Zigmas Žemaitis 1402000000

Citation preview

v

Zigmas Žemaitis

Vilnius „Mokslas" 1979

51(09) 2e 52

VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS ORDINO VALSTYBINIS V. KAPSUKO UNIVERSITETAS

Redakcinė kolegija: E. GEClAUSKAS J. KUBILIUS V. PAULAUSKAS A. PIROČKINAS (ats. redaktorius) 1. ŽEMAITYTE-GENIUŠIENĖ

2e 52 Zigmas ŽemaTus:^[Straipsnių rinkinys] / Vilniaus V. Kapsuko un-tas; Red. kolegija: A. Piročkinas (ats. red.) ir kt.— V.: Moks­ las, 1979 © .— 184 p., 8 iliustr. lap. „Zigmo Žemaičio bibliografija": p. 162-183 / V. Bogušis. Bibliogr. nuorodos išnašose. P ro feso riu s Z igm as Žem aitis {1884—1969) 18 m etų K auno u n iv e rsite te b u v o m atem atik o s p rofesorium i, d e k a n u . 1940 m. p e rs ik ė le s i V ilnių, čia iki p a t m irties sėkm ingai u gdė ja u n ą ją m a tem atik ų k a rtą . P a te ik ia m o ji k n y g a — tai d ėk in g ų m o k in ių ir artim ų jų pasak o jim as a p ie įdom ų žm ogų ir žym ų m ok slin in k ą.

1402000000 10604—053 Ž M854(08)—79 113—79

51(09) © Leidykla „Mokslas", 1979

Nostrae Almae Matri — Vilniaus universitetui, Švenčiančiam 400 metų jubiliejų Jonas Kubilius MŪSŲ PROFESORIUS Šiam žmogui buvo galima pavydėti energijos, žvalios nuotaikos, sveikatos, ilgo kūrybingo amžiaus. Galima buvo pavydėti ir inte­ resų rato platumo, o labiausiai — mokinių. Profesorius Zigmas Žemai­ tis ne veltui laikomas Lietuvos matematikų patriarchu. Beveik pusę Šimtmečio jo gyvenimas buvo susijęs su Lietuvos aukštąja mokykla, su akademiniu lietuvių jaunimu. Šioje knygoje buvę profesoriaus mokiniai —- šiandien žymūs peda­ gogai, matematikai,— taip pat artimieji atskleidžia taurios Z. Žemai­ čio asmenybės bruožus, pasakoja apie jo vaikystę, mokslo dienas, apie ilgametį vaisingą pedagoginį, organizacinį, visuomeninį, mokslinį dar­ bą. Daugumas šių pasakojimų paremti išlikusiais profesoriaus atsimi­ nimų fragmentais, jo straipsniais, laiškais, dokumentais ir kt. Iš tikrųjų, tai būta įdomios, intelektualios, sakyčiau, daugiašakės as­ menybės. Kurią mūsų kultūros ar visuomenės gyvenimo sritį bepaimsime, visur rasime ženklių Z. Žemaičio veiklos pėdsakų. Nuo jaunų dienų jį domino teatras, muzika, dailė, kalbotyra, etnografija, gimtojo Vilniaus krašto istorija. Baigęs mokslus, jaunas matematikos moky­ tojas, Pirmojo pasaulinio karo audros nublokštas į tolimąjį Vorone­ žą, susirūpino lietuviška matematikos terminija. Čia jis kartu su kal­ bininku J. Jablonskiu ir kitais mokytojais išvarė didelį ir reikšmingą barą. Voroneže rūpestingas pedagogas Z. Žemaitis gynė pažangius moks­ leivius. Grįžęs į tėvynę, jis aktyviai prisidėjo prie pirmaisiais Tary­ bų valdžios metais Lietuvoje pradėto vidurinės ir aukštosios mokyk­ los kūrimo. Vėliau jam teko nelengva vieno iš pagrindinių Aukštojo mokslo draugijos, Aukštųjų kursų ir Kauno universiteto organizatorių našta. Ilgus metus buvo Matematikos-gamtos fakulteto dekanu. Jo va­ dovaujamas fakultetas ir pagalbinės įstaigos išaugo, tapo svarbia pa­ žangių, kvalifikuotų matematikos ir gamtos mokslų specialistų kalve. Zigmas Žemaitis daug prisidėjo ir organizuojant Lietuvos žemės ūkio akademiją. Didelis pedagoginis krūvis, ūkiniai fakulteto rūpesčiai ir organizacinė-visuomeninė veikla universitete bei už jo ribų iš dalies kliudė profesoriui atsidėti mokslo darbui, tačiau ir šia kryptimi Zig­ mas Žemaitis yra tiesęs pradininko kelius. Daug širdies ir energijos Zigmas Žemaitis atidavė atkuriamam lie­ tuviškam universitetui Vilniuje, kai 1939 m. šis miestas buvo Tarybų Sąjungos grąžintas Lietuvai. Pokario metais jis — vienas iš pirmųjų šio universiteto rektorių, vadovauja matematinės analizės katedrai, o 3

kurį laiką — Darbininkų ir valstiečių parengiamiesiems kursams. Ga­ lima sakyti, tik pačioje senatvėje, atsisakęs daugelio, bet dar toli gražu ne visų pareigų, profesorius vėl galėjo atsidėti mokslo darbui: tyrė matematinės minties raidos Lietuvoje istoriją. Labai daug laiko ir energijos Zigmas Žemaitis savo gyvenimo ke­ lyje skyrė visuomeninei veiklai, švietimo darbui, mokslo propagan­ dai. Vilniaus reikalai, Lietuvos aeroklubo organizavimas ikikarinėje Lietuvoje, moksleivių matematinės olimpiados— viskas Zigmui Žemai­ čiui rūpėjo. Aktyvus „Žinijos" draugijos narys, 1947—1950 metais Lie­ tuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, nuolatinis tarybinės spau­ dos -bendradarbis — argi išvardysi viską, ką suspėdavo šis gyvenimo užgrūdintas ir jį mylintis žmogus! Mokėdamas daug svetimų kalbų, ■taip pat ir klasikines, sugebėdamas bendrauti su žmonėmis, Z. Žemaitis buvo ne tik geras pedagogas, vadovas, bet ir mėgstamas draugijoje žmogus, įdomus pašnekovas, taktiškas diskusijoje, sąmojingas pokal­ byje. Rūpestingas vyras, šeimos tėvas, o vėliau ir senelis, profesorius buvo geras pedagogas ir namie, ne tik auditorijoje. Ši knyga neapima visos Z. Žemaičio gyvenimo ir ilgus metus tru­ kusios įvairiapusės veiklos. Kadangi leidinys skiriamas plačiajai vi­ suomenei, į knygą įdėtas tik vienas paties Zigmo Žemaičio mokslo darbas „Matematika senajame Vilniaus universitete". Tad joje dau­ giau rūpintasi išryškinti šio žmogaus asmenybę. Nesurinktos ir visos įdomesnės fotonuotraukos, kuriose Žemaitis užfiksuotas studentų, uni­ versiteto dėstytojų ir profesorių, respublikos, universiteto svečių, ar­ timųjų tarpe. Profesorius nemėgo pozuoti prieš aparatą ir nekau­ pė fotoarchyvo, viską atidėdamas, kaip juokaudamas sakydavo, pensi­ ninko amžiui. Nebaigė tvarkyti ir savo gausių laiškų, užrašų, pastabų, konspektų, įdomių išrašų ruošiamiems darbams iš matematikos isto­ rijos Lietuvoje. Visa toji medžiaga dar laukia tyrinėtojo, o pati pro­ fesoriaus asmenybė — biografo. Tikiuosi, kad ši knyga bus paminklas šviesiam, tauriam žmogui, jo buvusių mokinių ir visų jį pažinojusių padėkos ir didžios pagarbos išraiška.

Zigmas Žemaitis MATEMATIKA SENAJAME VILNIAUS UNIVERSITETE (1579—1832) * 1. AUKŠTOSIOS MOKYKLOS VILNIUJE {KORIMO TIKSLAI, APLINKYBĖS IR JO S PIRMYKŠTĖ STRUKTŪRA

Plačioje teritorijoje, kurią sudarė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, švietimo lygis, kaip ir daugelyje kitų kraštų, apie XVI a. vidurį ne­ buvo aukštas. Miestiečių vaikai mokydavosi parapinėse mokyklose, o valstiečiai baudžiauninkai ir tokių mokyklų neturėjo. Paprastieji ba­ jorai dažniausiai kviesdavosi savotiškus „daraktorius", vadinamus „bakaloriais", kurie pamokydavo bajoraičius skaityti, rašyti ir suteikdavo jiems elementarių žinių iš aritmetikos, istorijos, geografijos ir t. t. Turtingesnioji bajorija siųsdavo savo jaunimą į užsienį: į Čekiją (Pra­ hą), Vokietiją ir Italiją, bet tai jau išimtys. Į Krokuvos universitetą savo vaikus siųsti vengdavo. Tačiau didelės valstybės gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis, jai tvarkyti reikėjo labiau apsišvietusių žmonių. Todėl jau 1551 m. Vil­ niuje buvo įkurta juridinė mokykla, veikusi iki 1570 m. ir išleidusi žy­ mų būrį teisės praktikų; tai jau buvo viena iš aukštosios mokyklos Vilniuje užuomazgų. Valdantiesiems krašto sluoksniams, glaudžiai bendradarbiavusiems su katalikų dvasininkija, iškilo ir kitas svarbus reikalas. Iš Vokietijos ir iš Čekijos per ėjusį ten mokslus jaunimą Lietuvoje ėmė sparčiai plisti reformacija, radusi čia tinkamą, paruoštą dirvą ir grėsusi nustelbti ka­ talikybę. Kartu su tuo į Lietuvą atklysdavo įvairių laisvesnių idėjų. Kovai su jomis kilo sumanymas pasikviesti į Lietuvą jėzuitų ordiną, kuris neseniai buvo ispano I. Lojolos suorganizuotas ir jau suskubo įgyti atkaklių.kovotojų su katalikybės priešais vardą. Vilniaus vyskupas Protasevičius juos pasikvietė į Vilnių. 1570 m. jie įsteigė Vilniuje 5 klasių kolegiją, kurioje svarbiausią vietą užėmė lotynų ir graikų kalbos, fi­ losofija, nors dėstyta ir aritmetikos, geografijos, istorijos ir net namų ūkio pagrindų. Be to, jėzuitai įsteigė prie Jono bažnyčios dvi parapi­ nes mokyklas. Vyskupas įsakė visiems klebonams raginti bajoriją, kad siųstų vaikus į tas mokyklas. Taip jos ėmė varžytis su jau veikusiomis Vilniuje reformatų ir liuteronų mokyklomis. * Sis prof. Zigmo Žemaičio darbas parengtas rankraštinio straipsnio „Matematika se­ najam e Vilniaus universitete (1579— 1773)" pagrindu, pridedant du skyrius (5 ir 6) iš rusiško straipsnio, išspausdinto 1962 m. „Lietuvos matematikos rinkinyje". Reda­ guojant praleistos kai kurios bendro pobūdžio vietos, nesusijusios su darbo tema, taip pat padaryta ir kitų smulkesnių redakcinių pakeitimų (pridėtos išnašos, išly­ ginta kalba, vardų rašyba ir kt.).

5

Vyskupo Protasevičiaus ir Lietuvos didikų labai prašomas, karalius Steponas Batoras, kad ir priešinantis Lenkijos įtakingoms sferoms, 1578 m. liepos 7 d. Lvove pasirašė raštą-pažadą įsteigti Vilniuje ir aukš­ tąją mokyklą. Tuo raštu jai buvo numatomos tokios teisės ir privilegi­ jos, kokiomis naudojosi Krokuvos universitetas, jo profesūra bei stu­ dentai; buvo paskirta daug turtų, dvarų, namų mokyklai laikyti. 1579 m. Steponas Batoras, apsilankęs Vilniuje, paskelbė Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės antspaudu patvirtintą aktą, kad įkurta aukštoji mokykla, vardu Academia et Universitas Vilnensis. Popiežius Grigalius XIII ne tik patvirtino Akademijos, jo vadinamos Universitetu, kanonines teises, bet ir nustatė tvarką, kuri netrukus pa­ sireiškė kaip didelis stabdys mokyklai normaliai vystytis: jėzuitų or­ dino generolui, gyvenusiam Romoje, buvo palikta išimtinė teisė tvar­ kyti universitetą savo nuožiūra ir daryti tokius jo nuostatų ir perso­ nalo sudėties pakeitimus, kuriuos jis, atsižvelgdamas į bažnyčios kanonus, Tridento suvažiavimo nutarimus ir į krašto reikalus, laikys reikalingais. Iš pradžių jėzuitai ėmėsi energingai tvarkyti universiteto reikalus. Jie pasikvietė prityrusių mokytojų iš įvairių kraštų: Ispanijos, Angli­ jos, Italijos, ir mokykla įgijo gerą vardą. Jie išplėtė savo veiklą ir už universiteto ribų: jos profesoriai organizavo viešus disputus su pro­ testantais tikybiniais ir filosofiniais klausimais ir regimai nugalėdavo savo priešus, nes buvo labai įgudę tokiuose reikaluose. Labai stengtasi atitraukti jaunimą nuo protestantų mokyklų, ypač nuo reformatų mo­ kyklos, kuri buvo gerai sutvarkyta ir net svarstyta ją padaryti aukštąja mokykla. Universitete buvo įsteigti tik du fakultetai: Teologijos ir Filosofijos (jame liko ir kolegija). Filosofijos fakultete veikė šios katedros: mate­ matikos, logikos, fizikos ir metafizikos. Taigi Vilniaus universitete iš pat pradžių buvo dėstoma ir matematika. Šiuo straipsniu norima išaiškinti, kokią vietą universitete užėmė ma­ tematika, kuri iš pat pradžios turėjo katedrą, kokius reikalavimus kėlė jai gyvenimas, kiek ji juos tenkino, koks buvo dėstymo lygis, kiek ji veikė gyvenimą bei kitus mokslus. Atsakyti į šiuos klausimus nelengva, ypač apie ankstyvąjį universi­ teto periodą. Sunku pasakyti, ar profesoriai, dėstę matematiką, pateik­ davo platesnes programas, jų motyvavimą, nurodydavo vadovėlius, duodavo raštiškas ataskaitas. Gal tai ir buvo daroma, bet Vilniuje XVII ir XVIII amžiais daug kartų siautę baisūs gaisrai kai kada sunaikinda­ vo net du trečdalius miesto namų; ne kartą buvo sunaikinti senieji universiteto pastatai ir buvę juose dokumentai. Dažnai ištikdavo ne­ laimingą miestą ir kitokios skaudžios katastrofos: epidemijos, karai, oku­ pacijos ir susiję su tuo svetimų kariuomenių apgyvendinimai univer­ siteto patalpose. Dėl to universiteto istorijos tyrinėtojui dažnai reikia 6

semtis žinių, ypač apie matematikos mokslus, tik iš netiesioginių šal­ tinių. Mums pavyko rasti naujos dokumentinės medžiagos, kuri papil­ dys žinias apie matematiką Vilniaus universitete. Viena yra gana tikra: Vilniaus universiteto mokslo planai tikriau­ siai buvo tokie patys, kaip ir kitų kraštų jėzuitų aukštosiose mokyklose, nes jame dėstė kviesti iš jų mokyklų profesoriai. 2. MATEMATIKA IR MATEMATIKAI IKI XVIII a. VIDURIO

Pirmasis profesorius, be kitų mokslų, dėstęs matematiką ir, reikia manyti, vadovavęs katedrai, buvo anglas Jokūbas Bosgravė (lotynizuotai — Bosgravius). Jis, matyti, nelabai rūpinosi matematika, nes nepa­ liko nei spausdintų, nei rankraštinių darbų iš tos srities, bent niekur apie tai neminima. Slapta nusiųstas į Angliją kovoti su katalikybės priešais, įkliuvęs kartu su kitu panašiu veikėju už priešvalstybinę veik­ lą, buvo nuteistas mirti, bet jo gyvybę išgelbėjo karaliaus Stepono Ba­ toro laiškas Anglijos karalienei Elžbietai. J. Bielinskis rašo, kad garsusis Biblijos vertėjas į lenkų kalbą Jo­ kūbas Vujekas iš Vongrovco (lotyniškai — Vongrovicius), prieš tapda­ mas Vilniaus universiteto rektoriumi (mirė 1597 m.), esą dėstęs ir ma­ tematiką. Tačiau dokumentų, paremiančių šį teiginį, turimose Vilniu­ je universiteto bylų nuotrupose aptikti nepavyko. Be to, nepasakyta, ar jis dėstė matematiką anksčiau už Bosgravę, ar vėliau. Kaip matyti iš universiteto promicijų ir paskyrimų knygos „Lau­ reae" Andrius Milevskis, buvęs Pultusko kolegijos filosofijos profe­ sorius ir net rektorius, dvejus metus dėstęs teologiją ir Vilniuje (tiktai nežinia, ar pačiame universitete, ar kitoje mokykloje), 1632 m. spalio 14 d. buvo paskirtas universiteto profesoriumi. Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje pavyko rasti jo rankraštį „Matematinių mokslų pradmenys" 12— labai smulkaus rašto 338 puslapių. Jis susideda iš ketu­ rių įvairiu laiku rašytų dalių: 1. „Tractatus de Principiis seu Elementis Geometriae" („Traktatas apie geometrijos principus arba elementus", 34 p.). Geometrija pra­ džioje dėstoma pagal Euklidą, bet labai glaustai, be įrodymų, maždaug taip, kaip dabar propedeutiniame geometrijos kurse; pridėti keturi gra­ žių brėžinių lapai. Skyrelio pabaigoje dar kalbama apie kūgio pjūvius ir net apie kvadratrisę, bet, žinoma, irgi labai paviršutiniškai: tenkina­ masi apibrėžimais ir kai kuriomis ryškesnėmis kreivių ypatybėmis. 2. „De Geodesia seu Geometria practica" („Apie geodeziją arba praktinę geometriją", 20 p.) — praktiškų nurodymų rinkinys, kaip ma­ 1 Laureae Academicae seu liber continens ritum promovendi et Catalogum promoto­ rum ad gradum doctoratus, licentiatus, magisterii et baccalaureatus in Alma Academia Vilnensis Soc. Jesu. Comparatus et ordinatus Anno 1650.— VUB (f. DC1). 2 Elementae mathematicarum disciplinarum.— VUB, f. 3—2319.

7

tuoti ir apskaičiuoti plotus, žemės sklypus. Pažymėtina, kad kampai ma­ tuojami ne apskritimo lankais, bet naudojamasi kvadrato kraštinės da­ limis, mūsiškai žiūrint, tangento didumais. 3. „Elementae Astronomicum (,,Astronomijos pradmenys", 170 p.) — didžiausias skyrius. Jame plačiau aiškinami astronominiai matavimai, dėstoma geocentrinė Saulės sistema. 4. Skyriuje „De Coelo" („Apie dangų“) aiškinami kai kurie dangaus reiškiniai: jo paskutiniame poskyryje „Disputatio de Meteoris Aqueis et Terreis" („Vandeninių ir žeminių meteorų nagrinėjimas") plačiai, ne­ aiškinant kilmės, kalbama apie įvairius meteorų -tipus ir jų pobūdį. Veikalo mokslinis lygis buvo neaukštas. Bet reikia atsiminti, kad prieš tai Lietuvoje ir artimiausiuose kraštuose mokslai ir jų pritaiky­ mai apskritai buvo labai neaukštai pakilę. Rankraščio rašymo laiku kaimyniniuose kraštuose virte virė žiaurūs tikybiniai karai (1618— 1648 m.), ir mokslai buvo labai nusmukę, todėl minimo darbo pasi­ rodymas pas mus buvo teigiamas reiškinys, o jame išdėstytos žinios mūsų krašto jaunimui turėjo didelę kultūrinę ir praktinę reikšmę. Žinias apie universiteto pirmojo šimtmečio darbus ir darbuotojus bent kiek papildo trumpas veikalėlis, kurį parašė universiteto profeso­ rius J. Proišhofas. Proišhofas (Joannes Antonius Preuschhoff), gimęs Prūsuose 1663 m., dėstė poeziją ir retoriką Vitebske, Nesvyžiuje, filosofiją Kražiuose, buvo mokyklų prefektu Gardine, Pinske, dėstė hebrajų kalbą Vilniuje, Brunsberge, o nuo 1706 m. Vilniaus universitete buvo graikų kalbos ir transnatūralinės filosofijos profesorius. Mirė 1721 metais. 1707 m. jis paskelbė veikalėlį „Vilniaus Jogailos-Batoro universitetas, pasipuošęs akademi­ niais laurais"3, svarbų tuo, kad jame nušviestos kai kurios universiteto steigimo aplinkybės ir suminėti buvę universiteto rektoriai ir nemaža žymesniųjų jo profesorių ir auklėtinių. Pirmasis anų laikų universiteto profesorius, vaisingai pasidarbavęs matematikos mokslų srityje, buvo O. Krygeris (Oswald Krüger, lenkiš­ kai rašyta Krygier, 1590—1665 m.). Jis gimė Varmijoje, Prūsuose, ir, pakviestas į Vilnių, kelerius metus buvo diecezinės seminarijos virši­ ninku. Universitete trejus metus dėstė teologiją ir hebrajų kalbą, 14 me­ tų — matematiką. Proišhofas rašo: „P. Osvaldas Krygeris, garsiausias ma­ tematikos profesorius, per 14 metų Vilniaus Akademijoje dideles savo proto vertybes atidavęs tiek raštu, tiek praktika, gabusis savo amžiaus Archimedas, kaip -naujų mokslo metodų (artium) atradėjas. Jo proto paminklai, paskelbti daugelyje matematinių teoremų, įamžino jį". Proišhofas gal ne visai teisus, taip aukštindamas Krygerio nuopel­ nus, bet, šiaip ar taip, jis buvo pirmasis universiteto profesorius, pali8 P r e u s c h h o f f J. A. Universitas Vilnensis Jagiellonico-Bathoreana, laurearum academicanun floridą. Vilnae, 1707.

8

kęs daugelį spausdintų darbų iš matematikos ir jai artimų mokslų. Iš įvairių šaltinių yra žinomi šie jo darbai: 1. „Compendium disciplinaTum mathematicarum" („Matematinių mokslų vadovėlis"); 2. „Centuria Astronomica" („Astronomijos šimtinė"), Vilnae, 1639, 182 p.; tai buvusi A. Dyblinskio disertacija, kuriai vadovavo Krygeris; 3. „Illustriora Theoremata et Problemata mathematica ex optica, geometria et astronomia sphaerica.. („Matematikos žymiosios teoremos ir prob­ lemos iš optikos, geometrijos ir sferinės astronomijos..."); 4. „Parallela horoscopica ad bellicorum tormentorum directionem recens inventa et practice probata" („Horoskopinės paralelės*4, kariškųjų pabūklų taiklu­ mui naujai surastos ir praktikoje patikrintos"), Vilnae, 1639; 5. „Theore­ mata catoptrocaustica" („Teoremos iš optikos"), 1641,— apie įgaubtus veidrodžius (tai buvusi Valentino Karvosieckio disertacija, vadovauta Krygerio); 6. „Theoremata de oculo" („Teoremos apie aki"), Vilnae; 7. „Oculus ratione correctus", Vilnae, 1648. J. Bielinskis teigia, jog spėjama tą darbą parašius Vaitiekų Kojelavičių5 (gal tai buvo jo di­ sertacija, kuriai vadovavo O. Krygeris?); 8. „Theorecentrica sive mathe­ maticae de punctis et centris considerationes" („Teorecentrika arba ma­ tematiniai nagrinėjimai apie taškus ir centrus"), Vilnae, 1644. Labai gaila, kad Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje ne­ pavyko rasti pačių Krygerio veikalų: būtų galima konkrečiau pakalbėti apie jų turinį ir mokslinį lygį. Atrodo, kad tiktai pirmasis skirtas ma­ tematikai, o kiti yra taikomojo, praktinio pobūdžio. Kaip jau minėta, universitete tais laikais buvo dėstoma tik elementarinė matematika, tad Proišhofas bus kėlęs Krygerio nuopelnus greičiau už problemas, kurias anais laikais reikėjo skubiai spręsti. Pavyzdžiui, tokia problema nagri­ nėjama ketvirtajame darbe — kariškųjų pabūklų koregavimo teorija ir praktika. Iš darbo pavadinimo reikėtų spręsti, kad uždavinys buvęs autoriaus naujai išspręstas ir praktiškai patikrintas. Ar buvo problema pakankamai teoriškai išspręsta, reikia vis dėlto paabejoti, nes jos išsprendėjas būtų buvęs paminėtas matematikos istorijoje arba bent kitų to dalyko tyrinėtojų darbuose, tuo tarpu tokių užuominų neteko su­ rasti. Tą patį reikėtų sakyti ir apie matematikai artimesnį aštuntąjį darbą. Dėl jo darbų mokslinio lygio abejonių kelia Vilniaus universiteto istorikas ir auklėtinis M. Balinskis, sakydamas, kad Krygerio raštuose buvę ir prieštaringų aiškinimų, priešingų tikrajam mokslui6. Vis dėlto Krygeris buvo tikrai žymus Vilniaus universiteto profesorius. Apie jo nusimanymą, kaip praktiškai taikyti matematiką, liudija ir tai, jog ka­ 4 Neturėdamas paties veikalo, straipsnio autorius negali paaiškinti iš pavadinimo, ar tai buvo taisyklės, teorija, ar prietaisas. s B i e l i n s k i J. Uniwersytet Wilenski (1579—1831). Kraków, .1899, t. 1, p. 81. 4 B a 1 i n s k i M. Dawna Akademia W ilenska, Pròba jei historyi od zatoienia w roku 1579 do ostatecznego jei przeksztalcenia w roku 1803. Petersburg, 1862, p. 144.

9

ralius Jonas Kazimieras specialiai pasikvietė jį, kad vykdytų didelius inžinerinius darbus Gdansko apylinkėse. Pažymėtina ir tai, kad jis tik­ rai buvo nuoširdžiai susigyvenęs su mūsų kraštu, nes, nustojęs dėstyti universitete ir atlikęs pavestuosius darbus, jis grįžo j Vilnių, kur ir baigė savo amžių 1665 metais. Kas buvo matematikos profesoriai universitete po Milevskio ir Krygerio iki XVIII a. pradžios, Proišhofas nemini. J. Bielinskio spėjimu, trumpą laiką dėstęs matematiką žymiausias to amžiaus lenkų matema­ tikas A. Kochanskis (Adamus Adamandy Kochanski, 1631—1700), kuris 1659 m. buvo profesorium Maince, 1660 m.— Florencijoje, parašė ke­ letą žymesnių veikalų iš mechanikos, bet tam teiginiui paremti trūksta dokumentų. Įdomiau yra tai, kad, pasak Lenkų didžiosios enciklopedijos (Orgelbrando), Kochanskis baigęs universitetą Vilniuje. Pagrindinis žinių šaltinis apie tuo laiku matematiką dėsčiusius pro­ fesorius arba kartais tiktai įgijusius teisę ją dėstyti yra Vilniaus uni­ versiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne išlikusi didelė minėta kny­ ga „Laureae" 7. Į ją nuo 1626 m. tvarkingai buvo įrašomi visi asmenys, įsigiję Vilniaus universitete mokslinius laipsnius ir vardus ar paskirti profesoriais (atleidimai ir mirimai nebuvo žymimi); jėzuitų šeimininka­ vimo pabaigoje į ją buvo įtraukti ir klausytojų sąrašai. Profesorių pa­ skyrimo aktuose įrašytos ne tiktai pavardės ir moksliniai titulai, bet trumpai suminėta, ką ir kur skiriamieji iki to laiko buvo dirbę. Čia pateikiamas sąrašas profesorių, kuriems buvo pavesta dėstyti ir matematiką; 1. Terpilovskis, Konradas, anksčiau hebrajų kalbos profesorius8 Po­ locke ir Kražiuose, nuo 1687 m. Akademijos (ji visur tituluojama Alma Academia et Universitas Vilnensis) hebrajų kalbos ir matematikos pro­ fesorius. 2. Rimgaila, Juozapas, anksčiau 2 metus Kaune humanitarinių moks­ lų profesorius, nuo 1688 m. Akademijoje matematikos profesorius. 3. Marcelis (Marcelli), Jonas, anksčiau 2 metus Varšuvoje teologijos, Polocke, Gardine, Vilniuje retorikos profesorius, Brunsberge ir Vilniuje 2 metus matematikos profesorius, Vilniuje 10 m. moralinės teologijos ir nuo 1688 m. Akademijoje pastoralinės filosofijos profesorius. 4. Barčas (Bartsch), Jokūbas, anksčiau Lomžoje 2 metus retorikos (eloquentia) profesorius, Varšuvoje 5 metus, Polesėje ir Volkoviske 2 me­ tus matematikos profesorius, nuo 1699 m. Akademijoje matematikos, profesorius. 7 Gaila, kad kai kurie įrašai padaryti labai smulkiu raštu sutrumpintai, neaiškia rašy­ sena, raštas kai kur labai nublukęs; be to, miestų ir kitokių vietovių pavadinimai sulotyninti, kartais žymiai skiriasi nuo dabartinių pavadinimų, tad tektų atsidėjus tyri­ nėti tokius įrašus, dėl to čia pateikiamame sąraše gali atsirasti ir netikslumų. 8 Anais laikais profesoriais buvo vadinami ir vidurinių mokyklų mokytojai; daugumas, toliau minimų mokyklų nebuvo aukštosios.

10

5. Kulieša, Aleksandras, anksčiau misionierius Valachijoje, Turkijo­ je, Armėnijoje, Persijoje, 1716 m. Akademijoje jau 5 metai hebrajų kal­ bos ir matematikos profesorius. 6. Gizbertas, Boguslovas, anksčiau 1 metus Kražiuose poezijos pro­ fesorius, 2 metus Vilniuje retorikos profesorius, nuo 1720 m. Akademi­ joje natūralinių ir aktualinių mokslų profesorius. 7. Karvackis, Matas, anksčiau 1 metus Brunsberge poezijos profe­ sorius, Lomžoje, Slucke 1 metus, Gardine 2 metus poezijos ir retorikos profesorius, nuo 1721 m. Akademijoje hebrajų, graikų kalbų ir mate­ matikos profesorius. 8. Tursevičius, Jurgis, anksčiau 2 metus Žodiškyje ir Lomžoje re­ torikos ir poezijos profesorius, Kražiuose 2 metus retorikos profesorius, 2 metus lietuvių pamokslininkas Pos... (?), 2 metus Vilniuje, 1 metus — lietuvių ir lenkų pamokslininkas Mintaujoje, 3 metus lenkų pamoksli­ ninkas ir mokyklų prefektas Ilūkstėje, etikos profesorius Vilniuje; nuo 1731 m. Akademijoje matematikos profesorius ir filosofijos asistentas. 9. Bistžickis, Martynas, anksčiau 1 metus Gardine poezijos profe­ sorius, 3 metus Katovicuose ir Pultuske retorikos ir poezijos profeso­ rius, nuo 1733 m. Akademijoje iškilmingų švenčių pamokslininkas, eti­ kos ir matematikos profesorius. 10. Šulcas (Schultz), Kazimieras, anksčiau 1 metus Varšuvoje ma­ tematikos profesorius, nuo 1737 m. Akademijoje matematikos profe­ sorius. 11. Žepnickis (Rzepnicki), Krištopas, anksčiau pamokslininkas ir mi­ sionierius daugelyje vietų, nuo 1743 m. Akademijoje moralinės teo­ logijos ir matematikos profesorius. 12. Jurevičius, Stanislovas, anksčiau retorikos ir poezijos profeso­ rius Kražiuose, geometrijos profesorius Vilniuje ir nuo 1745 m. Akade­ mijoje poezijos ir geometrijos profesorius. 13. Pažovskis, Juozapas, anksčiau retorikos ir poezijos profesorius, nuo 1754 m. Akademijoje poezijos ir matematikos profesorius. 14. Žebrauskas, Tomas, anksčiau 1 metus Kražiuose poezijos profe­ sorius, 1 metus Ilūkstėje retorikos ir poezijos profesorius, 2 metus Kra­ žiuose filosofijos profesorius, nuo 1752 m. Akademijoje matematikos profesorius, 15. Dobševičius, Benediktas, anksčiau 1 metus Kražiuose retorikos profesorius, nuo 1755 m. Akademijoje aritmetikos ir plokštuminės geo­ metrijos profesorius. 16. Nakcijonavičius, Jokūbas, anksčiau 1 metus matematikos pro­ fesorius, iškilmingų švenčių pamokslininkas, seminarijos viršininkas IIūkstėje ir nuo 1759 m. Akademijoje matematikos profesorius. 17. Rosinjolis, Žanas (Joannes Rossignol), prancūzas, anksčiau Mar­ selyje poezijos, 1 metus retorikos ir hebrajų kalbos (neįskaitomas mies­ 11

to vardas), paskui 2 metus vėl Marselyje filosofijos ir matematikos pro­ fesorius ir nuo 1762 m. matematikos profesorius Akademijoje. 18. Flerė, Žanas (Joannes Fleuret), prancūzas, anksčiau poezijos ir retorikos profesorius Avinjone, nuo 1762 m. eksperimentinės fizikos profesorius Akademijoje. 19. Daukša, Adomas, anksčiau 3 metus poezijos profesorius ir rek­ torius (miesto vardas neįskaitomas), 2 metus Plocke poezijos profeso­ rius ir žemesniųjų mokyklų prefektas, Akademijos bibliotekos prefek­ tas, 2 metus Daugpilyje pamokslininkas, 1 metus Mintaujoje ir nuo 1764 m. Akademijoje matematikos profesorius. 20. Počobutas, Martynas, anksčiau 5 metus graikų kalbos profeso­ rius Vengrijoje, nuo 1764 m. Akademijoje astronomijos profesorius. 21. Norvaiša (Narsvojsz), Pranciškus, anksčiau 2 metus poezijos ir matematikos profesorius Gardine, nuo 1766 m. Akademijoje matemati­ kos profesorius. 22. Streckis (Strzecki), Andrius, anksčiau 1 metus poezijos ir retori­ kos profesorius Daugpilyje, 1 metus tų pačių dalykų ir matematikos profesorius Kražiuose, 2 metus matematikos profesorius Kražiuose ir Vilniuje, 3 metus graikų kalbos profesorius Akademijoje, nuo 1770 m. karališkasis astronomas Akademijoje. 23. Gatė (Gatey), Petras, anksčiau Gardine prancūzų kalbos profe­ sorius, vėliau Vilniuje kilmingųjų kolegijoje prancūzų kalbos ir mate­ matikos profesorius, nuo 1770 m. Akademijoje tų pačių dalykų ir filo­ sofijos profesorius. Prieš pat universiteto sekuliarizaciją buvo suteikti profesorių vardai būriui žmonių. Iš jų kaip matematinių dalykų specialistai paminėti: Jo ­ nas Daukša, anksčiau matematikos profesorius, Feliksas Juraga (Juraha), anksčiau retorikos ir geometrijos profesorius, Mykolas Chodasevičius, anksčiau geometrijos profesorius, Matas Kisielevskis, anksčiau ma­ tematikos profesorius. Toje oficialioje universiteto mokslo laipsnių knygoje yra įrašas, ku­ ris, atrodo, buvo padarytas neteisėtai, nes tada universitetas jau buvo sekuliarizuotas, ir pradėjo veikti Lietuvos Vyriausioji mokykla: 1781 m. gruodžio 24 d. įrašyta, kad suteikiamas matematikos profesoriaus vardas Mikalojui Rudzinskiui, antrosios klasės profesoriaus vardas Juozapui Cimermanui ir pirmosios klasės profesoriaus vardas Juozapui Babickiui, bet nepasakyta, kurių specialybių profesoriais jie yra pripažinti, be to, nepaminėta, kaip ir visuose ankstyvesniuose įrašuose, kas buvo oficia­ lusis promatorius. Mums rūpėjo surasti Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne ir XVII—XVIII amžių spaudinių kataloguose darbus, ku­ riuos būtų palikę knygoje „Laureae" minėti matematikos dėstytojai. Be T. Žebrausko, J. Nakcijonavičiaus, P. Norvaišos, M. Počobuto ir Z. Ro­ sinį olio, apie kuriuos bus vėliau kalbama, kitų matematikos profesorių 12

matematinių raštų nepavyko rasti. Tik J. Rimgaila yra parašęs tris nemažus veikalus iš retorikos ir filosofijos ir Kauno karmelitų bažny­ čios istoriją; B. Gizbertas—„Sermones varii Genio erudito saeculi ac­ commodatae" („Pamokslai, pritaikyti įvairių laikų išlavintam protui"), 1730; B. Dobševičius—„Praelectiones logicae" („Logikos paskaitos"), 1761, 575 p.; „Placita recentiorum philosophorum explanata" („Išgvil­ dentos naujųjų filosofų nuomonės"), 1760; A. Kulieša—„Wiara prawosîawna Pismem sw., soborami, oycami... Greckimi y historyą Košcielną obiasniona" („Pravoslavų tikėjimas, išaiškintas Šv. raštu, bažnyčios susirinkimais, graikų tėvais... ir Bažnyčios istorija"), Wilna, 1704; J. Pažovskis—„Kazania niedzielne" („Sekmadienio pamokslai"), 1796, 2 to­ mai. Iš čia pateiktų duomenų ir darbų apžvalgos matome, kad jėzuitų valdomas Vilniaus universitetas beveik iki savo veikimo pabaigos ne­ turėjo nuolatinių profesorių, kurie būtų atsidėję dirbę tiktai matemati­ koje. Matematiką dėstė daugiausia atsitiktiniai žmonės, dažnai svetim­ šaliai, kartu su kitais humanitariniais dalykais: poezija, retorika, seno­ siomis kalbomis ir teologiniais bei filosofiniais kursais. Tai rodo, kad jėzuitai matematiką laikė antraeiliu dalyku, neskatino matematinės kū­ rybos. Todėl beveik ištisą šimtmetį, po A. Milevskio ir O. Krygerio ■raštų, neaptinkama rimtesnių matematinių veikalų. Knygoje „Laureae" iki J. Proišhofo darbo pasirodymo 1707 m. minimi keturi profesoriai, dės­ tę matematiką po O. Krygerio: Terpilovskis, Rimgaila, Marcelis ir Bar­ čas, bet jie, matyti, niekuo matematikoje nepasižymėjo — kitaip Proišhofas, siekęs išaukštinti universitetą ir jo darbuotojus, būtų tokius žmo­ nes ir jų darbus paminėjęs. Jėzuitai vengė įsileisti naujesnės matematikos ir fizikos teorijas, kurios jau anais laikais griovė teologų teiginius apie visokius išviršinio ir dvasinio pasaulio absoliutus. Tenkintasi elementa­ rine neaukšto lygio matematika, kaip ir kitų kraštų aukštosiose mo­ kyklose. Pastebimas ir bendras ano periodo universiteto sunykimas, dėl kurio kalti buvo ne vieni jėzuitai. Karai, gaisrai ir maras ne kartą tiek buvo sunaikinę Vilnių ir universitetą, kad, pvz., po žiaurių karų, vy­ kusių 1649—1655 ra., universitetas keletą metų neveikė, jo dalis net buvo laikinai nukelta į Lenkiją, į Plocką, mokslo priemonės buvo iš­ vežtos į Karaliaučių; dalis jų tose kelionėse žuvo. Sunkino universiteto darbą ir augusi Žečpospolitoje bendra bajorijos savivalė, politinis ne­ pastovumas. Šiaip ar taip, matematika po O. Krygerio beveik per šimtą metų nepažengė pirmyn. Tą patvirtina kad ir šis M. Balinskio aprašytas fak­ tas. 1744 m. Akademija suorganizavo tam tikrą viešą matematikos kon­ kursą. Iš jo aprašymo matyti, kad užduotys buvo parinktos labai pa­ prastos ir jos spręstos elementariomis priemonėmis: išmatuoti papras­ čiausiais instrumentais ir brėžiniais Pilies kalno bei Trijų Kryžių kalno 13

aukščius, kai kurių objektų nuotolius ir pan. Užduotys spręstos tei­ singai. XVIII a. beveik visoje Europoje brendo revoliucinės nuotaikos, stip­ rėjo kova prieš feodalizmą, klerikalizmą, prieš įsišaknijusią mokyklose scholastiką, kova už žmogaus ir jo įsitikinimų laisvę. Jos sulaukė atgar­ sio ir Lietuvoje, kur socialinė nelygybė, žmonių materialinis ir dva­ sinis skurdas buvo ne mažesni kaip daugelyje kitų kraštų. Gyvybiniai krašto reikalai verste vertė universitetą išplėsti savo mokslų planus, įtraukti į juos kai ką iš realiųjų ir tiksliųjų mokslų. Trūksta tikrų žinių, kada ir kurių pakeitimų padaryta matematinių mokslų planuose ir programose. Apie tai tenka spręsti iš netiesioginių šaltinių. J. Bielinskis savo darbo skyriuje „Fizikos, chemijos ir matema­ tikos mokslų fakultetas" aprašo jo turėtos be titulinio lapo, be auto­ riaus vardo, spausdintos apie 1730 m. ir, sprendžiant iš kai -kurių žymių, vartotos Vilniaus universitete vadovėliu knygos turinį9. Knyga didelė, 788 puslapių, ir joje rašoma apie labai įvairius dalykus. Jos 72 pusla­ piai skirti aritmetikai, 102'— geometrijai, 17 — trigonometrijai, 56 — al­ gebrai {„Analysis speciosa”), 32 — logaritmams („Logarithmi numerorum vulgariu-m" 10). Likusioji knygos dalis, beveik du jos trečdaliai, skirta optikai, katoptrikai, dioptrikai, astronomijai, bendrajai geografijai, chro­ nologijai, gnomonikai, mechanikai, hidraulikai, aerometrijai, civilinei ir karinei architektūrai. Jau iš turinio galima spręsti, kad tai turėjo būti neaukšto matema­ tinio lygio vadovėlis, neišeinąs iš elementarinės matematikos ribų, vis dėlto jau kiek pažengęs pirmyn palyginti su ankstesniais vadovėliais: daugiau vietos skirta atskiroms matematinėms disciplinoms, nemažai — modemiškesniam anais laikais dalykui ■ — logaritmams. Ar buvo to žy­ mesnio veikalo autorius universiteto profesorius, ar buvo vadovėlis vi­ sas išeinamas, neturime tikrų žinių. 3. MATEMATIKOS KIUMAS NUO XVIII a. VIDURIO

XVIII a. pirmojoje pusėje pirmasis profesorius, pasireiškęs savo ma­ tematiniais darbais, buvo vietinės kilmės Tomas Žebrauskas (1714— 1758). Baigęs universitetą, kaip matyti iš „Laureae", jis dėstė poeziją, retoriką, filosofiją Kražiuose, Ilūkstėje, Bobruiske, o 1752 m. buvo pa­ skirtas universiteto matematikos profesoriumi. Iškomandiruotas į užsie­ nį tobulintis, jis studijavo Prahoje matematiką pas žymų profesorių Steplingą. Grįžęs į Vilnių, nukrypo į astronomiją, įkūrė astronomijos observatoriją, bet dėstė kurį laiką ir matematiką. 9 B i e l i n s k i J. Cit. veik. Krakow, 1902, t 2, p. 63. 10 Anais laikais bendrinės trupmenos vadintos vulgariosiomis, kad nebūtų painiojamos su dar vartotomis moksle šešiasdešimtainėmis, kurios buvo vadinamos filosofinėmis? čia vulgariaisiais vadinami turbūt skaičiai, parašyti dabartiniais skaitmenimis.

14

Iš jo raštų minimi šie: 1. „Specimen scientiae mathematicae ex Trigonometria sphaerica, Astronomia tam sphaerica quam Theorica atque Mechanica" („Matema­ tikos mokslo santrauka iš sferinės trigonometrijos ir sferinės bei teo­ rinės astronomijos ir mechanikos"). 2. „Epistola ad Magistrum,. („Laiškas Magistrui", turbūt Steplingui) — laiškas apie termoskopijos ir baroskopijos dalykus. 3. „Epistola data Vilnae 30 sept. 1756 de vera elevatione poli Urbis Vilnae" („Laiškas apie tikrą poliaus aukštį Vilniaus mieste") — laiškas Steplingui, kuris jį Prahoje išspausdino. 4. „Theses mathematicae ex Aritmetica, Algebra, Geometria plana et solida, Geodesia, Trigonometria, Cosmographia" („Matematinės tezės iš aritmetikos, algebros, plokštuminės ir erdvinės geometrijos, geodezijos, trigonometrijos, kosmografijos"), 1758 m.— tai esąs Karolio Rogozos di­ sertacinis darbas, kuriam vadovavo Žebrauskas. Neturėdami savo rankose pačių Žebrausko raštų, negalime ką aiš­ kaus pasakyti apie jų lygį. Vis dėlto iš skyrių pavadinimų galima spręs­ ti, kad ir jo darbai skirti tiktai elementariajai matematikai ir jos pritai­ kymui. Atrodo, jog J. Bielinskis veltui kelia mintį, kad Žebrauskas galėjo būti susipažinęs su Leibnico arba jo garsaus mokinio Ch. Volfo (Ch. Wolff) darbais: mat, J. Bielinskis esąs įsigijęs Ch. Volfo veikalą, kurio tituliniame lape pažymėta 1756 m., Vilnius, taigi tuo metu šis veikalas buvo Vilniuje žinomas. Tas faktas, aišku, dar nieko nesako apie Žebrauską, ypač kad jau 1759 m. buvo išspausdintas Vilniuje pla­ tus J. Nakcijonavičiaus vadovėlis, paremtas Ch. Volfo veikalu, tad šį 1756 m. galėjo turėti ir J. Nakcijonavičius. Tolesnį matematinių mokslų augimą ir tobulėjimą universitete minė­ ti istorikai M. Balinskis ir J. Bielinskis sieja su dviejų prancūzų jė­ zuitų— Žano Rosinjolio (Joannes Rossignol) ir Žano Flerė (Joannes Fleuret) atsiradimu universitete. Kai jėzuitų ordinas Prancūzijoje buvo uždarytas, o jėzuitai iš jos ištremti, karalius Stanislovas Leščinskis, susi­ pažinęs su tais dviem jėzuitais, pasiuntęs juos į universitetą. 1762 m. Rosinį olis buvo paskirtas matematikos, o Flerė — eksperimentinės fizi­ kos profesorium. Jie energingai ėmėsi darbo ir per trumpą laiką tiek nuveikė, kad, pasak M. Balinskio, universitetas matematinių mokslų sri­ tyje net ėmęs lenkti Krokuvos Akademiją — Jogailos universitetą. Jie dirbo Vilniuje neilgai, ne visus ketverius metus, nes ordino generolo įsakymu turėjo išvykti misionieriais į Kiniją. Šio straipsnio autorius, susipažinęs su J. Nakcijonavičiaus spausdin­ tais darbais bei P. Norvaišos pedagogine veikla ir ištyręs rastąjį Vil­ niaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne Ž. Rosinjolio va­ dovėlį „Trigonometrija", nesutinka su tais Rosinjolio išimtiniais mate­ matikos nuopelnais ir nori parodyti, kad bene daugiau yra nusipelnę sakytieji du mūsų tėvynainiai. 15

Jokūbas Nakcijonavičius (Nakcyanowicz, 1725—1795), vienuose raš­ tuose vadinamas lietuviu (Lithuanus), kituose baltarusiu (Ruthenus), bai­ gęs mokslus universitete pasižymėjusio teologo vardu, kaip ir daugumas kitų Akademijos profesorių, anksčiau buvo mokytojas provincijoje: dės­ tė matematiką Ilūkstės kolegijoje ir turėjo iškilmingų švenčių pamoks­ lininko titulą. Ilūkstėje papildomos pamaldos beveik visą laiką buvo atliekamos lietuvių kalba, tad, reikia manyti, pamokslus turėjo sakyti ir lietuviškai. 1759 m. Nakcijonavičius buvo pakviestas į universitetą matematikos profesoriumi. Iš visa ko matyti, jog jo būta energingo, ga­ baus ir darbštaus žmogaus, gerai susipažinusio su matematine literatūra. Dar prieš tapdamas Akademijos profesoriumi, jis kartu su Juozapu Povilavičiumi išspausdino matematikos uždavinyną „Analizės pratybos" u . Nakcijonavičiui priklauso dvi dalys „Matematinių paskaitų, sudarytų iš Volfo elementų ir pritaikytų klausytojams naudotis" 1I2*. Svarbiausias iš tų veikalų—„Praelectiones". Tiesa, tai ne visai ori­ ginalus darbas. Jo pagrindą, kaip ir antraštėje pasakyta, sudarė rimtas, anais laikais modemiškas Ch. Volfo veikalas „Elementae", bet savo ma­ tematiniu lygiu prašoko visus iki tol pasirodžiusius arba vartotus Vil­ niuje vadovėlius. Veikalo pirmoji dalis skirta aritmetikai, bet ne paprasto skaičiavimo mokslui. Joje išdėstytos naujos anais laikais dešimtainės trupmenos, laipsnių ir šaknų apskaičiavimai; glaustai išnagrinėta logaritmų teorija ir praktika, dėstomas net interpoliacijų metodas. Antrojoje dalyje ge­ rai metodiškai išdėstytas, sekant Euklidu, elementariosios geometrijos kursas; prie jo pridėta 16 puslapių puikiai padarytų brėžimų. Toliau ei­ na trigonometrija. Jos pradžioje pateikiama trumpa to mokslo raidos ir pritaikymo apžvalga; minimi Regiomontano, Koperniko, Retiko, Neperio, Brigo nuopelnai. Kurse plačiai vartojamos funkcijos cos, ctg, cosec. Funkcijų reikšmėms apytiksliai apskaičiuoti paimtas trigonometri­ nio apskritimo spindulys R — 1014, bet tolesnėje praktikoje tenkinamasi mažesniu spinduliu, lygiu 107. Darbe yra žinių ir iš algebros. Iš čia pateiktos trumpos apžvalgos matome, kad „Praelectiones" irgi buvo tik elementariosios matematikos kursas, bet Nakcijonavičiaus dar­ bas buvo jau sistemingas matematikos kursas. Verta paminėti J. Nakci­ jonavičiaus drąsą: Christijanas Volfas, kurio veikalu jis rėmėsi, buvo ne tik matematikas, bet ir žymus protestantas filosofas, laikęsis prie­ šingos jėzuitams filosofijos. Tikrai reikėjo kunigui turėti daug drąsos, kad tokio nepageidaujamo jėzuitams žmogaus veikalu grįstų savo va­ dovėlį, skiriamą jėzuitų valdomo universiteto studentams. Tą patį gra­ 11 N a k c y a n o w i c z J., P o w i l e w i c z J. Exercitationes in Analysi cum finitorum tum infinitorum mathematica. Vilnae, 1758. 12 N a k c y a n o w i c z J. Praelectiones mathematicae ex Wolfianis Elementis adornatae. Pars I, Aritmeticae elementa. Vilnae, 1759; Pars prior, Elementa geometriae. Vilnae, 1761.

16

žų autoriaus būdo bruožą rodo ir Koperniko paminėjimas. Tiesa, he­ liocentrinės sistemos idėja jau buvo prasiskynusi platų kelią ir katali­ kiškose sferose, bet nemėgta kalbėti apie šios sistemos, bažnyčios ilgai smerktos, kūrėjus. Čia J. Nakcijonavičius irgi parodė tikrai gražų moks­ linį objektyvumą. Kaip jau sakyta, iki paskutinių jėzuitų universiteto veikimo laikų buvo jame dėstoma tiktai elementarioji matematika. J. Nakcijonavičius pirmasis žymiai pakėlė dėstymo lygį, jau pirmais savo dėstymo metais išleidęs rimtą sistemingą aritmetikos vadovėlį, algebros, geometrijos ir trigonometrijos kursus. Atrodo, kad per kitus dvejus metus buvo dar paruošti du tų dalykų vadovėliai, bet mums neteko jų matyti. Reikia apgailestauti, kad Nakcijonavičius trumpai dirbo matematiko­ je. Kai Žebrauskas mirė, Nakcijonavičiui buvo pavesta dėstyti astro­ nomiją ir vadovauti astronomijos observatorijai. 1764 m., po 5 metus trukusios užsieninės komandiruotės, į Vilnių grįžo paskirtas astronomi­ jos profesoriumi Martynas Počobutas, ir Nakcijonavičius turėjo pasitrauk­ ti iš astronomijos katedros, o netrukus ir iš universtiteto: Gardino mo­ kykloje dėstė dogmatinę teologiją ir bažnytinę teisę. Ten 1795 m. mirė ir palaidotas. Taigi dvasinė vyriausybė sutrukdė tam gabiam, darbščiam žmogui išvystyti visus savo sugebėjimus toje srityje, kurioje jis galėjo žymiai daugiau pasitarnauti mūsų krašto mokslui. Dabar žvilgtelėsime į tai, ką yra atlikęs Ž. Rosinjolis, kuriam J. Bielinskis ir M. Balinskis skiria, galima sakyti, visą nuopelną to, kad jė­ zuitų viešpatavimo pabaigoje matematika universitete buvo žymiai pa­ kilusi. Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne rastas Ž. Rosinjolio rankraštinis vadovėlis „Trigonometrija" 13 yra nedidelio (mal­ daknygės) formato, turi 202 smulkiai surašytus puslapius ir 8 lapus brė­ žinių. Rankraščio viršelyje užrašyta, kad diktuota Rosinjolio, baigia 1763 m. birželio 28 d. Carnobylyje. Iš to galima spręsti, kad vadovėli užrašė Rosinjolio klausytojas dominikonas: Carnobylyje iki 1832 m. buvo žymus dominikonų vienuolynas. Iš pradžių autorius plačiai kalba apie sferinę trigonometriją, nors dar nėra duota supratimo apie plokštuminę trigonometriją. Trigonomet­ rijai iš tikrųjų skiriama apie 120 puslapių. Trigonometrinių funkcijų didumais jis laiko atitinkamas trigonometrines linijas, išreikštas spin­ dulio R = 10 000 dalimis, ir nesvyruodamas vartoja formules: sin 30° = į-; tg 45° = R Kai reikia gauti tikslesnius rezultatus, spindulys R imamas lygus 10 000 000. Formulių išvedimams dažnai trūksta griežtumo, nuo-2* 13 [ R o s s i g n o l J. J.J Trigonometria a Patre Rossenioi S. J. dictata Vilnae.— VUB, f. 3— 1456. 2. Zigm as Žem aitis

17

seklumo. Pažymėtina, kad rankraštyje vartojamos tiktai funkcijos sin, tg ir sec ir tik retkarčiais minimas sinus complementi — papildinio sinusas, nors funkcijos cos, ctg, cosec buvo ano meto matematikams jau plačiai žinomos; neabejojama, kad jos pažintos ir universitete, nes vartotos Nakcijonavičiaus vadovėlyje, išleistame Vilniuje prieš 4 metus (1759 m.). Rosinjolis trigonometrines priklausomybes beveik visur reiš­ kia žodžiais, be atitinkamų formulių, tuo tarpu Vakarų Europoje jos buvo jau plačiai vartojamos. Todėl, atsižvelgus ir į kitas silpnas vado­ vėlio vietas, atrodo, neturi rimto pagrindo Balinskio teiginys, kad Ro­ sinjolis ir Flerė dėstę tokią matematiką, kokia ji buvo anuo metu Ang­ lijoje ir Prancūzijoje. Rosinjolio vadovėlyje daug vietos skirta dešim­ tainių logaritmų esmei, jų lentelių sudarymui ir vartojimui paaiškinti, tačiau, sprendžiant uždavinius, skaitinės vartojamųjų dydžių reikšmės neduodamos ir logaritminės lentelės nenaudojamos. Pritaikomieji užda­ viniai sprendžiami tokie: kaip sužinoti upės plotį, kalno aukštį, kaip apskaičiuoti debesų aukštį ir pan. Duodamas supratimas apie žemėlapių sudarymą. Trigonometrijos pritaikymų sritį autorius išplečia ir dangaus sferai: parodo, kaip galima apskaičiuoti Mėnulio nuotolį nuo Žemės, Mėnulio didumą, kad, pasinaudojus Mėnulio nuotoliu nuo Žemės kaip baze, leng­ va apskaičiuoti Saulės nuotolį. Norėdamas paaiškinti, kaip galima apskaičiuoti žvaigždžių nuotolius, autorius p. 180 sako: „Kaip jau visi, be išimties, astronomai yra priėję įsitikinimą, kad Žemė skrieja aplink Saulę". Davęs geometrišką Sau­ lės sistemos schemą, nurodo, kad, pasinaudojus pakankamai ilga Žemės orbitos ašimi kaip baze, galima matuoti ir žvaigždžių atstumus. Iš to matome, kad jėzuitas Rosinjolis jau neneigė Saulės sistemos heliocentriškumo, todėl turėtų išnykti dar neseniai reikštos abejonės, ar pats M. Počobutas, kaip jėzuitas, buvo heliocentrikas. Rankraščio pabaigoje 16 puslapių aiškinami be kokių nors rimtesnių komentarų ir ryšio su visu rankraščio turiniu kai kurie algebros daly­ kai, daugiausia paprasčiausių pirmojo laipsnio lygčių sprendimai. Visai svetimas matematikai 26 puslapių skyrelis „Observationes..." (pastabos) apie sodo auginimą. Iš to, kas pasakyta apie Rosinjolio matematinį darbą, matyti, kad jis nebuvo tokios fundamentinės reikšmės veikalas, kaip J. Nakcijonavi­ čiaus anksčiau paskelbtas „Praelectiones", ir negalėjo nulemti tolesnio matematikos mokslo augimo mūsų krašte. Rosinjolis turėjo kitą neginčijamą nuopelną: jis vykusiai parinko ir rimtai paruošė tolesnei mokslinei veiklai keletą mūsų krašto žmonių, pasireiškusių savo darbais jau vėliau, Lietuvos Vyriausiojoje mokyklo­ je ir Vilniaus universitete. 18

Ž. Flerė, atvykęs į Vilnių, nukrypo į fiziką ir matematikos augimui padėjo bent tiek, kad, dėstydamas fiziką ir egzaminuodamas studentus, ėmė daugiau reikalauti matematikos. Žymiausias universiteto matematikos profesorius buvo Pranciškus Norvaiša (lenkiškai rašyta Narwojsz, 1742—1819), išauklėtas dar jė­ zuitų laikais, bet vaisingiausiai pasireiškęs matematikoje jau Lietuvos Vyriausiojoje mokykloje. Jis gimė tuometinės Ukmergės (vėliau Švenčionių) apskrities Adu­ tiškio valsčiuje, smulkaus bajoro šeimoje. Apie jo jaunystę tuo tarpu neturime tikrų žinių. Studijavo teologiją universitete ir baigė mokslus kaip geriausias teologas ir gabus poetas. Po to dvejus metus dėstė poe­ ziją ir matematiką Gardine. Baigdamas studijas universitete, jis susido­ mėjo matematika. Kai 1766 m. Rosinjolis ir Flerė išvyko misionieriais j Kiniją ir universitetas pasigedo matematikos dėstytojo, profesoriai, iš­ vykdami į savo vietą, rekomendavo Norvaišą; tais pačiais metais jam buvo pavesta dėstyti matematiką universitete. Kuriuo titulu buvo pa­ kviestas— neaišku. Iš „Laureae" žinoma tiek, kad 1769 m. buvo paskir­ tas profesoriumi, dėstančiu jau trejus metus. Norvaiša su dideliu atsi­ dėjimu ėmė dėstyti matematiką, sprendžiant iš šalutinių duomenų, ir aukštąją. Norvaiša neilgai dirbo savo mėgstamą darbą universitete. Kai tiktai buvo panaikintas jėzuitų ordinas, jį perkėlė į Gardiną, įtraukė į inži­ nerinius bei geodezinius darbus; paskui vėl grįžo į universitetą ir čia dirbo 26 metus. Jėzuitų viešpatavimo pabaigoje universitete išaugo žymus mokslo žmogus — Martynas Počobutas (1728—1810), gimęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Gardino srities Počobutų dvare. Tiesa, jis daugiausia pa­ sireiškė savo astronomijos darbais jau Lietuvos Vyriausiojoje mokyk­ loje, bet mokslinio kelio pradžioje pasidarbavo ir matematikoje. Jo nuopelnas Lietuvos matematikai ir tas, kad parsikvietė iš Gardino į Vy­ riausiąją mokyklą Norvaišą. Visai jaunas būdamas (rodos, 15 metų), Počobutas įstojo į jėzuitų, ordiną. Iš pradžių noviciate jis dirbo visokius darbus jėzuitų ordinui (pvz., ilgai liejo žvakes) ir kartu mokėsi jėzuitų mokykloje, vėliau uni­ versitete studijavo teologiją. Studijuodamas pasižymėjo nepaprastais ga­ bumais, pvz., dar jaunas pradėjo rašinėti lotynų kalba eilėraščius (at­ liekamu nuo darbo laiku juos rašė iki gyvenimo pabaigos). Baigęs akademines studijas, kaip pasižymėjęs teologas, Mykolo Čar­ toriskio lėšomis buvo komandiruotas į užsienį pasitobulinti. Jam buvo rekomenduota tobulintis matematikoje, nors jis pats labiau mėgo poe­ ziją ir lotynų bei graikų kalbas. Marselyje jis susipažino su žymiu pran­ cūzų astronomu Pezenu, kurį laiką pasiliko pas jį, susidomėjo astro­ nomija ir galutinai pasirinko šią specialybę. Po Marselio aplankė Avin­ 19

joną, Neapolį, Romą, Londoną, užmezgė ryšius su mokslininkais ir mokslo įstaigomis, labai išplėtė savo mokslinį akiratį. Grįžęs 1764 m. Į Vilnių, Počobutas pradėjo universitete dėstyti ma­ tematiką. Netrukus buvo paskirtas astronomijos observatorijos vedėju, pasitraukė iš matematikos, bet ją ir vėliau visokeriopai rėmė. Tuo laiku buvo išspausdintas jo paruoštas prancūzų matematiko Klero geometrijos vadovėlio vertimas „Geometrijos pradmenys" I4. Vadovėlis nebuvo ski­ riamas universiteto studentams, nes Počobutas laikėsi nusistatymo, kad mokslas aukštojoje mokykloje turi būti dėstomas tarptautine lotynų kalba. Kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas (1773 m.), Počobutas pasiliko astronomijos observatorijos direktoriumi Lietuvos Vyriausiojoje mokyk­ loje. Jis energingai kovojo su tais Varšuvos valdančiaisiais sluoksniais, kurie nenorėjo palikti Vilniuje aukštosios mokyklos, ketindami jos vie­ toje steigti specialiąsias mokyklas, panašias į dabartinius technikumus. Sėkmingai apgynęs mūsų aukštąją mokyklą, jis 17 metų buvo jos rek­ toriumi, gerai ją tvarkė ir pakėlė jos mokslinį lygį. Kartu jis labai atsidėjęs ir sistemingai vykdė astronominius stebėjimus, jų rezultatus skelbdamas specialiojoje spaudoje, apsikeisdamas jais su žymiausiomis Europos observatorijomis bei mokslo įstaigomis, iškeldamas Lietuvos aukštosios mokyklos mokslinį autoritetą. Kurį laiką dirbo imperatoriš­ kajame Vilniaus universitete. Pasitraukęs iš jo dėl senatvės ir nusilpu­ sios sveikatos, jis 1810 m. vasario 20 d. Daugpilyje baigė savo darbin­ gą 'gyvenimą. Pagal pateiktas žinias i.š senojo universiteto oficialios aktų knygos „Laureae" matyti, kad per visą universiteto gyvavimo laiką jame buvo pavesta dėstyti matematiką bent 25 žmonėms. Kadangi tas laikotarpis apėmė beveik du šimtus metų, tai šis matematikos dėstytojų skaičius labai nedidelis. Tiktai į Akademijos veikimo pabaigą, apie XVIII a. vi­ durį, į matematikos darbą stojo daugiau žmonių: nuo 1762 m., atrodo, J. Nakcijonavičiaus rūpesčiu pradėtą dėstyti aukštąją matematiką to­ liau ugdė P. Norvaiša. 4. VILNIAUS MATEMATINIO CENTRO POVEIKIS VISAM KRAŠTUI

Įsteigus aukštąją mokyklą Vilniuje, imta rūpintis organizuoti kraš­ te vidurines mokyklas, kurios rengtų būsimus studentus. Vilniuje buvo įkurta penkių klasių mokykla. Panašios mokyklos XVII a. buvo įsteig­ tos Kražiuose, Kėdainiuose, Gardine, Kaune ir kai kuriuose kituose mies­ tuose. Jose matematiką dėstė daugiausia universiteto auklėtiniai, kurių dalis, kaip matėme, paskui tapo universiteto profesoriais. Tad matema­ u C l a i r a u t A. Początki G eom etryi— dzielo JM Pana CIairaut, Akademij Kr61ewskich: paryskiej, londynskiej, berlinskiej, petersburskiej, upsalskiej i bononskiej towarzysza, z francuskiego na język polski przeložone. Wilno, 1772.

20

tikos dėstymas vidurinėse mokyklose buvo tiesiogiai susijęs su jos mokymu universitete. Suprantama, universiteto auklėtiniai veikiausiai naudojosi ir akademiniais vadovėliais, neišėjusiais iš elementarinės ma­ tematikos ribų. Dėl kalbos irgi nebuvo sunkumų, nes mokslai vidurinė­ se mokyklose taip pat buvo dėstomi lotynų kalba. Ilgainiui imta rašyti ir labiau pritaikytus tokioms mokykloms vado­ vėlius, o juos galėjo rašyti ne kas kitas, kaip universiteto profesoriai arba bent buvę jo auklėtiniai. Vilniaus universiteto Mokslinės biblio­ tekos rankraštyne saugoma matematinio turinio rankraščių (daugiausia be autorių pavardžių, be metų, kai kada ir be titulinių lapų), atrodo, priklausančių XVII ir XVIII amžiams ir skirtų greičiausiai mokykloms (rankraštyno inventoriaus Nr. 512, 1128, 1154, 1630). Yra pabirų žinių iš matematikos taip pat kai kuriuose labai įvairaus turinio rankraščiuo­ se, kaip „Tractatus Politicus" (1390), „Rhetorica" (2260), „Mathesis et Physicae experimentalis tractatus" („Matematikos ir eksperimentinės fi­ zikos traktatas") (1802). Tuose vadovėliuose daugiausia aiškinama geo­ metrija, nors duodama šiek tiek žinių iš aritmetikos ir algebros. Geo­ metrijoje tenkinamasi planimetrija; iš pradžių laikomasi Euklido „Pa­ grindų" tvarkos, bet greitai nukrypstama nuo būdingo Euklidui griežtumo į propedeutinį, grynai praktinį geometrijos dėstymą. Rimtesnių matematinių raštų, matyti, skirtų vadovėliais vidurinėms mokykloms, atsiranda tiktai apie XVIII a. vidurį. Vienas tokių yra Ladislavo Dulevičiaus (Dulewicz) „Elementa Algebrae" (rankr. Nr. 1155, 340 p.). Jo pradžioje (18 p.) išdėstyta gnomonika; 24 puslapiai skirti pagrindinėms žinioms iš geometrijos, 170 p.— algebrai, o likusioji da­ lis— kūgio pjūviams. Algebra, dėstoma gana primityviai: sprendžiamos pirmojo ir antrojo laipsnio lygtys be vieningos sistemos, be įrodymų, be apibendrinimų. Vis dėlto tas darbas yra pirmas, kuriame algebra buvo plačiausiai išdėstyta. Likusioje knygos dalyje labai paviršutiniškai, be jokių įrodymų nagrinėjami kūgio pjūviai, aprašomos kai kurios pjū­ vio ypatybės. Yra duomenų, kad tas veikalėlis vartotas Gardino mokyk­ loje, bet jis galėjo tikti ir universitetui (kūgio pjūvių teorija ir kai kas iš analizinės geometrijos — koordinačių supratimas). Iki XVIII a. vidurio matematiniai vadovėliai rašomi lotyniškai; pas­ kui imama Lietuvoje rašyti bei spausdinti juos ir lenkų kalba. Bene pirmas toks veikalas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės matinin­ ko Antano Lenčevskio (Lenczewski) „Matematyki Polskiej, Xięga I — Matematyka szkolna miernicza i ogolna, tudziež Monety Panstw Europejskich, a dia latwiejszego poimowania ojczystym językiem przez rozmowę dwoch osob uložona", Wilno, w druk. J.K.M.W. W.X.X. Franciszkanow („Lenkiškos matematikos, Knyga I — Mokyklinė, matininkų ir bendroji matematika, taip pat Europos kraštų pinigai, geresniam supra­ timui dviejų žmonių pasikalbėjimais tėvų kalba išdėstyta..."), 1757. 21

Stanislovas Jurevičius, Kražių gimnazijos mokytojas, o nuo 1745 m. universiteto profesorius, J. Bielinskio tvirtinimu*15, parašęs tiktai vie­ ną darbą: „Demonstratio mathematica ex Geometria et Geodaesia per resolutionem Theorematum et Problematum facta" („Matematiniai geometrijos ir geodezijos įrodymai, padaryti teoremų ir problemų spren­ dimais"), 1753, 18 p. Tačiau mums pavyko rasti dar tris jo rankraštinius darbus 16. 1. „Aritmetyka albo Nauka Rachunkowa, Szlacheckiemu Stanowi uzyteczna i bardzo potrzebna mlodziežy szlacheckiej, sposobiącej się do Geometryi" („Aritmetika arba skaičiavimo mokslas, naudingas bajorų luomui ir labai reikalingas bajorų jaunimui, besiruošiančiam geometrijai „matininkystei"), 1767, 112 p. Darbe gana nuosekliai aiškinami keturi veiksmai sveikaisiais ir trupmeniniais skaičiais, tiktai dėstoma dogma­ tiškai, be platesnių paaiškinimų. Be tiesioginio ryšio su kita medžiaga nurodyta taisyklė šaknims traukti — wyciąganie šcian („sienų" trauki­ mas!); 16 puslapių skirta primityviausioms žinioms iš geometrijos. Pa­ baigoje surašytos astrologinės „taisyklės", kaip galima žmogaus ateitį sužinoti pagal motinos vardą, planetų padėtį, Zodiako ženklus ir pan. Atrodo keista, kad universiteto profesorius tiki burtais. Nors vadovėlis parašytas lenkiškai, bet matematinė terminija daugiausia lotyniška (adycya, subtrakcya, multiplikacya ir pan.); yra ir lenkiškų terminų, kurie mažai skiriasi nuo dabartinių. 2. „Geometria Theorica, Incipientium usui accommodata" („Teorinė geometrija, pritaikyta naudotis pradedantiesiems"), 1768, 247 p. Jos pir­ mojoje dalyje daugiausia surašyti geometrijos objektų apibrėžimai ir teoremų formulavimai; įrodymų nėra. Antroji dalis — praktinė, para­ šyta lenkiškai. Pridėta daug. labai rūpestingai nubraižytų brėžinių, iš kurių kiekvienas skaitytojas tikrai gali išmokti matuoti sklypų sienų ilgius, kampus, kalvų, pastatų aukščius. Labai rūpestingai nupiešti ma­ tavimo įrankiai ir patys matuotojai — net įvairiomis spalvomis. 3. „Geometrya albo Miernictwo" („Geometrija arba matininkystė"), 1769 — panašaus turinio, kaip ir antrasis darbas, tiktai visas jau len­ kiškai, beveik išimtinai praktinio turinio. Vilniškės pijorų kolegijos profesorius Juozapas Markvartas (Marquart Josephus) 1771 m. parašė vadovėlį (rankr. Nr. 1464) „Nauka matematyczna" („Matematikos mokslas"), 142 p. ir 9 lapai brėžinių. Dau­ giausia dėstoma aritmetika, aiškinama praktiškai; terminologija — be­ veik išimtinai lotyniška. Būdinga, kad dalyboje daliklis rašomas prieš dalijamąjį. Be įrodymo išdėstyta kvadratinės šaknies traukimo taisyklė, net duodama supratimo apie artutinę šaknį. Yra šiek tiek žinių iš jun­ ginių teorijos, o skyrelyje „Chronologija" aiškinama paschalijų taisyk15 B i e 1 i n s k i J. Cit. veik. Krak6w, 1902, t. 3, p. 209. 15 VUB, f. 3—681.

22

lė. Pabaigoje trumpas skyrelis (16 p.) „Geometrya czyli Ziemiomierstwo"— kai kurie nurodymai matininkams. Rankraščių skyriuje yra ir daugiau raštų, skirtų matematikai, bet jie nereikšmingi, be autorių vardų ir metų, kai kurie atrodo kaip ne­ tvarkingi mokinių užrašai arba darbiniai juodraščiai. J. Bielinskis mini dar kelių autorių matematinio turinio darbus, rank­ raštinius arba spausdintus, parašytus universiteto profesorių arba mo­ kinių (mes tų darbų neturime). Visų pirma čia minėtinas Vaitiekus Tilkovskis (V. Tilcovius, 1629—1695), universiteto profesorius 1677— 1681 m., be teologinių veikalų, parašęs ir išspausdinęs šias matemati­ nio turinio knygas: 1. „Arithmetica curiosa" („Įdomioji aritmetika"), 1698, 141 p.; ke­ letą kartų perspausdinta. 2. „Geometria practica curiosa" („Įdomioji praktinė geometrija"), 1691, 495 p. 3. „Matheseos curiosae Astronomia curiosa" („Įdomiosios matemati­ kos įdomioji astronomija"), 1694. Be to, J. Bielinskis nurodo dar šias žinomų ir nežinomų autorių matematines knygas: 4. M. Ciškevičius (M. Ciszkiewicz), „Geometria" lotynų kalba, rank­ raštis, metai nenurodyti. 5. L. Dulevičius (Lad. Dulewicz), „Elementa Algebrae ad Arithme­ ticam speciosam17 et Geometriam sublimiorem applicatae" („Algebros elementai, pritaikyti algebrai ir aukštesniajai geometrijai"), 1766, rank­ raštis, puslapių skaičius nenurodytas. 6. J. Toževskis (J. Torzewski), „Rachmistrz Polski, to jest zebranie wszystkich regul arytmetycznych i algebraicznych" („Lenkiškasis skai­ čiuotojas, t. y. visų aritmetinių ir algebrinių taisyklių rinkinys"), spaus­ dintas Berdičeve, 1760. 7. Pranciškus Vichertas (Wichert), „Theses mathematicae ex Arith­ metica tam communis quam speciosa, Geometria plana et Geodaesia" („Matematinės tezės tiek iš bendrosios aritmetikos, tiek iš algebros, plokštuminės geometrijos ir geodezijos"), 1755, 6 lapai (atrodo, kad tai disertacija, vadovauta Benedikto Dobševičiaus), 8. M. Helis (M. Heli), Vienos astronomas, M. Počobuto bičiulis, „Ele­ menta Mathematicae numericae et literaris seu Algebrae" („Matemati­ kos skaitinės ir raidinės, t. y. algebros elementai"), spausdinta Nesvy­ žiuje, 1768, 83 p. 9. „Alpha Matheseos — Arithmetica theorica et practica in usum et captum tyronum Matheseos Academiae Vilnensis recens proposita , be autoriaus, 1732, 196 p. 17 Algebra ilgesnį laiką vadinta arithmetica speciosa.

