a arch yvų m edžiaga, cituoja išeivių literatūrą ir įpina savo paties atliktų apie 80 apklausų duom enis. D arbas nėra per daug sistem ingas, band om a atskirų asm enų likim ų pavyzdžiu p avaizduoti kai kuriuos svarbius D P gyven im o atvejus. Be šių veik alų , reikėtų p am in ėti ir pusiau o ficialias tarp tau tin ių o rgan izacijų istorijas. P avyzd žiu i, su k ū ru s U N R R A , buvo su d a ry tas v isa s isto rik ų štabas, k u ris žym ėjo jos veik lą. Tad tu rim e U N R R A trijų tom ų istoriją, IR O isto ri­ ją ir A u k što jo pabėgėlių ko m isaro v eik lo s ap ra šy m ą24. Tai n au din gos kn ygos, ap rašan čios o rg an izacijų ir įstaigų k ū rim ą , san d arą, v eik lą, problem as. Y ra ir d okum en tų atspaudų bei statistikos lentelių. Č ia p abaltiečiai nors ir m in im i, bet reikiam o dėm esio n esusilaukė. P vz., U N R R A leidin io rod yklėje Lietuvos 19

Rystad (ed.), 1990; Sjöberg, 1991; Salom on, 1991.

20

H arding, 1997; Eckert, 1994; Schröder, 2005; M üller, 1990; Schier, 1982; W agner, 1997.

21

Pietzing, 2007.

22

M cN eil, 1995; H ulm e, 1953.

23

W ym an, 1989.

24

W oodbridge, 1950; H olborn, 1956; H olborn, 1975.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

23

ar lietuvio vard o iš v iso nėra, o išspausdintam e R ytų E uropos kraštų žem ėlapyje Lietuvos teritorija žym im a Latvijos vardu. P am in ėtin a ir 1986 m. an glų kalba išleista M ild o s D an ytės kn yga „DP. L i­ th u an ian Im m igratio n to C an ad a“25, k u rio je y ra ir nedidelis sk yriu s apie g y ­ ven im ą stovyklose. M u m s rū p im ą la ik ą autorė vaizd u o ja rem dam asi žinom a literatū ra ir k iek m ažiau n egu kituose skyriu o se citu ojam ais savo apklau sinėtų asm enų išg y v en im ais. M um s yp ač svarbūs y ra ir tie veikalai, ku riuose ap rašom i tik k a i ku rie v id i­ nio D P g y ven im o aspektai. Prie tokių reikia p risk aityti visu s lietu vių kalba p asi­ rodžiusius leidinius ir studijas. D augiausia spausdin tų rašin ių apie trem tin ių g y ­ ven im ą lietu vių kalba rasim e turbūt bostoniškės L ietu vių enciklopedijos 36-uose ir 2-uose papildom uose tom uose26. Ten aprašom os, nors kai k u r labai trum p ai, kai k u r ir ne v isa i tiksliai, bene v iso s lietu vių pabėgėlių sto vyklos, organizacijos, visa spauda ir veikla. 1986 m . išėjo kn yga apie sportą em igracijoje27. P irm asis šim tas jos puslapių sk iriam as sp ortu i V okietijoje. A p rašy ti sporto klubai ir jų veikla. A p rašy m o susilaukė ir lietu vių švietim as em igracijoje28, B endrojo A m e ­ rikos lietu vių (šalpos) fondo (B A LF) v e ik la 29, lietu vių spauda ir literatūra30, V y ­ riausiasis Lietuvos išla isv in im o kom itetas ir Lietuvos užsienyje likę tarp u k ario diplom atai31, repatriacija32, išeivių organ izacijo s33, religin is g y ven im as34, vėlesnis lietu vių organ izu otas gy v en im as atskirose šalyse35 ir kt. K aip m atyti pažvelgus į kn ygų ir studijinių straipsnių A n trojo p asau lin io karo pabėgėlių tem a p asirod ym o m etus, d augu m a jų, p arašytų Lietuvos tyrėjų, d ie­ nos šviesą išvyd o Lietuvai jau atgavus n epriklausom ybę (žr. literatūros sąrašą). 25

D anys, 1986.

16

Lietuvių encikopedija (nuo 1953 ik i 1985 m.), 36 t. ir 2 papild. t.

27

Čerkeliūnas et. ai., 1986.

28

Liulevičius (red.), 1969, Čižiūnas, 1971, Pečkus ir Račkauskas, 1994.

29

B A L F ’o p irm ieji dešim t metų 19 44 -19 S4 , 1954; Balfas 1944-1969, 1970; Končius, 1966; V ileišytė, 1982.

30

P alu kaitis, 1993; M isiūn as, 2003; K u izin ien ė, 2003; Egzodo literatūros atšvaitai, 1989; Egzodo rašy­

31

R in kū n as (red.), 1984; Liekis, 2002; M ockūnas, 1997; Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinim o komitetas, 1993; V L IK ’as ir Lietuvos diplom atinė tarnyba išeivijoje, 2004; G erutis, 1976; Bačkis, 1997; Lietuvos diplom atija X X am žiuje, 1999; Skirius, 2001; Jonušauskas, 2003; Streikus, 2007; Lietuvių diplom atija išeivijoje 1940-1991, 2007; Dapkutė, 2007; B učinskytė, 2007; Petraitytė-Briedienė, 2009.

32

H erm ann, 1989; K airiū k štytė, 1990; Sim anavičiūtė, 2003; Anusauskas, 2005.

33

Jurgėla, 1975; M asionis, 1992; Dapkutė, 2000; 2001; 2002; B učinskytė, 2008; A teitininkų pėdsakais,

34

G elžinius, 1947; G udonis, 1949; G udaitis, 1957; H erm ann, 2003; Blažytė, 2008.

35

K u čas, 1971; B arėnas, 1978, 1997; B artu sevičiu s, 1993; P asaulio lietu vių bendru om enė 1949-2003, 2004; D idžiosios B rita n ijos lietu vių bendru om enė, 2008; Prancūzijos lietu vių bendruom enė, 2009; M ile ry tė , 2009.

tojai, 1994.

2008; Sim anavičiūtė, 2008.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

24

Jų v isų kad ir trum pas aptarim as reikalautų atskiros studijos. N ors publikacijų pasirodė gana įvairio m is tem om is, v isg i plačiausio dėm esio ik i šiol, atrodo, su­ laukė politin is pabėgėlių gyven im as, t. y. Lietuvos išeivių diplom atų, V yriausiojo Lietuvos išlaisvin im o kom iteto ir juos supančių kai ku rių susibūrim ų veik la ir tarp usavio santykiai. Pasirodė ir diplom atų biografijų bei vien as kitas šaltinių leidinys. Lietuvių išeivių politin ių institucijų įnašas laisvės byloje tarptautiniu m astu dar liko neapžvelgtas ir nepasvertas. Palyginti neblogai atrodo ir periodin ės bei neperiodinės spaudos apžvalgos ir literatū rinis p alik im as bei jų analizės. Šioje vietoje ypač m in ėtin as Lietuvos n a­ cionalinės M arty n o M ažvyd o bibliotekos Lituan istikos skyrius, ku ris, vad o vau ­ jan t Silvijai Vėlavičienei, parengė svarbių veikalų , išsam iai registruojan čių visos išeivijos leidinius36. Svarbų vaidm enį atlieka ir Lietuvių išeivijos institutas Kaune, kurio darbuotojai ir studentai nuolatos rengia įvairias arch yvin iais šaltiniais parem tas knygas, studi­ jas ir straipsnius išeivijos tem om is, ten leidžiam as ir atskiras lietuvių m igracijos ir diasporos studijų žurnalas „O ikos“, skirtas pasaulio lietuvybės, lietuvių m igracijos ir em igracijos problem ų bei su tuo susijusios politikos analizei, išeivijos istorijos ir kultūros tyrinėjim am s publikuoti, skleisti, populiarinti. Ir duom enų, ir b and ym ų n ušviesti atskirus pabėgėlių gyven im o aspektus yra ir jų gausėja. Jie tarsi m ozaikos akm en ukai nuolat papildo už Lietuvos sienų atsidūrusiųjų šakotą ir įvairiasp alvį buities paveikslą. G iliau suprasti kasd ien in į gy v en im ą daug padėtų kad ir vienos D P stovyklos m onografija. A pie jų, kaip diplom inių darbų, ren gim ą jau gird isi. V is daugiau svarbių arch yvų grįžta į L ie­ tuvą. Todėl tikim yb ė didelė, kad susidom ėjim as lietuvių trem tinių-pabėgėlių V o ­ kietijoje, kaip ir visos išeivijos, istorija nesum ažės, o padidės.

36

Lietuvių išeivijos knygos 1945-1992, 1993; Lietuvių išeivijos spaudos bibliografija 194 5-20 00 , T. I: Knygos lietuvių kalba, 2002; T. II: K n ygos užsienio kalbom is, 2005.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

25

PAKELIUI Į N E Ž IN IĄ PABĖGĖLIŲ PROBLEMA XX AM ŽIUJE X X a. p irm ojoje pusėje E u rop oje galim e sk irti tokias pabėgėlių bangas: 1. D ėl n acion alin ių (tautinių) valstybių principo realizavim o apie 3 m ilijonus pabėgėlių (B alkan ų karai, P irm asis pasau lin is karas, carin ės Rusijos im p e­ rijos žlugim as 1900-1917). 2. D ėl Pirm ojo pasau lin io karo ir revoliucijos Rusijoje 8,5 m ilijon o pabėgėlių ( 19 17 - 1933 )-

3. D ėl totalin ių ideologijų k ilim o, naujų valstybių atsiradim o ir A n trojo p a­ saulinio karo 50 m ilijon ų pabėgėlių (1933-1941). 4. Dėl Potsdam o sutarties (1945) teritorinių nutarim ų atsirado m ilijon ai išva­ ry tų iš savo gim tin ių (R ytų Lenkija, R ytų Vokietija)37. A n kstesn iais laikais pabėgėliai ir ištrem tieji buvo priversti tva rk y ti savo lik i­ m ą in dividualiai, tačiau v is didėjantis jų skaičius ir išsiplėtęs hu m an iškas nusitei­ kim as lėm ė, kad pabėgėlių lik im u buvo priverstos dom ėtis ir valstybių valdžios bei tarptautinės organizacijos. K as y ra pabėgėlis - nėra taip lengva p asak yti, ypač jei norėtum e rasti apibrė­ žim ą, ku ris apim tų visas galim as priežastis, ku rios asm enis ar žm onių grupes verčia apleisti savo nuo seno apgyventas vietas. Jau vien lietuvių išeivių kalboje vartojam e sąvokas: pabėgėlis, trem tinys, išeivis, egzilas, em igrantas, kolonistas, išvietintasis, DP, užsienio lietuvis ir dar gal y ra kitų. Jos visos rodo, kad asm enys ar žm onių grupės y ra ne ten, k u r jos n orm aliai turėtų būti. K iekvien as term inas dažn ai turi ir ne vien ą prasm ę. Pasitenkinkim e čia atskirti po A n trojo p asaulinio karo pas m us įsitvirtin usius tris term inus: pabėgėlis, trem tinys, išeivis. K lasik in ę pabėgėlio definiciją pateikė seras Johnas H ope’as Sim psonas 1939 m.: „E sm in e pabėgėlio savybe galim a la ik y ti faktą, kad kraštą, ku riam e paprastai gyven a ir ku rio pilietis y ra, jis-apleidžia arba dėl politin ių įvy k ių tam e krašte, kad an gi jie daro jo tolesnį b u vim ą n eįm an om ą ar nepakeliam ą; arba, jau b ū da­ m as už savo šalies teritorijos ribų, atsisako grįžti, kad jo g y v y b ei ir laisvei n ekiltų tiesioginio pavojaus iš ten vyrau jan čių politin ių aplinkybių.“38 37

Plg. K ūhnhard, 1984, p. 40.

38

Plg. ten pat, p. 22.

26

VINCAS BARTUSEVIČIUS

Tad pirm iausia reikia skirti pabėgėlius (Flüchtlinge, Refugees) nuo savanoriškų išeivių-em igran tų , ku rie dėl m aterialin ių ar kitokių asm eniškų sum etim ų aplei­ džia savo šalį, ieškodam i sau geresnio gyven im o. Pabėgėlio būseną lem ia vien aplinkybės, kilusios iš san tykio tarp valstybės ir asm ens ar asm enų grupės, kurie y ra tos valstybės piliečiai ar gyventojai. Tokie asm enys tu ri būti atsidūrę už savo valstybės ribų. Išvyk u sių jų dėl m aterialin ių sum etim ų paprastai niekas pabėgė­ liais la ik y ti ir jiem s suteikti kokių nors yp atin gų teisių nenori. Tokiais m es esam e įpratę laik y ti ir m ūsų prieškarin ę em igraciją, nes tada lietu viai išvažiuodavo neva savanoriškai, ieškodam i geresnio gyven im o. Tačiau kai ankstesniais laikais v a ls­ tybė ir jos p olitika lėm ė (lygiai kaip ir šiais laikais lem ia) visas piliečio gyven im o sritis, o ypač šalies ekonom iką, tai dažn ai ne kiekvien as geresnio gyven im o ieš­ kojim as būtin ai galėtų būti vad in am as savanorišku. B ėgim as nuo n epakeliam ai sun kių ekonom inių gyven im o sąlygų galėtų būti lygiai taip pat vertin am as kaip ir bėgim as nuo politin io persekiojim o. A biem atvejais siekiam a išgelbėti savo g y v y b ę ar sveikatą. Toks p ožiūris d ar nėra visu o tin ai priim am as. N aujausią m ūsų aprašom o laikotarpio pabėgėlio apibrėžtį pateikia 1951 m. lie­ pos 28 d. Ž enevos konvencija, p apildyta 1967 m. sausio 1 d. Ten pabėgėlis apibū­ din am as taip: „A sm u o, ku ris dėl įv y k ių prieš 1951 m . sausio 1 d. y ra už savo valstybės teri­ torijos ribų, p agrįstai bijo būti persekiojam as dėl rasinių, religin ių, tautinių p rie­ žasčių, dėl narystės visuom eninėse grupėse ar p riešin gų p olitin ių nusistatym ų arba ku ris neturi pilietybės ir būdam as ne savo gyven am ajam e krašte dėl tokių įvy k ių negali ar iš baim ės nenori grįžti nam o.“39 1967 m . p an aikin tas apribojim as „įv y k ių prieš 1951 m etus“. Todėl šis pabėgėlio term inas taikytin as ir plačiau. K aip m atom e, pabėgėlio term inas y ra daugm až definicijos, bendro sutarim o reikalas, ku ris ilgain iu i gali kisti, bet kiekvien u atveju jis y ra siejam as su politiniu, religiniu, rasin iu ir kt. asm ens persekiojim u. Pabėgėlis susiduria su įvairio m is problem om is. Jis ne tik p raran d a savo g im ­ tąjį kraštą, tu ri atsiskirti nuo gim in ių , draugų, tautiečių ir atsiduria vien as tarp svetim ųjų. Jis p raran d a ir globą, k u rią kiekvien a valstybė teikia savo piliečiam s, nesvarbu, ar jie gyven tų savo šalyje, ar užsienyje. Taip iškyla sun kiai sprendžia­ m i asm ens dokum entų tvarkym o, ap sigyven im o ir teisės gauti darbą klausim ai. Šiom s problem om s spręsti jau prieš k arą buvo ku riam os pradžioje daugiau p ri­ vačios tarptautinės įstaigos ir organizacijos, ku rios turėjo rūpintis pabėgėliais. 39

Vernant, 1951, p. 14 ir kt. Tarptautinės pabėgėlių organizacijos (IRO) konstitucija pabėgėlio sąvoką apibrėžia taip: A sm uo, „ku ris yra už ribų krašto, kurio pilietybę jis turi arba kuriam e turėjo savo nuo­ latinę gyven am ąją vietą, ir ku ris dėl įvykių , atsitikusių po A n trojo pasaulinio karo pradžios, negali ar nenori naudotis globa v yriau sybės to krašto, ku rio pilietybę jis tu ri ar turėjo. Tarptautinės trem tinių organizacijos konstitucija. 1947. Priedas, I dalis, 2, p. 9; visa apibrėžtis y ra sudėtingesnė.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

27

M ažesn ių pabėgėlių gru pių reikalus ar atskirus atvejus kiekvien am e krašte tva r­ kė specialūs svetim šalių ar politin ių pabėgėlių teisės įstatym ai. Trem tinio (V ertriebener, D ėportėe) sąvoka p aprastai taikom a daugiau tiesio­ gin io p rievartin io valstybės veiksm o paliestajam (deportacija, Verbannung). Bet taip tik iš p irm o žvilgsnio gali atrodyti. K iekvien as politin is pabėgėlis gali būti laikom as stru ktū rin iu trem tiniu, jei jis, apleisdam as valdžios kom petencijos ri­ bas, tik užbėga už akių p rievartin ei jo s priem onei. Pabėgėlio p asirin k im as tik toks: arba pabėgti prieš vald žiai pritaikan t sankcijas, arba lik ti nam uose ir rin ktis bausm ę, ku ri ne kiekvien u atveju y ra trem tis - gali būti kalėjim as arba psichia­ trinė ligoninė, ar kas panašaus. Iš savo šalies žm onės gali būti ištrem ti ir k o lek tyvin io išvary m o prasm e (Ver­ treibung). Tai būn a tada, kai dėl politin ių sum etim ų atskiros žm onių grupės p rievarta išvarom os iš savo n am ų į kitą šalį (pvz., vokiečiai buvo išv ary ti iš po A n trojo pasau lin io karo L en kijai p risk irtų kraštų). Išeiviai, em igran tai arba užsienio tautiečiai, y ra asm enys, ku rie savo noru, n e­ varo m i ir nespaudžiam i jo k ių m aterialin ių ar politin ių aplinkybių, apleidžia savo šalį ir apsigyven a kitur, p riim d am i dažn ai ir naujos valstybės pilietybę. Išeiviu ar užsienio tautiečiu gali tapti ir p olitinis pabėgėlis, išnykus jo negrįžim o p rie­ žastim s ar pasikeitus jo nusistatym ui, nors šalyje padėtis, sukėlusi jo pabėgim ą, ir nebūtų pasikeitusi. K lausim as, kas buvo lietuviai, po karo atsidūrę V akaruose? P irm iausia reikia p asak yti, kad pagal oficialią definiciją tik nedidelė jų dalis buvo DP, nors tokiais ir buvo laikom i beveik v isi.40 Pagal krašto apleidim o aplinkybes galim a būtų skirti įvairias lietu vių kategorijas. K ad ir kokios jos buvo, kad ir kokiais in d iv i­ dualiais bėgim o m otyvais lietu viai vadovavosi - ar sovietinės okupacijos baim e, ar fronto baim e, ar buvo bėgam a tik todėl, kad kiti bėgo, - nuo tos ak im irkos, kai jie atsisakė grįžti nam o tol, kol šalyje esanti politinė padėtis kels jiem s pavojų būti p ersekiojam iem s dėl p riklau sym o rasinėm s, etninėm s ar socialinėm s g ru ­ pėm s ir dėl laisvos politinės nuom onės reiškim o, jie tapo pabėgėliais. L ietuvio trem tinio-pabėgėlio būseną lėm ė ne tai, ar jis buvo fiziškai ištrem tas, išvežtas, išbėgo ar išėjo, bet faktas, kad jis nebegalėjo grįžti į savo tėvynę, nes ji buvo svetim ųjų pavergta. Trem ties esm ę nulėm ė išeivio santykis su Lietuvos politine padėtim i, gresiantis pabėgusiojo egzistencijai41. L ieka klausim as, kiek ilgai išliekam a pabėgėliu? A r tol, kol „bėgam a“ ? K uo tam pa bėglys, jei gavęs azilio teisę, įsiku ria naujoje valstybėje? V ien areik šm iškai 40

DP aptarim e vartojant frazę „dėl karo veiksm ų nebuvim o savo šalyje“ turėta galvoje daugiau ar m a­ žiau vokiečių prievarta surinktus darbinin kus, ku rie jų buvo planingai paskirstom i darbam s kuo toliau nuo savo tėvyn ių ir todėl po karo nebuvo „savo vietoje“.

41

Tad ir šių laikų požiūriu, lietuviai buvo pabėgėliai.

28

VINCAS BARTUSEVIČIUS

atsakyti į tokius klausim us sunku, kad an gi, be ob jektyvių veiksnių, čia lem ia ir daugiau subjektyvūs, ilgalaik iai asim iliacijos procesai. K ad a jie baigiasi, gali atsakyti tik kiekvien as ind ivid ualiai. Iš esm ės pabėgėliu liekam a tol, kol krašte nepasikeičia politinė padėtis, grėsusi bėglio g y v y b ei ir laisvei ir užkirtu si jam kelią sugrįžti. K aip išorin is ženklas, kad jis toks y ra, gali būti pabėgėlio a k ty vi veikla, nukreipta į savo kilm ės šalies politinės padėties p akeitim ą42. Tad bent tam tik ra dalis dėl okupacijų ir karo aplinkybių gim tin ę apleidusių ir iš V okietijos į trečias valstybes išvyk u sių lietuvių p agrįstai galėjo save la ik y ti pabėgėliais tol, kol Lietuvai atkovojus n epriklausom ybę pasikeitė politinė padėtis43. Lietuvių pabėgėlių savim onė niekados nesiorientavo nei į teisinius apibrėži­ m us, nei į etim ologinius sąvokų aiškin im u s, o save jie vadin o įvairiais vardais. N eprigijo vertin iai „išvieti ntieji“ ar „p erkeltieji“ asm enys. 1945 m. pabaigoje p ra­ dėtas vartoti trem tinių term inas bus p irm aisiais m etais bene plačiausiai paplitęs tiek spaudos skiltyse, tiek ir organizacijų ar kom itetų pavadinim uose. Be su k u r­ tos bendrosios organizacijos - Lietuvių trem tinių bendruom enės, iš 1948 m. vei­ kusios 21 profesinės organizacijos 14 savo pavadinim e turėjo „trem tinio“ sąvo­ k ą 44. Spaudoje, be to, sporadiškai ap tin k am i sin on im išk ai varto jam i pabėgėlio ar egzilo term inai. Laik u i bėgant visu o tin ai vis dažniau trem tinio sąvoką keitė pabėgėlio, o šią dar vėliau - išeivio ar užsienio lietuvio sąvokos. Trem tinio pabėgėlio - išeivio - dipuko sąvokos ir šiam e darbe (ten, k u r tikslus aptarim as nebūtinas) vartojam os sin on im išk ai ap rašyti tiem s lietuviam s, „įv airia is keliais atsiradusiem s“ V akaruose.

DIDYSIS 1944 METŲ LIETUVIŲ BĖGIMAS Lietuvos geopolitinė padėtis lėm ė, kad valstybės egzistencija ir raid a visais laikais ypač priklausė nuo didžiųjų k a im yn in ių valstybių kėslų ir veiksm ų. Taip ir X X am žiaus v id u ryje dviejų didžiųjų Lietuvos kaim yn ų - Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos - inicijuoti politin iai įv y k ia i ne tik sukėlė didelius sukrėtim us, paveikusius v isą E urop ą (ir ne tik ją), ir atvedė į A n trąjį p asau lin į karą, bet ir 42

Plg. Johannson R. The Refugee Experience in Europe after W orld War II: Som e Theoretical and E m p iri­ cal Considerations. In: Rystad (ed.), 1990, p. 227 ir kt.

43

A r buvo galim a juos laik yti ir trem tiniais, galim a diskutuoti, - nebent stru k tū rin iais trem tiniais. V isai neleistina, kaip dabar Lietuvoje sistem ingai darom a, šiuos pabėgėlius vadinti „em igravu siais“, „persikėlusiais“, „išvyk u siais į užsienį“. Taip klastojam a ne vien jų biografija, bet ir Lietuvos istorija.

44

M ūsų kalendorius 1948 m. Red. A . M erkelis, D illingen: M ūsų kelio leidinys, [1948], p. 9 9 -113 ; plg. o rganizacijų sąrašą šio leidinio priede.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

29

Lietuvos egzistencijai sudavė m irtin ą sm ūgį, dėl ku rio ji pusei šim tm ečio buvo ištrinta iš laisvų pasaulio valstybių žemėlapio. Trečiajam Reichui užpuolus Lenkiją, Sovietų Sąjunga, rem dam asi 1939 m. rugpjūčio 23 d. p asirašytu R ibbentropo-M olotovo paktu, savo ruožtu užėm ė R ytų Len kiją, ir per šią operaciją R audonoji arm ija 1939 m . rugsėjo 19 d. įžengė į V iln ių . P areikalavus d ar k artą ap svarstyti santykius su Baltijos valstybėm is, Sovietų Sąjunga prim etė jom s Savitarpio pagalbos sutartį. N ors Lietuva atgavo V iln ių , bet buvo priversta įsileisti į savo teritoriją sovietų kariuom enės dalinius. N etru ku s sovietam s pareiškus ultim atum ą, reikalaujantį į Lietuvą įsileisti n e­ ribotą R audonosios arm ijos kontingentą, Lietuvos v yriau syb ė savo paskutiniam e posėdyje 1940 m . n aktį iš birželio 14 d. į 15 d. jį priėm ė, nepareikšd am a jokio viešo protesto prieš aiškiai m atom ą agresiją. Birželio 15 d. R audonosios arm ijos dalin iai peržengė Lietuvos ir Rusijos sieną, o Prezidentas A n tan as Sm etona p asi­ traukė į V okietiją. Sovietų reikalavim ų paten kin im as Lietuvos neišgelbėjo. P rie­ šingai, sovietai 1940 m. rugpjū čio 3 d. patenkino naujai „išrin k to “ liaudies seim o p rašym ą priim t Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Taip Lietuvos n epriklausom ybė buvo galutinai palaidota. Buvo suk u rta savanoriško įsijun gim o regim ybė, nebuvo nei karin io pasipriešinim o, nei Prezidento viešo žodinio protesto. O kupacija atnešė visos šalies sovietizaciją, persekiojim us ir trėm im us. 1941 m. kilu s Vokietijos ir Sovietų Sąjungos k a ru i Lietuvai teko išgyven ti kito okupanto išnaudojim ą, žiaurum us ir Lietuvos piliečių deportacijas bei žudynes. N ors V okietijai ir p avyko greitai įsiveržti giliai į Sovietų Sąjungos teritoriją, ta­ čiau galutinai palaužti sovietus p ritrū ko jėgų. Frontas nesustabdom ai slinko at­ galios ir lietu viam s prieš akis kilo ne vien jo baisum ai, bet ir naujos sovietų okupacijos grėsm ė. K ai 1944 m . vasarą, artin an tis vokiečių ir rusų karo frontui, Lietuvos g y v en ­ tojai m asiškai p akilo v a k a rų link, turbūt nė vien as iš jų nenujautė, kuo v isa tai baigsis. Tai buvo stichiškas, neplanuotas, niekieno n eorganizuojam as ir n eva­ dovaujam as bėgim as iš savo nam ų. Buvo m anyta, jo g tai tru ks jei ne dienas ar savaites, tai tik rai ne ilgiau kaip kelis m ėnesius. Šie bėgliai negalėjo įsivaizduoti, kad praėjus m etam s kitiem s jie atsidurs tolim iausiose p asaulio šalyse. Būtinybė palikti savo tėvynę lietuvius užklupo visai nepasirengusius. N egalim a m anyti, jo g lietuviai nematė, kas apie juos dėjosi. K etvirtajam e X X a. dešim tm etyje brendusios politinės krizės nebuvo aplenkusios ir Lietuvos. G alų gale jau buvo pa­ tirta pirm oji sovietų okupacija su jos žiaurum ais ir vokiečių kariuom enės staigus peržygiavim as. O vis dėlto, atrodo, m asinė tautos pasitraukim o galim ybė nei gy­ ventojų, nei politinės vadovybės planuose nebuvo num atyta. Todėl apsisprendim as bėgti daugum ai buvo spontaniškas, padarytas paskutinę m inutę ir leidžiantis su savim i pasiim ti tik būtiniausius reikm enis. Greitas vokiečių fronto sugriuvim as

30

VINCAS BARTUSEVIČIUS

neleido ilgiau svarstyti ar planuoti. 1944 m. liepos 3-iosios naktį rusai sm arkiai bom bardavo V iln iau s m iestą, ir tai buvo Lietuvos žemėje pradedam os ofenzyvos ženklas. Liepos 13 d. užim tas V iln ius, liepos 31 d. - V ilkaviškis, o spalio m ėnesį jau beveik visa Lietuva buvo Raudonosios arm ijos okupuota45. Per šiuos tris mėnesius įvyko didysis lietuvių egzodas, savos žemės palikim as. V ak a rų Europoje betgi buvo ir kitais laikais ten patekusių lietuvių, ne vien atbėgusių 1944 m . vasarą. K elius, ku riais jie pateko į V akaru s, n esun ku su m i­ nėti. Sun kiau y ra pasekti atskirų gru pių lik im ą ir nustatyti, koks buvo jų dydis bendrojoje lietuvių išvietintų asm enų, arba D P populiacijoje. Skaičiais daug kas operuoja, vien i pateikia vienus, kiti - kitus duom enis. N e visuom et aišku, iš kur jie im am i, turbūt dažnai tik spėjam i. N ors tie spėliojim ai gal ir ap ytiksliai, tačiau vis d ar laukiam e platesnių šių atskirų grupių lik im o aprašym ų. T u rim i duom enys leidžia skirti tokias Lietuvos gyven tojų atsiradim o V ak a­ ruose kategorijas: 1) Pabėgusieji dėl 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos įvykd ytos Lietuvos okupacijos. Bėgo daugiausia aukštieji valdžios p areigūn ai su Respublikos Prezidentu priešakyje. Spėjam a, kad pabėgo 1 0 0 0 -2 000 žm onių. O ku­ pacijos m etu šalį apleisti buvo sunku, todėl tada pabėgusiųjų skaičius bus gerokai m ažesnis negu pabėgusiųjų okupacijos išvakarėse46. 2) Perkelti į V okietiją pagal vokiečių ir sovietų 1941 m. sausio 10 d. repatriacijos sutartį. 1941 m . vasario 3 d. - kovo 25 d. išvyk o 50 14 1 asm uo (įskaitant ir 1 200 Reicho vokiečių)47. K ad an g i didelių vokišk u m o įrod ym ų nereikalauta, ta proga į V okietiją išsikėlė ir nem aža lietuvių: 1923 m. vokiečių Lietuvoje būta tik 29 231, taigi tarp perkeltųjų galėjo būti apie 20 000 lietuvių. 3) V okiečių okupacijos m etu prievarta suim ti, išvežti: a) P rievarta vokiečių išvežti į Reichą darbam s - 75 0 0 0 48. Pradėti verbuoti 1941 m. vid u ryje, vėliau gaudom i visokio m is priem onėm is. D irb o p ra­ m onėje ir žem ės ūkyje. 45

Plg. Brazaitis, 1968B, p. 371-378; V idzgiris, 1984.

46

Plg. Jahn, 1950, p. 17 ir kt.

47

Plg. Stossun, 1991, p. 60; Bohm ann, 1970, p. 253. 30 000 v isų perkeltųjų buvo klasifikuoti kaip O (Ost) repatriantai, t. y. tin kam i rytų kolonizacijai, kiti kaip A (Altreich) repatriantai, t. y. tin kam i darbui senojo Reicho žemėse. Įku rdinti juos buvo num atom a V akarų Lenkijoje ir Suvalkų krašte. 1942 metais tik dalis repatriantų buvo ten įkurdinta. Plg. Bohm ann, 1970, p. 271. V okiečiam s užėm us Lietuvą, buvo galvojam a repatriantus grąžinti sudarant jų kom paktiškas gyvenvietes, bet tai ne visai pavyko. 1943 metų pabaigoje grąžinim o akcija pasibaigė - apie 19 000 ū k in in k ų ir 10 000 m iestiečių grįžo atgal į Lietuvą. K iti liko. T in k am i kariuom enei v y ra i buvo m obilizuoti. Plg. M yllyn iem i, 1973, p. 160 ir kt. K adangi A repatriantai, kaip netinkam i kolonizacijai, daugiausia buvo lietuviai, reikia m anyti, kad V okietijoje didelė dalis liku sių jų ir buvo lietuviai.

48

Plg. B razaitis, 1968B, p. 375.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

31

b) P rievarta patekę į vokiečių kariuom enę arba pagalbinę karo tarn yb ą 50 oo o49. •

Lietuvos apsaugos d alys (LA D ) arba savisaugos batalionai, arba policijos batalionai. Pradėti form uoti 1941 b irželio -liep o s m ėn. Į juos įstojo apie 13 000 v y rų , ku rie buvo panaudoti įvairiem s u ždavin iam s. Be kitko, jie buvo išd ėstyti rusų fronte, pasiųsti į Lenkiją, G udiją, net Jugoslaviją ir Italiją. 1945 m . pradžioje lietu viškų d alin ių jau nebuvo. Jie buvo įju n gti į vokiečių priešlėktuvinės apsaugos dalinius. M aža šių karių dalis p ri­ siglaudė D P stovyklose50.



Lietuvos vietinė rinktinė (LVR), įsteigta 1944 m. pradžioje Lietuvos g yven ­ tojų apsaugai. Paim ta 12 000 savanorių. 1944 m. gegužės 15 d. likviduotas štabas, nuginkluota rinktinė ir apie 3 500 v y rų išvežti į Vokietiją51.



T ėvyn ės apsaugos rin ktin ė (TA R ), suorganizuota 1944 m . vasarą. Fron ­ tui einant, į R ytp rūsius pasitraukė apie 1 000 v y rų , iš ku rių vokiečiai sudarė 8 statybos pionierių kuopas. K elios kuopos laivais buvo perkeltos į Lūbecką52.



Statybos batalionai (SB) suorganizuoti 1943 m. pradžioje. Buvo pasiųsti į pafrontę statybų darbam s. Buvo 5 batalionai po 6 0 0 -70 0 vy rų , taigi iš viso apie 3 500 vy rų . 1944 m. vokiečiai daugum ą SB v y rų paėm ė į kovos dalinius, m ažesnę dalį įjungė į vokiečių statybos dalinius. D alis bataliono narių karu i pasibaigus atsidūrė vakarinėje geležinės uždangos pusėje53.



įvairia i sugaudyti transporto talk in in k a i ar fronto talk in in k a i (K a m p fh elfer). P irm ieji, siun čiam i į rusų frontą, dažn ai galėdavo pabėgti.

c) P rievarta išvežti kalin iai. N em ažas lietuvių nekaltų aukų skaičius 19 431944 m. buvo atsidūręs kalėjim uose ir koncentracijos stovyklose. Apie 10 000 lietuvių, iš viso apie 30 000 Lietuvos piliečių nužudyta koncen­ tracijos stovyklose54. 49

Plg. Tautžudybė Lietuvoje 1939-1945. Tėviškės žib u ria i, 1988 05 24; The Refugee in the Post-W ar World: P relim inary Report o f a Survey o f the Refugee Problem . G eneva: U nited N ations, 1951, p. 54-56 n u ro ­ dom a, kad 1942 m. 38 000 lietuvių kariavo vilkėd am i vokiečių uniform as, Sjoberg, 1991, p. 177.

50

51

Plg. Brazaitis, 1968B, p. 376; A lišau skas, 1968, p. 119; Plechavičius, 1978, p. 90; Bubnys A. Lietuvių viešoji policija ir policijos batalionai (1941-1944). http://ww w.genocid.It/Leidyba/3/arunas2.htm , 2004 01 30. Lietuvių enciklopedija, 1966, t. X X X IV , p. 39-40; A lišau skas, 1968, p. 120; Plechavičius, 1978, p. 93 ir kt., p. 110; M artinion is, 1998, ypač knygos skyriai „Lietuvos vietinės rinktinės lik vid avim as“ (p. 333) ir „R in k tin ės karių lik im a i“ (p. 501).

52

Lietuvių en ciklopedija, 1966, t. XV, p. 120 ir kt.

53

Lietuvių enciklopedija, 1963, t. X X V III, p. 468; Zizas R. Lietuvių statybos (inžinerijos) batalionai 194 31944 m. In: K aro archyvas, t. X V I, V iln iu s, 2002, p. 303.

54

Plg. Rukšėnas, 1976.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

32

d) Evakuotieji, atsidūrę V okietijoje vokiečių kariuom enei atsitraukiant iš Lietuvos, išv ary ti kasti apkasų, arba tarnautojai, lydėję iš Lietuvos eva­ kuojam as įstaigas. K aro m etu prieš d id įjį bėgim ą V okietijoje turėjo būti iš viso apie 185 000 lie­ tu vių 55. D idžioji jų d alis jei nežuvo, turėjo grįžti ar buvo grąžin ta Lietuvon, nes V ak a rų tiek nepasiekė. 4) Lietuviai, atbėgę 1944 m ., gelbėdam i savo g y vy b ę artėjant frontui ir an tra­ ja i sovietų okupacijai. Spėjam a, kad apie loo 000 lietu vių tuo m etu buvo pajudėję iš savo gim tin ių, bet tik dalis pasiekė V ak a ru s56. Iš viso daugiau kaip 250 000 lietu vių karo m etu buvo daugiau ar m ažiau prievarta nublokšti iš savo gim tin ių 57. K iek iš peržengusių Lietuvos sieną V akarų lin k po karo atsidūrė V ak a rų Europoje, paprastai nustatom a iš skaičiaus, kiek lietuvių pasiprašė U N R R A 58 globos. 1946 m. gru odžio 31 d. U N R R A Vokietijoje globojo 58 805 lietuvius, apie 6 500 buvo kituose kraštuose.59 D au gu m ą jų sudarė 1944 m . pabėgėliai. K oks skaičius U N R R A globos neprašė arba jo s negalėjo gauti, nežinom a. Per daug didelis jis negalėtų būti, nes gyven im o sąlygos buvo tokios, kad savo noru niekas globos atsisakyti nenorėjo. Bet jų buvo. Pvz., vien M ūnchene 1946-1948 m. apie 800 lietuvių nesikėlė į sto vyk las60, jie į oficialias U N R R A statistikas nepate­ ko. Tokių buvo ir kitur. Be to, įvairiose vokiečių pagalbinėse kariuom enės dalyse buvę m obilizuoti ir į sąju n g in in k ų nelaisvę patekę Lietuvos v y r a i iš pradžių n e­ turėjo teisės į pabėgėlių organizacijos globą. Taip pat tik dalis repatrijavusių lie­ tuvių galėjo prisiglausti stovyklose. Todėl U N R R A statistikoje rodom as lietuvių globotin ių skaičius neatskleidžia tikrosios padėties. Bendras lietuvių skaičius iš D idžiosios Lietuvos bus bent 70 000. Tą skaičių rodo ir to m eto lietuvių u žu o ­ m inos spaudoje61. Bet pabėgėlių buvo ir iš K laipėdos krašto, ku ris ik i 1939 m. 55

Plg. M isiūnas, Taagepera, 1983. K iti autoriai (pvz., K . Kangeris) teigia, kad lietuvių Vokietijoje galėjo būti apie 300 000, cit. iš: Eidintas, 1992, p. 41.

56

Plg. Jahn, 1950, p. 19.

"

Plg. Suž, 1978, p. 457.

58

United N ations R elief and Rehabilitation A d m inistration - Jun gtin ių tautų pagalbos ir atkūrim o

59

Plg. Jacobm eyer, 1985, p. 122.

60

Lietuvių enciklopedija , 1959, t. X IX , p. 478.

61

V L IK duom enim is, kuriuos jis laikė nedaug nutolusiais nuo tikrosios padėties 1946 m. v id u ryje lie ­

adm inistracija.

tu vių pabėgėlių skaičius buvo toks: 74 000 V ak arų Vokietijoje, 2000 Austrijoje, 110 0 D anijoje, 1500 Italijoje, 500 Prancūzijoje, 450 Švedijoje, 250 Šveicarijoje, 300 Liuksem burge, 500 kituose kraštuose (iš viso būtų 80 600). Plg. V L I K ’o Pranešim as Berno konferencijoje. In: V L IK ’as ir Lietuvos diplom atinė tarnyba, 2004, p. 163.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

33

buvo Lietuvos teritorija. Tų pabėgėlių d alį reikėtų la ik y ti lietuviais, nors jie turėjo vokiečių p ilietybę ir į stovyklas nebuvo p riim am i. Pagal 1950 m . su rašym ą V okietijoje priskaičiuota 49 000 iš K laipėdos krašto kilusių žm onių. M ažosios Lietuvos Tarybos sąrašuose buvo įsirašę per 12 000 asm enų. T ik 3 % jų gyven o stovyklose ir gavo U N R R A ap rū pin im ą62. Tad prie 70 000 D idžiosios Lietuvos lietu vių reikėtų p riskaityti bent 10 000 M ažosios L ie­ tuvos lietuvių, nors šita grupė laikėsi kiek atokiau nuo bendro lietuvių gyven im o. M at jų tautinis susipratim as buvo kiek kitoks63. K ad gerokai didesnis pabėgėlių skaičius turėjo būti likęs V akaruose, negu jų iš tiesų buvo, tikriau siai m anė ir Lietuvos saugum as, savo ataskaitose nurodęs esant lietuvių pabėgėlių 150 000 ar 200 0 0 0 64. D au gu m a lietuvių, patekę po karo į V akaru s, įsikū rė V okietijoje ir A u strijoje įvairaus dydžio stovyklose ar prie jų ir laukė, kas toliau bus. Lieka atviras klau si­ m as, kodėl daug lietuvių, jau prieš 1944 m. bėgim ą buvusių V okietijoje, k a ru i b a i­ giantis ar jam pasibaigus nepateko į V akarus. R eikia m anyti, kad jau esantiem s V okietijoje turėjo būti len gviau pasiekti V akaru s negu tiem s, ku rie bėgo tiesiog iš Lietuvos. N ežinia, ar jie patys nesitraukė, ar jiem s trukdė vokiečių pareigūnai? N ežinia, kiek lietu vių žuvo p lanin gai bom barduojant V okietijos m iestus (kaip D resdene (Drezdenas), Berlyne, R uhro (Rūras) krašto pram onės centruose), n u­ skandinant pabėgėlius vežančius laivus Baltijos jūroje, ku lkosvaidžiais iš lėktuvų apšaudant b egin klių vilk stin es ir traukinius. Taip pat tiksliai nežinom a, koks lik im as ištiko tuos lietuvius, ku rie pateko R audonosios arm ijos žinion dėl R ytų Vokietijos m iestų apsupim o (K araliaučiuje, G danske ir kt.) ar apskritai dėl fronto eigos, užkirtu sios pasitraukim o į V akaru s galim ybes. N eaišku, kiek jų galėjo grįžti nam o, kiek tiesiog atsidūrė Sibire, kiek žuvo pakelėse. Ir Lietuvoje pasirodę p irm ų jų tyrim ų duom enys apie pabėgusiųjų grįžim ą dar neteikia p ak an k am ai aiškaus vaizd o 65. P okario trem tin ių ir p abėgėlių istoriją būtų g a lim a sk irsty ti į tokius la ik o ­ tarpius: 1. U N R R A glo b o je 1945 m . b a la n d žio 15 d .-i9 4 7 m . b irželio 30 d. Tikslas: Pabėgėlius surin kti, suteikti jiem s laik in ą globą, grąžin ti į nam us. 2. IRO globoje 1947 m. liepos 1 d .-i9 50 m . birželio 30 d. Tikslas: Pabėgėlius grąžin ti nam o arba juos įku rd in ti kituose kraštuose.

62

Plg. K iek lietuvių liko Vokietijoje. Lietuvininkų kalendorius 1952 m etam s, 1952, p. 71.

63

H erm ann, 1968.

64

Plg. Juodis, 2005, p. 73.

65

Žr. skyrelį apie repatriaciją.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

34

3. V okiečių globoje nuo 1950 m. liepos 1 d. Tikslas: Likusius pabėgėlius įku rdinti Vokietijoje ir įjun gti į jos ekonom inį gyven im ą.

V O K I E T I J A 1945 -1949 M E T A I S K ai 1945 m . gegužės 7 d., 2.41 val., Vokietijos kariuom enės vyriau sio jo štabo atstovas generaloberstas A lfred as Jod lis Reim se (Prancūzijoje) p asirašė besąlygi­ nę Vokietijos kapituliaciją, nutilo gin klų žvangesys E urop oje66. Taip Trečiojo R ei­ cho galybė galutinai sugriuvo. 1945 m. birželio 5 d. p roklam acija67 au kščiausiąją vald žią V okietijoje perėm ė JAV, SSR S, Ju ngtinės D idžiosios Britan ijos ir Šiaurės A irijo s karalystės ir L aik in o ji P rancūzijos vyriau syb ės, nors paskutin is V okie­ tijos fiurerio ir Reicho kanclerio A d olfo H itlerio (nusižudžiusio 1945 m . b alan ­ džio 30 d.) testam entu p askirtas Reicho prezidentas K arlas D önitzas ir kai kurie jo vyriau syb ės n ariai tik 1945 m. gegužės 23 d. Šiaurės Vokietijos G lūcksburge (Gliuksburgas) buvo suim ti ir pašalin ti iš p areigų68. Vokietijos pralaim ėjim o ypatum ai buvo tokie: Vokietija buvo 1. kariniu ir ū k i­ niu atžvilgiu visiškai sužlugdyta, 2. ideologiškai sutrikusi (daugum a paprastų nacionalsocializm o sekėjų pasijuto esą suvedžioti bei panaudoti piktam ) ir 3. m orališ­ kai izoliuota (visiems vokiečiam s buvo prim etam a kaltė dėl jų vyriausybės pradėto karo padarinių ir nacionalsocializm o padarytų nežm oniškų nusikaltim ų). Vokietija buvo ne tik nugalėta, bet ir visa jos teritorija sąju n g in in kų k a riu o ­ m enės užim ta. Ž u vo 7,8 m ilijon ai žm onių (iš jų 4,2 m ilijon ai karių), t. y. 10 % visų V okietijos gyventojų, buvo 2 m ilijon ai karo invalidų, 13,5 m ilijono vokiečių trem tinių ir pabėgėlių ieškojo prieglobsčio vak arin ėje dalyje (iš viso apie 25 m i­

66

G egužės 8 d. sovietai leido B erlin-Karlshorste kapituliacijos pasirašym o cerem oniją pakartoti. Tada už vokiečius pasirašė generalfeldm aršalas W ilhelm as Keitelis. A budu pasirašiusieji kapituliacijos aktą vėliau N ürnbergo (Niurnbergas) tribunolo buvo nuteisti m irties bausm e. G egužės 8 d. besąlyginės kapituliacijos tekstas D okum ente d er deutschen Politik und Geschichte, 1952, p. 1-2 .

67

Proklam acijos tekstas, ten pat, p. 2-8.

68

Literatūros apie pokario V okietiją yra labai daug. Todėl šiam e apžvalginiam e skyrelyje lai būna sum i­ nėta tik keletas veikalų, kuriuose galim a rasti ir daugiau nuorodų. Gebhardt H andbuch d er deutschen Geschichte, Bd. 22: Benz W., Scholz M . F. D eutschland unter alliierter Besatzung 1945-1949. Stuttgart: Klett-Cotta, 2009; Binder G. Deutschland seit 1945. E ine dokum entierte gesam tdeutsche Geschichte in d er Z eit der Teilung. Stuttgart: Seew ald, 1969; Lilge H. (Hrsg.). Deutschland 1945-1963. H annover: Fakkelträger Verlag, 1980; W ehler H. U. (Hrsg.). Deutsche Gesellschaftsgeschichte, Bd. 4: Vom Beginn des Ersten Weltkrieges bis zur G rü ndu ng d er beiden deutschen Staaten 1914-1949. M ünchen: C. H. Beck, 2003; D okum ente der deutschen Politik und Geschichte, Bd. 6, 1952; K lessm ann, 1991.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

35

lijonus vokiečių buvo ne savo nam uose), 20 m ilijon ų buvo be pastogės. Šeim os išdraskytos, vien i dingę be žinios, kiti žuvę per m iestų bom bardavim ą, kiti atsi­ dūrę skirtingose okupacinėse zonose, kariai, žuvę ar patekę nelaisvėn. K aro m etu subom barduota ne vien karo pram onės įm onės, bet ir gyven vietės, ištisi m iestai sąju n g in in kų specialiai bom barduoti (dalinai iki 80 % sunaikinti), idant palaužus civilių gyven tojų p asipriešinim ą. G atvės, tiltai, geležinkelio bėgiai, elektros jėgainės sugadinti arba susprogdinti. Vokietijos ūkis buvo visiškai žlugęs ir vystėsi chaotiškai. Žm onių, ypač m ies­ tiečių, aprūpinim as m aistu ir kitom is buitinėm is prekėm is atsidūrė katastrofiškoje padėtyje. M asiškai tekdavo perpildytais traukiniais leistis į kaim ą ir ten arba pra­ šyti išm aldos, arba jau nuim to derliaus laukuose ieškoti likučių, arba, turint kokių vertingesnių daiktų, juos band yti keisti į m aisto produktus. M aistas, drabužiai ir butai buvo griežtai norm uoti. Įvestos m aisto ir drabužių kortelės. Parduotuvės buvo daugm až tuščios. Prekėm is apsirūpinti kaip paskutinė išeitis likdavo tik ju o ­ doji rinka, nors tai ir drausta. Juodojoje rinkoje buvo galim a gauti bet ką, tačiau kainos buvo visai kitokios negu parduotuvėse. Pvz.: 1 kg mėsos parduotuvėje 2,20 R M , juodojoj rinkoj - 6 0 -8 0 R M , 1 kg duonos - 0,37 R M ir 2 0 -30 R M , 1 kg cu­ kraus - 1,07 R M ir 12 0 -18 0 R M . Buvo prekių, ku rių parduotuvėse išvis nebūdavo: 1 1. degtinės juodojoj rinkoj - 300 R M , elektros lemputė - 40 R M , dviratis - 1 500 R M , pagaliau autom obilis „O pel p 4“ - 10 000 R M 69. Pagrindinė valiuta buvo cigaretės. Gyventojus ypač palietė ir didelis kuro stygius. Trūko anglių, m alkų, o 1945/1946 m. žiem a buvo itin šalta. M ilijon ai žm onių badavo, kentė šaltį, buvo prisiglaudę rūsiuose, benam ių prieglaudose, pabėgėlių stovyklose. S ąju n g in in k ai dar prieš karo pabaigą aiškiai form ulavo savo p agrin din iu s karo tikslus. Buvo kategoriškai laikom asi besąlyginės kapituliacijos reikalavim o, t. y. nebuvo leidžiam asi į bet kokias p aliaubų derybas kitokiom is sąlygom is. O 1945 m. balandžio 26 d. įsakym e V yriau siajam JA V okupacinių p ajėgų vadu i (JC S 1067 d irek tyva )70 nurodyta, kad: a) V okiečiam s turi būti išaiškinta, kad beatodairiškas Vokietijos karas ir fan a­ tiškas nacių pasipriešinim as sugriovė vokiečių ū k į ir sukėlė n eišvengiam ą chaosą ir kančias ir kad jie negalės išvengti atsakom ybės už tai, ką patys išprovokavo. b) V okietija u žim am a ne tam , kad ją išlaisvinus, bet kaip nugalėta priešo v a ls ­ tybė. < ...> Susibičiuliavim ui su vokiečių v ald in in k ais ir gyventojais turi būti griežtai užkirstas kelias. 69 70

Rothenberger K.-H . D ie H ungerjahre nach dem Zw eiten Weltkrieg. Boppard: Bold, 1980, p. 131. D okum ente - A lliierte Politik 1944-1955: D irektive an den O berbefehlshaber der U S-Besatzungstruppen in D eutschland (JC S 1067 von A p ril 1945), (2011 04 14): http://germ anhistorydocs. ghi-dc.org/ sub_docum ent.cfm ? docum ent_id=2297& language=germ an; K lessm ann, 1991, p. 352-353.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

36

c) P agrin d in is sąju n g in in kų tikslas y ra neleisti V okietijai kada nors vėl g ra­ sinti p asaulio taikai. G alu tin ai Vokietijos ateitis buvo nulem ta Potsdam o konferencijoje, k u ri vyko nuo 1945 m. liepos 17 d. ik i rugpjūčio 2 d. Joje dalyvavo „trys d id ieji“ : JA V p re­ zidentas H a rry S. T ru m an as, D idžiosios Britanijos prem jeras W instonas Churchillis (vėliau, pasikeitus vyriau syb ei, - elem en tas Attlee) ir SSRS K P generalinis sekretorius Josifas Stalinas. V ak arų sąju n g in in k ų konferencijoje p arod ytas tam tikras nuolaidum as S o ­ vietų Sąjungos reikalavim am s turėjo priežastis: viena, V okietijos okupacija, n e­ pasibaigęs A m erik os ir Japonijos karas, Ju n gtin ių Tautų (JT ) steigim as reikalavo Sovietų Sąjungos p alan ku m o ir bendradarbiavim o; antra, V ak arų sąju n g in in kų konferencijos d a ly v iai buvo m ažiau patyrę: T ru m an u i tai buvo pirm oji tarptauti­ nė konferencija, C h u rch illis konferencijos v id u ryje turėjo užleisti savo vietą nau­ jam prem jerui Attlee, visa tai silpnino V ak arų derybų pozicijas; trečia, kai kurie faktai jau buvo an ksčiau nustatyti: prasidėjusi R ytų E uropos sovietizacija, L en ­ kijos vokiečių R ytų kraštų užėm im as ir vokiečių ištrėm im as, p agaliau Teherano (1943 11 2 8 -12 01), Londono (1944 09 12) ir Jaltos (1945 02 0 1- 11) 71 konferencijų n utarim ai saistė ir Potsdam o konferencijos d alyvius. M at jau Teherane v a k a rie ­ čiai pritarė vad in am ajai C u rzon o linijai, kaip Len kijos rytin ei sienai, Londono konferencijoje buvo sutarta V okietiją jo s 1937 m. gru odžio 31 d. sienose padalyti į tris okupacines zonas, Jaltoje C u rzon o linija buvo patvirtin ta, nors ir palikta galutinai n utarti Taikos sutarčiai, o V okietiją sutarta p ad alyti į keturias zonas. Tačiau Potsdam o konferencija buvo pirm oji V okietiją nugalėjus, todėl jos n utari­ m ai galėjo būti betarpiškai vykd om i. Buvo nutarta72: 1. A u kščiau siąją vald žią V okietijoje v yk d o okupacinių gin kluotų pajėgų v y ­ riausieji vadai, kiekvien as savo zonoje pagal savo vyriau syb ės nurodym us, visi k artu sprendžia Vokietijos, kaip visum os, klausim us. Jie sudaro Sąju n ­ gin in k ų kontrolės kom isiją (A lliierter Kontrollrat, A llied Control Council), k u rios būstinė įren giam a Berlyne. Kontrolės kom isijos sprendim ai p riim a­ m i vienbalsiai. 2. T eritoriniai sprendim ai: V okietija savo 1937 m . ribose p adalijam a į keturias okupacines zonas (JAV, D idžiosios Britanijos, P rancūzijos ir Sovietų Sąjungos). 71

Londono konferencijos 1944 09 12 protokolas. In: Stam m er Th. E inigkeit und Recht und Freiheit. M ü n ­ chen, 1965; Jaltos konferencijos 1945 02 12 pareiškim as, K lessm ann, 1991, p. 345-347.

