Lietuviai = The Lithuanians : praeities didybė ir sunykimas 9785420017241

Citation preview

Science and Encyclopaedia Publishing Centre Institute of the Lithuanian Language

Zigmas Zinkevičius

THE LITHUANIANS Their Past Greatness and Decline

M Science and Encyclopaedia Publishing Centre Vilnius 2013

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras Lietuvių kalbos institutas

Zigmas Zinkevičius

LIETUVIAI Praeities didybė ir sunykimas

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras Vilnius 2013

UDK 94(745) Zi-102

Knygos leidybą finansavo Gražutės Sirutienės fondas Santa Monika, Kalifornija, JAV

Dėkojame akademiniam leidybos centrui „Nauka“ (академиздатцентр «Наука» РАН) už Olego Trubačiovo nuotrauką ir Lietuvos dailės muziejui už galimybę publikuoti muziejuje saugomų eksponatų vaizdus

© Zigmas Zinkevičius, 2013 © Albertas Broga, apipavidalinimas, 2013 © Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013 ISBN 978-5-420-01724-1

Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme, Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia.

Turinys

Pratarmė / 8 B A L T Ų P A SA U LIS

/ 10

Baltų vardas ir seniausios istorinės žinios / 10 Baltų hidronimijos paplitimas / 11 Baltų kilmė ir kalba / 14 Materialinė ir dvasinė kultūra / 19 Santykiai su kaimynais / 23 Slavų plėtra / 38 Baltų slavėj imas / 40 G IM IN IŠ K Ų G E N Č IŲ A P S U P T Y JE

/ 45

Prūsai / 45 Jotvingiai / 53 Kuršiai (ir žemaičių tarmės kilmė) / 62 Žiemgaliai / 80 Sėliai / 89 Latgaliai (latviai) / 94 Lietuviai - pietiniai rytų baltai / 98 LIE TU V O S V A L S T Y B Ė

/ 105

Lietuvių gentinės sritys (žemės) iki jų sujungimo į vieną valstybę / 105 Mindaugo sukurtoji valstybė / 111 Kunigaikščių vardai / 113

Mindaugas ir jo aplinka / 113 Po Mindaugo / 116 Valstybės plėtros laikotarpis / 117 Slavakalbiai lietuviai / 125 Svetimkalbė raštinė / 126 Lietuvos valstybė ir lietuvių kalba / 141 L I E T U V I A I IR K R I K Š Č I O N Y B Ė Rytų krikščionybė / 149 Vakarų krikščionybė

/ 155

/ 149

P R A Ž Ū T IN G A S S A N D ĖR IS SU L E N K A IS

/ 166

Jogaila - Lenkijos karalius / 166 Vytautas ir įvykiai po jo mirties / 167 Atneštinė lenkų kalba / 169 Liublino unija / 174 Paskutinis bendrosios Respublikos laikotarpis / 180 Praradus nepriklausomybę / 181 Įnašas į lenkų kultūrinį lobyną / 186 Liaudies lenkinimas / 187 Trukdymas sukurti tautinę valstybę ir sostinės užgrobimas / 190 Vilnijos sulenkinimas / 198 Stalininė polonizacija / 230 Padėtis žlugus Sovietų Sąjungai / 251 O K U P A C IJO S

/ 277

Mažoji Lietuva vokiečių valdžioje / 277 Carinė Rusija / 359 Kaizerinė Vokietija / 380 Bolševikmetis / 391 Nacių Vokietija / 401 Sovietų Sąjunga / 404 Baigiamosios pastabos / 455 Sutrumpinimai / 461 Literatūra / 462

TH E LITHUANIANS. Their Past Greatness and Decline. Summary / 466 Rodyklės / 485 Asmenvardžių (pavardžių bei teonimų) rodyklė / 485 Vietovardžių (ir tautovardžių, etnosų pavadinimų) rodyklė / 496

Pratarme

D idinga senosios Lietuvos valstybės istorija ne vienam lietu­ viui atrodo tarsi svetima, nederanti su maža lietuvių tauta. Kad praeityje mūsų tauta buvo kitokia - gausi ir.didinga - to tirdami svetimkalbius rašytinius šaltinius nesužinosime. Tačiau, be rašytinių, turime dar ir kitokių šaltinių, mūsų reikalui daug patikimesnių. Tai - istorinės (diachroninės) kalbotyros, archeologi­ jos, etnologijos ir kitų mokslo šakų duomenys, kurių piktavaliai žmonės nepajėgia paversti tendencingais ar net jų klastoti, kaip kartais daro su rašytiniais šaltiniais. Šioje knygoje pažvelgsime į Lietuvos istoriją pro minėtų disciplinų „akinius“, leidžiančius nustatyti santykį, kuris buvo praeityje tarp lietu­ vių tautos ir jos sukurtos valstybės, kitaip sakant, nuimsime senosios Lie­ tuvos valstybės „svetimumo šydą“. Lietuvių tautą išvysime tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų - gausią ir didingą, pajėgusią sulaikyti totorių (mongolų) ordas, besiveržiančias į Europą. Knygoje bus daug kalbama apie tuos tolimus laikus ir istorijos vyks­ mus, kurių nesiekia rašytiniai šaltiniai, bet apie kuriuos pateikia labai svarbių duomenų nurodytos disciplinos. Tuos duomenis ignoruojantys ar nepakankamai įvertinantys istorikai daro sau nemaža žalos, nes taip elgdamiesi jie netenka pagrindo po kojomis. Knygoje bus aptariama ne tik praeityje buvusi lietuvių tautos didybė, bet ir jos sunykimo priežastys. Matysim e, kad mūsų laikus pasiekė tik lietuvių tautos likučiai. Knygoje daugiausia stengtasi pateikti faktus. Kaip juos interpretuoti, dažnu atveju tesprendžia pats skaitytojas. Autorius neretai kartoja mintis, jau pateiktas ankstesniuose savo vei­ kaluose. Šiuokart bus stengiamasi jas kiek įmanoma patikslinti, nušli­ fuoti formuluotes. Latvių kalbos žodžiai rašomi moksline (archaizuota) rašyba, kad galėtų pasinaudoti baltistai. Prūsų kalbos žodžiai pateikiami taip, kaip jie yra užfiksuoti šios kalbos paminkluose, išskyrus apibendrinamojo pobūdžio atvejus. Finų kalbų pavyzdžiuose teko išlaikyti jų pavartojimo mokslinėje literatūroje rašybą. J i nevienodinta ir nemoderninta.

Tekste nurodomų veikalų pavadinimai sutrumpinti. Išsamūs patei­ kiami knygos pabaigoje (žr.

Literatūra, p. 462-465).

Rašydamas šią knygą autorius jautė nuolatinę lituanistės savo žmo­ nos Reginos ir lituanistu tampančio sūnaus Vytauto globą. Be jų suda­ rytų puikių darbo sąlygų ir palaikymo knyga nebūtų pasirodžiusi. A č iū jiems! Taip pat ir dukrai Laimutei Šinkūnienei, perrašiusiai sudėtingą rankraštj kompiuteriu, pateikusiai ne vieną naudingą teksto pagerini­ mą ir sudariusiai išsamias knygos rodykles. Pagaliau neužmirštini li­ tuanistai vaikaitis M indaugas Šinkūnas ir jo žmona Eglė ŽilinskaitėŠinkūnienė, kurių mokslinė veikla visą laiką džiugino autorių, kėlė jo nuotaiką ir tuo pačiu skatino dirbti. Kad knyga išvydo dienos šviesą, autorius yra dėkingas M o k slo ir enciklopedijų leidybos centro direk­ toriui Rim antui Kareckui, taip pat Lietuvių kalbos instituto direktorei dr. Jolantai Zabarskaitei. A č iū redaktorei A g otai Sriubienei ir jos darbą tęsusiai Juditai M ačiokienei už rūpestingą redagavimą, taip pat dailinin­ kui Albertui Brogai, maketuotojui D a riu i Šimkūnui, iliustracijų redak­ torei Ievai Burbaitei, retušuotojai D a lia i Toliušienei, žemėlapių rengėjai Laim ai Gelčiūtei ir visiems, kuo nors prisidėjusiems prie teksto gerinimo ar knygos išleidimo.

BALTŲ PASAULIS Baltų vardas ir seniausios istorinės žinios Kaip senovėje patys baltai save vadino ir kaip buvo vadi­ nami kaimynų, mes nežinome. Dabar vartojamas terminas baltai yra dirbtinis. Jį sugalvojo vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Fer­ dinandas Nesselmannas ir paskelbė 1845 m. knygoje „Senovės prūsų kalba“ (D ie Sprache der alten Preussen, Berlin, 1845, 28 t. t.). Padarė nusižiū­ rėjęs į Baltijos pavadinimą. Dirbtiniu vardu vadinami ne vieni baltai. Tokie terminai dar yra indoeuropiečiai, anatolai, indoiranėnai, italikai ir kai kurie kiti. Blogiau tai, kad terminas b a lta i nėra vienareikšmis. Geografai jį kartais vartoja visoms tautoms aplink Baltijos jūrą (taigi ir neindoeuropiečiams suomiams, estams)1pavadinti. Šiuo vardu dar vadinami trijų Baltijos res­ publikų - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - gyventojai. Buvusios Livonijos teritorijoje (dab. Latvija ir Estija) gyvenę vokiečiai kolonistai buvo pradėję irgi vadintis b a lta is , o savo kalbą - baltų vokiečių kalba. Tačiau kalbi­ ninkai dabar baltų terminą vartoja tik viena reikšme - indoeuropiečių kalbų šakai, kuriai priklauso lietuvių, latvių ir kai kurios mirusios kalbos, pavadinti. Šias kalbas tirianti kalbotyros šaka vadinama b altistik a. Plg. Vilniuje leidžiamo tarptautinio-mokslinio žurnalo pavadinimą B a ltis tic a (eina nuo 1965 metų). Tarp nekalbininkų (anksčiau ir kalbininkų) kartais tam pačiam reikalui pa­ vartojamas dar a isčių terminas, bet tai sukelia painiavą, nes aisčiais iš seno buvo vadinami ne visi baltai, bet tik tam tikra vakarų baltų gentis. Beje, su šiuo vardu savo kilme netiesioginiu būdu yra šiek tiek susijęs ir tautovardis estai. Apie tai žr. šių eilučių autoriaus straipsnį leidinyje A r c h iv u m L ith u a n ic u m 12, 2010, 345-352 (Santrauka: Voruta, 2010 04 10). Baltai kalbos požiūriu anksti pradėjo skilti į atskirus vienetus. Is­ torijos šaltiniuose jie pradedami minėti tada, kai jau buvo suskilę, todėl pateko be bendro pavadinimo. Rašytinių šaltinių duomenys apie tą kraštą, kuriame gyveno bal­ tai, yra labai skurdūs. Seniausias žinias apie visą Rytų ir Šiaurės E u ­ ropą bei jos gyventojus pateikia „istorijos tėvu“ vadinamas graikas Herodotas, gyvenęs V a. prieš Kristų. Jo Istorijos IV knygoje pasa-

kojama apie skitus ir persų karaliaus Darijaus

(Darėjo)

žygį į jų že­

mes. Ten m inim i artimesni ir tolimesni skitų kaimynai. Tačiau duo­ menys apie juos šykštūs ir migloti. Pats Herodotas tuose kraštuose nėra buvęs. Jis tik užrašė ten buvusių graikų pirklių arba pačių skitų pasakojimus, tarp kurių buvo nemaža visokių pramanų. Herodoto knygoje nėra nė vieno tų genčių kalbos žodžio, net patikimo tikri­ nio vardo. Kai kurių genčių pavadinimai paimti iš pravardžiavimų, išverstų į graikų kalbą, pvz., melanchlenai ‘juodai apsirengę’. Kaip tos gentys iš tikrųjų vadinosi, mes nežinome. Daugelio jų etninis priklausomumas neaiškus. Todėl tyrėjai prikūrė įvairių hipotezių, paprastai priešingų viena kitai. Tarp tų hipotezių pasitaiko ir tokių, kurios vieną ar kitą skitų kaimyną bando sieti su baltais, pvz.: gėlo­ mis, dakus, getus, trakus

laikų).

(ankstesni tyrėjai)

ir budinus, neurus

(vėlesnių

Bet jų tapatinimas su baltais yra perdėm hipotetiškas. Baltų

praeitį ilgą laiką gaubė tirštas istorijos užmaršties rūkas. Jį šiek tiek praskleidė pastaraisiais dešimtmečiais suintensyvėjusios hidronim ijos studijos, taip pat archeologų tyrimai to ploto, kuriame yra gy­ venę baltai.

Baltų hidronim uos paplitim as K uri nors gentis, ilgesnį laiką gyvenusi vienoje teritorijoje, palieka ten savo buvimo pėdsakus. Jie esti dvejopi: vietų vardai ir ma­ terialinės kultūros liekanos. Vietų vardus tiria kalbotyra, o materialinės kultūros liekanas - ar­ cheologija. Šiam reikalui kalbininkams ne visi vietų vardai vienodai svarbūs. Kadangi gyvenamųjų vietovių pavadinimus žmonės neretai kaitalioja, tai reikšmingiausi yra negyvenamųjų vietų, ypač upių ir ežerų, vardai, t. y. hidronimai, sudarantys patį seniausią bet kurios šalies vardyno sluoksnį. Kalbininkai, išaiškinę, kuriai kalbai priklauso hidronimas, kartu jau tvirtai nustato, kad ten tikrai gyventa ta kalba šnekėjusių žmonių. Taigi hidronimija yra labai svarbus šaltinis, nušviečiantis to­ limąją tautų praeitį, kurios nesiekia rašytiniai tekstai. Labai senus laikus siekia ir archeologijos duomenys, kartais dar senesnius negu hidronimų, tačiau dėl sunkumų nustatyti materia­ linės kultūros kūrėjų etninę priklausomybę archeologai dažnai bū­ na priversti orientuotis į hidronimijos studijas, laikyti jas savotišku kelrodžiu.

Kazimieras Buga

Vladim iras Toporovas

Olegas Trubaiiovas

Iki XIX a. pabaigos baltus mokslininkai paprastai kildindavo iš palyginti nedidelio ploto, kurio šiaurinę ribą sudaro maždaug Dau­ guvos upė, o rytinę —dabartinė latvių ir lietuvių etninė riba su gu­ dais. Intensyvėjant hidronimijos studijoms paaiškėjo, kad senovėje baltų gyventa daug didesnėje teritorijoje, ypač gerokai toliau į ry­ tus. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas. Dar 1897 m. A. Kočiubinskis ėmė tvirtinti, kad priešistoriniais laikais baltai gyvenę pietuose iki šiau­ rinio Pripetės baseino, o rytuose —iki Berezinos upyno. Jis nustatė, kad tame plote upės Berešta, Ūla, Usa, Klevą, Oljsa (Б е р е ш та , Ула, Уса, Клева, Ольса ) ir kitos turi baltiškos kilmės pavadinimus. A. Pogo­ dinas 1901 m., taip pat remdamasis hidronimijos studijomis, baltų gyventą plotą praplėtė dar toliau į rytus, net iki Okos baseino. Visur čia rado baltiškos kilmės hidronimų, pvz.: Ūla, Žizdrą (Ул а, Ж издра) ir kitų. Didelį indėlį į baltų kilmės hidronimų rytuose tyrimą įnešė žymu­ sis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga. Jis gerokai papildė baltiškų hidronimų minėtame plote sąrašą (kuris tada siekė per 150 pozicijų), taip pat išaiškino baltiškų hidronimų buvus Sožės upės baseine anapus Dniepro. Svarbūs dar Makso Fasmerio (Vasmer), Jano Rozvadovskio (Rozwadowski), Tadeušo Ler Splavinskio (Tadeusz Lehr-Splawiński), Jano Otrembskio (Otrębski) ir kitų darbai. Tačiau patį didžiausią ir reikš­ mingiausią darbą atliko naujausių laikų rusų kalbininkai Vladimiras Toporovas ir Olegas Trubačiovas, detaliai ištyrę Aukštutinio Dniepro baseino hidronimus (Топоров B. H., Трубачев O. H. Л и н гвистический ана­ лиз гидронимов..., Москва, 1962). Jie čia rado apie 800 baltiškų vanden­ vardžių ir galutinai įrodė šios teritorijos baltiškumą priešistoriniais

laikais. Pagal juos, rytinė baltų riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietinė - Seimo upe. Vėliau tiek pačių V. Toporovo ir O. Trubačiovo, tiek ir kitų autorių darbuose buvo tobulinama baltų hidronimijos tyrimo metodologija, tikslinamos baltų hidronimų paplitimo ribos, rasta daug naujų baltiš­ kų hidronimų bei toponimų (dabar jų skaičius jau siekia 2000), ypač Šiau­ rėje, Pskovo—Naugardo krašte (R. Agejeva, j. Otkupščikovas ir kt.). Baltų arealo vakaruose ilgainiui buvo aptikta baltiškos kilmės vandenvar­ džių anapus Vyslos žemupio (Persantė ir kt.) Tačiau ir dabar, nepaisant intensyvių tyrimų, dar nelengva nuro­ dyti baltiškos kilmės hidronimų paplitimo ribas. Mat hidronimijos studijos tebetęsiamos ir nuolat randama vis naujų baltiškos kilmės hidronimų tose vietose, kur anksčiau nesitikėta ar mažai tikėtasi jų rasti. Kai kurių hidronimų baltiška kilmė yra ginčijama. Kiti iš jų toli vienas nuo kito, atokiau nuo stambiųjų baltų hidronimijos papliti­ mo masyvų. Patys hidronimai daug kur labai suslavinti, nelengvai atpažįstami. Visa tai sukelia nemaža ginčų ir svarstymų. Reikalauja detalesnio aptarimo. Zemėlapyje-schemoje pažymėti du plotai: a) minimali ir abejonių nekelianti baltiškų hidronimų teritorija, kurioje baltai turėjo gyventi ilgą laiką, ir b) didesnė teritorija anapus minimaliosios, kur baltų hidronimų pasitaiko nedaug; ten jie, matyt, gyveno trumpesnį laiką, anksti buvo kitų asimiliuoti. Už ploto ribų paliktos vietovės, kuriose

Baltų kilmės hidronimijos paplitimas

baltiškų arba tokiais įtariamų hidronimų yra visai nedaug ir kur baltai turėjo gyventi tik epizodiškai, t. y. trumpą laiką. Kalbininkų išvadas apie senąją baltų gyventą teritoriją iš esmės patvirtina archeologijos mokslo duomenys, to

(IV-II tūkstm. pr. Kr.)

jie rodo, kad neoli­

pabaigoje V id u rio ir Rytų Europoje pasirodė

vadinamoji virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūra. Ji identifikuojama su indoeuropiečiais. Labiausiai ši kultūra išplito pa­ čioje neolito pabaigoje, taigi 2000-1800 m. pr. Kr. Tada ji suskilusi į tam tikras grupes. Viena iš tų grupių išplitusi didelėje teritorijoje nuo Vyslos baseino vakaruose iki V olgos-Okos baseino rytuose, P ri­ petės baseino pietuose. Šią kultūrą archeologai ir priskiria baltams. Visa tai, kas pasakyta, rodo, jog tolimoje senovėje baltai gyveno

(be dabartinių (Gudija), šiaurės vaka­ rinė Ukrainos dalis, vakariniai Rusijos pakraščiai (pietinės ir pietvakari­ nės Pskovo, Kalinino, Maskvos sričių dalys, Smolensko ir Kalugos sritys, vakarinės Tūlos, Briansko ir. Kursko sričių dalys), Karaliaučiaus kraštas ir nemažas didelėje Vidurinės ir Rytų Europos teritorijoje, kurią

Lietuvos ir Latvijos)

sudarė dar visa Baltoji Rusia

šiaurės rytų Lenkijps kampas. Tyrėjų nuomone, II—I tūkstm. pr. Kr. baltai buvo plačiau išplitę negu tuo metu germanai. Baltai ilgą laiką sudarė vieną iš pagrindinių etninių grupių Rytų Europos centrinėje miškų zonoje. Kadangi didžiojoje ploto dalyje baltiškasis hidronimijos sluoksnis yra pats seniausias

(slaviškasis - naujausias),

tai čia ir ieškotina senosios

baltų protėvynės. Šiuo atveju baltistikos mokslas yra geresnės būklės negu slavistika, nes iš tikrųjų dar nėra tvirtai nustatyta, kur buvo slavų protėvynė: iškelta daug hipotezių, mokslininkai šiuo klausimu tebesiginčija. Bėda ta, kad nerandama tokios teritorijos, kurioje slavų hidronimai būtų patys seniausi. Į klausimą, iš kur atėjo slavai, kartą didelis baltistikos ir slavistikos žinovas Vladimiras Toporovas juokau­ damas atsakė: turbūt iš dangaus (повидимому c неба).

Baltų kilm ė ir kalba Baltų kalbos sudaro vieną didelės indoeuropiečių kalbų šeimos šaką. jai artimiausia yra slavų kalbų šaka. A b i jas jungia dau­ gybė bendrybių. Kaip tos bendrybės atsirado, tyrėjai tebesiginčija. Kadangi slavų kalbos į viešumą iškilo vėlai, tai pastaruoju metu ke­ liama mintis, jog slavų kalboms pradžią galėjo duoti koks periferinis vakarinio baltų arealo dialektas

(V. Toporovas ir kt.),

juoba kad praslavų

kalbinė sistema lengvai išvedama iš baltiškosios ir primena jos su­ paprastintą variantą. Šiaip ar taip, baltų ir slavų kalbinės giminystės pradžia tebėra neišaiškinta. Baltų kalbinės giminystės ryšiai su kitomis in­ doeuropiečių šakomis taip pat neaiškūs. Vieni tyrėjai baltų (slavų) kalbas sieja su ta in­ doeuropiečių dialektine sritimi, kuriai priklausė arijai (indai ir iranėnai), kiti, ypač pastaraisiais laikais, baltų neat­ skiria nuo tos indoeuropiečių dialektologinės srities, kurioje buvo germanai, nepaisant to, kad ger­ manų kalbos priklauso vadinamajai kentuminei, o baltų (ir slavų) kalbos — sateminei kalbų grupėms (žr. šių eilu­ čių autoriaus straipsnį Senieji germanų ir baltų kalbiniai ryšiai,

paskelbtą Inai Meiksinaitei at­

minti skirtame leidinyje Ost und West...,

Ich war immer zwischen

Vilnius, 2011, p. 245—251).

Kad ir kaip ten būtų, nekyla abejonių, jog bal­ tai ilgus amžius išgyveno atokiai nuo kitų giminiškų indoeuropiečių genčių Rytų Europos miškų glūdumoje, kur jų nesiekė audringi Va­ karų ir Pietų Europos istorijos įvykiai. Dėl to mažiau negu kitų gimi­ niškų genčių pakito baltų kalba ir gyvenimo būdas. Tai aiškiai paneigia savam okslių k a lb in in k ų fantastiškas „teorijas“ apie tariam us baltų klajojim us po tolim u s kraštus, k u rių metu, žinom a, būtų buvęs neišvengiam as kalb in is mišimas, turėjęs paspartinti kalbos raidą, o to iš tikrų jų nebuvo. (Apie tai jau ne kartą rašyta. Bene plačiausiai žr. Zigmas Zinkevičius Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas..., Vilnius, 2006).

Baltų kalbomis šnekančio etnoso susidarymas buvo sudėtingas, nes įvairiais laikais į jį įsiliedavo kitakalbių žmonių. Tai rodo archeo­ logijos ir antropologijos duomenys. Rekonstruodami senąją baltų kalbinę sistemą mokslininkai susi­ duria su dideliais sunkumais, juk tik nedidelė buvusio baltų arealo dalis pasiekė mūsų laikus. Visur kitur baltai išnyko nepalikę kal­ bos paminklų, kuriuos galėtume panaudoti rekonstrukcijai. Iš to, ką įmanoma rekonstruoti, galima daryti prielaidą, kad baltai šnekėjo kalba, palyginti dar nedaug nutolusia nuo indoeuropiečių prokalbės. Hidronimų tyrėjai konstatuoja labai archajišką baltų hidronimijos

Indoeuropiečių kalbų schema

pobūdį: toji hidronimija dažnai prilygstanti seniausiam indoeuro­ piečių hidronimijos sluoksniui. Matyt, baltai nuo kitų europinių g i­ m inaičių atsiskyrė anksti, galbūt vieni iš pirmųjų. Silpni kontaktai su kaimynais kalbos kitimo neskatino. Jie vyko tik baltų arealo pa­ kraščiuose. Baltų kalba nebuvo vienalytė: plotą raižė tam tikros izoglosos. Kai kurios iš jų dalį arealo jungė su kitais indoeuropiečiais, ypač su vė­ lesniais slavais. Taigi būta baltų tarminės diferenciacijos, kuri ilgai­ niui didėjo jiems apgyvenus didelius plotus. Deja, turimi duomenys leidžia konstatuoti tik patį kalbinės diferenciacijos buvim o faktą, bet jie nepakankami, kad galėtume susidaryti aiškesnį jos vaizdą. Netgi negalime aiškiau nusakyti, kiek anuomet vieni baltai kalbos požiūriu skyrėsi nuo kitų. Baltų kalbos balsynas

(vokalizmas)

nuo indoeuropiečių prokalbės

būklės vėlyvuoju laikotarpiu bene labiausiai skyrėsi tuo, kad baltai nebeturėjo redukuoto neaiškios kokybės Э

šva) ir trumpojo

d.

Pirmąjį

(ide. э) visi

ti buvo pavertę trumpuoju a. Antrąjį

(vadinamojo indoeuropiečių

europiniai indoeuropiečiai anks­

(ide. d) baltai

suplakė su a.

Ryškių pakitimų būta ir dvibalsių sistemoje, o priebalsynas

nantizmas)

(konso-

- dar labiau pakitęs. Supaprastėjo sprogstamųjų priebalsių

(labioveliarinių) priebalsių, (spirantais) ś, z. Tačiau žodžio

sistema: neliko aspiratų ir lūpų gomurinių o palataliniai fe, g(h) virto pučiamaisiais galo redukcija

(trumpinimas) baltams

dar nebūdinga, o tai padėjo išlikti

senajai fleksijai. Kokią baltai turėjo kirčiavimo sistemą, ne visai aišku. Laisvas lie­ tuvių, rekonstruojamas senasis latvių ir prūsų kalbų kirtis suponuoja buvus laisvą baltų kirtį. Bet kaip tasai kirtis šokinėjo paradigmose, ty­ rėjai nesutaria. Ypač daug neaiškumų kelia daugiaskiemenių žodžių kirčiavimo rekonstrukcija. Ilgieji skiemenys, galbūt net nekirčiuoti, buvo arba akūtiniai, tariami greičiausiai su balso pakilimu, arba cirkumfleksiniai, kurių tartyje vyravo krintanti intonacija. Baltai paveldėjo sudėtingą morfologinę struktūrą. Žodžių darybo­ je vyravo priesaginiai vediniai ir sudurtiniai žodžiai. Formavosi prieš­ dėlinė daryba. Vardažodžių priešdėliai greičiausiai jau buvo priaugę prie pagrindinių žodžių, bet veiksmažodžių priešdėliai dar tik šliejosi prie veiksmažodžio formų kaip tam tikri proklitikai, plg. lietuvių se­ nųjų raštų pa-mi-sakė ‘man pasakė’ iš baltų *pä *mei *sake. Gramatinius santykius baltai reiškė žodžių kaityba, o ne jų tvarka sakinyje ar konstrukcijomis su tarnybiniais žodžiais, kurių dar turėjo nedaug. Taigi būta tipiškos sintetinės kalbos su turtinga fleksija.

Daiktavardžiai turėjo tris gimines: vyriškąją, moteriškąją ir be­ vardę. Jie buvo trijų skaičių: vienaskaitos, daugiskaitos ir dviskaitos. Linksnių greičiausiai turėjo septynis

(įskaitant ir šauksmininką).

Links­

niavimo sistema buvo sudėtinga. Fleksija ne visais atvejais patikimai rekonstruojama. Būdvardžius baltai linksniavo kaip daiktavardžius. Įvardinę flek­ sija į vyriškosios giminės paradigmas pradėjo brautis vėliau, bal­ tams skylant ar jau suskilus. Būdvardžių aukštesniojo laipsnio for­ moms sudaryti vartota priesaga *-zcs, kurią, bent busimieji rytų baltai, išplėtė elementu -n-

(iš čia lietuvių

-esn-,

pvz.,

geresnis). Neaiš­

ki aukščiausiojo laipsnio daryba, nes išlikusiose baltų kalbose šis laipsnis daromas naujoviškai, kiekvienoje kalboje vis kitaip, plg. lie. ger-iäus-ias, la. vis-m az-dk-ais ‘mažiausias’, pr. иска kuslaisin ‘silpniausią’. Įvardžiuotinius būdvardžius sudarė galutinai dar nesuaugusi dvie­ jų žodžių - būdvardžio ir įvardžio - konstrukcija. Vėliau, darantis naujas postpozicines vietininko formas, postpozicija buvo dedama prie abiejų tos konstrukcijos žodžių, pig. sen. lie. geran-jan, geróp-

-jop iš baltų *geran-nä *ian-nä, *geräp(ei) *iäp(ei). A b u dėmenys, būd­ vardis ir įvardis, galėjo keisti vietą, pig. sen. lie. nu-jam-liüdusiam ‘nuliūdusiajam’. Įvardžiai labai skyrėsi nuo dabartinių. Asmeninių įvardžių grei­ čiausiai buvo tik du: *ež ‘aš’ (pig. ‘tu’ (pig.

pr.

tü > toü ,

lie. ir la.

sen. lie.

eš ir sen.

si. azb, lot. ego)

ir *td/tu

tu), nes trečiąjį asmenį baltai reikšdavo pa­

rodomaisiais įvardžiais. Baltai buvo paveldėję dešimtainę skaitvardžių sistemą. Kiekiniai skaitvardžiai nuo ‘ 1’ iki ‘ 10’ veikiausiai jau buvo linksniuojami ir tu­ rėjo nominalinę, t. y. kaip daiktavardžių, fleksiją. Skaitvardžiai‘ 1Г ‘ 19’ specialių formų neturėjo: juos baltai nusakydavo tam tikromis frazėmis. Vyravo konstrukcija

(bent busimųjų rytinių baltų areale) ‘vienas

lieka po dešimties’, ‘du lieka po dešimties’ ir t. t. Pig. lie. vienūo-

lika velnias, la. veins - dabar šis žodis turi krikščionišką reikšmę, tačiau pirmykštę ‘vėlių valdovo’ reikšmę rodo jo daryba: ta pati šaknis kaip vėlė. Mirusiuosius baltai iš pradžių

(neolito

pabaigoje) laidojo pavieniui duobėse. J kapą dėda­

vo laivinį kovos kirvį, kaulo ir gintaro dirbinių, puodų. Tikėta, kad tie daiktai vėlei bus reikalingi pomirtiniame gyvenime. Prasidėjus žalvario epochai imta laidoti pilkapiuose. Viename pilkapyje randa­ me po kelis palaidojimus. Žalvario epochos II pusėje, maždaug nuo X a. pr. Kr., įsivyravo kūnų deginimo paprotys. Matyt, tikėta, kad sudegus kūnui vėlė lengviau pakylanti į dausas. Iš to, kas pasakyta, matyti, jog baltai anaiptol nebuvo laukiniai ar žemos civilizacijos žmonės. Jie turėjo paveldėję senąją indoeuro­ piečių materialinę ir dvasinę kultūrą, tik ją savitai išpuoselėjo. Baltų skoliniai finams rodo, kad toji jų kultūra nebuvo primityvi. Jie - in ­ doeuropietiškos civilizacijos skleidėjai Siaurės ir Rytų Europoje.

Santykiai su kaim ynais Baltai daugiausia sąlyčio turėjo su neindoeuropiečiais f i ­ nais. Abiejų kontaktai prasidėjo anksti ir truko ilgą laiką, o Latvijos teritorijoje - net iki šiol. M um s daugiausia rūpės tų kontaktų anksty­ viausias laikotarpis. Tada baltai darė didesnę įtaką finams negu patys buvo jų veikiami. Finai iš baltų pasiskolino daug žodžių. Pirmasis tai ištyrė danų kalbininkas Vilhelmas Thomsenas

(Tomsenas 1842-1927)

savo garsiajame veikale Ryšiai tarp finų ir baltų (lietuvių bei latvių) kalbų , išleistame 1890 Kopenhagoje

(V Thomsen Beröringer...).

Vėliau jo išva­

das tikslino bei detalizavo kiti kalbininkai. Ypač svarbūs suomių Jalo Kalimos, Em ilio Setälios, Eino Niemineno, L. Hakulineno ir kitų darbai. Iš lietuvių baltizmus finų kalbose yra tyrę Kazimieras Jaunius, Kazimieras Būga ir Algirdas Sabaliauskas. Iš visų tų darbų matyti baltizmų finų kalbose pobūdis, jų gausa ir įvairovė.' Taip pat išryškėja ankstyvieji baltų-finų santykiai, kurių būta taikių ir labai glaudžių. Matyt, daug kur baltų ir finų ilgai gy­ venta ne tik greta, bet ir mišriai. Tokiose vietose būta bilingvizmo

(dvikalbystės). Tada dar klajokliai finai vertėsi medžiokle ir žvejyba. Veikiami žemdirbių bei gyvulių augintojų baltų pamažu ėmė pereiti prie sės-

laus gyvenimo. Tai rodo daugybė iš baltų į finų kalbas patekusių žo­ džių, susijusių su žemdirbyste, gyvulių auginimu ir apskritai sėsliu gyvenimu. Be šių, finai iš baltų yra gavę ir daug įvairių kitokių žodžių bemaž iš visų gyvenimo sričių. Daugiausia baltizmų randame Baltijos finų kalbose, bet yra jų ir tolimesnėse. Č ia bus pateikti tik būdingesni suomių ir estų kalbų baltizmai. Juos paprastai turi ir kitos Baltijos finų kalbos, kurių pavyzdžiai nu­ rodomi tik tuo atveju, jeigu jų nėra suomių ir estų kalboje. Ž e m d ir b y s t ė s terminai: Suom. kerne, ėst. hernes ‘žirnis’, pig. lie. žirnis

(šnypščiamieji priebal­

siai š, z suomių ir estų kalbose yra virtę h). Ėst. ubą ‘pupa’, pig. lie. pupa. Suom. takiainen , ėst. takiįas , tagijas ‘toks augalas, varnalėša’, plg.

(Baltijos finų kalboms nebūdingi skardieji priebalsiai, todėl skoliniuose jie suduslėję). lie. dagys < *dagijas

Suom. vako , est. vago ‘vaga’, pig. lie. vaga. Suom. vannas ‘noragas’, est. vannas ‘noragas; laivo števenis’, plg. pr. wagnis ‘arklo*peilis’. Suom., ėst. äes ‘akėčios’, plg. lie. akėčios. Suom. tarka ‘daržas; aptvaras; šviesus ratas apie m ėnulį’, ėst. puu-

tarha ‘sodas’, plg. lie. daržas. Suom. puuro, putro , ėst. pudr ‘košė, kruopos’, plg. lie. putra. Suom. talkoot, ėst. talgud ‘talka, pagalba’, plg. lie. talka. G y v u lin in k y s t ė : Suom. vuohi, ėst. voho ‘ožka’, plg. lie. ožys , pr. wosee ‘ožka’. Suom. jäära , est. jäär ‘avinas, tekis’, plg. lie. (j)ėras. Suom., ėst. oinas ‘avinas’, plg. lie. avinas. Suom. villa , est. vili ‘vilna’, plg. lie. vilna. Suom. härkä , est. härg ‘jautis’, plg. lie. žirgas. Suom. laukki ‘gyvulys baltu snukiu’, ėst. lauk ‘baltu snukiu gyvu­ lys, balta dėmė gyvulio kaktoje’, plg. lie. laükas ‘baltu snukiu ar balta kakta gyvulys’. Suom. muli- žodyje mulipää ‘beragis’, plg. lie. mulas , smilias. Suom. vuota ‘nulupta, neišdirbta galvijo arba arklio oda’, plg. lie. óda. Suom. hanhi , ėst. hani ‘žąsis’, plg. lie. žąsis , pr. sansy. Suom. heinä , est. kein ‘šienas, žolė’, plg. lie. šienas

(mūsų dvibalsis ie

kilęs iš senesnio ei). Suom. pelu ‘kapojai, kapoti šiaudai’, plg. lie. pelūs, pelai. Suom. vihvilä ‘nendrė’, plg. lie. viksva.

P a sta ta i, jų d a ly s: Suom. seinä , est. sein ‘siena’, pig. lie. siena. Suom. orsi , est. örs ‘gegnė, kartis, sija’, pig. lie. ardas ‘jaujos kartis, ant kurios stato džiaunamus linus ar javus’.

Ypač daug n a m ų a p y v o k o s daiktų, visokių įrankių bei padargų pavadinimų: Suom. kauha ‘kaušas’, pig. lie. kaušas. Suom. hihnay ėst. ihn ‘diržas, odinė juosta’, pig. lie. šikšna. Suom. virve ‘kaspinas, juosta, raištis’, pig. lie. virvė. Suom., ėst. kirves ‘kirvis’, pig. lie. kirvis . Suom. luuta , ėst. luud ‘šluota’, pig. lie. šluota. Suom. ш ш , ėst. niis ‘nytis’, pig. lie. nytis. Suom. malka ‘grebėstas’, ėst. malk ‘lazda, kartis’, pig. lie. malka. Suom. seiväs, est. teivas, saibas ‘baslys, kuolas’, pig. lie. stiebas. Suom. vaaja , ėst. vai ‘pleištas, kuolas, baslys’, pig. lie. vagis ‘kab­ lys; mestuvų kuolelis; volė’. Suom. pahla ‘rykštė, virbas’, ėst. pahl ‘iešmas’, pig. lie. baslys. Suom. ansa ‘kilpa’, ėst. aas ‘ąsa, kilpa’, pig. lie. ąsa , pr. ansis. Suom. terva, ėst. törvf vns. klm. törva ‘derva’, pig. lie. derva. Suom. torvi ‘piemens ragas, medžioklės ragas; vamzdis’, ėst. törv ‘kalbamasis vamzdis, medinis piemens ragas’, pig. lie. taurė. Suom. tuohi, ėst. tohi ‘tošis’, pig. lie. tošis .

A p d a r a s , apavas: Suom. kypärä ‘šalmas, aukšta kepurė, skrybėlė’, ėst. kiibar ‘skry­ bėlė, kepurė’, pig. lie. kepurė. Suom. kurpponen ‘toks odinis apavas’, pig. lie. kurpė.

K e lia i, s u s is ie k im o p r ie m o n ė s : Suom. keli ‘rogių kelias’, pig. lie. kelias. Suom. rėki, ėst. regi ‘rogės’, pig. lie. rogės. Suom., ėst. ratas ‘ratas’, pig. lie. ratas. Suom. šilta , ėst. sild ‘tiltas’, pig. lie. tiltas.

Ž v e jy b a , m e d ž io k lė , b it in in k y s t ė : Suom., ėst. ahingas ‘žeberklas’, pig. lie. akstinas , akštis. Suom. ankerias , ėst. angerjas ‘ungurys’, pig. lie. ungurys , pr. an-

gurgis. Suom. /оЛ/, est. löhi ‘lašiša’, pig. lie. /ašis, lašiša.

Suom. toe ‘užtvanka, perkolas, takišys’, est. toge ‘ramstis ledams laužyti prie tilto; užtvanka žuvims’, pig. lie. takišys ‘užtvanka; žabų užtvara upėje su įtaisytomis varžomis žuvims gaudyti’, pr. takes ‘ma­ lūno užtvanka’. Lyb. vagai ‘vėgėlė’, pig. lie. vėgėlė. Ėst. vähi ‘vėžys’, pig. lie. vėžys. Suom. lakto ‘kilpa paukščiams gaudyti’, pig. lie. slastai. Suom. titulas ‘žeberklavimas prie žibinto šviesos; žeberklas’, tuu-

lastaa ‘žeberkluoti prie žibinto šviesos’, pig. lie. dūlis , dūlys ‘prietaisas bitėms rūkyti’. Suom., ėst. vaha ‘vaškas’, pig. lie. vaškas.

G a m ta , jos r e iš k in ia i ir a p lin k a : Suom. kalia ‘šalna’, ėst. h a ll , pig. lie. šalna. Suom. härmä , est. härm ‘šarma’, pig. lie. šarma. Suom. luhta ‘žema, pelkėta pieva’, est. luht ‘vandens užliejama pieva, tokiose pievose augantis augalas Cyperaceen , pig. lie. lūkštas ‘puriena’ (Caltha palustris ), la. lukstis ‘žema, šlapia pieva’. Suom. salo ‘miško sala, miškinga vietovė, didelis negyvenamas miškas’, ėst. salų ‘pelkės kalvelė, pelkės sala’, pig. lie., la. sala ‘sala; kalvelė; kalvelė pelkėje’. Suom. karve , ėst. karbe ‘kerpės’, pig. lie. kerpės. Suom. taula, ėst. tael, tagel ‘pintis, kempė’, pig. lie. deglas ‘toks grybas ant pūvančio medžio’, la. dagia , degla ‘pintis’. Suom. virpi , ėst. virb ‘šaka, virbas, rykštė’, pig. lie. virbas. Suom. routa ‘sušalusi žemė’, routakuu ‘gruodis’, pig. lie. gruodas. Suom. panu ‘ugnis’, plg. pr. panno ‘ugnis’. Suom., est. meri ‘jūra, marios’, pig. lie. marios, pr. mary.

G y v ū n ija : Suom. tarvas ‘kažkoks elnių šeimos gyvulys’, ėst. tauras, touras ‘šiaurės elnias’, pig. lie. taüras. Suom. hirvi ‘briedis’, ėst. hirv ‘stirna’, plg. pr. sinvis ‘stirna’. Vepsų hähk ‘audinė’, plg. lie. šeškas. Suom. rastas, ėst. räästas ‘strazdas’, plg. lie. strazdas, pr. tresde. Suom. käki, est. kägi ‘gegutė’, plg. lie. gegė, gegutė. Suom. harakka, ėst. barakas ‘šarka’, plg. lie. šarka. Lyb. palandaks ‘balandis’, plg. lie. balandis. Suom. kärme ‘gyvatė’, plg. lie. kirmis , kirmėlė.

Suom. herhiläinen , est. herilane ‘širšė, vapsva’, pig. lie. širšuo , pr. sir silis. Suom. vapsahainen, ėst. vapsik ‘vapsva’, pig. lie. vaps(v)a, pr. wobse.

Ž m o g a u s ir g y v ū n ų k ū n o d aly s: Suom. kaulay ėst. kael ‘kaklas’, pig. lie. kaulas, kaklas. Suom., ėst. hammas ‘dantis’, pig. lie. žambas, la. ziiobs ‘dantis’. Suom. reisi, ėst. ге/z ‘rietas’, pig. lie. rietas ‘šlaunis’. Suom. karva , ėst. fearu ‘plaukai’, pig. lie. gaurai.

Š e im a , g im in ė , b e n d r u o m e n ė : Suom. heimo , ėst. höim ‘giminė, gentis’, pig. lie. šeima. Suom. sisar; s/sär ‘sesuo’, ėst. sdzar, söhar ‘sesuo; sesers duktė’, pig. lie. sesuo, vns. klm. sesers. Suom. tytär , est. füfar ‘duktė’, pig. lie. duktė, vns. klm. dukters. Suom. nepaa ‘tėvo brolio arba tėvo sesers vaikas’, ėst. nöbu ‘pus­ brolis, pusseserė’, pig. lie. nepuotis, nepotis ‘broliavaikis, vaikaitis’,

neptė ‘vaikaitė’. Suom. morsian, ėst. morsja ‘nuotaka, jaunoji’, pig. lie. marti. Suom. kaima ‘bendravardis’, ėst. kaim ‘giminaitis, vyro brolis’, pig. lie. kaimas, kaimynas, kiemas. Suom. seura ‘draugė, būrys, palyda’, seuralainen ‘bendras, bendra­ keleivis’, seurakunta ‘bendruomenė’, seurata ‘lydėti’, ėst. sober ‘drau­ gas, bičiulis’, pig. lie. sėbras.

S p a lv a , d y d is ir k t.: Suom. halea ‘šviesiai žalias; pilkas’, ėst. haljas ‘blizgąs, žalias’, plg. lie. žalias. Suom. harmaa , ėst. arm ‘pilkas’, pig. lie. širmas. Suom. kelta ‘geltonas’, ėst. köld ‘gelsva spalva’, pig. lie. gelta, geltas ‘gelsvas’. Suom. ahdas, ėst. ahas ‘ankštas’, pig. lie. ankštas. Suom. laiba , ėst. lahi ‘liesas’, pig. lie. liesas. Suom. rieska ‘šviežias, nerūgęs; saldus pienas; nerauginta šviežiai iškepta miežinė duona’, ėst. röösk ‘šviežias; saldus, neraugintas’, plg. lie. prėskas ‘nerūgštus (pienas)’. Suom. tyhjä, est. tühi ‘tuščias’, plg. lie. tuščias. Suom. liika ‘atliekąs’, liian ‘per daug’, ėst. liig ‘per daug, per dide­ lis’, plg. lie. liekas.

A b s t r a k č io s sąv okos ir r e lig ija : Suom. tapa , est. taba ‘paprotys, būdas’, pig. lie. daba ‘prigimtis, būdas, paprotys’. Suom. vaikku ‘jėga, energija, drąsumas, pasiturėjimas', pig. lie.

viekas, veikti. Suom. taivas , ėst. taevas ‘dangus’, pig. lie. dievas.

K it o k ie ž o d ž ia i: Suom., ėst. tuhat ‘tūkstantis’, pig. lie. tūkstantis. * Suom. parjata ‘barti, plūsti, šmeižti, apkalbėti’, p lg .lie. barti. Suom. viela , ėst. veel ‘dar’, pig. lie. vėl, vėlei, la. vėl ‘dar; vis dėlto’.

Tikriausiai ne visi baltų skoliniai finų kalbose pasiekė mūsų laikus: nemaža jų bus ilgainiui išnykę, išstumti finų kilmės žodžių. Daug baltizmų išliko tik finų kalbų tarmėse. Tačiau nemaža tebėra labai populiarūs. Antai dabartinėje suomių bendrinėje kalboje

(ne tarmėse)

baltizmai sudaro 1,1 proc. visos leksikos, taigi iš 1000 suomių bendri­ nės kalbos žodžių 11 yra baltiškos kilmės. Kai kurie baltiški žodžiai iš finų vėliau pateko į rusų kalbos šiaurės va­ karines tarmes, pvz., ги гн а ‘elnių pakinktų dalis’, plg. suom. h ih n a , lie. š ik š n a ; л о х ‘lašiša po neršto’, plg. suom. lo h i , lie. lašiša; реска, р е ш к а ‘toks miltų ir grūstos eglių žievės neraugintas paplotis’, plg. suom. riesk a , lie. prėskas; себра ‘bendras darbas, darbo bendrininkai’, plg. vepsų šebr; suom. suera, lie. sėbras.

Kadangi finų kalbos savo struktūra labai skiriasi nuo baltų, tai paskolintieji žodžiai ilgainiui buvo veikiami visai kitų dėsnių ir tiek pakito, kad nebelengva dabar juos atpažinti, nebejaučiama skirtumo tarp jų ir senųjų savų žodžių. Antai šalia suomių paimen ‘piem uo’ jau yra ir paimentaa ‘ganyti’, paimentaminen ‘ganymas, ganiava’, pai-

menkoira ‘aviganis šuo’, paimenpili ‘piemens dūdelė’, paimenpoika ‘piemenėlis’, paimentolainen ‘klajoklis’ ir kitų žodžių. Taigi baltų skoliniai finų kalbose dabar traktuojami panašiai kaip midus, knyga,

miestas ar kuris kitas senas skolinys lietuvių kalboje. Dėl viso to tirti finų baltizmus nelengva, ypač kad jie ne visi vienodo senumo, pate­ kę įvairiais laikais. Baltų kalbinė įtaka finams buvo labai didelė. Tyrėjų nuomone, ji nesiribojo žodynu, bet palietė ir kalbos garsyną, net gramatinę san­ darą. Antai Baltijos finų kalboms būdingas atributinis daiktavardžio ir būdvardžio derinimas, pvz., estų uus maja ‘naujas namas’, uuele maja-

le, uued majad ir panašūs galėjo atsirasti dėl baltų poveikio, nes kitose finougrų kalbose tokio reiškinio nėra. Estų kalbos sudurtinės būtojo laiko formos, pvz., olen lugenud, olin lugenud , turi aiškias paraleles baltų kalbose

(pig. lie.

esu skaitęs, buvau skaitęs) ir gali būti susidariusios

baltų įtakoje. Taip pat yra sintaksės, frazeologijos atitikmenų, kuriuos finų kalbose neįmanoma išaiškinti neigiant baltų poveikį. Žodyno baltizmų yra ne tik Baltijos, bet ir tolimesnių į rytus Pavolgio finų, o šiaurės vakaruose - samių, arba lapių, kalbose. Tačiau čia visur jų mažiau negu Baltijos finų kalbose, be to, ne visur tie patys. Daugiausia iš Pavolgio finų baltizmų turi mordviai, abi jų tar­ mės: mokšų ir erzių. Č ia baltizmais laikomi ar bent tokiais įtariami Šie žodžiai

(mordviai, kaip ir kiti Pavolgio finai, vartoja rusų abėcėlę):

Mokšų карда , erzių кардаз, кардо ‘tvartas’, pig. lie. gardas. Mokšų крда , erzių кирда ‘kartas, vienąsyk’

(suom.

kerta ,

ėst.

kord),

plg. pr. en kėrdan ‘laiku’. M ordvių мукуро, нукир ‘užpakalys’

(suom.

nukero

‘stuburgalis’),

plg.

lie. nūgara, la. mugura. Mokšų пандоз , erzių п а н ст ‘kamanos’, plg. lie. pantis. M ordvių пеель ‘peilis’, plg. lie. peilis. Erzių сазор ‘sesuo’

(suom.

sisar , sisär ,

est.

sözar, söhar ), plg. lie.

sesuo,

vns. klm. sesers. M ordvių сод ‘suodys’, plg. lie. suodys. Mokšų с т и р ь , erzių те й те р ъ ‘duktė’

(suom.

tytär,

est.

tütar), plg.

lie. duktė, vns. klm. dukters. Erzių сыменъ ‘kamienas’ (folklore), plg. lie. sėmenys. Mokšų ш на , erzių кшна ‘išdirbta oda’

(suom.

hihna,

ėst.

ihn), plg.

lie. šikšna. Pasak Jalo Kalimos, mordviai galėjo turėti tiesioginių kontaktų su baltais. Tačiau daugumas baltizmų į Pavolgio finų kalbas patekę per Baltijos finus. Kazimieras Būga irgi tvirtino buvus tiesioginių mor­ dvių ir baltų kontaktų. Vladimiras Toporovas ir Olegas Trubačiovas, detaliai ištyrę Aukštutinio Dniepro baseino hidronimiją, priėjo prie išvados, kad visu rytiniu baltų teritorijos pasieniu kaimynai buvo Pa­ volgio finai, daugiausia mordvių protėviai, su kuriais baltai palaikę tiesioginius ryšius. Mažiau baltizmų yra m a rių

(čeremisų) kalboje

ir jie dar netikresni.

Tyrėjai baltizmais įtaria, pavyzdžiui, šiuos marių kalbos žodžius:

кайм - taip šiaurės vakarų mariai vadina savo kaimynus

‘bendravardis’, ėst. kiemas;

kaim

‘giminaitis, vyro brolis’),

(suom. kaima

plg. lie. kaimas, kaimynas,

кыраш ‘durti; mušti; belsti’ (mordvių erzių керямс

‘kirsti’), pig.

lie. kirsti ;

могыр, монгыр ‘nugara, užpakalys’ (mordvių мукуро, нукур , suom. nu­ kero ), pig. lie.

nugara , la. mugura;

пембе, пемпе ‘kikilis', pig. lie. pempė; nöpm

‘namas, troba’

(suom.

pirtti

‘dūminė pirkia, šeimynos trobesys’),

pig. lie. pirtis ;

ш ужар ‘sesuo’

(mordvių erzių сазар, suom.

sisar, sisär ,

est.

sözar, söhar ),

pig. lie. sesuo, vns. klm. sesers;

илормо, т у р м о ‘lūšis, kiaunė’, pig. lie. šermuonėlis; ' у ш то , ь їш тьї ‘juosta’, pig. lie. juosta. Apskritai marių baltizmai dar laukia sistemingų tyrimų. Geriau ištyrus, ateityje kai kurie iš įtariamų marių kalbos baltizmų gali pasi­ rodyti visai ne baltizmai, bet gali būti rasta ir naujų. Kadangi marių kraštas

gos)

(dabar mariai gyvena išsiblaškę dideliame plote, daugiausia anapus Vol­

nesiriboja su buvusiąja baltų teritorija, tai linkstama manyti, kad

baltizmus marių protėviai gavo iš mordvių ar kitų Pavolgio finų, su kuriais jie ribojasi. Tačiau Vladimiras Toporovas ir Olegas Trubačiovas linkę manyti, kad seniau mariai yra gyvenę ne tik anapus, bet ir dideliame plote šiapus Volgos, todėl jų plotas galėjo siekti baltų teritoriją. Jie mano, kad praeityje būta tiesioginių baltų ir marių kon­ taktų. Kazimieras Būga taip pat buvo linkęs manyti buvus baltų ir marių tiesioginių, tačiau neintensyvių kontaktų. Šiaip ar taip, visi šie klausimai dar tebėra neaiškūs. Tyrėjai vieną kitą

(kad ir ne visai aiškų)

baltizmą yra aptikę net Per­

mės grupės finų kalbose prie Uralo, pvz., udmurtų юаны, kom iųzyrių юавНЫ ‘klausti’ (=

marių

su la.

jaūsti); udmurtų

jautät

‘klausti’, net lie.

‘siluetas, užpakalys, figūra’

йодаш, ядаш

(marių

‘klausti’; visi šie žodžiai siejami

мугор , komių-zyrių мыгор

mordvių мукуро, нукур; baltizmai (jeigu iš tikrųjų pasi­

могыр, монгыр,

siejama su lie. nugara, la. mugura). Į šias kalbas tvirtintų), suprantama, galėjo patekti tik iš kitų,

artimesnių finų kalbų.

Kada baltizmai pateko į finų kalbas, tyrėjai ginčijasi. Baltų sąlytis su finais galėjo prasidėti maždaug nuo III tūkstm. pr. Kr. pabaigos ar II pradžios. Taigi seniausi finų baltizmai gali siekti III tūkstm. pr. Kr. pabaigą-II pradžią. Daugelis tyrėjų linkę manyti, kad ypač intensyvūs baltų ir finų ryšiai buvę II tūkstm. pr. Kr., bent jo pirmojoje pusėje. Tada ir turėjo patekti daugelis senųjų baltizmų. Taip manyti verčia ir skolinių fonetika. M at seniausiuose baltų skoliniuose žvarbieji prie­ balsiai š, f yra virtę Baltijos finų h

(pig. lie.

šeima

- suom.

heimo, kaušas -

kauha, šikšna - hihna, tošis - tuoki, žirnis - kerne, daržas - tarka, žambas

ir kt.),

o baltų samplaika

ti -

Baltijos finų

si (plg. nytis -

-

hammas

niisi, tiltas - šilta,

marti - morsian). Tokio virtimo nėra seniausiuose finų skoliniuose iš

germanų, gautuose ne vėliau kaip I tūkstm. pr. Kr. pradžioje. Taigi tarp ankstyvųjų baltizmų epochos ir skolinimosi iš germanų turėjo spėti atsirasti minėtieji Baltijos finų fonetikos pakitimai. Baltizmų finų kalbose senumą rodo ir tai, kad su geležies, vario ir aukso pavadinimais finai susipažino jau iš germanų, plg. suomių

rauta ‘geležis’ (sen. isl. raudi), (sen. isl. g u li , gotų gulį}).

kupari ‘varis’ (sen.

švedų kopar),

kulta ‘auksas’

Seniausių finų kalbų baltizmų fonetika rodo, kad jie gauti dar ta­ da, kai visi Baltijos finai šnekėjo viena kalba, artima tuomet dar ne­ diferencijuotai Pavolgio finų kalbai. Tuose skoliniuose neužfiksuota daugelio vėlesnių fonetikos pakitimų, labiau atskyrusių vieną finų kalbą nuo kitos. Esant tokiai padėčiai, suprantama, jog anuomet baltų skoliniai lengvai galėjo iš vienų finų patekti kitiems. Baltizmų finų kalbose amžius labai nevienodas. Be seniausio jų sluoksnio, yra ir vėlesnių, nes baltų santykiai su finais nenutrūko ir vėliau, o tarp latvių ir lybių bei estų jie išliko iki šių dienų. Seno­ vėje santykiai turėjo būti visame baltų ir finų gyventame plote tiek Baltijos šalyse, tiek ir toliau į rytus nuo jų, t. y. Aukštutinio Dniepro baseino šiaurinėje ir rytinėje dalyse. Ypač jie intensyvūs turėjo būti visur ten, kur baltai gyveno mišriai su finais, kur daugiau baltų buvo atsikraustę į finų teritoriją, pvz.: šiaurinėje dabartinės Latvijos dalyje, Estijoje ir pietų Suomijoje, taip pat visu šiauriniu bei rytiniu baltų užimtos teritorijos pasienio ruožu. Finai iš baltų yra pasiskolinę ne tik tokių žodžių, kurie susiję su žemdirbyste bei sėsliu gyvenimo būdu (tų dalykų finai

mokėsi iš baltų), bet

ir daug įvairių kitokių. Finai skolinosi žodžius net iš tokių leksikos sričių, iš kurių mažiausiai galima būtų tikėtis, kaip antai kūno dalių ar gamtos reiškinių pavadinimai, pvz.: suomių kaula ‘kaklas’, hammas ‘dantis’ (plg. žambas), reisi ‘šlaunis’ (plg. rietas), kalia ‘šalna’, panu ‘ugnis’

(plg. pr.

panno). Yra net su medžiokle ar žvejyba susijusių baltizmų,

pvz.: suomių tarvas ‘kažkoks elnių šeimos gyvulys’

(plg.

tarnas),

hirvi

‘briedis’ (plg. pr. sirwis ‘stirna’), ankerias ‘ungurys’, ahingas ‘žeberklas’ (plg. akstinas, akstis), nors patys finai iš seno buvo medžiotojai ir žvejai. Suprantama, tokių žodžių finams skolintis iš baltų nebuvo reikalo, nes jie tiems gyviesiems padarams, daiktams ar reiškiniams pavadinti turėjo savų, finiškų žodžių. Ši aplinkybė verčia manyti, kad daugiau­ sia baltizmų į finų kalbą turėjo patekti iš tų baltų, kurie patys ilgainiui sufinėjo, t. y. kurie gyveno dabartinėje Estijoje, pietų Suomijoje ir kitur, kur finų buvo persvara. Matyt, perėję prie finų kalbos, tie baltai

išlaikė dalį savo senosios leksikos, kurią tebevartojo ir toliau šnekė­ dami finų kalba. Tų sufinėjusių baltų turėjo būti daug, nes tik tuo atveju jie galėjo paveikti finų kalbos žodyną. Nuolat iš jų girdėdami baltiškos kilmės žodžius, patys finai ilgainiui prie tų žodžių priprato. Iš pradžių, matyt, juos vartojo tik kaip sinonimus šalia savųjų, o vė­ liau savuosius užmiršo. Sufinėjusių baltų atskirose vietose turėjo būti ne ką mažiau kaip pačių finų, nes baltų kalbos įtaka prasiskverbė net į finų kalbos gramatinę struktūrą. Baltų kalba jau ankstyvųjų ryšių su finais epochoje nebuvo vie­ noda. Tada jau būta žymios kalbinės diferenciacijos, kuri ilgainiui vis didėjo. Tai matyti ir iš skolinių fonetikos. Antai vietoj baltų

(retesnis atvejis), kitur (dažniausiai) a, pvz.: (plg. /ašis), morsian ‘marti’, oinas ‘avinas’, bet

a skoliniuose vienur yra o suomių lohi ‘lašiša’

ratas ‘ratas’, tarka ‘daržas’. Sis reiškinys tyrėjų aiškinamas įvairiai: esą skolinta iš skirtingų baltų genčių, buvęs skirtingas skolinimosi laikas ir panašiai. Dalis tyrėjų net linkę manyti, kad ide. a ir o iš

(tokį finai keitę savuoju o), kuris vėliau (iš čia daugumos finų baltizmų a). K iti skirtumo tarp

pradžių baltų buvę suplakti į d virtęs dabartiniu a

a ir o priežasčių linkę ieškoti ne skolinimo chronologijoje, bet tų baltų, iš kurių skolinta, tarminėse ypatybėse

atsiradimą latvių tarmėse ir prūsų tekstuose).

(plg. tam tikrais atvejais o

Pastaroji nuomonė, atrodo,

gali būti arčiau teisybės. Dar labiau įvairuoja baltų ilgasis balsis ä skoliniuose. Suom ių vak o ‘vaga’,

puuro, putro ‘košė, kruopos’ (plg. putra) rodo, kad tie baltai,

iš kurių kalbos pateko šie žodžiai, tarė *vagö, *putrö ar bent *vaga,

*putra. Tačiau skoliniai halla fšalna’, ansa ‘kilpa’ (plg. ąsa), villa ‘vilna’

(tokių daug) rodo baltų *salnä, (d) ir d. Pagaliau tuohi ‘tošis’,

*ansä, *vilnä. Taigi svyruojama tarp ö vuota ‘oda’, vuohi ‘ožka’ (plg. ožys) rodo

labai siaurą baltų ö, kurį suomiai keitė savuoju uo. Čia vėl, matyt, būta ne tik chronologinio, bet ir dialektologinio skirtumo. Tiek trumpasis a, tiek ir ilgasis ä baltų greičiausiai buvo užpakalesnės

(ne priešakinės)

darybos ir jau anuomet tarmėse buvo linkstama jį artinti prie o. Dvejopo - Siaurojo ir plačiojo - būta ir baltų ё plg. suomių siemen ‘sėkla’

(lie. prėskas)

(lie.

sėmenys),

(mūsų ė atitikmens),

rieska ‘šviežias, nerūgęs...’

ir estų vähi ‘vėžys’.

Suprantama, galėjo gerokai skirtis kalba tų baltų, kurie kontakta­ vo su Baltijos finais, nuo tų, kurie palaikė ryšius su Pavolgio finais. Šiandien labai sunku nustatyti, kuriuos skirtumus lėmė skolinimosi chronologija

(su Baltijos finais kontaktai nenutrūko iki šiol!) ir

meto kalbinės diferenciacijos padaro.

kur esama ano

Finų įtaka b a lta m s , kaip sakyta, buvo daug mažesnė negu bal­ tų - finams. Ypač tai matyti iš lietuvių ir prūsų kalbų, kuriose finų kilmės elementų visai nedaug. Iki šiol lietuvių kalboje aptikti tik at­ skiri žodžiai, kurie gali būti įtariami gauti senais laikais iš finų. Beje, dėl jų kilmės ginčijamasi: atskirų žodžių kilmę tyrėjai neretai įrodi­ nėja atvirkščiai, kad tai baltiškos kilmės žodžiai, kuriuos finai yra skolinęsi. M at tie žodžiai neturi aiškios etimologijos nei baltų

indoeuropiečių),

(ir apskritai

nei finų kalbose.

Seniausiais baltų skoliniais iš Pabaltijo finų tyrėjai linkę įtarti šiuos lietuvių bendrinės kalbos žodžius:

asys, asiūklis būrė

(la.

(la. aši, asas, asavas),

bura), plg. suom., ėst.

plg. suom. hosia , ėst. osja;

pur je; ginčijamasi: V. Thomsenas ir

K. Būga laikė baltų skoliniu finams;

kadugys, kadagys

(la.

kadags, kadegs,

pr.

kadegis ), plg. suom.

kataja,

ėst. kadakas, lyb. gadag; V. Thomsenas jį laikė finų baltizmu;

(la. sams),

šamas

plg. suom. sampi ‘eršketas’, marių samba ‘vėgėlė’;

baltų ir finų žodžių susiejimas nėra visai tikras. Iš finų esame gavę ir kai kuriuos su jūra bei jūros verslu susi­ jusius žodžius, ypač jūros žuvų pavadinimus, bet tai vėlesni sko­ liniai, gauti daugiausia per prekybą. Iš tokių žodžių pirmiausi nurodytini šie:

laivas

(la. lawa),

plg. suom. laiva; V. Thomsenas ir K. Būga jį laikė

finų baltizmu. Dabar vis labiau linkstama manyti, kad šį žodį finai gavo iš germanų, plg. got. hlaiw, o iš finų - baltai;

silkė

(la.

sifke, silike, siĮkis,

pr.

sylecke), plg. suom.

silakka , ėst. silk,

lyb. silk; taip pat gali būti finų germanizmas, o iš finų patekęs baltams;

seliava

(la. dial.

seĮava, sifava) gali būti finizmas, gautas per slavus,

plg. g. сялява, селява, сілява, rus. селява, силява, Ink. sielawa; sieja­ ma su suom. silakka ir kitais;

kilkė

(la.

kilka, kilis, kilo, kelava, kilata

ir kt.)

gali būti per slavus gautas

finizmas, plg. g. кілька, rus. килька, килец, Ink. kilka ir suomių kilo, estų kilu, lapių kilio, gilot; finai greičiausiai gavo iš germanų;

sykas ‘tokia žuvis, Coregonus lavaretus’ li būti per finus

(ar net be jų tarpininkavimo)

(la.

siga, sige, žiga, sika), ga­

gautas germanizmas, plg.

lyb. siga, ėst. siig, suom. siika, vepsų siga, žiga ir švedų sik , danų sig, sen. isl. slkr;

kiras ‘maža žuvėdra’

(la.

kihs), plg. lyb.

klr, ėst. tiir , suom. kiiri,

kirri, kirra; kaiva ‘kirų šeimos paukštis; sidabrinis kiras, lot. ‘Larus argenta­ tus’ (la. kaiva, kaija ), plg. lyb. kajag , ėst. kajakas, suom. kaija.

Kai kurie tyrėjai iš Baltijos finų kalbų bando kildinti ir dar vie­ ną kitą lietuvių bendrinės kalbos žodį, pvz.: karstas

ėst.

(plg. suom.

kirstu ,

liurbis (suom. lorrp i , ėst. lorp ), menkė (suom. m onni), p a lv i (karelų ‘apgyventa vieta’), šalpa (suom. salpa), bet tai abejotina. Tarmėse (Palatvijyje) yra dar per 20 žodžių, kurie laikytini finizmais, tačiau į lietu­ kirst),

palvi

vių kalbą patekę vėliau iš latvių, kai kurie galbūt iš kuršių, žiemgalių ar sėlių kalbų. Pavolgio finų kilmės skoliniais lietuvių kalboje įtariami tik du žo­ džiai: lopšys ir sora. Pirmasis siejamas su marių л е ти ‘lopšys; kartis, ant kurios kabinamas lopšys’, antrasis - su mordvių mokšų cypa, erzių

cypo. Tačiau tai nėra visai tikra, reikia specialių tyrimų. Galimas daiktas, kad finų poveikis baltams yra buvęs didesnis negu rodo šie skoliniai, tik lietuvių kalboje to poveikio rezultatų iki mūsų dienų liko nedaug, todėl dabar nelengva jį apčiuopti. Galėjo būti kiek paveikta ir baltų fonetika ar net gramatinė sandara. Antai suomių kalbininkas Valentinas Kiparskis tvirtina, kad dėl Baltijos finų įtakos baltų kalbose atsirado dubletų su skardžiaisiais ir dusliai­ siais priebalsiais, plg. lietuvių kalbos žodžių poras bliiikšti || p liiik šti,

stiebtis II stieptis, virbėti || virpėti, gaūgaras || kaūkaras, griaūnos || kriaūnos ir kt. V. Kiparskis įrodinėja, kad šiam reiškiniui pradžią davė kontaktai su Baltijos finais, neturėjusiais skardžiųjų priebalsių ir nemokėjusiais jų ištarti. Tokią nuomonę remia ir reiškinio geo­ grafija: einant šiaurės link, arčiau finų, dubletų vis daugėja. L ie ­ tuvių kalboje jų užfiksuota tik apie 50 porų, o latvių kalboje - net per 200. Įtariama, kad Baltijos finų įtakoje formavosi baltų postpoziciniai vietininkai

(inesyvas, iliatyvas, adesyvas ir aliatyvas),

plg. suomių maahan

‘į šalį, į žemę’, puuhun ‘į m edį’, p illiin ‘į dūdelę’ (šalia maa puu

‘medis’, p illi ‘dūdelė’)

ir lietuvių laukan, dangun, p ilin

‘šalis, žemė’, (šalia laūkas,

dangūs, pilis).

Vladimiras Toporovas ir Olegas Trubačiovas lietuvių liepiamosios nuosakos su formantu -k

(pvz.,

el-k, nėš-k) atsiradimą mėgina aiškinti

finų poveikiu, plg. ėst. ses-ke ‘stovėkite’, näh-ke ‘žiūrėkite’. Ne kartą yra reikšta mintis, kad finų įtaka galėjo prisidėti prie baltų kai kurių dalyvinių konstrukcijų susidarymo. Vitorė Pizanis

(Vittore Pisani)

tuo aiškina mūsų vadinamąją netiesioginę, arba atpa­

sakojamąją, nuosaką, pvz., nešęs velnias akmenį ir panašūs. Finų įtaka taip pat kartais linkstama aiškinti kilm ininko vartojimą po neiginio

(plg. nematau v ilk o šalia matau v ilk ą )

ІГ kai kurias kitas sintak­

sines konstrukcijas. Bet visa tai nelengvai įrodoma.

Kur kas daugiau finų kilmės elementų yra la t v ių kalboje. Č ia finų įtaka iš tikrųjų buvo labai stipri ir gerokai paveikė tiek latvių kalbos leksiką, tiek fonetiką, tiek ir morfologiją. Tačiau tai daugiau­ sia vėlesnių laikų padaras. Seno, dar baltų epochos, poveikio rezul­ tatų, kaip ir lietuvių kalboje, aptikti sunku. Juos nustelbia ryškūs ir labai gausūs finų elementai, gauti iš jau diferencijuotų Baltijos finų kalbų, ypač iš lybių kalbos, kuri, galima sakyti, buvo visai latvių asimiliuota. Kai kurie finų kilmės žodžiai iš latvių

galių ar sėlių)

pateko

į

(galbūt ir išnykusių kuršių, žiem­

šiaurines lietuvių kalbos tarmes, pvz.: kaitėti

‘rūpėti; kenkti’, plg. la. kaitėt ‘kenkti’, kaitė ‘liga’ ir lyb. kait ‘kenk­ ti’; keselė ‘tinklinis maišelis vėžiams gaudyti; vytinis krepšys pašarui nešioti ir kt.’, plg. la. kesele ‘samtukas vėžiams gaudyti; maišelis’ ir ėst. kessel ‘žuvims maišelis, pintinė’; launagas ‘pavakariai; pusdieniai’, plg. la. launags ‘pietų laikas’ ir lyb. lönag ‘pusryčiai’, ėst. löna ‘pietūs, pusryčiai’ ir kiti. Senoji baltų teritorija pietvakariuose turėjo ribotis su ily r a is , kurie, manoma, II tūkstm. pr. Kr. gyveno O derio—Vyslos srityje. Olego Trubačiovo atlikti Dniepro baseino dešiniosios pusės U krai­ nos hidronim ų tyrimai rodo, kad ilyrų kilmės vandenvardžių esama ir toliau į rytus pagal baltų teritorijos ribą, pietinių Pripetės intakų

(Gorinės, Stirės, Snučės, Teterevo)

srityje. Tačiau ką nors konkrečiai pa­

sakyti apie baltų-ilyrų kalbinius ryšius sunku, nes mes beveik nieko nežinome apie pačią ilyrų kalbą. Taigi neįmanoma nustatyti nei ily ­ rų kilmės elementų buvim o baltų kalbose, nei juolab baltiškųjų jau seniai išnykusioje ir rašto paminklų nepalikusioje ilyrų kalboje. Toliau į rytus nuo ilyrų - pagal baltų teritorijos pietinį pakraš­ tį - aptinkama tr a k ų ir kitų senovės Balkanų hidronimų. Be abe­ jo, baltai turėjo tiesioginių santykių su šiomis kalbomis. Galbūt tie santykiai buvo net senesni negu baltų ir ilyrų. Jie galėjo būti gana intensyvūs ir ilgalaikiai. Tačiau mes apie juos dabar beveik nieko tikra negalime pasakyti, nes labai mažai težinome apie šias jau seniai išnykusias ir nors kiek svarbesnių rašto paminklų nepalikusias in do­ europiečių kalbas. Senosios baltų teritorijos pietryčiuose, Seimo upės baseine

vo-Kursko ruože),

(Kije-

šalia baltiškos kilmės Toporovas ir Trubačiovas aptiko

ir a n ė n ų hidronimų, sudarančių čia, atrodo, pirmykštį, senesnį už baltiškąjį, hidronimijos sluoksnį. Šiuodu mokslininkai teigė buvus tiesioginių baltų ir iranėnų kontaktų, kurie anksčiau tyrėjų būdavo neigiami. Atrodo, kad Seimo baseine baltai ir iranėnai

(tiksliau, vienai

jų šakai priklausiusios skitų gentys) kurį

laiką iš tikrųjų turėjo gyventi greta

ir net mišriai. Tie jų kontaktai lokalizuotini visai nedideliame plote. Archeologo Valentino Serovo nuomone, jie yra palyginti vėlyvi ir trukę neilgai: galėjo prasidėti apie I tūkstm. pr. Kr. vidurį ir trukti maždaug keturis penkis šimtmečius. Iš čia iranėnų

(skitų)

gentys ne

pasitraukė, bet buvo baltų asimiliuotos, o patys baltai vėliau

po Kr. antrojoje pusėje) buvo

(I tūkstm.

asimiliuoti slavų. Taigi iki šių dienų neišliko

nei tos vietos iranėnų, nei baltų kalbos tęsinio. Buvusius kontak­ tus rodo tik hidronimija, ypač pastebėti upių pavadinimų vertimai iš

(pasidarytas nuo Lisička (taip vadinama

vienos kalbos į kitą. Antai iranėnų hidronimas Ropša

žodžio, iranėnų kalboje reiškusio ‘lapę’) išverstas ne tik toji pati upė), bet ir Lopanka (L o - iš balt. lap ‘lapė’); taip vadinamas

Ropšos-

Lisičkos vienas intakas. Baltų ir iranėnų ano meto kalbiniai ryšiai dar tik pradedami tirti. Tikimasi aptikti iranizmų šių dienų baltų kalbose. Atvirkščią pro­ cesą - buvus baltiškų žodžių rytinių iranėnų

(skitų)

kalboje - kons­

tatuoti sunku, nes skitų kalba, išskyrus tolimą jos atžalą - dabarti­ nę osetinų kalbą šiaurės Kaukaze, iki mūsų dienų neišliko. Tačiau ir baltų kalbose iranizmų paieškos iki šiol davė menkus rezultatus. Visiškai įtikinamų iranizmų lietuvių kalboje nerasta. Tokius buvus įtariami mūsų kalbos žodžiai: aitvaras , dial, äitivaras (siejamas su re­ konstruotu iranėnų žodžiu *pativara; abejotinas iranizmas, nes ait(i)varas greičiau­ siai susidarė pačioje lietuvių kalboje: ait(i)- galima sieti su aitas ‘vaikštikas, padauža, nenuorama’ : eiti, o -varas, tai la. vara , pr. warri(e)n ‘jėga’)*, manta (plg. iranėnų gaomant ‘aprūpintas, turįs daug galvijų ir pan.’- irgi abejotinas siejimas, nes šio žo­ džio šaknis neatskirtina nuo men- : minti, manyti); namas, plg. iranėnų *nam-y av. nmäna ‘būstas, namas’ - greičiausiai senas baltų veldinys su nvietoj d - : sen. si. domb, lot. domus; vanagas, plg. sogdų w rgńk- ‘sa­ kalas’; šis žodis bene daugiausia turi šansų būti iranizmų, tačiau ir jis gali būti savos darybos: šaknis van- sietina su ven- ‘lenkti’, plg. vengti ‘lenktis ko nors’, vingis\ vanagu neretai vadinami lenkti daiktai, pvz.:

vanagas ‘kablys; akėčių lankas’, vänagnosa ‘kumpanosis’ ir pan.; dėl priesagos -aga- plg. pilagä ‘smarkus lietus’ : pilti , šilaga ‘rudens gėlė’ :

šilas ir kitus. Apie

750

m. pr. Kr. germanai plisdami pasiekė Vyslos žemupį.

Nuo tada, taigi palyginti vėlai, greta ilyrų

(matyt, šie pamažu germanėjo),

baltai galėjo čia sueiti į kontaktą ir su g e r m a n a is . Tada germanai dar tebešnekėjo savo prokalbe, tiksliau jos dialektais, visai nedaug kits nuo kito nutolusiais. Dar nebuvo įvykusi nė germanų garsų per­ kalta

(Lautverschiebung),

paprastai datuojama

400—250

m. pr. Kr. Baltai

su germanais galėjo ribotis, t. y. būti kaimynais, tik siauru ruožu savo teritorijos pietvakariuose. Matyt, tarp baltų ir germanų tuokart kon­ taktai buvo silpni, nes kalboje neliko ryškesnių pėdsakų. Tie kontak­ tai turėjo suintensyvėti nuo II a. pr. Kr., kai iš Skandinavijos į O d e ­ rio-Vyslos sritį ėmė keltis rytiniai germanai, tarp jų ir gotai, kurie suėjo į glaudesnį sąlytį su tada nuo kitų baltų jau aiškiai atsiskyrusiais vakariniais baltais - prūsais. Tačiau ir toji kaimynystė truko neilgai, nes baigiantis II amžiui po Kr. gotai iš Pavyslio pasitraukė. Per visą tą laiką vakarinių baltų santykiai su gotais nebuvo itin glaudūs, tarpusa­ vio įtakos būta silpnos. Beje, nelengva ją ir susekti, nes iki šių dienų neišliko nei tų germanų

(gotų),

nei baltų

(prūsų),

kurie tada tiesiogiai

vieni su kitais kontaktavo. Tyrėjai dabartinėse baltų kalbose yra aptikę vos kelis tos epochos germaniškus skolinius, bet ir tie anaiptol ne visi yra tikri. Paprastai tokiais buvo įtariami šie žodžiai:

alūs

(la. alus, pr. alų), pig.

germ. *alup; gali būti ir sena baltų-germa-

nų bendrybė; iš baltų šį žodį pasiskolino finai, plg. suom. olų , vepsų

(o rodo seną skolinimąsi); (la. liens, pr. y/о), plg. got. *ela (: sva. äla) ; midus , plg. got. *midu (:sva. metu, meto); šarvas (pr. sarwis ‘ginklai’), plg. got. *sarwa ‘ginklai’;

olus

yla

ne visai tikras

skolinys, abejonę kelia priebalsis s; gali būti senas baltų žodis, plg. gr. x °Q vę ‘šalmas’. Į lietuvių kalbą šie žodžiai galėjo ir vėliau patekti iš vakarų baltų, t. y. prūsų kalbos, kurioje būta dar kiek daugiau senųjų germanizmų, tik dabar juos nelengva ištirti, nes tiek prūsų, tiek ir gotų kalbos iš­ liko nedaug tekstų. Senais prūsų germanizmais dar laikomi šie teks­

(plg. norv. (plg. vok. Helm ‘šalmas’), la p in is

tuose užfiksuoti žodžiai: ilm is ‘laivas, valtis?’ < got. *hilms

hjelm), k e lm is ‘kepurė’ < germ. *xelmaz

(plg. sva. leffil), r i k i j s ‘ponas, viešpats’ (plg. sva. rihhi ‘galingas’), r ij k s ‘valstybė’ < got. reiki.

‘šaukštas’ < got. lapins

*reikeis

< got.

Prie senųjų germanizmų neretai priskiriamas ir etnonimas gudas

(kartais rusas ar lenkas)’, kildinamas iŠ gotų vardo (Kazimieras Būga, Eduardas Hermannas, Ernestas Fraenkelis ir kt.). Manoma, kad Šis etno­ nimas yra likęs dar iš tų laikų (apie 400 ar 300 m. pr. Kr.), kai patys gotai ‘baltarusis

savo vardą *gutaz tebetarė *ghudas. Gotams išsikrausčius ir jų vietoje likus slavams, mūsų protėviai pastariesiems perkėlė gudo ‘goto’ vardą. Tačiau dėl šio žodžio yra pareikšta ir kitokių, tiesa, mažiau pagrįstų, nuomonių. Antai Richardas Ekblomas jį kildino iš švedų žodžio gute ‘Gotlando salos gyventojas’, Jonas Kazlauskas laikė senu baltišku žo­ džiu ir siejo su gustif įgudęs.

Slavų plėtra Iš visų indoeuropiečių šakų baltams artimiausia slavų šaka. Jas abi jungia daugybė bendrybių, kurių kilmę tyrėjai aiškina nevie­ nodai. Vieni mano, kad abiem šakoms pradžią davė tas pats indoeu­ ropiečių dialektas, vėliau suskilęs į busimuosius baltus ir slavus, taigi kad bendrybės esančios paveldėtos iš neva buvusios tarpinės baltų­ -slavų prokalbės. Yra net tvirtinančių

(V Toporovas ir kt.),

kad slavų

šaka kilo iš periferinio baltų dialekto. Šį tvirtinimą daro labiau įtiki­ mą vėlyvas slavų atsiradimas. Kiti tyrėjai vietoj tarpinės baltų-slavų prokalbės tvirtina buvus tam tikrą bendrą laikotarpį, kada dar nedaug tenutolę vienas nuo kito probaltų ir protoslavų dialektai artimai ben­ dravo ir taip atsirado bendrybės. Ir tokiam manymui kliudo vėlyvas slavų pasirodymas istorijos šaltiniuose. Kad ir kaip ten būtų, baltų ir slavų ryšiai turėjo nutrūkti, kai tarp jų įsiterpė kitos indoeuropiečių gentys, atskyrusios slavus nuo baltų. Daug vadinamųjų baltų ir slavų bendrybių gali būti nesunkiai paaiš­ kinamos paraleline raida. D ėl slavams būdingos atvirų skiemenų ten­ dencijos ir kitų garsyno inovacijų

(dvibalsių monoftongizacijos ir t.

t.), jų

kalba nutolo nuo senesnį modelį išlaikiusių baltų kalbos. Pačių slavų tarminė diferenciacija yra vėlesnė, todėl šios šakos kalbos iki mūsų dienų išliko palyginti mažai viena nuo kitos nutolusios. Istorijos šaltiniuose slavų gentys iškilo tik apie I tūkstantmečio po Kristaus vidurį. Tokio senumo yra ir kultūrinis sluoksnis, kurį archeologai priskiria slavams. Taigi kaip etnosas slavai yra bent 2-3 tūkstantmečiais jaunesni už baltus. Iš turimų duomenų matyti, kad apie I tūkstantmečio po Kr. vidurį ar kiek vėliau slavai tapo labai ekspansyvūs ir ėmė sparčiai plisti. Tos jų ekspansijos priežastys aiškinamos įvairiai. Vienos nuomonės nėra. Daugelio tyrėjų nuomone, į baltų apgyventą teritoriją slavai atė­ jo staigiai. Jie veržliai brovėsi

(galbūt keliomis bangomis) palei

Dnieprą,

Sožę, Desną ir kitas upes šiaurės ir šiaurės rytų kryptim i į baltų krašto gilumą. H idronim ų tyrėjai konstatavo ankstyviausius slavų elementus Dniepro baseino upių varduose. Pasiekę Dniepro ir D a u ­ guvos aukštupius, slavai toliau brovėsi į Pskovo ir Naugardo sritį, o tada suėjo į kontaktą su baltų šiauriniais kaimynais - finais. Taigi baltų teritorijoje buvo įvarytas gilus slavų pleištas, atskyręs vaka­ rinę dalį - istorines prūsų, lietuvių ir latvių žemes - nuo rytuose likusių baltų genčių, išsisklaidžiusių retai apgyventuose dideliuose plotuose.

Baltai ir jų kaimynai po slavų invazijos apie X - X I I a. (pakoreguota M . Gimbutienės schema): a - baltai, b - slavai, c - fin a i

Vakarinė Padnieprio dalis, buvusi arčiau Lietuvos, liko nuošaly nuo šio slavų pleišto. Čia slavai atslinko vėliau ir, matyt, ne taip ma­ siškai. Atrodo, kad j šią sritį, ypač tarp Pripetės ir Nemuno aukštupio, slavai atėjo iš rytų —nuo Dniepro pakrančių. Šioje srityje V. Toporo­ vas su O. Trubačiovu konstatavo skirtingą baltiškų hidronimų slavizaciją lyginant su Dniepro aukštupiu. Tą patį reikia pasakyti ir apie Seimo baseiną. Čia visur galbūt slinko ne vien tikrieji slavai, bet ir jų asimiliuotos baltų grupės. Atrodo, kad didžiuliuose plotuose tarp Kijevo ir Naugardo slavų kalba įsivyravo apie VIII amžių. Prieš sueidami į sąlytį su lietuvių protėviais —o tai vargu ar galėjo įvykti anksčiau kaip IX a. pradžioje - slavai patyrė nemaža permainų, turėjusių lemiamą reikšmę jų pačių ir jų kalbos raidai. Mat vikingų epochoje - maždaug nuo VIII a. - per slavų užimtas žemes upėmis ir ežerais iš Baltijos į Juodąją jūrą nusidriekė garsusis variagų1vandens kelias, kuris slavų gentis susiejo tiek su Skandinavijos kraštais, tiek ir su Bizantija bei jos sostine Konstantinopoliu, labai pagyvino pre­ kybinius ir kitokius ryšius. Vikingų (variagų) poveikį slavams, be kita ko, rodo su skandinavų antroponimija susiję pirmųjų Kijevo Rusios 1 Taip slavai vadino vikingus; žodis iš sen. skandinavų *varingr ‘sąjungininkai, ben­ drijos nariai'.

vardžių perimamumas. Šiame krašte išliko šimtai baltiškų hidronimų, tarp jų net ir labai mažų upelių pavadinimų, net gyvenamųjų vietų vardų. Tie visi vardai labai suslavinti. Lėtas jų slavizacijos pobūdis ro­ do buvus tam tikrą dvikalbystės laikotarpį, t. y. kad to krašto žmonės pamažu perėjo nuo baltų prie slavų kalbos. Hidronim ų tyrėjai kons­ tatuoja dėsningą baltiškų vietovardžių su galūnėmis -as, -us ir kitų fonetinę-morfologinę substituciją, įmanomą tik esant dvikalbystei. Ją rodo ir pasitaikantys vietovardžių vertimai į slavų kalbą. Apskritai lėtą baltų slavėjimą gerai atspindi hidronimija, kuriai būdinga baltiškos kilmės šaknis, išplėsta slaviška priesaga (Лбольна) Obelis

(bet ne atvirkščiai!),

plg. Aboljna

- su slavų sufiksu -na prie baltiškos šaknies (pig.

ir kt.);

lie.

Obelė,

Vupenka (Вупенка) - slaviška priesaga prie baltų šaknies

reikšme ‘upė’ ir pan. Baltų asimiliacija greičiausiai buvo ne tiek fizinė, kiek dvasinė; tai iš esmės religijos pakeitimas, privedęs prie tautybės kaitos. Netekę senosios tikybos

(pagonybės) žmonės

vių kalbos. Baltiškumą pakeitė rusų

(lietuvių)

neteko ir savo tautybės bei protė­

(Rusios) tautybė.

Taip radosi baltų

kilmės slavakalbiai gudai.

Matyt, anksčiausiai suslavėjo pietinės ir rytinės baltų arealo sritys, ypač į pietus nuo Pripetės ir apie Desną bei jos intakus. Č ia ir baltų hidronimija labiausiai suslavinta. Okos baseine, kur slavai pasirodė vėliau, baltų asimiliavimas užtruko ilgai. Manoma, kad izoliuotos baltų salos čia išliko iki XI amžiaus ar net ilgiau. Sprendžiant iš bal­ tiškos hidronimijos tankumo ir jos silpnesnės slavizacijos, baltai ilgai buvo išlikę taip pat srityje į šiaurę nuo Pripetės ir Berezinos baseine. Dar toliau į šiaurę bei šiaurės rytus, Dniepro aukštupyje, baltai išnyko gal kiek anksčiau — apie IX amžių

(bent X amžiaus archeologinėse iškasenose

jų elementų nebeaptinkama). Dar toliau - Polocko-Pskovo ruože - nepai­ sant ankstyvo slavų atsikėlimo į šį kraštą, galutinė baltų asimiliacija buvo ir vėl gana vėlyva. Manoma, kad atskirų baltų salelių daug kur buvo išlikę net iki XIII amžiaus. Vieną stambią baltų salą m ini X I-X II amžių senosios Rusios met­ raščiai. Tai - galindai {голядь). Metraščiuose rašoma, kad 1058 m. ku­ nigaikštis Iziaslavas nugalėjo galindus (Победи Изяславь Голядь). Tačiau iš tikrųjų tada jie dar nebuvo pavergti, nes beveik po 90 metų, t. y. 1147 m., Suzdalės kunigaikščio Jurijaus Dolgorukio įsakymu Sviato­ slavas Olegovičius, tų pačių metraščių liudijimu, vėl surengė žygį prieš galindus prie Protvos upės

(kairiojo Okos intako)

ir paėmė juos sa­

vo valdžion (И шедъ С вятославъ u взя люди Голядь, верх П оротеє). Tai įvyko tais pačiais 1147 metais, kai metraščiuose pirmą kartą minima netoli

esanti Maskva. Taigi galindai bus atlikę svarbų vaidmenį ankstyvojoje Maskvos ir jos aplinkinių žemių istorijoje. Metraščiuose ši baltų gentis vadinama голядь. Dėl vardo kilmės anksčiau būta įvairių nuomonių. Dabar jau neabejojama, kad tai bal­ tiškas pavadinimas. Tyrėjai голядь kildina iš senesnės formos *golędb

< balt. *galind- ir sieja su apeliatyvu galas. Taigi galindai suprantami kaip ‘galiniai, kraštiniai gyventojai’, plg. украинцы , germanų M a rk o ­

mannen ir kitus.

Be Pamaskvio galindų (голядь), buvo dar ir kiti galindai baltų ploto vaka­ ruose. Tai pakraštinė prūsų gentis, gyvenusi dabartinės Lenkijos šiaurės rytų kampe, vadinamajame Mozūrų ežerų krašte, į pietus nuo Geldapės (lenkų Gołdap) ir Suvalkų, maždaug tarp Alnos (Lanos), Narevo ir Leko (Elko) upių. Galbūt šiuos galindus kartu su vakarų baltų gentimi sūdu­ viais minėjo Ptolemajas dar II amžiuje po Kr. (Г а к іу д а ї х а і Zovöivoi). Pamaskvio galindų centrą sudarė Protvos aukštupys apie Gžatską, Možaiską; pagrindinė jų masė užėmė plotą tarp Volgos ir Okos upių. Galbūt dalis galindų gyveno ir kiek į šiaurę ar į pietus nuo šių upių. Jų sodybos galėjo būti daug kur įsiterpusios tarp finų gyven­ viečių

(mordvių bei marių protėvių ar kitų),

nes šiame krašte gausu finiškų

hidronimų. Vladimiras Toporovas iš Pamaskvio rusų šnektų yra prirankio­ jęs apie keturiasdešimt įtariamų baltiškos kilmės žodžių, kurie ga­ lėtų būti laikomi galindų palikimu. Iš jų nurodytini: аланя ‘alus’ ,

аланний ‘alinis’ (pig.

lie. alinus ‘vidutinio gerumo alus’, la. alins ‘alutis’), анда Не . andai), гу ж е в а т ь с я ' v aikščioti, puikuotis’ (plg. lie. gūžėti, la. guza ‘krūva, daugybė’), нерёта, н о р о т ‘žvejybos įrankiai’ (plg. lie. nerti, nertinė ‘kas nerta, megzta’, la. nert), пикулька ‘tokia piktžo­ lė’ (plg. lie. pikulė ‘kryžmažiedžių šeimos augalas, Sisym brium ’), сетево ‘sėtu­ vė grūdams sijoti ir sėti’ (plg. lie. sietas, la. siets), су к а л и ть ‘gremžti, gramdyti, valyti’ (plg. lie. sukalioti), жагара ‘grybinė išauga beržo ka­ m iene’ (plg. lie. žagaras) ІГ kiti. ‘так что, даже’ (pig.

Šio krašto žmonių atmintyje iki XX amžiaus pradžios buvo išlikę pri­ siminimų apie galindus. Padavimuose minimas kalnas, ant kurio labai seniai gyvenęs milžinas Г о л я д а . Jis buvęs nepaprastai stiprus, savo kirvį numesdavęs trisdešimt kilometrų. Kitoje vietoje ant dviejų kalvų gyvenę du broliai Г о л я д и ir per trisdešimt kilometrų mėtę vienas kitam kirvį. Pažymėtina, kad rusų padavimuose daugelio senovės tautų atminimas yra išlikęs didvyrių milžinų pavidalu.

Prasidėjus slavų ekspansijai dalis galindų galėjo prasiskverbti dar toliau nuo šių vietų. Taip manyti verčia vietovardžiai su голядь -, pa­ sitaikantys vidurinės Rusijos bei O riolo srityse. Iki slavų atėjimo šie kraštai turėjo būti retai gyvenami. Todėl nuošaliose vietose galindai galėjo ilgai išlaikyti savo kalbą ir papročius. Kad jų čia būta daug ir ilgai, rodo rusų kalbos dialektologija. Konstatuota, kad buvusi galin­ dų teritorija nutraukia kai kurių rusų kalbos tarminių izoglosų pliti­ mą, jos pro šią sritį neprasibrauna

( Х а б у р г а е в Г. А .

Становление...

Москва,

1980, 121-132). Kada galindai galutinai išnyko, duomenų neturime. Tai galėjo at­ sitikti greičiausiai apie XIII amžių. M inėjim o metraščiuose laikotar­ piu jie jau turėjo būti apnykę. Įsikūrę baltų žemėse slavai patyrė didelę baltų kalbų įtaką. Kai kurie slavistai baltų substratu aiškina svarbiausias rytų slavų kalbos ypatybes, kuriomis jie atsiskiria nuo kitų slavų, tarp jų ir pilnagarsį

(rus.

полногласие ), taip pat vadinamąjį akavimą (акание ) bei gudų dzū-

kavimą лорусы...

(žr. Z. Zinkevičius L K I I 245, Lietuvių tautos kilmė... 2005, 121-122, Бе­ 2001, 25-34). Beje, ir senieji rytų slavų genčių pavadinimai

krivičiai, dregovičiai, radimičiai neretai kildinami iš baltiškų, paprastai

(žr. Z. Zinkevičius L K I I 252, Lietuvių tautos kilmė... 119-120, Белорусы... 2001, 20-25). Tyrėjai baltų elementų randa taip pat rytų sla­ vų kalbos morfologijoje (priesagos -uk-, -ail- ir kt.), sintaksėje (predikatinė dalyvių su formantu -všij vartosena, pvz., был выпивший , įvardžių к т о ir ч т о pai­ niojimas ir kt.), tačiau ypač jie gausūs leksikoje, apimantys įvairias gyve­ lietuviškų žodžių

nimo sritis. Pateikiami tik keli pavyzdžiai: ориба ‘arimas, orė’, пакля ‘pakulos’, парсюк ‘paršiukas’, вентерь ‘venteris, toks tinklas’, с к л ю т ‘skliutas, plačiaašmenis kirvis rąstams tašyti’, ydpa ‘ūdra’, ковш ‘kau­ šas’, nympa ‘putra’, лаума ‘laumė’ ir daugybė kitų

I 255-275, Lietuvių

tautos kilmė...

(žr. Z. Zinkevičius L K I

123-142).

Kadangi į rytinių slavų genčių sudėtį įsiliejo žymus baltų etninis komponentas su savo materialinės ir dvasinės kultūros elementais, tai baltų substratas apėmė ne tik kalbos, bet ir antropologijos, etnologi­ jos, mitologijos bei kitas sritis. Deja, šių sričių baltiški elementai to krašto slavų tautose tebėra menkai ištirti, nes darbai iš esmės dar tik pradedami. Į rytus nuo dabartinės etninės Lietuvos žemių liko dideli plotai, gyvenami perėjusių prie slavų kalbos žmonių. Amžiams bėgant tie plotai vis didėjo, slaviškoji banga slinko į vakarus. Baltų substratas iš visų rytinių slavų daugiausia palietė gudus. Juk visa Gudijos teritorija iki VIII a. buvo baltų gyvenama. Taigi gudų

tauta išaugo ant baltiško substrato, kuris ir suformavo gudus kaip tau­ tą. Tarp gudų ir lietuvių-latvių tyrėjai randa daug tiek materialinės, tiek ir dvasinės kultūros bendrybių. Baltų kilmės vietovardžių gausu visoje Gudijoje, o vakariniame jos pakraštyje jie vyrauja. Baltų substrato vaidmens gudų etnogenezėje neneigia šių dienų Gudijos mokslininkai. T ik jie tą vaidmenį vertina nevienodai. Baltų

(kai kurie tyrėjai vadina tiesiog lietuvių)

ir slavų indėliai pagal gudų verti­

nimą svyruojantys tarp dviejų kraštutinumų: 1) slavų sluoksnis baltų masėje buvęs visai nedidelis, gudai - tai slaviakalbiai baltai

(lietuviai)

ir 2) baltai anksti ištirpę slavų masėje ir nepalikę ryškesnės žymės. Pastaruoju metu tarp vyraujančių slavofiliškų pažiūrų vis dažniau pa­ sigirsta blaivių balsų.

GIMINIŠKŲ GENČIŲ APSUPTYJE

Lietuviai nuo seniausių, lingvistinės analizės pasiekiamų, laikų gyveno baltų ploto viduryje - kitų baltų genčių apsuptyje. Tūks­ tantmečiais jie mažai tebuvo veikiami išorinio pasaulio, apsaugoti nuo ten vykusio tautų maišymosi. Todėl, kaip minėta, išlaikė daug seno­ sios indoeuropiečių gyvensenos ypatybių, mažai pakitusią kalbą. Norint visa tai geriau suprasti, reikia iš arčiau susipažinti su tuo­ metiniais lietuvių kaimynais — pakraštinėmis baltų gentimis, jų likimu.

Prusai Jie skyrė lietuvius nuo Vakarų ir V id u rio Europos. Prūsų vardas istorijos šaltiniuose iškilo IX amžiuje ir išstūmė anksčiau var­ totą aisčių pavadinimą. Pirmą kartą prūsų vardas paminėtas vadina­ mojo Bavarų Geografo (B ru zi ). Apie 965 m. prūsus minėjo Ispanijos keliautojas žydas Ibrahim-ibn-Jokūbas, rašęs arabiškai (B urūs ). N uo X a. pabaigos juos ėmė minėti jau daugelis šaltinių. Pavadinimas rašomas lotynizuotomis formomis: Pruzze

(X a.),

P ru z z i , dgs. klm.

Pruz(z)orum , dgs. ndn. P ru z is , vns. klm. Pruzziae ‘Prūsijos’, vns. gln. Prūdam ou

(XI a.)

ir pan., Nestoro metraštyje

(XI-XII a.) -

Prousi (П роиси ;

= u). Pačios prūsų kalbos paminkluose tėra būdvardis vns. gln.

prūsiskan ‘prūsišką’ ir prieveiksmis prūsiškai ‘prūsiškai’, rodantys, kad prūsai greičiausiai save vadino *prūsai. Pig. lie. prūsai, la. prūsi

(senesnė forma),

prūši

(naujesnė).

Etnonimas prūsai negali būti labai senas. Jeigu į slavų kalbas jis būtų patekęs iki VII a., tai rusai jį tartų *прыссы , lenkai *prysy, nes slavų ы

(Ink. y)

išsirutuliojo iš senesnio ū , pig. sen. si. sbiHb: lie. sūnus.

(J. Otrębskis), (M. Rudnickis, O. Trubačiovas, S. Karaliūnas), galimą hidroniminę kilmę (V Mažiulis), tačiau

Etimologija neaiški: sietą su sen. ind. pūrusah ‘žmogus’ lie. prilSti, praŪSti, prusna reikšta nuomonė apie

atitinkamų hidronimų nerasta. Nurodyti tikslų Prūsų žemės plotą keblu. Istorijos šaltinių duome­ nys prieštaringi. Kryžiuočiai prūsams priskirdavo visą teritoriją tarp

Vyslos žemupio ir Nemuno. Pradėję nukariauti vakarines Prūsų sritis, kurių gyventojai save vadino prūsais, kryžiuočiai tą vardą taikė ir ki­ toms užgrobtoms žemėms, kol lietuviai juos sustabdė ties Nemunu. Mindaugas 1253 ir 1259 m. dovanojimo aktuose Nemuno žemupio ir Priegliaus aukštupio sritis traktavo kaip savas, lietuviškas žemes. Algirdas ir Kęstutis 1358 m. tvirtino, kad Lietuvai turinti priklausyti teritorija iki Alnos ir Priegliaus upių. Vytautas stengėsi užimti žemes iki Karaliaučiaus, nes jos esą priklauso lietuviams. Vokiečių kalbi­ ninkas Adalbertas Bezzenbergeris

(Becenbergeris) pagal

vietovardžiuose

slypinčius prūsų žodžius garbis, kaimis, аре ir jų lietuviškus atitikme­ nis kalnas , kiemas, upė nustatė, kad Kalbinė prūsų ir lietuvių riba tu­ rėjusi eiti maždaug Deimenos bei Priegliaus upėmis, Alnos žemupiu, Ašvinės ir Angerapės aukštupiais iki Dubininkų. Taigi jis iš esmės patvirtino Algirdo ir Kęstučio 1358 m. teigimą. Tam neprieštarauja ir naujausi vardyno tyrimai.

(pavadinimai pateikiami tokie, kokius rekonstravo Kazimieras Būga; skliaustuose nurodomas bū­ dingesnis jų užrašymas šaltiniuose): Istorijos šaltiniuose minimos šios Prūsų žemės sritys

P a m e d ė (Pomesania ) — vakarinė Prūsų žemės sritis tarp Vyslos, Nogato su Elbingą, Zirgūnos ir Osos upių. P a m e d ė n ų vardas iš pr. *Pa-medįan : pr. median ‘miškas’, pig. lie. dial, medžias ‘miškas’. Taigi galėtume versti ‘Pamiškė’. Pa g u d ė (Pogesania ) - į šiaurės rytus nuo Pamedės maždaug iki Se­ rijos upės. P a g u d ė n ų vardas iš pr. *Pa-gudian : pr. gudde ‘krūmas’ ar *gudas ‘gotas’. V a rm ė V a r m ių

(W arm ia ) -

(lot.

toliau už Pagudės iki Notangos ir Bartos.

Warmienses, Warmi) vardas siejamas su prūsų žodžiu

wor-

myan ‘raudonas’. Gali būti hidroniminės kilmės, plg. lietuvių upėvar­ džius Varmė N ó ta n g a

(dešinysis Ventos intakas) ir Raudonė (kelios upelės). (Natangia)

- už Varmės iki Priegliaus ir Alnos upių.

N o t a n g ų vardas turbūt hidroniminės kilmės, plg. ežero pavadinimą

Notist

(Notangoje!),

lietuvių upėvardį Nota; dėl priesagos -ang- plg.

lie. Alangä. S e m b a (Sambia ) - į šiaurę nuo Notangos, pusiasalis tarp Aismarių ir Kuršių marių, rytuose - iki Deimenos upės. S ė m b ų vardas ke­ lia neaiškumų. Nesame tikri, koks buvo žodžio pradžios priebalsis

(prūsai tarė s- ar z-?),

ar priebalsį -b- turėjo prūsai, ar jį ėmė tarti tik

vokiečiai. Formos netikrumas sunkina vardo kilmės aiškinimą. Ka­ zimieras Būga savo rekonstruotą formą Semba

tradiciją)

(kuri jau turi vartojimo

kildino iš mūsų laikus nepasiekusio žodžio *sėmbas ‘saviš-

Prūsų žemė X III a.

kis’ : sen. si. sįbb ‘t. p.’. Baltijos pajūris Sembos pusiasalyje iš seno garsėjo gintaru. Barta (B artha ) - į pietryčius nuo Notangos ir Varmės, maždaug Alnos upės didžiųjų intakų baseine. Bartų vardas greičiausiai hidroniminės kilmės, pig. lie. Bdrt-uva. Galinda (G alindia) - už Bartos į pietus, pačioje pietinėje Prūsų že­ mės dalyje, dabartiniame Mozūrų ežerų krašte. Vardas galindai sie­ jamas su žodžiu galas, taigi galindus linkstama suprasti kaip ‘galinius, pakraštinius baltų gyventojus’, nes toliau už galindų pietuose gyveno slavai (mozūrai). Tuo vardu vadinta dar viena baltų gentis rytuose prie Maskvos (rus. голядь), galbūt ir kitos baltų pakraštinės gentys. Dar pri­ simintini Ptolemajo Г а Х і у б а ї . Taigi šis vardas j istorijos šaltinius pa­ teko anksti, jau II a. po Kristaus, tuoj po aisčių. Dalis galindų turbūt dalyvavo germanų antpuoliuose prieš Romos imperiją, nes imperato­ riaus Voluziano (252-253 m.) laikų monetose įrašytame imperatoriaus titule greta vendų (venetų) bei finų yra ir galindai. Nadruvä (Nadrowia) - į rytus nuo Kuršių marių visame Priegliaus aukštupyje. Prūsai greičiausiai vartojo formą su priesaga -ava, taigi

būtų N adravä , gyventojai - nadräviai. Vardo kilmė neaiški, gali būti hidroniminė: Nadrava - kraštas, esantis ant *Dravos upės

intako Druojos?) krantų, plg. pr. na S k ai v ä (Scalow ia ) - Nem uno

(Priegliaus

‘ant*. žemupyje tarp Nadruvos ir Žem ai­

čių. Galėjo būti ir variantas Skalavä , gyventojai - s k a la u t a i , arba

s k a lv ia i. Vardas, matyt, hidroniminės kilmės, plg. Skalve, Paskalviai

(oikonimai Skalvos srityje tarp Tilžės ir Ragainės),

Skalvys , var. Skalvė — upė

prie Šiaulių : skalauti. Naujausi tyrimai leidžia manyti,

kad dvi pastarosios sritys —

Nadruva ir Skalvä - kryžiuočių invazijos laikais buvo jau labai sulietuvėjusios: mišriai, prūsų ir lietuvių gyvenamos, vietinė prūsų tarmė tapo artima lietuvių kalbai. A b i sritys iš seno traktuotos kaip lietuviš­ kos. X V I amžiuje jos tokios iš tikrųjų ir buvo, nes prūsų pėdsakų jose tada jau beveik nebebuvo likę. Archeologai tvirtina, kad prūsai iki Kryžiuočių ordino įsiveržimo buvo pasiekę aukštą materialinės ir dvasinės kultūros lygį. Ypač su­ klestėjo nuo pirmųjų amžių po Kr. ir tasai klestėjimas tęsėsi iki vokie­ čių agresijos. Gyveno turtingai. Jau pirmųjų amžių po Kr. palaidoji­ muose randama daug brangių daiktų, pvz., sidabro papuošalų, įvairių ginklų, darbo įrankių ir kt. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė, pagalbinis - medžioklė, žvejyba, bitininkystė. Būta ir amatų. Kalviai iš vietinės balų rūdos liejinio pagamindavo įvairių daiktų. Išplėtota gintaro gavyba. Klestėjo prekyba. Pagudėje prie Aismarių prūsai turėjo įsirengę Truso uostą, svarbų prekybos centrą, į kurį atplaukdavo laivai su pre­ kėmis iš Skandinavijos ir kitų kraštų. Jį sugriovę kryžiuočiai įkūrė Karaliaučių. Plačius prekybinius ryšius su kitais kraštais rodo radiniai iš tolimų šalių: monetos, kaldintos Romoje, Bizantijoje, Mažosios Azijos kraštuose, Damasko plieno kalavijai, stikliniai karoliai ir kita. Kaimynėms šalims buvo parduodamas vaškas, ūdrų, bebrų, voverių kailiukai ir kitos prekės. I-IV a. būta prekybinių ryšių su Rom os imperija. Yra duomenų, jog romėnų laivai pasiekdavo Baltijos jūros pakraščius, bent ties Vyslos žiotimis. Vėlesnius glaudžius prekybinius ryšius su slavais, be kita ko, rodo šaltiniuose minima prūsų gatvė Naugarde

(nuo 1185 m.).

Iš visų Prūsų žemės sričių aukščiausią lygį buvo pasiekusi Semba, ypač dėl puikios geografinės padėties tarp Aismarių, Baltijos jūros ir Kuršių marių, taip pat dėl derlingų dirvų ir gintaro gavybos. Sembai buvo geri žvejai ir jūrininkai, turėjo savo prekybos laivų, kuriais pa­ siekdavo Skandinaviją ir kitas šalis.

Iš rašytinių šaltinių sunku susidaryti aiškesnį vaizdą apie prūsų dvasinę kultūrą dėl nepalankaus metraštininkų požiūrio į juos kaip į pagonis, kovojusius su krikščionimis. Kiek objektyvesni ankstesni šaltiniai iš laikotarpio prieš Prūsų žemės nukariavimą. Antai Adomas Bremenietis sembus ir kitus prūsus vadina labai humaniškais žmonė­ mis, kurie vykstą į jūrą pagelbėti atsidūrusiems pavojuje arba užpul­ tiems piratų. „Daug ko girtino galima būtų pasakyti apie jų papro­ čius, - rašė jis apie 1072-1076 m., - jeigu tik turėtų Kristaus tikėjimą, kurio skelbėjus baisiai persekioja.“ Lenkų ir kryžiuočių šaltiniuose ypač pabrėžiama prūsų karių narsa.

(čia ir toliau ter­ ir rytų baltai vartojami ta reikšme, kurią jiems teikia baltistai). Kaip

Prūsų kalba priklausė vakarinių baltų kalbų grupei

minai

vakarų

ir kiti vakarų baltai, jie turėjo išlaikę sveiką senovinį baltų dvibalsį ei

(rytų baltai, tarp jų ir lietuviai, po kirčiu jį monoftongizavo, t. y. pavertė vienabalsiu ę, iš kurio vėliau atsirado sutaptinis dvibalsis ie), plg.

visose žodžio pozicijose

pr. deiws ir lie. dievas. Konsonantizmo srityje ryškiausias prūsų kalbos skirtumas nuo

š, z virtimas s, z (lietuviai išlaikė y. žemi) ‘žemė’. Taip š, z buvo (išskyrus vienintelius lietuvius).

lietuvių buvo senųjų baltų priebalsių

sveikus š, z),

plg. pr. assis ‘ašis’, semmė (t.

išvertę ir kiti rytų baltai

Labai ryškūs ir daugeliu atvejų seni morfologiniai skirtumai. Prū­ sai turėjo kitokį a kamieno vienaskaitos kilmininką

vo’),

daugiskaitos naudininkus

(plg. pr. deiwas ‘die­

(plg. pr. genämans ‘žmonoms’) ir

kt. Jie iš­

laikė senesnes negimininių įvardžių formas, pvz., tebbei ‘tau’, noūson ‘mūsų’, wans ‘jus’ ir kt. Tas pats pasakytina apie skaitvardį, plg. pr.

tirtis ir lie. trečias, usts ir lie. šeštas, newlnts ir lie. devintas

(su d- iš

dešimtas). Kitaip sudarytos dalyvių formos. Skyrėsi nemaža dalis lek­

sikos, pvz., pr. agio ir lie. lietus, anctan ir lie. sviestas, bitas ‘vakaro’,

dadan ir lie. pienas, druwit ir lie. tikėti, emnes ir lie. vardas, gaylis ir lie. baltas , garbis ir lie. kalnas, kails ir lie. sveikas, panno ir lie. ugnis. Visa tai rodo, kad prūsų kalba buvo labai archajiška, mažai nuto­ lusi nuo baltų prokalbės. Archajiškas prūsų kalbos pobūdis veikė kaimynų lietuvių kalbą archajizuojamai. Dėl tokio poveikio lietuvių kalba, vartojama arčiau prūsų gyventos teritorijos ir toje teritorijoje, išlaikė senoviškiausią struktūrą. Taip formavosi mūsų pietinė vakarų aukštaičių tarmė ir buvusios Prūsų Lietuvos šnektos. Iš šių kilusi bendrinė kalba vėliau suteikė lietuvių kalbai apskritai labai archajiškos kalbos aureolę. Ji iš tikrųjų geriausiai išlaikė senąjį lietuvių kalbos modelį: čia ryškiau ne­

gu kitur išliko pirmykštis ilgųjų ir trumpųjų balsių skyrimas, aiškiau tariamos priegaidės, mažiausiai pakito gramatinė struktūra. Glaudų prūsų ir lietuvių kalbų ryšį lėmė ne tik sena kaimynystė, bet ir intensyvūs abiejų tautų santykiai tiek buvusiose Prūsų žemėse, tiek ir etninėje Lietuvoje. Be kita ko, manoma, kad prūsų kilmės bu­ vo žymiojo lietuvių X V I a. rašytojo fono Bretkūno

(1536-1602) m oti­

na, greičiausiai ir tėvas. Lietuvių kalboje yra nemaža prūsų kalbos skolinių, tik dėl m ū­ sų žinių apie prūsų leksiką

(jos tik nedidelė dalis paminkluose užrašyta)

fragmentiškumo dabar sunku tuos skolinius atskirti nuo senųjų lie­ tuviškų veldinių. Lietuvių kalbos prūsizmai tebėra neištirti. Dėl geo­ grafijos

(paplitimo Paprūsėje) ir struktūrinio sutapimo su prūsų (V. Mažiulis ir kt.) linkę senais prūsizmais

atitikmenimis tyrėjai

kalbos laikyti,

pavyzdžiui, šiuos lietuvių kalbos žodžius, vartojamus arba vartotus už Prūsų Lietuvos ribų:

aivas ‘alavas’ (pr. alwis) - vartojamas Daukšos raštuose brizgilas ‘kamanos, apynasris’

(pr.

(yra ir Bretkūno);

brisgelan) — žemaičių ir vakarų

aukštaičių tarmėse;

brūkis ‘smūgis’ (pr. brokis ‘t. p.’) - Žemaičių Naumiestis (gali būti „lie­ tuvininkų“ atneštas iš Rytų Prūsijos); butas ‘namo’ reikšme (pr. buttan ‘t. p.’) - vartoja žemaičiai ir pietiniai vakarų aukštaičiai;

dumšlė ‘raukšlė, nelygumas’ (pr. dumsle vakarų aukštaičiai

‘pūslė’) - žemaičiai, pietiniai (dėl š gali būti ir savas veldinys, bet prūsizmą rodytų papliti­

mas Paprūsėje); grambuolys , grambuolė ‘toks vabalas’ (pr. gramboale

‘vabalas’) -

žemai­

čiai, pietiniai vakarų ir pietų aukštaičiai;

kerslas ‘geležinis įrankis, pvz., kirtiklis, skaptas, drožtuvas ir pan.’

(pr. kersle ‘dviašmenis kirvis’) — žemaičiai; kriaušė, dial, kraušė ‘toks vaismedis, jo vaisius’

medis’, crausios ‘kriaušės vaisius’) — šis žodis

(pr.

crausy

‘kriaušės

anksčiau vartotas tik Mažojoje

Lietuvoje ir arčiau jos, vėliau per raštus labai išplito

(s vietoj s galėjo

atsirasti dėl slavizmo grūšia ‘t. p.’); malūnas. Šis žodis vietoj slavizmo mėlnyčia pirmą kartą pavar­ totas fono Bretkūno raštuose. Prūsams jis buvo įprastas, plg. ma-

lunis ‘malūnas’, malunakelan ‘malūno ratas’, malunastabis ‘malūno akm uo’. Vėliau per raštus m alūnas , kaip ir m alūnininkas

šis pirmą kartą pavartotas Mažojoje Lietuvoje anoniminiame Lexicon žodyne), labai išplito;

(atrodo, ir

Lithuanicum

pydyti ‘sunkiai tempti, nešti’

(pr.

pidai

‘nešioja’, pidim ai ‘nešame’) — že­

maičiai;

plėškė ‘pakinktai’ (pr. pleske) - žemaičiai. Lietuviškesnį variantą

(su s)

plėškė turi žemaičiai ir pietiniai vakarų bei pietų aukštaičiai; prusrta ‘snukis, burna, lūpos’ (pr. prusnan

‘veidą’) -

žemaičiai;

savaitė. Seniausiuose lietuvių raštuose šio žodžio nėra. Pirm iau­ sia jis atsirado Mažosios Lietuvos raštijoje, iš čia pateko į „Aušrą“ ir ilgainiui įsigalėjo vietoj slavizmo nedėlia. Prūsai be žodžio Sawayte ‘savaitė’ (:

pr.

waitiät

‘kalbėti’?)

buvo pasidarę dar ir Possissawaite ‘tre­

čiadienis’ vokiečių M ittw och ‘trečiadienis’ pavyzdžiu

‘vidurys’ + Woche ‘savaitė’).

(plg. vok.

M itte

Sis taip pat pateko į Prūsijos lietuvių tarmes

bei raštus. Prūsų žemę, kaip pakraštinę Vakaruose, ypač Sembos sritį, jau VIII-XI a. vargino iš Baltijos jūros pusės plėšikiški vikingų antpuo­ liai. Slavų kraštuose susikūrus Rusios ir Lenkijos valstybėms ir šioms tapus krikščioniškomis

(Rusia - 988 m., Lenkija - 966 m.)

padažnėjo ka­

rinių susidūrimų tarp prūsų ir šių valstybių. Tačiau pastangos nuka­ riauti Prūsų žemę ir pakrikštyti prūsus nedavė rezultatų. Apie 1230 m. į Prūsų žemę atsikraustė Kryžiuočių ordinas, pa­ kviestas mozūrų kunigaikščio Konrado. Tasai Ordinas pradėjo ilgą ir labai žiaurią kovą prieš prūsus, dar nespėjusius sukurti savo valstybės. Per dešimt metų

(nuo 1231 m.

iki

1241 m.)

Ordinas užėmė Pamedę, Pa-

gudę, Varmę, Notangą ir Bartą. 1242 m. rudenį prūsai sukilo. Pirm a­ sis prūsų sukilimas baigėsi 1249 metais Christburgo sutartimi. Netru­ kus kryžiuočiai vėl pradėjo žygius į prūsų žemes. Per porą metų buvo užkariauta Semba

(1254-1256).

Kryžiuočiai siekė susijungti su silpstančiu Kalavijuočių

jos)

(Livoni­

ordinu. Tam reikėjo užkariauti Nadruvą, Skalvą ir kuršių žemes.

1260 m. Durbės mūšyje lietuviai žemaičiai sumušė abiejų O rdino ša­ kų kariuomenę. Šios pergalės paakinti prūsai tais pačiais metais pra­ dėjo antrąjį, arba Didįjį, sukilimą. Jame dalyvavo sembai, notangai, varmiai, pagudėnai ir bartai. Sukilimą parėmė lietuviai. Bet jėgos buvo nelygios. 1264-1265 m. pasidavė sembai. 1273 m. žuvo notangų vadas Herkus Mantas ir varmių vadas Glapas. Ilgiausiai priešinosi pagudėnai, bet ir jie 1274 m. buvo įveikti. Po to Kryžiuočiai užpuolė Nadruvą. Krito nadruviai ir skalviai. Kitaip negu anksčiau, šias nukariautas sritis Kryžiuočiai pavertė dykra. Gyventojai buvo išžudyti arba perkelti į kitas Prūsų žemės sritis. Daug pasitraukė į Lietuvą. Ištuštėjusiame krašte liko mažai gyventojų.

Nukariavus Nadruvą ir Skalvą 1277 m. vėl įsiplieskė prūsų suki­ limas. Deja, į kovą stojo tik pagudėnai ir dalis bartų, todėl sukilimas buvo greitai nuslopintas, o likę gyvi sukilėliai pasitraukė į Lietuvą. Per visus tuos karus daug prūsų žuvo. Dalis išbėgo į Lietuvą ir sla­ vų kraštus. Bėgo prūsai ir vėliau į spėjusią susikurti Lietuvos valstybę, kai tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino vyko žūtbūtinis karas. Antai Ipa­ tijaus metraštyje rašoma, kad 1276 m. pas didįjį Lietuvos kunigaikštį Traidenį atvyko pabėgėliai prūsai iš savo tėvynės (Придоша Проуси ко Тройденеви и[з] своей земли неволю перед Н ем у и). Traidenis juos priėmęs

ir apgyvendinęs Gardine, dalį Slanime. Ypač daug prūsų atsikėlė į Lietuvą Kęstučio laikais, kai vyko labai įnirtingos kovos tarp Ordino ir Lietuvos. Šaltiniai bene daugiausia mini atbėgėlių bartų. Jie buvo įkurdinami palei Nemuno vidurupį, Neries žemupį ir prie Merkio. Tiltų statyba ir remontas buvo pagrindinis bartų verslas.

Pats etnonimas bartas (dokumentuose борть) ilgainiui virto tiltų statytojo sinonimu. Jau XV a. šiuo žodžiu žymima nebe tautybė, bet tiltų staty­ tojo profesija. Apie Pelesą, Rodūnią tasai žodis išliko iki mūsų dienų, tik dar labiau'pakeitė savo reikšmę. Dabar čia vietos gudai juo (g. боруь, боруяк) vadina Pelesos lietuvius (jų kalbą - bartų kalba, язык баруянскі) arba apskritai visus šių apylinkių, ypač miškingų, gyventojus (mat ėmė sieti su g. боруь ‘drevė’, б о р тн ік ‘drevininkas, bitininkas’). Sprendžiant iš gyvenviečių pavadinimų Barčiai, Barteliai ir pan., bartų buvo apgyvendinta ir kitur Lietuvoje, pavyzdžiui, apie V iln ių , Ašmeną, Širvintas, Ukmergę, Zarasus, Panevėžį, Šaukėnus. Be bartų, Lietuvoje būta nemaža ir kitos prūsų genties - skalvių atsikėlėlių. Prie Rodūnios vietovardis Skalviai minimas jau X I V a. šaltiniuose. Vygando Marburgiečio duomenimis, 1365 m. Kęstučio ir Algirdo pajėgoms prie Ragainės pasidavę į nelaisvę

apgailestavimu)

(didžiu metraštininko

net apie 800 skalvių, kuriuos lietuviai išsivedę su savi­

mi ad patriam — į tėvynę. Rodūnios apylinkių lietuvių šnektos tyrėja Tamara Sudnik mano, kad etnonimas skalvis čia išlikęs iki šių dienų žodyje skalikas , g. скалік , kuriuo pravardžiuojami čia esančio D rus­ kininkų kaimo gyventojai, kartais ir kitų kaimų lietuviai. Iš Kryžiuočių šaltinių matyti, kad Lietuvoje būta dar ir kitos at­ bėgėlių skalvių kolonijos

(net ankstesnės)

- kažkur prie Nem uno, į

vakarus nuo Nevėžio žiočių; dar minima Skalva prie Šalčininkų ir Ditvos upės. Rodūnios apylinkių kaimo vardas Pamedė , g. Помедь leidžia manyti, jog čia kadaise galėjo būti prūsų pamedėnų genties atbėgėlių.

Kaim ų vardai SU Prūs- (Prūseliai, Prūsiškės, Prūsokai...) yra paplitę po įvairias Lietuvos vietas, bet jie gali būti nesusiję su senaisiais prūsais, nes jiems pradžią galėjo duoti vėlesni persikėlėliai iš Rytų Prūsijos. Jerzio Ochmańskio nuomone, dėl kryžiuočių įsiveržimo Lietuvo­ je atsidūrusių vakarų baltų

(prūsų kartu su jotvingiais)

bendras skaičius

turėjęs būti ne mažesnis kaip 5000 žmonių. Toks jų antplūdis anais laikais, žinoma, galėjo palikti tam tikrų pėdsakų atskirų vietovių lie­ tuvių kalboje, ypač ten, kur atbėgėlių buvo daugiau. Manytina, kad jie bus prisidėję prie pietryčių Lietuvos šnektose aptinkamų substra­ tinių kalbos elementų išlikimo. Aprimus karams į prūsų žemę ėmė plūsti kryžiuočių globojami kolonistai vokiečiai. Išlikę gyvi prūsai buvo paversti baudžiauninkais ir sparčiai nyko. Net įstatymais buvo draudžiama šnekėti prūsiškai. Praėjus kiek daugiau negu šimtmečiui nuo galutinio pavergimo, kry­ žiuočių valstybėje prūsai jau sudarė tik apie pusę gyventojų (1400). Dar po trijų šimtmečių prūsai kaip etninis vienetas visai išnyko. Atrodo, kad ilgiausiai prūsų kalba skambėjo Semboje. Įsigalėjus reformacijai, čia dar buvo vokiškai nemokančių žmonių, nes 1545-1561 m. jiems buvo išleisti net trys katekizmai prūsų kalba. Manoma, kad paskutiniai prūsai, mokėję savo gimtąją kalbą, išmirė XVIII a. pirmojoje pusėje. Atsikėlėliai vokiečiai perėmė iš jų viską, net ir var­ dą: patys Prūsų žemės vokiečiai ilgainiui ėmė vadintis prūsais. Taip iš­ nyko baltų tauta, pristabdžiusi iš Vakarų slinkusią vokiečių invaziją ir sudariusi sąlygas susikurti Lietuvos valstybei, pajėgusiai pasipriešinti agresijai. Prūsai savo krauju išgelbėjo lietuvių tautą nuo pražūties.

Jotvingiai Apie juos žinome mažiau negu apie prūsus. Istorijos šalti­ niuose neretai buvo painiojami su prūsais ir net tapatinami su jais. Anksčiausiai paminėti Kijevo Rusios šaltiniuose. Tarp 945 m. pasiuntinių į Konstantinopolį nurodomas Jatviag Gunarev (Я тв я гъ Гунаревъ;

svainis?)

gali būti ir Нунаревъ),

turbūt kunigaikščio tarnyboje buvęs

(jo

jotvingis. N uo X a. pabaigos Rusios šaltiniai jotvingius mini

dažnai, pavyzdžiui: aprašo 983 m. ir 1038 m. žygius į jotvingių že­ mes. Kryžiuočiai jotvingių neskyrė nuo sūduvių, kuriuos tapatino su prūsais. 1422 m. rašė: terram Sudorum et Jatuitarum , quod idem est

(sūduvių ir jotvingių žemę, kuri yra tas pats). Lotyniškai ir vokiškai (raide u žymėjo priebalsį u).

pavadinimą rašė Jattuen, Jatuesen

jotvingių

Jotvingių vardas padarytas su priesaga -ing- iš srities

(žemės)

pava­

dinimo Jotva , kuris greičiausiai yra hidroniminės kilmės, plg. fotijä Šakių apylinkių upė. Viename 1516 m. dokumente kažkur apie Lydą minima fotuos (Jotfa) upė, galėjusi duoti pradžių jotvingių vardui. Jerzis Nalepa šį "vardą kildina iš hidronimo Ančia < *A ntįa , remdamasis lenkų lotyniškuose šaltiniuose rastomis formomis su -en- (Jentuensi,

fentuesones), esą leidžiančiomis rekonstruoti *Jętbvęgb iš baltų *Ant-iv-ingas. Tačiau šaknį su -n- turi tik maža dalis šio pavadinimo įrašų, be to, ne patys seniausi, todėl -n- gali būti aiškinamas kaip tolesnio skiemens su -n- asimiliacijos padaras. Kryžiuočiai jotvingius dažniausiai vadino s ū d u v ia is , jų šalį S ū d u v a . Lotyniškai rašė Sudovia , vokiškai - Sudauerland. G yven­ tojus vadino lotyniškai Sudi, Sudorum ir panašiai. Sūduviai iš tikrųjų buvo Paprūsės jotvingių gentis, su kuria kryžiuočiai anksčiausiai su­ sidūrė. Galbūt tą vardą jie ėmė vartoti ir kitoms jotvingių gentims vadinti. Prūsai ir patys sūduviai greičiausiai vartojo formą su priesaga

-ava, taigi lietuviškai būtų Sūdava

(plg. šaltinių

Sudowia), gyventojai -

sūdaviai. Dėl priesagų -uva : -ava plg. Lietuva ir la. Liet-ava. Matyt, būta dar šio vardo sutrauktinio varianto Sūdva , iš kurio turbūt kilo lotyniškas pavadinimas Sudi, dgs. klm. Sudorum. Sūduvių gentis gyveno į rytus nuo Galindos ir Nadruvos, už d i­ džiųjų M ozūrų ežerų. Lokalizavimas nėra visai tikras. Švedų baltistas Knutas Olafas Falkas buvo linkęs sūduvius nukelti toliau į pietus. Šiaurėje jie siekė lietuvių žemes. Sūduvių vardą anksti, dar II a. po Kr., paminėjo Ptolemajas

ta galindų):

(gre­

graikiškai rašė ZouSivoi', taigi lietuviškai būtų sūdinai ar

sūdynai. Šios formos priesaga -in- (-yn-) rodo, kad gauta per slavus

(plg.

litv-inb

‘lietuvis’) ar

kitus tarpininkus, plg. germanų C h arin i , keltų

Tricastini. Pavadinimas Sūduva yra hidroniminės kilmės, plg. upių vardus

Sūduonia, Sud-upis. Bronys Savukynas surado

(iš Tauragnų apylinkių)

ir

apeliatyvą Sūduva ‘pelkėta vieta’. Dar plg. greičiausiai analoginės k il­ mės slavišką kaimynų M ozūrų pavadinimą Ink. M azow sza , kuriame įžiūrima šaknis maz -, Ink. maź, mazia ‘purvas’, ‘pelkė’. Įvairiuose istorijos šaltiniuose, be Sūduvos ir Jotvos

(Jotvingių),

dar

(gyventojai būtų dainäviai) vardas. Plg. D e n o w e (visa Dainava, kurią dar Jotvin­ giais vadina; Mindaugo 1259 m. rašte), на поущи Д о й н о в а Я т в е ж (var. Ятвезь; dykynėje Dainava Jotvingiai; Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikšvartojamas D a in a v o s

tota, quam etiam quidam fe t wes en vocant

Baltų gentys prie senosios Lietuvos

tijos

metraštyje).

Dainava greičiausiai buvusi į rytus nuo Sūduvos. Ir

šis vardas turbūt hidroniminės kilmės, plg. D ainava - upelis Varėnos apylinkėse. Linkstama manyti, kad Jotva, Sūduva ir Dainava iš pradžių buvo skirtingų gentinių sričių pavadinimai. Tokia gentinė sritis, matyt, bu­ vo ir šaltiniuose, ypač lenkų, minima P o le x ia

(gyventojai Polexiani) —

sritis už Sūduvos ir Dainavos, arčiau Narevo upės. Jos vardas vestinas iš upės Leko

(Elko)

pavadinimo. Lietuviškai tą sritį pasiūliau vadinti

P a lė k ė , o jos gyventojus - p a lė k ta is . Pastaruoju metu vis labiau įsitikinama, kad jotvingiai buvo ne viena gentis, bet tam tikras vakarų baltų genčių junginys, kuriame vyravo gausiausia ir stipriausia jotvingių gentis, lokalizuotina turbūt į pietus nuo Galindos ir Dainavos. Be kita ko, tai rodo šaltiniuose vartojamų etnonimų jotvingiams vadinti painiojimas. Matyt, vyko intensyvi visų tų genčių konsolidacija. Formavosi bendras jotvingių etnosas. Tačiau šaltiniuose kartais dar daromas tam tikras skirtumas. Pavyzdžiui: Traidenis tituluojamas Jotvingių ir Dainavos kunigaikš­ čiu. Taigi besąlygiškai tų visų genčių tapatinti nereikėtų. Vartojant jotvingių terminą prieš akis pravartu turėti galimas dvi skirtingas jo reikšmes: siauresniąją - jotvingių gentį ir platesniąją - nurodytą visą genčių junginį.

Viso jotvingių genčių junginio užimamo ploto ribas nurodyti nelengva. Sprendžiant iš rašytinių šaltinių, vakaruose jis ribojosi su prūsų galindais ir nadruviais, šiaurėje - su lietuviais. Labai neaiškios rytinės ir pietinės ribos. Rusios ir Lenkijos šaltiniai rodo, kad apie

1264

m. jotvingių

(palekiu)

dar tebegyventa bemaž visoje dabartinė­

je Polesėje, matyt, mišriai su slavais. Baltiškos kilmės vietovardžių, ypač hidronimų, yra ir dar toliau į pietus iki Bugo upės, net anapus •jos, t. y. Kšnos

(kildinama iš vak. balt.

*Kirsna) ir Muchaveco baseinuose,

bemaž iki pat Varšuvos. Tačiau sunku pasakyti, ar tuos vietovardžius -paliko šio junginio gentys, ar kokie kiti vakariniai baltai, nepasiekę istorinių laikų. Kokių nors specifinių kalbinės diferenciacijos bruožų toponimuose aptikti sunku. Laikomasi nuomonės, kad jotvingių gen­ čių junginys tolimoje praeityje buvo užėmęs didelį plotą, jų sodybos siekė Narevo ir Bugo upes, rytuose - Bresto, Drohičino

balt.

ar *Darg-ūt-Tnas), Lydos, gal net Minsko (gal apie VIII amžių ar net anksčiau) susipažino

*Darg-ūk-mas

Su jais anksti

(kildinama iš

(?) apylinkes. slavai, matyt,

dregovičių gentis. Be kita ko, tai rodo M erkio upės suslavintas pava­ dinimas М ерен , kuris turėjo atsirasti dar prieš pilnagarsio (полногласие) atsiradimą ir minkštojo k virtimą afrikata rytų slavų kalboje. Dregovičiai X - X I a. jotvingių žemėje įkūrė miestus Valkaviską, Gardiną, Slanimą, Naugarduką. Ne visai aiški ir šiaurinė jotvingių genčių junginio riba su lietu­ viais. Rašytinių šaltinių duomenimis, šio junginio gentys gyvenusios iki Nemuno, t. y. visoje Užnemunėje. Tačiau vakarų baltams būdingų toponimų, ypač hidronimų, randame ir anapus Nemuno, t. y. dešinė­ je Nemuno baseino pusėje.'Taigi Nemunas, matyt, senovėje nebuvo skiriamoji riba tarp vakarinių ir rytinių baltų. Jotvingių kalbos palai­ kų pietų Lietuvos vietovardžiuose aptinkame net maždaug iki linijos Kaunas—Žiežmariai—Vievis—Šalčininkai. Taigi iki čia kadaise, matyt, būta jotvingių genčių junginiui priklausiusio vakarinių baltų etnoso. Jis anksti sumišo su lietuviais. Toje teritorijos dalyje, kuri vėliau įėjo į Lietuvos valstybės sudėtį, jotvingiai greit sulietuvėjo. Į šį kraštą at­ bėgę

(gelbėdamiesi nuo kryžiuočių po 1283 m. galutinio pralaimėjimo)

kiti jot­

vingiai rado jau lietuvišką aplinką. Archeologai taip pat jotvingiams priskiriamų pilkapių randa tiek į vakarus, tiek į rytus nuo Nemuno, maždaug iki Kruonio, Klėriškių

(abu Kaišiadorių r.), Rusakalnio (= Laičių, Trakų r.), Kalesninkų (Šalčinin­ kų r.) apylinkių (žr. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 3, žml. 8 ir 9). Taigi nėra abejonės, kad senovėje Nemunas nebuvo vakarinių baltų ir lie­ tuvių skiriamoji riba.

Ištyrę sūduviams priskiriamus tikrinius žodžius Kryžiuočių šalti­ niuose Jurgis Gerulis ir Kazimieras Būga nustatė, kad jų kalba buvusi artima prūsų kalbai: išlaikytas baltų ei, vietoj š, z yra s, z, vartojamos prūsams būdingos priesagos

(pvz.,

-ing-) ir kt. Šios ypatybės turimos ir

dabartiniame Sūduvos krašto vardyne, be kita ko, ir pietų Lietuvoje. Kryžiuočiai po

1283

m. sutriuškinimo dalį sūduvių iškėlė į Sem­

bos pusiasalį, kur nuo tada atsirado vadinamasis S ū d u v ių

kam pa s

(Sudawischer W inkel). Po daugiau negu pustrečio šimto metų Hieroni-

mas Maletijus išleido knygelę apie šių sūduvių tikybą ir mitologiją

(1562).

Joje pateikti sūduvių kalbos pavyzdžiai yra artimi prūsų kalbai.

Gyvendami tarp prūsų Sembos sūduviai turėjo suprūsėti. Be to, Pa­ prūsės sūduvių kalba iš seno galėjo būti prūsams artimesnė negu kitų jotvingių. D ėl to ir dviejų pirmųjų prūsų katekizmų įžangose rašoma, kad sūduviai prūsų katekizmą nesunkiai suprasią. Kadangi apie kitų jotvingių genčių, išskyrus sūduvius, kalbą iki pas­ tarojo laiko nieko nežinota, tai buvo susidariusi tradicija sūduvių kal­ bos ypatybes traktuoti kaip būdingas visam jotvingių genčių junginiui.

1978

m. Bresto gyventojas Viačeslavas Žinovas vienoje sodybo­

je netoli Novyj D vor gyvenvietės Belovežo girių glūdumoje įsigijo retą lotynišką knygą su įklijuotais lapais - rankraštiniu žodynėliu, pavadintu Pogańskie gwary

Z Narewu (Pagonių šnektos iš Narevo apylinkių).

Deja, knyga su žodynėliu buvo prapuldyta. Išliko tik V. Žinovo nuo­ rašas

(nurašė didžiąją žodynėlio dalį),

kurį sudaro per

100 žodžių SU lenkiš­

ku vertimu. Juos paskelbė šių eilučių autorius leidiniuose Baltistica

(t. 21, sąs. 1-2),

Б алто-славянские исследования 1983 ir Linguistics

and Oriental Studies from Poznan 1

(1992).

Šios publikacijos sukė­

lė nemažą baltistų susidomėjimą, nes žodynėlio kalba labai skiriasi nuo sūduvių kalbos. Pasirodė įvairių aiškinimų, spėliojimų. D isku ­ sija tebetęsiama ir mūsų dienomis. Šių eilučių autoriaus nuomone, žodynėlis laikytinas palekiu genties kalbos, atmieštos gausiais lituanizmais, paminklas, nors atskiri žodžiai gali būti užrašyti tiesiog iš lietuvių, patyrusių palekiu kalbos poveikį, lūpų.

Metraščio Terra Jatw ezenorum II tome yra išspausdintas didelis tariamai rekonstruotų jotvingių kalbos žodžių rinkinys, net apie 3 tūkstančius (!). Perspausdinta iš internetinio straipsnio, kurio autorius nežinomas, bet tai turėjo būti ne mokslo žmogus, bet fantazuotojas, prikūręs visokių nesąmonių (plačiau žr. Terra Jatwezenorum III 455-457). Jotvingių genčių junginio materialinė ir dvasinė kultūra turėjo būti panaši į prūsų. Jotvingiai gyveno turtingai. Tai rodo archeologų

atkasamos puošnios jų įkapės. Panaši turėjo būti ir tikyba, bent sū­ duvių. Sprendžiame iš minėtos H. Maletijaus knygelės ir kitų, kad ir šykščių, mažai patikimų šaltinių duomenų, rašytų priešiškai nusitei­ kusių krikščionybės platintojų. Iš tų duomenų rekonstruoti jotvingių, kaip ir prūsų, dievų panteono neįmanoma, juolab kad išnykus jotvin­ gių tautai neliko gyvosios tradicijos, jotvingių mitologijos. Vokiečių ordinas, numalšinęs prūsų sukilimą, 1278 m. puolė jot­ vingių gentį sūduvius. Tai buvusi, jų nuomone, paskutinė dar ne­ užimtų jotvingių „prūsų“ gentis. Sūduviai narsiai priešinosi gro­ bikams.

Kijevo Rusios ir Lenkijos rašytiniai šaltiniai, kaip buvo

nurodyta, jotvingius vaizdavo esančius labai narsius karius. Jų narsu­ mą pabrėžia ir Vokiečių ordino šaltiniai. Esą vienas jotvingis kaudavęsis su šimtu priešų ir žūdavęs vildamasis, kad po mirties palikuonys dainomis jo žygį šlovinsią. Tačiau atsilaikyti prieš visos Europos re­ miamą Vokiečių ordiną buvo neįmanoma. Žiaurios kovos tęsėsi iki 1283 metų. Jotvingių žemė buvo visiškai sunaikinta: sodybos sudegintos, žmonės išžudyti arba paimti į nelais­ vę, kiti - ištremti į Vokiečių ordino valdomo krašto gilumą, daugiau­ sia

(net

1600 sūduvių), kaip minėta, - į Sembą. Nesitikėdami išsilaikyti

užgrobtoje Žemėje

prie Nemuno),

(kryžiuočių pilys buvo toli vakaruose, o lietuvių - čia pat

grobikai kraštą pavertė dykra, kuri turėjo apsaugoti nuo

netikėto lietuvių puolimo. Toje dykroje slapstėsi krikštytis nenorėję jotvingių likučiai. Lietuviai joje statėsi įtvirtinimų. Pietinė užgrobtos teritorijos dalis, ypač Palėkė, buvusi toliau nuo kryžiuočių, galėjo išlikti kiek gausiau gyvenama. Kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis net trim atvejais 1280-1283 m. mini jotvingių pasitraukimą į Lietuvos žemes. Ž in o ­ me, kad paskutinis jotvingių vadas Skurdas 1283 m. paliko nusiaubtą tėvynę ir persikėlė į Lietuvą. Taip lietuvių valdomoje Jotvingių že­ mės dalyje atsirado kaimų, vadinamų Dainavomis. Tokio pavadinimo kaimų yra ir toliau į pietryčius nuo dabartinės Lietuvos Respublikos sienos, Gudijos teritorijoje, kur jie laipsniškai pereina į Jatvež , gudiš­ kai Я твезъ (=

Jotvingiai) pavadinimą

ir aptinkami dideliame plote apie

Svisločę, Baranovičius, Minską. Dainavos-Jatvež pavadinimų sandū­ roje pasitaiko gyvenviečių, kurias vietos lietuviai vadina D ainava , o gudai - Jatvež {Ятвезъ). Matyt, lietuviai buvo įpratę prie Dainavos, o slavai - prie Jatviagų pavadinimo. Būta jotvingių pabėgėlių ir kitur Lietuvoje. Šaltiniuose m inim i sūduviai, gyvenantys Semeliškių apylinkėse vadinimą Jadzvingų kapai prie Padubysio.

(1375).

Plg. vietovės pa­

Ilgainiui nurimus karams ir daugeliui buvusių jotvingių žemių atitekus Lietuvai, po 1411 m. Torunės taikos dykra buvo apgyven­ dinama. Į ją kėlėsi tiek lietuviakalbiai, tiek ir slavakalbiai Lietuvos valstybės gyventojai, o iš pietvakarių, nuo Lenkijos pusės - mozūrai. Į apgyvendinamą dykrą turbūt pirmieji grįžo pabėgėlių jotvingių li­ kučiai. Tuo reikėtų aiškinti palyginti gausius jų kalbos reliktus šio krašto vardyne. Lietuviai kūrėsi šiaurinėje buvusios jotvingių žemės dalyje — da­ bartinėje Lietuvos Užnemunėje, neretai vadinamoje Sūduvos vardu. Bet daug jų kėlėsi ir toliau į pietus, į jotvingių žemės gilumą. Ilgainiui lietuvių kalbos plotas ėmė siekti Bebro aukštupį. Didieji kunigaikščiai lietuvių bajorus ir karius tada kėlė dar toliau - prie strateginiu požiū­ riu svarbesnių vietovių, pilių, pagrindinių kelių, upių brastų ir kitur. Lietuvių gyvenvietės kūrėsi toli pietuose, net buvusioje palekiu gen­ ties teritorijoje, daugiausia ten, kur buvo Lietuvos didikų Goštautų

(Goštautų), Radvilų,

Glinskių, Sapiegų ir kitų valdos. Tada šiame krašte

atsirado daug lietuvių kalbos salų salelių. Daugiausia jų buvo prie

(plg. lie­ tuviškos kilmės pavadinimus Żodziki, Kienstutow Brod ir kt.), Goniondzą (pig. kaimų vardus Jaświły, Downary, Mejły, Żodzie ...), Knišiną, Odelską (1492 m. buvo įsteigta katalikų parapija ir tarp klebonui priskirtų valstiečių minimi lietuviai M oldus, Nyesztha, Naczus ir kt.) bei Krinkus (minimi valstiečiai Krystel, Dzieras, Budźwid, Juszkel Wieżgajłowicz ir kt.), Tikociną, Balstogę (plg. šio miesto dalies pavadinimą Dojlidy, Dojnowo, kaimų vardus Kojrainy, Olmonty, Narejki, Rom ejki...), Suražą (plg. kaimus Trypucie, Litwa, Litewka, Litw iany ir kt.), Brianską, Biels­ ką (plg. kaimus Kiewłaki, Kojly, Szernie, Szewele, Torule, Żegunie...), Drohičiną Bebro, Sidros, Sokoldos, Narevo ir Bugo upių, apie Raigardą

(Narejki, Tolkiele, Radiw iłłów ka, Litwinowie ze...), Kamenecą (M ożejki, Bildejki, Burdziły...)

ІГ

kitur.

Visame plote tarp Augustavo kanalo ir Bugo upės, kuris tada buvo valdomas iš Trakų, iki šių dienų išliko labai daug lietuviškos kilmės vietovardžių, ne visais atvejais lengvai atskiriamų nuo senesnių jot­ vingiškų. Č ia visur lietuvių įtaka ir lietuvių kalba ėmė silpti maždaug nuo 1520 m., kai šis kraštas administraciškai buvo atskirtas nuo Trakų ir iš jo sudaryta atskira Polesės vaivadija. Č ia gyvenusių lietuvių ir apskritai baltų etnoso labai gausių pėdsakų išliko ne tik toponimijoje, bet ir vietos lenkų bei gudų kalbose - tiek fonetikoje, tiek gramatinėje sandaroje, ypač žodyne. Iki šiol lenkų kalbininkų T. Zdancewicziaus, Cz. Kudzinowskio, E. Smulkowos ir kitų darbuose iškelta aikštėn per pustrečio šimto baltiškos kilmės žodžių. Nemažą jų dalį sudaro aiškūs lietuviški skoliniai, kiti gali būti sulietuvinti jotvingiški žodžiai.

Tiek grįžę į Vokiečių ordino sunaikintą tėvynę, tiek likę kituose kraštuose jotvingiai, kaip atskiras etnosas, sparčiai nyko. Kada jie ga­ lutinai išnyko, nustatyti neįmanoma. Žinoma, tai vyko įvairiu laiku skirtingose vietovėse. Praėjus keturiems šimtmečiams po jotvingių sutriuškinimo, ca­ rinės Rusijos 1857 m. Centrinio statistikos komiteto surinktais ir M . Lebedkino apdorotais bei paskelbtais duomenimis, net 30 929 pie­ tinės Gardino gubernijos dalies

(buv. jotvingių krašto) gyventojai

užsirašė

esą jotvingiai. Lebedkinas pažymi, kad tie „jotvingiai“ kalbą rusiškai, t. y. gudiškai, su lietuviškos tarties ypatybėmis, esą stačiatikiai ir nuo kitų gyventojų skiriąsi šiurkštesniais papročiais ir išvaizda. Nors jotvingių kalba jau seniai išnyko, tačiau spaudoje ir dabar vis pasirodo sensacingų žinučių, esą tam tikrose vietovėse aptik­ ta žmonių, tebekalbančių jotvingiškai. Ypač daug yra prirašoma ir pripasakojama apie vakarų Polesėje esą tebevartojamą jotvingių

tvirtina, kad tai prūsų)

(kiti

kalbą. Daug tokių žinučių suregistravo V adi­

mas Deružinskis savo neseniai pasirodžiusioje knygoje'. Ten sura­ šyta visokių nuogirdų, prirankiotų iš laiškų, telefono skambučių ir panašių. Bet V. Deružinskis net nepasidomėjo, kaip iš tikrųjų kalba tie vakarų Polesės gyventojai, vadinamieji polešukai. O ten praeito šimtmečio devintajame ir paskutiniajame dešimtmečiais vyko įd o­ mūs dalykai. Šios knygos autorius turi sukaupęs nemažą rinkinį minėtųjų polešukų savo kalba leisto laikraščio Збудінне

(Atgimimas)

numerių, iš viso

70. Tuos numerius siuntinėjo 1988 m. susikūrusios visuomeninėskultūrinės draugijos Полісьсе pirmininkas M ikola Šeliagovičius, su kuriuo 1984 m. supažindino gudų kalbininkai. Su juo susirašinėjome 1984-1990 metais. Tai įdomi asmenybė. Buvo bolševikų valdžios per­ sekiojamas už tai, kad skelbė, jog Vakarų Polesės gyventojai sudarą atskirą rytinių slavų tautą, vartoją skirtingą nuo gudų ir ukrainiečių

(žinoma, ir nuo rusų)

kalbą, kurią M . Šeliagovičius stengėsi sunorminti,

padaryti literatūrine. Prasidėjus M . Gorbačiovo epochai M . Šeliagovičiaus ir kitų to krašto šviesuolių iniciatyva, kaip minėta, buvo įkurta draugija Полісьсе , kuri ėmė reikalauti teisių savo tautai. }ie tvirtino, kad polešukai esantys senųjų jotvingių palikuonys, save net vadino jotvingių vardu. Polešukų kalba Gudijoje oficialiai laikoma gudų

(baltarusių),

o

Ukrainoje - ukrainų tarme, fi turi daugiau bendrybių su ukrainų ne-

' Hd мім Д о р \ ж п п с к п и .

/ aiuihi белорус коіі истории, М ш к к . 2010.

gu su gudų kalba. Gudui ja šnekantį žmogų nelengva suprasti. Varto­

(Brestas, Pružanai, Pinskas, Turovas), Šiaurės vaka­ rų Ukrainoje (Kovelis, Luckas, Šamai) ir pakraštinėse Lenkijos vietovėse (Biała Podlaska, Chelmas). jama pietryčių Gudijoje

1990 m. Pinske įvyko slavistų konferencija, kuri pritarė polešukų

(vadinamų ir jotvingiais),

kaip atskiro slavų etnoso, traktavimui. Šių ei­

lučių autorius buvo gavęs pakvietimą į tą konferenciją, numatė joje kalbėti apie tai, jog seniausi išlikę vadinamąja slaviška raštinių kalba parašyti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos dokumentai

džiojo laikų)

(iš Vytauto Di­

turi ne gudų, bet Lucko krašto, taigi polešukų, kalbinių

elementų. Tačiau dėl ligos neteko nuvykti į Pinską. M . Šeliagovičius

(pats atvažiavo į Vilnių ir išprašė) bū­ (išspausdinta net 3 kartus). Konferenci­

pasirūpino, kad mano paskaitos tezės tų paskelbtos laikraštyje Збудінне

ja pritarė polešukų pastangoms siekti kultūrinės autonomijos, reko­ mendavo įvesti polešukų kalbą į vietines mokyklas, į to krašto radiją ir televiziją, skaityti vidurinėse ir aukštosiose mokyklose specialius kursus apie polešukus, jų kalbą, istoriją, etnologiją, folklorą, įkurti Pinske tiriamąjį polešukų kultūros centrą. M um s svarbiausia tai, kad polešukai savo ištakų ieško jotvingiuo­ se, net save su jais tapatina. Jų kalboje iš tikrųjų yra baltiškų elemen­ tų. Labai rūpėjo tuos elementus ištirti, iškelti juos aikštėn. Tačiau su­ sidurta su nenumatyta kliūtimi. Paaiškėjo, kad polešukų rašomosios kalbos kūrėjai, jos normintojai, visų pirma M . Šeliagovičius, sąmo­ ningai rašto kalbą „jotvingino“

(pats prisipažino taip darąs).

Buvo būtina

atskirti dirbtinius jotvingizmus. To padaryti nespėta, nes 1994 m. ko­ vo mėnesį ryšys su M . Šeliagovičiumi staiga nutrūko. Apie polešukus nieko daugiau neteko girdėti. Nurodytina dar viena mūsų dienų jotvingiška reminiscencija. Tai punskiečio Petro Lukoševičiaus kuriama jotvingių bei prūsų gyven­ vietė netoli Punsko - savitas, labai įspūdingas muziejus po atviru dangum. Turėsime didingą jotvingių muziejų, kartu ir paminklą šiai istorijos verpetuose dingusiai baltų tautai. Poetas Robertas Keturakis 2011 m. išleido poemą Jotvingiai, kurio­ je stengiasi apdainuoti šią tragišką gentį ir jos didvyrišką kovą su pa­ vergėjais, diktuojamas savo širdies balso, tartum joje tekėtų jotvingio kraujas. Stengiasi parodyti didingą jotvingio dvasią. Poemoje jotvin­ gis iškyla toks, kokį įsivaizduoja poetas. Apeliuojama ne į skaitytojo protą, bet į jo jausmus. Taigi susilaukėme vertingo meno kūrinio apie tragiško likimo giminaičius, kuriems turime būti dėkingi už tai, kad nebuvome nušluoti nuo Žemės paviršiaus, kad tebegyvename.

Kuršiai (ir žem aičių tarm ės kilm ė) Jie į istorijos šaltinius pateko anksčiau už kitus rytų bal­ tus. Pačias seniausias žinias apie kuršius randame islandų sagose, tam tikruose literatūros kūriniuose, sukurtuose palyginti vėlai

pabaigoje ir ypač XIII a.),

(XII a.

bet pateikiančiuose patikimų duomenų iš se­

nesnių laikų, ypač iš vikingų epochos. Vadinamojoje Hervaro sagoje pasakojama, kad karalius įvaras apie 675 m. užkariavo rytų kraštus, tarp kitų ir Kuršą. Kitoje sagoje, vadinamoje Heim skringla

ratas),

(Žemės

nurodoma, kad Upsalos karalius Erikas apie 850-860 m. ka­

riavęs Kurše. Į šią sagą įtrauktoje M agn usar sagoje kalbama apie tai, kad karalius paskyręs Sveiną Ulfsoną „sargu“ prieš vendų, kuršių (af Vindum ok Kurum ), kitų rytiečių ir saksų užpuldinėjimus. Kuršiai m i­

nim i ir kitose sagose, kur kalbama apie I X - X a. įvykius. Č ia patei­ kiama šiek tiek duomenų apie kuršių gyvenimą, santvarką, pastatus, būdą ir turtingumą. Vėliau kuršius

(Соп)

ir jų kraštą (Curland) m ini Adomas Bremenietis

savo Hamburgo vyskupų istorijoje, parašytoje 1072-1076 metais. Daug apie juos kalba danų istorikas Saksas Gramatikas, ypač 1180-1202 m. parašytoje Danijos istorijoje, į kurią įtraukė nemaža duomenų iš Is­ landijos sagų.

(miręs 888 m.) savo pirmtako ir mokytojo Ansgaro gyvenimo aprašyme (Ansgaras ir Rim­ bertas anuomet platino krikščionybę Skandinavų kraštuose) pateikė ilgoką pra­ Brem eno-Ham burgo arkivyskupas Rimbertas

nešimą apie Danijos ir Švedijos vikingų karus su kuršiais. Pagal jį, apie IX a. vidurį kuršiai

laiką mokėjo duoklę).

(Соп)

nusikratė švedų valdžios

(greičiausiai kurį

Tada (853) juos bandė nukariauti danai, bet kur­

šių buvę sumušti. Kitais metais (854) švedų karalius Olafas su didele kariuomene atplaukęs į kuršių žemę, paėmęs ir sudeginęs miestą, kurį Rimbertas vadina Seeburg

(jis buvo dabartinės latvių Gruobinios vie­

toje), ir po penkių dienų žygio pasiekęs kitą kuršių miestą - A p u lia (nustatyta, kad tai buvo dabartinė Apuolė Skuodo rajone), kurį apsupęs, aštuonias dienas nesėkmingai puolęs, bet neįstengęs paimti. Miestą gynę net 15 000 karių

(skaičius padidintas).

Devintą apgulties dieną abi pusės

susitaikiusios: kuršiai atidavę švedams pagrobtus iš danų turtus, dar pridėję po pusę svaro sidabro už kiekvieną mieste buvusį žmogų

(aiškiai perdėta, kad pergalė atrodytų įspūdingesnė),

davę įkaitų ir pasižadėję

mokėti duoklę. Nuo XII a. pradžios kuršius mini Rusios metraščiai (Кърсъ), o nuo XIII a. - vokiečių Kalavijuočių ordino šaltiniai (Curones , Küren

ir kt.).

Kuršių vardas šaltiniuose ir kalbinėje tradicijoje turi tris variantus:

(lietuviškoji tradicija), kurs- (kuršių-latvių tradicija) ir kur- (ger­ maniška tradicija). Seniausiu laikytinas lietuviškosios tradicijos variantas kurs-. Kuršiškas-latviškas kurs- (iš čia Rusios metraščių Кърсь ), turi S iŠ baltų š. Germaniškos tradicijos variantas kur- (Rimbertas, Adomas Bre­ menietis, Kalavijuočių ordino šaltiniai) gautas per Baltijos finų, greičiausiai Šaknis kurs-

lybių, tarpininkavimą. Pastarieji su kuršiais turėjo susipažinti dar ta­ da, kai Baltijos finų kalboje š nebuvo virtęs s: baltų kurs- finų kal­

(plg. suomių baltizmus kalia-šalna, heimo—šeima, heinä - šienas, hihna - šikšna, kauha - kaušas, vaha - vaškas ir kt.), iŠ Čia lybių bei estų kur-, plg. Kuramaa ‘kuršių žemė’ (maa ‘žemė, kraštas’). Kadangi Baltijos finai VII a. žvarbiųjų priebalsių ś, z jau nebeturėjo (tai rodo slaviški skoliniai, plg. sulku < ryt. si. šblkb ‘šilkas’), SU kuršių vardu jie turėjo boje dėsningai virto kurk-

susidurti dar prieš tai. Vardo kilmė neaiški. Yra kelios jo etimologijos, bet nė viena jų negali pretenduoti į visai patikimą. Bene patikimiausia Kazimie­ ro Būgos. Pagal jį, etnonimas kuršiai kildintinas iš nebevartojamo žodžio *kursas, reiškusio ‘lydimą, skynimą, kirtimą’. Kad tokį žodį baltai galėjo turėti, rodo giminiškos kalbos, plg. ukr. коре ‘lydimas’, slovėnų kfš ‘krūmas’, č. krs ‘išsišakojęs medis, kerežis’ ir kt. Jonas Kazlauskas siejo su žemaičių žodžiu kursas ‘vąšas’ ir kitais lietuvių kalbos žodžiais (Baltistica

IV 59-63),

bet toks siejimas kelia abejonių.

Ieškoma net hidroniminės kilmės, tik nepasakyčiau, kad sėkmingai. Kuršiai gyveno į vakarus nuo lietuvių pagal Baltijos jūrą, kurios lietuviai senovėje nesiekė. Kur ėjo kuršių ir lietuvių riba, sprendžia­ me iš X I I I -X V a. istorijos šaltinių, kuršiškų vietovardžių ir kuršių kalbos liekanų dabartinėse žemaičių šnektose, taip pat archeologijos mokslo duomenų. Istorijos šaltinių žinios prieštaringos ir ne visais atvejais patikimos. Paprastai remiamasi nukariautos Kuršo žemės dalybų tarp vyskupo ir Ordino dokumentais

(ypač 1253 m. aktu),

pagal kuriuos visas Baltijos

pajūris nuo Kuršių marių iki dabartinės Latvijos sienos XIII a. vidu­ ryje priklausė kuršiams. Tačiau kadangi aktus rašiusiems vokiečiams labiausiai rūpėjo nukariauto krašto administracinės ir politinės sritys, o ne tų sričių gyventojų etninė priklausomybė, tai remiantis vien šiais dokumentais vesti ano meto etninę bei kalbinę ribą būtų rizikinga. Dar mažiau mūsų reikalui patikimi vėlesni dokumentai, rašyti vykstant įnirtingoms kovoms tarp Lietuvos ir vokiečių Ordinų. Juk vokiečiai iš visų jėgų stengėsi sujungti abiejų Ordinų valdas kuršių gyventu Baltijos pajūrio ruožu, o lietuviai iš paskutiniųjų tam prie­

šinosi. Buvo kovojama ne tik ginklu, bet ir diplomatinėmis priemonėmis. Ilgoje politinėje kovoje Lietuvos valdovai stengėsi įrodyti, kad Baltijos pajūris turįs priklausyti Lietuvai ir kad vokiečių pretenzijos į jį esančios nepagrįstos, taigi dokumentų formulavimams turėjo įtakos politiniai motyvai. Tai mažina jų patikimumą. Neišleistina iš akių dar ir tai, kad riba dėl nuolatinių kovų ir vietos gyventojų nykimo nega­ lėjo būti nei ryški, nei stabili. Patikimesnis šaltinis - vietovardžių su kuršių kalbos ypatybėmis paplitimo studijos. Jos nėra lengvos, nes kuršiškus vietovardžius at­ skirti nuo lietuviškų nesunku tik tuo atveju, jeigu jie turi būdingąsias kuršių kalbos fonetines ypatybes, specifines darybos priemones ar kuršiškas leksemas. Kuršių kalba nuo lietuvių, kaip matysime, labiausiai skyrėsi: a) dvi­ balsiu ei vietoj lietuvių ie, bent mums rūpimose pietinėse kuršių šnektose; b) afrikatomis c, dz vietoj lietuvių kalbos minkštųjų k, g ; c) dantiniais sargiaisiais priebalsiais s, z vietoj žvarbiųjų š, z; d) trum ­ pųjų balsių /, u platinimu; e) kai kuriomis priesagomis ir skirtingais priešdėliais. Šios ypatybės gerai atspindimos senųjų dokumentų ir dabartiniuose kuršių žemės vietovardžiuose, pvz.: a) L e y p ia s e m e

1253 m. - dab. Lieplaukė prie Telšių, L ė i p a i č i a i

(dabar oficialiai vadinama Liepaičiais); Up. L e it ä Graume(lietuviškai būtų Lieta); netoliese yra ir kita upė L eit ė — Rus­ (Nemuno dešiniosios šakos) ir L ei tū lė - Leitės intakas;

Veiviržėnų apyl. nos intakas nės

b) L e tz im e

S v e n c e lė

prie

1253 m. -

dab. Lekėmė Plungės r. Stalgėnų apyl.;

Priekulės

< balt.

*Švenkelė9 pig. pr. Swenkitten

(: švink-ti, švank-us ); up. C e d v ė Ylakiai ti]); up.

lė

Č iū U Š a Kurtuvėnai

: kiaušas , kiaušinis ); I lz e

Platelių

(plg.

(plg.

pieva Skuodas : keden­ Seda, Kiaušinė - laukas Papi­

Kėdilės

Kiaūš-kalnis

1253 m. < kurš. *Ildze - dab. up. Ilgė prie

(XVI a. Ilgiais buvo vadinama ten esanti Grigaičių gyvenvietė);

Z e le n ­

de 1253 m. < kurš. *Dzelende - dab. Gelindėnai Plungės r.; Z eg e re 1253 m. < kurš. *Dzeg(e)re- dab. Gegrėnai Varduvos apyl. -ėnai

plg.

Плунгяны 1589

m.

< *Plūngėnai

‘Plungė’);

(dėl priesagos

Z e s e le 1253 m. < kurš.

*Dzesale - dab. Gėsalai Skuodo r.;

(čia yra ir upė Šata, Šatė); Vesete 1253 m. - dab. up. Viešėtė (Ventos intakas) Tirkšliai; W ie sw e 1253 m. - dab. Viešvėnai Telšių r. (upė Viešvė); ež. Ä p u s in a s Girkal­ nis, Viduklė (du ežerai, plg. ež. Apuše Širvintos); B ir s in e 1253 m. — dab. c) Sate-purw e 1439 m. - dab. Šatės Skuodo r.

Biržuvėnai Luokės apyl.; G rė sė 1253 m. - dab. Griežė Pikelių apyl.; S a n s u g a le 1253 m. - dab. Žąsūgala Telšių r. Janapolės apyl.

ir piliakalnis Žąsūgala);

(ten yra

S a rd e 1253 m. - dab. Žardė Klaipėdos r.; S a r e

1253 m. - dab. Žarėnai Telšių r.; Z a b ik a i Papilės apyl. (plg. Žabynė

Pasvalio r. : žabai ‘žagarai’); d) P o m e n ie 1253 m. vietovė prie M inijos upės, plg. dab. Pam inijai

(paplatėjas i dokumente žymimas e raide); e) vietovardžiai (ypač oikonimai) su kuršių kalbai būdingomis priesa­ gomis -(a)ng, - ai - (su pastarąja ir bendriniai žodžiai) dabar paplitę iš esmės

Stalgėnų apyl. Plungės r.

visame žemaičių tarmės plote. Užfiksuoti keli vietovardžiai, turintys kuršių kalbai būdingus priešdėlius: Ab-linga prie Endriejavo, Em-bare 1253 m. - dab. Im-barė prie Salantų, Em-pilten 1253 m. - dab. Senoji

Į-piltis prie Laukžemės. Iš pateiktų duomenų matyti, kad kuršiškų vietovardžių esama ne tik iki XIII a. šaltiniuose nurodomos Kuršių žemės ribos, bet ir toliau nuo jos - bemaž visame dabartinės žemaičių tarmės plote. Tai verčia manyti, jog kadaise čia visur turėjo būti kuršių etnoso. Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir žemaičių tarmės duomenys. Šioje tarmėje, ypač jos šiaurės vakarinėje dalyje, yra ryškaus kuršių kalbos substrato. Atkreiptinas dėmesys į dvibalsius ei, ou vietoj ie, uo , pvz.: pęins ‘pienas’, douna ‘duona’. Šios ypatybės rytinė izofona maž­ daug sutampa su Ceklio srities ir apskritai kuršių rytine riba, vedama pagal XIII a. šaltinius. Taigi greičiausiai pro čia turėjo ilgą laiką eiti kalbinė kuršių-lietuvių riba. Archeologai kuršiams priskiriamų

materialinės kultūros ele­

(jie ne visuomet lengvai išryškinami)

irgi daugiausia randa dabar­

mentų

tinės žemaičių tarmės šiaurės vakarų dalyje. Pavyzdžiui, Lietuvos

3, žml. 8), kuršiški senkapiai pa­ (į pietryčius nuo Klaipėdos), M edingėnų (netoli Žarėnų),

archeologijos atlaso duomenim is (t. plitę iki D ovilų Mažeikių.

Rytinė senųjų laikų kuršių žemės dalis, matyt, labai anksti sulietuvėjo. Kad kuršiams bėgant iš savo tėvynės čia daug kur jau buvo bemaž vienų lietuvių gyvenama, rodo pasitaikantys vietovardžiai su pabėgėlių paliktu Kurs -, pvz.: K uršiai Tytuvėnų apyl., Kuršukai Kel­ mės apyl, Kuršai Užvenčio apyl., miesto vardas Kuršėnai ir kiti. Č ia aptartieji duomenys rodo, kad kuršių buvim o pėdsakų dau­ gėja einant iš pietryčių į šiaurės vakarus, arčiau Baltijos jūros ir Kuršių marių, kur kuršių gyventa ilgiausiai. Turime konstatuoti jų etnoso užimamo ploto laipsnišką traukimąsi iš rytų į vakarus ir į šiaurės vakarus, kartu ir lietuvių kalbos plitimą ta kryptimi. M a ­ tyt, ankstyvojoje baltų kalbinės diferenciacijos epochoje į to kalbi­ nio vieneto, kuriame formavosi būdingosios kuršių kalbos ypatybės, sudėtį tam tikrą laiką įėjo bemaž visas dabartinės žemaičių tarmės

plotas ir pietinių vakarų aukštaičių ruoželis prie Kuršių marių. K ai­ mynai lietuviai čia turėjo pradėti keltis gana anksti. Tai, be kita ko, rodo kuršių vietovardžių *Lecime, *Dzeg(e)re, *Veisete, *Zansūgale

(plg. 1253 m. akto Letzime,

Zegere, Vesete, Sansugale) dabartiniai lietuviški ati­

tikmenys Lekemė, Gegrėnai, Viešetė, Žąsūgala(s) su senesniais prie­ balsiais k, g, š, z. Daug kur, ypač ploto pakraščiuose, matyt, ilgą laiką buvo gyvenama mišriai. Būta ilgos bei intensyvios kuršių ir lietuvių dvikalbystės. Č ia visur lietuvių kalba plito panašiai kaip latvių kalba Livonijoje, tik tam plitim ui sąlygos buvo dar palankesnės, nes šis plotas ilgainiui įėjo į lietuvių sukurtos valstybės teritoriją. Remiantis Kalavijuočių ordino šaltiniais, ypač 1253 m. dalybų tarp vyskupo ir O rdino aktu, senąją kuršių žemę sudarė šios 9 sritys:

(sulotyninta W annenia ; 1253 m. dokumente ji vadinama Vredecut. y. ‘Taikos Kuršu’, vvž. Freden ‘taika’) — apėmė Abavos upės baseiną (dab. Latvijoje apie Dundagą, Valdemarpilį, Talsus, Sabilę, Kandavą). Pavadini­ Vanenė

ronia,

mas gali būti finų kilmės. V e n ta

(vok.

W inda)

- Ventos upės žemupyje maždaug iki Abavos

upės ir dešinėje Užavos baseino pusėje

ir kt.).

(dab. Latvijoje apie Ventspilį, Piltenę

Pavadinimas hidroniminės kilmės.

B a n d a v a (.Bandowe , lietuviškai būtų Banduva ) — dab. Latvijoje apie A l-

(Kuldingą), iš dalies Skrundą. (vok. dial. Bihavelanc < bi ‘prie’, have ‘marios, įlanka’, lanc ‘išilgai, pagal’; Kazimiero Būgos nuomone, mariomis anuomet vadintas Liepojos ežeras) dab. Latvijoje apie Liepoją, Poviluostą (la. Pävilosta), Gruobinią, Durbę,

sungą, Kuldygą P a m a ry s

Aizputę. D u v za rė

Papės ežero)

(lietuviškai būtų D vi-žarė , t. y. ‘Dvi-šakė’, matyt, nuo išsišakojusio

- į pietus nuo Liepojos ežero Latvijoje ir nedidelis dab.

žemaičių pakraštėlis Lietuvoje. S k r u n d a - Ž ie m g a la galliam)

(dokumente vadinama terra

inter Scrunden et Semi-

— nuo Ventos aukštupio Latvijoje iki žiemgalių žemės vakari­

nio pakraščio ties Ežerės upės aukštupiu, pietuose iki dab. žemaičių

(Skrunda, Saldus...). M ė g a v a (M egowe , lietuviškai būtų Mėguva)

Lietuvoje

- nedidelė sritis Lietuvoje

apie Šventąją, Palangą, Kretingą. P ils o ta s (Pilsaten , plg.

kurš. > la. pils ‘pilis’+ säta ‘tvora; kiemas’) — šiauri­ (dab.

nė buv. Klaipėdos krašto dalis palei Baltijos jūrą ir Kuršių marias

Klaipėda, Priekulė...). Č e k i i s (Ceclis , lietuviškai būtų Keklis ar Keklys ) — dab.

žemaičių Šiaurės

vakarų dalis, pietryčiuose greičiausiai maždaug iki dounininkų ir dūnininku ribos

(kur uo, ie > ou, ei)y vakaruose -

iki Mėgavos ir Pilsoto sričių.

Kuršiai anksti sukūrė savitą kultūrą. Archeologai jiems priskiria plokštinius griautinius kapus, apdėtus tarpusavyje susijungiančiais akmenų vainikais. Anksčiau tyrėjai

(pvz., Oskaras Wiedemaimas, Augustas Bylenšteinas ir kiti)

manė, kad kuršiai buvo ne baltų, bet finų gentis. Paskui buvo įrodytas

(ypač Janio Endzelyno, Kazimiero Būgos ir Valentino Kiparskio) jų

baltiškumas.

Tačiau nėra abejonės, kad kuršių kalba buvo labai paveikta finų, išau­ gusi ant finų substrato. Kuršių kalba išnyko nepalikusi rašto paminklų. Tiesa, Simono Grunavo Prūsų žemės kronikoje

(1517-1526)

yra neva prūsiškas „Tėve

mūsų“ tekstelis, kuris iš tikrųjų parašytas kuršių ir latvių kalbų miši­ niu. Bet tasai tekstelis visai mažas ir, be to, toks netikslus, kad iš jo sunku daryti kokias nors išvadas apie kuršių kalbą. Taigi vienintelis šaltinis, iš kurio galima šį bei tą sužinoti apie kuršių kalbą, yra jos pėdsakai ano meto dokumentų ir šių dienų tikriniuose varduose, taip pat žodžiuose, patekusiuose į lybių

(lyvių)

kalbą, latvių vadinamąsias

kuršiškas šnektas ir lietuvių žemaičių tarmę. Vienas kitas kuronizmas

(t. y. kuršių kilmės žodis)

įsigalėjo net latvių ir lietuvių bendrinėse kal­

bose, pvz.: la. dzintars ‘gintaras’, menca ‘menkė’, skrandas ‘skarmalai, skudurai’, tencinat ‘dėkoti’, lie. zuikis . Iš visų turimų palaikų matyti, kad kuršiai šnekėjo tarpine tarp vakarų ir rytų baltų kalba. Vytautas Mažiulis manė, kad jie iš pradžių yra buvę vakarų baltai, tik dėl stiprios finų įtakos maždaug nuo I tūkstm. po Kristaus vidurio labai priartėjo prie rytų baltų. Šiaip ar taip, vokiečių invazijos epochoje kuršių kalba turėjo būti palyginti artima lietuvių ir latvių kalboms, nes kuršiai paskui greit sulietuvėjo ir sulatvėjo. Baltų dvibalsį ei, bent Pamario ir Ceklio sričių kuršiai

ti?), turėjo

(gal ir visi ki­

būti išlaikę sveiką, t. y. nepavertę ę > ie. Taip manyti verčia

kuršiški vietovardžiai šaltiniuose, pvz.: Gaweysen - dab. la. Gaviėze ,

Leypiaseme - dab. lie. Lieplaukė , ir skoliniai lybiams, plg. loiga ‘atlie­ kamas’, koidas ‘skietas’. Dvibalsio ei nevirtimu ę > ie kuršiai buvo artimi prūsams. Tačiau, priešingai negu prūsai, jie nebuvo suplakę į vieną baltų ä ir ö. Pirmasis jų kalboje greičiausiai buvo išlaikytas sveikas, plg. Baten - la. Bäte, Asenputten - la. Äzpute, Warthayen - la.

(iš *Mójasedis), Nateye - lie. N otėnai . (o gal ir visame?) galėjo būti virtęs dvibalsiu

Värtäja, M aysedis - lie. Mosėdis Antrasis, bent ploto dalyje

ou

(tartu kaip šiaurės žemaičių ou?),

plg. Alouste — la. Aluöksta , Ouse War­

pe - lie. uosis. Tačiau dokumentuose pasitaiko kuršiškų vietovardžių, užrašytų su e, o raidėmis vietoj rytų baltų ę, ö > ie, uo , pvz.: Gresen -

dab. la. Grieže , Scoden — dab. lie. Skuodas. Jeigu šie vardai neatspindi lietuviškos ar latviškos tarties (tarp kuršių galėjo gyventi nemaža lietuvių ir latgalių-latvių, iš kurių vokiečiai galėjo nugirsti vardus), turėtume manyti, kad bent dalis kuršių tarmių tarė ė, ö ar net ie, uo. Priebalsius s, z kuršiai, kaip vakarų baltai šiauriniai rytų baltai

(žiemgaliai, sėliai, latgaliai),

(prūsai bei jotvingiai) ir

visi

buvo pavertę s, z, pvz.:

Sate-purwe - lie. Šatės, Vesete- lie. Viešetė, Sansugale - lie. Žąsūgala ,

Sare - Žar-ėnai. T ik vieni lietuviai išlaikė senovinius š, z.

(ir lietuviai, (kaip ir sėliai,

Kuršiai minkštuosius fe, g, priešingai negu vakarų baltai

taip pat greičiausiai žiemgaliai), latgaliai), pvz.: Rutzove - la.

buvo pavertę afrikatomis C, dz

R u cava , lie. Riikiava, Sintere arba Zynthe-

r e - la. Dzintere (.gintaras). Tačiau samplaikose *tį, *dį afrikatos nebuvo atsiradusios

(kaip ir prūsų kalboje, iš dalies žemaičių tarmėje),

plg. fameiten ,

(plg. kuronizmą ‘katė’) ir šiuos vietovardžius taria Jam aiki, Lipaiki, Valtaiki (lietuviškai būtų Jamaičiai, Lipaičiai, Valtaičiai), kurš. > la. Pla g i (iš *Pladiai) SU

Lippayten, Walteyten - dabar latviai kuršių t pavertė fe kakis < *katis

g vietoj kuršių d, plg. lie. Plad-iškis.

(iš dalies lie­ (srities vardas),

Mišrieji dvibalsiai an, en, in, un kuršių, kaip ir prūsų

tuvių, matyt, dar sėlių), buvo išlaikyti sveiki, plg. Bandowe Ywande (plg. prūsų upėvardį Iwanthi: lie. yvas ‘apuokas’), Lancseden

— dab. la.

Lanksėži, Sansugale - lie. Žąsūgala (Žąs - < Žans-); Pa-stenden - vietovė prie Stendės upės netoli Talsų, Wense - dab. la. Venzava; Goldingen vokiečių perdirbta

(plg.

Gold

Grynde (: lie. g rinda ); Pundiken co ),

‘auksas’) iš kurš. *Kuldinga > la. Kuldiga , ІГ Pa-pundiken (plg. prūsų asmenvardį Pundi-

Scrunden - dab. la. Skrunda. Plg. minėtuosius latvių kalbos kuro-

nizmus dzińtars ‘gintaras’ (pačių latvių žodis dzitars

išliko tik tarmėse),

menca

‘menkė’, skrandas ‘skarmalai, skudurai’, tencinat ‘dėkoti’ ir kiti. Latvių tarmių Kurše ir lietuvių žemaičių šnektų ypatybių analizė leidžia rekonstruoti dar tokias ryškesnes kuršių fonetikos ypatybes: Baltų trumpuosius balsius u, i kuršiai

(kaip ir bent dalis prūsų)

buvo

paplatinę ir tarė turbūt kaip žemaičių o, ę, plg. la. dial, droškis vietoj

druškis ‘mažas, kresnas žmogus’, la. dial, kėslas vietoj kislas ‘vidu­ riai’. lie. že. bova ‘buvo’, lėkte ‘likti’. Dar plg. Rimberto rašymą C ori ‘kuršiai’. Prieš tautosilabinius r, / kuršiai trumpuosius balsius buvo pailgi­ nę. Dabar Kuršo latviai u, i prieš tokį r ne tik ilgina, bet ir dvibalsina, t. y. vietoj ur, ir taria uor, ier. Galbūt ši ypatybė buvo būdinga jau ir kuršių kalbai. Manoma, kad kuršiams buvo būdinga i epentezė tarp balsių ir minkštųjų priebalsių, plg. la. dial, pairit vietoj parit ‘poryt’, sveipji

vietoj svepji ‘suodžiai’, klu'cens ‘gervė’ < lybių klūk ‘gulbė’. Greičiau­ siai tokios kilmės yra žemaičių kuisis ‘mažasis uodas’, taip pat zuikis. Kuršių

kalbos

morfologijos

rekonstruoti

neįmanoma.

Galima

konstatuoti tik kai kurias būdingesnes priesagas, priešdėlius ir kita. Antai kuršių krašto vardynui būdinga priesaga -ng-

(pvz.,

Babrungas,

Būtingė, Gandinga, Kretinga, Kuldinga > la. Kuldiga, Palanga...) turėtų būti pavel­

dėta iš kuršių. Šią priesagą turi ir prūsų bei jotvingių vardynas, kitur ji reta, taigi rodo kuršių kalbos artumą vakarų baltams. Kuršiai deminutyvus, matyt, darėsi su priesaga -ai-

(vietoj lietu­

vių -ei-, -ė/-), plg. N ogali - la. Nuögale. Vietovardžių su šia priesaga knibždėte knibžda buvusioje kuršių teritorijoje: Burgälis, Gervalė,

Kretingalė, Luknalė , Rotalis , Upalė , Žemalė... Ir dabar daugelis žemai­ čių tebevartoja šią priesagą deminutyvams darytis. Iš kuršiškų priešdėlių minėtinas ab- vietoj

lietuvių

ap-, plg.

Ab-linga. Žemaičiai, Kazimiero Būgos duomenimis, yra išlaikę ir bendrinį žodį ab-linga ‘apylinkė, aplinka’. Kuršių kilmės vardynas ir kuronizmai latvių bei lietuvių

(žemai­

čių) tarmėse leidžia rekonstruoti kai kurias leksemas. Jos irgi neretai sutampa su prūsų kalbos atitikmenimis, plg. pr. kelan ‘ratas’ : kurš. > la. du-cele ‘dviratis vežimas’, pr. kerscha(n), kirscha(n) ‘per, virš’ : kurš. > la. Cersupji, Cirspene

(bet lie.

skersas,

la.