23

10. „Selectae propositiones mathematicae1' („Rinktiniai matematiniai dėsniai"), 1759; J. Bielinskis priduria, kad tai parašęs Sirutis (Siruč) I8. 11. „Taryta, to jest sposob rachowania, przez ktory každy kupujący albo sprzedający bardziej snadnie znaležč može wszelkich rzeczy sumę" („Tarifai, t. y. skaičiavimo būdas, kuriuo kiekvienas pirkėjas arba pardavėjas patogiau gali rasti visokių daiktų vertę"), be autoriaus var­ do, Wilno, 1763, 9 t., 5 lapai lentelių. 12. „Taryfa rozmaite względem monety tak polskiej i litewskiej wedlug terazniejszej kurencji na Sejmie 1717 r. uchwalonej, jako tež i pogranicznej szląskiej, niemieckiej, pruskiej, ruskiej i dalszej rzymskiej etc." („Įvairūs lenkų ir lietuvių valiutos tarifai, 1717 m. Seimo nustatyti pagal dabartinę apyskaitą, lygiai kaip santykiu su užsieni­ niais pinigais: Silezijos, Vokietijos, Prūsų, Rusų, taip pat tolimesniais Romos ir kt."), Wilno, 1723, 100 p. 13. Karolis Šerferis (Scherfer Carolus), „Lectiones elementaris Algebrae et Geometriae" („Elementarinės algebros ir geometrijos paskai­ tos"), parašyta pagal Vienos profesoriaus De la Caille veikalą, Vilnae, 1773, 348 p., 6 lentelės. 14. A. Hatovskis (A. Hatowski), „Scientia naturalis seu physica in Academia et Universitate Vilnensi explanata" („Gamtos mokslas arba fizika, išdėstyta Vilniaus Akademijoje ir Universitete"), 1742. 5. LIETUVOS VYRIAUSIOSIOS MOKYKLOS LAIKAI

Kai popiežius Klemensas XIV 1773 m. panaikino jėzuitų ordiną, Aka­ demijos-Universiteto likimu ėmė rūpintis Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės Edukacinė komisija. 1780 m. Akademija-Universitetas pradėjo veikti Lietuvos Vyriausiosios mokyklos — Schola Princeps Lithuaniae — vardu. Toks vardas suteiktas todėl, kad jai buvo pavestos visos mokyk­ los, veikusios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vyriausiojoje mokykloje buvo du fakultetai, pavadinti kolegijomis: Fizikos ir Moralinių mokslų. Pirmajame fakultete buvo dėstomi tokie mokslai: grynoji ir taikomoji aukštoji matematika, fizika, astronomija, chemija, gamtos mokslai ir medicina; vėliau imta dėstyti architektūra ir meno dalykai — tapyba, paišyba, grafika. Nesant tinkamai paruoštų pasauliečių profesorių, į darbą buvo pri­ imta dauguma buvusių Akademijos profesorių eksjėzuitų, kurie buvo linkę dėstyti pagal senas programas. Palyginti su Akademijos laikais iškilo matematikos mokslai. Be ele­ mentarinės matematikos, skirtos studentams geriau pasiruošti, pagrin­ diniai dėstomieji dalykai buvo aukštoji matematika, analizinė geomet­ rija, aukštoji grynoji matematika (matematinė analizė ir aukštoji al­ 18 B i e 1 i n s k i J. Cit. veik., t. 2, p. 175.

24

gebra), aukštoji taikomoji matematika (mechanika, geodezija). Žymiau­ sias matematikos dėstytojas buvo P. Norvaiša, Počobuto pakviestas iš Gardino ir Edukacinės komisijos paskirtas profesorium. Jis dėstė aukš­ tąją grynąją matematiką, laikydamasis Niutono veikalų. Į darbą buvo įtraukta ir daugiau matematikų: Tadas Kundzičius (1747—1829) — aukš­ toji taikomoji matematika, Mikalojus Tomaševskis— elementarinė ma­ tematika; nuo 1796 m. buvo paskirtas dėstyti Tomas Žickis (1762—1839). Fiziką dėstė J. Mickevičius (1743—1817). Jis buvo menkas matema­ tikas, nemokėjęs eksperimentų duomenų matematiškai apdoroti ir to vengdavęs, daugiausia užsiimdamas efektingų bandymų demonstravimu ir tuo sukeldavęs klausytojų susidomėjimą fizika. J. Mickevičius pir­ mas įvedęs į fiziką mechanikos pagrindus. 1797 m. jam buvo paskirtas padėjėju gabus, gerai pasiruošęs Steponas Stubelevičius (1762—1814). Tad Vyriausiojoje mokykloje fizikos mokslas jau buvo išvestas į platų kelią. Astronomijos observatorijos direktorium visą laiką buvo M, Počo­ butas, turėjęs karališkojo astronomo titulą. Paskaitų jis neskaitė.-Kur­ są 15 metų dėstė gana nerūpestingas profesorius, bet geras Počobuto padėjėjas — observatorius Streckis (Strzecki). Vėliau (1797 m.) kursą pradėjo dėstyti profesorius I. Reška. Į Fizikos mokslų fakulteto (kolegijos) planus buvo pirmąsyk įtraukta chemija. Jai dėstyti buvo pakviestas geras dalyko specialistas italas Sartoris (Giuseppe Sartori), skaitęs kursą net po 8 valandas per savai­ tę. Jam susirgus ir pasitraukus, chemija kurį laiką nebuvo dėstoma. Vėliau jai dėstyti ir laboratoriniams darbams organizuoti iš Krokuvos buvo pakviestas žymus chemikas Andrius Sniadeckis (Jędrzej Sniadecki, 1768—1838). Be šių įprastų Fizikos-matematikos fakultetams mokslų, į Lietuvos Vyriausiosios mokyklos Fizikos kolegijos (fakulteto) planus buvo įtrauk­ ti nauji dalykai: architektūra, kurią dėstė Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753—1798), o vėliau Mykolas Šulcas (1769—1812); tapyba — Pranciš­ kus Smuglevičius (1745—1807); topografinė braižyba — Mykolas Kado (1765—1823); piešimas — Jonas Rustemas (1762—1835). Kaip matome, fa­ kulteto planuose atsirado kursų, sudariusių pagrindą Architektūros ir meno fakultetui. Tačiau mokykla susidūrė ir su nemaža sunkumų. Politinė padėtis buvo nepastovi, o 1795 m. kraštas buvo prijungtas prie Rusijos impe­ rijos. Mokykla pasidarė priklausoma nuo caro paskirtų su neribotais įgaliojimais generalgubernatorių. 1796 m. caro Povilo J buvo pakeistas mokyklos statutas. Tiesa, rektoriaus M. Počobuto rūpesčiu, statuto pa­ keitimas nepakenkė mokyklai, buvo net naudingas. Nuo 1797 m. ji buvo pavadinta Vilniaus Vyriausiąja mokykla. Joje buvo įsteigti 4 fa­ kultetai: Etinių mokslų, Fizikos-matematikos, Medicinos ir Literatūros. Panaikinta mokyklos autonomija. Visa valdžia atiduota rektoriui. Ka­ 25

tedrų skaičius padidintas, patvirtinta ir išplėsta chemijos katedra, jos vedėju paskirtas A. Sniadeckis. Nepastovus, įnoringas caras Povilas I 1800 m. pasirašė įsaką 19 grą­ žinti jėzuitams visas mokyklas ir atiduoti Vilniaus universitete jiems visas katedras. Rektorius Počobutas, pats būdamas eksjėzuitas ir neabe­ jojamai pasilikęs palankus jėzuitams, suprasdamas tokio potvarkio ža­ lą, įtikino jėzuitų vadovybę nepasinaudoti šiuo įsaku ir tuo apsaugojo mokyklą nuo naujų sukrėtimų. Vilniaus Vyriausiosios mokyklos globėja — naujai sudarytoji Edu­ kacinė komisija — pati nebuvo laisva nuo vidinių intrigų ir nuo paša­ linių įtakų, todėl profesorių paskyrimai kartais būdavo susiję su pro­ tekcijomis. Pavyzdžiui, per protekcijas ir intrigas buvo paskirtas Tomaševskis, beveik neskaitęs paskaitų; Reška, nevykęs astronomijos observatoriaus padėjėjas, įsiteikęs carui Povilui, buvo paskirtas astro­ nomijos profesoriumi. Istorikai vieningai pabrėžia, kad fizikos-matema­ tikos mokslų srity savo erudicija ir sąžiningumu visus pralenkė P. Nor­ vaiša. Vyriausioji mokykla, ypač jos Fizikos-matematikos fakultetas, ir ne­ ramiais laikais pažengė didelį žingsnį pirmyn, palyginti su tuo, kas buvo jėzuitų valdomoje Akademijoje. 6. VILNIAUS IMPERATORIŠKOJO UNIVERSITETO LAIKAI

Vilniaus universiteto padėtis žymiai pagerėjo, kai caro Aleksandro I 1803 m. balandžio 4 d. aktu jis buvo pavadintas imperatoriškojo uni­ versiteto Vardu ir gavo plačias mokslo bei mokymo teises. Nors ir ati­ duotas caro vyriausybės priklausomybei, bet liko teisiškai apsaugotas nuo vietinių valdžios pareigūnų savivalės. Tarpininku tarp universiteto ir centrinės valdžios buvo paskirtas mokslo apygardos globėjas Adomas Čartoryskis, palankus universitetui žmogus, mokėjęs gerai ginti jo in­ teresus Peterburge. Universitete liko tie patys fakultetai, kurie veikė Vilniaus Vyriau­ siojoje mokykloje. Fizikos-matematikos fakultete nuo 1803 iki 1810 m. aukštąją mate­ matiką dėstė P. Norvaiša, nors buvo atleistas į pensiją jau nuo 1804 me­ tų. Jo laikais tiktai paruošiamąjį elementarinės matematikos kurselį 2 metus skaitė mažai pasiruošęs darbui T. Žickis. 1805 m. buvo pra­ dėjęs dėstyti taikomąją matematiką Zakarijas Niemčevskis (1766—1820), bet jis buvo komandiruotas į užsienį ir pradėjo vėl savo kursą tiktai 1810 metais. Pasitraukus Norvaišai, 11 metų neatsirado žmogaus, kuris būtų galėjęs tęsti jo darbą — dėstyti aukštąją grynąją matematiką. Tik­ 19 Imperatorė Jekaterina II uždraudė paskelbti popiežiaus Klemenso XVI bulę dėl jė­ zuitų ordino panaikinimo, todėl ordinas Rusijoje pasiliko veikti, o vėlesnieji popie­ žiai pro pirštus žiūrėjo į jų pirmtako įsakymų laužymą.

26

tai 1821 m. pradėjo ir vienerius metus dėstė jo kursą rektorius Juoza­ pas Tvardovskis (1786—1840), vėliau jį perėmė ir iki universiteto už­ darymo skaitė Antanas Virvičius (1791—1865), anksčiau kurį laiką dės­ tęs astronomiją ir algebrą, rodos, aukštąją. Aukštąją taikomąją matematiką nuo 1810 m. iki 1821 m. dėstė rim­ tai užsienyje pasiruošęs darbui minėtas profesorius Z. Niemčevskis. Jam mirus, discipliną iki 1830 m. skaitė Mykolas Polinskis-Pelka (1784— 1848); paskutiniais universiteto gyvavimo metais jis pradėjo dėstyti analizinę mechaniką. Be čia suminėtų pagrindinių kursų, kurį laiką buvo dėstoma: algeb­ ra (A. Virvičius, M. Polinskis), analizinė geometrija (M. Polinskis), to­ pografinė braižyba (iš pradžių M. Kado, nuo 1810 m. Juoz. Šalma, nuo 1821 m. aki galo Ipol. Rumbavičius), braižomoji geometrija (1823— 1831 m. I. Rumbavičius), geodezija (iš pradžių M. Polinskis, nuo 1824— iki 1831 — A. Šakinis). Paskutiniais universiteto gyvavimo metais Z. Revkovskis (1807—1893) pradėjo dėstyti tikimybių teoriją. Galima sakyti, kad Fizikos-matematikos fakultete matematika buvo gerai reprezentuo­ jama: jai skirta po 4—6 valandas per savaitę. Fiziką iš mažai nusimanančio apie matematiką J. Mickevičiaus 1804 m. perėmė gerai pasiruošęs dirbti profesorius S. Stubelevičius, ku­ ris ją sėkmingai skaitė, organizavo darbus studentams. Jam anksti mi­ rus (1814 m.), kursą 1814—1819 m. dėstė nelabai juo domėjęsis pro­ fesorius, vėliau skaitęs agronomiją Kajetonas Krasovskis (1784—1850). Po jo nuo 1819 iki 1831 m. fiziką dėstė silpnokas profesorius, bet atsi­ dėjęs tam darbui, F. Dževinskis (1788—1857). Chemiją daug metų skaitė ir laboratorinius darbus vedė žymusis fakulteto profesorius, didelis mokslo autoritetas Andrius Sniadeckis. 1822—1832 m. profesorium buvo jo mokinys I. Fonbergas (1801—1891). Astronomija rūpinosi M. Počobutas. Jam pasitraukus iš astronomijos observatorijos vedėjo pareigų, 1807 m. buvo pakviestas iš Krokuvos jau rimtai pasireiškęs astronomijos darbais Jonas Sniadeckis (1756—1830). Jis buvo išrinktas rektorium ir ėjo tas pareigas iki 1817 m., kai dėl kuratoriaus Golicyno nepalankumo ir intrigij pasitraukė iš rektoriavimo, o vėliau — ir iš universiteto. J. Sniadeckis, kaip ir anksčiau M. Počo­ butas, astronomijos kurso nedėstė. Jį iki 1810 m. skaitė mažai tam pa­ siruošęs I. Reška. Po trejus metus dėstė C. Kaminskis ir Vincas Kar­ čiauskas (1789—1832) ir 1818—1831 m.— Petras Slavinskis (1795—1881). 1805 m. pradėjo dėstyti mechaniką pakviestas iš Vokietijos K. Langsdorfas (1757—1834), bet po metų jis vėl išvyko iš Vilniaus. Kursas ilgą laiką nebuvo skyrium skaitomas, atgaivintas tiktai 1821 m., kai jį ėmė dėstyti Valer. Gurskis (1790—1874); dėstė iki 1831 metų. Be suminėtų mokslo dalykų, būdingų Fizikos-matematikos fakulte­ tams, Vilniuje dėstyta dar architektūra: 1803—1812 m.— Mykolas Šul­ 27

cas, po pertraukos, nuo 1819 m.,— Kar. Podčašinskis (1790—1860) po 5 vai. per savaitę. Jis dėstė iki 1832 metų. Iš pateiktos čia trumpos apžvalgos matyti, kad Fizikos-matematikos fakultetas pertvarkytame universitete, iš pradžių buvęs gana kuklus, praslinkus pirmajai dešimčiai metų, išaugo, o 1822 m. iš visame uni­ versitete buvusių 826 studentų 341 studijavo Fizikos-matematikos fa­ kultete. Fakulteto profesoriai universiteto metais paskelbė vertingų mokslo darbų. Jonas Sniadeckis, be žymių astronomijos studijų, išspausdintų Lietuvoje ir užsienyje, parašė nemaža darbų iš matematikos ir matema­ tinės geografijos20. Labai darbštus buvo ir chemikas Andrius Sniadeckis, paskelbęs ne mažiau mokslinių darbų ir populiarių straipsnių. Mechanikos profeso­ rius K. Langsdorfas, trumpai buvęs Vilniuje, išspausdino čia lotynų kal­ ba du veikalus: „Statikos principus" ir „Technologijos pagrindus". V. Karčiauskas — du pagrindinius veikalus iš astronomijos ir 12 mažes­ nių. P. Slavinskis paxašė „Początki astronomii teoretycznej" („Teorinės astronomijos pradmenis"), 1826. Kiti profesoriai praturtino pedagoginę literatūrą fundamentalių veikalų vertimais. Pavyzdžiui, Z. Niemčevskis išvertė iš prancūzų kalbos S. P. Lakrua „Diferencialinį ir integralinį skaičiavimą" (1824), A. Virvičius — J. B. Bio „Analizinės geometrijos pradmenis" (1825). Apsčiai mokslinio turinio raštų parašė ir Vilniuje išspausdino šio universiteto auklėtiniai: Norbertas Jurgevičius, paskelbęs 15 darbų iš technologijos, N. Kumelskis — 7 darbus iš tos pačios srities. Dar dau­ giau darbų publikuota iš agronomijos. Tai buvo to paties fakulteto pro­ fesūros ir auklėtinių nuopelnas. Vilniaus universitetas sukėlė didelį mokslinės spaudos sąjūdį mūsų krašte. 1803—1831 m. Vilniuje išspausdintas 61 matematinio pobūdžio darbas, iš fizikos — 163 darbai, iš astronomijos — 36 darbai, iš tech­ nologijos— 217 darbų. Universitetas savojo spaudos organo neturėjo. Profesorių iniciatyva ir pastangomis pradėtas leisti „Dziennik- Wilenski" („Vilniaus dienraš­ tis”), daug vietos skyręs mokslų populiarizavimui. Gaila, kad visa tai buvo skelbiama lenkų kalba, skiriama tiktai sulenkėjusiems bajorams ir miestiečiams. Lietuvių liaudis buvo užmiršta, ir ją galėjo pasiekti tik vienas kitas universiteto šviesos spindulėlis. Dauguma studentijos su­ darė vyriškas bajorų jaunimas. Į universitetą įstodavo ir pasiturinčių miestelėnų vaikų. Iš valstiečių galėjo įvairiais būdais (pasidirbus fikty­ vius dokumentus ir pan.) patekti tik vienas kitas: Laurynas Stuoka-Gu­ cevičius, Motiejus Valančius ir keletas kitų. 20 Rachunku algebraicznego teorya przystosowana do linij krzywych. Krakow, 1783, t. 1—2; Trygonometryja kulista analitycznie wyiozona. Wilno, 1817 i 1820; Jeografija czyli opisanie matematyczne i fizyczne ziemi. W arszawa, 1809; 3-sis leid. 1818.

28

Gausus studentijos dalyvavimas 1831 m. sukilime ir profesūros sim­ patijos jam reakcingiausiojo caro Nikalojaus I valdžiai davė formalų pretekstą užgniaužti universitetą: 1832 m. gegužės 1 dienos caro įsa­ kymu Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Kokios reikšmės turėjo mūsų kraštui Vilniaus universitetas 1803— 1832 m. ir jo Fizikos-matematikos fakultetas? Jau vien tai, kad iš jo išeidavo kasmet iki 200 žmonių, baigusių -aukštąjį mokslą, turėjo žymiai kelti krašto kultūrą. Fakultetas -ne tik ruošė mokslinius kadrus ir kvalifikuotus švietėjus mokytojus, bet ap­ rūpino kraštą įvairių sričių specialistais. Ta pačia linkme veikė ir jo bendradarbių bei mokinių paruošta gausi mokslinė ir mokslinė popu­ liarioji literatūra. Žinoma, ji būtų turėjusi didesnės įtakos mūsų krašto liaudžiai, jei būtų buvusi rašoma jai suprantama kalba. Kad universitetas paruošė nemaža kvalifikuotų mokslininkų, matyti iš to, jog po uždarymo daugelis jo mokslo personalo narių ir auklėtinių sėkmingai dirbo mokslo darbą įvairiose Rusijos imperijos ir net kitų kraštų mokyklose. Labai įdomi Andriaus Sniadeckio mokinio Igno Domeikos istorija. Po 1831 m. sukilimo jis išvyko į Paryžių, ten papildė savo žinias iš mineralogijos ir geologijos, buvo pakviestas į Čilę chemijos mokyklos ■dėstytoju ir direktoriumi, vėliau — Santjago universiteto profesoriumi; paskui buvo išrinktas rektoriumi, atliko didelius geologinius tyrimus, parašė labai daug mokslo darbų ir buvo visoje šalyje labai gerbiamas (mirė 1889 m.). Daugelis kitų fakulteto auklėtinių skleidė įgytąsias žinias knygomis, brošiūromis, spausdintomis Vilniuje. Daugiausia tokių raštų. išspausdino Alf. Norbertas Kumelskis (apie 50 darbų vien iš fizikos, technologijos ir botanikos) ir Mykolas Lavickis (apie 30 darbų iš fizikos, technologi­ jos ir chemijos). LITERATŪRA 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

B i e l i n s k i J. Uniwersytet Wilenski (1579—1831). Krakow, 1899—1902, t. 1—3. B a l i ū s k i M. Dawna Akademia Wilenska. Petersburg, 1862. B i r ž i š k a M. Senasis Vilniaus universitetas. V., 1940. Iš Vilniaus universiteto istorijos (straipsnių rinkinys). V., 1955. Vilniaus universitetas. V., 1956. Lietuvos TSR istorija. V., 1957, t. 1. P r e u s c h h o f f J. A. Universitas Vilnensis Jagiellomco-Bathoreana, laurearum academicarum floridą. Vilnae, 1707. 8. N a k c y a n o w i c z J. Praelectiones mathematicae ex Wolfianis Elementis adornatae atque sic usui auditorum matheseos accommodatae. Vilnae, 1759. 9. Dr. S z e l i g a . ZygmuntRewkowski.— Klosy, 1889. 10. Z y c k i T. Wiadomosci o ¿yciu i pracach uczonych š. p. Franciszka Narwoysza. Dziennik Wilenski, 1820, t. 3, p. 1— 15.

29

RANKRAŠČIAI

Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraščių skyrius F3 — Nr.Nr. 512, 608, 681, 1128, 1131, 1155, 1390, 1456, 1630, 1664, 1718, 1734, 1802, 2260, 2319, 2630. Laureae Academicae seu liber continens Ritum Promovendi et Ca­ talogum Promotorum ad Gradum Doctoratus, Licentiatus, Magisterii et Baccalaureatus in Alma Academia Vilnensi S. J. comparatus et ordi­ natus Anno 1650.

Vytautas Paulauskas ZIGMO ŽEMAIČIO GYVENIMO IR VEIKLOS BRUOŽAI Dviejų universitetų — Kauno ir Vilniaus — matematikos profesorius, pedagogas, mokslininkas ir visuomenės veikėjas Zigmas Žemaitis pra­ dėjo savo veiklą carizmo priespaudos laikais, tęsė ją per visą buržua­ zinį Lietuvos laikotarpį ir dar beveik tris dešimtmečius dirbo Tarybų Lietuvoje. Gabus ir ištvermingas, atkaklus kaimo vaikas tapo plačiai ir visapusiškai išsilavinusiu žmogumi. Beveik penkiasdešimt savo gyvenimo metų Z. Žemaitis atidavė Lie­ tuvos aukštajai mokyklai. Kaune jis su kitais organizavo Aukštuosius kursus ir jiems vadovavo, o įkūrus universitetą, visą laiką buvo Mate­ matikos-gamtos fakulteto dekanas bei profesorius. Dideli Z. Žemaičio nuopelnai Lietuvos vidurinei mokyklai. Ryšiai su ja nenutrūko visą gyvenimą. Z. Žemaitis skaudžiai išgyveno Vilniaus krašto, iš kurio buvo ki­ lęs, atskyrimą nuo Lietuvos ir padėjo daug energijos, rūpindamasis jo reikalais, ypač švietimu. Grąžinus Vilnių Lietuvai, Z. Žemaitis iki gy­ venimo pabaigos dirbo jo universitete: buvo prorektoriumi, parengia­ mųjų kursų direktoriumi, o sunkiu pokarinio atstatymo periodu — rek­ toriumi. Tik senyvo amžiaus sulaukęs, profesorius galėjo daugiau atsidėti kūrybiniam darbui, tyrė mūsų krašto kultūrinį palikimą — ma­ tematikos ir kitų tiksliųjų mokslų raidą Lietuvoje — pirmiausia sena­ jame Vilniaus universitete. Išgyvenęs beveik aštuoniasdešimt penkerius metus, Z. Žemaitis taip ir nesuskubo išeiti į pensiją, palikęs kitiems tęsti savo nebaigtus darbus. Z. Žemaitis gimė 1884 m. lapkričio 8 d. Vilniaus gubernijos Šven­ čionių apskrities Tverečiaus valsčiaus (dabar — Ignalinos raj.) Daktorių kaime, daugiavaikėje valstiečio šeimoje.' Zigmas buvo aštuntas vai­ kas. Baigęs pradinę mokyklą, jis kurį laiką dirbo tėvų ūkyje. Matyda­ mas jo veržimąsi į mokslą, padėjo Odesoje gyvenantis brolis vaistinin­ kas, vėliau žinomas Panevėžyje provizorius Liudvikas Žemaitis. 1902 m. Zigmas išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus (nepilnų keturių klasių cenzui), bet nenuėjo brolio pėdomis. Dar pasimokęs, po metų prie Odesos apygardos kuratorijos eksternu išlaikė brandos egzaminus ir ketino studijuoti mediciną. Bet, pajutęs savo tikrąjį pašaukimą, įstojo į Odesos universiteto (tada vadinamo Novorosijsko universitetu) Fizi­ kos-matematikos fakultetą studijuoti matematikos. Odesoje energingas studentas aktyviai veikė vietos lietuvių darbininkų „Rūtos" klube: skai­ tė populiarias paskaitas, dirigavo chorui ir režisavo mėgėjų spek­ taklius. 1905 m. į Odesą buvo atplaukęs legendinis kreiseris „Kniazj Potiomkin Tavričeskij". Revoliucinis judėjimas patraukė studentus. Kartu 31

su draugais areštuotas už dalyvavimą šiame judėjime, Z. Žemaitis šiaip taip išvengė pašalinimo iš universiteto. Užėjus reakcijai, jis vos netapo juodašimčių teroro auka. Profesoriaus Benjamino Kagano (1869—1953) įtakoje jaunasis Z. Že­ maitis susidomėjo neeuklidine geometrija. Pažymėtina, kad B. Raganas buvo kilęs iš Lietuvos, gimęs Šiauliuose, vėliau tapo žymiu tarybiniu geometru. Su juo prof. Z. Žemaičiui dar teko susitikti po Didžiojo Tėvynės karo Maskvoje. 1909 m. Zigmas Žemaitis labai gerai, gaudamas pirmojo laipsnio diplomą, baigė universitetą (diplominis darbas „Begalinių mažybių me­ todo taikymas, tiriant kūgio pjūvių savybes") ir buvo numatytas pa­ likti universitete. Vadovaujamas S. Slešinskio, ėmė ruoštis magistro laipsniui. Tačiau veikiai įsitikino, kad carizmo priespaudos sąlygomis jis, kaip „nepatikimas", negalės gauti nei stipendijos, nei valstybinės tarnybos. Tada Z. Žemaitis išvyko į Vilnių. Vilniuje jaunas matematikas dirbo privačios mergaičių gimnazijos mokytoju, aktyviai dalyvavo „Rūtos" draugijoje, veikiančioje Odesos „Rūtos" pavyzdžiu, ir Lietuvių mokslo (buvo valdybos nariu) bei Lietu­ vių dailės draugijų veikloje. Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m., Z. Žemaitis atsidūrė Voroneže, kur dėstė matematiką lietuvių pabėgėlių (berniukų) gimnazijoje. Gimna­ zijos vadovybė buvo reakcinė, tačiau tarp mokinių buvo nemaža pa­ žangių jaunuolių (J. Janonis, J. Kairiūkštis, A. Sniečkus ir kt). 1918 m. grįžęs į Lietuvą, Z. Žemaitis įsteigė savo gimtajame apskri­ ties mieste Švenčionyse lietuvišką gimnaziją, pirmaisiais Tarybų val­ džios metais pavadintą II laipsnio darbo mokykla, ir jai vadovavo. 1919 m. kovo 13 d. Lietuvos ir Baltarusijos TSR Liaudies Komisarų Tarybai nutarus atgaivinti 1832 m. uždarytą Vilniaus universitetą, V. Kapsuko kviečiamas, Z. Žemaitis iš Švenčionių arkliais važinėjo į universiteto organizacinės komisijos posėdžius, darė pranešimą apie Lietuvos mokyklų būklę. Tais pačiais metais, Tarybų valdžiai Lietuvoje laikinai pasitraukus ir Vilnių užėmus lenkų legionams, universiteto at­ kūrimas nutrūko. Z. Žemaitis persikėlė į Kauną, bet universiteto stei­ gimo idėjos neatsisakė. Būdamas tuo metu Kauno komercijos mokyklos direktoriumi, jis su kitais įteikė Lietuvos buržuazinei vyriausybei savo paruoštą memorandumą, kuriame įrodinėjo, jog būtina tuojau steigti universitetą. 1922 m. vasario mėnesį Kaune buvo atidarytas Lietuvos universite­ tas (1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu). Z. Žemaičio ir kitų iniciatyva anksčiau suorganizuoti Aukštieji kursai ne tik pagreiti­ no to universiteto įkūrimą ir davė jam pirmų dviejų kursų studentus, bet iš dalies nulėmė ir jo kryptį: tarp universiteto fakultetų buvo ne­ mažas Technikos fakultetas. Z. Žemaitis buvo paskirtas Matematikosgamtos fakulteto ekstraordinariniu profesoriumi, per visus aštuoniolika 32

fakulteto metų buvo renkamas dekanu, o nuo 1930 m. vadovavo geo­ metrijos katedrai. Fakultetas tada daugmaž apėmė specialybes, kurios priklauso mūsų universiteto Matematikos, Fizikos, Chemijos ir Gamtos mokslų fakultetams, o iki 1924 m. (kada buvo įsteigta Dotnuvos žemės ūkio akademija) turėjo dar agronomijos skyrių. Tokio plataus profilio fakulteto dekanui reikėjo ne tik rūpintis fakulteto įstaigomis, bet ir steigti naujas: botanikos sodą, astronomijos observatoriją (įkurta 1928 m. ryšium su trianguliacijos darbais), rūpintis fakulteto bibliotekų, kabine­ tų, laboratorijų komplektavimu, kovoti dėl naujų patalpų. Toji kova ne visada buvo sėkminga. Dekanas stengėsi išgauti studentų agrono­ mų praktikai likusį be savininko Noreikiškių dvarą prie Kauno, bet dvaras buvo atiduotas privačiam asmeniui, o suorganizuota agronomijos skyriaus pagrindu Žemės ūkio akademija iškelta į Dotnuvą, toli nuo kultūros centrų (tik 1964 m. Žemės ūkio akademija buvo perkelta į tas pačias Noreikiškes, dėl kurių kadaise kovojo Z. Žemaitis). Dekanaujant Z. Žemaičiui, fizikos, matematikos ir chemijos skyriai buvo per­ kelti į naujai pastatytus specialius rūmus Aleksote (vadinamąjį Fizikos-chemijos institutą), kuriuos, deja, vėliau teko dalytis su Technikos fakultetu. Tie gražūs keturių aukštų rūmai 1944 m. buvo besitraukian­ čios hitlerinės kariuomenės susprogdinti. Matematikos-gamtos fakultete buvo nemaža pažangių profesorių, pa­ vyzdžiui, darvinizmo skleidėjas prof. T. Ivanauskas ir kiti, todėl fakul­ tetas buvo klerikalams ir tautininkams krislas akyse. Po 1926 m. gruo­ džio 17 d. perversmo bandyta fakultetą apkarpyti ar net uždaryti: per daug kainuojančios fakulteto įstaigos (jos, beje, aptarnaudavo dar Tech­ nikos ir Medicinos fakultetus), o matematikos, fizikos ir chemijos mo­ kytojus galįs paruošti ir Technikos fakultetas. Dekanui teko įdėti daug energijos ir panaudoti visą diplomatiją, kol paneigė tuos argumentus ir apgynė fakultetą. Tuo pačiu metu Z. Žemaitis turėjo nemažą dėstymo krūvį. Persona­ lo buvo nedaug, ir jam įvairiu laiku teko dėstyti didžiąją dalį matema­ tikos disciplinų: įvadą į analizę, aukštąją algebrą, analizinę geomet­ riją, diferencialinį ir integralinį skaičiavimą (matematinę analizę), diferencialinę geometriją, Furjė eilutes, variacinį skaičiavimą, o busi­ miesiems mokytojams — dar ir matematikos istoriją bei matematikos me­ todiką. Profesorius daug dėmesio skyrė ir savo paskaitų metodikai, dėstė labai aiškiai, žemesniuose kursuose pradėdavo populiariai, nuo­ sekliai ir laipsniškai eidavo prie sunkesnių dalykų, gerai jausdamas tik ką atėjusio iš vidurinės mokyklos studento sunkumus. Tai buvo ypač svarbu, nes studentai beveik neturėjo lietuviškų vadovėlių, o Z. Žemaičio paskaitų žemesniuose kursuose kartu su matematikais bei fizikais klausėsi ir nespecialistai — studentai technikai. Kartu su tech­ nikais susidarydavo didelis klausytojų skaičius ir egzaminuoti per me­ tus tekdavo iki 500 studentų. 3. Zigmas Žemaitis

33

Kai kurie jaunesnieji fakulteto dėstytojai išvykdavo pasitobulinti į senesnes mokslines tradicijas turinčius Vakarų universitetus (arba fakulteto siųsti, arba kitokiu būdu gavę stipendijas). Tačiau pačiam Z. Žemaičiui, besirūpinančiam kitais, neteko pasirūpinti savimi — ne­ buvo laiko. Per daug sudėtingos buvo išsišakojusio fakulteto dekano pareigos, kad jas būtų galima, nors ir laikinai, bent vieneriems me­ tams, palikti, nes visą kūrybinę energiją aukojo tam, kad fakultetas gyvuotų, augtų, neatitrūkdamas nuo bendrų krašto švietimo ir kultū­ ros reikalų. Kad ir būdamas labai apsikrovęs einamaisiais reikalais, Z. Žemaitis atspėjamu laiku rašė mokslinius, populiarius ir publicistinius straips­ nius. Pirmiausia minėtini jo — matematikos istoriko — straipsniai (išėję ir atskirais leidiniais) apie didįjį fiziką ir aukštosios matematikos kūrė­ ją Izaoką Niutoną ir monografija „Matematikos istoriografija ir Moritz Cantor"— apie žymųjį matematikos istoriką M. Kantorą. Bet ne tik ma­ tematikos istorija domino profesorių. Dar 1920 m. jis išleido anks­ čiau savo paties ir kitų paruoštą mokykloms lietuviškų geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinį. Vėliau spaudoje įrodinėjo, jog būtina modernizuoti matematikos programas vidurinei mokyklai. Profesoriui pasisekė į gimnazijos programas įtraukti analizinės geometrijos, dife­ rencialinio ir integralinio skaičiavimo elementus. Nors profesorius ne­ išleido spausdintų vadovėlių, bet iš hektografuotų jo diferencialinio ir integralinio skaičiavimo paskaitų mokėsi ne viena matematikų, fizikų ir technikų laida. Sis žmogus nebuvo nuo gyvenimo atitrūkęs mokslininkas — jam bu­ vo artimas visas mūsų kultūrinis gyvenimas, švietimo ir technikos pa­ žanga. Siekdamas išpopuliarinti jo jaunystės laikais gimusią aviaciją Lietuvoje, Z. Žemaitis suorganizavo Kaune Lietuvos aeroklubą ir jam ilgai vadovavo. Nepriklausydamas jokiai politinei partijai, Z. Žemaitis, kaip ir dau­ gelis pažangių to meto vidurinių mokyklų mokytojų ir universiteto dėstytojų, dalyvavo Mokytojų profesinės sąjungos darbe ir dėstė jos išlaikomoje suaugusiųjų gimnazijoje. Ištikimas savo gimtinei — Lenkijos okupuotam Vilniaus kraštui, Zigmas Žemaitis rūpinosi jo vargais ir švietimu. 1939 m. spalio mėnesį išsipildė Z. Žemaičio lūkesčiai: Tarybų Sąjun­ ga grąžino Vilniaus kraštą Lietuvai, o 1940 m. Z. Žemaitis persikėlė į Vilnių jau kaip tarybinio Vilniaus universiteto profesorius, geometri­ jos katedros vedėjas. Paskiau paskiriamas universiteto prorektoriumi. 1941 m. birželio 22 d. hitlerinė Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, įsiveržė į Vilnių. Dauguma studentų išblaškoma, universitetas merdi, o 1943 m. kovo 17 d. visai uždaromas. Likęs Vilniuje, Z. Žemaitis rū­ pinosi išsaugoti astronomijos observatoriją, po kurios stogu gyveno. 34

1944 m. liepos 13 d. Tarybinė Armija išvadavo Vilnių. Universite­ tas, gerokai nukentėjęs, pradėjo darbą sunkiomis sąlygomis. Kad karo audros išblaškytas jaunimas galėtų stoti į universitetą, karui pasibai­ gus, prie universiteto suorganizuojami Darbininkų ir valstiečių paren­ giamieji kursai, ir pirmuoju jų direktoriumi skiriamas Z. Žemaitis. 1946 m., sunkiu atstatymo laikotarpiu, pats neseniai pergyvenęs my­ limos dukters mirtį, Zigmas Žemaitis skiriamas universiteto rektoriumi; juo būna iki 1948 metų. Rektorių užgulė daugybė rūpesčių — kapita­ liškai remontuojami universiteto rūmai, atstatomos laboratorijos. O stu­ dentų vis daugėja. Be to, Z. Žemaitis nuo 1944 m. iki 1964 m. vado­ vauja matematinės analizės katedrai. Vilniaus universitete Z. Žemaitis dirbo iki pat mirties, dėstė mate­ matinę analizę, vėliau tik variacimį skaičiavimą, matematikos istoriją ir matematikos dėstymo metodiką, vadovavo pedagoginei praktikai. Būdamas jau tokio amžiaus, kai kiti išeina į pensiją, profesorius pasijuto laisvesnis — jo nebeslėgė sunkios administracinės pareigos, ir jis vėl grįžo prie senos svajonės — tyrinėti tiksliųjų mokslų raidą Lie­ tuvoje, pirmiausia — senajame Vilniaus universitete. Profesorius skai­ tydavo literatūrą ne tik lietuvių ir rusų, bet ir lenkų, baltarusių, lat­ vių, vokiečių, anglų, prancūzų, senąją graikų ir lotynų kalbomis. Jis naudojosi turtinga archyvine medžiaga, ypač universiteto ir LTSR Moks­ lų Akademijos rankraštynų. „Lietuvos matematikos rinkinyje" profesorius paskelbė tris dides­ nius mokslinius straipsnius. Studija „Fizikos ir matematikos mokslai Vilniaus senajame universitete" (1962) apima visą senojo universiteto gyvavimo laiko tarpsnį nuo jo įsteigimo 1579 m. iki uždarymo 1832 me­ tais. Kitas darbas (1963) skiriamas profesoriui Zigmantui Revkovskiui (1807—1893), pirmajam Vilniaus universitete tikimybių teorijos kated­ ros vedėjui, bandžiusiam taikyti matematikos metodus ekonomikoje gamybiniams procesams tirti. Z. Žemaitis atrado ir užmirštą Z. Revkovskio kapą Rasų kapinėse (vėliau netoliese buvo ir pats palaidotas). Dar vienas panašaus pobūdžio straipsnis (1964) skirtas kitam, anksčiau gy­ venusiam Vilniaus universiteto profesoriui Pranciškui Norvaišai, beveik Z. Žemaičio tėviškės kaimynui, kilusiam iš gretimo valsčiaus. Ne visi straipsniai buvo iš matematikos istorijos. Antai 1957 m. universiteto „Mokslo darbuose" išspausdintame straipsnyje duodama originali konstrukcija įbrėžtinių kampų neeuklidinėje (Lobačevskio ar­ ba Rymano) plokštumoje, matuojamų, kaip ir euklidinėje plokštumoje, puse lankų, į kuriuos jie yra atsirėmę. Straipsniai „Dėl matematikos žinių lygio vidurinėje mokykloje", „Iš atsiminimų apie J. Jablonskį", „Keturių amžių kelias" (universiteto 380 metų sukakties proga), „Lie­ tuviškos matematinės terminologijos istorija" ir kiti rodo profesoriui rūpimų temų įvairumą ir platumą. Nemažai pasirodė trumpesnių pro­ ginių ir populiarių straipsnių. „Knygelėje mokytojams" rašoma apie žy­ 35

miausią Rusijos matematiką P. Čebyševą. 1958 m. „Astronomijos ka­ lendoriuje“ yra išspausdintas jo straipsnis apie L. Oilerį, tais pačiais metais buvo išleista knygelė apie neeuklidinės geometrijos kūrėją N. Lobačevskį. Rankraščiais liko „Vilniaus senasis universitetas ir jėzuitai" (1966, paruoštas bendram universiteto leidiniui), „Istorinė lietuvių matema­ tinės literatūros apžvalga“ (įteikta LTSR MA mokslo istorijos komisi­ jai) ir „Technikos mokslų raida Lietuvoje" (paruošta numatytam išleisti jubiliejiniam Kauno politechnikos instituto leidiniui). Be to, Z. Žemaitis skaitė pranešimus įvairiose mokslinėse konferencijose Vilniuje, Kaune, Maskvoje, Rygoje. Neužmirštamas ir visuomeninis darbas. Pokario laikotarpiu profeso­ rius buvo aktyvus „Žinijos“ draugijos narys, skaitė paskaitas jaunimui, buvo ilgametis Lietuvos matematikų draugijos vicepirmininkas, LTSR mokyklų tyrimo instituto mokslinės tarybos narys. Z. Žemaitis buvo vienas iš jaunųjų matematikų olimpiadų mūsų respublikoje iniciatorių. 1947—1950 m. Z. Žemaitis — LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Bebaigdamas aštuoniasdešimtuosius metus,, profesorius atsisakė ka­ tedros vedėjo pareigų. 1965 m. jis dalyvavo Odesos universiteto šimt­ mečio minėjime, būdamas iš visų dalyvių seniausias to universiteto absolventas. Profesoriaus pareigas, likęs energingas ir gyvenimo saulė­ lydyje, jis ėjo iki amžiaus galo. Profesorius Zigmas Žemaitis išvarė gilią vagą mūsų aukštųjų mo­ kyklų, mūsų mokslo ir kultūros istorijoje. Jo mokiniais buvo visi prieš karą Kauno universitetą baigę matematikai, fizikai ir inžinieriai, taip pat visi jo darbo metais baigę Vilniaus universitetą matematikai — mokslininkai, mokytojai, aukštųjų mokyklų profesoriai ir dėstytojai. Visiems jiems Z. Žemaitis turėjo didelį auklėjamąjį poveikį. Jis tei­ singai vadinamas Lietuvos matematikų patriarchu. Profesorius Zigmas Žemaitis mirė 1969 m. birželio 24 d., staiga, be­ siruošdamas eiti į Lietuvos TSR matematikų konferenciją, norėdamas tęsti išvakarėse pradėtas diskusijas jam rūpimais matematikos dėstymo vidurinėse mokyklose reikalais. Profesoriaus nuopelnai neliko užmiršti. Tarybinės vyriausybės jis buvo apdovanotas Garbės ženklo ordinu, medaliais. Prof. Z. Žemaičiui buvo suteikti Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo (1959) ir Lie­ tuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo (1964) garbės vardai. Po jo mirties Švenčionių vidurinė mokykla pavadinta Zigmo Žemaičio vi­ durine mokykla (1970), jo vardu pavadinta ir fakulteto, kuriame jis taip ilgai dirbo, didžioji auditorija.

Steponas Jankauskas ŽYMUS MOKSLININKAS, PEDAGOGAS IR VISUOMENININKAS Asmenybė, kurios talentas ir kūrybinė veikla pasireiškia nuostabiai plačiu mastu ir sušvyti įvairiausiomis spalvomis,— atvejis retas. Kaip ir tie galingi girių ąžuolai, iš kurių liemens išaugę ir išsišakoję šimtai šakų šakelių. Tokio ąžuolo asociacija kyla mūsų sąmonėje, prisiminus profesorių Zigmą Žemaitį, plataus diapazono mokslo ir kultūros darbininką, vi­ suomenininką, pažangių lietuviškų tradicijų puoselėtoją. Nerami, nuolat kaitria kūrybine ugnimi liepsnojanti buvo Z. Že­ maičio siela. Joje, lyg jautriausiame seismografe, atsiliepdavo savojo krašto kultūros ir ūkio poreikiai. Kietai grįstu Aukštųjų kursų keliu išėjęs gyveniman universitetas jo nepatenkino. Matematikas dabar sie­ lojosi dėl apleisto Lietuvos žemės ūkio, šios srities specialistų trūkumo. 1923 m. dienraščio „Lietuva" liepos 12 ir 14 dienų numeriuose ilgame straipsnyje, be kita ko, Z. Žemaitis rašė: „...Visiems aišku, kad tuo­ jau reikia įkurti savo aukštąją žemės ir miškų ūkio mokyklą... Ir štai dabar atsiranda žmonių, net iš tarpo specialistų, kurie tam reikalui abejingi ir net priešingi. Padėtis nesuprantama ir, sakyčiau, labai keis­ ta. Lietuva — žemės ūkio šalis. Jos žemės ir miškų ūkis visuomet neperaukštai buvo pakilęs, dabar gi dėl karo padarytų kraštui nuostolių jis gerokai nupuolęs ir reikalingas visokeriopos finansinės ir da gal daugiau kultūrinės pagalbos. Agronomus ir miškininkus visus pirštais gali suskaityti (visoje valstybėje esama vos kokių 40 žmonių!). Tuo tarpu yra agronomų, kurie pataria sustabdyti pradėtą pas mus aukš­ tojo žemės ūkio mokslo organizavimo darbą..." Toliau autorius išvar­ dija jų antivalstybinius argumentus, juos demaskuoja ir sutriuškina. Išvadoje jis įtikinamai akcentuoja: „Taigi ne dviejų naujų agronomų, išėjusių aukštuosius mokslus, kasmet mums reikės, kaip kad tvirtina, bet keliolika kartų daugiau, ir ne užsieniai mums juos paruoš ir tin­ kamą dvasią jiems įkvėps.. Šiems aiškios logikos ir patriotinio jausmo prisodrintiems Z. Žemai­ čio žodžiams, atrodo, jokių komentarų nereikia. Tuo metu kabinetuose ir spaudoje prieš entuziasto idėją — spar­ čiausiai ruošti kvalifikuotus žemės ūkio specialistus — iškilo įnirtinga opozicija. Tame pačiame dienraštyje „Lietuva“ (1923 m. Nr. 155) vėl pasigirsta tvirtas Z. Žemaičio balsas: „ .. .Oponentai tvirtino, kad Lie­ tuvoje nėra žemės ūkio specialistų dėstytojų. Tą patį galima buvo savo laiku, da gal greičiau, parašyti apie mediciną, humanitarinį, teisės ir kitus fakultetus. Buvo žmonių, kurie taip ir sakė, pranašaudami šiems fakultetams greitą žlugimą. Tačiau gyvenimas parodė, kad jie nežlugo, žengia pirmyn, didina ir tobulina mokslo įstaigas, leidžia mokslo 37

raštus ir t, t . . . . Dabar patariama siųsti jaunimą užsieniuosna agrono­ mijos* mokytis. Po 4 metų Lietuva susilauktų būrelio agronomų — miš­ kininkų, kad ir prisisėmusių nemaža teorinių žinių, bet neturinčių tik­ ros gyvenimo praktikos ir jau visai nesusipažinusių su krašto sąlygo­ mis. Todėl, man rodos, yra aišku kiekvienam, kad mes žūtbūt turime kurti pas save aukštąją žemės ūkio mokyklą". Daug vandens nubėgo Nemunu, praėjo ne vieneri metai. Įvairiose įstaigose aukštosios žemės ūkio mokyklos klausimas buvo kartkartėmis svarstytas, ir kiekviename tokiame pasitarime kaip atkaklus kovotojas už racionalų savo krašto reikalą dalyvavo Z. Žemaitis. Neabejotinas jo nuopelnas, kad aukštosios žemės ūkio mokyklos steigimo idėja Lie­ tuvoje ilgainiui buvo įgyvendinta. Profesoriaus Z. Žemaičio asmenybėje ryškūs trys bruožai — moks­ lininko, pedagogo ir visuomenininko. Kurią Z. Žemaičio veiklos sritį imsime,— visur jis turtingas, įdomus, idėjiškas. Visa jo veikla kupina visuomeniškumo, patriotizmo dvasios. Apie tai gana išraiškingai pasakė jis pats laikraščio „Tarybinis mokytojas" (1969 m. sausio 8 d.) skiltyse. „Tautų draugystė,— rašė profesorius,— vienas didžiausių tarybinės san­ tvarkos iškovojimų. Tai ypač puikiai supranta vyresnės kartos žmonės, dar menantieji tuos laikus, kai carizmas buvo pavertęs Rusiją tautų ka­ lėjimu, kai Lietuvos mokyklose buvo dėstoma tik rusų kalba. O įsi­ galėjus Vilniaus krašte baltalenkiams, mokyklos tapo polonizacijos židiniu. Su kokiu neišpasakytu širdies skausmu doras Vilnijos gyven­ tojas tuomet prisimindavo pirmąją proletarinę revoliuciją Lietuvoje ir jos nacionalinę politiką. Tą politiką teko ir man vykdyti— 1919 metais vadovauti lietuviškajai Švenčionių antro laipsnio darbo mokyklai.. Įdomi, kūrybinga buvo Z. Žemaičio pedagoginė veikla. Per ištisus 50 pedagoginio darbo metų jis dosniai teikė jaunimui mokslo ir prak­ tikos žinias, mokė savarankiškai mąstyti, analizuoti gyvenimo reiški­ nius, o erudicija ir minties aktyvumu nuolat buvo pavyzdys savo mo­ kiniams. Nors profesorius dėstė matematiką, kurią tada buvo mėgstama vadinti „sausa disciplina", bet jo paskaitos pasižymėjo išradinga me­ todika, originaliu medžiagos išdėstymu, siejamu su gyvenimo praktika, ir todėl disciplina studentijos buvo mėgstama. Per matematikos paskai­ tas gamtininkams auditorijoje ant stalo atsirasdavo, pavyzdžiui, kau­ kolė arba koks kitas panašus daiktas, ir studentai praktiškai buvo mo­ komi apskaičiuoti kūno tūrį. Panašių pavyzdžių galima būtų nurodyti daug. Savo paskaitas Z. Žemaitis visada gausiai iliustruodavo grafine medžiaga, įvairiomis matematikai įmanomomis vaizdinėmis priemonė­ mis. Šitaip į matematikų šeimą jis patraukė nemaža studentų. Šio mūsų matematiko pedagoginės veiklos sėkmei daug padėjo di­ džiulis jo populiarumas studentijoje. Jis labai mylėjo jaunimą, buvo tikras studentų draugas. O meilė gimdo meilę. Akademinį jaunimą ža­ vėjo jo didelė erudicija ir kartu paprastumas, humaniškumas, kuklumas. 38

Studentų reikalams profesorius neturėjo nustatytų priėmimo valan­ dų. Fakulteto dekano durys buvo atviros kiekvieną minutę. Eidavo pas jį akademinis jaunimas įvairiais reikalais, ištikus nesėkmei ar turint kokį rūpestį. Kad ir labai užimtas, profesorius įdėmiai įsiklausydavo į studento reikalą, rasdavo jam nuraminti žodį, patarimą ir net prak­ tiškai padėdavo. Tad, derindamas dėstytojo, pedagogo, administratoriaus pareigas, jis dirbdavo be atvangos ilgas dienas. Užmiršdavo kartais ir atostogas, kurių paprastai niekad visų neišnaudodavo. Būdamas studentams tėviškai rūpestingas ir nuoširdus, profesorius Z. Žemaitis studentų mokymosi ir elgesio dalykuose buvo reiklus ir objektyvus. Jis niekam nedarydavo išimčių, nemažino reikalavimų. Kai studentas ateidavo į egzaminą nepakankamai pasiruošęs, aišku, ne­ išlaikydavo. O profesorius, negailėdamas laiko, valandomis jį konsul­ tuodavo, kol jo žinios pasidarydavo pakankamos. Tolerancija ir prin­ cipingumas šiame žmoguje sudarė nuostabią harmoniją. Studentų auk­ lėjimo klausimams profesorius Z. Žemaitis skyrė didžiulį dėmesį. Per paskaitas ar šiaip susitikimų metu, iškilus reikalui, ir individualiai kal­ bėdamasis, lyg neišsenkamos energijos sodininkas, skiepijo akademi­ niam atžalynui meilę darbui, pareigai, žmogui ir griežčiausią nesitaiks­ tymą nė su mažiausiu nukrypimu nuo -teisėtumo ir moralės normų. Matematikos profesorius, sakytume, lyg ir sausokos specialybės žmogus, buvo nepaprastai pamėgęs gamtą. Dar jaunystėje įsigijęs far­ macininko specialybę, jis puikiai pažino florą ir fauną. Užtat neatsitik­ tina, kad Kauno botanikos sodo steigėjų sąraše randame ir prof. Z. Že­ maitį. 1938 m. jis taip pat aktyviai padėjo prof. T. IVanauskui steigti zoolo­ gijos sodą, o dešimtmečiu anksčiau — kurti pirmąją Lietuvoje kaili­ nių žvėrelių fermą. • Profesorius žinojo kiekvieną Kauno zoologijos muziejaus gyvosios gamtos eksponatą ir dažnai, nenorėdamas trukdyti muziejaus darbuo­ tojų, pats vadovaudavo ekskursijoms. Jis kvalifikuotai aiškindavo be­ silankantiems kiekvieną detalę, šiltais, populiariais žodžiais perteikda­ mas jiems gamtos meilę. Gamtos mokslo žinias jis populiarindavo ir mokytojų tobulinimosi kursuose, kur, be kitko, aiškindavo apie gy­ vosios gamtos kabinetų organizavimą. Z. Žemaitis domėjosi taip pat geologija ir mineralogija. Jis akty­ viai dalyvavo 1925 m. mineralogijos-geologijos katedros organizuoto pirmojo gręžinio darbuose Aleksote, pats prižiūrėdavo ir išlydėdavo geologines ekspedicijas, dalyvaudavo geologų renginiuose. Z. Žemaitis 18 metų buvo universiteto Matematikos-gamtos fakul­ teto dekanu. Ir tai buvo reikšmingi šio fakulteto brendimo metai. Per dideles dekano pastangas sustiprėjo fakulteto materialinė mokslinė ba­ zė, buvo įsigyta naujos aparatūros, sukaupta daug vertingos literatū­ 39

ros. Mokslinės literatūros komplektavimas buvo didelė dekano aistra. Jis rasdavo galimybių pirkti universitetui ir vertingas privačias biblio­ tekėles. Literatūros universitetui dar iki karo jis užsakydavo ir iš Ta­ rybų Sąjungos. Z. Žemaitis nuolat stiprino fakulteto kadrus. Jis rasdavo būdų pa­ siųsti perspektyvius ir pažangius jauniausius fakulteto darbuotojus specializuotis į užsienj. Iš tokių minėtini profesoriai P. Brazdžiūnas, A. Minkevičius, J. Matulis, J. Dagys, K. Bieliukas, J. Dalinkevičius, P. Katilius ir daugelis kitų. Z. Žemaitis buvo vienas Tėviškės muziejaus steigimo iniciatorių. Dėl to jis buvo susilaukęs daug priekaištų ir turėjo aiškintis to meto studentų tautininkų korporacijos „Neo Lithuania" žurnale „Akademi­ kas" (1938 m., Nr. 16). „Daugeliui įdomu, kodėl Tėviškės muziejaus steigimu susirūpino universitetas,—rašo jis.— Universitetas, turėdamas etnografijos, istorijos, archeologijos ir kitas katedras, rūpinasi pažinti senosios Lietuvos statybos bruožus ir sukurti savitą lietuvišką statybos stilių. Štai kodėl universitetas susirūpino Tėviškės muziejumi". Z. Žemaičio iniciatyva Tėviškės muziejaus klausimu Švietimo mi­ nisterijai buvo įteiktas memorandumas, muziejui organizuoti buvo su­ daryta komisija (P. Galaunė, V. Soblys, A. Rūkštelė). Tačiau ne prof. Z. Žemaitis kaltas, kad muziejaus organizavimas sužlugo. Šio pedagogo visuomeninė veikla neapsiribojo universitetu. Beje, į visuomeninio darbo vėžes Z. Žemaitis stojo dar ankstyvoje jaunys­ tėje, studijuodamas Odesoje. Čia jis iš vietos lietuvių suorganizavo chorą ir, turėdamas muzikinių sugebėjimų, ėmėsi dirigento batutos. 1927 m. profesorius Z. Žemaitis Lietuvos aeroklube išrenkamas pirmi­ ninku ir tas sunkias 'pareigas eina ilgus metus. Buržuazinės Lietuvos sąlygomis vadovauti civilinės aviacijos sportui buvo itin sunku — rei­ kėjo skaitytis su kiekvienu centu. Valdžios parama šiam reikalui buvo šykšti. O vis dėlto 1939 m. organizuotose Pabaltijo civilinės aviacijos varžybose — skrydis Talinas—Kaunas ir figūrinis skraidymas — pirmą­ sias vietas laimėjo Z. Žemaičio globojamo Lietuvos aeroklubo atstovai. Profesorius jautriai reaguodavo į civilinės aviacijos laimėjimus ir nesėkmes. Kai virš tūkstantinės minios apgulto Kauno aerodromo pa­ sirodė didžiulis lėktuvas su tragiškai žuvusių Atlanto nugalėtojų Da­ riaus ir Girėno palaikais, šio užgrūdinto žmogaus veidu riedėjo ašaros. Ir su tėviška šypsena tame pačiame aerodrome 1935 m. jis sutiko „Lithuanica" perskridusį Atlantą Feliksą Vaitkų. Neblėstanti Z. Žemaičio energija stačiai stebino. Mokslininkas su­ laukė garbingos senatvės, bet senatvei jis, galima sakyti, nepasidavė. Iki paskutiniųjų dienų dalyvavo universiteto veikloje, spaudoje, mie­ lai imdavosi visuomeninių įsipareigojimų.

Vanda Kašauskienė ZIGMAS ŽEMAITIS — AUKŠTOJO MOKSLO ORGANIZATORIUS Pirmieji 1905 m. Rusijos revoliucijos laimėjimai, privertę carizmą padaryti tam tikrų nuolaidų, sukėlė Lietuvoje, be kita ko, vilčių, kad dabar turėtų atsirasti sąlygos atkurti Vilniuje 1832 m. uždarytą uni­ versitetą. 1905 m. pabaigoje grupė Vilniaus ir kitų miestų inteligentų (Maironis, K. Jaunius, J. Boduenas de Kurtenė, J. Jablonskis, P. Vilei­ šis ir kiti) paskelbė deklaraciją dėl Vilniaus universiteto atkūrimo L Šią deklaraciją karštai parėmė pažangioji Lietuvos visuomenėj Vienas tokių jos atstovų buvo ir Zigmas Žemaitis. 1906 m. pradžioje jis iš­ spausdino du straipsnius Vilniaus universiteto klausimu12. Caro vyriau­ sybei pavyko nuslopinti revoliuciją, ir Vilniaus universiteto atkūrimas pasidarė „nebeaktualus". Tačiau Z. Žemaitis ir vėliau, įsigalėjus reak­ cijai, kėlė balsą dėl būtino reikalo turėti Vilniuje universitetą3. Žino­ ma, carizmo sąlygomis įgyvendinti šį seną Lietuvos visuomenės troški­ mą buvo neįmanoma. Tad pirmieji konkretūs Z. Žemaičio, aukštojo mokslo organizatoriaus, žingsniai buvo žengti -tarybiniame Vilniuje 1919 m., kai Lietuvos dar­ bininkai ir vargingieji valstiečiai, Komunistų partijos vadovaujami, di­ džiojoj e krašto dalyje nuvertą vokiečių okupantų jungą ir lietuvių buržuazinę tarybą, 1918 m. pabaigoje ir 1919 m. pradžioje sukūrė Lie­ tuvos Tarybų Socialistinę Respubliką. Sunkiomis kovos su interventais -ir vidaus kontrrevoliucija sąlygo­ mis Lietuvos Komunistų partija ir Tarybinė vyriausybė pradėjo įgy­ vendinti didelę socialinių-ekonominių ir kultūrinių pertvarkymų progra­ mą. Tarybų Lietuvoje buvo įvestas nemokamas ir visuotinis privalomas vaikų nuo 8 iki 17 metų mokymas gimtąja kalba, mokykla atskirta nuo bažnyčios ar bažnyčia nuo valstybės, buvo plečiamas mokyklų tinklas ir siekiama, kad jose galėtų mokytis darbininkų ir vargingųjų valstie­ čių vaikai, susirūpinta knygų, ypač mokyklinių vadovėlių, mokslinių, mokslo populiarinimo, leidyba, pradėjo veikti centrinė respublikinė biblioteka, buvo įkurti dailės ir istorijos muziejai, valstybinis archyvas ir kitos mokslo, kultūros bei švietimo įstaigos. Naujam gyvenimui kurti reikėjo atsidavusių darbo žmonių reikalui specialistų, valstybinės ir visuomeninės veiklos organizatorių. Dalis jų — tai anksčiau, dar carizmo laikais baigę mokslus pažangių pažiūrų žmonės, kurie sutiko bendradarbiauti su Tarybų valdžia ir buvo jai lojalūs. Jie turėjo padėti rengti reikalingus specialistus naujose tary­ binėse mokyklose. 1 Universitetas Vilniuje.— Vilniaus žinios, 1905.XII.20 (1906.1.2). 2 Ž e m a i t i s Z. Prie Vilniaus universiteto.— Vilniaus žinios, 1906.1.29 prie Vilniaus universiteto.— Vilniaus žinios, 1906.11.25 (III. 10). 3 Ž e m a i t i s Z. Nepražiopsokime.— Lietuvos žinios, 1911.VI.7 (20).

(11.11);

Dar

41

Nuo pat pirmųjų Tarybų valdžios gyvavimo dienų buvo pradėta rūpintis ir aukštojo mokslo ugdymu. 1919 m. sausio mėnesį Vilniuje buvo įkurtas Eksperimentinės pedagogikos institutas, kuris turėjo suda­ ryti atkuriamo universiteto Pedagogikos fakultetą. Prie šio instituto veikė pedagogikos muziejus, buvo suorganizuota eksperimentinė peda­ goginė laboratorija ir pavyzdinė pradinė mokykla4. 1919 m. kovo 10 d. Lietuvos ir Baltarusijos TSR Liaudies Komisarų Tarybos posėdyje bu­ vo apsvarstytas Vilniaus universiteto atkūrimo dekreto projektas5, o tų pačių metų kovo 13 d. patvirtintas dekretas „Dėl Vilniaus universiteto atidarymo" 6. Jį pasirašė Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas V. Mickevičius-Kapsukas. Dekrete buvo nurodoma, kad Lietuvos ir Baltaru­ sijos Liaudies Komisarų Taryba, turėdama tikslą sukurti šalyje kūrybi­ nės minties židinį, apie kurį galėtų telktis mokslinės jėgos, sugebančios savo žiniomis ir patyrimu padėti platiesiems darbo žmonių sluoksniams pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kūrybinių komunizmo idealų prin­ cipais, nutaria: 1. carinės reakcijos uždaryto Vilniaus universiteto sie­ nose įkurti visuotinį Darbo universitetą; 2. įvesti universitete nemoka­ mą ir visiems prieinamą mokymą, dėstymo sistemą — dalykinę ir se­ mestrinę, vietos kalbomis. Paruošti universiteto statutą buvo pavesta Švietimo liaudies komi­ sariatui. Nutarimui vykdyti buvo sudaryta speciali komisija, jos žiniai perduoti visi pastatai, anksčiau priklausę senajam Vilniaus universite­ tui, paskirtas 1 mln. rb tiems pastatams tvarkyti ir pritaikyti universi­ teto reikalams. Komisija energingai ėmėsi darbo, pradėjo telkti mokslo personalą, parengė ir išsiuntinėjo specialius raginimus, kviečiančius jaunuosius darbininkus į universitetą7. Ji į savo darbą įtraukė daug specialistų. Tuo reikalu dažnai buvo šaukiami išplėstiniai komisijos posėdžiai, juo­ se aptariami universiteto ir jo busimųjų fakultetų reikalai, mokymo planai ir programos8. Šioje komisijoje aktyviai dalyvavo ir Z. Žemaitis, tuo metu dirbęs Švenčionių lietuvių vidurinės mokyklos direktoriumi9. Savo atsiminimuose Z. Žemaitis pasakoja, kad jis V. MickevičiausKapsuko nurodymu ne kartą buvęs kviečiamas į komisijos pasitarimus ir dažnai važinėdavęs universiteto reikalais iš Švenčionių į Vilnių 10. Vėliau Z. Žemaitis, prisimindamas tuos metus, kai jis dalyvavo komi4 V l a d i m i r o v a s L. Vilniaus universiteto klausimas 1832—1919.— Kn.: Vilniaus universitetas, V., 1966, p. 106. 5 Ten pat. 0 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. V., 1958, t. 3, p. 184. 7 V l a d i m i r o v a s L. Vilniaus universiteto klausimas 1832— 1919.— Ten pat, p. 107. * Ž e m a i t i s Z. Kauno aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos.— Kn. A ukšto­ sios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. V., 1967, p. 27. 9 Ten pat; be to, žr. Tiesa, 1969.VI.25. 10 Ž e m a i t i s Z. Atsiminimai apie V. Mickevičių-Kapsuką ir jo žygius Lietuvos aukš­ tajai mokyklai atkurti.— W U Mokslo darbai, t. 33. Matematika. Fizika, 1960, t. 9, p. 210.

42

sijoj®/ yra pažymėjęs, kad jį labiausiai jaudino Vilniaus universiteto atkūrimas ir liaudies švietimo reikalai n. Liaudies švietimo, aukštosios mokyklos svarbą krašto gyvenime jis labai gerai suprato, apie tai dar anksčiau buvo rašęs spaudoje 1I2. Lietuvos Komunistų partijos ir Tarybinės vyriausybės skatinama ko­ misija ir Švietimo liaudies komisariatas rūpinosi kuo greičiau baigti parengiamuosius darbus, kad tų pačių metų gegužės 1 d. butų galima atidaryti universitetą, o nuo rugsėjo mėnesio pradėti jame normalų darbą 1314. Tačiau buržuazinės Lenkijos kontrrevoliucinių legionų puolimas tuos gražiai pradėtus darbus nutraukė — nespėjo Tarybinė vyriausybė įgy­ vendinti daugelio savo sumanytų pertvarkymų, nespėjo pradėti darbo ir tarybinis Vilniaus universitetas, nes jau 1919 m. balandžio 21 d. Vil­ nius buvo okupuotas. Z. Žemaitis, pasitraukęs iš Lenkijos legionų okupuoto Vilniaus kraš­ to į Kauną, jau 1919 m. rudenį pradėjo domėtis universiteto steigimo Kaune perspektyvomis. O steigti aukštąją mokyklą įsakmiai reikalavo pats gyvenimas. Tuo metu Lietuvoje buvo nemažas būrys jaunimo, bai­ gusio ar bebaigiančio vidurinį mokslą ir norinčio toliau studijuoti, bet to meto sąlygomis neturinčio tam jokių perspektyvų. Susidarė tokia padėtis, kad visoms gyvenimo sritims trūko išsilavinusių žmonių, jau­ nimas veržėsi į mokslus, o krašte nebuvo nė vienos aukštosios mokyk­ los. Atsižvelgdamas į tai, matematikas Z. Žemaitis, dirbęs tuo metu Kauno komercinės mokyklos direktoriumi, 1919 m. rugsėjo mėnesį pa­ rengė ir pateikė tuometinei vyriausybei platų memorandumą, keldamas reikalą Lietuvoje įkurti aukštąją mokyklą. Memorandume buvo nuro­ dytos priežastys, kodėl Lietuvoje būtina steigti aukštąją mokyklą. Jis rašė: „Reikės juk žmonių, kurie mokės ne tiktai sudaryti bendrąją kraš­ to administraciją ir jai vadovauti, bet turės tvarkyti sudėtingus švieti­ mo-kultūros reikalus, rūpintis žmonių sveikatos reikalais ir organizuoti atitinkamas įstaigas, tvarkyti finansų reikalus, aprūpinti gerą žmonių susisiekimą visomis priemonėmis, reikės kvalifikuotų žmonių teisingu­ mui krašte vykdyti, žemės ūkiui, pramonei tvarkyti ir kelti" u. Toliau sakoma, kad padėties nepagerins ir tai, jeigu, nesant krašte aukštosios mokyklos, bus keliasdešimt jaunuolių nusiųsta mokytis į užsienio aukš­ tąsias mokyklas. Kalbėdamas apie steigiamos aukštosios mokyklos tipą, Z. Žemaitis ypač pabrėžė, kad ji turėtų būti praktinės linkmės. Jis ra­ šė, kad busimasis universitetas turįs atlikti ir specialiosios techninės mokyklos (politechnikumo) funkcijas, todėl jame, be įprastinių Huma­ 11 Gimtasis kraštas, 1968.XII.12. 12 Žr. išnašas 2, 3. 13 Ž e m a i t i s Z. Atsiminimai apie V. M ickevičių-Kapsuką.. . , p. 210. 14 Memorandumas aukštosios mokyklos steigimo reikalu.— Kn.: Aukštosios kūrimasis ir vystymasis Kaune, p. 36.

mokyklos

43

i

nitarinių ir Socialinių mokslų bei Medicinos fakultetų, reikėtų tuojau atidaryti Fizikos-matematikos-gamtos, Technikos ir agronomijos fakul­ tetu s15. Be to, autorius kalbėjo ir apie universiteto mokslo pajėgas bei materialines sąlygas (patalpas, mokslo literatūrą, mokymo prie­ mones). Taigi memorandume Z. Žemaitis, keldamas būtiną reikalą Lietuvoje įkurti aukštąją mokyklą, davė ir jos kūrimo bei veikimo planą. Tą patį mėnesį savo memorandumą autorius pateikė švietimo mi­ nistrui J. Tūbeliui. Ministras į šį sumanymą pažiūrėjo abejingai ir at­ sisakė paremti jį vyriausybėje16. Gavęs neigiamą atsakymą, Z. Žemai­ tis kartu su buvusiu Peterburgo universiteto docentu E. Volteriu nuvy­ ko su memorandumu pas laikinąjį prezidentą A. Smetoną. Z. Žemaičio sumanymui nepritarė ir jis, pabrėždamas, kad šiuo kartu galį būti kal­ bama tiktai apie Teologijos ir Socialinių mokslų fakultetų steigimą, nes jie esą reikalingiausi tautos kultūrai kelti, „tautos dvasinei nepriklau­ somybei" atkurti, o technikai tuo tarpu neturėsią sąlygų pritaikyti savo žinių ir kad tokių specialybių žmonių ruošimas esąs kraštui neak­ tualus 17. Po ilgų derybų su buržuazine Lietuvos vyriausybe, po to, kai paaiš­ kėjo, kad į platesnio masto aukštosios mokyklos steigimą žiūrima nepa­ lankiai ir artimesnėje ateityje jis nenumatomas, Z. Žemaičiui ir jo šali­ ninkams nieko kita nebeliko, kaip steigti aukštąją mokyklą visuome­ niniais pagrindais. Susibūrė iniciatyvinis organizacinis būrelis, kurį sudarė, be Z. Žemaičio, T. Ivanauskas, J. Vabalas-Gudaitis, A. Janulaitis ir L. Vailionis. Būrelio susirinkimuose buvo aptariama aukštosios mo­ kyklos steigimo galimybės, mokyklos struktūra, jos skyriai, dėstytojų kadrai, mokslo priemonės, lėšos ir kt. Iš pradžių numatoma steigti aukštoji mokykla buvo vadinama Uni­ versiteto kursais, o vėliau Aukštaisiais kursais. Kursams organizuoti 1919 m. spalio 6 d. buvo patvirtinta Aukštųjų mokslų draugija 18. 1919 m. spalio 6 d. laikraštyje „Lietuva" buvo išspausdinta Z. Že­ maičio pasirašyta informacija apie numatomus atidaryti Aukštuosius kursus, nurodoma, kad darbas vyks vakarais, kad į juos bus priimami ne tik baigę vidurines mokyklas, bet ir šiaip pakankamai prasilavinę žmonės. Kursų steigėjai siūlė visiems norintiems juose studijuoti su­ teikti apie save žinių ir nurodyti studijuojamą dalyką. Kitą dieną, spa­ lio 7-ąją, tame pačiame laikraštyje pasirodė antra žinutė „Dėl Universi­ teto kursų" 19. Joje Z. Žemaitis ragino busimuosius dėstytojus ir stu­ dentus gerai pagalvoti, kad artimiausiame susirinkime būtų dalykiškai 15 Memorandumas aukštosios mokyklos steigimo reikalu.— Ten pat, p. 37. 16 Ž e m a i t i s Z. Kauno aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos.— Ten pat, p. 8. 17 Ten pat. 18 Lietuva, 1919.XII.14. 19 Ž e m a i t i s Z. Universiteto kursų komisijos vardu.— Lietuva, 1919.X.7.