72

Plg. Potsdam o konferencijos nutarim ai: A us dem Am tsblatt des K ontrollrats in Deutschland. Sam m ­ lung von U rkunden, betreffend die Errichtu n g der A lliierten Kontrollbehörde: http://potsdamerkonferenz.de/dokum ente/potsdam er_protokoll. php (2011 04 14), taip pat D okum ente d er deutschen Politik und Geschichte, Bd. 6 ,19 52 , p. 26-40.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

37

Berlyn as padalijam as į atitinkam us keturis sektorius. K raštai j ry tu s nuo O d erio -N eifies (O derio-N eisės) linijos pereina L en k i­ jos adm in istracijos žinion, išskyru s K araliau čiau s ir Šiaurinę R ytp rū sių sritį, k u ri p erduodam a Sovietų Sąjungos adm in istracijai. Šiuose k ra š ­ tuose gyven an tys vokiečiai iškraustom i. Saaro kraštas ekonom iniu požiū riu p riju n giam as prie Prancūzijos. 3. Politin iai sprendim ai (principai): D em ilitarizacija - kariuom enė paleidžiam a ir uždraudžiam a, vykdom as visiškas n usigin klavim as, gin k lai ir am un icija surenkam i ir iš g yven to ­ jų, likvid u o jam a karo pram onė. D enacifikacija - N acionalsocialistų partija (N SDAP) ir jos žem esnių pakopų organizacijos uždraudžiam os; denacifikacijos procesu patikrinam as visų gyventojų vaidm uo nacionalsocializm e; partijos funkcionieriai atleidžia­ m i iš darbo ir laikin ai internuojam i; nusikaltusieji nubaudžiam i. D em okratizacija - visas viešasis gyven im as p ertvarkom as dem okratiniais p agrin d ais, rin k im ai į v isų pakopų tautos atstovybes vykd o m i laikantis dem okratijos principo. D ecentralizacija - laik in ai nesudarom a centrinės Vokietijos vyriau syb ės, tik kai ku rie svarbūs cen triniai ad m in istracin iai organai. V isa a d m i­ n istracija decentralizuojam a. 4. Ū k io sprendim ai: V okietija sudaro ū k in į vienetą. U ždrausta - gin klų , karo reikm enų bei v isų tipų lėktuvų ir jū ros laivų gam yba. G riežtai kontroliuojam a - pram onė, k u ri gali tarnauti karo ūkiui. R em iam as - žem ės ūkio v ystym as ir taiki pram onė vidau s poreikiam s tenkinti. R eparacijos - kiekvien a okupacinė šalis reparacijos reikalavim us paten ki­ na iš savo okupacinės zonos resursų. P ram on ės šakos, kurios nėra b ū ­ tinos vokiečių taik iam ū k iu i (m etalurgijos, chem ijos, m ašin ų gam ybos), turi būti nebevystom os. N ors teritorijos atžv ilg iu nebuvo p riim ta galu tin ių sp ren dim ų, tai p alik ta p a d a ry ti bū sim ai T aikos sutarčiai, tačiau tik Saaro k raštas 1957 m . g rįž o v isa m į V a k a rų V okietijos sudėtį ir sud arė tuom et 11-ą ją jo s žem ę, v iso s kitos atskirtos teritorijos liko turbūt jau v isa m la ik u i atplėštos nuo šiandien jau suvien ytos V okietijos. P olitinis gyven im as V ak a rų V okietijoje pradėjo atgim ti pam ažu. D ar 1945 m. rudenį leidžiam a k u rtis politinėm s partijom s. Susiorganizavo keturios didesnės

VINCAS BARTUSEVIČIUS

38

pakraipos: krikščio n ys dem okratai, socialdem okratai, liberalai ir kom unistai. Taip pat 1945 m . gale V ak a rų sąju n g in in k ų atskirose okupacinėse zonose pradėjo ku rtis kraštai (Länder, liet. žemės). 1946 m . vy k o p irm ieji savivaldybių, o 1947 m. kraštų parlam entų rin kim ai. Sąju n g in in k ų padalytos Vokietijos ad m in istravim as pasirodė nesąs perspek­ tyv u s, sovietai didin o savo reparacijų reikalavim us, ū kin ė krizė ir finansinė n aš­ ta didėjo. A m erik iečiai ir britai apsisprendė bent savo zonas p ertvarkyti. P ir­ m asis aiškus viešas pasikeitusios politikos signalas nuskam bėjo 1946 m . rugsėjo 6 d. Tada JA V užsienio reikalų m in istras Jam esas B yrn esas Stuttgarte (Štutgartas) pasakė kalbą, ku rioje nubrėžė naujosios politikos principus: „Ju n gtin ės Valstijos y ra tvirtos nuom onės, kad V okietija tu ri figū ruoti kaip ū k in is vienetas ir zonų apribojim ai, k iek jie liečia V okietijos ū k in ę veiklą, turi visišk ai p ranykti, < ...> Ju n gtin ės V alstijos neduos savo sutikim o, kad V okietijai reikėtų m okėti daugiau reparacijų, negu Potsdam o nutarim uose n um atyta. < ...> A m erik iečių tauta nori vokiečių tautai grąžin ti Vokietijos vyriau syb ę. A m erik iečių tauta n ori vokiečių tautai padėti surasti kelią į garbingą vietą laisvų ir taiką m ylin čių pasaulio n a­ cijų tarpą.“73 J. B yrn es taip pat išreiškė savo šalies ryžtą šį kartą, kitaip nei po P irm ojo pasau lin io karo, am erikiečių kariuom enę V okietijoje ir Europoje p alikti tiek laiko, kiek reikės. Pirm asis reorganizacijos žingsnis buvo žengtas 1947 m. sausio 1 d. - am erikiečių ir britų zonos ūkio požiū riu sujungtos į bendrą zoną74. P ran cū zai prisijungė tik 1949 m. baland žio m ėnesį. Tolesnę padalytos Vokietijos raidą lėm ė dvi sąju n g in in kų konferencijos 1947 m. (Londone ir M askvoje) ir didėjanti įtam pa tarp R ytų ir V akarų . Sovietų Sąjungos sienų perkėlim as į V akaru s (Baltijos valstybių ir Suom ijos, Lenkijos, Č ekoslovakijos, R um unijos ir Vokietijos dalių, iš viso 475 000 kv. km ploto su 23 m ilijon ais gyventojų, aneksija), nenoras atitraukti savo kariuom enės iš jo s karo m etu užim tų k raštų Europoje ir apskritai m ažinti savo kariuom enę k a ru i pasibai­ gus, R ytų Europoje laip sn iškai v y k d y ta sovietizacija (nuo M askvos p riklausom ų liaudies respublikų kū rim as, per 1 m ilijono kv. k m su 23 m ilijon ais gyventojų), b and ym as įsitvirtin ti kituose laisvuose kraštuose (G raikijoje, Turkijoje, Irane), p ilietin iai k arai dalyvau jant kom unistam s A zijoje (Korėja, K inija), v isa tai stu m ­ telėjo pasau lin iu s svertus kom unizm o naudai. K om un izm as ėm ė grėsti ir V ak a­ rų E uropai. K aip atsakym ą į tai A m erik o s prezidentas H a rry S. T ru m an as savo 73

A m erikas Ziel: Ein freies, unabhängiges Deutschland (Am erikos tikslas: laisva, nepriklausom a Vokieti­ ja). D ie N eue Zeitung, 1946 09 09, taip pat Dokum ente der deutschen Politik und Geschichte, Bd. 6, 1952, p. 130-139.

74

Rem iantis užsienio reikalų m in istrų J. Byrneso ir E. B evino 1946 12 02 susitarim u, žr. Dokum ente der deutschen Politik und Geschichte, Bd. 6, 1952, p. 14 1-14 5.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

39

1947 m. kovo 12 d. kalboje K ongrese form ulavo kom unizm o plėtros apribojim o (containm ent) politikos principus, ku rie tapo žinom i kaip „Tru m an o doktrin a“. T ru m an as pažadėjo visiem s prašantiem s kraštam s ū kinę ir finansinę param ą, nes, jo m an ym u, totalizm o sėkla yp ač vešliai auga ten, k u r klesti vargas ir n ep ri­ teklius. T ru m an o d oktrin a žym ėjo R ytų ir V ak arų konflikto, arba šaltojo karo, prad žią75. V ak a rų V okietijos vaid m u o dėl to iš esm ės pasikeitė: nugalėta priešų valstybė tapo sąju n g in in k u kovoje su kom unizm u. K ad an g i naudingas k a rys y ra tik tas, ku ris pats y ra stiprus, tai reiškė, jo g pasidarė būtina V ak arų V okietiją ir p olitiškai, ir ū kiniu , ir p agaliau karin iu atžvilgiu atku rti ir stiprinti. Principin ės T ru m an o nuostatos buvo sukonkretintos JA V užsienio reikalų m in istro G eorge’o M arsh allo, ku ris savo 1947 m . birželio 5 d. kalboje H a rv a r­ do universitete pateikė plačios finansinės p aram os E uropos kraštų ūkio plėtros p laną (M arshallo planas)76. N orm alau s ūkio atkū rim as ir gyventojų gerovės p a­ kėlim as buvo suprasti kaip laisvų , dem okratinių institucijų veikim o ir politinio stabilum o bei taikos u ž tik rin im o sąlyga. 1948 m. balandžio 3 d. p aram os p ro ­ gram os pradėtos vyk d yti. 16 V ak arų E uropos valstybių nutarė naudotis teikiam a JA V p aram a ir sudarė tam specialią organizaciją (O EEC). V ak a rų V okietijai teko 1,5 m rd. JA V dolerių. Sėkm in gam šalies ūkio atkū rim u i prireikė su tvarkyti ir p in igų sistem ą. Sm ar­ k iai didėjantis p in igų kiekis apyvartoje ėjo ran k a rankon su vis m ažėjančia p re­ kių pasiūla. In fliacijai augant niekas nenorėjo valstybės nustatytom is m ažom is kain o m is savo prekių parduoti. Sąju n g in in kų kontrolės kom isija nerado bendro tos problem os sprendim o. Todėl V ak arų sąju n g in in k ai nem atė kitos išeities, kaip vien savo zonose atlikti p in igų reform ą. Tai buvo p ad aryta 1948 m. b ir­ želio 20 d.77 K iekvien as V ak arų Vokietijos gyventojas galėjo dviem etapais 1:1 pasikeisti 60 R M į 60 D M , o turim os santaupos buvo 10:1 san tykiu išm ainom os į naujus pinigus, t. y. už 10 R M buvo gauta 1 D M . P in ig ų reform os efektas buvo greitas ir stulbinantis. Tiesiog iš po nakties parduotuvės prisipildė prekių, įm onės pradėjo gam ybą, juodoji rin k a prarado savo fun kciją. M arsh allo plano param a, p in igų reform a ir vokiečių apsisprendim as įvesti socialin io rin kos ūkio p rin ci­ pais parem tą ekonom inę sistem ą sudarė greito V ak arų Vokietijos ūkio p akilim o p agrin d in es prielaidas. Sovietai atsisakė dalyvau ti M arsh allo plano program oje ir uždraudė savo užim tom s R ytų E uropos valstybėm s p riim ti JA V param ą. 1948 m . kovo 20 d. jie 75

Sovietai šaltojo karo priežastis aiškin o kitaip, būtent am erikiečių agresyviai vykdom a ekspansine

76

O ficialiai European Recovery Program (ERP). D ie N eue Zeitung, 1947 06 06.

77

1948 06 18 V aliutos įstatym as. In: D okum ente d er deutschen Politik und Geschichte, 1952, p. 283-290.

ūkio politika.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

40

apleido Kontrolės kom isiją, ku rios darbas tuo ir baigėsi. K aip reakcija į pinigų reform ą 1948 m. birželio 24 d. buvo u ž d aryti sausum os ir vandens susisiekim o keliai į V ak arų Berlyn ą (Berlyno blokad a)/8 N enuspėjam o konflikto išvengta am erikiečiam s nutarus sovietų neprovokuoti ir V ak a rų B erlyno gyventojus ap ­ rūpin ti oro keliu (Oro tiltas). 1948 m. liepos 1 d. V ak arų sąju n g in in kai įgaliojo 11-kos V ak a rų zonų kraštų m in istru s p irm in in k u s paren gti konstituciją siekiant atku rti (V akarų) Vokietijos valstyb in gu m ą (F ran kfu rto dokum entai)79. 1948 m. rugsėjo 1 d. 65 kraštų parla­ m entų atstovai susirin ko į p irm ąjį posėdį ir išrin ko K on rad ą A denauerį savo p ir­ m in in k u . Parlam entinės tarybos parengtas Federacinės V okietijos Respublikos P agrin d in is Įstatym as80 1949 m. gegužės 23 d. p riim am as bei pasirašom as ir įgyja galios. Ši data laikom a Federacinės V okietijos R espublikos gim tadieniu. K artu įsigalioja O kupacinis statutas, ku ris tam tik ru laipsniu (ypač gyn yb os ir užsienio politikos reikaluose) suvaržo naujos valstybės suverenitetą ir teikia trim s V ak arų okupacinėm s valstybėm s kontrolės teisių81. 1949 m. rugpjū čio 14 d. vy k sta p irm ieji federalinio parlam ento (Bundestago) rin k im ai, kuriuose d alyvau ja 16 partijų. Išrin ktas parlam entas suform uoja p ir­ m ąją v yriau syb ę (koalicija iš C D U /C SU , FD P ir D P)82 ir išren ka K on rad ą A d e­ nauerį (CDU ) pirm uoju kancleriu. P irm uoju Federalinio S u sirin kim o išrin ktu V alstybės prezidentu tam pa Theodoras H eussas (FDP). R ytų V okietijoje kom un istų įsigalėjim as vyko įprasta tvarka. Įau 1945 m . b a­ landžio 30 d. pirm oji į M ask vą pasitraukusių vokiečių kom u n istų grupė, vad o ­ vau jam a W alterio U lbrichto, nusileidžia F ran k fu rto prie O derio oro uoste tu ­ rėd am i tikslą talk in ti sovietam s atku rti ad m in istraciją jų užim toje teritorijoje. 1945 m . birželio 19 d. Sovietų karo ad m in istracija (SM A) leidžia ku rtis an tifa­ šistinėm s partijom s. N etru ku s įsiku ria kom unistų, socialdem okratų, k rik šč io ­ nių dem okratų ir liberalų dem okratų partijos, kai kurios kitos - vėliau. Tačiau kom u n istai privertė visas partijas susijungti į A n tifašistin ių dem okratinių partijų bloką (1945 07 14), tai jiem s leido šiom s p artijom s prim esti savo valią ir jas kon ­ 78

Sovietų karin ės adm inistracijos 1948 06 19 įsakym as nutraukti susisiekim ą, ten p a t, p. 298.

79

1948 07 01, F ran k fu rto dokum entai, ten p a t, p. 320-323.

80 „G run dgesetz“; Konstitucijos term ino atsisakyta, norint pabrėžti laik in ą jo pobūdį. 81

1949 04 10 O kupacinis statutas. In: Dokum ente d er deutschen Politik und Geschichte, 1952, p. 343-346. V okietijos kontrolės kom isija pakeičiam a trijų sąju nginin kų A u kštąja kom isija su aukštaisiais kom i­ sarais priešakyje. V isišką suverenitetą V akarų V okietija pasiekia tik 1955 m. - Paryžiaus sutartim is.

82

C D U - C hristlich-D em okratische Union (K rikščio nių dem okratų sąjunga) ir C SU - C hristlich-Soziale Union (K rikščionių socialinė sąjunga) parlam ente sudarė bendrą frakciją; FD P - Frei D em okra­ tische Partei (Laisvoji dem okratų partija; liberalai); DP - Deutsche Partei (Vokiečių partija), pastaroji vėliau įsiliejo į CDU.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

41

troliuoti. K ad an g i pasirodė, jo g kom u n istų p artijos kituose kraštu ose (Vengrijoje ir Austrijoje) negalėjo rin kim uo se ko n k u ru o ti su socialdem okratais, tai 1946 m. balandžio 21 d. Socialdem okratų partija buvo prievarta sujungta su K o m u n is­ tų partija į Vokietijos socialistinę vienybės p artiją (Sozialistische Einheitspartei D eutschlands - SED )83. 1946 m . spalio 20 d. rin kim uo se ši partija gavo 47,5 % balsų, susidėjusi su m asių organizacijom is (3,4 %), parlam ente ji turėjo 50,9 %. III Tautos kongreso išrin kta Tautos taryb a 1949 m. spalio 7 d. pasiskelbė esanti laikin asis parlam entas, priėm ė konstituciją ir taip įkū rė Vokietijos D em okratinę R espu bliką (D eutsche D em okratische R epu blik - DDR). N uo tada senosios (apkarpytos) V okietijos ribose atsirado dvi valstybės. T a­ čiau V ak arų V okietija ilgą laik ą n epripažino R ytų Vokietijos kaip savaran kiško vieneto, kad an gi ten tautai nebuvo leidžiam a laisvai išreikšti savo valio s84.

83

1946 04 19/21 suju n gim o n u tarim ai. In: D okum ente d er deutschen Politik und Geschichte, 1952, p. 113 -114 .

84

K anclerio K. Adenauerio 1949 10 21 pareiškim as parlam ente dėl Vokietijos D em okratinės Respublikos sukūrim o. In: Stenographische Berichte des Bundestages 1949, p. 307 ir kiti.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

43

V A K A R Ų S Ą JU N G IN IN K Ų GLOBOJE POKARIO PABĖGĖLIŲ KLAUSIMAS IR PASTANGOS JĮ IŠSPRĘSTI: KARINĖS VALDŽIOS IR UNRRA VEIKLA A n trasis p asau lin is karas palietė v isą E uropos žem yną, daugybę civilių g y ­ ventojų išraudam as iš jų gim tų jų kraštų ir nublokšdam as juos įvairiam likim ui. D alis žm onių buvo vokiečių prievarta paim ta darbam s ar į kariuom enę, dalis dėl karo veiksm ų buvo priversta trauktis ar bėgo, tikėdam asi taip greičiau išgelbėti savo gy v y b ę, dalis n acionalsocialistų perkelta atgal į R eichą arba karo laim ėtojų išv ary ta iš savo nam ų. 1945 m . padėtis Europoje atrodė šitaip85: a) N e v o k ie č ių p ab ė g ėlių V o k ie tijo je (D P) - 9 620 0 0 0 ; iš jų 19 44 m . apie 1,9 m ilijo n o b u v o k a ro b e la is v ia i sto v y k lo se ; b) N e v o k ie č ių p ab ė g ėlių u ž V o k ie tijo s rib ų (D P) - 3 750 078; c) Įv a ir ių k itų g ru p ių p ab ė g ėlių - 7 0 6 0 0 0 0 ; d) E v a k u o ti, b e t lik ę sav u o se k ra štu o se - 15 430 0 0 0 ; e) S a v a n o rių u ž sie n ie č ių v o k ie č ių k a riu o m e n ė je - 20 0 0 0 0 ; f) V o k ie č ių p ab ė g ėlių - 10 500 0 0 0 ; g) A u s trijo s v o k ie č ių (V olksdeutsche) - 4 0 0 0 0 0 ; h) E v a k u o tų iš k itų ša lių P ra n c ū z ijo je , B e lg ijo je , O la n d ijo je , Italijo je, V o ­ k ie tijo je ir N o rv e g ijo je apie 4 0 0 0 0 0 0 . D augiau kaip 50 m ilijon ų benam ių pabėgėlių, trem tinių, karo belaisvių, eva­ kuotų ar kitokių, k a ru i p asibaigus klaid žiojo svetim uose kraštuose, n eturėdam i nuolatinės ir saugios gyven am osios vietos. Betgi atkreipkim e savo žvilgsn į į tuos 13 500 000 trem tinių ir pabėgėlių, iš k u rių 9,6 m ilijon o buvo V okietijoje ir tarp k u rių buvo ir lietu vių „įv airia is keliais“ ten atsiradusių, nes jų tolesnis likim as susijęs su šios pabėgėlių grupės likim u. K ai 1943 m . ėm ė v is labiau aiškėti vokiečių pralaim ėjim as ir k artu ak iratyje iškilo karo pabaigos kontūrai, atitin kam os karinės ir civilin ės sąju n g in in k ų įs­ taigos pradėjo svarstyti, kaip reikės tvarkytis su prievarta atvežtais d arb in in k ais ir pabėgėliais, ku rių didelis skaičius buvo gana tiksliai nuspėtas.86 N ors p abė­ 85

Plg. Frings, 1950, p. 55 ir kt.

86

Ten pat, p. i.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

44

gėlių problem a buvo didžiulė ir tragiška, bet k artu ji atrodė ir gana paprasta: aibė žm onių prieš savo norą, t. y. vien okios ar kitokios p rievartos stum iam a, buvo išm esta iš savo kilm ės ar gyven am ų jų vietų ir įvairiausių jėg ų blaškom a svetim uose kraštuose. P agrin d in iai tokios padėties kaltin in k ai buvo vokiečiai ir jų p olitika - trau k ti į R eichą šalies ū k iu i reikalin gą darbo jėgą, ir apskritai jų išprovokuoti karo veiksm ai. Todėl atrodė logiška ir paprasta, kad išnykus šioms priežastim s (pasibaigus karo veiksm am s ir žlugus V okietijos galybei) pabėgė­ lių klau sim as išsispręs savaim e - visi grįš į ten, iš k u r prievarta buvo išvaryti ar p riversti išbėgti.87 Reikės tik kaip nors v isą grįžim ą organizuoti, kad nebūtų m aišaties. Į šitą grąžin im o proceso organ izavim ą pirm iausia ir k ry p o atsakin gų įstaigų dėm esys. K arin ės vado vyb ės sam protavim us pabėgėlių reikalu plačiau atskleidžia 1944 m. birželio 4 d. Sąju n g in in k ų ekspedicin ių karo p ajėgų vyriau sio sio s bū s­ tinės Bend rasis planas.88 P agrin d in is karišk ių u ždavin ys buvo, kitaip ir negalėtų būti, laim ėti karą, todėl šiam tikslu i turėjo būti pajungta ir bet kokia kita jų veikla. Tad ir D P atžvilgiu jiem s buvo svarbiausia, kad judančios į nam us išlais­ v in tų p riverčiam ų jų d arbin in k ų , politin ių kalin ių ar bėglių voros neužkim štų kariuom enei reikalin gų susisiekim o kelių ir n etrukdytų tolesnėm s ofenzyvinėm s karinėm s operacijom s. K on krečiai buvo n um atyta nekontroliuojam ą pabėgėlių judėjim ą sustabdyti juos suburiant į grupes, suteikti jiem s laik in ą globą (tem po­ rary care) - aprūpinti m aistu, apranga, pastoge - ir parū pin ti jų grįžim u i nam o reikiam as pagalbines transporto priem ones. K ad jie tuojau pat skubės nam o, pla­ nų rengėjam s nekilo abejonių, nes niekas negalėjo įsivaizduoti priežasties, ku ri būtų galėjusi svetim šalius skatinti lik ti Vokietijoje. Bendram e plane p irm ą kartą iškyla ir sąvoka su rin k im o p u n ktai (assem bly centre), ku riuos vėliau karin ė v a l­ džia, pasikeitus ir jų fun kcijai, vad in s camps, o patys lietu viai pabėgėliai - lage­ riais, arba gražesniu vard u - stovyklom is. D ar nesusidūrusi su v isa pabėgėlių problem a p raktiškai, karin ė valdžia turėjo n um atyti konkrečias priem ones, kaip ji galėtų būti sprendžiam a. V isų p irm a rei­ kėjo griežčiau aptarti ir asm enų grupę, ku ria reikės rūpintis. P irm ą k artą sąvoka „D isplaced Persons“ apibrėžta taip: D P laikom i visi civiliai asm enys, dėl karo veiksm ų atsidūrę už savo valstybės ribų, n orintys grįžti (į savo kraštus) arba įsik u rti naujojoje šalyje, bet to p ad aryti be pagalbos neįstengiantys89. 87 88

Plg. ten pat. Supreme H eadquarters, A llied E xp ed itio n ary Forces (SH A EF): O utline Plan for Refugees and D is­ placed Persons. Pig. Jacobm eyer, 1985, p. 25.

89

Potvarkis, apibrėžiantis DP sąvoką, yra m inėtam e Sąju n gin in kų ekspedicinių karo pajėgų v y ria u ­ siosios būstinės bendrajam e plane ir pakartotas jos G-5 skyriaus adm inistraciniam e m em orandum e

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

45

Apibrėžim e ik i šiol technišką reikšm ę turin ti sąvoka „d isp laced “ arba „m is­ laid “ (ne vietoje esantis ar padėtas daiktas) įg y ja kitokią reikšm ę. Toks D P apta­ rim as iš esm ės galiojo tol, kol jais rūpinosi kariuom enė ar tarptautinės organ iza­ cijos, nes jis, nors ir labai bendrai, tačiau gana tiksliai išreiškė šios žm onių grupės padėtį ir k artu parodė, ko kia lin k m e galėtų k ry p ti tolesnis jų likim as: a) by reason o f the war - p ab rėžė, k a d dėl savo d a b a rtin ė s p ad ėties „n e v ieto je“ esan tys asm en y s n ėra k a lti, bet u ž p ad ėtį a tsa k in g i k iti; b) to return home or fin d homes - siū lė d v i p ro b lem o s sp ren d im o g a lim y ­ bes: re p a tria c iją į savo k ra štu s arb a įk u r d in im ą k ito se šalyse. N ors m em orandum o form uluotė repatriaciją ir įk u rd in im ą vien areik šm iš­ kai m in i kaip d vi vien od o rango galim ybes, pradžioje k u rį laiką politikos buvo tvirtai orientuojam asi tik į vien ą iš jų - repatriaciją. T ik toks u ždavin ys buvo pavestas ir pirm ajai laikin ajai tarptautinei pabėgėlių organizacijai U N R R A , nors jau jos kū rim o m etu buvo galim a n um atyti, kad problem a nebus nei laikin a, nei vien repatriacija išsprendžiam a. T ik kai pasidarė visišk ai apčiuopiam ai aišku, jog grįžti neketina v isi pabėgėliai, atsargiai atsigręžta ir į an trąją problem os sprendi­ m o galim ybę, k u rią visa apim tim i realizuoti turėjo jau kita tarptautinė pabėgėlių organizacija IRO. 1945 m . gegužės 8 d. S ąju n g in in k ų ekspedicin ių karo pajėgų vyriau sio ji b ū sti­ nė V okietijoje veikian tiem s kariuom enės d alin iam s nurodė, kad, pasibaigus karo veiksm am s, atėjo laikas skirti daugiau dėm esio pabėgėlių padėčiai, kad D P globa ir repatriacija y ra sąju n g in in k ų svarbiausi tikslai. Įsakym e taip pat pabrėžiam a, kad D P gyven im o sąlygos turi būti tokios geros, kiek leidžia tu rim i ištekliai, neatsižvelgiant į vokiečių vietos gyventojų ap su n kin im ą ir poreikius; bet kuriuo atveju jos turi būti gerokai geresnės už jų ankstesnę vergų ir kalin ių padėtį. DP ap rū pin am i pastoge, net jei vietin iu s gyventojus tektų evakuoti į ką tik išla isvin ­ tų koncentracijos stovyklų patalpas90. T ru m p ai tariant, su D P turėtų būti elgiam asi taip: •

jiem s laik in ai esant V okietijoje teikiam a m aterialinė globa, nepaisant in te­



D P ir vietin ių gyventojų abipusio saugum o sum etim ais jie telkiam i į sto­

resų tų, ku rie už šią padėtį y ra atsakin gi (t. y. vokiečių); v y k la s ar bet ku rias kitas užd aras gyvenvietes; •

galiausiai jie grąžin am i į kraštu s, iš ku rių buvo vokiečių atgabenti ar patys atbėgę.

Šiais principais buvo vad ovaujam asi p okario m etais. Tačiau kaip, kokiais b ū ­ dais jie buvo v y k d o m i ir kokie buvo rezultatai, priklausė nuo gana sudėtingos ir nr. 39, paskelbtam e 1944 m. lapkričio 18 d. (tekstas peržiūrėtas 1945 04 16, jau atsižvelgus į šiokią tokią patirtį su DP). Pig. H arding, 1997, p. 35; Jacobm eyer, 1985, p. 16. 90

Jacobm eyer, 1985, p. 57.

46

VINCAS BARTUSEVIČIUS

ne visuom et aiškiai apibrėžtos vietos karinės valdžios, tarptautinių organizacijų ir vokiečių įstaigų sąveikos. Be to, su spręstina D P problem a ko n krečiai susidurta ne tik k a ru i pasibaigus, bet jau laipsn iškai sąju n g in in k ų kariuom enei užim ant vis didesnius V okietijos plotus. N ors buvo an k sty v ų sam protavim ų ir veikim o planų, jie, bū dam i v is dėl­ to teorin io pobūdžio, negalėjo tiksliau num atyti tikrosios padėties, p agaliau ne visi n urod ym ai laik u ir pasiekdavo žem utines kariuom enės grandis. P irm osiose fronto linijose esantys d alin iai negalėjo yp ač daug dėm esio sk irti žm onių m asių judėjim o ir aprūpin im o priežiūrai. Rūpintis reikėjo ne vien jau n ais ir išlikusiais p alyginti sveikais bu vusiais d arbin in kais, bet dažnai ir n ualintais, išbadėjusiais ir ligos p ažen klin tais žm onėm is. Specialią ir yp ač param os reikalin gą kategoriją sudarė kalėjim ų ir koncentracijos stovyklų kalin iai. Keblum ų sudarydavo ne vien tai, kad tokios stovyklos kartais būdavo ran dam os tik kelias dienas ar savaites po regiono išlaisvin im o, bet kad ten laikytiem s žm onėm s reikėjo skubios ir intensy­ vios m edicininės pagalbos. Išbadėję, paliegę ir epidem ijų n ukan kin ti, jie šim tais ir tūkstan čiais m irdavo jau laisvėje. K aip pavyzdys gali būti ir Bergen-Belseno koncentracijos stovykla, ku rios k alin iai buvo išlaisvinti 1945 m . balandžio 15 d. Ten kasdien dėl dėm ėtosios šiltinės ir išbadėjim o m irė 500 buvusių k alin ių , iš viso ik i birželio 20 d. - 13 0 0 0 91. N ors sąju n g in in kai siuntė specialiai išm oky­ tus pagalbinius dalin ius tvark ai užim toje teritorijoje p alaik y ti ir išlaisvintiesiem s globoti, tačiau ir jų per m enkos jėgos ir technikos priem onės dėl užgriu vusių u žd avin ių didum o ir sudėtingum o negalėjo garantuoti patenkinam ų rezultatų. P irm ų jų dienų bei savaičių tvarka ir rastų D P padėtis išlaisvintoje teritorijoje priklausė nuo įvairių vietos veiksnių, buvo dažnai chaotiška ir įvairio se vietose labai skirtinga. Svarstant pabėgėlių klausim o apim tį, buvo greit įsitikinta, kad ja i įveikti reikės ne vien karo valdžios bet ir įvairių valstybių civilin ių bei labdaros organizacijų ir kitų p agalb in in kų bendrų pastangų. N eaišku buvo ir kaip reikiam a p aram a p a­ bėgėliam s galėtų būti finansuojam a. K lausim o sprendim u yp ač buvo interesuoti am erikiečiai ir anglai, kurie, kaip prieš V okietiją tiesiogiai kariaujantys, norom is nenorom is su pabėgėlių m asėm is p irm ieji turės susidurti. A trodė norm alu, kad našta turėtų būti pad alyta tarp tarptautinės valstybių bendruom enės narių. Taip 1943 m . lapkričio 9 d. 44 sąju n g in in k ų valstybės, taip pat ir Sovietų Sąjunga, V a­ šingtone pasirašė sutartį, k u ria buvo suk urta Ju n gtin ių Tautų pagalbos ir atk ū ri­ m o ad m in istracija (U N R R A ). Steigiam ajam e akte jos tikslai nurodom i tokie: 91

H arding, 1997, p. 43.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

47

1. „suteikti m aterialinę pagalbą išlaisvintųjų Jungtinių Tautų šalių asm enim s, 2. grąžin ti į nam us kalin ius, trem tinius ir pabėgėlius, 3. parem ti šalių ū k in io gyven im o atkū rim ą.“92 Jau steigiant U N R R A atsirado nuom onių skirtu m ų dėl to, k am p aram a turėtų būti teikiam a. A n g lai atstovavo nuom onei teikti p aram ą visiem s, ku rie jos bus reikalin gi. N ulėm ė am erikiečių laikysena: iš rem tinų asm enų grupės išbraukti vokiečių piliečius, jeigu jie nebuvo nacion alsocializm o aukos, ir buvusių priešų šalių pabėgėlius93. Prie 44 valstybių U N R R A steigėjų vėliau prisidėjo d ar penkios. A ukščiau sias sprendžiam asis (policy m aking) organas buvo T aryba, kurioje kiekvien a valsty ­ bė turėjo po vien ą atstovą. Svarbius nutarim us tarp sesijų p riim davo V yriausioji kom isija, k u rią sudarė K in ijos, Sovietų Sąjungos, D. B ritanijos ir JA V atstovai (vėliau III sesijoje prisidėjo K an ados ir P rancūzijos, o IV - A u stralijos, Brazilijos ir Jugoslavijos atstovai). P agrin d in iai Tarybos n utarim ai buvo daugum os nuta­ rim ai, ku rie išreiškė ir tam tik ru s atskirų valstybių interesus. G albūt JAV, kaip galingiausios valstybės, balsas buvo svariausias, ja i atiteko ir didžiausia U N R R A finansinė našta. V yk d om ąjį organą sudarė G en eralin is direktorius su savo p adė­ jėjais ir štabu94. U N R R A savo darbo ėm ėsi plačiu m astu. Savo gyv avim o m etu ji parėm ė iš viso 200 m ilijonus žm onių, 18 valstybių, išleido 3,9 m ilijardus dolerių. Ji turėjo 12 800 tarnautojų iš 40 kraštų , nekalbant apie D P pagalbinin kus. Jos darbui tal­ kin o 125 privačios labdaros organizacijos, atsiuntusios 1 432 tarnautojus; 6 000 laivų pergabeno beveik 24 m ilijonus tonų gėrybių. U N R R A Tarybos I sesijoje, vyku sioje nuo 1943 11 lo iki 12 01 A tlantic C ity (JAV), buvo nutarta, kad ji „grąžin an t į kilm ės šalis teiks pagalbą tiem s JT v a ls ­ tybių asm enim s, ku rie buvo karo veiksm ų priversti apleisti savo tėvyn ę ir ku rie rasti išlaisvintoje ar užim toje teritorijoje“95. Taip pat nutarta teikti p aram ą jos reikalin giem s neatsižvelgiant į šių rasinius, religinius ar p olitinius įsitikinim us. P atvirtin tas 10 m lj. dolerių 1944 m . biudžetas. A n troje U N R R A Tarybos ko n fe­ rencijoje (1944 m . rugsėjo m ėnesį M ontrealyje (M onrealis), Kanadoje) nutarta, jo g kiekvien a priešo neokupuota Ju n gtin ių Tautų bendruom enei priklausanti valstybė turės U N R R A reikalam s įm okėti vien ą procentą savo nacion alin ių p a­ jam ų. 1945 m. tas įnašas buvo padidintas ligi dviejų procentų.

92

Agreem ent for United N ations R elief and Rehabilitation A dm inistration, N ovem ber 9, 1943, žr. http:// w w w.ibiblio.org/pha/policy/1943/43no9a.htm l; plg. ir W oodbridge, 1950, Vol. III, p. 23.

93

Plg. Frings, 1950, p. 48.

94

Plg. W oodbridge, 1950, Vol. 1. p. 2 ir kt.

95

Plg. ten p a t, Vol. III, Rezoliucija 1 ir rez. 10.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

48

P agrin din ė U N R R A veikla k ry p o , kaip nustatyta jos tiksluose, į pabėgėlių ir trem tinių grąžin im ą į jų kilm ės kraštu s - repatriaciją, kaip vienintelę tuo m etu m atom ą problem os sprendim o galim ybę. T ik V I ir paskutinėje sesijoje (1946 m. gru odžio mėn.) buvo atsižvelgta į realią padėtį ir nutarta, kad, pasikeitus p adė­ čiai, repatriacija nesanti pirm asis U N R R A uždavin ys. Tad p ag rin d in iu jos u žd a­ v in iu galiausiai tapo suteikti globą tiem s DP, ku rie nenorėjo repatrijuoti96. A tsar­ giai buvo p riim am as ir U N R R A d alyvavim as pabėgėlių įk u rd in im o procesuose, kuriuos ypač rėm ė JAV, kas kėlė didelius Sovietų Sąjungos protestus. Sovietai ir jų užim ti R ytų E uropos kraštai tenorėjo, jo g būtų rem iam a vien repatriacija, nes teigta, jo g nerepatrijuojantys esą be išim ties karo ar k rim in alin iai nusikaltėliai, kvislin gai, išd avik ai ar fašistai. V is kategorijos žm onių, jų m an ym u, nevertų jo ­ kio p asigailėjim o ir jokio s param os. Ju n gtin ių Tautų d alin ių kaip tokių Europoje nebuvo, nebuvo nei JT karinės valdžios. Todėl, norėdam a plėtoti savo veiklą, U N R R A turėjo tartis su anglų ir am erikiečių karin e vald žia - S ąju n g in in k ų ekspedicinių karo pajėgų v yriau siąja būstine (SH A EF). 1944 m. lapkričio 25 d. U N R R A su Sąjun ginin kų ekspedicinių karo pajėgų v y ­ riausiuoju vadu pasirašė sutartį, nustatančią jos santykius su karine valdžia. Pagal šią sutartį U N R R A personalas turėjo veikti sąjun ginin kų vado žinioje per kariu o­ menės kanalus ir nešioti net specialią uniform ą97. Jai buvo pavesta prižiūrėti ir visų talkinančių privačių labdaros organizacijų veiklą, bet pats darbas turėjo ribotis tik stovyklų erdve. Iš sutarties aiškėjo, kad U N R R A , kaip tarptautinė organizacija, liko lyg tik karinių įstaigų vykdom asis organas. Tokia padėtis išliko iki pat pabai­ gos. K ai S H A E F liovėsi veikusi, jos vietą užėm ė trys karinės valdžios, su kuriom is U N R R A sudarė identiškas sutartis. T ik tada U N R R A išsikovojo šiek tiek daugiau teisių.98 Sutartys tarp U N R R A ir trijų V akarų sąjun ginin kių buvo pasirašytos 1945 m. pabaigoje ir 1946 m. pradžioje (su JA V 1946 m. vasario 19 d.)99. 1945 m. balandžio 4 d. Sovietų Sąjungos atstovai pranešė, kad jų vald žia neke­ tin a kviesti U N R R A d arbui sovietų okupuotoje V okietijos zonoje100. R ezervu o ­ tai U N R R A atžvilgiu laikėsi ir pran cūzai, ku rie atsisakė šiai duoti teisę rūpintis Prancūzijoje esančiais D P 101.

96

Plg. ten pat, Vol. II, p. 473.

97

Plg. W oodbridge, 1950, Vol. II, p. 483.

98

Plg. Jacobmeyer, 1985, p. 5.

99

Tekstą žr. W oodbridge, 1950, Vol. III, p. 201.

100 Plg. W oodbridge, 1950, Vol. II, p. 85. 101

Prancūzijai atiduoti kontroliuoti dalį Vokietijos ir taip pavesti ten rastų DP globą buvo sutarta tik 1945 m. vasario mėn. vykusioje Jaltos konferencijoje.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

49

U N R R A III sesijoje (1945 m. rugpjūtį) iškilo ypač am erikiečių delegacijos p a­ brėžiam as reikalavim as, kad D P ap rū pin im ui ir tran spo rtavim u i nebūtų n au do­ jam i U N R R A ištekliai, nes, jų nuom one, D P išlaik yti turin tys vokiečiai. N usta­ tyta, jo g karinės valdžios u žd avin ys yra: •

rūpintis visu D P aprū pin im u (kuris, k iek galim ybės leido, buvo im am as iš vokiečių resursų),



rūpintis perkėlim o derin im u, p lanavim u ir transporto priem onių repatri­



rūpintis teisės ir tvarkos p alaikym u.

acijai pristatym u, U N R R A turėjo rūpintis v isais kitais vid au s reikalais. Faktas, kad p agrin d in į D P ap rū pin im ą teikė karinė valdžia, labiau negu kas kita siaurino U N R R A sava­ ran kišku m ą, nors neaiškiais atvejais liko vietos ir savajai politikai. III sesijoje taip pat plačiai diskutuota, ar U N R R A savo p aram ą išvietintiem s asm enim s teikia tik susitarusi su jų kilm ės valstybių valdžia, ar tokio susitarim o nereikia. Tuo reikalu būta prieštaringų nuom onių. Šios diskusijos įdom ios ir tuo, kad čia bene pirm ą kartą po karo aiškiai pasirodė nuom onių skirtum as tarp S o ­ vietų Sąjungos ir kitų JT valstybių, jis neišnyko ir U N R R A , ir vėliau kituose JT organuose. G alutinai nutarta, kad globa gali būti teikiam a ir be pabėgėlių kilm ės šalies valdžios sutikim o, kas ypač pabaltiečiam s buvo svarbu. Taip pat apsispręsta globoti ir tuos, kurie savo atsisakym ą grįžti gali pagrįsti svariais argum entais. K ad nors kiek būtų atsižvelgta į sovietų reikalavim us, globos teikim as buvo ribojam as iki šešių m ėnesių, vėliau tas laikotarpis būdavo pratęsiam as102. Penktoje U N R R A konferencijoje, vyku sioje 1946 m. rugpjūčio 5-16 d. Ž en e­ voje, buvo svarstom os dvi svarbios problem os: kas bus U N R R A įpėdin is, ir kas perim s toliau globoti V okietijoje ir A ustrijoje tuo m etu esančius 830 000 DP. K a ­ dangi didžiausias įm okas m okančios valstybės JA V ir K an ad a (93 %) taip pasiūlė, o A m erik os atstovas oficialiai pareiškė, kad JA V m etam s p asibaigus daugiau lėšų U N R R A veiklai nebeskirs, po ilgų diskusijų buvo nutarta U N R R A likviduo ti ir jos tęsti darbą pavesti naujai k u rtin ai JT Pabėgėlių organizacijai. G alu tin is p abė­ gėlių klau sim o sprendim as p aliktas ateičiai. U N R R A uždavin ys buvo padėti išspręsti pabėgėlių problem ą. P agrin d in is jos darbas nebuvo žm onių aprūpinim as (jį atliko karo valdžia, o apm okėjo vo k ie­ čiai), bet rūp in im asis apskritai socialin iu ir ku ltū rin iu stovyklų gy v en im u 103 - tai savivalda, m okyklos, ku rsai, saviveikla, sportas, am atų m okyklos ir t. t. M okslą ir švietim ą U N R R A pagal išgales rėm ė, bet ją ypač varžė am erikiečių spaudim as iš U N R R A išteklių švietim o ir religin ių p rogram ų nerem ti104. 102 W oodbridge, 1950, Vol. II, p. 486 ir kt. 103 Ten pat, Vol. II, p. 522. 104 Ten pat, p. 526.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

50

V isą U N R R A veiklą ženklin o dvigubas prieštaringum as. V ien a, didžioji, dalis prievarta atvežtų d arb in in k ų ir pabėgėlių jau buvo grįžę į savo tėvyn es pirm iau, negu U N R R A pradėjo savo darbą. Todėl iš tik rų jų ja i teko daugiausia rūpintis tais, ku rie grįžti nenorėjo ar negalėjo. Tačiau organizacijos p ag rin d in iai tikslai reikalavo ko kito, būtent šiuos žm ones grąžin ti nam o. A n tra, ji buvo tarsi jau n es­ nysis karin ės valdžios p artneris, ku ris turėjo ten kin ti visas egzistencinius p orei­ kius viršijan čias reikm es, bet k artu turėjo vengti visko, kas pabėgėlius skatintų pasilikti, t. y. kas jų gyven im ą stovyklose d a rytų patogesnį, pastovesnį. Tokioje nesuderinam oje tikslų ir realybės įtam poje vykęs U N R R A darbas negalėjo būti nei yp ač kryp tin gas, nei veiksm in gas, jis buvo plėšom as daugelio šalutinių ne­ statutinių veiksnių. Todėl pirm iausia patys grįžti atsisakę D P ėm ėsi organizuoti švietim ą ir kitą ku ltū rin ę veiklą, susilau kdam i ne visu r vien odos param os. Sukū rus U N R R A , p irm ą kartą istorijoje pabėgėliai iš savo krašto nebuvo p a­ likti D ievo valiai, t. y. nereikėjo jiem s in d ivid u aliai rūpintis, ku r din gti, ar pasi­ kliauti privačiom is globos organizacijom is. Tuo rūpintis apsiėm ė, nors ir laikin ai, tarptautinė organizacija. A tsižvelgd am i į realią padėtį ir naujai form uluodam i savo p olitiką V okieti­ joje likusių pabėgėlių atžvilgiu, V ak arų sąju n g in in k ai savo pirm uoju tikslu ir toliau laikė padrąsin ti ir pagelbėti D P grįžti į jų kilm ės kraštus. Tačiau pripažinę, kad tam tikras D P skaičius negrįš dabartinėm is sąlygom is nam o, ir atsisakyda­ m i p rievartin ės repatriacijos, jie buvo priversti ieškoti kitų ilgalaikių problem os sprendim o priem onių, bei nedelsiant m ažinti D P išlaikym o išlaidas. Vokiečių ū k is nebuvo pajėgus jų padengti, ir išlaikym o našta vis sunkesniu svoriu griuvo ant sąju n g in in kų pečių.

