Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 m. 9955699426

Citation preview

Vytautas Merkys

TAUTINIAI SANTYKIAI VILNIAUS VYSKUPIJOJE 1798-1918 m.

_____

t

V ERSU S

______

AUREUS

UDK 947.45.05/.Об

ме-199

Knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija

is b n

9955-699-42-6

© Vytautas Merkys, 2006 © „Versus aureus“ leidykla, 2006

Turinys

Įvadas............................................................................................................

V IL N IA U S V Y S K U P IJA IR JO S G Y V E N T O JA I

. . .

9

17

Vyskupijos s a n d a r a ................................................................................... Vyskupijos ribų k aita....................................................................... Dekanatai ir parapijos.............................................................. .... . Vyskupijos katalikų skaičius..............................................................

18 18 24 27

Tautinė katalikų sudėtis 1798-1864 m.: nuo politinės prie kultūrinės tautos...........................................................

31

Politinės tautos atgarsiai................................................................... Etnosocialinė tap atyb ė................................................................... Etnolingvistinės tapatybės pabrėžimas............................................. Klebonų pranešim ai....................................................................... Etnokultūrinės tapatybės akcentai..................................................... Baltarusių etnoso problema.............................................................. A. Korevos ir P. Bobrovskio statistika............................................ M. Lebedkino statistika................................................................... R. Erkerto statistika....................................................................... A. Batiuškovo ir A. Ritticho statistika............................................ Tautinė gyventojų sudėtis 1867-1917 m...................................................... Tautinė gyventojų sudėtis ligi 1890 m................................................ A. Pliaterio 1890 m. surinkti valsčių aprašymai............................... 1897 m. visuotinis gyventojų surašymas............................................ 1909 m. statistika............................................................................ Lietuviška tautinės gyventojų sudėties samprata...............................

35 40 42 47 51 53 55 57 60 63 68 70 78 88 96 103

Etninis katalikų baltarusių fenomenas 1864-1914 m. . . , . .

.

. .

111

Etnoso dalybų paraiškos...................................................................Baltarusių katalikų lietuviško substrato problem a........................... Baltarusių katalikų etninės tapatybės suvokimas...................... '. . Etninis tuteišių fenomenas.............................................................. Tuteišių bilingvizmas ir jo reikšm ė.................................................

112 115 117 120 122

V Y S K U P IJO S D V A S I N I N K A I .......................................................... 127 Vyskupijos valdytojai - Rusijos politikos įkaitai 1798-1918 m.................128 Politinio lojalumo aukos................................................................... Keturi etnokonfesinės asimiliacijos dešimtmečiai........................... Vyskupo Ropo tautinės kontroversijos............................................ Etniniai naujo vyskupo kandidatūros lojalumo kriterijai..................

130 142 152 165

Daugiakalbė vyskupijos seminarija................................................................ 174 Seminarija 1798-1863 m..................................................................... Pastangos seminariją surusinti.......................................................... Vietos kalbų mokymo įved im as.....................................................

174 179 187

Kunigų tautybė ir jų paskirstymas 1908-1918 m............................................ 192 Kunigų paskirstymas....................................................................... Kunigų kilmė ir jų kalbinis pasirengimas........................................

194 198

T IK Y B O S M O K Y M A S M O K Y K L O S E ........................................... 203 Tikybos mokymo kalba................................................................................... 204 Tikybos mokymo mokyklose kalba iki 1863 m................................... Tikybos mokymas rusų k alb a..........................................................

204 209

Moksleivių gimtoji kalba ir jos samprata katalikų tikybos pamokose 1905-1914 m....................................................................... 216 Leidimas tikybą mokyti moksleivių gimtąja k a lb a ........................... Skirtingos moksleivių gimtosios kalbos sampratos........................... Tikybos mokymo gimtąja kalba praktika........................................ i

217 221 227

B A N D Y M A I B A Ž N Y Č IĄ R U S I F I K U O T I .....................................233 Katalikų parapijų vertimas stačiatikių parapijomis ir šio proceso tautiniai padariniai 1866-1918 m............................................234 Katalikų parapijų vertimas stačiatikių parapijomis........................... Konfesija, kalba ir tau tyb ė.............................................................. Katalikų parapijų atsikūrimas..........................................................

235 242 248

Rusų kalba katalikų bažnyčiose 1866-1883 m.......................................... 252 Revizinė komisija ir jos siūlymai..................................................... Caro paliepimas dėl rusų kalbos leidimo katalikų religijos reikalams Bandymas skirstyti parapijas pagal parapijiečių kalbą...................... Rusiškų maldų už carą ir jo giminę įvedimas.................................... Apeigyno su rusiškais tekstais spausdinimas ir platinimas . . . . Rusų kalba pridėtinėse pamaldose ir pamoksluose........................... Politinė baltarusių kalbos vyskupijos bažnyčiose problema 1884-1915 m. Senųjų Bažnyčios rusifikavimo sumanymų reminiscencijos ir nauji jų įgyvendinimo projektai..................................................... Rusijos ir Šv. Sosto derybos dėl netradicinių kalbų vartojimo religinėje katalikų praktikoje.......................................................... Ką iš šių derybų laimėjo patys baltarusiai?........................................

255 263 267 270 274 279 285 286 294 301

L IE T U V IŲ K A T A L IK Ų P A D Ė T IS . Lietuviškos spaudos ir tautinės tapatybės są sa jo s.................................. 306 Lietuvių spauda katalikų vartosenoje................................................. Lietuviškos spaudos ir jos plitimo problema 1905-1915 m.................. Laikraščių ir draugijų vaidmuo..........................................................

307 317 326

Lietuvių ir lenkų kalbų vieta bažnyčiose ir jų vartojimo reglam entavim as..................................................................... 332 Lietuvių ir lenkų kalbos bažnyčiose po baudžiavos panaikinimo . . Kalbų vartojimo bažnyčioje reglamentavimas.................................... Tautinė konversija............................................................................ Išoriniai kalbų reglamentavimo bažnyčioje veiksniai......................

332 348 353 366

Lietuvos bažnytinės provincijos id ė ja ........................................................... 378 1906 m. memorandumas popiežiui................................................. 1912 m. memorandumas ir spaudos akcija........................................

379 385

K A T A L IK Ų T A U T IN Ė S A S IM IL IA C IJO S M O D E L IA I V Y S K U P I J O J E ................................................................. 391 Asavos p a r a p i ja ............................................................................................. 392 Namų ir viešoji bendruomenės k a l b a ................................................ Maldų kalba namie ir bažnyčioje......................................................... Tautinio tapatumo raiška......................................................................

395 399 405

Rodūnios p a r a p i ja ......................................................................................... 411 Namų ir kaimo kalba....................................................................... Namų maldų ir bažnytinių pamokslų k a lb a ........................................ Tautiniai konfliktai bažnyčioje..............................................................

411 415 418

Lietuvių katalikų padėtis V iln iu je ................................................................429 Piligrimai ir lietuvių k a lb a .................................................................. Lietuvių inteligentijos v a id m u o ......................................................... Tautinės tolerancijos iššū k iai..........................................................

429 434 441

Etniškumo, tautiškumo ir katalikybės s ą s a jo s ............................................ 447 Trum piniai....................................................................................................... 457 Asmenvardžių ro d y k lė ....................................................................................459 Vietovardžių rodyklė........................................................................................ 472

Įvadas

Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 120 metų trukusi Vilniaus vyskupijos istorija - savitas laikotarpis. Jį savo spalvomis nuspalvino svarbiau­ sia šio valstybės padalijimo dalyvė - Rusijos imperija, kurios politinė sistema ir baudžiavinės agrarinės visuomenės raidos modelis tebebuvo kone viduram­ žiški. Pagal šimtmetinę senosios istoriografijos tradiciją vyskupijos istorija buvo Bažnyčios ir Imperijos santykių istorija, kitaip sakant iškeliami tik du šios istorijos subjektai - religinis ir politinis. Tačiau Bažnyčia - tai ne vien uni­ versaliosios katalikybės vertybės, jų sklaida, bet ir katalikų bendruomenė, ne­ atsiejama nuo savo socialinės prigimties, savo etninės kultūros ir tautiškumo. Imperija - tai Abiejų Tautų Respublikos užkariautojų (prisiminkime Tado Kosciuškos kovas) valstybė su autokratine politine valdžia ir viešpataujančia rusų tauta - iš pradžių daugiau karine biurokratine, paskui ir ryškia etnoreligine prasme. Katalikai Imperijai - kitatikiai („užsienio tikėjimo“) ir kitatau­ čiai, kuriuos būtina visomis politinėmis visuomeninėmis, religijos ir etno­ kultūros priemonėmis integruoti, juos „depolonizuoti“, išlenkinti. Imperijos ir Bažnyčios santykiai buvo istoriškai užkoduotas rusų ir lenkų bei lietuvių tautų, Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimas. Politinės ir kultūrinės žlugusios valstybės tradicijos giliai įsirėžė į buvusios politinės lenkų-lietuvių tautos at­ mintį. Senosios valstybės modelis liko pagrindinis politinio atgimimo idealas ligi pat XIX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios. Katalikų Bažnyčia, kaip tikėta­ si, turėjo būti svarbi priemonė kovotojų dėl valstybės atkūrimo tradicijoms sankcionuoti ir lenkų kalbai religinėje praktikoje sakralizuoti. Tuo iš dalies Bažnyčia buvo nukreipiama nuo universaliosios savo paskirties. Stačiatikių religiją taip pat laikome svarbia dvasine vertybe, tačiau nagrinėdami Vilniaus vyskupijos istoriją pasirinktąja tema, noromis nenoromis šią Bažnyčią trakta­ vome tik kaip Imperijos politinės sistemos ideologinę instituciją.

10

TAUTINIAI

SANTYKIAI VILNIAUS

VYSKUPIJOJE

1798-1918

M.

Rusijos imperijos laikais ryškiai vyravo oficiali nuostata šalies etnosus skirstyti į tautas ir gentis. Suprantama, viešpataujantis rusų etnosas buvo tau­ ta, tačiau lenkams, turėjusiems didelę politinę patirtį ir civilizacinius nuopel­ nus, taip pat netiko genties pavadinimas. Noromis nenoromis teko pripažinti, kad rusai ir lenkai yra istorinės tautos. Istorinių ir neistorinių tautų klasifika­ ciją sugalvojo Hėgelis, o po jo socialdarvinistai jau skelbė nuosprendį, kad tik istorinės tautos turi perspektyvą, jos neišvengiamai nustelbsią žemesniąsias, neistorines tautas. Laimė, šias niūrias prognozes paneigė Vidurio ir Rytų Europos tautinio atgimimo sąjūdžiai, lydėję visos visuomenės - visų luomų ir klasių - modernizacijos procesus. Londono universiteto profesoriaus Normano Davieso žodžiais, radosi „vis aiškesnis suvokimas, kad yra „masės“, šie knibždantys milijonai, beveik visai atskirti nuo kultūringos visuomenės, galintys paimti savąjį likimą į savo rankas“1. Iš šių masių iškilo du nauji tauti­ nių santykių subjektai - liaudinė lietuvių tauta ir tuteišių etnosas - provinci­ nė liaudinės baltarusių tautos raidos fazė. Moderniosios lenkų tautos genezė neatsiejama nuo istorinės bajoriškosios lenkų tautos. Ši genezė buvo susijusi su pastarosios transformacija į šiuolaiki­ nę demokratinę tautą. Dėl proceso sudėtingumo sunku pasakyti, kada „senoji“ tauta jau tapo „naująja“, tačiau aišku, kad šis procesas įgavo pagreitį tuomet, kai buvo atsitokėta nuo Imperijos smūgių, suduotų malšinant 1863-1864 m. sukilimą. Dėl stipraus organinio ryšio tarp šių dviejų raidos fazių lenkų tautą laikome tik vienu Vilniaus vyskupijos tautinių santykių subjektu, nors laiko­ tarpio pradžioje ir pabaigoje skirtingos kokybės. Šių Vilniaus vyskupijos tautinių subjektų santykius, kaip manome, bus ga­ lima apibrėžti tokia schema: Katalikų Bažnyčia - tai branduolys, „Saulė“, apie kurią skrieja trys katalikiškų tautų „planetos“. Jų tarpusavio sąveika buvo dve­ jopa - per tarpininkę Bažnyčią ir tiesiogiai vienos su kita ar kitomis. Imperija egzistavo šalia Bažnyčios, tačiau savo politine ir etnoreligine „gravitacija“ stip­ riai veikė Bažnyčios padėtį ir jos katalikiškų tautų santykius. Aptarti, kaip ir kokiais etapais tai vyko - svarbiausias mūsų darbo uždavinys. Ieškodami šio uždavinio sprendimo būdų, visų pirma turime tikslą nusta­ tyti vyskupijos multietniškumo faktą, tautinės sudėties kaitą, kuri turėjo pri­ klausyti nuo vyskupijos teritorinių pokyčių, natūralaus gyventojų prieaugio, migracijos ir tautinės asimiliacijos. Etninės demografinės sudėties nepastovumas ir politinės sistemos ypaty­ bės iškelia svarbią problemą, kiek vyskupijos dvasinių vadovų universalioji katalikiška ir tradicinė etnosocialinė ir etnokultūrinė orientacija nulėmė jų 1.

N. Davies, Europa. Istorija, Vilnius, 2002, p. 683.

JVADAS

politinio lojalumo ir tautinio lojalumo dilemą, dvasininkų ugdymą seminari­ jose ir kunigų tautinę sudėtį, jų administravimą, institucinį parapijiečių reli­ ginį švietimą, moksleivių gimtosios kalbos sampratą. Kai rašoma apie Katalikų Bažnyčios Rusijos imperijoje diskriminavimą, dažniausia tenkinamasi bendriausiais teiginiais. Mums rūpi išsiaiškinti galu­ tinius vyriausybės politikos tikslus bei jų įgyvendinimo būdus, ypač radika­ liausius: kur ir kaip vyskupijos katalikų parapijos buvo verčiamos stačiatikių parapijomis ir kokios buvo šio proceso tautinės pasekmės, kaip Bažnyčios depolonizavimo pretekstu buvo bandoma įvesti į katalikų pamaldas bei ap­ eigas rusų kalbą ir kodėl vėliau imta lošti baltarusių katalikų tarmės teisių gynimo korta. Šie klausimai sietini su bendrąja Rusijos integracinės politikos kaita bei Rusijos diplomatiniais santykiais su Šv. Sostu. Pačių katalikų tautinių tarpusavio santykių pobūdį ir raidą sieksime at­ skleisti per pridėtinių pamaldų, religinės praktikos ir namų bei kaimo ben­ druomenės bendravimo kalbų koreliaciją. Šia prasme, kaip mums atrodo, svarbu pasekti tautinės tapatybės suvokimo „išorines“ paskatas - dvasinės vyresnybės, senųjų privilegijuotų luomų, moderniosios tautinės spaudos ir visuomeninių organizacijų veiklą. Universaliųjų ir tautinių jungčių harmoni­ ja ar kontroversija yra viena svarbiausių mūsų darbe nagrinėjamų problemų. Ieškodami atsakymų į šį sudėtingą klausimą, neišvengiamai turėsime gvil­ denti ir tautines bei religines konfrontacijas, tačiau neturime jokio noro jas konjunktūriškai aktualizuoti. Juk istorikas - ne praeities prokuroras, kuris gali pasakyti, kas įvyko ne taip, kaip reikėjo. Istorikas taip pat ne teisėjas, kuris galėtų paskelbti „teisingą“ verdiktą. Mūsų uždavinys paprastas - išsiaiškinti ir skaitytojui paaiškinti, kas, kada ir dėl ko vyko, kokios buvo tų įvykių ar pro­ cesų visuomeninės pasekmės, ir padėti susivokti begaliniame laiko sraute. Vilniaus vyskupijos istoriografija kiekybiškai yra gausi, bet kokybiškai gan skurdi, nes labai fragmentiška. Ji jau ne kartą aptarta lenkų istorikų, iš kurių išsiskiria kun. Tadeuszas Krahelis, parašęs atskirą disertaciją2. Tai išties in­ formatyvus darbas. Jame pateikiama išsami publikuotų šaltinių, atsiminimų, studijų ir straipsnių bibliografija, nagrinėjami patys darbai ir daugiausia dė­ mesio skiriama jų turiniui atskleisti, taip pat supažindinama su autorių biogramomis. T. Kraheliui pažįstami lenkų, lietuvių, rusų autoriai. Iš lietuvių jis mini Antaną Alekną, Kazimierą Gečį, Augustiną Janulaitį, Rapolą Krasauską, Steponą Matulį, Kazimierą Prapuolenį, Juozą Vaišnorą, Antaną Viskantą. 2.

T. Krahel, Historiografia (archi)diecezji wilenskiej do 1939 roku, Studia z historii Košciola w Polsce, t. 5, Warszawa, 1979. P- 9 - 179-

11

12

TAUTINIAI

SANTYKIAI

VILNIAUS VYSKUPIJOJE 17 9 8 - 1 9 18

M.

Pasak T. Krahelio, istoriografijoje daugiausia dė­ mesio buvo skiriama Vilniaus vyskupijos istorijai ligi 1795 m. Tuo pasižymi ir bendrąją vyskupijos istoriją ap­ žvelgiantys veikalai, parašyti kunigų Aloyzo Osinskio (1770-1842)', Vincento Prialgauskio (1818-1878)4 ir Jano Kurčevskio (1854-1917)5. A. Osinskis 1833-1839 m. ėjo Vilniaus Romos kata­ likų dvasinės akademijos rektoriaus pareigas. Savo Vilniaus vyskupų gyvenimus jis parašė 1836 m., bet knyga išleista Varšuvoje jau po autoriaus mirties. V. Prialgauskis mokėsi Kražiuose tuomet, kai šios gim­ nazijos kapelionu buvo Motiejus Valančius, per pamo­ kas žavėjosi jo pasakojimais apie garbingą Lietuvos pra­ eitį. 1862 m. V. Prialgauskis net išvertė M. Valančiaus Žemaičių vyskupystės dalį, bet dėl politinių aplinky­ bių nebeįstengė jos išleisti. Šie visi trys autoriai ir jų Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų istorijos tarpusavyje siejasi, juolab kad ir autoriai vienas kitą pažinojo. Prelatas J. Kurčevskis, 1914. Fot. N. Lebedevas A. Osinskio ir V. Prialgauskio veikalai primena (buv. T. Chodzkos fotoateljė), Vilnius, LNM, tuometinės istoriografijos pomėgį istoriją nušvies­ ATV 10131. ti per svarbiausias politines ar bažnytines asmeny­ bes. J. Kurčevskio vyskupijos istorija jau derinasi prie lenkų XX a. pradžios istoriografijos pažangos. Jo veikalas nesiriboja iškiliais Bažnyčios dignito­ riais, daug dėmesio skiria jos veiklos valstybinėms, visuomeninėms ir eko­ nominėms sąlygoms, pastoracinio darbo įvairovei. Vis dėlto XIX a. vysku­ pijos istoriją autorius vaizdavo mozaikiškai, tenkindamasis „pliku“ šaltinių pateikimu. Matyt, taip darė vengdamas civilinės cenzūros, nes tautiniai san­ tykiai tiesiog apeinami. Antroji T. Krahelio aptartos istoriografijos ypatybė - jos enciklopediškumas. Daugelis straipsnių teikta informaciniams lenkų ir lietuvių leidiniams. Iš tokių informacinių leidinių mokslinę vertę turi Sandomiro vyskupo suf­ ragano Pavelo Kubickio 8 knygos apie Rusijos valdžios priemones Katalikų Bažnyčiai varžyti ir apie kunigus, represuotus už tikėjimą ir politinę tauti­ nę veiklą 1861-1915 m. Keturi šių knygų tomai skirti Lietuvai ir Baltarusijai6. 3. 4. 5.

6.

A. Osiriski, Zywoty biskupow wiknskich, Warszawa, 1856, 336 p. W. Przyatgowski, Zywoty biskupow wilenskich, 1 . 1-3, Peterburg, i860, 200,164, 251 p. su priedais. ). Kurczewski, Biskupstwo wilehskie od jego založettia a i do dni obecnych, zawierajqce dzieje i prace biskupow i duchowieiistwa diecezji wilenskiej, oraz kosciolow, klasztordw, szkol i zakladow dobroczynnych i spolecznych, Wilno, 1912, 614 p. P. Kubicki, Bojownicy kaptani za sprawę Košciola i Ojczyzny w latach 1861-1915, cz. 2: Dawna Litwa i Biatoruš, 1 . 1-4, Sandomier, 1936-1938.

¡VADAS

Pagrindinė medžiaga imta iš Vilniaus, Gardino, Kauno bažnytinių ir valsty­ binių archyvų. Pusė I tomo skirta Vilniaus generalgubernatorių aplinkraščių dėl gyventojų katalikų apžvalgai. Toliau alfabeto tvarka aprašyti nuo valdžios nukentėję dvasininkai. IV tome enciklopedine tvarka paskelbti duomenys apie kiekvieną vyskupijoje uždarytą bažnyčią. Visur svarbiausias dėmesys sutelktas į pačius represavimo faktus. Šis P. Kubickio leidinys mums labai pa­ dėjo patikrinti atitinkamą faktografiją. Iš naujausių bendro pobūdžio darbų reikšmingiausia Viktoro Petkaus knyga apie Vilniaus vyskupus ir vyskupijos administratorius, kurią toliau ne sykį cituosime7. Išsamiau nagrinėti ar atpasakoti visą istoriografiją būtų nemenkas skaity­ tojų kantrybės išbandymas. Juolab kad ši istoriografija fragmentiška, kartais ir paviršutiniška. Apie tautinius santykius vyskupijoje rašyta ne tiek jau daug. XIX a. pabaigos ir XX a. autoriai šiuos santykius ideologizuoja aktualių tauti­ nių aspiracijų prasme. Manome, kad bus prasmingiau šią istoriografiją deta­ liau aptarti tuose mūsų knygos skyriuose, kur nagrinėjami atitinkami įvykiai ir ieškoma jų priežastingumo. Svarbiausius Vilniaus vyskupijos istorijos šaltinius sukaupė mūsų na­ grinėjamų tautinių santykių subjektai. Vilniaus vyskupijos administracijai atstovauja du labai gausūs archyviniai fondai - vyskupijos kurijos (vyskupo raštinės) bei katedros kapitulos ir vyskupijos konsistorijos palikimas. Abu šie fondai pagal saugojimo vietą, sakytume, perskelti į dvi dalis. Didesnioji dalis dabar laikoma Lietuvos valstybės istorijos archyve (fondai 604 ir 694) ir mažesnioji - Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne (f. 43 ir 318). Mūsų temai čia svarbiausi vyskupų ordinarų ir vyskupijos administrato­ rių raštai - ganytojiški laiškai, aplinkraščiai, įvairūs raštai dekanams ir rusų valdžios įstaigoms, kitaip sakant, kanceliarinių produktų emisija. Į šias vys­ kupijos įstaigas plaukė administruojamų dvasininkų pranešimai apie tautinę parapijų sudėtį, sielovados specifiką multietninėje terpėje, tautines įtampas ir parapijiečių konfliktus, pačių parapijiečių prašymai, skundai. Labai svarbūs kunigų formuliarai (tarnybos lapai) ir vėliau įvestos tarnybinės anketos su būtiniausiais biografiniais duomenimis. Vyskupijos archyviniuose fonduose gausu Rusijos valdžios įstaigų raš­ tų, kuriuos lėmė bažnytinių institucijų pavaldumas civilinei administraci­ jai. Suprantama, kad pastarosios fonduose liko ne tik šių siunčiamųjų raštų kanceliariniai nuorašai, bet ir katalikų vadovaujamųjų įstaigų atsakymai, paklausimai, pranešimai. Ši medžiaga susikaupė Vilniaus generalguberna7.

V. Petkus, Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje, Vilnius, 2002, 980 p.

U

TAUTINIAI SANTYKIAI

14

VILNIAUS VYSKUPIIOĮE

1798-1918

M.

toriaus kanceliarijos, Vilniaus teismo rūmų prokuroro, Vilniaus gubernijos žandarų valdybos ir kituose fonduose, saugomuose Lietuvos valstybės isto­ rijos archyve. Archyvų „susipynimo“, dokumentų dubliavimosi pavyzdys yra ir Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių dvasinių reikalų departamento, kuriam buvo subordinuota ir katalikų valdymo priežiūra, fondas, saugomas Rusijos vals­ tybiniame istorijos archyve8. Jame teko dirbti renkant medžiagą apie lietu­ vių spaudos draudimą. Tada darėme išrašą bei užsisakėme mikrofilmų ir apie katalikų padėtį Lietuvoje. Tačiau mūsų knygoje nuorodų į šį archyvą yra mažiau, nei galėtų būti, mat dabar sąlygų papildomai dirbti šiame ar­ chyve neturėjau. Gerai bent tiek, kad dauguma mums reikalingų minėto departamento fondo raštų dubliuojasi, mat šios įstaigos siunčiamieji raštų originalai arba gaunamųjų raštų nuorašai yra jau minėtų dvasinių ir civili­ nių įstaigų fonduose, kurie čia lengvai pasiekiami. Beje, šaltinių nuorodas knygoje kiek galėdami prastinome, - nurodėme tik vieną prieinamiausią dokumento tekstą, nesileisdami į aptarimus, kur yra kiti jo kanceliariniai dublikatai. Dalis archyvinių šaltinių jau paskelbta. Bėjau minėtų P. Kubickio publika­ cijų, maždaug tuo pačiu metu jų ėmėsi ir Zofija Olszamowska-Skowroiiska. Ją domino rusų kalbos įvedimo į Vakarų krašto bažnyčias problema. Iš pradžių lenkų kalba, o paskui, emigravusi į Vakarus, prancūzų kalba ji paskelbė 18631874 m. dokumentų rinkinį iš Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos susirašinėjimo su Šv. Sostu9. Šie doku­ mentų vertimai mums buvo svarbūs, tačiau pirmenybę teikėme jų tekstams originalo kalba, žinoma, jei juos radome Lietuvos archyvuose. Turime ir mūsų autorių parengtų publikacijų. Iš jų stambiausia ir reikš­ mingiausia Rimanto Vėbros publikacija - Vilniaus generalgubernatoriaus Piotro Sviatopolko-Mirskio 1902-1903 m. ataskaita carui ir šio paliepimu Ministrų komiteto parengta pažyma dėl ataskaitoje keliamų problemų, tarp jų ir valdžios santykių su vietos katalikų bendruomene10. Prie reikšmingiausių spausdintų šaltinių reikia priskirti įvairius statistikos leidinius, etnografinius atlasus, atskirus žemėlapius, kuriuose parodoma vys­ kupijos demografinė padėtis ir etniniai regionai 1825-1918 m. 8.

9.

10.

šio ir kitų katalikams svarbių archyvinių fondų Peterburge vadovas: Historia Košciola Rzymskokatolickiego tv Im­ perium Rosyjskim (X V III-X X w.) iv dokumentach Rosyjskiego panstwowego archiwum historycznego, cz, i, Sankt Pe­ tersburg-Warszawa, 1999, 290 p.; Historia Košciola Rzymskokatolickiego tv Rosji i Polsce w dokumentach archiwôw bihliotek i muzeôw Sankt Petersburga, Zarys-przewodnik, cz. 2, Sankt Petersburg-Warszawa, 2000, 656 p. Z. Olszamowska-Skowroriska, U ¿rôde! rusifikacji Košciota na Litwie po r. 1863, Przęgląd Powszechny, Krakow, 1931, 1 . 189, p. 211-222, 346-363, t, 190, p. 87-94; Z. Olszamowska-Skowroriska, Tentatives d'introduire la langue russe dans les églises latines de la Polone orientale (1865-1903), Antemurale, Rom ae-Londini, 1967, p. 77-169 R. Vėbra (sudarytojas), Lietuvių klausimas Rusijos imperijoje X IX a. - X X a. pradžioje, Vilnius, 2001, p. 48-471.

| VA D A S

Atskirą nedidelę šaltinių grupę sudaro dvasininkų atsiminimai. Deja, iš visų vyskupų atsiminimų yra palikęs tik Adomas Stanislovas Krasinskis, be to, jis juos rašė jau būdamas tremtyje, ir vengdamas papildomų kaltinimų, apie savo vyskupavimo metus visiškai nutylėjo“. Žymiai vertingesni yra Vilniaus katedros kapitulos prelato Jano Kurczevvskio Atsiminimai apie praeitus 1854-1914 m. Deja, jie dar ištisai nepublikuoti, turime tik atskirus fragmentus ir atpasakojimą. Aiškinantis dvasininkų biografijas, jų kunigavimo vietą, katedros kapitu­ los, konsistorijos, seminarijos dėstytojų ir klierikų sudėtį nepakeičiamas šal­ tinis yra 1800-1918 m. rubricėlių (liturginių kalendorių) priedai1'. Kaip žinoma, visi tautiniai sąjūdžiai turėjo savo spaudą, kuri atliko tautie­ čių ideologinio konsolidavimo vaidmenį ir atstojo vadovą. Gausiausia buvo lenkų ir lietuvių spauda - jie leido laikraščius ir žurnalus, publicistinius, po­ leminius leidinius, atspindinčius visas tautinių santykių Vilniaus vyskupijoje aktualijas. Dažnai dėl poleminio įkarščio ši spauda itin subjektyvi, tad šį šal­ tinį savo darbe naudojome labai atsargiai, siekėme pasinaudoti vien „plika“ informacija, kurią dažniausia teikia korespondencijos iš įvykių vietos, ypač jei liudija tiesioginiai dalyviai ir stebėtojai. Nevengėme parodyti lietuvių, len­ kų, baltarusių ir rusų spaudos prieštaringumo. Knygai reikalingų šaltinių kaupimas truko kur kas ilgiau, nei pačios kny­ gos rašymas, mat laikome, kad konkretūs šaltiniai istoriko darbui reikalingi lygiai taip pat, kaip laboratoriniai rezultatai gamtos mokslų tyrinėtojams. Juk versdamiesi senos faktografijos interpretacijomis stokotume ne tik savo tei­ ginių argumentacijos, bet ir užkirstume kelią reikštis interpretacijų pliuraliz­ mui. Jau bent pusantro šimto metų istorikai pabrėžia, kad visi istorijos šalti­ niai yra subjektyvūs, „tendencingi“, daugiaprasmiai ir daugiareikšmiai. Be to, juk ir pats istorikas negali išvengti subjektyvumo. Dėl šių aplinkybių istorijos Tiesa lieka reliatyvi, tačiau būtina siekti, kad prie jos artėtume. Kuo didesnis šaltinių kiekis ir kuo gilesnis jų visapusiškas pažinimas, tuo didesnė tikimybė, kad prie šios istorijos Tiesos artėjame. Daug painiavos gali sudaryti įvairus šaltinių datavimas. Šia proga atkrei­ piame dėmesį, kad visus 1800-1915 m. Rusijos bažnytinių ir civilinių įstaigų raštus paliksime su datomis pagal tuomet galiojusį senąjį - Julijaus - kalen­ dorių. Jis nuo naujojo - Grigaliaus - kalendoriaus XVIII a. atsiliko 11 dienų, XIX a. - 12 ir XX a. - 13 dienų. Vakarų Europos, taigi ir Romos kurijos, raš-12 11. 12.

A. S. Krasiriski, Wspomnienia biskupa, Krakow, 1900,128 p. 1800-186 5,1882-19 12,1917-19 18 m. - Directorium divini oficii... Dioecesi Vilnensi, 1867-1881 m. - Ordo divini officit... Dioecesis Vilnensis. Порядок богослужения... Виленской епархии, 1913-1916 m. - Calendarium pro clero Dioecesis Vilnensis. Jų turinį atskleidė: T. Krahel, Schematyvzmy Dioecezji Wilenskiej jako irodlo historyczne. Atspausdintos iš Archiwa, biblioteki i muzea koscielne, t. 38,1979, p. 109-149, t. 39, p. 191-235.

i5

TAUTINIAI

SANTYKIAI VILNIAUS VYSKUPI|OJE

1798-1918

M.

tuose vartojamas naujasis kalendorius, todėl, reikalui esant, tai skliaustuose pažymime raidėmis n. s., t. y. naujasis stilius. Kartais datas tenka nurodyti ir pagal vieną, ir kitą kalendorių. Iš anksto nežinodami, kiek šios knygos rašymas truks ir ar bus galimybių ją baigti ir išspausdinti, nevengėme publikuoti atskirus straipsnius akade­ miniuose leidiniuose (jų tiražai labai maži): Lietuvių katalikų mokslo akade­ mijos metraštyje, Lietuvos mokslų akademijos žurnale Lituanistica, Vilniaus pedagoginio universiteto tęstiniame leidinyje Istorija ir kt. Šios mano pu­ blikacijos buvo recenzuojamos ir neatmetamos, - tai tapo svarbia paskata pradėtąjį darbą tęsti. Kadangi rašydamas šią knygą daug laiko praleidau Lietuvos valstybės is­ torijos archyve ir Lietuvos mokslų akademijos bei Vilniaus universiteto biblio­ tekų rankraštynuose ir retų spaudinių skyriuose, jaučiu pareigą padėkoti jų darbuotojams už kantrias pastangas įvykdyti mano nesibaigiančius užsaky­ mus. Sakoma, kad bibliotekose visad trūksta pačių reikalingiausių knygų. Jas surasti užsienio bibliotekose maloniai padėjo kolegos Varmijos-Mozūrijos universiteto Olštyne profesorė, Lietuvos istorijos instituto bendradarbė habil. dr. Aldona Prašmantaitė ir Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profe­ sorius, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys Janas Jurkievviczius. Iš da­ bar sunkiai pasiekiamo Rusijos valstybinio istorijos archyvo Peterburge nau­ jų išrašų ir mikrofilmų parūpino kolegos Aldona Prašmantaitė, Algimantas Katilius ir Vytautas Jogėla. Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė ir muziejininkė Jūratė Gudaitė padėjo surasti reikalingų iliustracijų. Pirmoji mano ne itin tvarkingo rankraščio skaitytoja buvo Laima Olevsonienė. Svarbu ir malonu, kad visada sulaukdavau reikiamos pagalbos iš žmonos Irenos Reginos, sūnaus Algimanto ir anūko Andriaus. Jiems visiems mano nuoširdžiausias ačiū.

VILNIAUS V Y S K U P I J A IR J OS G Y V E N T O J A I

Vyskupijos sandara

Vyskupijos ribų kaita Vilniaus vyskupija savo istoriją rašo nuo Lietuvos krikšto. Ji buvo didžiausia ir svarbiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupija, o Vilnius - svar­ biausias katalikų religinis centras. Valstybės žlugimas lėmė tolesnį šios vyskupijos likimą. Kaip politinei san­ tvarkai pakitus ši vyskupija egzistavo, koks buvo jos plotas ir administracinė struktūra, jau turime gan išsamius lenkų istorikų kunigų Jano Kurčevskio (Kurczewski), Boleslavo Kumoro ir Tadeušo Krahelio, taip pat Jano Skarbeko ir Stanislavo Litako tyrimus1. Dėl to šis mūsų darbo skyrius bus daugiau kom­ piliacinio nei savarankiško tyrimo pobūdžio. Po Abiejų Tautų Respublikos 1793 ir 1795 m. padalijimų kone visa seno­ ji Vilniaus vyskupija teko Rusijai ir tik keletas parapijų - Prūsijai. Carienė Kotryna II, lyg keršydama už savo šalininko Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio žūtį Kosciuškos sukilėlių nuosprendžiu, nė kiek nedvejodama 1795 m. rugsėjo 6(17) d. įsaku Vilniaus vyskupiją panaikino. Jos vietoje įkūrė didelę Livonijos (Inflantų) vyskupiją, kuri apėmė buvusią Livonijos vysku­ piją (Kuršą ir Livonijos vaivadiją) ir visą Rusijai tekusią buv. Vilniaus vys­ kupijos dalį. Vyskupijos rezidencija paskirtas Vilnius, tačiau vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis keletą pirmųjų metų geriau jautėsi Peterburge ir Gardine, Lietuvos generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino rezidencijoje. Kotryna II jau 20 metų tęsė savavališką Katalikų Bažnyčios administra­ vimą, vyskupijas steigė ir jų plotą keitė, kaip jai buvo parankiau, beje, nė kiek nepaisydama etninės gyventojų sudėties. Vilniaus vyskupijos likimas 1.

J. Kurczevvski, B\skupstwo wileriskie, Wilno, 1912, p. 182-249; B. Kumor, Granice metropolii i diecezji polskich (968-1939). Archnva, biblioteki i muzea koicielne, Lublin, 1970, p. 281-284, 300-303; B. Kumor, Vstroj i organizacja Koicioia polskiego w okresie niewali narodowej 1772-1918, Krakbvv, 1980; T. Krahel, Zarys dziejovv (archi)diecezji vvileriskiej, Studia Teologiczne, Bialystok i in., 1987-1988, Nr. 5/6, p. 28-30; J. Skarbek, Organizacja parafialna w die­ cezji vvilenskiej w latach 1772/3-1914, ten pat, p. 118-143; S. Litak, Stosunki košcielne na ziemiach litevvsko-ruskich vv latach 1772-1815, Ziem ie polnocne Rzeczypospolitej polsko-litewskich iv dobie rozbiorowej 1772-1815, Warszawa-Torun, 1996, p. 71-76.

VYSKUPUO S SANDARA

ištiko ir Kameneco, Kijevo bei Lucko vyskupijas. Šv. Sostas šių Bažnyčios administracinių pakeitimų nepripažino, tad ir naujoji Livonijos vyskupija liko kanoniškai neįteisinta. 1796 m. lapkričio 6(17) d. Rusijos imperijos sostą užėmė Povilas I, jis vos mėnesiui praėjus grąžino Livonijos vyskupijai Vilniaus vyskupijos vardą. Dar Kotrynos II laikais buvo pradėtos derybos su Šv. Sostu. Pastarasis reikalavo atkurti panaikintas vyskupijas, tačiau sutiko jų ribas derinti prie ištikusių politinių pokyčių. į Peterburgą atvyko apaštalinis delegatas Laurentijus Litta. Tačiau Povilas I naujo vyskupijų perskirstymo ėmėsi su juo nepasitaręs. 1798 m. balandžio 28 d. įsaku Valdančiajam senatui „Apie šešių Romos tikėjimo vysku­ pijų buvimą“ įsteigė Mogiliavo arkivyskupiją, apimančią Baltarusijos ir Kijevo gubernijas, Vilniaus vyskupiją Lietuvos ir Kuršo gubernijų ribose, Žemaičių vyskupiją vakarinėje Lietuvos gubernijos dalyje (Telšių, Raseinių ir Šiaulių aps­ kritys), Lucko vyskupiją Voluinės gubernijoje, Kameneco - Podolės gubernijo­ je ir Minsko - Minsko gubernijoje. Vilniaus vyskupu paskyrė J. N. Kosakovskį2. L. Litta į tai pažiūrėjo atlaidžiai ir 1798 m. liepos 28-29 (rugpjūčio 8-9) d. de­ kretais vyskupijų pertvarkymą kanoniškai patvirtino. Jam pritarė ir popiežius Pijus VI, paskelbęs atitinkamą 1798 m. gruodžio 15 d. (n. s.) bulę3. 1798 m. vyskupijų pertvarkymas ir aukščiausias įteisinimas jau forma­ liai atskyrė Vilniaus, kaip ir Žemaičių, vyskupijas nuo senosios lenkiškos Gniezno metropolijos. Mogiliavo arkivyskupas gavo visos Rusijos imperi­ jos katalikų metropolito teises. Vilniaus vyskupijos plotas siekė vos pusę LDK laikų vyskupijos ploto, iš viso 107 tūkstančius km2. Jos gyventojų sudėtis buvo multietninė, vyravo lietuviai, tačiau labai daug gyveno ir katalikų slavų - rusinu (baltarusių ir ukrainiečių), lenkų. 1798 m. vyskupijų ir gubernijų ribas norėta suderinti. Netrukus jos smar­ kiai pakito ir išsiderino. 1797 m. Povilas I buvo sudaręs Lietuvos guberniją su centru Vilniuje, tačiau į sostą sėdęs Aleksandras I, norėdamas maždaug suvienodinti gubernijų gyventojų skaičių, dydžiu išsiskiriančią Lietuvos gu­ berniją padalijo į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, paval­ džias Vilniaus generalgubernatoriui. Pietinė ir rytinė Ašmenos, Vilniaus ir Trakų apskričių riba skyrė Lietuvos Vilniaus guberniją nuo Lietuvos Gardino gubernijos, kuriai, beje, teko ir lietuviška Lydos apskritis. Šį Lietuvos gubernijos padalijimą į dvi dalis sekė sumanymas atitin­ kamai suskaidyti ir Vilniaus vyskupiją. Šį klausimą paliesime tik prabė2. 3.

ПСЗ, t . 25,1798-1799, C. Петербург, 1830, p. 222-224, Nr. 18504. Акты и грамоты о устройстве и управлении Римско-католической церкви в империи Российской и Царстве Польском, С. Петербург, 1849, р. 71—79,125-133. S. I.ittos dekretų ir Pijaus VI bulės publikacija.

1 9

20

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

gomis, nes bandymą įkurti Gardino vyskupiją jau išsarpiai aprašė Aldona Prašmantaitė4. Paraišką dėl Gardino vyskupijos steigimo 1802 m. pradžioje Lietuvos generalgubernatoriui Leontijui Benigsenui ir Mogiliavo arkivys­ kupui metropolitui Stanislovui Siestrencevičiui pateikė Lietuvos Gardino bajorų susirinkimo (seimelio) vadovas (maršalas) Stanislovas Nemcevičius (Niemcewicz). L. Benigsenas pastarojo atsiliepimą su savo lydraščiu pa­ siuntė vidaus reikalų ministrui grafui Viktorui Kočubėjui. Prašyta Gardino vyskupiją steigti panaudojant Žemaičių vyskupijos vadovybės etatus ir pa­ pildomai neapsunkinant valstybės iždo. Netgi tiesiog sakoma, kad į Gardiną reikia perkelti Žemaičių vyskupą, kapitulą su kanauninkais (juos būtų seku­ si ir konsistorija bei dvasinė seminarija.) Tai reiškė, kad Žemaičių vyskupija turėjo būti panaikinta ir Vilniaus vyskupijos ribos visiškai suderintos su naujosios Lietuvos Vilniaus vyskupijos ribomis. V. Kočubėjus šį prašymą perdavė carui, o šiam paliepus - S. Siestrencevičiui. Tuo tarpu sunerimo Žemaičių vyskupijos vadovai ir vietos bajorai. Vyskupijai ginti jie iškėlė jos tautines ypatybes ir istorinę tradiciją. Šiaulių apskrities ba­ jorai raštu kreipėsi į Vilniaus gubernijos bajorų vadovą ir patį vidaus reika­ lų ministrą įrodinėdami, kad Žemaičių kunigaikštija „yra atskira provincija, kuri išsiskiria savo ypatybėmis, kalba ir papročiais, kurie visiškai skirtingi ne­ kaip Lietuvoje“5. Dėl to Žemaičių vyskupijos, kuri egzistavo nuo Vytauto lai­ kų ir kurią patvirtino carai, panaikinimas sukeltų gyventojų nepasitenkinimą, o Vilniaus vyskupija pasidarytų pernelyg didelė. Vilniaus vyskupui žemaičių tarmė ir buitis liktų nepažįstama, kraštas būtų tolimas vyskupijos užkampis. Atvirkščiai, katalikų patogumui Žemaičių vyskupiją reikią netgi išplėsti, prie jos prijungti Upytės apskritį ir visą Kuršą, kuris jai priklausė ligi Livonijos vyskupijos sudarymo. Kuršo gyventojų kalba esanti panaši į žemaičių kalbą, todėl būtų patogu kunigus kilnoti po visą vyskupiją. Žemaičių vyskupo įpareigoti savo vyskupiją gynė Romos katalikų dvasi­ nės kolegijos asesorius, atstovavęs savo vyskupijai, arkidiakonas kunigaikš­ tis Ignotas Giedraitis ir katedros kanauninkas Karolis Šendalis de Šlikas. I. Giedraitis savo memorandume L. Benigsenui kartojo Šiaulių apskrities bajorų argumentus. De Šlikas skundėsi Peterburge rezidavusiam Šv. Sosto nunciatūros auditoriui Joanui (Giovanni) Antonijui Benvenuti, pabrėžda­ mas kėsinimąsi į vyskupijos ir kanauninkų turtą6. Į gynimo akciją įsijungęs 4.

5. 6.

A. Prašmantaitė, Dėl Žemaičių vyskupijos centro perkėlimo į Gardiną XIX a. pradžioje, Lietuvos istorijos metraštis, 1996 metai, Vilnius, 1997, p. 80-89; A. Prašmantaitė, Žemaičių vyskupas luozapas Arnulfas Giedraitis, Vilnius, 2000, p. 94-102. Minėtų bajorų 18 0 2 11 11 raštas V. Kočubėjui, LVIA, f. 378, BS, 1802 m „ b. 395, 1. 4. Codex mednicensis seu Samogitiae dioecesis, d. 2, Roma, 1989, p. 654, Nr. 500.

VYSKUPIJOS

SANDARA

vyskupas J. A. Giedraitis minėjo, kad Vilniuje per pusmetį buvę prikurta daug Gardino vyskupijos steigimo projektų. Arkivyskupas metropolitas S. Siestrencevičius stojo į Žemaičių vyskupijos vadovų pusę, nes vyskupija patvirtinta caro, be to, reikią skai­ tytis su jos istorija ir etnine katalikų sudėtimi. S. Siestrencevičių pasekė ir L. Benigsenas7. Vil­ niaus vyskupijos plotas nepakito, juolab kad se­ nųjų vyskupijų naikinimas ir naujų steigimas buvo Romos kurijos prerogatyva. S. Siestrencevičiaus vaidmuo minėtuoju atveju buvo svarbus, bet tai nerodė, kad šis Bažnyčios hierarchas būtų buvęs esamos katalikų administra­ cijos sergėtojas. Po Vilniaus vyskupijos adminis­ tratoriaus Jeronimo Stroinovskio mirties 1815 m. S. Siestrencevičius atgaivino dar XVIII a. pabai­ Lietuvaitė su verbomis. Dail. K. Ruseckas. LDM (Lietuvos tapyba, Vilnius, 1983, ii. 25). goje Lietuvoje sklandžiusią idėją įkurti Vilniaus arkivyskupiją ir metropoliją. S. Siestrencevičius manė, kad iškėlęs Vilniaus vaidmenį galės Mogiliavo arkivyskupiją paversti paprasta vyskupija ir jos anklavą - Balstogės arkidekanatą - prijungti prie Vilniaus arkivyskupijos8. Būta dar kito šio projekto varianto: Rusijos imperijoje sudaryti dvi monopolijas Mogiliavo ir Vilniaus, prie Vilniaus prijungus Lenkijos Karalystės vyskupijas. Pats S. Siestrencevičius siekė tapti kardinolu, imperijos kataliku primų ir nuolatiniu Apaštalų Sosto legatu. Romai S. Siestrencevičius jau buvo gana įgri­ sęs, nepalankiai žiūrėta ir į jo projektus, kuriuos dar kėlė ir vėlesni Mogiliavo arkivyskupai metropolitai. 1838 m. spalio 21 d. Romos kurija atsakė, jog dėl Vilniaus arkivyskupijos steigimo ir metropolijos būstinės perkėlimo sutiktų tik su sąlyga, kad vyskupijų skaičius imperijoje nesumažėtų. Derybos nutrū­ ko. 1840 m. gruodžio 14 d. Grigalius XVI kanonizavo naują Vilniaus vyskupą ordinarą Andrių Benediktą Klongevičių9. Tolesnį Vilniaus vyskupijos ploto pakitimą nulėmė 1843 m. Vilniaus gu­ bernijos suskaldymas į Vilniaus ir Kauno gubernijas bei Rusijos konkordatas su Šv. Sostu. Kauno gubernijai teko Vilniaus gubernijos Kauno, Ukmergės, Panevėžio (Upytės) ir Zarasų apskritys. Prie likusios senosios Vilniaus gu­ bernijos dalies - Vilniaus, Trakų, Ašmenos ir Švenčionių (Užnerio) apskri7. 8. 9.

L. Benigseno 1802 12 20 raštas V. Kočubėjui, LVIA, f. 378, BS, 1802 m „ b. 395, 1.17. ]. Kurczevvski, Biskupstwo wilenskie, p. 507-509. B. Kumor, Początki metropolii vvileriskiej, Sludia Teologiczne, 1987/1988, Nr. 5/6, p. 80-81.

21

22

VILNIAUS VYSKUPIJA

IK JOS G Y V E N T O J A

čių - iš Minsko gubernijos buvo prijungtos Dysnos ir Vileikos apskritys ir iš Gardino gubernijos - Lydos apskritis. Be to, Gardino gubernija dar. neteko Naugarduko apskrities, ji prijungta prie Minsko gubernijos, bet įgijo visą buv. Balstogės sritį - Balstogės, Bielsko (ji sujungta su Drogičino apskritimi) ir Sokulkos apskritis. Vilniaus bei Gardino gubernijų ribos visiškai nebesideri­ no su Vilniaus vyskupijos ribomis. 1847 m. liepos 22 (rugpjūčio 3) d. Rusijos sudarytas konkordatas su Šv. Sostu skelbė, kad imperijoje (be Lenkijos Karalystės) lieka 6 senosios vys­ kupijos ir steigiama septinta - Chersono. Vilniaus vyskupijos teritorija buvo sutapatinta su Vilniaus ir Gardino gubernijomis, Telšių, arba Žemaičių, - su Kauno ir Kuršo gubernijomis. Caras Mikalojus I 1848 m. lapkričio 29 d. įsa­ ku šias vyskupijų ribas galutinai įteisino101. Popiežius Pijus IX 1848 m. liepos 5 d. (n. s.) bule naująjį vyskupijų atribojimą taip pat patvirtino". Tuo būdu Vilniaus vyskupija vėl neteko apie ketvirtadalio savo ploto ir ypač sumažėjo lietuviškoji vyskupijos dalis. O gretima Žemaičių vyskupija tapo didele lietu­ viška vyskupija (žr. 1 žemėlapį). Vilniaus ir Žemaičių vyskupijas atskirti, t. y. nustatyti naujas jų ribas, buvo sudėtinga. Daugelį dekanatų ir net parapijų kirto gubernijų ribos, pavyzdžiui, Daugėliškio, Linkmenų, Gegužinės, Molėtų, Kuktiškių, Šešuolių, Videniškių parapijas. Vyskupijų riboms nustatyti Mogiliavo arkivyskupas metropolitas sudarė komisiją ir galutines jos išvadas patvirtino 1849 m. gruodžio 15 d.12. Nuo to laiko šių abiejų vyskupijų teritorija nebekito ligi pat 1918 m. Tiesa, buvo viena laikina išimtis. Po 1863-1864 m. sukilimo sustiprinus Bažnyčios persekiojimą ir Aleksandrui I I 1866 m. lapkričio 22 d. nutraukus konkordatą su Šv. Sostu, 1869 m. liepos 15 d. savavališkai buvo panaikinta Minsko vysku­ pija, - jos bažnyčios (ir parapijos) perduotos Vilniaus vyskupijai'3. Tačiau kai Rusijos diplomatiniai santykiai su Šv. Sostu buvo atkurti, caro 1883 m. balan­ džio 16 d. įsaku buv. Minsko vyskupija vėl tapo atskirta nuo Vilniaus vysku­ pijos ir perduota tiesioginiam Mogiliavo arkivyskupo valdymui. Tik 1917 m. lapkričio 2 d. (n. s.) popiežiaus Benedikto XV bule Minsko vyskupija vėl vi­ siškai atgavo savo statusą. 10. 11. 12.

13-

IIC 3, собр. 2. t . 23, отд. 2,1848, C. Петербург, 1849, p. 56, Nr. 22766. Акты и грамоты.,., p. 214-249. Executorium decretum de limitibus dioecesis Telsensis seu Samogitiensis latum ab... metropolitano Ignatio Holowinski, Vilnae, 1854, p. 1-70. 1857 m. medikas Polikarpas Girštautas (manoma, kad gimtoji jo pavardė Juozapas Juzumas) 1855 m. Žem ai­ čių vyskupo M. Valančiaus užsakymu sudarė šios vyskupijos žemėlapį ir paskelbė brolio kun. Vincento Juzumo (Juzumavičiaus) vardu. Paskui P. Girštautas paruošė visų Rusijos imperijos katalikų vyskupijų žemėlapį, kuriame pavaizduota ir Vilniaus vyskupija - P. Girsztovvt, Mapa rzymsko-katolickich dyecezyi w Rossyi, S. Petersburg, 1857. Šio žemėlapio faksimilinė publikacija - Lietuva žemėlapiuose, Vilnius, 2002, p. 150-151. ПСЗ, собр. 2, t . 44, отд. 1,1869, C. Петербург, 1873, P- 760, Nr. 47307.

i. Vilniaus vyskupijos ribų kaita 1848 m.

24

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR | O S G Y V E N T O J A I

Rusijos vyriausybei magėjo likviduoti ir pačią Vilniaus, vyskupiją. Vidaus reikalų ministras Dmitrijus Sipiaginas 1902 m. kovo 25 d. memorandumu ca­ rui siūlė šią vyskupiją panaikinti, nes ji, ypač jos vadovybė Vilniuje, esanti persisunkusi lenkyste ir kliudanti stačiatikybei ir rusinimui, - 40 metų trun­ kančios administracijos pastangos einančios perniek. Negi vyriausybė turinti globoti savo tikėjimo ir tautos priešus? Panaikinus vyskupiją, Vilnius tapsiąs tikru rusišku miestu'4. Tačiau caras buvo įžvalgesnis, jis nenorėjo tuo aštrinti padėties Šiaurės Vakarų krašte ir gadinti santykių su Šv. Sostu. Beje, ir pats memorandumo autorius netrukus žuvo nuo eserų rankos. Vis dėlto D. Sipiagino siūlymas neliko visiškai pamirštas. Rusijos vyriau­ sybei pradėjus akciją vyskupui Eduardui Ropui pašalinti, Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktorius Vsevolodas Vladimirovas siūlė Rusijos mi­ nistrui rezidentui prie Šv. Sosto Sergejui Sazonovui pasirūpinti Vilniaus vys­ kupijos panaikinimu, tuomet neliksią nė jos vyskupo. S. Sazonovas siūlymą laikė tokiu nevykusiu, kad derėtis su Romos kurija atsisakė15. Po to, atrodo, dėta pastangų, kad vyskupijos likvidavimo klausimą iškeltų vietos gyventojai. Vilniaus rusiškas laikraštis Beloruskaja žiznj paleido gandą, kad Vilniaus vys­ kupiją lietuviai siekia išdalinti Seinų ir Žemaičių vyskupijoms bei Mogiliavo arkivyskupijai. Lietuvių laikraštis Viltis šį gandą tuoj pat paneigė, bet jį pasi­ gavo vietos ir Varšuvos lenkų laikraščiai'6.

Dekanatai ir parapijos Nuo vyskupijos ploto kaitos priklausė dekanatų ir parapijų skaičius. Iš pra­ džių dekanatų ir apskričių pavadinimai sutapo, nors kai kurios parapijos bū­ davo išsidėsčiusios dviejose gretimose apskrityse. Kuršo gubernijoje tebuvo du dekanatai - Kuršo bei Žiemgalos - ir šis skaičius per 45 metus nepakito. Gardino gubernijoje dekanatų padaugėjo nuo 8 iki 10, nes po du dekana­ tus turėjo Lydos ir Naugarduko apskritys. 1843 m. pertvarkius gubernijas, Vilniaus gubernijos dekanatai atsidūrė net 5 gubernijose - Vilniaus (12 deka­ natų), Gardino (6), Kuršo (2), Kauno (8) ir Minsko (2). Po 1848 m. Vilniaus vyskupijos reorganizavimo dekanatų skaičius stabi­ lizavosi (žr. 1 lentelę; žr. 2 žemėlapį). Tiesa, iš buv. Minsko vyskupijos laiki­ nai prie Vilniaus vyskupijos buvo prijungta dar 10 dekanatų su 51 parapija (1880 m. liko 49 parapijos). Šie dekanatai buvo labai maži, iš jų net 7 turėjo vos po 3-5 parapijas. 14. 15. 16.

S. Maciejewicz, Charakter narodovvy ziem wschodnich, Gazeta Warszawska, 1920 09 06, p. 2. S. Sazonovo 1907 09 27 raštas V. Vladimirovui, MAß, f. 43, b. 24841. 1. 5-6. I. Kairiūkščio memorandumas apie lietuvių kalbos vartojimą Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, 1912 08 29, M Aß, f. 255, b. 14 9 , 1. 66-68; K. Prapuolenis, Lenkų apaštalai Lietuvoje, Kaunas, 1938, p. 149.

V Y S K U P U O S

25

SA NDA RA

1 lentelė. Vilniaus vyskupijos dekanatai ir parapijų skaičius 1862-1909 m. P a r a p ijų s k a ič iu s G u b e r n i j o s ir d e k a n a t a i 1862 m .

1880 m .

1909 m .

1.

A šm en o s

9

6

8

2.

D ysn o s

12

12

14 12

3.

G ie d r a ič ių

12

11

4.

Lydos

13

12

11

s.

M e r k in ė s

13

14

14

C S -Q

6.

P a v ile ik io

8

7

7

7.

R o d ū n io s

11

11

14

Oi

8.

S la n im o

14

6

6

O (T3

9.

S v y r ių

12

10

11

10.

Š v e n č io n ių

15

15

16

11.

T ra k ų

14

12

16

12.

V ile ik o s

14

7

10

13.

V iln ia u s m .

16

15

18

14.

V iln ia u s a p s .

14

7

9

15.

V y š n ia v o

15

12

14 180

Iš v i s o

192

157

1.

B a ls t o g ė s

15

15

19

J2 , c

2.

B ie ls k o

25

20

20

3.

B ra sto s

11

3

3

D

4.

G a r d in o

14

13

15 2

O

5.

K o b r in o

8

2

•O

6.

P ru ž a n ų

6

4

7

a

7.

S o k u lk o s

15

12

14

8.

V a lk a v is k o

16

13

16

Iš v is o

n o

82

96

Iš v i s o v y s k u p i j o j e

302

239

276

Lentelė sudaryta remiantis: Directorium canonicarum et missarum pro dioecesi vilnensi in a. D. 1863, Vilnae, 1862, p. 84-116; ...¡881, Vilnae, 1880, p. 126-160; ...1910, Vilnae, 1909, p. 139-198.

Tankiausias parapijų tinklas buvo Lietuvos Vilniaus gubernijoje. 18011830 m. jose susidarė dar 17 naujų parapijų (Lietuvos Gardino gubernijoje - tik 4, Kuršo - 1). Iš viso 1845 m. sausio 1 d. vyskupija turėjo 318 parapinių bažny­ čių (iš jų Gardino gub. - 68), 68 filijas, 4 bažnyčias be parapijų, 165 koplyčias ir 4 oratorijas. Vyskupiją aptarnavo 635 kunigai17. Tolesnį parapijų skaičiaus kitimą rodo 1 lentelė. Beje, XIX a. 6-ajame dešimtmetyje koplyčių jau buvo 309, kone kiekviename stambiame dvare ir daugelyje parapijų kapinių. Po 1863-1864 m. sukilimo rusų administracija siekė likviduoti dalį parapi­ jų, ypač ten, kur katalikai gyveno pramaišiui su stačiatikiais. Daugiausia nu17.

Vilniaus vyskupijos administratoriaus 1845 02 01 pranešimas Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriui, LV 1A , f. 604, ap. 4, b. 357. 1 8,14.

2. Vilniaus vyskupijos dekanatai XX a. pradžioje

VYSKUPUOS

SANDARA

27

kentėjo Slanimo, Vileikos, Brastos ir Kobrino dekanatai (žr. i lent.). Skaudus smūgis teko ir Vilniaus apskrities de­ kanatui, kai apie Vilnių buvo kuriamas stačiatikių para­ pijų žiedas. Diskriminuojant lenkų dvarininkus užsimota naikinti jų išlaikomas koplyčias, kurios buvusios pastaty­ tos neteisėtai. Iš Peterburgo nurodyta, kuriomis dienomis šiose koplyčiose leistos pamaldos, ir nustatyta sąlyga, kad jas vestų tik tos pačios parapijos dvasininkai. Be to, jiems koplyčiose uždrausta sakyti pamokslus. Nuo 1864 m. už­ drausta statyti ir remontuoti bažnyčias ir koplyčias be generalgubernatoriaus ir vidaus reikalų ministro leidimo. Net dirbant su leidimu reikalauta, kad bažnyčios neišsi­ skirtų prašmatnumu, nes dvarininkai, remdami šias sta­ tybas, norį pažeminti stačiatikių šventoves18. Po 1905 m. religinės tolerancijos įstatymo katalikų Arkivyskupas metropolitas, Vilniaus vyskupijos administratorius S. Siestrenceparapijos atsigavo, buvo steigiamos naujos parapijos prie vičius. Dail. nežinomas. Fot. V. Zahorskis. buv. filijų bažnyčių, atsikūrė tos, kurios buvo paverstos LNM, A TV10177/1. stačiatikiškomis. Didžiausios parapijos buvo Vilniaus gubernijoje, jos vidutiniškai turėjo po 5,4 tūkstančio parapijiečių. Gardino gubernijoje viena statistinė parapija turėjo puse tūkstančio katalikų mažiau. Kai kurios parapijos buvo labai di­ delės, netrūko ir visiškai mažų. Antai 1907 m. Vilniaus Šv. Rapolo parapija turėjo net 20 300 katalikų, Aušros Vartų - 10 760, o vokiečių Šv. Onos para­ pija - tik 1015 tikinčiųjų. Giedraičių dekanato Širvintų parapija turėjo 8065 parapijiečius, o Dubingių - tik 2587. Švenčionių dekanato Švenčionių parapi­ joje gyveno 13 952 žmonės, o Palūšės - tik 278319. Pagal plotą parapijos buvo mažiausios ten, kur gyveno kone vieni katalikai, o didžiausios, kur katalikų buvo mažuma. Antai viena Kobrino dekanato parapija buvo bent 25 kartus didesnė nei, tarkim, Švenčionių dekanate.

Vyskupijos katalikų skaičius Dėl vyskupijos ploto kaitos nustatyti jos katalikų skaičiaus dinamiką per 120 metų tiesiog neįmanoma. Juolab kad pati vyskupijos administracija tikin­ čiuosius registravo nenuosekliai ir ne iki galo, o rusų valdžia ligi XIX a. 4-ojo 18. 19.

Romos katalikų ir jų dvasininkų teisių varžymai Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašte 1864-1901 m., parengė V. Merkys, LKM A metraštis, t. 20, Vilnius, 2002, p. 272-276. Directorium horarum canonicarum et missarum pro dioecesi vilnensi in annum Domini bissexdilem M CM V I 1I, Vilnae, 1907, p. 176-177, 200, 203, 211-212.

28

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JO S G Y V E N T O J A I

dešimtmečio gyventojų statistika pa­ gal tikybas nesidomėjo. Literatūroje nurodoma, kad 1804 m. vyskupija iš viso turėjo 868 441 kataliką20. 1845 m. sausio 1 d. joje jau gyve­ no 989 576 katalikai (493 760 vyrų ir 495 816 moterų), iš jų Gardino guber­ nijoje - 146 378 (71 821 vyras ir 74 557 moterys)21. Per 4 dešimtmečius jų pa­ daugėjo tik 14%. Per tą laiką bendras Vilniaus ir Gardino gubernijų (ligi 1843 m.) gyventojų skaičius išaugo apie 24%. Žinoma, tai lėmė ne tiek santykinai mažesnis katalikų natūri­ nis prieaugis, kiek gyventojų migra­ cija; matyt, pirmuosius vaisius davė ir katalikų diskriminacijos politika, jų dalies drauge su graikų katalikais priskyrimas stačiatikiams. Mažai tėra duomenų taip pat ka­ talikų procentui nustatyti. Stanislovo Pliaterio apskaičiavimu, apie 1825 m. Vilniaus katedros aikštė, 1863 m. Fot. nežinomas. LNM, I. Neg. 628. Lietuvos Gardino gubernijoje buvo 47,5% katalikų, 33,7% graikų katalikų, 15,0% judėjų, 2,5% sentikių ir 1,3% musulmonų. Lietuvos Vilniaus gubernijoje katalikai sudarė kone tris ketvirtadalius visų gyventojų22. Toliausiai rytuose nu­ tolusios Ašmenos ir Užnerio (Švenčionių) apskritys jau turėjo religinį kontrastą. Jei pastaroji buvo perdėm katalikiška, tai Ašmenos apskrityje katalikai sudarė vos daugiau kaip pusę visų gyventojų (žr. 2 lentelę). Po paskutinio Vilniaus vyskupijos pertvarkymo katalikų statistika jau nuo­ seklesnė ir tarpusavyje palyginama. Kaip rodo 3 lentelė, per šešis dešimtme­ čius vyskupijos katalikų skaičius išaugo pusantro karto - Vilniaus gubernijo­ je daugiau, o Gardino - mažiau. Greta pateikiame 4 lentelę, iš kurios matyti santykinė katalikų dalis tarp visų gyventojų. Pasirodo, katalikų procentas ligi pat I pasaulinio karo mažėjo, ir vyskupijos teritorijoje katalikai liko gyventojų mažuma. Vis dėlto Vilniaus gubernijoje katalikai dar vyravo. Kodėl šie pokyčiai 20. 21.

J. Kurczewski, Riskupstwo wileriskie, p. 525. V'ilniaus vyskupijos administratoriaus 1845 02 01 pranešimas Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriui,

22.

LVIA, f. 604, ap. 4, b. 357, 1. 8,14. S.H.P. [S. Plater], ¡eografia wshodniey czqsi Europy, Wroclaw, 1825, p. 207, 215.

VYSKUPUOS

29

SANDARA

2 lentelė. Ašmenos ir Užnerio apskričių* gyventojų pasiskirstymas pagal tikybą 1840 m. (procentais)

T ik y b o s

A šm e n o s ap s.

U ž n e r io a p s .

K a t a lik ų

5 2 ,6

9 1 ,2

S t a č ia t ik ių (s e n ų jų )

-

0 ,1

B u v . g r a ik ų k a t a lik ų

3 9 ,0

0 ,6

J u d ė jų

7 ,7

2 ,9

K it ų

0 ,7

5 ,2

Iš v is o

1 0 0 ,0

1 0 0 ,0

Lentelė sudaryta remiantis Ašmenos ir Užnerio apskričių zemskinių ispravnikų 1840 08 31 ir 1119 pranešimais Vilniaus gubernijos statistikos komitetui, LVIA, f. 388, ap. i, b. 3 8 , 1. 51; b. 48, 1. 44 - 45* Šių apskričių statistika pateikta nerūpestingai, bendra įvairių tikėjimų gyventojų suma neteisinga, - skaičiuojame nuo tikrosios sumos. 3 lentelė. Vyskupijos katalikų skaičiaus augimas 1857-1914 m.

V iln ia u s g u b . s k a ič iu s

G a r d in o g u b .

Iš v i s o

%

s k a ič iu s

%

s k a ič iu s

%

1857

594 334

1 0 0 ,0

293 839

1 0 0 ,0

8 8 8 173

1 0 0 ,0

1879

698 736

1 1 7 ,6

310 496

1 0 5 ,7

1 0 0 9 232

1 1 3 ,6

1897

935 849

1 5 7 ,5

386 519

1 3 1 ,5

1 322 368

1 4 8 ,9

1914

975 318

1 6 4 ,1

4 1 7 392

1 4 2 ,0

1 392 710

1 5 6 ,8

Lentelė sudaryta remiantis: ГТ. Бобровский, Гродненская губерния (Материалы для географии и статистики России), ч. і, С. Петербург, 1863, р. 125-127; А. Корева, Виленская губерния (Материалы...), С. Петербург, 1861, р. 314-316; Памятная книжка Гродненской губернии на 1881 год, Гродна, 1880, Статистико-справочные сведения, р. 18; Памятная книжка Виленской губернии на 1881 год, Вильна, 1880, p. VII; Первая всеоб­ щая перепись населения Российской империи, ¡897 г., т. 4: Виленская губерния, тетр. з, С. Петербург, 1904. Р- 54- 55.12 lent.; 1. 11: Гродненская губерния, С. Петербург, 1904, р. 121, 14 lent.; j. Skarbek, Organizacja parafialna w diecežji wilenskiej w latach 1772/3-1914, Studia Teologiczne, 1987-1988, Biatystok i in., 1988, p. 142. 4 lentelė. Vilniaus vyskupijos katalikų procentas tarp visų gyventojų 1857-1911 m.

M e ta i

V iln ia u s g u b .

G a r d in o g u b .

Iš v i s o

1857

7 0 ,7

3 5 ,0

5 2 ,9

1879

5 9 ,6

2 6 ,6

4 3 ,2

1897

5 8 ,8

2 4 ,1

4 3 ,6

1910 -1 91 1

5 8 ,8

2 4 ,0

4 3 ,5

Lentelė sudaryta remiantis 3 lent. šaltiniais (išskyrus J. Skarbeko veikalą) ir Ф. А. Брокгауз, И. А. Ефрон, Новый энциклопедический словарь (С. Петербург), 1 . 10, р. 542,1 . 15, р. 75.

VILNIAUS VYSKUPIJA

3 0

IR J O S G Y V E N T O J A I

vyko katalikų nenaudai, būta keleto priežasčių. Visų pirma,.atsiliepė gyventojų migracija. Vilniuje, svarbiame rusų administraciniame centre, susidarė didelė rusų stačiatikių bendruomenė. Katalikų kilmės inteligentija savo krašte nega­ lėjo gauti valstybinės tarnybos. Po baudžiavos panaikinimo kaimo ir miesto varguomenė uždarbio ieškoti vyko į Rusijos pramonės centrus ir Vakarų šalis. Žydų sėslumo zonos gyventojus judėjus Vilnius viliojo kaip reikšmingas žydų religinis, prekybos ir smulkiosios pramonės bei amatų centras. Per 1897 m. gy­ ventojų surašymą Vilniaus gubernijoje stačiatikiai jau sudarė 26,1%, judėjai 12,9% visų gyventojų. Dysnos ir Vileikos apskrityse stačiatikiai ryškiai vyravo. Vilniaus mieste nuo 1860 iki 1897 m. gyventojų padaugėjo bent 2,5 kar­ to, tačiau katalikų santykinai sumažėjo nuo 50,1% iki 36,9%. Tik vėliau, po 1905 m. revoliucijos, Vilnius ėmė atsigauti kaip lietuvių ir lenkų kultūros ir pramonės centras. I pasaulinio karo išvakarėse (1912 m.) čia katalikai sudarė 48,2% visų gyventojų. Karo metu, kai iš Vilniaus pasitraukė visa rusų admi­ nistracija, mokyklos ir dalis gyventojų, per 1916 m. miesto gyventojų surašy­ mą katalikų jau rasta 54,i%23. Religiniu atžvilgiu Vilniaus vyskupijos teritorija buvo marga, tačiau vis dėlto išsiskyrė katalikiški arealai. Katalikai vyravo visoje Vilniaus gubernijoje, išskyrus Vilniaus miestą, Dysnos ir Vileikos apskritis. Gardino gubernijoje ryškiai katalikiškos liko Balstogės ir Sokulkos apskritys.

23.

M. Brensztejn, Spisy ludnoici m. Wilna za okupacji niemieckie, od d. i listopada 1915 r., Warszawa, 1919, p. 21.

Tautinė katalikų sudėtis 1798-1864 m.: nuo politinės prie kultūrinės tautos

Abiejų Tautų Respublikos likvidavimas sutrukdė prasidėjusį procesą, kai „pilietinė“ gyventojų dalis, istorinė bajoriškoji lenkų ir lietuvių tauta keitėsi į moderniąją lenkų tautą. Šis procesas buvo ryškus ir Vilniaus vyskupijoje, kurios teritorija apėmė lietuvių ir slavų etnosų sandūrą ir jų paribius. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. visoje Europoje senosios dinastinės mo­ narchijos, besiremiančios kilmingųjų luomų bendrumu, savaime ir ypač valingu vadovavimu iš viršaus transformavosi j demokratiškesnes etnines bendruomenes, kurių svarbiausia jungtis greta politinės buvo ir kalbinė1. Ryškiausias šio proceso modelis buvo moderniosios prancūzų tautos, api­ mančios visus socialinius sluoksnius, susidarymas. Jos svarbiausia jungtis liko valstybinė-politinė ir kalbinė, į kitas vietines etnokultūrines, etnolingvistines bendruomenes nebuvo atsižvelgta. Tautietis ir pilietis Prancūzijoje tapo vienareikšmėmis sąvokomis. Skirtingai šiuolaikinės tautos formavosi ten, kur etnokultūrinės ben­ druomenės buvo pajungtos svetimoms valstybėms arba padalytos tarp kaimyninių šalių. Tokių etnosų pavyzdžiu Rogessas Brubakeris pateikia vokiečius. Moderniosios vokiečių tautos susidarymas buvo įmanomas per integracinius tautinius sąjūdžius. Jų rezultatas buvo tautinės valstybės susikūrimas2. Šio poskyrio tikslas yra išsiaiškinti tautinę Vilniaus vyskupijos gyvento­ jų sudėtį ir aptarti minėtųjų dviejų skirtingų šiuolaikinių tautų susidarymo prielaidų atšvaitus, rastus ano meto statistikoje, jos metodikoje, etnonimijoje, kultūrinės visuomenės opinijoje. Be to, keliamas klausimas, kaip ir kodėl lygiagrečiai egzistavo buvusios politinės tautos ir etnokultūrinių tautų (ben1. 2.

B. Anderson, Įsivaizduojamos bendruomenės, Vilnius, 1999, p. 104-105. R. Brubaker, Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje, Vilnius, 1998, p. 17.