44

aptarta aukštųjų mokyklų dėstymo tvarka, atsižvelgiant į rengiamų profesijų reikalavimus. Tai buvo svarbu, nes šiuo klausimu ryškėjo dvi nuomonės: vieni manė, kad įvairių specialybių studentus supažindinti su specialybės dalykais reikėtų jau pirmame kurse, kiti,— kad specializavimą tikslinga pradėti tiktai antrais ir trečiais metais, o pirmais metais studentai privalo klausyti bendrų dalykų taip: viena grupė — teisininkai, istorikai, filologai ir kt., kita grupė — medikai, gamtinin­ kai, miškininkai, matematikai, inžinieriai. Šitaip Aukštųjų kursų steigėjai informavo visuomenę apie kursų ati­ darymą. Tuojau pat steigėjų vardu buvo gauti pirmieji norinčių studijuoti pareiškimai: per tris dienas daugiau kaip 30020. Iš viso per kelias die­ nas buvo gauta apie 600 pareiškimų21. Išryškėjo, kad dauguma (apie 75 proc.) renkasi gamtos-matematikos ir taikomuosius mokslus. Z. Žemaičiui, kaip Aukštųjų kursų sumanytojui ir steigėjui, to me­ to sąlygomis negavusiam iš buržuazinės vyriausybės pritarimo ir para­ mos, reikėjo įveikti didžiulius sunkumus. Aukštieji kursai buvo ku­ riami tikra to žodžio prasme iš nieko. Tad jų steigėjai pirmiausia susi­ rūpino būtiniausiomis mokslo priemonėmis, literatūra. Aukštųjų kursų steigimo reikalu 1919 m. spalio 8 ir 20 d. įvyko platesni mokslo ir švietimo darbuotojų, visuomenės veikėjų pasitarimai. Atlikus visus parengiamuosius darbus, Aukštųjų mokslų draugijos var­ du buvo kreiptasi į švietimo ministrą, kad jis leistų steigti Aukštuosius kursus Kaune ir patvirtintų jų statutą. Švietimo ministerijoje Aukštųjų kursų įteisinimo reikalą sutvarkė viceministras P. Mašiotas. Statutas buvo patvirtintas 1919 m. gruodžio 27 d.22, nors, kaip rašo Z. Žemaitis, Švietimo ministerija jo neišspaus­ dino ir, nepaisydama Aukštųjų kursų steigėjų pakartotinių prašymų, nepaskelbė „Laikinosios vyriausybės žiniose" 23. 1920 m. sausio 27 d. Aukštieji kursai Kaune buvo atidaryti. Svei­ kinimo kalbą pasakė ir juos atidarė jų sumanytojas ir steigėjas Z. Že­ maitis. Jis pabrėžė, kad kilo reikalas sukurti aukštosios mokyklos ži­ dinį, kad „atsirado ir pajėgų, ir galimumų, ir aukštoji mokykla susi­ kūrė. Nors dabar dar be galo sunkūs laikai, tačiau mes drąsiai žiūrim į ateitį. Susikūrė ugnelė, kuri apšvies ir parodys mūs tautai kelią į ge­ resnę ir šviesesnę ateitį. Nuo šios valandos paskelbiu Aukštuosius kur­ sus atidarytus"24,— baigė savo kalbą Z. Žemaitis. Daugelis visuomenės organizacijų ir veikėjų nuoširdžiai sutiko šią žinią ir sveikino aukš­ tosios mokyklos įkūrimą. Pirmuoju kursų direktoriumi (rektoriumi) buvo išrinktas matematikas Z. Žemaitis (dirbo 1920 m.), jo padėjėju — 20 Lietuvos universitetas. K.f 1923, p. 6. 21 Ž e m a i t i s Z. Kauno aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos.— Ten pat, p. 9. 22 Vilniaus universiteto istorija 1803—1940. V., 1977, p. 225. 23 Ž e m a i t i s Z. Kauno aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos — Ten pat, p. 10. 24 Lietuva, 1920.1.30.

45

psichologas J. Vabalas-Gudaitis. Darbas Aukštuosiuose kursuose prasi­ dėjo 6 skyriuose (fakultetuose): 1) Humanitariniame, 2) Teisių, 3) Fizi­ kos-matematikos, 4) Gamtos, 5) Medicinos, 6) Technikos. Studijuoti pra­ dėjo daugiau kaip 500 žmonių — apie 300 tikrųjų ir 200 laisvųjų klau­ sytojų 2b. Z. Žemaitis Aukštuosiuose kursuose dėstė matematikos disciplinas, vadovavo Fizikos-matematikos fakultetui ir visų kursų darbui. Todėl nenuostabu, kad jam, be pagrindinio mokslinio bei pedagoginio darbo, daug laiko ir energijos reikėjo skirti organizavimui — telkti dėstytojų kadrus, rūpintis materialiniais ir finansiniais Aukštųjų kursų reikalais. O šiuo požiūriu Aukštųjų kursų padėtis, ypač pirmaisiais mokslo me­ tais, buvo sunki (nuolatines algas gavo tik 3 ar 4 asistentai, 2 preparatoriai ir raštvedė)2526. Z. Žemaičio ir jo bendraminčių pažangių inteligentų iniciatyva įkur­ ti visuomeniniais pagrindais Aukštieji kursai tapo valstybinės aukšto­ sios mokyklos Kaune — Lietuvos universiteto — pirmtaku. Svarbiausias jų steigėjų ir vadovų nuopelnas tas, kad, organizuodami aukštąjį moks­ lą Lietuvoje, jie savo praktiniu darbu nulėmė visą busimojo universi­ teto struktūrą. Buržuazinė vyriausybė buvo priversta įtraukti į univer­ siteto statutą visus tuos fakultetus, kurie jau veikė kursuose, nors ji pati ir dauguma Steigiamojo seimo narių buvo linkę steigti tiktai hu­ manitarinio tipo universitetą. Universiteto statutas, parengtas Aukštųjų kursų ir švietimo ministerijos atstovų komisijos, 1921 m. gegužės 3 d. buvo įteiktas ministrų kabinetui. Visuomenės spaudžiamas, ministrų ka­ binetas tų pačių metų gruodžio 7 d. pateikė jį svarstyti Steigiamajam seimui, kad nuo 1922 m. pradžios statutas įsigaliotų ir būtų galima ati­ daryti universitetą. Ir rengiant, ir svarstant seime universiteto statutą, vyko smarki kova dėl jo būsimos struktūros ir ypač dėl Teologijos fa­ kulteto, todėl statuto priėmimas užsitęsė. Seimas statutą pirmuoju skai­ tymu priėmė 1921 m. gruodžio 7 d., antruoju skaitymu — gruodžio 14 d., bet statutas krikdemų buvo tiek suklerikalintas, kad, seimo opozicijai griežtai priešinantis, jo svarstymas buvo laikinai sustabdytas27. Galu­ tinai universiteto statutas tebuvo nustatytas trečiuoju skaitymu 1922 m. kovo 24 d. ir patvirtintas tų pačių metų balandžio 12 dieną28. Universiteto statuto projektas dar buvo tebesvarstomas seime, tuo tarpu ministrų kabinetas, ilgiau nebegalėdamas delsti dėl didelio pa­ žangiosios visuomenės spaudimo, nutarė universitetą atidaryti. Oficia­ lus Lietuvos universiteto atidarymo aktas įvyko 1922 m. vasario 16 d. 25 Lietuvos universitetas, p. 6. 2e Z e m a i t i s Z. Aukštoji mokykla buržuazinėje Lietuvoje.— Tarybinis studentas, 1957.ХІ.14. 27 L a š a s V. Aukštosios medicinos mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune.— Kn.: Aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos, p. 49. 23 Vyriausybės žinios, 1922.1V.22, Nr.. 86.

46

Aukštųjų kursų salėje. Darbas jame buvo pradėtas, remiantis Lietu­ vos tarybos 1918 m. gruodžio mėnesį priimtu Vilniaus universiteto statutu. Taigi Aukštųjų kursų vadovai kartu su Lietuvos pažangiąja visuo­ mene ne tik apgynė universiteto struktūrą, bet ir privertė priimti liberališkesnį, nei norėjo seimo dauguma, statutą. Kursai universitetui pa­ ruošė patalpas, įkūrė pradžiai, nors ir kuklias, laboratorijas, kabinetus, sutelkė įvairiais būdais įsigytą mokslinę literatūrą. Visas Aukštųjų kursų vadovų didelėmis pastangomis sukauptas turtas buvo atiduotas universitetui. Be to, Aukštieji kursai parengė universitetui pirmuosius studentų kontingentus. Ką tik atidarytas universitetas galėjo iš karto dirbti, nes jame jau buvo kiekvienam fakultetui, išskyrus Teologijos, dviejų kur­ sų studentų. Iš viso į universitetą perėjo daugiau kaip 350 Aukštųjų kursų klausytojų29. Z. Žemaičio vadovaujami Aukštieji kursai subūrė atsidavusių moks­ lininkų būrį. Į darbą buvo įtraukti geriausi specialistai ir pedagogai, kurie, kad ir ne visi turėdami darbo aukštojoje mokykloje patyrimo, pajėgė išlaikyti reikiamo lygio mokslą. Antrųjų metų pabaigoje kursų dėstytojų šeima padidėjo iki 80 žmonių, o apie 50 jų vėliau sudarė universiteto mokslo personalo branduolį30. Taigi Aukštieji kursai pa­ rengė universiteto pradžiai beveik pusę dėstytojų iš 1922 mokslo me­ tų pabaigoje jame dirbusių 107 mokslo darbuotojų31. Z. Žemaitis, pradėjęs mokslinį pedagoginį darbą Aukštuosiuose kur­ suose, vėliau sėkmingai dirbo Lietuvos universitete Kaune. Iš pradžių jis buvo išrinktas docentu, vėliau — ekstraordinariniu profesoriumi ir 18 metų, kol jis dirbo šiame universitete, buvo renkamas Matematikosgamtos fakulteto dekanu, 1930—1940 m. dar vadovavo geometrijos ka­ tedrai. Ir universitete jam, kaip fakulteto dekanui, ant savo pečių rei­ kėjo pakelti šio fakulteto organizavimo ir plėtojimo naštą. „Dirbti teko ir šiuo kartu,— pažymi profesorius,— labai sunkiomis sąlygomis, trūks­ tant žmonių, patalpų, mokslo priemonių ir lėšų, nes jos buvo buržua­ zinės valdžios labai šykščiai skiriamos" 32. Ir vis dėlto Z. Žemaičio pastangomis daug kas čia buvo padaryta. Ne be jo iniciatyvos ir rūpinimosi buvo pastatyti universiteto fizikoschemijos rūmai, įkurtas botanikos sodas ir zoologijos muziejus Kaune, jo remiami pradėti pirmieji geologiniai tyrimai Lietuvoje. Pagaliau jis ne tiktai rūpinosi fakulteto materialiniais reikalais, mokymo priemonė­ 29 Lietuvos universitetas, p. 30 2 e m a i t i s Z. Kauno p. 14. 3‘ Lietuvos universitetas, p. 32 Vilniaus valstybinio V. K-3942, 1. 119.

8. aukštosios mokyklos kūrimasis ii* darbo sąlygos.— Ten pat, 11. Kapsuko universiteto centrinis archyvas (toliau —W u CA),

47

mis, lėšomis, telkė ir ugdė mokslininkų kadrus, bet dar turėjo ginti ir šio fakulteto egzistavimą. Prisimindamas tuos metus, prof. Z. Žemaitis rašė: „Kaip dekanui, man teko kovoti ne tiktai dėl fakulteto etatų, bet ir jo egzistencijos, nes tautininkams ir klerikalams labai nepatiko mū­ sų fakultetas, subūręs pažangius žmones, ir todėl beveik kas metai buvo keliamas klausimas apie fakulteto likvidavimą neva dėl jo bran­ gumo" 33. 1940 m. atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, kaip ir visoms liaudies ūkio šakoms, atsivėrė didelės perspektyvos švietimui, kultūrai, aukš­ tajam mokslui. Z. Žemaitis savo tolesnį gyvenimą susiejo su Vilniaus universitetu. 1940 m. vasarą iš Kauno į Vilniaus universitetą buvo atkeltas Mate­ matikos-gamtos fakultetas, o jo ekstraordinariniu profesoriumi nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas Z. Žemaitis34. Be to, 1940/41 m. m. pradžioje jis ėjo ir universiteto prorektoriaus ūkio ir administracijos reikalams pareigas. Ir vėl, be mokslinio bei pedagoginio darbo, prof. Z. Žemaičiui daug laiko ir jėgų teko skirti ūkio reikalams. O reikalų buvo daug — išsiplėtė universitetas, padaugėjo studentų. Naujų specialistų, kilusių iš darbininkų ir darbo valstiečių, ren­ gimui aukštosiose mokyklose paspartinti Tarybinė vyriausybė nuspren­ dė atidaryti Darbininkų ir valstiečių parengiamuosius kursus prie abie­ jų Lietuvos TSR universitetų35. Lietuvos TSR švietimo liaudies komi­ sariatas prof. Z. Žemaitį, kaip patyrusį dėstytoją, paskyrė dirbti ir Vilniaus universiteto Darbininkų ir valstiečių parengiamuosiuose kursuose. Nuo 1941 m. kovo 31 d., be tiesioginio darbo universite­ te, čia jis dėstė geometriją, trigonometriją ir analizinės geometrijos pagrindus. Hitlerinės okupacijos metais Z. Žemaitis liko dirbti Vilniaus uni­ versitete. 1943 m. kovo 17 d. vokiškiesiems fašistiniams okupantams už­ darius universitetą, profesorius rūpinosi universiteto observatorijos iš­ saugojimu. Karui dar nesibaigus, bet hitlerinius okupantus išvijus iš Vilniaus ir iš didesnės Lietuvos dalies, 1944 m. vasarą Tarybinė vyriausybė iš­ kart ėmė rūpintis aukštųjų mokyklų, taip pat ir Vilniaus universiteto atkūrimu. Reikėjo iš naujo kurti visą materialinę mokymo bazę, suburti mokslininkus ir išblaškytus studentus. Praėjus vos trims keturioms die­ noms po Vilniaus išvadavimo, 1944 m. liepos viduryje buvo paskirta universiteto vadovybė, pradėjo rinktis ir jo mokslo personalas, kurio, deja, liko nedaug — tik 24 profesoriai ir docentai (31 proc. dirbusių 33 Ten pat. 34 Ten pat, 1. 3. 35 Ž o s t a u t a i t ė P. Darbininkų ir valstiečių parengiamieji kursai prie Vilniaus vals­ tybinio universiteto 194i ir 1944— 1950 m.— Lietuvos TSR MA darbai, serija A, 1963, 1(14) p. 185.

48

1940/41 m. m. pabaigoje), 34 (22 proc.) jaunesniojo mokslo personalo nariai36. Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu „Dėl Lie­ tuvos TSR aukštųjų mokyklų atnaujinimo" Vilniaus universitetas moks­ lo metus pradėjo 1944 m. spalio 10 d.37*Vienas iš pirmųjų vėl pradė­ jusių dirbti atkurtame tarybiniame Vilniaus universitete buvo prof. Z. Že­ maitis. Kartu su Tarybų Lietuvos darbo žmonėmis Z. Žemaitis aktyviai įsi­ traukė į respublikos liaudies ūkio, kultūrinio gyvenimo atkūrimą. Po­ kario metais universiteto dėstytojams ir studentams reikėjo įveikti ne­ maža sunkumų. Jie savo jėgomis remontavo apgriautas patalpas, tvarkė išdraskytas laboratorijas ir kabinetus, rankiojo išmėtytus mokslo prie­ monių likučius. Prof. Z. Žemaitis, be savo tiesioginio mokslinio peda­ goginio darbo, vėl dirbo ne mažiau svarbų organizacinį darbą. Kad spartėtų sugriautam respublikos liaudies ūkiui, švietimui, kul­ tūrai atstatyti reikalingų specialistų su aukštuoju mokslu rengimas, Lietuvos Komunistų partija ir Tarybinė vyriausybė nutarė atkurti 1941 m. parengiamuosius kursus. Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Ta­ rybos 1944 m. spalio 31 d. nutarimu Darbininkų ir valstiečių parengia­ mieji kursai buvo atkurti prie Vilniaus universiteto. Pirmuoju jų direk­ toriumi Lietuvos TSR švietimo liaudies komisaro tų pačių metų lap­ kričio 15 d. įsakymu buvo paskirtas prof. Z. Žemaitis3S. Profesorius ir čia nudirbo didelį organizacinį darbą. 1945/46 m. m. juose pradė­ jo veikti trys kursai, kuriuose mokėsi 170 klausytojų ir dirbo 17 dės­ tytojų 39. Kai pirmasis pokario metų universiteto rektorius prof. K. Bieliukas perėjo dirbti į Lietuvos TSR Mokslų Akademiją, nuo 1946 m. gegužės 1 d. universiteto rektoriumi buvo paskirtas prof. Z. Žemaitis, o į jo vietą parengiamųjų kursų direktoriumi — jo mokinys, jaunas Fizikosmatematikos fakulteto auklėtinis, tuomet dar studentas ir vyr. laboran­ tas, dabar Vilniaus universiteto rektorius prof. dr. Jonas Kubilius. Va­ dovaudamas Vilniaus universitetui 1946—1948 m., Z. Žemaitis įdėjo daug pastangų ir energijos: gerėjo mokymo ir mokslo tiriamojo darbo sąlygos. 1946/1947 m. m. Fizikos-matematikos fakultetas persikraustė į savo patalpas Naugarduko g., Nr. 22 (dabar — Partizanų g., Nr. 24), Medicinos fakultetas — į Čiurlionio g., Nr. 21, nors jų rūmų remontas truko dar keletą metų. Universitete tais metais buvo įrengtos 2 bend­ rosios skaityklos, 6 fakultetų ir daugelio katedrų skaityklos. Tokia ma­ terialinė bazė jau laidavo būtiniausius mokymo, mokslo tiriamojo dar­ bo poreikius. Nuo 1948/49 m. m. universitetas dirbo viena pamaina, nors 86 B e n d ž i u s A. Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas 1944— 1966 m.— Kn.: Vilniaus universitetas. V., 1966, p. 145. 87 LTSR vyriausybės nutarim ų ir potvarkių rinkinys, 1944, Nr. 1, p. 42. 88 Ž o s t a u t a i t ė P. Min. str., p. 191. 89 Ten pat. 4. Zigm as Ž em aitis

49

studentų palyginti su 1944/45 m. m. padaugėjo nuo 986 iki 2962 — daugiau kaip tris kartus40. Pirmieji universiteto pasiekimai rodė ne tik didžiulį Komunistų partijos ir Tarybinės vyriausybės rūpinimąsi aukš­ tuoju mokslu lespublikoje, bet ir universiteto partinės organizacijos, jo vadovų, taip pat rektoriaus prof. Z. Žemaičio sumanų, atsidavusį darbą. Prof. Z. Žemaitis, įsitraukęs į pedagoginį bei organizacinį darbą universitete pokario metais, kviečia ir kitus inteligentus skirti savo žinias ir sugebėjimus sugriautam respublikos liaudies ūkiui, mokslui, kultūrai. Iš antrojo Tarybų Lietuvos inteligentų suvažiavimo (1946 m. gegužės 28—30 d.) tribūnos jis pasisako prieš tuos, kurie, gindami buržuazijos interesus, politiškai veikia svyruojančius inteligentus ir mėgina juos atitraukti nuo kūrybinio darbo41. Kaip autoritetingas vi­ suomenės veikėjas, studentų ir dėstytojų gerbiamas profesorius, vienos iš didžiausių respublikos aukštųjų mokyklų rektorius, 1947 m. jis buvo išrinktas Lietuvos TSR ■Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Pirmojoje jos sesijoje (1947 m. kovo 11—13 d.) deputatas Z. Žemaitis apibūdino atkuriamojo laikotarpio sunkumus ir pirmuosius respublikos švietimo laimėjimus. „Trukdyti atstatymo darbą,— pažymėjo jis,— mėgino lietu­ viškai vokiškieji nacionalistai, mūsų tautos išdavikai, kurie nešė nelai­ mes ramiems krašto gyventojams < . . . > . Nepaisant visų sunkumų, lietuvių tauta, vadovaujama Komunistų partijos, su dideliu pakilimu ėmėsi darbo ir pasiekė rimtų laimėjimų. Atstatyta šimtai mokyklų. Veikia net 11 aukštųjų mokyklų mūsų respublikoje. Studentų ir kitų moksleivių skaičius trumpu laiku prašoko prieškarinius skaičius ir toli užpakaly paliko buržuazinės Lietuvos moksleivių skaičių"42. Kad ir senyvo amžiaus, prof. Z. Žemaitis 1948—1950 m. pats mo­ kėsi: baigė vakarinį marksizmo-leninizmo universitetą prie LKP(b) Vil­ niaus miesto komiteto43 ir aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyveni­ me. Dažnai mokslinėse tarybose prof. Z. Žemaitis darydavo praneši­ mus įvairiais mokslo ir studentų auklėjimo klausimais, skaitydavo studentams paskaitas iš universiteto istorijos, pasakodavo prisimini­ mus apie V. Mickevičių-Kapsuką, apie savo studijas ir darbą Kauno universitete, noromis prisidėdavo prie dekanato ir visuomeninių orga­ nizacijų rengiamų masinių renginių fakultete. Profesorius buvo visuomet ne tik jaunimo mokytojas, bet ir auk­ lėtojas. Su jaunimu prof. Z. Žemaitis nesiskyrė iki pat savo prasmingo gyvenimo pabaigos, todėl nenuostabu, kad jaunimas jį labai gerbė ir nuoširdžiai mylėjo. 40 B e n d ž i u s A. Min. str., p. 148, 168. 41 Tiesa, 1946.V.30. 42 Tiesa, 1947.III.15. 43 W U CA, K-3942, 1. 137.

50

Z. Žemaitis kaip švietėjas, mokslo populiarintojas daug dirbo „Žini­ jos" draugijoje, vadovavo jos fizikos-matematikos-chemijos sekcijai, 1961—1968 m. buvo Tarybų Lietuvos matematikų draugijos vicepirmi­ ninku. Profesorius palaikė glaudžius ryšius su vidurine mokykla, da­ lyvavo įvairiose metodinėse komisijose, jaunųjų matematikų olimpiadų organizaciniame komitete. Visą savo gyvenimą paskyręs liaudies švietimui ir 40 su viršum me­ tų aukštajam mokslui, daug energijos atidavęs jam ugdyti, prof. Z. Že­ maitis išvarė gilią vagą šioje srityje.

Petras Rumšas PRIE MATEMATIKOS TERMINIJOS IŠTAKŲ 1915 m. frontui priartėjus prie Vilniaus, Z. Žemaitis persikėlė į Vo­ ronežą, kur iš įvairių Lietuvos kampelių buvo susirinkę moksleivių — karo tremtinių su savo mokytojais. Čia įkurtose berniukų ir mergaičių gimnazijose kartu su žymiais pedagogais Pranu Mašiotu ir Marcelinu Šikšniu matematiką dėstė ir Zigmas Žemaitis. Sparčiai besiplečiantis revoliucinis judėjimas artino carizmo žlugi­ mą, socialinės ir nacionalinės nelygybės panaikinimą, mokyklos per­ tvarkymą demokratiniais pagrindais. Buvo tikimasi, kad nacionalinėms mažumoms netrukus gali atsirasti sąlygos kurti nacionalinę kultūrą, mo­ kytis gimtąja kalba. Tokių lūkesčių skatinami, Voronežo mokytojai matematikai susirū­ pino lietuviškais vadovėliais, o tam pirmiausia reikėjo nustatyti vienin­ gą matematikos terminiją L Norint suprasti, kokio svarbaus ir atsakingo darbo ėmėsi tie mokytojai, reikia nors bendrais bruožais žinoti, kas buvo padaryta iki tol. Pirmasis lietuviškas aritmetikos vadovėlis — tai J. Gailučio „Užduotynas" *2 su trumpu aritmetikos terminų rinkiniu. Po metų pasirodė Pet­ ro Vileišio „Keturi svarbiausieji veikalai aritmetikos"— natūrinių skai­ čių aritmetikos teorija su trumpu uždavinynu3. Netrukus išėjo ir Sil-. vestro Gimžausko „Pradžomokslis", kuriame po elementoriaus įdėtas aritmetikos skyrelis4. Po didesnės pertraukos (1897 m.) buvo išleista S. Skačkausko „Aritmetika", kurioje išdėstytas visas to meto mokyk­ linis aritmetikos kursas5. Tų vadovėlių autoriams lietuviškus aritmetikos terminus teko kurti patiems, dažniausiai pažodžiui verčiant juos iš kitų kalbų. Daugelis tų terminų pripratusiam prie dabartinės terminijos atrodo keistoki, suda­ ryti ne pagal lietuvių kalbos dėsnius, ir tik keliolika iš jų (sudėti, atimti, dauginti, dalyti, skirtumas, liekana, smulkinimas, stambinimas ir t. t.) nepasikeitė iki šiol. Trys aritmetikos uždavinynai pradinei mokyklai buvo išleisti 1906 m., kai revoliucinio pakilimo laikotarpiu buvo leista lietuviškai dėstyti aritmetiką lietuvių vaikams pirmaisiais mokslo metais. Tai — Prano ž e m a i t i s Z. Lietuviškos matematinės terminologijos istorija.— Lietuvių kalbotyros klausimai. 1966, 8, p. 195. 2 (S p u d u 1 i s J., M a t u l i o n i s P.) Užduotinas, tai ira Rankius užduocziu A ritm eti­ kos arba Rokundos mokslo, ls visokiu pasamu sutaisė J. Gailutis. Tilžė, 1885. 3 [ V i l e i š i s P.j Keturi svarbiausieji veikalai Aritmetikos, Paraszyti Petro Nėrio. Til­ žė, 1886. 4 [G i m ž a u s k a s S.] Pradžomokslis Lietuviszko spaudraszczo ir rankraszczo su pri­ dėjimu skaitmanlo < |. . .į>. Parasze Endre Mainionis Lietuvis. W arszowoje, 1862. [Iš tikrųjų: Tilžė, 1888.) 5 S k a č k a u s k a s . Aritmetika. Chicago IIL, 1897.

52

Mašioto „Aritmetikos uždavinynas"6, Petro Bendoriaus ir Prano Dau­ girdos „Aritmetikos rinkinys" 7 ir verstinis Stanislovo Tomo uždavinynas 8. Po to pasirodė Petro Mikolainio aritmetikos pradmenų vadovėlis „Laipsniškas mokinimasis"9 ir Juozo Damijonaičio „Aritmetikos vado­ vėlis" 10*. Tų knygų autoriai daugmaž laikėsi vienodų terminų. Iš tuo metu sudarytų tebevartojame sveikasis skaičius, trupmena (paprastoji, dešimtainė), veiksmas, vienetas, uždavinys ir t t. Lietuviškiems elementariosios algebros terminams pradžią davė 1915—1916 m. išėjęs dviejų dalių „Elementarinės algebros vadovėlis" n , o geometrijos — Petro Vileišio „Trumpoji geometrija"12 ir Adomo Jakšto (Aleksandro Dambrausko) verstas ir papildytas Mironovo „Geo­ metrijos vadovėlis dviklasėms mokykloms" 13. Nors tų vadovėlių auto­ riai sukūrė pamatą algebros ir geometrijos terminams, bet pridarė ir nemaža painiavos, nes, pavyzdžiui, A. Jakšto geometrijos terminai ge­ rokai skyrėsi nuo P. Vileišio terminų. Taigi tuo metu vartoti terminai buvo skirti .tik matematikos pradžiai. Todėl, viena, reikėjo kurti platesnę lietuvišką matematikos terminiją, o kita, ją vienodinti, pasirėmus kalbos mokslu. Nors Z. Žemaitis pats gerai mokėjo ir lietuvių, ir keletą svetimų kalbų, bet vis tiek kreipėsi į kalbininką Joną Jablonskį, kuris Voronežo lietuvių gimnazijose dėstė lietuvių ir lotynų kalbas. Sis mielai sutiko padėti matematikams, pa­ skirdamas pastovų laiką matematikos terminų dalykams svarstyti. Terminai buvo svarstomi taip: J. Jablonskiui pirmiausia reikėjo aiš­ kiai apibūdinti norimos tuo terminu pasakyti sąvokos esmę ir pagrin­ dines ypatybes, paaiškinti, kaip ši vartojama kitose kalbose, iš kur ji kilusi. Taip analizuojant, paaiškėjo, kad daugelis terminų sudaryti ne­ logiškai ir vartojami tik iš tradicijos. Pavyzdžiui, daugybos rezultatas vadinamas žodžiais Produkt, произведение, iioczyn, nors tie žodžiai nėra susiję su daugyba ir gali reikšti bet kurio veiksmo rezultatą. Su­ darinėjant lietuviškus matematikos terminus, buvo stengiamasi vengti tokio nelogiškumo. 8 M a š i o t a s Pr. Aritmetikos uždavinynas. Vadovėlis aritmetikos pradžiai. Pirmoji da­ lis (Veiksmai su skaičiais ligi 1000). V., 1906; A ntroji dalis (Veiksmai su skaičiais visokio didumo). Ryga, 1906. 7 P. B. ir P. D. Aritmetikos uždavinių ir pavyzdžių rinkinys . V., 1906; A ntroji dalis. V., 1909. 8 T h o m a s St. Aritmetikos uždaviniai ir pavyzdžiai. Pirmojo pradedam ųjų mokyklų skyriaus kursas, Varšuva, 1906; A ntrojo pradedam ųjų mokyklų skyriaus kursas. V ar­ šuva, 1906. 9 M i k o l a i n i s P. Laipsniškas mokinimasis Aritmetikos arba Rokundos < 3 ..•> . Tilžė, 1909. 10 D a m i j o n a i t i s J. Aritmetikos vadovėlis. Pirmoji dalis. Varšuva, 1909; A ntroji dalis. Varšuva, 1911. n [ B a g d o n a s M.l Elementarinės algebros vadovėlis. Pirmoji dalis. V., 1916; A ntroji dalis. V., 1916. 12 [ V i l e i š i s P.]. P. N. Trumpa Geometrija. Tilžė, 1900. 13 Geometrijos vadovėlis dviklasėms mokykloms. Iš P. M. Mironovo v ertė ir kai kur papildė A. Jakštas. V., 1916.

53

Pirmuosius pasitarimų rezultatus Z. Žemaitis paskelbė straipsnyje „Dėl aritmetikos terminologijos"u. Jame, be mums gerai pažįstamų terminų (skaičius, vienetas, skaitmuo, daugiklis, trupmena), matemati­ kos mokytojų kritikai pateikta ir keletas tokių (dauginys „sandauga", dalinys „dalmuo", vieninis „pirminis" skaičius, kartotinis „sudėtinis" skaičius, dalingas „dalus"), kurie vėliau J. Jablonskio buvo pakeisti geresniais. Didesnėje straipsnio dalyje sprendžiama, kokius linksnius ir prielinksnius vartoti kalbant apie aritmetikos veiksmus, pavyzdžiui, ar daugini/ su kuo ar dauginti iš ko. Didelė to straipsnio istorinė vertė, nes jame pirmą kartą moksliškai, atsižvelgiant į lietuvių kalbos ypa­ tybes, aptariami terminologijos dalykai. Iš Z. Žemaičio straipsnio matyti, kad beveik visi aritmetikos termi­ nai sudaryti J. Jablonskio. Pavyzdžiui, žodžiai daugiklis, daliklis, skai­ tiklis, vardiklis ir kiti priesagos -ik/is vediniai buvo pasiūlyti J. Jablons­ kio, nes iki tol vartoti terminai (daugintojas, dauginantis, daugintuvas; dalytojas, dalinantis, dalyluvas; rokuoto jas, skaitliarodis, skaitininkas; žymėto jas, pažymėtinis, ženklininkas) visų buvo pripažinti netinka­ mi. Panašiai J. Jablonskio sudarytas žodis sandauga pakeitė iki tol vartotus vertinius padaras (Gailutis), vaisius (Vileišis) ir artimesnius žodžiui sandauga darinius: sandaugmė (Skačkauskas), padaugas (1915— 1917 m. Vilniuje išleisti vadovėliai). Z. Žemaičio straipsnyje siūlyti ter­ minai dauginys ir dalinys buvo palikti dauginamajam ir dalijamajam skaičiui žymėti. Aritmetikos veiksmai irgi buvo pavadinti. J. Jablonskio sudarytais terminais sudėfis, atimtis, daugyba, dalyba, o anksčiau var­ toti sudėjimas (dėjimas, dėstymas, sudėstymas), atėmimas (ėmimas, imstymas, atimstymas), dauginimas ir dalijimas palikti apskritai veiksmams reikšti. Kai kurie aritmetikos terminai, pavyzdžiui, vienetas, skaitmuo, trup­ mena, parinkti iš anksčiau vartotųjų žodžių. Antai žodis vienetas jau buvo žinomas iš P. Bendoriaus „Aritmetikos rinkinio". Kitų iki tol var­ totų terminų (vienatis, vienybė, vienutė, vientinis, vienata) atsisakyta, nes vienetas geriau derinosi prie liaudies vartojamų žodžių dvejetas, trejetas, keletas. Žodis skaitmuo, randamas 1915—1916 m. išleistuose aritmetikos vadovėliuose, buvo pripažintas geresniu už kitus tai sąvo­ kai reikšti terminus citra, rokuotinė, skaitlinė, skaitytinė, skaitinė. 1906 m. išleistuose uždavinynuose vartotas terminas trupmena irgi ne­ buvo vienintelis žodis tai sąvokai reikšti: anksčiau buvo vartojami terminai nuotrupa, trupinys, o nuo 1915 m.— skaidinys. Praėjus keliems mėnesiams po Z. Žemaičio straipsnio išspausdini­ mo, Voroneže išėjo J. Jablonskio „Mūsų žodynėlis" 1415, kuriame randa­ me kelias dešimtis aritmetikos terminų. Norėdamas parodyti, kaip rei­ 14 Ž e m a i t i s Z. Dėl aritmetikos terminologijos.— Santara, 1917.VII.1. 15 R y g i š k i ų J o n a s . Mūsų žodynėlis. „Vargo mokyklos" priedėlis. Voronežas, 1918.

54

kia, jo supratimu, tuos terminus vartoti, J. Jablonskis išvertė pirmąjį Kiseliovo aritmetikos vadovėlio skyrių ir tą vertimą su terminais to­ lesniam aritmetikos kursui išspausdino atskira knygute „Aritmetika" I6. Čia randame apie šimtą terminų, kurių dauguma yra sudaryta Voro­ nežo matematikos mokytojų būrelio, vadovaujamo J. Jablonskio. Kad įsitikintume, kaip skyrėsi naujieji geometrijos terminai, ver­ tėtų susipažinti su terminais, vartotais P. Vileišio „Trumpoje geomet­ rijoje". Jie dabar atrodo keistoki, nors sudaryti taisyklingai: keilis (aštri, tiesa) „kampas" (smailus, status), trikerlainis (Iygšalinis, tieskertinis) „trikampis" (lygiakraštis, status), ketvirtainis „lygiagretainis", prakirtis „įstrižainė", statkritis „statumo", ratas „skritulys", vidurys „centras", temptinė „styga", išrėžis „išpjova", kampis „prizmė", velanėlis „ritinys", posmailis „kūgis", kamuolys „rutulys" ir t. t. Jei tie terminai būtų išlikę, tai dabar, užuot sakę, kad (brėžtirtis kampas, besiremiąs į skersmenį, yra status, sakytume, kad įskriesta kertis, apglo­ bianti ratkirtį, yra tiesa. Vis dėlto kai kurie Z. Žemaičio ir jo draugų aprobuoti geometrijos terminai yra sudaryti P. Vileišio (taškas, viršūnė, lankas, laipsnis, panašus, bukas). Prie „Geometrijos vadovėlio dviklasėms mokykloms" A. Jakštas pri­ dėjo terminų rinkinėlį, kuriame savo terminus palygino su P. Vileišio terminais ir nurodė atitikmenis rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kal­ bomis. Z. Žemaitis ir jo draugai pripažino tinkamus vartoti apie 40 A. Jakšto sudarytų terminų; atstumas, ilgis, plotis, aukštis, plotas, erd­ vė; brėžinys, skriestuvas, matlankis; kampas, trikampis, daugiakampis; stalinis, įžambinė; styga; kūgis, sudaromoji, išklotinė; dvimatis, trima­ tis, dvisienis (kampas), lygiadydis; status, pražulnus (kampas); atitin­ kamieji (kampai); gulsčioji, laužtinė (linija); matuoti, sutapti, santy­ kiuoti ir t. t. Vis dėlto geroką A. Jakšto terminų dalį buvo nutarta pakeisti savo darybos žodžiais, pavyzdžiui, žodžius šonas, ratilas, ratlan­ kis, stipinas, skersinis, rulys, skritulys pakeitė tokiais terminais: kraš­ tinė, skritulys, apskritimas, spindulys, skersmuo, ritinys, rutulys. Kai kurie matematikos terminai yra tarptautiniai žodžiai su lietu­ viškomis galūnėmis. Norminant tokius terminus, buvo stengiamasi pa­ grindu laikyti vieną svetimos kalbos žodį ir iš jo išvedinėti kitas for­ mas. Pavyzdžiui, iš graikiško analizis buvo sudaryti žodžiai analizinis, analiziškas, o ne analitinis, analitiškas, kurie gaunami iš atitinkamo graikiško būdvardžio. Be to, tarptautinis -terminas buvo imamas iš pir­ minio šaltinio. Prisimename, kad profesorius peikdavo terminą analizė, nes to žodžio galūnė prieštarauja pirminiam šaltiniui. Profesorius labai sielodavosi, kad toks didelis darbas, atliktas prieš daugelį metų, ne visų buvo tinkamai suprastas, kad mūsų terminijoje esama nenuoseklumų, kurių kaip tik buvo stengiamasi išvengti. Pa-15 15 Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai (Mokytojo reikalui). Voronežas, b. m.

55

vyzdžiui, sakydavo, kad vartojame žodžius minutė, sekundė, skolintus iš vokiečių ar prancūzų kalbos, o ne iš jų pirminio šaltinio — lotynų kalbos (minuta, secunda), o žodžius kvarta, kvinta, oktava imame tie­ siog iš lotynų kalbos, nors, laikantis nuoseklumo, reikėtų sakyti': kvartė, kvintė, oktavė. Panašiai profesorius peikdavo ir terminą sinusas, nes iš tikrųjų tu­ rėtų būti sinus, o linksniuoti šitaip: sinus, sinaus, sinui... „Jeigu jau nutarėme,— aiškindavo,— sakyti sinusas, tai sakykime ir tangensas, abiem atvejais segdami lietuvišką galūnę prie atitinkamo svetimo žo­ džio vardininko, o ne tangentas, kuris gautas, segant galūnę prie kil­ mininko tangentis“. Z. Žemaičiui ir jo bičiuliams 1918 m. vasarą grįžus į Lietuvą, Mar­ celinas Šikšnys „Lietuvos mokykloje" paskelbė algebros ir geometri­ jos terminų projektą, kuriame tebebuvo daug senųjų term inų17. Pavyz­ džiui, vietoj žodžių kampas, trikampis, kraštinė, skritulys M. Šikšnys siūlė terminus kertė, trikertis, šalinė, ratas. Aptardamas pateiktąją ter­ miniją, A. Jakštas labiausiai užsipuolė naujadarus įstrižainė, statmuo, skersmuo, lygiagretainis ir kitus, siūlydamas vartoti tarptautinius ati­ tikmenis diagonalė, perpendikuliaras, diametras, paralelogramas 18. Ne­ patiko A. Jakštui ir kiti naujadarai, pavyzdžiui, atkarpa, briaunainis, spindulys, lygtys, lygčių sprendimas, kurie esą blogesni už tuo metu vartotus terminus atrėžąs, daugiasienis, stipinas, lyginys, lyginio gval­ dymas. Tai buvo savotiška kova tarp senosios („vilniškės") ir naujosios („voronežiškės“) terminijos šalininkų. Lyg ir pereinamuoju vadovėliu tapo 1918 m. išėjęs P. Mašioto redaguotas „Aritmetikos teorijos" ant­ rasis leidimas19: jame šalia naujųjų terminų skliausteliuose buvo pa­ rašyti senieji aritmetikos terminai. Ginčą naujųjų terminų naudai nulėmė M. Šikšnio „Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlis" (1919 m.) ir tais pačiais metais pasirodę matematikos vadovėliai: P. Mašioto „Geometrijos uždavinynas", „Plokš­ tumos trigonometrija“ ir „Trigonometrijos uždavinynas", taip pat M. Šikšnio „Elementarinės algebros vadovėlis" ir „Geometrija". Šių vadovėlių terminai beveik nesiskiria nuo dabartinių. Zigmas Žemaitis tuo metu buvo užsiėmęs švietimo reikalais savo gimtajame Švenčionių krašte ir ginčuose dėl terminų nedalyvavo, bet ruošė spaudai „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlį"20. Jame pateikti ne tik geometrijos bei trigonometrijos, .bet ir aritmetikos, 17 Š i k š n y s M. Matematikos terminų projektas.— Lietuvos mokykla, 1918, Nr. 11, p. 321—328. 18 J a k š t a s A. [Rec.]. Mūsų techniški žodynėliai.— Draugija, 1920, Nr. 1—2 (109— 110), p. 59—66. 19 Aritmetikos teorija. Antrasis pataisytas leidimas. V., 1918. 20 Ž e m a i t i s Z. Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis. K., 1920.

56

algebros bei paprasčiausieji aukštosios matematikos terminai. Žodynė­ lis susideda iš dviejų dalių: pirmojoje terminai iš rusų kalbos verčiami į lietuvių kalbą, antrojoje lietuviški matematikos terminai aiškinami atitikmenimis rusų kalba. Šioje dalyje pateikiama apie 720 pagrindinių terminų, prie kurių sudarytuose lizduose dedami terminų junginiai ir posakiai. Štai vieno termino (aukštinė) aiškinimas: „Aukštinė, -ės — высота (как линия);trikampio, prizmės, piramidės aukštinė— высота треугольника, призмы, пирамиды; aukštinių sankryža (ortocentras) — ортоцентр (точка пересечения высот треугольника)". Suprantamas daiktas, kad šiame straipsnyje neįmanoma išvardyti visų terminų, esančių Z. Žemaičio rinkinėlyje. Todėl paminėsime tik vieną kitą, kurio nebuvo ankstesniuose rinkiniuose: atvirkštinis (atvirkš­ tinis teiginys, atvirkštinė teorema), bendramatis (bendramatės atkarpos), derinys (tam tikras junginys), gavinys (kas gauta), įbrėžtinis (įbrėžtinis daugiakampis), lyginis (lyginis skaičius, lyginė funkcija), nup¡autinis (nup¡autinis kūgis), priekampis, pusiaukampinė, pusiaukraštinė, spren­ dinys, sukinys ir t. t. Panaudodamas lietuvių kalbos turtingumą, Z. Žemaitis skiria vieną nuo-kitos tokias sąvokas, kaip aukštinė, aukštis ir aukštumas, dalijimas, dalinė ¡imas ir dalyba, pjovimas ir pjūvis, kurios kitose kalbose reiš­ kiamos vienu žodžiu. Dabar, pavyzdžiui, jau nebeskiriame dviejų tie­ sių ar dviejų plokštumų kirtimosi nuo tiesės ir plokštumos susikirtimo, o Z. Žemaitis siūlė tas sąvokas reikšti skirtingais žodžiais: tiesė su tiese kryžiuojasi, plokštuma kitą plokštumą pjauna, tiesė plokštumą per­ veria. Kai kurie Z. Žemaičio žodynėlio žodžiai į matematikų kalbą nepate­ ko. Įdomesnius iš tokių neprigijusių terminų verta paminėti: begalė „begalinė aibė", braižos „brėžimo" uždaviniai, bendiacentris „koncent­ rinis", laipsninimas- „kėlimas laipsniu" (procesas), laipsniavimas (kon­ kretus veiksmas), laipsniuolė (bendras veiksmo pavadinimas), liesmas „lietimasis", sankryža „susikirtimo taškas", skirtinis „atskiras" (skirtinis . sprendinys), tyra „tyrimas" (sprendinio tyra). A. Jakštas, recenzuodamas žodynėlį, kritikuoja kai kuriuos Z. Že­ maičio terminus, pavyzdžiui, tašką, statinį, įžambinę, pusiaukampinę, pusiaukraštinę siūlo vadinti tarptautiniais atitikmenimis (punktas, katė­ tas, hipotenuzė, bisektrisė, mediana), o terminus trupmena („keistokas terminas"), atkarpa („visai netikęs terminas"), skritulys, rutulys, riti­ nys, spindulys, lygtys — pakeisti žodžiais skaidinys, atrėžąs, ratas arba ratilas, skritulys, rutulys, stipinas, lyginys21. Iš A. Jakšto patarimų, į kuriuos buvo atsižvelgta, minėtini šie: Z. Žemaičio darytinė funkcija 21 J a k š t a s A. [Rec. Z.] Žemaitis. Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis. K., 1920, p. 99.— Draugija, 1920, Nr. 9— 10 (117— 118), p. 388—393.

57

vėliau buvo pavadinta išvestine funkcija, vienašalė laužtinė — iškila laužtine, manomas skaičius — menamu skaičiumi, netrūkioji funkcija — tolydine funkcija. Be to, A. Jakštas teisingai barė už piktnaudžiavimą priesaga -inis, iš būdvardžio vedant būdvardį: absoliutus — absoliuti­ nis, realus — realinis, materialus ■ — materialinis, iracionalus — iracionalinis, gulsčias — gulstinis. Nors pagrindiniai elementariosios matematikos terminai jau buvo sudaryti, bet Z. Žemaitis visą gyvenimą rūpinosi terminų tobulinimu ir naujai iškilusių klausimų sprendimu.

Petras Rumšas ZIGMAS ŽEMAITIS IR VIDURINE MOKYKLA Zigmas Žemaitis lietuvių mokyklų reikalais ėmė rūpintis labai anks­ ti. Antai 1911 m. jis spaudoje nurodė, kad būtina steigti lietuviškas gimnazijas l. Tačiau tuo metu dėl caro administracijos daromų kliūčių jų kūrimas praktiškai buvo neįmanomas. Pats Z. Žemaitis gavo progos realizuoti savo sumanymą tik po Spalio socialistinės revoliucijos, kai, grįžęs iš Voronežo, apsigyveno gimtajame Švenčionių krašte. Labiau­ siai jam rūpėjo gimtojo krašto švietimo reikalai, todėl pirmiausia už­ mezgė ryšius su apylinkės pradinėmis mokyklomis, susipažino su mo­ kytojais. Mokyklų padėtis buvo apverktina: dauguma jų neturėjo tin­ kamų patalpų, trūko vadovėlių ir rašymo priemonių, mokytojai po kelis mėnesius negaudavo atlyginimo. Viso to nepaisydamas, Z. Žemaitis su jam būdinga energija vykdo savo sumanymą įsteigti Švenčionyse lietuvišką gimnaziją ir kviečia mokytojus į pagalbą — sukomplektuoti pirmąsias klases. Taip pat jis stengiasi nors šiek tiek padėti pradinėms mokykloms ir jų mokyto­ jams. Tuo tikslu 1918 m. gruodžio pradžioje, kai vokiečių okupacinė valdžia ėmė silpnėti, be okupantų žinios sukviečia į konferenciją mo­ kytojus mokyklų ir mokytojų reikalams aptarti. Vos tik Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Laikinoji revoliucinė dar­ bininkų ir valstiečių vyriausybė, Z. Žemaitis vyksta į Vilnių pas jos pirmininką V. Mickevičių-Kapsuką, su kuriuo buvo jau keliolika metų pažįstamas. Pasikalbėjus apie švietimo padėtį ir naujuosius mokyklų uždavinius, Z. Žemaičiui pavedama skubiai pateikti išsamių, konkrečių žinių apie Švenčionių apskrityje veikiančias mokyklas ir reikalingą joms pagalbą. Su žiniomis jis vėl skuba į Vilnių, iš kurio grįžta kupinas entuziazmo ir vilčių. Netrukus buvo įsteigtas Švenčionių liaudies švie­ timo skyrius, kuris ėmė tvarkyti visus švietimo reikalus, rūpintis iki tol veikusių mokyklų rėmimu ir naujų steigimu. Ne visiems mokytojams buvo aiškūs naujosios mokyklos tikslai ir priemonės jiems pasiekti. Kai kas net būgštavo, kad iš mokyklų nebūtų pašalinta lietuvių kalba. Todėl mokytojams reikėjo išaiškinti jų pa­ reigas ir suburti į vieną profesinę šeimą. Tuo reikalu 1919 m. kovo mėnesį buvo sušauktas pirmasis Švenčionių apskrities liaudies švieti­ mo darbuotojų suvažiavimas, kurio vienas iš aktyviausių organizato­ rių buvo tuometinis Švenčionių gimnazijos direktorius Z. Žemaitis. Suvažiavimo dalyviai susipažino su liaudies švietimo skyriaus veik­ la ir tolesniais jo darbo planais, išklausė pranešimus apie darbo mo­ kyklą ir jos . uždavinius, apie suaugusiųjų švietimą ir mokyklinę hi­ gieną. Mokytojams pasiskirsčius į sekcijas, sudarytas pagal gimtąją 1 K. J. Rasi sulauksime.— Lietuvos žinios, 1911.VI.7 (20).

59

kalbą, gausiausioje lietuvių sekcijoje svarbiausias buvo Z. Žemaičio pranešimas apie nacionalinę mokyklą tarybinės santvarkos sąlygomis. Pranešėjas griežtai skyrė nacionalinį auklėjimą, paremtą tautų drau­ gyste, nuo nacionalistinio, šovinistinio auklėjimo, kupino neapykantos kitoms tautoms. Pranešime buvo išaiškinti ir nauji mokyklos uždavi­ niai bei pedagogikos reikalavimai, auklėjant jaunąją kartą. Labai svarbus istorinis dokumentas yra rezoliucija, kurioje atsi­ spindi suvažiavimo dvasia, darbo mokyklos tikslai ir nurodytos gairės jiems pasiekti. Rezoliucijoje įrašyti ir du Z. Žemaičio pasiūlyti punktai dėl teisinės ir materialinės mokytojo padėties. Deja, rezoliucijoje iš­ reikštas idėjas įgyvendinti tuo metu sutrukdė klastingas Lenkijos ka­ riuomenės įsiveržimas, dėl kurio Z. Žemaitis dvidešimt metų nematė savo gimtojo krašto. Rūpindamasis švietimo reikalais Švenčionių krašte, Z. Žemaitis anaiptol nepamiršo savo pamėgto mokslo — matematikos. Dar 1918 m. vasarą Vilniuje Z. Žemaitis ir P. Mašiotas rūpinosi sukviesti matema­ tikos mokytojus, kurių nemaža tuo metu buvo čia susirinkę, kad pa­ sitarę sudarytų besikuriančioms mokykloms mokymo planus ir prog­ ramas. Pavyko suorganizuoti keletą tokių susirinkimų; juose buvo aptarti ne tik mokymo planai, programos, bet ir vadovėliai bei kita pe­ dagoginė literatūra. Keletas tų nutarimų vėliau buvo įvykdyta, tačiau klausimų buvo tiek daug, kad spėta apsvarstyti tik nedidelė jų dalis: prieš mokslo metus mokytojai pradėjo skirstytis iš Vilniaus. 1920 m. buržuazinė Lietuvos švietimo ministerija paskelbė mokyk­ lų reformos projektą, kuriame iš dalies atsispindėjo tai, ką buvo pasiū­ lę mokytojai pasitarimuose Vilniuje. Mokykla buvo suskirstyta į tris laipsnius: „mažąją", arba pradinę (4 skyriai), „vidurinę" (I—IV klasės) ir „didžiąją" (V—VII klasės). „Didžioji" mokykla galėjo būti realinio ar klasikinio tipo. Realinio tipo mokykloje bendras matematikos pa­ mokų skaičius beveik nepasikeitė, tik, atsisakius kai kurių temų, ele­ mentarųjį kursą reikėjo baigti VI klasėje, o VII klasėje dėstyti papil­ domą kursą, sudarytą iš analizinės geometrijos, diferencialinio ir integralinio skaičiavimo. Klasikinio tipo „didžiojoje" mokykloje projek­ tas siūlė sumažinti matematikos pamokų skaičių ir baigti elementarią­ ją matematiką VI klasėje. Pagrindinis dėmesys klasikinio tipo mokyk­ lose turėjo būti skiriamas lotynų kalbai. 1920 m. spalio mėnesį įvykęs mokyklų atstovų suvažiavimas, nepaisant matematikų pastangų, sutiko tik šiek tiek pertvarkyti pamokų lentelę, pavyzdžiui, dalį matematikos pamokų klasikinio tipo mokyklose perkėlė į VII klasę, bet programos nepakeitė. Z. Žemaitis daug prisidėjo prie reformos svafstymo, nuolat susi­ durdamas su dvasininkijos siekimais sumenkinti tiksliųjų mokslų reikš­ mę jaunimo mokymui ir auklėjimui, su tendencija panaudoti mokyk­ lą religijos tikslams. Tuo pačiu metu jis, kaip ekspertas, padeda 60

Steigiamojo seimo švietimo komisijai tvarkyti pradinį ir vidurinį mokslą. 1924 m. Švietimo ministerija nutarė dar kartą pertvarkyti mokyk­ lą, įvesdama dvylikos metų mokymą: pradinį (4 skyriai), vidurinį (I— IV klasės) ir aukštesnįjį (V—VIII klasės). Kartu buvo sudaryti ir mo­ kykloms išsiuntinėti programų pakeitimo projektai, kurie kiekvienoje mokykloje buvo pedagogų apsvarstyti ir pradėti naudoti darbe. Jų naujovės negalėjo pakelti matematikos dėstymo lygio. Z. Žemaitis, būdamas karštas F. Kleino — žymaus vokiečių matema­ tikos dėstymo reformatoriaus — idėjų šalininkas, negalėjo nesisieloti dėl tokios padėties ir pradėjo rūpintis esmine matematikos programų reforma, kuri daugelyje šalių jau buvo įvykdyta. Reikėjo mokytojams išaiškinti matematikos dėstymo vidurinėje mokykloje tikslus, aptarti jos turinį ir metodus, nurodyti, kokia reforma iš tikrųjų reikalinga. 1926 m. „Švietimo darbe" buvo išspausdintas didelis Z. Žemaičio straips­ n is2. Pabrėžęs, kad matematikoje svarbu ne tik forma, bet ir turinys, kad matematika turi lavinti ne tik loginį mąstymą, bet ir teikti gyve­ nimui reikalingų žinių, autorius atkreipia dėmesį į vidurinės mokyklos matematikos turinį. Jo nuomone, funkcijos sąvoka, kuri „raudonu siūlu eina per visus tiksliuosius mokslus ir net kai kuriuos humanitarinius mokslus", turinti tapti matematikos pagrindu, o su ja reikią derinti kitus kurso dalykus. Straipsnyje įrodinėjama, kad funkcijos, išvestinės ir integralo są­ vokos „daugiau priklauso bendrajai kultūrai, nekaip daugelis plačiai žinomų elementarinės matematikos dėsnių". Įtikinęs, kad šios sąvokos mokinių lengviau suprantamos, negu daugelis elementariosios matema­ tikos dalykų, autorius daro išvadą, jog „funkcijos ir jos kitimo sąvo­ kos turi būti keliamos aikštėn kiekviena proga, pradedant nuo žemiausiųjų matematikos dėstymo laipsnių". Nors Z. Žemaičio straipsnis susilaukė nuoširdaus daugelio mokyto­ jų pritarimo, bei atsirado ir kitaip manančių. Pavyzdžiui, J. Lazauskas 1927 m. „Švietimo darbe" rašė: „Kas gyvenime vartoja tokius aukštus dalykus? Vienas kitas inžinierius, vienas kitas mokslininkas . . . . Bu­ halterija tiems planams ir programoms labiau reikalinga, negu aukš­ toji matematika"3. Kadangi buvo labai svarbu išgirsti visų mokytojų nuomonę, tai Matematikos-gamtos fakultetas, kuriam tuo metu vadovavo Z. Žemai­ tis, sumanė organizuoti matematikos ir fizikos mokytojų konferenciją. Šiame fakultete visuomet buvo gyva idėja, kad aukštoji mokykla ne­ gali atsiskirti nuo vidurinės, kad jos privalo nuolat palaikyti ryšius 2 Ž e m a i t i s Z. Aukštosios matematikos pagrindai aukštesniųjų mokyklų programo­ je.— Švietimo darbas, 1926, Nr. 6, p. 716—734. 3 L a z a u s k a s J. Dėl matematikos vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose.— Švieti­ mo darbas, 1927, Nr. 7, p. 653—654.

61

ir padėti viena kitai. Be Z. Žemaičio, čia dirbo ir daugiau pedagogų, nenutraukusių ryšių su vidurine mokykla, besirūpinančių jos reikalais. Todėl organizacinę komisiją, be Švietimo ministerijos atstovo, sudarė Matematikos-gamtos fakulteto dėstytojai, o jos pirmininku buvo iš­ rinktas Z. Žemaitis. Konferencija įvyko 1928 m. sausio mėnesį universiteto rūmuose4. Po konferencijos atidarymo organizacinės komisijos pirmininkas skai­ tė pranešimą, kuriame aptarė pedagoginio darbo esmę, nurodė kai kuriuos tiksliųjų mokslų dėstymo vidurinėje mokykloje trukumus, nu­ švietė programų istoriją ir išaiškino konferencijos tikslus bei uždavi­ nius. Iš svarbesnių referatų matematikos klausimais paminėtini J. Jogaudo „Kaip pagerinti matematikos ir surištų su ja mokslų dėstymą mūsų mokyklose", J. Golcbergo „Matematikos dėstymo tikslai ir prog­ rama aukštesniosiose mokyklose", Z. Žemaičio „Matematikos progra­ ma aukštesniosiose mokyklose", M. Mačernio „Pradžios ir vidurinių mokyklų matematikos programų peržiūrėjimas ir* pertvarkymas", P. Dai­ lidės „Kas išmestina iš elementarinės matematikos programos" ir kiti. Pranešėjai ir kalbėję diskusijose vieningai pasmerkė scholastinį mo­ kyklinės matematikos turinį ir pasenusius dėstymo metodus, griežtai pasisakė prieš negyvenimiškus ir šabloniškus uždavinius, duodamus spręsti mokiniams, visiškai sukritikavo tuometinę matematikos progra­ mą. Pareikalauta kuo anksčiau supažindinti mokinius su funkcijos są­ voka ir ją laipsniškai plėtoti per visą matematikos kursą, lygtis nau­ doti jau aritmetikos uždaviniams spręsti, o uždavinius imti tiesiog iš gyvenimo, remtis pačių mokinių stebėjimu, jiems prieinamais gamtos reiškiniais. Pasiūlyta geometrijos žinių duoti dar pradinėse mokyklose, sisteminiame geometrijos kurse jas apibendrinti, atsisakant daugelio teoremų įrodymo, o kai kurias teoremas įrodyti vektorinės algebros arba analizinės geometrijos metodais. Labai rimtas dėmesys buvo skiriamas tam, kad mokinys, baigdamas vidurinę mokyklą, susistemintų įgytas žinias ir įgytų supratimą apie tolesnį matematikos kursą, kuriame jis galės eiti tolyn, ieškoti naujų kelių. Tuo tikslu buvo siūloma supažindinti mokinį su skaičiaus sąvo­ kos išvystymu nuo natūrinių iki kompleksinių skaičių, panaudojant skaičių poras ir Dedekindo pjūvius, pateikti žinių iš matematikos isto­ rijos, išdėstyti gana platų analizinės geometrijos bei matematinės ana­ lizės kursą, duoti kai kurių dalykų iš tikimybių teorijos, statisti­ kos ir t. t. Kai kurie pasiūlymai buvo tiek radikalūs, kad jų įgyvendinimas dar ir šiandien tebėra pedagoginių diskusijų objektas. Pranešime Z. Žemaitis daug kalbėjo apie koncentrišką matematikos mokymą, pabrėždamas, kad kiekvienas koncentras privalo turėti savo 4 Konferencijos medžiagą žr.: Pirmosios matematikos ir fizikos m okytojų konferencijos darbai (1928 m. sausio 3—5 d.). Klaipėda, 1928.

62

tikslus, kurie nulemtų jo turinį ir dėstymo metodus. Laikydamasis trijų koncentrų sistemos, jis smulkiai apibūdino, kokie dalykai ir kaip turė­ tų būti dėstomi, kokius reikėtų praleisti ar įvesti naujus. Pranešimuose pareikštos mintys buvo svarstytos diskusijose, kurių pabaigoje kalbėjęs Z. Žemaitis padarė bendras išvadas. Konferencijos rezoliucijai vykdyti buvo išrinkta komisija, į kurią įėjo ne tik mate­ matikai, bet ir fizikai, vienu metu su matematikais svarstę fizikos dėstymą vidurinėje mokykloje. Be Z. Žemaičio, vieningai išrinkto vyk­ domosios komisijos pirmininku, joje dirbo fizikas K. Sleževičius ir penki vidurinių mokyklų mokytojai. Bendradarbiaudama su Švietimo ministerija ir kitų mokyklinių dis­ ciplinų komisijomis, komisija, vadovaujama Z. Žemaičio, turėjo pa­ rengti matematikos, fizikos ir kosmografijos programų projektus. Buvo dirbama labai intensyviai: per metus programų projektai buvo pareng­ ti, išspausdinti rotatoriumi ir išsiuntinėti mokykloms susipažinti. Nau­ josiose programose5 pirmiausia ryškūs senosios medžiagos metodiniai pakeitimai, pavyzdžiui, įvestas propedeutinis geometrijos kursas, išei­ namas I—III klasių aritmetikos pamokose, ir propedeutinis trigonomet­ rijos kursas, nagrinėjamas V klasės geometrijos pamokose; dešimtainės trupmenos buvo rekomenduojamos dėstyti anksčiau, negu bendrosios; ypatingas dėmesys turėjo būti skiriamas apytiksliam skaičiavimui. Visa senoji matematikos medžiaga buvo pateikta nauju aspektu: funkcijos sąvoka turėjo būti plėtojama per visą kursą, kartu laipsniš­ kai supažindinant su koordinačių sistema ir grafiniu vaizdavimu, lyg­ tys siejamos su atitinkamų funkcijų tyrimu. Pabrėžtas sistemingas skai­ čiaus sąvokos plėtojimas per visą matematikos kursą. Kurso pabaigoje numatytas visų anksčiau įgytų žinių apibendrini­ mas ir tolesnės perspektyvos nurodymas: pateikiami griežti funkcijos, ribos, tolydumo, išvestinės apibrėžimai, plačiai nagrinėjami išvestinės ir integralo pritaikymai, apibendrinama skaičiaus sąvoka. Gana išsamus analizinės geometrijos kursas, apimąs net antros eilės kreivių tyrimą ir supažindinimą su kreivėmis polinėje koordinačių sistemoje, buvo glaudžiai susietas su diferencialiniu-integraliniu skaičiavimu, sudaryda­ mas su juo vieningą sistemą. Tarp įvairių kitų dalykų programoje nurodyta mokinius supažindin­ ti su tikimybės sąvoka ir matematikos istorija, pabrėžiant nuolatinį matematikos augimą ir tai, kad mokyklinė matematika nėra visuma, bet tik įžanga į tolesnį matematikos pažinimą. Pažymėtina, kad į programą, tikintis sudominti mokytojus matema­ tikos terminologija ir sulaukti kritinių pastabų, buvo įvesta kai kurių naujų matematikos terminų, labiau atitinkančių kalbos dvasią ir sąvo­ kos turinį. 5 Matematikos programa aukštesniajai mokyklai.— Švietimo darbas, 1929, Nr. 3, p. 245—

63

Galutiniam žodžiui tarti 1929 m. vasario mėnesį buvo sukviesta antroji mokytojų konferencija, kurioje dalyvavo ne tik matematikai, fizikai, bet ir chemijos mokytojai, svarstę chemijos programos projek­ tą: Z. Žemaičio veikla patraukė visų su matematika susijusių mokslų atstovus. Konferencijoje buvo skaitoma nemaža pranešimų tiksliųjų mokslų dėstymo klausimais, tačiau dėmesio centre buvo Z. Žemaičio praneši­ mas apie matematikos programos projekto ypatumus. Nors programa buvo išties aukšto lygio, bet prityrę pedagogai vis dėlto siūlė kai ką ištaisyti. Galutinis programų sutvarkymas ir redagavimas buvo paves­ tas senosios sudėties vykdomajai komisijai, pirmininkaujamai Z. Že­ maičio. Vienas iš svarbiausiųjų Z. Žemaičio veiklos barų, kuriuo jis rūpino­ si visą gyvenimą nuo universiteto atidarymo, buvo matematikos mo­ kytojų ruošimas vidurinei mokyklai. Todėl didelė dalis mūsų respub­ likoje dirbusių ir dabar dirbančių matematikos mokytojų yra jei ne tiesioginiai jo mokiniai, tai bent klausę jo paskaitų įvairiuose tobuli­ nimosi kursuose. Profesorius prisimindavo, kad carizmo laikais studentai, baigę aukš­ tąją mokyklą, tapdavo mokytojais, neturėdami jokio pedagoginio pa­ sirengimo, išėję „dvigubo užmiršimo sistemą", t. y., pamiršę elementa­ riąją matematiką, vėliau pamiršdavo ir aukštąją. Tokie mokytojai varg­ davo patys, vargindavo mokinius, o ir mokykla su jais turėdavo nemaža bėdos, kol jie įgydavo bent kiek pedagoginių žinių ir įgūdžių. Buržuazinėje Lietuvoje padėtis buvo šiek tiek geresnė, nes Z. Že­ maičio rūpesčiu jau 1922 m, Kauno universitete pradėta skaityti ma­ tematikos dėstymo metodika ir numatyta studentų pedagoginė prakti* ka vidurinėje mokykloje. Tačiau visa tai buvo palikta metodikos dės­ tytojo iniciatyvai ir vidurinių mokyklų malonei. Kadangi mokyklos nebuvo įpareigotos priimti studentus pedagoginei praktikai, o pačios nemėgo praktikantų, kurie gadiną mokinius, Z. Žemaičiui tekdavo nemaža pavargti, kol surasdavo mokyklą, kuri sutikdavo leisti praktikantams atlikti bent po 1—2 pamokas. Tokia pedagoginė praktika buvo nepakankama, todėl Z. Žemaičiui tekdavo ne tik skaityti metodikos paskaitas, bet ir vesti atitinkamas pratybas, kuriose studentai skaitydavo referatus, recenzuodavo vado­ vėlius, o svarbiausia — imituodavo pamokas: vienas studentas vesdavo „pamoką" pasirinktąja tema, o likusieji atlikdavo mokinių vaidmenį. Šio metodo Z. Žemaitis neatsisakė ir vėliau. Archyve, saugomame jo šeimos, yra išlikęs vienos tokios „pamokos" protokolas. „Pamokoje" dalyvavę studentai — žinomi šiandien pedagogai Henrikas Jonaitis, Romualdas Balaišis ir kiti. Taigi profesorius net sunkiomis sąlygomis sugebėjo paruošti gerų pedagogų. 64

Naujos pedagogų kadrų ruošimo perspektyvos atsirado, atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, ypač po Didžiojo Tėvynės karo, kai buvo gerinamas universiteto studentų rengimas pedagoginiam darbui: pra­ ilginta pedagoginė praktika iš pradžių iki šešių savaičių, vėliau dar ilgesniam laikui, įvesti pedagogikos ir elementariosios matematikos kursai. Z. Žemaičio rūpesčiu Lietuvos TSR švietimo ministerija uni­ versitetui paskyrė mokyklas, kuriose pedagoginę praktiką gali atlikti ir studentai matematikai. Nepaisydamas senyvo amžiaus, profesorius, kaip fakulteto pedago­ ginės praktikos vadovas, lankydavo mokyklas, stebėdavo praktikantų vedamas pamokas, vadovaudavo pamokų aptarimams, teikdavo kon­ sultacijas. Kai, besiplečiant respublikos mokyklų tinklui, nepakako mo­ kytojų ir studentai atlikdavo pedagoginę praktiką, užimdami mokytojų vietas, jis apvažiuodavo nuošaliausius Lietuvos kampelius pasižiūrėti, kaip sekasi jo studentams, patarti jiems. Profesorius mokėdavo džiaug­ tis kiekvienu pedagogo talento blykstelėjimu, studento sumanumu, ve­ dant pamoką ar dirbant auklėjamąjį darbą, kiekviena, kad ir kuklia, pedagogine-metodine naujove. Beveik penkiasdešimt metų Z. Žemaitis skaitė universitete matema­ tikos dėstymo metodikos paskaitas, kurias su didžiu dėkingumu prisi­ mena daugelis mūsų respublikos mokytojų — universiteto auklėtinių. Matematikos paskaitose žavėdavomės nuostabiu profesoriaus pedagogi­ niu talentu, sugebėjimu prisitaikyti prie auditorijos ir sudėtingus klau­ simus išaiškinti paprastai ir suprantamai, o metodikos paskaitas prisi­ mename kaip didžiausią pedagoginio meistriškumo pasiekimą: čia at­ siskleisdavo jo turtinga pedagoginė patirtis, geras pedagoginės ir metodinės literatūros pažinimas, didelė meilė pedagoginiam darbui. Šią meilę jis stengdavosi įžiebti studentų širdyse ir labai sielodavosi, jei kai kurie studentai bijodavo ir vengdavo pedagogo darbo. Reikia pabrėžti, kad profesorius labai atidžiai sekdavo pedagoginę literatūrą, nuolat mokydavosi iš jos, nagrinėdavo kiekvieną pedagogi­ nę naujovę. Net paskutiniais savo gyvenimo metais jis dar domėjosi programuotu mokymu ir jo pritaikymu mūsų vidurinėse mokyklose. Nors ir labai apkrautas darbu, Z. Žemaitis rasdavo laiko susitikti su matematikos mokytojais. Pokario metais jis aktyviai įsijungė į mo­ kytojų kvalifikacijos kėlimo darbą, skaitydamas paskaitas apie lygčių tyrimą, politechninį mokymą, aukštosios matematikos elementus vi­ durinės mokyklos kurse ir t. t. įvairiose mokytojų konferencijose ir kursuose. Reikia paminėti, kad profesorius buvo labai didelis politechninio mokymo šalininkas, gerai suprato jo esmę ir stengėsi, kad ši puiki idėja nebūtų iškraipoma, bendrojo lavinimo mokyklą paverčiant ama­ tų mokykla. Paskaitų ciklas šia tema, skaitytas Vilniaus mokytojų kon5.

Zigm as 2 em altls

ferencijoje 1953 m., buvo labai naudingas mokytojams, norėjusiems įgyvendinti politechninio mokymo idėją. Įsikūrus Mokytojų tobulinimosi institutui, kvalifikacijos kėlimo kursai tapo sistemingu dalyku. Ir beveik nebuvo tokių kursų, kuriuose nebūtų kokiu nors matematikos dėstymo klausimu kalbėjęs Z. Žemaitis. Išlikę smulkūs paskaitų planai ir konspektai liudija, kaip kruopščiai ir nuoširdžiai jis ruošdavosi šioms paskaitoms, nors jo erudicijos, pe­ dagoginės patirties ir dalykinių žinių visiškai pakako kalbėti be jokio pasirengimo. Profesorius ne kartą kreipėsi į mokytojus ir per pedagoginę spau­ dą. Pavyzdžiui, 1953 m. „Tarybinėje mokykloje" išspausdintame straips­ nyje „Dėl matematinių žinių lygio vidurinėse mokyklose" 6 kruopščiai išanalizavęs stojamųjų matematikos egzaminų į universitetą rezultatus, profesorius atkreipia mokytojų dėmesį į tai, kad, pripažįstant tam tik­ rus laimėjimus, vis dėlto moksleivių žinios nėra reikiamo lygio, silp­ nai išugdytas loginis mąstymas ir atmintinis skaičiavimas, rašomuosiuo­ se darbuose pasigendama brėžinio ir aprašymo kultūros. Kartu pateikia keletą konkrečių pasiūlymų, kaip visa tai pagerinti. Dar paminėsime 1959 m. „Tarybinio mokytojo" straipsnį „Pirmasis Švenčionių apskri­ ties mokytojų suvažiavimas", kuriame mokytojai supažindinami su vienu mūsų mokyklų kūrimosi istorijos fragmentu7. Dideli Z. Žemaičio nuopelnai ir tobulinant vidurinės mokyklos ma­ tematikos programas septintajame dešimtmetyje, kai, pribrendus mo­ kyklinių programų ir mokymo planų reformai, profesorius labai akty­ viai dalyvavo, sudarant ir svarstant projektus įvairiose komisijose. Šiais reikalais jis buvo dažnas svečias ir Švietimo ministerijoje, ir Mo­ kyklų mokslinio tyrimo institute. Taip pat labai daug profesorius pri­ sidėjo, steigiant mūsų respublikoje mokyklas su sustiprintu matemati­ kos bei fizikos dėstymu ir sudarant šioms mokykloms mokymo planus bei programas. Profesorius labai mylėjo mokinius, mėgo su jais pasišnekučiuoti, pa­ sidalyti savo turtinga gyvenimo patirtimi. Todėl jis visada būdavo lau­ kiamas svečias kiekvienoje vidurinėje mokykloje, o ypač jaunųjų ma­ tematikų būreliuose. Ir kviesdavosi jį mokiniai visai ne todėl, kad tokia buvo tradicija, o todėl, kad profesorius mokėjo sudominti ir net sužavėti skaitytojus pasakojimais apie skaičiavimo atsiradimą, gar­ sius matematikus, matematikos grožį, tarybinio jaunimo galimybes ir būdus šviestis. Buvodavo profesorius ne tik Vilniaus A. Vienuolio ir S. Nėries vidurinėse mokyklose, kur kiekvienos klasės jaunieji matematikai var­ žėsi dėl garbės turėti savo svečiu Z. Žemaitį, bet ir visuose Lietuvos 6 Tarybinė mokykla, 1953, Nr. 9, p. 39—42. 7 Tarybinis mokytojas, 1959.III.29.