DP ĮVAIZDIS Ž lu gu s Vokietijos Reichui, svetim šaliai d arb in in k ai iš V ak arų šalių nors iš dalies chaotiškai, iš dalies sudėtingų procedū rų keliu, bet be n eįveikiam ų su n ­ ku m ų išskubėjo nam o. Bet liko dar nem ažai asm enų, yp ač d arb in in k ų iš R ytų E uropos šalių, ku rie nam o nesirengė, kuriuos teko išlaik yti arba p rievarta ar pusiau prievarta grąžinti. A tsirad o ir pabėgėlių grupių, ku rios išvis atsisakė grįžti ir p rievarta nebuvo grąžin am os į savo kilm ės kraštus. 1945 m. rugsėjo pabaigoje trijose V ak arų okupacinėse zonose buvo per 1,2 mlj. D P sutelktų į 323 pabėgė­ lių stovyklas, iš ku rių U N R R A valdė 263, o likusios buvo p rižiū rim o s tiesiogiai okupacinės kariuom enės.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

51

Tačiau ko kį ilgalaik į vaizd ą apskritai apie D P susidarė ne tik vokiečiai, bet ir karo valdžios bei U N R R A pareigūn ai, daugiausia priklausė nuo išvaduotų DP m asės elgesio per tuos kelis pokario m ėnesius, kai jie buvo telkiam i į stovyklas ir rengiam i repatriacijai. Jie dažn ai valkataudavo, vogdavo, plėšikaudavo ir kartais net specialiai keršydavo buvusiem s savo v iršin in k a m s bei prižiū rėtojam s105. B a n ­ dant nustatyti D P nusikalstam um o apim tį ir ją lyginti su vietin ių gyventojų n usi­ kalstam um u, būtų prasm in ga tuos kelis pokario m ėnesius traktuoti kaip atskirą ypatin gos padėties laikotarpį, nes tuo m etu susiklosčiusios įvairios aplinkybės buvo ypač p alan kios tam tik rai nuo civilizuotų norm ų n u kryp stan čiai laik y se­ nai. Ji ir neatspindi vėlesnės V okietijoje liku sių D P laikysenos. Todėl ji čia tik tiek paliečiam a, kiek sąlygojo susidariusį vaizd ą apie DP, ku ris išliko vokiečių tautos atm intyje ik i šių dienų. N orin t bent kiek suprasti išlaisvin tų buvusių p riverčiam ų jų d arb in in k ų sa­ vijautą, reikia m atyti, kaip jie buvo vokiečių vertin am i ir kokios buvo jų g y v e ­ nim o ir darbo sąlygos. B eveik visi V okietijoje atsiradę svetim šaliai d arbin in k ai čia buvo atvykę ne savo noru, o jų gyven im o sąlygos buvo nepavydėtinos. Pagal nacių rasės ideologiją R ytų kraštų d arb in in k ai (O starbeiteriai) užėm ė žem iausią vietą, kiek aukščiau žydų, ku rie buvo laikom i išvis n eturinčiais žm ogiškų y p a ty ­ bių. Specialiais p otvarkiais (Polenerlasse 1940 03 08 ir O starbeitererlasse 1942 02 20), pvz., lenkam s ant drabužių reikėjo nešioti ženklus, jiem s buvo draudžiam a n aktim is išeiti iš nam ų, buvo negalim a apskritai dalyvau ti kultūrin iuose, baž­ n ytiniuose arba visuom enin iuose renginiuose ar naudotis viešojo susisiekim o priem onėm is. Sm ulki baudų sistem a už m ažiausius nusikaltim us num atė d ra­ koniškas bausm es, antai m irties bausm ę už lytin ių santykių p alaik ym ą ar kitus „n epadorius“ veiksm us su vokiečiais106. Svetim šalių padėtis itin pradėjo blogėti nuo 1944 m. vasaros, kai dažn ai b ū ­ davo bom barduojam os jų gyvenvietės ir darbovietės, ypač m iestuose n u trū k d a­ vo aprūpin im as m aistu ir kt. Ben am iai svetim šaliai turėdavo apsirūpinti patys. Tam buvo du būdai: b an d yti patekti į kaim us arba m ieste elgetauti ir plėšikauti. K aru i baigian tis plėšikavim ų padaugėjo, pasm arkėjo ir policijos bei gestapo kova su jais. 1944 m. pradžioje buvo leista ir žem esnėm s gestapo įstaigom s vy k d y ti užsieniečių egzekucijas. K iek tokių užsieniečių d arb in in k ų paskutin ėm is karo savaitėm is buvo sušaudyta, nėra tikslių žinių, bet jų buvo tūkstan čiai.107 Tad po karo buvę d arb in in k ai pvz. net nesutiko pas vokiečius toliau dirbti lauko darbų, nors jiem s buvo žadam a trisk art didesnis užm okestis. 105 Pig. U lrich, 1985. 106 H arding, 1997, p. 27; H erbert, 1987, p. 167. 107 U lrich, 1985.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

52

Tiek m etų išgyven usiem s prievartą ir p ažem in im ą užsieniečiam s d arb in in ­ kam s staiga n ukrito nelaisvės pančiai. K artu žlugo visa tvarką ir saugum ą p a­ laikan ti valstybės galia. Tokie įv y k ia i paprastai duoda progą ir atsipalaiduoti, ir savo engėjam s atsilyginti. Todėl pačių apsirūpin im as ne tik alkoholiu ir m aistu, bet ir apranga pasidarė kasd ien inis dalykas. Y ra dokum entuota įvykių , jo g išlais­ vin tieji d arbin in k ai, ištisas dienas girtau d am i ir viso k ių n uotykių bei linksm ybių ieškodam i, nesaugias darė m iesto gatves - m oterys, iš baim ės būti išp rievartau ­ tos, bijodavo išeiti iš n am ų.108 Ypač kentėjo ir ū k in in k ai, ku rie turėjo dar šiokių tokių m aisto atsargų bei g y v u lių (galvijų, kiaulių, vištų) ir dėl to buvo pasidarę plėšikavim o objektais. V ogim as ir plėšikavim as buvo apskritai p ag rin d in iai to m eto D P p ožym iai, dažnai p asitaikydavo ir m uštyn ių, nužudym ų ar ū k ių p a­ degim ų. Toks D P k rim in alin is elgesys buvo aiškiai pastebim as ir p agal ik i šiol tu rim u s duom enis tų kelių m ėnesių laikotarpiu didesnis nei vietin ių vokiečių. D P k rim in alin io elgesio apim tį apibendrinti ir p alyginti su kitų gru pių nusi­ kalstam um o apim tim i šiuo m etu galim a tik ap ytiksliai, kadan gi bendrų tyrim ų nėra ir nežinia, ar dėl duom enų trū k u m o ir padėties įvairu m o kas nors tiksliau bus galim a p asak yti ir ateityje. Turim e tik keleto atskirų regionų tyrim ų rezulta­ tus, leidžiančius įvard yti nusikaltim ų rūšis ir atskleidžiančius padėtį, ku ri turbūt bus ir kitur. P irm iausia nustatyta, kad nusikaltim ų statistikos tam tik rais laiko tarpais arba v isai nėra, arba ji neišsam i; kad karin ės adm in istracijos ir vokiečių statistika neatitinka vien a kitos; kad kai ku rie n usikaltim ai liko n eregistruoti ar dėl to, kad jie buvo m asiški ar kad atrodė nesvarbūs ir neregistruotini. Paliestieji vokiečiai, aiškiai nenustačius kaltin in kų , buvo linkę kaltę suversti v isų pirm a D P arba, jeigu jau aiškiai buvo vokietis, tai būtent svetim as pabėgėlis. K iekvien u atveju nenorėta spėlioti, kad tai galėjęs būti vietinis. Ikišio lin iai tyrim ai taip pat rodo, kad n usikaltim ų banga nuvilnijo ir su ok u ­ pacinės kariuom enės pražygiavim u. K arių plėšikavim as ir m oterų p rievarta­ vim as žym ėjo ir V ak arų sąju n g in in kų fronto eigą. Ieškodam i m aisto vogė bei plėšikavo ir patys vokiečiai, pabėgėliai ir vietos gyventojai, ypač buvo tuštin am i užsilikę verm achto sandėliai. N usikalstam ieji žygiai buvo planuojam i ir D P su vokiečiais kartu . Pažym ėtin a, kad šie pastarieji reiškin iai, sąju n g in in k ų karių ir pačių vokiečių nusikaltim ai, atrodo, giliau neįsirėžė vietin ių gyven tojų atm intin. T ik to m eto D P p ad aryti n usikaltim ai d ar dešim tm ečiais po jų buvo atsim enam i ir lėm ė vokiečių ir D P globėjų su sid arytą jų įvaizdį. Po tokių m ažiau m alonių p irm in ių susidū rim ų su D P karin ei vald žiai dalies D P elgesys buvo nesuprantam as, ypač tų, ku rie atsisakė grįžti. Ji tikėjosi rasti

108 Schróder, 2005, p. 216.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

53

suvargusias, pasipriešinti negalinčias aukas, kurios už išlaisvin im ą bus dėkingos ir n esudarys jo k ių sun ku m ų bei nem alonum ų. Be to, am erikiečiai k ariai užsiliekančius D P dažn ai laikė nacių kolaborantais (antraip, jų m anym u, pastarieji nebijotų grįžti į savo šalis) arba tin gin iais, n enorinčiais dirbti. Tokia nuom onė negalėjo su k u rti teigiam o D P vaizdo, o skatino v y k d y ti didesnę jų kontrolę ir priežiūrą, kas ir buvo darom a. G albūt gyven im as stovyklose ir m etė šešėlį ant šių žm onių - jie esantys žem iausio socialinio sluoksnio atstovai, į kuriuos kiekvienas galėjo žiūrėti iš aukšto kaip į „valkatas kareivinėse“. P ran cū zai savo zonoje p aly­ ginti vėlai energingiau pradėjo kovoti su plėšikavim u ir kitais n usikaltim ais. P a­ kenčiam a tvarka ten įsigalėjo tik baigiantis 1945 m etam s109. K aip rodo A . R in k e s tyrim ai, vokiečių šaltiniai, kuriuose kalbam a apie plėšikavim us, pirm iausia m in i lenkus, tačiau apskritai esam a m ažai teigiam ų atsiliepim ų ir apie kitas tautybes, išskyru s pran cū zu s110. Todėl vokiečiai ir praėjus keliem s m etam s nuo karo pabaigos į likusius ir žy­ m iai ram esnius D P žiūrėjo ne kaip į sau lygius bendro vargo d alin in ku s, bet kaip į privilegijuotą paribės grupę, k u ri gyven o iš vokiečių m alonės ir apie k u rią jiem s buvo tekę išgirsti baisių dalykų. Ir nusikaltim ų bangai atslūgus, pasipriešinim as DP buvo yp ač didelis tose vietovėse, kuriose jų naudai iš vokiečių buvo atim tas gyven am asis plotas ar teko pakelti kitokių nem alonum ų. A p skritai buvo reiškia­ m a nuom onė, jo g D P neturi jokio s teisės toliau gyven ti Vokietijoje. Pasitaikydavo ir tokių įvykių , kai v ietin iai gyventojai, įau drin ti spaudos, im davosi sm urto prieš DP: apstum dydavo juos, m ėtydavo iš tram vajų ir kt. Policijai tekdavo im tis p re­ ven cin ių priem onių dėl tokio vokiečių elgesio - apsupti ir saugoti sto vyk las111. N eigiam ą vokiečių nusistatym ą prieš D P p atvirtin o ir IRO parengiam osios kom isijos (PCIRO ) sekretorius W. H. Truckas: „N o rs jau praėjo 3 m etai nuo trem tinių išlaisvin im o, bet tie treji m etai nenum alšino n edraugiškų vokiečių n uotaikų prieš jų buvusias aukas. Priešingai, vokiečių n edraugiškum as trem ti­ niam s vis didėja.“112 DP savo ruožtu vokiečių laikyseną laikė priešiškum u ir stengėsi karinės valdžios teikiam ą apsaugą ir p aram ą užsitikrinti ir toliau. Iki šiol pateikti duom enys rodo, kad abipusis neigiam as nusistatym as pagrįstas daugiau prietarais negu faktais. Žiau riai kai kurios D P grupės elgėsi tik pirm osiom is jų išlaisvinim o savaitėm is, vėliau, palyginus D P populiaciją su vokiečiais, negalim a konstatuoti didesnio DP

109 Rinke, 2002, 232 ir kt. 110

Ten p a t, p. 234.

111

M intis, 1948 02 10.

112 D ru idas, 1948, p. 212.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

54

krim in alin ių nusikaltim ų nuošim čio. D P vardas, kuriuo pavadintos labai skirtin ­ gos grupės, suplakė jas į vieną ir ištrynė visus jų skirtum us tiek vokiečių, tiek oku­ pacinės valdžios atstovų sąmonėje. Šitokia padėtis susidarė kaip logiškas padarinys dėl karo meto santykių ir sąjun ginin kų naudotos D P izoliacijos politikos karui pasibaigus, buvo neįsivaizduojam as joks abiejų grupių tarpusavio bendravim as. V okiečiui tipiško D P n eigiam ą įvaizd į form avo ne apskritai lietu viai ar pabaltiečiai, ku rių d augu m ą sudarė 1944 m. bėgliai ir ku rių skaičius, palyginti su ben­ d ru D P skaičium i, buvo m enkas, o išlaisvinti prievarta rekrutuoti sun kų darbą ir kitokias negales kentę III Reicho d arbin in k ai. O jį lėm ė tiek N S propagandos p ad arin iai, tiek įvairiai susidarę prietarai, tiek išlaisvin tų jų pirm ų jų savaičių ir m ėnesių po karo pabaigos šiurkštus elgesys, tiek p agaliau ir aktualūs m ateri­ alin iai vietos gyventojų interesai. N ors iš principo vokiečiam s ir nebuvo visai neįm anom a atskirti užsieniečių tautinių grupių, tačiau p rak tišk ai įžvelgti kokių nors didesnių skirtu m ų tarp jų jie galėjo tik vėliau, kai buvo sueita į šiokį tokį kontaktą. Iš esm ės neigiam as D P įvaizd is liko visiem s, juo labiau kad vokiečiai buvo susidarę įspūdį, jog, nepaisant tautybės, v isi D P gyven a jų sąskaita. Kita vertus, galim a pastebėti ir šiokių tokių skirtum ų vokiečių požiūryje į DP: juos dažnai lėmė ir aplinkybės. Tai rodo kad ir vienas am erikiečių okupacinės val­ džios užfiksuotas įvykis 1946 m. spalio mėnesį Eichstatte (Eichštetas). Ten žinia, kad vietoj stovykloje gyvenusių baltiečių bus atkeliam i žydai, miesto gyventojus sukėlė ant kojų, lyg būtų sprogusi bomba, nuo ko jie ilgai negalėjo atsigauti. Pabaltiečiams atsikėlus prieš 18 mėnesių, miestas nuolat dėl jų skųsdavosi am erikiečiam s, jog tai esą „vagys, plėšikai, juodosios rinkos reketininkai, niekšai, sukčiai“. Tačiau kai eichstetiečiai sužinojo, kad atkeliami žydai DP, jie staigiai išvydę iki šiol nepastebė­ tų ir netikėtų gerų baltiečių savybių - šie esą „dievobaim ingi, garbingi, teisingi“113. Jeigu jau m ėgintum e apskritai palyginti, kaip skyrėsi vėlesnis vokiečių p ožiū­ ris į DP, tai, be abejo, į pabaltiečius žiūrėta pozityviausiai, po jų ėjo lenkai, u k ra i­ niečiai ir jugoslavai, o paskutinėje vietoje buvo žydai.114 Tai rodytų, kad požiūris į D P tautybes nebuvo grin d žiam as d alykiškai, bet jį daugiau lėm ė iš an ksčiau susidarę ar su d aryti prietarai. Tai nereiškia, kad baltiečių san tykiai su vokiečiais apsiėjo be konfliktų. V isu r ten, k u r vokiečiai kokiu nors būdu tiesiogiai buvo neigiam ai paliesti, pvz., k u r iš jų buvo atim am i privatūs butai ir juose ap gyven ­ d in am i pabaltiečiai, v isu r ten kild avo aiškus ir atviras priešiškum as. Ten, ku r tokių atvirų kon fliktų nebuvo, ten pabaltiečiai vokiečių įvaizd į apie save galėjo p agerinti ku ltūrin ės veiklos branda. K ad jiem s tai v isai neblogai pavykdavo, šitai

113

Schröder S. N achbarschaft und Konflikt. In: Pietzing (Hgg.), 2007, p. 68.

114

Ten pat.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

55

liudija ne vienas atsiliepim as vokiškoje spaudoje. Tačiau savo įvaizd į įtaigoti ir neigiam ai, ir teigiam ai buvo galim a būtent tik tada, kai pavykdavo tiesioginis sąlytis su vietin iais gyventojais. Jo ne v isu r būta, nes nem ažai stovyklų buvo k a­ reivinėse ar specialiai užsieniečiam s d arb in in k am s statytuose barakuose m iestų pakraščiuose ar tiesiog plikuose laukuose. O ten, k u r jis būtų galėjęs būti, dažnai trūko noro - iš abiejų pusių.

SOVIETŲ IR LENKŲ DP GRĄŽINIM AS D alis p riverčiam ų jų d arb in in k ų iš V ak arų ir Pietų E uropos, juos išlaisvinus, tiesiog in dividualiom is pastangom is ir pačių suorganizuotom is priem onėm is patraukė n am ų link, likusieji pasinaudojo jiem s vėliau suteiktom is transporto galim ybėm is. Tad sąju n g in in k ų kariuom enei rūpintis jais teko palyginti trum p ą laiką, nekėlė jie ir yp atin gų bei neįveikiam ų specialių problem ų, nors nebuvo lengva susidoroti su tokia daugybe žm onių. G rąžin an t svetim šalius į P ietryčių Europos šalis susidurta su transporto priem onių trūku m u, o į R ytus - su p o li­ tiniais keblum ais. Ypač nem alonioje padėtyje atsidūrė sovietų piliečiai. R audonosios arm ijos v y ­ riausioji vado vyb ė jau 1941 m. rugpjūčio 16 d. įsakym u visus sovietų kareivius, patekusius į priešo nelaisvę, sulygin usi juos su dezertyrais, paskelbė valstybės priešais ir tėvyn ės išdavikais, kuriuos reikia sun aikinti. O tų pačių m etų g ru o ­ džio 27 d. V alstybin is gyn yb os kom itetas (G osudarstvennyj kom itet oborony G O KO ), p irm in in kau jam as paties Stalino, išleido slaptą p o tvark į „D ėl priem onių susekti buvusiem s R audonosios arm ijos kariam s, išdavikam s, šnipam s ir d iver­ santam s, ku rie y ra priešo nelaisvėje ar apsupim e“115. Pagal jį visi į priešo ran kas patekę raudonarm iečiai, sugrįžę turėjo būti karin io saugum o n uodugniai speci­ aliose stovyklose ar specialiuose rezervo daliniuose p atikrinti. 1944 m . sovietų vald žia nusistatė neleisti V akaruose esančių p rievartin ių d a r­ b in in kų įju n gti į bendras sąju n g in in k ų pajėgas ak ty v ia i kovoti prieš V okietiją, o reikalauti nedelsiant grąžin ti visus savo piliečius ir šio nusistatym o iki p ask u ­ tin ių jų kietai laikėsi. M o tyv a i čia buvo įvairūs. V ien as jų bus ekonom inis: karo m etu Sovietų Sąjun ga prarado daug savo gyventojų, ku rie buvo reikalin gi krašto atstatym ui. Todėl taip atkakliai ir reikalauta susigrąžinti labai trū kstam ą darbo

115

Pig. Petrov N. ir kt. Sow jetische Repatriierungspolitik. In: Ruggenthaler/Iber (Hg.), 2010, p. 65.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

56

jė g ą 116. Taip pat bijota, kad užsienyje n esusidarytų stiprios opozicinės grupės, agituojančios prieš Sovietų Sąjungą ir galop savotiškai buvo ir nepatogu prieš V akarus: kaip gali tiek daug žm onių nenorėti grįžti į „d arb in in k ų rojų“. B ritų m in istrų karo kabinetas jau 1944 m. liepos 17 d. nutarė be išim ties v i­ sus Sovietų Sąjungos piliečius, užtiktu s anglų išlaisvintoje teritorijoje, pasiųsti n am o117, nors turėjo būti aišku, koks likim as grįžtan čiųjų laukia. O 1945 m . p ra­ džioje sutvirtėjo ir am erikiečių nusistatym as p ritarti p rievartin ei repatriacijai. G alu tin ai šiuo reikalu sutarta Jaltos konferencijoje 1945 m. vasario 11 d. slaptu protokolu. N ors ten p rievartin is grąžin im as tiesiogin iai ir nem in im as, bet v i­ siem s buvo aišku, kad reikalu i esant galim a bus naudoti ir jė g ą 118. S H A E F nustatė tokias konkrečias taisykles, ku rie asm enys laikom i grąžin ti­ nais: jei asm uo •

turėjo nuolatinę gyven am ąją vietą tuom etinėje sovietų teritorijoje prieš 1939 m . rugsėjo 3 d.;



pateko į V ak arų sąju n g in in k ų ran kas po 1945 m. vasario 11 d.(Jaltos kon ­ ferencijos sutarim o);



1941 06 22 ar vėliau buvo paim tas į karo tarn yb ą ir ik i šiol nebuvo dem o­ bilizuotas;



pateko į nelaisvę su vokiečių uniform a;



buvo kolaboran tas119.

Pažym ėtin a, kad pagal šiuos nuostatus, kaip ir Jaltos repatriacijos susitarim us, britų ir am erikiečių interpretacija, Len kijos u k rain iečiai ir Baltijos kraštų p ilie­ čiai į grąžin tin ų asm enų kategoriją nepateko120. 1945 m. gegužės 22 d. am erikiečių ir anglų Leipzige p asirašyta sutartis su so­ vietais, ku rioje dar kartą p atvirtin ta, kad v isi Sovietų Sąjungos piliečiai bus g rą­ žin am i nam o, ir nustatyta, kad pirm iausia V ak arų sąju n g in in kai grąžin s sovie­ tinius DP, o sovietai - anglų ir am erikiečių karo personalą (perim tus iš vokiečių šiem s patekusius belaisvius). K iti D P turėjo būti grąžin am i tik tiek, kiek p akaks tran sporto priem on ių121. Jų, kaip pasirodė, nepakako. Tas paaiškina, kodėl beveik visi sovietų D P buvo repatrijuoti, kodėl susitrukdė ir galop visai sustojo len kų D P repatriacija ir kodėl savanoriai repatriantai tik vėliau buvo pradėti siųsti nam o. 116 H arding, 1997, p. 73. " 7 Plg. Jacobmeyer, 1985, p. 123. 118 Jahn, 1950, p. 34; Jacobm eyer, 1985, p. 126; Plg. Jacobmeyer, 1985, p. 127. 120 Šį vak arų sąju n gin in kų nusistatym ą sovietai pakartotin ai ir atkakliai bandė pakeisti. Plg. Polian, 2001, p. 67. 121

Jacobmeyer, 1985, p. 63.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

57

P agrin d in ių kariaujančių V ak arų sąju n g in in kų grąžin im o politikos m o tyvai buvo gana paprasti: 1. noras u žtik rin ti, kad jiem s būtų grąžin tas į sovietų ran kas patekęs vokiečių nelaisvėje atsidūręs sąju n g in in k ų k a rin is personalas; 2. nenoras apsun kin ti savo jau ir taip karo nuniokoto krašto nauja (finansine) našta (Edenas: „K ą m es su jais d arysim e?“ ); 3. karo m etu nuolat kalbėjus apie visaip rem tiną sąjun gin in kę Sovietų Są­ ju n gą ir gerąjį dėdę „U ncle Joe“, A n glijos vyriau syb ė nem atė galim ybės p aaišk in ti savo piliečiam s, kodėl šios sąjun ginin kės krašto piliečiai atsisa­ ko grįžti nam o. K iek kitokius m o tyvu s turėjo ir todėl skirtingos politikos Sovietų Sąjungos ir D P bei jų repatriacijos atžvilgiu laikėsi P rancūzija. M at P rancūzijos padėtis įv a i­ riais atžvilgiais buvo kitokia nei am erikiečių su anglais. P ran cūzija 1940 m. pati buvo vokiečių okupuota, buvo p riversta su d aryti v y riau syb ę užsienyje, tik 1944 m. birželio 6 d. sąju n g in in k ų kariuom enės išsikėlim u N orm an dijoje prasidėjo jos išvad avim as, tik 1945 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje sutarta Pran cūzijai perleisti tva rk y ti vien ą Vokietijos zonų ir tik 1945 m . kovo 19 d. ir pran cūzų k a ­ riuom enė įsijungė į Vokietijos išlaisvin im ą tapdam a tik rąja karin e sąjun ginin ke kovoje su nacion alsocialistine V okietija. Iš šitos įvy k ių raidos ir v id in ių p olitinių ypatum ų, kaip stiprios kom un istų partijos buvim as, ir susiklostė sava, skirtinga nuo an glų ir am erikiečių p o litika122. A m erik iečiai ir anglai savam e krašte neturėjo D P (nebent patys vėliau buvo parsigabenę karo belaisvių), o į rusų ran kas pateko tik vokiečių nelaisvėje esantys jų k arišk iai, kuriuos reikėjo susigrąžinti. P rancūzijos balansas atrodė visa i kitaip: vokiečiam s okupavus kraštą, jų žinioje atsirado apie 1 900 000 p ran cūzų karių. D augu m a jų per tris savaites buvo išgabenti į R ytų kraštu s ir internuoti belaisvių stovyklose arba p askirstyti darbam s. Ilgain iu i dalis jų m irė, dalis pabėgo, dalis, ypač sergantieji ar kaip d arbin in kai, galėjo ir grįžti nam o, bet apie 950 000 dau­ giau nei 5 m. turėjo praleisti vokiečių lageriuose, jų kontroliuojam uose gana toli­ m uose kraštu ose123. Prie šių prisidėjo d ar tūkstan čiai savanorių ir priverčiam ų jų civilių d arbin in k ų , deportuotų 80 000 žydų ir apie 400 000 Elsasso lothringiečių, apleidusių kraštą arba p aim tų į vokiečių kariuom enę. Taigi pran cūzų piliečių skaičius, ku ris R audonajai arm ijai žygiuojant B erlyno lin k pateks sovietų žinion, buvo num atom as v isai kitoks nei am erikiečių ir anglų (tarp 1,5 mlj. ir 2 mlj. asm e­ nų). Todėl jau vien am e iš p irm ų jų (1943 m.) p ran cūzų vyriau syb ės užsienyje p la­ 122 Plg. tuo klausim u plačią ir in fo rm atyvią studiją Rin ke, 2002. 123 Ten pat, p. 33 ir kt.

VINCAS BARTUSEVIČIUS



nų y ra pastaba, kad bet koks vokiečių išvežtų tautiečių grąžin im as bus įm anom as tik p alaikant „artim ą kontaktą su m ūsų sovietų draugais ir sąju n g in in kais“124. K ita vertus, vokiečių politikos - paim tus d arbin in k u s įdarbinti kuo toliau nuo jų gim tinės - dėka P rancūzijon buvo atvežta šim tai tūkstan čių darbin in k ų , su ­ rin k tų R ytų kraštuose. Be to, Prancūzijoje anglies kasyklose dirbo dar prieš karą savanoriškai atvykusių apie 500 000 lenkų, ku rie dėl sun kių darbo sąlygų ir n e­ draugiškos politikos jų atžvilgiu nebuvo linkę ten p asilik ti ir toliau. K iekvien u atveju jie, kaip ir kiti bet kokiu keliu atsiradę Prancūzijoje sovietų užim tų ir jų kontroliuojam ų kraštų piliečiai, pateko į Sovietų Sąjungos ak iratį, šiai pasišovus visus susigrąžinti nam o. E sant šitokiom s aplinkybėm s pran cū zų p olitika susidūrė su sun kiai išspren­ džiam a dilem a. N orin t susigrąžinti tiek daug įvairaus statuso (ir vokiečių u n ifor­ m om is kariavu sių Elsasso lothringiečių) savo piliečių, reikėjo p alaik y ti d rau giš­ kus santykius su Sovietų Sąjunga, ten kin ti šios reikalavim us, savo ruožtu m ain ais grąžin ti visus savo žinioje turim us sovietų piliečius ir leisti jų ryšių k a rin in k am s vietoje v y k d y ti paiešką, prižiūrėti stovyklas ir dalyvau ti pilietybės nustatym o procedūrose. Bet beatodairiškas grąžin im as prieštaravo p ran cūzų ekonom iniam s interesam s (jiem s labai trū ko darbo jėgos), krašto dem ografinei raidai (gyven ­ tojų skaičius Prancūzijoje sm uko n erim ą keliančiu greičiu) ir hu m an itarin iam s bei teisės principam s (ypač kai grąžin an t teko naudoti jėgą ir grąžin ti asm enis, ku rie nei ob jektyviai, nei sub jektyviai sovietų piliečiai nebuvo). P ran cūzų žinioje sk irtin g ų sovietų piliečių kategorijų buvo ir pačioje Prancūzijoje, ir jų V okietijos ir A ustrijos okupacinėse zonose. D ėl gana vėlyvo P rancūzijos vyriau syb ės u ž­ sienyje pripažin im o ir tam tikros įtam pos su A m e rik a p ran cūzai p alyginti vėlai buvo supažindinti su sąju n g in in k ų planais, susijusiais su D P klau sim o sprendi­ mu. Patys m en kai orientuodam iesi politinėje ir geografinėje Sovietų Sąjungos padėtyje p ran cūzai savo politikoje dažnai atrodė dezorientuoti ir nežinantys ką darą. Todėl visi jų nutarim ai ir veiksm ai D P klausim u buvo gana prieštaringi, nevien areikšm iai, dažn ai keičiam i ar papildom i, atskirų įstaigų savavališkai in ­ terpretuojam i ir nenuosekliai vykd om i. Tačiau visoje šioje m aišatyje galim a vėl įžvelgti ir tam tikrą m etodą: Susigrąžinti savo piliečius atsargia, vietom is m ig lo ­ ta, draugiška, ir su sovietų reikalavim ais derin am a p olitika ik i galo nepam inant p agrin d in ių žm ogaus teisių ir konvencijų. Tai jiem s pavyko gana neblogai. T ik p riverčiam asis dalies „tik rų “ sovietų piliečių grąžin im as palieka tam tik rą šešėlį. Jo teisėtum u p ran cūzai nors neabejojo, tačiau p rievarta grąžin ti Sovietų Sąjungos okupuotų kraštų piliečius jau 1945 m. gale p raktiškai atsisakyta, nors ši nuostata

124 Žr. Rin ke, 2002, p. 49.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

59

ilgai viešai ir nebuvo deklaruojam a. T ik 1947 m. birželio 4 d. U R M raštu, atm e­ tančiu sovietų reikalavim ą išduoti u k rain iečiu s ir pabaltiečius iš pran cūzų zonos A ustrijoje, galutinai ir viešai atsisakyta priverčiam osios grąžin im o p olitikos125. Šios nuostatos vy k d y m as šį k artą vyriau syb ės buvo nuosekliai išreikalautas iš visų p akopų valstybės įstaigų. A p sk ritai abiejų šalių noras susigrąžinti savus piliečius lėm ė bene visų p ran ­ cūzų su sovietais derybų rezultatus ir ypač okupacin ių zonų D P likim ą. Šio noro išraiška buvo ir 1945 m . birželio 29 d. p asirašyta dvišalė Repatriacijos sutartis. 1945 m . rugsėjo pabaigoje didžioji dalis sovietų piliečių jau buvo grąžin ti lai­ kantis S H A E F nurodytos procedūros: juos sutelkti sovietų m isijos žinioje esan ­ čiose stovyklose ir neatsižvelgiant į individ ualiu s asm ens norus, su kai ku riom is išlygom is, grąžin ti n am o126. Prievartinis sovietų D P grąžinim as yra, be abejo, vienas iš tam siausių pokario gyven im o faktų. K iek prievartos naudota, sunku pasakyti, nes daug kas važiavo ir savanoriškai. Bet kad buvo naudota ir jėga, tai rodo daugelis faktų. Ypač tragiškas buvo kazokų ir gen. A. V lasovo arm ijos karių, kurie vokiečių daliniuose iš dalies savanoriškai kovojo prieš sovietus, likim as (dalis jų Rusiją buvo palikę dar 1917 m.). Jiem s nepavyko V akaram s išaiškinti, kad jie, kariaudam i prieš Sovietų Sąjungą, nebūtinai buvo fašistai ir jokiu būdu ne anglų ar am erikiečių priešai127. D augelis sovietų piliečių ak ty v iai priešinosi išvežim ui, net žudėsi, nes žin o ­ jo, jo g nam uose jų laukia bausm ės. P rievartinei p raktikai pradėjo priešintis ir sąju n g in in kų kariai, kurie turėjo v y k d y ti repatriaciją128. G alų gale 1945 m. g ru o ­ džio 12 d. prievartos vartojim o buvo atsisakyta, k artu politinėje in strukcijoje n u­ rodant sustabd yti stovyklose bet kokias organizuotas akcijas prieš repatriaciją. Britai bent oficialiai tęsė p riverčiam ąją repatriaciją ik i 1946 m . birželio m ėnesio. Sušvelnėjusią laikysen ą sovietų piliečių repatriacijos klausim u sąlygojo ir faktai, kad jau buvo grąžin ti visi am erikiečių ir britų karo belaisviai, papuolę į sovietų ran kas, o brutalus nenorinčių grąžin im as kenkė dem okratinių šalių reputacijai. D au gu m ai sovietų piliečių šis repatriacijos politikos sušvelnėjim as jau buvo per vėlus, nes 1945 m. pabaigoje jų buvo likę tik 32 000. Tačiau neatsisakyta įvai­ riais kitais būdais versti likusius D P repatrijuoti. N ors 1946 m . vasario 12 d. Ju n g­ tinės Tautos priėm ė tokio tu rin io rezoliucija: „N ė vien as pabėgėlis ar trem tinys, ku ris, būdam as p iln ai inform uotas apie savo kraštą iš atitinkam os vyriau syb ės 125 Rin ke, 2002, p. 333, 349. 126 Jacobm eyer, 1985, p. 127; Proudfoot, 1957, p. 211 nurodo 2 027 000 grąžintų asm enų iki 1945 09 13. 127 Plg. Bethell, 1975; plg. ir naujesnę apybraižą Petrov N. ir kt. Sow jetische Repatriierungspolitik. In: Ruggenthaler/Iber (Hg.), 2010, p. 65. 128 Pavyzdžiai, žr. H arding, 1997, p. 83 ir kt.

6o

VINCAS BARTUSEVIČIUS

pusės, v isišk ai laisvai, galutinai ir tvirtai nuspręs negrįžti į savo kilm ės kraštą, p areikšd am as rim tas priežastis, ir jei jis nėra karo nusikaltėlis, ,kvislin gas‘ ar išd avikas, nebus verčiam as grįžti nam o. Šitokių pabėgėlių ar D P ateitim i bus pasirūpin ta per tarptautinį organą, ku ris bus sudarytas ir pripažintas.“129 Sugrįžę ar susigrąžinti sovietų piliečiai turėjo pereiti sudėtingą saugum o pati­ krin im o ir filtravim o procedūrą, ku ri SSRS Liaudies kom isarų tarybos jau 1944 m. spalio mėnesį buvo patvirtinta ir konkrečiai vykdom a pagal jos slaptą 1945 m. sau­ sio 6 d. p otvarkį130. Iš pradžių tikrinta 1944 m. rugpjūčio m ėnesį pradėtuose steigti filtravim o punktuose užfrontėje, o vėliau piliečio pagrindinėje gyvenam ojoje v ie­ toje. Tikrinan t turėjo būti iššifruojam i N S kolaborantai ar agentai, antisovietinių organizacijų ar karinių form acijų nariai. Jei repatriantai buvo įtariam i turėję ryšių su antisovietinėm is organizacijom is, juos perim davo saugum as (M GB), jei įtariam i buvę išdavikai ar kolaborantai, jais rūpindavosi N K V D . T ik tie repatriantai, prieš kuriuos nerasta nieko įtartina, buvo pasiunčiam i nam o. N iekuo neįtariam i karo tarnybai tinkam i v y rai buvo perduodam i G ynybos liaudies kom isariato žinion to­ liau tikrinti ir nustatyti, ar tinka būti paim ti į karines pajėgas131. N uo 1944 m . gru odžio m ėnesio buvo nutarta repatriantus panaudoti priverčia­ m iem s d arbam s132. Todėl ką tik ištrū kę iš vokiečių darbo stovyklų sovietų p ilie­ čiai, jei nebuvo įkalin ti kalėjim uose, tiesiog atsidūrė p anašaus pobūdžio N K V D įrenginiuose. Buvusieji vokiečių kariuom enės ir V laso vo arm ijos daliniuose atsi­ dūrė tolim uose ir nesvetinguose Sovietų Sąjungos teritorijos kam puose. N egana to, tikrin im as, filtravim as ir grįžu sių jų sekim as tuo nesibaigė, o lydėjo juos visą tolesnį gyven im ą. Susiklostė tarsi p aradoksiška padėtis. Su didele energija ir p rie­ vartos naudojim u susigrąžinti piliečiai buvo visi bendrai ir en blok įtariam i esą sistem os priešai ir pajungti papildom ai ir specialiai kontrolei, gerokai viršijan čiai totalitarinei valstybei būdingą „n orm alų“ savo piliečių sekim ą. Vietos saugum ui buvo įsakyta sudaryti išsam ų standartizuotą abėcėlinę visų grįžusiųjų kartoteką, - tiek grįžusiųjų į savo nam us, tiek ir išsiųstų darbam s į la­ gerius ar pasodintų į kalėjim us. Vienas kartotekos duom enų egzem pliorius turėjo būti perduotas į M askvą, kitas - į atitinkam os sąjunginės respublikos sostinę. D u o­ m enys turėjo būti reguliariai atnaujinam i V isos Sąjungos repatriantų registre. Taip saugum o organai, kiekvienai jų sudarytai nusikalstam ai kategorijai pritaikę savitą tikrin im o procedūrą, kiekvienu m etu turėjo visą repatrijavusio piliečio biografiją, jo tardym o išvadas ir klasifikaciją, gyvenvietes, duom enis apie darbą, sveikatą ir 129 Lietuvių žodis, 1947 03 13. 130 Petrov N. ir kt. Sow jetische Repatriierungspolitik. In: Ruggenthaler/Iber (Hg.), 2010, p. 68-69. 131

Ten pat, p. 78.

132

Ten pat, p. 71.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

61

galėjo iš tikrų jų atsekti kiekvieną jo žengtą žingsnį. Šitai darė repatrianto gyven im ą ypač netikrą ir pavojingą, nes ir m ažiausias ideologinis nukrypim as galėjo turėti nem alonių pasekm ių. V isiškas priklausom um as nuo saugum o ir diskrim inavim as kitose srityse sovietų repatriantus darė praktiškai beteisius. K itą didelę D P gru p ę sudarė len k ai (900 000). K ad a n g i 1945 m . p irm en yb ė turėjo būti teik iam a sovietin ių D P g rą žin im u i ir šiem s sk iriam o s v iso s tra n s­ p orto priem on ės, k itų R ytų ar P ietryčių E u rop os šalių p iliečiai buvo p radėti grąžin ti tik rugsėjo m ėnesį ir iš v iso 1945 m. spėta g rąžin ti tik 54 %. N es ir toliau d ar v is trū k o tin k am ų tran sp o rto p riem on ių ir atsirasdavo k itokių su n ­ ku m ų. P vz., kad tran sp o rtas galėtų eiti ir žiem ą, vagon uose buvo įstatom os krosnelės. Jas v ež am i D P d ažn iau siai išard yd avo ir vagon us dėl to p ad aryd avo n etin k am u s žiem os tra n sp o rtu i133. 1946 m. gru odžio m ėnesį nerepatrijuotų lenkų, k u rių entuziazm as grįžti nam o buvo jau ataušęs, d ar buvo apie 270 0 0 0 134. Jų priešin im asis grąžin im u i tu rė­ jo įvairių priežasčių. V iena, likusieji nenorėjo grįžti į kom un istų valdom ą šalį; antra, nem aža dalis lenkų buvo kilę iš R ytų Lenkijos, k u rią sovietai prisijungė sau (1945 07 06), taigi jie, grįžd am i į savo tėvynę, būtų grįžę į svetim ą valstybę. Iš principo lenkai prievarta nebuvo grąžin am i, tačiau spaudim as repatrijuoti jų atžvilgiu buvo įvairu s ir didelis. K ad V ak arai įvairiais būdais nesiliovė lenkus skatinę grįžti, kaltas, be jų noro problem ą pigiai ir greitai išspręsti, buvo ir jų padėties vertin im as, ku ris gal ne v isai atitiko tik rąją padėtį. U N R R A vad o vų nuom one, p olitin iai m o tyvai n e­ turėjo didelės svarbos, per 60 % visų nenorinčių grįžti nam o len kų p agrin din ė priežastis bu vusi ne kokia nors baim ė, bet paprastas neryžtingum as. Jiem s te­ trūko apsisprendim o ir p asiryžim o iš saugios ir aprūpintos aplinkos stovykloje išvažiuoti į nežinom ą ir sunkesnį gyven im ą tėvynėje. Len kų DP, turėdam i gana žem ą išsilavinim ą, U N R R A m anym u, buvo neigiam ai veikiam i ir lenkų pabėgė­ lių A n glijoje. M at repatriacijos reikalais ryšių k a rin in k a i buvo siun čiam i ne vien Len kijos vyriau syb ės, bet ir len kų vyriau syb ės užsienyje Londone. T ik dėl tokio galvojim o y ra suprantam os įvairio s iš viršau s įsakytos ar žem esniųjų tarnautojų išgalvotos represinės grąžin im o priem onės. P avyzdžiui, viena tokių priem onių m ažinti m aisto d avin į ar kitaip sun kin ti stovyklos gyven im ą - turėjo p arodyti, jo g čia likusiem s nebus taip gerai, kaip ik i šiol, ir kaip kad būtų, jeigu jie gyventų nam uose. N eatsisakyta ir teigiam ų paskatų kaip leidim as su savim i pasiim ti dau­ giau bagažo ar (vogtus) dviračius, skyrim as didesnių m aisto d avin ių ar pagaliau ir nurodym as, kad grįžtantiesiem s lipant į trau k in ių vagonus grotų dūdų orkes­ 133 H arding, 1997, p. 93. 134 Proudfoot, 1957, p. 291.

62

VINCAS BARTUSEVIČIUS

tras135. Jei ir sutiktum e, kad stovyklos gyven im as skatino ir ugdė tam tik rą n e­ ran gu m ą, p asy v u m ą ir van gu m ą apsirūpinti patiem s, visa tai neturėjo lem iam os reikšm ės, kaip kad tada galvota U N R R A ir kaip kad kartais ir šiandien kai ku rių tyrin ėtojų, neturin čių tiesioginės vid in ės stovyklos gyven im o tikrovės patirties, teigiam a. K itu atveju D P nebūtų tiesiog galvotrū kčiais veržęsi iš stovyklų, kai tik atsirado kitų galim ybių - em igracija. Bet lenkus reikėjo žūtbūt grąžin ti, nes neturėta jokio s nuovokos, ką su tokiu dideliu V okietijoje liku sių jų skaičium i rei­ kėtų d a ryti ir kas jais turėtų rūpintis. Todėl grąžin im o pastangom s dažn ai buvo teikiam a pirm enybė, neatsižvelgiant į h u m an itarin ius ir (kad ir struktūrinės) jė ­ gos nenaudojim o principus. K ad an g i buvo įsitikinta, kad p olitin iai atsisakym o grįžti m o tyvai ilgain iui vaid in o vis m ažesnį vaidm en į, D P teikiam ų aprūpinim o p rivilegijų atėm im as turėjo didinti p asiryžim ą grįžti į savo nam us.

PABALTIEČIAI DP IR REPATRIACIJOS PASTANGOS Pasibaigus didžiajai grąžinim o bangai Vokietijoje, be noro grįžti nerodančių lenkų ir jugoslavų, kuriuos visus ar bent didesnę jų dalį buvo tikim asi paveikti repatrijuoti naudojant psichologinį ar m aterialinį spaudim ą ir paskatas, buvo dar ir grįžti kategoriškai atsisakiusių pabaltiečių, Lenkijos ukrainiečių bei žydų136. Nors pastarosios grupės narius repatrijuoti turėta m ažai vilties, bet repatriacijos politika buvo taikom a abiem grupėm s, išskyrus žydus, nors ir nevienodu intensyvum u. Pabaltiečių padėtis buvo nuo pat pradžių išim tinė. Jau 1945 m. pavasarį am eri­ kiečiai ir britai nusprendė n epripažinti Baltijos kraštų įju n gim o į Sovietų S ąju n ­ gą, taip pat ir jų gyventojų n elaikyti Sovietų Sąjungos p iliečiais137. A m erik iečių ir britų sutartyje su Sovietų Sąjunga nustatyta, kad grąžin tin i tik tie, ku rie prieš 1939 m . rugsėjo 1 d. turėjo sovietų pilietybę. T ik p ran cūzai 1945 m. birželio 29 d. Repatriacijos sutartim i Baltijos kraštų aneksiją pripažino, tačiau pilietybės klau ­ sim ą ir jie p aliko atvirą ir pabaltiečius D P p rievarta grąžin ti faktiškai atsisakė138. Iš tikro tuoj po karo susidariusioje visuotinėje sum aištyje tam tikras lietuvių skaičius v isų trijų sąju n g in in k ų buvo v is dėlto grąžintas ir prieš savo norą. 135

Schroder, 2005, p. 197.

136 Lenkijos žydai karo metu buvo pasitraukę į Sovietų Sąjungos gilum ą ir karu i pasibaigus, pasiekę savo nam us, ten nepasiliko, o vyk o toliau į V akaru s, yp ač j am erikiečių zoną, nes ten būdavo gerai aprūpinam i. 137 A m erik iečiai aneksijos nepripažino, britai de fa k to pripažino, de ju re - ne. 138 N ors pastarieji, kartas nuo karto prievarta grąžinti, ir grasindavo, o sutartyje palikta tiksliai neapi­ brėžta sovietų piliečio sąvoka davė pagrind ą įvairiom s spekuliacijom s. Plg. Jacobmeyer, 1985, p. 81-82; Rin ke, 2002. p. 236 ir kt.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

63

A n g lų ir am erikiečių, p agaliau ir pran cūzų nusistatym as pabaltiečių atžvilgiu šių prievarta negrąžinti n am o savaim e reiškė, kad liks nerepatrijuota D P dalis, bet planų, ką su ja reikės d aryti, neturėta. Padėtis buvo be perspektyvos tiek v ie ­ nai, tiek kitai pusei. D ėl pabaltiečių statuso nebuvo leidžiam asi į jokias diskusijas ir su vokiečiais, ku rie p asitaikius progom s ginčijo jų teisę p asilik ti Vokietijoje. Pabaltiečiam s nebuvo taikom as ir įprastas m atas - lojalum as sąjun gin in kam s. Jie dėl kitų m o tyvų buvo pripažin ti tu rį teisę į globą, nors iš įvairių pusių jiem s dažnai ir buvo prim etam a kolaboravim o kaltė. Priekaištai buvo gana bendri ir visiem s pabaltiečiam s vien odi, ypač dėl talk in im o vokiečiam s n aikin an t žydus, op eratyvin ių grupių (Einsatzgruppen) ataskaitų, SS batalionų sudarym o, policijos batalionų veiklos, valstybės ad m in istracijos aparato veiklos, tarnybos vokiečių kariuom enėje ir p an .139. Pavyzdžiui, vien am e N ew York Tim es straipsnyje (1945 10 19) apie tai, tarp kitko, rašyta taip: „M ažiau siai trečdalis (veikiausiai daugiau) pabaltiečių y ra buvę pabaltiečių fašistų organizacijos „S au lis“ ir latvių, lietuvių ir estų batalionų n a­ riai, tie batalionai buvo su d aryti vokiečių k a ru i su Sovietų Sąjunga. B eveik visi jų lin k sta daugiau į m ūsų priešus vokiečius, negu į m ūsų sąju n gin in kę Sovietų Sąjungą“ 140. O U N R R A m em orandum e JA V užsienio reikalų m in isterijai rašom a: „Šie žm onės atsisako repatrijuoti. Jie m ano, kad jų kraštas užim tas jų didžiausio priešo ir y ra prarastas. Šioje grupėje galim a skirti dviejų rūšių asm enis: tuos, kurie bėgo iš šalies nuo rusų okupacijos ir tik priversti dirbo Vokietijoje, ir tuos, ku rie m ielai kolaboravo. Šitą an trąją grupę apibūdinti, nepažeidžiant pirm osios teisių, y ra taip sunku, kad plačiau tai d ar n eįvykdyta.“ JA V užsienio reikalų m i­ nisterija į tai atsakė, jo g nors n eturim a jo k io intereso, kad sunkūs nusikaltėliai liktų laisvi, bet m anom a, kad tokių sun kių nusikaltėlių iš tiesų esą ne taip jau d aug141. Šie ir pan ašū s kaltin im ai nebuvo p alaiko m i oficialių am erikiečių įstaigų kaip ir D P im igracijos kom isijos, tad kažko kių sankcijų dėl to ir nebuvo142. B a n ­ dym ai p atikrin im o bei atrankos (screening) m etodu kolaborantus identifikuoti faktiškai nedavė jo k ių vaisių. Iš tik rų jų jom s sun ku buvo atskirti, kas kovojo už savo krašto n epriklausom ybę ir kas užsikrėtęs nacių ideologija prisidėjo prie D idžiojo Reicho tikslų realizavim o. Be to, n ustatyti karo nusikaltėlius bepraside­ dančio šaltojo karo m etu nebuvo JA V teisingum o m inisterijos p irm in is rūpestis 139 Sjoberg, 1991, p. 180 ir kt. 140 Citata iš Jacobmeyer, 1985, p. 80. 141

Ten p a t, p. 81.

142 A. Eidintas nurodo ir tokią įdom ią detalę, būtent, - po m aršalo G. Žukovo susitikim o su D. D. Eisenhoweriu 1945 m. esą iš tiesų buvo iškilusi reali grėsm ė, kad lietuviai būtų deportuojam i į sovietų okupuotą Lietuvą ir tik žydų lobistų JAV pastangų dėka pavojus sum ažėjęs. Plg. Eidintas, 2002, p. 314.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

64

ju o labiau kad tuo reikalu ob jektyvių duom enų iš Sovietų Sąjungos nebuvo ga­ lim a laukti. 1946 m. liepos m ėnesį JA V karinės pajėgos E urop oje143 prašė U N R R A p riim ­ ti pabaltiečių ir lenkų karius, tarn avusius vokiečių kariuom enėje ir sąju n g in in ­ kų paim tus į nelaisvę, savo globon. U N R R A centrinė būstinė nusprendė teikti globą tik tiem s, kuriuos karin ė vald žia pripažins, kad jie nebuvo kolaborantai, karo nusikaltėliai, išd avikai, „folksdoiče“ (Volksdeutsche) ar Pabaltijo vokiečiai (Baltendeutsche), kad buvo prievarta p aim ti į vokiečių kariuom enę ir nedalyvavo karo veiksm uose144. K ad Pabaltijo vokiečiai ir „folksdoiče“ apskritai neglobotini, U N R R A buvo nutarta anksčiau. T arn avusių jų vokiečių kariuom enėje likim as il­ gai buvo neaiškus. Sklido gandai, kad tie, ku rie įstojo savanoriškai, bus greitai grąžin am i į savo kraštus. Tokių gandų paskatinti lietuvių kom itetai p akarto tin ai kreipėsi į atitin kam as am erikiečių arm ijos tarnybas su m em orandum ais, teigian­ čiais, kad lietuvių savanorių nebuvę, visi priverstin ai paim ti, ir p rašym ais lietu­ vius, patekusius su vokiečiais į nelaisvę, perkelti į lietuvių stovyklas145. U N R R A vaidm uo repatriacijos atžvilgiu buvo kiek p rieštaringas. Bendras U N R R A nusistatym as n evartoti p rievartos ne visuom et aiškiai n usakytas jos Tarybos nutarim uose ir n ep akan kam ai griežtai buvo vykd om as žem esnių jos tarnautojų. Jos valdyba V okietijoje vien okiai ar kitokiai p rievartin ei repatriacijai lyg ir nepritarė. V ykdom o spaudim o priežastis buvo noras D P problem ą žūtbūt likvid u o ti ir faktiškas nepajėgum as suprasti, kodėl šie D P n egrįžta nam o. D om as Jasaitis pirm ajam e „Tėvyn ės sargo“ n u m eryje nenoro grįžti į tėvyn ę p riežastį tų laik ų žodžiais taip atskleidžia: „ Todėl v isai nenuostabu, kad d ar ir šiandieną an glosaksų ir P ran cū zi­ jos okupuotoje Vokietijos dalyje y ra apie 1 000 000 asm enų iš anapus tragiškos geležinės uždangos. Tai vad in am i D.P. - ,displaced p erson s. Tai ne tik žm onės iškeldinti, bet ir išrauti iš savo tautinių šaknų, iš savo kultūros aplinkos, atplėšti nuo savos šeim os narių ir artim ųjų . Jei jie n egrįžta į savo gim tines, tai ne dėl to, kad tarp jų ved am a propaganda už negrįžim ą, ne dėl to, kad jie fašistai, karo k altin in k ai ar išd avikai, bet dėl to, kad nenori laisvu n oru eiti į baisius eksterm inuojančius koncentracijos lagerius, ku riais nusėta šalis už m inėtos geležinės uždangos, kad nenori tapti vergais, kad nenori būti nekaltom is tenykščių bude­ lių aukom is M um s nėra jo k ių abejonių, kad ir dabar esantys V okietijoje ir A ustrijoje 80 000 lietuvių tuojau grįžtų į savo kraštą, jei jis nebūtų svetim os ir 143

United States Forces, European Theater (USFET).

144 W oodbridge, 1950, Vol. III, p. 509. 145 Tokio prašym o pavyzdys: Regensburgo apylinkės lietuvių trem tinių bendruom enės 1946 m. kovo 2 d. raštas. L K IA - R E G . Tokių belaisvių jų apylinkėje buvę 50.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

65

n edraugingos valstybės okupuotas ir jei jam e viešpatautų žm ogaus asm ens nelie­ čiam ybė ir kitos dem okratinės laisvės. K ol tos sąlygos nebus įgyvendintos, nėra jo k ių vilčių , kad m es galėtum e grįžti nam o. Taip sakydam as aš jaučiu teigim o baisum ą ir prasm ę ir visas iš to tekančias išvadas, nes nieko baisesnio lietuviui nėra, kaip netekti savo gim tosios žem ės .“146 K as čia p asakyta apie lietuvius, tinka su kai kuriom s išlygom is ir kitom s grįžti atsisakančiom s grupėm s. Lem iam os įtakos neturėjo nei agitacija iš šalies, nei bu­ vusių vadų propaganda iš vidaus, nei tariam i aprūpinto ir saugaus stovyklos g y ­ venim o patogum ai, nei blogo gyven im o baim ė savoj tėvynėje, nei pagaliau vidinis nerangum as, neleidęs pasiryžti kelionei. Lėm ė kiti m otyvai - būtent politiniai. N orėd am a nustatyti priežastis, kodėl užsilikę V okietijoje pabėgėliai atsisako repatrijuoti, pati U N R R A 1946 m . gegužės m ėnesį apklausė apie pusę m ilijo ­ no D R Į klau sim ą „ A r nori repatrijuoti dabar?“, tik nepilni 5 procentai atsakė „Taip“147. 9 0 -9 5

pabaltiečių šioje apklausoje pasisakė negrįšią, kol kraštas bus

sovietų okupuotas. V ykusios apklausos Scheinfeldo (Šeinfeldas) lietuvių stovyk­ loje, ku rioje d alyvavo visi 974 per 15 m etų am žiaus esantys asm enys (iš jų du lenkai), rezultatas buvo toks: Į klausim ą, ar n ori būti grąžin am as tėvyn ėn , atsakė a) taip - 2, b) ne - 972. N egrįžim o priežasčių sum inėta įvairių , tačiau jos skyrėsi tik savo žodynu, ne dalyko esme: kom unistinės valdžios teroras, vykdom as m ano krašte; nepatinka d iktatū rin is režim as, grįšiu tik į laisvą Lietuvą; religinis, p o li­ tinis persekiojim as ir p an .148. 1946 m. apklausos rezultatą p atvirtin o ir 1947 m. vasario m ėnesį atlikta vien pabaltiečių apklausa149, kurioje aiškiai dokum entuotas antikom u nistin is n usista­ tym as. M es žinom e taip pat ir iš vienintelės lietuvių spaudos atliktos apklausos, jo g dar 1947 m. d augu m a pasisakė, kad iš principo n orintys g rįž ti150. Todėl negali būti abejonės, kad bent pabaltiečių visu o tin ai buvo atsisakom a ne apskritai grįžti į savo nam us, bet tik tol, kol ten v is d ar laikysis esam a politinė padėtis. Len kai ir ukrain iečiai m in ėjo ir kitas, ne vien politines, priežastis. K ad tikros padėties nesuprato ir naujieji, pakeitę pirm uosius, kariuom enės ar U N R R A kadrai, galim a suprasti. Šie vėliau atvykę tarnautojai, nesusipažinę su reikalu, rado stovyklose n edirbančius, nerim aujančius žm ones. N epaisant visų stovyklos kultūros ir saviveiklos laim ėjim ų, gyven im as apskritai buvo vargan as, 146 Jasaitis, 1947. 147 Rezultatai nurodom i Salom on, 1991, p. 145. 148 1946 m. gegužės 13 d. apklausos rezultatus žr. R aštikis, 1990, t. II, p. 491. 149 Salom on, 1991, p. 146. 150 A pklausos rezultatus žr. M intis, 1947 08 12.