VILNIAUS VYSKUPIJA

3 2

IR JOS G Y V E N T O J A I

drijų) samprata, kaip ji atspindėjo tautinius, politiniusv.luominius-socialinius ir religinius interesus, lietuvių tautinės asimiliacijos skvarbą. Siekiama parodyti, kaip šiomis sudėtingomis etninių santykių sąlygomis buvo sudari­ nėjama tautinės gyventojų sudėties statistika, kokia buvo sudarytojų ir apra­ šytų gyventojų sąveika. Istoriografija šia tema ganėtinai gausi. Dauguma atvejų ji taip pat buvo sąlygojama tautinių santykių ir politinių tikslų. Tai atsiliepė ir jos moksli­ nei vertei. Pirmieji lietuvių tyrinėtojai, susidomėję Vilniaus vyskupijos teritorijos gyventojų tautine sudėtimi, buvo Petras Klimas ir Albinas Rimka. Jie siekė motyvuoti politines lietuvių aspiracijas Pirmojo pasaulinio karo ir Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu. P. Klimas manė, kad lietuvių ir rusų, t. y. baltarusių, skiriamosios ribos reikia ieškoti ten, kur susiduria kompaktiš­ ki katalikų ir stačiatikių arealai. Šiam reikalui argumentacijos jis ieškojo Pompėjaus Batiuškovo ir Aleksandro Ritticho atlase bei Michailo Lebedkino statistikoje3. Platesnėje studijoje vokiečių kalba jis išreiškė nuomonę, kad lietuvių teritoriją rytuose rodo ne tiek kalbiniai duomenys, kiek istoriškai motyvuotos etnokultūrinės ypatybės. Be jau minėtųjų statistikų, šis tyrinė­ tojas pasitelkė Antano Korevos ir Roderiko Erkerto (d’Erkert) statistines lenteles, tačiau atidžiausiai nagrinėjo M. Lebedkiną, nes jis parodė didžiau­ sią lietuvių skaičių bei procentą ir jų pasiskirstymą Vilniaus ir Gardino gubernijų apskritimis4. Vėliau Klimas ilgam mūsų istoriografijoje įtvirtino nuomonę, kad XIX a. viduryje „Vilniaus gubernija ligi pat pravoslavų sie­ nos, arba kitaip sakant, visa Trakų, Vilniaus ir be mažo žiemos rytų kampo Švenčionių apskritis, visas vakarinis Ašmenos apskrities kraštas, maždaug iki Berezinos (Beržuonos, dešiniojo Nemuno intako. - V. M.) upės ir šiau­ rinė Lydos apskrities pusė - yra buvusios lietuviškos ne tik istorine praei­ tim, geografiniais vardais, ne tik savo gyventojų kilme, bet ir kalba“5. A. Rimka tokius klausimus aptarė kur kas trumpiau, jam tereikėjo M. Le­ bedkino statistikos busimosios Lietuvos valstybės teritoriniams siekiams, jos integralumui demografiniu ir ūkiniu atžvilgiais pagrįsti6. Vėl prie panašios te­ matikos jis grįžo 1942-1943 m.7, kai Lietuva buvo netekusi nepriklausomybės 3. 4. 5. 6. 7.

P. Klimas, Lietuva. Jos gyventojai ir sienos, Vilnius, 1917, p. 41-43. K. Werbelis (P. Klimas], Russisch-Litauen. Statistisch-etnographische Betrachtungen, Stuttgart, 1916, p. 70-71R Klimas, Mūši/ kovos dėl Vilniaus 1322-23 - 1922-23, Kaunas, 1923, d. 1, p. 42. A. Rimka, Lietuvos ūkis prieš Didįjį karą. Statistikos tyrinėjimai, Vilnius, 1918, p. 15-22, 27; A. Rimka, Lietuvos ūkis. Statistikos tyrinėjimai, 2 leid., Kaunas-Vilnius, 1922, p. 20. A. Rimka, Lietuvos pietrytinių sričių gyventojų tautybė statistikos šaltinių šviesoje, M AB, f. 276, b. 2 39 , 1. 23-217, su lentelėmis, schemomis, diagramomis ir žemėlapiais. Šis A. Rimkos darbas aprašytas straipsnyje: D. Vizbaraitė, Albinas Rimka apie Vilniaus krašto gyventojus, Lie­ tuvos statistika X X amžiuje, Vilnius, 1999, p. 62-66.

TAUTINĖ KATALIKŲ SUDĖTIS

1798-1864

M.: NUO P O L I T I N Ė S

PRIE

K U LTŪ R INĖS TAUTOS

ir kai kuriant politinę ateities viziją tebebuvo neaiškus rytinių sienų klausi­ mas. Dabar A. Rimkai rūpėjo įsigilinti į lietuviškų žemių demografinę padėtį XIX a. viduryje. Šiame darbe A. Rimka atidžiau, nei ligi tol, nagrinėjo visus reikiamus ano meto statistinius leidinius, domėjosi jų tautinės statistikos rin­ kimo ir apdorojimo metodika, pažymėjo, kad ši statistika rėmėsi pirmine pa­ šalinių stebėtojų informacija. Ją laikė vienu svarbiausių veiksnių, lėmusių šios statistikos objektyvumo lygį. Lenkijos valstybės atkūrimo laikotarpiu XIX a. 6-7-ojo dešimtmečių demografinė Rusijos imperijos Vakarų krašto statistika politiniu požiūriu nebuvo patraukli. Anot Waclawo Studnickio, visi jos autoriai, „daugiau ar mažiau reiškė antilenkiškas tendencijas, turėjo tikslą įtikinti, kad senosios Lenkijos rytų žemės yra ne Lenkija, bet Rusija į...]“8. Kadangi buvo siekia­ ma atkurti Lenkijos valstybę senosiose istorinėse Abiejų Tautų Respublikos ribose, daugiausia dėmesio kreipta ne į tautinę demografiją, o į istorines politines tradicijas. Antai dar 1907 m. istorikas Juzefo Pilsudskio bendražy­ gis Leonas Wasilewskis Lietuvą laikė busimosios Lenkijos valstybės dalimi. Jis Lietuva vadino Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliavo ir Vitebsko gubernijas9. Žinomas lenkų ekonomistas ir statistikas Wtodzimierzas Wakaras, rašydamas apie rytinių „kresų“ gyventojus, XIX a. vidurio sta­ tistikos nelinko nė minėti. Jam svarbiausia buvo kur kas palankesnė 1897 ir 1909 m. statistika10*. Iš dalies šios tendencijos laikomasi ir naujausiuose Piotro Eberhardto veikaluose". Po Antrojo pasaulinio karo istorinė Rytų Lietuvos tautinės sudėties kaita liko aktuali politinei lietuvių emigracijai. Antai Mykolas Biržiška rašė: „Per palyginti trumpą pastarąjį laiką kalbiniu požiūriu nutautę platūs Lietuvos pakraščiai, mūsų įsitikinimu, dar nėra panaikinę mūsų teisių į tuos pakraščius“12. Svarbiausius darbus šia tema parašė Kazys Pakštas ir filosofijos daktaras istorikas Algirdas Budreckis. J. Pakšto tyrinėjimo šerdis buvo M. Lebedkino statistika13. Jam rūpėjo parodyti, kad dideli Vilniaus ir Gardino gubernijų plotai dar XIX a. viduryje buvo gyvenami lietuvių. 8. 9. 10. ii-

12. 13,

W. Studnicki, Zarys statystyczno-ekonomiczny ziem pôlnocno-wschodnich, Wilno, 1922, p. 27. L. Wasilewski, I.itwa i je j ludy, Warszawa, 1907, p. 3-6. W. Wakar, Rozwôj terytoryalny narodowoici polskiej, cz. 3: Statystyka narodowosciowa kresöw wschodiüch, Kielce, 1917 P- Eberhardt, Przemiany narodowosdowe na Bialorusi, Warszawa, (1997I; P. Eberhardt, Liczebnošc i rozmieszczenie ludnosci polskiej na Litwie, Czasopismo Geograficzne, 1996, t. 67, z. 3/4, p. 321-344; P. Eberhardt, Przemiany narodowosciowe na Litwie, Warszawa, 1997. M. Biržiška, Lietuvos rytų ir pietų sienos, Ryti/ Lietuva, red, A. M. Budreckis, Chicago, III, 1980, p. 517. K. Pakštas, Earliest Statistics o f Nationalities and Religions in the Territories o f Old Lithuania, 1861, Bonn, 1958, 43 p. (atspaudas iš Commentationes Balticae, 1956/57, t. 4/5, p. 171-211).

33

34

VILNIA US VYSKUPIJA

IR J O S G Y V E N T O J A I

1980 m. Čikagoje išėjo didelis istorinių bei etnografinių straipsnių rinki­ nys Rytų Lietuva. Pagrindinis straipsnis mums rūpimu klausimu priklauso minėtojo A. Budreckio plunksnai14. Jam buvo žinomi kone visi XIX a. vidurio statistiniai leidiniai, tačiau daugiausia dėmesio, kaip ir K. Pakštas, jis skyrė M. Lebedkinui. Jo lietuvių statistiką laikė patikimiausia, nes ji, esą, surinkta per nepalankius lietuviams klebonus. Sovietų Sąjungoje lietuvių nutautėjimo eigos tyrinėjimas buvo nepa­ geidaujamas, iš pradžių netgi draudžiamas. Pirmasis šios temos ėmėsi Baltarusijos etnografas ir folkloristas Michailas (Moisiejus) Grinblatas. Jis, remdamasis lenkų filologo Jano Safarewicziaus tyrinėjimu apie vietovardžių su priesaga -iški išplitimą15, apskritai lietuviškos kilmės toponimikos papli­ timu Baltarusijoje, katalikų bei stačiatikių arealų sandūra, nustatė pirminį lietuvių gyvenamą plotą ir jo gyventojų slavėjimo padarinius XIX a.-XX a. pradžioje16. Taip jis nejučiomis legalizavo tai, ką lietuvių autoriai jau buvo rašę seniau (P. Klimas, A. Rimka). Iš lietuvių mokslininkų pirmasis sovietmečiu šia tema rašė filologas Aloyzas Vidugiris, dėl atsargumo pasitelkęs baltarusių filologą Fiodorą Klimčiuką. Jų bendrame straipsnyje, pasirodžiusiame keletu variantų17, apžvelgta lietuvių ir slavų arealo sandūros kaita per porą tūkstančių metų, lietuvių kalbinė padėtis XIX a., iliustratyviai pasinaudota ir kai kuriais sta­ tistiniais duomenimis. Kai vėliau A. Vidugiris bendraautoriumi pasitelkė geografą Petrą Gaučą, pasirodė naujas straipsnis, kuris pasižymėjo didesne argumentacija. Autoriai, remdamiesi gausiais įvairios kilmės šaltiniais, parodė maksimalų lietuvių kalbos paplitimą rytuose XIX a. viduryje ir tai grafiškai pavaizda­ vo dviejuose žemėlapiuose18. Jų manymu, tuomet lietuvių sandūros su sla­ vais riba turėjusi eiti pro Ikaznę, Pastovius, Svyrius, Žadiškes, Žiupronis, Graužiškes, Surviliškes, Lazūnus, Dūdas, Žirmūnus, Žubalaitį, Pariečę, Gožę. Viename žemėlapyje parodytos penkios lietuvių nutautėjimo stadi­ jos. Deja, autoriai neatskleidė, kokiais šaltiniais remdamiesi jie tokio tiks­ lumo pasiekė. 14. 15. 16. 17.

j.8.

A. Budreckis, Vilniaus krašto demografinės problemos, Rytų Lietuva, Chicago, 111., 1980, p. 299-338. J. Safarewicz, Rozmieszczenie nazw na -iszki na pograniczu sfowiansko-litewskim, Sprawozdania z czynnošci posiedzen Polskiej Akademii Umiejętnošci, Krakow, 1947, t. 48, p. 45 ir žemėlapis. M. Я. Гринблат, К вопросу об участии литовцев в этногенезе белорусов, Труды Прибалтийской объединенной комплексной экспедиции, т. г Вопросы этнической истории народов Прибалтики, Москва, 1959, р. 523-543. А. Ю. Видугирис, Ф. Д. Климчук, Некоторые вопросы этно языковых процессов на балто-восточнославянском пограничье, Конференция: Этнолингвистические балто-славянские контакты в настоящем и прошлом u - i į февраля 1978 г., Москва, 1978, р. ю -35; К Klimčiukas, A. Vidugiris, Iš etnolingvistinių ir religinių santykių istorijos baltų ir rytų slavų paribio zonoje, Iš lietuvių etnogenezės, Vilnius, 1981, p. 93-99. П. Гаучас, А. Видугирис, Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX в., Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Geografija, 1983,1 . 19, p. 26-73.

TAUTINĖ KATALIKŲ

SUDĖTIS

1798-1864

M.: NU O P O L I T I N Ė S

PRIE K U LTŪ R IN ĖS

TAUTOS

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, P. Gaučas šį straipsnį dar papildė XIX a. vidurio statistikos duomenimis, juos apibendrino savo suvestinėse lentelėse19. Atidžiau į lietuvių nutautėjimo padarinius, kalbos, jos žodyno degradaciją pažvelgė filologas Zigmas Zinkevičius20. Svarbiausios ligšiolinės istoriografijos ir filologinės literatūros pastangos buvo kreipiamos lietuvių ir slavų (baltarusių) kalbų sandūrai nustatyti, šito visiškai nesiejant nei su etnosų sampratos kaita, nei su tuo, kad tautiškumo kriterijai yra kur kas sudėtingesni, jie nesiriboja vien vartojama kalba, ir kad įvairių statistinių duomenų palyginamumas yra problemiškas. Tiesa, kai kuriuos istorinius Vilniaus gyventojų etniškumo klausimus kėlė etnologas Petras Kalnius21, tačiau daugiausia dėmesio skyrė XX a. lietuvių etnokultūrai, o XIX a. aprašė tradiciškai, pateikdamas kai kuriuos statistinius rodiklius su­ vestinėse lentelėse. Šioje istoriografijoje išsiskiria Vlado Sirutavičiaus straipsnis22, kuriame pirmą kartą keliamas klausimas dėl tuometinėje Lietuvos visuomenėje ir rusų administracijoje kintančios tautiškumo sampratos. Tiesa, autorius nesiėmė konkrečiai gvildenti tautinės statistikos patikimumą, tačiau rašė, kodėl sta­ tistikos mokslas radosi ir kaip iškilo politinės ir kultūrinės-lingvistinės tautų sampratos bei jų prieštara.

Politinės tautos atgarsiai Kaip minėjome, Abiejų Tautų Respublikos politinės luominės tautos trans­ formacija į moderniąją demokratinę tautą buvo prasidėjusi dar XVIII a. pa­ baigoje ir vyko panašiai kaip Prancūzijoje. Antai 1791 m. gegužės 3 d. konsti­ tucija valdančiąją tautą, t. y. monarchijos „piliečius“, tapatino su lenkų tauta ir dėjo pagrindus tautinei valstybei23. Sąvokos Respublikos pilietis ir lenkas darėsi sinonimais. Tai skatino ir toks integracinis veiksnys, kaip lenkų kalba, jau anksčiau tapusi valstybinio, kultūrinio gyvenimo ir iš dalies švietimo kal­ ba. Pasak lenkų istoriko Juliuszo Bardacho, „politinė tauta sujungė privilegi­ juotas grupes, luomus, kurie dalyvavo politiniame gyvenime, nepriklausomai 19.

F. Gaučas, Lietuvių-gudų kalbų paribio etnolingvistinė situacija 1795-1914 m., Lietuvos Rytai, Vilnius, 1993, p. 42100; P. Gaučas, Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida: XVII a. antroji pusė-1939 m. Istorinė-geografinė analizė, Vilnius, 2004, p. 21-72. 20. Z. Zinkevičius, Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius, 1993, p. 137 ir kt. 21. P. Kalnius, Etniniai procesai Pietryčių Lietuvoje X X a. antrojoje pusėje, Vilnius, 1998, p. 33-34; P. Kalnius, Lietuvių tautos demografinės ir etnokultūrinės raidos bruožai X IX -X X a., LKM A metraštis, Vilnius, 2003, t. 22, p. 264-269. 22. V'. Sirutavičius, Tautiškumo kriterijai multietninių visuomenių statistikoje. X IX a. vidurio Lietuvos pavyzdys, Lietu­ vos istorijos metraštis, 1998 metai, Vilnius, 1999, P- 74-85. 23. H. Wisner, Cesury i lata. O stosunkach polsko-litevvskich raz jeszcze, Tematy polsko-litevcskie. Literatūra. Edukacja, Olsztyn, 1999, p. 35.

35

36

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

nuo etninės kilmės, kalbos, tikybos. Politinės tautos ryšys,su tąja valstybe, su kuria tapatinosi, tapo stiprus“24. Po Respublikos likvidavimo kova dėl valsty­ bės atkūrimo liko svarbiausia politinės tautos funkcija. Lenkų istorikas Janas Jurkiewiczius pažymėjo, kad XIX a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorų patriotizmas buvo visuotinis25. Tiesa, LDK dvasininkų, bajorų ir iš dalies miestiečių luomų žmonės sena tradicija vadinosi lietuviais, tačiau iš tikrųjų jie jau buvo politinės lenkų tautos subtauta. Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priepriešos, jie imti tiesiog painioti. Antai svetimšalis Vilniaus universiteto profesorius Juzefas Frankas nematė jokio lietuvio ir lenko skirtumo, o lietuvių gimtąja kalba laikė lenkų kalbą26. Šia prasme reikia suprasti ir istoriką Mykolą Balinskį, kuris savo 1835 m. Vilniaus statistikos leidinyje nurodė lietuvius, bet lenkų neminėjo27. Politinės tautos, nepriklausomai nuo jos etninės, religinės sudėties, raiš­ ką matome per visus sukilimus. Patys sukilėliai, kovoję Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje, vadinami lenkais. 1830-1831 m. sukilimo vadovy­ bės atsišaukime Broley Žemayszicy yr Letuwininkay sakoma: „Po pabayktos waynos, kayp jau niewiena Maskole nepalyks Žemaysziose, palikset tuo kartu tykrays Lankais walnays [,..]“ 28. Politinės tautos samprata anuometinėje bajoriškoje visuomenėje buvo tiek tvirta, kad ji paveikė net rusų administraciją. Pavyzdys - 1838-1840 m. gyven­ tojų tautinės sudėties statistika, kurią sudarinėjo apskričių bajorų vadovai ir zemskiniai ispravnikai. Nors pareigūnai buvo skirtingi, tačiau jų statistika iš esmės sutapo, dažnai jie tiesiog vieni nuo kitų nusirašinėjo. Šia prasme įdomi Ašmenos ir Užnerio (Švenčionių) apskričių statistika (žr. 5 lentelę). Imantis ją nagrinėti, reikia nurodyti, kad ji sudaryta atsainiai. Antai, iš viso Ašmenos apskrityje rasta 89 420 vyrų ir tik 61 950 moterų. Tokio didelio skirtumo ne­ galėjo būti. Matyt, vyrų apskaita buvo geresnė dėl įprastinių revizinių sura­ šymų, kuriems moterys nerūpėjo. Be to, susumavus visų parodytų tautybių dėmenis, ligi bendros sumos trūksta trečdalio gyventojų (1 lentelėje ėmėme tikrąją sumą). Ir Ašmenos, ir Užnerio apskrityse lietuvių procentas nurodytas labai dide­ lis. Tik apie 10% tesudarė kitų tautybių gyventojai - daugiausia etnoreliginės grupės: žydai, totoriai ir rusai sentikiai. Lenkų (mozūrų, Palenkės genčių at24. 25. 26. 27. 28.

J. Bardach, Wieloszczeblowa švviadomošč narodowa na ziemiach litewsko-ruskich Rzeczypospolitej w X V II-X X wieku, Krajowosc-tradicje zgody narodow w dobie nacjonalizmu, Poznan, 1999, p. 12. J. Jurkiewicz, Koncepcja krajowa a przemiany stosunkow narodowoiciowych na Litvvie i Bialorusi w początkach XX wieku, Krajowosc..., p. 120. J. Frankas, Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius, 2001, p. 54, 64, 303 ir kt. M. Balinski, Opisanie statystyczne miasta IVilna, Wilno, 1835, p. 61. Z. Ivinskis, Nežinomas 1831 m. sukilėlių atsišaukimas lietuvių kalba, Athenaeum, Kaunas, 1938, t. 9, sąs. 1, p. 102.

TAUTINĖ

KATALIKŲ SUDĖTIS

1 7 9 8 - 1 8 6 4

M.: NUO P O L I T I N Ė S

PRIE

KULTŪRINĖS

TAUTOS

37

\T

stovų) nurodyta labai mažai arba vi­ siškai nenurodyta. Kaip matyti iš šių ispravnikų pateiktos luominės statis­ tikos, lietuviais laikomi visi bajorai ir valstiečiai. O religinis pasiskirstymas rodo, kad lietuviais vadinami kata­ likai ir naujieji stačiatikiai, t. y. buvę graikų katalikai (unitai)29. Lygiai to­ kiu pat metodu tautinis gyventojų pasiskirstymas skaičiuotas ankstes­ niuose, 1838 m., visiškai tapačiuose Užnerio apskrities zemskinio ispravniko ir bajorų vadovo pranešimuo­ se30. Įsidėmėtina, kad Ašmenos ir Užnerio apskričių gyventojų tautinės Subatninkų bažnyčia (Cz. Jankovvski, Powiat oszmiariski, d. 4, P- 4 9 ). sudėties procentai iš esmės nesiskyrė nuo tokios pat Upytės (Panevėžio) ir Šiaulių apskričių statistikos procentų, nes šių statistikų sudarymo metodika buvo panaši. Šio pobūdžio statistikoje reikšminga tai, kad tautybei apibūdinti netaiko­ mi socialiniai kriterijai, draugėn susumuojami bajorai ir visų kategorijų vals­ tiečiai. Reikia sutikti su V. Sirutavičiaus mintimi, kad ano meto statistikoje rado atgarsĮ sociokultūrinis procesas, ypač „tradicinio elito demokratėjimas“, t. y. liaudies, kaip tautos dalies, įjungimas31. Deja, kokiai tautybei valstiečiai turi priklausyti, sprendė ne jie patys, o bajorai arba rusų administracijos pa­ reigūnai, savaip supratę pačią tautą. Tęsiant mintį dėl politinės tautos, svarbu panagrinėti, kaip šią tautą suvo­ kė 1863-1864 m. sukilimo vadovai. Šis sukilimas, kaip žinoma, buvo paskuti­ nis iš sukilimų, siekusių atkirsti Respubliką. Jis laikomas demokratiškiausiu, nes deklaravo pilietinių teisių suteikimą valstiečiams, baudžiavinių prievolių nutraukimą. Tačiau mums svarbiausia, ar tai nulėmė naują demokratinę se­ nųjų etnosų, liaudinių tautų individualumo sampratą. Imsime tik tuos suki­ lėlių dokumentus ir laikraštėlius, kurie turėjo tiesiogiai liesti įvairiataučius Vilniaus vyskupijos gyventojus. Bendra sukilimo vadovybė vadinosi Tautine vyriausybe (Rząd Narodowy) arba Lenkų vyriausybe (Rząd Polski). 1863 m. sausio 22 d. (n. s.) Laikinosios 29. 30. 31.

Ašmenos ir Užnerio apskričių zemskinių ispravnikų 1840 08 ir 11 19 pranešimai Vilniaus gubernijos statistikos ko­ mitetui, LVIA, f. 388, ap. 1, b. 3 8 , 1.5 1-5 2 , b. 48, d. 1 , 1. 44-45. Minėti 1838 05 31 pranešimai Vilniaus gubernatoriui, LVIA, f. 388, ap. 1, b. 17 , 1. 4 -8, 37-38. V. Sirutavičius, min. veik., p. 76.

3 8

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A

5 lentelė. Ašmenos ir Užnerio (Švenčionių) apskričių gyventojų (vyrų ir moterų) tautinė sudėtis 1840 m. A šm e n o s ap s.

U ž n e r io a p s .

T a u ty b ė

L ie t u v ių , t . y . ž e m a ič ių ir a u k š t a ič ių R usų M o z ū r ų ir p a le n k ie č ių P r ū s ų , š v e d ų i r it a l ų

iš v is o

%

iš v i s o

%

93 252

9 1 ,8 0

90412

8 9 ,6 1

214

0 ,2 1

7266

7 ,2 0

-

-

209

0 ,2 1 0 ,0 2

35

0 ,0 3

18

7417

7 ,3 0

2906

2 ,8 8

667

0 ,6 6

79

0 ,0 8

Iš v is o

101 5 8 5

1 0 0 ,0 0

100 890

1 0 0 ,0 0

B e to , n e n u ro d y tų

4 9 765

Žydų T o t o r ių

10

Lentelė sudaryta remiantis Užnerio ir Ašmenos zemskinių ispravnikų 1840 08 31 ir 1 1 1 9 pra­ nešimais Vilniaus gubernijos statistikos komitetui, LVIA, f. 388, ap. i, b. 3 8 , 1. 51, b. 48, 1. 44. Pastaba: ši statistika neapima miestiečių luomo katalikų ir buv. graikų katalikų.

tautinės vyriausybės manifestas prie ginklo šaukė Lenkijos, Lietuvos ir Rusios (t. y. trijų buv. Respublikos sudedamųjų dalių) tautą (narod) telktis po kovinėmis Erelio, Vyčio ir Arkangelo vėliavomis32. Lietuvos sukilėlių va­ dovybė 1863 m. vasario 1 d. (n. s.) lietuviškai paskelbė atsišaukimą į valstie­ čius - Manifestas Wiresnibes Linku, už kurio nevykdymą grasinama - „bus korotas Linku sudu wojskavu“33. Sukilėlių Trakų pavieto Felikso Visloucho būrio vadovai kovotojams skaitė, rodos, centrinės vadovybės laišką, cituo­ jantį Prancūzijos užsienio reikalų ministro Aleksandro Florijono Walewskio žodžius, kad „Lenkų krašto ribos baigiasi ten, kur už jį liejamas kraujas“34. Tad ką iš tikrųjų sukilėliai laikė lenkais ir Lenkija, ką - lietuviais ir Lietuva, ką rusais ir Rusia? Dar sukilimo išvakarėse, 1861 m. pavasarį, Bronistavvas Szwarce, kuris vėliau tapo vienu sukilimo vadovų „raudonųjų“, slaptoje Balstogės spaustuvėje pradėjo spausdinti periodinį leidinėlį baltarusių kalba Hutorka dwoch susiedou (Dviejų kaimynų šneka), skirtą daugiausia Vilniaus vyskupijai. Jau pirmajame numeryje rašoma: „Jei, Dieve duok, bus Lenkų valdžia (rząd Polski), tuomet visai tautai (wsiemu narodu) bus duota žemė ir laisvė, valstietis taps lyg bajoras“. Busimosios Lenkų valdžios subjektu lai­ komi lenkai. Kas šie lenkai, atskleidžiama toje pačioje Hutorkoje: „Ir lenkų 32. 33.

34.

Dokumenty Komitetu Centralnego Narodowego i Rządu Narodowego 1862-1864, Wroclaw i in., 1968, p. 37-38. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, Vilnius, 1965, t. 2, p. 50, jo lenkiškas tekstas - Dokumenty Komitetu Centralnego..., p. 502. Lietuviškai ši vadovybė vadinta Tikra Lenku Aukszcziausi Wiresnibe Wisas Karalistes Musu (jos 1863 01 22 (n. s.) atsišaukimas lietuvių k., Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2, p. 48). Šis 1863 06 16 (n. s.) laiškas F. Vislouchui, Sukilimas Lietuvoje ir Baltarusijoje 1863-1864 m., Maskva, 1965, p. 34 (kny­ gos pavadinimas rusų, lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbomis).

TAUTINĖ

K A T A L I K Ų

S U D Ė T I S

1 7 9 8 - 1 8 6 4

M .:

N U O

P O L I T I N Ė S

P R I F. K U L T Ū R I N Ė S

T A U T O S

liaudį katalikišką / Pavertė schizmatiška“, t. y. rusų vyriausybė graikus katali­ kus prievarta prijungė prie Stačiatikių Bažnyčios35. Kaip žinome, tarp graikų katalikų etninių lenkų nebuvo - čia lenkais vadinami baltarusiai. Kitą sukilėlių laikraštėlį baltarusių kalba Mužyckaja prauda pasirašinėjo Jaska nuo Vilniaus, - tai keleto asmenų slapyvardis - Konstantino Kalinausko, Valerijono Vrublevskio ir kt. Visuose septyniuose šio laikraštėlio numeriuo­ se (1862-1863 m.) rašoma, kad svarbiausi tautos (narod), valstiečių ir graikų katalikų engėjai yra maskoliai ir ponai. Maskoliais čia vadinama valdančioji didžiarusių, arba rusų, tauta. Joks etnonimas etniniams baltarusiams įvardyti nevartojamas. Iškeliamas tik šio numanomo etnoso, valstiečių, politinis ben­ drumas su Lenkijos valstiečiais ir diegiama viltis, kad sukilėlių lenkų mani­ festas (polskij manichwest) užtikrins jiems laisvę36. Tradicinį politinės tautos suvokimą atitiko trijų busimosios valstybės sudė­ tinių dalių deklaravimas ir pradėtas naujas administracinis padalijimas. Kaip pavyzdį imkime vien Lietuvą. Pirmoji sukilėlių vadovybė Vilniuje buvo pa­ vadinta Lietuvos provincijos komitetu (Komitet Prowincialny Litewski), kurį jau 1863 m. vasario 27 d. (n. s.) pakeitė Lietuvos provincijų valdymo skyrius (Wydzial Zarządający Prowincjami Litwy). Lietuvos provincija arba provin­ cijos - tai Vilniaus ir Gardino (Vilniaus vyskupija) bei Kauno, Minsko guber­ nijos ir Latgala - Vitebsko gubernijos dalis37. Iš Lietuvos provincijų valdymo skyriaus įsakymo dėl Mogiliavo gubernijos Gori-Gorkų miesto komendan­ to paskyrimo matyti, kad ir šie sukilėliai buvo šiam skyriui subordinuoti38. Lietuvių leksikoje šioje teritorijoje gyvenantys slavai dažniausia vadinti gu­ dais. Tačiau sukilėlių laikraštėlis Žinia apej Lenku wajna su Maskolejs gudų etnonimą vartoja Voluinės, Podolės ir apskritai Ukrainos gyventojams įvar­ dyti39. Vadinasi, tuomet gudų etnonimas buvo neapibrėžtas ir nereiškė vien baltarusių sinonimo. Mat Lietuvos sukilėlių vadovybė Baltarusija vadino vien Mogiliavo ir Vitebsko gubernijas, o baltarusiais - vien jų gyventojus. Modernėjantį etnosų suvokimą sukilėliams nustelbė politinis tikslas - va­ dovaujantis sena politine tradicija kurti pilietinę visuomenę, moderniąją len­ kų tautą, kurioje, lyg sekant prancūziškuoju modeliu, taip pat turėjo susilydy­ ti keli liaudiniai etnosai. Nors sukilimas pralaimėtas, tačiau jis visuomenėje paliko stiprų nacionalis­ tinį užtaisą prieš tuos Vilniaus vyskupijos etnosus, kurie telkėsi į moderniškas 35. 36. 37. 38. 39.

Hutorka dwoch susiedou, 1861 04, Prusa tajna z lai 1861-1864, Wroclaw i in., 1966, d. 1, p. 158-159; 1970, d. 3, p. 301-303. Mužyckaja prauda, 1862-1863, N r. 1-7. ten pat, d. 1, p. 320-329. Augustavo vaivadijos sukilėlių laikraštėlis Žinia apej Lenku wajna su Maskolejs, Prasa tajna z lat 1861-1864, t. 3, P 196. Minėtas 1863 03 01 (n. s.) įsakas. Sukilimas Lietuvoje ir Baltarusijoje, p. 468. Prasa tajna, d. 3, p. 195-196.

39

40

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

vokiško tipo tautas. Daugelis Vilniaus vyskupijos dvasiniųkų taip pat tematė vien minėtąjį moderniosios lenkų tautos kūrimo būdą. Tačiau dėl savos valsty­ bės neturėjimo ir rusų administracijos represijų, tolesnės veikimo šia kryptimi sąlygos buvo nepalankios. Paradoksalu, kad vietiniais etnosais, liaudinėmis tautomis daugiau domėjosi ir, rodos, joms teikė didesnę visuomeninę reikšmę rusų administracija nei senųjų vietinių elitinių luomų atstovų dauguma.

Etnosocialinė tapatybė Politinės tautos sampratos vyravimas Vilniaus vyskupijos visuomenėje ne­ įstengė nuslopinti kylančio inteligentijos domėjimosi etninėmis bendruo­ menėmis, valstietiškomis tautomis, nes valstiečiai imti pripažinti poten­ cialiais visuomenės nariais. Anksčiausiai statistikoje buvo pradėtos išskirti etnokonfesinės gyventojų grupės, įgyjančios atskirus luominius požymius. Pirmiesiems lietuvių tautinio atgimimo ideologams (pvz., S. Daukantui, M. Valančiui) buvo aišku, kad lietuvių tauta - tai dauguma tikrosios Lietuvos gyventojų be jokio pabrėžtino luominio ar apskritai socialinio skirtumo, t. y. ne tik liaudis, bet ir bajorai, kurie prisirišę prie etninių (ne tik politinių) verty­ bių - savosios kalbos ir kultūros. Tačiau vyravęs luominis konservatyvizmas, elitinių luomų susvetimėjimas su savąja liaudimi iš karto ėmė atsispindėti ir etninių bendruomenių, virstančių moderniomis tautomis, sampratoje bei jų statistinėje išraiškoje. Šiuolaikinės gyventojų tautinės sudėties statistikos ištakų ieškotina dar se­ najame Vilniaus universitete, kuriame buvo dėstoma fiziokratų teorija, verti­ nusi liaudį kaip visuomenės ekonominės gerovės kūrėją. Ne vėliau kaip 1816 m.

Lietuvių valstiečiai grįžta iš atlaidų, dail. E. M. Romeris, 1871. MAB, Fg. 2-11.

TAUTINĖ

KATALIKŲ

SUDĖTIS 1 7 9 8 - 1 8 6 4

M .: NUO

PO LITIN ĖS PRIE

KULTŪRINĖS

TAUTOS

universiteto vadovybė, Policijos ministerijos statistikos skyriaus paskatinta, sudarė atskirą statistikos komitetą40. Universiteto auklėtinis filosofijos dakta­ ras Ignotas Emanuelis Lachnickis (1793-1826) parašė pirmą statistinę Lietuvos Gardino gubernijos apžvalgą ir pateikė lentelę apie luominį gyventojų pasis­ kirstymą, valstiečių kategorijas ir etnoreligines grupes41. Tačiau pirmąją tauti­ nės gyventojų sudėties statistiką 1825 m. paskelbė grafas Stanislovas Pliateris (Broel-Plater, 1784-1851)42. Remdamiesi jo statistika sudarėme 6 lentelę. Kokius turėjo šaltinius ir kaip juos apdorojo, S. Pliateris nenurodė. Viena aišku, kad jis šiuos duomenis laikė apytikriais, nes juos pateikė 10 tūkstančių tikslumu. Jam buvo svarbu parodyti bent orientacinę buv. Abiejų Tautų Respublikos terito­ rijos gyventojų etninę sudėtį. Iš tikrųjų, kaip patvirtina šios statistikos analizė, pirminių tautybes fiksuojančių duomenų S. Pliateris nė neturėjo ir jų nerinko. Bendruosius tautinės gyventojų sudėties skaičius jis išvedė iš revizinių sura­ šymų ir religinio pasiskirstymo statistikos. Bajorus ir miestiečius, išskyrus ka­ reivius ir žydus, jis pavadino lenkais, o valstiečius - lietuviais, rusinais arba rusais. Jo rusai - tai sentikių etnokonfesinė grupė. Iš bendro katalikų skaičiaus atėmęs lenkus, t. y. bajorus ir miestiečius, jis gavo lietuvių ir rusinu skaičių, Lietuvos Vilniaus gubernijoje43 iš viso 930 tūkstančių. Kiek iš jų buvo lietuvių ir kiek rusinu, nustatė iš nuomonės. Gardino gubernijoje rusinams priskyrė 6 lentelė. Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijų gyventojų tautinė ir socialinė sudėtis 1825 m. V iln ia u s g u b .

G a r d in o g u b .

T a u t y b ė ir s o c i a l i n ė p a d ė t i s iš v i s o t ū k s t .

%

iš v is o tū k s t.

%

L e n k ų b a jo r ų ir m ie s t ie č ių

100

8 ,3 3

80

1 0 ,0 0

L ie t u v ių v a ls t ie č ių

780

6 5 ,0 0

100

1 2 ,5 0

R u s in u v a ls t ie č ių

50

4 ,1 7

470

5 8 ,7 5

R u s ų v a ls t ie č ių

80

6 ,6 7

20

2 ,5 0

T o t o r ių

10

0 ,8 3

10

1 ,2 5

180

1 5 ,0 0

120

1 5 ,0 0

1200

1 0 0 ,0 0

800

1 0 0 ,0 0

Žydų Iš v i s o

Lentelė sudaryta remiantis: S. H. P. [S. Plater], feografia wschodniej częšci Europy czyli opis krajdw przez wielorakie narody slowianskie zamieszkanych obeymujący Prussy, Xięstwo Poznanskie, Szląsk Pruski, Galiczyą, Rzeczpospolitę Krakowskq, Krolestwo Polskie i Litwę, Wroclaw, 1825, p. 205, 215. 40. 41. 42. 43.

I. E. Lachnicki, Statystyka gubernii litewsko-grodzienskiey, Wilno, 1817, p. V -V I. Ten pat, įklija prie p. 32. lis buvo gimęs Daugėliškyje, Užnerio paviete, 1812-1818 m. tarnavo kariuomenėje karininku, paskui gyveno Lenkijos Karalystėje. 1827 m. pasirodė antras papildytas šios statistikos leidimas Atlas statystyczny Polski i krajdw okoticznych. Lietuvos Vilniaus gubernijai tuomet priklausė Ašmenos, Breslaujos (Zarasų), Kauno, Raseinių, Šiaulių, Telšių, Upytės, Užnerio ir Vilniaus apskritys.

41

42

VILNIAUS

VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

200 tūkstančių katalikų (iš viso jų 380 tūkstančių) ir visus graikų katalikus (270 tūkstančių). Lietuvių skaičius, atrodytų, nustatytas netikėtai didelis. Tačiau ne­ reikia pamiršti, kad tuomet šiai gubernijai priklausė Lydos apskritis, kurios dauguma katalikų kalbėjo lietuviškai. Kadangi S. Pliaterio gyventojų tautinės statistikos pagrindu imtas luominis-socialinis ir religinis pasiskirstymas, jo įvardinti etnosai - etnosocialinės bendruomenės. Tokia tautinė gyventojų sociologizacija buvo ne vien paties S. Pliaterio išmonė. Tai elitinių luomų mąstymo būdo raiška. Tarp savųjų visuomenės ir valdinių, valstiečių, buvo vedama ne tik luominė, bet ir etninė skiriamoji linija. Politinės lietuvių tautos lietuviai kategoriškai per­ vardijami lenkais, o lietuviams paliekami žemiausieji socialiniai sluoksniai. Negalima neigti, kad panašaus dalinio etninio susvetimėjimo būta iš tikrų­ jų. Tradiciškai save lietuviu laikęs Vilniaus poetas ir literatas Vladislovas Sirokomlė, apie 1856 m. keliaudamas per Dūkštų (Vilniaus aps.) parapiją, kažkur tarp Geišiškių ir Europos dvarų lenkiškai užkalbinęs vieną kaimietį, tačiau šis atsakęs, kad jo nesupranta. V. Sirokomlė su jauduliu konstatavo: „Lietuvis lietuvių krašte negalėjau susikalbėti su lietuviu“44. S. Pliateris tarytum kopijavo Vengrijos luominio elito nuostatą, kad šalyje gy­ vena dvi skirtingos tautos: kilmingieji - hungarai ir nekilmingieji - madiarai45. Lietuvoje socialiniai kriterijai tautai apibūdinti liko gyvi kone visą šim­ tmetį, nors išskirtinės bajoriškos tautos likimas jau buvo istorijos nulemtas.

Etnolingvistinės tapatybės pabrėžimas Maždaug tuo pačiu metu, kai S. Pliateris rengė savo etninę statistiką, Peterburgo akademinėje aplinkoje kilo sumanymas tirti slavų išplitimą Rusijos imperijoje ir apskritai Europoje. Drauge su tuo susidomėta teri­ toriniu slavų ir baltų etnosų sąlyčiu. Iš šio darbo pionierių pažymėtinas avantiūristas Adomas Czarnockis (1784-1825), išgarsėjęs Zorijano DolęgosChodakowskio pavarde46. Jis užsimojo ištirti istorinį slavų gyvenviečių arealą. Gavo caro Aleksandro I rekomendacinį laišką gubernatoriams ir 44. 45. 46.

V. Sirokomlė, Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą, Vilnius, 1989, p. 138. [T. Исламов], Венгры, Освободительные движения народов Австрийской империи. Возникновение и разви­ тие. Конец X V III в. - 1849 г., Москва, 1980, р. 139. А. Czarnockis buvo kilęs iš Minsko vaivadijos bajorų. Tarnavo advokato padėjėju Naugarduke ir Minske. Rodos, už tarnybinį nusikaltimą 1808 m. buvo suimtas ir už bausmę paskirtas eiliniu kareiviu. 1811 m. pabėgo į Varšuvos kunigaikštystę, pasikeitė pavardę. Dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją. Napoleonui pralaimėjus, gyveno Galicijoje, Voluinėje, ėmė domėtis istorija. Įgijo Vilniaus universiteto kuratoriaus kunigaikščio Adomo Čartoryskio palankumą, buvo rekomenduotas universitetui, tačiau šis diletanto Z. Dolęgos-Chodakowskio paslaugų atsisakė. 1819 m. apsigy­ veno Peterburge, užsitikrino rusų valstybininko ir kultūros mecenato Nikolajaus Rumiancevo globą. Susipažino su caro rūmų istoriku Nikolajumi Karamzinu, katalikų metropolitu Stanislovu Bogušu Siestrencevičiumi (Czarnocki Adam, Encyklopedya powszechna, Warszawa, 1861, t. 6, p. 182-188).

TAUTINĖ KATALIKŲ

SUDĖTIS

1798-1864

M.: NUO P O L I T I N Ė S PRIE

K U LTŪ R INĖS TAUTOS

pradėjo 4 metus trukusią kelionę po Imperiją. 1822 m. taip pat krei­ pėsi į Lietuvos generalgubernatorių Aleksandrą Rimskį-Korsakovą, pra­ šydamas administracijos pagalbos aiškinantis, kur ėjo pirminė slavų ir lietuvių gyvenviečių riba. A. Czarnockis manė, kad ji galėjo tęstis nuo Drujos prie Dauguvos į pietus per Drūkšių ežerą, pro Dysną iki Žeimenos žiočių ir toliau Nerimi Mikailiškių parapijos bažnyčia. Dail. M. Januševičius, 1857 m. ligi Žiežmarių, ties jais pasukdama (K.Tyszkievvicz, W ilija i je j b rzeg i, Drezno, 1871, p. 131). į Augustavo vaivadijos pusę ir ties Raigardu pasiekdama Prūsijos Lietuvą. Be to, kaip jis sakėsi, turįs ištirti, kur už šios ribos Trakų apskrityje bei Lietuvos Gardino gubernijoje kalbama lie­ tuviškai ir kur - rusiškai (po-ruski)47. Z. Dolęgos-Chodakowskio talkinin­ ku A. Rimskis-Korsakovas paskyrė Vilniaus universiteto profesorių Ivaną Lobojką, kuris pats domėjosi lietuviais ir jų kalba. Vykdydamas įpareigo­ jimą I. Lobojka parašė raštą Vilniaus vyskupijos konsistorijai, Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui, Kameneco ir Minsko vyskupams, Vilniaus graikų katalikų metropolitui ir jų Brastos vyskupui. Pridėjo iš Z. Dolęgos-Chodakowskio gautą lenkišką anketą, kurią reikėjo užpildyti visose parapijose, nurodant, kuriame kaime kiek gyventojų kalba lenkiškai, lietuviškai, latviškai, kurio jie tikėjimo. Duomenis turėjo savo parašu pa­ tvirtinti klebonai arba parapijų administratoriai. Užpildytas anketas buvo nurodyta surinkti konsistorijoms48. Vilniaus konsistorijai grįžo 238 anketos. Ši jas išsiuntė į Maskvą Z. Dolęgai-Chodakowskiui49. Pastarasis anketų duo­ menis žadėjo panaudoti savo studijoje, skelbti žurnaluose, tačiau pažadų netesėjo, nes po poros metų kelionėje mirė. Vėliau Vilniaus vyskupijos gyventojų pasiskirstymą pagal vartojamas kal­ bas ėmė tyrinėti profesionalus rusų statistikas ir etnografas Piotras Keppenas (1793-1864)50. Savo darbo rezultatus apie lietuvių tautas jis atskirais straips47. 48. 49.

50.

Z. Dolęgos-Chodakotvskio 1822 11 09 laiškas A. Rimskiui-Korsakovui ir skelbimas vietos laikraščiui, LVIA, f. 378, BS, 1822 m., b. 24 9,1. 4-6. I. I.obojkos 1822 06 26 raštas Vilniaus vyskupijos konsistorijai bei kitų adresatų sąrašas, anketa, ten pat, 1.1- 3 . Vilniaus konsistorijos 1823 10 15 raštas A. Rimskiui-Korsakovui, ten pat, 1. 8. Šios anketos dabar, rodos, saugomos Peterburgo nacionalinės bibliotekos rankraštyne, istoriko Michailo Pogodino (1800-1875) ir Z. Dolęgos-Chodakowskio fonde (f. 388). P. Keppenas 1814 m. baigė Charkovo universitetą, nuo 1839 m. Imperatoriškosios Rusijos mokslų akademijos narys, vienas Imperatoriškosios rusų geografų draugijos steigėjų.

43

44

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

niais ir leidiniais rusų ir vokiečių kalbomis publikavo пцр 182751 iki 1853 m. Vertingiausias šiuo atžvilgiu yra jo etnografinis europinės Rusijos žemėlapis, išleistas 1851 m. atskirai ir pakartotas 1853 m. jo aiškinamojoje knygelėje apie šį žemėlapį. Iš pat pradžių rinkti medžiagą šiems darbams jis pasinaudojo Z. DolęgosChodakowskio patyrimu - atitinkamas anketas užpildyti išsiuntinėjo vietos dvasininkams. Kaip pats sakosi, 1827 m. iš Vilniaus gubernijos gavęs 101 rei­ kiamą katalikų ir graikų katalikų parapijų vadovų pranešimą52. Vilniaus vys­ kupijos kurijos archyvinėse bylose randame keletą tų metų Vilniaus apskrities ir Gardino gubernijos Naugarduko, Pružanų ir Slanimo apskričių katalikų klebonų pranešimų apie vietos kaimų ir dvarų gyventojų kalbą. Matyt, šie pranešimai buvo skirti P. Keppenui, bet liko neišsiųsti (gal išsiųstųjų antrieji egzemplioriai?). P. Keppenas, rodos, naudojosi visa atitinkama Imperatoriškosios moks­ lų akademijos turima medžiaga. Be to, 1847 m. lapkričio mėnesį P. Keppeno prašymu Imperatoriškoji Rusijos geografų draugija dviem raštais Vilniaus generalgubernatoriaus prašė žinių, kuriose apskrityse gyvena lietuviai, ku­ riose žemaičiai ir kiek jų yra53. Remdamiesi P. Keppeno etnografinio žemėlapio statistiniais duomenimis, sudarėme 7 lentelę. Autorius sakosi, kad jo statistikos pagrindas buvo ne tik kitataučių gy­ venviečių sąrašai su jų etnine sudėtimi, bet ir aštuntosios, 1834 m., gyventojų revizijos duomenys. Jam reikėjo bendrojo revizinių sielų (vyrų) skaičiaus ir jų luominio-socialinio pasiskirstymo, kuris, matyt, kaip ir S. Pliateriui, iš dalies turėjo orientuoti apie gyventojų tautybę. Beje, P. Keppenas pateikė tik tautinį kitataučių vyrų pasiskirstymą. Baltarusių ir mažarusių (ukrainiečių) kitataučiais nelaikė, todėl juos priskyrė prie savųjų, prie rusų. Lenkus, nors jie taip pat buvo slavai, P. Keppenas pri­ skyrė kitataučiams, bet savo Vilniaus gubernijos gyventojų tautinės sudėties statistikoje nepažymėjo nė jų (Gardino gubernijoje šio praleidimo nėra). Pradėdami nagrinėti P. Keppeno lietuvių statistiką, visų pirma atkreipki­ me dėmesį į jo žemėlapyje nubrėžtą lietuvių ir slavų (baltarusių) ribą (žr. 3 že­ mėlapį). Ši riba netikėtai giliai pastūmėta į vakarus, ypač ties Vilniumi. Dėl jos 51.

52. 53.

Pirmoji publikacija buvo: П. Кеппен, О происхождении, языке и литературе литоѳских народов, С. Петербургу 1827. іоб р. Po poros metų šis P. Keppeno darbas buvo išverstas bei išleistas vokiečių ir lenkų kalbomis. Tuomet P. Keppenas apie lietuvių kalbų, raštijų ir lietuvių skaičių pateikė tik apžvalginio pobūdžio duomenis. П. Кеппен, 06 этнографической карте Европейской России, С. Петербург, 1853, 2 leid., р. 14-15. P. v. Koeppen, Der litauische Volksstamm. Ausbreitung und Starke desselben in der Mitte des XIX. Jahrhunderts, Bulletin de la classe des sciences historiques, philologiques et politiques de l'Académie impériale des sciences de SaintPétersbourg, 1851, t. 8, Nr. 18/19 (186/187), sklt. 279.

3- Lietuvių ir slavų riba Vilniaus ir Gardino gubernijose 1851-1865 m. (8 ) GUBERNIJŲ MIESTAI O APSKRIČIŲ MIESTAI O

MIESTELIAI

Gubernijų ribos Apskričių ribos Lietuvių slavų riba: — T. Narbuto P. Kepeno A. Korevos Ir P. Bobrovtkio mm mm mm m R. Erkerto m m mm mm m P B atluikovo ir A . Rlttuho m m m m N. KojalovHiaus

-------------

T~

46

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

7 lentelė. Vilniaus ir Gardino gubernijų kitataučių vyrų pasiskirstymas^tautybėmis (P. Keppeno duomenys) V iln ia u s g u b .

G a r d in o g u b .

T a u ty b ė

Iš v i s o g y v e n t o j ų

s k a ič iu s (v y r ų )

%

s k a ič iu s (v y r ų )

%

377 557

1 0 0 ,0 0

405 495

1 0 0 ,0 0

138 230

3 6 ,6 1

Iš jų : lie t u v ių le n k ų žydų

2338

0 ,5 8

82 689

2 0 ,3 9

69 397

1 8 ,3 8

9 9 592

2 4 ,5 6

v o k ie č ių

765

0 ,2 0

5355

1 ,3 2

k a r a im ų

424

0 ,1 1

-

-

t o t o r ių

1874

0 ,5 0

849

0 ,1 2

č ig o n ų

107

0 ,0 3

83

0 ,0 2

Lentelė sudaryta remiantis: П. Кеппен, Этнографическая карта Европейской России, С. Петербург, 1851, lentelės; П. Кеппен, Об этнографической карте Европейской России, 2 изд., С. Петербург, 1853, р. 31-36 (kitataučių skaičius); H. Н. Улащик, Предпосылки крестьянской ревормы 1861 г. в Литве и Западной Белоруссии, Москва, 1965, р. 46 (VIII gyventojų revizijos (1834 m.) duomenys apie visų gyventojų vyrų skaičių).

tikslumo kyla abejonių jau vien dėl to, kad už šios linijos neparodyta net tokia didelė ir vėliau visų matoma lietuviška Gervėčių sala. Tačiau „rusų“, lenkų ir totorių salelės ištisiniame lietuvių areale parodytos kruopščiai. P. Keppeno žemėlapio lietuvių ir slavų ribos nepatvirtina nė to meto klebonų pranešimai, apie kuriuos rašysime toliau. Dėl to nenuostabu, kad P. Keppenas lietuvių procentą Vilniaus gubernijoje parodė pernelyg mažą. Reikia manyti, kad jam didelės įtakos turėjo gyventojų dvikalbystė ir trikalbystė. Matyt, tų gyventojų, kurie šalia lietuvių kalbos daugiau ar mažiau vartojo paprastąją kalbą, artimą baltarusių kalbai, prie lietuvių nepriskyrė. Šitai visiškai prieštarauja klebonų informacijai. Jį daugiau veikė vietos civilinė administracija. Kaip minėjome, į pirminės statistinės medžiagos rinkimą buvo įtrauktos Vilniaus generalgu­ bernatoriui pavaldžios įstaigos ar atskiri asmenys. Iš pastarųjų P. Keppenas nurodo buv. Vilniaus universiteto profesorių Pavelą Kukolniką, XIX a. 5-ame dešimtmetyje tarnavusį Vilniaus generalgubernatoriaus ypatingų įpareigo­ jimų valdininku. P. Keppenas iš P. Kukolniko laiškais gaudavo informacijos apie lietuvius bei žemaičius ir ją priimdavo labai patikliai54. O P. Kukolnikas, be abejo, visada buvo atidesnis „saviesiems“, nei kitataučiams. Apskritai, P. Keppeno etnolingvistinis kriterijus tautiniam pasiskirsty­ mui nustatyti realios padėties neparodė dėl dviejų svarbiausių priežasčių - 1) 54.

P. v. Koeppen, Der litauische Volksstamm, sk]t. 276.

TAUTINĖ

KATALIKŲ

SUDĖTIS 1 7 9 8 - 1 8 6 4

M.: NUO P O L I T I N Ė S

P R I F. K U L T Ū R I N Ė S T A U T O S

dvikalbystės ir trikalbystės paplitimo lietuvių-slavų paribyje bei dėl šio paribio etninio mozaikiškumo ir 2) dėl visiško kitų etninės kultūros sandų ignoravimo.

Klebonų pranešimai Kaip minėjome, kyla klausimas, kiek P. Keppenas pasinaudojo turimais Vilniaus vyskupijos klebonų pranešimais ir ką liudijo kita šių dvasininkų informacija, gauta jau po jo žemėlapio išleidimo. Visų pirma atkreipkime dėmesį į tą vadinamąjį slavų arealo pleištą Vilniaus kryptimi. Jo žemėlapyje plati teritorija į pietryčius nuo Žeimenos vidurupio ir Neries ligi Vokės inta­ ko pažymėta kaip slaviška. Tačiau šių parapijų klebonai šito nepatvirtina nei tuomet, kai 1827 m. P. Keppenas pradėjo domėtis lietuviais, nei 6-ąjį dešim­ tmetį, t. y. iškart po jo etnografinio žemėlapio pasirodymo. 1827 m. Buivydžių klebonas Tadas Nameika rašė: „Visi Buivydžių parapijos kaimai dažniausia kalbasi lietuviškai, tačiau moka ir lenkiškai“55. Nesiskyrė taip pat gretima Bistryčios parapija, kadangi, anot jos klebono Karolio Ivanausko, „visoje parapijoje visi visur kalba lietuviškai, o lenkiškai arba rusinu kalba (po-rusku) - retai“56. Labiausia į rytus nutolusios Mikailiškių parapijos prie Neries klebonas Juozapas de Blokas suskaičiavo, kad iš 1299 jo parapijiečių lietuviškai kalba 921 gyventojas (25 kaimai ir užusieniai), o likusieji - lenkų „tarme“ (Mikailiškių ir 12 dvarų, užusienių ir kaimų)57. Pietvakariuose nuo Mikailiškių esanti Varnionių parapija, pasak jos kle­ bono, kalbėjo rusinu, lenkų bei lietuvių kalbomis. Jis dar pridūrė: „Pastebėjau ir įsitikinau, kad lietuvių kalba, kurią šen bei ten tebevartoja Varnionių para­ pijiečiai, siekia lietuvių tautos pradus“58. Vakarų pusėje esančios Lavoriškių parapijos klebonas Antanas Kulvietis liudijo, kad „visi Lavoriškių parapijos kaimai kalba rusinu tarme (dyalektem Ruskim), o savo gimtosios lietuvių kalbos atsisako ir retai ją vartoja“. Toliau pridūrė: „Tačiau prieš kokį keturias­ dešimtmetį dauguma šnekėjo lietuviškai, ypač kaimuose į šiaurės vakarus ir rytus, kaimynystėje su kraštu prie Žeimenos ir Neries santakos, kur prastuo­ menė kitaip nei lietuviškai nekalba“59. Tačiau Medininkų ir Rukainių klebonai jau be išlygų tvirtino, kad jų parapijų liaudis kalba paprastąja lenkų kalba (di55.

56. 57. 58. 59.

Šio klebono 1827 10 04 pranešimas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 7 6 9 , 1.15. Šis ir kiti panašaus turinio pranešimai buvo klebonų siunčiami dekanams, o dekanai juos perduodavo Vilniaus vyskupijos administratoriui. Šio klebono pranešimas, be datos, ten pat, 1.13. Šio klebono 1827 10 02 pranešimas, ten pat, I. 23-24. Šio klebono pranešimas, be datos, ten pat, 1.11- 12 . Šio klebono pranešimas, be datos, ten pat, 1 . 1-2.

47

48

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR |OS G Y V E N T O J A I

alektem polsko prostim, językiem prostym polskim). Panašią padėtį matome ir šiauriau esančioje Šumsko bei piečiau - Rudaminos parapijose, pirmojoje jų, esą, vartojama lenkų kalba, o antrojoje - lenkų kalba, maišyta su rusinu kalba (z Ruskim). Tabariškių parapija taip pat priskirta prie lenkiškų60. Tačiau vakaruose su pastarąja susisiekianti Turgelių parapija jau buvo mišri. Iš 3698 jos parapijiečių lietuviškai kalbėjo 429, o kiti - „lenkų tarme, maišyta su rusi­ nu“61. Tolimesnėje į pietvakarių pusę Šalčininkų parapijoje lietuvių kalba buvo vartojama kur kas plačiau. Klebono Prano Grinaškevičiaus žodžiais, „Visi šios parapijos valstiečiai kalba savo gimtąja kalba [t. y. lietuviškai. - V. M.], tačiau dėl Vilniaus miesto artumo ir dviejų šią parapiją kertančių traktų, visi moka lenkiškai, ir šia kalba meldžiasi. O bajorkaimių ir palivarkų bajorai kalba len­ kiškai, nes lietuviškai nemoka“. Be to, paprasti parapijos žmonės esą pramokę rusinu kalbos, nes čia, pasak klebono, Lietuva ribojasi su Rusinais62. Taigi pasirodo, kad P. Keppeno žemėlapyje pažymėtas slavų pleištas Vil­ niaus kryptimi XIX a. 3-ąjį dešimtmetį buvo kur kas siauresnis ir, kaip rodo Lavoriškių klebono pranešimas, susidarė ne taip jau seniai. Be abejo, jis buvo ne tik „ramios“ lietuvių asimiliacijos, bet ir karų bei juos lydėjusių epidemijų padarinys. Iš jų reikėtų atkreipti dėmesį į 1709-1711 m. marą, rusų kariuome­ nės žygį į Vilnių 1794 m. ir Napoleono kariuomenės bėgimą iš Rusijos 1812 m. Daugiausia demografinių nuostolių būta visame ruože greta trakto, vedan­ čio nuo Ašmenos į Vilnių. Dvarininkai, rūpindamiesi savo ūkio, orientuoto į Vilniaus rinką, atkūrimu, į ištuštėjusius kaimus atkeldavo valstiečius iš rytuo­ se turėtų dvarų, kur jau vyravo paprastoji kalba. Be to, gyventojus iš slaviško krašto traukė patogios verslo sąlygos - prie svarbaus kelio buvo kuriamos karčemos, pašto stotys ir pan. Dažnai minimas ir Vilniaus miesto veiksnys lietuvių asimiliacijai plėtotis. Tačiau jis, be kitų stiprių impulsų, nebuvo labai reikšmingas. Antai, kaip rodo P. Keppeno žemėlapis, buvo suslavintos tik gana siauros Vilniaus apylinkės šiaurėje ir šiaurės vakaruose. 1827 m. Glitiškių ir Paberžės klebonai, turė­ dami galvoje valstiečius ir bajorus, pranešinėjo, kad visi parapijiečiai kalba lenkiškai ir lietuviškai63. Vėliau Vilniaus literatai, aprašinėdami savo iškylas po Vilniaus apylinkes, lietuvių kalbą dar girdėjo Dūkštų ir Verkių (Kalvarijų) parapijose. Kokia buvo kalbinė padėtis lietuvių-slavų paribyje po P. Keppeno etno­ grafinio žemėlapio pasirodymo, liudija naujai, 1857 m., iš klebonų gauti anke60. 61. 62. 63.

Šių klebonų 18 2 7 10 11- 19 pranešimai, ten pat, 1.17-22. Turgelių vikaro Vladislovo Drukteinio 1827 m. pranešimas, ten pat, 1.7 -8 . Šio klebono pranešimas, be datos, ten pat, I. 5-6. Klebonų Petro Žitkevičiaus ir Jokūbo Čapavičiaus 1827 10 25 ir 29 d. pranešimai, ten pat, b. 743, 1. 1 , 6.

TAUTINĖ

KATALIKŲ SUDĖTIS

1798-1864

M.: NUO P O L I T I N Ė S

PRIE K U LTŪ R IN ĖS

TAUTOS

tiniai duomenys. Šios medžiagos rinkimą inicijavo pats akademikas P. Keppenas64. 138 tokias Vilniaus gubernijos parapijų anketas 1916 m. Peterburge Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne rado kun. Mykolas Krupavičius ir, jomis remdamasis, paskelbė, kiek kurioje parapijoje gyventa lietuvių65. Šie klebonų liudijimai apie parapijose vartoja­ mas kalbas anaiptol nesutampa su P. Keppeno nu­ brėžtąja rytine lietuvių kalbos paplitimo riba. Tiesa, jie neprieštarauja P. Keppeno nustatytajai ribai, ei­ nančiai Zarasų ir Dysnos apskričių sandūra. Toliau Mikailiškių parapijos valstiečiai. Dail. į pietus ir pietvakarius P. Keppenas lietuvių arealui M-Januseviclus-1 8 57 m. (K. Tyszkiewicz, Wilija ije j brzegi, Drezno, 1871, p. 138).

paliko bene visą Švenčionių dekanatą, tačiau Svyrių dekanatą priskyrė slavams. 1857 m. klebonai patvirtino ne tik viso Švenčionių dekanato, bet ir daugumos Svyrių dekanato parapijų lietuviškumą, išimtį pa­ darydami vien Vyšniavo, Kiemeliškių, Kliukščionių ir Želėdžio parapijoms. Kur kas didesnį klebonų nepritarimą P. Keppenui matome liudijimuose apie lietuvių kalbos vartojimo mastą Vilniaus ir gretimose rytinėse guberni­ jos apskrityse. Vilniuje, pasak klebonų, iš dalies lietuviškomis buvo laikytinos Šv. Jono, Šv. Rapolo, Bernardinų ir Šv. Petro ir Povilo parapijos, vien lenkiš­ komis pripažintos Aušros Vartų ir Visų Šventųjų parapijos. Šio miesto vicedekanui dar buvo pavaldžios 8 užmiesčio parapijos. Iš jų Nemenčinės parapi­ joje lenkų rasta tik 114 (tarp kitų turėjo būti lietuviškai ir paprastai kalbantys parapijiečiai). Verkių (Kalvarijų) parapijoje rasti 356 lietuviai. Apie Sudervės ir Dūkštų parapijas 1857 m. duomenų nėra. Mišriomis parapijomis laikytos Maišiagalos (1093 lietuviai), Musninkų ir Kernavės (979 lietuviai) parapijos, tačiau Čiobiškio parapija priskirta prie lietuviškų. Ganėtinai sensacingais pavadintume 1857 m. klebonų pranešimus iš Vil­ niaus apskrities dekanato parapijų. Būtent grynai lietuviškomis vadinamos Turgelių, Šumsko, Rukainių, Tabariškių, Rudaminos, Lavoriškių ir Mikailiš­ kių parapijos, o mišriomis lietuvių ir lenkų parapijomis - Gervėčių (lenkų tik 366) ir Bistryčios (359 lenkai). Šie pranešimai rodytų, kad lietuvių kalbos pa­ dėtis, lyginant su 1827 m., netgi pagerėjo, tačiau to būti negalėjo. Matyt, kle64- Šiuo reikalu jis per Kitatikių dvasinių reikalų departamentų ir Mokslų akademiją kreipėsi į religines institucijas, tarp jų taip pat į Vilniaus vyskupijos konsistoriją. Prašyta užpildyti anketą „Pilnas X parapijos gyvenviečių sąrašas“, ku­ rioje reikalauta nurodyti kiekvienos parapijos gyventojų skaičių ir jų tautinę sudėtį. Domėtasi tik kitataučiais. Šiam reikalui konsistorija 1857 07 12 išleido aplinkraštį klebonams. Užpildytas anketas surinko iki 1858 m. pradžios ir jas visas išsiuntė į Peterburgą. Vilniaus konsistorijos archyve atsitiktinai liko tik viena Ščiutino parapijos anketa. 65. M. Krupavičius, Medžiaga etnografinėms mūsų sienoms nustatyti, Lietuva, Kaunas, 1919 05 13 ir 14, Nr. 10 0 -10 1. Dalį šios publikacijos pakartojo leidinys Vilnius ir Vilniaus kraštas, Kaunas, 1932, p. 73-77.

49

50

V I L N I A U S V Y S K U P 1 1A I R Į O S G Y V E N T O J A I

bonams įtaką darė gyvi lietuvių kal­ bos prisiminimai ir neaiškumas, kur priskirti tuos gyventojus, kurie ėmė kalbėti paprastai. Tačiau ir šių klebo­ nų pranešimai iš dalies atitinka realią padėtį. Antai V. Sirokomlė rašo, kad apie 1856 m. tarp Akmenų Lankos (Kamenologo), netoli Medininkų, ir Ašmenos „kartais teko girdėti lietuvių kalbą, tačiau jaunoji karta ją pamirš­ ta ir savinasi rusinų-lenkų kalbą“66. Istorikas ir etnografas Konstantinas Ašmenos parapinė bažnyčia, dail. B. Ruseckas, 1846 (Cz. Jankowski, Tiškevičius, aprašydamas savo XIX a. Powiat oszmianski, d. 1, Petersburg, 1896, p. 20). 6-ojo dešimtmečio kelionę Neries upe, buvo tvirtai įsitikinęs, kad nuo tos vietos, kur į Nerį įteka Ašmenos upė, kairiajame jos baseine, t. y. Gervėčių ir gretimose parapijose, jau skambėjo lietuvių kalba, kurią kaimiečiai laikę mielesne už kitas kalbas. Tačiau į dešinę nuo Ašmenos upės jau vyravusi rusinu tarmė (narzecze rusinskie)67. 1857 m. Ašmenos dekanato parapijų klebonai šiuos gyventojus pavadino lietuviškos genties žmonėmis (litovskogo plemeni). Ką tai reiškė, papildomą paaiškini­ mą randame minėto Svyrių dekanato Ažusvierio parapijos klebono praneši­ me, kad visi jo parapijiečiai tuomet buvo lietuvių genties, bet jau visi kalbėjo prasta kalba; tik bajorai, dvarininkai buvo lenkų kilmės. Tačiau kaip šiuos paprastąją kalbą įsisavinusius gyventojus vadinti, dažnai, matyt, priklausė ne tik nuo atskirų klebonų nuomonės, bet ir nuo platesnio jų susitarimo. Antai kone visi Ašmenos apskrities Vyšniavo dekanato klebonai juos laikė lenkais ir lietuviais, nors lietuviškai tekalbėjo tik kai kurių parapijų gyventojų dalis, o Geranainių klebonas rašė, kad viena pusė jo parapijiečių yra lietuviai ir len­ kai, o kita pusė - lietuvių genties. Labai sudėtingi lietuvių ir slavų kalbų susidūrimai buvo Lydos apskrityje. P. Keppeno žemėlapyje tarp šių kalbų išvesta nepaprastai vingiuota riba, lietu­ vių arealas sėte nusėtas slaviškais intarpais. Tačiau 1857 m. klebonų pranešimai iš dalies šiai ribai prieštarauja. Visa Lydos dekanato Armoniškių parapija buvu­ si lietuviška. Visi Rodūnios dekanato klebonai sutartinai liudijo, kad tokios pat liko ir jų parapijos. Paminėsime tik tas, kurios P. Keppeno žemėlapyje parody­ tos slavų areale, būtent Varanavo, Vosyliškiu ir, rodos, Voverių parapijos. 66. W. Syrokomla, Wędrowki po moich niegdyš okolicach, Wilno, 1853, p. 191. 67. K. Tyszkiewicz, Wilija i je j brzegi, Drezno, 1871. p. 127-128. Yra ir nevisiškai tikslus šios knygos vertimas į lietuvių kalbą (K. Tiškevičius, Neris ir jos krantai, Vilnius, 1992, p. 147-148).

TAUTINĖ KATALIKŲ

SUDĖTIS

1798-1864

M.: NUO P O L I T I N Ė S

PRIF

KULTŪRINĖS

TAUTOS

Vadinasi, lietuvių etninė teritorija buvo kur kas didesnė, negu ją įsivaiz­ davo P. Keppenas. Matyt, jis per daug kritiškai vertino klebonų atsiųstąsias anketas, pernelyg pasitikėjo vietos civilinės administracijos informacija ir ne­ pakankamai suvokė lietuvių kalbos vietą asimiliacinėje bangoje. Antra vertus, patys klebonai, kaip matėme, negalėjo sutikti su tuo, kad kalba tėra vieninte­ lis lietuvių tautos požymis.

Etnokultūrinės tapatybės akcentai J. Bardachas pastebėjo, kad „šiuolaikinių tautų pagrindą visų pirma sudaro kultūrinis bendrumas, nors jo šaknys eina iš etninio bendrumo ir dažniausia su juo susijusio kalbinio bendrumo“68. Šias tautas jis vadina etnokultūrinė­ mis tautomis. Lietuvių etnokultūrinis bendrumas ilgai neišnykdavo net pra­ radus savo senąją kalbą. Apskritai, agrarinėje visuomenėje visos kultūrinės naujovės dėl mažo kaimo gyventojų mobilumo plito ir adaptavosi lėtai. Tad lietuviškoji etninė (ne politinė) tradicija Vilniaus vyskupijos katalikų ir sta­ čiatikių (buv. graikų katalikų) susidūrimo zonoje įvairiu intensyvumu tęsėsi per keletą šimtmečių, net nuo krikščionybės pradžios. Tarp kitų istorikų ši­ tai labai argumentuotai parodė įžymus lenkų istorikas Jerzy Ochmanskis69 ir, kaip minėjome, M. Grinblatas. Apibrėždami lietuvių teritoriją XIX a. Lietuvos kultūrininkai šalia siauro lingvistinio kriterijaus svaria laikė etninės kultūros tradiciją. Tai matyti S. Daukanto ir kitų lietuvių rašytojų veikaluose. Tačiau šiuo atve­ ju mums svarbiausi istorikai Mykolas Balinskis (1794-1864) ir Teodoras Narbutas (1784-1864). M. Balinskis šiam kraštui nebuvo svetimas, jis baigė Vilniaus universitetą, ilgai gy­ veno Vilniuje (1847 m. persikėlė į Geranainių parapijos bažnyčia ir pilies griuvėsiai. Dail. S. JanuJašiūnų dvarą). Apie 1843-1845 m. jis ševičius, apie 1846 m. (Košciofy i klasztory rzymskokatolickie rašė, kad Vilniaus gubernijoje lietu- dawnego wojewodztwa wileriskiego, 1 .1, Krakow, 2005, ii. 21). 68. 69.

J. Bardach, \Vieloszczeblowa švviadomošc narodovva na ziemiach litevvsko-ruskich Rzeczypospolitej w X V II-X X wieku, Krajotvošc, p. 12. J. Ochmanski, Lietuvių etninė siena rytuose nuo padermių epochos ligi X VI amžiaus. Rytų Lietuva, Chicago, III., 1980, p. 12 1-2 11; J. Ochmanski, I.itewska granica etniczna na 1vschodzie od epoki plemienneį do X V I wieku, Poznari, 1981, 84 p.

51

52

V I L N I A U S V Y S K U P II A IR [OS G Y V E N T O J A I

vių kalbos riba kone siekia Breslaują, eina pro rytinius Vidžių, Švenčionių, Daugėliškio, Salų parapijų pakraščius. Toliau į pietus tiesi linija nutrūksta prie Ašmenos, nes ligi Vyšniavo lietuviškai nekalbama. Tačiau pradedant nuo Trobų, Surviliškės, Geranainių, Lipniškių, Vijos parapijų j Vakarus ligi Ditvos upės ir nuo Lydos ligi Nemuno tęsiasi lietuvių kalbos plotai70. T. Narbutas, gyvenęs Lydos aps. Nočios parapijoje, viename savo straipsnyje, rašytame ne vėliau kaip 1852 m., lietuvių-slavų ribą aprašė dar tiksliau. Ją vedė nuo Pervalko miestelio, prie Nemuno per miškus bei ba­ las ligi Beršto ežero ir Berštų miestelio, paskui - tiesia linija prie Ditvos upės stovėjusio Paditvio kaimo ir šia upe aukštyn iki Asavos intako, toliau Asavos upe iki Padvarių kaimo, nuo jo suko j Dainavos kaimą prie Žižmos upės, Žižmos upe tęsė iki Stukų kaimo, prie kurio susikerta Lydos, Vilniaus ir Ašmenos apskritys, paskui vedė per Ašmenos apskritį į Ašmenos upės aukštupį ir šia upe iki Neries, Nerimi žemyn iki Mikailiškių ir Svyrių upe iki Svyrių ežero, nuo jo iki Pastovių, paskui Dysnos apskrities vakarine riba iki Dauguvos7172(žr. žemėlapį). T. Narbutas, lyginant su M. Balinskio liudijimu, lietuvių-slavų ribą pastūmėjo į vakarus, bet visiškai nepaisė to kalbinio slavų pleišto Vilniaus link. Netrukus T. Narbutą pakartojo Vilniaus kultūrininkas Adomas Honorijus Kirkoras (i8i6-i886)7J. Jie abu su T. Narbutu buvo Vilniaus gubernijos sta­ tistikos komiteto nariai, pirmasis jų - neetatinis narys, o antrasis - etatinis narys raštvedys. Narbutą Kirkoras laikė dideliu autoritetu. Kirkoras taip pat galėjo pasinaudoti tuo Narbuto Lietuvos etnografiniu žemėlapiu, kurį apie 1850 m. paskolino Vilniaus gubernijos statistikos komitetui ir nebeat­ gavo. Kirkoras tuomet buvo vienas veikliausių šio komiteto narių, prieidavo prie visos komiteto medžiagos, pats turėjo ganėtinai plačią etninės padėties Vilniaus gubernijoje sampratą. A. Rimka jį vadina pirmuoju labiausiai paty­ rusiu, apsiskaičiusiu statistikų Lietuvoje. Šios minėtosios dvi publikacijos, kaip atrodo, buvo tiesioginis atsakas į P. Keppeno etnografinį žemėlapį. M. Balinskis,T. Narbutas ir A. H. Kirkoras, kaip matyti iš jų nužymėtos lietuvių-slavų ribos, lietuviams apibūdinti taikė platesnį kultūrinį kriterijų, ne vien kalbos vartojimą. Jų nužymėtoji rytinė lietuvių etnoso riba darė įtaką kai kuriems kitiems ano meto statistikams.