66

kampeliuose. Kai reikėdavo pasikalbėti su abiturientais apie jų atei­ ties planus, apie specialybės pasirinkimą, profesorius dažniausiai vyk­ davo pats, nors ir galėjo pavaduoti jį jaunesni kolegos. Keletą kartų kreipėsi profesorius į moksleivius ir per spaudą. Pa­ vyzdžiui, 1954 m. „Literatūroje ir mene" išspausdintas jo laiškas vidu­ rinių mokyklų abiturientams „Jauniesiems draugams", kuriame, išnag­ rinėjęs mokslo, technikos, žemės ūkio, švietimo ir kultūros pasiekimus šalyje, rašė: „Jūs turite atkakliai semtis mokslo žinių iš jo gausaus šaltinio, nesustoti prieš sunkumus, nuolat kurti ir dirbti". Apžvelgus didžiulę mokslo reikšmę daugelio sričių specialistams, straipsnis bai­ giamas tokiais įsimintinais žodžiais: „Kur bebūtumėte, kiekviename darbe būkite novatoriais — kūrėjais, kurių asmeniški siekiai, asmeniš­ ka laimė glaudžiai susijusi su visos liaudies siekiais, visos tarybinės liaudies kova už šviesų komunistinį rytojų“ 8. Besidomintiems matematika moksleiviams profesorius skyrė knyge­ lę apie P. Čebyševą. Joje autorius supažindina su šio žymaus mate­ matiko biografija, prieinamai paaiškina jo matematinę kūrybą, kuri glaudžiai susijusi su praktikos poreikiais. Neužmiršo profesorius ir jau­ nesniųjų moksleivių — jiems parašė gražų straipsneli „Kaip žmonės iš­ moko žymėti skaičius", išspausdintą 1955 m. „Žvaigždutėje" Nr. 4. Kalbant apie Z. Žemaičio ryšius su mokykliniu jaunimu, negalima pamiršti, kad jis — vienas aktyviausių jaunųjų matematikų olimpiadų organizatorių. Dar 1951 m. jis daug pasidarbavo, organizuodamas Vil­ niaus miesto jaunųjų matematikų olimpiadą — pirmąją matematinę mūsų respublikoje. Nuo 1952 m. kasmet vyksta respublikinės jaunųjų matematikų olimpiados. Jų organizacinėse komisijose arba žiuri visada matydavome prof. Z. Žemaitį, dažniausiai vadovaujantį vienai iš tų komisijų. Daug jo prisidėta prie šių olimpiadų populiarinimo per spau­ dą ir radiją. Prisimename jo nuolatinį domėjimąsi olimpiados rezulta­ tais, nuoširdų džiaugsmą dėl kiekvieno gero mokinių pasirodymo. Kai, iškilmingai baigiant eilinę jaunųjų matematikų olimpiadą, profesorius pasirodydavo tribūnoje, pasitikdavo jį karšti plojimai, o dar audrin­ gesnį plojimai palydėdavo iš tribūnos. Ir mirė šis garbingas žmogus, besirūpindamas mūsų jaunosios kar­ tos mokymu ir auklėjimu, vykstant Lietuvos matematikų draugijos konferencijai, kurioje, be kitų klausimų, buvo ir matematikos mokymo bendrojo lavinimo mokyklose problemos. Norėjo jis mums dar kažką pasakyti, galbūt palikti priesaką mylėti jaunimą, skatinti jį siekti žinių, atiduoti savo gyvenimą liaudies švietimui, bet nebespėjo... Daug kas skiria mus nuo to tolimo Z. Žemaičio jaunystės laikotar­ pio, kai jis dirbo gimnazijos mokytoju: ir praėję metai, ir pasikeitusios 8 Ž e m a i t i s Z. Jauniesiems draugams. Laiškas vid. m-Ių abiturientams.— Literatūra ir menas, 1954.VI.19.

67

socialinės sąlygos. Prisimename jį, visada susijusį su aukštąją mokykla, kartu besirūpinantį vidurinės mokyklos reikalais, mylimą ir gerbia­ mą moksleivių, nors ne kaip tiesioginį mokytoją. Sunku būtų mums šiandien spręsti apie jo, kaip mokytojo, darbą, jei ne trejetas laiškų. Norėdami išbaigti šio talentingo pedagogo port­ retą, brūkštelėkime dar vieną brūkšnelį, leiskime prabilti šiems laiš­ kams. „Daug metų praėjo, man atitrūkus nuo gimtosios Lietuvos žemės, ir šiandien „Izvestijose" radau brangią man iš vaikystės ir jaunystės pa­ vardę,— rašo iš tolimojo Kazachstano mokinė, praėjus keturiasdešimt metų, net abejodama, ar tai jos mokytojas.— Prisiminė viskas, kas brangu, kas seniai praėjo! Kaip norėtųsi, kad tai būtumėte Jūs, kad parašytumėt nors keletą žodelių!" „Brangus mano mokytojau, < ., .> aš vienas iš Jūsų buvusių mo­ kinių < . . . > . Jūs mane mokėte matematikos, kai aš 1912 metais bu­ vau šeštoje klasėje < . . . > . Jūs manęs tikriausiai nebeprisimenate, o aš Jus nuolat prisimenu, vienu metu dažnai rasdavau Jūsų pavardę spaudoje",— rašo profesoriui iš Vitebsko 1955 metais. „Noriu tikėti, kad Jūs prisiminsite nedidelio ūgio juodbruvę mer­ gaitę, kuri mokėsi pas Jus 1914 m. aštuntoje klasėje aritmetikos meto­ diką vien penketais",— stengiasi profesoriui priminti save jo buvusi mokinė laiške, rašytame 1950 metais. Ne kiekvienam mokytojui rašomi tokie šilti laiškai po keturiasde­ šimt metų... Sunku įsivaizduoti tą džiaugsmą, kurį patiria mokytojas, sužinojęs, kad laikas neužgesino mokinių širdyse uždegtos ugnelės.

Evaldas Gečiauskas ZIGMAS ŽEMAITIS IR LIETUVOS MATEMATIKOS ISTORIOGRAFIJA Zigmas Žemaitis palyginti anksti ėmė domėtis matematikos istorija. Antai jau 1927 m. išleido knygutę apie diferencialinio skaičiavimo kūrėją Izaoką Niutoną l. Dar svaresnė šios srities studija buvo Z. Že­ maičio habilitacinis darbas — „Matematikos istoriografija ir Moritz Cantor" (1930). Deja, beveik tris dešimtmečius profesorius dėl įvairių priežasčių matematikos istorijos darbų nerašė. Tik tarybiniais metais jis vėl grįžo į šią sritį, 1957 m. paskelbdamas straipsnį apie Leonardą Oilerį ir 1958 m.— dvi knygutes apie žymųjį rusų matematiką Pafnu­ riju Cebyševą ir didįjį italų fiziką ir matematiką Evangelistą Toričelį. Kad ir su pertraukomis, Z. Žemaitis iš tikrųjų niekada nebuvo nutolęs nuo matematikos istorijos: daug metų jis dėstė universitete jos kursą. Šie darbai iš pasaulinės matematikos istorijos, matyt, sužadino Z. Že­ maičio susidomėjimą Lietuvos matematikos istorija — sritimi, kuri bu­ vo ypač apleista. Tad Žemaitis tapo pirmuoju lietuvių mokslininku, ėmusiu tirti matematikos raidą Lietuvoje. Visai suprantamas daiktas, kad Z. Žemaitis tyrinėjimo objektu pa­ sirenka matematikos dėstymą senajame Vilniaus universitete, nes ja­ me glūdi Lietuvos matematikos ištakos. Pirmieji darbo rezultatai pa­ skelbiami 1959 metais2. Ir paskui per likusius savo gyvenimo metus įvairiuose leidiniuose profesorius išspausdino nemažai straipsnių, kur nušviečiamas matematikos dėstymas Lietuvoje nuo 1579 m. iki 1832 me­ tų. Juose ypač daug kalbama apie žymiuosius mūsų matematikus P. Norvaišą, Z. Revkovskį, O. Krygerį ir kitus. Apskritai imant, Z. Žemaitis turėjo ir pirmtakų, tyrinėjusių ar bent užkliudžiusių matematikos raidos Lietuvoje istoriją. Antai jau J. A. Proišhofas mini šiuos universiteto matematikos profesorius: Jokū­ bą Vujeką, Tomą Klagę (Clagius), Osvaldą Krygerį ir Albertą Tilkovsk į3. S. Rostovskis, be šių profesorių, nurodo Lauryną Bojerį, Jokūbą Markvartą, Valentiną Skovydą, Joną Gogolevskį, dėsčiusius nuo uni­ versiteto įsteigimo iki 1662 metų. Osvaldui Krygeriui priskiriami vei­ kalai, parašyti jo mokinių 4. 1 Šį ir kitus čia minimus darbus žr. V. Bogušio sudarytoje Z. Žemaičio darbų bibliogra­ fijoje. 2 Ж е м а й т и с 3. Математика в старом Вильнюсском университете в период гос­ подства ордена иезуитов.— III межреспубликанская конференция по вопросам исто­ рии естествознания и техники в Прибалтике. Вильнюс, 1959, с. 37—39. 3 P r e u s c h h o f f J. А. Universitas Vilnensis. Vilnae, 1707. 4 R o s t o w s k i S. Lithuanicarum Societatis Jesu historiarum provincialium pars prima. Vilnae, 1768, p. 402.

69

M. Balinskis primena matematikos profesorių Jokūbą Bosgravijų. Jis rašo, kad P. Norvaiša turėjęs daug naudos iš 2. Rosinjolio ir 2. Flerė privačių paskaitų, kurias jie skaitę grupei jėzuitų. Paskaitų turi­ nys nenurodomas. Knygoje kaip priedas yra perspausdinta „Propositio­ nes mathematicae ex geometria civili et militari Demonstrabuntur in Alma Academia et Universitate Vilnensi... 1744" 5. Teofilis Zebravskis Lenkijos ir Lietuvos valstybėje išleistų matema­ tikos ir fizikos knygų bibliografijoje išvardija ir apibūdina kai kuriuos Lietuvos matematikų Adomo Freitago, Jono Rudaminos Dusetiškio, Juozo Narūnavičiaus-Naronskio, Bernardo Siručio, Jokūbo Nakcijonavičiaus, Tomo Žebrausko ir kitų veikalus6. J. Bielinskis, žinomas Vilniaus universiteto istorijos autorius, spe­ cialioje studijoje yra apžvelgęs matematikos padėtį senajame Vilniaus universitete, pateikdamas nemažai naujų bibliografinių duomenų {va­ dovėliai, tezės, rankraščiai) apie atskiras matematikos šakas7. Veikale randame daugelio matematikų biografijos duomenų. Šiuos duomenis J. Bielinskis papildo Vilniaus universiteto istorijoje, kurioje mini ma­ tematikos profesorius M. Bistžickį, S. Jurevičių, A. Klingerj, Z. Niemčevskį, B. Dobševičių ir kitus, nurodydamas taip pat periodinėje spau­ doje skelbtus matematinius straipsnius8. Tačiau visų minėtų autorių darbuose matematikos istorija apribo­ jama biografiniais ir bibliografiniais dalykais ir beveik visiškai ne­ nagrinėjamas matematikos veikalų turinys, todėl daug įdomių_ir svarbių faktų šie tyrinėtojai neiškėlė. Tuo atžvilgiu savo pirmtakus pra­ lenkė Z. Žemaitis. Beje, jis patikslino nemaža ir biografinių bei biblio­ grafinių detalių. Antai J. Bielinskis teigė, kad Vilniaus universitete dėstęs žymus lenkų matematikas Adomas Kochanskis (1631—1695) 9. Z. Žemaitis ginčija šį teiginį, nurodydamas, kad: 1) nėra užregistruota „Laureae", kuri tuo laiku buvo kruopščiai rašoma; 2) A. Kochanskis vargu ar galėjęs toks jaunas būti matematikos profesoriumi (išvyko iš Vilniaus 1655 m .)10. Tačiau tiksliai žinoma tik tai, kad A. Kochanskis yra studijavęs Vil­ niaus universitete. K. Targoš, nušviesdama Lenkijos mokslininkų susi­ rašinėjimą su A. Kircheriu, cituoja laišką, kuriame A. Kochanskis mini 5 B a 1 i n s k i M. Dawna Akademia Wilenska. Proba jej historyi od založenia w roku 1579 do ostatecznego jej przeksztatcenia w roku 1803. Petersburg, 1862, p. 259. 6 2 e b r a w s k i T. Bibliografija pišmienictwa polskiego z dzialu matematyki i fiziki oraz ich zastosowan. Krakow, 1873. 7 B i e 1 i ii s k i J. Stan nauk matematyczno-fizycznych za czasbw W szechnicy W ilenskiej. Warszawa, 1890. 8 B i e l i n s k i J. Uniwersytet Wilenski (1579— 1831). Krakow, t. 1—3. 1899—1900. 8 Ten pat t. 3, p. 227. 10 Ж е м а й т и с 3. Физико-математические науки в старом Вильнюсском универси­ тете (1579—1832).— Liet. matėm, rink., 1962, t. 2, Nr. 2, p. 289—317.

70

tiktai savo studijas Vilniaus universitete11. Tai paremia Z. Žemaičio nuomonę. Z. Žemaičio spėjimas, kad A. Kochanskio matematikos mo­ kytoju buvęs O. Krygeris, nepatvirtintas. Z. Žemaitis teisingai kelia klausimą dėl nepagrįsto J. Bielinskio tei­ ginio, jog aukštąją matematiką Vilniaus universitete nuo 1762 m. pra­ dėjęs dėstyti iš Prancūzijos atvykęs jėzuitas Ž. Rosinjolis (Jean Ros­ signol). Profesoriaus nuomone, Ž. Rosinjolis dėstęs ne aukštąją, bet aukštesniąją elementarinę matematiką. Ž. Rosinjolis skaitė matematikos kursą penkiems klausytojams, jau baigusiems universitetą ir dėsčiusiems kolegijose, o šeštasis įsiprašė jau žinomas gabumais matematikai studentas P. Norvaiša. Išvykdamas iš ‘ Vilniaus universiteto, Ž. Rosinjolis rekomendavo P. Norvaišą ma­ tematikos dėstytoju. Z. Žemaičio tvirtinimą, kad P. Norvaiša susipaži­ nęs su aukštąja matematika ne iš Ž. Rosinjolio, remia nauji faktai, ro­ dantys, jog aukštąją matematiką Vilniaus universitete jau dėstė J. Nakcijonavičius ir net T. Žebrauskas 12. Verta pažymėti, kad J. Nakcijonavičius dėstė matematiką su Ž. Rosinjoliu vienu metu 13. Pažvelgę į ilgą Ž. Rosinjolio publikuotų darbų sąrašą, taip pat ne­ randame spaudinio apie aukštąją matematiką 14. ‘ Beje, reikia sutikti ir su Z. Žemaičio prielaida, kad P. Norvaiša savarankiškai studijavęs aukštąją matematiką iš Niutono veikalų. Ga­ limas daiktas, kad J. Nakcijonavičius sudomino jį aukštąja matematika, bet tuomet būtų labiau patikima, kad jis P. Norvaišai rekomendavęs Leibnico ir Ch. Volfo darbus. Sia proga galima patikslinti ir datas, kada skaitė Ž. Rosinjolis ir P. Norvaiša: iš tikrųjų pirmasis Vilniuje dėstė ne 1763—1765 m., bet nuo 1761 m. iki 1763 m., o P. Norvaiša dėstė Gardine ne 1767—1769 m.r o 1763—1765 metais 15. Z. Žemaitis apskritai skyrė daug dėmesio įvairiapusiškai P. Norvai­ šos veiklai16. XIX a. pradžioje T. Žickio parašytoje biografijoje17 ne­ atsispindėjo P. Norvaišos mokslinė veikla ir daugelis jo gyvenimo mo­ mentų. Z. Žemaitis pagal priedėlį prie pavardės „Milikont" nustatė, 11 T a r g o s z K. Polscy korespondenci Atanazego Kirchera i ich wklad vr jego dzielo naukowe.— Studia i materiaiy z dziejów nauki polskiej. Seria A. Historia nauk spolecznych, zeszyt 12, 1968, p. 117— 136. 12 Г я ч я у с к а с Э. Зачинатели распространения идеи высшей математики в Литве в XVIII в.— Liet. matėm, rink., 1971, t. 11, Nr. 2, p. 448. 13 Diarium Collegii Acad. Viln. S. J. 1752— 1766.— Lietuvos TSR centrinis valstybinis istorijos archyvas, f. 1135, ap. 20, b. 303 (1761— 1763 m.). 14 S o m m e r v o g e l C. Bibliothèque de la Compagnie de Jésus. Bruxelles—Paris, t. 7, 1898. 15 Diarium (1761— 1766 m.). 16 Ж е м а й т и с 3. Выдающийся профессор математики старого Вильнюсского уни­ верситета Францпск Норвайша (1742— 1819).— Liet. matėm, rink., 1964, t. 4, Nr. 2, p. 261— 290. 17 2 y c k i T. Wiadomosci o iy ciu i pracach uczonych s. p. Franciszka Nanvoysza.— Dziennik Wileriski, 1820, t. 3, p. 1— 15.

71

kad P. Norvaiša gimė bajorų Norvaišų dvarelyje Milikontuose, septyni kilometrai nuo Adutiškio. Jis dėstė matininkų kursuose, kurie turėjo nustatyti 30 vietovių geografines koordinates ruošiamam žemėlapiui, vadovavo inžineriniams darbams, valant Nemuno vagą nuo akmenų, trukdančių laivybai (1771—1775), A. Tyzenhauzo pavedimu iki 1782 m. keliavo po užsienį— Vokietiją, Olandiją, Angliją, Prancūziją, kad nu­ pirktų instrumentų planuojamai steigti Gardine astronomijos observato­ rijai ir, susipažinęs su pramone, prekyba, transportu ir mokslu šiose šalyse, paruoštų rekomendacijas, ką galima pritaikyti Lietuvoje. Vėliau, apie 1790 m., P. Norvaiša paruošė hidraulinės mašinos pro­ jektą, pagal kurį universitetas užsakė Gotlibo firmai Hamburge paga­ minti jos modelį. Visus šiuos klausimus dar reikia išsamiau nagrinėti. Kadangi turi­ me maža P. Norvaišos darbų (pagrindinė medžiaga — aukštosios gry­ nosios matematikos kurso metinės programos18), tai reikšmingas bet koks rastas naujas faktas. Z. Žemaitis aptiko palyginti nemaža archy­ vinės medžiagos, padedančios plačiau nušviesti P. Norvaišos matema­ tikos darbus. Pirmiausia minėtina elementariosios matematikos kurso, papildyto aukštosios matematikos dalykais, programa, paruošta P. Nor­ vaišos. Ji buvo išspausdinta 1790 m. Minske (?). Z. Žemaičio nuomone, ši programa buvusi skirta jėzuitų ordino kolegijoms Rusijoje. Vis dėl­ to greičiausiai tai universiteto matematikos kurso įvadinė dalis (plg. Prospectus lectionum, 1789—1790 m.). Mat, P. Norvaišos paskaitos, pa­ rengtos pagal naujausius matematikos šaltinius, ne visada būdavo įkandamos studentams, neturintiems tvirtų elementariosios matemati­ kos pagrindų. Z. Žemaitis Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje rado ir kruopščiai išanalizavo rankraštį, kuriame aiškinami aukštosios mate­ matikos pagrindai19, Profesoriaus nuomone, tai P. Norvaišos skaitytų paskaitų užrašai. Iš tikrųjų turinys, dėstymo tvarka ir formulavimai visiškai sutampa su jo kurso programomis 20. Z. Žemaitis yra apžvelgęs ir Vilniaus universiteto profesoriaus Zig­ mo Revkovskio kūrybinį kelią21. Zigmas Revkovskis nuo 1829 m. pradėjo skaityti fakultatyvų tiki­ mybių teorijos kursą, kuris 1830/31 m. m. pasidarė privalomas. Z. Rev­ kovskis sudarė tikimybių teorijos kurso programą22 pagal Laplaso, 18 Prospectus lectionum < . . . > in Alma Universitate Vilnensi. Vilnae, 1783— 1793, 1797— 1802; Catalogus praelectionum in < . . . > Universitate Vilnensi. Vilnae, 1805—1807; Praelectiones in Universitate < :.. Vilnensi. Vilnae, 1808—1830. 19 Tractatus brevis de Fluxionibus.— VUB, f. 3—1802. 20 Zx. Prospectus lectionum < . . Vilnae, 1783—1793, 1797— 1802; taip pat „Tracta­ tus brevis de Fluxionibus". 21 Ж е м а й т и с 3. Профессор Вильнюсского университета 3. Ревковский (1807— 1893) и математическое исследование производственных процессов.— Liet. matėm, rink., 1963, t. 3, Nr. 1, p. 289—314. 22 VUB, f. 2-KC 326.

72

Muavro, brolių Bernulių, Kondorsė, Lakrua veikalus. Rusijos Mokslų Akademijos posėdyje žymus matematikas M. Ostrogradskis, gerai įver­ tinęs šią programą, pasiūlė dėstyti tikimybių teoriją visuose Rusijos imperijos universitetuose. Verta pažymėti, kad Ignas Domeika 1822 m. parašė tyrinėjimą apie skirtingus diferencialinio skaičiavimo (Leibnico, Niutono, Dalambero, Oilerio, Lagranžo) pagrindimo metodus. Ta pačia tema 1827—1828 m. buvo parašytas Z. Revkovskio tyrinėjimas (KC-368). Po 1831 m. sukilimo ištremtas iš Lietuvos, Z. Revkovskis, dirbdamas įvairiose Rusijos susisiekimo ministerijos žinybose, susidomėjo gamy­ binių procesų matematiniu aprašymu ir paskelbė keletą šios srities mokslinių darbų rusų ir lenkų kalbomis. Dėl jų vertės būta skirtingų nuomonių. Pavyzdžiui, akademikas P. Cebyševas nepripažino Z. Rev­ kovskio teorijos, bet akademikas I. Somovas, gerai ją įvertinęs, re­ komendavo jo darbus spausdinti. Akademikų pavardes pagal inicia­ lus nustatė Z. Žemaitis. 1882 m. grįžęs į Vilnių, Z. Revkovskis toliau tęsė darbus, matema­ tiškai nagrinėdamas įvairius pramonės, žemės ūkio darbo procesus, fi­ nansinę veiklą, administracinį valdymą. Pagrindiniai Z. Revkovskio teiginiai išdėstyti jo veikale „Analitinės ekonomijos pradmenys"23. Čia išspausdintas ir neigiamas Krokuvos mokslų draugijos atsiliepimas su Z. Revkovskio atsakymu į kritiką, nu­ rodant, kad profesorius I. Domeika teigiamai įvertinęs jo teoriją. „Inženernij žurnal" 1888 m. išspausdino šį darbą rusų kalba su redakcijos prierašu, kuriame išreiškiama abejonė dėl galimybės tiesiogiai taikyti teoriją praktikoje, bet darbas esąs vertas dėmesio dėl originalios idė­ jos ir panaudoto matematinio metodo. Tais pačiais metais Z. Revkovskis šį straipsnį išleido Vilniuje at­ skiru leidiniu24. Z. Revkovskio idėjos pralenkė to meto gyvenimo poreikius, neturėjo paklausos ir todėl nebuvo įgyvendintos. Mūsų dienomis bendroji jo idėja „matematizuoti" tapo aktuali, visų pripažinta ir sėkmingai nau­ dojama praktikoje. Tačiau laikas bėga ir vis daugiau kaupiasi faktų, kurie ne tik pa­ tvirtina Z. Žemaičio teiginius, bet ir papildo juos, patikslina, o kartais net paneigia. Tai natūralus mokslinių ieškojimų procesas. Antai ir Z. Žemaičio teiginys (perimtas iš kitų istorikų), kad po P. Norvaišos per 11 metų neatsirado aukštosios grynosios matematikos dėstytojo, yra klaidingas. 1809—1810 m. ekstraordinarinis aukštosios taikomosios matematikos profesorius Z. Niemčevskis pradėjo dėstyti diferencialinį ir integralinį skaičiavimą ir dėstė iki 1820 m. pabaigos (žr. „Praelectio23 R e w k o w s k i Z. Początki ekonomii analitycznej. W ilno, 1887. 24 Р е в к о в с к и й C. Аналитическая теория работ вообще. Вильно, 1888.

73

nes.. 1 8 0 9 —1820). Klaida atsirado dėl profesoriaus titulo, kuris ne­ atitinka dėstomo dalyko turinio. Abejonę kelia tvirtinimas, kad T. Žickis Edukacinės komisijos lai­ kais, 1797 m., prieš P. Norvaišos norą buvęs paskirtas elementarinės matematikos profesoriumi. 1784 m. T. Žickis gynė tezes (pagal Niuto­ ną), pirmininkaujant P. Norvaišai, ir tikriausiai buvo tinkamas minė­ toms pareigoms, o didžiulė T. Žickio pagarba P. Norvaišai, išreikšta gyvenimo aprašyme25, rodo, kad konfliktų tarp jų nebuvo. Rankraščiu likusiame straipsnyje „Matematika senajame Vilniaus universitete" Z. Žemaitis pailgina matematikos profesorių sąrašą, rem­ damasis „Laureae", net dvylika asmenų! Aptaręs rankraščius ir spaus­ dintus matematikos darbus, autorius apgailestauja dėl to, kad Lietu­ voje nėra daugelio šių leidinių ir todėl negalįs išsamiau nušviesti jų turinio. Rankraščiu liko ir straipsnis „Istorinė lietuvių matematinės litera­ tūros apžvalga", kur Z. Žemaitis apžvelgia pirmuosius elementarinės matematikos vadovėlius lietuvių kalba XIX a., savamokslių Antano Ba­ ranausko ir Aleksandro Dambrausko-Jakšto matematikos darbus, su­ registruoja XX a. išspausdintus matematikos vadovėlius, populiariąją literatūrą iki 1964 m., mokslinius darbus iki 1940 metų. Bibliografiniu atžvilgiu ši apžvalga vertinga minėto laikotarpio Lietuvos matematikos tyrinėtojams. Po Z. Žemaičio darbų pasirodė kelios studijos, kuriose šiek tiek pa­ liečiama ir Lietuvos matematikos istorija, bet, deja, neatsižvelgta į Z. Žemaičio tyrinėjimus. Antai 1963 m. J. Diani ir A. Vachulka išleido studiją26, nušviečian­ čią Lenkijos matematinės minties praeitį. Autoriai, rašydami apie Vil­ niaus universitetą, sumini keletą matematikos profesorių, duodami nau­ jų faktų ir aiškinimų. Jie nurodo, kad J. Bosgravijus susirašinėjo su K. Klavijum. Studijoje trumpai panagrinėti Jono Rudaminos Dusetiškio knyga27 ir O. Krygerio aritmetikos vadovėlis, išvardyti jo mokinių darbai. Įdomu pažymėti, kad aukštosios matematikos dėstymo pradinin­ ku Vilniaus universitete 2. Rosinjolis jau nebelaikomas. Tačiau auto­ riai, nežinodami T. Žebrausko veiklos, neteisingai laiko pirmuoju aukš­ tosios matematikos idėjų skleidėju Lietuvoje Bernardą Sirutį28. Beje, J. Diani ir A. Vachulkos studijoje Lietuvos matematikai priskirti Len­ kijai. 25 Z y c k i T. Wiadomosci o žyciu i pracach uczonych s. p. Franciszka Narwoysza.— Dzienik Wilenski, 1820, t. 3, p. 1—15. 26 D i a n n i J., W a c h u l k a A. Tysiąc lat polskiej mysli matematycznej. Warszawa, 1963. 27 R u d o m i n a D u s i a t s k i J. Illustriora theoremata et problemata mathematica < . . .> . Vilnae, 1633. 28 2r. T a q j i y c K a c 3. Cit. str.

74

Kolektyvinės „Tėvyninės matematikos istorijos"29 pirmajame tome taip pat apibūdinamas matematikos dėstymas Vilniaus universitete iki 1800 metų. Deja, čia visai be pagrindo vaizduojama siaura matemati­ kos, dėstytos Vilniaus universitete, apimtis. Teigiama, kad matemati­ kos kursas jėzuitų valdomame universitete apsiribojęs aritmetika (O. Syčkar, p. 166). Tačiau O. Krygerio 1632 m. rankraštis rodo, kad tais pačiais metais skaityta Euklido ir praktinė geometrija, o 1753 m. T. Žebrauskas dėstė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo prad­ menis. Nė kiek nesuabejojus, kartojamas senas, niekuo neparemtas teigi­ nys. jog aukštąją matematiką universitete dėstyti pradėję Ž. Rosinjolis ir Ž. Flerė. J. Nakcijonavičiaus knyga „Praelectiones..." kažkodėl laikoma rankraščiu. Matematinės literatūros, pagal kurią prof. P. Nor­ vaiša sudarinėjo savo matematikos kursą, autorių skaičius skelbiamas daug mažesnis, negu užfiksuota P. Norvaišos programose (I. Pogrebyskis). Pasitaiko ir kitokio pobūdžio netikslumų. Sakoma, kad Vilniaus jėzuitų akademija egzistavusi ukrainiečių—baltarusių žemėse. Teiginiu, kad iki pilno universiteto trūkę Teisės ir Medicinos fakultetų, norima pagrįsti nuomonę, jog Vilniaus universitete matematika buvusi dėsto­ ma tokio lygio, kaip kolegijoje (A. Bogoliubovas), tarsi Filosofijos fa­ kultete nebūtų veikusi matematikos katedra, tarsi viduramžiais teisė ir medicina būtų turėjusi įtakos matematikos dėstymui. „Tėvyninės matematikos istorijos" antrajame tome randame skyre­ lį „Matematika Vilniaus universitete", kurio autoriai S. Kirą ir N. Bespamiatnychas apžvelgia 1801—1832 m. laikotarpį. Skyrelyje kalbama apie pagrindinius aukštosios grynosios matematikos profesorius: P. Nor­ vaišą, Z. Niemčevskį ir A. Virvičių. Čia nurodoma, kad Z. Niemčevskio dėstytas kursas atspindėjo naujus matematikos pasiekimus ir naują dėstymo sistemą pagal Paryžiaus politechnikos mokyklos pavyzdį. Kal­ bėdami apie prof. K. Langsdorfą, dėsčiusį algebrą, autoriai atskleidžia /aktą, kad jis domėjosi diferencialinio skaičiavimo pagrindimo klausi­ mu. Kaip jau minėjome, vėliau šia tema rašė I. Domeika ir Z. Revkovskis. Taip pat trumpai nušviečiamas tikimybių katedros įsteigimas Vilniaus universitete ir tos katedros profesoriaus Z. Revkovskio už­ mojai. Antrasis lomas teigiama prasme skiriasi nuo pirmojo, ką, matyt, reikia sieti su tuo, kad vienas iš autorių — N. Bespamiatnychas rimtai studijavo aprašomojo laikotarpio matematikos būklę Vilniaus universi­ te te 30. Studijos autorius deramai įvertina P. Norvaišos paskaitas, pa­ 29 История отечественной математики. Т. 1. (до 1800). Киев, 1966; т. 2. (1801— 1917), Киев. 1967. 30 Б е с п а м я т н ы х Н. Д. Математика в Вильнюсском университете (1803—1832).— Уч. зап. Карел, пед. нн-та, 1963, т. 14, с. 49—69. #

75

žymėdamas jų enciklopediškumą. P. Norvaišos paskaitų lygį netiesio­ giai charakterizuoja Z. Niemčevskis raporte iš Paryžiaus, kur jis gilino matematikos žinias pirmajame XIX a. dešimtmetyje. Raporte dėkojama P. Norvaišai už gerą paruošimą, įgalinusį sėkmingai studijuoti Pa­ ryžiuje. N. Bespamiatnychas nemažai vietos skiria Z. Revkovskiui. Sa­ koma, kad jo dėstyta tikimybių teorija buvusi pirmas sistemingas šio dalyko kursas Rusijos imperijoje. Studijos priede paskelbta Z. Revkovskio kurso programa. N. Bespamiatnychas nepagrįstai laiko dingusiais kai kuriuos Z. Revkovskio rankraščius. Z. Žemaitis yra nurodęs jų saugojimo vietą ir signatūras: Vilniaus universiteto bibliotekoje yra egzamino žodžiu at­ sakymai (KC-328) ir tyrinėjimas-egzaminas raštu (KC-368), o kurso san­ trauka buvo išspausdinta 1828 metais31. Dingęs yra tik tikimybių teo­ rijos paskaitų kursas, buvęs Varšuvos universiteto bibliotekos rankraš­ tyne. B. Chmielevskis32 apžvelgia trigonometrijos dėstymo raidą Vil­ niaus universitete, nagrinėdamas J. Nakcijonavičiaus, Ž. Rosinjolio, J. Sniadeckio ir M. Polinskio trigonometrijos vadovėlius. B. Chmie­ levskis, kaip ir kiti autoriai, klysta teigdamas, kad 1761 m. išspausdin­ tas antrasis J. Nakcijonavičiaus „Praelectiones.. leidimas. Iš tikrųjų 1759 m. pasirodė „Praelectiones..." t. 1, kuriame išdėstoma aritmetika, o 1761 m.—„Praelectiones...", pažymėtas irgi t. 1, jau skiriamas geo­ metrijai ir trigonometrijai. Lenkijoje 1969 m. buvo išspausdintas Z. Pavlikovskos straipsnis33, kuriame nagrinėjami A. Kochanskio matematiniai darbai ir aprašomi kai kurie jo gyvenimo momentai. Pavyzdžiui, A. Kochanskis, baigęs vidurinį mokslą Toninėje, 1652 m. įstojo į jėzuitų ordiną ir, išbuvęs dvejus metus naujokyne Vilniuje, ėmė studijuoti filosofiją. 1655 m. išvyko iš Vilniaus. Trumpai pabuvęs Viurcburge (Herbipolyje), ordino išsiųstas į Molsheimą, čia baigė filosofijos studijas ir po- to dėstė įvai­ riose kolegijose. Šie faktai rodo, kad A. Kochanskis Vilniuje dar ne­ buvo baigęs studijuoti filosofijos ir todėl negalėjo profesoriauti uni­ versitete. Taigi Z. Žemaitis, neigęs A. Kochanskio profesoriavimą Vil­ niaus universitete, buvo teisus. Kaip matome, Z. Žemaičio paliesta matematikos mokslo raida se­ najame Vilniaus universitete yra nepaprastai svarbi ir dar laukia to­ 31 R e v k o w s k i Z. O początkach i wzrošcie rachunkow prawdopodobienstw. Wilno, 1828. 32 Х м е л е в с к и й Б. Развитие тригонометрии в старом Вильнюсском университе­ те.— Liet. matėm, rink., 1962, t. 2, Nr. 2, p. 319—342. s 3 P a w l i k o w s k a Z. Adam Adamandy Kochanski i jego prace matematyczne.— Roczn. Polsk. Tow. Matėm. Seria II, W iad. Matėm. 1969, 11, p. 19—48.

76

lesnių tyrinėjimų. Lietuviškoje mokslų istorijoje Z. Žemaičio darbai šia tema yra vieni iš pirmųjų. Apžvelgus pagrindinius Lietuvos matematikos istoriografijos darbus iki 1969 m., turime pripažinti, kad tyrinėjimai geriausiu atveju tik įpusėti. Iki šiol neturime Lietuvoje spausdintų matematikos knygų bib­ liografijos, dar nesuregistruoti ir neištirti seni matematikos rankraš­ čiai, neišsamus matematikoje pasireiškusių asmenų sąrašas.

Juozas Marcinkevičius, Kazimieras Umbražiūnas ZIGMAS ŽEMAITIS IR VILNIAUS KRAŠTAS Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. Z. Žemaitis sugrįžo į Lietuvą iš Rusijos ir su visa energija pasinėrė į kultūros švietimo darbą, imdamasis steigti Švenčionių lietuvių gimnaziją. Kodėl pasirin­ ko šį veiklos barą, aiškina pats: „Daug yra pas manė noro važiuoti į Šventėnus (Z. Žemaitis Švenčionis savo to meto raštuose vadino Šventėnais.— aut.)r nes ten lauktų manęs didelis ir dėkingas darbas, be to, savarankus, savo krašte, tarp savo žmonių, ramiam kampelyje, netoli Vilniaus" (1918.VII.17 laiškas žmonai). Tačiau neilgai -teko jam dirbti Švenčionyse: 1919 m. balandžio mė­ nesį Vilniaus kraštą užgrobė buržuazinės dvarininkinės Lenkijos ka­ riuomenė. Krašte prasidėjo teroras ne tik prieš revoliucinio judėjimo dalyvius, aktyvius Tarybų valdžios kūrėjus Lietuvoje, bet ir prieš vi­ sus tuos gyventojus, kurie nepritarė pilsudskiniams okupantams. Z. Že­ maitis, žinodamas apie okupacinės valdžios represijas prieš Vilniaus krašto gyventojus, nutarė pasilikti Kaune ir negrįžti į Švenčionis. Šį savo nutarimą laiške žmonai-1919.VIII.31 taip motyvavo: „Praėjusiame laiške rašiau, kad dėl savo artimiausios ateities svyruoju, nežinodamas, kurion pusėn reikia kreipties. Buvau manęs važiuoti Šventėnuosna, kur mane traukia širdis, bet dabar galutinai priverstas esu atsisakyti. Ma­ čiausi su keletą žmonių iš Vilniaus; visi pasakoja, kad santykiai su lenkais vis eina blogyn; lenkai pradėję areštuoti visus labiau susipra­ tusius lietuvius provincijoje, kurie gali mat paveikti ant žmonių nepa­ geidaujamoj lenkams dvasioje". Toliau tame pačiame laiške Z. Žemai­ tis pateikia lenkų okupacinės kariuomenės siautėjimo Vilniaus krašte duomenų, vertusių jį apsispręsti ir pasilikti Kaune. „Nuvažiavęs ten (į Vilniaus kraštą.— aut.), negalėčiau ištylėti, matydamas tokius faktus, taigi ir turėčiau Lukiškių kalėjimo paragauti. Visi sako, kad iš to maža būtų naudos visuomenei, aš gi žinau, kad visų mažiausia jos būtų mano sveikatai. Visa tai turėdamas omeny, draugų ir pažįstamų patariamas pasilieku čia". Gyvendamas Kaune, Z. Žemaitis nuolat rūpinosi Vilniaus krašto rei­ kalais, stengdamasis kuo aktyviausiai dalyvauti lietuvių tautos kovo­ je dėl savo šalies istorinės sostinės grąžinimo Lietuvai. Z. Žemaitis, nors turėjo daug darbo universitete, gana produktyviai reiškėsi pub­ licistikoje, gindamas Lietuvos teises į Vilnių ir Vilniaus kraštą. Jau 1918 m. pabaigoje laikraštyje „Nowiny Litewskie" („Lietuvos naujie­ nos") M. P. kriptonimu paskelbė straipsnį „Apie Vilniaus miesto ir 78

Vilniaus gubernijos ateitį" l. Tais pačiais metais šis straipsnis išėjo at­ skira brošiūra. Kyla klausimas, kokios priežastys paskatino Z. Žemaitį lenkų kalba parašyti ir išleisti minėtąjį, o vėliau ir kitus darbus Vilniaus krašto tematika? Pagrindinis motyvas, vertęs jį, kaip ir ne vieną to meto lietuvių kultūros veikėją, rašyti panašaus pobūdžio darbus, buvo tų dienų Len­ kijos valdančiųjų sluoksnių imperialistinė grobikiška politika Lietuvos atžvilgiu. Antai 1918 m. rugsėjo 22 d. Varšuvoje įvyko Lietuvos, Bal­ tarusijos ir Ukrainos dvarininkų atstovų susirinkimas, kuriame J. Sienkovskis pareiškė: „Esu lenkas iš Lietuvos. Ir tų Reinių, tos mano arti­ miausios tėvynės vardu pareiškiu: turime prisijungti prie Lenkijos valstybės, turime sudaryti vieną vienetą su Lenkija"2. Buržuazinės Lenkijos vyriausybė, įsiklausydama į lenkų dvarininkų pageidavimus, 1918 m. gruodžio 21 d. sudarė šiaurės Lietuvos apygardai Laikinąją valdančiąją komisiją su centru Vilniuje. Tai komisijai vadovavo Len­ kijos užsienio reikalų ministras L. Vasilevskis ir L. Kolankovskis. At­ skiroms Lietuvos vietoms valdyti buvo numatyta paskirti: Kaunui — K. Mickevičių, Šiauliams — K. Piotrovičių, Telšiams — S. Narutovičių, Ukmergei — S. Montvilą, Zarasams — R. Koscialkovskį, Raseiniams — E. Kudrevičių, Panevėžiui — Z. Švoinickį. Visa tai rodo, jog buržuazinė dvarininkinė Lenkija rengėsi inkorporuoti Lietuvą į Lenkijos sudėtį3. Pilsudskinėje ir endekinėje Varšuvos ir Vilniaus lenkų spaudoje atvirai buvo keliamas klausimas dėl lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žemių prijungimo prie Lenkijos. . Tokių aplinkybių verčiamas, Z. Žemaitis 1918 m. parašė ir išleido minėtą knygelę lenkų kalba „Apie Vilniaus miesto ir Vilniaus guberni­ jos ateitį". Tais pačiais metais J. R. kriptonimu išėjo jo brošiūra „Len­ kų—lietuvių klausimas dabartiniu metu"4, o 1920 m.—„Apie lenkų— lietuvių uniją" 5. Apie šių publikacijų rengimą 1918.XII.2 laiške žmonai jis rašė: „Visų pirma brošiūros, apie kurias Tau pasakojau. Viena jų išėjo laikrašty „Nowiny Litewskie" ir turbūt jau atspausta skyrium („O przyszlošč Wilna i gub. Wilenskiej", No 9—13). Kita turbūt, jau bus išėjusi atskira brošiūra. Spaustuvė sutrukdė, o jau seniai buvo laiko ir reikalo jai pasirodyti. Rašau dabar trečią, nes matau, kad mano ke­ liamieji argumentai visgi veikia, dabar gi yra toks laikas, kad reikia leisti kovon visą artileriją, ir sunkiąją, ir lengvąją, t. y. ir svarbiausius, ir menkesnius argumentus. Mano spėjimai, kad tautų ir valstybių klau­ 1 M. P. O przyszlošč miasta W ilna i gubem ji W ilenskiej.— Nowiny Litewskie, 1918.XI.26, p. 27—30. 2 O granice wschodnie panstwa polskiego. W arszawa, 1918, p. 25. 3 L o s s o w s k i P. Stosunki polsko-Jitewskie w latach 1918—1920. Warszawa, 1966, p. 46. * J. R. Kwestja polsko-litewska w chwili obecnej. Wilno, (1918). 5 Z. i . O unję polsko-litewską. Wilno, 1920.

79

simus spręs turbūt ne diplomatai mūsiškiai ir svetimieji, o visgi pla­ čiosios žmonių minios, rodos, pradeda vykti gyvenime, tai ir veikti reikia ne tiek į pavienius diplomatus ir visuomenės veikėjus, o į mi­ nias. Mano brošiūrų uždavinys ir tikslas — kaip tik tas yra — veikti į minias, operuojant suprantamais argumentais". Z. Žemaitis, kreipdamasis į Lietuvos lenkus, buvo tos nuomonės, jog Lietuvoje ir ypač Vilniaus krašte gyvenantys lenkai yra per ilgus amžius sulenkėję lietuviai. Jis atmetė tvirtinimą, jog žmogus galįs pri­ klausyti vienai ar kitai tautai iš įsitikinimo. Jo manymu, negalima būti iš įsitikinimo japonu ar kinu, jais reikia gimti. Z. Žemaitis savo brošiūrose įrodinėjo, jog Lietuva, kaip ir kitos kaimyninės tautos, turi teisę į valstybingumą su sostine Vilniumi. Jis ypač jautriai reagavo į buržuazinės Lenkijos pretenzijas užgrobti Vil­ nių ir Vilniaus kraštą. Z. Žemaitis pabrėžė, jog tie žmonės, kurie žada Vilniui ir Vilniaus kraštui, prijungtiems prie Lenkijos, šviesią ateitį, . .sąmoningai kalba netiesą, nes Vilniaus miestas, kuris atsidurs ko­ ridoriaus gale, tarsi pogrindyje, dirbtinai išrėžtas iš gyvo Lietuvos kū­ no, negalės būti netgi paprastu gubernijos miestu, bus atskirtas nuo likusio krašto svetimų valstybių (Rusijos ir Lietuvos) sienų ir dėl to neturės jokios administracinės ir kultūrinės reikšmės, taigi baisiai nu­ smuks: sumažės gyventojų skaičius, pasiliks galbūt tik trečdalis arba ketvirtadalis visų gyventojų. Galimybė gauti darbą, uždarbių išnyks". Z. Žemaitis gana įžvalgiai įspėjo Lenkijos imperialistus, jog jų užgrob­ tas Vilnius „visada bus lietuvių ir lenkų nesantaikos obuoliu“ 6. 1920 m. Z. Žemaitis išleido naują knygelę „Apie lenkų—lietuvių uniją". Šiame darbe jis vėl įrodinėjo, kokią politinę, ekonominę ir kul­ tūrinę žalą padarytų Lietuvai unija su Lenkija. O tiems lenkų politi­ kams, kurie stengėsi nuo Lietuvos atplėšti Vilnių ir Vilniaus kraštą, Z. Žemaitis rašė: „Pavyzdžiui, nepagrįstomis pretenzijomis vadina nau­ jai susikūrusios Lietuvos valstybės siekimą gauti Vilnių ir padaryti iš jo valstybės sostinę. Žmonės, kurie taip tvirtina, tikriausiai pamiršta arba sąmoningai nutyli tą faktą, kad Vilnius tūkstančiais ekonominių ir kultūrinių ryšių yra susijęs su mūsų šalimi, kad kiekvienas Vilniaus akmenėlis, kiekviena plytelė mūsų šaliai priklauso. Mūsų šalis negali laisvai vystytis be Vilniaus, kuris kelis amžius buvo jos ekonominis ir politinis centras. Antra vertus, Vilnius negali egzistuoti be mūsų šalies, kuri sukūrė ir maitino tą miestą. Atplėštas nuo Lietuvos, dirbti­ nai prijungtas prie Lenkijos, Vilnius netektų bet kokios ekonominės reikšmės ir turėtų tapti nežymiu apskrities miestu, o tai būtų tolygu jo galutiniam sužlugimui. Politinę reikšmę Vilnius išlaikytų tiktai nei­ giamą: keliems amžiams pasiliktų nesantaikos obuoliu ir kovų tarp 8 8 J. R. Kwestja polsko-litewska w chili obecnej, p. 32—33.

80

Lietuvos ir Lenkijos priežastimi. Argi daug nuo to laimėtų Vilnius? Te­ gul sprendžia apie tai jo gyventojai" 7. Tačiau panašūs argumentai neveikė Lenkijos imperialistų. Tiktai pirmoji pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybė — Tarybų Rusija, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama taikos sutartį su Lietuva, pripažino Vilnių ir Vilniaus kraštą neatskiriama Lietuvos dalimi. 1920 m. liepos 14 d. Raudonosios Armijos daliniai išvadavo Vilnių ir Vilniaus kraštą iš buržuazinės Lenkijos okupacijos ir, tvirtai laikydamiesi taikos su­ tarties, rengėsi perduoti Lietuvai. Tuo reikalu 1920 m. rugpjūčio 6 d. Tarybų Rusijos Karinės-revoliucinės tarybos narys J. Mežlaukas ir Lie­ tuvos krašto gynybos ministras K. Žukas Kaune pasirašė konvenciją dėl išvaduotos teritorijos perdavimo Lietuvai, remiantis 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos. Konvencijoje buvo numatyta iki rugpjūčio 9 d. perduoti Lietuvai Švenčionis, iki rugsėjo 1 d.— Vilnių, o vėliau — ir kitą teritoriją 8. Vadovaujantis pasirašytąja konvencija, išvaduotai teritorijai per­ duoti ir priimti buvo sudaryta mišri komisija. Z. Žemaitis, kaip Lietuvos švietimo ministerijos įgaliotinis, 1920 m. rugpjūčio 8 d. atvyko į Vilnių dalyvauti tos komisijos posėdžiuose. Jis rūpinosi kultūros bei švietimo įstaigų ir visų pirma Vilniaus universi­ teto perėmimu ir globa. Apie tai 1920 m. liepos 21 d. laiške žmonai, be kita ko, rašė: „Būtent, kilo Vilniaus klausimas, klausimas apie pa­ ėmimą Vilniuje savo globon tų mokslo ir kultūros brangenybių, kurios liko po išsidanginusių lenkų okupantų. Laikiau savo šventa sąžinės ir tarnybos priederme, pirmai progai pasitaikius, nuvykti ten ir apsau­ goti universiteto likučius, kurių, kaip iš pasakojimų girdėti, liko ne­ maža. Turiu Aukštųjų Kursų Tarybos įgaliojimą ir jau visai buvau susirengęs nedėlioj išvažiuoti bent kelioms dienoms, kad sutvarkius ap­ saugą, bet tuo tarpu aplinkybės taip susidėjo, kad reikia palaukti die­ ną kita". Atvykęs į Vilnių, Z. Žemaitis aktyviai dalyvavo mišriosios komisi­ jos posėdžiuose. Raudonosios Armijos atstovams perdavus Vilnių Lie­ tuvai dar prieš numatytą laiką, komisija savo darbą baigė 1920 m. rug­ pjūčio 27 d. Tačiau Z. Žemaičiui Vilniaus universitete organizuoti dar­ bą sutrukdė naujas Lenkijos kariuomenės puolimas. Tų metų spalio 9 d. Lenkijos kariuomenė, vadovaujama generolo L. Želigovskio, trečią kar­ tą užgrobė Vilnių, o vėliau ir kitas rytų Lietuvos vietas. Lenkijos imperialistai, siekdami politinės demagogijos priemonėmis suklaidinti pa­ saulio viešąją nuomonę ir tuo būdu lengviau įsitvirtinti Vilniaus kraš­ te, iš okupuotų lietuviškų ir/baltarusiškų žemių pradžioje sudarė ta­ riamai savarankišką valstybėlę—„vidurinę Lietuvą", kurią 1922 m. ko-* 7 Z. 2. O unję polsko-litewską, p. 29. * Dzialnošč komisji ewakuacyjnej litevsko-rosyjskiej w Wilnie. W ilno, 1920, p. 3—4. 6. Zigm as Ž em aitis

g t

vo 24 d. „be jokių sąlygų ir išlygų" prijungė prie buržuazinės Len­ kijos. Z. Žemaitis, kaip ir visa Lietuva, skaudžiai sielojosi dėl Vilniaus ne­ tekimo, bet neprarado vilties, kad Vilnius sugrįš Lietuvai. Jis visą laiką sekė Vilniaus krašto kultūrinį, politinį ir ekonominį gyvenimą, rūpinosi parama okupuotiems Vilniaus krašto lietuviams. Jau 1920 m. spalio 31 d. Z. Žemaitis, perskaitęs Vilniaus kraštą okupavusio generolo L. Želigovskio kalbą, pasakytą Laikinosios val­ dančiosios komisijos pirmajame posėdyje (1920.Х.16), paskelbė laikraš­ tyje straipsnį „Vilniškės „valdžios" darbuotės programa" 9, kuriame at­ skleidė grobikiškus lenkiško imperializmo kėslus Vilniaus krašte. Jis pabrėžė, kad Vilniaus krašto užgrobimas generolo L. Želigovskio yra ne kas kita, kaip Lenkijos imperialistų Varšuvoje surežisuota komedi­ ja. Kalbėdamas apie žadamos Vilniaus krašte žemės reformos esmę, Z. Žemaitis pacitavo šiuos L. Želigovskio žodžius: „Dalinant žemę, pir­ miausia, žinoma, reikia, patenkinti mūsų kareivį ir tą savanorį, kuris drauge su mumis pakėlė ginklą šiam kraštui išvaduoti" 10. Pateikęs šią L. Želigovskio kalbos ištrauką, Z. Žemaitis rašė: „Nei ko pridėti prie šių žodžių, nei atimti nereikia, viskas gerai suprantama!" 11 Z. Žemaitį, kaip kilusį iš Vilniaus krašto ir specialiai besidomintį jo problemomis, Lietuvos vyriausybė įtraukdavo ekspertu į delegacijas, kurios vesdavo derybas su Lenkijos atstovais dėl Vilniaus krašto. An­ tai 1920 m. gruodžio mėnesį Z. Žemaitis, J. Staugaitis ir S. Digrys at­ stovavo Lietuvai derybose su Lenkija dėl diplomatinių santykių už­ mezgimo. Tačiau ir tos, ir vėlesnės derybos buvo nevaisingos, nes Lenkija nesutiko grąžinti Lietuvai Vilniaus ir Vilniaus krašto. Todėl, Z. Žemaičio žodžiais (1920.XII.19 laiškas žmonai į Kauną) tariant, jiems teko važiuoti namo, „pabučiavus klemką". Z. Žemaitis neapsiribojo jau anksčiau parašytais darbais, skirtais Vilniaus krašto problemai, bet rašė naujus. 1921 m. išėjo iš spaudos jo darbas „Mėginimas sutaikyti Lietuvą su Lenkija" 12, 1922 m.—„Lie­ tuvos keliai" 13 ir pagaliau po šešerių metų buvo išleista nauja knyga „Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui" 14, kurioje reziumavo savo anks­ tesnių šiam klausimui skirtų darbų išvadas. Z. Žemaitis iš pat pradžių neigiamai vertino Vakarų imperialistinių valstybių mėginimą per Tautų Sąjungą su Himanso projekto pagalba 1922 m. pajungti Lietuvą Lenkijai. Antai minėtoje poleminėje brošiū­ roje Z. Žemaitis apie Himanso projektą rašė: „Matome jame tą patį pašventimą ir pripažinimą niekšiškos komedijos, sukurtos varšuviečių 0 Lietuva, 1920.Х.31. 10 Виленский курьер, 1920. X. 18. 11 Lietuva, 1920.Х.31. 12 Z. 2. Proba pogodzenia Litwy z Polską. Kowno, 1921. 13 Z. Z. Drogi Litwy. Kowno, 1922. 14 Ž e m a i t i s Z. Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui. K., 1928.

82

ir taip gremėzdiškai suvaidintos jų aktoriaus Želigovskio; matome tą patį Vilniaus kantoną, išpjautą parsidavėlišku kardeliu to operetės did­ vyrio, randame suprojektuotą ir mūsų neapkenčiamą Lietuvos politikos pajungimą subankrutavusiai lenkų vyriausybės politikai ir t. t. Tai vis seni ir per daug gerai mums žinomi pasiūlymai" 15. Z. Žemaitis gana įžvalgiai atkreipė dėmesį į tą -Himanso projekto vietą, kur Vilniaus kantonui turėjo būti priskirtos Disnos ir iš dalies Naugarduko apskritys, dėl kurių Lietuva nekėlė Lenkijai pretenzijų. Z. Žemaitis teisingai pastebėjo, kad tai buvo klastingas Himanso no­ ras „numesti nesantaikos kaulą tarp Rusijos ir Lietuvos ir tokiu būdu priversti Lietuvą artimesnei sąjungai su Lenkija... Galime čia pateikti puikią seną patarlę; „Timeo danaos et dona ferentes" („Bijau danajų, net ir dovanas nešančių")16. Atmesdamas Himanso projektu peršamą Lietuvai federaciją, Z. Že­ maitis nuosekliai ir be kompromisų gynė Vilniaus krašto priklausymo Lietuvai idėją. Apie tai jis rašė; „Kai dėl Vilniaus, tai Tautų Sąjunga jį privalo pripažinti Lietuvai, nereikalaudama iš jos aukos, kokia yra federacija arba unija su Lenkija, nes tas miestas nuo seniausių amžių buvo Lietuvos valstybės sostinė, o paskutiniais dešimtmečiais — ekono­ minio, administracinio ir kultūrinio visos Lietuvos gyvenimo centras, o ne jos dirbtinio gabalo, kokia yra niekada iki šiol negirdėta vidurinė Lietuva" 17. Z. Žemaitis demaskavo buržuazinės Lenkijos imperialistų skleidžia­ mą mitą, jog L. Želigovskio sukurta „vidurinė Lietuva" tariamai sava­ rankiška ir nuo Lenkijos nepriklausoma „valstybė". Jis nurodė, kad Lenkijos delegatas Vilniuje V. Račkevičius, darydamas pranešimą Len­ kijos seimo užsienio reikalų komisijoje, išdavė valstybės paslaptį, „pa­ žymėdamas, jog L. Želigovskio vyriausybei buvo asignuojami pinigai iš Lenkijos iždo jau nuo 1920 m. spalio 1 d." 18. Masiniai protestai prieš Himanso projektą privertė buržuazinę Lie­ tuvos vyriausybę 1921 m. gruodžio 24 d. pranešti Tautų Sąjungai, kad ji priversta su didžiausiu apgailestavimu pareikšti, jog negalinti pri­ imti rekomenduoto susitaikymo su Lenkija. Z. Žemaitis kaip tik buvo tų gretose, kurie vertė Lietuvos vyriausybę atsisakyti Tautų Sąjungos peršamo Himanso projekto. Imperialistinių Vakarų valstybių pritarimu prijungus Vilniaus kraš­ tą prie Lenkijos, Z. Žemaitis ir toliau tvirtai laikėsi nuomonės, jog Vilniaus kraštas anksčiau ar vėliau sugrįš Lietuvai. Tai labai ryškiai rodo minėtas platesnės apimties jo darbas „Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui". Iš pradžių savo publicistikoje Vilniaus klausimu Z. Žemaitis tu­ 15 Z. Ž. Pròba 16 Ten pat, p. 17 Ten pat, p. 18 Ten pat, p.

pogodzenia Litwy z Polską, p. 11— 12. 17. 49—50. 46.

83

rėjo tam tikiu, nors ir nežymių iliuzijų, jog, sprendžiant Vilniaus krašto problemą, palankesnę poziciją Lietuvos atžvilgiu užims Tautų Sąjunga, tuo tarpu vėlesniais metais, ypač svarstant Himanso projektą ir jį primyg­ tinai peršant Lietuvai, Z. Žemaitis tų iliuzijų atsisakė ir vis labiau įsitikino, kad lemiamą vaidmenį šiuo ątžvilgiu gali atlikti pačios Lietuvos gy­ ventojų sluoksnių pastangos ir draugiška Tarybų Sąjungos parama Lietuvai. Antai, turėdamas galvoje Tautų Sąjungą ir didžiąsias Vakarų Europos valstybes, jis rašė, kad „pasaulio galiūnai buvo Vilniaus at­ žvilgiu mums neprielankūs". Pagrindine šios pozicijos priežastimi 2. Že­ maitis laikė tai, kad didžiosioms kapitalistinėms „valstybėms rūpėjo žūt būt palaikyti Lenkiją", kuriai buvo pavesta kovoti su Tarybų Ru­ sija 19. Kalbėdamas apie Tarybų Sąjungos poziciją Vilniaus krašto ir ap­ skritai Lietuvos atžvilgiu, Z. Žemaitis pabrėžė, jog Tarybų Sąjunga „ne kartą yra dariusi pareiškimus, kad ji pripažįsta Vilnių Lietuvai, bet ne Lenkijai, ir taip daug svarbos dėjo nepuolimo sutarčiai su Lietuva". Jis rašė: „Mes neturime pagrindo abejoti dėl Rusijos nuoširdumo šiuo atžvilgiu. Ir kai Lenkija buvo per daug pradėjusi kardu barškinti prieš Lietuvą, Rusija gana nedviprasmiškai rengėsi užstoti Lietuvą"20. Z. Že­ maitis buvo įsitikinęs, kad Tarybų Sąjunga „visuomet parems Lietuvos teises į Vilnių visokiose tarptautinėse konferencijose ir derybose, kaip tik jos balsas ten bus girdimas"2I. Pasak jo, „dėl to balso svarumo ir reikšmės tarptautiniuose ateities santykiuose netenka abejoti". Z. Žemaitis aktyviai reiškėsi, organizuodamas lėšų rinkimą Vilniaus krašto mokykloms ir kultūros draugijoms šelpti. Jau 1921 m. rugsėjo 17 d. Kaune buvo sudarytas Komitetas Vilniaus krašto lietuviams rem­ ti. To komiteto pirmininku išrinktas Z. Žemaitis, kasininku — J. TumasVaižgantas. 1921 ir 1922 m. Z. Žemaičio vadovaujamas komitetas su­ rinko 14 714,27, o 1923 m.— 6 853,34 lito 22. Kaip matyti iš Z. Žemaičio šeimos archyve išlikusio pareiškimo, rašyto 1924 m. gegužės 28 d. Kau­ no miesto ir apskrities viršininkui, buvo nutarta vietoj Komiteto Vil­ niaus krašto lietuviams remti įsteigti Vilniaus lietuvių sąjungą arba draugiją. Pareiškimą pasirašė Z. Žemaitis, L. Gira ir kt. Pagaliau 1926 m. vasario pradžioje įsikūrė Vilniečių sąjunga, kurios pirmininku buvo iš­ rinktas Z. Žemaitis, iždininku — B. Stadzevičius, sekretoriumi — S. Kai­ riūkštis. Be to, buvo įkurta vilniečių jaunimo sąjunga „Ąžuolas" ir vilniečių studentų draugija „Vilniaus kelmas", vėliau — Vytauto Di­ džiojo universiteto studentų korporacija „Vilnija". Vilniečių sąjunga per savo gyvavimo laiką surinko apie 100 000 li­ tų aukų ir rėmė jomis Vilniaus krašto švietimo ir kultūros organizaci­ 16 Ž e m a i t i s Z. Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui, p. 68. 20 Ten pat, p. 94. 21 Ten pat, p. 102. 22 Š ė m i s B. Vilniaus Galgota. K , p. 130.

84

jas, suteikė finansinę paramą „Kultūros" draugijai, lietuvių poliklinikai Vilniuje, pastatė liaudies namus Švenčionių apskrities Radiškių kaime. Apie savo darbą Z. Žemaitis 1940 m. gruodžio 9 d. rašė: „Kaune gi kaip tos sąjungos pirmininkas beveik kas dieną turėjau rūpintis vilnie­ čiais, kuriuos nepakeliamas skurdas okupacijoje ir politiniai persekio­ jimai vertė bėgti iš savo gimtinio krašto. Čia gaudavau teikti jiems paramą, labiausiai gi ieškoti jiems darbo ir dėl to kreiptis mandagiais laiškais į įtakingus žmones, lankytis pas juos, prašinėti ir t. t." O tokių žmonių, kuriems Z. Žemaitis teikė paramą, buvo nemaža. Vilniaus vaivadijos slaptais duomenimis, iki 1929 m. pradžios iš Vil­ niaus krašto (Švenčionių ir Vilniaus—Trakų apskrities), ar nenorėdami stoti į Lenkijos kariuomenę, ar vengdami represijų už pasipriešinimą okupacinei valdžiai, išbėgo j Lietuvą 420 lietuvių23.. Atbėgusiųjų ma­ terialinės sąlygos dažniausiai būdavo labai sunkios,— jie papildydavo bedarbių eiles. Todėl jie dažnai skaudžiai nusivildavo Vilniaus krašto lietuvių nacionalistų idealizuotais socialiniais santykiais buržuazinėje Lietuvoje. Daugeliui tokių pabėgėlių Z. Žemaitis suteikė materialinę paramą, stengėsi juos įdarbinti. Artimiau susipažinti su Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto gyveni­ mu Z. Žemaičiui pasitaikė proga 1927 m. vasario 20 d. kaip Lietuvos delegacijos nariui, atvykusiam į J. Basanavičiaus laidotuves. Vilniuje Z. Žemaitis išbuvo tris paras, o grįžęs į Kauną, Vilniečių sąjungos val­ dybai padarė pranešimą, kurį, padauginęs rotatoriumi, įteikė buržua­ zinės Lietuvos vyriausybės nariams, kai kuriems kitiems aukštiesiems pareigūnams bei visuomeninių organizacijų pirmininkams. Savo memorandume Z. Žemaitis gana plačiai apibūdino politinę, ekonominę ir kultūrinę Vilniaus krašto padėtį. Jis pabrėžė tą faktą, jog į Vilnių buržuazinė Lenkija „prisiuntė daugybę valdininkų iš Len­ kijos“, nepaisydama to, Jcad „vietoje yra labai daug bedarbių inteli­ gentų ir šiaip darbininkų" 24. Z. Žemaitis nurodė, jog Vilniaus krašte esanti labai sunki ekonomi­ nė padėtis, daug bedarbių, prekyboje jaučiama nuolatinė stagnacija. Jo nuomone, pagrindinė viso to priežastis esąs krašto vargingumas, ka­ pitalų stoka bei netvirta politinė padėtis. Apie to meto Vilniaus miesto veidą Z. Žemaitis rašė: „Miestas la­ bai ištuštėjęs, buvusio gyvumo visai nebeliko; priemiesčiuose daug tuščių namų, neatstatytų po karo tvorų. Namai, matomai, visai nebuvo remontuojami nuo karo laikų"25. 23 Lietuvos TSR centrinis valstybinis archyvas (toliau — CVA), f. 51, ap. 18, b. 16, I. 79, 96. 24 Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Centrinės bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau — MACB RS), f. 165—178, 1. 3. 25 Ten pat,.l. 4.

85

Gana daug vietos memorandume buvo skirta Vilniaus krašto lietu­ vių padėčiai aptarti. Pavyzdžiui, autorius pažymi: „Vilniuje tvirtinama, kad, net ir į viešuosius darbus skiriant darbininkus, atsižiūrima, esą, jų tautybės ir duodamos pirmenybės tiems, kurie užsirašo lenkais. Apie tai, kad koks lietuvis būtų priimtas valstybinėn tarnybon, negali būti nė kalbos: net vietiniai lenkai labai atsargiai priimami, daugiausia gi sodinami atgabentieji iš Galicijos ir iš kitur tikrieji lenkai. Tuo būdu lietuviškojo sodžiaus atliekamiems gyventojams nebėr kur dėtis, ir jie skursta vietoje arba bėga Brazilijon, Argentinon ar kur kitur" 26. Apie lenkų valdžios vykdomą žemės reformą, kurios tikslas buvo įkurdinti Vilniaus krašte lenkų kolonistų, Z. Žemaitis rašė: „Skirstomos žemės beveik visai.negauna vietiniai žmonės, net ir lenkuojantieji, tai ką jau bekalbėti apie lietuvius. Žemė duodama atėjūnams, būk tai, savanoriams labai aiškiu tikslu — stiprinti okupuotoje Lietuvoje len­ kiškąjį gaivalą"27. Z. Žemaitis pastebėjo, jog svarbiausias Vilniaus krašto lietuvių ir kitų nelenkų tautybės gyventojų nutautinimo įrankis buvo mokykla. Okupacinė valdžia uždarinėjo lietuviškas ir steigė lenkiškas mokyklas. Tuo metu visame Vilniaus krašte buvo vos keliolika valdžios išlaikomų lietuviškų mokyklų. Kitos lietuviškos mokyklos buvo privatinės, ir jas išlaikė švietimo draugija „Rytas" arba vietiniai gyventojai. Tačiau jų kas metai mažėjo, buržuazinės Lenkijos valdantiesiems sluoksniams sis­ temingai vykdant lietuviškų mokyklų likvidavimo politiką. Be to, Vil­ niaus krašte nelenkai buvo planingai nutautinami per bažnyčią, spau­ dą, policiją, kariuomenę ir apskritai per visą okupacinės valdžios ad­ ministracinį aparatą. Panašios politikos lenkų mokyklų atžvilgiu Lietuvoje laikėsi Lietu­ vos buržuazinė valdžia. Pradėjus buržuazinei dvarininkinei Lenkijos valdžiai Vilniaus krašte lietuviškų mokyklų uždarinėjimo kampaniją, Lietuvos buržuazinė valdžia analogiškų veiksmų griebdavosi prieš len­ kiškas mokyklas ir kitas organizacijas Lietuvoje. Taigi tiek buržuazinės dvarininkinės Lenkijos valdžia Vilniaus krašte lietuvių kultūros, švie­ timo ir visuomeninėms organizacijoms, tiek buržuazinės Lietuvos val­ džia lenkų organizacijoms Lietuvoje taikė politiką, traktuojančią tas organizacijas kaip tam tikrus įkaitus, kurių padėtis priklausė ne tik nuo valdžios bendros politikos jų atžvilgiu, bet ir nuo tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių. Z. Žemaitis atvyko į Vilnių tuo metu, kai buržuazinėje Lenkijoje po J. Pilsudskio įvykdyto perversmo tebuvo praėję devyni mėnesiai. J. Pil­ sudskio šalininkai visur kur demagogiškai aiškino naują nacionalinės politikos kursą. Jie negailėjo pažadų, stengdamiesi okupuoto Vilniaus 26 Ten pat, 1. 6, 27 Ten pat.

86

krašto nelenkų tautybės gyventojams sukelti iliuzijų, jog J. Pilsuds­ kis išspręs nacionalinį klausimą Lenkijoje ir pagerins darbo žmonių pa­ dėtį. Buvo skleidžiamos kalbos apie švietimo sistemos reorganizavimą, išleistas tikybų ir švietimo ministro K. Bartelio aplinkraštis, kuriame švietimo valdžios atstovai buvo raginami gerbti Lenkijos nacionalinių mažumų, taip pat ir lietuvių, kalbą28. Tačiau visa tai buvo apgaulin­ gas J. Pilsudskio manevras, kuriuo buvo siekiama patraukti į savo pusę nacionalinių mažumų buržuaziją, o per ją — ir plačiąsias darbo žmonių mases. Apie šią J. Pilsudskio politiką Z. Žemaitis rašė: „Be to, reikia konstatuoti ir tą faktą, kad tautinių mažumų kultūrinio darbo varžymai paskutiniais mėnesiais yra sumažėję, nes Pilsudskio valdžia priversta skaitytis su mažumomis ir daryti joms kai kurių nuolaidų. Tas laikinis padėties palengvėjimas yra gana formalinis, liečia išorinių varžymų sritį, dalyko gi esmės nepakeitė, gyventojų lenkinimo planas, matomai, lieka galioje ir toliau vykinamas" 29. Z. Žemaitis pabrėžė, jog Vilniaus krašto lietuviai ištvermingai ko­ voja prieš buržuazinės Lenkijos valdžios varomą Vilniaus krašto lie­ tuvių lenkinimą. Ypač teigiamą įspūdį jam padaręs jaunimas. „Iš keleto lenkų pro­ fesorių, su kuriais teko susidurti, girdėjome geriausias opinijas apie besimokančius pas juos lietuvių studentus" 30. Memorandumo pabaigoje buvo siūloma sudaryti ekspertų kolegiją, kad ji rūpintųsi Vilniaus krašto reikalais ir apie juos informuotų bur­ žuazinę Lietuvos valdžią bei „visuomenę, rimtai svarstytų kiekvieną sumanymą ir projektuojamą veiksmą, kurie tuo ar kitu būdu gali at­ siliepti į Vilniaus lietuvių padėtį ir jų darbo sąlygas" 3I. 1928 m. sausio 25 d. Z. Žemaitis Vilniečių sąjungos vardu parašė atsišaukimą „Lietuvos visuomenei", kurį išsiuntinėjo laikraščių redak­ cijoms paskelbti, o 1928 m. birželio 5 d. tą patį atsišaukimą išleido atskiru spaudiniu. Jame Z. Žemaitis ragino gyventojus rinkti aukas Vilniaus krašto lietuvių kultūrinėms įstaigoms paremti. Jis pabrėžė: „Svarbiausioji šiuo momentu mūsų pozicija Vilniaus krašte yra vieti­ nių lietuvių mokyklos ir visos kitos kultūrinės įstaigos. Be didelių varžymų ir persekiojimų iš okupantų pusės, jos labai kenčia lėšų trū­ kumą. Vytauto Didžiojo gimnazija tikroje mūsų sostinėje Vilniuje skursta svetimuose namuose, ne mokyklai, bet gyvenamiesiems būs­ tams skirtuose. Kitos lietuvių mokyklos Vilniuje ir visame okupuotame krašte taip pat vargsta ankštuose, netinkamuose būstuose. Tuo pasi­ naudodami, okupantai, neva rūpindamiesi mokinių sveikata, ir visai uždarinėja mūsų mokyklas". Z. Žemaitis pažymėjo, jog ir kitų lietuvių 28 Dziennik urzędowy Kuratorjum okręgu szkolnego wilenskiego, 1926, Nr. 9, p. 293. 29 MACB RS, f. 165— 178, 1. 9. 30 Ten pat, I. 12. 31 Ten pat, 1. 13.