66

VINCAS BARTUSEVIČIUS

nenorm alus ir įvairiais atžvilgiais sm ukdantis. Įprastas gyven im o sąlygas turėję ir čia atsikėlę tarnautojai iš aukšto žiūrėjo į DP, kurie savo elgesiu ir tariam u užsispy­ rim u negrįžti nam o juos erzino. A pskritai tarnautojų politinis išprusim as, atrodo, buvo m enkas. U žrašytas įvykis Tūbingene (Tiubingenas), kai atvykęs pas lietuvius rusų karin in kas bandė raginti žmones grįžti nam o. D ar įkyriau juos ragino jį ly­ dintis prancūzų pulkin inkas Roche, teigdam as, esą vieni bus nuvežti į Pabaltijį, kiti - į U krain ą, treti - į Sibirą (!). K ai pasibaigus pranešim am s nebuvo klausim ų, prancūzas nustebęs klausė: kodėl? K ai jam buvo paaiškinta, kad daugum a susirin­ kusiųjų nesuprantą rusų kalbos, prancūzas priekaištavęs, kaip jie, Rusijos piliečiai, nesuprantą rusiškai. Jei jau prancūzų kariuom enės pulkin inkas taip galėjo kalbėti, tai ką jau bešnekėti apie žem esnio rango kariškius. Tėv. Alfonsas Bernatonis papa­ sakojo turėjęs panašų išgyvenim ą, atskleidžiantį tą nem alonią padėtį, kurioje pabė­ gėliam s teko būti. K artą jam teko važiuoti su W iesbadeno (Vysbadenas) U N R R A direktorium i iš Fran kfu rto į M ainzą (Maincas). Kelionėje besikalbant pastarasis sakėsi nesuprantąs, kodėl Bernatonis ir kiti lietuviai Vokietijoje kenčia vargą sto­ vyklose, bet negrįžta į savo nam us. Tėv. Bernatonis bandė paaiškinti, kas kom u­ nizm as esąs ir kokią žalą sovietai Lietuvai yra padarę. Tada U N R R A direktorius sustabdė savo automobilį, atidarė jos duris ir pasakė: „Jei dar vieną žodį prasitarsi prieš m ūsų sąjungininkus ir draugus, galėsi sveikas kelionę tęsti pėsčias!“151 U N R R A pareigūn ai, iš esm ės n esuprasdam i nenoro grįžti nam o priežasčių, prieidavo ir prie ku rioziškų ir D P nesuprantam ų išvadų. Taip vienas generalinio direktoriaus pavaduotojas teigė, kad niekas negrįš nam o, kol jo gyven im o sąlygos čia nebus ak ivaizd žiai blogesnės negu tėvynėje. K itas m anė, kad niekas negrįš tol, kol jiem s nebus parod yta, koks sun kus gyven im as jo čia ateityje lau k ia.152 T o dėl v is i v e ik sm a i, k u rie p a č ių D P b u v o la ik o m i k a ip n iek u o n e p a g rįsti ir sa v a v a ­ liai, iš tiesų tu rė jo v ie n ą p a g r in d in į tik slą - p riv e rsti D P g rįž ti n am o . 1946 m. vasarą U N R R A teko atsispirti ir didėjantiem s sovietų kaltinim am s, esą stovyklose susikū rusios įvairios grupės ir organizacijos, viešai agituojančios prieš repatriaciją ir taip ją trukdan čios. Sustiprinta sovietų akcija susigrąžinti pabaltiečius, gru zin u s, arm ėnus ir azerbaidžaniečius prasidėjo tada, kai rusų d augum a jau buvo susigrąžinti, ir atsilaisvin o jėgų kitom s akcijom s. Sovietų m an ym u, šių tautybių pabėgėliai gana glaudžiai susiorganizavę, vedė perdėm ak ty v ią propagandą prieš Sovietų Sąju n gą153. Sustiprintom s pastangom s pradžią

151

Tėv. A lfonso Bernatonio 1987 03 21 Idar O bersteine autoriui pasakotas epizodas.

152 Plg. W oodbridge, 1950, Vol. II, p. 514. 153 Petrov N. ir kt. Sow jetische R epatriierungspolitik. In: Ruggenthaler/Iber (Hg.), 2010, p. 90.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

67

davė 1946 m. baland žio 13 d. SSR S M in istrų tarybos specialus n utarim as dėl la­ tvių, estų ir lietuvių grįžim o į tėvynę. Šių tautybių asm enim s buvo p ad aryta net išim tis, garantuojanti neištrem ti iš savo gim tinės ir kolaboravusių su vokiečių įstaigom is154. Suin ten syvin ti pabaltiečių, u k rain iečių ir baltarusių grąžin im o p a­ stangas 1947 m. spalio 11 d. SSRS M in istrų taryba priėm ė labai slaptą n utarim ą dėl m in ėtų šalių delegacijų pasiuntim o į V ak arų sąju n g in in k ų okupacines zonas V okietijoje ir A u strijoje155. Ilgain iu i U N R R A buvo priėjusi išvadą, kad jos tarnautojam s nederėtų nė skleisti nepopuliarios viešosios propagandos, skatinančios grįžti, o to darbo tu rė­ tų im tis patys suinteresuotos šalies atstovai. Todėl buvo plačiai atverti v artai so ­ vietų ryšių k arin in k am s, sovietų literatūrai, atsišaukim am s, spaudai, oficialiem s biuleteniam s, film am s. Iš pradžių buvo sudarom a galim ybė sovietų ir satelitinių kraštų ryšių k a rin in k am s prieiti ir prie trem tinių sąrašų, vėliau ši galim ybė sau­ gu m o sum etim ais buvo nutraukta. K ad pabėgėlių baim ė nebuvo vien įsivaizd u o­ ta, rodo ir sovietų į užsienį pasiųstų o p eratyvin ių gru pių atskleisti sovietų p ilie­ čiam s priešin gus elem entus ataskaita, kurioje nurodom a, kad prieš 17 151 asm enį buvo su rin kta juos kom prom ituojančių žin ių 156. Tuo m etu ir lietuvius pasiekė tiesiogin iai au kštųjų Lietuvos pareigūn ų atsi­ šau kim ai, ragin an tys grįžti, pažadai grįžu sių jų nebausti, bet gerai įk u rd in ti157. 1947 m. rugpjūčio 3 d. V iln iuje pradėtas leisti „Tėvyn ės balsas“ buvo skirtas sp e­ cialiai trem tiniam s. R epatriacijai faktiškai sustojus 1952 m . rugpjūčio 20 d. visas ja i skirtas aparatas buvo pan aikin tas, tačiau susigrąžin im o pastangos nors ir kiek kita form a buvo tęsiam os ir toliau. N o rs U N R R A buvo atsisakiu si p rievarto s, k u rio s ji nė nebūtų galėjusi p a ­ naudoti, nes tokios galios neturėjo, tačiau tiek ji, tiek ir k a rin ė vald žia taikė psichologin ės ir m o ralin ės p rievarto s m etodus. K ad k a rta is v ie tin ia i U N R R A p areig ū n ai p ersisten gdavo ir už tai būdavo kai k u r net atleidžiam i iš p areigų , rodo ne vien as pavyzd ys: JA V okupacinės zonos U N R R A , rem dam asi neva „totalinės repatriacijos“ d i­ rektyvom is, 1946 m. rugsėjo 26 d. išleido p otvarkį u ž d aryti m okyklas, profesi­ nius kursus, dirbtuves, ku ltūrin ę saviveiklą, nes tai kenkė repatriacijai. N etruku s ir šis p otvarkis turėjo būti atšauktas158. 154 Ten pat. 155

Ten pat, p. 92.

156 1946 m. birželio mėn. kontržvalgybos ataskaita, ten pat, p. 92. 157 Plg. R epatrijuotųjų tarybinių p iliečių teisės, 1947; Tėvynėje, 1948; Tiesa apie mūsų gyvenim ų, 1947; Paleckis, 1947. 158 Savavališki U N RRO S tikrinim ai, 1947, p. 30.

68

VINCAS BARTUSEVIČIUS

1946 m. lapkričio 11 d. U N R R A išleido (slaptą) p o tvark į Nr. 199 apie asm enų, ik i 1939 m. rugsėjo 1 d. gyven usių Sovietų Sąjungos teritorijoje, ir asm enų iš L ie­ tuvos, Latvijos, Estijos ir U krain o s repatrijavim ą. Ten sm u lkiai nurodom a, kaip elgtis su asm enim is, p riešingais repatriacijai, ir kaip su norin čiaisiais grįžti. •

U N R R A ir karin ė vald žia sutinka, kad būtų p atariam a grįžti kuo skubiau ir kuo daugiau į gim tuosius kraštus. Ši p olitika rem iam a Jaltos susitarim o dvasia ir IRO statuto projektu.



Su stovyklos vadovais arba atstovais, ku rie p asireiškia antirepatriacine vei­ kla, turi būti pasielgta griežtai ir jie perkelti į centrus, kuriuose šiuo m etu yra nerepatrijuotinos grupės.



N orintieji grįžti siunčiam i į sovietų repatriacijos centrus Lichtenau prie Ansbacho, į Hersfeldą prie Fuldos ar Stuttgartą. Čia yra savanoriško surinkim o punktai. Tranzito punktas sovietų piliečiam s iš JA V zonos y ra Hofas.



G rįžtan tiem s bus suteikta pirm enybė išduodant drabužius ir „kitus m alo ­ nius d aiktu s“.



Repatriacijos akcijai gali būti panaudoti M o. N arn ey ir La G u ardia pareiš­ kim ai apie m ažas em igracijos galim ybes, gandai apie IRO neaiškią ateitį (globos pabaigą), rengiam i m itingai su sovietų ryšių karinin kais. Ryšių ka­ rin inkam s, dažniausiai kilusiem s iš atitinkam ų kraštų, gali būti leidžiam a stovyklose dalyti sovietų atsišaukim us, literatūrą, laikraščius, rodyti filmus.



Bet kokios riaušės, sm urtas, nepagarba, sovietų ryšių k arin in k o įžeidim as ar toks elgesys, ku ris gali sukelti netvarką, laikom as karin ės valdžios n uos­ tatų pažeidim u. Z on os direktorius turi reikalauti, kad karin ės valdžios or­ gan ai areštuotų tokius asm enis vietoje. Šitai turi būti aiškiai paskelbta sto­ v y k lų gyventojam s jų gim tąja kalba. K iekvien as akredituotas sovietų ryšių ka rin in k a s turi teisę ap lan kyti U N R R A aptarnaujam ą stovyklą, kad sueitų į kontaktą su šiam e įsakym e m in im ų tautybių žm onėm is.



Sovietų ryšių k a rin in k a i gali lan k ytis stovyklose tik lyd im i JA V kariu om e­ nės atstovo. Pokalbiuose gali dalyvau ti ir U N R R A atstovas. S u sirin kim ų lan kym as tu ri būti nep rievartin is, bet D P tu ri būti paskatinti juose lan k y ­ tis ir išklausyti, ką ryšių k a rin in k a i pasakoja. Jokia jėga ir prievarta negali būti naudojam a norint p akviesti pasikalbėti ar šaukiant į susirin kim ą.



T ik tų asm enų, ku rie JA V karin ės valdžios p ažym ėti kaip sovietų piliečiai, sąrašai gali būti pristatyti sovietų ryšių karin in kam s.



V isokios privilegijos (patogum ai, nauda) tu ri būti teikiam os, kad asm e­ nys būtų p askatinti repatrijuoti. R epatriacijos vald in in k ai ir apygardos direktorius tai turėtų d a ryti atsargiai ir budriai. Len kų repatriacijos p rak­ tika parodė, jo g kreip im aisi į žm ones gali atnešti n orim ų rezultatų. Tatai

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

69

sėkm in gai gali būti p ad aryta ir su kitom is tautybėm is. N audoti jausm us žadinančias priem ones p aliekam a vietinės ad m in istracijos nuožiūrai, p ir­ m a ištyru s stovyklos bendruom enės socialinę, politinę, psichologinę p a­ dėtį. P rityręs repatriacijos v ald in in k as gebės pakeisti dabartines stovyklų nuotaikas nuo grįžim o n am o baim ės ir m iglotų svajonių apie em igraciją į ram ų ap svarstym ą ir sutikim ą repatrijuoti. •

M asin iai m itin gai, k u rie turėtų p askatin ti rep atriaciją ir duotų p rogą su ­ sitik ti su sovietų k a rin in k a is, y ra abejotin os vertės. Tokie m itin g ai gali būti p an au d oti p riešin gai galvo jan čių erzin an čių klau sin ėtojų antirepatriacin ei ak cija i.159

K ilu s triukšm ui ir įsikišus JA V V alstybės departam entui, p otvarkis buvo at­ šauktas 1947 m. sausio m ėnesį, o atsakingas tarnautojas atleistas iš darbo. Lietuvių trem tinių bendruom enės (LTB) V yriausiasis kom itetas, in form uod am as lietuvių apylinkes apie suaktyvėju sią U N R R A akciją, nurodė, kad nebūdam i Sovietų S ą­ jun gos piliečiai, lietu viai neturėtų į tokius susirin kim u s eiti. Tačiau k artu įspėjo nesiim ti sm urto veiksm ų, nes tokie asm enys gali būti p ašalin ti iš stovyklų arba prievarta repatrijuoti160. Buvo pasitaikę atvejų, kai sovietų k a rin in k a i žm onių buvo apstum dyti ar apm ėtyti. N em ažiau suinteresuoti atsikratyti D P balasto buvo ir sąju n g in in kų politin iai bei k a rin ia i sluoksniai, nevengdam i bauginti p asilikti n orinčius pabėgėlius. P a­ vyzd žiu i, vyriau siasis JA V k arin ių pajėgų v iršin in k as gen. L. C lay pranešė, kad nuo 1947 m. balandžio 15 d. JA V arm ija vėl atnaujins D P repatriacijos skatin i­ m o planą, parem tą m aisto d avin io 60 dienų išdavim u kiek vien am savanoriui, grįžtan čiam į nam us. A tsišaukim e tarp kitko sakom a: „Tų, ku rie apsisprendžia p asilik ti am erikiečių zonoje V okietijoje ir n egrįžta nam o, laukia nežinom a atei­ tis. D a r n egalim a u žtik rin ti, kad arm ija galės tęsti šalpos darbą. K okio dydžio p aram a galės būti teikiam a per tarptautinę organizaciją, taip pat dar neaišku. A š tikiu, kad jū s m ieliau pasinaudosite patogiom is sąlygom is ir šį p avasarį grįšite nam o, negu lauksite tolim esnio neaiškaus rytojaus Vokietijoje.“161 P rieštarin gi U N R R A ir karin ės vald žios veiksm ai repatriacijos reikalu kilo iš dviejų sun kiai suderinam ų problem os aspektų - finansinio ir hum an itarin io. 159 Iš U N R R A ’os įsakym o Nr. 199. Laisvoji Lietuva , nr. 12, 1947 02 16, p. 5-6 ; Instrukcijos kopija, L K I A rch yvas - R E G . 160 L j g y y r kom iteto p irm in in k o 1946 11 27 raštas apylinkėm s. L K IA - R E G . Panašiai rašom a L.T.B. Vyr. Kom iteto Inform acijos, 1947, nr. 2, p. 8: „M es m anom e, kad visa toji akcija m ūsų kaip Lietuvos piliečių neliečia. Todėl laikom ės ram iai, pasyviai. Kas nori im igruoti į Sovietų Sąjungą ar Sibirą, tai jo valia, bet ir čia prievarta negalės būti panaudota.“ 161

Tėviškės garsas, 1947 04 17, p. 1.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

70

K ad reikia likvid u o ti D P problem ą, nes ilgain iu i niekas nebuvo pasiryžęs rū p in ­ tis trem tinių išlaikym u, dėl to sutarė ir U N R R A , ir karin ė valdžia. K aip tą rei­ kalą ko n k rečiai su tvarkyti ir kokias priem ones vartoti, čia atsirasdavo nuom onių skirtu m ų tiek institucijų viduje, tiek ir tarp jų. P a tikrin im ai (screening). T ik m ažinti globotinų asm enų skaičių ir skatinti re­ patriaciją siekta ir kita D P daug baim ės įvariusia priem one - asm ens teisės į U N R R A globą p atikrin im ais (screening, eligibility). P atikrin im ų D P bijojo todėl, kad netekusieji U N R R A globos būdavo šalin am i iš stovyklų ir perduodam i v o ­ kiečiam s. Tuo m etu tokių D P laukė nežinom as likim as. P atikrin im am s pradžią ir p agrin dą davė JA V karo m inisterijos K rašto apsaugos departam ento 1946 m. baland žio 25 d. įsakym as, kad stovyklų lik vid av im o atidėjim as neapibrėžtam la i­ ku i verčia veikiau sustiprinti negu sum ažinti pasilikusių stovyklose D P p atik ri­ n im ą ir kad DP, netekę teisės būti U N R R A globojam i, tuojau pat būtų šalin am i iš stovyklos arba areštuojam i (išaiškinti k rim in alin iai ar karo nusikaltėliai), arba pagal galiojančius p otvarkiu s prievarta repatrijuojam i162. Teisę į U N R R A globą, tru m p ai tariant, turėjo Ju n gtin ių Tautų valstybių p ilie­ čiai ir asm enys be pilietybės, dėl A n trojo pasau lin io karo veiksm ų atsiradę tam tik ru laiku ne savam e krašte ir jiem s pasibaigus n orintys grįžti nam o. U N R R A E uropos regiono d irektyvoje 40 A , išleistoje 1946 m . liepos 9 d., sum inėtos visos Ju n gtin ių Tautų valstybės ir pažym ėta, kad į sąrašą įtrau k iam i ir buvę Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyven tojai163. M at griežtai im ant, form uluote „dėl A n trojo p asau lin io karo veiksm ų“ neturėta galvoje apskritai visų dėl karo pabėgusiųjų, bet tik tie, ku rie buvo oficialių ar pusiau oficialių valstybin ių akcijų aukos, pvz., vokiečių p rievarta sugaudyti ir išvežti darbam s ar dėl kitų priežasčių deportuoti. A sm enys, ku rie apleido kraštą tarsi savanoriškai, n orėdam i išven gti persekiojim o ar karo veiksm ų pavojaus, buvo paprasti pabėgėliai. Tad didelė dalis lietuvių, atsisakydam i grįžti, nors ik i galo neatitiko D P statuso reikalavim ų, bet vis tiek, tarsi išim ties tvarka, buvo p ripažįstam i kaip tu rį teisę į U N R R A globą tol, kol jų atžvilgiu bus rastas kitas sprendim as. T ik rin im a i buvo dviejų rūšių. V iena, buvo tikrin am a, ar asm uo tu ri teisę į U N R R A globą (eligibility). P atikrin ti reikėjo, kada ir dėl ko asm uo pabėgo. T ik ­ rin im ą paprastai atlikdavo U N R R A . K itos rūšies p atik rin im u (screening) turėjo būti nustatyta, ar asm uo nėra karo ar k rim in alin is nusikaltėlis, kolaborantas ar saugum ą pažeidžiantis in dividas. Šį tik rin im ą atlikdavo patys k a rišk ia i164. T ik ­ 162 Plg. Jacobm eyer, 1985, p. 103. 163 Pig. W oodbridge, 1950, Vol. III, p. 399. 164 Salom on, 1991, p. 58 ir kt.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

71

rinti reikėjo, nes į stovyklas pabėgėliai sugužėjo ir buvo telkiam i prieš galutinai tiksliai išsiaiškinus, kas globotinas ir kas ne. Pradžioje p riim am i buvo daugm až visi. K ad an gi pabėgėliai apie tokį tik rin im o d vilyp u m ą nežinojo ir tik rin im a i vyko p akarto tin ai bei nesuderintai, jiem s ir atrodė, kad tik rin im ų per daug, o jų tikslas - politinis. K ad U N R R A dažnai elgdavosi be teisinio p agrindo, kad k a riš­ kiai ja i įsakydavo p riim ti ir tuos, ku rie pagal taisykles D P statuso neturėjo, kad asm enys būdavo p ašalin am i v isa i be pagrin d o ar esant labai ju o kin gam bei k u ­ rioziškam p agrin d im u i, kad apskritai visas tik rin im as vykdavo chaotiškai, visa tai nepadidino supratim o, jo g jis reikalin gas ir nesum ažino tik rin am ų jų baim ės būti išm estiem s iš stovyklos. T ik rin im a i visose trijose zonose v y k o skirtingai. A m erik iečių zonoje p irm u o ­ sius tik rin im u s atliko karin ė valdžia. U N R R A atstovas dalyvaudavo be balso. Buvo nustatyta, kad globa teikiam a tik tiem s apskritai teisę į globą turintiem s asm enim s, kurie į am erikiečių zoną pateko ik i 1945 m . rugpjūčio 1 d. Sudarę p la­ tų klau sim ų katalogą am erikiečiai 1946 m. balandžio m ėnesį atliko pirm uosius tikrin im u s. Tarp 35 ir 38 kom isijų per 13 m ėnesių p atikrin o 330 000 asm enų. P a­ šalino per 12 % v isų DP. P ašalin im o sprendim ą apskundus, ne vienas išm estasis buvo sugrąžintas į stovyklą. T ik rin im o eiga buvo tokia: kiekvien as asm uo turėjo raštiškai užp ildyti an k e­ tą, vėliau buvo apklausiam a žodžiu ir p atik rin am i dokum entai. P ašalin im o m o ­ ty v a i buvo neskelbiam i. P avyzdžiui, pagal 1946 m. rudenį K asselio M ettenbergo tarptautinėje stovykloje vyk d y to lietuvių tik rin im o pradin ius duom enis turėjo būti pašalintas beveik kas antras stovyklos lietuvis. N eturin t dokum entų, ko m i­ sija v isai nekreipė dėm esio į apklausiam ojo pasakojim us ir jais netikėjo. D P tei­ sių netekusiųjų sąrašas buvo paskelbiam as vien ą ar dvi dienas prieš jų išvežim ą. Skundų padavim o tvarka, nors buvo paskelbta, bet paduotas skundas nesustabdė skundėjo p ašalin im o iš sto vyklos165. Šios p irm osios sijojim o bangos m etu am erikiečių zonoje buvo paliesta apie 2 000 lietu vių166. D iskvalifiku o ti asm enys buvo p ašalin ti iš stovyklų ir iš jų buvo atim ta ne tik U N R R A m edžiaginė globa, bet ir D P teisinis statusas bei teisė į em igraciją. Jie pateko į vokiečių teisinę ju risdikciją: daugeliu atvejų buvo atiduoti vokiečių pabėgėlių ko m isarų žinion, t. y. įstaigų, ku rios rūpin osi p rievarta iš­ v ary tais vokiečiais iš kitų šalių (A ustrijos, V engrijos, Č ekoslovakijos, Lenkijos ir kt.), buvo ap gyven din ti stovyklose, neretai aptvertose spygliuotom is vielom is, 165 LT SC -P L A , V -H a n a u -2 , 1. 0 9 9 -0 10 0 (125-126.) 166 Būtent: repatrian tai, išbėgę 1940 m. L ietuvą okupuojant sovietam s, k laip ėd iečiai (nors jie iki 1939 m. kovo 23 d. buvo Lietuvos p iliečiai ir buvo lietu vių tautybės), M ažosios Lietuvos (R ytų Prū sijo s dalies) lietu viai.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

72

gavo vokiškas m aisto korteles ir buvo atiduoti vokiečių darbo įstaigos (A rbeit­ samt) dispozicijai. K ad an gi vokiečių pabėgėliai buvo grąžin am i į tas gyv en vie­ tes, kuriose jie buvo prieš Vokietijos kapituliaciją, o dalis iš stovyklų pašalin tų lietuvių po karo kaip tik buvo persikėlę iš am erikiečių ru sam s perleistos jų ok u ­ pacinės teritorijos, tai ir šiem s ateityje grėsė pavojus būti nusiųstiem s į sovietų okupacinę zoną167. Šiuo vienu sijojim u nebuvo pasitenkinta. Po jo būta kitų, vykd om ų jau U N R R A . D ažn ai U N R R A nors įspėdavo, kada stovykloje bus tik rin im as, tačiau nenu­ rodydavo tikslios datos. T ik rin im o m etu neesantieji stovykloje negaudavo m aisto d avin io ik i kito p atikrin im o ar buvo tiesiog išb rau kiam i iš stovyklos.168 Tačiau pabėgėliai nebuvo linkę su tokiais tik rin im a is be pasipriešinim o sutikti. K aip ir kokiais m otyvais tolesni tik rin im a i buvo v y k d o m i ir kaip į juos reagavo lietuviai ir kiti pabaltiečiai, lai bū n a pailiustruota keliais konkrečiais pavyzdžiais. 1946 m. gru odžio 23 d. U N R R A 1062 skyrius pranešė, kad A ugsburg-H ohenfeldo stovykloje greit bus vykdom as p atik rin im as (eligibility). P atikrin im o tikslas esąs su rin kti žinias em igracijos reikalam s ir, be to, patikrin ti, kiek po arm ijos tik rin im o dar likę kolaborantų. 1947 m . sausio 3 d. buvo pranešta, kad tik rin i­ m as prasidės sausio 7 d., ir p agrasinta, kad kas neatvyksiąs į p atik rin im ą - b ū ­ siąs išm estas iš stovyklos. Tautiniai kom itetai buvo įpareigoti su d aryti ir įteikti netinkam ų (t. y. išm estinų) asm enų sąrašus. T ik rin im o kom isiją sudarė: U N R ­ R A skyriau s vicedirektorius ir n ariai - du lenkai, du u k rain iečiai, du lietu viai ir vienas latvis. V isi n ariai buvo p arin k ti iš pačių DP, tačiau be tautinių kom itetų rekom endacijos ar žin ios169. Pabaltiečių kom itetas, turėdam as m intyje, kad tai antras politin is tikrin im as, parengė protesto m em orandum us, ku rie buvo įteikti U S F E T V yriaus, būstinės G -5 D P skyriau s v iršin in k u i F ran k fu rte (su 4800 asm enų parašais), D P reikalų k a rin in k u i prie karinės valdžios M ūnchene (su 3 600 asm enų parašais) ir P irm o ­ sios divizijos štabui A u gsbu rge170. N u vyk u si į F ran k fu rtą pabaltiečių delegacija iš pik. G ardenerio sužinojo, kad U N R R A tėra įgaliota peržiūrėti pirm ojo (armijos) p atikrin im o m edžiagą, bet naujų klau sim ų n eturinti teisės kelti, kad antrasis p a­ tik rin im a s nieko bendro neturįs su em igracija ir kad U N R R A n eturinti teisės atim ti D P statuso iš nei vien o asm ens. P u lk in in k as pažadėjo reikalą išsiaiškin ti 167 Dr. Dom o Jasaičio 1947 04 03 laiškas pasiuntiniam s G ird vain iu i ir Balučiui. LT SC -P L A , V-H anau-2, 1. 029. 168 Plg. U N R R A skyriaus (Team) 1046 Regensburg 1947 01 07 raštą. L K I A rch yvas-R E G . 169 Screeningas Nr. 2. L T SC -P L A , V -H a n a u -2 , 1. 031 ir kt. K ad kom isijoje būtų ir pačių pabėgėlių, nebuvo visuotinas reiškinys. 170 LT SC -P L A , V -H a n a u -2 , 1. 034 ( 3 6 - 37 )-

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

Visiems isvietintiems asmenims Liečia jusu ateiti 1. U N R R A buvo pasiusta i V o k ietija padėti isvietin tiem s a s­ menims. T as uždavinys atliktas. G alutinai savo veikta U N R R A baigs ateinanti pavasari. 2 . U N R R A os interesai DP atžvilgis tačiau jokiu budu nepasi-

baige. Faktas, kad dang DP Y ra V okietijoje, skatina per ta trumpa laika d aryti visa, kad padėti isspresti si klausima. 3 . U N R R A y ra suiteresuota jusu ateitimi. K as bus su jumis?

E m igracijai y ra maža vilčių Pasilikim o atveju je laukia sunkus darbas V o k ietijo je G al y ra galim ybių grizti namo? 4 . U N R R A dėl -to prašo tamstų naujai apsvarstyti, ar never-

tetu grizti namo. 5 . U N R R A žino, kad jus turite daug problemų su repatriacija.

Daug d alyku y ra neaiškiu ir daugelis klausim u atviri. K ad galetum e jum s padėti, turime žinoti, kas jus su­ laiko N edelskite su savo problemos isrismu! Eikite ir teiraukites pas repatriacijos karininkus dėl sugrizimo sąlygų arba parašykite klausim us kitoje šio laiško puseje. Je ig u norite' asm eniškai atsakymo, nurodykite savo pavarde ir sto vyk la. Bet kokiu atveju

atsakym as bus paskelotas stovyklos lai

krastyje. Prašau ziuzeti i reikala rimtai. Tai liečia jusu ateiti. U N RRA y ra tam, kad padėti. V isos pastangos skirtos jums! OLE NILSEN Area Repatriation and O fficęr

Grįžti į tėvynę skatinantis UNRRA atsišaukimas

VINCAS BARTUSEVIČIUS

74

,r. T* V1.1.( K 1 s Sowjefisdisf V a rb in d u n g s O Hizier i ¡ir Bepcrtriation S iu H S 'J M - b íü n r . e t

,55 j •.

KLAIPĖDOS KttAŠTŪ LIETUVIAI" TARYBU SĄJUNGOS piliečiai!

TARYBŲ LIETUVOS KELIAS

V A L S T Y B IN Ė P O L IT IN Ė S L IT E R A T Ū R O S L E ID Y K L A

REPATRIJUOTŲJŲ TARYBINIŲ PILIEČIŲ

TEISĖS

Leidiniai, skatinantys grįžti į tėvynę

D^ L PABĖGĖLIŲ IF*

PERKELTŲJŲ ASMENŲ

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

75

U N R R A centre Heidelberge. A n troji delegacija Fran k fu rte taip pat patyrė, kad U N R R A n eturinti teisės d a ryti politin ių tik rin im ų , išskyru s žinių rin k im ą em i­ gracijos reikalam s. N epaisan t abiejų m em orandum ų 1947 m . sausio m ėnesį U N R R A pradėjo tik­ rin im ą jos direktoriui patikin us, kad šis tik rin im a s turįs tikslą atrin kti tinkam us asm enis em igracijai, nes arm ijos tik rin im e nebuvę atitin kam ų klausim ų. K asdien buvo šau kiam a po 10 kiekvien os tautybės asm enų. Tuoj pat buvo p a­ tirta, kad apklausa vy k o n esilaikant duotų pažadų, būtent: 1) klau sin ėjam a anglų ir vokiečių kalbom is, nors tų kalbų pats apklausiam asis nem okėjo; 2) p asin au­ doti vertėju buvo neleidžiam a; 3) buvo klausiam a, kada ir k u r asm uo atvyko į vokiečių okupuotą teritoriją, nors toks klau sim as - nesąm onė; 4) pastebėta, kad atsakym ai dažn ai buvo u žrašom i n etiksliai; 5) buvo neleidžiam a atsakinėti tos pačios tautybės klausinėtojam s, t. y. lietu viai buvo apklausiam i latvio ar lenko; 6) asm uo, nesėdėjęs vokiečių kalėjim e, nebuvo laikom as buvusiu persekiojam uoju; 7) dokum entai, p arašyti gim tąja kalba, nebuvo p ripažįstam i; 8) asm enys buvo išren giam i ieškant SS ženklų; 9) nebuvo reikalaujam a p asirašyti anketos; 10) apie zonas buvo klausin ėjam a labai sm ulkm en iškai ir 11) buvo klau siam a labai tikslių įvyk ių prieš 12 m etų datų171. Pabaltiečių kom itetas, turėdam as v isa tai galvoje ir rasdam as, kad apklausinėjant nebuvo laikom asi U N R R A direktoriaus F ra n k fu r­ te ir M ūnchene pažadų, nutarė įteikti p akarto tin į m em orandum ą ir jam e išd ės­ tyti faktin ę p atikrin im o eigą. Prieš tik rin im u s protestavo ir kitų m iestų stovyklų gyventojai. P avyzdžiui, per 1946 m . spalio 15-gru o d žio 4 d. K em ptene v y k u sį p atik rin im ą iš 1 007 lietu ­ v ių kolonijos n arių buvo išbraukti 25. K iti dešim t išbraukti, kadan gi į p atik rin i­ m ą neatvyko, nes jau iš Kem pteno stovyklos buvo išvyk ę k itu r172. N ors išm estųjų buvo p alyginti nedaug, visų trijų Pabaltijo valstybių tautiniai kom itetai U N R R A V yriausiosios būstinės M ūnchene T ik rin im o įstaigai parašė bendrą ilgą raštą, ku riam e, be specialių praktiškų klau sim ų dėl vykstan čio s tik rin im o procedūros su 170 klausim ų, kėlė ir principin ius klausim us dėl tik rin im o suderinam um o su dem okratijos, hu m an iškum o ir tarptautinės teisės p rincipais, dėl tikrin tojų atsi­ sakym o anketose u žrašyti Pabaltijo žm onių tikrąsias pilietybes (Lietuvos, L atv i­ jos ar Estijos pilietis) ir apskritai klausė, ko kią vertę tu ri tik rin im as, kai dažnai užrašom i ne tikrin am ų jų , o pačių tikrin tojų pagal išan kstines in strukcijas net iš p agrin dų pakeisti atsakym ai173. 171

Plg. L T SC -P L A , V -H a n a u -2 , 1. 033 (34-35).

172

LTA Kem ptene kom iteto 1946 12 10 raštas V L IK pirm in in ku i. LT SC -P L A , V -H a n a u -2 , 1. 067 (67).

173

1947 01 16 raštas. LT SC -P L A , V -H anau-2, 1. 073 - 075 (83-85); plg. ir LT SC -P L A , V-H anau-2, 1. 0 110 112 (127-128).

76

VINCAS BARTUSEVIČIUS

Kem pteno, A ugsburgo, kaip ir kitų m iestų, trem tinių ir p rivačių asm enų p ro ­ testai tik rin im ų nesustabdė. K ad stovyklose p atik rin im ai vy k d y ti kas m ėnesį, buvo norm alus reiškinys. K ita vertus, protestai prisidėjo prie to, kad kai k u r buvo tik rin am a atidžiau ir ne taip savavališkai, nes tiek karo valdžiai, tiek ir U N R R A reikėjo nuolat dėl šių veiksm ų aiškin tis174. Britai neteikė didelės svarbos tikrin im o reikalui, tad tas darbas iš pat pradžių teko U N R R A . Si 1946 m. spalio 14 d. d irektyva įsakė visoje zonoje patikrinti D R Buvo žiūrim a, ar asm uo turi teisę į U N R R A globą ir ar jis pateko į anglų zoną iki 1945 m. liepos 1 d. T ik rin im o m etu iš stovyklų buvo pašalinta lo,4 % visų D R P ran cū z ų zonoje prad ėta tik rin ti 1946 m. rugsėjo 6 d., p ašalin ta tik 2,8 % visų DP. N ors U N R R A tik rin im am s iš esm ės buvo priešinga, nes jais buvo p ažeidžia­ m as globos principas, tačiau iš tikro ji pati dažnai per uoliai tik rin o ir dėl to k a­ rinės valdžios turėjo būti stabdom a. T ik rin im u s dažnai atlikdavo nekvalifikuoti asm enys, kurie, n eturėdam i nuovokos apie R ytų Europos tautas ir sudėtingus A n trojo pasau lin io karo p adariniu s, d aryd avo savavališkus sprendim us. V ien as tik rin im o kom isijos pavyzdys: kom isiją sudarė 21 m etų leitenantas ir du kariai, k u rie nem okėjo nei skaityti, nei rašy ti.175 Pasitaikydavo, kad buvo išm etam i v i­ sai nieko dėti DP, legaliai atsiradę zonoje po nustatyto term ino. Pvz., pakviesti m okytojai ar m en in in k ai, atvykę su leidim u iš kitų zonų, buvo atleidžiam i iš stovyklų. V ienoje latvių stovykloje dėl tos pačios priežasties buvo p ašalin ta pusė stovyklos gyventojų, nors jie pačių am erikiečių ir pran cūzų susitarim u buvo p er­ kelti iš vienos zonos į kitą. Lietuviam s problem iškos grupės buvo repatriantai, K laipėdos ir R ytprūsių lietuviai. N ors pasitaikydavo, kad šiom s grupėm s p riklausantys asm enys buvo p ašalin am i iš stovyklos patiem s lietu viam s įskundus, tačiau oficialioji lietu viš­ k ų organų laikysen a buvo juos priim ti, o ne išskirti. Ta prasm e ne k artą buvo in stru ktu ojam os ap ylin kių vadovybės. LTB V yriausiasis kom itetas p akarto tin ai ragino: „G an a savo tautiečius skirstyti pagal jų kilm ės vietą ir pagal jų atv y k i­ m o į V okietiją m etą ir form ą. K as save laiko lietuviu, tas dedasi prie lietuvių bendruom enės. Juos p riim k im e ir globokim e, bet gana pravard žiavim ų .“ 176 Ir Lietuvių evangelikų bažnyčios vad o vyb ė m atė reikalą specialiu raštu kreiptis į LTB V yriau siąjį kom itetą su n usiskundim u, kad tam tik ra pabėgėlių dalis esanti priešin gai nusistačiusi M ažosios Lietuvos atžvilgiu, kad lietu viai jų nekenčią, kad 174 Plg. A tsakym as iš 1947 01 22. L T SC -P L A , V -H anau-2, 1. 039 - 040 (43-44); plg. ir LTB Vyr. komiteto inform acijos, 1947, nr. 2. 175 Plg. Jacobmeyer, 1985, p. 107. 176 N eskrin in gu o k im patys save. L.T.B. Vyr. komiteto inform acinis biuletenis, 1947, nr. 2.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

77

prikaišiojam a, jo g šie esą n elietu viai177. Ir šiuo atveju LT B V yriausiasis kom itetas turėjo apeliuoti į tautiečių solid aru m ą ir p rašyti n ed aryti skirtum o tarp tautiečių tikybos, pasaulėžiūros ir kilm ės atžvilgiu. Jis nurodė, kad „la ik y d am i M ažąją Lietuvą Lietuvos d alim i, turim e ir josios gyventojus la ik y ti lietuviais.“178 P rašy­ m ų ir įspėjim ų ne visuom et buvo paisom a. N ors visos pastangos m ažinti D P skaičių pabėgėlius erzino, baugino ir sunkino jų gyvenim ą, bet, žiūrint iš laiko perspektyvos, lietuvių egzistencijai jos iš esmės negrėsė. Ir per p atikrinim us pabaltiečių buvo neproporcingai m ažai pašalintų iš stovyklų. Spėjam a, kad, pasibaigus tikrinim am s ir priskaičius U N R R A globos tei­ sių neturėjusiuosius, lietuvių skaičius už stovyklų ribų galėjo siekti 15 000. G rįžusių jų p riėm im a s Lietuvoje. A titin k am ai Sovietų Sąjungos p olitikai bei išleistiem s nutarim am s ir Lietuvoje prie Liaudies ko m isarų tarybos (LK T ) 1945 m. sausio m ėnesį buvo sudarytas R eevakuacijos reikalų skyriu s (RRS), ku ris savo sausio 29 d. p otvarkiu įpareigojo p en kių apskričių vykdom u osius kom itetus įsteigti grįžtan čiųjų iš Vokietijos priėm im o p askirstym o p un ktus, o vasario 10 d. buvo L K T nutarta visose kitose apskrityse steigti priėm im o aprū pin im o p u n k­ tus179. Pagal N. K airiū k šty tę išeitų, kad šių p un ktų fun kcija tuo laik u bu vusi tik p askirstym o ir aprūpinim o, nes pirm ajam e punkte repatriantai pagal p laną ne­ turėjo u žsilikti ilgiau kaip 3 d ienas180. P riėm im o p askirstym o pun ktai Lietuvoje daug k u r v isai neveikė, nors juos steigti ir įrengti įsak m iai reikalavo R R S . Tačiau buitin iais reikalais užsiėm ę ir n eturintys jo k ių m aterialinių išteklių apskričių V K nem atė prasm ės juos steigti ar bent žm oniškai įrengti, juo labiau kad kai k u r tų repatriantų buvo v isai nedaug, kiti apsigyven davo savo buvusiuose ūkiuose ar pas kaim yn us. Bet pasienio respublikų gyventojam s buvo darom a tokia išim tis, kad jie, be didesnio, visiem s kitiem s grįžtantiem s Sąjungos gyventojam s nustaty­ to p atikrin im o bei filtravim o perėję pasienio p atik rin im o p un ktus, galėjo grįžti į nam us. N uo d ugn iai p atikrin ti jie turėjo būti nam uose, t. y. vietin ių N K V D ir N K G B organų, tai procedūra, k u ri tik nuo 1945 m. birželio 16 d. buvo taikom a ir visiem s kitiem s (t. y. gyven an tiem s ne pasienio respublikose) grįžtantiesiem s181. Tad v isi grįžusieji turėjo registruotis N K V D įstaigose, gauti laik in ą ap sigyven i­ m o leidim ą ir negalėjo apleisti savo gyven am osios apylinkės. T ik po nuodugnios grįžusiojo bei eventualios liu d in in k ų apklausos ir bu vim o priešo teritorijoje ap linkyb ių ištyrim o buvo sprendžiam as jo tolesnis lik im as182. 177 Lietuvių evangelikų bažnyčios raštas. L.T.B. Vyr. komiteto inform acijos, nr. 11, 1947 04 26. 178 Plg. ten pat. 179 K airiū kštytė, 1990, p. 47. 180 Ten pat, p. 51. 181

Petrov N. ir kt. Sow jetische Repatriierungspolitik. In: Ruggenthaler/Iber (Hg.), 2010, p. 79.

182 Ten pat, p. 81.

VINCAS BARTUSEVIČIUS



K aip Lietuvoje šitas p atikrin im o bei filtravim o procesas vy k o ir kaip jau su p atikrin taisiais buvo elgiam asi, dar n uodugniai neištirta. Turim e tik kai ku rių nuorodų, kad ne v isu r taip griežtai p agal visas taisykles buvo tikrin am a. Y ra ir duom enų, kad ne visi įtariam ieji lietuviai buvo grąžin am i tiesiogiai į Lietu­ vą n uodugniai tikrinti, bet kad jie buvo siunčiam i k itu r - į U k rain ą , K om ijos respubliką ar d ar ir toliau d arbam s, kad į Lietuvą jie galėjo grįžti tik pasibaigus pasku tin iam s filtravim am s 1946 m. pabaigoje ar 1947 m. v a sa rą 183. K ad grįžusieji nebuvo p riim am i išskėstom is ran kom is, kaip žadėta, buvo a k i­ vaizdu. Turbūt gana tipišką atvejį nurodo ir K airiū k štytė, cituodam a vieno p ės­ čiom is ėjusio nuo Elbės iki V aršuvos grįžusio, per pirm ą susitikim ą su sovietų kareiviais išgirstus tokius p asveikin im o žodžius: „Fašistam s dirbot! N ešdinkitės, kol nenupylėm e kaip šun ų !“184 K . Burin skaitė kiek apibendrina filtravim o p roce­ są ir grįžu sių jų sistem ingą kom prom itavim ą siekiant juos užverbuoti saugum ui. Ji nurodo, kad repatriantų d augum a buvę d arb in in k ai per 60 m etų am žiaus, ir jos d arom a išvada, jo g „d au g“ repatriantų ieškojo kontaktų su p artizan ų ju d ėji­ m u ir jam stengėsi padėti185, nelabai įtikinam a. N ebent tai buvo specialiai V akarų saugum o siųsti agentai. D augiau žinių suteikia D. Sim anavičiūtė savo darbe apie repatriaciją iš V okie­ tijos stovyklų. Ji aprašo grįžusių žinom esnių žm onių, m en in inkų, ku ltū rin in kų , lik im ą panaudojant juos propagandos tikslam s186. Iš jų atsiskleidžia labai ryškus principin is režim o nepasitikėjim as grįžusiaisiais, jų įtarinėjim as, visuose įžvel­ giant užverbuotus šnipus, vykd an čiu s užsakytą konspiracinę veiklą. Tuo tarpu St. R aštik is aprašo pastangas p rikalbin ti Lietuvon grįžti aukštus k arišk iu s187. N e paslaptis, kad abiejų pusių žvalgyb os įstaigos čia vaid in o tam tik rą vaid ­ m enį. Ir V ak arų valstybių atitin kam i organai apklausė atvykusiu s ir siuntė savo žm ones su repatriantais per sieną bei planavo kitas akcijas. A m erik iečiai taip pat labai žiūrėjo, kad į A m e rik ą nepatektų kom un istų partijos narių. Todėl ir 183 Plg. buvusių Vietinės rinktinės narių prisim inim us apie grįžim ą ir priėm im ą. M artinionis, 1998, ypač knygos skyrius „Lietuvos vietinės rinktinės likvidavim as“ (p. 333) ir „Rinktin ės karių lik im ai“ (p. 501). Įdomi ir K airiūkštytės pastaba, kad Lietuvoje daug kur nesilaikyta nurodym ų iš viršaus, reika­ lavim as dažnai teikti statistiką vedė prie to, kad duomenys buvo sudarom i ir perduodam i netiksliai, sugrįžusiųjų tautybė daug ku r nenurodoma. Jos išvada: „Todėl apie R-754 apyrašo fondo 4 bylas tenka pasakyti, kad R R S dokumentai ne tik nekvalifikuotai buvo sudarinėjam i, bet ir nekvalifikuotai sudėlioti į bylas.“ K airiūkštytė, 1990, p. 47. Šitai svarbu turėti galvoje kalbant apie šių bylų duomenis. 184 Ten pat, p. 50. 185 B urinskaitė K. Z u r Verfolgung „sozialgefährlicher Elem ente“ durch die sow jetischen O rgane der Staatssicherheit in Litauen. In: Ruggenthaler / Iber (Hg.), 2010, p. 174. 186 Sim anavičiūtė, 2003. 187 R aštikis, 1990, t. II, p. 549 ir kt.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

79

sovietų filtravim o pastangos ir atsargum as šiam e kontekste gali būti suprantam i. T ik su n kiai suvokiam i y ra v iso proceso apim tis, kru op štu m as ir trukm ė. Tai didžiulis projektas, siejęs daugybę žm onių, o svarbiausia neleidęs ir geranoriam s, grįžusiem s nam o, ram iai gyven ti. N uolat p rižiū rim am ir kontroliuojam am , ne vien am teko d alyvau ti vilio jan t grįžti likusius V akaruose: rašyti laiškus g im i­ nėm s ir pažįstam iem s, skelbti straipsnius spaudoje, kalbėti per radiją. Be visa kita, net tekdavo p asirašyti ir bendrad arb iavim o su saugum u pasižadėjim us. K iek grįžo? Beliktų nustatyti, kiek iš savo nam ų V akarų lin k pakilusių lietuvių vienokiu ar kitokiu būdu grįžo nam o. Išsam iai klausim ą nušviesti, t. y. nustatyti kiek, kada ir kaip bent pėdą už Lietuvos sienos padėjusių piliečių sugrįžo, šiuo m etu dar negalim a. N ors archyviniais duom enim is parem tais skaičiais operuojan­ čių atsiranda vis daugiau, tačiau negalim a pasakyti, kad turėtum e bent apytikriai tikslų žm onių judėjim o vaizdą. Duom enys labai įvairuoja ir dažnai sunku susekti, ką jie išvis reiškia. Tokiai m aišačiai y ra ir objektyvių priežasčių: procesai buvo gana sudėtingi ir karo m etu viską registruoti negalėjo būti pirm aeilis įstaigų rūpestis, tad dažnai reikia stebėtis, kad vienas ar kitas vyksm as išvis liko užfiksuotas. G rįžu sių jų reikėtų skirti tokias kategorijas: 1. G rąžin ti pabėgėliai ar evakuotieji iš Raudonosios arm ijos užim tos teritori­ jos frontui slenkant į V akarus: a) į Lietuvą: ten p alikti gyven ti, pasodin ti į kalėjim us, išsiųsti darbam s už Lietuvos ribų; b) tiesiogiai pasiųsti į kitas Sovietų Sąjungos respublikas: galu tin iam išty­ rim ui, į kalėjim us ar darbam s. 2. Sugrįžę (savanoriškai ar prievarta grąžinti) iš V ak arų sąju n g in in k ų ok u ­ pacin ių zonų V okietijoje ir A ustrijoje ar kitų V ak arų E uropos šalių (P ran ­ cūzijos, D anijos, Švedijos): a) į Lietuvą: ten p alik ti gyventi, p asod in ti į kalėjim us, išsiųsti darbam s ar ištrem ti; b) tiesiogiai pasiųsti į kitas Sovietų Sąjungos respublikas: galutin iam išty­ rim ui, į kalėjim us ar darbam s. K aip atskirą kategoriją tarp visų kitų reikėtų turėti om enyje karo m etu už Lietuvos ribų žuvusius civiliu s ir įvairiu ose karo daliniuose buvusius kareivius. Žiūrin t į šias grįžusiųjų kategorijas m atyti, kad tai buvo sudėtingas žm onių stumdym o vyksm as, kurio kiekybinę apim tį dėl suprantam ų priežasčių šiandien sunku nustatyti. V iena yra tikra, kadangi buvo grąžinam a pagal visos Sąjungos taisykles, visose kategorijose turėjo būti ir lietuvių, kita, ne visu r ir ne visada tų taisyklių buvo griežtai laikom asi. Iki šiol teikiam i duom enys, ne tik nesutam pa, bet ir nepa­ kankam ai diferencijuoja. K airiūkštytė m ini, kad vien 1945 m. Lietuvoje apsigyveno

8o

VINCAS BARTUSEVIČIUS

28,3 tūkstančio iš Vokietijos grįžusių asm enų (lietuvių), o Sim anavičiūtė iki 1947 m. galo randa tik 25,5 tūkstančio repatriantų, iki 1951 m. sausio mėn. - 30,7 tūkstan­ čio grįžusiųjų. Jos cituojam a oficialioji SSRS Liaudies kom isarų tarybos statistika kalba apie 47,5 tūkstančio į nam us paleistų lietuvių, tuo tarpu Pavelas Polianas iki 1946 m. kovo 1 d. rado buvus 50,4 tūkstančio etninių lietuvių repatriantų, regis­ truotų (visoje) Sovietų Sąjungoje. Tai turėtų būti visi, t. y. visų m inėtų kategorijų, lietuviai, tačiau repatriacija vyko ir toliau188. Beveik visi autoriai nurodo duom enų trūkum us. V ien ur registracija buvusi neišsam i, kitur registruota dvigubai ar liko nepažym ėta atvykusių tautybė. K ai kas kelia abejonių, ar statistika kartais nebus pagražinta, ar Lietuvoje nebuvo apgyvendinta kitataučių grupės kaip sovietizacijos priem onė189. Bet didesni grįžusiųjų skaičiai be nuodugnesnės analizės dar savaim e nebūtinai reikštų, kad statistika pagražinta. Jeigu paim sim e vokiečių išvežtuosius darbam s bei kitais keliais jau buvusius Vokietijoje ir pridėsim e per didįjį bėgim ą pakilusiuosius ir juos palyginsim e su po karo rastais vakarinėse okupacinėse są­ ju n gin in kų zonose, tai m atysim e, kad grįžti prievarta ar savanoriškai turėjo daug kas, tai negalėjo būti tik tūkstantis ar kitas. K itas klau sim as būtų, kiek lietuvių, patekusių jau į V ak arų sąju n g in in kų u ž­ im tus E uropos kraštu s, grįžo ar buvo prievarta grąžinti. Pasirodo, ir į jį nelengva atsakyti, nes duom enys nevien areikšm iai. K okie jie yra? Lietuvių pabėgėlių šaltiniuose m inim as skaičius y ra apie vieną tūkstantį, nors nenurodyta, iš kur jis paim tas. U N R R A 1945 m. rugsėjo 19 d. statistika rodo 48 000 registruotų lietuvių DP, iš jų repatrijuotų - nulis190. JA V Atstovų rūm ų Užsienio reikalų komiteto pakom itetis nustatė, kad iki 1947 m. rudens iš am erikiečių zonoje buvusių 33 925 lietuvių repatrijavusių buvo 303191; P C IR O -IR O darbo m etu nuo 1947 m. liepos 1 d. iki 1951 m. gruodžio 31 d. registruoti 955 repatrijuoti lietuviai192, jie turėtų būti savanoriškai grįžę. Rem dam asi Sovietų Sąjungos archyvais D. Si­ m anavičiūtė teigia, jog iš trijų Vokietijos okupacinių zonų (iki 1951 m. sausio) į Lietuvą grįžo 5 885 lietuviai (1654 iš anglų zonos, 3771 iš am erikiečių zonos ir 460 iš prancūzų zonos). Iš viso iki to laiko grįžę 30 698 lietuviai193. K iek lietuvių tiesiogiai nukeliavo į kitas respublikas, lieka atviras klausim as. 188 K airiū kštytė, 1990, p. 45 ir kt.; Sim anavičiūtė, 2003; Polian, 2001, p. 165. 189 Taip teigia K ristin a Burinskaitė savo apybraižoje Z u r V erfolgung „sozialgefährlicher Elem ente“ durch die sow jetischen O rgane der Staatssicherheit in Litauen. In: Ruggenthaler/Iber (Hg.), 2010, p. 159. 190 U N R R A pranešim ą išspausdino Salom on, 1991, p. 97; kad repatriantų iš vak arin ių zonų 1945 m. vis dėlto buvo, rodo K airiū kštytės, 1990, rasti duomenys. 191

Iš Sjöberg, 1991.