škįrss ), pr.

wirbe ‘virvė’ :

kurš. > la. virbe ‘t. p.’, pr. wangus ‘lydimas’ : kurš. *vanga ‘t. p.’ Als-uanga, Ie[va\-vanga

(plg.

ir kt.). Kuronizmais dar laikomi lietuvių (žemai­

čių) žodžiai cyrulis ‘vieversys’ (ir la. ‘akmuo’, pūrai ‘kviečiai’, latvių

cirulis ),

pylė ‘antis’ (ir la. pile ), kūlis

(kuršiškų šnektų) danga ‘kampas’, dzira

‘giria, miškas’, sębs ‘vėlus’, glendi ‘žiūrėk’, rinda ‘eilė’ ir kiti. Kuršiai pasižymėjo karingumu. Kaip ir prūsų Sembai, jie buvo drąsūs ir sumanūs jūrininkai. Istorikų nuomone, jau IX a. mokėjo statyti gerus laivus, garsėjo kaip jūrų gentis. Jų laivai su prekėmis lankydavosi Gotlando saloje, Švedijoje, Danijoje ir kitur. Greit įgudo ne tik atremti iš jūros puolančius vikingus, bet ir patys pradėjo pulti vikingų laivus Baltijos jūroje, ėmė veržtis į Švedijos ir Danijos pa­ kraščius, juos apiplėšdavo ir nusiaubdavo. Vakarų Europos bažnyčiose buvo meldžiamasi: „Viešpatie, apgink mus nuo vikingų siautėjimo“, o Danijos vikingų bažnyčiose: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“. Todėl nenuostabu, jog Adomas Bremenietis kuršius apibūdino kaip „žiau­ riausią“ gentį (gens crudelissima ), kurios visi, net ir vikingai, vengią (Ju­ gitur ab omnibus -

visi nuo jų bėga).

Vėliau, XIII amžiuje, kuršiai narsiai kovėsi su Kalavijuočių ordino riteriais. 1210 m. pavasarį Irbės sąsiauryje sunaikino jų laivus ir Ka­

lavijuočiai buvo sumušti. Tų metų liepos 12 d. kuršių laivai pasirodė Dauguvos žiotyse ir plaukė Rygos link. Padėtis buvo tokia sunki, kad vokiečiai prie ginklų šaukė net moteris ir vaikus. Koks pavojus buvo iškilęs Kalavijuočių ordinui, rodo tai, kad kuršių atrėmimo dieną liepos 13-ąją - Livonijos vokiečiai vėliau minėdavo kaip savo valsty­ bės šventę. Kuršiai neįstengė atsilaikyti prieš visos Vakarų Europos remiamo Ordino galybę. To padaryti buvo neįmanoma... Galop juos žiauriai parklupdė, - galutinai kuršiai įveikti 1267 metais. ‘

Vokiečių invazijos metu

(XIII a. viduryje) daug

kuršių žuvo, nemaža

jų tada išsikėlė iš savo žemių arba buvo prievarta iškelti kitur. Tai liudija gausūs vietovardžiai su K urs -, išblaškyti po visą Latviją, Lie­ tuvą ir dar toliau. Lietuvoje tokių vietovardžių yra ne tik vakaruose,

(čia net upė Kuršelėl), Vadoklius (Panevėžio r.), Videniškius (Molėtų r.), Matuizas (Varėnos r.). Kuršių pali­ kimu laikytini ir Kurs- Šaknies asmenvardžiai (Kuršis , Kurselis, Kuršaitis ...), bet ir rytuose, pavyzdžiui, apie Siesikus

užfiksuoti senuosiuose dokumentuose ir ilgainiui virtę pavardėmis. Įau Kuršo žejnės dalybų metu

(apie 1253 m.) kuršių

sodybos turėjo

būti labai praretėjusios. Iš nuolatinių kovų arenos kuršiai bėgo ir vėliau, X I V - X V šimtmečiais. Įnirtingos kovos ilgainiui jų kraštą pa­ vertė dykra, kuri plačiu ruožu tęsėsi visu Lietuvos ir vokiečių O rdino pasieniu. Tai buvo nuniokotas kraštas, kurį vokiečių šaltiniai vadino

W ildnis ‘dykra, dykvietė’, lot. solitudo ‘tuščia vieta’, desertum ‘ap­ leista, negyvenama vieta’. Č ia nuolatinių vietinių gyventojų turėjo išlikti nedaug. Pavergti ir paversti vokiečių baudžiauninkais kuršiai greit ėmė nykti. Išblaškyti tarp kitų genčių jie ilgainiui ištirpo jose. Tie, kurie liko savo žemėje, buvo labai praretėję. Šiaurinė jų dalis galų gale sulatvėjo, o pietinė - sulietuvėjo. Prancūzų keliautojas Ghillebert de Lannoy

(Žiliberas de Lanua),

keliavęs 1413 m. iš Liepojos į Rygą, perva­

žiavo per kuršių, lybių ir žiemgalių kaimus. Savo kelionės aprašyme jis kuršius aiškiai skiria nuo kitų genčių, sakydamas, jog kiekviena iš jų turinti savo kalbą. Kuršius, vartojančius savo kalbą, mini ne vienas X V I a. rašytojas, pavyzdžiui, A. Krantas

(rašęs 1577 m.) ir kiti.

(miręs 1517 m.),

B. Russowas

M . Brandis 1600 m. rašė, kad Kuršo kunigaikštijos

(nesuta­ (A. Bureus 1631 m., I. Scott

valstiečiai šneka savo kalba, kuri esanti panaši į latvių kalbą

patina su latvių kalba!). Tačiau vėlesni rašytojai 1639 m., R Einhorn 1649 m.) jau konstatuoja kuršius

šnekančius latviškai.

Taigi jie turėjo galutinai sulatvėti apie XVII a. pradžią. Pietinė kuršių dalis sulietuvėjo, matyt, dar anksčiau, nes X V I a. liautasi juos minėti.

Istorinis Žemai­ čių kraštas ir žemaičių tarmė: a - Dabartinė Lietuvos Res­ publikos siena, b - Žemaičių seniūnijos riba X V I amžiuje, c - žemaičių tarmė

1544 m. paskutinysis Ordino magistras Albrechtas, pasiskelbęs pasau­ lietiniu kunigaikščiu, dar ieškojo kuršiškai mokančio kunigo Rusnės bažnyčiai. Kuršių likimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo ypatingas, nes susijęs su žemaičių tarmės atsiradimu. Taigi aptarsime ne tik kuršių išnykimą šioje teritorijoje, bet ir žemaičių tarmės atsiradimą. Su vokiečiais kovojantys lietuviai, suprantama, stengėsi įsitvirtinti dykra paverstoje senosios kuršių žemės pietinėje dalyje, kuri sky­ rė Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų valdas. Tačiau ji buvo lietuvių apgyvendinama lėtai. Krikštijant Žemaičius joje dar turėjo nedaug žmonių gyventi, nes čia nebuvo pastatyta nė vienos bažnyčios. Jos statytos tik Ariogaloje, Veliuonoje, Raseiniuose, Kelmėje, Kražiuose, Karklėnuose, toliausiai į vakarus —Varniuose ir Luokėje. Dykroje gyventojų ėmė daugėti nuo XV a., kai nusilpo vokiečių galybė ir ėmė rimti kovos. Iš tankiai apgyventos istorinės Žemaičių žemės žmonės ėmė keltis į sunaikintas pasienio sritis palei Nemuną ir į vakarus, į buvusią kuršių teritoriją dabartinės žemaičių tarmės aukš­ tumose: Telšių, Plungės, Rietavo, Mažeikių, Sedos, Skuodo, Salantų apylinkes ir dar toliau iki pat Baltijos jūros ties Palanga. Taip susidarė ano meto Žemaitija, kuri užėmė teritoriją nuo Baltijos jūros vakaruo­ se iki Žeimelio-Linkuvos-Pakruojo-Seduvos linijos rytuose, į pietus

nusidriekė net į dabartinę Suvalkiją (=

Sūduvą, vadintą ir Užnemune) pa­

gal Prūsijos sieną, Sakius iki Virbalio apylinkių. Visos šios teritorijos gyventojus tada vadinta žemaičiais, tarp jų ir aplietuvėjusius kuršius. Tokios šio termino vartosenos palaikų žmonėse išliko bemaž iki mūsų dienų. Antai praėjusio šimtmečio pradžioje Radviliškio, Gruzdžių, Kruopių apylinkių gyventojai, kalbantys aukštaičių tarme, save te­ bevadino žemaičiais, o savo kalbą - žemaičių kalba. Dzūkuojantys pietų aukštaičiai apie Krosną kaimynus vakarų aukštaičius ir dabar dar kartais pavadina žemaičiais, mat jų dalis kurį laiką priklausė Žemaičių kunigaikštijai. Kuršių kalba negalėjo išnykti be pėdsakų. Pereidami prie lietuvių kalbos kuršiai kurį laiką turėjo būti d v ik a lb ia i. Tuo atveju visuomet būna neišvengiamas tam tikras abiejų kalbų ypatybių painiojimas. Buvusioje kuršių teritorijoje galutinai įsigalėjus lietuvių kalbai kai kurios kuršiškos ypatybės išliko kaip atitinkamų lietuviškų gretybių pakaitas. Ilgainiui atskiri kuronizmai, ypač leksikos, galėjo išplisti ir už buvusios kuršių teritorijos ribų. Šiaip ar taip, dabartinei tipiškai

(ypač šiaurės ir vakarų)

žemaičių tarmei susiformuoti lemiamą reikšmę

turėjo vakarinėje Žemaičių kunigaikštijos dalyje vartotas lietuvių kal­ bos dialektas kuršių lūpose. Dabartinėje žemaičių tarmėje atpažinti kuršiškas ypatybes nėra lengva. Jos, pasakytume, „užmaskuotos“. Vienas jų sukėlė nuo kur­ šių pusės atslinkusios naujovių bangos, kitos buvo tiesioginio kuršių substrato padaras arba atsirado pačioje žemaičių tarmėje veikiant tam tikroms raidos tendencijoms, kurioms kilti impulsą davė kuršių kaimynystė ar jų substratas’ Šiuos visus sudėtingus procesus da­ bar nelengva išskirti. Nėra abejonės, kad vienokiu ar kitokiu būdu su kuršiais susijusios naujovės dabartiniame žemaičių tarmės plote sustiprino substrato ir dvikalbystės poveikį ir taip paspartino kal­ bos raidą. Viso šio vyksmo rezultatas - dabartinė žemaičių tarmė, kuri yra labiausiai iš visų mūsų tarmių nutolusi nuo senojo lietuvių kalbos modelio. Šios tarmės pavadinimas - tai naujas žodžio žemaitis reikš­ mės variantas. Tokia reikšme šis žodis įsigalėjo tik nuo X I X a. vidurio, ir tai buvo susiję su dialektologijos mokslo pažanga. Bene pirmasis terminui žemaičiai

(ir aukštaičiai) dabartinę dialektologinę reikšmę su­ (Šleicheris). Kaip tarmės pavadinimas žodis

teikė Augustas Schleicheris

žemaičiai dabar visuotinai įsigalėjęs, nors geografijos požiūriu jis jau nebetikslus, nes žemaičių tarmės branduolį sudaro Telšių aukštumos,

O ne

Žemuma

(ten tik tarmės pakraščiai).

Pralietuvių kalba

Lietuvių tarmių raida

Žemaičių tarmė, ypač šiaurės vakarinė dalis, žmonių atmintyje ilgą laiką buvo siejama su kuršiais. Antai Danielius Kleinas 1653 m. pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje aptardamas to meto lietuvių kalbos tarmes mini atskirą kuršių dialektą, veikiausiai turėdamas gal­ voje dabartinės žemaičių tarmės šiaurės vakarų dalį, t. y. kur taria­ ma douna, pęins vietoj bendrinės kalbos duona, pienas. Tą „kuršių“ tarmę jis griežtai skiria nuo kitų, plg. jo žodžius (cituojama iš 1957 m. leidimo): „vienokia yra kuršių tarmė, kitokia žemaičių ir klaipėdiškių“ (p. 405) arba „Lietuvių u kuršiai kartais verčia į o, pvz., muffo - vie­ toj mufu“ (p. 428). Teofilio Šulco 1673 m. išleistoje Kristupo Sapūno gramatikoje (parašytoje apie 1643 m.) toji pati tarmė apibūdinama kaip turinti kuršiškų ypatybių, lotyniškai curonizans, t. y. kuršiuojanti. Tradicija dabartinius žemaičius sieti su kuršiais išliko net iki XIX a. pradžios. Žemaičių tarmei atsirasti lemiamą vaidmenį, kaip ne kartą buvo minėta, atliko kuršių substratas, ypač tos tarmės šiaurės vakarų daliai, kur ilgiausiai gyveno kuršiai, kurių kalba dėl stiprios finų įtakos buvo labiau už kitų kaimynų baltų kalbas nutolusi nuo senojo prototipo. Pasekę rekonstruojamų pralietuvių garsų ir formų raidą iki dabartinių tarmių, matome tiesią liniją: raida buvo tiesioginė ir nuosekli. Bet to negalima pasakyti apie atitinkamą pralietuvių - žemaičių tarmės raidos liniją: ji nėra tiesioginė - aiškiai jaučiamas tam tikru metu jos lūžis dėl postūmio iš šalies, t. y. kuršių kalbos poveikio. Iškalbingas rytų baltų ilgųjų monoftongų *o, *ę, kurie siaurėdami lietuvių ir latvių kalbose virto diftongoidais uo, ie, likimas žemai­ čių tarmėje. Ten raida prieštaringa. Kuršių substrato nepaliestoje ar mažiau paliestoje dalyje toliau siaurėdami šie diftongoidai natūraliai virto siaurais ilgaisiais balsiais ū, T. Tačiau kuršių įtakos labiausiai pa­ veiktose žemaičių tarmės dalyse - šiaurinėje ir vakarinėje —normali šiaurėj imo raida buvo sutrikdyta ir čia dabar turimi platesni kuršiški

atitikmenys: ou, ei - „dounininkų“ ir p, ę — „donininkų“ plote. G al­ būt kuršiai šiuos garsus tarė dvejopai (ou, ei

ir o,

e), galbūt čia būta ne

tik tarminio, bet ir chronologinio skirtumo. Antra vertus, o, ę virti­ mas ou, ei galėjo vietomis vykti jau sužemaitėjusių kuršių kalboje, plg. dviejuose šiaurės žemaičių arealuose ou, ei atsiradimą iš o, ę < ą,

ę, pvz.: koustę ‘kąsti’, spręistę ‘spręsti’

(Skuodas ir N. Akmenė).

Paga­

liau Klaipėdos krašto siena, nustatyta 1422 m. M e ln o taikos sutartimi, per 500 metų turėjo padėti stabilizuotis o, ę ir ou, ei || й, Ї arealams. Neigiant kuršių substratą išaiškinti ou, ei atsiradimą žemaičių tarmėje neįmanoma. Žemaičių žodžiai su ei vietoj aukštaičių ie, tokie kaip greibti ‘grieb­ ti’, gali priklausyti chronologiškai ankstesniam kuršių įtakos sluoks­ niui. Pasitaiko ir priešingų pavyzdžių: žodžių su ie

(š. že. ei) vietoj

lau­

kiamo ei, atsiradusių dėl hiperko rėkei jos, pvz.: klesti ‘keisti’, šviesti ‘šveisti’ ir kitų. Tam tikrą lūžį rodo ir pralietuvių *d, iš kurio turime bendrinės kalbos o, raida žemaičių tarmėje. Šiaip jau pralietuvių *d raida sudaro paralelę pralietuvių *ė

(bk.

ė) raidai: žadis, tėvas > žodis, tėvas > že.

zuodis, tiev(a)s. Tačiau žemaičių tarmėje toji paralelė buvo sutrikdyta. Dėl kuršių poveikio vietoj dėsningos raidos a > o > uo dalis žemaičių gavo vėl d, kaip kuršių kalboje. Bendrinės kalbos ė raida dėsninga:

ė > ė > ie. Tai matome iš Mažvydo raštų, plg. jo rašymą bralei ‘bro­ liai’, maksla ‘mokslo’, bet padiek ‘padėk’, tiewe ‘tėve’. Ir dalis vakarų žemaičių - į šiaurę nuo Klaipėdos, apie Kalotę, Karklę, Plikius, ir į pietus, apie Žardę - vietoj, balsio o taria ū su o atspalviu, pvz.: zäd(i)s ‘žodis’, räp(?) ‘ropė’. Sporadiškai toks tarimas dar pastebėtas Saugų šnektoje, matyt, praeityje buvo labiau išplitęs. Č ia visur o atspalvis nėra senas, dar atmenamai būta ä, nes į šiaurę ir rytus nuo Klaipėdos miesto taip tariamas ir naujasis d, atsiradęs iš dvibalsio ai, pvz., väks ‘vaikas’. Kirčiuotieji trumpieji balsiai u, i lietuvių kalboje linkę siaurėti. Tačiau žemaičių tarmėje, atvirkščiai, jie paplatėjo dėl kuršių, gal­ būt ir prūsų, poveikio ir virto o, ę, pvz.: bova ‘buvo’, lėkte ‘lik ti’. Žem aičiai u, i labiausiai platina ploto šiaurės vakaruose, kur kuršių substratas akivaizdžiausias, o einant į pietus ir rytus platėjimas pa­ mažu silpsta. Su kuršių įtaka kalbininkai

(pvz., K. Būga)

sieja žemaičių i > ę at­

siradimą vietoj e tam tikrose morfemose žodžio vidurio pozicijoje, pvz.: priebalsinių kamienų formose (rūdini > rodeni

‘rudenį’...),

priesagose

-erta, -sena, -eta ir kitur. Tai labai įvairuojantis ir, galimas dalykas,

skirtingu laiku atsiradęs nevienodos kilmės reiškinys, kuriam kuršiai galėjo duoti tik pirminį impulsą. Lietuviai baltų an, en, un, in prieš nesprogstamuosius priebalsius ir žodžio gale anksti pavertė nosiniais balsiais ą, ę, ų, į, pvz.: žąsis,

ąžuolas, vąšas, sąžinė , vaiką; spręsti, gręžti, kęra, žemę; skųsti, sūnų, vaikų; drįsti, grįžti, akį ir kt. Žemaičiai, veikiami kuršių, vietoj nosi­ nių ą, ę, ų, į vėl grąžino an, en, un, in

(pvz.: žansis,

sprengti, skimsti, tinsti ),

nes kuršių kalboje nosinių balsių nebuvo, kuršiai turėjo išlaikę se­ nuosius an, en, un, in, plg. jų vietovardžius istorijos šaltiniuose, pvz.:

Sansugale - dab. Ząsugala, Wense - la. Venzava ir kt. Matyt, kurį laiką žemaičiai šalia įsivestų an, en, un, in buvo išlaikę ir ą, ę, ų, į. Tai rodo senieji raštai. Neatsitiktinai Mažvydas rašo tai ą, ę, tai an, en, pvz.: fchwentąje M ž . 292 ‘šventąją’ || tikranghi 14020 ‘tikrąjį’, fchwęfti 388g IIfchwenftas 12617‘švęstas’, dręfu 1017‘drįstu’ || kenfti 15712‘kęsti’. Taip daro ir Slavočinskis savo giesmyne, pvz., kąfnays SIG II 192 ‘kąsniais’ || ne ikanfiu I 6415‘neįkąsiu’. Žemaičiai an, en, un, in turėjo įsivesti anksti, nes juos turi ir piet­ ryčių žemaičiai, kur kuršiai seniai išnyko ir jų substrato beveik nebe­ jaučiama. Tačiau žemaičių tarmės vakarų ir šiaurės pakraščiuose, kur kuršių substratas šiaip jau akivaizdus, vietoj ą, ę, ų, į tautosilabinių junginių pėdsakų nėra, turimi tik iš nosinių balsių kilę garsai. Matyt, esant dubletams an, en, un, in || ą, ę, ų, į šiose šnektose ilgainiui įsitvir­ tino pastarieji, t. y. nosiniai balsiai. Žemaičių tarmę yra užliejusios fonetinių ir prozodinių pakitimų bangos, atėjusios per kuršius iš šiaurinių baltų genčių kalbos, kur jas sukėlė finų substratas. Svarbiausios iš tokių bangų - galūnių trumpi­ nimas ir kirčio atitraukimas. Žemaičiai iš galūnių išmetė pralietuviškus trumpuosius balsius, jeigu to padaryti netrukdė kirčiuotų galūnių analogija ir negrėsė sun­ kiai ištariamos priebalsių samplaikos. Tai - tikriausiai nuo kuršių atslinkusios žodžių trumpinimo bangos padaras. Panašiai reikia traktuoti ir kirčio atitraukimą iš galūnės į žodžio pradžią. Senovinio laisvo kirčiavimo pakeitimas baltų teritorijos šiau­ rės vakaruose, tame krašte, kur jau daug amžių vyksta intensyvi baltų ir Baltijos finų, kirčiuojančių pirmąjį skiemenį, kalbų sąveika, ne­ leidžia šio reiškinio aiškinti izoliuotai vien lietuvių ar tik lietuvių ir latvių kalbose, juoba kad Baltijos finai, tarp jų ir bemaž visai asimi­ liuoti lybiai, kaip ir žemaičiai su latviais, ne tik atitraukia kirtį į žo­ džio pradžią, bet ir turi šalutinius kirčius pokirtiniuose skiemenyse. Tie Baltijos finų šalutiniai kirčiai savo išdėstymu

(gauna nuo pradžios

trečias ir penktas skiemuo, kartais dar antras; sudėtiniuose žodžiuose kiekviena da­ lis kirčiuojama savarankiškai) primena latvių kalbos šalutinius kirčius. Su šia sistema nuostabiai sutampa tokie šiaurės žemaičių tarmės pavyz­ džiai, kaip pusseserė, užpakalis, įuokdamasys, parvažiavo, karkvabalis,

dūonkubilis ir kiti. Iš pietvakarių pusės nuo prūsų, gal ir kuršių, anksti žemaičius pa­ siekė pralietuvių */o priešakėjimo ir virtimo e banga. Ties rytine da­ bartinės žemaičių tarmės riba toji banga susitiko su atslenkančia iš rytų *tį, *dį afrikacijos banga. Dėl to žemaičių tarmėje nebeatsirado afrikatų prieš pralietuvių trumpąjį balsį a: vietoj aukštaičių svečiai, žo­

džiai, svečiams, žodžiams, svečiais, žodžiais žemaičių tarmėje atsirado svetei, žodei, svetėms, žodems, sveteis, žodeis. Tai vadinamasis žemai­ tiškasis garsų dėsnis

(taip pavadino Christianas Stangas),

gražiai išlaikytas

Martyno Mažvydo ir kitų senųjų autorių žemaičių raštuose, dabar išlaikomas tik rytinėje žemaičių tarmės dalyje. Einant į vakarus šalia kai kurių dėsningai su afrikatomis išsiru­ tuliojusių formų dabar turimos gretiminės beafrikatės formos, pa­ vyzdžiui, vienaskaitos kilm ininkai jaučę || jautę ‘jaučio’, medžę || medę ‘medžio’, daugiskaitos vardininkai marčęs || martęs ‘marčios’ ir kitos. Dar toliau einant vakarų link, beafrikatės formos dažnėja ir pagaliau tampa vienintelės. Šiaurės žemaičiai kretingiškiai ir prie jų prisišlieję artimesni telšiškiai bei vakarų žemaičių pakraščiai afrikatas išmetė iš visų paradigmų, kuriose č, dž kaitaliojasi su t, d. Tai vadinamieji „pajūrio“ žemaičiai, kurie linksniuoja: jautis, jautę ‘jaučio’, jaut'ou ‘jaučiui’, jaut'o ‘jaučiu’ ir t. t. Išlaiko afrikatas tik žodžiai, kuriuos kaitant nėra form ų su t, d

(pvz.: sūkčius,

račius, galvočius...), žodžiai su č,

dž ne prieš galūnę (pvz.: džiaūgsmas, baūdžiava, bičiulis, pančioti...). Jas taip pat turi skoliniai (pvz.: bažnyčia, česnakas, karčema...), garsažodžiai (čiaudėti, džirinti...) ir tokie žodžiai, kuriuose afrikatos kilo iš priebalsių sandū­

ros

(pvz.: ginčas,

sniičas

‘snaudalius’...).

Nekaitomuose žodžiuose gerokai

įvairuojama, tačiau dažniausiai tariama su afrikata

bar’). Visa

(pvz.,

dabarcou

‘da­

tai rodo, kad čia esama antrinio afrikatų išmetimo, sukelto

tendencijos panaikinti č, dž ir t, d kaitą linksnių formose. „Pajūrio“ žemaičių tarme

(Kretingos ar Kartenos šnekta)

parašytame

1759

m. „ Ż i-

wate“ afrikatos dar tebėra daugeliu atvejų išlaikytos, gerokai mažiau keičiamos priebalsiais t, d. Afrikatų išmetimą iš paradigmų turėjo stimuliuoti jų visai neturėjusios kuršių ir prūsų kalbos. Su kuršių substratu reikėtų sieti ir vadinamąjį žemaičių dzūkavimą, t. y. vietoj afrikatų č, dž tarimą c, dz, su pučiamuoju priedu ne š,

ž, bet kuršių kalbai būdingais s, z. Dabar bedzūkuoja tik seni žmonės

nedideliame plotelyje tarp Gargždų, Endriejavo, Judrėnų ir Veiviržė­ nų. Si ypatybė jau beveik išnykusi. Iš konsonantizmo srities nurodytinas intensyviais kuršių-lietuvių kontaktais bei dvikalbyste tepaaiškinamas minkštųjų priebalsių

k, g painiojimas su afrikatomis (a) ir pučiamųjų alveolinių s, f - su dantiniais s, z (b), pvz.: a) čiobrinti || kiöblinti ‘pamažu, nerangiai eiti, vilktis’, čiūpelis H kiupelis ‘apsileidėlis’, čiūtinti || kiūtinti ‘lėtai ei­ ti’, sučiiižęs ‘suminkštėjęs’ || sukiūžęs ‘ištižęs’, iščiaužėti || iškiaužėt ‘išakyti (apie pyragą)’, džiugėti ‘žvangėti’ || giugyti ‘mušti, trankyti’ ir kiti; b) kiimstis || kumštis, kūpstis || kiipštis ‘šieno ar šiaudų kaugė’, plekšnė Hplekšnė ‘tokia jūrų žuvis’, silkas || šilkas, sopägas || šopaga ‘batas’, skurlis || škurlis, skräbalas || škrabalas ir kiti. Variantai su afrikatomis ir pučiamaisiais dantiniais priebalsiais labiausiai paplitę žemaičių tarmės šiaurės vakarų dalyje, kur kuršių įtaka didžiausia, bet pasitaiko ir kitur. Žem aičių tarmės šiaurės vakarų dalis skiriasi nuo kitų lietuvių tarmių dar ir tuo, kad nesuminkštino ar menkai tesuminkštino prie­ balsius prieš

e tipo

vokalizmą

(ir

e < i).

Č ia nurodytoje pozicijoje,

neskaitant /, intensyviau minkštinami tik

k, g,

s, f, o kiti priebalsiai

tebėra kieti arba beveik kieti, taigi tariama, pvz.

(priebalsių minkštumas

mes ‘mes’, neš ‘neša’, pęins ‘pienas’, dęrptę ‘dirbti’, vęsę ‘visi’, bet k'el's ‘kelias’, g ers ‘geras’, š'ęins ‘šienas’, vėž ėms ‘ve­

visur pažymėtas):

žimas’. Einant į rytus ši ypatybė ima silpnėti, maždaug nuo žemaičių tarmės vidurio asimiliacinis priebalsių minkštinimas prieš

e tipo

vo­

kalizmą pastebimai intensyvėja, tačiau yra duomenų, kad ir čia anks­

k, g , plg. Gardamo-Svėkšnos apylinkėse tarimą: k'ėepals ‘kepalas’, g'erom ‘geram’, bet däd ‘deda’, šaro ‘šeriu’, žarna

čiausiai suminkštėjo

‘žema’. Tai patvirtina M ažvydo raštų kalbos analizė, rodanti, kad jo gimtojoje šnektoje tebuvo minkštinami tik

k, g (įrodė Chr. Stangas).

Šimtmečiu vėlesnis Slavočinskio giesmynas rodo jau minkštinus ir

S,

ž (LKK XV

160-161, perspausdinta: Zinkevičius RS II 138-140), O dar

vė­

lesnis rankraštinis tekstas fiksuoja jau gana intensyvų šių priebalsių minkštinimą

(LKK XV

189-190, perspausdinta: Zinkevičius RS II 173).

D a­

bar pietų žemaičiai šioje pozicijoje jau bemaž ištisai minkština visus priebalsius. Kad iš rytų atslenkanti priebalsių minkštinimo banga žemaičių tarmės plote nusilpo, galėjo lemti ne tik minkštųjų priebalsių netu­ rinčios vokiečių, bet ir kuršių kalbos įtaka. Senieji Klaipėdos krašto gyventojai, tiek žemaičiai, tiek ir aukštaičiai, asimiliacinio priebalsių minkštinimo iš viso neturi

(net prieš i tipo vokalizmą!),

čia minkšti tegali

būti tik fe,

g. Iš esmės taip

buvo tariama ir f. Gerulio su Chr. Stangu

aprašytoje Kuršių pamario žvejų šnektoje buvusiuose Rytprūsiuose. Sunku ką nors pasakyti apie kuršių substratą žemaičių tarmės mor­ fologijoje, nes mes beveik nieko nežinome apie pačios kuršių kalbos morfologiją. Galima tik įtarti vieną kitą ypatybę esant kuronizmu, jeigu ji paplitusi kuršių gyventoje teritorijoje ir kitur Lietuvoje ne­ turima, pavyzdžiui, būtojo dažninio laiko konstrukciją su pagalbiniu

(bent jos ištakas, pats pagalbinis veiksmažodis greičiau­ siai yra vėlyvas slavizmas), dalelytę lai geidžiamajai nuosakai reikšti (turi ir šiauriniai aukštaičiai, kurie galėjo gauti iš žiemgalių), veiksmažodžių priešdėlį ant- (vanagas antpūolė ant vištą / vištos, vakar biški antlijo ‘... truputį palijo’), kai

veiksmažodžiu liuobėti

kurių prielinksnių vartojimą su naudininku, kurio forma nuo įpras­ tinės skiriasi galūnės kirčiu, jeigu daiktavardis yra oksitonas (bėgo be

‘labai greitai, be galvos’, nuo d u o b e i d u k te r ie ‘pas dukterį’), ant vartojimą su

g a lv a i

pradėjo vanduo bėgti

‘nuo duobės’, pri

galininku ir įnagininku (lipk ant

tro b ą , aš ant š a k a kyburu) ir kt. Bet tai tik prielaidos, kurias ateities tyri­

mai turės patvirtinti ar atmesti. Kuršių kilmės leksika paplitusi beveik visoje žemaičių tarmėje, tačiau gausiausia šiaurės vakarų dalyje. Bemaž visame žemaičių tar­ mės plote vartojami deminutyvai su kuršiams būdinga priesaga -al-

(vietomis stumiami atitikmenų su -ei-, belikę tik atskiruose posakiuose, kartais su pakitusia reikšme), pvz.: krūmalis ‘krūmelis’, daržalis ‘darželis’ ir t. t. Iš kitų žodyno kuronizmu nurodytini: cyrulis , cyrulys ‘vieversys’ - v i­ same žemaičių tarmės plote, esančiame į vakarus nuo Katyčių, Vai­ nuto, Kvėdarnos, Tverų, Žarėnų, Telšių, Viekšnių, Laižuvos; kulis ‘akm uo’ - rytuose iki Šilutės, Vainuto, Tverų, Žarėnų, Alsėdžių, Sedos, Ž id ik ų (pasakyme girnų kūlys, girnakalis ‘girnų akmuo’ pasitaiko dar toliau, net iki Kražių, Kurtuvėnų, Gruzdžių, Žagarės); pylė ‘antis’ — iki Ž e ­ maičių Naumiesčio, Tverų, Žarėnų, Alsėdžių, Ž id ikų ; pūrai ‘kvie­ čiai’ - iki Žem aičių Naumiesčio, Kvėdarnos, Tverų, Žarėnų, Telšių, Leckavos. Nors atskiri žodžiai galėjo ilgainiui išplisti didesniame plote (zuikis

tapo net lietuvių bendrinės kalbos turtu),

vis dėlto didelė jų

koncentracija žemaičių tarmės šiaurės vakarų ir vidurinėje dalyje rodo praeityje čia buvus ypač intensyvių kuršių ir lietuvių kalbinių kontaktų. Mažosios Lietuvos žemaičiai - tai žemaitiškas Klaipėdos krašto lietuvių dialektas. Juo kalbantys klaipėdiškiai savęs žemaičiais neva­ dina. M at šis kraštas anksti buvo pavergtas kryžiuočių ir niekuomet nepriklausė Žemaičių kunigaikštijai. Taigi čia turime žemaičius tik ta rm ė s , bet jokiu būdu ne istorijos ar etnologijos požiūriu. K lai­

pėdiškiams žemaitis iš seno reiškė anapus valstybės sienos gyvenantį lietuvį, buvusios Žemaičių kunigaikštijos pilietį. Pavadinti žemaičiais klaipėdiškiai įsižeisdavo. Atskirti valstybės sienos, šio kampo gyven­ tojai kalbos požiūriu vis labiau tolo nuo ta pačia tarme šnekėjusių Lietuvos valstybės gyventojų ir ilgainiui sudarė atskirą žemaičių pa­ tarmę

(dab. „donininkus“).

Šiaurinėje dalyje ryškus kuršių kalbos subs­

tratas, kitur jis nežymus. Visa tai, kas buvo pasakyta apie žemaičių tarmę, jos kilmę ir raidą, sudarė pagrindą ilgainiui susidaryti šia tarme kalbančių plote tam tik­ rai savitai etnokultūrinei sričiai, pasakytume, lietuvių tautos pótautei. Nemažos dalies dabar žemaitiškai kalbančių žmonių, ypač ploto šiau­ rėje ir vakaruose, tolimi protėviai buvo kuršiai. Iš jų paveldėta ne tik kalbos, bet ir būdingųjų būdo bruožų: drąsa, ištvermė, atkaklumas ir kiti. Šiuo atžvilgiu žemaičiai primena istorijos šaltiniuose m in i­ mus kuršius, drąsiai ir ištvermingai kovojusius prieš vokiečių ordinų galybę. Jie bene anksčiausiai buvo vokiečių užpulti, bet paskutinieji pavergti. Žemaičiai turėtų ne gėdytis galimos kuršiškos kilmės, o ja didžiuotis.

Dabar Lietuvoje linkstama nutylėti žemaičių vardo ir sąvokos trans­ formacijas, tarsi visuomet tuo vardu būtų buvę vadinama tai, ką dabar vadiname. Ryškėja pastangos kuršių kalboje vykusių procesų rezultatą, turimą kaip substratinį elementą žemaičių tarmėje, tapatinti su tikruo­ ju žemaičių paveldu, taigi kuršių kalbos procesus traktuoti lyg jie būtų vykę žemaičių tarmėje. Kadangi tie procesai siekia senus rytinių bal­ tų epochos laikus, tai daroma išvada, esą žemaičiai buvę nuo lietuvių skirtinga baltų gentis, kaip žiemgaliai, sėliai ar latgaliai. Štai kur nu­ veda lingvistinė, iš esmės sinchroninė, kalbos reiškinių, atplėštų nuo istorijos, analizė. Nepaisoma moderniosios diachroninės kalbotyros, ypač substrato tyrimo metodologijos, postulatų. Ignoruojama tai, kad nugalėtosios kalbos ypatybės toliau gyvena nugalėjusiojoje kalboje ir kinta pagal jos dėsnius. Mūsų sinchronistams pravartu susipažinti su romanų kalbų ir tautų istorija, kur substratas sutinkamas kiekviename žingsnyje. Prie klaidingos sampratos, jog žemaičiai yra ne lietuvių tautos etninė grupė, bet „atskira tauta“, įtvirtinimo prisideda ir kiršinimas iš šalies, mūsų priešų pastangos suskaldyti lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę. 1991 m. pasirodė lietuvių kalba Ch. L. T. Pichelio knyga Žemaitija, ku­ rią galima laikyti tokio kiršinimo viršūne (plačiau žr. Zinkevičius RS III 345-347).

Iš seno buvę geri žvejai, kuršiai to amato nemetė ir vokiečių pa­ vergti. Ieškodami geresnių žvejybos vietų jie iš šiaurės, nuo Kur­ žemės pusės, ilgainiui ėmė keltis pajūriu tolyn į pietus. Pasiekdavo Sembos pusiasalį, net dabartinį Gdanską. Kaip persikėlėliai iš Kuršo, jie buvo vadinami kuršiais. Kokia kalba tada šnekėjo - senąja kuršių ar jau naująja Kuršo latvių kalbos tarme - šiandien nelengva nustaty­ ti. Greičiausiai pirmieji persikėlėliai dar buvo išlaikę protėvių kuršių kalbą, bet vėliau turėjo ištirpti sulatvėjusiųjų masėje, nes kėlimasis vyko visą laiką; ypač suintensyvėjo nuo X V a. pradžios. Tų persikė­ lėlių iš Kuršo palikuonys aptinkami ir dabar vienur kitur Lietuvoje gyvenvietėse prie Baltijos jūros. Daugumas po Antrojo pasaulinio karo išvyko į Vokietiją. Jų kalba - iš esmės latvių

(Kuršo) tarmė,

paty­

rusi stiprią lietuvių ir vokiečių kalbų įtaką. Ji nėra tiesioginis kuršių kalbos tęsinys, nors joje ir ryškūs kai kurie tikrosios kuršių kalbos elementai. M okslininkai šia kalba domisi. Ji vadinama įvairiai: kur­ šių, naujoji kuršių, Nerijos kuršių, kopininkų... vardais.

(Apie visa tai

žr. Zigmas Zinkevičius R S I 143-147.) Susipažinome su liūdno likim o mūsų giminaičiais kuršiais. Kaip atskiro etnoso jų jau seniai nebėra - išnyko žūtbūtinių kovų su vo­ kiečių ordinais metu. Taip sudarė sąlygas lietuviams pasiekti Baltijos jūrą ir labai sustiprino besikuriančią Lietuvos valstybę, kuri vėliau pajėgė apsiginti nuo grobikų.

Ž iem galiai Anksčiausiai žiemgalius, kaip ir kuršius, pradėjo minėti Skandinavijos šalių šaltiniai. Danų kronikoje Annales R y enses ra­ šoma, kad apie 870 m. danų vikingai, be kitų kraštų, „prisijungę“ ir Žiemgalą. Vienoje sagoje pasakojama apie narsų vikingą Ingvarą

(mirusį 1041 m.),

plaukusį pas žiemgalius priversti juos mokėti duok­

lę. Pietų Švedijoje rasti du XI a. paminkliniai akmenys, kuriuose iškaltame runų tekste m inim a Žiemgala. N u o XII a. pradžios ją pradeda minėti Rusios metraščiai, o nuo XIII a. - Kalavijuočių or­ dino šaltiniai. Žiemgalių vardas šaltiniuose turi žodžio pradžios Z -, taigi gautas iš tų baltų genčių, kurios senesnį z buvo pavertusios z. Po jo esančio vokalizmo žymėjimas svyruoja. Skandinavų Seimgaler ir Rusios met­ raščių Zimigola — Зимигола

(čia u,

t.

y. i, iš senesnio dvibalsio

и д ти ) rodo buvus senovinį baltų dvibalsį

ei,

plg.

eiti

:

ei, taigi Zeim- resp. Žeim-.

Turbūt šiuos šaltinius rašę asmenys su žiemgalių vardu susipažino iš kuršių, nes kitos rytų baltų kalbos ei buvo pavertusios ie, taigi tu­ rėjo Ziem- resp. Žiem-. Plg. 1106 m. Lavrentijaus metraščio formą

Зл)мгола , su л>, atliepiančiu rytų baltų ie. Greičiausiai ir vokiečių Semigalli, Semgallen bei Annales R y enses formoje Semigaliam raidė e rašoma vietoj ie. Plg. rašymą Lethowia ‘Lietuva’. Taigi žiemgalių vardo pirmąjį dėmenį Žiem - galima įtarti turint tą pačią šaknį kaip žodžiai žiema

(la.

žiema ,

pr. zeimo - parašyta semo),

žiemiai ‘šiaurė’, žiemys

‘šiaurės vėjas’. Antrasis dėmuo siejamas su žodžiu galas , matyt, turė­ jusiu reikšmę ‘sritis, kraštas’, plg. la. vinš dzivo mūsų g a la ‘jis gyvena

(krašte, šalyje)’, sen. rus. конъцъ ‘sritis’. Taigi Žiemgala ‘žiemių (šiaurės) galas (sritis, kraštas)’, o žiemgaliai — 'žie­

mūsų apylinkėje suprastina kaip

m ių

(šiaurės) krašto

gyventojai’. Tokį vardą galėjo duoti jiems tik pie­

tiniai kaimynai, matyt, lietuviai. Latviai dabar žiemgalių žemę vadina Zemgale

(su Zem-, o ne Ziem-),

o

jos gyventojus - zemgalieši, lietuviškai būtų Žemgala, žemgaliai. Vei­ kiausiai žiemgalių vardo pirmojo dėmens vokalizmas latvių kalboje ilgainiui buvo monoftongizuotas ne dėl fonetinių, bet kitokių prie­ žasčių. Lengviausia suprasti semantinę vardo perinterpretaciją nuo ‘žiemių krašto’ prie ‘žemo krašto’. Juk Žiemgala — tai žemumų kraštas. Neišleistina iš akių ir tai, kad ilgainiui labai pakito to krašto gyven­ tojų sudėtis, buvo pakeista net kalba. Plg. latvių Stenderio žodyne (p. 67) terminą zemgalieši, vokiškai verčiamą Niederländer šalia augš-

galieši - vok. Oberländer. Visa tai rodo, kad etnonimo variantas žem­ galiai , la. žemgali ir jo sąsaja su žemas, la. zems yra antrinės kilmės. Todėl jo žem- negalima istoriškai tapatinti su žemaičių varde esamu

žem-, kurio tiesioginis siejimas su žemas yra neabejotinas. Taigi yra skirtumas tarp žiemgalių , latviškai būtų žiemgali - baltų genties etno­ nimo ir žemgalių , la. zemgalieši - dabartinių Lielupės baseino

(Latvijoje)

gyventojų pavadinimų. Senąją žiemgalių žemę sudarė plotai, esantys vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje

(Lielupės baseine)

ir šiauriniuose Lietuvos pakraščiuose

maždaug iki Mūšos upės. Vakaruose žiemgaliai ribojosi su kuršiais. Šiaurėje jie siekė Rygos įlanką. Žiemgalių kaimynai šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose

(anapus Dauguvos)

buvo finų gentis lybiai. Dauguvos

žiotyse ir Rygos apylinkėse, kaip svarbiame prekybos rajone, gyven­ tojai vokiečių invazijos metu ir ypač kovoms pasibaigus buvo gerokai sumišę: čia šalia finų

(lybių) turėjo

būti ir baltų, ypač žiemgalių ir sėlių.

Tie baltai greičiausiai ir bus davę vardą Rygai

miestas),

(upei, nuo kurios pavadintas

plg. lietuvių hidronimus Ringą, Ringė, Ringys, Ringele ir kt.

(per pusšimtį upių ir ežerų),

siejamus su bendriniais žodžiais ringą, ringė,

ringis ‘vingis, vingiuota linija’, ringiuoti ‘vingiuoti, raitytis’ ir kt. Remiantis Kalavijuočių ordino šaltiniais pietinė žemgalių riba XIII a. ėjo dabartine Lietuvos teritorija, maždaug Mūšos upe. Jiems priklausė Lietuvos pakraštys ties Akmene, Žagare ir Joniškiu, taip pat Linkuvos, Žeimelio, Vaškų ir Saločių apylinkės. Tačiau iš tų doku­ mentų nematyti, ar į šiaurę nuo šių vietovių gyveno vieni žemgaliai, ar mišriai su lietuviais. Kad senovėje lietuvių ir ten būta, verčia ma­ nyti senųjų dokumentų ir dabartiniai lietuvių kilmės vietovardžiai, ypač su priesaga -zšfe-, aptikti apie Bauskę, Duobelę, Mintaują

(Jelgavą)

ir kitur. Likę Livonijos valdžioje tie lietuviai ilgainiui sulatvėjo, tik arčiau Lietuvos

(ypač apie Bauskę) jų

liekanos pasiekė mūsų laikus. Taigi

X I V - X V a. lietuvių kalbos riba buvusi Žiemgalių žemėje veikiausiai turėjo eiti šiek tiek į šiaurę nuo Latvijos sienos. Žiemgalių žemę XIII a. Kalavijuočių ordino šaltiniai skirsto į 7 sritis:

(rašo Dobene, Dubene, pig. lie. duobė, la. dube) — vakarinė sritis pašonėje (vardas fiziografinės kilmės). Pietuose ji užgriebė Lietuvos

D u o b e nė kuršių

pakraštį ties Akmene. S p a rn e n ė (Sparnene, pig.

lie.

sparnas,

la. spärns)

- į rytus nuo Duobe-

nės Latvijoje apie Aucę, Zebraus ežerą, Bikstus, Jaunpilį. D u o b e le n ė

(Dubelene)

- į rytus nuo Sparnenės Latvijoje apie

Duobelę, Džūkstę. T e rv e te n ė (Thervetene) - į pietus nuo Duobelenės

(vardas greičiausiai finų kilmės) paupiais. S ile n ė (Sillene, plg. šilas, la. sils, lietuviškai būtų Šilinė)

(Latvijoje),

Ter-

vetės

— į pietus nuo

Tervetenės dabartiniame Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Ž ag arė Žagarė)

(Sagare, Sagera,

pig. lie.

Žagaris

ež.,

Žagariu

ež., lietuviškai -

- Žagarės ir Joniškio apylinkės Lietuvoje, pietuose maždaug

iki Mūšos upės. U p m al a (Upemolle,

plg. la. upe ‘upė’ + mala ‘kraštas, krantas’, taigi lietuviškai

būtų Paupys) - didelė sritis, kurią sudarė visos rytinės žiemgalių žemės Lielupės baseine iki pat Dauguvos upės, pietuose - maždaug iki M ū ­ sos Lietuvoje

(Linkuvos, Žeimelio, Vaškų, Saločių apylinkės).

Jokių žiemgalių kalbos rašytinių paminklų neišliko. Apie šią kalbą galima spręsti tik iš istorijos šaltiniuose randamų žiemgališkų tikrinių vardų

(jų išliko palyginti nedaug),

senosios žiemgalių žemės vietovardžių

ir to krašto dabartinių latvių bei lietuvių tarmių kai kurių ypatybių. Visų šių duomenų nėra daug, be to, jie gana prieštaringi. Todėl ne visi tyrėjai žiemgalių kalbą vienodai traktuoja. Augustas Bylenšteinas ją laikė latvių kalbos tarme. Tačiau dabar daugumas tyrėjų ją trak­

tuoja kaip atskirą rytinių baltų kalbą, kuri, vienų nuomone, buvusi artimesnė latvių, kitų - lietuvių kalbai. Iš tikrųjų tapatinti žiemgalių gentį ir jų kalbą su latviais neleidžia ne tik abiejų skyrimas istori­ jos šaltiniuose, juose užfiksuoti žiemgalių kalbos duomenys, bet ir įvairūs kitokie faktai. Antai senųjų žiemgalių žemėje prie Duobelės yra vietovardis Latvieši ‘Latviai’

(senoje latvių žemėje jis būtų neįsivaizduo­

jamas). 1220 m. vyskupas Albertas surengė žygį prieš žiemgalius, ku­ riame dalyvavo latgaliai

(latviai). Panašių faktų yra daug. Jie rodo, kad

žiemgaliai buvo kita negu latgaliai

(latviai) gentis, turėjusi savitą kalbą,

vienomis ypatybėmis artimesnę latvių kalbai, kitomis - lietuvių, dar kitomis - vakarų baltų kalboms. Skirtingai negu kuršiai, žiemgaliai baltų ei tam tikrais atvejais bu­ vo pavertę ie

(kaip ir lietuviai su latviais),

pig. Ecowe - dabar la. Iecuve,

Blidenen - la. Blldiene, Zetzedua - la. dzedzieda ‘dirvonas’. Baltų ä ir ö žiemgalių kalboje buvo aiškiai skiriama

galėjo būti virtęs dvibalsiu uo),

(pirmasis išlaikytas sveikas, antrasis

plg. Аагеппеп, A rin e, Aren — la. ArTši, P la ­

ne - dabar la. Pläne , bet Eglonene - la. Egluona, Dobene - la. Duobe, Mesyote, Medzoten - la. Mežuotne. Priebalsiai š, Z Žiemgalių buvo paversti S, Z (kaip vakarų ir visų šiaurinių

rytų baltų kalbose), plg.

Sillene - lie. šilas, Serpen - lie. Šerpai(čiai), Saga­

r e - lie. Žagarė , B ersenene - lie . Beržėnai. Šiuo atveju žiemgaliai buvo artimesni latviams negu lietuviams. Minkštųjų k, g likimas žiemgalių kalboje ne visai aiškus. XIII a. šaltiniuose yra pavyzdžių, rodančių k, g virtimą afrikatomis c, dz

latvių kalboje),

(kaip

plg. Autzis - la. A ū ce , lie. Aukė, Zetzedua - la. dzedzie­

da ‘dirvonas’. Tačiau tuose pačiuose dokumentuose yra parašymų ir su k, g

(kaip lietuvių kalboje): Keckouo,

Augegua ir kt. Latvių kalbininkė

,

Valija Dambė detaliai ištyrė Blydienės apylinkių senojoje Žiem ga­ loje vietovardžius ir rado daug tokių, kuriuose išlaikyti sveiki

Ik, g

pvz.: Dugis, P liio k is , Lugene, StaĮgis ir kiti. Galbūt dalis žiemgalių k,

g buvo išvertę c, dz, o kiti išlaikę sveikus, arba pavyzdžiai su k, g > c, dz į šaltinius pateko iš rytinių žiemgalių kaimynų latgalių

(latvių)

ar sėlių lūpų. Ne visai aiškus ir baltų junginių sių

t, d (kaip kuršiai ir vakarų baltai)

*tį, *dį likimas.

Sveikų priebal­

žiemgaliai tikrai nebuvo išlaikę, tik

neaišku, kaip jie tarė iš jų išsirutuliojusius garsus: š,

z (kaip latviai) ar

c,

dž (kaip lietuviai), plg. Mezoten, Mezyote, Mes(y)othen, Medzothen - la. MeŽUOtne (: la. mežs ‘miškas’, lie. dial, medžias ‘t. p.’). Žinom a, ir Šiuo atveju galėjo būti tarminio tarties skirtumo: vieni žiemgaliai tarti kaip latviai, kiti

(pietiniai) -

kaip lietuviai.

(šiauriniai) galėjo

Mišriųjų dvibalsių an, en, un, in likimas žiemgalių kalboje taip pat kelia problemų. Remiantis dokumentuose rašymu Blidenen - la.

BlTdiene (: lie. blindis), Mytowe, Mitowe, M itow ia - lie. Mintauja, Sloka la. Sliioka (: lie. slanka) buvo tvirtai įsigalėjusi nuomonė, kad žiemga­ lių kalboje tautösilabinio n būta išnykusio ir, matyt, tarta panašiai kaip latvių kalboje. Tačiau minėtieji Valijos Dambės Blydienės krašto vietovardžių tyrimai rodo, kad žiemgaliai greičiausiai nurodytuosius mišriuosius dvigarsius buvo išlaikę sveikus

lietuviai), plg.

(kaip vakarų baltai ir iš dalies

Bleńdiena, Dunki, Rinkas ir kitų.

•Senosios Žiemgalos latvių tarmės rodo, kad žiemgalių kalba prieš tautosilabinį r buvo išlaikiusi trumpuosius balsius

šiai),

(neilgino jų kaip kur­

bet tarp r ir tolesnio priebalsio kartais įterpdavo balsį, plg. šalti­

niuose rašymą Terevethene šalia Thervethene. Dabar latvių žiemgališ­ kųjų tarmių daliai tokia anaptiksė būdinga, pvz.: darais vietoj därzs ‘sodas’, zirags vietoj žirgs ‘žirgas’, berizs vietoj berzs ‘beržas’ ir kiti. Pasitaiko anaptiksė ir po /, bet daug rečiau, pvz.: galads vietoj galds ‘stalas’, ilagi vietoj ilgi ‘ilgai’ ir panašiai. Panašus reiškinys pastebėtas vietomis ir lietuvių tarmėse buvusioje senosios Žiemgalos teritori­ joje, pvz.: safgs ‘sargas’, p e fk ‘perka’ (Žeimelis

ir kt.).

Visa tai gali būti

susiję su žiemgalių kalbos substratu. Tyrėjai yra iškėlę vieną kitą spėjamą žiemgalių kalbos morfologinę bei žodžių darybos ypatybę. V. Dambė nustatė, kad dabartinis vien­ sėdžio vardas Sauzeri seniau turėjo formą Sava zirgi, Sava žirgu mūja, plg. lie. savo žirgai. Iš to ji daro išvadą, jog žiemgalių

(kaip ir lietuvių)

kalboje buvo vartojama savybinio įvardžio nekaitoma forma, juolab kad ji pasitaiko ir kai kuriose latvių žiemgališkose šnektose. Žiemgalių vietovardžiams šaltiniuose būdinga priesaga - ene, pvz.:

Bersenene, Dubelene, Eglonene, Putelene, Silene, Sparnene ir kiti. Šią priesagą ir dabar turi daug Žiemgalos vietovardžių. Dokumentų prie­ sagoje -ene dėl netobulos rašybos gali būti sulietos dvi žiemgalių priesagos: -ene

(lietuviškas atitikmuo būtų

-enė)

ІГ

-ІЄПЄ (=

lie.

-ienė), plg.

Blindenen - dab. la. BlTdiene. M inėtina ir žiemgaliams būdinga priesaga -uve -ua, - oa

(dokumentuose rašoma

), pvz.: Augegua, Padaugua, Pelkua, Zetzedua ir kiti.

Plg. šių die­

nų to krašto vietovardžius la. Iecuve, Vircuve, Audruve, lie. Raktuvės ,

Salduvės kalnai ir kiti vietovardžiai. Tiek vietovardžiai su -ene / -iene, tiek ir su -uve baigiasi galūne -e

(lietuviškai būtų -ė),

taigi turi ё kamieno

formas. Sprendžiant iš žiemgališkų vietovardžių dokumentuose ir šių dienų to krašto tarmių, reikėtų sutikti su manančiais, kad žiemgalių kalboje daiktavardžių ė kamienas yra buvęs labai produktyvus.

Žiem galių leksika, kaip rodo turim i duomenys, vienais atvejais buvo artimesnė lietuviams, pvz.: Sydobren, Sydobre : lie. sidabras

(la. sudrabs, sidrabs), Gayde : lie. gaidys (la. gailis), kitais atvejais latviams, pvz ,:Naba : la. naba ‘bamba’, Upemolle , t. y. Upmala : la. mala ‘kraš­ tas, krantas’, dar kitais atvejais - vakarų baltams, pvz.: Sėbrus : jotv. > lie. Zebriūs , žiemg. > lie. D abikine : pr. debikan ‘didelis’. Archeologų duomeys rodo buvus savitus žiemgalių palaidojimus, jiems būdingas materialinės kultūros ypatybes, dažnu atveju susijusias su jūra. Kalavijuočių ordino šaltiniai mini Rygos įlankoje žiemgalius turėjusius uostą (portus Semigallorum), matyt, Lielupės žiotyse. Popiežius Inocentas III grasindamas prakeikimu buvo uždraudęs visiems krikš­ čionims prekybos reikalais lankyti tą uostą. Prieš vokiečių įsiveržimą žiemgaliai vientiso politinio vieneto ne­ sudarė. Nedideles teritorijas valdė atskiri kunigaikštukai, kurie ne­ retai kovodavo tarpusavyje ir su kitomis gentimis. Būta tam tikros nesantaikos tarp žiemgalių ir lietuvių dėl pastarųjų veržimosi į šiaurę. Lietuviai dažnai traukdavo per žiemgalių žemę į lybių ir estų žemes. Puldinėdavo jie ir žiemgalius, matyt, neretai įsikurdavo jų žemėse. Vokiečiai išnaudojo žiemgalių tarpusavio susiskaldymą ir nesantaiką su lietuviais. Jie kiršino vienus prieš kitus, stengdamiesi tuos ar kitus patraukti į savo pusę ir paversti talkininkais. 1202 m. vokiečiai sudarė sutartį su žiemgaliais prieš lybius.

1205 m. žiemgalių sritinis vadas

Viestartas kartu su vokiečiais puolė lietuvius, su dideliu grobiu grįž­ tančius iš estų žemės. Puolimas pavyko. Panašų antpuolį Viestartas su vokiečiais pakartojo

1208 m., bet šįkart susimokėliai lietuvių buvo

smarkiai sumušti. Tačiau greit žiemgaliai suprato, kokį pavojų Balti­ jos gentims kelia vokiečiai ir ėmė jungtis su kitomis gentimis ben­ drai kovai prieš Kalavijuočių ordiną. Antai 1210 m. žiemgaliai kartu su lybiais, kuršiais, lietuviais, estais ir rusais apgulė vokiečių užimtą Kuoknesę.

1228 m. jie kartu su kuršiais ir lietuviais žemaičiais užėmė

ir išgriovė Daugavgryvos

(šalia Rygos) pilį

bei vienuolyną.

Iš visų Livonijos genčių žiemgaliai bene ilgiausiai ir atkakliausiai priešinosi vokiečiams. Jie krito vieni iš paskutiniųjų. Pranašesnių vo­ kiečių jėgų spaudžiami ne kartą buvo priversti pasiduoti, bet progai pasitaikius vėl sukildavo ir numesdavo pavergėjų jungą. Tokios pro­ gos buvo dažnesnės, kai pradėjo kurtis Lietuvos valstybė ir lietuviai stojo į žūtbūtinę kovą su Ordinu.

1230 m. žiemgaliai (dar ne visi nukariauti) pirmą kartą buvo priversti pripažinti Ordino valdžią. Bet po Saulės mūšio šiai, sukilę nusikratė vokiečių jungo. T ik

(1236)

jie, kaip ir kur­

1250 m., vykstant Lietuvoje

vidaus karams, O rdinui pavyko juos vėl pavergti. Tačiau po Ordino pralaimėjimo prie Durbės (1260) žiemgaliai vėl sukilo ir visiškai išsiva­ davo iš priespaudos. O kai 1271 m. Ordinas užgrobė Mežuotės ir Tervetės pilis — svarbiausius rytų ir vakarų Žiemgalos centrus, 1272 m. jie buvo priversti vėl pasirašyti su Ordinu taikos sutartį, pripažino Ordino valdžią ir įsipareigojo mokėti duoklę. Naujas žiemgalių sukilimas įsiliepsnojo 1279 m., kai jų žemėje prie Aizkrauklės lietuviai smarkiai sumušė kalavijuočius. Tai buvo paskutinysis žiemgalių sukilimas, trukęs daugiau kaip 10 metų. Tam sukilimui iš pradžių vadovavo sumanus vadas Nameisis. Atrodo, kad jis tada vadovavo visai Žiemgalai, išskyrus vokiečių užgrobtą M e žuotnės sritį. Jis palaikė glaudžius ryšius su lietuvių kunigaikščiu Traideniu, daug padėjusiu žiemgaliams. T ik gavę paramos iš kitur, kalavijuočiai pajėgė nuniokoti Tervetės ir Duobelenės sritis, sude­ ginti pačią Duobelę. 1279 m. rudenį Nameisis planavo pulti Rygą, bet vokiečių šnipai iš anksto ruošimąsi susekė, ir Ordinas spėjo lai­ ku imtis priem onių puolimui atremti. 1281 m. kalavijuočiai užėmė Tervetę, bet tų pačių metų pabaigoje ji vėl buvo žiemgalių atsiimta. Tada vokiečiai šalia jos pasistatė savo pilį, iš kurios be paliovos pul­ dinėjo žiemgalius ir juos vargino. Nepavykus m ėginim ui kartu su lietuviais užimti šios pilies, žiemgaliai patys sudegino savo Tervetę ir pasitraukė į Raktuvės pilį. Neįstengę užimti paskutiniųjų žiemgalių pilių

Sidabrės ir kitų),

(Duobės, Raktuvės,

vokiečiai ėmėsi niokojimo taktikos: nuolatiniais „rei-

zais“ alino Žiemgalių žemę, -vertė žmones badauti. Dėl to žiemgaliai pagaliau buvo priversti palikti Raktuvę. Vokiečiai pilį sudegino. Pas­ kutinysis žiemgalių atramos punktas buvo Sidabre, kur jie dar galė­ jo rasti ramybę ir prieglobstį. Bet dėl plintančių ligų ir bado, labai spaudžiami vokiečių, ilgainiui ir šią pilį turėjo palikti. Ji taip pat buvo sudeginta. Sidabrės pilies sudeginimu baigėsi žiemgalių laisvės kova.

Gaila, kad šis didvyriškų kovų paminklas prarastas: XX a. Sidabrės pilia­ kalnis sunaikintas įrengus ten žvyro karjerą. Dešimtys tūkstančių kovotojų ir beginklių žiemgalių pasitraukė į Lietuvą, kiti bėgo į Kuršą ir Vidžemę. Dalis žiemgalių buvo prie­ varta išvežti į Mintaujos apylinkes. Apskritai, užgrobęs kurią Livoni­ jos sritį, Ordinas dažnai gyventojus išvarydavo į kitas sritis. Vėliau, X V amžiuje, prancūzų keliautojas Ghillebert de Lannoy

Lanua)

(Žiliberas de

m ini išsikėlusių žiemgalių sodybas Kurše ir Vidžemėje. M a ­

tyt, pabėgėliai žiemgaliai buvo pasklidę gana plačiai. Tai rodo vie-

tovardis Žem gali , ypač gausiai išplitęs Kuržemės pietvakarių dalyje

(Liepojos, Aizputės rajonuose),

taip pat apie Jekabpilį, Ilūkstę. Kuržemės

pietvakarių dabartinėje latvių kalbos tarmėje dialektologai konsta­ tuoja ryškias žiemgališkų tarmių ypatybes. Kada žiemgaliai čia bu­ vo atsikėlę, neaišku. Galėjo kėlimasis prasidėti dar prieš vokiečių invaziją - dėl nuolatinių lietuvių puldinėjimų, bet ypač suaktyvėjo O rdino kovų laikais. X IV a. aprimus kovoms prasidėjo ištuštėjusių Žiemgalos plotų kolonizavimas. Pietinę dalį

(mažesnę) apgyvendino lietuviai, šiaurinę

(didžiąją) - latviai. Šiek tiek jų būta ir anksčiau. Yra duomenų, kad se­ nąjį žiemgalių centrą apie Duobelę dar XIII a. pabaigoje užplūdo lat­ galiai

(latviai). 1348 m. dokumentas Gedeikonių vietovėje (6 km į rytus

nuo Žeimelio) jau rodo gyvenus lietuvius. Lietuvos didieji kunigaikščiai nuo pat Mindaugo laikų valdė dalį Žiemgalos. Vytenis ir Gediminas oficialiai titulavosi Žiemgalos valdovais. Taigi pietinių žiemgalių lie— tuvėjimas, o šiaurinių latvėjimas turėjo prasidėti labai anksti. Kada žiemgalių kalba visiškai išnyko, nustatyti nelengva. Spartus jų latvėjimas galėjo prasidėti tik X I V a., latgaliams ėmus masiškai ko­ lonizuoti nuo karų ištuštėjusius Lielupės žemumų plotus. Ghillebert de Lannoy kelionės metu

(1413-1414)

žiemgališkai dar buvo kalbama.

Taigi latviškoje Žiemgalos dalyje žiemgalių kalba galutinai turėjo iš­ nykti ne anksčiau kaip X V a. pabaigoje. Lietuviškoje Žiemgalos da­ lyje tai galėjo atsitikti ir šiek tiek anksčiau. Gediminas 1323 m. laiške pranciškonų ordino vienuoliams rūpinosi gauti žiemgališkai mokantį kunigą. Taigi X I V a. pirmojoje pusėje čia dar buvo šnekama žiemga­ liškai. Yra duomenų, kad maždaug po šimtmečio

dokumento) žiemgalių

(sprendžiant iš 1426 m.

sritys, įėjusios į Lietuvos valstybės sudėtį, buvo

jau lietuviškos. Taigi čia žiemgalių kalba turėjo išnykti dar X I V a. pabaigoje ar X V a. pradžioje. Žiemgalių substratas turėjo suvaidinti labai svarbų vaidmenį latvių kalbos formavimosi istorijoje. Juk latvių bendrinei kalbai pradžią da­ vė būtent toji latvių kalbos tarmė, kuri atsirado buvusioje žiemgalių teritorijoje, ypač jos centre apie Mintaują

(Jelgavą).

Č ia geriausiai iš­

laikytas latvių kalbos garsynas, skiriamos visos trys priegaidės. Pir­ mykštėje latvių tėvynėje, latgalių žemėje, dabar latvių kalba suskilusi į dvi skirtingas tarmes: į dalį vidurinio dialekto, artimo esančiam bu­ vusioje žiemgalių teritorijoje, ir labai skirtingą augšzemniekų dialek­ tą. Matyt, ištuštėjusius žiemgalių plotus užpildė iš kitos Dauguvos pusės

(iš vidurinės Vidžemės) atsikėlę

„tikrieji“ latviai. Todėl Žiemgaloje

ir Vidžemėje kalba suvienodėjo, o toliau į rytus latgalių

(latvių)

kalba

ilgainiui gerokai pakito (dėl

stipraus finų substrato?).

Tačiau visi šie klau­

simai dar nėra galutinai paaiškėję. Žiemgaliai lietuvėdami įnešė ir į lietuvių kalbą tam tikrų savo kalbos elementų. Daugiausia jų esama šiaurinių panevėžiškių tar­ mėje. Žiem galių substratas prisidėjo prie šios tarmės susidarymo ir, matyt, sukėlė ne vieną kalbos pokyčio bangą, kuri vėliau slinko pietų link. • Greičiausiai iš žiemgalių šiaurės panevėžiškiai paveldėjo savitą stiprų galūnių trumpinimą. Jie galūnėse turi labai redukuotą ne­ aiškios kokybės murmamąjį garsą. Jis toks silpnas, kad dažnai visai negirdimas. Jo buvimą rodo skardžiųjų priebalsių prieš -s nesudus-

(pvz.: baūb’s ‘baubas’, rag's ‘ragas’), priebalsių š, z, s nesuliejimas į vieną (pvz.: verš’s ‘veršis’, d a fzs ‘daržas’, aus's ‘ausis’), junginių t, d, + s nevirtimas afrikatomis (pvz.: bat's ‘batas’, lad's ‘ledas’), balsio ir v, j nevirtimas dvibalsiu (pvz.: klev's ‘klevas’, vef ‘veja’). To murmamojo garso lėjimas

buvimas matyti palyginus esamojo laiko I asmens formą neš’ ‘nešu’ ir busimojo laiko III asmenį neš ‘neš’. Pirmoje formoje priebalsis š tariamas

(ypač senosios kartos žmonių)

stipriau, su tam tikru balsio at­

spalviu prieš -s, kartais net jaučiamas silpnas u tipo balsis po kietųjų ir i tipo - po minkštųjų priebalsių. Senieji trumpieji balsiai sveiki neišlieka net tais atvejais, kai susidaro sunkiai ištariama priebalsių samplaika. Tuomet toje samplaikoje, paprastai prieš sklandžiuosius ir nosinius priebalsius, įterpiamas tam tikras balsis

sąlygiškai žymimas э raide),

(jo kokybė įvairuoja,

pvz.: gaisars ‘gaisras’, švepdls ‘šveplas’, kakałs

‘kaklas’, säpdns ‘sapnas’, vaps3v ‘vapsva’

(prieš a priebalsiai kieti).

Pažy­

mėtina, kad daug kur murinamuoju galūnėje virsta net ilgasis balsis

F (vietoj bendrinės kalbos

y

ir /),

pvz.: ož’ š ‘ožys’, ärkdl’ š ‘arklys’, med ’

‘m edį’. Toks specifinis galūnių trumpinimas laikytinas žiemgalių substrato padaru. Su žiemgalių substratu greičiausiai susijęs ir savotiškas kirčio ati­ traukimas iš galūnės. Siaurės panevėžiškių plote veikia vadinama­ sis kirčio visuotinio atitraukimo dėsnis, tačiau čia jis kitoks negu žemaičių tarmėje, kur kirčio atitraukimą sukėlė kuršių substratas. Panevėžiškiai kirtį iš galūnės atitraukė tik per vieną skiemenį, be to, skiriasi atitrauktinio kirčio priegaidė, pvz.: šak’ ‘šaka’, atsarg’s ‘atsar­ gus’, pavaž’ ‘pavaža’ (murinamuoju virtęs galūnės trumpasis balsis skiemens ne­

besudaro),

taip pat dienos ‘dienos’, vaiku ‘vaikų’ ir šakų ‘šakų’, pavažos

‘pavažos’. Išimtis - rytų pakraščiai apie Biržus, kur atitraukiama tik iš trumpos galūnės, tačiau į bet kokio ilgumo skiemenį, pvz.: dien ‘diena’, šak’ ‘šaka’, vaik’s ‘vaikus’, bet šakos, vaikū ‘vaikų’. Pažymėti­

na, kad pietinė žiemgalių riba ėjo tik truputį į šiaurę nuo dabartinės kirčio visuotinio atitraukimo izofonos. Šiaurinių panevėžiškių plote vartojama nemaža skirtingų negu kitose tarmėse žodžių, tačiau sunku įrodyti jų žiemgališką kilmę, nes mes nedaug žinome apie žiemgalių leksiką. Štai keli pavyzdžiai:

avižis ‘karkvabalis’, burkiitis ‘kankorėžis’, grindė ‘metalinis lankelis grandinei įverti’, kriaugė ‘kupeta’, kūlynai ‘krūmai’, lupata ‘skudu­ ras, pašluostė’, moję / moja ‘motina

(šiurkščiai)’, roblóti

‘ropoti’, šašlikas

‘kiaulpienė’, štakinėti ‘žioplinėti’ ir kt. Apie Žagarę, ypač Skaistgirį, yra įdomi vadinamoji šlekių šnekta, kurioje sumišo priebalsiai š, z, č, dz ir s, z, c, dz. Didžiojoje šnektos dalyje visai nėra s, z, č, dz. Abiem atvejais čia tariama s, z, c, dz

švilpiamai, tarpiniai garsai tarp s, z, c, dz ir š, z, č, dz),

(labiau

pvz.: äs ‘aš’, ązuols ‘ąžuo­

las’, cė ‘čia’, prädze ‘pradžia’. Keliuose kaimuose, priešingai, vietoj s, z, c, dz tariami

(ne visuomet nuosekliai)

s, z, č, dž, pvz.: krūmš ‘krūmas’,

lazda ‘lazda’, muzikänc ‘muzikantas’. Sumišimo priežasčių linkstama ieškoti žiemgalių

(turėjusių s, z vietoj mūsų š, z) substrate.

Tokie pėdsakai dabartinėse kalbose aptinkami istorijos verpetuo­ se išnykusios baltų genties, užtverusios Kalavijuočių ordinui kelią į Lietuvą ir sulaikiusios juos tol, kol lietuviai sukūrė galingą valstybę, pajėgusią apsiginti nuo grobikų. Jie sudarė sąlygas išlikti ne tik lietu­ vių, bet ir latvių tautai.

Sėliai Ilgai buvo manoma, kad sėliai į istorijos šaltinius pateko vėlai — tik XIII a.

(Kalavijuočių ordino kronikos).

Tačiau pastaraisiais lai­

kais keliama mintis, kad sėliai m inim i viename romėnų žemėlapyje -

Tabula itineraria Peutingeriana , sudarytame III ar IV a., kurio kopijos išlikusios iš X - X I I amžiaus. Tame žemėlapyje sužymėti ano meto Europos vandens keliai. Viena iš upių, įtekančių į Baltijos jūrą, va­ dinama Fluvius Sellianus , t. y. Sėlių upė. Tą upę tyrėjai linkę tapatinti su Dauguva. Šio vandens kelio pradžia

fl(uvii) Selliani.

(ar pabaiga)

pavadinta Caput

Dauguvos vadinimas sėlių upe neturėtų stebinti, nes

sėlių gyvenami plotai iš tikrųjų buvo nusidriekę pagal Dauguvą, o pirmaisiais amžiais po Kristaus sėliai galėjo gyventi dar toliau D au­ guvos žemupyje, net jos žiotyse, juoba, kad sėlius prie Rygos

genčių) mini

(šalia kitų

ir Kalavijuočių ordino šaltiniai. Taigi sėliai iš tikrųjų gali

būti viena iš anksčiausiai paminėtų baltų genčių.

Tačiau visai neabejotinuose istorijos šaltiniuose sėlių vardas pasi­ rodė vėliausiai iš visų baltų genčių - tik XIII a. pradžioje. Jų nemini Rusios metraščiai

(gal neskyrė nuo latgalių ar lietuvių?).

Iš Kalavijuočių or­

dino šaltinių pirmoji sėlius mini Henriko Latvio kronika

(1208-1225),

kur jie vadinami lotyniškai: Selones. Vėliau, XIII a. pabaigoje, sėlius m ini Eiliuotoji Livonijos kronika , kur jie vokiškai vadinami Selen, o jų kraštas - Selenland. Šiokių tokių žinių apie jų žemę dar yra ir kituose Kalavijuočių ordino dokumentuose, pavyzdžiui, popiežiaus Inocen­ to IV akte

(1254),

patvirtinančiame Kalavijuočių ordino teises į sė­

lių kraštą, Mindaugo dovanojimų Kalavijuočių ordinui 1254, 1255 ir 1261 metų ir kituose aktuose. Tačiau tos žinios labai šykščios, minima nedaug sėliškų vietovių. Sėlių vardas gali būti hidroniminės kilmės, plg. Sėliupis, Sėliupys

(upė),

Sėlini

(bala),

Selinis

(pieva)

: selėti ‘tekėti’, sėlinti ‘slinkti, šliaužti,

artintis’, salti ‘tekėti’ ir kt. Kazimiero Kuzavinio nuomone, iš hidro­ nimų kilo genties pavadinimas *Sėl(i)a ar *Sėlė (> lie.

Tauragnų apyl.),

dial. S ė ta - kaimas

iš čia Šėla - krašto vardas, o sėliai — jos gyventojai.

Sėlių žemė apėmė Lietuvos šiaurės rytus ir kairįjį Dauguvos kran­ tą. Remiantis vietovardžių duomenimis linkstama manyti, kad sėlių gyventa ir dešiniajame Dauguvos krante. Plotą tiksliai nustatyti dabar nelengva. XIII a. pradžioje sėliai pietuose, matyt, daug kur gyveno mišriai su lietuviais, o šiaurėje - su latgaliais. Mindaugas 1261 m. aktu Kalavijuočių ordinui perleido tikriausiai tik tą Šėlos dalį, kur daugumą sudarė sėliai. Į ištisai lietuvių gyvenamus plotus, taip pat tuos, kur lietuviai vyravo

(kur sėliai buvo beišnykstantys),

Ordinas vargu ar

galėjo pretenduoti.

(kurią Mindaugas perleido Ordi­ (maždaug dabartinio Daugpilio), pro Luo-

Pagal 1261 m. aktą pietinė sėlių žemės

nui) riba

ėjo nuo Naujinio pilies

džio ežerą, toliau - Šventąja iki Latuvos žiočių, Lätuva iki Vašuokos, iš čia - Viešinta ir Lėveniu iki Mūšos. 1257 m. popiežiaus Aleksandro IV rašte sėlių žemei priskiriamos dar Tauragnų bei Utenos apylinkės. Beje, šiose vietose, net ir toliau į pietryčius, aptikta hidronimų, kurie gali būti sėliški, pvz. :Aknystät Dringis, Tuölas ir kiti. Taigi XIII a. pir­ mojoje pusėje pietinė sėlių žemės riba turėjo eiti maždaug pro Sala­ ką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Subačių, Palėvenę, Pasvalį, Saločius. Maždaug iki šių vietovių tada dar galėjo gyventi sėliai, tačiau daug kur jau mišriai su lietuviais. Matyt, lietuvių būta ir toliau į šiaurę už šios ribos, sėlių žemės gilumoje, galbūt vietomis jų ten net vyrauta. Tačiau tasai kraštas iš tradicijos dar tebebuvo vadinamas Šėla. Taigi senajai Šėlos žemei priskirtini Lietuvoje dabartiniai Biržų, Kupiškio,

Rokiškio rajonai, didžioji dalis Utenos ir Zarasų rajonų, rytinė Pas­ valio rajono dalis, taip pat šiauriniai Panevėžio ir Anykščių rajonų pakraščiai. Vakaruose Šėla siekė žiemgalių Upmalos sritį Latvijoje. Ir čia riba greičiausiai buvo negriežta, daug kur sėliai gyveno mišriai su žiemgaliais. Padauguviais sėlių gyvenvietės tam tikromis salelėmis tarp žiemgalių ir lybių masyvų galėjo būti nusidriekusios net iki pat Rygos. Šiaurinę sėlių ribą su latgaliais XIII a. dokumentai nurodo Daugu­ vos upę. Rytuose iš tikrųjų Dauguva galėjo skirti sėlius nuo latgalių. Tačiau vakarinėje dalyje sėlių neabejotinai būta ir anapus Dauguvos, Aiviekstės upės baseine. Tai rodo sėliški vietovardžiai ir dabartinių latvių tarmių duomenys. Tie sėliai anapus Dauguvos buvo Kuoknesės kunigaikščio valdiniai, gyveno mišriai su latgaliais, kurių net galėjo būti daugiau negu sėlių. Matyt, todėl XIII a. šaltiniai šį kraštą ir pri­ skiria latgaliams. Sėlių kalba išnyko nepalikusi jokių rašto paminklų. Apie ją šį bei tą galima spręsti tik iš dokumentuose išlikusių negausių sėliškų vie­ tovardžių, dabartinio Sėlių žemės vardyno ir to krašto lietuvių bei latvių tarmių ypatybių. Apskritai duomenų apie sėlių kalbą turime dar mažiau negu apie kuršių ar žiemgalių kalbas. Tuos duomenis dau­ giausia yra tyręs Kazimieras Būga, pats kilęs iš tos Lietuvos dalies, kur senovėje gyveno sėliai. Kadangi sėlių kalba yra palikusi tik visai menkus pėdsakus, tai ty­ rėjai nesutaria dėl jos pobūdžio. K. Būga manė, kad ji buvusi artima kuršių kalbai. Janis Endzelynas su tuo nesutiko, tvirtindamas, kad jokių išskirtinių kuršių ir sėlių bendrybių nebuvo. Ne kartą reikšta mintis, kad sėlių kalba buvusi tarpinė tarp lietuvių ir latvių kalbų. Ta­ čiau visai aiškių įrodymų ir tam teiginiui paremti neturime. Apskritai duomenų yra nedaug ir iš jų sunku spręsti apie sėlių kalbos vietą tarp kitų rytinių baltų kalbų. Istorijos šaltiniuose m inim i sėliški vietovardžiai Lodenbeke - dab.

Luodžio ežeras prie Salako, Medone - la. M aduona, Vesinthe — lie. Viešinta rodo, kad sėliai, kaip ir kiti rytiniai baltai, turėjo ie, uo

dar ę,

(gal

ö?). Dabar latvių sėliškoje tarmėje tie dvibalsiai suvienbalsėję,

plg. Tva ‘ieva’, Uga ‘uoga’ (senoviniai

‘būti’, reit ‘ryti’),

o lietuviai

Г, ūčia paversti dvibalsiais ou, ei, pig. bout buvusioje Šėloje juos (bent kirčiuotus) išlaikė

sveikus. Baltų ö ir ä sėlių kalboje turėjo būti nesutapę ir ū, atrodo, tebebuvo išlaikytas sveikas, pig. Nalexe — lie. Nóliskis, Rave( munde) Не. Rovėja .

-

š,

Priebalsiai

tų)

z, kaip ir kitų šiaurinių rytų baltų

(ir visų vakarų bal­

sėlių kalboje greičiausiai buvo virtę s, z, plg. Malaysen - dabar

lie. M a la m a i

(ofic.

M a le išia i ),

Swenteuppe - lie. Šventoji, Wesinte — lie.

Viešinta. Pavyzdžių su z > z šaltiniuose nėra, bet tokį virtimą sė­ lių kalboje buvus rodo lietuviškosios Šėlos dalies vietovardžiai: ežerų vardai Zaduojas (: lie. Žadikė -

Šušvės deš. intakas), Zalvas (: lie. Želva - mies­ telis netoli Ukmergės), Zirnajai (: lie. Žirnajai - ežeras prie Pabaisko), miesto vardas Zarasai (pagal K. Būgą, iš *Ezerasai: lie. ežeras) ir kiti. Minkštieji k, g sėlių kalboje buvo virtę c, dz , plg. Nertze < *Ner-

k'e, Latzedzen < *Lakege(n). Sėlių c < k , matyt, buvo labai minkš­

č(kaip slavizmuose kupčius < Ink. kupiec, ir kt.), plg. ež. Čedasas < sėlių *Čedasas (: lie. Kediškė (: la. Ciecere, lie. būtų *Kikirys), Čiaunas < sėlių *Ciaunas

tas, todėl lietuviai jį keitė savuoju kapčius < Ink. kopiec

ir kt.), Čičirys (: lie. Kiaunas) ir

kiti. Analogiškai ir sėlių dz < g turėtų būti keičiamas

lietuvių dz, tačiau trūksta atitinkamų pavyzdžių. Dėl įtikinamų pavyzdžių stokos ne visai aišku, koks likimas sėlių kalboje ištiko baltų samplaikas *tį, *dį. K. Būga 1416 m. akto vieto­

(dabar lie. Apaščia), o latviško­ iš *Subatįa (plg. lie. Subačius), tuo

vardį Apste kildina iš *Apaste < *Apastįa sios Šėlos miestelio vardą Subatė vedė

suponuodamas sėlių kalboje buvus t', d' vietoj baltų *tį, *dį. Tautosilabinis n sėlių kalboje veikiausiai buvo išlaikytas. Taip manyti verčia šaltiniuose užfiksuoti sėliški vietovardžiai bei vanden­ vardžiai Gandennen, Lensen, Swenteuppe (Swentoppe). Vietovardžių su išlaikytu tautosilabiniu n yra ir dabartinėje latviškoje Šėloje. Tačiau Viešintos vardas dokumentuose rašomas dvejopai: 1261 m. dokumen­ te Vesinthe, Wesinte, O 1392 m. dokumente - Vesyten Lensen). Jeigu variantas

(šalia Gandennen ir

Vesyten užrašytas ne iš latgalių lūpų, jis galėtų

rodyti, kad bent dalis sėlių tautosilabinio n buvo netekę. Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad svarbiausias sėlių centras buvęs Sėlpilis (castrum Selonum) - kairiajame Dauguvos krante, dabarti­ niame Jekabpilio rajone

(į pietryčius nuo Plavinių). Matyt,

čia buvo patogi

brasta per Dauguvą. Per čia sėlių sąjungininkai lietuviai keldavosi į kitą Dauguvos pusę žygiuodami į latgalių, lybių ir estų žemes. Kroni­ koje Sėlpilis vadinamas lietuvių „prieglobsčiu“ (refugium). Toks „prie­ globstis“ negalėjo patikti vokiečiams, ir jie stengėsi jį panaikinti. Dar invazijos pradžioje - 1208 m. - didelė vokiečių kariuomenė kartu su pakrikštytais lybiais ir latgaliais apsupo Sėlpilio tvirtovę ir privertė pilėnus pasiduoti. Tada sėliai turėjo duoti įkaitų, pasižadėti krikšty­ tis, neprileisti prie pilies lietuvių ir visais atvejais klausyti vokiečių.

Kronikos žiniomis, tuo ir baigėsi sėlių nukariavimas. Taigi sėlius vo­ kiečiai pavergė greitai. Nuo 1208 m. nėra jokių duomenų, kad sėliai būtų sukilę ar kitaip jiems priešinęsi. Sėliai, matyt, anksti ėmė misti su kalbos požiūriu artimais lietu­ viais, greičiausiai dar prieš Kalavijuočių ordino įsibrovimą. Matyt, todėl kalavijuočiams pietinės Šėlos ir nepavyko prijungti prie Livo­ nijos. Veikiausiai jau tada čia sėliai daug kur sudarė tik tam tikras salas lietuvių masėje. Iš Kalavijuočių ordino dokumentų matyti, kad Mindaugas save laikė ir Šėlos valdovu, žinoma, tik pietinės dalies. Č ia sėliai turėjo galutinai sulietuvėti, ko gero, dar prieš X I V a. vi­ durį, nes Hermano Vartbergės Livonijos kronika , aprašydama 1373 ir 1375 m. karo žygius, Antazavės, Utenos, Tauragnų apylinkes vadina jau lietuvių žemėmis. Kalavijuočių valdomoje Livonijoje gyvenę lietuviai, kaip ir sėliai, ilgainiui sulatvėjo, palikę vietos latvių tarmėje nemaža lituanizmų, pvz.: girtukles ‘girtuoklės, tokios uogos’, aveli ‘bičių aviliai’, geize ‘geležis’, sours ‘sūris’ ir kitus. Tačiau lietuvių likučiai

vėlesnių atsikėlėlių)

(galbūt atmiešti

čia išliko iki mūsų laikų. Tarp Pirmojo ir Antrojo

pasaulinių karų lietuviškai kalbančių dar buvo apie Aknystą, Garšvinę

(la. Garsene),

Subatą

(Subate),

Alūkstą

(la. Ilūkste).

Šiek tiek jų tebėra ir

dabar. X I V - X V a. lietuvių kalbos riba čia greičiausiai ėjo truputį į šiaurę nuo Latvijos sienos. Dabartinių Šėlos lietuvių ir latvių tarminių duomenų analizė ro­ do, kad sėlių kalba turėjo labai atvirus e, ė, linkusius virsti a, ä. Tyrėjai yra pareiškę nuomonę, kad mūsų kupiškėnų tarmės pagrindinė ypa­ tybė

(„dadininkavimas“)

galinti būti sėlių substrato padaras. Kai kas ir

anykštėnų „rotininkavimą“ sieja su sėlių substratu. Tačiau sėlių subs­ tratas galėjo sudaryti tik prielaidas šioms ypatybėms atsirasti. Patys sėliai greičiausiai „nerotininkavo“ ir „nedadininkavo“. Prie šių tarmių prisišliejusių uteniškių plote aptikta nemaža sė-

(plg. keidoti ‘prastai ‘t. p.’), čivylis ‘kikilių šeimos paukštis Carduellis cannabina ’ (plg. K iv y lia i - kaimo pavadinimas); siistis (jis tik dėl slisties tedirba‘šiaip sau, bet kaip’:šlistis ‘t. p.’); želmuo ‘Šelmuo’ (: želmuo ‘t. p.’), zliaūktie ‘smarkiai tekėti’ (prakaitas net zliaūkia : lie. žliaūkti ), zliebti, zleibti ‘verpiant ploninti siūlus’ (: žliebti ‘t. p.’), žnybti ‘žnybti’, liškos kilmės žodžių, pvz.: čeida ‘nerimtas žmogus’

eiti, prastai akėti, keverzoti’),

čiaukš ‘kuosa’ (plg. kiaukė

žnaibyti ‘žnaibyti’, znyplos ‘žnyplės’ ir kitų. Tokius pėdsakus paliko sėliai, kurių pietinė dalis ilgainiui įsiliejo į lietuvių etnosą, tuo jį praturtindama ir sustiprindama.

L a tg a lia i ( la t v ia i) Į šiaurę nuo Dauguvos, rytinėje dabartinės Latvijos dalyje gyveno baltų gentis latgaliai. Juos mini X I-X II a. Rusios metraščiai (Лътьгола, Л о ты го л а). Pavergę lybius vokiečiai anksti susidūrė su lat­

galiais. Iš Kalavijuočių ordino šaltinių jie pirmiausia minimi H enri­ ko Latvio Livonijos kronikoje aprašant 1206 m. įvykius. Č ia vadinami dviem vardais: latgaliais ir latviais. Kad tai viena gentis, nurodoma toje pačioje kronikoje. Rašoma „latviai, kurie iš tikrųjų vadinasi lat­ galiai“ (.Lethos, qui proprie dicuntur Lethigalli), o pora eilučių žemiau „latviai arba latgaliai“ (Letthi vėl Letthigalli). N uo 1209 m. latgalių resp. Latgalos vardas iš šios kronikos išnyksta, lieka tik latviai (Leththi, Lethti, Letti;

vardas Leththia,

Lettia). Įsigali lotyniška formulė

šalies

Livonija et Letthia resp.

Lyvones et Letti. Kituose

(vėlesniuose)

vokiečių šaltiniuose latgalių vardo visai nėra:

turimi tik latviai (Letten ,

kraštas Lettland ),

kurių vardas kartais painioja­

mas su Livonia, pavyzdžiui, Livonija seu Lettia , Lyvonia et Lettya ir panašiai. Nuo X V a. visuotinai įsigali Livonijos terminas kaip visos vokiečių kolonijos pavadinimas. Latvijos ir Estijos vardai pasitaikyda­ vo tik ano meto istorikų darbuose. Lenkų šaltiniuose Latgalos vardas išliko ilgiau, net X V I a. (Łothwa seu Lothigola), paskui išnyksta, lieka tik

Łothwa.

Latviškuose tekstuose terminas latvis pirmą kartą pasirodo 1648 m. Vilniuje išleistame rinkinyje Lukiškių pavasaris (VerLukiscanum ), skirta­ me pagerbti karaliui Vladislovui Vazai. Čia įdėtas latviškas ketureilis, prasidedantis žodžiais Starpan to lele mele tas L a t v i s dzyvoiams ‘tarp didelių miškų latvis gyvendamas’. Greta termino latvis greit atsirado priesaginis vedinys latvietis

Ink. Łotysze),

(iš dgs.

latvieši

ar dial.

*latviši

kilo rus. л а т ы ш и ,

kuris ilgainiui labai įsigalėjo ir išstūmė iš vartosenos se­

nesnį žodį latvis. Terminas Latvija atsirado tik X I X a. ryšium su latvių tautiniu atgi­ mimu. Dar vėliau, nuo X X a. pirmojo dešimtmečio, buvo atgaivintas ir Latgalos vardas. Bet dabar juo imta vadinti vieną iš keturių Latvijos istorinių bei etninių sričių Latvijos rytuose. Šios srities gyventojai, norint atskirti nuo senųjų latgalių, dabar pagrįstai vadinami la tg a lie č ia is

(la. latgalieši).

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog žodis Latvija

(ir la. latvietis)

yra prie­

saginis vedinys iš latvis. Etnonimas latvis, dial, latuvis, padarytas iš senesnio šalies pavadinimo Latva , Latuva (plg. lietuvis

: Lietuva),

kuris

pats greičiausiai yra hidroniminės kilmės, plg. upėvardžius Latava ,

Latuva, Latupis , la. Late, Latupe ir kitus. Iš čia ir senesnis lenkiškas šalies vardas Łothw a , rusiškas Л о т в а (пЛотъва ). Latgalos vardas - su­ durtinis, sudarytas iš lat-v is ir galas ‘sritis, kraštas’, plg. Ziem-gala. Senuosiuose dokumentuose esančių vardų su let- (Лгыпыгола,

lot. L e tti , vok.

Letten) kilmė ne visai aiški, bet jie veikiausiai gauti per

finų tarpininkavimą, plg. lybių let'll arba L ä tta li ‘latvis’, ėst. L ä ti ‘Latvija’. Sprendžiant iš istorinių šaltinių, senajai latgalių žemei priklausė

(rytinė bei vidurinė) dabartinės V idže­ mės dalis. Pietinę ribą sudarė Dauguvos upė (matėme, kad Aiviekstės baseine greta latgalių daug kur būta ir sėlių) maždaug iki Aizkrauklės. Vaka­

visa dabartinė Latgala ir didžioji

ruose latgalių kaimynai buvo lybiai, užėmę plotą maždaug iki A iz -

(ribos va­ karinė dalis ėjo piečiau dabartinės Estijos sienos, rytinė - maždaug dabartine siena). Rytuose latgaliai siekė rytinių slavų gentį krivičius (iš čia latviškas rusų pavadinias krievi), gyvenusius Pskovo bei Polocko srityse. Taigi latgaliai krauklės-Burtniekų ežero. Šiaurėje latgaliai siekė estų žemę

buvo pati didžiausia Livonijos baltų gentis. Šaltiniai m ini tokias senosios Latgalos sritis: Im era (dokumentų Ymera - upės vardas, dab. Seda, įtekanti į Burtniekų ežerą) - nedidelė sritis šiaurės vakaruose, prie Estijos (dab. Mazsalaca, Rūjiena...). T a la v a (Tholowa ) - didelė sritis į pietus nuo Imeros, užimanti visą Gaujos aukštupio baseiną

(dab. Valmiera, Smiltenė, Valka, Gaujiena...),

Id u m e j a - nedidelė sritis vakaruose į šiaurę nuo Cėsių, kur lat­ galiai gyveno mišriai su lybiais. K u o k n e s ė s kunigaikštija - latgalių ploto pietvakariuose, į šiaurę

(dab. Aizkrauklė, Kuoknesė...), kur (vakarinėje dalyje) І Г sėliais (rytinėje).

nuo Dauguvos SU lybiais

latgaliai gyveno mišriai

A t ž ė l ė - didelė sritis šiaurės rytuose. f e r s i k o s kunigaikštija - pati didžiausia latgalių sritis, apimanti didžiąją dalį dabartinės Latgalos ir nemažą Vidžemės plotą

(dab. Ce-

svainė, Rėzeknė, Ludza, Daugpilis, Kraslava ir kt.). Senieji latgaliai prieš vokiečių invaziją gyveno susiskaldę tam tik­ romis bendruomenėmis, neturėjo vienos valstybės. Pietrytinė jų dalis sudarė fersikos kunigaikštiją

(čia įėjo ir dalis sėlių),

kurios centras

(Jersika)

buvo dešiniajame Dauguvos krante. Toliau į vakarus už Įersikos buvo Kuoknesės kunigaikštija. XI a. ir XII a. pradžioje Dauguvos prekybos keliu ėmė domėtis Rusia. Polocko kunigaikščiai stengėsi tą kelią išlai­ kyti savo valdžioje. Jersikos ir Kuoknesės kunigaikštijos buvo privers­ tos jiems mokėti duoklę. Tačiau prasidėjus vokiečių invazijai padėtis

pasikeitė. Rusios kunigaikščiai dėl feodalinio susiskaldymo ir m on­ golų antplūdžio gynė savo valdas Latgaloje. Patys latgaliai, susiskaldę į atskiras bendruomenes, nepajėgė ilgai spirtis gerai organizuotam ir Vakarų Europos šalių remiamam Kalavijuočių ordinui. 1206 m. vokiečiai sudegino Kuoknesės pilį ir nusiaubė apylinkes. 1209 m. netikėtu puolimu jiems pavyko užimti ir sudeginti Jersiką. Tačiau jos kunigaikštis Visvaldis dar ilgokai kovojo. Vokiečiai Jersikoje' įsigalėjo tik po jo mirties. Nors latgaliai atkakliai priešinosi, Kalavijuočių ordinas palaužė ju‘os anksčiau negu kuršius ar žiemgalius. Ilgainiui senosios Latgalos gyventojus ištiko kitoks likimas ne­ gu likusią Livonijos dalį. Pasibaigus vadinamajam Livonijos karui

(kurį Ordinas pralaimėjo), 1561 m. visa senovinė Latgala atsidūrė Len­ kijos ir Lietuvos (Žečpospolitos) valdžioje. 1629 m. nemaža jos dalis (dab. Vidžemė iki Aiviekstės upės) atiteko Švedijai, iš kurios ją XVIII a. atėmė Rusijos caras Petras I (tada pagal vokišką vardą Liv la n d ją imta va­ dinti Лифляндия). Tačiau likusią (t. y. visą dabartinę) Latgalą ir toliau valdė Žečpospolįta. Ją imta vadinti lotyniškai Livonija Polonica , o lenkiškai - Inflanty Polskie arba tiesiog Inflanty

(irgi iš vok.

L iv la n d ).

(1772)

Latgala

Po pirmojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo

atiteko Rusijai. Iš jos buvo sudaryta Daugpilio provincija, kuri nuo 1802 m. prijungta prie naujai įsteigtos Vitebsko gubernijos. Taigi Latgala net kelis šimtmečius buvo atskirta nuo kitų Latvijos sričių. Žečpospolitos valdomi Latgalos gyventojai buvo lenkinami, vėliau caro valdžia juos rusino. Todėl šis kraštas labai nutauto, suslavėjo. 1930 m. Latgaloje latviai sudarė tik 57 proc. visų gyventojų. Skir­ tingai nuo kitų Latvijos sričių, kurios buvo susijusios su vokiečių kultūra, čia vyravo lenkų, vėliau - gudų įtaka. Tai paveikė Latgalos ekonominės ir dvasinės kultūros raidą. Latgaloje pagrindinė religija buvo ne liuteronų

(kaip kitur Latvijoje),

bet katalikų, plačiai išplito ir

pravoslavija, kurios užuomazgos siekia X - X I I amžių. Latgaloje for­ mavosi kitokia latvių rašomoji kalba, išaugusi iš vietinės augšzemniekų

(„latgaliečių“) tarmės.

Kaip matėme, vokiečių pavergti prūsai suvokietėjo, jų kalba išny­ ko. Latgaliai resp. latviai, taip pat vokiečių pavergti, ne tik neišnyko, bet dar gerokai išplito tų pačių vokiečių pavergtose kuršių, žiemgalių ir sėlių žemėse. Kitaip sakant, pavergtieji kuršiai, žiemgaliai ir sėliai ne vokietėjo, bet latvėjo. Kodėl taip atsitiko? Trumpai atsakyti nelengva. Paprastai nurodomos įvairios priežas­ tys. Aiškinama skirtingomis istorinėmis ir ekonominėmis-socialinė-

mis sąlygomis, be to, geopolitine padėtimi. M at į užgrobtas Prūsų žemes paskui karius ir dvasininkus plūdo vokiečiai žemdirbiai. Į už­ kariautą Livoniją dėl tolimo jūros kelio vokiečių žemdirbiai nesikė­ lė. Č ia vokiečiai visą laiką sudarė tik aukščiausią valdantį gyventojų sluoksnį, kuris laikėsi atokiai nuo vietinių žmonių, stengėsi šių ne­ įsileisti į savo tarpą. Taigi čia susidarė du griežtai atriboti pasauliai: užkariautojų ponų, arba vokiečių, ir pavergtųjų gyventojų, t. y. „nevokiečių“. Terminas nevokietis (Undeutsch ) čia greit išstūmė visus kitus vietinių tautybių pavadinimus kaip priešprieša vokiečiams. Tokia pa­ dėtis gerokai stabdė vokietėjimą. Latgaliai, kaip sakyta, buvo pati didžiausia Livonijos gentis. Ypač ji ėmė vyrauti po vokiečių invazijos, kurios metu kitos gentys labai nukentėjo. Atkakliausiai vokiečiams pasipriešinusių kuršių ir žiemga­ lių nedaug beliko. Jų daugelį vokiečiai išžudė, kiti buvo ištremti arba pabėgo iš savo krašto. Didelė sėlių teritorijos dalis su kuršių ir žiemga­ lių pietinėmis sritimis atiteko Lietuvai. Didesnė už kitas latgalių gen­ tis per visus tuos karus nukentėjo mažiausiai. Vokiečiai jos žmonių nedaug išžudė. Todėl latgaliai vėliau greit užpildė ištuštėjusias kitų genčių teritorijas, ėmė sparčiai plisti jose. Jie tapo aiškiai vyraujantys visuose tuose plotuose, kurie buvo Ordino

(ne Lietuvos) valdžioje.

Tam tikrų šio proceso užuomazgų galbūt reikėtų ieškoti ir anks­ tesnėje baltų genčių migracijoje, vykusioje dar prieš vokiečių invazi­ ją. Antai žinoma, kad sėliai anksti pradėjo keltis į Latgalą, daugiau­ sia pagal Aiviekstės upę. Č ia jie vėliau ir sulatvėjo. Janis Endzelynas mano, kad dalis kuršių dar prieš vokiečių invaziją apsigyveno vakarų Vidžemėje tarp lybių. Vokiečių invazija migraciją bei mišimą dar la­ biau paspartino. Visa tai sudarė sąlygas Livonijoje atsirasti latgalių ir kitų baltų genčių kalbiniam lydiniui, kuris ir davė pradžią dabartinei latvių kal­ bai bei jos tarmėms. Juk visi ryšiai su toliau į pietus už O rdinui pa­ valdžios teritorijos gyvenančiais baltais

(lietuviais)

buvo nutrūkę. Tai

prisidėjo prie latvių ir lietuvių didesnio atsiskyrimo. Matyt, ir vokiečiai latvių kalbą labiau protegavo palyginti su ki­ tomis Livonijos kalbomis. Jie su ja buvo geriau susipažinę, o kitomis nesidomėjo. Tuo būdu latvių kalba įgijo tam tikrą viršenybę tarp ki­ tų vietinių kalbų. Be kita ko, tai rodo ir senųjų genčių pavadinimų vartojimas. Vokiečiai terminus kuršiai, žiemgaliai greit ėmė vartoti tik geografijos reikšme (Curonus -

vokietis),

Kuržemės vokietis,

Semigallus -

Žiemgalos

o kaip etnonimą šalia neapibrėžto „nevokietis“ vartojo tik

terminą latviai (die Letten).

Iš senųjų latgalių dabartinė latvių kalba paveldėjo ne vien pava­ dinimą, bet ir daug kalbos ypatybių. Tačiau nemažą įnašą yra davu­ sios ir kitos gentys, ypač žiemgaliai, kurių teritorijoje susidarė toji latvių tarmė, iš kurios - ypač Mintaujos

(Jelgavos)

ir Valmieros apy­

linkių - išaugo dabartinė bendrinė latvių kalba. Tačiau visi tie kal­ binės konsolidacijos procesai dar nėra iki galo ištirti. Nors daug kas čia tebėra neaišku, vis dėlto pagrįstai linkstama manyti, kad senųjų latgalių palikuonys atliko pagrindinį vaidmenį vokiečių valdomoje Livonijoje suliejant šiaurines rytų baltų gentis ir jų kalbas į vieną latvių etnosą bei latvių kalbą, nepaisant to, kad žiemgališkosios tos kalbos šnektos

(paveiktos žiemgalių substrato) davė

pradžią bendrinei lat­

vių kalbai. Latvių etnoso ir kalbos formavimasis bei konsolidacija baigėsi, matyt, tik apie X V I a. pabaigą-XVII a. pradžią. Tada latvių kalba jau įsivyravo visoje dabartinėje Latvijos teritorijoje. Tačiau tą vyksmą pristabdė Latgalos patekimas į Žečpospolitos valdžią, keliems šimt­ mečiams atskyręs didelę senosios latgalių žemės dalį nuo likusio lat­ vių tautos kamieųo. Bendrinė latvių kalba galutinai susidarė tik X I X amžiuje. }i trak­ tuotina kaip tam tikras bendras šiaurinis rytų baltų kalbos variantas, atsiradęs sumišus gentinėms kalboms, kurios buvo išaugusios dau­ giausia ten, kur baltai maišėsi su finais, ypač lybiais. Dėl finų substra­ to tos gentinės baltų kalbos nutolo nuo pirmykščio rytų baltų proto­ tipo, gavo įvairių naujovių. Visa tai būdinga ir latvių kalbai.

Lietuviai - pietiniai rytų baltai Gyvendami senosios baltų teritorijos viduryje ir iš visų pu­ sių apsupti giminiškų genčių lietuviai ilgai išlaikė senąją baltų kalbos būklę, buvo apsaugoti nuo svetimų kalbų poveikio. Apie I tūkstant­ mečio prieš Kristų vidurį baltams suskilus į vadinamuosius

supranta baltistai) vakarų

(kaip juos

ir rytų baltus, lietuviai atsidūrė rytų baltų area­

le, kurio kalba dar maždaug tūkstantmetį išliko gana vientisa, bent apie ryškesnę jos tuometinę diferenciaciją neturime duomenų. Skai­ dymasis prasidėjo tik I tūkstantmečio po Kristaus viduryje ir reiškėsi tuo, kad šiaurinės rytų baltų arealo dalies kalba ėmė tolti nuo pietinės dalies, ir toliau išlaikiusios senąją būklę. Šiaurinės dalies kalbos kitimą daugiausia lėmė stipri finų įtaka, tiksliau, finų substratas, nes šiaurėje baltai buvo pasistūmę į plotą,

kuriame vyravo finai, pereinantys prie baltų kalbos. Finų masės įsi­ liejo į čia apsigyvenusių baltų etnosą. Pereidami prie kitos sistemos kalbos finai darė šiems baltams stiprų poveikį. Todėl šiaurinėje dalyje baltų genčių kalba nutolo nuo savo prototipo, lyginant su pietinės dalies kalba, kuri liko daug mažiau pakitusi, nes čia viena kitą veikė tik artimai giminiškos pačių baltų gentys. Nutolusioje nuo kitų šiaurinėje rytų baltų dalyje ilgainiui atsirado istorinius laikus pasiekusios gentys, kurias jau esame aptarę, būtent: kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai. Čia ilgainiui susidarė latvių kalba ir latvių tauta. Pietinė rytų baltų dalis, iš esmės nepakeitusi senosios padėties, davė pradžią lietuvių kalbai ir lietuvių tautai (žr. schemą). Taigi lietuvių kalba yra bemaž nepakitusi rytų baltų kalbos tąsa, išlaikiusi daug baltų (ir indoeuropiečių) prokalbės elementų. Jau v ien tai paneigia pse u d o k a lb in in k ų „pasakas“ apie tariamą lie tu v ių bastymąsi po pasaulį, po tolim u s kraštus. Tu o atveju būtų neišvengta m aišym osi, lie tu v ių kalba, kaip buvo užsim inta, n ebū tų galėjusi išlaikyti savo senosios struktūros.

Kada šiaurinė rytų baltų dalis nutolo nuo pietinės, taigi nuo ka­ da turėjo atsirasti ryškesnis skirtumas tarp lietuvių ir latvių protėvių kalbų, nustatyti nelengva. Sprendžiant iš kitų indoeuropiečių kalbų atsiradimo santykinės chronologijos ir pačių baltų garsinės sistemos raidos, jau nuo Kazimiero Būgos laikų linkstama manyti, kad tai turė­ jo atsitikti ne anksčiau kaip VII a. po Kristaus. Tokį datavimą iš esmės patvirtina ir pastarųjų laikų skaičiavimai vadinamuoju glotochronologijos metodu, atlikti Vinco Urbučio; pagal jį tai įvyko VII a. viduryje ar net truputį anksčiau. Taigi tada turėjo nuo kitų baltų atsiskirti tolimi latvių protėviai. Lietuvių protėvių kalba, kilusi iš rytų baltų pietinės dalies, kaip minė-

Rytų baltų su­ skilimo schema

ta, ir toliau beveik nepakito, liko kokia buvusi. Tad jos pradžią reikia nukelti į dar senesnius laikus. Svarbu tą laiką tiksliau nustatyti, t. y. išaiškinti, kada susidarė kalbinis vienetas, kuris davė pradžią lietuvių protėvių kalbai ir tautai. Remiantis vandenvardžių studijomis ir kitais istorinės kalbotyros duomenimis to padaryti neįmanoma. Bent nepa­ vyko pasiekti įtikim ų rezultatų. Dėl to tenka pasinaudoti archeologų tyrimais, juolab kad archeologai turi tikslesnius negu kalbininkai da­ tavimo metodus. Archeologai tvirtina, kad nuo V amžiaus antrosios pusės, taigi maždaug prieš du šimtmečius iki šiaurinių rytų baltų dalies atsisky­ rimo, jau buvo susiklosčiusi gana vientisa busimoji lietuviška kul­ tūra, kuri tęsiasi iki šių dienų. Tos senosios pralietuviškos kultūros užuomazgų archeologai aptinka jau nuo II-III šimtmečių

Luchtanas).

(Aleksejus

Si išvada gražiai dera su kalbininkų konstatuota labai se­

na slaviška Lietuvos pavadinimo Litva kilme. Šio pavadinimo balsis

i rodo vardą patekus į slavų kalbą dar tuomet, kai slavai tebeturėjo dvibalsį ei arba galbūt tai atsitiko dvibalsio vienbalsė j im o epochoje. Taigi žodžio Lietuva būta jau prieš latvių protėvių atsiskyrimą. Labai svarbu nustatyti, kurioje teritorijoje buvo išplitusi toji ar­ cheologinė kultūra, kuri davė pradžią lietuvių tautai. Vakaruose jos ribos maždaug aiškios: siekė kuršius, šiauriau - žiemgalius, o pietva­ kariuose - prūsus bei jotvingius. Ribos su šiomis gentimis nustato­ mos pasinaudojant vietovardžių ir giminiškų gentinių kalbų liekanų studijomis. Tai padaryti nesunku, nes mes apie tas kalbas šį bei tą žinome. Kalbininkų išvadas'iš.esmės patvirtina archeologai. Tačiau nustatyti pralietuviškos kultūros rytinę ribą yra daug sun­ kiau. Kalbos duomenų panaudoti neįmanoma, nes mes nieko nežino­ me apie toliau į rytus nuo lietuvių buvusio baltų etnoso kalbos ypa­ tybes. Tenka remtis vien archeologų duomenimis. Bet ir archeologai tos teritorijos dar nėra gerai ištyrę, išskyrus vakarinę Gudijos dalį arčiau Lietuvos, ypač Nem uno ir Neries aukštupių regioną. Iš dabar turim ų archeologinių duomenų esame verčiami manyti, kad mums rūpima pralietuvių kultūra rytuose siekė liniją

į pietus):

(iš šiaurės

D ysn a -D o k šica i-A in a (Haina)-Zaslavlis-Slobodka-Ziete-

la-Valkaviskas. Beje, maždaug iki šios linijos siekia ir masiškas pa­ vadinimų su -išk-

(kurią turėjo tik lietuvių kalba)

paplitimas, nustatytas

fano Safarevicziaus, nors pavienių pavadinimų su -išk- yra ir toliau į rytus. Pastaroji aplinkybė, taip pat anapus Safarewicziaus linijos aptikti kiti lietuviams būdingi vietovardžiai ir istoriškai paliudytos galimai lietuvių gyventos vietovės

(pvz., Obolcai prie Oršos)

rodo, kad

Lietuvių etno­ so pirmykštės teritorijos V a. spėjamoji rytinė riba

toji pralietuviška kultūra greičiausiai tęsėsi ir už minėtos linijos. Ar labai toli ji tęsėsi, turėtų paaiškėti archeologams gerai ištyrus tą kraštą. Dabar galima tik spėlioti. Tie pralietuviai, kaip ir gyvenę šiapus minėtosios linijos iki dabar­ tinio lietuvių kalbos ploto bei išlikusių lietuviškų salų, anksti suslavė­ jo ir vartoja slavų kalbas. Visais šiais klausimais turime gausiai literatūros. Nemaža rašė ir šių eilučių autorius. Minėtina jo knyga Lietuvių tautos kilmė (2005). Kartu su archeologu Aleksejumi Luchtanu ir antropologu Gintautu Česniu parašytoje autoriaus knygoje Tautos kilmė (2006) pirmą kartą lituanistikos mokslo istorijoje bandyta suderinti kalbininkų, arche­ ologų ir antropologų požiūrius į lietuvių kilmę (iki tol jie labai skyrėsi). Apie senąją lietuvių, kaip ir kitų rytinių baltų genčių, materiali­ nę bei dvasinę kultūrą duomenų turime nedaug. Šį bei tą sprendžia­ me iš rašytinių šaltinių, bet jie vėlesni ir tendencingi, rašyti asmenų, kurie niekino senąją pagonišką mūsų kultūrą. Daugiau duomenų, ypač apie materialinį gyvenimą, pateikia archeologijos mokslas. Šį bei tą duoda ir kalbotyra. Svarbiausias senųjų lietuvių verslas buvo žemdirbystė, paveldėta iš baltų epochos ir pasiekusi aukštą lygį pačių lietuvių dėka. Tai ro­ do baltiškos kilmės senoji lietuviška šios srities terminologija, pvz.: lydymas ‘dirbamas laukas iškirsto miško vietoje’, dirvonas ‘nedirba­ ma sužėlusi dirva’, pūdymas ‘paliktas neapsėtas, besiilsintis dirbamas

laukas’, daržas, arklas ‘senovinis padargas žemei arti’, žagrė ‘t. p.’,

akėčios ‘padargas žemei purenti’, dalgis ‘įrankis javams ir žolei pjau­ ti’, girnos ‘senovinis įrankis grūdams malti’, miežiai, avižos, žirniai,

pupos, linai

(javų pavadinimai),

dūona ir daug kitų.

Svarbi buvo ir gyvulininkystė. Tai rodo sava, baltiška bei lietu­ vių kilmės terminologija, pvz.: galvijas, keltuva ‘sen. karvė’, gardas ‘užtverta vieta gyvuliams laikyti’ , tvartas, piemuo, jautis, avis, šuo,

(pvz.: tauras ‘senovės girių galiūnas’, stumbras, lokys, briedis, elnias, šernas, stirna, bebras, kiaunė, voverė...), bitininkystę (pvz.: bitė laikyta didelėje pagarboje, plg. žodžius bičiulis, bičiuliauti, bičiulystė..., vaškas - svarbi eksporto prekė), Žvejybą (pvz.:

antis, žąsis ir kiti. Tą patį galima pasakyti apie medžioklę

žeberklas, tinklas, venteris) ir kiti.

Klestėjo amatai (žalvaris),

plg.

senus veldinius: geležis, plienas,

varis

sidabras..., daugybę gaminių: adata, peilis, vinis..., ypač

ginklų pavadinimų: kalavijas, buožė, lankas, strėlė... Su moterų darbu susiję savi žodžiai audimas ir verpimas, lietuviški gaminių pavadini­ mai drabūžis, marškiniai, kelnės, vyžos, kepurė... Aktyviai prekiauta. Senuosius ryšius su gentimis už baltų pasaulio ribų rodo kalbininkų aptikti lietuvių kilmės žodžiai Skandinavijoje: švedų tarmių väk ‘vaikas’ ir mutur ‘muturas’. Svarbiausias visuomenės vienetas senovės lietuvių gyvenime buvo šeima. Ji neatsiejama nuo didelės patriarchalinės šeimynos, kurią su­ darė drauge gyvenančios kelios kartos. Svarbūs buvo karo žygiai. Lietuviai iš seno garsėjo narsumu. Greit jie tapo, galima sakyti, karių tauta. Nukrypti į militarizmą vertė iški­ lęs mirtinas vokiečių ordinų pavojus. Lietuviai įstengė ne tik apsiginti nuo riterių, remiamų visos Vakarų Europos, bet ir sustabdyti iš rytų atslenkančias totorių ir mongolų ordas, nublokšti jas į Rusios gilumą. Apie senąjį lietuvių tikėjimą truputį duomenų pateikia rašytiniai šaltiniai, be to, šį bei tą galime spręsti iš senosios mitologijos palaikų tautosakoje ir papročiuose. Rašytinių šaltinių duomenys fragmentiški ir netikslūs. Jie vėlyvi, rašyti tada, kai tos religijos bebuvo tik lie­ kanos, kai ji baigė išnykti. D ėl tos aplinkybės ir neigiamo autorių požiūrio

(jie visi pagonybę smerkė)

pateikiami duomenys yra atsitiktiniai

ir tendencingi. Senovės lietuvių dievų panteono rekonstruoti neįmanoma. Matyt, daugelis jų buvo tie patys, kuriuos garbino ir kitos baltų gentys, tik lietuviškai vadinami. Baltų *Deivas > Dievas, panašiai kaip prūsų tradicijoje, turėjo tam tikrus epitetus, ilgainiui virtusius jo vardais. Vladimiras Toporovas

tokiais epitetais laiko minimus Voluinės metraštyje, kur kalbama apie 1252 ir 1258 m. įvykius, ir Malalos kronikos intarpe, datuojamame 1261 m., teonimus A n d aj (Лндай) ir Nunadeį (Ньнадей), kuriuos kildi­ na iŠ baltų *An(t)-deiv- ir Nö-(an)-deiv- (*Nu-[an]-deiv-?). V. Toporo­ vo nuomone, įmanoma rekonstruoti lietuviškas formas *Andievis ir

*Nunadievis. Baltų dangaus dievo epitetu gali būti laikomas ir Jono Lasickio

Auxtheias Vissagistis , greičiausiai iškraipytas Aukštėjas Visagalįsis ‘Aukščiausias Visagalintis’. Lietuviai buvo labai išplėtoję Perkurto kultą. Tai iš baltų senovės paveldėtas griausmo, žaibų ir apskritai atmosferos reiškinių dievas. Perkūną vaizduodavosi kaip žmogaus pavidalo milžiną, senį su ilga barzda ir rūsčiu veidu, apsivilkusį ugniniu drabužiu

(raudonu apsiaustu),

rankose laikantį kirvį arba kūjį, iš debesų svaidantį strėles. Populiarūs buvo su žemdirbyste susiję dievai, bent jų kulto lieka­ nų ilgiausiai išliko:

Žemyna - žemės ir derliaus deivė, maitintoja. Ją garbindavo žem­ dirbiai, išėję pirmą kartą arti, sėti, pradėdami ir baigdami doroti der­ lių, pirmą kartą išgindami gyvulius.

Žemėpatis - sodybų, trobesių, gyvulių, apskritai ūkio, saugotojas ir globėjas, savo galia prilygęs Žemynai ir garbintas kartu su ja pra­ dedant bei baigiant ūkio darbus. Nuėmę derlių žemdirbiai keldavo jo garbei vaišes - sambarį.

Dim stipatis

se)-

ar Dimstapatis (abu variantai minimi XVII a. jėzuitų šaltiniuo­

namų, sodybos saugotojas. Plg. dimstis ‘kiemas, sodyba’, dimsóti

‘gulėti išsitiesus’. Šiek tiek duomenų turime dar apie šiuos dievus ir deives:

Televelis — dievas kalvis, nukalęs saulę, kuri šviečia Žemei, ir pa­ kabinęs ją danguje.

Vėjopatis - vėtrų, vėjų dievas. Medeina -m iškų deivė. Vardo šaknis M e d - kaip žodžių medžias ‘miškas’, že. medė't. p.’.

Laim a - likim o deivė, lemianti žmogui sėkmingą ar nesėkmingą gyvenimą.

Vėlinąs > Velnias - senų senovėje, matyt, buvo su mirusiais susi­ jusi dievybė, vėlių valdovas. Vardo šaknis ta pati kaip žodžių vėlė, ve­

lionis. Dabartinė, krikščioniška velnio reikšmė yra, žinoma, antrinė. Bangpūtys - vandenų, jūros dievas. Gabija - namų židinio ugnies dievybė. Giltinė - lemties, mirties dievybė.

Tiriant senąjį lietuvių tikėjimą pagal rašytinius šaltinius reikia būti la­ bai atsargiam. Mat daugelio šaltinių autoriai lietuviškai nemokėjo, todėl dievų vardus painiojo su šiaip jau žodžiais, dievais palaikydavo įvairias su mitologija susijusias realijas. Ypač daug tokių „dievų“ prikūrė Jonas Lasickis. Jis neretai dievų atliekamų ar tik tariamų funkcijų pavadinimus palaikydavo pačių dievų vardais, pvz.: B u d in to ja ‘deivė, kuri esą pažadina miegantį žmogų’, D e rin to ja s ‘taikintojas’ ir kiti. Be, pasakytume, tikrųjų dievybių, senovės lietuvių tikėjime svar­ bų vaidmenį atlikdavo ir įvairios dvasios, žemesnio rango mitologinės būtybės. Jos geriau negu dievai išliko tautosakoje ir papročiuose. Iš jų ypač pažymėtinos: aitvarai - skraidantys ir turtą nešiojantys padarai, gyvenantys svirnuose, ant aukšto, apskritai arti žmonių; kaukai - pa­ našios į aitvarus būtybės; laūmės - moteriškos būtybės, buriančios naujagimiams ateitį, globojančios arba skriaudžiančios vaikus, kartais tėvams juos sukeičiančios; raganos - artimi laumėms padarai, neretai painiojami su jomis, plg. laūmė ragana. Prie liaudies tikėjimų pri­ skirtini dar vilktakai (vilkätai, vilkolakiai, v ilkakial..) — vilkais pavirtę ar paversti žmonės. A r lietuviai garbino statulas, ar yra turėję stabų ir kokie jie buvo, ne visai aišku. Tokie kaip senovės graikai ar romėnai stabmeldžiai lietuviai tikrai nebuvo. Ne visai aišku, ar jie turėjo kulto pastatų. D i­ delių ir puošnių šventyklų tikrai neturėjo. Bet naudojo tam tikrus akmens aukurus, pastatytus ne tik šventose giraitėse po atviru dangu­ mi, bet ir dengtose medinėse patalpose, kurios greit buvo sunaikintos įsigalint krikščionybei. Būta, tam tikrų dvasininkų, vadintų žyniais ,

vaidilomis, kriviais. Jų hierarchija neaiški. Dievams aukodavo gyvu­ lius, paukščius, maisto produktus. Žm onių aukojimo nepraktikavo. Atskiri žinomi į nelaisvę paimto priešo sudeginimo atvejai anaiptol nerodo buvus žmonių aukojimo. Tai - žiaurios ir žūtbūtinės kovos su kryžiuočiais ir kalavijuočiais padarinys. Tikėta pomirtiniu gyvenimu. Manyta, kad mirusiojo vėlė kurį lai­ ką gyvenanti netoli žmonių, kad jai reikią parūpinti tam tikro maisto. Lietuviai nebuvo fanatiški savo tikėjimo propaguotojai. Priešingai, užvaldę Rytuose dideles krikščionių gyvenamas teritorijas jų religijos atžvilgiu elgėsi tolerantiškai: nepersekiojo, nevaržė ten buvusių pa­ pročių, visur ir visais atvejais juos toleruodavo.

LIETUVOS VALSTYBE Lietuvių gentines sritys (žem ės) iki jų sujungim o į vieną valstybę

P ir m y k š tė L ie t u v a . Kokį plotą ji užėmė, tyrėjai g in či­ jasi. Pastaruoju metu vis labiau linkstama ją lokalizuoti teritorijoje tarp Neries, N em uno ir M erk io upių. Juk čia buvo pirmieji stambūs feodaliniai ir administraciniai senojo laikotarpio Lietuvos valstybės centrai, pavyzdžiui, Kernavė, Vilnius, Trakai. Iš čia Lietuva plito į Neries vidurupį ir Nem uno aukštupį. Beje, gudų istorikų duom e­ nimis, etnonimas litvinas

(gudiškai

licvin) pirmiausia pasirodė N e m u ­

no aukštupio regione. Kažkur iš čia turėjo prasidėti lietuvių žemių jungimasis į vieną valstybę, kuriai toji pirmykštė Lietuva davė pa­ vadinimą. Etnonimas Lietuva anksčiausiai paminėtas Kvedlinburgo analuose kalbant apie 1009 m. įvykius

(šv. Brunono žūtį),

tačiau jis buvo žinomas

ir vartojamas daug anksčiau prieš pirmąjį paminėjimą raštu. Be kita ko, tai rodo slavų vartojama forma Litv a , su kuria slavai turėjo susi­ pažinti labai anksti. Apie tai jau buvo kalbama. Galbūt šis etnonimas, be siauresnės reikšmės ‘priklausantys pirmykštei Lietuvos genčiai’, praeityje turėjo dar ir platesnę reikšmę - ‘visi pietiniai rytų baltai’. Plg. etnonimo rusas analogišką vartojimą:‘Kijevo Rusios gyventojas’ ir ‘visi rytų slavai’. Pavadinimo Lietuva šakniai Liet- pradžią davė pamatinis žodis

*lietä < *leitä , priesagos -t- vedinys, sietinas su veiksmažodžiu lie-ti ‘p ilti’ iš ide. *lei- ‘tekėti’, taigi savo reikšme neatskiriamas nuo vandens. Gamtmeldžiai lietuviai

(baltai)

vardyną kūrėsi nusižiūrė­

ję į gamtą, pirmiausia į vandenis. Priesagos -uva (-ava) pirmykštė reikšmė, matyt, rodė ‘ko nors sankaupą’, taigi Lietuva - tai vieta, ‘kur daug *lietų = lietuvių ’ . (Plačiau apie visa tai, kas susiję su Lietuvos vardu, žr. šių eilučių autoriaus knygelę Lietuvos vardas: K ilm ė ir form ų daryba... Vilnius, 2010). Didėjant Lietuvos valstybei, plėtėsi ir geografinė vardo Lietuva reikšmė. Ilgainiui juo imta vadinti ne tik etnines lietuvių žemes, bet ir visas tas, kurios buvo prijungiamos prie Lietuvos valstybės, taigi ir kitakalbių gyvenamas. Visai tai valstybei vadinti įsigalėjo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pavadinimas.

D e lt u v a .

Šiaurėje pirmykštė

L ie t u v a

greičiausiai siekėsi su

Deltuvos žeme, buvusia Šventosios upės baseine. }os centrą, matyt, sudarė dabartinis miestelis Deltuva, 6 km į vakarus nuo Ukmergės. Istorijos šaltiniuose Deltuvos vardas minimas nuo XIII a. pradžios. 1219 m. lietuvių sutartyje su Voluinės valdovais nurodomi net keturi kunigaikščiai iš Deltuvos. Manoma, kad XI-XIII a. Deltuvos žemė apėmė Šventosios vi­ durupio ir jos intakų Virintos, Siesarties, iš dalies Širvintos baseiną. Rytuose ji siekė Šventosios ir Žeimenos baseinų vandenskyrą, vaka­ ruose jos ribos priartėjo prie ano meto Žem aičių krašto, šiaurėje ėjo Virintos baseino šiaurine dalimi, o pietuose siekė Kukovaičio mišką ties Maišiagala. Mindaugui prisijungus Deltuvos žemę prie kuriamos Lietuvos valstybės, toji žemė nebeteko savo, kaip atskiro politinio vieneto, reikšmės. Tai paveikė Deltuvos gyvenvietę, kurią ilgainiui ėmė nustelbti netoliese buvusi Ukmergė

(Vilkamergė),

taip pat turėjusi

pilį, vėliau išaugusi į miestą, o Deltuva liko tik miestelis. Istorijos šaltiniuose Deltuvos pavadinimas skiriasi nuo dabartinio, plg. Д я в и л то в о 1514, z Dzievialtova 1550. Jis — asmenvardinės kil­ mės, iš senovinio dvikamienio asmenvardžio *De-viltas. D ėl pirmojo dėmens De- plg. dvikamienius asmenvardžius De-girdas, De-vainas ,

De-vaitas ir kitus. Dėl antrojo dėmens plg. Jó-viltas, Pó-viltas, Vaišviltas, Vir-viltas ir kitus. Iš asmenvardžio *Deviltas buvo pasidarytas vietovardis

(gyvenvietės ir srities pavadinimas)

Deviltava su priesaga -ava,

kuri vėliau pakeista -uva. Nepatogi ilga forma Deviltava (Deviltuva) trumpėdama virto dabartine Deltuva: iškrito vi, taigi De(vi)ltuva. N ai šia. Šiaurės rytuose pirmykštė „Lietuva“ turėjo ribotis su že­ me, kuri istorijos šaltiniuose vadinama Nalšia. Tai - sritis į rytus nuo M erkio, Vilniaus, Žeimenos, tarp sėlių genties šiaurėje ir jotvingių

(Dainavos) pietuose.

Vardui pradžią galėjo duoti koks hidronimas, plg.

N al-ija ‘Platelių ežero dalis’, up. Ant-nal-upys Babtai. Dėl priesagos

(XII a. pab.(XIII a. pab.), M in d au ­

plg. ež. Gil-šė. Anksčiausiai minima Ipatijaus metraštyje

XIII a.),

po to - Eiliuotojoje Livonijos kronikoje

go ir Rygos arkivyskupo aktuose. XIII a. pabaigoje buvo prijungta prie Lietuvos valstybės. U p y t ė . Teritorija abipus Nevėžio vidurupio ir aukštupio, įsiter­ pusi tarp žemgalių, sėlių ir Deltuvos žemės, pietuose galėjo siekti pirmykštę Lietuvą. Istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1254 m. O rdino ir Rygos arkivyskupo dalybų dokumentuose. Dabar šiuo var­ du vadinama nedidelė gyvenvietė Panevėžio rajone, netoli

(už 4 km)

upelės, vardu Upytė. Taigi pavadinimas hidroniminės kilmės. Ilgai­

niui netoliese išaugus Panevėžio miestui senoji gyvenvietė, buvusi kažkur apie dabartinę Upytę Š ia u lia i

(Šaulė, Saulė).

(taip mano archeologai),

neteko reikšmės.

Teritorija rytuose siekė Upytės žemę,

šiaurėje - Žiemgalą, vakaruose - Knituvos sritį, o pietuose - vėles­ nę dykrą. 1236 m. čia įvyko vadinamasis Saulės mūšis. Ši žemė dar minima Kalavijuočių ordino 1254 m. dokumente, kuriuo Ordinas ir Rygos arkivyskupas pasidalijo užkariautas žemes. Vokiečiai šį vardą pirmiausia išgirdo iš kuršių ar žiemgalių, vietoj lietuvių priebalsio s turėjusių s, taigi tarusių Saule vietoj lietuvių Saulė ar panašiai. K a rš u v a . Teritorija tarp Nemuno ir Šešuvies upių, dabartiniuose Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonuose. Svarbiausia Karšuvos pilis prie Akmenos upės minima 1385 metais. Livonijos ordinas 1259 m. Kar­ šuvoje pastatė Georgenburgo pilį. Žemaičius valdant Ordinui 14041409 m. Karšuva neteko savo reikšmės kaip atskira politinė sritis. Var­ das išliko kaimo Karšuva

(Skaudvilės apyl.) pavadinime.

Jo kilmė neaiški.

K n itu va - teritorija Knituojos, arba Knituvos - dešiniojo Ventos intako, baseine. M in im a Kalavijuočių

(Livonijos)

ordino X I V - X V I a.

dokumentuose. Vardas hidroniminės kilmės. Aptartas senąsias lietuvių žemes susieti su dabartinėmis tarmėmis nėra prasmės, nes daugelis dabartinių tarmių ypatybių atsirado vėliau negu iškilo tos žemės. Senuoju laikotarpiu buvo dar tik trys ryškios

(kur išliko sveiki ą, ę ir an tipo junginiai), pietinė (kur ą, ę > ų, /, bet an tipo junginiai sveiki) ir rytinė (kur ą, ę > ų, /, o an tipo junginiai virto un tipo junginiais). (Apie šias pirmykštes tarmes ir apskritai apie lietuvių tarmių kilmę bei jų raidą žr. šių eilučių autoriaus knygą Lietuvių tarmių kilmė... Vilnius, 2006.) Pirmykštės vakarinės tarmės plote buvo Karšuva (vakariniame pa­ kraštyje), Knituva (ploto vakaruose) ir Šaulė (Šiauliai - šiaurės vakarų kampe). Pirmykštės rytinės tarmės plote buvo Deltuva (ploto vakaruose) ir Nalšia (rytuose). Taigi nei viena žemė neturėjo kalbinio išskirtinumo - svar­ lietuvių kalbos tarmės: vakarinė

biausio etnoso požymio. Gentinės žemės gyventojus jungė tik bendra kilmė, galbūt tam tikra gentinė savimonė, genties

(srities) pavadinimas

ir tie patys papročiai. T ų žemių negalima sieti su skirtingais etnosais. Daugumas aptartųjų žemių turi hidroniminės kilmės pavadini­ mus. Tai būdingas nominacijos būdas ne tik senovės lietuviams, bet ir kitiems baltams.

Sunku pasakyti, kiek su hidronimija gali būti susiję kai kurių mokslinin­ kų spėjami baltiškos (lietuviškos?) kilmės etnonimai *Krievä, * D reguvä, * Ventis, *R ū d im is , kurie tariamai yra davę pradžią rytų slavų genčių pa­

vadinimams k riv ič ia i, v ia tičia i, ra d im ič ia i ir d re g o vičiai. Jeigu tokia prielaida pasitvirtintų, tai K rię v o s žemė turėjusi būti Dauguvos ir Dniepro aukštupiuose, Vencių žemė - Okos aukštupyje, R o d im ių žemė - Sožės ir Desnos baseinuose, o D re g u v o s - į šiaurę nuo Pripetės. Bet tai tik spė­ liojimai. Istorikai prie gentinių sričių neretai priskiria dar A u k š t a ič iu s

ir

Ž e m a ič iu s . Iš tikrųjų tai yra fiziografiniai pavadinimai, o ne gen­ čių vardai. Be kita ko, tai matyti iš didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto 1420 m. kovo 11d. laiško imperatoriui Zigmantui, kuriame skaitome (pateikiamas vertimas iš lotynų, kalbos): Kadangi Žemaičiai (terra Samaytarum) yra žemiau negu Lietuva , tai ir vadinami Žemaičiais (Szomoyth), o tai lietuviškai reiškia žemesnė žemė. Žem aičiai likusią Lietuvą vadina Aukštaičiais (Auxtote), nes šioji žemė, palyginti su Žemaičiais , yra

aukščiau. Taip pavadinimai Žemaičiai ir Aukštaičiai suprantami ir lo­ tyniškai rašiusių X V I - X V I I a. lenkų autorių, pavyzdžiui, Motiejaus Miechowitos

(traktate apie sarmatus),

Motiejaus Stryjkowskio, Jono La-

sickio ir kitų veikaluose. Terminas Ž e t n a ič ia i

Kryžiuočių ordino kronikose kartais bū­

davo verčiamas į lotynų ar vokiečių kalbas: ‘žema žemė’, Niederland ‘Žem aičiai’ ir panašiai. Taigi šis pavadinimas turi tą pačią šaknį kaip būdvardis žemas. Jis pirmą kartą paminėtas Ipatijaus metraštyje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Tarp derybose su Voluine dalyvavusių lietuvių mi­ nimi du Žemaičių kunigaikščiai

(Erdvilas ir Vykintas).

Tuo vardu pava­

dinta kunigaikštija slavakalbiuose dokumentuose vadinama Žemojtj

Русь (Rusia), Чюдь (Estai), Ливь (Lybiai), Корсь (Kuršiai) ir kiti. Sukietėjus rytų slavų (senojoje gudų) kalboje minkštajam priebalsiui ž imta rašyti Ж о м о й ть . Iš čia at­

(Ж ем ой тъ) ir traktuota kaip kuopinis vardas, plg.

sirado lenkų Żmojdz, Žmujdz , vėliau - dabar vartojama forma Żmudź. Vokiečiai rašė Samaiten, Sameiten ir pan. su žodžio pradžios Z-, nes šį vardą pirmiausia išgirdo iš kuršių ar žemgalių prūsų, jotvingių

(kryžiuočiai).

Lietuvių priebalsį

z

(kalavijuočiai) arba

jie būtų rašę Sch-.

Vėliau atsirado lotyniškas pavadinimas Samogitia su g vietoj j dėl šių raidžių painiojimo, sukelto tarminio vokiečių atitinkamų garsų (/ ir g) sumišimo. Dėl tokios rašybos ilgainiui imta tarti g vietoj /, panašiai kaip jotvingių vardą Jetwes-Getwes , kuris dėl to buvo net klaidingai siejamas su trakų gentimi ir dabar klaidina savamokslius kalbininkus. Senąjį Žem aičių kraštą sudarė nuo Nem uno išilgai Nevėžį nusi­ driekusi žemuma su Dubysos upynu ir Ventos aukštupiu. Pietryčiuo­

se jis buvo priartėjęs prie Kauno. Vygando kronikoje, pavyzdžiui, rašoma, jog O rdino kariuomenė persikėlė per Nerį prie Kauno netoli Žemaičių. X II I -X I V a. šaltiniai Žem aičių kraštui priskiria dabarti­ nių vakarų aukštaičių tarmės plote ir rytų aukštaičių pakraščiuose esančius Jurbarką, Raudonę, Veliuoną, Ariogalą, Betygalą, Šiaulius, Krakes, Josvainius, Kėdainius, Šlapaberžę, Krekenavą. Iš dabartinės pietų žemaičių tarmės ploto nurodomos žemumose esančios vie­ tovės Raseiniai, Viduklė, Nemakščiai, Kražiai ir kitos. Vėliau prie Žemaičių buvo priskirtas ir toliau į vakarus nusidriekęs teritorijos pleištas aukštumose anapus Varnių ežeryno, kurio tolimiausi taškai buvo Laukuva, Kvėdarna, Tverai, Varniai, Luokė, šiaurėje - Papilė. Bet čia aptinkama kuršių kilmės vietovardžių, kurių einant tolyn į vakarus vis daugėja. Nepaisant to, šios vietovės vėlesniuose šalti­ niuose buvo jau priskiriamos vadinamajai M edininkų sričiai, o ne kuršių Cekliui. Žemaičių kraštas buvo tirštai gyvenamas. Vokiečių riteriai į jį nuolat kreipė savo grobuoniškus žygius, jį plėšė. Žemaičių kunigaikštija ilgą laiką egzistavo kaip atskiras politinis vienetas. Gedimino, Algirdo ir Kęstučio laikais ji tik iš dalies tepri­ klausė Lietuvai. Galutinai prie Lietuvos valstybės prijungė Vytautas, prieš kurį šis kraštas 1418 m. dar buvo sukilęs. N uo tada Žemaičiai sudarė atskirą administracinį vienetą, valdomą didžiojo kunigaikščio skiriamo seniūno. Renkant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Kazimie­ rą Žemaičiai vėl bandė atsiskirti: savo valdovu paskelbė Žygimanto sūnų Mykolą, bet buvo priversti paklusti. Tačiau iš Kazimiero jiems pavyko išgauti privilegiją savitai tvarkyti vidaus reikalus. Dar vėles­ niais laikais Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje Respublikoje buvusios Žemaičių kunigaikštijos teritorija ne tik išlaikė savo vardą

maičių seniūnija ir pan.),

(vadinta Že­

bet ir skirtingą valdymą lyginant su kitomis

Lietuvos sritimis, savas tradicijas. Prisiminkime garsiuosius Liaudos bajorus dešiniajame Nevėžio krante. Po Žalgirio mūšio pakrikštijus Žem aičių kunigaikštijos gyvento­ jus, 1417 m. buvo įsteigta atskira Žemaičių vyskupija su centru Var­ niuose

(tada vad. Medininkais),

kuri, nepaisant tam tikrų ribų pakeitimų,

išliko net penkis šimtmečius ir dar labiau įtvirtino Žem aičių vardą. Savita politinė padėtis ir skirtingos gyvenimo sąlygos lėmė Ž e ­ maičių žemės branduolyje - Nevėžio žemumose - tam tikro šneka­ mojo interdialekto

(tarmės požiūriu aukštaitiško)

atsiradimą. Jis anuomet

vadintas žemaičių kalba. Juo buvo leidžiamos knygos Žem aičių vys­ kupijos poreikiams.

X V II-X V III a. lietuvių kalbos gramatikose terminas žemaičių tar­

mė vartojamas ne dabartinei žemaičių tarmei, bet senųjų Žemaičių Nevėžio žemumų krašto - aukštaitiškai tarmei pavadinti. Taip yra Danieliaus Kleino ir Kristupo Sapūno-Teofilio Šulco gramatikose.

(t. y. rytų (t. y. Tilžės apylin­

D. Kleinas, pavyzdžiui, rašo, jog žemaičių tarmė nuo vilniečių

aukštaičių) žymiai skiriasi, o nuo kauniečių ir nuo mūsų kių) - mažai. Iš tikrųjų taip ir buvo, nes jos abi pagal dabartinę

tarmių

klasifikaciją priklausė tai pačiai vakarų aukštaičių tarmei. K. Sapūnas ir T. Šulcas Prūsijos lietuvių aukštaičių šiaurinę tarmę net vadino

pusiau žemaičiuojančia, fi iš tikrųjų tik mažmožiais tesiskyrė nuo jų žemaičiais vadintos tarmės, bet nieko bendro neturėjo su dabartine žemaičių tarme. Pavadinimas

A u k š t a ič ia i

istorijos

šaltiniuose

minimas

nuo

XIII a. pabaigos-XIV a. pradžios, taigi iškilo beveik šimtmečiu vė­ liau negu Žem aičių pavadinimas. Pirmą kartą paminėtas Petro Dusburgiečio kronikoje aprašant 1294-1300 m. įvykius. Minim as 1322 m. Gedim ino sutartyje su Ordinu. Lotyniškai rašomas Austechia , vė­ liau - Eustoyten , Auxtote ir kitaip. Neretai šaltiniuose būdavo vartoja­ mas ir kaip Lietuvos sinonimas, ilgainiui išstumtas Lietuvos vardo. Jis netapo politine sąvoka, nes atskiros Aukštaičių kunigaikštijos niekada nebuvo. Įvairiais laikais Aukštaičių vardu vadintas nevienodo didumo plo­ tas. Vokiečių ordino kronikininkai riba tarp Žem aičių ir Aukštaičių laikė Nevėžio upę. Vėlesni autoriai tą ribą nurodo nevienodai. Galbūt lėmė regionus skyrusių girių netolygus apgyvendinimas. Su aptartuoju Aukštaičių pavadinimu nieko bendro neturi archeo­ logų vartojamas aukštaičių terminas tam tikram kultūriniam sluoks­ niui pavadinti. Tarp jų tiesioginio ryšio nėra. L a m a ta .

Šio pavadinimo istorijos šaltiniuose žemė kelia daug

neaiškumo. Ji lokalizuojama Kuršių marių pakrantėje. Pavadinimas greičiausiai finiškas, plg. ėst. lammutus ‘griova’, suom. lammen ‘miško ežeras’. Gali būti senųjų finų, kadaise gyvenusių rytiniame Baltijos pakraštyje, tam tikras reliktas.

Archeologai tvirtina, kad neolito laikotarpiu (IV-II tūkstm. prieš Kr.) Šiau­ rės ir Rytų Europoje iki Baltijos jūros buvo išplitusi duobėtosios-dantytosios, arba šukinės, keramikos kultūra, būdinga finams. Tos kultūros liekanų randama ir rytiniame bei pietrytiniame Baltijos jūros pakraštyje, kur juos paliko Baltijos finai (suomių, estų, lybių ir kt. protėviai), kalbos požiūriu dar nediferencijuoti. Einant pagal Baltijos jūrą (nuo Lietuvos)

pietvakarių lin k , šios kultū ros relik tų vis mažėja, bet jų dar pasitaiko K araliaučiaus krašte, L e n k ijoje ir V o k ietijoje m aždaug ik i E lb ė s upės. K ai k u rie tyrėjai mano, kad būtent šiuos finus m ū sų eros pradžioje m inėjo antikos autoriai Tacitas (I a. po Kr.) ir Ptolem ajas (II a. po Kr.). Negausūs pėdsakai verčia m anyti, kad tie fin a i gyveno retai. Fin išk os k ilm ės h id ro ­ n im ų šiose vietose taip pat nėra daug. Lietu vos teritorijoje jų rasta apie 30, daugėja einant šiaurės lin k . T a ig i jie sudaro natūralų daug didesnės fin išk ų h id ro n im ų koncentracijos Latvijos te ritorijoje tęsinį.

Lamatos pavadinimas laikytinas finų buvimo Lietuvoje pėdsaku. Pačių finų ten istoriniais laikais greičiausiai jau nebebuvo.

M indaugo sukurtoji valstybė Lietuviai kitas baltų gentis aplenkė tuo, kad spėjo sukurti savo galingą valstybę. Iki XIII a. pradžios jie jau turėjo sudarę kelias kunigaikštijas, kurios apie 1226—1236 m. energingo pirmykštės Lietu­ vos valdovo Mindaugo buvo sujungtos j vieną valstybę. Tasai jungi­ mas buvo pradėtas dar prieš Mindaugą. Livonijos Eiliuotoji kronika kalba apie Mindaugo tėvą (?) Ringaudą kaip apie labai galingą kunigaikštį, kuriam nebuvę lygaus. Bet Rin­ gaudas, matyt, padarė tik tam tikrą vienijimosi prielai­ dą, nes 1219 m. pasirašant sutartį su Voluine lietuvių žemėms atstovavo 21 kunigaikštis, iš kurių 5 buvo vy­ resnieji, tarp jų ir Mindaugas su broliu Dausprungu. Matyt, paveldėjęs gerai sutvarkytą, pilimis apstatytą su stipria kariauna kunigaikštiją, vadintą Lietuvos vardu, Mindaugas toliau ją išplėtė, prisijungė rytuose esančią Nalšią, šiaurėje - Deltuvą, vakaruose - dalį Žemaičių krašto žemių ir daug jotvingių (net iki Bugo) apgyven­ tos teritorijos. Savo įtakai jis sugebėjo palenkti taip pat nemažus tada jau slavakalbių gyventojų plotus:

Naugarduką, Minską, net Polocką. Taip buvo padėti pagrindai stipriai Lietuvos valstybei, ne tik atlaikiu­ siai vidaus sukrėtimus po Mindaugo nužudymo (1263), bet ir atrėmusiai Livonijos ordino įsiveržimą iš vakarų, mongolų (totorių) - iš rytų. Tik Vokiečių ordino grės­ mė prie Baltijos sutrukdė tada lietuviams visas buvu­ sias baltų žemes sujungti į vieną valstybę.

Lietuvos didysis kunigaikštis, p ir­ masis Lietuvos karalius Mindaugas. Iliustracija iš Bernardo Zaydlerio veikalo „Storia della Polonia: fin o agli ultimi tempi“, 1831 m.

M in daugo laikų Lietuva: a - Lietuvos valstybės sienos M in daugo val­ dymo pabaigoje (1263 m.), b - dabartinė Lietuvos Respub­ likos siena

M indaugui palankias sąlygas sudarė tai, kad besikuriančios Lietu­ vos valstybės galingas kaimynas - Kijevo Rusia dėl sritinių kunigaikš­ čių tarpusavio karų nusilpo ir nebepajėgė atsispirti iš rytų atslinkusiai t o t o r ių invazijai. Sparčiai stiprėjanti Lietuvos valstybė sustabdė mongolų imperijos antpuolius ir savo ribas išplėtė į didelius Rusios plotus, kur tada dar buvo išlikę daug baltų salų, pagaliau prisijungė ir patį Kijevą. Tai pristabdė slavėjimo procesą, kuris vėl paspartėjo tik po Liublino unijos. Dauguma Mindaugo sukurtos valstybės gyventojų buvo lietuviakalbiai. Tos valstybės didesnis suslavėjimas - vėlesnių laikų padarinys. Tai rodo gyvenviečių pavadinimų analizė ir kai kurie istorijos šalti­ nių faktai, pavyzdžiui, kad didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras, praėjus daugiau kaip dviem šimtmečiams nuo Mindaugo mirties, 1501 m. rugsėjo 18 d. raštu suteikė teisę Vilniaus vyskupui Albertui Taborui lie t u v ių

k a lb ą

(tarp Naugarduko ir Slanimo),

m o k a n č iu s Kaidanavą

k u n ig u s skirti į Molčadę

(40 km į pietvakarius nuo Minsko)

ir

į

kitas vietoves, kur dabar niekas lietuviškai nebekalba, bet išliko daug lietuvių kilmės vietovardžių. M indaugo laikais tokių lietuviškų vieto­ vių buvo dar daugiau. Rytinėje M indaugo valstybės dalyje pramaišiui su lietuviakalbiais gyvenę slavakalbiai tokiais buvo tapę dar neseniai ir, matyt, tebesivadino lietuviais.

K unigaikščių vardai Lietuvos valstybės kūrimosi epochoje lietuviai tebebuvo gamtmeldžiai ir tebevartojo savo senuosius vardus. Slavakalbiai (tik­

rieji slavai ir suslavėję lietuviai)

tada jau buvo pakrikštyti ir vartojo krikš­

čioniškus vardus: Borisas , D anyla ir kitokius. Tarp Lietuvos valstybės kūrėjų - didžiųjų kunigaikščių - nebuvo asmenų, vadintų krikšta­ vardžiais; visi turėjo senuosius tautinius lietuviškus vardus, taigi jie be jokios abejonės buvo lietuviakalbiai. Slavakalbiuose istorijos šal­ tiniuose lietuviškos vardų formos yra suslavintos, tačiau jos lengvai išvedamos iš lietuviškų, bet ne atvirkščiai. Apie visa tai čia ir bus kalbama: aptariami tik tie senosios Lietuvos valstybės kūrėjų vardai, dėl kurių kilmės ginčijamasi, iškeliamos tų vardų darybinės ypatybės, leidžiančios neklystamai nustatyti jų kilmę.

M in d a u g a s

i r jo a p l i n k a . Lietuvos valstybės įkūrėjo

ir karaliaus M indaugo vardas be jokios abejonės yra senovinis lietuviš­ kas dvikamienis asmenvardis, turėtas dar prieš krikščionybės laikus. Jį sudaro du dėmenys: M in - , sietinas su bendriniais žodžiais min-ti,

min-ėti, ir daug- —su prieveiksmiu daūg , veiksmažodžiu daug-ėti. A b u dėmenys gausiai paliudyti lietuvių vardyne. Dėm enį M in - turime se­ nuosiuose dvikamieniuose asmenvardžiuose M in-gaila, M in-gaudas ,

Min-tautas, M in-vydas ir kt., kaip antrasis dėmuo jis vartojamas as­ menvardžiuose Bil-m inas , Eit-minas, Gal-m inasf Kańt-minas , Taūt-

minas, Vis-minas ir kituose. Pavyzdžiai su antruoju dėmeniu - daugas: Jó-daugas, Rin-daugas , Sy-daugas ir kt.; gali būti ir pirmuoju dėme­ niu: Daü-baras < *Daüg-baras, Daū-mantas < *Daūg-mantas, D aūg-

-vydas, Daūg-vinas... Šaltiniuose Mindaugo vardas svetimkalbių raštininkų gerokai iš­ kraipytas. Kalavijuočiai, kurie su šiuo vardu iš nelietuvių susidūrė pir­ mieji, lotyniškuose tekstuose rašė Mindom e , vokiškuose - Mindoume. Vardo baigmenį, matyt, priderino prie Littowe, Littoumen ‘lietuvis’. Rusios šaltiniuose kunigaikščių vardai perduodami tiksliau negu vo­ kiečių. Rašoma Миндовгъ, Мендовгъ, М индогъ ir panašiai. Slavams nebūdingas dvibalsis au pakeistas ov arba o, vietoj in pasitaiko en gal­ būt dėl atviro i tarimo. Yra ir forma su minkštinamuoju ženkleliu

(jeriu) po

priebalsio n, o tai, Kazimiero Būgos nuomone, rodą tarimą

Mindaugas iš *Mini-daugas.

Daugelis gudų tyrėjų Mindaugą laiko lietuviu, nors yra ir kitaip ma­ nančių. Antai viename puošniame dokumentų leidinyje Mindau­ go vardas traktuojamas kaip slaviškas: dėmuo M ir t - kildinamas iš slavų * т ь п - (* тьп е ії ‘manyti’), o apie dėmenį d a u g - visai nekalbama. Šaltiniuo­ se pasitaikanti trumpa forma M in d o w (iš Mindome) laikoma pirmykšte, net sukuriamas tariamas jos dabartinis gudiškas atitikmuo М ін д а у , kuris puikuojasi leidinio pavadinime. Kitas gudų „mokslininkas“ pseudokalbininkas Paula Urbanas, susiejęs šaltiniuose randamus Mindaugo vardo užrašymus su panašiais germanų, graikų, lotynų, keltų kalbų vardais (bal­ tiškus „užmiršo“), nustato nebūtą šio vardo reikšmę ‘garbingas geradaris’. Žinoma, tai pseudomoksliniai samprotavimai. Jeigu Mindaugas būtų ki­ lęs iš slavakalbių kunigaikščių, būtų buvęs rytų apeigų krikščionis ir tu­ rėtų krikščionišką vardą. Jo nebūtų reikėję krikštyti, nes buvo krikštijami tik gamtmeldžiai lietuviai. M indaugo jaunesniųjų sūnų vardai irgi lietuviški. Jie šaltiniuo­ se užrašyti neaiškiai: Gerstuten ir Replen, Rukle. Galbūt tai svetimųjų iškraipyti lietuviški vardai G ir s t u t is ,

p lg .

Girs-tautas (: iš-girs-ti) ir

R e p ly s , R u p ly s ar R u k ly s , plg. dab. pavardes Repl-evičius (: rėplioti

‘šliaužti’), Ruplys

(: rupl-ėtas

‘šiurkštus’) ir Ruklys

(: rukliis

‘niūrus’).

Bandymai

įrodyti slavišką šių vardų kilmę nėra įtikinami. Tą patį reikia pasakyti ir apie vyresniojo M indaugo sūnaus, vė­ liau - didžiojo Lietuvos kunigaikščio

(toliau bus trumpinama dLk.) V a iš ­

v i lk o , vadinto ir V a iš e lg a , vardą. Variantas Vaišvilkas gali būti iš­ kraipytas ir perdirbtas iš Vaišvilas , kuris išliko dabartinėse pavardėse

Vaiš-vilas, Vaiš-vila, Vaiš-vilaitis. Tai būtų dvikamienis asmenvardis, siekiąs laikus prieš krikščionybės įvedimą. Dėm enį Vaiš- (: vaišės, vieš­ ėti) turime asmenvardžiuose

Vaiž-gantas < *Vaiš-gantas, Vaiš-tau tas,

Vaiš-vydas... ir fo-vaišas, Taūt-vaišasf Tol-vaišas ir kt. Dėm uo -vi­ las (: v'il-tis) slypi daugybėje senųjų asmenvardžių, pvz.: Daūg-vilas, Eid-vilasf Kant-vilas , Taūt-vilas ir kt., taip pat Vil-butas, Vil-gaila , Vil-mantas , Vil-tautas... Antrasis Mindaugo vyresniojo sūnaus var­ das Vaiš-elga turi tą patį dėmenį Vaiš- ir neaiškios kilmės elg- (alg-?). Abiejų vardų lietuviškumas nekelia abejonių, nors kai kurie gudų tyrėjai antrajame iš jų (Vaišelga) įžiūri slavų kilmės asmenvardį, o Paula Urbanas rekonstruoja tariamą slavišką jo reikšmę ‘pasiaukojąs karys’. Tai - lakios fantazijos, o ne mokslo, padaras.1

1 Л л о п . Ж л и т к л Mui(h)Y каро.чь Ліпювіі у (кікуличипи.х і ахісіїчапьях: Mindome rc\

I ilhowiae in literis et testiinonis. Міпск: І е х т п о г іп . 2003.

D au spru n g as.

Mindaugo brolis, vienas iš penkių vyresniųjų

lietuvių kunigaikščių, minim ų 1219 m. sutartyje su Voluine. Asm en­ vardis - dvikamienis, kurio pirmasis dėmuo yra D au- < D augM indaugas ), o antrasis dėmuo -

(žr.

- sprungas , greičiausiai iš -sprangūs

(: sprangūs, springti), turimas tik šiame senovės asmenvardyje, plg. da­ bartines pavardes Sprańg-inas venvietės pavadinimą Springiai

(iš Sprang-ginas ?), Sprang-auskas , gy­ (Rytprūsiuose). Taigi Dausprungo varde

greičiausiai atsispindi an virtimas un rytų aukštaičių tarmėje, rodan­ tis, kad jis, kaip ir jo brolis Mindaugas, turėjo būti kilęs iš tos tarmės ploto, kur ieškotina ir pirmykštė priešmindauginė Lietuva. T a u t v ila s .

M indaugo brolėnas. Tokį vardą turėjo ir Kęstučio

sūnus, Naugarduko kunigaikštis, per krikštą gavęs Konrado vardą. Senovės lietuvių dvikamienis asmenvardis, sudėtas iš dėmenų Taut-

(žr. toliau prie

Vytautas) ir

-vilas

(aptartas prie M indaugas

-> Vaišvilkas). Išliko

kaimo pavadinime Tautvilai. Pseudokalbininkų pastangos įrodyti šio asmenvardžio nelietuvišką kilmę ir jam suteikti prasimanytą slavišką reikšmę ‘valingas tautoje’ atmestinos. L e n g v e n is .

Mindaugo seserėnas, Siaurės Nalšios kunigaikštis.

Tokį vardą turėjo ir Algirdo sūnus Naugardo vietininkas, vėliau - M stislavlio kunigaikštis, per krikštą gavęs Simono vardą. Asmenvardis Len­

gvenis yra priesagos -enis vedinys iš vardo su šaknimi lengv- (: lengvas). Lietuviška vardo kilmė nekelia abejonių, plg. dabartines pavardes

Lengvenis, Lengvenius, kaimų pavadinimus Lengveniai, Lengven-iškės ir kiti. Šaltinių užrašymuose atsispindi tarmiškas šio asmenvardžio tarimas:

(plg. dial, langvas ‘lengvas’), Lingwen, Лы(н)гвени (plg. rytų aukštaičių tarimą lingvas / Ibingvas ‘lengvas’, dabartinę pavardę Lingvenis), Лу(н)гвен (plg. rytų aukštaičių lungvas ‘lengvas’). Pastangos ieškoti slaviškos šio asmenvardžio kilmės (pavyzdžiui, kildinti iš rus. луг- < *sl. lęgb) ar suteikti Lengwene, Лонъкгвени

jam reikšmę ‘ieties draugas’ yra bergždžios ir beprasmės. T r e n io t a . Mindaugo artimas giminaitis, suokalbio prieš jį daly­ vis. Asmenvardis yra priesagos -ota vedinys iš spėjamo asmenvardžio kamieno *tren-. Priebalsio n minkštumas Treniotos varde aiškintinas trumpinio *Trenys ar pan. įtaka. Vardo lietuviškumas nekelia abejo­ nių. Šaltiniuose jis užrašytas su lietuvių tarmių ypatybėmis: Traniät (a = a, ratas

iš kurio atsirado dabartinis о), Т р о н я та iš lie. ‘retas’), Trinota - greičiausiai perdirbinys

dial. Traniota

(plg. lie. dial.

pagal veiksmažodį trin-ti

arba turi prieš n žemaičių i vietoje e. D a u m a n ta s . Nalšios kunigaikštis, vėliau tapęs žymiausiu Pskovo kunigaikštijos valdovu, priėmęs rytų apeigų krikščionybę, pakrikš­ tytas Timofiejaus vardu ir net tapęs stačiatikių šventuoju. Ankstyva­

(rašoma Д о в м о н тъ ,

sis, turėtas dar prieš krikštą, jo vardas Daū-mantas Д омонтъ

su

ov, o

vietoj dvibalsio

au ,

kurio slavai neturi)

< *Daug-mantas

yra senovės lietuvių dvikamienis asmenvardis, sudėtas iš dėmenų

Daūg-

(aptartas prie M indaugas)

ir -mantas

tas). Išliko dabartinėje pavardėje

(bus aptartas prie dLk.

Žygim an­

Daūmantas ir kaimų pavadinimuose

D aum antai Daumant-iškiai. Buvo ir daugiau Daumanto vardu pa­ sivadinusių žymių senosios Lietuvos valstybės vyrų. Paula Urbanas šiam vardui bandė suteikti nebūtą slavišką ‘gerojo apgynėjo’ reikšmę. G e r d e n is

(Girdenis?).

Nalšios ir Polocko kunigaikštis. Vardas -

priesagos -enis vedinys, turintis asmenvardžių kamieną GerdGerd-vainis , Gerd-vila) ar

G ird-

(bus aptartas prie dLk. Algirdas).

(plg-

Patikimesniu

laikytinas dėmuo G ird -, nes Gerd- gali būti antrinės kilmės iš Gird-, atsiradęs dėl nelietuvių raštininkų kaltės

(raidė e vietoje nekirčiuoto atviro

/). Vardo lietuviškumas nekelia abejonių. Pastangos jį aiškinti slavų vardyno duomenimis ir duoti jam nebūtą slavišką reikšmę ‘ieties val­ dovas’ neturi pagrindo.

P o M i n d a u g o . Nužudžius Mindaugą dėl valdžios kovo­ jo pretendentai kunigaikščiai lietuviakalbiai. Sprendžiant iš vardų tarp jų slavakalbių nebuvo. Valdančioji dinastija ir didžioji aristokratijos dalis tada ir vėliau visą laiką buvo iš lietuviakalbių žmonių, kurie, kaip minėta, sudarė didžiąją kuriamos valstybės gyventojų dalį. Vėliau, prijungiant prie Lietuvos jau slavakalbes kunigaikštijas, lyginamasis svoris pamažu kito slavakalbių naudai. Tačiau skirtumas nebuvo toks didelis, kaip iš pažiūros atrodo, nes slavakalbių plotuose gyventojų tankumas buvo daug mažesnis negu lietuviakalbių teritorijoje. B u t ig e id a s

(Butigeidis),

B u d iv y d a s ,

P u k u v e r a s . Laikotar­

piu tarp Traidenio ir Vytenio valdymo m inim i du ar net trys Lietuvos valdovai

(o gal skirtingai vadinamas vienas?).

Apie juos

(jį)

beveik nieko

nežinoma. Neaiškumų kelia ir vardai. Tai - dvikamieniai asmenvar­ džiai. Pirmųjų dviejų dėmuo B ūti- / Budi- gali būti tas pats

(painiojami

f ir d priebalsiai). Tikresniu variantu laikytinas But(i)- ir sietinas su ben­ driniu žodžiu būti, plg. But-ginas , Biit-vydas ir El-butas, Käri-butas,

Vai-butas ir kt. Dėmenys -geidas (-geidis) ir -vydas dvikamieniuose asmenvardžiuose gana populiarūs. Su -geidas (: geisti) turime senovi­ nius asmenvardžius Mil-geidas, Vis-geidas ir kt., taip pat Gei-kintas
t. Vardo lietuviškumas nekelia abejonių, plg. kaimo pavadinimą Vyteniškės (Kairėnų apyl., Vilniaus r.).

Valstybės plėtros laikotarpis. Aptar­ sime kilmę tik tų vardų, kuriuos turėjo asmenys, dau­ giausia prisidėję prie Lietuvos valstybės tvirtinimo, jos plėtros ir galios stiprinimo. Tai - šalies valdovai ir sričių kunigaikščiai, daugiausia nuveikę valstybės labui. Algirdas. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimi­ no sūnus. Vardas - lietuviškas senovinis dvikamienis. Dėl dėmens A l- plg. Al-butas, Al-mantas (: al-iai, al-iai vie­ nas ‘kiekvienas’). Dėl antrojo dėmens -gird- plg. Ei-girdas, Jó-girdas, Vis-girdas ir Gird-mantas, Gird-vainas, Gird-vydas (: girdėti, girdas). Vardo lietuviškumas nekelia abe­ jonių. Išliko kaimų pavadinimuose Algirdai, Algird-ėnai, Algird-iškis, Algird-ava ir kituose. Bandymai įrodyti ne­ lietuvišką šio vardo kilmę - nepatikimi. Lietuviškus vardus turėjo ir Algirdo sūnūs Lengve­ nis, Vygantas, Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Karigaila, Kaributas, nors jų motina buvo rusė - Tverės kunigaikš­ tytė Julijona.

Lietuvos didysis kunigaikštis A lg ir ­ das. Iliustracija iš Bernardo Zaydlerio veikalo „Storia della Polonia: fin o agli ultimi tempi“, 1831 m.

Gediminas. Didysis Lietuvos kunigaikštis, Vy­ tenio brolis. Vardas —senovinis lietuvių dvikamienis asmenvardis, plg. Ged-gdila, Ged-vydas ir Gail-gedas, Kan-gedas j-.ged-ki, -auti) +min-, žr. prie dLk. Mindau­ gas. Asmenvardis Ge-diminas gerai paliudytas dabar­ tinėse lietuvių pavardėse, pvz., Gediminas, Gedminas, Gedminčius, ir kaimų pavadinimuose: Gedminiai, Gedminaičiai, Gedminiškė. Lietuviškumas nekelia ma­ žiausių abejonių, tačiau Mikola Jermalovičius šj Lie­ tuvos valdovą ir jo brolį Vytenį skelbia esant slavus ir siūlo gudiškai rašyti ne Гедьімін, kaip įprasta, bet Гедзимін, o tai jau orientuotų į galimą slavišką var­ do kilmę, nors tokiam rašymui prieštarauja šaltiniai. Paula Urbanas savo „lyginimuose“ duoda nebūtą šio Lietuvos didysis kunigaikštis Gedivardo slavišką reikšmę geras valdovas . minas. Iliustracija iš Bernardo Goštautas (G o štau tas). Senojoje Lietuvos valstyZaydlerio veikalo „Storia della Polobė)-e garsėj0 Goštautų giminė, kurios bene žymiausias nia: fin o agli ultim i tempi“, 1831 m. v ~ . . . atstovas —Albertas Goštautas (miręs 1539 m.). Šaltiniuo­ se šalia vardo Goštautas ( Г а ш т о в т ь ) plačiai vartojamas jo variantas Goštoldas (Гаш то л ьд ъ ), pasidarytas gudų taip, kaip Vitoldas šalia Vytautas (aptarta prie dLk. Vytautas). Vardo priebalsis š yra antrinis, kilęs iš s dėl lenkiškos tarties: matyt, lietuvių buvo tariama Goštautas su minkš­ tuoju priebalsiu s, svetimu lenkams, kurį jie pakeitė savuoju š (sz), kaip ir asmenvardyje Sirvydas —Sirvydas (Szynuid ). Iš šaltinių forma su š (Goštautas) įsigalėjo lietuvių raštuose, vėliau ir šnekamojoje kalbo­ je, tokia išliko ir pavardėse Goštautas, Goštautą. Taigi senovėje būta lietuvių dvikamienio asmenvardžio Goštautas, kurio pirmasis dėmuo Gos- dar turimas asmenvardyje Gós-tartas (:gós-tis ‘atsipeikėti’), o antrasis dėmuo — tautas (aptartas prie dLk. Vytautas). Pseudokalbininkų siūloma šio vardo slaviška reikšmė ‘geradaris’yra prasimanyta ir atmestina. Jaunutis. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnus. Šalti­ niuose rašoma Евнутей, Еоунутии, fawnuthi ir pan. Šis asmenvardis yra pravardinės kilmės, plg. apeliatyvą jaunutis ryt. kįsti). Greičiausiai dėl abiejų va­ riantų sumišimo atsirado antrinės kilmės darinys Keistutt

čiau žr. Zinkevičius

RS

III 76-78,

Salys Raštai

II 92-94).

(apie tai pla­

Vardo lietuviškumas

nekelia abejonių, plg. dabartines pavardes Kęstys, Kęst-avičius ir kt., gyvenviečių pavadinimus Kęstučiai, Kęstut-iškės. Bandymai įrodyti nelietuvišką šio asmenvardžio kilmę yra neįtikimi, kaip ir Paulo U r ­ bano pseudomokslinių lyginimų būdu prasimanytos‘tautos sūnus’, o Levono Haliako

(Галяк)

L iu b a r t a s .

- ‘kairiarankis’ reikšmės.

Didžiojo

Lietuvos kunigaikščio

Gedim ino

sūnus,

Haličo ir Voluinės kunigaikštis, per krikštą gavęs Dim itro vardą.

Liubartas - senovės lietuvių dvikamienis asmenvardis, kurio pirma­ sis dėmuo — retai pasitaikantis L iu - (: liauti

plg.

liūvis

‘paliova, liovimasis’),

‘nustoti, baigti’ su balsių kaita,

o antrasis dėmuo — bartas, plg. Ly-bartas,

Žy-bartas ir Bar-tautas < *Bart-tautas, Bart-minas (: bartas, bar-ti -

reikšmė‘kovoti’, plg. rus.

бороться). Išliko dabartinėje pavardėje

ir kaimų pavadinimuose Liubartai\ Liubart-iškės.

sen.

Liūbartas

Pseudokalbinin-

kų išsigalvota Liubarto vardo slaviška reikšmė ‘garsėjantis meilumu, prieraišumu’, suprantama, negali būti tikra. M a n ( ti) g ir d a s . Polocko vietininkas

(miręs apie 1410 m.).

Tai se­

novės lietuvių dvikamienis asmenvardis, kurio pirmasis dėmuo -

Mant(i)-

(aptartas prie dLk. Žygimantas),

O antrasis dėmuo - -girdas

(aptartas

prie dLk. Algirdas). Asmenvardis išliko dabartinėse pavardėse M angirdas ir Alongirdas (su tarminiu ar slavų įtakoje atsiradusiu on vietoj senesnio an). Pastangos įrodyti nelietuvišką šio asmenvardžio kilmę ir susigalvota slaviška vardo reikšmė ‘didysis apgynėjas, garbingas savo drąsa’, yra niekinės. M a n ( ti) v y d a s . Šaltiniuose rašoma M oniw id, M ontw id , M ontiw it ir panašiai. Gedim ino sūnus, davęs pradžią garsiai didikų M anivydų giminei. Tai senovės lietuvių dvikamienis asmenvardis, kurio pirmasis

(bus aptartas prie dLk. Žygimantas ), O antrasis dėmuo — (bus aptartas prie dLk. Vytautas). Asmenvardžio lietuviškumas neke­

dėmuo — Mant(i)-

-vydas

lia abejonių. Išliko dabartinėje pavardėje M antvydas ir kaimų pavadi­ nimuose M antvydai (Mantvydal), Mantvydžiai, Mantvyd-iskis. N o r im a n t a s

(Narimantas).

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio G e­

dimino sūnus, trumpai valdęs D idįjį Naugardą, po to - Polocką, vė­ liau - Pinską, per krikštą gavęs Glebo vardą. Tai senovės lietuvių dvi­ kamienis asmenvardis, kurio pirmasis dėmuo yra Nor(i)-, var. Nar(i)-, plg. Nór-butas (Nar-butas), N or-gaila , Nor-gėla , Nór-gilas, N ór-m an -

tas, Nór-tautas ir Daü-noras , Lyg-noras (: nor-iti, nóras)\ antrasis dė-

muo -mantas bus aptartas prie dLk. Žygimantas. Asmenvardis išli­ ko dabartinėse lietuvių pavardėse Nór-mantas, Nórmontas (on iš an ),

Närmantas, Närmontas, Narmuntas (un iš an) ir kaimų pavadinimuose Normantai, Norm ant-ėliai, Normančiai, Normantai. Pseudokalbininkų išsigalvotos šio Vardo slaviškos reikšmės ‘didysis apgynėjas’, ‘galingas valdovas’, ‘rūstus, stiprus’ atmestinos. S k ir g a ila . Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo sūnus. Var­ das -

senovės lietuvių dvikamienis asmenvardis, plg. Skir-vainas,

Skir-vinas

ІГ

kt.

(: skir-ti ‘teikti; nustatyti; lemti’ + -gaila),

aptarta prie dLk.

Jogaila. Asmenvardis išliko dabartinėje pavardėje Skirgaila ir kaimų pavadinimuose Skirgailai, Skirgailiai, 'Skirgailinė. Bandymai šį vardą kildinti iš kitų kalbų, suteikti jam tariamas reikšmes ‘garsus jėga’ ir dar kitokias, lygiai kaip ir asmenvardžio kildinimas iš krikštavardžio

Sergiejus, neturi jokio pagrindo. S k ir m a n ta s .

Senos lietuvių kunigaikščių giminės, įsikūrusios

Pinsko žemėje, vardas. Šaltiniuose rašomas Skirm unt su rytų aukš­

(aptartas prie (bus aptartas prie dLk. Žygimantas). Išliko Skirmontas (su tarminiu ar svetimos kilmės on vietoj

taičių -munt iš -mant. Dvikamienis asmenvardis: Skir-

kunigaikščio

Skirgaila) +

pavardėse Skirmantas, an),

Skirmuntas

(ryt. a.

-mantas

un) ir kaimų pavadinimuose -

Skirmant-iskė,

Skirmant-iškis. Pseudokalbininkai stengiasi įrodyti šio asmenvardžio nelietuvišką kilmę, dėmeniui skir- susigalvojo nebūtą reikšmę ‘skai­ drus, švarus’, o dėmeniui -mantas - ‘jėga’. Š v it r ig a ila .

Didžiojo

Lietuvos

kunigaikščio

Algirdo

sūnus.

Vardas - dvikamienis asmenyardis. Pirmasis dėmuo Švitri- yra retas, pasitaiko, rodos, tik vardo varfante Švitri-gėla ir trumpiniuose, pvz.,

Švitrys , plg. dab. pavardes Švitra, Švitrys, Švitr-ūnas (: švitrus

greitas, žvalus’).

‘vikrus,

Antrasis dėmuo -gaila aptartas prie dLk. Jogaila. As­

menvardžio lietuviškumas nekelia abejonių. Gudiškas jis negali būti ir dėl šaltinių rašybos su кг = lietuvių g

(ne gudų h\): Ш витрикгаило.

Pseudokalbininkų pateiktos šio vardo etimologijos, pavyzdžiui, kil­ dinimas iš krikštavardžio Sidorius, jame „radimas“ net trijų šaknų ir pan., žinoma, atmestinos. V a id o ta s . Kęstučio sūnus, Naugarduko kunigaikštis, Kauno pi­ lies viršininkas ir gynėjas, per krikštą gavęs Ivono vardą. Asmenvar­ dis - priesagos -otas vedinys iš trumpinio Vaidas ar pan., kilusio iš tokių senovės lietuvių dvikamienių asmenvardžių kaip Vaid-ginas,

Vaid-mantas, Vaid-minas ir Su-vaidas (: vaid-ytis

‘rodytis’).

Išliko pa­

vardėse Vaidotas, Vaidotaitis ir gyvenviečių pavadinimuose Vaidotai,

Vaidatoniai

(su tarminiu ar svetimų kalbų įtakoje atsiradusiu a vietoj o).

Vai nys. Manoma, kad tai dLk. Gedimino brolis, Polocko valdy­ tojas (šaltiniuose rašoma Воинь, Wojno). Iš šios giminės kilo nemažai žymių tolesnių valstybės ir bažnyčios veikėjų. Tai trumpinys iš tokių seno­ vės lietuvių dvikamienių asmenvardžių kaip Vain-butas, Dó-vainas (: vainä ‘priežastis, kaltė’). Šių asmenvardžių atspindžių išliko daugybėje dabartinių lietuvių pavardžių (pvz.: Vainys, Vainius, Vain-utis, Vain-onis, Vain-iūnas, Vain-iūšis, Vain-äuskas ir kt.), taip pat gausiuose gyvenviečių pava­ dinimuose (pvz.: Vainiai, Vain-aičiai, Vain-iūnai, Vain-iškė, Vain-elkiai, Valn-ežeris, Vaina-1 nikis ir kt.).

Vytautas. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio sūnus, vienas iš žymiausių didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, vadinamas Vytautu Di­ džiuoju. Per krikštą gavo vardus Vygandas ir Aleksandras. Vardas Vy­ tautas - senovės lietuvių dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo Vy- < *Vyd- (priebalsis d netariamas prieš f), plg. Vyd-gaila, Vyd-ginas, Vyd-mantas, Vyd-minas ir Ar-vydas, Eit-vydas, Ged-vydas, Jö-vydas, Maž-vydas, Sir-vydas, Tar-vydas, Vaiš-vydas (-.iš-vydo, iš-vysti). Antrasis dėmuo -tautas senajame lietuvių vardyne buvo labai populiarus, pvz.: Bii-tautas, Ei-tautas, Jó-tautas, Min-tautas, Sir-tautas, Vaiš-tautas, Zós-tautas, Žii-tautas... ir Taut-gaila, Taüt-ginas, Taüt-minas, Taūt-rimas... (: tauta). Asmenvardžio lietuviš­

kumas nekelia abejonių. Išliko lietuvių vietovardžiuose, plg. gyvenviečių pavadi­ nimus Vytautai, Vytaut-ėliai, Vytaut-inė, Vytaut-iškė ir kitus. Pseudokalbininkų skelbiama nelietuviška Vytauto vardo kil­ mė ir šio vardo išsigalvota reikšmė ‘tautos jėga’, kaip ir jo siejimas su krikštavardžiu Vitas, neturi jokio pagrindo. Šaltiniuose Vytauto vardas turi va­ riantą Vitoldas, kuris laikytinas gudų kalbos hipernormalizmu (Būga R R I 255). Šaltinių parašymą В и т о в т ъ gudai ištaria Vitoūt su о й vietoj ov (oe). Pagal santykį: rašoma в о л к ъ ‘vilkas’- tariama voūk im­ ta rašyti ir В и т о л т ъ šalia tarimo Vitoūt. Iš čia šaltinių rašymas В и т о л т ъ , Vitolth šalia В и т о в т ъ , Wiethawd (žodžio galo prie­ balsiai t ir d painiojami). Forma Vitoldas iš­ plito po kaimynų šalis, plg. Ink. Witold, la. Vitolds, rus. В и т о л ь д , vok. Witold.

Vytautas Didysis, A dom o Varno litografija, 1930 m. L D M

Žygimantas.

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio sūnus.

Vėliau buvo dar keli didieji kunigaikščiai, turintys šį vardą. Istorio­ grafijoje jis dažnai painiojamas su krikštavardžiu Zigmantas : tą patį asmenį lietuviai vadina Žygim antu , o kitataučiai — Zigmantu. Gudai net patį krikštavardį Zigmantas priderino prie Žygimanto ir sako bei rašo Ж ы г м о н т . Žygimanto vardo lietuviška kilmė nekelia abejonių, nes Kęstučio sūnus taip buvo vadinamas bei šaltiniuose užrašytas dar prieš krikštą. Tai - senovės lietuvių dvikamienis asmenvardis, ku­ rio pirmasis dėmuo yra išlikęs dabartinėse pavardėse Žygas, Žyg-elis,

Žyg-aitis. Etimologiškai dėmuo Žyg(i)- neatskiriamas nuo bendrinių žodžių žygis , žyg-iuoti , žyg-ovas , žyg-unas ‘žygiuotojas, pasiuntinys’. Č ia priklauso ir Žy-bartas, Žy-gaudas iš *Žyg(i)-bartas, *Žyg(i)-

-gaudas. Antrasis dėmuo -mantas yra dažnas lietuvių vardyne, plg. Al-m antasf Eis-mantas, Ged-mantas, Nór-mantas, Sir-mantas, Vyd- mantas, Vil-mantas..., taip pat M a n t-rimas, M ant-vydas , M ant-vilas ir kt.

(: mantus ‘sumanus’, manta ‘turtas’).

Ieškant etimologinės Žygimanto

reikšmės galima spėti, kad šiuo asmenvardžiu tėvai naujagimiui bū­ davo linkėję sugebėjimo ir veržlumo gyvenimo bei karo žygiuose. Taigi toks vardas kunigaikščių šeimoje savaime suprantamas (Salys R aštai

\I 139-142).

Vardo lietuviškumas nekelia abejonių. Išliko dabartinėje pavar­ dėje Žigmantas

(jei ne perdirbtas iš Zigmantas)

ir kaimų pavadinimuose

Žygmant-iskė, Žygmant-iškės. Gudiškas šis asmenvardis negali būti ir dėl šaltinių rašybos su кг: Ж ы к ги м о н тъ . Išsigalvotos slaviškos ‘gar­ bingo apgynėjo’ ir ‘didžiojo valdovo’ reikšmės, žinoma, atmestinos. Vardyno analizė nepalieka nė mažiausios abejonės, kad Lietuvos valstybę sukūrė ir valdė lietuviakalbiai žmonės. Tokios pažiūros lai­ kėsi ir tebesilaiko daugumas tyrėjų. Pastaruoju metu kai kurių Gudų istorikų deklaruojama priešinga nuomonė, kad šią valstybę sukūrę slavakalbiai žmonės

(Mikola Jarmalovičius ir kt.),

lygiai kaip ir kompro­

misinė nuomonė, kad tai padarę slavakalbiai kartu su lietuviakalbiais, turi būti atmesta. Koks tame vyksme buvo slavakalbių indėlis, turėtų ištirti rimti istorikai, o ne fantazuotojai. Tasai indėlis nė iš tolo nega­ lėjo prilygti lietuviakalbių nuopelnams, nes šie davė valstybei pradžią ir vyravo jos valdyme. Plačiau šiais klausimais žr. Zigmas Zinkevičius, Senosios Lietuvos

valstybės vardynas...y Vilnius, 2007; to pati es aut. Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių..., Vilnius, 2011.

Slavakalbiai lietuviai Lietuvos valstybė anuomet buvo bendra lietuviakalbių ir slavakalbių žmonių. Vieni nuo kitų skyrėsi ne tik kalba, bet ir tikyba. Slavakalbiai buvo rytų apeigų krikščionys, o lietuviakalbiai - gamtmeldžiai, po krikšto - katalikai. Tautos sąvokos šių dienų prasme senovėje nebuvo. Kaip ir kito­ se šalyse, Lietuvos valstybėje gyventojai skirstyti į du aiškiai vienas nuo kito atribotus visuomeninius sluoksnius: privilegijuotąjį luomą ir prastuomenę.

Juos skyrė neperžengiama siena.

Privilegijuotą­

jį sluoksnį sudarė diduomenė ir bajorai. T ik šio sluoksnio žmonės buvo laikomi valstybės piliečiais. Prastuomenei priklausę gyventojai, kuriuos sudarė valstiečiai ir miestiečiai

(net turtingieji),

nebuvo laiko­

m i valstybės piliečiais. Jie nedalyvavo valstybės valdyme. Kalba čia neturėjo reikšmės. Visi privilegijuotieji gyventojai

nepaisė),

(prastuomenės niekas

nepaisant kuria kalba šnekėjo, buvo laikomi lietuviais, t. y.

Lietuvos valstybės piliečiais. Privilegijuotasis sluoksnis skirstėsi pagal religiją. Iš pradžių, kaip minėta, buvo gamtmeldžiai

(slavakalbiai).