70. 71. 72.

M. Baliriski, T. Lipiriski, Starozytna Polska pod wzglfdem historycznym, jeograficznym i statystycznym, wyd. 2, War­ szawa, 1886, t. 4, p. 205, 215, 238 (šio teksto autorius M. Balinskis). T. Narbutt, Pomniejsze pisma historyczne szczegolnie do historyi Litwy odnoszqce się, Wilno, 1856, p. 269. [А. Киркор], Историко-статистические очерки Виленской губернии, Вильно, 1853, ч. 2, р. 13-14.

T A U T I N Ė

K A T A L I K Ų

S U D Ė T I S

1 7 9 8 - 1 8 6 4

M .:

N U O

P O L I T I N Ė S

P R I E

K U L T Ū R I N Ė S

T A U T O S

Baltarusių etnoso problema Kaip jau minėjome, nustatant Vil­ niaus vyskupijos gyventojų tauti­ nę sudėtį ir tautinius arealus teko skaitytis su katalikų, kalbėjusių paprastąja kalba ir save laikiusių tuteišiais, t. y. vietiniais, čiabuviais, etniniu problemiškumu. Tam, kad tauta taptų svarbiu visuomenės organizacijos veiksniu, reikėjo ke­ leto sąlygų, - kalbinio bendrumo, kuris reiškėsi keliomis tarmėmis, neužteko. Šiems tuteišiams, jei juos vadintume baltarusių etnonimu, minimaliai konsolidacijai rei'

^ ^ ie s te lis(C z Ja n k o w s k i,i> o m « o sz m i< .rts k id .3. Petersburg, 1898, p. 58).

kėjo ne tik žodinės kūrybos, bet ir spausdinto žodžio. Deja, senoji reikšminga baltarusių raštijos tradicija XIX a. nepasiekė. Tik maždaug nuo 1835 m. ėmė kurtis nauja baltarusių rašto kalba, kuri rėmėsi ne garbingąja praeitimi, bet liaudies šnektomis, atskiromis tar­ mėmis. Neturėta netgi vieno bendro raidyno - graikų katalikai, stačiatikiai toleravo kirilicą, o Romos katalikai - lotynišką raidyną. Mūsų nurodytieji šaltiniai šį etnosą laikė užsisklendusiu savyje, inertine bendruomene. Šį, kaip ir kitus Vilniaus vyskupijos liaudinius etnosus, pažinti vietos švie­ suomenę skatino ne tik romantizmo išugdytas liaudies kultas, ne tik etniškai harmoningos buv. Respublikos nostalgija, bet taip pat eventualus valstiečių virsmas reikšminga visuomenės dalimi. Rusų administracijai šis etnosas kėlė susidomėjimą dėl imperijos konsolidacijos tikslų. Nuo to, kokia buvo domė­ jimosi paskata, daug priklausė šio etnoso ir jo kalbos įvardijimas. Beje, gar­ siajame Samuelio Bogumilo Lindės žodyne terandame ganėtinai neapibrėžtą rusiną (Rusini) etnonimą73. Pasirodo, lenkų grožinė literatūra iki pat XX a. pradžios težinojo Rus ir Rusiny terminus74. Rusinu etnonimą vartojo taip pat mūsų minėtieji 1827 m. Vilniaus gubernijos klebonai, tačiau vartojo ir rusų terminą, o jų kalbą vadino rusų (Ruskim) tarme, paprastąja lenką (prostym polskim) kalba. Tačiau kur kas didesnį terminijos margumyną matome ana73-

74.

S. B. Linde, Slownik języka polskiego, Warszawa, 1812, t. 5, p. 145. J. Jurkiewicz, Nasze widzenie Bialorusinöw w X X w. (do 1939 r.), Dzieje najnotvsze, 1995, t. 27, Nr. 2, p. 59. Autorius rėmėsi informaciniu leidiniu Księga cytatöw z polskiej literatury ptękniej od X IV do X X w., uložona przez P. Hertza i W Kopalinskiego, Warszawa, 1975.

53

54

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A !

logiškuose Gardino gubernijos klebonų pranešimuose. Šitai galėjo paveikti ne tik tokia etninė įvairovė, kaip Vilniaus gubernijoje, bet taip pat paribio su ukrainiečių ir lenkų etnosais sąlygos. Antai 1827 m. šios gubernijos klebonai savo parapijiečių kalbai įvardinti vartojo šiuos terminus: lenkų tarmė (dialekt polski, Šerševo parapija, Pružanų dekanatas), lenkų-rusų, mišri lenkų ir rusų (polskim i ruskim pomieszanym, Pružanų, Berezos, Segnevičių, Siekų parapijos), rusų-slavų (rossijsko-sIawiariski, Slanimo parapija), rusų (ruski, Kosovo, Dzeventkovičių, Molčadės parapijos, Slanimo dekanatas), rusinu (Rusinow, Ragatnos parapija, Slanimo dekanatas) kalba, paprasta rusinu tar­ mė (prosty dialekt rusinow), Slanimo, Lukonicos, Rožanos parapijos), rusųlietuvių (językiem rusko-litewskim, Dvarčiaus parapija, Slanimo dekanatas), paprasta baltarusių (prosty Bialo-Ruski, Derečino parapija, Slanimo dekana­ tas) kalba75. Viename šių pranešimų pavartotas paprastos baltarusių kalbos terminas tebuvo, kiek mums žinoma, vienintelis atvejis šio krašto gyventojų kalbai įvardinti. Tik nuo XIX a. vidurio baltarusių etnonimas ima reikštis ir Vilniaus spau­ doje. Antai V. Sirokomlė jį pavartojo Nesvyžiaus ir Slucko apylinkių gyvento­ jų tautybei pabrėžti76. Tačiau, kaip minėjome, net 1863 m. sukilėliai tebevartojo kitus etnonimus. Dabar reikia panagrinėti, kodėl rusų administracija ir rusų inteligentija rusinams, lietuviškai vadintiems gudais, pavadinti vartojo kitokius etno­ nimus. Bene pirmasis šiuo Rusijai tekusiu etnosu susidomėjo archeolo­ gas ir istorikas Konstantinas Kalaidovičius. Jis manė, kad senąją, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštinėse vartotą baltarusių tarmę (belorusskoje narečije) iki XIX a. išsaugojo tik Mogiliavo, Vitebsko ir iš dalies Smolensko gubernijų liaudis77. Galutinai šios kalbos arealą ir jos santykį su didžiaru­ sių kalba suformulavo filologas Izmailas Sreznevskis savo XIX a. pirmojoje pusėje Peterburgo universitete skaitytose paskaitose. Jo nuomone, baltaru­ sių tarmė drauge su didžiarusių ir mažarusių tarmėmis tėra rusų kalbos sudėtinė dalis78. Šią nuostatą noriai priėmė rusų vyriausybė ir laikė visiems privaloma. Sąmoningai ir net administracinėmis priemonėmis formaliai imtas plėsti Baltarusijos ir baltarusių etnoso arealas, visi kiti jo geografiniai pavadinimai ir etnonimai nebuvo toleruojami. Antai 1832-1850 m. Vilniaus švietimo apygarda pervardinta Baltarusijos švietimo apygarda (su centru 75. 76. 77. 78.

Šių parapijų klebonų 1827 m. pranešimai, LVIA, f, 694, ap. 1, b. 743, 1.10 - 2 1 , b. 7 7 0 , 1. 2-14. W Syrokomla, Wędr6wki po moich megdyš okolicach, VVilno, 1853, p, 191. К. Калайдович, О белорусском наречии. Труды Общества любителей российской словестности, Москва, 1822, d. 1, р. 67, 68, 73. И. М. Срезневский, Мысли об истории русского языка и других славянских наречий, С. Петербург, 1887, р. 36.

TAUTINĖ

KATALIKŲ

SUDĖTIS

1 7 9 8 - 1 8 6 4

M .:

NUO PO LIT IN ĖS

P R I E

KULTŪRINĖS

TAUTOS

Vitebske). Tiesa, Vilniaus ir Gardino gubernijos senu įpratimu, neoficialiai buvo vadinamos lietuviškomis79. Tačiau ir jų gyventojų daugumai imtas tai­ kyti baltarusių etnonimas. XIX a. 7-ame dešimtmetyje išleistas Vladimiro Dalio žodynas jau aiškino, kad „baltarusių tarmė reiškiasi visame plote į vakarus nuo Maskvos“80. Baltarusių arealas rusiškoje ir lenkiškoje raštijoje turėjo savitus termi­ nus, kurie rodė rusų ir lenkų politinių tautų ir jų kultūrų, kalbų susidūrimo lauką, abipusį siekimą šį etnosą integruoti į savo modernėjančias tautas. Šio vyksmo atgarsiai rimtai atsiliepė ir Vilniaus vyskupijos katalikų etninei apskaitai, jos metodams.

A. Korevos ir P. Bobrovskio statistika XIX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Vilniaus ir Kauno gubernijų demogra­ finius tyrinėjimus perėmė Generalinio štabo karininkai Antanas Koreva (1828-1876) ir Pavelas Bobrovskis (1832-1905), abu kilę iš Lietuvos - Trakų ir Vilniaus apskričių bajorų81. Jie abu nuo pat jaunystės tarnavo Rusijos kariuo­ menėje. Statistikos rengimo metu A. Koreva buvo kapitonas, o P. Bobrovskis papulkininkis. Tuomet pirmasis jų per Generalinį štabą gavo caro užduotį aprašyti Vilniaus, o antrasis - Gardino guberniją. Mat jau nuo 5-ojo dešim­ tmečio kariniams reikalams buvo statistiškai ir geografiškai aprašomos visos Vakarų gubernijos82. A. Korevos ir P. Bobrovskio atlikti darbai buvo išleisti stambiomis knygo­ mis, kuriose pirmą kartą pateikta visų tautybių gyventojų statistika (ja rem­ damiesi sudarėme 8 lentelę) ir etnografiniai žemėlapiai (jų lietuvių-slavų ribą parodėme mūsų žemėlapyje). Lyginant su P. Keppeno statistika, kurioje, kaip rašėme, tėra tik kitataučių pasiskirstymas, Vilniaus gubernijoje atskirai pa­ rodyti ne tik lenkai, bet išskirti ir didžiarusiai bei rusinai. Etnonimo rusinai vartojimas rodo, kad A. Ko rėvą paveikė pirminiai statistiniai duomenys, gau­ ti ne iš rusų administracijos83. Iš tikrųjų jie buvo renkami ne tik iš policijos ir 79.

M. Паулау, Пстарычная пераемнасць саманазвы беларусау i нацыянальная свядомосць, Беларуака Albaruthenica, М шск, 1992, kn. 2, р. 222. 80. В. Даль, Толковый словарь живого великорусского языка, Москва, 1989 (6 leidimas), t. 1, p. 157. 81. Korevų giminės dvarai buvo Trakų apskrityje, bet kur tiksliau A. Koreva gimė ir augo, nežinoma. P. Bobrovskio gimtinė - V'okės dvaras netoli Vilniaus. Abu jie baigė Karo akademijų ir sėkmingai kilo karinės karjeros laiptais. P. Bobrovskis tapo generolu, 1875-1893 m. buvo Karo akademijos viršininkas. A. Koreva išsitarnavo armijos genero­ lo laipsnį. 82. 1852 m. Vilniaus gubernatorius kreipėsi į Vilniaus vyskupijos konsistoriją, kad ši padėtų Generalinio štabo kapitonui tikrinti statistines žinias (Vilniaus gubernatoiaus 1852 02 20 aplinkraštis, spausdintas, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 12815, 1- 1). 83. Gautoje medžiagoje buvo ir kitų etnonimų. Antai A. Koreva tvirtino, kad dalį Švenčionių, Dysnos ir Vileikos apskri­ čių gyventojų sudarė baltarusiai, Lydos apskrityje gyveno juodieji rusinai, o Ašmenos apskrities pietryčiuose - krivy­ čiai (А. Корева, Виленская губерния, p. 290). Tačiau jo lentelėje šie terminai nevartojami.

55

56

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR )OS G Y V E N T O ) A I

8 lentelė. Vilniaus ir Gardino gubernijų tautinė gyventojų sudėtis, nustatyta Generalinio štabo karininkų (1857-1858 m. duomenys, procentais)

T a u ty b ė

V iln ia u s g u b .

G a r d in o g u b .

L ie t u v ia i

4 6 ,0 0

0 ,3 3 *

Lenkai

1 2 ,3 0

9 ,9 8

D id ž ia r u s ia i

2 ,3 0 }

R u s in a i

7 7 ,6 7

2 9 ,4 0

Žydai

8 ,0 0

K a r a im a i

0 ,0 6

-

T o t o r ia i

0 ,2 0

0 ,1 1

U ž s ie n ie č ia i I š v i s o g y v e n t o j ų ( s k .)

1 1 ,0 9

1 ,7 4

0 ,8 2

841 095

838 529

Lentelė sudaryta remiantis: А. Корева, Виленская губерния (Материалы для географии и статистики России), С. Петербург, 1861, р. 231; П. Бобровский, Гродненская губерния, С. Петербург, 1863, d. 1, р. 155, pirmos dalies priedas, p. 155, 59 lentelė. * Gardino apskrityje lietuvių parodyta 2000 (1,8%) ir Slanimo aps. - 800 (0,33%).

gubernijų statistikos komitetų, bet taip pat iš religinių ir luominių institucijų. Be to, reikia nepamiršti, kad šie abu karininkai buvo vietinės kilmės, turėjo ryšių su savo gimtojo krašto visuomene, nors, kaip enciklopedijose tvirtina­ ma, P. Bobrovskis buvo daugiau surusėjęs. A. Koreva tenurodė bendrą visos gubernijos tautinę gyventojų sudėtį pro­ centais, o P. Bobrovskis - ją detalizavo apskritimis kiekybiniais skaičiais ir procentais. Deja, duomenų, kuriais būtų galima 8 lentelę patikrinti, neturime. Belieka tik aptarti jos vietą, lyginant su P. Keppeno statistika (žr. 7 lentelę). Pradėkime nuo žydų, kurių procentas 4 lentelėje daug tikslesnis, nes jį, kaip matysime, apytikriai patvirtino visa vėlesnioj i statistika. Žiūrint į lenkų procentą Gardino gubernijoje, didelio skirtumo nematyti. Daugiausia stebina lietuvių procen­ to skirtumai, - A. Koreva jį padidino kone dešimčia vienetų. Atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti skirtinguose abiejų statistikų sudarymo metoduose, skirtingose lietuvių etnoso sampratose. Nėra abejonės, kad nustatant lietuvių tautybę, A. Korevą labiau nei P. Keppeną paveikė vietos religinių ir luomi­ nių institucijų pranešimai, platesni etnosų apibrėžimo kriterijai. Patvirtinimą randame A. Korevos žemėlapyje, kuriame nubrėžta ir lietuvių-slavų sandūra. Ji iš esmės neprieštarauja minėtiesiems 1827 ir 1857 m. klebonų pranešimams, daug bendro turi ir su M. Balinskio, T. Narbuto bei A. H. Kirkoro nuomone. Antai A. Korevos brėžiamoji lietuvių ir slavų riba nuo Zarasų-Dysnos apskri­ čių iki Ašmenos tiksliai kartoja T. Narbuto aprašymą (žr. žemėlapį). Tačiau į

TAUTINĖ KATALIKŲ

SUDĖTIS

1798-1864

M.: NUO P O L I T I N Ė S

PRIE K U LTŪ R INĖS TAUTOS

pietus nuo Ašmenos lietuvių arealą A. Koreva, kaip ir M. Balinskis, žymiai išplėtė, jam priskirdamas Graužiškes, Dieveniškes, Surviliškes, Geranainis. Beje, lygindami su P. Keppeno žemėlapiu, ties šia vieta randame vieną di­ delį skirtumą - gilų A. Korevos nubrėžtą įlinkį apie Žirmūnus. Apskritai A. Korevos žemėlapis rodo, kad jo autorius etnine lietuvių teritorija laikė kur kas didesnį plotą nei P. Keppenas ir jau vien dėl to jų abiejų nurodytas lietuvių procentas Vilniaus gubernijoje turėjo smarkiai skirtis. Apskritai šiuos skirtingus P. Keppeno ir A. Korevos statistikos rezultatus lėmė skirtin­ gi gyventojų tautinės sudėties apskaitos kriterijai - P. Keppeno lingvistinis, A. Korevos - platesnis etnokultūrinis.

M. Lebedkino statistika Vis dėlto etnokultūrinis kriterijus įvairių vėlesnių statistikų buvo supranta­ mas nevienareikšmiškai. Nors juo naudojosi ir Centrinio statistikos komi­ teto tarnautojas Michailas Lebedkinas, tačiau jo suvestiniai statistiniai duo­ menys nuo A. Korevos ir P. Bobrovskio duomenų smarkiai skyrėsi. Kaip M. Lebedkinas skaičiavo, pats niekur nenurodė, tačiau amžininkų tvirtinimu, jis naudojosi 1857 m. parapijų sąrašais, žyminčiais gyventojų tikybą ir tauty­ bę84. Matyt, M. Lebedkinui buvo žinoma toji dvasininkų informacija, kurią iš dalies paskelbė M. Krupavičius. Remdamiesi M. Lebedkino statistika sudarėme 9 lentelę. Ji įdomi keliais požiūriais. M. Lebedkinas gyventojų tautinę sudėtį parodė apskritimis ir tikybomis. Pasak ankstesniųjų lietuvių tyrinėtojų, M. Lebedkino statistika išsiskyrė objektyvumu, palankumu lietuviams. Iš tikrųjų lietuvių skaičius labai padidintas. Ieškodami atsakymo, kodėl tai padaryta, visų pirma at­ kreipkime dėmesį į lietuvių religinę sudėtį (žr. 10 lentelę). Pasirodo, kad jų būta ne tik katalikų, bet ir stačiatikių, Gardino gubernijoje netgi dauguma. Antai pastarosios Gardino apskrityje lietuvių parodyta 46 270, iš jų sta­ čiatikių - 64,53%, Slanimo apskrityje iš 65 371 lietuvio 81,77% stačiatikių, kiti lietuviai stačiatikiai, anot M. Lebedkino, telkėsi Brastos, Valkavisko ir Pružanų apskrityse. Mažai tokių lietuvių rasta Balstogės, Bielsko, Kobrino ir Sokulkos apskrityse. Tačiau Bielsko ir Kobrino apskrityse vietoj lietu­ vių rasta kažkokių stačiatikių jotvingių. Kaip detaliau lietuviai pasiskirstė tikybomis Vilniaus gubernijoje, rodo 6 lentelė. Pasirodo, kad daugiausia lietuvių stačiatikių būta Lydos apskrityje, tačiau nemažai taip pat Ašmenos, Dysnos, Švenčionių ir Vileikos apskrityse. Matyt, kad šį stačiatikių etno84.

H. Столпянский, Девять губерний Западно-русского края, С. Петербург, 1866, p. V.

57

VILNIAUS VYSKUPIJA

5 8

IR JOS G Y V E N T O J A

9 lentelė. Vilniaus ir Gardino gubernijų gyventojų tautinė ir religinė sudėtis apie 1860 m. (M. Lebedkino duomenimis) Iš v is o

G u b e r n i j a ir ta u ty b ė

P a s is k ir s t y m a s t ik y b o m is (p r o c e n t a is )

s k a ič iu s

%

k a t a lik ų

s ta č ia tik ių

p ro te s ta n tų

ju d ė jų

m u s u lm o n ų

L ie t u v ia i

418 880

4 9 ,9 8

9 3 ,3 2

6 ,6 8

-

-

-

Lenkai

154 386

1 8 ,4 2

1 0 0 ,0 0

-

-

-

-

14 9 3 0

1 ,7 8

-

1 0 0 ,0 0

-

-

-

Rusai H

B a lt a r u s ia i

1 4 6 041

1 7 ,4 3

1 ,7 9

9 8 ,2 1

-

-

-

g

M a ž a r u s ia i

701

0 ,0 8

-

1 0 0 ,0 0

-

-

-

j|

K r iv ič ia i

23 016

2 ,7 5

1 0 0 ,0 0

-

-

-

-

902

0 ,1 1

-

-

1 0 0 ,0 0

-

-

76 802

9 ,1 6

-

-

-

1 0 0 ,0 0

-

2416

0 ,2 9

-

-

-

-

1 0 0 ,0 0

V o k ie č ia i Žydai T o t o r ia i

Iš v i s o

838 074

1 0 0 ,0 0

6 8 ,1 3

2 2 ,3 1

0 ,1 1

9 ,1 6

0 ,2 9

L ie t u v ia i

201 8 9 7

2 5 ,5 7

3 5 ,2 5

6 4 ,7 5

-

-

-

Lenkai

193 228

2 4 ,4 7

9 9 ,6 3

0 ,3 7

-

-

-

Rusai

132286

1 6 ,7 5

-

1 0 0 ,0 0

-

-

-

_o

B a lt a r u s ia i

25 879

3 ,2 8

6 ,8 2

9 3 ,1 8

-

-

-

0

M a ž a r u s ia i

98 934

1 2 ,5 3

-

1 0 0 ,0 0

-

-

-

"5

B u g ie č ia i

5463

0 ,6 9

-

1 0 0 ,0 0

-

-

-

'-P

J o t v in g ia i

30 927

3 ,9 2

-

1 0 0 ,0 0

-

-

-

V o k i e č ia i

5564

0 ,7 0

1 9 ,7 3

8 0 ,2 7

-

-

-

94 219

1 1 ,9 9

-

-

-

1 0 0 ,0 0

-

1250

0 ,1 6

-

-

-

-

1 0 0 ,0 0

789 647

1 0 0 ,0 0

3 3 ,7 5

5 3 ,5 9

0 ,5 7

1 1 ,9 3

0 ,1 6

Žydai T o t o r ia i Iš v i s o

Lentelė sudaryta remiantis: M. Лебедкин, О племенном составе народонаселения Западного края Российской империи, Записки Императорского русского географичес­ кого общества, С. Петербург, 1861, кн. 3, р. 143-144; Tas pats, Вестник Юго-западной и Западной России, Киев, 1862, t. 2, sąs. 4, p. 12. 10 lentelė. Vilniaus gubernijos lietuvių tautinė ir religinė sudėtis apie 1860 m. (M. Lebedkino duomenimis) «14

Apskritys

Ašmenos

Iš viso

6 5 098

katalikų

stačiatikių

skaičius

%

skaičius

%

62 650

96,12

2527

3,88

2150

-

-

2150

100,00

Lydos

6 4 625

45 198

69,94

19427

30,06

Švenčionių

82 135

8 0 509

98,02

1626

1,98

Trakų

91 070

90 688

99,58

382

0,42

Vileikos

30 746

28 926

94,08

1820

5,92

Vilniaus

83 056

83 003

99,94

53

0,06

418 880

390 893

93,32

2 7 985

6,68

Dysnos

Iš viso

Lentelė sudaryta remiantis tais padais leidiniais (I - p. 150-151; II - p. 20-21), kaip ir 9 lentelė.

T A U T I N Ė

K A T A L I K Ų

S U D Ė T I S

1 7 9 8 - 1 8 6 4

M .:

N U O

P O L I T I N Ė S

P R I E

K U L T Ū R I N Ė S

T A U T O S

nimą lėmė istorinė tradicija, o ne etniniai kriterijai. Juolab kad ir M. Krupavičiaus publikacijo­ je kai kuriose rytinėse Vilniaus gubernijos apskrityse nurodomi lietuvių giminės gyventojai. Be to, buvę graikų katalikai, ypač pir­ minę statistinę informaciją teikę jų dvasininkai, vis dar nenorėjo susitapatinti su senaisiais stačia­ tikiais „rusais“, senu įpratimu va­ dinosi „lietuviais“. Kadangi jokie Druskininkų bažnyčia (Tygodnik lllustrowany, t. 2,1868, p. 8 8 ). šaltiniai nepatvirtina, kad stačia­ tikybė tarp lietuvių buvo išplitusi, atitinkami M. Lebedkino duomenys visiškai nepatikimi ir šie gyventojai prie lietuvių nepriskaičiuotini. Tuomet jo lietuvių procentas Vilniaus gu­ bernijoje būtų netgi mažesnis nei A. Korevos, ir gerokai išpūstas liktų tik Gardino gubernijoje. Didelis M. Lebedkino statistikos pranašumas, pavyzdžiui, prieš P. Bobrovskio statistiką tas, kad nuo rusų atskirti baltarusiai ir mažarusiai (ukrai­ niečiai). Deja, baltarusių skaičius abiejose gubernijose akivaizdžiai per ma­ žas, nes, matyt, neturėta aiškių kriterijų šiai tautybei apibūdinti. Turbūt dėl to atsirado istoriniai krivičių ir jotvingių etnonimai bei geografinis bugiečių pavadinimas. Kiti baltarusiai tikriausiai buvo priskaičiuoti prie rusų (stačia­ tikiai) ir lenkų (katalikai), nes abiejų pastarųjų tautybių gyventojų procentas netikėtai didelis. Kyla įtarimas, kad iš tikrųjų M. Lebedkino statistika neturėjo aiškių etni­ nių kriterijų ir dėl to jos tautybių rodikliai buvo deformuoti. Tačiau amžinin­ kai (nekalbu apie mūsų minėtus patiklius tyrinėtojus) šią statistiką priėmė la­ bai palankiai. Ją tiesiog nusikopijavo Nikolajus Stolpianskis (1834-?), istorijos ir geografijos mokytojas, įvairių elementarių vadovėlių autorius85. Jo statistika skiriasi nuo M. Lebedkino tik tuo, kad skaičiai suapvalinti ir krivičiai, jotvin­ giai bei bugiečiai prijungti prie baltarusių ir mažarusių. Pats N. Stolpianskis naujos statistikos nekaupė ir mokslo įstaigų bei Centrinio statistikos komite­ to medžiaga nesinaudojo. Naują Vilniaus ir Gardino gubernijų gyventojų pasiskirstymo tautybėmis statistiką pateikė Centrinis statistikos komitetas (žr. 11 lentelę). Ji datuota 1861 8 5.

T e n p a t, p. 2 5 - 6 4 .

59

6o

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

11 lentelė. Vilniaus ir Gardino gubernijų gyventojų pasiskirstymas tautybėmis 1861 m. (Centrinio statistikos komiteto duomenys) G a r d in o g u b .

V iln ia u s g u b . T a u ty b ė s k a ič iu s

%

L ie tu v ia i

464 844

5 1 ,5

2915

0 ,3

Lenkai

161 3 2 5

1 7 ,8

88 340

1 0 ,0

R usai

196 356

2 1 ,7

687 056

7 7 ,9

Žydai

77 405

8 ,6

95 335

1 0 ,8

3377

0 ,4

8800

1 ,0

903 307

1 0 0 ,0

882 446

1 0 0 ,0

K it i Iš v is o

s k a ič iu s

%

Lentelė sudaryta remiantis Centrinio statistikos komiteto spausdintu žiniaraščiu apie trijų lietuviškų gubernijų (ir Kauno) gyventojų pasiskirstymą tautybėmis, R. Vėbra (sudarytojas), Lietuvių klausimas Rusijos imperijoje XIX a.-X X a. pradžioje, p. 607.

metais ir tai visiškai patikima. Tačiau šios statistikos metodika nepaaiškinta, bet ji akivaizdžiai skiriasi nuo šiame komitete dirbusio M. Lebedkino meto­ dikos. Tad ir statistiniai rezultatai kiti. Patikimesnis taip pat lietuvių skaičius Gardino gubernijoje (be stačiatikių), tačiau Vilniaus gubernijoje jis dar pa­ didintas. Pastarojoje lenkų santykinai nė kiek ne mažiau negu M. Lebedkino statistikoje, o Gardino gubernijoje jų tepriskaičiuota maždaug tiek, kaip P. Bobrovskio. Baltarusiai vėl prijungti prie rusų ir jų procentas Vilniaus gu­ bernijoje artimesnis M. Lebedkino duomenims, o Gardino gubernijoje tie­ siog tapatus P. Bobrovskio skaičiui. Apskritai ši Centrinio statistikos komiteto statistika artėjo prie tų tautybių nustatymo metodų, kuriais anksčiau naudojosi A. Koreva ir P. Bobrovskis, tačiau neišvengė ir naujų sunkiai paaiškinamų viražų.

R. Erkerto statistika 1861-1864 m. Vilniaus vyskupijoje socialinė padėtis bei politinė konjunktū­ ra pakito iš esmės. Labai sustiprėjo Rusijos vyriausybės represinė politika, turėjusi tikslą galutinai pakirsti buv. politinės lenkų tautos - katalikų dvasi­ ninkų ir bajorų - luomines, kultūrines ir ekonomines pozicijas. Šalia repre­ sinių priemonių, krašto kolonizacijos, siekta remtis valstietiškais baltaru­ sių, mažarusių ir net lietuvių etnosais86, atseit išlaisvintais iš lenkų vergijos, 86.

Pvz., V'ilniaus generalgubernatorius Vladim iras Nazimovas 1863 m. pradžioje buvo įsitikinęs, kad dauguma rytinių Vilniaus gubernijos apskričių ir Gardino gubernijos gyventojų valstiečių laikytini rusais, nes jie kalba baltarusių tarme. Prie „svetimųjų“, t. y. lenkų, jis priskyrė bajorus, miestiečius ir miestelėnus (V. Nazimovo 1863 02 01 rašto liaudies švietimo ministrui ištrauka, R. Vėbra (sudarytojas). Lietuvių klausimas..., p. 593).

T A U T I N Ė

K A T A L I K Ų

S U D Ė T I S

1 7 9 8 - 1 8 6 4

M .:

N U O

P O L I T I N Ė S

P R I E

K U L T Ū R I N Ė S

T A U T O S

t. y. baudžiavos. Autokratinėje sistemoje šiam reikalui buvo naudojami visi valdžios ir valstybinės religijos svertai, netgi oficialioji statistika, fiksavusi krašto gyventojų tautinę sudėtį. Vieną naujų šios statistikos variantų patei­ kė papulkininkio Roderiko Erkerto (Erkert, d’Erkert, 1821-1900) Vakarų rusų etnografinis atlasas, 1863 m. išleistas prancūzų, o 1864 m. - rusų kalba. Publikacijai pasirinktos kalbos rodė, kad atlasas skiriamas vidaus rei­ kmėms ir propagandos kampanijai užsienyje. Mat siekta įrodyti, kad Vakarų kraštas nėra lenkiškas. Aktualaus „lenkų klausimo“ poveikio atlasui neslėpė nė jo autorius. Anot jo, buvę reikalinga išaiškinti tikrąją lenkų etnoso vietą Vakarų krašte. Dėl to lenkai jo atlasą laiką tendencingu87. Ne veltui dėl di­ desnės įtaigos užsienyje atlaso autoriumi taip pat parinktas karininkas pran­ cūziška pavarde. Geriausiai atlasą įvertino karščiausi rusų politikos Vakarų krašte rėmėjai. Antai Peterburgo stačiatikių dvasinės akademijos profeso­ rius Michailas Kojalovičius (1828-1891) gėrėjosi, kad atlasas Vakarams ir Rusijai įtaigiai parodęs, jog šiame krašte lenkai sudaro vos apie 10% visų gyventojų88. Remdamiesi R. Erkerto atlase pateiktąja statistika sudarėme 12 lentelę. Visi duomenys tik gubernijų mastu, apskritys neišskirtos. Kuriais metais jie datuoti, gan neaišku. Lyginant su mūsų ankstesnėse lentelėse pateiktais 18571860 m. duomenimis, suvestiniai skaičiai didesni, bet mažesni nei 7 lentelės, kurioje jie datuojami 1861 metais. Tad R. Erkerto statistika turėtų būti maž­ daug 1860-1861 metų. R. Erkertas, kaip sakėsi, norėjęs tęsti P. Keppeno akademinę tradiciją, gi­ linosi į jo surinktąją medžiagą, tačiau, kaip rodo rezultatai - tautinė statisti­ ka ir žemėlapis, - nuėjo savais keliais. Galbūt jį daugiau veikė tie pirminiai duomenys, kuriuos gavo iš Vakarų krašte tarnaujančių karininkų. Be to, pats apklausdavo iš šio krašto kilusius kareivius. Reikšminga, kad R. Erkerto sta­ tistikoje Vilniaus ir Gardino gubernijų tautybių proporcijos su P. Keppeno publikacija neturi nieko bendro. R. Erkerto statistikos panašumų randame su 8 ir 11 lentelėmis. Svarbiausias jų, kuriuo iš dalies galima pasitikėti, - lietuvių procentas. Tačiau iš pirmo žvilgsnio visiškai nesuprantami lenkų ir rusų procentų pokyčiai. Jei rusų administracijai rūpėjo, kaip sakė M. Kojalovičius, parodyti kuo mažiau lenkų ir kuo daugiau rusų, tai iš R. Erkerto Vilniaus ir Gardino gubernijų statistikos matyti priešingas rezultatas. Kodėl? 87. 88.

P. Ф. Эркерт, Взгляд на историю и этнографию западных губерний России, С. Петербург, 1864, р. 2 , 9. М. Коялович, Расселение племен Западного края России, Сборник статей разъясняющих польское дело по отношению к Западной России, сост. С. Шолкович, Вильна, 1885, d. 1, р. 143. Tai M . Kojalovičiaus 1863 05 08 paskaita apie R. Erkerto atlasą, skaityta Imperatoriškosios rusų geografų draugijos posėdyje.

6

l

6

VILNIAUS VYSKUPIJA

2

IR

JOS G Y V E N T O J A I

12 lentelė. Vilniaus ir Gardino gubernijų gyventojų pasiskirstymas tautybėmis pagal R. Erkerto atlasą (1863-1864)

V iln ia u s g u b .

G a r d in o g u b .

T a u ty b ė s k a ič iu s

%

L i e t u v i a i ir l a t v i a i

386 000

4 5 ,0 6

3000

0 ,3 6

Lenkai

212 000

2 4 ,7 5

270 000

3 2 ,2 9

Rusai

178000

2 0 ,7 7

462 000

5 5 ,2 4

Žydai

77 0 00

8 ,9 9

94 000

1 1 ,2 4

900

0 ,1 0

6000

0 ,7 2

2800

0 ,3 3

1300

0 ,1 5

8 5 6 700*

1 0 0 ,0 0

8 3 6 300*

1 0 0 ,0 0

V o k ie č ia i K it i Iš v is o

s k a ič iu s

%

* R. Erkerto suma neteisinga - 857 000. ** R. Erkerto suma neteisinga - 836 000. Lentelė sudaryta remiantis: R. D’Erkert, Atlas ethnographique des provinces habitées par des polonais, St. Petersburg, 1863,1 žemėlapis; P. Ф. Эркерт, Этнографический атлас Западнорусских губерний и соседних областей, С. Петербург, 1864, i žemėlapis.

Lenkų parodyta rekordiškai daug, net trečdalis ar ketvirtadalis visų gy­ ventojų, t. y. daugiau nei „palankiausioje“ lenkams M. Lebedkino statisti­ koje. Lenkams apibūdinti, matyt, greta lingvistinio buvo taikyti socialinis ir religinis kriterijai: R. Erkertas turėjo vadovautis panašia V. Nazimovo nuostata, kad lenkai - tai bajorų ir miestiečių luomų žmonės, ir būtinai ka­ talikai. Bręstančio sukilimo aplinkybėmis rusų administracijos nepasitikė­ jimas „lenkiškais“ luomais augo, jų pagal statistiką didelis santykinis svoris visuomenėje argumentavo gausių represinių jėgų telkimo būtinumą. Lyginant su ankstesnėmis statistikomis, lietuvių procentas sumažintas, bet ne tiek jau daug, todėl padidinti lenkų skaičių ir jų procentą tebuvo įmanoma tik „rusų“ sąskaita. Beje, R. Erkerto statistikoje į vieną rusų tau­ tybę vėl įjungti ir baltarusiai, ir mažarusiai. Lyg pasiteisindamas dėl balta­ rusių priskyrimo rusams, R. Erkertas tvirtino, kad į vakarus nuo Vitebsko, Mogiliavo ir dalies Minsko gubernijų „liaudis savo kalbą vadina paprastą­ ja, o save laiko rusais, dažnai - net lietuviais (pagal politinę tradiciją) arba tiesiog valstiečiais89. Pasirodo, kad R. Erkertas „rusų“ procentą tiesiog pa­ ėmė iš M. Lebedkino statistikos. M. Kojalovičius kritikavo R. Erkertą, kad Gardino gubernijoje rusų esą priskaičiuota per mažai, nes ne visi „lotynis­ tai“, t. y. Romos katalikai, turi būti lenkai90. 89.

P. Ф . Э р к е р т , В з г л я д н а и с т о р и ю и э т н о г р а ф и ю з а п а д н ы х г у б е р н и й Р о с с и и , р . 8 .

90.

М . К о я л о в и ч , Р а с с е л е н и е п л е м е н ..., р . 1 4 4 - 14 5 . I š n a u ja u s ių a u t o r i ų R . E r k e r t o a t la s ą g r i e ž č i a u s i a i k r i t i k a v o p o l i t i š k a i a n g a ž u o t a s p l a č i o s B a l t a r u s i j o s „ k ū r ė j a s “ m a s k v i e t i s E . Š i r i a j e v a s , k u r i s l i e t u v i u s l a i k o s e n u b a l t a r u s i ų e t n o n i m u . B e t o , m i n i m ą j į a t la s ą l a i k ė t e n d e n c in g u l e n k ų n a u d a i ( E . E . Ш и р я е в , Б е л а р у с ь - Р у с ь Б е л а я , Р у с ь Ч е р н а я и Л и т в а в к а р т а х , М и н с к , 199 1 , р . 15. ) .

TAUTINĖ KATALIKŲ

SUDĖTIS

1798-1864

M. : N U O P O L I T I N Ė S P R I E

K U LTŪ R INĖS TAUTOS

R. Erkerto atlaso etnografiniame žemėlapyje lietuvių-slavų riba tarp Dauguvos ir Ašmenos beveik sutampa su T. Narbuto, bet toliau ji pasukta daugiau į pietryčių pusę. R Keppeno kalbinės lietuvių-slavų ribos, galima sa­ kyti, nepaisoma (žr. žemėlapį).

A. Batiuškovo ir A. Ritticho statistika Tuo metu, kai R. Erkertas rengė savo etnografinį atlasą, M. Batiuškovas ir A. Rittichas sudarinėjo „Vakarų rusų krašto gyventojų pasiskirstymo tikybo­ mis atlasą“ sudarymo. Vienas jo autorių - Pompėjus Batiuškovas (1810-1892) atliko politinio ir ideologinio vadovo funkcijas, - jis buvo Vidaus reikalų mi­ nisterijos Stačiatikių cerkvių Vakarų gubernijose sutvarkymo kanceliarijos vedėjas91. Faktiškai statistines lenteles sudarinėjo ir žemėlapius braižė papul­ kininkis Aleksandras Rittichas (1871—?)92. Atlasas buvo leidžiamas paties caro pritarimu. 1863 m. išėjo šio atlaso pirmas leidimas, kuris istoriografijoje ligi šiol buvo nežinomas, tačiau ir mums pasisekė gauti tik vieną jo žemėlapį93. Antras leidimas pasirodė 1864 m. Pirmojo leidimo žemėlapis rusų kalba, o antrojo, kaip ir visas atlasas - rusų ir prancūzų kalbomis. Mums rūpima sta­ tistika abiejuose leidiniuose tapati. Ja remdamiesi sudarėme 13 ir 14 lenteles. Suvestiniai visų gyventojų skaičiai 13 lentelėje šiek tiek didesni nei R. Erkerto atlase, todėl jie, matyt, turėtų rodyti demografinę padėtį po 1861 metų. Tačiau jokiais demografiniais pokyčiais negalima paaiškinti iš esmės skirtingo tautinio pasiskirstymo. Juk 13 lentelė rodo, kad santykinai lietu­ vių Vilniaus gubernijoje sumažėjo kone per pusę, lenkų joje - daugiau kaip trečdaliu, o Gardino gubernijoje - daugiau kaip tris kartus. Teigiama P. Batiuškovo ir A. Ritticho atlaso savybė, kad nuo rusų atskirti baltarusiai ir mažarusiai. Tačiau šių slavų procentas Vilniaus gubernijoje parodytas, lygi­ nant su A. Erkerto statistika, pustrečio karto, o Gardino gubernijoje - treč­ daliu didesnis. Iš dalies šią paslaptį atskleidžia 14 lentelė apie gyventojų pasis­ kirstymą tikybomis. Joje praleidome lenkus ir rusus, nes beveik visi pirmieji 91.

1850 m. jis ėjo Kauno gubernatoriaus padėjėjo pareigas, greit perkeltas į Vilniaus švietimo apygardos globėjo padė­ jėjus. 1868-1872 m. buvo šios apygardos globėju, pasižymėjo kaip uolus muravjovinės politikos vykdytojas. 92. 1862-1864 m. A. Rittichas vadovavo Minsko gubernijos stačiatikių cerkvių statybai ir remontui, jis buvo baigęs Ru­ sijos Generalinio štabo akademijų, vėliau išsitarnavo generolo leitenanto laipsnį, vadovavo divizijai. Rusų ir vokiečių kalbomis paskelbė keletą savo darbų iš slavų etnografijos. 93. Карта народонаселения западно-русского края по исповеданиям, составлена при Министерстве внутренних дел, в заведывании д. с. с. Батюшкова, С. Петербург, 1863. Žemėlapio paaiškinimuose nurodyta: Составил Гене­ рального штаба подполковник Риттих. Už šio žemėlapio suradimą nuoširdžiai dėkoju dr. Eugenijui Svetikui. Apie šį žemėlapį nežinojo net lenkų istorikas Stanislawas Litakas, parašęs atskirą straipsnį apie P. Batiuškovo ir A. Ritticho atlasą (S. Litak, Rosyjski atlas narodowošciowo-wyznaniowy z 1864 roku, Europa Orientalis: Polska i je j wschodni sąsiedzi od Šredniovviecza po wspolczesnosc. Studia i materiaty ofiarowane professorowi Stanislawowi Alexandrawiczowi w 65 rocznicę urodzin, Toruii, 1996, p. 383-389.

6 3

VILNIAUS VYSKUPIJA

64

IR JOS G Y V E N T O J A I

13 lentelė. Vilniaus ir Gardino gubernijų gyventojų pasiskirstymas tautybėmis pagal P. Batiuškovo ir A. Ritticho atlasą (1863-1864 m.) G a r d in o g u b .

V iln ia u s g u b . T a u ty b e s k a ič iu s

%

s k a ič iu s

%

L ie tu v ia i

210273

2 3 ,5 8

2800

0 ,3 2

Lenkai

154 386

1 7 ,3 1

82 908

9 ,5 4

27 845

3 ,1 2

-

-

418 289

4 6 ,9 1

5 0 3 283

5 7 ,8 7

Rusai B a lt a r u s ia i

701

0 ,0 8

167 743

1 9 ,2 9

76 802

8 ,6 1

106 64 9

1 2 ,2 6

891

0 ,1 0

5281

0 ,6 1

2528

0 ,2 9

982

0 ,1 1

891 7 1 5

1 0 0 ,0 0

869 646

1 0 0 ,0 0

M a ž a r u s ia i Žydai V o k ie č ia i T o t o r ia i Iš v is o

Lentelė sudaryta remiantis: П. Батюшков, Карта народонаселения западно-русского края по исповеданиям, С. Петербург, 1863; П. Батюшков, А. Риттих, Атлас народона­ селения Западно-русского края по исповеданиям, изд. 2, С. Петербург, 1864,1 žemėlapis; Документы, объяняющие историю Западно-русского края и его отношения к России и к Польше, С. Петербург, 1865, 3 žemėlapis (įklija). 14 lentelė. Vilniaus ir Gardino gubernijų lietuvių, baltarusių ir mažarusių pasiskirstymas tikybomis pagal P. Batiuškovo ir A. Ritticho atlasą (1863-1864 m.) (procentais) T a u t y b ė ir t ik y b a

V iln ia u s g u b .

G a r d in o g u b .

L ie t u v ių k a t a lik ų

8 6 ,6 9

1 0 0 ,0 0

s ta č ia tik ių

1 3 ,3 1

-

1 0 0 ,0 0

1 0 0 ,0 0

B a lt a r u s ių k a t a lik ų

3 5 ,2 6

2 3 ,6 1

s t a č ia t ik ių

6 4 ,7 4

7 6 ,3 9

iš v is o

1 0 0 ,0 0

1 0 0 ,0 0

-

4 1 ,0 2

iš v i s o

M a ž a r u s ių k a t a lik ų s ta č ia tik ių

1 0 0 ,0 0

5 8 ,9 8

iš v is o

1 0 0 ,0 0

1 0 0 ,0 0

Lentelė sudaryta remiantis tuo pačiu šaltiniu, kaip ir 13 lentelė.

buvo katalikai, o antrieji - stačiatikiai. M. Lebedkino statistikoje vos keli pro­ centai baltarusių buvo priskirta katalikams. Dabar baltarusių katalikų jau buvo trečdalis-ketvirtadalis visų šios tautybės gyventojų. Iš kur jie atsirado? Be abejo, iš ankstesniųjų statistikų priskirtųjų lenkams ir lietuviams94. Tačiau 94.

Šie autoriai, matyt, apskritai aiškių etninės tapatybės kriterijų nesuvokė. Antai 1875 m. A. Rittichas lietuvių (vyrų) Vilniaus gubernijoje rado 34,98% o Gardino - 0,24%, lenkų - 7.10% ir 2,44%, be to, Gardino gubernijoje dar parodė 6,14% mozūrų. Net rusų Vilniaus gubernijoje terado 1,51%. Joje baltarusių, jo manymu, buvo 45.15%. o Gardino gubernijoje - tik 39,92%, nes čia mažarusių procentas padidintas iki 36,84% (А. Ф. Риттих, Племенной состав контингентов Русской армии и мужского населения Европейской России, С. Петербург, 1875, р. 143-144).

TAUTINĖ KATALIKŲ

SUDĖTIS 1 7 9 8 - 1 8 6 4

M.: NUO PO LIT IN ĖS

PRIE

KULTŪRINĖS TAUTOS

Vilniaus gubernijoje prie lietuvių dar liko priskirti vadinamieji lietuviai sta­ čiatikiai, jų netgi parodyta santykinai daugiau nei M. Lebedkino statistikoje. Platesnį šių P. Batiuškovo ir A. Ritticho statistikos viražų paaiškinimą randame tų šaltinių, kurie nurodyti 1863 m. leidimo žemėlapyje, prigimty­ je. Rašoma, kad pasinaudota vyskupijų vadovybių, Kitatikių dvasinių reikalų departamento ir Centrinio statistikos komiteto, Imperatoriškosios mokslų akademijos duomenimis, P. Bobrovskio statistika ir P. Keppeno žemėlapiu. Pradėkime nuo pastarojo. Galime tvirtai pasakyti, kad P. Keppeno ir P. Batiuškovo-A. Ritticho žemėlapiai mums rūpimu klausimu neturi nieko tapataus. Iš esmės skiriasi jų brėžiama lietuvių-slavų riba, be to P. Keppenas, domėdamasis tik kitataučiais, visiškai nelietė rusų, baltarusių, ukrainiečių tau­ tybių. Matyt, tik dėl didesnės įtaigos skaitytojui P. Batiuškovas ir A. Rittichas nurodė, kad naudota akademijos medžiaga. Juk maždaug nuo M. Lebedkino statistikos publikavimo datos akademija jokios naujos medžiagos, kuri griau­ tų ankstesniųjų statistikų pagrindus ir taip smarkiai pakeistų lietuvių bei lenkų procentinę išraišką, nerinko. P. Bobrovskio žemėlapis galbūt orienta­ vo, kuriose apskrityse būta ištisinių lietuvių ir lenkų plotų. Be to, iš šio au­ toriaus statistikos buvo paimtas santykinis lietuvių ir lenkų procentas. Jei P. Batiuškovo ir A. Ritticho statistikoje sudėsime baltarusių ir mažarusių pro­ centą, tai rasime, kad jis visiškai atitinka P. Bobrovskio „rusų“ procentą. Kiek turėjo įtakos M. Lebedkino statistika, jau minėjome. Apskritai, kaip pasirodo, P. Batiuškovas ir A. Rittichas nesibodėjo ankstesniąją statistiką perdirbti taip, kad ji atitiktų naują paskirtį. Be abejo, šie abu autoriai rėmėsi Vidaus reikalų ministerijos padalinių sukauptąja statistika. Jai įtaką darė karo stovio Vakarų gubernijose sąlygos. Tačiau kur kas prastesnė, bet šiuo atveju įtaigesnė, buvo vietos dvasinės vy­ resnybės informacija. Imta daugiausia remtis stačiatikių dvasinės vyresnybės pateikiama medžiaga, nes ji rodė didesnį stačiatikių pocentą krašte. Kaip ne­ kritiškai pasitikėta šia informacija, rodo P. Batiuškovo ir A. Ritticho žemėla­ pyje pažymėtos stačiatikių salos lietuvių areale. Iš tikrųjų ten tebuvo atskiros cerkvės su keliolika ar keliomis dešimtimis tikinčiųjų. Reikia paminėti ir vieną šio atlaso keistenybę. Lietuvių procentas, kaip minėjome, Vilniaus gubernijoje parodytas kone perpus mažesnis negu R. Erkerto atlase. P. Batiuškovo ir A. Ritticho žemėlapyje lietuvių arealui priskirta maždaug tokia pat Vilniaus gubernijos dalis (žr. 3 žemėlapį), - ties Mikailiškėmis lietuvių ir slavų riba pastūmėta į rytus, o ties Rodūne - į va­ karus. Dar ryškesnis dermės nebuvimas matyti M. Kojalovičiaus 1865 m. pu­ blikacijoje. Nors joje P. Batiuškovo ir A. Ritticho statistika perspausdinta be

6 5

6 6

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

jokių pakeitimų ir kritikos, tačiau jų žemėlapiui nepritarta. M. Kojalovičius paskelbė naują tautinio gyventojų pasiskirstymo Vakarų Rusijoje, Lenkijoje ir Galicijoje žemėlapį. Jame su R Batiuškovo ir A. Ritticho žemėlapiu iš dalies sutampa tik lietuvių-slavų riba Kauno gubernijos Zarasų apskrityje, - mat visa šios apskrities dalis nuo pat Zarasų miesto priskirta baltarusiams. Tačiau nuo Zarasų ji pasukta pro pat Švenčionis (iš rytų) į Svyrius. Ir M. Kojalovičius, ir P. Batiuškovas buvo oficialiosios rusų istorijos žinovai. Jų supratimu, šis nuo lietuvių arealo atrėžiamas kraštas su centru Breslaujoje turėjo iš seno būti rusiškas, nes Breslaujos pilį XI a. pastatė Polocko kunigaikštis Briačislavas. Tačiau toliau į pietus tęsdamas etnosų ribą, M. Kojalovičius lietuviams prisky­ rė net Smurgainis, Krėvą, Barūnus, Alšėnus, Trobas, Subatninkus, Lipniškes, šiaurines Lydos apylinkes. Jam atrodė, kad etninė ir religinė ribos turėjo maž­ daug sutapti. Kitaip sakant, M. Kojalovičiui čia labai svarbiu etniniu lietuvių kriterijumi buvo katalikų tikėjimas, o baltarusių - stačiatikių tikėjimas. Apskritai vienų etnosų pripažinimas, kitų nepripažinimas (pvz., balta­ rusių), skirtingais metodais nustatinėjama tautinė gyventojų sudėtis turėjo svarbų praktinį poveikį šioms tautoms (nors jos ir negalėjo pasireikšti kaip subjektai savo tautiškumui nustatyti). Vienaip ar kitaip įsivaizduotasis krašto tautinis pasiskirstymas paveikė daugelį viešojo gyvenimo sričių, visų pirma vyskupijos dvasininkų sielovados darbą, luominių ir rusų administracijos įs­ taigų veiklą, oficialiąją politiką. Šiuolaikinių tautų kilimo Vilniaus vyskupijoje ir jo fiksavimo pradžia buvo itin sudėtinga dėl buv. politinės lenkų-lietuvių tautos ir valdančiosios rusų tautos susidūrimų (pvz., sukilimų), dėl vienų etnosų pavaldumo kitiems (ypač socialiniu-luominiu pagrindu), dėl asimiliacijos vyksmo, na, ir skir­ tingos tautų sampratos poveikio. Kylant liaudies visuomeniniam vaidmeniui, sustiprėjo luominio elito dėmesys jos etninei įvairovei. Tačiau šio elito mąs­ tysena etninę gyventojų sudėtį suvokė, sakytume, kaip modernesnę luominę visuomenės struktūrą. Dvasininkai, bajorai ir miestiečiai (pagrindiniai buv. politinės tautos luomai) buvo įvardyti lenkais, o liaudis - valstiečiai - lietu­ viais bei rusinais (gudais) (S. Pliaterio, R. Erkerto statistikos). Luominiai kri­ terijai etnosams nustatyti buvo gyvybingi labai ilgai, jie, beje, buvo parankūs taip pat Rusijos depolonizacijos ir rusifikacijos politikai. Rusų mokslininkas P. Keppenas etniniam lietuvių tapatumui nustatyti statistiką sudarė vadovaudamasis vien kalbiniu kriterijumi. Ji turėjo tą di­ delį trūkumą, kad neatsižvelgė į asimiliacijos vyksmo sudėtingumą Vilniaus vyskupijoje, gyventojų dvikalbystę ar net trikalbystę, į katalikų, vartojusių

TAUTINĖ KATALIKŲ

SUDĖTIS

1798-1864

M.: N U O P O L I T I N Ė S

PRIE K U LTŪ R IN ĖS TAUTOS

paprastąją kalbą, etninį neapibrėžtumą, pasirinktųjų statistikos informa­ torių prorusišką nusistatymą. P. Keppenu iš dalies sekė oficialieji statisti­ kai. Vilniaus vyskupijos pasauliečiai inteligentai (M. Balinskis, T. Narbutas, A. H. Kirkoras) ir vyskupijos klebonai, kurie geriausiai pažino savo krašto žmones, etnosus apibūdino visu požymių kompleksu: kalbos, liaudies kūry­ bos ir papročių, tikybos, etninės atminties. Šie inteligentai savosios kalbos praradimo visiška tautybės kaita dar nelaikė. Nemobilios agrarinės visuomenės sąlygomis tautiškumas buvo gana pa­ tvarus ir gyventojams prarandant savo senąją kalbą. Vietos inteligentai iš da­ lies paveikė ir oficialiąją statistiką, kuri tautybes nustatinėjo daugiausia pagal kalbos požymį. Mat jie kartografiškai lietuvių ir slavų ribą brėžė, remdamie­ si platesniu etnokultūriniu pagrindu. Kartografinė medžiaga etninių area­ lų apibrėžimui yra žymiai svarbesnė, nei pati statistika. Dėl savo skirtingos kilmės ir metodikos statistika gyventojų tautinę sudėtį bei jos kaitą parodo nepakankamai ir turi būti koreguojama visais kitais istorijos šaltiniais.

6 7

Tautinė gyventojų sudėtis 1867-1917 m.

Didelė mūsų istoriografijos spraga yra demografinių tyrinėjimų stoka apskri­ tai, ir ypač apie istorinių lūžių laikotarpius. Vienas jų - kai XIX a.-XX a. pra­ džioje kito gyventojų sudėtis dėl didėjančio visuomenės mobilumo, tautinio tapatumo suvokimo, naujų politinių darinių kūrimosi. Poskyrio chronologiniais rėmais pasirinkome laiko tarpą nuo 1863 m. su­ kilimo ir valstiečių reformos įsibėgėjimo iki naujų tautinių valstybių kūrimo­ si šiame regione pradžios. Mūsų tikslas - išsiaiškinti visų gyventojų, ir ypač katalikų tautinės sudėties pokyčius, kurie taip pat buvo reikšmingi katalikų bendruomenės santykiams, vyskupijos administravimui ir sielovados darbui. Daug dėmesio skirsime tautos sampratos reliatyvumui, tautybių lokalizacijai, lietuvių ir slavų tautų arealų sandūros problemai. Šio laikotarpio statistiniai, kartografiniai tyrinėjimai bendru istoriogra­ finiu aspektu labai netolygūs, dažnai pragmatiško ar iliustracinio pobūdžio. Mažiausia dėmesio sulaukė pirmųjų trijų posukiliminių dešimtmečių laiko­ tarpis. Galima išskirti tik 1890 m. Vilniaus gubernijos valstiečių tautinės su­ dėties aprašymus, kuriuos studijavo lenkų kalbininkas Janas Rozwadowskis, lietuvių kalbininkas Aloyzas Vidugiris ir geografas Petras Gaučas1. Tolesnį laikotarpį apimantys tyrinėjimai buvo nulemti ne tik ir ne tiek mokslinių, kiek politinių interesų, - lietuvių ir lenkų tautinių siekių, etnokul­ tūrinių susidūrimų, eventualių valstybinių vizijų. Iš lietuvių autorių pirmasis 1897 ir 1909 m. statistiką, jų metodus, prieš­ taringumą ir pažintinę reikšmę apžvelgė teisininkas Antanas Smetona. Jis 1.

J. Rozwadowski, Objašnienia do т а р у języka litewskiego w gubernii wilenskiej, M ateryaly i prace Komisyi językowej Akademii umiejftnošci w Krakowie, 1 . 1, Krakow, 1904 [1901], p. 90-93 ir žemėlapis; J. Rozwadowski, Mapa językowego obszaru litewskiego, Polska i Litwa w dziejowym stosunku, Lublin i in., 1914, p. 335-339 ir žemėlapis; П. Гаучас, А. Видугирис, Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX в., Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Geografija, Vilnius, 1983,1 . 19, p. 43-52; P. Gaučas, Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida, p. 44-72.

TAUTINĖ GYVENTOJŲ SUDĖTIS

1867-1917

M.

rašė: „Tiesą pasakius, tų dviejų žygių statistika sunkiai suderinama ir dėl to, kad jos rinkimo metodai visai priešingi“. Iš tų dviejų statistikų pranašesnė esanti 1897 m., nors ir jai nestingą subjektyvumo lietuvių atžvilgiu. Mat, dar nesubrendus tautinei savimonei, tauta turinti būti apibūdinama ne vartoja­ ma kalba, o etninės kultūros tapatumu2. Istorikas Petras Klimas ir ekonomistas Albinas Rimka visiškai pagrįstai 1897 m. visuotinio gyventojų surašymo rezultatus laikė daug svarbesniais už administracinių įstaigų 1909 m. surinktąją statistiką. Lietuvių tautos apskaitai, kaip jie manė, išties nepakanka kalbinio kriterijaus, todėl grę­ žėsi į XIX a. 6-7-ojo dešimtmečių statistiką, kaip istorinį ir kultūrinį ar­ gumentą lietuvių etniniam arealui nustatyti3. Šie autoriai, ypač A. Rimka, turėjo įtakos taip pat naujausiems A. Vidugirio, P. Gaučo ir etnologo Petro Kalniaus4 darbams. Maždaug tuo pačiu metu kaip lietuviai, 1897 ir 1909 m. statistika susi­ domėjo lenkų demografai ir politikai. Mat domėjimosi paskata iš esmės buvo ta pati. Mums reikšmingiausias yra Wlodzimierzo Wakaro demogra­ finis tyrinėjimas5. Jis, kaip ir ne vienas kitas lenkų autorius, priešingai nei lietuviai, objektyviausia laikė 1909 m. tautinės gyventojų sudėties statisti­ ką. Joje lenkų skaičius parodytas kur kas didesnis nei 1897 m. statistikoje. W. Wakaras manė, kad 1909 m. statistiką lėmė suklestėjusi lenkų tautinė savimonė. Įspūdžiui sustiprinti prie lenkų dar priskyrė baltarusių katalikus, ir atseit dideliam 1897 m. gyventojų surašymo pagal kalbą tendencingumui sušvelninti pastarąją statistiką taip perskaičiavo, kad Vilniaus gubernijoje katalikų baltarusių nė nebeliko. W. Wakaru pasekė ir įžymus lenkų demografas Piotras Eberhardtas. 1909 m. statistikos metodikos teisingumo patvirtinimu jis laiko net 19161917 m. vokiečių okupacinės valdžios atliktus gyventojų surašymus6. Išsamiau šiuos ir kitus veikalus apie Vilniaus vyskupijos gyventojų tautinę sudėtį aptarsime nagrinėdami konkrečią statistiką.

2. 3.

4. 5.

A . Sm[etona], Skaitmenų šviesoje, Vairas, 1915 0 116 , Nr. 2, p. 23-26. K. YVerbelis [P. Klimas), Russisch-Litauen. Statistisch-ethnographische Betrachtungen, Stuttgart, 1916, p. 37-101; P. Rimka, Lietuvos ūkis prieš Didįjį karą. Statistikos tyrinėjimai, Vilnius, 1918, p. 20-25; P. Rimka, Lietuvos pietrytinių sričių gyventojų tautybė statistikos šaltinių šviesoje, 1942-1943, M A B, f. 276, b. 3 29 , 1.10 6 -17 6 , ir kt. P. Kalnius, Etniniai procesai pietryčių Lietuvoje X X a. antrojoje pusėje (Lietuvos etnologija, t. 5), Vilnius, 1998, p. 33-35, irkt. W. Wakar, Rozwöj terytoryalny narodowosci polskiej, cz. III: Statystyka narodowosciowa kresöw wschodnich. Kieke, 19 17 , p. 1 4 - 4 9 -

6.

R Eberhardt, Przemiany narodowoiciowe na Bialorusi, Warszawa, I1997], p. 13-43; P. Eberhardt, Przemiany narodowosciowe na Litwie, Warszawa, 1997, p. 11-83.

69

70

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

Tautinė gyventojų sudėtis ligi 1890 m. Po 1863-1864 m. sukilimo dėmesys tautinės sudėties statistikai gerokai išblė­ so. Mat vietos inteligentija prarado savo raiškos galimybes, Vilniaus kultū­ ros centras buvo išsklaidytas, lietuvių spauda uždrausta, o lenkų - smarkiai persekiojama. Pati rusų administracija manė, kad 6-7-ojo dešimtmečių sta­ tistika ir kartografija tenkina oficialiosios vidaus politikos reikmes. Šiomis sąlygomis net pačių rusų mokslininkų demografiniai ir etnografiniai užmojai įstrigdavo pusiaukelėje. Dar 1862 m. Imperatoriškoji rusų geografų draugija, gavusi caro pritarimą ir paramą, ėmėsi organizuoti mokslinę ekspediciją Vakarų krašto etnogra­ finei medžiagai rinkti. Apie tai Vilniaus generalgubernatorius 1867 m. gavo žinią ir prašymą paramos. Šis komandos keliu kreipėsi į Vilniaus gubernato­ rių, o gubernatorius - į Vilniaus vyskupijos konsistoriją7. Po to konsistorija dekanams išsiuntinėjo aplinkraštį, kad pasitelktų klebonus. Po sukilimo tai buvo ganėtinai neįprastas dalykas, nes katalikų dvasininkai kaip potencialūs priešininkai buvo nuolat ignoruojami. Šios ekspedicijos dalyviai turėjo sudaryti etninę statistiką, nustatyti etni­ nius arealus, ištirti kalbą, liaudies kultūrą, religinį pasiskirstymą. Lietuviams tyrinėti 1873 m. buvo paskirtas Peterburgo universiteto mokslų kandidatas Julijus Kuznecovas8 (vėliau žinomas latvių kalbininkas ir etnografas). Su šios ekspedicijos organizavimu siejasi ir draugijos Šiaurės vakarų skyriaus Vilniuje įkūrimas 1867 m. Vietos administracija iš šio skyriaus tikėjosi ne tiek grynai mokslinių rezultatų, kiek motyvacijos politikai dėl krašto integracijos. Skyrius iškart ėmėsi vietos etnografinių ir demografinių tyrinėjimų, tačiau savo darbe griežtai atsiribojo nuo katalikų dvasininkų pagalbos. 1870 m. skyrius nesėkmingai bandė rinkti kaimų etnografinius aprašy­ mus ir duomenis apie vartojamas kalbas. Paskui sudarė programą žemės ūkio padėčiai aprašyti. Tarp kitų klausimų buvo taip pat vietos gyventojų vartojama kalba ir tarmė. Į šį darbą buvo įkinkyti mokytojai. 1872-1874 m. skyrius gavo bent 156 Vilniaus gubernijos valsčių ir mokyklų apylinkių apra­ šymus, iš Gardino gubernijos atsiųstas 121 aprašymas9. Pagal šiuos Vilniaus gubernijos aprašymus sudarėme 4 žemėlapį, rodantį lietuvių ir baltarusių 7. 8.

9-

Vilniaus gubernatoriaus 1867 06 28 raštas konsistorijai, LVIA, f. 604, ap. 4, b. 20 4 1, 1.1. От комиссии по снаряжению этнографическо-статистической экспедиции в Западно-русский край, Труды этнографическо-статистической экспедиции в Западно-русский край, снаряженной Императорским рус­ ским географическим обществом, С. Петербург, 1872,1 . 1, p. ІІІ-ѴИ . L. Mulevičius, Kaimas ir dvaras Lietuvoje X IX amžiuje, Vilnius, 2003, p. 25-30. Dabar visa ši medžiaga yra V V B, f. 34.

TAUTINĖ GYVENTOJŲ

SUDĖTIS

1867-1917

M.

kalbų arealų sandūrą10. Anuomet rusų mokslininkai ir administracijos pareigūnai tautybes jau skirstė vien pagal vartojamą kalbą. Kaip bilingvistinėje terpėje buvo nustatomas vienos ar kitos kalbos vyravimas, priklausė nuo aprašymų autorių kompetencijos ir pažiūrų. 4 žemėlapis rodo, kad lietuvių-slavų riba buvo sunkiai nustatoma, ta­ čiau nuo P. Keppeno žemėlapio pa­ sirodymo (1851 m.) ji ne kažin kiek Lazūnų lietuviai: ūkininkas V. Dmukauskas ir Maceikų šeima prieš pakito. Atskirais atvejais šis žemėlapis I pasaulinį karą (J. Maceika, Lazūnai, Vilnius, 1998, p. 124). net rodo aiškias P. Keppeno klaidas. Antai pastarasis Dysnos apskrityje lietuvių neberado, o 1872-1874 m. šios aps­ krities Bainos (Bogino) valsčiaus aprašymas rodo, kad Damošių ir Albinavos seniūnijos tebekalba lietuviškai, o baltarusiškai - tik kur ne kur11. Be to, P. Keppenas lietuvių neberado į pietvakarius nuo Ašmenos ir Neries upės san­ takos. Tačiau Varnionių ir Mikailiškių liaudies mokyklų mokytojai liudijo, kad iš 12-os Varnionių seniūnijų šešiose kalbama lietuviškai (Galčiūnų, Rimdžiūnų, Gervėčių ir kt.)12. P. Keppenui liko nežinomi Ašmenos apskrities lietuviai. 1872-1874 m. rašoma, kad Dieveniškių apylinkės daugiausia lietuviškos, tik kai kuriuose kaimuose randasi baltarusių ir lenkų13. Graužiškių valsčiaus valstie­ čiams esą įprastos latvių (t. y. lietuvių) ir baltarusių kalbos14. Jurotiškių valsčius jau dažniau vartojus baltarusių nei lietuvių kalbą15. Be to, Lugamėnų valsčiaus Gudenionių ir Lazūnų seniūnijos dar kalbą lietuviškai, nors ir ne itin gryna kalba. Šeimų nariai baltarusiškai beveik nesuprantą, tik ūkininkai valsčiaus ir seniūnijų sueigose dzūkuodami stengiąsis kalbėti baltarusių kalba16. Tačiau Jurotiškių ir Lugamėnų valsčiai nuo pagrindinio lietuvių arealo jau buvo at­ skirti subaltarusėjusių Lydos apskrities Vijos, Lipniškių valsčių. Galimas dalykas, kad šiais valsčių aprašymais naudojosi ir J. Kuznecovas, nes pats vienas negalėjo įstengti nustatyti lietuvių ir slavų ribos. Tikrai žinoma, 10.

n. ¡2. 13. 14. 15. 16.

Kaip šio žemėlapio pagrindą ėmėme oficialų leidinį: А. К. Соколовский, Карта Виленской губернии, уездов и волостей, 6. М., 1916 (М АВ retų spaudinių skyrius, К-582). Sudarydami 1 žemėlapį, mokyklų apylinkes, nurodomas aprašymuose, sutapatinome su valsčiais, Bainos valsčiaus aprašymas, be datos, VUB, f. 34, b. 3 9 4 , 1. 2. Šio valsčiaus aprašymai, be datos, ten pat, b. 527,1.1; b. 528 ,1.1. Dieveniškių liaudies mokyklos apylinkių aprašymas, 1872 09 20, ten pat, b. 3 7 3 , 1.11 . Šio valsčiaus aprašymas, be datos, ten pat, b. 377,1. 1-2. Minėto valsčiaus aprašymas, be datos, ten pat, b. 3 8 0 , 1.1. Lugamėnų valsčiaus aprašymas, be datos, ten pat, b. 383, 1. 2.

71

4- Vilniaus gubernijos valstiečių tautinis pasiskirstymas 1872-1875 m.

L ie t u v ia i n

l r\ r 2 'C r Z r

'M ': V I L N IU S LYD A

L ie t u v ia i ir s la v a i S la v a i ( b a lt a r u s ia i) N ė ra d u o m e n ų

®

M o lė ta i

G u b e r n i j ų m ie s t a i A p s k r i č i ų m ie s t a i V a ls č ių c e n t r a i

TAUTINĖ GYVENTOJŲ

SUDĖTIS

1867-1917

M.

kad jau 1872 m. jis dalyvavo Šiaurės vakarų skyriaus posėdyje, turėjo Vilniaus generalgubernatoriaus leidimą naudotis statistiniais duomenimis visose vie­ tos įstaigose17. Be to, J. Kuznecovas savo darbą dalimis draugijai ėmė teikti tik 1874 m. Tačiau J. Kuznecovas, sudarydamas savo etnografinį žemėlapį18, gerokai nuo Šiaurės vakarų skyriaus medžiagos nukrypo, matyt, iš dalies pasikliaudamas P. Keppenu ir Teodoru Narbutu, nors sakėsi jų duomenis laikąs pasenusiais. J. Kuznecovas lietuvių ir slavų ribą išvedė Zarasų ir Dysnos apskričių san­ dūra, panašiai, kaip P. Keppenas, ją tęsė ligi pat Vilniaus, Ašmenos ir Lydos apskričių sankirtos, Vilnių ir jo bei Dieveniškių apylinkes palikdamas už lie­ tuvių arealo. Tačiau toliau jis šią ribą, turbūt sekdamas T. Narbutu, ištiesino ir brėžė šiauriau Žirmūnų, Ditvos upe, Rodūnios ir Žubalaičio parapijų san­ dūra, Gardino gubernijoje - tęsė per Pariečę ligi Gožės prie Nemuno. Tačiau J. Kuznecovas žinojo lietuviškas Gervėčių ir Lazūnų salas19. Tolesni demografiniai Vilniaus ir Gardino gubernijų tyrimai buvo inspi­ ruoti visuotinės karo prievolės įvedimo imperijoje. Imperatoriškosios rusų geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius, siekdamas šiam reikalui sutvarky­ ti gyventojų apskaitą, 1875 m. įvykdė visuotinį Vilniaus gyventojų surašymą, per kurį buvo fiksuojamas ir kalbos vartojimas. Tačiau surašymo statistinis leidinys20 šį požymį praleido, nes vengė viešai rodyti, kad mieste vyrauja ne rusai, o kitataučiai. Nėra abejonės, kad Vilniaus gyventojų surašymas siejosi taip pat su drau­ gijos nario pulkininko Aleksandro Ritticho rengtu ir 1875 m. paskelbtu lei­ diniu Rusų armijos kontingento gyventojų vyrų gentinė sudėtis Europinėje Rusijoje. Juo remdamiesi sudarėme 14 lentelę. A. Ritticho statistika rodo tik vyrų tautybę, ir ją nustato pagal kalbą. Dar 1863 m. jis su Pompėjumi Batiuškovu paskelbė Vakarų krašto atlasą, ku­ riame pateikė tautinio pasiskirstymo duomenis ir nubrėžė lietuvių ir slavų ribą. Lyginant su šio atlaso statistika, Vilniaus ir Gardino gubernijų tauty­ bių proporcijos žymiai pasikeitė. Tiesa, drauge sudėjus baltarusius ir ukrai­ niečius, jų procentas liko gan pastovus, tačiau lietuvių Vilniaus gubernijoje padaugėjo 12 procentinių vienetų, o lenkų sumažėjo 10 vienetų. Šie skir­ tumai atsirado ne tiek dėl geresnio gebėjimo lietuvius atskirti nuo lenkų, kiek dėl skirtingų abiejų statistikų šaltinių. Jei 1863 m. leidinio statistika 17. 18.

19. 20.