192 Proudfoot, 1957, p. 416. 193 Sim anavičiūtė, 2005, p. 13.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

81

Taigi tarp vak ariečių (per tūkstantį) ir sovietinių (arti šešių tūkstančių) šal­ tinių skirtu m as nem ažas. Suartin ti rastus duom enis gal kiek galėtų atsakym as į klausim ą, kiek galėjo būti grąžinta lietuvių, ku rie vak ariečių statistikoje kaip tokie nefigūravo, ir ar tokių išvis buvo? K ą tik k a ru i p asib aigu s p asitaikyd avo atvejų, kad lietu viai būdavo re g is­ tru o jam i kaip ru sai, be p ilietyb ės ar be k lasifik acijo s (k ad an gi V ak a rų są ju n ­ g in in k a m s atsk irti Sovietų S ąju n gos p iliečiu s tru k o kelis m ėnesius), būdavo ir taip, kad jie, kaip ru sų p iliečiai, kaim u ose ir m iestuose b ū davo sugaudom i ir su so d in am i į trau k in iu s. Tokie ar bent dalis jų , ko gero, išv is nebuvo n ie ­ k u r registru o jam i, bet taip pat n ežin ia, k u r jie buvo išsiu n čiam i. Flensburgo lietu vių liko u žfiksu ota štai ko kia padėtis: „Tačiau p rak tišk ai d a r ilgai reikėjo bijoti, kad sovietų rep atriacin ės k o m isijos n ariai, raudon osios arm ijo s k a ri­ n in k ai, „n eap sirik tų “ lietu vių atžvilgiu , išgab en d am i R usijos p iliečiu s R usijon. G a n a dažn ai, pvz., gaudavom e aliarm u o jan čių žin ių iš k aim ų , kad tenai vo k iečių policija, p rašo m a sovietų k a rin in k ų , įsakyd avo lietu viam s p asiru o šti per kelias v alan d as „v y k ti Lietuvon “. Ir šian dien d a r g y v a i p risim en u , kaip teko ry te trečią v a la n d ą v y k ti į stotį k a rtu su latviais ir estais ir, an glų specialiu leidim u, tik rin ti, ar n ėra p er „a p sirik im ą “ išvežam ų lietu vių , estų bei latvių .“ 194 K ad lietu vių kom itetam s n ep avyko su žin o ti apie neteisėtai vežam us lietu viu s v isu r ir v isad a , y ra savaim e supran tam a. P an ašių u ž sim in im ų y ra u žsilikę ir iš Pietų V okietijos ir P ran cū zijo s. Ten, pvz., sovietam s pasisekė p asiim ti 150 lietu vių ir juo s prieš jų n orą išvežti į Sovietų S ąju n g ą195. O legion ieriu s J. T om ­ kus savo atsim in im u ose aprašo, kad lietu v iai, įsirašę į p ran cū zų svetim šalių legioną, p akeliu i į In d o k in iją P ort Saido uoste būdavo išlaip in am i iš la iv ų ir p erd u od am i sovietam s. P agaliau patys p ran cū zų k a rin in k a i prad ėjo patarin ėti stojantiesiem s n esirašy ti lietu viais, o p a sirin k ti k o k ią kitą tau tybę196. Taip pat reikia m anyti, kad palyginti nem ažas procentas jau n ų lietuvių v y rų , bu vusių paim tų į vokiečių kariuom enę ar jos pagalbinius dalin ius ir vokiečių un iform om is patekusių į nelaisvę, lietuvių organizacijom s dar nesuskubus įsik iš­

194 Dr. V. Kaupas. Flensburgo lietuvių kolonija. In: Dienos be Tėvynės, 1946, p. 198-199. Panašus atsitiki­ mas prie N ūrnbergo: ten buvo pagauta apie 40 lietuvių, bet pakelėje juos vežant į sovietų zoną, B am ­ berge jie buvo am erikiečių karių išlaisvinti. Plg. Bendrojo A m erikos Lietuvių Šalpos Fondo P irm ieji dešimts metų 1944-1954, 1954, p. 21. 195 D raugas, 1945 12 10. 196 Tom kus J. Balta kepurė. Taip dar 1947 m. vid uryje. Šitoks prancūzų elgesys gali būti aprašom o jų politikos b laškym osi pavyzdys, nes kaip tik, pvz., paim tiem s vokiečių uniform as dėvintiem s lietuvių b elaisviam s būdavo siūlom a stoti j svetim šalių legioną, kad išvengtų gresiančios repatriacijos.

82

VINCAS BARTUSEVIČIUS

ti, ne vien prievarta buvo grąžinti, bet ir savanoriškai g rįž o 197. K ad an g i kaip tik šiai grupei grėsęs didžiausias pavojus būti nubaustai, trūksta p aaišk in im o , kodėl jie v is dėl to grįžo? G al, be beviltiško ir sunkaus m eto belaisvių stovyklose, atsi­ liepė ir d ar didesnė negu kitų pabėgėlių jų izoliacija nuo bet kokios inform acijos, tad jie tikėjosi grįžtą į n orm alų kraštą. G alim a konstatuoti, kad k aru i pasibaigus k u rį laiką ir iš V ak arin ių okupaci­ nių zonų lietuvių buvo grąžinta daugiausia prieš jų norą - tų, kurie vakariečių statistikoje kaip lietu viai nefigūravo. K iek jų galėjo būti ir ku r jie tiksliai atsidūrė, tu rim i duom enys neleidžia p asakyti. Tuo tarpu sovietų statistika rodo, kad iki 1951 m. pradžios repatrijavo (t. y. grįžo savo noru ar buvo p rievarta grąžin ti į Lietuvą) 5 885 lietuviai (iki 1947 m. - 2 602 asm enys, tada kas m etai m aždaug po 500, išskyru s 1948 m., kai repatrijuoti 1 695 asm enys198.

LA ISV I, BET N E L A IM IN G I: L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E Socialinė struktūra ir gyvenim o aplinkybės K aras ir okupacija ne tik atėmė Lietuvos n epriklausom ybę ir prievarta įvedė visiškai naują politin į režim ą. K aras ir okupacija tam nepasirengusiai visuom enei atnešė socialinės srities pokyčių, k u rių daugelį būtų galim a pavadinti tiesiog revo­ liucin iais ir ku rie lietuvius gerokai ir n egrąžin am ai pastūm ėjo m odernum o link. Tai p asak ytin a tiek apie lietuvius, likusius krašte, tiek ir apie iš jo pabėgusius. N epriklausom os Lietuvos gyven im o būdas buvo tipiškas žem ės ūkio kraštui. Jį galim a vad in ti tradiciniu, kad an gi perteikiam os ir perim am os gyven im o form os buvo svarbiausia tokio gyven im o ypatybė. Ū k is ir am atas paveldim as sūnaus iš tėvo, tvirtos, dažn ai šakotos šeim os organizacijos nustatydavo žm ogaus raiškos galim ybes, viso gyven im o norm os buvo aiškiai nubrėžtos, kiekvien am perm ato­ m os, o jų v yk d ym as stipriai kontroliuojam as. N etradiciškam elgesiui vietos buvo nedaug. Politinė vald ym o form a, bent pasku tin iais prieš n epriklausom ybės p ra­ rad im ą m etais, - autoritarizm as. Pabėgėliai buvo jėga išrauti iš savo tradicin iais ryšiais apibrėžtos aplinkos ir iš ­ m esti į v isai jiem s naują pasaulį. N utrauktas ryšys su savo žeme reiškė ir daugiau 19 7

plg V L IK atstovo B. G aidžiūno pranešim ą „M ū sų trem tinių problem atika“ Berno konferencijoje. In: V L IK ’as ir Lietuvos diplom atinė tarnyba išeivijoje, 2004, p. 167; M artinion is, 1998. Ten surinkta b u vu ­ sių V ietinės rin ktinės narių atsim inim ai, apim antys ir pokario laikotarpį.

198 Sim anavičiūtė, 2003.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

83

ką, būtent: ir visų kitų socialin ių ryšių su savo ap linka - draugais, kaim yn ais, bendradarbiais, pažįstam ais, gim in ėm is - nutrau kim ą; išsivadavim ą iš socialinės kontrolės, išsilaisvin im ą iš p riklau sym o nuo kitų. V iena, tai buvo žingsnis į d i­ desnę visuom enės brand ą ir m odernum ą. A n tra vertus, toks staigus išplėšim as iš savo įprastos gyven am osios ir darbo aplinkos bei glaudžių socialin ių ryšių, karo žiaurum ai, kova už g y v y b ės p alaik ym ą, teisinės tvarkos p ak rik im a s buvo žin gs­ nis ne vien didesnės in d ivid o laisvės, bet ir didesnio n etikrum o link, tai savo ruožtu turėjo turėti ir skaudžių p sichinių padarinių . Apie m etus laiko klajoję pabėgėliai, k a ru i pasibaigus, buvo faktiškai priversti telktis stovyklose, kuriose karo nugalėtojų karin ės ad m in istracijos ir tarptautinės labdaros organizacijos u žtik rin o jiem s saugum ą ir bent m in im alų m aterialin į aprūpin im ą. N ors visi ir labai troško kuo greičiau grįžti į nam us, bet vy k ti į svetim ųjų okupuotą šalį ir išsivaduoti iš tiek patiem s, tiek ir savo globėjam s didžiai nem alonios padėties, pabėgėliai nesiryžo. Tad nors jiem s ir teko toliau gyven ti savo tautiečių fizinėje artum oje, bet faktiškai jie vien as kitam buvo svetim i. A m žiau s, užim am os p ozi­ cijos sk irtu m ai nusitrynė, iš to susiform avęs autoritetas pranyko. N en orm alios ir nepastovios gyven im o sąlygos, nuolatinio užsiėm im o neturėjim as, nežinojim as, ką atneš rytojaus diena, n eigiam ai atsiliepė visam jų gyven im o būdui ir nepa­ prastai apsun kin o p alaik yti stovyklose tvarką ir u žtik rin ti civilizuotą su g yve n i­ m ą. Bendruom enės, kuriose v isi atram os taškai išslydę iš po kojų, didelė dalis žm onių veltui leidžia laiką ir dykaduoniauja, dėl betarpiškos fizinės kitų artum os jaučiasi suvaržyti, nusibosta sau ir kitiem s, išgyven a tam tikrą dvasinį, m oralin į nuosm ukį. Jį lietuviai pajuto jau p irm aisiais p okario m ėnesiais. Tačiau, kita vertus, „sto vykla“, kaip tolesnio bendro gyven im o ląstelė, tapo naujos besiform uojančios pabėgėlių bendruom enės ju n gin iu , ku ris lėmė ne tik n egatyviuosius tokio gyven im o aspektus, bet ir atvėrė vartu s reikalin gai bei ver­ tingai visos tautinės bendruom enės raiškai. V isą raidą teigiam ai veikė faktas, kad m ažos šalies elito atstovai vienas kitam daugiausia buvo asm eniškai p ažįs­ tam i arba bent žinom i. P rad in is atsitiktinis žm onių subūrim as vienoje vietoje, nepaisant dažno kiln ojim o ir ką tik susidariusių socialin ių stru k tū rų draskym o, sukūrė naujas gana tam prias bendruom enines sąsajas ir naują trem tinio identite­ tą. P agrin d in is šio proceso veiksn ys buvo tautinė priklausom ybė, ku ris veikian t egzistencijai pavojų keliančiom s aplinkybėm s subūrė atsitiktinai sutelktus, p ra­ džioje vien as kitam svetim us žm ones ir įgalin o juos faktiškai jų norm alias g a li­ m ybes viršijan tiem s darbam s. Be bendro gyven im o stovyklose pabėgėliai daug ko, ypač švietim o ir kultūros srityse, nebūtų galėję sukurti. K ita vertus, stovyklos nuasm enintas, išorin ių jėgų aprūpintas ir sm u lkiai reglam entuojam as gyven im as su atkurtom is iš tėvyn ės atsivežtom is organizacinėm is stru ktūrom is didino in d i­

VINCAS BARTUSEVIČIUS

84

vido priklausom u m ą, m ažino jo ką tik įgytas laisves ir grąžin o tipiškas uždaros visuom enės san tykių form as. Pokario V ak a rų V okietijoje iš pradžių buvo 269 D P stovyklos, 113-oje gyveno ir lietuviai. K ad an gi V ak a rų sąju n g in in k ai jau buvo iš anksto num atę, kas d a rytin a su daugybe pabėgėlių, į stovyklas jie buvo telkiam i betarpiškai sąju n g in in k ų d a li­ niam s išlaisvinu s atitin kam ą priešo teritoriją. D au gu m ai lietuvių pabėgėlių šie žingsniai nebuvo naujiena, nes Londono radijas, ku rio buvo slaptai klausom asi, p akarto tin ai buvo raginęs užsieniečius, atėjus sąju n g in in k ų kariuom enei, rin ktis į stovyklas, ten grupuotis pagal tautybes ir laukti grąžin im o į tėvyn es arba k ito ­ kio p asirū p in im o jų ateitim i. Ir tie, ku rie buvo apsistoję atokiau nuo didesnių p a­ bėgėlių sam būrių kaim uose pas ū k in in k u s, greitai vien as nuo kito sužinojo apie stovyklų kū rim ąsi. Tačiau apie sm ulkesnius sąju n g in in k ų planus ar apie kokias sukurtas globos organizacijas pabėgėlių aprū pin im ui jie patys nieko nežinojo. Todėl lietuviai, kaip ir kiti pabaltiečiai, pradžioje gana van giai žiūrėjo į telkim ąsi stovyklosna, kadan gi tarp jų sklido ir kėlė baim ę gan dai apie p rievartin į grąži­ n im ą į sovietų užim tą tėvynę. Dėl to jie ne iš sykio visi sugužėjo į stovyklas, o kaip rodo statistika, jų skaičius stovyklose dar visus 1946 m. didėjo, kai tuo tarpu kitų D P skaičius dėl repatriacijos m ažėjo. A n g lų ir am erikiečių nuostata baltiečių prievarta n egrąžinti pasirodė vis patikim esnė; p ran cūzai 1945 m. rugsėjo m ėne­ sį, nors to viešai ir nedeklaruod am i, p an aikin o ik i tol form aliai galiojusį, bet tik pavien iais atvejais v y k d y tą įsakym ą, leidžiantį ir baltiečių atveju repatriacijai naudoti jėgą, o britai 1945-1946 m. sąvartoje išleido karo nelaisvėje esančius baltiečius į D P stovyklas. Be to, kai paaiškėjo, kad R ytų Vokietija liks sovietų žin io ­ je, iš ten pabėgėlių banga pradėjo plūsti į V akaru s, ypač iš pradžioje am erikiečių kariuom enės užim tų ir vėliau sovietam s perleistų p rovin cijų (Thūringijos). Tarp jų buvo ir daug lietuvių. Patekę į kitus E uropos kraštu s, lietuviai dažn ai patys ieškojo prieglobsčio V okietijoje ar buvo ten atkeliam i. G alop gyven im o sąlygos k a ru i pasibaigus buvo tokios sunkios, kad pabėgėliam s iš tikro neliko kito kelio, kaip p riim ti sąju n g in in kų siūlom ą globą. Stovyklų kū rim asis ir gyven im as jose ypač pradžioje buvo labai nevienodas ir skirtingas ne vien atskirose zonose. Tam buvo įvairių priežasčių. V isų pirm a DP problem a, k u rią būtų galim a vien aip ar kitaip spręsti, neatsirado tik k a ru i pasi­ baigus, bet kiekvien am e išvaduotos žem ės plote sąju n g in in kų k ariai palaipsniui susidūrė su v is naujais svetim šaliais d arbin in k ais, ku riais reikėjo rūpintis. O jų, kaip m atėm e, buvo daug. Taigi užfrontėje sąju n g in in k ų kariai, užuot atsikvėpę, buvo priversti rūpintis ne vien elem entarios tvarkos p alaikym u, ne vien karo belaisviais, bet ir išlaisvintais svetim šaliais darbin inkais: pastaruosius surasti,

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

L ie tu v ia i D P s t o v y k lo s e V o k ie tijo je

1948 m.

Lietuvių DP stovyklos 19 48 m. (pagal: Danys, 1986, p. 57)

85

B a l t ijo s jū r a

86

Augustdorfo lietuvių stovykla 1950 m.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

87

p ervežti iš fronto lauko, aprūpinti m aistu, rūbais, pastoge ir m edicin in e globa, apsaugoti jų asm eninę m antą ir suteikti priem ones grįžtantiem s nam o. V isa tai, atsižvelgus į vykstan čio karo prioritetus ir nualintą bei p ak rik u sį kraštą, reikala­ vo nem ažų logistinių pastangų. Pagaliau pataisyta p agrin d in io 1944 m. S H A F E m em orandum o Nr. 39, konkrečiai nustatančio darbo su D P taisykles, 1945 m. balandžio 16 d. versija kariuom enės d alin iu s pasiekė, kai jau darbas buvo seniai pradėtas ir vykdom as, ir tik gegužės m ėnesį pradėtas d alyti „D arb o su D P “ v a d o ­ vas1" . Todėl vietos karo ad m in istracija turėjo palyginti gana daug laisvės tv a rk y ­ tis savo nuožiūra. Padėtį tik n ežym iai len gvin o specialiai darbui su DP parengti k arin iai skyriai, kad an gi jų kiek yb išk ai nepakako ir jų personalas nuolat keitėsi arba nepateko į tas sritis, ku riom s buvo parengtas. Pradžioje aprū pin im o n evie­ nodum ų būta ir todėl, kad procesas buvo didžiai d in am iškas. N espėjus svetim ša­ lius d arbin in k u s sutelkti ir suregistruoti, šie jau leisdavosi į kelionę nam on arba buvo repatrijuojam i, dažnai p alik d am i gyvenvietes po savęs ateinantiem s nevisai tvarkin gas. D ėl šios kaitos stovyklos buvo nuolat steigiam os ir likviduojam os ir jom is besirūpinantiem s nebuvo įm an om a visas vien odai gerai aprūpinti. Tai ypač neigiam ai atsiliepė tiem s DP, kurie neketino tuojau pat grįžti į savo tėvynes ir buvo pasm erkti ilgesniam gyven im u i stovyklose, nes jie buvo dažn ai kiln o jam i iš vienos gyvenvietės į kitą pagal tai, ko reikalavo kasdien kin tan ti padėtis. A pgyven din an t D P buvo apsispręsta juos atskirti nuo vokiečių, nes kitaip įžvelg­ ta konfliktų galim ybė, jei buvę darbo vergai susidurs su savo išnaudotojais. P rin ci­ pinė nuostata buvo juos apgyvendinti ne su vokiečiais, bet vokiečių gyvenvietėse ir pagal tautybes. Buvo galim a skirti tris pagrindinius D P gyvenviečių tipus: 1) stovyklos buvusiose Vokietijos kariuom enės kareivinėse (m ūriniai pastatai su n orm aliais san itarin iais įrengim ais); 2) stovyklos barakuose - an ksčiau pastatytuose lentiniuose ar skardiniuose („bačkose“ ) pastatuose su katastrofiškais san itarin iais įrengim ais, sk irtu o ­ se atvežtiem s svetim šaliam s d arb in in k am s arba k a ru i pasibaigus įren gtu o ­ se specialiai pabėgėliam s apgyvendinti; 3) stovyklos privačiuose butuose ar nam uose (ištisos gatvės arba m iesto k v a r­ talai, iškrausčius vokiečius, buvo atiduodam i D P - ypač W ūrttem berg-Badene ir p ran cūzų zonoje, bet pasitaikė ir kitur). N ors „D arb o vadovas“ gana d etaliai aptarė stovyklos gyven am ąsias sąlygas, tačiau realybės atžvilgiu jas reikia la ik y ti idealistiškom is. D idelio p asirin kim o nebuvo, iš tik rų jų reikėjo im ti, kas buvo. N ors gyven am osios patalpos ir apskritai gyven im o sąlygos stovyklose buvo labai nevienodos, bet v isu r nepavydėtinos. 199 G u id e o f the Case o f D isplaced Persons in G erm any. Prau dfood , 1957, p. 16 2 -16 6 ; Schroder, 2005, p. 149.

88

VINCAS BARTUSEVIČIUS

D alis pastatų karo veiksm ų buvo sugadinti ir n ep akan kam ai šildom i. D aug ku r trū ko elem entarių san itarin ių įrengim ų: prausyklų, išviečių. Ypač sun ku buvo atvykusiem s p irm osiom s stovyklom s ką tik besikuriant. Štai kaip vaizduoja p ir­ m uosius įspūdžius Seligenstadto stovyklos gyventojai: „S to vyk la buvo įku rta buv. vokiečių p agalbinio aerodrom o ribose. G y v en a­ m osios patalpos - lentiniai barakai, įvairios rūšies pašiūrės bei pastogės. V aiz­ das labai niūrus. V isas aerodrom o laukas pilnas m inų, k u rių buvo sėte prisėta prieškapituliacin ėm is dienom is, kai vokiečiai sprogdino čia buvusius šaudm enų sandėlius. A p sčiai buvo ir kitokios sprogstam osios m edžiagos, o keletas m in ų u ž­ tikta net pačiam e stovyklos rajone. P irm aisiais m etais m inos užm ušė bene porą lietu viškų arklių, dar vėliau vienas sprogim as sudraskė m ažam etį vaik u tį.“200 B arak u ose tebuvo vietos 600 žm onių, tačiau n etruku s stovykla prisipildė 1 100 lietuvių trem tinių. Be sau sakim šų b arakų , dalis buvo p riversta apsigyventi gara­ žų pastogėse, arklidėse, įvairio se pašiūrėse. K areivin ėse, jei jos nebuvo per daug apgriautos, gyven im as buvo bent tuo patogesnis, kad buvo geresni san itarin iai įrengim ai. Bet jos dažniausiai buvo ra s­ tos ne kokios būklės: be bom bų p ad arytos žalos, dažn ai trūkdavo du rų, langų, pastatai ir rajonas užteršti šiukšlėm is ir nešvaru m ais. N ors kiek vien am asm eniui teoriškai buvo skiriam a 4 kv. m etrai gyven am o jo ploto, bet kadan gi kareivin ių k am b ariai paprastai buvo 3 0 -4 0 kv. m etrų, tai vien am e kam b aryje reikėjo g y ven ­ ti dviem ar trim s šeim om s. Todėl asm eniui tekdavo tik du, trys kv. m etro ploto. K elių šeim ų v y ra i, m oterys, v a ik a i ir seneliai gyven o drauge vienose patalpose201. T ik paklodėm is ir užuolaidom is atskyrus savo gyven am u osius plotus, ilgesnis g y ­ ven im as nebuvo be problem ų. K am b arių įrengim as buvo spartietiškas: staliukas, m edinės kėdės arba taburetės, spinta, m etalinės, dažnai dviaukštės lovos, neretai tik sulankstom os kareiviškos lauko lovelės. V irtu vėlę tekdavo įsirengti kam bario kam pe, ku r stovėjo geležinė krosn is patalpom s apšildyti. K a i k u r sandėliuose ir dirbtuvėse pradžioje buvo galim a rasti dar pačių vokiečių neišplėštų kareiviškų drabužių, skalbinių, baldų, įvairių įran kių , ku riuos apsukresnieji naujieji g y v e n ­ tojai m okėdavo pasisavinti. Sun ku m ų kėlė ir apsirūpin im as ku ru, ku rio ypač trūko. Jei jis buvo tiekiam as, tai norm os buvo labai m ažos - 1 m 3 m alk ų (kurių dažn ai reikėjo ir patiem s prisikirsti) ar 75 kg anglių pusm ečiui. N ors gyventojus ir buvo stengtasi grupuoti p agal tautybes, tačiau vienoje sto­ vyklo je dažniausiai būdavo įk u rd in am i kelių tautybių asm enys. A tv y k ę į stovyklą lietu viai jau rasdavo valdančiuosius organus. Jeigu savos grupės jokio s stru k tū ­ ros nebūdavo, jiem s tekdavo tvarkytis, kaip kas išm anė. Jokios bendros tvarkos, 200 Seligenstadto lietuvių stovyklos metraštis. Seligenstadt, 1949, p. 12 ir. kt. 201 L R K m em orandum as IRO parengiam osios kom isijos p irm in in ku i. Lietuvių žodis, 1947 10 30.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

89

bendro savos aplinkos tvark ym o sau gautoje stovyklos teritorijoje nebūdavo. Bet tokia padėtis neilgai trukdavo, reikalas ginti savo teises ir interesus nuo stovyklos kom endantų lenkų ar jugoslavų, ar n edraugiškų karo valdžios atstovų p askatin ­ davo kuo greičiau išsirin k ti savo grupės vado vus ir savo vidau s reikalus im tis tvark yti patiem s. Stovykloje apsigyvenus ir kiek susitvarkius neretai ateidavo įsakym as per 24 v a ­ landas susidėti savo m antą ir būti pasirengusiem s stovyklos perkėlim ui į kitą vieto­ vę. N uvyku s tenai vargai prasidėdavo iš naujo, nes ten gyvenusieji išsikraustydam i patalpas palikdavo siaubingas, o naujai atsikėlę jas turėdavo patys susitvarkyti. K ai ku r ku rį laiką pabėgėlių stovyklos buvo aptvertos spygliuotų vielų tvorom is ir saugojam os ginkluotų karių sargybinių. N iekas iš stovykloje gyvenusių negalė­ davo jos apleisti ir niekas iš pašalinių nebuvo įleidžiam as. Tai buvo darom a sau­ gum o sum etim ais, norint užkirsti kelią plėšikavim ui, kurio ypač pirm aisiais poka­ rio m ėnesiais apsčiai pasitaikydavo. Kitos stovyklos turėjo D P asm enų stovyklose lan kym o taisykles, reglam entuojančias lan kym osi tvarką, gavus stovyklos policijos išduotus leidim us202. Pažeidę tvarkos nuostatus buvo baudžiam i be eilės skiriant tris ar dešimt dienų darbų arba atim ant teisę dvi savaites gauti papildom ų m aisto produktų (R K paketėlių, cigarečių). Ilgainiui atsisakyta tokios praktikos. S to vyklų ad m in istravim as buvo įvairu s, skyrėsi zonose ir keitėsi laik u i b ė ­ gant. Pradžioje stovyklą tvarkė karin is kom endantas, ku ris buvo atsakingas už stovyklų apsaugą bei vidaus tvarką ir turėjo užtikrinti, kad nebūtų skleidžiam a propaganda prieš vien ą iš sąju n gin in kų , t. y. Sovietų Sąjungą. U N R R A įvedus savo stru ktūras, stovyklą p raktiškai adm in istravo, rūpinosi patalpom is, m aisto pristatym u ir p askirstym u bei apskritai gyventojų gerove jos vietin is d irek to­ rius su savo personalu. Ilgain iu i stovyklų ad m in istravim as perėjo vien į U N R R A ran kas, o tas pareigas perėm us IRO , į ad m in istravim o darbą buvo įtraukiam a ir daugiau pačių pabėgėlių. U N R R A ir IRO p ersonalą sudarė asm enys visų tų tautybių, ku rios buvo šių organizacijų visateisiai n ariai. Stovyklos gyven tojų aprūpin im as m aistu taip pat buvo labai nevienodas. Jis skyrėsi laiko, bet ypač ir zonos atžvilgiu. Stovyklų kū rim osi pradžioje visiem s stovyklos gyventojam s valgis buvo gam in am as stovyklos virtu vėje. P usryčiam s kava, duona ir kt., pietum s ir vak arien ei sriuba. V ėliau stovyklos tvarkėsi įvairiai. D ažn iau siai būdavo p usryčiam s ir vakarien ei išduodam as sausas davinys, o pie­ tum s sriuba iš bendro katilo. A rb a stovyklos gyven tojai turėjo iš gautų produ ktų patys gam intis sau v isą m aistą. K itose stovyklose buvo galim a p asirin kti sausą d avin į arba valg į bendroje virtu vėje. K ai ku r pasitaikydavo ir gana ku rioziškų atsitikim ų, tokiu laiku , m atyt, neišvengiam ų. Turbūt labai nustebo Bam bergo 202 Žinios, Regensburgo lietuvių inform acijos, nr. 73, 1946 04 11.

90

VINCAS BARTUSEVIČIUS

lietu vių stovyklos gyventojai, vien ą gražų ry tą išvyd ę skelbim ą, jo g jiem s visą m ėnesį nutraukiam as cigarečių davinys, o valg y k la uždarom a n eribotam laikui. K aip nubaudim o priežastis nurodom a tai, jo g inspektuojant stovyklą (1946 07 11) rasta stovyklos gyventojų, ku rie užkandžiavo savo kam bariuose, o ne bendroje valgykloje, kaip kad buvo U N R R A įsa k y ta 203. Iš principo m aistą D P turėjo tiekti vokiečiai. U ž p ristatym ą atsakin gi buvo arba m iestelių m erai, arba M aisto tiekim o įstaigos (Ernährungsäm ter). Pokario sąlygom is vokiečių ūkis negalėjo būti pajėgus pristatyti reikiam ą m aisto kiekį, juo labiau kad į vak arin es zonas plūdo ir daug vokiečių pabėgėlių, ku rie taip pat turėjo būti aprūpinti. Todėl tik ik i m aždaug 1945 m. rudens am erikiečių zono­ je m aistas buvo tiekiam as iš vokiečių ūkio ir jų kariuom enės sandėlių rezervų. P agrin d in iai produ ktai buvo juoda duona ir bulvės. A p skritai m aisto kokybė jau nuo 1945 m. vid u rio buvo labai prasta ir jo kiekis svyravo. Tačiau jau tada sto­ v y k la s pasiekdavo (atrodo, ne visur) A m erik os Raudonojo K ryžiau s paketėliai, kuriuose būdavo tokių gėrybių kaip cigaretės, šokoladas, pupelių kava, kakava, riešutinis sviestas, saldus kondensuotas pienas, džiovintos figos ir kt. D alis to m aisto buvo išd alijam a tiesiogiai kaip sauso d avin io priedas. Šis priedas ne tik praturtind avo daugiau kaip ku klų kasd ien in į m aistą, bet ir leisdavo juodojoje rin koje įsigyti kitų deficitinių m aisto produ ktų - vaisių, svogūnų, lašinių ir kitų reikalin gų reikm enų. N uo 1945 m . pabaigos ik i 1946 m. pabaigos JA V zonoje buvo išduodam as am e­ rikietiškas m aistas, ku ris buvo kiek geresnis. D uona buvo balta, visa kita ko n ­ servuota, išskyru s bulves, kaip vienintelę d aržovių rūšį. N uo 1947 m. pradžios vėl pereita prie vokiško m aisto, t. y. prie juodos duonos ir nekonservuoto maisto. Tačiau m aisto kokybė nuolat blogėjo, vaisių, šviežių d aržovių ir riebalų kaip ir nebuvo, nebuvo ir jokio įvairu m o. G a lim a pailiustruoti, kaip popieriuje atrodė 1948 m. birželio vienos dienos norm alaus valgyto jo m aisto d avin ys204: 1. M iltai

20,6 g

72,1 kcal.

2. D uona

406,0 g

994,7 kcal.

3. D ribsniai, aviž.

23,0 g

80,5 kcal.

4. M an ai

28,7 g

111,9 kcal.

5. Sviestas

12,5 g

99,0 kcal.

6. C u kru s

30,0 g

120,0 kcal.

203 Žvilgsn is į bam bergiečių gyven im o praeitį. Tėviškės garsas, 1948 02 19. 204 Jasinskas M . M aistas. In: Seligenstadto lietuvių tremtinių stovyklos metraštis, Seligenstadt, 1949, p. 17.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

91

7. Sūris, am.

4.5 g

17,1 kcal.

8. Pieno m ilt., nugr. p.

i8,6 g

66,9 kcal.

9. D aržovės

25,0 g

5,0 kcal.

10. K ava

4 ,0 g

0,0 kcal.

n . M ėsa, jaut. šv.

38,0 g

60,8 kcal.

12. Bulvės

570,0 g

387,6 kcal.

2015,6 kcal. Susum avus kilokalorijas jų būtų 2016 dienai, t. y. atitiktų nustatytą norm ą (2015 kcal. asm eniui per dieną). A r tai y ra p akankam as kiekis, būtų atskiras klau­ sim as, tačiau faktiškai tiek nebuvo gaunam a. Nustatant, kiek kalorijų turi vienas ar kitas produktas, paprastai rem iam asi prielaida, kad tiekiam i produktai y ra v isa­ verčiai. Tačiau gaunam ieji produktai tokie nebūdavo. Pvz., pristatytų bulvių dažnai tebuvo galim a naudoti vos trečdalį. Tad atsižvelgus į prastą produktų kokybę ir į tai, kad juos sveriant bei dalijant į nedideles porcijas tam tikras kiekis nubyra, faktiškai norm alaus valgytojo davinys siekdavo vos 1681 kilokaloriją. K ai kurie as­ m enys gaudavo ir tam tikrus nustatytus m aisto priedus, pvz., dirbantieji, nėščios m oterys ir vaikai. D irbantieji gaudavo ir algas. Tačiau daug kas negavo jokio prie­ do, nes ypač darbo nebuvo visiem s ir ne visada jis būdavo apm okam as. Panašiai iš vokiečių ūkio, rastų užsilikusių jų kariuom enės m aisto atsargų ir anglų kariuom enės išteklių aprūpinam i buvo ir anglų zonos D P pagal M aisto įstaigos nustatytas taisykles, kurios turėjo užtikrinti, kad aprūpinim as būtų v ie ­ nodas. Pagal jas asm eniui priklausė 2 000 kilokalorijų maisto davinys dienai. O buvę deportuotieji ir repatrijuoti pasirengę asm enys gaudavo sunkiai dirbančiųjų priedą205. N egyvenantys stovyklose pabėgėliai gaudavo norm alų vokiečio davinį (t. y. m ažesnį negu stovyklos gyventojo). N ustatytų m aisto norm ų ir anglų zono­ je stovyklos gyventojai dažniausiai nem atydavo, kadangi paprasčiausiai vokiečių ūkis nebuvo pajėgus. Tiekim as sutrikdavo ir dėl gana banalių priežasčių, pvz., kai vokiečiai pritrūkdavo benzino transportui. Todėl jau nuo 1945 m. rudens m aistas buvo tiekiam as daugiausia iš kariuom enės (14 0 0 kcal.) ir Raudonojo K ryžiaus (700 kcal.) davinių, vokiečių indėlis buvo nežym us (150 kcal.)206. A pskritai anglai laikėsi nuostatos, kad vokiečių ūkio nederėtų pernelyg apsunkinti D P m aitinim u. 1946 m . anglų zonoje ap rū pin im as žym iai pablogėjo. K alorijų kiekis, skirtas asm eniui, sulygintas su vokiečiam s num atyta n orm a ir siekė tik 1550 kcal. d ie­ 205 Regional Food Office ap lin kraštis 14 B/1945, žr. H arding, 1997, p. 77. 206 H arding, 1997, p. 123.

92

VINCAS BARTUSEVIČIUS

nai. Šis norm os sum ažin im as sietinas su ū kin e padėtim i D idžiojoje Britanijoje. Britam s reikėjo didelę d alį patiem s reikiam ų m aisto produ ktų im portuoti, už ką teko b rangiai m okėti. N enorint per daug ap sun kin ti valstybės biudžeto, buvo ap ­ sispręsta taupyti ir m ažinan t D P aprūpin im o n orm as207. Ž en klu s m aisto tiekim o pabloginim as anglų zonoje sukėlė ir pabėgėlių, ir U N R R A protestus. Tačiau šie nieko nepadėjo, nes dėl sun kios ekonom inės padėties pačioje A n glijoje ir karo valdžia neįstengė pabėgėlių aprū pin im ui politiškai iškovoti daugiau p inigų. P a­ bėgėlių ap rū pin im ą perėm us IRO , jis buvo kiek kitaip organizuojam as, teikiant ja i šiuose reikaluose daugiau atsakom ybės. Žin om a, visų zonų stovyklų gyven tojai buvo išradin gi ir rasdavo būdų gau­ n am ą m aisto d avin į pasigerinti. V ien a tai buvo jau m in ėtų paketėlių produktai, ku riuos buvo galim a sunaudoti patiem s arba išsim ain yti į kitus norim us reikm e­ nis. N u vyku s į kaim us ir neturint kažko vertingesnio, į m aisto p roduktus galim a buvo iškeisti ir kelnes, švarkus, paltus, batus ar panašius daiktus. Paplitusi buvo ir sirupo iš cu k rin ių run kelių gam yba, jo stovyklos gyven tojai gana dideliais k ie­ kiais skalbim o katiluose pasigam ind avo ir, susipylę į skardinius kan istrus, visą žiem ą saldydavosi išsikeptus m iltin ius blynus. K a i ku r buvo galim a užsiveisti ištisus daržus ir augintis salotas, svogūnus, žirnius, pom idoru s ir kt. U žsiraugę kopūstų ir agu rk ų taip pat turėjo daug kas. P aršiukų ar kitų g y v u lių bei paukščių au gin im as jau buvo sudėtingesnis dalykas, kadan gi jis buvo griežtai draudžiam as ir ne kiekvienoje stovykloje ir techniškai įm anom as. Geresnė padėtis buvo p abė­ gėlių, gyven usių kareivinėse k u r nors laukuose netoli m iškų. Ten rudenį galėda­ vo prisigrybau ti vonias grybų , o ir uogų netrūkdavo. K ai k u rių trū kstam ų prekių pristatydavo ir savi spekuliantai, žinom a, juodosios rin kos kainom is. Privatus apsirūpin im as m aistu turėjo savo regioninius kanalus, sakykim , Schlesw ig-H olsteino pajūris visas kitų zonų stovyklas aprūpindavo sūdytom is silkėm is ir Kielio (Kylis) šprotais, tuo tarpu Freiburgo apylinkės - vy šn ių ir sly vų degtine. Sun ku m ų kėlė ir aprūpinim as rūbais, batais, lovos skalbiniais ir pan. Ir juos turėjo p ristatyti vokiečiai. Tam buvo organ izuojam os rin kliavos iš nelabai ką turin čių gyventojų. Šie specialiai pabėgėliam s nelabai n oriai ir aukojo, nelabai angažuotis norėjo ir konfesinės šalpos organizacijos, kaip katalikų „C a ritas“ ar evangelikų „In n ere M ission“208. Pagaliau šiom s reikėjo rūpintis ir atvykstančiais vokiečiais pabėgėliais. K ita vertus, vokiečių organizacijom s tiesiogiai rūpintis D P gerove okupacinė ad m in istracija nė nenorėjo leisti. Lietuviam s didelė p aram a buvo Bendrojo A m erik os lietuvių šalpos fondo (B A LF) siunčiam os rūbų siuntos, nors jų ne visiem s pakako ir ne visuom et rūb ai buvo tinkam i. 207 Schrdder, 2005, p. 162; H arding, 1997, p. 124 ir kt. 208 Schrdder, 2005, p. 165.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

93

Susitvarkę ir susiorganizavę stovyklos gyven tojai buvo pristatom i prie įvairių darbų ir stovykloje, ir vėliau už jos ribų. Pažvelkim e į stovyklos vienos dienos gyven im ą, kaip jį vaizduoja ten gyvenusieji: „6.30 val. joje prasideda diena - tą valan d ą sukaukia sirena. Ji kau kia net 6 kartus: pažad in a 6.30 val.; 12.00 val. skelbia pietų pertrauką, 14.00 val. - p op i­ etinio darbo pradžią, 17.00 val. - darbo pabaigą ir 22.30 val. sukaukia p asku ti­ nį kartą, pran ešdam a stovyklai, kad m etas gesinti šviesas ir eiti poilsio. Lygiai aštuoniom is 500 v y r ų išvyk sta kirsti m iško (jie už tai gauna papildom ą norm ą m aisto ir cigarečių), o likusieji - užim ti darbu stovyklos rajone. D arbo skyriau s jie p askirstom i patalpų rem ontui, darbam s U N R R A sandėliuose, prie kuro p a­ ruošim o v irtu vei ar p irtim s ir t. t. A m a tin in k ų grupės: batsiuviai, siuvėjai, k ir­ pėjai, laik ro d in in k a i d irba nuo sirenos ik i sirenos. P rotin io darbo žm ones taip pat valdo sirena. M oterys d alyvau ja ir bendram e stovyklos darbe. Jas sutiksi ir ligoninėje, ir m okykloje, ir siuvykloje, ir p agaliau prie populiariau sio darbo bulvių skutim o virtuvėje. 17.00 val. sukaukusi sirena atpalaiduoja gyventojus nuo stovyklos darbų. N uo šios valan d os diena p riklauso stovyklos gyventojam s. L aisvalaik is įvairiai išn au­ dojam as. Įvairū s k u rsai sutrau kia daug trem tinių. T ik laisvalaikiu klesti sportas, choras, tautiniai šokiai, teatras, o sekm adieniais m eno m ėgėjų vienetai pasirodo stovyklos gyventojam s. Tada didžioji stovyklos salė vos begali sutalpinti įvairių tautybių publiką.“209 B A L F p irm in in k as prel. J. B. K ončius, aplankęs pabėgėlius įvairiuose Europos kraštuose, spaudai perdavė tokius savo įspūdžius: „Vargas tų žm onių, ku rie staiga atsidūrė trem tyje, yp ač tų, ku rie buvo u žd a­ ry ti ir kalin am i kacetuose, nacių priverčiam ojo darbo stovyklose, ir taip pat tų, ku rie išbėgo iš savo tėvyn ės, bijodam i politin ių persekiojim ų, y ra neįsivaizd uo­ jam as. Jie kenčia, nes y ra išplėšti iš savo m ylim ų tėviškių, atskirti nuo artim ų jų ir, be abejo, kenčia nuolatinį skurdą. D P gyven im as toli gražu nelengvas. Jie gyven a susigrūdę barakuose, neturi reikalin giausių san itarin ių įrengim ų. M aistas, k u rį per U N R R A teikia valdžia, y ra konservuotas. Labai trūksta šviežių daržovių , kiaušin ių, pieno, paukštienos. T ik retkarčiais vaik u čiam s ir ligon iam s tie m aisto produ ktai bū n a parū pin am i. Pastaruoju m etu m aisto tiekim as kai kuriose zonose, ypač pran cūzų A ustrijoje, eina blogyn. D ienai žm ogus tegauna 850 kalorijų davin į. Tačiau blogiau už viską y ra tas nesaugum o jausm as, ku ris slegia pabėgėlius.“210 209 Plg. Seedorfo stovyklos gyvenim o aprašym ą. In: D P Baltic Cam p at Seedorf 1946-1947, p. 116 -12 0 . Čia aprašom as gana griežtai reglamentuotas visuotinis darbas ne visu r ir ne visada buvo praktikuojam as. 210 Končius, 1966, p. 119.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

94

Pabėgėlių gyven im o sąlygos, kaip m inėta, nebuvo v isu r vienodos. Ypač p ran ­ cūzų valdom oje zonoje jos skyrėsi nuo gyven im o kitose abiejose V ak a rų sąju n g i­ n in kų valdom ose zonose. 1946 m. pabaigoje p ran cūzų zonoje gyven o apie 5 000 lietuvių. K apituliacijos dienom is jų ten buvo daugiau, tačiau vėliau, yp ač 1945 m. vasarą, didelė d alis pasitraukė į šiaurę ir rado prieglobstį am erikiečių zonoje. To p ersikrau stym o priežastys buvo gry n ai m edžiaginės, nes m aisto tiekim as p ran ­ cūzų zonoje v isą laiką šlubavo. M at vokiečiam s neišgalint D P aprūpinti reikiam a m aisto norm a, teko patiem s p ran cūzam s parūpin ti jo trū kstam ą dalį. Tačiau p a­ čioje Prancūzijoje aprūpinim as buvo sunkus, o išteklių m aisto p roduktus pirkti užsienyje jie irgi neturėjo. Tad jiem s liko viena išeitis - m ažinti U N R R A nusta­ tytas dienos davin io norm as kaip ir anglam s, ką jie per daug nesijaudindam i ir darė. 1946 m. liepos m ėnesį kariuom enei nutraukus tiekim ą iš savo išteklių išvis sutriko D P aprūpinim as, nes teko juos m aitinti vien iš vokiečių ūkio. 1947 m. m aisto buvo išduodam a 1 749 kcal. dienai. A n g lų ir am erikiečių zonoje trem tiniai buvo globojam i 100 %, o p ran cū ­ zų - geriausiu atveju 50 %. U ž butą ir kitas papildom as paslaugas, kaip elektra ir vanduo, reikėjo susim okėti patiem s. K ad an g i pran cūzų zonos D P neturėjo kitų netiesioginių pajam ų kaip am erikiečių ir anglų zonose, jie buvo priversti dirbti už labai m enką atlyginim ą. K u rį laiką teko gyven ti iš vokišk ų m aisto kortelių ir v isk ą pirktis savais pinigais. V ėliau kai kur, ypač didesnėse kolonijose, m aistas buvo dalijam as veltui. T ik tie, ku rie gyven o išsim ėtę, ir toliau gaudavo m aisto korteles. V ien ą kartą per m ėnesį jie galėjo atsiim ti papildom ą m aisto n orm ą211. P ran cūzų zonoje pačių stovyklų buvo nedaug. Ten pabaltiečiai niekada nebu­ vo verčiam i ju n gtis į stovyklas. V isi gyven o privačiuose butuose. Lietuvių dau­ gu m a susibūrė apie didesnius pran cūzų zonos m iestus: Badene - apie Freiburgą, o W ūrttem berge - ap lin k Tūbingeną ir R avensburgą. D ėl įvairių sum etim ų dalis pran cūzų zonos lietuvių nesuplaukė į didesnius centrus ir pasiliko gyven ti atski­ rom is šeim om is įvairiausiuose nedideliuose m iesteliuose ar kaim uose. N esto vyk lin is gyven im as kėlė v isa i kitokius reikalavim us organizuojant m o ­ kyklas ir kitas tautinio auklėjim o institucijas. Lietuvių m okyklos buvo įm anom os tiktai didesniuose centruose. Jeigu jie ir turėjo pradžios m okyklas, tai jas b a igu ­ sieji dažnai turėjo lan k y ti vokiečių ar pran cūzų vid u rin es m okyklas. A tsk irai g y ­ venusių šeim ų v a ik a i buvo priversti lan k y ti vokiečių v aik ų darželius ir vokiškas pradžios m okyklas. D idesnėse kolonijose susiform avo įprastinės kultūros institucijos kaip ir am e­ rikiečių ar anglų zonose. Tačiau pavienis gyven im as teikė kitokį atspalvį ir tar-

211

Plg. M in vydas VI. Lietuviai prancūzų zonoje. Tėviškės garsas, 1946 09 05, p. 7.

Hanau stovyklos vaizdas, VDU ISC F. i, Ap. 1-9, B. 288 2-475, L.i

96

VINCAS BARTUSEVIČIUS

p usavio santykiam s. N ebuvo tiek sm ulkaus tryn im o si ir intrigų, atsirandančių žm onėm s gyven an t nedideliam e plote, bet buvo sun kiau rasti asm enų, norinčių im tis visuom enin ės veiklos. Studijų sąlygos p ran cūzų zonoje buvo p alyginti palan kios. T iek Tūbingeno, tiek ir Freiburgo universitete studijavo nem aža lietuvių, atvykusių ir iš kitų zonų. Studentai galėjo susirasti padorius kam bariu s bet kurioje vokiečių šeim oje. M a is­ tą, nors ir ku klų teikė vietin ė U N R R A . P ran cūzų zonoje, lyginan t su kitom is zonom is, pabėgėliai galėjo jaustis lais­ viau. N ors ir ten D P judėjim as buvo suvaržytas (iki 1946 m . galo buvo leista tik 5 k m atitolti nuo savo gyvenvietės, vėliau buvo galim a važinėti po savo ir aplin ­ kin es apskritis), bet tikim yb ė, kad kas nors tik rin s dokum entus, buvo nedidelė, pabėgėliam s buvo galim a eiti į beveik visas p ran cūzam s skirtas poilsio ir p ram o ­ gų vietas - kin o teatrus, m audykles ir t. t. D augelis keliaujančių per pran cūzų zoną naudojosi stotyse esančiais p ran cūzų kareiviam s skirtais bufetais. P riv a­ čiuose butuose p ran cūzų policija n iekada n esilankydavo, išskyru s k rim in alin ių nusikaltim ų atvejus. Bet jų tarp lietuvių p asitaikydavo retai. V okiečių policija užsieniečius galėdavo su laik yti tik tada, kai pagaudavo n usikaltim o vietoje. N ors Kontrolės kom isijos įstatym u Nr. 3 jau nuo 1946 m . sausio 1 d. visose zo ­ nose form aliai buvo įvesta D P darbo prievolė, tačiau ik i 1947 m. pradžios iš tikro buvo taikom as savanoriškum o principas, taigi ji liko daugiau teorinė. Vokiečių ū k yje nesant p ak an k am ai darbo vietų, ten ieškoti darbo bandė tik labai m aža D P dalis. Taip pat sąju n g in in kai pradžioje turėjo tam tik rų rezervų buvusius priverčiam uosius d arbin in kus leisti d irbti pas vokiečius. Tačiau šiek tiek D P buvo įdarbinta stovyklų ad m inistracijoje ir kituose darbuose, zonos adm inistracijoje (U N R R A ) arba pradėjusiuose k u rtis arm ijos pagalbiniuose dalin iuose (saugoti am unicijos sandėlius, dem ontuoti sk irtą pram onės įrangą.) Tačiau jau 1947 m. pradžioje dėl sunkios A n g lijo s ū kinės padėties britų v yriau syb ė nutarė keisti ligtolin ę savo p olitiką ir D P daugiau įtraukti į p ro d u k ty v ų darbą siekiant, kad šie patys apsirūpintų, galėtų naudotis vokiečių socialin iu draudim u, taip ne tik sum ažintų valstybės biudžeto įnašą, bet ir esam ą susipriešinim ą su vokiečiais212. P raktiškai įgyven d in ti darbo prievolę ir vėliau dėl įvairių priežasčių buvo su n ­ ku. Stovyklom s dažnai esant užm iesčiuose ar ir plikuose laukuose vien pasiekti darbovietę buvo neįm anom a. D arbo drausm ė irgi buvo prasta, apie pusę D P re­ gu lia riai į darbą neateidavo. Į darbo prievolę buvo pažiūrėta griežčiau tik nuo 1948 m. spalio 1 d., kai pagal IRO n utarim ą visi DP, ku rie gavo atlyginim ą, už IRO teikiam ą p aram ą turėjo

212 H arding, 1997, p. 130.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

97

susim okėti213. Pagal p ran cūzų zonai tuo pat m etu paskelbtus IR O direktoriaus darbo nuostatus visi suaugę v y ra i iki 65 m ., o m oterys iki 55 m. privalėjo dirbti. Taip pat visi privalėjo pereiti profesinį m okym ą, kad gyven d am i V okietijoje ga­ lėtų išsim aitin ti patys. P rofesinį m okym ą turėjo pereiti ir abiejų lyčių jaunuoliai nuo 15 m etų am žiaus, išskyru s studentus, ku rie galėjo ir toliau tęsti savo studijas. Bet ir tada d augum a reikalavim ų ir liko reikalavim ai. Pati IR O ir okupacinė valdžia taupum o sum etim ais m ažino savo etatus, o vokiečiai darbu aprūpino pirm iausia savo tautiečius. D P tekdavo tik tokie darbai, ku rių vokiečiai nenorėjo dirbti patys214. Sun kiom is sąlygom is trem tin iai gyven o ne tik p irm aisiais p okario m ėnesiais. Štai ką rašo lietuvių laikraštis „Trem tis“ 1950 m. liepos 25 d. n u m eryje apie sto­ vy k lo s perkėlim o aplinkybes: „Iš Schw äbisch G m ūndo į H eilbronną atkeltieji lietuviai naujoje stovykloje ku riasi gana sunkiai. Jie v is dar negauna įsikū rim u i pakenčiam ų patalpų. D alis šeim ų ir vien gu n gių įku rd in ti vien am e k am b aryje su latviais, estais ir lenkais. V isa H eilbronno stovyklos ad m in istracija beveik išim tin ai lenkų tautybės rankose ir labai blogai tvarkom a. G alin tieji ir norintieji dirbti darbo negauna. V isiem s stovyklos gyven tojam s didelę dienos dalį tenka praleisti bestovint eilėse ir belaukiant išduodam ų m aisto produktų. Per m ėnesį laiko vietos lietu vių apylinkės vald ybai nepavyko iškovoti patalpų nei v aik ų darželiui, nei p radinei m okyklai, nei gim n azijai. Ir pats kom itetas iki šiol sau jo k ių patalpų negalėjo gauti. Perkėlus lietuvius iš Schw äbisch G m ūndo stovyklos į H eilbronną, dalis sene­ lių ir invalidų, apie 100 asm enų, iš buv. Schw. G m ū ndo lietuvių stovyklos buvo perkelti į netoliese esančią latvių stovyklą. Tačiau neilgai seneliai turėjo ram ybę. IRO vad o vyb ės naujuoju patvarkym u jie, nepraėjus nė m ėnesiui laiko, vėl buvo grąžin ti į B ism arck kareivines, kuriose buvo didžioji lietuvių stovykla ir kurios, neatsižvelgdam a į lietuvių bendruom enės dėtas pastangas, IRO vad o vyb ė n esu­ tiko p alikti.“215 Suvaržym ų būta ir kitose srityse. Taip U N R R A uždraudė į A m e rik ą rašyti laiškus savo gim tąja kalba, kad an gi šioji neturėjusi p akan kam ai cenzorių. Leista rašyti tik anglų, pran cūzų, vokiečių arba rusų kalbom is. Ž iū rin t į lietuvių pabėgėlių socialinę stru ktū rą m atyti, kad suaugusių v y rų buvo beveik 10 % daugiau negu m oterų, kad 70 % visų pabėgėlių buvo jaunesni

213 P ran cūzų zonos DP ir apm okestinim as. M ūsų kelias, 1948 10 20. 2,4 DP darbo nuostatai prancūzų zonoje. M ūsų kelias, 1948 10 09. 215 Plg. 4 tautybės vienam e k am baryje. Tremtis, 1950 07 25.