(lietuviakalbiai)

ir rytų apeigų krikščionys

Pakrikštyti gamtmeldžiai virto katalikais. Prastuomenė tu­

rėjo išpažinti tą religiją, kurios laikėsi jos ponas

(lo t cujus regio ejus religio).

Slavakalbiai Lietuvos piliečiai buvo ne mažesni savo valstybės pat­ riotai už lietuviakalbius. Vėliau jie skaudžiai išgyveno tos valstybės žlugimą. Siekė ją atkurti. Jų palikuonys ilgainiui tapo gudų tauta. Jai atsirasti svarbiausias veiksnys, be abejo, buvo Lietuvos valstybė. Joje nuo kitų slavų atskirti ilgainiui išaugo į dabartinį gudų etnosą. Po Pirmojo pasaulinio karo trumpam atgavę laisvę, ir vėliau, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, vėl išsilaisvinę, jie senosios Lietuvos valstybės herbą Vytį naudojo kaip išsilaisvinusios Gudijos' herbą. Tai rodo, kad jie istorinių sąsajų su senąja Lietuvos valstybe nepamiršo.

Tačiau tos sąsajos nacionalistiškai nusiteikusių „patriotų“ galvose išsi­ gimė, tapo antiistoriškos. Imta tvirtinti, kad Lietuvos valstybę sukūrusi tauta neturinti nieko bendra su dabartiniais lietuviais, kad tai buvę slavai, save vadinę litvin ais, gudiškai licv in a is, dabartinių gudų protėviai (!). Lie­ tuvius ėmė vadinti lie tu v is a is , kad atskirtų nuo tariamų savo „protėvių“ litvinų. Visa tai grindžiama tendencingai parinktais šaltinių faktais, taip Vartojam as sis pavadinim as, o no k la id in a n tis iš rusų kalb o s vertinys Baltarusija. rus. Беларусия. k u rio patys rusai jau atsisakė ir įsived ė tik s le s n į pavadinim ą Бела­

русь (nuo Rusia, o ne Rusija), lie tu v išk a i butų Baltoji Rusia. Baltarusiu «ir pan.

pat nemokšiškomis, prasilenkiančiomis su kalbotyros mokslo dėsniais vardų etimologijomis. Tokį gudų ultrapatriotų elgesį turime vertinti atlaidžiai. Prisiminkime mūsų A u š ro s epochos veikėjų tvirtinimą, esą Adomas ir Ieva rojuje lietuviškai kalbėję.

Svetim kalbė raštinė Viduramžiais rašomoji kalba daugelyje Europos

(ir ne tik jos)

valstybių buvo ne tą valstybę sukūrusios tautos kalba, bet kita, tame regione atliekanti tarptautinės rašomosios kalbos paskirtį, paveldėta iš ankstesnių epochų. Vietinės įvairių šalių kalbos tebuvo vien šneka­ mosios. Jos ėmė plačiau įsivyrauti tik nuo Reformacijos laikų. Vakarų Europoje rašomoji kalba buvo lotynų, paveldėta iš Romos imperijos. Ją plačiai vartojo ir lenkai. Jų valstybėje lotynų kalba buvo oficiali raštinių kalba iki X V I a. vidurio. Lenkų kalba tuomet tam reikalui nevartota. Rytų Europoje rašomosios kalbos funkcijas viduramžiais atliko vadinamoji senoji slavų kalba. Rašomąja ji tapo nuo IX amžiaus, kai Balkanuose pirmieji slavų krikštytojai Bizantijos graikų vyskupai K i­ rilas ir Metodijus

(du broliai)

į vietinę slavų

(dabartinės Bulgarijos)

tarmę

iš graikų kalbos išvertė Biblijos ištraukų. Tąja kalba parašytos knygos tada buvo visų slavų suprantamos, nes slavų kalbinė diferenciacija dar tebebuvo menka. Kadangi iš pradžių raštas vartotas daugiausia Baž­ nyčios reikalams, tai tą kalbą neretai vadiname bažnytine slavų kalba. Po krikščionybės skilimo ji daugiausia įsigalėjo tuose kraštuose, kur įsivyravo Rytų apeigų krikščionybė, kur siekė Bizantijos kultūros įta­ ka. Atsirado ir pasaulietinio turinio raštų, kurių kalbą labiau veikė vietinės gyvosios tarmės, todėl atskiruose kraštuose

(ir ne slavų)

ėmė

rastis skirtingos jos atmainos. Kartu su krikštu į Kijevo Rusią perneštoji raštų kalba čia buvo gerokai atmiešta vietinės kalbos elementais. Pavyzdžiui, joje atsira­ do žodžių su rytų slavams būdinga peofonija (pig. dab. rusų голова šalia senosios slavų kalbos palaikų глава, главный), priebalsiais Č, Ž vietoj sen. slavų samplaikų št (šč), Žd (plg. rusų горячий, р о ж а т ь Šalia reliktų горящий, р о ж д а ть ) ir kt. Taigi Rusioje žmonės kalbėjo savo kalba, bet rašė su­

pasaulietinta senąja slavų kalba, atmiešta vietos šnekamosios kalbos elementais. Senojoje Lietuvos valstybėje, kuri buvo Vakarų ir Rytų sandūroje, vartotos abi rašomosios kalbos: lotynų ir slavų.

Anksčiau imta vartoti l o t y n ų kalbą, bent šia kalba parašytų do­ kumentų turime iš ankstesnių laikų. Tai Mindaugo, Gedim ino ir ki­ tų valdovų susirašinėjimas su Vakarų šalimis, Romos popiežiumi ir Lenkija. Pakrikštijus Lietuvą lotynų kalba tapo bažnytinė, t. y. bažnytinių raštų bei dokumentų ir mokyklų kalba. Jai plisti padėjo vis glaudėjantys santykiai su Lenkija, kurioje ši kalba nuo XII a. buvo oficialioji valstybinių raštų kalba. Daug lietuvių aukštuomenės anuomet važiuodavo studijuoti į Va­ karų kraštus, kur aukštosiose mokyklose buvo dėstoma lotyniškai. Dėl to Lietuvoje ėmė rastis didikų, gerai mokančių šią kalbą. Karalie­ nė Bona, Žygimanto Senojo žmona, kilimo italė, į savo rūmus V il­ niuje buvo parsikvietusi lenkų ir italų, persiėmusių humanistinėmis idėjomis ir gerai mokėjusių lotynų kalbą. Visa tai skatino ano meto aukštuomenę dar plačiau šią kalbą vartoti. Pramokę lotyniškai lietuviai pastebėjo panašumą su savo gimtąja kalba, pvz.: ignis ‘ugnis’, vir ‘vyras’, dentes ‘dantys’, semen ‘sėmenys, sėkla’, rota Tatas’, jugum ‘jungas’ ir kitus. Tokio panašumo jie nematė lygindami lotynų kalbą su slavų kalbomis. Tai davė impulsą X V a. pradžioje atsirasti garsiajai lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, labai išpopuliarėjusiai X V I amžiuje. Pagal šią teoriją lietuviai

diduomenė)

(suprantama,

buvo laikomi romėnų, imperatoriaus Nerono laikais ta­

riamai pabėgusių prie Baltijos, palikuonimis. Buvo sukurta Lietuvos valdovų genealogija, prasidedanti nuo legendinio pabėgusiųjų romė­ nų vado Palemono. Si teorija Lietuvos didikus kilmės atžvilgiu darė garbingesnius negu lenkų didikai, kėlė jų ambicijas ir valstybinį pat­ riotizmą. Kaip ši teorija anuomet buvo populiari, rodo faktas, jog ja tikėjo net lenkų istorikas Jonas Dlugošas

(Długosz),

šiaip jau lietuviams

nepalankus. Lotynų kalbą Lietuvos didikai ėmė laikyti tikrąja savo protėvių kalba. Pasak jų, ilgainiui ji prastuomenės lūpose buvusi ap­ gadinta, sumenkusi ir virtusi lietuvių kalba. Tokia pažiūra stiprino lotynų kalbos pozicijas Lietuvoje. Įsteigus Vilniuje aukštąją mokyklą, Vakarų kraštų pavyzdžiu joje viską imta dėstyti lotyniškai. Ši kalba virto aukštuomenės mokslo kal­ ba. Ja buvo rašomi mokslo traktatai. Atsirado lotyniška grožinė ir v i­ suomeninio pobūdžio literatūra, kurioje buvo svarstomi svarbūs ano meto gyvenimo klausimai, reiškiamos pažangios humanistinės idėjos. Iš svarbesniųjų tos literatūros atstovų pirmiausia minėtinas M y k o ­ las Lietuvis, apie 1550 m. lotynų kalba parašęs traktatą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“

(lietuviškas vertimas išleistas 1966 m. „Li-

Steponas Bato­ ras steigia V il­ niaus univer­ sitetą. X I X a. dail. Vincentas Smakauskas, L D M . Antano Lukšėno nuotr.

kuriame keliamas susirūpinimas dėl vals­ tybės ateities, kritikuojamos ano meto visuomenės negerovės. Dar minėtini autoriai (ne visi jie buvo lietuvių kilmės): Augustinas Rotundas (apie 1520-1582 m.), parašęs nemaža istorinių ir publicistinių darbų (net Lietuvos istoriją, tik ši neišliko), išvertęs į lotynų kalbą II Lietuvos Statu­ tą; Mikalojus Husovianas (apie 1475-po 1533 m.), sukūręs poemą apie Lietuvos Stumbrą (lietuviškas vertimas paskelbtas tęstinio leidinio Literatūra VI tome); Petras Roizijus (apie 1505-1571 m.), palikęs daug eilėraščių (žr. L i­ teratūra VIII) ir teisinių veikalų; Jonas Radvanas (X V I a. pradžia-XVI a. pabaiga), sukūręs poemą Radviliada, kurioje aukštinamas Lietuvos di­ dikas Mikalojus Radvila Rudasis (žr. Literatūra VIII); Andrius Volanas (apie 1530-1610 m.), išleidęs Vilniuje pluoštą publicistinių, reformacijos idėjas skleidžiančių raštų; Adomas Sreteris (apie 1525-1572 m.), para­ šęs poemą apie Nemuno vagos irigavimo darbus (M ūsų gamta 1969 m., Nr. 10); Albertas Kojalavičius-Vijūkas (1609-1677 m.), parašęs 2 tomų Lietuvos istoriją; ir pagaliau vienas iš didžiųjų viduramžių lotynų poe­ tų Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640 m.), apdainavęs Vilnių, jo apylinkes, Lietuvos gamtą (1958 m. pasirodė jo eilių lietuviškas rinkinys). XVI a. lotynų kalba Lietuvoje imta plačiai vartoti ir valstybiniams reikalams. Net reikalauta (Mykolas Lietuvis, Augustinas Rotundas ir kt.) ją, kaip „protėvių romėnų kalbą“, įvesti į visas valstybines įstaigas, išstutuanistinės bibliotekos“ serijoje),

M y k o lo Lietuvio traktato „A p ie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ antraštinis lapas, 1615 m.

Alberto Kojalavičiaus-Vijūko veikalo „Lietuvos istorija“ pirmosios dalies (Gdanskas, 1650 m.) antraštinis lapas

miant slavų kalbą, kuri, esą, būdama sveti­ ma, lietuvių nesupažindinanti su garbinga senove, nelavinanti pilietinių dorybių, be to, neturinti tvirtų gramatikos taisyklių ir dėl to kiekvienas galįs aiškinti Lietuvos Statutą kaip tinkamas. Kovoti dėl tariamo­ sios „protėvių“ kalbos teisių ano meto lie­ tuvių šviesuomenei atrodė patriotinė par­ eiga. Pačią lietuvių kalbą padaryti valstybės kalba jiems atrodė netikslinga: juk lietuvių kalba, jų akimis žiūrint, esanti tik sudar­ kyta lotynų kalba. Jiems atrodė tikslingiau grįžti prie pirmojo šaltinio —lotynų kal­ bos. Tačiau dėl lotynų kalbos teisių kovo­ jo tik negausus inteligentijos būrys, todėl toji kova nedavė rezultatų. Jai pakenkė ir Reformacijos sąjūdis, iš esmės nukreiptas prieš lotynų kalbos hegemoniją. Nepaisant to, anuomet lotynų kalba Lietuvoje buvo gana plačiai vartojama. Ją geriau ar prasčiau mokėjo Vilniuje ir ki-

Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „ Trys lyrikos knygos" (Antverpenas, 1632) frontispisas

tuose didesniuose miestuose gyvenanti aukštuomenė. Lotyniškai suprantančių ir kalbančių buvo nemaža net provincijoje. Pavyzdys gali būti Vilkija. Kai Žem aičių vyskupijos vizitatorius Tarkvinijus Pekulas 1579 m. -sukvietė V ilkijos administraciją bei miestiečius ir klausinėjo apie kleboną, bažnyčios reikalus, paaiškėjo, kad nemažai jų supranta ir kalba lotyniškai, tad nereikėjo vertėjo. Matyt, anuo­ met lotyniškai gerai būdavo išmokstama prie bažnyčių esančiose mokyklose. .Vis dėlto lotynų kalba liaudžiai buvo nepasiekiama. Šnekamoji kalba

(namuose)

Lietuvoje ji niekada nebuvo. Ją tam tikrais atvejais,

daugiausia raštuose, vartojo tik privilegijuotieji sluoksniai ir iš dalies miestiečiai. Šalia lotynų kalbos Lietuvos valstybės raštinėse anksti įsigalėjo va­ dinamoji s la v iš k o ji k a n c e lia r in ė

(raštinių)

kalba. Seniausi šios

rašomosios kalbos paminklai išliko iš Vytauto Didžiojo (1350-1430) laikų. A r toji kalba ir anksčiau buvo Lietuvoje vartojama kaip raštinių kalba ir kokiu mastu, tebėra neaišku. Kad šiek tiek ją vartojo, rodo Naugarduke rastas Mindaugo antspaudas su jo vardu, įrašytu slavų rašmenimis. Tačiau šios kalbos reikšmė tada dar negalėjo būti didelė, nes ir iš Vytauto laikų jos tekstų išliko palyginti nedaug - mažiau negu lotyniškų. Prijungtose prie Lietuvos valstybės rusiškose

(Rusios)

žemėse sla­

viškoji raštinių kalba buvo plačiai vartojama. Č ia tada prie cerkvių ir vienuolynų buvo nemaža raštą mokančių žmonių. Būta net tam tikrų rankraštinių tekstų perrašinėjimo centrų. Rašyti ir įvairūs dokumen­ tai, sutartys, aktai ir kita. Suprantama, Lietuvos valdovai, tvarkydami prijungtųjų žemių reikalus, plačiai naudojosi ta rašomąja kalba. Ji buvo vartojama ir palaikant ryšius su kitomis šalimis Rytuose, pana­ šiai kaip lotynų kalba vartota bendraujant su Vakarų šalimis. Taigi Lietuvos valdovų raštinėje ji turėjo užimti svarbią vietą. Nors patys valdovai kalbėjo lietuviškai

(bent iki Kazimiero Jogailaičio),

bet lietuvių

kalba tada buvo tik šnekamoji, o ne raštų kalba. Juk raštas tais laikais Europoje paprastai ateidavo su krikščionybe. Lietuviai buvo pagonys ir rašto neturėjo. Pagaliau pati raštų kalba negalėjo staiga atsirasti. Tu­ rėjo per ilgą laiką nusistoti terminija, dokumentų įforminimo įpročiai bei tradicijos ir kita. Slavišką raštinių kalbą, kaip ir kitose ją vartojusiose šalyse, stip­ riai veikė vietinės šnekamųjų slavų kalbų tarmės, iš kurių tada for­ mavosi dabartinės ukrainiečių ir gudų

(baltarusių) kalbos.

Analogiškai

Vakaruose vartotą lotynų kalbą veikė vietinės šnekamosios kalbos,

iš kurių ilgainiui išsirutuliojo dabartinės romaniškosios

cūzų, italų, rumunų...)

(ispanų, pran­

kalbos.

Ištyrus Vytauto raštinės slaviškus tekstus nustatyta, kad jiems d i­ delę įtaką darė to meto Voluinės krašto su svarbiu Lucko centru

(lyg ir Vytauto antrosios sostinės) Šnekamoji kalba, artimesnė dabartinei uktainiečių (iš tikrųjų polešukų), o ne gudų kalbai. Tai pirmasis išaiš­ kino žymusis norvegų kalbininkas Christianas Stangas. Vėlesnių Lietuvos valdovų tekstuose vis mažėjo Voluinės, bet didėjo Gudijos šnekamosios kalbos įtaka. N uo Žygim anto Augusto laikų

durio)

(XVI a. vi­

toji kalba labai sugudėjo: iš jos išnyko Voluinės krašto tarmių

elementai, ėmė blukti ir tradicinės senosios slavų kalbos ypatybės. Tačiau ji ir toliau išlaikė pagrindinius jos

(senosios slavų kalbos)

bruo­

žus, pasakytume, stuburą - gramatinę struktūrą. Vietiniai dialektai daugiausia buvo paveikę fonetiką. Tačiau svarbiausios

(skiriamosios)

fonetinės ypatybės, ne tik ukrainiečių, bet ir gudų kalbos, į ją ne­ pajėgė įsibrauti. Iki pat pabaigos

lenkų kalba)

(1697 m. buvo oficialiai raštinėse įvesta

joje neaptinkame būdingiausių gudų kalbos ypatybių -

akavimo (аканье) ir dzūkavimo (дзеканье, цеканье), išskyrus sporadiškus atvejus, rodančius, kad tada gyvojoje gudų kalboje tų ypatybių jau tikrai būta. Taigi Lietuvos valdovų raštinėse vartotos rašomosios sla­ vų kalbos negalima tapatinti nei su ukrainiečių, nei su gudų kalbo­ mis, juolab su rusų

(didžiarusių)

kalba, kuri tada formavosi Maskvos

apylinkių tarmės pagrindu ir kurios specifinių elementų Lietuvos valdovų raštinių kalboje visai nėra. Č ia aptartoji rašomoji kalba Lietuvoje tada oficialiai vadinta rusų

kalba

(Maskvoje -

lietuvių ), kaip ir slavų žemės pagal Kijevo Rusios tra­

diciją vadintos rusiškomis . Tai dabar sudaro terminologinę painiavą, nes tą kalbą reikia skirti nuo rusų

(didžiarusių)

kalbos, kuri kaip šne­

(bu­ simojoje Rusijoje). Etnonimai rusas (nuo Rusia) iki X I V amžiaus ir rusas (nuo Rusija) po X V I a. - tai skirtingų tautų (ir kalbų!) pavadinimai. Pai­ kamoji tada buvo vartojama Didžiojoje Maskvos Kunigaikštijoje

niavai išvengti dabar Rusijoje kartais šalia русский ‘rusas’ pasakoma ir россиянин , šalia rusų kalba (русский язык) - российский язык . Pig. griežtai skiriamus lenkų kalbos terminus język rosyjski ‘rusų kalba’ ir

język ruski ‘senoji rusų, t. y. Kijevo Rusios, kalba’. Lietuvių terminolo­

(dabar Kijevo Rusios gyventojus kai kas siūlo vadinti ir pan., jų kalbą - rusinu, rusenu, rutėnų kalba). Visa tai

gijoje skirtumo nedaroma rusinais, rusėnais, rutėnais

painioja nekalbininkus, ypač istorikus. Terminas Rusija imtas vartoti tik nuo XVIII a. pradžios

(anksčiau tebuvo D id žio ji

M askvos Kunigaikštija ).

Tačiau Rusijos imperijai labai įsigalėjus jį pradėta traktuoti kaip seno­

sios Rusios, kurios branduolį sudarė ne dabartinių rusų protėvių, bet ukrainiečių žemės, tęsinį. Tai - imperinio mąstymo pasekmė. Dabar mokslinėje literatūroje senosios Lietuvos valstybės raš­ tinių slaviškai kalbai pavadinti vartojami įvairūs terminai. Jų ne­ vienodumas ir tai, kas čia apie tą kalbą buvo pasakyta, rodo, jog ją tiksliai pavadinti iš tikrųjų keblu. Pavadinimas priklauso nuo to, kokiu aspektu į tą kalbą žiūrėsime. Juk iš kilmės tai buvo senosios slavų kalbos, atmieštos rytinių slavų

(senosios Rusios)

kalbos elemen­

tais, tęsinys, vartotas Lietuvos valstybės raštinėse. Todėl pavadini­ mas D idžiosios Lietuvos Kunigaikštijos slaviškoji raštinių (kanceliarinė)

kalba geriausiai išreiškia jos kilmę ir esmę, tačiau vartoti nepatogus, nes griozdiškas. Vėlesnei šios kalbos fazei, kurios tekstų yra daugiausia, pavadinti dabar plačiai, ypač Gudijos mokslininkų, vartojamas terminas senoji

baltarusių (gudų) kalba. Žinom a, gudų kalbos istorijos požiūriu toks pavadinimas gali būti pateisinamas, nors ir ne be priekaištų. Juk da­ bartinė gudų bendrinė kalba ir jos tarmės nėra tiesioginis šios kalbos tęsinys. Reikia nuo jos griežtai skirti ir to meto gyvąją gudų kalbą. Tai pabrėžia patys Gudijos kalbininkai, tačiau kitų sričių specialis­ tai

(ypač istorikai)

dažnai tuos dalykus painioja. Mum s, lietuviams, šis

terminas neparankus. Jį vartojant tektų nuolat daryti išlygas, paaiš­ kinimus. Be jų terminas senoji baltarusių kalba būtų suabsoliutintas, taikomas ir tiems tekstams, kurie neturi nieko bendra su gudų kalba arba tie tekstai būtų ignoruojami. M um s reikia tokio termino, kuris apimtų visas Lietuvos valstybėje vartotos slavų rašomosios kalbos fa­ zes. Toks yra Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos (raštinių) kanceliarinė

slavų kalba, nes juk ši slaviška rašomoji kalba buvo sukurta Lietuvos raštinei

(kanceliarijai)

ir išnyko tada, kai jos nebereikėjo, kai ji buvo

pakeista lenkų kalba. Lietuvos didikai bei valstybinė aukštuomenė čia aptartą slaviškąją raštinių kalbą ilgainiui ėmė laikyti sava. Ja buvo sukurta didžiu­ lė raštija. Tarp raštininkų buvo daug lietuvių. Tai matyti iš tikslaus lietuviškų vardų rašymo ir daugybės lituanizmų, ypač juridinės ter­ minijos, pvz.: велдомы < veldamas ‘toks pavaldinys’, коиминеуъ
г ч ■; -

Haltistii'U. I I p N r i l . l v I\ml,ч і пк и \l mi/ > s / / /' Pakista­

Tautų ir religijų sąveikos procesai - labai sudė­

(pvz., Lietuvoje (pvz., nutautus dvasininkijai). Pati

tingi. Religija gali tapti ne tik tautos naikinimo užtvara

okupacijų laikais),

bet ir to vyksmo laidas

religija, žinoma, čia niekuo dėta. Kaltas klastingas piktavalių žmonių elgesys - religijos naudojimas piktiems, savanaudiškiems tikslams. Lietuvius krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo B i­ zantijos - per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos - per vokiečius ir lenkus. Lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai ne dėl „lindėjimo pelkėse“, kaip kartais manoma, o dėl to, kad ties Lietuva susitiko abi Europą užliejusios krikščionybės bangos. Beje, tokia klaidinga nuo­ monė buvo išsakyta net T V pirmojoje Būtovės slėpinių laidoje ir jos kūrėjai vėliau vangiai tą klaidą taisė. Po šių pastabų pažvelkime į lietuvių santykius su krikščionybe.

Rytų krikščionybė Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga, pasiekusi Lie­ tuvą daugiau negu šimtmečiu anksčiau už vakarinę bangą. Buvusios baltų

(lietuvių)

žemės Rytuose imtos krikščioninti tuoj po rytinių

slavų krikšto. Tasai procesas etninėse lietuvių žemėse suintensy­ vėjo X I-X II amžiais. Vyko kartu su krašto slavinimu, kurį Rytų krikščionybė spartino. Neturime duomenų, kad jos platintojai būtų išvertę į lietuvių kalbą poterius ar kitas maldas, kaip darė Vakarų misionieriai. Ankstyvą lietuvių kontaktą su Rytų krikščionybe rodo seniau­ sias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis — tokie žodžiai kaip

bažnyčia, gavėnia, krikštas, kūčios, taip pat svarbiausių krikščioniškų švenčių pavadinimai: Kalėdos, Velykos, krikštavardžiai Povilas ir kiti,

gauti iš rytinių slavų dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą, grei­ čiausiai apie X -X I I amžius. Žodžiui kalėdos pradžią davė rytų slavų коляда, kilęs iš bažnytinės slavų kalbos kolęda-, gauto per Bizantijos graikus (каЛгіиЗш) iš lotynų kalbos (calendae). Rytų slavai

(Kijevo Rusia)

tys gauti anksčiau negu buvo pakrikštyti

vargu ar galėjo šį žodį pa­

(988-989).

Į lietuvių kalbą

jis turėjo patekti po slavų nosinio balsio ę denazalizacijos

(virtimo ja),

taigi greičiausiai X I—XII amžiuje. Vėliau jis pas mus labai įsigalėjo, plg. vedinius kalėdoti, kalėdotojas, kalėdininkas, kalėdinis , kalėdojimas ir kitus. Dar plg. dainų refrenus kalėda, kalėdo. Pėdsakų paliko ir var­ dyne, plg. pavardes Kalėda , Kaled-inskas, vietovardžius Kalėd-iškiai,

Kalėd-onys, vandenvardžius Kalėdų upelis, Kalėd-balė. Vėlesnės Vaka­

(iš lenkų kolęda)

senojo

rytų slavų skolinio nebeišstūmė, pasitaiko tik vietomis tarmėse

(yra dar

rų bangos atneštas šio žodžio variantas kalendos

variantas kalendros)

ir keliose pavardėse: Kalenda (Kalendra), Kalend-auskas

(Kalendr-avičius). Vietovardžiuose nepastebėtas. Dar turimas naujesnia-

me skolinyje kalendorius

(iš lenkų kalendarz),

kurio ištakos siekia lotynų

kalendarium ‘skolų knyga’. Su Kalėdomis susijusios K ū č io s

vakarienė).

(Kalėdų išvakarės; tą dieną valgoma

Ž od į kūčios į Lietuvą rytinė krikščionybės banga atnešė

greičiausiai tuo pačiu metu kaip ir kalėdas. Šiam žodžiui pradžią davė rytų slavų к у т я . Į lietuvių kalbą jis pateko dar prieš garsų samplai­ kai tį virstant afrikata č

(virtimas vyko XIII-XIV a.),

nes kitaip šiandien

tartume *kutė. Šis žodis lietuvių kalboje irgi labai įsigalėjo, plg. jo vedinius: kūčiauti, kūčiautojas, kūčiiikas... Vakarinės bangos variantas

kudos

(iš Ink. kucja)

pasitaiko tik tarmėse, be to, jo kilmė nėra visai aiš­

ki, nes daug kur gali būti dzūkavimo padarinys iš kūčios, plg. svečias ir dzūkų svedas. Žodžio kūčios „kelionė“ į Lietuvą buvo trumpesnė negu kalėdų, Jo gimtinė — Bizantija

(ne Roma),

plg. gr. kovkklcc ‘toks

grūdų valgis; pupos’ iš коккод ‘grūdas’. Mūsų savamokslių „kalbininkų“ bandymas įrodyti, kad žodis kūčios esąs savas, lietuvių kilmės žodis, o ne skolinys, sieti jį su k ūč-kailis ‘avikai­ lio atraiža’ neturi jokio pagrindo, nes dėmuo k ū č-

(tvirtapradė priegai­

dė!), kaip rodo variantas kūt-kailis ‘t. p.’, yra kilęs iš kūtis ‘kas susivėlęs; kudlos’ ir dėl savo reikšmės, ypač dėl skirtingos priegaidės, negali turėti nieko bendra su kučiomis

(šaknis tvirtagalė).

Ir antrosios didžiosios krikščionių šventės — Velykų - pavadinimą gavome maždaug tuo pačiu laiku iš Rytų, o ne iš Vakarų. Žodžiui

Velykos pradžią davė rytų slavų būdvardis великъ ‘didelis’, vartotas

junginyje великъ дгьнь ‘didžioji diena’, kuris savo ruožtu yra vertinys iš graikų /иєуаЛг/ %iįj,epa ‘t. p.’ Žodžio senumą lietuvių kalboje rodo akūtinė priegaidė - Velykos. Jis irgi paliko pėdsakų mūsų vardyne, plg. pavardes: Velykis ir Velika, Velik-ėnas, Velik-onis, vietovardžius:

Velykiai, Velyk-ionys, Velyk-ūnai, Velikuškės, Velyk-ionių upelis. Žodžiai krikštas ir krikštyti atsirado iš rytų slavų кръстъ ‘kryžius’ ir к р ъ с т и т и ‘daryti kryžiaus ženklą; krikštyti’ (su

įspraustu k) dar tada, (labai trumpą i), kurį lietuviai perteikė savo trumpuoju balsiu i (iš vėlesnių rytų slavų formų крестъ, к р е с т и т ь turėtume *krekštas, *krekštyti ar pan.), taigi gauti apie XI amžių ar dar anksčiau. Iš kai rytų slavai tebetarė jerį ь

lenkų chrzest ‘krikštas’, chrzcić ‘krikštyti’ šiandien taip pat turėtume

*krekštas, *krekštyti ar panašiai. Tikriausiai iš Rytų gavome ir žodį kryžius. Nors formaliai šis žo­ dis gali būti kildinamas iš lenkų krzyż , tačiau greičiausiai priklauso ankstyvajam skolinių iš Rytų sluoksniui, nes paliko gilių pėdsakų mūsų vardyne, plg. pavardes: Kryžius, Križys, Kryž-onas, Kryž-evičius, K ryž-

-auskas, vietovardžius: Kryž-iškės, Kryž-kalnis, Kryž-eliai, ežerų pavadi­ nimus: Kryž-inis, Kryž-okas, upėvardžius Kryž-upis, Kryž-iiikas ir kitus. Ž od į bažnyčia greičiausiai gavome dar anksčiau negu krikštą,

krikštyti ar kryžių, matyt, prieš rytų slavų krikštą, nes jų боженица reiškia‘stabmeldžių šventykla’. Įdomu, kad lietuviai X V I - X V I I a. dar buvo išlaikę šio žodžio slavišką kirčiavimą: bažnyčia (plg. божница)

—

taip kirčiuojama Daukšos Postilėje ir anoniminiame 1605 m. Katekiz­ me. Žemaičiai Rytų apeigų šventyklą

(sentikių ir stačiatikių cerkvę) vadino

cirkva, su i iš jerio (ь), taigi gautą tuo pačiu metu kaip ir krikštas, krikštyti. Sunkiau nuspręsti, ar žodžiai gavėnia ‘pasninkas prieš Velykas’ ir

nedėlia ‘sekmadienis; savaitė’ priklauso ankstyvajai Rytų krikščionybės bangai, ar tai yra vėlesnių laikų skoliniai. Bent jau balsis ė nerodo vė­ lyvo skolinimosi, nes šis balsis

(vietoj ie, plg. говгьние, недгъля)

greičiausiai

yra antrinis, įsivestas iš veiksmažodžių bendraties gavėti ir dėti. Slavų

н е д іл я laikoma lotynų dies feriäta kalke, gavusia ‘savaitės’ reikšmę todėl, kad graikų atitikmuo aaßßazov turi abi reikšmes. Vardas Povilas į lietuvių kalbą pateko rytų slavams dar tebeturint

(kai buvo tariama *Pävbh), taigi apie XI amžių (labai seną skolinimąsi ro­ do ir šaknies akūtas) kartu su bendriniais žodžiais krikštas, krikštyti. Rytų jerus

slavai Povilo vardą gavo iš Bizantijos graikų. Pirmykštis šaltinis - lo­ tynų kalbos forma Paulus

(lot. paulus ‘mažas’).

Šis vardas slypi pavardėse

Povil-ditis, Povil-iūnas, Povil-onis/Pavil-aitis, Pavil-iūnas, Pavil-ionis

(iš viso 30 asmenvardžių),

vietovardžiuose Povilai, Povil-iškė, Povil-aičiai,

Povil-auskai (8), ežeras Povil-ėlis. Lenkai iš seno turėjo formą Paweł ir variantą Pa w ał , kurių pėdsakai slypi mūsų vėlesnės kilmės pavar-

(plg. Ink. Pawełko ), Pavelčikas (Ink. Pawelczyk) ir (plg. Ink. Pawał). Senuosiuose lenkų tekstuose

dėse Pavel-skis, Pavelka

Pavölas , Pavol-iauskas

retai pasitaikanti forma Paw ił greičiausiai buvo gauta iš rytinių slavų. Greta Povilo paprastai būna ir Petras, kurio vardas taip pat galėjo anksti pasiekti Lietuvą iš Rytų, tačiau tai sunku įrodyti, nes kamienas

Petr - (jį turi per pusantro šimto pavardžių ir vietovardžių), kuriam pradžią davė graikų лєтрод ‘uola, akmuo’, būdingas tiek Rytams, tiek ir Vakarams (P io tr

iš Petr).

Tas pat pasakytina dėl gausių pavardžių ir vietovardžių

(per 100), kuriuose

slypi šio vardo liaudiniai variantai, paprastai būdin­

gi tiek rytų slavams, tiek ir lenkams, išskyrus gal tik turinčius šaknį

vietovardžiai viso per 20), la­

Peik- (Petkus, Petk-aitis, Petk-dnas, Petk-elis, Petk-iitis, Petk-evičius, Petk-iškiai, Petk-dičiai, Petk-dnai, Petk-el-iškės, Petk-ėn-iškis

— iš

biau orientuojančius į Rytus. Krikštavardžiai Antanas , Andrius ir Ambrasas

dę),

(dabar turime tik pavar­

kaip rodo rytų aukštaičių tarmės atitikmenys Untänas, Ufidrius

ir Umbrasas, Lietuvą turėjo pasiekti dar prieš an tipo junginių su­ siaurėjimą, kurio pradžią turime nukelti į XI amžių, taigi priklauso ankstyvajai rytinei krikščionybės bangai. Tačiau ne visas iš Rytų gautas vardynas savo ištakomis siekia lai­ kus iki Lietuvos krikšto, nes kai kurie vardai galėjo į Lietuvą ateiti ir vėliau. Tai nelengva ištirti. Vis dėlto daugelis yra labai seniai gauti. Tai rodo jų fonetika

(plg. kas pasakyta apie Povilą,

A n tan ą

ir kt.)

ir prozo-

dija — akūtas vietoj vėlesniems slavizmams būdingo cirkumflekso, pvz.: Jurgis ir Jitrka , Jiirša, Jūrkša

Poška

(Povilo variantas).

(Jurgio liaudiniai variantai),

Povilas ir

Plg. į vėlesnius laikus orientuojančias formas

Jurgilas , Jurkus , Juršė , Jurkštas

(Jurgio variantai), Poškus (Povilo variantas)

ir kiti. Vardų senumą rodo labai gausūs jų atspindžiai gyvenamųjų vie­ tų pavadinimuose, ypač vandenvardžiuose. Antai greičiausiai iš Rytų gautas Motiejus ir jo liaudiniai variantai slypi per šimto gyvenvie­ čių pavadinimuose

(apie 70 iš skirtingų šio asmenvardžio variantų) ІГ šešiuose

vandenvardžiuose. Tas pats pasakytina apie Petrą: šis vardas ir jo liau­ diniai variantai slypi 106 gyvenviečių pavadinimuose (apie 70 iš skirtingų variantų) ir penkiuose vandenvardžiuose, Antanas ir D im itri jus - po 60 (pirmasis - 18, antrasis - 25+2), Grigalius - per 50 (40+1), Andrius ir Simonas — po 35 (pirmasis - 30+2, antrasis - 13+2), Ivonas (Jono atitikmuo), M o rk u s ir Vosylius (Bazilijaus atitikmuo) — maždaug po 30 (pirmasis - 17+3, antrasis - 20, trečiasis - 27+1).

kunigaikščių vardai; greičiausiai skandinaviškos kilmės, ir pats šalies pavadinimas Rusia bei etnonimas rusas1, kuriuo ilgainiui imta vadin­ ti visus rytų slavus. Toje epochoje slavų kalboje padaugėjo įvairias naujoves reiškiančių žodžių, per germanus gautų iš Vakarų Europos, kurių pirmasis šaltinis dažniausiai buvo lotynų kalba. Ypač didelę reikšmę turėjo rytų slavų valstybės - Kijevo Rusios sukūrimas IX amžiuje. Toji valstybė sujungė rytų slavų gentis, kon­ solidavo jas, prisidėjo prie tarminių ypatybių niveliacijos, apskritai sustiprino kalbos integraciją. 988 m. Bizantijos graikų pastangomis Kijevo Rusioje buvo įvesta krikščionybė. Orientacija į aukštą Bizantijos kultūrą iš esmės paveikė slavų gyvenimo būdą. Svarbiausia, jog su krikščionybe atėjo raštas. Pirmiausia jis buvo sudarytas Balkanų slavams. Ten vietinių tarmių pa­ grindu sukurta raštų kalba - vadinamoji senoji slavų kalba - patyrė didelę Bizantijos graikų kalbos įtaką. Toji slavų rašomoji kalba, iš pradžių kaip bažnytinė, paskui ir kaip valstybių raštinių kalba, ėmė plisti Kijevo Ru­ sioje, paveikė vietos šnekamąją kalbą, įnešė į ją daug graikiškų elementų. >

Nuo X a. slavų plitimą į baltų žemes skatino dar ir misijų tiks­ lai - pastangos pakrikštyti baltų gentis. Krikščionybė labai pagreitino baltiškų salų Rytuose slavėjimą ir, matyt, buvo svarbiausias jį nulėmęs veiksnys. B a lt ų s la v ė j im a s «

Kazimieras Būga ir ankstesni rusų mokslininkai teigė, kad slavų spaudžiami baltai pasitraukė į vakarus, arčiau Baltijos jūros. Tam tikrų susidūrimų tarp atėjūnų ir senųjų gyventojų baltų, ma­ tyt, iš tikrųjų būta. Archeologai nustatė, kad Dniepro aukštupyje apie Smolenską, taip pat Sožės pakrantėse, senosios baltų gyvenvietės bei šventyklos išnyko VIII amžiuje dėl gaisrų, o tai sietina su naujųjų gy­ ventojų pasirodymu. Tačiau masiško baltų traukimosi iš savo gyven­ viečių nebuvo. Jeigu slavų spaudžiamos baltų gentys būtų palikusios savo gyvenamąsias vietas ir pasitraukusios prie Baltijos ar išsikėlusios kur kitur, tai nebūtų išlikę daugelio baltiškų vietovardžių, ypač smul­ kiųjų. Staigiai pasikeitus gyventojų sudėčiai nebūtų įmanomas vieto2 P lg . B iz a n tijo s g ra ik ą PCoę ‘v ik in g a i’ , arabų Rus ‘v ik in g a i Isp an ijo je ir P r a n c ū z i­ joje', su o m ių Ruotsi ‘Š v e d ija ’ . M a n o m a , jog e tn o n im u i prad žią davė sk an d in av ų ž o d is rój) ‘ irk lu o to ja s'. B a n d y m a i įro d y ti slavišką šio e tn o n im o k ilm ę nėra p a tik im i.

Ypač atkreiptinas dėmesys į vandenvardžius. Juose slypintys iš Rytų gautieji vardai paprastai įvardija vandens objektą, parodo jo pri­

‘Danyla’), Ivön-upis {: Ivonos ‘Jonas’), iš Ерм олаи ar Ерофеи ), Pöc-upis, Pošk-upis {: Pocius, Poška ‘Povilas’), Sink-upė (: Sinkus ‘Simonas’), Svirk-upys, Svirkų ežeras {: Svirka iš Спиридон ) ir upės ar upeliai Sink-iškė (akūtas!), Motiej-iškis {: Motiejus), ežerai Alekn-iškis (: Alekna ‘Aleksandras’), Don-iškis {:Д ан ‘Danyla’) ІГ kiti.

klausomybę, pvz.: Dan-upys {'.Дан

far-upys (: Jaras

Tačiau dažnai pats asmenvardis paverčiamas vandenvardžiu, kuris lyg ir įasmenina vandens objektą, o tai padaryti galėjo tik žmonės gamtmeldžiai, dar nebūdami krikščionys. Pavyzdžiai: upėvardžiai Kirka,

‘К и р и а н ’), Lies-ilkas {:Песь ‘Aleksandras’), Лiikytä iš М и х а и л + Н иколай ), Vašk-lltė (: Ваш ко iš Иван), Venys (: Вень Oława ir pan; kartais gerokai perdirbami, pvz., Valkininkai virto Olkieniki

V- iš pasakymo

w

(matyt, be

Wołkienikach), Garliava —» Godlewo, Šiluva — * Szydłów,

Butrimonys —> Butrymańce

(ir Gudónys

-> Gudańce, Marcinkonys -» Mar-

cinkańce...), Perloja -> Przełaju, Krokialaukis —> K rakopol ir panašiai. Aiškios reikšmės vietų vardus išversdavo į lenkų

(ar rytinių slavų) kalbą,

pvz., ež. Juodelis —> Czarny, Šventežeris -> Świętojeziory, Vilkaviškis

—>Волковышки ir t. t. Sulenkėję ar aplenkėję ponai duodavo lenkiš­ kus

(resp. rytų slaviškus) gyvenviečių

ar šiaip vietų pavadinimus, kuriuos

imdavo vartoti ir valstiečiai, žinoma, aplietuvinę. Tasai procesas la­ bai suintensyvėjo XVIII amžiuje. Taip Lietuvoje ilgainiui atsirado

‘griovys’), ( :opar ‘šlapia neuž­

net slaviškos kilmės hidronimų, pvz., up. Kanava (: к а н а в а ež. NeteČlUS

(: Ink. nieciecz ‘stovintis vanduo’), up. Oporas

šąlanti vieta’),

Tarsinė (: g. т р а с і н а

‘liūnas’) ІГ kiti.

Visa tai, kas pasakyta, rodo, kad lenkų kalbos Lietuvoje, kaip atneštinės, kitaip sakant, išmoktinės, traktavimas negali kelti nė ma­ žiausių abejonių. Tai nėra vien lietuvių požiūris. Anaiptol! Tai visuo­ tinai priimta nuostata - ir dorų lenkų. Čia vieni gyventojai

(lenkai)

(lietuvių), bet autochtonai lietuviai perėjo prie lenkų (dalis prieš tai buvo perėję prie gudų kalbos). Masinės migracijos taip

nėra pakeitę kitų kalbos

pat čia niekuomet nebuvo. Dar neseniai Vilnijoje skleista nuomonė, kad tu żyli Polaki od wieków

(čia nuo amžių gyveno lenkai),

su krašto praeitimi tyrėjams gali kelti tik šypseną.

susipažinusiems

Liublino unija Nepaisant lenkų dedamų pastangų abi valstybės, kaip minė­ ta, ilgą laiką gyvavo savarankiškai, nors ir turėjo tą patį valdovą. Pažy­ mėtinas susitarimas Horodlėje, kai buvo nutarta Lietuvos valstybines institucijas padaryti panašias į esamas Lenkijoje: įsteigti vaivadijas, įvesti lenkišką teismų struktūrą ir t. t. Tačiau visa tai buvo daroma labai iš lėto. Horodlėje 47 įtakingos lietuvių didikų šeimos gavo len­ kų herbus. Tada buvo padėti pirmieji simboliniai pagrindai Lietuvos didikams lenkinti. Tačiau iki pat XVI a. pradžios lenkų kalba net tarp didikų Lietuvoje dar nebuvo visuotinai įsigalėjusi. Padėtis ėmė keistis XVI amžiuje, ypač artėjant prie jo vidurio. Lietuvos ir Lenkijos valstybės, kad ir pamažu, vis labiau panašėjo. Atsirado daugiau bendrų politinių interesų. Intensyvėjo prekybiniai ir kitokie ryšiai. Lietuvos didikai ėmė vis dažniau susidurti su len­ kų kalba, jos geriau pramoko. Ėmė ją vartoti net namų aplinkoje. Tačiau jie ir toliau išliko karšti .Lietuvos valstybės patriotai, atkakliai gynė jos savarankiškumą. Kalba jų akyse nebuvo tautos, anuomet tapatintos su valstybe, požymis. Jie kal­ bėjo lenkiškai, rašė tradicine kanceliarine slavų kalba arba lotyniškai, vėliau ir lenkiškai, bet sa­ ve laikė lietuviais. Atsidūrę Lenkijoje, jie ilgė­ davosi Lietuvos. Tai buvo būdinga ir lietuviškos kilmės Lenkijos valdovams. Sakoma, kad Jogaila nepraleisdavęs menkiausios progos vykti į Lietu­ vą atsigaivinti. Kitas pavyzdys —turtingiausias ir įtakingiausias XVI a. vidurio Lietuvos didikas, Vilniaus vaivada ir valstybės kancleris Mikalo­ jus Radvila Juodasis (1515-1565), didelis Lietuvos valstybės savarankiškumo gynėjas ir kovotojas su lenkiškąja sutarčių koncepcija. Betgi jis buvo ve­ kalojus R advila Juodasis. Herškės Leidęs lenko didiko dukterį, namuose kalbėjo len­ ličiaus (Herszek Leybowicz) iliustracija kiškai, šia kalba daugiausia susirašinėjo ir ją laikė .Radvilų šeimos albumo", 1758 m. savąja kalba. Būdinga 1564 m. pasirodžiusi lenkiškai knyga „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“ (Rozmowa Polaka z Litwinem), manoma, parašyta A. Ro­ tundo, kurioje buvo atkakliai ginamas Lietuvos valstybės savaran­ kiškumas, skleidžiamos feodalinių viršūnių lietuviškos nuostatos dėl santykių su Lenkija.

/. M ateikos paveikslas „Liu b lin o unija“ vaizduoja lemtingą Lietuvos Didžiosios K u n i­ gaikštystės ir Lenkijos Karalystės istorijos įvy k į - Liublino unijos sudarymą, 1869 m., Varšuvos nacionalinis muziejus

Lietuvos sostinėje Vilniuje iki XVI a. pradžios lenkiškai kalban­ čių miestiečių dar buvo nedaug. Parapinėje Sv. Jono bažnyčioje iki tol pamokslai miestiečiams veikiausiai buvo sakomi tik lietuviškai; lenkiškai pamokslai šalia lietuviškų toje bažnyčioje pradėti sakyti apie 1521 metus. Lemiamą reikšmę Lietuvos lenkinimui turėjo 1569 m. sudaryta Liublino unija. Lenkijos ir Lietuvos atstovų derybos dėl šios unijos prasidėjo 1563—1564 m. Seime Varšuvoje. Lietuvos bajorai linko į uni­ ją, nes norėjo tokių pačių teisių ir privilegijų, kokias turėjo Lenkijos bajorai. Didikams reikėjo Lenkijos paramos nesėkmingai prasidėjusia­ me kare su Rusija dėl Livonijos, be to, didėjo Krymo totorių ir Turki­ jos grėsmė. Lietuvių atstovai siekė, kad būtų sukurta dviejų lygiatei­ sių valstybių sąjunga. Lenkams su tuo nesutinkant, derybos užtruko. 1569 m. sausio 10 d. tuo reikalu Liubline buvo sušauktas Lenkijos ir Lietuvos atstovų Seimas. Jame kilo smarkūs ginčai. Negalėdami susi­ tarti Lietuvos atstovai vasario 28-kovo 1 d. išvyko iš Liublino. Tuomet karalius Žygimantas Augustas, derybose visą laiką palai­ kęs lenkus, pavartojo prieš lietuvius prievartą: kovo 6 d. įsakymu Lie­ tuvai priklausančias Kijevo, Podolės, Voluinės ir Palenkės vaivadijas prijungė prie Lenkijos. Taip buvo labai sumažinta Lietuvos valstybės teritorija, o Lenkijos - atitinkamai padidinta. Sudarytos sąlygos ne

Liublino unijos aktas, 1569 m.

tik tose keturiose vaivadijose plisti lenkų kalbai, bet ir ten ateityje auginti lenkus. Dėl tebesitęsiančio su Rusija karo Lietuva negalėjo ginklu pasipriešinti Lenkijai. Taip prasidėjo Lietuvos valstybės ploto mažėjimas - kartu mažėjo ir lietuvių skaičius, o Lenkijos valstybė atitinkamai didėjo ir su tuo buvo susijęs lenkų daugėjimas. Birželio 6 d. Lietuvos delegacija grįžo į Liubliną ir toliau gynė savo reikalavimus. Prijungus Ukrainą prie Lenkijos, buvo patenkintos agresyviausių lenkų pretenzijos. Jų delegacijoje didesnę įtaką ėmė įgyti nuosaikesnieji, kurie padarė šiokių tokių nuolaidų lietuviams. Liublino unija buvo pasirašyta liepos 4 dieną. Nepaisant tam tikrų išlygų Lietuvai ji buvo žalinga. Jos rezultatas —ilgainiui Lietuva tapo Lenkijos provincija. Neteko net teisės rinkti savo valdovą. Lietuvą imta vadinti „Lenkija“. Kaip atskira valstybė Lietuva pradėjo nykti iš pasaulio žemėlapių ir tarptautinių dokumentų, nors ir išsaugojo kai kurių autonominių teisių. Liublino unijos aktu Lietuvos ir Lenkijos valstybės buvo sujung­ tos į vieną federacinį junginį —Respubliką (Žečpospolitą) su vienu vai-

dovu, renkamu Lenkijoje bendro Lenkijos ir Lietuvos bajorų Seimo ir vainikuojamo Krokuvoje. Įsteigtas bendras įstatymų leidžiamasis organas

(Seimas)

Varšuvoje. Nustatyta, kad turi būti vykdoma bendra

užsienio politika. Tačiau dėl lietuvių didikų priešinimosi lenkams nepavyko abiejų šalių visai sulieti. Lietuva iš tikrųjų liko ir toliau tam tikru mastu atskira valstybė, turinti savo pavadinimą, herbą, teritoriją, valdymo aparatą, iždą, įstatymus, teismus, kariuomenę, antspaudą. Bendra­ me Seime lietuviai savo reikalus svarstė ir įstatymų projektus rengė atskiruose nuo lenkų posėdžiuose. Lenkai po senovei negalėjo gauti valstybinių tarnybų Lietuvoje ir čia įsigyti žemės

(nors to labai siekė),

nes tai daryti neleido 1588 m. Trečiasis Lietuvos Statutas. Nebuvo suvienodinti ir abiejų valstybių pinigai. Santykius su Rusija daugiau tvarkydavo Lietuvos aukštieji pareigūnai, o su Lenkijos kaimynais Lenkijos. Derybų su užsienio valstybėmis delegacijos būdavo sudaro­ mos mišrios - iš lenkų ir lietuvių atstovų. Nepaisant viso to Lietuvos valstybingumas visą laiką silpnėjo. Užsienio politikos klausimais lietuvių reikšmė bendrojoje valstybėje tapo gerokai menkesnė, politiniam šalies gyvenimui daugiausia vado­ vavo lenkai. Labai sustiprėjo lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis į Lietuvą, bajorų ir miestiečių lenkėjimas. Bendri valstybės reikalai, bendras Seimas ir Senatas, giminystės ryšiai su lenkų feodalais vertė Lietuvos didikus ir kitus kilminguosius mokėti ir vartoti lenkų - centrinės valdžios - kalbą. Ji ėmė įsigalėti ir kaip rašomoji kalba. Tai rodo Trečiojo Lietuvos Statuto leidimai: pirmasis pasirodė slaviška raštinių kalba, o vėlesni - jau lenkiškai, nors oficialiai valstybine raštinių kalba Lietuvoje lenkų kalba buvo pripažinta tik XVII a. pabaigoje (1696). Be lenkų kalbos tada nebuvo įmanoma padaryti jokios tarnybi­ nės karjeros. Ji neišvengiamai virto privilegijuotojo luomo šnekamąja kalba, imta laikyti savąja kalba. Lietuvių kalba iki X VII a. vidurio buvo išstumta iš didikų šeimų. Tačiau jie, kaip minėta, ir toliau liko karšti savosios valstybės patriotai. Save laikė lietuviais. Lenkiška savi­ monė juose atsirado dar negreit. Perėjimas prie lenkų kalbos X V I -X V I I amžių sandūroje plačiųjų bajorijos sluoksnių pastebimiau dar nebuvo palietęs. Galima kalbėti tik apie to vyksmo pradžią. Pirmieji lietuviškų raštų autoriai, privi­ legijuoto sluoksnio žmonės - bajorai tada palyginti dar gerai mokėjo lietuvių kalbą, nors jau buvo šiek tiek paveikti lenkų kultūros ir kal­ binės įtakos. Vis dėlto nemaža lietuvių kilmės aukštuomenės dalis jau

kalbėjo lenkiškai arba buvo dvikalbė. T ik smulkioji bajorija lenkiškai nemokėjo ar menkai temokėjo. Tokią padėtį, kaip jau buvo nurodyta, taikliai aprašė Mikalojus Daukša 1599 m. Vilniuje išleistos J. Vujeko Postilės garsiojoje prakalboje „Į malonųjį skaitytoją“. Miestuose lenkų “kalba pradėjo pastebimiau įsigalėti X V I a. antro­ joje pusėje. Miestai ir anksčiau nebuvo labai lietuviški. Kadangi ama­ tus ir prekybą privilegijuotasis sluoksnis laikė žeminančiais verslais, tai miestuose anksti pradėjo koncentruotis svetimtaučiai. Be atsikė­ lusių iš rytinių Lietuvos valstybės sričių gyventojų, čia buvo nemaža vokiečių ir žydų. Kaip kituose Lietuvos miestuose, taip ir Vilniuje, iki X V I a. vidurio lenkiškai kalbančių gyventojų dar, matyt, būta visai nedaug. Tačiau sparčiai intensyvėjant ryšiams su Lenkija, ypač didė­ jant tarpusavio prekybai ir dėl lenkiškos bažnyčios poveikio į X V I a. pabaigą turbūt nemaža miestiečių dalis lenkų kalbos jau buvo šiek tiek pramokusi, ypač atsikėlėliai iš Lietuvai priklausiusių rytinių žemių. Dauguma Vilniaus miesto prastuomenės XVII a. pradžioje, bent namų aplinkoje, dar tebekalbėjo lietuviškai, išskyrus tuos asmenis, kurie buvo arčiau susiję su lenkiškąja bažnyčia ar didikų rūmais. Kad tuo metu šiuo atžvilgiu būta didelio skirtumo tarp privilegijuotojo luomo ir plačiųjų miestiečių sluoksnių, rodo XVII a. pradžios Sv. fo­ no bažnyčios santuokų ir krikšto metrikų įrašai

(ankstesnių nerasta).

Aukštuomenės, ypač didikų, asmenvardžiai smarkiai sulenkinti, be lietuviškų galūnių, jų tartis perdėm lenkiška. Betgi paprastų žmonių tų pačių asmenvardžių dažniausiai užrašoma visa forma, jų tartis lie­ tuviška, nors raštininkų ne visuomet tiksliai perteikta. Tokį skirtumą rodo ir Vilniaus miesto šnekamosios lietuvių kalbos pagrindu parašytų XVII a. pradžios raštų analizė. Tų raštų kalbiniuo­ se duomenyse, tiesiogiai atspindinčiuose šnekamąją miesto gyvento­ jų kalbą, polonizmų beveik nėra. Betgi tuose šios kalbos elementuo­ se, kurie priklauso knyginiam, ypač religinių raštų, stiliui, polonizmų tiesiog knibždėte knibžda; be to, daug tokių, kurie vėliau į lietuvių kalbą neįėjo. Taigi tekstus rašę dvasininkai, atstovaujantys miesto kil­ mingajai visuomenei, turėjo būti smarkiai paveikti lenkų kultūros ir kalbos, nors to negalima pasakyti apie plačiąsias gyventojų mases. Nurodytas ryškus polonizmų tekstų kalboje distribucijos skirtumas išlaikomas visą XVII a., bet ypač būdingas pirmajai jo pusei. Į XVII a. pabaigą Vilniaus lietuvių aukštuomenės kalbos polonizacija, matyt, tapo labai intensyvi. Dėl aukštuomenės perėjimo prie lenkų kalbos vietinės krašto sa­ vivaldos funkcijas vis labiau ėmė užimti svetima kalba. Tai vyko tuo

metu, kai kaimynų kraštuose (ir Lenkijos) vietinės kalbos pradėjo įsiga­ lėti kaip viso krašto valstybinės šnekamosios ir rašto kalbos. Į lietuvių kalbą, priešingai, juo toliau, juo labiau imta žiūrėti tik kaip į liaudies, žemojo luomo kalbą. Feodalai ją ilgainiui ėmė naudoti

(net raštu)

tik

bendraudami su liaudimi, valstiečiais. Visa tai sudarė nepalankias są­ lygas lietuviškai spausdintai knygai atsirasti. Palaužę stambiųjų magnatų vienvaldystę ir politinėmis teisėmis susilyginę su Lenkijos bajorais, lietuviai bajorai stengėsi taip pat prilygti'jiems ir savo kalba. Be to, vartodami lenkų kalbą jie labiau skyrėsi nuo anuomet beteisės prastuomenės ir taip pabrėždavo savo aukštesnę luominę padėtį. Reformacijos sąjūdis, iškėlęs gimtosios kalbos vartojimo būtiny­ bę, kitose Europos šalyse - ir pačioje Lenkijoje - nulėmė tautinės kalbos įsigalėjimą ir tautinės kultūros raidą. Lietuvoje, priešingai, jis dar labiau pagreitino aukštuomenės perėjimą prie lenkų kalbos, nes čia tuomet nemaža jos dalis savąja kalba jau laikė lenkų kalbą ir ko­ vojo dėl jos teisių. N uo seniausių laikų ne tik lenkiškoje katalikų bažnyčioje, bet ir reformatų sinode nusverdavo jėgos, traukiančios į lenkų kultūrą. Antai Lietuvoje reformatai išleido daug daugiau knygų lenkų kalba negu lietuvių. Lietuvos aukštuomenė aktyviai dalyvavo rengiant ir leidžiant lenkiškas knygas ne tik Lietuvoje, bet ir pačio­ je Lenkijoje. Juk du pirmieji lenkiški Biblijos leidimai, vadinamieji Brastos (1563) ir Gdansko (1632), buvo išspausdinti Lietuvos didikų Radvilų lėšomis. Kadangi to meto supratimu tautą sudarė tik kilmingieji

nės niekas nepaisė),

(prastuome­

tai lietuviškai kalbančių kilmingųjų išnykimas buvo

traktuojamas kaip tautos išnykimas. Tokia nuostata atsispindi lenkiš­ kai kalbėjusių ir rašiusių Lietuvos šviesuolių — A d om o Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Liudviko Kondratovičiaus-Vladislovo Sirokomlės, Juzefo Ignaco Kraševskio, Ignaco Chodzkos, Felikso Bernatavičiaus ir kitų pažiūrose. Steponas Batoras, 1579 m. žygiuodamas į Polocką ir karinei bei politinei propagandai naudodamas spaudą, išleido atsišaukimų į ka­ riuomenę lenkų, rusų, vokiečių ir net vengrų kalbomis. Žygyje daly­ vavo ir lietuviai - lenkiškai kalbantys privilegijuoto luomo riteriai ir jiems patarnaujantys, lenkiškai nesuprantantys kariai. Taigi į Lietuvos kariuomenę jau buvo kreipiamasi lenkiškai. Vladislovo IV lietuviški (1639

ir

1641

m.)

įsakai čia išimties nesudaro, nes į lietuvių kalbą jie

išversti ir išspausdinti gaikščių iniciatyva.

(drauge su tekstu kitomis kalbomis)

Prūsijos kuni­

Paskutinis bendrosios Respublikos laikotarpis Jo metu visur Lietuvoje buvo įvesta lenkų kalba: valstybės įstaigose, bažnyčiose, mokyklose... Sudarytos tokios sąlygos, kad pats gyvenimas verstų žmones vartoti lenkų kalbą. Ji tapo prestižinė, įgijo didelį autoritetą ir traktuota kaip bajorijos subrendimo požymis, o lietuvių kalba - tai vien valstiečių kalba

(„chamska mova“).

XVIII a. pabaigoje negandos - karai, badas, maro epidemijos labai praretino Lietuvos gyventojus. Ištuštėję plotai buvo apgyvendi­ nami gretimų vietovių lietuviais, o rytinėje Lietuvos dalyje - iš kai­ myninių Gudijos sričių. Tada ir atsirado didelis gudiškas kylys į pačią Lietuvos širdį - V iln ių , kuris vėliau sulenkėjo. XVIII a. viduryje liautasi leisti lietuviškas knygas, kurių kalbinį pagrindą sudarė Vilniaus miesto lietuvių šnekamoji kalba. Matyt, jau nebeliko išsilavinusių žmonių, gebančių tęsti raštų tradiciją ta vilnie­ čių kalba. Buvo tenkinamasi tekstais, parašytais vadinamuoju „vidu­ rin iu “ rašomosios kalbos variantu, iki tol vartotu Žem aičių vysku­ pijoje ir vilniečiams nelengvai suprantamu. Si aplinkybė paspartino vilniečių lietuvių perėjimą prie lenkų kalbos. Anuomet didikų ir bajorų Lietuvoje vartota lenkų kalba ilgainiui plito ir į žemesniuosius gyventojų sluoksnius, ypač tarp smulkiųjų ba­ jorų, miestiečių. XVIII amžiuje ją vietomis ėmė vartoti net valstiečiai. Jos tęsinys išliko iki šių dienų, daugiausia Rytų Lietuvoje, taip pat už Lietuvos ribų - Gudijos ir Lenkijos pakraščiuose. Dabar ten vartoja­ moje lenkų kalboje išliko labai daug lituanizmų. Dalis jų aiškiai nauji, patekę į tą kalbą pastaraisiais laikais, bet nemaža ir paveldėta iš senesnių laikų. Deja, visi tie lituanizmai tebėra neištirti, net nesurankioti. Labai

(iš Vilniaus krašto), (iš Panevėžio apylinkų), K. Takielskis (iš Paberžės, Nemenčinės), Grinaveckienė (iš Aukštadvario), J. Laučiūtė, I. Adomavičiūtė ir kiti.

daug jų aikštėn iškėlė Halina Turska, Janas Otrębskis H. Šveikovska E.

Ilgainiui vis labiau gilėjo privilegijuotojo luomo atsiskyrimas nuo savo etninio kamieno - lietuvių liaudies. Jos kultūroje Lietuvos fe­ odalai anuomet neįžiūrėjo sau naudingų vertybių, vis mažiau ja rė­ mėsi. Labiausiai juos traukė šlėktiška prasidėjusio lenkų atgimimo kultūra bei ideologija, o pirmiausia tarsi nejučiomis prie jos šliejosi stambioji bajorija. Privilegijuotasis luomas, ypač smulkioji bajorija, žinoma, dar ilgokai buvo dvikalbė. XVIII amžius - vienas iš juodžiausių lietuvių tautos istorijoje. Tada susiformavo požiūris, kad jungtinėje Respublikoje esanti viena

tauta

(privilegijuotųjų) -

lenkų tauta. Ji buvo aukštinama per Bažnyčią.

1770 m. iš 911 Lietuvos kunigų tik 120 temokėjo lietuviškai. Prosene­ lių kalba buvo pasmerkta lėtai mirčiai. Kadangi daugelis Lietuvos didikų į Liublino uniją visą laiką žiū­ rėjo neigiamai, stengėsi jos nuostatas ignoruoti pasinaudodami palik­ tomis autonominėmis teisėmis, lenkai stengėsi tas teises panaikinti. Taip ir būtų atsitikę, jeigu būtų įsigaliojęs Lenkijos seimo 1791 m. gegužės 3-iąją patvirtintas „Valdymo įstatymas“, vėliau lenkų nacio­ nalistų pavadintas „konstitucija“. Ji turėjo galutinai įtvirtinti Liubli­ no unijos sumanytojų tikslus: sulenkinti ir ištrinti iš istorijos lietuvių tautą, padaryti negalimus jos siekius turėti savo valstybę. Gegužės konstitucijos paskelbimo data Lenkijoje ir dabar švenčiama. Šis įstatymas buvo priimtas dalyvaujant nedaugeliui Lietuvos at­ stovų, esant Lietuvoje visuotiniam nepasitenkinimui, todėl tų pačių metų spalio 30 d. buvo priimtas dar kitas įstatymas, pavadintas „Abie­ jų tautų įsipareigojimai“, kuris tebuvo pigus triukas lietuviams nura­ minti. A čiū Dievui, abu šie įstatymai neįsigaliojo. Kaip savotišką kuriozą reikia pasakyti, kad nuo 2010 m. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu tarp atmintinų Lietuvoje dienų nuro­ dyta minėti ir Gegužės 3-iosios „konstituciją“, taip pat tų pačių me­ tų spalio 30-osios „Abiejų tautų įsipareigojimus“. Įdomu, ką galvojo mūsų seimūnai priimdami tokį nutarimą?

Praradus nepriklausom ybę Praradusi politinę nepriklausomybę Lietuvos ir Lenkijos aukštuomenė daug dėmesio ėmė skirti kultūrinei veiklai. Buvo sie­ kiama konsoliduoti visas žlugusios valstybės teritorijos dalis kalbos ir kultūrinio bendradarbiavimo saitais. Nors po padalijimų valstybinė kalba Lietuvoje tapo rusų kalba, tačiau vietiniai raštai ir toliau buvo rašomi lenkiškai. Lenkų kalba buvo vartojama seimeliuose, teismuo­ se, magistratuose, mokyklose ir apskritai viešajame krašto gyvenime. Į ją šviesuomenė ėmė žiūrėti kaip į didžiausią tautos vertybę. Lenkų kalbos ir kultūros ekspansija „į pakraštines“ sritis tapo stipresnė negu kada nors praeityje. Tai rodo nepaprastas lenkybės suklestėjimas V il­ niaus universitete. Bendra nelaimė Lietuvos aukštuomenę dar labiau suartino su lenkais. Jie jautėsi turį tą patį priešą, su kuriuo reikėjo kovoti drauge. Anksčiau siektas Lietuvos valstybinis savarankiškumas tapo nebeaktualus. Apie pasipriešinimą lenkų ekspansijai negalėjo

būti ir kalbos. Lenkų tautinių interesų gynimo požiūriu Vilnius greit tapo net kovingesnis už Varšuvą. Taigi Respublikos žlugimas sukėlė naują stiprų impulsą Lietuvos polonizacijai. Sulenkėję Lietuvos bajorai, taip pat ano meto inteligentija ir kunigai ėmė intensyviau negu anksčiau lenkinti lietuviškai kalbančią liaudį. Svarbiausi polonizacijos vykdytojai buvo dvaras, bažnyčia ir mokykla. Dvaruose jau visi kalbėjo lenkiškai. Į poną ar jo vietininką

prievaizdą, ekonomą)

(dvaro

valstiečiai buvo priversti kreiptis tik lenkiškai, nes

lietuvių kalbos daugelis dvariškių nesuprato. Net ir tie, kurie mokėjo lietuviškai, šios kalbos viešai vengė. Jiems prosenelių kalbos vartoji­ mas atrodė bajoriškos garbės įžeidimas. Taigi dvaras vykdė iš esmės priverstinę baudžiauninkų polonizaciją. Tam tikru mastu ji buvo tę­ siama ir panaikinus baudžiavą, nes valstiečių gyvenimas liko gerokai susijęs su dvaru, nuo jo priklausė. Prasilavinusius buvusių baudžiau­ ninkų vaikus ėmė stipriai veikti bajorų skelbiamos kovos prieš cariz­ mą, už krašto laisvę idėjos. Būti laisvam anuomet reiškė tapti lenku. Net ir lietuviškuose 1831 m. sukilimo atsišaukimuose žmonės buvo raginami būti lenkais, nes „Dievas su lenkais“. Bažnyčia - antrasis svarbus polonizacijos vykdytojas. Lenkų dva­ sininkija iš seno lietuvių kalbą toleravo tik tiek, kiek ji buvo reika­ linga pamokyti liaudį tikėjimo tiesų. Dabar vietomis ir to nebuvo daroma. Vilniaus krašte net tikybos daug kur imta mokyti lenkiškai. Lietuvių kalba apšaukta „pagoniška“. Esą Dievas lietuviškai kalbamų poterių nesuprantąs. Melstis reikią tik lenkiškai. Si „tiesa“ buvo taip tvirtai įkalta prastiems žmonėms į galvą, kad net X X a. pradžioje tuo šventai tikėjo, pvz., Kauno priemiesčių tamsūs gyventojai. Kunigasautoritetas valstiečių akyse, jo neklausyti buvo negalima. Žmonės juo pasitikėjo, vykdė jo nurodymus. O kas norės likti pagonis, kad po mirties pragare atitektų velniams? Tiesiausias kelias į išganymą tai atsižadėti savo „pagoniškos“ kalbos ir melstis lenkiškai. Ir tamsūs žmonės stengėsi taip daryti, kad būtų išklausytos jų maldos, kurių patys dažnai nesuprato. Nemokėdami taisyklingai ištarti lenkiškų žo­ džių, žmonės melsdamiesi visaip juos kraipė, kartais iki nesąmonių. Tokių pavyzdžių užfiksuota ano meto ir vėlesnėje spaudoje (žr. Auszra,

1884 m., Nr. 10-11, p. 373).

Nemaža jų užrašė Mykolas Romeris

(Römeris),

Kazimieras Prapuolenis, Zigmas Žemaitis ir kiti. Antai M . Romeris

(kalė­ dojančio kunigo egzaminuojamas) taip lenkiškai poteriavęs: Wierzę w Boga Ojca truciciela (=nuodytoją!) nieba i ziemi. Priverstinai mokytis poterių rašė, jog kartą jo dvare Bagdoniškėse prie Obelių vienas bernas

lenkiškai anuomet buvo normalus dalykas. Rytų Lietuvoje daug kur

Kunigaikštis Adom as Jurgis Čartoris-

Janas Sniadeckis į Vilniaus universitetą

kis 1803 m. buvo paskirtas Vilniaus

atvyko 1806 m. ir dirbo iki 1825 m.

universiteto ir Vilniaus švietimo apy­

D ail. Jonas Rustemas, 1823 m., L D M .

gardos kuratoriumi. Nežinomo X I X a.

A ntano Lukšėno nuotr.

dailininko miniatiūra, L D M

lenkų kalba tapo kone liturginė katalikų bažnyčios kalba, o valstietis lietuvis tikybiniams reikalams buvo verčiamas jos šiek tiek mokėti. Daug kunigų neleido valstiečiams išpažinties eiti lietuviškai. Lenkų kalbininkės Halinos Turskos žodžiais tariant, pamaldos buvo tapusios lenkų kalbos pamokomis. Bemoksliai žmonės anuomet geriau skyrė kataliką nuo žydo ar stačiatikio negu lietuvį nuo lenko. Katalikas ir lenkas jų sąmonėje ėmė visai sutapti. Trečiasis polonizacijos veiksnys, daug prisidėjęs prie Lietuvos len­ kinimo, buvo mokykla. Iki 1832 m. jos pobūdį lėmė Vilniaus univer­ sitetas, tęsęs Edukacinės komisijos tradicijas. Po 1803 m. reformos Universitetas sparčiai lenkėjo. Kuratorius A. Cartoriskis ir rektoriai Universitete visaip palaikė lenkiškumą, protegavo profesorius lenkus, todėl šie greit išstūmė nelenkus, užėmė bemaž visas vietas. Per trum­ pą laiką Vilniaus universitetas tapo lenkiška mokslo įstaiga, turėjusi didelę reikšmę lenkų tautiniam judėjimui. Nors po napoleoniados caro valdžia dėjo daug pastangų Universitetą surusinti, buvo paša­ lintas net rektorius - žymusis mokslininkas Janas Sniadeckis, tačiau lenkiškas Universiteto pobūdis išliko iki pat uždarymo. Universitetas lenkino globodamas kitas Lietuvos mokyklas. Taip buvo sukurtas lenkinimo židinys, anuomet baigęs lenkinti mūsų ba­ joriją ir šiaip šviesuomenę. Buvo itin rūpintasi, kad mokiniai mokyk­ lose išmoktų kuo tobuliausiai lenkiškai. Siekta, kad kiekvienas pilie­

tis mokėtų „busimosios valstybės“ kalbą. Buvo skiepijamos unijinės pažiūros. Universiteto iškilmėse būdavo demonstruojamas Lietuvos herbas, pabrėžiama diduomenės lietuviška kilmė, aukštinama Lietu­ vos praeitis, tačiau lietuvių kalba buvo laikoma liaudies kalba, pro­ vincijos dialektu, o ne krašto kalba. Universiteto vadovybė į lietuvių kalbą žiūrėjo nepalankiai, geriausiu atveju - abejingai. Universitete iš seno buvo dėstomos lotynų, graikų, hebrajų kalbos, nuo 18011802.m. imta dėstyti vokiečių ir prancūzų kalbas, nuo 1808-1809 m. italų, nuo 1810-1811 m. - anglų, vėliau net tolimąsias Rytų kalbas

(arabų, persų),

tačiau lietuvių kalbai tarp jų vietos nebuvo.

Neoficialiose, pačių valstiečių išlaikomose mokyklėlėse

(bakalorijose)

mokyta lietuviškai. Tai buvo primityvios mokyklėlės: vieno kaimo ar kelių vienkiemių tėvai pasisamdydavo keliaujantį mokytoją, vadinamą­ jį daraktorių

(iškraipyta iš direktorius), kuris

mokydavo vaikus arba erdviau­

sioje kaimo troboje, arba eidavo per visas trobas po savaitę iš eilės. Daugiausia rūpintasi išmokyti vaikus lietuviškai skaityti, mažiau - rašy­ ti. Caro valdžiai - ir dvarininkams - tokios niekieno nekontroliuojamos kaimo mokyklėlės atrodė pavojingos. Net buvo reikalaujama

(pvz., baro­

nas Renė 1821 m.), kad‘Universitetas prieš jas imtųsi priemonių

kaip prieš

nelegalias. Tačiau nepajėgdami tų mokyklėlių nei kontroliuoti, nei už­ daryti, valdžia ir Universitetas jas tiesiog ignoravo. Apie kokį nors jų rėmimą, vadovėlių ar mokytojų joms rengimą negalėjo būti nė kalbos. Nors lietuvių kalba nebuvo įsileista į vidurines ir gujama iš pra­ dinių mokyklų, jos rašto mokymas kaime sparčiai plito. Tai rodo ne­ oficialių lietuviškų vadovėlių tiražai. Antai lietuviškas elementorius „Mokslas skaitymo rašto lietuviško“ buvo leidžiamas kas dvejus ke­ tverius metus. Liaudis veržėsi į mokslą! Intensyvus lietuvių kalbos niekinimas visur - ir įstaigose, ir dvare, ir bažnyčioje, ir mokykloje - veikė valstiečių psichiką. Jie patys ėmė savo gimtosios kalbos gėdytis, vengė viešose vietose su ja pasirodyti, stengėsi mokytis „ponų“ kalbos. X I X a. viduryje lenkų kalba dar buvo vartojama tik Lietuvos mies­ tuose ir dvaruose, taip pat prie bažnyčių. Valstiečiai ją vietomis ėmė vartoti tik X I X a. II pusėje. Pirmiausia pradėta vartoti ten, kur buvo daugiau dvarų, dvarelių, vadinamų okolicų, kur daugiau gyveno ba­ jorų. Anksčiausiai atsirado šios ryškesnės lenkų kalbos salos: į šiaurės vakarus nuo Kauno palei Nevėžį, kur buvo ypač daug dvarų dvarelių; į šiaurės rytus nuo Vilniaus, kur gyveno vadinamoji „šliachta bujvidska“ arba „podvilenska“ ; panašus lenkiškas masyvas atsirado ir anapus Trakų apie Rūdiškes, Čižiūnus; ir pagaliau toli šiaurėje nuo šių vie­ tų - Palatvy prie Smalvų.

Lenkų kalbos atsiradimą Lietuvoje tyrusios lenkų kalbininkės Halinos Turskos nuomone, Vilniaus apylinkėse lenkų kalba išplito tik X I X a. III ketvirtyje, o galutinai įsitvirtino tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, Lenkijai okupavus V iln ių ir sudarius palankiausias sąlygas klestėti lenkiškumui, taip pat atmiešus senuosius gyventojus atvežtais iš Lenkijos. Pats Vilniaus miestas, remiantis A. Vilčinsko atsiminimais (Viltis, 1908,

Nr.

123), iki 1863 m. sukilimo buvęs dar gana lietuviškas. Atsim i­

nimuose tvirtinama, kad apie 1850-1857 m. daugelis miestiečių, net bajorai ir prekybininkai žydai, be kitų kalbų, mokėjo ir kalbėjo lietu­ viškai. Padėtis iš esmės pasikeitė po 1863 m. sukilimo, ypač į X I X a. pabaigą, kai miesto slavėjimo procesas labai suintensyvėjo. Tas pat pa­ sakytina ir dėl Trakų: apie 1857 m. kiek labiau buvo aplenkėjęs tik pats

(Vilniaus link), kitur lietuviškai (N. Lebedkino duomenimis, 93,4 proc.).

Trakų miestas ir rytinė apskrities dalis kalbantys sudarė absoliučią daugumą

Rytų Lietuvoje, ypač Vilnijoje, prieš sulenkėjimą vyko intensyvus gudėj imas. Mat carinės Rusijos valdymo laikais gudų

(baltarusių)

kalba

paprastiems žmonėms sudarė tam tikrų patogumų. Gudiškai mokėda­ mas valstietis galėjo suprasti lenkiškai kalbantį kunigą ir rusiškai kal­ bantį valdininką. Prieš gudų kalbą nekovojo nei lenkai, ją klaidingai traktavę kaip liaudišką lenkų kalbos variantą, nei rusų valdžia, gudų kalbą irgi klaidingai laikiusi rusų kalbos tarme. Kasdien turėdamas rei­ kalų su pramaišiui gyvenusiais kaimynais gudais lietuvis valstietis neju­ čiomis pramoko jų kalbos. Vėliau tarpukariu lenkų okupacija gudiškai kalbantiems įtvirtino lenkišką savimonę. Patys gudai savo kalbą ėmė traktuoti kaip paprastą, t. y. ne bendrinę, lenkų kalbą. Kad iš tikrųjų tai yra gudų, o ne lenkų kalba, to jie ir dabar dar nepajėgia ar nenori su­ prasti, nors kalbininkui tai nekelia nė mažiausių abejonių. Jau iš pirmo išgirsto sakinio matyti aiškios rytų, ne vakarų, slavų kalbinės ypatybės. Krašto rusifikacija ir lietuvių spaudos draudimas dar labiau pa­ spartino gudėj imo procesą ir šios kalbos riba gerokai pasislinko į va­ karus ir šiaurę nuo Vilniaus iki Kazokiškių, Maišiagalos. Taigi susiduriame su paradoksalia situacija: dauguma pietryčių Lietuvos gyventojų kalba iš savo tėvų, vietomis senelių ar net pro­ senelių, paveldėta gudų, šių dienų terminologija - baltarusių kalba, bet save laiko lenkais, labiausiai dėl to, kad yra katalikai ir gyveno tarpukario Lenkijos valstybėje. Plačiau apie kalbų kaitą Rytų Lietuvoje žr. Zigmas Zinkevičius,

Rytų Lietuva praeityje ir dabar ..., Vilnius, 1993; rusiškas vertimas pa­ sirodė 1996 metais.

Įnašas į lenkų kultūros lobyną Perėjusi prie lenkų kalbos Lietuvos aukštuo­ menė - vadinamieji lietuvių kilmės lenkai {gente Lituani, natione Poloni) - įnešė didelį indėlį į lenkų kultūros lobyną. Vilniaus universitetas XIX a. pradžioje atliko labai svarbų vaidmenį lenkų lite­ ratūros raidoje, išugdė didžiuosius poetus Ado­ mą Mickevičių ir Julijų Slovackį, daug žymių rašytojų: Liudviką Kondratavičių-Vladislovą Si­ rokomlę, Juzefą'Ignacą Kraševskį, Janą ir Ignacą Chodzkas, Elizą Ožeškienę (Orzeszkowa)... Jie su­ kūrė nemirtingus šedevrus, ištisą lenkų literatūrą Lietuvoje. Jų kūryboje bei veikloje ryškūs lietu­ viški motyvai, senosios Lietuvos idealizavimas. Adom as M ickevičius (1798-1855) - pa­ Tai iš esmės lietuvių literatūra lenkų kalba. saulinio garso lenkų poetas, kilęs iš senos Daugelis tų kūrėjų save laikė lenkais, didžia­ lietuviškos bajorų giminės, savo kūryboje vosi Lietuvos praeities didybe. Tačiau į liaudies plačiai vaizdavęs Lietuvą. W ładysławo Barwickio iliustracija iš leidinio „G w iazdy vartojamą lietuvių kalbą žiūrėjo kaip į tam tikrą myśli polskiej“, t. 2, 1917 m. negrįžtančios praeities liekaną. Kai kurie ja šiek tiek domėjosi, net truputį mokėjo. Toks buvo ir didysis poetas Ado­ mas Mickevičius (žr. šių eilučių autoriaus straipsnį „Lietuviškas Adomo Micke­ vičiaus autografas“, Baltistica XIX, 1983, 74—90; perspausdinta: Zigmas Zinkevičius R S II, 2002, 312-328; lenkų kalba Język Polski LXIV, 1984, Nr. 1-2, 9-13.)

Iš buvusios Lietuvos valstybės teritorijos kilo ar joje išaugo daug žymių Lenkijos visuomenės'veikėjų ir mokslininkų. Lenkų tautinių interesų gynimo požiūriu Vilnius, kaip minėta, buvo tapęs net kovingesnis už Varšuvą. Buvo laikas, kai Vilniuje leista lenkiškų knygų daugiau negu Varšuvoje. Jeigu viso to nebūtų buvę, šiandien Vilniaus klausimas lenkams vargu ar būtų aktualus. Ta proga priminsiu įdomų nuotykį 1968-ųjų metų vasarą Varšuvos kempinge. Teko pabendrauti su kempingo darbuotojais - išeiviais iš Vilnijos. Jie po ne pirmo sti­ kliuko įsilinksminę tvirtino esantys patys tikrieji lenkai, o tie „varšaviakai“ - tai išsigimėliai, pikti ir netikri lenkai. Su manimi, kaip vilniečiu, elgėsi pagarbiai, tenkino mano pageidavimus, o atvykusių iš Lenkijos gilumos autoturistų visai nepaisė. Vienas kitas senosios lietuviškų lenkų ideologijos palikuonis pa­ siekė mūsų dienas. Toks —Nobelio premijos laureatas Česlovas Milo­ šas. Šių eilučių autoriui teko ne kartą su juo tais klausimais kalbėtis, beje, lietuviškai. Jis ragino Vilnijos lenkakalbius gyventojus suvokti

Česlovas M ilo ša s (1911-2004) - senosios

Oskaras M ilašiu s (1877-1939) - Lie­

lietuviškų lenkų ideologijos palikuonis,

tuvių kilmės prancūzų rašytojas, lietu­

rašytojas, Nobelio premijos laureatas.

vių tautosakos vertėjas, Lietuvos diplo­

Viktoro Kapočiaus nuotr.

matas. „Lietuvos albumas“, 1921 m.

savo lietuviškas šaknis, įsisąmoninti, kad jų paveldas kyla ne iš Len­ kijos, bet iš Lietuvos. Česlovo Milošo tolimas giminaitis Oskaras Milašius (abu yra šiek tiek bendravę) buvo susigrąžinęs senąją lietuvišką giminės pavardę (Česlovas ją tik kartais pavartodavo, šiaip jau vadinosi sulenkinta M iło sz) ir atgavęs lietu­ višką savimonę. Tarpukario laikotarpiu Oskaras dirbo Lietuvai, buvo ambasadorius ir kt. Kai kurie lietuviški lenkai pridarė daug žalos lietuvių tautai. Tai — Juzefas Pilsudskis, Lucjanas Želigovskis...

Liaudies lenkinim as Paprasti žmonės Lietuvoje, kaip minėta, XVI-XVII amžiais lenkiškai dar nemokėjo, išskyrus retus atvejus. Galėjo šios kalbos šiek tiek pramokti tik kai kurių lietuviškai jau nebemokančių aukštuo­ menės narių tarnai, ypač miestuose ir miesteliuose. Privilegijuotasis sluoksnis prastuomene nesirūpino. Ėmė ją lenkinti tik tada, kai pa­ tys pradėjo įgyti lenkišką savimonę, maždaug nuo XVIII a. vidurio. Masinės paprastų žmonių migracijos iš Lenkijos į Lietuvą, kaip jau minėta, niekuomet nebuvo ir būti negalėjo. Lenkijos valstiečiai ėjo baudžiavą ir negalėjo išvykti iš savo gyvenamųjų vietų. Jų ponai įsi­ gyti Lietuvoje žemių neturėjo teisės. Taigi mūsų valstiečiai, kaip ir aukštuomenė, lenkais tapo čia pat, Lietuvoje.

Kaip minėta, įsivyravęs visuotinis lietuvių kalbos niekinimas vei­ kė valstiečių psichiką. Jie ėmė savo gimtosios kalbos gėdytis, vengė ją vartoti viešose vietose. Kuris pajėgė, stengėsi su savo vaikais kal­ bėti lenkiškai, kad jie nebūtų niekinami. Juk pagal viešąją opiniją lietuvių kalba tetinkanti virtuvei ir tvartui . Tai esanti šiurkšti, prasta, netašyta kalba. Ir taip buvo Lietuvoje tada, kai mokslo pasaulis indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros dėka lietuvių kalboje atpažino geriausiai iš visų gyvųjų kalbų išlaikytą indoeuropiečių prokalbės modelį! Lietu­ vių kalbos „nereikalingumas“, „prastumas“ ir 1.1, tada Lietuvoje buvo taip stipriai įkaltas žmonėms į galvas, kad jį išmušti buvo nelengva net kilus tautiniam atgimimui. A n o meto lietuvių valstiečių jaunuomenės tragizmas aiškiai ma­ tyti iš šių Juozo Čiuldos žodžių, įrašytų 1854 m. jo „Samprotavimų apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles ir apie lietuvių mitologiją“

(Pomysły o prawidłach gramatycznych języka żmudzkiego i nad Mytologiją Litewską) pratarmėje

(pateikiamas lietuviškas vertimas): „Mažas

berniukas, atiduotas

į parapinę mokyklą, verčiamas, grasomas bausme atsisakyti tėvų kal­ bos; visą mokslą ir lavinimąsi gaudamas svetima, lig šiol nežinoma kalba, ilgainiui tampa, pirma, abejingas, o su laiku atvirai ima bjau­ rėtis ta kalba, kuria jautri motulė, pamaldi žemaitė, jį mokė pirmųjų žodžių. Taip pradeda gėdytis savo tėvų ir šeimos, gėdytis savo luomo ir tėvynės. Nenori prisipažinti, be didelio išdidumo, kad yra žemai­ tis, o priskiria save svetimai tautai, melagingai vadindamasis iš seno tikru lenku“. Taip vyko visur Lietuvoje, pirmiausia miestuose ir miesteliuose, arčiau bažnyčių ir dvarų. Rytų Lietuvoje lenkiškai pramokdavo jau apgudėję žmonės. Lietuvių kalbos traukimosi dinamiką dabar nelengva nustatyti. Tam reikalui daugiausia duomenų randame X I X a. bažny­ čių vizitacijų aktuose, parapijų sąrašuose, įvairiose anketose ir kituose dokumentuose, taip pat atskirų asmenų atsiminimuose

(M. Balinskio,

T. Narbuto, K. Tiškevičiaus, V. Sirokomlės...). Lenkų mokslininkė Halina Turska, tarp Pirmojo ir Antrojo pasau­ linių karų tyrusi lenkų kalbos atsiradimą Rytų Lietuvoje, kaip minėta, nustatė, kad Vilniaus apylinkų kaimuose lietuvių kalba intensyviai pradėjo nykti tik nuo X I X a. trečiojo ketvirčio. Ji teigia, kad jos tyri­ mo metu senosios kartos žmonės dar geriau ar prasčiau visuose kai­ muose mokėję kalbėti lietuviškai. Kalbų kaitą Vilnijoje geriausiai rodo lenkakalbių vietinių gyven­ tojų pavardės. Kaip jau sakyta, nuėmus tų pavardžių lenkišką apval­

kalą lieka gražūs lietuviški asmenvardžiai. Pavyzdys tebūnie asmen­ vardžiai, kuriems pradžią davė vilkas. Vilko vardą turėjusio žmogaus sūnų lietuviai vadindavo Vilkaitis. Toks pavadinimas išliko dabartinė­ se lenkiškai kalbančių žmonių pavardėse Vilkoit ir Vilkoic. Sūnaus pa­ vadinimai būdavo daromi dar su priesaga -oms, taigi V ilkonis , išlikęs sulenkintoje pavardėje Vilkanec

(priesaga -onis buvo sistemingai keičiama į

-anec). Vardo Vilkas mažybinė forma Vilkelis išliko sulenkintoje pa­ vardėje Vilkei. Dar plg. Vilkin - iš Vilkinis ar Vilkynas

sūnų),

(reiškė irgi Vilko

Vilkis - iš Vilkišius ir kiti.

Tokių pavardžių galima nurodyti labai daug. Kokia nesąmonė bū­ tų lietuviškas, tik sulenkintas, pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis, kaip to reikalauja lenkai, juolab kad asmenvardžiai, iš kurių padarytos sulenkintos pavardės, atspindi didingą Lietuvos senovę. Tie asmen­ vardžiai labai įdomūs ir daug pasakantys apie krašto praeitį. Šypseną kelia V. Tomaševskio siūlymas nueiti Vilniuje į senas ka­ pines, esą ten vien lenkiškos pavardės. Betgi jos niekuo nesiskiria nuo aptartų „vilkinių“ pavardžių. Paminklų užrašuose skaitome: Mahvina

Adom ajcis , Janina Aw iżen , Franciszka B urblis , Helena Giedrys , Jani­ na G rażul , Wincenty fodagalwis , A d o lf M a zg e l , D om inik Pumpuć... Išimtį sudaro atvykusių iš senųjų Lenkijos žemių

tų)

(ne vėliau sulenkin­

pavardės. Jos visai kitokios. Beje, taip senose kapinėse yra ne tik

Vilnijoje, bet ir kitur Lietuvoje. Negi V. Tomaševskis nežino, kad iki 1918 m. lietuvių pavardės buvo oficialiai rašomos tik lenkiškai. V. Tomaševskiui pravartu būtų žinoti, kad lietuviams lenkininkai kar­ tais duodavo lenkišką pavardę, nieko bendra neturinčią su anksčiau turėtąja. Tipiškas tokio lenkinimo pavyzdys - Svėdasų grafo Ignato Marikonio 1822 m. testamentas, kuriuo paleidžiami į laisvę Svėdasų ir Salų dvarų baudžiauninkai įrašyti dviem skirtingomis pavardėmis lietuviška ir lenkiška, pvz.: Waleryan Czyrunas czyli (=

arba)

Czer-

niewski, fan Brazunas czyli Jasiński ir panašiai. Kartais žmonės ir patys savo lietuvišką pavardę lenkindavo, paprastai siekdami mokslo ar kar­ jeros. M at išsilavinusiam žmogui buvo gėda vadintis lietuviškai, jis privalėjo turėti „bajorišką“ lenkišką pavardę. Taip būdavo nuslepiama „žema“ kilmė. Tuo paaiškinamas, pavyzdžiui, vyskupo M . Valančiaus virtimas Volončevskiu . Kalnalio bažnyčios gim im ų metrikuose pavar­

(skaityk žemaitiškai Valončius ), vėliau kitu rašalu keista į Wolonczewski (matyt, nutarus eiti į mokslus) su pažyma G. D., generosus dominus (bajoras). dė įrašyta Walącius

pa­ t. y.

Trukdymas sukurti tautinę valstybę ir sostinės užgrobim as 1914 m. Europoje prasidėjo baisiausias sukrėtimas, kokio pasaulis iki tol dar nežinojo ir kurį vadiname Pirmuoju pasauliniu karu. V iltį žadino tai, kad įnirtingai grumsis du didieji lietuvių tau­ tos priešai ir jos naikintojai: kaizerinė Vokietija - Mažosios Lietuvos engėja іт carinė Rusija - Didžiosios Lietuvos pavergėja. Karui užsi­ tęsus abi grobuoniškos imperijos išsikvėpė ir sukniubo priešmirtinė­ je agonijoje. Pavergtosioms tautoms susidarė sąlygos išsivaduoti iš priespaudos. Lietuviškai tebekalbantys lietuvių tautos likučiai, daugiausia ponų užguiti valstiečiai, ryžosi nepriklausomam gyvenimui. Siekė sukurti tautinę Lietuvos valstybę to meto etninėse žemėse. Nepretendavo į senosios Lietuvos valstybės plotus. Atsikurianti Lenkija, atvirkščiai, orientavosi ne į tautinės len­ kų valstybės sukūrimą, kaip darė lietuviai, bet pretendavo į visas

(Žečpospolitos) teritorijas, gyve­ namas įvairių tautų (tikėjosi jas sulenkinti). Niekas savų žemių nesi­ rengė geruoju atiduoti, todėl lenkai jas ėmė ginklu. N u o 1918 m.

buvusios Abiejų Tautų Respublikos

pabaigos Lenkija jau kariavo su ukrainiečiais dėl rytų Galicijos, nuo

1919

m. pradžios susikirto su čekais dėl Ciešino

(Tešino),

tais

pačiais metais pradėjo kovą su Sovietų Rusija, valdžiusia gudų že­ mes. Atvirai reiškė pretenzijas ir į Lietuvą - siekė atgaivinti len­ kišką Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją. Ne tik nepamiršo Liublino unijos, bet toliau ją tebelaikė šventu aktu, „suliejusiu lietuvių ir lenkų tautas“. Tarp lenkų ir lietuvių dėjo lygybės ženklą. Į lietuvių tautinį atgimimą žiūrėjo kaip į išdavystę, „antilenkišką“ sąjūdį, sie­ kiantį „provincinio separatizmo“. Apie Lietuvos nepriklausomybę nė į kalbas nesileido. Nepriklausomai Lietuvai buvo labai svarbu nustatyti santykius su Sovietų Rusija - carinės Rusijos tęsiniu. Sovietų Rusijos vadovybė irgi to siekė. Ji paskelbė, kad pripažįstanti Lietuvos valstybingumą ir tai, kad be Vilniaus ir Kauno Lietuvai turinčios priklausyti dar Gardino, Suvalkų, Balstogės ir kitos lietuvių etninės žemės. Nusta­ tant valstybės sieną tada buvo žiūrima, kur dar yra išlikę lietuviškai kalbančių žmonių, taip pat gyvenviečių su lietuviškais pavadinimais ar kitokių lietuvybės ženklų. Oficialios Lietuvos ir Sovietų Rusijos atstovų derybos prasidėjo 1920 m. gegužės 7 d. Sutartis buvo pasira­ šyta liepos 12 d.

Pagal 1920 m. Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį Druja (prie Dauguvos upės) liko Gudijoje. Gyventojai buvo nepatenkinti ir siuntė delegaciją į Breslaują pas ten atvykusį Lietuvos atstovą R. Skipitį, prašydami prijung­ ti Drują prie Lietuvos. Tuo reikalu kreipėsi ir Ikaznės ( И к а з н ь ) gyvento­ jai. Šios vietovės yra toli nuo dabar lietuviškai kalbančių ploto, šiaurinėje Vilnijos dalyje. Ši sutartis įsiutino lenkus ir ypač Juzefą Pilsudskį, visą laiką rezgusį planus, kaip okupuoti nepriklausomybę pasiskelbusią Lietuvą ir atkurti Lenkiją tokią, į kurią įeitų didžiulė buvusios senosios Lietu­ vos valstybės teritorija. Sutartis kliudė J. Pilsudskiui realizuoti tokius planus. Lietuvoje imperines lenkų pastangas rėmė sulenkėję dvarininkai. Kadaise jų protėviai gynė Lietuvos valstybę nuo Lenkijos užmačių. Dabar jie, virtę lenkais ir etniškai atitrūkę nuo savo tautos visomis išgalėmis siekė susilieti su Lenkija. Negalėjo net įsivaizduoti, kaip drįsta jų buvusių baudžiauninkų vaikai kurti savą, nepriklausomą nuo Lenkijos, valstybę. Tapo daug fanatiškesniais lietuvių tautos atgimi­ mo priešais negu tikrieji lenkai. Visaip kenkė besikuriančiai Lietuvos valstybei. Taip daryti juos skatino dar ir baimė netekti savo dvarų, nes Lietuvoje buvo žadama daryti žemės reformą. Tikėjosi, kad pa­ kaktų kelių savaičių lenkų valdymo, ir „skurdžiai“ patys, savo noru, įsijungtų į Lenkiją. Lenkai siekė, jeigu bus neįmanoma prisijungti visų to meto etni­ nių lietuviškų žemių, tai bent pasiglemžti V iln ių ir jo apylinkes - di­ džiausią aplenkintų lietuvių salą. Rūpėjo ir Kaunas, kuris tada buvo ne mažiau sulenkintas už V ilnių. Į šiaurės vakarus nuo Kauno - di­ delė aplenkinta teritorija, kurioje tuoj imta kurti visokias „Babtų res­ publikas“. Svarbiausias etninių lietuvių žemių jungimo prie Lenkijos iniciatorius, sukėlęs ilgalaikę lietuvių ir lenkų tautų nesantaiką, buvo Juzefas Pilsudskis

(ankstesnė, jo paties vartota pavardė Giniotas).

Kadangi Pilsudskiui nepavyko patraukti lietuvių prie unijos

buvo didžiausia jo svajonė),

(tai

stengėsi bent kuo daugiau atplėšti nuo Lietu­

vos tariamai „lenkiškų“ žemių. Ypač jam rūpėjo Vilnius, tasai „šir­ džiai mielas kampelis“. Toji Pilsudskio meilė Lietuvai ir V iln iu i buvo didžiai pragaištinga lietuvių tautai. Šiandien mums jos neįmanoma suprasti, kaip ir lenkų istoriko Piotro Losovskio

(Łossowski) tvirtinimo,

jog Pilsudskis troškęs Lietuvai gero. Juk ne kas kitas, o jis organizavo iš sulenkėjusių bajorų divizijas kovai su nepriklausoma Lietuva. Siek­ damas Vilniaus prijungimo prie Lenkijos nevengė jokių priemonių, net apgaulės ir klastos.

Kad ir gerokai nutautintas, Vilnius prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jam vykstant buvo svarbiausias lietuvių politinio-visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centras. Čia 1905 m. susirinko Didysis Vilniaus seimas, 1917 m. įvyko Lietuvių konferencija, čia dirbo jos išrinkta Lie­ tuvos Taryba,'buvo pasirašytas Vasario 16 d. aktas, sudaryta pirmoji Lietuvos Respublikos vyriausybė. Vilniuje veikė svarbiausios lietuvių visuomeninės organizacijos, buvo leidžiama pagrindinė spauda. Pats miestas sparčiai lietuvėjo. Buvo aišku: kas taiko į Vilnių, taiko į Lietuvos širdį. Pirmą kartą lenkų legionininkai Vilnių užėmė 1919 m. sausio 1 dieną. Tada jį val­ dė tik penkias dienas. Buvo išstumti Rau­ donosios armijos. Vyko Lenkijos ir Sovietų Rusijos karas. Naudodamiesi Lietuvos ka­ riuomenės silpnumu (ją sudarė vien neapmokyti savanoriai valstiečiai) lenkai po kelių mėnesių (balandžio 21 d.) vėl įžengė į Vilnių ir okupavo rytinę Lietuvos dalį. Vyko pirmieji lietuvių ir lenkų kariuomenės susidūrimai, ypač at­ kaklūs Suvalkų krašte. Atvirai su visa kariuomene pulti nepri­ klausomos Lietuvos tada lenkai nedrįso, nes būtų sulaukę visuotinio Europos valstybių pasmerkimo. Parankiau jiems buvo suskal­ dyti Lietuvą iš vidaus. Tam panaudojo slaptą Šituose namuose 1905m. lapkričio 2! ir 22d, buvo pir­ organizaciją POW (Polska organizacja wojskowa), mas Didysis Lietuviq Susivažiavimas Vilniuje (tiur. „Lie­ tuvos Ūkininko“ iS5 1). kuri savo agentais apraizgė visą Lietuvą. Su­ simokėliams rodėsi nebūsią sunku įvykdyti perversmą, nes tuo metu D idžiojo V il­ niaus seimo su­ lietuviai kovojo prieš bolševikus, jiems grėsė bermontininkų pavojus. važiavimo nuta­ Tačiau perversmo rengėjus lietuviai laiku susekė, dalis jų buvo areš­ rimai, 1905 m., tuota ir nuteista. Lenkija tuoj pradėjo šlykščią šmeižto kampaniją, esą atvirukas, L N M Lietuvoje persekiojami lenkai (iš tikrųjų POW agentai). 1920 m. pavasarį Lenkijai kariauti su Sovietų Rusija sekėsi. Rau­ donoji armija buvo nublokšta net prie Kijevo. Tačiau greit lenkų ka­ riuomenė buvo sumušta ir nustumta atgal iki Varšuvos. Traukdamiesi iš Vilniaus lenkai pasirūpino miestą atiduoti Raudonajai armijai (liepos 14 d.), bet ne lietuviams, nors pagal Spa miestelyje (Belgijoje) pasirašytą protokolą tada lenkai Vilnių dar pripažino Lietuvai. Tas pripažinimas vėliau (rugsėjo 4 d.) Paryžiuje buvo pakartotas Lenkijos užsienio reika­ lų ministro S. Grabskio. Lietuvos kariuomenė įžengė į daugelį Ry-

P O W pervers­ mininkų teismas Kaune 1920 m. gruodžio mėn., LN M

tų Lietuvos vietovių (šiaurėje pasiekė Vidžius, Brėslaują, pietuose —Suvalkus, Augustavą), paskui greit ir į patį Vilnių, grąžintą Lietuvai pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Sovietų Rusija. Okupantų nualinta sostinė ir Rytų Lietuva atgavo ramybę. Į Vilnių ėmė keltis valdžios įstaigos. Buvo organizuotas maisto tiekimas. Deja, neilgam. Atsigavę nuo pralaimėjimų lenkai ėmė stumti Rau­ donąją armiją ir vėl priartėjo prie etninių lietuvių žemių. Prasidėjo susikirtimai su Lietuvos kariuomene. Tautų Sąjungos misija nustatė abiejų kariuomenių skiriamąją liniją, bet lenkai greit ją peržengė. Atskiros vietovės ne kartą ėjo iš rankų į rankas (tada dar ištisai lietuviški S einai-net 11 kartų). Pagaliau Tautų Sąjungos atstovų tarpininkavimu buvo pradėtos derybos. Tada Pilsudskis griebėsi klastos: organizavo dalies savo kariuome­ nės, vadovaujamos generolo Lucjano Želigovskio, „sukilimą“ prieš save patį ir Vilniaus užėmimą. Juk kitaip Lenkijos kariuomenės įžen­ gimas į Lietuvos sostinę būtų pasaulio opinijos traktuojamas kaip agre­ sija. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose buvo pasirašyta sutartis, nustačiusi naują skiriamąją liniją, pagal kurią ir šįkart Vilnius liko lietuvių pu­ sėje. Toji sutartis buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Bet jau rytojaus dieną ją sulaužė J. Pilsudskio nurodymu staiga „sukilusi“ Želigovskio kariuomenė. J. Pilsudskis pasirinko L. Želigovskį kaip lie­ tuviškos kilmės asmenį Vilniaus atplėšimo nuo Lietuvos vykdytoju. Želigovskis apie save sakydavęs: „būdamas lietuviu, niekada nenusto­ jau būti lenku“. Mums šiandien nesuvokiama abiejų šių „lietuvių“ —

Pilsudskio ir Želigovskio - lietuvybė. Naikino savo tautą, pasmerkė trečdalį etninės Lietuvos nutausti ir kartu vadinosi lietuviais! Apie Suvalkų sutartį dabar lenkų istorikai kalba nenoromis, sten­ giasi ją užmiršti, o paprasti Lenkijos žmonės dažniausiai nieko ne­ žino. Beje, matyt, "nežinojo esą „maištininkai“ ir anuomet daugelis Želigovskio kareivių. Jo pajėgos, sutelktos Varenavė

(dab. Gudija)

ir

Eišiškėse, į V iln ių įsibrovė spalio 9 dieną. Tai buvo be galo skaudus smūgis lietuvių tautai, nulėmęs lietuvių gyvenamo ploto sumažėjimą visu trečdaliu. Lietuvoje spalio 9-oji buvo minima kaip gedulo diena, iškabinamos iki pusės nuleistos vėliavos su gedulo kaspinais, skambė­ davo bažnyčių varpai, kaukdavo fabrikų sirenos... Lenkijos vyriausybė iš pradžių gynėsi turinti kokį nors ryšį su Ž e ­ ligovskio „maištu“, net veidmainingai „piktinosi“ juo. Bet tai buvo laikinas gestas. Greit ėmė „maištą“ toleruoti, net teisinti. Suvalkų sutarties sulaužymą pasmerkė Tautų Sąjunga, daugelis Europos vals­ tybių, Sovietų Rusija įteikė Lenkijai notą. Pilsudskio nurodymu Želigovskis tuoj ėmė kurti „Vidurio Lie­ tuvą“ (Litwa Środkowa\ — neva atskirą valstybę su sostine V ilnium i. Tai turėjusi būti antroji „Lietuva“. Trečiąją - „Rytų Lietuvą“ - jis tikėjosi sudaryti gudiškose M insko žemėse. A b i pastarąsias kartu su „Kauno“

(t. y. Nepriklausoma Lietuva)

Pilsudskis tikėjosi sulipdyti į Didžiąją Lie­

tuvos Kunigaikštiją, kuri pati savo noru įsijungsianti į Lenkiją. Iš to, žinoma, nieko doro neišėjo, nes Nepriklausoma Lietuva nepakluso Pilsudskio norams, o „Rytų Lietuvoje“ buvo Raudonoji armija. Ž e li­ govskio kuriamos „Vidurio Lietuvos“ niekas, išskyrus Lenkiją, nepri­ pažino, nors ji visomis išgalėmis vaidino „nepriklausomą valstybę“ : turėjo savo vyriausybę

(vadovauti nesurado lietuvio),

herbą

(erelis ir vytis),

pašto ženklus, net ordinus. Želigovskis numatė plėsti savo „valstybę“. Jo kariuomenė veržėsi gilyn į Lietuvą. Grasino užimti Kauną ir likviduoti Lietuvos vyriau­ sybę. Buvo visaip remiamas iš Lenkijos: ten tuoj „sukildavo“ nauji būriai, kai tik Želigovskiui imdavo nesisekti. Tada buvo populia­ rus posakis „važiuoju į Lietuvą sukilti“. Lietuvos bajoro pulkininko M . Butkevičiaus vadovaujama želigovskininkų kavalerijos brigada prasiveržė tarp Dubingių ir Giedraičių į lietuvių kariuomenės už­ nugarį ir priartėjo prie Kėdainių. Sunku buvo jai priešintis, nes tada lietuviai kavalerijos beveik neturėjo. Tačiau mirtinas pavojus sukėlė Lietuvoje nepaprastą patriotinį pakilimą. Vyko antilenkiški mitingai, kuriuose reikalauta apginkluo­ ti liaudį ir paversti visą neokupuotą Lietuvą karo stovykla. Žmonės

Lietuvių dele­ gacija Suvalkų derybose, 1920 m., L N M

Lenkų pagrobtoji Lietuvos dalis

■ ninklas žuvuTis už Lietu-

: laisvę kovose ■ Giedraičiais 20 m., Vidnto Balkūno Mr.

masiškai stojo savanoriais į kariuomenę. Jie gynė savo Tėvynę, todėl moralės požiūriu buvo pranašesni už lenkų kareivius, kurie nebuvo linkę guldyti galvų už kažkokią „Vidurio Lietuvą“, tetroško grįžti namo. Lietuvių karių nepaprasta drąsa ir pasiau­ kojimas nulėmė pergalę: Želigovskio ge­ riau ginkluota ir kariauti patyrusi kariuo­ menė lapkričio 17-19 d. prie Širvintų ir Giedraičių buvo sumušta. Po šių kautynių lietuvių kariuomenei atsivėrė kelias į Vil­ nių. Tačiau ją tuoj sustabdė Tautų Sąjungos misija (lapkričio 21 d.) ir privertė Lietuvos vy­ riausybę pasirašyti laikinas paliaubas (lapkri­ čio 29 d.), nustatė abi kariuomenes skiriančią liniją. Toji linija ilgainiui tapo vadinamą­ ja demarkacine linija, faktiškai Lietuvos ir Lenkijos siena, skyrusią lenkų užgrobtą ry­ tinę Lietuvos dalį iki pat 1939 m. rudens. Žlugus Pilsudskio planams atkurti Didžiąją Lietuvos Kunigaikš­ tiją beliko įforminti „Vidurio Lietuvos“ prijungimą prie Lenkijos. 1922 m. sausio 8 d. buvo suvaidintas rinkimų farsas, kai tebebuvo okupacinė kariuomenė (kuri ir pati balsavo), kai lietuviai buvo visaip terorizuojami, lietuviška spauda persekiojama. Tautų Sąjungos ka­ rinės kontrolės komisijos pirmininkas sausio 20 d. raporte pripažino rinkimus neteisėtais. Beje, buvo išplėsta rinkimų teritorija į nelie­ tuviškas žemes, kad būtų sėkmingiau „renkama“. Naujai „išrinktas“ seimas pagal Pilsudskio scenarijų nutarė Želigovskio valdas įjungti į Lenkiją (vasario 20 d.). Varšuvoje buvo pasirašytas inkorporavimo aktas (kovo 3 d.).

Lietuviai negalėjo geruoju išsižadėti centrinės senosios Lietuvos valstybės teritorijos, niekuomet iki tol Lenkijai nepriklausiusios, ir amžinosios savo sostinės Vilniaus. Vyko atkakli diplomatinė kova. Lietuvos vyriausybė Lenkiją apskundė Tautų Sąjungai. Ši pasiūlė or­ ganizuoti krašte plebiscitą. Lietuva sutiko, tik reikalavo, kad plebis­ cito metu krašte nebūtų lenkų kariuomenės. Lenkai su tuo nesutiko, be to, reikalavo į plebiscito teritoriją įtraukti ir nelietuvių gyvenamus plotus. Tada Tautų Sąjunga pasiūlė tiesiogines Lietuvos ir Lenkijos derybas. Buvo keliami įvairūs kompromisiniai projektai, bet juos abi pusės atmesdavo. Lietuva pareikalavo bylą perduoti tarptautiniam Ha-

Lietuvos rytinės sienos 1939-1944 m.: a - 1939 m. spalio 10 d. sutartimi Lietuvai grąžintas plotas, b - grąžinta 1940 m., c - 1942-1944 m. prie Lietuvos generalinės srities priskirtas plotas, d - 1942-1944 m. prie Vokietijos reicho (Rytprūsių) priskirto ploto riba

gos teismui. Lenkai nesutiko. Tada lietuviai atsisakė bet kokių san­ tykių su lenkais. Lietuvių akyse lenkai visiškai prarado pasitikėjimą. Buvo nutraukti visi politiniai, ekonominiai ir kultūriniai lietuvių ir lenkų ryšiai. Beje, „želigovskijada“ pagreitino žemės reformos svars­ tymą Lietuvos seime ir kartu Lenkijos kariuomenėje tarnavusių Lie­ tuvos dvarininkų žemės nusavinimą. Kūrėsi galingas sąjūdis Vilniui vaduoti (Mes be Vilniaus nenurimsim...). Šventai tikėta, kad precedento ne­ turintis sostinės okupavimas negali būti ilgalaikis. f. Pilsudskio ir L. Želigovskio padarytą Lietuvai milžinišką skriau­ dą bandyta ištaisyti tik praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams. Deja, grąžinti tik vakariniai užgrobtos teritorijos pakraščiai su sostine Vilniumi. (Žr. pridedamą žemėlapį).

Vilnijos sulenkinim as Atplėštas nuo Lietuvos Vilnius ir plačios jo apylinkės tapo Lenkijos provincija. Nutrūkus natūraliems ryšiams su likusia Lietuva pramonė ir žemės ūkis neteko sąlygų plėtotis. Lenkijai Vilnija buvo lyg priedas, atkirstas Bebro ir Narevo santakos balų bei miškų, truk­ džiusių normalų ūkinį susiliejimą. Okupuotoji Lietuvos dalis tapo viena iš atsilikusių Lenkijos provincijų. Ji atliko polonistinės ekspansijos į kaimynų šalis tramplino funkci­ jas, be kita ko, siekė aplenkėjusių latvių Latgalą. Okupuotą Rytų Lietuvos dalį imta vadinti Vilnija

(Ink.

Wilenszczyz-

na). Lenkai visomis išgalėmis siekė ją sulenkinti - lietuvius paversti

lenkais. Neliks lietuvių, nebebus ir problemos. Prasidėjo valdžios vykdoma prievartinė krašto polonizacija. Iš Lenkijos imta vežti kolonistus, kurie čia buvo įkurdinami

„osadnikai“).

(vadinamieji

Kiek jų prigabenta, tikslių duomenų neturime. Manoma,

jog apie 150 tūkstančių

(trečdalis visų gyventojų).

Tie kolonistai suda­

rė pagrindinę valdiųinkų ir tarnautojų masę: policininkai, saugumo darbuotojai, geležinkelininkai, mokytojai, dvasininkai ir kiti pareigū­ nai. Jie ištikimai tarnavo polonizaciniams valdžios tikslams. Apie 880 dvarų buvo atiduota Želigovskio kariams, dalyvavusiems „sukilime“. Taip suformuotas naujas lenkiškas šio krašto gyventojų sluoksnis, niekinantis senbuvius lietuvius ir aplenkėjusius „tuteišius“

(vietinius).

Suprantama, jeigu šio krašto nebūtų Lenkija užgrobusi, per 20 metų Vilniaus miestas ir visas kraštas būtų atlietuvėjęs, bent tiek, kiek atlietuvėjo Kaunas ir jo šiaurinės apylinkės. Žmonės būtų sugrįžę prie protėvių kalbos, kurios daugelis senbuvių tada dar nebuvo pamiršę. Į lietuvių lenkinimo darbą buvo įtrauktos valdžios įstaigos, moky­ kla, bažnyčia, spauda. Sudaryta tam tikra viešoji nuomonė. Lietuvius prievarta asimiliuojant tikėtasi išspręsti „Vilniaus klausimą“, t. y. „įro­ dyti“, jog čia nesama lietuvių. Kaip buvo vykdoma toji asimiliacija, nušviesta ano meto spaudoje, vilniečių prisiminimuose. Nurodytinos

M. Biržiškos) Vilniaus golgota (1930), autorių (1932), D. Alseikos Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919-1934 m. (1935), B. Makausko Litw ini w Polsce 1921-1939 (1986), Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais (1991). Iš prisi­

ir knygos: M . Šėmio (=

kolektyvo Vilnius ir Vilniaus kraštas

m inim ų minėtini P. Petkevičiaus Lenkų okupacijoje ir jų kalėjimuose

(Čikaga, 1988)

ir kitos knygos.

Labiausiai persekioti inteligentai. Jau 1922 m. lenkai ištrėmė iš Vilniaus 33 lietuvių veikėjus. Ir vėliau lietuvių aktyvistai buvo nuo-

lat išvaromi, areštuojami, kalinami. Baudė už lietuvišką spaudą, savų mokyklų rėmimą, tautinį vaikų mokymą, Lietuvos Respublikos ra­ dijo klausymą ir kitką. Buvo organizuotas tankus šnipų ir skundikų tinklas. Vilniaus vaivadijos archyve šių eilučių autoriui teko vartyti daugybę skundų, šnipų pranešimų

(dažnai rašė mažaraščiai)

apie tai, kad

jie matę, pavyzdžiui, skaitančius Lietuvos laikraštį ar knygą, klausan­ čius radijo iš Kauno, pranešama apie plintančias „lietuviškas nuotai­ kas“ ir panašius. Tik'per pirmuosius dvejus okupacijos metus buvo uždarytos 462 lietuviškos draugijos ir jų skyriai. Vien 1927 m. prievarta panaikinta apie 50 lietuviškų mokyklų, taip pat mokytojų seminarija. Iki 1932 m. uždarytų mokyklų skaičius labai išaugo. Likusios buvo visaip per­ sekiojamos. Buvo sudarinėjamos fiktyvios lietuvių veikėjų bylos. Griebtasi fizinio smurto. Daug išsiųsta į koncentracijos stovyklas, už­ daryta kalėjimuose. Kas tada labiau koneveikė lietuvius, buvo laiko­ mas didesniu lenkų patriotu. Vilnijos gyventojai prievarta užrašinėti lenkais. Jeigu nori gauti darbą pagal specialybę, užsirašyk lenku. N ori nusipirkti žemės - pra­ šom, tik rašykis lenku. Policija sudarinėjo protokolus net už lietuvių tautosakos rinkimą. Prigąsdinti žmonės bijojo prisipažinti esą lietu­ viai. Užsienio mokslininkams, tyrusiems Vilnijos tarmes, žmonės bi­ jodavo prisipažinti moką lietuviškai. Profesoriai Jurgis Gerulis

Gerullis),

(Georg

didysis norvegų kalbininkas Chr. S. Stangas ir kiti savo pri­

siminimuose nurodo, kaip būdavę sunku prakalbinti kaimietį lietu­ viškai. Lenkų kalbininkė Halina Turska rašo, jog tik Stepono Batoro universiteto legitimacija ir vietinės valdžios raštas „atrišdavo žmonių liežuvį“ ir jie išdrįsdavo sakyti tiesą, o ne valdines pasakas apie neva čia „nuo amžių vartojamą lenkų kalbą“. Tačiau net esant tokiai pa­ dėčiai gyventojų surašymo metu lietuviais išdrįsdavo užsirašyti apie pusantro šimto tūkstančių žmonių, suprantama, kurie nepabūgo gra­ sinimo ir baudų. Jei nebūtų buvę prievartos, žinoma, tokių būtų atsi­ radę kelis kartus daugiau. Uždarinėdama lietuviškas mokyklas valdžia steigė lenkiškas net tose vietose, kur lenkų beveik arba ir visai nebuvo. Antai Gervėčių apylinkėse lenkiškas mokyklas lankydavo po du šešis vaikus. Pelesoj 1930-1931 mokslo metais veikė lygiagrečiai dvi mokyklos: lietuviš­ ka ir lenkiška. Pirmojoje buvo 60 mokinių, o antroji - beveik tuš­ čia. Greit lietuviškąją uždarė. Tėvai į lenkišką mokyklą savo vaikų neleido. Juos už tai baudė piniginėmis baudomis, sudarinėjo bylas. Panašiai buvo daug kur. Lietuvių vaikus per prievartą imta mokyti

lenkiškai, juos įtikinėjo esant „lenkais“. Naujadvario kaime

Eišiškių)

(6 km nuo

1922 m. veikė „Ryto“ įsteigta lietuviška mokykla. Lenkai ją

uždarė. Įsteigė lenkišką, bet kaime neatsirado žmogaus, kuris sutiktų išnuomoti tai lenkiškai mokyklai patalpą, ir valdžiai teko laikinai pa­ likti senąją lietuvišką mokyklą. Lenkininkai suprato, kad lemiamą vaidmenį lietuvybės išlikimui turi mokykla. Jiems kliudė po Pirmojo pasaulinio karo įsteigtos

giausia „Ryto“ draugijos iniciatyva) mokyklos

rėjo 13 mokyklų, dar keliuose kaimuose prašė jų įsteigti

galima padaryti).

(dau­

. Antai Rodūnios valsčius tu­

(deja, to nebuvo

Visame krašte 1925 m. veikė net per pusantro šimto

lietuviškų mokyklų, „Rytas“ rūpinosi atidaryti dar bent antra tiek. Lietuviškos gimnazijos buvo Vilniuje ir Švenčionyse

tuoj pat lenkams užėmus).

(Seinuose uždaryta

Veikė nemaža skaityklų, vaikų darželių. Bet

visa tai neilgai tetruko. Valdžia tuoj ėmė uždarinėti. Tai darė nuo pat okupacijos pradžios. Antai Seinų krašte jau 1919 m. likvidavo visas lietuviškas mokyklas, tik viena kita slapta šiek tiek veikė iki 1925 me­ tų. V ien 1927 m. čia buvo prievarta uždaryta apie 50 mokyklų, taip pat mokytojų seminarija. Iki 1932 m. uždarytų mokyklų skaičius labai padidėjo. Kitos buvo persekiojamos. Mokytojai prievarta kilnojami iš vienos vietos į kitą arba skiriami kasmet naujai. Ieškota priekabių dėl jų kvalifikacijos

(ypač uždarius seminariją, kai sunku darėsi tą kvalifikaciją įgyti),

reikalauta politinės ištikimybės pažymėjimo ir t. t. 1936 m. okupuotame krašte lietuviškų mokyklų, galima sakyti, v i­ sai nebeliko. Uždaryta daugybė skaityklų, kitokių švietimo įstaigų. 1937 m. likviduota Švenčionių gimnazija. 1938 m. uždarytas „Rytas“ ir kitos likusios lietuvių organizacijos. Visame krašte iš viso tada liko tik dvi lietuviškos pradinės mokyklos ir vienintelė Vytauto D id žio­ jo gimnazija Vilniuje, kuriai veikti buvo visaip trukdoma: uždraudė priim ti mokytis be tautybės pažymėjimo, kurio vietiniai valdžios or­ ganai atkakliai neduodavo

(esą tėvai „lenkai“),

lietuviškoje gimnazijoje

lenkų kalbai skyrė po keturias penkias savaitines pamokas, o lietuvių kalbai - tik po tris ir t. t. Stengdamiesi sunkiausiomis sąlygomis šviesti jaunimą lietuviai vietoj uždarytų mokyklų ėmė steigti skaityklas, kuriose slapta buvo m okomi vaikai ir suaugusieji. Atsirado vadinamosios „tėvų moky­ klos“. M at Lenkijos švietimo įstatymai leido mokytis namie. Namų mokytojas dirbdavo eidamas iš sodybos į sodybą. Tokios mokyklos I X ; 11 L1, i J ' . ' 1 ' Г і і M .i r t i n kóii.is

! i v'! i r . i -!• ii m o k \ ! ' ! u \

n i i I m s . \ ilniiis. І Ч Ч І ).

і І т ш і \ kra\tn

Iici i n'i\k< >\

X i h i i i n j * ' i *!«u Ij»**. i m u ;!

mnkvkl os

ir

s k a i h ’klo's

! ,t:"

užuomazgų būta jau 1929 metais. Taip okupuotoje Lietuvos dalyje formavosi slapta lietuviška mokykla - kaip carų laikais

(žr. 7 išnašą).

Grynai lietuviškose vietovėse buvo neįmanoma apsieiti be lietuvių kalbos, todėl valdžia būdavo priversta laikinai ją bent kiek toleruoti. 1934 m. lietuvių kalba kaip dalykas dėstyta 98 lenkiškose valdžios mokyklose. Daug kur tai buvo daroma tik „dėl akių“, nes lenkai m o­ kytojai lietuviškai nemokėjo ar silpnai temokėjo. Apie lietuvišką aukštąją mokyklą negalėjo būti ir kalbos. Lietu­ viams'buvo galima siekti aukštojo mokslo tik lenkiškai, bet ir tai da­ ryti visaip trukdyta. Stepono Batoro universitete buvo įvestos priė­ mimo kvotos. Per 20 metų jį tegalėjo baigti tik apie 20 lietuvių. Pats universitetas atliko šovinistinės didžiavalstybinės lenkų ekspansijos funkcijas. Neįsileista nė vieno nelenko profesoriaus. Bemaž visi buvo atsiunčiami iš Lenkijos

(vietinių - vos

10 proc.). Nors formaliai univer­

sitete buvo įsteigta Lietuvių filologijos katedra, bet vadovybė darė viską, kad ji neegzistuotų. Nuo 1929 m. įvestas tik lietuvių kalbos lektoratas. Lektoriais dirbo V. Zajančkauskis

(nuo

1931

m.)

ir B. Untulis

(nuo

(nuo 1929 m.),

P. Kraujelis

1934 m.). Buvo skaitomas vien elemen­

tarus lietuvių kalbos kursas lietuviškai nemokantiems, bet norintiems išmokti. M okslinį darbą iš lituanistikos dirbo universiteto lingvistai, ypač profesoriai Janas Otrębskis czius

(nuo

1930

m.).

(Otrembskis, nuo

1921

m.)

ir Janas Safarewi-

Teigiamai vertintina kai kuri istoriko Henriko

Łowmiańskio mokslinė veikla. Tačiau daugelis profesorių buvo prie­ šiški Lietuvai. Nesiskaitant su žinomais faktais, pavyzdžiui, imta tvir­ tinti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valdovai buvę nelietu­ viai, nemokėję lietuviškai

(prof. J. Klosas)

ir pan.

Lietuviai mokslinį darbą koncentravo Lietuvių mokslo draugijo­ je, kuri anksčiau, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo svarbiausia šios srities lietuviška institucija ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Lenkams okupavus V iln ių aktyviausi Draugijos nariai pasitraukė į nepriklausomą Lietuvą. Iš devynių valdybos narių Vilniuje liko tik keturi. Okupacinė valdžia 1923 m. privertė Draugijos įstatuose įra­ šyti, kad nariai gali būti tik Lenkijos piliečiai. Ypač Draugijos vei­ kla susilpnėjo 1927 m. mirus Jonui Basanavičiui. Valdžia vis didino persekiojimą. Draugijos aktyvistai buvo kalinami, tremiami į N epri­ klausomą Lietuvą. Pati Draugija, jos biblioteka ir rankraštynas kil­ noti iš vienų patalpų į kitas. N uo 1934 m. nepavyko suorganizuoti nė vienos mokslinės konferencijos. 1939 m. pradžioje valdžia Draugiją visai uždarė. Imta grobstyti jos turtą, kultūros vertybes. Tai apra-

Lietuvių moks­ lo draugijos suvažiavimo 1912 m. daly­ viai, L N M

Vilnijoje leis­ tų lietuviškų laikraščių „V ilnietis“, „Rytų Lietuva“ ir „Lietuvos rytai“ antraštiniai pus­ lapiai

šė ištikimas Draugijos kultūrinių lobių saugotojas Pranas Razmukas (.Kraštotyra , 1970, p. 90 1. 1.). Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą buvo leista Draugijai atnaujinti veiklą, bet kitu pavadinimu - Lietuvių mokslo bičiulių draugija. Palaikyti lietuvybę labai padėjo spauda. Vilnijoje įvairiu laiku ėjo lietuviški laikraščiai: Vilnietis, Rytų Lietuva, Lietuvos rytai, Vilniaus aidas ir kiti. Valdžia juos visaip persekiojo: konfiskuodavo atskirus numerius, baudė redaktorius, vieną po kito uždarinėjo pačius laikraš­ čius. Vietoj uždarytų pasirodydavo vienkartinių leidinių, kaskart kitu pavadinimu. Persekiota ir neperiodinė spauda. Dešimtys tūkstančių knygų buvo policijos konfiskuota ir sunaikinta. Per visą okupacijos laikotarpį Vilniuje išleista tik'apie 230 lietuviškų knygų (Nepriklau-

somoje Lietuvoje - apie 16 000). Visai nepakeliama padė­ tis pasidarė po 1936 m., priminusi caro laikų spaudos draudimą. Šimtmetines lenkinimo tradicijas Vilniaus krašte turėjo bažnyčia. Jos lenkinamąją veiklą reikia aptarti detaliau. Karo metu Rusijos gilumoje atsidūrus vyskupui E. Ropui (Ropp) ir administruojant K. M. Michalke­ vičiui lietuviai pasirūpino, kad 1918 m. pabaigoje vyskupu būtų paskirtas Jurgis Matulaitis (M atulevičius), garsėjęs ne tik pamaldumu (1987 m. paskelbtas palaim in­ tuoju), bet ir didele tolerancija. Jam pavyko kiek sulė­ tinti lenkinimo procesą. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą buvo įsteigta atskira arkivyskupija kaip Lenki­ jos bažnytinė provincija. Tuo padėti tvirti krašto lenkinimo pamatai. Matulaitis buvo priverstas išvykti į Nepriklausomą Lietuvą. Jo vietą užėmė smarkus lenkintojas Romualdas Jałbrzykowskis (Jalbžykovskis), prieš tai garsėjęs kaip Seinų krašto lenkintojas (valdžios už tai apdovanotas ordinu). Jis viešai dėjosi esąs palankus lietuviams. Mokėjo lietuvių kalbą (žodžiu ir raštu), bet ją vartojo vien siekdamas kaip „įtikinamiau“ naikinti lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Jau per ingresą nevartojo lietuvių kalbos (anksčiau ja būdavo skaitoma popiežiaus bulė). Į laisvas kapitulos vietas nepaskyrė nė vieno lietuvio (ją sudarė vien lenkai). Ėmė parapijose keisti pamaldų tvarką lietuvių nenaudai. Lietuvių kalba greit buvo išvaryta iš daugelio bažnyčių. Grynai lie­ tuviškose parapijose įvesti lenkiški pamokslai, giedojimai lenkų kal­ ba. Antai Varėnoje tada lietuvių gyveno apie 3000, o lenkų tik 200. Jalbžykovskis patvarkė, kad abiem kalbom vyktų po lygiai pamaldų. Švenčionyse lietuviai sudarė 75 proc., lenkiškai kalbančių visai ne­ daug tebuvo (daugiau gudiškai), o pamaldas įvedė per pusę lietuviškas ir lenkiškas. Tas pat Adutiškyje. Rudnios parapija buvo ištisai lietuviška (lenkų tik viename kaime apie 200), bet pamaldų Jalbžykovskis paskyrė po lygiai. Lietuviai buvo labai nuskriausti Kalesninkuose (jų pusė, o pa­ maldų skyrė tik astuonias dienas per metus, kunigai vien lenkai), Gervėčiuose (miestelyje tada lietuvių buvo pusė, bet lietuviškas pamaldas leido tik kas ketvirtą

ir kitose parapijose. Lenkiškas pamaldas Jalbžykovskis įvedė net į tokias parapijas, kur lenkų visai nebuvo, išskyrus gal tik vieną kitą atvykėlį policininką, mokytoją ar girininką. Tai —Marcinkonių, Valkininkų, Ceikinių, Daugėliškio, Kaltanėnų, Tverečiaus, Rimšės parapijos. Į ištuštėju­

sekmadienį, visi kunigai - lenkai)

Vyskupas Jurgis M atulaitis, LN M

sias dėl to bažnyčias buvo varomi mokiniai. Tai padaryti nepavykus kai kur (pvz., Daugėliškyje) lenkiškas pamaldas teko nutraukti. Vosiūnų bažnyčia, įvedus lenkiškas pamaldas, liko visai tuščia, nes lenkų ten nebuvo. Tuo įsitikinus buvo sulenkintas bent parapijos pavadinimas į Wasiewicze. Bet ir tai padaryti nepavyko, nes patys lenkai ir toliau vadino Wasiuny. Statomose naujose bažnyčiose ir steigiamose parapijose buvo įve­ dama vien lenkų kalba, nepaisant, ar yra ten lenkų, ar nėra, pavyz­ džiui, Dūkšto geležinkelio stotyje, Ignalinoje ir kitose. Parapijose, kur vyravo nelietuviai, ėmė labai mažinti lietuvių kalbos vaidmenį. Jos visai neįvedė ten, kur prieš tai nebuvo, bet žmonės pageidavo. Taip atsitiko Apse (nors veikė lietuviška skaitykla, aplinkiniuose kaimuose - ir mokyklos), Armoniškėse (veikė lietuvių organizacijų), Asavojė (vietos lietu­ viai reikalavo mokyklos), Benekäinyse (buvo lietuviška mokykla, apylinkėse net keliolika), Butrimonyse (parapijoje lietuvių tada priskaičiuota apie 4500), Pelekuose ir Pėrvalke (prieš pradedant dirbti Jalbžykovskiui abiejose bažnyčiose pusė pamaldų buvo lietuviškos), Rodūnioje (paliko tik keturis pamokslus per me­ tus, prieš tai buvo kas sekmadienį), Varenavė (artimoje apylinkėje kelios lietuviš­ kos mokyklos), Žirmūnuose (parapijoje lietuviai galėjo sudaryti apie pusę, veikė šeši Sv. Kazimiero draugijos skyriai) ir kitur. Lietuvių kunigai buvo iškilnoti į gudiškas parapijas, o į lietuviškas atkelti lenkai. Antai Jalbžykovskis iš Nočios kun. J. Kuzminską iš­ kėlė į Kripą, iš Kaltanėnų kun. A. Mikailą - į Slobodką (Słobódka), iš Gervėčių kun. A. fakavonį - į Kliuščionis, iš Lazūnų kun. M. Pšemeneckį - į Zabžezę (Zabrzeź) ir. t. t. Uždraudė kunigams rašyti į lietuviš­ kus laikraščius. Metrikų knygose liepė nerašyti lietuviškai pavardžių; jos turėjo būti sulenkinamos, kaip ir lietuviški vietovardžiai. Ieškodami teisybės žmonės rašė prašymus arkivyskupui, rinko pa­ rašus po peticijomis, siuntė delegacijas. Bet jokių rezultatų. Kurija žmonių nusiskundimus perduodavo valdžiai, o ši prieš nepatenkin­ tuosius griebdavosi represijų. Vizituodamas parapijas Jalbžykovskis būdavo perdėtai mandagus. Pasisveikindavo lietuviškai, bet iškilmės vykdavo lenkiškai. Kai žmonės išsiskirstydavo, netikėtai imdavo lai­ kyti pamaldas lietuviams. Paskubomis pavykdavo vos vieną kitą lie­ tuvį suieškoti. Tada į vizitacijos protokolą įrašydavo, kad į lietuviškas pamaldas nedaug žmonių tesusirenką, todėl tikslinga palikti vien len­ kiškąsias. Grįžęs iš vizitacijų patenkindavo visus lenkų pageidavimus, o lietuvių prašymų - niekada. Jiems buvo kurčias. Polonizaciją per bažnyčią jis vykdė planingai, pagal tam tikrą sistemą, organizuotai. Toks arkivyskupo elgesys pykdydavo net dorus lenkų kunigus, kurie

matė lietuviams daromas skriaudas. Antai prel. L. Chaleckis prisipa­ žino, jog jam labai įgriso Įalbžykovskio „nepaliaujamos šovinistinės kvailystės“. Likim o ironija: didysis lietuvių ėdikas Jalbžykovskis senatvėje pats gavo ieškoti prieglaudos pas lietuvius, kai hitlerininkai jį ištrėmė į Kalvarijos vienuolyną. Atkaklus polonizatorius buvo ne vien Jalbžykovskis. Šovinistiškai nusiteikusių pasitaikė ir tarp žemesnio rango dvasininkų. Antai jau 1919 m. Pariečėje

( Поречье)

kun. Šimeliūnas (!) lietuvius parapijiečius

vertė klauptis prieš lenkų erelį, „išvadavusį iš lietuvių jungo“. Eišiškių vikaras Kulikovskis viešai skelbė, jog kas lietuviškai meldžiasi, tas yra pagonis. Tokiems registruoti buvo net įvedęs „juodąją knygą“. Apie tai rašė M ū s ų Vilnius (1935 m„

Nr.

11). Šovinistai lenkai kunigai reika­

lavo, kad lietuviai mokėtų poterius lenkiškai

sevičius, Pelekuose - J. Rudzinskis ir kt.),

(pvz., Adutiškyje - S. Tara­

lietuviškai mokančių katekizmą

(daug faktų), (Gervėčiuose - kun. J. Romei-

ir poterius vaikų neleisdavo prie Pirmosios Komunijos reikalavo būtinai lenkiškai atlikti išpažintį

ka ir kt.).

Po senovei iš sakyklų paprastiems žmonėms buvo kalama

į galvą, kad Dievas „lietuviškai nesuprantąs“, kad norintys išvengti amžinosios pragaro ugnies turį melstis lenkiškai ir pan. Visa tai lėmė, jog dar ir dabar galima sutikti senelių, nemokančių lenkų kalbos, bet

(aišku, nesąmoningai). Jie sakosi „lenkais“ būda­ vę tik bažnyčioje (kunigas taip liepęs), o parėję namo „atvirsdavę“ lietu­ viais. V. Benkus savo atsiminimuose (Vakarinės naujienos, 1989 m. rugpjūčio

poteriaujančių lenkiškai

25 d.) m ini tėvo pasakojimą, kaip Valkininkų bažnyčioje kunigas per pamokslus aiškinęs, jog lenkai esą kilę iš Nojaus sūnaus Abelio, todėl kultūringi, jų kalba - Dievo duota, o lietuviai - iš Kaino giminės, todėl jų kalba - kaimiška, jie patys - mužikai, pagonys. Tiems kunigams, kurie dirbo grynai lietuviškose parapijose, kur žmonės lenkiškai nesuprato, teko noromis nenoromis

evangeliją

skaityti ir pamokslus sakyti lietuviškai. Jie paprastai visaip kraipydavo lietuviškus žodžius, kartais iki nepadorumo. Antai Švenčionėlių kle­ bonas B. Bacevičius vieną šventąją pavadino vaikuota vietoj vainikuo­

ta, reikalavo Dievo grybų vietoj gėrybių ir panašiai. Tokių pavyzdžių nurodoma lietuvių kunigų memorandume. Lenkomanai kunigai griebdavosi lietuvius įžeidžiančios diskrimi­ nacijos. Neleisdavo bažnyčiose laikyti ir procesijose nešti lietuviškų religinių organizacijų vėliavų, jeigu jose buvo užrašų lietuvių kalba. Nočiojė 1928 m. kun. K. Šileika tol atsisakė pašventinti lietuvių baž­ nytinę vėliavą su tautiniais kaspinais, kol šių nenukirpo. Adutiškyje

1930 m. kunigas nuplėšė nuo sakyklos lietuvišką užrašą ir jį pakeitė lenkišku. Žmonės dėl to skundėsi arkivyskupui, bet veltui. į Rodūnios bažnyčią 1923 m. pamokslo lietuviams metu įsiveržė lenkuojantys chuliganai su plytomis ir lazdomis. Dėl to įvykio 1927 m. vizituojan­ tį Jalbžykovskį parapija pasitiko su juodomis vėliavomis. 1936 m. iš Adutiškio į Tverečių ėjusi religinė procesija buvo ginkluotos policijos apsupta, sulaužytas kryžius, sudraskyta vėliava, sužeista daug žmonių. Ypač siautėjo lenkintojai tose parapijose, kur daugumas gyvento­ jų jau kalbėjo slavų kalbomis: Vilniaus, Trakų, Šalčininkų, Varenavo ir kitose. Tokiose parapijose lietuvių buvo visai nedaug ir jie nega­ lėdavo apsiginti. Būta net žudynių. Antai

1920 m. lenkai šovinistai 1922 m. nužudė lietuvį K. Gaidį-Plokštį (abu labai

nukankino Marcinkonių kleboną R. Raštutį, T. Sčesnulevičių,

žiauriai).

1923

m. -

f.

Gelčių ir

Vėliau žudymų sumažėjo, bet smurto pasitaikydavo dažnai.

Nereti būdavo lietuviškai nusiteikusių kunigų areštai. 1927 m. iš karto areštuota net

14 kunigų.

Lietuviai kaip įmanydami gynėsi. Per arkivyskupo vizitacijas, kaip minėta, protestuodami prieš smurtą iškabindavo ne šviesias

(džiaugsmo),

bet juodas

(gedulo)

vėliavas. Pavyzdžiui, taip buvo daro­

ma 1928 m. Gervėčiuose, 1931 m. — Pelesoje. Pastarojoje 1935 m. lietuviai pasistatė naują bažnyčią, nes senojoje negalėjo išreikalauti lietuviškų pamaldų. Tai turėjo lemiamą reikšmę ilgesniam lietuvybės išlikimui šioje parapijoje. M arcinkonių lietuviai išgarsėjo savo atkak­ lumu gindami lietuviškus kryžius. M inėtina Rudnios bažnyčios stogo dengimo istorija. Toje bažnyčioje pusė pamaldų vyko lietuviškai

rapijoje lietuvių buvo per 1800),

(pa­

kita pusė - lenkiškai, nors šių tebuvo tik

apie 200. Kai reikėjo dengti bažnyčios stogą, lietuviai pareiškė: „Mes savąją pusę apdengsime, teapdengia savąją lenkai“. Deja, lenkai savo­ sios apdengti nepajėgė. Valdžia bažnyčios komiteto narius nubaudė piniginėmis baudomis. Daug žalos lietuvybei padarė dvarininkai. Iš seno dvarai buvo lenkybės židinys. Okupuotoje Lietuvos dalyje valdžia nedarė jokios žemės reformos, dvarai nebuvo skirstomi. Didžioji žemių dalis po senovei liko dvarininkų rankose, o per 90 proc. visų dvarininkų - su­ lenkėję asmenys. Taigi išliko tvirta lenkinimo bazė. Ypač svarbus lietuvių priešas, jų persekiojimo organizatorius, be minėto arkivyskupo R. Jalbžykovskio, buvo dar Vilniaus vaivada Liu ­ dvikas Bociańskis - Pilsudskio armijos pulkininkas, kilęs nuo Poz­ nanės, atkaklus didžiavalstybiškas šovinistas. Jis lietuvybės slopinimo principus 1936 m. išdėstė specialiame memoriale, t. y. labai slaptoje

instrukcijoje. Ji tada lietuviams nebuvo žinoma, bet jos buvimas jau­ čiamas. Instrukcijos originalą lietuvių pareigūnai rado atgavus V iln ių 1939 m. rudenį vaivadijos archyvo slaptajame skyriuje ir paskelbė. Pa­ gal tą instrukciją turėjo būti visaip remiamas ir puoselėjamas lenkiš­ kumas, o lietuvybė be atodairos slopinama ir naikinama. Instrukcija griežtai nukreipta prieš lietuvių kalbą, jos funkcionavimą. Iš tos ins­ trukcijos paaiškėja vaivados Bociańskio susitarimas su aukštąja baž­ nyčios vadovybe veikti išvien prieš lietuvius. „Šioje srityje užmezgiau tiesioginį kontaktą su kun. arkivyskupu metropolitu Jalbžykovskiu, iš kurio gavau užtikrinimą bendradarbiauti“, - rašo Baciańskis šio­ je instrukcijoje. Tai paneigia lenkų istorikų tvirtinimą esą lietuvius persekiojusi vien pasaulietinė administracija, Bažnyčia prie to neva neprisidėjusi.

Lietuvių kalba kompaktiškai buvo išlikusi okupuoto krašto šiaurė­ je - nuo Dūkšto, Rimšės bemaž iki Pabradės-Pastovio geležinkelio, o pietuose - nuo Rūdiškių iki Pėrvalko, taip pat dabar Lenkijai priklau­ sančiame Suvalkų krašte apie Seinus, Punską, Suvalkus. Lenkiškai kalbančių čia beveik nebuvo, išskyrus gyvenančius miestuose, mies­ teliuose, dvaruose, taip pat įvairaus rango valdininkus. Už šių dviejų didžiųjų lietuvių kalbos masyvų toliau rytuose bu­ vo daugybė lietuviškų salų salelių. Minėtinos stambios salos, kurių liekanos išliko iki mūsų dienų. Tai apie Apsą-Breslaują, Gervėčius, Butrimonis, Rodūnią-Pelesą, Dieveniškes, Lazūnus, Zietelą. Į rytus nuo abiejų lietuviškų masyvų vyravo gudų kalba, daug kur pramaišiui su lietuvių. Kaip minėta, gudiškai kalbantys buvo traktuojami kaip lenkai. Klaidingai jų kalba (rytų slavų) buvo laiko­ ma lenkų (vakarų slavų) kalbos tarme (!). Ši aplinkybė lėmė palankų valdžios požiūrį į gudų kalbą ir padėjo jai išlikti. Patys save gudiškai kalbantys ir net jau perėję prie lenkų kalbos vadino „vietiniais“ (tuteisiais) žmonėmis. Lenkų kalba (lietuviškasis jos variantas) buvo įsigalėjusi tik keliuose nesusisiekiančiuose arealuose. (Žr. žml. p. 209.) Šiaurės kampe ji dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo vartojama dviejuose nedideliuose ploteliuose: apie Smalvas (arealas A , vakaruose siekęs Zarasus Nepriklauso­ moje Lietuvoje, o šiaurėje - sulenkėjusią Latgalos dalį) ir apie Gaidę (arealas B). Ties Vilniumi jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą lenkų kalba buvo visuotinai įsigalėjusi dviejuose plotuose: į šiaurės rytus nuo mies­ to ją vartojo vadinamoji Buivydžių, arba Pavilnio, šlėkta (sclachta bujwidzka, czyli podwileńska; arealas C tarp Neries upės ir gudiškai kalbančių, t. y. apie Bezdonis, Nemenčinę, Buivydžius, Šventininkus, Mostiškes...), O anapus

Trakų - Rūdiškių apylinkės

(arealas

D ),

rio link Nepriklausomoje Lietuvoje

nusidriekusios Aukštadva­

(Ismónys, Tolkiškės, Bagdonónys,

Čižiūnai, Ubiškės...). Ši vietinė lietuviškoji lenkų kalba

(polszczyzna litewska),

kaip minė­

ta, labai skiriasi nuo tikrosios lenkų kalbos, vartojamos pačioje Len­ kijoje. Jei bažnyčioje kunigas sako pamokslą bendrine lenkų kalba, kaip šnekama Varšuvoje, ne visi klausytojai jį supranta. Paprastai taip neatsitinka, nes kunigai taikosi prie žmonių vartojamos kalbos. Taip pat daugelis Lietuvos lenkų nepajėgia skaityti Lenkijoje leidžiamos religinės ir kitokios literatūros. Lenkų bendrinės kalbos šiek tiek pramokstama mokykloje. Aktyviau ji pradėta vartoti tik nuo lenkų okupacijos metų. Paprastų žmonių ji laikoma gero tono, išsilavini­ mo požymiu. Jos populiarumą, be abejo, visą laiką didina lenkiška spauda. Nors visoje Lietuvoje lenkai tesudaro vos 7 proc. gyventojų, bet visą pokario laikotarpį jiems buvo leidžiamas dienraštis, lenkiš­ kas žurnalo Tarybinė moteris variantas, kai kurių rajonų laikraščiai, mokykliniai vadovėliai, šiaip kitokia literatūra. Be to, kioskai būdavo užversti iš Lenkijos atvežamos spaudos. Visa tai populiarino bendrinę lenkų kalbą. Gudų kalba buvo vartojama rytinėje lenkų okupuotos Lietuvos dalyje, daug kur pramaišiui su lietuvių kalba. Gudiškai kalbantiems okupacijos laikotarpiu, kaip minėta, buvo įteigta lenkiška savimonė, jie padaryti „tikrais lenkais“. Šią kalbą imta traktuoti kaip valstietiš­ ką, neišdailintą, negramatišką, taigi paprastąją lenkų

(ne gudų!)

kalbą,

kadangi ja šnekantys turėjo lenkiškus pasus, gyveno Lenkijos valsty­ bėje. Kad iš tikrųjų ši kalba yra ne lenkų, bet gudų, to ją vartojantys ir dabar dar nepajėgia ar nenori suprasti, nors kalbininkui tai aišku iš pirmo sakinio. Toks „lenkiškas“ gudų kalbos traktavimas, kaip m i­ nėta, sudarė jos egzistencijos pagrindą. Prieš ją, kaip „savą“, vietos lenkai nekovojo, ji nebuvo siejama su kita tautybe. Tarpukariu daug kur ją išstūmė lenkų kalba, smarkiai plitusi ir prieš tai. Taip pat tada lenkų kalba labai įsigalėjo į šiaurę ir rytus nuo Maišiagalos, Vilniaus,

(Pikeliškės, Ažulaukė, Eitminiškės, Paberžė, Sužionys, Pabradė, Ar­ nionys, Maldžiūnai...). Pažymėtina, kad lenkų kalbininkė H. Turska dau­

Nemenčinės

gelyje šeimų čia ir kitur rado daug senų žmonių, kurie dar mokėjo ir protėvių lietuvių kalbą. Kalbų vartojimas Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje matyti že­ mėlapyje

(žr. p. 209).

Nustatyti gyventojų tautybę anuomet buvo nelengva. Lenkų kal­ bininkas Janas Rozwadowskis tvirtino, kad suklysti buvo galima ir be

Kalbų vartojimas Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje: a - lietuvių kalba; b - vyrauja lenkų kalba: A - Smalvų arealas, B - Gaidės arealas, C —Buivydžių šlėkta, D - Rūdiškių arealas, E - Giedraičių arealo pietinis kampas; c - g u d ų kalbos išplitimo linija prieš Pirm ąjį pasaulinį karą; d - okupuotos Lietuvos dalies ribos

blogos valios, nes valdžios statistika esanti visiškai nepatikima. Beje, tai rodo paprasčiausi sugretinimai. Antai, 1890 m. rusų oficiali statis­ tika Dieveniškių valsčiuje rado lietuvių 83,8 proc., o 1919 m. lenkų statistika - tik 16,9 proc. Adutiškio valsčiuje (jis ir dabar tebėra lietuviškas) nurodytais metais rusai rado lietuvių 93,6 proc., o lenkai - 22,5 proc., Paberžės valsčiuje atitinkamai 43,6 proc. ir 0 procentų. Vyresnioji karta daug kur kalbėjo lietuviškai, vidurinė jau buvo dvikalbė ar tri­ kalbė. Dabar dažnai išgirstame: н а ш и д з я д ы г а в а р ь і л і п а - л і т о у с к у u п а - п р о с т у ‘mūsų tėvai kalbėjo lietuviškai ir paprastąja, t. y. gudų, kalba’, o jaunoji karta bekalbėjo viena iš svetimųjų kalbų. Lenkų statistika tokius žmones visus laikė lenkais, rusai kartais juos trak­ tavo kaip gudus, kurių kalbos neskyrė nuo rusų. Žmonių kilmės niekas nepaisė.

Lenkai okupacijos metais statistikoje stengėsi parodyti, kad V il­ nijoje „lietuvių nėra“. Net dokumentuose nesiklausę įrašydavo „len­ kas“. Todėl lietuvių „nerasdavo“ net tokiose vietovėse, kur veikė lie­ tuviškos organizacijos, buvo lietuviška skaitykla ar mokykla. Lenkų procentą visur ir visuomet didindavo. Antai lietuviškame Kaltanėnų valsčiuje lenkų „rado“ 960, kur 1939 m. užsiregistravo tik 16 lenkų. Visoje lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje 1931 m. gyventojų surašymo metu-buvo „rasta“ 67 proc. lenkų, 8,3 proc. lietuvių ir 15 proc. gudų, o 1939 m. užsirašė lenkais tik 19,5 proc., lietuviais - 70,3 proc., o gu­ dais - 5,1 procento. Jau šie pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kad oficialia statistika negalima pasitikėti. Į ją reikia žiūrėti labai kritiškai. Tą patį reikia pasakyti ir apie kitus oficialius leidinius, šiaip jau informatyvius, bet sudarytus tendencingai; jais sunku remtis. Antai 1928-1933 m. lenkai išleido detalų lietuvių kalbos paplitimo Vilniaus krašte žemėlapį (M apa obszaru językowego litewskiego w Rzeczypospolitej Polskiej), sudarytą Algirdo Chom inskio

(Olgierd Chomiński).

Bet jame dvikalbiai

gyventojai priskirti prie slavų kalbomis šnekančiųjų. Lenkų ir gudų kalbos neatskirtos. Sprendžiant iš lietuviškų mokyklų poreikio

(prašymų jas steigti),

spaudos prenumeratų, organizacijų narių gausumo, aiškiai matyti, kad lietuviškai kalbančių 1931 m. buvo ne apie 160 000, kaip skelbė lenkų Šaltiniai

(beje, jie skaičių nuolat koregavo, matyt, patys nelabai tikėjo),

bet apie 300 000-400 000. Iš jų tautiškai nusiteikusių turėjo būti apie

200 000.

Įvairių šalių baltistus labai domino išnykstančios

(dabar jau jų nebėra)

nuo lietuvių kalbos masyvo nutolusios lietuviškos salos, visų pirma apie Lazūnus ir Zietelą. Šių salų kalboje aptikta didžiai archajiškų lie­ tuvių

(baltų) kalbų

elementų, praturtinančių baltistikos mokslą. Lazū-

nų šnektą, be lietuvių mokslininkų, tyrė lenkų kalbininkas Viktoras Porzezińskis

(Požezinskis),

estų - Peeteris Arumaa

lietuvių kilmės Jurgis Gerulis

(Georg Gerullis),

(Aruma),

vokiečių -

rusų - Vladimiras To­

porovas ir kiti. 1983 m. vasarą teko šią, tada jau visai beišnykstančią, lietuvišką salą aplankyti ir šių eilučių autoriui kartu su daug jos tyri­ mui nusipelniusiu Aloyzu Vidugiriu ir Kaune gyvenusiu lazūniškiu, savo gimtosios šnektos tyrėju Pranu Semoku. Kalbėjomės su keliais paskutiniaisiais šią šnektą dar šiek tiek mokėjusiais seneliais. Šiandien jų jau nebėra. Lenkų okupacijos pradžioje Lazūnų apylinkėse būta dar didelės lietuviškos salos. Pradėjusias tada kurtis lietuviškas mokyklas ir skai­ tyklas lenkų valdžia tuoj uždarė, jų steigėjus persekiojo. Žmonės at-

kakliai siekė mokslo, siuntė savo vaikus mokytis į Vilnių. Valdžia darė įvairių kliūčių. Antai valstiečiui Barauskui, norėjusiam sūnų leisti į Vilniaus lietuvišką gimnaziją, nedavė tautybės pažymėjimo. Ž m o ­ gelis pėsčias nukeliavo į Varšuvą

(važiuoti neturėjo pinigų)

pas ministrą

pirmininką. Deja, ten jo nepriėmė, bet tai atkreipė dėmesį lenkų in­ telektualų, kurie įsitikino, kokios daromos lietuviams skriaudos. T ik

(Бобровими) (lankė apie 50, lenkiškuose tebuvo 3-4), o

didelių pastangų dėka pavyko Lazūnuose ir Bebrėnuose įsteigti lietuviškus vaikų darželius

Bebrėnuose - dar ir skaityklą, veikusią 1934-1936 metais.

( Н о в о г р у д о к ) , iki mūsų ( Д я т л о в о ) apylinkėse, nors

Tolokai nuo Lazūnų, anapus Naugarduko laikų lietuviškai kalbančių išliko Zietelos

lenkų laikais gyventojų surašinėtojai jų nei 1919, nei 1931 m. „ne­ rado“. Daugiausia buvo Zasečių

( Засетъ) kaime. 1933 m. (ir su vaikais) kalbančią

A. Valaitis rado 31 šeimą, tarp savęs

apsilankęs lietuviškai

(95 suaugusius ir 25 vaikus), ir 80 šeimų, kuriose senieji kalbėjo lietuviškai, o jaunimas daugiau gudiškai (245 suaugusius ir 175 jaunus); visos kitos 67 šeimos

(309 asmenys)

lietuviškai nebekalbėjo. Netolimuose Narčiuosė

paskutinė lietuviškai mokėjusi moteris mirė 1929 m., o Pagiriuose lietuviškai bemokėjo tik du seneliai. Lietuviškai kalbančių tąsyk dar

km į šiaurę nuo Zietelos), o Girininkuose, (7-8 km į pietvakarius nuo Zietelos), Giedgäluose lietuvių kal­

buvo Žybartauščinos dvare (1 Vezaučiuje

ba jau buvo išnykusi. Yra duomenų, kad lietuvių tuomet dar gali­ ma buvę aptikti rytuose net iki Bėržūnos

( Л у г о м о в и ч и ) ІГ

Bokšto

( Бакшты)

( Березина)

upės, Lugamėnų

valsčiuose.

Apie 1950-1955 m. lietuvių kalbą čia dar mokėjo per 50 asmenų, kelis kartus daugiau tik suprato. Tada ji jau nebebuvo ištisai vartoja­ ma. Lietuviškai tarpusavy pašnekėdavo retkarčiais susitikę kaimynai ir giminės. Vienas kitas nuosekliau ją vartojo ir šeimoje. Tokių šeimų buvo apie septynias. Gražiai lietuviškai iki pat mirties

(1956)

kalbėjo

Elžbieta Žukelienė - puiki Zietelos šnektos mokove. Plačiausiai bu­ vo vartojama Zasečių kaime. 1957 m. ten lietuviškai mokėjo apie 30 Žmonių

(šnektai užrašyti tinkamų A. Vidugiris rado 15),

suprantančių buvo

trigubai daugiau. Visi jie - vyresnio amžiaus žmonės, jaunimas lie­ tuvių kalbos jau nebemokėjo. Pagiriuose tada gerai lietuvių kalbą mokančios tebuvo dvi seserys

giriškės gyveno kitur),

(abi mirė 1962 m., dar dvi gerai kalbančios pa-

silpniau kalbančių ir suprantančių buvo daugiau.

Narčiuosė teliko keli senukai, supratę lietuviškai, bet sunkiai kalbėję. 1984 m. mirė paskutiniai gerai lietuviškai kalbėję zasetiškiai A d o ­ mas Žukelis ir Adolis Laurukevičius. Liko keli tik šiek tiek kalbą m o­ kantys. Pora gerai mokančių išsikėlė gyventi kitur. Detaliau pasku-

tiniuosius Zietelos lietuvius aprašė A. Vidugiris (Kalbos kultūra , Nr. 55, p. 81-87).

Kadangi Zietelos šnektoje kaip niekur kitur aptikta daug labai se­ nų lietuvių kalbos ypatybių, be to, ir vakarų baltų kalbų elementų (!), tai šia šnekta baltis'tų susidomėjimas prasidėjo anksti

daug kartų lankė ir tyrė Eduardas Volteris) ir

(ją nuo 1886 m.

visą laiką intensyvėjo. Be lietu­

vių mokslininkų, šią šnektą tyrė dayg žymių užsienio baltistų. Tai -

(Aruma), lietuvių (Georg Gerullis, 1929-1980),

lenkas Janas Rozwadowskis, estas Peeteris Arumaa kilmės vokiečių kalbininkas Jurgis Gerulis norvegas Christianas S. Stangas

(Frenkelis),

(1930),

vokietis Ernstas Fraenkelis

rusas Vladimiras Toporovas ir daug kitų. Teko šią unikalią

šnektą tirti ir šių eilučių autoriui: 1955 m. vasarą į Zasečius jis buvo nuvykęs kartu su Juozu Balčikoniu ir tuomet berado tik keletą lietu­ viškai mokančių senelių. Laimei, šią šnektą labai gerai ištyrė didysis pakraštinių lietuvių tarmių tyrėjas Aloyzas Vidugiris, paaukojęs Z ie ­ telos lietuvių kalbos tyrimui didžiąją savo gyvenimo dalį. Labai ver­ tinga jo disertacija Zietelos lietuvių tarmė, paskelbta dalimis keliuose tęstiniuose leidiniuose ir atskira knyga išleista 2004 m., taip pat jo

Zietelos šnektos žodynas , Vilnius, 1998.

Žinome, kad lenkų okupacijos pradžioje lietuviškai galima buvo susikalbėti visoje vakarinėje Žirmūnų ( Ж и р м у н ы ) parapijos dalyje. Čia niekuomet lietuviškų mokyklų nebuvo, lenkai atkakliai jų neleido steigti, todėl kraštas greit šlavėjo. Baltistams didžiai įdomius šios tar­ mės duomenis užrašė norvegų kalbininkas O. Brokas (Broch). Lenkiška administracija, mokykla, bažnyčia, dvaras, spauda ir t. t. vertė Vilnijos gyventojus būti dvikalbiais. Nereguliuojama stichiška dvikalbystė ir net trikalbystė stipriai veikė vietinę lietuvių kalbą: bro­ vėsi lenkiškos ir apskritai slaviškos konstrukcijos, vertalai, daugybė kitokių svetimybių. Viešosios spaudos kalboje tai beveik neatsispin­ dėjo. Buvo laikomasi bendrinės kalbos normų. Tačiau paprastų žmo­ nių, ypač kaimuose, šnekamoji kalba be galo prisisunkė svetimybių, ne tiek polonizmų, kiek gudybių (ši paprastoji kalba Vilniaus krašte daug kur vyravo kaip šnekamoji). Pakito krašto ir žmonių vardynas. Oficialiai turėjo būti vartojamos sulenkintos lietuvių pavardžių formos. T ik tokias leido kunigams rašyti gim im o metrikuose. 1937 m. Švenčionių policijos valdyboje buvo tardomi: klebonas D. Gailiušas, vargonininkas Mikutskis ir pi­ lietis V. Maminskas už tai, kad pastarojo sūnų metrikuose įrašė A lg i­

mantas M ic h a ł Mam inskas. Privertė įrašą pakeisti į O lgim ont-M ichał M am iński. Kovotojas už lietuvybę kunigas K. Čibiras buvo nubaustas

300 zlotų o ne

(anuomet tai buvo dideli pinigai)

Czybir.

tame 1972 m.)

už tai, kad pasirašė

Čibiras,

Studentė B. Šipkutė savo diplominiame darbe

Šipkus oficialiai Šipkauskais vis tiek nevadino.

rašo, kad jų šeimos pavardę

Szipkowski, bet

žmonės jų

(apgin­

pavertė į

Buvo lenkinamos ne tik pavardės, bet ir vietovardžiai. Antai

Jakėnai, Čebatoriai rašė Jakiency, Czebotary ir panašiai. Vilniaus miesto ir apylinkių vietovės Antakalnis, Baltupiai, GulbinaiLatakas, Lukiškės, Paneriai\ Pašilaičiai, Šilėnai, Šnipiškės, Vanaginė oficialiai vadintos Antokol, Boltupie, Gulbiny, Z,otoczek, Lukiszki, Ponary, Poszyłajcie, Szyłany, Sznipiszki, Wanaginia ir Valkininkų apylinkėse kaimų vardus

t. t. Rudaminos apylinkėse iš 240 gyvenviečių pavadinimų sulenkinta 150

(per 60 proc.).

Panašiai ir kitur. Taigi lietuviški vietovardžiai nyko

ne natūraliu būdu, savaime, o dirbtinai šalinti iš vartosenos, keisti sulenkintais. Beje, daugelio jų „lenkiškumas“ tėra išviršinis, šaknų kilmė - neabejotinai lietuviška. Nors lenkinimas truko kelis šimtme­ čius, okupacijos metais jis buvo intensyviausias, vis tiek apie 70 proc. okupuotos Lietuvos oikonimų

(gyvenviečių pavadinimų)

lietuviška kilmė

lengvai atpažįstama, o hidronimų - net 93 procentų. Lenkai labai norėjo įteigti okupuotos Lietuvos dalies gyventojams mintį, kad Vilnija - iš seno lenkiškas kraštas (tu żyli Polaki ad wieków

‘lenkai čia nuo amžių gyveno’). Deja, to neįmanoma padaryti. Lenkų isto­ (politikų) kelta mintis, kad esą Vilniaus kraštą sulenkino dar prieš

rikų

valstybių suartėjimą atvaryti į Lietuvą lenkai belaisviai, yra perdėm fantastiška. Niekur negirdėta, jog belaisviai išmokytų vietos gyven­ tojus savo kalbos; paprastai likę svetimame krašte jie patys nutausta. Be to, lenkų belaisviai anuomet turėjo būti laikomi ne vien Vilniaus krašte, bet ir kitose Lietuvos srityse, juoba kad daug žygių į Lenkiją atlikdavo Žem aičių kunigaikščiai. Pagaliau, jeigu belaisviai būtų buvę tokie energingi, greičiau jie būtų lietuvius ne lenkinę, bet pakrikštiję, ir to nebebūtų reikėję daryti Jogailai su Vytautu. Nesueina galas su galu ir šios hipotezės chronologijoje: lenkų belaisviai į Lietuvą buvo atvaromi XIII—X I V a., o Vilniaus kraštas praėjus dar mažiausiai 400 metų tebebuvo perdėm lietuviškas, nes jis labiausiai lenkėjo X I X X X amžiuje. Panašios pasakos viena po kitos kaip grybai po lietaus buvo pradėjusios rastis ir vėliau, tarpukario laikotarpiu. Bet jos ir liko tik pasakos. Sunki kova dėl lietuvybės išugdė nemaža žymių kovotojų, iš kurių minėtini šie: D a n ie liu s A ls e ik a

(1881-1936)-iš profesijos

gydytojas, Vilniaus

Lietuvių laikinojo komiteto 1923-1928 m. pirmininkas, spaudos dar­

buotojas, lietuvių švietimo organizatorius, lenkų kalintas ir tremtas į Nepriklausomą Lietuvą. Jonas

B a s a n a v ič iu s

(1851-1927) - lietuvių tautos patriarchas,

Vilniaus lietuvių kovos įkvėpėjas, Lietuvių mokslo draugijos turtų saugotojas. P ra n c iš k u s

B ie lia u s k a s

(1883-1957) -

Vilniaus arkikatedros

vikaras, vėliau — Aušros Vartų klebonas, vadovavęs lietuvių šalpai, rinkęs tautosaką. Je ro n im a s C ic ė n a s (1909-1987) - nenuilstantis žurnalistas, m o­ kytojas, tautosakininkas. K r is t u p a s Č ib ir a s (1888-1942) - vienintelės Vilniuje lietuviškos Sv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, vadovavęs „Ryto“ ir kitoms drau­ gijoms

(žuvo

1942 m.

bombarduojant Vilnių).

K a r o lis G u m b a r a g is (1885-1957) - kunigavęs įvairiose Vilnijos parapijose, 1919-1925 m. - Lazūnų klebonas, energingas lietuvybės skleidėjas, vėliau bolševikų ištremtas į Sibirą. Iš jo grįžęs prisiglaudė gimtajame Adutiškyje, ten ir mirė. A m b r a z ie j u s

Ja k a v o n is (1886-1943) - Gervėčių klebonas, lie­

tuvybės gaivintojas, kilnotas po įvairias gudiškas parapijas, ne sykį kalintas, 1943 m. lenkų Arm ijos krajovos nužudytas; jo lavonas ne­ rastas. A n ta n a s

J u k n e v ič iu s (1903-1995) - advokatas, gynęs per 100

lietuvių politinių bylų. P e tra s K r a u j e lis

(Kraujalis, 1882-1933) -

kunigas, vadovavęs „Ry­

to“ draugijai, redagavęs lietuvišką periodinę spaudą, dėstęs lietuvių kalbą universitete, išgarsėjęs kaip pamokslininkas

(todėl lenkai draudė

jam lankytis lietuviškose parapijose). A n ta n a s

K r u t u ly s

(1887-1979) -

dėstęs lietuvių gimnazijoje

muziką, organizavęs chorus, teatro studiją, vėliau išleidęs muzikos terminų žodyną. Dar 1918 m. kartu su D. Alseika iš Minsko į V ilnių perkėlė Lietuvių savitarpinės pagalbos ligoninę ir ją tvarkė. K a z im ie r a s

L a jä u sk a s

(1892-1921) -

Švenčionių

vikaras ir

Ceikinių klebonas, lenkų areštuotas ir slapta nužudytas miške prie Maišiagalos R a p o la s

(pirmoji mirtina auka). M a c k o n is

(1900-1982) - spaudos darbuotojas, lenkų

persekiotas ir kalintas, vėliau vokiečių išsiųstas į Štuthofo koncentra­ cijos stovyklą, iš jos lenkų perduotas bolševikams, šių nuteistas ir vėl įkalintas. T ik 1956 m. grįžo į Vilnių. V in c a s M a r t in k ė n a s (1907-1997)- Vytauto Didžiojo gimnazi­ jos lietuvių kalbos ir istorijos mokytojas, vėliau dirbęs Vilniaus pe-

dägoginiame institute ir Mažosios tarybinės lietuvių enciklopedijos redakcijoje, išleidęs monografiją apie okupuotos Lietuvos dalies lie­ tuviškas mokyklas. O n a M i c iu t ė - Š u t a v ič ie n ė (1909-1973) - poetė, kultūros veikė­ ja, vėliau dirbusi bibliotekininke Vilniuje. N ik o d e m a s

R a š tu tis (1881-1947) - Trinäpolio klebonas, „Ry­

to“ mokyklų kapelionas, daug nuveikęs steigiant lietuviškas m okyk­ las, skaityklas, knygynėlius, vaikų darželius, ne kartą lenkų teistas ir tremtas \ Nepriklausomą Lietuvą. A le k s a n d r a s R y m a s (1876-1945) - gydytojas, Švenčionių gim ­ nazijos direktorius, 1944 m. bolševikų areštuotas. M irė Lukiškių ka­ lėjime. K o n s t a n tin a s

Stašys (1880-1940) - vaistininkas, Vytauto D i­

džiojo gimnazijos mokytojas, Vilniaus lietuvių Laikinojo komiteto pirmininkas, vėliau - Vilniaus miesto burmistras, 1940 m. bolševikų ištremtas ir dingęs be žinios. M a r c e lin a s

Š ik š n y s (1874-1970) - rašytojas, Vytauto Didžiojo

gimnazijos direktorius, matematikos vadovėlių autorius

ir Nepriklausomoje Lietuvoje),

(jais naudotasi

lietuvybės gynimo reikalais kreipęsis net į

Tautų Sąjungą, rašęs lietuvių kalbos kultūros klausimais. I z id o r iu s

Š im e lio n is (1919-2011) - dirbęs šviečiamąjį darbą,

lenkų teistas, tremtas, vėliau bolševikų kalintas. Ju rg is

Š la p e lis (1876-1941) - iš profesijos gydytojas, reiškęsis

kaip kalbininkas, Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas, žymus visuomenės veikėjas. Jo žmona M a r ij a

P ia s e c k a it ė - Š la p e lie n ė

(1880-1977) į lietuvių kultūros istoriją įėjo kaip pirmoji Birutės vaid­ mens atlikėja M . Petrausko operoje. A b u kartu 1906 m. įsteigė V il­ niuje lietuvišką knygyną, kuris lenkų okupacijos metais tapo vienu iš svarbiausių lietuvybės centrų. Aprūpindavo knygomis Vilnijos m o­ kyklas. Valdžia knygyną nuolat persekiojo, darė kratas, konfiskavo daug knygų

(vien

1938

m. kelis sunkvežimius).

Veikė iki 1946 metų. Tur­

tingas Šlapelių archyvas buvo dukters Gražutės Šlapelytės-Sirutienės perduotas Vilniaus universiteto bibliotekai. K a zy s U m b r a ž iū n a s (1909-1996) - žurnalistas, spaudos darbuo­ tojas, vėliau bolševikų 16 metų kalintas. Išleido atsiminimus. B r o n iu s

U n t u lis

(1883-1977) -

Vytauto Didžiojo gimnazijos

mokytojas, 1920 m. išleidęs lietuvių kalbos vadovėlį, Vilniaus univer­ sitete dėstęs lietuvių kalbą, nuo 1940 m. - visuotinę istoriją. Jo bro­ lis M a ta s U n t u lis (1889-1952) - žymus lituanistikos turtų kaupėjas, Švenčionių gimnazijos direktorius. Abu broliai ir po karo rūpinosi

lituanistika, be kita ko, šios knygos autoriui yra padovanoję visą G im ­

(tokios literatūros tada nebuvo įmanoma gauti!). V a iš u tis (1881-1951) - Švenčionių klebonas ir gim ­

tosios kalbos komplektą N ik o d e m a s

nazijos mokytojas, kilnotas po Kaltanėnų, Adutiškio, Palūšės parapi­ jas, organizavęs peticijas Vilniaus arkivyskupui ir popiežiaus nuncijui Varšuvoje, miręs ir palaidotas Palūšėje. P ra n as Ž 'ižm aras

(1907-po 1940 m.) -

Vytauto Didžiojo gimnazi­

jos kūno kultūros mokytojas, Gedim ino kalne slapta iškėlęs Trispal­ vę, 1938 m. pagarsėjo dvikova su Lietuvą įžeidusiu lenkų karininku, 1940. m. bolševikų areštuotas ir nukankintas lageriuose. Nepaisant dedamų pastangų ir pasiaukojimo sulaikyti valstybiniu mastu vykdomos polonizacijos buvo neįmanoma. Daug netekusių vilties lietuvių pasidavė nutautimui, kuris nesulaikomai plito. Prievar­ ta „lenkais“ užrašomų procentas statistikoje vis didėjo. Merdėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą suklestėjęs lietuvių kultūros centras Seinuose. 1925 m. Vilnijos lietuvius ištiko dar vienas smūgis - mirė advokatas Tadas Vrublevskis, nuo caro laikų gynęs teismuose persekiojamus lietuvius, padėjęs ne vienam spaudos platintojui išvengti kalėjimo. Vis labiau iro Vilnijos gyventojų vienybė, santarvė. Lenkų šoviniz­ mas skatino tautinę neapykantą. Atsirado dviveidystė. Sulenkėdami žmonės neteko tūkstantmečiais kurtos gyvenimo sanklodos, gausios tautosakos ir kitų dvasinių lobių, kuriuos stengtasi bent gelbėti nuo visiško pražuvimo, kaupti Lietuvių mokslo draugijos fonduose. Anuom et okupuotoje Lietuvos dalyje vykusius sudėtingus kalbų kontaktavimo procesus tyrė lenkų kalbininkė H a lin a T u rs k a . Ji tuo tikslu pėsčiomis apkeliavo bemaž visą kraštą. 1930 m. pasirodė jos reikšmingas straipsnis „Lenkų kalba Vilniaus krašte“ (Język polski na W ileńszczyźnie -

rinkinyje

W ilno i ziemia wileńska). Toliau dirbdama išsamiai

ir objektyviai ištyrė Vilnijos polonizacijos eigą. 1939 m. parengė spaudai monografiją „Apie lenkų kalbos plotų Vilniaus krašte atsi­ radimą“ (O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie). Deja, Ši knyga dėl karo nebuvo baigta spausdinti. Išliko tik pirmieji 9 spau­ dos lankai be titulinio lapo

(p. 1-144).

Tai didelė netektis. Autorė

buvo sukaupusi daug unikalių lingvistinių ir ekstralingvistinių duo­ menų, kurių šiandien, toli pažengus polonizacijos bei slavizacijos procesams, gauti jau nebeįmanoma. Lenkų tęstiniame leidinyje Acta

Baltico-Slavica

(t. 15, p. 327-330)

rašoma, kad H. Turska buvo įteikusi

spaudai dar ir antrą monografiją - Bieliškių vienkiemio lenkų šnek­ tos aprašą. Apie pastarąjį darbą šiaip jau nieko nežinome, kaip ir apie pirmosios monografijos antrąją dalį „Lietuviški elementai“, esą

kartu su pirmąja dalimi turėjusią sudaryti dviejų tomų veikalą apie Vilniaus krašto lenkų kalbos lietuviškąjį pamatą. Greičiausiai viskas žuvo karo sūkuryje. Vokiečių okupaciją autorė praleido Vilniuje ir jo apylinkėse. D a­ lyvavo Arm ijos krajovos veikloje. 1945 m. išvyko į Lenkiją. D irbo Torunės universitete. Karo metu žuvusių rankraščių, matyt, neban­ dė atkurti. Vienas iš paskutinių jos darbų - studija „Leksiniai lituanizmai lenkiškuose Lietuvos statutų vertimuose“ (Lituanizm y leksykalne w polskich przekładach statutów litewskich). M irė Torunėje

1979 m. Po jos

mirties Lenkijoje buvo naujai išspausdinta monografijos „Apie lenkų kalbos plotų Vilniaus krašte atsiradimą“ išlikusioji dalis. Ji išleista ir Lietuvoje (1995). Tuo laiku, kai H. Turska rinko duomenis savo veikalams, Vilniaus krašte dar visur buvo daug senbuvių žmonių, nepamiršusių protėvių lietuvių kalbos. Turska tvirtina, kad visi sutiktieji valstiečiai, seneliai šiek tiek mokėję šią kalbą. Jos nuomone, labai intensyviai lenkėti

tik lietuviai, bet ir gudai) pradėjo XIX

(ne

a. trečiajame ketvirtyje. Tasai pro­

cesas vykęs greitai. Seneliai, turintys 80-90 m., jai teigę, jog vaikystė­ je su tėvais dar kalbėję lietuviškai, bet vėliau ėmę „bjaurėtis“ šia kal­ ba. Turintys 50-70 metų žmonės tada buvę 20-30 metų amžiaus ir su tėvais jau kalbėję lenkiškai, bet gerai atmeną, jog tėvai tarpusavy dar šnekėję lietuviškai, tik vaikai jų kalbos nesupratę; tėvai lietuvių kalbą vartodavę specialiai norėdami pasakyti taip, kad vaikai nesuprastų. Turskos nuomone, lietuvių kalbos nykimo schema buvusi tokia: 1. Tėvai kalba lietuviškai, nors šiek tiek moka ir lenkiškai. 2. Jų vaikai su tėvais kalba lietuviškai, bet suaugę ir sukūrę savo šeimas jau kalba lenkiškai. 3. Anūkai kalba tik lenkiškai, retas iš jų lietuviškai besupranta. Didelę reikšmę turėjusios mišrios šeimos. Jei vienas iš sutuokti­ nių kalbėjęs lenkiškai, šią kalbą vartojusi visa šeima. Svarbus buvęs moterų vaidmuo. Reiškęsis jų praktiškumas: siekė, kad vaikams būtų lengviau gyventi, o tai paprasčiau padaryti kalbant lenkiškai. H. Turs­

(jis nebuvo di­ delis) ilgiau negu kitur lietuvių kalba išlikusi Griciūnuose, Padubtuose (Sužionių parapija), Stripūnuose (Nemenčinės par.) ir Užūblendžiuose (Jauniūnų apyl.). ka tvirtina, kad lenkų kalbos visuotinio įsivyravimo plote

H. Truskos duomenis patvirtina kiti šaltiniai, rodantys vėlyvą sulenkėjimą. Antai apie Dubingius seni žmonės ir dabar prisimena, kad lenkiškai masiškiau imta kalbėti tik X X a. ketvirtajame dešimtmety­ je, nes „tokia buvo mada“. Netolimoje A rn ion ių apylinkėje 1975 m.

ekspedicijos dalyviams 70-80 metų senoliai pasakojo, kad jų tėvai dar kalbėję lietuviškai. Beje, čia vietinėje lenkų kalboje substratinių lietuvių kalbos elementų ypač daug; vartojama net moteriškosios gi­ minės vienaskaitos naudininko lietuviška galūnė -ai

pasaulio kalbų istorijoje yra be galo retas dalykas), pvz.,

(fleksijos skolinimas

kupiła sukenka siostrai

‘nupirko suknelę seseriai’. Ši galūnė vietos lenkų kalboje dar pastebė­

(Bražuolės kaime) ir (čia ir vietos gudų kalboje!).

ta apie Trakūs linkėse

Äpso-Breslaujös

( Опса- Бреслав)

apy­

Kalbos merdėjimas visuomet vyksta kartu su visuomenės merdė­ jimu.- Vilnijos nutautimas - ilgas ir skausmingas procesas, kuris lenkų okupacijos metais pasiekė lemiamą etapą. Prestižinė lenkų kalba ir valstybės teikiamos privilegijos negalėjo žmonėms kompensuoti viso senovės paveldo, dvasinės kultūros netekties. Tačiau išliko lietuviški nutautusių žmonių papročiai, pakelėse kryžiai su lietuviškomis ko­ plytėlėmis

(bolševikmečiu daug kur nugriauti),

naminiai tautiniai audiniai,

rankšluosčiai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs ūkinin­ kavimo būdas bei įpročiai, padavimų, prietarų, senosios mitologijos nuotrupos. Visa tai nesiskiria nuo lietuviškai kalbančių žmonių tiek Vilnijoje, tiek kitur Lietuvoje. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tą dieną vokiečiai puolė Lenkiją ir greitai sutriuškino jos kariuomenę. Vo­ kiečiai ragino lietuvius atsiimti Lenkijos užgrobtąjį V iln ių , žadėjo paremti tą žygį karo aviacija, šarvuočiais, sunkiąja artilerija. Proga atgauti V iln ių buvo ideali. Daugelis lenkų neabejojo, kad Lietuva taip ir pasielgsianti, juoba kad patys neseniai buvo pasinaudoję Čekoslo­ vakiją ištikusia nelaime ir atplėšę nuo jos Tčšino sritį. Tačiau Lietuvos vyriausybė nepasidavė vokiečių gundymams. Jau pirmąją karo dieną ji pasiskelbė būsianti neutrali Vokietijos-Lenkijos kare ir to neutra­ lumo laikėsi. Nepaisydami iš lenkų patirtų didelių skriaudų lietuviai Lenkiją traktavo kaip Hitlerio agresijos auką ir prasidėjusiame kare jų simpatijos buvo Lenkijos pusėje. Jau sutriuškintą Lenkiją rugsėjo 17 d. iš rytų puolė Raudonoji ar­ mija. Rytojaus dieną buvo užimti Švenčionys, Lyda, Naugardukas, o dar po dienos - Vilnius. Rugsėjo 21d. Raudonosios armijos daliniai pasiekė Lietuvos sieną. Karą pralaimėjusios Lenkijos kariuomenės

(dau­ giausia pėstininkų ir kavaleristų, aviacija išskrido į Latviją, kad nepatektų lietuviams) likučiai bėgo į Lietuvą. Buvo internuota per 14 tūkst. kareivių

ir apie 40 tūkst. civilių žmonių, tarp jų Pilsudskio žmona su dviem dukterimis. Lietuviai juos šelpė, norintiems padėjo pasiekti Angliją ir kitus Vakarų kraštus.