87

kultūros įstaigų būklė esanti nepaprastai sunki. Lietuvių mokslo drau­ gija įsikūrusi privačiame name, kuriame dėl vietos stokos negalima su­ tvarkyti turtingų etnografinių, muziejinių ir rankraštinių rinkinių bei lietuvių mokslui ir kultūrai labai vertingos bibliotekos. Surinktos lėšos turėjo eiti į J. Basanavičiaus fondą, kad už jas Vilniaus lietuvių Vy­ tauto Didžiojo gimnazijai ir Lietuvių mokslo draugijai parūpintų tin­ kamas patalpas. Tuo metu Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai buvo apverktinoje būklėje. Kaip rašoma viename tos draugijos protokolų, „Lietuvių moks­ lo draugijos rinkiniai niekada ligi šiol nebuvo ir dabar negali būti gerai sutvarkyti, ypač muziejiniai dalykai. Vyriausia kliūtis — nuosa­ vo tinkamo buto neturėjimas. Nuolatįniai kraustymai vis į kitus namus, dar a. a. d-rui J. Basanavičiui tebegyvenant, nemaža sunaikino dr-jos turto. Vis nebuvo tinkamos patalpos. Pavyzdžiui, dabartiniuose (d-ro Domaševičiaus) namuose tuoj po d-ro J. Basanavičiaus mirties buvo konstatuota pavirtus niekam netikusiais puvėsiais apie 3 kub, metrus senų knygų: mat, nesant vietos, jos tada buvo sukrautos drėgname rūsy" 32. 1931 m. pradžioje, parėmus Kauno įstaigoms, Amerikos lietuviai pa­ dėjo Lietuvių mokslo draugijai įsigyti P. Vileišio namus, tačiau drau­ gijos valdyboje kilo nesutarimų dėl pernelyg didelės namų kainos ir tam reikalui skirtos paskolos vekselių pasirašymo. Z. Žemaitis 1931 m. birželio 11 d. laiške Lietuvių mokslo draugijos valdybos pirmininkui M. Šikšniui patarė: „Tačiau, būdamas pats kilimu vilnietis — tverečietis, ištisą eilę metų buvęs prieš karą faktinuoju tos Draugijos sekre­ torium ir iš dalies reikalų vedėju ir dabar nepaliaująs domėtis kultū­ riniais Jūsų darbais, norėčiau įdėti ir savo tris skatikus — patarimus šiuo Draugijos reikalu". Apsidžiaugęs, kad galima įsigyti P. Vileišio namus, jis pranešė M. Šikšniui: „Kalbėdamas su vienu žymiu atvyku­ siu lietuviu amerikiečiu ekskursantu, vakar gavau sužinoti, būk ame­ rikiečiai tą dalyką labai remią, ir, esą, linkę paremti jį ir didesne suma, kad tik namai būtų sunaudoti tokiam tikslui." Z. Žemaitis patarė: „Jei ryšy su tuo amerikiečiai reikalauja kokių garantijų, Lietuvių mokslo draugija jokiu būdu neturėtų atsisakyti duoti, nes tas jiems, pratusiems visa daryti formaliai, daugiau biznio pamatais, atrodo neišvengiama ir ta prasme, kas nepanorėtų panaudoti draugijos turto net prieš jos no­ rą visai kitiems reikalams < . . . > . Mano giliausiu įsitikinimu ir nuo­ širdžiu patarimu sutikit Tamistos su tuo, nes visgi Draugija turės tokį didelį objektą, dėl kurio svarbumo ir naudingumo netenka ginčytis“. Nors ne viskas taip buvo padaryta, kaip siūlė Z. Žemaitis,— P. Vileišio namus nupirko Vilniaus lietuvių švietimo draugija „Rytas",— tačiau ir Lietuvių mokslo draugijai juose įsikurti buvo skirtos patalpos. 32 A l s e i k a

88

D. Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas. 1919—1934 m. V., 1935, p. 139.

Z. Žemaitis nuolatos domėjosi Vilniaus krašto valstiečiais. Daugumą jų slėgė nepakeliami mokesčiai ir pabaudos, dvarininkų ir buožių iš­ naudojimas. Menkas žemės derlingumas, nuolat mažėjančios žemės ūkio produktų kainos valstiečius stūmė į skurdą ir visišką nusigyvenimą. Dėl grobikiškos okupantų ūkinės politikos ir dėl stichinių nelaimių (šalnų, liūčių) daugelyje Vilniaus krašto apskričių dažnai kildavo badas. Ypač daug Vilniaus krašto valstiečių badavo 1928 ir 1934 metais. Visuomeniniais pagrindais susiorganizavusio badaujantiems Vilniaus krašto gyventojams šelpti komiteto siunčiami produktai ir pinigai tik iš dalies patenkindavo badaujančių poreikius. Okupacinė administraci­ ja darydavo įvairias kliūtis, aukos ne visuomet pasiekdavo nukentėju­ sius ' nuo nederliaus. Kaip matyti iš Vilniaus vaivados slapto rašto ap­ skričių valdyboms, rašyto 1929 m. birželio 12 d., nuo nederliaus nukentėjusiems valstiečiams paskirtų ir taip gana menkų pašalpų valsčių valdybos neišmokėdavo, o sulaikydavo kaip mokestį už valstiečių ne­ atliktas prievoles33. O Švenčionių apskrities seimelis netgi nutarė, kad 1933 m. valstiečiams išduotos nederliaus pašalpos turi būti prievarta, su anstolio pagalba, išreikalautos ateinančiais metais34. Z. Žemaitis suorganizavo Kaune Vyriausiąjį komitetą Vilniaus kraš­ to badaujantiems šelpti. Išrinktas to komiteto pirmininku, jis 1934 m. kovo 15 d. išleido savo parengtą atsišaukimą, kviečiantį Lietuvos gy­ ventojus aukoti badaujantiems Vilniaus krašto gyventojams. Jame ra­ šoma: „Visiems mums brangus Vilniaus kraštas, kur gyvena mūsų bro­ liai ir seserys. Dėl neaiškios politinės būties visą laiką kenčia ir to krašto ūkis. Ištisą eilę metų vargino ir alino jį ir gamtos nelaimės: lietūs, potvyniai, sausra, ir iš to viso — nederlius. Bet praėjusieji 1933 m. buvo tam nelaimingam kraštui visų baisiausi: žiemkenčiai ja­ vai, vasarojus ir pievos daugumoje vietų visai žuvo dėl ypatingai ne­ palankių oro sąlygų. Labai daug krašto gyventojų liko žiemoti be duo­ nos ir be kitokio maisto. Skurdas ir badas aplankė nebe paskiras šei­ mas, bet ištisus valsčius ir apskritis. Mūsų gaunamos iš Vilniaus krašto ir lenkų oficialinių laikraščių skelbiamos žinios rodo, kad prasidėjo baisus badas. Vieni valgo duoną, keptą iš .pelų, sumaišytų su medžio žieve ir samanomis, kiti ir tos neturi; bulvių visai nebuvo. Vaikai neturima kuo aprengti, tinsta ir miršta badu. Lenkų oficialinė statistika neslepia, kad badauja ne mažiau kaip 90 000 žmonių, daugiau­ sia lietuviškuose valsčiuose. Nuo skurdo ir bado įsigali šiltinė ir kitos baisios ligos, kurios masėmis varo nusilpusius žmones į ankstyvą kapą" 35. Vyriausiojo komiteto Vilniaus krašto badaujantiems šelpti pastan­ gomis Lietuvoje buvo surinkta nemaža aukų. Z. Žemaitis kreipėsi tele­ 33 CVA, f. 51, ap. 5, b. 496, 1. 4. 31 Vilniaus žodis, 1934.XI.30. 35 Mūsų Vilnius, 1934, Nr. 7, p. 100.

89

grama į Vilniaus krašto Lietuvių labdarybės draugijos komisiją nu­ kent ėjusiems nuo nederliaus šelpti, kad ši išsirūpintų vietos valdžios sutikimą įsileisti 14 vagonų grūdų ir 6 vagonus bulvių. Tačiau Vilniaus krašto valdžios organai 1934.IV.5 d. davė neigiamą atsakymą. 1934 m. balandžio 5 d. leidimo įvežti javus ir bulves nedavė ir Lenkijos vi­ daus reikalų ministerija. Z. Žemaitis mėgino pats atvažiuoti į Vilnių ir susitarti su valdžios atstovais dėl surinktų Lietuvoje aukų perdavimo krašto badaujantiems valstiečiams, tačiau jam tuo reikalu net neleido įvažiuoti36. Tuomet surinktos aukos buvo parduotos, o pinigai perduoti Vilniaus krašto Lietuvių labdarybės draugijos komisijai nukentėjusiems nuo nederliaus šelpti. Žinoma, ta parama buvo per maža, kad patenkintų visus badau­ jančius, bet ji rodė, jog Lietuvos gyventojai neužmiršo Vilniaus krašto. Buržuazinės Lenkijos okupacijos metais Z. Žemaitis visą laiką rū ­ pinosi Vilniaus krašto lietuviškomis mokyklomis ir ypač jo 1919 m. sausio 9 d. įkurta Švenčionių lietuvių gimnazija. Ji, kaip ir Vilniaus lietuvių gimnazija, buvo privati, nes ją išlaikė Vilniaus krašto lietuvių švietimo draugija „Rytas". Nors Lenkijos švietimo įstatymai deklaravo, kad privačios gimnazijos gali gauti valstybinių gimnazijų teises, tačiau valdžia nesutikdavo tokių teisių duoti Vilniaus krašto lietuvių gimnazi­ joms. O tai reiškė, kad lietuvių gimnazijų abiturientams nebuvo tei­ kiama karinės prievolės lengvatų ir kad į aukštąsias mokyklas jie ga­ lėjo būti priimti tik laisvaisiais klausytojais. . Tik nuo 1925 m. Vilniaus lietuvių gimnazijos abiturientams buvo leista laikyti baigiamuosius egzaminus kuratorijos sudarytoje valstybi­ nių egzaminų komisijoje, o nuo 1931 m. ir Švenčionių gimnazijos abi­ turientams buvo leidžiama eksternu laikyti baigiamuosius egzaminus kartu su Vilniaus lietuvių gimnazijos mokiniais. Lenkijos valdžia, vykdydama sistemingą privačių nelenkų mokyk­ lų Vilniaus krašte likvidavimo politiką, 1936 m. gruodžio 30 d. įsakė dėl „nepakankamo mokslo ir auklėjimo lygio" nuo 1937 m. rugpjūčio 31 d. uždaryti Švenčionių lietuvių gimnaziją. Tai buvo daugiau forma­ lus, o ne esminis pagrindas uždaryti gimnazijai. Apie tai ryškiai liudija Vilniaus vaivados L. Bocianskio 1936 m. vasario 11 d. visiškai slaptas memorialas Lenkijos vidaus reikalų ministrui, kuriame buvo rašoma, jog 1936—1937 mokslo metų pabaigoje būsianti uždaryta Švenčionių lietuvių gimnazija, nes 1935—1936 m. m. gimnazijos mokymo ir auk­ lėjimo darbas trečią kartą būsiąs įvertintas nepatenkinamai. Be to, memoriale buvo pabrėžta, kad Švenčionių gimnaziją būtų galima už­ daryti ir anksčiau, formaliai tai pateisinant „saugumo sumetimais"37. 86 Mūsų Vilnius, 1934, Nr. 8, p. 125; MACB RS, F 70—306, 1. 262, 265. 37 Scišle tajny memorjal vojev/ody wilenskiego Bocianskiego z dnia 11 lutego 1936 r. O posunięciach -w!adz administracji ogdlnej w stosunku do mniejszošci litewskiej w Polsce oraz o zamierzeniach w tym vreględzie na przysztošč. Kaunas, 1939, p. 32.

90

Sužinojęs apie Švenčionių lietuvių gimnazijos uždarymą, Z. Žemai­ tis paskelbė straipsnį „Eilinė okupantų auka — Šventėnų gimnazija"38. Tame straipsnyje, kalbėdamas apie Švenčionių lietuvių gimnazijos is­ toriją, Z. Žemaitis pažymėjo, jog, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Švenčionių gimnazija buvo išmesta iš savo pačios per didelį vargą ir išlaidas sutvarkytų namų. Vėliau ji pasistatydino medinius namus, ku­ riems lėšas aukomis surinko Z. Žemaitis kartu su J. Tumu-Vaižgantu. Okupacinė valdžia iš gimnazijos atėmė ir nemažai inventoriaus; mat jis, valdžios tvirtinimu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą priklausęs rusų mokykloms, todėl dabar atimtas kaip karo grobis. Be to, gimnazijai buvo keliami vis didesni ir didesni reikalavimai. Buvo išreikalauta, kad dauguma dalykų gimnazijoje būtų dėstoma lenkų kalba, pareika­ lauta, kad mokiniai aktyviai dalyvautų Lenkijos valstybinėse šventėse, iškilmingai minėtų Vilniaus krašto pagrobimo metines, kurių šventi­ mas, be abejo, įžeisdavo Vilniaus krašto lietuvių nacionalinius jausmus. Baigdamas savo straipsnį, Z. Žemaitis rašė: „Mums, neblogai pažįstantiems Šventėnų kraštą ir sekantiems jo erškėčiuoto gyvenimo kry­ žiaus kelius, yra aišku, kad gimnazijos pasiektieji rezultatai ir visas jos vaidmuo lietuviškajam Šventėnų kraštui bado akis okupantams, to­ dėl jie, matyti, pasiryžo įpinti savo negarbės vainikan ir naują ne­ vystamą smurto gėlę: panaikinti vieną žymiausių lietuviškų kultūrinių įstaigų. Mes iš savo visos sielos protestuojam prieš tokį barbarišką oku­ pantų žygį. Liekame įsitikinę, kad kiekvienas ir nelietuvis kultūringas žmogus ne kitaip įvertins šį naują smurto aktą. Istorija didelėmis raidė­ mis įrašys jį į savo juoduosius gėdos lapus greta Muravjovo vartotų „kultūrinių" priemonių „inorodcams" nutautinti" 39. Sunku pasakyti, ar Z. Žemaičiui buvo žinoma, jog nuosekliausiai buržuazinės Lenkijos tautinių mažumų teises, iš jų ir Vilniaus krašto lietuvių, gynė Lenkijos Komunistų partija, kuri 1938 m. išleistame at­ sišaukime kreipėsi į Vilniaus krašto darbo žmones lietuvius: „Komu­ nistų partija, nepaisydama skirtingos pasaulėžiūros ir siekimų, krei­ piasi į visas lietuvių draugijas ir jų narius, kad kartu susiburtų ir drauge atremtų įsiutusius okupanto puolimus ant tautinių, kultūrinių ir ekonominių liaudies teisių" 40. Buržuazinės Lenkijos valdžia savo režimui Vilniaus krašte sustip­ rinti plačiai naudojosi ne tik policija, kariuomene, mokykla, bet ir bažnyčia. Tuo tikslu ypač didelį propagandinį triukšmą sukėlė ryšium su Vilniaus Aušros vartų Marijos paveikslo vainikavimu. Paveikslo 33 Lietuvos aidas, 1937.1.12. 39 Ten pat. 40 PA, f. 1770, b. 5, 1. 2.

91

vainikavimo iškilmės įvyko 1927 m, liepos 2 d. Kokią reikšmę joms skyrė Lenkijos valdžia, matyti iš to, jog į jas atvyko Lenkijos prezi­ dentas I. Moscickis, J. Pilsudskis, keletas ministrų, Varšuvos, Volynės, Naugarduko vaivados bei daugelis kitų valstybės ir katalikų bažny­ čios aukštų pareigūnų. Rengiantis Aušros vartų paveikslo vainikavimo iškilmėms, buvo pa­ skelbta, kad j Vilnių galės atvykti ir maldininkų iš Lietuvos, bus ati­ daryta Lietuvos—Lenkijos siena, vykstantiems į iškilmes bus panaikinti muitai, geležinkeliams įsakyta priimti nustatytu kursu Lietuvos pini­ gus— litus. Be to, buvo išleistas ir kontrabanda buržuazinėje Lietuvo­ je platinamas lapelis, pavadintas „Aušros vartų panelės atsišaukimas", raginantis lietuvius vykti Vilniun į Aušros vartų Marijos paveiks­ lo vainikavimą. Per iškilmes pamoksle vyskupas K. Michalkevičius, be kita ko, pa­ brėžė (suprantamas daiktas, politiniais sumetimais), jog vainikuojamoji Aušros vartų šventoji Marija esanti „Lenkijos karalienė ir Lietuvos ku­ nigaikštienė" 4142. Dar aiškiau tų iškilmių tikslą atskleidė Vilniaus dva­ rininkų laikraščio redaktorius S. Mackevičius, kuris rašė: „Viskas, kas kyla iš tiesioginės arba netiesioginės maršalo Pilsudskio iniciatyvos, pasižymi artistinių, estetinių ir emocinių elementų susipynimu su po­ litikos elementais" 4Z. Aušros vartų paveikslo vainikavimu Pilsudskis siekė, kad jo veiks­ mus ir tolesnius planus palaimintų bažnyčia. O tuose planuose, be kitų kėslų, viena iš pagrindinių buvo didžiosios Lenkijos sukūrimo idėja, kurioje svarbus vaidmuo buvo skiriamas Lietuvos užgrobimui, nes bur­ žuazinės Lenkijos imperialistai tebesvajojo apie „istorinę Lietuvą, kuri davė Lenkijai kilnius polėkius, iniciatyvą, užmojį, jėgą". Aušros vartų paveikslo vainikavimo iškilmės, Lenkijos imperialistų supratimu, turėjo parengti idėjinį pagrindą prijungti Lietuvai prie Lenkijos, nes, kaip rašė S. Mackevičius, Aušros vartų madona laimino tuos, kurie nori susitaikymo ir vienybės43. Z. Žemaitis suprato, ko siekė Aušros vartų paveikslo vainikavimu Lenkijos imperialistai. Straipsnyje „Aušros vartų paveikslo vainikavi­ mas" 44 jis pabrėžė, jog per amžius lenkų kunigai Vilniaus krašte at­ liko neigiamą lietuvių nutautinimo darbą. „Minių tikybinės sąmonės temdymas buvo varomas šia linkme visuomet labai planingai. Sulen­ kėjusi Lietuvos dvasiškija, bajorija ir inteligentija sutartinai dirbo šį negarbingą darbą, panaudodamos tam bažnyčią, spaudą, slaptąsias bei viešąsias mokyklas ir išnaudodamos kiekvieną progą, kur tik tekdavo susidurti su liaudimi". Toliau Z. Žemaitis rašė: „Dabar tas tikybinės 41 Stowo, 1927.VII.3. 42 Ten pat. 43 Stowo, 1927.V1I.2. 44 Lietuva, 1927.VII.14.

92

sąmonės temdymas norėta apvainikuoti, uždedant šv. p. Marijos pa­ veikslui Aušros vartuose „Lenkijos karalienės" karūną ir darant iš to dideliausią tautišką politišką demonstraciją". Buržuazinės Lenkijos im­ perialistai vylėsi, kad lietuvių minios tuojau veršis į Vilnių, nepaisy­ damos nenormalių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir tuo būdu „pa­ demonstruos pasauliui, jog Lietuvos liaudis nori susiartinti su Lenkija ir tik Lietuvos valdžios žmonių, gal esančių svetimose įtakose, saujelė priešinasi peršamos mums „sienos" atidarymui" 4S. Be to, vainikavimo iškilmėmis buvo stengiamasi Lenkijos ir Vilniaus krašto tikinčiuosius nuteikti taip, kad jie, kilus reikalui, nedvejodami gintų „tariamąją Lenkijos karalienės sostinę — Vilnių". Z. Žemaitis pa­ brėžė, jog tas „lenkiškasis Aušros vartų krikštas yra ne kas kita, kaip tik Lenkijos valdovų veidmainingumo ir Želigovskio smurto vainika­ vimas" 46. Tačiau Aušros vartų paveikslo vainikavimo iškilmės nedavė lauktų rezultatų: iš Lietuvos į iškilmes atvyko labai nedaug maldininkų: vie­ ni laikraščiai priskaičiavo kelias dešimtis, kiti nurodė kelis šimtus. Ta­ čiau tai buvo daugiausia Lietuvoje gyvenę ir dažniausiai pilsudskinei agitacijai pasidavę lenkai. Be to, vietoj lauktų iš Lenkijos 20 000 mal­ dininkų teatvyko 3000—5000. Tuo tarpu tvarkai palaikyti okupacinė valdžia buvo atvežusi apie 1500 žmonių, neskaitant vietinės policijos ir kariuomenės, išstatytos Vilniaus gatvėse „saugoti" maldininkų, kad jie nepatektų į iškilmių vietą — Katedros aikštę47. Tokia apsauga buvo reikalinga tam, kad Vilniuje neįvyktų demonstracijų prieš klasinę ir tautinę priespaudą, už buržuazinės diktatūros nuvertimą ir demokra­ tinės valdžios sukūrimą. Nors Z. Žemaitis tuo metu buvo gana tolimas marksistinei ideologijai, bet, realiai vertindamas revoliucinės partijos įtaką plačiosioms Lenkijos ir Vilniaus krašto gyventojų masėms, rašė: „Daug faktų pirštu prikišamai rodo, kad tos minios yra labai revoliucionizuotos, labiau linkusios komunistinei, nei tautiškai-tikybinei įtakai. Tai patvirtina nuolat besikartoją šen ten Lenkijoje streikai, minių susi­ rėmimai su policija bei kariuomene, pagaliau tai rodo rezultatai rin­ kimų į Varšuvos ir kitų Lenkijos miestų savivaldybes, davusieji žymų skaičių balsų komunistiniams sąrašams. Todėl, mūsų nuomone, tik svajotojai gali laukti, kad Lenkijos taip revoliucionizuotos gyventojų masės galėtų būti kitur nukreiptos Auš­ ros vartų travestacijos faktu ir visa klaidotikybine vilniečių lenkų ak­ cija, pro kurios visus plyšius kyšo nuogi lenkiškojo imperializmo nagai" 48. Z. Žemaitis, būdamas karštas kovotojas už Vilniaus krašto sugrąži­ nimą Lietuvai,' niekuomet nežadino šovinistinių aistrų. Jis ragino Lie­ 43 Ten pat. 46 Ten pat. 47 Vilniaus aidas, 1927.VII.5. 48 Lietuva, 1927.VILI4.

93

tuvos gyventojus domėtis Vilniaus krašto politiniu, ekonominiu ir kul­ tūriniu gyvenimu, atsižvelgti į tai, kad Vilniuje gyvena ir žydų, lenkų, baltarusių, rusų, totorių, karaimų bei kitų tautybių gyventojų. Jis pabrėžė: „Mes neturime teisės prievarta primesti jiems lietuvybės, bet turime rimtai, ramiai pažinti tų grupių savybes, psichiką, kad galėtume jas labiau patraukti savo pusėn ir gerai su jomis ateity sugyventi" 49. Z. Žemaitis ragino „visomis išgalėmis remti kiekvieną Vilniaus krašto visuomeninį darbą arba sumanymą, siekiantį išlaikyti savitą krašto kul­ tūrą arba dvasinę savybę, nežiūrint to, kurios vietinės tautos toks dar­ bas būtų varomas". Jis rūpinosi, kad Vilniaus krašto „lietuviai, len­ kai, gudai ir žydai išsaugotų savo skirtingą būdą ir kultūrines savy­ bes nuo varu okupantų jiems brukamos įtakos"50. Tačiau Z. Žemaitis buvo priešingas tautų užsisklendimo, uždarumo ir izoliavimosi ten­ dencijoms. Jis svajojo apie tuos laikus, kai „susidarę normalūs lietu­ vių santykiai su kitais jų kaimynais ir bendrapiliečiais Lietuvos ry­ tuose duos galimumų nevaržomai dirbti anksčiau minėtą kultūrinio bendradarbiavimo ir kultūrų sulydymo darbą ne tik Vilniuje, bet ir dabartinėje Lietuvoje" 51. Z. Žemaitis smerkė tuos buržuazinės Lietuvos valstybės valdininkus, kurie, šovinistinio kvaitulio pagauti, Tarybų Rusijai 1920 m. sugrąži­ nus Vilnių Lietuvai, savo veiksmais kiršino atskirų Vilniaus krašto gyventojų nacionalistines nuotaikas. Tuo klausimu jis rašė: „Kai kurių mūsų valdininkų, užėmusių 1920 metais Vilniaus krašte gana svarbias pozicijas, elgesys rodė, kad ne visi mūsų ir inteligentai pakankamai pažįsta dabar okupuotąjį kraštą ir moka jam prisitaikyti. Greta žmo­ nių, pažinusių vietinių gyventojų dvasią, ją pagerbusių ir jon taiką nešusių, buvo ir žmonių, gerokai sukiršinusių gyventojų dalį prieš Lietuvos valstybę" 52. Z. Žemaitis, laikydamasis principo, jog reikia dalyvauti visose drau­ gijose ir sąjungose, kurios siekia išvaduoti okupuotą Vilniaus kraštą ir sugrąžinti Lietuvai, dalyvavo Vilniaus reikalų komisijos ir Vilniaus vadavimo sąjungos veikloje. Apie Vilniaus vadavimo sąjungą plačiai žinojo, Lietuvos gyventojai, Vilniaus reikalų komisijos veikla buvo už­ dara, apie ją žinių į spaudą nepatekdavo. Ta komisija buvo sudaryta Z. Žemaičio siūlymu. Jos sumanymą Z. Žemaitis iškėlė 1927 m. me­ morandume, įteiktame Lietuvos valdžios atstovams. Memorandume bu­ vo iškeltas sumanymas įsteigti prie Lietuvos vyriausybės patariamąjį organą, kuris domėtųsi Vilniaus krašto reikalais, informuotų apie tai vyriausybę ir teiktų jai atitinkamas rekomendacijas. Z. Žemaičio nuo­ 49 Ž e m a i t i s Z Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui, p. 107. 50 Ten pat, p. 127. 51 Ž e m a i t i s Z. Lietuvių tautinės kultūros uždaviniai ir Vilnius.— Mūsų Vilnius, 1939, Nr. 1, p. 5. 52 Ž e m a i t i s Z Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui, p. 106.

94

mone, „tam turėtų būti sudaryta instrukcija, kuri tą paruošiamąjį dar­ bą, jei ne pati atliktų, tai bent rimtai visapusiškai svarstytų, pla­ nuotų ir teiktų atitinkamus sumanymus kiekvienai Lietuvos vyriausybei, nepriklausomai nuo jos asmeninės ar politinės sudėties". Vilniaus reikalų komisija pradėjo veikti 1929 m. kaip ministro pir­ mininko patariamasis organas. Kaip matyti iš Z. Žemaičio 1940 m. vasario 11 d. rašyto ministrui pirmininkui rašto, saugomo šeimos archyve, Vilniaus reikalų komisija per dešimtį savo veiklos metų surengė apie 150 posėdžių, kur svarstė Vilniaus krašto lietuvių organizacijų pranešimus ir apie tai informuo­ davo buržuazinės vyriausybės ministrą pirmininką. Ypač daug laiko komisija sugaišo, svarstydama ir taikydama įvairias tarpusavy dažnai besipešančias Vilniaus lietuvių organizacijas ir atskirus jų veikėjus. Tuo tikslu buvo siunčiami į Vilnių atskiri komisijos nariai padėties ištirti ir santykių sušvelninti. Be kitų darbų, Vilniaus reikalų komisija parengė smulkų planą rinkti medžiagai apie Vilniaus kraštą. Ją pla­ nuota kaupti Kauno universitete, o „čia atskirų specialybių personalas ir studentai turėjo tirti tą medžiagą moksliškai, sudarydami Institutą Lietuvos rytams tirti". Tačiau, kaip pažymėjo Z. Žemaitis, ir šis „su­ manymas liko neįgyvendintas". Kaip ir daugelis kitų dorųjų Lietuvos inteligentų, Z. Žemaitis su džiaugsmu sutiko žinią, jog Tarybų Sąjungos vyriausybė iš Lenkijos okupacijos išvaduotą Vilniaus kraštą antrąkart perdavė Lietuvai. To­ mis dienomis, kalbėdamas su korespondentu apie svarbiausius darbus Vilniaus krašte, Z. Žemaitis pareiškė, jog pirmiausia čia reikalinga že­ mės reforma53. Bet Lietuvos buržuazinė valdžia nesirengė Vilniaus krašte vykdyti žemės reformos ir dvarininkų žemių dalyti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Todėl Z. Žemaičio iškeltas pasiūlymas buvo jai gana neparankus. Vėliau Z. Žemaitis tai aiškiai pamatė, kai jis, kaip Vilniečių sąjungos ir Vilniaus reikalų komisijos pirmininkas, kreipėsi į Lietuvos buržuazinės vyriausybės vadovus, teiraudamasis dėl Vilniaus reikalų komisijos tolesnės veiklos. Ministras K. Bizauskas Z. Žemaičiui atsakęs, jog Vilniaus „reikalus tvarkyti pasiėmusi pati vyriausybė, tad komisijai nereikia dabar tuo rūpintis". Z. Žemaitis su­ prato, kad Vilniaus reikalų komisija likviduota, o jo patarimai Lietu­ vos buržuazinei valdžiai nereikalingi, nes jie neatitiko tautininkų ideo­ logijos. Z. Žemaičio svajonės, kad „susidarę normalūs lietuvių santykiai su kitais jų kaimynais ir bendrapiliečiais Lietuvos rytuose duos galimu­ mų nevaržomai dirbti anksčiau minėtą kultūrinio bendradarbiavimo ir kultūrų sulydymo darbą ne tik Vilniuje, bet ir dabartinėje Lietuvoje", galėjo būti įgyvendintos, tik nuvertus buržuazijos diktatūrą ir atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią. 53 XX amžius, 1939X16.

Česlovas Kudaba PROFESORIAUS RŪPESČIAI DEL GAMTOS MOKSLŲ Įkūrus Kaune universitetą, gamtininkai buvo rengiami Matemati­ kos-gamtos fakulteto biologijos skyriuje, kur dar buvo skaitoma nema­ ža geologijos ir geografijos kursų, įkurtos atitinkamos katedros. Todėl čia atestuojami specialistai galėjo savo žinias pritaikyti daug plačiau. Be biologų, Kauno universitete specializavosi ir išaugo žymių geologų, geografų. Gamtininkams ruošti reikėjo sąlygų: laboratorijų, kabinetų, bota­ nikos sodo ir t. t. Be šito buvo neįmanomas joks darbas. Todėl nuo pat pradžių fakulteto dekanas profesorius Z. Žemaitis turėjo viskuo rūpintis. Jo geras bičiulis prof. T. Ivanauskas prisiminimuose rašo, kad, Aukštuosius kursus atidarius, jų su Z. Žemaičiu darbo diena daž­ nai baigdavosi naktį, patiems prinešus iš Nemuno vandens kitos die­ nos biologų laboratoriniams darbams, nes apie pagalbinį personalą dar būvą anksti net galvoti. Pagalbinės eksperimentinės gamtos įstaigos universitete buvo ku­ riamos labai sunkiomis sąlygomis, dažnai pasikliaujant savo pačių jė­ gomis. Pirmiausia labai trūko patalpų. Iš pradžių pagrindine gamtinin­ kų praktinio lavinimo baze tapo dar 1919 m. T. Ivanausko įkurta gam­ tos tyrimų stotis, kur jau buvo nemaža kolekcija preparatų, kai kurių ■priemonių. Nuo 1924jm.,.J.ą. perėmė fakultetas. T. Ivanauskas tuo metu energingai rengė ekspedicijas zoologiniams preparatams ir muziejaus eksponatams rinkti, L. Vailionis kaupė medžiagą botanikos kabinetui ir herbariumui. Dekanas Z. Žemaitis rėmė tas ekspedicijas, o netrukus išsirūpino rinkiniams ir patalpų. Labai daug pastangų ir sumanumo rei­ kėjo botanikos sodui įkurti. 1923 m. iš Žemės ūkio ministerijos vargais negalais išgavo Aukštosios Fredos dvaro dalį ir per vienerius metus pastatydino šiltnamius. Į tuos rūpesčius Z. Žemaitis buvo labai įnikęs, daug pastangų įdėjo ir savo darbu visad tikėjo. Tų pačių metų vasarą iš Berlyno laiške namiškiams rašė: „Vakar apvaikščiojome su profeso­ rium Regel botanikos sodą: gražus, bet, manau, kad mūsiškis po 10 metų bus tikrai gražesnis". Ir tikrai, 1930 m. sode jau buvo apie 5000 augalų — 8 augalijos skyriai. Veikė fitopatologijos laboratorija, her­ bariumas, botanikos muziejus, unikalus vaistinių augalų skyrius, buvo sudarytas sėklų katalogas. Netrukus universitete prof. M. Kaveckis įkūrė mineralogijos-geologijos muziejų su keliais tūkstančiais eksponatų. Čia dideli nuopelnai ir Z. Žemaičio. Įkurti buvo lyginamosios anatomijos, entomologijos, geografijos kabinetai. Baigiant statyti naujus universiteto rūmus, Z. Že­ maitis ypač rūpinosi, kad būtų pagerintos pagalbinių gamtos įstaigų patalpos. 1929 m. balandžio 21 d. laiške giminėms džiaugėsi: „Mūsų 96

gamtos muziejus gaus stačiai puikią patalpą, salė kaip laukas šviesi, aukšta, puiki. Rytoj pradedame gamtos muziejų kelti iš tos lūšnos, ku­ rioje iki šiol buvo". Profesoriaus rūpesčiu sunkiomis sąlygomis iš už­ sienio buvo gauta nemažai gamtos kabinetams priemonių ir laborato­ rijoms įrengimų, literatūros. Eidamas fakulteto dekano pareigas, Z. Žemaitis visą laiką šeimi­ ninkiškai žiūrėjo į visų darbo barų gerinimo reikalus. Tiems reikalams jis negailėjo jėgų, laiko, pastangų. Antai iš jo laiškų šeimos nariams matyti, kad 1927 m. vasarą jis iš Kauno dėl tokių rūpesčių nebuvo išvykęs net atostogų. Laiške vasarojusiems namiškiams skundėsi: „Už­ sipuola ant mūsų iš visų pusių, nori mūsų įstaigas (laboratorijas, ka­ binetus, katedras.— C. K.) iš butų mesti < . . . > , todėl man, dekanui fakulteto, turinčio savo žinioje 14 padedamųjų mokslo įstaigų, tie da­ lykai labai rūpi < . . . > . Surašiau gerą memorialą, kalbėjausi su ministeriais ir jau rezultatas toks, kad neseniai padarytasis nutarimas apie sustabdymą statybos Fizikos-chemijos instituto atmainytas ir nutarta darbus tęsti Labai daug pastangų įdėjo dekanas, įkuriant universitete Agrono­ mijos-miškininkystės skyrių. Z. Žemaitis visaip tą skyrių globojo, sten­ gėsi jį plėsti, įrodinėjo, kad jis turi išaugti į atskirą fakultetą. Tuo tarpu buržuazinės vyriausybės sluoksniuose nesivaržant buvo skelbiama, kad Lietuva žemės ūkio šalis ir jai aukštos kvalifikacijos specialistų nerei­ kia. Užteksią pusšimčio agronomų, kuriuos galima būsią išmokslinti svetur. Agronomijos-miškininkystės skyrius sėkmingai pradėjo savo darbą Matematikos-gamtos fakultete. Čia buvo suburti to meto žinomi spe­ cialistai P. Matulionis, J. Tonkūnas, J. Kriščiūnas ir kt. Jau buvo išrū­ pinta patalpų, kūrėsi šio skyriaus materialinė bazė. Dekanas suprato, kaip svarbu šios srities specialistams ruošti praktinė bazė. Jo svajonė buvo gauti iš vyriausybės tam reikalui žemės ir įkurti pavyzdinį ūkį. Prašyta buvo Noreikiškių dvaro (kaip tik ten dabar ir yra Lietuvos žemės ūkio akademija). Deja, tą dvarą paskyrė vyriausybės proteguo­ tam būsimam ministrui P. Karveliui. Tačiau profesoriaus pastangos dėl žemės ūkio specialistų parengimo nenuėjo veltui— 1924 m. Dotnuvoje buvo atidaryta Žemės ūkio akademija. Visuomenei spaudžiant, tikslas buvo pasiektas. Nuo to laiko nustojo veikęs Matematikos-gamtos fa­ kulteto Agronomijos-miškininkystės skyrius. Nors ir sunkiomis sąlygomis Matematikos-gamtos fakultetas 1924 m. išleido pirmuosius diplomuotus specialistus. Jau tada ėmė nusistovėti ir ryškėti fakulteto mokslinės pozicijos. Fakultete buvo suburti pa­ žangūs mokslininkai, iš čia sklido ne tik liberalesnės pažiūros, bet plito pažangi materialistinė gamtos mokslo mintis. Toks fakulteto reiškima­ sis, žinoma, nepatiko klerikališkam Teologijos-filosofijos fakultetui, nepatiko taip pat buržuazinei vyriausybei ir valdančiųjų partijų atsto­ 7. Z ig m u 2ema!tis

97

vams joje. Vis dėlto fakulteto pažangias tradicijas ir toliau ugdė ži­ nomi mokslininkai, katedrų vedėjai, saugojo ir gynė tas tendencijas fakulteto dekanas Z. Žemaitis. 1924—1926 m. buvo___sukurstyta polemika dėl Matematikos-gamtos fakulteto „brangumo". Tuo dangstantis, buvo siekiama fakultetą užda­ ryti arba, kaip tada buvo sakoma, „išparceliuoti". Buvo siūloma Fizikos ir Matematikos skyrius perduoti Technikos fakultetui, o Biologijos sky­ rių — Medicinos. Netgi pradėta, lygiagrečiai , gamtos mokslų mokytojus ruošti Teologijos-filosofijos fakultete. Šitaip norėta pamažu izoliuoti Matematikos-gamtos fakultetą, atriboti nuo antireliginės-materialistinės įtakos Lietuvos mokyklas. Tautininkams atėjus į valdžią, padėtis dar labiau pasunkėjo, vėl buvo pradėtas svarstyti „universiteto reorgani­ zacijos" klausimas. O tos reorganizacijos labiausiai grėsė gamtos mokslams. Dekanas Z. Žemaitis tuo metu visais galimais būdais gynė ir viso fakulteto, ir gamtos skyriaus reikalus. Viename to meto rašte vyriau­ sybei jis nurodė, kad Kauno universiteto Matematikos-gamtos fakulteto 12 katedrų teturėjo 17 vyresniojo personalo narių. Tai buvęs tada pats mažiausias iš visų Vakarų Europos universitetų tokių fakultetų narių skaičius. (Reikia pabrėžti, kad iš tų 17 narių vis dėlto net 6 buvo gam­ tininkai.) Z. Žemaitis ne tik nesileidžia į kompromisus juos mažinti, bet dar reikalauja padidinti gamtos skyrių vienu geologo etatu, motyvuo­ damas tuo, jog reikia intensyviau tirti krašto gamtos turtus ir jų pa­ naudojimo ūkyje galimumus. Remiamas savo fakulteto kolektyvo ir pažangių universiteto mokslininkų, Z. Žemaitis tuos sunkumus įvei­ k ė — fakultetas nepatyrė žymesnių pertvarkymų ir mažinimo. Po lai­ kinai atslūgusių pavoj ų _jjje^ 1930 jn . vėl pasikartoj o) Z. Žemaitis puo­ selėjo geresnes viltis. 1926 m. viename laiške jis rašė: „Jei tai visa įvyks, tai mūsų fakulteto pozicijos labai sustiprės ir galima bus jis gerokai iškelti ir apsaugoti nuo tokių pavojų, kurie, kaip dabar aiš­ kėja, labai jam grėsė paskutiniu laiku, ką aš gana teisingai jaučiau Z. Žemaičiui rūpėjo visų fakulteto darbuotojų mokslinis brendimas. Profesorius K. Bieliukas, vienas iš tų, kurie Z. Žemaičio rūpesčiu to­ bulinosi užsienyje, prisimena, kad dekano buvusi tokia taisyklė: po kelerių darbo metų fakultete sudaryti sąlygas jauniems darbuotojams išvykti į doktorantūrą. Pasakojama, jog dažnai jis pasiekdavęs minist­ rus ir vis tiek išgaudavęs stažuotojams stipendiją. Per Kauno universi­ teto laikotarpį šitaip užsienyje stažavosi 15 fakulteto žmonių, neretai iš karto po du, kartais net kitų universiteto padalinių sąskaita. Ypač čia buvo remiami gamtininkai. Iš siųstųjų į užsienį tobulintis išaugo mums žinomi mokslininkai profesoriai J. Dalinkevičius, J. Dagys, A. Minkevičius, K. Bieliukas, S. Jankauskas ir kt. Užsienio komandi­ ruotėms būdavo parenkami pažangesni Vakarų universitetai — Prahos, 98

Graco ir kiti. Taigi nelengvomis sąlygomis Matematikos-gamtos fakul­ tete buvo išugdyti gamtos specialistų kadrai, kurie tarybiniais metais, atsiradus galimybėms sukurti atskirą Gamtos fakultetą, sudarė jo bran­ duolį. Z. Žemaičio vadovaujamame fakultete gamtininkai to laiko požiū­ riu turėjo sąlygas mokslo tiriamajam darbui. Profesoriaus asmeniniame archyve yra išlikę jo ranka darytų užrašų, mokslinio darbo apmatų ir planų. Juose randame sumanymų plėsti fakulteto gamtos mokslų sky­ rius: geologijos, botanikos, dirvožemio. Profesorius labai rėmė T.,Ivanausko zoologinius krašto tyrinėjimus, taip pat ežerotyrininkų darbus. Buvo sudarytos sąlygos daugumą tyrinėjimų rezultatų skelbti „Mate­ matikos-gamtos fakulteto darbuose" arba kituose leidiniuose. Išsirūpinta buvo, be kitų, ir fakulteto gamtininkams komandiruo­ čių į užsienį dalyvauti konferencijose ir kongresuose. Aplankyta tuo tikslu Prancūzijos, Vokietijos, Vengrijos, Suomijos, Rumunijos mokslo centrai. Prof. T. Ivanauskas išvyko trijų mėnesių ekspedicijon į Brazi­ liją. Tiesa, ją finansavo kita įstaiga, bet labai rėmė ir fakultetas. Z. Že­ maitis pats daug padėjo gamtininkams, 1940 m. persikeliant į Vilnių ir kuriantis čia jau atskiram Gamtos fakultetui. Tik profesorius suge­ bėjo Čiurlionio gatvės rūmus išsiderėti universitetui, nes jie jau buvo skirti kitoms įstaigoms. 1946—1948 m. Z. Žemaitis, dirbdamas univer­ siteto rektoriumi, nuolat domėjosi Gamtos fakulteto reikalais. Jis (kartu su prorektoriumi S. Jankausku) ypač padėjo įsitraukti į darbą tarybi­ niame universitete savo amžininkams, vyresnės kartos mokslininkams. Z. Žemaitis, būdamas žymus Lietuvos matematikas, aukštosios mo­ kyklos veikėjas, labai domėjosi ir kitomis mokslo ir kultūros sritimis: Lietuvos ir visuotine istorija, kalbotyra, menu, liaudies kūryba. Vis dėlto bene artimiausi jam buvo gamtos mokslai. Tai atsispindėjo ir jo paties moksliniuose darbuose. Profesorius, kaip žinome, nemažai dirbo matematikos ir fizikos mokslų istorijos srityse. Tačiau jo straipsniuose apie Vilniaus universiteto matematikus yra vertingų pastabų ir iš ar­ timesnių gamtos mokslo sričių, pavyzdžiui, apie kartografiją. Jis išaiš­ kino matematiko P. Norvaišos hidrotechninius, kartografinius ir geodezi­ nius darbus. Tyrinėdamas senojo Vilniaus universiteto profesorių O. Krygerio, A. Milevskio matematikos palikimą, Z. Žemaitis aptiko medžiagos ir apie kitas jų veiklos sritis (kartografiją, geodeziją, geo­ logiją)- Sukaupti duomenys liko profesoriaus rankraščiuose, ir studijuo­ jantiems šias problemas jie bus įdomūs. Profesoriui gamtos mokslai, iš visko sprendžiant, iš jaunystės buvo nesvetimi. Antai, dar studijuodamas Odesos Fizikos-matematikos fakul­ tete, Z. Žemaitis dalyvavo lietuvių išeivių kultūros draugijoje „Rūta“ ir čia 1905 m. dėstė fizinės geografijos kursą. Yra išlikusi plati to kurso programa, panaši į vidurinės mokyklos bendrosios geografijos kursą. 99

Kalbėjome apie Z. Žemaičio oficialius, jeigu galima taip pavadinti, rūpesčius dėl gamtos mokslų ir dideles pastangas remti gamtos mokslų plėtojimą Lietuvoje. Tačiau profesorių su gamtininkais siejo ir kasdie­ ninės draugystės ryšiai. Ypač ^artimi bičiuliai buvo su T. Ivanausku, S. Jankausku ir kitais. Jie subrandindavo nemaža gamtos tyrinėjimo planų. Pacituosiu ilgesnę ištrauką iš Z. Žemaičio laiško į kaimą savo šeimai, rašyto iš Kauno 1926 m. liepos 1 d.; „Be to, dar yra ir toks dalykas. Kaip jau gal skaitei „Lietuvoje", mes čia suorganizavome di­ delę ekspediciją į Metelių valsčių, tenykščiams, didžiausiems Lietuvoje ežerams tirti. Ekspedicijon įeina K. Sleževičius — kaipo pirmas inicia­ torius, Daukantas, Regelis, T. Ivanauskas, L. Vailionis ir iš kitų fakul­ tetų prof. Jodelė, St. Kolupaila, K. Pakštas, Dirmantas, Nanevičius, kai kas iš Dotnuvos, iš šalies (A. Žmuidzinavičius) ir keliolika studentų. Vieni tyrė dugno gilumą, kiti — jo sudėtį, treti — ežero augmeniją, ket­ virti— gyviją, dar kiti — ežero krantų formą ir planą (Dirmantas su studentais technikais). Ekspedicija ketino darbuotis bent 10 dienų. Tai ir aš ketinu nuvažiuoti vienai—antrai dienai, pažiūrėti, kaip jie dar­ buojasi Kituose profesoriaus laiškuose ir rankraščiuose su susidomėjimu ra­ šoma apie kitas gamtininkų ekspedicijas, apie geologų darbus. Visą gyvenimą profesorius buvo neabejingas gamtos pažinimo ir apsaugos klausimams. 1930 m., dalyvaudamas mokytojų konferencijoje, Z. Žemaitis kalbėjo: „Gamtos mokslai ir kaip studijų paseka — gamtos pažinimas turėtų dabartiniu metu įgyti jei ne didesnės, tai bent ne ma­ žesnės reikšmės, kaip humanitariniai mokslai. Žmogus, nepažinęs gam­ tos mokslų, jaustųsi dabartiniame žmonijos labai sudėtingame gyveni­ me kaip kokiame neišbrendamame miške < . . . > . Gamtos mokytojų uždavinys ir vaidmuo ta prasme yra labai dideli < .. .> . Tamstos gali­ te, jei panorėsite, daugiau padaryti: įdiegti savo mokiniams gamtos pamėgimą, norą pažinti ją kuo geriausiai ir pasiryžimą studijuoti gam­ tos mokslus" (pabraukta Z. Žemaičio). Šios profesoriaus mintys ne tik nenustojo aktualumo, bet pasidarė dar svarbesnės ir prasmingesnės šiandien. Profesorius visaip rėmė įvairius praktinius gamtos panaudojimo da­ lykus. Pavyzdžiui, jis padėjo T. Ivanauskui įkurti kailinių žvėrelių fer­ mą. Z. Žemaitis 1934 m. tarpininkavo Zarasų krašto žmonėms, kur jis lankydavosi ir buvo žinomas, kad vyriausybė nutiestų nuo Skapiškio iki Zarasų siaurąjį geležinkelį, nes, okupavus Vilniaus kraštą, šiaurryčių Aukštaitijai pablogėjo susisiekimas. Deja, į šį profesoriaus sumanymą taip ir nebuvo atkreiptas dėmesys. Z. Žemaitis buvo kilęs ir išaugęs kaime, gerai pažinęs žemdirbio sle­ giantys žmogaus sielą kasdieninio duonos kąsnelio reikalai, rytojaus dienos neaiškumai ir neaprūpinimas bei fizinis negalėjimas aprūpinti, nesileidžiant į visokius nedorus kelius, vargas, kurį matai visur aplink save, ir greta to maro laikų bakchanalija — vis tai sudaro niūrų žvaigž­ dyną, kuriame nėra vietos skaisčiai laimės žvaigždelei < ...> " . S. Ž. Karą pergyveno kiekviena šeima. Mes — laimingai, nors daž­ nai ir nepriteklių, ir nerimo patirdavom. Įtemptus laikus prisiminus, iškyla ir šviesių momentų, ir net juokingų atsitikimų, nuotykių. Išva­ žiuojant iš Vilniaus, vos vos tilpom įsikabinti ant vagono laiptelių (traukinys buvo sausakimšai perpildytas). Aukščiau mūsų ant „ploščadkos", tarp baisiausiai susigrūdusių žmonių, skrybėlėtas vyriškis, rūpestingai globodamas griozdišką gramofoną su milžiniška triūba, nie­ kaip neleido mums prasispausti. Taip ir važiavom, kiekvienu momentu galėdami pakliūti po ratais. Aišku, neapsėjo be piktų, pašaipių pastabų to pono adresu, bet jis dėjosi nesuprantąs lietuviškai... O vėliau teko bendradarbiauti su tuo žmogumi: deja, jis, pasirodo, tas pastabas su­ prato ir ilgai jų nepamiršo... Vis dėlto Odesoje ir Voroneže įsigijome didelį turtą — daug artimų bičiulių. Zigmas labai vertino draugystę su J. Jablonskiu. Jablonskis daug ko pasakojo įdomaus ir pamokomo iš savo mokinio ir mokytojo dienų. Jauni, energingi ir veiklūs buvo lietuviai, atsidūrę toli nuo tė­ vynės, ir degantys bendrais siekimais, kurie subūrė į damų būrį: 105

Mašiotas, Balčikonis, Šepečiai, Čiurlionienė, seserys Petrauskaitės (vėliau — Nainienės), Vainiūnaitė, Ruokiai, Alseikienė, Biliūnienė... Gyvenimas buvo užpildytas darbo, visuomeninės veiklos, šeimos rūpesčių. Z. Žemaičiui dažnai teko su visokiais visuomeniniais reikalais va­ žinėti į Maskvą, į Petrogradą. Iš Petrogrado 1917 m. liepos mėnesį man rašė: „Dabar visur gatvėse stovi ir važinėja šarvuotieji automobiliai, jodinėja kazokai < . . . > . Šiandien atėjo iš fronto keletas pėstininkų pulkų; kareiviai purvini, apžėlę, nujuodavę, matyti, kad be galo nu­ vargę ir ką tik iš apkasų. Petrogrado gyventojai sutinka juos su entu­ ziazmu, kaip savo išvaduotojus, o jie, rimti, tik eina ir eina begali­ nėmis eilėmis < ...> " . „Bet aš, Stasiut, tvirtai tikiu, kad visos tos audros praslinks, kad jų verpete gimsta naujas gyvenimas, ir ugnimi nuvalytas oras taps žmonėms sveikesnis, kad lygybės, brolybės ir laisvės idėja taps visos žmonijos valdytoja ir tvarkytoja, o tuomet ir kiekvieno žmogaus as­ mens gyvenimas taps pilnesniu, gražesniu" (1917.VII.18, Petrogradas). Aš buvau pripratusi, kad namiškiai man niekad neprieštaraudavo, o svečiai tik komplimentus berdavo (tokia tada buvo mada). Bet štai atsirado žmogus, kuris elgiasi kitaip: kalba, nors labai linksmai, są­ mojingai, bet visuomet dalykiškai, be tuščių saloninių manierų. Iš pra­ džių man pasirodė, kad jis labai užsispyręs. Kartą, dar jaunavedžiai būdami, nuėjom prie ežero. Pasirodysiu,, manau, vyrui, kad esu gera plaukikė. Žiūriu— jis jau vidury ežero, guli ant vandens. Paskui — jau tik kojos tesimato. Siaubas apėmė — niekad panašaus dalyko nebuvau regėjusi. Šaukiu, negirdi. Išsigandusi stoviu, rodos, amžinastį... Grįžta kaip niekur nieko. „O tu,— klausia,— nenori ten toliau?" Žado netekau. Vėliau reikalaute reikalavau niekad to nedaryti, nes ir pavojinga, ir nelabai dailu. Griežtai atsakė, kad tik tokį maudymąsi mėgsta ir taip darys. Dar mėgdavo pasinėręs po van­ deniu pagąsdinti kitus. Taip jis maudydavosi visur — ir Palangos pajū­ ryje, ir Biarice, ir Juodosios jūros pakraštyje. Nenusileido niekad, nors daug kartų bandžiau perkalbėti, panaudodama visas moteriškas gud­ rybes. Vieną sykį nusprendžiau „atsikeršyti". Tyliai uždariau jį balkone, o pati einu sau į sodą, į jo pusę visai nepažiūrėdama. Prieinu prie čerešnių, pakeliu galvą,— ogi jis jau medyje skina uogas ir linksmai juo­ kiasi. Pasirodo, balkone būta hamako; Zigmas jį permetė per atramą ir nuo antro aukšto nusileido lyg niekur nieko... Kai gyvenome Kaune, ilgus metus užsispyręs meistravo kažkokį in­ strumentą, laikydamas tai didžiausioje paslaptyje. Klausinėjamas juo­ kaudavo, kad dirbtinius deimantus gaminsiąs. Kraustantis Vilniun, tempėm sunkiausią čemodaną, pilną tų paslaptingų geležų. Prašė labai 106

saugoti. Tik ilgainiui nustojo domėtis. Rūsyje ir dabar mėtosi viena kita kažkada buvusi kažkokia detalė. Užsispyręs būdavo dėl smulkmenų, bet kaip tik užsispyrimas, valia padėdavo siekti tikslo. „Vedu ne asmenišką ginčą, o atlieku visuome­ ninę. pareigą",— sakydavo vieno ilgai užsitęsusio konflikto metu. Įdomiausia būtų rašyti apie jo keliones į FAI (Fédération Aéronau­ tique International) suvažiavimus. Delegatai vykdavo dažniausiai su šeimos nariais — arba su žmona, arba su dukra ar sūnumi. Važiavau su Zigmu ir aš. Tik, deja, tas taip seniai buvo... Tuomet atrodė, kad toks suvažiavimas — eilinis kasmetinis įvykis, ir tiek. 1937 m. buvome Londone. Suvažiavimas buvo labai iškilmingas, nes tą vasarą buvo ka­ raliaus vainikavimas, 1938 m. suvažiavimas vyko Berlyne. Oficialiuo­ se posėdžiuose žmonos nedalyvaudavo, todėl aš prisimenu tik priėmi­ mą, kuriame dalyvavo atvykusieji kone iš viso pasaulio. Dauguma gerai pažįstami iš anksčiau, o mes, lietuviai, tik palyginti neseniai pri­ imti į FAI, todėl dar neapsipratę. Pastebėjome jaunus, uniformuotus la­ kūnus, besilaikančius kiek atokiau nuo minios. Įdomu, kas jie tokie. Mums paaiškino, kad tai TSRS lakūnai. Susipažinome su jais. Manau, ar tik nebuvome mes vieninteliai, su jais linksmai, gyvai kalbėję rusų kalba, kurią mokėjome iš mažens. Mačiau, jiems tai darė malonumą. Ant kortelės, kurią laikiau rankoje, lakūnai pasirašė — Spirin, Danilin, Šumašov, Lapin, Gromov. Dar pajuokavom, kad Lapinas — lie­ tuviška pavardė. Tai buvo tikrai maloni pažintis su žymiais to meto žmonėmis. Kartais pakalbindavau Zigmą, kodėl- jam neišvažiavus į užsienį pa­ sitobulinti pas garsius matematikus. Visada atsakydavo, kad jam, de­ kanui, nepridera, nes yra daug jaunų žmonių, kuriems taip reikia siekti platesnių, gilesnių žinių. I. G. Berlyne Tėtušiui teko būti ne kartą. Dar 1923 m. ten buvo nuvažiavęs užsakyti mokslinių knygų, nes paštu užsakant — painu ir labai brangu. Į namus siuntė atvirukus, trumpai aprašydamas savo įspū­ džius: ,,< ...> Berlyne padėtis sunki ir nerami. Šiandien, pavyzdžiui, visose beveik dirbtuvėse streikai, darbininkai renkasi kuopomis gat­ vėse, o čia važinėja sunkiausiais automobiliais milicija < ...> " . S. 2. 1929 m. Zigmas poilsiavo Prancūzijoje, aplankė Monaką. Tu­ rėjo atvažiuoti į Italiją, kur aš buvau su Liudyte, bet jį atšaukė į Kau­ ną. 1935 ar 1936 m. Prancūzijoje buvo su Purėnais, dalyvavo Conféren­ ce de Lettres. Malonius įspūdžius jam paliko Suomija (1927 m.), pajuokaudavo dėl suomių „sauso režimo". Labai brangino prisiminimą apie susitikimus (dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą) su prof. Niemiu, kuriam užrašė ne vieną lietuvių liaudies dainą. Ne tokia tolima, bet labai jaudinanti buvo jo kelionė į jaunystės dienų miestą — Odesą, universiteto šimtmečio iškilmes. Universitetą 107

baigdamas, Zigmas buvo jauniausias iš visų absolventų. O jubiliejaus dalyviai plojo jam — seniausiam iš buvusių studentų... Ir namie, ir svetur, kai tik susirinkdavo žmonių, niekad nebūdavo atsiskyręs, paniuręs, tuoj įsijungdavo į kalbas, ar linksmas, ar rimtas; visuomeninių, politinių ar „šios dienos“ įvykių aptarime pasakydavo savo žodį, turėdavo savo nuomonę. Turbūt įdomiausi ir turiningiausi pokalbiai būdavo su artimais bičiu­ liais T. Ivanausku, I. Jonynu, K. Sleževičium, J. Balčikoniu, A. Vienuoliu-Žukausku. Kaunas. Z. Žemaitis pačiame jėgų, energijos žydėjime. Po darbo, pareigų grįžta namo švytintis gyvenimo džiaugsmu. Vaikai išbėga prieš­ kambariu pasitikti, ant kaklo pasikabinti, paskui, stumdami suveriamas duris, šaukia „Sezamai, atsiverk!", ir sėdam pietauti. Tiesa, ir namuose dažnai įvairūs rūpesčiai neapleidžia — telefonas ramybės neduoda, kar­ tais ir nemalonumai slegia taip, kad sunkoka išsiblaškyti. Gerai prisi­ menu, kaip dar 1920-siais metais, parėjęs namo, nusiskųsdavo, kad daug kas netiki aukštosios mokyklos steigimu, kad tas ar kitas iš sutiktų pažįstamų pasišaipo: „Na, tai kaip ten tas tavo universitetas?“ .. .Naujųjų metų išvakarės. Zigmas su Liudyte išvyksta į aeroklu­ bą (kol mažųjų nebuvo, vykdavome visi trys). Prieš pat dvyliktą iš­ keliu mieguistus vaikus iš lovutės, susodinu ant stalo prie radijo klau­ syti Karo muziejaus varpų. Laikrodžiui išmušus dvylika, atsidaro du­ rys— Zigmas jau suskubo parvykti. Plačiai mus visus tris vienu glėbiu apgaubia, sveikina. Liudytę paliko šokti, ji jau didelė. Uždegam švie­ są. Jis suranda taures ir ryškus „vaikiško vyno"— vaisių sulčių kvapas pripildo visą kambarį. Ar gali būti Naujųjų metų vakarą kas nors ge­ resnio? Vaikai vėl suguldomi, o Tėtušėlis grįžta į aeroklubą parlydėti Liudytės namo. Jeigu kas staiga paklaustų, kada -būdavo su juo įdomiausia, tuojau pasakyčiau: tada, kai atsisėsdavo prie pianino ir imdavo skambinti. Skambinti mėgo. Skambindavo vakarais kaime, mano tėviškėje, kai po keletą dienų lyja be perstogės,—-kokį nors senobinį veikalėlį; šeimy­ ninių švenčių metu, kai susirinkdavo svečiai,— ką nors linksmo; vienas būdamas kokią nors lietuvišką dainelę „surinkdavo“. I. G. Skambinti fortepijonu Tėtušis sakėsi išmokęs jaunas būdamas, visiškai savarankiškai, be jokio mokytojo. Pagrindinis repertuaras buvo Mejerberio „Hugenotų“ įžanga, Azučenos daina iš Verdžio „Truba­ dūrų“ ir šokiai iš Guno „Valpurgijų nakties"— tuos dalykus mokėjo at­ mintinai. Įvairiomis progomis atpasakodavo ne tik smulkų tų operų libretą, bet ir istorinius to laiko įvykius. Ilgainiui vis rečiau teprisėsdavo prie instrumento. Galų gale liko vienintelis dalykas, kurio akor­ dus iki pat paskutinių dienų su meile ir pasididžiavimu iškilmingai suskambindavo — tai „Gaudeamus igitur“. 108

Tėtušėlis mėgo ir piešti. Yra likę kruopščių studijinių piešinių, da­ rytų besimokant, yra ir bendradarbių portretų eskizų, pieštų vėlesniais laikais, posėdžių metu. Teatre Tėtušėlis dažnai susijaudindavo ir, lyg būdamas kaltas, im­ davo aiškintis, kad kažko netikėtai sloga užpuolusi... Mėgo klasiką, nepaprastai gerbė Bethoveną, gėrėjosi Šopenu. Ne­ buvo naujų srovių, naujų ieškojimų šalininkas nei muzikoje, nei dailėje. S. 2. Mokėjo begales eilėraščių. Man labai patikdavo komiškos nuo­ tykių eilės baltarusių kalba. Gerai pažino Puškino poeziją, mokėjo visą Slovackio „Maru apkrėstųjų tėvą" (jį deklamuodamas visada susigrau­ dindavo ir kitus sugraudindavo), Žukovskio „Pelių ir varlių karą", ypač mėgo ir atmintinai mokėjo visą Baranausko „Anykščių šilelį". O jau dainelių dainų! O jau visokiausių liaudies pasakų ir patarlių! S. 2. Kai 1926—1927 metais Z. Žemaitis rašė apie Izaoką Niutoną, šeimoje nuolat būdavo kalbama apie šio mokslininko darbus, ypač me­ chanikos srityje. Prasidėdavo apskaičiavimai — kokie atstumai iki Mė­ nulio, iki Marso, per kiek laiko ten nuvažiuotų paprastas traukinys, per kiek — greitasis... Aš prisimindavau S. Žeromskio „Na srebmym globie", ir tada visokiems spėliojimams galo nebūdavo. Zigmas tvirtin­ davo, kad vis tiek žmonija pasieks ir Mėnulį, ir Marsą — o jis irgi, gir­ di, skristų... Gal gilumoje širdies nesitikėjo, kad tai įvyks palyginti taip greit — už kelių dešimčių metų. Todėl senatvėje ypatingai džiau­ gėsi ir didžiavosi sulaukęs to laiko, kada tikrai prasidėjo kosminės kelionės. Bet tokie „astronomiški" džiaugsmai ir rūpesčiai niekados ne­ nustelbdavo žemiškų dalykų. Dažnai, moterims besikalbant, išgirsti: „Mano senis..." Nederėjo jam tas žodis nei rimtai, nei juokais. Bet jam patikdavo posakis „vy­ resniojo amžiaus žmogus". Mielai dar šypsodamasis papildydavo „sim­ patingas, malonus vyresnio amžiaus vyriškis". Kitąkart paklausdavau: „Tai kaip jaučiasi mūsų vyresniojo amžiaus šeimos narys?" Būdavo patenkintas, tuoj ką nors pajuokaudavo. Labai mėgdavo išgirsti ir pats mielai papasakodavo visokių anekdotų apie profesorių išsiblaškymą. Moteris ir mergaites, besikremtančias dėl pilnumo, visada ramindavo, paaiškindamas, kad tobuliausia linija esanti apskritimas. Pats būdamas jautrus ir mandagus visiems, troško ir kitus tokius matyti. Kas kitiems praeidavo nepastebimai — kankindavo jį baisiau­ siai, tiek šeimoje, tiek darbe. Sielodavosi dienų dienas, naktų naktis nemiegodavo, jeigu pasitaikydavo konfliktų su kolegomis, bendradar­ biais. Stengdavosi neišsiduoti — kam gi kitiems užkrauti savo rūpesčius, savo nemalonumus. Bet namuose vis dėlto dažnai pasipasakodavo, kas jį slegia. I. G. Labai sielodavosi, pastebėdamas jaunimo kai kurias ydas. Ne­ praleisdavo progos apie tai pakalbėti, net iš anksto pasirašęs platų pla­ 109

ną. Kiek kartų vėlai vakare grįždavo namo susikrimtęs todėl, kad per egzaminus teko keletą studentų pavaryti: nepasiruošę buvo... Labai „kibdavo" prie neaiškios rašysenos. Iš kursinių darbų perrašydavo pa­ vyzdžius ir rodydavo namiškiams, ar įmanoma iššifruoti. Kartais ir nepateisindavo žmonių silpnybių, bet nesakydavo: „Aš taip negalėčiau padaryti i" Labiausiai nesuprantamas jam buvo nenoras mokytis, dirbti. Tėtušis labai mėgo visokias šventes, tradicijas (visada prisimindavo giminių, draugų ir pažįstamų gimtadienius ir vardines, visus pasveikin­ davo, dovanodamas gerą knygą, gėlių puokštelę ar saldainių dėžutę), bet turbūt labiausiai jį jaudino mokslo metų pradžios ir užbaigimo iš­ kilmės. Kai, baigusi vidurinę mokyklą, o vėliau — institutą, gailiai ap­ siverkiau, Tėtušėlis labai jautriai mane guodė, puikiai suprasdamas tokio momento prieštaringus džiaugsmo ir liūdesio jausmus. Sakėsi tą patį kadaise patyręs pats... Į universiteto baigimo iškilmingus aktus Tėtušėlis eidavo visada ypač stropiai pasiruošęs, bet lyg su kažkokiu liūdesio šešėliu. To šešėlio nebūdavo, pradedant mokslo metus. Ir vienu, ir kitu atveju parašydavo sau, ką kalbės, ar bent smulkų planą suda­ rydavo. Tėtušėlis visada primindavo apie tai, kad žmogus, kuris visa paaukoja tiesos ieškojimui,— yra taurus žmogus ir gali pakilti iki aukš­ čiausio didvyriškumo laipsnio. Tėtušėlis visą laiką buvo nuoširdžiausias studentų choro entuziastas. Kartu su dirigentu K. Kavecku rūpinosi Vytauto Didžiojo universiteto akademiniu choru, padėdavo organizuoti gastroles. Savo globėją prof. Z. Žemaitį choras buvo išrinkęs garbės nariu. Taip pat nuoširdžiai Tė­ tušėlis džiaugdavosi ir gėrėdavosi Vilniaus universiteto akademinio cho­ ro dainininkais. Buvo be galo sujaudintas ir laimingas, kai jį, šven­ čiantį 80 metų sukaktį, gražiausiomis dainomis pasveikino universiteto choras, vadovaujamas P. Sližio. S. 2. Zigmas labai svajodavo apie keliones. Traukinyje ar autobu­ se, neatitraukdamas akių nuo lango, iki nuovargio žiūrėdavo į pro šalį bėgančius reginius, nors daugelį kartų regėtus, nors puikiausiai pažįstamus. Didelė jo svajonė buvo pamatyti visą pasaulį. Konkretesnis noras (ir maršrutą buvo nusistatęs) — pakeliauti Amūru, susipažinti su Tolimai­ siais Rytais. Labai rimtai ruošėsi važiuoti į Krokuvą rinkti medžiagos moksliniam darbui iš Vilniaus universiteto istorijos. L G. Buvo dar vienas didelis troškimas. Štai jo žodžiai, rašyti 1968 m.: „Aš jau ir auksines vestuves atšvenčiau, nors vedžiau ne toks jau jaunas — 31 metų. Dabar visi linki sulaukti deimantinių. O aš sa­ kau: „Man dar svarbu tik vienuolika metų nugyventi". Tuoj klausite, kodėl būtent vienuolika. O todėl, kad po vienuolikos metų Vilniaus universitetas švęs 400 metų". 110

Kiek prisimenu Tėtušėlį, visas jo gyvenimas neatskiriamas nuo Vil­ niaus Alma mater. (Iš Kauno laikų liko tik keletas vaikiškų įspūdžių, iš kurių man bene ryškiausi prof. T. Ivanausko apsilankymai mūsų šeimoje. Apie ką kalbėdavo rimtai, aš, žinoma, nesuprasdavau, bet pri­ simenu, kad profesorius pasakodavo kažką labai juokinga ir būdavo nepaprastai linksma.) Karui prasidėjus, nelabai dar orientavausi įvykiuose, bet akyse te­ bestovi persimainęs Tėtušėlio veidas ir pasikeitęs balsas, kai jis pranešė mums, kad šaligatviuose pabiro universiteto iškabų šukės, kad hitleri­ niai okupantai uždarė Vilniaus universitetą... Su didele pagarba kalbėdavo apie universiteto biblioteką; visada tiesiog didžiuodamasis pasisakydavo ten dirbęs. „Aš noriu savotiškai nusiskųsti jąja!: ji yra tokia įstaiga, kuri įtrau­ kia žmogų į savo pinkles, verčia jį užmiršti visus kitus reikalus. Iš tiesų: atėjęs čia, pasijunti iš visų pusių apspindimas šių dienų mokslo spindulių ir junti kilnią mokslo praeities dvasią, dvelkiančią iš senų knygų, gausių rankraščių. Įsitrauki į jų studijavimą, nes ir sąlygos tam puikios: kad ir senos, bet darbui gerai pritaikytos jaukios patalpos, puiki, visuomet greita, nuoširdi bibliotekos darbuotojų pagalba. Ko dau­ giau ir norėti: tiktai dirbk ir dirbk" (kalba, sakyta 1961 m., filmuojant biblioteką). S. 2. Su nuosava biblioteka nesisekė. Po Pirmojo pasaulinio karo, iš Vilniaus persikraustę į Kauną, apsigyvenome senamiestyje, nedidelio butuko kone prieškambaryje. Knygų nebuvo kur dėti, todėl dalį išsiun­ tėm į kaimą, o dalį (didesnę) dėžėse sukrovėm į kažkokios įstaigos pa­ talpas. Po kurio laiko gavom žmoniškesnį butuką Kanto (dabar Majakovskio) gatvėje, bet knygų nebeatgavome ■ — dingo be žinios. Antrą kartą knygos nukentėjo 1944 metais, vokiečių okupantams traukiantis iš Vilniaus. Artilerijos sviedinių skeveldros išdraskė, apgadino ar su­ naikino daug gerų knygų. Visada man atrodydavo, kad Zigmas lyg užburtas skuba pamatyti, koks rytas šiandien bus, koks to saulėtekio gražumėlis. Nepraleisdavo progos ir vakare pasižvalgyti, saulei leidžiantis, jeigu tik laiko atsiras­ davo. Be „och ir ach", neužsisvajodamas. L G. Tėtušėlis rašo pats: „Pabundu šeštą valandą. Septintą, puse septynių keliuosi. Bet dirbti mėgstu vakarais, kai visi sugula, kai jau tylu < ...> " . Ir taip iki 2—3 valandos nakties, o kartais ir dar ilgiau. Metai iš metų, žiemą ir vasarą. Tik paskutinį dešimtmetį eidavo gulti anksčiau, ilgiau ir pamiegodavo. S. 2. Darbas buvo visa, kas užpildydavo jo gyvenimą. Nuo to lai­ ko, kai sukūrė šeimą (artimieji sako, ir iš mažens toks buvęs), namuose susidarė darbo ir pareigų atmosfera, virtusi įpročiu, jam — laimės, ge­ ros nuotaikos šaltiniu. Tiesa, ne visada geros nuotaikos... Būdavo ir 111

sunku, bet „kas reikia— tai reikia". Apie savo vaikystę rašė: „ < . . . > Iš pat mažens buvau prie priedermių pildymo verčiamas, nebuvau nie­ kuomet lepinamas; anksti ryto vasarą, da be saulės galvijėlius laukan ginti — o ten taip šalta iš ryto būdavo, tokia pikri basoms kojoms rasa ir šaltas drėgnas vėjas < . . . > . Taip norėdavosi pamiegoti kur susitraukus po medeliu < .. .> . Arba vėl kartais šventadieny ar kokiam kermošiuj matai, kaip lankas lanką varant, žmonės važiuoja bažnyčion, veždamiesi vaikus kermošiun, kame jie gaus riestainių, piernykėlių, dū­ delių, o čia žmogus esi pririštas prie darbo.. I. G. Dažnai Tėtušėlis man atrodydavo išvargęs ir, ką besakyti, pa­ senęs, o ir pats jis nusiskųsdavo jau pradedąs blogai girdėti. Kai va­ žiavo į konferenciją Rygoje, nutarėme, kad aš lydėsiu. Nerimavau prieš jo pranešimą, bet kai jis atsistojo prieš auditoriją, mano nerimas išsi­ sklaidė: pamačiau Tėtušėlį pajaunėjusį dešimčia metų, žvaliai ir ener­ gingai beaiškinantį kažkokius matematiškus dalykus, man, deja, visai nesuprantamus. Po to dar vieną kartą „slaptai" klausiausi Tėtušio pa­ skaitos, įsimaišiusi tarp studentų. Beje, kurį laiką abu kartu lankėme Dailės institutą: Tėtušis dėstė Architektūros fakultete, o aš studijavau grafiką. Kalbėdavome ir mes, ir bičiuliai kalbėdavo, kad pailsėtų, išeitų į pensiją ar bent mažiau pareigų apsiimtų, rašytų prisiminimus — jokiu būdu. 1960 m., nuvykęs į konferenciją Maskvoje, susirgo ir pateko į li­ goninę. Rašė į namus, kad daktarai pataria susilaikyti nuo visokių rū­ pesčių, gilesnio galvojimo, „ < . . . > bet dabar vogčia pradedu galvoti ir apie matematiką. Gaila tiktai, kad negalėjau realizuoti savo darbo konferencijoje'1. Po trejų metų, būdamas 79 metų, -laiške aiškino: „ < . . . > turiu uni­ versitete daug darbo: ataskaitos, įskaitos, XII.21 padirbėjau tiktai 14 vai., grįžau po 24 vai.; XII.24— 13 vai., XII.25 — tiktai 15 vai.— be pertraukos (iki V2 pirmos naktį), XII.26 — jau mažiau, o dabar „lais­ vesnis", imuosi recenzuoti O du mėnesiai prieš mirtj rašė: „ < .. .> be to, rytoj turiu sunkesnę dieną, tad Teikia ir apie tai ramiai pagalvoti, šio to pasiskaityti savo naujam speckursui". Patingėję žvilgterėti į enciklopediją, mes visada klausdavome: „Tė­ tušėli, kas tai y ra ... Kada buvo... Ką tai reiškia.. Visada mums at­ sakydavo, išaiškindavo, papasakodavo. Prisipindavo atsiminimų, vieni besivejantys kitus... Vaikystė, jaunystės dienos, Pirmasis pasaulinis karas... Sykį, dar Tėtušėliui mažam būnant, atvažiavęs tėviškėn vy­ riausias brolis Liudvikas ir ėję kartu grybauti. „Tai buvo man nepa­ prastas įvykis: štai, gražiai apsirengęs „ponas" eina su manim „šmaužu" (taip pas mus vadindavo vaikėzus), kurio dagi kojos ne skyrium 112

vaikščiojo, atseit, buvau apsivilkęs dar tiktai ilgais marškiniais Liudvikas pažadėjęs, jeigu broliukas gerai mokysis, paimti jį į miestą. S. 2. Sunku dabar įsivaizduoti, kaip jo jaunystės laikais brangiai buvo vertinamas mokslas. Gavęs iš savo brolio Liudviko pačiai mokslo pradžiai lėšų ir patarimų, Zigmas visą amžių jautė jam dėkingumą. Studijuodamas universitete, turtingesnių odesiečių šeimose jis turėda­ vo pamokų ir broliui stengėsi atsilyginti. Niekada nepraleisdavo pro­ gos išreikšti dėkingumą tėvams, seserims ir broliams už tai, kad leido mokytis — juk galėjo neleisti, darbo jėga kaime visada reikalinga. /. G. 1898 m. kovo mėn. 3 d. Tėtušėlis pirmą kartą atsidūrė Vilniu­ je ir nuėjo ieškoti kito brolio Blažio, tuomet tarnavusio kariuomenėje ir gyvenusio kareivinėse — ten, kur dabar A. Vienuolio vidurinė mo­ kykla. Kareivių kieme pamatęs baisų viršininką, kuris šūkavo ant ka­ reivių, plūdo juos. Iš baimės Tėtušėlis slėpęsis už kažkokio vežimo, paskui brolio kambaryje už užuolaidos vėl slėpęsis nuo kito viršinin­ k o ... Vėliau išaiškėję, kad tas piktas viršininkas — kareivių mylimas, puikiausias žmogus... 1898 m. kaimo berniukui miestas atrodė didingas ir gražus. Keistai atrodė tik „rinštokai"—greta šaligatvių apibus gatvės grioveliai, ku­ riais tekėjo nešvarus vanduo. Po didelio lietaus tie grioveliai virsdavo vos ne kanalais, pavojingais žmonėms. Pasakodavę, kad Pilies gatvės gale susidariusi galinga vandens srovė paskandino jaunuolį... Jau žy­ miai vėliau, 1918 m., vokiečių okupacijos metu, Tėtušėlis matė Vil­ niuje žymiai didesnį vargą ir skurdą, žmonės slankiojo pusbadžiai, apiplyšę. Duona buvo su maltomis medžio pjuvenomis, vietoje svies­ to — kažkoks tepalas. Namų langai išdaužyti, lentelėmis užkalti, ran­ kenos nuplėšytos; katedros stogo varis pakeistas toliu... Eidamas buv. Bonifratrų gatve, niekada nepamiršdavo parodyti medi­ nio namo, kuriame buvo apsistojęs, kai, berods, antrą kartą atvyko į Vilnių (dabar tas namas nugriautas). Prisimindavo linksmų įvykių iš savo gyvenimo. Su dviem mokinėm, kurių šeimoje mokytojaudamas gyveno, egzaminų išvakarėse susitarė pririšti joms prie pirštų virveles, kad iš savo kambario galėtų kontro­ liuoti, ar neužmigo besimokydamos. Jos vis atsiliepdavo, kai Tėtušis patraukdavo virvelę, bet vieną kartą pasigirdo cypimas, urzgimas: pa­ sirodo, virvelę pririšo šuniukui už kojos... .. .Po ilgų žygių Tėtušis išsirūpino vienam Vilniaus krašto archiriejui leidimą nuvykti į Maskvą. Pusmečiui ar daugiau praėjus, pirtyje besivanojant (Tėtušis iki pačios senatvės labai mėgo pirtį), priėjo pro garus vos įžiūrima žmogysta ir entuziastiškai sušuko: „O, profesorius Žemaitis! Mano geradaris! Aš būtinai noriu suteikti jums dvasiškąjį palaiminimą! Ir pats „plikas, kaip tilvikas" iškilmingai pravoslaviškai peržegnojo taip pat „pliką, kaip tilviką" Tėtušėlį. Šį nuotykį Tėtušėlis nuolat pasakodavo, vaizdingai pabrėždamas visą komišką situaciją. 8. Zigmas Žemaitis