Извлечение из письма члена экспедиции в Северо-западный край Ю. Н. Кузнецова, Известия Император­ ского русского географического общества. 1872, С. Петербург, 1873, t- 8, р. 167, 266. Šis žemėlapis ir visas J. Ku/necovo draugijai įteiktas rankraštis „Lietuvių tauta, jos gyvenama vieta ir skaičius“ dabar saugoma Rusų geografų draugijos archyve Peterburge (f. n , ap. 1, b. 18). Šią medžiagą savo darbuose panaudojo P. Gaučas ir A. Vidugiris. П. Гаучас, А. Видугирис, Этнолингвистическая ситуация..., p. 44-45; P- Gaučas, Lietuvių-gudų kalbų paribio etnolingvistinė situacija 1795-1914 m., Lietuvos Rytai, Vilnius, 1993, p. 64. H. Зиновьев, Випьна по переписи 1875 года, Вильна, 1881, 77 р.

73

74

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

M a ž a r u s ia i

-

0 ,2

8 0 ,0

-

7 ,3

0 ,4

68589

4 ,5

-

3 ,2

8 4 ,8

-

7 ,4

0 ,1

60203

Lydos

2 1 ,3

7 ,5

-

-

6 3 ,9

-

7 ,1

0 ,2

60255

Š v e n č io n ių

5 6 ,2

6 ,9

-

3 ,8

2 8 ,1

-

4 ,8

0 ,2

62702

T ra k ų

7 6 ,4

8 ,0

-

1 ,7

-

-

1 2 ,7

1 ,2

57598

V ile ik o s

-

3 ,7

-

0 ,3

8 8 ,9

-

6 ,9

0 ,2

62454

V iln ia u s

6 5 ,0

1 1 ,3

-

1 ,5

-

-

2 1 ,9

0 ,3

109998

168535

34207

-

7287

217528

-

52400

1842

481799

D ysn o s

f 3 =

I š v i s o ( s k .)

3 5 ,0

7 ,1

-

1 ,5

4 5 ,1

-

1 0 ,9

0 ,4

1 0 0 ,0

B a ls t o g ė s

-

-

2 8 ,6

-

4 8 ,9

-

1 7 ,9

4 ,6

51939

B ie ls k o

-

-

2 7 ,2

-

-

6 3 ,0

9 ,3

0 ,5

52903

B ra sto s

_

0 ,7

_

_

-

8 5 ,6

1 2 ,2

1 ,5

66995

.d g,

G a r d in o

1 ,2

5 ,4

-

-

6 5 ,1

-

2 7 ,7

0 ,6

62866

c

K o b r in o

-

0 ,9

-

-

-

9 0 ,2

8 ,8

0 ,1

55109

S

P ru ž a n ų

-

3 ,6

-

-

-

8 6 ,6

9,1

0 ,7

40637

S la n im o

%

0 ,7

0 ,7

-

-

8 7 ,3

-

1 0 ,9

0 ,4

63328

S o k u lk o s

-

9 ,7

-

-

7 9 ,9

-

9 ,7

0 ,7

37908

V a lk a v is k o

-

3 ,8

-

-

8 5 ,5

-

1 0 ,3

0 ,4

44863

1142

11610

29270

-

190244

175567

63422

5293

476548

0 ,2

2 ,5

6 ,1

-

3 9 ,9

3 6 ,9

1 3 ,3

1,1

1 0 0 ,0

I š v i s o ( s k .) %

( s k a ič iu s )

B a lt a r u s ia i

4 ,8

-

A šm en o s

Iš v is o

R usai

7 .3

ir a p s k r i t y s

g y v e n t o jų

Lenkai

"O >4 •141

G u b e r n ijo s

M o z ū ra i

L ie t u v ia i

14 lentelė. Įvairių Vilniaus ir Gardino gubernijų tautybių vyrų pasiskirstyjnas apskrityse 1875 m. (procentais)

Lentelė sudaryta remiantis: А. Ф. Риттих, Племенной состав контингентов русской армии и мужского населенна Европейской России, С. Петербург, 1875, р. 143-144, 151-152,155-156.

daugiausia rėmėsi gubernijų statistikos komitetų ir stačiatikių dvasininkų duomenimis, tai 1875 m. - gubernijų karo prievolės komisijų pranešimais. 1875 m. A. Ritticho statistika išsiskiria tuo, kad ji pirmą kartą po baudžiavos panaikinimo parodė tautinį gyventojų pasiskirstymą apskritimis (žr. 14 len­ telę). Tačiau jos sudarymo principai (kalba - tautybės kriterijus) kitokie, nei analogiškos ankstesnės Michailo Lebedkino (1861 m.) statistikos. Atitinkami abiejų statistikų duomenys nepalygintini. Metodinių analogų A. Ritticho sta­ tistika turi vėlesniais metais ir įgauna palyginamąją vertę. Tiesa, A. Rittichas, kaip ir ankstesnieji statistikai, parodė, kad lietuviai tel­ kėsi Trakų, Vilniaus ir Švenčionių apskrityse, - čia sudarė daugumą. Lydos ir Ašmenos apskrityse jų buvo mažuma, tačiau jie nebuvo išsisklaidę pabirai. Vienur jų daugiau ar mažiau kompaktiškos bendruomenės šliejosi prie lietuviš-

TAUTINĖ GYVENTOJŲ

SUDĖTIS

1867-1917

M.

Zietelos lietuviai (Šaltinis, 1910, p. 492).

kų apskričių, kitur telkėsi tautinėse salose. Antai net Gardino gubernijoje, ku­ rioje lietuvių buvo santykinai mažiau, jie gyveno Gardino apskrities šiaurinėje dalyje šalia pagrindinio savo arealo, o Slanimo apskrities Zietelos parapijos lietuviai sudarė nedidelę, bet taip pat kompaktišką salelę. Tai būdinga visoms seniausioms šio krašto tautoms - baltarusiams, ukrainiečiams ir pasienio su Lenkijos Karalyste lenkams. Deja, A. Rittichas ne visuomet buvo pakankamai atidus, - Bielsko, Brastos, Kobrino ir Pružanų apskrityse visiškai nerado bal­ tarusių, - aišku, kad jie priskirti prie ukrainiečių. Lenkai, kaip rodo 14 lentelė, dažniausiai gyveno pabirai, didesnes kolonijas tesudarydami miestuose. Tai matyti iš A. Ritticho etnografinio žemėlapio (žr. 5 žemei.). Tačiau šis žemėlapis gana paradoksalus. Juk, kaip minėjome, 1875 m. statistika rodo, kad lietuvių procentas Vilniaus gubernijoje gerokai didesnis negu 1863 m. P. Batiuškovo ir A. Ritticho atlase. Tačiau palyginus 1863 ir 1875 m. žemėlapius, pastarajame lie­ tuvių ir slavų riba smarkiai pastūmėta j vakarus, tolokai už Vilniaus. Imant detaliau aiškintis šios ribos pokyčius svarbu nustatyti, kaip 1875 m. A. Ritticho žemėlapis atsirado ir kuo jis rėmėsi. Viename savo darbe že­ mėlapio autorius sakosi, kad arčiau rusų tautą ėmęs pažinti 1862-1863 m. (t. y. ruošdamas minėtąjį atlasą) ir vėliau siekęs ją etnografiškai patyrinėti21. Vienas šio darbo rezultatų buvo minėtasis 1875 m. etnografinis žemėlapis. Jį A. Rittichas ruošė kaip Imperatoriškosios rusų geografų draugijos narys. 21.

А. Ф . Риттих, Славянский мир. Историко-статистическое и этнографическое исследование, Варшава, 1885, p. I.

75

5. Lietuvių ir slavų riba pagal A. Ritticho žemėlapį (1878 m.). (Spalvotą originalą žr. priešlapiuose.)

□ Lietuviai C I j Rusai, baltarusiai, ukrainiečiai

TAUTINĖ GYVENTO) y

SUDĖTIS 1 8 6 7 - 1 9 1 7

M.

Darbo priežiūrai draugijos vado­ vybė sudarė atskirą komisiją, ku­ riai vadovavo pats vicepirmininkas Piotras Semionovas-Tianšanskis. Iš pradžių A. Rittichas draugijai tvirtinti pateikė „genčių“ klasifi­ kaciją kalbiniu požiūriu. 1875 m. gegužės mėnesio posėdyje drau­ gija jau svarstė žemėlapio make­ tą, jam pritarė ir pasisiūlė išleisti savo lėšomis22. Dar tais pačiais metais žemėlapį išspausdino geriausia Peterburgo kartografijos įmonė. 1878 m. au­ torius šio darbo variantą paskelbė vokiškai, o 1885 m. - vėl rusiškai Salų parapinė bažnyčia. Dail. N. Podbereskis, 1894 m. (Koiciofy i klasztory..., ii. 609). (apie slavų paplitimą Europoje)23. Sudarydamas žemėlapį A. Ritti­ chas rėmėsi tais pačiais informacijos šaltiniais, kaip ir ruošdamas savo 1875 m. statistinį leidinį. Tačiau nėra abejonės, kad jis, dalyvaudamas draugijos posė­ džiuose, taip pat matė J. Kuznecovo žemėlapį24. A. Ritticho žemėlapis ypatingas tuo, kad jis, brėždamas lietuvių ir slavų ribą nuo Dauguvos ligi Neries ties Nemenčine, maždaug sekė J. Kuznecovu ir kartu P. Keppenu (tai iš esmės atitinka ir mūsų 4 žemėlapį), tačiau toliau padarė kur kas didesnį slavų teritorijos įlinkį už Vilniaus, net ligi Kernavės ir Vievio, tolokai už Trakų (tai jau smarkiai prieštarauja 4 žemėlapiui). Reikia atkeipti dėmesį, kad lietuvių ir slavų ribą nuo Rūdninkų A. Rittichas žinojo geriau nei J. Kuznecovas ir mažiau nukrypo nuo mūsų 4 žemėlapio. Palyginti su P. Keppeno žemėlapiu, pagal A. Rittichą vėl lietuviška tapo dide­ lė Ašmenos apskrities dalis - Dieveniškių, Surviliškiu, Geranainių parapijos, Dūdų filija. Iš to paties laikotarpio turime dar vieną visiškai nepriklausomai nuo A. Ritticho sudarytą žemėlapį, jį paskelbė Karaliaučiaus universiteto profe22.

Журналы заседаний Комиссии по составлению этнографической карты Европейской России, заседание іого мая. Известия Императорского русского географического общества, ¡875, С. Петербург, 18 7 6 ,1 . 11, р. и. 23. А. Ф. Риттих, Этнографическая карта Европейской России, С. Петербург, 1875 (spausdino А. Iljino įmonė); А. F. Rittich, Die Elhnographie Russland's, Gotha, 1878 (šio žemėlapio kopiją iš Varšuvos universiteto bibliotekos maloniai parūpino dr. A. Prašmantaitė); А. Ф . Риттих, Славянский мир. Историко-статистическое и этног­ рафическое исследование, Варшава, 1885, p. I, žemėlapis be pavadinimo. 24. Журнал заседаний Отделения этнографии 20-го декабря 1874 г., Известия Императорского русского геогра­ фического общества, ¡875, С. Петербург, 1876, р. 93.

77

VILNIAUS

7 «

VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

sorius Frydrichas Kuršaitis (6 žemei.)25. Jo rytinė lietuvių riba pažymėta labai apibendrintai, atrodo, šiaurinę jos dalį ligi Vilniaus nusižiūrėjus iš P. Keppeno žemėlapio. Tačiau toliau nuo lietuvių arealo atrėžtos visos tos parapijos, ku­ rias A. Rittichas vėl priskyrė lietuviams. Kuo rėmėsi F. Kuršaitis', nenurodo, tačiau jo šaltiniai buvo kur kas menkesni nei rusų kartografų. Svarbus papildomas šaltinis lietuvių ir slavų ribai verifikuoti yra vieti­ nės rusų administracijos ir katalikų dvasinės vyresnybės pranešimai apie parapijiečių tautinę sudėtį bei pridėtinių pamaldų kalbą ir siūlymus, kurio­ se bažnyčiose lietuvių kalba turėtų būti vartojama. Tuo remdamiesi suda­ rėme 15 lentelę. Palyginus ją su A. Ritticho žemėlapio duomenimis, matyti, jog pastarajame žemėlapyje net 18 parapijų buvo priskirta slavams, būtent: Ašmenos apskrityje - 1, Dysnos - 6 (tiesa, jose lietuvių galėjo būti mažuma), Švenčionių - 7, Trakų - 1 ir Vilniaus apskrityje - 3 parapijos. Beje, 2 lentelė taip pat rodo, kad tuomet rusų administracijos ir vyskupijos vadovybės ži­ nios apie parapijų lietuviškumą tebuvo minimalios, gana paviršutiniškos ir netvirtos. Jos rėmėsi išoriniu stebėjimu ir nestokojo subjektyvumo.

A. Pliaterio 1890 m. surinkti valsčių aprašymai Nauja svarbi Vilniaus gubernijos gyventojų tautinės sudėties kaitos gairė yra 1890 m. šios gubernijos bajorų vadovo A. Pliaterio26 surinkta medžiaga. Jis, turbūt per apskričių bajorų luomines įstaigas, per taikos tarpininkus įparei­ gojo valsčių viršaičius pristatyti savo valsčių aprašymus - norėjo gauti visų kaimų ir miestelių žmonių skaičių, kiek iš jų yra kokios tautybės ir kokią var­ toja kalbą. Bajorų luomu ir miestų gyventojais nesidomėjo. Tuomet valsčių viršaičiai tebuvo nominalūs vadovai, dažnai mažaraščiai ar net beraščiai, už juos faktiškai daugiau galių turėjo valsčiaus raštininkai, beveik visada rusai stačiatikiai. Tad jiems teko ruošti ir prašomus aprašymus. Ne visi valsčiaus atstovai buvo stropūs. Iš Dysnos ir Vileikos apskričių duo­ menys apie vartojamas kalbas buvo gauti nesistemingi. Šią medžiagą, kaip atrodo, nelegaliai apdorojo Anonimo slapyvardžiu pri­ sidengęs asmuo ir 1898 m. ją paskelbė viename Lenkų mokslo akademijos Krokuvoje leidinyje27. Anonimas - tai turbūt Vilniaus bajorų deputacijos se­ kretorius istorikas mėgėjas Kazimieras Modernia (1843-1910). 25. 26.

27.

F. Kurschat, Grammatik der ¡litauischen Sprache, Halle, 1876, įklija po p. 476: Karte des litauischen Sprachgebiets. Grafas Adomas Pliateris (1836-1909) gimė Vilniuje, valdė Veprių (Ukmergės aps.), Švėkšnos (Raseinių aps.) dvarus. Nuo 1861 m. buvo Raseinių, o nuo 1864 m. - Vilniaus apskričių bajorų vadovas. 1878-1908 m. ėjo Vilniaus guberni­ jos bajorų vadovo pareigas. Mirė Švėkšnoje. Anonim, Obszar języka litewskiego w gub. wileriskiej, M ateryaly antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, Krakow, 1898, priedas, p. 1-72.

6. Lietuvių ir slavų riba F. Kuršaičio žemėlapyje (1876 m.)

8o

VILNIAUS VYSKUPIJA

IR JOS G Y V E N T O J A I

15 lentelė. Lietuvių kalba Vilniaus gubernijos bažnyčiose 1870-1885 m. A p s k r it is , d e k a n a t a s , p a r a p ija , filija

1970 m .

1874 m .

1876 m .

1884 m .

1885 m .

A š m e n o s a p s ., V y š n i a v o d e k . ( 1 2 p a r a p i j ų ) + '

1. D e re v n a 2 . G e r a n a in y s

+

D ie v e n iš k ių filija

+

3 . K a u le iiš k ė s

+

4 . V ijo s p a r a p ijo s D ū d ų filija

+

+

D y s n o s a p s ., D y s n o s d e k . ( 1 2 p a r a p ijų ) +

1. A r m a n a v ič ia i X

2 . Ik a z n ė

+

3 . D r u ja

+

4 . M o sa ra i

+

5 . P a g a sta s

+

6 . U d z ia la s

+

L y d o s a p s ., L y d o s d e k . (1 2 p a r a p ijų ) +

1 . A r m o n iš k ė s R o d ū n i o s d e k . (1 1 p a r a p i j ų ) 1. A sava

+

+

2 . B e n e k a in y s

+

+

+ +

+

+

B u t r im o n ių filija 3 . E iš iš k ė s

+

+

+

+

4 . N o č ia

+

+

+

+

5 . R o d ū n ia

+

+

+

+

6 . Š a lč in in k a i

+

+

X

+

+

X

Š a lč in in k ė lių filija 7. V a ra n a v a s

+ +

Š v e n č io n ių a p s ., S v y r ių d e k . ( 1 0 p a r a p ijų ) 1 . S v ie r io n y s

X

2 . K ie m e liš k ė s

X

Š v e n č io n ių d e k . (1 5 p a r a p ijų ) +

+

D a u g ė liš k io p a r a p ijo s C e ik in ių filija

+

+

S e n iš k io filija

+

+

+

1 . A d u t iš k i s

+

2 . K a m o jy s

+

+

+ X

3 . K a r k a ž iš k ė +

4 . L e n t u p is

+

+ X

5 . S o r o k p o lė 6 . S t r ū n a itis

+

+

X

7 . Š v e n č io n y s

+

+

®

+

+

+

©

+

8 - 1 5 . D a u g ė liš k is , K a lt a n ė n a i, K u k t iš k ė s , L a b a n o r a s , L in k m e n y s , M ie la g ė n a i, P a lū š ė , T v e r e č iu s T r a k ų a p s ., M e r k in ė s d e k . ( 1 4 p a r a p ijų ) 1 - 1 4 . A ly t u s , B ir š t o n a s , D a u g a i, D u s m e n y s , J ie z n a s , M e r k in ė , N e d z in g ė , N e m a n iū n a i, N e m u n a it is , O n u š k is , P u n ia , P iv a š iū n a i, S t a k liš k ė s , V a lk in in k a i T r a k ų d e k . ( 1 2 p a r a p ijų ) 1 . D a r s ū n iš k is

+

+

+

+

2 . G e g u ž in ė

+

+

+

+

3 . K a lv ia i

+

+

4 . K ie t a v iš k ė s

+

+

5 . R ū d n in k a i

+

+

+

TAUTINĖ GYVENTOJŲ

SUDĖTIS

l 8 6 7 ~ 1 9 1 7 M.

15 lentelės tęsinys. A p s k r it is , d e k a n a t a s , p a r a p ija , filija

1970 m .

1874 m .

1876 m .

1884 m .

6 . S e m e liš k ė s

+

+

7 . T ra k a i

+

+

8 . S . T ra k a i

+

+

P a lu k n io filija

+

+

9 . U ž u g u o s t is

+

+

1 0 . V ie v is

+

+

+

V o k ė s filija

+

R y k a n t ų filija 1 1 . Ž a s lia i

+

+ +

K a z o k iš k ių filija 1 2 . Ž ie ž m a r ia i

1885 m .

+

+

+

V ile ik o s a p s ., P a v ile ik io d e k . (7 p a r a p ijo s ) +

1 . P a sto v y s V i l n i a u s a p s ., G i e d r a i č i ų d e k . (1 1 p a r a p i j ų ) 1 . B a g a s la v iš k is

+

+

+

©

+

2 . D u b in g ia i

+

+

+

+

+

3 . G e lv o n a i

+

+

+

4 . G ie d r a ič ia i

+

+

+

®

5 . In tu rk ė

+

+

+

+

+

6 . J o n iš k is

+

+

+

+

+

+ +

7. K a rv y s

+

8 . M o lė ta i

+

+

+

+

+

9 . Š e š u o lia i

+

+

+

©

+

1 0 . Š ir v in t o s

+

+

+

©

+

1 1 . V id e n iš k ia i

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

©

+

V iln ia u s m ie s t o v ic e d e k a n a t a s (7 p a r a p ijo s ) 1. Č io b iš k is

+

2. K e rn a vė

+

3 . M a iš ia g a la

+

+

+

4 . M u s n in k a i

+

+

+

X

5 . N e m e n č in ė

X

S u ž io n ių filija 6 . S u d ervė

+

+

+

+

V iln ia u s a p s . d e k . (7 p a r a p ijo s ) 1. G e r v ė č ia i

+

+

+

Lentelė sudaryta remiantis: 1870 m.: parapijos, kuriose vartojama lietuvių kalba (+) Vilniaus vyskupijos administratoriaus P. Žilinskio 1870 03 28 pranešimas Vilniaus gubernato­ riui J. Steblinui-Kamenskiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2290,1. 23, 42; 1874 m.: bažnyčios, kuriose pridėtinės pamaldos lietuvių k. (+) - Dekanų 1874 03 11-04 24 ir P- Žilinskio 1874 05 03 pranešimas Vilniaus gubernatoriui, ten pat, b. 2362,1. 3-12; 1876 m.: bažnyčios, kuriose pridėtinės pamaldos lietuvių k. - P. Žilinskio 1876 12 18 pranešimas j. Steblinui-Kamenskiui, ten pat, b. 2360, 1. 341-353; 1884 m.: Vilniaus gubernatoriaus A. Žemčiužnikovo per taikos tarpininkus surinkti duomenys, koks lietuvių procentas parapijose ir kur pridėtinės pamal­ dos lietuvių k.; + - jeigu lietuvių dauguma, x - jeigu mažuma, © - jeigu pridėtinės pamaldos vyksta lietuvių k. - LVIA, f. 378, BS, 1884 m., b. 976, 1.18-28; 1885 m.: Vilniaus gubernatoriaus nuomone, bažnyčios, kuriose vietoj lenkų kalbos pridėtinėse pamaldose vartotina lietuvių k. (+) - Vilniaus gubernatoriaus N. Grevenico 1885 12 23 raštas Vilniaus generalgubernatoriui I. Kachanovui, LVIA, f. 378, BS, 1885 m., b. 10 7 1, 1. 86-88. Pastaba. Kursyvu išskirtos parapijos, kurios pagal A. Ritticho 1875-1885 m. žemėlapius liko už lietuvių arealo.

82

V I L N I A U S V Y S K U PI)A

IR |O S G YV EN T O JA

Anonimas daigiausia domėjosi tų valsčių aprašymais, kurie lietė lie­ tuvių kalbos paplitimą: išvardijo kai­ mus, nurodė jų gyventojų pasiskirs­ tymą pagal vartojamas kalbas. Tuos valsčius, kuriuose lietuviai sudarė daugumą ar bent vyravo atskiruose kaimuose, pavadino lietuviškais, o kitus - slaviškais. Nors A. Pliaterio reikalavimu valsčių aprašymuose turėjo būti fiksuojama ne vien kalba, bet ir tautybė, tačiau Anonimas į ją Vaišniūnų kaimas, Švenčionių aps. (Vairas, 1914, Nr. 3, P -1). savo publikacijoje nekreipė dėmesio, laikydamas lyg nesusipratimu, kad „nurodomi lietuviai, kurie namie vartoja baltarusių arba lenkų kalbą, ir baltarusiai, kurie namie kalba lietuviškai arba lenkiškai“28. Dėl to Anonimas lietuviais pavadino tik tuos gyventojus, kurie kalbėjo lietuviškai, tačiau su baltarusiais pasielgė šiek tiek kitaip. Juos pagal savo kalbą fiksavo tik detaliuosiuose valsčių, seniūnijų ir kaimų aprašymuo­ se, o suvestinėse lentelėse visus priskyrė prie lenkų, matyt, tuo atiduodamas duoklę istorinei tradicijai, kad Lietuvoje kiekvienas slavas katalikas yra ne kas kitas, kaip tik lenkas. Remdamiesi Anonimu, sudarėme 16 lentelę. Ši lentelė sunkiai palyginama su 14 lentele, nes jos apibūdina netapačios sudėties gyventojus. 16 lentelė apima tik valstiečius ir dalį miestiečių, gyve­ nusių smulkiuose miesteliuose, daugiausia žydų. Atskiroje skiltyje parodyti „lenkai ir baltarusiai“ buvo kone vien baltarusiai, nes lenkai telkėsi bajorų ir miestiečių luomuose, kuriais, kaip minėjome, valsčių aprašymuose nesido­ mėta. Vis dėlto matyti, kad nuo 1875 iki 1890 m. visose apskrityse lietuvių mažėjo, o „lenkų ir baltarusių“ atitinkamai daugėjo, nes įsisukusi tautinė asi­ miliacija nuolat brandino savo vaisius. Ir 1875 m. A. Ritticho statistiką, ir A. Pliaterio surinktus valsčių aprašy­ mus lydėjo kartografiniai leidiniai. Vos pasirodžiusios Anonimo publikaci­ jos duomenis apie lietuvių kalbos arealą ėmė kartografuoti jaunas Krokuvos universiteto kalbininkas Janas Rozwadowskis ir 1901 m. savo darbą baigė že­ mėlapio paskelbimu29. Šis žemėlapis metodiškai painus. Jame lietuvių pro­ centas (1-10, 10-25, 25-50, 50-75 ir 75-100%) parodytas penkiomis blausio­ mis spalvomis. Grafiškai kur kas vaizdingesnis buvo antras J. Rozwadowskio 28.

Ten pat, p. 7.

T A L' T I N Ė G Y V E N T O J Ų

SUDĖTIS 1 8 6 7 - 1 9 1 7

83

M.

16 lentelė. Vilniaus gubernijos valstiečių ir miestelėnų tautinė sudėtis 1890 m. P ro c e n ta s A p s k r it y s ir lie t u v iš k ų v a ls č ių g ru p ė s

Iš v i s o ( s k a ič iu s )

l e n k ų ir lie t u v ių

ru s ų

žydų

k it ų

b a lt a r u s ių A š m e n o s (2 3 v a ls č ia i) 6 lie t u v iš k i v a ls č ia i

148 880

9 ,3 6

8 0 ,6 0

0 ,1 7

9 ,7 6

0 ,1 1

39 034

3 5 ,6 6

5 9 ,6 8

0 ,2 5

4 ,4 1

-

0 ,1 0

D y s n o s (2 3 v a ls č ia i)

157 322

L y d o s (2 4 v a ls č ia i)

137 025

1 2 ,1 4

8 0 ,5 7

0 ,1 2

7 ,0 7

5 lie t u v iš k i v a ls č ia i

31 3 1 7

5 1 ,6 4

4 2 ,7 5

0 ,0 9

5 ,5 2

-

139 640

4 0 ,8 0

5 2 ,3 0

3 ,3 5

3 ,4 4

0 ,1 1

Š v e n č io n ių ( 2 2 v a ls č ia i)

71 6 6 0

7 9 ,4 4

1 1 ,8 8

4 ,7 6

3 ,7 1

0 ,2 1

T r a k ų (1 6 v a ls č ių )

133558

6 8 ,7 8

2 1 ,1 7

1 ,9 5

7 ,9 7

0 ,1 3

1 5 lie t u v iš k ų v a ls č ių

126363

7 2 ,7 0

1 7 ,1 3

1 ,6 6

8 ,3 9

0 ,1 2

V ile ik o s ( 2 5 v a ls č ia i)

135 623

V iln ia u s (1 8 v a ls č ių )

156 958

3 4 ,2 8

5 6 ,9 2

1 ,7 4

6 ,7 3

0 ,3 3

11 l i e t u v i š k ų v a l s č i ų

102 143

5 2 ,6 8

3 7 ,1 9

2 ,1 4

7 ,9 2

0 ,0 7

716061

3 2 ,6 0

5 8 ,7 7

1 ,4 6

7 ,0 1

0 ,1 6

370 517

6 2 ,8 0

2 8 ,3 1

2 ,1 1

6 ,6 8

0 ,1 0

1 0 lie t u v iš k ų v a ls č ių

Iš v is o 5 a p s k r it y s e ( b e D y s n o s i r V i l e i k o s a p s ., 1 0 3 v a ls č ia i) 4 7 lie t u v iš k i v a ls č ia i

Lentelė sudaryta remiantis: Anonim, Obszar języka litewskiego w gub. wileriskiej, Materyaly antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, Krakow, 1898, t. 3, priedas, p. 1-72.

žemėlapio variantas, išspausdintas 1914 m. (žr. 7 žemei.)30. Jame dar pridėtos Kauno ir Suvalkų gubernijos bei Mažoji Lietuva. Vilniaus gubernijoje lietuvių arealui priskirti tie valsčiai, kuriuose ši tautybė vyravo. Tiesa, atskirai, bet jau už šio arealo, J. Rozwadowskis pažymėjo ir mišrius lietuvių-slavų plotus. Pasirodo, kad J. Rozwadowskio žemėlapio lietuvių kalbos riba į šiaurę nuo Vilniaus, lyginant su A. Ritticho žemėlapiu, liko kone ta pati. Skirtumas tik tas, kad sekdamas Anonimu, J. Rozwadowskis Paberžės, Maišiagalos, Vievio valsčius jau nurodė kaip mišrios tautinės sudėties. Iš Anonimo matyti, kad kalbinė padėtis tuomet daugiausia komplikavo­ si Lydos ir Ašmenos apskrityse. Tačiau, kaip rodo 16 lentelė, jose dar buvo 11 valsčių, kuriuose lietuviai gyveno bent iš dalies kompaktiškai. Apskritai J. Rozwadowskis čia, savo žemėlapyje, lyginant su A. Rittichu, lietuvių kalbos arealą gerokai susiaurino. Vienus iš minėtų valsčių jis priskyrė prie mišrių, kitus apibrėžė kaip dvi lietuviškas salas. Tiesa, didžiąją iš jų kažin ar būtų tei­ singa laikyti sala, nes su pagrindiniu lietuvių arealu ji jungėsi mišriu Eišiškių 30.

Į. Rozwadowski, Mapa języka obszaru litewskiego, po p. 702.

P o ls k a i L i t w a w d z i e j o w y m s t o s u n k u ,

Warszawa i in.. 1914, įklija

7- Lietuvių ir slavų riba 1914 m. J. Rozvvadovvskio žemėlapyje

TAUTINĖ GYVENTOJŲ

SUDĖTIS 1 8 6 7 - 1 9 1 7

M.

valsčiumi ir dideliais girių plotais beveik be jokių gyventojų. Beje, šiauriniame šios didžiosios salos pakraštyje, kaip rodo Anonimas, buvo mišrus Sedliškės valsčius. Jį 10-ame dešimtmetyje filologiniais tikslais lankė Edvardas Volteris. Jis liudija, kad tuomet lietuviškai kalbėjo Armoniškių, Dainavos, Kavolių, Vincuku, Zezių ir kt. kaimai'1. J. Rozwadowskis lietuvišką Gervėčių salą parodė kaip tautiniu atžvilgiu mišrią. Jis teisus tik ta prasme, kad ėmė visą didelį Varnionių valsčių. Tačiau jame buvo labai kompaktiškas lietuviškas branduolys - Gervėčių, Galčiūnų ir Rimdžiūnų seniūnijos. XX a. pradžioje J. Rozwadowskio žemėlapis buvo gana populiarus. Pavyz­ džiui, juo remdamiesi savo žemėlapius sudarė M. Römeris ir J. Karskis. Teisininkas Mykolas Römeris, kaip pats sakosi, savo „Lietuvos etnografinį žemėlapį“ braižė sekdamas J. Rozwadowskiu3132. Beje, lietuvių etnografinį are­ alą jis taip pat sutapatino su kalbiniu arealu. Tiesa, M. Römeris rado keletą J. Rozwadowskio nukrypimų nuo Anonimo, net klaidų. Tačiau jas ištaisė tik tiek, kad tautiniu atžvilgiu mišrius valsčius prijungė prie lietuvių arealo ir savarankiškai jį ilgu pusiasaliu pratęsė ligi pat Lazūnų. Tačiau M. Römeris manė, kad kiti panašaus pobūdžio žemėlapiai prastesni už J. Rozwadowskio. Iš pastarųjų paminėjo ir F. Tetznerio žemėlapį. Vokiečių filologo Franco Tetznerio žemėlapio „Bendra lietuvių kalbos are­ alo Prūsijoje ir Rusijoje apžvalga“ (žr. 8 žemei.)33 lietuvių ir slavų riba į šiaurę nuo Vilniaus maždaug sutampa su A. Ritticho, J. Rozwadowskio ir F. Kuršaičio žemėlapiais, tačiau į pietus nuo Vilniaus ji netikėtai skiriasi. Mat nuo Ašmenos vedama tiesiai į Naugarduką, nuo jo - į Slanimą ir iš ten - Gardino kryptimi. Matyt, F. Tetzneris norėjo istorines lietuvių etnoso teritorijas ir lietuviškas salas sujungti į vieną masyvą. Jeigu taip, tai visiškai nesuprantamas Vilniaus mies­ to ir net lietuviškos Gervėčių salos priskyrimas slavams. Apskritai F. Tetzneris, kaip ir F. Kuršaitis, efemeriškoje bilingvizmo aplinkoje orientavosi menkai. Jis aiškinosi, kad čia tautybes pagal kalbas lokalizuoti tiesiog neįmanoma, nes yra gyventojų, kurie nežinia kokią kalbą vartoja34. Varšuvos universiteto profesorius Jevfimijus Karskis sudarė „Baltarusių genties žemėlapį“ (9 žemei.)35. Šis autorius baltarusių etnosu domėjosi nuo 1886 m. Darbo tęsti 1903 m. pradžioje atvyko į Vilnių, turėdamas Imperato31. 32. 33. 34. 35.

H. Wolter, Die litauischen Dialektkunde. II. Die Litauer von Ošmena, Mitteilungen der Litauischen litterarischen G e­ sellschaft, Heidelberg, 1895, Bd. 4, Heft 20, p. 174. M. Römer, Litwa. Study um 0 odradzeniu narodu litewskiego, Lwow, 1908, p. 437-438 ir po jų įklijuotas žemėlapis. F. Tetzner, Die Slawen in Deutschland, Braunschweig, 1902, įklija po p. 26. Ten pat, p. 27. E. Ф . Карский, Белорусы. Введение к изучению языка и народной сповестности (Виленский временник, кн. i), Вильна, 1904, žemėlapis po p. 20.

85

8. F. Tetznerio lietuvių ir slavų riba (1902 m.)

9-). Кагвкіо ІіеШѵіц іг Ьакагішц гіЬа (1904 ш.)

іннснъ Дусятль

101

ІЕ Н С А Н Д Р О І

‘/Гурмондъ Херн.Бродь

Солокъ

Лукиіг К

Драсвятм-

л

А ^ Я

^

ѵ

Г

’Ѵлпаликоі

ВИЛЬКвМИРЪ

ЕИІѴЯІ

Ш и^викт ьі^^^^^,

»

ж

Колши \ уь ■ -вУзя?4-**1 ІРШ“**1 гяж»

і

Лук*

’одб ро д зі •

.^Іешшиолы

_ ,_

Кобши>\ Л\1 Кс5илг,кикі*Сь

/ Б е з ^ и ^ ] і '^ ^ ъ ш /си Ч /В и л л й к а ,

*

В Ж /Я

€

я т іа і

.Кина

ОраніГМ і

I В о и ст М л ъ ѣЯ а р оу.6

зишки

^Л6 *

'лГлжю

Залтіс^ „Ольшакы Крев\^\П>оди ѣ

I /

Епшишки

, ВИЛЕИКА

л

у$з& ошмяиы

Олькениіеи.

Ъ уги

Криёйл К ривиі

I Ѵжа Л

ГВИЛЬНА

Тальковъ

\ /

I/ * *л

мм0

1 -

-

a p y lin k ių '

1918

17

7

10

-

-

V iln ia u s a p s .

1914

14

6

8

-

-

1918

13

4

9

-

-

1914

15

15

-

1918

16

16

-

-

-

A šm en o s

D ysn o s Lyd o s

Š v e n č io n ių

T ra k ų

V ile ik o s

B a ls t o g ė s a p s .

B a ls t o g ė

B ie ls k o a p s .

B ie ls k o

B ra sto s a p s.

B ra sto s

K o b r in o a p s .

G a r d in o K o b r in o

P ru ž a n ų a p s.

P ru ž a n ų

S la n im o a p s .

S la n im o

^

S o k u lk o s a p s . V a lk a v is k o a p s .

Iš v is o g u b e r n ijo je %

Iš v is o v y s k u p ijo je

S o k u lk o s V a lk a v is k o

-

1914

15

1

13

1

1918

12

2

10

-

-

1914

1

-

21

7

13

1918

20

9

10

1914

17

7

8

1

1

1918

17

6

9

2

-

1

1914

18

5

13

-

-

1918

17

5

12

-

-

1914

21

15

4

2

-

1918

23

14

7

2

-

1914

25

3

-

1918

25

22 22

2

1

-

13

3

9 9

1

1918

l

-

1914

25

22

3

-

-

1918

26

21

5

-

-

1914

27

26

1

-

-

1918

23

22

1

-

-

1914

12

-

12

-

-

1918

12

-

12

-

-

1914

12

8

-

-

1918

10

4 3

7

-

-

1914

319

162

149

6

2

1918

305

159

138

8

1914

1 0 0 ,0

5 0 ,8

4 6 ,7

1 ,9

1918

1 0 0 ,0

5 2 ,1

4 5 ,3

1

1914

14

4

0 ,6

1914

37

30

1918

28

4 3

2,6 2

22

3

-

1914

25

4

20

1

-

1918

25

4

19

2

-

1914

7

1

6

-

-

1918

9

2

7

-

-

1914

27

6

19

1918

25

19

2 2

-

1914

3 3

4 -

1918

0 ^

1

k it ų

9

%

£

-

35

Iš v is o g u b e r n ijo je

Z g,

4S

5

P a v ile ik io

G a r d in o a p s .

23 25

M e r k in ė s V ile ik o s a p s .

69 14

S v y r ių T ra k ų a p s.

b a lt a r u s ių

1914

61

R o d ū n io s Š v e n č io n ių a p s .

le n k ų

1914

«3 § o;

lie t u v ių

1918

V y š n ia v o s D y sn o s a p s.

iš v is o

V iln ia u s

G ie d r a ič ių A šm e n o s a p s.

Iš jų

K u n iq u M e ta i

1914

7

1

-

2 2

-

1

-

1

4 4 5

2 2

-

1

-

-

1918

7

1

1914

10

1918

10

1914

25

1918

24

1914

18

1918

19

4 3 3 3 3 5

1914

159

26

1918

150

25

112

12

1

1914

1 0 0 ,0

1 6 ,3

7 6 ,1

6 ,3

1 ,3

1918

1 0 0 ,0

______1 6 ,7

7 4 ,7

8 ,0

1914

478

188

270

16

1918

455

184

250

20

1

1914

1 0 0 ,0

3 9 ,3

5 6 ,6

3,3

0 ,8

1918

1 0 0 ,0

4 0 ,4

5 5 ,0

4 ,4

0 ,2

20

1 1 1

14

1

-

13

1

-

1 21

10

2

6

21

-

_

0 ,6 4

Lentelė sudaryta remiantis: Vilniaus vyskupijos dekanatų, parapijų ir kunigų sąrašas, nuro­ dant pastarųjų tautybę, M AB, f. 318, b. 23080, 1.1- 16 ; M AB, f. 44, b. 2 4 , 1.1-14 . * Vilniaus apylinkių parapijos Nemenčinė, Sužionys, Sudervė, Maišiagala, Musninkai, Kernavė, Čiobiškis, Verkiai (Kalvarijos), Riešė ir Naujoji Vilnia buvo pavaldžios Vilniaus vicedekanui.

196

VYSKUPUOS

DVASININKAI

24 lentelė. Vilniaus vyskupijos bažnyčių skaičius, kuriose nebuvo nė vięno nurodytos tautybės kunigo 1914 ir 1918 m.

B a ž n y č ių , k u r io s e n e b u v o G u b e rA p s k r it is

B a ž n y č ių D e k a n a ta s

n e v i e n o k u n ig o

M e ta i iš v is o

V iln ia u s a p s .

A šm e n o s ap s.

le n k o

b a lt a r u s io

1914

18

3

3

18

1918

18

3

2

17

V iln ia u s a p y lin k ių

1914

12

5

5

12

1918

12

6

3

12

G ie d r a ič ių

1914

13

-

13

13

1918

13

-

13

13

1914

10

9

2

9

1918

10

8

2

10

1914

15

8

5

14

1918

15

6

6

14

1914

15

7

4

14

1918

14

8

6

12

1914

13

9

4

13

1918

13

9

4

13

1914

15

2

12

13

1918

15

3

8

13

1914

18

1

14

18

1918

18

1

16

17

1914

12

8

4

11

3

11

V iln ia u s m .

A šm en o s V y š n ia v o

«3

D ysn o s ap s.

D ysn o s

Lyd o s ap s.

Lydos

c R o d ū n io s

ii d

Š v e n č io n ių a p s .

Š v e n č io n ių S v y r ių

T ra k ų a p s.

V ile ik o s a p s .

1918

12

8

T ra k ų

1914

21

3

18

21

1918

21

5

16

21

M e r k in ė s

1914

20

1

19

20

1918

20

1

19

20

1914

10

10

-

10

1918

10

10

-

10

1914

8

3

1

8

1918

8

6

1

8

1914

210

75

110

204

1918 1914

209

79

102

201

1 0 0 ,0

3 5 ,7

5 2 ,4

9 7 ,1

1918

1 0 0 ,0

1914

V ile ik o s P a v ile ik io

Iš v is o g u b e r n ijo je % B a ls t o g ė s a p s . B ie ls k o a p s .

B ra sto s a p s.

c 3 cn 0

B ra sto s

K o b r in o a p s .

K o b r in o

S o k u lk o s a p s .

V a lk a v is k o a p s .

Iš v is o g u b e r n ijo je % Iš v i s o v y s k u p i j o j e

%

B ie ls k o

G a r d in o

S la n im o a p s . O

B a ls t o g ė s

G a r d in o a p s .

P ru ž a n ų a p s.

lie t u v io

P ru ž a n ų

S la n im o

S o k u lk o s V a lk a v is k o

3 8 ,3

4 8 ,8

9 6 ,2

21

18

2

19

1918

20

17

2

17

1914

20

16

4

20

1918

20

16

3

19

1914

3

2

-

3

1918

4

2

_

4

1914

19

15

3

17

1918

19

15

3

17

1914

2

2

1

2

1918

2

2

1

2

1914

7

6

2

5

1918

7

6

3

5

1914

7

3

3

6

1918

7

4

2

6

1914

15

12

3

13

1918

14

11

3

1914

16

13

4

15

1918

16

11

5

15

1914

110

87

22

98

13

1918

109

84

22

98

1914

1 0 0 ,0

7 9 ,1

2 0 ,0

8 9 ,1

1918

1 0 0 ,0

7 7 ,1

2 0 ,2

8 9 ,9

1914

320

162

132

302

1918

318

163

124

299

1914

1 0 0 ,0

5 0 ,6

4 1 ,4

9 4 ,4

1918

1 0 0 ,0

5 1 ,6

3 9 ,0

9 4 ,0

Lentelė sudaryta remiantis tais pačiais šaltiniais, kaip ir 23 lentelė.

KUNIGŲ

TAUTYBĖ

IR JŲ P A S K I R S T Y M A S

I908-1918

M.

Vilniaus dvasinės seminarijos klierikai su savo dėstytojais, 1916 m. Fot. broliai Butkovskiai. MAB, Fg, 1-1738.

buvo aprūpintos net Vyšniavo dekanato parapijos, kuriose buvo lietuvių, būtent: Geranainys, Dieveniškės, Vija, Kaulališkės, Lipniškės, Lazūnai ir Surviliškė. Kunigo lietuvio trūko tik iš dalies lietuviškai Dūdų filijai. Šiuo po­ žiūriu neliko nuskriaustos Lydos dekanato parapijos. Gretimame Rodūnios dekanate kunigų lietuvių neturėjo tik Žubalaičio ir Šalčininkų bažnyčios (1918 m. - dar ir Voverių parapija). Deja, išvardintų dekanatų regione jau sparčiai vyko lietuvių asimiliacija ir kunigai lietuviai toli gražu ne visada įstengė ją sulaikyti. Daugiausia kunigų lietuvių buvo Rodūnios, Giedraičių, Švenčionių, Merkinės ir Trakų dekanatų bažnyčiose. Giedraičių dekanatą aptarnavo vien lietuviai. Švenčionių dekanate jų trūko tik Sorokpolio (Pavoverės) bažnyčioje, Merkinės dekanate - Butrimonyse, Trakų dekanate - Senuosiuose Trakuose, Vokėje ir Rykantuose (1918 m. - dar ir Paluknyje bei Rūdninkuose). Iš Gardino gubernijos parapijų verta pažymėti tik Gožės, Pariečės ir Zietelos parapijas, kuriose sielovados darbą tarp tikinčiųjų lietuvių dirbo jų tautybės kunigai. Druskininkuose visą laiką kunigavo lenkas.

197

VYSKUPUOS

1 9 8

DVASININKAI

Per 1914-1918 m., kaip rodo 23 ir 24 lentelių duomenys, kunigų paskirsty­ mas, atsižvelgiant j jų tautybę, pakito gana nežymiai. Karo metu vyskupijos administratorius buvo nusistatęs šią padėtį keisti tik būtiniausiais atvejais. Pagaliau kunigų tautybė nebūtų taip svarbi, jei šie dvasininkai būtų mokėję visas svarbiausias savo parapijiečių vartojamas kalbas.

Kunigų kilmė ir jų kalbinis pasirengimas Pasiruošimui sielovados darbui buvo svarbi kunigų kilmė, jų tautinis ir soci­ alinis tapatumas ar susvetimėjimas su savo parapijiečiais. Šiam reikalui visų pirma pateikiame 25 lentelę. Pasirodo, kad tik apie pusę visų kunigų buvo kilę iš Vilniaus vyskupijos. Kone visi kiti stojo į Vilniaus dvasinę seminari­ ją iš kitų vyskupijų, ypač iš Žemaičių vyskupijos. Kiti atvyko daugiausia iš Mogiliavo arkivyskupijos. Santykis tarp vietinių kunigų ir ateivių daugiausia priklausė nuo jų tau­ tybės. Net trys ketvirtadaliai kunigų lenkų buvo kilę iš Vilniaus vyskupijos, ir tik kas dvyliktas atėjo iš Žemaičių vyskupijos. Kunigų lietuvių geografinė kilmė skyrėsi iš esmės. Tik beveik trečdalis jų buvo vietiniai Vilniaus vyskupi­ jos gyventojai, kiti du trečdaliai atėjo iš Žemaičių vyskupijos. Šitai buvo dvireikšmiška. Pirma, jie jau iš jaunystės, savo tėvų namuose, bent iš dalies buvo susipažinę su lietuvių tautiniu atgimimu, ypač su draudžiamąja spauda. Jie savo tautine savimone dažniausia pralenkė vietinės kilmės kunigus ir paskui energingiau žadino savo tautiečius. Antra, jų bendravimą su tautiečiais pa­ rapijose trukdė tai, kad kunigai temokėjo savo tarmę arba lietuvių bendrinę kalbą, skirtingą nuo vietinės tarmės, beje, labai užterštos slaviškomis sveti­ mybėmis. Smarkiai asimiliuotų regionų lietuviai skųsdavosi, kad nesupranta, ką per pamokslus kalba jų kunigai. 25 lentelė rodo ne itin reikšmingą, bet įdomų istorinį fenomeną, - kai ku­ rie kunigai užsirašė esą lietuvių ir lenkų tautybės. Antai Jonas Račkovskis buvo kilęs iš Ašmenos apskrities ir lietuviškai nemokėjo4. Justinas Petronis buvo gimęs Pašvinės palivarke Tverečiaus parapijoje Švenčionių aps. ir galėjo kalbėti lenkiškai, lietuviškai ir baltarusiškai5. Stanislovas Ukrinas sakėsi kilęs iš Purplių dvaro Telšių aps. ir mokėjo lenkų ir lietuvių, arba žemaičių, kalbas6. Nurodydami savo tautybę jie orientavosi į istorines Abiejų Tautų Respublikos tradicijas, galbūt ir į vyskupijos vadovybės tautinę politiką. 4. 5. 6.

J. Račkovskio anketa, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 114 8 , 1. 9. ). Petronio (Petranio) anketa, ten pat, b. 114 0 , 1. 7. [. S. Ukrino (Ukryn) anketa, ten pat, b. 1182, L 1.

KUNIGŲ

TAUTYBĖ

IR |Ų P A S K I R S T Y M A S

190 8-1918

199

M.

25 lentelė. Vilniaus vyskupijos kunigų geografinė kilmė 1908-1915 m. K u n ig ų T a u ty b ė

K i l ę iš v y s k u p i j ų ( p r o c e n t a i s )

a n k e tų s k a ič iu s

V iln ia u s

Ž e m a ič ių

L ie t u v ia i

129

3 0 ,2

Lenkai

73

7 4 ,0

L ie t u v ia i- le n k a i

6

8 3 ,3

1 6 ,7

B a lt a r u s ia i

5

8 0 ,0

2 0 ,0

-

L a t v ia i

2

-

5 0 ,0

5 0 ,0

-

K it i

4

2 5 ,0

-

7 5 ,0

-

219

4 7 ,5

4 3 ,4

5 ,5

3 ,6

Iš v is o

k it ų

n e n u ro d y ta

6 5 ,9

1 ,6

2 ,3

8 ,2

1 2 ,3

5 ,5 -

Lentelė sudaryta remiantis kunigų anketomis, esančiomis jų asmens bylose, I.VIA, f. 694, ap. 1 ir 3. 26 lentelė. Vilniaus vyskupijos kunigų socialinė (luominė) kilmė 1908-1915 m. (procentais)

T a u ty b ė

L ie tu v ia i

Iš v a ls t ie č ių ,

Iš m ie s t ie č ių ,

k a im ie č ių

m ie s t ų g y v e n t o ja i

Iš b a jo r ų

N e n u ro d y ta

6 ,2

8 2 ,9

4 ,7

6 ,2

Lenkai

4 1 ,1

1 5 ,1

2 7 ,4

1 6 ,4

L ie t u v ia i- le n k a i

6 6 ,7

-

-

3 3 ,3

B a lt a r u s ia i

-

1 0 0 ,0

-

-

L a t v ia i

-

1 0 0 ,0

-

-

K it i

2 0 ,0

6 0 ,0

2 0 ,0

-

Iš v is o

1 9 ,6

5 8 ,0

1 2 ,3

1 0 ,1

Lentelė sudaryta remiantis tais pačiais šaltiniais, kaip ir 25 lentelė.

Geografinė ir tautinė kunigų kilmė glaudžiai siejosi su jų luomine, so­ cialine kilme. Iš 26 lentelės matyti, kad kunigai, kilę iš žemiausio - valstie­ čių - luomo, iš žemdirbių, daugiausia buvo lietuviai, t. y. ateiviai iš Žemaičių vyskupijos, ypač iš jos aukštaitiškosios dalies. Dar baudžiavos laikais rusų administracija pastebėjo, kad pastarosios vyskupijos katalikų jaunuoliai už­ pildė ne tik savo seminariją, bet gausiai stojo į Vilniaus ir net Minsko vys­ kupijų seminarijas. Ar ši socialinė kunigų kilmė nulėmė jų didesnį prisirišimą prie universa­ liųjų katalikybės vertybių ir ar padėjo uoliai vykdyti pareigas, nustatyti sunku. Tačiau žema kilmė atsiliepdavo kunigų elgsenai visuomenėje, santykiams su dvarininkais ir apskritai bajorais. Ne visad šie santykiai buvo geri. Kai kurie kunigai negalėjo ar tiesiog nenorėjo prie bajorų pritapti, atvira nesantaika prasiverždavo per konfliktus dėl kalbų vartojimo bažnyčiose, tarp abiejų pu­ sių tvyrodavo ne tik tautinė, bet ir socialinė įtampa.

200

VYSKUPIJOS DVASININKAI

Alovės bažnytinis choras (Aušra, 1913, p. 65).

Valstietiškos kilmės kunigų lenkų santykinai buvo kur kas mažiau - vos šeštadalis. Dauguma lenkų dvasininkų buvo kilę iš bajorų ir iš miestiečių ar miesto gyventojų apskritai. Tai visiškai neatitiko esamos luomų proporcijos vyskupijoje. Pirma, šių luomų gyventojai turėjo geresnes materialines sąlygas savo vaikus leisti į mokslą. Antra, po 1863 m. sukilimo lenkų kilmės gyvento­ jai neteko teisės stoti į valstybinę tarnybą Vakarų krašte, kariuomenėje gauti karininko laipsnį. Mažiau kliūčių jiems trukdė eiti į kunigus. Be to, jų pašau­ kimą sielovados darbui stiprino lenkų tikėjimo prestižas, pasipriešinimas ka­ talikybės varžymui. Kunigų, kilusių iš bajorų, galėjo būti dar žymiai daugiau, jei ne vadinamoji rusų vyriausybės išlenkinimo politika krašte. Ypač reikšmingas sielovados darbui buvo tikinčiųjų kalbos mokėjimas. Antraip kunigai galėjo tapti gyventojų tautinės asimiliacijos vykdytojais, ypač tokioje mišrioje vyskupijoje kaip Vilniaus vyskupija. Dauguma dvasi­ ninkų buvo ganėtini poliglotai. Bendra tai, kad kone visi kunigai, be tautybės skirtumo, mokėjo lenkiškai (žr. 27 lentelę). Antroje vietoje liko valstybinė rusų kalba. Tikriausia, kad ją mokančių buvo daugiau, nei rodo 27 lentelė.

KUNIGŲ

TAUTYBĖ

IR |Ų P A S K I R S T Y M A S

1908-1918

20 1

M.

27 lentelė. Vilniaus vyskupijos kunigų kalbų mokėjimas, priklausantis nuo jų tautybės, 1908-1915 m. (procentais)

K u n ig a i m o k ė jo š ia s k a lb a s T a u ty b ė lie t u v ių

le n k ų

ru sų

b a lt a ­ r u s ių

la t v ių

lo t y n ų

g r a ik ų

p ra n ­

v o k ie ­

cū zų

č ių

a n g lų

L ie t u v ia i

9 2 ,2

9 6 ,9

8 1 ,4

1 2 ,4

4 ,7

2 5 ,6

2 ,3

5 ,4

2 4 ,0

2 ,3

Lenkai

1 1 ,0

1 0 0 ,0

8 0 ,8

1 2 ,3

-

4 5 ,2

2 ,7

1 5 ,1

1 1 ,0

2 ,7

L ie t u v ia i- le n k a i

6 6 ,7

5 0 ,0

3 3 ,3

3 3 ,3

-

-

-

1 6 ,7

-

-

B a lt a r u s ia i

4 0 ,0

1 0 0 ,0

1 0 0 ,0

2 0 ,0

-

4 0 ,0

-

2 0 ,0

-

-

L a t v ia i

5 0 ,0

1 0 0 ,0

1 0 0 ,0

5 0 ,0

-

5 0 ,0

-

-

5 0 ,0

-

K it i

2 5 ,0

1 0 0 ,0

5 0 ,0

-

-

-

-

2 5 ,0

2 5 ,0

-

Iš v is o

6 1 ,6

9 6 ,8

7 9 ,9

1 3 ,2

2 ,7

3 1 ,5

2 ,3

9 ,6

1 8 ,7

2 ,3

Lentelė sudaryta remiantis tais pačiais šaltiniais, kaip ir 25 lentelė.

Mat seminarijoje, greta teologijos dalykų, dėstomų lotyniškai, svarbiausiais laikyti rusų kalba, literatūra, geografija, iš šių dalykų klierikus egzaminuo­ davo reikliai. Kone visi kunigai lietuviai kalbėjo lenkiškai, tačiau iš lenkų tik geras de­ šimtadalis mokėjo lietuviškai. Vadinasi, kunigai lenkai dažniausia buvo visiš­ kai nepasiruošę dirbti lietuviškose ar iš dalies lietuviškose parapijose. Iš 27 lentelės matome, kad net kai kurie kunigai lietuviai nemokėjo savo kalbos. Ką tai reiškia, rodo šių dvasininkų anketų duomenys. Antai Juozapas Bučinskis įrašė: „Priklausau lietuvių tautybei, bet lietuviškai nesuprantu“. Jis buvo kilęs iš Berezinos, Ihumeno aps. Minsko gub.7. Taip pat savo tautybę ir lietuvių kalbos mokėjimą apibūdino Leonardas Kosinskis, gimęs Malinovos bajorkaimyje Bielsko aps. Gardino gub.8, Vitoldas Vilhelmas Zanevskis, kilęs iš šios gubernijos Brastos apskrities9. Nemokėdami lietuviškai save laikė lie­ tuviais ir kai kurie kiti kunigai, gimę ir augę pačios Lietuvos dvaruose, pali­ varkuose ar miestuose. Savo tautybę jie suvokę istorine ir geografine prasme. Sielovados darbui viena svarbiausių kalbų buvo baltarusių kalba, tačiau kunigai lietuviai ir lenkai retai ją temokėjo. Formaliai žiūrint, nedaug kur jos ir reikėjo - išpažintims klausyti, šiek tiek susikalbėti su parapijiečiais. Beje tas, kas mokėjo lenkiškai ir rusiškai, nesunkiai suprato taip pat baltarusių šnektą. Pagaliau patys baltarusiai niekur viešai nereikalavo pridėtinių pamal­ dų savo kalba. Mažiau kaip trečdalis visų kunigų pasisakė, kad moka lotyniš­ kai. Tai to meto aplinkybėmis buvo mažai. Juk stodami į seminariją klierikai 7. 8. 9.

Į. Bučinskio anketa, ten pat, ap. 1, b. 2646, 1. 1. L. Kosinskio anketa, ten pat, b. 2852, 1.1. V. V. Zanevskio anketa, ten pat, b. 2795, 1. 1 .

202

VYSKUPIJOS

DVASIN IN KAI

lotynų kalbą jau turėjo mokėti tiek, kad galėtų suprasti ja dėstomus teologijos dalykus. Be to, pačioje seminarijoje buvo tęsiamas lotynų kalbos mokymas. Matyt, vieni kunigai, pateikdami anketinius duomenis, gebėjimą lotynų kalbą vartoti bažnyčioje laikė savaime suprantamu dalyku. Kiti manė, jog ją moka per silpnai, kad galėtų susikalbėti. Antai kunigai lietuviai, kurie prieš semina­ riją tebuvo eksternu išlaikę vaistinės mokinio egzaminus, lotyniškai mokėjo prasčiau, nei kunigai lenkai, kilę iš bajorų bei miestiečių ir turėję geresnes sąlygas normaliai baigti reikalaujamą keturių klasių kursą. Kai kurie kunigai užsirašė, kad jie moka Vakarų Europos kalbas, nes jų mokėsi mokyklose. Ar daug buvo tokių, kurie galėjo laisvai kalbėti, pasakyti sunku. Matyt, mažuma, nes dvasininkų išvykos į užsienį buvo labai varžo­ mos. Šiaip ar taip, dalis kunigų gaudavo užsieninės literatūros, ypač religinės, ir įstengdavo ją skaityti.

TIKYBOS MOKYMAS MOKYKLOSE

Tikybos mokymo kalba

Tikybos mokymo mokyklose kalba iki 1863 m. Priaugančios katalikų kartos religinis ugdymas vyko keliais būdais. Būtiniausių maldų vaikai buvo mokomi namie ir atiduodami grupiniam mokymui mal­ dingoms moterėlėms. Jos talkindavo kunigams vaikus ruošti katechizacijai. Dažniausia tai buvo elementariausias žodinis mokymas, kuris visiškai paten­ kino dalį neraštingų parapijiečių. Tačiau XIX a. baudžiavos irimo ir valstiečių visuomeninio aktyvėjimo sąlygomis tėvai ir kunigai katechizacijos paruošimą ėmė sieti su raštingumo mokymu, su platesniu švietimu. Ligi 1863 m. Vilniaus vyskupijos kaimuose ir miesteliuose veikė sezoninės mokyklėlės1, kuriose greta katekizmo mokyta rašto bent tiek, kiek reikia maldaknygei paskaityti. Juolab kad maldaknygę į bažnyčią neštis ir ją per pamaldas skaityti tapo savo išprusimo pasirodymu. Šiose mokyklėlėse mokyta lietuvių arba lenkų, arba abiem kalbomis, - taip, kaip tos parapijos bažnyčioje vyko pridėtinės pamal­ dos. Bajorų ir miestiečių vaikai tikybos mokėsi tik lenkiškai. Aukštesniu lygiu tikybos mokyta parapinėse ir, suprantama, vidurinėse mokyklose. Apie šias mokyklas ir jų programas ligi 1863 m. turime Meilės Lukšienės, Danieliaus Beauvois ir Leszeko Zasztowto studijas2. Žinoma, šiems autoriams pirmiausia rūpėjo bendroji mokyklų raida ir švietimo politi­ ka, tačiau neliko aplenkti ir tikybos mokymo klausimai. Dėl to mums rašant šį skyrelį teko pasirinkti kompiliacinį metodą. Kokia katalikų vaikų dalis galėjo įgyti šių mokyklų teikiamą išsilavinimą, rodo mokyklų paplitimas vyskupijoje. Iš viso 1804 m. joje buvo 149 parapinės 1.

2.

Vilniaus vyskupijos vyresnybė nustatė, kad 1828 m. tokios pačių valstiečių išlaikomos daraktorių mokyklėlės V il­ niaus dekanate veikė Medininkuose (čia ir toliau turimos galvoje parapijos), Buivydžiuose, Dubingiuose, Ašmenos dekanate - Mikailiškėse, Breslaujos dekanate - Adutiškyje, Palūšėje, Kupiškio dekanate - Dusetose, Kauno dekana­ te - Stakliškėse, 'Iraku dekanate - Valkininkuose, Rodūnios dekanate - Šalčininkuose (Į. Kurczewski, Biskupstwo wilehskie, p. 289-300). M . Lukšienė, Lietuvos švietimo istorijos bruožai X IX a. pirmojoje pusėje, Kaunas, 1970, 515 p.; D. Beauvois, Szkolnictwo polskie na ziemiach litewsko-ruskich 1803-1832, t. 2: Szkoty powiatowe i šrednie, Rzym-Lublin, 1991, 457 (pa­ taisytas vertimas iš prancūzų k.); L Zasztowt, Kresy 1832-1864. Szkolrtictwo na ziemiach litewskich i ruskich dawnej Rzeczpospolitej, Warszawa, 1997, 456 p.

T I K Y B O S

M O K Y M O

K A L B A

mokyklos, iš jų Lietuvos Vilniaus gu­ bernijoje 89 su 1549 mokiniais. Lie­ tuvos Gardino gubernijoje tuomet veikė 60 tokių mokyklų. Prieš 18301831 m. sukilimą jų liko dar mažiau. Lietuvos Vilniaus gubernijoje vienas parapinės mokyklos mokinys teko maždaug 400 gyventojų. Parapinių mokyklų steigimu tu­ rėjo rūpintis Vilniaus universite­ tas, kaip ir užtikrinti, kad jose būtų mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti ir katekizmo. Jas turėjo prižiūrėti aps­ kritinių mokyklų ir gimnazijų direk­ cijos. Parapinės mokyklos buvo skir­ tos daugiausia valstiečiams. Jos liko „pačios sau“, nes nebuvo susietos su aukštesne švietimo sistema. Neturėta nei bendros programos, nei reikia- Ziupronių parapijos bažnyčia mos centralizuotos priežiūros. Tiesa, (Ci Jankowski' PowiatoszmMski, d.,, p. ,23). 1824 m. Vilniaus švietimo apygardos kuratorius Nikolajus Novosilcevas klebonus paragino, kad bent kartą per sa­ vaitę jas aplankytų. Kartu kuratorius pripažino, kad šios mokyklos dar lieka visiškoje katalikų Bažnyčios globoje. Parapinė mokykla jokio valstybinio išlaikymo negaudavo, ji priklausė nuo mecenatų arba labdarių - parapijos klebono, vienuolyno ar vietos dvarinin­ ko malonės. Beveik visos parapinės mokyklos buvo vienklasės, su vienu mo­ kytoju, visas mokslas trukdavo 2-3 žiemas. Mokytojai buvo bajorų, rečiau miestiečių kilmės - vikarai, vargonininkai, zakristijonai3. Dėl to Vilniaus vys­ kupijos parapinėse mokyklose mokyta lenkiškai, valstiečių tarmės nebuvo įsi­ leidžiamos. Vilniaus universitetas šioms mokykloms naujų vadovėlių neruo­ šė, - perspausdindavo senuosius Edukacinės komisijos elementorius. Tiesa, 1820 m. universitetas buvo sumanęs sudaryti naują lenkišką elementorių be katekizmo, kad šis vadovėlis tiktų ne vien katalikų vaikams. Pastariesiems no­ rėta pakartoti pasenusį italų teologo jėzuito Pranciškaus Roberto Bellarmino katekizmą, į lenkų kalbą išverstą ir Vilniuje išleistą XVII a. pradžioje. Tai rodė pedagoginės minties ir religinio švietimo sustabarėjimą. 3.

). K u r c z e w s k i , B i s k u p s t w o w i l e n s k i e , p . 2 8 6 - 3 1 5 ( 1 7 8 1 - 1 8 2 8 m . v y s k u p i j o j e v e i k u s i ų m o k y k l ų s ą r a š a s ) .

205

2 O6

TIKYBOS MOKYMAS MOKYKLOSE

Tiesa, Vilniuje buvo leidžiami ir lietuviški elementoriai. Populiariausias buvo Mokslas skaitymo rašto lietuviško dėl mažų vaikų - vertimas iš lenkiško Edukacinės komisijos patvirtinto elementoriaus. Mokslas skaitymo ligi 1864 m. pakartotas, rodos, 62 kartus. Jame greta elementorinės dalies liko katekizmas, kasdieninės maldos ir giesmės. Deja, Vilniaus vyskupijos parapinėse mokyklose galėjo būti naudojamas retai ir tik kai kuriose mokyklose. Antai 1808 m. Kauno apskritinės mokyklos ataskaitoje nurodoma, kad Birštono mokykloje yra 10 mokinių ir jie mokomi lenkiškai, lotyniškai ir lietuviškai. Tais metais Upytės apskrities Vabalninko bažnyčios klebonas pranešė, kad mokinius elementoriais ir lietuviškomis knygomis aprūpina patys tėvai4. Lietuviškos knygos - tai turbūt maldaknygės, kurias skaityti mokiniai turėjo išmokti šioje mokykloje. Kai po 1830-1831 m. sukilimo prasidėjo intensyvesnė rusiškos stačiatikiškos kultūros ekspansija, lenkiškos katalikiškos kultūros dominavimas Vakarų gubernijose patyrė smūgį po smūgio. Parapines mokyklas norėta perduoti Liaudies švietimo ministerijai, tačiau susidurta su jų išlaikymo problema, nes valstybės iždas nenorėjo papildomų išlaidų. Teko palikti senąsias para­ pines mokyklas su jų turėtais išlaikymo šaltiniais ir mokytojų kontingentu. Kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir sugriauta buvusi švietimo admi­ nistravimo sistema, parapinių mokyklų reikšmė smuko, - 1832 m. Vilniaus vyskupijos ribose liko tik 33 mokyklos, iš jų Gardino gubernijoje - 13 su 318 mokinių. Ligi 1836 m. šios mokyklos šiek tiek atsigavo, tuomet vyskupijoje jų jau buvo 67, o mokinių 1214. 5-ajame dešimtmetyje, vykdant valstybinių valstiečių reformą, valstie­ čiams imtos steigti atskiros valdinės rusiškos pradinės mokyklos. 1847 m. Vilniaus gubernijoje veikė 49 tokios mokyklos su 238 mokiniais, Gardino gu­ bernijoje - 25 mokyklos su 592 mokiniais. 1832-1863 m. senųjų parapinių mokyklų programa ir mokymo kalba ne­ sikeitė. Liko tie patys elementoriai. Tiesa, tikybai mokyti buvo leidžiami ir atskiri katekizmai. Tuomet čia lenkų kalba mokėsi paskutinės mokinių laidos, nes po to 40 metų Vilniaus vyskupijos mokyklose buvo uždrausta net žodį lenkiškai tarti. XIX a. 6-ajame dešimtmetyje valdžios sferose buvo kuriami projektai, kaip tose mokyklose, kurios veikė lietuvių etninėje teritorijoje, sumažinti lenkų kalbos vartojimą, bent iš dalies lietuvių kalbą įsileisti kaip dėstomąją ir, žinoma, sustiprinti rusų kalbos funkcijas. Visi šie projektai sunyko adminis­ tracinėse įstaigose5. 4. 5.

M. Lukšienė, Lietuvos švietimo istorijos bruožai, p. 97-98. A. Kulakauskas, Kova u i valstiečių sielas. Caro valdžia, Lietuvos visuomenė ir pradinis švietimas X IX a. viduryje, Kau­ nas, 2000, p. 41-79.

TIKYBOS

MOKYMO KALBA

Vidurines mokyklas rusifikuoti sekėsi geriau. Tiesa, katalikų tikybos pro­ grama ir dėstomoji kalba parodė savo atsparumą. 1803 m. švietimo reforma įteisino keleto tipų vidurines mokyklas, iš jų svarbiausios buvo gimnazijos ir apskritinės bajorų mokyklos. Žymiai pasta­ rųjų daugumai ir toliau tiesiogiai vadovavo vienuolynai, - teikė patalpas ir mokytojus. Iš viso 1803 m. Vilniaus vyskupijoje veikė 19 vidurinių mokyklų su 2226 mokiniais. Toje Lietuvos Vilniaus gubernijos dalyje, kuri priklausė Vilniaus vyskupijai, buvo 11 mokyklų su 1224 mokiniais, 1829 m. - 12 mokyklų su 1483 mokiniais. Šių mokyklų programos nuo 1803 m. keitėsi humanitarinių dalykų naudai. Iš pradžių atskirų tikybos pamokų nė nebuvo, jas atstojo moralės, arba etikos, pamokos, kurių kiekvienoje klasėje per savaitę būdavo po dvi. Paskui visiškai pereita prie tikybos pamokų, - mokyta visose klasėse kartą per savaitę. Be to, tikybos mokymą papildė religinė praktika, mokiniai privalėjo kasdien rytais dalyvauti pamaldose. Ne visada jas stropiai lankė, juolab kad reikėdavo anks­ ti keltis. 1819 m. Vilniaus universiteto kuratorius Adomas Jurgis Čartoriskis rektoriui Simonui Malevskiui priminė, kad šios prievolės mokiniai turi laiky­ tis. Be to, nurodė kasdien po valandą skaityti Naująjį testamentą, ir geriau se­ nąjį Jokūbo Vujeko vertimą, nei Biblijos draugijos leidimą. Netrukus, 1821 m., Vilniaus universitetas gavo iš Peterburgo priekaištą, kad religinės praktikos per mažai, iš mokinių reikalauta 4 kartus per mokslo metus eiti išpažinties ir komunijos. Jaunimo pamaldumo ugdymas tuomet buvo bendras Vakarų Europos valstybių rūpestis. Vidurinėse mokyklose tikybos mokyta iš P. R. Bellarmino vadovėlio Religia chrzešcianska ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XV nuodėmklausio Klaudijaus Fleury (jis buvo palinkęs į galikonizmą) Katechizm historyczny. Profesoriaus A. B. Klongevičiaus rūpesčiu aukštesnės klasės 1823 m. gavo didžiulį, 682 pus­ lapių, Jono Kanty Chodani vadovėlį Nauka chrzescianskiej religii. Kai kurato­ riumi tapo N. Novosilcevas, manyta tartis su Austrijos kancleriu Klemensu Metternichu, kad tikybos mokymas būtų derinamas visoje Šventojoje Sąjungoje. Kuratorius universitetui pateikė 9 Austrijos tikybos vadovėlius ir įpareigojo prie jų derinantis paruošti naujus Šv. Istorijos vadovėlį ir katekizmą. Gimnazijoms vadovėlį apsiėmė parašyti A. B. Klongevičius, o apskritinėms mokykloms - pro­ fesorius Mykolas Bobrovskis. Pastarasis įsipareigojimą tesėjo, savo vadovėlį net iš lenkų kalbos išvertė į prancūzų ir vokiečių kalbas, tačiau neįtiko Peterburgo pareigūnams. Senieji tikybos vadovėliai liko ligi pat 1832 m. 1830-1831 m. sukilimo pralaimėjimas žymėjo ir lenkiškos kultūrinės auto­ nomijos švietimo srityje nuopuolį, - sekė sparti vidurinės mokyklos rusifika-

2 0 7

208

TIKYBOS

MOKYMAS MOKYKLOSE

cija. Visas vidurines mokyklas Liaudies švietimo ministerija perėmė visiškon savo žinion, vienuolynai nuo šių mokyklų buvo kategoriškai nušalinti. Jos imtos pertvarkyti pagal bendruosius 1828 m. švietimo nuostatus. Uždarius universitetą ir panaikinus jo vadovautą švietimo apygardą, visos pasaulieti­ nės mokyklos teko neuniversitetinei Baltarusijos švietimo apygardai. Svarbiausias mokymo programų pokytis buvo pati dėstomoji kalba, mat vietoj lenkų kalbos įvesta rusų. Tiesa, ligi 4-ojo dešimtmečio vidurio lenkų kalba buvo palikta kaip atskiras dalykas, mokyta po pusantros-tris valandas per savaitę kiekvienoje klasėje. Paskui šios pamokos visiškai panaikintos. Tik po Krymo karo, sušvelninus politinį režimą Vakarų krašte, lenkų kalbos leista mokytis kaip papildomo dalyko maždaug po pusantros valandos per savaitę. Tikybos mokymo atsparumas visų pirma pasireiškė tuo, kad ir toliau mokyta lenkiškai. Šis dalykas netgi sustiprintas, - jei po sukilimo būdavo po vieną savaitinę pamoką, tai nuo 1834 m. apskritinėse mokyklose - po dvi valandas, o gimnazijose, nelygu kuri klasė, - po pusantros-tris valan­ das. Tikybos mokė etatiniai mokytojai katalikų kunigai. Didelių suvaržymų jiems netaikyta, bet nurodyta mokiniams diegti ištikimybę carui ir imperijai, aiškinant, kad kiekviena valdžia iš Dievo. Šiam reikalui privalomu vadovė­ liu tapo A. B. Klongevičiaus katekizmas apie pagarbą carui. Kiti tikybos va­ dovėliai liko senieji. Pakartotinai juos leidžiant civilinė cenzūra, ypač nuo 1838-1839 m., tikrino, kad caras būtų laikomas tikėjimo gynėju, kad nebūtų kritikuojamos ar kaip nors kitaip nepagarbiai liečiamos stačiatikių dogmos, kad nebūtų aukštinamas popiežius, minimi katalikų šventieji - stačiatikybės priešai, kėsinamasi platinti katalikybę tarp stačiatikių (daryti atvirkščiai ne­ draudė ir net skatino)6. Po 1830-1831 m. sukilimo uždarius daug vienuolynų, tarp jų ir išlaikiu­ sių mokyklas, be globos liko jų bibliotekos - vadovėliai ir kitos knygos, ypač religinio turinio. Apie trečdalį jų perduota veikiančioms vidurinėms moky­ kloms7. Tačiau 1842 m. liaudies švietimo ministras Sergejus Uvarovas cenzū­ rai nurodė visas senas mokyklų bibliotekų knygas patikrinti. Per šį valymą buvo išimamos lenkiškos ir „jėzuitiškos“ knygos. Susidariusį vakuumą užpil­ dė rusiški vadovėliai ir rusų arba verstinės Vakarų Europos grožinės literatū­ ros knygos, turėjusios parodyti Peterburgo kultūrinio centro pranašumą. Visi minėti mokyklų pertvarkymai, jų valdymo centralizacija buvo pajun­ giama imperijai unifikuoti tautiniu ir iš dalies religiniu atžvilgiais.