Nuo karo nukentėjo lenkų neteisėtai valdyta Lietuvos sostinė V il­ nius ir rytinė etninės Lietuvos dalis. Į Lenkijos kariuomenę buvo m o­ bilizuota per 14 tūkst. šio krašto vyrų. Žuvo apie tūkstantį lietuvių. Nors pagal 1920 m. sutartį tas kraštas turėjo būti grąžintas Lietuvai, tačiau bolševikai elgėsi taip, lyg tai būtų priešų žemė. Vilniuje buvo demontuojamos įmonės, išvežami į Sovietų Sąjungą įrenginiai, gro­ biama viskas, kas pasitaikė po ranka. Vykdom i areštai. Vien iš V il­ niaus ir apylinkių bolševikai suėmė ir išvežė apie 25 tūkst. gyventojų. Žmones apėmė baimė: neaiški ateitis, nežinomas rytojus. Greit

(spalio

2 d.) prasidėjo derybos dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai. Lietuviai tikėjosi atgauti tai, ko buvo netekę dėl Želigovskio smur­ to. Troško atgauti pavergtąją sostinę. }uk Vilnius - tai lietuvių tautos ilgesys, kalbomis iškalbėtas, dainomis išdainuotas miestas, kuriame slypi Lietuvos praeitis. Pagal 1939 m. spalio 10 d. pasirašytą sutartį Lietuva atgavo V il­ nių ir nedidelį pasienio ruožą pagal Peterburgo-Varšuvos geležinkelį. Tai sudarė apie ketvirtadalį Lenkijos užgrobtos Lietuvos teritorijos su maždaug puse milijono gyventojų. Per 20 lenkų okupacijos me­ tų vykdytas slavinimas davė pagrindą Stalinui atplėšti nuo Lietuvos didžiąją tos teritorijos dalį ir įtraukti į Gudijos sovietinę respubliką. Taigi už Lietuvos ribų liko nemaža etninės Lietuvos dalis, lietuviški Švenčionių, Druskininkų, Marcinkonių valsčiai, daug kitų dar lietu­ viškų vietovių, išbarstytų po Gudijai priskirtą teritoriją. Lietuvių kariuomenė į V iln ių įžengė spalio 28 dieną. Č ia buvo iškilmingai sutikta: žygiavo pro triumfo vartus, vėliavomis ir trans­ parantais papuoštomis gatvėmis. Tačiau lietuviškos vėliavos neiškėlė R. Jalbžykovskio vadovaujama arkivyskupijos kurija, nors prieš tai virš jos pastato plevėsavo raudonoji vėliava. Lietuvos kariuomenės pažiūrėti rinkosi žmonės iš tolimų apylinkių. Kai kurie lazūniškiai pėsti ėjo 120 kilometrų. Jiems lenkiška mokykla buvo įkalusi į gal­ vą, kad Lietuva - tai mažytis nuskuręs kraštas. Dabar matė įspūdingą kariuomenę, augalotus, orius policininkus. Stebino lietuviška tvarka, sugebėjimas greit ir sočiai pavalgydinti išalkusį ir apiplėštą miestą, užtvindytą tūkstančių karo pabėgėlių. Rytojaus dieną įvyko vėliavos pakėlimas Gedim ino kalne. Turėjo skambinti visos bažnyčios, bet ne­ skambino. Jalbžykovskis pradėjo boikotą. Lietuvių administracija Vilniuje susidūrė su nemažais sunkumais. Atgautas pasienio ruožas buvo per mažas, kad pajėgtų išmaitinti V il­ niaus miestą, priplūdusį pabėgėlių

(apie 50-80 tūkst.). Žemės čia pras­ 1938 m. kviečių iš

tos, derlius toli atsiliko nuo visos Lietuvos lygio:

Dienraščio „Vilniaus bal­ sas“ antrašti­ nis puslapis, 1939 m. spalio 28 d.

hektaro gauta vidutiniškai 7,7 cnt (Nepriklausomoje Lietuvoje - 12,4 cnt). Taip pat ir gyvulininkystė:, vidutiniškai tūkstančiui hektarų dirbamos žemės Čia teko 69 arkliai (N. Lietuvoje - 105), 166 galvijai (N. Lietuvoje 226). Ūkininkai laukė ir nesulaukė žemės reformos. Nors Vilniaus miestas gyventojų skaičiumi buvo pusantro karto didesnis už Kauną, bet ir jis daugeliu atžvilgiu atsiliko: prieš karą pramonėje dirbo tik 7 tūkst. darbininkų (Kaune - 16 tūkst.), mieste buvo 0,3 tūkst. automo­ bilių (Kaune - 1,4 tūkst.), 2,4 tūkst. telefono ir 15,3 tūkst. radijo abone­ mentų (Kaune atitinkamai 9 tūkst. ir 20,4 tūkst.). • Lietuvos vyriausybė Vilnijai skyrė daug dėmesio. Teikė ekonomi­ nę pagalbą, rodė taktą bei pakantumą. Supirkinėjo beverčiais tapu­ sius zlotus, keitė juos į litus. Nenutrūkstamu srautu į Vilnių riedėjo „Maisto“, „Pienocentro“, „Paramos“ sunkvežimiai su maistu. Reikėjo kovoti su kriminaliniais nusikaltėliais, kurių, čia suvežtų iš visos Len­ kijos, apie du tūkstančius vien iš Lukiškių kalėjimo paleido traukda­ masi Lenkijos kariuomenė. Buvo atstatomi per karą sugriauti Vilniaus tiltai. Apskritai gyveni­ mas sparčiai normalėjo. Daug pastangų Lietuvos vyriausybė dėjo siekdama atgautąjį kraštą integruoti į Lietu­ vą. Visi gyventojai ar jų tėvai, kurie 1920 m. sudarant taikos sutartį su Sovietų Rusija gy­ veno šiame krašte, buvo laikomi lygiateisiais Lietuvos Respublikos piliečiais. Sustabdytas jų lenkinimas. Vilniuje pradėjo veikti dvi lie­ tuvių gimnazijos: Vytauto Didžiojo (berniukų) ir Birutės (mergaičių). Įstaigų tarnautojams ir šiaip piliečiams buvo organizuoti lietuvių kal­ bos kursai. Norintys greit pramoko lietuviškai. Nuo spalio 28 d. pradėjo eiti dienraštis Vil­ niaus balsas. Atnaujintas lenkų administraci­ jos 1937 m. uždarytas gudų laikraštis Krynyca. Leidžiami lenkų dienraščiai Kurier Wileński ir Gazeta codzienna, žydų Wilner Tog, rusų Н а ш е в р е м я . Iš Panevėžio perkeltas Pedagoginis institutas, anksčiau buvęs Klaipėdoje. Atgai­ vintas Vilniaus universitetas. Nuo 1918 m. atkūrimo akto jo teko laukti net du dešimtmečius. Vengiant paralelizmo, iš Kauno perkelti Humanitarinis ir Teisės mokslų fakultetai. Pirmą kartą istorijoje Vilniaus universitete paskaitas pradėjo skai­ tyti lietuviškai, nepaisant to, kad didžioji dalis buvusio Stepono Ba-

toro universiteto mokslo personalo ir studentų boikotavo. Į V iln ių perkeltas Valstybinio teatro kolektyvas, daugiausia jaunesnieji artis­ tai. Pradėta pamažu kelti ir kitas įstaigas. Bent tris ketvirtadalius atgauto krašto gyventojų sudarė vietinės kilmės žmonės. Nemaža jų lietuvių kalbą jau buvo pamiršę, vietomis ją bemokėjo tik vyresnioji karta, buvo daug dvikalbių. Svarbus užda­ vinys - sustabdyti tolesnį krašto lenkinimą, sudaryti sąlygas atsigauti lietuvių kalbai ten, kur ji dar nebuvo visai pamiršta. Nutautimas labiausiai buvo palietęs vidurinę atgauto ploto dalį, kur gyventojai perdėm mišrūs arba kalbėjo gudiškai, kiti - lenkiš­ kai. Busimojo Vilniaus rajono plote lietuvių kalba tada buvo išliku­ si tik vakaruose ir šiaurės vakaruose: Dūkštų, Maišiagalos, Paberžės, Glitiškių, Sužionių ir kitose apylinkėse

(daugiausia dvikalbiai).

Be to,

į pietus nuo Vilniaus lietuvių kalba išliko Marijämpolio ir Žagarės kaimuose. Išduodant naujus pasus dauguma gyventojų užsirašė esą lietuviai, nors ne visi mokėjo savo protėvių kalbą: Maišiagalos apy­ linkėse lietuviais užsirašė net 89 proc., Paberžės - 81 proc., Riešės ir Nemenčinės - po 80 procentų. Palyginti nemaža lietuviais užsirašė ir kitur, pavyzdžiui, Rudaminos ir Šumsko apylinkėse - po 45 proc., M ickūnų - 46 proc., tačiau Naujosios Vilnios - tik 9 procentai. Busimojo

Šalčininkų rajono plote lietuvių kalba buvo išliku­

si geriau: vakarinėje ir vidurinėje dalyse tada buvo kalbama mišriai

(Butrimonys, Raščiūnai, Päsalis, Kužiai, Daučiūnai, Jūndiliškės...), kai kur lie­ tuviškai kalbantys tebesudarė daugumą (Kaniūkai, Šiauliai, Jurgionys...), Mištūnuose -

net 90 proc., Dainavoje, Gilviniškėse, Užūklonyse,

Vėžionyse, Naujädvaryje - apie 50-90 proc., Kalesninkuose, Purvė­ nuose - 25-50 procentų. Išduodant naujus pasus Jašiūnuose lietuviais užsirašė 86 proc., Turgeliuose — 60 proc., nors tų vietovių gyventojai kalbos požiūriu jau buvo labai sušlavė ję

(daugiausia kalbėjo gudiškai),

ypač apie Turgelius,

Akmenynę. Dabartinio Trakų rajono plote lietuvių kalba ištisai vyravo pie­ tuose. Vyresniosios kartos žmonės ją dar mokėjo ir apie Lazdėnus, Rūdiškes, Obelius, vietomis ir kitur. Vilniaus miestas turėjo per 200 tūkstančių nuolatinių gyventojų

(be karo pabėgėlių), iš kurių terasdavo vos 2 tūkst.).

lietuviais užsirašė per 70 tūkst.

Lenkų patriotams, žinoma, darėsi skaudu, kai jie

lonistinės propagandos)

(lenkų statistika

(klaidinti panpo-

patyrė, jog W ilno esąs Lietuvos sostinė, jog

prijungtasis prie Lietuvos kraštas sudaręs lietuvių tautos branduolį,

davusį pradžią lietuviškai kultūrai ir Lietuvos valstybei. Anksčiau visa tai nuo jų buvo slepiama. Tie, kurie laikėsi šovinistinio nu­ sistatymo, ir toliau nerimo, skleidė antilietuviškas nuotaikas, kėlė žmonėse sąmyšį. B u vo sk le id žia m i gandai, esą V iln ių grąžinus L ie tu v a i krašte k ilsią s ba­ das. K a i v a rg in g ie ji m iesto gyven tojai p irm o sio m is d ien o m is bu vo n e­ m okam ai m a itin a m i iš kariu om en ės v irtu v ių , le n k ų „p a trio ta i“ nešė sriu bą k ib ira is ir pylė į tualetus (Lietuva subankrutuosianti!). „M a ista s“ u ž ­ tv in d ė parduotuves ek sp o rtu i paruoštais mėsos konservais su an gliškais užrašais. Tuo pasinaudojant im ta sk elb ti, esą V iln ių m aistu aprūpiną ne lie tu v ia i, bet anglai.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys, apie 1940 m.

Bažnyčiose iš sakyklų Jalbžykovskio parankiniai ragino gyventojus neparsiduoti lietuviams „už dvėselieną“ (taip vadino rūkytas dešras, kum­ pius, šoninę). Iš kailio nėrėsi, kad nebūtų sustabdyta polonizacija, kad išliktų kokia buvo lenkų okupacijos metais. Per pamokslus tęsė senąją pasaką apie tai, kad visi katalikai - tai lenkai. Nenorėta patenkinti lietuvių prašymo leisti lietuviams turėti pa­ maldas (šalia lenkiškų) kai kuriose Vilniaus bažnyčiose, nes sutilpti ma­ žoje Sv. Mikalojaus bažnytėlėje iš tikrųjų buvo neįmanoma. Teko kreiptis pagalbos net į popie­ žių. Tik įsikišus nuncijui iš Kauno buvo leista kai kuriose Vilniaus bažnyčiose turėti lietuviams pamaldas. Sufraganu buvo paskirtas arkivysku­ pas M. Reinys, kurį Jalbžykovskis ignoravo ir neprileido prie valdymo. Lietuvos Respublikos vadovybės toleranciją ir pakantumą lenkų šovinistai išnaudojo be saiko keldami reikalavimus. Antai nesitenkinta dviem lenkiškais dienraščiais, reikalauta trečio, visai neprisimenant, jog dar taip neseniai patys lietu­ viams buvo palikę vienintelį nereguliariai išei­ nantį laikraštėlį Vilniaus žodis. Šovinistai stengė­ si boikotuoti lietuviškas mokyklas, ypač Vilniaus universitetą, kai jis iš Lietuvai pragaištingo polonizacinės ekspansijos šaltinio tapo lietuvišku mokslo ir kultūros židiniu. Policija susekė ir likvidavo slaptą šovinistų organizaciją. Tarp suimtųjų net 75 proc. sudarė atvykėliai iš Lenkijos. Krašto vardynas buvo labai sulenkintas. Lietuvių administracija kreipėsi į gyventojus prašydama padėti nustatyti tikrąsias senovines

vietovardžių formas. Valsčių viršaičiai ir apylinkių seniūnai pakvies­ davo lietuviškai mokančių vyresnio amžiaus asmenų. Atvykdavo kalbininkas ir vietos žmonių nurodymu greta suslavinto pavadinimo įrašydavo iš seno vartojamą lietuvišką jo atitikmenį, taip pat vietos lietuvių šnektose tebevartotas lietuviškas pavardes. Buvo sudaryta speciali Vardyno komisija, vadovaujama prof. Antano Salio. Jo atsi­ minimu, atgautose žemėse tada bemaž nebuvo apylinkių, kur nebū­ tų atsiradę lietuviškai mokančių žmonių. Vardyno komisijos veikloje dalyvavo beveik visi to meto lietuvių kalbininkai: A. Salys, P. Skar­ džius, J. Balčikonis, P. Jonikas, L. Dambriūnas (Dambrauskas), K. Almi­ nas (Alminauskis), M. Jurkynas, J. Kruopas, J. Senkus ir kiti. Sukaupti vardyno duomenys Lituanistikos institute buvo lyginami su archyvuose turima medžiaga ir taip atkuriamos autentiškos vardų formos. Jos buvo įrašomos naujai išduodamuose pasuose. Nelietuviš­ kai kalbantys, suprantama, dar ilgai vartojo (vietomis ir dabar tebevartoja) istoriškai antrines sulenkintas bei suslavintas formas. Buvo sudaryti lietuviškų vietovardžių ir rekomenduojamų atlietu­ vintų pavardžių žodynai. Deja, dėl karo ir okupacijų to darbo nespėta baigti. Vietovardžių žodynas buvo jau spausdinamas, turėjo greit pa­ sirodyti, bet nebespėjo. Liko korektūros. Rekomenduojamų pavar­ džių žodyno spėta parengti tik mašinraštį. Dėl duomenų stokos tada ne visą vardyną buvo įmanoma doku­ mentuotai atlietuvinti. Skubotai dirbant kartais pasitaikydavo ir bro­ ko, net atgal „vertimo“ iš lenkų į lietuvių kalbą ar naujų formų sukū­ rimo. Bet tai palyginti reti atvejai. Išryškėjo nepaprastas mūsų pavardžių sudarkymas. Beje, panašiai buvo darkytos anksčiau ir visoje Lietuvoje. Antai pavardė Gaidys virto Gajdis, Gojdis, Gojdys, Gojdzis, Gojdź ir pan., Gaidelis - Goįdel, Gejdelis, Hajdel..., Katinėlis-Kacinel, Kacynel, Račienei..., Žemaitis - Żemajtis, Żemajć, Żemojt, Žemoje, Żemojdo, Żamajdo, Żmujdzin, Żmujdziński..., Žvėrelis

(ir Žvėrelė)

- Żwiereło, Żwierelło, Żwiriełło, Żwirełło, Żw iryłło

ir t. t. Iš

Ašaka, Aukštuolis, Bajoraitis, Cėsnaitis, Dailidė, Drąseika

(Dranseikä),

Gaigalas, Smailys, Siekštelė, Tijūnėlis, Uogintas, Vėdaras

buvo padaryta

Asako, Oksztul, Bajorojć, Czesnojč, Dojlido, Dronsej-

ir pan. Priesa­ masiškai suslavintos į -aniec: Ankėnas, Andriulėnas, Ožkelionis, Stasiulionis, Šimelionis paversti Ankianec, Andrulaniec, Aszkelaniec, Stasiulaniec, Szymielaniec... Daugybė vertinių, pavyz­ džiui, Beržinis -» Brzeziński, Girinis, M išk in is —> Gajewski, Gajewczyk, Žvirblis —> Wróblewski. Lenkų išduotuose dokumentuose pasitaikė ko, Gajgał, Szmejlis, Szaksztełło, Ciunel, Ogint, Wedor

gos - ėnas,

-onis

Korwelis-Gołębowski, Zajączkowski-Kiszkis, ŻwirblisWróblewski ir pan. Tai rodo tarpinį pavardžių vertimo veiksmą.

dvigubo rašymo:

Be vardyno, buvo tiriamos ir išlikusios Vilnijos lietuvių šnektos. Rasta daug gerų vietinės šnektos mokovų. Antai dialektologas Juo­ zas Senkus vien iš Paberžės apylinkės tokių buvo suregistravęs 40, iš Šalčininkų apylinkės -

10. Šiais duomenimis lietuvių dialektologai

naudojosi vėliau, net septintajame dešimtmetyje organizuodami dialektologines ekspedicijas Lietuvių kalbos atlaso duomenims rinkti. Tada Vilnijos lietuvių šnektas tyrusių kalbininkų atsiminimu, -absoliuti dauguma lietuviškai nemokėjusių vietinių gyventojų buvę geranoriai ir lietuviams palankūs. Jiems ypač imponavo aukštesnis Lietuvos valstybės ekonominis lygis. Tada per pusmetį

birželio įvykių)

(iki

1940

m.

daugelis lietuviškai pramoko daugiau negu vėliau per

40 metų. Prie Gudijos priskirtoje etninės Lietuvos dalyje liko daug lietuvių

Druskininkų, Marcinkonių, Švenčionių, Daugėliškio, Mielagenų, Tverečiaus, Gervėčių gyvenviečių, vietomis net ištisai lietuviškas kraštas. Tai -

ir kitos apylinkės. Apie Dieveniškes tada lietuviškai kalbėjo bemaž 90 proc. visų gyventojų. Daug jų buvo dabartiniame Varenävo rajone, kur būta ir apgudėjusių, bet susikalbėti lietuviškai, ypač su vyresnio amžiaus žmonėmis, tada dar buvo galima beveik kiekviename kaime. Daug tebemokančių lietuviškai, ypač vyresnės kartos žmonių, liko anapus sienos prie Šalčininkų. Toliau pietryčiuose - didelė lietuviška sala Lazūnų apylinkėse. Šiaurėje už Lietuvos ribų liko mišri vakarinė Breslaujos rajono dalis

(ypač apie Apsą),

kur tada lietuviškų ar pusiau

lietuviškų buvo net apie 40 kaimų. Mažų lietuvių kalbos salelių liko daug įvairiose vietovėse, pavyzdžiui, devyni kaimai prie Kamójo ir Lentupio, du kaimai prie Zietelos, du kaimai prie Ščiūtino ir t. t. Am žininkų atsiminimu, žmonės tikėjosi, kad visos lietuviškos vietovės būsiančios atiduotos Lietuvai. Jie labai nusivylė likę anapus sienos. Bolševikų valdžia ten tuoj atidarė rusiškas mokyklas, atvy­ ko rusai mokytojai. Lietuviškas mokyklas leido įkurti tik kai kuriose vietovėse: septynmetę - Pelesoje, keturmetes - Pavalakėjė, Paditvyjė, Dubintuose, Plikiuose, Ramaškonysė ir kitur. Spalio pabaigoje Vakarų Gudijos liaudies susirinkimo Balstogės sesijoje deputatai lietuviai pareikalavo ištaisyti Maskvos sutarties pa­ darytą jiems skriaudą ir lietuviškas vietoves prijungti prie Lietuvos. Deja, niekas to nepaisė. Buvo paskelbta, kad norintiems bolševikų valdžia leisianti persikelti į Lietuvą. Net sudarė specialią repatriavimo komisiją, įsteigė išvykstančiųjų registravimo punktus. Repatriantais

daug kur užsirašė ištisi kaimai, ne tik lietuviai, bet ir mišrių šeimų

(net darė fiktyvias santuokas) žmonės. Kitakalbiai visokiais būdais stengėsi įrodyti savo lietuvišką kilmę, nenorėjo likti bolševikiniame „rojuje“. Bolševikų valdžia netikėjo, kad bus toks masinis kėlimasis į „buržu­ jų“ Lietuvą. Ėmėsi agitacijos. Vien į Rodūnią buvo pasiųsta apie 300 agitatorių. Bet tuo nieko nepasiekė. Įvyko lyg ir neoficialus referen­ dumas už prisijungimą prie Lietuvos. Išvažiuojantiems leido pasiimti po vieną karvę, avį, paršiuką ir įvairių daiktų tiek, kiek telpa į vienkinkį vežimą. Pinigų nekeitė. Tro­ besius ir kitą nekilnojamąjį turtą turėjo palikti be atlyginimo. Ž m o ­ nės skerdė kiaules, ganė pievas, nebesėjo vasarojaus, pjovė nepribren­ dusius javus, susikrovė vežimus ir... laukė. Iš pradžių valdžia skelbė, kad bus išvykstama gegužės 1 d., bet vis atidėliojo. Lietuvoje jų laukė. Buvo sudarytas komitetas repatriantams priimti. Deja, greit bolševi­ kai užgrobė visą Lietuvą ir repatriacija nebeteko prasmės. Gyventojai patyrė didelių nuostolių.

Lieka dar aptarti Vilnijos padėtį vokiečių okupacijos laikais. Vo­ kietijos ir Sovietų Sąjungos karas prasidėjo 1941 m. birželio 22 dieną. Vokiečiai greit ir lengvai sutriuškino pasienyje dislokuotus Raudo­ nosios armijos dalinius ir veržliai brovėsi į Sovietų Sąjungos gilumą. Jau pirmosiomis karo dienomis sovietai neteko apie 3,5 mln. karių, kurių daugumas pakliuvo į nelaisvę

(vėliau grįžę - į Sibirą).

D ėl Stalino

„genialaus vadovavimo“ aukos kare buvo milžiniškos - netekta apie

(kiti priskaičiuoja 46 mln.; vokiečiai neteko 6 mln.), iŠ jų apie (kiti - 20 mln.) sudarė kariai (vokiečių 3 mln., iš kurių rytų fronte žuvo apie pusę). Lietuva, apimta bolševikų sukelto siaubo, į karą žiūrėjo kaip 30 mln. gyvybių

9 mln.

į išsigelbėjimą. Vokiečiai nedraudė nuo amžių slavintoje Rytų Lietuvoje steigti lietuviškas mokyklas. Naujai priskirtos prie Lietuvos vietovės daug kur buvo jau gerokai suslavintos. 1942 m. gyventojų surašymas pa­ rodė, kad visur dar tebebuvo žmonių, išdrįsusių užsirašyti lietuviais, nepaisiusių labai stipraus šovinistinio lenkų pogrindžio grasinimų. Lietuviškiausias pasirodė Gervėčių valsčius, kur užsirašė lietuviais 60 proc. visų gyventojų

(lenkais - 24,7 proc., gudais ir rusais - 14,7 proc.).

K i­

tur lietuvių procentas mažesnis, pavyzdžiui, Kiemėliškių ir Kučionių valsčiuose - po 34 proc., Vidžių - 24 proc., Benekainių -

18 proc.,

Lentupio ir Smurgainių - 16 proc., Mikališkių — 14 proc., Ašmenos ir Svyrių — po 12 proc., Krėvo, Graužiškių ir Šėmeto — po 11 proc., Kamojų — 10 proc., Kliuščionių - 9 proc., Salų -7 procentai.

Lietuvių kalba tuomet dar nebuvo visai pamiršta net pakraštinėse vietovėse. Antai apie Krėvą, Mikailiškes dar tebebuvo lietuviškai m o­ kančių žmonių, ypač senosios kartos. Sėmeto valsčiuje lietuviškiausi buvo Pamoščių

(120 šeimų)

ir Smilgių

(180 šeimų)

kaimai.

m. Lietuvai grąžintose vietovėse gyventojų surašymas parodė tokį lietuvių procentą: Dūkšto valsčiuje —95 proc., Valkininkų ir Kaltanėnų - po 94 proc., Tverečiaus - 90 proc., Ignalinos - 88 proc., Rimšės - 85 proc., Daugėliškio ir Mielagėnų - po 80 proc., Varėnos, Švenčionių ir Švenčionėlių - po 75 proc., Jašiūnų - 74 proc., Adutiš­ kio - 69 proc., Turgelių ir Šumsko - po 60 proc., Rudaminos - 57 proc., Naujosios Vilnios - 56 proc., Maišiagalos - 55 proc., Dieveniškių 50 proc. (valsčius 1942 m. padidintas suslavėjusiomis apylinkėmis), Mickūnų — 44 proc., Paberžės - 43 proc., Trakų - 41 proc., Nemenčinės - 37 proc., Eišiškių - 31 proc., Riešes —29 proc., Rūdiškių - 27 proc., Šalčininkų 23 proc., Vilniaus - 22 proc., Pabradės - 9 proc. (čia prisiglaudė daug atbė1939-1940

gėlių iŠ Lenkijos, vykdyta labai aktyvi prolenkiška agitacija). Užfiksuota daug vietinę lietuvių tarmę gerai išlaikiusių senbu­ vių. Prie pat Šalčininkų tokių rasta: Mikantonysė - 86, Ažulomyje -

56, Dainiškėse - 47, Mažuosiuose Baušiuosė -

30, Klynuose -

27, Širviuose - 16, Pašalčyjė - 7, Stakų Ūtoje - 6, Milvyduose ir Vinciapölyje - po čininkuose

5, Tribonysė ir Pamurmėję - po 1, pačiuose Šal­

- 26. Kiti ją jau buvo kiek primiršę arba ir visai užmiršę,

lietuvių kalbos tie tada mokėsi iš naujo. Daug lietuviškai tebemokančių liko anapus Lietuvos generalinės srities - Gudijoje. Tokių rasta ne tik Rodūnios, Nočios, Žirm ūnų, Jurotiškių, Vosyliškiu valsčiuose, bet ir artimose Lydos apylinkėse, taip pat į pietus nuo Lydos, prie Vijos, Dūdų, Bielyčios, Sčiutino ir kitur. Daugelyje minėtų vietovių niekuomet nėra buvę lietuviškų m o­ kyklų. Lietuviai nuo senų laikų čia buvo verčiami mokytis lenkiško­ se ir rusiškose mokyklose. Dabar vienur kitur įsteigtos ir lietuviškos. Gervėčių valsčiuje atsirado

23 lietuviškos pradinės mokyklos (ir pro­

gimnazija Gervėčiuose), Lentupio, Kamojų valsčiuose - po 12 lietuviškų mokyklų, Kiemeliškių valsčiuje - 8, Kliuščionių, Žukainių - po 4 ir panašiai. Įsteigtos lietuviškos mokyklos ir kai kuriose prie G u d i­ jos generalinės srities paliktose vietovėse. je veikė

1942 m. Lydos apskrity­

37 lietuviškos mokyklos (Nočios, Rodūnios, Žirmūnų ir Varenavo

valsčiuose), jas lankė ir apgudę jusiu šeimų vaikai. Pelesos mokykloje mokėsi net komitetas, o

120 lietuviukų. Pačioje Lydoje 1943 m. veikė lietuvių 1944 m. Lydos bažnyčioje pradėtos lietuviškos pamal­

dos. Prašymų steigti lietuviškas mokyklas buvo gauta daug, tačiau

dėl priartėjusio fronto ir šovinistinio lenkų pogrindžio trukdymų nespėta to įvykdyti. Taip pat ne visur spėta bažnyčiose grąžinti lie­ tuvių kalbos teises. Lietuvybė šiame „Dievo užmirštame“ krašte pamažu pradėjo at­ sigauti, kiek tai buvo įmanoma esant karo ir vokiečių okupacijos są­ lygoms. Žm onės gana greit prisimindavo iš tėvų ar senelių girdėtą lietuvių kalbą, kiti jos mokėsi iš naujo. Deja, visa tai greit niekais pavertė šovinistinis lenkų pogrindis. ' Vokiečiai nedraudė

(bent iš pradžių)

steigti lietuviams mokyklų ir

prie Rytprūsių prijungtose lietuviškose apylinkėse. Gardino apskrityje veikė

26

tokios mokyklos

1942-1943 m.

(pradėtos steigti dar apie 20)

su 1500 m okinių ir 33 mokytojais. Mieste veikė lietuviška gimnazija. Vokiečiai leido Gardine įsteigti lietuvių komitetą

(skyrių net Balstogėje),

Vytauto bažnyčioje turėti lietuviškas pamaldas. Tačiau vadinamajame Suvalkų trikampyje jie dar 1939 m. buvo likvidavę net 17 lietuviškų mokyklų, o 1940-1941 m. iš ten vertė lietuvius išsikelti į to meto so­ vietinės Lietuvos teritoriją, tačiau po karo daug jų grįžo atgal. Lietuvių kalbos institute buvo kaupiami duomenys, kur ir kiek Rytų Lietuvoje vartojama lietuvių kalba. Sudaromas specialus žemė­ lapis, kuriame skirtingos spalvos smeigtukais žymėtas kalbos vartoji­ mo laipsnis, nuolat papildant ir koreguojant. Tikslesnis negu 19281933 m. O. Chom inskio sudarytasis. Daugiausia tą žemėlapį tvarkė K. Alminas

(Alminauskis)

ir G. Šlapelytė-Sirutienė. Artėjant frontui ir

ruošiantis evakuacijai jis atsidūrė tarp įvairių daiktų ir gerokai nuken­ tėjo: daug smeigtukų išbyrėjo ar nulūžinėjo. Tačiau išliko jų žymės. Vėliau remiantis jomis ir O. Chom inskio žemėlapiu buvo organizuota nemaža ekspedicijų, užrašyta daug labai svarbių duomenų Lietuvių kalbos atlasui. Rytų Lietuvoje 1942—1944 m. veikė šovinistiškai nusiteikęs gin­ kluotas lenkų pogrindis - vadinamoji Arm ija krajova

(AK).

Lenkijoje

A K didvyriškai kovėsi su hitlerininkais, o Rytų Lietuvoje ėmėsi gė­ dingo žygio prieš beginklius vietos lietuvius. Ji siekė, kad šis kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos ir prijungtas prie Lenkijos, stengėsi re­ alizuoti lenkų emigracinės vyriausybės Londone planą atkurti pilsudskinę Lenkiją „od morza do morza“

(nuo jūros iki jūros).

Persekiojo

ne vien lietuvius. Antai Eišiškių apskrityje A K teroras buvo pradėtas žydų žudynėmis: sušaudė žydus Stäkuose

(netoli Dieveniškių)

(prie Paškonių),

Albertinoje

ir kitur. A K veikloje dalyvavo ne tik vietiniai len­

kai, bet ir atsiunčiami iš Lenkijos, ypač karininkai. Tai iš esmės bu­ vo kolonijinė kariuomenė Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos teritorijoje.

Pokario metais Lenkijoje leidžiama literatūra apie A K veiklą šiose teritorijose yra tendencinga ir neobjektyvi. Hitlerininkai išnaudojo lietuvių ir lenkų nesantaiką. Jie viena ran­ ka leido sudaryti lietuvišką administraciją, kita - ginklavo A K , kurs­ tė tautinę neapykantą. Iš pradžių labiau palaikė lietuvius, bet nuo 1943 m. ėmė ryškėti jų, ypač Vilniaus apygardos komisaro W ulff o, parama lenkams. 1944 m. pavasarį vokiečiams pasyviai stebint A K išplėtojo savo teroristinę veiklą prieš lietuvių administraciją ir V ie ­ tinės rinktinės dalinius, kurie buvo negausūs lyginant su A K . Su­ sirėmimuose žuvo apie 150 Vietinės rinktinės vyrų, daug sužeistų. Hitlerininkams likvidavus Vietinę rinktinę A K galėjo netrukdoma siautėti Vilnijos kaimuose ir miestuose. Turgelių, Šumsko, M ickūnų, Rudaminos, Lavoriškių, Šėmeto apylinkėse ir kitur pietryčių Lietu­ voje ji visai išstūmė vietinę administraciją ir ėmė pati valdyti užimtą teritoriją. Vykdė jaunimo „mobilizaciją“, reikalavo prievolių. A K veikla buvo daugiausia nukreipta prieš tuos, kurie siekė atkur­ ti Nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilnium i. Istorinę lietuvių teisę į V iln ių lenkai iškreiptai suprato kaip „agresiją“. Neapkentė visko, kas lietuviška. Laikė lietuvius nepageidaujamu elementu busimojoje „mocarstvoje“. Po karo šių eilučių autoriui vietiniai žmonės

kitakalbiai)

(paprastai

pasakojo, jog nuo A K kentėjo daugiausia lietuviai. Buvo

tyčiojamasi iš lietuviškų simbolių

(herbo, vėliavos...).

Terorizuoti ir žu­

dyti žmonės vien už tai, kad kalbėjo lietuviškai, laikė save lietuviais. Išvaikė lietuviškas mokyklas. Persekiojo mokytojus, mokinius, net kunigus. Nužudė ilgametį Gervėčių kleboną A . Jakavonį, perkeltą į Eitminiškes prie Paberžės. Stengėsi gyventojus tiek įbauginti, kad nedrįstų lietuviškai pra­ bilti. „Tadu kas lietuviškai dudeno

(kalbėjo),

tai ne žmogus buvo“, -

pasakojo 1963 m. dialektologui A. Vidugiriui 75-erių šalčininkiškis Macys Rimpa. Lietuviškame Valkininkų valsčiuje neliko kaimo, ku­ ris nebūtų nukentėjęs nuo A K . Ypač žiauriai susidorojo su lietuviais Mištūnuose, Čebatoriuose, Krūminiuose, Giniūnuose. Būdingas te­ rorizavimo būdas - surišto lietuvio leidimas į šulinį

Pelesos apylinkėse).

(ne kartą naudotas

Labai nukentėjo Dieveniškių, Butrim onių apylinkės,

iš kurių veiklesni lietuviai bėgo į V iln ių ir kitas Lietuvos vietoves. Sa­ distiškai siautėjo lietuviškoje Gervėčių apylinkėje, ypač Gėliūnų kai­ me. Tautiškai nusiteikusiam lietuviui Auguliui nuėmė skalpą (Viltis, 1988.

Nr. 8) -

turbūt vienintelis toks atvejis X X a. Europoje.

Labai žiauriai elgėsi Dubingių apylinkėse keršydami už Vietinės rinktinės karių nužudytus Glitiškių dvaro kumečius

(išdavusius lenkam s

ir lenkų partizanus. Ten šaudė net vaikus lopšiuose. Žudynes aprašė Dubingių klebonas J. Žvinys. Atsišaukimuose buvo skelbiama: „Už vieną lenką - dvidešimt lietuvių“. Fanatizmas ribų neturėjo. Lenkų ku­ nigai per pamokslą žadėjo „40 dienų atlaidų“ už kiekvieną nužudytą lietuvį (vėliau dialektolo-

sužeistus lietuvių karius)

gams pasakojo vietiniai žmonės).

Viso to smurto tikslas buvo išvaikyti lie­ tuvius iš pietryčių Lietuvos. Būta net tam specialių instrukcijų (viena paskelbta Vilniaus bal­ se, 1990 m. sausio 1-7 d.). AK vadas pulkininkas A. Kšižanovskis (Krzyżanowski, slapyvardis W ilk) iŠ Vilniaus pasiųstą telegramą savo vyriausybei Londone baigė žodžiais „Litwinów niema“ (lie­ tuvių nėra). Žmonės prisimena grasinimus: lie­ tuvius visus išžudysią, kuriuos tik antrą kartą atėję rasią neišvykusius (Voruta, 1990, Nr. 4). Priartėjus frontui AK norėjo savo jėgomis užimti Vilnių ir tuo pa­ rodyti pasauliui, jog lenkai sugeba patys išsivaduoti, atseit Vilnius turįs priklausyti Lenkijai. Miestą puolė 17 000 AK partizanų, bet buvo vo­ kiečių lengvai atmušti. Persiritant frontui labai siautėjo mieste, „šuka­ vo“ Žvėryno priemiestį ir šaudė surastus lietuvius. Apie tai šių eilučių autoriui pasakojo garbingas rašytojas Marcelinas Šikšnys ir kultūros istorikas E. Laucevičius, patys vos išvengę mirties nuo lenkų partizanų kulkų - išgelbėjo geras lenkų kalbos mokėjimas ir kaimynų užtarimas. Laimei, AK buvo greit nuginkluota į Vilnių įžengusios bolševikų kariuomenės. Tačiau jos likučiai ir vėliau dar kurį laiką terorizavo, žu­ dė lietuvius. Dėl viso to lietuvybė daugelyje pietryčių Lietuvos vietų buvo išnaikinta. Žmonių lūpose amžiams užgeso protėvių kalba. Tik atskiri asmenys po karo beišdrįso vadintis lietuviais. A rm ijo s krajovos a tm in im u i 1989 m. le n k a i pastatė pam inklą K ria u č iū ­ nuose (netoli Trakų Vokės), v ė lia u Jeruzalėje (Vilniaus priemiestis), M e d i­ n in ku o se ir k itu r. T a i - lie tu v ių tautos įžeid im as ir v ie tin ių le n k ų n e lo ja ­ lu m o L ie tu v a i viešas dem onstravim as.

Vokiečių okupacijos metais Rytų Lietuvoje siautėjo ir bolševikų partizanai, po karo laikyti „lietuviškais“, nors tarp jų lietuvių buvo nedaug. Ypač žiaurūs buvo tie, kurie slapstėsi Rūdininkų girioje, va­ dovaujami Genriko Zimano. Jie išprovokavo Pirčiupiu tragediją. Prieš

Per II pasaulinį karą nacių sude­ ginto Pirčiupiu kaimo tragediją prie V ilniaus— D ruskininkų kelio primena granitinė skulp­ tūra „ M o tin a “ ir memorialinė plokštė su reljefu bei žuvusiųjų pavardėmis. Skulpt. Gedimi­ nas Jokūbams, archit. Vytautas Gabriūnas. V id ­ manto Balkūno nuotr.

tai sudegino Bakaloriškių kaimą - mėtė pagautus žmones į degančias trobas

(kaip vokiečiai Pifčiupiuose).

Po karo likusius gyvus liudininkus

bolševikai pasistengė išvežti į Sibirą. Rytinių Lietuvos pakraščių kai­ mus nusiaubdavo bolševikiniai gudų partizanai, kurių sąžinę slegia nemaža nusikaltfrnų, be kita ko, manoma, kad jie 1944 m. sausio 29 d. sudegino Kaniūkų kaimą gyventojus.

(tarp Šalčininkų ir Gėrviškių),

išžudė jo

Švenčionių apskrityje bolševikų partizanai sudegino

Pakerotės ir Pašerinės kaimus, nušovė vokietį apskrities komisarą ir išniekino jo kūną. U ž tai keršydami vokiečiai sušaudė 500 niekuo nekaltų vietinių gyventojų.

Stalininė polonizacija Tuoj po karo, 1945 m. rugsėjo 16 d., buvo pasirašyta S o­ vietų Sąjungos ir Lenkijos sutartis dėl valstybės sienų, kuria Lenkija pripažino V iln ių ir Vilniaus kraštą Lietuvai. Dar anksčiau (1944

rugsėjo 22 d.)

m.

susitarta dėl gyventojų evakuacijos. Buvo įsipareigo­

ta norinčius evakuoti iš Lenkijos į Lietuvą

(tokių atsirado tik

14) ir

atvirkščiai - iš Lietuvos - į Lenkiją. Pastarųjų atsirado labai daug, nes žmonės stengėsi išvengti bolševikų represijų, prievartinės ko­ lektyvizacijos, apskritai teroro. 1944-1947 m. į Lenkiją repatrijavo net 178 tūkst. Lietuvos gyventojų. 1955-1957 m. vyko antroji repa­ triacijos banga - vėl persikėlė apie 30-40 tūkstančių. Daugiausia va­ žiavo iš buvusios lenkų okupuotos Lietuvos dalies. Tasai kraštas tada gerokai ištuštėjo, neteko maždaug kas trečio gyventojo. Vilniaus mieste neliko nė pusės. Išvyko bemaž visi buvę karo pabėgėliai

(apie

25 tūkst.) ir lenkų okupacijos metu atkelti asmenys. Be to, pasitraukė patys stipriausi Vilnijos ūkininkai, dvarininkai, okolicų savininkai. Galim a sakyti, jog išvyko visa Lietuvos lenkų inteligentija, taip pat kunigai, palikę savo ganomuosius likim o valiai. Lietuviams kuni­ gams vėliau teko mokytis lenkiškai ir aptarnauti lenkus

niekuomet analogiškai nesielgė).

(lenkai kunigai

Ir dabar dar daug vietinių gyventojų

šeimų susiję giminystės ryšiais su pasitraukusiais į Lenkiją. Persikė­ lėliai įnešė nemažą indėlį į gautų iš vokiečių žemių klestėjimą. Bet V iln ija liko skurdi. Tarp repatrijavusių buvo nemaža lietuvių. Jų skaičiaus nustatyti neįmanoma

(rašėsi lenkais),

spėjama, kad apie dešimt tūkstančių, o gal

ir daugiau. Tada atsirado lietuvių kolonijos Vroclave, Gdanske, Stecine, Slupske, Slavne, Bydgoščiuje ir kitur. Jos nebuvo patvarios: jau­

noji karta kūrė mišrias šeimas, vaikai retai beišmokdavo lietuviškai, nors lietuvybei buvo neabejingi.

Hitlerininkams sunaikinus žydus ir išvažiavus lenkams po karo pietryčių Lietuvoje (kaip ir buvusiame Klaipėdos krašte) susidarė gyven­ tojų vakuumas. Tada Vilnius buvo tapęs legendiniu miestu, kuriame esama laisvų butų. Greit plūstelėjo minios iš visos Sovietų Sąjungos. Vyko tiesiog ešelonais. Miestus daugiausia užpildė ateiviai iš tolimesnių Sovietų Sąjun­ gos regionų, ypač rusai, o į kaimus kėlėsi žmonės iš gretimų Gudijos vietovių. Lietuvos „valdžios“ prašymo leisti tuščiuose ūkiuose

buvo net apie 8 tūkst.) apsigyventi

(tokių

žmonėms iš kitų Lietuvos vietų K rem ­

lius nepatenkino. Buvo apgyvendinami vien kitų respublikų žmonės. Pietryčių Lietuvoje tada ir vėliau apsigyveno per 200 tūkst. imigran­ tų. Pasekmės ypač skaudžios Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose. Ten intensyvi imigracija iš Gudijos tęsėsi iki pat Atgimimo. Į Šalčinin­ kų rajoną vien 1985-1989 m. persikėlė 3 874 žmonės. Beveik pusė gyventojų nebuvo čia gimę, apie trečdalis persikėlė iš Gudijos. Kai kur atvykėliai sudaro 90 procentų. Panašiai ir Vilniaus rajone. Daug tų imigrantų atsirado kitose pietryčių Lietuvos vietovėse, ypač ar­ čiau Gudijos. Antai Smalvų „sala“ tapo bemaž visai gudiška

(pačiose

Smalvose - 100 proc.).

Persikėlėliai stebėtinai greit gaudavo butus, sklypus namams sta­ tytis, geras tarnybas, o vietiniai gyventojai viso to turėjo ilgai laukti. Naujakuriai užėmė svarbiausius rajono valdžios postus: tapo vado­ vaujančiais partijos ir vykdomųjų komitetų darbuotojais, sovchozų direktoriais, kolchozų pirmininkais ir t. t. Įsigalėjo praktika Vilniaus, Šalčininkų ir aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško nusiteikimo asmenis, ypač lenkus. Jie savivaliavo, val­ dė vietinius lyg kokie kunigaikštukai. Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo sėkmingai tęsė rajonų ir apylin­ kių nelietuviška vadovybė, užgožusi kiekvieną lietuvybės pasireiški­ mą, bet kokias pastangas palaikyti gęstančią Vilnijos lietuvių tautinę savimonę. Iš pradžių kurį laiką siautėjo Armijos krajovos likučiai. Po kaimus važinėjo šovinistiškai nusiteikę lenkų veikėjai (vietiniai ir iš Len­ kijos), įtikinėjo žmones, kad greit atsikursianti Lenkija ir Vilnija vėl būsianti prijungta prie Lenkijos (šios knygos autoriui apie tai ne kartą vieti­ niai žmonės pasakojo dialektologinių ekspedicijų metu). Vilnijos rajonų švietimo skyriuose įsitvirtino nelietuviai, visokio plauko „internacionalistai“, daugelis iš kitur „importuoti“ ir antilie­ tuviškai nusiteikę. Jie tapo ir mišriųjų mokyklų vedėjais, trikalbių

laikraščių redaktoriais. T ik vienas kitas lietuvis vietiniame valdymo aparate gavo nesvarbias pareigas. Suprantama, tokia rajonų valdžia užgniauždavo visokią lietuvišką veiklą. Aktyvesnį lietuvį priversdavo išsikelti kitur, iš nepanorusių atimdavo sodybinį sklypą ir pan. A n ­ tilietuviškumas klestėjo. Žin om i faktai, kai šešiolikmetei lietuvaitei sutikdavo išduoti pasą tik tuo atveju, jei ji nuorodoje apie tautybę įrašydavo „lenkė“. Visaip skatintos mišrios santuokos, ypač lietuvių su lenkais ar gudais, nes visi esą katalikai. Buvo palaikoma iš praeitų amžių įtvirtinta pažiūra, kad lietuvių kalba katalikui vengtina. Neapykanta lietuvių kalbai buvo tokia didelė, jog susirinkime ėmus kalbėti lietuviškai visi atsistodavo ir išeidavo. Net lietuvių kal­ bos tarmes tirti Vilniaus krašte tapo pavojinga. Tuo šios knygos auto­ rius pats ne kartą įsitikino. Sovinistiškai nusiteikę chuliganai 1987 m. Ramučių kaime

(tarp Benekainių ir Varenavo) sumušė

žymųjį dialektologą

Aloyzą Vidugirį. Po karo Gudijoje gyventojų pasuose rašė „gudas“

( белорус) .

Tokius

pasus gavo ir tie žmonės, kurie save laikė lenkais, lenkiškai net nekal­ bėję. Persikėlę į Lietuvą tie „gudai“, lenkininkų paagituoti, tuoj virto „lenkais“

(juk prieš karą gyveno Lenkijos valstybėje!),

keitė savo pasus. Ra­

jono valdžia dažnai net neatsiklaususi atvykėlį „gudą“ pase įrašydavo „lenku“. Per gyventojų surašymus jie buvo užrašomi vien lenkais. G udų liko mažiau negu 4 procentai. Pokario metais tose prieškarinės Lenkijos srityse, kurios atsidūrė Sovietų Sąjungos teritorijoje, buvo nutrauktas šimtmečiais vykęs len­ kinimas per mokyklas. Imta steigti mokyklas vietos žmonių gimtąja kalba

(šalia rusiškų):

gudų, ukrainiečių, lietuvių. Lietuviškos mokyklos

atkurtos ar įkurtos visur, kur žmonės šnekėjo ta kalba. Labiausiai asimiliacijos paliestoje pietryčių Lietuvos dalyje jos įkurtos tose vie­ tovėse, kur lietuvių kalba dar nebuvo visai pamiršta, kur iki trečio­ jo dešimtmečio veikė

(kol lenkų valdžia neuždarė)

lietuviškos mokyklos,

būtent, didelėje Švenčionių rajono dalyje, vakarinėje ir vidurinėje Šalčininkų rajono dalyse ir Dieveniškių „pusiasalyje“, vakarinėje bei šiaurinėje Vilniaus rajono dalyje, vietomis rytinės Trakų rajono dalies kaimuose, taip pat šių rajonų miestuose. Gudiškai šnekantys gyven­ tojai paprastai ėjo į rusiškas mokyklas

(ši kalba jiems artimesnė).

Lenkiškų

mokyklų liko nedaug, nes lenkai emigravo į Lenkiją. Šių eilučių autoriui pokario metais kartu su prof. Povilu Pakarkliu teko važinėti po labiausiai nutautintas Pietryčių Lietuvos vietoves. Visur vietiniai žmonės tvirtindavo, kad jų tėvai mokėję lietuviškai. Rasdavome ir vieną kitą senelį ar senelę dar nepamiršusius protėvių

kalbos prie Maišiagalos, Paberžės, Nemenčinės ir kitur. Užrašyti jų kalbos pavyzdžiai saugomi prof. P. Pakarklio archyve Mokslų akade­ mijos bibliotekoje. Vėliau ekspedicijų Lietuvių kalbos atlaso duomenims rinkti da­ lyviai tokių tekstų užrašė daugiau (saugomi Lietuvių kalbos institute). Ekspedicijose dalyvaudavo ir Maskvos kalbininkai (duomenis skelbė lei­ dinyje Бал то-сл авян ский сборник , М о с к в а , 1972). 1956—1969 m. dialektologams pavyko ištirti ir aprašyti pagrindinius Maišiagalos, Paberžės, Ažulaukės, Nemenčinės, Sužionių ir kitų apylinkų tradicinės lietuvių tarmės bruožus. Net labiausiai suslavintose vietovėse apie Lavoriškes, Šumską, Klnę (Ink. Kiena), Naūjąją Vilnią aptikta žmonių, prisimenan­ čių savo tėvus ir senelius kalbėjus lietuviškai. Šalčininkų rajone lietuvių buvo likę dar mažiau negu Vilniaus ra­ jone, nors prieš karą ši teritorija buvo lietuviškesnė. Jie besudarė vos apie 8-9 proc. (1988 m. duomenimis - 9,4 proc.). Čia po karo lietuviškai kalbančių staiga ėmė mažėti. 1979 m. lietuviais save laikė: Počkonitį apylinkėje - 30 proc., Dieveniškių - 19 proc. (šiose abiejose apylinkėse, lenko O. Chominskio sudaryto žemėlapio duomenimis, lietuviškai kalbėjo 90 proc.), Pabarės - 14 proc., Dainavos - 14 proc., Kalesninkų - 3,4 proc., Eišiškių - 3 proc., Jašiūnų ir Šalčininkų - po 2,5 proc. Daug lenkais

užsirašiusių savo gimtąją kalbą nurodė lietuvių. Daugiausia lietuviais užsirašė Mištūnuose (90 proc.) ir Gėlūnuose (78 proc.). Jų dar nemaža buvo Dieveniškių „pusiasalyje“ apie Krakūnus, Žižmus, Maciučius, Poškoms, Stakiis, Didžiulius, Rimašius, Jurgelionis ir vakariniame ra­ jono kampe apie Naniškes, Naujadvarį. Nuo Šalčininkų iki Kalesninkų lietuviškai kalbantys besudarė vi­ sai nedidelį procentą. Butrimonių, Dainavos, Daučiūnų, Gėrviškių, Kalesninkų apylinkėse lietuviškai dar šiek tiek mokėjo tik vyresnės kartos žmonės ir retas jaunuolis, o apie Šalčininkus, Šalčininkėlius, Eišiškes ir iš pačios vyriausios kartos jau tik retas žmogus bemo­ kėjo lietuviškai. Jos vartojimo sfera ir toliau sparčiai siaurėjo. Sep­ tintajame dešimtmetyje dialektologams dar pavyko surinkti duome­ nų Lietuvių kalbos atlasui iš beišnykstančių Eišiškių, Butrimonių, Šalčininkų ir kitų šnektų. Net visai nutautintuose kaimuose jie su­ rado senukų, kurie lietuviškai Šiek tiek suprato (sakė: aš visa pažeistu, kų sakai), bet kalbėjo sunkiai: pasakydavo tik atskirus žodžius, daiktų pavadinimus, suskaičiuodavo iki 100, kartais net lietuviškai padai­ nuodavo. Maskviškė kalbininkė M. Lekomceva 1968 m. užrašė ne­ maža lietuvių kalbos duomenų Stasylose, Dainiškėse (Daučiūnų apyl.), Dainavoje ir kitur (paskelbė minėtame rinkinyje Б алто -сл авян ски й сборник ).

Tada dar rasta lietuvių kalbą ne visai pamiršusių senukų kai kur apie Jašiūnus, Parudaminį, Turgeliūs. Trakų rajonas buvo išlikęs daug lietuviškesnis — lietuviai sudarė apie 57 procentus. Ištisai lietuviška pietinė jo dalis apie Liepoms, Grendavę, Tolkiškes, Panošiškes, Onuškį, Dusmenis, Čižiūnus, taip pat šiaurės vakaruose apie Semeliškės, Pastrėvį, Elektrėnus. Prieš ka­ rą vyresniosios kartos žmonės daug kur mokėjo lietuviškai ir liku­ sioje rajono dalyje: Lazdėnuose, Obeliuose, Rūdiškėse, Paluknyje... 1966 m. kompleksinės ekspedicijos

(su Gudijos kalbininkais)

dialektolo­

(Trakai, Trakų (apie

ga! daug kur galėjo surinkti duomenis Lietuvių kalbos atlasui

Barčiai, Šaklėriai, Lygainiai, Paneriai...). Į pietvakarius nuo Jsmónis, Rūdiškes, Ubiškės, Čižiūnus, iš dalies Aukštadvarį) įsigalėjo lenkų kal­ ba (polszczyzna litewska), likusioje rajono šiaurės rytų dalyje - „papras­ toji“ kalba. Švenčionių rajone lietuviais tada užsirašė apie 48 proc. visų gyven­ tojų. Ištisai lietuviška buvo šiaurinė jo dalis: Kaltanėnų, Reškutėnų, Bielionių apylinkėse - per 90 proc., Adutiškio apylinkėje - 74 proc., Švenčionėlių - 72 proc., Švenčionių - 67 proc., Cirkliškio - 58 pro­

(nuo jos įtekėjimo) Žeimenos upes įsi­ (polszczyzna litewska), o rajono pakraštyje pagal G u ­

centai. Pietuose palei Lakajös ir vyravo lenkų kalba

dijos sieną - „paprastoji“.

Ignalinos rajonas buvo išlikęs palyginti lietuviškas, išskyrus jo šiau­ rinę dalį apie Gaidę, kur, kaip ir gretimose Turmanto, Kimbartiškės, Smalvų (šiaurinė dalis) apylinkėse, priklausiusiose Zarasų rajonui, var­ tota lenkų kalba (polszczyzna litewska). Seni žmonės prisimindavo: nasze ojcy litwiny byli ‘mūsų tėvai buvo lietuviai’. Jie lenkiškai kalbėdami ne tik tebetarė minkštuosius r , s , z , č', dz (kurių lenkų kalba neturi), bet ir vartojo lietuvišką moteriškosios giminės daiktavardžių galūnę -ai (!). Tačiau ši lenkų kalbos „sala“ jau buvo gerokai apnykusi, labai atmieš­ ta ateivių iš Gudijos, kasdieniniame gyvenime daugiausia vartojusių rusų kalbą. Šiek tiek buvo nutautintos ir Širvintų rajono rytinė bei Molėtų rajono pietinė dalys, tik čia bemaž visur tebebuvo daug dvikalbių žmonių. Labiausiai sulenkintuose kaimuose į šiaurės vakarus nuo Kernavės seneliai pasakojo, jog vaikystėje kalbėję lietuviškai. Net ir visai sulenkintose vietovėse žmonės paprastai atsimindavo savo lietu­ višką kilmę. Nelietuvė dialektologė L. Maslenikova 1967 m. rašė, jog Arnionyse (Molėtų r., visai sulenkėjęs kaimas) jai 70—80 m. seneliai tvirtinę, jog jų tėvai dar kalbėję lietuviškai: nasza wioska litewska byla ‘mūsų kaimas buvo lietuviškas’ (Польские говоры в С С С Р . М и н с к , 1973, 66).

Vietos tarmė čia visur buvusi labai įdomi. Užfiksuota daug kalbos istorijai svarbių duomenų, ypač iš tų vietovių, kur lietuvių kalba buvo beišnykstanti. Apie 1950 m. Kremliaus politika Lietuvoje (ne Gudijoje ir Ukrainoje) lenkų atžvilgiu pasikeitė. Stalinas nusprendė, kad Vilnijos lietuvėjimas prieštarauja Sovietų Sąjungos interesams. Buvo pareikalauta čia steigti daugiau lenkiškų mokyklų. Tuo pasinaudojo Vilnijos len­ kintojai, juolab kad lietuvybės gaivinimas bolševikų buvo laikomas „nacionalizmu“. Tam darbui vadovavo LKP CK skyriaus vedėjo pava­ duotojas Vidmantas (Vidmontas, lietuvišką pavardę turįs buvęs dvarininkas, pri­ siplakęs prie partijos, vėliau pabėgo iš Lietuvos), Švietimo ministro pavaduo­ toja V. Vyšniauskaitė (Višnevskaja, Rusijoje gimusi ir ten ilgai gyvenusi lenkė), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (iš kažkur atsibastęs į Lietuvą) ir Vilniaus srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis (kilęs nuo Dūkšto, jau prieš karą pasižymėjęs polonizacine veikla). Jie atliko Vilnijos lietuvybės budelių funkcijas. Vidmantas su Purviniu važinėjo po Vilniją ir uždarinėjo lietuviš­ kas mokyklas. Per kelerius metus lenkiškomis buvo paverstos net 367 lietuviškos mokyklos! Motyvuota tuo, jog lenkams valdant šį kraštą prieš karą žmonės jau buvo išmokę lenkų kalbą (!). Tiek lenkiškų mokyklų nebuvo pristeigusi net lenkų okupacinė valdžia. Įsismaginę lenkiškomis vertė ir mokyklas buvusioje Nepriklausomoje Lietuvo­ je - Širvintų, Molėtų, kituose rajonuose. Lietuviškas mokyklas užda­ rinėjo vietomis net ten, kur jos buvo veikusios lenkams valdant.

Gudiškai kalbantiems (tokių pietryčių Lietuvoje dauguma) nebuvo įsteigta nė vienos gudiškos mokyklos. Mat jie buvo laikomi lenkais, nors lenkiškai nemokėjo ir dabar nemoka. Turėjo lankyti lenkiškas arba rusiškas mokyklas. Taip buvo auginami busimieji renegatai. Kokį kančių kelią tada nuėjo lietuvių mokykla Vilnijoje, rodo Žagarės kaimo (Marijampolio apyl., Vilniaus r.) pavyzdys, aprašytas Lietu­ vos M A Istorijos instituto 1957 m. etnografinės ekspedicijos ataskai­ tose (viena iš jų paskelbta Gimtojoje kalboje, 1992, Nr. 3, p. 27-30). Šio kaimo lietuvišką mokyklą 1950 m. prieš gyventojų valią pavertė lenkiška. Kaimo gyventojai lietuviai ne sykį bergždžiai kreipėsi į rajono švieti­ mo skyrių ir Švietimo ministeriją, bet vis gaudavo neigiamą atsaky­ mą. Partijos rajono komitete buvo gautas anoniminis raštas, pasirašy­ tas Kabulos pavarde (tokio asmens nebuvo ne tik Žagarės, bet ir aplinkiniuose kaimuose), kuriame tvirtinta, jog Žagarėje nesą lietuvių, todėl lietuviš­ ka mokykla nereikalinga. Po gyventojų eilinio kreipimosi į Švietimo ministeriją pagaliau 1957 m. rugpjūčio mėnesį buvo sudarytas tėvų

sąrašas, kuriame dauguma pasisakė už lietuvišką mokyklą. Bet šį sąra­ šą tuoj pražudė, o rajono švietimo skyriuje atsirado suklastotas, jame dauguma tėvų buvo neva už lenkišką mokyklą. Laimei šįkart rajo­ no valdžia nepatikėjo klastote ir nusiuntė komisiją. Pagaliau beveik visiems tėvams

(išskyrus du)

atkakliai reikalaujant lietuviška mokykla

buvo grąžinta. Deja, neilgam. Mažinant pradinių mokyklų tinklą ją vėl panaikino. Vilniaus rajone tada iš viso buvo palikta tik vienui viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime

(ir tą bandyta uždaryti).

Šalčininkų rajono

vidurinėje dalyje nepalikta nė vienos, o vakarinėje to rajono dalyje tik Mištūnų ir Gėlūnų pradinės. Dieveniškių „pusiasalyje“

lietuviai sudarė absoliučią gyventojų daugumą) palikta

(kur 1939 m.

tik Poškonių lietuviška

septynmetė ir kelios pradinės mokyklos. Daug paversta lenkiškomis Trakų, Švenčionių rajonuose. Naujojoje Vilnioje buvo įkurtas lenkiškas Pedagoginis institutas. Iš Lvovo į V iln ių perkelta lenkiška knygų leidykla. Buvo sutelktas lenkiškas visų buvusių Lenkijos rytinių provincijų švietimas. Č ia ėmė plaukti Gudijos lenkų jaunimas. V ien Vilniaus pedagoginis institutas per 40 metų parengė apie tūkstantį specialistų lenkiškoms m okyk­ loms, dažniausiai antilietuviškai nuteiktų. Buvo sukelta stipri prieš lietuvius nukreipta agitacija. Mažiausias lietuvybės pasireiškimas ap­ šaukiamas „nacionalizmu“. T ik rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio kalba Aukščiausiojoje Taryboje

(jos neleido skelbti)

ir žymių visuomenės veikėjų peticija Res­

publikos ir Sąjungos vyriausybėms

(trukdė išsiųsti į Maskvą) šiek tiek pri­

stabdė įsisiautėjusį antilietuviškumą. Didelėmis pastangomis pavyko susigrąžinti vieną kitą lietuvišką mokyklą, kai kur įsteigti bent lietu­ viškas klases. Tačiau dauguma lenkiškomis paverstų mokyklų tokios ir liko. Šalčininkų rajono lietuviškos mokyklos

(o karu ir lietuvybė) buvo

galutinai prarastos. Tikroji Vilnijos padėtis buvo stropiai slepiama nuo Lietuvos vi­ suomenės. Apskritai lietuvybės tema buvo tabu\ Kultūros barų žur­ nalas

1967 m. išspausdino „Pokalbį už apskritojo stalo“ (Nr. 21), skirtą

Vilnijos problemoms. Žadėjo jį tęsti, bet - tyla. Kažkoks Gogelis pa­ rašė skundą L K P C K II sekretoriui V. Chazarovui. Buvo atleistas iš darbo pokalbyje dalyvavęs Etnografijos muziejaus direktorius V. Ž i­ lėnas, istorikas A . Tyla prarado viltį apginti daktaro disertaciją... Atokvėpis buvo trumpas, nes greit vėl imta uždarinėti dar liku­ sias ar atkurtas lietuviškas mokyklas, naikinti lietuvių klases. Nors kraštas priklausė Sovietinei Lietuvai, bet valdžia visą laiką buvo ne­

lietuviška. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinių pa­ reigūnų, kurie net grasindavo valstiečiams, pavyzdžiui: jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir panašiai. 1959-1960 m. lietuviškos mokyklos buvo baigtos uždarinėti visoje vakarinėje Šalčininkų rajono dalyje: Naujädvario, Gėlūnų, M ištūnų pradinės, Kalesninkų vidurinė

(panaikintos lietuviškos klasės),

Tetėnų aš­

tuonmetė... Įbauginti žmonės sutiko mokytis bet kuria kalba, kad tik išveng­ tų teroro. Atmintyje tebešmėkšojo Armijos krajovos siaubas. Lenkų lyderiai

(pvz., I. Tichonovičius)

visą tą bolševikinį lietuvybės naikinimą

vėliau vadino Stalino dovana lenkams. Per bolševikų valdžios laikotarpį lietuvybei Vilnijoje buvo suduo­ tas labai skaudus, daug kur mirtinas smūgis. Kur neliko lietuviškų mokyklų, tirpte tirpo ir lietuviškai kalbantys. Lietuvių kalba ten ge­ so greičiau negu lenkų okupacijos metais. Skaudančia širdimi vie­ tiniai gyventojai lietuviai buvo priversti savo vaikus, nemokančius lenkiškai, leisti į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvą, kad jie esą ir turi likti lenkai! Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg kokie tremtiniai. Dažnai bijojo net lietuviškai prabilti. Su vaikais stengėsi lietuviškai nekalbėti, kad šiems lengviau būtų lenkiškoje ar rusiškoje mokykloje. Nėjo į lietuviškas pamaldas, kad nesulauktų kaimynų pasmerki­ mo. Susiformavo dar didesnis lietuvių kalbos gėdijimosi sindromas. Tūkstančiai lietuvių nustojo save tokiais laikę. Etninis žemėlapis bu­ vo sparčiai perdažomas nauja spalva. Skaudu, kai savame krašte ne­ begali susikalbėti protėvių kalba. Kas beapsakys, kokias nuoskaudas ir dvasines kančias patyrė asimiliacijos girnų malami pietryčių Lietu­ vos žmonės. Tautinės savimonės ir lietuvių kalbos šaknys trūkinėjo skausmingai. Paneigtas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas. „Lenkais“ tapę gyventojai ėmė ignoruoti savo vietinę kultūrą. Antai ansam­ blio „Wileńszczyzna“ repertuare neliko šio krašto dainų, tebuvo vien Lenkijoje dainuojamos, šiam kraštui savo dvasia tolimesnės už argen­ tiniečių tango. „Suprantu Lietuvos lenkų tragediją, kurie yra nei tikri lietuviai, nei tikri lenkai. Pats toks esu“, - dar 1922 m. savo dienoraš­ tyje rašė žymusis teisininkas prof. M . Romeris

(Römer).

Savojo krašto istoriją stengtasi žūtbūt sutapatinti su Lenkijos is­ torija. Vietos lenkų spauda skelbė viktorinas apie Varšuvą, Krokuvą, Zelioną Gurą, tik ne apie gimtojo krašto vietoves. Lietuvos istorijos buvo mokomasi iškreiptai, viskas nušviečiama lenkiško šovinizmo

dvasia. Lietuvos lenkų veikėjai ignoravo savo pačių krašto šviesiausių protų požiūrį į Vilnijos kultūrinį paveldą. Antai žymusis poetas, N o ­ belio premijos laureatas Česlovas Milošas rašė: „Užuot žiūrėję į save kaip į vargšus brolius, atskirtus nuo lenkų tautos ir besistengiančius išlikti nepalankiojie terpėje, jie

tai Č. Milošo terminas -Z . Z.)

(t. y. lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai,

turi teisę atgauti šeimininkų išdidumą ir

netgi žiūrėti į tuos nuo Vyslos su tam tikru pranašumo pojūčiu. Bet tik j^eigu liausis buvę konservatyvi ir mažai kūrybinga grupė, jei duos žmonių, suvokiančių savo paveldą, kuris nėra Lenkijos, bet istorinės Lietuvos paveldas“. Arba vėl: „Vilnijoje ir šiandien lenkų kultūra yra su «lietuvių» ženklu. Kodėl to turto tūrėtų atsižadėti lenkiškai kal­ bantys Lietuvos gyventojai, sunku suprasti“ (K u ltū ra ,

Paris, 1989, Nr. 5).

Buvo atkakliai skiepijama neigiama pažiūra į lietuvius. Tai pada­ ryti nebuvo sunku, neš protėvių kalbos išsižadėję žmonės dažnai pa­ sidaro patys didžiausi savo buvusios tautos nekentėjai, jos niekintojai. 1965 ar 1966 m. vasarą šovinistiškai nusiteikę jaunuoliai užpuolė ben­ drą Lietuvos ir Gudijos moksleivių aktyvo mokymo stovyklą, atseit, norėjo pamokyti „chamus“. Anais „tautų draugystės“ laikais šis įvykis buvo nutylėtas. Kitakalbėse mokyklose lietuvių kalbos imta mokyti

Lietuvoje)

(kaip ir kitur

aplaidžiai. Lietuvių mokytojų beveik neįsileido, arba sudarė

tokias sąlygas, kad jie patys iš čia bėgtų. „Mane sumušė vien už tai, kad nesiruošiau bėgti iš mokyklos, kaip kad darė mano pirmtakai,“ prisiminė Eitm iniškių mokyklos (Tiesa,

1989 04 01).

(Vilniaus r.)

mokytojas A. Skyrelis

Todėl nelietuviškose mokyklose lietuvių kalbos m o­

kė visi, kas tik netingėjo. Ir ne ką teišmokė, nes buvo sudarytos tokios sąlygos, kad žmonės nejaustų mažiausio jos poreikio. Užtat 1979 m. laisvai lietuviškai mokėjo vos 11,1 proc. lenkais save laikiusių žmonių. Pokarinės

polonizacijos

rezultatai

pietryčių

Lietuvoje

baisūs:

1979 m. Vilniaus rajone lietuviais beužsirašė vos 15,7 proc. visų gy­ ventojų, dar mažiau Šalčininkų rajone - 8,7 procento. Poškonių apy­ linkėje, kur oficialiais duomenimis 1933 m. lietuviškai kalbėjo apie 90 proc., 1979 m. lietuviais užsirašė tik 30 proc., o dar lietuviškesnė­ je Dieveniškių apylinkėje - vos 19 procentų. Jurgelioniu mokykloje prieš paverčiant ją lenkiška mokėsi 52 lietuviai, 11 lenkų ir 19 gudų. Vėliau ten lietuvių, galima sakyti, visai neliko. Daugelyje vietovių, kur lenkų okupacijos metu lietuviai sudarė daugumą, beliko vos vienas kitas. Nemažai užsirašiusiųjų lenkais savo gimtąja dar nurodė lietuvių kalbą. Atsirado šeimų, kurių dalis narių rašėsi lietuviais, kita dalis - jau lenkais. Dėl pietryčių Lietuvos su-

lenkinimo pokario metais kalta L K P ir to meto Sovietinės Lietuvos vadovybė, nesiėmusi jokių priemonių lietuvybei apsaugoti. Po karo, kaip ir anksčiau, Pietryčių Lietuvoje labiausiai plito ne proteguojamoji lenkų kalba, bet vadinamoji „paprastoji“, iš tikrųjų gudų kalba

(priešingai negu gudų tautybė!).

Šią kalbą reikia traktuoti kaip

centrinės gudų tarmės vakarinės dalies tąsą, šiek tiek atmieštą lietuvių ir lenkų kalbų elementais. Vietos lietuviai tą kalbą po senovei vadina

(pa)prastä kalba, prastas liežuvis, sako: dudena (klega, utarina) paprastai, gudiškai na-npocmy, lenkiškai po-prastemu, prosta mowa. Tai namų ir šeimos kalba, ne viešoji, ne oficiali, o p ap ra sta , atliekanti tam tik­ ros regioninės šnekamosios

(ne rašto!)

kalbos vaidmenį. Su svetimais

ir ypač su kunigu šios kalbos vartotojai stengiasi šnekėti lenkiškai, taip pat lenkiškai meldžiasi, nors menkai lenkiškai temoka, daugelis net nesupranta. M at „paprastoji“ kalba bažnyčiai netinkanti

netiko ir lietuvių kalba!).

(anksčiau

Folkloro beveik neturi. Mokyklose vaikai lenkų

kalbos sunkiai išmoksta. Jiems ji brukama per prievartą. Nelengva čia buvo vaikams: mokinukai turėjo mokytis net keturių jiems svetimų kalbų: lenkų, rusų, lietuvių ir užsienio kalbos

(gimtosios gudų kalbos ne­

buvo mokoma). „Paprastąja“ kalba šnekantys žmonės iš seno save vadino

vietiniais,

tuteišiais (Ink. tutejszy ‘čionykštis, vietinis’). Vietos lietuviai tuteišas liežuvis ‘vietinė kalba’, gudiškai п а - т у т э й ш а м у . Ter­ minas tuteišis buvo oficialiai įvestas lenkų valdžios 1922 m. vykdy­

kaip jie sako sako

to Vilniaus krašto gyventojų surašymo metu ir taikytas neturintiems aiškiai susiformavusios etninės savimonės žmonėms pavadinti. Tada Vilniaus apygardoje tokių rasta net 37 089. Taip savo tautybę vadinan­ čių ir dabar šiek tiek aptinkama. 1989 m. apklausus gyventojus, kurių pasuose įrašyta „lenkas“, paaiškėjo, kad iš jų 4 proc. savo tautybę trak­ tuoja kaip tuteišių (savo tautybę laikė lietuvių - 10 proc., lenkų - 84 proc., gudų ir rusų - po 1 procentą). Praeityje tuteišių polonizacija ir buvo pagrindinis lenkų gausinimo pietryčių Lietuvoje būdas. Daugelio jų, kaip minėta, lenkišką savimo­ nę nulėmė tai, kad yra katalikai

(„lenkų tikybos“)

ir prieš karą gyveno

Lenkijos valstybėje. Tuiteišiais save vadinantys sunkiai skiria tautybę nuo tikybos. Jiems katalikas yra tas pat kas ir lenkas („katalikų tautybės“ žmonės!). Dėl to net lietuviškai kalbantys tuteišiai dažnai rašosi lenkais (dėl tos pačios „lenkų tikybos“). Be to, jie samprotauja, jog žmonių tautybė turinti būti tokia, kokia valdžia, o ji vyresniųjų atminimu buvo lenkų.

Visuose pokario gyventojų surašym uose (1959, 1970, 1979 ir 1989 me­ tais) „po-prostu“ vartotojų gim toji kalba buvo neteisingai užrašom a

kaip lenkų kalba. Tuo remdamiesi lenkų veikėjai nepaliauja reikalavę visokių teisių, mokyklų ir t. t. Stengtasi jaunimui įteigti, kad jų pro­ tėviai „nuo amžių“ kalbėję „paprastąja“ kalba ir buvę lenkai. Beje, Gudijoje ta pati „paprastoji“ kalba traktuojama jau kaip gudų kalba. Ją vartojantiems ten buvo atidaromos gudiškos mokyklos. Lenkiškos steigtos tik Lietuvoje. Gudiškai

(„po-prostu“) kalbančius

ir dalį užguitų lietuvių pavadinus

lenkais pietryčių Lietuvoje susidarė lenkų dauguma: Šalčininkų rajo­ ne - 79,6 proc., Vilniaus rajone - 63,5 proc. (1989 m.

duomenys).

Mažiau

Švenčionių rajone - 27,8 proc., Trakų rajone - 23,8 proc., Vilniaus mieste -

18,8 proc., Širvintų rajone -

11,1 proc., M olėtų rajone -

10,1 proc., Ignalinos rajone - 7,5 proc., Zarasų rajone - 7,4 proc. Jie visi sudaro vos 7 proc. Lietuvos gyventojų. Gudų kalba artima rusų kalbai. A b i priklauso tai pačiai rytinių slavų grupei, o lenkų kalba - viena iš vakarinių slavų. Todėl „papras­ tosios“ vartotojams išmokti rusiškai daug lengviau negu lenkiškai. Užtat jie greit ir lengvai pereidavo prie rusų kalbos. Viešai bendrau­ dami stengdavosi kalbėti rusiškai, nes „po-prostu“ prie svetimų žm o­ nių vartoti, jų manymu, esą tiesiog nepadoru. Iš kailio nerdavosi, bet šnekėdavo rusiškai. Ir savo vaikus leisdavo į rusiškas mokyklas, nes ten jiems lengviau negu lenkiškose. Spaudą irgi prenumeruodavo ru­ sišką, nes lenkiškos daugelis nesuprato. Vilniaus rajone iš 63 tūkstan­ čių lenkais užsirašiusių gyventojų tik 3200 prenumeruodavo lenkišką rajono laikraštį (1989

m. duomenys).

Trakų rajone tokių „lenkų“ buvo

apie 20 tūkst., o lenkišką rajono laikraštį prenumeruodavo vos 690. Šalčininkų rajone

(kur lenkais užsirašė apie 80 proc. visų gyventojų) laikraščio

Lenino priesakai lenkiško varianto tiražas nepasiekė 1,5 tūkst. egzem­ pliorių, o rusiško varianto tiražas viršijo 7,5 tūkstančio. Beveik pusę respublikinio lenkų laikraščio Czerwony sztandar tiražo

(44 tūkst. egz.)

išveždavo į Lenkiją. Vilniaus rajone šį laikraštį 1988 m. buvo užsipre­ numeravę tik 5 tūkst. iš 63 tūkst. rajono lenkų. Pilsudskis su Zeligovskiu, kovodami prieš lietuvybę, pasitarnavo Rusijos imperijai, kurią laikė pagrindiniu savo priešu. Aiškios tautinės orientacijos neturintys tuteišiai, virtę lenkais, krypo ne į lietuvių, bet į rusų pusę. Skausminga būna prarasti savo protėvių kalbą, kraujo sai­ tais susietą su gimtąja žeme, bet kartą jos netekęs žmogus tampa lyg tas medelis, persodintas į kitą dirvą. Jį lengvai galima vėl perkelti kur nori. Prigimties balsą nustelbia prisitaikymo ir patogumo instinktas. Kaip lietuvybės paminklas, išliko žmonių pavardės, iš paviršiaus aplenkintos. Jomis vadinasi save lenkais laikantys žmonės. Tai - B a n iu i

Butrym(ovič), Dronsejko, Dūdoje, Dwinel, Giedroje, Gintowt, Gojdź(is), Grażul, Grudiel, Ilgiewicz, Jakutaje, Jankelaje, Kacinel, Kirwiel, Kodź(is), Kontrym, Korejwo, Korwiel, Mażul, Milun, Możejko, Narbut(owicz), Narkun, Staniui, Szwapła, Tewel, Trinkun, Wanagiel, Wilkin, Wojsznis, Żybort, Żyndul, Żwierełło ir daug kitų. Jų lietuviškos kilmės įrodinėti nereikia - perdėm akivaizdi. Pažvelkime į anuomet laikraštyje Vakarinės naujienos skelbtas užuojautas (mirus artimiesiems), kur vilniečiai užjaučia, pvz.: Niną Čepukojt, 'Kristiną Jasiukojt, Janiną Jurkotj, Antoniną Siroit, Janiną V//kaic, Zosę Žemojt; Daną Banel, Gražiną Bukel, Galiną Dogel, Janiną Kurmėl, Boguslavą Pukel, Vandą Ruzgel, Jadvygą Šumel, Galiną [/se/, Geleną Žemaitei; Iriną Avgul, Aldoną Bombul, Liudmilą Pečiui; Aną Boltuc, Tatjaną Mažuc, Jeleną Rėkutį; Vandą Aviženj, Juliją Baltak, Alfredą Bolond, Vytolį Devoinį, Nijolę Giliun, Mariją Kurmin, Josifą Lovkį, Raišą Milto, Stanislavą Smagur, Malviną Sui/o, Genadijų Žuvialo; Janiną Gaidis, Iriną Kulnis, Iriną Kuolas, Reginą Plikus, Mariją PukanasiSy AleksandrąRavdonisf Mariją Rudis, Tatjaną Tatarelis, An­ taniną Tuomas... Čia randame nemaža pavardžių, kilusių iš ikikrikščioniškų dvikamienių tautinių lietuvių vardų, pvz.: (artimieji užjaučia) Genovefą Bitowty Janiną Dovgerd, Danutę Dovgialo, Marijaną Dovnarą, Veroniką Eismondy Janiną Gedvil, Janiną Jagelo, Františką Narvoiš, Tatjaną Songailoy Sofiją Survilo ir kt. Pasižvalgykime po Vilniaus kapines. Ko tik čia nerasime pamink­ lų užrašuose: Malwina Adamajcis, Kazimierz Aliukonis, Jan Awiżyn, Władysław Balukas, Antoni Balui, Karol Basiukaitis, Karol Buczel, Jo­ zef Bujwid, Franciszka Burblis, Helena Burnejko, Piotr Ciesiul, Stefa­ nia Czepulonis, Alfons Dowgierd, Jan Drutel, Helena Giedrys, Alfons-Jan Gintyłło, Wiktor Grawżel, Stanisław Jagiełło, Aleksander Jakonis, Ewa Jankun, Anna Jeżerys, Wincenty fodagalvis, Lucja Kierul, Leon Kojalo, Kazimierz Korbutt, Wincenty Kropis, Romald Kudzis, Adolf Kumpin, Jan Kurklis, Bronisława Kwedaras, Joana Łakis, Jan Liepis, Elżbieta Makūnas, Helena Malkianis, Adolf Mazgel, Anna Możolis, Władysław Narbutt, Elena Nowialis, Andrezej Paukszteło, Julija Pawlikajtis, Antoni Pecelunas, Dominik Pumpuć, Antoni Rimsza, Robert Szakalinis, Stanisław Szarko, Jerzy Szawłajtis, Maria Wincel, Aleksan­ der Żemajtis... Pasitaiko greta palaidotų: žmona Antanina Subaez, o vyras Juozas Subačius ir panašiai. Išrašai iš ano meto Vilniaus rajono telefonų abonentų knygos (išleis­ tos rusų kalba 1987 m.): Б а р з д о , Б у м б у л ъ , В а н а г е л ъ , В и л ь к и н ъ , В о б а л и с ,

Гайдуль, Гейгал, Гил(евич), Дагиль, Дайлидко, Дайнович, Даукшевич, Двилевич, Двинель, Д удойтъ, Ж а м о й ть , Ж ейм о, Жигелъ, Иоделло , Кавшевич, Кимсевич, Ковшинис, Кропис, Куклыс , Кульнис, Кулъилевич, Курмель, Куиллевич, Лавуель, Лапинь, Л икойтъ, Любартович, Маселъ, М асой тъ , М атулевич, М а ту л я н еу , Мауелъ, Мешкунеу, Мешкунъ, Норейко, Павтелъ, Палюлъ, Петрулъ, Пунтелъ, Ромейко, Свирбуто&ич, С тан у лъ , Танкелюн, Тапуть, Таукин , Тридуль, Трумпакалъский, Турло, Уждовин, Ушпалевич, Ш авелло , Шапелъ, Шилейко , Шиманель, Ш укилта, Юргелъ, Янкелайть, Яура...

Tokius sąrašus galima būtų tęsti ir tęsti. Bolševikai Vilnijoje sukūrė tikrą kalbų „babelį“. Vienakalbių žmo­ nių (išskyrus kūdikius), galima sakyti, nebeliko. Tautybė dažnai nesu­ tampa su gimtąja kalba. Pridedamame žemėlapyje buvo įmanoma išryškinti atskirų kalbų plotus pagal tai, kuri kalba vyrauja ir yra gim­ toji. Dėl to visai nepateko rusų kalba - ji pati naujausia ir atneštinė, išplitusi tik po karo, vartojama daugelio žmonių (nevienodai dažnai) šalia gimtųjų kalbų. Vietiniams gyventojams (neimigrantams) ji nėra gimtoji. Dar prastesnėje padėtyje atsidūrė tie lietuviai, kurie gyveno Gudi­ jai priskirtoje etninės Lietuvos dalyje. Čia nutautinimas buvo vykdo­ mas valstybiniu mastu ir brutaliai. Tuoj po karo uždarytos visos lie­ tuviškos mokyklos, išnaikinta lietuviška spauda. Nutraukti visi vietos žmonių kontaktai su Lietuva, trukdytas net kultūrinis bendradarbia­ vimas. Lietuviai prievarta buvo užrašomi gudais, lenkais, rusais, kad tik neliktų lietuvių. Žinomi faktai, kai kolchozų pirmininkai bausda­ vo net už pasikalbėjimą lietuviškai; atiminėdavo arus, jeigu valstiečio vaikas išvažiuodavo mokytis į Lietuvą. Populiarintas nuo caro laikų niekinamas požiūris į lietuvių kalbą. Greit neliko lietuviškos inteli­ gentijos. Paralyžiuota bažnyčios veikla. Nors pokario metais daugelis Apso, Gervėčių, Armoniškių, Pele­ sos, Varenavo, Rodūnios ir kitų apylinkių gyventojų kreipėsi į Gudijos ir Lietuvos vadovus, pasiekdavo Maskvą, prašė lietuviškų mokyklų, tačiau nieko nelaimėjo. Vėliau buvo kreipiamasi net į tarptautines organizacijas (pvz., 1980 m. - į Helsinkio susitarimų konferenciją Madride), bet ir tai nepadėjo. Pasiekta tik tiek, kad nuo 1957 m. kompaktiškiau lie­ tuvių gyvenamose vietovėse - apie Gervėčius ir Pelesą - buvo leista keliose mokyklose dėstyti lietuvių kalbą kaip dalyką. Suprantama, kad lietuviškai kalbančių skaičius Gudijoje sparčiai mažėjo: po An­ trojo pasaulinio karo jų turėjo būti ne mažiau kaip 50 tūkstančių, o 1959 m. oficiali statistika terado 8400, 1979 m. - 6993. Dažnas atvejis,

Kalbos Pietryčių Lietuvoje valdant bolševikams: a - lietuvių kalba, b - lenkų kalba („polszczyzna litewska“), c - mišrūs lietuvių ir lenkų kalbų plotai (daugiausia abiem kalbom šnekantys šlėktų palikuonys), d - g u d ų („pa­ prastoji“) kalba, e - ryškesnės lietuvių autochtonų vietovės, f —gyvenvietės, kur dau­ giausia žmonių (vietomis ik i 90 proc.) atvykėliai iš Gudijos ir kitur, dažniausiai kalba rusiškai, g -S o v ie tin ė s Lietuvos siena, h - 1922-1939 m. laikinoji siena su Lenkija, i — 1920 m. sutartimi pripažinta Lietuvos siena

kai nuvykus į kurią vietovę sužinoma, kad prieš metus ar porą mirė paskutinis žmogus, dar mokėjęs lietuviškai. Sovietinės Lietuvos vadovai Gudijos lietuviais visai nesirūpino. Savo iniciatyva ir rizika kiek pajėgdami padėjo tik atskiri žmonės: prof. T. Ivanauskas, B. Federavičienė, A. Patackas ir kiti. Praradę viltį patekti į Lietuvos sudėtį ir netekę kultūrinės paramos Gudijos lietu­ viai nepajėgė priešintis asimiliacijai. Apie juos tik pogrindžio spau­ doje pasitaikydavo viena kita aliarmuojanti žinutė. Slaptas leidinys Aušra 1980 m. išspausdino jų atsišaukimą „SOS, padėkite mums!“, kurį perspausdino ir laisvojo pasaulio lietuvių spauda.

1956 ir 1958 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto ekspedicijos parodė, kad tuomet mokančių lietuviškai kalbėti dar buvo daugiau kaip 50-yje kaimų. Be to, daugelis lietuviškai nebekalbėjo - tik supra­ to. Lietuviškai prašnekinti švytėte švytėdavo. Skundėsi, kad Lietuva juos pamiršo. Ypač greit gudėjo jaunimas. T ik vietovardžiai, pavar­ dės, mitologija, papročiai, įvairūs buities reikmenys ir įpročiai, taip pat liaudies architektūra bylojo, kokios tautos žmonės čia nuo amžių gyveno.

Net rusų baltistams vietinė gudų valdžia visaip trukdė rink­ ti mokslui reikalingus beišnykstančių lietuvių tarmių duomenis. 1974 m. Vladimirą Toporovą vietos valdininkai bandė išprašyti kaip „nepageidaujamą asmenį“. Lietuvių kalbininkai buvo neretai tiesiog vejami ar net mušami (1952, 1974, 1987 m.). Persekiojo juos ir savi bol­ ševikai. 1971 m. Sovietinės Lietuvos vadovybė uždraudė lietuvių kal­ bininkams be specialių leidimų vykti į Gudiją. Kaip greit bolševikams valdant nyko lietuvių kalba Gudijoje, ro­ do Ramaškonių kaimo (netoli Varenavo) pavyzdys. Šių eilučių autorius tame kaime lankėsi ne sykį 1948-1950 m. Tada ne tik suaugę, bet ir daugelis vaikų kalbėjo lietuviškai (nesuprantama, kaip galėjo 1953 m. gudų kalbą tyrę tos kalbos atlaso duomenų rinkėjai kaime lietuvių kalbos nepastebėti!), nors gudėj imas jau buvo akivaizdus. 1983 m. Ramaškonysė lietuviškai kalbančių bebuvo likę vos 12 žmonių. Šio kaimo lietuvybės Golgotą aprašė N. Vaišytė straipsnyje „Ar lengva būti lietuviu“, išspausdin­ tame Gimtajame krašte, 1989 01 05-11. Pagal oficialius duomenis, 1970 m. visame Varenavo rajone lietuvių buvę 1234, o 1979 m. - 939. Iš jų tik 60 proc. gimtąja kalba nurodė lietuvių, 37 proc. - gudų ir 3 proc. - rusų. Kovos dėl lietuvybės Gudijoje peripetijas galime matyti iš Pele­ sos pavyzdžio. Pokario metais čia lietuvybe atkakliai rūpinosi vietinė gyventoja Marija Kruopienė, vadinta vietos lietuvių patriarche. Iš šio krašto kilo Vilnijos lietuvių veikėjas I. Šimelionis ir kraštotyrinin­ kas f. Aidulis (Gaidulis). Pažymėtina, kad 1918 metais paskelbus Lie­ tuvos nepriklausomybę vos ne kiekvienas pelesiškis stojo jos ginti. Pavalakėjė 1993 m. dar tebegyveno 92 metų amžiaus buvęs savanoris J. Radziulis (apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu). Ir jeigu ne Želigovskio agresija 1920 m., šiandien šis kraštas iki Lydos būtų lietuviškas. Kaip pelesiškiai 1939-1940 m. norėjo prisijungti prie Lietuvos! Deja, siena prie Eišiškių juos atkirto nuo Tėvynės. Pelesiškiai dalyvavo ir pokario Lietuvos rezistencijoje. Be kitų, 1950 m. žuvo M. Kruopienės vyras J. Kruopis (nušautas iš pasalų saugumo užverbuoto svainio).

Pelesos bažnyčią, pačių vietos lietuvių pasistatytą prieš karą, užda­ rė 1952 metais. Prieš tai 1950 m. areštavo kleboną Į. Vienažindį

kalėjime).

(mirė

Vėliau apie 1962 m. nugriovė bažnyčios bokštą, joje įrengė

trąšų sandėlį. Žm onės daug sykių veltui prašė valdžios grąžinti jiems bažnyčią. Buvo pasistatę kapinėse koplyčią, kurioje meldėsi, bet ir tą bolševikai nugriovė. Nors Pelesos aštuonmetėje mokykloje lietuvių kalbos pamokos ir buvo įvestos, tačiau lietuvybė visokiais būdais persekiota. Direkto­ riaus paliepimu sudeginta visa lietuviška grožinė literatūra. Lietuviai iš pradžių sudarė apie pusę visų mokinių, bet dėl antilietuviškos agi­ tacijos, vykdytos vietos valdžios ir mokyklos vadovybės, jų nuolat vis mažėjo. Buvo persekiojami ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai. 1975-1976 metais panaikintas lietuviškas Pelesos kolchozas, išskirstytas po gu­ diškus kolchozus. Naujoji pirmininkė L. Žilinskaja uždraudė viešai vartoti lietuvių kalbą, net skyrė pinigines baudas. Didelių pastangų ir atskirų žmonių pasiaukojimo dėka Pelesos lie­ tuviai neišnyko ir sulaukė mūsų dienų. Paminėtini Gardino apylinkių lietuviai. Šio rajono šiaurinėje da­ lyje lietuviškai kalbančių autochtonų šiek tiek išliko Ašiužios

( Гожа) ,

Pariečės ir Pėrvalko apylinkėse. 1959 m. lietuviškiausias kaimas buvo Azierkai

(78 sodybos, per 500 žmonių),

kurį tais pačiais metais valdžia

iškeldino iš statomo karinio poligono teritorijos. Daug azierkiškių tada įsikūrė prie Gardino, Grandžių

(Грандичи)

kaime, Ašiužiojė

ir kitur. Vyresnės kartos žmonės tuo metu lietuviškai kalbėjo dar Dubravös

(Dumbravös),

Šventojansko

kaimuose, prasčiau

mokėjo

Pėrvalke, Pariečėje, Rūdoje, Užpurvėje, Cernukoje ir vietomis ki­ tur. Pagal oficialią statistiką 1970 m. Gardino rajone buvo 177, o 1979 m. - 138 lietuviai.

Vakarinės Gudijos dalies lietuvišką praeitį iki šių dienų teberodo vietovardžiai. Seniausias vietų vardų (ypač hidronimijos) sluoksnis - per­ dėm lietuviškas net tose vietose, kur dabar lietuviškai niekas nebe­ kalba. Jų formos dažnai gerokai suslavintos. Antai Lazūnų apylin­ kių kaimai Bebrėnai, Daniūnai, Daunorial, Gudeniónys, Jančiūnai, Šeškai, Žydžiūnai dabar oficialiai vadinami Б о б р о в и м и , Д о н е в и ч и , Д о в н а р ы , Г у д е н я т а , Я н ц е в и ч и , Ш а ш к и , Ж и д е в и ч и . Pasitaiko vie­ tovardžių „vertimo“ atvejų. Varenävo rajono gyvenvietės Aukštuojai, Piliakalnis, Lietuva, Varniškės vadinami В ы с о к и е , Г о р о д и щ е , Л и т в и ца,Вороними. Taisyklingas pirmykštes formas iki šiol tebevartoja tų vietų arba ar­ timesnių apylinkių lietuviai. Taigi iš gervietiškių sužinome, kad mies­

Krevas (ne Krėvai), iš Bokštas (jie sako ir Bokštai, iš čia Ink. Bakszty), Dūda (ir Dūdos, Dūdai, Ink. Dudy), Vija (Ink. Iwje, ir lietuviai jau pasako Ivjä, Jujä, Jūja), upės vardą Beržūna (Б е р е з и н а ) ir panašiai. Sm ul­

telio, kurį lenkiškai vadina Krewo, vardas buvo lazūniškių patiriame buvus miestelių vardus

kesnių gyvenviečių pavadinimai kartais tebėra ir visai menkai susla­

Ашкараги, Даржели, Дауборы, Д у д е л и , К и ш к е л и ш к и , К я к ш т ы , К р у м п л и , Р и м у т и , Ш а л т е н и , Ш а р к и ш к и , Т р а к и ш к и , Ж и р н е л и ш к и , Ж в и р б л и ir daugybę kitų. vinti, plg. kaimų vardų oficialias formas

Išliko labai daug lietuviškų pavardžių, pvz.: Lazūnų apylinkėse

Aviža, Balcukas, Butrimas, Gaidys, Gylys, Kiškelis, Kerla, Kairys, La­ bilūs, Žaldokas, Žemaitis; Zietelos kapinių paminkluose įrašyta: Ginelis, Grybas, Ratukas, Simukas, Reiba, Varkala... Tokias pavardes, kartais gerokai apslavintas

(paprastai be galūnių),

turi ir daug lietuviškai

Ц и ю н е л ъ , Чепулъ, Г е т о в т , Гуделъ, К у м п и н ъ , Н а б у т ь , М а м у л ь , М а ж в и л о , П и пир, Рагель, Рагинь, Ш у к е л ь , В а й к у т ъ , В анагас, В а р н е л ь , Жусель... nebekalbančių vakaririės Gudijos dalies žmonių, pvz.:

Lietuviais save laikančių pavardės irgi suslavinamos. Antai Augulis, Dešukas, Jankaitis, Petrikas, Vaišnys, Vaičiulienė oficialiai vadinami

Авгуль, Деилук, Янкович, П е т р и к , В о й ш н и с , В а й т ю л ь dauguma Gudijos gyventojų

(provincijoje) pasus gavo tik

ir t. t. Beje,

1978 m. Juose

buvo įrašytos dar lenkų okupacinės valdžios iškraipytos lietuvių pa­ vardžių formos.

Geresnėje padėtyje sovietmečiu atsidūrė Seinų-Punsko krašto lietuviai, atitekę Lenkijai. Jie .bent išvengė priverstinės kolektyviza­ cijos. Jiems nebuvo brukamos sovietinės tradicijos, ateizmas ir kita. N u o 1952 m. jie ėmė steigti lietuviškas mokyklas ar bent mokytis lietuvių kalbos kaip dalyko. Punske 1956 m. įsteigtas lietuviškas licė­ jus. N u o 1957 m. turi savo kultūrinę draugiją, nuo 1960 m. - leidžia laikraštuką

Aušra.

Žinom a, tai labai toli iki padėties, kuria naudojasi

lenkai Lietuvoje. Po Antrojo pasaulinio karo niekas čia gyvenančių žmonių neklau­ sė, kokioje valstybėje jie norėtų gyventi. Hitlerinės okupacijos metais apie pusę vietos lietuvių buvo iškelti arba patys išvyko į Lietuvą. H it­ lerininkai numatė tą kraštą apgyvendinti vokiečiais. Po karo daugu­ ma grįžo atgal, kitų ūkiuose apsigyveno lenkai. Iš kai kurių kaimų pavienes šeimas lenkų valdžia deportavo į Lenkijos gilumą. Likusieji darbavosi savo ūkiuose. Visame plote lietuvių buvo apie 15 tūkstančių, be to, nemaža gyveno už kompaktiško ploto ribų. Lenkų daugiausia pasitaikė tik

buvusiuose dvaruose. Punsko miestelyje viai sudarė

85

(apie

1200

gyventojų)

lietu­

procentus. Pietryčiuose lietuviški ar pusiau lietuviški

kaimai priartėjo prie Seinų miesto, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą buvusio vieno iš svarbiausių lietuvių kultūros centrų. Jame lietu­ viai sudarė apie penktadalį

(iš 5000)

visų gyventojų. Miesto kapinė­

se - daugybė paminklų su lietuviškomis pavardėmis, pvz., Bolesław

Miszkiel, Helena Putra, Juozas Kauka, Józef Lauda, Piotr Okulanis, Anna Jodzis z domu Gilis (= kilusi iš Gylių), Rodzina Szarejków (= Se­ reikų giminė) ir pan. Suvalkų miesto lietuviškos gyvenvietės nebesiekia, tik jų pavadi­ nimai bemaž ištisai lietuviškos kilmės. Pačiuose Suvalkuose lietuvių nedaug, 1989 m. buvo per 400. Lenkijoje pokario laikotarpiu ilgai nebuvo pripažįstama tautinių mažumų, tvirtinta, kad gyveną vien lenkai

viena-lenkų kalba). Vėliau

(pagal 1945 m. dekretą tėra

to absurdo atsisakyta. Iš tikrųjų tautines ma­

žumas sudarė per pusantro milijono žmonių. Tačiau jos neturėjo savo atstovų nei seime, nei vykdomojoje valdžioje. Po Antrojo pasaulinio karo Seinų-Punsko krašte iš pradžių m oky­ klos tebuvo vien lenkiškos. Lietuviai reikalavo gimtosios kalbos pa­ mokų ir vietomis patys jas įsivesdavo, bet valdžia tuoj panaikindavo. T ik nuo šeštojo dešimtmečio pradžios

(apie 1952 m.) kai

kuriose m oky­

klose - Navininkuose, Pristavonysė, Vaitakiemyje, Vidugiriuose, po to vietomis ir kitur - buvo leista mokyti lietuvių kalbos kaip dalyko. Vėliau imta ir kitus dalykus dėstyti lietuviškai. 1967 m. šiame krašte veikė 9 lietuviškos pradinės mokyklos, po dešimtmečio - 4 aštuon­ metės ir 2 pradinės, o 12-oje mokyklų tada lietuvių kalbos mokyta tik kaip dalyko. Vėliau mokyklų ir mokinių skaičius kito. Dėl lietuviškų mokyklų daug kovota. Lietuviškiausios buvo Puns­ ko, Navininkų, Pristavonių, Vaitakiemio ir Vidugirių aštuonmetės mokyklos, taip pat Punsko licėjus, kuriame ketverius metus mokėsi baigę aštuonias klases. Kaip neprivalomo dalyko lietuvių kalbos m o­ kyta lenkiškose Aradninkų, Krasnogrūdos, Smalėnų, Lumbių, Juodeliškių, Krasnävo, Seinų

(dviejose)

ir Suvalkų

(vienoje)

mokyklose.

Visur mokytasi iš lenkiškų vadovėlių. Lietuviškais galima buvo naudotis tik per lietuvių kalbos pamokas. Lenkų kalba lietuviškose mokyklose buvo privaloma nuo II klasės. Jokių nuolaidų lietuviams nedaryta - išeinamas tas pats lenkų kalbos kursas kaip ir lenkiškose mokyklose. Jokių lengvatų per stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas. Kai kurie dalykai lietuviškose mokyklose buvo dėstomi lenkiškai. Jei klasėje tarp lietuvių pasitaikydavo bent vienas lenkas -

visi dalykai dėstomi lenkiškai. Daugelyje mokyklų, kuriose lietuvių kalba tebuvo tik kaip dalykas, ji visaip diskriminuota: ją nustumdavo po kitų pamokų, direktorius tikrindavo lankomumą ir džiaugdavosi, kad „reiks panaikinti, vaikai nesistemingai lanko“, ragindavo tėvus į lietuviškas pamokas neleisti vaikų

(esą per sunku) ir

pan.

Punsko lietuvių licėjuje mokyta abiem kalbomis: lietuvių ir lenkų. Lenkiškai dėstyta istorija, fizinis lavinimas, karinis rengimas. Egza­ minus galima buvo laikyti abiem kalbomis. Licėjaus bibliotekoje bu­ vo apie 30 tūkst. knygų, iš jų 70 proc. lietuviškos

tekos lietuviškų knygų retai tegaudavo).

(kitų mokyklų biblio­

Licėjų kasmet baigdavo po 20—30

absolventų. Iki 1985 m. jį baigė 525 absolventai. Į aukštąsias mokyklas įstojo apie 200 licėjaus abiturientų. Dalis jas baigę dirbo mokslinį darbą, keli apgynė disertacijas. Kasmet iš Punsko po vieną tris ab­ solventus atvykdavo studijuoti į Vilniaus universitetą, paprastai tik lituanistikos ir žurnalistikos specialybių. Kaip kuriozą galima nurody­ ti tai, jog stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą jie laikydavo Varšuvos universitete iš rusų kalbos (!). Tuoj po karo Lomžos vyskupas panaikino iki tol vartotą lietu­ vių kalbą Punsko,* Smalėnų ir Seinų bažnyčiose. Bet Punsko klebo­ no A . Žievio ir parapijiečių pastangomis pavyko lietuviškas pamaldas išlaikyti bent Pimske. Po klebono mirties ir čia įvedė lenkų kalbą. 1957 m. buvo paskirtas kunigas lietuvis, ir nuo tada pamaldos vyko abiem kalbomis. Vėliau kurija į Punską skirdavo kunigus lenkus, bet mokančius lietuviškai. Jie visokiais būdais stengdavosi didinti lenkų kalbos vaidmenį bažnyčioje, rodyti jos „pranašumą“. Apie 1960 m. lietuviškos pamaldos buvo tik Punske ir Smalėnuose. Kelis dešimtmečius jaustas didelis Lomžos vyskupijos vadovybės nepalankumas lietuviams. Seinų parapijoje net išpažinties prieiti lietuviškai būdavo neįmanoma, nors didelę parapijiečių dalį sudarė lietuviai. Tos parapijos klebonas vijo iš bažnyčios visus, kurie norėjo lietuviškai melstis. Pradėjus šia kalba giedoti šventas giesmes klebo­ nas įjungdavo per garsiakalbį džiazo muziką. T ik Lomžoje vyskupu

(po keturių dešimtmečių atkaklios kovos, ne kartą kreiptasi net į Romos popiežių) pagaliau tapus J. Petcui reikalai ėmė keistis į gerąją pusę. 1983 m.

sekmadieniais ir per didžiąsias šventes lietuviškos pamaldos leistos

(deja, nepatogiu laiku)

toje bažnyčioje, kurioje palaidotas didysis lietu­

vių tautos dainius vyskupas Antanas Baranauskas. A n t jo antkapio plokštės neleistas lietuviškas užrašas. 1987 m. lankydamasis Seinuo­ se šių eilučių autorius negalėjo net gėlių padėti; turėjo pasitenkinti pro užrakintas geležines grotas pamatęs lenkišką paminklinę lentą.

Lenkijos lietuviai nuo 1957 m. įkūrė savo visuomeninę kultūros draugiją (LVKD). Pirmasis jos pirmininkas buvo J. Maksimavičius, vė­ lia u - J. Savickas, A . Skripka, J. Paransevičius. Draugija 1958 m. turė­ jo 479, 1962 m. - 1000, 1972 m. - 1718 narių. }ą sudarė 48 skyriai, tarp kitų ir Suvalkuose, Varšuvoje, Vroclave, Gdanske, Sčecine, Olštyne. N uo 1960 m. Draugija leido žurnaliuką

Aušra.

Per 13 metų jo išė­

jo tik 20 numerių, vėliau imta leisti periodiškiau — kas ketvirtį metų. Iki 1990 m. iš viso pasirodė 85 numeriai. Lietuvos jie beveik nepa­ siekdavo. Prieš kelioliką metų bandyta iš skaitytojų aukų leisti dar

Varsnas, bet jas greit likvidavo.

Lenkijos leidyklos per 50 metų nesu­

gebėjo išleisti savo šalies lietuviams nė vienos lietuviškos knygos, iš­ skyrus kelis vadovėlius pradinėms mokykloms. Lenkijos knygynuose lietuviškų knygų beveik nebūdavo, taip pat laikraščių ar žurnalų iš Lietuvos. Spaudos kioskuose — vien

Л и т в а . Nebuvo

Czerwony sztandar ir С о в е т с к а я

lietuviškų radijo ir televizijos laidų. Taigi šiuo atžvil­

giu Lenkijos lietuvių

(jie sudaro 0,01 proc. visos lietuvių tautos, gyvena etni­

nėse savo tautos žemėse)

gyvenimo sąlygų negalima nė iš tolo lyginti su

(sudarantys tik 0,005 proc. lenkų tautos, taigi proporcingai dvigubai mažesnę dalį negu lietuviai Lenkijoje, be to, gyvena etni­ nėje lietuvių žemėje), kur gausu jų spaudos, dosniai remiamos valstybės,

tomis, kurias turi lenkai Lietuvoje

knygynai ir kioskai užversti iš Lenkijos atvežama spauda ir t. t. Visi Seinų-Punsko krašto lietuviai moka lenkų kalbą ir dėl to ne­ kelia jokio triukšmo, - ne taip, kaip elgėsi lenkai Lietuvoje, kai vyks­ tant Atgim im ui lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine. Seinų-Punsko lietuviai garsėja darbštumu ir sumaniu ūkininka­ vimu, todėl gyvena pasiturinčiai. Reto ūkininko kieme nepamaty­ si traktoriaus, turi javų kombainų. Punsko valsčius pirmasis visoje vaivadijoje telefonizavo gyvenvietes, nors tai padaryti sąlygos buvo nepalankios - žmonės gyvena daugiausia vienkiemiuose. Entuzias­ to Juozo Vainos dėka veikia visuomeninis etnografinis muziejus. Šio krašto lietuviai labai mėgsta dainas, tautinius šokius. Pirmasis dainų ir šokių ansamblio pasirodymas įvyko jau 1951 m. Plačiai garsėjo po visą Lenkiją ansambliai „Jotva“ „Ulbonėlės“, kaimo kapela „Klum pė“, choras „Dzūkija“, estradinis ansamblis „Punia“, dramos būrelis. Č ia kas šeštas lietuvis dainavo, šoko arba grojo kokiu instrumentu. 1981 m. Punsko licėjaus 25-mečio proga Lenkijos lietuviai orga­ nizavo mokslinę lituanistinę konferenciją, kurioje paskaitas skaitė mokslininkai iš Varšuvos, Krokuvos, Poznanės, Gdansko, Olštyno, net iš Romos. Deja, iš Lietuvos

(ir šių eilučių autorius) nuvažiuoti

negalė­

jome. Sunkiai sekėsi kurti Punske lietuvių kultūros namus. Apie juos

kalbėta jau nuo 1973 m., bet Lenkijos valdžia darė visokių kliūčių, net siūlė vadinti Sovietų Sąjungos-Lenkijos draugijos centru ir pan. Punsko miestelyje 85 proc. gyventojų yra lietuviai, valsčiuje net apie

90

proc., bet gatvių pavadinimai, įstaigų ir kiti užrašai valdant

1950 m. (telefonu drausta dar

bolševikams buvo, iš esmės ir dabar tebėra, vien lenkiški. Iki čia net viešai kalbėti lietuviškai buvo draudžiama

ir 1990 m.).

Visa valsčiaus ir kitų įstaigų dokumentacija rašyta tik len­

kiškai. Lietuvių tautybė dokumentuose neatspindėta, negalima buvo įrašyti lietuviškų pavardžių ir vardų formos - turi būti vartojama tik sulenkintos, pvz.: Murinas, Šarka, Uzdila, Vaina, Valinčius, Valukonis

Murzyn, Soroko, Uzdziło,“Wojna, Wołyniec, Wolukanis ir panašios. Č ia negalėjo būti, pavyzdžiui, Vasiliausko, bet tik Wasilews­ ki (Lietuvoje tada Vasilevskiai nebuvo keičiami Vasiliauskais). Dokumentuose krikštavardžiai irgi rašyti tik lenkiškai: Jan, Józef vietoj Jonas, Juoza­ pas ir t. t. Kai mokytojas Algis Uzdila panoro savo dukrytei suteikti paverčiami į

Vaivos vardą, pasipriešino apskrities vidaus reikalų skyriaus vedėjas. T ik vargais negalais pavyko išsirūpinti, kad lietuviams būtų leidžiama savo vaikus krikštyti lietuviškais vardais.

Oficialiai vartoti vien sulenkinti vietovardžiai. Agurkiai, Alksnėnai, Arädninkai, Bäsiai, Beržiniai, Degučiai, Didžiuliai, Dvarčėnai, Ožkiniai, Ramonai, Valinčiai, Vidugiriai, Žabariškės pavirto į Ogórki,

Olkszniany, Ogrodniki, Bosse, Bierżynie, Deguce, Dziedziule, Dworczysko, Oszkinie, Romaniuki, Wolynce, Widugiery, Zaboryszki ir panašiai. Vaizdas - kaip prieš Pirmąjį pasaulinį karą. O koks gražus, lietuviškas iš seno buvo Seinų-Punsko krašto vardynas, net mikrotoponimija! Kalbininkė Tamara Buchienė (Buch) prieš kelis dešimtmečius surinko ir leidinio Onomastica XII tome paskelbė Galadusio ežero žvejybos vietų pavadinimus. Štai kai kurie iš jų: Ašarinė, Bandeliškė, Barščinė, Driiskinis, Kaukeliškė, Kiiprė, Ožkinė, Plutėlis, Žėkiškė. Už Seinų-Punsko krašto dar tolokai gyvenvietės turi lietuviškos (baltiškos) kilmės pavadinimus. Tai - Berźniki, Boicie, Bondziszki, Bur-

niszki, Gibyf Gremzdel, Gulbieniszki, Gulbin, Jegliniec, Jegliniszki, Kadaryszki, Krejwińce, Krucieniszki, Lenkupie, Lizdejki, Ługiele, Maszutkinie, Mauda, Pobondzie, Posejnele, Posejny, Poszeszupie, Rowele, Skustele, Stankuny, Szeszupka, Szołany, Szypliszki, Szurpily, Udryn, Wigry, Wilkupie, Wiżajny, Wobały, Żyrwiny ir daugybė kitų. Toliau einant Baltijos jūros link ištisai prasideda lietuviški oikonimai. Tai buvusi Mažoji Lietuva (Rytprūsiai). Pateikiame kai kuriuos dabartinius vietovardžius (iš rytų į vakarus): Kłajpeda, Skajzgiry, Żytkiej-

my, Mieruniszki, Motule, Dubeninki, Budwiecie, Rogajny, Pluszkiejmy,

Jurkiszki, M ażucie , Juchnajcie, Surminy, Mełdze, Szarejki, Wydminy , Wierciejki, Budry , Wajsznory, Gałwuny , Kiem ławki , Warnikajmy , Krelikiejmy, M ołtajny, Gierkiny, Korsze, Lankiejmy...

(baltiškos) kilmės vietovar­ lituanizmų (baltizmų), tokių kaip

Visame plote, kur tik paplitę lietuviškos džiai, vietinėje lenkų kalboje gausu

arudy ‘aruodai’, babotia ‘senutė, bobutė’, bucz ‘bučius’, bumbuł ‘auga­ lo pumpuras, bumbulas , deszry ‘dešra’, gant(a), gantas ‘trijų sluoksnių žvejybos tinklas, gantas , g il ‘gylys’, jegla ‘eglė\ klump ‘klumpė ’, krum ‘krūmas \ kuja ‘kūjis’, marguć ‘margutis’, pakuly ‘pakulos ’, parszuk ,

porszuk ‘paršiukas ’, razgini ‘rezginės’, skaptuk ‘skaptukas’, skrybel ‘skrybėlė’, s/osfa ‘pelėkautas, slastai’ ir kitų.

P a d ė t is ž lu g u s S o v ie t ų S ą j u n g a i Lietuvos valstybės atkūrimas — Kovo Aukščiausioji Taryba

(Atkuriamasis Seimas)

11 d. Aktas. Visa

vieningai balsuoja už N e ­

priklausomąją Lietuvą. Trys deputatai lenkai susilaiko. Įsisenėjęs an­ tilietuviškumas! Netrukus Vilnijos lenkams tenka rinktis: su Lietuva ar su Maskva. Jų vadeivos pasirenka Maskvą. Kremliaus valdovai daug vilčių dėjo į Lietuvos tautinių mažumų ir apskritai kitakalbių žmonių kiršinimą, nors Lietuvoje tokie sudarė mažesnį procentą negu Latvijoje ar Estijoje. Objektyvių priežasčių kilti tautiniams nesutarimams čia nebuvo. Respublikos vadovybė ki­ takalbiais rūpinosi. Žinoma, buvo sustabdytas tolesnis krašto kolo­ nizavimas. 1990 m. pirmą kartą iš Sovietų Sąjungos į Lietuvą atvyko mažiau žmonių negu išvyko. Patys Lietuvos kitakalbiai sparčiai dife­ rencijavosi ir nepaisant Jedinstvos

zacijos Lietuvoje)

(promaskvietiškos ir antilietuviškos organi­

pastangų didžioji jų dalis tapo lojaliais Lietuvos Res­

publikos piliečiais. Lietuvių tautinis atgimimas pažadino ir juos, ypač senbuvius, kurių nebe pirma karta gyveno Lietuvoje. Buvo sukurtas Tautinių mažumų departamentas

(vadovė Halina Kobeckaitė).

Vieni iš pirmųjų gražią tautinę veiklą ėmė rodyti žydai

tuvoje buvo per 12 tūkst.).

Jau

1988

(jų tada Lie­

m. jie sukūrė savo kultūrinę draugiją,

kuriai vadovavo Emanuelis Zingeris. Atsirado žydų ikim okyklinių ir bendrojo lavinimo įstaigų, spaudos, specialių radijo laidų, tvarkyti holokausto aukų kapai ir t. t. Greit prasidėjo negausios ir beišnykstančios karaimų bendrijos at­ gimimas. 1979 m. ją besudarė 352 žmonės, iš kurių savo protėvių kai-

bą mokėjo 258, daugiausia vyresnės kartos asmenys. Dauguma jų gy­ veno Trakuose, kur buvo išlikusi vienintelė Sovietų Sąjungoje kenesä

(maldos namai), veikusi

iki 1982 metų. H. Kobeckaitės vadovaujami ka­

raimai greit ėmė atkusti, atsirado jų sekmadieninė mokykla, kenesoje atnaujintos pamaldos. 1989 m. vasarą Trakuose įvyko suvažiavimas, į kurį atvyko karaimų iš Sovietų Sąjungos ir kitų šalių. Panašiai ėmė veikti totoriai, kurių Lietuvoje per penkis tūkstančius. Deja, senoji Lietuvos totorių kalba mūsų dienų nesulaukė. Totoriai jos naujai mokėsi iš vėliau į Lietuvą atvykusiųjų. Stagnacijos metais jiems teko nemažai baimintis, kad neištiktų Krym o totorių likimas, nes ir jų šaknys įaugusios į Krymą. Todėl kas^galėjo, tas vyko į užsienį. B ol­ ševikai Vilniuje nugriovė totorių mečetę, sunaikino kapines Lukiškių aikštėje. Prasidėjus pertvarkai greit ėmė veikti totorių kultūros centras

(vadovas M. Bairaševskis),

trys mečetės provincijoje, maldos salė Vilniuje,

buvo atstatyta mečetė Kaune. Per Lietuvos radiją transliuotos laidos totoriams, televizija sukūrė videofilmą apie juos. Sparčiai ėmė organizuotis ir kitos negausios ar šiek tiek gauses­ nės tautinės mažumos. Sekmadienines mokyklas ar bent fakultatyvus organizavo ukrainiečiai

(jų Lietuvoje buvo net apie 45 tūkst.),

60 tūkst.), latviai (4 tūkst.), vokiečiai (2 tūkst.), estai,

gudai

(per

armėnai, net čigonai.

Visi jie buvo lojalūs Lietuvai, siekė jos nepriklausomybės įtvirtinimo. Aiškiai matė iš to sau naudą. Antai gudų kalba ir gudai Lietuvos sos­ tinėje Vilniuje tada jautėsi saugiau negu Gudijos sostinėje Minske. Kiek kitaip elgėsi rusai ir ypač lenkai. Jų požiūris į lietuvių tau­ tos lūkesčius iš pat pradžių buvo nevienodas. Rusų

(net per 344 tūkst.) (papras­

didžioji dalis - neseni atsikėlėliai. Daug jų, kaip ir senbuvių

tai sentikių),

pritapo prie Lietuvos, suprato lietuvių nepriklausomybės

siekius ir jiems pritarė. Tačiau nemaža buvo ir tokių, kurie norėjo išlaikyti turėtą „vyresniojo brolio“ statusą bei privilegijas, gyveno „tautų tėvo“ laikų nostalgija, pasiryžę toliau kurti „komunizmą“. Su jais susikalbėti buvo nelengva. Maskvos inspiruotas ir palaikomas Je-

dinstvos sambūris juos daugiausia ir kiršino prieš lietuvius. Tačiau pačios Rusijos demokratėjimas vertė atsikvošėti, blaiviau pažvelgti į permainas Lietuvoje, suvokti Jedinstvos apgaulę. Daug sudėtingesnė buvo lenkų mažuma

(apie 258 tūkst.).

Ji - per­

dėm nevienalytė, sukurta ypatingų istorinių sąlygų, susiklosčiusių jungtinės Respublikos

(Žečpospolitos) laikais

ir Rusijai okupavus Lietu­

vą, ypač esant tarpukario pilsudskinei okupacijai, karo metu ir vyks­ tant pokario stalininei polonizacijai. Daug lenkais save laikančių ar tokiais užrašytų nemokėjo lenkiškai, šnekėjo gudų kalba

(kaip ir jų tėvai,

daugelio net protėviai) arba lietuviškai. Visa tai jau aptarta. Kaip matėme, labiausiai nuo polonizacijos nukentėjo Vilnijos vidurinioji dalis, per­ dėm nutautinta, atmiešta gausių atsikėlėlių. Čia žmonės buvo antilie­ tuviškai nuteikti, dažnai pasitaikydavo šovinistinių išpuolių. Pasinaudodami Respublikos (tada dar Sovietinės Lietuvos) vadovybės neveiklumu (užsitęsusiu dešimtmečius ir sukėlusių baisių padarinių) visokie agitatoriai po Atgim im o tuoj ėmė važinėti po labiausiai nutautintas apylinkes, sakyti kalbas, iškraipančias istorinę tiesą ir klaidinančias žmones; kurstančias tautines aistras. Susirinkimai būdavo paverčiami antilietuviškais mitingais. Aktyviai reiškėsi Lenkų kultūrinės draugijos pirmininkas f. Sinke­ vičius, Vilniaus r. Ažulaukės vidurinės mokyklos mokytojas Z. Zda­ navičius, Nemenčinės pedagogas J. Mincevičius, Vilniaus r. švietimo skyriaus inspektorė E. Čepulkovska ir kiti. Jų buvo daug, dalis vėliau liovėsi, supratę to darbo pragaištingumą. Svarbiausias antilietuviškos veiklos ideologas iš pradžių buvo Ivanas Tichonovičius

šinėjo Jan Ciechanowicz),

(lenkiškai pasira­

atsikėlęs iš Gudijos, uolus ateistas, vėliau agita­

vęs už bažnyčią. Jo kalbos priminė prieškarinius „Marsz na Kowno“ oratorius. Jos buvo kupinos neapykantos lietuvių tautai, kartais net žeminančios lenkų tautinį orumą

(1988 11 12 Maišiagaloje).

Esą tikro

lenko lenkiškumas turįs būti suvokiamas kaip antilietuviškumas, vi­ sos pastangos turinčios būti nukreiptos prieš Lietuvos nepriklauso­ mybę. Tos kalbos tiek įkaitindavo klausytojus, jog pasigirsdavo balsų, kviečiančių naikinti lietuvius ir panašiai. Nenuostabu, kad po tokių susirinkimų jaunimas griebdavosi chuliganiškų veiksmų. Antai sufanatinti Nemenčinės vidurinės mokyklos auklėtiniai primušė mokinį

(1988 10 29), prie Papiškių kaimo buvo sumušti mišką sodinę (1989 m. pavasarį) ir panašiai. Draskė lietuvių tautinius simbolius, nuplėšdavo Trispalvę (Avižieniai, Lavoriškės, Mickūnai, Nemėžis, Rukainiai, Sužionys, Vaidotai, Vaičiūnai..., dėl to iškelta daugybė bylų; vien Rukainių apylinkėje keliolika), niekino lietuviškus kryžius (pvz., Eišiškėse), nuritino lietuvį

gediminaičiai

karaliaus Mindaugo karūnavimo 737-osioms metinėms pastatytą pa­ m inklinį akmenį Juozapinės kalne prie M edininkų

(1990 08 13) ir

t. t.

Tai - vandalizmas. Nepagarba tautai, kurios žemėje gyveni, kartu yra ir nepagarba sau. Antilietuvišką kampaniją vykdė ir Lietuvos lenkų spauda, ypač laikraštis Czerwony sztandar , taip pat lenkų plačiai skaitomas rusiškas dienraštis С оветская Л и т в а , nors abu buvo leidžiami Lietuvos vy­ riausybės lėšomis

(žmonės teisėtai tuo piktinosi).

Radijo ir televizijos len­

kiškose laidose pasirodė gausių pokalbių su atvykstančiais iš Lenkijos

turistais, kurie irgi didino aistras. Lenkijos kunigai ėmė „apaštalauti“ Vilnijoje - per pamokslus kurstė tikinčiuosius prieš lietuvius, Sąjū­ dį ir Lietuvos vadovybę. Imta viešai vartoti prieškarinius sulenkintus vietovardžius

(Korvi, Kovalčiuki, Medniki, Žesa...), lenkiškus Vilniaus gatvių

pavadinimus (Końska,

Pohulianka Vielka, Zavalna...). Prie viso to dar prisi­

dėjo Lietuvoje lengvai gaunama, plačiai skaitoma Lenkijos spauda, kurioje irgi pasitaikydavo tendencingų, vienašališkų ir istorinę tiesą iškraipančių straipsnių. Apskritai pasipylė melo, prasimanymų ir gan­ dų srautas. Antai tvirtinta, kad bus uždarinėjamos lenkiškos m oky­ klos, neleidžiama gimtąja kalba melstis ir panašiai. Griebtasi net šantažo. Iš kelių rusiškame Vakarinių naujienų varian­ te netiksliai redakcijos išverstų šių eilučių autoriaus straipsnio frazių žinomas lenkų istorikas P. Losovskis

bet naudojosi netiksliu rusišku vertimu)

(Łossowski, beje, mokantis lietuviškai,

išpūtė vos ne „pasaulinį skandalą“,

kurį kartojo užsienio lenkų spauda ir radijo stotys. Apie skleidžiamų gandų paneigimą ar atsiprašymą - nė žodžio. Net vienas kitas lietuvis, nepakankamai informuotas

(pvz., Tomas Venclova atvirame laiške lietuviams,

Akiračiai, 1989 m. sausio 25 d.), nesąmoningai pakurstė tą ugnį. Visu tuo grėsmingu bruzdesiu siekta sudaryti regimybę, kad V il­ nija

(Wileńszczyzna)

- tai „lietuvių engiama“ Lenkijos dalis, supran­

(ne Lenkijos) (ne lenkiškose) žemėse, jog čia ir valstybės lopšys (ne periferija), jog devyniolika metų okupacija (tik tiek per visą istoriją!) negali duoti Lenkijai

tama, nutylint, jog Vilnius nuo amžių buvo Lietuvos sostinė, lietuvių įkurtas lietuviškose lietuvių tautos vykdyta lenkų

jokių teisių į šią žemę, juolab kad didžioji buvusios lenkų okupuotos Lietuvos dalis tebėra lietuviška. Kad lenkiškumas ir lenkų kalba čia atneštiniai, apie tai net neužsimenama, arba kalbama suktai, neaiškiai. O turėtų būti nedviprasmiškai pasakyta teisybė. Juk tai istorijos tiesa, nekelianti mažiausių abejonių.

Kai lenkiškai kalbantis vietinis žmogus sako, jog „čia mūsų žemė, čia nuo amžių gyveno mūsų seneliai ir proseneliai“, jam nepaaiškinama, jog tie jo proseneliai lenkiškai nemokėjo. Tai puikiai žino išsilavinę lenkai, tačiau leido mitinguose demagogiškai rėkti, jog kraštas esąs „ot wieków“ len­ kiškas, vartoti akiplėšišką pilsudskinę terminologiją „Litwa Koweńska“, „Jūs ten, Lietuvoje...“ (lyg čia būtų ne Lietuva!), Lietuvos lenkus vadina „rdzena grupa etniczna“ (net lietuviai, nesupratę esmės, kartais juos pavadina „etniniais lenkais“!). Nenuginčijamų

argumentų priremti lenkų veikėjai ragindavo

nesidomėti šio krašto praeitimi, jo žmonių kilme

(tai esą „netikslin­

ga“, „to nereikia daryti“), toks priminimas esąs „neetiškas“ (!). Barami lietuvių (ir lenkų) mokslininkai, dirbę šioje srityje, nespausdinami, jų straipsniai Vilnijos spaudoje blokuojami, patys šmeižiami. Kaip ugnies bijomasi istorinės tiesos, iš kailio neriamasi, kad žmonės jos nesužinotų. Bet tai tuščios pastangos, nes išsilavinę vis tiek neišven­ giamai ieškos savo šaknų ir teisybę patirs. Išsimokslinusiems nesun­ ku išsiaiškinti tikrąją savo kilmę. Nuostabą kėlė Sužionių klebono tvirtinimas per Vilniaus radijo lenkišką valandėlę, kad jo parapijoje lietuvių niekada nebuvę. Ger­ biamam klebonui reikėtų žinoti, jog jo parapijiečiai 1878 m. prašė caro valdžios grąžinti Sužionių bažnyčią (uždarytą 1866 m.) ir pageidavo, kad joje būtų sakomi pamokslai ir giedama lietuviškai. Deja, į grąžin­ tą bažnyčią lenkiška kurija tada pasiuntė lenkus kunigus ir tie parapiją sulenkino. 1905 m. iš Sužionių bažny­ čios lietuvių kalba buvo visai išstum­ ta. Baigta nutautinti lenkų okupacijos metais. Viena senutė 1932 m. Vilnijos lietuvių veikėjui J. Maceikai pasakojo, kad jos jaunystėje lietuviškai kalbėję ne tik Sužionyse, bet ir Nemenčinėje, Pabradėje. Lenkų laikraštis Kraj 1879 m. Nr. 52 rašė, jog Nemenčinės miestelyje ir parapijoje nesą kaimo, kuriame ne­ būtų šnekama lietuviškai. Neretai griebtasi net atviro melo. Czerwony sztandar laikraštis rašė, kad Buivydžių kapinėse nesą senų pamin­ klų, kuriuose būtų bent viena lietuviška pavardė. Iš tikrųjų ten yra Badui, Kairys, Kiežun, Likša, Lokis ... Nepaneigiamų faktų akivaizdoje kritiškiau mąstantiems lenkams kartais išsprūsdavo viena kita asimi­ liaciją pripažįstanti frazė, pavyzdžiui, kad Lietuvos lenkus „šokiruojąs netikėtai paaiškėjęs faktas, jog jų namų tradicija išlaikė atminimą apie lietuviškai kalbėjusius protėvius“, kad „belaisvių teorija“ neturinti is­ torinio pagrindo“ ir panašiai (Z. Kurzovos straipsnis leidinyje Życie literackie, 1989 m. vasario 12 d.), bet tokie prisipažinimai buvo labai reti ir paskęs­ davo polonizacijos neigimo jūroje. Daug triukšmo lenkai sukėlė paskelbus lietuvių kalbą valstybine. Deputatai I. Tichonovičius, A. Brodavskis ir įvairūs agitatoriai savo antilietuviškose paskaitose įnirtingai puolė valstybinės kalbos įsaką. Gąsdino kitakalbius Lietuvos piliečius, kad jie net tarpusavyje būsią

Sužionių Šv. Fe­ likso Valua bažnyčia. Su­ žionių apylinkių tikintieji 1878 m. prašė caro val­ džios grąžinti uždarytą bažny­ čią ir leisti joje laikyti pamaldas lietuvių kalba. Vidmanto B a lkūno nuotr.

verčiami kalbėtis tik lietuviškai, kad atsisakiusius taip daryti išvarys iš Lietuvos. Antilietuviškai nuteikti gyventojai patikėjo tokiu primity­ viu melu. Lenkų sąjungos lyderiai kurį laiką irgi pritarė reikalavimui neįsileisti lietuvių kalbos į įstaigas, įmones, aptarnavimo sferą. Imta visur ją boikotuoti. Šalčininkų rajono partokratai lietuviškus raštus atmesdavo. Susidomėjimas lietuvių kalba ir pastangos ją išmokti pra­ dėjo atslūgti. Visame Šalčininkų rajone 1990 m. biželio mėnesį lietu­ vių kalbos kursuose besimokė vos 40 žmonių. Ir kam mokytis, jeigu C . Visockis tvirtino, jog lietuvių kalba nebūsianti reikalinga, nes ir Lietuvos čia nebūsią. Pradėta reikalauti Pietryčių Lietuvoje valstybine kalba paskelb­ ti lenkų kalbą

(šalia lietuvių),

leisti ją vartoti raštvedyboje, nors dau­

guma gyventojų lenkiškai nemoka, šneka gudų

(„po-prostu“)

kalba.

Įvykdžius tokį reikalavimą lenkų kalba taptų privaloma visiems šio krašto įstaigų ir aptarnavimo sferos darbuotojams

(ne vien lenkams),

o

tai reikštų įteisinti tolesnį priverstinį krašto lenkinimą. Pasidarytų nebeįmanoma gaivinti lietuvių kalbos ten, kur ji dar ne visai išnyko. Nebebūtų galima visuotiniu mastu įdiegti lietuvių kalbos kaip vals­ tybinės. Taigi V ilnija dar labiau nutoltų nuo Lietuvos. To būtent ir buvo siekiama. Kovodamas prieš Lietuvos nepriklausomybę Kremlius pasitelkė Vilnijos lenkakalbius tikėdamasis su jų pagalba „paspausti“ neklau­ žadą Lietuvą. Ir nenusivylė. Tarp jų atsirado nemaža pragaištingų jėgų, kurios orientavosi į Kremlų, o ne į Lietuvą. Jas apakino šimt­ mečiais diegta neapykanta viskam, kas lietuviška. Tos jėgos dėjosi su atėjūnais okupantais, amžinais lenkų ir lietuvių tautų priešais. Joms pavyko dalį Vilnijos lenkakalbių veikėjų padaryti Kremliaus sąjun­ gininkais, nepaisant perspėjamų balsų iš Lenkijos (Gazeta wyborcza

ir

kt.). Pilsudskio ir Želigovskio vaikaičiai rado bendrą kalbą su Stalino palikuonimis! Pietryčių Lietuvą po senovei valdė partokratija. Ji greit persio­ rientavo. Dar neseniai uždarinė jusi lenkų klases mokyklose ir steigusi rusiškas, bematant tapo lenkų globėja. Daugelis partokratų virto net lenkų patriotais, labai suagresyvėjo. Šalčininkų rajone iš 50 savival­ dybės deputatų 47 buvo platformininkai

diumas - visas),

(ištikimi Maskvai partiniai, prezi­

Vilniaus rajone iš 100 deputatų - 55. Visi jie antilietu­

viško nusistatymo, nepripažinę Kovo 11d. Akto, nepritarę Lietuvos išlaisvinimo procesams. Didelę įtaką turėjo Jedinstvo. Po jos vėliava susibūrė daug Vilnijos lenkakalbių. Objektyvios informacijos apie vykstančius Atgim im o procesus Lietuvoje stoka, jos blokavimas vie-

tos spaudoje ir pseudointernacionalinė Jedistvos ideologija smarkiai paveikė partokratijos užguitus valstiečius. Jie lengvai leidosi kiršina­ mi, juoba kad tarp jų - daug atvykėlių, kuriems vietinis kultūrinis paveldas ir lietuvių tautos aspiracijos buvo nesuprantami dalykai. Priešiškos Lietuvai jėgos jau nuo 1988 m. rudens pradėjo Pietry­ čių Lietuvoje steigti lenkų autonomines apylinkes. Tai vykdė planin­ gai „iš viršaus“ : priimti nutarimai visi panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Rudenį Šalčininkų (1989 09 06) ir Vilniaus (09 15) rajo­ nų liaudies deputatų tarybos pasiskelbė kuriančios atskirą teritorinę autonomiją. Kadangi tuo buvo pažeista Sovietinės Lietuvos konsti­ tucija, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas tą autonomiją panaiki­ no (09 21). Tačiau Lietuvos priešai nerimo. Visomis išgalėmis siekė įteisinti ilgalaikės nutautinimo politikos rezultatus. Autonom ininkų akcija įgijo grėsmingą pobūdį tuoj po S S K P C K pareiškimo dėl padė­ ties Baltijos kraštuose, matyt, į tą akciją žiūrėta kaip į pareiškimo rei­ kalavimų realizavimą. Vadovavo platformininkų lyderiai ir fedinstvos vadeivos, kurių daugelis buvo net ne lenkai. Instruktavo Kremliaus emisarai

(busimasis Maskvos pučistas O. Seninas ir kiti).

Keistai turėjo atro­

dyti lenkų autonomija su pagrindine rusų kalba. Efektui padidinti Gudijos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė pareiškimą, kuriuo savinosi Švenčionis, Šalčininkus, Druskininkus. Begėdiškai iškraipė istoriją, šiuos miestus vadino „nuo amžių gudų teritorija“. Šalčininkų rajono taryba tuoj paskelbė savo teritorijoje negalio­ jančius Lietuvos Respublikos įstatymus (1990 m. SSSR ir

(nesamos)

gegužė),

esą galioją tik

Lietuvos SSR įstatymai. Vadinamojo Vilniaus kraš­

(vykęs lenkijos vėliavomis papuoštoje salėje; jo garbės svečiai buvo Armijos krajovos veteranai ir fedinstvos atstovai) 1990 m.

to lenkų suvažiavimas Eišiškėse

spalio 6 d. paskelbė deklaraciją apie lenkų autonominio krašto su savo statutu sudarymą. Mostiškėse

(Lavoriškių apyl.)

suvažiavimas apsvarstė

to krašto nuostatus. Numatė turėti savo konstituciją, seimą, himną, vėliavą, herbą (1991 05 22). Taigi nedviprasmiškai siekta izoliuoti da­ lį Vilnijos nuo visos Lietuvos, įtvirtinti joje lenkų tautybės išskirti­ numą, iš esmės baigti tai, ką pradėjo Želigovskis. Nors suvažiavime persvarą gavo pasilikimo Lietuvos sudėtyje šalininkai, bet buvo ir to­ kių, kurie reikalavo jungtis prie Gudijos arba sudaryti atskirą Lenkų respubliką SSSR sudėtyje

(panašią į Pilsudskio Vidurio Lietuvą).

Tokių „naujų Lenkijų“ niekur pasaulyje daugiau nebuvo kuriama, taigi negali būti abejonės, kad siekta sudaryti sąlygas tą lenkų auto­ nom inį vienetą progai pasitaikius atskirti nuo Lietuvos. Gudijoje ir Ukrainoje gyveno kelis kartus daugiau lenkų, bet ten jokių autono­

mijų Kremlius nekūrė. Tai darė tik Lietuvoje, tikėdamasis svetimo­ mis rankomis sutriuškinti pirmąją respubliką „atskalūnę“. Iškilo reali Lietuvos padalijimo grėsmė. Tai - durklo smūgis į nugarą Lietuvai. Kremliaus statytiniai Pietryčių Lietuvoje ėmė atleidinėti iš dar­ bo lietuvius. Kitataučiai viršininkai tai darė ir anksčiau. Kovojo prieš lojalius Lietuvai, autonomijai nepritariančius piliečius, net jeigu tie ir nelietuviai. Nei Aukščiausioji Taryba, nei Respublikos vykdomoji valdžia nuskriaustiems nepadėjo. Greit atleidinėjimas pasidarė masi­

1989-1990 m. iš darbo buvo atleista apie 600 320 (57 proc.) lietuvių, nors rajone jų tebuvo 21 proc.

nis. Vien Vilniaus rajone žmonių, iš kurių

Į atleistųjų vietą skyrė atvykusius iš Gudijos ir šiaip „internacionalis­ tus“ - jiems sudarė geresnes buitines sąlygas. Nyku tapo Lietuvos dalyje, kurioje šeimininkavo autonominin­ kai. Č ia plakatai priminė bolševikų viešpatavimo laikus: „Mūsų tė­ vynė - S S S R “ ir panašiai. Organizuoti Spalio revoliucijos, Sovietinės armijos ir panašių švenčių minėjimai. Svarbiausia rajono valdžia tapo platformininkų komitetas. Rajono tarybos sesijos buvo uždaros, į jas žurnalistus retai įleisdavo. M enką įtaką turėjo ne tik senieji vietos gy­ ventojai, bet ir Respublikos valdžios organai, net Lenkų sąjunga. Viską tvarkė senoji nomenklatūra, kuriai rūpėjo ne lenkų tautiniai reikalai

(lenkai po senovei buvo rusinami, oficialiai daugiausia vartota rusų kalba),

juo la­

biau ne vietinio etnoso apsauga, bet siekimas kuo ilgiau šiame krašte, o gal ir visoje Lietuvoje, išlaikyti savo įtaką ir privilegijas. Blokuota lietuviška spauda. Laikraščio

Šalčia

spausdinimą teko

perkelti į Vilnių. Užgrobus Vilniaus televizijos bokštą Nepriklauso­ mos Lietuvos laidos čia nebebuvo matomos. Gyventojai buvo pri­ versti žiūrėti šmeižikiškas kolaborantų laidas

(tada vadintas „kaspervizija“),

eterį teršiančias melu ir šmeižtais, mulkinančias žmones. Gyventojų sąmonei padaryta labai daug žalos. Vietiniai „karaliukai“ boikotavo vasario

9

d. plebiscitą, visomis išgalėmis

karius) vykdė

(net kviesdami į talką sovietinius

Kremliaus organizuotą „referendumą“.

Imta viešai vartoti

(ir spaudoje)

kitakalbių iškraipytas vietovardžių

Kobele ‘Kabeliai’, Kowalczuki ‘Kalveliai’, OrzełówPobrodź ‘Pabradė’, Podbrzezy ‘Paberžė’, Powiewiórka ‘Pavoverė’, Rzepańce ‘Ropėnai’, Suntoki ‘Santakai’, Szklary ‘Šklėriai’, Zwierzyniec ‘Žvėrynas’ ir pan., net esančias už sulenkinto ploto ri­ bų: Jewie ‘Vievis’, Łozdzieje ‘Lazdijai’, Olkieniki ‘Valkininkai’, Orany ‘Varėna’, Wilkomierz ‘Ukm ergė’, Wilkowyszki ‘Vilkaviškis’, Wyso­ ki Dwór ‘Aukštadvaris’... Visai kaip carų ir lenkų okupacijos laikais. formas,

ka

pvz.:

‘Erėliškės’,

Stengtasi įteigti

(be jokių įrodymų, nes jų ir būti negali),

jog tai esančios

„autentiškos, originalios“ formos. Atsirado net tuo patikinčių lietu­ vių. Tačiau pakanka žvilgterėti į senesnius dokumentus, ir teisybė bematant išryškėja. Imkime kad ir autonomininkų

„sostinės“ Šalčininkų tariamai

Soleczniki. Senesniuose lenkiškuose Szolczniki (plg. Ш ольчники 1555 m. akte) iš lietuvių tarminės formos Šalčnykai. Greta pasitaiko ir variantas Solczniki su s-, atsiradęs pagal šienas : siano santykį. Įterpus sunkiai tariamoje priebalsių samplaikoje balsį e, kilo dabartinė „autentiška“ forma So­ leczniki. Jos pirmasis skiemuo Sol- sutampa su lenkų kalbos žodžiu sól ‘druska’, solić ‘sūdyti’. Sako, dėl to geologai net buvo pradėję apie originalią pavadinimo formą

dokumentuose yra

Šalčininkus ieškoti druskų. Klaidino iškraipytas pavadinimas. Panašiai

Miedniki ‘Medininkai’ (iš lie. dial. M ed n y kai), vietos lenkų miedź ‘varis’ (jokio vario ten, žinoma, nėra).

gali klaidinti ir siejamas su

Į tokias formas reikia žiūrėti ne kaip į tradicines, bet kaip į tradi­ ciją lenkinti Lietuvos vietovardžius. Lenkijoje neskubama įteisinti ir Seinų-Punsko krašto vietovardžių lietuviškų formų, kurios iš tikrųjų ten yra autentiškos, nes dabar vartojamos lenkiškosios atsirado tuo pačiu būdu kaip

Soleczniki.

Naudodamiesi sunkia Lietuvos padėtimi autonomininkai kėlė ne­ pagrįstų reikalavimų. }uo daugiau buvo tenkinami akiplėšiški jų rei­ kalavimai, juo labiau augo apetitas. Iš tikrųjų jie turėjo visa tai, ką gali turėti tautinė mažuma: mokyklas, pamaldas gimtąja kalba, radijo ir televizijos valandėles, saviveiklos kolektyvus, Lenkų sąjungą, Len­ kų mokslininkų draugiją ir t. t. Bet to vis buvo maža. Vos prasidėjus Atgim im ui stengtasi įpiršti Vilniuje lenkų konsulatą be atitinkamo lietuviško Varšuvoje ar Seinuose. Konsulatai ir kultūros centrai stei­ giami pariteto pagrindais, ne vienašališkai. Šiaip jau juos lengva pa­ daryti nauju lenkinimo židiniu. Reikalauta lenkiško universiteto, net savavališkai toks steigtas, nors visame pasaulyje universitetuose dėstomoji kalba yra šalies vals­ tybinė kalba. JAV gyvena apie penkis milijonus lenkų, bet jie sau spe­ cialios aukštosios mokyklos ten nereikalauja. Seinų-Punsko lietuviai 'studijuoja lenkiškuose universitetuose ir jiems net minties nekyla, kad Lenkijoje būtų atidaryta lietuviška aukštoji mokykla. Rusijos lie­ tuviai

(ir lenkai)

negali gauti vaikų darželio ir pradinio mokymo gim ­

tąja kalba. Neteko girdėti, kad lenkai Gudijoje

(ten jų daugiau)

būtų

ko nors panašaus reikalavę. Lenkams turėti savo universitetą nebuvo nė poreikio. Jie turėjo sąlygas studijuoti Lietuvos aukštosiose m oky­ klose. Kasmet būdavo rezervuojama po kelis šimtus vietų specialiai

Šv. M ikalojaus bažnyčia V il­ niuje. Vidmanto Balkūno nuotr.

Pietryčių Lietuvai, į kurias priiminėta be konkurso. Stojamuosius eg­ zaminus galima buvo laikyti ir lenkiškai. Organizuoti papildomi kur­ sai pasirengti egzaminams. Prie Vilniaus pedagoginio instituto veikė specialus parengiamasis skyrius baigusiems nelietuviškas mokyklas. Aukštosiose mokyklose buvo grupių su dėstomąja lenkų kalba. No­ rintys galėjo studijuoti Lenkijos aukštosiose mokyklose, tam sudary­ tos visos sąlygos. Reikalauta lenkiškų pamaldų Vilniaus Arkikatedroje. Bet juk tai lietuvių tautos šventovė nuo pat Mindaugo laikų, kaip lenkams Vavelio katedra Krokuvoje, kur lietuviškų pamaldų niekas niekada nereikalavo. Tikintieji lenkai Vilniuje turėjo pamaldų proporcingai ne mažiau kaip lietuviai. Iš visų Vilniaus miesto gyventojų katalikų lietuviai sudarė 71 proc., lenkai kažin ar siekė 29 procentus. Atitinka­ mai pamaldos trijose bažnyčiose buvo lietuviškos, vienoje - lenkiš­ kos, visose kitose - abiem kalbom. Vilniaus rajone iš 20 bažnyčių net 16 vien lenkiškos. Tuo tarpu lenkų okupacijos metais lietuviai buvo verčiami tenkintis vienintele mažyte Sv. Mikalojaus bažnytėle, apie lietuviškų pamaldų įvedimą Arkikatedroje tada negalėjo net svajoti. Pagaliau Lietuvos valstybei lenkai nebuvo kuo nors nusipelnę, kad jiems būtų teikiama išskirtinių privilegijų. Atvirkščiai, kritiškais mo­ mentais jie žiūrėjo ne Lietuvos, bet savo egoistinių tikslų, stengėsi iš­ plėšti kuo daugiau privilegijų. Net sausio mėnesio skausmo dienomis per radiją atkakliai šaukė, kad Parlamentas nevykdąs jų reikalavimų. Skaudu buvo klausytis.

Į Pietryčių Lietuvos įvykius reakcija Lenkijoje nebuvo vienoda. Valdžios pareigūnai tvirtino, kad Lenkija neturinti teritorinių pre­ tenzijų Lietuvai, bet oficialiais aktais tokios nuostatos neužfiksavo. Pasigirsdavo Lietuvai palankių blaivių balsų

(S. Bratkowski ir kt.),

ra­

ginusių atsisakyti lenkiškojo „Drang nach O sten“ ir naujai žiūrėti į savo kaimynus, supratusių ir teisingai įvertinusių mirtiną poloni­ zacijos grėsmę Lietuvai

(„ar gali mus tokius lietuviai gerbti?“),

pripažinu­

sių, kad lenkams Pietryčių Lietuvoje gresia ne tariama lituanizacija, bet teali rusifikacija. Autonom ijai oficialiai nebuvo pritariama. Kas būtų, jeigu prie Gdansko, Sčecino ar Poznanės pradėtų skelbti au­ tonomijas vokiškos apylinkės? Tačiau autonom ininkų reikalavimai neretai būdavo palaikomi

(pvz., Užsienio reikalų ministerijos 1990 11 26 pa­

reiškime). Lenkijos laikraščiuose dažnai pasitaikydavo prieškarine šovinistine dvasia parašytų straipsnių, kuriuose buvo iškraipoma istorinė tiesa. Toks buvo ir grupės žymių piliečių memorandumas, adresuotas Len­ kijos vyriausybei, Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisijai, Europos tarybai Strasbūre ir kt., kuriame buvo daugybė iškreiptų ir tenden­ cingai parinktų faktų. Lietuva per maža, kad būtų galima ją po gabalą dalyti. Ji turi karčią istorijos patirtį. Prisimintina ne tik brutaliu būdu kurta pilsudskinė

Vidurio Lietuva , bet ir „ramios“ Babtų, Vandžiogalos ir kitos len­ kiškos „respublikos“ 1918-1919 metais. Iš tikrųjų plati kultūrinė

teritorinė)

(ne

autonomija turėtų saugoti vietinių gyventojų tradicijas, jų

folklorą, kalbą, to krašto žmonių savimonę, pasaulėjautą, o ne dieg­ ti importuotas iš Varšuvos kultūrines apraiškas, juo labiau puoselėti panlenkišką šovinizmą. Tarptautiniai įstatymai pabrėžia, kad tautinių mažumų teisių rea­ lizavimas negali pažeisti valstybės teritorinio integralumo. Taigi gali būti priimtina tik kultūrinės, o ne teritorinės autonomijos idėja, nes Lietuvoje nėra etniškai nelietuviškų žemių. Dalies gyventojų etninės orientacijos pasikeitimas nekeičia tam tikros teritorijos etninės pri­ klausomybės. Buvusioje lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje gyveno

(1989 m. duomenimis) 46 proc. lietuvių, 26 proc. lenkų, 18 proc. rusų, 5 proc. gudų ir 5 proc. kitų tautybių žmonių. Labiausiai nutautin­ tame Šalčininkų rajone lenkais užsirašė 79,6 proc., bet jame buvo net 16 kaimų, kuriuose lietuviai tebesudarė daugumą (54,4-95,1 proc.). Vilniaus rajone lenkais save laikė 63,5 proc., tačiau čia buvo net 65 kaimai, kuriuose nė viena tautybė nesudarė 50 proc., o 7 apylinkėse ar miesteliuose lietuvių 51,5-57,1 procento. Vilniaus mieste telkėsi

42 proc. visų Lietuvos lenkų, bet jie čia nesiekė nė 19 lietuvių, 20 proc. rusų, 5 proc. gudų, 5 proc. kitų tautybių). Lenkais

save

laikantys

žmonės

Pietryčių

proc.

(51 proc.

Lietuvoje

gyvena

anaiptol ne kompaktiškai. Antai Trakuose, Lentvaryje, Grigiškėse, Maišiagaloje,

Buivydiškėse,

Paberžėje,

Pabradėje,

Pagiriuose,

Juodšiliuose, Trakų Vokėje jie nesudaro nė pusės visų gyventojų. Net 63 proc. Šalčininkų rajono ir 58 proc. vilniečių savo tėvynę nurodė

(nurodė Lenkiją atitinkamai 16 ir 6 proc., Rusiją - 6 ir 1 proc., Gudiją - 5 ir 3 proc., kai kurie nurodė net kelias tėvynes). Civilizuotos valsty­ esant Lietuvą

bės remia tik lojalias tautines mažumas. Taip turėtų būti elgiamasi ir Lietuvoje. Neturi savo tėvynės žmogus, kuris gimė Gudijoje, gyveno Lietuvoje, mokėsi rusiškoje mokykloje, reikalavo lenkų autonomijos, bet nemoka lenkiškai. Ypač prasti buvo lietuviškos mokyklos reikalai. Vietiniai „karaliu­ kai“ ne tik ja nesirūpino, bet, atvirkščiai, visą laiką persekiojo, sten­ gėsi mažinti lietuviškas klases, uždarinėjo grupes vaikų darželiuose. Lietuviškų mokyklų Pietryčių Lietuvoje buvo likę visai nebedaug. Stengtasi suslavinti .vienintelę išlikusią Šalčininkų rajone devynmetę lietuvišką Poškonių mokyklą, svarbiausią šio krašto lietuvybės židinį. Nepagrįstai mažintas lietuvių kalbos pamokų skaičius, nepaisyta to fakto, kad į mokyklas čia visur ateidavo daug vaikų iš mišrių šeimų, silpnai mokančių lietuviškai. Labai trūko lietuvių kalbos mokytojų. Eišiškių 2-ojoje vidurinėje mokykloje buvo 600 mokinių, bet lietuvių kalbą 1990 m. dėstė neakivaizdininke ir dvi abiturientės iš Varėnos (nė

vieno specialisto!).

Dėstė ją visi, kas tik norėjo. Lietuviams mokytojams

įsidarbinti visaip trukdė vietos valdžia. Tuo ypač pasižymėjo Poškonių kolchozo pirmininkas I. M lynskis

timus).

(vėliau pašalintas už kriminalinius nusikal­ S. M orkūnui neskyrė buto,

Jis atvažiavusiam dirbti mokytojui

nors iš Gudijos atvykusius „kadrus“ tuoj pat apgyvendindavo. Išskyrus Vilnijos draugiją, Vorutos laikraštį

(red. Juozas Vercinkevičius)

ir atskirus asmenis Pietryčių Lietuvos polonizacijos stabdymo reikalais niekas nesirūpino, įskaitant ir tuometinę kairiųjų vyriausybę. Atėję į valdžią dešinieji sudarė Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos proble­ moms nagrinėti, vadovaujamą deputato Romualdo Ozolo. Buvo pa­ tenkinta dalis autonomininkų reikalavimų

(1991 sausio 19 d.),

Lietuvai

nenaudingų. Stengtasi išvengti lietuviško Karabacho. Spaudoje imta priekaištauti, kad prieš priimant tokius svarbius nutarimus reikėjo re­ ferendumo

(atsiklausti tautos).

Kaip ir galima buvo tikėtis, nepasitvirtino

lūkesčiai, jog padarius nuolaidas autonomininkai liausis vykdę prieš­ valstybinę veiklą. Kuo daugiau nuolaidų, tuo labiau didėjo jų apetitas!

Per Maskvos

rugpjūčio

pučą

autonomininkai

rėmė

pučistus.

Č . Visockis kartu su savo pavaduotoju A . M onkevičium i įsteigė Šal­ čininkuose (08 19) juos palaikantį komitetą - perversmo štabą ir ėmėsi priemonių nutraukti Lietuvos radijo transliavimą, sustabdyti laikraš­ čio Salčia leidimą

(patys leido Lenino priesakus).

Sužlugus pučui autonomininkai spruko iš Lietuvos. Siekė išveng­ ti atsakomybės už savo „darbelius“. Prieglobsčio ieškojo Rusijoje ir Lenkijoje, Jų parankiniai ginkluoti bastėsi po kaimus. T A S S ‘as pa­ siskubino pranešti (08 25) apie neva egzistuojančią „Vilnijos išlais­ vinim o armiją“, tuo gąsdino gyventojus, kad šie neskubėtų priimti Lietuvos pilietybės. Lietuvos Aukščiausioji Taryba

(Seimas)

jau pačioje Maskvos pučo

pradžioje priėmė nutarimą, sustabdantį Šalčininkų rajono ir Snieč­ kaus gyvenvietės tarybų prezidiumų įgaliojimus (08 22), atleido iš pa­ reigų šių, taip pat Vilniaus rajono, tarybų pirmininkus ir pavaduoto­ jus, paleido pačias tarybas (09 04), pripažinusias tik Sovietų Sąjungos įstatymus. Šiose teritorijose buvo laikinai įvestas tiesioginis valdymas (09 12), paskirti vyriausybės įgaliotiniai. D ori lenkai suprato teisėtus valdžios veiksmus, kuriais buvo sie­ kiama likviduoti bolševikų rezervatą. Tačiau atsirado tokių, kurie ėmė šaukti, esą vykdoma akcija prieš lenkus. Nusikaltę Lietuvai pradėjo šaukti apie „raganų medžioklę“, įžiūrėjo „fašizmą“, net grasino skųstis Hagos tarptautiniam tribunolui (!). Lietuvos lenkų spauda, taip pat jų radijo ir televizijos valandėlės liejo purvą, dezinformaciją, nevengė demagogijos. Žmones pykdė ir lenkų frakcijos

priklausė KPSS)

(kurios beveik visi nariai

elgesys Parlamente. Iki tol vengusi paremti Lietuvos

nepriklausomybę įtvirtinančius įstatymus, „nepastebėdavusi“ auto­ nom ininkų „darbelių“, dabar šoko visomis išgalėmis ginti raudonųjų tarybų. Lenkijos reakcija buvo priešiška Lietuvai. Ten Seimas sudarinėjo komisijas neva „Lietuvoje skriaudžiamiems tautiečiams ginti“. Eterį užtvindė kalbos apie blogėjančią Vilnijoje „nuo amžių“ gyvenančių lenkų padėtį. Visuomenė ir pasaulis buvo dezinformuojami. Visu tuo triukšmu norėta pasiekti, kad Pietryčių Lietuvoje tuojau pat būtų skelbiami nauji rinkimai. Skubėta, kol čia dar dominavo „buvusieji“, kurie per rinkimus vėl būtų pasigriebę valdžią ir toliau kurtų „auto­ nomijas“. Laimei, nugalėjo blaiviosios jėgos, kurios suvokė, kad teisingi rin­ kimai įmanomi tik tada, kai prokuratūra ištirs priešvalstybinę buvusių tarybų veiklą ir kai bus atšaukti nusikalstami autonomininkų nutari-

mai. Deja, autonomijos kūrėjai nebuvo įvardyti kaip kaltininkai, o apylinkių tarybos, kurios buvo viena iš autonomijos kūrimo gran­ džių, liko nepaleistos. Suveikė paslaptingos jėgos. Paskirti laikinieji įgaliotiniai ėmėsi tvarkyti nusipolitikavusių au­ tonomininkų apleistą ūkį, pradėjo jo reformas, privatizaciją

ninkai čia tebebuvo laikomi „buožėmis“).

(iki tol ūki­

Buvo nuimti „komunizmo rojaus“

simboliai, Šalčininkuose ir kitur pakeisti tokie gatvių pavadinimai, kaip Tarybų , Raudonosios armijos ir panašiai. Nyko ilgametės dezin­ formacijos sukurti stereotipai, nepasitikėjimas ir netikrumas. Nepai­ sydami autonomininkų pastangų žmonės masiškai priėmė Lietuvos pilietybę.

trikalbes)

Švietimo

srityje stengtasi ,Internacionalines“

(dvikalbes,

mokyklas, ugdžiusias bolševikinius mankurtus, išskirstyti į

(Baltojoje Vokėje, Bezdonyse, Dieveniškėse, Eišiškėse, Jašiūnuose, Maišiagaloje, Nemenčinėje; Rudaminoje...), kuriose geriau susipažįstama SU

vienakälbes

savo tautos istorija, kultūra, papročiais, būna palankesnės sąlygos to­ buliau išmokti savąją kalbą. Lietuviškos mokyklos įsteigtos ten, kur seniai reikėjo

(Dainava, Kalesninkai, Mištūnai, Turgeliai...).

D ėl valdžios neryžtingumo lenkinimas per mokyklas ir toliau buvo vykdomas. Polonizatoriai dirbo tyliai, bet kryptingai. Kaip ir anksčiau, kasmet panaikindavo tai vienoje, tai kitoje rusų dėstomąja kalba mokykloje pirmąsias klases ir vietinių gyventojų, daugiausia vartojančių gudų kalbą

(„po-prostu“),

vaikai tapdavo lenkais. Užguiti

žmonės buvo abejingi savo kilmei, tautiniam savitumui ir težinojo vieną tiesą - kaip viršininkas pasakys, taip ir bus. O viršininkas ži­ nojo, ką daro. M okyklos vykdė ne tuometinės Kultūros ir švietimo ministerijos, bet polonizatorių nerodymus. Jose direktoriais ir m o­ kytojais tebedirbo buvę pučistai, persidažę lenkų patriotais. Keisti jų neskubėta, nors visuomenė ir reikalavo. Lenkiškos mokyklos ir toliau ugdė „internacionalistus“, bet ne Lietuvos piliečius. Tų mokyklų pa­ siektus rezultatus įtvirtindavo lenkiška spauda, jų radijo, televizijos valandėlės, visuomeninės organizacijos. Priešiškos Lietuvai jėgos stengėsi apriboti lietuvių kalbos kaip valstybinės vartojimo sferą, įteisinti Pietryčių Lietuvoje trijų valsty­ binių kalbų

(ir rusų, lenkų)

funkcionavimą. Dažnu atveju ignoruodavo

lietuvių kalbą, demonstratyviai jos vengdavo. Antai Naujosios V il­ nios „Žalgirio“ gamykloje jos nemokėjo ir nė nemanė mokytis net apie 80 proc. administracijos personalo. Tokiems buvo daromos vi­ sokios nuolaidos, net įstatymu (1990 11 29) leista iki 1995 m. sausio 1 d. taikyti tik minimalius valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimus

(I kvalifikacinė kategorija),

iki to termino buvo pratęstas perėjimas prie

raštvedybos valstybine kalba. Bet ir to pasirodė maža. Savaip inter­ pretuodami tolerantiškas Lietuvos Respublikos įstatymo (1991 01 29) nuostatas viešojoje vartosenoje visokiais būdais stengėsi kuo labiau įtvirtinti lenkų kalbą. Dori lenkai siekė greičiau išmokti lietuviškai. Nemaža tėvų norėjo leisti savo vaikus, ypač iŠ mišrių šeimų (o tokių Pietryčių Lietuvoje daugiau­ sia), į lietuviškas mokyklas. Tačiau Vilnijoje dirbti lietuvių kalbos mo­ kytojams buvo sunku. Visą laiką siautėjęs antilietuviškumas sudarė nepalankią darbo atmosferą. Ir viso to rezultatas - 1992 m. Šalčininkų rajono mokyklose lietuvių kalbos mokė net 85,3 proc. nespecialistų. Rajonas pjovė pjūtį, kurią pats buvo pasėjęs. Padėtis keitėsi iš lėto. Net teko vilioti mokytojus sudarant tam tikras lengvatas. Kurį laiką Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo normalūs. Lietuviai į Lenkiją žiūrėjo su tam tikra pagarba kaip į didesnę kaimynę ir stra­ teginę partnerę. Geram Lenkijos vardui lietuvių akyse pakenkė lenkų kortos daliji­ mas Vilnijos lenkakalbiams gyventojams. Toji korta neva turinti rody­ ti asmens priklausymą lenkų tautai ar jo ištikimybę Lenkijai. Tai buvo provokacija. Kortos turėtojai yra vietinės kilmės žmonės, o ne atvykę iš Lenkijos. Su lenkais juos sieja tik tai, kad panašiai kalba. Korta nedalijama Vakaruose gyvenantiems lenkams, nors ten jie yra atvykę iš Lenkijos. Lietuva atitinkamos lietuvių kortos neįsivedė buvusios Di­ džiosios Lietuvos Kunigaikštijos, Mažosios Lietuvos ar Suvalkų kraš­ to gyventojams. Lenkų korta aiškiai pažeidė Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės sutarties 16 straipsnį: „kiekvienas asmuo, priklausantis [...] lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respubli­ koje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lo­ jalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“. Kaip gali kortos turėtojas dirbti valstybinėse įstaigo­ se, kuriose yra prisiekiama ištikimybė Lietuvos Respublikai, jeigu yra įsipareigojęs būti ištiki­ mas kitai valstybei - Lenkijai? Netikėtai lenkai ryžosi dar didesnei provoka­ cijai. Pareikalavo, kad Vilnijos lenkakalbių pa­ vardės, kurios iš tikrųjų yra lietuvių kilmės tik daugiau ar mažiau aplenkintos, būtų rašomos lenkiškomis raidėmis. Tokiu reikalavimu, be abejonės, buvo siekiama polonizacinių tikslų — galutinai nutautinti buvusią okupuotą Lietuvos

Lenkų korta

dalį. Prisiminkime carinės Rusijos draudimą vartoti įprastines lietu­ vių raides, keisti jas rusiškomis. Tada carinis valstybės sekretorius N. Miliutinas rašė generalgubernatoriui M . Muravjovui: „Ką pradėjo kardas, tai dabar užbaigs raidės“. Akivaizdi analogija: generolas Ž e li­ govskis pradėjo kardu Vilniaus krašto pavergimą, dabartiniai lenkin­ tojai nori jo darbą užbaigti raidėmis. Maža to, siekia, kad tai atliktų patys lietuviai. Vietoj pavardžių

wicz, Wojnowski jų

Vainavičius, Vainauskas parašius lenkiškai Wojnolietuvišką kilmę pajėgs nustatyti tik vardyno spe­

cialistas. Šiaip jau visuomenei jos atrodys esančios lenkų kilmės (plg.

Ink. wojna ‘karas’- su šiuo žodžiu iš tikrųjų jos*'neturi visiškai nieko bendra),

O tų

pavardžių turėtojai - „tikri lenkai“. Arba imkime lenkakalbio Vilnijos gyventojo pavardę Kiškel, kuri dar primena lietuvišką originalą Kiške­ lis. Bet ją parašius lenkiškai Kiszkiello- jau visai kas kita: tikras lenkas! Plg. pavardes Gervelė (iš Gervė) ir Gierwiellot Vabalevičius (iš Vabalas) ir Wobolewicz, Zvirbliauskas (iš Žvirblis) ir Żwirblewski. Užsieniečių ir Lietuvos piliečių pavardės skirtingai traktuotinos. Užsieniečių, vartojančių lotynų abėcėlės pagrindu sudarytą rašybą, pavardes priimta rašyti originalo kalba. Taip daroma bemaž visame pasaulyje. Išimtys sudaromos tik tam tikrais atvejais: grožinė litera­ tūra, ypač skirta vaikams, kai norima nurodyti apytikrį pavardės ta­ rimą, ir kita. Tų atvejų parinkimas neretai sukelia ginčus, atsiranda tam tikrų nesutarimų, kartais nelengvai pašalinamų. Tačiau visa tai nepaneigia paties principo pateikti užsieniečių pavardes originalo raš­ menimis. Lietuvos kitakalbių piliečių pavardes priimta rašyti lietuviškomis raidėmis pagal tarimą. Analogiškai daroma daugelyje pasaulio šalių, be kita ko, ir Lenkijoje. Reikalavimas daryti lenkakalbiams Lietuvos piliečiams išimtį nepriimtinas, juolab kad tuo siekiama nešvarių tikslų. Lenkakalbių gyventojų pavardžių rašymas pagal tarimą neprieš­ tarauja Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarčiai, kurioje yra numatyta teisė rašyti pavar­ des pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Tokį pavardžių rašy­ mą 1999 m. spalio 21d. aprobavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas. Jį pripažino nepažeidžiančiu Europos Sąjungos teisės aktų ir šios Sąjungos Teisingumo teismas

(2011 m. gegužės 12 d.).

Priešingai elgdamiesi ir pataikaudami lenkams įžeistume kitas Lietuvos tautines mažumas, jas diskriminuotume. Tuo atveju jos irgi imtų reikalauti savo pavardžių rašybos keitimo. Tektų lietuvių abėcė­ lę papildyti daugybe svetimų raidžių

(jų būtų daugiau negu lietuviškų),

tą

abėcėlę, kurią mūsų protėviai atkakliai gynė nuo okupantų užmačių ne vieną šimtmetį, nepabūgę net Sibiro. Ją gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri gali būti keičiama tik visos tautos referendumu, bet ne vieno kurio valdininko sumanymu. Daryti lenkakalbiams ko­ kią nors išimtį nėra jokio pagrindo, ypač turint omeny lietuvišką jų pavardžių kilmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reikalaujama lenkiškomis raidėmis rašyti pavardes tų žmonių, kurie buvo generolo Želigovskio okupuo­ ti. Jie iš esmės turi tas pačias pavardes, kurios turimos visoje Lietuvo­ je, tik okupanto labiau sulenkintas. Reikia neišleisti iš akių tų sunkumų, kurie neišvengiamai iškil­ tų nustatant, kurią pavardę reikia rašyti lenkiškai, kurią - lietuviškai. Remtis okupacinės valdžios išduotais dokumentais būtų neetiška, nes tos valdžios laikotarpiu visų okupuoto krašto gyventojų pavardės, ne­ paisant jų tautybės, net pačios lietuviškiausios buvo rašomos tik len­ kiškomis raidėmis. Dar reikia atsižvelgti į lietuvių kalbos specifiką, reikalaujančią rišliame tekste vartoti pavardes su galūnėmis. Plg. frazę

skriaudė Brądul -

Oksztul nu­

neaišku, kas ką nuskriaudė: Brandulis Aukštulį ar

atvirkščiai. Rašant lenkiškomis raidėmis be galūnių dviprasmybės bū­ tų neišvengiamos. Kaip tuo atveju dirbs policija? Praplėtus abėcėlę reikėtų keisti visą raštvedybą, taip pat kompiuterių programas, apmo­ kyti valstybės ir privačių firmų tarnautojus visoje Lietuvos teritorijo­ je, nes lenkai gyvena visoje šalyje. Lenkų reikalavimas keliamas neetišku būdu, nevengiant net šanta­ žo. Esą Lietuva yra įsipareigojusi savo piliečių lenkų pavardes rašyti len­ kiškomis raidėmis. Tačiau iš tikrųjų tokio įsipareigojimo niekada nebu­ vo, nebent koks pareigūnas jį padarė savavališkai, niekieno neįgaliotas. Lenkai reikalauja sulenkintus lietuviškus gyvenviečių pavadini­ mus, kaip ir pavardes, laikyti oficialiais ir vartoti šalia lietuviškųjų. Pavyzdžiui, šalia

Šalčininkai -

dar ir

tėra lietuviško tarminio pavadinimo

Soleczniki, nors, kaip matėme, Šalčnykai iškraipyta forma.

tai

Tokį reikalavimą lenkai pateisina tuo, kad esą jie Punsko lietu­ viams leidžią šalia lenkiškų pavadinimų vienur kitur iškabose įrašyti ir lietuvišką kaimo pavadinimą. Bet tai nevykęs pasiteisinimas. Juk tiek Vilnijoje, tiek ir Punsko apylinkėse lietuviški gyvenviečių pa­ vadinimai yra pirmykščiai, tikrieji, o lenkiškieji - tai tik lietuviškų pavadinimų sulenkintos, taigi iškraipytos formos. Tai rodo šie keli pa­ vyzdžiai: pavadinimus (pa-

+ Neris),

Antakalnis (plg. sen. He. anta ‘ant’+ kalnas), Paneriai Vidugiriai (girios vidurys) pavertė niekuo

Punsko apylinkų

D vikalbiai lietuviški ir len­ kiški vietovar­ džiai. Vidmanto Balkūno nuotr.

nereiškiančiais ir lenkų kalboje vienišais pavadinimasi Antokol, Ponary, Widugiery. Lenkakalbiai gyventojai yra pripratę prie sulenkintų pavadinimų ir net neįtaria juos esant pirmykščių originalių lietuviškų pavadinimų iškraipymus. Ką lenkai šiandien pasakytų, jeigu lietuviai praeityje būtų okupavę Lenkijos sostinę Krokuvą, ten sulietuvinę lenkiškus pavadinimus ir po to „kilniai“ sutiktų, kad lenkai vienur kitur iškabose įrašytų savuo­ sius tikruosius pavadinimus? Lietuvių ir lenkų nesutarimai tęsiasi jau daugiau kaip 600 metų, nuo pat karaliaus Jogailos laikų. Vadinamasis abiejų tautų „broliavi­ masis“ visais laikais reiškėsi tik tarp perėjusių prie lenkų kalbos ir ilgainiui sulenkėjusių lietuvių ir tikrųjų lenkų. Nesulenkėję lietuviai kiek įstengdami vengė tokio pražūtingo „broliavimosi“. „Broliško“ sugyvenimo rezultatai akivaizdūs: Lenkija pasiglemžė didžiąją Lietuvos senosios valstybės dalį, keleriopai padidino savąją valstybę, o Lietuva atitinkamai kaskart vis mažėjo. Kartu išaugo ir len­ kų tauta, o lietuvių tauta visai sunyko. Tokiam „broliavimuisi“ XIX a. antrojoje pusėje—XX a. pradžioje galą padarė lietuvių tautinis atgimi­ mas ir tautinės lietuvių valstybės sukūrimas. Tačiau jo recidyvai abiejų tautų bei valstybių santykiuose prasiveržia ir mūsų dienomis.

Siekdami polonizacinių tikslų Vilnijos lenkų pseudopatriotai grie­ biasi melo. Jie Vilnijos lenkakalbiams gyventojams dar neseniai tvir­ tino: tu żyli Polaki od wieków ‘čia nuo amžių gyveno lenkai’. Žinom a, tokiame tvirtinime yra ne daugiau tiesos, negu, sakysime, kvailuose samprotavimuose

(jeigu tokių būtų),

jog Krokuvoje autochtonai buvo

lietuviai, o ne lenkai. Labiau išprusę lenkai greit įsitikino minėto tvirtinimo absurdiškumu ir dabar jo vengia. Imta įrodinėti, kad tariami protėviai lenkai atsikėlė į Lietuvą: esą buvusi masinė jų migracija

(tokios iš tikrųjų niekada nebuvo), savo protė­ (maža garbė!), kurių iš tiesų daug parsi­

vius ėmė kildinti iš belaisvių

varydavo karingi senieji lietuviai. Žodžiu, iš kailio nėrėsi siekdami įrodyti savo lenkišką, bet ne lietuvišką

(kuri iš tikrųjų yra akivaizdi) kilmę.

Nenori būti palikuoniais tų garbingų žmonių, kurie sukūrė galingą valstybę, savo dydžiu kelis kartus pranokusią tuometinę Lenkiją, ir apgynė Europą nuo mongolų antplūdžio. Nesididžiuoja garbingu is­ toriniu paveldu, kaip darė Adomas Mickevičius ir kiti lenkiškai rašę senosios Lietuvos valstybės piliečiai — Lietuvos patriotai. Dabartiniams pseudopatriotams nė motais, kad Vilnius ir Vilnija per visą savo ilgaamžę istoriją Lenkijos dalimi tebuvo, kaip jau ne kartą minėta, tik mažiau negu du dešimtmečius. To jiems užtenka šį kraštą paskelbti esantį lenkišku. Meluojama, kad dabar Lietuvoje slopinamas lenkiškas švietimas, nors iš tikrųjų jis niekur pasaulyje už Lenkijos ribų nėra pasiekęs to­ kio aukšto lygio kaip Lietuvoje: valstybės lėšomis išlaikoma apie 120 lenkiškų mokyklų

(niekur taip pasaulyje nėra), veikia

lenkiškas universite­

tas (!), labai gausi lenkiška spauda. Veidmainiškai nurodinėjama lietuviams kaip sektiną pavyzdį dar­ nius suomių ir švedų santykius, „užmirštama“ tai, kad praeityje šve­ dai dominavo Suomijoje

(kaip lenkai Lietuvoje),

bet suomiams subrandi­

nus poreikį kurti savo nepriklausomą valstybę švedai suomių siekius pozityviai įvertino, juos suprato ir visokeriopai rėmė, priešingai negu darė lenkai, kurie, atvirkščiai, pradėjo karą prieš Lietuvą ir okupavo jos sostinę su trečdaliu Lietuvos Respublikos teritorijos. Taigi turime dvi visiškai skirtingas santykių rūšis. Lenkai piktam išnaudoja lietuvių savęs nuvertinimo komplek­ są, sukeltą žiaurios sovietinės okupacijos, kuris ryškus net valstybės vyrų elgesyje, kai šie, stipresniojo išbarti, tuoj puola atsiprašinėti. Jausdamiesi daug stipresni lenkai verčia mūsų valstybės vyrus p ri­ imti Lenkijai palankius nutarimus, dalyti neįvykdomus pažadus ir panašiai.

Nepaisant praeityje patirtų nuoskaudų šiandien lietuviai su lenkais turėtų gražiai sugyventi. Bet tai būtų įmanoma tik abiejų tautų santy­ kius grindžiant tiesa, o ne melu. Deja, Vilnijos lenkų pseudopatriotai apie tiesą nenori nė girdėti, ją giliai slepia net nuo savųjų piliečių. Gerbkime save lenkais laikančių Lietuvos piliečių tautinius jaus­ mus, bet neslėpkime nuo jų tiesos. Tegu lenkakalbiai sužino, kas buvo jų protėviai. Nenormalu, kad Valstybės išlaikomose lenkiškose mokyklose klastojama Lietuvos istorija. Vyriausybei nutarus įvesti jos

(Punsko lietuviškose mokyklose Lenkijos istorija visą lai­ ką buvo dėstoma lenkiškai), keliamas vos ne pasaulinio masto triukšmas. mokymą lietuviškai

Lenkakalbiai Vilnijos gyventojai, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai, turi teisę susipažinti su tikrąja, o ne suklastota Lietuvos istorija, pla­ tinama per lenkišką Lietuvos spaudą. Kaip atsvara turėtų būti leidžia­ mas ir toks laikraštis lenkų kalba, kuris skleistų tiesą, o ne melą. Padėkime Vilnijos lenkakalbiams gyventojams ir apginkime juos nuo melo. Jie, kaip laisvos šalies piliečiai, turi teisę žinoti tiesą. Tada ir pavardžių rašymas lenkiškomis raidėmis savaime atkris.

Atgimimas išbudino ir labiausiai prislėgtus beišnykstančius lietu­ vius, nuo amžių gyvenančius dabar G u d ij a i priklausančiose vietovė­ se, bent tuos, kurių išliko šiek tiek gausiau. Pagal oficialius duomenis 1989 m. Gudijoje buvo 7600 lietuvių. Iš tikrųjų kelis kartus daugiau, nes ten visur lietuvybė buvo labai prigesinta. Reikia tik stebėtis, kad ji apskritai išliko ir teberusena. Ją ten naikina ne tik gudėjimas, bet ir polonizatoriai. Vietos partokratija net vykstant pertvarkai visaip trukdė tenykš­ čiams lietuviams bendrauti su Lietuva. Ten visą laiką į tautinės sa­ vimonės palaikymą buvo žiūrima labai nepalankiai. Noras išlikti lietuviu vadintas ekstremizmu (!). Vienas iš svarbių vietinės admi­ nistracijos rūpesčių buvo žiūrėti, kad tik lietuviai nepareikalautų sau kokių nors laisvių, kad kuo mažiau bendrautų su atvykstančiais iš Lietuvos. Trukdyta užsisakyti lietuviškų laikraščių. Knygynuose ir kioskuose nebuvo lietuviškų knygų, jokios lietuviškos spaudos. T ik prasidėjus Atgim im ui žmonės Lietuvoje galėjo organizuoti knygų rinkimą Gudijos lietuviams. Pirmieji smarkiau sukruto Gervėčių ir Pelesos lietuviai. Gervėtiškiai tragiškomis sausio dienomis dalyvavo ginant Aukščiausiąją Tarybą, televizijos bokštą, buvo aktyvūs plebiscito dėl Lietuvos ne­ priklausomybės rėmėjai. Vilniuje susiorganizavo Gervėčių klubas, kurį sudarė veiklesni išeiviai iš šios „salos“. Vadovaujami energingo

pirmininko Alfonso Augulio, jie ėmė rūpintis savo gimtųjų vieto­ vių ekonomine ir kultūrine gerove, švietimu. Iš surinktų aukų statė Gervėčiuose kleboniją, būsiančią ir parapijos namais. Norėta, kad čia vaikai mokytųsi tikybos, nes į mokyklas Gudijoje tada ji vis tebebuvo neįsileidžiama. Daug vilčių dėta į lietuvių kultūros ir švietimo centro statybą Rimdžiūnuose. Tasai centras turėjo būti skirtas visiems apy­ linkės lietuviškiems kaimams. Tikėtasi jame įsteigti lietuvišką moky­ klą. Iki tol lietuvių kalbos vaikai mokėsi tik kaip dalyko nelietuviš­ kose Gervėčių ir G irių mokyklose. Gyvenimas Gervėčių kaimuose pastebimai keitėsi: dar 1989 m. autobuse lietuviškai „klegančias“ mo­ terėles vairuotojas aprėkdavo, vėliau tas paprotys išnyko. Pelesos lietuviai

(jų buvo likę gal apie porą tūkstančių)

daug pastangų

dėjo atgauti savo tėvų rankomis statytą Šv. Lino bažnyčią, bolševi­ kų išniekintą. Pagaliau po atkaklių reikalavimų vietos valdžia suti­ ko leisti patiems žmonėms tą bažnyčią atsistatyti. Jau prieš tai buvo surengti Šv. Lino atlaidai, kurių metu plevėsavo lietuviškos vėliavos

(tarp jų ir išsaugotoji nuo 1937 m.),

melstasi prie uždarytos bažnyčios.

Sulaukus paramos iš Lietuvos bažnyčia buvo atstatyta ir iškilmingai pašventinta. Lietuvybei čia nelengva, ji visą laiką persekiota. Pasitaikydavo chuliganiškų išpuolių. Antai 1988 m. buvo išdaužyti šio krašto pat­

(chuliganus nubaudė 30 rublių). lietuviškos pavardės (pvz., apylin­

riarchies Marijos Kruopienės namų langai Daug lietuvių čia nutauto, liko tik jų

kės tarybos pirmininkės pavardė Surkont

< Surkantas ), vietovardžiai, papročiai.

Kaip ir kitur, mokyklos daugiausia buvo rusiškos. Pelesoje m oky­ ta lietuvių kalbos tik kaip dalyko. M ok ė baigusi rusišką mokyklą ir neakivaizdžiai studijavusi rusistiką mokytoja, pati menkai lietuviškai tekalbanti. T ik 1992 m. rudenį pavyko atidaryti

(po 60 metų pertraukos!)

lietuvišką mokyklą, pastatyti parapijos namus. Pradėjo judėti ir kitų Gudijos vietovių lietuviai. Jiems talkino tų vietovių išeiviai Vilniuje

(A. Griška ir kt.).

Ėm ė rastis lietuviškų klubų

skaityklų ir lietuvių kalbos pamokų kitakalbėse mokyklose, ypač tose vietovėse, kurias 1940 08 03 Gudijos vyriausybinė delegacija SSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo pažadėjusi

(pati pasiūlė) kaip

lie­

tuviškas perleisti Lietuvai, bet paskui per 50 baisios priespaudos me­ tų partokratija jas sugudino. Č ia visur situacija prastesnė negu buvo Lenkijos okupacijos metais, kai vis dėlto kurį laiką veikė lietuviškos mokyklos, o jas uždarius bent skaityklos; bažnyčiose dar būdavo, kad ir retai, sakomi lietuviški pamokslai. Bolševikai visa tai panaikino, daugelis bažnyčių stovėjo apleistos, paverstos sandėliais.