113

Vasaros saulėleidžių metu, Palangoje bevaikštant pajūriu, Tėtušėlis man smulkmeniškai aiškindavo Euklido, Lobačevskio, Rymano geomet­ rijas. Žiemą, kai vakarais išeidavo prie namų ,.pakvėpuoti grynu oru", mėgdavo kalbėti apie astronomijos mokslus, visatos paslaptis. Nusaky­ davo kosminius atstumus ir šviesmečiais, ir visokiais kvintil j ardais, septiljardais kilometrų. Žinojo visų didelių ir mažų žvaigždžių, žvaigždynų pavadinimus. Daugelį antikinių mitų pirmą kartą išgirdau ne literatūros pamokose, o iš Tėtušio lūpų, kai jis pasakodavo apie dangaus kūnus. Kalba apie visatos didybę, begalybę Tėtušėlį beveik visada smarkiai jaudindavo. O dažniausiai Tėtušėlis pasinerdavo į prisiminimus. Jis bu­ vo kreiserio „Potiomkinas" sukilimo liudininkas: netgi nukentėjo nuo kazokų — jie sužalojo Tėtušiui veidą, sulaužė nosį. Dažnai pasakodavo apie bendravimą su Basanavičiumi, apie jo laidotuves. Pasakodavo vis­ ką labai nuosekliai, tiksliai, su plačiais ekskursais apie mums nepažįs­ tamus, svetimus žmones, todėl, tiesa, kartais pasidarydavo sunku sekti pagrindinę mintį. Įvairių dalykų — įdomių ir mažiau įdomių, malonių ir ne tokių malonių — išgirsdavome iš Tėtušėlio lūpų, bet niekada ne­ same girdėję „Negaliu, nenoriu, neįdomu". (Nors, tiesa, kartais nusi­ skųsdavo, kad nuobodus, neįdomus posėdis buvęs...) Vaizdingai kalbėdavo apie savo tėviškės pievas, pavasarį užlietas kiek akys mato, ir apie vasarinius potvynius, kada laukuose galima •būdavo žvejoti (o kokią žuvienę išvirdavo namie — skanumėlis gardu­ mėlis!), apie iškūrentas krosnis jaujoje, apie piemenavimo vargus. Gaila, neprisimenu smulkiau, ką Tėtušis yra aiškinęs apie baudžia­ vos panaikinimą jų krašte anksčiau, negu kitur. Apie baudžiavos lai­ kus yra girdėjęs tik savo senelių pasakojimus. Tėtušėlio jaunesnioji sesuo Adelė Kudabienė, paskutinė likusi iš keturių brolių ir keturių seserų Žemaičių, gyvai atsimena, ką „babutė ūturuodavo" apie „gerą ir blogą duoną". Buvo metas, kad „diduomenės" duona būdavo kepa­ ma labai gardi, o šiaip kaimiečiams — darbininkams — prasta. Kartais ir tokios pritrūkdavo, bet žmonės mokėdavę pajuokauti: „Nedavalgius geriau dainuoti, balsas gražiau skamba". Bobutei—mano prosenelei — labai parūpo, iš ko gi ta „diduomenės duona" užmaišyta. Kai moterys kepė duoną visam dvarui, bobutė „su draugi" prisėlino prie duonkubi­ lio ir pirštais iškabino gerosios tešlos paragavimui. Netrukus šeiminin­ kė pastebėjo baisųjį nusikaltimą. Kadangi niekas neprisipažino — ėmė tikrinti panages, ir tuoj surado, kas minkė prastą duoną, o kas palietė gerąją. Sunkiai nubaudė „sugriešijusias" drauges. A. Kudabienė pasakojo, koks didelis įvykis šeimoje būdavo, kai parvažiuodavo namo Liudvikas ar Zigmukas. Tėvelis kinkydavo du gra­ žius, visiškai vienodus arklius ir važiuodavo Ignalinon parsivežti iš geležinkelio stoties brangių svečių. Kartais važiuoti išsiprašydavo bro­ lis Jokimas: labai norėdavęs pamatyti, „mašiną"— traukinį. 114

Būdavo, kartais su Tėtušėliu drauge sklaidom storą senovinį albu­ mą su nuotraukomis. Tėtušėlis smulkiai pasakodavo apie kiekvieną gi­ minę, pažįstamą, mokinį. Gražiais žodžiais visada paminėdavo graikaitę Olimpijadą Verijoti, kuri kadaise, „senų senovėje", jam labai patikusi, taip pat lenkaitę Stasę Novicką, su kuria buvo susižiedavęs, bet išsi­ skyrė dėl labai priešingų pažiūrų. Man labai patiko nuotrauka, ku­ rioje Tėtušėlis — jaunas, dailus mokytojas, apsuptas savo mokinių graT žuolių gimnazisčių. Mėgdavo pasakoti apie smagius „anų laikų" jau­ nimo pasilinksminimus su vaidinimais, šokiais, būtinai prisimindamas tą vakarą Vilniaus lietuvių klube, kada susipažino su Mamyte. Man ypač įdomūs buvo tokie prisiminimai — jie atkurdavo mums, jauniems, gyvesnį, ryškesnį tolimos Tėtušėlio jaunystės paveikslą, S. 2. Vilniuje, Čiurlionio gatvėje, apsigyvenome daugiau, kaip prieš 30 metų. Abipus takelių jurginai žydėjo, pakraščiuose— irisai. Skiepytų alyvų alėja, gražuolių eglių siena. įvairūs, reti augalai. Ob­ servatorijos sodas žydėdavo nuo ankstaus pavasario Ugi vėlyvo rudens. Per karą buvo beveik viskas iškirsta, daug metų turėjo praeiti, kol atgijo, vėl sužaliavo. Dar tebevykstant mieste mūšiams, keletas smarkiai ginkluotų jau­ nuolių prišoko prie Zigmo ir, atstatę šautuvus, reikalavo atiduoti jiems mūsų sūnų Tadą—'jie norį susidoroti su juo. Zigmas susitvardęs pra­ dėjo ramiai kalbėti, gėdinti tokius „narsuolius", kurie nori dešimtmetį vaiką žudyti... Žinoma, tokiu atveju kiekvienas tėvas gintų ir savo sūnų, ir svetimą vaiką, bet vis dėlto tokio momento įtampa negalėjo neįrėžti gilaus pėdsako širdyje. O paskui mus ištiko grynai šeimyninis sielvartas, didžiulis sielvar­ ta s — vyresniosios dukrelės, gydytojos, puikiai paruoštos gyvenimui, beviltiška liga ir po didelių kančių — mirtis. Tas sielvartas apgaubė mūsų gyvenimą giliu, giliu liūdesiu, sunkiai bepakeliamu. Slėpdamas skausmą, Zigmas gyveno pilną darbų ir pareigų gyve­ nimą. Jis visada pabrėždavo savo dėkingumą broliui Liudvikui, kuris jį dar mažą prisaikdinęs „.. nerūkyti, negerti ir visad būti tvirtu, do­ rai, teisingai gyvenant visuomenėje ir šeimoje". Taip, darbas, šeima, visuomeninės pareigos užpildė jo gyvenimą. Bet buvo dar viena didžiulė jėga, palaikiusi gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą. Ta jėga— žmonės. Zigmas niekada nebuvo vienišas, atsisky­ ręs. Jis buvo laimingas, jausdamasis esąs reikalingas žmonėms, jų my­ limas, ir pats juos mylėjo. Artimų žmonių, draugų, bendradarbių, mo­ kinių turėjo labai daug. Taip norėtųsi kiekvienam iš jų tarti šiltą žo­ delį ir prisiminti kartu praleistas gražias valandas, nulenkiant galvas prieš tuos, kurių nebėra mūsų tarpe. Jis nepaprastai vertino tą palankumą ir dėmesį, kurį Vilniuje mūsų šeimai rodė daktaras Mykolas Marcinkevičius, Marija ir Henrikas Ho115

rodničiai, Paulina ir Vytautas Girdzijauskai, Vanda ir Kazys Katiliai, Stasė ir Vytautas Paulauskai, Stefanija ir Steponas Jankauskai, Antanas Jurgelionis. Jie būdavo greta ir sunkiausiais momentais, ir atnešdavo džiaugsmą Į namus, kai susirinkdavome per šeimos šventes. Smagios kalbos, juokai pripildydavo kambarius. Kazimiera Kymantaitė padekla­ muodavo, paskaitydavo. Prisimindavo ir Tėtušis visokias „pribautkas", parodijas. Ilgamečiai kaimynai Pranas Žemaitis ir Juozas Kanopka links­ mais dzinguliukais, išradingais pokštais dar pagyvindavo vakarą. I. G. Čiurlionio gatvės gyventojai tikriausiai bus įsiminę tris ryš­ kias pagyvenusių žmonių figūras, kurias ilgus metus kasdien sutikdavo ar pamatydavo pro langą žvilgterėję. Tai Kipras Petrauskas, Juozas Si­ paris ir Zigmas Žemaitis. Visi trys “ mūsų kultūros veikėjai, ir visų trijų jau nebėra. Turbūt daugiausia žingsnių šia gatve nužingsniavo Tėtušėlis (o jis skaičiuodavo, kiek žingsnių iki fakulteto, iki Kudirkos gatvės, iki cerkvelės; kažin, ar pastebėjo, kad per kelis dešimtmečius tų žingsnių padaugėjo, nors atstumai liko tie patys...). Dažnai būdavo apsikrovęs įvairiais nešimais. Pirkinius rūpestingai suvyniodavo į laik­ raščius, perrišdavo virvute (tuos du dalykus visuomet su savimi ne­ šiodavosi), surišdavo su portfeliu ir, permetęs per petį, grįždavo namo. Pokario laikais ir vėliau kantriai stovėdavo eilėse, net piktoms parda­ vėjoms atrasdamas linksmą žodelį, pajuokaudamas su eilės kaimynais. Prisipažindavo, tiesa, ir susibaręs kartais dėl ko nors, ir pareiškęs pa­ sipiktinimą dėl netvarkos... Apskritai kartais būdavo gal net perdėtai paslaugus tiek svetimiems, tiek namiškiams. Kiekvieną kartą, gavęs algą, namo parnešdavo ko nors skanaus pasmaguriauti. Labai mėgo pats pasigaminti valgyti, nors mes, „moteriškoji giminė", neleisdavom, net pabardavom pyktelėjusios, kam laiką gaišina. Kaip nepasidžiaugsi, kad Tėtušėlis labai mylėjo savo anūkus. Daž­ nai, susiėmę už rankų, gyvai šnekučiuodamiesi, jie vaikštinėdavo Vin­ gio parke. Kai jie buvo, anot Tėtušėlio, „minus 12-to kurso studentais'* (atseit iki studijų dar likę 12 metų), Tėtušėlis rūpinosi, kad jie dar nekaip skaito, rašo ir skaičiuoja. „Myliu mamą, myliu tėtę, myliu ir broliuką",— stropiai mokė rašyti Senelis anūkus. Dėl taip susiklosčiusio likimo, kad Pirmojo pasaulinio karo metu Mamytė ir Tėtušėlis gyveno atskirai, pluoštai smulkiai primargintų laiš­ kų atkuria anų praeities dienų rūpesčius, nuotaikas, jausmus. Kurį laiką laiškai buvo rašomi Stasiutei, o jau paskui visada — Stasiutei su Liudyte. (Iš Kauno laikų Tėtušėlio laiškų namiškiams žymiai mažiau, bet užtat kreipimesi atsirado dar viena dukrelė—„Pupytė", o netrukus — ir sūnus Tadelis.) Kaune Tėtušėlis „Asmeninėje laiškų registracijos knygoje"—trijuose storuose sąsiuviniuose — su pedantiška tvarka de­ šimt metų žymėjo visus išsiunčiamus laiškus, trumpai apibūdindamas kiekvieno turinį. 116

Tėtušėlio laiškus, pasakojimus papildo straipsnių juodraščiai, pasi­ sakymų planai planeliai, užrašų fragmentai. Visa tai Tėtušėlis paliko kartu su matematikos skaičiavimais, brėžiniais, begaliniais paskaitų ir seminarų konspektais... Stori ir ploni sąsiuviniai, palaidi lapeliukai ir susegti lapai be jokios sistemos stalčiuose, aplankuose • gulėjo metų metus, laukę ir nesulaukę, kol Tėtušėlis bus mažiau užsiėmęs ir su­ tvarkys savo chaotišką archyvą. Štai kelios popieriaus skiautelės — planas 1957 m. pasisakymui apie pirmąją lietuvių dailės parodą,— kaip sužinojo apie ją Odesos lietu­ viai, kaip kai kurie iš studentų abejojo ta žinia, laikė ją fikcija; kaip 1909 m. Tėtušis atvyko į Vilnių, susipažino su M. K. Čiurlioniu, P. Kal­ poku, P. Rimša, A. Varnu ir tuoj pateko į „eksploatatoriaus" A. Žmui­ dzinavičiaus rankas: „Iš tiesų — argi ne eksploatatorius? Iš pirmųjų, gali sakyti, dienų — būk LDD-jos nariu, neatsisakyk įeiti į valdybą, būk iždininku, padėk parodas rengti, lakstyk, vinių ieškok, juos kalk į sienas, tikrink įplaukas, vesk parodų apyskaitą ir t. t., ir t. t. < . . . > įtraukė į veiklą ir tokius žmones, kaip Jonas Vileišis, Mykolas Reme­ ris < . . . > ir daug kitų žmonių, rodos, neturėjusių tiesioginių ryšių su daile Tikrai apie LD draugiją susidarė jauki, gyva, darbinga nuotaika, tad ir darbas sparčiai ėjo pirmyn". 1918 m. rugpjūčio 11 d. laiškas rašytas, apsilankius tėviškėje. „ < . . . > už dviejų dienų prieš mano atvykimą palaidota mūsų Tė­ velis, kurio gyvenimą žymiai patrumpino sunkios šių dienų gyvenimo aplinkybės, pakirsdamos ir be to silpną Jo sveikatą < . . . > . Gražaus amžiaus buvo sulaukęs (viršaus 80 metų), bet visgi skaudu, kad pasku­ tinius trejus metus gavo patirti sunkaus, neužtarnauto vargo... Gerai dar, kad nors neužilgo prieš mirtį sužinojo apie tai, kad vienas iš my­ limiausių Jo vaikų, Zigmenčiukas, < . ..> yra gyvas ir jau Vilniun atvažiavo, nes pirmiau per dvejus metus liūdėjo dėl manęs, kadangi kažkokie žmonės buvo paleidę gandą, kad pasitraukiant rusų kariuo­ menei, aš tapęs pakartas kaimyniškoj parapijoj už kažkokį prasikalti­ mą! .. Pasakoję tai žmonės, kurie beveik savo akimis matę, kaip aš priverstas buvęs pirmiau pats sau išsikasti duobę, o paskui nužudytas tapęs... Kiti namiškiai ne visai tam tikėję, bet Tėvelis, baisių gyve­ nimo atsitikimų pamokintas, pasidaręs buvęs pesimistu ir < .. .> ti­ kėjęs < . . . > . Vienas gi dėdė < . . . > mirė badu < . . . > . Ir dabar žmo­ nės vaikščioja vieni išdžiūvę, kiti sutinę. O kad Tu matytum, kokią duoną jie visi valgo!.. Vieni valgo duoną, kurioj grūdų, miltų visai nėra, yra gi tik visokių žolių mišinys, kiti gi, turtingesnieji, deda kokį ketvirtadalį miltų (pusiau su šiaudais ir varpomis!), o tris ketvirtada­ lius — džiovintų dobilų galvelių... Tai skaitoma sulyginamai gera duo­ na, tokią valgo mano sesuo Domicėlė su vyru ir podukra < . . . > . Visas beveik sodžius išdegintas. Iš mūsų trobesių stebuklu išlikusios tik klė­ 117

tys ir tvartai ir klojimo jaujis, kuriame gyvena brolis su šeimyna. Vis­ kas kita sudeginta". Savo kraštu Tėtušėlis niekad nenustojo domėjęsis. 1935 metais ra­ šė: „Dideli sodžiai — ūlyčios arba pas mus—„salos", < . . . > . Minimu laikotarpiu — ankštumas kaimuose nežmoniškas. Nameliai dažniausiai be grindų. Žemė — rėžiais taip susmulkinta, kad dažnai su akėčia ne­ galima įeiti Tėtušėlis visada karštai gindavo savo krašto tar­ mę, įrodinėdavo jos skambumą, nuoseklumą (pavyzdžiui „matyti — matiau", o ne „mačiau" < ...> ) . Paskutiniu metu ant rašomojo stalo šalia kalendoriaus visą laiką gulėjo mėlynas aplankas, Tėtušio ranka užrašytas „Medžiaga monografijai apie Tverečiaus kraštą". Nemaža vasarų geriausias poilsis Tėtušiui buvo Druskininkuose. Sa­ natorijoje „Draugystė" gaudavo vis tą patį mažą kambarėlį, kuriame anksti rytą iš miego jį pažadindavo saulės spinduliai; susitikinėdavo su tais pačiais senais pažįstamais ir rašydavo namo, kad „ < . . . > šian­ dien gerai padirbėjau", nes kelionės lagaminuose pagrindinį krovinį sudarydavo knygos ir sąsiuviniai. Kol jėgos leisdavo, kiekvieną vasarą darydavo ekskursijas į tolimesnes apylinkes, būtinai nuvažiuodavo į Gardiną. Jam labai rūpėjo šio miesto architektūrinių paminklų liki­ mas, rašė dėl jų net laiškus į Minską. Bet kiekvieną vasarą trumpėjo išvykų spinduliai, retėjo senųjų bičiulių ratas... 1969 m. birželio 8 d. Tėtušėlis buvo labai pakilios nuotaikos: jo kandidatūra universitete patvirtinta dar kitiems penkeriems metams. Ta proga jis parnešė tortą, vyno mums, suaugusiems, ir limonado anū­ kams. Kuklūs, bet iškilmingi pietūs buvo liūdni: sunkiai sirgo Mamytė. Gydytojai primygtinai kalbino ir Tėtušėlį atsigulti ligoninėn, nes jo sveikata taip pat gerokai pašlijusi. Priešinosi: ne, turįs būtinai užbaigti darbus, dabar universitete pati rugiapjūtė, blogai nesijaučiąs, tik bend­ ras nuovargis, silpnumas; gal po liepos 1 d., kai jau bus laisvesnis, tai pagalvos apie „pasiremontavimą"... Birželio 23 d. visą dieną praleido darbe nepietavęs. Vakare telefonu kalbėdamas dar pajuokavo, kad lengvesnis jaučiasi, kai nevalgęs. Bet visi mačiusieji jį tą vakarą pa­ stebėjo, kad labai nuvargęs. Birželio 24 dieną — jis niekada nepamirš­ davo pastebėti, kad tai ilgiausioji metų diena — rytą, su knyga ir są­ siuviniu rankose ruošėsi eiti į konferenciją, staiga blogai pasijuto, ir — viskas baigta... Paskutinis žmogus, kurį jis matė ir kuris girdėjo Tė­ tušėlio paskutinius žodžius — sūnus Tadas. Kai Tadui suėjo 20 metų, Tėtušėlis sveikindamas jam nusiuntė laiš­ ką, kuriame rašė: „ < ...> . Pakartosiu tik tai, ką mano tėvelis, papras­ tas, neraštingas kaimietis, be galo doras, darbštus žmogus, pasakė iš­ lydėdamas mane, nepilnų 14 metų kaimo berniuką gyventi ir mokytis tarp svetimųjų Vilniuje: „Atmink, vaikeli: gerai darysi — sau rasi, blo­ gai darysi — sau rasi" ".

Marija Horodničienė GYVENS MUSŲ ATMINTYJE Visada mielai prisimenu las vasaros atostogas, kurias praleisdavome Vilniaus universiteto viloje Palangoje. Tada dar buvome jauni, mūsų vaikai maži. Mieliausi būdavo vakarai, kada po visų kurortinio gyve­ nimo malonumų, po vakarienės, palydėję saulę, susirinkdavome po pla­ čia pušimi vilos kieme. Tų vakarinių klubų nuolatiniai lankytojai buvo visada giedrai nusiteikęs ir mėgėjas pajuokauti X. Žemaitis, jau seniai miręs prof. K. Sleževičius, kuris pasijuokdavo iš tuometinių mū­ sų vilos gyvenimo nepatogumų, dar prisėsdavo kartais E. Meškauskas ir kiti. Dažnai prašydavome Z. Žemaitį ką nors papasakoti. Turėdamas puikią atmintį, humoro jausmą bei iškalbą, jis buvo puikus pasako­ tojas. Pasakodavo, kaip grafas Tiškevičius — Palangos savininkas — norėjo įrengti Palangoje uostą, kaip turkų belaisviai statė Palangos tiltą, kaip atrodė Palanga jo jaunystės metais. Be galo komiškai pro­ fesorius pasakojo ir vaizdavo, kaip tais laikais manieringai maudy­ davosi jūroje didelės damos. Jis labai įdomiai, su dideliu sąmoju mokėdavo papasakoti daugybę įvairiausių anekdotų ir padeklamuoti komiškų eilėraščių. Turėjo jų neišsemiamą atsargą: lietuviškų, lenkiškų, lotyniškų, baltarusiškų, ru­ siškų ir kt. Kartais profesorius kalbėdavo apie savo studijų metus Odesoje, kur jam teko būti net chorvedžiu. Jis buvo puikus pašnekovas, nes daug buvo matęs, daug skaitęs, daug išgyvenęs. Pokalbiai su tuo aukštos kultūros ir turtingos dvasios žmogumi visada būdavo įdomūs. Su visais jis rasdavo tinkamą kalbai temą, visiems būdavo draugiškas, atidus, mielas. Nenoromis skirstydavomės vakarais į savo kambarius. Vėliau, kai jam reikėjo gydytis, Z. Žemaitis vis dažniau poilsiau­ davo Druskininkuose, kuriuos labai mėgo. Tada Druskininkai buvo ma­ žas miestelis su tyliomis, medžiais apaugusiomis gatvelėmis, pavėsingu parku ir jaukiais, gėlėse skęstančiais nameliais. Gyva čia buvo Čiur­ lionio dvasia, buvo daug romantiško žavesio, tikros ramybės. Man tekdavo laimės susitikti su Z. Žemaičiu ir Druskininkuose. Ei­ davome pasivaikščioti Nemuno krantais, mėgdavome neskubėdami miš­ ko takeliais nueiti į mielą Ratnyčios kaimą, pasėdėti prie žavios ne­ nuoramos Ratnyčios krantų. Su juo buvo malonu ir pasikalbėti, ir su­ sitikus patylėti, besigėrint gamta. Mane visada žavėjo Z. Žemaičio išauklėjimas, teisingiau pasakius, išsiauklėjimas. Jis visada buvo korektiškas, labai mandagus. Tas man­ dagumas nebuvo demonstratyvus, bet natūralus, tikras, nevaržantis, iš­ 119

plaukiantis iš pagarbos žmonėms, iš jo geros širdies. Būdamas mūsų universiteto rektoriumi, jis niekada neparodydavo savo pranašumo. Apie jį galvodama, aš visada prisimenu savo mokytojo prof. I. Abramavičiaus mėgstamus žodžius: „Tikrą mokslininką labiausiai puošia kuk­ lumas" („Skromnošč jest ozdobą prawdziwego uczonego"). Tos puošme­ nos Z. Žemaičiui niekada nestigo. Jis kartais atvažiuodavo į mūsų va­ sarnamį Pavilnyje. Sodybos takeliai buvo gražiai apžėlę žole. Mes visi vaikščiodavome ten basi. Rektorius Z. Žemaitis jau verandoje nusiau­ davo batus ir su malonumu vaikščiojo basas. „Kuo aš už jus prastes­ nis?"— sakydavo. O kaip jis mokėjo pakalbėti, pažaisti su vaikais! Jie prie jo lipte lipo. Nejudindamas lūpų, rimtu veidu jis mokėdavo pavaizduoti kačiu­ ko kniaukimą savo užantyje. Vaikai puldavo ieškoti kačiuko ir nie­ kaip negalėdavo rasti. Didžiausia laimė būdavo vaikams, kai jis „pa­ skraidindavo" lėktuvu. Ištiesęs ir plačiai išskleidęs rankas, vaikas vaiz­ duodavo lėktuvą, o profesorius, paėmęs vaiką ant rankų, kilnodavo jį aukštyn ir žemyn ir pats ūždavo kaip lėktuvas. Kiek džiaugsmo! Svečiuose, pobūviuose jis visada būdavo linksmas, draugiškas, mo­ kėdavo pasakyti su humoru įdomią kalbą. Reikalui esant, į lotyniškai jam paskaitytą sveikinimą-oraciją, jis čia pat atsakydavo puikia lotynų kalba. Ten, kur draugijoje būdavo Z. Žemaitis, niekas nenuobodžiau­ davo. Profesorius buvo puikus, rūpestingas šeimos tėvas. Jam teko išgy­ venti daug sielvarto ir rūpesčių, kai sunkiai ir nepagydomai sirgo jo vyresnioji duktė gydytoja okulistė Liuda. Kaip jis stengėsi, norėdamas gelbėti savo dukterį. Lėktuvu jis vežiojo ją į Maskvą, nuolat ieškojo vaistų, kurių tada sunku buvo gauti. Visą laiką ant kojų, labai pa­ vargęs, bet nesiskundė. Jis mokėdavo palaikyti ir dukters, ir savo žmo­ nos dvasines jėgas, viltį, kad liga praeis. Liudytės liga, begalinės kan­ čios ir sunki mirtis buvo didelis ir skaudus smūgis Žemaičių šeimai. Bet jų dvasia nepalūžo. Profesorius toliau tęsė savo sunkų darbą, o sielvartą giliai slėpė širdyje. Paskutinį kartą susitikau Z. Žemaitį Čiurlionio gatvėje, prie uni­ versiteto rūmų. Kaip visada, profesorius mielai pasisveikino, pasitei­ ravo apie sveikatą. Pasiskundžiau nekaip besijaučianti. „Ir ko gi norėti, baigiu 65 metus". „Nesididžiuok Tamsta prieš mane,— atsakė profeso­ rius.— Aš jau 85-uosius baigiu ir nesipuikuoju". O jis tada jau turbūt nesijautė sveikas, bet nesiskundė. Aš susigėdau ir pradėjau linksmą kalbą. Mano širdis tada nė nenujautė, kad paskutinį kartą matau mūsų mielą profesorių. Po savaitės jis mirė.

Ju o za s Kanopka, kranas Žem aitis

PO KARO AUDROS Mokslininką, puikų pedagogą, žymų visuomenės veikėją, nuoširdų žmogų ir bičiulį, profesorių Zigmą Žemaitį pažinome Vilniuje 1944 m., praūžus karo siaubui, kai, mūsų laimei, teko apsigyventi nuo patrankų šūvių smarkiai nukentėjusiuose astronomijos observatorijos rūmuose, kuriuose kaimynystėje gyveno ir pats profesorius. Turėdamas didelę gyvenimo patirti, profesorius nujautė, kad, artėjant frontui, rūmai gali nukentėti, pats sunešė į rūsį didžiulius jų langus, kurie, išvadavus miestą, žiemai artėjant, visiems namo gyventojams, net ir pačiai astro­ nomijos katedrai buvo brangesni už auksą. Sunkus buvo tada metas. Nei šviesos, nei vandens, nei kuro, net ir maisto stokojo. Tačiau krašto atstatomasis darbas virte virė. Jau ki­ tais metais observatorijos rūmai buvo suremontuoti. Įvestas vanduo, vėliau ir elektra. Z. Žemaitis, įvairiais universiteto darbais apsikrovęs, ankstų rytą išeidavo iš namų ir tik vėlų vakarą sugrįždavo. Įvairūs rūpesčiai gulė ant profesoriaus pečių. Labai dažnai naktį išgirsdavome rūsyje pjūklo čirpimą — tai Z. Žemaitis, pasidėjęs ant taburečių pliauską, nežinia kada galąstu pjūklu ritmingai ją zulino. Kartais tekdavo sutikti profesorių į namus iš turgaus begrįžtantį, per petį pilnus tinklelius daržovių persimetusį, vienoj rankoj pilną knygų portfelį belaikantį, po kita ranka kopūstų galvą paspaudusį ir dar kny­ gą atidžiai beskaitantį. Nepalaužė šio žmogaus ir mylimos dukters ankstyva mirtis. Visada būdavo žvalus, kupinas energijos ir entuziazmo. Švelni šypsena puoš­ davo jo veidą. Tikėjo ateitim, šviesesniu gyvenimu. Į Z. Žemaitį kreip­ davosi įvairiais reikalais iš visų Lietuvos kampelių atvykę pažįstami ir nepažįstami žmonės. Niekam neatsisakydavo padėti. Pavasario vakarais, alyvoms žydint, ar rudeniop, lapams krintant, dažnai sutikdavome giliai susimąsčiusį profesorių, takeliu bevaikščiojantį prie observatorijos paviljonų. Kalbėdavomės iki valios įvairiau­ siomis temomis. Įdomu buvo pasiklausyti išmintingų jo kalbų. Didelis buvo profesoriaus žinių bagažas, daug kur būta, daug matyta, girdėta, išgyventa. Labai mėgo nagrinėti astronomines problemas, ypač susi­ jusias su kosmogonija. Z. Žemaitis buvo tikra vaikščiojanti enciklo­ pedija. Keletą kartų rudenį yra tekę su Z. Žemaičiu grybauti Valakampiuo­ se. Pastebėjome, kad, vos tik miškan įėjęs, profesorius netikėtai pasi­ keisdavo. Pasidarydavo nekalbus. Dažnai stoviniuodavo ir dėmesingai 121

klausydavosi miško simfonijos. Vienoje properšoje užtikome miško kir­ tėjų paliktą teberūkstančią ugnelę. Uostydamas sakingų šakų dūmus, jis pasakė; — Dūmų kvapas primena man velykinį kumpį, rugiapjūtės metu rūgšteliuose virtus lašinių bryzus arba vaišių metu nepamainomą lie­ tuvišką patiekalą — skilandį. Kiek patylėjęs pridūrė: — Kur tos vaikystės dienos? Negalėjo atsigrožėti eglutėmis. Kažkodėl jos primindavo jam žvakes. Visuose mūsų šeimyniniuose pobūviuose profesorius mielai daly­ vaudavo. Su visais rasdavo kalbą. Savo nuostabia atmintimi kiekvieną, pavergdavo. Ilgiausius eilėraščius deklamuodavo kaip įgudęs aktorius. Daug jų mokėjo įvairiomis kalbomis. Kiekviena proga profesorius pritaikydavo sąmojingą, giliai prasjningą humoreską — anekdotą. Humoras sveikas, pamokomas ir nieko neįžeidžiantis. Iki ašarų prijuokindavo klausytojus. Matėme profesorių labai prislėgtą ir nusiminusį, kai grįžo iš ligo­ ninės, paguldęs savo žmoną. Tada pasakė. — Maniau, kad pirmas mirsiu, o dabar, žiūrėk, vienas dievas te­ žino, kaip čia bus? .. Netrukus, 1969 m. birželio 26 d., profesorius Zigmas Žemaitis jau gulėjo pašarvotas, gėlėse paskendęs universiteto aktų salėje.

Algimantas Stadelninkas RYŠKUS ŽIBURYS NEUŽGES Profesorius dar buvo gyvas, kai ėmiau rinkti medžiagą jo gyveni­ mo apybraižai. Darbas buvo ne iš lengvųjų. Galėjai ištisas valandas klausytis įdomiausių Z. Žemaičio pasakojimų. O pasakojo jis įdomiai, nes buvo ne pasyvus įvairių istorinių įvykių liudininkas, bet kuo akty­ viausias dalyvis, nepaprastai plataus diapazono visuomenės ir mokslo veikėjas. Tačiau labiausiai man rūpėjo paties Z. Žemaičio gyveni­ mas, kurį, deja, profesorius mokėjo slėpti kitų istorinių asmenų šešėlyje. „Rašykit, profesoriau, atsiminimus. Tirkite senojo Vilniaus univer­ siteto istoriją",— tokių raginimų ir pageidavimų Z. Žemaitis yra daug girdėjęs. Ypač tuo rūpinosi dabartinis universiteto rektorius akademi­ kas J. Kubilius, kurį Z. Žemaitis labai gerbė. Tačiau netgi J. Kubiliui vargiai sekėsi įkalbėti profesorių atsidėti istorijai ir atsiminimams. Tie­ sa, Z. Žemaitis „atkasė" universiteto archyvuose, aprašė ir spaudoje paskelbė keletą labai įdomių darbų iš senojo Vilniaus universiteto ma­ tematikos istorijos. Įvairiuose leidiniuose išspausdino žiupsnį prisimi­ nimų apie svarbiausius XX a. pirmosios pusės Lietuvos įvykius. Pas­ kui istoriją visai metė ir atsidėjo vienam darbui iš geometrijos srities. — Nepatinka kapstytis archyvų dulkėse,— lyg pasiteisindamas kar­ tą pasakė jis.— O apie save nerašysiu... Gal, kai į pensiją iš­ eisiu. Deja, ir kapas Rasų kapinėse greta garsiųjų mūsų tautos vyrų, ir vyriausybės nutarimas apie Z. Žemaičio atminimo įamžinimą primena, kad daugiau prisiminimų pats profesorius nebepasakos ir neberašys. Belieka pasikliauti anksčiau surinkta ir dar paties profesoriaus apro­ buota medžiaga, rašytiniais šaltiniais, amžininkų prisiminimais, ar­ chyvais. Buvo ankstyvas ruduo, kai aš vėl, praėjus daugiau nei metams po profesoriaus mirties, pasukau į namą prie Vilniaus astronomijos ob­ servatorijos. Žalioji Čiurlionio gatvė — pagrindinis universiteto studen­ tų kelias — jau buvo rudeniškai pageltusi, gamtos melancholijos ir jau­ nystės džiaugsmo užlieta. Duris atidarė S. Žemaitienė. Nors dar nebuvo visiškai atsigavusi po infarkto, bet, kaip visuomet,— elegantiška ir graži. Žiūrėdamas į ją, daug išgyvenusią moterį, pagalvojau, kad metai nepajėgia jos įveik­ ti. (Ir vis dėlto dabar jos nebėra.) Susėdome į fotelius prie staliuko — taip, kaip sėdėdavome su pro­ fesoriumi, kai jis pasakodavo, o aš užrašinėdavau jo prisiminimus. Priešais mane, kitame pravirame kambaryje, gulėjo pluoštai rank­ raščių, senosios periodikos. 123

— Pradėjau kadais rūsyje rengti vyrui archyvą. Maniau, kai išeis į pensiją, galės ten dirbti,— pasakoja našlė. Butas išties kuklus. Juo labiau, kad čia dar gyvena sūnus. Profe­ soriaus darbo kambarėlyje tarp knygų lentynų vos išsitenka rašoma­ sis stalas ir kėdė. Taip kukliai gyventi galėjo tik turtingos dvasios žmogus. — Vyras man niekuomet neatrodė senas,— prisimena S. Žemaitie­ nė.— Su juo visuomet buvo įdomu, linksma. Net nepastebėjome, kad gyvenimas jau praėjęs... Mano pašnekovė pastebimai jaudinasi. Jeigu kartu nugyventa dau­ giau kaip penkiasdešimt metų ir visas tas laikas atrodo kaip viena aki­ mirka, be abejo, yra dėl ko jaudintis, apie ką galvoti. — Gyvenime visko pasitaikė: saulėtų ir ūkanotų dienų. Tačiau vy­ ras visuomet mokėdavo išsklaidyti debesis, sutaikyti žmones, paskleis­ ti aplink tiesos ir gėrio šviesą. Nežinau, ar įmanoma visa tai ap­ rašyti. Juo labiau gilinuosi į sudėtingą profesoriaus gyvenimą, juo dau­ giau abejoju: ar įmanoma pavaizduoti tokį žmogų? .. Mums begurkšnojant kvapnią kavą ir beužkandžiaujant sviestainiais, virste suvirto į namus Žemaičių anūkai. (Žinau, kad profesorius šitas gražias šeimos atžalas labai mylėjo, nors anūkai kartais ir neleistinai „pašeimininkaudavo" jo darbo kambaryje.) Šeimyniniam jaukumui be­ trūksta tik senelio. O jis visuomet iš darbo grįždavo vėlai. Nebesu­ lauksime. Išeinu į Čiurlionio gatvę. Prie universiteto bendrabučių šen ir ten siuva studentai. Stabteliu ir pasižiūriu nuo aukšto Neries skar­ džio į klonyje išsidriekusį žiburiuojantį Vilnių — profesoriaus numy­ lėtąjį miestą. Turbūt niekur kitur, kaip eidamas Čiurlionio gatve ir žiūrėdamas į žvalius studentų veidus, nepajunti taip stipriai šviesios senojo miesto jaunystės. Gaila tik, kad šioje gatvėje nebesutiksime nei lėtai žingsniuojančio baltagalvio Kipro Petrausko, nei guviojo Zig­ mo Žemaičio. Laikyčiau bent iš dalies savo kuklią užduotį atlikęs, jeigu šie iš pro­ fesoriaus lūpų užrašyti ir iš kitų šaltinių paimti prisiminimai padėtų išgelbėti nuo pragaištingos laiko veiklos vieną kitą didelio gyveni­ mo puslapį. PIRMASIS EGZAMINAS

Daktorių kaimas, kuriame 1884 m. lapkričio 8 dieną pasiturinčio vals­ tiečio šeimoje gimė Zigmas Žemaitis — aštuntasis iš eilės vaikas — buvo netoli Tverečiaus bažnytkaimio (buv. Švenčionių apsk.). Todėl kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, ir atkulniuoja, pasiramsčiuodamas laz­ da, klebonas Jonas Burba. Jis prieškarinėje „Lietuviškojoje enciklope­ dijoje“ taip charakterizuojamas: „Spaudos draudimo laikais uoliai or­ 124

ganizavo liet. knygų platinimą, sėkmingai kovojo su girtavimu, daugelį tėvų prikalbino leisti savo vaikus į mokslus" L Iš pradžių J. Burba pakalba apie orą, ūkio darbus, o paskui apie Žemaičių vaikus, kurie iš visų kampų tik ir žvilgčioja smalsiom aku­ tėm į klebonėlį, kol motina suranda jiems kokio darbo. — Leisk, Žemaiti, vaikus į mokslus,— sako klebonas. — O kas ūkyje dirbs? — klausia užstalėje prie klebono įsitaisęs tė­ vas.— Mudu štai su motina nemokame nei rašyti, nei skaityti, o gy­ vename, žemę dirbdami. — Ateis laikai, kai Lietuvai reikės ne tik artojų, bet ir mokytų vy­ rų,— nenusileidžia J. Burba.— Tada pasigailėsi, Žemaiti, kad vaikus užpečkyje laikei. Tėvui nepatinka tos kalbos, ir jis dairosi, kad tik vaikai jų nenu­ girstų— ko gero, atauš nuo darbo. Dabar tai ne tik savo ūkyje pasi­ tvarko, bet vyresnieji gretimame Slidziauskų dvare vieną kitą rublį užsidirba. — Ta, tai kiek, Žemaiti, eidamas į užkurius, atsinešei pinigų? — spiria klebonas. — Kiek atsinešiau?.. Klebonėli, iš to vaikų neišmokysi,— sako tėvas. — Ko gi tu, tėvai, spyriojies,—dabar jau įsiterpia motina.— Jei kle­ bonėlis klausia, tai ir pasakyk. Juk jis mokytas žmogus, geriau už mus gyvenimą išmano. — Gal kokius tris šimtus rublių ir sukrapštyčiau,— prisipažįsta tėvas. Klebono įkalbėtas, tėvas pagaliau išleido mokytis į Vilnių vyriau­ siąjį sūnų Liudviką, kad tas galėtų stoti į kunigų seminariją arba tap­ tų provizoriumi. O mažajam Zigmančiukui— kone pagrandukui, ga­ nant gyvulius, teliko svajoti, kaip atrodo tas Vilnius, į kurį mokytis išvažiavo Liudvikas. Kas parašyta naujose lietuviškose maldaknygėse, kurias vyresnieji broliai ir seserys nuo jo slėpdavo, kad neištepliotų?.. Motina, matydama, kaip skaudžiai tą skriaudą jaučia mažasis Zigmukas, paragino vyresniąją seserį mokyti jį skaityti. Kadangi elemento­ riaus nebuvo, o naujų lietuviškų maldaknygių buvo gaila, kad neiš­ teptų, sesuo pradėjo mokyti mažąjį broliuką iš senos aptriušusios len­ kiškos maldaknygės. Tačiau ir šioje, nuo visų vaikų atlikusioje kny­ goje, sesuo neleido pirštu raidžių vedžioti. — Pasidaryk „scipolką",— paliepė ji. „Scipolką"— tai žąsies plunksna, kurios trikampiu sulenktą Iaibagalį reikėjo užmauti ant piršto, o storgaliu rodyti „literas“. Iš žąsies spar­ no viryklei pašluoti Zigmas išpešė plunksną ir nesunkiai pašalino šią pirmąją kliūtį į mokslą. 1 Lietuviškoji enciklopedija. K., 1936, t. 4, p. 1122.

125

Mokiniu sesuo neturėjusi labai skųstis, ypač kai pradėjo jį mokyti skaityti iš lietuviško „Aukso altoriaus". Per žiemą Zigmas išmoko vi­ sai gerai lietuviškai skaityti. „Sekantį rudenį, kai man suėjo 9 metai, vieną šaltoką rytą motina mane gražiai aprengė kaip bažnyčion, tėvelis paspraudė pažastin pa­ pjautą, gerai nupenėtą žąsį, didelį sūrį ir gerą gumulą sviesto, įsupto į džiovintus kopūsto lapus, ir nusivedė mane Tverečiaus mokyklon" 2,— rašo Z. Žemaitis savo vaikystės atsiminimuose. Tverečiuje tuo metu buvusi trijų skyrių liaudies mokykla (narodnoje učilišče). Tačiau iš tikrųjų tebuvo viena erdvi klasė, padalyta į tris skyrius pagal kampus. Todėl, baigus pirmąjį skyrių, tereikėdavo persėsti į kitą kampą. Visus tris skyrius tuo pačiu metu mokė vienas mokytojas— aukštas, /barzdotas, juodaplaukis. Nepavydėtinas buvo to mokytojo darbas ne vien dėl to, kad pa­ mokas reikėjo dėstyti iš karto keliems skirtingiems skyriams. Blogiau­ sia buvo tai, kad mokiniai buvo kiek nugirdę lenkų kalbos, šiek tiek mokėjo gudų (baltarusių), o gerai — nė vienos. Mat, daugelio mokinių tėvai namie kalbėdavo lietuviškai, tačiau skaityti pramokdavo lenkiškai, nes bažnyčioje melstis reikėdavo iš lenkiškų maldaknygių, o štai da­ bar, mokykloje, vaikus mokytojas mokė rusų kalba. Kartą Z. Žemaitis susirgo ir keletą dienų nenuėjo į mokyklą. Mo­ kytojas liepė pasiaiškinti, dėl ko praleidęs pamokas. — Mne na noge vyrosla skula, gospodin učitelj,— atsakė berniukas. — Skula? ..— net išsižiojo nustebęs mokytojas. Mokytojas niekaip negalėjo suprasti, kaip mokiniui Žemaičiui ga­ lėjo ant kojos išaugti skruostikaulis. — Tebe bolela skula? — aiškinosi mokytojas. — Net, mne na noge vyrosla skula,— atkakliai tvirtino berniukas. — Nu pakaži, Žemaitis, gde tebe vyrosla skula,— priėjo arčiau mo­ kytojas, manydamas, kad berniukui į koją greičiausiai bus įkandęs šuo ar kas. Kai Žemaitis atraitojo milo kelnių kišką, mokytojas, pamatęs dar ne visai sugijusią šunvotę, pradėjo taip juoktis, kad užkrėtė visą klasę. Tačiau kuo kaltas Žemaitis, kad votis, kaimynų gudų vadinta „skula", rusų kalboje turi visai kitą — išsišovusio skruostikaulio — reikšmę. Mokytojui dažnai tekdavę narplioti panašias kalbos mįsles. Kartą mokytojui pasiskundė stipruolio Antano nuskriaustas berniukas Stepukas: -r- Antanas zaviazal skrinku v mozg, i mnie golovu probil. Mokytojas vėl negalėjo suprasti, kaip tas išdykęs pusbernis An­ tanas galėjo įrišti skrynelę į „smegenis" ir taip pramušti berniukui galvą. 2 Kelionė į vaiko dienas. V., 1959, p. 71.

126

Tokios buvo pirmosios „lyginamosios kalbotyros" pamokos. Gal jos ir paskatino Z. Žemaitį mokytis kalbų, kurių jis vėliau gana daug mo­ kėjo. Kaip besusiklostytų žmogaus likimas, visada lieka pirmųjų džiaugs­ mų atsiminimas, pirmasis nusivylimas draugu, pirmoji skriauda. Pirmasis laimės pragiedrulis mažojo Zigmo gyvenime, be abejo, buvo tuomet, kai „neslebizavodamas" perskaitė lietuviškai parašytus žodžius „Aukso altoriuje". O pirmąją vaikišką skriaudą patyrė tada, kai, baigęs visus tris Tverečiaus mokyklos skyrius, iškeliavo su kitais dešimt „abiturientų" į Daugėliškį egzamino laikyti. Žygiavo jie, vienuolika busimųjų Tverečiaus vyrų, ankstyvą pava­ sarį, Jurginių dieną, pučiant šaltam vėjui, kertant lediniam lietui su kruša, tolimą kelią — apie 24 kilometrus. Nenuėjus nė trijų kilometrų, dideli, išaugimui siūti ir autkojų prigrūsti mažojo Zigmo batai aplipo patižusiu moliu, pasidarė baisiai sunkūs ir ėmė trinti kojas. Nieko kita nesugalvojęs, jis tuos batus nusiavė, nuplovė griovyje ir, užsimetęs ant lazdos, toliau keliavo basas. Nors kruvinai nutrintos basos kojos atsimušdavo į pašalą po purvo tyre, tačiau vis tiek eiti buvo geriau, negu su tais pūdiniais batais. Pasiekę Daugėliškį, nekūrentame mokyk­ los bendrabutyje išvargę, šlapi susiruošė nakvynei: ant neobliuotų len­ tų, iš kurių buvo padaryti mediniai ožiai, sugulė po tris, vieną ser­ mėgėlę po šonu pasiklojo, kitom dviem užsiklojo. Taigi šalčio krečiamas, basas, ištinusiom kruvinom kojom mažasis berniukas 'ryžosi laikyti pirmąjį savo gyvenime egzaminą. Štai kaip vėliau aprašė tą lemtingąjį egzaminą Z. Žemaitis: „Įėjau salėn, o ten už stalo baisus reginys: du barzdoti, galionuoti vyrai, ku­ nigas, rusų šventikas, rabinas ir bene šeši mokytojai. Mūsų mokytojas pribėgo prie manęs ir nustebęs net sušuko: „Sto ty, Žemaitis, bosikom!" Nieko jam neatsakydamas, pradėjau verkti. Per ašaras vis dėlto pa­ stebėjau, kad tie visi pabaisos nesijuokė, priešingai, tarsi su užuojauta net linktelėjo galvomis, žiūrėdami į mano kojas. Mokytojas pridėjo savo delną prie mano kaktos ir tarė neįprastu jam švelniu tonu: „Da ty, ditiatko, bolen! Možeš Ii egzaminovatsia?" Tas žmogiškas tonas ir komisijos rimtas žvilgsnis į mano kojas įkvėpė-man drąsos ir tvirtai atsakiau: „Galiu“. Pirmą kartą nusivilti draugais mažajam Zigmui turbūt teko tuomet, kai po sėkmingai išlaikyto egzamino, grįždamas namo, vis basas, už Daubariškės kaimo miško dauboje įkrito į molino vandens sklidiną griovį. Įsmukęs iki pažastų į drumzliną vandenį, Zigmas šaukėsi drau­ gų pagalbos, bet tie tiktai nusijuokė ir nuėjo. Šiaip taip išsikepurnėjęs iš griovio, visai netekęs jėgų, užsuko prie Zabalinės kaimo į apleistas kapinaites, atsisėdo ant kažkieno kapo ir, atsirėmęs į sutrešusį kryžių, šaltam lietučiui smelkiant, užmigo. 127

Ak, ir vėliau Z. Žemaičio gyvenime buvo žmonių, kuriais teko skau­ džiai nusivilti! Kai iš Vilniaus parvažiavęs vyriausias Žemaičių sūnus Liudvikas, dabar jau provizorius, iš mokytojo sužinojo, kaip jo brolis laikė eg­ zaminą, tvirtai pasakė tėvams: — Pakaks Zigmui gyvulius ganyti. Tegul eina į mokslą mano pė­ domis. SAVARANKIŠKO DARBO PRADŽIA

Grįžęs iš Odesos į Vilnių, 1909 m. vasarą Z. Žemaitis darbo negavo. Gyveno dabartinėje Stuokos-Gucevičiaus gatvėje „Lietuvos ūkininko" redakcijoje kartu su vienu teisininku. Tas teisininkas gerai pažinojo politinių kalinių globėją, pažangią veikėją Filomeną Grincevičiūtę. Kai Z. Žemaitis susirado matematikos mokytojo vietą privačioje gimnazi­ joje, bičiulis pasiūlė: — Kraustykis pas Filomeną į Antakalnį. Ji turi medinį namuką ir išnuomoja kambarius. Filomenai ir jos seseriai Valerijai priklausęs namas buvo už šv. Pet­ ro ir Povilo bažnyčios, pačiame tuometinio Antakalnio pakraštyje prie miško. Todėl plaučiais sergančiam Z. Žemaičiui toji vieta la­ bai tiko. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje Z. Žemaitis daug kur buvo gyvenęs. Nebūčiau susidomėjęs šiuo namu, jei ne viena aplinkybė. Ne­ maža dalis V. Kapsuko korespondencijos iš Sibiro buvo siunčiama į Vilnių Gailestingųjų seserų g. Nr. 3 Filomenos Grincevičiūtės adresu. Ją V. Kapsukas vadino „ištekėjusia seserimi", nes caro valdžia buvo uždraudusi svetimiems lankyti kalinius, siųsti jiems pinigus, netgi laiškus. Bemindamas Z. Žemaičio gyvenamosios aplinkos mįslę, sužinojau, kad šio amžiaus pradžioje F. Grincevičiūtė savo name slėpdavo ir Vil­ niuje platindavo „Iskrą", kad 1908 m. čia įrengtoje nelegalioje spaus­ tuvėje buvo išspausdintas Prano Eidukevičiaus redaguotas socialde­ mokratų laikraštis „Glos robotniczy" („Darbininkų balsas"). Prieš Sibi­ ro ištremtį čia ilgokai slapstėsi V. Kapsukas, vilnietis socialdemokra­ tas, vienas „Skardo" leidėjų P. Grinbergas, teisininkas, vėliau krašto­ tyrininkas Peliksas Bugailiškis, iš Sibiro tremties su V. Kapsuku pa­ bėgęs žymus revoliucionierius ir rašytojas Ivanas Kozlovas... Grincevičiūčių name kurį laiką gyveno Kazys Grinius, Vladas Požėla, Albinas Rimka, Jurgis Šaulys, Antanas Žmuidzinavičius, Žemaitė... Dar mar­ gesnė buvo nuolatinių namo svečių kompanija: Jonas Basanavičius, Fe­ licija Bortkevičienė, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Mikalojus Kons­ tantinas Čiurlionis, Mikas Petrauskas, Mykolas Sleževičius, Jonas Vi­ leišis ir kt. 128

Sunku suvokti, kaip F. Grincevičiūtė galėjo po vienu stogu globoti šitokį margumyną... Situaciją kiek paaiškina I. Kozlovo atsiminimai. Iš jų matyti, kad F. Grincevičiūtė savo globojamus revoliucionierius ir šiaip jaunuolius laikė „idealistais, drąsos ir kilnumo riteriais", ko­ vojančiais ir kenčiančiais dėl idėjos. Ji pati buvusi idealiste, nuoširdi demokratė, iš prigimties linkusi aukotis, bet ne visuomet išlaikiusi teisingą politinę orientaciją. Buvo labai įdomu apžiūrėti šį namą kartu su profesoriumi Z. Že­ maičiu. Jis mielai sutiko pabūti „gidu" šioje neįprastoje ekskursijoje į savo jaunystę. Nors buvo vasario vidurys, tačiau „ekskursijai" pasirinktas šešta­ dienis pasitaikė nešaltas: dangus žemas, namus ir gatves gaubė mels­ va prieblanda, biro smulkios sauso sniego kruopelytės. Susitikome su profesoriumi troleibusų sustojimo vietoje V. Kudir­ kos gatvėje. Taksi važiuoti jis atsisakė. Girdi, kur skubėti — troleibusu važiuodami, ilgiau pakalbėsim, o paskiau pasivaikščiosim, gryno oro įkvėpsim. Iš tikrųjų gėda prieš jį, 84 metų senuką, kad taip mėgau­ jamės civilizacijos malonumais — važiuojam, skraidom, plaukiam, kur galima pėsčiom nueiti. Kažin ar dabar Vilniuje yra žmonių, kurie, kaip anuomet Z. Žemaitis, iš Antakalnio kasdien pėsčiomis vaikščiotų į darbą prie geležinkelio stoties? Troleibusui leidžiantis nuo Tauro kalno, profesorius pasakojo: — Vis pasiguodžiu, kad Tauro kalnelio pusė, kur dabar iškloti laip­ tai, trisdešimčia metų jaunesnė už mane,— patenkintas šypsojosi pro­ fesorius.— Atsimenu, žmonės karučiais žemes vežiojo, supylė kalnelį su Įdubimu, kuriame buvo planuojama pastatyti antikinio tipo atvirą am­ fiteatrą. Vėliau Z. Žemaitis, rūpindamasis Lietuvių mokslo ir Lietuvių dai­ lės draugijų reikalais, šias vietas ne kartą išvaikščiojo ir išmatavo. Už dabartinių Profsąjungų rūmų, tarp Santuokų rūmų ir „Tauro" bendra­ bučio, vadinamoje „Beufaluvkoje", J. Basanavičiaus ir K. Čiurlionio su­ manymu buvo numatyta dviem lietuvių draugijoms (mokslo ir dailės) pastatyti rūmus—Tautos namus. Panašios lenkų draugijos tokius na­ mus jau turėjo ten, kur dabar Revoliucijos istorijos muziejus. O abi lietuvių draugijos buvo benamės, privačiai samdančios patalpas. Ne­ buvo kur rengti dailės parodų, spektaklių. Neturėjo patikimos prie­ glaudos Lietuvių mokslo draugijos sukaupti nemaži mokslo ir kultū­ ros turtai: unikalios knygos, rankraščiai, tautosakinė medžiaga, archeo­ logijos ir etnografijos eksponatai. — Kadangi tiems rūmams dar buvo Lietuvoje ir Amerikoje iš vi­ suomenės teberenkamos lėšos, o patalpų reikėjo tuoj pat, su J. Vileišiu pasiūliau Tautos namų komitetui nupirkti šitą pastatą,— parodė Z. Že­ maitis rūmus su pseudogotiškais bokšteliais už Černiachovskio tilto, dešiniajame Neries krante. 9. Zigmas Žemaitis

129

Rūmai, turtingo gydytojo Raduškovičiaus statyti, Z. Žemaičiui at­ rodė gražūs, stovėjo patogioje vietoje. Ir kaina buvusi prieinama, nes tuometinis rūmų šeimininkas kažkoks Donskojus buvo gerokai įsisko­ linęs bankui ir bebankrutuojąs. Nuodugniai apžiūrėję kartu su A. Žmui­ dzinavičium tuos rūmus, suderėjo, kad trūkstamą nedidelę sumą drau­ gijos namo šeimininkui sumokėsią artimiausiu laiku, nes lėšos iš visuomenės tebeplaukė. Tačiau netikėtai šiam sumanymui paprieštara­ vęs J. Basanavičius. — Kai namai jau bus nupirkti, tai ir visuomenė draugijoms pini­ gų nebeaukos,— pasakė jis.— O kas tuomet bankui išmokės likusią da­ lį pinigų?.. J. Basanavičiui pritarė teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis, advokatas Andrius Bulota. Sumanymas žlugo. — E, tamsta, kiek man tai nervų kainavo,— atsiduso profesorius. Troleibusas sustojo prie Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Centri­ nės bibliotekos. Z. Žemaitis pasakoja, kaip sužlugo jo antrasis suma­ nymas— nupirkti draugijoms šį pastatą. Vis dėlto kaip tik šiuose rū­ muose 1941 m. pradžioje gimė Lietuvos TSR Mokslų Akademija. Tad išsipildė J. Basanavičiaus linkėjimas, pasakytas 1905 m. rugsėjo 10 d. dabartiniuose Valstybinės filharmonijos rūmuose per steigiamąjį Lie­ tuvių mokslo draugijos susirinkimą, kad įsikūrusi draugija ateityje tap­ tų Lietuvos Mokslų Akademija. Važiuojame toliau. Iš dešinės tarp medžių, Gedimino kalno papė­ dėje, boluoja pailgas namas — Istorijos ir etnografijos muziejus. Jame nemaža ir Lietuvių mokslo bei Lietuvių dailės draugijų surinktų eks­ ponatų. Vėlgi išsipildžiusi J. Basanavičiaus svajonė, kurią jis, Tarybų valdžios pavestas, buvo pradėjęs energingai Įgyvendinti 1919 metais. Beje, šiame muziejuje tarp kitų eksponatų yra skelbimas apie lietu­ viškos spaudos pirmosios parodos atidarymą. Tą parodą organizuoti Lietuvių mokslo draugija 1912 m. pavedė Z. Žemaičiui. — Tuo tikslu daugiau kaip dvejus metus rinkau visokius spaudinius Vilniuje, Kaune, susirašinėjau su spaustuvėmis, leidyklomis, redakci­ jomis Tilžėje, Amerikoje ir kitur,— pasakoja Z. Žemaitis. Iš viso pavyko surinkti apie 7000 spaudinių. Parodai įrengti Lietu­ vių mokslo draugijos lėšomis »Vilniuje buvo nusamdytos erdvios (10 kamb.) patalpos name, esančiame dabartinių Komjaunimo ir P. Cvir­ kos gatvių kampe. Lietuviškos spaudos paroda buvo atidaryta 1914 m. birželio mėnesį ir turėjo veikti ištisus metus. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis ka­ ras privertė likviduoti parodą kur kas anksčiau. Eksponatai buvo per­ duoti Lietuvių mokslo draugijai. Išlipame iš troleibuso Antakalnyje, už šv. Petro ir Povilo bažnyčios „Suvorovo" stotelėje. Z. Žemaitis stengiasi viską parodyti taip, kaip buvę prieš šešiasdešimt metų, kai jis pirmą kartą atėjęs į seserų Grin130

cevičiūčių namą. Nelengva mano „gidui" tai padaryti — daug kas pa­ sikeitę. Šitoje vietoje Antakalnio gatvė daro alkūnę, kurios smailumo­ je, skverelyje stovėjusi šv. Veronikos koplytėlė. Gatvė tais laikais bu­ vusi siauresnė ir jos alkūnė smailesnė, todėl „konkės" vežikas čia ne­ plakdavęs arklių, kad posūkyje tramvajus nenušoktų nuo bėgių. Apžiūrime su profesoriumi kitapus gatvės, arčiau Neries, esantį gražų namą lyg barokiniais kupolais papuoštu stogu — buvusius Petro Vileišio rūmus, kuriuose vėliau buvo Lietuvių mokslo draugija. Čia tuomet apsigyveno ir J. Basanavičius. Rūmuose dabar įsikūręs Lietu­ vos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas — plačiai pasaulyje žinomas lituanistikos centras. — Ar dažnai tekdavo apsilankyti šiuose rūmuose pas Petrą Vilei­ šį?— klausiu profesorių. — Ne. Jis buvo laikomas labai žymiu kesonistu3 ir namie retai te­ būdavo. Važinėjo po visą Rusiją, projektuodamas ir statydamas tiltus. Daugiau teko bendrauti su jo broliu Jonu. Mano palydovas neskuba. Vis dar tebestypčiojame Antakalnio gat­ vės alkūnėje. Bet ką gi darysi, jei čia susikryžiuoja tiek daug lietuvių kultūros istorijos kelių. Apeiname namą, kur dabar yra Lietuvių kalbos ir literatūros insti­ tuto Žodynų sektorius. Jame buvusi Petro Vileišio spaustuvė. Čia bu­ vo spausdinamos daugiausia paties P. Vileišio parašytos mokslo, ama­ tų populiarinimo knygos, mokykliniai vadovėliai ir kita literatūra. Šiuose namuose 1907 m. buvo surengta pirmoji Lietuvių dailės pa­ roda. — Ta paroda buvo didelė sensacija— net Odesoje apie ją sužino­ jome,— pasakoja profesorius. Apskritai lankytojų tiek pirmojoje, tiek kitų metų parodoje būda­ vę gausu — kasdien aikštelėje prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios sto­ vėdavę jų arkliai. Parodose kiekvienas surasdavęs daug ką sava, ar­ tima ir miela spaudos draudimo laikų kamuotai lietuvio širdžiai. Be­ žiūrėdamas į savų „skaptorių ir tepliorių" profesionalius darbus, į su­ neštus čia iš šiaudinių pastogių dar niekieno nežinomų dievadirbių drožinius, į iš kraičio skrynių ištrauktas, originaliais raštais audėjėlių išmargintas juostas, daug kas ir ašarą nubraukdavęs. Parodų sensacija buvę M. K. Čiurlionio paveikslai. Žmonės, stovė­ dami prie tų paveikslų, kraipydavę galvas, trūkčiodavę pečiais, garsiai stebėdavęs!. Jie ieškoję paveiksluose kažkur matytų vaizdų ir, jų ne­ radę, instinktyviai protestavę prieš tą keistą pasaulį, kurį matė K. Čiur­ lionis savo akimis. Kažkoks, dvasininkas prie K. Čiurlionio paveikslo 3 Kesonas (pranc. caissons) — be dugno dėžė, nuleidžiama į upės ar jūros dugną. Iš­ siurbus iš jos vandenį ir pumpuojant į ją orą, darbininkai lyg povandeninėje pasto­ gėje atlieka joje paruošiamuosius tiltų statybos darbus.

131

„Audra" balsu piktinęsis „kipšu", besišaipančiu iš vėtros nulaužto kry­ žiaus. Bet didžiausia mįslė buvęs „Rex". — Prisipažinsiu, ir aš šitą Čiurlionio kūrinį ne iš karto supratau,— sako profesorius.— įžiūrėjau viena ant kitos užplaukiančiose persišviečiančiose sferose Žemę, Saulę, Mėnulį, žvaigždes, kometas. Atradau pa­ veikslo centre sostą ir jame sėdintį Rex — lyg karalių, lyg Visatos kū­ rėją ir valdovą. Nors kažkokios geometrinės sistemos pradus buvau įžiūrėjęs, tačiau tuos vaizdinius sujungti į harmoningą visumą mano vaizduotė tuomet nepajėgė. Z. Žemaitis „Rex" vėliau savaip išaiškinęs matematiškai. Įžiūrėjo M. Čiurlionio paveiksle perteiktą Pitagoro septynių pasaulio ratų idė­ ją. Pitagoriečiai, kaip žinome, skaičiams teikė magišką galią, manė, kad juose slypi visų daiktų esmė, kad Visata yra harmoninga skaičių ir jų santykių sistema. Pasukame į dešinę ir apsnigta, mažai mašinų išvažinėta Suvorovo gatve, ilga nuožulnuma pamažu kylame į kalną. Iš dešinės už aukštos tvoros stovi kažkada buvęs Laterano ordino vienuolynas, iš kairės — didikų Sapiegų parkas ir rūmai. Į juos kelią rodo aukšti įdomūs mūri­ niai vartai. Vis mažiau profesorius besurasdavo anų laikų ženklų. Kai kurie prieš šešiasdešimt metų čia prie miško stovėję mediniai namai nu­ griauti. O kurgi Gailestingųjų seserų gatvė, kurgi mūsų ieškomas me­ dinis namas su mezoninu? Sniegas beveik visai ištrynė ir taip neryš­ kius naujų, dar negrįstų gatvių kontūrus. Profesorius Jūratės gatve veda miško link. Netrukus ant kalno, prie pat pušyno, pamatau ilgą medinį namą su mezoninu ir terasa, apraizgyta belapėmis vijoklių virkščiomis. Nuo namo į pakalnę pa­ sklidęs vyšnių sodelis. Ir namas, ir jo aplinka padvelkė čechovišku svetingumu, liūdesiu. Takeliu pro sodelį, pro šulinį užkopiame ant kalno prie namo. Ant sienos, prie paradinių durų,— memorialinė lenta su užrašu: „Šiame na­ me 1904—1907 m. nelegaliai gyveno įžymus Lietuvos revoliucinio ju­ dėjimo veikėjas V. Mickevičius-Kapsukas". Dabar namo adresas kitas: Jūratės 25. Profesorius Z. Žemaitis pasakoja, kad V. Kapsukas dažniausiai gy­ vendavęs mezonine, kuris buvo neįrengtas. Ten būdavę saugiau. Lauk­ damas policijos kratos, pasislėpdavęs rūsyje po virtuvės grindimis. Vakariniame namo gale Z. Žemaitis atrado aikštelę, kur po medžiais buvusi altana. Joje V. Kapsukas ramesniu laiku mėgdavęs dirbti. Nei tos altanos, nei medžių jau nebėra. Metęs piktą žvilgsnį į aukščiau pamiškėj išdygusią „pilaitę", profesorius sako: — Dar gyva būdama, Filomena prašė mane padėti išsaugoti tą aikš­ telę. Vaikščiojau po įstaigas, prašiau, bet to mūriuko savininkas pasi­ 132

rodė už mus vikresnis ir apsukresnis — aikštelę sudarkė, išrausė, že­ mėmis užvertė. Nemačiau gyvos Filomenos Grincevičiūtės. Ji čia ir mirė 1960 me­ tais. Tačiau kažkodėl man rodos, kad prasivers durys ir pamatysiu ją, malonaus veido moteriškę, su maisto ir drabužių ryšulėliais išsiruošu­ sią pas savo idealizuojamus revoliucijos riterius į Lukiškių, Varšuvos, Pskovo kalėjimus, o gal į tolimąją Sibiro katorgą pas V. Kapsuką. Kaipgi nepadėsi jiems, jeigu laiškais šaukiasi pagalbos. Štai V. Kap­ sukas iš Sibiro tremties rašo: „Nežinau, kaip bus su drabužiais — ne­ turiu nei drabužių, nei skalbinių". — Užeina kartą į mano kambarį Filomena ir guodžiasi: „Vincukas Sibire serga ir neturi kuo apsirengti, o aš neištenku aukų. Ką dary­ ti?"— nutraukia mano mintis profesorius.— Turėjau kaip tik nusipirkęs angliškos medžiagos kostiumą. Imk, sakau, ir siųsk — jam tiks, nes mū­ sų ūgiai panašūs. Kitą kartą įdaviau nusiųsti V. Kapsukui medžiagą va­ sariniam kostiumui, skrybėlę „panamą". Pasinaudojęs F. Grincevičiūtės ir kitų pagalba, V. Kapsukas ir jo likimo bičiulis, minėtas revoliucionierius I. Kozlovas 1914 m. žiemą pa­ bėgo iš Sibiro tremties. V. Kapsukas tuomet emigravo į užsienį, ap­ lenkdamas Vilnių. Jo duotu šio namo adresu pasinaudojo L Kozlovas, taip pat, kaip ir V. Kapsukas, ruošdamasis bėgti į užsienį. Einu su profesoriumi aplink namą ir ieškau durų, į kurias I. Kozlovą prieš daugelį metų vedęs toks pat takelis šviežiame sniege, kaip ir dabar. Išgirdusi beldimą, tuomet, kaip rašo L Kozlovas savo atsimi­ nimuose, į virtuvę įpuolusi mitri mergaitė ir sušukusi: — Tetule Fele, Jūsų klausia kažkoks dėdytė! Paskui ją į virtuvę įėjusi kokių trisdešimties metų labai jauno, skais­ taus veido moteris, papurusiais šviesiais kaštoniniais plaukais. Jos rudų akių žvilgsnis buvo griežtas, bet draugiškas. Filomena buvo mer­ giškai liekna, apsirengusi tamsia griežto stiliaus suknele uždaru kaklu. Betrypčiodami su Z. Žemaičiu galunamyje, pamatėme, kad atsivėrė priemenės durys ir kyštelėjo balta apskritaveidės senutės galva. — O, pan profesor! — džiaugsmingai sušuko ji ir pakvietė į vidų. Pirmiausia krinta į akis senoviškas, sakyčiau, muziejinis kambario interjeras. Didelis veidrodis su masyviais išrantytais rėmais, senoviškos apvalių formų pusminkštės kėdės su gerokai pabrizgusiais apmušalais, etažerė su knygomis, didelė suvenyrų kolekcija... Senutė, matyt, viena iš Filomenos brolių dukterų, kurios čia pas tetą daugiausia ir gy­ vendavo. Iš anų laikų ji teprisimenanti linksmus pasivažinėjimus ro­ gutėmis su tais „dėdėmis". Ji pasakė, kad šitą namą nupirkęs Grincevičiūčių tėvas — Vokės dvaro sodininkas. Pensiono gyventojai dažniau­ siai valgydavę prie bendro stalo Filomenos motinos išvirtus pietus, o tradicinio popiečio metu dalindavęsi dienos įspūdžiais, juokaudavę. — Ar atsimenat, profesoriau, Kozlovą? 10. Zigmas Žemaitis

133

— Kurgi neprisiminsi. Turiu ir knygą su jo paties gražia dedika­ cija. Dabar jau miręs. Atsisveikinome su malonia senute ir tęsiame savo „ekskursiją". Trypinėjam apie namą — ieškau „gonkelių", prie kurių A. Žmuidzinavičius iš natūros tapė Žemaitę. Paveiksle aiškiai matyti dailiais ornamentais išpjaustytos priebučio lentutės, kažkokie sodrūs lyg vijoklių, lyg vyn­ uogių lapai. Tuo tarpu Z. Žemaitis pasakoja, kaip 1909 m. visam gy­ venimui susibičiuliavęs su Z. Žmuidzinavičiumi. Tai buvęs sumanus „eksploatatorius". Vis juokais, vis meiliais žodžiais įkinkęs jis tuomet į pustuštį Vilniaus dailės vežimą ir jį, matematiką, ir advokatus J. Vi­ leišį, Mykolą Remerį. Lietuvių dailės draugijoje Z. Žemaitis darbavosi daugelį metų — dar ir dirbdamas Kauno universitete. Tačiau pažįstami pasakojo, kad apskritai profesorius dailininkus nelabai mėgęs. Netgi į savo dukters pasirinkimą studijuoti dailę žiūrėjęs gana skeptiškai. Tad kuo paaiškin­ ti ilgametę Z. Žemaičio veiklą Lietuvių dailės draugijoje? Atsakymą, man rodos, suradau viename profesoriaus laiške, kuris pateko į ran­ kas, jau Z. Žemaičiui mirus. 1916 m. vasario 4 d. iš Voronežo tuo metu Odesoje gyvenusiai žmo­ nai Z. Žemaitis, be kita ko, rašo: „Sakai, Tau patikę mano dailės dar­ bai. Aš ir pats esu tos nuomonės, kad kaipo pradedančio savamokslio „dailininko" tai jie turėtų būti pavadinti vykusiais. Ar aš būčiau ga­ lėjęs tapti geru dailininku — to nežinau, nors viską kas gražu, dailu, tikrai dailu, be galo atjaučiu, ir kiekviena beveik dailė (piešimas, mu­ zika) man gerai sekėsi". Toliau šiame laiške Z. Žemaitis rašo, kad „dvasioj dailės jausmo" turįs daug, tačiau gyvenimas žmogui pastatęs daug kliūčių, ne visuomet esą galima „išplėsti visas savo pajėgas"4. Priebučio, prie kurio buvo nutapyta Žemaitė, nebėra. Tačiau kalba apie šį A. Žmuidzinavičiaus paveikslą profesoriui primena kitą įdomų dalyką — pažintį su Žemaite. 1910—1912 m. jie susitikdavę „Lietuvos ūkininko" redakcijoje. Profesorius pasakojo, kaip vieną vasaros šešta­ dienį kartu su didele, apie trisdešimt Vilniaus inteligentų kompanija, kurioje buvusi ir Žemaitė, nukeliavę prie Žaliųjų ežerų. Apsistoję prie ežero pas kažkokį ūkininką lenką. Visi buvo šventiškai pasipuošę — vyrai su skrybėlėmis, damos — su skrybėlaitėmis. Tik Žemaitė, skarele apsigaubusi, paprasta suknele apsivilkusi, išsiskyrė iš „miesto ponų", ir tai krito šeimininkui į akis. — Jaka tu kobieta? — paklausęs jis. — To naša znakomita pisarka,— paaiškinę jam. Seimininkas nepatikliai šyptelėjo ir turbūt pamanė, kad „ponai" juo­ kauja. Tuomet buvo minimas L. Tolstojaus jubiliejus, ir apie tai daug 4 Šis ir vėliau cituojami laiškai paimti iš asmeninio Žemaičių šeimos archyvo ir skel­ biami pirmą kartą.