6. 7.

Z. Medišauskienė, Rusijos cenzūra Lietuvoje X IX a. viduryje, Kaunas, 1998, p. 123-126, 200-203. A. Pacevičius, Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795-1864 metais: dingęs knygos pasaulis, Vilnius, 2005, p. 81-83.

TIKYBOS

MOKYMO

KALBA

Tikybos mokymas rusų kalba Slopinant 1863-1864 m. sukilimą ir vėliau tikybos mokymui lenkų kalba ir šio mokymo kokybei, kaip ir paskutiniams švietimo sistemos Vilniaus vys­ kupijoje autonomiškumo reliktams, buvo smogtas lemiamas smūgis. Privatus švietimas buvo uždraustas. Visos nevaldinės parapinės mokyklos uždarytos. Remtasi 1863 m. kovo 23 d. caro patvirtintomis Laikinosiomis taisyklėmis Šiaurės Vakarų krašto liaudies mokykloms8. Valdinės parapinės ir Valstybės turtų ministerijos mokyklos pavestos gubernijų liaudies mokyklų direkcijoms. Katalikų dvasininkų ir dvarininkų paramos šioms mokykloms kategoriškai atsisakyta. Pagrindinė pradinių mokyklų išlaikymo našta uždėta valstiečiams. Lenkų kalba iš viso mokymo proceso pašalinta, mokytojai katalikai atleisti. Mokymo reikalams įtvirtintas rusų kalbos monopolis. Per ketverius metus visų mokyklų, ne tik pradinių, bibliotekos „išvalytos“ nuo lenkiškų knygų, jos perduotos Vilniaus viešajai bibliotekai9. Tiesa, Laikinieji nuostatai leido katali­ kų tikybos mokyti vietos tarmėmis, išskyrus lenkų kalbą. Vilniaus vyskupijoje, skirtingai nei Žemaičių vyskupijoje, šia teise nesugebėta pasinaudoti. Ligi 1864 m. pradžios išryškėjo nauja pradinių mokyklų struktūra. Vilniaus gubernijoje buvo įsteigtos 84 liaudies mokyklos, Gardino - 151. Be to, toliau veikė valdinės parapinės mokyklos (Vilniaus gub. - 14, Gardino - 30) ir Valstybės turtų ministerijos mokyklos. Iš viso pradinių mokyklų Vilniaus gubernijoje buvo 129 (Gardino gub. - 229) su 5205 mokiniais (Gardino gub. 8959)- Vietos gyventojai jas laikė svetimomis, todėl 1864 m. Vilniaus guber­ nijos pradinėse mokyklose katalikų vaikų tebuvo 38,9%, Gardino - tik 8,o%10. Po keleto metų Valstybės turtų ministerijos mokyklos buvo paverstos liaudies mokyklomis. Didelėmis rusų administracijos pastangomis pradinių mokyklų daugėjo. Vilniaus gubernijoje 1874 m. veikė 172 mokyklos, 1882 m. - 183,1894 m. - 192 ir 1904 m. - 280 mokyklų. Gardino gubernijoje 1882-1894 m. buvo 320 mo­ kyklų. Mokinių skaičiumi katalikiškos Vilniaus gubernijos mokyklos atsili­ ko nuo Gardino gubernijos, kurioje vyravo gyventojai stačiatikiai. 1882 m. Vilniaus gubernijos pradines mokyklas lankė 5458 mokiniai, Gardino - 19 419, 1894 m. atitinkamai 12 303 ir 23654 mokiniai". 8. 9. ю. и.

собр. 2, t. 38, отд. i, C . Петербург. )866, p. 269-271. Nr. 39411. Общие замечания о положении учебно-воспитательного дела в Виленском учебном округе в 1867 году, Вильна, (1868]. р. 20. Общие замечания к отчету о состоянии народных училищ Виленского учебного округа за 1864 год, Вильна, (1865], р. 5, 8 . Отчет по управлению Виленского учебного округа за 1882 гражданский год, Вильна, р. 84,86; ...за 1894 год, b. v. ir m., p. 74-75; M. Karčiauskienė, Mokykla ir pedagoginė mintis kapitalizmo kilimo laikotarpiu (1861 m. - X IX a. pabaiga), Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai, Vilnius, 1983, p. 188-189. П СЗ,

209

210

TIKYBOS

MOKYMAS MOKYKLOSE

Pareiga katalikų tikybos mokyti rusiškai uždėta vietos.klebonams. Už tai atlyginimas jiems nebuvo mokamas12. Kaip toliau matysime, dažnai šiuos ku­ nigus „pavaduodavo“ etatiniai mokytojai stačiatikiai. Visi valdinių mokyklų elementoriai ir kitos pagalbinės prietnonės buvo pritaikytos mokiniams stačiatikiams. Be to, liaudies mokyklų programoje buvo cerkvinis giedojimas, kurio turėjo mokytis visi mokiniai. Iš pradžių katalikų tikybai mokyti neturėta nė vieno vadovėlio rusų kalba, viską aiš­ kinti teko žodžiu. Paskui, 1871 m., švietimo apygardos vadovai nurodė ka­ talikams skirti šiuos vadovėlius: I skyriui - trumpą katekizmą ir katekizmą apie paklusnumą bei atsidavimą sostui ir tėvynei Rusijai (iš lenkų kalbos verstas kun. Ferdinando Senčikovskio), II-III skyriams - Senojo ir Naujojo Testamento istoriją. Visi skyriai turėjo mokytis iš rusiškos maldaknygės Altorėlis. Tuomet iš stačiatikių tikybos pamokų buvo išskirtas cerkvinės sla­ vų kalbos dalykas, privalomas visiems mokiniams. Jie turėjo išmokti net stačiatikių maldų knygas skaityti'3. Šiuo pirmuoju laikotarpiu tikybos mokymo padėtį liaudies mokyklo­ se apibūdino dekanų pranešimai konsistorijai. Slanimo dekanas rašė, kad 1863 m. uždarius senąsias mokyklas katalikų vaikams tenka tikybos mokytis namie iš tėvų arba rusiškose kaimo ir miesto mokyklose, kurių visi mokyto­ jai stačiatikiai14. Vyšniavo dekanas pabrėžė, kad liaudies mokyklose, kurioms vadovauja ne tik jos vedėjas, bet ir vietos šventikai, mokiniai „ne tik negali išmokti katalikų katekizmo, bet net pamirš savo paprastus poterius“. Dekanas prašė konsistoriją, kad pasirūpintų katalikišku tikybos mokymu15. Rodūnios dekanas rašė, kad nuo 1864 m. katalikų vaikai mokosi iš rusiškų vadovėlių ir katalikų tikybos pamokos būna ne visose mokyklose. Kai kurie kunigai nė nemoka rusiškai, patys mokiniai šios kalbos taip pat beveik nesupranta'6. Ši katalikų tikybos mokymo padėtis rusų administracijos pastatytiems vyskupijos administratoriams mažai rūpėjo. Tik tuomet, kai radosi vyskupas ordinaras K. Hryneveckis, ją imta tirti. Tai tęsė ir vyskupas A. R Audzevičius. Buvo nustatyta, kad Gardino gubernijos mokyklose katalikus tikybos mokė etatiniai mokytojai ir šventikai iš stačiatikiškų vadovėlių17. Vilniaus guber­ nijoje padėtis buvo geresnė bent tuo, kad daugumoje mokyklų tikybą, nors ir nereguliariai, dėstė klebonai. Jei klebonai, užsiėmę sielovados darbu, į pa12.

13. H15. 16. 17.

И. II. Корнилов, Русское дело в Северо-западном крае. 2-ое изд., С. Петербург, 1908, р. 6о. Šiuos klebonus, jeigu jie per tikybos pamokas vartotų lenkų kalbą, M. Muravjovas 1864 01 01 aplinkraščiu įsakė bausti 100 -6 00 rb. pabauda (ten pat, p. 51-54). Программы для народных училищ Виленского учебного округа, Вильна, 1871, р. 7, 20-21. Šio dekano 186512 29 pranešimas, LVIA, f. 604, ар. 4, b. 1878, 1. 7. Šio dekano 186511 26 pranešimas, ten pat, 1. 24. Šio dekano 186512 14 pranešimas, ten pat, 1. 32. Gardino, Sokulkos ir kitų dekanų pranešimai konsistorijai, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2570, 1. 127 ir kt.

TIKYBOS

MOKYMO

K A I BA

mokas neatvykdavo, mokiniams katalikams dalyvauti šventiko pamokose ne­ reikėjo. Žinoma, tai priklausė nuo mokyklų vedėjų valios. Priešingų atvejų nestigo. Antai Musninkų liaudies mokykloje katalikų vaikus vertė poterius ir Senojo bei Naujojo Testamento istoriją mokytis iš stačiatikių maldų knygų ir vadovėlių18. Varnionių liaudies mokykloje katalikų vaikai ne tik buvo ver­ čiami dalyvauti stačiatikių tikybos pamokose, bet ir atsakinėti į klausimus19. Į visas Giedraičių dekanato liaudies mokyklas tikybos mokyti buvo paskirti klebonai, tačiau dėl užimtumo ir neigiamo nusistatymo savo mokyklas ap­ lankydavo vos keletą kartų per metus. Kai jie neatvykdavo, mokiniai katalikai buvo mokomi stačiatikių tikybos20. Kai kuriems etatiniams mokytojams ma­ gėjo kontroliuoti, kaip klebonai moko. Tai nuolat kartojosi Merkinės dekana­ te, - mokyklų vedėjai dalyvaudavo katalikų tikybos pamokose ir stebėdavo, ar dėstoma tik rusiškai, ar nevartojama lietuvių kalba, nors pirmaisiais metais mokiniai jokios kitos kalbos, išskyrus savo gimtąją, nesuprato. Be to, ne visi vadovėliai, iš kurių reikėjo mokyti, turėjo katalikų dvasinės vyresnybės aprobatas. Šiomis aplinkybėmis klebonai matė, kad jų darbas yra beprasmiškas ir net Bažnyčiai žalingas, - jie šių pamokų vengė. Kad mokyklų vedėjai neskustu dėl aplaidumo, klebonai atsipirkdavo mokesčiu „už pavadavimą“21. Tokio mo­ kymo pasekmė buvo dvasinis vaikų žalojimas. Antai naujas Bistryčios liaudies mokyklos tikybos mokytojas kunigas susipažindamas su mokiniais ėmė klau­ sinėti, kad įsitikintų, kiek jie jau išmokę. Vienas mokinys tikėjimo simbolį (žegnonę) ėmė sakyti cerkvine slavų kalba. Tuomet kunigas paprašė pakartoti taip, kaip mokė motina. Vaikas, bijodamas prasitarti lenkiškai, tylėjo22. Liaudies mokykla katalikų vaikams taip pat primesdavo stačiatikių religinę praktiką. Jie turėdavo dalyvauti stačiatikiškose maldose prieš pamokas ir po jų. Per „valstybines“ šventes buvo vedami į cerkves, Gardino gubernijoje - net sekmadieniais ir šventadieniais. Cerkvėse turėdavo kartu su visais giedoti. Net katalikiškose Inturkės, Gelvonų, Valkininkų, Merkinės parapijose, Varėnos filijoje vaikai turėjo lankyti ne bažnyčias, bet tenai pastatytas cerkves. Vyskupo S. A. Zvierovičiaus 1898 m. surinktais duomenimis, Vilniaus vyskupijoje dar 58-iose mokyklose (27-iose Vilniaus gub. ir 31-oje Gardino gub.) katalikų vaikai tikybos buvo mokomi etatinių mokytojų ir šventi­ kų. 15-oje mokyklų, tarp jų Druskininkuose, Vosyliškėse, Kiemeliškėse, Gelvonuose, Giedraičiuose, Lentupyje mokiniai katalikai buvo vedami į 18. 19. 20. 21. 22.

Vilniaus m. dekano 1893 04 30 pranešimas vyskupui, ten pat, 1.128. V'arnionių bažnyčios klebono ir dekano 1893 05 07 pranešimas vyskupui, ten pat, 1.132. Giedraičių dekano 1893 08 10 pranešimas vyskupui, ten pat, 1.142. Merkinės dekano 1893 04 20 ir 05 10 pranešimai vyskupui, ten pat, 1.17 1-17 2 , Vilniaus liaudies mokyklų direktoriaus 1893 04 20 raštas Vilniaus vyskupui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2528, 1. 2,

212

TIKYBOS

MOKYMAS

MOKYKLOSE

cerkves23. Pabrėžtina, kad tuomet jau galiojo caro 1897 m.^birželio 25 d. palie­ pimas, kuris katalikus nuo cerkvių lankymo prievolės ir stačiatikiškų maldų prieš pamokas ir po jų atleido. Tačiau per caro ir jo giminės šventes, sekma­ dieniais ir šventadieniais visų mokyklų mokiniai katalikai turėjo organizuo­ tai lankytis savo bažnyčioje, klausyti mišių ir maldų už imperatorių. Mokinių stropumą prižiūrėti liepta tikybos mokytojams kunigams24. 1898 m. vyskupas kunigams nurodė, kad mokiniai katalikai tikybos būtų mokomi tik iš jiems skirtų vadovėlių. Be to, pranešė, kad mokyklose tikybos mokytojai kunigai gali šalia stačiatikiškų iškabinti katalikų kryžių ir šventųjų pa­ veikslus25. Šios nuolaidos buvo dėl žlugusių valdžios pastangų įvesti rusų kalbą bažnyčiose ir diplomatinių santykių su Šv. Sostu atkūrimo. Be to, siekta, kad val­ dinės mokyklos būtų katalikams patrauklesnės ir kunigai jas vertintų palankiau. Tikybos mokytojų kunigų boikotas rusų administracijai seniai buvo ži­ nomas. Jau 1871 m. Lentupio administratorius Juozapas Riauba, kaip sakėsi, pamokų tyčia nevedąs, nes pats gerai rusiškai nemokąs ir nenorįs vaikų versti maskoliais. Švenčionių liaudies mokyklon paskirtas kun. Antanas Šustickas rusiškai mokyti atsisakė, nes katalikai rusų kalbos savo religinei praktikai nevartoja ir, be to, mokiniai jos beveik nesupranta. Kunigas norėjo mokyti lenkiškai arba lietuviškai, nereikalaudamas nė jokio atlyginimo26. Pasibaigus neteisėtų Vilniaus vyskupijos administratorių epochai, vysku­ pas ordinaras K. Hryneveckis bandė išsirūpinti, kad mokyklose vėl būtų leista tikybą dėstyti lenkiškai. Liaudies švietimo ministras ir juolab vietos pareigū­ nai liko nepalenkiami27. Vilniaus generalgubernatorius I. Kachanovas kaltino vyskupą, kad sukėlęs ir tokius pat tikybos mokytojų kunigų reikalavimus28. 1897 m. caro paliepimas įžiebė viltį, kad šiam reikalui į mokyklas bus įsi­ leistos vietos katalikų kalbos ir naudojami katalikams tinkami vadovėliai. Priešingi valdžios bandymai jau kėlė kur kas stipresnį pasipriešinimą. Šia proga išgarsėjo Nemenčinės bažnyčios klebonas Juozapas Šimkevičius, liau­ dies mokykloje dirbęs nuo 1877 m. Jis pamokas vedė nestropiai, tačiau 1897 m. visiškai nustojo mokyti. Mat tuo protestavo, kad etatinis mokytojas moki­ nius katalikus vertė naudotis Dmitrijaus Sokolovo Krikščionių stačiatikių ti­ kėjimo pradmenimis ir Vilniaus švietimo apygardos inspektoriaus Nikonoro Odincovo Skaitymo knyga Rusijos Šiaurės vakarų krašto liaudies mokykloms. 23. 24. 25. 26. 27. 28.

S. A. Zvierovičiaus 1898 12 04 ir 1899 01 23 raštai Vilniaus generalgubernatoriui ir nurodytų mokyklų sąrašas, ten pat, b. 270,1. 80-83, 324, 326-327. S. A. Zvierovičiaus aplinkraštis, be datos, ten pat, 1.185, 221. S. A. Zvierovičiaus 1898 02 28 aplinkraštis, spausdintas, ten pat, 1.18 8,220 . Vilniaus gubernatoriaus 1884 oi 17 pranešimas Vilniaus generalgubernatoriui, LVIA, f. 378, BS, 1884 m., b. 1 6 , 1.1. H. Witkowski, Biskupi i zarządcy diecezji wilenskiej we „Wspomnieniach z przesztošci 1854-1914“ ks. Jana Kurczewskiego, Zapiski Historyczne, 1999, t. 44, sąs. 2, p. 55. I. Kachanovo 1884 m. memorandumas carui, LVIA, f. 378, BS, 1885 m., b. 10 7 1, 1.17.

TIKYBOS

MOKYMO KALBA

1897 m. gruodžio 1 ir 3 d. mokiniai, gavę konkrečias užduotis iš D. Sokolovo vadovėlio, mokytis atsisakė. Jie katechizacijai ruošėsi bažnyčioje, čia jiems va­ dovavo vikaras Juozapas Borodzičius. Dukart per savaitę susirinkdavo apie 300 vaikų. Už šį mokyklos boikotą švietimo žinyba kaltino kleboną, bet vis dėlto sutiko D. Sokolovo vadovėlį pakeisti katalikišku29. Tuomet dėl panašių priežasčių reiškėsi savita akcija Širvintų parapijoje. Vietos liaudies mokyklos mokytojas mokinius katalikus tikybos mokė iš sta­ čiatikių vadovėlių. 1898 m. išvakarėse klebonu paskirtas Juozapas Šimkūnas į mokyklą nebuvo įsileistas dėl „nepakantumo rusiškiems pradams ir rusiš­ kai mokyklai“30. Klebonas senos tikybos mokymo tvarkos pakęsti negalėjo. Jis iš trijų mokinių atėmė į namus išduotą stačiatikių dekano (protojerėjaus) Čelcovo vadovėlį Tikėjimo simbolio, maldų ir įsakymų paaiškinimai. Vieną egzempliorių pasiuntė vyskupui31. Vilniaus generalgubernatorius pareikala­ vo kleboną iš šios bažnyčios pašalinti. Vyskupas jį užtarė, - nesusipratimams išvengti katalikų tikybos vadovėliai turį būti aprobuoti ne tik civilinės, bet ir dvasinės cenzūros. Tokią teisę katalikams davęs pats caras32. Vyskupas šia proga net išleido aplinkraštį dekanams, kad Švietimo apygardos globėjas jau liaudies mokyklų direktoriams nurodęs mokinius katalikus tikybos mokyti tik iš jiems skirtų vadovėlių33. Be to, generalgubernatoriui išdėstė, kad dėl liaudies mokyklų nepopuliarumo kalti ne dvasininkai, bet tikybos mokytojų kunigų suvaržymai ir naudojami vadovėliai, etatinių mokytojų vykdoma ka­ talikų vaikų diskriminacija ir jų įžeidinėjimai. Pats vyskupas nuo tikybos mo­ kytojų skyrimo esąs visiškai nušalintas, neturįs net mokyklų ir jose dėstančių kunigų sąrašo34. J tai atsakydamas generalgubernatorius apsimestinai aiškino, kad nei etatiniai mokytojai, nei šventikai neturį tikslo iš kunigų paveržti tiky­ bos pamokas, jie tik nedraudę mokiniams katalikams klausytis stačiatikiškų biblinių skaitymų ir leidę iš bibliotekų imti stačiatikiškus vadovėlius, kuriuos, beje, ir patys kunigai laiką tinkamesniais už katalikiškus35. Sunkiausia mokinių katalikų padėtis toliau liko tose Vileikos ir Dysnos apskričių bei Gardino gubernijos liaudies mokyklose, kuriose jų buvo mažu­ ma. Antai viename tėvų skunde rašoma, kad Vileikos apskrities Sitų liaudies mokykloje katalikų vaikams pasisakius, kad jiems tėvai draudžia mokytis stačiatikių tikybos, mokytojas juos griežtai nubaudęs, - klupdęs, liepęs pirš29. 30. 31. 32. 33. 34. 35.

J. Šimkevičiaus 1897 12 02 ir 07 pranešimai vyskupui ir Vilniaus švietimo apygardos globėjo N. Sergijevskio 1898 02 25 raštas vyskupui. LVIA, f. 694, ap. 1. b. 2570 , 1.18 , 20, 22, 23. Vilniaus gubernatoriaus 1898 07 30 raštas vyskupui, ten pat, 1. 5. J. Šimkūno 1898 08 17 pranešimas S. A. Zvierovičiui, ten pat, 1. 6,36. Vilniaus generalgubernatoriaus 1898 09 29 ir 1899 02 25 raštai vyskupui ir šio 1898 09 21 atsakymas, ten pat, 1. 7-13. Vyskupo 1898 10 19 aplinkraštis, ten pat, 1.18 4 ,122. Vyskupo 1899 12 07 raštas Vilniaus generalgubernatoriui, ten pat, 1. 260, 301. Generalgubernatoriaus 1900 01 08 raštas vyskupui, ten pat, 1. 229-231.

213

TIKYBOS

214

MOKYMAS

MOKYKLOSE

tais brūžinti krosnį, palikęs be pietų, grasinęs neleisti egzaxninų laikyti36. Dėl panašios diskriminacijos Gardino gubernijos liaudies mokyklose mokinių katalikų tebuvo 15,7%, stačiatikių - 82,i%37. Katalikų tikybos mokymo liaudies mokyklose praktika rodė, kad buvo vykdomos 1863 m. vyriausybės duotos etnokonfesinės politikos nuostatos, ta­ čiau gana neefektyviai. Mat šios mokyklos katalikams liko nepatrauklios. Šalia valdinių mokyklų Vilniaus vyskupijoje veikė daugybė slaptų mokyklų, orga­ nizaciniu atžvilgiu ir mokymo turiniu panašių į XIX a. pirmųjų šešių dešim­ tmečių kaimo daraktorines mokyklas. Vien 1871-1878 m. Vilniaus švietimo apygardoje buvo susektos 194 nelegalios mokyklos, iš jų 14 lietuviškų ir 149 len­ kiškos. 1882 m. Vilniaus gubernijoje rasta 20 slaptų mokyklų, Gardino - 5038. Vėlesniais metais šis skaičius Vilniaus vyskupijoje nemažėjo. Slaptoji mokykla buvo pagrindinis valstiečių raštingumo ir tikybos pagrindų mokymo būdas. Vidurinė mokykla, kaip manyta, turėjo tarnauti aukštųjų luomų vaikų švietimui. Ar iš tikrųjų taip ir buvo? Lietuvos ir Baltarusijos bajorų luomas liko gausus, ir po baudžiavos panaikinimo jam priklausė daugybė dvarų dva­ relių. Tačiau dėl vyriausybės depolonizacijos politikos šis luomas tapo ekono­ miškai suvaržytas; skatinamas rusų dvarininkų žemėvaldos plėtimas. Viešajai vietos inteligentijos kultūrinei raiškai užkirstos visos galimybės. 1866-1869 m. net uždrausta Vilniaus spaustuvėms turėti lenkiško šrifto. Vėliau leista len­ kiškai spausdinti tik maldaknyges, kalendorius, ūkiškų patarimų knygeles. Istoriografijoje jau rašyta, kaip katalikų vaikams buvo ribojamas vidurinis mokslas, nustatinėjamos priėmimo kvotos. Vidurines mokyklas siekta pa­ versti stiprėjančios rusų bendruomenės - tarnautojų valdininkų, karininkų, naujųjų dvarininkų - mokyklomis. Visos Vilniaus gubernijos bendrojo lavi­ nimo mokyklos buvo sutelktos Vilniuje, iš viso 1902 m. - 4 gimnazijos ir 1 realinė mokykla, jose mokėsi 3099 mokiniai39. Gardino gubernija turėjo tiek pat mokyklų, bet mokinių trečdaliu mažiau. XIX a. pabaigoje ir XX a. pra­ džioje jose mokiniai katalikai sudarė mažumą, ypač Gardino gubernijoje. Katalikų tikybai vidurinėse mokyklose mokyti švietimo žinyba, gavusi vyskupijos vadovų teikimą, skyrė katalikų dvasininkus. Tačiau vyskupams ir vyskupijos administratoriams kištis į mokymo programų sudarymą neleista. Uždraudus lenkų kalbą ir iš mokyklų bibliotekų išėmus visas lenkiškas knygas, šie tikybos mokytojai liko be jokių vadovėlių. Vakuumui užpildyti Vilniaus 36. 37. 38. 39.

Minėtas 1902 03 21 skundas vyskupui, ten pat, 1. 307. Gardino gubernijos liaudies mokyklų direktoriaus 1904 08 09 pranešimas Vilniaus generalgubernatoriui, LVIA, (. 378, BS, 1904 m., b. 315 , 1.10 9 -110 . H. Ilgievvicz, Wilenskie towarzystwa i instytucje naukowe w X IX wieku, Toruri, 2005, p. 38. Обзор Виленской губернии за 1902 год, Вильна, 190 3,10 lent.

TIKYBOS

MOKYMO KALBA

švietimo apygardos globėjas Ivanas Kornilovas nurodė vadovautis Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademijos rektoriaus Dominyko Stacevičiaus katekizmu, iš kurio nuo 1854 m. buvo mokomi katalikai karo mokyklose. Vadovėlio tinkamumą patvirtino Lietuvos stačiatikių dvasinės seminarijos rektorius ir Vilniaus I gimnazijos stačiatikių tikybos mokytojas šventikas. Senojo ir Naujojo Testamento, Bažnyčios istorijos neturėta. I. Kornilovas susi­ tarė su prelatais vyskupijos administratoriumi J. Baukevičiumi ir katalikų dva­ sinės seminarijos prižiūrėtoju A. Nemekša, kad I-II klasėse šiuos abu dalykus galima mokyti iš stačiatikiškų vadovėlių, bet tik žodžiu. Mat esą nepatogu šiuos vadovėlius viešai teikti be Peterburgo Romos katalikų dvasinės kolegijos leidimo40. Sekančio apygardos globėjo Pompėjaus Batiuškovo laikais viduri­ nės mokyklos gavo D. Stacevičiaus Platųjį Romos katalikų katekizmų ir me­ tropolijos administratoriaus Juozapo Maksimilijono Stanevskio (kilusio nuo Kėdainių) Trumpųjį katekizmų su kasdieninėmis maldomis, išleistą Vilniuje, litografuotą Šv. Senojo testamento istorijų. Trūko Bažnyčios istorijos41. XIX a. pačioje pabaigoje visi katalikų tikybos vadovėliai vidurinėse moky­ klose buvo pakeisti. Jie jau turėjo dvasinės cenzūros aprobatas. Iš jų savotiškai išgarsėjo iš vokiečių kalbos versta I. Schusterio Šv. Senojo ir Naujojo testamento istorija, dvelkianti fabronijonybės (popiežiaus primato neigimo) ir imperinės valdžios aukštinimo dvasia, labai priimtina Rusijos antikatalikiškai politikai. Šis vadovėlis buvo moksleivių katalikų ir jų dvasinių vadovų labai nemėgsta­ mas. Vyskupas S. A. Zvierovičius jį reikalaute reikalavo pašalinti iš mokyklų. Kaip matėme, katalikų tikybos mokymąsi vidurinėse ir pradinėse moky­ klose nulėmė tie patys imperijos politikos tikslai - etnoreliginė integracija. Tiesa, tarp vienų ir kitų mokyklų metodų tai įgyvendinant būta žymių skir­ tumų. Tikintis, kad valstietiški etnosai yra mažiau atsparūs šiai integracijai, pradinėse mokyklose per mokinių katalikų tikybos mokymą siekta eiti prie šio strateginio tikslo tiesmukiškai, - ne tik ruošti vaikus katalikiškai religinei praktikai rusų kalba, bet tiesiog išugdyti jų stačiatikišką pasaulėžiūrą, teikiant stačiatikių tikybos vadovėlius ir mokymą iš jų pavedant stačiatikiams moky­ tojams ir šventikams. Vidurinėse mokyklose moksleivius katalikus mokė tik parinkti mokytojai kunigai ir jų dėstymas buvo įspraustas į švietimo žinybos patvirtintus ir ci­ vilinės cenzūros aprobuotus vadovėlius, labiau priimtinus stačiatikiams nei katalikams. Visais atvejais mokykla pabrėžė kitataučių katalikų pilietinį nevisavertiškumą ir valstybinės religijos viešpatavimą. 40. 41.

I. Kornilovo 1864 05 (diena nepažymėta) raštas M. Muravjovui, LVIA, f. 567, ap. 1, b. 1329, 1.14 7 ; И. Корнилов, Русское депо в Северо-западном крае. р. 107-108 (I. Kornilovo 1864 07 30 rašto M. Muravjovui publikacija). И. Корнилов, Русское депо в Северо-западном крае, р. 414 (P. Batiuškovo 1868 11 12 memorandumo publikacija).

215

Moksleivių gimtoji kalba ir jos samprata katalikų tikybos pamokose 1905-1914 m.

Per 1905 m. revoliuciją šalies pacifikavimo tikslais valdžia ėmėsi lankstesnės vidaus politikos. Mišriai tautiniu atžvilgiu Vilniaus vyskupijai itin svarbūs buvo tuomet priimti įstatymai bei potvarkiai dėl religinės tolerancijos pradų ir vietinių kalbų įsileidimo į valdines mokyklas katalikų tikybai mokyti. Čia siekiame konkrečiai nušviesti minėtųjų nuolaidų dėl religinio švie­ timo Vilniaus vyskupijoje prasmę ir trukmę, išsiaiškinti skirtingų tautinių ir religinių interesų susikirtimą, kilusį dėl politiškai ir tautiškai angažuotos moksleivių katalikų gimtosios kalbos sampratos. Norima atskleisti konfron­ tuojančių pusių kalbinių siekių įgyvendinimo galimybę, „civilizacinių“ ir „necivilizacinių“ kalbų modernėjančioje visuomenėje kontroversiją. Ligi šiol istoriografija šia tema beveik nesidomėjo, jos dėmesį atitraukė lie­ tuvių ir lenkų kalbų kaip mokymo dalykų įvedimas. Antai pradinių mokyklų istorijos tyrinėtojas Vilhelmas Burkevičius pasinaudojo ano meto Kauno mo­ kyklų direkcijos archyvine medžiaga, tačiau, gana įžvalgiai nušvietęs lietuvių kalbos mokymą, apie tikybos dėstymą tepasakė tik tiek, kad atitinkamas pa­ mokas kartą ar dukart per savaitę vesdavo kunigai ir tuo taip pat stiprino mo­ kyklų lietuviškąjį pradą1. Istorikas Jonas Matusas paminėjo tik patį caro 1905 m. balandžio 17 d. įsaką, leidžiantį tikybą mokyti moksleivių gimtąja kalba2. Sovietmečiu Lietuvos mokyklų 1861-1918 m. istoriją rašė I. Ariskinas ir keletas kitų autorių, tačiau jie nė žodžiu neužsiminė apie tikybos pamokas3. Matyt, autorius slėgė oficialiojo ateizmo reikalavimai. 1.

2. 3.

V. Burkevičius, Lietuvos mokykla prieš Didįjį karą. Kauno gubernijos pradžios mokyklų padėtis 1907-1914 metais, Kau­ nas, 1938, p. 24; V. Burkevičius, Iš mūsų mokyklų praeities. Medžiaga iš Kauno gubernijos pradžios mokyklų direkcijos archyvų, Kaunas, 1940, p. 5-19. J. Matusas, Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas, Kaunas, 1937, p. 136-137. И. T. Арискин, Школа в Литве в эпоху капитализма. Из истории школы Белоруссии и Литвы, Известия Академии педагогических наук РСФ СР, вып. 131, Москва, 1964, р. 183-321; M. Karčiauskienė, Pradinio švietimo raida Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje ir X X a. pradžioje, Kaunas, 1989; Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai (ligi Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos), Vilnius, 1983 (skyriaus apie X X a. mokyklas auto­ rius - Kazys Žukauskas).

MOKSLEIVIŲ GIMTOM

KALBA

IR I OS S A M P R A T A

KATALIKŲ

TIKYBOS

PAMOKOSE

190 5-1914

M.

Leidimas tikybą mokyti moksleivių gimtąja kalba Vienas caro 1905 m. balandžio 17 d. įsako Dėl tikėjimo tolerancijos pradų įtvir­ tinimo straipsnių (§ 14) skelbė: „Pripažinti, kad tose mokyklose, kuriose mo­ koma užsienio tikėjimų tikybos, tai atliekama moksleivių gimtąja kalba, beje, dėstytojais turi būti skiriami atitinkamo tikėjimo dvasininkai, ir tik tuo atveju, jei jų nebūtų, to paties tikėjimo mokytojai“4. Tuo pačiu metu caras patvirtino ir analogišką platesnį jam pateiktą Ministrų komiteto nutarimą5. Tiesioginio šio caro įsako ištakų reikia ieškoti ankstesnėje religinių santy­ kių raidoje. Tiesa, įsake katalikų termino nėra, jį absorbuoja užsienio tikėji­ mų krikščionių pavadinimas. Ką jis reiškia, nesunku suprasti, bet dar aiškiau, kai tai pasakyta minėtame Ministrų komiteto nutarime. Katalikai, gyvenę daugiausia buv. Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje, sudarė pagrindinę religinę opoziciją imperijoje. Plačiu politiniu aidu nuskam­ bėjo Vilniaus vyskupo S. A. Zvierovičiaus 1902 m. vasario 12 d. aplinkraštis kunigams, kad jie imtųsi boikotuoti stačiatikių cerkvines parapines moky­ klas, į kurias buvo viliojami ir varu varomi katalikų vaikai. Iškilo pavojus, kad smarkiai išplis slaptos katalikiškos mokyklos. Per vyskupijos administratorių V. Fronckevičių Vilniaus generalgubernatorius Piotras Sviatopolkas-Mirskis ėmė gauti kunigų prašymus legalizuoti vaikų ruošimą katechizacijai lenkų kalba6. Kai P. Sviatopolkas-Mirskis dėl to paprašė Vilniaus švietimo apy­ gardos globėjo ir gubernatorių nuomonės, sukėlė ir pastarųjų susirūpinimą nekontroliuojamo švietimo pavojumi. Jie siūlė ieškoti būdų, kaip padidinti valdinių mokyklų patrauklumą, palankesne katalikams forma pertvarkant tikybos mokymą7. Po to Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos valdytojas Aleksejus Charuzinas, jau įsitraukęs į lietuvių spaudos legalizavimo bylą, papildomai V. Fronckevičiaus paklausė, kokia kalba šiose nevaldinėse katalikiškose mo­ kyklose manoma mokyti. V. Fronckevičius tiesiai atsakė, kad tomis kalbomis, kuriomis meldžiamasi namie ir bažnyčioje, t. y. lenkų ir lietuvių kalbomis8. V. Fronckevičius, pajutęs, kad jo siūlymu susidomėta Vilniuje, ilgai nelau­ kęs raštu kreipėsi taip pat į vidaus reikalų ministrą Viačeslavą Plėvę. Jis nuro­ dė, jog katalikų tikybos mokytojas kunigas valdinėje mokykloje neturi tokių teisių kaip kiti mokytojai ir privalo vaikus mokyti rusų kalba, kuri religijos 45.

ПС.З, собр. 3-е, t . 25, C. Петербург, 1908, p. 257-258. Ten pat, p. 258-263.

6.

V. Fronckevičiaus 1903 06 21 raštas P. Sviatopolkui-Mirskiui su priedu - Svyrių dekanato Daniušavos klebono Nikazijaus Gintovto-Devaltovskio 1903 06 17 prašymu, LVIA, f. 378, BS, 1904 m., b. 3 16 , 1. 2-3. Vilniaus švietimo apygardos globėjo padėjėjo Aleksejaus Beleckio ir gubernatorių 1903 0 7 19 - 10 1 6 atsakymai, ten pat, 1.16 -14 .

7. 8.

A. Charuzino 1903 11 25 raštas V. Fronckevičiui ir šio 11 29 atsakymas, ten pat, 1.15 -16 .

217

218

TIKYBOS

MOKYMAS

MOKYKLOSE

reikalams visiškai nereikalinga, nes religinėje praktikoje šąlia lotynų kalbos vartojamos tik lenkų ir lietuvių kalbos. Vyskupijos valdytojas prašė išspręsti šį beprasmį kalbų atotrūkį pastarųjų naudai9. Ministras norėjo gauti P. Sviatopolko-Mirskio atsiliepimą, tačiau general­ gubernatorių užgulė Rusijos karo su Japonija rūpesčiai - mobilizacija, karių siuntimas į Rytus. Be to, 1904 m. liepos 15 d. nuo eserų rankos žuvo V. Plėvė, jo vietą užėmė P. Sviatopolkas-Mirskis10. Matyt, pastarasis iš dalies paveikė caro 1904 m. gruodžio 12 d. įsaką, kuriuo buvo sudaryta atskira komisija kitatikių padėčiai pagerinti. Šiame procese reikšmingą vietą užėmė Raseinių apskrities Šimkaičių ir Eržvilko valsčių valstiečių prašymas ministrui P. SviatopolkuiMirskiui, kad tikyba liaudies mokyklose būtų dėstoma lietuviškai. Apie šį pra­ šymą tuoj buvo pranešta naujajam Vilniaus generalgubernatoriui Aleksandrui Frezei ir Liaudies švietimo ministerijai. Vėl, kaip buvo įprasta, V. Frezė norėjo gauti Vilniaus švietimo apygardos globėjo Vasilijaus Popovo ir gubernatorių nuomones. Nuomonės išsiskyrė. V. Popovas laikėsi tos pačios linijos, kaip svarstant lietuvių spaudos legalizavimo klausimą, - bendrinės lietuvių kal­ bos nėra, egzistuoja lietuvių ir žemaičių tarmės, kurios viena nuo kitos ski­ riasi taip, kad negalima susikalbėti. Tad vieną iš šių tarmių mokykloje įvesti beprasmiška, ir todėl tikybai mokyti tinka tik rusų kalba, kurią moksleiviai išmoksta per vienerius mokslo metus“. Gardino gubernatorius tikybos moky­ mui lietuviškai neprieštaravo ten, kur gyvena lietuviai12. Vilniaus vicegubernatorius atsakymą politizavo, sakydamas, kad „lietuvių vaikai galės lengviau įsiminti savo tikėjimo taisykles ir dogmas, ir tai bus atsvara lenkų įtakai krašte bei lenkų nacionalistų grupės pastangoms lietuvius sulenkinti“13. Kai V. Frezė kažkokiu reikalu buvo pakviestas į Peterburgą, vyskupas E. Ropas, manydamas, kad Ministrų komiteto nutarimas dėl religinės toleranci­ jos dar nepriimtas, jam įteikė rašto liaudies švietimo ministrui Vladimirui Glazovui nuorašą. Manė, kad jis bus reikalingas sprendžiant katalikų tikybos mokymo kalbos reikalus14. Taip jau sutapo, kad tuomet Vilniuje lankėsi pats V. Glazovas. E. Ropas buvo jo priimtas ir tai, ką kalbėjo žodžiu, plačiau jam išdėstė raštu, nes sakėsi, kad rašyti per V. Popovą beprasmiška dėl pastarojo seno užsispyrimo. E. Ropas priminė, kad V. Glazovas žodžiu jau sakė, „jog dabartinė mūsų mokykla tėra politinė ir Stačiatikių Bažnyčios priemonė, ku­ rios dauguma gyventojų neremia, nes ji svetima liaudžiai ir duoda nedaug 9. 10. 11. 12. 13. 14.

V. Fronckevičiaus 1904 02 24 rašto V. Plevei nuorašas, ten pat, 1.18 -20 . P. Sviatopolkas-Mirskis ministro pareigų neteko tuoj po Kruvinojo sekmadienio, jį pakeitė Aleksandras Bulyginas. V. Popovo 1905 03 05 atsakymas A. Frezei, ten pat, I. 31-32. Gardino gubernatoriaus 1905 02 03 atsakymas A. Frezei, ten pat, 1. 28. Minėtas 1905 04 05 atsakymas, ten pat, 1. 35. E. Ropo 1905 03 17 raštas A. Frezei, ten pat, 1. 41.

MOKSLEIVIŲ GIMTOM

KAI BA

IR |OS S A M P R A T A K A T A L I K Ų

TIKYBOS

PAMOKOSE

I9O5-IĮH4

M.

Lietuvių mokytojų kursų Vilniuje klausytojai ir dėstytojai, apie 1908 m. Fot. B. Miedzionis. LNM, ATV 6492.

naudos, o kartais netgi labai žalinga“. E. Ropas prašė, kad dabar, kai peržiū­ rimi įstatymai apie kitatikius, katalikų tikybos mokytojams kunigams būtų duotos lygios teisės su kitais mokytojais ir savo mokinius būtų leista mokyti ta kalba, kurios pageidaus jų tėvai. Be to, prašė netrukdyti steigti mokyklėles prie bažnyčių ir kaimuose vaikams mokyti maldų ir rašto, leisti jose mokyto­ jauti raštingiems, nors ir be mokytojo cenzo, asmenims15. Religinė ir tautinė įtampa Šiaurės Vakarų krašte, apie kurią carui praneši­ nėjo generalgubernatoriai ir vidaus reikalų ministrai, paakino carą kuo grei­ čiau išleisti minėtąjį 1905 m. balandžio 17 d. įsaką. Tai buvo caro 1903 m. va­ sario 13 d. manifestu pažadėtos religinės tolerancijos įstatyminis įforminimas. Patį šį įstatymą paruošė Ministrų komitetas. Jau 1905 m. vasario 22 ir kovo 1 d. šis komitetas priėmė atitinkamus nutarimus. Tolesnis šio įstatymo tęsinys buvo caro 1905 m. gegužės 1 d. įsakas (jį taip pat paruošė Ministrų komitetas) Dėl kai kurių devyniose Vakarų gubernijose veikiančių apribojimų ir dėl 1904 m. gruodžio 12 d. vardinio įsako vykdymo tvarkos. Įsakas panaikino lenkų ir katalikų apskritai žemėvaldos suvaržymus. 15 .

E . R o p o 1 9 0 5 o j 1 7 r a š t o V . G l a z o v u i n u o r a š a s , t e n p a t , I. 4 2 - 4 4 .

219

220

TIKYBOS MOKYMAS

MOKYKLOSE

Tačiau mūsų temai svarbiausias įsako 6 punktas: „Leisti rųokyti lenkų ir lie­ tuvių kalbas krašto pradinėse dviklasėse ir miesto bei vidurinėse mokyklose ten, kur dauguma mokinių yra lietuvių arba lenkų tautybės“16. Netrukus šis įsakas dar buvo išplėstas. Mat liaudies švietimo ministro teikimu caras leido lietuvių kalba mokyti taip pat Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų vienkla­ sėse pradinėse mokyklose. Be to, lietuvių kalbą leista vartoti kaip mokomąją ne tik tikybai dėstyti, bet vienklasėse mokyklose šalia rusų kalbos kaip pagrindinę dėstomąją kalbą, ypač per aritmetikos pamokas. Lenkų kalbai šios teisės suteiktos toje Gardino gubernijos dalyje, greta Lenkijos Karalystės, kur vyrauja lenkų gyventojai17. Ar šios ribotos kitatikių ir kitataučių teisės švietimo srityje reiškė, kad pa­ kito Rusijos strateginė nacionalistinė politika ir išnyko stačiatikybės platini­ mo vizija? Atsakymus randame minėtųjų caro įsakų įvaduose. Antai 1905 m. balandžio 17 d. įsake caras skelbė, kad nuolaidas kitatikiams jis duoda: „Laikydamasis protėvių priesakų, nuolat bendraudamas su šventąja Stačiatikių Bažnyčia, iš kurios gaunu paguodą ir dvasinių jėgų atgaivą“. Ir toliau - manąs, kad šis įsakas „pasitarnaus didesniam stačiatikių tikėjimo išaukštinimui“.Vis dėlto taip pat turime prisiminti, kad caras savo konservatyvumo deklaravimu galėjo naudotis lyg skydu nuo savo ištikimų valdinių nepasitenkinimo apsi­ saugoti. O kaip iš tikrųjų buvo? Vilniaus generalgubernatorius R Sviatopolkas-Mirskis dar 1904 m. gegu­ žės 20 d., t. y. prieš palikdamas savo postą, ataskaitoje carui rašė, jog vietos gyventojai pastebimai suartėjo su rusais, t. y. pasiekta gerų pilietinės integra­ cijos rezultatų. Jo manymu, rezultatai būtų dar geresni, jei pedagogai daugiau dėmesio skirtų mokymo ir ugdymo uždaviniams ir mažiau rūpintųsi tiesiogi­ ne rusifikacija. Anot P. Sviatopolko-Mirskio, jie dar tebešvenčia pergalę prieš lenkų sukilimą ir „imasi politikos, kurią pirmiausia reikėtų vadinti baudžia­ mąja, o ne auklėjamąja“. Jų politika daranti nemažą žalą, nes erzina kitatau­ čius ir „ganėtinai trukdo taikią vietos gyvenimo slinktį į sėkmingą pakraščių susiliejimą su centru“18. Ši ataskaita rodo liberalesnės taktikos ieškojimą kita­ tikių kraštui valdyti. Beje, šis generalgubernatorius taip pat visiškai pritarė ir lietuvių spaudos legalizavimui. Ko iš tikrųjų rusų administracija siekė, rodo pats praktiškas caro įsakų dėl lietuvių ir lenkų kalbų vietos švietimo srityje taikymas. Rusijos politikams, ir ypač Liaudies švietimo ministerijai, buvo gerai žinoma kitataučių Vokietijos 16. 17.

ПСЗ, t. 25, отд. 1, p. 285. Caro 1906 04 24 paliepimo publikacija, Циркуляр по Виленскому учебному округу за 1906 год [Вильна, 1906],

18.

P. Sviatopolko-Mirskio 1902-1903 m. ataskaita, R. Vėbra (sudarytojas), Lietuvių klausimas..., p. 147-148.

р. 361-362.

MOKSLEIVIŲ

G IM TO) I K A LB A

IR JOS SAMPRATA

KATALIKŲ

TIKYBOS

PAMOKOSE

I9O5-1914

M.

gyventojų švietimo eiga, kai, sakysim, šalia valstybinės vokiečių kalbos buvo toleruojama lietuvių kalba tikybai mokyti pradinių mokyklų pirmosiose trijose klasėse. Nors ten jau buvo atsisakyta antikatalikiškos kulturkampfo politikos (1871-1887), tačiau germanizacijos siekiai švietimo srityje nepakito. Tautinės lenkų, mozūrų, mažlietuvių mažumos dėl savo kalbų varžymo mo­ kyklose vyriausybei siuntė peticiją po peticijos, bet jos liko politiškai lojalios, nusistačiusios monarchistiškai'9. Tačiau rusų valdžia vokiečių patyrimą aki­ vaizdžiai pervertino, nes imperijos vakarinės gubernijos buvo kur kas mažiau asimiliuotos, tarp jų gyventojų plėtojosi modernūs etnopolitiniai siekiai.

Skirtingos moksleivių gimtosios kalbos sampratos Apie lietuvių ir lenkų kalbų įsileidimą į tikybos pamokas mokyklose visuo­ menei pranešė laikraštis Pravitelstvenyj vestnik (Vyriausybės žinios). Jis pa­ rašė apie Ministrų komiteto nutarimus, bet dėl viso pikto tik penketui dienų praėjus po caro įsako19 20. Tačiau vyskupas E. Ropas apie šį įsaką sužinojo kitais keliais, nes jau balandžio 22 d. išleido savo aplinkraštį dekanams apie moks­ leivių gautą teisę mokytis tikybos gimtąja kalba. Vyskupas leido ligi mokslo metų pabaigos, t. y. kol dvasinė vadovybė ir Liaudies švietimo ministerija pa­ tvirtins naujus vadovėlius, mokytis iš senųjų rusiškų, o per egzaminus atsaki­ nėti ta kalba, kuria bus patogiau21. Tuo pačiu metu E. Ropas su savo aplinkraščio turiniu supažindino ir Vilniaus švietimo apygardos globėją V. Popovą. Jam dėl įtaigos dar pridūrė, kad tvarką išsaugoti, kai vyksta platūs moksleivių bruzdėjimai, pavyks, jei tuoj pat po dabartinių Velykų atostogų bus leista pradėti tikybos dėstymą gimtąja kalba22. Apie šį savo sprendimą vyskupas telegrafavo taip pat liaudies švietimo ministrui23. V. Popovas E. Ropo aplinkraštį laikė per ankstyvu, kol nėra atitinkamų mi­ nisterijos potvarkių ir dar neišsiaiškinta, kokią kalbą moksleivių tėvai laiko gimtąja - lenkų, lietuvių, baltarusių ar kurią nors kitą24. Atkreiptinas dėme­ sys, kad čia V. Popovas, reikšdamas savo nuomonę apie išankstinį moksleivių 19.

S. Pocytė, Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 18/1-19 14, Vilnius, 2002, p. 82-84, 263-264; T. Stegner, Więž vvyznaniovva i narodowa, Narod i religia, Gdarisk, 1994, p. 39; Z. Zielinski, Košciot i narod w stosunkach polsko-niemieckich XIX i na początku X X vvieku. Stan i postulaty badan, Procesy akulturacji / asimilacji na pograniczu polsko-niemieckim w X IX i X X wieku, Poznari (po 1995], p. 77, 84. 20. Извлечение из особого журнала Комитета министров 22 февраля и i -го марта 1905 г., Правительственный вестник, 1905 04 22 (05 05), Nr. 88, р. 2-3. 21. E. Ropo 1905 04 22 aplinkraštis. LVIA, f. 378, BS, 1904 m., b. 3 16 , 1.178. 22. Minėtas E. Ropo 1905 04 22 raštas V’. Popovui, ten pat, I. 49 23. Šios telegramos tekstas, ten pat, 1. 50. 24. V. Popovo 1905 04 24 raštas E. Ropui, ten pat, 1. 50.

22 1

222

TIKYBOS

MOKYMAS MOKYKLOSE

sugrupavimą pagal jų gimtąją kalbą, pirmą kartą metė baltarusių kortą, t. y. davė suprasti, kad be lietuvių bei lenkų kalbų katalikų tikybos pamokoms svarbios taip pat baltarusių ir net kitos kalbos. Vilniaus generalgubernatorius A. Frezė E. Ropui nurodė susilaikyti nuo per ankstyvų žingsnių šioje srityje ir įsakė skubiai atvykti pasiaiškinti25. Vis dėlto E. Ropas savo nurodymo dekanams {ir perjuos visiems tikybos mokytojams) nebeatšaukė. Revoliucijos sumaištyje tikybą lietuvių ir lenkų kalbomis imta mokyti be ministerijos potvarkių. Dėl to, pavyzdžiui, Gardino gubernijoje neišvengta atviro susidūrimo. Mat Gardino berniukų gimnazi­ jos katalikų tikybos mokytojas vokietis Julius Aloyzas Elertas (Ellert) savo dalyką ėmė dėstyti lenkų kalba tuoj po Velykų atostogų, kaip ir buvo ga­ vęs E. Ropo nurodymą. V. Popovas šiam mokytojui įsakė tuoj pat grįžti prie rusų kalbos. Gardino gubernatorius toliau plėtojo V. Popovo mintį, kaip reikia suprasti moksleivių gimtosios kalbos terminą: ar tai mokyklos apylin­ kėse vyraujanti kalba ar tarmė, ar katalikų pridėtinių pamaldų kalba, ar toji, kuria moksleiviai kalba savo tėvų šeimoje. Anot gubernatoriaus, luominio elito lenkų kalba tikybos pamokose būtų „tiesioginis pasikėsinimas į bal­ tarusių savitumą ir priemonė juos dirbtinai visiškai atskirti nuo imperijoje vyraujančios rusų tautos“ 26. Vadinasi, ši rusų administracija, neva gindama baltarusių, kaip didžiarusių tautos dalies, teises, lenkų kalbos į tikybos pa­ mokas įsileisti nė nemanė27. Tuo tarpu ministras, prieš išleisdamas reikiamą potvarkį dėl caro 1905 m. balandžio 17 d. įsako, norėjo gauti V. Popovo siūlymus. Šis savo aplinkraš­ čiu pareikalavo, kad pačios mokyklos atsiųstų duomenis apie savo mokslei­ vių tikybą, „gentinę sudėtį“, katalikų pasiskirstymą tautybėmis28. A. Frezė nerimavo, kad ministras savo potvarkio išleidimą vilkina ir nepadeda su­ trukdyti lenkų kalbai tikybos pamokose įsigalėti. Spaudžiant neramumams esą svarbi ne tik moksleivių statistika, bet ir skubūs praktiški sprendimai. Pasiruošimo reikalui A. Frezė gavo ministro sutikimą sudaryti atskirą ko­ misiją. Susitarta, kad jai pirmininkaus Vilniaus švietimo apygardos globėjo padėjėjas Aleksejus Beleckis, o nariais bus švietimo bei vidaus reikalų ži­ nybų ir dvasininkų atstovai29, būtent Vilniaus generalgubernatoriaus valdy­ bos reikalų vedėjas Stepanas Beleckis, Švenčionių apskrities bajorų vadovas Simonas Krasovskis, Kauno gubernijos valstiečių reikalų įstaigos tarnauto25. 26. 27. 28. 29.

V’. Popovo 1905 04 25 raštas A. Frezei ir šio 1905 04 27 raštas H. Ropui, ten pat, 1. 48, 57, Gardino gubernatoriaus 1905 05 02 raštas A. Frezei, ten pat, 1. 58-60. Visa lenkų periodinė spauda, net lojaliausias vyriausybei laikraštis Kraj, nė neabejojo, kad baltarusiai tikybos turi mokytis tik lenkiškai, t. y. savo namų maldų ir pridėtinių pamaldų kalba (Znad Niemna, Kraj, 1905 05 06, Nr. 1192). V. Popovo 1905 0 5 1} raštas A. Frezei, LV 1A , f. 378. BS, 1904 m., b. 3 16 , 1. 63. A. Frezės 1905 05 25 raštas ministrui ir šio 1905 06 05 atsakymas, ten pat, 1. 64-68.

MOKSLEIVIŲ

GIMTOJI

KALBA

IR JOS S A M P R A T A

KATALIKŲ

TIKYBOS

PAMOKOSE

19O 5-I914

M.

Vilniaus moksleivių literatų grupė Vilties redakcijoje, 1913-1914 m. III eilėje 4-as redaktorius P. Dovy­ daitis, dešinėje prie staliuko L. Gira, IV eilėje 5-as K. Binkis, VI eilėje 2-as J. Kardelis, 5-as F. Kirša. MAB, Fg. 2-3.

jas Konstantinas Gukovskis (pasižymėjęs lietuvių buities ir papročių apra­ šymais), Gardino gubernijos valdybos narys Vladimiras Stoliarovas, įžymus baltarusių kalbos ir tautosakos tyrinėtojas Varšuvos universiteto profesorius Jevfimijus Karskis, Vilniaus gubernijos liaudies mokyklų direktorius Ignatijus Ogijevičius ir inspektorius Vladimiras Timinskis, kiti mokyklų inspekto­ riai: iš Vilniaus gubernijos - Afanasijus Jaruškevičius, iš Kauno - Dmitrijus Scepura. Dvasininkams atstovavo penki katalikų kunigai - Vilniaus I gim­ nazijos tikybos mokytojas lietuvis prelatas Jonas Hanusavičius, Gardino de­ kanas J. A. Elertas ir Brastos dekanas lietuvis Povilas Stanevičius, Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas Petras Barauskas ir Kauno gimnazijos ti­ kybos mokytojas Kazimieras Pronckietis'0. Diskusijos komisijoje išryškino nesutarimus dėl skirtingo gimtosios kalbos aiškinimo. Katalikų dvasininkai laikėsi E. Ropo instrukcijos, kurią vyskupas netrukus hektografuotu aplinkraščiu paskleidė visiems Vilniaus vyskupijos tikybos mokytojams. Vyskupas nė kiek neabejojo, kad tikybos pamokų kalbą lemia tik gyventojų katalikų pasirinktoji maldų kalba, vadina­ si, vien lenkų arba lietuvių kalbos. Tiems vaikams, kurie kalba baltarusiškai, pradinėse mokyklose leidžiama tikybos dalykus, jei būtų reikalas, paaiškinti baltarusių „tarme“. Jei mokyklų vadovybė nurodys kitaip, tai pagal išgales 30.

A . F r e z ė s 1 9 0 5 0 9 2 9 r a š t a s A . B u l y g i n u i , t e n p a t , 1. 1 8 2 - 1 8 3 .

223

224

TIKYBOS

MOKYMAS

MOKYKLOSE

reikia kurti užmokyklinį tikybos mokymą tėvų norima kalba. Vyskupas iš anksto įspėjo, kad šios komisijos nutarimus laikąs neprivalomais, bet vien aiškinamaisiais31. Komisija posėdžiavo rugpjūčio 8—n dienomis. Ką ji svarstė, galima spręsti iš jos išlikusių protokolų32. Pirmajame posėdyje pirmininkas iškėlė tris klau­ simus: i) kas tai yra moksleivių gimtoji kalba; 2) jei dauguma aplinkinių gy­ ventojų kalba tarmiškai, tai tikybą mokyti jų tarme ar literatūrine kalba, ir 3) koks tikslas apskritai tikybą mokyti gimtąja kalba. Anot komisijos narių dvasininkų J. Hanusavičiaus ir K. Pronskiečio, gim­ toji kalba - tai šeimos maldų ir bažnytinių pridėtinių pamaldų kalba, t. y. lenkų arba lietuvių. Jas turi pasirinkti patys moksleiviai. Vadovėliai turi būti vien šiomis kalbomis ir būtinai patvirtinti dvasinės vyresnybės, mokymo programa nustatoma vyskupo. „Vietos tarmė“, t. y. baltarusių kalba, gali būti vartojama epizodiškiems paaiškinimams. Plačiau apie baltarusių ir rusų kal­ bas kalbėjo J. A. Elertas. Katalikų vaikų mokymą rusiškai vadino beprasmiu religinei praktikai. Baltarusių kalbą jis taip pat atmetė, nes įžvelgė valdžios norą eventualiai ją pakeisti rusų kalba. J. A. Elertas sakė: „Jei motina savo vaiką moko lenkiškai, tai kodėl aš turiu trukdyti“. Baltarusių kalbos teisę tikybos pamokose daugiausia įrodinėjo J. Karskis. Iš pradžių jis gimtąją kalbą apibrėžė kaip motinos kalbą (die Muttersprache). Anot jo, viskas aišku, kai šeimos ir pridėtinių pamaldų kalba sutampa (pavyz­ džiui, lenkų, lietuvių, latvių). Tačiau baltarusių religinei praktikai vartojamą lenlgą kalbą jis laikė primesta senojo nutautėjusio baltarusių luominio elito. Taigi baltarusiai dabar vartoją dvi skirtingas kalbas - vieną šeimoje, kitą - pa­ maldose. Analogiškai stačiatikiai rusai taip pat cerkvėje vartoja vieną kalbą, o namie - kitą, tačiau mokykloje tikybos mokosi ne cerkvine, o namų kalba, t. y. rusiškai, todėl ir katalikai baltarusiai turį teisę pradinėse mokyklose tikybos mokytis liaudies kalba, kuri galinti būti keičiama literatūrine, t. y. rusų kalba. Vidurinėse mokyklose esanti leistina ir lenkų kalba. Prieš priimant galutinį sprendimą, J. Karskis siūlė padėtį ištirti per valsčių valdybas ir seniūnus. J. Karskio samprotavimus dėl dviejų baltarusių kalbų parėmė V. Stoliarovas ir V. Timinskis. Anot pastarojo, Bielsko apskrities mozūrai taip pat namie kalbą paprastai, o bažnyčioje meldžiasi lenkiškai. Kiti komisijos nariai rusai tvirtino, jog visi tikybos vadovėliai baltarusiams turį būti baltarusiški. Kol jie būsią išversti iš lenkų arba lietuvių kalbų ir išleisti, tikybos mokymui turinti likti rusų kalba. Kai kurie komisijos nariai nusileido, kad baltarusių vaikams ji. 32.

E. Ropo 1905 08 05 instrukcija kunigams komisijos nariams ir 1905 08 22 aplinkraštis, ten pat, 1.179 ,19 5. Šių protokolų nuorašai, ten pat, 1.192-207.

MOKSLEIVIŲ

GIMTOJI

KALBA

IR JOS S A M P R A T A K A T A L I K Ų

TIKYBOS

PAMOKOSE I 9 O 5 - I9 14

M.

būtų leista taip pat mokytis iš lenkiško katekizmo. Visuose komisijos posė­ džiuose svarbiausius siūlymus lėmė prisirišimas prie senosios krašto depolonizacijos politikos, blaškymasis dėl jos tęstinumo metodų. Vieningai sutarta tik vienu klausimu, - kad miesto mokyklose moksleivių tautybę turi nustaty­ ti jų tėvai. O kas tai atliks kitų tipų mokyklose, komisija nepaminėjo. Apskritai komisija, ieškodama atsakymo į minėtuosius tris jos pirminin­ ko iškeltuosius klausimus, bendro atsakymo nerado ir rasti negalėjo, nes rusų administracijos ir dvasininkų atstovų tautinės ir religinės pozicijos bei tikslai liko nesuderinami. Tad vieniems moksleivių gimtoji kalba turėjo būti toji, kuri galėjo tarnauti depolonizacijai ir rusifikacijai, kitiems - religinei kultūrai plė­ toti, Katalikų Bažnyčios tradiciniam pastovumui, Bažnyčios laisvei bei katalikų konsolidacijai įtvirtinti. Iš šių skirtingų moksleivių gimtosios kalbos sampratų rutuliojosi taip pat skirtingas kalbos ir liaudies tarmės santykis. Tarmės, liau­ dies kalbos subordinuojamos vadinamosioms civilizacinėms kalboms. Tikybos mokymas gimtąja kalba katalikų dvasininkams buvo svarbus kaip viena reli­ ginio ir tautinio išsilaisvinimo priemonių, o rusų administracijos atstovams kaip valdinės mokyklos patrauklumo veiksnys ir depolonizacijos įrankis. Dviejų iš esmės skirtingų nuostatų dėl moksleivių gimtosios kalbos tiky­ bos pamokose praktinė raiška, savotiškas sambūvis ar konfrontacija priklausė nuo bendrosios imperinės politikos vingių bei posūkių ir nuo vyriausybės, rusų administracijos bei katalikų dvasinės vyresnybės atstovų pareigybinių orientacijų ir netgi asmeninių savybių. Šitai išryškino tolesnė įvykių eiga. A. Frezė komisijos protokolus perdavė vidaus reikalų ministrui A. Bulyginui ir nurodė komisijos narių prieštaravi­ mus. Generalgubernatorius pasiskundė, kad Liaudies švietimo ministerija vis delsia išleisti savo potvarkį ir tuo kelia moksleivius streikuoti, - jie atsisako lankyti tikybos pamokas, jei jos vyks ne jų gimtąja kalba. Tik po telegramos liaudies švietimo ministrui jis gavęs jo sutikimą įsileisti moksleivių gimtąją kalbą į Vilniaus ir Kauno gubernijų vidurines mokyklas, tačiau likęs apeitas klausimas, kaip reikia tikybos mokyti pradinėse ir visose Gardino gubernijos mokyklose. Juk pastarojoje didžiausias pavojus, kad reikalai pakryps rusams nepalankia kryptimi. Ypač jaudinantys esą šios gubernijos baltarusių katalikų siunčiami prašymai carui, kad jų vaikams būtų leista tikybos mokytis lenkiš­ kai, nes šią kalbą jie imą laikyti gimtąja kalba, kadangi ja bažnyčiose atlieka­ mos pridėtinės pamaldos33. Iš tiesų, 1905 m. rudenį ir vėliau žiemą Gardino gubernijos Sokulkos apskrities baltarusiai tokius prašymus siuntė ne tik carui, bet ir Ministrų komiteto pirmininkui Sergejui Vittei, A. Frezei. Jie aiškino, 33.

M in ė t a s A . F r e z ė s 19 0 5 0 9 2 9 r a š t a s , te n p a t, 1 . 18 2 -18 8 .

225

226

TIKYBOS

MOKYMAS MOKYKLOSE

kad lenkų kalbos atsisakymas tikybai mokyti ir įvedimas.baltarusių kalbos, kuri neturinti nei religinės, nei mokslinės literatūros ir netgi elementoriaus, reikštų atsitraukimą nuo civilizacijos visą tūkstantmetį atgal’4. įtarta, kad šių prašymų tekstus rašė patys kunigai. Palikdamas Vilniaus generalgubernatoriaus postą A. Frezė Ministrų ko­ miteto pirmininką S. Vittę įtikinėjo, kad baltarusiai yra rusų ir lenkų su­ sidūrimo lauke, t. y. kaip rusifikacijos ir polonizacijos objektas. Jei šiame baltarusių krašte lenkų kalba bus įteisinta mokykloje, tai reikš didelį tautinį vyriausybės pralaimėjimą, tad vyriausybė turinti globoti baltarusius katali­ kus kaip rusų tautos gentį35. Kai tik Vilniaus generalgubernatoriumi buvo paskirtas Konstantinas Kšivickis, S. Vittė pasiteiravo, koks bus jam priimtinas caro 1905 m. gegužės 1 d. įsako įgyvendinimo būdas36. K. Kšivickis atsakė, kad baltarusius reikia išlaikyti savo įtakoje. Tačiau lietuvių polonizacijos pavojus, atrodo, praėjęs, nes šią tautą per 40 metų išugdžiusi (!) viešpataujanti - rusų - tauta. Dabar lietuviai su būdingu neseniai pabudusioms tautoms užsidegimu iškėlę šūkį „Lietuva - lietuviams“. Lietuvių vaikus, visai nesuprantančius rusų kalbos, vos atėjusius į mokyklą mokyti rusiškai esą beprasmiška. Trijų jam paval­ džių gubernijų pradinėse valdinėse mokyklose tikslinga lietuviškai mokyti ne tik tikybos, bet pirmuosius dvejus metus ir kitų dalykų. Lenkų kalbos į šias mokyklas nuolat įsileisti nemanąs, nebent Balstogės apskrities mo­ zūrams mokyti. Tačiau vis dėlto jis sutiko šiose mokyklose pakęsti bažny­ tinę lenkų kalbą tol, kol vyskupijos vadovybė į pridėtines pamaldas įsileis baltarusių arba rusų kalbas. Dėl lenkų kalbos vidurinių mokyklų tikybos pamokose jis neprieštaravo. Žinodamas minėtosios komisijos nesutarimus, K. Kšivickis tolesniems rusų administracijos ir katalikų dvasininkų prieš­ taravimams nutraukti prašė S. Vittę pasirūpinti, kad moksleivių gimtosios kalbos apibrėžimas būtų išreikštas įstatymu37. Vis dėlto K. Kšivickio raštas tiesioginės įtakos vyriausybei nepadarė. Mat dar 1906 m. vasario 22 d. liaudies švietimo ministras, susitaręs su vidaus reika­ lų ministru, pasirašė savo ministerijos mokslo komiteto paruoštas Laikinąsias taisykles kitatikių tikybai mokyti. Jose moksleivių gimtąja kalba laikoma toji, kurią raštiškai nurodys tėvai arba globėjai. Taigi rusų administracijai opus baltarusių nusiteikimas savo vaikus tikybos mokyti lenkiškai liko kaip atviras klausimas ateičiai. 34. 35. 36. 37.

Minėti prašymai, ten pat, 1. 227-228, 236-237. Minėtas A. Frezės 1906 01 03 raštas, ten pat, 1. 239-291. S. Vittės 1906 0 11 0 raštas, ten pat, 1. 244. K. Kšivickio 1906 03 12 raštas S. Vittei, ten pat, i. 245-247.

MOKSLEIVIŲ GIMTOJI

KALBA

IR JOS S A M PR A TA

KATALIKŲ

TIKYBOS

PAMOKOSE I9 O 5 -I9 I4

227

M.

Tikybos mokymo gimtąja kalba praktika Kokiai skirtingų mokyklų moksleivių daliai buvo taikomi minėtieji 1905 m. caro įsakai, rodo turima statistika. Antai iš 28 lentelės matome, kad Vilniaus gubernijos valdinėse mokyklose moksleivių katalikų buvo santykinai kur kas daugiau nei Gardino gubernijoje. Be abejo, tai priklausė nuo visų gyventojų religinės sudėties. Kuo Vilniaus gubernijos mokykla priklausė žemesnei pa­ kopai, tuo joje katalikų buvo daugiau. Mat vidurinės mokyklos, kaip jau rašė­ me, buvo susitelkusios Vilniuje, kuriame gyveno daug rusų administracijos tarnautojų. Jų vaikai į šias mokyklas buvo priimami be ypatingų suvaržymų ir pirmiausia, ne taip, kaip katalikų ir judėjų vaikai. Kadangi miesteliuose ir kaimuose rusų buvo kur kas mažiau, tai moksleivių katalikų procentas pri­ artėjo prie šio tikėjimo gyventojų santykinio vidurkio. Gardino gubernijoje katalikai sudarė žymią gyventojų mažumą. Jai daugiausia priklausė bajorai ir miestiečiai (žinoma, išskyrus nedidelę ištisinę lenkų teritoriją prie Lenkijos Karalystės). Dėl to kaimiškose pradinėse mokyklose katalikų buvo palyginti mažiau nei vidurinėse ir miesto mokyklose. Tolesniems moksleivių religinės sudėties pokyčiams pradinėse mokyklose yra svarbūs 1911 m. visuotinio šių mokyklų surašymo duomenys (žr. 29 lentelę). Norime atkreipti dėmesį, kad nuo 1905 m. mokyklų ir mokinių skaičius smarkiai išaugo, tačiau moksleivių katalikų procentas abiejose gubernijose pakito mažai, o stačiatikių - gerokai nusmuko. Vadinasi, bendras moksleivių skaičiaus augimas buvo nulemtas neblėstančio katalikų noro siekti mokslo, taip pat žydų veržimosi į pasaulietines mokyklas, tuo tarpu stačiatikiai, liberalėjant valdžios politikai kitatikių atžvilgiu, naujų paskatų mokytis negavo ir švietimo plėtrai liko sąlyginai abejingesni.

G im n a z ijų ir r e a lin ių m o k y k lų

M ie s t o m o k y k lų

V is ų t i p ų p r a d i n i ų m o k y k l ų

s ta č ia tik ių

ju d ė jų

s k a ič iu s

k a t a lik ų

s k a ič iu s

ju d ė jų

4

2521

3 5 ,0 3

5 1 ,5 7

8 ,6 9

9

1599

4 1 ,0

3 0 ,3

2 5 .6

307

23394

5 0 ,2

4 4 ,9

2 ,7

G a r d in o

5

2060

2 4 ,9 0

4 6 ,0 7

2 4 ,3 7

9

1857

2 8 ,4

2 5 ,8

3 3 .7

455

36158

1 6 ,0

8 1 ,3

1 ,9

Iš v is o

9

4581

3 0 ,3 9

4 9 ,0 9

1 5 ,7 4

18

3656

3 2 ,4

2 6 ,4

2 8 ,3

762

59552

2 9 ,4

6 7 ,0

2 ,2

ju d ė jų

s ta č ia tik ių

m o k s le iv ių

iš j ų p r o c e n t a is

k a t a lik ų

s k a ič iu s

m o k s le iv ių

s k a ič iu s

iš j ų p r o c e n t a is

V iln ia u s

k a t a lik ų

s ta č ia tik ių

s k a ič iu s

m o k s le iv ių

iš j c p r o c e n t a i s s k a ič iu s

p a v a d in im a s

G u b e r n ijo s

( m o k y k lų d ir e k c ijo s )

28 lentelė. Vilniaus ir Gardino gubernijų valdinių mokyklų bei moksleivių skaičius ir pastarų­ jų pasiskirstymas tikybomis 1905 m.

j

Lentelė sudaryta remiantis: Отчет по управлению Виленским учебным округом за 1905 год, Вильна, [1906], р. 22, 24,31; V. Popovo 1905 06 19 žiniaraštis, pasiųstas A. Frezei, LVIA, f. 378, BS, 1904 m., b. 3 16 , 1. 71,73, 75,76 (apie pilnas vidurines mokyklas).