Atgim im ui prasidėjus Vilnijos draugija ir lietuvių visuomenė rei­ kalavo, kad Gudijos valdžia suteiktų tenykščiams lietuviams tokias laisves, kokiomis naudojasi Lietuvos gudai, turintys savo draugiją

Siabryną , laikraštį Naša niva , gudiškas radijo ir televizijos laidas, gudų filologijos katedrą Vilniaus pedagoginiame universitete

(buv. institute),

unitų bažnyčią ir kitą. Apie tai Gudijos lietuviai galėjo tik svajoti. Besikeičiančios Lietuvos Respublikos vyriausybės šiek tiek rūpi­ nosi lietuvių padėtimi Gudijoje, jų buities gerinimu

gydytis Vilniuje),

(pvz., suteikė teisę

švietimu, kultūros paveldo išlaikymu. Tie klausimai

buvo keliami abiejų valstybių vyriausybių pasitarimuose. Vienas net įvyko Gervėčiuose (1992 07 14), kur susitiko Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkai V. Landsbergis ir S. Šuškevičius. Draudimai, kultūrinio darbo varžtai po truputį ėmė mažėti. Gerus kaimynų santykius užtemdydavo priešiškos jėgos, kurios ėmė falsifikuoti istoriją. Gudijoje atsirado pseudomokslininkų

malovičius, V. Sivčykas, E. Širiajevas ir kiti),

(M. Jar-

kurie skelbė esą Vilniaus kraš­

tas - tai sena gudų žemė. Lietuvos valstybę neva sukūrusi slavų gentis

(net vilniškė Naša niva lietuvius pradėjo vadinti lietuvisais, kad atskirtų nuo tų nebuvėlių „ litvinų “), mūsų didieji kunigaikščiai nuo Mindaugo iki Žygimanto Augusto tariamai buvę gudai (lietuviškais vardais!) ir sklei­ „ litvinai “

dė panašias nesąmones. 1991 m. Maskvoje buvo išleistas E. Siriajevo tendencingas, istoriją iškraipantis atlasas, kurį bandyta platinti net Lietuvoje. Aktyviai veikė Lietuvai priešiška organizacija Slavianskij

Sobor , kuriai vadovavo buvęs Vilniaus partinės mokyklos profesorius I. Kučerovas

(Vilniuje jos aktyvistas - Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos depu­

tatas S. Peško).

Nesnaudė ir lenkai. Bažnyčiose pradėjo „apaštalauti“

iš Lenkijos atvykę kunigai, nemokantys lietuvių kalbos ir verčiantys žmones melstis tik lenkiškai kaip Žečpospolitos laikais. Kaip priešprieša blogio jėgoms kūrėsi lietuvių ir gudų draugystės bendrijos Vilniuje ir Minske, stengtasi puoselėti abiejų tautų suprati­ mą. Lietuvių ir gudų mokslininkai bei intelektualai, išskyrus nevykė­ lius, sutarė ir tarp jų didesnio nuomonių skirtumo nebuvo. Vėliau bendravimą apsunkino autokratinis Lukašenkos režimas.

Lenkijos valdomo S e in ų - P u n s k o krašto gyventojai Atgim im ą sutiko su entuziazmu. Klausėsi Vilniaus radijo, žiūrėjo televiziją, gau­ dė kiekvieną žinutę. Piktinosi lenkų autonomininkų akcijomis, nes matė didžiulį skirtumą tarp to, ką jiems leidžia Lenkijos valdžia, ir to, kuo naudojasi Lietuvos lenkai. Beje, ir ten

Lietuvoje)

(panašiai kaip Pietryčių

pasitaikydavo lenkų šovinistinių išpuolių. Tragiškomis Lie-

tuvai sausio dienomis buvo nuplėšta ir išniekinta juodu kaspinu per­ rišta Lietuvos vėliava prie Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos, vėliau pavadintos Lenkijos lietuvių draugija

(LLD),

būstinės Seinuo­

se. Pasigirdo blaivių balsų, reikalaujančių teisių sulyginimo, būtent, reikšta pagrįstų pageidavimų turėti lietuvių mažumos atstovą Lenki­ jos Seime ir Suvalkų vaivadijos vadovybėje, siekta, kad Lenkijoje bū­ tų priimtas tautinių mažumų įstatymas, nebebūtų draudžiama viešose vietose

(ir telefonu)

kalbėti gimtąja kalba, kad būtų uždrausta lenkinti

lietuvių vardus, pavardes, vietovardžius, kad valdžia Seinuos pastatytų lietuviams vaikų lopšelį-darželį, pradinę mokyklą ir bendrojo lavini­ mo licėjų su žemdirbystės skyriumi, kad leistų lietuviškus vadovėlius, plėstų labai skurdžią lietuvių spaudą Lenkijoje, kad Lenkijos televizi­ ja rodytų bent kartą per mėnesį lietuviams skirtą laidą ir 1.1. Iš tikrųjų šie norai buvo kuklūs palyginus su akiplėšiškais lenkų autonominin­ kų reikalavimais Lietuvoje. Dorai elgiantis, visas lengvatas, teikiamas lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, turėtų atitikti teikiamos lengvatos Lenkijos lietuviams. Lenkijos valdžia nesiliovė vykdžiusi nutautinimo politiką. Nuo 1989 iki 1992 m. lietuviškų mokyklų ir turinčių lietuvių kalbos pamo­ kas skaičius buvo sumažintas pusiau

naujos mokyklos).

(Lietuvoje tuo metu lenkams įkurtos 35

1991-1992 m. veikė tik penkios pradinės mokyklos

su dėstomąja lietuvių kalba - Punske, Navininkuose, Pristavonysė,

(visos Punsko valsčiuje, mokėsi 470 mokinių), (pavadintas Kovo 11-osios lietuvių gimnazija, 131 vaikų darželis (58 vaikai). Dar dviejų aštuon­

Vidugiriuose ir Vaitakiemyje lietuviškas licėjus Punske

mokinys)

ir ten pat vienas

mečių mokyklų tiktai pradinėse klasėse mokytasi lietuviškai, o pen­ kiose mokyklose gimtoji kalba dėstyta kaip dalykas. Iki 1991 m. lietuvių kalbos pamokos buvo dar vienoje mokykloje Suvalkuose ir Šimanoviznoje

(Šipliškių vis.),

anksčiau prieš keletą me­

t ų - Lumbiuosė, Klevuose, Arädninkuose, Ramoniškėse, Zabariškėse. Visame Seinų valsčiuje, kur lietuviškai tebekalbėjo 7000 žmonių, ne­ liko nė vienos lietuviškos mokyklos, nebuvo nė vieno lietuviško vai­ kų darželio, o juk Seinai prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo vienas iš lietuviškiausių miestų, lietuviškesnis už tuometinį Kauną.

Lyginant su lenkų padėtimi Lietuvoje paritetiniais pagrindais Lenkijos lietuviams priklausė turėti mažiausiai keturis kartus daugiau mokyklų negu jų turėjo. Lietuviškose mokyklose bent keturių dalykų buvo mokoma len­ kiškai. Per lietuviškas pamokas mokiniai tik kalbėdavo ir rašydavo lietuviškai, bet mokėsi iš lenkiškų vadovėlių, nes Lenkijoje lietuviški

nebuvo spausdinami, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros vadovė­ lius. Dėl to mokiniai negalėdavo išmokti lietuviškos terminijos, kad ir kiek pastangų mokytojai dėdavo. Mokyklose dienynai ir visi užrašai buvo vien lenkiški, net lietuviškame Punsko licėjuje. Išskyrus litua­ nistiką, nebuvo kitų specialybių, kurias lietuviams būtų buvę gali­ ma studijuoti gimtąja kalba aukštesniosiose ir aukštosiose Lenkijos mokyklose. Jokių lietuviškų grupių ten niekada nebuvo. Stojamieji egzaminai vykdavo tik lenkiškai, jokių lengvatų lietuviams nedaryta. Valdžia sudarė tautinių mažumų švietimo projektą, pagal kurį lietuvių vaikai, nė žodelio nemokantys lenkiškai, jau darželyje pri­ valėjo turėti pusę užsiėmimų lenkų kalba. Lietuviškose mokyklose pusė dalykų turėjo būti mokoma lenkiškai, o tokias mokyklas, kurio­ se gimtoji kalba ir dar du dalykai dėstomi lietuviškai, liepta vadinti lietuviškomis

(patogu propagandai!).

Suprantama, lietuviai negalėjo ne­

protestuoti prieš tokį valdžios elgesį. Nutautinimas vyko ir per bažnyčią. Lietuviškos pamaldos tebuvo Punsko, iŠ dalies — Seinų

laiku)

(nuo

1980 m.

išsikovotos kartą per savaitę nepatogiu

ir Smalėnų bažnyčiose, taip pat filijos bažnytėlėje Žagariuose.

Siekiant ateityje panaikinti lietuviškas pamaldas Seinuose ir jas ap­ riboti Punske, prieš žmonių valią buvo kuriama Vidugirių parapija. Lietuviams teko imtis griežčiausių priemonių, net sustabdyti bažny­ čios statybą. Suvalkuose lietuviai gimtąja kalba pamaldų iki 1991 m. visai neturėjo. Pirmą kartą lietuviškai šv. Mišias ten atlaikė vyskupai P. Baltakis ir A. Vaičius, grįždami iš Lomžos po susitikimo su po­ piežiumi. Nors po to ir buvo pažadėta įvesti nuolatines lietuviškas

(antrosios šv. Mišios įvyko kartą per mėnesį (pirmąjį

pamaldas, bet tai padaryti delsta visus metus 1992 05 17), vėliau leido lietuviškai melstis tik

sekmadienį),

kitu laiku Suvalkų lietuviai buvo priversti melstis lenkiš­

kai. Lenkai kunigai ir toliau stengėsi kelti lenkų kalbos prestižą lietu­ vių akyse ir žeminti lietuvių kalbą. Lietuvių ir lenkų sutarimą ateityje lems tarpusavio supratimas. Jei­ gu lenkai rūpinsis savo piliečiais lietuviais, nesieks jų nutautinti, įsivy­ raus santarvė. Taip pat Pietryčių Lietuvoje turi būti nutrauktas antilie­ tuviškų nuotaikų kurstymas, tada ir ten aistros nurims. Vietos žmonės geranoriai

(tuo įsitikino šių eilučių autorius rinkdamas kalbos duomenis),

prieš­

valstybinių išsišokimų padaro tik nusikalstamų jėgų sukurstyti. Padėčiai normalizuoti būtinos tokios sąlygos: N e f a ls i f ik u o t i is t o r ijo s . Nereikia slėpti nuo žmonių gimtojo krašto praeities, jų protėvių kilmės. Lenkų kalba čia atneštinė, dėl to negali kilti jokių abejonių. Daugelyje vietų atnešta neseniai. N e ­

reikia neigti amžiais vykdytos lietuvių asimiliacijos. Tautybę lemia ne tiek žmonių kilmė, kiek jų kultūrinė orientacija. Lietuvių tautai padarytų skriaudų iškėlimas nėra antilenkiškumas. Istorijos nebepakeisime, bet praeitį turime žinoti tokią, kokia ji buvo. Iš praeities reikia mokytis. Lietuviai smerkia ir smerks ne lenkų tautą, bet polonizatorius. Jeigu imsime juos teisinti, bus tęsiama blogybė. U ž ką tada Vilnijos lietuviai mylės lenkus? Mokyklose turi būti teisingai aiškinama 1920 m. spalio 9 d. Lietuvai padaryta skriauda. Nedvipras­ miškai pasakyta, kad Želigovskio akcija buvo neteisėta.

krašte paskelbtame

Gimtajame

(1989 11 16) „Laiške bičiuliams lietuviams“, pasira­

šytame žymių lenkų, prašoma „atlaidumo mūsų praeities klaidoms“. Dabartiniai lenkai, suprantama, už jas nėra ir negali būti atsakingi. Taip pat būtų neatsakinga ir dabartinė Lenkijos vyriausybė, jeigu ji pripažintų savo pirmtakų padarytą didžiąją skriaudą Lietuvai, kurios lietuviai niekada negalės pamiršti, nes ji per skaudi. Lenkai turėtų įsisąmoninti, kad lietuviai yra ne mažesni už juos savo krašto patriotai, mylintys savo protėvių žemę, amžinąją sostinę Vilnių, ne mažiau kaip lenkai savo Varšuvą ar Krokuvą, į kurias lie­ tuviai niekada nėra kėsinęsi. Neturėtų būti užmirštama, kad X I V a. pabaigoje Lietuvos valstybė buvo daug didesnė už Lenkiją, kad dalis jos ploto perėjo Lenkijai, o ne atvirkščiai. T u r i b ū t i n u tr a u k ta p o lo n iz a c ij a , kad ir kokia forma ji būtų vykdoma. Lietuviams savo ruožtu nereikia stengtis nutautusių žmo­ nių jėga atlietuvinti, bet gali ir turi būti padedama teisingai susiorien­ tuoti aiškios savimonės neturintiems ar abejojantiems. T ik nuoširdu­ mas ir dvasinė šiluma tegali pabudinti apmirusius tautos palikuonis, padėti išgirsti protėvių šauksmą. Skaudu, kai tirpte tirpsta negausia tapusi tauta. Reikia likviduoti Pietryčių Lietuvos k u lt ū r in ę

iz o lia c ij ą , po

karo visą laiką vykdytą partinės nomenklatūros ir lenkintojų, kurie ją paslapčiomis tebevykdo ir dabar. Rezultatas: šio krašto lenkai apie žemaičius žino mažiau negu apie turkus. Todėl būtina skatinti kitų regionų bendravimą su Pietryčių Lietuva, lenkiškų ir rusiškų mo­ kyklų mokinių ekskursijas po visą Lietuvą, kad susipažintų su savąja valstybe ir jos istorija. Jokiu būdu neleistina Pietryčių Lietuvos izolia­ cija dirbtinėmis administracinio suskirstymo kliūtimis, nes tai vestų prie „autonomijų“. Kitų regionų žmonės irgi menkai tepažįsta Pietryčių Lietuvą, daž­ nai nepagrįstai smerkia jos gyventojus. Užmirštama, kad tai mūsų tautos ir valstybės dalis, kurioje išplito kitos kalbos. Tai nelaimingas

kraštas, į kurį reikia žiūrėti atlaidžiai, su meile ir pagarba, vienodai kaip į dzūkus ar žemaičius. Pažinkime vieni kitus, tada savaime išnyks nepasitikėjimas. Dabar svarbiausia valstybę stiprinti, o ne suvedinėti sąskaitas su Želigovskiu. Visomis išgalėmis reikia didinti lietuvių ir lenkų savitarpio su ­ pratim ą bei toleranciją. Gerbkime lenkų tautinę savimonę, o jie turi gerbti regioninį lietuvišką jos atspalvį, neužgožti jo importuo­ tomis iš Lenkijos vertybėmis. Lenkams derėtų atprasti nuo perdėto pūtimosi, savęs aukštinimo ir lietuvių niekinimo. Būkime ir mes at­ laidūs, nesmerkime beatodairiškai. Pietryčių Lietuvos kaimiečiai ne­ kalti, kad jų tėvus ar protėvius okupavo ir sulenkino. Kita vertus, nuolaidumas irgi turi ribas. Praeityje lietuviai per daug nuolaidžiavo kitataučiams, todėl patys vos neištirpo jų jūroje. Lietuviui nelengva suprasti savo valdžios rodomą pataikavimą. Nors prokuratūra, ištyrusi autonomininkų veiklą nustatė ją buvus antivals­ tybinę ir pasiūlė Teisingumo ministerijai panaikinti Lenkų Sąjungos registraciją, tačiau prieš rinkimus į Lietuvos seimą ji vis dėlto buvo perregistruota, o Vilnijos draugijai buvo iškelti neįvykdomi reikala­ vimai (atostogų metu per 6 dienas sušaukti neeilinį suvažiavimą), dėl kurių Ši neteko teisės dalyvauti rinkimuose. Būtina tenkinti tik Lietuvos lenkų poreikius. Mūsų Respublika negali tapti visų buvusios Sovietų Sąjungos lenkų centru. Lietuva nėra ir negali likti praeityje Lenkijos vykdytos imperinės politikos atpirkimo ožiu. Reikia griežtai užkirsti, kelią siekiui a tk u rti padėtį, buvusią Lenkijos okupacijos m etais. Pietryčių Lietuvos mokykloms ne­ gali tikti Lenkijoje leidžiami istorijos vadovėliai, kol juose Lietuvai skaudūs praeities įvykiai nušviečiami atvirkščiai. Lietuvoje visos mo­ kyklos, nesvarbu, kuria kalba jose mokoma, turi ugdyti lojalius ir aktyvius Lietuvos Respublikos piliečius.

OKUPACIJOS M a ž o j i L ie tu v a v o k ie č ių v a ld ž io j e

Mažąja Lietuva vadiname kryžiuočių pavergtą lietuvių tautos dalį, daugiau negu septynis šimtmečius valdytą vokiečių. Tai savitas etnokultūrinis mūsų tautos regionas, išaugęs istorinė­ se prūsų (bei skalvių, nadruvių), pietinių kuršių ir vakarinių sūduvių (jotvingių) žemėse, dabar sudarantis vadinamąjį Karaliaučiaus kraštą (Rusijos valdomą Kaliningrado sritį) su Lenkijos šiaurės rytiniu pakraščiu, dar neseniai turėjęs Rytprūsių pavadinimą. Siam regionui priklau­ so ir Lietuvos Respublikos sudėtyje esantis vadinamasis Klaipėdos kraštas. Šio regiono gyventojai lietuviai neretai vadinami vakari­ niais lietuviais , lietuvninkais , bet dažniausiai - mažlietuviais. Termi­ nas M a ž o ji Lietuva (vokiškai K lein Litauen) nėra naujas; jis žinotas jau XIII-XIV amžiuje. Šis regionas lietuvių tautos istorijoje yra atlikęs labai svarbų vai­ dmenį. Plačiau žr. Zigmas Zinkevičius M ažosios Lietuvos indėlis į lie­ tuvių kultūrą... Vilnius, 2008. K ryžiuočių valstybė buvo daugiatautė. Vokiečių kilmės Or­ dino nariai sudarė valdantįjį sluoksnį. Stambieji feodalai ir pralobę pirkliai taip pat buvo daugiausia vokiečiai. Būta ir žemesnio luomo vokiečių kolonistų, miestų amatininkų ir žemdirbių, labiau privile­ gijuotų palyginti su kitų tautų to paties luomo žmonėmis. Senųjų autochtonų prūsų iki XVI a. vidurio daugiausia išliko tik Semboje ir sumažėjusios valstybės vakarinėje dalyje. Prūsai ten sudarė žemiausią gyventojų sluoksnį, daugiausia buvo vokiečių valdomų dvarų bau­ džiauninkai. Tie iš jų, kurie siekė aukštesnės padėties, anksti suvokie­ tėjo. Be prūsų, Sembos pusiasalyje, vadinamajame „Sūduvių kampe“, dar gyveno kryžiuočių 1278-1283 m. atkeltų sūduvių (priklausiusių jot­ vingių genčių junginiui) palikuonys. Valstybės šiaurės rytų dalyje, prie Kuršių marių, tebebuvo išlikę kuršių. Jie ilgainiui sumišo su latviškai kalbančiais persikėlėliais, kurie įsikūrė visu jūros pakraščiu iki pat Dancigo (dab. Gdanskas). Tačiau gausiausią nevokiečių etninę grupę to meto Kryžiuočių valstybėje sudarė lietuviai. Jie gyveno ne tik buvusioje Nadruvoje, Skalvoje, bet ir dalyje Sembos, šiaurinėse Notangos ir Bartos srityse,

M artynas Liuteris (1483-1546) protestantiškosios Reformacijos pradininkas. C. E . W agstaff o raižinys, 1833 m., Shutterstock

taigi užėmė beveik pusę sumažėjusios Ordino teritorijos. Nurodyti tikslias lietuvių tada gyvento ploto ribas dėl duomenų stokos nelen­ gva, juoba kad tasai plotas, ypač jo vakariniai ir pietiniai pakraščiai, nebuvo kompaktiški ir stabilūs (daug kur lietuviai gyveno m išriai su kitais), be to, būta nemaža lietuviškų salų nelietuvių gyvenamojoje terito­ rijoje. XVI amžiuje lietuviai sudarė gyventojų daugumą net kai ku­ riuose miestuose. Lietuvių gyvenamoms Ordino valdų dalims Lietuvos valstybė iš seno darė stiprią įtaką. Dar Mindaugas, vainikuodamasis Lietuvos ka­ raliumi, diplomatiniais sumetimais 1253 m. Skalvą ir Nadruvą buvo padovanojęs Livonijos ordinui. Tokio pat dovanojimo 1259 m. aktas rodo, kad anuomet kalavijuočiai šias sritis traktavo kaip Lietuvos dalį. Bet prijungti tų žemių prie Lietuvos nespėta: jas 1274—1283 m. už­ grobė kryžiuočiai. Ir vėliau šiose žemėse Ordino valdžia dėl artimos kaimynystės su Lietuva buvo silpna. Vokiečiai feodalai ir paprasti ko­ lonistai į jas kėlėsi nenoriai. Lietuvių elementas čia visur ne nyko, bet ilgainiui stiprėjo: jį papildė sulietuvėję prūsai, kuršiai, net šiek tiek vokiečių, lenkų. Po triuškinamo pralaimėjimo 1410 m. Žalgirio mūšyje Kryžiuo­ čių ordino galybė pradėjo smukti. XV a. viduryje kryžiuočiai įsivėlė į ilgą Trylikos metų karą su Lenkija, kuri jį laimėjo. Pagal 1466 m. Torunės sutartį vakarinė Ordino valdų dalis su Ma­ rienburgo, Torunės, Elbingo, Dancigo (Gdansko) ir kitais miestais buvo prijungta prie Lenkijos. Ordinui liko tik rytinė buvusių valdų dalis su centru Kara­ liaučiumi. Negana to, Ordinas buvo priverstas tap­ ti Lenkijos vasalu, nors tos priklausomybės visomis išgalėmis stengėsi atsikratyti. Feodalinę Kryžiuočių valstybę draskė ir vidiniai prieštaravimai tarp kry­ žiuočių riterių ir stambiųjų žemvaldžių bei pralobusių pirklių. Paraku šaunamo ginklo išradimas sumenkino riterių reikšmę. Ordino valstybė susidūrė su dideliais politiniais ir ekonominiais sunkumais. Reikėjo imtis skubių, esminių reformų. Didelę reikšmę Mažajai Lietuvai turėjo Reformacija. Ji kilo Vo­ kietijoje XVI a. pradžioje. Sukėlė Martynas Liuteris, vienuolis ir ku­ nigas. Jis savo viešomis tezėmis (1517) ir kitais raštais pasisakė prieš popiežių, bažnytinę organizaciją ir kai kurias dogmas: šventųjų garbi­ nimą, kunigų celibatą, vienuolystę ir kitas. Siūlė atgaivinti ankstyvąją krikščionybę be sudėtingos hierarchijos, be feodalinės žemėvaldos.

Tokia „pigi bažnyčia“ anuomet žavėjo plačiuosius Vokietijos sluoksnius. Nutraukęs ryšius su kata­ likų bažnyčia Liuteris iškėlė Biblijos reikšmę, ją paskelbė pagrindiniu krikščionių tikėjimo šaltiniu ir pats išvertė į vokiečių kalbą, siekdamas padaryti visiems prieinamą. Jis ir kiti Reformacijos veikėjai didelį dėmesį skyrė liaudžiai suprantamos kalbos vartojimui tikybos praktikoje, vietoj lotynų į pa­ maldas stengėsi įvesti tautines kalbas. Reformacija iš pat pradžių susidomėjo pakri­ kusios Kryžiuočių valstybės valdovai. Tuo me­ tu Ordino didžiuoju magistru buvo Albrechtas Hohencolernas (Hohenzollern). Kryžiuočiai, steng­ damiesi išsivaduoti iš Lenkijos priklausomybės, paskutiniaisiais savo magistrais rinkdavo asmenis iš žymių Vokietijos kunigaikščių šeimų, net nesu­ sijusius su Ordinu. Albrechtas buvo Ansbacho markgrafo Frydricho ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo sesers (Kazim iero Jogailaičio dukters) sūnus. Tapęs Kryžiuočių va­ dovu (1512) visomis išgalėmis stengėsi atkurti buvusią Ordino galybę. Tai greit privedė prie karo su Lenkija (1519-1521), kuris baigėsi laiki­ nomis paliaubomis. Pasinaudodamas jomis Albrechtas išvyko į Vo­ kietiją ieškoti pagalbos. Tačiau greit įsitikino, kad dėl Reformacijos sukeltų nesutarimų ten jos negaus. Pats linkdamas į Reformacijos pusę Albrechtas susitiko su Liu­ teriu, kuris smerkė vienuolynus, jų veiklą ir į kryžiuočius —vienuo­ lių ir riterių hibridą —žiūrėjo nepalankiai. Liuteris patarė Albrechtui panaikinti Kryžiuočių ordiną ir savo valstybę paversti pasaulietine kunigaikštija. Grįžęs į Prūsiją Albrechtas nedelsdamas ėmė vykdy­ ti Liuterio patarimus. Jo reformos didesnio pasipriešinimo nesutiko, nes daugumas Ordino narių Albrechtą palaikė. Kartu buvo vedamos derybos su Lenkija dėl karo užbaigimo. 1525 m. Krokuvos sutartimi Albrechtas sutiko likti Lenkijos vasalu, o Lenkija savo ruožtu sutiko pripažinti Ordino valstybės supasaulietinimą. Tais pačiais metais kartu su dauguma Ordino narių Albrechtas oficialiai priėmė Liuterio tikėjimą ir pasiskelbė pasaulietinės Prūsi­ jos valstybės valdovu. Kunigai buvo raginami skelbti liuteronišką tikybą. Krašto santvarka ir toliau liko luominė. Buvę Ordino nariai ir aukštieji dvasininkai tapo svarbiausiais valstybės pareigūnais ir stam­ biais žemvaldžiais neretai tose pačiose srityse, kur ir anksčiau veikė.

Ordino didysis magistras A l ­ brechtas Hohen­ colernas. G raviū­ ra iš Christopho Hartknocho vei­ kalo „ A lt- und neues Preussen, oder Preussischer Historien zwey Theile“, 1684 m.

Ordinui priklausiusios žemės daugiausia perėjo į žemvaldžių vokiečių rankas. Valstiečių baudžiauninkų būklė pasunkėjo. Panaikinus Ordiną šalies padėtis pasidarė labai komplikuota ir sunki. Ankstesni Ordino globėjai - popiežius ir katalikiškos valsty­ bės - dabar tapo Albrechto priešais. Popiežius jį prakeikė, Vokieti­ jos imperatorius pasmerkė. Silpstant ryšiams su Vokietija ir Vakarų Europa teko ieškoti pagalbos Lenkijoje. Bet iš čia grėsė pavojus lik­ ti paprasta Lenkijos provincija. Tą pavojų mažino pastangos suartėti su Lietuva, kurios ryšiai su Lenkija tada dar buvo silpni. Albrechtas stengėsi pasinaudoti esama situacija. Lietuvoje sukėlęs Reformaciją jis būtų galėjęs savo valstybę dar labiau susieti su Lietuva ir kartu nutolti nuo Lenkijos. Visa tai skatino jį kuo uoliau platinti naująją tikybą, globoti iš Lietuvos pabėgusius jos šalininkus, remti protestan­ tiškų knygų lietuvių kalba rengimą ir leidybą. Į tautines kalbas reformininkai žiūrėjo palankiai. Lotynų kalbos iš­ stūmimas iš religinio gyvenimo ir Dievo žodžio skelbimas tikinčiųjų kalba buvo vienas iš svarbiausių naujosios religijos bruožų. Kryžiuo­ čiai anksčiau vietinių kalbų visai nepripažino ir net tarnams draus­ davo kalbėti prūsiškai, o Albrechtas suteikė plačias teises gimtosioms kalboms. Ypač daug dėmesio jis skyrė lietuvių kalbai. Mat lietuviai jo politikoje reiškė ne tą patį kaip prūsai. Pastarieji buvo pavergti ir vokietinami, O didžioji lietuvių dalis (gyvenantys Lietuvos valstybėje) ne­ buvo jo valdžioje. Ordino magistras, tapęs pasauliniu kunigaikščiu, siekė atlikti tai, ko padaryti neįstengė Ordinas: sujungti Prūsijos ir Li­ vonijos teritorijas. Tarp jų įsiterpusią Žemaičių kunigaikštiją reikėjo paversti liuteroniška, kad labiau kryptų į Karaliaučių negu į Vilnių. Kadangi didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo bevaikis, Albrechtas, kaip artimas giminaitis, turėjo teisę pretenduoti į jo įpėdinius, net į Lenkijos karalystės sostą. Visa tai jis galėjo pa­ siekti ne atstumdamas lietuvius, bet juos globodamas. Todėl buvo įsakyta Prūsijoje lietuviams bažnyčiose pamokslus sakyti lietuviškai. Parapijų klebonais imta skirti mokančius lietuvių kalbą. Net vokiečiai kunigai buvo verčiami mokytis lietuviškai (kol išmoks, pamokslus turėjo sakyti per vertėjus). Lietuviškos pamaldos vyko daugelyje parapijų, kur tik gausiai gyveno lietuvių. Lietuvių kalba buvo įvesta į kunigaikščio raštinę (joje buvo vokiškas ir lietuviškas skyriai), imta lietuviškai skelbti val­ džios įsakus bei potvarkius, ko nebuvo daroma pačioje Lietuvos vals­ tybėje. Tarp tų potvarkių yra ir tokių, kurie buvo skirti ne liaudžiai, bet valdžios pareigūnams, o tai savo ruožtu rodo, kad tarp ano meto pareigūnų provincijoje buvo lietuvių, nemokančių vokiškai.

Karaliaučiaus universitetas, iki 1945 m., M L E archyvas

Daug dėmesio Albrechtas skyrė krašto švietimui. Kryžiuočių lai­ kais mokslas buvo išimtinai feodalų privilegija. Dabar pradėta kurti liaudies mokyklas, jos buvo steigiamos prie bažnyčių. Mokyklas pri­ žiūrėjo kunigai. Jose buvo stengiamasi mokiniams įskiepyti ištikimy­ bę Liuterio bažnyčiai ir jos aukščiausiam vadui Prūsijoje —kunigaikš­ čiui. Turimomis žiniomis, jau XVI a. pirmojoje pusėje veikė apie 20 lietuviškų mokyklų. 1542 m. Karaliaučiuje Albrechtas įkūrė vadinamąjį Partikulia­ rą (Studium particularum) - dalinę aukštąją mokyklą, kurios tikslas bu­ vo rengti vietines kalbas mokančius reformatų dvasininkus. Į Par­ tikuliarą buvo priimami ir miestiečių, net valstiečių vaikai. Įsteigtos specialios stipendijos. Studijuoti buvo kviečiama ir iš Lietuvos bei Lenkijos. Pirmieji dėstytojai - lietuviai Abraomas Kulvietis ir Sta­ nislovas Rapolionis - irgi buvo pakviesti iš Lietuvos. Po dvejų metų, taigi 1544 m., Partikuliaras pertvarkytas į Universitetą. Jame dirbo nemaža žymių mokslininkų. Albrechtas ragino feodalus į Karaliau­ čiaus universitetą siųsti jaunuolius, gebančius studijuoti. Paskirtos 24 stipendijos, iš jų septynios specialiai lietuviams ir septynios lenkams. Kylant krašto religiniam švietimui imta atkakliai kovoti su senosios lietuvių tikybos liekanomis. Anksčiau Ordinas nesirūpino žemesnio sluoksnio žmonių tikybos reikalais. Daugumas prūsų valstiečių liko

kaip buvę pagonys arba pusiau pagonys, nors oficialiai buvo laikomi krikščionimis. Baudžiauninkų neretai net specialiai nekrikštydavo, kad būtų parankiau juos versti šventadieniais dirbti. Ordino dvasi­ ninkai, nemokėdami vietinės kalbos, žinoma, negalėjo giliau įdiegti krikščionybės dogmų liaudžiai. Prasidėjus Reformacijai iš parapijų ėjo liūdnos žinios. Vizituojant nustatyta, jog lietuviai valstiečiai ne­ lanko bažnyčios, nemoka poterių, atlieka senąsias apeigas ir panašiai. Bet tos apeigos tada jau buvo sumišusios su krikščionybe. Uoliausiu būdu platindami Liuterio mokslą valdžia ir kunigai ėmėsi griežtos kovos prieš pagonybės apraiškas. 1543 m. dekretu visi valstiečiai buvo įpareigoti šventadieniais lankyti bažnyčią ir klausyti pamokslų. Bažnyčiose įsakyta pastatyti specialius aukštesnius suolus, kuriuose susėdę vaitai galėtų stebėti, kas iš jų kaimų atėjo į bažnyčią ir kurių nėra. Nelankantys bažnyčios turį būti baudžiami iš pradžių pinigine bauda. Jeigu tai nepadėtų, tada šventoriuje arba pačioje baž­ nyčioje prie durų turįs būti įtaisytas stulpas su geležine apykakle ne­ klaužadoms bausti. Tačiau, matyt, visos tos priemonės nedavė reikia­ mų rezultatų, nes dar ir XVII a. valdžiai teko leisti žiaurius įstatymus (1624), grasinančius kūno ir net mirties bausmėmis už nusižengimą krikščionybei pagonišku elgesiu. Yra duomenų, kad nuošaliose vie­ tose senosios apeigos vykdavo net iki pat XVIII amžiaus, pavyzdžiui, Griekynės, arba Nuodėm ių, raguvoje prie Juodkrantės. Viena iš pagrindinių priemonių, kurios griebėsi valdžia platinda­ ma Liuterio mokslą, buvo spauda. Karaliaučiuje pirmoji spaustuvė

(Hanso Weinreicho) pradėjo veikti apie 1522 m. (Lietuvoje tada spaustuvių lotynų rašmenimis dar nebuvo). Šioje spaustuvėje išspausdinta pirmoji lie­ tuviška knyga, abu pirmieji prūsų katekizmai. Albrechto sostinė greit tapo svarbiu ano meto knygų leidybos bei apskritai kultūros centru Rytų Europoje ir atliko svarbų vaidmenį lietuvių ir net lenkų kultū­ ros bei raštijos istorijoje. Antai

1545-1552

m. Karaliaučiuje lenkiškų

protestantiškų knygų buvo išleista daugiau negu pačioje Lenkijoje. Lietuvos valstybėje lietuviškų

rankraštinių tekstų iki pirmųjų

spausdintų knygų pasirodymo tikrai buvo. Tai poterių, maldų ir pa­ našūs užrašymai. A r tokių tekstų būta ir Mažojoje Lietuvoje, duome­ nų neturime. Bent iki šiol jų nerasta. Kryžiuočių ordinas nesirūpino savo valstybėje gyvenusių lietuvių sukrikščioninimu. Greičiausiai ir poterių vertimo į lietuvių kalbą jiems nebuvo parūpinęs, bent tokio vertimo pėdsakų seniausiuose Prūsijos lietuvių poteriuose nepavyko aptikti. Galbūt iš pradžių vokiečiai net nesugebėdavo atskirti lietuvių kalbos nuo prūsų, painiodavo jas abi. Prūsiškų poterių prieš Refor­

maciją tikrai būta. Tai rodo užuominos I ir II prūsų katekizmų pratar­ mėse bei pasitaikantys prūsiškų ir vokiškų poterių teksto neatitikimai tuose katekizmuose, nors šiaip jau katekizmai buvo verčiami pažo­ džiui

(išvertė net artikelius!).

Lietuviški poteriai Prūsijoje tapo aktualūs,

matyt, tik nuo Albrechto laikų. Jie buvo perimti iš Lietuvos valstybės. Seniausiuose Mažosios Lietuvos poterių tekstuose vietinių

nių“) elementų

(„substrati­

neaptikta.

Spausdinti lietuviškas knygas Mažojoje Lietuvoje pradėta anksčiau negu Didžiojoje. Beveik nuo pat Reformacijos pradžios mažlietuviai ėmė kolektyviai rūpintis knygų parengimu, jų kalbos tvarkymu. Tuo tikslu būdavo sudaromos specialios komisijos iš gerai kalbą mokančių kunigų, kurie redaguodavo spaudai rengiamas knygas, suvienodinda­ vo jų kalbą. Tokias komisijas skirdavo valdžia, kuri atidžiai sekdavo lietuviškų knygų rengimo darbą, tam reikalui parūpindavo lėšų. N ie ­ ko panašaus nebuvo Didžiojoje Lietuvoje, kur lietuviškų knygų ren­ gimas priklausė nuo atskirų asmenų iniciatyvos, niekieno arba beveik niekieno nebuvo remiamas. Prūsijos kunigaikštijoje anksti pasirodė geros aniems laikams lie­ tuvių kalbos gramatikos, buvo rašomi žodynai, kuriuose kodifikuo­ jamos rašomosios kalbos normos. Lietuvoje tokios raštų kalbos vie­ nybės anuomet nebuvo: čia formavosi du skirtingi rašomosios kalbos variantai. Kad Prūsijoje greitai nusistojo viena bendra rašomoji kalba, turėjo reikšmės ir tai, kad lietuvių kalbos plotas čia buvo palyginti ne­ didelis ir tarmiškai ne taip labai susiskaldęs kaip Lietuvos valstybėje. Karaliaučiaus universitete nuo pat jo įkūrimo buvo nemaža stu­ dentų, mokėjusių lietuvių kalbą. Kasmet jų vis daugėjo. Albrechtas intensyviai ieškojo Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje mokytų žm o­ nių, kvietėsi juos pas save, nebaigusiems studijų parūpindavo stipen­ dijų. Jie galėjo ir turėjo išversti į lietuvių kalbą pačias reikalingiausias giesmes, psalmes ir kitus religinius tekstus, be kurių sunku būtų buvę įtvirtinti Liuterio tikybą Prūsijoje, juo labiau ją perkelti į Didžią­ ją Lietuvos Kunigaikštiją. Ypač aktyviai šioje srityje reiškėsi garsūs Karaliaučiaus universiteto profesoriai lietuviai: Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. A b r a o m a s K u lv ie t is - Europos garso anuometis mokslininkas humanistas. Gim ė apie 1510 m. Kulvoje

(todėl taip vadinamas),

netoli

Jonavos. Kilęs iš senos lietuvių bajorų giminės. 1528-1537 m. studija­ vo Krokuvos, Leveno, Vitenbergo, Leipcigo universitetuose. 1537 m. Sienos universitete

(Italijoje) gavo

teisės mokslų daktaro laipsnį. Grįžo

į Lietuvą. Kaip mokyčiausias žmogus to meto Lietuvoje, didikų Gos-

tautų

(Goštautų) ir

karalienės Bonos

(Žygimanto Senojo žmonos) remiamas,

1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą, kuri turėjo rengti jauni­ mą studijoms užsienio universitetuose. U ž reformacinių idėjų skleidi­ mą Vilniaus vyskupo persekiojamas Kulvietis 1542 m. turėjo nutraukti savo mokyklos darbą ir išvyko į Karaliaučių. Kunigaikštis Albrechtas jį paskyrė savo patarėju. Įsteigus Karaliaučiaus universitetą Kulvietis ėmė jame profesoriauti: dėstė graikų ir hebrajų kalbas. Susilpnėjus reformatų persekiojimui 1545 m. parvyko į Lietuvą. Vilniuje sakė pa­ mokslus Sv. Onos bažnyčioje ir diskutavo su katalikais. M irė Kulvoje 1545-m. birželio 6 d., atrodo, džiova. Kulviečiui pagerbti Karaliaučiaus katedroje buvo prikalta paminklinė lenta. Jis - vienas iš svarbiausių asmenų, parengusių dirvą pirmajai lietuviškai knygai atsirasti.

Stanislovas R apolionis - antrasis Europos garso humanistas lietuvis, kilęs iš smulkių bajorų. Gimė apie 1500 m. Pietryčių Lietuvo­ je, netoli Eišiškių. Manoma, jog buvo Vilniaus pranciškonų vienuolis, vėliau metęs vienuolystę ir vertęsis didikų vaikų mokymu. 1528 m. su savo mokiniais įstojo į Krokuvos universitetą. Spėjama, kad yra dėstęs Kulviečio įsteigtoje mokykloje. 1542-1544 m. studijavo Vitenbergo universitete kaip kunigaikščio Albrechto stipendininkas. Baigė teo­ logijos daktaro laipsniu. Kunigaikščio Albrechto pakviestas atvyko į Karaliaučių tada, kai Partikuliaras buvo pertvarkomas į universitetą. Laikomas vienu iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų ir žymiausiųjų jo profesorių. Rapolioniui buvo pavesta svarbiausia - protestantų teo­ logijos - katedra. Jis žavėjo klausytojus nepaprasta iškalba, nors bu­ vo neišvaizdus: žemo ūgio, kuprotas. Kunigaikštis Albrechtas didžiai vertino Rapolionį, laikė geriausiu universiteto profesoriumi ir lankė jo lotyniškai skaitomas paskaitas. Tačiau netikėtai susirgęs Rapolionis 1545 m. gegužės 13 d. mirė. Jo mirtis sukrėtė visą Karaliaučių, buvo sutikta kaip didelė Reformacijos šalininkų netektis. Pats kunigaikštis dalyvavo laidotuvėse ir įsakė palaidoti Karaliaučiaus katedroje, gar­ bingoje vietoje šalia savo šeimos kapo. Ant paminklo buvo iškalti žodžiai: Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė... Rapolionis, kaip ir Kulvietis, parengė dirvą Mažvydui. M a rty n a s

M ažvydas

1547 m. Karaliaučiuje išleido pirmąją

lietuvišką knygą. Apie ją buvo daug rašyta ir kalbėta prieš keliolika metų ryšium su 450 jubiliejumi. Taigi plačiajai visuomenei apie tai daug kas žinoma. Nemaža rašė ir šių eilučių autorius, išsamiausiai

XIII, 1977, 358-371; XIV, 1978, 38-44, 139-146; XV, 1979, 16-22; perspausdinta: Zigmas Zinkevičius R S II, 181-222). Nesileidžiant į detales čia primintina, kad Mažvydas buvo

straipsnyje „M . Mažvydo raštų kalba“ (Baltistica

kilęs iš Didžiosios Lietuvos. Jo tėvas — pietų žemaitis (tarmės, o ne adm inistracinio skirstymo požiūriu), motina —pažemaičio aukštaitė. Kunigaikščio Albrechto išsi­ kviestas jo lėšomis studijavo Karaliau­ čiaus universitete. Čia tuo metu buvo leidžiami katekizmai vokiečių, lenkų ir kitomis kalbomis. 1545 m. išėjo net du prūsiško katekizmo leidimai. Grei­ čiausiai dar prieš Mažvydui atvykstant brendo reikalas parūpinti lietuvišką katekizmą. Mažvydas kunigaikščio Albrechto pavedimu ir ėmėsi šio darbo. Jis išleido ne tik pirmąją lietuvišką knygą - katekizmą, bet ir kitos jo knygos beveik ketvirtį amžiaus (1547-1570) buvo vienintelės pasirodžiusios lietuviškai. Tik po to tokias ėmė leisti kiti autoriai. Mažvydo knygos parašytos pietų žemaičių (tėvo tarmė) ir pažemaičio aukštaičių (motinos tarmė) kalbiniu mišiniu, ilgainiui vis labiau įsigalint pažemaičio aukštaičių elementams, beveik sutapusiais su Ragainės šnekta, kurios plote Mažvydas ilgiausiai gyveno. Tokia aukštaičių tar­ me rašė ir jo darbo tęsėjas pusbrolis iš motinos pusės Baltramiejus Vilentas (15257-1587), irgi kunigaikščio Albrechto parsikviestas iš Di­ džiosios Lietuvos ir jo lėšomis išmokslintas. Jonas Bretkūnas (1536-1602), išvertęs į lietuvių kalbą visą Bibliją buvo tikras mažlietuvis. Rašė laikydamasis savo gimtosios pietinės vakarų aukštaičių tarmės. Kiti vėlesni autoriai irgi rašė savo gimtosiomis tarmėmis. Tačiau ilgainiui lietuvių raštijoje Prūsijoje ėmė vis labiau įsivyrau­ ti pietinė vakarų aukštaičių tarmė, geriausiai išlaikiusi senąjį lietuvių kalbos modelį ir mažlietuvių traktuota kaip gryniausia. (deja, jos neišspausdino),

Taigi Mažojoje Lietuvoje, priešingai negu Didžiojoje, anksti ra­ dosi viena bendrinė rašomoji kalba. Tokią anksčiausiai galime konstatuoti Jono Rėzos 1625 m. išleistoje ir iš esmės perdirbtoje Bret­ kūno Biblijos dalyje —Dovydo psalmyne. Jonas Rėza gimė 1576 m. Tilžėje. Pavardė vokiškos kilmės. Jos variantas Rehsa (Rhesa), Rehse (Rhese) yra tarminės Riese ‘milžinas’ formos. Baigęs vietinę mokyklą nuo 1591 m. studijavo teologiją Ka­ raliaučiaus universitete kaip kunigaikščio stipendininkas. Manoma, jog mokslus tęsė Vitenbergo ir Strasburgo universitetuose. Kaip ge­ rai mokantis lietuvių kalbą 1599 m. buvo paskirtas kantoriumi (moky­ tojo padėjėju) Tilžėje. Nuo 1600 m. net 21 metus išdirbo Tolminkiemio

Vilniaus univer­ siteto biblioteko­ je saugoma p ir­ moji spausdinta knyga lietuvių kalba - M a r ­ tyno M ažvydo „Katekizmas“. Vidmanto B alkūno nuotr.

(dab. Čistyje Prūdy) klebonu,

taigi vią laiką gyveno lietuviškoje aplinko­

je. Č ia prabėgo jo jaunystė ir geriausi metai. 1621 m. paskiriamas Ka­ raliaučiaus lietuvių klebonu, kuriuo išbuvo iki mirties. M irė 1629 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje maru. 1625 m. pasirodęs J. Rėzos Psalteras Dovydo

(psalmyno oficialus pavadi­

nimas) buvo pirmoji knyga, kuri rėmėsi vien Prūsijos vakarų aukštaičių tarme (kitų tarmių elementų joje nėra). Šioje knygoje jau galima įžiūrėti m ū­ sų dabartinei bendrinei kalbai artimos rašomosios kalbos užuomazgą. Šią rašomąją kalbą aprašė Danielius Kleinas pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje, pasirodžiusioje lotyniškai 1653 m., ir jos vokiška­ me 1654 m. variante. D a n ie liu s

K le in a s

gimė 1609 m. Tilžėje. K ilim o greičiausiai

Prūsijos lietuvis, turėjęs galbūt suvokietintą pavardę

‘lieknas, plonas, tęvas’),

(bet pig. lie. kleinas

kaip ir nemaža kitų ano meto lietuvių raštijos

veikėjų. Pasimokęs vietos mokykloje 1627 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą. 1636 m. tapo filosofijos magistru. N u o 1637 m. skiria­ mas Tilžės lietuvių parapijos kunigu, kuriuo išbuvo beveik 30 metų

(iki mirties

1666 m.).

Kleinas gerai mokėjo lietuvių kalbą, turbūt ne prasčiau ir vokie­ čių. Kuri iš jų buvo jo gimtoji, nežinome. Didelis eruditas, turėjo ge­ rą filologinį išsilavinimą. Universitete išmoko senąsias lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Iš jo darbų matyti, kad buvo susipažinęs su lenkų, čekų ir prancūzų kalbomis, išstudijavęs ano meto šių kalbų grama­ tikas. Norėjo, kad lietuviai turėtų tobulą gramatiką. Rašydamas ją siekė suvienodinti rašomąją kalbą, kodifikuoti ir ištobulinti ją. Matyt, to paties siekė ir sudarydamas žodyną, kuris, deja, nebuvo išleistas ir rankraštis neišliko. Taikydamas savo kalbiniuose darbuose nustatytus principus Kleinas parengė ir naują giesmyną. Taigi nudirbo didžiulį darbą: tuo pačiu metu pateikė valdžiai išleisti giesmyną, žodyną ir net dvi gramatikas. Lotyniškai parašytoji gramatika buvo skiriama moky­ tiems žmonėms, turintiems universitetinį išsilavinimą, o mažesnė vokiškoji - lotyniškai nemokantiems vokiečių valdžios pareigūnams, kurie bendravo su lietuviais, juos valdė ir teisė. Kleino gramatikų reikšmė tolesnei lietuvių rašomosios kalbos rai­ dai buvo didelė. Šios gramatikos apibendrino ir susistemino senojo rašytinio laikotarpio lietuvių kalbą, sudarė griežta sistema paremtą bendros visiems Prūsijos lietuviams rašomosios kalbos modelį. Jų dėka ilgainiui buvo aplyginta ir sunorminta Prūsijos lietuvių rašo­ moji kalba, nustatyti tvirtesni rašybos pagrindai. Jomis rėmėsi vėlesni gramatikų autoriai Prūsijoje

(Kristupas Sapūnas, Fridrichas Vilhelmas Hakas,

Povilas Ruigys, Gotfridas Ostermejeris, Kristijonas Gotlibas Milkus),

o per jUOS

Kleino idėjos darė įtaką ir Lietuvoje rašomiems kalbos darbams

vero Bogušo, Simono Stanevičiaus ir kt.).

(Ksa­

Yra duomenų, kad jau anuomet

Kleino gramatikos buvo žinomos ir Didžiojoje Lietuvos Kunigaikš­ tijoje: išliko X VII a. pabaigos ar XVIII a. pradžios nežinomo asmens ten sudarytas rankraštinis Kleino gramatikos konspektas Gramatices

Litvanicae

(originalas - Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje).

Kai kurie K le i­

no nustatyti dėsniai išliko lietuvių kalbos gramatikose iki šių dienų. Kleino gramatikos turi ir nemažą mokslinę vertę kaip reikšmingas lietuvių kalbos paminklas. Lietuvių kalbos gramatiką dar prieš Kleiną buvo parašęs Kristupas Sapūnas, tačiau ji tada nebuvo išleista ir pasirodė tik praėjus 20 metų po Kleino gramatikų. K r is t u p a s S a p ū n a s - žymus ano meto Prūsijos lietuvių raštijos darbuotojas, kalbos mokovas. Gim ė 1589 m. Kusuosė ar Didžiuosiuo­ se Rudupėnuose

(ne visai aišku).

N u o 1603 m. studijavo Karaliaučiaus

universitete. 1612 m. buvo paskirtas Didžiųjų Rudupėnų parapijos klebonu, kuriuo išbuvo net 47 metus gramatiką

(spėjama, apie

1643

m.),

(iki mirties

1659 m.). Parašė ne tik

bet ir žodyną, kuriuos abu 1651 m.

įteikė Karaliaučiaus universiteto filosofijos fakultetui aprobuoti. Lei­ dimas spausdinti buvo gautas, bet kažkodėl nė viena iš šių knygų tada nebuvo išleista. Žodyno rankraštis ilgainiui dingo, o gramatiką po Sapūno mirties spaudai parengė ir savo vardu išleido Teofilis Šul­ cas, tik pratarmėje nurodęs, kad tai yra Sapūno - pagarbiai vadinamo Mokytoju - darbas. Dabar ši gramatika vadinama bendru Sapūno ir Šulco gramatikos vardu. Sapūno ir Šulco gramatika Compendium Grammaticae Lithvanicae parašyta lotynų kalba. Matyt, Sapūno rankraštį Šulcas šiek tiek keitė, gal ir gerokai, nes tituliniame lape nurodė savo pavardę. Gramatika skiriama praktikos reikalui - lietuviškai nemokantiems ar prastai m o­ kantiems kunigams susipažinti su lietuvių kalba ir jos pramokti. N o r­ mine laikoma toji pati grynoji tarmė, kuri raštuose įsigalėjo nuo fo­ no Rėzos laikų. Gramatikos sandara kitokia negu Kleino gramatikų. Kitaip aprašomas linksniavimas ir asmenavimas. M inim os kai kurios tarmių ypatybės, tarp jų ir dzūkavimas

(buvęs tik Didžiojoje Lietuvoje!).

Esama tarp Kleino gramatikų ir šios gramatikos šiek tiek bendro. Juk Kleinas buvo nusiuntęs Sapūnui savosios gramatikos rankraštį, o Šul­ cas, leisdamas Sapūno gramatiką, naudojosi jau išėjusia Kleino gra­ matika. Nepaisant to, Sapūno ir Šulco gramatika laikytina originaliu veikalu, skirtingu nuo Kleino gramatikų.

Sapūno ir Šulco gramatika negalėjo konkuruoti su Kleino grama­ tikomis, kuriose lietuvių kalbos sandara buvo aprašyta detaliau. Jos įtaka ano meto rašomajai kalbai buvo mažesnė. V is dėlto ji laikytina svarbiu XVII a. lietuvių gramatinės minties paminklu, vienu iš pir­ mųjų mėginimų norminti lietuvių kalbą. Kleinui rūpėjo ne tik teoriškai sunorminti lietuvių rašomąją kalbą, parengti gramatiką ir žodyną, bet ir praktiškai pertvarkyti ano meto raštų

(ypač giesmynų)

kalbą, įdiegti joje savo principus. Tačiau pradėjęs

taisyti giesmių kalbą Kleinas susidūrė su daugelio dvasininkų pasi­ priešinimu. Šiek tiek lietuvių kalbos pramokusiems vokiečiams kuni­ gams Kleino reformos atrodė nereikalingos. Jie priešinosi bet kokiam giesmių teksto keitimui, reikalavo palikti giesmes tokias, kokios iki tol buvo giedamos bažnyčiose. Dėl viso to Kleino parengtas ir kartu su gramatika įteiktas giesmynas buvo išspausdintas tik po 13 metų. Per tuos metus naujasis giesmynas buvo nuolat puolamas, niekinamas, koneveikiamas, jo spausdinimas vis atidėliojamas. Kleinui teko patirti daug vargo giesmyną leidžiant ir ginant savo principus. Nenorom teko atsižvelgti į kai kuriuos reikalavimus. T ik įsitikinimas savo darbo pras­ mingumu ir atkaklumas padėjo Kleinui ir jo bendradarbiams laimėti. Pagaliau 1666 - Kleino mirties metais pasirodė Naujos giesmių knygos. Kleino rinkinyje giesmių kalba ir eiliavimas nepalyginti geresni negu ankstesniuose giesmynuose. Kalba daug gyvesnė, taisyklinges­ nė, eiliavimas aiškiai suka silabinės-toninės eilėdaros link. Giesmių kūrybos lygmuo gana aukštas. Ypač meniškos iš M elchijoro Švobos gautos originalios giesmės. Kleino giesmynas

.

(su maldų knyga),

kaip ir gramatikos, padėjo ug­

dyti bei tobulinti rašomąją kalbą Prūsijoje. Vėliau giesmynas buvo du kartus išleistas su papildymais. Yra duomenų, kad Kleinas planavo išleisti Bibliją. Tačiau intensyvus darbas ir įtempta kova su priešinin­ kais išsekino jėgas. X VII a. viduryje susidarė tam tikra Kleino mokykla. Jis laikyti­ nas pirmuoju lietuvių kalbos kultūros teoretiku. Tiesioginis jo po­ veikis reiškėsi per visą XVII a. antrąją pusę, netiesioginis - bemaž iki mūsų dienų, taip pat Didžiojoje Lietuvoje. Su Kleino mokykla susi­ jęs XVIII a. tolydžio intensyvėjantis kalbinis darbas Prūsijoje. Nuo XVII a. vidurio raštuose galutinai įsigalėjo Stalupėnų-Gum binėsĮsruties tarmė. Nieko panašaus tada lenkinamoje Lietuvos valstybėje nebuvo ir būti negalėjo. Vėliau,

Didžiojoje

Lietuvoje

prasidėjus tautiniam

atgimimui,

mažlietuvių bendrinė rašomoji kalba buvo perkelta į Didžiąją Lie-

tuvą ir pritaikyta jos poreikiams. Toliau ją kuriant - didžiuliai Jono Jablonskio nuopelnai. M ažlietuvių kalba susidomėjo pirmieji lyginamosios indoeuro­ piečių kalbotyros specialistai, atpažinę joje išlikusią pirmykštę kal­ binę struktūrą, artimą jų rekonstruojamai indoeuropiečių prokalbei. Jie tą kalbą, iš tikrųjų archajišką mažlietuvių variantą, išgarsino visa­ me pasaulyje, tuo pačiu suteikdami lietuvių kalbai labai senos kalbos aureolę. Didelį vaidmenį atliko A u g u s t o Š le ic h e r io

(Schleicher) 1856

m.

išleista vokiškai Lietuvių kalbos gramatika (Litauische Gram matik ). Joje lyginamuoju metodu moksliškai aprašyta lietuvių kalbos fonetika ir gramatinė sandara. Tai pirmoji mūsų gramatika, parašyta lingvisto profesionalo, be to, pasaulinio garso specialisto. Jos pasirodymas buvo didelis įvykis indoeuropeistikoje. Šleicheris parodė, kad reikia tirti gyvąją kalbą. Tapo pavyzdžiu kitiems tyrėjams. Padarė lietuvių kal­ bą tarptautine kalbotyros disciplina. Pati Šleicherio kelionė į Mažąją Lietuvą tapo užkrečiamu pavyzdžiu. Vėliau daugelis žymių pasaulio lingvistų vyko į Lietuvą ir vietoje tyrė lietuvių kalbą. Šleicherio gra­ matika ilgą laiką buvo svarbiausias šaltinis, iš kurio indoeuropeistai sėmėsi reikiamų duomenų. X I X a. antrojoje pusėje domėjimasis lietuvių kalba mokslo pa­ saulyje labai padidėjo. Įvairiose šalyse atsirado lituanistikos centrų. Indoeuropeistai rašė ir skelbė šios srities veikalus. Turbūt nebuvo žy­ mesnio indoeuropeisto, kuris savo darbuose nebūtų naudojęsis lietu­ vių kalbos duomenimis. Paniekinta, Lietuvoje tik valstiečių sodybose vartojama kalba sparčiai skynėsi kelią į didžiuosius Europos univer­ sitetus. Tai, žinoma, negalėjo neskatinti lietuvių inteligentų atsidėti savo gimtosios kalbos labui, stiprino jų prisirišimą prie gimtosios kal­ bos, kėlė tautinę ambiciją, pasitikėjimą savimi, padėjo nugalėti sveti­ mųjų įteigtą nevisavertiškumo kompleksą. Neišleistina iš akių tai, kad į mokslo pasaulį lietuvių kalba atėjo iš Mažosios, bet ne iš Didžiosios Lietuvos. Minėtinas dar vienas žymus mokslininkas, nusipelnęs lituanistikai ir indoeuropeistikai. Tai - mažlietuvis G e o rg a s H e in r ic h a s F e r ­ d in a n d a s N e s s e lm a n n a s . Jis gimė 1811 m. netoli Elbingo. Studi­ javo Karaliaučiaus universitete, kur vėliau

(nuo 1838 m.) pats dėstė

rytų

kalbas, buvo šio universiteto profesorius. M irė 1881 m. Karaliaučiuje. Tai - plačios erudicijos mokslininkas. Parašė darbų iš sanskrito, persų, arabų, turkų filologijos. Tačiau didžiausią jo mokslinio pa­ likim o dalį sudaro veikalai apie lietuvių ir prūsų kalbas. Reikšmin-

giausias jo lituanistinis darbas — 1851 m. pasirodęs lietuvių-vokiečių kalbų žodynas. Į jį Nesselmannas surašė ir daug archaizmų, provin­ cializmų, net tikrinių vardų. Taigi čia jau yra tezauro tipo žodyno užuomazga. Iš viso sukaupė apie 35 000 lietuviškų žodžių. Žodyno sandara gerokai skyrėsi nuo kitų ano meto žodynų. A t ­ sisakė įprastinės abėcėlės tvarkos. Sudarė savitą, ne be senovės indų gramatikų įtakos, raidžių seką: pirmiausia dėjo žodžius, prasidedan­ čius balsiais, paskui priebalsiais; po atitinkamų balsių ėjo dvibalsiai. Atskiruose straipsniuose žodžius grupavo etimologiniu principu, pa­ vyzdžiui, prie

pramonė.

manau

dėjo ir

minėjimas, menas, atmintis, paminklas,

D ėl viso to Nesselmanno žodynu naudotis nelengva. Ta­

čiau jame buvo sukaupta labai daug reikšmingų lietuvių kalbos lek­ sikos duomenų. Iki Fridricho Kuršaičio žodynų pasirodymo daugiau negu du dešimtmečius Nesselmanno žodynas mokslininkams buvo pagrindinis lietuvių kalbos leksikos šaltinis. Turėjo nemažą reikšmę lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai. Lenkų kalbininkas F. K. M a li­ nowskis

(1807-1881) jį

išvertė

į lenkų

kalbą

(žodžius perrašė abėcėlės tvarka),

bet, deja, neišleido.^ Nesselmanno žodynas lietuviams nelabai tiko. N e tik dėl naudo­

ė || ie skyrimo (vietoj abiejų rašė ė), o ir uo (ū) painiojimo, rašė, pavyzdžiui, jodas ‘juodas’,

jimosi nepatogumo, bet ir dėl prasto dažno tarminio bet

jūdakis ‘juodakis’ ir panašiai.

Didesnės įtakos mūsų rašomajai kal­

bai turbūt neturėjo. Išleidęs žodyną Nesselmannas apie 30 metų kaupė jo papildymus. Buvo parengęs naują variantą, kurio ištraukas po mirties paskelbė M . Velkelis

(Felkelis)

schen Gesellschaft,

leidinyje

Mitteilungen der Litauischen literari­

1883. Įdomu, kad jame atsisakyta nevykusios žo­

džių pateikimo tvarkos, grįžta prie įprastinės abėcėlinės. Tačiau naujo varianto Nesselmannas nebeišleido, nes tuo metu jau ėjo F. Kuršai­ čio žodyno tomai. Daug papildymų ir pastabų Nesselmanno žodynui vėliau paskelbė A. Bezzenbergeris, L. Geitleris ir kiti, iš lietuvių -

(šiuos paskelbė J. Kruopas leidinyje Lietuvių 312-314, V 227-237).

S. Daukantas

kalbotyros klausimai

IV

1869 m. pasirodė Nesselmanno parengtas K. Donelaičio raštų lei­ dimas, laikomas geriausiu iš ankstyvųjų. 1853 m. Nesselmannas išlei­

(410 dainų ir 55 melodijas), kuris, (Nesselmannas stengėsi atkurti taria­

do didelį lietuvių liaudies dainų rinkinį nepaisant ydingų redagavimo principų

mai pirmykštį dainų tekstą),

daug prisidėjo prie lietuvių liaudies poezijos

populiarinimo, buvo svarbus medžiagos šaltinis įvairiems lingvistų tyrimams.

Iš prūsistikos darbų minėtini Nesselmanno veikalai (parašyti vokiškai) Senovės prūsų kalba (1845 m., čia pirmą kartą pavartotas terminas baltų kalbos, vėliau visuotinai išplitęs indoeuropeistikoje) ir Prūsų kalbos tezauras (išsamus žodynas, 1873 m.), kuriais prūsų kalba buvo įvesta į indoeuropeistikos studijas. Tuo tarpu gyvenimas Mažojoje Lietuvoje sparčiai kito. Susijungu­ si su Brandenburgu, nusikračiusi Lenkijos vasaliteto (1660) ir virtusi karalyste su sostine Berlynu (1701), Prūsija ė m ė sparčiai stiprėti. Greit išaugo į pirmąsias Europos galybes. Save traktavo ne kaip kry­ žiuočių, bet senųjų prūsų istorinio palikimo paveldėtoją. Todėl val­ dantieji sluoksniai stengėsi susieti naujosios valstybės istoriją su vie­ tinių gyventojų praeitimi, domėjosi senųjų prūsų ir lietuvių istorija, papročiais, tradicijomis. Pasirodė etnografijos darbų, iš kurių labiau­ siai minėtinas Teodoro Lepnerio (1633-1691) veikalas „Prūsų lietuvis“ (Der Preusche Littauer, išspausdintas tik 1744 m.), kuriame aprašomos lietuvių fizinės ir dvasinės ypatybės, buitis, papročiai, kalba ir kita. Senieji prūsai tada jau nebeegzistavo. Oficialiai prūsų vardu imta vadinti visus šios šalies gyventojus, žinoma, ir vokiečius. Lietuvių lyginamasis svoris Prūsijos karalystėje didėjant valstybei tolydžio mažėjo. Jų gyvenamą plotą vadino Lie­ tuvos provincija, Lietuviškąja sritimi, Lietuviškais valsčiais ir panašiai. Vadinta ir tiesiog Lietuva (vok. Litauen), arba Prūsų Lietuva (PreussischLitauen). Patys lietuviai savo kraštą ėmė vadinti Mažąja Lietuva, o sa­ ve - lietuv(i)ninkais. Toks pavadinimas vėliau įsigalėjo mūsų istoriografijoje, plačiai vartojamas iki šių dienų. Pirmasis Prūsijos karalius Fridrichas I (1701-1713) iš pradžių buvo palankus lietuviams, stengėsi rody­ ti jiems dėmesį, net karūnavosi Karaliaučiuje (tada turėjusiame apie 45 tūkstančius gyventojų), O ne Berlyne (ten buvo 55 tūkst. gyventojų). Tada naujajam karaliui buvo įteiktas valdžios lėšomis išleistas lietuviškas Naujasis Testamentas. Deja, dėmesys lietuviams buvo trumpalaikis. Ilgainiui karalius lietuvių porei­ kiams ėmė skirti vis mažiau dėmesio. Pamėgdžiojo anuomet Europoje labiausiai iškilusius Prancūzijos valdovus, savo elgsena ir gyvenimo būdu sekė puošnųjį Versalio dvarą. Jo įpėdinis Fridrichas Vilhelmas I (1713-1740) labai sustiprino armiją, padidino ją dvigubai. Iš savo pavaldinių reikalavo aklo paklusnumo: visi turėjo vykdyti jo įsakymus negalvodami. Šio įpėdinis

1'rmas'sґ г и

sijos karalius Fridrichas I MLE archyvas

t

Fridrichas Vilhelmas I. Dail. Antoine Pesne, apie 1733 m.,

MLE archyvas

Fridrichas II (1740-1786) toliau stiprino draus­ mę, didino armiją, kuri tada tapo didžiausia visoje Vakarų ir Vidurio Europoje. Milžiniškai armijai išlaikyti reikėjo daug pi­ nigų, todėl nuolat buvo didinami mokesčiai. Jų prigalvota visokių: už perukus, užsieninius dra­ bužius, žmonių bei gyvulių galvas, net už uo­ gas, kavos gėrimą... Buvo leidžiami griežti įsta­ tymai, begalės visokiausių potvarkių, kuriuose dažnai minimos kartuvės. Pramanyta visokių bausmių, pavyzdžiui, už pabėgimą iš kariuo­ t k menės buvo nupjaunamos ausys, nosys ir kita. Žmonės gyveno didžioje baimėje. Prūsija daug kariavo ir plėtė savo teritori­ ją. Vadinamajame Austrijos įpėdinystės kare (1740-1748) Fridricho II armija užėmė beveik visą Sileziją, Septynerių metų kare (1756-1763) ji puolė Saksoniją ir ją užėmė, bet Ruąijos caro kariuomenė tada įsiveržė į Prūsiją ir paėmė Karaliaučių, net Berlyną. Mažoji Lietuva trumpą laiką (1757-1762) bu­ vo Rusijos valdžioje. Prūsija ir vėliau daug kariavo. Ne visuomet sėkmingai. Fridrichas Vilhelmas II (valdė 1786-1797 m.) ją įvėlė į karus su Prancūzija, buvo vienas iš Europos monarchų kovos prieš revoliucinę Prancūziją orga­ nizatorių. Mažosios Lietuvos padėtis per visą tą laiką buvo nevienoda. XVIII a. pradžioje mažlietuviai labai nukentėjo nuo maro, persimetusio iš Lietuvos-Lenkijos teritorijos, kur jį sukėlė Didžiojo šiaurės karo negandos. Prūsijoje maras siautė kiek trumpiau (1709-1710), bet aukų buvo daug. Mirė apie pusė gyventojų. Oficialiais duomenimis, liko 8411 tuščių sodybų. Valdžia kreipėsi į pietų Vokietijos šalis ragindama žmones keltis į Prūsiją. Kadangi tuo metu pietų Vokietijoje ir Šveicarijoje buvo persekiojami protestantai, tai daugelis mielai kėlėsi. Masinė koloniza­ cija vyko 1732 metais. Mažąją Lietuvą užplūdo per 20 000 kolonistų, daugiausia zalcburgiečių, švabų ir šveicarų. Anksčiau lietuviškuose kaimuose kolonistų vokiečių nebuvo. Dabar lietuviai kaimiečiai susi­ dūrė su jais akis į akį. Nors kolonistus valdžia globojo, bet iš pradžių jiems buvo nelengva, sunkiai taikėsi prie naujų sąlygų. Mokėsi iš lie­ tuvių (plg. to meto patarlę vokietis zotag (= tuoj) išmanys kaip ir mes). Tarp ko­ lonistų buvo daug visokių „svieto perėjūnų“, avantiūristų. Jie atnešė

S n

girtavimą, tinginystę, muštynes, ištvirkavimą. Lietuviai kolonistų nemėgo. Valdžia rūpinosi, kad kolonistai nesulietuvėtų, tad stengėsi juos įkurdinti atskirai nuo lietuvių, neleido maišytis, uždraudė kolonistams mokytis lietuvių kalbos, rengtis kaip lietuviai. Kolonistai turėjo būti privilegijuoti krašto gyventojai, atra­ ma būsimai lietuvių germanizacijai. Ir po kolonizacijos krašte vyravo lietuviai. 1736 m. Klaipėdos apskrityje jie sudarė 99 proc. visų gyventojų, Tilžės apskrityje - 92 proc., Ra­ gainės - 69 proc., Įsruties - 52 procentus. Valdžia juos kitaip traktavo negu vokiečius. Lietuviai jos aky se buvo žemesnės rūšies žmonės. Jiems buvo draudžiama apsigyventi miestuose, verstis amatais, vilkėti tokiais drabužiais, kokiais vilki vokiečiai, ir 1.1. Lietuviams samdiniams už darbą turėjo būti mokamas mažesnis atlygis. Dvarininkai buvo vien vokiečiai. Tai stambūs žemvaldžiai, kilę iš buvusių Ordino riterių. Vėliau juos imta vadinti junkeriais (vok. jun­ ker). Panašiai kaip sulenkėję dvarininkai Lietuvos valstybėje, šie irgi steigė palivarkus, grobė valstiečių žemes. Valstiečiai turėjo vykdyti ne tik įvairiausius vietinės valdžios įsa­ kymus, bet ir klausyti visokių karaliaus nurodymų, „pagraudenimų“. Karalius kišosi net į paprasčiausius valstiečių buities dalykus - namų priežiūrą, apsirengimą ir t. t. Karaliaus įsakai valstiečiams buvo skel­ biami lietuvių kalba. Mat pareigūnai vokiečiai su valstiečiais neleng­ vai lietuviškai susikalbėdavo, jiems buvo daug paprasčiau perskaityti spausdintą raštą. Ir kokių tik karaliaus potvarkių tada nebuvo: draudė valstiečiams dėvėti vyžas (kad pirktų kurpes ir taip skatintų odminių bei batsiuvių darbą, di­ dintų šių mokesčius į karaliaus iždą), vertė pirkti daugiau druskos (tai davė pelną iždui), liepė grūdus malti ne namie girnomis, bet vežti į malūną (už tai ėmė mokesčius), baudė net už jauno ąžuoliuko nupjovimą botko­ čiui, vertė naikinti varnas, žvirblius ir t. t. Valstiečius dėl menkiausio įsako nevykdymo plakdavo rykštėmis, bausdavo piniginėmis baudomis arba areštu. Kad ir menkiausias vals­ tiečių bruzdėjimas karinės biurokratijos buvo žiauriausiai nuslopi­ namas. Šitaip apraizgyti feodalinės administracijos —dvarų valdytojų amtmonų (vok. Amtmann), dvarų policininkų vachmistrų (vok. Wachmeister, dial, wachmester), iŠpačių valstiečių skiriamų seniūnų Šulcų (vok. Schulze),

Prūsijos karalius Fridrichas II. Nežinomo XIX a. daili­ ninko raižinys, Shutterstock

arba rzy)

šaltyčių (sen. Ink. szołtys iš vok. Schultheiß), pakamorių (iš Ink. podkomo­

— valstiečiai vilko nepakeliamą priespaudos jungą, kentė skurdą.

Nors Prūsijoje sparčiau negu Lietuvoje formavosi kapitalistiniai san­ tykiai, bet kartu didėjo ir valstiečių išnaudojimas. Absoliuti dauguma lietuvių valstiečiųT>uvo lažininkai (net 94 proc.), činšininkų visai nedaug (6 proc.; tarp vokiečių valstiečių lažininkai sudarė 60 proc., činšininkai 40 proc.). Valdžios įsakai buvo pirmieji juridinio turinio leidiniai lietuvių kalba. Juose glūdi mūsų kanceliarinės kalbos užuomazgos. Nors to­ ji kalba - kanceliarinė rašomosios kalbos atmaina - tada dar buvo silpnai išplėtota, tačiau išryškėja būdingieji jos bruožai. Nusistojo tam tikros formuluotės. Tekstas paprastai pradedamas įsaką išleidu­ sio valdovo ir visų jo titulų išvardijimu vartojant vadinamąją didybės daugiskaitos formą

mes (pluralis

maiestatis ), turėjusią pabrėžti valdovo

Isch Diewo malones mes Jurgis Fridriks, Marggrabas Brandenburge, Prufufu, Stetine... Prie valdovų titu­

didybę, kilmingumą, pavyzdžiui,

lų toliau tekste pridedami įvairūs pompastiški epitetai, kaip antai:

didžiai pašlovintos atminties, aukštos bei plačios giminės ir panašiai. Gausu specifinių juridinių terminų: burmistras ‘miesto viršininkas’, dignitorius ‘aukštas valdininkas’, dumčius ‘patarėjas’, (h)ercikis ‘her­ cogas’, kamarnykas ‘rūmininkas, tvarkytojas’, kanceliarija ‘raštinė’, mandatas ‘įgaliojimas’, pakamorė ‘dvaro prižiūrėtojas’, pečėtis ‘ant­ spaudas’, skrybėlė ‘raštininkas’, sūdžia ‘teisėjas’, vaivada ‘vaivadijos valdytojas’, valdžiotojas ‘valdžios įgaliotinis’, vietinykas ‘pavaduoto­ jas’ ir kitų. Pažymėtina, kad Lietuvoje* tokios raštijos nei tada, nei vėliau ne­ buvo. Č ia lietuvių kalba nevartota valdžios raštinėse. Lietuviška rašti­ nė čia atsirado tik daugiau kaip po pustrečio šimtmečio, Lietuvai po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus savąją valstybę. Kas tuos juridinius tekstus vertė į lietuvių kalbą, daugeliu atvejų nežinome. T ik kai kurie vertėjai nustatyti. Geresnė kalba K. D one­ laičio verstų tekstų. Jų žodynas turtingesnis ir sintaksė sklandesnė. Matyt, daugelis vertėjų lietuvių kalbą mokėjo prastai. Vertė dažniau­ siai pažodžiui. Sunku buvo jiems susidoroti su painiomis originalo vokiškomis sakinių konstrukcijomis. Antai karaliaus 1788 m. sausio 8 d. įsakymas dėl dezertyravusių kareivių gaudymo buvo taip prastai išverstas Karaliaučiaus lietuvių bažnyčios kantoriaus C. Sakersdorfo, kad dėl jo vertimo Gumbinės kunigas K. G. Kėberis ir M iėlkiem io kunigas D. F. M ilkus rašė protestą Prūsijos valdžiai ir nurodė kalbos klaidas. Valdžia į protestą reagavo ir C. Sakersdorfas buvo atleistas iš vertėjo pareigų.

XVIII a. kanceliarinis stilius Prūsijoje, galima sakyti, visai susi­ formavo. Pagausėjo kalbinės raiškos priemonių, nusistojo tam tikra jų norma, mums šiandien dažnai neįprasta, stipriai paveikta vokiečių kalbos. Šios įtaka jaučiama ir kituose ano meto kanceliarinės kalbos paminkluose. Daugelį šių kanceliarinės kalbos paminklų surinko ir 1960 m. iš­ leido Povilas Pakarklis. Tai didelė knyga, pavadinta Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, kurioje pateiktos tekstų faksimilės, paaiškinimai ir komentarai. Prūsijoje, skirtingai negu Lietuvos valstybėje, valdžia dėjo daug pastangų šviesti valstiečius. Raštingumo lygis čia buvo aukštesnis ne­ gu Lietuvoje. Kaimo vietovėse nuo seniausių laikų turėta daug m oky­ klų. Paprastai tai - smulkios mokyklėlės valstiečių pirkiose, dažniau­ siai jų pačių išlaikomos. Dažniausiai mokė kaimo siuvėjai. XVIII a. valdžia pristeigė naujų mokyklų. Paskyrė mokytojams atlyginimą. Deja, jis buvo nedidelis ir daugelis mokytojų turėdavo verstis papil­ domais amatais: dirbo siuvėjais, kurpiais, kailiadirbiais, mėsininkais ir kitais. Maždaug nuo 1717 m. pradėtas įvesti privalomas pradinis mokymas, įtvirtintas 1737 m. įsaku. U ž mokyklos nelankymą buvo baudžiami tėvai. M okym ą stropiai kontroliavo protestantų bažnyčia. Pagrindiniai vadovėliai - katekizmas, Biblija, giesmynai. N uo

1708

m. leista ir elementorių. Karaliaučiaus universiteto bi­

bliotekoje iki karo buvo saugomas viškas elementorius

Skaitytinės.

(dabar neberandamas) 1708

m. lietu­

M okiniam s atkakliai skiepytas nuo­

lankumas karaliui, paklusnumas valdžios pareigūnams. Lietuviškose srityse mokė lietuviškai. Žm onių raštingumas gerokai pakilo. Antai vyskupas Hanas

(Hahn)

iš Įsruties

1766

m. rašė, kad prieš

30

metų

visoje parapijoje tebuvę trys lietuviai, kurie mokėję skaityti, bet dau­ giau kaip „Tėve mūsų“ nemokėję, o dabar čia tarp lietuvių galima rasti daugiau „išpažinimo ir krikščioniškumo“ negu tarp vokiečių. Kaip ir Lietuvos valstybėje, valstiečiai turėjo tenkintis vien pradiniu mokslu, aukštesnis, juo labiau aukštasis, jiems buvo sunkiai pasie­ kiamas.

1765

m. išleistas įsakymas, draudžiantis valstiečių vaikams

lankyti universitetą. Iki XVIII a. Prūsijoje lietuviai bemaž nevokietėjo. Atvirkščiai, tarp jų apsigyvenę vokiečiai

(ir lenkai)

neretai sulietuvėdavo. Tačiau

jau tada buvo dedami pagrindai germanizacijai. Tam sąlygas sudarė žemesnė socialinė ir ekonominė lietuvių padėtis palyginti su vo­ kiečiais. Kai krašte buvo apgyvendinti kolonistai, lietuvių vokietėjimas paspartėjo, nes atėjūnai - paprasti žmonės - lietuviams buvo

artimesni negu vokiečiai valdininkai ar dvarininkai. Susilyginti su privilegijuotu kolonistu lietuvis galėjo tik tapdamas vokiečiu. P ri­ sidėjo ir Bažnyčia. Lietuviai neretai eidavo į vokiškas pamaldas, nes lietuviškos vykdavo nepatogiu laiku, be to, ne tokios iškilmingos. Vokiečių kalbą populiarino taip pat tarnavimas kariuomenėje. L ie ­ tuviai būdavo siunčiami tarnauti į tolimus Vokietijos kraštus ir ten gerokai apvokietėdavo. Vis dėlto ir per visą XVIII a. vokietėjimas tebebuvo palyginti menkas. Bandymai jį spartinti baigdavosi nesėkmingai. Antai pirma­ sis karaliaus skirtas mokyklų prižiūrėtojas Heinrichas Johanas Lizijus

(Lysius, 1670-1731) buvo

sumanęs visose mokyklose įvesti vokiečių kal­

bą ir lietuvius suvokietinti. Bet tuoj kilo vokiečių kunigų nepasiten­ kinimas. M at šie pabūgo dėl savo tarnybų. Tada lietuviškai mokančių vokiečių kunigų buvo nedaug ir jie įgijo savotišką tarnybos monopolį: po tėvo vietą paveldėdavo sūnus ir t. t. Jeigu lietuviai pradėtų kalbėti vokiškai, tiems kunigams atsirastų daug konkurentų ir būtų sunku išlaikyti užimamas vietas. Todėl jie piestu stojo prieš Lizijaus suma­ nymą ir jį sužlugdė. Taigi XVIII amžiuje dauguma Rytų Prūsijos gyventojų dar kalbėjo lietuviškai. Ši kalba tebebuvo paprastos liaudies kalba. Kaip susižino­ jimo priemone ja dažnai naudodavosi ir vokiečiai, ne vien pastoriai, bet ir žemesnieji dvasininkai. K. G. M ilku s žodyno

(1800) įžangoje

ra­

šo, jog lietuvių kalbą turį mokėti pastoriai, teisininkai, prekybininkai. Veikiami valdžios „prūsiškos“ politikos

(valstybės siejimo su autochtonais),

daugelis vokiečių kilmės pastorių susigyveno su lietuvių liaudimi, geriau pažino jos dvasinę kultūrą, ėmė ginti jos kalbos teises. M o ­ kyklose lietuviai buvo mokomi lietuviškai. Jeigu valdžia sumanydavo skirti mokytoju lietuviškai nemokantį asmenį, gyventojai tuoj pro­ testuodavo ir paskirtasis būdavo pakeičiamas mokančiu lietuviškai. Aukštesnėse mokyklose

(ne pradinėse)

lotynų kalbą paprastai keitė vo­

kiečių kalba, lietuvių kalbą retai kur įsileisdavo. Tačiau bažnyčiose lietuviams pamaldos buvo lietuviškos, nors pastoriai - daugiausia vo­ kiečiai, pramokę lietuvių kalbos.

1718 m. buvo įsteigta spe­ ciali seminarija (vadinamasis Lietuvių kalbos seminaras), veikė nuo 1723 m. Kita tokia seminarija 1727 m. buvo įsteigta Halės universitete (Bran­ denburge). Ši veikė neilgai, iki 1765 m. Abiejose mokėsi bemaž vien vokiečiai (Halėje paprastai net ne Mažosios Lietuvos kilimo), bet jie būda­ Jiems rengti Karaliaučiaus universitete

vo tiek pramokomi lietuvių kalbos, kad galėdavo dirbti lietuviško­ se parapijose. A b i seminarijos išleisdavo ne vien dvasininkus, bet ir

mokytojus. Paprastai baigusieji pirma būdavo skiriami mokytojais, vėliau - ir pastoriais. Prūsijos valdžia lietuvių kalbai pripažino nemaža teisių viešaja­ me gyvenime. Kaip minėta, ja buvo leidžiami karaliaus įsakymai. Ji buvo vartojama ir tam tikriems kultūriniams poreikiams: ja rašy­ davo proginius eilėraščius, epigramas ir kitus kūrinius. Prekybinin­ kai ją vartojo savo sandėriams, net bendraudami su asmenimis už Mažosios Lietuvos ribų. Č ia prisimintini Johano Ernesto Šadevalto

1750-1753

m. laiškai Rietavo dvarui. Lietuvių kalbos reikšmę ro­

do keleiviams reikalingiausių lietuviškų žodžių ir frazių pateikimas

1724

m.

(parengta anksčiau)

Europos kelionių vadove, kurio lietuvišką

tekstą yra paskelbęs ir aptaręs šių eilučių autorius (žr. Lietuvių kalbotyros klausimai

XVI, 1975, 225-231).

Religinių knygų XVIII a. padaugėjo. Šią literatūrą valdžia rė­ mė. Prūsijos karaliai rūpinosi lietuviškų tikybinių raštų leidimu. Tai darė dėl savo interesų: stengėsi lietuvius paversti nuolankiais val­ diniais. Valdžios priežiūroje leidžiamos knygos skiepijo atsidavimą prūsiškai santvarkai, paklusnumą karaliui, palankumą vokiečių kul­ tūrai. Raštai buvo rengiami kolektyviai. Knygas aprobuodavo val­ džios skirtos komisijos. Vėliau Fridrichas Vilhelm as IV net įsteigė fondą „naudingiem s“ lietuviškiems raštams finansuoti. Skirtingai negu anksčiau, autoriais daugiausia tapdavo lietuviškai pramokę vokiečiai ar apvokietėję lietuviai. Vienus nuo kitų dabar nelengva atskirti. Jie kalbėjo darkyta lietuvių kalba su gausiais germanizmais. Taip neretai ir rašė. Pagrindiniu uždaviniu Prūsijos dvasininkai laikė išleisti lietuviškai B ib lij ą . Tam darbui buvo sukoncentruotos svarbiausios jėgos, ge­ riausi lietuvių kalbos mokovai. Pradėta nuo Naujojo Testamento. Po nepopuliaraus

1701

m. leidimo, kuris buvo skiriamas ne tik Prūsijos,

bet ir Lietuvos reformatams,

1727

m. pasirodė naujas jo variantas, pa­

rengtas specialiai Prūsijai. Jį organizavo Karaliaučiaus universiteto pro­ fesorius, Prūsijos vyriausiasis superintendentas Jonas Jokūbas Kvantas, o vertė daugiausia Pilypas Ruigys, laikydamasis Liuterio teksto. Šiame leidinyje lygiagrečiai pateiktas vokiškas ir lietuviškas teks­ tai. Gale pridėta keletas Senojo Testamento ištraukų. Leidinio kalba palyginti gera. Juk tai buvo šventraštis, pagrindinė protestantų re­ liginė knyga, kurią skaitė visa liaudis. Leidėjai stengėsi, kad būtų parašyta liaudžiai suprantama kalba. Germanizmų nedaug. Vokiškų konstrukcijų pasitaiko retai. Laikomasi nuo J. Rėzos ir D. Kleino laikų nusistojusių bendrinės rašomosios kalbos normų. Kokių nors nukry­

pimų, pvz., šiaurinės vakarų aukštaičių patarmės

(„striukių“) elementų

ar šiaip jau dvejopumų pasitaiko retai. Vėliau šis leidinys buvo ne kartą naujai perspausdinamas, įvairiai papildomas. Valdžios pavedimu J. J. Kvantas apie 1730 m. ėmė organizuoti v i­ sos Biblijos lietuviško teksto rengimą. Tam reikalui buvo sudaryta komisija, kuriai vadovavo fonas Berentas ir Petras Gotlibas Milkus. Biblijos tekstas buvo padalytas versti geriausiems lietuvių kalbos m o­ kovams. Vertė iš vokiško Liuterio teksto. Darbą baigė 1733 m. A p ro­ buotas tekstas išleistas 1735 m. Kadangi vertė daug žmonių, sunku buvo išvengti nevienodumų, kuriuos vėlesniuose leidimuose stengta­ si šalinti. Kalba geresnė negu daugelio kitų ano meto religinių knygų. Ji gerokai priartinta prie šnekamosios kalbos.

Biblijos išleidimas turėjo nemažą reikšmę lietuvių rašomosios kal­ bos raidai. Buvo praturtinta leksika. Vertėjai daug nuveikė ieškodami tikslesnių, vaizdingesnių žodžių įvairioms sąvokoms reikšti. Kolekty­ viai svarstė tikslingesnio pavartojimo klausimus. Gyvai išverstos vaiz­ dingosios Biblijos dalys, ypač psalmės, „Giesmių giesmė“ ir kitos, darė teigiamą įtaką kalbos poetinio stiliaus raidai. Visa tai vyko tuo metu, kai Didžiojoje Lietuvoje mūsų kalbos kultūra sparčiai degra­ davo. Biblija Mažojoje Lietuvoje buvo daug kartų leidžiama, tekstas vis tobulinamas. Ilgainiui pasirodė nemaža įvairių Bibliją aiškinančių bei komen­ tuojančių knygų. Jų kalbos kokybė įvairuoja, bet neprilygsta Biblijos kalbai. Be lietuviškos Biblijos parengimo, antras svarbus Prūsijos dvasi­ ninkų uždavinys buvo g ie s m y n ų leidimas. Juos pradėta sudarinėti nuo pat lietuviškos raštijos atsiradimo. Iki XVIII a. pasirodė M . M a ž ­ vydo

(1566, 1570),

J. Bretkūno

(1589),

L. Zengštoko

(1612)

ir D. Kleino

(1666) giesmynai. Pastarasis papildytas ir naujai išleistas dar 1685 m. (J. Rikovijaus) ir 1705 m. (F. Z. Šusterio). XVIII a. giesmynais dar labiau susirūpinta. 1732 m. J. J. Kvanto pastangomis naują giesmyną parengė minėtasis J. Berentas, pagrindu paėmęs trečiąjį D. Kleino giesmyno leidimą

(parengtą F. Z. Šusterio).

Šis naujasis leidinys paprastai vadinamas

Kvanto-Berento giesmynu. Jis kalbos požiūriu nebuvo be trūkumų, ne visur prilygo Kleino giesmynui. Nepaisant to, buvo net penkis sy­ kius kartojamas, papildomas naujomis giesmėmis, po Berento mirties redaguojamas A. F. Šimelpenigio jaunesniojo. Lygiagrečiai su Kvanto-Berento giesmynu buvo leidžiamas ir kitas, mažesnis, kurį parengė Didlaukių

(dab. Telmanovo)

kunigas Fa­

bijonas Ulrichas Glazeris. Šio pirmasis leidimas pasirodė 1736 me-

1738

tais. Pakartotas

1740 metais. Vėliau buvo pridedamas prie (1746 ir 1748 m. leidimai). A . F. Šimelpeni1750 m. abu giesmynus suliejo į vieną, papildė ir

Kvanto-Berento rinkinio gis jaunesnysis nuo

naujomis giesmėmis ir sudarė naują stambų rinkinį, kuris kalbos požiūriu buvo geresnis už Kvanto-Berento giesmyną, bet neprilygo D. Kleino darbams. Jis buvo kartojamas be didesnių taisymų. Kadangi giesmės sudarė labai svarbią religinių apeigų dalį, tai jas kūrė ir į lietuvių kalbą vertė daug asmenų, geriausi lietuvių kalbos mokovai. Giesmynų kalbai tobulėti trukdė toji aplinkybė, kad gies­ mes žmonės mokėsi atmintinai. Jiems nepatikdavo, jeigu tekstas bū­ davo dažnai keičiamas. Be to, prieš visokį giesmių kalbos keitimą piestu stodavo konservatyviai nusiteikę vokiečiai kunigai, dėdamiesi ginantys „tikinčiųjų interesus“. N uo D. Kleino laikų prie didžiųjų giesmynų buvo pridedamos ir m a ld ų k n y g o s

(įrišama į vieną leidinį).

Vėliau, ypač X I X a., pasirodė

nemaža atskirai leidžiamų maldaknygių. Tačiau jos, nuolat naudoja­ mos, greit susidėvėdavo, todėl daugelio neišliko nė vieno egzemplio­ riaus. Paprastai nežinomi ir jų sudarytojai. Tikybai mokyti svarbi knyga - katekizmas. Kelis kartus buvo iš­ leisti M . Liuterio katekizmo bei tam tikrų jo perdirbinių lietuviški vertimai. vertimas

1694

m. pasirodė Bernardo Zandeno vokiško katekizmo

Krikščioniškas susikalbėjimas,

tramiejaus Šulco.

1701

atliktas Rusnės kunigo Bal­

m. išleistas to paties autoriaus

arba vaikų mokslas, į lietuvių

Katekizavimas,

kalbą išverstas veikiausiai paties B. Z an ­

deno, kuris mokėjo lietuvių kalbą. Yra duomenų, kad kažkokie lie­ tuviški katekizmai buvo išleisti dar kelis kartus. Katekizmai anuomet buvo naudojami kaip mokymo knygos, todėl greit susidėvėdavo ir iki mūsų dienų nedaug jų išliko. Dar liūdnesnis likimas ištiko specialiai mokykloms skirtus elementorius. Šių visiškai neišliko. Matyt, tai bu­ vo nedidelės kelių puslapių knygelės. Apie

300

1766-1795

m. buvo išleista ir

1806

puslapių, mokiniams skirta knyga

šuiliokams ant gero surašytos.

m. pakartota didelė, per

Kūdikių prietelius: Knygelės

Tai vokiečių pedagogo F. E. Rochovo

trumpų dorovinių apsakymėlių rinkinys, nežinomo asmens išverstas į lietuvių kalbą. Darbas atliktas prastai. Vertimo kalba nepavyzdinga. Buvo leidžiama ir daugiau didaktinių knygų, iš kurių nurodytinas greičiausiai Fridricho Vilhelm o Hako parengtas Davadnas (= tinkamas, geras) mokslas apie dūšios išganymą 1729 m. (vokiečio J. A. Freilinghauzeno knygelės vertimas, pakartotas 1735 m.) ir nežinomo rengėjo Prasta, ale už auksą brangesnė skarbnyčėlė Dievo vaikų 1751 m. (K. H. Bogackio knygelės

vertimas, daug sykių kartotas).

Apie daugelį kitų šios tematikos XVIII a.

knygų žinome vien iš šaltinių. Šios iš esmės religinės beletristikos knygos buvo leidžiamos įprastine Prūsijos lietuvių rašomąja kalba, gerokai užteršta slavizmų, nelietuviškų konstrukcijų, taigi prastesne negu Biblija ir giesmynai. Germanizmų joje buvo dar palyginti ne­ daug. Jų labai pagausėjo vėliau, X I X amžiuje. Visa ši raštija lietuvių kalbos istorijai reikšminga tuo, kad prisi­ dėjo prie D. Kleino vakarų aukštaičių tarmės pagrindu sunormintos rašomosios kalbos galutinio įtvirtinimo. Šių leidinių kalba buvo jau vientisa, net rašyba palyginti nedaug teįvairavo. XVIII a. lietuvių rašomosios kalbos raidai Prūsijoje didelę reikšmę turėjo kalbotyros darbai, ypač žodynai ir gramatikos. Rengiant spau­ dai žodynus, buvo ieškoma ir prireikus kuriamasi lietuviškų atitikme­ nų vokiškiems žodžiams bei posakiams, išskiriamos žodžių reikšmės ir jų atspalviai, apskritai plečiamas bei gausinamas kalbos žodynas. Rašant gramatikas buvo gilinamasi į kalbos struktūrą, apibendrina­ m i jos reiškiniai, tikslinamos normos, gausinamos raiškos priemonės. Visa tai plėtojo teorinę kalbinę bazę ir savaime rengė dirvą moksli­ niam lietuvių kalbos tyrimui, kurį pradėjo X IX a. pradžioje atsiradusi lyginamoji indoeuropiečių kalbotyra. Viso to nebuvo Didžiojoje Lie­ tuvoje, kur tuomet raštų kalba kaip niekada smuko. Prūsijoje, priešin­ gai, XVIII a. galima būtų vadinti k a lb o s amžiumi, nes čia tada labai suintensyvėjo kalbininkų veikla: buvo rašomi ir leidžiami žodynai, spausdinamos gramatikos, kilo įvairių kalbinių ginčų, diskusijų, in­ tensyviai svarstyti kalbos klausimai. Visos tos veiklos apžvalgą pravartu pradėti nuo ankstyvųjų darbų, kurie buvo atliekami Halės universiteto Lietuvių kalbos seminare. Pradininku laikytinas F r id r ic h a s V ilh e lm a s H akas, vokiškai pa­ vardę rašęs Haack. Gim ė

1706

m. Kretingalėje. Studijavo iš pradžių

Karaliaučiaus, vėliau - Halės universitete. Klausė paskaitų Halės Lie­

1728-1732 m., pats ten dėstė lietuvių 1733 m. paskirtas diakonu į Gumbinę, paskui kunigu į Gerviškėnus (dab. Priozierskoje). 1734 m. tapo Pilkalnio kunigu ir juo išbuvo iki mirties (1754). tuvių kalbos seminare, po to,

kalbą ir vadovavo Seminarui.

Vadovaudamas

Halės

universiteto

Lietuvių

kalbos

seminarui

F. V. Hakas stengėsi parūpinti mokymo priemonių to Seminaro klau­ sytojams. Tada D. Kleino gramatika jau buvo sunkiai gaunama, o spausdinto lietuvių kalbos žodyno Prūsijoje iš viso neturėta. Taigi kilo gyvas reikalas parengti naują gramatiką ir, svarbiausia, išleisti žodyną. Hakas ir ėmėsi šių darbų.

1730 m. jis išleido mokymosi reikalui dvikalbį žodyną, kartu pridėjo ir trumpą gramatiką. Tai buvo pirmasis spausdintas lietuvių kalbos žody­ nas, skirtas Mažajai Lietuvai. Jį sudarė dvi da­ lys: didesnė lietuvių-vokiečių ir bemaž perpus mažesnė vokiečių-lietuvių. Savo žodynui Hakas duomenis rinko vien iš religinių raštų, dau­ giausia Naujojo Testamento ir psalmyno. Iš viso jis sukaupė apie 5000 lietuviškų žodžių. Tarp jų pasitaiko ir vokiškų vertalų. Žodžiai nekirčiuoti, tik vieno kito pažymėtas kirčiuojamas skiemuo. Frazeologijos, galima sakyti, visai nėra, išskyrus vieną kitą žodžių junginį. Žodyno pobūdį lėmė jo mokyklinė paskirtis. Vis dėlto juo anuomet plačiai naudojosi kunigai, ypač tie, kurie vertė į lietuvių kalbą religines knygas. Žodynas, be abejo, prisidėjo prie kai kurių žodžių ir posakių įtvirtinimo Mažosios Lietuvos rašomojoje kalboje. Jo leksiką vėliau į savo žodynus sudėjo J. Brodovskis ir Pilypas Ruigys.

Kaip minėta, prie Hako žodyno buvo pridėta trumpa gramatika, skirta Seminaro klausytojams mokytis. Joje aiškiai sekama D. Klei­ no 1653 m. gramatika. Hako gramatika ne tik prisidėjo prie toles­ nio Kleino nustatytų gramatinių normų įtvirtinimo, bet buvo ir tam tikras poslinkis į priekį lietuvių kalbos gramatinės minties raidoje. Hakas pateikė naujų lietuviškų pavyzdžių, įdėjo daiktavardžių links­ niavimo lentelę, aiškiau suformulavo kai kurias taisykles. Halės universiteto Lietuvių kalbos seminare, be Hako, dirbo ir klaipėdiškis Jonas Richteris (1705-1754). Deja, šio darbai nebu­ vo išspausdinti. Likę rankraščiai kelia abejonių, ar iš tikrųjų parašyti Richterio. Jis buvo iš Liubeko kilusio turtingo Klaipėdos pirklio sū­ nus. Gerai mokėjo lietuvių kalbą. Kaip ir Hakas, iš pradžių studijavo Karaliaučiaus, vėliau —Halės universitete, po to iki 1728 m. dėstė Halės universiteto Lietuvių kalbos seminare. 1728 m. grįžo į Klaipėdą ir buvo paskirtas Katyčių (prie Šilutės) kunigu. Nuo 1736 m. iki mirties dirbo Klaipėdoje. Halėje išliko J. Richteriui priskiriamo vokiečių-lietuvių kalbų žo­ dyno 300 lapų rankraštis be antraštinio puslapio. Spėjama, jog Rich­ teris jį paliko Seminaro klausytojams naudotis. Tačiau autorystė ne visai aiški. Detaliau šį rankraštį ištyrė ir aprašė V. Urbutis (Baltistica, t. 23(1), 24(1, 2). Rankraštyje yra apie 10 000 lietuviškų žodžių. Di-

Fridricho V il­ helmo Hako dvikalbio žody­ no antraštinis lapas, 1730 m., M L E archyvas

dėsnis už Hako darbą, tačiau dalis vokiškų žodžių palikta neišverstų. Prasikiša klaipėdiškių tarmė. Yra ir papildymų kita ranka. V. Urbučio nuomone, iš esmės tai ne savarankiškas žodynas, o jau buvusio mums nežinomo žodyno pakoreguota bei papildyta redakcija. Aiškiai susijęs su ankstesniais rankraštiniais Prūsijos lietuvių žodynais, jų tam tikra modifikacija. Turimas dar vienas greičiausiai to paties laikotarpio anoniminis vokiečių-lietuvių kalbų žodyno rankraštis. Jo antraštinis lapas neiš­ liko, todėl nežinome nei pavadinimo, nei autoriaus. Kažkieno įriš­ tos knygos viršelio antroje pusėje vokiškai įrašyta Nybudžių klebonas

Krauzė. Neaišku, autorius ar savininkas. Buvo spėjama

(J. Lebedys ir

kt.), kad tai Andriejus Krauzė, 1621-1655 metais dirbęs Nybudžiuose. Tačiau V. Urbutis įrodė (Baltistica, t. 19(2), p. 163-166), kad rankraštis rašytas XVIII a. antrajame ketvirtyje. Jis nemažas, 666 puslapių

žesnio formato).

(ma­

Beveik be frazeologijos.

Halėje dar yra 1728 m. parašytos lietuvių kalbos gramatikos rank­ raštis. Rašyta lotyniškai su gausiais vokiškais intarpais. Autorius ne­ žinomas. Jį aptarė Gertrūda Benzė

(Zeitschrift für Slawistik XIX 296-297).

Jo k ū b as B r o d o v s k is buvo vienas iš žymiųjų Mažosios Lietu­

(kituose šaltiniuose - apie Geldapę (dab. Ink. Gołdap).

m.)

vos leksikografų. Gim ė prieš 1695 m.

1692

neturtingoje šeimoje kažkur apie

Mokėsi

Karaliaučiaus senamiesčio mokykloje. 1710 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą. Nuo 1713 m. buvo bažnytinės mokyklos Trempuose (dab.

Novostrojevas)

mokytojas

(precentorius).

Trempų apylinkės tuomet buvo

ištisai lietuviškos. Č ia turėta tam tikrų lituanistikos tradicijų: anks­ čiau dirbo M . Mažvydo pusbrolio Baltramiejaus Vilento sūnus, irgi Baltramiejus, vėliau - Jonas Partatijus

(Partacijus).

Atvykęs Brodovskis

rado kunigą G. L. Miulenkampfą, buvusį F. V. Hako mokinį Halės Lietuvių kalbos seminare. Taigi aplinka tiko kalbotyros darbui. Trem­ puose Brodovskis išgyveno iki mirties 1744 metais. Visą atliekamą nuo tiesioginio darbo laiką J. Brodovskis skyrė lie­ tuvių kalbos leksikos duomenims kaupti. Jo įpėdinis G. Ostermejeris rašė, kad Brodovskis artimai bendravo su liaudimi, kuri jam buvo svarbiausias lituanistikos dalykų mokytojas, žodyno turtų teikėjas. Su savimi jis visuomet nešiodavęsis rašomąją lentelę. Išgirdęs kokį įdo­ mesnį žodį ar posakį tuoj užsirašydavęs, paskui namie perrašydavęs. Kartais dėl vieno žodžio ar kokio posakio keliaudavęs kelias mylias. Per 30 metų sudarė didžiulį vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių kalbų žodyną. Deja, jo neišspausdino, net galutinai nesuredagavo. Iki mūsų laikų išliko tik nevisa vokiečių-lietuvių žodyno dalis

(m aždaug

du trečdaliai), kurią sudaro per 1000 puslapių rankraštis, dabar saugo­ mas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Šią dalį Brodovskis parašė pirmiausia. Antroji dalis (lietuvią-vokiečių) buvo bent tris kartus mažesnė (461 p.), bet ji neišliko; rankraštis dingo Antrojo pasaulinio karo metais. Rašydamas žodyną Brodovskis naudojosi ankstesniais leksikogra­ fijos darbais, senaisiais tekstais: spėjamojo F. Pretorijaus žodyno rank­ raščiu, F. V. Hako žodynu, M . Pretorijaus

Prūsijos įdomybių ankstes­

niąja redakcija, 1735 m. Biblijos vertimu, gal ir D. Kleino gramatika, K. Sirvydo žodynu (?). Tačiau jis nesiribojo vien žodžių rinkimu iš raštų. Daug kalbinių duomenų užrašė iš gyvosios kalbos. Taip dėjo pagrindus naujai lietuvių leksikografijos krypčiai, pradėjo naują jos etapą. Brodovskio žodynas artimas enciklopediniam žodynui.

J. Brodovskis žodyne pasinaudojo gausia tautosaka, kuri atspindi ano meto Mažosios Lietuvos valstiečių buitį. Dėjo ne tik savo užra­ šytą smulkiąją tautosaką, bet naudojosi ir nežinomų autorių sudary­ tais jos rinkiniais. Vienas toks (40 p. rankraštis) yra išlikęs ir saugomas Lietuvos MA bibliotekoje kartu su Brodovskio žodyno rankraščiu, f. Lebedys spėja, kad tai gali būti f. Perkūno darbas. Dėl viso to Brodovskį pagrįstai galime laikyti vienu iš pirmųjų reikšmingesnių lietu­ vių tautosakos rinkėjų bei to darbo organizatoriumi. Žodyne pateikta daugiau kaip 1100 patarlių ir priežodžių, per 100 mįslių. f. Brodovskio žodynas yra didžiausias ir reikšmingiausias XVIII a. lietuviškos leksikos rinkinys. Likęs nespausdintas, žinoma, jis negalė­ jo turėti tokios reikšmės, kokią būtų gavęs paskelbtas. Tačiau juo nau­ dojosi vėlesni kalbininkai ir tautosakininkai, pavyzdžiui, K. G. Mil­ kus, G. H. F. Nesselmannas, A. Šleicheris. Per juos }. Brodovskio kalbos turtai pasiekė D. Pošką, S. Daukantą, M. Miežinį, K. Būgą ir kitus. Jo sukaupta leksika, dažnai per tarpininkus, pateko į neseniai baigto leisti akademinio Lietuvių kalbos žodyno kartotekas. Jo priežo­ džius, patarles ir posakius išrankiojo J. Lebedys ir paskelbė leidinyje Smulkioji lietuvių tautosaka XVII-XVIII amžiuje (1956). Brodovskis iš­ gelbėjo nuo pražūties daug nutautinti pasmerktos Mažosios Lietuvos kalbinės ir dvasinės kūrybos lobių. P ily p a s

ir

P o v ila s

F r id r ic h a s

R u ig i a i - žymūs Mažosios

Lietuvos kalbininkai. Savo pavardę vokiškai rašė

Ruhig. Ruigys iš Ru­

gys su kuršiams būdinga i epenteze, o vokiška forma bus atsiradusi dėl liaudies etimologijos, susijusios su vok. ruhig ‘ramus, tylus’. Protėviai buvo kilę nuo Klaipėdos. Pilypo Ruigio tėvas persikėlė į Katniavą. Pilypas gimė 1675 m. Katniavojė. Augo lietuviškoje aplinkoje, lietu­

vių kalbą mokėjo tobulai ir save laikė lietuviu. 1692-1695 m. studi­

(apie 1695-1698 m.) gyveno Valtarkiemio (dab. Olchovatka)

javo Karaliaučiaus universitete. Kurį laiką Kaune. N uo 1708 m. iki mirties buvo lietuvių kunigas. Ten 1749 m. ir mirė.

Tai vienas iš labiausiai išsilavinusių ir veikliausių to meto Prūsijos lietuvių inteligentų. Be lietuvių ir vokiečių, mokėjo dar lenkų, loty­ nų, graikų ir hebrajų kalbas. Yra nemaža reiškęsis religinio turinio literatūroje: buvo pagrindinis 1727 m. Naujojo Testamento vertėjas, nemaža prisidėjo prie 1735 m. Biblijos ir 1732 m. Kvanto-Berento giesmyno parengimo. Akstiną giliau susidomėti lietuvių kalba jam davė XVIII a. pradžios kalbinė polemika, kurioje palaikė M . M erlino pusę, t. y. principą remtis gyvąja kalba ir tautosaka, gryninti rašomąją kalbą. Į. Šulco 1706 m. išleistoje Ezopo pasakėčių knygelėje įdėjo vokišką eilėraštį, kurį galima laikyti savotišku merlininkų manifestu. Tame eilėraštyje esama net lietuvių nacionalinės savimonės žadinimo elementų

(pateikiamas vienos strofos vertimas):

Ir liausis Babelis valdyti tavo kalbą, Žinok ir džiaukis f uo, Tėvyne, ryt mielai Tikrom grožybėm tu papuoši savo galvą, Netinka vokiečių ir lenkų skarmalai. Kalbinės polemikos paveiktas prieš 1708 m. Pilypas Ruigys parašė lotyniškai veikalą dų

Lietuvių kalbos meletema.

(karų, bado, maro, kolonizacijos...) jo

Tačiau dėl įvairių negan­

ilgai neišleido. Apie 1732-1735 m.

naujai suredagavo ir nuorašą pasiuntė į Angliją anuomet garsėjusiam klaipėdiškiui D. V ilku i. Tikėjosi, Jcad šis knygą išleisiąs. Bet D. Vilkas knygos neišleido, nors ir buvo žadėjęs. Jam mirus, Ruigys veikalą išvertė į vokiečių kalbą, šį bei tą pakeitė, vietomis praleido ir pa­ pildė. Vokiškasis variantas „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“ (Untersuchung der littauischen Sprache in ihrem Ursprung, Wesen und Eigenschaften) buvo paskelbtas 1747 m.

(antraštiniame lape nurodyti

1745 m.)

kartu su Pilypo Ruigio žodynu ir Povilo Ruigio gramatika. Naują fotografuotinį šio veikalo leidimą 1981 m. parūpino vokiečių baltistas E Šokas

(Scholz),

kartu įdėjo platų įvadinį straipsnį ir komentarus.

1975 m. Londone netikėtai atsirado lotyniškojo varianto rankraštis, kurį aukcione nupirko JAV lietuvis dailininkas K. Varnelis. 1976 m. V. Maciūnas jo kopijas atsiuntė kelioms mūsų respublikos bibliote­ koms. 1986 m. „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje buvo paskelbti abu variantai - vokiškasis ir lotyniškasis - su lietuvišku vertimu (V. Įurgučio

ir K. Eigmino), plačiais paaiškinimais

ir komentarais. Leidinį spaudai pa­

rengė V Jurgutis ir V. Vilnonytė, redagavo ir įvadą parašė V Mažiulis.

Kalbamasis Pilypo Ruigio veikalas yra pirmoji istorinė studija apie lietuvių kalbą, jos kilmę ir pobūdį. Autorius dar gerokai prieš lyginamosios kalbotyros atsiradimą bandė lyginti lietuviškus žodžius su graikiškais, lotyniškais, lenkiškais, prūsiškais, vokiškais, net hebra­ jiškais. Č ia nagrinėjama etnonimo

žodžiu lieti),

Lietuva kilm ė (siejamas su veiksma­

aptariamas lietuvių kalbos paplitimas ir tarmės. Kritiškai

apžvelgiami anuomet populiarūs lietuvių kalbos kilmės aiškinimai. Autorius pasirinko graikiškąją versiją. Tuo tikslu sulygino net 374 graikiškus ir lietuviškus žodžius. Bandė susieti ir abiejų kalbų m or­ fologijos elementus. Taikliai pastebėjo graikų kalbos veiksmažodžio

-со -įm genetinį ryšį su lietuvių -u,- ті, dgs. -ere - su lie. -ate ir kitą. Be kita ko, pirmasis sugretino lie­ tuvių priežodį Dievs davė dantis, Dievs duos ir duonos su graikų в в о д б в б о х в öovrag, в в о д óóobl xat olqtov.

vns. Г asmens galūnių 2 asmens

Teisingai pastebėjęs ir iškėlęs aikštėn graikų ir lietuvių kalbų ben­ drybes Ruigys nepajėgė ir, žinoma, negalėjo paaiškinti tų bendry­ bių kilmės - kad tai yra paveldėtos abiejų kalbų ypatybės, anaiptol nerodančios lietuvių kalbos atsiradimo iš graikų. Pats kalbos faktų lyginimas Ruigio veikale, suprantama, buvo paviršutiniškas, parem­ tas skambėjimo panašumu, o ne fonetiniais atitikmenimis. Neretai į lyginimą įtraukiami net skoliniai (tokiais nelaikomi, pavyzdžiui, nabagas, gromata, aliejus, kožnas, gatavas). Ruigys rado „panašumą“ net tarp lietuvių ir hebrajų kalbų! Ypač įdomu tai, kad jis intuityviai suvokė bendrą baltų kalbų kilmę - jas vadino skirtingais lietuvių dialektais. Savo veikale Ruigys akcentavo lietuvių kalbos savarankiškumą, jos savitumą. Pagal jį, lietuvių kalba nesanti „sulopyta“ iš kitų kalbų, kaip anuomet neretai būdavo tvirtinama, bet originali, savita, savarankiška kalba. Reikia tik pašalinti iš jos negausius lenkų ir vokiečių kilmės žodžius, ir ji liksianti kokia anksčiau buvusi. O kas beliktų iš olandų kalbos be vokiškų priemaišų arba iš prancūzų kalbos be lotyniškų elementų? - klausia Ruigys. Jis aptarė lietuvių kalbos turtingumą, tobulumą, švelnumą, grakš­ tumą ir melodingumą. Visos šios ypatybės esančios paveldėtos iš grai­ kų kalbos, anuomet laikytos kalbos tobulumo pavyzdžiu. Šiuo tvirtini­ mu autorius siekė pakelti germanizatorių niekinamos lietuvių kalbos autoritetą, gynė jos teises. Jis rašo: „Dažnas deminutyvų vartojimas ir juose daugelis balsių greta /, r ir t daro ją mielesnę už lenkų kalbą, kurioje yra daug šiurkščių trijų priebalsių junginių“. Demonstruoda­ mas lietuvių kalbos žodingumą Ruigys rašo, jog lietuviui vyras žilas, arklys širmas, sermėga pilka, žirniai raini arba būri, o vokiečiai visais

grau; vokiečių waschen - lietuviui: apie mazgoju, apie veidą - prausiu, apie drabužius - skalbiu, ir t. t.

šiais atvejais turį tą patį žodį rankas -

Šioms ir kitoms lietuvių kalbos savybėms parodyti Ruigys gau­ siai rėmėsi tautosaka. Jis pirmasis lituanistikos istorijoje išspausdino 3 liaudies dainas

savo močiutei“)

(„Anksti rytą rytužėlį“, „Aš turėjau žirgužėlį“ ir „Aš atsisakiau

su laisvu jų vertimu į vokiečių kalbą. Šioms dainoms

buvo lemta praskinti kelią mūsų tautosakai į platųjį pasaulį, sukelti domėjimąsi lietuvių liaudies dainomis tarptautiniu mastu. Pirmiausia jos sudomino vokiečių rašytojus G. E. Lesingą ir f. G. Herderį. Pas­ kui didysis J. V. Gėtė

(Goethe)

vieną iš jų

(„Aš atsisakiau savo močiutei“)

panaudojo dramoje „Žvejė“ (D ie Fisherin , 1782). Pats Ruigys liaudies poetinėje kūryboje ieškojo kalbos vertybių. Ruigys buvo įžvalgus kalbos tyrėjas, sugebėjo pastebėti ir tinka­ mai įvertinti subtilius jos reiškinius. Įis pirmasis iš Mažosios Lietuvos autorių suvokė, kad lietuvių kalba turi dvejopą priegaidę ne tik skie­ menyse SU dvibalsiu

(tai žinojo jau D. Kleinas),

bet І Г SU ilguoju balsiu.

Deja, šios minties neišrutuliojo ir priegaidžių neištyrė. Daug dėmesio skyrė kalbos praktikos dalykams, analizavo rašybą, pasisakė prieš ne­ reikalingus skolinius. Ruigio veikalas ne tik skatinamai veikė lietuvių rašomosios kalbos raidą, bet ir vertė domėtis lietuvių liaudies poetine kūryba. Pirmą kar­ tą tokiu mastu buvo atkreiptas Vokietijos visuomenės dėmesys į lietu­ vius, jų kalbą, liaudies dainas. Turėjo nemažos įtakos A . G. Krauzei, 1834 m. vokiečių kalba išleidusiam veikalą „Lietuva ir jos gyventojai“. Antrasis reikšmingas Ruigio kalbotyros darbas -

ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynas,

Lietuvių-vokiečių

pasirodęs 1747 metais. Jam duo­

menis kaupė nuo 1733 metų. Beveik dvigubai didesnis ir gerokai to­ bulesnis už E V. Hako žodyną. Įdomu tai, kad jame žodžiai sudėti ne paprasta abėcėlės tvarka, bet lizdais

(prie pagrindinių surašyti vediniai),

senas pateikta seniai, senis, senatvė, senutis, senystė, senyn einu, pasęstu, sentėvis. Veiksmažodžių antraštiniu žodžiu eina

pavyzdžiui, prie

ne bendratis, bet esamojo laiko vienaskaitos pirmasis asmuo, pavyz­ džiui,

dirbu, valgau, žiūriu ir

t. t. Daugiau negu Hako žodyne įvairių

gramatinių pažymų, šiaip visokių pastabų. Sudarydamas lietuviškąją žodyno dalį panaudojo E. Dycelijaus, savo pirmtako Valtarkiemyje, rankraštinę medžiagą, E V. Hako ir K. Sirvydo

(1677 m. leidimą) žody­

nus ir savo paties sukauptus kalbos pavyzdžius. Lietuvių-vokiečių da­ lyje yra per 5700 lietuviškų žodžių, o vokiečių-lietuvių dalyje

didesnė)

(ši daug

jų turėtų būti net apie 20 000. Pastarojoje pateikiama daug

sinonimų, pavyzdžiui, prie vokiečių žodžio

Fresser nurodyta: ėdikas,

ėduonis, guoglys, nepena, rijoklis, riįonis, rijūnas, smalčius. Duodami ne tik žodžių paaiškinimai, jų vertimas, bet ir frazeologijos pavyzdžiai. Autorius stengėsi atskirti savus žodžius nuo svetimybių. Prie sla­ vizmų

(paprastai lenkų kilmės žodžių) dėjo

tam tikrą pažymą, bet prie ger­

manizmų tokios pažymos nėra, matyt, anuomet šie buvo įprastesni, traktuoti kaip savi žodžiai. Rašyba gana nuosekli, skiriama ir o nuo

uo (rašo u).

ė nuo ie

Dažniau negu Hako žodyne pažymimi kirčiuoti

skiemenys, tačiau ne visuomet.

Pratarmėje aptarti ankstesnieji žodynai. Pasisakoma prieš germanizacines užmačias (H. J. Lizijaus projektas). Konstatuojama, kad dau­ gelis kunigų taip prastai moka lietuvių kalbą, jog neretai apsijuo­ kia. Antai vienas iš jų norėjęs paskelbti, jog artimiausią ketvirtadienį Stalupėnuose būsiąs prekymetis, bet ištaręs ne turgus, o turkus, ir tuo didžiai išgąsdinęs gyventojus, kurie nusprendę, kad Stalupėnus oku­ puosią turkai. Kitas kunigas vietoj šešauninkė ‘gimdyvė, šešių savaičių po gimdymo moteris’ pasakęs kekšauninkė, trečias sūnelį sumaišęs su šuneliu ir panašiai. Be žodyno, Ruigys kaupė duomenis ir lietuvių kalbos gramatikai, tačiau to darbo nebaigė. Tai atliko jo sūnus P o v ila s F r id r ic h a s . Sis gimė apie 1725 m. Valtarkiemyje. N uo 1740 m. studijavo Ka­ raliaučiaus universitete, vėliau kelerius metus dėstė to universiteto Lietuvių kalbos seminare. Paskui ilgokai gyveno Latvijoje. Susirgo psichine liga ir buvo paguldytas į Karaliaučiaus ligoninę. Ten ir mirė

(po 1781 m.). Povilas Fridrichas Ruigys savo gramatikoje pasinaudojo D. Kleino, K. Sapūno, F. V. Hako gramatikomis, tėvo užrašais ir savo paties dės­ tomojo darbo Seminare patirtimi. Išleido 1747 m. kartu su tėvo kal­ biniais darbais. Skyrė pirmiausia Seminaro klausytojams. Gramatika pavadinta „Lietuvių kalbos gramatikos pradmenys“

(Anfangsgründe einer

Littauischen Grammatick). Ji platesnės apimties už atitinkamą F. V. Hako veikalą. Daug sekė D. Kleino-F. V. Hako tradicija, tačiau yra ir kai kurių naujovių. Greičiausiai dėl tėvo įtakos atsirado lietuvių ir graikų kalbų lyginimo pavyzdžių. P. F. Ruigys pirmasis iš Mažosios Lietuvos gramatikų rašo apie priegaidės, jas vadina skiemenų tonu. Detaliau suklasifikavo Mažosios Lietuvos tarmes. M in i kuršininkų kalbą N e ri­ joje. Ją laiko latvių ir vietinių lietuvių žvejų kalbiniu mišiniu. Abiejų Ruigių - tėvo ir sūnaus - darbuose buvo iškelta nema­ ža naujų duomenų, plečiančių Prūsijos lietuvių rašomąją kalbą, ypač jos leksiką ir frazeologiją. Tie darbai atkreipė vokiečių mokslininkų akis į lietuvių kalbą. Buvo geri praktiniai vadovai mokytis lietuvių

kalbos, nemaža padėjo vertėjams. Turėjo reikšmės ir vėliau kovojant dėl lietuvių kalbos teisių: tapo tam tikra atrama Mažosios Lietuvos veikėjams. Jais naudojosi K. G. M ilkus, A. G. Krauzė, Ks. Bogušas ir kiti. Didžiausią įtaką jie padarė K. G. M ilku i, kuris išleido žodyną ir gramatiką iš esmės tik papildydamas Ruigių veikalus. G o t f r id a s O s t e r m e j e r is -

XVIII a. mažlietuvių kalbininkas,

raštijos darbuotojas ir kultūros tyrėjas. Vokietis. Tėvas atvyko iš Sak­

(kilęs nuo Bavarijos) ir dirbo odininku Marienburge (dab. Malborkas, Lenkija). Ten 1716 m. Gotfridas ir gimė. Baigęs Torunės gimnaziją

sonijos

1737-1740 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, mokėsi Lietuviš­ kajame seminare. Vėliau dirbo namų mokytoju ir toliau mokėsi lie­ tuvių kalbos, daugiausia pas jos žinovą Verdainės pastorių F. Kalavą

(Kalau),

pasireiškusį lietuvių religinėje raštijoje. Vedė šio dukterį ir

sukūrė lietuvišką šeimą. Pats Ostermejeris išmoko gerai lietuviškai, net tapo žymiu šios kalbos mokovu. N uo 1744 m. dirbo Trempų pa­ rapinės mokyklos mokytoju, o nuo 1752 m. - ten pat kunigu. M irė 1800 m. Trempuose. Susižavėjęs lietuvių kalba Ostermejeris nerte pasinėrė į lituanis­ tikos veiklą. Jam rūpėjo ne tik lietuvių kalba ir jos raštija, jis taip pat tyrė Mažosios Lietuvos praeitį, senąjį lietuvių tikėjimą, domėjosi kultūros dalykais. Buvo Karaliaučiaus vokiečių mokslinės draugijos narys, jos leidžiamame

Prūsų archyve (Preussisches A rchiv)

paskelbė ne­

maža straipsnių iš prūsų ir lietuvių etnografijos, mitologijos, istori­

(1780), Prūsijos XVIII a. lietuvius (1783), Kulm o žemės vietų vardus (1783). Vokiečių kalba paskelbtoje knygoje Kritiška senųjų prūsų religijos istorija (1775) jos. M inėtini jo straipsniai apie Prūsijos vietovardžius

Ostermejeris aiškino senovės lietuvių dievų vardus, ieškojo senojo tikėjimo atspindžių tautosakoje. Veikale

žemės gyventojus

(1780)

Mintys apie senuosius Prūsų

polemizavo su tais vokiečių autoriais, kurie

neigė lietuvių kalbos ir tautos savitumą. Ostermejeris lietuvius Prūsijoje traktavo kaip autochtonus. Jis smerkė baudžiavą ir germanizacijos užmačias. Rimtai atsidėjo lietu­ vių rašomosios kalbos ugdymui. Ypač rūpinosi giesmių kalba. Pa­ grindu paėmęs A d om o Fridricho Šimelpenigio giesmyną parengė ir 1780 m. išleido Giesmes šventas, bažnyčioje ir namie giedamas (leidinį sudaryti padėjo K. Lovynas, F. Kalavas ir P. Šrederis), dėl kurių kilo griežta po­ lemika su Kristijonu Gotlibu M ilk u m i (ji bus aptarta kalbant apie K. G. Mil­ kų). Č ia konstatuotina, kad Ostermejeris siekė senąsias giesmes iš es­ mės perdirbti, priartinti prie žmonių kalbos. Tuo jis sukėlė prieš save konservatyviai nusiteikusius kunigus. Bažnytinė vyresnybė Osterme-

jerio giesmyną uždraudė platinti ir jis buvo atiduotas į makulatūrą. Iki mūsų laikų neišliko nė vieno egzemplioriaus. Polemizuodamas su M ilk u m i paskelbė vokiškai keturias knygeles, kuriose diskutuojami įvairūs lietuvių kalbos, poetikos ir vertimo klausimai. Ne visos jos pasiekė mūsų laikus. Apibendrindamas polemiką su M ilk u m i Ostermejeris parengė ir 1793 m. vokiškai išleido knygą

Pirmoji lietuviškų giesmynų istorija,

kurioje kritiškai apžvelgė X V I -X V I I I a. mažlietuvių giesmynus, pa­ teikė nemaža duomenų apie jų rengimo aplinkybes, giesmių auto­ rius ir 1.1. Si knyga laikytina pirmuoju mūsų literatūros istorijos vei­ kalu. Joje yra nemaža ir kalbinių pastabų. Didžiojoje Lietuvoje tada tokių knygų dar iš viso nebuvo ir greit nieko panašaus neatsirado. Susirūpinęs 1791 m. išleido

lietuvių

rašomąja

kalba

Ostermejeris

parengė

ir

Naująją lietuvių kalbos gramatiką (Neue Littauische Gram­

matik). Kaip rodo pavadinimas ir ypač lyginimas su ankstesnėmis gra­ matikomis, čia daug kas buvo nauja, nors ir jaučiama tam tikra nuo D. Kleino laikų einanti gramatinė tradicija. Knyga gerokai platesnė ir išsamesnė už Fridricho V ilhelm o Hako ir Povilo Fridricho Ruigio gramatikas. Ostermejerio darbuose paskelbtos žodžių etimologijos šių die­ nų mokslo požiūriu gana naivios, tačiau anuomet jos darė teigiamą poveikį, populiarino lietuvių kalbą ir pačius lietuvius vokiečių aky­ se, skatino domėtis mūsų raštija. Vėliau, sustiprėjus germanizacijai, Ostermejeris lietuvių veikėjų buvo keliamas kaip sektinas pavyzdys priešinantis vokietinimui. Lituanistinę

Ostermejerio

tradiciją

tęsė

jo

sūnus

Zigfrydas,

1817 m. išleidęs vokiškai knygą Ar patartina išstumti lietuvių kalbą ir sulieti lietuvius su vokiečiais? Joje atkakliai ginama lietuvių kalba ir jos teisės. Apie savo tėvą Zigfrydas taip atsiliepė: Autoriaus tėvas taip pat buvo svetimšalis, kurį Apvaizda atvedė į Lietuvą, kur jis rado pagarbą ir duoną, o laikydamas šią provinciją savo antrąja tėvyne jautė reikalą jai tarnauti tikrąja to žodžio prasme. Ką gera jis padarė lietuvių tautai, visuomenei yra žinoma. K r is t ijo n a s G o t lib a s M i l k u s - žymus mažlietuvių kalbinin­ kas, raštijos darbuotojas, vienas iš pasaulinės poezijos pradininkų. Jis buvo anksčiau minėto Biblijos ir giesmių vertėjo Petro Gotlibo

Mielcke. Lietuviška jos forma Miėlkus (turime tokią pavardę, plg. miestelio pa­

Milkaus sūnus. Pavardę vokiškai rašė nėra visai tikra, gali būti ir

vadinimą Mielkiemis). greičiausiai yra

Šiaip ar taip, pavardė kilusi iš krikštavardžio, kuris

Melchioro (davusio, be kita ko, Merkelį) trumpinys.

K. G. M ilkus gimė, matyt, 1732 m., greičiausiai Jurbarke prie Įsruties

(kai kas mano, kad Miėlkiemyje),

kur tada dirbo tėvas. Lietuvių kalbą

mokėjo iš vaikystės. Nuo 1751 m. studijavo Karaliaučiaus universi­

(dab. Dobrovolskas) (kantoriumi). M irė apie 1807 m. Pilkalnyje. Pagrindiniai kalbiniai Milkaus darbai - žodynas ir gramatika, išleisti 1800 metais. Jis Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną sudarė paėmęs pagrindu Pilypo Ruigio darbą, kurį gerokai išplėtė (Ruigio žodynas turėjo 616 puslapių, o Milkaus - net 928), papildė, pagerino. Palyginti su Ruigio žodynu daug turtingesnė frazeologija. Nemažą jos dalį ėmė iš Jokūbo Brodovskio ir dar dviejų mums ne­ žinomų rankraštinių žodynų. Įdėjo apie 300 priežodžių ir patarlių, daugiausia iš Brodovskio žodyno. Biblinė frazeologija žodyne nu­ stumta į antrą vietą. Žodynas praturtintas paties Milkaus surinktais kalbos duomenimis. Reikšmingos žodyno įžangos. Jų net keturios. Paties Milkaus ra­ šytoje nurodoma lietuvių kalbos visuomeninė reikšmė: ją turį mokėti kunigai, teisininkai, prekybininkai. Todėl būtinai reikalingas geras jos žodynas. Ypatingas dėmesys kreipiamas į tautosaką, nes joje kal­ bos dvasia geriausiai pasireiškia. Kad žodynas susilauktų didesnio populiarumo ir jam nepakenktų kalbinė polemika su Ostermejeriu, Milkus kreipėsi į žymiausius to meto Prūsijos humanitarinių mokslų atstovus. Prakalbas parašė Berlyno universiteto profesorius Danie­ lius Jenischas (Jenišas), valstybės patarėjas, Karaliaučiaus universite­ to profesorius Kristupas Fridrichas Heilsbergas ir garsusis filosofas Imanuelis Kantas. Jose labai palankiai atsiliepiama apie lietuvių kal­ bą, tautosaką, apskritai lietuvius. D. Jenischo prakalboje iškeliama kalbos tyrimo reikšmė tautai pažinti, teigiamai vertinamas Milkaus darbas. Jenischas tvirtina, kad reikią palaikyti lietuvių kalbą, nes su jos ir lietuviškų papročių išnykimu lietuvis pražudysiąs gerąsias savo būdo ypatybes. K. F. Heilsbergas savo prakalboje pažymi lietuvių humaniškumą, kilnumą, vaišingumą, išaukština jų dainas, pabrėžia neigiamą vokiečių įtaką lietuviams. Ypač reikšminga I. Kanto pra­ kalba, pavadinta Draugo prierašas. Joje su aiškia simpatija kalbama apie lietuvius, iškeliama lietuvių kalbos reikšmė Europos kultūros istorijai pažinti, teigiamai atsiliepiama apie lietuvių kalbos ypaty­ bes. Grindžiama mintis, kad lietuvių kalba turinti būti paliekama moksliniais ir moraliniais sumetimais. Garsus I. Kanto vardas ir jo autoritetas vėliau prisidėjo prie lietuvių kalbos teisių gynimo germa­ nizacijos sąlygomis. tete, kurio turbūt nebaigė. Vėliau dirbo Pilkalnyje mokytoju ir choro vedėju

Anuomet M ilkaus žodynas buvo populiarus ne tik Mažojoje Lie ­ tuvoje, bet ir Didžiojoje. Jis užbaigė tam tikrą leksikografijos eta­ pą, kuriam būdingi palyginti nedidelės apimties, praktikos reikalams skirti žodynai, paremti daugiausia rašto paminklais, bibline leksika, o ne šnekamąja kalba. Milkaus žodynu plačiai naudojosi pirmieji ly­ ginamosios indoeuropiečių kalbotyros atstovai, kol 1851 m. Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas išleido savąjį. Antrasis Milkaus kalbotyros darbas — gramatika

pradmenys (Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-Lehre).

Lietuvių kalbos Jos pagrindą su­

darė Povilo Ruigio veikalas - tai nurodyta antraštiniame lape. Išleista tais pačiais (1800) metais kaip ir žodynas. Palyginti su Ruigio grama­ tika ši gerokai didesnė. Plačiau ir kiek kitaip aprašytas veiksmažodžių asmenavimas, pateikiama daugiau gretutinių formų. Sis bei tas išleis­ ta, pavyzdžiui, išmesti graikų ir hebrajų kalbų pavyzdžiai. Užsimena­ ma apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos šnektų skirtumus, konsta­ tuojama, kad pastarosiose esama daug rusiškų ir lenkiškų žodžių, kad ten vartojama kitokia rašyba. Beje, gramatikoje cituojama ištraukų iš Lietuvoje išleistos

Bromos (1785)

ir 1790 m. elementoriaus. Tačiau

bene svarbiausia M ilkaus gramatikos naujovė, reikšminga ne tiek gramatikos mokslui, kiek literatūros istorijai, yra skyrius

tuvių poezijos vadovas,

Trumpas lie­

kuris traktuotinas kaip pirmoji išsami lietuvių

poetikos apybraiža. Be kita ko, joje kaip geros poezijos pavyzdį M i l ­ kus pateikė Kristijono Donelaičio

Metų

18 eilučių tekstą su vertimu

į vokiečių kalbą. Tai viena pirmųjų šio kūrinio ištraukos publikacijų. Įdėta taip pat keletas paties M ilkaus vertimų, tarp jų Ch. F. Gelerto eiliuota pasakėčia

Kūlikas. M ilkus vykusiai suformulavo pagrindinius

poezijos reikalavimus, vienu svarbiausių iš jų laikė gerą kalbos mokė­ jimą. Visa tai, be abejo, prisidėjo ne tik prie lietuvių poetikos, bet ir kalbos kultūros ugdymo. Milkaus gramatika anuomet buvo plačiai žinoma tiek Mažojoje, tiek Didžiojoje Lietuvoje. Ja naudojosi Simonas Daukantas, Dionizas Poška ir kiti. Ji baigia nuo Kleino laikų pradėtą pusantro šimtme­ čio trukusį Mažosios Lietuvos gramatikų periodą. Vėliau, po pusės šimtmečio pasirodžiusi Augusto Šleicherio gramatika buvo jau visai kitokia, susijusi su X I X a. lingvistikos laimėjimais. Milkus daug nusipelnė ne vien dėl žodyno ir gramatikos. Atliko jis ir kitokių darbų. 1806 m. išleido giesmyną

giesmės.

Senos ir naujos krikščioniškos

Jį rengdamas ilgus metus polemizavo su Gotfridu Ostermeje-

riu. Polemika prasidėjo tuoj pasirodžius G. Ostermejerio giesmynui. M at šiame daugelis giesmių skyrėsi nuo senųjų, buvo Ostermejerio

paredaguotos, jų kalba artinta prie liaudiškos. Tai nepatiko konserva­ tyviai nusiteikusiems kunigams, kurie siekė diskredituoti Ostermejerio giesmyną. Tam reikalui panaudojo Milkų, nes šis buvo įsižeidęs, kam Ostermejeris taisė jo tėvo Petro Gotlibo Milkaus verstas giesmes. Ži­ noma, pagrindinė“priežastis - abiejų konkurencija, nes tada ir Milkus rengė savąjį giesmyną. Polemika turėjo nulemti, kurio darbas pakeis senstelėjusį oficialųjį Šimelpenigio giesmyną. Iš čia polemikos atkaklu­ mas, smarkus asmeniškas abiejų autorių priešiškumas bei įniršis, dažnai reiškęsis smulkmeniškomis priekabėmis. Milkus tuoj parašė neigiamą Ostermejerio giesmyno recenziją, kuri buvo jo šalininkų perrašinėjama ir ėjo iš rankų į rankas, bet slepiama nuo Ostermejerio. Diskredituotas Ostermejerio giesmynas, kaip minėta, pateko į makulatūrą. Bet ir Mil­ kaus giesmynas, vos pasirodęs (1806), tuoj buvo Ostermejerio sukriti­ kuotas, didžioji jo tiražo dalis taip pat pateko į makulatūrą. Visa Ši polemika (abi pusės sukūrė apie 10 spausdintų ir rankraštinių dar­ bų) buvo labai pikta, įsiliepsnojo aistros. Abu pagrindiniai polemikos veikėjai - K. G. Milkus ir G. Ostermejeris - buvo geri lietuvių kal­ bos mokovai, abu siekė to paties tikslo: gerinti giesmių ir apskritai lietuvių raštijos kalbą, artinti ją prie šnekamosios kalbos. Jų požiūris į kalbos kultūros dalykus nebuvo priešingas. Turėdami gerą kalbos nuovoką jie daug kur pagrįstai kritikavo (paprastai perdėdami) vienas ki­ to klaidas. Abu griežtai smerkė pažodinį vertimą. Abu siekė remtis tuometine lietuviškąja vartosena, vengti archaizmų, provincializmų, svetimybių, vertalų, netaisyklingai padarytų naujadarų. Abu pabrėžė kalbos grynumo reikalą, tvirtino, kad giesmių kalba turinti būti aiški ir paprasta, suprantama kiekvienam lietuviui. Taigi diskusijos paskatos išplaukė ne iš priešiškų nusistatymų, bet buvo asmeninės. Jas kurstė kai kurių diskusijos dalyvių užkulisinė veikla. Daugiausia ginčytasi dėl atskirų stilistinio giesmių redagavi­ mo mažmožių. Šiandien nešališkai įvertinti diskusijos argumentus nelengva, nes išliko tik dalis poleminių raštų. Kaip tokiais atvejais dažnai ir būna, nelaimėjo nė viena pusė. Diskusija pasinaudojo kon­ servatyvūs kunigų sluoksniai. Po jos buvo grįžta prie senosios Kvanto ir Berento giesmynų tradicijos. Tokie giesmynai buvo leidžiami iki pat XIX a. pradžios. Tačiau polemika davė ir nemaža naudos mūsų rašomajai kalbai. Ji vertė ano meto autorius daugiau rūpintis raštų kalbos taisyklingumu, gryninti rašomąją kalbą, nenutolti nuo liaudiškos vartosenos. Skatino domėtis kalbos dalykais, rinkti duomenis ir juos tirti. Pagaliau jos rezultatas buvo ir aptartieji Milkaus kalbotyros darbai.

M ilkus dar yra išvertęs ir lų rinkinį

Mišknygos.

1800

m. išleidęs

f. G.

Heimo pamoks­

Vertimo kalba palyginti sklandi ir gyva, nors

barbarizmų joje netrūksta, pasitaiko ir vokiškų sakinio konstrukci­ jų. Versti M ilk u i padėjo Širvintos Fridrichas Meisteris

(1731-1815)

(dab. Kutuzovas)

klebonas Efreimas

ir brolis Danielius Fridrichas Milkus.

Kaip geras lietuvių kalbos mokovas, M ilkus valdžios buvo kviečiamas versti į lietuvių kalbą oficialiųjų įsakymų. Ž in om i keli jo vertimai. Jis buvo numatytas lietuviams skirto valdiško laikraščio redaktoriumi. Tai turėjęs būti spaudos organas įsakams ir kitiems oficialiems do­ kumentams skelbti. Buvo numatyta leisti Balstogėje. Skiriamas prie Prūsijos prijungtai Užnemunei. Tačiau toks laikraštis kažkodėl nepa­ sirodė. Būtų buvęs pirmasis pasaulietinis lietuviškas laikraštis. M ilkus parašė ir originalių lietuvių pasaulinės poezijos kūrinių. Iš jų mūsų dienas pasiekė nedidelė istorinė poema

Pilkainis,

rankraštis per Valtarkiemio kunigą Joną Gotfridą Jordaną

kurios

(1753-1822)

pateko į Liudviko Rėzos palikimą ir išliko iki šių dienų. Tai 332 eilučių kūrinys. Iš turinio aišku, kad parašytas apie 1786 metus. Jo keletą ei­ lučių nenurodydamas autoriaus 1851 m. buvo paskelbęs G. H. F. Nes­ selmannas. Visas tekstas išspausdintas tik 1931 m. Vaclovo Biržiškos

(leidinyje Tauta ir žodis VII 274-283).

Rankraščio fotokopija drauge su per-

rašu dabartine rašyba paskelbta

Lietuvių literatūros istorijos chrestoma­

tijoje (1957, p. 210-217). Šis veikalas laikytinas vienu iš pirmųjų lietuvių poezijos kūrinių istorine tematika. Tai pirmasis poemos žanro bandymas. Jame pa­ teikta Mažosios Lietuvos miestelio Pilkalnio, kurį autorius vadina Pilkalniu, savotiška kronika. Joje atsispindi viso krašto įvykiai. Savo kūrinyje autorius smerkia kryžiuočių agresiją, aukština lietuvių tautą. Poema sklandžiai sueiliuota, joje gausu ryškių išplėstinių palyginimų, vaizdingų posakių. Kalba gana turtinga. Daug liaudiškų žodžių bei

nemitęs pasilenkti turėjo; sausas nesikelt galįs įpuolęs į šį bjaurų klaną; šiluma praded atvirst ir kitų. Bet yra ir svetimybių frazių, pavyzdžiui:

(.а р і є т а , abrozas, numučytas, viera...), įtaka, pavyzdžiui:

vietomis pastebima vokiečių kalbos

niekaip įveikt galėjo ‘... negalėjo’, jiems niekad rūpėjo

‘... nerūpėjo’ ir panašiai. Susirūpinimas mažlietuvių religinės raštijos kalba, pastangos ją ar­ tinti prie liaudies šnekamosios kalbos, intensyvus žodynų ir gramati­ kų leidimas, domėjimasis tautosaka - visa tai sudarė palankias sąlygas Mažojoje Lietuvoje rastis grožinei literatūrai. Bene pirmasis šiek tiek kūręs pasaulinę mažlietuvių poeziją bu­ vo A d o m a s

Fridrichas

Sim elpenigis

(vok. Schimmelpfennig)

jau­

nesnysis, bendrapavardžio Šimelpenigio vyresniojo brolvaikis. Gim ė

1699 m.

Piktupėnuose prie Pagėgių. Baigęs Karaliaučiaus universitetą

(dab. Žilinąs), o nuo 1726 (dab. Vysokojė) kunigas. Ten 1763 m. ir mirė.

kurį laiką dirbo mokytoju Žiliuose mirties - Papeikiu

m. iki

Jis buvo nenuilstantis raštijos darbuotojas. Išvertė dalį 1735 m. B ib ­ lijos, parengė antrąjį jos leidimą

gabiu eiliuotoju),

(1755),

vertė giesmes

(buvo laikomas

redagavo Kvanto ir Berento giesmyno kelis leidimus,

vėliau jį suliejo su Glazerio giesmynu ir sudarė

gas (1753), daug sykių kartotas.

Pagerintas giesmių kny­

Šimelpenigis kūrė ir originalią poeziją.

Pirmiausia minėtina jo eiliuota prakalba Biblijos antrajai laidai

(1755).

Šiame 192 eilučių kūrinyje apžvelgė Prūsijos lietuvių raštiją nuo pir­ mosios lietuviškos knygos iki XVIII a. vidurio. Eiliavimas ir kalba gana sklandus. Tai matyti iš pirmųjų eilučių

(čia ir toliau rašyba sumoderninta):

Rods tūlasis vokietis, Didei pasipūtęsis, Pastatydamas zūbus (= patempęs lūpas) Niekina lietuvninkus... Žin om i keli Šimelpenigio proginiai eilėraščiai. Ilgiausias iš jų eiliuotas laiškas giminaičio, 1748 m. vykstančio studijuoti į Karaliau­ čiaus universitetą, tėvui. Išliko 118 eilučių nuorašas. Kalba palyginti gera. Apstu liaudiškų žodžių bei posakių. Pateikiame porą fragmentų:

Akys, skruostai ir kakta Buvo didei suraukta. Raudonavo nosis jo, Lyg kaip snapas kurkino (kalakuto). Norint špogas (= špaga, durklas) prie šalies, Tikt badu jis mirt turės. Vakarais be likties (= žvakės, šviesos) jis Lindos kaip šikšnosparnis... Kitas Šimelpenigio eilėraštis - 1760 m. sveikinimas dukters ves­ tuvių su pastoriumi Jurgiu Kristupu V ilk iu proga. Išliko 48 eilučių

(nuorašas). Tekstas humoristinis - pavardė Vilkis gretinama vilku: Ar tinka vilkui avį duoti? Vargu! Po tam ją kąstų jis. Pamačius Vilką reik uliuoti (= šaukiant vyti, baidyti) Ir neprileisti pas avis: Avates (= avaites‘aveles’) liūbij ištaškyt (= mėgsta išblaškyti) Arba ir būtinai (= visai) praryt.

rankraštis su

Išliko pora Šimelpenigio epigramų - kandžių ketureilių, taikomų konkretiems asmenims ir įvykiams:

Atsakymas kunigui Adomui Henrichui Pilgrimui Įsrutyje, kuris skundžiasi, kad ten nieko esą negalima gauti -

Eikšte šen, kas tm ausų (= ausis) Ir kas nor naujyną tirti (= naujieną patirti): Tarp pyragų ir pyvų (= gėrimų) Pilgrims nor badu numirti! Epigrama apie maištą Pilkalnyje tarp dviejų kunigų 1775 m. (grei­ čiausiai nuorašo klaida vietoj 1755 m., nes tada miestelio gyventojai nenorėjo priimti naujo kunigo ir ties bažnyčia stengėsi sukliudyti jo įvesdinimui ) —

Vilks veda kerdžių pas avis, Bet avys nor jo atsiginti, Husarai turi su šoblėmis (= kardais) Jam avinyčią (= avidę) atrakinti. Be Šimelpenigio ir Milkaus, anuomet, matyt, buvo ir daugiau pa­ saulinio turinio eilių kūrėjų. Žinoma, jog kažkas išvertė populiaraus vokiečių poeto Ch. E Gelerto pasakėčias Keleivis (F. Hurtelis?), Musės ir uodo smertis (Šimelpenigis ar Milkus?), Pasaka apie melagį (Milkus?), gal ir kitas. Ezopo pasakėčias grožine proza dar šimtmečio pradžioje, kaip matėme, vertė Jonas Šulcas. Yra duomenų, kad pagarsėjęs klaipėdie­ tis Dovydas Vilkas (Wilkins) 1704 m. vieno Karaliaučiaus pastoriaus vestuvių proga išspausdino lietuvišką eilėraštį (greta hebrajų, graikų, ang­ lų, italų ir kitomis kalbomis parašytų). Deja, leidinys nesurastas. Liudviko Rėzos palikime išliko Jokūbo Šerno eilėraščio (1778), skirto mirusiam Priekulės kunigui V. Vitikui, 79 eilučių tekstas (paskelbė Vaclovas Bir­ žiška: Tauta ir žodis VII 272-274). Nėra abejonės, kad būta dar daugiau poetinių bandymų, tik jie neišliko. Mat Prūsijos valdžia pasauline grožine kūryba nesirūpino, jos kaip nereikalingos nerėmė. Rankraščiai ilgainiui nusimetė. Išliko tik atsitiktinės nuotrupos. Juk nedaug trūko, kad būtų nusimetęs ir didysis XVIII a. lietuvių literatūros šedevras Kristijono Donelaičio Metai. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad grožinės literatūros dirvonai XVIII a. Mažojoje Lietuvoje buvo jau purenami. Nieko panašaus Di­ džiojoje Lietuvoje tada dar nedaryta. Joks didelis poetas, taigi ir Do­ nelaitis, negalėjo atsirasti tuščioje vietoje. K r i s t i j o n a s D o n e l a i t i s - didysis lietuvių tautos genijus - bu­ vo mažlietuvis. Jis gimė 1714 m. Lazdynėliuose

(dab. Višniovka),

pen­

ki kilometrai į rytus nuo Gumbinės. A b u tėvai - lietuviai, laisvieji valstiečiai. Pavardė

Donelaitis

kilo iš krikštavardžio

Danielius (jis da-

vė pradžią apie 100 mūsų dabartinių pavardžių),

iŠ kurio liaudinio varianto

Donelis ar pan. (plg. tos pačios kilmės pavardę Donėla) atsirado patronimas Donelaitis (dėl ie -+ė —»e plg. M otiejus , M otieka ir Motėk-aitis, M otek-aitis ), il­ gainiui virtęs pavarde. Augusto Šleicherio ir kitų vartota forma Duo­ nelaitis (su uo kaip ‘duona, duönius) negali būti laikoma tikra, nes tokių pavardžių lietuviai neturi. Karaliaučiaus universiteto imatrikuliacijos akte Donelaitis įrašytas

Donaleitis (ei vietoj ai dėl vokiečių rašybos, a rodo

platųjį e, taigi ne *Donelaitis),

vėliau jis pats vartojo sulotynintą pavardės

Donalitius. Kirčiavimas neaiškus: galėjo būti Donelaitis arba Donelaitis. Įsigalėjo Donelaitis, nes vakarų aukštaičiai, ypač Paprūsėje, variantą

tokio tipo pavardžių dažniausiai kirčiuoja priesagą, o ne šaknį. Iki didžiojo maro Lazdynėliuose gyveno vieni lietuviai, o po ko­ lonizacijos jie sudarė tik pusę gyventojų. Kolonizacija, vykusi vai­ kystėje, Donelaičiui padarė didžiulį įspūdį: jis tapo nepakantus ger­ manizacijai, ilgėjosi

gerų praėjusių laikų.

Tėvas mirė, kai busimasis

poetas turėjo tik šešerius metus. 1732-1736 m. mokėsi Karaliaučiaus katedrinėje Kneiphofo mokykloje. Vėliau studijavo universitete, Lie­ tuviškajame seminare. Tarp jo profesorių buvo religinės raštijos lei­ dybos organizatorius Jonas Jokūbas Kvantas, tarp kolegų studentų tos raštijos darbuotojas kalbininkas Gotfridas Ostermejeris. Baigęs universitetą Donelaitis 1740 m. paskiriamas mokytoju ir choro vedėju

(kantoriumi) į Stalupėnus, tyje Prudy) kunigu.

o nuo 1743 m. tapo Tolm inkiem io

(dab. Čis-

Tolm inkiem io parapija po kolonizacijos tapo įvairiatautė, lietuviai joje besudarė apie trečdalį gyventojų. Donelaitis pamaldas laikydavo prieš pietus vokiškai, o po pietų - lietuviškai. A b i kalbas mokėjo tobulai. Su savo parapijiečiais gražiai sutarė. Vedė pirmtako našlę vo­ kietę O. R. Olafant. Vaikų neturėjo. Pasižymėjo sėsliu gyvenimu, tik kartą buvo išvykęs į Karaliaučių. Garsėjo kaip nagingas meistras: da­ rė barometrus, mikroskopus, muzikos ir kitokius instrumentus, net pianinus. Palaikė draugiškus ryšius su kaimynais, ypač Valtarkiemio kunigu Jonu Gotfridu Jordanu (1753-1822), bendramoksliu lietuviu

(Sperber, 12 metų dirbo Tolminkiemyje), lietuvių (Valtarkiemyje), Gotfridu OstermeAdom u Meisneriu (Enciūnuose). Pastatydino

Jonu Fridrichu Šperberiu

raštijos darbuotojais Pilypu R uigiu jeriu

(Trempuose),

Jurgiu

naują mokyklą, namą dvasininkų našlėms, perstatė kleboniją ir baž­ nyčią. Ilgai ir atkakliai bylinėjosi su dvaru - amtmonu T. Ruigiu. M irė 1780 m. Donelaičio kūryba išliko ne visa. Autoriui gyvam esant nieko ne­ buvo paskelbta. Pirmieji kūriniai - pasakėčios, jų turime šešias. Siu-

žetai daugiausia iš antikos ir vėlesnių autorių, bet gerokai perdirbti. Parašyta hegzametru. Šį eilėdaros metrą Donelaitis panaudojo anksčiau už F. Klopštoką - hegzametro pradinin­ ką vokiečių literatūroje. Pagrindinis Donelaičio kūrinys - 3517 eilučių poema Metai —sukurta greičiausiai dalimis apie 1765-1775 metus. Tekstas turėjo būti nuolat taisomas, perdirbinėjamas. G. Pisanskis (1725-1790) mini trumpesnį poemos variantą, turėjusį 659 eilutes, kuris iki mūsų laikų neišliko. Donelaičiui mirus našlė rankraščius perdavė šeimos bičiuliui Valtarkiemio ku­ nigui Jonui Gotfridui Jordanui. Jų nuorašą pasidarė Išdagų kunigas J. Holfeldas (vok. Hohlfeldt), atsikėlęs 1794 m. į gre­ timą Gerviškėnų parapiją. Apie 1800 m. rankraščiai pateko į žymaus lietuvių raštijos darbuotojo ir liaudies dainų leidėjo Liudviko Rėzos rankas. Per 1812 m. karą dalis jų - Rudens gėrybių ir Žiemos rūpesčių tekstai - pražuvo. Tada Rėza pasiskolino J. Holfeldo nuorašą. Jis visą Donelaičio kūrinį sutvarkė, atskiras poemos dalis sudėjo į vieną visu­ mą, 468 eilutėmis sutrumpino, gerokai paredagavo ir 1818 m. išleido Metų pavadinimu kartu su savo atliktu vertimu į vokiečių kalbą. Taip svarbiausias Donelaičio kūrinys pasirodė pasauliui praėjus 38 metams po autoriaus mirties. 1824 m. Rėza išleido ir Donelaičio pasakėčias. Vėliau Donelaičio rankraštis kartu su visu Rėzos palikimu pate­ ko į Karaliaučiaus valstybinį archyvą. Po Antrojo pasaulinio karo 1945 m. - Povilo Pakarklio vadovaujama ekspedicija jį rado apgriau­ toje Laukstyčių (Lochstädt) pilyje 35 kilometrai nuo Karaliaučiaus. 1955 m. pasirodė jo fotografuotinis leidimas. Holfeldo nuorašas prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje, dabar jo likimas nežinomas. Antrąjį Donelaičio raštų leidimą specialiai mokslo reikalui paren­ gė žymusis vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris. Išleido Rusijos mokslų akademija 1865 m., be kita ko, draudžiamomis lietuviško­ mis raidėmis. Šį leidimą kritikavo G. H. F. Nesselmannas, ypač dėl trūktino Šleicherio kirčiavimo. Nesselmannas parengė naują leidimą, kuris pasirodė 1869 m. Karaliaučiuje. Visos šios publikacijos kartu su išlikusiais Donelaičio rankraščiais sudaro bazę, kuria remiasi vėlesni leidėjai ir Donelaičio kalbos tyrėjai. Ypač pažymėtinas akademinis leidinys, pasirodęs Vilniuje 1977 metais. Išsamią monografiją apie Donelaitį ir jo kūrybą parašė Leonas Gineitis. Didžiai vertingi Jurgio Lebedžio tyrimai, paskelbti jo Lituanistikos barų I tome (1972) ir kny­ goje Senoji lietuvių literatūra (1977).

Kristijonas D o nelaits. Vytauto Urbanavičiaus atkurtas port­ retas, M L E archyvas

Donelaičio poema Metai - daugeliu atžvilgiu naujas reiškinys ano meto Europos literatūroje. Ji lyg didžiulis kalnas iškyla tarp lietuviš­ kų katekizmų, giesmynų, pamokslų ir kt. Talento jėga nugalėjo lai­ ką, patikimiausią meno kūrinių vertintoją. Donelaičio veikalas ne tik nepaseno, bet tebejaudina ir šių dienų skaitytoją, fis parašytas heg­ zametru, kūrybiškai priderintu prie natūralaus lietuvių kalbos kirčia­ vimo. Poemoje nelyginant tobulame veidrodyje atsispindi XVIII a. Mažosios Lietuvos valstiečių gyvenimas, jų kasdieniniai rūpesčiai, net tautinė savimonė:

Tarp lietuvninkų daug syk tūls randasi smirdas, Kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams, Lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro. Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję, Vokiškas dainas dainuoti ir keikt pasipratin Ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga. Ak! kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, Kai dar prūsąi (= Prūsijos gyventojai) vokiškai kalbėt nemokėjo Ir nei kurpių, nei sopagų (= batų) dar nepažino, Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės. Donelaičio Metus didžiai vertino Adomas Mickevičius. Greit į kūrinį atkreipė akis žymiausi lietuvių raštijos darbuotojai ne tik Ma­ žojoje, bet ІГ Didžiojoje Lietuvoje (S. Stanevičius, S. Daukantas ir kt.). Susidomėjo užsienio specialistai. Buvo išverstas į daugelį Europos kalbų: vokiečių (net kelis sykiu§), lenkų, rusų, latvių, gudų, čekų, ang­ lų, vengrų, gruzinų, dalimis - į estų, ukrainiečių, bulgarų, rumunų, sorbų, italų, suomių, žydų (jidiš), lotynų, esperanto, net japonų kalbą. Jais anksti susidomėjo lyginamosios kalbotyros specialistai. Vienas iš pirmųjų apie Donelaičio kalbą disertaciją parašė ir Tartu universite­ te apgynė rusų kalbininkas Aleksandras Aleksandrovas (1886). Vėliau Metų kalbos duomenimis gausiai naudojosi daugelis lingvistų, tarp jų ir mūsų Kazimieras Būga. Didžiai vertino Jonas Jablonskis. Ištraukos buvo spausdinamos lingvistinėse chrestomatijose (Augustas Šleicheris, Oskaras Wiedemannas, Juris Plakis ir kt.). Pokario metais Donelaičio kalbą daugiausia tyrė Tamara Buchienė (fonetiką, akcentologiją, linksniavimo sis­ temą) ir Jonas Kabelka (1964 m. išleido Donelaičio raštų žodyną). Donelaitis stengėsi rašyti taip, kaip žmonės jo krašte kalbėjo. To­ dėl jis šiek tiek nutolo nuo to meto religinių raštų kalbos normų. Jo gimtieji Lazdynėliai ir ilgametė darbo vieta Tolminkiemyje buvo Ma­ žosios Lietuvos vakarų aukštaičių pietinės patarmės (baltsermėgių) plo­

te, tačiau netoli šiaurinės patarmės (striukių), todėl prasikiša ne viena šių pastarųjų ypatybė. Skaitydami Donelaitį mes viso to nematome, nes skaitome į dabartinę bendrinę kalbą išverstą tekstą su paliktomis tam tikromis Donelaičio kalbos ypatybėmis. Paties Donelaičio para­ šytas tekstas dabartiniam skaitytojui būtų nesuprantamas. Donelaičio rankraščiuose dažnas minkštųjų priebalsių kietinimas, rašoma: szalczii ‘šalčių’, medźot (i = z) ‘medžioti’, gaspadorus ‘gaspadorius’, süst ‘siųsti’, ikszol ‘iki šiol’, żurek ‘žiūrėk’. Tačiau tie patys žodžiai neretai būna ir su minkštaisiais priebalsiais. Toks nenuoseklu­ mas būdingas ano meto Mažosios Lietuvos raštams. Matyt, vokiečiai kunigai lietuvių minkštuosius priebalsius kietindavo, tardavo vokiš­ kai. Tokia tartis atsispindėjo ir raštuose, veikė natūralią žmonių kalbą, ypač tų, kurie buvo dvikalbiai. Ne išimtis ir Donelaitis. Donelaičio morfologija - tipiška vakarų aukštaičių. Žiūrint šių die­ nų akimis joje nemaža archaizmų, bet anuomet tai buvo įprastos šne­ kamosios kalbos formos. Gyvai vartota dviskaita. Tai tokios formos kaip buvo du būru ‘... du būrai’, dvi vyži pažadėjo, junta ‘judviejų’, (mu­ du) mylėkivos, (judu) nebuvota ir panašiai. Pasitaiko senovinių vietininko formų, pvz.: nagan... imkit’, sudop suvadinęs. Senoviški įvardžiuotiniai dalyviai, pvz.: draskusis vilkas, Dievas visgalįsis. Archajiškas kelinti­ nis skaitvardis ūšmas ‘aštuntas’. Pažymėtinas vietininkas Šime ‘šiame’, daugiskaitos kilmininkai mūs ‘mūsų’, jūs ‘jūsų’, galininkas kurius ‘ku­ riuos’. Tariamosios nuosakos formos su -b-, pvz.: gäutumbei ‘gautu­ mei’, kastumbime ‘kastume’, rėktumbite ‘rėktute’. Liepiamoji nuosaka turi baigmenį -kie, pvz.:įlįskie ‘įlįsk’, priimkie ‘priimk’. Busimojo laiko vns. 1 asmuo baigiasi -su (nėra -siu), pvz.: būsu ‘būsiu’, pasiliksu ‘pa­ siliksiu’ ir t. t. Neretos atematinės formos, pvz.: miegti ‘miega’, destis ‘dedasi’, nepareitis ‘netinka, nedera’. Įdomesni nekaitomi žodžiai: atpenc ‘atgal’, didėt ‘labai’, katrul ‘į kurią pusę’, manding ‘atrodo’, mindų ‘atmink, neužmiršk’, nės(a) ‘nes’, šiukštu ‘jokiu būdu, nevalia’, tytveik ‘labai’, toktaVtatai’, vislab ‘visa, viskas’. Visa tai svarbu lietuvių kalbos istorijai ІГ istorinei dialektologijai (žr. leidinį Darbai apie Kristijoną Donelaitį, 1993, 104-108; perspausdinta: Z. Zinkevičius RS II, 370-374). Donelaičio sintaksė - lietuviška, vokiškų konstrukcijų labai maža. Skirtingai nuo ano meto religinio turinio raštų gausu liaudiškų pri­ jungiamųjų sakinių su jungtuku kad. Daug dalyvinių modelių. Do­ nelaičio sakiniais gausiai naudojamasi sintaksės tyrinėjimuose (jonas Jablonskis ir kt.). Leksika - paprasta, liaudiška. Įdomesni žodžiai: bildukas ‘vaiduo­ klis, kipšiukas’, bingęs ‘gerai nušertas’, demblys ‘iš šiaudų ar karnų

dingoti ‘manyti, galvoti’, gyrpelnys ‘pagyrūnas’, luinas ‘baužas, be ragų (apie aviną)’, malkas ‘gurkšnis’, motė ‘žmona’, narsas ‘pyktis, įniršis’, pateikti ‘dykinėti, tin­ gėti’, repukas ‘griežtis, sėtinys’, šlapjurgis ‘girtuoklis’, timsoti ‘išsitie­

nupintas patiesalas’,

krunėti

‘kosėti, krenkšti’,

sus gulėti’. Donelaičio kalba - tai raiški valstiečių kalba, paprasta, net šiurkšti, bet kartu ir labai vaizdinga, Ją šiuo atžvilgiu įvertino jau Liudvikas Rė­

Rašydamas lietuvių kalba, kurią jis puikiausiai mokėjo, mūsų poetas parodo tokį grakštumą, jėgą ir žodingumą, jog tai turi jaudinti kiekvieną kalbos žinovą. Donelaitis nekalė nei įmantrių naujadarų, nei vartojo za:

pretenzingų frazeologinių junginių, bet savo gimtojo krašto žmonių kalboje surado daugybę gyvų ir labai raiškių žodžių bei posakių. Ypač daug Donelaitis vartoja vaizdingųjų veiksmažodžių

tekste sudaro net 40,3 proc. visų žodžių): birbinti

(veiksmažodžiai jo

‘pūsti birbynę, dūduoti’,

burzdėti ‘spurdėti’, čiauškėti ‘čiulbėti’... Juos meistriškai įpina į frazes, vištos ant laktų jau daug iškarkino pautų (= kiaušinių); per kiemus pamaži važinėdams kirkina ratą; pyvo sudrumsto malkus (= gurkšnius) tikt košia, tikt košia; (žiema) su rogėmis skraidyti ir čiuožt pamokino pvz.:

ir kitas. Nors ir vėliau paskelbta Donelaičio kūryba darė įtaką tolesnei lie­ tuvių raštų, ypač grožinės literatūros, kalbai. Donelaitis plačiai išgar­ sino pačią lietuvių literatūrą. Juk daugelyje užsienio enciklopedijų jis tenurodomas kaip vienintelis lietuvių poetas.

Metai daugiau

negu

kuris kitas lietuvių kūrinys verstas į užsienio kalbas. Donelaičiui reiš­ kiamą pagarbą rodo jo vardu pavadintos gatvės Lietuvos miestuose. 1979 m. buvo atstatyta Tolminkiemio bažnyčia ir joje įrengtas memo­ rialinis muziejus.

Paskutiniu XVIII a. dešimtmečiu ir ypač X I X a. pradžioje Prūsija įsivėlė į sunkius karus su Prancūzija. Iškilęs Napoleonas

1806 m.

su­

mušė Prūsijos armiją ir okupavo didžiąją jos teritorijos dalį. Prancū­ zų išvarytas iš Berlyno ir Karaliaučiaus Prūsijos karalius Fridrichas

(valdė 1797-1840 m.) kurį laiką gyveno Klaipėdoje (18061809) - tada jam buvo likęs tik Klaipėdos kraštas. Per Tilžės taiką (1807) Prūsija neteko visų valdų į vakarus nuo Elbės. 1807 m. Na­ poleonas paskelbė, kad Prūsijoje baudžiava panaikinama. 1815 m. Vilhelm as III

Vienos kongreso nutarimu Prūsija neteko Užnemunės, dalies buvu­ sių Lenkijos žemių, bet kaip kompensaciją gavo Saksonijos šiaurinę dalį, Reino provinciją ir Vestfaliją. Tai padidino jos įtaką Vokietijos šalyse.

Klaipėdoje gyvendamas Fridrichas Vilhelmas III geriau pažino lietuvius, jų papročius, pamėgo mūsų liaudies dainas, džiaugėsi jo šeimai rodomu palankumu. Atgavęs valdžią įsakė lietuvių gyvena­ mose srityse skirti valdininkus tik lietuvius. Kadangi mokytų lietuvių buvo nedaug, įsteigė jiems šešias stipendijas teisės moks-rrj j t'Tr lams studijuoti. Jo žmonos Luizos rūpesčiu Aukštųjų Kumečių dvaras prie Pisos upės tarp Gumbinės ir Įsrutięs 1811 m. buvo paverstas specialia moky­ mo įstaiga, tam tikra seminarija, kurioje imta rengti mokytojus lietuviškoms mokykloms. Nuo tol žmonės vietovę ėmė vadinti Karalienė (dab. Zelionyj Bor). Si mokymo įstaiga veikė iki XX a. pradžios ir daug prisidėjo prie lietuvių švietimo. Fridrichas Vilhelmas III liepė lietu­ vius mokyti taip, kad jie nevokietėtų. Tačiau tai nebuvo vykdoma, nes valdžios aparate vis labiau populiarėjo germanizacijos užmačios. Jau 1802 m. buvo parengtas detalus krašto germa­ nizavimo planas, bet jam aukščiausioji valdžia nepritarė. Ypač ge­ ros sąlygos lietuviams vokietėti susidarė panaikinus baudžiavą (1807). Lietuviai valstiečiai buvo išvargę, neturtingi. Jie patys turėjo išsipirkti žemę, todėl faktiškai liko priklausomi nuo ponų. Vokiečiai ponai va­ dovavo visam krašto gyvenimui. Lietuviams teko mokytis vokiškai, kad galėtų su ponu susikalbėti. Sparčiai daugėjo mišrių šeimų, ku­ riose įsivyravo vokiečių kalba. Prasidėjo vieši išpuoliai prieš lietuvių kalbą. Vietiniai vokiečiai, kurių rankose buvo krašto administravi­ mas, sukėlė spaudoje triukšmą. Ėmė įrodinėti, kad lietuvybės glo­ bojimas esąs nusikaltimas vokiečių valstybei. Reikią lietuvių kalbą visaip slopinti. Ypač buvo puolamos lietuviškos mokyklos, kurių turėta nemažai: 1800 m. Gumbinės apskrityje jų buvo 58, Įsrutiės 127, Tilžės - 82, Ragainės - 89, Klaipėdos - 85. Imta tvirtinti, kad lietuvių kalbos vartojimas mokykloje trukdąs krašto kultūros pažan­ gai, nes esą negalima rasti gerų lietuviškai mokančių mokytojų. Bet buvo ir lietuvių kalbos gynėjų, tokių kaip mokytojas Eduardas Gizevijus (1798-1880), kurie stengėsi paneigti germanizuotojų argumen­ tus. Laikraščiuose prasidėjo ginčai, ir tuokart lietuvių kalbos teisės mokyklose buvo apgintos. 1824 m. Rytų Prūsiją sujungė su perdėm vokiška Vakarų Prūsi­ ja. Tai sudarė sąlygas taikyti Vakarų Prūsijos nuostatus visos valsty­ bės mokykloms, kilnoti mokytojus iš Vakarų į Rytų Prūsiją. Kadaise

Prūsijos kara­ lius Fridrichas Vilhelmas III. M L E archyvas

buvusi centrinės valdžios dėmesio centras Rytų Prūsija dabar tapo monarchijos užkampis, kuriame įsikerojo junkerinė reakcija. 1829 m. Gumbinės apskrities administracija išleido instrukciją mokytojams dėl lietuvių kalbos pakeitimo vokiečių kalba kaimo mokyklose. Šiuo potvarkiu lietuvių kalba formaliai turėjo būti išgujama iš mokyklų. Tačiau tada to dar nepajėgta padaryti. Padėtis ir toliau liko iš esmės nepakitusi. Tačiau lietuviškų knygų leidyba X I X a. pradžioje suma­ žėjo. Paskutinis žymus jų rengėjas buvo Liudvikas Gediminas Rėza. L iu d v ik a s

G e d im in a s

R ėza

gimė

1776 m.

Karvaičiuose,

Kuršių nerijoje. Tėvas laikė užeigos namus ir buvo pajūrio sargas. Liudvikas Gediminas anksti liko našlaitis, jį priglaudė ir augino gi­ minės. Jų ir pažįstamų dėka atsidūrė Karaliaučiaus beturčių namuose. Versdamasis privačiomis pamokomis 1795-1799 m. studijavo Kara­ liaučiaus universitete teologiją ir antikines kalbas. Klausė Imanuelio Kanto paskaitų. Baigęs universitetą iki 1816 m. buvo kariuomenės pamokslininkas. Dalyvavo 1812-1814 m. kare, su kariniu daliniu ap­ keliavo Žemaičius, Latviją, Vokietiją, Čekiją, Prancūziją, buvo A n g ­ lijoje. N uo 1807 m 4 dėstė Karaliaučiaus universitete rytų kalbas ir teologiją. Vėliau visai perėjo dirbti į universitetą. N u o 1818 m. profe­ sorius. Tapo filosofijos (1807) ir teologijos (1819) mokslų daktaru, Lie­ tuvių kalbos seminaro vedėju, kelis kartus ėjo universiteto rektoriaus ir teologijos fakulteto dekano pareigas. M irė 1840 m. Karaliaučiuje. Jo gyvenimą ir darbus išsamiausiai aprašė Albinas Jovaišas

(veikalas

Liudvikas Rėza, 1969). Labai svarbus Rėzos nuopelnas — Donelaičio M etų paskelbimas (1818). Jis išgelbėjo nuo pražūties šį lietuvių literatūros perlą. Leidinio pratarmėje Metus prilygino geriausiems Europos rašytojų kūriniams, iškėlė poemos originalumą. Pažymėtina, kad vokiečių kultūros veikėjui ir mokslininkui Vilhelm ui Humboldtui skirtoje dedikacijoje Rėza pa­ smerkė germanizacijos užmačias Mažojoje Lietuvoje. 1824 m. jis išleido Donelaičio pasakėčias kartu su Gelerto pasakėčių lietuvišku vertimu. Antrasis reikšmingas Rėzos nuopelnas - rinkinio Dainos išleidimas, padėjęs tvirtą pamatą lietuvių tautosakos publikavimui ir apskritai lie­ tuvių folkloristikos mokslui. Pilypo Ruigio šytojų Jono Gotlibo Kreutzfeldo no Juozapo Baczko

(Bačko)

(1747), vėliau

(Kroicfeldo)

vokiečių ra­

ir Liudviko Adolfo Pra­

paskelbtos kelios lietuvių liaudies dainos

anuomet sukėlė nemažą intelektualų susidomėjimą. Liaudies dainų reikšmę anksti suprato ir Rėza. Jis pradėjo jas rinkti dar prieš 1807 m., o 1817 m. išleido atsišaukimą Lietuvių literatūros bičiuliams , kuriame prašė siųsti liaudies dainas ir lietuvių autorių kūrinių rankraščius.

Rėza sukaupė per 200 liaudies dainų ir daugybę jų variantų. Apie

1815

m. sudarė rinkinį

Jame atrinkęs pateikė

Dainos,

85

kurį pavyko

išleisti

tik

1825

metais.

gražiausių liaudies dainų tekstus su verti­

mu į vokiečių kalbą, septynių dainų melodijas ir reikšmingą įvadinį straipsnį

Lietuvių liaudies dainų tyrimas, padariusį

nemažą įtaką vėles­

nei lietuvių folkloristikai. Leidinys greit sulaukė tarptautinio atgarsio. Jį recenzavo J. V. Goethe bas

(1826).

(Gėtė, 1833)

ir vienas iš

brolių Grimų -

Jokū­

Rinkinio dainos buvo verčiamos į čekų, lenkų, rusų ir kitas

kalbas,'naudojamos grožinėje kūryboje. Jomis susidomėjo lingvistai, ypač lietuvių kalbos tyrėjai indoeuropeistai, naudoję Rėzos leidinį kaip svarbų lietuvių liaudinės kalbos šaltinį. Vėliau šis leidinys buvo

(kiek paredagavus ir su atitinkamais komentarais): 1843 m. Fridrichas Kuršaitis, 1935 m. - Mykolas Biržiška, 1958 m. -

ne sykį kartojamas jį išleido

Juozas Jurginis su Broniumi Kmitu. Rėzos archyve likusias dainas

1964

m. paskelbė Albinas Jovaišas.

Trečiasis Rėzos darbas - naujo Biblijos lietuviško varianto paren­ gimas ir išleidimas. M at J. J. Kvanto pastangomis tuviška Biblija ir nedaug nuo jos tesiskyręs

1755

1735

m. išleista lie­

m. variantas X I X a.

pradžioje jau buvo retenybė. Iškilo reikalas turėti naują, atitinkantį išaugusį kalbos kultūros lygmenį Biblijos tekstą. Jį rengti ir ėmėsi Rėza. Jis nesitenkino vien Liuterio originalu, lietuviškąjį vertimą stengėsi derinti prie hebrajų ir graikų tekstų. Darbui atlikti subūrė kalbos specialistų kolektyvą. Talkino iš pradžių Kristijonas Gotfridas Cipelis, Henrikas Ibšas Jordanas.

1814

(Huebsch)

ir ne kartą minėtas Jonas Gotfridas

1815 m. - K. G. Cipeliui, darbą (K. G. Cipelio sūnus, Rėzai padėjęs kaupti

m. mirus H. Ibšui, o

tęsė Samuelis Teodoras Cipelis

ir liaudies dainas),

J. G. Jordanas ir A . K. Verneris. Buvo naudojama­

si Jono Bretkūno

Biblijos rankraščiu,

ypač ieškant lietuviškų pakaitų

germanizmams. Naujasis Biblijos tekstas (traktuojamas kaip trečiasis jos leidimas) pasirodė 1816 m., o dar kartą paredaguotas (ketvirtasis leidi­ mas) - 1824 m., parengtas talkinant Kristupui Danieliui Hasenšteinui (padėjusiam kaupti liaudies dainas), jo sūnui Fridrichui Teofiliui ir Karoliui Henrikui Malkevičiui (Karl Heinrich Malkwitz). Vėliau Biblija dar ne kar­ tą buvo kartojama, leidžiama net X X amžiuje. Rengdamas spaudai Biblijos tekstą Rėza išleido vokiškai dvi stu­ dijas, kuriose plačiai aptarė su tuo darbu susijusias daugiausia kalbi­ nes problemas. Pirmoje iš tų studijų -

(1816) -

Lietuviškos Biblijos istorijoje

išanalizavo iki tol pasirodžiusius lietuviškus Biblijos vertimus,

pateikė svarbių duomenų apie senuosius lietuvių raštijos darbuotojus, ypač Joną Bretkūną, kurio rankraštinį palikimą traktavo kaip labai

reikšmingą kalbos paminklą. Be to, šioje studijoje Rėza reikalavo rū­ pintis lietuvių švietimu, smerkė germanizacijos užmačias. Antrojoje studijoje Filologinės kritinės pastabos dėl lietuviškosios Biblijos

lys, 1816-1824)

(2 da­

jis aptarė savo redaguotos Biblijos teksto taisymus. Jais

siekęs kalbos grynumo, taisyklingumo, aiškumo. Reikalavęs raštuose remtis šnekamąja žmonių kalba, rašyti vaizdingai, nevartoti barbariz­ mų, ypač vokiškų skolinių. M um s dabar ne tiek svarbūs konkretūs Rėzos siūlomi kalbos taisymai, kiek pažangūs rašomosios kalbos ug­ dymo principai. L.* Rėzos kalba geresnė negu kitų to meto autorių. Ji grynesnė, aiškesnė, taisyklingesnė. Tačiau joje pasitaiko archaizmų, pavyzdžiui, sporadiškai vartojamos formos jam ui ‘jam’, manęspi ‘prie manęs’, bū-

tumbit ‘būtute’ ir kitos. Šalia yra ir naujų tarminių elementų: uo, ie || o, ė mišimo atspindžių, tvirtapradžio ai sporadiškos monoftongizacijos atvejų

(-dtis vietoj -ditis)

ir kitų. Vengiama barbarizmų. Jis labiau

kovojo prieš germanizmus, mažiau prieš slavizmus

(nemokėjo atskirti?).

Antai vietoj ankstesniuose Biblijos leidimuose buvusių svetimybių

karūna , skrybėlė ‘raštininkas’ , vakta įvedė savus žodžius vainikas , ra­ šytojas, sargyba. L. Rėza labai rūpinosi rašomosios kalbos ugdymu, ypač vėlyvuo­ ju gyvenimo laikotarpiu. Jo vadovaujamas Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras garsėjo kaip svarbus mokymo centras. Be­ je, norėdamas pabrėžti savo kaip lietuvio tautybę Rėza antrąjį vardą Martynas

(buvo pakrikštytas Liudviku Martynu) pakeitė

rašė Įedemin).

į Gedim iną

(vokiškai

Anuom et L. Rėza buvo laikomas žymiu lietuvių kalbos

specialistu. Pas jį tobulintis lituanistikos srityje vyko rusų slavistas P. Preisas, kuris, beje, rašė, jog kitoms kalboms studijuoti medžiagos

pakanka visur; lietuvių kalbai - niekur; išskyrus Karaliaučių. Lankėsi pas Rėzą ir Didžiosios Lietuvos raštijos darbuotojai Simonas Stanevi­ čius, Jurgis Pliateris. Didžiai Rėzą vertino Simonas Daukantas. Rėzos mokinys buvo ir vienas iš žymiausių lietuvių kalbininkų Fridrichas Kuršaitis, greičiausiai Rėzos paskatintas atsidėjo kalbos studijoms. L. Rėza turėjo sukaupęs turtingą biblioteką, daug retų lituanisti­ kos knygų ir rankraščių. Kaupė duomenis lietuvių kalbos žodynui. Turėjo įsigijęs svarbiausius ankstesnius žodynus, ne vien spausdin­ tus

(Sirvydo, Milkaus...),

bet ir rankraštinius: J. Brodovskio, priskiriamą

F. Pretorijui, spėjamą D. Kleino žodyno nuorašą, anoniminį X IX a. pradžios lietuvių-vokiečių kalbų žodyną ir kitus. Planavo pats rašyti žodyną: išliko jo vokiečių-lietuvių kalbų žodyno B , D , G, I, J raidžių apmatai. Tačiau darbo nebaigė. Mirdamas visą savo archyvą ir kitą

turtą paliko Karaliaučiaus universitetui, kad jame būtų įsteigtas fon­ das lietuvių kalbą studijuojantiems asmenims šelpti. L. Rėza kūrė ir grožinę literatūrą, tačiau vokiečių kalba. Eilėraščių rinkinyje

Prutena (2 dalys, 1809-1825)

apdainavo savo gimtinę, poeti­

zavo Lietuvos istoriją, smerkė kryžiuočių agresiją, baudžiavą. Į vo­ kiečių poeziją įvedė daug lietuviškų ir prūsiškų motyvų, baltų m ito­ logijos elementų. Eilėraščiuose

Karvaičių kapai ir Nuskendęs kaimas

apdainavo smėlyje maždaug 1790 m. galutinai palaidotą savo gimtąjį bažnytkaimį Karvaičius

(2 km į šiaurę nuo Preilos).

vieną proginį eilėraštį hegzametru

dos, skirtą

Lietuviškai tesukūrė

Šimtus jau metų saulelė tekėjo ir lei­

Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro šim-

tosioms metinėms. Č ia skatinama rūpintis lietuvių kalba viešajame ir akademiniame gyvenime. Tekstą 1931 m. paskelbė Vaclovas Biržiška (Tauta ir žodis

VII 305-307).