98

VINCAS BARTUSEVIČIUS

negu 35 m etų am žiaus. A tskirose stovyklose v y rų ir m oterų skaičiaus santykis galėjo būti ir kitoks. K aip rodo tu rim i H anau stovyklos duom enys, ten 1946 m. gyven o 3 539 lietuviai, iš 2622 suaugusiųjų, v y rų buvo net 23 % daugiau negu m oterų. T ik ilgain iu i dėl em igracijos santykis kiek sun orm alėjo216. Įdom u žvilgtelėti ir į gim usiųjų ir m iru sių jų statistiką. H anau D P stovykloje, ku rioje 1946-1949 m . gyven o tarp 6 ir 4 tūkstan čių pabėgėlių, tarp k u rių lietuvių visuom et buvo daugiau kaip pusė, m irė tik 27 asm enys, ir tai 7 iš jų m irė išgėrę m etilo alkoholio, o 2 buvo savižudžiai. M iru sių jų skaičius, tenkantis 1 000 sto­ vy k lo s gyventojų, 1947 m . buvo 1,8, o 1948 m. - 1,2 (tarp H an au m iesto gyventojų tais pačiais m etais - 7,04 ir 8,7; Lietuvoje šiuo m etu apie 12,8). G im u sių jų skaičius, tenkantis 1 000 stovyklos gyventojų, 1947 m. buvo 23,3, o 1948 m. 14,6 vaik o (tarp H an au m iesto gyventojų tais pačiais m etais 16,0 ir 14,6 vaik o; Lietuvoje šiuo m etu apie 11 v a ik ų )217. 1948 m. žym iai sum ažėjęs gim sta­ m um as bent d alin ai sietinas su stovyklos gyven im u , neteikiančiu jokio s ateities perspektyvos, neskatinančiu k u rti šeim os ir ypač m ažinan čiu eventualios em i­ gracijos galim ybes. N ors tikslių duom enų ir nesam a, bet stovyklos gydytojų liu ­ dijim u nebuvę itin retas įvyk is ir abortai, kuriuos tekę d aryti, nes buvę pradėti savom is priem onėm is. Lietuvių D P sudėtis buvo tokia218:

42 % sudarė v y ra i, 34 % - m oterys, 24 % - vaik ai.

P asiskirstym as pagal am žių atrodė taip:

0 - 6 m.

12 %

36 -5 0 m.

20 %

7 -16 m.

14 %

5 1-6 0 m.

7 %

17-25 m.

20 %

per 60 m.

3 %

26-35 m.

24 % 70 %

30 %

216 Bernstein, 1950, p. 10. 217 H anau stovyklos duom enys ten pat, p. 13 -14 ; 2010 m. duom enys Lietuvoje: m irusiųjų skaičius 2012 0 13 1 Statistikos departam entas, db1.stat.gov.lt/M 3010601, gim usiųjų skaičius 2012 01 31 Statistikos departa­ m entas, db1.stat.g0v.lt/M 3010501. 218 A lseika, 1949, p. 148; H anau stovyklos statistika rodo, kad suaugusių v y rų buvo 20 % daugiau negu m oterų. Plg. Bernstein, 1950, p. 10.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

99

P asiskirstym as pagal religiją: 85,5 % - katalikai

0,70% - senkatalikiai

11,0 % - protestantai

0,06 % - įvairios sektos

1,5% - ortodoksai

0,18 % - be religijos

P asiskirstym as p agal profesijas (tarp kitų): 277 d vasin in k ai (25 % visų Lietuvos dvasin in kų) 400 au kštųjų m okyklų m okom ojo personalo 90 rašytojų (70 % v isų R ašytojų draugijos narių) 400 in žin ierių (sąjungos narių) 350 teisinin kų 700 gim n azijos m okytojų 100 specialiųjų m okyklų m okytojų 300 pradžios m okyklos m okytojų 100 v aik ų darželių auklėtojų A p sigyven ę stovyklose lietu viai D P parod ė p u ikų susipratim ą, ku ris p asireiš­ kė g y v a ir daugialype ku ltūrin e veikla. Ši veikla prasidėjo savaim in gai ir savo in iciatyva, kai buvo suprasta, jo g benam is gyven im as taip greit nesibaigs. Apie lietuvių stovyklą Seligenstadte vietos gyven tojai dar šiandieną gali papasakoti: „Č ia 1945 m . gy v en o apie 1 200 lietu vių. Juos ap g yven d in o aerodrom o b a ra ­ kuose. G era i susiorgan izavę, lietu v iai steigė v isas reik alin g as k u ltū ro s ir šv ie ti­ m o institucijas: v a ik ų d arželį, prad žios m o k y k lą, gim n aziją, d a in ų ir šo kių a n ­ sam blį. V eikė skautai ir ateitin in kai. B u vo m okom a įv a irių kalbų ir specialybių. Ši u žd ara sto vyk lo s b en dru om en ė tu rėjo savo k irp ėją, batsiuvį, parduotuvę; turėjo ir savo koplyčią.“219 Lietuvių san tykiai su vokiečiais buvę geri, ypač visi dar prisim ena lietuvių fut­ b o lin in ku s, ku rie žaidė vokiečių vietos kom andoje. 1949 m. stovykloje pastatytas gražiai ornam entuotas ąžuolinis kryžiu s, vėliau perkeltas į H ūttenfeldą (Hiutenfeldas) - V asario 16-osios gim naziją, k u r jis tebestovi iki šiol. Prie kryžiau s p ri­ kalta m etalo lentelė su išgraviru otais žodžiais: 219 Vokietijos L B valdybos inform acijos, 1993, nr. 1, p. 11.

100

VINCAS BARTUSEVIČIUS

„Viešpatie, m aldaujam e Tave globos ir p alaim os sunkioje trem ties kelionėje. Č ia gyven o lietu viai trem tiniai, ku rie m ylėjo D ievą ir Tėvyn ę.“

Bendrosios lietuvių pabėgėlių organizacijos kūrim as: Lietuvių trem tinių bendruomenė (LTB) 1940 m. rugpjūčio 14 d. buvo uždaryta Lietuvos pasiuntinybė Berlyne ir nuo to laiko lietuviai neturėjo Vokietijoje oficialaus savo atstovo, nors diplom atiniai santy­ kiai form aliai lyg ir nebuvo nutraukti. Tačiau jau nuo pirm osios sovietų okupacijos dienos pavieniai asm enys slapta pereidavo sieną ir pradėjo ieškoti prieglobsčio V o ­ kietijoje. Didelė jų dalis susispietė Berlyne. 1940 m. antrojoje pusėje Berlyne buvo 4 0 0 -8 0 0 , o 1941 m. balandžio mėnesį ten gyveno apie 500 atbėgėlių220. D ar prieš karą (1929 m.) Berlyne buvo susikūrusi Lietuvių sąjunga (arba Lie­ tuvos piliečių sąjunga)221. Jos narių skaičius ypač išaugo 1940 m., kada Berlyne pradėjo spiestis vis daugiau bėglių iš Lietuvos. Sąjungai 19 40-19 41 m. vadovavo pasiuntinybės prekybos patarėjas Stasys K uzm inskas, o jos veiklai didelės įtakos turėjo Lietuvos pasiuntinys Berlyne K azys Škirpa. K uzm inskas, su Škirpa suėjęs į konfliktą, buvo priverstas iš sąjungos p irm in in kų pasitraukti. V isuotinis Lietuvių sąjungos (LS) narių susirinkim as 1941 m. sausio 17 d išrinko naują valdybą: adv. Rapolą Skipitį (pirm ininkas), dr. Petrą K arvelį, adv. N ašliūną, kun. Stasį Y lą ir dr. A nicevičių. Sąjungai tuo m etu priklausė 217 narių, beveik vien buvusiųjų protinio darbo darbininkų: tarnautojų, karinin kų , advokatų, m okytojų, universiteto dėsty­ tojų, kunigų, gydytojų, inžinierių, studentų ir gim nazistų222. Sąjungai teko rūpintis vienaip ar kitaip į Vokietiją patekusių lietuvių atbėgėlių m aterialinių ir kultūrinių poreikių tenkinim u. Daugiausia rūpintasi savišalpos reikalais: šelpė nepasiturinčias šeim as su vaikais, besim okančią jaunuom enę, naujai atvykusius, dar nespėjusius įsikurti atbėgėlius. Padidėjus jų skaičiui, padidėjo bei paplatėjo ir sąjungos veiklos barai. Reikėjo rūpintis ne vien Berlyno, bet ir visos Vokietijos lietuviais223. Artėjant frontui galim a buvo skirti du pagrindinius lietuvių kelius į Vakarus: vie­ nas ėjo daugiau pietų link per Thūringiją į Bavariją, iš ten toliau į Austriją, kitas pa­ gal Baltijos jūros pakraštį per M ecklenburgą (Meklenburgas) į Schleswig-Holsteiną. O rganizuotų lietuvių kolonijų prieš karo pabaigą būta ne vien Berlyne, bet daugiau jų sp ontaniškai pradėjo ku rtis tik k a ru i p asibaigus daugm až visose v ie ­ tovėse, k u r tik susitelkdavo didesnis tautiečių būrys. 220

V U B RS, F.

155-585, p. 251.

221

J. V. O rganizacijų reikalu. A id a i, nr. i, 1945 09 01, p. 6; Lietuvių žinynas, 1945, nr. 6.

222

V U B RS, F.

155-636.

223

V U B RS, F.

155-310/2. Savo būstinę Lietuvių sąjunga turėjo Berlin-C harlottenburg 2, Kantstr. 141.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

101

An tai M ūnchene jau 1944 m., švenčiant rugsėjo 8-ąją224, kilo sum anym as orga­ nizuotis. G avus pritarim ą iš Lietuvių sąjungos centro Berlyne ir gestapo sutikim ą pirm am susitikim ui, 1944 m. spalio 29 d. Spatenhauso svetainėje buvo sušauk­ tas visoje Bavarijoje gyvenančių lietuvių susirinkim as. Susirinko apie 130 asmenų, daugiausia iš paties M ūncheno. Tuoj pat įsteigta Lietuvių sąjunga Bavarijoje, ku ri turėjo būti Lietuvių sąjungos Berlyne skyrius ir kurios valdyba būtų M ūnchene. P irm in in ku išrinktas dr. Vytautas Bieliauskas. Rūpintis žm onių reikalais buvo pirm utinė organizacijos užduotis. O reikalų būta daug ir įvairių: „M um s reiktų lietuvio gydytojo, advokato. Lietuvio kunigo m es neturim e, nėra ku r susieiti net pasikalbėti. N eturim e įstaigos, ku ri išduotų dokum entus, o ne vienam jie žuvo! M ūsų šeim a badauja, mes jau pinigų pritrūkom e, o darbo nėra. V okiečiai m us išnaudoja ir kankina. Savo spaudos nem atom e!“225 Tokius ar panašius klausim us reikėjo spręsti nepaprastai sunkiom is sąlygom is, nutrūkus susisiekim ui, tęsiantis m iesto bom bardavim ui. G ruodžio 17 d. subom barduoti Spatenhausas ir Lietuvių sąjungos raštinė, tik gruodžio 27 d. sąjunga M ūnchene galėjo persikelti į savo p a­ talpas Lamontstr. 21. Jas patiem s šiaip taip surem ontavus 1945 m. pradžioje buvo galim a naudotis dviem kam bariais. V asario 12 d. sušauktas m etinis narių susirin­ kim as išrinko naują valdybą, kurios priekin atsistojo kun. Vytautas Bagdonavičius. Lietuvių sąjunga tuo m etu turėjo 85 registruotus narius. M ūnchene, Bavarijos k ra š­ to sostinėje, įsikūrė ir Lietuvių sąjungos centrinis skyrius, nors organizavosi ir kitų m iestų lietuviai, o skyriaus valdyba kartu tapo Bavarijos apygardos valdyba. D aug neram um o ir nepastovum o n ariam s atnešė karo pabaigos suirutės lai­ kotarpis. Jam p asibaigus lietuvių kolonija M ūnchene išaugo iki 1 5 0 0 -2 000 as­ m enų. 1945 m. rugsėjo 2 -3 d. į M ūncheną suvažiavę visos Bavarijos lietuvių atsto­ vai išsirin k o Bavarijos apygardos valdybą, k u riai vadovavo konsulas dr. A n tan as K alvaitis. Taigi M ūnchene rezidavo dvi Lietuvių sąjungos valdybos - M ūncheno apylinkės ir Bavarijos apygardos226. D au gu m a lietuvių gyven o trijose pabėgėlių stovyklose, apie 800 - privačiai. Ž vilgtelėkim e, kaip lietu viai pradėjo organizuotis v isai kitam e V okieti­ jos krašte - pačiam e šiauriausiam e prie D anijos sienos esančiam e Flensburgo m ieste, į k u rį pabėgėliai, p asirin kę jū ros ar d ažniausiai pajūrio kelią, atbėgo su 224 Rugsėjo 8-oji nuo 1930 m. Lietuvoje buvo švenčiam a kaip Tautos šventė (1430 m. rugsėjo 8 d. turėjo būti karūnuotas V ytautas Didysis). Šią dieną plačiai šventė ir lietuviai pabėgėliai. 225 Suvažiavim e dalyvavo atstovai iš šių vietovių: Landau, Dingolfingeno, Traunsteino (Traunšteinas), M em m ingeno, M ūhldorfo (Miuldorfas), Simbacho, Kempteno, Illertiseno, Landsbergo, Eichstatto, Landshuto, Vilsbiburgo, Rosenheim o (Rozenheimas), Ingolstadto (Ingolštatas), M urnau, Dillingeno, Regensburgo, M indelheim o, Beilngrieso, Pfaffenhofeno ir Mūncheno. Žadovainis Br. Truputis m argojo mūsų gyvenim o. A idai, 1945, nr. 2 (4), p. 2; Zovė J. M etai kare ir taikoje. A idai, 1945, nr. 7 (9), p. 1. 226 Ten pat, p. 2.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

102

beslenkančiu vak aru o sn a fron tu227. K aip ir kitose vietose, m iestas k a ru i einant į pabaigą buvo pilnas įvairiausių svetim taučių d arb in in k ų ir pabėgėlių, tarp jų ir lietuvių. Jie iš pradžių buvo apgyven din ti su visais kitais vienoje m okykloje p a­ čiam e m ieste. Iš tiesų tai nebuvo ap gyven din im as, o tik guolio suteikim as: teko gulėti ant grin d ų šonas prie šono nepaisant nei tautybės, nei am žiaus ar lyties. Po kapituliacijos lietuvių padėtis jiem s patiem s buvo visišk ai neaiški ir nebuvo jokio s inform acijos. Jos reikėjo ieškoti patiem s pas naujuosius šeim in in k u s, t. y. anglų okupacinę valdžią. To darbo ėm ėsi an gliškai m okėjęs buvęs pasiuntinybės V okietijoje n arys V. K aupas. G reitai paaiškėjo, kad pavienių asm enų pastan gų n epakan ka, bū tin ai reikėjo form aliai organizuotis. Su kitais pabaltiečiais sutarta bendrauti, in form uoti vien iem s kitus, tartis ir n ed aryti ko kių nors vienapusiškų žygių. Problem ų, ku rias reikėjo kaip nors spręsti, buvo kilę daug, būtent: i. p rie­ varta tarn avu sių vokiečių kariuom enėje problem a, 2. iš Lietuvos vokiečių išplėšto ir čia atgabento turto likim as, 3. sovietų m ėginim as lietuvius prievarta grąžin ti okupuoton Lietuvon, 4. dokum entų klausim as, jų legalizavim as ir kt. teisiniai klausim ai, 5. išblaškytų šeim ų paieška, 6. socialin ė globa, rūp in im asis koncen­ tracijos stovyklose bu vusiais lietuviais bei jų šeim om is, 7. bendros inform acijos reikalas, 8. kolonijos švietim o, k u ltū rin iai bei religin iai reikalai, 9. m oralės bei dorovės p alaikym as, 10. tiksli visų lietuvių, gyven an čių m ieste ir apylinkėse, re­ gistracija, 11. naujos valdžios pareigūn ų supažin dinim as su lietu vių tautos istorija ir ypač išvietin tųjų asm enų padėtim i. Šie ir kiti klau sim ai nebuvo len gvai spren­ džiam i, nes buvo neaiški atskirų anglų įstaigų kom petencija, o p areigūn ai nesiorientavo elem entariuose geografiniuose ir politiniuose reikaluose, susijusiuose su Pabaltijo kraštais ir jų gyventojais. 1945 m. gegužės 19 d. buvo sušauktas visu o tin is lietu vių susirin kim as danų m ažum os salėje (Flensburghaus). Su sirin kim as išrin ko Flensburgo lietu vių k o ­ m itetą ir Raudonojo K ryžiau s skyriau s valdybą. Į kom itetą išrin kti: dr. V. K au ­ pas (pirm ininkas), adv. J. K u tra (vicepirm .), V I. Paiža (ižd.), J. Senkus (sekr.), V. Ban aitis, J. Jankau skas ir A . V aitkus (nariai). Į Raudonojo K ryžiau s valdybą dr. V. K aupas (pirm .), gen. T. D aukantas (vicepirm .) ir gyd. V. V ileišis (sekr.). Į kom itetą įtrauktas kun. Leonas K lim as kaip lietu vių kolonijos kapelionas. K om iteto partneris pradžioje buvo tik anglų karinės valdžios D P reikalų k a­ rin in k as, nes nei U N R R A pareigūn ų, nei veikian čių vokiečių įstaigų d ar nebu­ vo. Pabaltiečiai, kitaip nei kitos tautos, neturėjo nei savų ryšių k arin in k ų , kurie užstodavo savo tautiečius ir rūpindavosi jų interesais. Būstinę, N orderstr. 81, lie­ 227 Flensburgo lietuvių kolonijos pirm uosius žingsnius vaizdžiai aprašo dr. V. Kaupas Flensburgo lietuvių m etraštyje D ienos be tėvynės, 1946, p. 189-208.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

103

tuviam s p avyko greitai susirasti ir susitvarkyti, kaip ir apsirūpinti kitais įstaigos reikm enim is: vėliavom is, antspaudais, laiškų popierium i su reikiam ais užrašais, rašom ąja m ašinėle. Tačiau tvarkan t lietu vių reikalus iškilo sunkum ų. A n g lų k a ­ rin ių įstaigų p areigū n ai nepaprastai nustebdavo išgirdę, kad lietu viai atsisako grįžti į savo tėvynę, kai tuo tarpu daugelis kitų (prancūzai, belgai, italai) nieko n elaukdam i entuziastingai skubėjo į išlaisvintus savo gim tus kraštus. Reikėdavo k iekvien ą k artą kiek vien am išsam iai aiškin ti nenoro grįžti tikrąsias priežastis. V ien i tai suprasdavo, kiti ne. N ors buvo daugm až greitai išsiaiškinta, kad lietu viai neturi būti prievarta g rą ­ žinam i, tačiau nebuvo garantijos, kad, grąžin an t Rusijos piliečius, prieš savo norą į tran sporto priem ones nebūtų susodinta ir lietuvių. Ir vokiečių policija, sovietų k a rin in k ų prašom a, yp ač uoliai talkin o gaudant lietuvius. Pavojus kiek sum ažėjo Lietuvių kom itetui išdavus pažym ėjim ą anglų kalba, ku riam e buvo p areiškiam a, jo g jo savin in kas atsisako grįžti į Lietuvą, kol ji okupuota. A p skritai kom itetui teko u žd avin ys rūpintis ir asm ens liudijim ų išdavim u, nes daug kas jo k ių doku­ m entų su savim i neturėjo, jie buvo žuvę ilgo ir pavojingo bėgim o m etu. Flensburge po kurio laiko išsivystė tam tikras lietuvių centras, kurio pagal­ bos šaukėsi ne tik artim esnių vietovių, bet ir Eckernfordės (Ekernferdė) (70 km), Schleswigo (80 km) ir net Kielio (90 km) lietuviai. Pasirodė, kitų vietovių lietuvių problema buvo angliškai kalbančių ir su anglų karine valdžia užmegzti santykius m okančių asmenų stoka. K itų tautybių, ypač vokiečių, „vertėjais“ nebuvo galim a pasitikėti. Taigi, iš Flensburgo „centro“ reikėjo lankyti lietuvių gyvenam as vieto­ ves kone visam e Schleswig-Holsteine, sušaukti susirinkim us, perduoti turim ą, nors ir m enką inform aciją ir pristatyti anglų karinei valdžiai ten susidariusius lietuvių komitetus bei ta proga ją apšviesti apie susidariusią Lietuvos ir lietuvių pabėgėlių politinę būklę. V ietiniai komitetai, naudodamiesi „centro“ Flensburge blankais ir antspaudais, padidindavo savo autoritetą ir galim ybes atstovauti lietuvių interesams. Tačiau flensburgiečiam s rūpėjo rasti ryšį ir su kitais lietuvių centrais V okie­ tijoje, apie kuriuos tikslių žinių neturėjo, o tik nuogirdas iš praeinančių keliau­ nin kų. Tuo m etu dar neveikė nei paštas, nei judėjo trau k in iai. Todėl 1945 m. liepos 23 d. du atstovai, dr. V. K aupas ir St. K uzm in skas, p asiryžo leistis į tolim ą ir v arg in g ą kelionę (apie 700 km ) ieškoti tų centrų, neva esančių W ūrzburge. Iš tiesų ten jie buvo rasti ir taip buvo galim a užm egzti kontaktus, aptarti bendro darbo gaires ir gauti nau d in gų žinių apie padėtį. A tstovam s sugrįžu s iš kelionės, 1945 m . spalio 23 d. buvo sušauktas viso s k o ­ lonijos lietu vių su sirin kim as, ku ris form aliai nutarė organ izacinį vienetą Flen s­ burge p avad inti Lietuvių sąjungos sk yriu m i ir išrin k ti naująją valdybą. Iš Flens-

104

Flensburgo lietuvių „bendrabutis"

VINCAS BARTUSEVIČIUS

105

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

(ii MIAK.II

urviun j?, 1945 . 11 . 25 ,

L M M O ĮtT s m u tš e Si

~

T EI. i ) i 4 H

4 .

U E T C T IIĮ SĄ JU N G A MONCIir.NO APVCAHDA

« t/.

MTHL'AMAN ASSOC1ATION IN »AVAOIA

t-on-; i >.

Nr.

i o a o r a i c l u i ,

L ie t u v o s S š l c i o t r u i . K o rr. a .

P a a i n a u d o d a i« » m n lo n it» p o n o p u l k . n in k a v 'a u

s iu n S iv

B a v a r ijo je

gyvens

e i n a n t A m e rik o »

a p ie

!*>.* J u

t r a k t u o ja m i g e r i a u ,

S t o v y k lo s e g y v e n i« » «

a tž v ilg iu ,

bet

De * ~ i i 3 j ' į

S t o v y k l o s e g y v e n im a s n e v ie n o ­

K a i k u r m ttsų t a u t i e č i a i

b lo g ia u .

lie t u v iu .

i V - j . d c i n e a V y r i a u a y b ė a p a r ė d y t a ; d m ig u n a s

13 j ų g y v e n a s t o v y k l o s e . d as.

l-.ž u r t a r p i -

Z l r . i t } 1 S .VÍ «»

/V

¿1

J w r ^ íw ,. JU,

'•f '

.ê;

.-'í,*

173

ir paskutinis puslapis

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

VINCAS BARTUSEVIČIUS

174

M okyklą sudarė trys skyriai: i. dvim etė prekybos m okykla, į ku rią buvo priim am i m okiniai, baigę pradžios m okyklos 4 skyrius ir suėję 18 m. am žiaus; 2. trimetė, arba žemesnioji, prekybos m okykla, ku rią lan kyti galėjo baigę 5 pradžios m okyklos skyrius ir turintys 12 -18 m. am žiaus; 3. aukštesnioji prekybos m okykla, į ku rią buvo p riim am i m okiniai, baigę ne m ažiau kaip 4 gim nazijos klases. M okslas ten truko ketverius m etus ir buvo griežtai laikom asi Lietuvos prekybos m okyklom s taikom ų nuostatų377. M okyklą organizuoti ėmėsi Cellės lietuvių apylinkės vadovybė, kuriai priklausė dipl. ekon. J. Varanavičius, kun. J. K uzm ickis ir J. Kukanauza. M okyklos tikslai buvo taip n usakyti: „P aren gti jau n im ą N epriklausom os L ie­ tuvos atstatym o darbam s, padėti lietu viam s tęsti m okslą prekybos m okykloje, ku rie dėl ištrėm im o negalėjo jo baigti Lietuvoje, paren gti jau n im ą prekybos, ga­ m ybos, adm in istracijos ir kitų įstaigų bei įm on ių biu rų specialistais, sustiprintu svetim ų kalbų m okym u padėti jau n im u i lengviau įsijungti į kitų tautų ū k in į g y ­ ven im ą, jei tektų ilgesnį laik ą gyven ti svečioje žem ėje, parengti jau n im ą kom er­ cin ių m okslų studijom s prekybos institutuose ir universitetuose.“378 M okyklos darbas pradėtas ku k liai su 26 m okin iais ir dviem klasėm is. M o k y ­ klos direktoriu m i patvirtin tas dipl. ekon. J. V aranavičius. P irm ieji m okslo m etai užbaigti 1946 m . kovo 31 d. ir į aukštesnes klases perkelta 18 m okinių. K aip visap usiškai neigiam as veiksnys vertintin as stovyklų iš vienos į kitą k il­ nojim as šį k artą davė teigiam ų rezultatų. Pradedant likvid u o ti Cellės lietuvių stovyklą buvo ieškota geresnių darbo sąlygų ir nutarta m okyklą perkelti į Soesto stovyklą W estfalene. Č ia susilaukta didesnės vietos U N R R A įstaigų p ara­ mos. 1946 m. gegužės m ėnesį gavus U N R R A centro p atvirtin im ą, kad m okykla pripažįstam a oficialia aukštesniąja profesine švietim o įstaiga, visos britų zonos lietu viam s, m okytojam s ir m okin iam s nebuvo taikom as draudim as keltis iš v ie ­ nos stovyklos į kitą. M okykla taip pat gavo geras patalpas darbui, m okin ių ir m okytojų ap gyven din im ui. G reitai atsirado per 300 įstojim o prašym ų. Iš jų dėl patalpų an kštum o buvo galim a patenkinti tik 134. Č ia parengtas galutinis trijų tipų m okyklos p ertvarkym o planas ir ja i suteiktas vardas - Lietuvių aukštesnioji prekybos m okykla „Ž ib in tas“. Taip susitvarkius 1946 m . birželio 1 d. pradėti antrieji m okslo m etai, ku riais buvo sud arytos 5 klasės: dvim etės m okyklos I klasė; trim etės - I ir II kl. ir au k š­ tesniosios - V ir V I klasė. 377 D ėstom i dalykai: tikyba, lietuvių, anglų, vokiečių k., algebra, geom etrija, istorija, chem ija, m uzika, buhalterija, įm onių ūkio m okslas, prekybinis skaičiavim as, prekių pažinim as, ūkio geografija, kores­ pondencija, teisinės žinios, kooperacija, politinė ekonom ija, ū kio istorija, reklam os technika, m ašin ­ raštis ir statistika. Ten pat. 378 Ten pat.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

175

1946 m. liepos 12 d. m ok yk lai su v isa stovykla teko keltis į G reveną (Grėfenas). Ten U N R R A p areigūn ai buvo netokie p alan kū s ir paten kin am as darbo sąlygas teko su n kiai išsikovoti. Tačiau m okyklos etatai buvo sum ažinti, p ap ild o­ m as m aisto davin ys m okin iam s nubrauktas, pam okos turėjo v y k ti dviem p am ai­ n om is ir apskritai nesulaukta jokio s m oralin ės param os. Iš pradėjusių lan k y ti m okyklą 134 m okin ių an traisiais m okslo m etais dalis dėl nepažangum o, m aisto trū ku m o ir kitų priežasčių išstojo, tad 1946 m . gru odžio 21 d. į aukštesnes klases perkeltas tik 81 m okinys. Tretieji m okslo m etai buvo pradėti 1947 m. sausio 7 d. su 88 m okiniais (62 bern. ir 26 merg.). M okytojų m okykloje dirbo 17 ir keturi adm inistracijos tarnautojai. Santykis su vietos U N R R A kiek pagerėjo. Tačiau pabaigus pirm ąjį sem estrą m o ­ kyklą teko staigiai likviduoti. M at 1947 m. balandžio m ėnesį stovyklą lankė D. B ri­ tanijos kom isija, verbuojanti savanorius darbininkus darbam s Anglijoje. Vietinė U N R R A , norėdam a palengvinti apsisprendim ą, sum ažino m aisto davinį. Išsigan­ dę lietuviai beveik m asiškai užsiregistravo em igracijai ir netrukus pradėjo apleisti Vokietiją. (Tarp jų galop em igravo ir apie 90 % m okyklos m okytojų ir m okinių.) Susidarius tokiai padėčiai m okytojų tarybai beliko m okyklą uždaryti, kas 1947 m. balandžio 19 d. nutarim u ir buvo padaryta. Iš viso išduoti 63 baigim o pažym ėjim ai atitinkam ų klasių m okiniam s, likusiem s - išeito kurso pažym ėjim ai379. Pirm oji ir ik i tol vienintelė A ukštesnioji technikos m okykla pradėjo veikti 1946 m. liepos 1 d. N ūrtingene (m echanikos skyrius) ir K irchheim e (statybos skyrius). N etruku s atid aryti elektrotechnikos ir chem inės technologijos skyriai. N orin čių patekti į m okyklą buvo per 500, tačiau dėl patalpų stokos buvo p riim ta tik apie 100. M okslas šioje m okykloje truko 4 sem estrus, o paren giam oji klasė, į k u rią buvo p riim am i baigę gim nazijos 4 klases, m okėsi 2 sem estrus. Liepos 17 d. A u kštesnioji technikos m okykla, d alyvau jant svečiam s iš plačios apylinkės ir U N R R A pareigūn am s, buvo iškilm in g ai atidaryta380. Aukštosios, aukštesniosios, specialiosios ir profesinės mokyklos tremtyje381 Aukštosios mokyklos 1.

Pabaltijo universitetas Hamburge, Pinneberge (1946 03 14-1949 09 30);

2. Tarptautinis U N RRA universitetas Mūnchene (1946 0216-1947 05 31); 379 V arčius J. Lietuvių aukštesnioji prekybos m okykla „Žib intas“. In: Liulevičius (red.), 1969, p. 554-570. Reikia pam inėti, kad daugum a „Žibinto“ m okytojų ir m okinių, 1947 m. pavasarį em igravusių į D. Britaniją, dėl tenykščių nepalankių gyven im o sąlygų išsikėlė į K an adą, kurioje jie, susibūrę ypač Toronte, palaikė artim us bičiuliškus santykius ir yra surengę m okyklos įsteigim o dešim tm ečio ir dvidešim tm ečio sukakčių m inėjim us. 380 A tid aryta Technikos m okykla. A pžvalga, nr. 23, 1946 07 20. 381 A lseik a, 1949, p. 428 (papildytas sąrašas).

176

VINCAS BARTUSEVIČIUS

3. Kunigų seminarija Eichstätte (1944-1950); 4. Taikomosios dailės institutas Freiburge (įsteigtas 1947 07 11); 5. Aukštieji technikos kursai Kemptene (įsteigti 1946 06 01); 6. Akademiniai hidrometrijos ir hidrologijos kursai Kemptene (įsteigti 1946 03). Aukštesniosios mokyklos 1. Aukštesnioji technikos mokykla Nürtingene ir Kirchheime / Tecke (1946 07 0 11948 vasaros); 2. Aukštesnioji technikos mokykla Augsburge (1946-1948); 3. Jūrininkų mokykla Flensburge, su latviais ir estais (1946 10 14-1948); 4. Žemesnioji (2 metų) ir Aukštesnioji (3 metų) prekybos mokykla „Žibintas“ Cellėje, Soeste, Grevene (1945 09 20-1947 04 19); 5. Aukštesnioji prekybos mokykla Ravensburge (1946 06 24-1947 09 30); 6. Gailestingųjų seserų mokykla Schwäbisch Gmünde (įsteigta 1946 10); 7. Gailestingųjų seserų mokykla Dillingene (1947-1948). Profesinės mokyklos 1. LTB Suaugusiųjų švietimo institutas Würzburge-Schweinfurte (1946 12 011948 12 01); 2. Amatų mokykla Schwäbisch Gmünde (įsteigta 1947 m. vasarą); 3. Žemės ūkio mokykla Kemptene (įsteigta 1948 09 09); 4. Prekybos mokykla Kemptene (įsteigta 1946 m.); 5. Amatų mokykla Lūbecke (įsteigta 1946 m.); 6. Amatų mokykla Gross Hesepe (įsteigta 1946 m.); 7.

Amatų

mokykla Diepholze (Dypholcas) (įsteigta 1948 m. vasarą);

8.

Radijo

technikos amatininkų mokykla Rebdorfe (įsteigta 1947m.);

9.

Miškų

technikų mokykla Hanau (įsteigta 1946 0115);

10. Technikos mokykla Buxtehudeje (įsteigta 1946 m. vasarą); 11. Dantų technikų mokykla Augsburge (įsteigta 1947 09 01); 12. Dantų technikos mokykla Miinchene; 13. N eakivaizdinė radiotechnikos m okykla Erlangene (įsteigta 1948 m. gruo­ džio mėn.). Dailės studijos 1.

Dailės studija Würzburge, vėliau Schwäbisch Gmünde (įsteigta 1945 10 25);

2.

Dailės

studija Hanau (įsteigta 1946 04 22);

3.

Dailės

studija Gross Hesepėje (įsteigta 1946 07 15);

4.

Dailės

studija Augsburge (įsteigta 1946 m.);

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

177

5. Dailės studija Dillingene (veikė 1946-1948); 6. Dailės studija Diepholze (įsteigta 1949 01 03). Kursai 1.

Ilgalaikiai muzikos kursai Wiirzburge, Schweinfurte, Scheinfelde;

2. Pradinių mokyklų mokytojų kursai Flensburge (1945 10 15-1946 05 15); 3. Pradinių mokyklų mokytojų kursai Seedorfe (įsteigti 1946 07); 3. Fizinio auklėjimo kursai Gravenschau (Grafenšau) (įsteigti 1947 09 23); 4. Vaikų darželių auklėtojų kursai Detmolde (įsteigti 1946 07 08); 5. Juristų kursai Hornberge (1948 09 21-1948 09 26); 6. Tropinių ligų kursai DP gydytojams Augsburge (įsteigti 1947 m.). Be m inėtų, veikė d ar sm ulkesnių pačių lietuvių ar U N R R A arba IR O įvairiose vietovėse organizuotų am atų m okyklų ir kursų. 1947/1948 m . m . 760 jaunuolių buvo paren gti profesijai. A p sk ritai pačių globos organizacijų požiū ris į D P švietim ą nebuvo v ien areik š­ m is. U N R R A suaugusiųjų lavin im u i didelės reikšm ės neteikė ir atidžiai sekė, kad bet kokia m okym o įstaiga nekliudytų repatriacijai, todėl ir jo s organ izu ojam i ku rsai neturėjo tru k ti ilgiau nei 60 dienų. Tai nelietė bendrojo p radin io lavin im o m okyklų, kad an gi jų taip organizuoti nebuvo galim a, nes nebuvo galim a vaik ų p alikti be m okyklos. IRO tuo tarpu daug dėm esio skyrė suaugusiųjų k v a lifik a ci­ jos kėlim o ku rsam s, kad an gi tai buvo naudinga em igracijai. Įk u rd in im o k o m i­ sijos, lan kydam os stovyklas, dažnai ieškodavo tam tik rų profesijų atstovų. Todėl am atų m okym as IRO laikais yp ač suklestėjo. K ita vertus, prasidėjusi em igracija ap sun kin o bet kokį tęstinį darbą, nes dažn ai prieš jį užbaigiant em igruodavo ir lektoriai, ir kursantai. Švietim o ir au klėjim o problem os. N uo gyven am o jo krašto n epriklausom o or­ ganizuoto švietim o ligtolinė lietuvių išeivija neturėjo jokioje šalyje. Lietuvių, po A n trojo p asau lin io karo atsidūrusių Vokietijos pabėgėlių stovyklose, padėtis šiuo atžvilgiu buvo išskirtin ė. Jie čia galėjo nors ir vargan om is sąlygom is k u rį laiką auklėti ir lavinti savo jau n ąją k a rtą ir taip dėti p agrin d ą lietuvių kultūros tęsim ui už savo gim tojo krašto ribų. N ors pasiekta įsp ūdin gų rezultatų, ku riuos ryšk iai rodo skaičiai ir statistika, galim as ir kritiškas žvilgsn is į tų rezultatų kokybę, į tai, ko kia lin k m e buvo orientuojam as trem tinių jau n im as ir ar ta lin k m ė atitiko laiko reikalavim us. „M o k y k la tvarkom a Lietuvos švietim o įstatym ais, taisyklėm is ir tradicijom is, p risiderinant prie gyven am o jo laiko reikalų“, sakom a Lietuvių trem tinių švieti­ m o nuostatuose. O rientuoti jau n im ą į Lietuvos tradicijas ir tendencijas tuom et

i 78

DP gyvenim o vaizdai, VDU ISC F. 1, Ap. 7-9, B. 26 64-485, L. 6

DP gyvenim o vaizdai, VDU ISC F. 1, Ap. 1-9, B. 2664-485, L. 3

VINCAS BARTUSEVIČIUS

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

179

atrodė norm alu ir tikslin ga, kad an gi turėta vilties sugrįžti į tėvyn ę, kurioje ja u ­ n im ui būtų tekę toliau m okytis ir dirbti. O rientuotis į p rieškario Lietuvą vertė ir kita labai praktiška aplinkybė: darbą reikėjo pradėti tuoj pat ir nebuvo laiko k u rti kokių nors naujų planų, naujų koncepcijų. Juo labiau kad pabėgėlių padėtis ir ateitis buvo labai netikra ir sun ku buvo num atyti, kokios k valifikacijos atei­ tyje bus reikalingos. Bet vis tiek galim a klausti, ar Lietuvoje per p alyginti tru m ­ pą n ep riklausom ybės laikotarp į buvo išplėtotos tokios švietim o tradicijos, tokie jau n im o ugdym o idealai, ku riuos be pataisų būtų buvę tikslin ga perim ti. K itaip tariant, ar jie išvis tiko p rieškarin iam nepriklausom os Lietuvos gyven im u i ir ar jie būtų galėję tikti pokario m etu. N et ir tikint, jo g Lietuva greitu laiku atgaus laisvę ir n epriklausom ybę, ju k nebuvo galim a laukti, kad jos tolesnis gyven im as organ iškai v y sty tų si toliau lyg nieko nebūtų įvykę. Pedagogai buvo pastebėję, kad atsikū ru siai n epriklausom os Lietuvos m oky­ klai p avyzd ys buvo Rusijos m okykla, kurioje v y ravo bendrasis lavin im as ir hu­ m an itarin is m okym o turinys. A m atų ir praktiškų profesijų m okym u i nebuvo skirta reikiam o dėm esio382. Pasku tin iais m etais prieš n ep riklausom ybės p rara­ dim ą bendrojo lavin im o si m okyklose m okėsi per 30 000 m okin ių , o am atų ir prekybos m okyklose jų buvo vos 6 000. Pradžioje nebuvo nei tinkam ų m o k y­ tojų, nei atitin kam ai įren gtų m okyklų. V iena, dėl tokios padėties buvo jau čia­ m as inteligentų perteklius, antra, am ato specialistų stoka. (Iš tik rų jų inteligentų pertekliaus nebuvo, o tik per daug gim n azijas baigusių ir pastudijavusių raštinės darbo ieškančiųjų, klaid in gai inteligentais vadinam ų). M okym as m etodikos p o ­ žiūriu buvo teorinis ir nespecializuotas, jo turin ys dažn ai nesusietas su savo šalies reikalavim ais. Taip pat buvo n ep akan kam as m odernių svetim ųjų kalbų m okėji­ m as. Lietuvos m okykla daug k u r atspindėjo bendras tais laikais vy rav u sia s p e­ dagogines idėjas. H u m an istin is auklėjim o turin ys ir teorijos p ersvara m okyklose buvo būdin gas ne vien Rusijos, bet ir V ak a rų E uropos m okyklų bruožas. Pvz., V okietijoje d ar X X a. šeštajam e dešim tm etyje, kai gam tos m okslai ir techninės profesijos jau aiškiai v y ra v o gyven im e, daugiau kaip pusė visų šalies abiturientų baigdavo hum an itarin es gim n azijas, kuriose p rivalom ai buvo dėstom os g raik ų ir lotyn ų kalbos. K ad trem ties m okykla, įvyku s giliem s tautos ir valstybės istorijos lūžiam s ir p akitim am s, n ekritiškai perėm ė Lietuvos švietim o tradicijas, bent jau nebuvo n e­ problem iška paaiškėjus, kad trem tinių lauks em igracija, o ten - fizinis darbas. Todėl būtinos sėkm in go įsikū rim o sąlygos buvo svetim ųjų kalbų m okėjim as ir 382 pig V iekšnelis J. G im nazijos ar am atų m okyklos. A id a i, 1945, nr. 7 (9), p. 5; B razaitis J. M okyklos ir m okytojo uždaviniai trem tyje. A id a i, 1947, nr. 1; M aldeikis P. P agrin diniai m okym o reikalavim ai trem ties m okykloje, A id a i, 1947, nr. 5; Čižiūnas, 1971, p. 137.

i8 o

VINCAS BARTUSEVIČIUS

p raktiška profesija. Bet n ep akan kam as paren gim as praktin ėm s specialybėm s ir ne v isų p akan kam as dėm esys svetim om s kalbom s kaip tik buvo Lietuvos m o k y­ klos silpnosios vietos. Tačiau trem ties m okykla turėjo ir norėjo p risitaik yti prie „gyven am ojo lai­ ko“, o lietu viai pedagogai ilgain iu i gerai suprato, kad reikia m okym ą derinti prie em igracijos sąlygų. N ors visuom enėje p irm aisiais m etais vis dar buvo g y v a greito grįžim o viltis, pedagogų svarstybos aiškiai orientavosi į faktą, kad svetim uose kraštuose teks ilgiau p asilikti, kad kom p aktiškai em igruoti nebus įm an om a ir kad savų m okyklų, em igravus iš Vokietijos, niekur nebus galim a turėti. Tačiau nustatyti naują m okyklos k ry p tį buvo sunku, kadan gi ilgai nebuvo aišku, į ku rią šalį bus galim a em igruoti, tuo labiau nebuvo žinom os nei m okym osi ir studi­ javim o sąlygos, nei kiti ateities reikalavim ai. V is didėjant galim ybei em igruoti į JA V buvo m anom a, kad ten trem tinių m okin ių k lasik in ių ir ku ltū rin ių d aly­ k ų išm an ym as bus p akan kam ai geras, tačiau jie turėtų sun ku m ų su dėstom os kalbos m okėjim u ir būtų atsilikę technikos požiūriu, socialin ių politin ių dalykų žin iom is ir p raktin iais gebėjim ais. Taip pat buvo abejojam a, ar visi stovyklose lan kan tys gim n azijas galės tęsti aukštesnįjį m okslą. Buvo m anom a, kad jie turės n au jakuriam s tėvam s padėti uždirbti p rag yven im ą ir nesitikėta k itu r rasti tokio pigaus ir priein am o aukštesnio ir aukštojo m okslo kaip Lietuvoje ar Vokietijoje. Esant tokiai netikrai padėčiai ir d ar netikresnei ateičiai lietuviai, ir pedagogai, ir tėvai, šiek tiek blaškėsi rinkdam iesi kai kurias praktiškų švietim o kryp čių kon­ cepcijas: čia kibta į per didelį svetim ųjų kalbų reikšm ės pabrėžim ą, čia į per mažą; čia galvota, jog kuo daugiau gim naziją baigiančių, tuo geriau, čia m anyta, kad visas dėm esys turėtų būti skiriam as am atų m okyklom s, nes jas baigusiem s bus lengviau įsikurti, o grįžus į nam us geri am atininkai bus labai reikalingi krašto atkūrim ui. K okių ko n krečių p risitaik ym o prie gyven am o jo m eto elem entų trem ties m o ­ kykloje galim a rasti? V ien as iš jų bus aiškus (nors ir n ep akan kam ai didelis) sveti­ m ųjų kalbų m okym o pabrėžim as. Tai n orm ali reakcija. Patiem s atsidūrus už savo krašto ribų, svetim ųjų kalbų nem okėjim as buvo ypač n em aloniai pastebim as ir išgyven am as. Pvz., stovyklos ad m inistracijoje aukštesnes vietas užim davo latviai ir estai, geriau m okėję vokiečių ir anglų kalbas. Svetim ųjų kalbų p ersvara trem ­ ties m okykloje iš pradžių atrodė tokia didelė, kad litu an istai net pradėjo būgštau­ ti, jo g n ep akan kam ai bus išm okom a lietu vių kalbos. A n g lų zonos pradžios m o ­ k yk lų vedėjų konferencija priėm ė net tokį n utarim ą: „Su važiavim as randa, kad pradžios m okyklose per an ksti praded am a m o k yti svetim ų kalbų, tuo kenkiant gim tosios kalbos raidai. Pageidaujam a, pradėti svetim ų kalbų m okym ą ne a n k s­ čiau kaip IV skyriu je .“383 K ita vertus, pasitaikydavo ir m okin ių tarpe nerangum o, 383 Lietuvių žodis, 1948 04 29.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

l 8l

jie, argum en tuodam i, kad netrukus grįšią į tėvynę, van giai m okėsi svetim ųjų kalbų. Su sirū pin im ą kėlė ir svetim ybių (barbarizm ų) brovim asis į lietuvių, ypač m oksleivių, kalbą ir litu an istiką studijuojančių studentų stoka. A n tro ji naujovė tuo m etu buvo m ėginim as sujungti b endrąjį lavin im ą su p raktin iu profesiniu parengim u. Lietuviai inteligentai suprato, kad turėdam i hu­ m an itarin į išsilavin im ą beveik niekur neįstengs užsidirbti duonos. Todėl rengiant jau n ąją k artą g y ven im u i daug dėm esio buvo skiriam a praktiškom s profesijom s. Šalia įvairių ku rsų ir tobulin im osi galim ybių buvo band yta suteikti bendrojo la­ vin im o m okyklų m okin iam s ir papildom ą kvalifik aciją - išm okyti juos vieno ar kito am ato. Šios pastangos davė vaisių, tačiau buvo nepakan kam os. Č ia lėm ė ir ta aplinkybė, kad p raktiškam d arbui nebuvo reikiam ų įren gin ių ir priem onių. N e ­ buvo nė kvalifiku o tų m okytojų. N ors ir suprasta jo svarba, profesinis lavin im as nebuvo p aten kin am ai išplėtotas. Bet pati idėja buvo teisinga. Po karo politechninis jau nu olių paren gim as buvo plačiau praktiku ojam as tik socialistinėse šalyse, V akaruose - daug vėliau ir siauriau. P am in ėtin a, kad p raktiškas (technines) stu­ dijų k ry p tis p asirin kę studentai buvo p rivilegiju ojam i ir skirian t stipendijas. Trečioji naujų ir neįprastų pastangų reikalaujanti aplinkybė buvo ta, kad trem ­ ties m okykla kėlė sau uždavinį jau n im ą ne vien m okyti, bet ir auklėti. Į ją sugu­ žėjo m oksleivija anaiptol ne iš „norm alaus“ gyvenim o. Jaunas žm ogus, išrautas iš savo natūralios įprastos gyven im o aplinkos, išgyvenęs karo žiaurum us, pabėgėlio vargus, kovą už fizinį išlikim ą, apsigyvenęs laikinose ne visuom et tvarkingose p a­ talpose, buvo veikiam as įvairių, dažnai baisių, praėjusių m etų išgyvenim ų ir m en­ kai teigiam ų stovyklos gyven im o veiksnių. Pakitus šeim os ir m okyklos autoritetui, auklėjim o darbas pasidarė kitoks, bendru supratim u - sunkesnis, reikalaujantis specialių kvalifikuotų pastangų. Lietuviškoje visuom enėje pastebėti tokie neigia­ m i reiškiniai kaip pareigingum o, darbštum o, blaivum o, tiesum o ir dorovingum o, iniciatyvos ir veiklum o, pagarbos svetim ai nuosavybei, valstybinėm s ir tautinėm s tradicijom s, žm oniškum ui stoka buvo siejam i su nepakankam u auklėjim u m o ­ kyklose384. Todėl išugdyti jau n im ą sveiką ir fiziškai, tautiškai bei m oraliai pajėgų buvo vienas iš p agrindinių m okyklai keltų uždavinių. D u svarbūs auklėjim o aspektai, pasidarę ypač aktualūs ir reikalavę greito sprendim o, buvo tautinio ir p olitinio auklėjim o bei švietim o problem os. Tautinis auklėjim as, savam e krašte v yk ęs daugm až savaim in gai, iškart reikalavo specialių ir p lan in gų pastangų. O dem okratijos ir m okytojai, ir m okin iai nei teoriškai, nei p raktiškai nebuvo perpratę. D em o kratin iai bendravim o, sugyven im o ir tv a rk y ­ m osi būdai sudarė tam tik rų sunkum ų. Juos pažinti, perim ti pasidarė naujom is aplinkyb ėm is netgi būtina. 384 Barzdukas St. A uklėjim o ir visuom eninio brandinim o reikalai tremties m okykloje. A idai, 1947, nr. 2.

l 82

VINCAS BARTUSEVIČIUS

Tautinio auklėjim o reikalą įvairio m is progom is yp ač kėlė ir bandė pagrįsti Juozas G irn iu s385. Pagrin d in e nutautėjim o p riežastim i jis laikė tautinio ch arakte­ rio p raradim ą. Jis, nors pradžioje sun kiai pastebim as, prasideda nuo pačios p ir­ m osios dienos, k u rią atsiduriam a svetim am e krašte. Todėl p agrin d in is trem ties m okyklos tautinis u žd avin ys p irm iausia y ra ugdyti jau nu s žm ones tautiškai są­ m on in gom is lietuviško charakterio asm enybėm is, t. y. perteikti jiem s savitą savo tautos pasaulio ir žm ogaus išgyven im ą bei supratim ą, kad jie pasisavin tų tėvų papročius ir tradicijas, įsigyven tų į savąsias pasakas ir dainas, literatūrą ir m eną, pažintų savos tautos istorinius žygius ir didžiąsias istorines asm enybes, kaip g y ­ vosios tautinės dvasios įsikū n ijim o pavyzdžius. Todėl litu an istin iai dalykai (lie­ tuvių kalba ir literatūra, Lietuvos istorija, Lietuvos geografija), ku rie tiesiogiai y ra susiję su lietu viškąja tikrove, m okykloje turi užim ti svarbiausią vietą. Panašiai galvojo ir Juozas Brazaitis. Konstatavęs, kad m oksleivis, išėjęs į gyven i­ m ą, atitrūks ir nuo lietuvių bendruom enės, kad jis, ko gero, neturės nei lietuviškos knygos, nei laikraščio, ku ris duotų naujos m edžiagos jo patriotinei sąm onei, siūlė apšarvuoti jį tam tikru lituanistinės m edžiagos kiekiu, ku rį jis turėtų savo atm inty­ je ir atitrūkęs nuo lietuviškos bendruom enės. Todėl, jo nuomone, labai pateisinam a būtų m okytis atm intinai. K aip p avyzd į jis prisim inė vyresniosios kartos žmones, kurie m okėsi rusų m okykloje: „Ir laisvoj Lietuvoj, kada svetim ybės paskandino nuosavą kultūrą, jie su dideliu m alonum u, progai pasitaikius, kartodavo Puškino, Lerm ontovo ar kitų ano meto m okyklos klasikų fragm entus. Tai buvo jų kasdieny­ bės dvasinis p aįvairinim as, atsigavim as. A r nebūtų panašios reikšm ės lituanistinės m edžiagos išm okim as atm intinai dabartiniam e, tremties gyven im e?“386 Lietuvių trem tinių bendruom enė, m atydam a nutautim o pavojų gyven an t tarp svetim ųjų, gana griežtai reaguodavo į m okyklin io am žiaus v aik ų leidim ą į sve­ tim taučių m okyklas. P avyzd žiui L T B įgaliotin ių suvažiavim as, vyk ęs 1947 m . lap ­ kričio 29 d. Tūbingene, priėm ė tokį n utarim ą: „L ietu vių Bendruom enės narius, ku rie vaik u s leidžia be pateisinam os priežasties į kitataučių pradžios m okyklas, pasm erkti ir su d aryti tokių n arių atskirus sąrašus.“387 P an ašų n utarim ą priėm ė pradžios m okyklų vedėjų konferencija. Ji, konstatavusi, kad y ra lietuvių, kurie nors ir turėd am i atitinkam as sąlygas, leidžia savo vaik u s į nelietuvių m okyklas, tokį elgesį pasm erkė: „Su važiavim as laiko tai n esuderinam a su LTB u ždavin iais bei tikslais ir tokį elgesį sm erkia.“388 385 Tautiniai m usų uždaviniai trem tyje. A teitininko biblioteka, nr. 10, W urzburg, 1947, p. 24 ir Tautinio auklėjim o problem a trem ties m okykloje. A id a i, 1948, nr. 11. 386 M okyklos ir m okytojo uždaviniai trem tyje. A id a i, 1947, nr. 1. 387 LT B V K Inform acijos, nr. 3 0 ,19 4 8 01 30. 388 1948 m. balandžio 16 -18 d. Lietuvių žodis, 1948 04 29.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

183

T iek bendrojo, tiek ir politin io auklėjim o srityje buvo su d aryti planai ir p a­ skelbtos program os. Tačiau n egalim a p asak yti, kad būtų buvusios sudarytos tin k am os sėkm ingo jų v y k d ym o sąlygos. L T B Švietim o valdyba 1947 m. lap k ri­ čio 15 d. buvo p atvirtin u si ir išsiuntinėjusi savo žinioje esančiom s au kštesnio­ siom s m okyklom s „V isuom en in io ugdym o program ą“ ir „V isuom en in io ugdy­ m o planą“389. Ten nurodom os auklėjim o kryp tys: „Jau n im ą ugdom e: 1) šių dienų su n kiam savo ir visos bendruom enės gyven im u i ir 2) laisvam lietuvių tautos ir valstybės g y ven im u i atstatyti.“ P rogram a apėm ė visu s tuo m etu trem tiniam s ak­ tualius dalykus: bendruom enės idėją, tėvyn ės m eilę, asm enybės form avim ą, k u l­ tūrin go elgesio ir higienos įpročių ugdym ą, m eninį, fizin į auklėjim ą; ekonom inio gyven im o supratim ą, p agaliau ir dem okratinės valstybės santvarkos elem entus, dem okratinių rin k im ų reikšm ę, Lietuvių trem tinių bendruom enės uždavin ius, pagrin din es politines lietuvių trem tinių organizacijas. V isuom enin io ugdym o p laną v y k d y ti turėjo m okytojai, rem dam iesi šeim a. Y patingas dėm esys turėjo būti skiriam as m ergaičių auklėjim ui, kadan gi buvo m anyta, jo g šeim os m oralė, kalba, kiln ū s gražū s papročiai, tautinės tradicijos n ep alankiausiom is tautos gyven im o sąlygom is praeityje daugiausia buvo išsau­ gotos lietuvės m oters - m otinos - aukštos m oralės bei gero būdo dėka. Tačiau neliko nepastebėta, kad tos m oters savybės ir gražios šeim os tradicijos trem tyje nyksta ir todėl gali atsirasti pavojus tautos gyvasčiai. M okykloje vien as direktoriaus pavaduotojų turėjo rūpintis visų au klėtinių elgesiu, tvark in gu m u ir kitais auklėjim o reikalais. K iekvien os klasės pam okų tvarkaraštyje turėjo būti specialios auklėjim o pam okos. K lasių auklėtojai buvo atsakin gi ir už visu o m en in į savo klasės ugdym ą. Program oje buvo num atyti m okytojų, kapelionų ir tėvų pasitarim ai. A u klėjim as buvo iškeltas į m etodinio principo rangą, kai auklėjam ai veikia visa m okykla, visi m okytojai, m okom oji m edžiaga ir aplinka. P rin cip ai gražūs ir ugdym o program a p riim tin a, nors kai k u r per daug orien ­ tuojam asi į praeitį ir per m ažai dėm esio sk iriam a pakitusiom s aplinkybėm s, k u ­ riom is reikėtų naujų būdų. Bet kas liko iš tų gairių? 8-os klasės pam okų tva r­ k araštyje n um atytas d vi savaitines visuom enės m okslo pam okas galim a laik y ti vienintele rim to sistem inio darbo galim ybe. Jos betgi pirm iausia turėjo būti sk i­ riam os visu o m en in iam p o litin iam auklėjim ui bei žinių papildym ui. Tai y ra labai nedaug. V isas kitas visuo m en in is ugdym as turėjo v y k ti per auklėjim o pam okas, kurios kartais būdavo vedam os, kartais nebūdavo. Ž inant, kad klasės auklėtojas n em ažai laiko tu ri skirti ir įvairiem s ad m in istracin iam s organ izaciniam s k lau ­ 389 Plg. Žingsniai, 1948, nr. 15, p. 52-59.