134

rašė laikraščiai, spausdino rašytojo nuotraukų. Kažkuris iškylautojų pa­ sakęs šeimininkui, girdi, L. Tolstojus — labai didelis rašytojas, o apsi­ rengęs buvo kaip rusų mužikas. Todėl esą kartais ir su pilka sermėga didelė išmintis vaikščiojanti. Tą dieną nepavyko įtikinti šeimininko, jog Žemaitė tikrai yra ra­ šytoja. Iš ryto, visiems gerai numigus šiene ir susirinkus į trobą, šei­ mininkas paklausė, ar nereikėtų „ponioms" nueiti į bažnytėlę pasimels­ ti, esą ir dievas įsakęs šventą dieną melstis. Išklausiusi patarimo, Že­ maitė šeimininkui lenkiškai atsakiusi, kad mes šventą raštą žinom — dievas kitaip yra pasakęs: atmink šventą dieną švęsti. Jis ir pats šešias dienas dirbdavęs, o sekmą ilsėdavęsis. Be to, dievui užtekdavę žodį tarti, ir viskas pasidarydavę. O mes, kalbėjo Žemaitė, tų žodžių per šešias dienas tūkstančius prirašom, ir niekas savaime neatsitinką. Šven­ tadienį reikią pailsėti. Taip buvęs įtikintas šeimininkas, kad Žemaitė išties labai protinga moteris. — Einam, parodysiu kalniuką, nuo kurio su Žemaite rogutėmis va­ žinėdavomės,— jaunatviškai pagyvėjęs, pasiūlė profesorius. — Nuo kalniuko? Bet juk tuomet Žemaitei buvo... daugiau kaip šešiasdešimt metų! A. Žmuidzinavičius, matyt, atsižvelgė į pozuojančios Žemaitės pa­ stabą, kad esą geriau jis nupieštų gražią ponią, o ne ją, kaimo bobą. Po karo atkurtame Žemaitės portrete iš tikrųjų ir „skruosteliai skaistes­ ni, ir rūbeliai puikesni". Einame pro čia pat sodelyje stovinčius užpustytus prof. J. Balčiko­ nio, taip pat ilgamečio Z. Žemaičio draugo, bičių avilius. Ilsisi bitelės apsnigtuose aviliuose, šildosi, viena prie kitos susimetusios... Pasiklys dosniau avilius saulutė, nuzvimbs jos aksominėmis kulkomis į Antakal­ nio miškelius iš pirmųjų žirginių, purienų ir karklų kačiukų duonos, nektaro parsinešti... — Balčikonis labai mylėjo bites, keliose vietose avilių turėjo,— nu­ traukia mano mintis Z. Žemaitis, vesdamas Jūratės gatvele į pušyną.— Balčikonis buvo nesveikas, tai medum daugiausia ir maitinosi. Praeiname kitą, panašų į Grincevičiūčių, medinį namą, kuriame tuo­ met buvęs gailestingųjų seserų bendrabutis. Jos dirbdavusios Sapiegų rūmuose buvusioje karo ligoninėje. Profesorius sako, kad, Mikui Pet­ rauskui Grincevičiūčių name dainuojant, visos to bendrabučio gyven­ tojos subėgdavusios pasiklausyti. Nors ir silpnesnį už savo brolį Kip­ rą, vis dėlto neblogą balsą turėjęs ir Mikas. Matyt, nuo to gailestingųjų seserų bendrabučio ir gatvelė bus ga­ vusi pavadinimą. Dabar, žinoma, gailestingųjų seserų bendrabučio čia nebėra, ir gatvės pavadinimas pakeistas. Gatvelė, vis kildama į kalniuką, mus nuveda į patį mišką ir čia ištirpsta tarp pušų, išsišakojusi į miško takelius; jais tuomet Z. Žemai­ 135

tis dažnai vaikščiodavęs su tyliu ir susimąsčiusiu Miku Petrausku. Iš' einame į lomelę, kurią sudaro išsilenkę lyg balnas du pušimis apaugę kalniukai. Čia ir buvęs „trekas". Juo šio namo gyventojai kartu su Z. Žemaičiu rogutėmis leisdavosi nuo kalniuko. — Kelią rogutėmis mes iš anksto paruošdavom,— aiškina profeso­ rius.— Padarydavom iš sniego šoninius barjerus, kad į pušį neatsitrenk­ tume, o kelio vidurį nuliedavom vandeniu. Štai iš to šulinio jį neš­ davom. Rogučių „trekas" ėjo apie porą šimtų metrų — iki pat dabartinės Mildos gatvės, už kurios prasideda kapinės. — Po tokių pasivažinėjimų pakildavo apetitas, pas Grincevičiūtes gerai užkąsdavom, gerdavom karštą arbatą,— prisimena profesorius, kai leidomės „treku" į Mildos gatvę. Tolstame nuo Grincevičiūčių namo, kuriame prabėgo paskutinės Z. Žemaičio viengungiškos dienos. Vėliau jis persikėlė gyventi į Rasų gatvę ir čia vedė Stasę Bizokaitę, kilusią nuo Dusetų, baigusią Daug­ pilio gimnaziją. Susipažino su ja klube Vilniaus „Rūtos" draugijos, ku­ rios valdybos nariu buvo. Jaunai šeimai likimas greitai primetė sunkių išbandymų. Pirmasis pasaulinis karas jaunavedžius nubloškė į Rusijos gilumą. Kurį laiką jie gyveno atskirai: Z. Žemaitis Voroneže, žmona — Odesoje. Daug laiškų, išlikusių asmeniniame profesoriaus archyve, byloja apie didelę jauna­ vedžių meilę. Laiške, rašytame iš Petrogrado 1917 m. liepos 18 d. dvejų bendro gyvenimo metų sukaktuvių proga, Z. Žemaitis kreipiasi į žmoną, tuo metu gyvenusią Odesoje: „Atsimenu vėl kiekvieną mūsų Grioviškin5 kelionės momentą, paskiau alėjos galą, balkoną, giedrias žvaigždėtas naktis, kuriomis gėrėdavomės nuo to balkono Griovišky < . . . > . Tuo­ met rodėsi, kad visų tų nelaimių, kurios dėjosi ant žemės, negalėjo būti priežastimi žmonės, nes jie visi rodėsi tokie geri, geri < . . . > . Gražūs tai buvo mūsų gyvenimo momentai, jų atminimas niekuomet neišdils mano, tikiu, kad ir Tavo atminty < . . . > . Tolesnis ir dabarties gyve­ nimas lyg ir rodo, kad tokie momentai, tokie jausmai tegali būti tik atsiminimuose, nes dabarties gyvenimas toks yra sunkus, taip pilnas neramumo, rūpesčių ir nelaimių". Juo labiau tolstame nuo Grincevičiūčių namo, tuo mano „gidas" da­ rosi tylesnis, nekalbesnis. Žmogui visada sunku išsiskirti su jaunystės prisiminimais.* * Kurį laiką profesorius savo laiškuose y ra rašęs Grioviškis vietoj Krioviškis.

136

V O R O N E Ž E , K A R O PABĖGĖLIŲ G IM N A Z IJO S E

Kartu su žmona nuo artėjančio prie Vilniaus Pirmojo pasaulinio ka­ ro fronto Z. Žemaitis ėmė trauktis į Rytus 1915 m. vasarą. Voronežą pasiekė po mėnesio. Žemaičiai apsigyveno Podgomojės gatvėje. Pabėgėlių berniukų gim­ nazija įsikūrė Bolšaja Dvorianskajos gatvėje. Abi gimnazijas — berniu­ kų ir mergaičių,— formaliai tvarkė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto pirmininkas Martynas Yčas. Kadangi pats komitetas buvo Petrograde, jo ypatinguoju įgaliotiniu Voroneže buvo paskirtas kanauninkas Konstantinas Olšauskas. Jį Z. Žemaitis pa­ matė, berods, pačią pirmąją dieną, skirstant pabėgėlius į bendrabučius, o mokytojus — į iš anksto išnuomotus butus. Daug ką nustebino kanauninko organizacinė veikla: per trumpą lai­ ką nežinomame mieste K. Olšauskas sugebėjo apgyvendinti daugiau kaip tūkstantį pabėgėlių. Tiesa, su būriu padėjėjų. Todėl dalis moky­ tojų ir gimnazistai ateitininkai beatodairiškai liaupsino kanauninką. Nepraėjus nė mėnesiui nuo mokslo pradžios pabėgėlių gimnazijose, kartą pas Z. Žemaitį atbėgo uždusęs mokinys ir jaudindamasis pra­ nešė: — Kanauninkas Olšauskas iš Nikitino bendrabučio nori pašalinti šešis mokinius. — Už ką gi? — nustebo Z. Žemaitis. — Už tai, kad pamaldų nelankė. Mokslo metai buvo dar tik prasidėję, visų savo mokinių Z. Žemaitis neatsiminė. Neatsiminė jis ir berniuko išvardytų šalinamų mokinių pa­ vardžių. Tačiau nuo pat pirmųjų dienų Voroneže Z. Žemaitis įsiminė neaukštą, liekną, kiek smailoka nosimi, truputį gunktelėjusį šviesiaplau­ kį gimnazistą Julių Janonį. J. Janonis visuomet buvo nepaprastai rimtas, susikaupęs. Nors per­ traukų metu ir po pamokų jis dažnai gyvai diskutuodavo su draugais, tačiau atrodė, kad visą laiką jį persekioja kažkoks paslaptingas liū­ desys, kuris dažnai .atsispindėdavo jo akyse. Tik kartą, atėjęs į mate­ matikos pamoką, Z. Žemaitis matė jo veide šypseną. Visi mokiniai at­ sistojo, bet rytmetinės maldos niekas nekalbėjo. Atsisukęs į klasę, Z. Žemaitis pamatė, kad J. Janonis nusišypsojo savo kaimynui. Tas ir pradėjo maldą, nors eilė, matyt, buvusi J. Janoniui. „Be abejo, jis ir kolektyvinių pamaldų nelankė. Už tai ir meta iš bendrabučio",— pa­ manė Z. Žemaitis. Nejaugi kanauninkas bus toks beširdis ir užkirs tiems mokiniams kelią į mokslą, išmes juos, karo našlaičius, svetimame mies­ te į gatvę? Gal tik pagrasinti nori? Abejoti Z. Žemaičiui teko neil­ g a i— kanauninkas, būdamas komiteto ypatinguoju įgaliotiniu, iš tik­ rųjų nutraukė tiems mokiniams išlaikymą. 137

Z. Žemaitis jautė, kad reikės susiremti su K. Olšausku. Šita kova buvo rizikinga. Prieš K. Olšauską ne tik mokytojai, bet ir visi Voronežo valdininkai lankstėsi, net pats gubernatorius Griaznovas. Žmonės šne­ kėjo, kad jis apmokamas caro politinės žvalgybos agentas, grafo Frederikso, caro rūmų ministro, giminaitis. Tvarkai bendrabučiuose palaikyti prie komiteto sudarė auklėtojų tarybą, kurios nariu buvo ir Z. Žemaitis. Savo kailiu patyręs, ką reiškia vaikams mokslas, Z. Žemaitis nega­ lėjo tylėti. Ir jau pirmame auklėtojų komisijos posėdyje jis užpuolė galingąjį kanauninką. — Visi žinome, kad iš gimnazijos bendrabučiuose gyvenančių mo­ kinių yra ne tik katalikų, bet ir protestantų, žydų,— kalbėjo tame po­ sėdyje Z. Žemaitis.— Komitetas visiems jiems vienodai skiria pašalpas. Todėl, man atrodo, komiteto ypatingasis įgaliotinis Olšauskas neturi teisės nutraukti išlaikytiniams pašalpos arba išmesti iš bendrabučių vien dėl jų religinių įsitikinimų. Ką?l Šis jaunas matematikos mokytojas jam, kanauninkui, magist­ rui, ruošiasi apriboti teises? I — Jūs esate bedievis, jaunuomenės demoralizuotojas! — sušuko K. Olšauskas. Z. Žemaičiui pagelbėjo lotynų ir lietuvių kalbos mokytojas Jonas Jablonskis. Jis jau tuomet buvo gerokai paliegęs ir be kieno nors pa­ galbos, išlipęs iš važio, nė lazda pasiremdamas, į gimnaziją negalėdavo ateiti: visuomet klibikščiuodavo, įsikibęs tai į žmonos, tai į gimnazistų petį. Nors šiems jis „kuolų" negailėdavo už lotynų kalbos nemokėjimą ir buvo labai „kietas", tačiau darbštesnieji mokiniai jį nuoširdžiai my­ lėjo. J. Jablonskis vienais iš nedaugelio gimnazijos mokytojų galėjo drįsti pasakyti aitrią teisybę į akis kiekvienam. J. Jablonskis kalbėjo, kad Olšauskas neturįs teisės išmesti mokinių į gatvę, kad visų susibūrusių Voroneže mokytojų ir šiaip inteligentų pareiga būti ne tik mokytojais ir auklėtojais, bet ir tėvais, nes tikrieji moksleivių tėvai yra likę kitoje fronto pusėje. Jis sakėsi negalįs įsi­ vaizduoti tėvo, kuris, būdamas normalus žmogus, svetimame krašte į gatvę išmestų sūnų vien už tai, kad tas nenori atlikinėti tikybinių ap­ eigų, ir pareikalavo grąžinti mokinius į bendrabutį. „Šitą liguistą išprotėjusį senį, kai tik pasibaigs mokslo metai, rei­ kės išleisti x pensiją",— taip apibūdino kanauninkas J. Jablonskį, tuo­ met 55 metų žmogų, rašte, kurį pasirašęs berniukų gimnazijos direk­ torius P. Slaščevskis slapta išsiuntė Vilniaus apygardos mokslo globė­ jui. Apie Z. Žemaitį tame rašte buvo pasakyta, kad jis maištininkas, mokinių demoralizuotojas ir jį nedelsiant reikia pašalinti iš M. Yčo gimnazijos, atėmus teisę apskritai dirbti pedagoginį darbą. Apie tai Z. Žemaitis sužinojęs vėliau iš gimnazijos raštvedžio ir iš pažįstamo, dirbusio mokslo apygardos valdyboje. 138

Šį pirmąjį susirėmimą su K. Olšausku Z. Žemaitis pralaimėjo. Jį išbraukė iš auklėtojų komisijos ir daugiau į posėdžius nebeįsileido. Neva dėl silpnos sveikatos nekvietė į juos ir J, Jablonskio. Mokiniai iš bendrabučio buvo pašalinti. Tiesa, jų tarpe J. Janonio nebuvo. Jis neseniai buvo persikėlęs į Kinco bendrabutį miesto pakraštyje prie Vo­ ronežo upės. Senesnieji bendradarbiai dažnai lankydavosi vaišingų Žemaičių bu­ te. Ateidavo mergaičių gimnazijos direktorius matematikas ir rašyto­ jas P. Mašiotas, M. Šikšnys — taip pat matematikas ir rašytojas, geras Z. Žemaičio bičiulis mokytojas B. Untulis ir daug kitų lietuvių inteli­ gentų. Laisvalaikiu Z. Žemaitis dažniausiai „projektuodavo" lietuviškus ma­ tematikos ir kitų tiksliųjų mokslų terminus. Daugelį reikėjo nukalti visiškai naujų, nes jų lig tol nebuvo. Ant stalo augo krūva kortelių, kuriose Z. Žemaitis rašė savo sugalvotus naujadarus. Jų likimas turėjo priklausyti nuo kalbos tėvo J. Jablonskio „palaiminimo“. Kiekvieną ketvirtadienį, o kartais ir sekmadieniais, pasiėmęs tas kor­ teles, Z. Žemaitis eidavo pas J. Jablonskį, kuris ir nuspręsdavo naujo termino likimą. Pasisveikinęs J. Jablonskis tuoj pat sukdavo savo invalido vežimė­ lį prie stalo, ir čia prasidėdavo sukurtų matematikos terminų ilgas teismas. J. Jablonskis griežtai reikalavo kurti terminus pagal objekto arba sąvokos esmę ir pagrindines savybes, neatsižvelgiant į pavadini­ mų, vartojamų kitose kalbose, etimologijas. Jablonskis nebuvo griežto, beatodairiško visų mokslinių terminų lietuvinimo šalininkas. Kartais Z. Žemaičiui atrodydavo, kad mokslinių sąvokų esmę J. Jab­ lonskis prašo aiškinti tik šiaip sau, norėdamas dėl visa ko patikrinti savo išankstinį sprendimą. Susidarydavo įspūdis, kad J. Jablonskis nu­ sprendžia, tinkamas ar netinkamas terminas, vadovaudamasis kažkokiu ypatingu, tik jam vienam būdingu kalbos dvasios pojūčiu. Panašiai kaip gero muziko ausis didžiuliame orkestre sugauna, kas ne taip sugrojo reikiamą gaidą, taip J. Jablonskio rėtis skyrė gyvus žodžius nuo lie­ tuvių kalbai svetimų. Netrukus korteles su naujais mokslo terminais Z. Žemaičiui teko atidėti į šalį ir griebtis neįprasto jam K. Olšausko veiklos revizoriaus darbo. Kartą, atėjęs iš ryto į gimnaziją, Z. Žemaitis mokytojų kambaryje pastebėjo subruzdimą. Direktoriaus P. Slaščevskio kambarys buvo pa­ virtęs tardytojo kabinetu. P. Slaščevskis įsakinėjo mokytojams kviesti pas jį vis naujus ir naujus gimnazistus. — Kas gi atsitiko, pone direktoriau? — paklausė jį Z. Žemaitis. P. Slaščevskis buvo piktas ir, užuot atsakęs į klausimą, išvardijo keletą mokinių pavardžių iš jo, Z. Žemaičio, auklėjamos klasės ir liepė juos atsiųsti per matematikos pamoką. 139

Iš mokytojų Z. Žemaitis sužinojo, kad direktoriaus tardomi moki­ n iai—„maištininkai", kurie vakare buvo susirinkę Gruzovos gatvėje esančiame bendrabutyje aptarti K. Olšausko darbų. Jie išsikvietę į su­ sirinkimą kanauninką ir paprašę paaiškinti, kodėl mokiniams duodama prasčiausios rūšies, o dažnai ir pašvinkusi mėsa, senas apkartęs svies­ tas, duona, kurios minkštimas, mestas į sieną, prilimpa. Apsakyti į tuos klausimus negalėjęs ne tik K. Olšauskas, bet ir jo gelbėti nuo „maišti­ ninkų" atskubėjęs gimnazijos direktorius P. Slaščevskis. Iš tikrųjų, kodėl gi skriaudžiami mokiniai pabėgėliai? Juk jiems išlaikyti komitetas ski­ ria pakankamai lėšų, o Voroneže maisto netrūksta: turguje prekysta­ liai apkrauti geriausiais produktais. Sis klausimas jau seniai Z. Žemai­ čiui nedavė ramybės. Daug kas kalbėjo, kad dėl visa ko kalta tiekėja Labkovska, kurią lietuviai vadino Labkauskiene. Tai buvo labai apsukri moterėlė. Tačiau visi kanauninko tamsūs darbeliai, kuriuos pastebėjo ne tik Z. Žemaitis,' bet ir daugelis pabėgėlių, tebuvo dokumentais nepagristi spėliojimai, kurių negalima pateikti kaip juridiškai pagrįstų įkalčių. O jeigu taip, tai K. Olšauskas, be abejonės, susidoros su gimnazistais „maištininkais"; jų keliasdešimt pateko į „juodąjį sąrašą". Tame sąra­ še buvo daug J. Janonio įkurtos marksistinės moksleivių visuomeninin­ kų kuopelės narių. Ateitininkai juos vadindavo „dvylika apaštalų". Tai V. Anskaitis (B. Pranskus-Žalionis), J. Janonis, B. Matusevičius, B. Mic­ kevičius, A. Sniečkus ir kiti, taip pat nemažai „aušrininkų". Gimnazijos direktorius P. Slaščevskis grasino visiems jiems iškelti politinę bylą. Už jo pečių stovėjo kanauninkas K. Olšauskas. Kai laikraštyje „Voronežskij telegraf" pasirodė kritinių straipsnelių apie netvarką lietuvių pabėgėlių bendrabučiuose, kanauninkas K. Ol­ šauskas neabejojo, kad juos rašė kažkuris gimnazistas. Kas gi sumanė „savo lizdą” teršti? Straipsneliai buvo spausdinami arba visai be pa­ vardės, arba pasirašyti Igla ir Dolotov slapyvardžiais. O vieną kartą ta paslaptinga Igla taip dūrė, kad kanauninkas K. Olšauskas net pa­ šoko nuo kėdės. Lietuvių pabėgėlių kolonija feljetone buvo pavadinta „klerikalų fabriku", kuriame „apdirbamos jaunų mergaičių sielos". „Re­ žimas fabrike — idealus: bendra malda nustatyta 8 kartus per dieną,— rašė Igla.— Sakysime, kad bendra malda užtrunka po 1 valandą,-—iš­ eina astuonių valandų darbo diena“. Negana to, autorius visaip šaipėsi iš to, jog auklėtojai klerikalai einančioms į gimnaziją mergaitėms neleidžia pasiimti kepuraičių ir ap­ siaustų, kad jos negalėtų „aplankyti bibliotekos arba nors pasikalbėti su laisvu žmogumi". Kanauninkas įtarė, kad Igla — tai M. Yčo gimnazijos aštuntos kla­ sės mokinys V. Serbentą. Išsikvietęs bendrabučio vedėją, liepė pra­ nešti V. Serbentai, kad jis išlėksiąs iš bendrabučio, jeigu dar pasiro­ 140

dysią spaudoje panašių straipsnių. Tačiau po dviejų dienų laikraštyje buvo išspausdintas straipsnelis, kuriame kategoriškai pareikšta, jog „mokinys Serbentą čia visiškai niekuo dėtas". Tuo tarpu dauguma mo­ kinių manė, kad Olšauską spaudoje pliekia J. Janonis. Deja, lig šiol literatūros tyrinėtojams dar nepavyko nustatyti tikrojo tų feljetonų autoriaus. K. Olšauskas nusprendė „kryžiaus žygiui" prieš „maištininkus" pa­ sitelkti berniukų gimnazijos direktorių, tikrąjį valstybės patarėją P. Slaščevskį. — Reikia sukviesti pedagogų tarybą ir painformuoti mokytojus, ko­ kios priežastys veTČia mokinius nerimauti,— kartą užsiminė direktoriui Z. Žemaitis. — Jūs kišatės ne į savo kompetencijas! — griežtai atrėžė P. Slasčevskis. — Aš juk esu pedagogų tarybos sekretorius,— bandė priminti Z. Že­ maitis, tačiau direktorius į jokias kalbas nesileido. Matyt, K. Olšauskas ir direktorius neužmiršo to pirmojo pedagogų tarybos posėdžio, kuriame buvo gerokai Z. Žemaičio ir J. Jablonskio išperti. Pedagogų tarybos posėdį Z. Žemaitis sukvietė be P. Slaščevskio su­ tikimo. Direktorius buvo priverstas pradėti posėdį. P. Slaščevskis pri­ šnekėjo įvairiausių nesąmonių, kurios buvo kruopščiai užprotokoluotos. — Duokit man protokolų knygą,— baigiantis mokslo metams parei­ kalavo jis iš Z. Žemaičio. — Aš ją, pone direktoriau, jau išsiunčiau Vilniaus apygardos moks­ lo globėjui,— pasakė Z. Žemaitis. — Dėkoju už uolumą,— prakošė pro dantis įsiutęs P. Slaščevskis.— Užmiršote, kad protokolų knygą jums liepiau tik sutvarkyti, o išsiųsti turėjau aš pats. Jūs nevykdote direktoriaus įsakymų ir už tai būsit pašalintas iš gimnazijos. Tačiau netrukus buvo gautas apygardos mokslo globėjo raštas, ku­ riame buvo suniekinti direktoriaus pasisakymai, ir pasiūlyta tas ne­ sąmones apsvarstyti pedagogų taryboje. Neištvėręs tokios paniekos, P. Slaščevskis, niekam nieko nesakęs, dingo iš Voronežo. Berniukų gimnazijos direktoriumi, kaip ir mergai­ čių, buvo išrinktas P. Mašiotas — geras pedagogas, taktiškas, mylintis vaikus ir labai apsišvietęs žmogus. Sužinojęs apie neramumus savo gimnazijoje, į Voronežą atvyko draugijos komiteto pirmininkas, abiejų gimnazijų savininkas, IV Vals­ tybės dūmos kadetų frakcijos atstovas M. Yčas. Kad ir kiek gražių žodžių jis prikalbėjo apie „visų lietuvių vienybę sunkiais išbandymų 141

metais", vis tiek kai kurie mokytojai reikalavo atšaukti iš Voronežo kanauninką K. Olšauską. — Šakenis ir Žemaitis yra revizijos komisijos nariai ir patys gali sudrausti Olšauską,—(prasitarė M. Yčas. — Patvirtinkite tai raštu,— paprašė Z. Žemaitis. Raštas buvo gautas, revizijos komisija sudaryta. Pirmininku buvo išrinktas poetas Jurgis Baltrušaitis, nariais K. Šakenis ir Z. Žemaitis. J. Baltrušaitis tuo metu gyveno Maskvoje ir savo butą buvo pavertęs moksleivių karo pabėgėlių prieglauda, kurią globojo jo žmona Marija. Viename laiške (1916.IV.18) Z. Žemaitis rašo apie savo apsilankymą Maskvoje pas J. Baltrušaitį, kur įvyko revizijos komisijos posėdis: „J. Baltrušaitis man padarė labai gerą įspūdį. Revizijos klausimu jis pilnai sutinka su mano nuomone ir mūsų teises ir kompetenciją labai tinkamai suformulavo šitaip: „mūsų kompetencija baigiasi tik ten, kur baigiasi L. draugijos veikimas". Kitame laiške (1916.V.8) Z. Žemaitis rašo apie J. Baltrušaičio apsi­ lankymą Voroneže: „Atvažiavo, kaip užvakar laiške Tau paminėjau, p. Baltr. iš Maskvos — tai turime daug darbo". — Prieš Olšauską ir pats Voronežo gubernatorius nestos į kovą, nes jis yra grafo Frederikso, caro rūmų ministro, giminaitis,— kažkas patarė Z. Žemaičiui. — Šito dar nebuvau girdėjęs,— pTisipažino Z. Žemaitis. — Na, matote. Neprasidėkit su juo, draugiškai įspėju. — Nesu dvasinės seminarijos klierikėlis, kad kanauninko bijo­ čiau,— atsakė Z. Žemaitis. Labkauskienės „firmą" revizuoti buvo labai sunku. Buhalteriją ši moterėlė vedė labai -netvarkingai. Be to, supainioti revizorių visokiais būdais stengėsi juriskonsultas A. Tumėnas. „Žiūriu, žiūriu į mūsų „vei­ kėjus"— ir man žinai, Stasiui, darosi be galo liūdna: kur mes nuženg­ sime su tokiais tarpusavinių santykių būdais, su tokia „kultūra",— ra­ šė Z. Žemaitis 1916 m. balandžio 30 d. laiške žmonai.— Juk tai yra ne visuomenės, o ypač ne auklėjimo šventas darbas, o tai viduramžių san­ tykiai, kuriuose ne doras žodis, ne teisybė viešpatauja, o tik melas < . . . > . Man taip atrodo, kad viduramžių papročiai išvyti tapo iš visos Europos kampelių, tai jie rado sau vieną kertelę, kurion ir susispietė visa galybe — tai Lietuvoje < . . . > . Liūdnos perspektyvos mūsų nu­ vargusiai mažai tautelei". Toliau šiame laiške Z. Žemaitis guodžiasi, jog esą gera dar tai, kad dažnai nueinąs pas J. Jablonskį, su kuriuo pasikalbąs apie šį, apie tą. J. Jablonskis daugiausia pasakodavęs apie lietuvių kalbos gramatikos ypatybes, o Z. Žemaitis—„apie nutikimus karo įvairiuose frontuose". Tų pokalbių dvasia ryški 1916 m. kovo dvyliktą dieną Z. Žemaičio ra­ šytame atvirlaiškyje: „Užvakar vakare ilgokai buvau pas Jablonskius, 142

visą beveik vakarą kalbėjome apie strategiją, išrodinėjau jam, kad ar­ tinasi vokiečiams galas (mat, aš esu didelis optimistas link karo) — senelis be galo džiaugėsi, net verkdamas linkėjo, kad kuo greičiausiai įvyktų mano pranašavimai: girdi jis norėtų, kad nors kaulai būtų nu­ vežti brangion Lietuvon... Sakėsi esąs tiesiog stipresnis po tų pasikal­ bėjimų— meldė dažniau ateiti". K. Olšausko ir Labkauskienės „firmos" byla dabar nuolat buvo pa­ pildoma naujais dokumentais — įkalčiais. Paaiškėjo, kad Labkauskienė supirkinėdavo blogiausios rūšies, kartais ir visai sugedusius produktus, o pristatydavo sąskaitas, kuriose prekių kaina būdavo 15—25 proc. di­ desnė, negu prašmatniausioje Voronežo prekybos firmoje. Po keturių mėnesių Z. Žemaitis paruošė triuškinamą ataskaitą apie kanauninko ir Labkauskienės „firmą". Faktų prispirtas, komitetas buvo priverstas at­ šaukti K. Olšauską iš Voronežo. Z. Žemaitis palankiai sutiko 1917 m. įvykius Petrograde. Laiške iš ten 1917 m. birželio 24 d. jis rašė: „.. .Vienu žodžiu, kad laisvė, tai laisvė. Dabar ji ant kiekvieno žingsnio be galo negražiai ir skaudžio­ se formose apsireiškia, bet yra vilties, kad pamaži viskas susitvarkys, tik reikės pakentėti, kol prigis naujos visai gyvenimo formos. Tiesa, daugeliui žmonių negalima bus taip gyventi kaip pirmiau kad gyve­ no, bet tai nedidelis daiktas, taip ir turi būti. Mes, inteligentai prole­ tarai, mano nuomone, keletą metų pavargę, galėsime kur kas žmoniš­ kiau gyventi, nei pirmiau". Kilus Rusijoje Vasario revoliucijai, V. Kap­ sukas apsilankė Voroneže kaip Lietuvių likvidacinės ir organizacinės komisijos delegatas. Išgirdęs apie K. Olšauską, V. Kapsukas pareiškė, kad tai esąs senas jo „pažįstamas", prityręs oberpolicmeisteris. Dar 1905 m. Kaune jis nurodinėjęs policijai, kuriuos darbininkus Tilmansui, Rekošui, Šmidtui reikia šalinti iš savo fabrikų „už neištikimybę valdžiai ir bažnyčiai". Neištikimi, žinoma, buvo tie, kurie nepriklausė K. Olšaus­ ko organizuotai „šv. Juozapo draugijai". V. Kapsukas papasakojo, kad Olšauskas dabar Šveicarijoje kartu su kitais ieškąs karaliaus „nepri­ klausomai Lietuvai". V. Kapsukas kalbėjo apie užsienyje įsikūrusius nuo karo nukentė­ jusių lietuvių šelpimo komitetus, apie pabėgimą iš katorgos, padėkojo Z. Žemaičiui už atsiųstus į Sibirą per F. Grincevičiūtę drabužius. Sa­ kėsi, kad švarkas šiaipjau tikęs, bet rankovės buvusios potrumpės, todėl tekę vaikščioti kiek įtraukus rankas. Ypač pravertusi skrybėlė „pa­ nama". Tuo būtų galima „Voronežo įvykius" ir užbaigti, jeigu ne vienas faktas, į kurį atkreipiau dėmesį, skaitydamas V. Kapsuko raštus. Voronežo tarybos karinio administracinio skyriaus sekretoriaus M. Plepio raporte, kurį 1918 m. vasario mėnesį tiesioginiu telegrafu jis perdavė Lietuvos reikalų komisarui V. Kapsukui, minima grupė areš­ 143

tuotų buržuazinių veikėjų. Raporte paminėtas ir . . . Z. Žemaitis. Kaip tai atsitiko? Prasidėjus Rusijoje Vasario revoliucijai, lietuvių pabėgėlių koloni­ jose iškilo klausimai: su kuo eiti, kokiu keliu turi pasukti Lietuva? Darbininkai apsisprendė eiti išvien su Rusijos proletarais, bet didžioji lietuvių inteligentijos dalis blaškėsi. •Lietuvių buržuazinės partijos, į kurias įėjo ir „revoliucionieriai'' so­ cialdemokratai, išrinko po tris atstovus ir 1917 m. kovo 1 d. Petrogra­ de įsteigė Lietuvių tautos tarybą. Jos organizatorių sumanymu, tai buvo laikinas Lietuvos valdymo komitetas, turėjęs paimti savo valdžion vi­ sas evakuotas ir po Rusiją išblaškytas įmones bei įstaigas. Tačiau tik­ rasis šios tarybos tikslas, kaip rašė V. Kapsukas, buvo „lietuvių bur­ žuazijos rūpinimasis paglemžti savo klasės reikalams revoliucijos lai­ mėjimus". Dėl politinių nesutarimų Petrogrado seime ir aktyvios bolševikų agitacijos pirmoji Lietuvių tautos taryba Rusijoje iširo. Tuomet P. Ma­ šiotui, K. Griniui, J. Jablonskiui buvo pavesta organizuoti Vyriausiąją lietuvių tautos tarybą Voroneže. Po Spalio revoliucijos Tarybinė vyriausybė Lietuvių tautos tarybą ir jos organus, buvusius įvairiuose Rusijos miestuose, uždarė, o dalį jos narių, įtartų kontrrevoliucine veikla, areštavo. Tačiau Lietuvių tautos tarybos narių sąrašuose Z. Žemaičio pavardės nėra. Matyt, įvyko koks nesusipratimas? — Niekas manęs neareštavo,— pasakė profesorius. — Kaipgi? Juk M. Plepio raportas išspausdintas V. Kapsuko raštų rinkinyje, ir ten aiškiai pasakyta, kad buvote areštuotas už slaptus su­ sirinkimus. — Išgirdęs apie areštus, kartą vėlai vakare pasiėmiau pagalvę, ant­ klodę, maisto ir... pats nuėjau į revkomą,— paaiškino Z. Žemaitis.— Nuėjau ir sakau pirmininkui Kravkovui: tame susirinkime ir aš daly­ vavau, todėl ir mane areštuokite. — Kaip?! Ir pats atėjai? — nusistebėjo Kravkovas.— Na ką gi, at­ ėjai, vadinasi, areštuotas. Nei Petrogrado seime, nei steigiamajame Vyriausiosios lietuvių tau­ tos tarybos posėdyje Z. Žemaitis nedalyvavo. Tačiau, pasirodo, tame posėdyje jį už akių buvo išrinkę kandidatu į tarybos narius. Z. Žemai­ tis dalyvavo tik raporte minimame susirinkime Voroneže ir čia smar­ kiai susikirto su dešiniaisiais veikėjais. Z. Žemaitis, kaip matyti iš M. Plepio raporto, netrukus buvo pa­ leistas. Apskritai iš dokumentų aišku, kad Voronežo Darbininkų ir ka­ reivių atstovų tarybos veikla V. Kapsukui kėlė daug rūpesčių. — Man ypatingai neramu dėl gimnazistų arešto,— sakė jis telegra­ fu M. Plepiui.— Tai neša į jų eiles didelį sujudimą. Be to, pasirūpinkit, kad Jablonskis nebūtų areštuotas, nes jo areštas būtų tolygus jo mirčiai. 144

Netrukus V. Kapsukas siunčia telegramą Kravkovui, kurioje pažy­ mi, jog gimnazistų susirinkimas, jo turimomis žiniomis, įvykęs liaudie; organizacijų name, kuriame įsikūrusi ir Voronežo Darbininkų ir karei­ vių atstovų taryba. O jeigu taip, tai negali būti kalbos apie susirinkimą be leidimo. Žinoma, nemažos dalies „nepriklausomos" Lietuvos skelbėjų Voro­ neže areštai buvo pagrįsti. Kokie tai buvo „patriotai", be kita ko, pa­ rodė ir vieno jų lyderių — prelato K. Olšausko byla Kauno apygardos teisme, kuriame ir Z. Žemaičiui teko dalyvauti 1929 m. liudininku.

PROF. Z. ŽEMAIČIO LAIŠKAI ŽMONAI STASEI ŽEMAITIENEI (Ištraukos) Z. Žemaičio šeima turi labai daug jo rašytų laiškų. Bene vertin­ giausi visuomeniniu požiūriu (juose plačiai apibūdinami gyvenamojo meto įvykiai) yra profesoriaus laiškai žmonai Stasei Žemaitienei. To­ dėl redakcinė kolegija, padedama Irenos Žemaitytės-Geniušienės, at­ rinko 16 laiškų ištraukų, kur ypač išsamiai charakterizuojami to lai­ ko įvykiai. Manytume, kad kaip tiesioginiai laiko dokumentai padės tiksliau apibūdinti Voronežo gimnazijos atmosferą profesoriaus laiškai, rašyti 1916 m., kai čia mokėsi poetas Julius Janonis. Savo dokumentiškumu įdomūs ir 1919 m. laiškai. Daug vertingų detalių duoda mums vėlesnė Ž. Žemaičio korespondencija. O apskritai, visi jie atskleidžia patrauklią, nuoširdžią autoriaus asmenybę. Publikacijoje išlaikoma autentiška autoriaus kalba, rašyba ir sky­ ryba. Paliekami be papildymų pasitaikantys sutrumpinimai (Ped., dir. ir 1.1.): jie skaitytojui turėtų būti suprantami. Po laiškų pridedamos bendros pastabos apie juose minimus asme­ nis ir kitus reikalingus paaiškinimų dalykus.

i V o r o n e ž a s , 2 1 -IV -1 6

Mieliausia ir brangiausia mano Stasiutel < .. .> Aš, kaip atvažiavau iš Petrogrado, lai namie visai beveik ne­ su, nes reikia tai su tuo, tai su kitu žmogumi pasitarti; be to, užvakar va­ kare buvo Ped. Tarybos posėdis, kuris buvo labai triukšmingas. Sitam posėdy dir. galų gale padarė pranešimą apie mokinių sujudimus bend­ rabučiuose. Pranešimas parašytas gana neaiškiai, tik turi pora žodžių, kurie išmuša direktoriui ginklą iš rankų l, ir mes tuo ketinam pasinau­ doti. Aš jau Tau rašiau, kad p. Yčas2 prašė stengtis kaip nors susilai­ kyti su dir. Žinoma, p. Yčas galėjo tai daryti direktoriaus įbaugintas, tik jis nežino to, kad jei mes paliksim direktorių ramybėj, tai jis čia, pas mus lietuvius, tiek gali viso ko prišnipinėti, tiek sudaryti visokių „kriminalų", kad paskui iš tikrųjų turės visą gimnaziją ir p. Yčą savo ran­ koje. P. Yčas to nesupranta, nes net neturi reikalingo tam laiko; kiti lietuviai „pedagogai" arba nieko šiame nesupranta, arba karjerininkais būdami užmerkia ant to akis, kad tik direktoriui nepadarius nemalonu­ mų, kad tik jam prisigerinus. Mes gi, kurie tai gerai suprantam, ne­ turim teisės tylėti, turime tiesiog gelbėti gimnaziją — paskui ir pats Yčas bus dėkingas, kai susipras. Taktikos ketinam laikyties maždaug to­ 146

kios, kaip ir pirmiau: žymei, dokumentuot visas direktoriaus klaidas, kvailybes, nes dabar visuomet galima laukti valdinės revizijos, o tuo­ met svarbu bus remties iš anksto paruoštais dokumentais. Revizija gi gali iškilti kiekvieną momentą, nes sprogamosios mėdegos susirinko už­ tektinai, reikia tik kibirkšties. Bijojau, kad tąja kibirkštim nebūtų jau šiek tiek Tau paminėta dviejų mokinių byla: Emilcios mokytojaus ir VII kl. mokinio Kanaukos3 byla. Ji yra šiame. Apie 20-111, rods, Ni­ kitino bendrabūty, buvęs „aušrininkų" pasitarimas (panašūs „ateit." su­ sirinkimai daromi būdavo dažnai). Ant rytojaus direktorius tuoj pasi­ šaukė Serb.4 ir Kanauką ir pradėjo juos barti, kam girdi sutrukdę kun. Astrauskiui5 paskaitą laikyti, kam rinkęsi ir L t., girdi, kun. Astrauskis skundžiasi. Tie du mokiniai paskui tarp draugų pasijuokę iš kun. Astrauskio, kam jis girdi pranešęs dir. ir rods pavadinę jį tarp savęs „šnipu". Kun. Astrauskis tuoj nuvyko pas direktorių ir apie tai pranešė. Dir. pareikalavo tuos mokinius pavieniui pas save ir prie Bakenio6 liepė jiems „geruoju" išstoti iš gimnazijos, nes kitaip, girdi, jie būsią pašalinti su sunkiomis šio pasekmėmis. Serbentukas, kaip apsuk­ rus energingas vaikinas, nors ir netikėtai užkluptas, atrėžė, kad jis ne­ išstos, nes jis žinąs, kad vienas dir. ir su inspektorium neturi teisės pašalinti mokinio be Ped. Tarybos žinios; jis reikalaująs, kad jo pra­ sižengimą spręstų Ped. Taryba, o tuomet, girdi, išeisią aikštėn, kaip el­ gėsi kun. Astr. Dir. su inspekt. tuoj suminkštėję ir „atleidę" jam, kadangi jam jau reikią baigti gimnaziją (žiūrėk, kokie „tėvai"!). Kanauka, būdamas labai ramus, švelnus mokinys, neturėjo drąsmės atsi­ spirti grūmojimams, ypač, kad gal jie jau buvo smarkesni, sutiko, tik gavo kelias dienas laiko, kad pasiješkoti kitos gimnazijos. Sužinoję apie tai mokiniai pradėjo vėl nerimauti, pradėjo grūmoti, padarysią didžiau­ sią skandalą; man išvažiuojant Petrogradan, atsiuntė vokzalan deputa­ ciją, kad gelbėčiau mokinį, kitaip girdi, patys jį gelbėsiu, kaip moką. Ką aš turėjau daryti? Tuoj sugalvojom, kad reikia tas dalykas iškelti aikš­ tė n — na čistuju vodu. Taigi, pasitarę su Černoz.7, buvusiu manęs pa­ lydėti, nutarėm, kad Cernoz. tuoj ant rytojaus paduos dir. raportą, iš­ reikšdamas nusistebėjimą iš to, kad dir. be ped. tarybos, be VII klasės auklėtojo Černozatorskio žinios liepė mokiniui Kanaukai išstoti; Cer­ noz. reikalavo, kad dir. tuoj surinktų ped. tarybos posėdį šiam reikalui spręsti. Dir. tapo prispaustas prie sienos ir pradėjo, kaip paprastai, me­ luoti: pasišaukęs Kanauką, pradėjo jį labai maloniai peikti, kam, girdi, jis palaikęs „tėvišką" pabarimą už norą pavaryti iš gimnazijos, kam, girdi, netikįs, kad dir.— tai geriausias draugas ir tėvas ir tt. Mokiniai dabar atvirai juokiasi iš kun. Astr. ir dir., girdi, žaltys, tapęs galop prispaustas prie sienos. Mūsų autoritetas mokinių akyse gerokai pakilo; jie dabar kalba, kad girdi mes turbūt stovime ant labai tvirto teisiško 147

pamato, kad galėjome prispirti direktorių taip nusižeminti, kad net me­ luoti akyse prieš mokinį < .. .> < . . . > Užvakar buvau pas p. p. Maš.8, daug prisikalbėjom, daug mane persergėjo p. Mš. nuo greitų, mažai apgalvotų žingsnių < . . . > .

2 V o r o n e ž a s , 2 2 -V -1 9 1 6

< . ..> Iš pat mažens buvau prie priedermių pildymo verčiamas, ne­ buvau niekuomet lepinamas; anksti ryto vasarą, da be saulės galvi jėlius laukan vyti — o ten taip šalta iš ryto būdavo, tokia pikri basoms kojoms rasa ir šaltas drėgnas vėjas < .. .> . Taip norėdavosi pamiegoti kur susitraukus po medeliu ir tik rasai nukritus, saulei pakilus praei­ davo visai dienai snaudulys ir nepasitenkinimo jausmas. Arba vėl kar­ tais Šventadieny ar kokiam kermošiuj matai, kaip lankas lanką varant, žmonės važiuoja bažnyčion, veždamiesi vaikus kermošiun, kame jie gaus riestainių, piernikėlių, dūdelių, o čia žmogus esi pririštas prie dar­ bo. .. Tokiuos momentuos jusdavau daug nepasitenkinimo, likimo skriau­ dą. Man rodydavosi, kad mano Tėveliai nemyli manęs taip, kaip kiti tėvai savo vaikus, kad aš esu lyg koks pastumdėlis. Paskiau virto ki­ taip. Išvažiavau miestan mokytis. Supratau ir pajutau, kad ir Tėvų ir brolių esu labai mylimas, tik gavau visą beveik laiką gyventi svetimų­ jų tarpe, o saviškiai daug visuomet turėdavo savo vargų, rūpesnių — jautrumo patirti nebuvo progos < .. .> .

3 V o r o n e ž a s , 1 0 -V I-1 9 1 6 m .

Mieliausia, brangiausia Stasiute mano! < . . . > Jausmas, ilgesys, visa mano dvasios esybė traukia mane Odeson, tuo tarpu protas pataria ką kita pirmiau padaryti. Tiesa, ir čia darau tarp jausmo ir proto kompromisą, bet, vis gi protui šiame atsi­ tikime turiu duoti pirmenybės; jausmui irgi čia yra vietos tik jau k i ­ tokios rūšies jausmui, ne tokiam, apie kurį ką tik kalbėjau, o visuome­ ninių priedermių jausmui. Bet nuo bendrų sakinių eisiu prie konkretes­ nių. Zinai, kad Voroneže mūsų santykiai pasidarė tiesiog bjaurūs. Mū­ sų ponai juo tolyn, juo blogyn, bjauryn pradėjo elgties su mokiniais, norėdami viską sugriaut, kas yra laisvesnio mokinių dvasioj, o ant griuvėsių statyti savo viduramžių idealų rūmus. Meisterių, statytojų, kaip žinai, Čia netrūksta, tik savo darbe jie sutinka žmonių, kurie sa­ ko, kad tie griuvėsiai, kuriuos jie nori iššluoti, tai yra brangintinės lie­ kanos, kad jos reikia palaikyti, o iš jų gali savaime gražūs puikūs rū­ mai išaugti. Taigi ponai „meisteriai'1 (gėda juos vadinti „pedagogais", 148

„auklėtojais", nors ir ironiškoj Jormoj!) sumanė prašalinti visus tuos, kurie stovi jiems ant kelio. Savo darbais jie privertė savaitę atgal išstoti iš auklėtojų sekcijos p. Mašiotą, kun. Šepetį9, p. Šepetienę I0; for­ maliai atsisakė rodos ir p. Ciurl.n, kuri nevaikščiojusi dėl ligos. Vadinaši, auklėtojų sekcija „nusivalė" < . . . > , kad ten dabar faktiškai nebeliko nei vieno tikro pedagogo, o tik pasiliko kanon-pedagogai, klerpedagogai, juris-pedagogai, inženier-pedagogai (tai tokių tinkamų titu­ lų susilaukėm!), tai niekai, bent jau visi vieno plauko žmonės galės netrukdomai pasekmingai jaunuomenę „auklėti"! Pasekmių jau turime1 Bet pašalinti negeistinus sau žmones iš auklėtojų sekcijos — tai dar permaža, reikia jie ir iš Voronežo iškrapštyti. Kun. Šepetys kiti metai rodos nepasiliks — tai jau laimėjimas. P. Mašiotas, kuris savo „nelem­ ta" („meisterių" žvilgsniu) pedagogija privedė mokines iki to, kad ga­ vusios atestatus pradėjo verkti, nenorėdamos pasiskirti su gimnazija, pasirodė esąs be galo pavojingas žmogus; be to, turi žmoną, kuri tiek kraujo yra sugadinusi vyriausiajam Meisteriui. Vadinasi, reikia kaip nors jis iškrapšyti. Neturint geresnių įrankių, pradėta leisti labai nuospirčiai paskalos, kad p. Mš. kiti melai nepasiliks Voroneže. Girdėda­ mos tai mokinės pradėjo nerimastauti ir jų daugelis išvažiavo, neketin­ damas visai grįžti, nes girdi jei gimnazijoj būsianti tokia dvasia, kaip bendrabučiuos, jei mergaičių gimnazija tapsianti tokia, kaip berniukų gimnazija, tuomet nesą ko pasilikti Voroneže. Nuo to gimnazija gali labai nukentėti, tuomet meisteriams bus argumentas besiderant su Yču; girdi, lietuvis direktorius nemokėjęs suorganizuoti gimnazijos!.. Ma­ noma, kad nors tokiuo būdu galima bus prispirti p, Mš. pasi/rauic/i. Pa­ silieka dabar da vienas žmogus, Žemaitis, tas velnio apsėstas triukšma­ darys. Jis yra vienas pavojingiausių žmonių— nes revizorius, o tie mūsų ponai visokių revizijų taip pat organiškai bijo, kaip mūsų direkto­ rius Ped. Tarybos, komisijų ir protokolų. Vadinasi, reikia ir Zem. kaip nors iškrapštyti. Matau, kad tų ponų nesnaudžiamo.* dir. net vasarnamin nevažiuoja, nors žmona jau ten, o tik nuolatos daro pasitarimus su kan.12, Tum.lz, Šak. ir k. Astr. kai vieną syk užklupau jį toj kumpanijoj, be galo buvo sumišęs, aišku, kad apie mane kas tariamasi. Žinau ir jaučiu, kad nesidrovės tie ponai grieblies kokių tik gali priemonių. ..

4 Š v e n tė n a i, 23 sa u s io 1919 m .

Mieliausia ir brangiausia mano Stasiute ir Liudytel < .. .> Kas diena — vis nauji įspūdžiai, vis nauji laikai. Tiesa, lyg naujo ir nepaprasto nieko neatsiliko, tačiau jaučiama, kad kas tai nau­ ja ateina. Manau, kad Tau ir visiems Jums ten Griovišky 15 gali būti 149

be galo neramu ir net sunku, nes nuolatos eina visokios kalbos, kita kitos keistesnės, ba/sesjiės nei, bei galų gale pasirodančios be pamato. Taigi reikia šiek tiek ramumo, šalto kraujo, nes viskas pasirodo ne taip jau baisu, kaip žmonės kad nupasakoja. Pas mus, padėkime, viskas yra ramu, tik su maišiu pasidarė sunku: ir brangu, ir nėra ko gauna. Be to žmonėms sutrukdytas važinėjimas, nes dažnai imdavo ir varydavo ark­ lius tai j Vilnių tai kur kitur,- nuo to ir mokinių skaičius gimnazijoj yra mažesnis, nekaip turėtų būti, nes daug tėvų bijosi leisti savo vai­ kus tolesnėn kelionėn. Šiaip darbuojamės jau normaliai, gimnazija jau eina ne blogai, kad ir iruksia dar tai vadovėlių, tai kitų reikalingų daik­ tų. Reiktų daug ko da atsivežti iš Vilniaus (knygų, žemlapių ir tt.), bet gelžkeliu nuvažiuoti negalima, nes jis neina, arkliais gi nuvažiuoti ir sunku, ir brangu. Tačiau už poros dienų ketinu važiuoti arkliais, su­ sidėjęs kompanijon su keliais draugais — mat, kaip Mokytojų sąjun­ gos (visų tautų) laikinosios valdybos pirmininkas esu deleguojamas Vil­ niun viso apskričio mokytojų bei mokyklos reikalais prie naujosios vaidžios. Švietimo komisaru yra dabar pil. Vaclovas Biržiška 16, mano pažįstamas ir mokyklų reikalais labai susirūpinęs, tai tikiuosi rasti pas jj pagalbos mūsų krašto beirsiančiai mokyklai. Be to, gavau leidimą sušaukti viso apskričio mokytojų suvažiavimą, tai irgi turiu reikalų Vilniun. Vienu žodžiu darbo būtų daug ir gana įdomaus bei naudingo, tik ūpas nekaip tarnauja... Vis kaip tai rūpi Tu su Liudyte; rūpi, ar Jums ten nėra perdaug sunku, neramu, ar esate gyvos svei­ kos < .. .>

5 Sventėnal, 28-JV-19

Mieliausioji ir brangiausioji mano Stasiute ir Liudyte! < .. .> Ant sveikatos irgi negaliu labai rūgoti: lyg šiam laikui, ačiū Dievui, nesirgau, nors teko ir labai sunkiai padirbėti, ypač mokytojų suvažiavimo peri jodu, kuomet tekdavo dėl visokių susirinkimų ir tt. pa­ sidarbuoti ir po 20 vai. į parą... Na, bet tai buvo tik trumpas perijodas, kaip sakant, rugiapjūtė, šiaip gi dirbu mažiau 12— 14 vai, skaitant ir tai, ką dirbu gulėdamas. Paskutiniais gi laikais, kad ir gulėdamas, daug parašiau. Geometrija tiek paėjėjo pirmyn, kad parašyta beveik pusė kurso. Maniau po Velykų, važiuojant Vilniun mokytojų suvažiaviman (25-IV), į kurį buvau deleguotas nuo Švenlėnų pavieto mokytojų (visų tautybių) sąjungos, kaipo jos pirmininkas,— maniau nusivešiu pu­ sę kurso, užsakysiu klišes ir duosiu spausdinti. Tuomet gal iki rugpjū­ čio mėnesio pirmųjų metų kursas ir antrųjų dalis būtų išėję iŠ spaudos. Bet dabar, kai su Vilniumi išėjo tokia istorija, tai nežinia kuomet pa­ siseks tai padaryti. Gi kas su Vilniumi atsitiko — tai niekas nieko tik­ 150

ra, galima sakyti, ir nežino: vieni sako, kad didžiojo šeštadienio rytą užėmė jį vokiečiai su lietuviais, kiti — kad vokiečiai su lietuviais, lenkais, francūzais ir anglais; treti vėl sako — kad vieni lenkai. Paskutinė versija berods bus teisingiausia, nes visos žinios viename pilnai sutin­ k a — būtent, kad labai nukentėję per 5 dienų mūšius žydai < . . . > . Po ilgokų mūšių mieste baltieji buvę priėję girdi net prie Nėrio Hito arti Pabradės ir čia buvęs didelis artilerijos mūšis; pas mus labai girdėjosi armotų griausmas beveik per ištisą parą, švenčių ketvergę, bet jau ant rytojaus mažiau girdėjosi, o dabar visai nesigirdi; pasakoja šiandien, būk raudonieji vėl paėmę Vilniaus dalį ir vėl eina mūšiai pačiame mies­ te. Nelaimingi vilniečiai, jie tiek išvargo vokiečiams viešpataujant, o čia vėl tokie skaudūs smūgiai, mūšiai pačiame mieste. Sako daug namų esą sugriauta ir sudeginta, nes didelių mūšių buvę rankinėmis granatėmis ir artilerija šovinių negailėjusi... Dievas žino, kas ten dabar at­ sitiko su Petruse ir visais mūsų pažįstamais < ...> . Jei Vilnius tapo atgal paimtas, tai aš tuoj nuvažiuosiu kelioms dienoms gimnazijos mo­ kytojų reikalais — tai gal viską pamatysiu. Dabar gi mažai turime ži­ nių; žinome, kad ten be galo vargsta žmonės, kad labai išsiplatinusi yra šiltinė; nuo jos mirė d-ras Ant. Vileišis n. Kad dėl to visi mokiniai bu­ vę paleisti vasarai da prieš Verbų nedėlią ir tiek. Todėlei manau, kad ir pas mus nelabai galės tęstis mokslas po švenčių, nes: 1° labai sun­ kus (maisto žvilgsniu) gyvenimas Šventėnuose; 2° vaikai išvargę, kitus tėvai net tarnauti atidavė, kad tik išsimaitintų kur nors nuošaliai; 3° daug tėvų, ypač iš tolesniųjų vietų, bijo atsiųsti savo vaiką, nes bijo, kad tarp jų ir jų vaikų neatsirastų vieną gražią dieną frontas < . . . > . Šiandieną turėjo prasidėti mokslas, tačiau atidėjome rytojui, nes atvy­ ko vos gal ketvirta mokinių dalis,— bandysime rytoj pradėti. Tiesa, gal čia prisidėjo ir kalbos: mat paleista paskalos, kad mūsų visi mokytojai šiltine persirgę. Gal tos kalbos iš ten kilo, kad lietuvių liaudies mo­ kyklos ir mokytojas, ir mokytoja susirgo šiltine, kuria čia pas mus irgi labai serga žmonės. Mieste loji liga tai da bent iki šiam laikui buvo lengvesnė, iš mūsų pažįstamų niekas nemirė, bet sodžiuose tai neapsa­ komai žmonės miršta. Yra sodžių, kame beveik pusė žmonių išmirę, ypač pafrontėje, kame žmonės vargsta neapsakomai, tiesiog badauja. Šventėnuose maisto žvilgsniu dalykai irgi pablogėjo paskutiniu laiku: iš komiteto duonos jau antras mėnuo negauname, šiaipgi perkant — kaina pakilo iki 8 rb. „nikolajevskiais"— dideliais numeriais, gi per­ vedus lai kerenkomis, kuriomis išimtinai mums moka algas — tai po 16 rb. svaras ir tai gaunama duona tik per didelį vargą (kurio aš da, ačiū Dievui, iki šiol vienok nemačiau). Paralelei užsiėmimams gimna­ zijoj manėm atidaryti prie mūsų gimnazijos vasarnamius liaudies moky­ tojams kursus; maniau, kad pamokytojausiu juose iki kokios pradžios birželio, o paskiau paimsiu urliopą kokiem dviem pilniem mėnesiam, palikdamas kokį savo vietininką, kad ir p. Butkų,18 bet dabar rodos 151

su tais kursais nieko neišeis, nes nei lėšų tam gal negausime, nei mo­ kytojų galėsime sukviesti, kad ir labai reikėtų tai padaryti, nes mūsų liaudies mokytojai yra labai silpni; tai yra daugiausia žmoneliai be ypatingo pasirengimo, išėję tik garsiuosius vokiečių kursus, kuriuose dažnai nieko daugiau neišmokindavo, kaip tik dainuoti keletą vokiškų­ jų patrijotiškųjų dainelių < .. .>

______ 6 31 -VII I -19

Mieliausia ir brangiausia man Stasiule su Liudyte! < .. .> Praėjusiame laiške rašiau, kad dėl savo artimiausios ateities svyruoju, nežinodamas, kurion pusėn reikia kreipties. Buvau manęs va­ žiuoti Šventėnuosna, kur mane traukia širdis, bet dabar galutinai pri­ verstas esu atsisakyti. Mačiausi su keletą žmonių iš Vilniaus; visi pa­ sakoja, kad santykiai su lenkais vis eina blogyn; lenkai pradėję areš­ tuoti visus labiau susipratusius lietuvius provincijoje, kurie gali mat paveikti ant žmonių nepageidaujamoj lenkams dvasioje. Iš Šventėnėlių išvežę kn. Caglį,19 nors tas, rodos, nieko pikta nebuvo lenkams pada­ ręs; prikibo prie jo už paminklą-kryžių, kurį jis pastatė ant sušaudytojo bolševiko kapo (apie tą istoriją Tau pasakojau). Paskiau iš Švenlėnų parapijos išvežę vieną susipratusį inteligentą lietuvį už tai, kad rinko parašus po protestu prieš kn. Caglio ištrėmimą. Panašūs faktai pasida­ rę okupantų globojamoje Lietuvos pusėje. Nuvažiavęs ten negalėčiau ištylėti, matydamas tokius faktus, taigi ir turėčiau Lukiškių kalėjimo paragauti. Visi sako, kad iš to maža būtų naudos visuomenei, aš ,gi ži­ nau, kad visų mažiausia jos būtų mano sveikatai. Visa tai turėdamas omeny, draugų ir pažįstamų patariamas pasilieku čia. Šiandien daviau savo principinį sutikimą būti Komercijos mokyklos vedėju; reikės da dabar susitarti su mokyklos komitetu ir t. t. < . . . >

7 5 -X -1 9 1 9

Mieiiausia ir brangiausia mano Stasiute su Liudyte! < .. .> Po svyravimų, kivirčių tarp Komercinės mokyklos mokytojų Tarybos ir Komiteto, viskas rodos gerokai nusiramino, ir mokytojai dauguma 10 balsų prieš 4 nutarė kreipties prie manęs prašydami, kad sutikčiau būti vedėju. Sutikau ir jau esu patvirtintas; rytoj eisiu į eg­ zaminus (pasitaisomieji ir stojamieji), gi už 4 dienų pradėsime mokslą < . . . > . Šiandien manau pradėti šturmuoti buvusius mokyklos rūmus, kad atgaut juos mokyklai. Žinoma, uždavinys yra sunkus, nes Gelžke152

lių Valdyba matomai pamėgusi šiuos puikius rūmus, betgi ir mokykla turi savo teises, ypač kad dabar tenka būti begalo nepatogiame name. Kad ir nevisai esu tikras, jog pasiseks atgaut namai, bet vis dėlto ban­ dysiu. Be rūpesnių apie mokyklą, turiu dar vieną didelį rūpestį, kuriuo esu apimtas jau trečia savaitė, lakstau liežuvį iškišęs ir rodos ne be pa­ sekmių. Sumaniau organizuoti čia Kaune laikinį Universitetą, vadinda­ mas jį Laikinaisiais Universiteto Kursais. Pagrindas tam sumanymui bu­ vo tas, kad pasikalbėdamas su jaunimu (su pavieniais žmonėmis), bai­ gusiu vidurinę mokyklą, pastebėjau, kad visi yra išsiilgę aukštojo mokslo, tačiau negauna progos jo įgyti, nes užsienin važiuoti dėl lėšų stokos ir administratyvių kliūčių niekas beveik negali, gi čia nėra jokios mokyklos. Be to, gerai pagalvojęs apie tai, pamačiau didelį pa­ vojų mūsų kraštui ateity; karui pasibaigus, kuomet gyvenimas ims eiti į savo normalias vėžes, negalėsime juk pasitenkinti visokiais erzacprofesionalais kaip dabar kad daroma; gyvenimas ims reikalauti tik­ rų profesionalų ir kadangi mūsų visuomenė jau kelinti metai beveik visai negamina jų, tai jie ima plaukti iš svetur. Pamatysime, kaip pra­ dės brukties Lietuvon visokie daktarai, inžinieriai, technikai juris­ tai ir tt. iŠ Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ar iš kur kitur. Kiek jie būtų mūsų kraštui pageidaujami, esant visokių pretenzijų prie mūsų krašto iš mūsų gerų ir blogų kaimynų pusės, nesunku suprasti. Taigi reikia, kad mūsų kraštas kuo greičiausiai pradėtų pats rengti profesionalus. Be to, da čia matau ir da vieną svarbų motyvą, kurs verčia apie tai gerai pagalvoti. Mūsų jaunimas, neturėdamas jokio protui darbo, susidėjusiomis aplinkybėmis neturėdamas nė tinkamos literatūros, atpranta nuo proto darbo, skęsta tinginiavime ir ieško savo energijai suvartoti tokių netikusių priemonių, kaip visokie vakarėliai, flirtas ir t. t. Jokie ba­ rimai, žodžių griausmai čia nieko nenuveikia, reikia duoti jaunimui kas nors pozityvaus. Pagalvojęs apie tai porą dienų, sugalvojau steigti aukštuosius kursus. Žinoma, tam yra daug ko reikalinga. Pirmiausia reikalinga profesorių. Bet kad tiktai įvesti jaunimas į aukštąjį mokslą (o ne pagaminti jau tučtuojau užbaigtų profesionalų), gali tai padaryti Ir ne diplomuotas profesorius; kiekvienas, pats išėjęs 4—5 savo specia­ lybės kursus, pasiėmęs pakartoti ir geriau išstudijuoti vieną kurį pirmo­ jo kurso mokslą, gali visai patenkinamai įvesti į jį savo klausytojus. Kas dėl laboratorijų, kabinetų tai, kaip sužinojau, čia šis tas yra arba daroma, arba galima padaryti; bet kita vertus, pradedantiems studi­ juoti aukštąjį mokslą ne taip daug tų praktikos darbų tenka dirbti. Vi­ sa tai turėdamas omeny, pasiūliau švietimo Ministerijai organizuoti to­ kius kursus. Ministerija, žinoma, labai svyravo, bet aš pats apsiėmiau organizuoti ir ji tuomet sutiko. Surinkau nemaža lektorių, yra visai rimtų pajėgų; visi noriai dedasi prie darbo, sunkiausia tik su daktarais, kurie pasirodo nerangesni yra už kitus inteligentus; nesigirdamas pa­ II. Zigmas žem aitis

153

sakysiu, kad už vis noriausiai dedasi matematikai arba „matematikuojantieji" inžinieriai; mes net nutarę esame tuojau pradėti savo darbą nelaukdami, kol įsisvyruos kitos profesijos. Mes, matematikai, sujun­ giame savo skyrių su aukštosios technikos skyrium bendram teorimam mokslui. Ketiname atidengti užsyk 6 skyrius: 1. Teisės, 2) Istorijos, filogijos ir filosofijos; 3) Matematikos, 4) Tėchnikos, 5) Gamtos ir 6) Medicinos. Daug darbo padėjau organizacijai, bet ne veltui. Išdir­ bau kursams įstatus ir ateinantį trečiadienį 8-X šaukiame visų lektorių pirmąjį posėdį, kad priimti įstatus, aptarti mokslo planą, nustatyti sky­ rius, patvirtinti lektorius ir tt. Dėl kursų tipo ar būdo esama dviejų nuomonių: vieni sako, kad tai turėtų būti bendro lavinimo kursai, ku­ rie ne labai turėtų omeny tą ar kitą profesiją, aš gi stoviu prie savo nuomonės, kad kursai turi rengti profesionalus. Pastebėjau, kad ir jau­ nimas tokių daugiausia nori. Trečiadienį tai nutarsime. Bet tokie ar kitokie bus tie kursai, su vienu dalyku visi sutinka, kad mokslas turi būti juose dėstomas sistemingai, rimtai, taip, kaip universitetuose kad dėstoma. Einame prie to, kad kiti metai, ar vėliau atsidengus mūsų tikrajam universitetui, Kursų klausytojai galėtų būti priimti jan eiti to­ lesnio mokslo. Sugalvojęs tuos kursus, turėjau dar ir tai omeny, kad iš jaunesniųjų lektorių, be abejo, atsiras tokių, kurie tiek įsigilins į dės­ tomąjį mokslą, kad panorės ir toliau jį dėstyti, eidami drauge su savo klausytojais vis tolyn ir, nuvažiavę neilgam laikui užsienio universitetuosna, gaus ten profesorių laipsnį. Tokiu būdu mes galėsime greičiau susilaukti ir tikrų profesorių, kurių kitaip galime ilgai laukti, nes jie savaime nedygsta kaip grybai po lietaus < ...> . Aš pats manau išguldinėti Kursuose aukštosios matematikos šaką. Taigi matai, kad veltui laiko negaišinu. Jei pats iš to maža turėsiu, o tik darbą, tai bent gi kitiems galės būti ir naudos, ypač gi naudinga tai gali būti mūsų kraštui, kurs galų gale tikrai susilauks aukštosios mokyklos, o ne ant popieriaus, kaip pernai rudenį buvo Vilniuje padaryta, kuomet Tary­ ba tarėsi tarėsi bene visą savaitę ir pagimdė — Universiteto įstatymą ir tai nei šiokį nei tokį, sustriukintą, o paties universiteto kaip nebuvo taip ir nėra. Jaučiu geroką energijos pakilimą, lakstau, kalbu, agituo­ ju daug, nes reikalas tikrai yra svarbus. Jei pasiseks, galėsiu drąsiai pasakyti, kad tai yra daugiausia mano darbo vaisius. Užsiėmęs šiuo reikalu, maža jaučiu noro interesuotis politika arba teisingiau pasakius visokiais plepalais, kurių pilnas Kaunas, ypač sąryšy su ministerių ka­ bineto krizių. Gal girdėjai, kad Sleževičius20 su savo kabinetu visai atsisakė. Jo vieton prezidentas paskyręs, rodos, p. Galvanauską,21 pa­ vesdamas jam sudaryti kabinetą, bet, rodos, jam tai nepasiseks, ka­ dangi visos partijos nusistačiusios prieš pažangos partiją ir nenori su ja drauge darbuoties. Kas toliau bus — nežinia. Man rodos, kad bene pasiliks tik tas pat kabinetas su Sleževičium priešaky. Piniginis val­ džios stovis vis da ne koks; laukiama vis paskolų, sakoma, kad pran­ 154

cūzai duodą paskolos, tik valdžia nenorinti imti, nes prancūzai tuo bū­ du ketiną suvesti Lietuvą unijon su Lenkija. Lenkijos padėtis vis blo­ gyn eina. Bedarbių skaičius Lenkijos miestuose didėja: viename Lodziuje yra suregistruotų bedarbių 108 tūkstančiai. Neseniai jie pa­ darė didelių demonstracijų, vadovaujant komunistams; užmuštų ir su­ žeistų— šimtai jei ne tūkstančiai. Varšuvoj — daugiau 100 tūkstančių bedarbių. Viso to rezultate bruzdėjimai Lenkijoj didėja; neseniai P.P.S. partijos Centro Komitetas išleido atsišaukimą j darbininkus, kuriame kviečia stoti į griežtą kovą su valdžia, kurią charakterizuoja kaipo juo­ dašimtišką, kariaujančią su Lietuva ir Rusija tam, kad apginti Lietuvos ir Baltarusijos dvarininkus < . . . > . P.P.S. Centr. Komitetas skelbia, kad greitai taps nuversta Lenkijos dabartinė valdžia. Atsižvelgiant į tai, kad P.P.S. yra tai galingiausia po N.D. (Narodowa Demokracįa, endekų partija) partija, galime spėti, kad grūmojimai tai nėra juokai; kalbama net atvirai, kad lapkrity mėnesy būsiąs Lenkijoj visuotinis socialistų sukilimas. Eina žinių, kad ir vilniečiai lenkai gerokai susirūpinę tuo dalyku ir matomai neprošaly būtų susitarti su lietuviais. Vis dažniau ir dažniau atvažiuoja visokie agentai pasitarti tai su viena, tai su antra visuomenės grupe arba asmenimi. Užvakar čia buvo atvažiavusi viena privatdocente lenkė, kaipo korespondentė. Gavau progos susipažinti ir gerokai pasikalbėti. Ji griežtai tvirtina, kad jau lenkai (net ir vilniš­ kiai!) griežtai maną atiduoti mums Vilnių ir pripažinti Lietuvą nepri­ klausoma valstybe jos naturalėse ribose, jiems tik, girdi, rūpi apsisau­ goti nuo galimo ateity lietuvių išnaudojimo ir persekiojimų. Čia ma­ tomai gerokai paveikė ant jų anglų pripažinimas Lietuvos ir tie areštai, kurie padaryta po visą Lietuvą ir kurie gerokai suardė lenkų planus ir, kaip žinau, labai kompromituoja net pačią Lenkijos valdžią. Taigi dėl to visa gauname daugiau vilties, kad Vilnius vis dėlto mums teks; gal da ir mums teks pagyventi Vilniuj ir pasidarbuoti savo krašto švietimo reikalams. Ypač svajočiau, kad tektų pasidarbuoti Vilniaus uni­ versitete! .. Rašyčiau da visa ko, ypač visokių svajonių, bet maža turiu laiko: reikia eiti šen ten pasitarti, pasikalbėti su kai kuo Kursų ir Mokyklos reikalais < . . . >

8 (K a u n a s), 5 -X I-1 9

< . . . > Jei atsidengs Kursai22, tuomet reiks atsisakyti nuo visų ki­ tų pašalinių darbų ir rūpesnių, atsiduoti tik gi beveik išimtinai namų darbui, pasirengimui prie paskaitų. Iš aukštosios matematikos man pa­ vedama Analizinė (Aukštoji) Algebra ir Diferencialinė skaičiuotė. Šiaip da Kursai nevisai susiorganizavo. Trūksta da vieno kito lektoriaus, 155

yra gi jau daugiau dvidešimties. Išgirdęs apie organizuojamus kursus, ■atvažiavo net vienas Šveicaras, jaunas žmogus bet jau filosofijos dak­ taras ir Berno universiteto docentas, mokąs jau neblogai lietuviškai ir parašęs dvi gerokas knygas prancūzų ir vokiečių kalbomis apie Lietuvą. Jo pavardė Ehret23. Manau toliau pritraukti ir daugiau mokslo žmonių prie darbo. Kursų atidengimo laikas dabar pilnai priderės nuo val­ džios. kuriai poryt įteiksime patvirtinti įstatų projektą, lektorių sąra­ šus ir sąmatas. Kuomet turės būti atidengimas Kursų pranešiu Tau iš anksto, nes labai norėčiau, kad ir Tu būtinai hiiium čionai tuo laiku. Visgi tai turės būti labai iškilminga valanda nmsu krašto ir mūsų at­ gyjančios tautos gyvenime: kaip ne kaip, tai bus faklinai mūsų I-jo universiteto atidengimas, o tokių momentų istorija paprastai neužmiršta. Žinoma, mūsų mokslo pajėgos da gal bus tuo tarpu silpnokos, bet ir kitose Šalyse universitetai paprastai ne vieną dieną išdygo iš po že­ mių

9 (K a u n a s), 1-7-1920 m .