L. Rėza buvo vienas iš pirmųjų lituanistų mokslininkų, kurio veikalai sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo. Jie sukėlė platesnį domėjimąsi lietuvių kalba, liaudies dainomis, apskritai mūsų raštija, paskatino rinkti duomenis apie visa tai. Išsaugojo Lietuvai ir pasau­ liui Donelaičio kūrybą. Su Rėza prasidėjo šlovingas Donelaičio kaip kūrėjo žygis, mūsų rašytojų posūkis į liaudies kultūrą. Šiaip jau Rėza buvo prieštaringa asmenybė: ištikimiausias Prūsijos karaliaus pavaldi­ nys ir atkaklus kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių, be kita ko, daug rūpinęsis lietuvių inteligentijos ugdymu. Grožinės literatūros kūrinių X I X a. pirmojoje pusėje pasirodė ne­ daug. Minėtina 1813 m. išleista L. Rėzos talkininko K r is t u p o n ie lia u s H a s e n š te in o knygelė Napoleoną

(perspausdino Vaclovas Biržiška

Tautoje ir žodyje

autorius dar išleido karo su Napoleonu istoriją

kariavimo (1814) -

D a­

Landsturmogiesmė, nukreipta prieš VII 292-304).

Šis

Nusidavimai švento

vieną iš pirmųjų pasaulinės istorijos knygų lietuvių

kalba. Kitas L. Rėzos talkininkas H e n r ik a s B u d r iu s sudarė nedi­

(paskelbė V. Biržiška Tau­ 310-313). Dar minėtinas Jono Fridricho Lorenco Herte(Rėzos talkininko) eilėraštis Kelkitės, vaikai, jau ziegoris trys, išverstas

delį eilėraščių rinkinį, kuris liko nespausdintas toje ir žodyje V U

lio

iš vokiečių kalbos ir paskelbtas žurnale

Blaetter

Neue Preussische Provinzial

1858 m., vėliau ne sykį kartotas kituose leidiniuose. Be to,

išliko keletas nežinomų asmenų parašytų lietuviškų proginių eilėraš­

Maloningiausiai ir šlo­ vingiausiai Maskolių ciesorienei (Klaipėda, 1829 m., skirtas caro Nikalojaus I žmonai), Ant pasveikinimo mūsų viešpaties karaliaus Pričkaus Viliaus Ketvirtojo (= Fridricho Vilhelmo IV; Klaipėda, 1842-1845). Iš prozos dalykų čių žymiems žmonėms pagerbti, pavyzdžiui:

nurodytina anuomet populiari knygelė Amžiaus aprašymas tos tobulos grovienės Genovevos (1838 m., vėliau kartota). Buvo išleista keliolika knygelių įvairiais praktiniais ūkininkavimo klausimais, pavyzdžiui: apie arklių auginimą, gyvulių gydymą, gaisrų gesinimą, skęstančiųjų gelbėjimą ir kitais. Daugelio jų neišliko. Da­ nielius Gotlibas Zetegastas

gas bičių knygeles,

(Settegast)

1801 ir 1820 m. išleido

Naudin­

kurias vėliau Simonas Daukantas sužemaitino ir

pritaikė Didžiosios Lietuvos gyventojams (1848). Tai pirmasis bitinin­ kystės vadovėlis lietuvių kalba. Nemažą reikšmę anuomet turėjo lietuviški kalendoriai. Jų pradi­ ninku Mažojoje Lietuvoje laikytinas E r d m o n a s S e sn a k a s. Jis yra parašęs ir kitų knygų. Pirmasis jo kalendorius

Prūsiškos kalendros

pasirodė 1846 m. ir buvo leidžiamas iki 1880 m.

1862 m.).

(paties Šesnako - iki

Kalendoriai tapo nuolatiniu gamtos mokslo žinių skleidė­

ju ir grožinės literatūros, ypač Donelaičio kūrybos, populiarintoju. Deja, šio ir kitų Mažojoje Lietuvoje leistų kalendorių nedaug teišli­ ko. Jie būdavo be paliovos naudojami ir greit susidėvėdavo. Antrasis Mažosios Lietuvos kalendorių leidėjas - Ju rg is

Meškatis),

M e š k a it is

(rašėsi

ir šiaip reiškęsis lietuvių raštijoje, talkinęs A . Šleicheriui ir

Mažos Rytų ir Va­ karų Prūsų kalendros (bemaž nieko neišliko), 1871-1872 m. — Lietuviškos kalendros, 1872-1876 m. - Prūsiškos kalendros. Be visų šių, dar bū­ ta Krikščioniškų kalendrų (1857-1858), parengtų K a r o lio L e o p o ld o F r i d r i c h o N e is o (Neiss), pamokslų rinkinio Evangeliškos mišknygos G. H. F. Nesselmannui. 1853-1858 m. pasirodė jo

leidėjo

(1856),

be to, talkinusio G. H. F. Nesselmannui.

Lietuviškoms mokykloms buvo leidžiami elementoriai, bet ir jų, nuolat naudojamų bei greit sudėvimų, tik vienas kitas egzemplio­ rius pasiekė mūsų dienas. Iš tokių minėtinas

Naujas pibelis,

išleistas

1808 m., vėliau ne sykį kartotas. Būta ir Prūsijos istorijos lietuviškų vadovėlių, kurių pirmasis pasirodė dar prieš 1819 m., o svarbiausiu lai­ kytinas

Vyriausieji nusidavimai Prūsų karalystės (1836). M okyklų

vidaus

tvarkai reguliuoti lietuviškai buvo parašytos taisyklės. Visų šių raštų kalbai apibūdinti trūksta patikimų duomenų, nes tekstų išliko nedaug.

Tačiau mažlietuvių rašomoji kalba, kaip ne kartą buvo užsiminta, visą laiką tolo nuo žmonių šnekamosios kalbos, darėsi vis mažiau suprantama liaudžiai. Kaimo mokyklose, kurių tikslas buvo išmokyti skaityti Bibliją ir giedoti giesmes, tokia kalba tapo kliūtimi. įžvalges­ ni pastoriai ir šiaip išsilavinę žmonės tokia padėtimi pradėjo rūpintis jau nuo XVII a. pabaigos. K ilo ginčų dėl raštų kalbos.

Diskusiją pradėjo M y k o la s M e r lin a s , savo pavardę rašęs M ö r-

lin. Jis buvo vienas iš pirmųjų Mažosios Lietuvos šviesuomenės at­ stovų, aiškiai išreiškusių susirūpinimą lietuvių rašomosios kalbos ko­ kybe. Jis - vokietis. Gimė 1641 m. Olberslėbene

(Tiuringija).

Mokėsi

Karaliaučiaus senamiesčio mokykloje. Studijavo teologiją Leipcige ir Jenoje. 1664 m. imatrikuliuotas Karaliaučiaus universitete. Vėliau mokytojavo Tilžėje

(dab. Sovetskas)

ir Viešvilėje. 1667 m. gyveno Kau­

ne, paskui vėl Tilžėje. 1670-1671 m. buvo Įsrutiės

(dab. Černiachovskas)

kantorius. N uo 1672 m. iki mirties (1708) gyveno Gumbinėje. Ilgą laiką dirbdamas lietuviškose srityse, gerai išmoko lietuvių kalbą. Sakėsi jos mokęsis iš liaudies lūpų. Paprasti žmonės buvę jo „gramatika ir žodynas“. Apie 1704 m. kažkas M erliną įskundė, kad nemokąs gerai lietuviškai, nes toji kalba nesanti jo gimtoji. A tv y ­ kęs vizitatorius klausinėjo žmonių, ar šie suprantą M erliną kalbantį. Žmonės atsakė, kad puikiai suprantą. Kai vizitatorius liepęs paskai­ tyti iš neseniai išleisto (1701) Naujojo testamento, žmonės tvirtino, jog nesuprantą, esą parašyta lietuviškai, bet nesuprantamai. Sis įvykis pa­ drąsino M erliną kreiptis traktatu į savo kolegas. Jo traktatas „Pagrin­ dinis lietuvių kalbos principas“ (Principium primarium in lingva Lithvanicä) pasirodė 1706 metais. Tai nedidelė 34 puslapių knygelė. Knygelės pratarmėje Merlinas kreipėsi į Prūsijos lietuvių pasto­ rius, prašydamas pagalvoti, kaip reikia kalbėti su liaudimi. Po to įdėta Karaliaučiaus universiteto profesoriaus D. Berento prakalba, kurioje pritariama M erlino dėstomoms mintims. Pažymima, kad Merlinas norįs lietuvių kalbai grąžinti senovinį puikumą (pristinum nitorem). To­ liau - pats traktato tekstas. Pagrindinės jo mintys tokios: Su liaudimi reikia kalbėti p a p ra s ta i,

lia u d iš k a i, kaip ji pati

šneka, o ne tokia kalba, kokia yra knygose ar kokią vartoja kunigai. Apgailestaujant nurodoma, kad daugumas Mažosios Lietuvos kunigų, gerai nemokėdami lietuvių kalbos, tapo tikinčiųjų pajuokos objektu. Kam taip šnekėti, jei žmonės tavęs nesupranta? Negalima teksto vers­ ti pažodžiui iš vokiečių kalbos, nes šitaip iškraipomos mintys, tekstas tampa nesuprantamas. Su liaudimi reikia kalbėti g ry n a lietuvių kalba, nes žmonės sve­ timų žodžių nesupranta. Kaip pavyzdį Merlinas nurodo ano meto re­ liginiuose raštuose visuotinai vartojamą žodį večerė ‘vakarienė’, kurio reikšmę iš šimto žmonių tik du trys težiną. Kankinami lietuviai ir su žodžiu zokanas ‘įstatymas’. Jei atsiras bent du žmonės, kurie jį pažįsta, tai šimtas ar tūkstantis nežino, ką tasai žodis reiškia. Reikia į liaudį kreiptis tik tais žodžiais, kuriuos žmonės vartoja „prie namų“.

Neradus lietuvių kalboje kuriai sąvokai reikšti tinkamo žodžio ge­ riau ją nusakyti visa fraze negu pavartoti nesuprantamą žodį. Verčiant nereikia bijoti laisvesnio pasakymo. Visa tai, kas sutinka su vokiečių kalba, turi būti įtariama ir vengiama, ieškoma lietuviško atitikmens. Šnekant su liaudimi reikia vengti n a u ja d a rų , vartoti juos tik bū­ tiniausiu atveju. Merlinas siūlo būti atsargiems su daugiareikšmiais žodžiais, nes jie esą „klaidų gimdytojai“ (errorum genitrix). Vengtinos ir siauros tarmybės. Kaip pavyzdį nurodo veiksmažodžio būti 3 asm. formą bit ‘buvo’, vartojamą tik

restovas).

6-8

mylių plote prie Išdagų

(dab. Be­

Tokias ne visiems lietuviams suprantamas formas ir žodžius

reikia keisti plačiau vartojamais. Kalbos taisyklingumo negalima pasisemti iš netobulų lietuvių kal­ bos gramatikų. Iš jų galima išmokti tik kalbos pradmenų, o tikrosios vartosenos reikia mokytis iš liaudies, pasirenkant gražiausiai kalban­ čius žmones. Taip pat Merlinas labai vertino tautosaką kaip taisyklin­ gos kalbos šaltinį. Kalbos reikalui skatino ją rinkti. Knygelė ano meto visuomenėje sukėlė gyvą diskusiją. Tai buvo protestas prieš liaudžiai primetamą žargoninę „aukštųjų sluoksnių“ kalbą. Tiesioginis konkretus šios polemikos rezultatas buvo pirmosios grožinės pasaulinio turinio lietuviškos knygos - J. Šulco išverstų Ezo­ po pasakėčių - pasirodymas. Visa tai kėlė visuomenėje susidomėjimą lietuvių kalba, skatino kalbotyros darbų rašymą. Ypač ryški M erlino traktato įtaka Pilypo Ruigio veikalui Lietuvių kalbos tyrimas. Ji pri­ sidėjo prie susidomėjimo lietuvių folkloru, turėjo reikšmės didžiau­ siam XVIII a. leksikografui J. Brodovskiui, panaudojusiam savo žo­ dynui daug smulkiosios tautosakos. M erlino raštas nebuvo užmirštas ir vėliau. X I X a. juo rėmėsi lietuvių kalbos tyrėjai ir propaguotojai ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Jis nutiesė tiltą į mūsų laikų kalbos kultūros teoriją. M erlino neigiamas požiūris į barbarizmais užterštą kalbą ir jo keliamas liaudinis rašomosios kalbos kriterijus traktuotini kaip pažangūs reiškiniai, aktualūs ir šiomis dienomis.

Kaip minėta, iki X I X a. pradžios Mažosios Lietuvos germanizacija buvo palyginti silpna. Prievartinio vokietinimo nebuvo, išskyrus kelis nevykusius bandymus. Tačiau stengtasi sudaryti sąlygas, kad lietuviai patys vokietėtų. Vietinė vokiška administracija per spaudą stengėsi sukelti prieš lietuvius nukreiptą viešąją nuomonę. Vokiškumas buvo ir šiaip visokiais būdais remiamas. N uo X I X a. pradžios, ypač ketvirtąjį dešimtmetį, imta leisti dau­ giau įsakų, turėjusių dirbtinai pagreitinti vokietėjimą. Antai pagal

1835 m. potvarkį nusigyvenusių lietuvių ūkius galėjo pirkti tik vokie­ čiai. Vietinė administracija ėmė spausti lietuviškas mokyklas. Tačiau centrinė valdžia lietuvių atžvilgiu buvo nusiteikusi palankiai. Archy­ vuose buvo rastas karaliaus Fridricho Vilhelmo III įsakas apie lietuvių skyrimą valdininkais ir 1844 m. Fridrichas Vilhelmas IV tą įsaką pa­ kartojo, lietuviams stipendijas net padvigubino. Tačiau vietinė admi­ nistracija tą įsaką ignoravo. Karalius leido Tilžės gimnazijoje mokyti lietuviškai, bet tais pačiais 1844 metais Gumbinės apygardos mokyklų tvarkytojas įsakė lietuvių kalbą išmesti iš apygardos mokyklų. Tik didelio lietuvių bičiulio Tilžės gimnazijos mokytojo Eduardo Gizevijaus pastangomis tasai administracijos įsakymas, priešingas centrinės valdžios nusistatymui, buvo iš dalies atšauktas. Įsakyta lietuvių kalbą Tilžės gimnazijoje palikti tik kaip dėstomąjį dalyką. Šiaip jau gimnazijos tada Mažojoje Lietuvoje buvo vokiškos. Lietuvių kalba kaip dalykas buvo dėstoma tik Tilžės ir Klaipėdos gimnazijose. Ypač didelę reikšmę turėjo Tilžės gimnazija, kurioje lie­ tuviškai besimokantiems mokėta stipendija. XIX a. viduryje pakito Prūsijos karalystės po­ litinė padėtis. Jos autoritetas vokiškose šalyse labai išaugo. Fridrichas Vilhelmas IV (1840-1861) daug kariavo su Danija. 1864 m. Prūsija užėmė danų valdomą Šlezvigą, Holšteiną ir Lauenburgą. Pri­ jungiant vis daugiau vokiškų žemių valstybės vokiškumas didėjo. Vokietininkai ėmė plačiai skleisti nuomonę, kad lietuvių kalba esanti reikalinga tik valstiečiams tikybos pamokyti, o šiaip ji kultūringam žmogui —bevertė. Maždaug nuo 1854 m. pradėta reikalauti, kad ir tikybos mokyklose būtų mokoma vokiškai. Nuo tada kova dėl tikybos mokymo lietuviškai tapo apskri­ tai kova dėl lietuvių kalbos išlaikymo mokyklose. Valdant Vilhelmui I (1861-1888), labai įsigalėjo ministras pirminin­ kas Otto Bismarckas. Jis kėlė tikslą geležimi ir krauju suvienyti visas vokiškas žemes ir sukurti galingą Vokietijos imperiją. 1866 m. laimė­ jo karą su Austrija, paskui užgrobė daugelį vokiškų valstybėlių. Po pergalės prieš Prancūziją 1871 m. Prūsijos pastangomis buvo įkurta Vokietijos imperija ir Vilhelmas I paskelbtas imperatoriumi (kai­ zeriu). Nuo tada labai sustiprėjo antilietuviška propaganda. Lietuvių vokietinimo ėmėsi ne tik vietinė Mažosios Lietuvos administracija, bet ir vyriausioji Vokietijos valdžia. Bismarcko vyriausybė (1862-1890) visaip stiprino ir kitų mažumų, ne vien lietuvių, germanizaciją. 1865,

Fridrichas Vilhelmas IV, M L E archyvas

1872 ir 1873 metų švietimo ministro įsakymais lietuvių kalba buvo intensyviai gujama iš mokyklų. Pagal 1865 metų įsakymą vaikai pir­ maisiais mokslo metais dar galėjo mokytis lietuviškai, bet vyresnėse klasėse jau turėjo pamažu pereiti prie vokiečių kalbos. Ketvirtaisiais ir penktaisiais metais lietuviškai tegalėjo būti mokoma tik Biblijos ir religinių giesmių. Iš miestų mokyklų tada lietuvių kalba jau buvo visai išstumta. 1872 ir 1873 metų įsakymais ji pašalinta ir iš kaimo mokyklų. Te­ leista lietuviškai mokyti tik tikybos, bet ir tai vien pradinių mokyklų žemesnėse klasėse. Vėliau ir tikybos turėjo būti mokoma vokiškai. 1875 m. įsteigti kursai mokytojams germanizuotojams rengti. Lie­ tuvių kalba 1873 m. buvo pašalinta iš visų valdžios įstaigų, apskritai iš viso oficialiojo gyvenimo. Imta ją šalinti net iš bažnyčios. Žodžiu, kur tik lietuvis galėjo susidurti su viešuma, visur turėjo būti vokie­ tinamas. Net su savo kunigu ir mokytoju turėjo kalbėtis vokiškai. Visokia ekonominė parama, socialinės lengvatos lietuviui galėjo būti teikiamos tik tuo atveju, jeigu jis atsisakytų savo kalbos ir tautybės. 1876 m. vokiečių kalba paskelbta vienintele valstybės kalba, vartoja­ ma susirašinėjant, posėdžiuose, valstiečių susirinkimuose ir panašiai. Šios administracinės priemonės ir oficialioji propaganda labai su­ siaurino lietuvių kalbos vartojimo sferą, sudavė skaudų smūgį lietu­ vybei. Prie jos naikinimo dar prisidėjo įvairios bažnytinės draugijos, pietizmo sąjūdis, surinkimininkų veikla ir kita. Su brutalia prievartine germanizacija lietuviai nenorėjo taikstytis. Tėvai atsisakinėjo leisti vaikus į^vokiškas mokyklas, rašė prašymus karaliui ir administracijai, prašė palikti lietuvių kalbą mokyklose. 1879 m. kovo 15 d. prašymą karaliui dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas pasirašė 17 000 asmenų, o 1869 m. kovo 21 d. buvo išsiųs­ tas panašus prašymas su 27 773 parašais. Deja, be pažadų nieko dau­ giau nelaimėta, nors lietuvių pastangas rėmė pažangesni vokiečiai. 1874 m. į lietuvių skundą ministras atvirai atsakė, kad valdžia iš tik­ rųjų esanti nusistačiusi išnaikinti lietuvių kalbą. U ž vaikų neleidimą į mokyklą tėvams buvo skiriamos baudos, kurios sunkia našta užgulė valstiečius. Bet jų nepalaužė. Priešinimasis germanizacijai truko ilgai, net X X amžiuje. Oficialioji vokiečių statistika parodo bendrą vaizdą, kaip Prūsijoje nyko lietuvių kalba. Tai matyti iš žemėlapio (p. 331), sudaryto pagal tos statistikos duomenis. Bet jie nebuvo tikslūs. Dažnai ir tenden­ cingi. Gerai vokiškai mokantis lietuvis laikytas vokiečiu. Dažnai gy­ ventojai būdavo surašinėjami šeimynomis, manant, kad visi jos nariai

Lietuvių kalba X V III—X I X a. Prūsų Lietuvoje: a —Prūsijos karalystės (Vokietijos imperijos) siena, b - dabartinė Lietuvos Respublikos siena, c - ribos, ik i kurių pagal oficialius vokiečių duomenis X I X a. viduryje lietuviškai kalbantys sudarė daugumą (5 0-1 0 0 proc.), d - riba, iki kurios 1719 m. vyko pamaldos lietuvių kalba

vienos tautybės (šeimynos galva galėjo būti vokietis, o tarnai - lietuviai). Sta­ tistikoje pasitaiko šuolių. Antai Bėržkalnio (dab. Gremiačjė) apylinkėse — pietiniame pakraštyje to ploto, kuriame XIX a. viduryje lietuviškai kalbančių buvo dauguma - pagal oficialią statistiką 1870 m. lietuviai sudarė 52 proc., o po 8 metų jų rasta jau tik 22 proc., nors jokių sti­ chinių nelaimių ar gyventojų kilnojimosi tame krašte nebuvo, o per tolesnius 31 metus ten lietuvių mažėjo palyginti nežymiai (1909 m. užfiksuota 18 proc.), nors germanizacija anaiptol nebuvo silpninama. Nepaisant oficialios statistikos netikslumų esame priversti ja remtis, nes kitokios nėra. Lietuvių kalbos nykimo dinamiką rodo gausūs duomenys apie lietuviškas pamaldas. Pavyzdžiui, žinome, kad Nordenburge (ploto pietuose) lietuviškos pamaldos vyko iki 1802 m., Balėtuose (dab. Sado-

voįė, į šiaurės rytus) —iki 1890 m., Laukiškoje (dab. Saranskoįė, arčiau Kuršių marių) - net iki 1924 metų. Labiau vokietėjo, suprantama, miestai, ta­ čiau ir juose ilgą laiką vyko lietuviškos pamaldos. Yra duomenų, kad Įsrutyje jos net X X a. pradžioje dar buvo laikomos 2 kartus per me­ tus, Enciūnuose

(Repinas) - 3

kartus,

O Dūbininkuose (Ink. Dubeninki)

iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo laikomos 4 kartus per metus. Iki

(Nemanas) - net iki 1944 m. Pagal oficialią vokiečių statistiką 1825 m. lietuvių Mažojoje Lie­ tuvoje iš viso buvo 120 264 (32,8 proc. visų gyventojų), 1858 m. - 139 716 (25,6 proc.), o 1900 m. - 109 311 (17,1 proc.). Šiaurinėse apskrityse (Til­ žės, Šilutės ir Klaipėdos) 1837 m. lietuviai sudarė 59,1 proc. visų gyven­ tojų, o be miestų - 70,3 procento. Vidurinėse apskrityse (Ragainės, Lankos, arba Pakalnės, Labguvos ir Pilkalnio) tada lietuviškai kalbančių buvę 41,9 proc., Opietinėse apskrityse (Stalupėnų, Įsruties, Gumbinės, Geldapės ir Darkiemio) - 9,6 procento. 1914 m. išliko Karaliaučiuje, o Ragainėje

Germanizuotų lietuvių vartota vokiečių kalba buvo labai atmiešta lietuviškais elementais. Jai tiksliau aprašyti trūksta duomenų. Be to, vokiečių kalba Prūsijoje jau prieš tai buvo patyrusi stiprią prūsų kal­ bos įtaką. Ilgainiui prūsiški ir lietuviški elementai sumišo, ne visur lengvai atskiriami. Lietuviškas substratas Prūsijos vokiečių kalboje nėra gerai ištirtas. Jo elementų aptikta net fonetikoje. Pavyzdžiui, tokiu laikomas lie­ žuvio priešakinis priebalsis r (šiaip jau vokiečiams nebūdingas), priebalsis f baltų kilmės žodžiuose, kai kurios lietuviško kirčiavimo ypatybės. Daugiausia, žinoma, iškelta aikštėn leksikos lituanizmų, kurių dalies nelengva atskirti nuo prūsizmų. Vienas kitas pateko net į visų vokie­ čių bendrinę kalbą, pvz.:Elen, Elentier ‘briedis’ (pig. lie. elnis, elnias; iš vo­ kiečių kalbos šis žodis buvo perimtas į prancūzų kalbą: prane, ėlan ‘briedis’), Daggllt (var. Daggot, Daggat, Dagget, Daggert...) ‘degutas, dial, dagiitas’, Kaddig ‘kadagys, dial, kadugys9 (gali būti prūsizmas). Daugiausia lituanizmų vartojo Rytų Prūsijos šiaurinės dalies (ypač Klaipėdos krašto) vokiečiai.

Anaiptol ne visi tie lituanizmai surinkti ir ištirti. Daug jų užfiksuota Hermanno Frischbiero (Frišbyro) Prūsų žodyne (Preussisches Wörterbuch, 1882-1883), vėliau ir kituose žodynuose (ypač Ziesemer Preuss. Wb. 1935 tt.), taip pat įvairiuose veikaluose. Tuos lituanizmus aptarė Algirdas Sabaliauskas (LKK VIII 96-101), H. H. Bielfeldas (Donum Balticum 44-56), Šių eilučių autorius (Z. Zinkevičius LKIIV 307-311) ir kiti. Lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai buvo tariami vokiš­ kai. Apvokietintas vardynas virto oficialiu. Antai upės pavadinimas Alna tapo Alle, gyvenvietės pavadinimas Būdviečiai tapo Budivet-

hen, D ubininkai - Dubeningken, Gilija — Gilge, Girdavä - Gerdauen, Išdag ai- Ischdaggen, Karklė - Karkeln, Katniavä —Kattenau, Labguva Labiau , Pilkalnis - Pilkallen, Pilu p ė n a i-Pillupönen, Priekulė - Prökuls, Rusnė - R u ß , Sm alininkai - Schmalleningken , Širvinta — Schirwindt, Tepliuva — Tapiau, Tolminkiemis — Tollmingkehmen, Vėluva — Wehlau, Zabynai - Schabienen, Želva

-

Saalau

Panašiai pakito ir pavardės, pvz.:

ir t. t. Brizgys

buvo oficialiai rašoma

Brisgies, Bružas - Bruszas, Butkus - Buttkus, Endrikaitis - Endrigkeit, Juozaitis - Joseit, Kėkštas - Koegst, Pipiras - Pippirs, Viesulas - Wes-

so/s, Žeimys - Szeimies, Žymantas - Sziemant, Žvirblys - Szwirblies. Klaipėdos krašto vardyno vokišką tartį ištyrė ir aprašė Valteris Fenclau (žr. Fenzlau W. D ie deutsche Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebiets,

1936).

Jau iš seno vartojamos per vokiečius gautos krikšto vardų formos buvo gerokai sulietuvintos, pvz.: Ansas ‘Jonas’ (iš Hans ‘t. p.’), Pričkus ‘Fridrichas’. Iš jų pasidaryta pavardžių, pavyzdžiui, Ansaitis (Didžio­ joje Lietuvoje būtų Jonaitis) ir panašių. Dabar lietuviškos kilmės pavardes imta vokietinti, visaip kraipyti jų rašymą, pvz.: Jettkandt ‘Gedkantas’, Koeckstadt ‘Kėkštaitis’, Liemandt ‘Lymantas’, Mattegat ‘Motiekaitis’, Preugsch ‘Preikšas’, Sostag ‘Šeštokas’ir panašiai. Vietovardžių perdirbi­ nėjimo pavyzdžiai: Didlacken ‘Didlaukiai’, M au e r-F lu ß ‘Maura’, N im ­ mersatt ‘Nemirseta’, Angerburg ‘Ungurä’... Pasitaikydavo ir vertimų, net visai naujo „perkrikštijimo“: Birkenfeld ‘Bėržlaukiai’, Niederung ‘Pakalnė (Nemuno žiočių sritis)’, Neukirch ‘Naujoji’, Grünkrug ‘Žalioji’, Heinrichswalde ‘Gästos’... Germanizacija labiausiai palietė vardyno oficialiąją vartoseną dokumentuose ir raštuose. Gyvojoje kalboje dar ilgai pavardės ir vietos vardai išlaikė senovines neiškraipytas formas. Tačiau ilgainiui šalia jų ėmė įsigalėti ir nauji, suvokietinti variantai, pavyzdžiui, upių vardai Gilgėt M ingė šalia senųjų Gilija, M inija. Labai vokietinamų dvikalbių lietuvių kalba ėmė keistis. Joje vis labiau įsigalėjo vokiška tartis. Salia dvejopo - kietojo ir minkštojo priebalsio / imta tarti vien „vidurinį“, būdingą vokiečių kalbai, lyg būtų parašyta, pvz.: gliūosnis ‘gluosnis’, liūžis ‘lūžis’, liabai ‘labai’. Vietininką iš vartosenos stūmė prielinksnio į -h galininkas konstruk­ cija, pavyzdžiui, gyvenu į Tilžę ‘... Tilžėje’ (plg. vok. in Tilsit). Vis labiau įsigalėjo galininkas greta kilmininko su neigiamaisiais veiksmažo­ džiais, pavyzdžiui, neturiu arklį (arklio). Labiausiai vokietėjo žodynas. Į lietuvių kalbą masiškai brovėsi vokiški terminai ir šiaip žodžiai. Jų vis daugėjo. Jie suregistruoti Kazio Almino-Alminauskio knygoje D ie Germanismen des Litauischen (1935).

D ėl intensyvios germanizacijos

atitinkamai lenkinimo ir rusinimo)

(carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje

iškilo pavojus lietuvių tautai ir kalbai

visai išnykti nuo Žemės paviršiaus. Net rimti mokslininkai, kuriems tolimas šovinizmas, pranašavo neišvengiamą lietuvių kalbos pražūtį. G. H . F. Nesselmannaš, aptardamas žodyno sudarymo problemas, jau 1846 m. rašė, jog po penkiasdešimties metų lietuvių kalbos žodyno pa­

rengimas bus nebeįmanomas dalykas

(t. y. lietuvių kalba išnyks).

Augustas

Šleicheris apgailestavo: Kaip gaila, kad žūsta tokia kalba, kuri formos

tobulumu galėtų lenktyniauti su graikų, romėnų, indų kūriniais. Iškilo neatidėliotinas reikalas užfiksuoti mirštančios tautos dvasinius lo­ bius. Į lietuvių kalbą imta žiūrėti kaip į muziejinę vertybę, mokslo ir kultūros paminklą, išsaugotiną tyrėjams. Tarp išsilavinusių vokiečių atsirado pasiryžėlių, kurie ėmėsi rinkti mokslui reikalingus duome­ nis apie lietuvius ir jų kalbą. K ilo mintis steigti specialią lietuvių kal­ bos ir apskritai lietuvybės tyrėjų draugiją. Iniciatyvą parodė Tilžės gimnazijos mokytojai M . Velkelis, A . Tomasas ir K. S. E. Gizevijus. Juos palaikė ir ėmėsi darbo žymus baltų kalbų specialistas A . Bezzenbergeris. Buvo parengtas ir paskelbtas kreipimasis į mokslo pasaulį, Jį pasi­ rašė V. Mannhartas

(Dancigas), F. Miklošičius (Miklosich, Miklošič; Viena),

G. H. F. Nesselmannas, L. Pasarge ir kiti žymūs ano meto mokslinin­ kai. 1879 m. Tilžėje buvo įsteigta Lietuvių literatūros draugija (Litauische literarische Gesellschaft). Tilžė pasirinkta neatsitiktinai. Ten dar gyveno

daug lietuvių, bažnyčioje lietuviškos pamaldos buvo laikomos nuo pat X V I a. vidurio (1553). Gimnazijoje nuo 1844 m. dėstyta lietuvių kalba. Taigi Tilžė tada buvo tapusi savotiška Prūsijos lietuvių sostine. Draugijos tikslas - tirti nykstančią lietuvių kalbą, studijuoti ir propaguoti lietuvių tautos dvasinę ir materialinę kultūrą. Veikė iki 1923 metų. Nariai - įvairių tautų mokslininkai ir kultūros veikėjai. Tarp jų daug žymių žmonių. Vykdavo reguliarūs posėdžiai. Juose buvo svarstomi moksliniai pranešimai. Draugija greit virto svarbiu lituanistikos tyrimų centru. Ji sukaupė daugybę lietuvių raštijos pa­ minklų, tarminių tekstų, leksikos rinkinių, tautosakos. Įsitaisė uni­ kalią lituanistinę biblioteką. Buvo stengiamasi rinkti ir Lietuvos is­ torijos duomenis, kaupti liaudies dailę, numizmatiką, etnografijos ir archeologijos objektus. 1905 m. Tilžėje įsteigtas lietuvių etnografijos muziejus. Tačiau ypač reikšminga buvo Draugijos leidybinė veikla. Nuo 1880 m. ėjo specialus tęstinis leidinys Lietuvių literatūros draugi­

jos pranešimai (Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft), leistas iki 1912 m. Be Pranešimų , išleista dar apie 10 lituanistikos veikalų.

Draugijai rūpėjo tik mokslo reikalai. Ji nekėlė uždavinio žadinti nykstančią tautą, gaivinti jos kalbą. Daugumas narių nebetikėjo lie­ tuvių ateitimi, tačiau juos atjautė. Vėliau tolerantiškai žiūrėjo į ky­ lantį tautinį atgimimą, nors ir stengėsi atsiriboti nuo jo. T ik pačiu vėlyvuoju laikotarpiu galima įžiūrėti politinės veiklos elementų, šiaip Draugija visą laiką šalinosi bet kokios politikos, nors jos narių straips­ niuose pasitaikė karčių žodžių, nukreiptų prieš germanizuotojus, polonizuotojus ir kitus nutautinto jus. Įsisiautėjus germanizavimui pasitaikydavo atvejų, kai lietuviai kėlėsi iš Prūsijos į Žem aičių kraštą. Valstiečius tai daryti skatino ir nelengva ekonominė padėtis. Iš pradžių jie eidavo uždarbiauti kaip sezoniniai žemės ūkio darbininkai. Vėliau ėmė likti gyventi nuolat, juoba kad pasienyje nuo Reformacijos laikų gyveno nemaža evan­ gelikų liuteronų, turėjusių savas bažnyčias. Prie jų persikėlėliai greit pritapdavo, sudarė darnią bendruomenę, kuri laikėsi atokiai nuo že­ maičių katalikų. Tos bendruomenės narių, vadinamųjų lietūvninkų

(vadintų ir

vokiečiais , prūsais ), išliko iki šių dienų daugiausia Žem aičių

Naumiestyje

tojų)

(prieš Antrąjį pasaulinį karą ten jie sudarė daugiau negu pusę gyven­

ir jo apylinkėse, taip pat Vainute, apie Taūragę ir vietomis kitur

arčiau buvusio Klaipėdos krašto. Uždaras bendruomenės gyvenimas padėjo išlikti jų kalbos savitumui, kurį palaiko beveik iki šiol tebe­ naudojamos senovinės, gotiškomis raidėmis prieš vieną du šimtme­ čius spausdintos religinės knygos, ypač giesmynai ir evangelijos. Kaip matyti iš to, kas buvo pasakyta, nuo X I X a. aštuntojo de­ šimtmečio lietuvių kultūrinis gyvenimas Rytų Prūsijoje labai suny­ ko. Rašomoji kalba sparčiai prastėjo. Tokiomis sunkiomis sąlygomis dirbo žymiausias Mažosios Lietuvos kalbininkas Fridrichas Kuršaitis.

(dial. Kursūtis , vok. Kurschat) gimė 1806 m. Norageliuose, netoli Gastų (dab. Slavskas). Pasimokęs tėvo vadovau­ jamoje pradinėje mokykloje mokytojavo Naujojoje (dab. Timiriazevas), F r id r ic h a s

K u r š a itis

Gästuose, Kaltenhofo dvare. Toliau savarankiškai lavinosi. Versdama­ sis privačiomis pamokomis ir sutaupęs lėšų baigė Elbingo gimnaziją. Nuo

1836

m. studijavo Karaliaučiaus universitete. Jį globojo Liudvi­

kas Rėza. Buvo gabiausias jo vadovaujamo Lietuvių kalbos seminaro studentas. Po Rėzos mirties Kuršaitis pats tapo Seminaro vedėju ir tas pareigas ėjo daugiau kaip kunigas.

1844

40

metų

(iki 1883).

N uo

1841

m. - liuteronų

m. paskirtas Karaliaučiaus lietuvių karių kapelionu. Be

šių pareigų, dar dirbo universitete, dėstė teologiją, vadovavo Lietu­ vių kalbos seminarui. Nuo

1865

m. - profesorius. Smarkiai įsitraukė

į lietuvių religinės raštijos ir lietuvių kalbos tyrimo darbą. Studijų

reikalais

1872, 1874

ir

1875

metais lankėsi Didžiojoje Lietuvoje. Susi­

tiko su Motiejum i Valančiumi, Antanu Baranausku, Kauno kunigų ir Veiverių mokytojų seminarijų moksleiviais. Susirašinėjo su Simonu Daukantu. M irė

1884

m. Krante

(dab. Zelenogradskas).

Palaidotas Kara­

liaučiuje. Kuršaitis į lietuvių kalbos tyrimą įsitraukė anksti, tapęs Karaliau­ čiaus universiteto Lietuvių seminaro vadovu. Būdamas įsitikinęs, kad lietuvių kalba išnyksianti, stengėsi užrašyti jos duomenis, reikalingus pasauliniam kalbos mokslui. Gerai mokėdamas savo gimtąją kalbą ir pažindamas Mažosios Lietuvos tarmes jis kur kas geriau negu svetim­ taučiai pajėgė suvokti subtiliausias jos ypatybes. L. Rėzos paveiktas parašė dviejų dalių veikalą

Lietuvių kalbos tyrimai (Beiträge zur Kunde der

littauischen Sprache), skiriamą daugiausia Seminaro studentams. Pirmąją

šio darbo dalį išleido 1843 metais. Joje pateikė būdingiausius vokie­ čių kalbos prielinksnius ir lietuviškus jų atitikmenis. Daugelį vokiškų posakių į lietuvių kalbą išvertė taikliai, gyva kalba. Įvade suformula­

Lietuvių tauta dėl nepalankių aplinkybių greitu žingsniu yra stumiama į pražūtį, ir todėl pats laikas surinkti tai, ką dar savita galima rasti iš kalbos, papročių ir šiaip lietuvių gyvenimo - jeigu tam nėra skirta visiškai žūti, o tai būtų nesugrąžinamas nuostolis mokslui. Kadangi aš pats šiai tautai priklau­ sau, todėl visada laikiau savo uždaviniu šiems tikslams kiek įstengdamas darbuotis. Pabaigoje pridėjo nedidelį skyrelį Lietuvių kalbos akcentas, vo savo, kaip lietuvių kalbos tyrėjo, liūdną credo:

kuriame pabrėžė priegaidės svarbą lietuvių tarčiai.

Lietuvių kalbos tyrimų dalis, turin­ Lietuvių kalbos garsų ir kirčio mokslas (Laut- und Tonlehre der

Po šešerių metų pasirodė antroji ti paantraštę

littauischen Sprache). Joje pirmą kartą lietuvių kalbotyros istorijoje buvo

detaliai aprašytos lietuvių kalbos priegaidės ir apskritai kirčiavimo sistema. Kuršaitis nebuvo susipažinęs su 1737 m.

Universitu ir

prie­

gaidės lietuvių kalboje atrado bei ištyrė savarankiškai. Jis pirmasis kir­ čio bei priegaidės atžvilgiu vardažodžius ir veiksmažodžius suskirstė į tam tikras grupes. To skirstymo iš esmės laikomės ir dabar. Kuršaičio tyrimo rezultatus greit sužinojo ir jiems pritarė daugelis žymių indo­ europiečių kalbų tyrėjų. Kaip lietuvių kalbos priegaidžių atradėjas jis pateko į lyginamosios kalbotyros istoriją. Laikytinas lietuvių moksli­ nės akcentologijos pradininku. Kuršaičio atliktas darbas buvo didžiai reikšmingas ne tik mokslui, bet ir lietuvių kalbos praktikai.

Vienas iš svarbiausių Kuršaičio kalbinių veikalų - Lietuvių kal­ bos gramatika (Grammatik der littuaischen Sprache), kuri pasirodė 1876 m. Halėje. Jai parašyti autorių skatino dvi aplinkybės: 1) noras parengti

gerą lietuvių kalbos vadovą, nes Augusto Šleicherio gramatika turėjo mokslinį pobūdį ir praktikos reikalui netiko, 2) pateikti tuos moks­ lui reikšmingus lietuvių kalbos duomenis, kurių Šleicheris, kaip ne­ lietuvis, negalėjo duoti, taigi detaliai aprašyti priegaidžių skyrimą, papildyti Šleicherio per siaurai aptartus dalykus, ištaisyti smulkius netikslumus. Taigi Kuršaičiui rūpėjo tiek praktikos, tiek mokslo rei­

Gramatika būtų

kalai. Rašė vokiškai, kad

prieinama indoeuropiečių

kalbų tyrėjams, kurių pirmose gretose tada buvo vokiečių lingvis­ tai. Veikalas stambus, kelis kartus didesnis už Šleicherio gramatiką. Nebūdamas iš profesijos kalbininkas

(baigė teologijos mokslus)

Kuršaitis

teoriniu požiūriu neprilygo Šleicheriui. Tačiau jis turėjo esminį pra­ našumą: kaip lietuvis subtiliau jautė kalbos dvasią, pajėgė sukaupti nepalyginamai daugiau duomenų, padėjusių ne vienu atveju tiksliau ir išsamiau aprašyti kalbos reiškinius. Kuršaičio

Gramatikos objektas

buvo Mažosios Lietuvos bendrinė

rašomoji kalba. Jos pagrindu, kaip ir ankstesni gramatikai, Kuršaitis laikė Rytų Prūsijos vakarų aukštaičių pietinės dalies tarmę, kurioje išlaikytos sveikos nekirčiuotos galūnės. Norminės formos pateikia­ mos paradigmose. Jos tik mažmožiais skiriasi nuo mūsų dabar ben­ drinėje kalboje vartojamų. Sistemingai į paradigmas įvesta dviskai­ ta. Vartojamos tariamosios nuosakos formos su

suktumbime, siiktumbite, siiktumbiva, siiktumbita.

-b-,

pvz.:

siiktumbei,

Tačiau Kuršaitį šiek

tiek veikė ir jo gimtoji tilžėnų šnekta, dėl kurios pasitaiko o,

ie painiojimo atvejų. Gramatikoje detaliai aprašytos lietuvių

ė ir

uo,

kalbos priegaidės. Kuršaitis

priegaidžių esmę sudarantį balso judėjimą iliustruoja grafiškai, gai­ domis. Visi lietuviški pavyzdžiai sukirčiuoti ir pažymėta priegaidė. Jo vartojami priegaidžių ženklai (' ~ '), paimti iš graikų tradicijos, ilgainiui visuotinai įsigalėjo kalbotyros literatūroje ir lietuvių kalbos praktikoje.

Gramatikoje pateiktas

išsamus lietuvių kalbos fonetikos, akcento­

logijos, žodžių darybos ir kaitybos aprašymas. Kiek siauriau apžvelgta sintaksė. Aptartos ir tarmėse

joje) jai.

(plačiau - Mažojoje Lietuvoje, siauriau - Didžio­

vartojamos formos, todėl ji reikšminga ir istorinei dialektologi­

Gramatikos pabaigoje,

kaip priedas, pridėtas skyrelis apie lietuvių

liaudies poeziją, paskelbti 25 dainų tekstai. Kuršaičio

Gramatikos reikšmė

lietuvių kalbos mokslui - labai di­

delė. Ją didžiai vertino užsienio lingvistai, žymieji indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros atstovai. Turėjo nemažą įtakos ir lietuvių kalbos praktikai. Buvo daromos jos santraukos, net verčiama į kitas

kalbas. Ją studijavo Antanas Baranauskas, Kazimieras Jaunius, Kazi­ mieras Būga, Jonas Jablonskis. Iš jos mokėsi mūsų tautinio atgimimo veikėjai. Ji daug prisidėjo prie dabartinės bendrinės kalbos susifor­ mavimo vakarų aukštaičių tarmės pagrindu. Savo reikšmę išlaikė ir mūsų dienomis. Kalbininkai ja ir dabar plačiai tebesinaudoja, be jos neapsieina visi tie, kam rūpi lietuvių ir apskritai baltų kalbų studijos. Be to, šiandien į ją žiūrime ir kaip į reikšmingą išnykusios lietuvių kalbos Rytų Prūsijoje paminklą. Antras didžiai reikšmingas Kuršaičio kalbinis darbas - lietuvių kalbos žodynas. Iš tikrųjų jis parašė du žodynus: lietuvių-vokiečių, išleistą 1883 m., ir vokiečių-lietuvių, kurį sudaro du tomai, pasirodę 1870 ir 1874 metais. Jo žodynai skirti tiek mokslo, tiek praktikos rei­ kalams. Medžiagą rinko daugiau kaip 30 metų

(nuo

1848), rašė ilgai ir

su pertraukomis. Įtraukta ne tik ano meto raštų, bet ir gyvosios kalbos leksika. Buvo dirbama labai rūpestingai: žodžiai užrašyti tiksliai, pa­ žymėtas kirtis ir priegaidė. Labai geri ir išsamūs reikšmių nusakymai. Pateikiamos norminės Prūsijos lietuvių rašomosios kalbos formos, deja, dėl Kuršaičio gimtosios tilžėnų šnektos įtakos ne visur griežtai skiriama o, ė nuo uo, ie. Pirma buvo išleistas vokiečių-lietuvių žody­ nas

(2 tomai).

Tai didžiausias iš iki tol turėtų žodynų. Labai turtinga

frazeologija. Lietuvių-vokiečių kalbų žodynas mažesnis. Jį Kuršaitis rašė sku­ bėdamas, prieš pat mirtį. Korektūras skaityti padėjo brolio Liudvi­ ko sūnus Aleksandras Teodoras. Į šį žodyną Kuršaitis stengėsi dėti tik gyvosios kalbos žodžius. Kurie jam pačiam nebuvo žinomi, rašė laužtiniuose skliausteliuose. Šią Kuršaičio žodyno ypatybę dabar spe­ cialistai didžiai vertina. Ji padeda orientuotis nustatant žodžių auten­ tiškumą. Kuršaičio žodynai - didžiausias ir reikšmingiausias X I X a. vidurio lietuvių leksikografijos darbas. Apim tim i ir kokybe gerokai pranoko G. H. F. Nesselmanno veikalą. Jie žymi ryškų posūkį lietuvių kalbos žodynų istorijoje. Lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros specialis­ tai gavo puikų, patikimą ir tais laikais labai reikalingą vadovą. Taip pat šie žodynai laikomi vertingiausiu šaltiniu Rytų Prūsijos lietuvių leksikai pažinti. Prisidėjo prie bendrinės kalbos tarties norminimo. Savo mokslinę reikšmę išlaikė ir šiandien. Prie Kuršaičio mokslinių darbų dar reikia priskirti Liudviko Rėzos

Dainų antrojo tomo leidimą (1843). Kuršaičio lituanistikos darbai buvo tinkamai įvertinti. Karaliau­ čiaus universitetas 1875 m. jam suteikė filosofijos garbės daktaro var­

dą, o Č ekų M okslų akademija 1882 m. išrinko savo garbės nariu. Laikytinas vienu žymiausių mūsų kalbininkų. Kuršaitis buvo nepaprastai darbštus žmogus. Be mokslinių dar­ bų, jis dar daug nuveikė lietuvių religinio turinio raštijos srityje. Dar studijuodamas universitete taisė J. F. Kelkio

Nusidavimų kalbą,

o 1875-1880 m. šį religinį laikraštį pats redagavo. Parengė ir 1841 m. išleido naują oficialų giesmyną

dų knygomis.

Pagerintos giesmių knygos... su mal­

Tai iš esmės pertvarkytas ir kalbos požiūriu naujai

suredaguotas A . F. Šimelpenigio giesmynas, vėliau kelis sykius kar­ totas, o 1865 m. vėl iš naujo paties Kuršaičio perredaguotas, po to dar daug sykių leistas. 1858 ir 1865 m. Kuršaitis perredagavo senąjį lietuvišką Biblijos vertimą, kurio pasirodė keli leidimai. Parengė ir 1841 m. išleido Liuterio katekizmą. Išvertė Böttcherio

(Betcherio)

Brangvyns tikra namų sloga (priešalkoholinė knyga, 1844 m.).

Dar m inė­

tina 1854 m. pasirodžiusi jo knyga specialiai kareiviams

Giesmių ir

maldų knygos karališkojo Prūsų vaisko (vėliau kartota).

Iš viso jis iš­

vertė į lietuvių kalbą ar suredagavo beveik 30 spaudinių, daugiausia religinio turinio. Kito tokio kalbininko kaip Kuršaitis Lietuvoje tada nebuvo. Tačiau savo politinėmis pažiūromis jis buvo konservatyvus, ištikimas Prūsi­ jos kaizerio gerbėjas. Taigi - prieštaringa asmenybė: ką viena ranka kūrė, kita pats padėjo griauti. Be Kuršaičio, septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje daugiau ryškesnių lietuvių raštijos veikėjų nebuvo. Iš šiek tiek pasireiškusių minėtini du: F r id r ic h a s

B ė k e r is

(Friedrich Becker, 1805-1891)

-

ilgametis

Tilžės gimnazijos mokytojas, 1866 m. išleidęs lietuvių kalbos vado­ vėlį

Lietuvininkas

(D er kleine Littauer), kurį sudarė trumpa gramatika,

(patarlių bei priežo­ džių rinkinys, liaudies dainos ir Donelaičio M etų ištraukos). Pirmasis išvertė į lietuvių kalbą (1861) studentų himną Gaudeamus (Linksminkimės). Rinko lietuvių-vokiečių kalbų žodynėlis ir chrestomatija

tautosaką. Paskelbė vokiškai keletą lietuvių kalbą ir liaudies dainas populiarinančių knygelių. K a r o lis R u d o lf a s Ja k o b is

(Jacoby, 1817-1881) -

lietuvių kalbos

Lietuvių literatūros drau­ Pranešimuose klaipėdiškių

mokytojas Klaipėdos gimnazijoje, pirmasis

gijos

pirmininkas, paskelbęs Draugijos

tarmės tekstų su komentarais, žodžių rinkinių, straipsnių etim olo­ gijos ir kalbos istorijos klausimais. Bendradarbiavo su F. Kuršaičiu. Buvo laikomas geru lietuvių kalbos specialistu. Kaupė žodynui m e­ džiagą, kuria pasinaudojo F. Kuršaitis, L. Geitleris ir kiti. M okyklos

reikalams parengė ir 1880 m. išleido Lietuvių kalbos chrestomatiją

(įdėjo apie trečdalį Donelaičio M etų, pluoštą liaudies dainų, smulkiosios tautosa­ kos, Ezopo pasakėčias). Beje, jam mirus lietuvių kalbą visai pašalino iš Klaipėdos gimnazi­ jos. Buvo leidžiama bemaž vien religinė didaktinė literatūra. Pasirodė apie 30 leidinių, daugiausia smulkių knygelių, kurių tik dalis išliko. Jų kalba - prasta: įsivyravo verstinės vokiškos konstrukcijos, knibždėte knibždėjo germanizmų.

P o - P ir m o j o

p a s a u lin io

karo

Mažoji Lietuva 1923 m. buvo

padalyta į dvi dalis. Mažesnioji šiaurinė dalis - Klaipėdos kraštas atiteko savo etninėse žemėse atsikūrusiai Lietuvai, visa kita - Rytprū­

siai - liko Vokietijos valdžioje. Klaipėdos krašte tada buvo 142 tūkst. gyventojų, iš kurių 50,8 proc. - lietuviai. Pagal konvenciją

susitarimą)

(tarptautinį

Klaipėdos kraštas tvarkėsi autonomiškai. Lietuvos vyriau­

sybei atstovavo gubernatorius, prižiūrintis, kad būtų vykdoma kon­ vencija ir nenusikalstama Lietuvos konstitucijai. Dėta pastangų kraštą integruoti į Lietuvą, nes per ilgus šimtmečius D idžioji ir M ažoji Lie­ tuva ekonomiškai ir kultūriškai buvo labai nutolusios. Sujungtas su natūraliu ekonominiu užnugariu Klaipėdos kraš­ tas greit atkuto. Lietuva didžiąją savo eksporto ir importo dalį

80 proc.)

(apie

nukreipė per Klaipėdos uostą. Miestas per keliolika metų

išaugo daugiau nei dvigubai: 1925 m. turėjo 20 tūkst. gyventojų, o 1936 m. - jau 50 tūkstančių. Lietuvos vyriausybei rūpestį kėlė kultūrinis abiejų dalių skirtumas. Per ilgus amžius susiklosčiusius savitumus buvo nelengva panaikinti. D ėl žymiai aukštesnės ūkininkavimo kultūros ir materialinės gerovės Klaipėdos krašto lietuviai jautėsi pranašesni už „žemaičius“

didžlietuvius).

Nenorėjo būti su anais

jo iš aukšto, pravardžiavo pūliakais

(taip vadino

(ir dar katalikais!) tapatinami, žiūrė­ (iš Ink. Polak ‘lenkas’). Tapatinosi su

materialinės kultūros požiūriu sau lygiais vokiečiais, į kuriuos, ypač turtingesnius, iš seno buvo įpratę žiūrėti kaip į savo vadus, lengvai pasiduodavo jų įtakai. Kraštą prijungus prie Lietuvos buvę Vokietijos valdininkai vo­ kiečiai niekur neišvyko, liko ir toliau savo postuose. Niekur Euro­ poje vokiečių mažuma neturėjo tokios privilegijuotos padėties, kaip Klaipėdos krašte. Vokietijos vyriausybė, rūpindamasi šiame krašte palaikyti vokiškumą, tarnautojams vokiečiams mokėjo priedus prie atlyginimo, kad patrauktų į savo pusę. Tokius priedus gaudavo ir tie lietuviai, kurie vykdė vokiečių nurodymus. Pasitelkus jaunimo or-

ganizacijas imta plėsti vokišką kultūrinę veiklą tarp germanizacijos paliestų čionykščių lietuvių.

Nusikračiusi Versalio sutarties varžymų Vokietija ėmė kelti Klai­ pėdos krašto problemą, tvirtinti, kad jis buvęs neteisingai atiduotas Lietuvai, kad tai esąs vokiškas kraštas, kad ten lietuviai persekioją vokiečius, nesilaiką konvencijos nuostatų ir t. t. Hitleriui 1933 m. at­ ėjus į valdžią vietos naciai suįžūlėjo: kurstė krašte neramumus, grie­ bėsi prieš lietuvius smurto. Rinkimų metu būdavo užpilami pinigais visi tie rinkėjai, kurie balsavo už vokiečių kandidatus. Skleidžiami gandai apie greitą Vokietijos kariuomenės atėjimą (tada balsavusiems už lietuvius būsią riesta!), o 1935 m. rinkimų išvakarėse Lietuvai ėmė gra­ sinti pats Hitleris. Esant tokiam spaudimui krašto seimelis būdavo išrenkamas daugiausia vien iš vokiečių (iš 29 vietų lietuviams atitekdavo vos kelios). Seimelio sudaroma vokiška Direktorija (valdanti įstaiga) klaūsė tik Vokietijos nurodymų ir vykdė vokietinimo darbą. Galop buvo tiek įsismaginta, kad imta rengtis sukilimui. Tokio elgesio toleruoti nebuvo galima. Lietuvos vyriausybės nu­ rodymu buvo areštuoti ir teisiami rengiamo sukilimo vadai. Atimta daug ginklų. 1934 m. vykusi garsioji K. Neumanno so

(Zaso)

(Noimano) ir E Sas-

byla - tai pirmasis nacių teismo procesas pasaulyje. Lietuva

buvo pirmoji valstybė, atvirai pasipriešinusi hitlerininkų tarptautinei agresijai. Tuokart nacių įžūlumas buvo pristabdytas. Užtat Lietuvai teko pakelti sunkų Hitlerio ekonominį boikotą. Tiesioginė Vokietijos grėsmė visą laiką temdė Klaipėdos padangę. Oficialiai Klaipėdos krašte buvo dvi valstybinės kalbos: lietuvių ir vokiečių. Pagal konvenciją tarnautojai turėjo jas abi mokėti. Ta­ čiau vokiška Direktorija toleravo vienkalbystę: įstaigose visur vyravo vokiečių kalba. Daugelis gyventojų, ypač provincijoje, tebekalbėjo lietuviškai, tik jų tautinė savimonė buvo silpna. Dažnas save laikė ne lietuviu ir ne vokiečiu, bet klaipėdiečiu (memelenderiu), nors tokios tau­ tybės nėra. Pažangių lietuvių, ypač inteligentų, buvo nedaug. Jiems sunkiai sekėsi spirtis prieš organizuotą, Vokietijos finansuojamą ger­ manizaciją. Direktorijos išlaikomos mokyklos buvo daugiausia vo­ kiškos. Ilgą laiką net mokytojų seminarijoje lietuvių kalbos nemo­ kyta. Lietuviškas mokyklas steigė ir išlaikė Klaipėdos krašto lietuvių organizacijos, šiek tiek remiamos iš Kauno. Krašte

(1939) veikė vos

keturios lietuviškos gimnazijos, kuriose mokėsi apie 1400 mokinių. Vokietėjimas nesulaikomai plito.

Lietuvių kalba Klaipėdos krašte skyrėsi nuo kitur Lietuvoje var­ tojamos. Tai Mažosios Lietuvos kalba. Spauda ir mokykla stengėsi

artėti prie visoje Lietuvoje priimtų normų, dažnai su jomis sutapo ar nedaug tesiskyrė. Paprasti žmonės tarpusavyje daugiausia kalbėjo tar­ miškai. Vartojo gotišką raidyną, ypač tradicinėje religinėje raštijoje. Lotyniškomis raidėmis išspausdintą katekizmą toleravo tik jaunimas, senoji karta jį ignoravo. Ją pykino ir tradicinių „šventų“ žodžių, tokių kaip dūšia , griekas, pakäjus, pekla, traicė, venčiavonystė, viernybė, kei­ timas lietuviškais atitikmenimis. įpratę prie senų tikybos knygų nieko nenorėjo girdėti apie naujoves. Esą pats Kuršaitis taisęs jų knygų kal­ bą! Sunku buvo kovoti su tokiu konservatyvumu. Vietinę lietuvių kalbą, labiausiai šnekamąją, stipriai veikė vokiečių įtaka, nes visame krašte vyravo dvikalbystė. Ypač didelė ji buvo pie­ tinėje krašto dalyje maždaug iki Priekulės, kur net šeimose su vaikais tėvai neretai kalbėdavo vokiškai

kiškai išmokdavo tik mokykloje).

(šiaurinėje krašto dalyje vaikai paprastai vo­

Esant tokiai padėčiai lietuviškai kalbėda­

mi klaipėdiečiai neretai garsus tarė vokiškai. Leksika buvo pilna ger­ manizmų, kurie sudarė net apie ketvirtadalį visų vartojamų žodžių. Prie lietuvių kalbos darkymo prisidėjo vokiečių kunigai, nemokėję taisyklingai ištarti lietuviškų žodžių. Anapus Nemuno, Vokietijos valdomuose R y t p r ū s iu o s e , lietu­ vių kalba merdėjo. Č ia jokių lietuviškų mokyklų nebuvo jau nuo X I X a. aštuntojo dešimtmečio. Gim toji kalba buvo šalinama iš bažny­ čių, visuomeninio gyvenimo. Persekiojama lietuviška spauda. Lietu­ vių kalba šnekančiųjų skaičius sparčiai mažėjo. 1925 m. tokių beliko gal tik apie 78 tūkstančius. Jie buvo pasmerkti išnykti. T ik senoji karta sunkiai pasidavė germanizacijai. Ji buvo labai prisirišusi prie protėvių kalbos ir papročių, be jų tiesiog negalėjo gyventi. Kunigas

(Schultze), pasakodamas apie lietuvių kalbos išnykimą Pilupė(dab. Nevskojė) parapijoje X X a. pirmaisiais dešimtmečiais, rašo, jog

P. Šulce nų

pažinojęs kelis senukus, kurie šeimoje neturėję progos lietuviškai kal­ bėti, todėl, kol pajėgdavę, eidavę tolimą kelią aplankyti kitų lietuvių senukų ir su jais lietuviškai pasikalbėti. Tačiau jaunuomenė vokiškoje aplinkoje greit vokietėj o. Ypač juodos dienos Rytprūsių lietuviams prasidėjo 1933 m., kai valdžią paėmė Hitleris. Tada imta persekioti viską, kas nors kiek pri­ minė lietuvybę. Panaikintos lietuviškos įstaigos, galutinai užgniaužta paskutinių organizacijų, net muziejų, veikla. Liovėsi gyvavusi Birutės

draugija , nutilo Giedotojų choras , pagaliau baigė dienas ir vokiečių įkurtoji Lietuvių literatūros draugija. Vokiečių spauda pradėjo kam­ paniją naikinkime viską , kas lietuviška. Buvo puolamas paskutinis lie­ tuvių laikraštis Naujasis Tilžės keleivis. Nusiaubta Enzio Jagomasto

Birutės ir Tau­ ragės giedoto­ jų draugijos, 1908 m., M L E archyvas

spaudos įmonė Lituania. 1935 m. Tilžėje ant tilto per Nemuną bu­ vo pakarta lietuvio iškamša ir paskelbta, kad lietuvybė Rytprūsiuose jau esanti likviduota. Karaliaučius ir kiti miestai tapo agitacijos prieš Lietuvą centrais. Rytprūsiai virto didžiausiais vokiškumo židiniais. Griebtasi demagogijos. Imta skelbti, kad lietuviai Mažojoje Lietuvo­ je esą ateiviai, kad „teisėti“ krašto gyventojai - vokiečiai, išnaikintų prūsų paveldo tariami tęsėjai. Kadangi paneigti lietuviškos Rytprūsių praeities neįmanoma, tai siekta dezinformacijos, istorijos faktų nuty­ lėjimo, panašiai kaip lenkai darė Vilniaus krašte. Iš lietuvių veikėjų

Tilžės lietuvių giedotojų drau­ gija, 1907 m., M L E archyvas

V ilius StorostaVydūnas, M L E

archyvas

valdžia atėmė pasus. Demonstrantai daužė jų butų langus, mušė juos pačius. Ypač nukentėjo žymusis filosofas ir rašytojas Vydūnas, svarbiausias lietuvy­ bės ir lietuvių kalbos Rytprūsiuose puoselėtojas. V ilius S torosta-V ydūnas gimė 1868 m. Jonaičiuose (dab. Šilutės r.) liuteronų kunigo šeimo­ je. Mokėsi Pilkalnio (Dobrovolskas) pedagogų rengi­ mo mokykloje, vėliau - Ragainės (Nemanas) moky­ tojų seminarijoje. 1888—1892 m. dirbo mokytoju Kintuose ir (iki 1912 m.) Tilžėje. Vasaromis studi­ javo filosofiją ir kitas disciplinas Greifsvaldo, Ha­ lės, Leipcigo ir Berlyno universitetuose. 1918 m. Berlyno universitete dėstė lietuvių kalbą. Visą sa­ vo energiją skyrė kovai prieš Mažosios Lietuvos germanizaciją. Buvo lietuvybės švyturys Rytprū­ siuose. Net 40 metų vadovavo savo įsteigtai (1895) Giedotojų draugijai, kuri kasmet surengdavo po 10 ir daugiau koncert ų įvairiose Mažosios Lietuvos vietose. Vydūnas skatino ir organizavo įvairias kitas Mažosios Lietuvos organizacijas. Artimai bendravo su Lietuvių mokslo draugija Vilniuje. Steigė lietuviškas sekmadienines mokyklas. Naciai ypač širdo ant Vydūno už jo didelį veikalą Vokiečių ir lie­

tuvių santykiai per septynis Šimtmečius (Sieben hundert fahre deutsch-litaui­ pasirodžiusį 1932 m. (pakartotas JAV 1982 m.). Tą veikalą uždraudė, konfiskavo nespėtą išparduoti tiražą (apie 1200 egz.). Prieš Vydūną padažnėjo chuliganiški išpuoliai. Gatvėje jį apdrabstydavo purvais, apmėtydavo akmenimis, vadindavo lietuvišku šunimi, daužy­ davo jo buto langus. Jam neleido lankytis Lietuvoje, tikrino gaunamą korespondenciją. 1938 m. Vydūną areštavo. Paleistas iš kalėjimo liko policijos priežiūroje, izoliuotas nuo bendraminčių, vienišas. 1944 m. artėjant frontui Vydūnas su kitais Rytprūsių gyventojais turėjo trauk­ tis į Vakarus. Apsigyveno Detmolde, kur jį globojo lietuviai pabėgė­ liai. Ten 1953 m. ir mirė. Vydūnas - didžiai tauri ir originali asmenybė. Didelis eruditas, rytų filosofijos žinovas, vadintas lietuvišku mahatma, dvasios milžinu. Jo nuopelnai lietuvių tautai dideli. Buvo paskutinis žymus Mažosios Lietuvos patriotas, kovotojas prieš germanizaciją, lietuvių kultūros saugotojas. Daug prisidėjo prie Lietuvos populiarinimo užsienyje. Nepalaužiamas lietuvių kalbos propaguotojas. Ją laikė svarbiausiu tautos gyvybės šaltiniu, per tūkstantmečius susiklosčiusia paveldima

schen Beziehungen),

tautos vertybe, egzistavimo laidu. 1912 m. Vydūnas išleido Vadovą lietuvių kalbai pramokti. Slopindami Rytprūsiuose lietuvių kalbą vokiečiai stengėsi panaikinti viską, kas primintų lietuvybę. Užkliuvo net tokie suvokietinti vietovardžiai, kaip Darkhemen iš lietuvių Darkiemis, arba vertalai Sieben­ linden vietoj fonetiškai suvokietinto Septinlöpen iš lie. Septynliepiai (vok. sieben ‘septyni’, Linde ‘liepa’). Ėmė be jokios atodairos keisti kitais vokiškais vietovardžiais: Dwarrehlischken (iš lie. D vareliškiai) pavertė Herrendorf,

Vydūnas

Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen Kulturhistorische Darlegungen u n ter B eigabe von ew ci K arten und 50 В lidem ■a leftwir». und r*rtndnxt

Patilszen (iš Patilžiai) —Insterwalde, Puskeppaln (iš Pu s­ kepaliai) —Argenfelde, Wietzischken (iš Vyciškiai) - Gilgental ir panašiai. Keitimo vajus kulminaciją pasiekė

valdant naciams. Tada Rytprūsių gauleiteris Erichas Rūta - Verl Kochas pareikalavo, kad būtų pakeisti visi nors kiek 1932 su lietuvių kalba susiję vietų vardai. Tam reikalui buvo sudaryta speciali komisija, kurios parengtas projektas oficialiai įsigaliojo 1938 metais. Tada buvo „sukurta“ apie 3300 visiškai naujų vokiškų vietovardžių. Kaip komisija „dirbo“, vėliau pasakojo buvęs jos narys baltistas Viktoras Falkenhahnas (Falkenhanas). E. Kochas įsa­ kęs neliesti prūsų kilmės vietovardžių, nes esą prūsai —tai germanai (kokia nesąmonė!). Dėl tokio nemokšiškumo iš komisijos pasitraukė žy­ musis baltistas Jurgis Gerulis (Gerullis). Jis susipyko su Karaliaučiaus valdžia ir išvyko dirbti į Berlyno universitetą. Falkenhahnui nepasi­ sekė išsisukti. Buvau priverstas nusikalsti lietuvių tautai, - vėliau prisi­ pažino. Prisiminė, kad sunku buvę tiksliai nustatyti, kuris vietovardis lietuviškas, kuris prūsiškas. Kochas neišmanė tų dalykų ir apskritai lingvistikos. Tai padėjo išgelbėti kai kuriuos senuosius vietovardžius. Abejotinais atvejais buvę „nutariama“, kad vietovardis esąs prūsiškas. Taip išliko vienas kitas ir aiškiai lietuviškas pavadinimas. Naujus vokiškus vardus komisija daugiausia darėsi iš dviejų dėme­ nų, kurių antruoju paprastai ėjo vokiški žodžiai: Berg ‘kalnas’, Dorf ‘kaimas’, Feld ‘laukas’, H o f‘kiemas’, Flur ‘laukas, pieva’, Haus ‘namas’, Höhe ‘aukštuma’, Tai ‘slėnys’, Wald ‘miškas’ ir kiti. Retais atvejais naujasis vietovardis kuo nors priminė anksčiau buvusį (išliko kuris nors dėmuo ar jo vokiškas vertalas), pvz.: Dakehnen (Dakėnai) virto Daken (numes­

ag

ta tik lietuviška priesaga -ėnai > -ehnen),

Schakuhnen (Šakūnai) —Schakendorf,

- Schillfelde. Paprasatai senąjį dėmenį palikdavo, jeigu manydavo esant prūsišką, pvz.: Gerwischkehnen (Gerviškėnai) pa­ liko Gerwen (pr. gerwe ‘gervė’), Alt Sauskoven (Sauskojai) - Alt Sauswalde

Schillehnen

(Šilėnai)

Tilsit

Vydūno veika­

і

las .. Vokiečių ir lietuvių santy­ kiai per septynis šimtmečius“, 1932 m.. M L E archyvas

(рг.

sausai ‘t.

p.’)

ir kiti. Kartais palikdavo, jei dėmuo krikštavardinės

kilmės, tokį ir naujai įvesdavo, pvz.: Adamlauken (Adom laukiai) pavertė

(steigėja buvo karalienė L u i­ (ypač jei prūsiškas), pvz.: (: upė A rg ą , vok. Arge), Buttkuh-

Adamshausen, Karalene (Karalienė) — Luisenberg

za). Panaudodavo artimesnės upės pavadinimą

Bublauken (Bublaukiai) pakeitė į Argen fu rt

nen (Butkūnai) - į Tilsental (: Tilžė), Gudschen (G ūdžiai) - į Insterbergen

(: Inster ‘Įsrutis’). Tačiau daugumas naujųjų vokiškų vietovardžių buvo tiesiog iš

(kaip ir vėliau keičiant rusiškais), pvz.: Abschruten (Opš(dvi vietovės), Akmenischken

piršto išlaužiama rūtai)

pakeitė į Ehlerfelde ir Steinflu r

(Akmeniskiai)

- į Sittenfelde, Antballeri (Antbaliai) - į Abendwalde.

Vis dėlto lietuvybė Rytprūsiuose neužgeso. Yra duomenų, kad prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Tilžės Pilkalnio

(Dobrovolškas)

(Sovetskas), Ragainės (Nemanas) ir 70 proc. turinčių per 50 metų

apskrityse apie

amžiaus gyventojų kalbėjo ar bent gerai suprato lietuviškai. Nedaug

(Gusevas), Stalupėnų (Ne­ sterovas), Įsruties (Černiachovskas), Darkiemio (Ozerskas) apskrityse. Be kita ko, tai rodo Em ilio Kraštinaičio (1903-1983, kilusio nuo Ragainės, Į. Bretkūno ir M. Pretorijaus rankraščių dešifruotojo) pasakojimas, kad kai­ mažesnis tokių procentas buvo ir Gumbinės

muose beveik iki pat Karaliaučiaus buvę galima lietuviškai susikal­ bėti. Karo metu pasitraukę iš Lietuvos pabėgėliai daug kur buvo pri­ glaudžiami ir globojami vietinių lietuvių. Tilžės ir Ragainės bažnyčiose lietuviški pamokslai buvo sakomi iki pat

1944 metų.

Lietuvių katalikų Tilžės parapijai

žmonių. Beje, iki sostine. Iki

1938

(Priozerskojė) ir

1933

1940 m. priklausė 2300

m %patys vokiečiai Tilžę vadindavo Lietuvos

m. lietuviški pamokslai buvo sakomi Gerviškėnuose

(Pričalai). 1933 m. Tovėje (Zalivino) net vaikai laisvai (Jurgio Gerulio liudijimu). Kitur lietuvybė užgeso šiek tiek anksčiau. Laūkiškoje (Saranskojė) lietuviškos pamaldos vyko tik iki 1924 m., o Papėlkiuose (Vysokojė) - iki 1918 metų. Tai nereiškia, kad Jsėje

kalbėjo lietuviškai

ten lietuvių vėliau nebebuvo - tiesiog nesiskaityta su jų poreikiais. Minėtinas G e r u lis Jis gimė šeimoje.

tarpukariu

gyvenęs mažlietuvis

kalbininkas

Ju rg is

(Georg Gerullis), praturtinęs lituanistikos ir baltistikos mokslą. 1888 m. Jogauduose, netoli Vilkyškių (dab. Šilutės r.) valstiečių 1909 m. baigęs Tilžės gimnaziją studijavo Karaliaučiaus ir

Berlyno universitetuose lyginamąją kalbotyrą ir klasikinę filologiją.

1912

m. apgynė daktaro disertaciją. Po to profesoriavo Karaliaučiaus,

vėliau Leipcigo universitetuose.

1934

m. grįžo į Karaliaučių ir kurį

laiką buvo šio universiteto rektorius. Nuo

1937

m. išsikėlė į Berlyno

universitetą: buvo pasipiktinęs Rytprūsių vietos administracijos lietu­

viškų vietovardžių keitimu vokiškais ir nenorėjo prie to niekšiško dar­ bo prisidėti. Dar prieš tai 1933 m. jis įstojo į nacionalsocialistų partiją

(veikiamas žmonos, kilusios iš aukštos Latvijos vokiečių aristokratų giminės),

todėl

užėmė svarbius administracijos postus. 1945 m. gegužės mėnesį naktį sergantis sovietinio saugumo buvo areštuotas ir dingo be žinios. Daugiausia Gerulis lituanistikai nusipelnė tirdamas lietuvių kalbos tarmes ir senuosius raštus. Ypač daug nuveikė dialektologijos srity­ je. Laikytinas moderniojo lietuvių dialektologijos mokslo, kuriamo už Lietuvos ribų, pradininku. Svarbiausias jo šios srities veikalas 1930 m. vokiškai išleista monografija Lietuvių dialektologijos studijos (Litauische Dialektstudien). Joje Gerulis pirmasis lietuvių tarmėms užrašyti

pritaikė vadinamąją kopenhaginę transkripciją, vėliau atlikusią labai svarbų vaidmenį mūsų dialektologijos raidoje. Siame veikale jis ištyrė ir apaše lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių priegaidės, pateikė svar­ biausių tarmių pavyzdžių su jų dialektologinėmis charakteristikomis. Gerulis iki pat mirties pats tyrė ir kitus mokė tirti lietuvių tarmes instrumentinės fonetikos priemonėmis. 1931-1933 m. vadovavo d i­ alektologijos kursams Kaune. Kartu su Chriastianu Stangu 1933 m. išleido monografiją Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose. A b u drauge tyrė unikaliąją Zietelos šnektą, tik to darbo nespėjo baigti. Po karo Stan­ gas savo užrašus paskelbė, o Gerulio sukaupti medžiagos rinkiniai pražuvo, bent iki šiol apie juos nieko negirdėti. Toks pat likimas ištiko ir jo sukauptą medžiagą apie Gervėčių bei Lazūnų šnektas

(Gudijoje).

Antroji Gerulio mokslinių interesų sritis - tai senųjų lietuvių kal­ bos paminklų tyrimas. 1922 m. jis išleido fotografuotinį Mažvydo raš­ tų rinkinį. Dalį tekstų pats surado Karaliaučiaus archyvuose. Po karo kai kurių originalų neišliko. Nors dabar turima naujesnių perspaus­ dintų Mažvydo raštų, Gerulio leidinys tebėra išlaikęs didelę mokslinę vertę, juoba kad ne visi jo paskelbtų tekstų originalai išliko. 1927 m. jis išleido puikią lietuvių senųjų raštų chrestomatiją Senieji lietuvių

skaitymai

(I dalis),

kuria ir dabar tebesinaudojama. Yra suradęs ir pa­

skelbęs nemaža smulkesnių senųjų lietuviškų tekstų, daug archyvinių duomenų apie juos. Gerulis daug nusipelnė lietuvių kalbos istorijos Prūsijoje tyrimui. Domėjosi socialinės lingvistikos, ypač lietuvių-vokiečių dvikalbystės, problemomis. Aprašė savo gimtojo kaimo, savo paties šeimos vokietėjimą. Tai buvo didelis eruditas baltistas. Svarbūs jo prūsistikos darbai, ypač prūsų vietovardžių tyrimas. Iš šios srities buvo ir jo daktaro di­ sertacija, apginta 1912 m. Tai lotynų kalba parašytas veikalas Apie

prūsiškus Sembos vietovardžius. Prūsų vietovardžius jis tyrė ir vėliau. 1922 m. vokiškai išleido reikšmingą veikalą Senovės prūsų vietovar­

džiai. Prūsistikos klausimais paskelbė ir mažesnių darbų Vokietijos, Lietuvos ir Latvijos spaudoje. Rašė latvistikos klausimais. Reikšmingas ir Gerulio pedagoginis darbas. Jis daug prisidėjo prie tarpukario lietuvių jaunosios kartos kalbininkų išmokslinimo. N eti­ kėtai mirus Kazimierai Būgai, per trumpą laiką Kauno universitete •nespėjusiam parengti savo darbo tęsėjų, susidariusią tragišką lietuvių kalbotyros padėtį gerino Gerulis. Jo mokiniai buvo abu žymieji tar.pukario lietuvių kalbininkai profesoriai Pranas Skardžius ir Antanas Salys, taip pat po karo Vilniaus universitete dėstęs Jonas Kabelka, Pedagoginiame institute - Elžbieta Mikalauskaitė, išeivijoje - Kazys Alminas

(Alminauskis)

ir Izabelė Matusevičiūtė.

Kaip žmogus, Gerulis buvo prieštaringa ir tragiška asmenybė, su­ siklosčiusių aplinkybių plėšoma į skirtingas puses. Lituanistika jam buvo šventas mokslas, lietuvių kalbos faktai - brangenybė. Tai matyti iš atsisakymo prisidėti prie lietuviško vardyno Rytprūsiuose suvokietinimo. Hitlerio partijos narys šiuo atveju nepakluso partijai. Tačiau visą gyvenimą dirbdamas tarp vokiečių Gerulis ilgainiui persismelkė vokietybe, dvasia ir mąstysena sutapo su vokiečiais, nors iki amžiaus pabaigos didžiavosi savo lietuviška kilme. Visa tai lėmė daugelio ano meto lietuvių inteligentų, jo paties ir jo darbų iš arčiau nepažinusių, neigiamą požiūrį į Gerulį, vienpusį jo vertinimą užmirštant didžiulius jo nuopelnus lietuvių kalbos mokslui.

Prieš pat A n t r ą j į p a s a u lin į karą Hitleris atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Tai įvyko 1939 m. kovo 22 dieną. Tuoj po to vokie­ čiai ten ėmė naikinti viską, kas lietuviška: uždarinėjo lietuvių m oky­ klas, parduotuves, bankus, įstaigas. Iš bibliotekų lietuviškas knygas vertė į Gestapo rūsius, o iš ten vežė į popieriaus fabriką. Draudė net lietuviškai kalbėti, esą čia niekada lietuvių nėra buvę ir dabar nėra. Dalis lietuvių, vengdami vokiečių keršto ir persekiojimo, pasitraukė į Nepriklausomą Lietuvą. Kurie liko, buvo areštuojami, persekiojami. Apie kokią nors kultūrinę veiklą tada negalėjo būti ir kalbos. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvusiame Klaipėdos krašte vyko įnirtingi mūšiai tarp hitlerinės Vokietijos ir bolševikinės Sovie­ tų Sąjungos armijų. 1944 m. spalio mėn. hitlerininkai buvo išstum­ ti iš didžiosios Klaipėdos krašto dalies, o 1945 m. sausio 28 d. ir iš Klaipėdos miesto. Gyvenvietės neapsakomai nuniokotos, sunaikinta 65 proc. Klaipėdos miesto pastatų. Daugumą gyventojų pasitraukian­

tys hitlerininkai evakuavo į Vokietijos gilumą. Dalis žuvo besikelda­ mi per sovietų armijos apšaudomas Kuršių marias. Manoma, kad iš buvusių 154 tūkst. Klaipėdos krašto gyventojų pasitraukė apie 114 tūkstančių. Daug pasitraukusių ilgainiui įsikūrė Vakarų Vokietijo­ je, kiti persikėlė į JAV, Kanadą, Argentiną, Australiją ir kitas šalis. Mažlietuviai įsitraukė į bendrą emigrantų kultūrinį gyvenimą. Turėjo savas organizacijas: Mažosios Lietuvos draugiją, Mažosios Lietuvos fondą ir kitas. Ėm ė leisti savą periodinę spaudą (Krivūlė , Keleivis , Unsere Stirnine

ir kt.),

vok.

knygas, atsiminimus, rengti lietuviškus sambūrius.

Pasirodė ir lituanistinės literatūros. Minėtinas fono Užpurvio vokiš­ kas Saūgų šnektos aprašas

(su 2 įkalbėtomis kasetėmis),

išleistas Čikagoje

1990 m. kartu su kitomis dviem autoriaus filologinėmis studijomis. Vilius Pėteraitis parašė dvi dideles Mažosios Lietuvos vandenvardžių monografijas

(vėliau išleistas Lietuvoje).

Leista ir kitų darbų: kaupti duo­

menys Mažosios Lietuvos enciklopedijai... Su tėviške ryšiai ilgą laiką buvo visai nutrūkę, ir tik 1987 m. Sovietų Sąjungos valdžia pradėjo leisti jiems lankytis Klaipėdoje. Karui pasibaigus Klaipėdos krašto gyventojų bebuvo likę gal tik apie 10-20 procentų. Nors dalis pasitraukusių dar karo metais bandė sugrįžti į namus, tačiau daugelis rado juos užimtus. Grąžinti jiems turtą bolševikinė Lietuvos valdžia neturėjo teisės. SSRS generalinio prokuroro nurodymu tai daryti buvo leista tik SSRS piliečiams, o klaipėdiškiai tokie niekada nebuvo. Vengdami kalėjimo ir tremties, dalis mėgino išvykti į Vokietiją. D ėl visų pergyventų skriaudų ir kan­ čių kai kurie iki šiol tebekaltina didžialietuvius, matyt, iš ankstesnio įpročio ir dėl nesupratimo, jog Lietuvoje šeimininkavo okupantai. Į ištuštėjusias sodybas buvo keliami žmonės iš kitų rajonų, ypač pietryčių Lietuvos

(ir taip aptuštėjusios dėl lenkų repatriacijos),

stengiantis

ten sudaryti tuščią erdvę slavų kolonistams. Kremlius siekė Klaipė­ dą, kaip ir Liepoją, Taliną bei kitus neužšąlančius Baltijos jūros uos­ tus, apgyvendinti rusais ir tuo sukurti patikimą imperijos bastioną. 1989 m. Klaipėdos mieste rusai sudarė 28,2 proc. visų gyventojų

karą jų nebuvo),

nors vyravo lietuviai

(63 proc.).

(prieš

Kituose buvusio Klai­

pėdos krašto miestuose ir miesteliuose lietuviai dar labiau įsivyra­ vo: Priekulėje tada jų buvo 95 proc., Šilutėje - 93 proc., Rusnėje 94 proc., Pagėgiuose - 87 procentai. Klaipėdos krašto kaip atskiro administracinio vieneto jau nebesudaryta. Daug senųjų vietinių gyventojų bolševikai ištrėmė į Sibirą. Liku­ sieji dėl protestantų tikybos dažnai būdavo painiojami su vokiečiais, nors kalbėjo lietuviškai. Dėl to, taip pat tikėdamiesi išvykti į Vokietiją,

daugelis ėmė rašytis vokiečiais, juoba kad Vokietijoje turėjo giminių. Nusivylę dėl jiems reiškiamo priešiškumo, dėl to, kad buvo laikomi vokiečiais, daugelis su širdgėla pasitraukė iš protėvių žemės ir išvyko į Vokietiją. Likę ilgainiui sumišo su atsikėlėliais ir baigia tarp jų ištirpti. Išliko tik vienur kitur atskiros autochtonų šeimos, pavyzdžiui, prie Smalininkų

(Antšvenčių kaime),

Pagėgių

(Bitėnuose),

taip pat persikėlusių

į V ilnių, Kauną ar kitus miestus. Bolševikai nuniokojo senuosius klai­ pėdiškių kultūros paminklus, jų bažnyčias, kapines ir kitą. Senoji klaipėdiškių, kaip patys vadinosi - šišioniškių (sišion

vietoje’,-plg. Vilnijos tuteišių pavadinimą)

‘čia, šioje

kalba, galima sakyti, jau baigia iš­

nykti. Po karo ją intensyviai tyrė kalbininkai Vladas Grinaveckis, E le ­ na Grinaveckienė, Dalia Gargasaitė ir kiti, stengėsi sukaupti mokslui reikalingų duomenų. Kaskart vis sunkiau būdavo rasti tinkamų patei­ kėjų, nes jaunoji karta vietinių senųjų šnektų jau nebemoka. O tos šnektos labai įdomios. SSR S ir V F R vyriausybėms susitarus nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos buvo leista Klaipėdos krašto

(ir visos Lietuvos)

vokiečiams iš­

vykti į Vakarų Vokietiją. Tuo pasinaudojo apie 11 tūkst. žmonių. Iš­ vyko ir vokiečiais užsirašę lietuviai. Pasitraukė beveik visi vadinamieji kuršininkai iš Kuršių nerijos. Daug baisesnis likimas ištiko R y t p r ū s ių lietuvius. 1944 m. vasarą bolševikų kariuomenei artinantis prie Rytprūsių hitlerininkų vadovy­ bė įsakė visiems gyventojams trauktis į vakarus. Dauguma pakluso ir atsidūrė Vokietijos gilumoje. Tačiau išvyko ne visi. Buvo tokių, kurie nespėjo ar nenorėjo keltis. Tenykščiai lietuviai tikėjosi, kad po karo kraštas bus prijungtas prie Lietuvos ir jie nebebus persekiojami, kaip darė naciai. Tačiau Stalinas neskyrė jų nuo vokiečių. Greit prasidėjo teroras. Tiek vokiečiai, tiek ir lietuviai vienodai buvo vejami iš gimtųjų namų, be teismo žudo­ mi. Siautėjo badas. Vyko genocidas. Ieškodami išsigelbėjimo žmonės bėgo į rusų okupuotą Lietuvą. 1944 m. spalio mėn.-1945 m. pavasarį vakarinėje Lietuvos dalyje susikaupė daugybė elgetaujančių Rytprūsių gyventojų nuo Tilžės, Ragainės, Gumbinės, Įsruties, Labguvos ir kitų vietovių. Tai buvo daugiausia moterys su mažais vaikais ir invalidai seneliai. Dauguma jų kalbėjo lietuviškai, bet buvo ir silpnai šią kalbą mokančių, vos suprantančių arba ir visiškai nesuprantančių. Nors bolševikų valdžia draudė, bet Lietuvos žmonės stengėsi padėti nelaimingiesiems. Kai kas iš jų neteko vilties išgyventi ir paliko savo vaikus auginti pakelyje sutiktiems lietuviams. Ir šie juos augino. Po 40 metų „vokietukai“ ėmė ieškoti savo brolių, seserų, giminių...

1945-1946 m. beveik visi suaugę Rytprūsių gyventojai buvo išgau­ dyti, suimti ir išgabenti į Vokietiją, dar didesnis jų skaičius - į Sibirą, kur beveik visi žuvo. Pačiuose Rytprūsiuose autochtonų neliko. Stalinas dar Teherano konferencijoje (1943 12 01) kėlė reikalą So­

(Königsbergo) ir K lai­ (Memelio) uostus, kurie esą pastatyti nuo amžių slavų žemėje (на и с к о н н о с л а в я н с к о й з е м л е ) . Painiojo Prūsiją su Rusija. Potsdamo konfe­

vietų Sąjungai turėti neužšąlančius Karaliaučiaus pėdos

rencijoje (1945 07 02) Rytprūsiai buvo padalyti S SR S ir Lenkijai. Prūsi­ ja taip žiauriai nukentėjo todėl, kad jos vardą buvo pasisavinęs tikrasis vokiečių militarizmo židinys - Brandenburgas. Iki 1945 m. pavasario Ryptūsių šeimininko klausimas Sovietų Są­ jungoje vis dar nebuvo išspręstas. Yra duomenų, kad Stalinas siūlęs Sniečkui prisijungti juos prie sovietinės Lietuvos (tai natūralu, juoba kad prieš pradedant puolimą Rytprūsiuose kariams buvo aiškinama, jog bus išvaduoja­ mos senosios lietuvių žemės, kurias vokiečiai grobikai engę 700 metų), bet Šis, matyt, pasitaręs su Genriku Zimanu, Aleksandru Guzevičiumi, Jus­ tu Paleckiu ir kitais „draugais“, atsisakęs. Geografo Vytauto Gudelio atsiminimu, tada buvo net sudaromos Rytprūsių lietuviškų ir vokiš­ kų vietovardžių kartotekos, braižomi to krašto žemėlapiai, bet greit įsakyta darbą nutraukti. Vėliau, Nikitos Chruščiovo atlydžio laikais, Rytprūsių klausimas vėl buvo iškilęs (1963-1964), tačiau valdžią paė­ mus Leonidui Brežnevui tuoj nutilta. Stalino sprendimu Karaliaučiaus kraštas 1946 m. balandžio 7 d. buvo atiduotas Rusijos Federacijai. Keistas sprendimas prijungti prie Rusijos žemes, kurios su ja nesisiekia. Nepaisant Mažosios Lietu­ vos Tarybos protesto

(išspausdintas

Vorutoje, 1992 12 23), Rytprūsiai tapo

Rusijos kolonija. Greit imta tą koloniją apgyvendinti rusais, atveža­ mais iš Smolensko, Voronežo, Oriolo, Kirovo, Briansko ir kitų sričių. 1946 m. pabaigoje jau buvo perkelta apie 12 tūkst. šeimų. 1988 m. krašte gyveno per 800 tūkst. žmonių, daugiausia rusų. Taigi nuo 1945 m. Lietuva neteko per 700 metų trukusios kai­ mynystės su vokiečiais. Atsidūrė slavų apsuptyje. Kremlius stengėsi žmonėms įkalti į galvą absurdą, esą Rytprūsiai - tai nuo amžių slavų

žemė. Beje, taip buvo parašyta ir 1953 m. išleistame Didžiosios sovie­ tinės enciklopedijos tome (p. 426). Atsirado disertacijų, kurių autoriai stengėsi įrodyti, kad prūsai buvę vos ne rusai. Rašytojo F. Vedino ro­ mane Miestas busi

(Ryga, 1953)

skaitome: šios žemės priklauso mums...

rusų žeme važiuojame... M es su fašistais atsiskaitėme ir susigrąžinome savo žemę. Dar palyginti neseniai Ragainės

(Nemano) rajono

laikraštyje

B. Oralbekovas rašė: Si žemė nuo seniausių laikų buvo slavų , rusų žemė

ir ja vėl teisėtai tapo po Didžiojo Tėvynės karo (Ленинец, 1988 m. Nr. 26). Taip buvo mulkinami atsikėlėliąi. Iš tikrųjų per amžius Rytprūsiuose niekada nėra buvę nė vienos rusiškos gyvenvietės, joks rusų moks­ lininkas iki Antrojo pasaulinio karo nėra radęs ko nors rusiška šioje žemėje. Kad Rytprūsiai atrodytų rusiškesni, buvo pakeisti vietovardžiai. Rusiški vietų vardai įvesti visur, ne tik vietoj hitlerininkų primestų vokiškųjų, bet ir vietoj nuo amžių išlikusių gražių lietuviškų arba prū­ siškų. Karaliaučius (Königsberg) virto Kaliningradu. Ir daug kitų vietovių gavo rusiškus bolševikų veikėjų, kariškių, net caro generolų pavardžių pavadinimus, perkeltus Rusijos miestų, miestelių ar kaimų vardus. Kovose už Karaliaučių žuvo įvairių tautų žmonės, tarp jų ir lietuvių, bet į srities žemėlapį įtraukti vien rusiški pavadinimai. Pavyzdžiui: Darkiemis virto Ozerskii, Eitkūnai - Cernyševskojė, Gästos - Slavsku,

Gumbinė - Gusevu, Įsrutis - Černiachovsku, Krantas —Zelenogradsku, Kuršiai - Primorjė, Labguva - Polesku, Lazdynai - Krasnoznamensku, Palvininkai - Jantarnu, Piliava - Baltiįsku, Ragainė - Nemanu, Stalu­ pėnai - Nesterovu, Tepliavä - Gvardeisku, Tilžė - Sovetsku, Trakėnai Įasnaja Poliana, Vėluva - Znamensku ir t. t. Taigi užkariautojai klastojo ne tik krašto istoriją, bet ir jo geografi­ ją. Nepaliko nė vieno lietuviško ar bent baltiško pavadinimo senojoje baltų žemėje, nors čia pat kaimynystėje buvo sovietinė baltų respubli­ ka —Lietuva. Elgtasi taip, lyg rusai čia būtų atradę negyvenamą žemę, neturėjusią jokios istorijos, ir tą žemę būtų reikėję pavadinti atradėjų vardais. Vargšai Rytprūsių vietovardžiai! Kokių metamorfozių jie nėra patyrę? Antai Pakriókius germaniźatoriai buvo suvokietinę į Pokraken, hitlerininkai juos pavertė Weidenau, o stalinistai - Leninskojė. Atitinkamai Šilėnai virto Schillehnen —» Schillenfeld —» Pobedino ir 1.1. Stalinistai nepaisė jokio kultūrinio paveldo. Viso pasaulio bal­ tistams žinomi Pabėtai virto Romanovo, Kristijono Donelaičio Tolminkiemis —Cistyje Prudy ir t. t. Ar gali būti didesnis lietuvių tau­ tos ir apskritai dorų pasaulio žmonių įžeidimas? Rusiškais buvo kei­ čiami net vandenvardžiai (labai retas atvejis pasaulio istorijoje!): Aismarės virto Lana, Ameita - Stogovka, Gilija - Matrosovka, Nemunynas - Zia­ ja, Rominta - Krasnaja, Skirvytė - Severnaja ir t. t. Taip buvo naikinami šimtmečiais čia gyvenusių žmonių pėdsakai. Kraštas tapo dvasine dykviete, pūliuojančia žaizda lietuvių širdyse. Ir visa tai padarė ne kryžiuočiai ar kitokie grobikai, bet „vyresnieji broliai“, savo elgesiu toli pralenkę hitlerininkus. Pastarieji 1938 m. iš 2087 Rytprūsių vietovardžių buvo suvokietinę tik 1183 (56,7 proc.).

Stalino rusifikatoriai jokių sentimentų neturėjo. Jie nepaliko net šio šimtmečio pradžios lietuvių kultūros centrų - Tilžės ir Ragainės —pa­ vadinimų, jų neberasi žemėlapiuose. „Vyresniojo brolio“ pavyzdžiu pasekė lenkai, kurie „savo“ Ryt­ prūsių dalyje taip pat daug baltiško vardyno pakeitė lenkišku. Plg. metamorfozę: Degūčiai > Degucie —» Maków; Galviečiai > Galwiece -> Duża Wieś; Kiekskiemiai > Kiekskiejmy —> Zielonka; Pluškiemiai > Pluszkiejmy -» Placka...

Karaliaučiaus pilis, beveik nenukentėjusi karo metais, rusų oku­ pantų buvo išsprogdinta, paskui visai nugriauta. Vietoj jos atsirado ar­ chitektūros monstras —srities vykdomojo komiteto pastatas. Ragainės XIII a. pilis susprogdinta 1975 m. sukant kažkokį filmą, riogso tik jos apgriuvusios sienos. Sugriautos, susprogdintos ne tik pilys, bet ir baž­ nyčios. Nebėra tų Karaliaučiaus, Labguvos, Gumbinės, Ragainės, Til­ žės bažnyčių, kuriose kadaise triūsė didieji lietuvių raštijos kūrėjai Jonas Bretkūnas, Baltramiejus Vilentas, Martynas Mažvydas ir kiti, kuriose dar 1944 m. buvo laikomos lietuviškos pamaldos. Dalis bažnyčių tebe­ riogso suniokotos, Pabėtų bažnyčia buvo paversta trąšų, Valtarkiemio įrankių, Vėluvos, Tepliavös, Katniavös - kitokiais sandėliais. Daug kultūros paminklų nukentėjo dėl paprasčiausio aplaidumo, atsikėlusių gyventojų nenoro domėtis šio krašto istorija. Suarti pi­ liakalniai, išvartalioti paminkliniai akmenys, bareljefai, sunaikinti jų užrašai. Iš hitlerininkų laikų išlikusi rodyklė į Kristijono Donelai­ čio gimtuosius Lazdynėlius buvo sunaikinta, pačiuose Lazdynėliuose (dab. Višniovka) Donelaičio sodybos vieta buvo paversta šiukšlynu, že­ mė išrausta ir dilgėlėmis apaugusi. Tolminkiemyje Donelaičio bažny­ čią vėliau atstatė entuziastai iš Lietuvos, vadovaujami Napaleono Kit­ kausko, pavertė ją muziejumi —vienintele lietuviškumo žyme visoje srityje. Tolminkiemį išgelbėjo pasaulinės šlovės Donelaičio vardas.

Karaliaučiaus pilis. X X a. pra­ džios atvirukas Karaliaučiaus p i­ lies vietoje soviet­ mečiu pastatyti Tarybų rūmai, Shutterstock

Nyku dabar baltų kilmės žmogui senojoje prūsų ir lietuvių žemė­ je. Bolševikai ją pavertė ištisa karine baze ir visiškai apleido. Reikia stebėtis, kaip pavyko taip suniokoti žydintį kraštą. Anksčiau ši že­ mė maitino Vokietiją, buvo jos aruodas. Turėjo modernią drėkinimo sistemą - vieną geriausių Europoje, kuri naujiesiems gyventojams pasirodė nereikalinga. Erozija ir pelkės įsivyravo Rytprūsiuose. Ga­ lima buvo valandomis važiuoti per kraštą ir nematyti žmoniškesnio ūkininkavimo žymių: ištrypti, apleisti dirvonai, apgriuvusios sody­ bos, sulaukėję sodai, brūzgynais užžėlusi dirbama žemė. Geriausias pavyzdys, ką duoda brandusis socializmasl Užsieniečiams šis kraštas ilgai buvo uždarytas, žurnalistams - terra incognita . Spaudžia širdį važiuojant išniekintų šventyklų kraštu. Nebėra čia nė vienos lietuviškos mokyklos. Viskas vien rusiška. Atsikėlėliai ne­ jaučia, kad gyvena ant baltiškos kultūros griuvėsių. Visa Kaliningra­ do sritis - tai absurdas, akivaizdus bolševikų nusikaltimų pavyzdys. Nukankinta ir Rytprūsių lietuvių kalba. Jos, tiesą sakant, nebė­ ra. Šio krašto gyventojų tąsa - į Vakarus pasitraukę lietuviai - iš­ blaškyti po visą pasaulį ir nebesudaro kompaktiškos bendruomenės. Vienas kitas iš Rytprūsių kilęs žmogus gyvena Lietuvoje, daugiausia tokių palikuonys, jau nebemokantys savo protėvių tarmės. Dėl viso to buvusių Rytprūsių lietuvių tarmių rekonstrukcija šiandien gali būti tik apytikrė, pateikianti patį bendriausią vaizdą. Detalių, matyt, jau niekuomet nebeatkursime. Daugiausia remiamės Adalberto Bezzenbergerio, Aleksandro Doričiaus, Jurgio Gerulio, Christiano Stango, Antano Salio, Valterio Fenclau

(Fenzlau)

darytais užrašais bei jų atlik­

tais tyrimais, taip pat Rytų Prūsijos lietuviškais tarminiais tekstais, pavyzdžiui, Kristupo Jurkšaičio, Karlo Kapelerio, kitomis šio krašto gyvosios kalbos nuotrupomis. Dabar vadinamojoje Kaliningrado srityje gyvena apie 40 tūkstan­ čių lietuvių, daugiausia pokarinių naujakurių. Pagal oficialią statisti­ ką 1979 m. Karaliaučiaus mieste lietuvių buvo - 3475 Tilžėje -

(Slavsko)

(1990 m. - 3537),

2132 (2326), Ragainėje - 2099 (1940), Įsrutyje - 1348, Gastų rajone — 1464

(2316), Lazdynų (Krasnoznamensko) rajone — 864

(1504), Stalupėnų (Nesterovo) rajone - 651 (1154). Pasienyje su Lietuva jie sudaro apie trečdalį visų gyventojų. Tai lietuviai - daugiausia buvę tremtiniai, kuriems neleido gyventi Lietuvoje ir kurie stengėsi įsikurti bent netoli Lietuvos. Tarp jų - ir buvę partizanai, šių pali­ kuonys. Tam tikra dalis - pabėgę iš Lietuvos nusikaltę sovietiniai aktyvistai, buvę stribai, šiaip visokie „laimės ieškotojai“. Pastarieji greit surusėdavo.

Bolševikinės Lietuvos valdžia šio krašto lietuviais nesirūpino; šie tautiečiai buvo palikti likim o valiai. Lietuviškų mokyklų po karo ten nebuvo. Jokios lietuviškos spaudos. Vietos vadovybė visą laiką truk­ dė bet kokį lietuvių kultūrinį darbą, vien skleidė demagogiją apie „tautų draugystę“. Nepaisant tenykščių lietuvių pastangų

buvusio rezistencijos dalyvio Stepono Bubulo)

(pavyzdžiui,

iki Atgim im o net lietuvių

kalbos pamokų rusiškose mokyklose nepavyko įvesti, nors buvo m o­ kyklų

(pavyzdžiui, Gastų - Slavsko r.),

kur lietuviai sudarė iki pusės m oki­

nių. Bolševikinės Lietuvos švietimo ministerija prašymams paremti tenykščių lietuvių iniciatyvą buvo kurčia. Iš Tilžės ir kitų artimesnių vietovių apie tūkstantį lietuvių m okinių kasdien važinėdavo m oky­ tis anapus Nem uno į Lietuvą arba gyvendavo Lietuvoje internatuo­ se. Taip pat žmonės sekmadieniais ir švenčių dienomis važiuodavo anapus Nem uno melstis, nes Rytprūsiuose neliko nei bažnyčių, nei lietuviškų pamaldų. Toks likimas ištiko žemę, kurioje išleista pirmoji lietuviška knyga

(1547),

(1653), pirmą kartą į lietuvių (1590), pasirodė pirmoji lietuviška grožinės lite­ ratūros knyga (Ezopo pasakėčios, 1706), įsteigtas pirmasis universitetinis Lietuvių kalbos seminaras (mūsiškai - Lietuvių kalbos katedra, 1718), išėjo pirmas mokslinis darbas apie lietuvių kalbą (1747), įsteigta pirm o­ ji lietuviška mokytojų seminarija (1811), pasirodė pirmieji lietuviški pirmoji lietuvių kalbos gramatika

kalbą išversta Biblija

eilėraščiai ir buvo sukurtas pasaulinio garso šedevras - Kristijono

(išspausdinti 1818 m.), pasirodė pirmasis periodinis leidinys lietuvių kalba (1822), anksčiausiai pradėta rinkti lietuvių tau­ tosaka ir išėjo pirmasis lietuvių liaudies dainų (ten surinktų) rin ki­ nys (1825), išleistas pirmasis tautinis lietuvių laikraštis A ušra (1883), įsteigtas pirmasis lietuvių etnografinis muziejus (1905) ir t. t. Ten Donelaičio M e ta i

vaikščiojo Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas, Liudvikas Rėza, Kristijonas Donelaitis, Imanuelis Kantas, Vydūnas, Jurgis Zauerveinas

(Sauerwein),

Enzys Jagomastas... Ten formavosi da­

bartinės lietuvių kultūros užuomazgos. Be Mažosios Lietuvos sunku įsivaizduoti ir Didžiąją Lietuvą. Iki pat XVIII a. pabaigos lietuvių kultūra Prūsijoje intensyviau plėtota negu Lietuvoje, o m okyklų ir periodinių leidinių skaičiumi M ažoji Lietuva lenkė Didžiąją Lietuvą dar ir visą X I X amžių. Mažojoje, o ne Didžiojoje Lietuvoje pirmiau­ sia ėmė bręsti lietuvių tautinė savimonė. Ir į visa tai bolševikiniams Lietuvos vadovams buvo nusispjaut. L K P „veiklos“ dėka net ne visi lietuvių inteligentai žinojo, kas Lietuvai buvo Karaliaučius, Tilžė, Įsrutis ir kiti centrai. Geriau pažino Karpatus, Krymą, Tian Sanį ne­

gu Rytprūsius. Mažoji Lietuva buvo likusi tik istorijos ir literatūros vadovėliuose, vieno kito lietuvio šviesuolio sąmonėje, jo atmintyje

(1983 m. neoficialiai pasirodė V. Šilo ir H. Samboros knygelė Po Mažąją Lietuvą), apie ją nedaug težinojo aukštąsias mokyklas baigę specialistai. A t­ sakomybę už visa tai turi prisiimti L K P veikėjai, palaiminę ne tik Vilniaus krašto lenkinimą, bet ir Mažosios Lietuvos rusinimą. Tragiškas Mažosios Lietuvos likimas ir bolševikų įvykdytas ge­ nocidas plačiajai Lietuvos visuomenei ėmė aiškėti tik atgavus laisvę. Krito uždanga nuo šio, kaip ir kitų bolševikinių tabu. Tada pradėta domėtis Mažosios Lietuvos indėliu į lietuvių kultūros lobyną. Tasai vyksmas buvo palaipsnis, susijęs su bolševikinių mitų demaskavimu. Sujudo mažlietuvių likučiai Lietuvoje

(Vakaruose jie veikė visą laiką).

Jau

1989 m. Klaipėdoje susikūrė bendrija M a žo ji Lietuva. Vilniuje atsira­ do visuomeninė M ažosios Lietuvos reikalų taryba prie dar sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo. Įsisteigė Prūsą (1988) senosios prūsų kalbos ir kultūros puoselėtojų draugija. Vakarų Vokietijoje jau nuo 1980 m. veikė Tolkemitos

nio Rytprūsiuose pavadinimą)

(pagal vieno piliakal­

draugija, taip pat puoselėjusi prūsų kalbą ir

kultūrą. Stengėsi aprašyti ir ateinančioms kartoms perduoti prūsų kul­ tūrinį palikimą, reanimuoti senąją prūsų kalbą, išleido jos „dabartinę“

(G. Kraft-Skalwynas Gramatika prūsiškas kalbas, pobända swaises ernaunsnas, Dieburg, 1982), net ėmė rašyti ja eilėraščius. Lietuvoje tokį gramatiką

darbą dirbo Mykolas Letas Palmaitis. Jis išleido sumodernintos prūsų kalbos vadovą

(Mikelis Klusis. Prūsų kalba. I tomas:Naujosios prūsų kalbos

gramatika, 1989). Sparčiai augo domėjimasis Mažąja Lietuva. Pasirodė informacinės literatūros apie jos praeitį ir dabartį. Viešumo sąlygomis greit išryš­ kėjo šios lietuvių tautos dalies d id ž io j i tr a g e d ija . Visuomeninės organizacijos reikalavo sudaryti valstybinę komisiją ir ištirti, kokiomis aplinkybėmis 1945-1947 m. Mažoji Lietuva neteko savo gyventojų, iš­ vengusių vokiečių evakuacijos, ir viešai paskelbti tų įvykių statistiką. Taip pat buvo keliamas balsas prieš Karaliaučiaus srities militarizavimą. Priminta pasauliui, jog Potsdamo konferencija 1945 m. Karaliaučiaus

(Königsbergo)

miestą ir sritį pavedė Sovietų Sąjungai laikinai administ­

ruoti, todėl šio krašto ateitį turinti lemti speciali Taikos konferencija. Lietuviai negalėjo abejingai žiūrėti, kaip Karaliaučiaus srityje nio­ kojami jų kultūros paminklai. Beveik nebeliko ženklų, primenančių šventas lietuviui vietas, kuriuose užgimė mūsų raštija, iš kur kilo da­ bartinė lietuvių bendrinė kalba.

Potsdamo konfe­ rencija 1945 m., atvirukas, Shutterstock

Teisėtai reikalauta, kad būtų išsaugotas baltiškas (lietuvių ir prūsų) šio krašto paveldas, reikšmingas ir Europos kultūrai. Rūpintasi grąžinti lietuvišką ir prūsišką jo vardyną. Bet okupantai to nenorėjo. Srities centrą vadinti iš Stalino sėbro Kalinino pavardės padarytu pavadini­ mu, žinoma, ir jiems buvo nepatogu, siūlė keisti Kantogradu ar dar kaip kitaip, kad tik kuo mažiau primintų baltišką šio krašto praeitį. Pavykdavo tik vienai kitai vietovei grąžinti praeities atminimą. Antai Donelaičio gimtinėje —Lazdynėliuose —1992 m. buvo atidengtas pa­ minklinis akmuo vietoj anksčiau stovėjusio (statyto 1896 m.), bet atvy­ kėlių sunaikinto kartu su Donelaičio sodybos liekanomis, išlikusio­ mis dar iki 1978 metų. Karaliaučiaus srityje Atgimimo metu lietuvių galėjo gyventi, kaip minėta, maždaug 40 tūkstančių. Nemaža dalis buvo aprusėjusi. Ištver­ mingesni ir pažangesni sveikino Atgimimą. Pirmieji sujudo Tilžės (So­ vetsko) lietuviai, kurie jau 1989 m. įkūrė savo kultūros centrą (pirm inin­ kas S. Šamborskis). Tais pačiais metais susitelkė ir Karaliaučiaus lietuvių klubas. Tai davė pradžią srities Lietuvių bendrijai (pirm ininkas E. Čajauskas). Dirbti buvo nelengva. Srities valdžia iki 1992 m. visokiomis dingstimis atsisakinėjo įregistruoti Bendriją, jos narius persekiojo. 1992 m. srityje lietuviai dar vis neturėjo nė vienos lietuviškos mo­ kyklos, nė vieno vaikų darželio, jokios lietuviškos spaudos. Mokyklo­ se oficialiai buvo leisti tik lietuviški fakultatyvai, užklasiniai būreliai. Lietuvoje visuomenė jau nuo 1989 m. pradžios atkakliai reikalavo, kad Karaliaučiaus srities lietuvių vaikai būtų mokomi lietuviškai. Atsirado savanorių mokytojų. Iki atkuriant Lietuvos nepriklausomybę Sovieti­

nės Lietuvos švietimo ministerija net nežinojo, kad Ragainės (Nemano), Pilkalnio (Dobrovolsko), Stalupėnų (Nesterovo), Būdviečių (Malomožaiskojės) rusiškose mokyklose jau 1989-1990 m. buvo entuziastų, kurie savo ini­ ciatyva veltui mokė lietuviukus. 1992 m. lietuvių kalbos fakultatyvuo­ se, būreliuose'ir sekmadieninėse mokyklose jau mokėsi per 400 vaikų, globojamų atvažiuojančių ir vietinių mokytojų, kurie buvo išlaikomi šalpos organizacijų. Srities valdžia tenkinosi vien gražiais pažadais. Nors 1992 m. srityje jau veikė 16 lietuvių katalikų bendruome­ nių, tačiau joms nebuvo suteikta jokių patalpų. Sv. Mišios būdavo .laikomos lauke arba tam nepritaikytose patalpose. Tada vienintelis Karaliaučiaus krašto katalikų kunigas Anupras Gauronskas nespėdavo lankyti išsiblaškiusių po visą sritį tikinčiųjų. 1992 m. viduryje lie­ tuviams buvo atiduota viena koplyčia Karaliaučiuje. Nuo tų metų Gästose (Slavske) pradėjo veikti pirmoji srityje katalikų bažnyčia, ku­ rioje pamaldos vyko lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. Karaliaučiaus srities valdžia į lietuvių Atgimimą ilgą laiką žiūrėjo nepalankiai. Jos spaudoje nesiliovė antilietuviški išpuoliai. Gyven­ tojai kolonistai buvo dezinformuojami. Jie nesiorientavo situacijo­ je. Negalėjo suprasti, kodėl turėtų būti grąžintas gyvenvietės Cistyje Prudy jų nuomone vokiškas (!) Tolminkiemio pavadinimas. Krašto istorija jiems buvo visai nežinoma. Lietuvoje leidžiama spauda jų ne­ pasiekdavo. Blokuota net specialiai Karaliaučiaus sričiai 1989 m. iš­ leista Vytauto Šilo sudaryta knygelė apie kultūrinį tos srities paveldą Замечательные люди М а л о й Литвы.

M ažosios Lietu­ vos enciklopedija, M E L C , t. 1-4, 2000-2009

Daug dėmesio Karaliaučiaus sričiai skiria Lenkija. Nors lenkų ten gyvena visai nedaug, ir jie tėra neseni atvykėliai, be jokio kultūrinio paveldo, tačiau Lenkijoje pasigirsdavo balsų esą tasai kraštas po karo buvęs „pažadėtas“ Lenkijai ir jai turįs atitekti (V. Ziem biński ir kt.). Sri­ tyje „apaštalavo“ lenkų kunigai. Tenykščiams lietuviams, kaip XIX a. Didžiojoje Lietuvoje, daug kur pamaldų tekdavo klausytis lenkiškai. Po visą pasaulį išblaškytų mažlietuvių iniciatyva stengtasi gelbėti nuo pražūties kultūrinį Mažosios Lietuvos paveldą. Lei­ džiamos specialios monografijos, rašomos studijos, straipsniai. Vadovaujant mažlietuviui kalbininkui Viliui Pėteraičiui ir aktyviai prisidedant daugeliui lietuvių mokslinin­ kų (ne vien m ažlietuvių kilm ės) Vilniuje išleista Mažosios Lietuvos enciklopedija (t. 1-4, MELC, 2000-2009). Taigi rūpinamasi grąžinti į pa-

šaulio kultūrinį akiratį tą milžinišką kultūros paveldą, kurį sukūrė Mažoji Lietuva. Reikia parodyti pasauliui, kad Karaliaučiaus kraštas nėra tuščia vieta, kad jis iš seno buvo baltiškas, kad čia baltai gyveno, o visi kiti tėra atėjūnai. Tai žinoti itin svarbu ne tik mums, lietu­ viams, bet ir pasauliui, visų pirma Europai, nes Europos Sąjungos nuostatuose akcentuojama atskirų kraštų paveldo reikšmė. Mums, lietuviams, Mažoji Lietuva svarbi dar ir tuo, kad per ją ėjo mūsų tautos kelias į Vakarus.

Carinė Rusija Po III Respublikos padalijimo (1795) didžioji etninės Lietuvos dalis - Žemaičių seniūnija, Vilniaus ir Trakų vaivadijos - atiteko Rusijai, o Užnemunė (bu­ simasis Suvalkų kraštas) buvo priskirtas prie Prūsijos. Taigi Respublikos žemes dalijantis nebuvo paisoma gyvento­ jų tautinės priklausomybės. Net negalvota suteikti lie­ tuvių gyvenamai teritorijai kokį nors autonominį statu­ są. Abiejų pasidalijusių valstybių valdančiųjų sluoksnių politika buvo šovinistinė: Rusijos caro valdose —rusina­ moji, Prūsijos karaliaus - vokietinamoji. Imperatorė Jekaterina II pareiškė, kad Rusija negavo „nė vienos Lenkijos žemės pėdos“ (tikrąsias Lenkijos žemes pasidalijo Prūsija ir Austrija), kad prie Rusijos buvusi prijungta tik Lietu­ vos valstybės teritorija, kuri esanti „iš seno rusiška“, todėl privalanti susilieti su Rusijos imperija. Slaptoje instrukcijoje savo aukštiesiems valdininkams ji dar 1764 m. aiškino, kad Rusijos užkariautosios že­ mės turinčios būti rusinamos. Etninės anuometinės Lietuvos žemės įėjo į dvi gubernijas: Vilniaus (ši vėliau buvo suskaidyta j V ilniaus ir Kauno) ir Gardino (lietuviai gyveno tik šiaurinėse apskrityse), kurios buvo vadinamos lietuviškomis gubernijomis, jas valdė Vilniaus generalgubernatorius (pirmasis - M . Repninas). Jekaterina II tuoj įsakė dvarininkus apdėti di­ deliais mokesčiais, buvusius karaliaus dvarus išdalijo savo favoritams rusų generolams, įvedė Rusijos įstatymus. Tačiau jos įpėdinis Pavlas I (1796-1801) greit ėmė keisti motinos įvestą tvarką: jis paskelbė amnestiją 1794 m. sukilėliams, leido bajo­ rams sudaryti gubernijų ir apskričių seimelius, grąžino Lietuvos Sta­ tuto veikimą, kuris galiojo net iki 1840 metų. Pavlas I 1801 m. buvo nuverstas ir sostas atiteko Aleksandrui I (1801-1825). Sis iš esmės pali-

R usijos im per tore Jekateri­ na II. Richard Woodmano raižinys, X I X Shutterstock

Rusijos imperatorius Pavlas I.

Rusijos imperatorius Aleksandras I.

D ail. Steponas Ščukinas,

Nežinomo X I X a. pr. dailininko vario

X V I I I a. pab., Shutterstock

raižinys, L D M

ko buvusią tvarką. Leido grįžti į Vakarų Europą pabėgusiems 1794 m. sukilėliams. Pertvarkė Vilniaus universitetą. Feodalinė žemės valda Lietuvoje, prijungtoje prie Rusijos, liko ne­ pakeista. Socialiniu požiūriu dvarininkai nenukentėjo, liko jų privile­ gijuotoji padėtis. Baudžiava buvo dar labiau sustiprinta, valstiečių iš­ naudojimas padidėjo. Stambieji dvarininkai greit surado bendrą kalbą su carizmu. Jie toliau valdė turėtas žemes, gavo teisę užimti tarnybines vietas administracijoje ir teismuose. Bajorams buvo patikėta tam tikra savivalda: kas treji metai šaukiami apskričių ir gubernijų seimeliai. Tik smulkiųjų bajorų padėtis pablogėjo. Ilgainiui jie ėmė artėti prie vals­ tiečių, nuo kurių besiskyrė tuo, kad nemokėjo mokesčių ir nebuvo imami į rekrutus - caro valdžios įvestą 25 metų karinę tarnybą. Lietuvių valstiečių padėtis pablogėjo: sustiprėjo baudžiava, jie kentėjo dėl katalikų tikybos persekiojimo, dėl švietimo įstaigų maži­ nimo; juos slėgė labai sunki ėmimo į rekrutus našta, pagalvės mokes­ tis ir kitokia carinės valdžios priespauda. Kaip buvo nurodyta, Užnemunė (buv. Žem aičių seniūnijos ir Trakų vai­ vadijos nedidelė dalis kairėje Nemuno pusėje) atiteko Prūsijai. IŠ prijungtų Respublikos žemių Prūsijos vyriausybė sudarė atskirą provinciją — Naujuosius Rytprūsius, kuriuos suskirstė į Płocko ir Balstogės depar­ tamentus. Lietuviai gyveno trijose šiaurinėse Balstogės departamento apskrityse: Marijampolės, Kalvarijos ir Vygrių. Senoji tvarka buvo pakeista: įvesti griežti vokiečių įstatymai, sustiprinta drausmė. Bajorų teisės apkarpytos, paliktos tik tokios, kokios buvo Prūsijoje. Valstiečių

gyvenimas šiek tiek palengvėjo, nes jie buvo su­ lyginti su Prūsijos valstiečiais. Tada Prūsijoje jau imta naikinti baudžiavą. Vokiečių valdžia siekė Užnemunę izoliuoti nuo Rusijai atitekusios Lie­ tuvos dalies. Kad gyventojai katalikai nepriklau­ sytų Žemaičių ir Vilniaus vyskupijoms, 1798 m. buvo įsteigta atskira Vygrių vyskupija, kuri nuo 1818 m. vadinosi Seinų vyskupija. Bandyta Už­ nemunę vokietinti, net kolonizuoti, bet nespėta. 1807 m. Prūsiją nugalėjo Napoleono kariuo­ menė. Tilžės sutartimi iš buvusių Respublikos že­ mių sudaryta Varšuvos kunigaikštija, į kurią įėjo ir lietuvių gyvenama Užnemunė. Tai buvo nauja, iš esmės lenkiška valstybė, Napoleono da­ rinys, leidžiantis jam prieiti prie Rusijos sienų, Prancūzijos imperatorius Napoleonas savotiška žmonių, maisto ir pašarų bazė busima­ Bonapartas. D. /. Poundo raižinys, X I X a., Shutterstock jam karui prieš Rusiją. Taigi Užnemunė gyveno skirtingą gyvenimą negu kitos Lietuvos žemės. Čia galiojo Napoleono kodeksas ir naujasis kalendorius, bau­ džiava buvo panaikinta, valstiečiai turėjo asmens laisvę (bet žemę gavo išsipirkti), administracijoje ir teismuose buvo vartojama lenkų kalba. Siame krašte intensyviau negu kitur formavosi kapitalistiniai santy­ kiai, smulkieji bajorai susiliejo su turtingesniais valstiečiais, anksčiau atsirado iš valstiečių kilusi lietuviška inteligentija. 1812 m. Napoleonas su didžiule kariuomene persikėlė per Ne­ muną ir pradėjo karą prieš Rusiją. Greit užėmė Vilnių, sudarė vieti­ nę valdžią - vadinamąją Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Laikinąją vyriausybės komisiją. Tačiau Napoleono era Lietuvoje buvo trumpa. Kad ir pasiekęs Maskvą, net ją užėmęs, Napoleonas karą pralaimėjo. Išbadėję ir pakrikę jo armijos likučiai, grįždami per Lietuvą, plėšika­ vo. 1812 m. lapkričio 28 d. Vilnių užėmė rusų kariuomenė. Lietuvoje buvo grąžinta ankstesnė tvarka. Po Vienos kongreso 1815 m. Varšuvos kunigaikštija buvo paversta Lenkijos karalyste ir pateko Rusijos valdžion (karalium i pripažintas jos im ­ peratorius) kaip autonominis vienetas. Čia ir toliau galiojo Napoleono įstatymai, net ir tada, kai karalystė buvo panaikinta ir pasidarė pa­ prasta Rusijos provincija, valdoma Varšuvos generalgubernatoriaus. Lietuvių gyvenama Užnemunė tada įėjo į Augustavo vaivadiją, vė­ liau - guberniją, o nuo 1867 m. - į naujai sudarytą Suvalkų guberniją, davusią šiam kraštui naują pavadinimą - Suvalkija.

Visą tą laiką valstiečių padėtis čia nesikeitė. Gyvenimo sąlygos bu­ vo geresnės negu kitur Lietuvoje.. Dėl ankstyvo baudžiavos panaikini­ mo čia greičiau radosi pasiturinčių valstiečių. Jie anksčiau negu kitur ėmė leisti savo vaikus į specialiąsias ir bendrojo lavinimo vidurines, net aukštąsias mokyklas. Rusijos valdomoje Lietuvoje buvo vengiama daryti kokių nors so­ cialinių reformų. Žemės ūkyje daugumas dvarininkų nenorėjo įvesti jokių naujovių. Jie savo pajamas stengėsi kelti didindami lažą. Dėl to didėjo baudžiavinis valstiečių išnaudojimas. Juos sunkiai slėgė valstybinės prievolės. U ž nepaklusnumą valstiečiai būdavo griežtai baudžiami: plakami rykštėmis, kaustomi į kalades, rišami prie stulpų, laikomi uždaryti rūsiuose, klupdomi ant įkaitintų akmenų, deginami geležimi ir panašiai. Baudžiavos baisybės paliko gilų atspaudą lietu­ vių tautosakoje, liūdnomis gaidomis nuspalvino mūsų liaudies dai­ nas. Tačiau net sunkiausia priespauda nepajėgė užgniaužti lietuvių liaudies vilčių, geresnių laikų siekimo ir su juo susijusio sąmojaus, kurį matome tų laikų humoristiniuose pasakojimuose, pavyzdžiui, apie gudrų valstietį ir kvailą poną. Lietuvos dvarininkai matė' baudžiavinio ūkio neperspektyvumą ir kai kur net siekė reformų, bet carinė valdžia atkakliai laikėsi baudžia­ vinės santvarkos. Tuo tarpu stiprėjo valstiečių, ypač laisvųjų, turtinė diferenciacija. Kai kurie ėmė prilygti smulkiesiems dvarininkams, net stengdavosi įsigyti bajorystės dokumentus. Prijungus Lietuvą prie Rusijos buvusios š v ie t im o

įs ta ig o s iš­

liko. Jos ir toliau veikė, tik Vyriausioji Lietuvos mokykla buvo pava­ dinta Vyriausiąja Vilniaus mokykla ir iš jos pašalinti carui neištikimi profesoriai. Aleksandras I Rusijoje 1802 m. įsteigė Švietimo ministe­ riją ir visą imperiją padalijo į šešias švietimo apygardas. Darant šias reformas daugeliu atžvilgiu buvo atsižvelgta į Edukacinės komisijos ir Vyriausiosios Lietuvos mokyklos patirtį. Vienos iš šešių švietimo apygardų centru tapo Vilnius. Šią apygardą sudarė buvusios Lietuvos valstybės žemės su Voluinės, Podolės ir Kijevo sritimis. Vėliau jos ribos buvo keičiamos, tačiau centras išliko Vilniuje. Apygardos švieti­ mo viršininku, kuris buvo vadinamas kuratoriumi, caras paskyrė savo jaunystės draugą ir patarėją Adom ą Cartoriskį. 1803 m. Vilniaus Vyriausioji mokykla buvo pertvarkyta į Vilniaus Imperatoriškąjį universitetą, kuris tapo didžiausia aukštąja mokykla Rusijoje. Jo pavyzdžiu buvo kuriami nauji universitetai, pavyzdžiui, 1804 m. Kazanėje, 1805 m. Charkove, 1819 m. Peterburge, 1834 m. Kijeve. Vilniaus universitetui palikta visų apygardos mokyklų priežiū­

ra. Pats Universitetas labai lenkėjo, tapo svarbiausiu lenkiškos kultūros židiniu. M oksliniu požiūriu jam neprilygo nei Lenkijos, nei Rusijos universitetai. Apie 1820 m. Vilniaus universitetas pasiekė savo klestė­ jimo apogėjų kaip viena geriausių Rytų Europos aukštųjų mokyklų. Imperinė valdžia siekė šį svarbų kultūros centrą palenkti savo įtakai. 1824 m. A . Čartoriskis, didelis lenkybės puoselėtojas, buvo priverstas pasitraukti iš kuratoriaus pareigų. }į pakeitė ištikimas im ­ perinės valdžios tarnas N. Novosilcevas. Sis tuoj Universiteto kan­ celiarijoje vietoj lenkų kalbos įvedė rusų, ėmė skirti

(nebe rinkti)

rektorius, kontroliuoti profesorių paskaitas, sekti studentiją. Tačiau lenkiškos dvasios Universitete nuslopinti nebegalėjo. D idelį poveikį krašto kultūriniam gyvenimui darė Universiteto jaunimo organizaci­ jos, ypač Filomatų ir Filaretų draugijos, veikusios 1817-1823 metais. Kaip minėta, Universiteto priežiūroje buvo kitos Lietuvos m oky­ klos. Jų skaičius po 1803 m. reformos didėjo. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje

(be Klaipėdos krašto)

tada veikė keliolika vidurinių ir apie

pustrečio šimto parapinių mokyklų, kurias lankė maždaug penki tūks­ tančiai mokinių. Daugiausia mokyklų buvo Žemaičiuose. Daugiau negu pusė Žem aičių gyventojų mokėjo skaityti. Parapinių mokyklų tinklas Lietuvoje buvo tankesnis negu bet kur Rusijos imperijoje. Tačiau jomis valdžia mažai rūpinosi. Dvarininkai su baime žiūrėjo į valstiečių švietimą. N uo 1813 m. Vilniaus universiteto vadovybei buvo įsakyta reikalauti iš stojančiųjų bajorystės dokumentų. Dauge­ lio įsitikinimu, valstiečių vaikams pakaktų parapinių mokyklų. Šias paprastai steigdavo ir išlaikydavo parapijų klebonai. M okym o apimtis labai nevienoda, paprastai vaikai pramokdavo skaityti, šiek tiek rašyti ir skaičiuoti. Jokių vadovėlių nebuvo, mokydavosi iš religinių knygų. Mokytojų parapinėms mokykloms taip pat niekas nerengė. M okyda­ vo prasilavinę žmonės, kilę iš valstiečių ar smulkiųjų bajorų. M okslo prestižas visuomenėje sparčiai augo. Aukštuomenė - tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje - visą laiką siekė nusikratyti rusų valdžios ir atkurti Respubliką. 1830 m. Lenkijoje pra­ sidėjo sukilimas. Jis grėsė persimesti į Lietuvą. Valdžia ėmė atiminėti iš dvarininkų ginklus, įtartinus suiminėjo ir siuntė į Rusijos gilumą. Lietuvoje pirmieji pradėjo bruzdėti valstiečiai, kurie į sukilimą žiūrėjo kaip į socialinį išsilaisvinimą. Greit pajudėjo ir bajorai. 1831 m. kovo pabaigoje sukilimas apėmė beveik visą Lietuvą. Balandžio mėnesį visa Lietuvos teritorija, išskyrus Vilniaus ir Kauno miestus, buvo sukilėlių rankose. Sukilimo vadai lietuviškais atsišaukimais kreipėsi į valstie­ čius. Yra duomenų, kad sukilėliai viešai melsdavosi lietuviškai. Vie-

inklas Pa-

* kautynėse ' m. birželio - žuvusiems -no Gelgauadovauja-

as sukilės. Vidmanto mino nuotr.

name atsišaukime buvo skelbiama: Turesiet daug weltu iszkalu, mokiseties skaytityyr raszity, idant galėtumėt but walnays, ligeys. Ponai žadėjo valstiečius padaryti laisvus (Lenkijoje tokių pažadų nebuvo duodama), bet tai buvo apgaulė. Tai supratę valstiečiai neteko entuziazmą koVoti. Su sukilėliais kovėsi 30-tūkstantinė rusų armija, kuriai tik balan­ džio pabaigoje, gavus didelį pastiprinimą, pavyko sutramdyti daugelį atskirai kovojančių sukilėlių būrių (bendros vadovybės nebuvo). Kai ge­ gužės pabaigoje Lietuvą pasiekė-iš Lenkijos generolų A. Gelgaudo ir D. Chlapovskio vadovaujama sukilėlių kariuomenė, sukilimas Lietu­ voje jau blėso. Atvykusi lenkų kariuomenė veikė neryžtingai, delsė. Pagaliau susiruošusi pulti Vilnių rusų armijos buvo sumušta Paneriuo­ se, vėliau - prie Šiaulių. Skubiai pasitraukė iš Lietuvos: vieni daliniai perėjo Prūsijos sieną ir pasidavė, kiti pasiekė Lenkiją. Liepos mėnesį sukilimas buvo numalšintas. Jo nesėkmę lėmė dvarininkų nenoras at­ sisakyti privilegijų. Dėl to valstiečiai atsisakė kovoti „už lenkų ponus“. Numalšinusi sukilimą valdžia žiauriai susidorojo su jo dalyviais. Daug sukilėlių buvo nuteista katorgai ar ištremta į Sibirą, jų ūkiai konfiskuoti ir atiduoti ištikimiems rusų valdžios tarnams - sukili­ mo malšintojams. Nemaža valdų neteko ir katalikų bažnyčia. Po sukilimo Lietuvoje sumažėjo pažangios inteligentijos ir tolesnis kultūrinis gyvenimas ėmė smukti. Nepaisant to, pabėgę į Vakarus sukilėliai stengėsi palaikyti priešiškas valdžiai nuotaikas Lietuvoje, siuntinėjo slaptą literatūrą, vadovavo naujo sukilimo rengimui.

Ypač skaudus įvykis 1832 m. buvo Vilniaus uni­ versiteto uždarymas. Mat daug studentų aktyviai da­ lyvavo sukilime. Nors uždaryto Universiteto bazėje organizuotos dvi Akademijos —Vilniaus medicinos chirurgijos ir Vilniaus dvasinė akademija, tačiau jos Vilniuje veikė neilgai. Pirmoji išsilaikė tik devynerius metus. 1840 m. ją valdžia uždarė - prijungė prie Kije­ vo universiteto (ten jos pagrindu sudarė M edicinos fakultetą). Dvasinė akademija 1842 m. buvo iškelta į Peterburgą. Vilnius liko be aukštosios mokyklos. Buvusią turtingą Universiteto biblioteką valdžia išsklaidė: dalį knygų atidavė Kijevo (7653 tomus) ir Charkovo (4321 tomą) uni­ versitetams, kitą dalį - Gudijos švietimo apygardai (apie 9 tūkstančius to­ mų), dar kitas knygas paskyrė Medicinos chirurgijos (apie 16 tūkst. tomų; vėliau jie pateko j Kijevą) ir Dvasinei (apie 20 tūkst. tomų; vėliau patekusių j Pe­ terburgą) akademijoms. Vilniuje iš buvusios turtingos bibliotekos liko tik likučiai. Daugelis garsių Vilniaus universiteto profesorių paskli­ do po plačiąją Rusijos imperiją, dalis emigravo į užsienį, pavyzdžiui, Ignas Domeika atsidūrė net tolimojoje Čilėje ir ten labai pagarsėjo.

Telšiai Šiauliai •Zaiasai

Ukmergė

/Naumiestis Vilkavi

ILNIUS'

Vileika Ašmena

.A ugustavas Gardinas\

Lietuvos administracinis padalijimas X I X a. viduryje: a - Kauno gubernija, b - A ugus­ tavo gubernija, c - Vilniaus gubernija, d - gubernijos ribos, e - dabartinė Lietuvos Res­ publikos siena

Čilės geologijos pradininkas Ignas Domeika. Juliano Sch übelerio raižinys, X I X a.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. A lfonso

Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Vladislo­

Leono Noelio litografija, 1854 m. fono Kazimiero

vo Zatorskie nuotr., 1884 m., A . Baranausko ir

Vilčinskio rinkinys „V iln ia u s albumas“, L D M

A . Vienuolio-Žukausho memorialinis muziejus

Bet sukilimas turėjo ir tam tikrą teigiamą reikšmę lietuvybei: su­ lenkėję dvasininkai neberodė noro tapti klebonais ir jų vietas pradė­ jo užimti iš valstiečių kilę kunigai, kurių dalis greit kopė bažnytinės hierarchijos laiptais. Iš čia busimieji vyskupai: Žemaičių —Motiejus Valančius (1850-1875) ir Seinų - Antanas Baranauskas (1897-1902). 1843 m. valdžia pertvarkė krašto administracinį skirstymą - Vil­ niaus guberniją suskaldė į dvi: Vilniaus (su Vilniaus, Trakų, Ašmenos, Švenčionių, Lydos, Dysnos ir V ileikos apskritim is) ir Kauno (su Kaūno, Telšių, Šiaulių, Raseinių, Panevėžio, Zarasų ir Ukmergės apskritim is) gubernijas. Vie­ toj terminų Lietuva ir Baltarusija nuo 1840 m. buvo įvestas terminas Siaurės vakarų kraštas (Северо-западный край).

1840 m. rusų valdžios įsakymu panaikintas Lietuvos Statuto vei­ kimas, įvesti rusiški įstatymai. Vilniuje dar Respublikos laikais (1760) pradėtas leisti lenkiškas laikraštis Kurjer Litewski 1837 m. buvo pavers­ tas valdiniu dvikalbiu - lenkišku ir rusišku - laikraščiu, o nuo 1840 m. ėmė vadintis atitinkamai Kurjer Wileński ir В и л е н с к и й в е с т н и к . Kultūrinis krašto gyvenimas ėmė smukti. Rašytojai ir istorikai (bu­ vę Universiteto profesoriai, auklėtiniai), negalėdami svarstyti politinio gy­

venimo, pradėjo gilintis į Lietuvos praeitį, ją tyrinėti (I. Danilavičius, I. Onacevičius ir kt.). Daug pastangų išjudinti kultūrinę veiklą Lietuvoje dėjo A. Kirkoras (kilęs iš Lietuvos bajorų, galbūt totorių), bet dėl obskurantinės carizmo politikos dažniausiai tos pastangos nueidavo niekais. M otiejus Valančius — didysis lietuvių liaudies švietėjas, 1850 m. tapęs Telšių (Žem aičių) vyskupu ėmė steigti ir stiprinti parapi­ nes mokyklas, organizuoti bibliotekas, rūpinosi jų veikla, siekė, kad mokyklose būtų mokoma lietuviškai. Valančiaus vadovaujamoje vys­ kupijoje tada veikė 141 parapinė mokykla su maždaug 5000 mokinių. Dar tiek pat vaikų kaimuose mokė „daraktoriai“. Valstybinių mokyklų toje teritorijoje tada tebuvo 17. Jose mokėsi 815 mokinių. Valančiaus pastangomis Žemaičių vyskupija tapo viena iš pačių raštingųjų Rusi­ jos imperijos dalių. Rusų valdžiai daug rūpesčių kėlė „valstiečių klausimas“. Mat Ru­ sija Europoje buvo šalia Osmanų (Turkų) imperijos vienintelė valsty­ bė, išlaikiusi baudžiavą. Miestuose augo pramonė. Nutiesti pirmieji geležinkeliai. Plėtėsi prekyba. Visa tai klibino baudžiavinę sistemą, ji išgyveno gilią krizę. Feodaliniai gamybos santykiai tapo aiškiu gyve­ nimo stabdžiu. Valstiečiai gaivališkai bruzdėjo. 1839 m. buvo įvyk­ dyta valstybinių dvarų reforma, kuria suteikta šiokių tokių lengva­ tų tų dvarų valstiečiams, iš seno Lietuvoje vadintiems „karališkais“. Valstiečių bruzdėjimų ypač padaugėjo XIX a. viduryje. Valdžia ėmė jų padėtimi rimčiau rūpintis tik po Krymo karo (1853-1856). Paga­ liau imperatorius Aleksandras II (valdė 1855-1881 m.) specialiu mani-

Rusijos impera torius Aleksan dras II skelbia baudžiavos pat kinimą. Nežinc m a s X I X a . II rusų dailininke A ntan o Lukšėt nuotr., L D M

Vienas 1863 m. sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas. X I X a. II p. raižinys, Shutterstock

festu 1861 m. paskelbė baudžiavos panaikinimą visoje Rusijoje dvarininkams palankiomis sąlygo­ mis. Valstiečiai gavo teisę per 49 metus išsipirkti žemę. Praktiškai baudžiavą naikinti turėjo dvari­ ninkai, kurie, suprantama, siekė iš to sau naudos, pavyzdžiui, rūpinosi valstiečius iškelti į prastesnes žemes. Greit valstiečiai nusivylė caro manifestu ir ėmė maištauti. Dvarininkai kvietėsi kariuomenę valstiečių bruzdėjimams slopinti, organizuodavo egzekucijas. Tokiomis aplinkybėmis Lenkijoje pra­ sidėjo 1863 m. sukilimas. Nors tada Lenkijos karalystė jau buvo faktiškai panaikinta, tačiau oficialiai laikyta, kad ji tebeegzistuoja, nes paisyta 1815 m. Vienos kongreso nutarimų. Griežtas rusų valdžios režimas kėlė lenkų nepasi­ tenkinimą. Dažnėjo bruzdėjimai, manifestacijos, pagaliafrprivedusios prie sukilimo. Neramumai greit persimetė į Lietuvą. Čia sukilimo vadas Kostas Kalinauskas ir kunigas Antanas Mackevičius ne visai sutiko su len­ kų sukilėlių pažiūromis į valstiečius, atstovavo revoliucinei sukilimo srovei - „raudoniesiems“. Šių komitetas išleido manifestą, pagal kurį Lietuvoje valstiečiai paleidžiami iš baudžiavos be žemės išpirkimo (Lenkijos sukilėliai reikalavo žemės išpirkim o), bežemiams buvo pažadėta po penkis margus (Lenkijoje tik po tris margus), griežtai draudžiama dvari­ ninkams reikalauti iš valstiečių kokių nors prievolių (Lenkijoje buvo apeliuojama į dvarininkų „gerų valią“ ). Lietuvos „raudonieji“ pripažino lie­ tuvių, baltarusių ir ukrainiečių teisę atsiskirti nuo Lenkijos. Jie buvo įsitikinę, kad be valstiečių paramos sukilimas negalėsiąs laimėti. De­ ja, neturėjo pakankamai jėgų ponams sutramdyti. Patys valstiečiai į sukilimą žiūrėjo prieštaringai: jie siekė laisvės ir baudžiavos panaikinimo, todėl buvo priešiškai nusistatę dvarininkų atžvilgiu, bet drauge su jais ėjo prieš rusų valdžią tikėdamiesi pakeisti esamą santvarką. Pavasarį sukilimas greit plito. Zigmanto Sierakausko ir kitų vado­ vaujami sukilėlių būriai žygiavo per Lietuvą. Jiems malšinti valdžia į Vilniaus karinę apygardą sutraukė net 144 tūkstančius karių, vėliau jų skaičių dar padidino. Greit išryškėjo nesutarimai sukilėlių vado­ vybėje. Nuo kovo vidurio joje įsigalėjo „baltieji“ kartu su Lenkijos sukilimo vadovais ignoravę manifestą dėl nemokamo žemės davimo baudžiauninkams. Jie paskelbė paleidžią ankstesnį sukilimo komite­ tą ir sudarė savąjį, vadovaujamą J. Geištaro. Tai sukėlė sąmyšį.

Liudviko N a r­ buto žūtis prie Dubičių. M yk o l E lv y ro A ndriolio litografija. X I X a. II p., LN M

Įsitikinę ponų egoistiniais tikslais valstiečiai pradėjo trauktis iš ko­ vos.. Siekdamas dar labiau izoliuoti juos nuo sukilimo imperatorius panaikino visas valstiečių prievoles dvarininkams ir žemės išpirką su­ mažino 20 procentų. Bet tai jau nebeturėjo reikšmės, nes valstiečiai prievolių nevykdė. Vilniaus generalgubernatoriumi buvo paskirtas M. Muravjovas ir jam duota neribota valdžia sukilimui malšinti. Sis veikė žiauriai ir be gailesčio. Vilniuje Lukiškių aikštėje liepė pastatydinti kartuves ir viešai karti sukilėlius. Dėl to M. Muravjovas buvo pramintas Koriku. Z. Sierakausko vadovaujamus sukilėlius caro kariuomenė nugalėjo prie Biržų. Sužeistas Sierakauskas pateko į nelaisvę ir buvo pakartas Lukiškių aikštėje. Prie Dubičių pralaimėjo L. Narbuto vadovaujami sukilėliai, pats vadas žuvo. Muravjovas pareikalavo iš Lietuvos bajorų besąlygiško paklusnumo Rusijos imperatoriui. A. Domeikos vado­ vaujama bajorų deputacija garantavo „žemiausią paklusnumą“. Netekusi po kojomis pagrindo „baltųjų“ vadovybė liepos pabaigoje perleido vadovavimą „raudoniesiems“. Bet jau buvo per vėlu, nes kovo­ jo tik atskiri sukilėlių daliniai. A. Mackevičius pateko į nelaisvę ir buvo pakartas Kaune. Vilniuje Muravjovui pavyko suimti vadovą K. Kali­ nauską, kuris irgi buvo pakartas Lukiškių aikštėje. Paskutinis sukilėlių mūšis su caro kariuomene įvyko 1864 spalio mėnesį prie Panevėžio.

Malšindamas sukilimą Muravjovas griebėsi žiaurių repre­ sijų. Sukilėliai buvo masiškai kariami ir kitaip žudomi. Apie 1000 jų Muravjovas išsiuntė į katorgą. Sudeginta daug kaimų. Iš viso buvo represuota apie 22 tūks­ tančiai žmonių, kurių daugiau negu pusę sudarė privilegijuotų luomų atstovai. Žmonės buvo tre­ miami į Sibirą ir artimesnes Rusijos, ypač Pavolgio, sritis. Vietomis deportuoti ištisi kaimai. Taip Sibire atsirado gyvenviečių, turinčių lietuviškus pavadinimus, pavyzdžiui, Baisogala, Šeduva (Novo­ sibirsko srities Vengerovo rajone) ir kitokių. Į išvežtųjų vietą buvo atkeliami rusai valstiečiai. Daugelis suki­ lėlių priversti emigruoti į užsienį. Generalguberna­ torius M ich a ila s M uravjovasKorikas. A izik o Cinoveco X I X a. pab. nuotr., L D M

Skaudžios aukos nežuvo veltui. Sukilimas susilpnino Euro­ pos pagrindinę reakcijos tvirtovę - Rusijos imperiją. Buvo paspartin­ ta kapitalizmo raida ir tautinis masių sąmonėjimas. Sukilimas sudarė sąlygas sparčiau likviduoti baudžiavos liekanas Lietuvoje. Siekdama izoliuoti valstiečius nuo sukilimo valdžia buvo priversta daryti tam tikrų nuolaidų. Dėdamasis valstiečių globėju Muravjovas ėmėsi pats vadovauti galutiniam baudžiavos panaikinimui, jis prižiūrėjo, kad valstiečiai nebūtų paleidžiami iš baudžiavos be žemės, vertė dvarinin­ kus grąžinti užgrobtas valstiečių žemes, mažino išperkamuosius mo­ kesčius. Taigi valstiečiai Lietuvoje buvo paleisti iš baudžiavos geres­ nėmis sąlygomis, gavo daugiau žemės negu kitur Rusijos imperijoje. Muravjovas visa tai darė, žinoma, ne iš meilės valstiečiams, bet siekė juos patrauktj/į savo pusę, padaryti iš jų valdžios atsparą ir silpninti sukilimą pradėjusios aplenkėjusios diduomenės galybę. Buvo įsteig­ tos valsčių savivaldybės, vadovaujamos viršaičių (starsinų), o rinkimai į jas apsaugoti nuo dvarininkų įtakos.

Užnemunėje, kur baudžiava oficialiai buvo panaikinta dar Varšu­ vos kunigaikštijos laikais įvedus Napoleono kodeksą, 1864 m. valstie­ čiai be jokios išpirkos buvo pripažinti žemės savininkais. Čia jų būklė iš seno buvo daug geresnė negu kitur Lietuvoje. Jie tuoj ėmė skirs­ tytis į vienkiemius, ekonomiškai sparčiai stiprėjo. Nors autonominė Lenkijos karalystė nebeegzistavo, tačiau išliko skirtinga administraci­ nė tvarka: Užnemunėje valstiečiai patys rinkdavosi kaimo šaltyšių, o valsčių, vadinamą gmina, valdė taip pat jų rinktas vaitas. Rusijos imperijai priklausiusioje Lietuvoje po 1863 m. sukilimo visagalis generalgubernatorius M. Muravjovas nesitenkino vien dva­ rininkų tramdymu. Jis viską stengėsi surusinti: ir mokyklas, ir įstai-

gas, ir net bažnyčią. Tai vykdė brutaliai, su niekuo nesiskaitydamas. Vidurinėse mokyklose

(gimnazijose)

visus dalykus įsakė dėstyti tik ru­

siškai. Kadangi senieji mokytojai tam netiko, juos atleido ir paskyrė naujus - rusus. Net tikyba turėjo būti dėstoma rusiškai, bet kunigai to ilgai nepaisė. Muravjovas surusino ne tik gimnazijas, bet ir parapines m oky­ klas. Iki sukilimo buvusias - lietuviškas ir lenkiškas - uždarė, o jų vietoj ėmė steigti rusiškas. Parapinių mokyklų gerokai sumažėjo. Pavyzdžiui, Žemaičių vyskupijoje vietoj uždarytų daugiau kaip 150 mokyklų naujų rusiškų įsteigta tik apie 50. Jose kaip neišvengiamą būtinybę leista vartoti ir lietuvių kalbą, bet tik mokymo pradžioje, kol mokiniai dar nesupranta rusiškai. Taip pat pirmaisiais metais lietuviš­ kai leido dėstyti katekizmą. Visų mokyklų

(parapinių ir gimnazijų) vadovybėms

buvo įsakyta kiek­

viena proga skiepyti mokiniams rusiškumą. Mokyklas prižiūrėjo ir globojo stačiatikių šventikai

(popai).

N uo 1880 m. imperatoriaus šven­

čių proga mokiniai katalikai būdavo vedami pamaldų į cerkves. Visa tai kėlė žmonių pasipiktinimą. Jie matė, kad naujoji švietimo siste­ ma įsteigta kraštui rusinti ir stačiatikinti. Vaikai ėmė boikotuoti prieš pamokas ir po jų rusiškai kalbamas maldas. Tėvai reikalavo mokyti gimtąja kalba. Kadangi parapinės mokyklos buvo steigiamos ir išlai­ komos valsčių lėšomis, tai šie kėlė sąlygą, kad būtų mokoma ir lietu­ vių kalbos. Tačiau į tai neatsižvelgta. Muravjovas ir jo įpėdiniai visais būdais stengėsi Lietuvoje padi­ dinti rusų gyventojų skaičių. Po sukilimo į ištremtųjų vietas buvo gabenami žmonės iš Rusijos gilumos. Vietomis ištisuose kaimuose apgyvendinti rusai. Rusų procentui padidinti pamestinukus įsakyta krikštyti stačiatikiais. Oficialioje statistikoje gudai buvo užrašomi ru­ sais. Norint suteikti kraštui rusiškesnį vaizdą liepta ne tik valdžios įstaigose, mokyklose, bet ir šiaip viešajame gyvenime

(susirinkimuose,

teatruose, net gatvėse susikaupus didesniam žmonių būriui) kalbėti

tik rusiškai.

Visos iškabos, rodyklės ir kiti viešieji užrašai turėjo būti rašomi rusų kalba. Nemaža lietuviškų gyvenviečių pavadinimų pakeista rusiškais. Maža to, Muravjovas pasiryžo pakeisti lietuvių raidyną, kad ir maldaknygės rusintų liaudį. Vietoj iš seno

(per 300 metų!)

vartojamų

lotyniškų raidžių sumanė įvesti rusišką, iš kirilicos kilusią, abėcėlę. Tikėjosi, kad bendrų su lenkais raidžių pakeitimas lietuvius priar­ tins prie rusų ir atitolins nuo lenkų. Raidynas turėjo būti pakeistas ir lietuvių gyvenamoje Užnemunėje, todėl akciją teko vykdyti kartu su valstybės tarybos sekretoriumi tos srities reikalams N. Miliutinu.

Kelių leidinių, leistų rusiškomis raidėmis, antraštiniai lapai

Į šią reformą buvo dedama daug vilčių. „Ką pradėjo kardas, tą dabar užbaigs raidės“, —rašė Miliutinas Muravjovui. Lietuviai inteligentai iš pradžių nesipriešino rusų raidyno įvedimui. Tačiau greit suvokė raidyno pakeitimo tikslus ir ėmė kovoti prieš šį valdžios sumanymą. Pirmosios lietuviškos knygos rusiškomis raidėmis išėjo Muravjo­ vo paliepimu. 1864 m. Vilniuje buvo išleista А б е ц е л е ж е м а й т и ш к а й л г ь т у в и ш к а , kuri kiek pakeista rašyba pakartota 1865 m. Varšuvoje. Vėliau viena po kitos rusišku raidynu buvo išspausdintos „Evange­ lijos“, „Kantičkos“, „Trumpas katekizmas“, „Senas aukso altorius“ ir idfos. Iš viso išleistos 58 knygos, sudarančios apie 4 proc. to meto lie­ tuvių raštijos. Leisti ir kalendoriai (1865-1869). Tačiau neišleista jokio svarbesnio veikalo, nė vieno grožinės literatūros kūrinio. Visą šią valdinę literatūrą rusiškomis raidėmis liaudis boikotavo. Vyskupas M. Valančius paragino žmones tokių knygų nė į rankas neimti. Jas valdžia paprastai siuntinėdavo mokykloms. Mokytojams buvo griežtai įsakyta jas platinti, už neparduotas grasinta išskaičiuoti knygų kainą iš algos. Tačiau mokiniai, tėvų liepiami, tų knygų ne­ pirko. Antai Kauno apskrities mokyklose iš atsiųstų 885 egzempliorių 1874—1877 m. buvo parduoti tik 144 (šešiose iš 14 m okyklų nepardavė nė vieno egzemplioriaus), bet ir šis skaičius abejotinas, nes greičiausiai už dalį knygų sumokėjo patys mokytojai, norėdami įsiteikti vadovybei. Buvo siūloma užsigulėjusias knygas parduoti už pusę kainos, keisti į senąsias duodant valstiečiams 2 knygas rusiškomis raidėmis už 1 tradiciniu raidynu, net veltui žmonėms dalyti. Bet žmonės jų ir vel­ tui neėmė. Valdžios pareigūnų pranešimuose rašoma, kad valstiečiai

knygas, išspausdintas tradiciniu raidynu, laikė savomis, o šias - uriadnikų (t.

y. policijos)

leidiniais, kad mokiniai prašą jiems tokių knygų

nedalyti, nes jie ant tų knygų popieriaus krosnyje lietinius kepą ir panašiai. Siekdamas įtvirtinti valdinę raštiją rusiškomis raidėmis M uravjo­ vas sumanė uždrausti lietuviškas knygas tradiciniu raidynu. 1864 m. birželio 5 d. jis įsakė Vilniaus cenzūros komitetui nebeleisti spaus­ dinti lietuviškų knygų lotynišku šriftu, o 1865 m. vasario 4 d. už­ draudė platinti anksčiau cenzūros aprobuotas tokias knygas. Tačiau galutinai uždraudimo įform inti jis nespėjo. Tai padarė Muravjovo įpėdinis K. Kaufmanas 1865 m. rugsėjo 6 d.

(senuoju stiliumi)

aplink­

raščiu, kurį patvirtino Rusijos imperijos vidaus reikalų ministras P. Valujevas. Tai buvo civilizuotame pasaulyje negirdėto masto aktas prieš lietuvių tautą. Draudimą spausdinti lietuviškas knygas tradiciniu raidynu mūsų liaudis traktavo kaip apskritai lietuviškos spaudos draudimą. Būtent tokia prasme ši rusifikacinė valdžios akcija ir įėjo į lietuvių kultūros istoriją. Ji neatskiriama nuo kitų žiaurių imperinės vienvaldystės re­ žimo priemonių visoje Rusijos imperijoje. Prasidėjo brutalus lietu­ viškos spaudos persekiojimas, kuris truko iki 1905 m. ir net ilgiau. Tai buvo labai didelis smūgis lietuvių kalbai, padaręs žalą jos, kaip literatūrinės kalbos, natūraliam augimui. Rusifikacinei valdžios politikai ir tradicinės spaudos draudimui lietuviai smarkiai pasipriešino. Jie nepanoro tapti nei stačiatikiais, nei išsižadėti gimtosios kalbos, ir pirmą kartą atkakliai stojo ginti savo tautinių teisių. Išryškėjo nepaprastas mūsų liaudies gyvybingumas, prisirišimas prie savo žemės, protėvių papročių ir ypač kalbos, be­ kompromisis priešiškas požiūris į valdžios peršamas naujoves. Lietu­ viškas knygas imta leisti užsienyje ir slapta gabenti į Lietuvą. Dau­ giausia buvo spausdinama Prūsijoje, ypač Tilžėje. Sukurtas tankus knygnešių tinklas: paprasti valstiečiai, rizikuodami gyvybe ir nepai­ sydami žiaurių represijų, net trėmimo į Sibirą, pereidavo sieną, at­ nešdavo knygų ir paskleisdavo jas po kaimus ir miestelius. Prasidėjo k n y g n e š ių

epocha - unikalus reiškinys to meto Europoje. Knyg­

nešiai griebdavosi visokių gudrybių: įsitaisydavo vežimus su dvigu­ bais dugnais, knygas slėpdavo šiene, pelų maišuose, dėžėse su paršais ir panašiai. Maskavimosi tikslais kartu veždavosi „ligonį“, „pamišėlį“, „valdininką“, „kunigą“, net karstą su „num irėliu“. Knygnešiams padė­ davo tamsios ir lietingos naktys, rūkas, dargana, pūgos. Keliaudavo jie po kraštą imituodami siuvėją, mūrininką, lentų pjovėją, stalių, net ei-

Knygnešių fotografijos M uitinės muziejaus ekspozicijoje. Vidmanto Balkuno nuotr.

getą. Ypač gera priedanga buvo smulki prekyba: išnaudodavo turgaus dienas, muges, bažnytines šventes ir kitokius žmonių susibūrimus. Turėjo įsitaisę patikimas knygų slėptuves: specialias kiaurymes namų sienose, krosnyse, bičių aviliuose ir kitur. Imtasi ir leidybos gudrybių: knygų viršeliuose nurodydavo anks­ tesnes leidimo datas (prieš spaudos uždraudimą), fiktyvų cenzūros leidimą (дозволено цензурою), kopijuodavo senuosius spaustuvių ženklus, religi­ nio turinio knygose dėdavo vyskupo M. Valančiaus aprobatą (im pri­ matur ) net tada, kai paties vyskupo nebebuvo gyvo. Kontrafakcinių to meto leidinių iki šiol nustatyta net 829. Saugumo sumetimais knygų autoriai pasirašydavo slapyvardžiais, nes jie, kaip ir knygnešiai, ca­ ro valdžios buvo persekiojami ir žiauriai baudžiami. Per 40 spaudos draudimo metų nukentėjo apie 3200 nelegalios spaudos gamintojų ir platintojų. Pirmuoju spaudos draudimo dešimtmečiu lietuviškų knygų iš tik­ rųjų gerokai sumažėjo, bet maždaug nuo 1874 m., nepaisant perse­ kiojimo, jų ėmė sparčiai daugėti. Apskaičiuota, kad per sieną buvo pergabenta iš viso apie penki su puse milijono knygų. Iš jų žandarai konfiskavo ne mažiau kaip pusę milijono, taigi apie 10 procentų. Iš pradžių spaudos draudimas nebuvo taip skausmingai jaučiamas, nes žmonės lietuviškų knygų turėjo iš anksčiau. Be to, tada dar nebuvo nė lietuvių inteligentijos. Vieninteliai inteligentai kaime —kunigai,

bet jie jautėsi esą lenkai. Tačiau panaikinus baudžiavą ir išaugus iš kai­ mo kilusiai naujai lietuvių inteligentijai spaudos draudimas pasidarė nebepakenčiamas. Lietuviškų knygų poreikis nepaprastai išaugo. Nuo tada ir prasidėjo žūtbūtinė lietuvių tautos kova su carizmu dėl gimtojo žodžio. Toji kova pareikalavo nepaprastai daug energijos ir aukų. Tautinės lietuvių kultūros augimui spaudos draudimas padarė la­ bai daug žalos. Jis nustūmė lietuvių tautą istorijos laiptais žemyn. Dėl jo vėlavo mūsų tautinis atgimimas. Faktiškai 40 metų lietuviai buvo palikti be legalios mokyklos ir knygos gimtąja kalba. Kas kitoms tautoms buvo natūrali neatimama teisė, tai lietuviams - valstybinis nusikaltimas. Muravjovo ir jo įpėdinių pastangos lietuvių spaudos uždraudimu sustabdyti polonizaciją ir plėsti rusifikaciją davė priešingus rezultatus. Lenkų įtaka ne tik nesumažėjo, bet dar padidėjo, nes vietoj sunkiai gaunamų lietuviškų maldaknygių žmonės ėmė naudoti lenkiškąsias. Lenkų elementoriai pradėjo varžytis su lietuviškais. Valdžiai nepasi­ sekė išugdyti carizmui palankios lietuvių inteligentijos. Si ir toliau orientavosi į lenkų kultūrą, išskyrus vieną kitą, pavyzdžiui, A. Botyrių, F. Murašką, kurie ėmė proteguoti rusiškumą kaip atsvarą pavo­ jingesnei lenkybei. Užnemunės mokyklose rusifikacija buvo kiek mažesnė negu kitur Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje. Č ia lietuvių kalbos buvo m o­ koma daugiau, ypač pradinėse mokyklose. Siekdama labiau atitraukti lietuvius nuo lenkų 1866 m. rusų valdžia Maskvos ir Peterburgo uni­ versitetuose įsteigė po 10 stipendijų Užnemunės gimnazijų abituri­ entams lietuviams. 1874 m. Rusijoje buvo panaikintas rekrutų ėmimas. Įvesta nor­ mali karinė tarnyba. D ėl šių ir daugelio kitų reformų ėmė sparčiau formuotis kapitalistiniai santykiai kaime. Kito gyventojų socialinė su­ dėtis. Atkutę valstiečiai kūrė stambesnius ūkius. Tačiau gyvenimo pa­ žangą stabdė autokratinė rusų valdžia, gniaužianti kiekvieną laisvesnę mintį, pažangesnį visuomenės judėjimą. Tai rodo blaivybės sąjūdžio istorija. X I X a. vidury Lietuvoje, kaip ir kitose Rusijos dalyse, buvo labai išplitęs girtavimas. Dvarininkai pristatė daugybę degtinės varyklų

(vadinamųjų

bravorų ), pakelėse

-

smuklių (karčemų) ir pratino, kartais net vertė savo baudžiauninkus gerti. 1858 m. vyskupo M . Valančiaus iniciatyva buvo įsteigta blai­ vybės draugija. Prasidėjo atkakli pažangios visuomenės kova su gir­ tavimu. Valančiaus verčiami dvarininkai ėmė uždarinėti smukles ir bravorus, valstiečiai masiškai darė blaivybės įžadus. Pasisekimas buvo

A P E J

BR0STW4 BŁAIWISTES ARBA

N D SITD R IEIM A .

toks didelis, jog kai kuriose parapijose blaivybės draugijos nariais tapo net 97 proc. visų gyventojų. Lietuva sparčiai blaivėjo. Jos pavyzdžiu ėmė sekti kitos gubernijos. Tai atsiliepė valstybės iždui (pa vyzdžiui, Kauno gubernijoje jau 1859 m, vietoj planuotų 948 056 rb. už parduotą degtinę tebuvo gauta vos 53 146)

ir valdžia ėmė blaivininkus persekioti, o tuoj po sukilimo blaivybės veikla buvo visai uždrausta (1864 05 18). Nepaisant to, blaivybės sąjūdis gero­ kai pristabdė girtavimą Lietuvoje, o tai savo ruož­ tu daug prisidėjo prie krašto kultūros kilimo. Lietuvių, kaip tautos, padėtis XIX amžiujeWILN m j. XX amžiaus pradžioje buvo baisi - ji atsidūrė ant bedugnės krašto. Šalis pavergta. Miestai —nelietu­ 1 8 58. viški, taip pat ir dvarai. Gimtąją kalbą buvo išlaikę tik baudžiauninkai samanotose trobelėse. Todėl nenuostabu, jog pagal oficialią to meto pažiūrą Plintant blai­ Lietuvoje tebuvę vien lenkai ir rusai. Valdžia tvirtino, kad tai iš seno vybės sąjūdžiui rusų žemė, tik'ilgainiui sulenkinta. Reikią ją surusinti. To ji visomis Lietuvoje ma­ išgalėmis ir siekė. Net ėmė vartoti rusišką trilypį įvardijimą, pavyz­ siškai platinto džiui, В и к е н т и й И о с и ф о в и ч П у к е л ъ ‘Vincentas (Juozo sūnus) Pūkelis’. M ojiejau^ Valančiaus leidinio Uždrausta viešose vietose lietuviškai kalbėti. Mokyklose mokinius „A pej brostwq statydavo į kampą, klupdydavo ant grindų už tai, kad prakalbo lietu­ blaiwistes arba viškai. Imta naudoti specialią bausmę metelingą (iškraipyta lot. nota lingua nusiturieima“ ‘kalbos žymė’). Taip vadino mokinių baudžiamąją lentelę, kabinamą ant antraštinis la ­ pas, 1858 m., kaklo ir nešiojamą tam tikrą dienų skaičių (paprastai tol, kol sugaus kitą K aosztu

ir

S faustuwibjb

LN M M B

nuoriu

по литьвски СТРОГО

ВОСПРЕЩАЕТСЯ Tokios iškabos buvo ant sienų įstaigose

J ozapa Z awadzaj*.

lietuviškai prakalbusį mokinį)...

Ir esant tokiai padėčiai prasidėjo tautinis atgimimas. Prabi­ lo vidinės tautos jėgos, savisaugos instinktas. Reikia stebėtis: iš kur beišnykstančioje tautoje radosi tiek ryžto, atkaklumo ir sumanumo? Amžiais slavinta ir lenkinta lietuvių liaudis per palyginti trumpą laiką tapo susipratusi, pasiryžusi nenusilenkti pražūtingoms trijų galingų erelių —rusų, lenkų ir vokiečių - užmačioms. Įvyko stebuklas, anot Mykolo Biržiškos, „didžiausia revoliucija pasaulyje“. Tauta nepanoro išnykti! Iš „vargo mokyklos“ gimė lietuviškasis švietimas, maitintas knygnešių parūpinama draudžiamąja spauda. Vedama atgimimo šauklių Jono Basanavičiaus ir Vinco Ku­ dirkos lietuvių tauta pasuko laisvės keliu. Pastaruoju metu ryškėjanti tendencija (lietuvių tautos priešų inspiruo­ jama iš užsienio?) niekinti Joną Basanavičių ir teigti, kad jis nuvedęs

(/вії—1937)

D -гая Jonas Basanavičius

fonas Basanavičius. Iliustracija iš Boleslovo Stadzevičiaus leidinio „Lietuvos praeities

Vincas Kudirka. Karoli & Troczewski

vaizdai“, 1930 m.

nuotr. Varšuva, 1881 m.

Lietuvą neteisingu keliu (tokios mintys praslysdavo net istorikų Edvardo Guda­ vičiaus ir Alfredo Bumblausko laidose per TV), kad Vasario 16 d. aktas buvęs klaida, pagrįstai visuomenės kritikuojama, juolab kad tokios nuomo­ nės skleidėjai neretai užsienio šalių apdovanojami. Niekas dovanų veltui neduoda. 1905 m. buvo atgauta spauda. Prasidėjo kova prieš carizmą dėl lietuviškos mokyklos ir t. t. Nuo pat tautinio atgimimo pradžios iškilo gyvas reikalas turėti bendrą visų lietuvių rašomąją kalbą. Kylant žmonių tautinei savimo­ nei visos tautos bendra kalba, ypač rašomoji, darosi neišvengiama būtinybė. Ji sujungia tarmiškai suskilusią visuomenę, įvairių sociali­ nių sluoksnių žmones, taigi vienija tautą. XIX a. pabaigoje Lietuvai ji tapo būtina. Didelė tarminė raštijos Didžiojoje Lietuvoje įvairovė jau nuo pat tautinio atgimimo priešaušrio, taigi nuo XIX a. pradžios, vertė ieš­ koti būdų rašomajai kalbai konsoliduoti. Buvo iškelta įvairių bendros rašomosios kalbos kūrimo projektų: ir atskirų tarmių tam reikalui siū­ lymo, ir visų jų „suderinimo“. Įsisiūbavus tautiniam atgimimui ir ėmus projektuoti savos perio­ dinės spaudos leidimą ypač buvo jaučiama būtinybė turėti bend­ rą visiems lietuviams rašomąją kalbą. Veikėjų akys krypo į Mažąją

A u šrin in kai prie fono Basanavičiaus paminklo Karo muziejaus sodelyje Kaune, 1927 m.

Lietuvą, kur, kaip matėme, egzistavo sunorminta rašomoji kalba didžlietuviams sektinas pavyzdys. Toji Mažosios Lietuvos rašomoji kalba turėjo ilgametę, daugiau kaip dviejų šimtmečių tradiciją nuo pat XVII a. vidurio - Jono Rėzos ir Danieliaus Kleino laikų. Ji buvo palyginti gerai sunorminta ir iš seno rūpestingai tvarkoma. Dauguma mūsų atgimimo veikėjų buvo kilę iš ano meto Suval­ kų gubernijos. Jie kalbėjo vakarų aukštaičių tarmės pietinėmis šnek­ tomis, nedaug tesiskiriančiotnis nuo Mažosios Lietuvos rašomosios kalbos, susidariusios tos pačios tarmės (irgi pietinių šnektų) Mažojoje Lietuvoje pagrindu. Taigi jiems Mažosios Lietuvos rašomoji kalba buvo artima, pasakytume, beveik sava. Todėl jie ir ėmė rašyti, Jono Jablonskio žodžiais tariant, suvalkietiškai, beveik taip, kaip buvo ra­ šoma Mažojoje Lietuvoje. Skyrėsi mažmožiai, atsiradę dėl jų gimtųjų šnektų įtakos. Iš Mažosios Lietuvos rašomajai kalbai artimos vakarų aukštaičių tarmės ir šiai tarmei artimų šnektų buvo kilę net 75 proc. pirmojo lietuvių tautinio laikraščio Aušra bendradarbių, tarp jų beveik visi aktyviausieji. Tokie buvo ir visi penki Aušros redaktoriai, iš kurių du patys buvo mažlietuviai (Martynas Jankus ir Jurgis Miksas), kiti trys, nors kilę iš Didžiosios Lietuvos, bet buvo gerai susipažinę su mažlietuvių spauda, net joje bendradarbiavę (ypač Jonas Basanavičius ir fonas Šliūpas). Aušroje aktyviai bendradarbiavo mažlietuviai. Ji buvo ir leidžiama

Mažojoje Lietuvoje

(taip pat vėliau kiti laikraščiai).

Taigi jos negalėjo ne­

veikti Mažosios Lietuvos rašomosios kalbos tradicija. Būtų nesupran­ tama, jeigu Aušros redaktoriai ir bendradarbiai būtų dairęsi į įvairias tarmes, užuot rašę savąja kalba. Atgim im o veikėjai pavyzdžiu ėmė tą mažlietuvių kalbos modelį, kuris buvo aprašytas didžiųjų lituanistų Augusto Šleicherio ir Fridri­ cho Kuršaičio gramatikose, kuris visuotinai įsitvirtino lyginamojoje kalbotyroje. Jį Maskvos universitete dėstė prof. Filipas Fortunatovas, kurio paskaitų klausėsi nemaža mūsų atgimimo veikėjų. Tas iš seno Mažojoje Lietuvoje vartotas garsusis lietuvių kalbos niodelis, tik šiek tiek modifikuotas, Kazimiero Būgos žodžiais tariant,

rašomosios kalbos griaučiai , ir buvo perkeltas į Didžiosios Lietuvos periodinę bei kitokią spaudą, pritaikytas naujiems poreikiams. Jis ir davė pradžią mūsų dabartinei bendrinei kalbai, kurią visi vartojame raštu ir žodžiu, kurios mokoma mokyklose. Tasai atneštinis į Didžiąją Lietuvą rašomosios kalbos modelis ne visai sutapo su X I X a. pabaigos Mažosios Lietuvos raštų kalba, kuri dėl sustiprėjusios germanizacijos tada sparčiai kito: joje įsigalėjo vo­ kiškos konstrukcijos, gausėjo germanizmų, kitų naujovių. Todėl tokia Mažosios Lietuvos rašomoji kalba, kokia ji tuo metu buvo, Didžiajai Lietuvai netiko. Svetimi didžlietuviams atrodė ir gotiški rašmenys. Apskritai tada abi lietuvių tautos dalys - Didžioji ir M ažoji Lietu­ va - gyveno skirtingą gyvenimą, tarp jų nebuvo glaudesnių dvasinių ryšių, viena kitos dažnai nebesuprato. Visa tai neleido aklai kopijuoti to meto Mažosios Lietuvos rašomosios kalbos. Taigi mažlietuvių rašomąją kalbą mūsų atgimimo veikėjai turė­ jo pritaikyti Didžiajai Lietuvai. Tą darbą atliko ir jam kryptį davė kalbininkai, daugiausia Jonas Jablonskis, neretai pagrįstai vadinamas rašomosios kalbos tėvu. Tad buvo siekiama savotiškai sulydyti maž­ lietuvių kalbą ir suvalkiečių tarmę, jas abi suderinti. Iš esmės tai ne­ buvo kokia nors nauja rašomoji kalba, tik anksčiau Mažojoje Lietu­ voje vartotos rašomosios kalbos naujas raidos etapas, turėjęs tenkinti Didžiosios Lietuvos poreikius. Tai akivaizdžiai rodo dabartinės mūsų bendrinės kalbos normų palyginimas su suvalkiečių tarme, šių dienų dialektologu vadinama vakarų aukštaičių kauniškių tarme. Bemaž v i­ sais tais atvejais, kur dabartinės bendrinės kalbos normos skiriasi nuo šios tarmės, jų ištakas randame Mažojoje Lietuvoje. Įdomu, kad Mažosios Lietuvos bendrinės kalbos elementai aki­ vaizdūs ne vien rašomosios, bet kartais ir šnekamosios kalbos, t. y. tarties normose. Antai daiktavardžių i kamieno daugiskaitos vietinin­

kas Kuršaičio gramatikoje yra akyse. Jablonskio gimtoji šnekta turėjo

akis'e, kiti vakarų aukštaičiai į pietryčius nuo jos išlaikė ilgąjį balsį y, bet formą kirčiavo akyse. Bendrinėje kalboje įsigalėjo Mažajai Lietu­ vai būdingas kuršaitinis variantas akyse, nors X I X a. pabaigos spau­ doje balsio i ilgumo žymėjimas dar nebuvo reguliarus, o kirčiavimas raštuose neatsispindėjo. Vietoj norm inio prielinksnio dėl Jablonskio Šnekta turi del

(raidžių ė ir e skyrimas XIX a. pabaigoje buvo nenuoseklus),

ta­

čiau bendrinėje kalboje įsigalėjo Mažosios Lietuvos dėl. Jau vien pateiktieji duomenys rodo, kad mūsų dabartinės bendri­ nės kalbos kūrimo, jos norm inimo procesas buvo sudėtingas ir anaip­ tol netrumpas. Jis truko iki Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau, kol Didžiojoje Lietuvoje bendrinė kalba, pirmiausia rašomoji, visuotinai įsigalėjo, kol ji nusišlifavo, gavo patvaresnes formas. To buvo pasiekta tik X X a. antruoju-trečiuoju dešimtmečiais, kada lietuvių kalba tapo valstybine kalba.

K a iz e r i n ė V o k ie t ij a 1914 m. prasidėjo P ir m a s is pasaulinis karas. Jis rusų val­ domą Lietuvą pasiekė 1915 m. T ų metų balandžio 25 d. vokiečiai pradėjo puolimą ir iki rudens visa Lietuva atsidūrė jų rankose. Pasi­ traukianti rusų armiją viską naikino. Karinė vadovybė reikalavo, kad priešui būtų paliktas tuščias kraštas. Buvo griaunami geležinkeliai, tiltai, ardomi plentai, deginamos gyvenvietės, iš žmonių atimami gy­ vuliai, naikinamas derlius ir t. t. Tačiau dėl veržlaus vokiečių puoli­ mo daug kur įsakymai nebuvo įvykdyti. { Rusijos gilumą evakuota daug fabrikų, įrenginių, bibliotekų ir kitokio materialinio ir kultūri­ nio turto, kurio didelė dalis niekuomet nebuvo grąžinta. Mokyklos su mokiniais ir mokytojais perkeltos pirma į Rytų ir Šiaurės Lietuvą, paskui, ten priartėjus frontui, išgabentos į Rusiją. Daugiausia m oki­ nių ir mokytojų atsidūrė Voroneže, kur lietuviams buvo atidarytos 2 gimnazijos. Artėjant frontui, daug gyventojų patys bėgo tolyn į rytus, kitus trauktis vertė karinė vadovybė. Iš Lietuvos pasitraukė apie 550 tūkstančių žmonių, iš jų lietuviai sudarė bent 300 tūkstančių. Lietuvą paliko trys ketvirtadaliai jos inteligentijos. Pabėgėliais rūpintis dar 1914 m. buvo įsteigta Draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, kuri vėliau atliko nemažą vaidmenį kuriant Lietuvos valstybę. Jos veiklai vadovavo Vilniuje sudarytas Centrinis komitetas, kuriam pirm inin­ kavo M . Yčas.

Vokiečių gatvė Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metais (apie 1919 m.), atvirukas

Užėmusi kraštą vokiečių kariuomenė grobė viską, kas dar buvo likę. Gyventojus apdėjo didelėmis grūdų, mėsos, pieno ir kitokio­ mis pyliavomis, {vesta begalės mokesčių: žemės, pagalvės, tiltų, šunų, degtukų, sacharino... Iš gyventojų atimdavo paskutinį gyvulį. Viską šluote šlavė. Gėrybių pripildyti traukiniai vienas po kito dardėjo į Vokietiją. Miestams uždėtos kontribucijos. Vokiečių kariuomenė ad­ ministravo likusius be šeimininkų dvarus (tokių net 1114). Buvo kerta­ mi miškai ir išvežama mediena. Žmonės gaudomi ir vežami darbams į Vokietiją. Taigi Lietuva, nusikračiusi Rusijos jungo, pateko į dar žiauresnę Vokietijos priespaudą. Ekonominis krašto gyvenimas iro. Miestuose trūko maisto. Vilniuje 1916 m. pradžioje buvo tikras badas. Įvestos duonos kortelės. Plito ligos, epidemijos. Naujasis okupantas, kaip ir carinės Rusijos valdžia, vengė Lietu­ vos vardo. Karinė vokiečių administracija pasivadino Oberostu (arba Obostu , iš santrumpos OB-O st, t. y. Oberbefehlshaber Ost ‘Vyriausias kariuomenės

tuo vardu dažnai buvo vadinamas ir jos valdytas kraš­ tas. Sustabdytas lietuvių kultūrinis darbas. Uždraustos draugijos, susirinkimai. Uždaryti laikraščiai. Neleista net laiškais susirašinėti lietuviškai. Vilniuje vokiečiai spausdino lietuvišką laikraštį Dabar­ tis - provokiškos krypties, propagavusį pagarbą bei ištikimybę Vo­ kietijai, tarnavusį vokiečiams. Jį redagavo kapitonas V. Steputaitis (Steputat) —suvokietėjęs Mažosios Lietuvos dvarininkas. Laikraščio kalba - nevykusi, atmiešta „prūsizmais“, gausiais žargoniškais nau­ jadarais, nelengvai suprantama Didžiosios Lietuvos skaitytojams.

vadas Rytuose’),

Žm onės šį laikraštį boikotavo. Vokiškai buvo leidžiami laikraščiai: Vilniuje W ilnaer Zeitung, Kaune Kownaer Zeitung, Suvalkijai ir Gar­ dino gubernijai buvo skirtas Grodnaer Zeitung. Patiems lietuviams leisti sau laikraštį vokiečiai ilgai draudė. T ik kai frontuose ėmė nesi­ sekti, režimas kiek-sušvelnėjo. 1916 m. viduryje buvo leista A. D am brauskui-Jakštui spausdinti nepolitinį mėnraštį Ateitis, o 1917 m. pa­ baigoje pasirodė laikraščiai Lietuvos aidas

(tapęs Lietuvos Tarybos organu, Tėvynės sargas (red. A. Stul­

red. P. Klimas), Darbo balsas (red. S. Kairys) ir ginskis). Jie visi buvo griežtai cenzūruojami.

Žmonėse plito rankrašti­

niai ir šapirografu spausdinti laikraštėliai Laisvės kelias, Laisvė, K v a i­

las prūsas

(satyrinis)

ir kiti.

Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centrinis komitetas frontui slenkant per Lietuvą suskilo į dvi dalis: viena su pirmininku M . Y ču pasitraukė į Rusiją, kita - liko Lietuvoje. Pastaroji papildyta naujais nariais. Jai pirmininkavo A . Smetona. Ji rūpinosi ne tik šalpa, bet ir Lietuvos ateitimi. Orgaąizay^ lietuviškas mokyklas. Kiek pa­ jėgdama gynė Lietuvos žmones nuo rekvizicijų ir kitokio okupantų administracijos savivaliavimo. Nors vokiečiai Komiteto veiklą visaip varžė, bet užgniaužti nepavyko. Kai 1915 m. vokiečiai okupavo Lietuvą, rado rusų valdžios išlaiko­ mas 535 mokyklas, dar 42 buvo savivaldybių žinioje ir 25 privatinės. Praktiškai jos visos tuoj nutraukė savo veiklą. Taigi baigėsi Lietuvo­ je rusifikavimo era. Mokyklose nusikratyta iki gyvo kaulo įgrisusios rusų kalbos. Vokiečiai net uždraudė ją vartoti. Turėjo būti mokoma vaikų gimtąja kalba: lietuviškai, .lenkiškai arba gudiškai. Lietuviai sie­ kė, kad būtų mokoma lietuviškai. Šioms pastangoms skyrė didžiausią dėmesį. Vokiečiams nespėjus net susiorientuoti buvo pradėta ma­ siškai steigti lietuviškas mokyklas. Tiesiog žaibiškai jų pristeigta net per 1000. Žmonės veržėsi į mokslą! Tautinė nuotaika tada buvo labai pakilusi. Vokiečiai iš pradžių to darbo beveik netrukdė. Tačiau greit jame ėmė įžiūrėti sau pavojų. Pradėjo kontroliuoti mokyklų steigi­ mą. Prie apskričių valdybų paskyrė šiilratus - mokyklų prižiūrėtojus. Uždraudė be leidimo steigti naujas. Registravo jau esamas. Kėlė viso­ kių reikalavimų, neretai tiesiog ieškojo priekabių sustabdyti tą darbą. Dėl to ilgainiui lietuviškų mokyklų skaičius ėmė mažėti: iki 1916 m. pabaigos jų liko 693. Vėliau vėl kiek padaugėjo. Apskritai mokyklų tinklas vokiečių okupacijos metais buvo daug tankesnis negu rusų valdymo laikais. Svarbiausia - daugelis mokyklų buvo lietuviškos. Jas paprastai išlaikė patys gyventojai. Tos mokyklos davė puikių vaisių atkuriant Nepriklausomą Lietuvą.