VINCAS BARTUSEVIČIUS

184

sim am s, per daug jo auklėjim ui ir nelikdavo. Tad au klėjim as buvo atsitiktinis, o ne sistem inis, daug kas priklausė nuo to, ką ku ris m okytojas ko n k rečiai darė. A u klėjim o pam okom s nebuvo nei jo k ių vadovėlių. Su siran kioti jom s m edžiagą buvo p alikta pačių auklėtojų in iciatyvai. Pagaliau m okytojai rim tam auklėjim o darbui (ypač n eturintys pedagoginio išsilavinim o) ir yp ač p o litin iam švietim ui buvo d alykiškai nepasirengę. Todėl dem okratinės idėjos, aktyvesn is jau n im o d alyvavim as bendruom enės gyven im e, savaran kišku m as, ku ltū rin go b en d ravi­ m o įgū džiai - v is ateities reikalavim ai - negalėjo būti tin k am ai form uojam i ir ugdom i. K ai ku riuos šio pobūdžio u žd avin iu s įgyven d in ti apsiėm ė ideologinės jau n im o organizacijos - ateitininkai ir skautai. D ar vien as m okyklos trū ku m as nurodom as anglų zonos pradžios m okyklų vedėjų suvažiavim o nutarim e: „Su važiavim as pasigenda pradžios m okykloje dau­ giau dainos, tautinių žaidim ų bei šokių ir iš viso m eninio lavinim o. N utariam a į šią sritį kreipti daugiau dėm esio patiem s m okytojam s ir p rašyti Švietim o vald y­ bą išleisti atitin kam os literatūros su m etodin iais n u ro d ym ais .“390 Šis n utarim as vertas dėm esio todėl, kad jis buvo priim tas laikais, kada galbūt m en in iam lavi­ nim ui m okyklose apskritai n ieku r neteikta per daug reikšm ės, o ypač pabėgėlių padėtyje m eno profesijos neatrodė per daug perspektyvios. D a r daug vėliau į jas bus žvelgiam a kaip į bado profesijas (brotlose Kunst). Išeitų, kad ši sritis trem ties m okykloje buvo ypač apleista. Tokio poreikio nebūta, nors jis buvo ir įvardytas ir kvalifiku o tų dėstytojų iš įvairių m eno šakų būtų atsiradę p akan kam ai. V isiškai neaiškios pabėgėlių profesinio gyven im o perspektyvos, gerai veikian ­ čių am atų m okyklų ar kitokio profesinio lavinim o galim ybių trūku m as ir darbo kad ir visai nekvalifikuotiem s darbininkam s nebuvim as lėmė, kad jaunim as, iš dalies ir tėvų verčiam as, sm arkiau veržėsi į aukštesniąsias bendrojo lavin im o m o ­ kyklas - gim nazijas. K ritiški tų laikų pedagogai tokį reiškinį vertino neigiam ai. M okinius, kurie tik aplinkybių verčiam i ėjo į m okyklas, jie laikė „negabiais“, sun ­ kinančiais m okytojų darbą ir apskritai sm ukdančiais visą m okslo lygį. Toks ver­ tinim as suprantam as tik anų laikų aplinkybėm is. Tada buvo visuotinai m anom a, kad aukštesniojo m okslo siekti pajėgia tik m aža visuom enės dalis. Aukštesniųjų m okyklų atsivėrim as vis platesniem s visuom enės sluoksniam s Vokietijoje prasidėjo tik septintajam e praėjusio šim tm ečio dešim tm etyje, kai dem okratėjim o procesas apėm ė visas gyven im o sritis, o tyrim ai parodė, kad gabum as ar negabum as y ra tik tam tikro laipsnio įgim ta duotybė, kurios išplėtojim as labai priklauso nuo išorinių socialinių sąlygų ir nuo esam ų galim ybių siekti m okslo savoje aplinkoje. V aikai, kilę iš žem esniųjų visuom enės sluoksnių, anaiptol nebuvo negabesni už kilusius iš 390 Konferencija vyko 1948 m. balandžio 16 -18 d. Neustädte prie H annoverio. Lietuvių žodis, 1948 04 29.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

185

aukštesniųjų sluoksnių, tradiciškai siuntusių savo vaikus į aukštesniąsias m okyklas. Ta prasm e lietuviai, gyven dam i stovyklose, m okyklų reform ą, nors ir sąm oningai to nesiekdam i ir nesuprasdam i, įvykdė dvidešim t penkeriais m etais anksčiau negu vokiečiai. Padidėjęs siekis turėti gim nazijos išsilavinim ą negali būti skiriam as prie neigiam ų tremties m okyklos veiksnių, o priešingai, prie pozityviųjų, į m odernum ą vedančių ateities perspektyvų, laužiusių tradicinę nuostatą - aukštesnįjį išsilavini­ m ą suteikti tik siaurai elitinei visuom enės grupei. Šiuo požiū riu įdom i y ra ir griežta tuom etinių p edagogų m okslo lygio nuosta­ ta. Sun kiom is ir nepastoviom is sąlygom is, daug kam siekiant m okslo, pedagogai jau gana an ksti pajuto savotišką spaud im ą m okykloje m ažinti m okslo reik alavi­ m us, daugum os n orą len gvu būdu įg y ti atestatus ir pažym ėjim us. Tą problem ą svarstę M ūncheno apygardos gim n azijos d irektorių ir pradin ių m okyklų vedėjų suvažiavim o d a ly v iai išreiškė bendrą nuom onę nepasiduoti len gvabūdiškum ui bei m okslo profanacijai. „M o k y k la m okslo atžvilgiu negali tapti labdaros įstaiga, ku ri p igiai išd avin ėtų m okslo pažym ėjim us. Lietuvos m okyklos tradicijos negali būti pažeistos. L aik ytis principo: geriau m ažiau išleisti iš m okyklos m o ­ kin ių , bet gerai p aruoštų, negu daugiau, bet silpnų. M ūsų jau nim as, būdam as išeivijoje, turi ruoštis kietam gyven im ui, jis turi būti pasiruošęs išlaik yti k o n k u ­ renciją prieš kitataučius, jei norės ko pasiekti m okslu.“391 Bet koks sąm oningas m okym o reikalavim ų len gvin im as, „d erin im as prie sun kių laikų“ ar nuolaidų d arym as, kom pensuojant praėjusio karo sun kius išgyven im us, buvo m anom a, esąs tik pigus savęs ir jau n im o apgaudinėjim as, ku ris an ksčiau ar vėliau tą patį jau n im ą nuvesiąs į nusivylim ą. K ad buvo daug gim n azijų (25) ir p rogim n azijų (15), nebūtinai savaim e tu rė­ jo būti teigiam as reiškinys. Trim s tūkstan čiam s v id u rin ių m okyklų m oksleivių būtų pakakę 10 gim n azijų ir 200 m okytojų. N egausios klasės m okyklose labai len gvin o m okytojo darbą ir d idin o darbo našum ą. K ita vertus, nem ažam gim n a­ zijų skaičiui reikėjo ir didelio m okytojų skaičiaus - apie 700. T iek turin čių stažą ir n orin čių d irbti kvalifiku o tų m okytojų nebuvo. Į pagalbą turėjo ateiti pedagogai talk in in k ai, atitin kam ų sričių specialistai. Švietim o valdyba stengėsi užtikrinti, kad gim nazijose dėstytų bent aukštąjį m okslą baigusieji. Tad tam tik rą gim n azi­ jos m okytojų d alį sudarė tam specialiai neparengti ir nepasirengę asm enys. Ž in o ­ m a, gim n azijų skaičiui ir jų dydžiui patys lietu viai neturėjo įtakos. Jos kurdavosi pagal tai, kiek k u r lietuvių susiburdavo. A tsikviesti m okytojų iš kitų stovyklų ir zonų nebuvo taip paprasta. Tačiau tai, kad ne visu r m okytojai buvo sk iriam i pagal savo kvalifikaciją, jau buvo pačių lietuvių reikalas. M at k u r m okyklos d a r­

391 A id a i, 1945 11 15, suvažiavim as vyk o 1945 m. lapkričio 4 d.

i86

VINCAS BARTUSEVIČIUS

buotojai gaudavo m aisto pried ą ir cigarečių, ten dirbti m okykloje buvo ir tam tikras m aterialin is interesas. Švietim o vald ybos kontrolė ir įtaka nebuvo visu r p ak an k am ai stipri. Ypač problem iška būdavo, jei pradžios m okykloje dėstydavo ku ris nors buvęs generalinio štabo p u lk in in k as ar panašus asm uo. Rūpestis ateitim i. Be kasd ien inių reikalų tvarkym o, V okietijoje pajausta, kad pribręsta reikalas išeiti tarsi į naują organizacijos tarpsnį, rūpintis lietu vių švie­ tim o ir kultūros reikalais visam e pasaulyje, t. y. tose šalyse, k u r lietu viai nau­ ja i įsiku ria. A p svarstyti naujai kylantiem s u žd avin iam s 1947 m. rugpjū čio 26 d. A ugsburge v y k o įvairių m eno ir kultūros sričių atstovų pasitarim as. Jam e iš 15 įvairių sričių k u ltū rin in k ų kaip patariam asis organas prie Švietim o valdybos buvo su d aryta K ultū ros taryb a ku ltūrin ei veiklai kelti ir ugdyti. P irm am e p osė­ dyje lapkričio 4 -5 d. Schw äbisch G m ūnde K ultū ros taryba priėm ė savo statutą ir konkrečiau nubrėžė savo darbo lauką: T aryba, laikyd am asi Lietuvos švietim o bei V L IK ir jo V ykdom osios tarybos leidžiam ų nuostatų, svarsto ir planuoja švie­ tim o ir kultūros žinybos darbą, svarsto kitus p agrin din iu s švietim o, kultūros ir m okym o-au klėjim o klau sim u s392. Spręstinų klau sim ų naujam organui, m atyti, buvo daug, pvz.: m okyklų k ryp tis, p rogram ų klau sim as (kalbų, am atų m okym as, senų p rogram ų tin kam um as naujom is sąlygom is), auklėjim o klau sim ai, jau n im o laisvalaikio organ izavim as, sveikatos priežiūra, suaugusiųjų švietim as, profesinis pasirengim as em igracijai, išeivijos kultūros reikalų tvarkym as, LTB ku ltūro s ta­ rybos darbo laukas ir darbo sritys, nutautėjim o stabdym o priem onės ir kt. A n tram e Švietim o ir kultūros tarybos posėdyje, vyku siam e 1948 m . spalio 21 d. H anau stovykloje, svarstytas švietim o organ izavim as em igracijoje ir irstan ­ čių lietu viškų m okyklų V okietijoje lygio išlaikym as. T aryb a jau buvo pradėjusi rin k ti žinias apie lietuvių m okyklas įvairiose šalyse ir tirti sąlygas lietu viškam švietim u i plėtoti. Prieita išvada, kad reikėtų organizuoti Lietuvių švietim o cen­ trą, ku ris, vadovaudam as v isų šalių švietim ui, turėtų užm egzti ryšius su em i­ gravusių į įvairiu s kraštu s lietu vių švietim o vadovyb ėm is, rengti litu an istin ių dalykų vadovėlius ir aprūpinti jais v isų kraštų m okyklas. D idesnės em igracijos akivaizdoje atsirado pavojus ne tik u žsid aryti kai k u ­ riom s m okyklom s, bet ir sm ukti v isų m okyklų m okslo lygiui. D alies m okytojų ir m okin ių em igracija, rūp in im asis savais reikalais, sukėlė didesnį ar m ažesnį sąm yšį, dėl to im ta n ep akan kam ai p aisyti jau n im o m okslo ir auklėjim o reikalų. Todėl apsvarstytos ne tik priem onės m okslo lygiui p alaik yti, bet ir auklėjim ui su aktyvin ti, kad m okykla ir toliau įstengtų m okin iu s ne tik parengti atestatui, bet ir išugdytų jų inteligentiškum ą, m ąstym o ir veikim o savaran kišku m ą, taktą, 392 Švietim o ir kulturos taryba. Tėviškės garsas, 1947 11 20.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

187

dailų elgesį, gerą skonį, lin k im ą bendradarbiauti ir gebėjim ą visuo m en iškai g y ­ venti. N um atytos taip pat priem onės prieš pastebėtus atestatų padirbim u s393. V isų šių pastan gų dėka švietim o įstaigų lik vid avim as V okietijoje v y k o tva r­ kin gai. K u rti naujas kiekvien o krašto lietu viai turėjo patys pagal ten rastas są­ lygas ir turim as jėgas. Planuotas lietuvių švietim o centras išsivystyti negalėjo. Jo fu n kciją vėliau d alin ai perėm ė susikū rusios Pasaulio lietuvių bendruom enės Švietim o reikalų kom isija. K ad an g i niekur lietu viai neapsigyveno ko m p aktiš­ kai, n ieku r negalėjo būti sukurtos visavertės savo švietim o stru ktūros, kokios jos buvo V okietijos stovyklose. Lietuviškas auklėjim as ir švietim as turėjo būti organizuojam as v isa i kitokiu p agrindu: savanorišku sutartiniu šeim os, b en d ru o ­ m enės, sielovados, jau n im o organizacijų laisvu nuo darbo ir kitų įsipareigojim ų laik u vykd om u darbu. K aip parodė naujesni m okslin iai tyrim ai, nei m okyklos m aterialinė padėtis, nei jos vad o vų bei m okytojų kvalifikacija neturi lem iam os įtakos m okin io p ro ­ fesinei ir apskritai viso jo gyven im o sėkm ei. Todėl trem tinių m okykla, k u ri n ie­ kada negalėjo p asigirti savo m aterialin iais ištekliais ir ku rios ne visi pedagogai buvo idealiai tam d arbui pasirengę, - ši m okykla suteikė ją lankiusiem s tai, ką m okykla, ir n orm aliom is sąlygom is dirbd am a, jau nu oliui būtų galėjusi suteikti.

Ideologinės moksleivių organizacijos: skautai ir ateitininkai Didelę reikšm ę siekiant išlaik yti savo tautinį identitetą išeivijoje turėjo m o k s­ leivių organizacijos. Jos buvo tas veiksnys, ku ris telkė jau n im ą, auklėjo jį tautine dvasia, talkin o šeim ai ir pradžioje p iln ai lietu viškai m okyklai, vėliau - šeštadie­ ninėm s lituan istin ėm s m okyklėlėm s. A tk u rti jas trem tyje dėl jau N ep rik lau so ­ m oje Lietuvoje susiklosčiusių aplinkybių buvo gana sudėtinga.

Skautai Skautų sum anytojas ir įkū rėjas buvo anglų generolas R obertas Baden-Powellas, 1907 m. surengęs p irm ąją bern iu kų stovyklą ir 1908 m . išleidęs „Skau tybę bern iu kam s“ - p irm ąją kn ygą apie skautus, jų ideologiją ir veikim o m etodus. Sąjūdis greit išplito ne tik A n glijoje, bet ir daugelyje kitų kraštų , yp ač JAV, taip pat ir Lietuvoje. P irm ieji lietu vių skautai būrėsi įvairiuose Rusijos m iestuose d ar prieš revoliu­ ciją. O p irm ąjį skautų vienetą Lietuvoje suorganizavo Petras Jurgėla-Jurgelevičius 393 Svarbus nutarim ai švietim o reikalais. Lietuvių žodis, 1948 11 13.

188

VINCAS BARTUSEVIČIUS

1918 m. lapkričio 1 d. prie V iln iau s lietuvių gim nazijos. Toliau skautų vienetai kū rėsi ir kitose Lietuvos vietovėse. N ep riklausom o gyven im o pabaigoje Lietuvoje galėjo būti 15 0 0 0 -2 0 000 skautų ir skaučių, o per v isą laiką jų gretas praėjo apie 100 000 jaunuolių394. Skautų organizacija y ra auklėjim o organizacija. Jos ideologijos p agrin d ai y ra išreikšti šūkiu „D ievu i, T ėvyn ei ir a rtim u i“ ir Baden-Pow ello suform uluotu sa­ votišku dekalogu, tai - 10 taisyklių , konkrečių reikalavim ų, ku rių skautas turi laik y tis ir pagal jas elgtis. Skautybė rūpinasi kiekvien ą jau nu olį išauklėti geru piliečiu, ugdyti visuom eniškum o, solid aru m o jau sm ą395. Trem tyje skautai pradėjo organizuotis ką tik k a ru i pasibaigus. Jau 1945 m. liepos m ėnesį O ldenburge, Lūbecke, Blom berge, W iesbadene ir kt. spontaniškai įsisteigė p irm ieji skautų vienetai. O 1945 m. liepos 25 d. dr. V ytauto K. Č epo in iciatyva sukviestas anglų zonos skautų vadų p asitarim as sudarė laik in ą vadiją skautiškai m in čiai ir in iciatyvai plėtoti396, iškėlus konkretų užd avin į m ėginti užm egzti ryšius su besisteigiančiais pavien iais skautų vienetais ir juos subur­ ti po vien o centro valdžios stogu. Tuo m etu išleidžiam os pirm osios skautiško darbo in strukcijos ir pirm osios program os. Spalio m ėnesį Lūbecko tun tin in kas VI. Pauža pirm asis užm ezgė ryšį su T arptautiniu skautų biuru Londone ir taip padėjo bendradarbiavim o p agrin dus ir pačiai vadijai. 1945 m. spalio 2 6 -2 8 d. D etm olde įvyko skautų organizacijos atkuriam asis suvažiavim as, ku riam e dalyvavo 99 vienetų nuo Flensburgo ik i Tūbingeno įga­ lioti atstovai, iš ku rių 22 skau tinin kai ir 21 svečias. Skautų sąskrydis aptarė svar­ besniuosius organizacijos principus, nustatė, kad Lietuvių skautų sąjunga (LSS) y ra savaran kiška ir nepriklausom a nuo kitų sam būrių bendruom eninė jau nim o organizacija, ir išrin ko bendrą visiem s skautam s laik in ąją sąjungos vadiją, kurios p riekyje vyriau siu oju skau tinin ku atsistojo v. s. dr. V. K. Č ep as397. P rad in į atkū rim o darbą kiek trikdė lygiagreti Lietuvos Raudonojo K ryžiau s in iciatyva. Pagal L R K susitarim ą su Lietuvių sąjunga šiai atiteko skautų o rgan i­ zacijos globa. Todėl L R K V yriau sioji vald yba 1945 m. lapkričio 21 d. Tūbingene paskyrė kitą laik in ą V yriau siąją skautų organizacijos vad o vyb ę (organizacinį k o ­ m itetą), ku ri turėjo sukviesti skautijos sąskryd į ir jam e su sitvarkyti pagal savo statutą ir tradicijas. Šios pastangos nebuvo visų skautų p alan k iai priim tos. Jų nepalaikė būtent tie, ku rie buvo daugiau iš vidau s susiję su Lietuvoje su siklos­ 394 Apie skautų k ū rim ąsi ir veiklą Lietuvoje ir trem tyje plg. Jurgėla, 1975. 395 K uprionis J. Skautai. Ž ib u ria i, 1946 03 09 ir kt. 396 Trem tinių žinios, 1946 10 04. 397 Jurgėla, 1975, p. 365.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

189

čiusia savotiška skautų kaip valstybin ės organizacijos raida. V isuom enėje kilo diskusijos ir reikalas atsidūrė net V L IK 398. T arp in in kaujan t keliem s skau tinin kam s įvyko bendras rin ktosios ir p ask irto ­ sios vad o vyb ės pasitarim as, parengęs d irv ą 1946 m . vasario 1 - 2 d. W iesbadeno suvažiavim ui, ku riam e d alyvavo tu n tin in kai ir am erikiečių zonos skautų vad o ­ vai. Suvažiavim as, įvertinęs abiejų vado vyb ių gerus norus, padėjo skautiškosios taikos pagrin d u s ir aptarė laik in ąją skautų organizacijos schemą. A n k sti užm egzti ryšiai su T arptautiniu skautų biu ru A n glijoje davė lauktų vaisių. Lietuvių skautų sąjunga jo buvo form aliai pripažinta. O Vokietijos ko n ­ trolės kom isija (BE - britų skyrius) 1945 m . gruodžio 5 d. pranešė, kad leidžiam a Pabaltijo tautų D P stovyklose form uoti skautų ir skaučių vienetus p rižiū rin t A n ­ glijos skautam s399. 1946 m . balandžio 2 8 -30 d. visu o tin iam e (jau antrajam e) skautų vad o vų suva­ žiavim e A ugsburge, ku riam e dalyvavo 312 atstovų, pagal laik in ąjį statutą išrin kti n uolatiniai vadovaujam ieji skautų organizacijos organai, o gegužės 3 0 - 3 1 d. L ie­ tuvių skautų sąjungos Tarybos posėdyje W iesbadene priim tas Lietuvių skautų sąjungos statutas ir išrin kta LSS P irm ija (vyriausiasis organas). Pagal priim tą statutą Lietuvių skautų sąjunga (LSS) turėjo tokius organus: 1. LSS Tarybą su Pirm ija, į kurią, be kitų rin ktųjų narių, ex oficio įėjo ir dvasios vadovas, vyriausiasis skautininkas ir vyriausioji skautininke; 2. LSS Brolijos vadija ir 3. LSS Seserijos vadija, be to, buvo G arbės teismas, Kontrolės kom isija ir garbės gynėjai. Suvažiavim as priėm ė tokias rezoliucijas: „1.

L. S. S. savo veik im ą rem ia krikščio n iško s dorovės p agrin d ais ir besąlygi­ n iai vadovaujasi obalsiu D ievui, Tėvyn ei ir A rtim u i.

2. L. S. S. y ra savaran kiška ir griežtai apolitinė organizacija, ku ri siekia au­ klėti jau n im ą pagal R. Baden-Pow ello skautų sistemą. 3. L. S. S. p alaiko ryšiu s su Pasaulio Skaučių ir Tarpt. Skautų B iu ru ir su kitų tautų skautais. 4. L. S. S. ku ltū rin iam e ir visuom en in iam e gyven im e bendradarbiauja su lie­ tuvių bendruom enę atstovaujančiais organais.“ Lietuvių skautų sąjungos vad ovyb ė, vad ovau dam asi statutu, užm ezgė kontak­ tą su Šv. Sosto delegatu, ku ris p askyrė dvasios vadovus, k u rių uždavin ys buvo savo ruožtu tva rk y ti ir prižiūrėti LSS religin į bei m oralin į au klėjim ą400. LSS d va­ sios vad o vu pakviestas kun. Stasys Y la 401. 398 Iš L R K pirm in in k o pranešim o. L R K draugijos darbo apžvalga, p. 27-28. 399 Lietuvos skautų s-gos vadijos pripažinim as. M ūsų kelias, 1946 02 28. 400 Plg. Trem tinių žinios, 1946 10 04; G ruodžius V yt. Pirm ieji žingsniai trem tyje. Skautų aidas, 1946, nr. 8, p. 4 ir kt.; Skautų vadovų suvažiavim as Augsburge. Tėviškės garsas, 1946 05 07. 401 Šis tas m ūsų skautam s. M ūsų kelias, 1946 02 28

190

VINCAS BARTUSEVIČIUS

N uo tada sąjungos atgaivin im o laikotarpis laik ytin as baigtu. Prasidėjo skau­ tų, susijungusių į 207 registruotas draugoves, antrasis, vid in io vien ijim osi, eta­ pas, k u riam vien ą iš p agrin d ų sudarė didelėm is pastangom is atsikūrusi skautų spauda. 1945 m. liepos 25 d. pirm asis V adijos ap lin kraštis laikytin as apskritai pirm uoju skautų spaud iniu trem tyje. Per m etus leidinėlių gausėjo. Išėjo skautų kalendorėlis „B u d ė k “, ku riam e spausdinta patyrim o laipsnių program os, skautų įstatai, įsakym ai, dainos. Č ia spausdinta m edžiaga atkurta iš atm inties, nes per karą ir bėgant išsibarstė visi iš tėvyn ės pasiim ti skautiški leidiniai. 1945 m. spa­ lio m ėnesį praded am as leisti p eriod in is leidinėlis vadam s „Skau tybė“. Plečiantis veiklai būtinai reikėjo leisti žurnalą, ku ris pasiektų bene kiekvien ą skautą. Taip 1946 m. sausio m ėnesį buvo atgaivintas „Skau tų aidas“. Spausdinim as buvo gana sudėtingas ir vargin gas, trū ko popieriaus, nebuvo lietuviško šrifto. K iti tų m etų leidin iai buvo: „Jū rų skautų kalendorius“, „U n ifo rm ų lapas“, knygutės „M ū sų u n iform os“, R olando Philippso „S k ilčių sistem a“, G ilk rafto „M a z g a i“ ir 4 sp al­ voti paveikslai. Be sum in ėtų V adijos leidinių, buvo ir V adeivijos, tuntų ar atskirų draugovių leistų v ien k artin ių ar p eriodin ių leidinių. P am in ėtin a O. Saulaitienės A ugsburge išleista 4 dalių „Skau tybė m ergaitėm s“ antroji laida. V isu otin i sąjungos suvažiavim ai dar vy k o 1947 07 0 6 -0 7 Kassel-M attenberge ir 1949 02 19 -2 0 Scheinfelde. Č ia nutarta steigti Pasaulio lietuvių skautų sąjungą. 1949 m. lietu vių skautų centras perkeliam as į JAV. 1945-1950 m. V okietijoje buvo apie 5 000 lietu vių skautų ir skaučių.

Ateitininkai A teitininkų išėjim as į viešum ą paprastai siejam as su 1911 m. pasirodžiusiu pir­ m uoju „Ateities“ žurnalo num eriu. Šis žurnalas davė vardą visam sąjūdžiui. Tačiau ateitininkų pradžios tenka ieškoti kiek anksčiau. Liuveno universiteto lietuvių stu­ dentų 1910 m. pradėtas platesnis sąjūdis laikytin as tiesiogine ateitininkų pradžia. Todėl 2010 m. ir buvo m inėtas ateitininkų organizacijos 100 m etų jubiliejus402. A teitin in kų judėjim as ir dėl savo kilm ės, ir dėl savo u ždavin ių save suvokė kaip antrąjį, būtent dvasinį, lietuvių tautos atgim im ą, ku ris rem iasi tautiniu jos atgim im u ir suteikia p astarajam aukštesnės n ep rarandam os reikšm ės. A teitin in ­ kų ideologija, daugiausia suform uluota Stasio Šalkauskio, rem iasi krik ščio n išk ąja pasau lėžiūra403. O rganizacijos raidą sutrikdė švietim o m in istro 1930 m. išleis­ tas oficialus p otvarkis u ž d ary ti visas m oksleivių organizacijas, išskyru s skautus 402 Plačią ateitininkų istoriją iki 1940 m. pateikia Skrupskelis, 2010; G irn ius J. Pranas D ovydaitis. Chicago: Ateitis, 1975; apie ištakas ir veiklą trem tyje plg. ir B artusevičius V. A teitininkų praeitis įpareigoja ateičiai. K rivū lė, 1985, nr. 1, p. 14 -30 . 403 Šalkauskis, 1954, p. 27, 65.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

191

ir d alykin iu s būrelius. U žd arius m oksleivių ateitininkų organizaciją, jų veikla anaiptol nesibaigė, bet persikėlė į pogrin dį. P o grin d in ė v e ik la buvo m oksleiviam s ateitin in kam s d id žiai reik šm in ga ir p arod ė, kad slapta veik la sąjū d į u ž g rū d in a ir sk aid rin a. A teitin in k ų d vasia su­ stiprėjo, veik la įgavo d au giau religin io pobūdžio, o n arių skaičius n epaprastai išaugo: 19 12 m . - 250, 1930 m . - 3 550, 1940 m . - 11 000, arba 25 % v isų m o k s­ leivių Lietuvoje. K ai Raudonoji arm ija an trąkart pasiekė tėvyn ės laukus, su didele Lietuvos trem tinių d alim i išvyk o ir daugelis ateitininkų. Vokietijos trem tinių m okyklose jau 1945 m . rud enį buvo im tasi atku rti ateitininkų kuopas, organizuoti studentų ateitininkų draugoves Vokietijos universitetuose. O rganizuoti m oksleivius ateitininkus pradėjo studentai. In iciatyvos ėmėsi paskutin is Lietuvoje slaptai veikusios M oksleivių ateitininkų sąjungos (M A S) p irm in in k as V in cas N atkevičius. Jis, pasitaręs su kai ku riais sendraugiais, Tūbingene, k u r tuo m etu studijavo apie 200 lietuvių, iš studentų suform avo p irm ąją trem ties M A S Centro valdybą, ku ri 1945 m. spalio 18 d. susirin ko į p irm ą savo p osėd į404. A tsitik tin ai tą pačią dieną ir anglų zonoje, Blom berge, įsikū rė pirm oji m oksleivių ateitininkų ku op a405. V ėliau pradėjo steigtis M A S kuopos įvairiose vietose - Eichstatte, A ugsburge, Regensburge ir kitur, nors sąlygos nebuvo p a­ lankios. Savo pirm oje instrukcijoje, išleistoje 1945 m . gruodžio 1 d. ir pažym ėtoje užrašu „S lap tai!“, M A S Centro vald yba rašo: „M oksleivių A t-kų S-ga V okietijo­ je veikia n eviešai“. N eviešo veikim o p riežastys nurodom os tokios: ,,a) nė vien a Vokietijos okupacinė valdžia nesutinka leisti veikti Pabaltijo tautų bei kitom s organizacijom s v isišk ai viešai piln a to žodžio prasm e. b) ik i šiol dar viešai n eveikia ir, galim as dalykas, neveiks nė vien a ideologinio pobūdžio organizacija; c) m oksleiviai at-kai turi senas slapto veikim o tradicijas.“406 Sum inėtos p irm o ­ sios dvi priežastys nurodo bendras ir n eaiškias tuom etines okupacinės valdžios nuostatas, o apie kliūtis lietuvių visuom enėje in strukcijoje nesakom a nieko. C en ­ tro vald yba prašo kapelionus ir globėjus m oksleivių ateitininkų veikloje naudoti Lietuvoje ypač slaptoje veikloje išbandytus m etodus, juos pritaikan t pagal esam as sąlygas. K on krečiai siūlo organizuoti viešus religinius būrelius ir su iš jų išrin k ­ tais ak tyviau siais n ariais steigti ateitinin kų kuopas. P irm asis M A S suvažiavim as vy k o 1946 m. balandžio 28 -29 d- Tūbingene, k u ­ riam e dalyvavo 39 m oksleiviai ateitinin kai iš tada veikusių dar negausių Pietų

404 B učinskytė, 2008, p. 56-57. 405 A teitininkų respublika ant Reino. A teitis, 1947, nr. 1 (2), p. 29. 406 A teitininkų pėdsakais, 2008, p. 57.

192

VINCAS BARTUSEVIČIUS

Vokietijos ateitininkų ku op ų 407. P atvirtin ta sena Centro valdyba, k u riai p irm i­ n in kavo V ytautas Ž virzd ys (Vardys). D aug pastan gų organizuojant m oksleivius ateitininkus, be Centro valdybos, padėjo ypač kapelionai, kurie, be m ažų išim čių, buvo p alan k iai nusiteikę ateiti­ n in k ų atžvilgiu. Todėl daugelis 1945-1946 m. susikū rusių ku op ų išsivystė iš reli­ gin ių būrelių. Po gero pusm ečio, 1946 m. birželio 8 d., išleistoje antrojoje Centro vald ybos instrukcijoje jau ragin am a, kiek tik vietinės sąlygos leis, pradėti veikti ne slaptai, bet v ie ša i408. V iešum o pobūdį sąlygojusios vietinės aplinkybės dau­ giausia buvo m okyklų vadovyb ių požiū ris į ateitininkų veiklą: nesant aiškaus Švietim o valdybos p atvarkym o tuo reikalu, vienos vado vyb ės n edarydavo kliūčių ateitininkų veiklai, kitos darydavo. Tokia faktiškai pusiau slapta m oksleivių ateitininkų veikla galutinai baigėsi tik m etų gale. Centro vald yba 1946 m. spalio 13 d. trečiąja in stru kcija pranešė, kad M A S viešasis veikim as y ra įteisintas, nors Švietim o valdybos sprendim as dar nebuvo paskelbtas. Šis žingsnis į viešu m ą p agrin džiam as keturiais m otyvais: 1. Bažnyčios leidim u - čia n urodom a Šv. Sosto delegato Pastoracinė in stru kcija Nr. 3, dėl m oksleivių kapelionų darbo m okyklose; 2. m okyklos leidim u - čia n u ­ rodom i rugsėjo 29 -29 d. A ugsburge vyku sio am erikiečių zonos lietuvių g im n az i­ jų d irektorių ir m okytojų atstovų suvažiavim o nutarim ai; 3. katalikų darbuotojų p ritarim u - čia nurodom as 1946 m . rugsėjo 2 0 -2 2 d. NeufFene vykęs katalikų darbuotojų pasitarim o n utarim as „A teitin in k ų federacija, kaip apim anti p ara­ pijinę ir neparapijinę darbo sritį, y ra atku riam a su savo centrais“ ; 4. ateitininkų sendraugių pagalba - čia nurodom as pirm asis A teitin in kų sendraugių sąjungos aplinkraštis, ku riam e šie kviečiam i eiti m oksleiviam s pagalbon 409. In strukcijoje sum inėti p u n ktai buvo daugiau sk irti p arod yti viešai, jo g ateitinin kai susilaukė visuo tin io pritarim o, gal ir svyru ojan čiu s savuosius kiek padrąsinti. N ėra abe­ jonės, jo g m oksleiviai ateitinin kai ir jų vadovai, an ksčiau pasipriešinę valstybės valdžiai ir trem tyje atkūrę savo organizaciją, jos nebūtų likvid avę, jei vien a ar kita čia sum in ėtų p ritarian čių šalių būtų jos veik lai nepritarusi. R ein o konferen cijoje, v y k u sio je 1947 m. gegužes 2 0 - 2 2 d., p errin k ta s Fede­ racijos vad as dr. A d o lfas D am u šis konstatavo, kad ateitin in kų federacijos stei­ gim as la ik y tin a s baigtu. A teitin in k ų 1947 m. būta 700 m oksleivių, 500 studentų ir 2 0 00 sen d rau gių 410. 407 Bučinskytė, 2008, p. 59. 408 A teitininkų pėdsakais, 2008, p. 59. 409 Ten pat, p. 71. 410 A teitininkų respublika ant Reino. Ateitis, 1947, nr. 1 (2), p. 22.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

193

M oksleiviai ateitinin kai jau galėjo p aro d yti savo veiklos rezultatus. D arbas kuopose buvo sunorm alėjęs, beveik v isu r d irbam a atskiruose būreliuose, leidžia­ m i savi kuopos laikraščiai, ren giam i literatūros vak arai, šventės, organizuojam os sporto sekcijos. Ideologin iam p aren gim u i buvo rengiam os stovyklos ir kursai: stovykla 1946 m . rugpjūčio 3 -10 d. Eichstatte, ku rsai Seligenstadte 1947 m . sausio 3 -4 d. ir A ugsburge 1946 m . gruodžio 28 -29 d., Seedorfe 1946 m . vy k o anglų zonos m oksleivių ateitininkų suvažiavim as. Išleisti 9 „A teitin in ko bibliotekos“ n um eriai, vien as „A teities“ num eris, ateitininko kišen in is kalendorius, ark ivysk. J. Skvirecko laiškas m oksleiviam s ateitininkam s. Be organ izacinių reikalų sprendim o, R eino konferencija buvo svarbi dar ir dėl kitos priežasties - ji nubrėžė ateitininkų darbo laukus pasikeitusiom is ap lin ­ kybėm is ir aiškiai orientavo ateitininkiją į išeivijos gyven im ą. Tai ak ivaizdu iš dviejų paskaitų. M oksleivių konferencijoje A n tan as M aceina kalbėjo tem a „A teitin in k ų sąjū ­ džio prasm ė“411. Ten jis ne tik bendrai aptarė ateitininką, kaip ak ty v ų kovos už D ievo karalystę d alyvį, bet atskleidė ir kaip ateitinin kai ateityje galės pateisinti savo vard ą, susidūrę nebe su (praeities) ko vin gu, bet jau su (ateities) indiferen tiš­ ku, D ievu v isai nesidom inčiu, ateizmu. A n trąją p askaitą v y r ų posėdyje skaitė Juozas G irn ius: „A teitin in ko vy ro u ž d av in iai“412. Jis, aptaręs tautinius to m eto uždavin iu s, jau tada kėlė tautinės ištikim ybės reikalą, rodė jos p rarad im o - nutautim o pavojų ir iš to vedė tautinius įpareigojim us ateitininkam s. K ad šitokie svarstym ai tuo m etu nebuvo savaim e suprantam as dalykas, rodo ir tai, jo g J. G irn iu s jautė reikalą pasiaiškin ti, kodėl jis keliąs tautinius užd avin iu s, ku rie pasidaro svarbūs tik ilgesnės trem ties sąly­ gom is. Jo pastebėjim as, jo g „galim as dalykas, kad gali tekti ir daug ilgesnį laiką likti svetur, negu m anom e“, iš laiko perspektyvos žiūrint, pasirodo, buvęs labai teisingas. Teisingas buvo ir ateitininkijos an gažavim as nuo pat p irm os dienos darbui svetur, užuot besidairius, kada gi išm uš nam o grįžim o valanda. A teitin in kai ne vien savo greitai atku rtu organ izaciniu tinklu, bet ir naujai kylan čių laiko reikalavim ų pajautim u tin k am ai atsakė į iš esm ės p akitusią visą jų gyven im o ir reiškim osi padėtį. Prasidėjusi em igracija blaškė lietuvius po visą pasaulį. R eikėjo ir ateitinin kam s organizuoti naujus vienetus naujose vietose. Jų federacijos centras nuo 1949 m. rugsėjo 1 d. buvo perkeltas į JAV413.

411 M aceina A. Kas yra ateitininkas? Ateitis, 1949, nr. 1, p. 1-6 . 412 G irn ius, 1947. A teitininko biblioteka, nr. 10. 413 A teitininkų federacijos V yriaus, valdybos ir V yriau s, tarybos 1949 06 30 priim tos laikinosios gairės. In: A teitininkų pėdsakais, 2008, p. 56.

194

VINCAS BARTUSEVIČIUS

Skautų ir ateitininkų santykiai tremtyje Ideologinių organizacijų atkū rim as trem tyje turėjo bent du problem iškus as­ pektus. V iena, šių organizacijų vieta lietuviškoje visuom enėje nebuvo aiški. Jos nebuvo visu o tin ai vien areik šm išk ai vertin am os ir kai kas kėlė net klausim ą, ar jos išvis reikalingos. Jeigu jau reikalin gos, tai dėl šventos ram ybės ir „vienybės“ buvo m anančių, kad p ak ak tų ir vienos. K iti su n ku m ai kilo ir iš pačių o rgan i­ zacijų savo vietos ieškojim o ir tarpusavio san tykių nustatym o ne tik naujom is bendrom is išorinėm is trem ties aplinkybėm is, bet ir dėl kisti turėjusios o rgan i­ zacijų teisinės padėties. Tad klausim as, ar ideologines m oksleivių organizacijas atku rti ir įsileisti į m okyklas ir jei taip, tai kokias, sukėlė tam tik rų kontroversijų lietu vių visuom enėje. Jos priežasčių reikia ieškoti nepriklausom os Lietuvos g y ­ ven im o raidoje. O rganizacijų gyvavim o pradžioje santykiai tarp ateitininkų ir skautų buvo nor­ m alūs, draugiški ir artim i414. Taip artim ai bendraudam i ateitininkai daug davė Lietuvos skautų ir skaučių organizacijom s, iš ku rių taip pat daug gavo. Šis prasm in ­ gas ir abiem pusėm s naudingas bendradarbiavim as buvo staigiai nutrauktas. 1930 m. rugpjūčio 28 d. švietim o m inistro išleistu oficialiu potvarkiu buvo už­ darytos visos m oksleivių organizacijos, išskyrus skautus ir dalykinius būrelius415. N ebuvo abejonės, kad tai pirm iausia buvo nukreipta prieš ateitininkus. G a u ­ siem s ir gerai organizuotiem s ateitininkam s buvo p risegam a ypač „p artišk u m o“ ir „p olitikavim o“ kaltė. Tačiau iš esm ės ateitinin kai bandė išlikti ištik im i savo principinei nuostatai, kad žm ogus turi p irm a subręsti ir pasirengti, o tik paskui im tis viešosios atsakom ybės darbo arba jam e dalyvauti. T ik rų jų priežasčių ateitininkų laisvei v arž yti reikėtų ieškoti ano m eto L ie­ tuvos vyriau syb ės politikoje, linkusioje į totalizm ą, o ne m oksleivių ateitininkų politikavim e. Tautos interesais prisidengiant, buvo siekiam a p ak irsti šakn is kata­ lik išk am auklėjim ui bei veikim u i taip pat ir m oksleivių organizacijose 416 ir kartu užkirsti kelią krikščioniškosiom s p artijom s prisiaugin ti sau prieauglį. 414 A teitininkų ideologija, 1933, p. 481. 415 Ten, tarp kitko, rašom a: „M o k ym as ir auklėjim as privalo vieningos vadovybės. Tai yra valdžios par­ eiga ir teisė. Už jaun im o m okym ą ir auklėjim ą ji atsako prieš tėvus, prieš visuom enę ir prieš visą tautą. Dėl to Švietim o M inisterija, giliai įsitikinusi, kad m oksleivių kuopelės yra žalingos m okym ui ir auklėjim ui, ryžosi p adaryti galą jų atgyventai tradicijai. nuo šių m okslo metų pradžios visos be jokios išim ties politiškai visuom eninio pobūdžio m oksleivių organizacijos visose Lietuvos m okyklose (vidurinėse ir aukštesnėse bendrojo lavinim o ir specialinėse) Švietim o M in isterijos nutarim u u ždaro ­ mos. Paliekam a tėra tik skautų brolijos organizacija, k u ri auklėja jau n im ą taip, kaip m okyklos drausm ė reikalauja, ir skatina lygiai visus savo narius rūpestingai m okytis.“ Vyriausybės žinios, 1930 08 30, nr. 190, eil. 1289; apie ateitininkus ir politiką plg. Skrupskelis, 2010, p. 510 ir kt. 416 Sužiedėlis S. K ai buvo draudžiam a veikti. Ateitis, 1955, nr. 7, p. 149 -151.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

195

U žd rau sti m o k sleiviai ateitin in k ai savo v eik lo s nesustabdė, o ją tęsė p o g rin ­ dyje, k ęsd a m i įv airia s režim o rep resijas417. Skautų organ izacija, savo ru ožtu li­ ku si vien in telė legali m okykloje, tapo tarsi valstyb in e. N ors slaptiesiem s atei­ tin in k a m s ir išlik o galim yb ė toliau p rik la u sy ti skautų organ izacijai, bet kokie nors o rg an iza cin ia i ry šia i iš p o grin d žio savaim e p asid arė n eįm an om i. Šitokiu vald žio s žin gsn iu ne tik buvo su skald ytas jau n im a s, bet ir d ar dau giau su p rie­ šinta v isa L ietuvos visuom enė. A tsidūru s trem tyje, ku rian tis visom s kitom s partijom s ir organizacijom s atsi­ kūrė ir skautai su ateitininkais. Pastariesiem s pradžioje teko organizuotis vėl tar­ si p ogrin dyje, nes m okyklose toliau galiojo Lietuvos tvarka. Tačiau šiuo klausim u Lietuvos tvarka likti negalėjo, nes per daug dvelkė autoritetinio režim o dvasia. O šito toleruoti didelė lietuviškos visuom enės dalis nenorėjo. Tad išėję viešum on problem ą kėlė tiek (buvusių suvalstybintų) skautų, tiek ir (buvusių uždraustų) m oksleivių ateitininkų organizacijos. Skautų suvalstybinim as neliko be pasekm ių ir jų n ariam s bei kadram s. Skautų organizacijos nebūtų galim a vadin ti religine organizacija, nors tiek pasaulėžiūra, tiek religija ir jos m oralė turi savo vietą teorinėje skautų auklėjim o sistem oje. Bet pati skautija savęs nelaikė ir nelaiko religine organizacija. Todėl ir Lietuvoje to ­ liau nuo religijos stovintys ar bū d am i ja i v isai indiferentiški jau nu oliai n atūraliai rin kosi skautus, o ne ateitininkus. Suvalstybinta skautija, neturėjusi nei kap elio ­ nų, nei jo k io religinio auklėjim o, buvo visiškai nutolusi nuo Bažnyčios įtakos. Didelė d alis taip išaugusių skautų vadų ir ideologiškai, ir politiškai orientavosi ne į krikščioniškosios p akraipo s partijas, o į tautin in kų ar liberalų. Todėl skautam s atsikū ru s trem tyje, praradus išskirtin ę valstybės globą ir p re­ tenduojant į m o k yk lin į jau n im ą, iškilo ir jų san tykio su B ažnyčia bei religinio auklėjim o vieta pačioje organizacijoje klau sim ai. Ir bažn ytin ė vyresnybė, ir dide­ lė dalis visuom enės norėjo m atyti didesnį religinio auklėjim o įtvirtin im ą p rak ti­ nėje skautiškoje veikloje. Tam priešinosi kai ku rie seni skautų vadai, nenorėdam i leisti pasireikšti bet kokiai Bažnyčios įtakai. Todėl katalik ų veikėjų buvo svarsto­ m a net galim ybė steigti konfesinius skautus ir p ad aryti juos K atalikiškos akcijos jau n im o organizacija. Tačiau tos m inties atsisakyta, įžvelgiant, kad tai būtų ža­ lingas skaidym asis, o dalis jaunuom enės v is vien liktų be religinio auklėjim o. N epaisan t tam tikro priešin im osi ir kliud ym ų, tautinio delegato pastangom is ir dėl skautų v yriau s, vadų geran orišku m o p avyko rasti abi puses iš principo ten kin an čią išeitį. Buvo sutarta, jo g į skautų statutą bus įtrau k iam i religin į au­ 417 Apie tai plg. M asionis, 1992; Skrupskelis, 2010, p. 550 ir kt.

196

VINCAS BARTUSEVIČIUS

klėjim ą užtik rin an tys pun ktai, visiem s skautų p ad alin iam s, pradedant tuntais ir baigiant P irm ija, bus p ask iriam i dvasios vadovai, ku riem s pavesta parengti religinio d orin io auklėjim o p rogram ą ir rūpintis jos įgyven d in im u 418. N ors toks sprendim as ir n epašalino v isų p raktiškam e gyven im e pasitaikančių priešiškum ų, tačiau sudarė p agrin d ą tolesniam sureguliuotam darbui. D arbą m okykloje v is dėlto form aliai tvarkė pedagogai, vadovau jam i Švietim o valdybos, tad jiem s priklausė paskutin is žodis ir organizacijų veikim o m okyklose klausim u. M okin ių organizacijų klausim ą svarstė 1946 m. rugsėjo 29 ir 30 d. A ugsbur­ ge (Haunstetteno stovykloje) vyku si am erikiečių zonos lietuvių gim nazijų ir p ro­ gim nazijų direktorių bei m okytojų atstovų konferencija. Šiuo klausim u pranešėjas padarė išvadas, kad kadangi m okykla form uoja asmenybes, dėl to m okyklose turi būti leista veikti visom s organizacijom s, kurios pozityviai prisideda prie auklėjim o darbo. K aip svarbiausias m oksleivių organizacijas jis įvardijo skautus ir ateitinin­ kus ir siūlė, kad jos abi m okyklose būtų legalizuotos ir lygiateisės419. Buvo susi­ pažinta ir su tautinio delegato pastoraline instrukcija Nr. 3, kurioje tiek skautai, tiek ir ateitininkai buvo vertinam i kaip pozityvūs jaunim o auklėjim o veiksniai. Konferencija m oksleivių organizacijų klausim u priėm ė tokią rezoliuciją: ,,a) jau veikian čios trem ties m okykloje m oksleivių organizacijos, kaip skautai, ateitininkų organizacija, m okyklų d alyk in iai būreliai, teigiam ai ta lk in in ­ kauja m okyklin io jau n im o paru ošim e ir auklėjim e; suvažiavim as ran da jas naudingom is ir rem iam om is; b) visi m okin ių auklėjam ieji bei k u ltū rin iai sam būriai, ku rie neprieštarauja m ūsų m okyklos krik ščio n išk ajai-tau tin ei k ryp čiai, veikia m okytojų ta ry ­ bos leidim u ir jos p askirtų globėjų priežiūroje; c) auklėjam o darbo vien in gu m u i y ra būtina, kad m okin ių skautų vienetai būtų organ izu ojam i atskirai nuo nem okin ių ir kad m okin ių vienetam s v a ­ dovautų m okyklų žm onės; jei m okin ių vienetam s vadovauja ne m okyklų žm onės, jie turėtų turėti m okyklos pasitikėjim ą; d) m okyklom s siūlom a neleisti m okin iam s dalyvau ti n em okyklin ėse organ i­ zacijose ir nem okyklin iuose sam būriuose; d) v iso s leistos v eik ti m o k in ių organ izacijo s m okykloje traktu o jam o s v ie n o ­ dai; “420

418 Tautinio delegato lietuviam s Vokietijoje ir A ustrijoje Pastoralinė instru kcija Nr. 3. Liečia; m okyklų kapelionų darbą m oksleivių organizacijose. Trem tinių m okykla, 1946, nr. 3 -4 , p. 10 6 -10 9 ; A teitininkų pėdsakais, 2008, p. 65 ir kt. 419 Trem tinių m okykla, 1946, nr. 3 -4 , p. 106. 420 Ten pat, p. 11-112 .