228

TIKYBOS

MOKYMAS

MOKYKLOSE

Kaip moksleiviai katalikai pasiskirstė tautybėmis pagal gimtąją kalbą, rodo 29 ir 30 lentelės. Tiesa, šių abiejų lentelių duomenis tiesiogiai palyginti sunku. Mat 29 lentelėje nurodomos visos valdinės pradinės mokyklos, be to, visų moksleivių, ne vien katalikų, tautinė sudėtis. 30 lentelė būtų tinkamesnė, nes ten tautybėmis parodyti tik katalikai, tačiau joje iš pradinių mokyklų moksleivių paimta mažoji dalis - tik tie, kurie mokėsi dviklasėse mokyklose. Vidurinių ir miesto mokyklų tautinės sudėties kitimo po 1905 m. duomenų neturime. Iš 30 lentelės matome, kad daugiau kaip devyni dešimtadaliai Vilniaus ir Gardino gubernijų vidurinių mokyklų moksleivių katalikų buvo len­ kai. Lietuvių buvo mažai. Vilniaus švietimo apygardos globėjas V. Popovas Vilniuje jų priskaičiavo tik 16. Gardino gubernijoje daugiausia lietuvių buvo susitelkę Balstogės mergaičių gimnazijoje - 30 moksleivių. Apskritai lietu­ vių Vilniaus vyskupijos vidurinės mokyklos netraukė38. Jie daugiau spietė­ si Šiaulių ir Mintaujos gimnazijose bei Panevėžio realinėje mokykloje, ten sudarydami tautines bendrijas. Pačiame Vilniuje lietuviškai tikybos mokėsi privačios dviklasės lietuvių mokyklos moksleiviai (jų čia 1912 m. buvo 69), vakarinių mergaičių kursų lankytojos (1912 m. - 48). 29 lentelė. Vilniaus ir Gardino gubernijų valdinių pradinių mokyklų moksleivių pasiskirsty­ mas pagal tikybą ir gimtąją kalbą 1911 m. V iln ia u s g u b .

G a r d in o g u b .

Iš v is o

T i k y b a ir g im t o ji k a lb a s k a ič iu s

lšv,s0 _ , , T ik y b a

M o k y k lų

%

S89

s k a ič iu s

%

754

s k a ič iu s

%

1343

.M.o.k s.l e. i .v i ų

38 585

1 0 0 ,0 0

50004

1 0 0 ,0 0

88 589

1 0 0 ,0 0

K a t a lik ų

18 6 9 8

4 8 ,4 6

8110

1 6 ,2 2

26 808

3 0 ,2 6

S t a č ia t ik ių

13 6 4 6

3 5 ,3 6

34 902

6 9 ,8 0

48 548

5 4 ,8 0

Ju d ė jų

5090

1 3 ,9 9

4828

9 ,6 6

9918

1 1 ,2 0

K it ų

1151

2 ,9 9

2164

4 ,3 2

3315

3 ,7 4

L ie t u v ių

3141

8 ,1 4

27

0 ,0 5

3168

3 ,5 8

Lenkų

5082

1 3 ,1 7

3883

7 ,7 7

8965

1 0 ,1 2 6 0 ,8 7

G im t o ji

B a lt a r u s ių

22 023

5 7 ,0 7

31 9 0 3

6 3 ,8 0

53 92 6

k a lb a

R usų

3025

7 ,8 4

2432

4 ,8 6

5457

6 ,1 6

Žydų

5076

1 3 ,1 6

4840

9 ,6 8

9916

1 1 ,1 9

K it ų

238

0 ,6 2

6919

1 3 ,8 4

7157

8 ,0 8

Lentelė sudaryta remiantis: Однодневная перепись начальных школ в Империи, произ­ веденная 18 января 1911 г., С. Петербург, 1914, вып. 8(ю): Виленский учебный округ, р . 8 2 - 83 , 8 6 - 87.

38.

1911 m. Vilniaus vyskupijos administratorius K. Michalkevičius nurodė, kad lietuviškai tikybos Vilniuje mokosi 36 moksleiviai, o lenkiškai - 2078 (K. Michalkevičiaus 19 1112 14 raštas Kitatikių dvasinių reikalų departamento di­ rektoriui, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 3362, 1.11). Sį moksleivių lietuvių skaičių patvirtina ir ano meto periodinė spauda (P. K. [F. Kemėšis], Vilniaus lietuvių moksleivių reikalai, Viltis, 1912 10 03, Nr. 117; Vilniuje, Viltis, 1912 10 17, Nr. 123),

MOKSLEIVIŲ GIMTOM

KALBA

IR ĮOS S A M P R A T A

KATALIKŲ

TIKYBOS PAMOKOSE I9 O 5 -19 14

229

M.

30 lentelė. Vilniaus ir Gardino gubernijų moksleivių katalikų pasiskirstymas tautybėmis 1905 m. M ie s t o m o k y k lų

D v ik la s ių k a im o m o k y k lų

E

lie t u v ių

3*

s k a ič iu s

iš j ų p r o c e n t a i s m o k s le iv ių

b a lt a r u s ių

le n k ų

lie t u v ių

0

"D 15

s k a ič iu s

iš j ų p r o c e n t a i s m o k s le iv ių

l

°!^

le n k ų

f

£

lie t u v ių

1

TD

s k a ič iu s

E

m o k s le iv ių

iš j ų p r o c e n t a is

IT C

b a lt a r u s ių

G im n a z ijų ir r e a lin ių m o k y k lų

V iln ia u s

883

1 ,8 1

9 7 ,6 2

0 ,5 7

611

8 ,6 7

4 2 ,2 3

4 9 ,1 0

-

718

4 2 ,9 0

2 0 ,4 7

3 6 ,6 3

-

G a r d in o

513

7 ,8 0

9 0 ,4 5

1 ,7 3

429

-

4 9 ,4 2

4 1 ,4 9

9 ,0 9

261

-

2 7 ,9 7

7 2 ,0 3

-

1396

4 ,0 1

9 4 ,9 9

1 ,0 0

1040

5 ,1 0

4 5 ,1 9

4 5 ,9 6

3 ,7 5

979

3 1 ,4 6

2 2 ,4 7

4 6 ,0 7

-

I š v is o

Lentelė sudaryta remiantis: V. Popovo 1905 06 19 žiniaraščiu, pasiųstu A. Frezei, LVIA, f. 378, BS, 1904 m., b. 3 16 , 1. 71, 73, 75-82.

Nors 29 lentelė atskirai pradinių mokyklų moksleivių katalikų tautinės sudė­ ties nenurodo, tačiau ją apytikriai nustatyti galima. Mat kone visi lietuviai ir len­ kai buvo katalikai, iš viso Vilniaus gubernijoje - 8223, o Gardino - 3910. Taigi visi kiti katalikai turėjo būti daugiausia baltarusiai (nors šiek tiek buvo ir ukrainiečių bei vokiečių), t. y. Vilniaus gubernijoje apie 10 475, o Gardino - 4200. Vadinasi, apskaičiavus santykinę tautinę moksleivių katalikų sudėtį, Vilniaus gubernijoje lietuvių būtų 18,80%, lenkų - 27,18% ir baltarusių - 56,02% , Gardino gubernijo­ je - atitinkamai 0,33%, 47,88% ir 51,79%. Tad lyginant su 30 lentelės dviklasėmis kaimo mokyklomis, 1911 m. visose pradinėse mokyklose lietuvių katalikų san­ tykinai smarkiai sumažėjo, o lenkų - padaugėjo. Baltarusių procentas Vilniaus gubernijoje taip pat išaugo. Lyginant 1905 ir 1911 m. moksleivių katalikų tautinę sudėtį su visų gyventojų katalikų tautiniu pasiskirstymu pagal 1897 m. surašy­ mą, lenkų moksleivių buvo neproporcingai daugiau. Matyt, vienas šitai lėmusių veiksnių buvo savita vyskupijos vadovų (net dekanų ir klebonų bei tikybos mo­ kytojų) gimtosios kalbos samprata, palanki vien tik lenkams. Nustatyti tikybos mokymą, jos programas tarpusavyje varžėsi Vilniaus vyskupas ir Liaudies švietimo ministerija. Visų pirma E. Ropas ėmėsi ini­ ciatyvos, kad lotyniškos maldos prieš pamokas ir po pamokų būtų pakeis­ tos lenkiškomis ir lietuviškomis. Šiuo reikalu 1905 m. spalio 26 d. vysku­ pas spaustuvėje spausdintu raštu rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis kreipėsi į V. Popovą. Anot E. Ropo, jau laikas atsisakyti kompromisinio 1897 m. lei­ dimo vietoj rusų kalbos vartoti lotynų kalbą. E. Ropas pasiūlė ilgas ir su­ dėtingas lenkiškas ir lietuviškas maldas, kurios, jo manymu, turėjo geriau konsoliduoti moksleivius katalikus, besimokančius tarp gana netoleran­ tiškų stačiatikių. Antai prieš pamokas reikėjo sukalbėti Tėve mūsų, Sveika Marija, Tikiu, specialią moksleivių maldelę prašant Šventosios Dvasios ma-

230

TIKYBOS

MOKYMAS

MOKYKLOSE

lonės tiems, kuriuos surinko „įvairių kalbų visas gimines vienybėn tikė­ jimo“. Be to, dar reikėjo pasimelsti už popiežių ir carą. Tiesa, po pamokų pasitenkinta trumpute padėkos maldele39. Šį sykį vyskupas nesutiko jokio švietimo vadovybės pasipriešinimo ir dėl minėtųjų maldų įvedimo išleido atskirą aplinkraštį tikybos mokytojams. Gavus katalikams teisę vidurinėse mokyklose turėti dvi, o pradinėse mo­ kyklose bent vieną tikybos pamoką per savaitę, E. Ropas visų pirma parei­ kalavo atmesti senuosius tendencingus rusiškus vadovėlius ir juos pakeisti Varšuvos švietimo apygardos tikybos vadovėliais, iš viso rekomendavo 14 va­ dovėlių vidurinėms mokykloms ir 4 - pradinėms40. Moksleiviams lietuviams patvirtino D. Bončkovskio vadovėlių seriją, verstą iš lenkų kalbos41. Šie vado­ vėliai buvo naudojami taip pat Žemaičių ir Seinų vyskupijų mokyklose. Tikybą vidurinėse mokyklose dėstė gerai išsilavinę lenkų ir lietuvių ku­ nigai. Antai moksleivius lietuvius tikybos Vilniuje mokė prelatas Jonas Hanusavičius, kunigai Juozapas Kukta, Mykolas Abaravičius42. Pradinių mokyklų tikybos mokytojai buvo vietos parapijų kunigai, daž­ niau - vikarai. Tai buvo viena priežasčių, kodėl vyskupas ėmė rūpintis, kad lietuviškos arba mišrios lietuviškos, lenkiškos ir baltarusiškos parapijos turė­ tų bent vieną lietuviškai mokantį kunigą. Tikybos mokymas moksleivių gimtąja kalba stiprino tautinę lietuvių arba lenkų dvasią mokyklose43. Kaip minėjome, lenkų kalba kaip atskiras dalykas į Vil­ niaus vyskupijos pradines mokyklas nebuvo įsileista (išimtis - minėtoji Gardino gubernijos dalis), todėl šiose mokyklose lenkų kunigai mokė ne tik tikybos, bet ir lenkiško rašto, bent tiek, kad moksleiviai galėtų maldaknygę paskaityti. E. Ropo 1905 m. nurodymu tikybos lietuviškai mokyta gana nedaugelyje mokyklų, o lenkų kalba įvesta ne tik lenkiškose, bet ir mišriose bei visose bal­ tarusiškose parapijose, ten, kur pridėtinės pamaldos vyko lenkų kalba. Šitai prieštaravo ne tiek lietuvių tautiniams interesams, kiek po 1905 m. revoliuci­ jos vėl sustiprėjusiai rusų vadinamajai depolonizacijos politikai. Jau 1910 m. Gardino mokyklų direkcija uždraudė ne tik mokyti tikybos lenkų kalba, bet ir kalbėti lenkiškas maldas prieš pamokas ir po jų44. Vyskupijos administratorius K. Michalkevičius prašė lenkiškas tikybos pamokas palikti bent Slanimo ir kai kurių gretimų apskričių liaudies mokyklose. Deja, šis prašymas, atrodo, net 3940.

Minėtas E. Ropo raštas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 26 12, 1. 7. V. Popovo 1905 12 31 raštas E. Ropui ir šio 1906 03 01 pateiktas tikybos vadovėlių sąrašas, ten pat, b. 2528,1. 41, 50.

41-

Список руководств по Закону Божию римско-католического исповедания на польском и литовском языках, Вильна, (1906], р. 1-2. Šis spaudinys yra LVIA, f. 378, BS, 1904 m., b. 316 , 1. 180-180V.

Pedagogas Jonas Jablonskis (Rygiškių Jonas) manė, kad tikybai mokyti turėtų būti paruošti mokytojai pasauliečiai, o kunigai liktų tik jų prižiūrėtojai (J. Jablonskis, Raštai, t. 2, Kaunas, 1933, p. 49). 43 - P. Vieštautas [P. Kraujelis], Vaikų mokymas mokyklose ir namie, Aušra, 1912 1115 , Nr. 23, p. 354- 35544 - K. Michalkevičiaus 1910 01 08 raštas Vilniaus švietimo apygardos globėjui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 26 12, 1. 8. 42 .

MOKSLEIVIŲ GIMTOM

KALBA

IR Į OS S A M P R A T A

KATALIKŲ TIKYBOS

PAMOKOSE

I9O5-I9I4

M.

Vilniaus lietuvių dviklasės mokyklos globėjų, mokytojų ir mokinių grupė 1911 m. Sėdi iš kairės: V. Polovinskaitė-Grigaitienė, J. Basanavičius, kun. J. Kukta, A. Vileišis, ?, E. Vileišienė, stovi: kairėje M, Sleževičius, dešinėje J. Kairiūkštis. Fot. B. Miedzionis. /177 .

pagreitino priešingus švietimo žinybos nurodymus - vietos gyventojų gimtoji kalba esanti baltarusių, o ne lenkų, todėl tikybą mokyti lenkiškai neleistina45. K. Michalkevičius ėmė protestuoti ryžtingiau ir atviriau. Vyskupijos kuni­ gams jis išsiuntinėjo aplinkraštį, kartodamas E. Ropo sampratą, kad religinis vaikų auklėjimas yra tėvų rūpestis, todėl jie, o ne kas kitas, turi pasirinkti ti­ kybos mokymo kalbą. Tam neturėtų priešintis nė civilinė administracija, nes visi tikybos vadovėliai yra legalūs, patvirtinti ne tik dvasinės vyresnybės, bet ir Liaudies švietimo ministerijos46. Galutinį sprendimą padarė pats liaudies švietimo ministras Levas Kassas. Jis, vos pradėjęs eiti pareigas, pasižymėjo griežta politine moksleivių priežiūra ir uni­ versitetų autonomijos suvaržymais. 1911 m. spalio 18 d. aplinkraščiu liaudies mo­ kyklų direktoriams ir inspektoriams jis uždėjo atsakomybę, kad mokymas „visiš­ kai atitiktų valstybinio gyvenimo uždavinius ir vyktų tikrųjų rusų tautos tradicijų dvasia“47. Tuo remdamiesi šie inspektoriai pareikalavo, kad katalikai baltarusiai tikybos mokytųsi rusiškai48. Netrukus Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktorius K. Michalkevičiui uždraudė remtis E. Ropo aplinkraščiu dėl tikybos 45. 46. 47. 48.

Vilniaus švietimo apygardos globėjo 1910 05 31 ir 07 26 raštai K. Michalkevičiui, ten pat, b. 2 6 11, 1. 156,158. K. Michalkevičiaus 1911 01 27 aplinkraštis, ten pat, 1.16 3; b. 2883,1. 93; ap. 3, b. 1 6 , 1. 51. Minėtas L. Kasso aplinkraštis (spausdintas), ten pat, ap. 1, b. 2 8 11, 1.178 -17 9 . Dysnos apskrities liaudies mokyklų inspektoriaus 1912 0 1 1 1 ir tokio pat Pružanų apskrities inspektoriaus 1912 03 01 nurodymai mokytojams, ten pat, 1 . 177,187

231

2 3 2

TIKYBOS

MOKYMAS

MOKYKLOSE

mokymo lenkiškai49. L. Kassas savo antru - 1912 m. spalio 37 d. - aplinkraščiu nurodė, kad moksleivių gimtąją kalbą nustato pats mokyklos vedėjas, pasikalbė­ jęs, jei kas neaišku, su tėvais. Be to, jei tikybos mokytojas savo moksleivių kalbos nemoka, tai jis privalo dėstyti rusiškai50. Visų pirma tai buvo kirtis katalikams baltarusiams, nes baltarusiškai mokančių tebuvo apie 13% visų kunigų, be to, ne­ buvo nė vieno baltarusiško tikybos vadovėlio, išskyrus katekizmą. K. Michalkevičius į abu L. Kasso aplinkraščius atsiliepė savo aplinkraščiu vyskupijos dvasininkams. Jis supažindino su minėtais šio ministro nurody­ mais, tačiau kunigus pamokė pasitikėti, kad jie, artimiausiai bendraudami su liaudimi, geriausiai žino, kokia vietos moksleivių gimtoji kalba ir todėl, veng­ dami politinių įsipareigojimų, turi žiūrėti, „kad prieš tikinčiųjų valią ir norą nebūtų primesta kalba, kurios jie gerai nesupranta ir nepageidauja“51. Iš tikrųjų kur ne kur šiam draudimui mokyti tikybos lenkiškai buvo prie­ šinamasi, ypač Vilniaus gubernijoje. Kauleliškių (Ašmenos aps.) ir Šalčininkų (Vilniaus aps.) klebonai, gavę švietimo vadovybės nurodymą vietoj lenkų kalbos per tikybos pamokas vartoti rusų kalbą, šių pamokų visiškai atsisakė52. Bezdonių, Naujosios Vilnios ir dviejų Vilniaus pradinių mokyklų moksleivių tėvai protestavo ne tik dėl rusų kalbos įvedimo, bet ir senųjų lenkiškų tikybos vadovėlių atėmimo. Anot jų, tikybos pamokos ir religinė praktika nepagrįstai išskiriamos kalbų pertvara53. Gervėčių (Vilniaus aps.) klebonas Gervėčių, Galčiūnų ir Girių liaudies mokyklose tikybos mokė lenkiškai ir lietuviškai, bet uždraudus vartoti lenkų kalbą iš solidarumo nukentėjusiems lenkų vaikams nutraukė ir lietuviškas tikybos pamokas54. Apskritai dauguma lietuvių, lenkų ar baltarusių vaikų valdinių mokyklų nelankė. Jie tikybos buvo mokomi prieš katechizaciją, tam reikalui kaimuose ir miesteliuose buvo steigiamos slaptos ar pusiau slaptos (neva mokančios tik katekizmo) mokyklos. Jose dalis vaikų taip pat pramokdavo skaityti ir net rašyti. Kai kurias tokias mokyklas policijai įskųsdavo valdinių mokyklų mokytojai arba jas surasdavo pati policija. Antai vien 1912 m. Aušros laikraš­ tis informavo apie septynias susektas lietuviškas mokyklas Vilniaus, Trakų ir Švenčionių apskrityse. Visoje Vilniaus vyskupijoje įkliūdavo daug slaptų lenkiškų mokyklų. Vadinasi, slaptųjų lietuviškų bei lenkiškų mokyklų era ne­ sibaigė ir po 1905 m. revoliucijos. 49. 50. 51. 52. 53. 54.

Šio direktoriaus 1912 05 01 raštas K. Michalkevičiui, ten pat, 1.189. Minėto aplinkraščio išrašas, ten pat, 1. 22; R. M., Dėl mokinių „gimtosios kalbos“ ir religijos mokymo mūsų m oky­ klose, Viltis, 1912 12 02, Nr. 143, K. Michalkevičiaus 1913 07 17 aplinkraštis (spausdintas), LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2 8 11, 1. 229-230; ap. 3, b. 16 , 1, 93-94. Šių klebonų 1913 0 1 12 ir 1914 12 12 pranešimai K. Michalkevičiui, ten pat, ap. 1, b. 2 8 11, 1. 245. 248. Šių parapijų gyventojų 1913-1915 m. skundai K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 243, 251-252, 263, 269-270. Klebono A. Dalinkevičiaus 1915 01 23 pranešimas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 262.

BANDYMAI BAŽNYČIĄ RUSIFIKUOTI

Katalikų parapijų vertimas stačiatikių parapijomis ir šio proceso tautiniai padariniai 1866-1918 m.

Imperinės Europos valstybės XVIII a. pabaigoje ir XIX amžiuje susirūpino savo moderniąja konsolidacija, o jai atramos ieškojo politinėse tradicijose bei tautinėje tapatybėje ir kurdamos savo „naciją“. Šios konsolidacijos siekdama Rusijos imperija norėjo sulydyti tai, kas buvo sena ir kas nauja. Sena - tai dinastinis ir religinis veiksniai, autokratinis režimas ir Stačiatikių Bažnyčios ideologinės ir politinės funkcijos. Nauja - tai oficialusis nacionalizmas, im­ perijos konsolidacija rusifikacijos pagrindu. Ir viena, ir kita turėjo sudaryti vieningą politinę sistemą. Ši imperijos konsolidacijos politika skaudžiai pa­ lietė nerusų tautas bei kitatikius, tarp jų ir katalikus, daugiausia gyvenančius imperijos Vakarų krašte. Antai iš karto katalikų parapijas pavertus stačiatikiškomis, tiesmukiškai siekta šių parapijiečių surusinimo. Čia mums svarbu išsiaiškinti šio rusų administracijos užmojo mastą, vykdytojus ir jų talkininkus, kaip buvo sie­ kiama šias parapijas faktiškai integruoti į Stačiatikių Bažnyčią, kokie iškilo sunkumai bei kliūtys, ypač kreipiant dėmesį į katalikų religinio ir tautinio pasipriešinimo sąsajas, lietuvių parapijiečių vaidmenį, netikėtus tautinės asi­ miliacijos poslinkius. Ši akcija 1868 m. bandyta vykdyti taip pat Žemaičių vyskupijoje - užda­ rius Tytuvėnų bažnyčią mėginta ją paversti cerkve ir šios katalikų parapijos žmones įtraukti į numatytą įkurti stačiatikių parapiją. Tačiau masinis kata­ likų pasipriešinimas ir veiksmingas vyskupo Motiejaus Valančiaus protes­ tas šią akciją sužlugdė, ir daugiau panašių faktų vyskupijoje nebebuvo. Tad ieškosime atsakymo, kodėl pagrindinis rusų administracijos smūgis katalikų parapijoms likviduoti buvo nukreiptas į Vilniaus vyskupiją ir ypač į Vilniaus apskrities parapijas. Kaip minėjome, reikšmingiausias šia tema istoriografijos veikalas yra V. Kubickio žinynas.

KATALIKŲ

PARAPIJŲ

VERTIMAS

STAČIATIKIŲ

PARAPIJOMIS

Katalikų parapijų vertimas stačiatikių parapijomis Šio sumanymo ištakos glūdi caro, jo vyriausybės bei vyriausiojo Šiaurės Vaka­ rų krašto viršininko Michailo Muravjovo sukurtoje represinėje šio krašto in­ tegracijos politikoje. Kraštui sustačiatikinti 1864-1868 m. visoje Vilniaus vys­ kupijoje 33 katalikų bažnyčios buvo perdirbtos j cerkves, pastatytos 74 naujos cerkvės ir suremontuotos 27 (Vilniaus gubernijoje - atitinkamai 24, 45 ir 5). Iš viso katalikų bažnyčių ir koplyčių vien Vilniaus gubenijoje 1861-1865 m. buvo uždaryta 22,1866-1870 m. - 89 ir 1871-1901 m. - 51. Pats naujų cerkvių atidarymas ir stačiatikių parapijų steigimas valdžios laukiamų rezultatų nedavė, nes savo noru naujų tikinčiųjų iš kitų religijų pri­ traukė mažai. Stačiatikių konfesijai papildyti imta ieškoti naujų priemonių. 1865-1866 m. netgi kilo prorusiškai nusiteikusių asmenų siūlymų vyriausybei įvykdyti Katalikų Bažnyčios uniją su Stačiatikių Bažnyčia arba tiksliau - pas­ tarajai subordinuoti pirmąją2. Vėliau, ligi 9-ojo dešimtmečio pradžios, šią idėją puoselėjo katalikų Minsko dekanas Ferdinandas Senčikovskis (Sęczykowski). Tuomet, 1866-1868 m., Vilniuje veikė vyriausiojo Šiaurės Vakarų krašto virši­ ninko sudaryta Revizinė komisija Šiaurės Vakarų krašto Romos katalikų dva­ sininkijos reikalams. Ji gavo užduotį parengti siūlymus, kaip sumažinti katali­ kų vienuolynų, bažnyčių ir dvasininkų skaičių, kaip pastaruosius kontroliuoti bei kiek įmanoma izoliuoti nuo visuomenės. Tačiau strateginis centrinės ir vietinės rusų administracijos tikslas buvo į rusų tautą įjungti ir stačiatikiais paversti iš baudžiavos paleistus valstiečius, įgijusius piliečių teises. Šios pro­ gramos kliūtimi laikyta lenkiška Katalikų Bažnyčia. K. Kaufmanas manė, kad visiškai priimtini stačiatikių šventikų, karinės ir žandarų žinybų siūlymai sta­ čiatikių parapijomis paversti kai kurias valstietiškas katalikų parapijas. Visų pirma imtasi Vilniaus, Ašmenos ir Vileikos apskričių. Antai Vilniaus apskrityje pasinaudota tuo, kad prie Šumsko, Rukainių miestelių, Kenos ir Kijonių kaimų iš seno buvo stačiatikiais paverstų unitų (graikų katalikų) so­ dybų. Žandarų teigimu, dar 1865 m. balandžio mėnesį, t. y. kai M. Muravjovą keitė K. Kaufmanas, Šumsko valsčius panorėjęs tapti stačiatikiais, mat protes­ tavęs prieš vietos kleboną Klemensą Linkiną, kuris nuolat girtaudamas aplai­ džiai ėjęs savo pareigas. Šitai iš žandarų sužinojęs apskrities karo viršininkas iš Vilniaus į Šumską pasiuntė žinomą lietuvį šventiką Antaną Petkevičių, buvusį Žemaičių vyskupijos kunigą. Jo pasiklausyti atėję 16 žmonių, ir jie iš karto prisidėję prie stačiatikių. Ligi 1865 m. gruodžio mėnesio jų padaugėję iki 100 1. 2.

M. Radvvan, Polityka wyznaniowa caratu na Biatorusi w XIX w. Implikacje duszpasterskie, Nasza Przesztoič, 2001, t. 95, p. 207, 213. D. Staliūnas, Bažnytinės unijos projektas (1865-1866), LKM A metraštis, Vilnius, 2002, t. 20, p. 127-139.

235

236

BANDYMAI BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

žmonių. Kai Šumsko parapija sužinojusi, kad j stačiatikybę.perėjo tos pačios apskrities Bistryčios parapija, pati ryžtingai apsisprendusi tapti stačiatikiška ir paprašiusi savo bažnyčią paversti cerkve. Pavyzdį davę vietos vargoninin­ kas su šeima, špitolės gyventojai. Daug padėjęs ir pats klebonas K. Linkinas, nors nesiryžęs tapti šventiku. Jis buvo perkeltas į Turgelius. Susidarė apie 680 stačiatikių parapija. Šią žinią Vilniaus rusų administracija sutiko džiugiai. K. Kaufmanas įsakė Šumsko bažnyčią uždaryti ir jau 1866 m. sausio 9 d. ji buvo pašventinta cerkve'. Beje, ši žinia padrąsino ir Revizinę komisiją. Plečiamai Šumsko stačiatikių parapijai buvo perduota gretima Čiudeniškių katalikų parapija, o jos bažnyčia 1866 m. vasario 20 d. pašventinta cerkve34. Katalikų parapijos imtos sustačiatikinti sistemingai, viena po kitos. Šumsko, Čiudeniškių bei Bistryčios parapijų likimas laukė ir Rukainių parapijos. Mat žandarai joje radę apie 200 valstiečių katalikų, kurie kadaise buvę stačiatikiai, ir jie panorėję vėl priimti stačiatikių tikėjimą. K. Kaufmanas įsakė Rukainių bažnyčią uždaryti, - ji cerkve tapo nuo 1866 m. vasario 27 d. Iš karto stačiati­ kių tikėjimą priėmę 700 žmonių, ir jų nuolat daugėję, nes apsispręsti padedą žandarų puskarininkiai5. Rukainių parapijos Kenos ir Kijonių koplyčios taip pat buvo perdirbtos į cerkveles. Po to stačiatikiškomis buvo paverstos Rudaminos parapija ir jos Parudaminio filija, o jų bažnyčios pašventintos cerkvėmis6. 1866 m. kovo mėnesį buvo uždaryta Nemenčinės parapijos Sužionių filijos bažnyčia7, kurią numatyta paversti cerkve ir čia įkurti stačiatikių parapiją. Sužioniškiai rusų administracijai ėmė prašymais įrodinėti, kad jie lietuviai ir jų bažnyčioje pridėtinės pamaldos būna lietuviškos. Mat vietos dvaro savi­ ninkas grafas Jonas Tiškevičius, 1856 m. atnaujindamas seniau statytą mūrinę bažnyčią, davęs filijalistui išlaikymą su sąlyga, kad pamokslai būtų sakomi lie­ tuviškai, nes sužioniškiai nenorėję lankyti sulenkintos parapinės Nemenčinės bažnyčios8. Vis dėlto 1878 m. sužioniškiai savo bažnyčią atgavo ir išsikovojo savo atskirą parapiją. Gretimai Verkių (Kalvarijų) parapijai priklausė Riešės filija. 1868 m. ši baž­ nyčia taip pat buvo uždaryta9 ir po keleto metų numatyta perdirbti cerkve. 3.

4. 5. 6. 7. 8. 9.

Vilniaus apskrities žandarų valdybos viršininko Leonido Ivanovo 1866 01 19 raportas Vilniaus gubernijos žandarų štabo karininkui, LV1A, f. 419, ap. 2, b. 223 , 1. 1 - 2 ; Vilniaus vyskupijos administratoriaus Juozapo Baukevičiaus 1866 oi 08 pranešimas Vilniaus vyskupijos konsistorijai, LVIA, f. 604, ap. 5, b. 537,1.1. L. Ivanovo 1866 03 03 raportas Vilniaus gubernijos žandarų štabo karininkui, LVIA, f. 419, ap. 2, b. 223 , 1.10 . Ten pat, 1.1 0 - 1 1 ; J. Baukevičiaus 1866 03 04 pranešimas konsistorijai, LVIA, f. 604, ap. 5, b. 5 51, 1.1. Apie Rudaminos katalikų parapijos likvidavimą 1866 05 03 konsistorijai pranešė vyskupijos administratorius Petras Zilinskis, LVIA, f. 604, ap. 5, b. 576 , 1. 1 . J. Baukevičiaus 1866 03 24 pranešimas konsistorijai, ten pat, b. 558, 1.1. B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, Chicago, III., 1986, t. 5: Vilniaus arkivyskupija, d. 2, p. 301-302. Vilniaus vyskupijos konsistorijos 1868 05 22 nutarimas, LVIA, f. 604, ap, 5, b. 7 9 6 , 1. 2.

KATALIKŲ

PARAPIJŲ

VERTIMAS

STAČIATIKIŲ

PARAPIJOMIS

237

Verčiant stačiatikiškomis gretimas Dūkštų ir Paberžės parapijas buvo pasi­ telkti vietiniai prastos moralės klebonai ir iš seno čia gyvenę stačiatikiai. Mat 4 km nuo Dūkštų, Geisiškėse, stovėjo medinė cerkvelė, priklausiusi unitų, o nuo 1839 m. - stačiatikių Vievio parapi­ jai. Šios cerkvelės vietoje M. Muravjovo rūpesčiu 1865 m. buvo pastatyta mūrinė cerkvė, jos šventiku paskirtas Aleksejus Serebrennikovas. Tačiau jam atskirą pa­ rapiją sudaryti nesisekė, nes aplink tebūta keliolikos stačiatikų sodybų. Jo dėmesys nukrypo į katalikišką Dūkštų parapiją, kaip galimą stačiatikybės rezervą. Šventi­ kui ėmė talkinti Dūkštų katalikų klebo­ nas Vladimiras Šalkauskas. Vis dėlto tik 1868 m. jis ryžosi paduoti stačiatikių Lie­ tuvos ir Vilniaus arkivyskupui prašymą, kad jį su visa parapija priimtų į stačiatikių Dūkštų bažnyčia, paversta cerkve, XIX a. pab. LVIA (Lietuviškos tikėjimą. Spalio 26 d. vyriausias Šiaurės spaudos draudimas t8 6 4 - i 9 04 metais, LNM, 2004, p. 47). Vakarų krašto viršininkas grafas Eduar­ das Baranovas, vos apšilęs kojas savo naujajame poste, nurodė V. Šalkausko prašymą patenkinti. Jau gruodžio 16 d. į buv. Dūkštų bažnyčią vyskupijos valdytojas atsiuntė Šumsko parapijoje pasižymėjusį kun. K. Linkiną cerkvei nereikalingų vargonų ardyti. Jį lydėjo policininkai. Protestuoti susirinko apie 80 moterų katalikių, jos keikė K. Linkiną už bažnyčios plėšimą, norėjo atimti bažnyčios raktus ir pargriovė keletą policininkų10. Paberžės parapiją verčiant stačiatikiška pasikliauta klebonu Jonu Streleckiu ir policija, žandarais bei kazokais. 1866 m. sausio mėnesį J. Streleckį į Vilnių pasikvietė apskrities žandarų valdybos viršininkas Leonidas Ivanovas, ir per pokalbį klebonas sutiko į stačiatikių tikėjimą pereiti pats ir atsivesti visą para­ piją. L. Ivanovas savo vyresnybei kleboną apibūdino kaip visiškai vyriausybei atsidavusį dvasininką, kuris laikąs, kad stačiatikybės išplitimas suteiks kraštui visišką ramybę ir gerovę. Kovo 20 d., sekmadienį, J. Streleckis paskutinį kartą aukojo katalikiškas mišias, paskui, po maldos už carą, pasakė pamokslą apie stačiatikybės pranašumus ir paragino parapijiečius prisijungti prie Stačiatikių 10 .

L . I v a n o v o 1 8 0 9 0 7 r a p o r t a s V i l n i a u s g u b e r n i j o s ž a n d a r ų š t a b o k a r i n i n k u i , L V I A , f. 4 1 9 , a p . 2 , b . 2 4 6 , 1 . 5 2 , 57.

238

BANDYMAI

BAŽNYČIA

RUSIFIKUOTI

Bažnyčios. Moterys ėmė verkti. Kovo 24 d. šis klebonas Vilniuje turėjo gauti popo šventimus". Vilniaus apskrities karo viršininkas kunigaikštis Chovanskis įsakė bažnyčią tuoj pat uždaryti. J. Baukevičius įsakymą klusniai įvykdė12. Iš visų katalikų parapijų, perduotų stačiatikiams, daugiausia priešinosi Paberžės parapija. Paberžės valsčiaus valstiečiai E. Baranovui parašė skundą, kad prieš juos, katalikus, naudojama prievarta. E. Baranovas šį skundą tirti persiuntė Vilniaus gubernatoriui, gubernatorius - apskrities karo viršininkui, t. y. tam, kuriuo buvo skundžiamasi. Kaip tuomet buvo įprasta, imta ieškoti kurstytojų ir skundo organizatorių. Po skundo tyrimo gubernatorius tvirtino, kad atsiradę „piktavališkų žmonių, kurie ėmė raginti įžūliai neklausant val­ džios iš stačiatikybės grįžti į lotynystę. Surasti net trys tokie kurstytojai. Antai valstietis Kazimieras Ignatavičius, atėjęs pas šventiką J. Streleckį, nusiėmęs nuo krūtinės stačiatikišką kryželį ir sviedęs jį ant žemės. Juozapas Mieželis kvietęs rinktis valstiečius ir iš jų prašęs pinigų bažnyčios atgavimo reikalams. Juozapas Sauka ne tik dalyvavęs slaptuose susirinkimuose, bet ir atsisakęs sta­ čiatikių apeigų. Šiuos valstiečius taip pat palaikę jų žmonos. Gubernatorius tvirtino, kad vyriausybei nedera taikstytis su atkritimu nuo stačiatikybės, siū­ lė J. Mieželį ir J. Sauką išsiųsti į Gardino stačiatikių vienuolyną perauklėti, o K. Ignatavičių su visa šeima ištremti į centrines gubernijas. Aštuoniems ma­ žiau kaltiems valstiečiams jau jis, gubernatorius, paskyręs pinigines nuobau­ das13. E. Baranovo teikimu vidaus reikalų ministras K. Ignatavičių ir jo šeimą ištrėmė į Jenisiejaus guberniją, į Sibirą14. J. Mieželio suėmimo aplinkybės - vaizdingas stačiatikių Paberžės para­ pijos kūrimo epizodas. 1867 m. žiemą, Didžiąją savaitę, į Paberžės valsčiaus Miškinių kaimą atvyko apskrities ispravnikas su savo pavaduotoju ir kazokais. Visus kaimiečius jie išvarė į Paberžę atlikti velykinės išpažinties. J. Mieželis miestelyje pasidairęs, bet į cerkvę nėjęs ir pasukęs namo, nes manęs, kad į stačiatikių parapijos sąrašus neįtrauktas. Jį pasivijo budėję kazokai ir išsivarė į Vilnių. Žmona su trimis vaikais net po metų nežinojo, kur jo ieškoti; ūkis nusmuko, nebeįstengė nė mokesčių susimokėti15. Prie svarbiausių stačiatikių neofitų kurstytojų rusų administracija, žino­ ma, priskyrė ir katalikų dvasininkus. Prievartos prieš katalikus sąlygomis dauguma kunigų neliko abejingi stebėtojai, jie rėmė tuos tikinčiuosius, kurie tvirtai laikėsi savo religinių įsitikinimų. Kaip rodo 31 lentelės duomenys, daun. 12. 13. 14. 15.

L. Ivanovo 1866 03 21 raportas Vilniaus gubernijos žandarų štabo karininkui, ten pat, b. 223, 1.15-16 . J. Baukevičiaus 1866 03 24 raštas konsistorijai, LVIA, f. 604, ap. 5, b. 557,1.1. Vilniaus gubernatoriaus 1867 04 01 raštas E. Baranovui, LVIA, f. 378, BS, 1867 m., b. 10 3 , 1.1- 2 . Ministro P. Valujevo 1867 06 18 raštas E. Baranovui, ten pat, 1. 7. Ignatavičiai buvo apgyvendinti Minusinsko apygar­ dos Abakanovo valsčiuje. Tik 1880 m. caras patenkino jų prašymą grįžti tėviškėn. K. Mieželienės 1868 03 23 skundas Vilniaus generalgubernatoriui A. Potapovui, ten pat, 1.12.

KATALIKŲ

PARAPIJŲ

VERTIMAS

STAČIATIKIŲ

239

PARAPIJOMIS

A p s k r it is

31 lentelė. Vilniaus gubernijos katalikų parapijos, paverstos stačiatikių parapijomis 1866-1918 m. A t k u r t ų k a t a lik ų p a r a p ijų

K a t a lik ų

S t a č ia t ik ių s k a ič iu s

P a r a p ijo s

g y v e n t o jų s k a ič iu s

s k a ič iu s p a v a d in im a s 1865 m .

1873 m .

1903 m .

1909 m .

1909 m.

a p ie 1 9 1 7 m .

A stra v a s

2681

826

764

633

-

3827

B is t r y č ia

2304

968

2859

707

-

-

Č iu d e n iš k ė s

2635

463

48

-

-

D ū k što s

1823

952

442

505

-

-

P a b e ržė

5201

1872

1875

74

5654

5740

R u d a m in a

4367

535

886

271

4215

6932

R u k a in ia i

4175

588

797

204

4875

4800

Šu m skas

2444

980

797

222

4271

4371

25 630

6721

8883

2664

19015

25 670

A r d ila v a

920

2103

3286

3295

-

-

B ie n ic a

1091

2120

3298

1542

-

-

O

K rė v a

4264

1658

2720

1679

5999

6264

5800

M a la d e č n a Iš v is o a p s k r it y je Iš v is o g u b e r n ijo je

3601

3783

2580

2288'

3277'

4256

7662

11733

10 336

3786

5008

46598

27759

39939

31073

40916

54767

Lentelė sudaryta remiantis: Directorium canonicarum et missarum pro dioecesi vilnensi in annum Domini 1866, VVilnae, 1865, p. 130-150; ...in annum Domini MCMX, Vilnae, 1909, p. 149-198; Памятная книжка Виленской губернии на 1874 год, Вильна, 1974 priedai, p. XIX X X II;... на 1904 год, Вильна, 1904. ч. 2, р. 11-16; ... на 1911 год, Вильна, 1911, ч. 2, р. 29-35; Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašas vokiečių k., apie 1918 m., MAB, f. 44, b. 2 4 , 1.1-14 . ' Tuomet ši parapija vadinta Lebedevo vardu.

guma stačiatikiais verčiamų katalikų prisišliejo prie gretimų parapijų (gavo vyskupijos administratoriaus sutikimą), todėl naujosios Vilniaus apskrities stačiatikių parapijos tikinčiųjų skaičiumi buvo kur kas mažesnės nei ankstes­ nės parapijos. Antai dėl tokios Dūkštų stačiatikių parapijos padėties tiesiogiai buvo kaltinami kaimyninių Maišiagalos, Kernavės ir Karvio bažnyčių klebo­ nai. Maišiagalos klebonas Steponas Urbanavičius, baudžiant jį už kišimąsi į stačiatikių neofitų reikalus, 1869 m. buvo laikinai pašalintas iš savo vietos, tačiau grįžęs vėl ėmęs kenkti stačiatikiams, iš jų šventiko reikalavęs grąžinti bent dalį pasisavintų katalikų kapinių. Tačiau kenksmingiausiais vadinami

BANDYMAI

240

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

Kernavės kunigai, kurie Dūkštų stačiatikiams teikią katalikiškus patarnavi­ mus, tuokią jaunavedžius ir krikštiją jų vaikus. Dėl Dūkštų šventiko skundų 1869-1882 m. buvo vienas po kito atleisti keturi Kernavės klebonai16. Kai Kernavės kunigų kaltinimus savo 1883 m. ataskaitoje carui pakarto­ jo Vilniaus generalgubernatorius Eduardas Totlebenas, caras paraštėje nu­ rodė: „Atkreipti Vidaus reikalų ministerijos dėmesį“. Po to šios ministerijos ministras gavo Švč. Sinodo oberprokuroro Konstantino Pobedonoscevo siū­ lymą Kernavės bažnyčią, kaip pasipriešinimo stačiatikybei lizdą, uždaryti17. Naujasis Vilniaus generalgubernatorius Ivanas Kachanovas su tuo sutiko, tačiau ministerija, turėdama galvoje Rusijos santykių su Šv. Sostu atkūrimą, Kernavės bažnyčią paliko ramybėje18. Kodėl taip agresyviai Vilniaus apskrities katalikų parapijos buvo perduoda­ mos stačiatikiams, rusų administracija neužmiršo kone 40 metų. Antai vidaus reikalų ministras Dmitrijus Sipiaginas, žinomas kaip kietos politikos vykdy­ tojas kitataučių atžvilgiu, 1902 m. kovo 25 d. memorandume carui Mikalojui II priminė, kad jo senelio Aleksandro II laikais buvusi pašalinta senoji kenks­ minga Vilniaus vyskupijos vadovybė, o naujajai vadovybei 20 metų rusų admi­ nistracija diktavusi savo valią. Tam, kad Vilnius taptų rusišku miestu, buvę iš­ eikvota daug vyriausybės ir tautos jėgų. Tačiau šio atsigaunančio katalikybės ir lenkiškumo centro sunaikinimas tebesąs aktualiausias uždavinys. Siekiant šio tikslo jis siūlė panaikinti katalikų Vilniaus vyskupiją, vadovaujamą iš Vilniaus19. Po keleto metų D. Sipiaginą papildė Vilniaus gubernijos valdybos patarėjas Vladimiras Pugavka, gubernatoriaus pasiųstas ištirti naujųjų stačiatikių parapi­ jų padėtį. Jis konstatavo, kad kuriant parapijas buvę gerai sumanyta Vilnių, kaip svarbiausią katalikybės propagandos krašte centrą, iš karto apsupti stačiatikių parapijomis. Jos turėjusios tapti kovingais stačiatikybės platinimo punktais20. Panašiai kaip Vilniaus apskrityje, naujos stačiatikių parapijos buvo kuriamos ir Ašmenos bei Vileikos apskrityse (žr. 31 lentelę). Tačiau čia katalikų parapijų sustačiatikinimo skatinamoji priežastis buvo pastebimai kitokia. Mat visų pir­ ma siekta išlyginti ištisinį stačiatikių arealą, atliekant jo valymą nuo katalikų. Šia proga reikia pridurti, kad net Vilniaus apskrityje, norint sustiprinti stačiatikių atsparumą, buvo siūloma jų parapijas išgryninti, katalikų sodybas sukeičiant su toliau išsibarsčiusiomis stačiatikių sodybomis21. 16.

l.ietuvos ir Vilniaus arkivyskupo Aleksandro 1884 08 24 raštas Vilniaus generalgubernatoriui I. Kachanovui, ten pat, 1884 m., b. 4 4 ,1. 24-30. 17. K. Pobedonoscevo 1885 1 11 3 raštas vidaus reikalų ministrui, ten pat, 1885 m., b. 1097, 1. 36-42. 18. I. Kachanovo 1886 0 219 raštas viaus reikalų ministrui ir viceministro 1887 0 11 7 atsakymas, ten pat, I. 48, 65. 19. S. Maciejevvicz, Charakter narodovvy ziem vvschodnich, Gazeta Warszawska, 1920 09 06. 20. V. Pugavkos 1905 06 17 pranešimas Vilniaus gubernatoriui, LVIA, f. 378, BS, 1905 m., b. 4 0 4 , 1. 45. 21. L. Ivanovo 1867 02 06 raštas Vilniaus gubernijos žandarų štabo karininkui, LVIA, f. 419, ap. 2, b. 24 9, 1.1- 2 .

KATALIKŲ

PARAPIJŲ

VERTIMAS

STAČIATIKIŲ

PARAPIJOMIS

Apskritai visoje Vileikos apskrityje ir rytinėje Ašmenos apskrities dalyje stačiatikių buvo daugiau nei katalikų. Skirtingai nei Vilniaus apskrityje, kaip rodo 31 lentelės duomenys, stačiatikiams perduotose katalikų parapijose ti­ kinčiųjų sumažėjo, bet ne visose. Mat, viena, katalikai, iš seno susigyvenę su savo kaimynais stačiatikiais (buv. unitais), prievartiniam tikėjimo keitimui priešinosi ne itin atkakliai. Be to, kai gretimos parapijos buvo stačiatikiškos, neklusnieji katalikai neturėjo galimybių prisišlieti prie kitų bažnyčių. Kai ku­ rios naujosios stačiatikių parapijos netgi išaugo, nes prie jų jungėsi gretimos smulkesnės stačiatikių parapijos ir seniau tarp katalikų išsibarstę stačiatikiai. Ne tik minėtose apskrityse, bet ir Vilniaus bei Gardino gubernijose apskri­ tai prie naujų arba iš uždarytų katalikų bažnyčių perdirbtų cerkvių buvo kuria­ mos stačiatikių parapijos, į jas viliojami katalikai, tačiau tokių prievartos atve­ jų, kaip Vilniaus, Ašmenos ir Vileikos apskrityse, buvo kur kas mažiau. Matyt, rusų administracija nelabai pasitikėjo savo jėgomis ir platesnės akcijos kol kas nesiėmė (panašiai, kaip įvedant rusų kalbą į katalikų pridėtines pamaldas.) Prie naujųjų cerkvių tikėtasi patraukti netgi lietuviškiausios Vilniaus gu­ bernijos Trakų apskrities gyventojus. 1863-1866 m. šioje apskrityje dėl įvairių priežasčių į stačiatikių tikėjimą perėjo 251 žmogus22. Atrodė, kad valstiečius ka­ talikus reikia daugiau paspausti, ir rezultatas bus kur kas geresnis. Jau minėtas šventikas Petkevičius, ėjęs Trakų dekano pareigas, sužinojo, kad Butrimonių valsčiaus Kulabiškių kaimo katalikai kadaise buvo unitai. Pasitelkęs apskrities karo viršininką juos vertė grįžti į stačiatikybę. Tačiau šie valstiečiai vieningai pasipriešino. A. Petkevičius siūlė visą kaimą ištremti į centrines gubernijas, kuriose valstiečiai, gyvendami tarp stačiatikių, patys priimsią jų tikėjimą23. A. Petkevičiui savo dekanate 1866 m. pavyko įkurti naujas stačiatikių pa­ rapijas Aukštadvaryje ir Valkininkuose. Aukštadvaryje į cerkvę buvo perdirb­ ta 1832 m. uždaryta dominikonų vienuolyno bažnyčia. Sudaryta 173 žmonių parapija. Per iškilmingą cerkvės atidarymą spalio 16 d. parapijiečiai vaišinti degtine, bandelėmis ir jautiena24. Valkininkuose cerkve tapo taip pat 1832 m. uždaryto pranciškonų vienuolyno bažnyčia. Parapija turėjo tik 90 tikinčiųjų25. Ir Aukštadvaryje, ir Valkininkuose buv. vienuolynuose stovėjo kariuomenės daliniai, kurių nariai sudarė vietos parapijiečių branduolį. Aukščiau minėjome uolius stačiatikybės platintojus - šventikus ir vietinius represinių žinybų vadovus. Tačiau, reikia pasakyti, kad ne jie buvo šios akcijos 22. 23. 24. 25.

Trakų apskrities žandarų valdybos viršininko 1867 io 26 raportas Vilniaus gubernijos žandarų valdybos viršininkui, ten pat, 1, 36. A. Petkevičiaus 1867 10 20 raštas Trakų apskrities karo viršininkui, ten pat, 1. 37. Trakų apskrities žandarų valdybos viršininko 1866 10 17 raportas Vilniaus gubernijos žandarų štabo karininkui, ten pat, 1. 24. To paties žandarų valdybos viršininko 1866 n 24 raportas, ten pat, 1. 25.

241

242

BANDYMAI BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

iniciatoriai ir tikrieji vadovai. Už jų nugaros stovėjo Vilniąus generalgubernatoriai ir centrinių valdžios bei Stačiatikių Bažnyčios įstaigų pareigūnai. Tačiau autokratinėje imperijoje nieko svarbaus nebuvo daroma be paties caro žinios ir jo pritarimo. Vilniaus gubernijoje kuriant stačiatikių parapijas pasižymėję žandarai ordinus gaudavo iš caro. Kai K. Kaufmanas pasveikino carą 1866-ųjų Naujų Metų proga, šis atsakė, ragindamas rūpintis krašto surusinimu. Kitais metais caras, atvykęs į Vilnių, kreipėsi į valstiečius - naujuosius stačiatikius, suvarytus prie generalgubernatoriaus rūmų, sakydamas, kad esąs patenkintas stačiatikybės plitimu ir jiems pagrasino, jei šie sumanytų grįžti į katalikybę26.

Konfesija, kalba ir tautybė Nors Rusijos imperijoje valstybinės religijos teisėmis naudojosi stačiatiky­ bė, tačiau katalikų parapijų likvidavimas turėjo ne vien konfesijos keitimo uždavinius. Katalikai, numatyti paversti stačiatikiais, buvo griežtai separuojami luo­ miniu principu. Bajorai laikyti netinkamais, nes jie vadinti lenkais, visų suki­ limų kaltininkais. Geriausiais kandidatais numatyti vietiniai valstiečiai, kaip pasyvi etnokultūrinė bendruomenė, atvira rusifikacijai. | stačiatikybę juos imta vilioti aukštesniu socialiniu statusu. Mat po 1863 m. sukilimo iš politiš­ kai nepatikimų dvarininkų buvo sekvestruoti dvarai. Jie ir dalis valstybinės žemės sudarė žemės fondą, skirtą rusų kolonistams apgyvendinti. Tačiau pas­ tarieji į Šiaurės Vakarų kraštą kėlėsi nenoriai, su baime, dėl to kolonistų teises imta teikti ir tiems katalikams, kurie priimtų stačiatikių tikėjimą. Iš tikrųjų kai kurie vietiniai žemės troškę mažažemiai, dvariškiai ir bežemiai tokiais „kolonistais“ tapti sutiko. Vėliau rusų administracija gailėjosi, kad jais per daug pasitikėjo ir neatsigabeno bent jau baltarusių iš Vitebsko ir Gardino gu­ bernijų, mat vietiniai stačiatikiai neofitai likę savo kaimynų katalikų veikiami, nes su jais dažnai siejosi ir giminystės ryšiais. Be to, lengvai gavę žemės, len­ gvai ją ir prarado, nesugebėdami ūkininkauti arba tiesiog prasigėrę27. Katalikus verčiant stačiatikiais laikytasi nuostatos, kad stačiatikybė - rusų tikėjimas. 1866 m. būsimasis Paberžės šventikas J. Streleckis „pats savo para­ pijiečiams paskelbė, kad jie toliau vadintųsi ne kitaip kaip rusais“28. Šumsko šventikas ir jo artimiausi padėjėjai stačiatikybę siejo su neofitų rusinimu29. Šio tikėjimo atsisakymą Vilniaus gubernatorius prilygino „rusų elemento“ 26. 27. 28. 29.

C. C. Татищев, Император Александр II. Его жизнь и царствование, 2-ое изд., С. Петербург, 1911, т. 2, р. 22. V. Pugavkos 1905 06 17 pranešimas Vilniaus gubernatoriui, LVIA, f. 378, BS, 1905 m., b. 4 0 4 . 1- 45~4b. L. Ivanovo 1866 0 119 raportas V’ilniaus gubernijos žandarų valdybos štabo karininkui, LVIA, f. 419, ap. 2, b. 223, 1. 3. Šio šventiko ir parapijos atstovų 1905 06 24 pasitarimo protokolas, LVIA, f. 378, BS, 1905 m., b. 4 0 4 , 1.173.

KATALIKŲ

PARAPIJŲ

VERTIM AS STAČIATIKIŲ

PARAPIJOMIS

silpninimui krašte30. Anot I. Kachanovo, stačiatikybės platinimas slopinant katalikybę ir lenkystę - tai vyriausybės tikslo visiškai šį kraštą suvienyti su imperija įgyvendinimas31. Neofitams cerkvėje griežtai uždrausta vartoti len­ kų kalbą. Pavyzdžiui, tiesiog antivyriausybine veikla laikyta vien tai, kad Čiudeniškių šventikas Josifas Markevičius, kaip buvęs unitas, esąs įpratęs su savo parapijiečiais kalbėtis lenkiškai32. Smurgainių stačiatikiai neofitai, nors jie buvo valstiečiai, laikyti „persisunkusiais lenkyste“33. Neatskiriamos stačiatikybės ir rusifikacijos sąsajos stiprino vietinių stačiati­ kių neofitų nusiteikimą ne tik prieš primetamą religiją, bet atstūmė ir nuo rusų kalbos vartojimo. Stiprėjo jų sąmoningas prisirišimas prie katalikybės - lenkų tikėjimo ir dar didesnį prestižą jiems įgijo lenkų kalba. 1871 m. Vilniaus vicegubernatorius įsakė Vilniaus apskrities ispravnikui, kad geriau prižiūrėtų Dūkštų parapijiečius, nes sužinojęs, jog jie, sekdami katalikais, savo mirusiuosius lai­ doja be šventiko ir netgi giedodami lenkiškas giesmes. Šio vicegubernatoriaus reikalavimu vyskupijos administratorius Petras Žilinskis klusniai nurodė kon­ sistorijai sudrausti pačius katalikus, kad šie laidotų tik dalyvaujant kunigui34. Kokie kalbiniai ir tautiniai procesai šiose naujosiose stačiatikių parapijose vyko, turime dar kur kas sistemingesnių duomenų. Visų pirma sustokime prie Paberžės ir Dūkštų parapijų. 1827 m. Paberžės ir Glitiškių klebonai sutartinai tvirtino, kad jų parapi­ jiečiai kalba lenkiškai bei lietuviškai ir čia vartojama lietuvių tarmė niekuo nesiskiria nuo kaimyninių parapijų35. Tuomet šiose parapijose gyveno atitin­ kamai 2153 ir 2139 katalikai. XIX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Dūkštų parapijoje lankęsis poetas Liudvikas Kondratavičius-Vladislovas Sirokomlė atkreipė dėmesį, kad Geisiškių dvare kaimiečiai kalbėjo vien lietuviškai ir jo lenkiškos kalbos visiškai nesuprato. Tačiau Airėnų kaimas jau buvo mišrus - vieni kalbėjo lietuviškai, kiti - rusinu (t. y. paprastąja) kalba. Vyko tipiška Vilniaus vyskupijai asimi­ liacija - jei motina lietuvė, tai rusino vaikai buvo auklėjami lietuviškai arba lenkiškai, o vyras su žmona, nemokėdami vienas kito kalbos, bendravo len­ kiškai36. Vietos valdinių mokyklų mokytojų 1872 m. surinktais duomenimis, 30. 31. 32. 33. 34. 35. 36.

Vilniaus gubernatoriaus Aleksandro Žemčiužnikovo 1884 12 18 raštas I. Kachanovui, ten pat, 1884 m., b. 4 4 , 1. 32. I. Kachanovo 1884 08 (diena nepažymėta) memorandumas carui, ten pat, b. 10 7 1, 1.1, V. Pugavkos 1905 06 17 pranešimas Vilniaus gubernatoriui, ten pat, 1905 m., b. 4 0 4 , 1. 45. Ašmenos apskrities žandarų valdybos viršininko 1868 03 11 raportas Vilniaus gubernijos žandarų valdybos viršinin­ kui, LVIA, f. 419, ap. 2, b. 278 , 1. 3. Vilniaus vicegubernatoriaus 1871 02 20 raštas P. Zilinskiui ir konsistorijos 187102 25 įsakas, LVIA, f. 604, ap. 4, b. 2376, 1. 238-240. Paberžės klebono Jokūbo Čapavičiaus 1827 10 29 ir Glitiškių klebono Petro Žitkevičiaus 1827 10 25 pranešimai V il­ niaus vyskupui, ten pat, ap. 1, b. 74 3,1.1,6 . V. Sirokomlė, Iškylos iš Vilniaus po Lietuvę, Vilnius, 1989, p. 135-138.

243

244

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

Dūkštų seniūnijoje lietuviškų kaimų liko tik Miežionys, Maskviškės, Pakalniai ir Pūstelninkai (22 sodybos). Jau 70 sodybų buvo laikomos lenkiškomis, o 40 - baltarusiškomis, [vardyta taip pat 14 rusiškų sodybų, kuriose gyveno sentikiai ir stačiatikiai neofitai37. Paberžės valsčiaus gyventojai tuomet kalbė­ jo lenkiškai ir lietuviškai38. Suprantama, kad lenkų kalbą jau vartojo bajorai. Šios stačiatikių parapijos lenkų kalbai plisti nesutrukdė, netgi atvirkščiai padėjo. Svarbių šiam reikalui duomenų randame 1890 m. Vilniaus guberni­ jos bajorų vadovo Adomo Pliaterio nurodymu surinktoje statistikoje. Antai Dūkštų seniūnijoje lietuvių kalba išblėso, visi gyventojai vartoję baltarusių ir lenkų kalbas (pastarąją apie 7% visų žmonių). Tačiau gretimoje Geisiškių seniūnijoje dar dauguma kalbėjo lietuviškai - 579 žmonės iš 1036 gyventojų. Beveik visi kiti - lenkiškai. Paberžės valsčiuje gyveno 6060 žmonių, iš jų lie­ tuviškai kalbėjo 2645 (43, 65% ), 2377 - lenkiškai (39,22%), 283 - baltarusiškai (4,67%), 150 - rusiškai (2,48%) ir 605 - žydiškai (9,98%)39. Šios rūšies duomenys apie kitas Vilniaus, Ašmenos ir Vileikos apskričių stačiatikių neofitų parapijas kur kas vienareikšmiškesni. Antai pagal 18721873 m. valsčių aprašymus Bistryčios valsčiaus valstiečiai kalbėjo baltaru­ siškai, nors vieni buvo stačiatikiai, o kiti - katalikai. Tik bajorai, kurių esąs apie aštuntadalis visų gyventojų, vartoją lenkų kalbą. Rudaminos valsčiaus gyventojų kalba esanti baltarusių, bet atmiešta lenkiškais žodžiais. Rukainių valsčiaus valstiečiai vartoją baltarusių tarmę, bet bendraudami su bajorais ir kunigais stengiasi kalbėti nors ir nesklandžiai, bet lenkiškai40. Vietos mokytojai, aprašydami Ašmenos apskrities Ardilavos, Bienicos, Valažino ir Vyšniavo valsčius, sutartinai tvirtino, kad valstiečiai kalba bal­ tarusiškai. Anot jų, Smurgainių valsčiuje gyventojai dažniausiai vartoja bal­ tarusių tarmę, bet kartais griebiasi ir lenkų kalbos. Kad tarp valstiečių plistų rusų kalba - šiuose aprašymuose nėra nė žodžio41. Rusų administracijai baltarusių kalba didelių rūpesčių nekėlė, nes ji lai­ kyta rusų kalbos tarme. Valdžios įstaigoms nerūpėjo nė lietuvių etnoso ir jo kalbos apsauga nuo polonizacijos. Tačiau pati polonizacija, prieš kurią buvo nukreiptas visos oficialiosios tautinės politikos smaigalys, kėlė valdžios ne­ 37. 38. 39.

40. 41.

Maišiagalos valsčiaus aprašymas. 1872 10 22, VUB, f. 34. b. 5 11, 1.1. Paberžės valsčiaus aprašymas, 1872 12 20, ten pat, b. 517, 1. 1 . Anonim, Obszar języka litewskiego w gub. wileriskiej, M aterialy antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, Kra­ kow, 1898, t. 3, priedai, p. 12, 20-22; H. Turska, O powstaniupolskich obszarow językowych na Wileriszczyznie, Vilnius, i 995 >faksimilės, p. 22-23. Šiame kontekste Juozo Tumo-Vaižganto 1899 m. korespondencija, kad Paberžės parapijiečiai „visi ūkininkai, visi lietuviškai šneka, bet apart maldaknygių neturi nei katekizmų, nei Gyvenimų šventųjų, nei gazietų“, atrodo perdėm optimistiška (Vaižgantas, Čia parapijonįs.... Tėvynės sargas, 1899, Nr. 5. P 24). Šių valsčių aprašymai, VUB, f. 34, b. 507, 519, 521. Šių valsčių aprašymai, ten pat, b. 371, 374, 387, 390 ir 391.

KATALIKŲ

PARAPIJŲ

VERTIMAS

STAČIATIKIŲ

PARAPIJOMIS

viltį. Kernavės, Maišiagalos, Karvio kunigų įtaką siekta nuslopinti ne tik dėl stačiatikybės apsaugos, bet ir dėl stačiatikių neofitų lenkėjimo. Mat šių pa­ rapijų bažnyčiose, kurias pastarieji lankydavo, tuomet pridėtinės pamaldos vyko vien lenkų kalba. Kai 1884 m. Vilniaus generalgubernatoriumi tapo Ivanas Kachanovas, jis jau rado galutinai žlugusį tiesioginį sumanymą įvesti rusų kalbą į katalikų pamaldas. I. Kachanovas carui pasiūlė naują originalų projektą Katalikų Bažnyčiai išlenkinti - pridėtinėse pamaldose vartoti baltarusių tarmę ir daugiau toleruoti lietuvių kalbą. Tuo pačiu metu I. Kachanovas, radęs Švč. Sinodo oberprokuroro pritarimą, manė, kad leistina lietuviškose vietovėse įkurtoms stačiatikių parapijoms vartoti lietuvių kalbą. I. Kachanovui ėmė tal­ kinti Vilniaus gubernatorius Nikolajus Grevenicas, vietos stačiatikių dekanas (protojerėjus) Viktoras Gomolickis ir Peterburgo universiteto privatdocentas Eduardas Volteris. Pastarasis, būdamas latvis (protestantas virtęs stačiatikiu), žinojo, kad gana gausiems latvių stačiatikiams pamaldos (liturgija) prakti­ kuojamos ir latvių kalba. Galbūt pats E. Volteris vietinės kalbos privalumais stačiatikių pamaldose bus sudominęs ir I. Kachanovą. E. Volteris 1884-1887 m. Kauno ir Vilniaus gubernijose tapo „savu“ žmo­ gumi. Jis, rinkdamas filologinę ir etnografinę medžiagą, keliavo po šias gu­ bernijas ir net Mažąją Lietuvą. Greta mokslinių tikslų jis siekė taip pat susipa­ žinti su stačiatikybės plitimo perspektyvomis, katalikų dvasininkų laikysena. E. Volteris savo akademinėje ataskaitoje pateikė ilgą aplankytų vietovių sąrašą, kuriame randame Vilnių, Kauną, Šiaulius, Panevėžį, Gardiną, Vilniaus aps­ krities miestelius - Dubingius, Inturkę, Jašiūnus, Joniškį, Molėtus, Paberžę, Riešę, Ašmenos apskrities - Dieveniškes. Ataskaitoje „už paramą ir pritarimą“ dėkojo I. Kachanovui, N. Grevenicui, Vilniaus švietimo apygardos globėjui Nikolajui Sergijevskiui4*. Šioje padėkoje užšifruota ir toji E. Volterio užduotis, kurios jis ėmėsi ruoš­ damas spaudai stačiatikių Jono Auksaburnio liturgiją lietuvių kalba43. Jis važi­ nėjo iš Peterburgo į Vilnių, kaip sako, „norėdamas susipažinti su svarbiausiais bendražygiais dėl lietuvių kalbos stačiatikių pamaldose įvedimo“. Pakeliui buvo užsukęs taip pat į Rygą, susitiko su vietos dvasinės seminarijos direktoriumi Dmitrijevskiu ir kaip sektiną pavyzdį iš jo gavo stačiatikių liturgijos latvių kalba egzempliorių. E. Volterio ruošiamojo leidinio lietuvių kalba paskirtis buvusi dvejopa - ne tik tarnauti pamaldų reikalams, bet ir duoti mokykloms 42. 43-

Э. А. Волы ер, 0 6 этнографической поездке по Литве и Жмуди летом 1887 года. Гірилож. к LVI-му тому Заиисок Имп. Академии наук, V» 5, С. Петербург, 1887, р. 141-14 2. Божественная литургия святаго Иоанна Златоуста. Діевішка літургі)а швенто Joho Ауксобурніо, С. ГІетербург / Швэнтам ІІетербурге, 1887, III, 40, i p. Išskyrus antraštinį puslapį, visas tekstas vien lietuvių k.

245

246

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

stačiatikių giesmių44. Kaip E. Volteris įrodinėjo Švč. Sinodo oberprokurorui K. Pobedonoscevui, kad geriems išlenkinimo rezutatams gauti reikia sutelkti visas administracijos žinybas ir imti globoti lietuvius, kaip eventualius sąjungi­ ninkus. Tiesa, lietuvių ir rusų suartėjimui trukdąs lietuvių tautinis spūdis. Kaip viena priemonių sureguliuoti lietuvių tautinę fermentaciją ir pašalinti priešini­ mąsi stačiatikybei esąs lietuvių kalbos įvedimas stačiatikių pamaldose45. Dabar suprantama, kodėl draudžiamoji lietuviška spauda ir katalikų dvasi­ ninkai įtarė, jog E. Volteris per savo keliones po Lietuvą turėjo politinių užduo­ čių46. Buvo suvokta ir pati lietuvių kalbos įvedimo cerkvėse grėsmė katalikybei, nes, kaip rašė Jonas Šliūpas, katalikiška Lietuva nebeilgai galėsianti ištverti, ypač kai dėl tautinio sąjūdžio trūkinėja tradiciniai lietuvių ryšiai su lenkais47. Apie šios stačiatikiškos Jono Auksaburnio liturgijos rengimą spaudai jau rašiau valdinių lietuviškų knygų leidimo kirilica kontekste48. Čia plačiau rei­ kėtų sustoti tik prie konkrečios šio leidinio paskirties ir stačiatikių nesutari­ mų dėl jos parengimo metodų bei paskirties. Knygą iš rusų kalbos vertė įgudęs lietuviškų valdinių leidinių vertėjas toto­ rius Jonas Krečinskis, tačiau vertimą tikrino ir jį taisė keletas lietuviškai mokan­ čių Kauno gubernijos šventikų, Panevėžio mokytojų seminarijos lietuvių kal­ bos dėstytojų. Kiekvienas jų laikėsi savo išmoktosios tarmės, tačiau E. Volteris guodėsi, kad tekstas vis dėlto „išlaikė keletą Vilnijos lietuvių, gyvenančių į šiau­ rę nuo Neries - Vilijos, tarmės a tarimo kaip o savybių, t. y. tos kalbos, kurią dabar galime girdėti, pavyzdžiui, Paberžės stačiatikių parapijoje ir daugumoje Švenčionių ir Zarasų bei kai kuriuose Ukmergės apskrities valsčiuose“49. Apie šį Volterio dėmesį paberžiečiams žinojo ir lietuvių tautinio sąjūdžio vadovai50. Juk lietuvišką Paberžės stačiatikių parapiją manyta paversti tramplynu stačiatikybei platesnėje lietuvių teritorijoje platinti. Ortodoksinei galvosenai būdingas ginčas kilo dėl E. Volterio pasiūlytos mokslinės lietuvių ortografijos, nes ji geriausiai perduosianti tikrąją lietu­ vių fonetiką. Tuo tikslu E. Volteris įvedė lotynišką j raidę, iškeltines raides, diakritinius ženklus. Šitai buvo įvertinta kaip tobulo rusiško raidyno pa­ žeminimas. Aršiausiai priešinosi dekanas V. Gomolickis. Jis ieškojo filoloE. Volterio 1886 12 26 ataskaita apie savo kelionę į Šiaurės vakarų kraštą, įteikta Vidaus reikalų ministerijai, RV 1A , f. 1284, ap. 190, b, 83d, 1. 126-128. 45. E. Volterio 1887 09 28 ir 1890 06 22 laiškai K. Pobedonoscevui, ten pat, 1.10 7 -10 8 ,12 1-12 2 . 46. A. Baranausko 1887 03 26 (04 07) laiškas Hugo \Veberiui, A. Baranauskas, Raštai, Vilnius, 1970, t. 2, p. 266; Vaižgan­ tas, Raštai, Kaunas, 1929 ,1 . 14, p. 35. 47- [J- Šliūpas], Kritika ir bibliographia, Apszvieta, 1892, Nr. 6, p. 487. 48. V'. Merkys, Knygnešių laikai: 1864-1904, Vilnius, 1994, p. 90-92. 49 - E. Volterio 1886 12 26 ataskaita apie savo kelionę į Šiaurės vakarų kraštą, RV7 A, f. 1284, ap. 190, b. 83d, 1.129. 50. Paulius ]P. Matulaitis], Istorija lietuvių krutėjimo paskutiniame dešimtmetyje Maskolijos ir Prūsų Lietuvoj, Varpas, 1893, Nr. 5, p. 83. 44.

KATALIKŲ

PARAPIIŲ

VERTIM AS STAČIATIKIŲ

P A R A P I I O M 1S

go akademiko Aristo Kuniko paramos. Per Kauno gubernatorių jis norėjo sužinoti ir lietuvių tarmių žinovo titulinio vyskupo Antano Baranausko nuomonę, tačiau pastarasis atsakė, kad įvairioms tarmėms vienodos orto­ grafijos negali būti51. E. Volterio tautiečio Vilniaus centrinio archyvo archy­ varo Janio Sprogio (taip pat stačiatikio) įspėjimu, vien lotyniškos j raidės vartojimas cerkvinėje knygoje būtų „tikras skandalas, netgi lenkų pergalė“52. V. Gomolickį parėmė taip pat Vilniaus archeografinė komisija, stačiatikių Vilniaus vyskupas Aleksijus. Vis dėlto E. Volteris nenusileido, ortografijos netaisė ir gavo Švč. Sinodo lei­ dimą knygą spausdinti. 1887 m. gruodžio pirmojoje pusėje Imperatoriškosios mokslų akademijos spaustuvė darbą baigė. Prieš šią knygą Vilniuje, kaip buvo galima tikėtis, kilo didelė stačiatikių šventikų ir administracijos parei­ gūnų reakcija. Jie, anot J. Sprogio, matė ne tik rusiško raidyno įžeidimą, bet ir pastangas atitolinti vyriausybės užsibrėžtąją lietuvių rusifikaciją53. Vilniaus švietimo apygardos globėjas N. Sergijevskis jau knygos rengimo metu įžiūrė­ jo, kad ji griaus visą nuo M. Muravjovo laikų tvirtinamą rusinimo sistemą54. Dekanas V. Gomolickis leidinį cerkvėse vartoti uždraudė. Matyt, šio fakto nežinodama periodinė draudžiamoji lietuvių spauda šį leidinį toliau laikė pavojingu jauku lietuviams į cerkves privilioti55. Ar ši knyga buvo uždrausta vien dėl nepriimtinos ortografijos? Tuo abejojo net J. Sprogis, neaukšto lygio rusų tarnautojas. Matyt, jį buvo pasiekę gandai iš kur kas aukštesnių sferų. Juk minėtasis N. Sergijevskis prieš šį leidinį stojo todėl, kad plečiant lietuvių kalbos visuomenines funkcijas, ją siūloma vartoti valdinėse mokyklose, nors Vilniaus gubernijoje net pirmųjų metų mokiniams neleista ištarti nė vieno lietuviško žodžio. Aleksejus Vladimirovas, rusų kal­ bos įvedimo katalikų bažnyčiose adeptas, įtakingame Aleksejaus Suvorino dienraštyje Novoje vremia lietuvišką leidinį stačiatikiams pavadino neišma­ nėlio „apie valstijos rusiškus reikalus tame krašte“ darbu, pridurdamas, jog būtų naivu tikėtis, kad fanatiški katalikai žemaičiai pasuks į stačiatikybę56. Svarbiausias veiksnys, lėmęs minėtojo leidinio likimą, matyt, buvo tai, kad 1887 m. gegužės 11 d. Ministrų komitetas priėmė nutarimą, patvirtintą ir caro, kad I. Kachanovo planas panaudoti baltarusių ir iš dalies lietuvių kalbas kata­ likų pridėtinėms pamaldoms išlenkinti visiškai atmetamas. Šiame kontekste 51. 52. 53. 54. 55. 56.