Į Rusiją pasitraukusių lietuvių mokyklose po senovei tebebuvo mokoma rusiškai, ten lietuvių kalba - tik neprivaloma disciplina. Vokiečiams okupavus Lietuvą ne tik pradinėse mokyklose, bet vietomis ir gimnazijose imta dėstyti lietuviškai. Pirmosios lietuviš­ kos gimnazijos buvo įsteigtos dar 1915 m. pabaigoje Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, netrukus po to - Panevėžyje, Utenoje ir kituose miestuose. Vokiečių valdžia greit ėmė joms trukdyti. Antai Šiaulių ir Marijampolės gimnazijos kurį laiką buvo net uždarytos, o jų direktoriai išvežti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Nepaisant trukdymų gimnazijų vis daugėjo. Okupacijos pabaigoje jų buvo net 36 su 304 mokytojais ir 6031 mokiniu. Kokia buvo pirmųjų lietuviš­ kų gimnazijų padėtis, kaip sunku buvo jose mokytojams dirbti, rodo faktas, jog 1915 m. Kaune įsteigtoje pirmojoje šio miesto lietuviškoje gimnazijoje iš 150 užsirašiusių busimųjų gimnazistų tik 20 temokėjo kalbėti lietuviškai. Tai savo ruožtu rodo, kaip nutautę tada buvo Lie­ tuvos miestai. Vienas svarbiausių švietimo stabdžių anuomet buvo tinkamų m o­ kytojų trūkumas. M okė kas kaip išmanė. Nebuvo bendrų programų. Labai trūko vadovėlių. Todėl jau 1915 m. rudenį Vilniuje Ryto drau­ gija įsteigė pedagogikos kursus. Vėliau tokių kursų įsteigta daugiau. Susirūpino jais ir valdžia, tik jos įsteigtieji kursai

lėje)

(Kaune, Marijampo­

siekė dar ir vokietinimo tikslų. Imta skubiai rengti lietuviškus

vadovėlius, kurti dėstomųjų dalykų lietuvišką terminiją, sudarinėti mokymo programas. Visu tuo daugiausia rūpinosi Lietuvių mokslo draugija. Vilniuje buvo įsteigti net universitetinio lygio kursai, bet karinė valdžia juos tuoj uždarė. Valdžia neslėpė savo germanizacinių užmačių. Lietuvių inteligen­ tija su jomis kovojo, tik ne visada sėkmingai. Valdžios planus sužlug­ dė ne inteligentija, bet liaudis. Kur dėl trukdymų buvo neįmano­ ma steigti lietuviškos mokyklos, kaimiečiai ėmė kurti skaityklas ar vaikų darželius, kurie atlikdavo mokyklų funkcijas. Vokiečiai tokių įstaigų nekontroliavo. Be to, kaimiečiai ėmė steigti slaptas lietuviškas mokyklas. Nors valdžia jas žiauriai persekiojo, o iniciatoriai būdavo baudžiami net po 3000 markių arba tremiami į Vokietiją, tačiau tokių mokyklų skaičius nemažėjo. Okupacinė valdžia reikalavo, kad mokyklose nuo pat pirmųjų me­ tų būtų mokoma vokiečių kalbos kaip dalyko. Kur to nebuvo daroma, valdžia grasino mokyklą uždaryti. Skirdama naujus mokytojus žiūrė­ jo, kad jie mokėtų vokiečių kalbą. Kartais savavališkai mokytojais bu­ vo paskiriami vokiečių kareiviai, paprastai lenkų tautybės iš Poznanės

krašto, visai nesuprantantys lietuviškai, taip pat žydai. Lietuvius m o­ kytojus vertė išlaikyti vokiečių kalbos egzaminą. Reikalavimai buvo dideli: iš 1364 laikiusių tą egzaminą mokytojų išlaikė tik 771. M o k y k ­ lų, kuriose buvo įvesta vokiečių kalba, gyventojai nemėgo, tiesiog jas boikotavo. Visiškai nepakentė karinės valdžios steigiamų vokiškų mokyklų. Jų buvo pristeigta gana daug (net 135!), ypač Suvalkų guber­ nijoje. Vokiškos mokyklos steigtos net tokiose vietovėse, kur vokiškai kalbančių beveik arba ir visai nebuvo. Karinė valdžia naiviai tikėjo, kad kiek pasimokę vokiškose m o­ kyklose lietuvių vaikai tuoj suvokietės. Iš tikrųjų tos mokyklos liko pustuštės, jas lankė daugiausia tik žydų vaikai. Valdžia vokiškumą platino ne tik per mokyklas. Teatruose bu­ vo statomi vien vokiečių autorių veikalai. K ino teatruose rodė tik vokiečių gamybos filmus. Vokiečių kalba vis labiau buvo brukama į lietuvių protestantų bažnyčias. Vokiškumą im tilap atin ti su protes­ tantizmu, kaip iš seno lenkiškumas buvo tapatinamas su katalikybe. Valdžia ėmė vokietinti net oficialųjį lietuvišką vardyną: vietovardžius ir pavardes. Antai Kauną ėmė vadinti Kauen , Suvalkus - Suwalken , Širvintą - Schirwindt ir panašiai. Vokiečių politikai pradėjo kurti Lie­ tuvos kolonizavimo planus, motyvuodami tuo, kad Lietuva, paly­ ginti su Vokietija, esanti rečiau apgyventa. Tie planai buvo atvirai svarstomi Vokietijos spaudoje, net tam reikalui steigiamos specialios draugijos. Ieškota „juridinių“ būdų aneksuoti Lietuvą, įjungti ją į Vokietijos imperiją. Salia germanizacijos, nuo kurios lietuviai palyginti sėkmingai gy­ nėsi, teko ir toliau kovoti su daug pavojingesne polonizacija, kurią su­ stabdyti buvo sunkiau, nes ši turėjo kelių šimtmečių tradiciją ir karo metu ėmė sparčiai stiprėti. Vokiečių karinė administracija protegavo lenkus. M at joje tarnavo daug lenkų poznaniečių. Šie pasirūpino, kad vos įžengusi į Lietuvos sostinę vokiečių kariuomenė savo atsišaukime į gyventojus V iln ių vadintų lenkų miestu. T ik lietuvių visuomenei pareiškus griežtą protestą toks atsišaukimas buvo nukabintas. Varšu­ vos organizacijos ir sulenkėję dvarininkai pristeigė daugybę lenkiškų mokyklų - net apie pusę tūkstančio. Tuo jie siekė parodyti vokie­ čiams, kad Lietuva esanti bemaž lenkų gyvenamas kraštas. Lenkiškų mokyklų buvo pristeigta net Žem aičių krašte, kur lenkiškai kalbančių beveik nebuvo. Suprantama, lietuviškoje aplinkoje įkurtos lenkiškos mokyklos ilgai išsilaikyti negalėjo. Jų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Iš pradžių Obosto teritorijoje jos sudarė 44,5 proc. visų mokyklų, bet greit sumažėjo iki 22,8 proc., o lietuviškų mokyklų, atvirkščiai, skai-

čius padidėjo nuo 31,1 iki 50,8 proc., gudų - nuo 1 iki 6,5 proc., nes lietuvių ir gudų vaikai liovėsi lankę lenkiškas mokyklas. 1916 m. kovo 9 d. vokiečių karinė valdžia atliko Obosto teri­ torijos gyventojų surašymą. Lenkininkai ta proga varė nepaprastai stiprią agitaciją. Kunigai per pamokslus įtikinėjo parapijiečius, kad visi katalikai turį užsirašyti lenkais. Gyventojų surašymą atliko ka­ reiviai poznaniečiai. Jie žmones užkalbindavo lenkiškai. Jeigu šie atsakydavo, tuoj užrašydavo „lenkas“. Taip atsitiko net su Lietuvos Tarybos vicepirm ininku dr. J. Šauliu ir žymiuoju lietuvių kultūros veikėju bei rašytoju A. Dambrausku-Jakštu, kuriems, be kita ko, paskui teko energingai protestuoti, kad pase būtų įrašyta ne „len­ kas“, o „lietuvis“. Į Rusiją pasitraukusi lietuvių Nukentėjusių nuo karo šelpti kom i­ teto dalis įsikūrė Petrograde. Iš čia buvo rūpinamasi pabėgėlių šalpa. Daug dėmesio skirta jaunimo švietimui, ypač Voroneže įsteigtoms lietuvių gimnazijoms. Voronežas tada tapo svarbiu lietuvių susitelki­ mo ir švietimo centru. Veikla suintensyvėjo po 1917 m. Vasario revo­ liucijos. Tačiau bolševikams paėmus valdžią, toji veikla tuoj buvo už­ gniaužta. 1918 m. vasarą daugumas lietuvių pabėgėlių grįžo į Lietuvą. Karui užsitęsus vis labiau ėmė aiškėti, kad abi lietuvių tautą pa­ vergusios imperijos nenugalės viena kitos. Greičiau šis karas taps tų imperijų laidojimo maršu. Carinėje Rusijoje brendo revoliucinė situ­ acija. Tokia situacija grėsė ir Lietuvą okupavusiai kaizerinei Vokieti­ jai. Baltijos tautoms susidarė sąlygos išsivaduoti iš priespaudos arba bent ją sumažinti. Lietuvoje nuostabiai greit ėmė bręsti nepriklauso­ mybės idėja. Atsikratyta nevisavertiškumo jausmo. Lietuviai dar ne­ seniai buvę užguiti valstiečiai, dabar iškilo kaip sąmoninga ir siekianti savarankiškumo tauta. Ji kratėsi ne tik carinio „tautų kalėjimo“, bet ir vokiečių siūlomos „federacijos“, taip pat atgimstančių lenkų perša­ mos senosios unijos, kadaise jau atnešusios Lietuvai pražūtį. Lietuviai ateitį matė tik nepriklausomoje valstybėje, sukurtoje etninėse ribose. Autonomija jų nebetenkino. Į Rusiją nepasitraukę Komiteto nariai, be šalpos, ėmėsi politinio darbo. Jų pasiuntiniai slapta pasklido po Lietuvą burti čia dar liku­ sių inteligentų. Buvo išplatinta daug atsišaukimų, raginančių rengtis valstybės atkūrimo darbui. Vokiečiai tuos atsišaukimus naikino, o jų platintojus sodino į kalėjimą arba trėmė į Vokietiją. Dar 1915 m. pabaigoje vokiečių okupuotame Vilniuje buvo slapta išrinktas Politinis lietuvių biuras, kuris turėjo nustatyti svarbiausias valstybės atkuriamojo darbo kryptis, koordinuoti visą veiklą. Imta

tam tikrais memorandumais informuoti Vokietijos ir kitų kraštų va­ dovybes apie lietuvių tautos siekius. Situacija darėsi vis sudėtingesnė. Buvo bemaž tikra, kad Vokietija karo nelaimės. Jos kariuomenė plėšė Lietuvą ir stengėsi joje užsiti­ krinti „ateities ekonominius interesus“. Vokietijos vyriausybė lietu­ vius dar vis laikė nepriklausomybei nepribrendusia tauta ir siekė ją kokiu nors būdu įtraukti į vokiečių imperiją. Carinė Rusija visiškai braškėjo, tačiau nė nemanė atsisakyti užgrobtųjų tautų engimo. Ją pakeitusi Sovietų Rusija, dangstydamasi „pasaulinės revoliucijos“ ir „socializmo“ šūkiais, stengėsi atgauti prarastas imperijos sritis. Lietuviams pirmiausia reikėjo rasti bendrą kalbą su faktiškuoju Lietuvos valdytoju - Vokietija. Tai padaryti nebuvo lengva, nes vo­ kiečių karinei vadovybei lietuvių tautos aspiracijos buvo svetimos, jai terūpėjo vien kaip pavergti Lietuvą. Tačiau tai padaryti norėjo „juridiškai“, pačių lietuvių rankomis. Tuo tikslu dar 1916 m. (įh szitas iš žinomų lietuvių veikėjų ėmėsi organizuoti Pasitikėjimo tarybą ( Vertrauensrat) - savotišką vietinę savivaldą, kuri vykdytų visus vokiečių

nurodymus. Tos Tarybos teisės buvo nusakomos miglotai. Tačiau iš tų pastangų nieko doro neišėjo, nes lietuviai greit perprato vokiečių užmačias ir tarp jų neatsirado nė vieno veikėjo, kuris sutiktų įeiti į tokią Tarybą. Po Vasario revoliucijos Rusijoje gerokai „atšilus“ politiniam kli­ matui ir išpopuliarėjus tautų apsisprendimo šūkiams visoje Europoje Vokietijos vyriausybė ėmė siekti savo tikslų jau nebe brutaliai, bet ieškodama pačios lietuvių tautos palankumo. Nepasisekus Lietuvoje sukurti provokiškos marionetinės savivaldos turėjo patenkinti lietu­ vių atkaklius reikalavimus leisti patiems sušaukti konferenciją, kuri sudarytų tautai atstovaujantį organą. Įkurtam Organizaciniam kom i­ tetui buvo leista veikti su ta sąlyga, kad ateityje Lietuva turėsianti orientuotis ne į Rytus ar Pietus, bet į Vakarus ir glaudžiai bendradar­ biauti su Vokietija. Konferencija įvyko Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-22 dienomis. D a­ lyvavo 214 atstovų iš visos vokiečių okupuotos Lietuvos. Nors ka­ rinė valdžia visaip trukdė konferencijos organizatoriams susisiekti su lietuviais Rusijoje ir užsienyje, vis dėlto keli atstovai atvyko ir iš anapus Lietuvos. Konferencija prasidėjo pamaldomis Arkikatedroje. Posėdžiai vyko Miesto teatre

(dab. Basanavičiaus gatvėje) vainikais ir tau­

tinėmis vėliavomis išpuoštoje salėje. Buvo sugiedotas Lietuvos him ­ nas. Pirmininkas Jonas Basanavičius iškilmingai paskelbė tautos valią kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę etninėse ribose.

Vilniaus konferencijos prezidiumas: Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Bizauskas, K a zi­ mieras Šaulys, Justinas Staugaitis, Jonas Basanavičius, Steponas Kairys, Antanas Sme­ tona, Jonas Vileišis, Povilas Dogelis, Juozas Paknys, Jurgis Šaulys, M ykolas Biržiška, Juozas Stankevičius, Petras Klimas, 1917 m. rugs. 1 8-2 2 d., L N M

Tautinėms mažumoms garantuotos kultūrinės teisės. Vokiečių oku­ pacinės valdžios spaudimu pasisakyta už artimus ryšius su Vokietija. Nutarimui įvykdyti išrinkta 23 asmenų Lietuvos Taryba, pirminin­ kaujama Antano Smetonos. Tačiau okupacinė valdžia apie Lietu­ vos nepriklausomybę nenorėjo nė girdėti, todėl uždraudė spaudoje skelbti šia tema straipsnius. Tik fronto nesėkmių prispausti vokiečiai toleravo pačią Tarybą, žiūrėdami į ją kaip į patariamąjį organą. Visaip stengėsi ją izoliuoti nuo Lietuvos gyventojų. Okupantai buvo suinte­ resuoti tik Lietuvos atsiskyrimu nuo Rusijos ir dėjimusi su Vokietija. Taryba, siekdama atsiskyrimo nuo Rusijos, anaiptol nenorėjo dėtis su Vokietija, todėl visomis išgalėmis vengė tokio deklaravimo. Reikėjo didelio diplomatinio lankstumo bei politinio laviravimo, ir Taryba tai atliko kvalifikuotai. Nepaisydama vokiečių administracijos daromų kliūčių Taryba stengėsi palaikyti ryšius su užsienio lietuviais, vykdančiais akcijas už Lietuvos nepriklausomybę ir pripažįstančiais Tarybą kaip vienintelę teisėtą lietuvių tautos atstovę. Nuvertus Rusijoje carizmą Petrograde

susirinko lietuvių konferencija ir priėmė nutari­ mus, panašius į Vilniaus konferencijos. Pakriku­ sioje Rusijos kariuomenėje ėmė organizuotis lie­ tuviški daliniai. Tačiau netrukus įvykęs bolševikų perversmas, o po jo - didelė maišatis (dvarų degini­ mas, žemės dalijimasis, grobim ai, plėšimai, bado grėsmė ir

. .) sustabdė kuriamąjį darbą, pabėgėliai lietuviai rūpinosi vien grįžti į Tėvynę. Lietuvos Tarybos vaisingos politinės derybos su Vokietijos vyriausybe užsimezgė nuo 1917 m. rudens, kai Vokietijoje susidarė revoliucinė situ­ acija. Tos derybos buvo atkaklios, dėl jų įvyko skilimas net pačioje Taryboje. Pagaliau gruodžio 11d. prieita prie susitarimo, kad Vokietija skelb­ sianti nepriklausomą Lietuvos valstybę, bet užtat ši turėsianti sueiti į glaudžiuslryškis su Vokietija. Tačiau ir tokio sutarimo vokiečiai nenorėjo vykclyti, ypač nutrūkus Bresto (tada vadinto Brest-Litovsku) taikos deryboms su Sovietų Rusija. Kadangi garsieji JAV prezidento T. V. Vilsono punktai numatė teisę Rusijos tautoms pačioms spręsti savo likimą, tai Taryba ryžosi skelbti Lietuvos nepriklausomybę pati savo iniciatyva, be vokiečių žinios. 1918 m. vasario 16 d. posėdyje, kuriam pirmininkavo J. Basanavičius, buvo pasirašytas aktas, kuriuo skelbiama atkurta ir demokratiniais pa­ grindais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. Toji valsty­ bė atskiriama nuo visų ryšių su kitomis valstybėmis. Okupacinė valdžia neleido to akto kelti į viešumą. Jį paskelbusį Lietuvos aido numerį konfiskavo. Tekstas platintas slapta per patiki­ mus asmenis. Perduota Vokietijos vyriausybei Berlyne. Pasirūpinta ten paskelbti keliuose vokiečių laikraščiuose. Vasario 16 d. akto reikšmė lietuvių tautai buvo nepaprastai didelė. Jis žymėjo lietuvių tautos naujos eros pradžią. Juo iš esmės atkurta ne Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, bet tautinė Lietuvos valstybė, kurioje lietuvių kalba pirmą kartą per ilgą savo istoriją turėjo tapti valsty­ bine kalba. Vokiečių okupacinė valdžia dar kurį laiką apie Lietuvos nepri­ klausomybę nenorėjo net girdėti. Obostas įsiuto: didino gyventojų plėšimą, žiaurias represijas. Tik sunki padėtis fronte ir noras turėti „Lietuvos kortą“ taikos derybose neleido vokiečiams visai ignoruoti lietuvių tautos apsisprendimo. Pagaliau kaizeris Vilhelmas II specia­ liu aktu kovo 23 d. pripažino Lietuvos nepriklausomybę, tik ją siejo 1 1

1918 m. Vasa­ rio 16 d. akto paskelbimas „Lietuvos aide“

Petro Kalpo­ ko paveikslas „Signatarai“, 1939 m., Signa­ tarų namai. Vidmanto B alkūno nuotr.

su gruodžio 11d. sutarimu, o ne su Vasario 16 d. aktu. Tarybai teko toliau laviruoti politinėse pinklėse. Ji dar ilgai jokios realios valdžios krašte neturėjo. Okupacinis režimas anaiptol nesilpo. Vokietija neat­ sisakė Lietuvos aneksijos planų. Stengėsi visaip kompromituoti pačią Tarybą. Planavo Lietuvą paversti monarchija, kuri būtų personaline unija (kaip praeityje su Lenkija) susieta su Prūsija ar Saksonija. Kaip alter­ natyvą Taryba išrinko Viurtenbergo kunigaikštį Urachą, kurį numatė paskelbti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Tai tebuvo politinis ma­ nevras. Pagaliau pralaimėjimas kare visai sugriovė vokiečių planus. Bręstanti revoliucija (ji įvyko lapkričio 9d.) privertė Berlyną 1918 m. spa­ lio 20 d. leisti Tarybai sudaryti Laikinąją Lietuvos vyriausybę. Taryba pavedė A. Voldemarui suformuoti pirmąjį ministrų kabi­ netą. Jis pradėjo veikti tą dieną, kurią kapituliavo Vokietija (lapkričio 11-ąją). Suskasta organizuoti lietuvišką valdžią provincijose. Savival­ dybių steigimasis ten spontaniškai vyko ir anksčiau. Kūrėsi savisaugos būriai, nes krašte plito plėšikavimas, miškuose slapstėsi ir gyventojus užpuldinėdavo rusų belaisviai ir vokiečių kariuomenės dezertyrai. Iš Rytų grėsė bolševikų invazijos pavojus, nes įkandin pasitraukiančios vokiečių kariuomenės slinko Raudonosios armijos daliniai. Reikėjo skubiai organizuoti savą kariuomenę. Okupacinė valdžia visaip truk­ dė tai daryti. Vilniuje slapta kūrėsi lenkų legionininkai, kurie tik ir laukė progos užvaldyti Lietuvos sostinę. Vos pusantro mėnesio išsilai­ kiusi A. Voldemaro vyriausybė atsistatydino. Krašte susidarė katastro­ fiška padėtis. Skubiai suformuotas M. Šleževičiaus ministrų kabinetas

1920 m. taikos sutartimi Lietu­ vai pripažinta teritorija: a - pagal sutartį rytinė siena, b - administra­ cinė linija (iki 1939 m.), c - dabartinė Lietuvos Respub­ likos siena

pradėjo darbą ugningu kreipimusi į Tautą, ragindamas visus ginti Tė­ vynę. Prasidėjo kovos dėl nepriklausomybės. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija pripažino Lietuvą savarankiška valstybe, visiems laikams atsisakė visų pretenzijų į šį kraštą, įsiparei­ gojo grąžinti išvežtus archyvus, bibliotekas ir kitą turtą (ne viską įvyk­ dė), už Lietuvai padarytus karo nuostolius sutiko išmokėti tris mili­ jonus aukso rublių (įvykdė) ir leisti lietuviams išsikirsti 100 tūkst. ha miško (neįvykdė). Sutartimi buvo nustatyta valstybės siena, priskiriant Lietuvai vietoves, kurios artimoje praeityje buvo žinomos kaip etni­ niu požiūriu lietuviškos, ypač kuriose vyravo lietuviška toponimika ir tebebuvo išlikę lietuviškai kalbančių. Siena turėjo prasidėti šiaurėje nuo Drujos (prie Dauguvos upės), toliau eiti rytiniu Drisvėtų (Drūkšių) ežero krantu, kirsti Dysnos upę prie Kazionių, toliau eiti pietų kryp­ timi pro Pastovius, Mėdilo ir Naročiaus (Narūčio) ežerų rytiniu krantu, Naročios upe Maladėčinos ( М о л о д е ч н о ) link, toliau - į pietus vakarine Valažino puse, Bėržūnos ( Б е р е з и н а ) upe iki santakos su Nemunu, po to Nemuno upe iki santakos su Sv'isločiumi ir Sv'isločiaus upe vakarų link iki Štabino.

B olševikm etis 1939 m. rugsėjo 18 d. Raudonoji armija, kovodama su vokie­ čių sutriuškinta Lenkijos kariuomene, užėmė Želigovskio okupuotus Lietuvos miestus Švenčionis, Lydą ir kitus, o dar po dienos - Vilnių. Nors pagal 1920 m. sutartį Vilniaus kraštas turėjo būti grąžintas Lie­ tuvai, tačiau bolševikai elgėsi taip, lyg tai būtų priešų žemė. Vilniuje buvo demontuojamos įmonės, išvežami įrenginiai, grobiama viskas, kas pasitaikė po ranka. Vykdyti areštai. Vien iš Vilniaus ir apylinkių bolševikai suėmė ir išvežė apie 25 tūkst. gyventojų. Žm ones apėmė baimė: neaiški ateitis, nežinomas rytojus. Bolševikai rengėsi organi­ zuoti rinkimus į vietinę „valdžią“, kuri turėjo Vilniaus kraštą įtraukti į Gudijos S SR ir „kurti komunizmą“. Bet to padaryti nespėta, nes greit prasidėjo derybos dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai. Jos prasidėjo Maskvoje spalio 2 d. Stalinas reikalavo pasirašyti dvi sutartis: dėl Vilniaus grąžinimo ir dėl savitarpio pagalbos. Pagal ant­ rąją sutartį Lietuva turėjo sutikti su Raudonosios armijos bazių Lie­ tuvos teritorijoje įkūrimu

(neva apsaugosiančių Lietuvą nuo priešų).

Supras­

dama, kad tai būtų Trojos arklys Lietuvoje, bazių įsteigimo projektui Lietuvos vyriausybė priešinosi. Tačiau spirtis nebuvo lengva žinant, kad yra slapti Stalino ir Hitlerio susitarimai. Tada jau buvo palaužtos Estija (1939 09 28) ir Latvija (1939 10 05), kurios sutiko įsileisti bazes

(Stalinas Latvijos užsienio reikalų ministrui davė „bolševiko garbės žodį“, kad Latvija nebūsianti okupuota). Lietuvos visuomenė labai troško atgauti pavergtąją sostinę. Juk Vilnius - tai lietuvių tautos ilgesys, kalbomis iškalbėtas, dainomis išdainuotas miestas, kuriame slypi Lietuvos praeitis. Viltasi išlaikyti valstybės suverenitetą nepaisant svetimų karinių bazių. Pa­ sirašoma sutartis davė tam pagrindą: jos preambulėje buvo nurodyta, kad abiejų valstybių savitarpio santykių pagrindu ir toliau liekanti 1920 m. taikos bei 1926 m. nepuolimo sutartys, o 7 paragrafe įrašyta, jog sutartis „jokiu būdu neturi paliesti susitariančių šalių suverenių teisių“. Stalinas nusileido dėl įvedamos į bazes kariuomenės skaičiaus: jį sumažino nuo 50 iki 20 tūkstančių. T A S S ’as Vakaruose intensyviai platino V. Molotovo pareiškimą Sovietų Sąjungos Aukščiausioje Ta­ ryboje, kad „Baltijos respublikos nenumatomos paversti sovietinė­ mis“ ir jei kas kitaip tvirtinąs, tas šmeižikas.

Pagal 1939 m. spalio 10 d. pasirašytą sutartį Lietuva atgavo savo sostinę Vilnių ir nedidelį pasienio ruožą pagal senąjį PeterburgoVaršuvos geležinkelį. Tai sudarė apie ketvirtadalį Lenkijos užgrobtos Lietuvos teritorijos su maždaug puse milijono gyventojų.

' - t"

Prezidentui A . Smetonai skirtas pašto ženklas, Shutterstock

Lietuvos Respublika nė su viena didžiąja valstybe nebuvo taip ge­ rai sutvarkiusi savo santykių, kaip su Sovietų Sąjunga. SSRS užsienio politika Lietuvos atžvilgiu visą laiką buvo pozityvi. Sovietų Sąjunga net gynė Lietuvą nuo Lenkijos pasikėsinimų. Tai kėlė jos autoritetą lietuvių akyse. Tas autoritetas dar padidėjo grąžinus Vilnių. Tiesa, sostinė buvo gauta su pavojingu „kraičiu“ —Raudonosios armijos ba­ zėmis. Nors į bazes buvo įvesta daugiau negu sutarta raudonarmiečių, tačiau iš pradžių neatrodė, kad jie grėstų Lietuvos nepriklausomybei. K. Vorošilovas spalio 7 d. Revoliucijos šventės proga garantavo: „Jo­ kiu atveju Sovietų Sąjungos kariuomenė nesikiš į suverenių Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikų vidaus reikalus“. Lietuvos vyriausybė griežtai laikėsi savitarpio pagalbos sutarties nuostatų. Birželio 14 d. vidurnaktį netikėtai lyg perkūnas iš giedro dangaus Lietuvai buvo įteiktas ultimatumas, reikalaujantis pakeisti vyriausybę ir įsileisti neribotą ąka^ičK) Raudonosios armijos dalinių. „Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, rytoj Raudonoji ar­ mija vis tiek žengs į Lietuvą“, - pareiškė Maskvoje lietuvių delegacijos atstovui Sovietų Sąjungos užsienio reikalų minist­ ras V. Molotovas. Naktį įvyko paskutinis Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės po­ sėdis. Prezidentas Antanas Smetona siūlė Sovietų Sąjungos smurtui (sulaužė visas su Lietuva sudarytas sutartis) pasipriešinti ginklu, kad ir simboliškai. Ateityje tai turėsią di­ delę reikšmę atkuriant nepriklausomybę. Tačiau daugelis vyriausybės narių pasipriešinimui nepritarė, bijojo užrūstinti agresorių ir galimų didelių aukų, juoba kad Lietuvos ka­ riuomenė, kaip teigė jos vadovybė, kovos veiksmams nebuvo tinka­ mai pasirengusi. Priimdama ultimatumą Lietuvos vyriausybė tikėjosi priimanti tik tai, kas tame ultimatume buvo parašyta, būtent, kad Raudonoji armi­ ja įvedama laikinai (kol Europoje vyks karas) ir aiškiai apibrėžtam tikslui (ginti Lietuvą nuo galimų užpuolimų). Deja, Stalinas rengė klastą. A. Sme­ tona, neturėdamas iliuzijų, laikinai eiti prezidento pareigas paskyrė A. Merkį, o pats pasitraukė į užsienį, kad sutrukdytų bolševikams legaliai panaikinti Lietuvos nepriklausomybę. Tą pačią naktį Raudonoji armija įžengė į Lietuvą, net anksčiau negu baigėsi ultimatumu nustatytas laikas. Slinko iš specialiai įrengtų pasienio zonų, iš kurių vietiniai gyventojai buvo iškeldinti. Lietuvos

vyriausybė pasienio sargybai įsakė praleisti žygiuojančią bolševikų kariuomenę. Tačiau raudonarmiečiai vis tiek apšaudė kai kuriuos pa­ sienio policijos postus, Ūtoje kardais sukapojo sargybinį A. Barauską, prie Eišiškių pagrobė J. Aleknavičių. Raudonoji armija okupavo visą Lietuvą, taigi ir tą Suvalkijos ruo­ žą, kuris pagal Stalino ir Hitlerio susitarimą priklausė Vokietijos „in­ teresų sferai“. Hitleris pareiškė protestą. Stalinas sutiko, kad vokiečių pretenzijos pagrįstos, bet būtų sunku ir nepatogu jų reikalavimą pa­ tenkinti. Liepė savo diplomatams ieškoti būdų, kad tas ruožas „juri­ diškai“ būtų perleistas Sovietų Sąjungai. Derėtasi net kelis mėnesius, kol pagaliau rastas kompromisas: Stalinas 1941 m. sausio 10 d. nupir­ ko iš Hitlerio tą lietuvių žemę už 7 500 000 dolerių. Tuo tarpu Kaune N. Pozdniakovo vadovaujama Sovietų Sąjungos atstovybė tvarkė penktosios kolonos „veiklą“. Sukėlė neregėtą eufo­ riją. Miestų gatvės ir aikštės tapo raudonos nuo vėlia­ vų, transparantų. Gyventojus stulbino negirdėti šūkiai: LIETUVOS

KA I IN IN K U

„Tegyvuoja draugas Stalinas —viso pasaulio genialiau­ sias vadas ir mokytojas!“, „Pasaulį seną išardysim!“, „Kas buvo nieks, tas bus viskas!“ ir panašūs. įstaigose buvo pakabinti Stalino, Lenino, Markso, Engelso portretai, o šalia jų —J. Berijos, G. Dekanozovo, vėliau pačių bol­ ševikų sušaudytų galvažudžių atvaizdai. Organizuota šimtai „pritarimo“ demonstracijų ir mitingų. Pabandyk juose nedalyvauti, jeigu visi laikraščiai rėkte rėkė: „Tik liaudies priešas demonstracijose nedalyvauja!“... Dau­ giausia džiūgavo tie gaivalai, kurie visuomenėje gero vardo neturėjo. Jau pačią pirmąją dieną iš Maskvos atskubėjo galvažudys Dekano­ zovas keisti valdžios Lietuvoje. Sudarė vadinamąją Liaudies vyriau­ sybę su vadovu - mažai iki tol žinomu žurnalistu Justu Paleckiu. Tai buvo marionetinė „valdžia“, juridiškai neteisėta, nes pagal Lietuvos konstituciją negalėjo būti tvirtinama laikinai prezidento pareigas ei­ nančio asmens. Ministru pirmininku paskyrė populiarų lietuvių rašy­ toją, literatūros klasiką V. Krėvę-Mickevičių. Lietuvos komunistų partija ( L K P ) iki tol buvo pogrindyje. Turėjo mažiau negu tūkstantį narių (Saugumo departamento duomenimis - 616), iŠ kurių per 80 proc. sudarė nelietuviai, daugiausia žydai. Inteligentų joje beveik nebuvo, daugumas narių (apie 90 proc.) tebuvo mokęsi pra­ dinėje mokykloje. Besąlygiškai vykdė Kremliaus nurodymus. Siekė įtraukti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Toji partija oficialiai neva sudarė

L A I K I A i T I J

Justo Paleckio portretas Lietm karininkų laik­ raščio „Kardas pirmajame pus Pyje, 1940 m.

Naujoji Lietuvos vyriausybė. Iš kairės: žemės ūkio ir vidaus reikalų ministro pareigas einąs agr. M . M ickis, ministro pirm ininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras prof. V. Krėvė-Mickevičius, švietimo ministras A. Venclova, ministras pirmininkas ir Respublikos Prezidento pareigas einąs /. Paleckis, teisingumo ministras P. Pakarklis, finansų ministras ir susisiekimo ministro pareigas einąs inž. E. Galvanauskas, sveikatokjninistras L. Koganas ir krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas div. gen. V. Vitkauskas

vadinamąją Liaudies vyriausybę dar tada, kai pati buvo nelegali. Tik po to susigriebta ją legalizuoti (birželio 25 d.). Svarbiausia valdžia buvo Raudonoji armija. Ji perėmė sienų ap­ saugą, areštavo daug tarnautojų, aukštų karo vadų, visuomenės ir mokslo veikėjų. Panaikino ir išblaškė visuomenines organizacijas (iš­ skyrus LKP). Suvaržė spaudą.

Vykstant visiems tiems „pertvarkymams“ nei puse žodžio neužsi­ minta apie grėsmę Lietuvos nepriklausomybei. Priešingai, Kremlius skelbė pasauliui, jog Sovietų Sąjunga nesirengianti pažeisti Lietuvos kaip valstybės teisių, kištis į jos vidaus gyvenimą ar keisti santvarkos. Tą patį bolševikai tvirtino ir Lietuvoje. Antai M. Gedvilas per Kauno radiją birželio 21 d. įtikinėjo gyventojus, kad Raudonoji armija atėjo į Lietuvą „apsaugoti mus nuo karo pavojaus ir padėti išlaikyti mums sa­ vo nepriklausomybę“. „Tegyvuoja laisva lietuvių tauta!“ - demagogiš­ ki G. Dekanozovo žodžiai mitinge birželio 24 dieną. V. Krėvei-Mic­ kevičiui jis tada melavo: „Kai tik praslinks pavojus, mūsų kariuomenė tuojau iš čia bus atitraukta, ir gyvensite kaip gyvenote“. Buvo griežtai paneigiami tariamųjų „liaudies priešų“ gandai, kad rengiamasi vie­ toj lito įvesti rublį (taip netrukus ir buvo padaryta), nusavinti bažnyčių ir vienuolynų žemes (netrukus įvykdyta) ir kita. „Valstiečiai ir valstietės! Neklausykite liaudies priešų skleidžiamų nepagrįstų gąsdinimų, esą

Liaudies vyriausybė versianti jus kurti kolchozus. Tai yra pikti prasi­ manymai ir šmeižtas“, - skelbė Lietuvos darbo sąjungos kreipimasis. Ir pati Liaudies vyriausybė iš pradžių dar turėjo iliuzijų išlaikyti Lie­ tuvos nepriklausomybę. Ji tesiekė nacionalizuoti stambiąją pramonę, bankus, didesnius kaip 30 ha ūkius. Dalis lietuvių į tas pastangas žiū­ rėjo palankiai, nes tikėjosi socialinės lygybės. Argi gera valia žmonės būtų bridę į kraujo ir ašarų jūrą? Reikėjo klastos ir apgaulės. Kadangi destruktyvūs L K P veiksmai grėsė sunaikinti klestinčią Lietuvos ekonomiką, V. Krėvė-Mickevičius nuvyko į Maskvą išsiaiš­ kinti. Bet dabar Molotovas jau prašneko visai kitaip negu oficialioji propaganda ir be jokių užuolankų pareiškė, kad Kremlių patenkinsiąs tik Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą ir kad tai būsią padaryta nedelsiant. Grįžęs į Lietuvą V. Krėvė-Mickevičius tuoj atsistatydino, o su juo ir finansų ministras E. Galvanauskas. „Prezidentas“ Paleckis susirgo. Toliau nutarimus priiminėjo jau nebe Liaudies vyriausybė, bet Dekanozovas ir L K P C K . Tuoj buvo paleistas Lietuvos seimas. Imta rengtis „naujo tipo“ Sei­ mo rinkimams. Dekanozovas liepė antspauduoti balsuojančių pasus

(„kad rinkimai būtų sėkmingi“).

Tačiau visuomenei ir toliau buvo gieda­

ma demagogijos giesmelė. Paskelbtoji rinkiminė programa - tiesiog žavinga. Joje pasisakoma už Lietuvos nepriklausomybę, tautinės kul­ tūros ugdymą ir plačiųjų gyventojų sluoksnių interesus atitinkančius socialinius pertvarkymus. Apie prijungimą prie SSR S - nė žodžio. Žadėta Lietuvą padaryti laimingiausia šalimi. Būsiąs tikras rojus! Deputatų sąrašus sudarinėjo Dekanozovo firma per vieną naktį atsiradusios Lietuvos darbo sąjungos vardu. Rinkim ų sėkmei garan­ tuoti atvyko Kremliaus „specialistai“, patyrę N K V D (saugumo) agentai. Atgabenta daug vaizdinių priemonių: įvairių plakatų, vadų portretų, vėliavų ir t. t. Rinkim ų data nustatyta liepos 14 dieną. Jie vyko pagal bolševikų sistemą - be alternatyvių kandidatų, balsuota už tiek, kiek turėjo būti išrinkta. Tokios komedijos Lietuvoje anksčiau ir įsivaiz­ duoti nebuvo įmanoma. Prieš pat rinkimus žmonės per garsiakalbius, radiją ir laikraščius buvo gąsdinami: kas neateisiąs balsuoti, bus laiko­ mas liaudies priešu, t. y. „gaus kelialapį“ į Sibirą. Į rinkiminę kam­ paniją įsitraukė ir Raudonoji armija. Šių eilučių autorius prisimena, kaip iš netoliese miške įsikūrusio jos dalinio ateidavo raudonarmie­ čiai agituoti kaimiečių. Tuo pačiu metu buvo pradėtos masinės repre­ sijos: areštai, trėmimai ir t. t. Priversti balsuoti žmonės kaip įmanydami „reiškė savo valią“: mė­ tė į urnas tuščius vokus ar įdėdavo vieną kitą biuletenį su žinomesnio

asmens pavarde, neretai - tiesiog popieriaus skiautelę. Daug balsų „gavo“ Melchioras Putelė - populiarus karikatūrinis personažas iš

Lietuvos aido , kurio atvaizdų formatas sutapo su biuleteniu. Rezul­ tatai iš pradžių buvo tokie menki, kad teko „dėl blogo oro“ rinkimus baigti tik liepos 15 dieną. Neišvengta kuriozų. Ukmergės apygardoje skubant išrinktas asmuo, kuris apskritai neegzistavo. Buvo apylinkių, kuriose „pabalsavo“ daugiau negu 100 procentų. Vėliau savo atsimi­ nimuose komisijų nariai pasakojo apie masišką rezultatų klastojimą, protokolų rašymą „iš akies“. Tačiau oficialiai buvo paskelbta, jog rin­ kimuose dalyvavo 95,51 proc. turėjusių balsavimo teisę, o už Darbo sąjungos kandidatus (k ito k ių n eb u v o ) surinkta 99,19 proc. balsų. To pro­ cento tiksliai apskaičiuoti nebuvo įmanoma, nes neturėta nei rinkėjų sąrašų, nei žinota, kiek žmonių privalėjo balsuoti. „Išrinkto“ vadinamojo Liaudies seimo pirmasis posėdis įvyko liepos 21 dieną. Tai buvo klasikinis Dekanozovo spektaklis. A tvy­ kę deputatai rado pilną salę nepažįstamų žmonių, tik parteryje kur ne kur buvo palikta jiems vietų. Prasidėjus posėdžiui A. Sniečkus Ipasįįlė į darbotvarkę įtraukti prijungimo prie Sovietų Sąjungos klau­ simą. Anksčiau apie tai deputatams niekas nekalbėjo. U ž nutarimą prisijungti balsavo visa salė rankų pakėlimu - ne tik deputatai, bet ir „svečiai“. „Товарищ, П О Д Н И М И

руку“ (d rau ge, pakelk ranką) - girdėjo

ne vienas iš kaimyno „svečio“. M at tokia esanti Stalino valia ir jei­ gu nepakelsi, ruoškis pas baltąsias meškas. Niekas tų pakeltų rankų neskaičiavo. Pirmininkas skubėjo paskelbti, jog nutarimas priimtas vienbalsiai.

Operatyvumas -

neįsivaizduojamas: su svarbiausiuoju

Lietuvai klausimu buvo susidorota per pusantros valandos. Šio ir ki­ tų nutarimų formulavimų svarstyti nė nereikėjo — jie buvo gauti iš Kremliaus, teko tik išversti į lietuvių kalbą. Teisybė apie šią komediją viešai pasakyta po dvejų metų (1942 08 30), kai Lietuvoje nebeliko Raudonosios armijos ir Karo muziejaus salėje susirinko „pasidalyti patyrimu“ buvę Liaudies seimo nariai. Beje, nutarimas prijungti prie Sovietų Sąjungos neturėjo juridinės galios, nes toks nutarimas turėtų būti priimamas visos tautos balsavimu (p leb iscitu ). Sovietinė propaganda išgarsino visame pasaulyje „laisvanoriško prisijungim o“ pasaką. Komedijos finalas įvyko Kremliuje rugpjūčio 3 d., kai Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba „sutiko“ priim ti Lietuvą į sovietinių respublikų šeimą. Taigi tą dieną Lietuva kaip suvereni valstybė nustojo egzistavusi. Lietuvos pasiuntinybių užsie­ nyje vadovai atsisakė grįžti į okupuotą Lietuvą ir įteikė savo buvi­ mo valstybėms protesto notas, pasiryžę tęsti Lietuvos išlaisvinimo

darbą. Daugum a pasaulio valstybių, tarp jų visos didžiosios, nepri­ pažino Lietuvos inkorporavimo į S S R S kaip teisėto akto. Lietuvos atstovybės ir toliau veikė JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vatikane ir kitose šalyse. Po „prisijungim o“ imta Lietuvą sparčiai sovietinti. Per trumpą laiką buvo sugriautas 20 metų sunkiai kurtas tautinės valstybės pasta­ tas. Valdžia perduota saujelei kolaborantų: A . Sniečkui, M . Gedvilui, A. Guzevičiui... Vietoj ministrų atsirado liaudies komisarai, policija virto milicija, pakeista daug valdžios aparato tarnautojų. Pagreitintu tempu pertvarkyta pati Lietuvos komunistų partija

(LKP). Trūkstant

Lietuvoje bolševikų gabeno juos iš kitų sovietinių respublikų, ir jie greit sudarė didžiąją dalį

(73 proc.),

buvo skiriami į atsakingus postus.

Netrukus L K P virto Visasąjunginės komunistų

(bolševikų)

partijos

[VKP(b)] padaliniu. Ta proga vykusiame partijos valyme daugiau ne­ gu pusei senųjų Lietuvos komunistų pareikštas nepasitikėjimas. F i­ nansų srityje skubėta įvesti rublį. Nors lito perkamoji galia buvo tris kartus didesnė negu rublio, tačiau keičiant pinigus už litą mokėta tik 90 kapeikų. Taip kraštas patyrė apie 400 mln. litų nuostolį. Stengtasi pagrobti Lietuvos auksą užsienyje, bet tai tik iš dalies pavyko. Yrant ekonomikai parduotuvėse ėmė rastis eilės, prekių trūkumas, pirkimo apribojimai ir kiti bolševikų „tvarkos“ atributai. Labai pakito visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Buvo uždaryta daugelis periodinių leidinių

(per 160),

atsirado naujų - bolševikinių. Iš

bibliotekų išmestos režimui nepatikusios knygos. Daug jų sunaikin­ ta. Kaip antrinę žaliavą į popieriaus fabrikus vežė Valančiaus, Bara­ nausko, Vaižganto, M aironio ir kitų lietuvių literatūros klasikų raštus, visą Nepriklausomos Lietuvos periodiką, istorijos vadovėlius ir kitas knygas. Dvaruose sunaikinta daugybė meno vertybių, „išnaudoto­ jų“ portretų. Mokyklose imta niekinti tautiškumą ir religiją, aukštinti bolševizmą. Visose aukštosiose mokyklose dėstytas marksizmas-leninizmas. Atsirado politpamokos. Visur buvo diegiama okupantų mąstysena. Organizuotas N K V D šnipų tinklas, net vaikai turėjo sekti tėvus, mokiniai - mokytojus... Labai sustiprintas rusų kalbos mokymas. Yra duomenų, kad aukš­ tosiose Maskvos instancijose svarstytas projektas įvesti lietuviams ru­ sų raidyną, kaip buvo tuo metu daroma Azerbaidžane ir Vidurinės Azijos respublikose. Tačiau Baltijos šalyse to daryti neišdrįsta. Galbūt atbaidė karti carinio spaudos draudimo Lietuvoje patirtis. Lietuvos „valstybėje“ maža kas beliko lietuviška. Bet jos iškabą stengtasi sulietuvinti: vietoj iki tol oficialiai vartoto pavadinimo So-

vietų Lietuva atsirado Tarybų Lietuva. Atitinkamai Sovietų Sąjungą imta vadinti Tarybų Sąjunga. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis paskui Raudonąją armiją į Lietuvą plūstelėjo enkavedistų tuntai - žmonių naikinimo specialis­ tai, rinktiniai sadistai. Jiems talkino vietiniai tautos duobkasiai. Dar prieš „įstojimą“, tebegaliojant Lietuvos konstitucijai, prasidėjo areštai, žudynės. Masinė represijų akcija įvykdyta naktį

go „dirbti“) iš liepos

(dienomis budeliai nemė­

11-osios į 12-ąją, tęsiama 18-19 dienomis. Suėmė

apie 2000 svarbiausių Lietuvos valstybės veikėjų, tarp jų paskutinį Nepriklausomos Lietuvos ministrą pirmininką A . M erkį ir užsienio reikalų ministrą J. Urbšį, kitus ministrus, diplomatus, politikus. Dalį išvežė į garsiuosius Lubiankos, Tagankos, Butyrkų kalėjimus M ask­ voje. Ieškota vis naujų „liaudies priešų“ - dorų, sąžinės svetimiems nepardavusių žmonių. Okupantui visuomet pavojingiausia inteligen­ tija. Greit N K V D aukomis tapo apie

3000

šviesuomenės atstovų, tarp

jų ir žymusis filosofas Pranas Dovydaitis. Rudeniop ir pavasarį teroras dar suintensyvėjo. Kilo vis naujos areštų bangos. „Liaudies priešų“ medžioklė tapo visuotinė. Naktimis dingdavo mokytojai, įstaigų tar­ nautojai, kaimų seniūnai, net valstiečiai, nepajėgę įvykdyti uždėtų nepakeliamų pyliavų.

Žmonių naikinimą atlikdavo kvalifikuotai. Kalėjimų rūsiuose įrengė kankinimo kameras, kurių dalies bėgdami nuo vokiečių ne­ spėjo likviduoti. Sadizmas neįsivaizduojamas: badė adatomis aukoms panages, tampė staklėse, daužė žaizdotą kūną... Tardė rusų kalba, kurios tada daugumas Lietuvos gyventojų nemokėjo. Vertė pasira­ šinėti nesuprantamus protokolus. Dažnai teisė už akių „ypatingieji pasitarimai“. Lavonus vertė į duobes kaip pakliuvo, neretai pusgyvius, suduodami plaktuku į galvą. Žodžiu, vyko „tautos gyvenimas lyg gy­ vulių skerdykloje“ (S. Kašauskas). Nepriklausomoje Lietuvoje per 20 metų mirties bausme buvo nuteista vos keliolika žmonių, o per vieną bolševikmetį - tūkstančiai. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo pati didžiausia lietuvių tautos tragedija - masinė gyventojų tremtis. Tai buvo šiurpiausia žmonių naikinimo akcija. Šiam tautos genocidui rengtasi iš anksto

nų, kad pradėta

1939

m.),

(yra duome­

planingai ir apgalvotai. Gegužės pabaigoje ar

birželio pradžioje tuo reikalu į Kauną buvo atvykęs paties L. Berijos pavaduotojas V. Merkulovas

vų sušaudyti),

(abu galvažudžiai

1953 m.

naujų Kremliaus vado­

kuris atvežė asmeninį Stalino nurodymą nedelsiant imtis

„apvalymo nuo pavojingo elemento“ akcijos. N uo tada saugumo rū­ muose Kaune per naktis negeso šviesa, buvo karštligiškai rengiamasi.

Pagrindinį darbą atliko „specialistai“ iš SSRS. Jiems talkino vietiniai kolaborantai, buvę pogrindžio bolševikai, komjaunuoliai. Jie sudari­ nėjo tremiamų asmenų sąrašus, nes pažinojo žmones, mokėjo lietu­ vių kalbą. Viską sankcionavo Lietuvos „valdžia“. Dar niekada iki tol Lietuva neturėjo tokios „savos“ vyriausybės, kuri dešimtis tūkstančių gyventojų būtų pasmerkusi pražūčiai. Sunki tautos genocido našta slegia LKP sąžinę. Ir visuomet slėgs. Trėmimas prasidėjo vienu metu visose trijose Baltijos respubliko­ s e - 1941 m. birželio 14 d. paryčiu (apie 3 vai.). Tęsėsi iki birželio 18 d., vietomis užtruko iki 22 dienos. Sustabdė prasidėjęs karas su Vo­ kietija. Dezinformacijai pasaulyje skleisti V. Molotovas birželio 17 d. per radiją pasakė, jog daug lietuvių esą padavę pareiškimus, kad būtų iškelti į kitus Sovietų Sąjungos rajonus. Tai buvo per daug akivaiz­ dus melas, todėl greit nutilta. Trėmimą vykdė specialūs operatyvi­ niai darbuotojai, atkomandiruoti iš Gudijos SSR, Smolensko, Pskovo sričių ir kitur. Talkino vietiniai bolševikai. Daugiausia buvo vežama geležinkeliu per Naujosios Vilnios stotį. Kiek žmonių iš viso tada ištremta, nustatyti nelengva. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje rastas 30 485 tremtinių sąrašas. Kitame sąraše Rygos NKVD infor­ muojama, kad lietuvių ištremta apie 35-40 tūkstančių. Tikrąjį skaičių slepia Maskvos archyvai. Komisaro J. Grušausko liudijimu, Maskva buvo pareikalavusi ištremti net 700 tūkstančių lietuvių (ketvirtadalį tau­ tos!), tik sutrukdęs karas. Didžioji suaugusių tremtinių dalis buvo proto darbuotojai, inte­ ligentija (per 1000 mokytojų, apie 1700 tarnautojų...), bet nemaža ir kitokių (pusketvirto tūkstančio ūkininkų, per tūkstantį darbininkų...). Trėmė su šeimo­ mis, net paliegusius senelius, invalidus, moteris su mažais vaikais. Visi buvo paskelbti „pikčiausiais liaudies priešais“. Visus trėmė be teismo nuosprendžio, kokio nors kaltės įrodymo. Formuojant ešelo­ nus šeimos galva vyras būdavo atskiriamas nuo savųjų (neva laikinai), iš tikrųjų išvežamas sunaikinti į lagerius. Tremtinius vežė gyvuliniais vagonais, sausakimšai prigrūstais, su užkaltais langais ir durimis, ne­ retai mėšlu pasmirdusiais. Trūko oro, nelaimingieji maldavo vandens, vaikai klykė, moterys raudojo... Sužvėrėję enkavedistai buvo kurti. Pakeliui iš užplombuotų vagonų išmesdavo mirusių vaikų ir senelių lavonus. Iš pradžių daugiausia tremiamųjų buvo nugabenta į Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, pietinę Novosibirsko, Tomsko ir Omsko sri­ čių dalį. Tenykščiams gyventojams skelbė, kad atvežami fašistai. Už kelmo bulvių iškasimą sovchozo lauke sergančiam vaikui pamaitin­

ti rengdavo parodomąjį teismą, kuris vaiko motiną nubausdavo net aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Ne vienas atsivežtą auksinę grandinėlę mainė į lėkštę kopūstų... Režimo žiaurybės, per­ maininga gamta

(žiemą - 40-50°C šalčio, vasarą - dideli karščiai)

spartino

žmonių naikinimą. Jau pirmąją žiemą išmirė apie 60 proc. tremtinių. Vėliau daug jų buvo perkelta už poliarinio rato prie Laptevų jūros. Bykovo kyšulys, Tit Aras, Trofimovskas, Verchojanskas - tai tik ke­ letas lietuvių kaulais nusėtų vietovių, į kurias dėl atšiauraus klimato net caras savo priešų netremdavo. Šaltis prie Laptevų jūros pasiekdavo 60 °С, naktį gulintiems ant narų prišaldavo prie sienos plaukai. Ž m o ­ nės vaikščiojo sutinę iš bado. Visa tai aprašyta mirties išvengusių atsi­ minimuose

(pvz., D. Grinkevičiūtės memuaruose „Lietuviai prie Laptevų jūros“).

Mirtis prie Laptevų jūros - ne lengvesnė už dusinimą dujų kamerose. Stalino satrapams nereikėjo nei krematoriumų, nei spygliuotų vielų, nei elektros kėdžių. Kam pavyko ištverti

(tokių nedaug) tą bolševikų

sukurtą žemėje pra­

garą, po karo bandė bėgti į Lietuvą, bet čia vėl buvo gaudomi ir siunčiami atgal. Gal tik apie 10 proc. iš visų 1941 m. ištremtųjų liko gyvi, bet neteko sveikatos, pagaliau po didžiausių pastangų atsidūrė Tėvynėje. Labiausiai enkavedistai šiurpino sadizmu prasidėjus karui. V o ­ kiečiams lipant ant kulnų jie vis dėlto rado laiko išžudyti kalinius

(profesionalumas!), net atsitiktinai jiems po žmones (jeigu kas nesutrukdė). Žudė ne šiaip

kojomis pasipainiojusius sau, bet žiauriai kankin­

dami. Tokia jau jų prigimtis. Išbadytos akys, nupjaustytos ausys, išsukioti pirštai, nugarose išrėžti diržai - taip atrodė jų paliktos au­ kos. Ypač klaikus vaizdas atsivėrė Rainių miškelyje prie Telšių, kur

(vėliau bol­ (apdovanotas nusipelniusio teisininko

X X a. žmogėdroms talkino vietiniai „veikėjai“ D. Ročius

ševikų didžiai vertintas) ir R vardu!). Č ia gyvus žmones

Raslanas

virino karštu vandeniu, pjaustė liežuvius,

krūtis, lyties organus, degino geležimi, laužė kaulus... D ėl baisaus sužalojimo net 27 nužudytųjų artimieji nebegalėjo pažinti. Tokio siaubingo sadizmo Lietuvoje dar niekada nėra buvę. Pravieniškėse bolševikai sušaudė ne tik kalinius, bet ir administracijos personalą, tarnautojų šeimas. Sužeistuosius pribaiginėjo durtuvais. Panevėžio ligoninės rūsyje nukankino tris gydytojus ir gailestingąją seserį, o Budavonės miške - tris kunigus, kuriuos gyvus kalė prie medžio, lu ­ po odą... Daug žudynių būta Juodupėje, Kretingoje, Petrašiūnuose, Raseiniuose, Rokiškyje, Sargėnuose ir kitur. Apie

su puspenkto tūkstančio kitataučių)

400

lietuvių

(kartu

sušaudė jau už Lietuvos, prie Č erve ­

nės

(70 km nuo Minsko).

Tarp jų žuvo ir žymiojo mūsų kalbininko fono

Jablonskio jauniausias sūnus fonas. Ne geresnio likim o sulaukė patekę į lagerius, kuriuose gyvenimas pranoko „Dieviškosios komedijos“ autoriaus fantaziją. Ten žmonės krito kaip lapai nuo sunkaus darbo, išsekimo, nevilties. Valgė net beržų tošis. Baisi tragedija ištiko Lietuvos kariuomenę. Prieš pat karą buvo klasta areštuoti beveik visi karininkai ir daug kareivių. Dalį jų tuojau pat' sušaudė, kitus išgabeno į Norilsko lagerius, fuose sunaikino dau­ giau kaip pusę tūkstančio karininkų, apie šešis tūkstančius puskari­ ninkių ir kareivių. Visa tai turint galvoje, darosi suprantama, kodėl karui baigiantis ir artėjant antrajai bolševikų okupacijai daugybė lietuvių, ypač inteli­ gentija, nusprendė pasitraukti į Vakarus arba išeiti į miškus. Lietuvių tautos akyse bolševizmas neteko jokio pasitikėjimo. Ir niekuomet ne­ galės jo atgauti.

N acių Vokietija Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas prasidėjo 1941 m. bir­ želio 22 dieną. Vokiečiai greit ir lengvai sutriuškino pasienyje dis­ lokuotus Raudonosios armijos dalinius ir veržliai brovėsi į Sovietų Sąjungos gilumą. Lietuviai, apimti bolševikų sukelto siaubo, į karą žiūrėjo kaip į išsigelbėjimą. Siekiant pasipriešinti bolševikų genocidui dar 1940 10 17 buvo įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas (L A F ) . Kauno ir kitų miestų įmonėse organizavosi „penketukai“, kurių tikslas - ka­ ro atveju neleisti besitraukiantiems raudonarmiečiams išsprogdinti elektrinių, vandentiekių, fabrikų ir kitų gyvybiškai svarbių krašto objektų. Karui prasidėjus žmonių neapykanta okupantams išsiliejo visuotiniu sukilimu, kuriame dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių, fie persekiojo bėgančius iš Lietuvos žudikus, stengėsi išvaduoti jų aukas. Tvarkingai besitraukiančių raudonarmiečių nelietė. Naktį iš birželio 23 į 24 d. Kaunas jau buvo sukilėlių rankose

(pirmieji vokiečių žvalgai jį

pasiekė tik birželio 25-ąją). Per Kauno radiją buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės at­ kūrimas. Sudaryta Laikinoji vyriausybė, vadovaujama J. Ambrazevi­ čiaus

(Brazaičio).

Tačiau vokiečių planuose vietos Nepriklausomai Lie­

tuvai nebuvo numatyta. Hitlerininkai planavo per 20 metų į Baltijos šalis perkelti 650 tūkst. vokiečių ir jas suvokietinti. Todėl ignoravo

Vokiečių kon­ centracijos stovyklose žuvo apie 1 7 tūkst. Lietuvos gyven­ tojų. Įonathano N oden-W ilkinsono nuotr., Shutterstock

Laikinąją vyriausybę. Lietuvos teritoriją netrukus paskelbė sudaromo Rytų krašto (Ostlando) dalimi. Nors Laikinoji vyriausybė dirbo iki rug­ pjūčio 5 d., bet jos veikla buvo paralyžiuota, visaip slopinama. Rau­ donąjį „rojų“ pakeitė rudasis. Daugelio mūsų veikėjų taktika buvo laukti, kol nusilps tarpusavyje bekovojančios bolševikinė ir hitlerinė imperijos (kaip carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija Pirmojo pasaulinio karo me­ tais). Taigi svarbu buvo su.kuo mažesniais žmonių nuostoliais sulaukti karo pabaigos. Užėmę Lietuvą vokiečiai pradėjo gaudyti buvusio Klaipėdos kraš­ to gyventojus, pasitraukusius į Didžiąją Lietuvą ir gerokai nukentė­ jusius nuo raudonojo teroro. Sušaudė E. Jagomastą. Daug klaipė­ diškių —ir ne vien jų —vokiečiai sugrūdo į koncentracijos stovyklas, kuriose iš viso žuvo apie 17 tūkst. Lietuvos gyventojų. Daug išvežė darbams į Vokietiją. Nukentėjo kultūrinis palikimas. Hitlerininkai sunaikino apie 3 mln. knygų; vien Vilniaus universiteto biblioteka neteko 158 650 tomų, dalies XV— XVII a. rankraščių, unikalios eks­ librių kolekcijos. Per plauką liko nesunaikintas tautosakos archyvas. Tačiau didžiausias nacių nusikaltimas - žydų išžudymas. Buvo su­ naikinti beveik visi Lietuvos žydai (94 proc.). Po prūsų genčių žlugimo tai buvo didžiausia netektis baltų žemėse. Pasinaudodami tuo, kad daug žydų buvo prokomunistiškai nusiteikę (sudarė per pusę LKP narių), naciai skelbė juos esant atsakingus už raudonąjį terorą. Tai, žinoma,

demagogija, nes jokia tauta negali būti atsakinga už atskirų savo na­ rių nusikaltimus. Tačiau atsirado pykčio apakintų žmonių, lietuvių ir kitataučių, talkinusių hitlerininkams negirdėto žiaurumo akcijoje. Laikinoji vyriausybė siekė, kiek buvo įmanoma, atsiriboti nuo šios nežmoniškos akcijos ir net bandė nelaiminguosius užtarti

hitlerininkus).

(tai erzino

Naciai už žydų gelbėjimą baudė mirtimi. Rizikuoda-

mi gyvybe nemaža lietuvių stengėsi kiek galėdami žydus priglausti, motinos įsūnydavo jų vaikus. Stengtasi gelbėti nuo pražūties ir žydų kultūros palikimą, kurį naciai įnirtingai naikino. Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška paslėpė ir išsau­ gojo daug didžiai vertingų žydų spaudos rinkinių. Po karo tą darbą tęsė Knygų rūmų darbuotojas A. Ulpis ir kiti, kai teko gelbėti žydų kultūros lobius nuo stalinistų pasikėsinimo. Kaip sudėtinę Rytų krašto dalį vokiečiai suformavo Lietuvos gene­

ralinę sritį (General-Bezirk Litauen). Nuo jos 1942 04 01 atskyrė lietuviškas Druskininkų, Marcinkonių, Rudnios apylinkes, kurias prijungė prie Rytprūsių, bet Lietuvai priskyrė Ašmenos ir Svyrių

(Svierių)

apskritis,

į kurias įėjo Vidžių, Kamojų, Sėmeto, Gervėčių, Smurgainių, Krevo, Gaišios ir kitos apylinkės. Krašte buvo palikta tam tikra lietuviška savivalda. Aukščiausia vadovybė - vokiečių Generalinis komisariatas įsikūrė Kaune. Vietoj ministerijų suformuotos valdybos su lietuviais generaliniais tarėjais. Jie stengėsi veiklą kreipti taip, kad kuo mažiau Lietuva nukentėtų nuo nacių priespaudos. Kultūrinis gyvenimas iš pradžių buvo beveik nevaržomas. Hitlerininkai Lietuvoje neleido skelbti savų nusikaltimų, bet netrukdė kalbėti ir rašyti apie bolševikų piktadarybes. Po metus trukusios bolševikinės priespaudos žmonės pradėjo laisviau kvėpuoti, nors slėgė okupacija ir neaiški ateitis. Be to, vis labiau aiškėjo vo­ kiečių germanizacinės pastangos. Naciai įkyriai ir užsispyrę reikalavo mokyklose plėsti vokiečių kalbos mokymą. 1943 m. vokiečiams patyrus pralaimėjimą frontuose padėtis Lietu­ vos generalinėje srityje ėmė keistis. Hitlerininkai griebėsi drastiškų priemonių: vertė Lietuvos jaunimą eiti į savo kariuomenę ir darbo tarnybas. Susidūrę su atkakliu lietuvių pasipriešinimu nevengė repre­ sijų. Kovo 15 d. uždarė Vytauto Didžiojo, po dviejų dienų - ir V il­ niaus universitetą. Areštavo daug atsakingas pareigas ėjusių asmenų, žymių visuomenės veikėjų, profesorių, studentų. Dalį jų išsiuntė į koncentracijos stovyklas, daugiausia Štuthofą, kur atsidūrė švietimo generalinis tarėjas P. Germantas, rašytojas Balys Sruoga ir kiti. Repre­ sijos paskatino lietuvių pogrindžio veiklą. Aktyviai reiškėsi L A F ’as,

kūrėsi L L A

(Lietuvių

laisvės armija) būriai, davę pradžią pokario rezis­

tencijai. Plito antivokiški atsišaukimai, pogrindžio spauda: ėjo slapti periodiniai leidiniai Į Laisvę, Laisvės kovotojas, Laisvės žodis, Lietuva,

Lietuvos keliu, Lietuvos laisvės trimitas, Nepriklausoma Lietuva, Jauni­ me, budėk, Vieninga kova ir kiti. Hitlerininkai nuo pat okupacijos pradžios verbavo lietuvius į savo kariuomenę. Iš pradžių jiems tai sekėsi, išnaudojo kovos prieš bol­ ševizmą lozungus. Tačiau paaiškėjus Vokietijos užmačioms Lietuvos atžvilgiu verbavimas tuoj žlugo. Tada hitlerininkai griebėsi prievar­ tos. Skelbė mobilizaciją į vadinamuosius savisaugos būrius, taip pat į Reicho darbo tarnybą. Jaunimas nėjo. Kitose Rytų krašto generali­ nėse srityse jiems pavyko sudaryti gausius karinius junginius: Latvi­ joje - legioną, Estijoje - du legionus, Vakarų Ukrainoje - SS divizi­ ją, Rusijoje - Vlasovo armiją... Lietuvoje nesisekė. Lietuviai atmetė visus siūlymus organizuoti ginkluotas pajėgas SS legiono forma ir reikalavo tautinės Lietuvos kariuomenės. Galop vokiečiai leido patiems lietuviams kurti vadinamąją V ie ­ tinę rinktinę iš maždaug 12 000 karių, vadovaujamą Povilo Plecha­ vičiaus ir savų karininkų. Į ją entuziastingai stojo savanoriai, nes tikėjosi, kad kuriama krašto savigyna, dedami Lietuvos valstybės at­ kūrimo pagrindai. Sėkmė nustebino vokiečius. Jie pareikalavo duoti dar 70-80 tūkst. vyrų vokiečių kariuomenei. Lietuviai to reikalavimo nevykdė. Tada vokiečiai pareikalavo 80 tūkst. darbininkų į Reichą. Nevykdė. Vokiečiai skelbė papildomą mobilizaciją. Nepavyko. Galop vokiečiai paskelbė, kad Vietinę rinktinę perimą savo žinion. Po ke­ lių dienų jie užėmė Rinktinės štabą, areštavo daug karininkų, dalį jų sušaudė, kitus pasiuntė

į

koncentracijos stovyklas. Dauguma Vietinės

(daugelis su ginklais), aerodromų (apie 3500 vyrų).

į

rinktinės karių išbėgiojo

kitus prievarta išvežė

Vokietiją saugoti

Vėliau bolševikai juos

trėmė į Sibirą.

Sovietų Sąjunga Sovietų Sąjungos kariuomenė į Lietuvos teritoriją įžengė 1944 m. liepos 4 d. ir to paties mėnesio 13 d. užėmė Vilnių. Fron­ tas slinko iš lėto, vyko sunkūs mūšiai. Labai nukentėjo daug miestų, sugriauta per 40 proc. Vilniaus. Liepos pabaigoje puolimas kuriam laikui sustabdytas ties Šiaulių linija. Spalio viduryje didžioji Lietu­ vos dalis jau buvo naujojo okupanto rankose, išskyrus Mažeikių ir

Klaipėdos rajonus. Mūšiai Lietuvos teritorijoje baigėsi 1945 m. sausio mėn., kai 28 dieną buvo užimta Klaipėda. Įkandin Sovietų kariuomenės slinko NKVD ordos ir Lietuvos SSR „valdžia“, kuri talkino okupantams. Buvo pertvarkytos Lietuvos sienos: atskir­ tos Ašmenos ir Svyrių apskritys, kurias Lie­ tuvai priskyrė vokiečiai, atimtas DruskininkųMarcinkonių ruožas, taip pat buvęs Klaipėdos kraštas. Lietuviai tikėjosi, kad vokiečius nugalėję Santarvininkai atkurs Lietuvos ir kitų dviejų karo metu bolševikų pavergtų Baltijos valstybių nepriklausomybę, juoba kad T. Ruzvelto (Roose­ velt) ir V. Čerčilio (Churchill) 1941 m. paskelb­ toje Atlanto chartijoje buvo įrašyta: „Atstatyti suverenias teises ir nepriklausomas vyriausybes tautoms, kurios jas turėjo prieš karą ir kurios joms buvo prievarta atimtos“. Deja, Vakarai bolševikų imperijai darė daug nuolaidų, iš baimės ar „dėl šventos ramybės“. Stalino hipnozės užliūliuoti jie aiškiau skyrė ir smerkė tik „rudąją“ spalvą, o „raudonąją“ toleravo, tenkino besotį Stalino apeti­ tą. Taip buvo išgelbėta viena iš reakcingiausių pasaulyje ideologijų — bolševizmas, kurio kraupus egzistavimas, atnešęs pavergtoms tautoms didžiausias nelaimes, buvo dar keliais dešimtmečiais pailgintas. Hitlerizmas teišgyveno 15 metų ir buvo sutriuškintas, vokiečių tauta denacifikuota, o stalinizmas išliko dar beveik pusšimtį metų ir sunaikino daug milijonų žmonių. Lengva ranka buvo švystelėta bolševikiniam slibinui į nasrus beveik pusė Europos. Trijų milijonų lietuvių tauta pasmerkta negirdėtoms kančioms ir terorui. Stalino vadovaujamas bolševizmas - nusikaltimas žmonijai —to­ liau triumfavo ir plėtėsi. Iškilo nauji baisūs Mao Dzedöngo, Kim Ir Seno, Hodžos, N. Čaušėsku (Ceausescu) režimai. Plito neįsivaizduoja­ mo masto fanatizmas. „Pasaulį seną išardysim“. Ir ardė. Deja, naujo nepastatė. Priešingai negu Vakarų šalys, bolševikai nepasitraukė iš valstybių, kurias okupavo per Antrąjį pasaulinį karą. Ir toliau laikė didžiausią pasaulyje kariuomenę. Niekas nenorėjo kreipti dėmesio į JAV lietuvių pareiškimą Jungtinėse Tautose apie bolševikų daromus Lietuvoje nusikaltimus. 150 tūkst. parašų liko be atgarsio. Baltijos valstybių laisvės grąžinimo reikalas buvo numestas į pasaulinės po-

1941 m. pa­ skelbta A tlanto chartija

litikos užpečkį, nors daugelis valstybių formaliai ir nepripažino jų prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Vakaruose skleidžiami laisvės ir demokratijos lozungai klaidino Baltijos šalių žmones - partizanus, pakilusius į žūtbūtinę kovą prieš bolševizmą - už savo krašto laisvę. Lietuvoje visa valdžia buvo atiduota iš Maskvos atsiųstam emi­ sarui M . Suslovui. Sis vadovavo 1944 m. lapkričio mėn. Kremliaus įkurtam VKP(b) C K biurui Lietuvai ir turėjo ypatingus Stalino įga­ liojimus. Atvykęs į Lietuvą jis tuoj pakeitė beveik visus vadovaujan­ čius darbuotojus, į jų vietą paskyrė atvežtus iš kitų respublikų. Vien 1945 m. balandžio mėnesį L K P C K „prašymu“ į Lietuvą buvo perkel­ ta net 6116 „kadrinių specialistų“. Greit jie sudarė 80 proc. visos L K P organizacijos, 90 proc. saugumo darbuotojų, du trečdalius įstaigų no­ menklatūros. „Mes už Sovietų Lietuvą, bet be lietuvių,“ - Suslovo žodžiai. Suprantama,' be tikrų lietuvių. Turintys lietuviškas pavardes, bet Krem liui pataikaujantys Suslovui labai tiko. Tada Lietuvoje retai galima buvo sutikti dorą žmogų, palaikantį bolševikų valdžią. T ik įžengus į Lietuvą bolševikų kariuomenei tuoj buvo skelbiama jaunimo mobilizacija. Nepaklusę vokiečių šaukimui stoti į hitlerinę armiją lietuviai nematė reikalo guldyti galvas ir už naująjį okupantą, juoba kad atmintyje tebebuvo gyvi 1940 m. birželio tankai, pseudorinkimai, areštai, žudynės, trėmimai į Sibirą... Tikėtasi ištverti, kol bus atstatyta teisybė, įvykdyta Atlanto chartija. Gaudomi jaunuoliai ėmė slapstytis. T ik nuo 1944 m. lapkričio mėnesio iki 1945 02 15 N K V D ir saugumo pajėgos nužudė 4045 žmones, iš kurių absoliučią daugumą sudarė jauni vyrai, slapstęsi nuo prievartinės mobilizaci­ jos. Antibolševikinį nusistatymą didino siautėjančios N K V D ordos. Jos 1944 m. gruodžio 24 d.

(per Kūčias!) sadistiškai

nusiaubė Merkinės

valsčiaus Klepočių ir kitus kaimus, sudegino keliasdešimt trobų, nu­ žudė daug nekaltų žmonių, sužeistus leisgyvius mėtė į ugnį... N K V D

(prie Pašvitinio), Čižikuose (Ūdrijos parap.), (Raseinių r.), Vosbutuosė (Jurbarko r.), Seredžiuje, Troškūnų,

siautėjo ir žudė Bučiūnuose Graužuose

Skapiškio ir kitose apylinkėse. Jose enkavedistams talkino vietiniai kolaborantai, kuriuos profesionalai žudikai pamokė „klasių kovos“. Po skerdynių iš žmonių likdavo mėsos gabalai, artimieji neatpažindavo. Besislapstantiems jaunuoliams darėsi nesaugu namų slėptuvėse, ir jie patraukė į miškus. Jungėsi į būrius. Ėm ė ginklu priešintis smurtui. Tauta turėjo teisę gintis! Daugeliui tada atrodė geriau žūti savame krašte, negu kovoti už „blogio imperiją“. Stichiškai kūrėsi didesni ginkluoti junginiai, ypač didelėse Rūdninkų, Prienų, Kazlų Rūdos, Žaliosios, Labanoro, Tauragės giriose.

Iš Vakarų grįžę desantininkai ir Tauro apygardos vadovybė. Iš kairės: Juozas LukšaSkirmantas, Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, apygardos vadas adjutantas Pranas Naujokas-Kietis, Benediktas Trumpys-Rytis ir Klemensas ŠirvysSakalas, 1950 m., Genocido aukų muziejus

1945 m. pavasarį į miškus buvo išėję jau apie 30 tūkstančių vyrų. Jų vis daugėjo, ypač kai bolševikai atnaujino karo nutrauktą žmonių trėmimą į Sibirą ir ėmė vykdyti prievartinę kolektyvizaciją. Iš pradžių buvęs stichinis, lokalus ir neorganizuotas priešinimasis peraugo j vis stiprėjantį masinį. Į jo dalyvius žmonės žiūrėjo kaip į laisvės kovo­ tojus, vadino partizanais. Reikėjo būti paskutiniu valkata, kad galė­ tum ramiai žiūrėti į draskomą tėviškę, tremiamus tėvus ir gimines. Partizanai užpuldinėjo saugumo būstines, stengėsi išvaduoti areštuo­ tuosius, naikino NKVD pajėgas, paralyžiavo okupacinės valdžios bei vietinių kolaborantų veiklą. Trejus metus (1944-1947) Lietuvos miestai buvo bolševikų, o kaimai - rezistentų valdžioje. Vyko abiejų pusių žygiai į kito „teritoriją“. Partizanai įsiverždavo net į didžiuosius mies­ tus, apšaudydavo Kauno, Panevėžio saugumo būstines. Praėjus fron­ tui ginklų buvo pakankamai. Partizanai vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą, pripažino kari­ nius laipsnius, turėjo statutus ir priesaikas. Tačiau bendros vadovybės ilgą laiką nebuvo. Labai trūko karininkų. Juk beveik visi Nepriklau­ somos Lietuvos karininkai buvo bolševikų išžudyti arba pasitraukė į Vakarus. Vokiečiai paskutiniu metu spėjo sunaikinti jiems nepalan­ kaus lietuvių pogrindžio vadus. Tik 1947 m. vasario mėnesį Lietuvos partizanams pavyko sudaryti bendrą vadovybę, suformuoti darnią

kovos būrių struktūrą. Iš eilinių kovotojų išaugo gabių vadų. M in ė ­ tini J. Misiūnas (Žaliasis Velnias), A. Ramanauskas (Vanagas, nuo 1951 m. vyriausiasis partizanų vadas), generolas J. Žemaitis ir kiti. Partizanai rodė negirdėto didvyriškumo pavyzdžius. Okupantams labiausiai rūpėjo sukiršinti lietuvių tautą tarpusavyje, sukelti brolžudišką karą. Jau 1944 m. jie ėmė organizuoti Lietuvoje va­

liaudies gynėjų būrius. Vardas buvo sugalvotas vėliau. Tada juos rusiškai vadino istrebiteliais (naikintojais, suprask „liaudies priešų“), O Lietuvos žmonės - stribais ir strebais, skrebais, stribökais. Tai - L. Be-

dinamųjų

rijos išradimas. Šių būrių narius atleido nuo mobilizacijos. Iš pradžių dalis jaunimo nesusiorientavo, nesuprato saugumo paspęstų pinklių, buvo apmulkinti neva kilnių „liaudies gynimo“ tikslų. Bet greit su­ sivokė esą suklaidinti ir tuoj liovėsi „gynę liaudį“. Daugiausia stribais liko miesto vaikėzų, Susigundžiusių šautuvu, norėjusių būti „valdžia“, dykinėti ir gauti šiokią tokią algą. Apskritai stribų daliniuose buvo sutelktos visuomenės padugnės, tamsūs nesąmoningi gaivalai, nemaža vietinių rusų. Kitam ir pasirinkimo neliko: kalėjimas arba stribynė. Vadovavo saugumo karininkai, dažniausiai nelietuviai. 1946 m. Lie­ tuvoje stribų buvo apie 10 tūkstančių. Partizanų puolimai juos greit aplamdė, prasidėjo dezertyravimas, lietuvių liko visai nedaug. Kovose stribai paprastai dalyvaudavo tik kartu su reguliariąja ka­ riuomene, ir tai dažniausiai kaip vedliai. V ieni prieš partizanus ir ke­ lių dienų nebūtų išlaikę. Jie daugiausia tik šlaistėsi po kaimus, girta­ vo, vagiliavo, šaudė į kryžius, tyčiojosi iš tikybos ir senųjų papročių. Buvo ypač žiaurūs, daugelis jų tikri sadistai. Pasitaikydavo, kad per­ sirengę vykdė nusikaltimus partizanų vardu, siekė juos diskredituoti. Ilgainiui stribų vardas lietuvių liaudyje virto keiksmažodžiu. Vėliau daugelis jų prasigėrė, tik vienas kitas prasimušė į žmones, daugiausia tie, kurie išmoko žmonių nelaimes vaizduoti kaip „nepaprastus lai­ mėjimus“. Bolševikai iš kailio nėrėsi stengdamiesi suteikti stribams šventumo aureolę. Partizanus ėmė vadinti

tais, arba tiesiog banditais.

buržuaziniais nacionalis­

Tačiau visi tie vardai liko tik archyvuose,

liaudis jų niekada nevartojo. Ji apie partizanus sukūrė šimtus dainų, jų vardus apipynė legendomis, vadino miško broliais, miškinukais. Apie banditus tautosaka nebūna kuriama. Nesukurta nė vienos liau­ dies dainos ir apie stribus, prie jų vardo tiesiog nelipo legendos. Beje, jie ir patys nedainavo, nebent rusišką „Katiušą“. Iš tikrųjų stribai tebuvo priedanga. Su partizanais kovojo regulia­ rioji armija, net aviacija. M . Suslovas „importavo“ iš Sovietų Sąjun­ gos kvalifikuotų liaudies malšinimo specialistų. Č ia veikė dvi N K V D

Pietų Lietuvos srities vadas A dolfas Ramanauskas-Vanagas (iš kairės; pirmoje eilėje pirmas) vizituoja Šarūno rinktinės Vytenio grupės partizanus. 1948 m., Genocido aukų muziejus

divizijos, šeši pasienio pulkai, be to, netoliese Kaliningrado sritis ir Gudija, kur buvo sutelktos didžiulės karinės pajėgos. Nuo pat 1944 m. į Lietuvą buvo įvesta liūdnai pagarsėjusi generolo P. Vėtravo žudikų divizija, sukurta dar 1943 m. specialiai kovoti su savąja liaudimi. Tą diviziją sudarė apie 12-13 tūkst. vyrų, kurie 1944 m. kovo mėnesį bu­ vo „iškraustę“ čečėnus ir ingušus iš gimtojo Kaukazo, gegužės mėne­ sį - totorius iš Krymo. Si „aukštos kvalifikacijos“ divizija vien 1944 m. prieš Lietuvos partizanus atliko 630 kovinių operacijų. Metų pabaigoje Vetrovas prašė A. Sniečkaus „už nuopelnus“ skirti dovanų iš JAV siun­ čiamos šalpos net 557 divizijos karininkams ir 2442 eiliniams. 1944 m. rugsėjo mėn. Vetrovui į pagalbą Berija atsiuntė savo pava­ duotoją generolą S. Kruglovą. Šis tuoj sukvietė aukštųjų NKVD vadų pasitarimą. Reikalavo didinti masines represijas, „šukuoti“ miškus, infiltruoti į partizanų dalinius provokatorius, niekinti nužudytų par­ tizanų kūnus, apskritai didinti žiaurumą. Ypatingos paskirties naiki­ nimo batalionai ugnimi šlavė Lietuvą. Buvo griebiamasi apgaulės: į kaimus siunčiami partizanais persirengusių enkavedistų būriai (Taura­ gės, Raudondvario, Kazlų Rūdos ir kitose apylinkėse), jie išžudė daug patikė­ jusių gyventojų. Sugauti partizanai buvo žiauriai kankinami. Vėliau perlaidojant rastos deformuotos jų kaukolės, sulaužyti kaulai, kūnai be galvų, visaip sumaitoti. Sadizmas pralenkė lakiausią vaizduotę: žmones pjaustydavo pjūklais, lupdavo gyviems odą ir t. t. Stribai nuo

savo mokytojų ne tik neatsilikdavo, bet dažnai rafinuotu sadizmu net lenktyniaudavo su profesionaliais žudikais. Nukautų

vių) partizanų

(neretai ir leisgy­

lavonus guldydavo miestų ir miestelių aikštėse, kur jie,

visaip išdarkyti ir sumaitoti, pažaboti rožančiais, į burną sukištomis maldaknygėmis ar mėšlo gniužulais, pamauti ant baslių ir panašiai, pūdavo ištisomis savaitėmis. Specialūs sekliai stebėdavo, ar kas iš lan­ kytojų nelaimingųjų neatpažins. Tokius tuoj areštuodavo, siųsdavo į lagerius arba stengdavosi užverbuoti šnipais. Lavonų laidoti neleido: sumesdavo į žvyrduobes, apleistus šulinius, pakasdavo arklidėse po mėšlu, kišdavo į tualetus. Šunys tąsydavo jų kaulus. Net žiauriausių barbarų laikais taip nebuvo elgiamasi. Tš mirusiųjų niekas, išskyrus bolševikus, nesityčiojo. Partizanų kovai labai pakenkė saugumo šnipai ir provokatoriai, infiltruoti į rezistencijos gretas. Daugiausia tai būdavo paprasti vals­ tiečiai, saugumo agentų prigąsdinti esą turima duomenų apie jų „tal­ kinimą vokiečiams“. Jei bendrausi su saugumu - išliksi neišvežtas į Sibirą. Kai kurie pabūgę sutikdavo. Dėl šnipų ir provokatorių tūks­ tančiai žmonių buvo areštuota, nužudyta, ištremta. Jie padarė daugiau žalos negu koviniai N K V D veiksmai. Didžiausias ir pavojingiausias iš provokatorių - J. Markulis

(Erelis),

dėl kurio išdavysčių 1947-1948 m.

liovėsi egzistavę stambūs partizanų junginiai. Jis siekė atvilioti į V il­ nių ir išduoti provincijų rezistencijos vadus. Laimei, klasta laiku pa­ aiškėjo. Provokatorius pasislėpė. Saugumas visokiais būdais siekė susidoroti su partizanais. Tam pa­ naudojo net amnestiją. Amnestuotuosius tardydavo stengdamiesi gau­ ti duomenų apie vadus, versdavo Imti provokatoriais, priešingu atveju įkalindavo ir teisdavo. Partizanai, žinoma, kovojo su šnipais ir išdavi­ kais, bausdavo saugumo bendrininkus ir išgamas, bolševikų aktyvą. Kalėjimų jie neturėjo, o žodžiu perspėti ne visuomet pakakdavo. Partizanai kovojo ne vien ginklu. Sukūrė pogrindinę spaudą. Lei­ do atsišaukimus, periodiką. Ž in om i jų laikraščiai: Aukštaičių kova, Aukuras, Girios balsas, Kova, Kovos keliu, Laisvės rytas, Laisvės šauk­ lys, Laisvės talka, Laisvės varpas, Laisvės žvalgas, Mylėk Tėvynę, Par­ tizanas, Prisikėlimo ugnis, Sutemų keleivis, Už Tėvų žemę, Žalioji giria, rusų kalba - С в о б о д н о е с л о в о . Buvo spausdinama bunkeriuose rotatoriais, šapirografais, rašomosiomis mašinėlėmis ant prasto, dažnai vyniojamojo popieriaus. tuvine technika.

Kovos

Kova ir Laisvės varpas kurį

laiką leisti spaus-

1947 m. kovo 22 d. numeris turėjo pirmąjį

puslapį auksinėmis raidėmis. Buvo išleisti keli pogrindžio poezijos rinkiniai, tarp jų tritomis

Kovos keliu žengiant.

Paaiškėjus, kad išsivaduoti nebus įmanoma, nuo 1947 m. prasidė­ jo rezistencijos atoslūgis. Imta mažinti aktyvių kovotojų skaičių, eiti vis gilyn į pogrindį. Stengtasi išsaugoti Lietuvą mylinčius žmones, kad po rezistencijos liktų ne vieni bolševikai. Vengta didesnių susi­ rėmimų. 1948 m. prieš partizanus dar kovojo ne mažiau kaip 70 000 N K V D kareivių, remiamų papildomų reguliariosios armijos dalinių ir stribų. Partizanams išsilaikyti miškuose darėsi vis sunkiau. Tačiau ir didžiulė armija palaužti jų aktyvumą teįstengė tik 1949 m., kai dėl brutaliai vykdomos kolektyvizacijos sumažėjo kaimo materialinė pa­ rama pogrindžiui. Rezistencijos vadovybė savo veiklą nukreipė į rū­ pinimąsi partizanų legalizavimu fiktyviais dokumentais, siekta įdar­ binti toliau nuo gimtinės ir pažįstamų. Leista kiekvienam apsispręsti: tęsti ginkluotą kovą ar legalizuotis. 1945-1951 m. apie 20-30 tūkst. buvusių kovotojų persikėlė gyventi į kitas respublikas, daugiausia į Kaliningrado sritį

(buvusią Mažąją Lietuvą) ІГ Latviją.

Organizuota rezistencija tęsėsi iki 1952 m., vėliau teliko pavie­ niai kovotojai. Dalis jų nepadėjo ginklų. Valdžia amnestiją skelbė dar 1955 metais. Tada partizanai aktyviai veikė Biržų, Vabalninko ir Pa­ nevėžio apylinkėse. Net 1956 m. raginta pasinaudoti amnestija. Keli partizanai buvo suimti 1957 m., trys nušauti 1959 metais. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje dauguma partizanų būrių nustojo gyvuoti jau 1948 metais. Ten rezistencijos mastai buvo daug mažesni negu Lie­ tuvoje: Estijoje iš viso į miškus buvo išėję apie 30, Latvijoje - 40, o Lietuvoje apie 100 tūkstančių žmonių. Vos ne dešimtmetį trukusi rezistencija - įtikimiausias lietuvių tau­ tos referendumas, kurį savo gyvybe pasirašė apie 20-30 tūkst. laisvės kovotojų. Su nukankintais kalėjimuose ir lageriuose, mirusiais iš ba­ do Sibire žuvusiųjų skaičius gali siekti 50 tūkstančių. Daug šeimų ne­ teko po keletą asmenų. Tauta visomis išgalėmis priešinosi bolševikų okupacijai, šimteriopai atpirko 1940 m. karinį neveiklumą. Pokaris Lietuvoje buvo daug baisesnis už karo metus. Tai turbūt daugiausia žmonių aukų pareikalavęs laikotarpis visoje ilgaamžėje Lietuvos isto­ rijoje. Be jokios paramos iš užsienio, be patarėjų, be karinių bazių ir modernios ginkluotės lietuvių partizanai sugebėjo ilgus metus kovoti su „nenugalimąja“ armija. Iki 1947 m. provincija faktiškai buvo jų kontroliuojama. Paralyžiavo bolševikų valdžios veiklą net iki 1949 m.

(Latvijoje ir Estijoje viskas baigėsi iki 1946 m.). Tai vyko krašte, kur ma­ ža miškų (16 proc. teritorijos) ir apskritai sąlygos partizaniniam karui nepalankios. Rezistencijos metais stalinistai visaip stengėsi sukiršinti lietuvius vienus prieš kitus, kad kuo daugiau išsižudytų ir tuo būtų

garantuoti bolševikų imperijai neužšąlantys Baltijos uostai. Dirbtinai sukeltame chaose dažnai sunku būdavo susigaudyti, kur priešas, o kur saviškis. Kraujas liejosi upėmis. Vėliau bolševikų propaganda nėrėsi iš kailio aiškindama viską atvirkščiai: Tėvynės gynimą skelbė kaip nusikaltimą, o tarnavimą okupantui - kaip garbingą veiklą. Tos propagandos užliūliuoti Va­ karai nenorėjo matyti kruvinų lietuvių tautos kančių. Žaizdos buvo tokios gilios, kad kraujuos dar daug dešimtmečių, ilgai bus nedrąsu prie jų prisiliesti. „Mes - iš peršautų dainų krašto“

(R. Gudaitis).

Tačiau

visa tai nenuėjo veltui. Rezistencija atbaidė nuo Lietuvos potencia­ lius kolonistus, padėjo išlaikyti geresnę demografinę padėtį lyginant su kitomis Baltijos šalimis. Ji vėliau teikė jėgų disidentams. Sudarė prielaidą Atgim im ui ir Lietuvos Respublikos atkūrimui. Didelė nelaimė, ištikusi Lietuvą pokariu, buvo prievartinė kolek­ tyvizacija. Lietuvos valstiečiai žinojo Sovietų Sąjungos kolektyvinio žemės ūkio „laimėjimus“, todėl kolchozų bijojo kaip ugnies. Bolše­ vikai, dar neseniai tvirtinę, kad Lietuvoje kolchozų nedarysią, patys daliję valstiečiams žemę... ir štai netikėtai ėmė steigti kolchozus! To­ kio elgesio negalima buvo pateisinti sveiku protu: visa šalis po karo alkana, o Baltijos kraštuose netikėtai imta griauti tvirtą žemės ūkį, galėjusį išmaitinti nemažą Rusijos dalį. Tada bolševikų valdžia nete­ ko bet kokio kaimo žmonių pasitikėjimo, juoba kad ir iki tol kaimas buvo rezistencijos pusėje. Iki 1947 m. kolektyvizacija dar buvo visai menka. Labai paspartinta nuo 1948 m. pavasario. Tada į kolchozus imta varyti brutaliai ir karštligiškai. Be jokio saiko didinami žemės mokesčiai ir pyliavos. Neįvykdei - tavo ūkis nusavinamas. Ypač imta forsuoti kolchozų kūrimą prigesus rezistencijai. Tai 1949 m. sukė­ lė naują jos protrūkį. Žmones priversdavo stoti į kolchozus tik visai iškankintus. Stojo verkdami ir su baime akyse. Kolektyvizacijos pro­ ceso apogėjus pasiektas 1949 m., kurių pradžioje įstojusių tebuvo dar tik 4 proc., o pabaigoje - jau net 62 procentai. Darbščiausi ir sumaniausi Lietuvos ūkininkai, rodę kitiems pa­ vyzdį, buvo ištremti į Sibirą arba išbėgiojo po miestus. Kolchozams ėmė vadovauti atsitiktiniai žmonės, prisitaikėliai su partiniais bilie­ tais, neretai iš miestų atsiųsti „vadovai“, paprastai įvairūs svieto per­ ėjūnai, nieko nenutuokę apie žemės ūkį, neskyrę miežio nuo avižos. Iš pradžių valstiečiai dar bandė patys šiek tiek tvarkytis, bet greit jų iniciatyvą sustabdė nurodymai „iš viršaus“. Prasidėjo komandinis va­ dovavimas: įsakinėjo, kada, kur ir ką sėti, kada pjauti ir t. t. Valstie­ čiams apkarpė ir taip menkus sodybinius sklypelius, neleido laikyti

dviejų karvių, žodžiu, kirto šaką, ant kurios valstietis sėdėjo. Svar­ biausia- sunaikino kaimo žmoguje ūkininko jausmą. Žemė tapo nie­ kieno, nebemiela ją dirbančiajam. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Katastrofiškai sumažėjo žemės ūkio produkcija. Palyginkite: 1939 m. Lietuvoje buvo prikulta 1,9 mln. tonų grūdų, 1950 m. - 1,2 mln., o 1955 m. — jau vos 0,4 mln. tonų. Beveik viską pasiimdavo valstybė. Valstiečiams už darbadienį seikėjo gramais, mokėjo kapeikomis. Per kūlimą jie nešdavosi grūdų saują kišenėje alkaniems vaikams. Per daugelį metų nieko negaudami už darbadienius valstiečiai visai nusisuko nuo žemės, kurią anksčiau taip mylėjo. Ėm ė rūpin­ tis vien savo sodybiniu sklypeliu, vadinamaisiais „arais“. Jie liko visa valstiečio paguoda ir pragyvenimo Šaltinis

biau už kolchozo javus ir gyvulius).

(nuosavos vištos ėmė rūpėti la­

Prasidėjo masinis, ypač jaunimo, bėgi­

mas iš kaimo. Naujosios gyvenvietės, į kurias kėlė valstiečius, keitė žmonių mąstyseną: atsidūręs svetimuose namuose pradėjo ne savo, bet „visų“ gyvenimą. Netekę žemės, savųjų namų žemdirbiai neteko ir savo šaknų. Krito dora: išmoko vogti iš „savo“ kolchozo, paskui ir girtauti. Žlugo senoji Lietuvos kaimo kultūra - pagrindinis tautos gy­ vybės šaltinis. Nutilo dainos, prapuolė vakaronės, gegužinės. Išseko natūralus šaltinis, ilgus šimtmečius maitinęs mūsų kalbą. Bolševikai tikėjosi, jog netekęs gimtojo lizdo žemdirbys puls į ateivių „interna­ cionalistų“ glėbį, asimiliuosis ir išnyks kaip lietuvis. To paties, matyt, siekta ir trėmimais į Sibirą, atnaujintais 1945 m. rudenį. Bolševikai karo metu deportacijų techniką ištobulino susi­ dorodami su Pavolgio vokiečiais, Krym o totoriais, kalmukais, ingušais, čečėnais, karačajais, balkarais, Meschetijos turkais ir kitomis „nusikaltusiomis“ tautomis. Kaip ir anksčiau, Lietuvoje buvo tre­ miama ištisomis šeimomis. Į „liaudies priešų“ kategoriją vėl pateko kretantys seneliai ir kelių savaičių kūdikiai. Visus trėmė urmu ir be jokio teismo. Tarp nelaimingųjų nebuvo valkatų, girtuoklių ar tingi­ nių. Savo morale jie - kur kas aukštesni už tuos, kurie trėmė. Dabar dardėjo ešelonai po ešelonų, atrodė lyg būtų vežama visa Lietuva. Žm ones visą laiką slėgė baimė, nes niekas negalėjo būti tikras, kad išvengs deportacijos. Valstiečiai skerdė gyvulius, džiovino duoną, rengėsi kelionei... Trėmimai tęsėsi net aštuonerius metus

(paskutinis vyko

1953 10 02).

Vykdyti tam tikrais etapais. Didžiausias, pritaikytas kolektyvizacijos pradžiai, buvo 1948 05 22, ištremta per 100 tūkst. kaimiečių. Nuo 1950 m. trėmimų mastai ėmė mažėti. Kiek žmonių pokario metais iš Lietuvos buvo ištremta, nustatyti nelengva - duomenys slepiami

Maskvoje. Tyrėjai pateikia skirtingus skaičius: paprastai nuo 200 iki 450 tūkstančių. Turbūt neliko žmogaus, kuris neturėtų ištremtų gi­ minių ar kaimynų. Trėmimai, kaip ir prieš karą, buvo itin žiaurūs, persunkti azijinio sadizmo: ginkluoti, vilkšuniais vedini kareiviai, prekių vagonų tvan­ kuma, alpstantys ir mirštantys, pro duris išmetami lavonai, baržos, barakai, šachtos, atkampūs būstai taigoje... Tremiamieji dažniausiai nežinojo, kas jų laukia. Daugelis manė, kad tuoj sušaudys. Tai kėlė nepaprastą įtampą, sąmyšį. Trėmė į įvairias Sibiro vietas: Altajaus kalnus, Krasnojarsko sritį, Igarką... Tremtiniai buvo išsklaidyti po kolchozus, sovchozus, fabri­ kus, siuntė juos miškų darbams, į aukso kasyklas... kaip pačią pigiau­

(tegaudavo

sią „darbo jėgą“

10

proc. normalaus atlyginimo).

X X a. vergų

pirkliai rinkdavosi kut stipresnius. Tremtiniai daugiausia gyveno ba­ rakuose. Buvo įtikinėjama, kad ištremti amžinai, be teisės kada nors grįžti į Tėvynę

(„Užmirškite savo Lietuvą, mirsite čia!“).

Jei pas tremtinį

atvykdavo laisvas lietuvis ar lietuvė ir susituokdavo, tai vaikai būdavo laikomi tremtiniais. Trūko maisto, žmonės badavo, sirgo avitaminoze, nuo skorbuto, vadinamosios cingos , klibėjo dantys. Kažin ar kas kada nors sugalvos rafinuočiau kankinti žmogų lėta bado mirtimi. Daug siaubingų dalykų galėtų papasakoti apie lietuvių likimą Pečiora, Je­ nisiejus, Lena, Angara, Irtyšius, Baikalas, Laptevų ir Barenco jūros... Tremtiniai bijodavo rašyti laiškus į Lietuvą, iš tėvynės juos gau­ davo svetima pavarde, iš svetimo kaimo... Reikėjo reguliariai regist­ ruotis artimiausioje komendantūroje. Vietoj paso — pažyma, jog esi „specpereselencas“, o su tokiu 'dokumentu nė nebandyk kur nors išvykti. U ž pabėgimą grėsė 25 metai lagerio. Saugumas organizavo šnipų tinklą, stengėsi užverbuoti jaunimą žadėdami sudaryti sąlygas mokytis, griebdavosi kitų gudrybių. Kai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja rios

9

1948

m. priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, ku­

straipsniu uždrausta deportacija, Stalino satrapai ėmė rinkti iš

tremtinių parašus, kad jie atvykę į Sibirą savo noru. Parašus išgaudavo stalinistiniais metodais. Tačiau ir baisiausiomis sąlygomis gyvendami daugelis tremtinių nepalūžo. Tėvai mokė vaikus gimtosios kalbos ir papročių, nes m o­ kyklose

(žinoma, rusiškose) net

tarpusavyje lietuviškai kalbėtis daug kur

buvo draudžiama. Atsirado Sibiro lietuvių folkloras, kurį stengtasi užrašyti, nors tie užrašai neretai tapdavo įkalčiu garsiajam Baudžia­ mojo kodekso

58

straipsniui

(antisovietinė propaganda).

Teisėjai negalė­

jo atsistebėti tokios „rašliavos“ gausumu. Būta almanachų. Antai jau

1944-1945 m. Altajuje tremtiniai leido slaptą rankraštinį žurnalą —

Tėvynės ilgesys, kurio pasirodė septyni numeriai

lėraščiai, 23 prozos kūriniai).

(juose paskelbti 62 ei­

į rankas. Deja, greit (A. Mikutavičių nuteisė 10 metų lagerio). 1949-1951 m. tremtiniai Alzamajuje leido Taigą (išėjo 5 numeriai). Šiuokart iniciatorius dar žiauriau nubaudė (mirtimi, vėliau bausmę pakeitė 25 metais lagerio). Būta ir daugiau panašių leidinių, tik apie Perdavinėjo iš rankų

N K V D susekė, iniciatorius Žiauriai nubaudė

juos nedaug težinome. Ant'zuperinio maišo popieriaus Sibiro lietuvaičių maldaknygė, iš duonos nulipdyti rožančiai, Komijos beržo tošyje parašyti laiškai, nuo Laptevų pajūrio dirbiniai iš mamuto kaulo - tai tokia buvo naujoji tremtinių kūryba ir tautodailė. Lietuvoje likę žmonės irgi neišvengė represijų. Kruvina staliniz­ mo mėsmalė sukosi su pagreičiu. Vien iki 1945 m. pabaigos buvo areštuota 11 870 „kontrrevoliucionierių“. Ypač stengtasi izoliuoti iš­ silavinusius, sąmoningus ir kūrybiškus asmenis. Juos persekiojo, ka­ lino, siuntė į lagerius. Aukomis tapo rašytojai ir menininkai Kazys Boruta, Antanas Dambrauskas, Paulius Drevinis, Kazys Inčiūra, Ka­ zys Jakubėnas, Juozas Keliuotis, Antanas Kučingis, Antanas Miškinis, Antanas Vengris ir kiti, mokslininkai Vytautas Andrius Graičiūnas, Levas Karsavinas, Petras Mikutaitis, Vosylius Sezemanas, Antanas Žvironas, daugybė kitų žymių Lietuvos žmonių. Ypač nukentėjo ku­ nigai. Areštavo ir sušaudė Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, V la­ dimiro kalėjime Maskvoje mirė Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius Mečislovas Reinys, buvo nukankinti kunigai Z en o­ nas Baužys, Donatas Linartas, Petras Liutkus, Vladas Mironas

ministras pirmininkas),

(buvęs

J. Rakickas, Steponas Rudžionis, A. Stasevičius ir

kiti. Baudė žmones už viską: Lietuvos himno giedojimą

(užmiršo, kad

1944 m. patys jį transliavo per Vilniaus radiją), lietuviškos vėliavos iškėlimą (net mirtimi, ilgalaikiu kalėjimu), valdžios pakritikavimą (gaudavo po 25 me­ tus), kad buvo patekęs vokiečiams į nelaisvę (mirdavo su išdaviko etikete) ir t. t. Kalinta dešimtmečiais, bausmės laiką vis tęsdavo. Antai Balys Gajauskas kalėjimuose praleido apie pusę savo gyvenimo. Areštuotuosius sugrūsdavo po 20 ir daugiau į vienutę, ilgai ne­ duodavo maisto, trūko deguonies... Teisdavo už akių, be liudytojų ir gynėjų. Prisipažinimui išgauti pakakdavo kelių vinių po nykščio nagu. Priversdavo prisipažinti padarius tokius nusikaltimus, kurių ga­ lėtų pavydėti Niurnbergo naciai. Nuteistuosius

išgabendavo

į

specialius

lagerius,

kuriais

buvo

nusėta visa Sovietų Sąjungos teritorija. Tie lageriai sudarė savotiš­

vadinamąjį G U L A G ’ą ( Г л а в н о е У п р а в л е н и е И с п р а в и т е л ь н о - Т р у д о в ы х л а г е р е й ‘Vyriausioji pataisos darbų lagerių valdyba'),

ką valstybę valstybėje -

kuriame egzistavo vergvaldystė. Tą lagerių „imperiją“ valdė Stalino bendražygis L. Berija - vie­ nas didžiausių vampyrų žmonijos istorijoje. Paskutiniaisiais staliniz­ mo metais Sovietų Sąjungoje politinių kalinių

(be kriminalinių)

buvo

apie 14 milijonų, iš kurių lietuviai keleriopai viršijo sąjunginį vidurkį. Retas ištvėrė ir grįžo namo. Administracijos despotizmas - sunkiai nusakomas. •Gelbėdamiesi nuo bado kaliniai valgydavo viską: pakepintą pušų žievę, kritusius arklius, padvėsusius šunis... Pasitaikydavo kanibaliz­ mo atvejų. Nelaiminguosius kankino parazitai: barakuose gultai rau­ donavo nuo blakių, vasarą lageryje debesys uodų

pririšdami nuogą prie stulpo valandai ar dviem).

(nusikaltusį bausdavo

Žiemą — nepakeliamas šaltis:

į darbą varydavo esant -40 °С menkai aprengtus po 10-20 kilometrų. Kaliniai buvo visai nužmoginami: vietoj pavardės — numeris, net kapo lentelėje, jeigu tokia buvo, nes mirusius dažnai laidodavo krū­ vomis, žiemą kraudavo ant ledo, kad pavasario potvynis nuplautų, o vasarą neretai degindavo. Ištisa žmogaus pažeminimo, bado, ligų ir kančios epopėja! Vietoj nukankintų veždavo vis naujus tūkstančius. Taigi Gulagas buvo pertekęs pigiausios pasaulyje darbo jėgos, duoda­ vo apie trečdalį valstybės pajamų. Stalino laikais Rusija - caro laikais buvęs tautų kalėjimas - tapo tautų skerdykla. Kentėjo ne vien Lietuva. Rusų istoriko R. Medvedevo skaičiavi­ mais, bolševizmas sunaikino apie 40 milijonų žmonių

(hitlerizmas - apie

8 mln.). Stalinas jau 4-ajame dešimtmetyje likvidavo statistikos tarny­ bas, kad pasaulis nepamatytų tikrovės. Teisybė buvo giliai slepiama. Iš lagerių žmonės rašė laiškus lyg iš kurorto: Gyvas , sveikas ir Jums

to paties linkiu. Išleidžiamus kalinius vertė pasirašyti, kad nepasakos apie tai, ką patyrė. Neretai gaudavo dėti parašą tuščiame lape, tekstą įrašydavo patys budeliai. T ik „tautų tėvo“ mirtis 1953 m. kiek pristabdė masinį košmarą. Ir po to dar kelis dešimtmečius Gulagas tebebuvo uždrausta tema, atkakliai trinama iš žmonių atminties. Jei vyrą nukankino lageryje, žmonai išduoda pažymą, jog mirė plaučių uždegimu. Imta naikinti laidojimo vietas. A n t lagerininkų ir tremtinių kaulų pastatyti šiandien šviesomis tviskantys miestai Norilskas, Vorkuta ir kiti; virš kapinynų dunda traukiniai, aidi fabrikų gausmas. Retas dabartinis gyventojas tai žino ir suvokia. Propaganda visam pasauliui trimitavo vien apie Osvencimą, Buchenvaldą, su nepaprastu stropumu buvo medžiojami

Hitlerio esesininkai. Tuo tarpu savieji budeliai, apgaubti pagarbos, ilsėjosi pensionatuose ir sanatorijose. Negirdėtas cinizmas! Šiandien sunku protu suvokti, kokius atgailos darbus turėtų padaryti bolševi­ kai, kad išpirktų savo organizacijos nusikaltimus. Bet ir Gulage tvirtos asmenybės išlikdavo. Žemiškasis pragaras ta­ po ne tik kančių, bet ir grūdinimosi, dvasinio augimo, pasirengimo naujai kovai vieta. Mordovijos mirtininkų lageryje poetas Antanas Miškinis sukūrė daugumą savo Psalm ių ciklo eilėraščių

to maišų skiautelių).

(rašė ant cemen­

Lageriuose kūrė poeziją A . Cibulskis, A. Dainoras

ir kiti. Būta net slaptų laikraštėlių, pavyzdžiui, Vorkutos lageryje Nr.

62

(5-6 numeriai, red. P. Veverskis).

ėjo Varpas

Gyventojų nuostoliai pokario metais Lietuvoje buvo labai dideli. Tai matyti iš oficialiosios statistikos: 1939 m. joje gyveno 3,1 milijono žmonių, o 1952 m. pradžioje - jau tik 2,3 milijono. Taigi netekta žuvusių, nukankintų, negrįžusių — apie milijono, maždaug kas trečio Lietuvos gyventojo! Lenkija neteko kas šešto, ir apie tai gaudžia visi pasaulio varpai, o apie Lietuvą - nė žodžio. N ė viena valstybė E u ­ ropoje neprarado tokios didelės savo gyventojų dalies kaip neutrali Lietuva. Gerokai paretintą Lietuvos gyventojų sudėtį atmiešė ateiviai iš Rytų. Tai -

visokie „internacionalistai“, daugiausia rusų tautybės.

Kremlius siuntė partinius „specialistus“, kurie kėlėsi su šeimomis ir giminėmis, pasiryžę visiems laikams įsitvirtinti Lietuvoje. Kiti vyko patys ieškodami sotesnio ir civilizuotesnio gyvenimo. Tas pat darė­ si ir kitose Baltijos respublikose, tik dar didesniu mastu: Latvijoje 1945-1953 metų laikotarpiu latvių procentas sumažėjo nuo bemaž 80 iki 60 proc., Estijoje atitinkamai nuo 95 iki 72 proc. sumažėjo estų. Tikslas visur tas pats: stipriai „praskiesta“ tauta nebepajėgs reikšti sa­ vo valios, nes kolonistai bus prieš ją. Atvykėliai Lietuvoje užėmė daugelį svarbių valdžios postų. Tarp vadovaujančių darbuotojų

(vadinamosios nomenklatūros)

jų procentas per

dvejus pirmuosius pokario metus pakilo nuo 38 iki 48 procentų. Dar po trejų metų

(1950)

iš sovietinės Lietuvos 89 ministrų ir vyriausiųjų

(52 proc.). Jie ištisai vyravo „ideologiniame fronte“ (lietuviškiausiame Kauno mieste lietuviai partinės or­ ganizacijos sekretoriai 1952 m. tesudarė 29,6 proc.) ir valstybės saugumo, m i­ licijos organuose (vadovaujančiuose postuose lietuvių tebuvo 7,7 proc.). Visa valdybų viršininkų net 46 buvo ateiviai

tai dėjo pagrindus ilgametei krašto kolonizacijai. Atvykėliai Lietuvoje jautėsi kaip namie, primetė vietiniams gyventojams savo valią. R ei­ kalavo visokių privilegijų, patys viską sprendė, nesiskaitė su lietuvių

tautos kultūra, papročiais ir kalba. Nors 1944 m. balandžio 28 d. nu­ tarimu

(kaip ir 1941 m.) vyriausybė

įpareigojo atėjūnus mokytis lietuvių

kalbos, bet tas nutarimas greit buvo pamirštas. Daugelis mokytis nė nemanė. Carų imperija, transformuota į SSRS, visą laiką išliko tipiška uni­ tarinė valstybė su popierine federacija. Valstybės institutas ilgainiui buvo suabsoliutintas. Visa žemė, turtai ir žmonės ėmė priklausyti ge­ nialiausiam visų laikų despotui Stalinui ir jo satrapams. Nė vienos dienos toji valstybė nebuvo teisinė. Bolševikai greit perėmė imperinį mąstymą. Norėdami užvaldyti pasaulį skatino Sovietų Sąjungoje vy­ raujančios rusų tautos agresiją, žadino jos puikybę. Buvo vis kartoja­ ma, kad Rusija turtingiausia ir laisviausia, jos santvarka tobuliausia ir demokratiškiausia, kariuomenė nenugalima, visus išradimus padarė vien rusų mokslininkai ir t. t. Taigi rusai turį teisę visus mokyti ir valdyti. Imta dėti lygybės ženklą tarp Sovietų Sąjungos ir Rusijos federacijos. Užsienyje dažnai net tapatindavo sąvokas Rusija ir SSRS. Oficialiai deklaruojamas kitų respublikų valstybingumas sparčiai ar­ tėjo prie nulio. Paversta sovietine respublika Lietuva 1940 m. dar turėjo dalį savo suverenumo institucijų, tarp jų ir savą kariuomenę, valstybinę lietu­ vių kalbą. Visa tai ilgainiui buvo prarasta. Po karo greit suverenitetas tapo tuščia frazė konstitucijoje. Net saldainių etiketės be Maskvos su­ tikimo Lietuvos „valdžia“ negalėjo pakeisti. Imperija apgalvotai, me­ todiškai, atkakliai skiepijo pavergtosioms tautoms nevisavertiškumo kompleksą, pratino jas prie ,*,mažųjų“ tautų, priklausomų nuo „di­ džiosios“, vaidmens. Esą be „didžiojo brolio“ pagalbos jūs nepajėgsite žengti nė žingsnio. Žinom a, nutylėta, kad pasaulyje tuo metu buvo per 60 mažesnių už Lietuvą tautų, turėjusių savas valstybes. Kiek­ vienam protaujančiam aišku, kad suvereniteto likvidavimas palieka tautą be patikimos apsaugos. Ji nustoja būti savo likim o šeimininkė, nebegali ekonominių sprendimų jungti su tautiniais - taigi išsaugoti savasties ir gyvybingumo. Tačiau apie visa tai galima buvo šnekėti tik patylomis. Teisybė buvo giliai slepiama. Slepiant teisybę, reikėjo meluoti. Ir kiekviename žingsnyje tai bu­ vo daroma. Mokyklose nuolat melavo mokytojai. Pirmaisiais pokario metais mokiniai į pamokas eidavo pro išniekintus lavonus turgaus aikštėse, o mokytojai iš vaikiškų knygelių skaitė: „Ačiū Stalinui už laimę“. Prievarta vaikams buvo rišami raudoni kaklaraiščiai, rašoma į pionierius, komjaunimą, brukama svetima ideologija ir skelbiama, kad visa tai daroma savo noru, iš entuziazmo. Suaugusiems peršamos

ideologų suformuluotos dogmos, prieštaraujančios realybei, kemša­ ma j galvas nesami socializmo „dėsningumai“. Jų kritikuoti buvo ne­ valia, reikėjo tik jais „tikėti“. O tai daryti nelengva, kai viena ranka vežė už poliarinio rato, o kita vertė giedoti apie „laimingiausią žemė­ je gyvenimą“. Valdžios lozungai ir gyvenimas skyrėsi kaip dangus nuo žemės. Visur persisunkusio melo negalima buvo vadinti melu. Jį turėjo pla­ tinti rašytojai, spauda, mokslininkai. Stalinizmas meną ir literatūrą pavertė ideologijos ir melo įrankiu. Rašytojai vaizdavo valstiečių en­ tuziazmą stojant į kolchozus, veržimąsi į raudonąsias gurguoles. Kas negarbino „genialiojo vado“, tas sėdėjo kalėjime. Žurnalistika tarnavo neteisybei. Gyvuliai iš bado negalėjo pastovėti ant kojų, pašarui plėšė stogų šiaudus, o laikraščiai skelbė, kad jau toli pralenkėme Vakarus. Meluota vardan socializmo! Ir, žinoma, liaupsintas Stalinas. Jaučio odos reikėtų visoms toms liaupsėms surašyti! Melas įgavo valstybinį mastą. Kūrybiniams darbuotojams imta periodiškai organizuoti „smegenų praplovimus“, kurių metu muštie­ ji daužė dar nemuštus. Iš tribūnų griaudėjo ždanoviški K. Preikšo žodžiai, juodinantys B. Sruogą, V. Mykolaitį-Putiną, J. Paukštelį... už tai, kad jie mylėjo Lietuvą. M okslininkai turėjo keikti kiberne­ tiką

(pseudomokslas!),

genetiką

(parsidavusi imperializmo merga!),

garbinti

šarlatano T. Lysenkos „išmintį“, N. M arro fantastišką „naująjį kalbos mokslą“. Bolševikinių smilkalų dūmuose nesunku buvo apsvaigti ir doram žmogui. Tad Staliną ir stalinistus garbino M . Gorkis, T. Drei-

(Dreiser), E. Hemingvėjus (Hemingway), R. Rolanas (Rolland), (France), B. Raselas (Russell), L. Foichtvangeris (Feuchtwanger), A . Cveigas (Zweig) ir kiti garsūs Vakarų žmonės.

zeris

A . Fransas

Gelbėdamiesi nuo totalinio melo žmonės tapo uždari, nekalbūs, užsisklendė „savo kiaute“. Širdį atverdavo tik patikrinę, ar už durų kas nesiklauso. Slėpėsi net nuo savo vaikų, kad tie mokykloje ko nerei­ kalinga nelepteltų. Labiausiai buvo bijomasi būti pavadintam „nacionalistu“. Šis žodis vartotas iškreiptai, tapo vos ne keiksmažodžiu, nors praktiškai juo buvo vadinami visi tie, kurie rūpinosi gelbėti tautą nuo išnykimo, reikalavo jai tokių pat teisių, kokias turi kitos tautos. Kas rusui ar vokiečiui - patriotizmas, lietuviui buvo traktuojama kaip nacionaliz­ mas. Už tai šalino iš universiteto, iš tarnybos, trėmė į Sibirą, kankino lageriuose. Visa auklėjimo sistema, visas viešasis gyvenimas vertė lietuvį nu­ sigręžti nuo savo tautos. Neigta viskas, kas tik galėjo žadinti tautinį

orumą. Iškreiptai suprastam nacionalizmui kaip priešprieša buvo per­ šamas „internacionalizmas“, irgi nieko bendra neturintis su tikruoju. Taip buvo vadinamas didžiavalstybinis šovinizmas. Iš lietuvių interna­ cionalistu laikė tokį, kuris rodė troškimą juo greičiau nutausti. Carai rusifikavo tautas prisidengdami stačiatikybe, bolševikai - „internacio­ nalizmu“. Jei rusas, tai ir internacionalistas, jei lietuvis, - tai nacio­ nalistas, panašiai kaip žydas - tai sionistas, tikintysis - ekstremistas. Persekiota religija. Uždarinėtos ir išniekintos bažnyčios. Jos buvo paverstos sandėliais, gamybiniais cechais, nusiaubtos... Veikiančiosios apdėtos didžiuliais mokesčiais: net už elektrą bažnyčioje reikėjo m o­ kėti daugiau negu penkeriopai. 1950 m. iš tikinčiųjų atimta Vilniaus Arkikatedra, kurią apiplėštą paliko kelerius metus likim o valiai, vėliau pavertė Paveikslų galerija. Sv. Kazimiero bažnyčia tapo ateizmo mu­ ziejumi, Sv. Jokūbo bažnyčia - sandėliu, Prisikėlimo bažnyčia Kaune

(tautos panteonas) -

fabriku ir t. t. Buvo likviduoti visi vienuolynai. Im­

ta naikinti pakelių koplytėles, rūpintojėlius

stebinusius pasaulį),

(Paryžiaus parodoje 1900 m.

kryžius. Suimta ir įkalinta daug kunigų - maždaug

kas trečias, keturi iš penkių vyskupų. Areštuota ir ištremta daugybė katalikiškų organizacijų veikėjų, krikščioniškos kultūros darbuotojų. Kunigams drausta katechizuoti vaikus, mirštantiems ligoninėse suteikti paskutinį patepimą, organizuoti bažnytines procesijas, skam­ binti varpais, mirusiuosius palydėti į kapus su bažnytinėmis apei­ gomis, kunigams - kalėdoti, važinėti į atlaidus ir t. t. Imta drausti religines šventes ir tradicijas, net mirusiųjų pagerbimą per Vėlines. Uždraustos visos bažnytinės.blaivybės, šalpos ir kitos brolijos bei draugijos. Likviduota religinė spauda

čiai).

(prieš karą Lietuvoje ėjo 32 laikraš­

Visas masinės informacijos priemones imta naudoti kovai su re­

ligija, skleisti ateizmui. Ateistinė propaganda visaip skatinta, o religi­ nė griežtai drausta. Visur tikintieji buvo diskriminuojami, religiniai jausmai įžeidinėjami. Ypač prievartauta tikinčių mokytojų sąžinė: vertė juos prisidėti prie ateistinės veiklos, niekinti tai, kas jiems buvo šventa. Bažnyčia Lietuvoje vos egzistavo. Beatodairiška ateizacija sužalojo tautos sielą. Žm onės nutolo nuo sąžiningumo, doros, pasiaukojimo, kitų dvasinių vertybių. Visa tai, kas buvo šventa, tapo atmesta, apšaukta „pūvančio kapitalizmo“ at­ gyvenomis. Imta keikti tūkstantmečiais puoselėtas protėvių tradi­ cijas, pagarbą motinai, tėvui... Sparčiai plito nesąžiningumas, suk­ čiavimas, įvairios kombinacijos, taip pat girtavimas, ištvirkavimas, net plėšikavimas, žmogžudystės. Merdėjo gailestingumas. Tėvai ėmė bijoti savo vaikų.

Buvo prievarta diegiama svetima žmogaus prigimčiai ideologija. Ir labai brutaliai, su didžiausiu triukšmu, su lozungais. Be „tautų vado“ portreto - nė žingsnio. Vis pirmyn ir pirmyn. Mes - patys drąsiau­ si, stipriausi. Visuotinis ideologinis bumas. Kuriamas naujas pasau­ lis. Griaunama viskas, kas sena, ypač kas priminė Lietuvos valstybę.

(Laisvės statula, Knygnešių siena, koplytstulpiai ir bareljefai, Nežinomojo kareivio kapas), Vilniuje susprogdinti Trys Kryžiai (žymaus žemaičio Antano Vivulskio suprojektuoti), statulos ant Arkikatedros stogo (Karolio Jelskio), provincijoje išgriauti Kaune sunaikintas Karo muziejaus sodelio memorialas

Nepriklausomybės kovų didvyrių paminklai. Vertė traktoriais užka­ binę lynu, daužė kūjais, gabalus kasė į žemę. Visuotinis skulptūrų, meno šedevrų naikinimo siautulys. Nusiaubti dvarų rūmai ir parkai. Visur daužyti tautiniai simboliai, net kapinėse. Likviduoti 1941 m. bolševikų įvykdytų masinių žudynių Rainių miškelyje ir kitur relik­ tai. Pravieniškėse sušaudytųjų kapinės buvo suartos ir ... pasodintos bulvės. Kartu su paminklais naikintos ir žmonių viltys, laidota tautos savimonė, lietuvio išdidumas. Su ne mažesniu įniršiu naikinti dvasiniai lobiai: knygos, rankraš­ čiai... Jau 1945 m. iš viešųjų bibliotekų fondų išimta visa Lietuvos Respublikos periodika. Švietimo ministras

(iš pradžių liaudies komisaras)

Juozas Žiugžda įsakė mokykloms atiduoti į popieriaus fabriką visas „buržuaziniais“ laikais išleistas knygas. Neįmanoma

suskaičiuoti,

kiek šimtų tūkstančių jų tada buvo paleista dūmais. Laužai degė bib­ liotekų kiemuose. Knygomis kūreno krosnis. Naikintos ir represuo­ tų žmonių asmeninės bibliotekos. Negailėta retų rankraščių, ištisų archyvų. Mokslinėse bibliotekose „pavojingų“ knygų palikdavo po vieną egzempliorių, ir tą slėpė specfonduose. Į juos neretai knygos buvo atrenkamos be atodairos. Specfondinė literatūra net mokslo rei­ kalu ne visi galėjo pasinaudoti - reikėjo specialių leidimų. Paprastam skaitytojui toji literatūra buvo neprieinama. Tokias knygas pavojinga buvo turėti namuose. Bolševikai stengėsi visokiais būdais atskirti Lietuvą nuo laisvojo pasaulio, nuo pažangos, net ir mokslo srityje. Buvo kalama į galvą, kad Vakarai „supuvę“, kad ten žmonės skurstą, santvarka išsigimusi. Bendravimas su Vakarais galįs atnešti tik žalą. Todėl valdžia ir siekian­ ti savo piliečius apsaugoti nuo jų žalingos įtakos. Ne mažiau kovota su krašto viduje „liaudies priešų“ skleidžiama „negera įtaka“. Įvesta griežta cenzūra. Tikrindavo kiekvieną spausdinamo teksto eilutę, kad joje neprasprūstų dviprasmybių. Bet lietuviai išmoko skaityti ir „tarp eilučių“.

Žmonės per laiką atbuko, virto lyg kokie automatai, didelės ma­ šinos sraigteliai, kuriems nereikėjo nieko galvoti, o tik vykdyti, kas nurodoma „iš viršaus“. Rinkimus

(„demokratiškiausius pasaulyje“) ėmė

va­

dinti balsavimu , nes iš tikrųjų nieko rinkti nereikėjo, vien įmesti į urną paduotą biuletenį

(ir tai nebūtina, nes likusius sumesdavo pati komisija).

Bet ir tokiam balsavimui garantuoti bolševikų valdžiai 1947 m. pri­ reikė papildomai į Lietuvą įvesti 60 tūkst. reguliarios kariuomenės, atitrauktos iš Lenkijos. Tačiau visos tos pastangos negalėjo išrauti giliai žmonių širdyse rusenusios vilties, kad gėris kada nors vis tiek turės nugalėti blogį, o teisybė - melą. Mažamokslis kaimietis neprarado blaivios nuovokos ir stalinizmą laikė ne santvarka, bet valstybiniu banditizmu. Šimtai tūkstančių žmonių kasdien slapta klausydavosi užsienio radijo laidų, vos girdimų per traškesį, kurį kėlė trukdymo stotys, išdėstytos visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje ir surijusios kasmet apie milijardą rub­ lių iš valstybės biudžeto.

Jis

1953 1956

mirė Stalinas. Greit valdžioje įsitvirtino Nikita Chruščiovas. m. pradėjo tirono kulto demaskavimą

(XX SSKP suvažiavimas ir

kt.). Tai peraugo į visos sistemos kritiką. Buvo sušaudyti L. Berija ir kiti didieji žudikai. Pradėta represijos aukų reabilitacija. Nyko Stalino paminklai iš aikščių, jo portretai - iš įstaigų, buvo keičiami jo vardu pavadintų miestų, gatvių, gamyklų ir kolchozų pavadinimai. Kiek su­ stiprėjo respublikų savarankiškumas. Augo žemės ūkio produkcija ir žmonių gyvenimo lygis. Palengvėjo tremtinių gyvenimas Sibire. Kai kuriems jaunuoliams pavyko prasimušti net į aukštąsias mokyklas Irkutske, Krasnojarske, Barnaule ir kitur. Pamažu pradėta leisti tremtinius į Lietuvą. Ir anks­ čiau jie slapta pabėgdavo, bet Lietuvoje juos vėl gaudydavo, kalindavo ir tremdavo atgal į Sibirą. Kitataučiai stebėjosi lietuvių begaliniu troš­ kimu grįžti namo. Deja, ir vėliau grįžusiems ne visiems pavyko įsikur­ ti Lietuvoje. Čia vietinė valdžia juos terorizavo: neregistravo, nedavė darbo, visaip persekiojo. Daug apsigyveno kitose respublikose, kad tik arčiau Lietuvos. Dar ir po to kelis dešimtmečius jie nešiojo baisią tremtinio etiketę: net jų vaikams ir vaikaičiams primindavo nekaltų tėvų „kaltę“, kliudė gauti geresnę tarnybą, įstoti į aukštąją mokyklą ir t. t. Šiek tiek tremtinių, sukūrusių mišrias šeimas, liko Sibire. Dalis jų surusėjo, nes mokėsi rusiškose mokyklose. Siekdami, kad vaikai išvengtų tremtinio likimo, kai kurie juos užrašinėjo žmonos rusės pa­ varde, nebemokė lietuvių kalbos. Tokių palikuonys amžiais klajos po Sibiro taigą ir nesužinos, kad protėviai gyveno prie Nemuno ar Neries.

Lietuvoje

sparčiai daugėjo

komunistų

partijos narių

lietuvių.

1958 m. jie jau sudarė net 78 proc. visų respublikos partinių. Daugelis taip darė siekdami karjeros, bet buvo ir tokių, kurie nugalėję vidinį pasibjaurėjimą stojo į tautos genocidą vykdančią partiją trokšdami sumažinti patį genocidą, padėti savo gimtajam kraštui, pasitarnauti Lietuvai, nes partijos nariui buvo daugiau leidžiama negu paprastam žmogui. Po truputį lietuvėjo visa krašto administracija. Tačiau Chruščiovo reformos greit ėmė silpti. Stalinistai suge­ bėjo jas prislopinti, paskui ir visai užgniaužti prasidėjusį laisvėjimo procesą. 1956 m. kraujuje paskandintas demokratinis proveržis Ven­ grijoje, po dešimties metų - Čekoslovakijoje. Sužlugo bandymai pertvarkyti „socialistinių“ šalių ir pačios Sovietų Sąjungos ekono­ miką. V ė l įsivyravo reakcinės jėgos. Siautėjo K G B . Ir toliau „kles­ tėjo“ Gulagas. Lageriams ėmė talkinti psichiatrinės ligoninės. Stip­ rėjo cenzūra, visokie draudimai. Imta persekioti dvasios milžinus A . Solženicyną, B. Pasternaką, A . Sacharovą ir kitus. Buvo šalinami iŠ pareigų pažangesni darbuotojai

(pvz., Lietuvoje - Vilniaus universiteto

rektorius J. Bulavas ir kiti). Pamažu grįžo buvusioji „tvarka“, tik kiek modifikuota. Ją da­ bar įprasta nusakyti tarptautiniu žodžiu stagnacija , arba lietuviškai

sąstingis. Ji labiausiai išryškėjo Leonido Brežnevo laikais. Tai tas pats stalinizmas, tik be rafinuotų sadistinių represijų, iš esmės nauja, už­ maskuota stalinizmo pakopa (neostalinizmas). Liko laisvės apribojimai, visokie draudimai, suvaržymai, dvasinė priespauda. Bolševikų partija sutapatinta su valstybe. Įsivyravo komandinė sistema, ignoruojanti bet kokius gamtos ir visuomenės raidos dėsnius. Labai įsigalėjo vadi­ namoji nomenklatūra - uždara partinių biurokratų

(partokratų),

stropiai

vykdančių nurodymus „iš viršaus“, nemąstančių pataikūnų kasta, vis­ kuo pertekusi, kuriai viskas galima. Gilėjo bedugnė tarp jos ir papras­ tų žmonių. Jokios tolerancijos. Totalinis sekimas ir žiaurus susidoro­ jimas su kitaip mąstančiais. Savavališkas įstatymų interpretavimas ir jų nesilaikymas. Sovietų Sąjungos ekonomiką reguliavo „jo didenybė planas“, dėl kurio, pavyzdžiui, Lietuvoje žmonės stovėjo ilgose eilėse nusipirkti mėsos, nors respublikos žemdirbiai jos gamino dvigubai daugiau ne­ gu respublikai reikėjo. Trūko cemento, kurį patys lietuviai gamino. Soduose puvo obuoliai, o žiemą buvo įvežami iš Lenkijos, Vengrijos ir kitur. Kitados buvusi pasaulio grūdų aruodu Rusija (=

junga) pati

Sovietų Są­

tapo duoneliautoja - kasmet už auksą pirkdavo po 40 mln.

tonų grūdų. Vienintelė iš didžiųjų valstybių negalėjo išsimaitinti. Ir

vis tiek kūrė „brandųjį socializmą“, dėjosi pralenkianti JAV, donki­ chotiškai kovojo prieš „išsigimusį“ kapitalizmą. Karą pralaimėjusios Vokietija, Suomija, Japonija ekonomiškai labai greit atkuto, o šalis nugalėtoja grimzdo vis gilyn į skurdą. Tapo paskutinė pasaulyje im ­ perija - „blogio imperija“. Viską tvarkė „stiprusis centras“. Respublikų vaidmuo buvo nuver­ tintas. Jos nedisponavo savo pačių gaminama produkcija. Sąjungi­ nės žinybos respublikose statėsi didžiules menkavertes ir tam kraštui nereikalingas gamyklas. Kūrė siaubingus, savo griozdiškumu pasaulį juokinusius, gamtos „pertvarkymo“ planus. Sunaikino Sevaną, Aralo jūrą, kėsinosi į Baikalą, Ladogą, žadėjo net pakeisti didžiųjų Sibiro upių tėkmės kryptį! Lietuvoje grėsmingai užteršė upes, ežerus, K u r­ šių marias, Baltiją. Ekologinę padėtį labai pablogino Jonavos, Kėdai­ nių, Naujosios Akmenės ir kiti gigantai, kasmet į orą išmetantys po milijoną tonų teršalų. Prastėjo žmonių sveikata, trumpėjo gyveni­ mo trukmė. Vyko ekologinis tautos genocidas. Lyg Damoklo kardas pakibo Ignalinos atominės elektrinės grėsmė. Ir apie visa tai buvo draudžiama viešai kalbėti, svarstyti ar skelbti spaudoje, visi duomenys įslaptinti. Respublikos „valdžia“ uoliai talkino Centro žinyboms. Nedėjo jo­ kių pastangų ginti Lietuvos žmonių interesus, gyvybiškus lietuvių tautos poreikius. Visus lietuvių kultūros reikalus tvarkė Kremlius. Net naują lietuviško elementoriaus pirmokėliams rankraštį reikėdavo versti į rusų kalbą ir vežti į Maskvą, kad patvirtintų. Visose gyvenimo srityse ir toliau klestėjo melas. Tęsėsi m ul­ kinančių raportų laikai. Prirašyta nesuskaičiuojama daugybė b ol­ ševizmą šlovinančių disertacijų, straipsnių straipsnelių. Darbavosi ištisa armija propagandistų, instruktorių, visokių etatinių mela­ gių. Sukurta daug neva mokslinių mitų: socialistinės ekonomikos, darbininkų valdžios, techninės pažangos, nekalbant jau apie patį marksizmą-leninizmą ir „m okslinį komunizm ą“. Šiandien sunku skaityti ano meto spaudą. M elžėjos smerkia rašytojus, kurių kny­ gų neskaitė, traktorininkai bara genetikus, kibernetikus... po kiek laiko smerkiamieji gauna Nobelio premijas, o smerkusieji iš gėdos neraudonuoja. Vaikai mato, kaip tėvas tempia iš kombinato mėsą, o mokykloje kuria rašinį apie sąžiningumą. Visuotinė dviveidystė. Žm onės pavirto chameleonais, nuolat keičiančiais savo spalvą: dar­ be - viena, namie - kita. Jeigu tėvai neišmokydavo „versti kailio“, tai padarydavo mokykla. Buvo griaunami tūkstantmečiais nusistoję papročiai, tautos tradicijos.

Kalba tapo melo įrankiu. Daiktus ir reiškinius imta vadinti netik­ rais pavadinimais. Vietoj

klasės; liaudis -

žmonės

imta sakyti

masės,

vietoj

tauta -

tai tik tie, kurių nuomonė sutampa su vyriausybės,

liaudis, bet nacionalistai, ekstremistai ir panašiai. vadintas internacionalizmu, stalininis teroras - klasių ko­

visi kiti - jau nebe Rusinimas

va (vėliau Stalino klaidomis).

Žodžiai buvo prievartaujami kaip žmonės.

Kadangi gyvenime vis mažėjo tikro gyvenimo, jis pradėtas vadinti

egzistavimu.

socialistinis žmonių sąmonėje (ne oficialioje vartose­ noje) virto neigimo sinonimu: socialistinis realizmas - tai netikras re­ alizmas, socialistinė tėvynė - ne tėvynė, socialistinė teisė - ne teisė ir t. t. Pats „sulietuvintas“ valstybės pavadinimas Tarybų Sąjunga (T S R S ) Žodis

tikrovėje tebuvo keturgubas melas, nes tai nebuvo nei tarybų, nei socialistinių

(pseudosocializmas),

nei respublikų

(jos netikros),

nei pagaliau

sąjunga (iš tiesų unitarinė valstybė). Gramatikos požiūriu taisyklingiausias sakinys, skelbiąs netiesą, ardo žmogaus dvasią. Gim toji kalba tapo nebemiela, kai ja platinamas melas, kai nebegalima viešai reikšti to, kas turima širdyje. Ypač beatodairiškai buvo juodinama Lietuvos praeitis: joje įžiū­ rėta vien feodalinė tamsa, eksploatacija, diktatūra, fašizmas. U ž isto­ rijos klastojimą suteikiami moksliniai laipsniai, vardai, privilegijos. Lietuvių tauta dirbtinai dalijama į dvi dalis: „buržuazinius naciona­ listus“ ir „šviesių komunizmo idealų siekiančius“. Stengtasi po melo ir dezinformacijos klodu palaidoti tautos atmintį. N uo 1959 m. Lie­ tuvos istorija mokyklose buvo išsklaidyta Sovietų Sąjungos

Rusijos)

istorijos kurse.

J.

(iš tiesų

Žiugžda ir panašūs į jį „istorikai“ darbavosi

pasiraitę rankoves, tempė istorijos faktus ant konjunktūros rėmų. Tiesa maišyta su melu, tapo ne tuo, kas yra, bet tuo, ko siekia partija. Teisybę sakantis žmogus atrodė lyg būtų melagis. Nauja karta augo tarp demagogiškų ir pagyrūniškų šūkių, daugelis nebeskyrė melo nuo tiesos. Lietuvos gyventojų skaičius ir toliau mažėjo. Dėl deportacijų, bė­ gimo į Vakarus, repatriacijų ir visokių kitokių negandų Lietuvos gy­ ventojų skaičius, nepaisant natūralaus ir mechaninio prieaugio, buvo sumažėjęs 13,7 proc., tuo tarpu visoje Sovietų Sąjungoje jis padidėjo 10,1 proc., Italijoje - 13,2 proc., JAV - net 35,6 procento. Sparčiai kito demografinė struktūra. Mažėjo kaimo gyventojų, daugėjo miestiečių. Apie 1970 m. miestas gyventojų skaičiumi ėmė viršyti kaimą, o po tolesnių dviejų dešimtmečių kaimiečiai jau besu­ darė 31 proc. visų respublikos gyventojų. Miestai sparčiai augo. Augo ne vien natūraliai, bet ir dėl krašto kolonizacijos, vykdytos prisiden-

giant industrializavimu. Buvo pristatyta daugybė su Lietuvos ūkiu nesusijusių įmonių, priklausiusių tiesiog Centrui. Joms „darbo jėgą“ daugiausia telkė iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų, ypač Rusijos. Per penkmetį atkeldavo po 30-40 tūkst. darbininkų. 1980-1985 m. net 65 tūkst., nors gyventojų tankumas Lietuvoje buvo vienas iš di­ džiausių Sovietų Sąjungoje - 56,5 žmonių viename km 2 (SSRS

kis - 12,7, Rusijoje - 8,6).

vidur­

Tuo pačiu metu Lietuvoje laikraščiai mirgėte

mirgėjo skelbimų, raginančių vykti darbams į Magadaną, Kamčatką ir kitur. Taigi tautos buvo sąmoningai maišomis. Ir tai traktuota kaip „didelis laimėjimas“, visaip skatinta. Baltijos kraštuose tyčia buvo su­ daromos kiek geresnės gyvenimo sąlygos, kad jos trauktų kitų respu­ blikų gyventojus. Tikslas - sukurti vieningą „rusakalbių visuomenę“

( р у с с к оязычное население) . Formavosi klajoklių, žmonių „ant ratų“ visuomenė, ideologų lai­ kyta „internacionalizmo šedevru“. Tai privedė prie klaidingos tėvynės sampratos: ji neva esanti ten, kur gyvenu ir kur man geriau. M ig ru o ­ jančio žmogaus - be tėvynės, be savo šaknų - moralė greit pašlyja. Jam terūpi pavalgyti ir išgerti. Tokie žmonės į viską žiūri labai neūkiš­ kai, jiems niekas nebrangu, nesava, nemiela. Lietuvoje prieš karą rusai sudarė 2,3 proc. visų gyventojų, o 1959 m. - jau 8,5 proc., 1989 m. - 9,4 procento. Jų skaičius išaugo net 4 kartus. Daugiausia įsikūrė Vilniuje, Klaipėdoje, Sniečkuje

Visaginas) ir kituose

(dab.

miestuose. Pridėjus dar gudus, ukrainiečius ir len­

kus, slavai Lietuvoje pasiekė 20 procentų. Atvykėliai Lietuvoje tuoj gaudavo butus, nors vietiniai gyven­ tojai jų laukdavo ir nesulaukdavo po 20 ir daugiau metų. Žmonės stebėjosi: miestuose išaugo nauji mikrorajonai, o eilės butui gauti nemažėjo. Tarp kolonistų vyravo rusų tautybės „internacionalistai“, kuriems būdingas per šimtmečius tėvų ir protėvių išugdytas im ­ perinis mąstymas, turėjo „vyresniojo brolio“

(„pirmojo tarp lygiųjų“)

statusą. Iki padangių kelta tai, kas rusiška: žmonės juokaudavo, esą rusai ir dramblį išradę. Tai - ne kas kita, kaip bolševikų puoselėtas imperinis šovinizmas, kurio tikslas buvo įteigti kitoms Sovietų Sąjungos tau­ toms nevisavertiškumo jausmą, bejėgiškumą. M okėdam i vien rusų kalbą rusai puikiai jautėsi ir Uzbekijoje, ir Gruzijoje, ir Lietuvoje. Mokytis vietinės kalbos daugelis nė nemanė. „Зачем нам литовский язык“

(Kam mums lietuvių kalba)?

Lietuviai su jais privalą kalbėti tik

rusiškai. Jei nemoka, tegul išmoksta. Patys ir po 20-30 metų dažnai nesugebėdavo lietuviškai net pasisveikinti.

Visa toji politika - tai siekimas galutinai ir negrįžtamai padaryti tai, ko per du šimtmečius neįstengė carizmas: paversti lietuvius ir kitas Baltijos tautas savo kraštuose mažumomis, jas amžiams pri­ jungti prie imperijos. Spaudžiami vis didėjančio imigrantų klodo vietiniai gyventojai ilgainiui prarasiu savo gimtojo krašto šeim inin­ ko jausmą, orumą, kalbą, papročius, daugėsią mišrių šeimų ir tau­ tos pamažu išsigimsiančios. Būta net slaptų instrukcijų siekti, kad S S R S respublikų sostinėse neliktų vietinių gyventojų daugiau kaip 40 proc., o pačiose respublikose - 60 procentų. Laimei, Lietuvoje to nepavyko padaryti, nors ir buvo sukurta nemaža dirbtinių „svetim­ kūnių“. Iš jų didžiausias - Sniečkaus miestas

(nuo 1977 m.),

išaugęs

per dešimtmetį iki 35 tūkst. gyventojų, iš kurių lietuviai tesudarė vos 6 procentus. Oficialiai visam pasauliui buvo skelbiama, kad tautiniai santykiai Sovietų Sąjungoje pasiekę tobulybę. Č ia jokių problemų nebesą, visos tautos vien klestinčios. O iš tikrųjų - visai kitaip: griežčiau­ siai slopinta viskas, kas kėlė vietinių tautų orumą, žadino meilę sa­ vo Tėvynei. Lietuvoje net žodžio tauta buvo vengiama, stengtasi jį pakeisti tarptautiniu žodžiu nacija. Miestuose išnyko tikri lietuviški gatvių pavadinimai: žymių lietuvių vardus pakeitė „revoliucionierių“. Atsirado lietuvių tautinį orumą žeidžiančių pavadinimų, pavyzdžiui,

(jis žiauriai numalšino T. Kosciuškos sukilimą), valdęs generalgubernatorius) vardais pavadintos gatvės Suvorovo

KutUZOVO

(Lietuvą

ir aikštės. Vietoj

nugriautų paminklų lietuvių tautos didvyriams „dėkingi tautiečiai“ statė monumentus bolševikų veikėjams, tarp jų ir V. Kapsukui, kuris rengė lietuvių tautos laidotuves. U ž tai Marijampolės miestą 1955 m. pavadino jo vardu. Uždrausti Lietuvos miestų herbai

miestams).

(bet leisti Rusijos

Dažnas iš svetur atvykęs žmogus suklusdavo: ar čia Lietu­

va? Apie tautinę savimonę, tikrą patriotizmą, pasididžiavimą protėvių žygdarbiais negalima buvo net pagalvoti. Ištarti Lietuvos vardą ne­ pridėjus SSR (T S R ) buvo nejauku. Juo labiau baisu paminėti Vasario 16-ąją ar padėti gėlių prie Basanavičiaus kapo. Trakuose Vytauto m ir­ ties dieną

(spalio 27-ąją) apgadindavo

tiltą, kad žmonės nelankytų pilies

ir neprisimintų Vytauto Didžiojo. Pakako tarti nepalankų žodį apie tai, kad Vilniaus rajone uždarinėjamos lietuviškos mokyklos arba kad neleidžiama jų steigti Gudijos S SR lietuviškuose kaimuose - ir tu jau „nacionalistas“. Naikinta viskas, kas galėjo priminti Lietuvos praeitį. Griuvo ir ai­ žėjo neremontuojami kultūros paminklai. Drastiškai naikintas V il­ niaus senamiestis - vienas didžiausių Rytų Europoje. Norėta, kad

Vilnius nesiskirtų nuo Minsko, kad liktų tik tai, ką „amžiams sukūrė Didžioji Rusia“. Todėl negailėta puošnių dvarų rūmų, žymiųjų Lietu­ vos žmonių tėviškių, ardyti net piliakalniai, pilkapiai. 1977-1987 m. iš kultūros paminklų sąrašo teko išbraukti 373 jau sunaikintus archeo­ logijos paminklus. Išniekinti didikų šeimų kapai. Nugriauta 90 proc. kryžių, koplytėlių ir kitų smulkiosios architektūros paminklų, puošu­ sių Lietuvos kraštovaizdį. Senienų mėgėjai grobstė vertingus tauto­ dailininkų kūrinius. Kai kurie paminklai buvo perdaryti į komunisti­ nius. Tikras vandalizmas taikos metu. Lentelė „paminklas saugomas valstybės“ nieko nebereiškė. Sunkiau buvo naikinti dvasinės kultūros lobius, tačiau ir čia „daug nuveikta“. Toliau buvo likviduojamos „pavojingos“ knygos arba už­ daromos į specfondus. Kad naujų neatsirastų, įvesta griežta kontrolė. Cenzoriai braukė rankraščius, kiekvieną eilutę mikroskopiškai tyrė. Veikalas prieš spausdinimą turėjo pereiti tikrus kryžiaus kelius: jį tikrino įvairios komisijos, aprobavo specialios instancijos. Net li­ teratūros klasikų tekstai buvo iškarpomi, „patobulinami“, kai kurie visai uždraudžiami: Dėl to dešimtmečiais buvo skaitoma suklastota P. Cvirkos Žemė maitintoja , Vienuolio Puodžiūnkiem is . Įslaptinta sta­ tistika, dalis archyvų. Net istorikai profesionalai negalėjo naudotis visais archyvų dokumentais. Iš užsienio siunčiamos „pavojingos“ knygos adresatų nepasiekdavo. Laiškus ir siuntinius gaudavome at­ plėštus

(„в п о в р е ж д е н н о м в и д е “).

Net iš vadinamųjų socialistinių ša­

lių kai kurių leidinių nebuvo galima įvežti. Žodžiu, pusę šimtmečio lietuviai gyveno izoliuoti nuo likusio pasaulio. Todėl sunku buvo išvengti klaidų ką nors objektyviai vertinant. Visą laiką grėsė kon­ junktūriniai nukrypimai, iš šalies primestos schemos

viskas balta),

(viskas juoda arba

nulemtos priverstinės autocenzūros. Originalesnes m in ­

tis tekdavo slėpti po citatų, bolševikinių frazių „perkūnsargiu“, arba buvo griebiamasi ezopinės kalbos. D ėl didžiojo tikslo - „neregėto komunizmo trium fo“ - buvo au­ kojama viskas: ir tiesa, ir žmonės, ir mokslas, ir kūryba. Žm oniškum o normas pakeitė ideologinės dogmos. Bolševikinis komunizmo vari­ antas virto pseudoreligija, kurios „mesijumi“ tapo Leninas, iškeltas iki dievybės. Ideologinis bumas pasiekė kulminaciją. Kadangi tau­ riausia inteligentijos dalis buvo sunaikinta, tai likusią stengtasi ideo­ logiškai apdoroti ir įkinkyti į „partijos vežimą“. Buvo leidžiama bega­ lė konjunktūrinių knygų, kurių beveik niekas neskaitė. Ir laikraščių žmonės paprastai skaitydavo tik antraštes.

Labai siautėjo prievartinis, suvalstybintas ateizmas, maždaug nuo 1960 m. virtęs „buldozeriniu“. Kelis kartus buvo sunaikintas Kryžių kalnas prie Šiaulių - architektūros paminklas. 1962 m. susprogdin­ tos Vilniaus kalvarijos

(pastatytos 1661-1665 m.).

Tikinčiųjų persekioji­

mas visą laiką stiprėjo. Jie buvo visaip bauginami. Iš tikybos tyčiotis laikyta geru tonu. Tikinčiųjų reikalus gynę kunigai A. Svarinskas, S. Tamkevičius ir kiti įkalinti. 1961 m. Vilniaus arkivyskupijos valdy­ tojas J. Steponavičius buvo ištremtas į Žagarę. Iš Klaipėdos tikinčiųjų atimta .jų pačių lėšomis pastatyta Taikos Karalienės bažnyčia, kurią pavertė filharmonija. Lietuvoje palikta tik viena kunigų seminarija (1940

m. buvo keturios),

kurioje mokėsi vos 30 klierikų, ir tie valdžios

parinkti. Maždaug tiek kunigų kasmet mirdavo, o įšventindavo vos po tris penkis. Net žodį

bažnyčia ateistai stengėsi lyg

kaltu išskaptuoti iš

lietuvių kalbos žodyno, iš žmonių lūpų. Ypač buvo persekiojama inteligentija ir moksleivija. Šie turėjo giliai širdyje paslėpti savo religinius įsitikinimus, jei nenorėjo būti be perstojo ujami, kritikuojami, varomi iš darbo ar mokyklos. Žiauriai prievartauta tikinčiųjų pedagogų sąžinė. U ž tai, kad ėjo paskui tėvo ar motinos karstą į bažnyčią

(o ne stovėjo kaip stuobrys lauke),

turėda­

vo atsisveikinti su mokytojo pareigomis. Kiekvieno klasės vadovo plane privalėjo atsispindėti ateistinis auklėjimas. Per pamokas buvo juodinama Bažnyčia, niekinami kunigai, tikinčių šeimų vaikai ver­ čiami meluoti, slėpti savo įsitikinimus. Labiau toleravo apsivogusį ar išgėrusį m okinį negu nuėjusį į bažnyčią. Dėstant literatūrą stengtasi nuslėpti nuo mokinių, pavyzdžiui, kad Donelaitis ar Maironis buvo dvasininkai, „džiuginti“ juos pasakomis apie gobšuolį kunigą ir pa­ našiomis.

Kalėdų Senelio atsirado Senis Šaltis, vietoj Lašininio ir Kanapinio - Žiemos palydos, vietoj Velykų - Pavasario šventė. Ž odį Dievas imta rašyti mažąja raide, kad nesiskirtų nuo pagonių dievų. Vietoj

V ien per pirmuosius tris dešimtmečius Lietuvoje pasirodė daugiau kaip pusė tūkstančio pavadinimų antireliginio turinio knygų ir bro­ šiūrų, paskelbta apie septynis tūkstančius ateistinių straipsnių. Kas­ met buvo perskaitoma visuomenei tūkstančiai religiją smerkiančių paskaitų. O kur dar ateistinės radijo ir televizijos laidos! Pasiklausius ateistų nesunku būdavo įsitikinti, kad daugelis iš jų patys kaip rei­ kiant nesusipažinę su religijos pagrindais, net Biblijos neskaitę. Jie mokėjo vien „mokslinį“ ateizmą, virtusį valdine religija. Tikintieji patys ranka ar rašomąja mašinėle nusirašydavo maldaknyges ir kitas tikybos knygas, religinę poeziją. Per 44 metus (iki 1988) tepavyko iš­

spausdinti VOS 37 religines knygas (p rieš karą per d vigu b ai trum pesnį laiką v ie n Sv. K a z im ie ro d ra u g ija jų iš le id o 740).

Tačiau priešingai visoms bolševikų pastangoms daugumas Lietu­ vos gyventojų išliko tikintys, nors viešai religijos praktikuoti nega­ lėjo. Močiutės slapta vedė savo vaikaičius pas kunigą, kad pamokytų tikybos, doros, sąžiningumo, suprantama, su tėvų, neretai užimančių aukštas pareigas, slaptu pritarimu. Ateizmas negalėjo laimėti jau vien dėl .to, kad jį rėmė susikompromitavusi bolševikų valdžia. Tačiau jis pridarė Lietuvai daug žalos. Sunaikino doros nuostatas, sukurtas per daugelį amžių. Nusmukdė dvasingumą, gailestingumą. Įsiviešpatavo netikros vertybės. Plito šeimų palaidumas, skyrybos, abortai, girtavi­ mas ir kitos blogybės. Gyvenimo norma tapo vagystės, apgaulė. K ai­ mas iš garbingo lietuviškų tradicijų saugotojo virto naminės degtinės pritvinkusiu liūnu... Bažnyčia žmonių akyse išliko kaip vienintelė institucija, nenusileidusi bolševikams, kovojusi už lietuvybę ir dorą. Ji daug rūpino­ si ir lietuvių kalbos kultūra. Kunigų sakomų pamokslų kalba buvo nepalyginti taisyklingesnė už valdžios funkcionierių ir ideologinių agitatorių žargonišką „valdžios“ kalbą. Bažnyčia tam tikra prasme buvo tapusi gimtosios kalbos mokykla liaudžiai. Kad religinių leidi­ nių

(kuriuos tada pavyko išleisti)

kalba gera, didelis kun. Vaclovo A liu lio

nuopelnas. Ne ateistas, o kunigas atsidūrė teisiojo vietoje, nors jam buvo užčiaupta burna, prieš jį kovota negarbingai. Tikėjimas labai daug padėjo lietuviui ištverti sunkią valandą. Vyko pasyvus priešinimasis blogiui. Geriausiai tai rodo tūkstančiai

(Sąjungos mastu - milijonai) anek­

dotų, taikliai demaskavusių bolševikų valdžios absurdą. Priešinimosi dvasią stiprino, geresnės ateities viltį teikė šeštąjį de­ šimtmetį ir vėliau vykę bruzdėjimai kaimyninėje Lenkijoje. Okupa­ cinė valdžia stropiai budėjo: Lietuvoje laikė sustiprintą kariuomenę, buvo suorganizuotas tankus K G B šnipų tinklas ir t. t. Provokatorių visur knibždėte knibždėjo, todėl pirmosios pogrindžio organizacijos buvo greitai sutriuškintos. Bet jos rodė, kad tautos didžiuma ilgisi laisvės, ieško naujų kovos būdų. Į didžiules stichines demonstracijas išsiliedavo Vėlinių minėjimai Kaune ir Vilniuje, rungtynės „Žalgi­ rio “ stadione. Septintojo dešimtmečio pabaigoje per Lietuvą nuvilnijo tikėji­ mo laisvės ribojimą smerkiančių peticijų banga, vėl atsinaujinusi po dešimtmečio. G ilų įspūdį padarė jūreivis Simas Kudirka, 1970 m. iš sovietų laivo nušokęs į JAV pakrantės sargybos katerį, išduotas bolše­

Demonstracija Laisvės alė­ joje Kaune po Rom o Kalantos susideginimo 1972 m. gegu­ žės 18 d.

vikams, šių sumuštas ir teistas. Didelės demonstracijos įvyko 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo (areštuota apie 500 žmonių). Tais pačiais metais pasirodė pogrindžio periodinis leidinys Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, kuris buvo leidžiamas tol, kol persekiota Bažnyčia. Redagavo (žinoma, slapta) kunigas S. Tamkevičius, o jį arešta­ vus (1983) —kunigas J. Boruta. Per 17 metų išleistas 81 numeris. KGB agentai nusivarė nuo kojų persekiodami Kroniką: gaudė, baudė... Bu­ vo suimti leidėjai ir platintojai P. Plumpa, N. Sadūnaitė, V. Lapienis, O. Pranckūnaitė. Bet Kronika, tarsi feniksas iš pelenų, vis atgydavo iš naujo. Ji užsienyje buvo verčiama ir leidžiama net penkiomis kalbo­ mis. Lietuviško teksto ten pasirodė 10 tomų. Pagal joje aprašomus įvykius buvo kuriami filmai, statomos pjesės. Tai - neįkainojamas lietuvių tautos kančių ir kovos doku­ mentas, rodęs pasauliui tikrąjį bolševizmo veidą. Po Kronikos greit imta leisti pogrindžio leidinį Auš­ rą. Švenčiant 1979 m. Universiteto jubiliejų pasirodė Al­ ma mater žurnalas. Slaptų savilaidos (samizdato) leidinių sparčiai daugėjo. Tai - Aušrelė, Dievas ir tėvynė, Laisvės šauklys, Literatūros almanachas, Pastogė, Perspektyvos, Rūpintojėlis, Varpas, Vytis... Iki 1980 m. pasirodė net 14. Dalis jų buvo trumpalaikiai, nes KGB greit susekdavo ir likviduodavo. Leisti nedideliais tiražais, tačiau svarbes­ nius straipsnius skelbdavo užsienio radijas, kurio klau­ sydavosi visa Lietuva. Skaičiuojant vienam gyventojui Lietuva savilaidos leidinių kiekiais pirmavo visoje Są-

Ilgiausiai ėjęs pogrindinis pe­ riodinis leidinys „Lietuvos Kata­ likų Bažnyčios kronika“, leistas 1972-1989 m. jo pirmojo nu­ merio atsklanda

jungoje. Paskutiniuoju dešimtmečiu prieš Atgim im ą veikė net slapta spaustuvė, įrengta V. Andziulio ir J. Bacevičiaus iškastose katakom­ bose, kuri išleido nemaža religinės ir tautinės bei politinės literatūros. Lietuvių tautos lūkesčius 1975 m. sustiprino Helsinkio susitari­ mas, jo baigiamasis aktas, akcentavęs žmogaus teises. Tuoj įvairiose šalyse, ir pačioje Sovietų Sąjungoje, susikūrė to susitarimo priežiūros grupės. Lietuvoje tokia grupė įsisteigė 1976 metais. Po poros metų buvo įkurta Lietuvos laisvės lyga (LLL), sudarytas Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas. Visa tai rodė stiprėjančią taikią lietuvių tautos re­ zistenciją.

Lietuvių kalbos išstūmimas iš viešojo gyvenimo prasidėjo nuo partinių ir valdžios sferų. Vyko jau pirmaisiais pokario metais. Greit jos vaidmuo mažėjo ir tarpžinybiniame susirašinėjime, daugelio įs­ taigų raštinėse, paskui apėmė gamybos, transporto sritis, buitinį ap­ tarnavimą... Lietuvis lietuviui raštus vietinėse įstaigose dažnai turėjo rašyti nebelietuviškai. Vilniuje liko bene vienintelė Grąžtų gamykla, savo raštvedybą tvarkiusi lietuvių kalba. Prieita iki to, jog visai išny­ ko lietuviški blankai, pašto perlaidos, orderiai ir t. t. Prapuolė leng­ vosios, chemijos, maisto pramonės ir kitokių gaminių lietuviškos etiketės. Nusipirkęs Lietuvoje pagamintą televizorių ar magnetofoną nerasi jame ne tik lietuviškų užrašų, bet ir jokių paaiškinimų šia kal­ ba, išskyrus pavadinimą. Lietuvių kalba buvo išstumiama iš daugelio pramonės įmonių, ypač sąjunginio pavaldumo. L K P Vilniaus miesto Lenino rajono komitetas išmetė kaip nereikalingą vienintelę rašomąją mašinėlę lotyniškais rašmenimis. Dalis respublikos vadovaujančių asmenų, net sveikatos apsaugos, aptarnavimo sferose, buvo atvykėliai ir nesuprato lietuviškai. Dauge­ lyje įstaigų lietuviškai nebuvo įmanoma susikalbėti. Ypač Vilniuje, Klaipėdoje. Č ia net poliklinikose ne visada tai pasisekdavo. Registra­ torės paprastai kalbėjo rusiškai, ne visi gydytojai lietuviškai suprato. Taigi jie negalėjo kaip reikiant atlikti savo pareigų, ypač tais atvejais, kai susikalbėti reikėdavo greitai ir tiksliai. Tas pat prekyboje, pašte, oro uoste. Geležinkelis visai atsisakė lietuvių kalbos. Ne tik V iln iu ­ je, Klaipėdoje, bet ir kituose miestuose kasininkės retai kuri mokėjo lietuviškai. Vilniuje net taksi ne visuomet galėjai išsikviesti lietuviš­ kai. Parduotuvėje tavęs „neišgirs“, jeigu kreipsies šia kalba. Vargo iš provincijos atvykę senosios kartos žmonės

beveik arba ir visai nemokėjo),

(kurių net apie 40 proc. rusiškai

bet niekas jų nepaisė, lyg būtų antrarūšiai

piliečiai. Dar „nacionalistais“ išvadindavo!

Siaurėjo lietuvių kalbos vaidmuo respublikos spaudoje. Lietuviškų laikraščių procentas mažėjo. Lietuviškos knygos bibliotekose ir kny­ gynuose besudarė tik dalį visų knygų. Lietuvis, kurį domino šiuolai­ kinė pasaulio literatūra, nebegalėjo lietuvių kalba išsiversti. Radijo ir televizijos laidose lietuvių kalbos vaidmuo neproporcingai sumažėjo. Žiūrovai beveik nematė filmų, dubliuotų lietuvių kalba, labai retai pasirodydavo lietuviški subtitrai. Lietuvių kalba pamažu traukėsi net iš mokyklų. Per paskutiniuo­ sius aštuonerius metus prieš Atgim im ą lietuviškų mokyklų respubli­ koje sumažėjo 2,4 procento. Nelietuviškose mokyklose nuolat buvo mažinamas lietuvių kalbos pamokų skaičius

(net trigubai!),

neliko bai­

giamojo egzamino, pačią šią discipliną imta traktuoti kaip fakultaty­ vią, nenori - gali nesimokyti. Visa tai rodo įsisiūbavusio nihilistinio požiūrio į lietuvių kalbą mastą. Lietuvių kalba buvo sparčiai stumiama iš mokslo sferų. Daugelio gamtos ir tiksliųjų mokslų veikalų lietuviškai beveik visai neberašyta. Dėl to sustojo augęs mokslinis lietuvių kalbos stilius, nuskurdo ter­ minija, o tai savo ruožtu skatino daugelį mokslininkų eiti lengviausiu keliu - neberašyti lietuviškai mokslinių darbų. Stumiamos iš viešosios vartosenos lietuvių kalbos vietą užėmė ru­ sų kalba. Teko jai užleisti vis daugiau sferų. Bolševikų valdžia viską darė, kad rusų kalba plistų, sąmoningai stiprino jos pozicijas visose gyvenimo srityse. Ir tai vyko ne vien Lietuvoje, bet visoje Sovietų Sąjungoje. Rusų kalbai proteguoti buvo steigiamos specialios leidy­ klos, institutai ir spaudos organai. Viso to, žinoma, neturėjo vietinės kalbos. Bet koks priešinimasis šiam procesui būtų tuoj apšaukiamas „nacionalizmu“. Rusifikacija tapo intensyvesnė negu carų laikais. Ko carizmas nepadarė per šimtmečius, stalinistai pasiekė per kelis de­ šimtmečius. Sovietų Sąjungos respublikos virto rusiškai kalbančiomis visuo­ menėmis. Tasai procesas vyko neva „savaime“, „natūraliai“. Rusifi­ kacija buvo pridengiama „tautų išlaisvinimo“, „jų teisių gynim o“ ir „kovos už liaudies gerovę“ skraistėmis. Esą Sovietų Sąjungoje kaip niekada tautos suklestėjusios. Buvo žudoma tauta, jos kalba ir kultūra skelbiant „laisvę“, tautų ir kalbų „lygybę“. Koks gali būti dar dides­ nis žmogaus apiplėšimas kaip atimti jo protėvių kalbą?! Juk kartu su ja išnyksta legendos, tautosaka, pasaulio įvaizdis, tautinė gyvenimo filosofija. Gim toji kalba sieja žmones su kraštu, jo istorija, liaudies tradicijomis, papročiais, kūryba. Ji yra tarsi oras kiekvienai tautai. Jos žūtis - amžinas skausmo randas pasaulio tautų bendrijos veide.

Bolševikai maišydami tautas siekė jėga sukurti naują naciją - „ta­ rybinę liaudį“. Ją sukūrus nebereikėsią nei sąjunginių, nei autono­ m inių respublikų. Išgalvota „tarybinė tauta“ turėjo šnekėti „tarybi­ ne kalba“, o tokia, suprantama, buvo rusų kalba. J kitas kalbas imta žiūrėti kaip į „praėjusį tarpsnį“, kurį per „suartėjimą“

(dvikalbystę)

reikią trinti iš „brandaus socializmo“ visuomenės sąmonės. Nebus kalbos - nebus ir tautos. Žm onės lieka, o tautos nėra. Kur nors A f ­ rikoje tai vadintų etnocidu, o S SR S - „sparčiu susiliejimu į vieną tarybinę naciją“. Bolševikai visais būdais stengėsi įdiegti mintį apie rusų kalbos pranašumą. Ji atverianti „plačias galimybes“, esanti „antroji gimtoji kalba“ ir t. t., ugdomas rusiškai kalbančių besaikis didžiavimasis savo kalba ir nekreipiama dėmesio į kitas SSRS kalbas, jos net niekina­ mos, pratinama verstis vien rusų kalba - žodžiu, bolševikams pavyko rusus apkrėsti šovinizmo bacilomis ir imperiniu svaiguliu, iš kurio nelengva bus išsikapstyti. Rusifikacija buvo

vykdoma

garbinant dvikalbystę.

Dvikalbius

žmones imta laikyti „visavertėmis asmenybėmis“. Buvo buriami spe­ cialūs mokslininkų kolektyvai „dvikalbystės problemoms“ nagrinėti

(būta tokių ir Lietuvoje).

Skatintas J. Dešerijevo lingvistinis „lysenkiz-

mas“. Oficiali dvikalbystė visur tyliai buvo sukama į rusišką vienkalbystę. Iš tikrųjų dvikalbystė tebuvo priemonė rusifikuoti SSRS. Rusų kalba, kaip minėta, visuotinai išplito partinėse ir valdžios sferose. Funkcionieriai atsisakydavo gimtosios kalbos... vardan savo vaikų ir vaikaičių „šviesios ateities“. Atrodė, lyg rusų kalba būtų jų gimtoji. Ši kalba tapo L K P C K ir Lietuvos T S R M inistrų Tarybos oficialia kalba. Posėdžiai, pasitarimai, susirašinėjimas vyko daugiausia rusiškai. Pakako kokiame susirinkime dalyvauti bent vienam nelietu­ viui, ir būdavo kalbama rusiškai. Dažnai taip atsitikdavo net dalyvau­ jant vien lietuviams. Taigi rusų kalba Lietuvoje tapo pagrindinė, o lietuvių - šalutinė. Aukštąja valdžia sekė žemesnės įstaigos. Mokykla ir šiaip propaganda atsidūrė keblioje padėtyje. Lietuvių nutautinimą X V I I I -X I X a. reikėjo traktuoti kaip reakcingą reiškinį, bet tą patį procesą, vykstantį mūsų dienomis, jau aiškinti kaip pažangų! Greit rusų kalba, kaip minėta, visuotinai įsigalėjo tarpžinybiniuo­ se susirašinėjimuose, raštinėse. Sparčiai plito gamybos sferoje, trans­ porte, buitinių patarnavimų srityje. Net gimimo liudijimai ir pieno pristatymo knygelės buvo rusiškos! Tarpmiestinių traukinių lentelės ant vagonų - rusų kalba. Stotyse pranešinėjama rusiškai. Važiuoji per Lietuvą lyg per Rusiją.

Ši kalba visur viešai skambėjo. Tiek šnekamoji, tiek ir raštu. 1980 m. Lietuvoje rusiškai buvo leidžiami 22 laikraščiai, 27 žurnalai ir biuleteniai. Rusiškus variantus turėjo

naujienos, Tarybinė Klaipėda ir

Komjaunimo tiesa, Vakarinės

kiti laikraščiai. Knygynuose ir biblio­

tekose - aiški rusiškų leidinių persvara. Radijo ir televizijos rusiškoms laidoms skirtų valandų skaičius buvo neproporcingas rusų gyventojų skaičiui. Rusų kalba nesulaikomai brovėsi ir į mokyklą. Rusiškų mokyklų Lietuvoje vis daugėjo. Daugiausia jų buvo Klaipėdoje, Zarasuose (per trečd alį), Vilniuje, Nemenčinėje, Eišiškėse, Švenčionyse (apie p u sę), Šal­

čininkuose, Pabradėje (p e r d u trečd aliu s), Turmante (v iso s). Lietuviškose mokyklose nuolat daugėjo rusų kalbos pamokų, o rusiškose m oky­ klose lietuvių kalbos vis mažėjo (1980 m . santykis 47:17, be to, rusų kalb os du egzam in ai, o lietu v ių kalb os nė v ie n o ). Gausėjo klasių SU sustiprintu rusų

kalbos mokymu. Buvo atkakliai rekomenduojama per fizikos, biolo­ gijos, chemijos pamokas greta lietuviškų terminų vartoti ir rusiškus. Aukštosiose mokyklose įsteigta grupių su dėstomąja rusų kalba. „Iš viršaus“ plaukė raginimai lietuviškose grupėse kuo daugiau discipli­ nų dėstyti rusiškai. Ko nespėdavo surusinti mokykla, tai padaryda­ vo armija, plėšiniai, B A M ’as ir kitos „internacionalizmą“ skleidusios institucijos. Daugelis mokslo sričių buvo visai arba beveik surusintos, ypač tikslieji ir gamtos mokslai, karyba, diplomatija, visuomeninės disci­ plinos... 1985 m. Lietuvoje rusiškai išleista mokslinė literatūra sudarė apie 60 proc., o fizikos, matematikos, biologijos, kai kurie technikos

Lietuvos fizikos rinkinys, Lietuvos matema­ tikos rinkinys, Lietuvos TSR MA darbų B ir C serijos — ištisai rusiškos.

dalykai - net 75 procentus.

Visų specialybių mokslininkai buvo priversti disertacijas rašyti rusiš­ kai. Net lituanistai! M okslo centrų visokios ataskaitos - vien rusiškos. Visaip proteguotos mišrios vedybos, liaupsintos Tatjanų ir Vytau­ tų santuokos, kurių vis daugėjo. 1959 m. mišrios šeimos Lietuvoje sudarė 5,9 proc., 1979 m. -

11,3 proc., 1987 m. - jau 18 procentų.

Laimei, jose vyravo kitų tautybių žmonės

(ukrainiečiai, gudai, latviai),

lie­

tuviai įėjo tik į 7 procentus. Beje, mišrios šeimos nebuvo patvarios, apie pusę greit iširdavo. Lietuvių tauta tapo d v ik a lb ė . Oficialiais statistikos duomenimis, 1970 m. rusų kalbą gerai mokėjo 34,8 proc. visų lietuvių, skaičiuo­ jant atskirai jaunimą - 61 procentas. 1979 m. bendras gerai mokančių procentas išaugo iki 52,4 procento: miestuose pasiekė 63 proc., kai­ muose - 40 procentų. Vėliau procentas labai greit augo. Devintojo

dešimtmečio pabaigoje laisvai rusiškai kalbančių jaunuolių buvo net 90 proc.

(Vilniuje - apie 95 proc.).

Šios kalbos mokėjimas ir vartojimas

Lietuvoje tapo būtinybe. Visą tą rusifikaciją reikėjo „moksliškai“ pateisinti. Stalinistai mė­ go pačią brutaliausią niekšybę pavadinti „moksline būtinybe“. Todėl ir sukūrė vadinamąją tautų bei kalbų „susiliejimo“ teoriją, pagal kurią atseit komunizmo epochoje išnyks tautų skirtumai, komunistinė v i­ suomenė sudarys vieną „tautą“ su bendra kultūra ir kalba. Buvo de­ klaruojamas greitas kalbinių skirtumų tarp tautų išnykimas ir tautinių kalbų susiliejimas. Si teorija nebuvo atmesta ir po to, kai pasmerkė Stalino kultą. Filosofai ją toliau rutuliofo

(ir Lietuvoje).

Iš tikrųjų kalbos

gali viena į kitą „įsilieti“, joms nebūdinga „susilieti“. Kalbų „susiliejimo“ teorija iš tikrųjų skelbė lėtos mirties nuos­ prendį tautinėms kalboms. Ji skatino abejingumą viskam, kas tau­ tiška - savo gimtajai kalbai, istorijai, kultūrai. Koks skirtumas, kuria kalba šnekėsi, jeigu ateityje vis tiek bus viena kalba, viena „tarybi­ nė“ nacija. Tai — tautinio marinimo metodika. Bolševikinė Lietuvos „valdžia“ uoliai talkino rusifikacijai. Nomenklatūrininkai dėl karjeros puolė prie „perspektyvesnės“ kalbos. Nesuvokė, kad tautinė kalba tai visos žmonijos dvasinė vertybė, ir nėra baisesnio vaizdo, kaip ma­ tyti lėtą tautos ir kalbos mirtį. Intensyvėjantis tautų išsivadavimas kituose kontinentuose, ypač Afrikoje, vertė rusifikatorius skubėti: 1979 m. Taškente buvo sušaukta speciali sąjunginė konferencija rusų kalbos kaip „tarybinės tautos“ kalbos reikalams aptarti. Konferenciją sveikino L. Brežnevas. Buvo priimtos precedento neturinčio^ rezoliucijos, kurių net anais laikais viešai nedrįsta skelbti. Rusų kalbai ir rusistams suteikta daug visokių privilegijų. Lietuvoje rusų kalbai mokyti imta sudarinėti inkubatorių sąlygas. Švietimo ministerija išleido net septynis nutarimus, skirtus rusų kal­ bos m okym ui gerinti. Rusų kalbos imta mokyti sumažintose grupėse

(buvo perskiriamos klasės),

o lietuvių - mokė po senovei. N uo 1983 m.

mokytojams rusistams lietuviškose mokyklose imta mokėti 15 proc. priedą prie atlyginimo

(lituanistai tokio priedo negaudavo).

Beveik viso­

se mokyklose buvo įrengti rusų kalbos kabinetai su lingvofonine technika. N uo 1979 m. mokytojams rusistams pradėta leisti specialų žurnalą. Pagaliau rusintojai tiek suįžūlėjo, kad įvedė rusų kalbos moky­ mą į vaikų darželius. Ignoruota psichologų, pedagogų ir kalbotyros specialistų, net keturių respublikos M okslinių tarybų nuomonė apie

neigiamą ankstyvos dvikalbystės poveikį vaiko psichikai ir gimtosios kalbos formavimuisi. Dėl viso to, kas pasakyta, lietuvių kalba buvo nustumta į antraeilės „vietinės“ kalbos rangą. Ji neteko prestižo. Atsidūrė Pelenės vietoje. Pritilo ir vis labiau gūžėsi, pamažu traukėsi į šeimą, buitį, siaurą arti­ mųjų ratą. Tapo tremtinė pačioje Lietuvoje. Daug lietuvių savo gimtąją kalbą bemokėjo prasčiau negu rusų. Tamsiosios jėgos stengėsi padaryti lietuvių kalbą panašesnę į rusų. Kartu buvo siekiama, kad rusų kalbos įtaka Lietuvoje būtų vertinama teigiamai, laikoma „pagirtinu dalyku“. Esą ji turtinanti lietuvių kalbą! Rašantiems kalbos kultūros klausimais nevalia buvo nurodyti lietu­ vių kalbos darkymo tikrosios priežasties. Rusizmų negalėjo vadinti rusizmais. Kalbininkai turėjo kalbėti miglotai, užuominomis rašyti apie „kitų kalbų“ įtaką. Puse lūpų prasitardavo esą rusų kalbos turti­ namoje lietuvių kalboje „dar pasitaiko“ negerovių. Iš tikrųjų tų „pa­ sitaiko“ taip grėsmingai daugėjo, kad greit užgožė normaliąją kalbą, destabilizavo jos struktūrą. Po truputį šnekamoji lietuvių kalba virto krealizuota puskalbe, taigi suluošintu „brandaus socializmo“ produk­ tu, kokios buvo ir kitų Sovietų Sąjungos tautų kalbos. Stichinės nereguliuojamos dvikalbystės pražūtingi padariniai reiš­ kėsi visuose lietuvių kalbos kloduose. Labiau rusų kalbos paveiktų žmonių tartyje atsirado rusiškas akcentas. Jis sklido iš susirinkimų tribūnų, televizijos ekranų, per radiją, kartais net iš teatro scenų. Ausį rėžė balsio o nekirčiuotuose skiemenyse vertimas a

je),

(kaip rusų kalbo­

ypač svetimos kilmės žodžiuose, pvz.: kamunizmas , kampötas ir

panašiai. Plito rusiškas kirčiuotų trumpųjų balsių u, i liginimas, net galūnėse, tarimas sunku ‘sunku’, gražūs ‘gražus’, geri ‘geri’, akis ‘akis’

(ir sunkū, gražus, gėry, akys)...

Tarptautiniuose žodžiuose vietoj e imta tarti

rusų balsį э, pvz.: agoistas, agzaminas, matras. Pasitaikydavo danti­ nis n pozicijoje prieš gomurinius priebalsius k, g dangus ), kur lietuviai iš seno tarė gomurinį

(pvz., žodžiuose

tenka,

p. Tokių ir panašių tarties

kraipymų buvo girdėti nuolat ir visur. Lietuvių kalbą užplūdo rusiškos leksikos srautas. Nespėjusi atsi­ kratyti feodalizmo laikų cūdų, atpuskų, čeverykų mūsų gimtoji kalba

(pažyma), pragūlais (pravaikšta), zajavlenijomis (pareiški­ mas) ir t. t. Apie tai daug rašė ir šių eilučių autorius (žr. Zigmas Zinkevi­ čius Lietuvių kalbos istorija VI 157-165). aplipo spravkėmis

Suniokota, žargoniška šnekamoji kalba išplito tarp inteligentų. Daugelis rašė rusiškai, kalbėjo pusiau rusiškai, net per radiją ir te­ leviziją. Busimajam inteligentui nebuvo kur lietuvių kalbos dorai

išmokti, nes aukštojoje mokykloje jam paskaitas skaitė žargonu, o vadovėliai — rusiški. Dvikalbystės pirmūnai — partinė ir valdžios nomenklatūra. Bijoda­ mi nors per plauką nutolti nuo „nuleistų“ iš viršaus instrukcijų raidės funkcionieriai viską pažodžiui vertė iš „didžiosios“ kalbos. Juo aukš­ tesnis viršininkas, juo prastesnė jo kalba. Kai kurie vos įstengdavo suregzti sakinį, kalbėjo lyg pažodžiui versdami į lietuvių kalbą. Kartą paklausus vienos įstaigos vadovo, kodėl jo pasirašytų įsakymų kalba staiga pasidarė žargoniška, o po kelių savaičių vėl netikėtai pagerėjo, rimtai buvo paaiškinta, kad tomis savaitėmis atostogavo sekretorė. Funkcionieriaus pasakytą ar parašytą kalbą prieš skelbiant tekdavo sekretorei ar redaktoriams išversti į taisyklingą kalbą. Ne visuomet tai būdavo lengva daryti dėl žargono minties neaiškumo. Pasitaiky­ davo „ambicingų“ aukštų pareigūnų, net ministrų, neleidusių savo „genialios“ kalbos „gadinti“. Taip žargonas braudavosi ir į rašomąją kalbą, atverdavo vartus žemesnio rango kalbos gadintojams. Sovieti­ nėje visuomenėje viskas priklausė nuo partijos ir valdžios funkcionie­ rių, tapusių tariamaisiais kalbėjimo lyderiais. Jų vartojamas žargonas prastuomenės akyse tapo prestižine kalba. Tai ir buvo baisiausia. Toji „prestižinė“ kalba nuodijo „plačiųjų liaudies masių“ kalbinę nuovo­ ką. Žargonybės iš „aukštų“ sferų plito į „apačią“, pasiekdavo kaimą lietuvių kalbos gyvybės šaltinį. Pataisius kaimietį, dažnai būdavo iš­ girstama: „Vaikeli, taigi per radiją ponai taip sako“. Gal tik trečdalis lietuvių bebuvo išlaikę sveiką arba bent apysveikę savo gimtąją kalbą. M okykla buvo bejėgė kovoti su plintančiu kalbos maru. Apdar­ kyta kalba skambėjo visur: gatvėje, autobuse, parduotuvėje, įstaigoje, susirinkime, pagaliau, šeimoje ir net mokykloje pertraukų metu ar per kitų dalykų pamokas.

Stalino sukurta biurokratinė mašina veikė masinių represijų dėka ir suremontuoti jos nebuvo įmanoma. Paskutinioji pasaulyje totali­ tarinė imperija sparčiai artėjo prie ekonominio kracho. Tai matė jos vadovai, bet slėpė nuo gyventojų. Blaivūs balsai pasigirsdavo tik iš pabėgusių į užsienį. Pagaliau partijos generaliniu sekretoriumi tapęs M ichailas Gorbačiovas 1985 m. išdrįso nors puse lūpų pasakyti tiesą ir paskelbė šalyje viešumą

( гласность)

bei pertvarką

( перестройка) .

Tuo­

met paaiškėjo, jog septynis dešimtmečius kurtas „komunizmas“ ne­ pasitvirtino. Tai tebuvo kraupus eksperimentas, nusinešęs dešimtis m ilijonų gyvybių, dar daugiau žmonių fiziškai ir morališkai suluo­ šinęs, ištisas tautas sunaikinęs, šeštoje pasaulio dalyje sugriovęs ūkį,

nuskurdinęs ir pasmerkęs ilgam atsilikimui. Ekonominė katastrofa galop privertė blogio imperiją atsisakyti pasaulio hegemonijos, išvesti kariuomenę iš Afganistano ir Rytų Europos, gerbti elementarias žmogaus tei­ ses. Pažangių idėjų traiškymo mašina greit pradėjo lėtinti savo apsisukimus. Viešumo išjudinti platieji gyventojų sluoksniai liovė­ si taikstytis su melu, apgaule, socialine ne­ lygybe, skurdu. Tačiau pertvarkai atkakliai priešinosi nomenklatūra.