Alieiiausia ir brangiausia mano Stasiute su Liudylel < ,. .> Jau buvau prisirengęs išvažiuoti XII—27—28r bet ir tas ne­ pavyko, nes kaip tik tuo laiku buvo sprendžiamas klausimas apie ma­ no sumanytuosius ir organizuojamuosius Aukštuosius kursus. Jaunuo­ menė nerimauja, krutina, judina mus, tai bijodamas, kad man nesant, dalykas netaptų palaidotas arba bent atidėtas ilgesniam iaikui, turėjau pasilikti da 2—3 dienoms < . . . > < .. .> Kad ir nelengvai eina tų Kursų organizavimast atidengiame juos kaipo Aukštųjų Mokslų Draugijos (mano suorganizuotos) laiko­ mus kursus, tačiau vis dėlto tai bus mūsų faktinojo universiteto ati­ dengimas,— istorinis mūsų Tautos gyvenime aktas. Nesigirdamas turiu pasakyti, kad tai bus mano darbo vaisius, ką ir visi čionai pripažįsta. Tiesa, ne viena naktis reikėjo nedamiegoti, ne vienas vakaras lyg vė­ lumos išsėdėti už darbo sustatant visokius įstatus, sumanymus, sąma­ tas, atsišaukimus, pranešimus ir t. t. Nuo daugelio poilsio valandų teko atsisakyti, ypač gi (kas buvo man vis dėlto visų sunkiausia) atsisa­ kyti iš dalies net ir nuo Šeimyninio gyvenimo, atsisakyti nuo pasima­ tymo su Tavimi Ir Lludyle — bet raminausi, kad vis tai vienos kitos savaitės darbas, kad ilgiausia mėnesiui, antram praėjus, pasiseks įvesti reikalą Į tinkamas vėlas, o tuomet galima žmoniškai pagyventi naujose gyvenimo išlygose, gražesniam Ir kilnesniam darbe besidarbuojant. Gaila, kad tas reikalas užtruko, bet visgi tikiuosi, kad ne veltui padėtas darbas, ne veltui Ir Tavo vargta — mtobodauta sodžiuje, man neskiriant 156

Tau pagalbos. Jaučiant, kad tenka istorinės svarbos darbas padirbti, ir darbas išimtinos ir garbios reikšmės, prisieina atsisakyti dėl to ir nuo daugelio kitų smagumų bent kuriam laikui < .. .> j■%o (K a u n a s ), 1920 m . k o v o

7 d.

Mieliausioji ir brangiausioji mano^Slasiute su Liudyte! < . ..> Jaučiuosi neblogai, kai galutinai atsisakysiu nuo Komerci­ nės mokyklos, ir nervai rodos stipresni pasidarė; nors ant jų silpnumo ir nelabai turėjau reikalo skųstis, bet visgi ėjo silpnyn. A. Kursuose darbas eina nepuikiausia, bet ir neblogiausia; mūsų lektoriai paskaitas laiko gana rūpestingai, gal išskyrus vieną kitą (iš viso turiu jų 36). Man asmeniškai paskaitos sekasi, rodos, visai neblogai; turiu net ir tokių simpatikų klausytojų, kuriuos matau savo paskaitose ir matema­ tikos, ir gamtos ir technikos skyriuose. Ypatingų sunkenybių dėstant ir rengiantis prie paskaitų visai nejaučiu, dagi net nemaniau, kad bus taip sulyginamai lengva. Organizacinis darbas pradeda nustoti savo aštrumo ir viskas pradeda labiau įeiti į normalines vagas. Kad nesiafišuojame su Kursais, tai darome tą: 1° dėl laiko stokos, bet 2° ir svar­ biausia norėdami parinkti momentą, kai svarbiausieji reikalai bus ap­ rūpinti, viskas maždaug (kiek dabar yra prieinama) bus sutvarkyta. Tuomet pradėsime labiau skelbtis. Proga pradeda pasitaikyti: prasidės praktikos darbai technikams gelžkelių dirbtuvėse, prasidės chemija, fizika (atvažiavo p. Cepinskas24, kurio taip laukėme). Be to, švedų draugija paaukojo Kursams 10 000 auks., koperatyvų sąjunga 20 000 a., taigi ir pradėsime dėlto viso šiek tiek skelbtis visuomenei < . . . >

11 (Kaunas), 1920.VII.21

< ,. .> Nesuprasi, Stasiute brangioji, kaip aš norėjau šią dieną būti drauge su Tavimi ir Liudyte, kaip ... troškau patekti pas jus ir 19 d.— tą dieną, kuomet Liudytei faktinai suėjo 4 meteliai. Buvau jau visai pri­ sirengęs, bet kaip ir dažnai atsitinka mano gyvenime, atsirado nelem­ tasis „betas", kurs ir sutrukdė gal kokiai savaitei ar daugiau visus ma­ no projektus. Būtent, kilo Vilniaus klausimas, klausimas apie paėmimą Vilniuje savo globon tų mokslo ir kultūros brangenybių, kurios liko po išsidanginusių lenkų okupantų. Laikiau savo šventa sąžinės ir tarnybos priederme, pirmai progai pasitaikius, nuvykti ten ir apsaugoti univer­ siteto likučius, kurių, kaip iš pasakojimų girdėti, liko nemaža. Turiu 157

Aukštųjų Kursų Tarybos įgaliojimą ir jau visai buvau susirengęs nedelioj išvažiuoti bent kelioms dienoms, kad sutvarkius apsaugą, bet tuo tarpu aplinkybės taip susidėjo, kad reikia palaukti diena kita. Gaila, ir čia nieko beveik negalima padaryti, ir pailsėti negali < .. .>

12 V a r š u v a 192 i m . 4 d. sa u s io

Mieliausia ir brangiausia mano Stasiute! < . . . > Nežinau kodėl taip, bet aš rodos niekuomet savo gyvenime nesijaučiau toks vienas; niekuomet man vietos ir žmonės nesirodė to­ kie svetimi ir tolimi, kaip čia, niekuomet nejaučiau sieloje tokio ilge­ sio. Gal tai pareina nuo to, kad atsidūrėme nei šiokiame nei tokiame padėjime ir svetimame, mums nesvetingame krašte tarp svetimų žmonių ir jau kelinta diena be jokio darbo ir be tikslo. Derybos faktinai su­ truko. Dėl teritorijų ir plebiscito nepriėjome prie jokių išvadų arba, teisingiau pasakius, priėjome išvadų, kad negalima geruoju išspręsti su lenkais mūsų ginčų ir paliekame tai spręsti tretiems žmonėms — Eniantos ar Tautų Sąjungos diplomatams. Rodos, likosi mums tik vie­ na— grįžti Kaunan ir gana, bet lenkai matomai bijosi (svarbu jų vi­ suomenės ir plataus pasaulio nuomonė!) nutraukti su mumis ryšius ir pasirodyti dar kartą nesukalbamais žmonėmis ir imperialistais, todėl stengiasi jie mus čia sulaikyti. Padarė pasiūlymų tartis apie visus ki­ tus reikalus: apie pirklybos, tautinius santykius. Paklausėm mūsų val­ džios ir štai dabar jau beveik savaitė sėdime be reikalo ir be prasmės, laukdami atsakymo < . . . >

13 K a u n a s , 1923-V 1JI-8 d.

Miela ir brangi Stasiute! < . . . > Šiandien yra extra Senato posėdis ir p. Rektorius prašė būtinai pasilikti, nes bus svarstomi mūsų iakulteto reikalai. Be to, kai kurie Senato nariai būtinai kalbina mane sutikti su išstatymu mano kan­ didatūros į narius draugijos delegacijos, kuri bus siunčiama dviem savaitėm (IX—2 iki 16 d.) Petrogradan į Rusijos Mokslų Akademijos 150 metų suicaiciuvių iškilmes. Svyruoju; gana įdomu būtų pasivaži­ nėti ir susipažinti su mokslininkais, bet antra vertus — nelengva ke­ lionė ir kaip tik mokslo metų pradžioje, Jcuomei ir man čia reikia būti < ...>

158

14 K a u n a s , 1 928-X II-21 d.

Mieliausia ir brangiausia mano Stasiute! < .. .> Pamanyk, ketinau atsipalaidoti nuo Un-to rūpesnių XII— 18—19, o tuo tarpu šiandien turėjome didelį Un-to Tarybos posėdį, ku­ riame dalyvavo beveik visas vyresnysis personalas: taip visiems rūpi Un-to reformos klausimas. Rytoj turėsime Senato posėdį ir galutinai redaguosime mūsą pagamintą, nemažos knygelės didumo, memorandu­ mą. Kaip dekanui, stovinčiam F-to reikalų sargyboje, man nieku būdu negalima nuo to darbo atsitraukti. Vadinasi, iki XII—23 negalėjau išvykti ir tą anksčiau numačiau. Vėl gi galimas yra daiktas, kad prieš Tris Karalius reikės stoti duoti paaiškinimus fakulteto reikalais — tad vėl reikia būti netoli nuo Kauno < .. .>

15 K a u n a s , 1929-11-15 d.

Mieliausia ir brangiausia mano Stasiute! < .. .> Darbo ir rūpesnių Universitete, kaip žinai, visuomet turėjau nemaža, bet šiame semest-re — ypatingai daug, ryšy su faktinai įvykdy­ tu mūsų fakulteto šiokiu tokiu etatų sumažinimu (nustojome vieno ma­ tematiko, tai dalis jo paskaitų man prisidėjo), su nauju pavestu man skaityti dalyku (analizinė geometrija), su persikėlimo ruošimu į buv. valstybinės spaustuvės rūmus ir t. t. Prisidėjo jau minėtas ankstyves­ niuose laiškuose viešpataująs Universitete tam tikras susierzinimas, su­ sinervinimas, kurio dėka turiu vieną didelį nesmagumą — incidentą, įvykusį tarp mano 2 bendradarbių, dėlei ko turiu nemaža rūpesnių ir laiko gaišaties. Pagaliau prisidėjo matematikų II konferencija, kurioje man, kaip vykdomosios komisijos pirmininkui ir matematikos progra­ mų (V—VIII kl.) autoriui, teko labai aktingai dalyvauti < .. .>

16 (K a u n a s, 1930.III.2)

< ...> Pas mus Kaune didelio sukrato padarė a. a. Jablonskio25 mirtis. Laidotuvės buvo labai iškilmingos, nors visos ceremonijos buvo šiek tiek netvarkingos. Ypatingos liūdesio nuotaikos nebuvo, nes visi žinojo, kad velionis jau buvo padaręs ką galėjo, pagyvenęs visą gražų 159

amželį (ėjo 70-sius metus) ir paskutiniais laikais Jam ir jo artimiesiems gyvenimas pasidaręs buvo gana sunkus. Man ir laidotuvės darė kažko­ kio sunkaus įspūdžio. Gaunu jausmo, kad pas mus kažkaip labai iške­ rėjo nekrokultas: kaip tik koks žymesnis žmogus mirė, mes imame ne­ paprastai, gal daugiau, negu reikia, jį garbinti, jo nuopelnus kelti; o kol jis gyvas buvo mokame jo ir nepastebėti gyvenime. .. Štai kad ir Jablonskis: kaip fis gyveno nuo 1919 m. iki 1926: stačiai kokioje dar­ žinėje, be patogumų, negalėdamas pakvėpuoti grynu oru, nes gyveno antrame aukšte, nukelti jį buvo sunku, langai išėjo į nešvarią triukš­ mingą gatvę (Vilniaus g.). Aš trejus metus ieškojau jam buto (turėjau ir tiesioginio išrokavimo kaip fakulteto dekanas: F-tui labai prireikė Jablonskio buto), gavau žymiai geresnį, patogesnį, bet vis dėlto ne tokį, kaip reikėjo. Kalbinau savo ministeriją, kad duotų bent kartą savaitėje automobilį pavežioti senelį po Kauno apylinkes, kad jis gautų bent kiek išsiblaškyti, pasilsėti. Kur tau: pasirodė, kad tai nebuvo galima, nes automobilius yra valstybinis ir ne tiems reikalams skirtas. .. O da­ bar valstybė rado galima pasiimti visas laidojimo išlaidas, dėjo vaini­ kus ir t. t. Tas pats buvo su a. a. J. Basanavičium26; panašiai dedasi su p. Pr. Mašiotu, kuris dabar yra, rodos, net ir gerokai nuskriaustas, nors turi mūsų atgimimui nemažų nuopelnų. Žodžiu, pagalvojus, įspūdis ne koks < .. .> PASTABOS

1. Apie nesutarimus su Voronežo berniukų gimnazijos direktoriumi P. Slaščevskiu Z. Žemaitis yra rašęs ir savo atsiminimuose (Iš atsi­ minimų apie J. Jablonskį.— Literatūra ir kalba. V., 1956, t. 1, p. 36— 38; Voroneže.— Ten pat. V., 1966, t. 8, p. 203—224). 2. Martynas Yčas (1885—1941), reakcingas lietuvių buržuazijos veikė­ jas; jo vardu Voroneže buvo atidarytos dvi gimnazijos Lietuvos pa­ bėgėliams. 3. Neišaiškintas moksleivis. 4. Vitalis Serbentą (g. 1895), Baltarusijos TSR MA akademikas, istori­ jos daktaras, 1916 m. Voroneže baigė gimnaziją. 5. Astrauskis, kunigas. 6. Konstantinas Šakenis (1881—1959), buržuazinis visuomenės veikė­ jas, tuo laiku Voronežo gimnazijos mokytojas. 7. Černozatorskis, mokytojas. 8. Mašiotai; Prano Mašioto (1864—1940), vaikų rašytojo, pedagogo, šeima. 9. Jonas Šepetys (1867—1941), istorikas, reformatų kunigas, Voroneže buvo gimnazijos mokytojas. 10. K. Šepetienė, pedagogė, J. Šepečio žmona. 160

11. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886—1958), rašytoja, 1915—1918m. mokytojavo Voronežo gimnazijoje. 12. Konstantinas Olšauskas (1867—1933), kanauninkas, klerikalinis vi­ suomenės veikėjas, 1915—1917 m. Lietuvių d-jos nukentėjusiems dėl karo šelpti CK įgaliotinis Voroneže. 13. Justinas Tumėnas (1881—1946), literatas, pedagogas. 14. Prof. Z. Žemaitis 'buvo įsitikinęs, kad Švenčionis reikią vadinti Švenlėnais. 15. Autorius vartoja neautentišką formą, turi būti Krióviškis (vienkie­ mis netoli Dusetų). 16. Vaclovas Biržiška (1884—1956), bibliografas, 1919 m. pradžioje bu­ vo Tarybų Lietuvos vyriausybės švietimo liaudies komisaru. 17. Antanas Vileišis (1856—-1919), gydytojas, buržuazinis liberalinis visuomenės veikėjas. 18. Neišaiškintas asmuo. 19. Neišaiškintas asmuo. 20. Mykolas Sleževičius (1882—1939), liberalinis buržuazinis visuome­ nės ir valstybės veikėjas, advokatas. Minimu metu buvo Lietuvos ministras pirmininkas. 21. Ernestas Galvanauskas (1882—1967), inžinierius, buržuazinis veikė­ jas. 22. Turimi galvoje Aukštieji kursai. 23. Juozas Eretas (1896) iš Šveicarijos atvykęs klerikalinis veikėjas, li­ teratūros profesorius. 24. Vincas Čepinskis (1871—1940), fizikas, chemikas. 25. Jonas Jablonskis (1860—1930), žymus lietuvių kalbininkas. 26. Jonas Basanavičius (1851—1927), visuomenės veikėjas, mokslinin­ kas, gydytojas.

Vytautas Bogušis ZIGMO ŽEMAIČIO BIBLIOGRAFIJA ATSKIRI LEIDINIAI LIETUVIŲ KALBA

1. Pirmoji Aukštoji Lietuvos mokykla, Aukštieji kursai. Atidengimo diena: 1920 m. sausio 27 d. K., 1920. 26 p.— Aut. nenurodyti L 2. Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis. K., 1920. 99 p. „Švietimo darbo" 2(5) nr. priedas. 3. Aukštosios matematikos pagrindai. Aukštesniųjų mokyklų progra­ moje. K., 1926. 21 p. 4. Izaokas Newtonas. Jo gyvenimas ir darbai. K., 1927. 54 p. 1 port. lap. 5. Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui. Mūsų kovos dėl Vilniaus esmė ir planas. K., 1928. 140 p. 6. Diferencialinio-integralinio skaičiavimo pagrindai (Paskaitų san­ trauka. Studentų Matematikų draugijos leidinys. II laida.). K., 1928. 297 p.— Išsp. daugin. prietaisu. 7. Matematikos istoriografija ir Moritz Cantor. K., 1930. 48 p. 8. Mūsų kalbos matematiškumo ir reformos reikalu. K., 1931. 44 p. 9. Diferencialinis ir integralinis skaičiavimas. K., 1932. 98+105 p.— Išsp. daugin. prietaisu. 10. Keistutis Šliupas 1888—1932. Jo mirties metinių sukaktuvių minė­ jimas V. D. universitete 1933.XI.15. K., 1934. 16 p.— Aut.: Z. Že­ maitis, I. Končius ir kt. 11. Diferencijalinis-integralinis skaičiavimas. D. 1. 1934/35 m. m. pa­ skaitų užrašai. K.r 1935. 172 p.— Išsp. daugin. prietaisu. 12. Lietuvių tautos paskirtis. Paskaita I-jam Pasaulio Lietuvių kongre­ sui, įvykstančiam 1935 m. rugpiūčio 11—17 d. Kaune. K.r (1935). 16 p. 13. Diferencijalinis-integralinis skaičiavimas. II laida. K., 1939. 304 p.— Išsp. daugin. prietaisu. 14. Didysis rusų mokslininkas P. L. Cebyševas. Jo gyvenimas ir dar­ bai. V., 1958. 40 p. su iliustr. (Lietuvos TSR Švietimo m-ja. Resp. mokytojų tobulinimosi in-tas). 15. Įžymusis italų mokslininkas E. Toričelis. (Minint 350-ąsias gimimo metines). (Paskaita). V., 1958. (I), 14 lap. su brėž. (Lietuvos TSR Polit. ir moksl. žinių skleid. d-ja).— Išsp. daugin. prietaisu.— Rankr. teisėmis.— Aut.: Z. Žemaitis ir H. Jonaitis. 1 Tais atvejais, kai Z. Žemaičio darbas pasirašytas vardu ir pavarde, neduodama jokia jų nuoroda.

162

16. Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. (Pratarmė P. Slavėno, p. 3—6. Ats. red. S. Biziulevičius). V., 1967. 116 p. su iliustr.— Aut.: VI. Lašas ir Z. Žemaitis. LENKŲ KALBA

17. Kwestja polsko-litewska w chwili obecnej. Wilno, (1918). 41 p.— Aut.: J. R. 18. O przyszlošč miasta Wilna i gubernji wilenskiej. Odbitka z „Nowin Litewskich". Nakladem autora. Wilno, 1918. 17 p.— Aut.: M. P. 19. O unję polsko-litewską. Studjum ekonomiczne, polityczne i kulturalne. Wilno, 1920. 64 p.— Aut.: Z. Ž. 20. Pròba pogodzenia Litwy z Polską. Notatki krytyczne. Kowno, 1921. 52 p.— Aut.: Z. Ž. 21. Drogi Litwy. Uwagi o kierunku polityki litewskiej. Kowno, 1922. 39 p.— Aut.: Z. Ž. 22. Przyszle losy Wilna i Wilenszczyzny. (K.)f 1922. 47 p.— Aut.: Z. Ž. STRAIPSNIAI RINKINIUOSE IR PERIODIKOJE

1905 23. „Sausio 23 (vas. 5) d. sekmadienį įvyko čionai teatre „Harmoni­ ja" lietuvių vakaras.. [Apie Keturakio komedijos „Amerika pirtyje" pastatymą. Odesa],—„Vilniaus žinios", 1905, saus. 31 (vas. 13).— Parašas: Z. Ž-is. 24. „Negaliu nepasidalinti su „V. Ž." skaitytojais jausmais..." [Apie Melagėnų moterų choro vakaro metu gautų lėšų paskyrimą lie­ tuvių švietimo reikalams. Švenčionių a.].—„Vilniaus žinios", 1905, lapkr. 1(14).— Parašas: Z. 2-is. 25. Tikt klausykite! [Apie reikalingumą įvesti lietuvių k. Eišiškių ir kt. parapijų bažnyčiose].—„Vilniaus žinios", 1905, lapkr. 22 (gruod. 5).— Parašas: Tverečietis.

1906 26. Prie Vilniaus universiteto. [Apie sumanymą atkurti universitetą].— „Vilniaus žinios", 1906, saus. 29 (vas. 11). 27. Dar prie Vilniaus universiteto.—„Vilniaus žinios", 1906, vas. 25 (kovo 10). 163

28. „Konstitutiškainkatalikiškoji partija Lietuvoje ir Baltarusijoje"— ir mes. [Apie vasario 7 Vilniuje įvykusio kunigų, dvarininkų ir valstiečių suvažiavimo partijos programai priimti darbą ir jo prieš lietuvius ir baltarusius nukreiptą pobūdį].—„Vilniaus žinios“, 1906, vas. 26 (kovo 11).— Parašas: Jonas Kurmis. 29. „Neseniai „Vilniaus žinių" skiltyse patilpo p. Šventėniškio užklau­ simas. .." [Apie pasiruošimą rinkimams į Valstybės dūmą Tvere­ čiaus v. Švenčionių a.] —„Vilniaus žinios“, 1906, kovo 12(25).— Parašas: Tverečionis. 30. „Naujieji Šventėnai (Vilniaus gub.) jau tris sykius buvo apraši­ nėjami „V. žiniose“. . . —„Vilniaus žinios“, 1906, geg. 3(16).— Para­ šas: J. M. 31. „Meldžiu neatsakyti patalpinti „V. žiniose“ keletą mano žode­ lių. .. “—„Vilniaus žinios", liepos 30 (rugp. 12).

1907 32. Socijaldemokratai — Lietuvos atstovai. [Apie „Skarde“ skelbiamą socialdemokratų taktiką Valstybės dūmos atžvilgiu].—„Lietuvos ūkininkas", 1907, kovo 9(22).— Parašas: Z. 33. Valstiečių nelaimės. [Apie valdžios ir dvarininkų engiamus Lietu­ vos valstiečius].—„Vilniaus žinios", 1907, spalio 3(16).— Parašas: Žemaitis.

1908 34. Ant Naujų M etui—„Lietuvos ūkininkas“, 1908, saus. 3(16).— Pa­ rašas: Žemaitis. 35. Aukštesnioji mokykla Vilniuj.—„Vilniaus žinios", 1908, saus. 13 (26).— Aut. nenurodytas. 36. Kas pirmiaus žmonėms reikalinga: laisvė ar apšvietimas? —„Vil­ niaus žinios", 1908, kovo 18(31).— Parašas: Žemaitis.

1909 37. Apie pirkimą ir išdalinimą (parceliaciją) dvarų.—„Lietuvos ūkinin­ kas“, 1909, liepos 22 (rugp.-4).— Parašas: Z. Ž. 38. Lenkiškas pamokslas. [Apie kunigų lenkinimo veiklą Tverečiuje].— „Lietuvos žinios", rugp. 19 (rūgs. 1).— Parašas: Tverečėnas. 39. Mūsų priedermė. [Apie pažangių lietuviškų laikraščių prenume­ ravimą].—„Lietuvos žinios", 1909, lapkr. 21 (gruod. 4).— Parašas: Žemaitis. 164

40. Odesa. [Apie lapkr. 22 d. „Rūtos" d-jos pastatytą pjesę „Alkani žmonės"].—„Lietuvos žinios", 1909, gruod. 2(15).— Parašas: Naujo­ kas.

1910 41. „Odesos „Rūtoje“ š. m. 19-tą buvo vaidinama „Pilėnų kunigaikš­ tis.. —„Lietuvos žinios", 1910, bal. 28 (geg. 11).— Parašas; Zė. 42. „Tverečius, Švenčionių apskr..." [Apie svaigalų vartojimą ir žmo­ nių tamsumą].—„Viltis", 1910, rugp. 8(21).— Parašas: Tverečionis. 43. Kalbos dalykai.—„Lietuvos žinios", 1910, gruod. 31 (saus. 13).— Parašas: Žemaitis.

1911 44. Tykus kampelis. [Apie Švenčionių a. valdininkų piktnaudžiavi­ mus].—„Lietuvos žinios", 1911, saus. 25 (vas. 7).— Parašas: Bevar­ dis. 45. „Adutiškis (Švenčionių pav.)..." [Apie dvasininkų draudimą pre­ numeruoti ir skaityti lietuviškus laikraščius].—„Lietuvos žinios", 1911, vas. 8(21).— Parašas: Kurmis. 46. Nepražiopsokime. [Apie būtiną reikalą rūpintis atkurti Vilniaus universitetą].—„Lietuvos žinios", 1911, birž. 7(20).— Parašas: K. J. 47. Rasi, sulauksime. [Apie lietuviškų gimnazijų steigimo ir aukštosios mokyklos atkūrimo aktualumą].—„Lietuvos žinios", 1911, birž. 14(27).— Parašas: K. J. 48. Keno kaltė. [Apie žemą liaudies mokyklų švietimo ir sanitarinės higienos lygį].—„Lietuvos žinios", 1911, birž. 21 (liepos 4).— Para­ šas: K. J. 49. Lietuvių susišelpimo d-ja. [Apie naujai išrinktus Vilniaus lietuvių dviklasės mokyklos komiteto narius Žemaitį, Kairiūkštį ir kt.].— „Lietuvos žinios", 1911, rūgs. 20 (spalio 3).

1913 50. Čiurlionies kuopa. [Apie naujai steigiamą lietuvių dailės d-jos skyrių].—„Lietuvos žinios", 1913, saus. 12(25).— Parašas: Z. Žemai­ tis, J. Vileišis, A. Žmuidzinavičius ir kt.

1917 51. Prie pabėgėlių grįžimo.—„Santara", 1917, liepos 1. 52. Dėl aritmetikos terminologijos.—„Santara", 1917, liepos 1. 165

1918 53. O przyszlošč miasta Wilna i gubernji wilenskiej.—,,Nowiny Litewskie"r 1918.XI.26, p. 27—30.— Parašas: M. P.

1919 54. Universiteto kursų komisijos vardu.—„Lietuva", 1919, spalio 6. 55. Dėl universiteto kursų.—„Lietuva", 1919, spalio 7. 56. Aukštųjų kursų reikalu.—„Lietuva", 1919, gruod. 14.

1920 57. Lietuvos visuomenei. [Apie sausio 27 d. atidarytus aukštuosius kursus Kaune].—„Lietuva", 1920, saus. 27.— Parašas: Aukštųjų kursų taryba. 58. Aukštųjų kursų atidarymas. [Kursų vadovo Z. Žemaičio kalba].— „Lietuva", 1920, saus. 29, 30, 31, vas. 1. 59. Aukštieji kursai. [Kursų vadovo pranešimas apie priėmimo sąly­ gas].—„Lietuva", 1920, liepos 31. 60. Aukštieji kursai. [Apie naujų dėstytojų priėmimo sąlygas],—„Lie­ tuva", 1920, rugp. 3.— Parašas: A. kursų taryba. 61. Aukštieji kursai. [Apie mokslo metų pradžią rugsėjo 1 d.].—„Lie­ tuva", 1920, rugp. 18.— Parašas: A. kursų taryba. 62. Aukštieji kursai. [Dėl mokslo metų pradžios nukėlimo į rugsėjo 16 d.].—„Lietuva", 1920, rūgs. 1.— Parašas: A. K. taryba. 63. Aukštieji kursai. [Apie numatomą rugsėjo 28 d. kursų perkėlimą - į Vilnių].—„Lietuva", 1920, rūgs. 26.— Parašas: A. K. taryba. 64. „Visuose aukštųjų kursų skyriuose sistematinės paskaitos laikinai pertrauktos.. —„Lietuva", 1920, spalio 24.— Parašas: A. K. taryba. 65. Vilniškės „valdžios" darbuotės programa.—„Lietuva", 1920, spalio 31.— Parašas: Ž. Z. 66. „Aukštųjų kursų klausytojai kviečiami.. [Apie numatomą lapkri­ čio 11 d. pasitarimą].—„Lietuva", 1920, lapkr. 9.— Parašas: A. k. taryba.

1921 67. Aukštieji kursai. [Apie mokslo metų pradžią sausio 10 d.].—„Lietuva”, 1921, saus. 1.— Aut. nenurodytas. 68. Aukštieji kursai. [Apie priėmimo sąlygas į II kursą.].—„Lietuva", 1921, saus. 27.— Parašas: A. k. taryba. 166

69. Pasveikinimas dr. Bezzenbergeriui. [Apie jo 70 m. sukaktį ir Z. Že­ maičio pasirašytą sveikinimą].—„Lietuva", 1921, bal. 16. 70. Norintiems įstoti į aukštuosius kursus. [Priėmimo sąlygos].—„Lie­ tuva", 1921, liepos 24. 71. Aukštieji kursai. [Apie mokymosi sąlygas matematikos ir fizikos skyriuje].—„Lietuva", 1921, nigs. 23. 72. Aukštieji kursai. [Apie matematikos-fizikos, technikos ir gamtos mokslų pradžią].—„Lietuva", 1921, spalio 8.

1922 73. Matematikos-gamtos fakultetas pirmiems keturiems semestrams. [Dekano Z. Žemaičio patvirtintas paskaitų tvarkaraštis].—„Lietu­ va", 1922, kovo 12, 58 nr. priedas. 74. Matematikos-gamtos fakultetas, jo skyriai, dėstomieji mokslai ir mokslų eigos taisyklės.—„Lietuva", 1922, liepos 9.

1923 75. Agronomijos, miškininkystės ir veterinarijos mokslo reikalu. [Apie šių sričių specialistų rengimą LU].—„Lietuva", 1923, lie­ pos 6. 76. Dar agronomijos-miškininkystės mokslų reikalu. [Apie nepriimtiną sumanymą steigti aukštąją žemės ūkio mokyklą].—„Lietuva", 1923, liepos 12, 14.

1924 77. Dėl sumanymo steigti Lietuvoje naują aukštąją mokyklą.—„Lietu­ va", 1924, liepos 1. 78. Gerbiamasis Pone Redaktoriau! [Apie chemijos asistento Pr. Jucaičio veiklą].—„Lietuva“, 1924, lapkr. 4.

1926 79. Aukštosios matematikos pagrindai aukštesniųjų mokyklų progra­ moje.—„Švietimo darbas", 1926, Nr. 6, p. 7 1 6 —7 3 4 .— Bibliogr.: 11 pavad.

167

1927 80. Izaokas Netvtonas (Niutonas), jo gyvenimas ir darbai.—,,Švietimo darbas", 1927, Nr. 8, p. 709—722; Nr. 9, p. 845—859; Nr. 10, p. 1013—1022; Nr. 11, p. 1159—1160.— Bibliogr. išnašos. 81. Izaokas Nevton.—„Lietuva”, 1927, kovo 31, bal. 6. 82. Kari Friedrich Gauss. (1777—1855—1927).—„Lietuva”, 1927, geg. 9. 83. Lietuvos universiteto delegacijos kelionė j Pabaltės kraštus.—„Lie­ tuva”, 1927, birž. 8, 9, 18, 21. 84. Rusijos Lietuvių Seimas. (1917—VI. Voronežo įspūdžius atsimi­ nus).—„Lietuva", 1927, birž. 20. 85. Aušros vartų paveikslo vainikavimas.—„Lietuva”, 1927, liepos 14. 86. Autobusų katastrofos ir kova su jomis.—„Lietuva", 1927, rugp. 17.

1928 87. Z. Žemaičio, organizacinės komisijos pirmininko, pranešimas.— Kn.: Pirmosios matematikos ir fizikos mokytojų konferencijos dar­ bai. (1928 m. sausio 3—5 d.) Klaipėda, 1928, p. 8—11. 88. Matematikos programa aukštesniosiose mokyklose.— Kn.: Pirmo­ sios matematikos ir fizikos mokytojų konferencijos darbai. (1928 m. sausio 3—5 d.) Klaipėda, 1928, p. 74—85. 89. „Z. Žemaitis atvirai prisipažįsta...” [Apie Pr. Dailidės referatą ele­ mentarinės matematikos programos sutrumpinimo klausimu].— Kn.: Pirmosios matematikos ir fizikos mokytojų konferencijos dar­ bai. (1928 m. sausio 3—5 d.) Klaipėda, 1928, p. 179—180.

1929 90. Matematikos programa aukštesniajai mokyklai.—„Švietimo dar­ bas”, 1929, Nr. 3, p. 245—252.

1930 91. Matematikos istoriografija ir Moritz Cantor.—„V. D. Universiteto Matematikos-gamtos fak. darbai”, t. 5. Matematikos ir biologijos skyr., sąs. 1, 1930, p. 177—219.— Bibliogr. išnašose. 168

92. Lietuvių tautinės kultūros uždaviniai ir Vilnius.—„Mūsų Vilnius", 1930, Nr. 1, p. 4—5. 93. Gudai ir mes.—„Mūsų Vilnius", 1930, Nr. 1, p. 14—15; Nr. 2, p. 40—42. 94. Mūsų tautinės kultūros pažinimo ir ugdymo reikalu.—„Vairas", 1930, Nr. 5, p. 136—144; Nr. 6, p. 199—205. 95. Mūsų kalbos matematiškumo ir reformos reikalu,—„Vairas", 1930, Nr. 9, p. 488—501; Nr. 10, p. 56—61; Nr. 12, p. 252—258.

1931 96. N. I. Lobačevskij. Jo gyvenimas ir nuopelnai neeuklidinei geomet­ rijai.—„Kosmos", 1931, Nr. 4—6, p. 212—216. 97. Prof. Vincas Čepinskis.—„Kosmos“, 1931, Nr. 7—9, p. 233—246.— Aut. B. Česnys, Z. Žemaitis, P. Juodakis ir kt.

1932 98. Mūsų universiteto pirmtakas. (Atsiminimų žiupsnelis apie aukštuo­ sius kursus).—„Lietuvos studentas", 1932, Nr. 3, p. 3—4. 99. A. a. profesorius Povilas Matulionis.—„Medžiotojas", 1932, Nr. 14, p. 14.— Parašas: Ž. 100. Civilinės aviacijos uždaviniai.—„Bangos", 1932, Nr. 39, p. 952—953.

1933 101. Į okupuotos Lietuvos piliečius, gyvenančius nepriklausomoje Lietu­ voje. [Atsišaukimas, kviečiantis į Vilniaus kongresą Kaune 1933.1. 5—6 d.].—„Mūsų Vilnius", 1933, Nr. 35—36, p. 747.— Parašas: Z. Žemaitis, V. Raginis ir B. Astikas.

1934 102. Keistutis Šliupas. 1888—1932.—„Kosmos", 1934, Nr. 1—4, p. 81— 96.— Aut.: Z. Žemaitis, I. Končius ir kt. 103. Gelbėkime Vilniaus krašto badaujančius.—„Mūsų Vilnius", 1934, Nr. 7, p. 100.— Parašas: J. Tūbelienė, Br. Biržiškienė, Z. Žemaitis ir kt. 169

1935 104. Runkimės dėl oro erdvių.— Kn.: Paukščių keliais. Pirmiesiems ci­ vilinės aviacijos žingsniams Lietuvoje paminėti. K., 1935, p. 6—8. 105. Lietuvos aeroklubo uždaviniai.—„Lietuvos sparnai11, 1935, Nr. 1, p. 4—5, 106. LAK 1934 metais.—„Lietuvos sparnai", 1935, Nr. 3, p. 51—52. 107. Dėl prof. Šivickio straipsnio apie mūsų universitetą.—„Naujoji Romuva", 1935, Nr. 50, p. 923—926.

1936 108. Matematikos-gamtos fakultetas.—„V. D. universiteto žinios", 1936, Nr. 1, p. 15—17. 109. Matematikos-gamtos fakultetas ir mokslo darbas.—„V. D. univer­ siteto žinios", 1936, Nr. 2, p. 51—54. 110. Lietuvos A’ero klubas 1935 metais.—„Lietuvos sparnai", 1936, Nr. 3, p. 67—68.

1937 111, Eilinė okupantų auka — Šventėnų gimnazija.—„Lietuvos aidas", 1937, saus. 12.

1938 112. Prof. Z. Žemaitis apie tėviškės muziejų ir kitką.—„Akademikas", ’ 1938, Nr. 16, p. 347.

1939 113. Svarbiausieji rūpesčiai atgautame krašte. Prof. Z. Žemaitis apie pirmaeilius darbus Vilniaus krašte ir ateities uždavinius.—„XX am­ žius", 1939, spalio 16.

1940 114. Matematikos-gamtos fakulteto kėlimasis Vilniun.—„Lietuvos žinios1, 1940, geg. 6. 170

1947 125. Universiteto Rektoriaus prof. Z. Žemaičio įžangos žodis.— Kn.: I-ji Universiteto mokslinė konferencija, 1947 m. gegužės 26—29. V., 1947, p. 3. 116. Jaunimas turi gerai mokytis.— Kn.: Ketvirtasis stalininis penkmetis ir Tarybų Lietuvos inteligentijos uždaviniai. [Antrojo Tarybų Lie­ tuvos inteligentų suvažiavimo medžiaga], Vilnius. 1946 m. geg. 28—30 d. V., 1947, p. 25—26. 117. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos pirmoji sesija. [Deputato kal­ ba].—„Tiesa", 1947, kovo 13, 15. 118. Lietuviškos knygos keliai ir mūsų jaunoji šviesuomenė.—„Literatū­ ra ir menas", 1947, gruod. 8.

1953 119. Antroji respublikinė jaunųjų matematikų ir fizikų olimpiada. [Vil­ nius].—„Tiesa", 1953, bal. 8. 120. Jaunųjų matematikų ir fizikų olimpiadai pasibaigus.—„Komjauni­ mo tiesa", 1953, bal. 15. 121. Dėl matematinių žinių lygio vidurinėse mokyklose.—„Taryb. mo­ kykla", 1953, Nr. 9, p. 39—42.

1954 122. Jauniesiems draugams. Laiškas vid. m-klų abiturientams.—„Litera­ tūra ir menas", 1954, birž. 19.

1955 123. Žodis skaitytojui.—Kn.: S. Antanaitis. Archimedas, didysis graikų mokslininkas. Su prof. Z. Žemaičio žodžiu skaitytojui. Castelnuovo don Bosco, Italija, 1955, p. 11—12. 124. Kaip žmonės išmoko žymėti skaičius.—„Žvaigždutė", 1955, Nr. 4, p. 27—28, su iliustr. 125. Protestuojame prieš atominio karo ruošimą.—„Tiesa", 1955, bal. 1.

171

1956 126. Nauji sąryšiai tarp kai kurių skritulio išpiovų plotų ir įbrėžtinių . kampų N. I. Lobačevskio geometrijoje.—„Mokslo darbai" (Vil­ niaus un-tas), t. 11. Matėm., fiz. ir chem. mokslų serija, t. 6, 1956, p. 97—98. 127. B atsiminimų apie J. Jablonskį.—,.Literatūra ir kalba" (Lietu­ vos TSR Mokslų akad. Lietuvių k. ir lit. in-to darbai), t. I, 1956, p. 32—39. 128. Vystyti mokinio gabumus ir polinkius.—„Taryb. mokytojas", 1956, rugp. 2. '

1957 129. Nauji sąryšiai tarp kai kurių skritulio išpiovų plotų ir įbrėžtinių kampų N. I. Lobačevskio ir B. Rimano geometrijose.—„Mokslo darbai" (Vilniaus un-tas), t. 16. Matėm., fiz. ir chem. mokslų seri­ ja, t. 7, 1957, p. 13—22, su brėž.— Santr. rusų k.— Bibliogr.: 1 pavad. 130. Leonardas Eileris. (1707—1783). (175-osioms metinėms).— Kn.: Ast­ ronominis kalendorius 1958, (V.), 1957, p. 101—107. 131. Nuo LDD iki „Liemenkūdros". (Iš prof. Z. Žemaičio prisiminimų apie Lietuvių dailės d-ją). Užrašė K. Zalensas.—„Pergalė", 1957, Nr. 9, p. 105—107. 132. Kelias į šviesą. [Vilniaus V. Kapsuko un-to Fiz.-matematikos fak-to profesoriaus pasakojimas apie savo kelią į mokslą].—„Taryb. stu­ dentas" (Vilniaus un-tas), 1957, bal. 12. 133. Daugeliui metų praslinkus. [Atsiminimai apie Vilnių].—„Tiesa", 1957, lapkr. 5. 134. Lietuvos aukštoji mokykla tarybiniais laikais.—„Taryb. studentas" (Vilniaus un-tas), 1957, lapkr. 7. 135. Aukštoji mokykla buržuazinėje Lietuvoje.—„Taryb. studentas", (Vilniaus un-tas), 1957, lapkr. 14.

1958 136. Aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos buržuazinėje ir Tarybų Lietuvoje. [Pranešimo tezės].—„Mokslo darbai" (Vilniaus un-tas), t. 25. Matėm, fizika, t. 8, 1958, p. 173. 172

137. Kai kurie nauji absoliutinės geometrijos dėsniai. [Pranešimo te­ zės].—„Mokslo darbai" (Vilniaus un-tas), t. 25. Matėm, fizika, t. 8r 1958, p. 196. 138. Kai kurie nauji dėsniai, bendri hiperbolinei, elipsinei ir paraboli­ nei geometrijoms. [Pranešimo tezės].—„Mokslo darbai" (Vilniaus un-tas), t. 25. Matėm, fizika, t. 8, 1958, p. 181. 139. Vilniaus senoji astronominė observatorija. [Pranešimo tezės].— „Mokslo darbai" (Vilniaus un-tas), t. 25. Matėm, fizika, t. 8, 1958, p. 174—175. 140. E. Toričelis. [Italų fiziko gimimo 350-osioms metinėms. 1608.X.15— 1647.X.25].—„Mokslas ir gyvenimas", 1958, Nr. 11, p. 37—38, su portr.— Aut.: Z. Žemaitis ir H. Jonaitis. 141. Dariaus ir Girėno žygį minint.—„Tiesa", 1958, liepos 17.

1959 142. Mano kelias į mokslą.— Kn.: Kelionė į vaiko dienas. V., 1959, p. 87—96. 143. Keturių amžių kelias. [W U įkūrimo 380-osios ir atkūrimo 40-osios metinės].—„Komunistas“, 1959, Nr. 12, p. 21—26. 144. Senieji Vilniaus [universiteto] matematikai.—„Mokslas ir gyveni­ mas", 1959, Nr. 11, p. 13—15, su iliustr. 145. Vilniaus universitetas okupacijos metais.—„Komjaunimo tiesa", 1959, kovo 20. 146. Pirmasis Švenčionių apskrities mokytojų suvažiavimas. [1919 m. kovo 12 d.]. Iš prisiminimų.—„Taryb. mokytojas", 1959, kovo 29. 147. Iš atsiminimų apie V. Mickevičių-Kapsuką.—„Taryb. studentas" (Vilniaus un-tas), 1959, vas. 5.

1960 148. Atsiminimai apie V. Mickevičių-Kapsuką ir jo žygius Lietuvos aukštajai mokyklai atkurti. [Pranešimo santrauka].—„Mokslo dar­ bai" (Vilniaus un-tas), t. 33. Matėm, fizika, t. 9, 1960, p. 210. 149. Matematika senajame Vilniaus universitete. [Pranešimo santrau­ ka],—„Mokslo darbai" (Vilniaus un-tas), t. 33. Matėm, fizika, t. 9, 1960, p. 210—211. 150. Prometėjo paslaptis įspėta. [Iš matematikos vystymosi istorijos]. S. Džiaukšto pieš.—„Moksleivis", 1960, Nr. 2, p. 15—16. 151. Kaip [Lietuvos] buržuazinė vyriausybė nenorėjo steigti universi­ teto.—„Tiesa", 1960, vas. 19. 152. Mūsų žingsniai. [Apie respublikos aukštąsias m-las].—„Tiesa", 1960, rūgs. 29. 173

153. Физико-математические науки в старом Вильнюсском университе­ те.— В кн.: Тезисы докладов и сообщений на Межвузовской конфе­ ренции по истории физико-математических наук. [Москва]. 25 мая'—2 июня 1960 г. М., 1960, с. 27—28.

1961 154. Mes tokių sąlygų neturėjome. [Iš atsiminimų apie aukštosios ma­ tematikos studijų padėtį carinės Rusijos ir buržuazinės Lietuvos aukštosiose m-klose].—irTaryb. studentas" (Vilniaus un-tas), 1961, bal. 15. 155. Didysis mokslininkas ir švietėjas. [M. Lomonosovo gimimo 250-osioms metinėms].—„Literatūra ir menas", 1961, lapkr. 18. 156. Физико-математические науки в старом Вильнюсском университе­ те. [Резюме доклада].— «Литов, матем. сборник», т. 1, № 1/2, 1961, с. 368—369.

1962 157. Nuostabusis matematikas. [Apie prancūzų mokslininką Evaristą Galua. 1811.Х.25—1832.Ѵ.31].—„Mokslas ir gyvenimas", 1962, Nr. 8, р. 10—11, 16. 158. Математик старинного Вильнюсского университета Зигмунт Ревковский (1807—1893).— «Литов, матем. сборник», т. 2, № 1, 1962, с. 236—237. 159. Зигмунт Ревковский — основоположник математического анализа производственных процессов. [Тезисы доклада].— В кн.: Наука в Прибалтике в XVIII — начале XX века. Рига, 1962, с. 58.

1963 160. Spalis mums atvėrė kelią. [Iš atsiminimų apie lietuvių inteligenti­ jos nuotaikas Spalio revoliucijos metu],—„Tiesa", 1963, lapkr. 6. 161. Профессор Вильнюсского университета 3. Ревковский (1807—1893) и математическое исследование производственных процессов.— «Литов, матем. сборник», т. 3, № 1, 1963, с. 289—314, с портр.— Резюме на литов, и француз, яз.— Библиогр.: 18 назв. 162. Физико-математические науки в Вильнюсском университете. [1773—1832 г.г. Аннотация доклада].— «Вопросы истории физикоматематических наук». (Труды Межвуз. науч. конференции. Мос­ ква. 25 мая — 2 июня 1960 г.) М., 1963, с. 77. 163. Физико-математические науки в старом Вильнюсском университе­ те. (1579—1832 г.) — «Литов, матем. сборник», т. 2, № 2, 1963, с. 289—317, с илл.— Резюме на литов, и франц. яз.— Библиогр.: 15 назв. 174

1964 164. Выдающийся профессор математики старого Вильнюсского универ­ ситета Франциск Норвайша (1742—1819).— «Литов, матем. сборіник», т. 4, № 2, 1964, с. 261—290, с илл.— Резюме на литов, и франц. яз.— Библиогр.: 9 назв. и в примем.

1965 165. Некоторое расширение области абсолютной геометрии. (Резюме доклада].— «Литов, матем. сборник», т. 5, Л1®2, 1965, с. 335. 166. Исторический обзор развития литовской математической литера­ туры. [Резюме доклада].— «Литов, матем. сборник», т. 5, ¿Ѵз 2, с. 335. 167. Некоторое расширение области абсолютной геометрии. [Резюме доклада].— «Литов, матем. сборник», т. 5, № 4, 1965, с. 647.

1966 168. Lietuviškos matematinės terminologijos istorijai.—„Lietuvių kal­ botyros klausimai", t. 8. Lietuvių kalbos leksikos raida, 1966r p. 195—201.— Santr. rusų k.— Bibliogr. išnašos. 169. Tyrimų apie neeuklidines geometrijas apibendrinimai. [Pranešimo santrauka].—„Lietuvos matematikos rinkinys", t. 6, Nr. 4, 1966, p. 623. 170. Voroneže. [Atsiminimai apie Julių Janonį].—„Literatūra ir kalba'* (Liet. k. ir lit. in-to darbai), t. 8, V., 1966, Julius Janonis, p. 203— 225. 171. Kuklus, susikaupęs, stropus... [Atsiminimai apie poetą Julių Ja­ nonį. Su red. prierašu]. Užrašė J. Aukštaitis.—„Moksleivis", 1966, Nr. 4, p. 28. 172. Antaną Žmuidzinavičių prisiminus.—„Pergalė", 1966, Nr. 9, p. 177— 179, su portr. 173. Vilniaus universitetas ir raketos. [Apie XVII a. raket. teorijos kū­ rėją, Vilniaus un-to auklėtinį K. Simonavičių. Atsiliepimas i M. Vilkomirskio str. „Kuo skraido į kosmosą", išsp. laikr. „Kom­ jaunimo tiesa", 1966, rugp. 6. Su red. prierašu].—„Mokslas ir gy­ venimas", 1966, Nr. 11, p. 11, su iliustr. 174. IŠ atsiminimų apie Julių Janonį.—„Tiesa", 1966, bal. 17. 175. Voroneže. Pasakoja poeto [J. Janonio] amžininkai. Užrašė M. Ma­ cijauskienė.—„Kauno tiesa", 1966, bal. 5. 175

176. Universitetas pirmais tarybiniais metais. [Vilniaus V. Kapsuko un-tas. Pasisakymai: J. Kubilius; Z. Žemaitis]. Reportažą vedaJ.G iraitis.—„Taryb. studentas" (Vilniaus un-tas), 1966, rūgs. 1, su portr.

1967 177. Reikšmingą mūsų kultūros įvykį prisiminus. [Ryšium su pirmosios lietuvių dailės parodos 60-osiomis metinėmis, Vilnius, 1907.1.9].— „Pergalė", 1967, Nr. 2, p. 176. 178. Matematikos tradicijos (Vilniaus) universitete.—„Taryb. studen­ tas" (Vilniaus un-tas), 1967, birž. 7, su portr.

1968 179. Iš Lietuvos aero sporto praeities. [Buv, Lietuvos aeroklubo pirmi­ ninko atsiminimai. Su red. prierašu].—„Sparnai", 1968, [Nr. 1], p. 20. 180. Vilnius — sena matematikų sostinė. [Apie pirmąjį Vilniaus un-to aukš. matematikos prof. Pranciškų Norvaišą. 1742—1819].—„Moks­ las ir technika", 1968, Nr. 4, p. 24—26, su iliustr. 181. Kibernetikos pradininkas — vilnietis. [Apie prof. Zigmantą Revkovskį. 1807—1893.XII.24].—„Mokslas ir gyvenimas", 1968, Nr. 11, p. 38—39, su portr. (Senieji Vilniaus un-to profesoriai). 182. Tiksliųjų mokslų pradininkai Vilniaus universitete. [Apie prof. O. Krygerį (1590—1665) ir prof. A. Milevskį (XVII a.). Su red. prierašu]. Iš mokslo istorijos.—„Mokslas ir technika", 1968, Nr. 12, p. 24—26, su iliustr. 183. Profesorius Zigmas Žemaitis. [Pasikalbėjimas su seniausiu Lietu­ vos matematiku]. Užrašė Elena Sliesoriūnienė.—„Komjaunimo tie­ sa", 1968, rūgs. 21, (Lietuvos mokslininkai). 184. Sį miestą aš pažįstu jau seniai.—„Tiesa", 1968, gruod. 15, su portr. (Kalba Vilniaus senbuviai). 185. Trys klausimai anų dienų liudininkams. [Pasikalbėjimas su Stanis­ lovu Brašiškiu; Tadu Ivanausku; Zigmu Žemaičiu ir kt. apie so­ cialistinę revoliuciją Lietuvoje 1918 m.].—„Gimtasis kraštas", 1968, gruod. 1, su portr. 186. Математические науки в Литве за сто лет. [Середина XVIII— середина XIX в.] — В кн.: Научные связи Прибалтики в XVIII— XX веках. Материалы VII Прибалт, конференции по истории пау­ ки. [Рига. 1968 г.]. Рига, 1968, с. 43—46. 176

1969 187. Nuo amžių kaip broliai gyveno. [Mokinių internacionalinio auklė­ jimo klausimais].—„Taryb. mokytojas", 1969, saus. 8.

1970 188. Memorandumas aukštosios mokyklos steigimo reikalu. (Z. Žemai­ čio paruoštas 1919 m. rugsėjo mėn.).—„Už taryb. mokslą" (K.), 1970, saus. 30. LITERATURA APIE ZIGMĄ ŽEMAITI

1911 189. Narys. „Odesa. Sausio 23 d. buvo visuotinas „Rūtos" susirinki­ mas. .." [Apie „Rūtos" d-jos tarybą ir jos pirmininką Z. Žemaitį].— „Lietuvos žinios", 1911, vas. 8 (21). 190. Šiais metais į L. D. dr-ją naujai prisirašė 28 nariai. [Jų tarpe ir Z. Žemaitis].—„Lietuvos žinios", 1911, geg. 7 (20). 191. Visuotinas Mokslo draugijos susirinkimas. [Apie liepos 12 d. Vil­ niuje įvykusį d-jos susirinkimą ir jos sekretorių Z. Žemaitį].— „Lietuvos žinios", 1911, liepos 14 (27), 16 (29), 19 (rugp. 1), 21 (rugp. 3). ____ 1912

192. Ypatų sąrašas, dalyvavusių nupirkime portreto, kaipo jubiliejinės dovanos d-rui J. Basanavičiui. [Sąraše yra Z. Žemaitis].—„Lietuvos žinios", 1912, birž. 16 (29). 193. Vi Visuotinas lietuvių mokslo draugijos susirinkimas Vilniuje. [Naujai išrinktoje d-jos valdyboje yra Z. Žemaitis].—„Lietuvos ži­ nios", 1912, birž. 19 (liepos 2).

1913 194. Vileišis, A. Vilniaus lietuvių dviklasės mokyklos eglelės apyskai­ ta. [Apie Z. Žemaičio veiklą šioje mokykloje].—„Lietuvos žinios", 1913, kovo 16 (29). 177

195. J. V. Iš Mokslo draugijos veiklos. [Apie naujai išrinktą d-jos ko­ mitetą, kuriame yra Z. Žemaitis].—„Lietuvos žinios", 1913, birž. 20 (liepos 3).

1914 196. Žvigsas, Z. ir Rem. Pab. VIII Lietuvių mokslo dr-jos suvažiavimas Vilniuje. [Minima Z. Žemaičio veikla].—„Lietuvos žinios", 1914, birž. 14 (27), 16 (28), 17 (30), 22 (liepos 5), 24 (liepos 7), 25 lie­ pos 8). 197. „Vilniaus Dailės draugija nutarė surengti Vilniuje tam tikrą dieną karo reikmės aukoms parinkti..." [Organizavo A. Žmuidzinavičius ir Z. Žemaitis].—„Lietuvos žinios", 1914, lapkr. 12 (25). 198. M. „Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti" nepapras­ tas visuotinas narių susirinkimas. [Apie d-jos sekretoriaus Z. Že­ maičio veiklą].—„Lietuvos žinios", 1914, gruod. 17 (30).

1918 199. Kapsukas, V. Kalba tiesiuoju telegrafu su Voronežu. [Dėl areštuo­ to Z. Žemaičio ir kt. paleidimo. „Tiesa", 1918, kovo 19].— Raštai, T. 7. V., 1964, p. 235—237.

1919 200. L. Mokslo dr. suvažiavimas. [Apie Z. Žemaičio išrinkimą j jubilie­ jinę K. Donelaičiui paminėti komisiją].—„Lietuvos žinios", 1919, birž. 18 (liepos 1).

1920 201. Iš steigiamojo L. M. draugijos Kauno skyriaus susirinkimo. [Apie draugijos veiklą ir Z. Žemaičio joje dalyvavimą].—„Lietuva", 1920, saus. 14, 15. 202. Jakštas, A. [Rec.] Z. Žemaitis. Geometrijos ir Trigonometrijos 'ter­ minų rinkinėlis. K., 1920, 99 p.—„Draugija", 1920, Nr. 9—10 (117— 118), p. 388—393.

1922 203. J. Gr. Universitetas atdarytas.. [Apie Lietuvos universiteto 1922.11.16 atidarymą ir Z. Žemaičio kalbą].—„Lietuva", 1922, vas. 23. 178

204. Vilniaus jubiliejinės iškilmės. [Apie jubiliejinės komisijos, kurios nariu buvo Z. Žemaitis, organizuotus renginius].—„Lietuva", 1922, spalio 1.

1923 205. Česnys, B. Lietuvos universiteto įkūrimas ir pirmi gyvenimo me­ tai. [Apie Z. Žemaičio veiklą steigiant aukštąją mokyklą],—„Lie­ tuva“, 1923, vas. 20. 206. Tallat-KelpŠa. Agronomijos-miškininkystės skyriaus prie Gamtosmatematikos fakulteto steigimo klausimu.—„Lietuva", 1923, lie­ pos 4. 207. Aleksa, J. Agronomijos miškininkystės skyriaus reikalu. [Apie Z. Žemaičio nuomonę].—„Lietuva", 1923, liepos. 11. 208. Šviet. min. prof. Juodakio išleistuvės. [Apie ta proga pasakytą Z. Žemaičio kalbą].—„Lietuva", 1923, liepos. 11. 209. Botanikos sodno įkurtuvės. [Apie iškilmingame atidaryme pasaky­ tą Z. Žemaičio kalbą].—„Lietuva", 1923, liepos 14. 210. P. I. Gruodžio 11 dienos studentų susirinkimas. [Apie Z. Žemaičio pareikštą protestą dėl ponų Lenkijos uždarytos Švenčionių gimna­ zijos].—„Lietuva", 1923, gruod. 15.

1924 211. P. I. Iš universiteto veikimo. [Apie Z. Žemaičio vadovaujamą gam­ tos-matematikos fakultetą].—„Lietuva", 1924, kovo 14. 212. Valiūnas, J. Aukštąją žemės ūkio mokyklą steigiant. [Apie žemės ūkio specialistų rengimo universiteto gamtos-matematikos fakul­ tete klausimą].—„Lietuva", 1924, liepos 15. 213. Regelis. Apie agronomijos miškininkystės skyrių prie universite­ to.—„Lietuva", 1924, liepos 28. 214. A. G. Universiteto pirmos laidos iškilmės. [Apie pirmąją absolven­ tų laidą ir universiteto istoriją].—„Lietuva", 1924, gruod. 2.

1927 215. Matematikos ir fizikos mokytojų konferencija. [Apie organizaci­ nės komisijos pirmininką Z. Žemaitį].—„Švietimo darbas", 1927, Nr. 9, p. 939. 216. Lazauskas, J. Dėl matematikos vidurinėse ir aukštesniosiose mo­ kyklose. [Apie Z. Žemaičio „Aukštesniųjų mokyklų matematikos programą"].—„Švietimo darbas“, 1927, Nr. 27, p. 653—654. 179

1928 217. m Visuotinasis Vilniui vaduoti sąjungos skyrių atstovų suvažiavi­ mas. [Apie j komitetą išrinkta Z. Žemaitį].—„Mūsų Vilnius", 1928, Nr. 1, p. 9—15; Nr. 2, p. 42—45. 218. Mykalauskas, Br. Apie knygas. [Apie Z. Žemaičio veikalus].—,»Mū­ sų Vilnius", 1928, Nr. 2, p. 59—60. 219. K. VI. Matematikų-fizikų konferencija Kaune. [Apie saus. 3—5 d. konferencijoje pasakytą Z. Žemaičio kalbą].—„Lietuvis", 1928, saus. 9.

1930 220. „Zigmas Žemaitis, 1919 m. Švenčionių lietuvių gimnazijos direkto­ rius, 1920 m. Švietimo ministerijos įgaliotinis Vilniuje..."— Kn.: B. Šėmis. Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919—1928 m. dienoraštis. K., 1930, p. 86, su portr. 221. „Kaune susidarė komitetas Vilniaus krašto lietuviams remti su Z. Žemaičiu pirmininku ir kun. J. Tumu kasininku..."— Kn.: B. Šė­ mis. Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kan­ čių 1919—1928 m. dienoraštis. K„ 1930, p. 130.

1931 222. Skardžius, Pr. Mūsų kalbos matematiškumo reikalu.—„Vairas", 1931, Nr. 10, p. 255—259.

1934 223. Lenkai neįsileido prof. Z. Žemaičio.—„Musų Vilnius", 1934, Nr. 8, p. 125. 224. Mackonis, R. Švenčionių Lietuvių gimnazija. 15-kos metų sukak­ tuvėms. V.f 1935. Žr. p.: 9—22, 35, 42.— Aut. išaiškintas iš dedi­ kacijos. 225. Šivickis, B. Pastabos prie prof. Žemaičio straipsnio.—„Naujoji Ro­ muva", 1935, Nr. 50, p. 926—927.

1938 226. Grybauskas, K. Kas padaryta vaistingųjų augalų srityje per 20 me­ tų. [Apie Z. Žemaičio organizacinę veiklą ugdant šią mokslo sri­ tį].—„Farmacijos žinios", 1938, Nr. 2, p. 17—21. 180

1947 227. Talutis, V. Mūsų profesorius ir rektorius. [Apie komunistų ir ne­ partinių bloko kandidatą Z. Žemaitį].—„Tiesa", 1947, saus. 26.

1959 Zigmo Žemaičio gimimo 75-osios metinės (1884 m. lapkričio 8 d.) 228. Paulauskas, V. ir Kybartas, V. Garbingas jubiliejus.—„Tiesa", 1959, lapkr. 14; „Taryb. mokytojas", 1959, lapkr. 15. 229. Morkūnas, A. Mokslo vyrui — 75 metai. A. Vitulskio pieš.—„Lite­ ratūra ir menas", 1959, lapkr. 14. 230. Merkys, V. Širdingai sveikinam!—„Vakarinės naujienos", 1959, lapkr. 14.— Aut. nurodytas tekste.

1964 Zigme Žemaičio gimimo 80-osios metinės (1884 m. lapkričio 8 d.) 231. Kubilius, J. ir Paulauskas, V. Lietuvos matematikų auklėtojas.— „Mokslas ir gyvenimas", 1964, Nr. 11, p. 9, su portr. 232. Paulauskas, V. Seniausias matematikos profesorius.—„Mokslas ir technika", 1964, Nr. 10, p. 31, su portr. 233. Brazdžiūnas, P. ir Paulauskas-, V. {žymus mokslininkas ir pedago­ gas.—„Tiesa", 1964, lapkr. 14. 234. Morkūnas, A. Sveikiname mokytoją. B. Uoginto draugiškas šar­ žas.—„Literatūra ir menas", 1964, lapkr. 14. 235. Linkime sveikatos, sėkmės.—„Komjaunimo tiesa“, 1964, lapkr. 7. 236. Kybartas, V. Profesoriui Z. Žemaičiui — 80 metų.—„Taryb. moky­ tojas", 1964, lapkr. 15. 237. Garbingas jubiliejus.—„Vakarinės naujienos", 1964, lapkr. 14. 238. Seniausiam matematikos profesoriui — 80 metų.—„Taryb. studen­ tas" (Vilniaus un-tas), 1964, lapkr. 5.— Parašas: Bendradarbiai. 239. Кибартас В. Полвека, отданные науке.— «Сов. Литва», 1964, 14 ноября. 240. Stadelninkas, A. Myšl zawsze mloda.—„Czerwony Sztandar", 1964, 14 listop. 181

1965 241. Slavėnas, P. Astronomijos raida Lietuvoje. [Apie Z. Žemaičio nuo­ pelnus Lietuvos mokslo istorijoje].— Kn.: S. Matulaitytė. Astrono­ mai. V., 1965, p. 7—19.

1966 242. Vilniaus universitetas. V., 1966. Žr. p.: 77, 132, 147, 148, 151,. 163, 185, 216, 236, 239, 302, 306. 243. Казлаускене В. Гозеллик хем-де математика.— «Сов. Туркменистаны», 1966, 29 септ. — Turkmėnų k. Kazlauskienė, V. Grožis ir matematika. [Apie Z. Žemaitį, J. Kubi­ lių ir kt. Tarybų Lietuvos matematikus].

1968 244. Matematika. [Apie mat kos istoriją ir prof. Z. Žemaičio veik­ lą],— Kn.: Mažoji liet oji tarybinė enciklopedija. T. 2, V., 1968, p. 527—529. 245. Stadelninkas, A. Los uczonego. [O žyciu i dzialalnošci prof. Uniw. Wiln., matematyka Zygmunta Rewkowskiego (1807.25.XII—1894). Na podstawie dokumentow archiwalnych odnalezionych przez prof. Žemaitisa].—„Czerwony Sztandar", 1968, 15 paždz.

1969 246. AŠmenskas, V. Jo darbai neužmirštami. [Apie buv. Lietuvos aero­ klubo pirm. Z. Žemaitį].—„Sparnai", 1969, Nr. 2, p. 39, su iliustr. 247. Stadelninkas, A. Namas su mansarda. [Apybraiža apie Z. Žemaitį].— „Pergalė", 1969, Nr. 8, p. 112—120. 248. Stadelninkas, A. Keturių sąsiuvinių paslaptis. [Apie prof. Z. Žemai­ čio matėm, ieškojimus].—„Švyturys“, 1969, Nr. 18, p. 11—12, su iliustr. 249. Prof. Z. Žemaitis. [Vilniaus Valst. V. Kapsuko un-to Matėm, ana­ lizės katedros profesorius. 1884.X.25—1969.VI.24. Nekrologas].— „Tiesa", 1969, birž. 25, su portr.— Parašai: A. Barkauskas, P. Braz­ džiūnas, L. Diržinskaitė ir kt.; „Czersvony Sztandar", 1969, 25 czerwca; „Sovetskaja Litva“, 1969, 25 ijunia. 250. Profesoriaus Zigmo Žemaičio laidotuvėse.—„Tiesa", 1969, birž. 27, su iliustr.; „Czenvony Sztandar", 1969, 27 czerwca; „Sovetskaja Litva”, 1969, 27 ijunia. 182

251. Liutikas, V. Susirūpinęs švietimo reikalais. Profesoriui Z. Žemai­ čiui atminti. [Mokslininko matematiko gimimo 85-osioms metinėms. 1884.X.25—1969.VI.24].—„Taryb. mokytojas", 1969, lapkr. 12. 252. Paulauskas, V. Matematikų patriarchas. [Apie prof. Z, Žemaitį].— „Komjaunimo tiesa", 1969, lapkr. 15.

1970 253. Brocki, Z. Dwie prace z zakresu historii litewskiej terminologii naukowej. [Apie Z. Žemaičio „Lietuviškos matematinės terminolo­ gijos istoriją"].—„Poradnik Językowy" (Warszawa), 1970, z. 5, p. 338—339.— Bibliogr. tekste.

TURINYS

J. Kubilius. Mūsų profesorius ..................................................................................................... Z. Žemaitis. M atematika senajame Vilniaus universitete (1579— 1832) ...................... V. Paulauskas. Zigmo Žemaičio gyvenimo ir veiklos bruožai ....................................... S. Jankauskas. Žymus mokslininkas, pedagogas ir visuomenininkas .......................... V. Kašauskienė. Zigmas Žemaitis — aukštojo mokslo organizatorius ........................... P. Rumšas. Prie matematikos terminijos ištakų .................................................................... P. Rumšas. Zigmas Žemaitis ir vidurinė mokykla ................................................................ E. Gečiauskas. Zigmas Žemaitis ir Lietuvos matematikos istoriografija ....................... J. Marcinkevičius, K. Umbražiūnas. Zigmas Žemaitis ir Vilniaus kraštas .................. Č. Kudaba. Profesoriaus rūpesčiai dėl gamtos mokslų ...................................................

Js.

Žemaitienė , J. Zemaitytė-Geniušienė. Jo pasirinktas kelias

|M. Horodničienė I Gyvens mūsų atm intyje

3 5 31 37 41 52 59 69 78 96

...................................

202

............................................................................

119

J. Kanopką į P, Žemaitis. [ Po karo audros ............................................................................ A. Stadeininkas. Ryškus žiburys neužges .................................................................... Prof. Z. Žemaičio laiškai žmonai Stasei Žemaitienei ....................................................... V. Bogušis. Zigmo Žemaičio bibliografija ...........................................................................

ЗИ ГМ А С Ж ЕМ А Й ТИ С . Н а лптооском язы ке. И здател ьство иМ окслас»

121 123 146. 152

Л нтС С Р, Внлы оос, 1979.

ZIG M AS ŽEM A ITIS. А . S u tk au s, J . Ju k n e v ič ia u s ir nežinom u fo to q ra fų n u o tra u k o s. R ed a k to rė S ._ .Iv a­ n o v ie n ė . D ailininkas R. O ren tas. M en in is re d a k to riu s A . Ž v iliu s. T e ch n in ė re d a k to rė R. B an cev icien e. K o rek to rės: D. S k in u in d ry tė, E. D irsienė, V . S tan iu lio n ien e Ib N r, 80 D uota rin k ti 1978.10.17. P a s ira š y ta sp au sd in ti 1979.02.23 LV 10939. F o rm atas 70 X 90l/i«. Popierius — sp au ­ d o s N r. 1. Š rifta s — 10 p. b a ltik a . S pauda — išk ilio ji. 13,45 sp. 1.4-1,17 sp. 1. Įk lijų . 14,45 ap sk . 1. • • + 1,1 a p sk . 1. 1. Įk lijų . T iražas 5900 egz. U is a k . N r. 2G92. K aina 1 rb. „M o k slas", V iln iu s, ¿ v a i z ­ džių g . 23. S pau sd in o s p a u s tu v ė „ V aizd as", V iln iu s, S traz d elio g . 1. Įk lija s sp au sd in o K. Ѵог sp a u s tu v ė , K aunas, G edim ino fl.