V. Gomolickio raštas K. Pobedonoscevui, be datos, RVIA, f. 1284, ap. 190, b. 83d, 1. 134-135. J. Sprogio 1887 09 22 laiškas E. Volteriui, RMAA, f. 178, ap. 2, b. 272, 1.1- 2 . J. Sprogio 1888 01 01 laiškas E. Volteriui, ten pat, 1. 7. E. Volterio 1887 01 23 laiškas Ivanui Kornilovui, Rusijos nacionalinės bibliotekos rankraštynas (Peterburge), f. 377, b. 568,1. 3. Pasarga apie kningas, Vienybe lietuvniku, 1891 07 08, Nr. 27, p. 324; Pabalda, Raszliaviszka peržvalga, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, 1895 12 15, p. 189. Cit. iš Szernas [). Adomaitis], Audiatur et altera pars. Varpas, 1889, Nr. 8, p. 116.

247

2 4 8

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

lietuvių kalbos vartojimas cerkvėse turėjo būti laikomas politiniu nukrypimu. Juk išties stačiatikybės atskyrimas nuo rusų kalbos autokratinio režimo sąly­ gomis būtų buvęs pavojingas žaidimas. Lankstesnių rusifikacijos per cerkves metodų ieškojimas nutrūko visam laikui. Rūpintasi vien gerinti stačiatikių religinį ugdymą ir jį derinti su rusi­ nimu. Šiam reikalui pasikliauta ne tiek valdinėmis liaudies mokyklomis, kiek cerkvinėmis parapinėmis ir raštingumo mokyklomis, kurių vadovai būda­ vo vietos šventikai. Jose mokyta ne tiek elementaraus raštingumo, kiek cer­ kvinės kalbos, giedojimo ir stačiatikių religijos pagrindų. Šių mokyklų pro­ grama buvo privaloma ir katalikų vaikams, kuriuos į šias mokyklas varyta varu. Naujosiose stačiatikių parapijose jos buvo steigiamos net ir ten, kur jau veikė Švietimo ministerijos vadovaujamos liaudies mokyklos. 1888-1901 m. jos įsteigtos Bistryčioje, Čiudeniškėse, Geisiškėse, Šumske, daugumoje naujų Ašmenos ir Vileikos apskričių stačiatikių parapijų57.

Katalikų parapijų atsikūrimas Daugelis stačiatikių neofitų parapijų tirpte tirpo. Vieni parapijiečiai išsikė­ lė gyventi į Vilnių ir nelegaliai grįžo į katalikybę, kiti iš šventikų nusipirko pažymas, kad į stačiatikius neįrašyti. Ypač pasižymėjęs J. Streleckis, norėda­ mas gauti pinigų lėbavimui. Kiti parapijiečiai stačiatikybės kratėsi, nevykdy­ dami religinių pareigų. Antai 1884-1904 m. privalomos metinės išpažinties Paberžės ir Rudaminos parapijose ėjo tik 1-5% parapijiečių, Astravo, Bistryčios ir Šumsko - 56-82%58. Anot Rukainių valsčiaus raštininko, vietos cerkvėje per pamaldas kartais dalyvaudavęs tik jis ir cerkvės seniūnas. Vaikus tikybos mo­ kytis valstiečiai ir miestelėnai vedą ne pas šventiką, o pas Lavoriškių kleboną Juozapą Mironą. Jie netgi masiškai prisidėję prie savavališkos 1904 m. pavasarį per Rukainių miestelį iš Alšėnų į Aušros Vartus ėjusios katalikų procesijos ir drauge su visais giedoję lenkiškas giesmes. Tokie stačiatikiai jau esą prarasti59. Didelį smūgį naujosios stačiatikių parapijos patyrė po 1905 m. caro įsako dėl religinės tolerancijos. Gyventojai gavo teisę pasirinkti norimą konfesiją. Minėtose parapijose kilo tikra sumaištis, nes buvę katalikai bei jų palikuonys pasiryžo grįžti į savo senąjį tikėjimą ir atsiimti cerkvėmis paverstas bažny­ čias. Jau 1905 m. birželio mėnesį Astravo, Bistryčios, Šumsko stačiatikių pa­ 57-

И. И. Гошкевич, Виленская губерния. Полный список населенных мест со статистическими данными о каж­ дом поселении, Вильна, 1905, р. 24, 90, 218.

58.

Vilniaus gubernatoriaus A. Žemčiužnikovo 1884 05 18 raštas 1. Kachanovui, LVIA, f. 378, PS, 1884 m., b. 4 4 , 1.16 ; V. Pugavkos 1905 06 17 pranešimas Vilniaus gubernatoriui, ten pat, BS, 1905 m., b. 4 0 4 , 1. 47. Vilnaus generalgubernatoriaus kanceliarijos tarnautojo raportas generalgubernatoriui, be datos, ten pat, BS, 1904 m., b. 299,1. 63-64-

59.

KATALIKŲ

PARAPIJŲ

VERTIMAS STAČIATIKIŲ

PARAPIJOMIS

2 4 9

rapijose liko vos po 20-50 žmonių. Kilo grėsmė, kad jos visiškai iširs. Nedaug geresnė padėtis buvo ir kitur. Tarp at­ sisakiusių stačiatikybės taip pat daug buvo senųjų unitų60. Kaip rodo 31 len­ telės duomenys, atsikūrė dauguma bu­ vusių katalikų parapijų. J jas grįžo ir tie katalikai, kurie likvidavus šias parapi­ jas įstengė prisiglausti prie kaimyninių savo tikėjimo parapijų. Naująsias stačiatikių parapijas nuo galutinio sunykimo išgelbėjo po 1905 m. įsigalėjusi reakcija, bauginimai, - steng­ tasi bent fiktyviai priskaičiuoti dalį sta­ čiatikybę palikusių parapijiečių. Be to, baltarusiškose Ašmenos ir Vileikos pa­ rapijose stačiatikybė ir rusifikacija davė savo vaisių. Vilniaus apskrities naujųjų stačiatikių parapijų gyventojai buvo kovingiausi, jie nesibodėjo nė revoliucinių veiksmų se­ nosioms katalikų parapijoms atkurti ir Aušros Vartai, procesija Šv. Morkaus dieną, atvirukas, leid. savo bažnyčioms atgauti. Šie veiksmai D. Vizūnas, MAB (Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915, parengė derinosi prie aukščiausio revoliucijos pa­ D. Keršytė, LNM, 2005, p. 177}. kilimo spalio-gruodžio mėnesiais. Antai spalio 20 d. Rudaminos miestelyje prie savo buv. bažnyčios, paverstos kapų cerkve, susirinko apie 1000 žmonių, reikalavo ją grąžinti katalikams, grasino šventikui61. Šumskiečiai ėmė bruzdėti tuoj pat po caro įsako, nes siekė atkurti savo parapiją. Vietos šventikas juos baugino, kad tie stačiatikiai neofitai, kurie gavo žemės kaip „kolonistai“, perėję į katalikų tikėjimą gali jos netekti. 1905 m. pabaigoje Šumsko ir Rukainių valsčių valstiečiai sakėsi jau grį­ žę į katalikybę, todėl jiems priklauso ir buvusi jų pačių statyta Šumsko baž­ nyčia. Stačiatikių, kurių liko mažai, reikmes visiškai patenkinsią gretimos Ciudeniškių, Lošos ir Kenos cerkvės62. Astravo miestelėnai bei aplinkinių kaimų valstiečiai iš pradžių taikiai pra­ šė juos pripažinti katalikais, tačiau greit kilo religinių susidūrimų pavojus. Cerkvei ir šventiko namams saugoti buvo atsiųsti 107 pėstininkų pulko ka60. Из западно-русских епархий. Литовские епаркиальные ведомости, 1905 07 17, Nr. 28/29, Р- 256. 61. Stačiatikių Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupo Nikandro 1905 n 07 pranešimas, LVIA, f. 378, BS, 1905 m., b. 4 0 4 , 1.173. 62. Šių valstiečių 1905 12 16 prašymas Vilniaus generalgubernatoriui, ten pat, b. 4 17, 1.1.

250

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

R f S IF I K t'O T I

reiviai. Jie apsigyveno cerkvinėje parapinėje mokykloje. Po .kurio laiko padė­ čiai, kaip atrodė, aprimus, jie turėjo išvykti kitų užduočių vykdyti. Šventikas, apimtas panikos, kad po to katalikai nenugriautų cerkvės kupolo, neišmestų cerkvės inventoriaus ir jo paties neužmuštų, prašė generalgubernatoriaus ap­ saugai palikti nors 33 kareivius63. Paberžės parapijiečiai sujudo birželio mėnesį. Katalikai tuoj atkūrė savo parapiją ir iš lentų pasistatė laikiną bažnytėlę, norėjo iš cerkvės atgauti savo stebuklingą paveikslą. Stačiatikių arkivyskupas A. Frezės pareikalavo sudraus­ ti „kurstytojus“ kunigus ir nuraminti liaudį64. Šiam reikalui į Paberžę buvo atsiųsta 106 Ufos pėstininkų pulko pusė kuopos. Kai ji po kurio laiko gavo įsakymą persikelti į Švenčionis, vietinis šventikas, panašiai kaip jo konfratras Astrave, maldaute maldavo apsaugos, nes stačiatikiai (iš viso liko 50 žmonių) jaustųsi nesaugūs lenkų ir lietuvių apsuptyje. Pastarieji grasiną uždaryti cer­ kvę, išvaryti šventiką, rusų mokytojus, raštininkus ir policininkus65. Kova dėl cerkvėmis paverstų bažnyčių pasireiškė gana plačiai, vienur pasi­ tenkinta prašymais rusų administracijos pareigūnams, kitur panaudoti radi­ kalesni metodai. Antai Švenčionių apskrities Ažusvierio cerkvinės parapinės mokyklos sargas rado priklijuotą rusišką Ažusvierio bažnyčios išlaisvinimo komiteto atsišaukimą, raginantį žmones gausiai susirinkti, pareikšti šventiko boikotą ir atgauti cerkve paverstą katalikų filiją. Iš tikrųjų gruodžio 9 d. šiuo reikalu susirinko apie 200 valstiečių, tačiau juos išsklaidė iš anksto spėję at­ vykti policininkai bei 10 kareivių66. Apskritai visi katalikų prašymai atgauti atimtąsias bažnyčias buvo atme­ tami, teko statytis naujas. Ten, kur katalikai naujų pasistatyti neįstengė, neatsikūrė nė jų buvusios parapijos, pavyzdžiui, Dūkštose, Čiudeniškėse. Savo bažnyčias jie atgavo tik apie 1918 m., baigiantis vokiečių okupacijai67. Šiame stačiatikių ir katalikų konflikte negalima ignoruoti tokio tautinio veiksnio, kaip vadinamieji tuteišiai ir jų paprastoji kalba. Pati stačiatikių spau­ da pripažino, kad šių baltarusių katalikų rusifikacijos užmojai nedavė lauktų­ jų rezultatų, netgi atvirkščiai - paspartino jų lenkėjimą. Stačiatikiai neofitai cerkvėse vartojamų kalbų nesuprantą, jas laiką svetimomis, be to, katalikai esą raštingesni, turį maldaknyges68. 63.

,

Astraviečių 1905 11 10 prašymas Vilniaus apskrities 5-ojo skyriaus zemskiniam viršininkui, ten pat, b. 414, I. 2-7; Astravo šventiko Vladimiro Žebrovskio 1905 11 23 prašymas Vilniaus generalgubernatoriui A. Frezei, ten pat, 1. 8-9. 64. Arkivyskupo Nikandro 1905 06 13 raštas A. Frezei, ten pat, b. 405, 1. 4. 65. Paberžės šventiko Nikolajaus Malygino 1905 12 05 raštas A. Frezei, ten pat, b. 4 0 4 , 1. 210. 66. H. Vilniaus apygardos teismo prokuroro p. 1906 02 22 raštas Vilniaus teismo rūmų prokurorui, l.VIA, f. 446, ap. 1, b. 824,1.1. 67. B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, Chicago, III., 1986, t. 5, d. 2, žr. apie tas bažnyčias, kurios priklausė parapijoms, išvar­ dintoms 31 lentelėje. 68. Из западно-русских епархий, Литовские епархиальные ведомости, 1905 07 17, Nr. 28/29, Р- 257-

KATALIKŲ

PARAPIJŲ

VERTIM AS STAČIATIKIŲ

PARAPIJOMIS

Per I pasaulinį karą, kaip rodo klebonų pateikti duomenys, visos katalikų parapijos, kurios seniau buvo paverstos stačiatikiškomis, kalbėjo vien bal­ tarusių ir lenkų kalbomis. Tik Paberžės parapijoje vis dar liko 1910 lietuvių, arba 32,28% visų tikinčiųjų, Rudaminos ir Parudaminio parapijose - 100 lie­ tuvių (0,7%). Dūkštų parapija tuomet buvo padalinta Sudervės, Maišiagalos ir Kernavės parapijoms. Jose lietuvių nenurodyta, išimtis tik Maišiagalos pa­ rapija su 20 lietuvių69. Lietuviškai kalbančių ar dar šią kalbą mokančių dvikal­ bių ar trikalbių katalikų buvo kur kas daugiau, bet jų tautinį apsisprendimą reikšmingai lėmė aukštas lenkų tikėjimo prestižas70. Tačiau visoms atsikūrusioms katalikų parapijoms buvo bendra tai, kad jų bažnyčiose pridėtinės pamaldos vyko tik lenkų kalba. Tik viena iš dalies lietu­ viška Paberžės parapija nenorėjo sutikti, kad visos pridėtinės pamaldos būtų vien lenkų kalba. Tai žinodamas Vilniaus vyskupas E. Ropas klebonais (iš pradžių vadintais filijalistais) skyrė lietuviškai mokančius kunigus Vincentą Tiškūną, paskui - Adomą Zarembą, o po jo - Vincentą Vaitiekūną71. Šie trys kunigai sekmadieniais ir šventadieniais prieš sumą sakydavo lietuviškus pa­ mokslus, o po sumos - lenkiškus. Tačiau tuoj pat lietuvių kalbą siekė pašalinti bažnyčios komiteto nariai dvarininkai ir kiti bajorai. Komiteto pirmininkas Giedraičių dekanas Jonas Navickas, lietuvis, kilęs iš Raseinių apskrities, vys­ kupo patvirtintą pamokslų tvarką keisti atsisakė72. Parapija buvo sukiršinta ir suskaldyta į dvi stovyklas. Klebonas V. Tiškūnas, neįstengdamas jos nu­ raminti, rodos, savo noru pasiprašė atleidžiamas, jis gavo paskyrimą į atku­ riamą baltarusišką Lasko parapiją, kurioje lietuvių negyveno73. Nežinia, kurį kleboną liečia toks H. Turskos XX a. 4-ajame dešimtmetyje užrašytas paberžiečio pasakojimas: kai vietos kunigas ėmęs sakyti pamokslą lietuviškai, tai jį „iš sakyklos ištempė, surišo ir išvežė“74. 1910 m. pabaigoje Giedraičių dekanas vyskupijos administratoriui rašė, kad Paberžės lietuviai nori pamokslų savo kalba, bet jie galį būti grąžinti tik tuomet, kai parapijoje liausis neramumai75. Lietuviškų pamokslų laukta ilgai76 ir nebesulaukta. 69. 70.

Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašas vokiečių k., apie 1918 m., M AB, f. 44, b. 2 4 , 1.1- 14 . H. Turska rašo, kad paprasti Paberžės ir buv. Dūkštų parapijų žmonės, seniau kalbėję lietuviškai, dažniau perėmė lenkų nei paprastąją kalbą.

71.

V. Vaitiekūnas, gimęs 1873 06 21 Naniškių k., Pandėlio parapijoje, Žemaičių vyskupijoje, 1896 m. baigė V'ilniaus ku­ nigų seminariją. Į Paberžę buvo paskirtas 1907 08 10 .19 12 07 20 gavo dar ir Giedraičių vicedekano pareigas. Mokėjo lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas (V'. Tiškūno asmens byla, IV M , f. 694, ap. 3, b. 10 18 , 1. 4, 21, 23). Tulpė, Mūsų dvarininkų tolerancija, Vilniaus žinios, 1905 07 29, Nr. 183, p. 1; Bešalis, Paberžės parapija, Vilniaus žinios, 1906 04 n , Nr. 75. P- 4 V'. Tiškūnas, Gerbiamoji redakcija, Vilniaus žinios, 1907 01 02, Nr. 1, p. 4. H. Turska, min. veik., p. 27. Šio dekano J. Navicko 1910 12 12 raštas Vilniaus vyskupijos administratoriui K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 295i> i- 19 Paberžės parapijos aprašymas, Viltis, 1912 05 02, Nr. 51, p. 23; 05 03, Nr. 52, p. 2-3.

72. 73. 74. 75. 76.

251

Rusų kalba katalikų bažnyčiose 1866-1883 m.

Rašydami apie rusų kalbos įvedimą Vilniaus vyskupijos bažnyčiose ir katalikų apeigose siekiame išsiaiškinti, kaip formavosi skirtingi oficialiosios rusų visuo­ menės ir administracijos grupuočių planai „nukenksminti“ Katalikų Bažnyčią, kaip svetimą Rusijos ideologinei ir politinei sistemai instituciją, naudojant skirtingas taktines priemones. Norima parodyti, kaip įvairuojančios oficialių­ jų politinių sprendimų paieškos bei jų vykdymas nulėmė rusų administraci­ jos santykius su vyskupijos vadovais ir kaip reagavo žemutiniai dvasininkų sluoksniai bei paprasti katalikai. Svarbu taip pat nustatyti, kaip per šią akciją buvo traktuojamos skirtingos etnokultūrinės katalikų bendruomenės ir kiek nuo jų elgsenos priklausė oficialiųjų kalbinių inovacijų rezultatai. Kreipiamas dėmesys taip pat į Bažnyčios rusifikacijos taktikos sąsajas su platesne tautine vidaus politika Vakarų krašte ir Rusijos vyriausybės diplomatinių santykių su Šv. Sostu kaita. Apskritai siekiama išsiaiškinti šio paradokso prasmę: 1848 m. caras, o 1877 m. Romos kurija uždraudė rusų kalbą Rusijos imperijos katalikų bažnyčiose, bet pirmasis norėjo apsaugoti stačiatikius nuo katalikybės povei­ kio, o antroji - apsaugoti katalikus nuo stačiatikybės agresijos. XIX a. antrosios pusės Vilniaus vyskupijos vidaus padėtimi istorikai ligi šiol domėjosi gana mažai. Ilgą laiką vyravo pragmatinis istorinis ar tiesiog publicistinis Bažnyčios rusifikacijos eigos apibūdinimas. Pirmieji auto­ riai pasiskirstė į dvi priešingas grupes - rusų administracijos rusifikacinių veiksmų apologetų ir tradicinės lenkų kalbos Bažnyčioje gynėjų - taip pat savo srities apologetų. Pirmosios grupės autoriai - anuometinės rusų administracijos Vilniuje dalyviai Aleksejus Vladimirovas ir Aleksandras Žirkevičius. A. Vladimirovas Michailo Muravjovo laikais vadovavo kuriamai valdinei Vilniaus viešajai bibliotekai, A. Žirkevičius - pulkininkas, didelis M. Muravjovo atminimo įamžinimo šalininkas, vienas Muravjovo muziejaus Vilniuje (veikė nuo 1901 m.) rėmėjų.

RUS y

KAI.BA

КАТАНКУ

BAŽNYČIOSE

1866-1883

M.

A. Vladimirovo knyga Vakarų rusų bažnyčios išlenkinimo istorija' - tipiš­ kas ano meto oficialiosios istoriografijos veikalas, įrodinėjantis, kad reikia Šiaurės Vakarų kraštą, savo prigimtimi rusišką, išlaisvinti iš buv. politinės lenkų tautos tradicijų glėbio. Bažnyčios rusifikavimo sumanymus Vilniuje autorius aprašo kaip tiesioginis dalyvis, kitų nuomonių kritikas. Savo vai­ dmenį šioje akcijoje jis aiškiai sureikšmina, tačiau vertinga tai, kad jo istori­ joje panaudoti ir pirminiai šaltiniai. A. Žirkevičiaus veikalas kur kas stambesnis ir visų pirma skirtas katali­ kų kanauninko Ferdinando Senčikovskio biografijai12. F. Senčikovskis (18371907) buvo vienas svarbiausių rusų kalbos įvedimo buv. Minsko vyskupijo­ je vykdytojų 1869-1882 m. Jis su A. Žirkevičiumi susipažino per laiškus jau gyvendamas Omske, po 1885 m. A. Žirkevičius įgijo pastarojo pasitikėjimą, gavo iš jo atsiminimų ir įvairių dokumentų. Knygos tikslas, anot autoriaus, buvo parodyti F. Senčikovskio tragediją dėl „lenkų jėzuitų“ intrigų ir rusų politikos nepastovumo. Antrajai autorių grupei priskirtina gana daug 1872-1898 m. užsienyje išleistų knygų, iš kurių mums buvo vertingiausios rusų jėzuito kun. Josifo (Juzefo) Martinovo, lenkų teologijos magistro kun. Jano Pšybyševskio (Przybyszewski) bei pora anoniminių leidinių3. Nors jie daugiausia publi­ cistinio pobūdžio, tačiau daug dėmesio skiriama ir faktografijai - gyvento­ jų religinio bei tautinio pasiskirstymo statistikai (J. Martinovo), praktiniam Bažnyčios rusifikavimo paruošimui, publikuojami vertingi Šv. Sosto (1877 m. liepos 11 d.), vidaus reikalų ministro, Minsko gubernatoriaus dokumentai. Tačiau šių leidinių autoriai nekreipė dėmesio lenkų ir vietinių lietuvių, latvių, baltarusių, ukrainiečių kalbų vartojimui katalikų sielovadoje. Vien tik lenkų kalbos bažnyčioje konservavimas šių knygų autoriams atrodė patikimiausias visų katalikų konsolidavimo būdas iškilusios grėsmės akivaizdoje. Kaip rodo kur kas vėlesnė publicisto Zygmunto Nagrodzkio knyga4, lenkų kalbos pri­ oritetas Vilniaus krašto bei Vakarų Baltarusijos bažnyčiose liko aktualus ir pakitusiomis politinėmis sąlygomis po Pirmojo pasaulinio karo. 1. 2.

3.

4.

А. П. Владимиров, История располячения западно-русского костела, Москва, 1896, 2, 168 p., atspaudas iš 1896 m. Русское обозрение. А. В. Жиркевич, Из-за русского языка (Биография каноника Сенчиковского), Вильна, 1911, ч. i, X X X III, 669 р„ ч. 2, 685, LIX p. Tai leidinys iš serijos: Минская старина. Труды Минского церковного историко-археологичес­ кого комитета, вып. 3. I. Martinow, О języku rosyjskim w nabozenstwie kalolickiem, Kraków, 1889, 141 p. (I leidimas išėjo 1874 m. Lione prancūzų k.); J. Przybyszewski, lęzyk rosyjski w katolickim ryluale i w dodatkowem nabozenstwie (Czy mote byč wprowadzony język rosyjski do kosciotów katolickich na Litwie?), I.wów, 1897.182 p.; Litwa p od wzglfdem przešladowania w niej Rzymsko-katolickiego Košciola szczególniej w dyecezyi wilenskiej od roku 1863 do ¡872, Poznan, 1872,108 p.; К вопросу об обрусении католицизма в Западном крае, Краков, 1898, X X, 32 р. Z. Nagrodzki, Rola duchowienslwa katolickiego w godzinie prób i cierpien na terenach Litwy i Bialorusi (1863-1883), VVilno, 1935,149 p.

2

5

З

254

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

Pirmieji mums rūpimi profesionaliojo istorijos mokslo, darbai pasirodė tik XX a. 3-iajame dešimtmetyje. Visų pirma paminėtinas prancūzų jėzui­ to Adriano Boudou veikalas Šventasis Sostas ir Rusija. Jų diplomatiniai san­ tykiai XIX amžiuje5. Šiame leidinyje pateikta daug reikšmingos medžiagos iš Vatikano archyvų, plačiai nušviečiamas Romos kurijos vaidmuo saugant Bažnyčią nuo rusų civilinės administracijos ardomųjų veiksmų, apibūdina­ ma Vilniaus vyskupijos vadovų konformistinė laikysena, iškeltas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ryžtingas pasipriešinimas pridėtinių pamaldų, pamokslų ir apeigų rusifikacijai. ] šio laikotarpio istoriografiją įsiterpia ir minėtas P. Kubickio žinynas, ir Z. Olszamowskos-Skowronskos šaltinių publikacija. Sekdamas A. Boudou veikalu 1996 m. lenkų Bažnyčios istorikas Krzysztofas Lisas parašė studi­ ją Pijus IX ir Lenkija Sausio sukilimo laikotarpiu6, jos vieną poskyrį paskyrė rusų administracijos pastangoms Bažnyčioje lenkų kalbą pakeisti rusų kalba. K. Lisas taip pat naudojosi Vatikano archyvais, rėmėsi šaltinių publikacijomis, ano meto publicistika bei periodine spauda. Panašiai kaip A. Boudou apibū­ dindamas Vilniaus vyskupijos vadovus, pasipriešinimo Bažnyčios rusifikaci­ jai simboliu iškėlė Vilniaus miesto dekaną Stanislovą Petravičių (Piotrowicz). Tačiau K. Lisas daug dėmesio Bažnyčios vidaus padėčiai Vilniaus vyskupijoje neskyrė; iš dalies jį varžė ir tai, kad visiškai nepanaudojo Vilniaus ir Peterburgo archyvų. Šią spragą ėmėsi užpildyti kun. Marianas Radvanas (Radvvan), kuris gan plačiai, semdamasis medžiagos iš Rusijos valstybiniame istorijos archyve Peterburge saugomo Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių dvasinių reikalų departamento fondo, nušvietė rusų kalbos įvedimo buv. Minsko vyskupijos bažnyčiose metodus ir rezultatus, vienu kitu aspektu paliesdamas taip pat senosios Vilniaus vyskupijos ir Mogiliavo arkivyskupijos padėtį7. Pirmasis lietuvių istorikas, susidomėjęs mūsų nagrinėjama tema, buvo kun. Antanas Alekna. Jis M. Valančiaus biografinėje studijoje, ganėtinai pla­ čiai remdamasis Žemaičių (Telšių) kurijos kanceliarijos medžiaga, apibūdino šio vyskupo vaidmenį, kad iš karto būtų sužlugdyti civilinės administracijos veiksmai rusų kalbai vyskupijos bažnyčiose įvesti8. Rašydamas apie sumanymą surusinti Bažnyčią Darius Staliūnas savo straipsnyje9 dėmesį sutelkė, kaip jis sako, Rusijos politinio elito pastangoms 5. 6. 7. 8. 9.

A. Boudou, Le Saint Siège et la Russie. Leurs relations diplomatiques au X IX siècle. 1 . 1-2 ; Paris, 1922-1925, vertimas A. Boudou, Stolica Swiçta a Rosja, Stosunki dyplomatyczne miçdzy nimi w X IX stuleciu, Krakôw, 1.1-2 ,19 2 8 -19 30 . K. Lis, Pius X I a Polska w dobie powstania styczniowego, Lublin, 1996, p. 205-222. M. Radwan, Polityka wyznaniowa caratu na Bialorusi w XIX w. Implikacje duszpasterskie, Nasza przeszlošc, Lublin, 2001, t. 95, p. 215-239. A. Alekna, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, 1 leid., Klaipėda, [1923J, 2 leid., Čikaga, 1975, p. 232-238. D. Staliūnas, Kalba ar konfesija (Sumanymas įvesti rusų kalbą Vakarų krašto pridėtinėse katalikiškose pamaldose), Lietuvos istorijos metraštis, 1999 metai, Vilnius, 2000, p. 125-136.

RUSŲ

KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

1 8 6 6 18 8 3

M.

koreguoti imperijos vienybę užtikrinančius ideologinius prioritetus - vietoj stačiatikybės į pirmą vietą iškeliant rusų kalbą, t. y. „lingvistinio kataliky­ bės asimiliavimo“ strategiją. Jis panaudojo kai kurias konkrečiai Bažnyčios rusifikaciją liečiančias Vilniaus generalgubernatoriaus bei Kitatikių dvasinių reikalų departamento bylas ir priėjo prie ganėtinai netikėtos išvados, kad to „lingvistinio asimiliavimo“ pastangų iniciatyva visų pirma priklauso provin­ cinei rusų administracijai Vilniuje. Apžvelgtoji literatūra į mūsų keliamus klausimus atsako tik fragmentiš­ kai, kai kurie svarbūs teiginiai reikalauja didesnės argumentacijos, be to, dalis ankstesniųjų leidinių buvo aiškiai angažuoti buvusių politinių veiksnių.

Revizinė komisija ir jos siūlymai Tiesioginę rusų kalbos įvedimo Katalikų Bažnyčioje istoriją ligi šiol priimta pradėti nuo vyriausiojo Šiaurės Vakarų krašto viršininko (Vilniaus generalgu­ bernatoriaus) Konstantino Kaufmano valdymo, kai 1865 m. balandžio 17 d. jis šiame poste pakeitė Michailą Muravjovą ir Vilniuje sudarė Revizinę komisiją Šiaurės Vakarų krašto Romos katalikų dvasininkijos reikalams. 1866 m. sau­ sio 31 d. rašte savo ypatingų įpareigojimų valdininkui Aleksejui Storoženkai K. Kaufmanas nurodė šios komisijos sudėtį ir jos uždavinius. Patį Storoženką paskyrė komisijos pirmininku, o jos nariais - ypatingų įpareigojimų valdi­ ninkus Nikolajų Derevickį bei Aleksandrą Laptevą, savo, kaip Vilniaus karo apygardos kariuomenės vado, adjutantą štabo rotmistrą Vladimirą Samariną ir kanceliarijos valdytojo padėjėją Ivaną Nikotiną10. Taigi visi šios komisijos nariai buvo artimiausi Kaufmano administracijos pareigūnai. Tame pačiame rašte Kaufmanas nurodė ir šios komisijos uždavinius, mo­ tyvuotus buvusiu sukilimu, kuris „taip smarkiai sukrėtė čionykštį iš senų se­ novės rusišką kraštą, iš tiesų parodė, kad Romos katalikų dvasininkai suki­ lime vaidino svarbiausią apgailėtiną vaidmenį, todėl vyriausybė (pabraukta mūsų. - V. M.) buvo priversta imtis priemonių, kad ateityje jie būtų nukenks­ minti“. Vyriausybės priemonėms įgyvendinti komisija turinti nustatyti, kaip ir kiek sumažinti katalikų vienuolynų bei bažnyčių ir jų dvasininkų skaičių, kaip pastaruosius kontroliuoti bei izoliuoti (nuo visuomenės). Jis, Kaufmanas, vykdydamas caro 1864 m. liepos 7 d. paliepimą dėl lenkų kalbos uždraudimo visose šio krašto mokyklose, jau nurodęs, kad ir katalikų dvasinėse semina­ rijose visi dalykai būtų dėstomi vien rusiškai arba lotyniškai. Dabar komisija turinti paruošti sprendimą, kad lenkų kalba nebebūtų sakomi nė pamokslai. 10 .

M i n ė t a s K . K a u f m a n o r a š t a s , L V I A , f . 3 7 8 , B S , 18 6 6 m ., b . 1 3 4 0 , 1 .1- 3 .

255

256

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

Kuo siūloma pamoksluose pakeisti lenkų kalbą, neminima. Kaufmano už­ duotyje Revizinei komisijai nė žodžiu neužsimenama apie rusų kalbos įvedi­ mą pamoksluose ir apskritai katalikų pridėtinėse pamaldose, kuriose lotynų kalba nevartojama. Kaufmano nurodymai Revizinei komisijai visiškai atitiko tuos veiksmus, kurių rusų administracija po 1863 m. sukilimo papildomai ėmėsi lenkų kal­ bai iš švietimo ir viešojo visuomeninio gyvenimo pašalinti. Šiame kontekste prisimintinas ir 1865 m. rugsėjo 6 d. Kaufmano aplinkraštis dėl visiško lietu­ viškos spaudos lenkišku, t. y. tradiciniu lotynišku raidynu, uždraudimo, kurį motyvavo siekimu „grąžinti“ kraštą į stačiatikių tikėjimą ir „apsaugoti liau­ dies mases nuo polonizacijos“11. Antra vertus, katalikų vaikų tikybos moky­ mui mokyklose imti naudoti rusiški vadovėliai. Kaufmano kontaktai su Revizine komisija buvo nuolatiniai, nulemti ne tik jos funkcijų, bet ir biurokratinio darbo apskritai. Tad ir 1866 m. kovo 7 d. Revizinės komisijos nutarimas negalėjo būti Kaufmanui netikėtas. Jame sa­ koma: „Jau oficialiai atmestą lenkų kalbą Šiaurės vakarų krašte galutinai pa­ šalinti iš R[omos] katalikų pamaldų, taip pat iš maldaknygių ir pamokslų“, be to, pasiūlyta uždrausti pardavinėti lenkiškas maldaknyges, o tas, kurios yra knygynuose bei sandėliuose, nupirkti ir sunaikinti, nebeleisti jų spaus­ dinti ir įvežti iš kitur. Tinkamo turinio maldaknyges, taip pat Martyno Bialobrzeskio bei Andriejaus Filipeckio pamokslus išversti į rusų kalbą, vertimo reikalams prie Revizinės komisijos įsteigus tam tikrą skyrių, kuria­ me turėtų dalyvauti Vilniaus vyskupijos administratorius Petras Žilinskis, vienuolynų vizitatorius, Šv. Jono bažnyčios klebonas prelatas Antanas Nemekša ir vienas stačiatikių metropolito paskirtas šventikas. Nutarta šias rusiškas katalikiškas maldaknyges visur pardavinėti, be to, pasitelkus kuni­ gus, šventikus, karo komendantus, ispravnikus, nuovadų pristavus jas keisti į surenkamas iš žmonių senąsias lenkiškas maldaknyges. Minėtus rusiškus pamokslų leidinius kunigai turėsią įsigyti privalomai. Anot komisijos, rusų kalba galės būti spausdinami ir tinkami originalūs vietos kunigų pamokslai. Komisija nesutarė tik vienu klausimu - lenkų ar rusų kalba bažnyčiose leis­ tinos neliturginės giesmės ir maldos12. Šis nutarimas rodo, kad Kaufmanas pirminiais savo nurodymais komisi­ jos kompetencijos neapribojo, iškilus reikalui komisija galėjo svarstyti visus naujai keliamus Katalikų Bažnyčios suvaržymo klausimus. Prieš priimant šį nutarimą komisijos pirmininkas perskaitė pranešimą dėl lenkų kalbos pakei11. 12.

J. Matusas, Apie lotyniškų raidžių draudimą lietuviškiems spaudiniams, Athenaeum, 1933, t. 4, p. 21-24 (aplinkraščio publikacija). Komisijos 1866 03 07 posėdžio protokolas nr. 4, LV7 A, f. 378, BS, 1866 m., b. 2522, 1. 8-9.

RUSŲ KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

1866-1883

M.

timo rusų kalba katalikų pamaldose, maldaknygėse ir pamoksluose, pateikė du lenkiškų maldaknygių sąrašus - vieną, kuriame nurodytos tinkamos vers­ ti į rusų kalbą, kitą - kurias reikia sunaikinti kaip žalingas, atsinešė paro­ dyti ir pačias maldaknyges. Beje, komisijos narys V. Samarinas rusų kalbos įvedimui bažnyčioje prieštaravo. Jo manymu, uždraudus lenkų kalbą, turinti būti palikta tik liturginė lotynų kalba. Tačiau komisijos nutarimą nulėmė iš Kaufmano gautas Kijevo generalgubernatoriaus Aleksandro Bezano konfi­ dencialus raštas, kad reikia imtis ryžtingų priemonių lotyniškai-lenkiškai propagandai krašte nuslopinti, ir svarstytas Aleksejaus Vladimirovo memo­ randumas dėl Šiaurės Vakarų krašto katalikų pamaldų kalbos. Detaliai žinomas tik A. Vladimirovo siūlymas. Beje, jis save laikė ir vi­ sos akcijos dėl lenkų kalbos pakeitimo bažnyčioje rusų kalba iniciatoriumi. 1866 m. pradžioje jis tebuvo neetatinis Vilniaus švietimo apygardos mo­ kytojas, tačiau neretas svečias generalgubernatoriaus rūmuose. Kaip pats prisimena, 1866 m. sausio viduryje drauge su kitais 20 svečių dalyvavęs pi­ etuose pas Kaufmaną. Kai kilęs pokalbis apie Šumsko katalikų parapijos perėjimą į stačiatikybę, imta džiūgauti, kad greit katalikybė bus nublokšta už Nemuno, t. y. į Lenkijos Karalystę. Greita stačiatikybės pergale suabe­ jojęs vien A. Vladimirovas. Šitai girdėjęs ir įsiminęs Kaufmanas po keleto dienų į savo rūmus A. Vladimirovą pasikvietė atskirai ir paprašė abejones paaiškinti išsamiau. Jis, Vladimirovas, kėlęs mintį, kad liaudies prisiriši­ mas prie savo religijos esąs didelis, net buvę unitai (graikų katalikai) dar nepripratę prie stačiatikybės ir mieliau naudojasi katalikų kunigų patar­ navimais. Dėl to tiesioginis katalikų vertimas stačiatikiais esąs nepers­ pektyvus, ypač kai jie gyvena vyraujančioje katalikų terpėje. Po 5 dienų, sausio 26 d., A. Vladimirovas savo nuomonę Kaufmanui išdėstęs atskiru „Memorandumu apie Vakarų Rusijos Bažnyčios išlenkinimą pridėtinėse pa­ maldose ir pamoksluose įvedant vietoj lenkų kalbos rusų kalbą“. Kaufmanas pažadėjęs, kad memorandumui duos tolesnę eigą13. Matyt dėl to memoran­ dumas atsidūrė Revizinėje komisijoje, nors pats A. Vladimirovas jai niekad nepriklausė. Veikiausiai šis dar Kaufmano žodžiu paremtas memorandu­ mas išties nulėmė komisijos kovo 7 d. nutarimą, tačiau, kaip mums atro­ do, ne A. Vladimirovas paveikė Kaufmano pasirinkimą dėl rusų kalbos Bažnyčioje. Tokių svarbių dalykų ideologinio ir politinio įkvėpėjo reikia ieškoti kur kas reikšmingesnėse Rusijos valstybininkų sferose. Pats A. Vladimirovas prisimena, kad Kaufmanas jo memorandumo nuora­ šą pasiuntė rusų publicistui Michailui Katkovui, kuris tuomet redagavo labai 13.

A. BnaflHMiipoB, min. veik., p. i, 67-70.

2 5 7

2 58

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

politiškai įtakingą dienraštį Moskovskije vedomosti. Šis A. Yladimirovo suma­ nymą karštai palaikęs ir reiškęs pritarimą savo laikraštyje'4. Tačiau iš .tikrųjų įtaką padarė ne A. Vladimirovas M. Katkovui, o Katkovas - Vladimirovui. Bažnyčios išlenkinimo - depolonizacijos ir rusų kalbos įvedimo į katalikų pamaldas, pamokslus bei apeigas idėją Katkovas subrandino dar tuomet, kai Vilniuje tebebuvo M. Muravjovas. Antai 1864 m. vasario 8 d. Moskovskije ve­ domosti (Nr. 33) vedamajame rašė, kad Vakarų gubernijose stengiantis išskirti katalikybę ir lenkystę reikia mokyklose visus vaikus mokyti tikybos vien rusų kalba, o bažnyčiose pamokslai turi būti sakomi rusiškai, meldžiamasi iš ru­ siškų maldaknygių, - tuomet katalikai nebesijausią esą lenkai, jie nebegalėsią savęs nelaikyti rusais. Vakarų krašto stačiatikiams dėl to nebūsią jokio pavo­ jaus, nes ir dabar jie suprantą lenkiškai, bet į bažnyčias neiną melstis15. 1864 ir 1865 m. M. Katkovas dar keturiuose minėto laikraščio numeriuo­ se kartojo, kad rusų kalbos draudimas bažnyčiose tarnauja vietos gyven­ tojų polonizacijai ir trukdo „rusų tautos atgimimui“ Vakarų gubernijose. Norint sujungti rytų ir vakarų rusus į vieną politinę tautą, kalbančią bendra rusų kalba, esą būtina pašalinti visa tai, kas palaiko lenkų valstybės idėją. Iš karto „reikalauti religinės vienybės reikštų reikalauti neįmanomo dalyko“. Religinė vienybė - tai atskiras rūpestis, jo esą neverta sutapatinti su politi­ niu tautos suvienijimu16. 1866 metais tokių straipsnių jau buvo kur kas daugiau, anksčiau iškel­ ta Bažnyčios surusinimo idėja išplėtota su didesne argumentacija. Matyt, M. Katkovą stimuliavo du papildomi veiksniai: caro atsakymas į naujame­ tinius Vilniaus ir Kijevo generalgubernatorių pasveikinimus, nurodant im­ tis veiksmingų priemonių Vakarų kraštui surusinti17, ir žinios apie Vilniuje svarstomą klausimą dėl rusų kalbos įvedimo Bažnyčioje. M. Katkovui atrodė, kad šio krašto rusifikacijai svarbi valstiečių reforma, privalomas žemės išpir­ kimas, 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas dėl lenkų žemėvaldos apribojimo, net lenkiškų iškabų ir lenkų kalbos vartojimo viešose vietose uždraudimas. Šia proga M. Katkovas primena Prancūzijos pavyzdį, kur politinė prancūzų tauta absorbuoja visas etnokultūrines bendruomenes. Ir rusų tautai turi pri­ klausyti visi Imperijos valdiniai. Šį tikslą Vakarų krašte įgyvendinti, jo many­ mu, visų pirma trukdo lenkai. Anot jo, „lenkas ne etnografinis terminas, kaip, pavyzdžiui, čigonas, len­ kas yra politinis terminas“, ir šią frazę įvairiais variantais savo vedamuosiuose 14. 15. 16. 17.

Ten pat, p. 71. M. H. Катков, Собрание передовых статей Московских ведомостей, 1864 год, Москва, 1897, р. 92-93. Ten pat, р. 201 (Nr. 75); ...1865 год, Москва, 1897, р. 262 (Nr. 94), 448 (Nr. 158), 756-757 (Nr. 262). Ten pat, ...1866 год, М осква, 1897, p. 76 (Nr. 26).

RUSŲ

KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

1866-1883

M.

jis kartojo keletą kartų. Vakarų krašto surusinimas - tai ne lenkų arba kata­ likų išvarymas, bet „suteikimas kiekvienam lenkui galimybės tapti rusu“. Juk net garsios Vakarų krašto lenkų giminės genealogiškai esą ne mažiau rusiš­ kos, nei tikros rusų giminės. Geriausia priemonė - Bažnyčios išlenkinimas, tačiau jį reikia suprasti vien kaip rusų kalbos įvedimą. Vakarų krašte būtų pasijuokta, rašė M. Katkovas, jei lenkų kalbą būtų sumanyta pakeisti „ne iš­ dailinta literatūrine rusų kalba, o, pavyzdžiui, baltarusių tarme, kurią dar rei­ kia ištobulinti, ir kuriam tikslui to reikia?“ Ar ne tam, kad į Bažnyčią nebūtų įsileista rusų kalba ir ji būtų atitverta nuo „maskolių“ ? M. Katkovas tikėjosi, kad Vilniaus administracija šį darbą sėkmingai įveiks, nes ji jau pasižymėjusi Stačiatikių Bažnyčios ir rusų tautos išaukštinimu18. Atsakyti į klausimą, ar M. Katkovas rusų kalbai, kaip imperijos jungčiai, teikė didesnį prioritetą negu stačiatikybei, sunku, juolab kad argumentų reikėtų ieškoti ne vien Katalikų Bažnyčios surusinimo sumanymuose. Beje, ir pats M. Katkovas, rašydamas apie lenkų sukilimą, tvirtai laikėsi nuomo­ nės: „Rusų tautinė savimonė pilnai reiškiasi tik savo aukščiausiu simboliu laikydama Stačiatikių Bažnyčią. Svarbiausia jėga Vakarų krašte yra dvasi­ ninkija [...] Jokios mūsų reformos neduos naudos, jei šiai didžiajai jėgai liksime nerūpestingi“ 19. Grįžtant prie minėtųjų Vladimirovo, Kaufmano ir Katkovo santykių trikampio reikia pasakyti, kad A. Vladimirovas savo memorandumą rašė Katkovo vedamųjų paveiktas, o Kaufmanas A. Vladimirovo memorandumą atsiliepimui siuntė ne kokiam kitam įtakingam publicistui, o Katkovui, nes buvo skaitęs jo vedamuosius. Šiuo atveju ideologinės bei politinės minties judėjimo kryptis taps visiškai logiška. M. Katkovo adeptai Vilniuje rusų kalbos įtvirtinimą bažnyčioje telaikė tautiniu manevru oficialiam strateginiam stačiatikybės įtvirtinimui pasiekti. Antai A. Vladimirovas kitaip manantiems rusų administracijos pareigūnams įrodinėjo, jog lenkų kalbos išvarymas iš Bažnyčios sudarys sąlygas stačiatiky­ bei sėkmingai kovoti su pačia katalikybe20. Nors A. Vladimirovas tvirtina, kad Kaufmanas Katalikų Bažnyčios rusi­ fikavimo planui buvęs labai palankus, tačiau tuo reikia abejoti. Kariavimo praktikos išugdytas Kaufmano intelektas vargu ar galėjo prioritetą teikti ne atviroms represijoms, o naujoms politikos vingrybėms. Be to, pats būdamas 18. Ten pat, p. 77 (Nr. 26), 156 (Nr. 53), 172 (Nr. 60), 290-292 (Nr. 142), 295-297 (Nr. 144), 305-308 (Kr. 147). 19. Ten p a t,,.. 1863 год, Москва, 1897, p. 595 (Nr. 221). 20. А. П. Владимиров, min. veik., p. m . Jam buvęs malonus vieno lenkų dvasininko straipsnis Gazzetta d'Italia, kuriame tvirtinama, jog rusų kalbos įvedimas rusų ir lietuvių provincijų bažnyčiose reikš durų atlapojimą stačiatikybei (ten pat, p. 104).

259

26О

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

austrų kilmės jis bijojo, kad nebūtų įtartas nepalankumu stačiatikybei. Kaip rodo faktai, jis visais atvejais tęsė M. Muravjovo vykdytą smurtą ir šiam reikalui paveldėjo tinkamą civilinį ir karinį aparatą. Lyg atsiliepdamas į Revizinės komisijos nutarimą, dviem 1866 m. liepos 23 d. aplinkraščiais len­ kiškas knygas Šiaurės Vakarų krašte leido pardavinėti tik vienam knygynui Vilniuje, o smulkieji knygynai tegalėjo platinti tik lenkiškas maldaknyges. Apkaltinęs Vilniaus spaustuves, kad spausdina uždraustas lenkiškas ir žemai­ tiškas knygas, uždraudė visoms spaustuvėms turėti lenkiško šrifto21. Šiame krašte spausdinti lenkiškas knygas, tarp jų ir maldaknyges, neliko galimybės. Kaip Kaufmanas manė depolonizuoti Katalikų Bažnyčią, rodo visą jo valdy­ mo laikotarpį vykdyti veiksmai stačiatikiais versti ne tik atskirus asmenis ir šeimas, bet ir ištisas katalikų parapijas. Jis praktiškai vykdė planą, kad krašto katalikybės centras Vilnius būtų apsuptas stačiatikių parapijomis su jų didin­ gomis šventovėmis22. Kaip minėjome, dėl Bažnyčios depolonizacijos, įvedant rusų kalbą, Revizinės komisijos nuomonė nebuvo vienareikšmiška iš pat pradžių (pvz., V. Samarino), tačiau komisija buvo perdėm maža, kad diskusija būtų galėjusi išsiplėtoti. Pats Kaufmanas, matyt, kažkieno paakintas, kad komisiją sudaro vien jo įstaigos pareigūnai, 1866 m. gegužės mėnesį ją papildė dar šešiais nariais - Vilniaus Šv. Nikolajaus katedros protojerėjumi dekanu Viktoru Gomolickiu, gene­ rolu majoru Vasilijum Ratču, žurnalo Vestnik Zapadnoj Rossii redaktoriumi Ksenofontu Govorskiu, Vilniaus švietimo apygardos inspektoriumi Vasilijum Kulinu, Vilniaus berniukų gimnazijos direktorium Piotru Bezsonovu ir mer­ gaičių gimnazijos vyresniuoju mokytoju Pavelu Roščinu23. Tad jie atstovavo jau ir Stačiatikių Bažnyčiai bei Vilniaus švietimo apygardos žinybai. Greit komisijoje susidarė keturių narių - N. Derevickio, V. Samarino, V. Kulino ir P. Bezsonovo - opozicija. Jie komisijai svarstyti pateikė savo atskirus memorandumus, kurie šiek tiek vėliau Peterburge buvo išspausdin­ ti atskiru leidiniu24. Visus keturis autorius jungia bendra mintis - Katalikų Bažnyčią depolonizuoti būtina, nes ji skleidžia priešišką Rusijai politinę lenkų idėją, lenkina baltarusių valstiečius. Rusų kalbą bažnyčiose įvesti esą pavojin21. 22.

23. 24.

Minėti aplinkraščiai, LVIA, f. 380, ap, 101, b. 3753, 1. 50-53, b. 3884, 1. 47. E. Vilniaus gubernijos valdybos patarėjo 1905 06 17 raportas Vilniaus generalgubernatoriui, LVIA, f. 378, BS, 1905 m., b. 404. 1. 45 - 46 . Iš viso katalikų bažnyčių ir koplyčių buvo panaikinta Vilniaus vyskupijoje 1861-1865 m. - 22,1866-1870 m . - 89, 1871-1901 m. - 5, Minsko vyskupijoje - atitinkamais metais 13,53 ir 10, M ogiliavo arkivyskupijoje - 4. 42 ir 7, Žem ai­ čių vyskupijoje - tik 1, o ir 1 (M. Radwan, min. veik., p. 213). Revizinės komisijos 1866 05 28 posėdžio protokolas, LVIA, f. 378, BS, 1866 m., b. 2522, 1. 23. О введении русского я з ы к а в римско-католическое богослужение, С. Петербург, 1867? Šio spaudinio Vilniaus bibliotekose nepavyko rasti, bet jo turinys išsamiai su plačiomis citatomis išdėstytas šiuose leidiniuose: А. Г1. Вла­ димиров, min. veik., p. 75-84 ir О допущении русского языка в иноверческое богослужение, Русский вестник, изд. М. Катковым, 1867, сентябрь, р. 325-381.

R U S Ų

K A L B A

K A T A L I K Ų

B A Ž N Y Č I O S E

1 8 6 6 - 1 8 8 3

M.

ga, nes padidės katalikybės trauka stačiatikiams, ypač neofitams (beje, jų prie naujojo tikėjimo rusų administracija nepajėgė pririšti net padedant policijai ir kariuomenei). Bažnyčioje turinti likti vien lotynų kalba. Anot P. Bezsonovo, rusų kalba katalikams tegali ateiti per krašto surusinimą ir sustačiatikinimą. V. Kulinas manė, kad visą administracijos energiją reikia skirti stačiatikybei platinti, tuomet stačiatikybės triumfo teksią laukti tik penketą metų. Negalime pamiršti ir K. Govorskio, kurio komisijos svarstyto memorandumo pavadi­ nimas „Priemonės Romos katalikybei Vakarų Rusijoje panaikinti“ rodo gi­ miningas anksčiau minėtajam ketvertui mintis25. Kitaip sakant, ši komisijos narių grupė nesugalvojo nieko naujo - ji pritarė jau realizuojamai konfesinei politikai, geriausiu atveju - ieškojo būdų, kaip sklandžiau ir sparčiau sulaukti jos rezultatų. Pasirodo, kad ir minėtoji grupė tebuvo įtakingesnių globėjų bei ideolo­ gų marionetė. Iš jų gerai žinome Peterburgo stačiatikių dvasinės akademijos profesorių Michailą Kojalovičių ir vieną svarbiausių slavofilų vadovų publi­ cistą Ivaną Aksakovą. Beje, Vilniaus švietimo apygardos vadovybėje tuomet slavofilų pasekėjų buvo apsčiai (pvz., V. Kulinas, P. Bezsonovas). Minėtoji grupė M. Kojalovičių į Vilnių pasikvietė specialiai, visai 1866 m. vasarai. Jis asmeniškai vizitavo aukštus Vilniaus pareigūnus, rašė straipsnius vietos oficialiam laikraščiui Vilenskij Vestnik, ir visur teigė, kad Katalikų Bažnyčios rusifikacija sukelsianti ir katalikų, ir stačiatikių sąmyšį, o iš to tu­ rėsią naudos vien kunigai ir lenkų ponai. M. Kojalovičius tematė tradicinį katalikų vertimo stačiatikiais būdą. Matyt, M. Kojalovičiaus pastangomis Peterburge buvo išspausdinti ir tie keturi memorandumai. Žalingiausiu opo­ nentu dėl Bažnyčios rusifikacijos A. Vladimirovas laiko I. Aksakovą26. I. Aksakovo nuomone, Vakarų gubernijose pagrindinis tautybės determinantas yra religija. Jei į katalikų pamaldas būtų įvesta rusų kalba, tai vyriau­ sybei tektų pripažinti, jog katalikai taip pat gali būti rusais, taigi ir valstybės administracijos valdininkais27. Šias savo pažiūras I. Aksakovas propagavo slavofilų laikraštyje Moskva. Juolab kad stačiatikybę svarbiausiu rusų tautiš­ kumo požymiu laikė ir pats caras28. 25. 26. 27. 28.

Revizinės komisijos 1866 07 28 posėdž.io protokolas, LVIA, f. 378, BS, 1866 m., b. 2522, 1. 52. A. U. Владимиров, min. veik., p. 71, 86, 95. D. Staliūnas, min. veik., p. 133. Šias I. Aksakovo mintis 1). Staliūnas dėsto, išanalizavęs jo raštus Šiaurės vakarų krašto lenkų klausimu. 1867 06 13 Aleksandras II, lankydamasis Vilniuje, iš generalgubernatoriaus rūmų išėjo į aikštę, kurioje buvo susi­ rinkę daug administracijos sukviestų valstiečių, pašaukė stačiatikius neofitus ir jiems tarė: „Labai džiaugiuosi jus matydamas stačiatikiais. Esu įsitikinęs, kad jūs į senąjį šio krašto tikėjimą perėjote iš įsitikinimo ir nuoširdžiai; žinokite, kad jau tepusiems stačiatikiais aš jokiu būdu neleisiu ir drausiu grįžti į katalikybę. Ar girdite? Kartoju: aš džiaugiuosi jus matydamas stačiatikiais“ (C. C. Татищев, Император Александр II. Его жизнь и царствование, 2-ое изд., С. Петербург, 1911, т. 2, р. 22).

26l

262

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

Vis dėlto į vidaus diskusijas įklimpusi Revizinė komisija, tnatyt, didelio pasi­ tikėjimo nekėlė ne tik Kaufmanui, bet ir jo įpėdiniui grafui Eduardui Baranovui (pareigas perėmė nuo 1866 m. spalio 9 d.). Tai, jog caras Aleksandras I I 1866 m. lapkričio 22 d. įsaku nutraukė konkordatą su Šv. Sostu, Baranovas suprato taip, kad Šiaurės Vakarų krašto katalikai palikti jo valiai. 1867 m. vasarą, bū­ damas Peterburge, Baranovas aplankė užsienio reikalų kanclerį Aleksandrą Gorčiakovą, kalbėjosi apie konkordato nutraukimo svarbą, tikėjosi, kad šitai privers katalikų dvasininkus laikytis politinės atsakomybės. Baranovas pra­ šė Gorčiakovą, artimą imperatoriui pareigūną, nurodyti, kaip Vakarų krašto administracija dėl to turi toliau veikti29. N. Derevickis, kaip Laikinojo Vilniaus karo apygardos lauko auditoriato narys, savo keletu memorandumų apie kata­ likų dvasininkų vaidmenį 1863 m. sukilime provokavo valdžios įstaigas imtis veiksmingesnių priemonių prieš Katalikų Bažnyčią apskritai30. Tiesa, E. Baranovas, kažko tikėdamasis iš vidaus reikalų ministro, 1867 m. rugpjūčio 22 d. jį pirmą kartą informavo, kad Vilniuje veikia Revizinė komi­ sija. Tačiau ministras Piotras Valujevas į tai nereagavo. Komisija susidomėjo tik naujas ministras Aleksandras Timaševas, skaitydamas senus pranešimus iš Vilniaus. 1868 m. balandžio 15 d. jis paprašė tuometinį Vilniaus generalgu­ bernatorių Aleksandrą Potapovą (pareigas ėjo nuo 1868 m. kovo 2 d.) duoti apie šią komisiją išsamesnių duomenų. A. Potapovas atsakė, kad komisija darbą baigė, ir nusiuntė jos memorandumą su priimtais nutarimais31. Šiame memorandume visas dėmesys sutelktas į tai, kaip reikia Katalikų Bažnyčią Šiaurės Vakarų krašte paimti civilinės administracijos kontrolėn. Svar­ biausia kliūtimi laikoma Bažnyčios sąsaja su istorine politine tauta, su dabartine „svetima aukštutinių klasių tautybe“. Esą visos buvusios Lenkijos įstaigos krašte jau panaikintos, išskyrus vieną - Bažnyčią. Krašto vienybei su Rusija sustiprinti reikią katalikams vietoj lenkų kalbos įvesti rusų kalbą, ir tuo katalikybė būsianti atskirta nuo lenkystės, ¡vedant rusų kalbą susidarysianti galimybė per civilinės kontrolės sietą perkošti visas katalikų maldas, himnus ir visa tai, „kas turi propa­ gandinį pobūdį“. „Pagaliau rusų kalbos įvedimas Bažnyčioje, - rašoma memo­ randume, - žada didelę naudą stačiatikybei. Tai sustiprins rusų tautą ir paruoš jos triumfą, taip pat sustiprins stačiatikybę ir palengvins jos sėkmę [...] Suartėję su rusų kalba vietos katalikai suartės ir su stačiatikybe [...] ¡veikus lenkystę bus lengvai pasiekiamas ir religinis šio krašto susiliejimas su visa Rusija“. 29. 30. 31.

A. Baranovo 1867 07 12 raštas A. Gorčiakovui, LVIA, f. 378, PS, 1867 m., b. 603. i. 3-6. N. Derevickio 196510 23 - 1867 10 14 memorandumai, ten pat, 1. 7-40, 65-127. A. Timaševo raštas ir A. Potapovo 1868 04 24 atsakymas su Revizinės komisijos memorandumu, LVIA, f. 378, BS, 1866 m., b. 134 0 ,1. 67-112. A. Potapovo nurodymu Revizinė komisija buvo likviduota 1868 06 01, jos bylos perduotos Vilniaus generalgu­ bernatoriaus kanceliarijos bendrajam skyriui (A. Storoženkos 1868 06 23 raštas A. Potapovui, ten pat, 1.114 ).

RUSŲ

K A L B A

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

1866-1883

M

Memorandumas taip pat nenutylėjo ir opozicinės nuomonės. Įvedus rusų kalbą, katalikybė neteksianti užsienio religijos statuso, gausianti sąlygas plisti, ypač tarp baltarusių, be to, trukdysianti stačiatikybės pergalei šiame krašte. Memorandume šios abi nuomonės išdėstytos taip, kad jos visiškai neprieš­ tarauja žinomai 1832 m. Sergejaus Uvarovo oficialiojo tautiškumo teorijai.

Caro paliepimas dėl rusų kalbos leidimo katalikų religijos reikalams Kuri revizinės komisijos nuomonė gaus vietos civilinės administracijos ir vyriausybės pritarimą, visų pirma priklausė nuo bendrosios vidaus poli­ tikos „lenkų klausimu“ pokyčių. Vyriausybė matė būtinybę baigti Šiaurės Vakarų krašto pacifikaciją ir normalizuoti visuomeninį bei ekonominį gy­ venimą. Dar 1867 m. gegužės 17 d. caras, traukiniu važiuodamas per Virbalį, Virbalio stotyje E. Baranovui nurodė nutraukti bylas dėl buvusio sukilimo. 1874 m. caro paliepimu atsisakyta tolesnio seniau kaltinamaisiais patrauktų dvarininkų žemės konfiskavimo. 1867 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais pa­ naikintas karo teismas, vadinamas Laikinuoju Vilniaus karo apygardos lauko auditoriatu. 1867-1870 m. viena po kitos iš Vilniaus generalgubernatoriaus pavaldumo išimtos Vitebsko, Mogiliavo ir Minsko gubernijos. 1868-1872 m. laipsniškai panaikintas karo stovis Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose. Reikia prisiminti, kad 1867-1868 m. Rusiją sukrėtė baisus badas. Caras vietoj vidaus reikalų ministro R Valujevo, kuris nesiėmęs priemonių kovai su badu, 1868 m. kovo 9 d. paskyrė ribotų buržuazinių reformų šalininką A. Timaševą, kuris, kaip manė, sugebės vidaus padėtį pataisyti. Norint apraminti badaujančius Vilniaus generalgubernijos gyventojus, audringas naujų cerkvių statybos ir jų pertvarkymo iš bažnyčių bumas buvo pristabdytas32. A. Potapovas, anot Sergejaus Rimskio, nebuvo puolamosios stačiatikių politikos šalininkas ir „apramindavo tuos valdininkus ir dvasinin­ kus, kurie manė veikti kaip ir seniau“33. Tarp A. Potapovo ir A. Timaševo užsimezgė harmoningi santykiai ir dėl Bažnyčios rusifikavimo. A. Timaševas, gavęs iš A. Potapovo siūlymus rusų kalbai Katalikų Bažnyčioje įvesti, dėl formalumo atsiklausė Peterburgo Romos katalikų dvasinės kolegijos nuomonės, tačiau ši iš principo atsakė neigiamai, nes tai esą paties popiežiaus dispozicijoje, be to, ši naujovė sukel­ 32.

33.

Iš viso 1864-1868 m. Vilniaus gubernijoje buvo pastatyta naujų cerkvių 45, suremontuota senų - 5, perdirbta iš baž­ nyčių - 24, Gardino gubernijoje atitinkamai - 29,22 ir 9, Minsko - 69,47.27 ir Kauno - 22.18 ir 6 (M, Radwan, min. veik., p. 207). C. В. Римский. Конфессиональная политика России в Западном крае и Прибалтике X IX столетия, Вопросы истории, 1998, № з, р. 38.

2

бЗ

264

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

tų tikinčiųjų susirūpinimą dėl Bažnyčios neliečiamumo34., Panašų klausimą gavęs stačiatikių Švč. Sinodo oberprokuroras rusiškoms katalikų pamaldoms neprieštaravo35. Šie skirtingi atsakymai A. Timaševą suglumino, jis vėl klausė A: Potapovo nuomonės, bet šis išsisuko, primindamas, kad kitatikių konfesijų reikalai priklauso ministerijos dispozicijai. Kai ši delsė, A. Potapovas kėlė aliarmą, kad reikia skubiai įvesti bažnyčiose rusiškas maldas už carą bei jo giminę ir ruošti naują katalikų apeigyną (Rituale Sacramentorum), kuriame lenkų kalba būtų pakeista rusų kalba. Jis prašė pasirūpinti, kad caras Aleksandras II panaikintų atitinkamą Mikalojaus I draudimą36. Mat kai 1848 m. Selskoje Selo katalikų parapijos klebonas dominikonas Boguslavas Onichimovskis kada ne kada ėmė sakyti pamokslus rusiškai, stačiatikiai, bijodami kataliky­ bės patrauklumo, išsirūpino, kad vidaus reikalų ministras Levas Perovskis šitai praneštų carui. Pastarasis rusiškus katalikų pamokslus uždraudė, leido juos sakyti tik užsienio kalbomis37. Po to laikytasi taisyklės, kad rusų kalba bažnyčiose nebūtų toleruojama visais atvejais. Tik 1869 m. lapkričio pabaigoje A. Timaševas galutinai apsisprendė padaryti pranešimą carui, kad A. Potapovas kelia klausimą dėl lenkų kal­ bos katalikų bažnyčiose pakeitimo rusų kalba ir dėl atitinkamo 1848 m. Mikalojaus I paliepimo panaikinimo. Pats ministras šį siūlymą prašė pri­ taikyti ir kitoms kitatikių konfesijoms, jį, kaip liečiantį stačiatikybės rei­ kalus, pavadino labai svarbiu politiškai. Drauge su šiuo siūlymu ministras prašė carą sudaryti Specialų komitetą (Osobyj komitet) galutiniam siū­ lymui pateikti. Caras nurodė paskirti pirmininku patį Ministrų komite­ to pirmininką kunigaikštį Pavelą Gagariną, nariais - A. Timaševą, caro kanceliarijos III skyriaus vyriausiąjį viršininką ir žandarų šefą grafą Piotrą Šuvalovą, Švč. Sinodo oberprokurorą liaudies švietimo ministrą grafą Dmitrijų Tolstojų, caro kanceliarijos II skyriaus vyriausiąjį valdytoją kuni­ gaikštį Sergejų Urusovą, A. Potapovą bei Kijevo (Pietų Vakarų krašto) ge­ neralgubernatorių Aleksandrą Dundukovą-Barsukovą ir Kitatikių dvasi­ nių reikalų departamento direktorių grafą Emanuelį Siversą38. Carui buvo įprasta, kad keliant svarbius klausimus buvo sudaromi kompetentingi pa­ ruošiamieji komitetai (prisiminkime, pavyzdžiui, baudžiavos panaikinimo svarstymus). 34. 35. 36. 37. 38.

Romos katalikų dvasinės kolegijos 1868 06 07 raštas A. Timaševui, LVIA, f. 378, BS, 1867 m., b. 137 2, 1.17 -18 . D. Staliūnas, min. veik., p. 135. A. Potapovo 1869 07 29 raštas A. Timaševui, LVIA, i. 378, BS, 1865 m., b. 1423 b, 1. 42. Apie šį caro paliepimą L. Perovskis 1848 06 15 pranešė Romos katalikų dvasinei kolegijai. A. Timaševo 1869 09 30 pranešimas A. Potapovui, LVIA, f. 378, BS, 1867 m., b. 137 2, 1. 93. Pavardės, išskyrus P. Gagarino, pranešime nenurodytos, jos nustatytos iš atitinkamų žinynų.

RUSŲ

KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

l 8 6 6 - l 8 8 3 M.

Ką šis komitetas konkrečiai turėjo veikti, matyti iš minėtojo A. Timaševo siūlymo carui, - būtent spręsti, ar rusų kalbos įvedimas taikomas tik Katalikų Bažnyčiai, ar šią kalbą bei cerkvinę slavų kalbą leisti vartoti ir kitoms nestačiatikių konfesijoms, ir ar reikia panaikinti 1848 m. caro paliepimą'9. A. Potapovas į komiteto posėdžius buvo pakviestas du kartus - 1869 m. gruodžio 14 d. (sekmadienį) ir 16 d. (antradienį). Matyt, tiek tų posėdžių te­ buvo iš viso. Posėdžiai vyko pirmininko P. Gagarino darbovietėje - Ministrų komiteto rūmuose40. Ar visi komiteto nariai sutarė, ar dar ginčijosi, kaip, pa­ vyzdžiui, ir Vilniaus Revizinėje komisijoje, duomenų neradome, tačiau galu­ tinė jų nuomonė turėjo būti tokia pat, kaip ir jų paruoštasis caro paliepimas. Savotiškai simboliška, kad šiam paliepimui caras rado laiko ką tik grįžęs iš stačiatikių Kalėdų pamaldų, būtent 1869 m. gruodžio 25 d. Pirminės, vadinasi, autentiškos informacijos apie šį caro paliepimą šal­ tinis tebuvo vienas - vidaus reikalų ministras. Jo viešas pranešimas eili­ niams dvasininkams ir visuomenei skyrėsi nuo slapto pranešimo, pavyzdžiui, A. Potapovui. Katalikų dvasininkams siuntinėjamas pranešimas, kurį jie tu­ rėjo skelbti tikintiesiems, gana trumpas, su tokiais atvejais įprastu „prologu“, kad tai, kas liepiama, kyla iš imperatoriaus tėviško rūpesčio visų valdinių, nepriklausomai nuo jų tikybos, gerove. Tad tie valdiniai, kurie savo gimtąja kalba laiko rusų kalbą arba kurią nors jos tarmę, gauna teisę savo tikybos reikalams vartoti šią kalbą. Dėl katalikų pasakyta atskirai, kad jų bažnyčiose lieka liturginė lotynų kalba, o rusų kalbos „leidimas liečia tik papildomas pa­ maldas, kurioms vietoj lotynų kalbos jau vartojamos kitos kalbos bei tarmės, kaip antai: vokiečių, prancūzų, lenkų, latvių ir kt.“4'. Pranešime A. Potapovui A. Timaševas, nurodęs caro paliepimo datą, iš karto informuoja, kad valdovas panaikino 1848 m. Mikalojaus I draudimą kitatikių bažnyčiose sakyti pamokslus rusų kalba ir apskritai ją vartoti reli­ gijos reikalams. Toliau jis pabrėžia, kad šitai nereiškia privalomo rusų kalbos įvedimo. Lygiai taip pat, kaip viešame pranešime, sakoma, jog katalikai rusų kalbą gali įsivesti ne vietoj liturginės lotynų kalbos, o vietoj pridėtinėse pa­ maldose dabar vartojamų kalbų. Toliau šiame A. Timaševo pranešime vėl ra­ šoma tai, ko visiškai nėra viešajame pranešime, būtent: „Jo Didenybė teikėsi Vidaus reikalų ministeriją įpareigoti toliau plėtoti (mūsų pabraukta. - V. M.) ir taikyti šį leidimą, atsižvelgiant į tikras gyventojų reikmes įvairiose valsty­ bės dalyse ir į vietos sąlygas“. Nurodoma, kad apie šį leidimą reikia pranešti 39. 40. 41.

A. Timaševo pranešimas carui (nuorašas, be dalos) „Apie Specialiame komitete svarstytiną klausimą dėl rusų kalbos vartojimo kitatikių pamaldose“, ten pat, 1. 94-99A. Timaševo 1869 12 10 ir 15 d. raštai A. Potapovui, ten pat, 1. 106,107. „Aukščiausiasis 1869 m. gruodžio 25 d. leidimas“ (litografuotas), ten pat, 1.453.

2 6 5

2 66

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

tiems Vakarų krašto dvasininkams, „kurie jau pageidauja rųsų kalbos, ir tose vietovėse, kurias laikysite tam tinkamas, kad nebūtų aplenkti rusiškai ar rusų kalbos tarmėmis kalbantys gyventojai“. Drauge liepiama per civilinę admi­ nistraciją rinkti duomenis, kur dauguma parapijiečių nori bažnyčiose įvesti rusų kalbą, ir apie tai pranešti ministerijai42. Caro paliepime, kurį perdavė A. Timaševas, nėra dviejų dalykų, dėl ku­ rių dvejus metus „vargo“ Revizinė komisija, būtent: Bažnyčios išlenkinimo - depolonizacijos ir privalomo rusų kalbos įvedimo joje. Už šį trūkumą A. Vladimirovas kaltina E. Siversą, kuris prastūmęs tokią laisvą paliepimo taikymo tvarką. Mat kunigai, paveikdami parapijiečius, galėję diktuoti savo priešišką valią. Tuo Vilniaus ir Peterburgo pozicijos dėl rusų kalbos varto­ jimo Bažnyčioje ryškiai išsiskyrę43. Iš tikrųjų A. Potapovas, nors ir dalyva­ vęs Specialiajame komitete, atrodo, kažkodėl laukė kitokio caro paliepimo. Matyt, dėl to jam rūpėjo tiksliai žinoti, koks buvo A. Timaševo pristatomojo pranešimo carui turinys, inspiravęs minėtąjį paliepimą. A. Potapovas prašė E. Siversą atsiųsti šio pranešimo nuorašą44, tačiau jo negavo. Kuo šio caro paliepimo turinio „švelnumas“ paaiškintinas? Visų pirma, kaip jau minėjome, vidaus padėtimi, einant į pabaigą brutaliai Vakarų krašto pacifikacijai po 1863 m. sukilimo, ir bado išvargintos šalies padėtimi. Antra vertus, jau vyko neoficialios derybos su Šv. Sostu dėl santykių atkūrimo. Tačiau, kaip minėjome, A. Timaševas tvirtino, jog caras šį savo paliepimą mi­ nisterijai nurodė toliau plėtoti ir taikyti pagal vietos sąlygas. Tuo A. Potapovas ir jo Vilniaus administracija turėjo likti patenkinta. Iš pradžių ji svarbiausią dėmesį sutelkė paieškoms kunigų, kurie karjeristiniais išskaičiavimais savo bažnyčioje norėtų rusų kalbos, ir parapijiečių baltarusių, kurie reikalautų iš savo bažnyčios pašalinti lenkų kalbą. A. Potapovas 1870 m. vasario 12 d. išleido slaptą aplinkraštį keturiems pavaldiems gubernatoriams, kuriame, išdėstęs caro paliepimo turinį, nurodė, kaip tokius prašymus dėl rusų kalbos įvedimo rinkti45. Gubernatoriai vėlgi analogiškais aplinkraščiais informavo apskričių ispravnikus ir taikos tarpininkus, Vilniaus ir Kauno gu­ bernatoriai atskirais raštais - Vilniaus vyskupijos administratorių P. Žilinskį ir Žemaičių vyskupą M. Valančių. A. Timaševas caro paliepimą taip pat perdavė Romos katalikų dvasi­ nei kolegijai, siūlydamas jį savo linija pranešti vyskupijų vadovams. Čia 42. 43. 44. 45.

A. Timaševo ir Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriaus E. Siverso 1870 01 31 raštas A. Potapovui, ten pat, 1.10 8 -110 . A. II. Владимиров, min. veik., p. 129. A. Potapovo 1870 02 14 raštas E. Siversui, LVIA, f. 378, BS, 1867 m., 1. 137 2. 1.113. Minėtas aplinkraštis Vilniaus, Gardino, Kauno ir Minsko gubernatoriams, ten pat, 1. 114-115.