Iš Baltijos šalių pirmieji sujudo estai, gana aktyviai reiškęsi jau nuo 1987 m. pradžios, jais pasekė latviai. 1987 m. abiejose respublikose buvo paminėtos didžiųjų trėmimų ir Molotovo-Ribentropo pakto su­ kaktys, pagerbtas bolševikų represuotųjų atminimas. Ėmė kurtis Liau­ dies frontai. Lietuvoje naujosios idėjos buvo labiau slopinamos. Tačiau jos sparčiai brendo ir kilo j viešumą. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Molo­ tovo-Ribentropo pakto 48-ųjų metinių proga Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo drąsuoliai A. Terleckas, V. Bogušis, P. Cidzikas, N. Sadūnaitė ir kiti surengė mitingą, kuriame viešai pasmerkė nusikals­ tamą Stalino ir Hitlerio sandėrį, nulėmusį tragišką Lietuvos likimą, su­ giedojo Lietuvos himną. Saugumas aktyviuosius dalyvius (kun. R. Grigą, kun. R. Puzoną, N. Sadūnaitę ir kitus) persekiojo, grasino susidoroti.

M ich ailas Gorbačiovas 1990 m. V lad i­ miro Gulevičiaus nuotr., E L T A

1987 m. rugpjū­ čio 23 d. m itin­ gas prie Adom o M ickevičiaus paminklo V il­ niuje. M arty no Am brazo nuotr., Baltijos fotogra­ fijos linija

1988 m. pradžioje, artėjant Vasario 16-osios 70-osioms metinėms, bolševikų valdžios despotizmas Lietuvoje pasiekė apogėjų. Visą sa­ vaitę Vilnius, Kaunas, net rajonų centrai priminė pafrontės miestus. Gatvėse patruliavo šimtai m ilicininkų ir saugumo darbuotojų. Tačiau ažiotažas ir senoviniai propagandos metodai tik dar labiau pažadino žmones iš apsnūdimo. Gedim ino aikštėje susirinkę tūkstančiai vilnie­ čių mitingavo, giedojo himną ir kitas tautines giesmes. Radijo ir te­ levizijos rūmų lange pasirodė Trispalvė. M ilicija gaudė žmones, m u­ šė, baudė. Įtariamieji buvo atleidžiami iš darbo. Bet buvo aišku, kad „nebeužtvenksi upės bėgimo“. Džinas jau paleistas iš butelio. Stiprėjo visuotinė bolševikų valdžios krizė. Vilniuje pažangūs inteligentai, tarp jų ir partijos nariai, jau anks­ čiau būrėsi į kultūrinių ir politinių diskusijų neformalius klubus, ku­ riuose buvo keliamos sovietinio gyvenimo negerovės, ieškoma būdų jį pakeisti. M inėtini Žaliųjų (g a m to sa u g o s klubas Žemyna) ir paminklo­ saugos (klubas Talka) judėjimai. Tautos atgimimo dirvą gerokai buvo išpurenusios kalbos sekcijos prie Kraštotyros draugijos, veikusios ne pirmą dešimtmetį. Brendo intelektualioji opozicija valdžiai. 1988 m. pavasarį M okslų akademijoje, Universitete ir kūrybinė­ se organizacijose imta plačiai kalbėti apie būtinumą sukelti masinį pertvarkos (p ersitvarkym o) sąjūdį. Įo daigai labiausiai išryškėjo Rašyto­ jų sąjungos ir M okslų akademijos aktyvistų veikloje. Taigi S ą j ū d i s formavosi iš daugybės srovių srovelių, kurių ištakas sudarė tragiška Lietuvos pokario istorija, o veiklos kryptį nulėmė inteligentijos svei­ kosios jėgos. Prieš Sąjūdžio užgimimą juk buvo disidentai, pogrin­ džio spauda, tyli mokslo ir kultūros darbuotojų veikla, išsaugojusi tautos sampratą ir išugdžiusi kovotojus dėl lietuvybės. Stiprų impulsą davė 1988 m. gegužės mėnesį įvykęs aktyvistų susitikimas su Estijos Liaudies fronto atstovais. Sąjūdžio gim im o data laikoma 1988 m. bir­ želio 3 diena, kai M okslų akademijos salėje apie 500 inteligentų su­ sirinkimas, sušauktas padiskutuoti Respublikos ūkiskaitos klausimais, išsirinko 36 įgaliotinių grupę pertvarkai Lietuvoje remti. Tai buvo iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, greit po to išjudinusi tautą Atgim im ui. Vadovavo žymūs Lietuvos žmonės, mokslininkai, menininkai, kurių didžioji dalis buvo partijos nariai. Valdžia stengėsi juos „atvesti į pro­ tą“, oficialioji spauda apšaukė nacionalistais, ekstremistais ir panašiai. Bet visuomenė jau buvo pribrendusi permainoms. Toliau įvykiai rutuliojosi kaip kaleidoskope: susiorganizavo Sąjū­ džio centrai Kaune ir kituose miestuose, iniciatyvinė grupė susitiko SU Vilniaus miesto visuomene (b irželio

13

d., dalyvavo apie

1000

ž m o n ių ),

pasirodė pirmasis Sąjūdžio žinių numeris. Įvy­ ko demonstracija prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų (birželio 21 d.), iniciatyvinę grupę priėmė LKP CK biuras (birželio 23 d.). Pirmasis viešas Sąjūdžio jėgų išbandymas buvo išvykstančių į Maskvą XIX partinės konferencijos delegatų palydos Gedimino aikštėje (birželio 24 d.), kurio­ se dalyvavo apie 20 000 žmonių. Tąkart tvarką palaikė .Sąjūdžio žaliaraiščiai, buvo faktiškai legalizuota Trispalvė, pirmą kartą nevaržomai skambėjo Lietuvos himnas. Tačiau televizija palydų neparodė. Spauda įvykius nušvietė ne­ objektyviai, todėl mitinguota prie Eltos rūmų. Susitikimui su grįžusiais iš Maskvos partinės konferencijos delegatais Sąjūdis suorganizavo grandiozinį šimtatūkstantinį mitingą Vingio parke (liepos 9 d.). Mitingų gausumu ir ypač ma­ siškumu lietuviai greit pralenkė estus ir latvius. Vasarą įvyko didingas Sąjūdžio dviratinin­ 1988 m. liepos 9 d. mitingas Vingio parke. kų ir roko maršas per Lietuvą (liepos 20-rugpjū- Ž ino Kazėno nuotr. čio 2 d.). Tada kaimai ir miesteliai pirmą kartą po kelių dešimtmečių išvydo Lietuvos vėliavą, išgirdo jos himną. Lietuva dvasiškai atgijo. Pa­ keliui buvo organizuojami mitingai, skleidžia­ mos Sąjūdžio idėjos. 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke Są­ jūdis organizavo didžiulį mitingą MolotovoRibentropo paktui pasmerkti. Dalyvavo per 250 tūkst. žmonių. Plevėsavo juodais kaspinais perrištos vėliavos. Per Trispalvės iškė­ garsiakalbį buvo skelbiamos paskutiniojo Nepriklausomosios Lietu­ limas Gedimino bokšte 1988 m. vos užsienio reikalų ministro Į. Urbšio liudijimas. Nuolat skanduota: spalio 7 d. Ž ino Lie-tu-va! Būk lais-va! Reikalauta paskelbti lietuvių kalbą valstybi­ Kazėno nuotr. ne, sustabdyti žiugždišką Lietuvos istorijos falsifikavimą, pertvarky­ ti švietimo sistemą, panaikinti nomenklatūros privilegijas, nutraukti Ignalinos atominės elektrinės III bloko statybą, valyti užterštą Ne­ muną ir Kuršių marias. Po to vyko akcijos: Baltijos jūros „apkabini­ mas rankomis“ (rugsėjo 3 d. kartu su latviais, dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių), Ignalinos atominės elektrinės „apjuosimas gyvybės žiedu“ (rugsėjo 1617 d.), Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pasirodymas televizijos forume (rugsėjo 19 d.), Trispalvės iškėlimas Gedimino bokšte (spalio 7 d.) ir kt.

m)

Pirm asis Sąjū­ džio suvažia­ vimas Vilniaus sporto rūmuose, 1988 m. spalio 2 2 -2 3 d. Žino Kazėno nuotr.

Valdžia griebėsi smurto. Specialus karių-žudikų dalinys sumušė Lie­ tuvos laisvės lygos organizuoto mitingo dalyvius Gedimino aikštėje (rugsėjo 28 d.), dėl to Sąjūdis surengė piketą prie CK rūmų, kur vyko LKP CK plenumas. Energingais mostais nužertos svetimųjų apnašos. Stulbinamai greit pabudo tautinė savigarba. Įvyko tarsi sprogimas: neliko bolševi­ kinio tvaiko, išnyko agitatorių kaltos į galvą ideologinės nesąmonės, marksizmas-leninizmas. Tai atsitiko dar tada, kai Rytų Europoje — vadinamosiose „socializmo“ šalyse - nebuvo net pradėta mitinguoti.

Lietuvoje sparčiai kito spaudos tonas. Palyginus tuos pačius laik­ raščius prieš metus atrodė lyg pasaulis būtų apvirtęs aukštyn kojomis. Kai kurie jau anksčiau buvo persitvarkę ir todėl labiau išpopuliarėjo. Antai Gimtasis kraštas 1986 m. teturėjo 4 tūkst. nuolatinių prenume­ ratorių, o 1988 m. —net 90 tūkst. Bolševikinė Tiesa paskelbė Sąjūdžio programą, nors šiam laikraščiui demagogijos ir toliau nestigo. Respublikos vadovybė visą tą laiką užėmė priešišką Sąjūdžiui pozi­ ciją. Daugiausia jį puolė dėl Lietuvai suvereniteto (žodžio nepriklausomybė bijojo ištarti) siekimo. Visiems tapo aišku, kad LKP - tai pagrindinis pažangos Lietuvoje stabdys. Partiją į pažangą stūmė Sąjūdis. Tik nuo 1989 m. vasario mėnesio pati partija ėmė šiek tiek persiorientuoti. 1988 m. spalio 22-23 d. Vilniaus Sporto rūmuose įvyko pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas. Dalyvavo 1021 delegatas ir daugybė svečių. Buvo atstovų iš svarbiausių lietuvių telkinių už Lietuvos ribų. Atvyko Respublikos vadovybė, tarp kitų ir naujasis LKP CK pirmasis sekreto­ rius A. Brazauskas. Žmonės su džiaugsmo ašaromis akyse rinkosi prie

Pirmasis Sąjū­ džio suvažia­ vimas Vilniaus sporto rūmuose. Salės vaizdas, 1988 m. Žino Kazėno nuotr.

Sporto rūmų. Tądien ten patekti norėjo visa Lietuva. Ištuštėjo gatvės. Visi prigludo prie televizorių. Katedros aikštėje ekrane buvo rodomas pats suvažiavimas, f į stovėdami žiūrėjo nepatekusieji į Sporto rūmus. Delegatai padėjo gėlių ant }. Basanavičiaus kapo. Išklausyta daugybė sveikinimų iš viso pasaulio lietuvių. Sakytos patriotinės, teisybės rei­ kalaujamos kalbos. Žmonės čia pat aukojo savo santaupas Sąjūdžiui, atgimstančiai Lietuvai. Vakare vyko įspūdingos suvažiavimo dalyvių eitynės Neries pakrante. Vandenyje atsispindėjo dešimčių tūkstančių žmonių laikomos žvakutės. Neapsakomas reginys! Pasaulio spauda plačiai nušvietė įvykius Lietuvoje. Suvažiavime buvo akredituota per 400 žurnalistų iš 17 valstybių, atstovauta visoms svarbiausioms pasaulio informacijos agentūroms. Reportažus matė ne tik švedai, norvegai, danai, bet ir Saudo Arabijos, Singapūro gy­ ventojai. Išnykusi iš Europos žemėlapio Lietuva vėl grįžo į pasaulio žmonių atmintį. Po suvažiavimo Sąjūdžio autoritetas nepaprastai išaugo, o respub­ likos vadovybės vis labiau smuko. Reikalauta, kad respublikos vado­ vybė įteisintų tautinę simboliką (herbą, himną ir kt.), pastatytų paminklą stalinizmo aukoms, reabilituotų tremtinius, disidentus ir kitus lais­ vės kovotojus, grąžintų tikintiesiems išniekintas bažnyčias, gelbėtų pramonės suniokotą Lietuvos gamtą, pristabdytų nelietuvių kėlimąsi į Lietuvą, rūpintųsi lietuvių grįžimu į Tėvynę, siektų, kad jaunuo­ liai tarnautų tik Lietuvoje dislokuotuose kariniuose daliniuose ir t. t. Žmonės rodė nepaprastą aktyvumą: organizavosi ir atstatinėjo bolše­ vikų nugriautus paminklus (Tris kryžius Vilniuje, Laisvės paminklą Kaune...),

1991 m. R a i­ niuose pastatyta koplytėlė sovie­ tinio teroro aukoms atminti. Vidmanto B alkūno nuotr. Sv. Kazimiero palaikų grąžini­ mas į Vilniaus Arkikatedrą. Pauliaus L ilei­ kio nuotr.

statė naujus žymiems Lietuvos žmonėms, kovotojams už Lietuvos laisvę, raudonojo teroro kankiniams (Rainių miškelyje ir kitur) atminti, atidengdavo paminklines lentas, šalino bolševikines. Imta minėti Lie­ tuvai (ne bolševikams!) nusipelniusių žmonių jubiliejus. Visuomenėj ypač jaunoji karta, sužinojo daug tiesos apie savo praeitį. Komisija Stalinizmo nusikaltimams tirti (pirmininkas J. Juzeliūnas) atskleidė klaikų lietuvių tautos genocido mastą. Organizuotas Sibiro tremtinių palaikų pervežimas į Lietuvą. Grąžinti į Arkikatedrą Lietu­ vos globėjo Sv. Kazimiero palaikai. Susirūpinta kelti pašlijusią žmo­ nių dorovę, dvasingumą, reikalauta įvesti tikybą į mokyklas. Buvo atstatinėjami pakelių kryžiai, koplyčios, remontuojamos bažnyčios. Atgaivinta katalikiškoji spauda. Ėmė kurtis naujos tautinės organiza­ cijos ir politinės partijos. Reikalauta, kad respublikos įstatymai turėtų pirmenybę prieš są­ junginius, kad Lietuva tvarkytųsi savarankiškai, be Kremliaus kišimo­ si. Tobulinta bolševikinė konstitucija ir kurta nauja. Didelį vaidmenį konsoliduojant tautą atliko Sąjūdžio spauda. Vilniuje, Kaune, net rajonų miestuose pasirodė daugybė pusiau oficialių periodinių lei­ dinių, demaskavusių bolševikų melą ir reikalavusių laisvės Lietuvai. Minėtini Kauno aidas, Mažoji Lietuva, Krivūlė (Šiauliai), Laisvės žodis (Panevėžys), Atgimimas, Taurosta (Įonava), Tikėjimo žodis, Tremtinys, Va­ sario 16 ir daug kitų laikraščių bei laikraštukų. Net valdžios spaudoje pasirodė liudininkų, pergyvenusių tremtį bei lagerių pragarą, prisi­ minimai. Atsirado nauja, iki tol neregėta tautos literatūra, parašyta kančių ir kraujo. Laikraščių antraštėse išnyko „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, tekste - „šviesusis komunizmo rytojus“, „išvystytasis so­ cializmas“ ir panašios apgaulingos frazės. Televizorių ekranuose pa­

sirodė Atgimim o banga, Veidrodis ir kitos populiarios laidos, valdžios ne sykį užgniaužiamos. Žodžiu, įvyko tai, ko prieš penkmetį negalėjo numatyti net pati drąsiausia vaizduotė. N u o 1988 m. rudens Sąjūdis ėmė be perstojo stumti partiją ir vyriausybę „į priekį“. Gyvenimas laisvėj o. Silpo visokie draudimai. Pasigirsdavo, kad ir pusiau pravertomis lūpomis, net valdžios vyrų „pritarim o“ balsų. Tačiau partija visomis išgalė­ mis stengėsi išlaikyti monarcho statusą. Svarbiausios informacijos priemonės tebebuvo jos rankose. Ji dažnai blokavo Sąjūdį. Pati v i­ są laiką tūpčiojo vietoje: tai pažangėjo, tai vėl tapdavo reakcinga. Jos gretos pastebimai mažėjo. Pasitraukė visi tie, kurie buvo įstoję nenoromis, gyvenimo priversti arba dėl karjeros. Atrama tebuvo saugumas

(KGB),

kuris stropiai sekė Sąjūdžio veiklą. Tačiau žudikų

kruvinos praeities nuslėpti jau buvo nebeįmanoma

tis Gimtajame

(D. Todeso išpažin­

krašte 1988 06 02), kad ir stengėsi naikinti, į Rusiją išvežti

archyvus. Respublikos partiniai ir vyriausybės vadovai visiškai neteko pasiti­ kėjimo po to, kai atsisakė sekti estų pavyzdžiu ir jų siekių neparėmė. Laviravo tarp Kremliaus ir savosios liaudies, abiem stengėsi įtikti, bet to padaryti buvo nebeįmanoma. Greit pradėjo organizuotis tamsiosios jėgos. Atsirado Sąjūdžiui atsvara - Jedinstvo , į kurią susibūrė tautinių šaknų netekę svieto perėjūnai ir visokie šovinistai bei „internacionalistai“, nenorėję nie­ ko girdėti apie Lietuvos praeitį, jos kultūrą, papročius ir tradicijas, neišmokę ir nesistengią išmokti lietuvių kalbos. Tai stalininio raugo organizacija, kovojusi dėl „vyresniojo brolio“ statuso ir privilegijų išlaikymo. Jie po senovei kaltino lietuvius „nacionalizmu“, visa ger­ kle rėkė esą Lietuvoje skriaudžiami kitataučiai. Iš tikrųjų lietuviai tik primindavo savąsias šaknis praradusiems nomadams pareigą išmokti lietuvių kalbą, pažinti vietos žmonių kultūrą, istoriją, gerbti tautines tradicijas. Sąjūdis nuosekliai siekė Lietuvos nepriklausomybės, kaip ir Liau­ dies frontai Estijoje bei Latvijoje. Taline 1989 m. gegužės 13-14 die­ nomis įvyko Baltijos asamblėja, imta koordinuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovą. Rugpjūčio 23 d. buvo suorganizuotas Baltijos ke­

lias - didžiausia pasaulyje žmonių, susikibusių rankomis nuo Talino iki Vilniaus, grandinė

nedalyvavo).

(net 2 milijonai; partijos šulai, tarp jų ir A. Brazauskas,

Nepriklausomybės siekimas taikiomis priemonėmis impo­

navo pasaulio visuomenę. Įsitikinta, kad Baltijos tautų pavergimas yra viena iš didžiausių X X a. neteisybių.

1989 m. rug­ pjūčio 23 d. Baltijos kelias. Vlado Ščiavinsko nuotr.

Greit A. Brazausko vadovaujama LKP ėmė skelbtis siekianti Lie­ tuvos savarankiškumo, kalbėjo apie jos valstybingumą, suverenitetą, net nepriklausomybę, bet... tik SSRS sudėtyje. Suprantama, būti ne­ priklausoma šalimi kitos valstybės sudėtyje neįmanoma. Pažanges­ nių narių spaudžiama partijos vadovybė pagaliau paskelbė išeinan­ ti iš SSKP, tampanti savarankiška Lietuvos komunistų partija (LKP), pakeitė programą ir įstatus (artino prie Sąjūdžio), ėmė labiau bendrauti su Sąjūdžiu, tenkinti jo reikalavimus. Taip A. Brazauskui pavyko iš­ saugoti tiek daug žalos Lietuvai atnešusią partiją. Nuo jos atskilo re­ akcingiausias „komunizmo kūrėjų“ sparnas, palaikomas Kremliaus. Tai LKP ant SSKP platformos, arba tiesiog platformininkai, vadinti dar naktine (tankų palaikoma) partija. Jai vadovavo Kremliui parsidavę marksistai M. Burokevičius, J- Jarmalavičius, V. Švedas, S. Juonienė ir kiti. Lietuviai šioje užkietėjus'ių kolaborantų partijoje sudarė mažumą (iš 786 suvažiavimo delegatų vos 110).

Jėga susidoroti su laisvėjančia Lietuva tada okupantai negalėjo, nes stengėsi išlaikyti gerą opiniją Vakaruose ir spartaus demokratė­ jimo įvaizdį pačioje Sovietų Sąjungoje, juoba kad Kremliaus vado­ vų (ir M. Gorbačiovo) tarptautinis prestižas labai nukentėjo panaudojus kariuomenę prieš beginklius žmones Tbilisyje (1989 04 09), nesuge­ bėjusius išspręsti Kalnų Karabacho problemos, kilus neramumams Ferganoje ir kitur. Lietuvoje per rinkimus į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti pažangūs žmonės, kurie parėmė Kremliuje besiformuo­ jantį demokratinį sparną. Iškilo Molotovo-Ribentropo pakto kolizija, ypač slaptųjų jo protokolų įvertinimo reikalas. Iš pradžių Kremlius apskritai neigė tokių protokolų buvimą, bet neginčijamų faktų pri­ spaustas gavo juos pripažinti ir pasmerkti (to siekta Lietuvoje surinktais per

Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11d. pa­ skelbė. kad atku­ riama Lietuvos Nepriklauso­ mybė. Iš kairės: B. J. Kuzmickas, V. Landsbergis, Č. V. Stankevi­ čius, A . Sakalas. Pauliaus Lileikio nuotr.

nors visaip išsisukinėjo nuo būtinumo likvi­ duoti jų sukeltus padarinius - Baltijos valstybių okupaciją.

pusantro milijono parašais),

Lietuviai buvo visaip gąsdinami. Griebtasi net absurdo: sugalvotas „Lietuvos išlaikytinės“ mitas (kai pagrindiniai Lietuvos ūkio rodikliai daug aukštesni už vidutinius SSRS), skelbta, kad atsiskyrusi Lietuva turėsianti Kremliui sumokėti milijardus rublių (už trėmimus ir žudynes?) ir pana­ šiai. Sovietų Sąjungos spaudoje prasidėjo pikta kampanija prieš visas tris Baltijos respublikas, prieš Liaudies frontus ir Sąjūdį, kurie kaltinti „nacionalistine isterija“, „separatizmu“ ir kitomis „nuodėmėmis“. Pa­ skleista daug dezinformacijos. Pagaliau pasirodė demagogiškas SSKP CK pareiškimas, primenantis 1939 ir 1940 m. ultimatumus. Bet atgi­ musių tautų noras siekti nepriklausomybės buvo nepalaužiamas. Tuo gavo įsitikinti pats Gorbačiovas, 1990 m. sausio viduryje atvykęs į Lietuvą. Nepadėjo nė Kremliaus pastangos ardyti lietuvių tautos vie­ nybę iš vidaus naudojant kolaborantus, ypač Jedinstvą. Nepriklausomybės siekiams Lietuvoje trukdė bolševikinė admi­ nistracija, ypač „sava“ Aukščiausioji Taryba (partijos suburta, ne žmonių išrinkta), labai nenoromis priiminėjusi pažangesnius įstatymus, visaip vilkinusi reformas, atidėliojusi rinkimus. Pagaliau 1990 m. vasario 24 d. po 50 metų įvyko pirmieji laisvi ir demokratiški daugiapartiniai rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdis rinkimus triuškina­ mai laimėjo. Į juos ėjo su aiškia nepriklausomybės programa. Bolševi­ kų valdomose šalyse tai buvo pirmas atvejis, tapęs sensacija, kuri pla­ čiai nuskambėjo per visą pasaulį, dar labiau išgarsinusi Lietuvos vardą. Išrinkta nauja Aukščiausioji Taryba 1990 metų kovo 11 dieną įvykdė svarbiausią lietuvių tautos lūkestį —paskelbė, kad atkuria­ ma Lietuvos nepriklausomybė. Akte sakoma: „Lietuvos Res­ publikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir

Vytautas Lands­ bergis. Vidm an­ to Balkūno nuotr.

iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Nepriklausomybė bu­ vo atkurta vadovaujant Parlamento pirmininkui, Sąjūdžio lyderiui Vytautui Landsbergiui. Vytautas Landsbergis gimė 1932 m. Kaune. Jis žymaus architekto V. Landsbergio-Žemkalnio sūnus, kultūros veikėjo ir dramaturgo G. Landsbergio (Žem ­ kalnio) vaikaitis. Motina —fono Jablonskio duktė Ona fablonskytė-Landsbergienė. Muzikologas, menotyros mokslų kandidatas (1969), profesorius (1978). Knygų apie M. K. Čiurlionį ir Č. Sasnauską autorius. Atgimimo laikotarpiu įsitraukė į aktyvią politinę veiklą. Vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, nuo 1988 m. lapkričio mėnesio jo pirmininkas. Nuo­ sekliai ir nesvyruodamas siekė Lietuvos laisvės, pirmasis atkuriamos valstybės vadovas. Prieš nepriklausomybės atkūrimo Aktą nebalsavo nė vienas de­ putatas, tik keli lenkai susilaikė. Tai - svarbiausias politinis įvykis Lietuvoje per 50 metų. Stiprus smūgis braškančiai bolševikų imperi­ jai. Greit Lietuvos pavyzdžiu pasekė Estija, Latvija, Moldova, Kauka­ ze —Gruzija ir Armėnija. Ryžtingus sprendimus ėmė daryti Rusijos, Ukrainos ir kitų respublikų Aukščiausiosios Tarybos. Sustiprėjo de­ mokratiniai judėjimai daugelyje Sovietų Sąjungos regionų. Imperija ėmė byrėti. Nuo jos atkrito buvę satelitai - vadinamosios „socialisti­ nės“ Rytų Europos šalys. • įžeista imperijos didybė prapliupo visokiomis patyčiomis. Krem­ lius griebėsi šmeižto ir šantažo. Pravdoje ir kituose Sovietų Sąjun­ gos laikraščiuose buvo toliau skleidžiama dezinformacija. Televizijos laidose daug ir akiplėšiškai meluota. Imta kiršinti Lietuvos tautines mažumas, demagogiškai skelbta esą rusai nebegalėsią mokytis gim­ tąja kalba.

Siautėjo Lietuvoje dislokuota sovietinė kariuomenė. Žemai skrai­ dantys kariniai sraigtasparniai mėtė melą skleidžiančias proklama­ cijas, kvietimus į Jedinstvos mitingus ir panašiai. Miestų gatvėse ir keliuose pasirodė tankai. Viename kariniame dalinyje buvo įrengta Tarybų Lietuvos radijo stotis, kuri liejo į eterį visokį šmeižtą. Griebtasi net atviro smurto: desantininkai Vilniuje jėga užėmė buvusius LKP CK rūmus (kovo 27 d.), Lietuvos leidybos įmonės Spauda spaustuvę bei redakcijas Maironio gatvėje (balandžio 20 d.). Visa tai rodė, jog Sovietų Sąjunga pradėjo psichologinį karą prieš Lietuvą. Kai ir tuo laukia-

mų rezultatų nepasiekė, paskelbė ekonominę blokadą (balandžio 18 d.). Dėl žaliavų trūkumo Lietuvos ekonomika, glaudžiai susijusi su SSRS, ėmė šlubuoti, dalis gamyklų sustojo, stokota benzino, kitokių de­ galų, tepalų. Laikraščiai dėl popieriaus trūkumo sumažėjo perpus ir daugiau. Tačiau visa tai lietuvių tautos ryžto nepalaužė. Imta formuoti vadi­ namuosius horizontaliuosius ekonomi­ nius ryšius (ne per Krem lių) su atskiromis Sovietų Sąjungos respublikomis, regio­ nais. Gorbačiovas greit gavo įsitikinti blokados absurdiškumu ir politine žala, todėl maždaug po 10 savaičių (liepos 2 d.) ją nutraukė. Pragmatiški Vakarai Lietuvos nepri­ klausomybės atkūrimo pripažinti ne­ skubėjo. Jiems geri santykiai su Sovietų Sąjunga atrodė svarbesni už blogio imperijos pavergtų tautų likimą. Tenkinosi nuolatiniu kartojimu, jog nepripažįstą Lietuvos ir kitų Bal­ tijos šalių aneksijos. Ragino ginčus su Kremliumi spręsti derybomis, nepakenkti Gorbačiovui. Bet Kremlius derybų vengė. Jo tikslas bu­ vo pakartotinai inkorporuoti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis į imperiją, rengiant naują sąjunginę sutartį. Šias šalis tebetraktavo kaip Sovietų Sąjungos dalį. Blokavo jų vyriausybių tarptautines iniciatyvas, ypač siekimą ginčą internacionalizuoti. Visokiais būdais kaitino politinę atmosferą, ardė iš vidaus, skatino politinių grupuočių nesutarimą. Lietuvoje svarbų vaidmenį ir toliau tebeturėjo LKP. Kad ir kiek apkarpyta, ji greit pakeitė savo nepopuliarųjį pavadinimą į LDDP (Lie­ tuvos demokratinė darbo partija). Joje spietėsi buvusi nomenklatūra, didele dalimi, ypač provincijoje, išlaikiusi realią valdžią: jai priklausė net 72 proc. viršaičių. Partijoje tebebuvo aktyvūs okupantų talkininkai, dar neseniai išdavinėję tautą, prisidėję prie jos naikinimo. Tačiau vie­ toj nuoširdžios atgailos demagogai liejo popierinę patriotinę euforiją net skambiau už tikruosius laisvės kovotojus. Patys sau lengva ran­ ka „atleido“ kruvinus nusikaltimus. Iš archyvų ir šiaip įstaigų nyko įkalčių dokumentai (plėšė protokolų lapus ir pan.). Ėmė kelti į padanges partijos lyderio A. Brazausko kultą, ragino į nepriklausomybę eiti „po žingsnelį“. Formavo netikrumo ir nepasitikėjimo atmosferą, ypač tarp Parlamento ir K. Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės, kurios daugumą sudarė senieji LKP funkcionieriai. Visokio plauko gaivalai kiršino visuomenę. Naktimis buvo griaunami kryžiai, sprogdinami

i i pm 1

i

Ji

Sovietų karinės mašinos Vil­ niaus gatvėse 1990 m. balan­ džio 2 d. Romo Jurgaičio nuotr.

paminklai. Jedinstvininkai reikalavo, kad Kremlius paskelbtų Lietu­ voje nepaprastąją padėtį ar įvestų prezidentinį valdymą, kurio siekė ir didelė buvusios nomenklatūros dalis. Visur buvo jaučiama galinga KGB ranka, darbavosi į valdžios struktūras ir visuomenines organiza­ cijas infiltruoti jos agentai. Esant įtemptai padėčiai Kremlius suplanavo Lietuvoje karinį pučą. Laiką priderino prie prasidedančio Persijos įlankos karo, kad nepa­ trauktų pasaulio dėmesio. K. Prunskienės ir A. Brazausko vadovau­ jama vyriausybė be parlamento pritarimo staiga 3,2 karto padidino maisto produktų kainas (1991 01 07). Tai sukėlė didelį gyventojų, ypač kitataučių, nepasitenkinimą. Nors Parlamentas jau rytojaus dieną kainų kėlimą panaikino, o K. Prunskienė, grįžusi iš pasitarimo su Gorbačiovu Maskvoje, atsistatydino, tačiau Valerijaus Ivanovo vado­ vaujami apkvailinti jedinstvenininkai ir civiliais persirengę kariškiai plūdo prie Parlamento rūmų, tikėjosi juos užimti ir išvaikyti deputa­ tus. Nepasisekė, nes išsigando atskubėjusių Parlamentą ginti tūkstan­ tinių vilniečių minių. Tada pradėjo veikti kariuomenė: desantininkų daliniai užgro­ bė Krašto apsaugos departamento būstinę ir Vilniaus miesto skyrių (1990 01 11), o sostinės gatvėse žlegsėjo tankai. Specialus vidaus ka­ riuomenės dalinys šturmu užėmė beginklių žmonių saugomus Spau­ dos rūmus. Panaudojo ginklą, buvo sužeistų. Naktį į sausio 13-ąją remiami tankų ir šarvuočių specialūs kariniai žudikų daliniai ir KGB Alfa grupės smogikai šturmavo ir užgrobė televizijos bokštą Karoli-

391 m. sauo 11-oji prie OSAAF būsnės. Pauliaus Jeikio nuotr.

Budėjimas prie Parlamento, 1991 m. sausis. Pauliaus Lilei­ kio nuotr.

niškėse, taip pat radijo ir televizijos patalpas Konarskio gatvėje. Tuos pastatus saugoti buvo suvažiavusios tūkstantinės beginklių žmonių minios iš visos Lietuvos. Prieš jas žudikai panaudojo šaunamuosius ginklus. Kareivių uniformomis vilkintys žmogžudžiai tada nušovė arba tankų vikšrais sutraiškė 14 beginklių laisvės gynėjų. Daug žmo­ nių buvo sužeista, kai kurie vėliau mirė ar tapo invalidai. Į gydymo įstaigas kreipėsi apie 800 civilių gyventojų, iš jų 268 moterys. Tačiau smurtu nutrauktas radijo ir televizijos laidas lietuviai sugebėjo tuoj pat atnaujinti iš Kauno. Jose lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai, vokiškai ir rumuniškai buvo pranešta pasauliui apie bolševikų kariau­ nos žvėriškumus. Vilniuje dešimtys tūkstančių žmonių budėjo prie Parlamento rū­ mų, saugojo kitus gyvybiškai svarbius objektus. Tie žmonės buvo ginkluoti tik malda ir laisvės ryžtu. Respublikos vadovybė neper­ traukiamai dirbo. Vietoj nežinia kur esančio Ministrų Tarybos pirmi­ ninko A. Šimėno buvo paskirtas Gediminas Vagnorius. Už Lietuvos ribų esančiam užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui pavesta sudaryti Lietuvos vyriausybę emigracijoje tuo atveju, jeigu Lietuvoje esanti būtų jėga likviduota. Tačiau kruvina Kremliaus ranka sudrebėjo. Parlamento link riedėjusios tankų kolonos prariaumojo pro šalį. Laimėjo nepalaužiamas žmonių ryžtas apginti savo Laisvę. Vergijoje gimusi karta, kurios dvasią ilgus dešimtmečius luošino galinga imperijos nužmoginimo sistema, pasirodė esanti verta savo tėvų ir protėvių žygių tęsėja. Ne­

priklausomybės kovų savanorių ir rezistencijos kovotojų kraujas už­ virė jos gyslose. Stovėjo nuoga krūtine prieš tankus ir skandavo: „L ie -

tu-va /“. Kremlius negalėjo ryžtis Parlemento šturmui, per daug būtų buvę aukų, o tai visuotinai nusmukdytų Sovietų Sąjungos prestižą pasaulyje. Įsikišo" ir Rusijos demokratinės jėgos, jų vadovas Borisas Jelcinas. Kariaunos smurtą stebėję užsienio žurnalistai teisingai in ­ formavo pasaulį apie įvykius Lietuvoje. Priešingai Kremliaus lūkesčiams Persijos įlankos karas neužgo­ žė įvykių Lietuvoje. Vakarai buvo pritrenkti. Per pasaulį nuriedėjo pasipiktinimo banga. Kremliaus bandymai iškreiptai aiškinti tai, kas įvyko

(A. Nevzorovo klastotė, SSRS generalinio prokuroro melas ir kt.), pasaulio

visuomenės neįtikino. Karinis pučas buvo vykdomas prisidengus anoniminio Gelbėjimo

komiteto

(tokius Kremlius kūrė ir kitose respublikose)

prašymu. Siaubo nak­

tį tasai Komitetas skelbėsi paėmęs valdžią. Toji naktis ir iškilmingas žuvusiųjų laidojimas dar labiau konsolidavo tautą, atvėrė akis tūks­ tančiams rusų, lenkų, gudų ir kitų Lietuvos gyventojų. Radijo, tele­ vizijos ir spaudos darbuotojai atsisakė bendrauti su grobikais, todėl specialistus bolševikams teko importuoti iš SSRS. Neatsirado gerai mokančių lietuvių kalbą diktorių. Iš eterio ėmė sklisti pusiau lietu­ viškas, pusiau rusiškas žargonas. Gorbačiovo

autoritetas

duomenimis, jį palaikė vos

Lietuvoje

3 proc.

smuko: sociologų

lietuvių

(V Landsbergį -

apklausos

90 proc.). Va­

sario 9 d. plebiscite iš 84,7 proc. dalyvavusių Lietuvos gyventojų net 90,47 proc. balsavo už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika. Tuo niekais pavertė Kremliaus organizuo­ jamą referendumą. Pučas išjudino SSRS demokratines jėgas. Įvyko šimtatūkstantinės demonstracijos Maskvoje, Leningrade, Kijeve, A l ­ ma Atoje, Omske, Dušanbėje ir kitur. Reikalauta atimti Gorbačiovui paskirtą Nobelio taikos premiją. Norvegijos visuomenė surinko tris milijonus kronų ir įteikė Landsbergiui kaip alternatyvią norvegų tau­ tos taikos premiją. Bet Kremlius ir po nepasisekusio karinio pučo nekeitė savo po­ zicijos Lietuvos atžvilgiu, nė nemanė sėsti prie derybų stalo. Buvo iš naujo lipdoma Sąjunga, dekoruojamas jos fasadas. Kariškiai ir to­ liau siautėjo, terorizavo gyventojus, gaudė jaunuolius, atsisakiusius tarnauti svetimoje ir morališkai degradavusioje armijoje. Prie kariš­ kių prisidėjo O M O N -a s , sukarinta ypatingosios paskirties milicija. Užpuldinėjo Lietuvai svarbius objektus, pasienio postus, muitines, terorizavo neginkluotus jų darbuotojus. Nušovė pasienietį G. Žagunį

(gegužės 19 d.), buvo net užgrobę Vilniaus telegrafo ir telefono centrą (birželio 26 d.), o liepos 31-osios naktį M edininkų muitinės poste įvyk­ dė pačią didžiausią niekšybę - žvėriškai nužudė šešis pareigūnus ir du labai sunkiai sužeidė, kurių vieno gyvybę medikams pavyko išgelbėti. Nepaisant okupantų teroro Lietuvos valstybės institucijos stip­ rėjo. Lietuva susilaukė simpatijų demokratiniuose Sovietų Sąjun­ gos sluoksniuose ir visame pasaulyje. Jos vadovai buvo priiminėjami aukščiausiu lygiu, Lietuvoje lankėsi užsienio šalių parlamentarai, žy­ mūs politikos veikėjai. Užsienio šalyse steigėsi Lietuvos informacijos centrai, Lietuvoje - atitinkami tų šalių centrai. Tarptautinį Lietuvos, kaip ir kitų atsiskuriančių Baltijos valstybių, pripažinimą blokavo So­ vietų Sąjunga. Nenorėdamos su ja pyktis didžiosios valstybės vis del­ sė, nors pabrėžė vykstančio proceso teisėtumą ir savo pritarimą lais­ vės siekiams. Pradžią oficialiam pripažinimui padarė Skandinavijos šalys. Tuoj po siaubo nakties Lietuvos Respubliką pripažino Islandija

(vasario 12 d.),

po to greit Danija

(kovo 1 d.).

Įvykius pagreitino rugpjūčio 19-23 d. bolševikų pučas Maskvo­ je - paskutinis mėginimas sustabdyti Sovietų Sąjungos demokratėji­ mą ir grąžinti bolševikinę „tvarką“. M . Gorbačiovo iškelti į valdžios aukštumas žmonės su viceprezidentu G. Janajevu susimokė prieš jį patį ir sudarė Nepaprastosios padėties komitetą, kuris rugpjūčio 19 d. rytą pasiskelbė imąs valdžią į savo rankas ir įvedąs krašte nepaprastąją padėtį. Visoje šalyje sujudo tamsiosios jėgos, atgavusios viltį toliau „kurti rojų“ ir susidoroti su kylančiu demokratiniu judėjimu. K G B parengė kalėjimų kameras, antrankius ir kitokią šėtonišką atributiką. Lietuvoje pareikšti pučistams ištikimybę skubėjo Burokevičiaus kompartija, jedinstvenininkai ir į juos panašūs gaivalai. Labai suak­ tyvėjo kariškiai. Jie užiminėjo svarbesnius objektus, užgrobė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Šiaulių, Panevėžio, Viešintų retranslia­ torius, Panevėžio telefono-telegrafo stotį ir kitus. Vilniaus „šiaurės miestelyje“ vietomis išgriovė mūro tvorą, kad tankai, gavę įsakymą, greičiau įsiveržtų į miestą. Lietuva vėl atsidūrė didžiausiame pavojuje. Vytauto

Landsbergio vadovaujamas Parlamentas ryžtingai pa­

smerkė pučistus, nedviprasmiškai stojo Rusijos prezidento B. Jelcino vadovaujamos demokratijos pusėn, tuoj pat ratifikavo

(rugpjūčio 21 d.)

kiek anksčiau sudarytą tarpvalstybinę sutartį su Rusija ir pakvietė Lietuvos žmones ginti teisėtą valdžią Lietuvoje. L D D P laikėsi pasy­ viai

(„dabar geriausia tylėti“ - A. Brazausko žodžiai).

Pučistai Maskvoje siekė užbaigti tai, ko nepadarė Vilniuje. Bet kaip ir Vilniuje sutiko stiprų pasipriešinimą. B. Jelcinas tuoj paskelbė

pučistų komitetą esant nekonstitucinį ir pakvietė žmones į netermi­ nuotą politinį streiką. Tūkstančiai maskviečių stojo ginti Rusijos par­ lamento ir, sekdami lietuvių pavyzdžiu, krūtinėmis sustabdė tankus. Pučistai sutriko, susvyravo. Dalis kariuomenės perėjo į B. Jelcino pu­ sę. Perversmas gėdingai žlugo. Lietuvoje žmonės lengviau atsikvėpė. Pučo įkarštyje ir Latvija su Estija pasiskelbė nepriklausomos. Burokevičių ir jo kliką nuo lietu­ vių. tautos gelbėjo kariškiai, šarvuočiu nugabenę į „šiaurės miestelį“. Vėliau visi buvo perkelti už Lietuvos ribų. Lietuvos valdžia atgavo pa­ status

(labai suniokotus),

kuriuos jėga buvo užgrobusi Sovietų Sąjungos

kariuomenė. Oficialiai likviduota KGBT veikla. Kruviniausią pasaulio imperija ėmė sparčiai byrėti it kortų name­ lis ir netrukus žlugo. Reali valdžia atiteko Rusijos vyriausybei, kuri buvo įsipareigojusi gerbti Lietuvos nepriklausomybę. Tarptautinė pa­ dėtis iš esmės pasikeitė. Pasaulio valstybės dabar jau viena po kitos skubėjo skelbti pripažįstančios Lietuvą kaip nepriklausomą šalį. Per pirmą savaitę tai padarė net 33, tarp jų Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija, greit po to JAV Sąjunga

(rugsėjo 6 d.),

(rugsėjo 2 d.),

Japonija, net byranti Sovietų

o per mėnesį - galima sakyti, visas pasaulis. B u ­

vo užmegzti ryšiai su tarptautinėmis organizacijomis. Lietuva priimta į Jungtines tautas mitetas

(VLIK’as)

(rugsėjo 17 d.).

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo ko­

paskelbė, kad jo darbas baigtas. Pagaliau ir Lietuvai

baigėsi Antrasis pasaulinis karas, trukęs ilgiau kaip 50 metų. Pasaulis priverstas koreguoti suniokotą Europos žemėlapį.

B aigiam osios pastabos

Nepriklausomybę atgavusios lietuvių tautos laisvėjimas ne­ buvo lengvas. Per visas okupacijas ji buvo perdėm nukraujavusi, pa­ triotai išžudyti. Trūko valstybės kūrimui atsidavusių žmonių. Nepai­ sant to, buvo intensyviai dirbama. Parlamentas

leido

reikiamus

įstatymus.

Pertvarkyta

valdymo

struktūra: krašto ūkis, gamyba, prekyba, ryšiai ir t. t. Tai padaryti sunkiai sekėsi, nes Lietuva buvo stipriai integruota į Sovietų Sąjungą, o ten reformos beveik nevyko. Pamažu atkurta privati nuosavybė, žmonėms imta grąžinti bolše­ vikų nusavintą turtą. Vykdyta žemės reforma. Po truputį atsipalai­ duojant nuo ideologinio muštro kurta tautinė mokykla. Įvyko Lietu­ vos kultūros kongresas

(per blokadą!),

XIII dainų šventė, VII Pasaulio

lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas

Čikagoje).

(1991 m. Vilniuje, iki tol vykdavo

Reikšmingų tautai renginių tolydžio daugėjo. Išleista ver­

tingos mokslinės, grožinės ir visuomeninės literatūros, kuri bolševi­ kams valdant negalėjo pasirodyti. Periodinė spauda išaugo: 1991 m. viduryje buvo leidžiama net 374 laikraščiai ir 142 žurnalai, o po metų jų buvo atitinkamai 440 ir 200. Imta rūpintis už Lietuvos ribų gyve­ nančiais lietuviais, Sibire likusiais tremtiniais. Svarbiausia buvo at­ gauti lietuvio savigarbą, pasitikėjimą savimi. Tačiau reformoms atkakliai priešinosi buvusi nomenklatūra, ku­ rios visur knibždėte knibždėjo: pradedant aukščiausiais valdžios eše­ lonais

(Parlamentu, Vyriausybe)

ir baigiant kolchozų pirmininkais. Jie

suprato, kad po demokratinių pertvarkymų neteks savo egzistencijos pagrindo, todėl boikotavo reformas. Partokratijos įniršį kėlė V. Landsbergio ryžtas ir nekompromisinė kova dėl Lietuvos laisvės. Buvo sukelta šlykšti antilandsbergizmo kampanija, liejamas šmeižto ir melo srautas, nutylint V. Landsber­ gio nuopelnus, net užmiršus tai, jog Norvegijos taikos premiją 100 000 dolerių - jis visą buvo pervedęs į Lietuvos vaikų fondą. Reikalauta iš valdžios „lankstumo“, nors buvo aišku, kad kompro­ misai veda į prapultį. Tame dirbtinai sukeltame pažiūrų ir nuostatų sąmyšyje, nuom onių pliuralizme nelengva buvo orientuotis. Tuo

naudojosi Lietuvos priešai, stengėsi išpūsti kiekvieną nesutarimą, trukdyti reformoms. Nusikaltę tautai kolaborantai bijojo teisėto atpildo, gąsdino ne­ nusikaltusius buvusios kompartijos narius ir šie šliejosi prie L D D P , kuri greit atsigavo nuo šoko ir siekė revanšo, juoba kad sovietinis at­ spaudas žmonių buityje ir sąmonėje tebebuvo stiprus, neužteko jėgų jį panaikinti. Desovietizacija neįvykdyta, nors buvo gyvybiškai reikalinga. N e ­ pasisekė funkcionierius, užimančius aukštus postus, priversti bent ke­ lerius metus dirbti pagal turimą specialybę, o į jų vietą paskirti žmo­ nes, ištikimus Lietuvos valstybei. Nebuvo atkurtas teisingumas. Kai teko bolševikinius pūlius spausti iš tautos kūno, prisotinto raudonos demagogijos, daug kas išsigando - skauda. Nebuvo nubaustas nė vie­ nas tautą kankinęs bolševikinis tardytojas, prokuroras ar teisėjas. „Buvusieji“ persiorientavo. Ėm ė glemžti partijos ir valstybės

dar niekieno)

turtą, sulindo

į

(tada

bendroves, firmas. Išsidalijo kolchozuose

sukauptas gėrybes. „Pasaulio lygintojai“ tapo milijonieriais. Postso­ vietiniai turčiai gyveno kaip pasakoje, o darbo bitės - paprasti žmonės vis labiau skurdo. Į „buvusiųjų“ rankas pateko svarbiausi spaudos lei­ diniai. Bolševikinių laikraščių redakcijos „privatizavosi“ ir pasivadino „nepriklausoma spauda“. Bolševikų aukštųjų mokyklų išugdyti žur­ nalistai

(LKP propagandistai)

tapo Lietuvos „patriotais“ ir vaidino opo­

ziciją, o iš tikrųjų kiršino žmones, trukdė reformas. Jie nesidrovėjo šmeižti jauną valstybę. Partijos inspiruojama „laisvoji“ spauda griovė žmonių pasitikėjimą valdžios vykdomomis reformomis, sėjo nevilties nuotaikas, mulkino gyventojus. Ypač stengtasi į savo pusę patraukti inteligentiją, buvo organi­ zuojami visokie forumai. Patriotinės jėgos ne be užsienio specialiųjų tarnybų pagalbos buvo suskaldytos į viena kitai priešingus darinius. Tai padėjo L D D P skintis kelią į valdžią. Respublikos vadovybę imta kaltinti „nekompetencija“

tinių mokyklų?), lietos krokodilo ašaros vikinės?) žlugimo, visuomenė gąsdinta

(nebaigė par­ (bolše­

neva dėl demokratijos

Landsbergio „diktatūra“, net

gyvenimo lygio smukimu. Į Aukščiausiąją Tarybą patekę bolševikų veikėjai, per rinkimus labiau už kitus šūkavę už Lietuvą ir tuo įsiteikę žmonėms, greit pa­ rodė tikrąjį veidą. Su jais ėmė blokuotis „prijaučiantys“. Parlamentas pradėjo irti, persigrupuoti. Savi frakcijų interesai darėsi svarbesni už valstybės reikalus. Diskusijos virto rietenomis, transliuojamomis vi­ sai Lietuvai per radiją, televiziją ir kaitinusiomis atmosferą. Prieidavo

iki absurdo, esą Lietuvai nereikia krašto apsaugos, muitinių ir panašiai. Parlamentarai griebėsi ne­ dorų metodų. Vieni kitus kaltino bendradarbia­ vus su KGB. Esant Lietuvoje tik daliai archyvų, tai įrodyti ar paneigti nebuvo lengva. Tamsiosios jėgos griovė krašto ūkį, žemės reformą, privatiza­ ciją, didino chaosą, kad visuomenėje kiltų nepasi­ tenkinimas sava valdžia. Krašte siautėjo korupcija, mafijinės struktūros, susijusios su aukščiausiais valdžios ešelonais. Vis didesnę įtaką ėmė įgyti LDDP - vienintelė stipri partija. Ji išlaikė senąsias (iš L K P laikų) struktū­ ras, galingą agitacinį propagandinį aparatą. „Ir vėl iš naujo važiavome į kiekvieną kaimą, į kiekvieną rajoną“, - vėliau pasakojo apie tada vykdytą agi­ tacinį darbą vienas iš LDDP lyderių —Gediminas Kirkilas. Šios partijos populiarumas didėjo, ypač kaime. Vykusiai pasinaudota dėl reformų kilusiu laikinu gyvenimo lygio smukimu. Vieni dirbo, kad kurtų valstybę, kiti - kad laimėtų rinkimus. Ryškėjo partokratijos pastangos paimti į savo rankas valdžią. Bet „šliaužiančiam perversmui“ priešinosi Sąjūdžio koalicija Už demo­ kratinę Lietuvą Parlamente (iš 98 Sąjūdžio remtų deputatų ją besudarė 57) ir patriotiškai nusiteikusi visuomenė, kuri organizavosi (Piliečių chartija ir kt.), smerkė rinkėjų nebeatstovaujančius deputatus ir galop privertė skelbti naujus rinkimus. Tikėtasi, kad į busimąjį Parlamentą (Seimą) pateks mažiau bolševikų, kad ir kokiais vardais jie vadintųsi. Tačiau atsverti priešiškos propagandos pasirodė nebeįmanoma. Be to, rinkimų kampanijos metu beveik du mėnesius Rusijos imperinės jėgos vykdė nepaskelbtą kuro blokadą. Viso to rezultatas - bolševikų buvo išrinkta (1992 10 25) dar daugiau. Nors inteligentija jų nepalaikė (didžiuosiuose miestuose jie pralaimėjo), tačiau rinkimus nulėmė provincija, taip pat nelietuviai rinkėjai. Taip atsitiko ir per prezidento rinkimus. Lietuvos išlaisvinimo vadovas V. Landsbergis dėl sistemingai vykdyto šmeižto negalėjo balotiruotis. Buvo pasiūlytas Stasys Lozoraitis, kurį parėmė visos partijos, išskyrus LDDP. Bet ir prieš jį buvo paskleista šlykšti padugnių melo propaganda („bemokslis“, „narkomanas“, „turėjo ke­ turias žmonas“ ...). Prezidentu išrinktas (1993 02 14) Algirdas Brazauskas, buvęs Lietuvą engusios LKP lyderis. Jį ypač palaikė nelietuviai rinkė­ jai (Šalčininkų rajone - 89 proc., Vilniaus rajone - 83 proc.).

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų balsavimo biu­ letenis

Į valdžią grįžo komunistai. Tai nustebino pasaulį. Masinės infor­ macijos priemonės skelbė: Lietuva, pirmoji ištrūkusi iš SSRS, pirmoji vėl grįžta į komunistų glėbį. Pralaimėjo tie, kurie atvedė tautą į ne­ priklausomybę. Pasitvirtino dėsnis: smunkant gyvenimo lygiui rinki­ mus laimi opozicija. Panašiai komunistinės jėgos laimėjo Rum unijo­ je, Slovakijoje. Šių eilučių autorius tuo metu M iunsterio universitete

(Vakarų Vokietija)

skaitė kalbotyros paskaitas. Išsikvietė prorektorius

prof. Dapperis, kuris niekaip negalėjo pateisinti rinkimų Lietuvoje rezultatų. Kaip galima išsilaisvinus vėl rinktis pančius? Pastangos jam paaiškinti susiklosčiusią padėtį buvo bergždžios.

A. Brazausko išrinkimas pribloškė lietuvių išeiviją (85 proc. jo nepa­ laikė), dar labiau ją izoliavo nuo Lietuvos. Pačios Lietuvos visuomenę suskaldė į dvi dalis, kurių vieną sudarė savo gyvenimo tikslu laikę kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės, daug iškentėję valdant bolše­ vikams, o kitą - pragmatikai, sugebantys prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. V ėl įsivyravo buvusi nomenklatūra. Pertvarkyta vyriausybė. Joje įsitvirtino senojo režimo žmonės. Imta net skirti personalines pen­ sijas „anų laikų“ nusipelniusiems, puošti Gedim ino ordinu krūtines, ant kurių jau buvo kabėjęs Lenino ordinas. Sąjūdžio žmonės ir pa­ žangesnė spauda pateko į nemalonę. Pristabdyta žemės reforma, var­ žytas turto grąžinimas. Kaip atsvara susiformavo opozicinė Seimo mažuma -

Tėvynės

santara , vadovaujama V. Landsbergio. Imta rūpintis Sąjūdį pavers­ ti partija - Tėvynės sąjunga, kuri priešintųsi „buvusiųjų“ diktatui, siektų Lietuvą padaryti modernią vakarietišką valstybę su veiksminga ekonomika, neleistų užgesti Sąjūdžio idėjoms, puoselėtų lietuviškas tradicijas, papročius ir krikščionišką kultūrą, žodžiu, gaivintų sunkiai sergančios tautos dvasią. Po Maskvos pučo Lietuva pamažu ėmė atgauti vis daugiau jai priklausiusių pozicijų tarptautinėje plotmėje. Lietuvoje nepavyko iš­ provokuoti tokių tautinių konfliktų kaip Moldovoje ar Gruzijoje. Ji nesileido įtraukiama į lipdomą naują „Sąjungą“ - vadinamąją Nepri­ klausomų Valstybių Sandraugą

(NVS).

Buvo priimtas specialus konsti­

tucinis aktas niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SS RS

pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas. Tolesnį savarankiškumą stabdė Lietuvoje tebebuvusi Sovietų Są­ jungos kariuomenė, dabar priklausiusi Rusijai. Ji savivaliavo, nepa­ kluso Lietuvos įstatymams, pridarė daug nuostolių, kėlė visokeriopą

Sovietų kariuo­ menės išvedimo pradžia. M a šin ų kolona išvyksta iš Visorių ka­ rinio miestelio, 1992 m. kovo 3 d., Rom o Jur­ gaičio nuotr.

grėsmę, ypač dislokuotoji Vilniaus „šiaurės miestelyje“, dalyvavusi kruvinuose Sausio 13-osios įvykiuose, palaikiusi Maskvos pučistus. Lietuva atkakliai reikalavo, kad Rusija išsivestų savo kariuomenę. Ta­ čiau tuo klausimu derybos ilgą laiką nedavė rezultatų. Rusija pradėjo rimtai tartis tik po to, kai Helsinkio viršūnių susitikimas (1992) parei­ kalavo tai daryti nedelsiant. Tik tada Rusija sutiko savo kariuomenę išvesti iš Lietuvos ir pagaliau ją išvedė. Valdžios pasikeitimas neigiamai paveikė Baltijos šalių draugystę. Latvijoje ir Estijoje buvę komunistai neįsigalėjo, nepateko į valdžią. Ten nebuvo leista ir pokario kolonistams įsitvirtinti, lengvai kaip Lie­ tuvoje gauti pilietybę. Todėl iškilo opi „rusakalbių“ problema. Ko­ lonistams nuolaidžiaujantis Lietuvos elgesys buvo vertinamas kaip latvių ir estų tautų išdavystė. Atgimimo metu išsvajotas trišales Bal­ tijos sutartis ėmė keisti dvišalės (Latvijos ir Estijos), be Lietuvos. Visa tai kėlė nerimą, juoba kad Rusija stengėsi skaldyti Baltijos šalių vienybę, vadino jas „artimuoju užsieniu“, reiškė savo pretenzijas palaikyti jose „taiką ir stabilumą“. Ėjo laikas. Vyriausybės keitėsi viena po kitos. Valdžios ešelonuose didelę dalį ir toliau sudarė „buvusieji“, kuriems rūpėjo ne tiek valsty­ bė, kiek savoji partija. Imta klastoti Lietuvos istoriją, net nesenų laikų įvykius (apie tai ir. Zigmas Zinkevičius Istorijos iškraipymai, 2004).

Apmąstydami savo tautos praeitį, turime galvoti apie jos ateitį. Reikia siekti to, kas ją stiprintų, vengti - kas silpnina. Nereikia ža­ vėtis tokiomis neva „moderniomis“ pažiūromis, kaip tvirtinimas, jog šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau esąs pasenęs, kad tautos sąvoką reikią sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ir panašiai. Prieš akis turėkime didžiojo lietuvių tautos mąstytojo V ydū­ no žodžius, kad tautiškumas — tai kelias į žmogiškumą . Reikia kovoti prieš tendenciją niekinti lietuvių kultūrą, tautinį orumą, savęs nuvertinimą. Lietuva - tai lietuvių tautos valstybė. Apdairiai sekime Vakarais, būkime kritiški jų įtakai. Imkime iš Vakarų tik tai, kas mums naudinga. Nebeždžioniaukime kaišiodami į savo kalbą angliškus žodžius, ypač venkime jų tuo atveju, jeigu turi­ me toms pačioms sąvokoms reikšti gražių lietuviškų žodžių. Reikia griežtai atmesti sovietinio kosmopolitizmo apraiškas. Tai tautos vėžys. Reformuodami švietimą jokiu būdu nesitenkinkime jo išviršinių formų kaitaliojimu, bet žiūrėkime mokymo turinio. Reikia grąžinti į programas Tėvynės meilės ir patriotizmo ugdymą, tokias sąvokas kaip tautiškumas ir lietuvybė, kurių negali pakeisti pilietinė visuo­ menė. Lietuvių tautai išnykti pavojus nebegrės tik tuo atveju, jeigu išsiauginsime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą. Tėvynės meilės ir patri­ otizmo diegimas mūsų mokyklose ir per žiniasklaidą yra reikalingas kaip oras. Lietuvos vadovybei trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi zuikio žvilgsniu į kaimynus, baiminimosi, ką jie pasakys. Liaukimės atsiprašinėti už nebūtus nusi­ kaltimus. Gana žemintis! Sudrauskime Bažnyčios niekintojus. Neužmirškime, kiek daug ši institucija nusipelno bolševikų okupacijos laikais siekdama išlaikyti lietuvybę ir dorą. Turime visomis išgalėmis siekti sustabdyti rytinių lietuvių kalbos ploto pakraščių slavėjimą. Tai - pirmaeilis uždavinys, nuo kurio daug priklausys mūsų tautos ir valstybės ateitis. Būtina pagerinti demografinę padėtį, imtis priemonių, skatinan­ čių gimstamumo didėjimą ir emigracijos stabdymą. Svarbiausia - niekuomet nepamirškime, kad esame lietuviai - gar­ bingų protėvių palikuonys!

Sutrumpinimai

a. balt. b. k. č. dab. dažn. dgs. dial. dLk. dz.

-

ėst. ež. ggerm. gln. got. grhidr.

-

ide.

-

ind. isl. jotv. kam. klm. kurš. la.

-

LD M

lie. lyb. Ink. LN M LN M M B

-

mst. nauj. ndn. norv. P-

-

pan. p-dė ppr.

-

lot. MA M LE

aukštaičių, aukštaitiškai baltų prokalbės (ppr. forma) bendrinė kalba, bendrinės kalbos forma čekų, čekiškai dabartinis, dabartinė dažniausiai daugiskaita tarminė (ne bendrinės kalbos) forma didysis Lietuvos kunigaikštis dzūkų, dzūkiškai, t. y. su c, dz vietoj kitų lietuvių t, d arba c,dz estų, estiškai ežeras gudų (baltarusių), gudiškai (baltarusiškai) germanų prokalbės (ppr. forma) galininkas gotų, gotiškai graikų, graikiškai hidronimas (bet koks vandenvardis: ežeras, upė, bala...) indoeuropiečių prokalbės žodis (jo forma, garsas ir pan.) indų, ppr. sen. ind. - senoji indų kalba islandų, islandiškai jotvingių, jotvingiškai kamienas kilmininkas kuršių, kuršiškai latvių, latviškai Lietuvos dailės muziejus lietuvių, lietuviškai lybių (lyvių), lybiškai (lyviškai) lenkų, lenkiškai Lietuvos nacionalinis muziejus Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka lotynų, lotyniškai Mokslų akademija Mažosios Lietuvos enciklopedija miestas, miestelis ir šiaip gyvenvietė naujas žodis, nauja forma naudininkas norvegų, norvegiškai pietų, pietiniai, pvz., p. že. - pietų žemaičių (tarmės) panašiai pavardė paprastai

- prūsų, prūsiškai - prancūzų, prancūziškai perkeltinė prasmė - pasenęs žodis, forma - vok. respektive, atitinkamai, tai yra retai - rytų, pvz., ryt. a. - rytų aukštaičiai - rusų, rusiškai - senoji, pvz., sen. si. - senoji slavų (kalba) skr. - sanskrito, sanskritiškai si. - slavų, slaviškai suom. - suomių, suomiškai s. v. - lot. sub voce, prie žodžio sva. - senosios vokiečių aukštaičių kalbos (žodis, forma) š. - šiaurės, šiauriniai t. - tomas t. p. - ta pati reikšmė, ten pat (tame pačia­ me puslapyje, toje pačioje tarmėje) t. t. - taip toliau, ir tolesni (puslapiai, para­ grafai, tomai, metai) ukr. - ukrainiečių (ukrainų), ukrainietiškai (ukrainiškai) up. —upė, upelė vak. - vakarų var. - variantas, variantai vns. - vienaskaita vok. - vokiečių, vokiškai vva. - viduramžių vokiečių aukštaičių (žodis, forma) vvž. —viduramžių vokiečių žemaičių (žodis, forma) žemaičių, žemaitiškai ze. žiemg. žiemgalių, žiemgališkai žml. —žemėlapis * —ženklelis, rašomas prieš rekonstruo­ tus žodžius (formas, garsus) n ženklas, rašomas tarp gretiminių II formų (garsų) / ženklas, rašomas tarp skirtingų kal­ bų (tarmių) tų pačių formų (garsų) ar skirtingų tos pačios paradigmos elementų — >ir - ženklai, rodantys nefonetinį vieno garso ar formos pakeitimą kitu garsu *resp. forma < - kilęs iš (ko) > - virtę (kuo)

pr. prane. prk. psn. resp. ret. ryt. rus. sen.

-

-

Literatura

ALMJNAUSKIS, Kazys, D ie

t. 1: D ie deutschen Leipzig, 1934; Kaunas, 1935. Archivum Lithuanicum 11. t., Vilnius, 1999 t. t. Baltistica I t. t., Vilnius, 1966 t. t. BŪGA, Kazimieras, Kann man Keltenspuren a u f Baltischen Gebiet nachweisen?, Rocznik slawistyczny , 1913 VI 1-38. (Perspausdinta: Kazimieras Būga, R inktinia i raštai, t. 1, p. 496-530). BŪGA, Kazimieras, R R : R in k tin ia i raštai, t. 1-3, Vilnius, 1958-1961. Donum balticum to Professor Christian S. Stang on the Occasion of his Seventieth Birthday 15 March 1970 ed. Velta Rūke-Dravina, Stockholm: Almquist and Wiksell, 1970. FENZLAU, Walter, 1936: D ie deutsche Formon der litauischen Orts- und Personennames des Memelgebiets, Halle/Salle. GERULLIS, Georg, 1930: Litauische Dialektstudien, Leipzig: Markert und Petters Verlag. GERULIS (Gerullis), Jurgis, 1927: Senieji lietuvių skaitymai, d. 1: Tekstai su įvadais, Kaunas: Universiteto leidinys. GERULIS, Jurgis; STANGAS, Christianas, 1933: Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys. HALICKA, Irena, 1976: N azw y miejscowe środkowej i zachodniej Białystocczyzny: dzierżawcze, patronimiczne i rodzinne, Warszawa. Germanismen des Litauischen,

Lehnwörter im Litauischen,

Ich war immer zwischen Ost und West... Gėdankenschrift fü h r Ina M eiksinaitė zum 90. Geburtstag, Vilnius: Universitätsverlag, 2011. JABLONSKIS, Konstantinas, 1941: Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kal­ boje, d. 1: Tekstai, Kaunas. KONDRATIUK, Michał, 1976: N azw y miejscowe wschodniej Białostocczyzny, Wrocław: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. KONDRATIUK, Michał, 1985: Elementy bałtyckie w toponimii i mikrotoponimii regi­ onu Białostockiego, Wrocław: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. LEBEDYS, Jurgis, 1956: Smulkioji lietuvių tautosaka X V I I - X V I I I amžiuje, Vilnius. LEBEDYS, Jurgis, 1972: Lituanistikos baruose, d. 1-2, Vilnius: Vaga. LEBEDYS, Jurgis, 1977: Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Mokslas. Lietuvių kalbotyros klausimai, 11, t., 1957 t. t. Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija: Feodalizmo epocha. Redagavo K. Korsakas ir J. Lebedys, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. Lituanistika, 11, t., 1990 t. t. L K K žr. Lietuvių kalbotyros klausimai. L K Ž - Lietuvių kalbos žodynas, t. 1-20, Vilnius, 1941-2002.

Heidelberg (Königsberg), 1880-1912. Mž: MAŽVYDAS, Seniausieji lietuvių kalbos pam inklai iki 1570 metams. Spaudai parūpino Dr. Jurgis Gerullis, Kaunas, 1922. OCHMAŃSKI, Jerzy, 1981: Litewska granica etniczna na Wschodzie od epoki ple­ miennej do X V I wieku, Poznań. PAKARKLIS, Povilas, 1960: Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros lei­ dykla. PRINZ, Jürgen, 1968: D ie Slavisierung baltischer und die Baltisierung slavischer Ortsnamen im Gebiet des ehemaligen Gouvernements Suwałki, Wiesbaden. R R ir. Kazimieras BŪGA R R . R S ї ї. Zigmas ZINKEVIČIUS RS. SAFAREWICZ, Jan, 1947: Rozmieszczę nazw na -iszki na pograniczu słowiańsko-litewskim (z mapą), in: Sprawozdania Polskiej Akadem ii umiejętności, t. 48(2). SAFAREWICZ, Jan, 1956: Litewskie nazwy miejscowe na -iszki, in: Onomastica 2, Wrocław. SALYS, Antanas, Raštai, t. 1-4. Red. Petras Jonikas, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1979-1992. Senieji lietuvių skaitymai žr. Jurgis GERULIS. S1G: S. M. SLAVOČINSKIS, Giesmės tikėjimui katalickam priderančios, 1646. Fotografuotinis leidimas. Paruošė Jurgis Lebedys, Vilnius, 1958. Słownik staropolskich nazw osobowych, t. 1-5. Pod. red. W. Taszyckiego, WrocławWarszawa-Kraków, 1965-1980. Tauta ir žodis, kn. 1-7, 1923-1931. THOMSEN, Vilhelm, 1890: Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, Kobenhavn. Vokiškas vertimas pasirodė 1931. TURSKA, Halina, 1930: Język Polski na Wileńszczyźnie, in: W ilno i ziemia wileńska. TURSKA, Halina, 1982: O powstaniu Polskich obszarów językowych na W i­ leńszczyźnie, in: Studia nad polszczyzną kresową. Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, t. 1, s. 19-121. Rusiškas vertimas su plačiais paaiškinimas išleistas 1995 m. Vilniuje, Minties leidykloje. URBAN, William, 2004: Žalgiris ir kas po jo, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei­ dybos institutas. VIDUGIRIS Aloyzas, MIKULĖNIENĖ Danguolė (sud.), Zietelos šnektos tekstai, I-II; Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2005, 2010. VIDUGIRIS, Aloyzas, Zietelos šnektos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. VIDUGIRIS, Aloyzas, 2004: Zietelos lietuvių šnekta, Vilnius: Presvika. ZDANCEWICZ, Tadeusz, 1960: Litewskie elementy słownikowie w gwarach polskich okolic Sejn, in: Lingua Posnaniensis, Poznań, t. 8, s. 333-352. ZINKEVIČIUS, Zigmas, L K L Lietuvių kalbos istorija, t. 1-6 (t. 1: Lietuvių kalbos kilmė, 1984; t. 2: Iki pirmųjų raštų, 1987; t. 3: Senųjų raštų kalba, 1988; t. 4: L ie ­ tuvių kalba X V I I I - X I X a., 1990; t. 5: Bendrinės kalbos iškilimas, 1992; t. 6: L ie ­ tuvių kalba naujausiais laikais, 1994), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1984-1994.

Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft,

ZINKEVIČIUS, Zigmas; LUCHTANAS, Aleksiejus; ČESNYS, Gintautas, 2006: Tautos kilmė , Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Anglų kalba: Where We Come From: The Origin o f the Lithuanian People , 2005; vokiečių kal­ ba: Woher wir stammen: D er Ursprung des Litauischen Volkes, 2005; rusų kalba: О т к у д а родом л и то в ц ы , 2006; italų kalba: D a dove veniamo: Lo n g in e del popolo lituano , 2007. ZINKEVIČIUS, Zigmas, RS: R in k tin ia i straipsniai, t. 1-4, Vilnius: Katalikų akade­ mija, 2002-2004. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 1977: Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvar­ džiai X V I I a. pradžioje , Vilnius: Mokslas. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla (O. Dundaitės vertimas į rusų kalbą, 1996). ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2000: Lietuvių poteriai: kalbos mokslo studija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2004: Istorijos iškraipymai, Vilnius: Katalikų akademija. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2005: Krikščionybės ištakos Lietuvoje: rytų krikščionybė vardyno duomenimis, Vilnius: Katalikų akademija. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2006: Lietuvių tarmių kilmė, Vilnius: Lietuvių kalbos ins­ titutas. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2006a: Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. ZINKEVIČIUS, Zigmas* 2007: Senosios Lietuvos valstybės vardynas, Vilnius: Moks­ lo ir enciklopedijų leidybos institutas. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2008: Lietuvių asmenvardžiai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2008a: M ažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą , Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2010: Krikščioniško vardyno kelionė j Lietuvą , Vilnius: Lie­ tuvių kalbos instituto leidykla. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2010a: Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse: polonizacijos apybraiža , Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei­ dybos centras. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2010b: Lietuvos vardas: kilmė ir form ų daryba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2010c: Šventasis Brunonas ir Lietuva: Lietuvos vardo pami­ nėjimo istorijos šaltiniuose tūkstantmečiui, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy­ bos centras. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2011: Lietuviškas (baltiškas) paveldas Balstogės vaivadijos Lenkijoje pavardėse: slavizacijos apybraiža, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy­ bos centras. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 201 la: Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių: D id žio ji Lietuvos Kunigaikštija kalbotyros požiūriu, Vilnius: Mokslo ir enciklopedi­ jų leidybos centras. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2012: Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Балто-славян ский сборник , М о с к в а :

Н а у к а , 1972. 4. А в т о р ы : В. К . Б а н д а р ч ы к , В. М . Б я л я в и н а , Г. И . К а с н я р о в и ч , Г. М . К у р ы л о в и ч , Т. И . К у х а р о н а к , М . Ф . П і л і н е н ка, И . У . Ч а к в и н . Р е д а к ц ы й н а я к а л е г и я : В . К. Б а н д а р ч ы к , М . Ф . П и л и н е н к а , И . У. Ч а к в и н . Н а ц ы я н а л ь н а я А к а д е м и я Н а в у к Б е л а р у с и , И н с т и т у т М а с т а ц т в а з н а у с т в а , з т н а г р а ф і і і ф а л ь к л о р у и м я К . К р а п и в ы , М і н с к , 2001. Д Е Р У Ж И Н С К И Й , В а д и м , 2010: Тайны Белоруской и с то р и и , М и н с к : Ф . У. А н и ф о р м . З И Н К Я В И Ч Ю С , З и г м а с , 1990: О личных именах литовского происхождения в Słowniku staropolskich nazw osobowych , in: Bałto-słowiańskie związki językowe , Wrocław, s. 387-397. (Perspausdinta: Zigmas Zinkevičius, R inktiniai raštai, t. 3, p. 85-93). Н Е П О К У П Н Ы Й , А н а т о л и й , 1976: Б а л т о - с е в е р н о с л а в я н с к и е я з ы к о в ы е с в я з и , Киев. Т О П О Р О В , В л а д и м и р ; Т Р У Б А Ч Е В , О л е г , 1962: Лингвистический анализ ги­ дронимов Верхнего Поднепровья, М о с к в а . Х А Б У Р Г А Е В , Г. А ., 1980: Становление русского языка , М о с к в а .

Белорусы, В ь іт о к і і этн и чн ае развщуё,

Zigmas Zinkevičius

THE LITHUANIANS Their Past Greatness and Decline S u m m a ry

Alongside the huge Lithuanian state of old we find the small Lithuanian nation. We will not learn how this nation could establish such a state by studying written records. However, much information on this question is provided by historical

(diachronic)

lin­

guistics, archaeology, ethnology, and anthropology. These data are more reliable than written records with their frequently malicious falsifications; moreover, they shed light on distant times before there were written records. Historians who ignore all this do themselves a great disservice, for they lose the underpinning beneath their feet. This book looks at the past through the “spectacles” of the abovementioned disciplines, which allow us to see the true situation, which was completely different from what exists today, and at the same time to answer the question that concerns us.

This book consists of six basic chapters. T h e firs t c h a p te r is called “The World of the Balts”. It consists of the sections: “The Name Balts and the Oldest Historical Infor­ mation”, “The Spread of Baltic Hydronyms”, “The O rigin and Lan­ guage of the Balts” , “Material and Spiritual Culture”, “Relations With Neighbors”, “Slavic Expansion”, and “The Slavification of the Balts”. Data from the latest research into hydronyms indicate that the prehistoric eastern boundary of the expanse inhabited by the Balts went through the upper Volga, Moscow, and Oka rivers, and the southern boundary - roughly along the Pripet River. In the west, Baltic hydronyms extended to the lower Vistula River and beyond. In the opinion of researchers, during the 2nd- l st m illennium B.C. Balts occupied a larger area than the Germanic tribes of that time and com­ prised one of the main ethnic groups in the Eastern European forest zone. For many centuries, they lived peacefully, undisturbed by the stormy events of Western and Southern Europe; for this reason, their language and way of life changed little. They engaged in farming and herding. Crafts thrived. They maintained commercial ties with distant lands, especially along the famous Am ber Road. Their great-

est direct contact was with the non-Indo-European Finnic peoples, on whom they exerted great influence. There were contacts with the Illyrians, Thracians, and Iranians

(Scythians)

as well as brief ones with

Germanic tribes. In the early 1st m illennium A .D . the Slavs expanded greatly and began to invade the territory inhabited by the Balts. They drove in a deep wedge and separated the Western Balts

the Prussians, Lithuanians, and Latvians)

(the historical lands of

from their kinsmen in the East.

The Slavification of the Balts there took a long time; for example,

(Russian G oliadj)

Galindian tribes

are mentioned in records of the 11th-

12th century and finally disappeared only in the 13th century. The Baltic substrate exerted a great influence on the material and spiri­ tual culture as well as language of the Eastern Slavs The

second

(Old Russians).

c h a p te r is “Surrounded by Kindred Tribes”. It

consists of the following sections: “The Prussians”, “The Yotving-

(and the Origin of the Samogitian Dialect)”, Selonians” , “The Latgalians (Latvians)”, and

ians”, “The Curonians

“The

Semigallians”, “The

“The

Lithuanians - the Southeastern Balts”. Since the oldest times, the Lithuanians lived in the middle of Baltic territory. Incidentally, this fact explains the survival of O ld Baltic

(Indo-European) structural

elements in the Lithuanian language.

The border tribes held back foreign attacks until the Lithuanians managed to create their own powerful state and were themselves able to withstand enemy attacks. Thus, the Lithuanians were defended by the blood and lives of the Prussians, Yotvingians, Curonians, and Semigallians. These last two tribes, along with the Selonians and Latgalians, also created the conditions for the Latvian nation to form. The composition of the Lithuanians was strengthened by an infusion of many Prussians, Yotvingians, Curonians, Semigallians, and Selonians. The Lithuanian nation originated from the southern part of the socalled Eastern Balts

(as understood by Baltic linguistics) around

the middle

of the 1st millennium A.D. when the northern part diverged

a Finnic substrate).

(because of

In the territory of this southern part, archaeologists

already encounter a characteristically Lithuanian material culture in diggings of roughly the 2nd-3rd century of our era. The name Lithu a­

nia also existed at that time. M u ch information is provided about these Baltic tribes, including the ancient Lithuanians. The

t h ir d

c h a p te r

is “The Lithuanian State”. It consists of

the following sections: “Lithuanian Tribal Regions

(Lands)

Before

Their Unification Into a Single State”, “The State Created by M in ­ daugas” , “The Names of the Dukes” , “Slavic-Speaking Lithuanians”, “A Chancellery W ith a Foreign Language”, and “The Lithuanian State and the Lithuanian Language”. We discuss the'original “Lithuania” that gave its name to the fu­

(lands) mentioned in writ­ Šiauliai (Saulė), Karšuva, Knituva,

ture state and the other Lithuanian regions ten records: Deltuva, Nalšia, Upytė,

the geographical names Žemaičiai and Aukštaičiai, and a name of Finnic origin - Lamata. Around 1226-1236, Mindaugas completed the unification begun by his predecessors of regional Lithuanian dukedoms into a single state. His name is undoubtedly Lithuanian. The same must also be said about the names of the dukes in Mindaugas’ milieu. Also of Lithuanian origin were the names of all the dukes who fought for power after Mindaugas was murdered. When the state expanded and flourished, the names of its rulers were also all Lithuanian. We dis­ cuss in detail the names about whose origin there are differences of opinion. A n analysis of all these names does not leave room for even the slightest doubt that the Lithuanian state was established and ruled by Lithuanian-speaking people. This state was shared by Lithuanian-speakers and Slavic-speakers

(Slavified old Balts).

A t that time, the concept of a nation in today’s

sense of the word did not yet exist. People were divided into two clearly distinguished social strata: the privileged class

belonged to it were considered citizens of the state)

(only those who

and commoners, who

had no rights. A ll privileged people, regardless of the language they spoke, were considered Lithuanians, i.e. citizens of the Lithuanian state. N o one cared about the commoners. Separated by a national border, the descendants of Slavic-speaking “Lithuanians” formed the basis of the Belarusian nation, which legitimately, but not al­ ways temperately claims the legacy of the old Lithuanian state. As in other medieval states, the chancellery of the rulers of Lithua­ nia used not the vernacular language of the nation that created the

(espe­ (with an admixture of local

state, but rather the languages entrenched in that region: Latin

cially for contacts with the West) and O ld Slavic elements, for contacts with the East)

Slavonic

as well as a bit of German and

Tatar. During the 16th century, Chancellery

(not vernacular!)

Slavonic

became well established, and the magnates of Lithuania considered it their own language.

T h e fo u r t h c h a p te r is “Lithuanians and Christianity”. It con­ sists of the following sections: “Eastern Christianity” and “Western Christianity”.

(By­ (Rome through the Germans

Christianity came to Lithuania from two directions: the East

zantium through the Eastern Slavs) and the Poles). The Lithuanians

and the West

were the last to be converted because

the two waves of Christianity that spread through Europe came to­ gether in their lands and not because they were “hidden away in bogs”, as is sometimes thought. The Eastern Christian wave came earlier. This fact is shown by the oldest stratum of Lithuanian church terminology, which was re­ ceived from the Eastern Slavs around the 10th-12th century. However, instead of Eastern Christianity, which was becoming established, the rulers of Lithuania

(Mindaugas and, later, Jogaila and Vytautas)

introduced

Western Christianity, which appeared in Lithuanian lands at least a century later. The missions of St. Wojtech-Adalbert and St. Bruno-Boniface were directed toward the Prussians and the Yotvingians, who were not distinguished from them. Bruno was murdered in 1009, while converting one of the northern Yotvingian tribes not far from Lithua­ nian lands. This event is related in the Quedlinburg Annals, and on this occasion the name Lithuania appears in writing for the first time, although it was already widely known, especially in Slavic countries. The conversion of the Lithuanians was begun by the founder of their state, Mindaugas, who was baptized in 1251 along with his fami­ ly, those close to him, and much of the population and who after­ wards, at the pope’s instructions, was crowned king. Mindaugas’ state was then considered a Christian country. After Mindaugas was mur­ dered, Lithuania lost the status of kingdom because her rulers were not Christians. However, Christianity was not extinguished in Lithua­ nia: all along there were priests and monks, a few churches, and a small Christian community. To this day, Lithuanian prayers preserve elements of their translation from German during Mindaugas’ times. The second, repeated official conversion of Lithuania did not take place until 135 years later at the initiative of the grand dukes Jogaila and, in part, Vytautas. After 1387, all the rulers of Lithuania were Christians. The entire population was Christianized only during the Counter-Reformation. T h e f ift h

c h a p te r is “Disastrous Dealings With the Poles”. It

consists of the following sections: “Jogaila - King of Poland”, “Vy-

tautas and After His Death” , “The Imported Polish Language”, “The U nion of Lublin ”, “The Last Period of the Joint Republic”, “Inde­ pendence Lost”, “The Contribution to Polish Culture” , “The Polonization of the Com m on People”, “Opposition to a National State and the Seizure of the Capital” , “The Polonization of the Vilnius Region” , “Stalinist Polonization”, and “The Situation After the C o l­ lapse of the Soviet U n io n ”. In ancient times, Lithuanians and Poles did not have a common border; they were separated by the Yotvingians. Direct contact came about only when the Crusaders destroyed the Yotvingians. Lithua­ nia and Poland were brought together By events that were tragic for Lithuania during the second half of the 14th century. At that time, the Poles craftily took advantage of the discord that had arisen among the rulers of Lithuania after Algirdas’ death and of the timely issue of conversion. They offered Jogaila Queen Jadwiga’s hand in marriage and the Polish throne. In 1385, the U nion of Krėva was formed, ac­ cording to which Lithuania was to be annexed by the kingdom of Poland. The Poles regarded Lithuania as a dukedom - a country of lower rank than a kingdom. They “forgot” that Lithuania had been a kingdom. They slandered King Mindaugas, claiming that he had renounced Christianity, even though Vatican records do not sup­ port this claim. This treaty was advantageous for the Lithuanians only because it provided for conversion and the combined forces of Lithuania and Polish gave hope of defeating the mortal enemy of both countries - the Teutonic Knights. The threat to Lithuanian in­ dependence did not seem realistic because Lithuania was then much bigger

(seven times greater in area) than

Poland. Thus, this treaty looked

like a mere formality. The ruler of Lithuania, Vytautas, eventually became very powerful and even began to intervene in Polish affairs. In 1413, the Union of Horodło stipulated that Lithuania would remain an independent state after Vytautas’ death. Toward the end of his life, after achieving the pinnacle of his power, Vytautas resolved to be crowned king and to break off all formal ties with Poland. In order to prevent this corona­ tion, the Poles resorted to treachery: they seized the crown that E m ­ peror Sigismunds emissaries were bringing for Vytautas. Vytautas’ sudden death ended the efforts to have a king. Later, the Poles took advantage of the differences among the pretenders to Vytautas’ in­ heritance: they supported the one who promised to renew the union. They elected as their king the grand duke that the Lithuanians had

already chosen. The weakening of the Lithuanian state, the desire of the privileged class to have the same rights as the all-powerful Polish lords, and especially the threat from Moscow did not allow Lithua­ nia to completely drift away from Poland. Dealings with the Polish court of Jogaila’s descendants in Cracow forced Lithuanian magnates to learn Polish, especially when these kings lived in Vilnius

gismund Augustus during

(e.g. Si­

1544-1548). During the 16th century, the Po­

lish language began to establish itself in the state affairs of Poland, thereby undercutting the position of Latin. A great role was played by the Polish Church. Polish priests in Lithuania showed no interest in learning Lithuanian. They led Lithuanians not so much to the Kingdom of Heaven as to the kingdom of Poland. From the very beginning, the Polish language that was becoming established in Lithuania was saturated with elements of Lithuanian pronunciation and other Lithuanianisms. For this reason, we call it “Lithuanian Polish” (polszczyzna litewska). It is still spoken today, and genuine Poles find it difficult to understand - a fact that clearly shows its imported nature. The spread of the Polish language in Lithuania was accelerated by the Union of Lublin in 1569. The formation of this union involved long negotiations. The Poles demanded not a union between two states, but the annexation of Lithuania. Unable to reach a compro­ mise, the Lithuanian delegation departed from Lublin. Thereupon, King Sigismund Augustus, who had sided with the Poles in the ne­ gotiations, resorted to force against the Lithuanians. He annexed the Lithuanian voivodeships of Kiev, Podolia, Volhynia, and Podlasia to Poland. In this way, the territory of the Lithuanian state was greatly reduced, and that of Poland - correspondingly enlarged. The condi­ tions were created to Polonize these voivodeships. Because of a con­ tinuing war with Russia, Lithuania was unable to offer armed resis­ tance. The decline in the area of the Lithuanian state meant a decline in the number of Lithuanians. Correspondingly, the Polish state con­ stantly grew, and that fact determined the growing number of Poles. In Lithuania, during the last period of the joint Republic, the Po­ lish language was introduced in all government institutions, church­ es, and schools as well as all public life in general. Favorable condi­ tions were created for the Polonization of Lithuanians. After the loss of independence, efforts were made to instill a Po­ lish national consciousness in Polish-speaking Lithuanians. Polishness thrived especially at Vilnius University. In the defense of Polish

national interests V ilnius became even more militant than Warsaw. A t that time, education in Lithuanian did not exist. Instruction in Lithuanian took place only in little secret peasant schools that the government persecuted. Concentrations of the Polish language ap­ peared in scattered islands throughout Lithuanian territory. Poles of Lithuanian ancestry made a great contribution to Polish culture and played an important role in the development of Polish literature. They include the great poets Adam Mickiewicz and Ju­ liusz Słowacki as well as many eminent writers who created immortal masterpieces that feature Lithuanian motifs and an idealization of old Lithuania. Many of the leading public figures and scholars of Poland came from the territory of the old Lithuanian state; they include Józef Piłsudski, the first president of Poland Gabriel Narutowicz, the Nobel laureate Czesław M iłosz

(Milašius in the original Lithuanian),

and

others. In the middle of the 18th century, the Polonized privileged class began to Polonize all Lithuanians. Universal contempt for Lithuanianness - in manor houses, in churches, and in schools - influenced the minds of the peasants. They began to be ashamed of their native lan­ guage, to avoid speaking it, and they became “genuine Poles”. World War I and the collapse of empires wakened hopes of na­ tional liberation. The remnants of the Lithuanian people resolved to seek independence. They sought to create a national state within the ethnic boundaries of Lithuania as they existed at that time. They did not claim the expanses of old Lithuania. Resurgent Poland, in contrast, sought to regain all the'former territories of the joint Re­ public - territories inhabited by various peoples

Polonize).

(whom they hoped to

None of these peoples were willing to give up their lands,

and so, the Poles took them by force of arms. In violation of the Trea­ ty of Suwałki

(Suvalkai),

which they had just signed, they organized

a so-called “uprising” and seized the capital of Lithuania, Vilnius. They sought to occupy as much of independent Lithuania as possible. This mortal danger inspired a great surge of patriotism in Lithuania. People massively volunteered for military service to defend their fa­ therland. General Żeligowski^ Polish “rebel” army was defeated in a battle near Širvintai and Giedraičiai. A n opportunity arose to liberate Vilnius, but a mission from the League of Nations forced the Lithua­ nian government to sign a truce and drew a line that separated the two armies and became the national border between Lithuania and Poland until 1939. The Lithuanians were unable to renounce their

claim to their capital and broke off all relations with Poland. In their eyes, the Poles had completely lost their trust. Torn from Lithuania, the Vilnius region became a province of Poland. The Poles made an all-out effort to Polonize this region: if no Lithuanians remained, there would no longer be a problem. There was a program of forcible Polonization. Everything Lithuanian was fought against. People were forced to register as Poles. Almost all Lithuanian schools and organizations were closed down. Restrictions were placed on the Lithuanian press. In 1936, in a secret instruction, the voivode of Vilnius, Ludwik Bociański, laid out the principles for suppressing Lithuanianness. Despite everything, in the northern part of this region compact islands of the Lithuanian language remained about as far as the Pabradė-Pastovys railroad, and in the south - start­ ing at the town of Rūdiškės. In this entire occupied area, a multitude of Lithuanian islands and islets survived. South of V ilnius the language spoken was not Polish, but

Slavic)

(Eastern

Belarusian, which was officially considered and is still consi­

(Western Slavic)

dered now a dialect (!) of

Polish. This was one of the

many absurdities that Polonizers resorted to. A t the beginning of World War II Lithuania regained Vilnius and about a quarter of the territory that had been occupied. A ll the rest was given to Belarus, even though there were many Lithuanian sett­ lements there, including large ones. During the years of the German occupation, a strong chauvinistic Polish underground was active in the Vilnius region. It committed atrocities against Lithuanians, killing them in order to cleanse the area for a “future Poland”. After the war, the Soviet government allowed Lithuanian schools to be re-established in the Vilnius region, but around 1950 Stalin de­ cided that the re-Lithuanianization of this region conflicted with the interests of the Soviet Union. Almost all of the Lithuanian schools were made into Polish ones. Ferociously anti-Lithuanian propagan­ da was conducted here. Lithuanianness was persecuted even more than under the Polish occupation. It suffered a mortal blow. In many places, the only signs of Lithuanianness that remained were in peo­ ple s surnames, in

(superficially Polonized)

placenames, and in the local

language as well as folk art and customs. As the Soviet U nion was collapsing, when the Supreme Soviet

(Reconstituent Seimas) voted

unanimously for Lithuanian independence,

three Polish deputies abstained. Inveterate anti-Lithuanianism! Later,

the Poles hindered the creation of an independent state in every way possible and stirred up anti-Lithuanian hysteria. Priests from Poland contributed their “apostleship”. Polish autonomous districts were set up that took instructions from Moscow (!) and not from Vilnius. A realistic threat arose that Lithuania might be partitioned. It became necessary to introduce direct rule in these autonomous districts. Despite a hostile reaction from Poland, the national eco­ nomy destroyed by the autonomists was quickly restored, education was reformed, and the remnants of Com m unism were eliminated. However, mysterious forces helped the architects of autonomy es­ cape punishment. Some of them even remained in the government; they feigned loyalty to Lithuania, but secretly they harmed her and continue to do so. Relations with Poland improved. Lithuanians began to regard her as a strategic partner, while Poles planned to introduce a Polish card for the inhabitants of the V ilnius region in order to show that they belong to the Polish nation and are loyal to Poland

remain loyal citizens of Lithuania?),

(how could they

especially after Poland demanded that

the Polonized surnames of the ancestrally Lithuanian inhabitants of the Vilnius region be spelled with Polish letters. This was new Pol­ ish treachery - an effort to complete the Polonization of this region begun during the occupation. T h e s ix th c h a p te r is “Occupations”. It consists of the following sections: “Lithuania M in o r Under German R u le ”, “Tsarist Russia” , “Germany Under the Kaiser”,. “Under the Bolsheviks” , “Nazi Ger­ many” , and “The Soviet U n io n ”. Lithuania M in o r refers to that part of the Lithuanian nation that was enslaved by the Crusaders and ruled by the Germans for over seven centuries but that played a very important role in the history of Lithuania. In th e C r u s a d e r state, Lithuanians comprised the largest nonGerman ethnic group. After accepting the faith of Luther, becoming the secular ruler of Prussia, and for this reason losing the support of the pope and the Catholic West, the last grand master of the Teutonic Order, Albrecht, began to orient himself toward the autochthonous inhabitants of his land, mainly Lithuanians

dying out),

(the Prussians were already

through whose protection he hoped to achieve much: by

making the former dukedom of Samogitia Lutheran, he would be able to join together the territories of Prussia and Livonia, and as a close relative of the childless Sigismund Augustus, he would be able

to claim an inheritance, even the throne of the Polish kingdom. For this reason, Albrecht and his successors protected the Lithuanians: they established schools for them, financed the publishing of Lithu­ anian books, and issued state proclamations in Lithuanian. Nothing of this sort existed in the Lithuanian state, which was being Polonized. Protestants from Lithuania were given stipends to study at the university established in Königsberg. They included the author of the first Lithuanian book, Martynas Mažvydas. Around the middle of the 17th century, when written Lithuanian began to flourish in Prussia, a unified standard written language ap­ peared - one that had grown out of the local West Aukštaitian dialect, specifically the southern subdialect, which had best preserved the old model of the Lithuanian language. In this standard language of Lithuania M in or, the founders of comparative Indo-European lin­ guistics recognized a very old linguistic structure that was close to the original Indo-European language that they were reconstructing. For this reason, they made Lithuanian famous throughout the schol­ arly world. After union with Brandenburg, Prussia became a kingdom, ra­ pidly grew in strength, and soon joined the ranks of the most pow­ erful states in Europe. In a large state, the role of the Lithuanians declined. Because of the colonization undertaken after a plague, their territory was diluted with foreigners. However, the government con­ tinued providing Lithuanians with religious literature. Not only were a Lithuanian translation of the Bible and a collection of religious hymns compiled and published, but they were also repeatedly im ­ proved and republished. The publication of Lithuanian religious lite­ rature continued to flourish. In Prussia, even books on Lithuanian linguistics appeared, espe­ cially dictionaries and grammars. The universities of Königsberg and Halle established Lithuanian seminars

arly work), which

(teaching centers that also did schol­

taught Germans Lithuanian and trained them to serve

as ministers in Lithuanian parishes. We should mention works on the Lithuanian language by Jakob Brodowski, Philipp and Paul Friedrich Ruhig, Gottfried Ostermeyer, and Christian Gottlieb Mielcke. A ll of this created the conditions for the appearance of Lithuanian imaginative literature, which was initiated by Theophil Schultz, Adam Friedrich Schimmelpfennig, and the above-mentioned Mielcke, who prepared the literary soil for the great genius of Lithuania M inor, Kristijonas Donelaitis, and his immortal poem M etai

(The Seasons).

When Napoleon defeated the Prussian army, K ing Frederick W il­ liam III lived for a while in M em el

(to d a y ’s K la ip ė d a ).

He liked the

Lithuanians and ordered that only Lithuanian officials be appointed in their districts, while his wife, Louisa, founded a special teaching institution to prepare teachers for Lithuanian schools. Even though the Prussian government continued to protect the Lithuanians, the local government was anti-Lithuanian. Ludwig Jedemin Rhesa

(Liudvikas Gediminas Rėza)

achieved much in

Lithuanian scholarship. He saved Donelaitis’ M etai from being lost and with his collection Dainos

(Songs)

laid a solid foundation for the study

of Lithuanian folklore. His work gained international recognition. The Lithuanian written language in Prussia eventually diverged from the spoken language of the common people and became diffi­ cult for them to understand. Michael M örlin sought to bring it closer to the folk vernacular. He provoked a linguistic polemic in which the ideas he put forth are significant even today. After Prussia established the German Empire, the forcible Germanization of Lithuanians began. D uring 1872-73, the government ordered that the Lithuanian language would be excluded from all schools and government institutions, and its elimination was begun from churches and public life in general. There was an escalation of vehement propaganda against the language. Lithuanianism was vig­ orously persecuted. Lithuanians resisted for a long time, even into the 20th century. However, their number rapidly declined. The quality of the written language also declined.

(as well as Polonization and Russifica­ tion in Lithuania under the tsarist Russian occupation), the danger arose that Because of intense Germanization

the Lithuanian nation might disappear from the face of the earth. In 1879, concerned scholars established the Lithuanian Literary Society (Litauische literarische Gesellschaft) in order to collect scientifically impor­

tant data about a dying nation and its language. This society was active until 1923. Lithuania M in o r ’s most eminent linguist, Fridrichas Kuršaitis

German he signed his name as Friedrich Kurschat),

(in

worked under these dif­

ficult conditions. He achieved much in Baltic and Indo-European studies, to which he contributed the discovery of Lithuanian pitch accent. His Lithuanian grammar and dictionaries have retained their scholarly value to the present day. After World War I, Lithuania M in o r was divided into two parts: the smaller, northern part - the Klaipėda region — went to renascent

Lithuania, and all the rest - East Prussia - remained under Ger­ man rule. The integration of the Klaipėda region into Lithuania was difficult. It was hindered by the economic and cultural differences that had developed over the course of long centuries as well as by German-inspired anti-Lithuanian propaganda, which became brutal with the rise of the Nazis. In East Prussia, the Lithuanian language was in its death throes. Especially black days began in 1933, when Adolf Hitler came to power. Lithuanians were brutally persecuted, even murdered. O ne victim was the eminent philosopher and writer Vydūnas, the leading pro­ moter of Lithuanianism and the Lithuanian language in East Prus­ sia. In 1938, many place names were changed with the “creation” of about 3300 completely new ones that replaced partially Germanized Lithuanian ones. Nevertheless, the Lithuanian presence in East Prussia was not ex­ tinguished. Just before World War II, it was still possible to speak in Lithuanian with people of the older generation from the Lithuanian border almost all the way to Königsberg. We should mention an eminent Baltic scholar of Lithuania M in or, Jurgis Gerulis

(Georg Gerullis),

who taught at German universities be­

tween the world wars and who achieved much for Lithuanian studies, especially by researching Lithuanian dialects and old texts. He wrote about the Germanization of his native village and of his own family. He helped Kaunas University nurture Lithuanian dialectologists. One night in M ay 1945, while ill, he was arrested by the Soviet secret po­ lice and disappeared without a trace. O n the eve of World War II, Hitler seized the Klaipėda region from Lithuania. Everything Lithuanian was destroyed: Lithuanian schools and institutions were closed, Lithuanian books were removed from libraries and sent to a paper factory, even speaking Lithuanian was prohibited. As World War II was ending, there were fierce battles in the Klaipėda region. The withdrawing Hitlerists evacuated most of the inhabitants to the German heartland. Some perished during bom ­ bardment by the Soviet army while being moved across the C u ro ­ nian Lagoon. After the war ended, perhaps only about 10-20% of the inhabitants of the Klaipėda region remained. Some Lithuanians tried to return home, but strangers were already in charge there. After withdrawing to the West, some settled in Germany; others moved to the United States, Canada, Argentina, Australia, and other

countries. They involved themselves in the cultural life of Lithua­ nian emigres. Ties with their native region were severed for a long time; only in 1987 did the Soviet government begin to allow them to visit Klaipėda. M any of the people who had remained in Klaipėda were exiled by the Bolsheviks to Siberia. Because of their Protestant faith, the Lithuanians of Klaipeda were confused with Germans, even though they spoke Lithuanian. Unable to endure the hostility, many reg­ istered as Germans in the hope that they would be able to leave for Germany, where they had relatives. Eventually, they mixed with other Lithuanians. By now, they have almost completely blended in. O n ly in a few scattered places have individual autochthonous fami­ lies remained. The Bolsheviks devastated the old cultural heritage of Klaipėda: the churches, the cemeteries, and other things. A far worse fate awaited the East Prussian Lithuanians, who vainly hoped that after the war their region would be joined to Lithuania and they would no longer be persecuted. However, Stalin made no distinction between them and the Germans. A reign of terror began. Without exception, all the inhabitants of East Prussia were driven from their native homes or killed without trial. Famine raged. A genocide took place. Seeking refuge, people fled to Russian-occu­ pied Lithuania. In the western part of Lithuania, at that time, there was a great concentration of beggars from East Prussia, mainly wo­ men with little children and old invalids. Most of them could speak Lithuanian, but there were also those who knew the language only a little or not at all. Despite being forbidden to do so by the Bolshevik government, the people of Lithuania strove to help their unfortunate countrymen. Bereft of hope that they would survive themselves, the East Prussians would leave their children to be raised by the Lithua­ nians they encountered along the road. A n d these Lithuanians raised their children. After forty years, these little “Germans” began to look for their brothers, sisters, relatives.... During 1945-1946, all East Prussian adults were captured. Some were sent to Germany; an even greater number - to Siberia, where almost all of them perished. In East Prussia itself, the autochthonous population no longer remained. O n A p ril 7, 1946, Stalin decreed that East Prussia should be given to the Russian Federation, even though there was no common bor­ der. This Russian colony was settled with Russians, and efforts were made to persuade them of the absurdity that this had for ages been a

Slavic land (!). The name Prussia was confused with R ussia . A ll the placenames were changed, regardless of whether they were German, Lithuanian, or Prussian. Even the hydronyms were changed

occurrence in human history).

(a rare

A ll traces of the people who had formerly

lived here were destroyed. The example of their “older brother” was followed by the Poles, who likewise replaced many Baltic placenames with Polish ones in “their” part of East Prussia. Today, gloom hangs over the Prussian and Lithuanian land ra­ vaged and destroyed by strangers. Not even one Lithuanian school re­ mains, even though over 40,000 postwar Lithuanian settlers live here. Such a fate was visited upon a region where Lithuanian culture had been preserved, where until the late 18th century it was developed more intensively than in Lithuania itself. In the number of schools and periodicals Lithuania M in o r had surpassed Lithuania M ajor even throughout the 19th century. Here, and not in Lithuania Major, Lithuanian national consciousness matured. A fte r the third p artitio n of the P o lis h -L ith u a n ia n R e p u b lic in 1795, tsarist Russia acquired the greater part of the ethnically Lithuanian lands of that time; only Užnemunė was taken by Prussia. Empress Catherine II stated that the lands she had acquired had been

Russian since long ago and, thus, should be further Russified. Her successors had somewhat milder views. For the peasants, serfdom was made even harsher. Attempts by the more progressive landowners to enact reforms, even to abolish serfdom, came to nothing because of tsarist opposition. In Užnemunė, which had been ceded to Prussia

(and named New

East Pru ssia ), life for the peasants greatly improved. Serfdom was

abolished. Napoleon annexed this region to the Polish D uchy of Warsaw, which after the Congress of Vienna in 1815 became the K ingdom of Poland and came under Russian rule. Here, the N a ­ poleonic Code was in force, even after the kingdom was abolished and became an ordinary Russian province ruled by the governorgeneral of Warsaw. The area inhabited by Lithuanians was included in the Suvalkai governorate, which was established in 1867 and gave this region the name Suvalkija

called

suvalkiečiai).

(the Lithuanians who lived there were then

Their living conditions were always better than

those of other Lithuanians. They prospered earlier, began to send their children to school, and in this way raised a new Lithuanian intelligentsia that played a decisive role in establishing national in ­ dependence.

In Lithuania, the insurrections of 1830 and 1863 were the work of the Polonized, privileged stratum of society. Lithuanian peasants were also drawn in, but they were more concerned about the aboli­ tion of serfdom than the restoration of a “noblemen’s Poland”. The cultural life of the country was greatly harmed by the closing of V il­ nius University in 1832. The tsar entrusted suppression of the Insurrection of 1863 to the governor-general of Vilnius, M ikh ail Muravyov, who did so in the cruelest manner - by publicly hanging the insurrectionists, which earned him the nickname the Hangman. After suppressing this in­ surrection, he undertook a program of brutal forcible Russification. He made all the public schools into Russian ones and Russified all the institutions. He even sought to Russify the churches. In public places, people were forced to speak only Russian. He banned the Lithuanian press. Books could be printed only in the Russian alpha­ bet. Lithuanians then organized the printing of their books abroad, mainly in Prussia, and had them smuggled across the border and distributed in Lithuania. The epoch of the book smugglers began; this unique phenomenon in world history lasted until 1905. During the forty years of the press ban, about 3200 publishers and distribu­ ters of illegal publications were caught and punished. The growth of a national culture suffered tremendous harm: the Lithuanian people were pushed down the stairs of history. They were on the brink of an abyss: the country was subjugated, the cities and manors were no Longer Lithuanian, the cruelly perse­ cuted language of their ancestors survived only in the mossy huts of serfs.... A n d - a miracle: a national rebirth began, the inner powers of the nation, an instinct for self-preservation spoke forth. In a com­ paratively short time, the despised common people of Lithuania rose up and resolved to seek an independent life. The need emerged for all Lithuanians to have a standard written language. The eyes of those active in the national rebirth turned to Lithuania M inor, where a standardized written language already existed - an example to be followed by Lithuania Major, all the more so because most of the people involved in the rebirth were from Suvalkija and spoke the way the language was written in Lithuania M inor. The linguistic model of Lithuania M in or, as described by August Schleicher and Fridrichas Kuršaitis and established in com­ parative linguistics, was brought to Lithuania Major and adapted to their needs. This work was done by linguists, mainly Jonas Jablonskis,

who is rightfully called the father of the modern Lithuanian standard language. Independence could be achieved only near the end of World War I

(which took the lives of many Lithuanians, scattered others through various coun­ tries, and completely devastated their own country), and the Act of February 16 was signed during the German occupation. The retreating Ger­ man army was followed by units of the advancing Red army with a puppet pro-Russian Bolshevik “government” that sought to establish a Soviet Lithuanian-Belarusian republic with the hybrid name Litbel. The Bermondtists were on the rampage in the country, and the Poles seized the capital Vilnius. O nly the blood of the Lithuanian volunteer army defended independence. The wounds of war healed quickly, and a flourishing state was established. D uring the autumn of 1939, after World War II had begun, Lithuania regained Vilnius and part of the region occupied by Po­ land. Half a year later, on June 15, 1940, Stalin treacherously occu­ pied Lithuania. A Soviet seimas was elected in the Bolshevik fashion

(one had to vote for all the candidates nominated by the Bolsheviks), and it de­ cided (also deceitfully) to request admission to the Soviet U nion. This “admission” comedy ended at the Krem lin on August 3. Lithuania ceased to exist as a sovereign state. A wave of Bolshevik atrocities began in the country: mass arrests of innocent people, terrible mas­ sacres, and - finally - the exile of people

children)

(including the elderly and small

to Siberia, to the polar regions of permafrost. This night­

mare was interrupted when a war began between Germ any and the Soviet U n ion - a war that Lithuanians hoped would rescue them from destruction. Even before the German army invaded, Kaunas radio announced the restoration of Lithuanian independence. A provisional govern­ ment was formed. However, German plans had no room for inde­ pendent Lithuania: the Hitlerists planned to make the Baltic countries into a German land. The Nazi terror began: about 17,000 inhabitants of Lithuania perished in concentration camps, and many were trans­ ported to work in Germany. The greatest Nazi crime, however, was the killing of the Jews - the Holocaust. As part of Ostland, the Germans formed the General Region of Lithuania (Generalbezirk Litauen). They separated the parishes of D rus­ kininkai, Marcinkonys, and Rudnia from Lithuania and joined them to East Prussia but allotted the districts of Ašmena and Svyriai

(Ašmiany and Svir in Belarus) to

the Lithuanian region.

After experiencing defeats on all fronts, the Hitlerists resorted to drastic measures. They forced young people to join their army and work brigades. W hen they came up against stubborn resistance, they closed both Lithuanian universities, arrested many eminent public figures, and-sent some of them to death camps. Unable to break the Lithuanians, they allowed General Povilas Plechavičius to organize the Lithuanian Territorial Defense Force, which young men joined with enthusiasm. German efforts to incorporate the D e ­ fense Force in the Wehrmacht came to nothing. The Defense Force was disbanded. The Hitlerists arrested many of its officers, shot some of them, and transported others (about 3500 men) to Germany to guard airfields. These guards were later exiled to Siberia by the Bolsheviks. D riving back the Germans, the Soviet army approached Lithuania in 1944. For about half a year, battles raged across her territory - until January 28, 1945, when Klaipėda was taken. The Lithuanians hoped that the Allies would honor the Atlantic Charter and restore the in ­ dependence of Lithuania and the other two Baltic countries. Unfor­ tunately, the West made many concessions to the Soviet Union. As if hypnotized, they sought to satisfy Stalin’s insatiable appetite. With an easy hand they consigned almost half of Europe to the jaws of the Bolshevik dragon. The Lithuanian nation of three m illion was condemned to terrible suffering. “We are for Soviet Lithuania, but without Lithuanians” - these were the words of M ik h ail Suslov, the emissary sent from Moscow. A n d he carried out this plan by the most brutal means. A n illegal mobilization of young people was announced

occupied country!).

(in an

The young boycotted it; they hid in the forests,

joined bands of guerrillas, attacked the seats of Bolshevik rule, and freed those who had been arrested. Opposition grew into armed re­ sistance - a partisan war. The army of the Soviet U n ion fought with these partisans; it was led by local traitors and collaborators stribai,

from Russian istrebiteli ‘terminators, destroyers’).

(called

The partisans showed

extraordinary heroism. M any folksongs were created about them in fact, an entire body of folklore. They were brutally tortured and killed by the Bolsheviks. Their mangled bodies were laid out in town squares, then thrown into wells or gravel pits, or buried in stables under manure or in toilets. The N K V D strove to pit Lithuanians against one another so that they would kill each other as much as possible.

The partisan war that lasted almost a decade

1952; later fought by isolated groups and individuals)

(an organized effort until

was a most persuasive

national referendum that about 30,000 freedom fighters voted for with their lives. In the autumn of 1945, deportations to Siberia resumed. They continued one after the other for eight years. The number of exiles is not easy to determine. It could be about 400,000 people. As be­ fore, they were exiled without trial - even infants a few weeks old and old people who were already dying - and without the right to return home. Terrible working conditions and the harsh climate of Siberia, especially north of the Arctic Circle, killed thousands. How ­ ever, the Lithuanians were not broken. A prayer book made by some Lithuanian girls in Siberia out of the paper of a superphosphate bag, rosaries made from bread, letters written on birch bark, artefacts of mammoth ivory from the shore of the Laptev Sea - such were the new creations and folk art of the exiles. Forced collectivization was a great misfortune for the Lithuanian people. It destroyed the country’s flourishing economy and reduced villages to poverty for long decades. In postwar Lithuania, the loss of population was very large. In all, about a m illion people were lost: roughly a third of the population was killed outright, perished under brutal conditions, or fled never to return. N o other European state lost such a large part of its popula­ tion as neutral Lithuania. The Bolshevik government adulated Stalin without restraint. A l ­ ways and everywhere, there were lies. “Bourgeois” Lithuania was denigrated, and her history - falsified. Religion was persecuted; churches were closed and desecrated; many priests were arrested; the religious press was liquidated. Efforts were made to instill an ideology alien to human nature. Lithuania was isolated from the free world. After Stalin died in 1953, the so-called Khrushchev thaw began; unfortunately, it did not last long. It was replaced by Neo-Stalinism a period of Brezhnev-style stagnation with the old oppression, but without the sadistic massacres. Everything was run from the “infal­ lible” Center, which did not care about the Lithuanian people. O n the contrary, it did everything to make them disappear, assimilate into “the great Russian nation”. Bilingualism was the path to Russian monolingualism. Spoken Lithuanian rapidly degenerated. But the Lithuanian nation continued to exist, nourished by an underground

press, jammed and barely audible foreign radio broadcasts, and the activities of dissidents fighting for human rights. The “Ev il Em pire” created by Stalin was about to crash economi­ cally. M ikh ail Gorbachev’s efforts to reform it, his ideas of glasnost

(publicity)

and perestroika

(restructuring)

only hastened its end. Hungry

for freedom, the mass of people stirred. Estonia and Latvia each es­ tablished a Popular Front; Lithuania - a Reform Movem ent (Sąjūdis), which brought the Lithuanian nation to independence. O n March 11,

1990,

after

a

free election, the Supreme Soviet

(Reconstituent Seimas),

presided over by the leader of Sąjūdis , Vytautas Landsbergis, fulfilled the main expectation of the Lithuanian people: it declared the resto­ ration of Lithuanian independence. The Bolshevik empire began to crumble. Its former satellites - the countries of Eastern Europe - fell away. The attempts of the Soviet army to occupy by force the institu­ tions of renascent Lithuania ended in failure: they were stopped by crowds of unarmed people. The slaughter at the Television Tower showed the whole world the true face of the leaders in the Krem­ lin. However, international recognition of independent Lithuania was blocked by the Soviet Union. Recognition began with Iceland on February

12, 1991.

Then Denmark followed on March 1, and other

Western countries - only after the collapse of the Stalinist putsch in Moscow. World War II finally ended for Lithuania after more than fif­ ty years. The world was forced to correct the ravaged map of Europe.

This book also contains a preface, concluding remarks, lists of ab­ breviations, maps, and other illustrations, a bibliography, and indices of personal and place names.

Translated by fo n a s

S teponaitis

Rodykles Sudarė Laimutė Šinkūnienė

Asmenvardžių (pavardžių bei teonimų) rodyklė Adalbertas (vardas) 155 Adomas’Bremenietis 49, 62, 63, 69 Adomavičiūtė I. 180 Agejeva R. 13 Aidulis Į. (Gaidulis) 244 aitvarai 104 Albertas (arkivysk.) 159 Albertas (vysk.) 83 Albrechtas žr. Albrechtas Hohencolernas Albrechtas Hohencolernas 71, 279, 280-285 Aldona 166 Alekna (p-dė) 153 Aleknavičius J. 393 Aleksandras (karaliaus Kazi­ miero sūnus) 169 Aleksandras (kunig.) 112 Aleksandras I 359, 360, 362 Aleksandras II 367 Aleksandras IV 90 Aleksandras Jogailaitis 168 Aleksandrovas A. 318 Algirdas 46, 109, 117, 148, 159, 166 Alminas (Alminauskis) K. 223, 227, 333, 348, 462 Alseika D. 198,213,214 Ambrasas (p-dė) 152 Ambrazas M. 439 Ambrazevičius J. 401 Andaj 103 Andriolis M. E. 369

Andriulėnas (p-dė) 223 Andrius (vardas) 152 Andziulis V 432 Ankėnas (p-dė) 223 Ansaitis (p-dė) 333 Ansas (vardas) 333 Ansgaras 62 Antanas; Antonas (vardas) 152,153 Antonavičius (p-dė) 153 Arijas A. 143 Aruma (Arumaa) P. 210, 212 Ašaka (p-dė) 223 Augulis A. 271 Aukštėjas Visagalįsis 103 Aukštuolis (p-dė) 223 Bacevičius B. 205 Bacevičius J. 432 Baczko J. B. 322 Bairaševskis M. 252 Bajoraitis (p-dė) 223 Balčikonis J. 212, 223 Balinskis M. 188 Balkūnas V 196, 229, 255, 260, 268, 285, 364, 374, 389, 444, 448 Baltakis P. (vysk.) 274 Bangpūtys 103 Baranauskas A. 248, 336, 338, 366, 397 Barauskas (valstietis) 211 Barauskas A. 393 Bartautas (sen. vardas) 121

Barwickis W. 186 Basanavičius J. 201, 214, 376-378, 386-388, 427, 443 Batoras žr. Steponas Ba­ toras Baužys Z. 415 Bavarų Geografas 45 Bazilijus (sen. vardas) 152 Becenbergeris žr. Bezzenbergeris A. Bekeris (Becker) E 339 Benkus V. 205 Benzė G. 302 Berentas D. 327 Berentas J. 298, 393, 398, 408,409,416 Bernatavičius E 179 Beržinis (p-dė) 223 Bezzenbergeris A. 46, 290, 334, 354 Bielfeldas H. H. 332 Bieliauskas P. 214 Biryla M. 144, 145 Biržiška M. 198, 323, 387 Biržiška V. 313,315,325, 403 Bismarckas O. 329 Bizauskas K. 387 Bylenšteinas A. 67, 82 Bocianskis L. 206, 207 Bogackis K. H. 299 Bogušas K. 287, 308 Bogušis V. 439

Bolčiūnas 138 Boleslovas II 163 Bolondis 138 Bona (karalienė) 127, 284 Bonifacas (vardas) 156 Borejka (p-dė) 138 Borisevičius V (vysk.) 415 Borys 138 Boruta J. 431 Boruta K. 415 Botyrius A. 375 Brandis M. 70 Bratkowski S. 261 Brazaitis J. žr. Ambrazevičius J. Brazauskas A. 442, 445, 446, 449, 450, 453, 457, 458 Bremenietis žr. Adomas Bre­ menietis Bretkūnas J 50, 285, 298, 323, 353, 355 Brežnevas L. 351, 423, 436 Broch O. žr. Brokas O. Brodavskis A. 255 BrodovskisJ. 301-303,310, 324, 328 Broga A. 9 Brokas O. 212 Brunonas 105, 155, 156, 157 Bubulas S. 355 Buchienė (Buch) T. 250, 318 Budintoja 104 3udivydas 116 3udrius H. 325 3ūga K. 12, 23, 29, 30, 33, 37, 40, 46, 57, 63, 66, 67, 69, 74, 91, 92, 99, 113, 123, 140, 144, 303, 318, 338, 348, 379, 462 lugailiškis P. 387 lumblauskas A. 377 »Urbaitė I. 9

Bureus A. 70 Burokevičius M. 446, 453, 454 Butigeidas (Butigeidis) 116 Butkevičius M. 194 Ceausescu N žr. Čaušesku N. Chaburgajevas G. A. 463 Chaleckis L. 205 Chazarovas V. 236 Chlapovskis D. 364 Chodźką (Chodźko) I. 160, 179, 186 Chominskis O. 210, 227, 232 Chruščiovas N.. 351, 422, 423 Churchill W. žr. Čerčilis V. Cibulskis A. 417 Cicėnas J. 214 Cidzikas P. 439 Cinovecas A. 370 Cipelis K. G. 323 Cipelis S. T. 323 Cukerzis J. (Švietimo inspek­ torius) 235 Cveigas A. 419 Cvirka P. 428 Čajauskas E. 357 Čartoriskis A. 183, 362, 363 Čaušesku N. 405 Čepulkovska E. 253 Čerčilis V. 405 Čėsnaitis (p-dė) 223 Česnys G. 101 Čibiras K. 212,213,214 Čiulda J. 188 Čiurlionis M. K. 448 Dailidė (p-dė) 223 Dainoras A. 417 Dambė V. 83, 84 Dambrauskas A. 415

Dambrauskas L. žr. Dambriūnas L. Dambrauskas-Įakštas A. 382, 385 Dambriūnas L. 223 Danilavičius I. 367 Dapperis (Miunsterio u-to prorekt.) 458 Darijus (-ėjas) 11 Daukantas S. 290, 303, 311, 318, 324, 326, 336 Daukša M. 50, 142, 143, 151, 178 Daumantas (kunig.) 115,116, 154 Dausprungas (kunig.) 111,115 Dekanozovas G. 393, 394, 395, 396 Derintojas 104 Deružinskis V. 60, 463 DeŠerijevas J. 434 Dievas 22, 102, 161 Dimitrijus (vardas) 152 Dimstapatis (Dimstipatis) 103 Dycelijus E. 306 Dlugošas (Długoszas) J. 119, 127, 146, 170 Dogelis P. 387 Dolgorukis J. 41 Domeika A. 369 Domeika I. 365 Donalitius žr. Donelaitis K. Donelaitis K. 294,311,315317, 326, 353, 355, 429 Doričius A. 354 Dovboras (p-dė) 138 Doviatas (p-dė) 138 Dovydaitis P. 398 Dovjatas (p-dė) 138 Dovmontas (p-dė) 138 Dovnoras (p-dė) 138 Dranseika (p-dė) 223

Drąseika (p-dė) 223 Dreizeris (Dreiser) T. 419 Drevinis P. 415 Dusburgietis P. žr. Petras Dusburgietis

Gaidulis žr. Aidulis J. Gaigalas (p-dė) 223 Gailiušas D. 212 Gajauskas B. 415 Galvanauskas E. 394, 395 Gargasaitė D. 350 Eigminas K. 304 Gaučas R 144 Einhorn R 70 Gauronskas A. 358 Ekblömas R. 37 Gedgoftas (p-dė) 138 Endzelynas J. 67, 91, 97 Gedgovdas (p-dė) 138 Engelsas E 393 Gediminas 87, 109, 110, 118, Erdvilas 108 127, 159, 166, 219, 458 Erelis žr. Markulis J. Gedkantas (p-dė) 333 Erikas 62 Gedminas (p-dė) 118 Gedminčius (p-dė) 118 Falkas K. O. 54, 173 Gedrojcas (p-dė) 138 Falkenhahnas V. 345 Gedvilas M. 394, 397 Fasmeris M. 12, 144 Geištaras j. 368 Federavičienė B. 243 Geitleris L. 290, 339 Felkelis M. žr. Velkelis M. Gelčius J. 206 Fenclau (Fenzlau) V. 333, 354, Gelčiūtė L. 9 462 Gelertas Ch. F. 311, 315 Foichtvangeris (FeuchtwanGelgaudas A. 364 ger) L. 419 Gerdenis (kunig.) 116,154 Fortunatovas E 379 Germantas R 403 Freilinghauzenas J. A. 299 Gerulis J. (Gerullis G.) 57, 78, Frenkelis (Fraenkel) E. 37, 199,210,212, 345, 346, 212 347, 354, 462, 462 Fridrichas II 291, 292, 293 Gervelė (p-dė) 266 Fridrichas Vilhelmas I 291, Gėtė J. V žr. Goethe J. W. 192 Ghillebert de Lannoy 70, 86, Fridrichas Vilhelmas II 292 87, 140 Fridrichas Vilhelmas III 320, Giltinė 103 321, 329 Gimbutienė M. 39 Fridrichas Vilhelmas IV 297, Gineitis L. 317 325, 329 Giniotas žr. Pilsudskis J. Girdenis (kunig.) 116,154 Gabija 103 Girinis (p-dė) 223 Gabriūnas V 229 Girstutis 114 Gaidelis (p-dė) 223 Gizevijus E. 321, 329 Gaidys (p-dė) 223 Gizevijus K. S. E. 334 Gaidys-Plokštis K. 206

Glapas 51 Glazeris E U. 298 Goethe j. W. 306, 323 Gojlis (p-dė) 138 Gorbačiovas M. 60, 438, 439, 446, 447, 449, 450, 452, 453 Gorkis M. 419 Goštautas (sen. vardas) 118 Goštautą (p-dė) 118 Goštautas 118 Goštoldas 118 Grabskis S. 192 Graičiūnas V. A. 415 Grigalius (vardas) 152 Grigas R. 439 Grimas J. 323 Grinaveckienė E. 180, 350 Grinaveckis V. 350 Grinkevičiūtė D. 400 Griška A. 271 Grunavas S. 67 Grušauskas J. 399 Guagninis A. 119 Gudavičius E. 377 Gudelis V. 351 Gumbaragis K. 214 Gunarev Jatviag 53 Guzevičius A. 351,397 Hakas F. V. 286, 299, 300303, 306, 307, 309 Hakulinenas L. 23 Haliakas L. 118,121 Halicka I. 172, 462 Hartknochas Chr. 279 Hasenšteinas K. D. 323, 325 Heilsbergas K. F. 310 Heimas J. G. 313 Hemingvėjus (Hemingway) E. 419 Henrikas Latvis 90, 92, 94

Herderis J. G. 306 Hermanas Vartbergė 93 Hermannas E. 37 Herodotas 10, 11, 20 Hertelis J. E L. 325 Heziodas 20 Hitleris A. 218,341,342,348, 391, 393, 417 Hodža 405 Hohenzollern žr. Albrechtas Hohencolernas Holfeldas (Hohfeldt) J. 317 Homeras 20 Huebsch H. žr. Ibšas H. Humboldtas V. 322 Husovianas M. 128 brahim-ibn-Jokūbas 45 bšasH. 323 fčas M. 380, 382 nčiūra K. 415 ngvaras 80 nocentas III 85 nocentas IV 90, 158 vanauskas T. 243 vanovas V 450 varas 62 vonas (sen. vardas) 152, 153 ziaslavas 41 ablonksis J. 319, 289, 318, 338, 379, 380, 401, 448 ablonskis K. 172,462 advyga 163, 166 įgaila (p-dė) 138 igelavičius (p-dė) 119 igomastas E. 342, 355, 402 ikavonis A. 204, 214, 228 ikobis (facoby) K. R. 339 ikštas A. žr. DambrauskasJakštas A. įkubėnas K. 415

Jurgilas (p-dė) 152 Jalbžykovskis (JałbrzykowJurginis J. 323 skis) R. 203,205-207, Jurgis (vardas) 152 219, 222 Jurgutis V 304 Jamontas (p-dė) 138 Juris (vardas) 139 Janajevas G. 453 Jurka žr. Jurgis Jankus M. 378 Jurkynas M. 223 Jaras (p-dė) 153 Jurkša žr. Jurgis Jarmalavičius J. 446 Jurkšaitis K. 354 Jarmalovičius M. 124, 118, Jurkštas (p-dė) 152 272 - Jurkus(p-dė) 152 Jatoftas (p-dė) 138 Jurša žr. Jurgis Jatovtas (p-dė) 138 Juršė (p-dė) 152 Jauneika (p-dė) 118 Juzeliūnas J. 444 Jauniškis (prdė) 118 Jaunius(p-dė) 118 Kabelka J. 318, 348 Jaunius K. 23, 338 Kairys S. 382, 387 Jaunutis 118 Kalanta R. 431 Jefgelas (p-dė) 138 Kalavas (Kalau) F. 308 Jekaterina II 359 Kalėda (p-dė) 150 Jelcinas B. 452,453,454 Kaledinskas (p-dė) 150 Jelskis K. 421 Kalėdų Senelis 429 Jenišas (Jenischas) D. 310 Kalenda (p-dė) 150 Jeroschinas 117 Kalendra (p-dė) 150 Jevgelas (p-dė) 138 Kalendrauskas (p-dė) 150 Jogaila 117-119, 146, 154, Kalendravičius (p-dė) 150 160-163, 166-168; 170, Kalima J. 23, 29 174, 213, 268 Kalinauskas K. 368, 369 Jogalas 119 Kalpokas P. 389 Jogėla 119 Jogilas 119 Kanapinis 429 Jokūbonis G. 229 Kantas I. 310,322,355 Kapeleris K. 354 Jonas Albrechtas (karaliaus Kazimiero sūnus) 168, 169 Kapsukas V. 427 Jonikas R 223 Karaliūnas S. 45 Kareckas R. 9 Jordanas J. G. 313,316,317, Kaributas 117, 120 323 Jovaišas A. 322, 323 Karigaila 117, 120 Karijotas (Kariotas) 120 Jovnis (p-dė) 138 Juknevičius A. 214 Karoli ir Troszewski 377 Juonienė S. 446 Karsavinas L. 415 Jurgaitis R. 449, 459 Kašauskas S. 398

Katinėlis (p-dė) 223 Kaučikas V. 156 Kaufmanas K. 373 kaukai 104 Kazėnas Z. 441,442,443 Kazimieras (kunig.) 109 Kazimieras Jogailaitis 119, 130, 169, 279 Kazlauskas J. 37, 63 Kėberis K. G. 294 Kėkštaitis (p-dė) 333 Keliuotis J. 415 Kelkis J. F. 339 Kęsgailą 120 Kęstavičius (p-dė) 121 Kęstys (p-dė) 121 Kęstutis 46, 52, 109, 115, 120, 159, 166 Keturakis R. 61 Kevlis (p-dė) 138 Kim Ir Senas 405 Kiparskis V. 34, 67 Kirilas (vysk.) 126 Kirkilas G. 457 Kiškelis (p-dė) 266 Kitkauskas N. 353 Kleinas D. 73, 110,286-288, 297-301, 303, 306, 307, 309, 311, 324, 355, 378 Klimas R 382, 387 Klimeūkas F 144 Klopštokas E 317 KlosasJ. 201 Klusis M. 356 Kmitas B. 323 Kobeckaitė H. 251,252 Kochas E. 345 Kočiubinskis A. 12 Koganas L. 394 Kojalavičius-Vijūkas A. 128, 129

Kondratavičius L.-Sirokomlė V. 179, 186, 188 Kondratiukas M. 172, 462 Konradas 51 Kraft-Skalwynas G. 356 Krantas A. 70 Kraševskis J. I. 179, 186 Kraštinaitis E. 346 Kraujelis (Kraujalis) P. 201, 214 Krauzė A. 302 Krauzė A. G. 306, 308 Kreutzfeldas J. G. 322 Krėvė-Mickevičius V. 393-395 Krimeris P. 143 krivis 105 Križys (p-dė) 151 Kryžauskas (p-dė) 151 Kryževičius (p-dė) 151 Kryžius (p-dė) 151 Kryžonas(p-dė) 151 Kroicfeldas J. G. žr. Kreutzfeldas J. G. Kruglovas S. 409 Kruopas J. 223, 290 Kruopienė M. 244, 271 Kruopis J. 244 Krutulys A. 214 Kšižanovskis (Krzyżanowski) A. 229 Kučerovas I. 272 Kučingis A. 415 Kudirkas. 430 Kudirka V. 376, 377 Kudzinowskis Cz. 59 Kulikauskienė R. 144 Kulvietis A. 281,283,284 Kuršaitis A. T. 338 Kuršaitis (Kuršatis, Kurchat) F 290, 323, 324, 335, 339, 342, 379

Kurzova Z. 172, 255 Kušneris P. 144 Kutuzovas M. 427 Kuzavinis K. 90 Kuzmickas J. 447 Kuzminskas J. 204 Kvantas J. J. 297, 298, 316 Laima 103 Lajauskas K. 214 Lakis (p-dė) 138 Landsbergis V. 272, 447, 448, 452, 453, 455-458 Landsbergis-Žemkalnis V. 448 Lansbergis G. 448 Lapienis V. 431 Lasickis J. 103, 104, 108 Lašininis 429 Laucevičius E. 229 Laučiūtė J. 180 laumės 104 Laurukevičius A. 211 Lebedys J. 302,303,317,462 Lebedkinas N. 60, 185 Lefgofdas (p-dė) 138 Leibovičius H. 174 Lekomceva M. 232 Lengvenis (kunig.) 115,117 Leninas V. 393,428,458 Lepneris T. 291 Ler Splavinskis (Lehr-Splawiński) T. 12 Lesingas G. E. 306 Levgovdas(p-dė) 138 Lileikis P. 444,447,450,451 Linartas D. 415 Liubartas 121 Liutauras 117 Liutavaras 117 Liuteris M. 278, 279, 299 Liutkus P. 415 Lizijus (Lysius) H. J. 296, 307

Lymantas (p-dė) 333 Lysenka T. 419 Losovskis (Łossowski) P. 191, 254 Lovynas K. 308 Lovkis (p-dė) 138 Lowmianskis H. 144, 148, 201 Lozoraitis S. 457 Luchtanas A. 100, 101 Lukašenka A. 272 Lukoševičius P. 61 Lukša-Skirmantas J. 407 Lukšėnas A. 128, 183, 367 Maceika J. 255 Maciūnas V. 304 Mackevičius A. 368, 369 Mackonis R. 214 Mačiokienė J. 9 Maironis 397, 429 Makauskas B. 198 Maksimavičius J. 249 Maletijus H. 57, 58 Malinowskis F. K. 290 Maminskas V. (Švenčionių gyventojas) 212 Man(ti)girdas 121 Man(ti)vydas 121 Manivydas 121 Mannhartas V. 334 Mantas H. 51 Mantvydas 121 М а о Dzedongas 405 Marikonis I. 189 Markovskiy M. 155 Marksas K. 393 Markulis-Erelis J. 410 Marras N. 419 Martinkėnas V. 200, 214 Martynovas V 21 Maslenikova L. 234 Mateika J. 168, 175

Matulaitis (Matulevičius) J. 203 Matusevičiūtė I. 348 Mažiulis V 45,50, 67,304 Mažvydas M. 74-77, 144, 284, 285, 298, 347, 353, 355, 463 Medeina 103 Medvedevas R. 416 Meiksinaitė I. 15 Meinhardas 162 Meisneris A. 316 Meisteris E. F. 313 Melchioras Putelė 396 Merkys A. 392, 398 Merkulovas V 398 Medinas M. 304, 327 Meškaitis (Meškatis) J. 326 Metodijus (vysk.) 126 Michalkevičius K. M. 203 Miciūtė-Šutavičienė O. 215 Mickevičius A. 179, 186, 269, 318 Mickis M. 394 Miechowita M. 108 Miežinis M. 303 Mikaila A. 204 Mikalauskaitė E. 348 „ Miklošičius (Miklošič, Miklosich) E 334 MikšasJ. 378 Mikulėnienė D. 463 Mikutaitis P. 415 Mikutavičius A. 415 Mikutskis (vargonininkas) 212 Milašius O. 187 MiliutinasN. 266,371,372 Milkus D. E 294, 313 Milkus K. G. 287, 296, 303, 308-313 Milkus P. G. 298, 312 Milošas Č. 186,187,238 Mincevičius I. 253

Mindaugas 46, 54, 87, 90, 93, 106, 111-116, 127, 130, 154, 155, 157-163, 167, 253, 260, 272, 278 Mironas V. 415 Misiūnas-Žaliasis Velnias J. 408 Miškinis (p-dė) 223 Miškinis A. 415,417 Miulenkampfas G. L. 302 Mykolaitis-Putinas V 419 Mykolas Lietuvis 127-129 Mlynskis L 262 Molotovas V. 391,392,399 Mongirdas (p-dė) 121 Monkevičius A. 263 Morkūnas S. 262 Morkus (vardas) 152 Mörlin M. žr. Medinas M. Motiejus (vardas) 152 Motiekaitis (p-dė) 333 Muraška F. 375 Muravjovas M. 266, 369-372, 375 Murinas (p-dė) 250 Nalepa J. 54 Nameisis 86 Napoleonas Bonapartas 361 Narbutas L. 369 Narbutas T. 188 Narimantas 121 Narmantas (p-dė) 122 Narmontas (p-dė) 122 Narmuntas (p-dė) 122 Naujokas-Kietis P. 407 Neisas (Neiss) K. L. E 326 Nepokupnas A. 141, 144, 148, 463 Neronas 127 Nesselmannas G. H. F. 10, 289-291, 303, 311, 313, 317, 326, 334, 338

Nestoras 45 Netimeras 156, 157 Neumannas К . 341 Nevzorovas А . 452 NičasK. 172 Nieminenas E. 23 Nikalojus I 325 Nitschas K. žr. Ničas K. Noden-Wilkinsonas J. 402 Noelis A. L. 366 Noimanas K. žr. Neumannas K. Norimantas 121 Normantas (p-dė) 122 Normontas (p-dė) 122 Novosilcevas N. 363 Nunadej 103 Ochmanskis J. 53, 144, 147, 148, 463 OlafantO. R. 316 Olafas 62 Olgirdas 138 Onacevičius I. 367 Oralbekovas B. 351 Orvidas 138 Orzeszkowa E. žr. Ožeškienė E. Ostermejeris G. 287, 302, 308-312, 316 Ostermejeris Z. 309 Otkupščikovas J. 13 Otrębska-Jabłońska A. 173 Otrembskis (Otrębski) J. 12, 45, 172, 173, 180, 201 Ozemblovskis J. 168, 169 Ozolas R. 262 Ožeškienė E. 186 Ožkelionis (p-dė) 223 PakarklisP. 232,295,317, 394, 463 Paknys J. 387 Paleckis J. 351,393-395

Palemonas 127 Palloni M. 156 Palmaitis L. 356 Pancežinskis K. P 164 Paransevičius J. 249 Partatijus (Partacijus) J. 302 Pasarge L. 334 Pasternakas B. 423 Patackas A. 243 Paukštelis J. 419 Pavelčikas (p-dė) 152 Pavelka (p-dė) 152 Pavelskis (p-dė) 152 Pavilaitis (p-dė) 151 Pavilionis (p-dė) 151 Paviliūnas (p-dė) 151 Pavlas I 359, 360 Pavolas (p-dė) 152 Pavoliauskas (p-dė) 152 Pekulas žr. Tarkvinijus Pekulas Perkūnas 22, 103 Perkūnas (p-dė) 152 Perkūnas J. 303 Pesne A. 292 PeškoS. 272 Petcas J. 248 Pėteraitis V. 349, 358 Petkaitis (p-dė) 152 Petkelis (p-dė) 152 Petkevičius (p-dė) 152 Petkevičius P. 198 Petkus(p-dė) 152 Petkutis (p-dė) 152 Petras (vardas) 152 Petras Dusburgietis 58,110, 117 Petras I 96 Piaseckaitė-Slapelienė M. 215 Pichelis Ch. L. T. 79 Pilgrimas A. H. 315 Pilsudskis J. 187, 191, 193, 194, 197, 218, 240, 256, 257

Pisani žr. Pizanis V. Pisanskis G. 317 Pitėjas iš Masilijos 20 Pizanis V 34 PlakisJ. 318 Plechavičius P. 404 Pliateris (Plateris) J. 324 Plumpa P. 431 Pocius(p-dė) 153 Pogodinas A. 12 Popovas A. 141 Porzeziński W. žr. Požezinskis V. Poška (p-dė) 152, 153 Poška D. 303,311 Poškus(p-dė) 152 Poundas D. J. 361 Povilaitis (p-dė) 151 Povilas (vardas) 149,151 Poviliūnas (p-dė) 151 Povilonis (p-dė) 151 Pozdniakovas N. 393 Požezinskis V. 210 Pranckūnaitė O. 431 Prapuolenis K. 182 Preikšas (p-dė) 333 Preikšas K. 419 Preisas P. 324 Pretorijus E 303, 324 Pretorijus M. 303 Pričkus (vardas) 333 Princas (Prinz, Prinzas) J. 173, 463 Prunskienė K. 449, 450 Pšemeneckis M. 204 Ptolemajas 42, 47, 54, 111 Pukuveras 116 Purvinis B. (Švietimo skyriaus vedėjas) 235 Puškinas A. 141 Putrimas (p-dė) 117 Puzonas R. 439

advanas J. 128 advila Juodasis M. 174 advila Rudasis M. 128 adziulis J. 244 ganos 104 akickas J. 415 amanauskas-Vanagas A. 408 apolionis S. 281, 283, 284 aslanas P. 400 aštiitis N. 215 aštutis R. 206 auch V. 157 azmukas P. 202 sinys M. (vysk.) 222, 415 snė (baronas) 184 splys 114 spninas M. 359 šza J. 285-287, 297, 378 šza L. 313, 315, 317, 320, 322-325, 335, 336, 338, 355 sza L. G. žr. Rėza L. ichteris J. 301 ikovijus J. 298 imbertas 62, 63, 68 impa M. 228 ingaudas 111 finas A. 215 Dchovas F. E. 299 Dcius D. 400 Dizijus P. 128 Dianas (Rolland) R. 419 Dineika J. 205 Dmeris (R ö m eris) M. 182, 237

Ruigys P. F. 303, 304, 307, 309, 311 Ruigys T. 316 Rūke-Dravięa V. 462 Ruklys^ 114 Ruplys 114 Russowas B. 70 Rustemas J. 183 Ruzveltas T. 405

Sierakauskas Z. 368, 369 Simonas (vardas) 152 Sinkevičius J. 253 Sinkus(p-dė) 153 Sirokomlė V. žr. Kondratavi­ čius L.-Sirokomlė V. Sirutienė žr. Šlapelytė-Sirutienė G. Sirvydas (sen. vardas) 118 Sirvydas K. 137,303,306 Sabaliauskas A. 23, 332 Sivčykas V 272 Sacharovas A. 423 Skardžius P 348, 223 Sadūnaitė N. 431, 439 Skipitis R. 191 Safarevičius (Safarewiczius) J. Skirgaila 117, 122 100, 144, 145, 201, 463 Skirmantas 122 Sakersdorfas C. 294 Skirmontas (p-dė) 122 Saksas Gramatikas 62 Skirmuntas (p-dė) 122 Skyrelis A. 238 Salys A. 116, 117, 120, 121, Skripka A. 249 124, 223, 348, 354, 463 Sambora»H. 356 Skurdas 58 Sapūnas K. 73, 110, 286-288, Slavočinskis S. M. 75, 77, 463 307 Slovackis J. 179, 186 Smailys (p-dė) 223 Sarbievijus M. K. 128, 129 Smakauskas V. 128 Sasnauskas Č. 448 Smetona A. 382, 387, 392 Sassas F. 341 Smulkowa E. 59 Saudargas G. 451 Sauerwein J. žr. Zauerveinas J. Sniadeckis J. 183 Sniečkus A. 351, 396, 397, 409 Savickas J. 249 Solženicynas A. 423 Savukynas B. 54 Sperber J. F. žr. Šperberis J. F. Schleicheris A. 72, 289, 303, Sprangauskas (p-dė) 115 311, 316-318, 326, 334, Spranginąs (p-dė) 115 337, 379 Sriubienė A. 9 Schlimannas H. 20 Sruoga B. 403,419 Schübeleris J. 365 Dosevelt T. žr. R uzveltas T. Stadzevičius B. 377 Schultze P. žr. Šulce P. Dpas (R o p p ) E. 203 Stalinas J. 219,225,235,237, Scott I. 70 Dtundas A. 128, 174 350, 351, 353, 357, 391-393, Dzvadovskis (R ozw ad ow sk i) J. Sčesnulevičius T. 206 396, 398, 405, 406, 416, Semokas P 210 12, 144, 208, 212 418,419, 422 Senkus J. 223, 224 Lidnickis M. 45 Stanevičius S. 287, 318, 324 Serovas V. 36, 144 adzinskis J. 205 Stangas Chr. S. 76-78, 131, Setälia E. 23 adžionis S. 415 199, 212, 347, 354, 462 Settegast G. žr. Zetegastas G. aigys P. 143, 287, 297, 301, Stankevičius (p-dė) 139 303-306, 310, 316, 322, 328 Sezemanas V. 415

Stankevičius A. 447 Stankevičius J. 387 Stasevičius A. 415 Stasiulionis (p-dė) 223 Stasys K. 215 Staugaitis J. 387 Steponaitis J. 463 Steponas Batoras 128, 179 Steponavičius Į. 429 Steputaitis'(Steputat) V. 381 Storosta V. žr. Vydūnas Strijkovskis M. 108,119,170 Stulginskis A. 382 Sudnik T. 52 Suslovas M. 406, 408 Suvorovas A. 427 Svarinskas A. 429 Sveinas Ulfsonas 62 Sviatoslavas Olegovičius 41 Svirka (p-dė) 153 Šachmatovas A. 139 Šadevaltas J. E. 297 Šamborskis S. 357 Šarka(p-dė) 250 Šaulys J. 385, 387 Šaulys K. 387 Ščiuvinskas V. 446 Ščukinas S. 360 Šeliagovičius M. 60, 61 Seninas O. 257 Šernas J. 315 Šesnakas E. 326 Šeštokas (p-dė) 333 Šiekštelė (p-dė) 223 Šikšnys M. 215, 229 Šilas V. 356, 358 Šileika K. 205 Šimelionis (p-dė) 223 Šimelionis I. 215, 244 Šimelpenigis A. E 308, 339 Šimelpenigis A. E jaunesnysis 298, 299, 313-314

Šimėnas A. 451 Šimkūnas D. 9 Šinkūnas M. 9 Šinkūnienė L. 9 Šipkutė B. 213 Širiajevas E. 272 Sirvydas 118 Širvys-Sakalas K. 407 Šlapelienė M. žr. PiaseckaitėŠlapelienė M. Šlapelis J. 215 Šlapelytė-Sirutienė G. 215, 227 Šleicheris A. žr. Schleicheris A. Šleževičius M. 389 Šliūpas J. 378 Šokas (Scholz) E 304 Šperberis J. E 316 Šrederis P. 308 Šreteris A. 128 Šulcas B. 299 Šulcas J. 304, 315, 328 Šulcas T. 73, 110,287,288 Šulce P. 342 Šusteris F. Z. 298 Šuškevičius S. 272 Švedas V. 446 Šveikovska H. 180 Švitra (p-dė) 122 Švitrigaila 117, 122, 168 Švitrigėla 122 Švitrys (p-dė) 122 Švitrūnas (p-dė) 122 Švoba M. 288 Taboras A. 112 Tacitas 111 Takielskis K. 180 Talius (p-dė) 138 Tamkevičius S. 429, 431 Tamsta (kreipimasis) 143 Tarasevičius S. 205 Tarkvinijus Pekulas 130

Tautvilas (kunig.) 115 Televelis 103 Terleckas A. 439 Tešubas 20 Thomsenas (Thomsen) V. 23, 33, 463 Tichonovičius I. 237, 253, 255 Tijūnėlis (p-dė) 223 Tiškevičius K. 188 Tyla A. 236 Todesas D. 445 Tomasas A. 334 Tomaševskis V. 189 Tomsenas žr. Thomsenas V. Toporovas V. 12-14, 21, 29, 30, 34, 35, 38, 39, 42, 102, 103, 141, 210, 212, 244, 463 Traidenis 52, 55, 86, 117 Treniota (Traniota; Trinota) 115 Trubačiovas O. 12, 13, 29, 30, 34, 35, 39, 45, 463 Trumpys-Rytis B. 407 Turska H. 172, 180, 183, 185, 188, 199, 208, 216, 463 UlpisA. 403 Umbrasas (p-dė) 152 Umbražiūnas K. 215 Undrius žr. Andrius (vardas) Untanas žr. Antanas (vardas) Untulis B. 201,215 Untulis M. 215 Uogintas (p-dė) 223 Urachas 389 Urban W. 154,463 Urbanas P. 114,116-119,121 Urbanavičius V. 317 Urbšys J. 398,441 UrbutisV. 99,301,302 Uzdila (p-dė) 250 Uzdila A. 250 Užpurvis J. 349

Vabalevičius (p-dė) 266 Vagnorius G. 451 Vaičius A. (vysk.) 274 Vaidas (sen. vardas) 122 vaidila 104 Vaidotaitis (p-dė) 122 Vaidotas 122 Vaina (p-dė) 250 Vaina J. 249 Vainauskas (p-dė) 123, 266 Vainavičius (p-dė) 266 Vainiūnas (p-dė) 123 Vainius (p-dė) 123 Vainiušis (p-dė) 123 Vainys 123 Vainonis (p-dė) 123 Vaišelga 114 Vaišytė N. 244 Vaišutis N. 216 Vaišvilkas 114, 154 Vaitiekus (vardas) 155 Vaižgantas 114, 397 Valaitis A. 211 Valančius M. 189, 336, 366, 367, 372, 374-376, 397 Valinčius (p-dė) 250 Valujevas P. 373 Valukonis (p-dė) 250 Vanagas žr. Ramanauskas-Va­ nagas A. Vanagas A. 144, 145 Varnas A. 123 Varnelis K. 304 Vartbergė žr. Hermanas Vartbergė Vasiliauskas (p-dė) 250 Vasmeris M. žr. Fasmeris M. Vaza žr. Vladislovas Vaza Vėdaras (p-dė) 223 Vedinas F. 351 Vega E. 143 Vėjopatis 103

Velika (p-dė) 151 Velikėnas (p-dė) 151 Velikonis (p-dė) 151 vėlinąs 23, 103 Velykis (p-dė) 151 Velkelis M. 290, 334 velnias 23, 103 Venclova A. 394 Venclova T. 254 Vengris A. 415 Vercinkevičius j. 262 Verneris A. K. 323 Vetrovas P. Ž. 409 Veverskis P. 417 Vidmantas (LKP CK veikėjas) 235 Vidmontas žr. Vidmantas Vidugiris A. 144, 210-212, 228, 232, 463 Vienažindis J. 245 Vienuolis A. 236, 428 Viestartas 85 Vilčinskas A. 185 Vilčinskis J. K. 366 Vileišis Į. 387 Vilentas B. 285, 302, 353 Vilhelmas I 329 Vilhelmas II 388 vilkakiai 104 Vilkas D. 304,315 vilkatai 104 Vilkis J. K. 314 vilkolakiai 104 vilktakai 104 Vilnonytė V. 304 VilsonasT. V. 388 Visockis Č. 256, 263 Visvaldis 96 Višnevskaja žr. Vyšniauskaitė V. Vitas (vardas) 123 VitikasV. 315 Vitkauskas V. 394

Vitkauskas-Saidokas V. 407 Vitoldas 118, 123 Vivulskis A. 421 Vydūnas 344, 355, 460 Vygandas 109 Vygandas Marburgietis 52 Vygantas (kunig.) 117 Vykintas 108 Vyšniauskaitė V. (viceministre) 235 Vytartas (sen. vardas) 117 Vytautas 46, 61, 108, 109, 117-119, 123, 130, 131, 140, 142, 146, 154, 159, 160, 161, 167, 170, 213, 427 Vytautas Didysis žr. Vytautas Vytenis 87, 117, 159 Vladislovas IV 179 Vladislovas Vaza 94 Vojšnis (p-dė) 138 Volanas A. 128 Voldemaras A. 389 Volončevskis M. žr. Valan­ čius M. Volteris E. 144,212 Voluzianas 47 Vorošilovas K. 392 Vosylius (p-dė) 152 Vrublevskis T. 216 Vujekas J. 178 Wagstaffas C. E. 278 Weinreichas H. 282 Wiedemannas O. 67, 318 Wilkins D. žr. Vilkas D. Woodmanas R. 359 Wulff (Vilniaus apygardos ko­ misaras) 228 Zabarskaitė J. 9 Zaydleris B. 111,117,118 Zajančkauskis V. 201 Žandenas B. 299

Zasas F. žr. Sassas F. Zatorskis V. 366 Zauerveinas [. 355 Zdanavičius Z. 253 Zdancevičius (Zdancewiczius) T. 59, 172, 173, 463 Zdaniukevičius (Zdaniukiewiczius) A. A. 172 Zebedenas 156, 157 Zengštokas L. 298 Zetegastas G. 326 Ziembiński V. 358 Zienkovičius M. J. 164 Zigmantas (vardas) 124 Zigmantas (Imperatorius) 108 Zimanas G. 229, 351 Zingeris E. 251 Zinkevičienė R. 9 Zinkevičius V. 9 Zinkevičiūtė-Šinkūnienė L. žr. Šinkūnienė L. Žinovas V 57 Zweig A. žr. Cveigas A.

Žagunis G. 452 Žaliasis Velnias žr. Misiūnas J. Želigovskis L 187, 193, 194, 196, 197, 240, 244, 256, 257, 266, 267, 275, 276, 391 Žemaitis (p-dė) 223 Žemaitis J. 408 Žemaitis Z. 182 Žemėpatis 103 Žemyna 103 Žemkalnis žr. LandsbergisŽemkalnis V. Žievys A. (klebonas) 248 Žigmantas (p-dė) 124 Žilėnas V. 236 Žiliberas de Lanua žr. Ghillebert de Lannoy Žilinskaitė-Šinkūnienė E. 9 Žilinskaja L. 245 ŽiugždaJ. 421,425 Žižmaras R 216 Žybartas (sen. vardas) 124 Žygaitis (p-dė) 124

Žygas (p-dė) 124 Zygaudas (sen. vardas) 124 Žygelis (p-dė) 124 Žygimantas (kunig.) 109, 124 Žygimantas (Vytauto Didžiojo brolis) 168 Žygimantas Augustas 131, 143, 170, 175, 272, 280 Žygimantas Kęstutaitis 137 Žygimantas Senasis 142, 169, 279, 284 Žygimantas Vaza 143 žyniai 104 Žučkevičius V. 144 Žukauskas-Vienuolis A. žr. Vienuolis A. Žukelienė E. 211 ŽukelisA. 211 Žvėrelis (p-dė) 223 Žvinys J. (klebonas) 229 Žvirbliauskas (p-dė) 266 Žvirblis (p-dė) 223 Žvironas A. 415

Vietovardžių (ir tautovardžių, etnosų ir pan. pavadinimų) rodyklė

Aboljna (up.) 41 Adomlaukiai 346 Adutiškis 203, 226 Agurkiai (mst.) 250 Aina 146 aisčiai 10, 45 Aismarės 352 Aitra (up.) 157 Akmenynė (mst.) 221 Aknysta (hidr.) 90 Albertina (mst.) 227 Alekniškis (ež.) 153 Algirdai (mst.) 117 Algirdava (mst.) 117 Algirdėnai (mst.) 117 Algirdiškis (mst.) 117 Alksnėnai (mst.) 250 Alma Ata 452 Alna 332 Aistra (up.) 157 Altajus 399, 414 Ameita 352 anatolai 10 Angara 414 Antakalnis (mst.) 213,267 Antšvenčiai 350 Apaščia (sen. gyvenvietė) 92 Apsas (mst.) 204, 207, 224 Apuolė 62 Aradninkai (mst.) 247, 250, 273 Aralo jūra 424 Armėnija 448

Armoniškės (mst.) 204 Asava 204 asirai 20 Astravas 167 Ašiužia (mst.) 245 Ašmena 225, 403, 405 Atžėlė 95 Augustavas 193 Aukštadvaris 258 Aukštaičiai 108, 110 Aukštuojai (mst.) 245 Azierkai 245 Ažulomis (mst.) 226 Baikalas 414, 424 Baisogala 370 Baletai 331 Balstogė 227, 313 baltai 10 t. t. Baltarusija 125, 366 Baltijos kelias 445, 446 Baltoji Vokė 264 Baltupiai (mst.) 213 Bandava 66 Baranovičiai 145 Barčiai (mst.) 52 Barenco jūra 414 Barnaulas 422 Barta (Bartha) 47, 277 bartai 52, 47 Barteliai (mst.) 52 Basiai (mst.) 250 Bebrėnai (mst.) 211, 245

Benekainiai (Benekainys) 204, 225 Berešta (up.) 12 Berlynas 344 Beržėnai (mst.) 83 Beržiniai (mst.) 250 Beržkalnis 331 Beržlaukiai 333 Beržūna (up.) 390, 246 Bezdonys (mst.) 264 Bielyčia (mst.) 226 Bykovas 400 Bitėnai 350 Bizantija 126, 150, 151, 155 Bokštas 211,246 Brandenburgas 291, 351 Breslauja 144,207,224 Bublaukiai 346 Buchenvaldas 416 Bučiūnai 406 Budavonės miškas 400 budinai 11 Būdviečiai 332, 358 Buivydžiai (mst.) 255 Butkūnai 346 Butrimonys 204, 207 Ceikiniai 203 Ceklis 66 Čebatoriai (mst.) 213 Čedasas (ež.) 92

* Santrumpa mst. žymim a bot k o k i. ) j i y v e n v i e t o ( m i e s t a s . b a / n v t k . i i m i s . k a i n u s , v i e n k i e m i s . . . ) .

čeremisai žr. mariai Červenė 400-401 Čiaunas (ež.) 92 Čičirys (ež.) 92 Čikaga 455 Čižikai 406 Dainava 54, 55 Dainava (mst.) 221,264 dainavis 54 Dainiškės (mst.) 226 dakai 11 Dakėnai 345 Danija 453 Daniukas (ež.) 153 Daniūnai (mst.) 245 Danupys (hidr.) 153 Darkiemis 332, 346, 352 Daugėliškis 203, 224, 226 Dauguva (up.) 89 Daumantai (mst.) 116 Daumantiškiai (mst.) 116 Daunoriai (mst.) 245 Degučiai (mst.) 250, 353 Deltuva 106, 107 Detmoldas 344 Deviltava 106 Didlaukiai 333 Didžioji Britanija 454 Didžiuliai (mst.) 250 Dieveniškės 207, 226, 264 Dysna 390 Dokšicas 145 Doniškis (ež.) 153 dregovičiai 43, 108 Dringis (hidr.) 90 Drisvėtai 390 Druja 390 Druja (mst.) 191 Drūkšiai 390 Druskininkai 224, 403

Dubiniai (mst.) 224 Dubininkai 332, 333 Dūda (Dūdos; mst.) 226, 246 Dūkštas 226 Duobelenė 82 Duobenė 82 Durbė (ež.) 51, 86 Dušanbė 452 Duvzarė 66 Dvarčėnai (mst.) 250 Dvareliškiai 345 Eišiškės 226, 257, 262, 264, 284, 435 Eitkūnai 352 Enciūnai 332 Ereliškės (mst.) 258 estai 10 Estija 448, 454 etruskai 20 Ežerė (up.) 66 Fergana 446 finai 23, 24 Gaina 146 Galinda (Galindia) 47 galindai 41, 42, 43, 47 Gaišia 403 Galviečiai 353 Gardinas 227, 245 Gastos 333, 352, 354, 355, 358 Gedminaičiai (mst.) 118 Gedminiai (mst.) 118 Gedminiškė (mst.) 118 Gedvyliv (up.) 142 Geldapė 332 gelonai 11 Gėlūnai (mst.) 236 Georgenburgas 107

germanai 36 Gervėčiai 199, 203, 207, 224-226, 242, 270-272, 347,403 Gerviškėnai 345, 346 getai 11 Gilgė 333 Gilija 333, 352 Gilviniškės (mst.) 221 Girdava 333 Girios (mst.) 271 gotai 37 Graužai 406 Graužiškiai (mst.) 225 Gruzija 448, 458 gudai 37, 43, 44, 125 Gudenionys (mst.) 245 Gudija 43, 125, 270 Gūdžiai 346 GULAG-as 416 Gulbinai (mst.) 213 Gumbinė 288, 321, 332, 346,352 Haina 146 Halė 296, 300-302 Helsinkis 459 Horodlė 167, 174 Idumeja 95 Igarka 414 Ignalina 226, 424 Ikaznė (mst.) 191 ilyrai 35 Imera 95 Indija 149 indoeuropiečiai 10, 14, 15 indoiranėnai 10 iranėnai 35, 36 Irkutskas 422 Irtyšius 414

Įsė 346 Islandija 453 Įsrutis 288, 321, 332, 346, 352, 354 Išdagai 328, 333 italikai 10 Ivancevičiai 145 Ivonupis (hidr.) 153 Įagelonys (mst.) 119 Jakėnai (mst.) 213* Jančiūnai (mst.) 245 Japonija 454 Jarupys (hidr.) 153 Jašiūnai 226, 264 JAV 454 Jelgava 87 Jenisiejus 414 Jersika 95, 96 Jogėliškiai (mst.) 119 Jogėlonys (mst.) 119 Jonava 424 Jotva 54, 55 jotvingiai 53 t. t. Juodeliškiai (mst.) 247 Juodkrantė 282 Juodupė 400 Jurotiškiai 226 Kabeliai (mst.) 258 Kaidanavas (mst.) 112 Kalėdbalė 150 Kalėdiškiai (mst.) 150 Kaledonys (mst.) 150 Kalėdų upelis 150 Kalesninkai (mst.) 203, 221, 264 Kaliningradas 352 Kaliningrado sritis 277, 354 Kalnų Karabachas 446 Kaltanėnai 203, 210, 226

Kalveliai (mst.) 258 Kamojai (Kamojas; mst.) 224, 225, 226, 403 Kamonių Posūnis (up.) 153 Kanava (up.) 173 Kantogradas 357 Karaliaučiaus kraštas 277 Karaliaučius 48, 296, 332, 346, 353, 354, 357 Karalienė 321, 346 Kariotiškės (mst.) 120 Karklė 333 Karoliniškės 450-451 Karšuva 107 Karvaičiai 325 Katniava 333, 353 Kaunas 143, 191, 401, 451, 453 Kėdainiai 424 Keklis (Keklys) žr. Ceklis Kęstučiai (mst.) 121 Kęstutiškės (mst.) 121 Kiekskiemiai 353 Kiemeliškiai (mst.) 225, 226 Kijevas 452 Kirka (Kirkė, Kirkravis; hidr.) 153 Klaipėda 320, 321, 329, 332, 340, 349,435 Klaipėdos kraštas 277, 340, 341, 348, 349 Klepočiai 406 Klevą (up.) 12 Klevai (mst.) 273 Kliuščionys (mst.) 225, 226 Klynai (mst.) 226 Kneiphofas 316 Knituva 107 komiai-zyriai 30 Konstantinopolis 155 Kovno (Ink.) 139

Krantas 352 Krasnavas (mst.) 247 Krasnogrūda (mst.) 247 Krasnojarskas 399, 414, 422 Kretinga 400 Krevas (Krėva) 166, 225, 226, 246, 403 krivičiai 43, 108 Kryželiai (mst.) 151 Kryžinis (ež.) 151 Kryžiškės (mst.) 151 Kryžių kalnas 429 Kryžiukas (up.) 151 Kryžiuočių valstybė 277 Kryžkalnis (mst.) 151 Kryžokas (ež.) 151 Kryžupis (up.) 151 Kroatija 149 Kučionys (mst.) 225 Kukovaitis 106 Kulva 284 Kuoknesė 95, 96 Kuršas 62 kuršiai 62 t. t., 277, 278 Kuršiai 352 Kuršių marios 424 Kuršių nerija 350 Labguva 332, 333, 352 Ladoga 424 Lamata 110, 111 Lanka 332 Laptevų jūra 400, 414 Latakas (mst.) 213 Latava (up.) 94 Latgala 94-96 latgaliai 94 t. t. latgaliečiai 94 Latupis (up.) 95 Latuva (up.) 95 latviai 94 t. t.

Latvija 94, 162, 448, 454 Laukiška 332, 346 Laukstyčiai 317 Lazdėnai (mst.) 221 Lazdijai 258 Lazdynai 352, 354 Lazdynėliai 353, 357 Lazūnai 207,210,211,224, 347 LDDP 456,457 Lena 414 Lengveniai (mst.) 115 Lengveniškės (mst.) 115 Leningradas 452 lenkai 278 Lenkija 51 Lentupis (mst.) 224, 225, 226 Liachavičiai 145 Liauda 109 Lyda 226 Liesukas (up.) 153 Lietuva 100 t. t., 105, 110, 111, 157, 291, 305, 366 Lietuva (mst.) 245 lietuvisai 125, 272 Lietuvių pylimas 141 lietuvninkai 277, 291, 335 Lietuvos generalinė sritis 403 litovcy 141 Litovniki 141 Litva 100, 105, 141, 157 Litva Medynskaja 142 Litva Nižegorodskaja 142 Litva Tiumenskaja 142 litvaki 141 litvinai 105, 125, 272 Litvincyno 141 Litvincovo 141 litviny 141 Litvinovka 142 Litvinovo 141

Litvinovskij 142 Litvinucha 141 Liubartai (mst.) 121 Liubartiškės (mst.) 121 Liubartycha 142 Liublino unija 144, 162, 169, 174-176, 181, 190 Lochstädt žr. Laukstyčiai Luckas 131, 167 Lugamėnai (mst.) 211 Lumbiai (mst.) 247, 273 Luodis (ež.) 91 Maišiagala 221, 226, 264 Maladečina 390 Malaišiai (Maleišiai; mst.) 92 Mantvydai (mst.) 121 Mantvydiškis (mst.) 121 Mantvydžiai (mst.) 121 Marcinkonys 203, 224, 403 mariai (čeremisai) 29, 30 Marijampolė 427 Marijampolis (mst.) 221, 236 Maskva 42, 131, 361, 452 Maura 333 Mažieji Baušiai (mst.) 226 mažlietuviai 277 Mažoji Lietuva 149, 250, 277 t. t., 377-379 Medilas 390 Medininkai 109, 259, 453 Mėgava (Mėguva) 66 melanchlenai 11 Melnas 169 Merkys (up.) 56 Mickūnai (mst.) 221 Mielagėnai 224, 226 Mikailiškės (mst.) 226 Mikališkės 225 Mikantonys (mst.) 226 Mikėnai 20

Mikyta (up.) 153 Milvydai (mst.) 226 Mingė 333 Minija 333 Minskas 145 Mintauja 87 MiŠtūnai (mst.) 221, 236, 264 Molčadė (mst.) 112 Moldova 448,458 Mordovija 417 mordviai 29 Mostiškės (mst.) 257 Motiejiškis (up.) 153 nadraviai 48 Nadrava (Nadrowia) žr. Nadruva Nadruva 47,48,277,278 Nalšia 106, 107 Narčiai (mst.) 211 Narmantai (mst.) 122 Naročius (Narutis) 390 Naujadvaris (mst.) 200, 221 Naujieji Rytprūsiai 360 Naujinis (ist. mst.) 90 Naujoji 333 Naujoji Akmenė 424 Naujoji Vilnia 221, 226, 264, 399 Navininkai (mst.) 247, 273 Nemenčinė 221, 226, 255, 264, 435 Nemirseta 333 Nemunynas 352 NeteČius (ež.) 173 neurai 11 Nočia (mst.) 226 Noliškis (mst.) 91 Nordenburgas 331 Norilskas 401, 416

rmančiai (mst.) 122 rmantai (mst.) 122 rmantėliai (mst.) 122 tanga (Notangia) 46, 277 angai 46 vosibirskas 399 eliai (mst.) 221 olcai 100 olė 146, 147, 148 sa (up.) 12 įskas 399, 432 □ras (up.) 173 srūtai 346 a 147, 148 rencimas 416 dniai (mst.) 250 eržė (mst.) 221, 224, 26, 258 etai 352, 353 radė 226,255,258,435 itvys (mst.) 224 ėgiai 349 udė 46 Lidėnai 46 alnė 332, 333 riokiai 352 įkė 55 kiai 55 rininkai 352 larys (ist. sritis) 66 iedė 46, 52 ledėnai 46 Loščiai (mst.) 226 tūrinė (mst.) 226 sriai (mst.) 213,267 svėžys 400, 453 alkiai 346 ečė 245 oviai 390

Pašalčis (mst.) 226 Pašilaičiai (mst.) 213 Patilžiai 345 Pavalakė (mst.) 224 Pavoverė (mst.) 258 Pečiora 414 Pelekai (mst.) 204 Pelesa 199, 206, 207, 224, 226, 242, 244, 245, 270, 271 persai 11 Persantė (up.) 13 Pervalkas (mst.) 204, 245 Petkaičiai (mst.) 152 Petkeliškės (mst.) 152 Petkeniškis (mst.) 152 Petkiškiai (mst.) 152 Petkūnai (mst.) 152 Petrašiūnai 400 Piliakalnis (mst.) 245 Piliava 352 Pilkalnis 332, 333, 346, 358 Pilsotas 66 Pilupėnai 333, 342 Plikiai (mst.) 224 Pluškiemiai 353 Pocupis (hidr.) 153 Pogesania žr. Pagudė polešukai 60 Polexia žr. Palėkė Pomesania žr. Pamedė Poškonys 236, 262 Poškupis (hidr.) 153 Povilai (mst.) 151 Povilaičiai (mst.) 151 Povilauskai (mst.) 152 Povilėlis (ež.) 152, 153 Poviliškė (mst.) 151 Prancūzija 454 Pravieniškės 400, 421 Priekulė 333, 349 Pristavonys (mst.) 247, 273

Prusa 356 prūsai 45 t. t., 277, 278, 280, 291 Prūsijos valstybė 279 Prūsų Lietuva 291 Punskas 246-248, 250, 267, 270, 272-274 Purvėnai (mst.) 221 Puskepaliai 345 radimičiai 43, 108 Ragainė 52,285,321,332, 346, 352-354, 358 Rainiai 400, 421, 444 Raktuvė (sen. gyvenvietė) 84 Ramaškonys (mst.) 224, 244 Ramonai (mst.) 250 Ramoniškės (mst.) 273 Raseiniai 400 Riešė (mst.) 221, 226 Ryga (up.) 81 Rimdžiūnai (mst.) 271 Rimšė (mst.) 203, 226 Rytprūsiai 250, 277, 340-346, 350-352 Rodūnia 200, 204, 206, 207, 226 Rokiškis 400 Rominta 352 Romos imperija 126 Ropėnai (mst.) 258 Rovėja (mst.) 91 Rudamina (mst.) 221, 226, 264 Rūdiškiai (Rūdiškės; mst.) 221, 226 Rudnia (mst.) 203, 206, 403 rusai 40, 41 rusenai 131 Rusia 40, 41, 51, 126, 130, 132, 150, 155

Rusija 131, 139, 162, 163, 190, 448, 454 rusinai 131 Rusnė 333, 349 rutėnai 131 Sąjūdis 440, 442, 443, 444, 445, 457, 458 Salduvė (sen. gyvenvietė) 84 Salos (mst.j 225 Sambia žr. Semba Santakai (ms.t.) 258 Sargėnai 400 Saudo Arabija 443 Saulė 107 Sauskojai 345 Scalowia žr. Skalva Seinai 193, 200, 216, 246, 247, 272-274 Šėla 90,91,93 sėliai 89 t. t. Sėlpilis (sen. gyvenvietė) 92 Semba 46, 48, 53, 277 sembai 48 Senkutis (ež.) 153 Serbija 149 Seredžius 406 Sevanas 424 Sidabre (sen. gyvenvietė) 86 Silenė 82 Singapūras 443 Sinkiškė (up.) 153 Sinkupė (hidr.) 153 Skalva (Skalava, Scalowia) 48, 277, 278 skalviai (skalaviai) 48 Skalviai (mst.) 52 Skapiškis 406 Skirgailai (mst.) 122 Skirgailiai (mst.) 122 Skirgailinė (mst.) 122

Skirmantiškė (mst.) 122 Skirmantiškis (mst.) 122 Skirvytė 352 skitai 11, 35, 36 Skrunda-Žiemgala 66 Slanimas 145 slavai 38 t. t. Smalėnai (mst.) 247, 274 Smalininkai 333 Smilgiai (mst.) 226 Smurgainys 225, 403 Sniečkus 427 Sovietų Lietuva 397-398; dar žr. Tarybų Lietuva Sovietų Sąjunga 398, 454, 455; dar žr. Tarybų Sąjunga Spa (mst.) 192 Sparnenė 82 Springiai (mst.) 115 Stakai (mst.) 227 Stakų Ūta (mst.) 226 Stalupėnai 288, 332, 346, 352, 354, 358 Sūdava (Sūduva, Sudowia) 54, 55 sūdinai, sūdynai 54 Sudowia žr. Sūdava sūduviai (sūdaviai) 53, 54, 58, 277 Sūduvių kampas 57, 277 Sūdva 54 Suvalkai 193-195, 247, 273, 274 Suvalkija 361 Suvalkų kraštas 359 Sužionys (mst.) 255 Svirkų ežeras 153 Svirkupys (hidr.) 153 Svislovičius 390 Svyriai 225, 403, 405

Šakunai 345 Šalčininkai 224, 226, 256, 257, 259, 261, 264, 265, 267, 435 Šalčnykai 259 Ščiutinas 224, 226 Šeduva 370 Šemetas (mst.) 225, 226, 403 Šernai 20 Šerpaičiai (mst.) 83 Šeškai (mst.) 245 Šiauliai 107, 453 Šilėnai (mst.) 213, 345, 352 Šilutė 332,349 Šimanovizna (mst.) 273 Širviai (mst.) 226 Širvinta 333 Šklėriai (mst.) 258 Šnipiškės (mst.) 213 Štabinas 390 Šumskas (mst.) 221, 226 Švenčionėliai 226 Švenčionys 200, 203, 224, 226, 435 Talava 95 Tarybų Lietuva 398; dar žr. Sovietų Lietuva Tarybų Sąjunga 398, 425; dar žr. Sovietų Sąjunga Taškentas 436 Tauragė 335 Tautvilai (mst.) 115 Tbilisis 446 Tenkytai (Tenkyčiai) 155 Tepliava (Tepliuva) 333, 352, 353 Tervetė (up.) 82 Tervetenė 82 Tilžė 321, 329, 332, 334, 343, 346, 352-354, 357

Timkovičiai 145 Tit Aras 400 Tolkemita 356 Tolminkiemis 316, 320, 333, 352,353 Tomskas 399 Tovė 346 Traidžiūnai (mst.) 117 trakai 11, 35 Trakai 185, 226; dar žr. Troki Trakėnai 352 Trasinė (up.) 173 Trempai 302 Tribonys (mst.) 226 Trofimovskas 400 Troki (Ink.) 139; dar žr. Trakai Troškūnai 406 Trusas (sen. uostas) 48 Tuolas (hidr.) 90 Turgeliai 221, 226, 264 Turmantas 435 Tverečius 203, 224, 226 udmurtai 30 Ukmergė 106,258 Ukraina 448 Ūla (up.) 12 Ungura 333 Upytė 106 Upmala 82 Usa (up.) 12 Užnemunė 359-361, 370, 371,375 Užuklonys (mst.) 221 Vaidatoniai (mst.) 122 Vaidotai (mst.) 122 Varnaičiai (mst.) 123 Vainatrakis (mst.) 123 Vaineikiai (mst.) 123 Vainežeris (mst.) 123 Vainiai (mst.) 123

Vainiškė (mst.) 123 Vainiūnai (mst.) 123 Vainutas 335 Vaitakiemis (mst.) 247, 273 vakariniai lietuviai 277 Vakarų Prūsija 321 Valažinas 390 Valinčiai (mst.) 250 Valkaviskas 145 Valkininkai 203, 226, 258 Valtarkiemis 353 Vanaginė (mst.) 213 Vanenė 66 Varėna .203, 226, 258 Varenavas 204, 226 variagai 39 Varmė 46 varmiai 46 Varniai 109 Varniškės (mst.) 245 Varšuvos kunigaikštija 361 Vaškutė (up.) 153 Velykiai (mst.) 151 Velykionių upelis 151 Velykionys (mst.) 151 Velykūnai (mst.)* 151 Velikuškės 151 Vėluva 333, 352, 353 Veniai (ež.) 153 Venys (up.) 153 Venta 66 Verchojanskas 400 Vėžionys (mst.) 221 viatičiai 108 Vyciškiai 345 Vidugiriai (mst.) 247, 250, 267,273 Vidžemė 87, 95 Vidžiai 225, 403 Viešinta (hidr.) 92 Viešintos 453

Vievis 258 Vija (mst.) 226, 246 vikingai 39, 51 Vilkamergė 106 Vilkaviškis 258 Vilkija 130 Vilniaus kalvarijos 429 Vilnija 198 Vilnius І43, 180, 191, 192, 194, 196, 197, 198, 219, 221, 226, 256, 257, 261, 275, 362, 365, 391, 404, 435,436, 451,453, 455 Vinciapolis (mst.) 226 Visoriai 459 Vytautai (mst.) 123 Vytautėliai (mst.) 123 Vytautinė (mst.) 123 Vytautiškė (mst.) 123 Vytauto brasta 142 Vytauto ežeras 142 Vytauto lėkštė 142 Vytauto maudyklos 142 Vytauto pirtis 142 Vytauto tiltelis 142 Vytauto vieškelis 142 Vyteniškės (mst.) 117 vokiečiai 278 Vokietija 454 Vokietijos imperija 329 Vorkuta 416 Voronežas 380, 385 Vosbutai 406 Vosiūnai (mst.) 204 Vosyliškiai 226 Vupenka (up.) 41 Warmia žr. Varmė Zaduojas (ež.) 92 Žagarė 82 Zalvas (ež.) 92

Zarasai 92, 435 Zasečiai (mst.) 211 Zietela 207, 210-212, 224, 347 zyriai žr. komiai-zyriai Zirnajai (ež.) 92 Žabariškės (mst.) 250, 273 Žabynai 333 Žagarė (sen. mst.) 83, 429

Žagarė (mst.) 221, 235 Žagariai (mst.) 274 Žalioji 333 Žąsūgala (mst.) 75 Želva 333 Žemaičiai 108 Žemaičių Naumiestis 335 Žemgala 81 Žemgaliai 81

Žydžiūnai (mst.) 245 Žiemgala 80, 81, 87 Žiemgaliai 80 Žygmantiškė (mst.) 124 Žygmantiškė (mst.) 124 Žirmūnai 204, 212, 226 Žizdrą (up.) 12 Žukainiai (mst.) 226 Žvėrynas (mst.) 258

Zinkevičius, Zigmas Zi-102 Lietuviai = The Lithuanians : praeities didybė ir sunykimas / Zigmas Zinkevičius ; Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Lietuvių kalbos institutas. - 2-asis leid. - Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013. - 503, [1] p. : iliustr., faks., portr., žml. Bibliogr.: p. 462-465. - R-klės / sudarė Laimutė Šinkūnienė, p. 485-503. ISBN 978-5-420-01724-1 . Akademikas prof. Zigmas Zinkevičius šioje knygoje atskleidžia mūsų tautos ir valstybės nueitą kelią iki šių laikų. Kadaise buvusioje didžiulėje daugiatautėje senosios Lietuvos valstybėje gyveno labai gausi lietuvių tau­ ta, sugebėjusi išlaikyti savo valdžioje didelę teritoriją su joje gyvenančiais įvairių tautų žmonėmis ir būti teisinga visiems jos gyventojams. Visa tai Autorius aiškina naudodamasis kalbos mokslo, archeologijos, etnologijos ir antropologijos tyrimų duomenimis, kurie yra patikimesni už rašytinius šaltinius. Taip pat aprašo lietuvių tautos sunykimo procesą ir jo priežastis: pragaištingą sandėrį su lenkais ir Lietuvos okupacijas. Knyga bus ypač naudinga jauniems skaitytojams, naiviai tikintiems sveti­ mųjų skleidžiamu melu, abejojantiems senolių patirtimi ir besiblaškantiems po svetimus kraštus Ieškant skanesnio kąsnio... O vyresnės kartos skaityto­ jams knyga primins skaudžius, bet prasmingus išgyvenimus, tremčių ir ka­ lėjimų kelius svetur ir netektis kovose dėl savo krašto laisvės; širdį džiugins šviesūs Sąjūdžio ir Baltijos kelio atminimai bei vaizdai. UDK 94(745)+811.172(091)

Zigmas Zinkevičius LIETUVIAI

Praeities didybė ir sunykimas Dailininkas Albertas Broga Redaktorės Judita Mačiokienė, Agota Sriubienė Iliustracijų redaktorė Ieva Burbaitė Žemėlapius spaudai rengė Laima Gelčiūtė Iliustracijas spaudai rengė Dalia Toliušienė Maketavo Darius Šimkūnas Korektoriai: Laima Balaikienė, Gediminas Ciulada, Rūta Techninė redaktorė Elvyra Volkienė

Šližytė

2013 10 17. 33 apsk. leid. 1. Užsakymas 2036. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, L. Asanavičiūtės g. 23, LT-04315 Vilnius, www.melc.lt Spaudė STANDARTŲ SPAUSTUVĖ, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius, www.standart.lt

Lietuva,

K n y g o je iš s a m ia i a p t a r ia m a p ir m y k š t ė

d a v u s i b ū s im a ja i v a ls ty b e i p a v a d in im ą , k ito s r a š y tin iu o s e š a ltin iu o s e m in im o s lie t u v ių ž e m ė s : D e lt u v a , N a lš ia , U p y t ė , Š ia u lia i, K a r š u v a , K n itu v a , g e o g r a fin ia i ž e m a ič ių ir a u k š ta ič ių p a v a d in im a i, a iš k in a m a , k o d ė l lie t u v ia i b u v o p a k r ik š t y t i p a s k u t in ia i. K a d a is e b u v u s io je d id ž iu lė je d a u g ia t a u t ė je s e n o s io s L ie tu v o s v a ls ty b ė je g y v e n o la b a i g a u s i lie t u v ių t a u t a , s u g e b ė ju s i iš la ik y ti s a v o v a ld ž io je d id e lę t e r it o r iją ir b ū t i te is in g a v is ie m s jo s g y v e n to ja m s . V is a ta i a ts k le id ž ia m a r e m ia n t is k a lb o s m o k s lo , a r c h e o lo g ijo s , e t n o lo g ijo s ir a n tr o p o lo g ijo s t y r im ų d u o m e n im is . K a lb a m a a p ie L iu b lin o u n iją ir p a s k u t in į A b ie jų T a u t ų R e s p u b lik o s la ik o t a r p į, t r u k d y m ą s u k u r ti t a u t in ę v a ls ty b ę i r s o s tin ė s u ž g r o b im ą , V iln ijo s s u l e n k i n im ą , S o v ie t ų S ą ju n g o s ž lu g im ą . D a u g

Vj

v

v ie to s s k ir ia m a M a ž a ja i L ie tu v a i, k u r i d a u g ia u k a ip s e p ty n is š im tm e č iu s v a ld y ta v o k ie č ių . A p r a š o m a s A n tr a s is p a s a u lin is k a r a s , p o k a r io t r ė m im a i į S ib ir ą , p r iv e r s tin ė k o le k ty v iz a c ija , s u g r io v u s i k le s tė ju s ią k r a š to e k o n o m ik ą ir n u s k u r d in u s i k a im ą , S ta lin o s u k u r to s

imperijos ž l u g i m

blogio

a s , M ic h a ilo G o r b a č io v o

p a s ta n g o s ją r e fo r m u o ti, v ie š u m o ir p e r tv a r k o s id ė jo s , p a g r e it in u s io s jo s p a b a ig ą .

■

■

.

'A t