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

197

Ne visiem s toks nusistatym as buvo priim tin as ir tai daugiau dėl p olitin ių su­ m etim ų. N orėta ideologines organizacijas v isa i p ašalin ti iš m okyklos ir kartu m oksleivių gyven im o, kad šios vien a su kita besivaržydam os, nesukeltų tarp m o ­ k in ių nesantaikos ir n etrukd ytų norm alaus m okin ių darbo. Tokia nuostata buvo dar tautin inkų režim o, ku ris visas ideologines organizacijas laikė politinėm is organizacijom is, o kiekvien ą politinę organizaciją nusikaltim u tautinei vienybei, galvojim o liekana. A išk u taip pat, kad tokie kėslai pirm iausia buvo nukreipti vėl prieš ateitininkus, apie ku riuos tautinės srovės atstovai vis dar taip galvojo: „A teitin in kija m um s p ažįstam a ir apie ją m es turim e savo nuom onę. K ad ir kaip bebandytų ateitininkijos ideologai ją nusrovinti, uždėti katalikiško jo nekaltum o vain ik ą, ji pasiliks m um s tokia, kokią pažinom e gyven im e ir ko kią ją iš tik rų jų dabar m atom e - tai katalikiškojo srovinio sparno prieauglio organizacija.“421 Tuo reikalu kilu si diskusija paskatino Juozą G irn ių p asisakyti iš esm ės ideologinių organizacijų klau sim u422. Švietim o valdyba galop savo 1946 m. lapkričio 29 d. ap linkraščiu m oksleivių organizacijų veikim ą galutinai įstatė į teisines vėžes, kad jo s talk in in kau tų m o k y ­ k lai ir jų veikla teigiam ai atsilieptų auklėjim o uždavin iam s. Išleistose taisyklėse nustatom a, kuriose organizacijose m okin iam s leidžiam a dalyvauti. P agrin d in is reikalavim as buvo toks, kad m oksleivių organizacijos tikslai ir veiklos m etodai neprieštarautų Švietim o nuostatuose form uluotai švietim o ir auklėjim o k ry p čiai ir nekenktų m okyklos tvark ai bei drausm ei. Leista veikti ateitininkų, skautų ir ku dirkiečių m oksleivių organizacijom s. Skautų ir ateitininkų tarpusavio san tykiai liko ir toliau problem iški bei opūs. K ą tik su sikū rusi M A S Centro valdyba jau savo pirm oje 1945 m. gru odžio 1 d. instrukcijoje jautė reikalą p asisakyti skautų reikalu: „K o l viešai veikian čią skautų organizaciją dar v is n orim a p ad a ryti tau tin in k iškų jų p artijų įran kiu , jos atžvilgiu laik ytis rezervuotai.“423 (Tačiau toje pačioje instrukcijoje ragin am a aukštesniųjų klasių ateitinin kam s stoti į skautus ir ten ugdyti religinę nuotaiką.) Instrukcijoje Nr. 2 form uluojam a panašiai: „A t-kai, neatm esdam i ir skautiškųjų veikim o m e­ todų, skautybės auklėjim o principus nelaiko p riešingais savo ideologijai. Patartina, kad ideologiškai susipratę ir a k ty vū s vy resn ių jų klasių at-kai steng­ tųsi eiti į skautus, kad ten ugd ytų gilią religinę nuotaiką. Jaun esn iųjų klasių at-kų į skautus stoti ragin ti nereikėtų.“424

421 M ūsų p ra n ešim a i, 1947, nr. 4 (16), p. 19. 422 Ideologinės m oksleivių organizacijos. Trem tinių m okykla, 1946, nr. 5-6 , p. 26-34. 423 M A S C V 1945 12 01 Instru kcija Nr. 1. In: A teitininkų pėdsakais, 2008, p. 58. 424 Instrukcija Nr. 2. Ten pat, p. 59.

198

VINCAS BARTUSEVIČIUS

P asisakym as rodo, kad ateitininkai suvokė esą savo ir kitų organizacijų p a­ dėties kaip „kovos už jau n im ą“ v yk sm o d a lin in k ai ir bandė laik ytis atitinkam ų pozicijų. N es iš tiesų tai, kas vyko Lietuvoje, ypač po 1930 m., ir kas persim etė į trem tį, buvo ne kas kita kaip kova už jau n im ą, bandym as palen kti jį vienon ar kiton pusėn. Lietuvoje buvo kovojam a rem iantis diktatū rin iu m odeliu, vardan „m okym o ir auklėjim o vien in gos vado vyb ės“ pasiren kant jau esam ą skautų or­ ganizaciją kaip režim o p ropaguojam ų idėjų skleidim o lauką. D em okratin ei san tvarkai tuo tarpu būdinga, kad joje y ra garan tuojam a ver­ tybių įvairovė. Todėl jo k ia partija, sąjunga, organizacija ar kitokia gru p ė neturi jo k io pagrin do m anyti, jo g jų atstovaujam os vertybės ir iš jų kylan čios k o n k re­ čios veiklos program os y ra vienintelės teisingos. O jei taip ir m an ytų , tai jokiais būdais negalėtų savo įsitik in im ų prim esti kitiem s prievarta. N ors turbūt d augum a skautų dėl tokios padėties Lietuvoje ir buvo v isai n ekal­ ti, tačiau trem tyje atsikūrusiem s skautam s ši dėm ė, bu vusi diktatūriškos valsty ­ bės įran kis, išliko. Ir dar po daug m etų buvę režim o rėm ėjai nepajėgė suprasti, kas Lietuvoje šiuo atžvilgiu (kaip ir kitais) vy k o ne taip, kaip kad būtų reikėję. Pastangos sureguliuoti ateitininkų ir skautų santykius galų gale buvo sąly­ giškai sėkm ingos. 1946 m. spalio 5 d. A ugsburge susirin kę LSS P irm ijo s ir M A S atstovai sutarė dėl abiejų organizacijų užd avin ių artum o d raugiškai ben dradar­ biauti, tarpusavio santykius grįsti tolerancija, riteriškum u, p o zityvia veikla ir kultūrin goje visuom enėje priim to takto bei sugyven im o dėsniais ir n evaržyti savo n arių laisvės būti ir antros sąjungos n ariais425. N etrukus abiejų organizacijų vadovybės savo nariam s paskelbė pasitarim o re­ zultatus, akcentavo teigiam us jo aspektus ir ragino darniai bendradarbiauti. For­ m aliai problem a buvo lyg ir išspręsta. Tačiau ketinim ai ir nutarim ai turėjo pasi­ tvirtin ti praktinėje veikloje. N ors didesnių konfliktų ir kontroversijų gal ir nebuvo, bet nuoširdus ir draugiškas bendradarbiavim as ir bendravim as neišsiplėtojo. Ten, ku r buvo priešiškas nusistatym as, ypač tarp vadų, ten jis ir išliko. Žvelgiant į to ­ lesnę ateitį reikėtų konstatuoti, kad 1930 m. pasėtos nesantaikos ir priešiškum o sėklos nepavyko išrauti iš šaknų. Ypač JAV, kur susibūrė daugiausia lietuvių, vidinė jaunim o organizacijų trintis ir tarpusavio atsiribojim as išliko. Bendra veikla, daly­ vavim as abiejose organizacijose buvo retas dalykas. D ešim tm ečiais vėliau tai pajuto ir Pasaulio lietuvių jaunim o sąjungos (PLJS) kūrėjai, sunkiai rasdam i narių kiek kitokio pobūdžio (neideologinei) bendrajai jaunim o organizacijai.

415 Ten pat, p. 76; Bučinskytė, 2008, p. 174.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

199

Trem tinių kultūrinė veikla K aras, okupacija ir didelės dalies inteligentijos p rievartin is pasitraukim as iš krašto negalėjo neturėti skaudžių p ad arin ių lietuvių k u ltū rai ir m okslui. V is dėl­ to apie 2/3 viso m okslin io personalo buvo pasitraukę, kaip ir nem aža dalis ku ltū ­ ros darbuotojų: rašytojų , m en in in k ų, artistų, m uzikų ir kitų profesijų akadem in į išsilavin im ą turin čių asm enų (dvasininkų, gim n azijos m okytojų, teisinin kų, in ­ žinierių, gyd ytojų ir kt.), ir atm etus visus pabėgėlių profesinėje statistikoje įveltus p agražin im us, tai v isg i liks gražus ir nem ažas branduolys kvalifiku o tų pajėgų. V isų šių pabėgusiųjų k ū ryb in is ir ypač profesinis darbas buvo staigiai nutrauk­ tas, daug kam v isam laiku i. Jį tęsti trem ties sąlygom is, nors ir labai stengiantis, buvo galim a tik ribotai. Todėl, nepaisant visų gražių kultūros srities pasiekim ų, reikia m an yti, kad nem aža d alis iš Lietuvos atsivežto k ū ryb in io potencialo buvo šių išorin ių veiksn ių sužlugdyta. Šioks toks k u ltū rin is lietu vių gyven im as V okietijoje vyko jau per karą. Ten, k u r atsirasdavo daugiau lietuvių pabėgėlių, kaip Berlyne, M ūnchene ar V ienoje, buvo ren giam i literatūros vak arai, m uzikos koncertai, kitokie subuvim ai. K aru i p asibaigus ir lietu viam s bu rian tis stovyklose, įvairių žan rų kultūros apraiškos, tiek m ėgėjų, tiek ir profesionalų, pradėjo dygti lyg gryb ai po lietaus: chorai, tau­ tinių šokių ir dainų ansam bliai, dram os ir baleto m ėgėjų būreliai. Be to, pradėjo pastoviau reikštis ir atskiri m en in in k ai, solistai, in strum entalistai, dailin in kai. Šis fenom enas leidžia ir kiek kitaip pažvelgti į pabėgusiem s p rik išam ą tarsi n ai­ vią greito grįžim o viltį. Tiesa, grįžti tikėjosi arba svajojo visi. Tai rodo ir vien a laikraščio skaitytojų viešosios nuom onės apklausa: dar 1947 m. rudenį visi atsa­ kiusieji pareiškė, jo g jie tikisi g rįž ti426. Bet nei tada, nei ką tik k a ru i pasibaigus niekas nem anė, kad bus grįžtam a tuoj pat. T okiam galvojim ui nebuvo jo k ių re­ alių duom enų. P riešingai, pabėgėlius daugiau baim in o p rievartin io grąžin im o į okupuotą kraštą grėsm ė. N iekas p agaliau nekim ba k u rti d ram os ar operos ansam blių ir sudėtingos švietim o sistem os, jeigu jis, susidėjęs m antą, tik laukia kiekvien ą m inutę atvažiuojant sun kvežim io, jį pargabensiančio į tėvynę. Buvo m atom a, kad pasaulinėje politikoje niekas nejuda n orim a k ry p tim i, o kol sovietai viešpatavo Lietuvoje, apie grįžim ą negalėjo būti jokio s kalbos. Tačiau taip pat ne­ laukta, kad svetur reikės įsik u rti n uolatiniam gyven im ui, o tvirtai tikėta Lietuvos prisikėlim u, todėl benam io klajoklio gyven im as atrodė būsiąs tik laikin as. Tad buvo rengiam asi bent vidutinės tru km ės užsibuvim u i svetim uose kraštuose. Savo gretose turėd am i gana daug kū ryb in ės inteligentijos, lietu viai pabėgėliai neketino jiem s už tėvyn ės ribų skirtą gyven ti laik ą praleisti tik šiaip sau, rū ­ 426 M intis, 1947 08 12.

200

VINCAS BARTUSEVIČIUS

pintis tik savo kasd ieninės buities reikalais ir p a sy viai laukti, ką atneš rytojaus diena. Jie save suvokė kaip turin tys tam tik rą įsipareigojim ą, tam tik rą m isiją savo tautos ir tėvyn ės tragiškos padėties akivaizdoje ir buvo p asiryžę tą m isiją vyk d yti. Tokiai laikysen ai įtakos turėjo ir noras atpirkti Lietuvos p alikim o kaltę, k u ri buvo jau čiam a ir išgyven am a, nors užsitraukta ir verčiant svetim iesiem s. Juozo G irn iau s žodžiais „tautiniu požiū riu Lietuvos p alik im o kaltę m um yse gali nuplauti ir m us išteisinti tiktai viena: tolesnė k o va už Lietu vos la isv ę .“427 K ova už Lietuvos laisvę nebuvo suprasta kaip kova su gin klu rankoje, bet kaip kova prieš p ersp ektyvų neteikiantį beviltišk u m ą ir ypač kova už tautinę g y v y b ę tautinės sąm onės prasm e, ku ri fizinės jėgos neišplėšiam a ir tik pačių p rarandam a. Pabėgėliai p alyginti greitai suprato, kad, nors ir kiek svarbių u ždavin ių būtų sau išsikelta, y ra tam tik rų kertin ių, k u rių neatlikus p asidarys neįm an om i ir visi kiti. Suvokta, kad išlaik yti tautinę tapatybę y ra pats svarbiausias jų uždavinys, t. y. ją ne vien išlaik yti (konservuoti), bet ir pratęsti iš kartos į k artą biologiškai ir ku ltū riškai atsinaujinant, nes nelikus lietuvių užsienyje, n eliks ten ir lietuviškos kultūros ir nebus galim a realizuoti jo k ių kitų, kad ir politin ių uždavin ių . Tokios nuostatos taip pat rodo, kad ilgesnio gyven im o trem tyje galim ybė bent nebuvo iš anksto atm etam a. N ors ne visi ir norėjo pripažin ti greito nutautim o grėsm ės band ydam i guostis, jo g „kol m ūsų gyslose tekės lietuviškas kraujas, tol būsim e lietu v iai“, tarsi v yn as, pilstom as iš indo į indą, kiekvien ą pripildys vis iš nau­ jo, prarandan t tik kelis n ežym ius prapiltus lašus. Tačiau daug kas, jei ir tiksliai nežinojo, ko kia bus pabėgėlių ateitis, nujautė, kad gyven im as diasporoje nebus toks trum pas ir paprastas. Todėl lietuvybės išla ik y m u i 428 buvo pajun gta ir visa besikurian ti pabėgėlių ku ltū rin ė ir visuom enin ė veikla. K itu s pabėgėliam s kilusius užd avin iu s galim a būtų apibrėžti taip: viena, buvo m atom a atsivėrusi istorinė galim ybė m ažai ką apie Lietuvą žinančius V akarų p asaulio žm ones supažindinti su lietuvių kultūros laim ėjim ais ir subrendim u (reprezentacijos pareiga). K ita, buvo užsibrėžta kelti Lietuvos p rievartin ės ok u ­ pacijos ir laisvės atgavim o klau sim ą (laisvės kovos pareiga). Trečia, tvarkan t kon ­ krečius trem tinių gyven im o reikalus visuom et buvo stengiam asi atsižvelgti į tai, kiek jie galės būti n audin gi savo laisvo krašto atkū rim ui, lygiai kaip ir stengtasi pasisavin ti teigiam us V ak a rų kultūros elem entus, siekiant p arvežti juos nam on (krašto atstatym o pareiga).

427 G irn iu s J. Kas pateisina tėvyn ės palikim o kaltę. Tėviškės garsas, 1947 08 07. 428 Šia pasyvia ir todėl nelabai tin kam a sąvoka buvo nusakom as gana sudėtingas ir didžiai dinam iškas tautinio identiteto ateinančiom s kartom s perdavim o m echanizm as, k u ris be savos ak tyvio s kultūros kū ryb os negalėjo būti sėkm ingas.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

201

Ypač tuom etinė kultūrinė veikla buvo suprasta kaip dalis bendrų lietuvių pa­ stangų atgauti savo krašto laisvę. Pvz., korespondentas, aprašydam as „Čiurlionio“ ansam blio veiklą, taip pasako: „Jie tam tikra prasm e yra laisvės kovotojai; jie, d rįs­ tam e tvirtinti, y ra Lietuvos laisvės kovotojų avangardo dalis, stovinti tiesioginėje fronto ugnyje, į ku rią jie patys savo valia ir lietuviško reikalo stum iam i įėjo, čia sėkm ingai darbavosi ir pasiekė neginčijam ai teigiam ų rezultatų.“429 O V ytautas K. Jonynas į klausim ą, kokią reikšm ę turi d ailin in kų k ū rin iai lietuvių tautos kovai dėl laisvės, atsakė, jog kovoje dėl laisvės ir tautinės nepriklausom ybės meno kū riniai y ra nesugriaunam i ir ryškiausi ku ltūrin iai dokum entai, neišjungiam ieji garsiakal­ biai, palieką g y v i visai žm onijos istorijai ir nuolat liudiją m ūsų teises beginant. „N e vienas m ūsų priešas m um s, trem tiniam s, linkėjo pagarsėti arkliavagiais, o mes garsinam e Lietuvos šventą vardą, kaip gilios ir senos kultūros atstovai.“430 Tokių nuostatų pasekm ė buvo tai, kad visa kultūros k ū ryb a trem tyje įgavo tarsi tarnaitės vaidm en į, nes turėjo siekti ne vien p irm in ių , estetinių savo tikslų. K iekvien as pabėgėlis p irm iausia buvo už savo egzistenciją plačiąja prasm e k o ­ vojančios Lietuvos n arys, juo labiau kultūros darbuotojas, o iš jų ypač rašytojas, ir negalėjo būti atleistas nuo tiesioginės tarnybos visuo m en in iam gyven im u i ir pirm uoju savo darbu laik y ti k ū ry b ą 431. „D ab ar ne m etas tarnauti vien m en ui!“, buvo aiškiai form uluojam as lūkestis k u ltū rai ir k artu duodam as jo p agrin dim as kūrėjui, nurodant išskirtin ę, v isų jėg ų sutelkim o vien am tikslui reikalaujančią tautos ir valstybės padėtį. K aro p ad arin ių akivaizd oje m aždaug visuotin ai, ne vien lietu vių buvo suta­ riam a, kad iš principo laisvas savo v id in iais apsisprendim ais kū rėjas negali likti abejingas gyven am osios dienos problem om s ir, užsidaręs savo individualizm o kevale, atsidėti jam vien am svarbiai kū ryb ai. V is dėlto m ėginim as skaidyti k u ltū ­ ros k ū ryb ą keliais atžvilgiais pasidarė problem inis, nes tokia ji iš dalies negalėjo patenkinti nei orig in aliai k ū ryb ai keliam ų kokybės reikalavim ų, nei į ją dedam ų visuom enės politin ių vilčių . Rezultatas netenkino nė pačių m en in in k ų ir ne v ie ­ nas jų iš principo atsisakė pajungti k ū ryb ą patriotin iam s tikslam s. Suprantam a, jo g tauta, patyru si katastrofą, ieško atram os taškų, ieško p ra­ našų ar vedlių, ku rie teiktų paguodos ir vilties beviltiškoje padėtyje, vestų ją iš tos ašarų pakaln ės ir rod ytų kelią į šviesesnį rytojų. Tokie p ran ašai gali būti p olitikai arba ir poetai, rašytojai. Jie vald o priem ones išreikšti žodžiais m inios išgyven am om s m om ento baim ėm s ir puoselėjam iem s lūkesčiam s, gali suteikti ne vien paguodos, bet ir įžiebti k ry p tin g ų veiksm ų ugnį. Todėl, ištikus Lietuvą 429 Lietuviškos dainos kelias. M intis, 1948 04 02. 430 Lietuvos tautinis menas kovoje dėl Lietuvos nepriklausom ybės. M intis, 1948 12 23. 431 Plg. B razaitis J. K ū rybos vaidm uo šiandien. Tėviškės garsas, 1947 02 20.

202

VINCAS BARTUSEVIČIUS

katastrofai, d alis m en in in k ų, dar bū d am i savo tėvynėje, bet ypač atsidūrę trem ­ tyje, negalėjo atsispirti p agu n d ai savo kū rin iu ose prabilti patriotiška tem atika, atspindinčia didelius laiko pokyčius, patirtas netektis, naujo gyven im o su n ku ­ m us, neaiškios ateities baim es. N ereikėjo ilgai laukti, kol pastebėta, kad tokios patriotinės k ū ryb o s m eninė vertė y ra nedidelė, kai kieno nuom one, n eturinti net jokio s literatūrinės vertės. Pavyzdžiui, ir patriotinės eilės tokių stiprių poetų, kaip B. B razdžionis, J. A istis ar S. San tvaras, toli gražu neprilygo jų ankstesnės poezijos lygiui, apie debiutan­ tų pasirodym us nė nekalbant. N orin t kalbėti tautai, būti jos pran ašu ar vedliu ir būti jos suprastam , reikia kalbėti tam tik ra poezijos tautiškum o form a, k u ­ rią būtų galim a p avad inti „u ra patriotizm u“, t. y. reikia kalbėti ko n krečiai apie tautinę kasd ienybę ją kopijuojant arba im antis alegorijos. A b u keliai y ra m ažai poetiški, nes n ek ū ryb išk i432. Tuo tarpu tautinė poezija, kuri, nors m enine prasm e galinti būti vertinga, nepatenkina m asių ak tu alių reikalavim ų arba jos tautinis charakteris lieka v isai nepastebėtas. Žvelgiant į to meto lietuvių prozos veikalų tem atiką m atyti apsčiai kū rin ių bėgim o, trem ties ir tėvyn ės gyven im o tem om is. V eikalų am žinom is bendrom is tem om is, nesusietų nei su laiku, nei su vieta, pasitaiko p alyginti nedaug. Taigi ir prozoje v y rav o to m eto ir netolim os praeities tem os. N ors buvo plačiai vaizd u o ­ jam a ir šiurpus bėgim as iš gim tinės, skaudūs p raradim o ir ilgesio jausm ai, suža­ lotas ir stovyklos gyven im o palaužtas žm ogus, ir abiejų okupacijų įvyk iai, senojo kaim o rom antinė gyven im o buitis, tačiau tam , kaip ir koks žm ogus buvo ro ­ dom as, nebuvo visuo tin io pritarim o. K ritik a i nurodė, kad literatūroje ku riam as trem ties ir paties trem tinio vaizd as y ra tokia m enkysta, koks jis nėra arba bent ne visuotin ai. Tai esą negerai ne vien dėl to, kad ateities kartom s liksiąs tik v ie ­ n ašališkas m enkystas rodantis trem ties vaizdas, bet ir dėl to, kad pats trem tinys nerandąs tokioje literatūroje jam reikalin gos atsparos. Labai retai pavaizduotas tikras, veiklus, valin gas, nepalūžtantis, tiesus ir blaivu s lietuvio personažas, ži­ nantis, ko jis čia sėdi, ir besirengiantis g rįž ti433. N ors daug m ielesni vaizduojam i personažai, veikian tys gim toje aplinkoje, tačiau, deja, ir šie dažnai tėra žm onės, o ne asm enybės. Jie „kelia prarastos laisvės ilgesį, bet tik retai im ponuoja jėga, savo pavyzd žiu lūžtan čiam trem tin iu i^ 34. V isa pabėgėlių kultūros raiška, be abejo, buvo nevienodos m eninės vertės. To­ kiom is nepalankiom is ir nenorm aliom is sąlygom is visuom et y ra didelė pagunda 432 Plg. M aceina A. Patriotų sukilim as, arba Poezijos kivirčas su tautybe. In: Egzodo literatūros atšvaitai, 1989, p. 131; panašiai apie patriotinę kū rybą Kavolis, 2006, p. 412 ir kt. 433 Svita V. Lietuvių trem tinių literatūros tem atika. Tėviškės garsas, 1947 09 11. 434 Ten pat.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

203

džiaugtis viskuo ir girti viską, kas tik pasirodo, nekeliant per didelių kokybės rei­ kalavim ų. Tačiau to meto spektaklių ar parodų aprašym ai rodo, kad pradžioje, be perdėm pozityvaus vertinim o ir pagyros, bene visu r apstu buvo ir dalykiškos kritikos, kuri, atskleisdam a trūkum us, orientavosi į norm alaus gyven im o standar­ tus435. Vėliau šitoks reiklum as sum ažėjo, taip kad net Augsburge 1947 m. gale vykęs meno ir kultūros sričių atstovų pasitarim as matė reikalą atkreipti žurnalistų dėm e­ sį į spaudos korespondentų įvairių spektaklių, ansam blių koncertų entuziastingai diletantiškas recenzijas. G al jos buvo tokios dalinai ir dėl to, kad nebeliko dalyką išm anančių kritikų. Tai pastebėta ir pačių žurnalistų, diagnozuojančių, „kad g rafo ­ m anija šiandien y ra rim ta m ūsų spaudos liga, reikalinga skubaus gydym o^36. Didelė dalis ku ltūrin ės raiškos, ypač m ėgėjiškoje ir pusiau m ėgėjiškoje p lo­ tm ėje, orientavosi daugiau ar m ažiau į liaudies m eną - folklorą. Jau tada gird ė­ josi kritišk ų balsų, abejojančių tokios kultūros puoselėjim o verte apskritai. Buvo įspėjančių, kad gyven an t europinės, t. y. tarptautinės kultūros orbitoje „lie tu v iš­ koji k u ltū ra ir y ra pripažįstam a tiktai jo s pozityvaus įnašo į b endrąjį civilizacijos lobyną funkcijoj.“437 Buvo nurodom as ir žalingas jau nepriklausom oje L ietu vo­ je per didelis visose srityse orientavim asis į liaudies m eną ir m ėginim as per jį prisistatyti svetim iesiem s. Pvz., kai anuom et tarptautinėje Paryžiau s parodoje lietu viai išstatė savo sm ūtkelius (rūpintojėlius), publika iš tiesų juos pripažinusi įdom iais, nė kiek ne m enkesniais už K ongo n egrų dievu kus. K ažko vertingo siu­ vant tautines kelnes iš ran kšluosčių esą negalim a tikėtis su kurti ir trem tyje. L a i­ kantis tokios argum entacijos išeitų, kad, rodydam i kitiem s savo liaudies m eną, pasirodom e tarsi kažkokie n ecivilizuoti, lau k in iai A frik o s džiunglių gyventojai. Būti lau k in iais savaim e d ar nebūtų taip baisu, jei nebūtų žm onių, ku rie m an ytų, kad lau k in iai y ra iš tiesų laukiniai, t. y. žm onės visai be kultūros, nevisaverčiai, ir kaip su tokiais atitin kam ai elgtųsi. D arom i priekaištai ir dažniem s tam tikros rūšies lietuviškiem s scenos pasirody­ m am s nebuvo visai be pagrindo ir jie patiem s lietuviam s sukeldavo net tam tikrų reakcinių nuotaikų. O rientuodam iesi į fiktyvią Lietuvos kaim o ir gam tos idilę, jie savo rom antišku saldum u nors dilgindavo paprasto žiūrovo jausm us ir gal lengvi­ no jo sunkią trem tinio dalią, tačiau m eniniu požiūriu dažnai likdavo gana lėkšti.

435 Pvz., ir garsusis „Čiurlion io“ ansam blis nebuvo vien keliam as į padanges, kaip rodo kad ir šios ei­ lutės: „Tačiau šis tas ir jiem s galim a prikišti: m etas atsižadėti tam tikros rutinos, sustingim o, metas įvairin ti, plėsti savo program ą. N ėra tikslu, kad čiurlioniečiai ir an traisiais savo veiklos m etais atlieka v is tas pačias dainas ir šoka v is tą patį oželį ar blezdingėlę.“ R im vyd as V. M eno sam būriai ir tautinė reprezentacija. M ūsų kelias, 1946 06 13. 436 M erkelis A. Apsaugok, Viešpatie. M ūsų kelias, 1946 07 11. 437 G reim as A . J. M intis, 1948 0 1 1 4 .

204

VINCAS BARTUSEVIČIUS

A tgyven usių bei nedaran čių pažangos „tautinių“ ansam blių visuotin is k ū ri­ m as turėjo ir gana praktiškų priežasčių. Tai atrodė esąs paprasčiausias būdas re­ prezentuoti lietuvių ku ltūrai tarp svetim taučių ir len gvai p eln yti dažn ai ne daug ką išm anančių U N R R A ar karo vald žios p areigūn ų susižavėjim ą. N e visad a ir ne v isu r tai p avykd avo438. K ita vertus, visuom et kitiem s rod yti gali tik tai, ką turi. Lietuviai tuo m etu su savim i neturėjo nieko, neturėjo nė jo k ių techniškų galim ybių ką nors išrasti, pasigam inti ar pasistatyti. Turėjo tik ra to žodžio prasm e tik savo ran kas, kojas, balsus ir talentą. Be to, visa kultūros veikla savaim e turėjo k iek platesnę fun kciją, ku rią ji v isa i neblogai atliko: m en in in kam s padėti neapleisti savo talentų ir ska­ tinti jų tobu lin im ą, atnešti, kaip m inėta, į p ilką stovyklų g yven im ą p rasm ingos atgaivos ir p aro d yti savo globėjam s bei vietin iam s gyventojam s savo ku ltūrin ę brandą. N e visi p asirod ym ai buvo žem o lygio. K aip liudija ne vien as karo v a l­ džios ar globos organizacijų p areigūnų, dažnai ir vokiečių, d alyvavu sių lietuvių ku ltūrin iuose renginiuose, atsiliepim as, jiem s tų pasirodym ų kokybė padarydavo didelį įspūdį ir kaip tik leisdavo pajusti, kad lietuviai nėra kokia „lau k in ių “ tauta, o lygiai tokia kaip ir jų pačių. A p ibend rin ant galim a p asak yti, kad kultūros pajun gim as stovyklose sociali­ niam , b end ru om en in iam tikslišku m ui, nors ne v isu r ir subrandino yp ač aukšto m eninio lygio k ū rin ių , bet jis, pritraukd am as palyginti didelę kito prasm ingo darbo n eturin čią visuom enės d alį prie prod u ktyvau s d alyvavim o kultūros k ū ­ ryboje, savo visum oje buvo sociališkai naudingas ir reikalingas. V isai neblogai atsiekti buvo ir kiti su kultūros darbu susiję visuom enės lūkesčiai. D idelį pabėgėlių rūpestį kultūros reikalais rodo ir 1947 m. rugpjūčio 26 d. A u gs­ burge vykęs įvairių m eno ir kultūros sričių atstovų pasitarim as, kurio m etu sudary­ ta kultūrinei veiklai kelti ir ugdyti K ultūros taryba kaip patariam asis organas prie Švietim o valdybos. Jos uždaviniai turėjo būti atstovauti visom s kultūros gyven im o sritim s ir esam om s pajėgom s bei jas remti: skatinti kultūrin in kus telktis į sam bū­ rius, padėti naujiems meno ir sporto kolektyvam s, remti ir skatinti m okslinę, m e­ ninę ir žurnalistinę kūrybą, rūpintis prem ijom is kultūrin iam s kū riniam s, rūpintis ku ltūrin in kų globa bei šalpa, kovoti su neigiam ais kultūrinio gyven im o reiškiniais, rūpintis kultūrin ių kū rinių dokum entacija ir jų išsaugojim u trem tyje439. 438 K aip pavyzdys galėtų būti ir ku linarijos sritis. Lietuvės šeim ininkės buvo tvirtai įsitikinusios, kad lietu viški tautiniai patiekalai esą kugelis ir cepelinai. Šiais patiekalais pasitaikius progai ir buvo vaiši­ nam i visi kitataučiai svečiai. Bet bulvės Europoje pasirodė palyginti vėlai ir jų patiekalai, kaip blynai, kugelis ar k u ku liai su įvairiu įdaru, būdam i varguom enės valgis, radosi tenai, kur tiktai vargin gai gyventa. V algiai, paruošti su riebiu grietinės ir spirgučių padažu, ne visuom et būdavo tin kam ai sve­ tim taučių įvertinti, nors jie panašių anksčiau ir nebuvo valgę. 439 LT SC -P L A , V -H A N A U -0 6 0 -6 4 .

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

205

K on krečiai nutarta su d aryti esam ų kultūros p ajėgų kartoteką, rem ti ir ugdyti ypač dailiuosius am atus, nes jie esą vien a būdingiausių m ūsų liaudies m eno p a­ sireiškim o form ų, šiuo m etu tu rį didelės praktiškos reikšm ės. Buvo sutikta, jog taip pat reikia sukviesti stovyklų m eno vad o vų suvažiavim ą, kad juos in stru k ta­ v u s būtų pakeltas d abartinis ku ltū rin io gyven im o lygis440. K ultū ros taryb ą sudarė 15 narių: m uzikos, sporto, Lietuvių kalbos draugijos, m okytojų sąjungos, d vasin in kijos, K ultūros fondo, dram os, baleto, m okslin in kų, operos solistų, plastinio m eno, rašytojų draugijos, taikom osios dailės ir žu rn a­ listų atstovai.

Dailė D ailinin kai, m eno leidiniai, m eno mokyklos, dailės studijos, stovyklų parodos, da ilin in kų organizacijos D ailinin kai. P irm aisiais trem ties m ėnesiais ar m etais m en in inkai, kaip ir visi pabėgėliai, buvo įju n gti į vokiečių fizinius darbus ir jo k io k ū ryb in io darbo nega­ lėjo dirbti. Tačiau vos tik baigėsi karo veiksm ai, d a ilin in k ai vėl sugrįžo prie savo tiesioginių pareigų ir kūrė, nepaisydam i sun kių sąlygų. Pasiekti rezultatai nėra visų vien od i, kaip n evienodi v isų gebėjim ai, nevienodas p asiryžim as, nevienodas entuziazm as. Išsk irtin ai m in ėti reikėtų lietuvius grafikus, ku rie su savita lietu­ višk a dvasia ir form a gebėjo prisidėti prie tų laik ų E uropos grafikos ir labiausiai patraukti svetim ųjų dėm esį. Tuo tarpu v y sty tis sku lptū rai ar keram ikai sąlygos buvo ne tokios palan kios. Bet turbūt kiekvien as trem tyje esantis kiek daugiau pripažintas m en in inkas, k u rių galėjo būti apie 80 (iš 139), daugiau ar m ažiau dirbo savo k ū ryb in į darbą. P irm aisiais m etais tem atikos ir technikos atžvilgiu jų k ū ryb a beveik niekuo nesiskyrė nuo tėvyn ėje suk u rtų darbų, tačiau n etru ­ kus pradėjo gausėti k ū rin ių laiko sąlygota tem atika. M ėgstam os to m eto temos buvo n ostalgiški Lietuvos vaizd ai, karas, vargas, benam io tragiškas gyven im as. Be kelių išim čių, lietu viai m en in in k ai, tik įsikū rę u žjū ryje pradėjo sekti tuo m etu m oderniom is siurrealizm o ir abstrakčiojo m eno lin k m ėm is441. Stovyklose m e­ n in in k a i buvo reikalin gi ir gana praktiškiem s darbam s: talk in ti skoningai su­ tvark yti ap linką ir bendro naudojim o patalpas (tautiški ornam entai, lietu viški kryžiastu lp iai, vėliavų aikštelės, aukurai), gam inti dovanas aukštiem s svečiam s, piešti dekoracijas m in ėjim am s, an sam bliam s ir dram os sam būriam s. Bene žym iau siai d ailin in k ų veikla iš pradžių pasireiškė am erikiečių zonoje. Štai jau 1945 m . W ūrzburge Č eslovo Janušo ir kitų d ailin in k ų in iciatyva įstei­ 440 Su d aryta Kulturos taryba. M intis, 1947 11 18. 441 Plg. Rėklaitis, 1967.

206

VINCAS BARTUSEVIČIUS

giam a dailės studija, k u ri po m etų išsiplėtė ir priėjo prie taikom ojo m eno442. Tais pačiais m etais dail. Janu šas W ūrzburge surengė p irm ąją savo trem ties darbų dailės p arod ą, o A ugsburge suorganizuojam a kita paroda, kurioje dalyvau ja jau trys d ailin in k ai: Č eslovas Janušas, A n tan as Rūkštelė ir V lad as V ijeikis. 1946 m. ypač gausūs parodų. A n tai VVurzburge, be kitų tautų d ailin in k ų , da­ lyvauja lietu viai Č eslovas Janu šas ir P ovilas K aupas (K aufm anas), o V ik to ro Pet­ ravičiaus suorganizuotą pabaltiečių d a ilin in k ų p arod ą Schongau m ieste, kurioje, be jo, iš lietuvių dalyvavo E. K rasau skas, L. V ilim a s ir A . Rūkštelė, aplankė per 10 000 asm enų443. Parodos vy k o Freiburge (V. K. Jonyno 55 grafikos darbai), BadenBadene (dalyvavo 12 lietuvių m en in inkų), Tūbingene (J. M ackevičius, M urin as, Petraitis, M arkulis), N ūrtin gen e (dalyvavo 7 lietu viai m enininkai), W ūrzburge, Ansbache, A ugsburge, W iesbadene, F ran kfu rte, O ldenburge, K onstanze, G ottin gene (Getingenas) ir kitur. Jos buvo personalinės arba grupinės, vy k o arba dides­ nėse lietuvių stovyklose, arba vokiečių m eno centruose. 1947 m. vasario 16-ąją Freiburge atidaryta keturių jaunesnės kartos atstovų m e­ džio raižinių parod a (Lietuvių m oderniosios grafikos paroda), kurioje dalyvauja Paulius Augius, V iktoras Petravičius, Vaclovas Ratas ir Telesforas V alius444. Nuo 1947 m. gruodžio 21 d. iki 1948 m. sausio 4 d. Innsbrucke (Insbrukas) vykusioje Tarptautinėje meno ir liaudies meno parodoje, kurioje savo darbus rodė dešimties tautybių m enininkai, iš lietuvių dalyvavo: grafikai Vytautas K. Jonynas, Paulius Augius, Telesforas Valius, Vaclovas Ratas, V iktoras Petravičius ir dailin in kai Stasys M ontvydas, A d a M ontvydienė, Pranas D om šaitis, Rudolfas Gopas. 1948 m. liepos 15 d. K onstanze surengta A. G ald iko ir V. K. Jonyno kū rin ių parod a, ku rią globojo p ran cūzų karin ės valdžios kultūros ir švietim o reikalų de­ partam ento direktorius R aym on das Schm ittleinas ir K onstanzo apygardos k a ri­ nis gubernatorius N oelis. Ši lietuvių m en in in k ų p arod a buvo rodom a ir kituose Vokietijos m iestuose. 1948 m. birželio 27 d. H anau stovykloje buvo atidaryta Lietuvių trem tinių dailės p arod a, kurioje buvo išstatyta 30 geriausių lietu vių m en in in k ų rin ktin ių kū rin ių . Ši p arod a buvo tik dalis rengiam os trem ties m eno parodos Jungtinėse V alstybėse. Ten buvo num atom a išstatyti sutelktus 369 rin ktin iu s 33 d a ilin in k ų kū rin iu s. D ėl vietos stokos H anau buvo galim a pam atyti tik pusę tu rim ų eks­ p on atų445. P arod ai rengti buvo su d arytas specialus kom itetas, k u riam vadovavo

442 D ailės studija VVurzburge. Tėviškės garsas, 1946 06 25. 443 Ž ibu riai, 1946 05 25 ir 1946 06 22. 444 Tėviškės garsas, 1947 03 13; Kaupas J. K eturi keisti pasauliai. Laiškas iš grafikų parodos Freiburge. Ž ib u ria i, 1947 03 22. 445 Plg. Lietuvių menas trem tyje. M ūsų kelias, 1948 08 24.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

207

LTB Centro kom iteto p irm in in k as P ovilas G aučys. Jam talkin o dail. L. V ilim as, reikalų vedėjas V. P agirys ir ižd in in kas K leiva. V okietijoje sutelkta lietuvių repre­ zentacinė dailės p arod a buvo pervežta į JA V ir rodyta N ew Yorke446. 1949 m. lietuviai dalyvavo D P parodoje A m sterdam e ir Hagoje. Paryžiuje atskiras parod as surengė A . G ald ikas, V. K. Jonynas ir V. K asiulis, o R o m o ­ je pabaltiečių grafik ų parodoje d alyvavo V. K. Jonynas, V. Petravičius ir estas E. W iiralto447. 1949 m. kovo 15 d. Freiburgo A u gu stin erio m uziejaus patalpose atidaryta Lietuvių dailės instituto paroda, ku rios tikslas buvo supažindinti Frei­ burgo vokišk ą ir p ran cūzišką visuom enę su lietuvių in d ivid u alia daile. Parodą atidarė Badeno srities gubernatoriaus pavaduotojas G. Daty. Parodoje, kurioje buvo išstatyta 118 darbų, d alyvavo P. A ugius, J. B akis, A . D argis, P. K au fm anas, V. V aleška, T. V alius, L. V ilim a s, V. V izg ird a, T. Z ik a ra s448. D ail. V. K. Jonyn o vardas plastinio m eno pasaulyje užim a vien ą pirm aujančių vietų: Taikom osios dailės instituto Freiburge suorganizavim as, p ran cūzų zonos Vokietijoje pašto ženklų su kūrim as, didelio pasisekim o p arodos Baden-Badene, Freiburge, Tūbingene, K itzingene (Kicingenas), Fran kfu rte, N ūrtin gen e ir kitur, k n ygų iliustracijos, m on ografija - tai v is darbai, ku rie rodo šio d ailin in k o plačią ir sėkm in gą veiklą, garsinan čią ne tik jį patį, bet ir jo kilm ės kraštą. Bet ir kiti d ailin in kai buvo aktyvūs. Štai keletas pavyzdžių tarp kitų jų darbų iš jau m inėtų ar dar nem inėtų dailin in kų veiklos: A n driušis - nupiešė dekoracijas „Sevilijos k irp ėju i“ ir „Bubuliui ir D u n d uliui“; Kolba - bendradarbiavo spaudoje ir išleido piešinių knygą m ažiesiem s „D aili saulutė“; V lad a Stančikaitė-Abraitienė steigė tarptautinę dailės studiją, bendradarbiavo spaudoje, vokiečių bažnyčios alto­ riui nutapė paveikslą; Vaclovas Ratas išleido pašto ženklus, įsteigė studiją, dalyvavo ne vienoje parodoje, išleido bendrą m onografiją; K. Varnelis dalyvavo N ūrtingeno parodoje, išpiešė freskas vokiečių vienuolynui, suprojektavo freskas Kauno P risikė­ lim o bažnyčiai; V lad as V ijeikis 1945 m. suorganizavo savo darbų parodą W urzburge, dalyvavo kitose parodose, Paryžiuje išleido lino raižiniais iliustruotą V asario 16 leidinį, laim ėjo B A L F atvirukų konkursą, Brazilijoje uoliai bendradarbiavo spau­ doje; Katiliūtė pirm oji baigė Šveicarijoje dailės akadem iją, sukūrė nem ažai darbų; Povilas O sm olskis - daugiausia trem tyje pasireiškęs kn ygų iliustruotojas; Vytautas Kasiulis - parodos visose trijose zonose Vokietijoje, m onografija; Žilin skas dirbo pedagoginį ir organizacinį darbą, dalyvavo keliose parodose; Povilas K aufm anas parodos W urzburge, H anau, dirbo dailės studijoje; A ntanas Rūkštelė - parodos Augsburge, Ansbache, N ūrnberge, H anau; Firinauskas - parodos N ūrtingene, kn y­ 446 Parodos proga išleista speciali knyga: Lithuanian A rt in Exile. Publ. by T. J. V izgirda, M ünchen, 1948. 447 Jurkus, 1968, p. 709. 448 Lietuvių dailės parodos atidarym as. Žibu riai, 1949 03 26.

2 o8

VINCAS BARTUSEVIČIUS

gų iliustracijos; G ražina Firinauskienė-Butauskaitė - baladės „Ž vejai“ iliustracijos, paveikslai bažnyčiai; Adom as Varnas - veteranas, pirm ųjų Lietuvos parodų daly­ vis, surengė jubiliejinę parodą Ravensburge; J. M ackevičius - seniausias dailininkas trem tyje, dalyvavo keliose parodose; Juozas K am in skas - parodos H anau (1946) ir Schw einfurte (1948); Petraitis - parodos Tūbingene, Rottw eileryje ir N ūrtingene; A . G aldikas - kelios parodos Vokietijoje ir Paryžiuje; Staneika, Jonas Steponavi­ čius, Eugenijus Kulvietis, Bronius M urinas, M arkulis, Vaičaitis, Kostas Jezerskas ir kiti d ailininkai, daugiau ar m ažiau pasireiškę m eniniam e gyvenim e, įsirašė savo vardus į tremties istoriją449. P am in ėtin os ir m ažiau k u r m in im os m oterys, daugiausia K au n o m eno m o ­ k yklos absolventės ar auklėtinės: vyresn ės kartos tapytoja R egin a IngelevičienėM atuzonytė, tos pat kartos spaudos iliustratorė H. Žm uidzin ienė-M atuzon ytė, tapytoja J. Paukštienė-D obkevičiūtė, grafikė A . R im ien ė-K izevičiūtė, keram ikė Eleonora M arčiulionienė-Lukšaitė, grafikė Irena Ratkevičiūtė, grafikė Birutė Gedvilien ė-V ilkutaitytė, M arija L au rin avičien ė-Jakaitytė, skulptorė Elena E m ilija D ocienė-Šidlaitė ir tapytoja O. P aškevičienė-D olskaitė450. M eno leidiniai. Be parod ų, organizuotas ir m eno kn ygų leidim as, ku ris susi­ dūrė su tom is pačiom is kliūtim is, kaip ir kitų kn ygų leidyba. K nygos, ypač p a­ rengtos svetim om is kalbom is, atliko didelį vaid m en į supažindinant kitataučius su lietuvių m eno raida ir lietu vių tautos padėtim i ap skritai451. P am in ėtin i šie m eno leidiniai: „40 W ood C uts“ (P. A u giaus, V. Petravičiaus, V. Rato, T. V aliaus grafik a, P. Jurkaus įžanga), A lfon so D argio „L ietu višk ų ves­ tuvių p ap ročiai“, 1947, Pauliaus A ugiaus iliustruota „E glė žalčių karalien ė“, 1947 (101 graviūra, pasakos tekstas Salom ėjos Nėries), V ytauto K . Jonyno m onografija, 1947 (Al. R an n ito įžanga), „L ith u an ian A rt in E xile“, 1948 (78 p., 16 spalvotų re­ produkcijų), Vaclovo Rato „The Twelve Ravens“, 1949 (P. Ju rkau s tekstas), J. B a l­ trušaičio „L ith u an ian F olk A rt“, 1948 (su 256 iliustracijom is), A dolfo V aičaičio litografijų aplankas, 1948, V ik to ro Petravičiaus gausiai iliustruota F. K iršo s p o e­ zijos kn yga „Tolum os“, 1948, V. Petravičiaus grafikos aplankas, 1948 (su P. Jurkaus įžanga), G. K rivickien ės surin ktos ir V. Petravičiaus iliustruotos „D ain o s“ , 1948, A nastazijos Tam ošaitienės „ K ilim a i“, 1948 (su A . V aleškos įžanga), V. K . Jo n y­ no iliustruoti leidiniai: D onelaičio „M etų “ naujas leidim as, 1948, G oeth e’s „D ie Leiden dės jun gen W erthers“, 1948, M erim ėe „L o k y s“, 1949, G oeth e’s „M ain zo apgulim as“, 1951 (pranc. kalba, trijų sp alvų piešiniai)452. 449 Plg. Ž ilvin a s J. Įsteigta Pasaulio lietuvių dailin in k ų sąjunga. M intis, 1948 10 29. 450 Lietuvės d ailin in kės trem tyje. Ž ibu riai, 1949 02 23. 451 K ru op ščiai meno leidiniai aprašyti: M isiūnas, 2003, p. 223 ir kt. 452 Plg. Jurkus, 1968, p. 709.

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

209

M eno mokyklos, dailės studijos ir organizacijos Taikomosios dailės institutas Freiburge. P rie aukštesniųjų m okyklų reikia p ri­ skirti ir Taikom osios dailės institutą Freiburge. 1946 m. vasario 11 d. dail. V y ­ tautas K. Jonynas gavo iš p ran cūzų karin ės valdžios pranešim ą, kad leidžiam a steigti D ailės ir am atų m okyklą (Ėcole dės A rts et M ėtiers) ir kad jis kviečiam as būti šios m okyklos d irektorium i. M ok yk la atsirado ne tą pačią dieną. M in tis steigti arba atku rti K aune veik u ­ sio Taikom osios dailės instituto tipo ir program os m okyklą V. K. Jo n yn ui kilo 1945 m . vasarą H an au kareivin ių griuvėsiuose, j ku riuos karo audra jj buvo nubloškusi. Ten jis iš k arto tapo Pabaltijo tautybių H anau stovyklos kom endantu. P asibaigus stovyklos kū rim osi periodui jis įsitikino, kad visuom enin is darbas ne jo sritis. Tada jam ir kilo m intis steigti dailės studiją. M in tis patiko ir tuom e­ tin iam H an au U N R R A direktoriui, bet po ilgesnių derybų šiam planas pasirodė per didelis ir nerealus453. Lap kričio 18 d. Jonynas n uvyko į Freiburgą, k u r tikėjosi didesnės p ran cūzų karinės vald žios param os. M at tuo m etu p ran cūzų okupacinės zonos Baden-Badene visuom enin io švietim o direktoriaus ir kom isaro pareigas ėjo kalbin in kas R aym on das Schm ittleinas, buvęs V ytauto D idžiojo universiteto p ran cūzų kalbos ir literatūros profesorius. Ir neapsiriko - tiek karinė, tiek ir U N R R A vado vyb ė pažadėjo visokeriop ą param ą. N elaukdam as galutinio form alaus leidim o, Jo n y­ nas persikėlė į Freiburgą ir ėm ėsi rūpintis m okyklos įkū rim u . P irm ieji jo žin gs­ n iai buvo rūpin im asis kelionės leidim ais p rofesoriam s ir studentam s, patalpom is, m okym osi priem onėm is ir pan. T ik sutvarkius šiuos reikalus, 1946 m . liepos 11 d. buvo pradėtas darbas, vien a iš studijų, būtent keram ikos studija, savo darbą buvo pradėjusi jau birželio 27 d. D aug vargo turėta dėl patalpų. Pradžioje teko laik in ai įsiku rti K anderne, apie 40 k m nuo Freiburgo, be to, studijos buvo išm ėtytos atskirose patalpose. T ik rugsėjo m ėnesį p avyko persikelti į Freiburgą ir galutinai įsiku rti vien am e pastate, vadin am ajam e Rebhause (W onnhaldestr. 1). Persikėlus padėtis ne ką pagerėjo. Patalpos buvo apleistos, be du rų, lan gų ir grin dų, užgriozdintos visokiu laužu. Jas teko ir su studentų pagalba kapitališkai rem ontuoti. Rem onto darbai buvo b aigti tik 1947 m. vasaros atostogų m etu. Tada m okykla turėjo 17 atitin kam ai įrengtų auditorijų ir darbas galėjo v y k ti norm aliau, nors m edžiagin ių trū ku m ų niekad nestigo. N uo m okyklos su k ū rim o pradžios veikė šios studijos: tapybos, grafikos, sku lp ­ tūros, audin ių ir keram ikos. M okyklos ad m in istracin į ir visų p en kių studijų m o453 Steigim o aplinkybes plg. Ėcole dės A rts et M ėtiers. Pasikalbėjim as su Taikom osios dailės instituto direktorium prof. V. Jonynu. Tėviškės garsas, 1947 11 06.

210

VINCA S BARTUSEVIČIUS

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

211

V. K. Jonyno suprojektuoti pašto ženklai Rheinlando-Pfalzo (Pfalcas), Badeno ir VVūrttembergo kraštams (žemėms)

< V. K. Jonyn o suprojektuoti pašto ženklai Rheinlando-Pfalzo, Badeno, Wurttembergo ir Saaro kraštams (žemėms)

212

VINCAS BARTUSEVIČIUS

WESSEHBERGHAUS KONSTANZ WESSEBBE#SST»*5S£ 41

EXPOSITION DES ARTISTES LUHUAIflEHS AUSSTELLUHG m UTAUISCHEH KŪHSTIER

A. GALDIKAS Ooiiaciie* et dexins W a s s e r m a íe t - e t uncf t e ld m n iH K i i

V. K. JONYNAS Q ra v u re s tu r b e is e t d e i t i n i H o lx x c h n it t e « i k i Z e ic h m m g e n

15. M il 1948 bis 8. August 1948 (« fllith « « i i 50 b it \3 und 1 4 b is y« Uh r K IN T R IIf M I I

/A. Galdiko ir V. K. Jonyno darbų parodos plakatas

i: x p o s i i i o n U

8 S T Kl.l.l

\(.

V. K. I O \ Y \ V s

If

H ) n i

l;

h

i i

:

\ U \ ! M H M i' ?

l i

- ^

=i f**,

sfat

-W

r,

*

-e

223

L I E T U V I A I DP S T O V Y K L O S E V O K I E T I J O J E 1945-1951

imxMXMxmamxxa:«XMMmxmMXMMMXMm:m.MMXxxxa 3£ęf/

R K L ! G IN K S M UZIKO S

KONCERTAS

P RO GRA M \ C. S a s n a u s k u s

Apsaugok

\ ukseiausias . , . . , .

\ i, P a u l a u s k a s

Dje ve Didi*

j, him us

D u-s

j . ( «rafoowski

A v e M a r i a ................. D u e t a s ; Si, k i i m a i i e ir Ü A d o m av ič iū t e

(,. {■ n m k

i šarsi « A n a í - l n i b

S fp . S o d e i k a s

Y *e s p a u o ?

Kr. S c h u b o ri

j. (»auLa f

e , fu

u

. . . ,

........................ C h o r a s

............................S o l i s i a s ( i a s p , Velidka

u o D i e v e ( J I p sa lm e;

C horas

.............. .Solista* i 1. M o r k ū n a s ir choras

Malda

A \. e M a r i a . . . . . .

P a t e r Nu.stei" ......................

K x a 11 a Jm> is' D o m i n i ’ . . .

.....................V vru ehoras -»olleta- F M m kun a^

...............................

(.1hura i

S a r a b a n d a ............................................................ ( > lo s o lo k . Munter?»

S f p, S o d e i k a

A \ e M a n a ( h o r a s ir so li stai P. Murk a i uis ir V .A d otnk e vie iu s

h n a d i Ha

H a z n y r i o s a c i | h hopr. j. M u nter*, a kon ip. c e lo K, M unt er«

J. M n m s

S k a u s m o k r v z k *' i e j ir so R sū u Si. k f iin a i ie ir G. Velička

P r o g r a m a iš p il d o L ie tu v iu T a u t in i« A n s a m b l i *

Muzdvtm: d ali vede ir d irigu oja

luuz. Sip. S U L) K 1 K A

Lietuvių tautinio ansamblio religinės muzikos koncerto programa

VINCAS BARTUSEVIČIUS

224

Lithuanian DP Com m iM ee at N u ilin g e n L ieiu v. Trem í. K o m ite ta s N iu t'n g e n e .

Eilė

/

R e ih e

J C - 3. :