RU S y

KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

1866-1883

M

A. Timaševas vėl pateikė naujų paliepimo aiškinimo aspektų. Paliepimą, jei „jis atitiks parapijiečių norus ir reikmes“, konkrečiai turinti realizuoti pati vyskupijos vadovybė arba atsižvelgdama j parapijų dvasininkų prašymus, bet su sąlyga, kad kiekvienu atveju būtų pranešta ministerijai galutiniam leidimui gauti46. Kolegija savo įsaku P. Žilinskiui nurodė caro paliepimą praktiškai taiky­ ti ten, „kur jis atitinka parapijiečių reikmes ir pageidavimus“47. Žilinskis ir Vilniaus vyskupijos konsistorija apie tai savo aplinkraščiu paskelbė visiems dekanams, o dekanai - bažnyčių administratoriams ir filijalistams. Vis dėlto formaliai šis caro paliepimas įstatymo galios neturėjo, nes jis nebuvo įtrauktas į oficialius įstatymų rinkinius. Taip pat buvo ir su lietuvių spaudos draudimu ir atitinkamu 1866 m. sausio 30 d. paliepimu, tačiau au­ tokratinėje imperijoje šitai nekliudė spaudos draudimą vykdyti, kaltininkus baudžiant piniginėmis pabaudomis, areštu, kalėjimu ir ištrėmimu. Juolab kad represijoms taikyti užteko vidaus reikalų ministro, generalgubernatoriaus ir gubernatorių aplinkraščių.

Bandymas skirstyti parapijas pagal parapijiečių kalbą 1869 m. caro paliepimas dėl teisės rusų kalba ir jos tarmėmis kalbantiems katalikams savo parapijų bažnyčiose įsivesti rusų kalbą pirmą kartą Vilniaus vyskupijos vadovybei iškėlė reikalą suskirstyti pavaldžias parapijas pagal pa­ rapijiečių daugumos vartojamą gimtąją kalbą. Skirstymą lėmė siekimas dalį parapijų apsaugoti nuo rusų kalbos invazijos Bažnyčioje. Kaip žinome, iš seno Vilniaus vyskupijos bažnyčiose buvo plačiai arba net visiškai įsigalėjusi Abiejų Tautų Respublikos luominio elito viešoji lenkų kalba. Ligi minėtojo caro paliepimo nei Vilniaus vyskupijos, nei vi­ sos katalikų metropolijos vadovai į parapijų valstiečių, t. y. demokratinės daugumos kalbą, jokio esminio dėmesio nekreipė. Šitai lėmė socialinis (ir kultūrinis) dvasininkų ir bajorų luomų dominavimas ir pačios Bažnyčios pastangos išsaugoti savo padėties status quo, bijant bet kokių sielovados darbo inovacijų. Kai 1868 m. Peterburgo dvasinė kolegija buvo civilinės administracijos įtraukta į susirašinėjimą dėl rusų kalbos įvedimo bažnyčiose, parapijų kal­ binės sudėties klausimu ji aiškiai sutriko. Jos gaunama informacija buvo nereprezentatyvi. Antai Mogiliavo arkivyskupijos konsistorija pranešė, kad 46. 47.

Minėtas 1870 01 31 raštas, litografuotas, ten pat, 1. 453-454; K вопросу об обрусении католицизма в Западном крае, р. і-2 (šio rašto publikacija). Kolegijos 1870 02 18 įsakas Žilinskiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2290, 1.1,1 3 .

267

BANDYMAI

268

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

visi Vilniaus vyskupijos gyventojai kalba lenkiškai, išimtį .sudaro tik Trakų, Švenčionių, Vileikos, Lydos ir Brastos apskritys, kuriose dauguma taip pat vartoja lenkų kalbą, bet mažesnioji dalis kalba lietuvių arba baltarusių kalbo­ mis, o Vilniaus apskrityje abi pastarosios kalbos vyrauja, nes lenkiškai kalban­ čių tėra mažuma. Net Minsko vyskupijoje tik penktadalis katalikų, daugiau­ sia valstiečių, kalba baltarusiškai, o visi kiti - lenkiškai48. Rusų administracija, gavusi šiuos duomenis, galima sakyti, atsiduso su palengvėjimu. Kone visi Vilniaus ir Minsko vyskupijų katalikai kalba slaviškai, tad rusų kalbą įvesti bažnyčiose formalių kliūčių daug nebus. Daug tikslesnio parapijų įvertinimo Vilniaus vyskupijos vadovybei pri­ sireikė, kai jo 1870 m. paprašė A. Potapovas, norėdamas išsiaiškinti, kuriose parapijose reikės įvesti rusiškus pamokslus ir kitas pridėtines pamaldas49. Be to, 1874 m. Vilniaus gubernatorius Jegoras Steblinas-Kamenskis dar papildo­ mai pareikalavo nurodyti, kuriose bažnyčiose šios pamaldos atliekamos lietu­ vių kalba50. P. Žilinskis ir 1870, ir 1874 m. duomenis surinko iš dekanų51. Nors tokių duomenų rinkimas buvo pakankama naujovė, tačiau pakoreguoti šie duomenys ganėtinai patikimi. Dekanų pranešimai 1870 m. P. Žilinskiui davė neblogą galimybę išskir­ ti lietuviškas parapijas, kuriose rusų kalbą įvesti jis Vilniaus gubernatoriui nerekomendavo52. Pasak dekano, Vilniaus miesto katalikai dažniausiai kalba lenkiškai, todėl viešai religijos reikalams jie turėtų vartoti rusų kalbą. Penkios Vilniaus miesto dekanatui priklausančios užmiesčio parapijos taip pat esą lenkiškos, o dvi - Čiobiškio ir Musninkų - lietuviškos (1874 m. žiniarašty­ je dekanas lietuviškomis dar pavadino Maišiagalos ir Sudervės parapijas). 1870 m. Maišiagalos ir Kernavės parapijos laikytos mišriomis, nes gyventojai vartoja lietuvių ir lenkų kalbas. Visas Vilniaus apskrities dekanatas vadina­ mas lenkišku, kaip išimtis nurodyta viena lietuviška Gervėčių parapija. Visas Giedraičių dekanatas esąs mišrus (gyveną lietuviai ir lenkai), todėl palieka­ mas kaip rusų kalbos įvedimo pamaldose objektas, tačiau 1874 m. Giedraičių dekanas Pranciškus Markevičius laikėsi kitokios nuomonės. Jis nurodė net 9 lietuviškas parapijas - Giedraičių, Širvintų, Dubingių, Šešuolių, Gelvonų, Molėtų, Inturkės, Joniškio ir Baguslaviškio, o Videniškių parapija esanti mišri lietuvių ir lenkų, ir tik vieną Karvio parapiją jis pavadino lenkiška. 48. 49. 50. 51. 52.

Peterburgo Romos katalikų dvasinės kolegijos 1868 06 07 raštas vidaus reikalų ministrui, LV1A, f. 378, BS, 1867 m., b. 1372.1.19 -20. A- Potapovo 1870 03 08 raštas P. Žilinskiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2290, 1. 44. Į. Steblino-Kamenskio 1874 03 07 raštas P. Žilinskiui, ten pat, b. 2362, 1.1. 1870 m. visos vyskupijos dekanų pranešimų P. Žilinskiui santrauka, ten pat, b. 2290, 1.23; 1874 m. Vilniaus gubernijos dekanų pranešimai, ten pat, b. 3262,1. 2-12. P. Žilinskio 1870 03 28 raštas J. Steblinui-Kamenskiui su priedu - „Vilniaus gubernijos vietovių žiniaraščiu, parodan­ čiu, kurią kalbą Romos katalikų parapijiečiai turėtų vartoti“, ten pat, b. 2290, 1. 42.

RUSŲ KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

Trakų ir Merkinės dekanatus P. Žilinskis laikė lietuviškais. 1874 m. Merkinės dekanas patvirtino, kad jo dekanato katalikai tesupranta vien lietuviškai, tačiau j kai kurias para­ pijas paskirti kunigai lenkai pridėti­ nes pamaldas atlieka lenkiškai, nes nesugeba išmokti vietos parapijiečių kalbos ir greit pasijunta atsidūrę ne savo vietoje. 1874 m. Trakų dekanas lietuvių kalbai skyrė mažiau vietos ji tesanti išplitusi Darsūniškio ir Gegužinės parapijose. Šis tvirtinimas buvo tendencingas. 1872 ir 1873 m. Imperatoriškosios rusų geografų draugijos Šiaurės Vakaru skyriaus ,

.

. , . ,

I866-1883

M.

Derevnos bažnyčia (Cz. Jankowski, Powiat oszmiariski, d. 4, Poters-

burg, 1900, p. 17).

per vietos mokytojus surinkti duo­ menys rodo, jog lietuviai vyravo ir Vievio, ir Žiežmarių valsčiuose” . 1884 m. Vilniaus gubernatoriaus per taikos tarpininkus surinkti duomenys rodo, jog 87-95% vis4 Trakų dekanato Naujųjų Trakų, Senųjų Trakų, Semeliškių, Darsūniškio, Gegužinės, Kietaviškių, Užuguosčio, Žaslių, Žiežmarių, Kalvių, Rūdninkų ir Vievio parapijų gyventojų kalbėjo lietuviškai54. Lydos dekanate, anot P. Žilinskio, turėsią būti vien rusiškos pridėtinės pa­ maldos, nes vietos katalikai kalbą baltarusiškai arba lenkiškai. Žinoma, tuo reikia abejoti bent dėl Žirmūnų parapijos, kurioje lietuvių kalba dar nebuvo iš­ blėsusi. Iš 11 Rodūnios dekanato parapijų 7 nurodytos kaip lietuviškos, būtent: Rodūnios, Eišiškių, Nočios, Benekainių, Varanavo, Asavos ir Šalčininkų. Iš dviejų Ašmenos apskrities dekanatų - Ašmenos ir Vyšniavo - lietuviškų parapijų esą tik pastarajame - Geranainių su Dieveniškių filija, Kauleliškių parapija ir Vijos parapijos Dūdų filija. 1884 m. Vilniaus gubernatorius manė, kad šios parapijos, išskyrus vien Kauleliškių, yra baltarusiškos, tačiau jis lie­ tuviškomis laikė Armoniškių ir Derevnos parapijas. Švenčionių apskrityje rusų kalbą numatyta įvesti visose Svyrių dekana­ to bažnyčiose ir septyniose Švenčionių dekanato parapijose, nes likusios 8 parapijos laikytos lietuviškomis - Daugėliškio su Paringio filija, Tverečiaus, Mielagėnų, Palūšės, Linkmenų, Labanoro, Kaltanėnų ir Kuktiškių parapijos. 53. 54.

2 6 9

Šių valsčių aprašymai, VUB, f. 34, b. 467, 1. 481. Vilniaus gubernijos katalikų parapijų sąrašas, pridėtas prie Vilniaus gubernatoriaus 1884 12 29 rašto Vilniaus gene­ ralgubernatoriui, LVIA, f. 378, BS, 1884 m., b. 9 76 , 1. 22-23.

270

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

1874 m. dekanas tvirtino, kad Švenčionių, Strūnaičio, Lentupio ir Kamojų pa­ rapijos yra mišrios, kalbančios lenkiškai ir lietuviškai. 1884 m. Vilniaus guber­ natorius Strūnaičio, Lentupio ir Kamojų parapijas priskyrė prie baltarusiškų, o Švenčionių (80,7% visų gyventojų) ir Adutiškio (76%) - prie lietuviškų. Žinoma, ši parapijų klasifikacija pagal gyventojų vartojamą kalbą tėra gana sąlyginė. Pavyzdžiui, dekanai paprastąja kalba kalbančius parapijiečius mie­ liau skirdavo prie lenkų, o rusų administracijos valdininkai - prie baltarusių. Be to, tose parapijose, kurios buvo paliestos stiprios slavų asimiliacijos ir dvikalbystės ar trikalbystės, vienos, kaip dominuojančios, kalbos iškėlimas bū­ davo labai subjektyvus, ypač priklausė nuo duomenis renkančiojo nuovokos ir pažiūrų. Daugeliu atvejų parapijų lietuviškumo pripažinimas liko formalus, nes bažnyčiose iš seno toliau vyravo lenkų kalba, o dalis lietuviškų pamaldų, pamokslų ir apeigų priklausydavo nuo to, ar kunigai pakankamai mokėdavo savo parapijiečių daugumos kalbą. Keista, kad vyskupijos administratorius P. Žilinskis, turėjęs ginti Bažnyčią nuo rusifikacijos, mišrias lietuvių ir lenkų (baltarusių?) parapijas ir net kai kurias lietuviškas parapijas Vilniaus guberni­ jos vadovybei pristatė kaip kandidates rusų kalbai pamaldose įvesti.

Rusiškų maldų už carą ir jo giminę įvedimas Tuomet pridėtinėmis pamaldomis vadinti mišparai, adoracijos, kolektyvinis rožinio kalbėjimas bažnyčioje, laidotuvių pamaldos, evangelijos skaitymas, pamokslai. Šalia šių pamaldų atskiro dėmesio ir atskirų civilinės administra­ cijos direktyvų sulaukė liturginės apeigos ir maldos už carą bei jo giminę. Maldos už carą ir jo giminę buvo laikomos valstybinio rūpesčio ir globos dalyku, reikšmingiausiu valstybinių švenčių paminėjimo bažnyčiose akcentu. Iš šių pamaldų praktiškai pašalinti lenkų kalbą Vilniaus generalgubernatoriai ėmėsi iš anksto, nelaukę nė caro leidimo vartoti rusų kalbą bažnyčioje. 1867 m. gegužės 18 d. Revizinė komisija nutarė surinkti iš Vilniaus, Minsko ir Telšių (Žemaičių) vyskupijų vadovybės duomenis, kokia kalba bažnyčio­ se meldžiamasi už carą bei jo giminę, ir išsiuntinėjo atitinkamus savo pa­ klausimus55. Atsakymai buvo skirtingi. M. Valančius rašė, kad šios maldos visose bažnyčiose atliekamos lotynų arba lietuvių kalbomis56. P. Žilinskis rašė, kad ligi 1866 m. jos būdavo lenkiškos, bet generalgubernatoriui uždrau­ dus - draudimą žodžiu pranešė Vilniaus gubernatorius - dabar vyksta tik lo55.

56.

Revizinės komisijos 1867 05 18 posėdžio protokolas, LVIA, f. 378, BS, 1867 m., b, 2524, 1. 1 ; Šios komisijos 1867 05 18 raštai Vilniaus vyskupijos administratoriui P. Žilinskiui, Minsko vyskupui Adomui Vaitkevičiui ir Žemaičių vysku­ pui M. Valančiui, ten pat, 1. 2, M. Valančiaus 1867 05 26 raštas Revizinei komisijai, ten pat, 1. 7.

RUSŲ

KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

1866-1883

M.

Žirmūnų parapinė bažnyčia, apie 1914 m. (Košciotyi klasztory..., ii. 683).

tyniškai57. Minsko vyskupas A. Vaitkevičius pranešė, kad seniau už carą buvo meldžiamasi lenkiškai arba lotyniškai, tačiau Vilniaus cenzūrai 1865 m. spalio 27 d. lenkų kalbą uždraudus, dabar - vien lotynų kalba58. Iš tikrųjų ir Minsko, ir Vilniaus vyskupijų maldose už carą vartoti lenkų kalbą bus uždraudęs Kaufmanas. Vilniaus cenzūros kišimąsi j Minsko vysku­ pijos reikalus reikėtų suprasti kaip šio draudimo vykdymą, kai šis komitetas cenzūravo 1866 metų vyskupijos rubricėlę ir neleido joje spausdinti maldų už carą lenkų kalba. Šie Kaufmano žodiniai nurodymai P. Žilinskiui, ir matyt, Vilniaus cenzūros komitetui liudija, kad buvo pasinaudota tuo pačiu metodu, kaip ir M. Muravjovui ėmus drausti lietuvių spaudą 1864 m. 1867 m. rugpjūčio 10 d. Revizinė komisija nutarė katalikams skiriamą maldą už carą ir jo giminę išversti į rusų kalbą ir ją privalomai įvesti visose Šiaurės Vakarų krašto baltarusiškų parapijų bažnyčiose. Išimtis padaryta tik lietuviškoms parapijoms,, kur leista už carą melstis lietuviškai. Šiam reikalui turėjo būti uždrausta ne tik lenkų, bet ir lotynų kalba59. Remtasi Mikalojaus 1 1832 ir 1852 m. paliepimais, kad maldos už carą ir jo giminę katalikų bažny­ čiose turi būti vietos gyventojų kalba. Tačiau 1852 m. paliepime konkretizuota, kad Kauno gubernijoje šalia lenkų kalbos turi būti vartojama ir žemaičių (t. y. lietuvių) kalba. Lenkų kalbos ir lenkų dvasios diegimas žemaičių liaudžiai 57. 58. 59.

P. Žilinskio 1867 05 20 raštas Revizinei komisijai, ten pat, I. 3. A. Vaitkevičiaus 1867 06 09 raštas Revizinei komisijai, ten pat, 1. 8. Revizinės komisijos 1867 08 10 posėdžio protokolas, ten pat, 1. 21.

271

272

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

lenkų Respublikos laikais dabar prieštaraująs rusų vyriausybės tikslams60. 1852 m. caro paliepimas M. Valančiui padėjo atsispirti rusiškų maldų už carą įvedimui visoje vyskupijoje. Vilniaus vyskupijos 1833-1865 m. rubricėlės buvo publikuojamos su loty­ niška malda už carą, tačiau nuo 1868 m. jau greta lotyniško buvo spausdina­ mas ir rusiškas jos tekstas61. Atsiliepdamas į Revizinės komisijos nutarimą E. Baranovas pradėjo su­ sirašinėjimą su vidaus reikalų ministru, kad rusiškos maldos už carą bažny­ čiose būtų įvestos oficialiai. Ministras sutiko ir pareikalavo Romos katalikų dvasinės kolegijos nuomonės. Tačiau ši nepritarė, nes rusų kalbos Katalikų Bažnyčioje dar neįteisinęs Šv. Sostas62. Vis dėlto rusų administracijai maldos už valdovą buvo patikimiausia prie­ monė Bažnyčios rusifikacijai pradėti. Mat pats maldų tekstas buvo biurokra­ tinės kūrybos vaisius, jo keisti ar atmesti Bažnyčia nebeturėjo teisės. Liko prastumti tik pačią šių maldų raiškos priemonę - rusų kalbą. Naujasis ge­ neralgubernatorius A. Potapovas maldų už valdovus kalbai Vakarų valstybė­ se išsiaiškinti į užsieninę kelionę pasiuntė N. Derevickį. Šis aplankė Prūsiją, Bavariją ir Prancūziją, o grįžęs raportavo, kad tenykštėse valstybėse į tokias maldas daug dėmesio nekreipiama, net jų turinys nestandartizuojamas, o meldžiamasi vokiškai arba prancūziškai, priklauso nuo valstybinės kalbos6’. Ieškodamas sąjungininkų pats A. Potapovas kreipėsi į Kijevo generalgu­ bernatorių ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupą. Pirmasis pritarė, kad Bažnyčios rusifikaciją reikia pradėti nuo šių maldų, tačiau atkreipė dėmesį, kad caras nėra davęs leidimo rusų kalbą vartoti kitatikių pamaldose64. Arkivyskupas siūlė vartoti cerkvinę slavų kalbą, kuri pripažinta graikų katalikų (unitų) cer­ kvėse65. Apie šiuos atsakymus A. Potapovas pranešė A. Timaševui66. Tuomet pastarasis privalomai nurodė, kad Romos katalikų dvasinė kolegija duotų įsaką visose baltarusių, mažarusių (ukrainiečių) ir mišrių parapijų bažnyčio­ se už imperatorių melstis vien rusiškai, tik lietuvių ir latvių parapijose - lei­ džiama ir savo kalbomis. Tikėtasi, kad pramokę rusiškai lietuviai ir latviai patys prašys tokių maldų rusų kalba. Tiesa, Pavyslio (Lenkijos Karalystės) 60. Vidaus reikalų ministro 1852 02 25 raštas Vilniaus generalubernatoriui, ten pat, b. 2526, 1, 86- 87. 61. Ordo divini officii recilandi sacriąue peragendi a clero dioecesis vilnensis pro anno Domini 1H68. Порядок богослу­ жения для духовенства виленской епаркии на ¡868 год, Вильня, 1867 ir kitose. Tik 1906-1911 m. rubricėlėse rusų kalba iš maldų už carą buvo pašalinta ir pakeista greta lotynų kalbos lenkų ir lietuvių kalbomis (T. Krahel, Schematyzmy diecezji wilenskiej jako žrodlo historyczne, Lublin, 1979 (atspaudas iš Archiwa, biblioteki i muzea košcielne, 1979. t- 38 ir 31), p. 110-235. 62. Šios kolegijos 1868 06 07 atsakymas, LVIA, f. 378, BS, 1867 m., b. 137 2, 1. 17-18 , 20. 63. N. Derevickio 1868 10 10 raportas A. Potapovui, ten pat, 1. 28-29. 64. Kijevo generalgubernatoriaus 1868 10 19 raštas A. Potapovui, ten pat, 1. 33-34. 65. Lietuvos stačiatikių arkivyskupo 1869 03 14 raštas A. Potapovui, ten pat, 1. 38-39. 66. A. Potapovo 1869 07 07 raštas A. Timašovui, ten pat, 1. 65-71.

RUSŲ KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

1866-1883

M.

parapijose (taigi ir mūsų Suvalkijoje) lenkų kalba šiam reikalui palikta kaip ir buvus. Rusišką maldų už carą ir jo giminę tekstą nurodyta imti iš Mogiliavo arkivyskupijos 1869 m. rubricėlės. Vyskupams duota teisė, jeigu parapijos norės, rusišką tekstą keisti cerkviniu slavišku67. Kurios parapijos baltarusiš­ kos, kurios lietuviškos, turėjo spręsti civilinė administracija68. Pasirodo, kad šiai direktyvai nereikėjo nei 1848 m. caro paliepimo atšaukti, nei kokio nors atitinkamo įstatymo priimti, užteko aukštosios administracijos įstaigų ir jų pareigūnų potvarkių bei aplinkraščių. Beje, rusiškos maldos už carą bei jo giminę buvo įvestos nė nesulaukus minėto 1869 m. caro paliepimo. Pačios rusiškos maldos, kaip minėjome, jau buvo išspausdintos 1868 m. ir 1869 m. vyskupijų rubricėlėse. Civilinė admi­ nistracija šiam reikalui surado ir vieną kitą kunigą „pirmūną“. Iš jų pažymė­ tini keturi Vilniaus vyskupijoje - Lydos, Vileikos, Voverių ir Švenčionių baž­ nyčiose, trys - Minsko vyskupijos Minsko, Blonios ir Bobruisko bažnyčiose ir du - Žemaičių vyskupijos Saločių ir Žeimelio bažnyčiose (juos vyskupas M. Valančius tuoj griežtai sudraudė). Už šiuos valstybinius nuopelnus jie buvo apdovanojami Šv. Stanislovo III laipsnio ordinu69. Vis dėlto daugumoje Vilniaus vyskupijos bažnyčių šios rusiškos maldos buvo įvestos jau po 1869 m. caro paliepimo. Jas parapijiečiai sutiko labai ne­ palankiai. Kur ne kur kilo atviri bruzdėjimai. Antai Dysnos dekanato Mosarų bažnyčios administratorius Jonas Širinas (Szirin) vieną 1870 m. liepos mėne­ sio sekmadienį po sumos pradėjo rusišką maldą už carą, o žmonės protes­ tuodami išėjo iš bažnyčios. Po pamaldų į kleboniją grįžtantį Širiną apsupo laukianti minia ir „garsiai šaukdama bei įžeidinėdama visaip keikė bei tvirti­ no, kad ateinantį sekmadienį nebeis nė į bažnyčią“. Tai sužinojęs P. Žilinskis dekanui liepė padrąsinti J. Širiną, kad jis parapijiečių nepasitenkinimo ne­ paisytų; tie, kurie dėl demonstracijos kalti, turėsią atsakyti teisėtai valdžiai. Anot P. Žilinskio, J. Širino pradėtąją akciją turįs vykdyti visas dekanatas. Neramumai Mosarų bažnyčioje tęsėsi ir 1871 m.70. Rusiškos maldos už carą neaplenkė nė lietuviškų parapijų, nes atitinkamų lietuviškų maldų kunigai Vilniaus vyskupijos rubricėlėse nerado. Maldos už carą Katalikų Bažnyčios rusifikacijai pasitarnavo daugiausia. Šios maldos buvo dažnos. Vien svarbiausių nekilnojamų caro, carienės ir caraičių šventinių dienų per metus būdavo 8, be to, dar buvo 22 mažiau svar­ 67. A. Timaševo 1869 07 07 raštas A. Potapovui, ten pat. 1. 74-82. 68. A. Potapovo 1869 07 27 raštas A. Timaševui, ten pat, 1. 85. 69. Maldų už carą ir jo giminę įvedimu nusipelniusių kunigų sąrašas, ten pat, 1.10 4 -10 5. 70. Dysnos dekano Felikso Ratauto 1870 07 16 pranešimas P. Žilinskiui ir šio 07 18 raštas F. Ratautui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2290, 1.15 ,1 16 ,11 8 ; M. Radwan, min. veik., p. 219-220.

273

274

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

bios didžiųjų kunigaikščių ir kunigaikštyčių dienos, keliamos į sekmadienius. Malda už carą ir jo giminę sudarė net 32 vardų „litaniją“. Vilniaus vyskupijoje vietoj šių rusiškų maldų lotyniškos imtos grąžinti tik 9-ojo dešimtmečio pra­ džioje, o buv. Minsko vyskupijoje - dar vėliau, apie XIX a. pabaigą. Paskui rusiškas maldas už carą į Bažnyčią brovėsi grynai pasaulietinio pobūdžio oficialieji pranešimai ir valstybinis himnas. 1873 m. P. Žilinskis gavo Romos katalikų dvasinės kolegijos įsaką bažnyčiose leisti mokytojų at­ vestiems moksleiviams arba kitiems parapijiečiams giedoti himną Dieve, ser­ gėk carą. Išreikšdami pagarbą kunigai turį stovėti prie altoriaus ir klausytis. Įsakas turėjo būti vykdomas visoje vyskupijoje71. 1877 m. balandžio 17 d. P. Žilinskio nurodymu visose Vilniaus bažnyčiose buvo rusiškai perskaitytas caro Manifestas apie rusų kariuomenės įžengimų į Turkijos teritorijų. Tik vienas Šv. Jono bažnyčios vikaras Andrius Znoska ma­ nifestą paskelbė lenkiškai, skaitydamas iš vieno Varšuvos laikraščio. Už lenkų kalbos pavartojimą vos po vienuolikos dienų paties caro paliepimu buvo iš­ tremtas į Archangelsko guberniją72. Po Aleksandro II nužudymo į sostą sėdęs Aleksandras III pareikalavo, kad jam prisiektų visų luomų vyrai, vyresni kaip 12 metų. Katalikų priesaiką tu­ rėjo priimti kunigai, iš konsistorijos gavę didelį rusišką priesaikos tekstą73. Be to, visos liudininkų priesaikos teismuose, kunigų ir šiaip tarnautojų katalikų priesaikos, pradėjus eiti savo pareigas, būdavo tik rusiškos.

Apeigyno su rusiškais tekstais spausdinimas ir platinimas Katalikų Bažnyčios rusifikacijos pastangos glaudžiai siejosi su valdine katalikiš­ kų knygų leidyba. Kai caras 1868 m. vasario 24 d. paliepimu uždraudė katalikų dvasininkams kariuomenėje lenkiškai atlikti patarnavimus, t. y. visų pirma teik­ ti sakramentus, iškilo reikalas išleisti ir patį apeigyną (Rituale Sacramentorum) su reikiamais rusiškais tekstais, nes daugelis kareivių tradiciniame apeigyne (1864 m. išleistame Vilniuje) esančių vokiškų, prancūziškų, lietuviškų ir latviš­ kų tekstų nesuprato ir į kunigo klausimus privaloma forma atsakyti nemokėjo. Revizinė komisija atkreipė dėmesį, kad apeigynas be rusų kalbos esąs nenormalus. A. Potapovas sudarė komisiją apeigyno lenkiškiems tekstams 71. 72.

73.

Vilniaus vyskupijos konsistorijos 1873 09 22 įsakas, spausdintas, LVIA, f. 604, ap. 4, b. 2660, 1. 2. Vilniaus policmeisterio 1877 04 08 raportas Vilniaus generalgubernatoriui Piotrui Albedinskiui, LVIA, f. 378, PS, 1877 m., b 4 5 , 1. 1; vidaus reikalų ministro A. Timaševo 1877 04 26 telegrama P. Albedinskiui, ten pat, 1.10 ; Vilniaus gubernatoriaus Jegoro Steblino-Kamenskio 1877 04 22 pranešimas P. Žilinskiui, LVIA, f. 604, ap. 5, b. 18 7 1, 1.1. Kun. A. Znoska į tėvynę buvo paleistas tik 1881 12 08. Vilniaus gubernatoriaus 1881 03 02 raštas P. Žilinskiui, LVIA, f. 604, ap. 4, b. 3454, 1. 2; Vilniaus vyskupijos konsisto­ rijos 1881 03 05 įsakas visiems vyskupijos kunigams su pridėtu spausdintu rusišku priesaikos tekstu, ten pat, 1. 3, 6.

RUSŲ

KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

1866-1883

M.

275

išversti rusiškai. Vertimo komisijos pirmininku jis pa­ skyrė ekskunigą stačiatikių šventiką Antaną Petkevičių, o komisijos nariais - kažkokį Kozlovskį (gal katalikų se­ minarijos dėstytoją prelatą Simoną Kozlovskį?) ir jau mi­ nėtą kun. A. Nemekšą. Naująjį apeigyną užsakė išspaus­ dinti 2000 egzempliorių tiražu ir nemokamai išdalinti visiems kunigams, o senąjį apeigyną išimti iš apyvartos. Spaudos darbams iš Vilniaus reikalų ministerijos buvo gauta 450 rub. dotacija74. A. Potapovas, į savo rankas paėmęs naujojo apeigyno leidimą, P. Žilinskį įtikinėjo, jog leidinys yra legalizuotas, nes jį aprobavo Mogiliavo arkivyskupijos administrato­ rius titulinis vyskupas Juozapas Stanevskis (Staniewski)75. Tačiau pats 1869 m. Vilniaus Abelio Syrkino spaustuvėje išspausdintas apeigynas rodo kitokią aprobatą. Joje rašo­ ma: „Naują apeigyno (Rituale Sacramentorum) leidimą, Vyskupijos administratorius P. Žilinskis. kuriame lenkiškas tekstas pakeistas rusišku, skaičiau Fot. V. Čyžas ir F. Lopatinskis. MAB, Fg. 1-1969. ir vertime nieko, kas prieštarautų Katalikų Bažnyčios dogmoms, neradau. Vilnius, 1868 m. spalio 14 d. Prelatas ir [ordinų] kava­ lierius Antanas Nemekša“. Civilinės cenzūros data - 1868 m. spalio 29 d., cenzoriaus pavardė nenurodyta76. Lietuviški ir latviški tekstai palikti, bet perrašyti kirilica. Prisimenant, kaip cenzūruodamas lietuviškas katalikiškas religines kny­ gas, leidžiamas kirilica, A. Petkevičius jas taisė pagal stačiatikių dogmas, nenuostabu, kad jo įgudusi ranka taip pat pasireiškė rusiškame apeigyno tekste. Net P. Žilinskis A. Potapovui apgailestavo, jog iš Visų šventųjų li­ tanijos iškrito Adalbertas (Vaitiekus), Stanislovas, Vaclovas, Florijonas, Kazimieras, Hiacintas (Jackus), Ona, Kotryna, Elžbieta, Škaplierių brolijos malda77. Be abejo, išbrauktieji šventieji laikyti lenkų katalikų globėjais arba stačiatikių priešais, o škaplierių brolija - civilinės valdžios nepatvirtinta or­ ganizacija. P. Žilinskis prašė praleidimus atstatyti, į apeigyną įdėjus atitai­ symų lapą. Kažin ar buvo atsižvelgta, nes mūsų matytuose egzemplioriuose atitaisymų nėra. M. Valančius, gavęs 744 šio apeigyno egzempliorius, sukrovė juos kažkur palėpėje ir kunigams skirstyti atsisakė, nes laikė, kad rusų kalbos įvedimas 74. 75. 76. 77.

Revizinės komisijos atmintinė, be datos, LVIA, f, 378, BS, 1867 m., b. 137 2, 1. 55-56. A. Potapovo 1870 03 08 raštas P. Žilinskiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2290, 1.15. Rituale Sacramentorum ac aliarum ecclesiae Romano-catholicae caeremoniarum, Vilnae, 1869, p. 4. P. Žilinskio 1870 05 26 raštas A. Potapovui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2290, 1.16 .

276

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

yra popiežiaus kompetencija, be to, lietuviškai vyskupijai toks leidinys nerei­ kalingas. Lucko-Žitomiro vyskupui Kasparui Borovskiui atsisakymas priimti apeigyną kainavo ištrėmimą į Permę78. P. Žilinskis iš 684 apeigyno egzempliorių 14 pasiliko sau, o likusius konsis­ torijai liepė išdalyti pagal paskirtį. Dekanai iš kiekvieno kunigo turėjo gauti įteikimą patvirtinantį parašą ir du kunigų sąrašus su parašais grąžinti konsis­ torijai79. Tačiau apeigyno platinti nesisekė, kunigai maištavo. Kunigų pasipriešinimo valdiniam apeigyno leidimui simboliu, kaip minėjome, tapo Vilniaus miesto dekano Šv. Rapolo bažnyčios klebono Sta­ nislovo Petravičiaus protestas. Jam kaip dekanui 1870 m. kovo 17 d. konsis­ torija perdavė 142 apeigyno egzempliorius, kuriuos jis turėjo išdalinti savo dekanato kunigams. Tačiau jis visus egzempliorius, išskyrus vieną, sude­ gino. Kovo 25 d. per Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę Šv. Rapolo bažnyčia buvo sausakimša. Kun. S. Petravičius iš sakyklos pa­ skelbė, kad gavo rusų administracijos neteisėtai išleistą apeigyną ir negali jo nė verčiamas priimti. Iš šio apeigyno jis išplėšė lapą ir nuo greta stovėju­ sios žvakės uždegė80. Tą pačią dieną S. Petravičius savo dekanato kunigams išsiuntinėjo ganyto­ jišką laišką, kad katalikų tikėjimas yra Romos, o ne Peterburgo, ir kad tikrasis katalikų vadovas - popiežius. Jis priminė katalikų persekiojimus, kraugerį Muravjovą ir jo aukas vyskupą Adomą Stanislovą Krasinskį ir daug geriausių kunigų. S. Petravičius griežtai pasmerkė vyskupijos valdytojus - rusų admi­ nistracijos statytinius P. Žilinskį, A. Nemekšą ir prelatą Eduardą Tupalskį ir pranešė, kad gautuosius valdinius apeigynus sudegino. Savo pavyzdžiu ragi­ no sekti ir kitus kunigus8'. Po mėnesio S. Petravičiaus laišką persispausdino lenkų užsieninė spauda. Apie jo protestą sužinojo ir Vatikanas82. Tą pačią dieną, kovo 25-ąją, S. Petravičius apie savo poelgį raštiškai prane­ šė vietos policijai. Jį suėmė ir kvotė dar nuo sukilimo išlikusi caro paliepimu įsteigta Vilniaus politinių bylų tardymo komisija. Iš 6 išsiųstų ganytojiškų laiškų surinko tik du - iš karmelitų vienuolyno viršininko ir A. Nemekšos. Kiti klebonai sakėsi patys sunaikinę. Savo protestą S. Petravičius aiškino tuo, kad liepta platinti apeigyną, neturintį reikiamos dvasinės aprobatos, ir tai prieštarauja kanonų teisei. Savo laišką ėmęs rašyti dar 1869 m. lapkritį. 78.

M. Valančiaus 1870 03 30 raštas A. Potapovui, LVIA, f. 1671. ap. 4, b. 9 8 . 1. 508; M. Radwan, min. veik., p. 218. Iš tremties K. Borovskis buvo paleistas 1883 m. ir gavo Plocko vyskupiją. 79. Konsistorijos 1870 03 13 žurnalo nuorašas, LVIA, f. 378, BS, 1867 m., b. 137 2, 1. 364-365. 80. A. Potapovo 1870 03 29 raštas A. Timaševui, M Aß, f. 43, b. 24 76 0, 1.1-2 . 81. S. Petravičiaus 1870 03 25 raštas rusų k. Vilniaus miesto katalikų dvasininkams ir „visai liaudžiai“, LVIA, f. 604, ap. 5, b. 9 9 2, 1.1- 7 , vertimas į lietuvių k. - S. Petravyczius, Aplinkrasztis j Vilniaus džiakonystes kuningus, Tilžė, 1891, p. 7 36. 82. K. Lis, min. veik., p. 301-302.

RUSŲ

KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

1866-1883

M.

Dekanas turėjo būti teisiamas, tačiau A. Potapovas pabūgo, kad teisme gali būti sukompromituotas ir pats P. Žilinskis, su kuriuo prieš minėtą įvykį S. Petravičius bendravo ne tik oficialiai, bet ir prie dažnų vaišių stalo. Tad A. Potapovas net ėmė teisinti S. Petravičių, kad jo nusikaltimas esąs ne tiek politinis, kiek fanatiško religingumo ir nepasitenkinimo P. Žilinskiu prasi­ veržimas. Be to, ir pačią rusų kalbą Bažnyčioje esą siekiama įvesti švelniai, be prievartos. Toliau nekomplikuodamas bylos, A. Potapovas skubiai, kovo 27 d., S. Petravičių neterminuotai ištrėmė į Archangelsko guberniją83. S. Petravičiaus protestą P. Žilinskis priėmė kaip labai blogą ženklą, kad apeigyno platinimas gali nepavykti. Kovo 27 d. jis kreipėsi į konsistoriją, pra­ šydamas nuraminti kunigus, nes rusiškų apeigų be parapijiečių pageidavimo nereikėsią atlikti. Konsistorija išleido atitinkamą įsaką84. Dekanai jiems skirtą apeigyno egzempliorių kiekį priėmė. Kai paval­ dūs kunigai šio leidinio kaip išmanydami kratėsi, dekanai įtikinėjo, jog to­ kia aukštesnės dvasinės vyresnybės valia, kuriai reikia paklusti. Pavyzdžiui, Rodūnios dekanas aiškino, kad apeigynas duodamas tik dėl formalumo, nes praktiškai jį naudoti dar neliepiama85. Kunigai atsikalbinėjo, kad šio apeigyno naudoti neleis patys parapijiečiai, kiti apeigyno nepriėmė kaip popiežiaus ne­ aprobuoto. Pastarasis argumentas netrukus visuotinai išplito. Dalijant apeigynus netrūko įvairiausių incidentų. Antai Bielsko dekanato (Gardino gub.) Ostrožanų bažnyčios administratorius Jonas Valteris, pasiėmęs pasirašyti duotus lapus, juos suplėšė. Dekanui teko parašus rinkti pakartotinai86. Sunkiausiai apeigyną sekėsi platinti lietuviškose parapijose. Antai Trakų dekanato Žiežmarių bažnyčios administratorius Pranciškus Jarmalavičius aiškino, kad jo parapijiečiai kalba ir meldžiasi vien lietuviškai, todėl naujasis apeigynas visiškai nereikalingas87. Tą patį kartojo Žaslių klebonas Antanas Puzelevičius, Semeliškių klebonas Romanas Kazlauskas, Kazokiškių filijalistas Jonas Falkauskas, Vilniaus miesto dekanato Čiobiškio administrato­ rius Bernardas Petruševičius („visi parapijiečiai būdami lietuviai giliu įsiti­ kinimu nenori“ ), Musninkų administratorius Laurynas Stašauskas („visos pamaldos Musninkų bažnyčioje, išskyrus mišias, iš senų laikų vyksta lie­ tuviškai“ ), Giedraičių dekanato Videniškių klebonas Jonas Barkauskas ir 83.

84. 85. 86. 87.

A. Potapovo 1870 03 29 raštas A. Timaševui, M A B , f. 43, b. 24760, 1. 1 - 2 ; P. Žilinskio 1870 03 30 pranešimas konsisto­ rijai, LVIA, f. 604, ap. 5, b. 9 92, 1. 8. Iš Archangelsko gubernijos S. Petravičius buvo paleistas 1873 07 19, apgyvendintas Pskove, 1883 m. persikėlė į Peterburgą. 1896 m. gavo leidimą grįžti į Vilnių. Konsistorijos 1870 03 30 įsakas, LVIA, f. 604, ap. 4. b. 2383, 1. 6. Konsistorijos asesoriaus A. Nemekšos 1870 06 20 pranešimas P. Zilinskiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 230 0, 1. 91. Vilniaus vyskupijos konsistorijos viceoficiolo Mamerto Herburto ir kt. 1870 08 10 pranešimas P. Zilinskiui, ten pat, 1. 252. J. Jarmalavičiaus 1870 08 08 raštas Trakų dekanui, ten pat, b. 230a, 1. 3.

277

2

7B

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOT

vikaras Vincentas Vitartas, Šešuolių administratorius Tadas Meškauskas, Gelvonų administratorius Mykolas Mirinavičius, Inturkės vikaras Ignotas Lapas, Bagaslaviškio administratorius Pranciškus Vicevičius („nemoka kitos kalbos kaip tik lietuvių, išskyrus apie 100 dvarininkų ir bajorų“ ), Širvintų klebonas Viktoras Lupeika („beveik be išimties visi valstiečiai kal­ ba, meldžiasi, gieda šventas giesmes ir himnus, eina išpažinties lietuviškai, jiems šia kalba atliekamos apeigos ir pridėtinės pamaldos“ ), Vyšniavo de­ kanato Geranainių administratorius Pranciškus Vaicekauskas88(„dauguma parapijiečių kalba lietuviškai, kiti su nedidele išimtimi šią kalbą supranta“ ), Rodūnios dekanato Nočios klebonas Jurgis Gatautas, Šalčininkų adminis­ tratorius Ignotas Seletickas („Šalčininkų parapijiečiai lietuvių kalbą laiko gimtąja“ )89. Minsko gubernijoje kunigus priimti apeigyną privertė policija, neklus­ niuosius represavo, tačiau vis tiek kone visi kunigai tebenaudojo senąjį apeigyną90. Kai ministras A. Timaševas iš A. Potapovo sužinojo, kad P. Žilinskis leido kunigams suprasti, jog šio apeigyno reikės tik tose parapijose, kuriose pri­ dėtinės pamaldos vyks rusų kalba, jis davė griežtą nurodymą apeigyną įvesti visur, nepriklausomai nuo parapijų tautinės sudėties91. Iš visos vyskupijos P. Žilinskiui plaukė pranešimai, kad kunigai apeigas atlikti rusiškai bijo, nes sukeltų valstiečių bruzdėjimus. Iš tikrųjų valstiečiai, pasinaudodami savo luominėmis valsčių sueigomis, protestavo prieš naująjį apeigyną, kuriame net lietuviškas tekstas išspausdintas rusišku raidynu - ki­ rilica. Valstiečiai buvo įsitikinę, kad šis apeigynas ne katalikiškas, o stačiatikiškas. Antai, kai 1870 m. gruodžio 8 d., per Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę, Varanavo bažnyčios administratorius Bonaventūra Zagorskis rusiškai pagal naująjį apeigyną pakrikštijo kūdikį ir paskelbė vienų vestuvių užsakus, kaip rašoma oficialiame pranešime, „visa liaudis klykdama ir baisiai įniršusi išbėgo iš bažnyčios, keletas kūdikių liko be krikšto ir keletas santuokos laukusių porų - be jungtuvių“92. Nuolat buvo kartojami P. Žilinskio įspėjimai dekanams ir kitiems kuni­ gams, tačiau vis tiek naujojo apeigyno beveik niekas (išskyrus terorizuojamus 88. B u v ę s V a l k i n i n k ų k le b o n a s , 1862 m . iš le id ę s l i e t u v i š k ą e l e m e n t o r ių . 89. Minėtų kunigų 1870 08 06 - 1871 04 04 pranešimai savo dekanams, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2301, 2321. 90. Minsko apskrities dekano Mykolo Olechnovičiaus 1870 10 27 pranešimas P. Žilinskiui, ten pat, b. 2 3 0 1, 1. 130. 91. A . T i m a š e v o 1870 09 15 r a š t a s A . P o t a p o v u i, LVIA, f . 378, B S , 1867 m . , b . 13 7 2 , 1. 370-371; A . P o t a p o v o 1870 09 24 r a š t a s P. Ž i l i n s k i u i , t e n p a t , 1. 372-373; P- Ž i l i n s k i o 1870 09 25 a t s a k y m a s A . P o t a p o v u i, t e n p a t , 1. 379; A . P o t a p o v o 1870 10 04 p r a n e š im a s A . T i m a š e v u i , t e n p a t , 1 . 380; A . P o t a p o v o 1870 09 2 4 r a š t a s P. Ž i l i n s k i u i i r š i o 09 25 a t s a k y m a s , LVIA, f. 694, a p . 1, b 2292, 1. 151,152; P. Ž i l i n s k i o 09 25 r a š t a s k o n s i s t o r i j a i , t e n p a t , 1 . 151. 92. Vilniaus vyskupijos konsistorijos 1871 01 11 pranešimas P. Žilinskiui, LVIA, f. 604. ap. 4. b. 2 2 9 0 , 1. 213; Rodūnios dekano 1870 12 13 pranešimas konsistorijai, ten pat, b. 2376,1. 229.

RUSV

KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE

1866-1883

M.

buv. Minsko vyskupijos kunigus) nenaudojo. Kai teisėtu Vilniaus vyskupu tapo Karolis Hryneveckis, iš tuomet pakartotinai išleisto apeigyno rusų kalba buvo pašalinta, vėl grąžinta lenkų kalba. Tiesa, lietuviškų ir latviškų tekstų taip pat atsisakyta, galbūt dėl privalomo kirilicos taikymo93.

Rusų kalba pridėtinėse pamaldose ir pamoksluose Daug dėmesio civilinė administracija taip pat sutelkė pridėtinėms pamal­ doms, ypač pamokslams rusifikuoti. Tačiau išankstiniai užmojai, kaip pasiro­ dė, nebuvo adekvatūs realiam pasiruošimui. Pradėjus lenkų kalbą keisti rusų kalba susidarė aiškus reikalingų tekstų vakuumas. Suprantama, kad mokykli­ niai katalikų tikybos vadovėliai čia nieko, išskyrus rusiškus poterius, negalėjo padėti. Beje, spėta išleisti tik vieną mažą rusišką maldaknygę - Aukso altorėlį. Neturėta net viso katalikiško evangelijų vertimo. Vien dėl to lygiaverčių len­ kiškoms pridėtinių pamaldų rusiškai nebuvo įmanoma atlikti. Tad Vilniaus vyskupijoje, išskyrus prijungtąją Minsko vyskupiją, iš pradžių siekta įvesti bent rusiškus pamokslus. Beje, cenzūruoto rusiško katalikiškų pamokslų rin­ kinio išleisti taip pat nespėta. Tačiau civilinė administracija nevaržė savos kūrybos rusiškų pamokslų. Paradoksalu, kad visiškai nekreipta dėmesio, jog jie iš pradžių tiesiogiai pažeidė ir minėtąjį 1848 m. caro paliepimą. Antai civi­ linės administracijos iniciatyva naujas Švenčionių bažnyčios klebonas Jonas Kaminskis rusiškai pamokslus sakė jau 1869 m. spalio 5 - gruodžio 8 d., iš viso net septynis kartus. Tikintieji protestavo, per pamokslus išeidavo iš baž­ nyčios, net pačioje bažnyčioje kleboną garsiai pavadino Judu, parsidavusiu už 30 grašių94. Ši klebono iniciatyva jam užtikrino dekano vietą. Minėtojo Mosarų valsčiaus valstiečių, kurie protestavo prieš rusišką maldą už carą, paveikti Dysnos apskrities Zadorožės seniūnijos valstiečiai kolektyvi­ niu prašymu Vilniaus gubernatoriui atmetė fiktyvų taikos tarpininko pasiųs­ tą seniūnijos valstiečių 1870 m. kovo 10 d. nutarimą, kad jie norį pasinaudoti 1869 m. caro paliepimu ir Zadorožės bažnyčioje įvesti rusiškas pamaldas bei pamokslus. Be popiežiaus leidimo su tuo jie negalį sutikti. A. Potapovas kurs­ tymu įtartą vietos kunigą įsakė iškelti į menkesnę parapiją, o prašymo teikė­ jus nubaudė kalėjimu (1 mėn.) ir piniginėmis pabaudomis (po 10 rb)95. 93.

Rituale Sacramentorum ac aliarum ecclesiae Romano-catholicae caeremoniarum, Varsaviae, Vilnae, Leopoli, 1884. Siame leidinyje taip pat stinga tų šventųjų vardų, kuriuos civilinė cenzūra išbraukė ankstesniajame, 1869 m., leidime. 94. Švenčionių ir Dysnos apskričių žandarų viršininko 1869 10 13 - 12 08 raportai Vilniaus gubernijos žandarų valdybos viršininkui, LVIA, f. 419, ap. 2, b. 347. 1 3. 5 -8 ,12 ,16 -19 . 22, 27. 95. Vilniaus gubernatoriaus J. Steblino-Kamenskio 1870 10 12 raštas A. Potapovui ir šio 10 21 atsakymas, LVIA, f. 378, BS, 1867 m., b. 1372,1. 396-400.

279

28o

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

Reikšminga, kad vietiniai gyventojai paprastąją kalbą .laikė ne tik sava, bet ir katalikiška. Dėl to, kai 1869-1871 m. šia kalba vieną kitą pamokslą sakė Vilniaus apskrities dekanato Turgelių bažnyčios ir Dysnos dekanato Ikaznės bažnyčios kunigai, klausytojai tai sutiko ramiai, be jokių protestų94. Kas dėl bandymų įvesti rusiškas papildomas pamaldas ir pamokslus vyko vyskupijoje, matyti iš civilinės administracijos ir dvasinės vyresny­ bės veiksmų. Vilniaus generalgubernatoriaus padėjėjas kunigaikštis Piotras Bagrationas savo 1870 m. rugpjūčio 28 d. rašte vidaus reikalų ministro pa­ dėjėjui kunigaikščiui Aleksejui Lobanovui-Rostovskiui pasiūlė rusų kalbos įvedimo Katalikų Bažnyčioje akcijoje derinti propagandines ir represines priemones. Jau daug pasipriešinusių kunigų esą atleista iš pareigų ir išsiųsta į vienuolynus atlikti bausmės, kai kurie suimti ir net ištremti. Tačiau bausmės lauktų rezultatų neduoda. Katalikų kunigų ir parapijiečių drausminimą reikią perduoti dvasinei vyresnybei, pažadėti, kad tas bažnyčias, kuriose pridėtinės pamaldos vyks rusiškai, bus leista remontuoti ir puošti. Su P. Žilinskiu jau pavykę susitarti, kuriose bažnyčiose rusų kalbą reikė­ tų įvesti pirmiausia (šiam reikalui, kaip rašėme, parapijos buvo klasifikuoja­ mos pagal vyraujančią kalbą). Jei šia svarbia P. Žilinskio parama, kaip rašė P. Bagrationas, jos nepasinaudosią, tai rusų kalbos įvedimo bažnyčiose akciją gali tekti atidėti ilgam. Esą svarbu apsispręsti, ar rusų kalbą iš karto pajėgsime įvesti visoje vyskupijoje, ar iš pradžių reikia imtis tų apskričių, kuriose dau­ giausia stačiatikių ir kur liaudis geriausiai moka rusiškai. Jis neslėpė pasiten­ kinimo dėl šios akcijos sėkmės Minsko gubernijoje. P. Žilinskis pataręs, kad šiam reikalui reikia rinkti patikimas žinias apie ku­ nigų nuotaikas, jų santykius su parapijiečiais. Vyskupijos administratorius jau pastebėjęs, kad įvesti apeigyną daugiausia kliudo Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademijos auklėtiniai, kurie ir anksčiau pasižymėję priešiškumu97. P. Bagrationo paakinta Vidaus reikalų ministerija apsižiūrėjo, kad šio­ je akcijoje liko pamirštas Mogiliavo arkivyskupijos administratorius ir ei­ nąs metropolito pareigas J. Stanevskis. Šis 1871 m. vasario mėnesį išleido aplinkraštį klebonams ir ganytojišką laišką visiems tikintiesiems, kuriame 1869 m. caro paliepimą pavadino valdovo malone katalikams rusams, ku­ rie dabar gali gauti dvasinius pamokymus savo kalba. Blogais žmonėmis jis vadino tuos, kurie skleidžia gandus, kad šitai kelia „grėsmę mūsų tikė­ jimo dogmoms“. J. Stanevskis įpareigojo kunigus keturis sekmadienius ir 96.

97.

Lydos ir Vilniaus apskričių žandarų valdybos viršininko 186911 25 pranešimas Vilniaus gubernijos žandarų valdybos viršininkui. LVIA, f. 419, ap. 2, b. 24 7, 1. 17; Švenčionių ir Dysnos apskričių žandarų valdybos viršininko 1871 10 30 pranešimas Vilniaus gubernijos žandarų valdybos viršininkui, ten pat, I. 437, 1. 21. Minėtas P. Bagrationo raštas, LVIA. f. 378, ap. 219, b. 679, 1. 1-6.

RUSŲ

KALBA

KATALIKŲ

BAŽNYČIOSE 18 6 6 - 1 8 8 3

M.

Procesija Vilniuje eina per Žaliąjį tiltą, 1906 m. LNM, ATV 3266.

šventadienius iš eilės bažnyčiose skaityti jo laišką ir oficialią caro paliepimo publikaciją, sudaryti parapijiečiams sąlygas pareikšti savo norą dėl rusiškų pamaldų įvedimo. Tas klebonas, kuris suderinsiąs savo religines ir valdines pareigas, pelnysiąs pasitikėjimą ir pripažinimą98. Vis dėlto senojoje Vilniaus vyskupijos dalyje sistemingo rusų kalbos įvedi­ mo bažnyčiose nepasiekta. 1876 m. nė vienoje Vilniaus gubernijos bažnyčioje nuolat nei rusiškų pamokslų, nei pridėtinių pamaldų nebuvo99. Tik kur ne kur ir kada ne kada vidurinių mokyklų tikybos mokytojai rusiškus pamoks­ lus sakydavo savo moksleiviams. Užsitikrinusi dvasinės vyresnybės paramą rusų administracija, įvesdama rusų kalbą į pridėtines pamaldas, pagrindinį smūgį nukreipė į buv. Minsko vyskupiją, nes ten katalikų mažuma skendo stačiatikių masėje. Iš viso jie čia sudarė apie šeštadalį visų gyventojų - 171 tūkstantį žmonių (51 parapija). Be to, pavyko surasti du atsidavusius Bažnyčios rusifikacijai talkininkus neaukšto išsilavinimo kunigus karjeristus Ferdinandą Senčikovskį ir Joną Jurgevičių (Jurgievvicz), kuriuos P. Žilinskis neteisėtai paskyrė buv. vyskupi98.

Į. Stanevskio aplinkraštis ir ganytojiškas laiškas, litografuotas, LVIA, f. 378, BS, 1867 m., b. 13 7 2 , 1. 449-452; M. Radwan, min. veik., p. 216-217. 99. R Žilinskio 1876 12 18 raštas Vilniaus gubernatoriui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 236 0, 1. 341.

281

282

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

jos vizitatoriais. Faktiškai jiems tiesiogiai pavaldūs tapo visi kunigai, ir šie vizitatoriai nesivaržydami šalino juos iš pareigų ir uždarinėjo į Nesvyžiaus dominikonų vienuolyną. Ypač pasižymėjo F. Senčikovskis. Jo tėvas buvo Naugarduko apskrities ba­ joras katalikas, motina - unitų popo duktė. Prasidėjus Katalikų Bažnyčios rusifikacijos akcijai F. Senčikovskis buvo Ihumeno (Červenės) dekanato Blonios bažnyčios vikaras. Jau 1869 m. birželio mėnesį jis už carą meldėsi ir sakramentus teikė rusiškai. Anot jo, siekęs „padaryti tokią uniją su stačiati­ kybe, kokia seniau buvo su katalikybe, paskui šie unitai baltarusiai, būdami rusų tautybės, savaime galėtų sklandžiai susilieti su stačiatikybe ir Rusija“100. Civilinei administracijai reikalaujant, P. Žilinskis Senčikovskį pakėlė Minsko miesto dekanu ir bažnyčių vizitatoriumi. Jau 1870 m. rudenį Senčikovskis iš buv. Minsko vyskupijos dekanų parei­ kalavo, kad kunigai nė žodžio nekalbėtų lenkiškai, kad visas pamaldas bei giesmes atliktų vien lotynų arba nacionaline rusų kalba101. Reikalui esant jis visad gaudavo policijos, Minsko gubernatoriaus ir Vidaus reikalų ministe­ rijos paramą (Vilniaus generalgubernatoriui Minsko gubernija buvo nebepavaldi). Pavyzdžiui, viceministras P. Žilinskiui nurodė, kad tuoj pat reikia šešiose Borisovo apskrities bažnyčiose įvesti rusų kalbą, ir dėl to jis turi įpa­ reigoti dekaną ir šių bažnyčių klebonus102. Minsko mieste pats policmeisteris kunigams nurodinėjo bažnyčiose melstis rusiškai103. Iš viso rusų kalba buvo įvesta 32 bažnyčiose104. 1884 m. šios pamaldos liko 31 bažnyčioje105. Kai ku­ rios parapijos ilgam neteko kunigų, nes šie už neklusnumą būdavo įkalinami Nesvyžiaus vienuolyne. Vien 1871 m. rudenį tokių nusikaltėlių buvo 26 ku­ nigai106. Kai kurie kalinimo iškankinti kunigai rašė pasižadėjimus, kad grįžę savo bažnyčioje rusų kalbą tikrai įves107. Prieš rusų kalbą protestuojančių parapijiečių skundai plaukė į visas ati­ tinkamas vyskupijos ir civilinės administracijos įstaigas. Dvasinė vyresnybė į skundus visiškai nereagavo, o rusų valdžia ieškojo skundų kurstytojų ir griež­ tai juos baudė, net kalėjimu ir ištrėmimu. Šitai liudijančių dokumentų daug, kai kuriuos nurodė ir M. Radvanas108. 100. A. B. >KnpKeBMH, min. veik., d. i, p. 4. 101. P. Žilinskio „įgalioto Minsko gubernijai dekano“ F. Senčikovskio 1870 10 05 raštas Minsko dekanui Bronislovui Zauscinskiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 229 0, 1.160. 102. Viceministro 1870 07 17 pranešimas P. Žilinskiui, ten pat, p. 78. 103. Minsko miesto dekano 1870 09 30 pranešimas P. Žilinskiui, ten pat, b. 230 0, 1. 297, 338a. 104. 1875 m. pabaigoje P. Žilinskio raštinėje sudarytas tokių gubernijos bažnyčių sąrašas, ten pat, b. 2290, 1.16 0 . 105. M. Radvvan, min. veik., p. 231 (parapijų sąrašas). 106. A. Nemekšos 18 7 110 08 pranešimas P. Žilinskiui, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 3788, 1.13. 107. Nesvyžiaus vienuolyne kalinamo kun. Aloyzo Sakovičiaus 1870 08 30 prašymas Slucko dekanui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2290,1.122. 108. M. Radwan, min. veik., p. 219-223.

RUSŲ K A L B A

KATALIKŲ BAŽNYČIOSE

1866-1883

M

Dėl Katalikų Bažnyčios rusifikacijos Šiaurės Vakarų krašte susidariusi po­ litinė įtampa Rusijos vyriausybei kėlė nerimą. Nenorėdama trauktis, valdžia ieškojo priemonių, kad šią akciją visuomenė priimtų ramiau. Padėtį pataisyti tikėtasi su Šv. Sosto pagalba. Po konkordato nutraukimo praėjus vos keletui metų, neoficialiai su popiežiaus kurija imta ieškoti naudingų kontaktų, ypač rūpėjo legalizuoti sumanytąją pridėtinių pamaldų rusifikaciją. 1873 m. vyriau­ sybė netgi sutiko, kad Peterburgo Romos katalikų dvasinė kolegija atsisaky­ tų uzurpuotų popiežiaus dispozicijai priklausančių funkcijų ir pasiliktų vien administracines ekonomines. Tačiau už tai mainais rusų kalbos legalizavimo Bažnyčioje sulaukti nepavyko. Karo su Turkija sąlygomis Rusijos vyriausybei teko priimti jos pradėtąją rusifikaciją galutinai žlugdantį Šv. Oficinos (buv. visuotinės inkvizicijos) kongregacijos 1877 m. liepos 11 d. (n. s.) nutarimą (dekretą), pasirašytą kardinolo arkivyskupo Liudviko Jacobini. Nutarime sakoma, kad jau keletą metų atskalūnų (schizmos) šalininkai vi­ somis išgalėmis siekia lenkiškų ir lietuviškų provincijų bei kitų Rusijos kraštų Katalikų Bažnyčios viešose pamaldose įvesti rusų kalbą, nors senu papročiu buvo įsigalėjusi lenkų kalba. Tuo keliamas pavojus katalikų tikėjimui ir trik­ domi patys tikintieji. Gindami savo įsitikinimus ir laukdami pagalbos katali­ kų dvasininkai bei pasauliečiai ėmė dažnai kreiptis Apaštalų Sosto pagalbos, tad ir šiame inkvizicijos susirinkime iškėlė klausimą, ar vadinamosiose pridė­ tinėse pamaldose be Šv. Sosto leidimo galima pakeisti lenkų kalbą rusų kalba ir ar Šv. Sostas šitai gali toleruoti. Visi kardinolai į abu klausimus atsakė nei­ giamai109. Šį dekretą Šv. Sostas privačiais laiškais išsiuntinėjo visiems Rusijos katalikų vyskupijų vadovams. Dekretas, kaip galima pastebėti, nevienareikšmiškas. Jis labai svarbus tuo, kad ryžtingai pasmerkė ir nutraukė ilgai rusų valdžios regztą Katalikų Bažnyčios rusifikacijos programą. Šiuo atveju tradicinės lenkų kalbos Bažnyčioje apgyni­ mas reiškė Bažnyčios stabilumo tuometinėmis politinėmis sąlygomis garantavi­ mą. Tačiau reikšmingi ir, sakytume, šalutiniai šio dekreto padariniai. Jis visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad šių „lenkiškų ir lietuviškų“ provincijų katalikų dau­ guma nepriklausė ne tik rusų, bet ir lenkų tautoms (jas įvardijant moderniąja prasme). Juk po visuotinio Tridento bažnytinio susirinkimo ir formaliai buvo aprobuoti būtiniausi lietuviški ir latviški religiniai tekstai. Tad minėtasis 1877 m. dekretas buvo parankus vietos luominiam elitui išlaikyti buvusią tautinę įtaką liaudžiai, nepriklausomai nuo jos socialinio statuso pasikeitimo. Katalikų bal­ tarusių etnokultūrinės bendrijos problemos, kaip rodo minėtasis dekretas, taip 109. Minėto dekreto vertimas į lenkų k., atskiras spaudinys. M AB, f. 43. b. 24762. 1. 1; J. Martinov, min. veik., p. 115-117; J. Przybyszevvski, min. veik., p. 55-57, - abiejose knygose paskelbtas dekretas lotynų k. ir jo vertimas į lenkų k.

283

284

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

pat liko nepaminėtos. Prie šių etninių klausimų Rusijos imperijos Bažnyčioje Šv. Sostui teks grįžti po 30 metų. Per tą laiką daugelyje 1870-1874 m. lietuviško­ mis laikytų parapijų polonizacija pažengė toli į priekį. 1877 m. dekretą vidaus reikalų ministras A. Timaševas (vienas svarbiausių Bažnyčios rusifikacijos politikos architektų) ir Vilniaus generalgubernatorius Piotras Albedinskis sutiko su savotišku palengvėjimu, lyg išeitį dėl nepavy­ kusios taktikos. A. Timaševas apie šį dekretą P. Albedinskiui pranešė 1877 m. lapkričio 2 d. Pastarasis savo privačiame atsakyme lyg guosdamasis prisimi­ nė, kad jau 1875 m. pasitarime, kuriame be jų abiejų dalyvavo E. Siversas ir viceministras Levas Makovas, siūlęs susilpninti katalikų varžymą, be reikalo jų nekiršinti, kad paskui netektų rūpintis, kaip juos numalšinti. Dabar, jau ži­ nodamas kongregacijos dekretą, dar tvirčiau įsitikinęs, jog religijos reikalams rusų kalbą įvedant prievarta, kai gyventojai šios kalbos nenori, galima sukelti vien įtarumą ir sumaištį110. Ėmė krikti ir konformistinė Vilniaus vyskupijos vadovybė. 1879 m. rug­ sėjo 5 d. (n. s.) Vatikanas P. Žilinskiui paskelbė didžiąją ekskomuniką ir įsakė per 40 dienų palikti savo neteisėtai užimtą postą. Jis iš karto dar nepaklu­ so, bet 1883 m. pradžioje jau išvyko į Romą atgailauti ir prašyti popiežiaus pasigailėjimo. F. Senčikovskis taip pat gavo raštišką Vatikano įspėjimą. Kaip morališkai smukusį vyskupijos vyresnybė jį pašalino iš visų dvasinių pareigų ir apgyvendino Gardino dominikonų vienuolyne111. Pagaliau 1882 m. gruodžio 12(24) d. Rusijos ir Šv. Sosto atstovai pasirašė sutartį dėl santykių normalizavimo. Susitarta dėl teisėtų vyskupų paskyrimo į vakuojančias vietas. Po 20 metų vietoj tremtinio vyskupo S. A. Krasinskio Vilniaus vyskupu ordinaru tapo Karolis Hryneveckis. Buv. Minsko vyskupija buvo prijungta prie Mogiliavo arkivyskupijos. Mogiliavo arkivyskupu metro­ politu popiežius nominavo Aleksandrą Kazimierą Dzievaltovskį-Gintautą, kilusį iš Lietuvos. Jis vidaus reikalų ministrą įspėjo, kad už savavališką pa­ maldų keitimą kunigai bus ekskomunikuojami112. Ligi 1883 m. prievartinis Vilniaus vyskupijos bažnyčių rusifikacijos etapas baigėsi. Ši Bažnyčios išlenkinimo akcija lenkų kalbą konservavo kaip katalikų konsolidavimo priemonę ir smarkiai sutrukdė moderniųjų socialinių poky­ čių nulemtą valstietiškų etnokultūrinių bendrijų vartojamų kalbų, kaip nesa­ kralinių bažnytinių kalbų determinantų, iškilimą ir jų vartojimą bažnyčiose. 110. P. Albedinskio laiškas A. Timaševui, išsiųstas netrukus po 1877 11 28, LVIA, f. 378, BS, 1877 m., b. 379, d. 1 , 1.116 -117 . 111. F. Senčikovskis netrukus iš Gardino pabėgo į Peterburgą ir caro paliepimu gavo kapeliono vietą Turkestano karo apygardoje. 1887 m. buvo atskirtas nuo Bažnyčios. 1907 m. mirė Omske ir ten palaidotas su stačiatikių apeigomis. 112. A. K. Gintauto 1884 04 21 ir 12 31 raštai vidaus reikalų ministrui, A. B. )KnpKeBMH, min. veik., d. 2, p. 62-68, 69-72; M. Radwan, min. veik., p. 229.

Politinė baltarusių kalbos vyskupijos bažnyčiose problema 1884-1915 m.

Rusų kalbos įvedimas į vadinamąsias katalikų pridėtines pamaldas (cultum supplementorium) žlugo. Tačiau rusų administracija savo strateginio plano rusifikuoti Katalikų Bažnyčią imperijoje neatsisakė, jį siekė įgyvendinti už­ maskuotomis priemonėmis ir gavusi Romos kurijos palankumą. Spręsdama šią problemą vyriausybė ieškojo tinkamų diplomatinių ėjimų, visų pirma deklaruodama, kad siekia Bažnyčios depolonizacijos rūpindamasi katalikų daugumos - lietuvių, latvių, baltarusių ir ukrainiečių - kalbų teisių įgyven­ dinimu. Ji gerai žinojo, kad po visuotinio Tridento susirinkimo Katalikų Bažnyčia lotynų kalbą laikė liturgine ir svarbiausia viso pasaulio dvasininkų jungtimi, jų komunikacijos priemone tarpusavyje ir su vadovaujančia Romos kurija, tačiau tinkamiausia sielovados darbui liaudyje pripažino gimtąją kal­ bą. Keičiantis visuomenės struktūrai, jai iš esmės demokratėjant vietinių kal­ bų statusas Bažnyčioje tapo viena išjos modernėjimo sąlygų. Išsiaiškinti, kaip konkrečiai šie rusų administracijos ir Katalikų Bažnyčios religiniai, politiniai ir tautiniai veiksniai susidūrė, kaip jie buvo sprendžiami ir kokie buvo šių sprendimų rezultatai dėl netradicinės baltarusių kalbos vartojimo Vilniaus vyskupijos katalikų bažnyčiose, yra svarbiausias šio poskyrio uždavinys. Visos mums rūpimos istoriografijos dėmesys buvo nukreiptas į Katalikų Bažnyčios pastangas atsilaikyti rusifikacijai (lenkų tyrinėtojų darbai) arba į valstybinius depolonizacijos uždavinius (rusų apologiniai leidiniai). Lenkų istoriografijai įtaką darė XIX a. visuomeninių santykių Vakarų gu­ bernijose realijos. Londono universiteto profesorius Normanas Davies lenkų kalbą apibūdina kaip vienijančią „laisvės kalbą“ visiems, kas be paliovos prie­ šinosi Abiejų Tautų Respublikos padalijimų įtvirtinimui'. Iš baltarusių istoriografijos bene vertingiausias yra kun. Adomo Stanke­ vičiaus 1929 m. leidinys apie baltarusių kalbos kelią į katalikų bažnyčias nuo XIX a. pabaigos. Jam buvo gerai žinomi kardinolų Mariano Rampollos ir Rafaelio Merry dėl Valio laiškai bei aplinkraščiai dėl netradicinės baltarusių 1.

N . D a v i e s , D i e v o ž a is la s . L e n k i j o s is t o r i j a , t. 2 ( N u o 1 7 9 5 ik i m ū s ų d i e n ų ) , V i l n i u s , 2 0 0 2 , p . 4 5 .

286

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

kalbos įteisinimo katalikų religinėje praktikoje. Be to, jis pateikė daug pavyz­ džių, kur ir kada baltarusių kalba buvo vartojama pamoksluose (daugiausia Mogiliavo arkivyskupijoje), paminėjo, kad lietuvis kun. Jonas Burba taip pat šiems pamokslams pritarė2. Baltarusių istorikas Alesius Smolenčiukas neseniai paskelbtame straips­ nyje „Bandymai įvesti rusų kalbą katalikų pamaldose Minsko ir Vilniaus vyskupijose XIX a. septintame ir aštuntame dešimtmečiuose“, remdamasis daugiausia ankstesniąja literatūra ir labai epizodiškai Lietuvos bei Rusijos ar­ chyvais, savo dėmesį sutelkė Minsko gubernijai, ypač rusų administracijos talkininkui kun. Ferdinandui Senčikovskiui (Sęczykovvski), ir pateikė vos ke­ letą faktų apie baltarusių kalbos bažnyčiose problemą po 1897 m.3 Sergejus Toktis baltarusių katalikų vartojamą kalbą bažnyčiose gvildeno visiškai kitu aspektu - kaip lenkų kalbos įsigalėjimas atsiliepė baltarusių tau­ tiniam atgimimui, arba, tiesiai sakant, tautiniu požiūriu neapsisprendusių baltarusių valstiečių lenkinimui45. Nei A. Smolenčiukas, nei S. Toktis netradicinės baltarusių kalbos vartose­ nos bažnyčiose klausimo nekėlė paties baltarusių etnoso prigimtinių tautinių teisių prasme.

Senųjų Bažnyčios rusifikavimo sumanymų reminiscencijos ir nauji jų įgyvendinimo projektai Savo pralaimėjimą dėl prievartinės Bažnyčios rusifikacijos rusų administra­ cija priėmė kaip laikiną ir laukė tinkamos progos revanšui. Naujos iniciatyvos ėmėsi „lenkų klausimo“ „žinovas“ naujasis Vilniaus ge­ neralgubernatorius Ivanas Kachanovas (1884-1893). Mat prieš tai net 17 metų (1867-1884) jis buvo Piotrkavo gubernatorius ir priklausė prie tų Pavyslio krašto (kongresinės Lenkijos Karalystės) gubernatorių, kurie tęsė posukili­ minių represijų kursą. I. Kachanovas be atvangos savo gubernijoje naikino istorinius lenkų kultūros paminklus, lenkiškus gatvių pavadinimus keitė ru­ siškais, slopino net paprasčiausią organizacinę vietos visuomenės iniciatyvą3. 2. j.

4.

5.

A. Stankiewicz, Rodnaja mowa ū swiatyniach, [Wilno], 1929, p. 66-75. А. Смоленчук, Попытки введения русского языка в католическое богослужение в Минской и Виленской диоцезиях 60-70 гг. XIX в., LK M A , metraštis, t. 20, 2002, p. 141-152; А .Ф. Смалянчук, Прблема белорусского языка в католическом богослужении в Минской и Виленской диоцезиях во второй половине Х іХ - начале XX в., LKMA metraštis, t. 26, Vilnius, 2005, p. 421-438. C. Токть, Католическое духовенство в процессах формирования национального сознания крестьянского населения на белорусско-литовско-польском пограничье, LKM A metraštis, 2002, t. 20, p. 105-114; C. Токть, Конфессиональная политика Российской империи в белорусской деревне во второй половине Х іХ - начале XX в., LKMA metraštis, t. 26, Vilnius, 2005, p. 399-420. L. Chimiak, Gubernatorzy rosyjscy w Krolestwie Polskim. Szkic do portretu zbiorowego, Wroclaw, 1999, p. 222-224.

POLITINĖ BALTARUSIŲ

KALBOS VYSKUPUOS

BAŽNYČIOSE

PROBLEMA

1884-1915

M.

287

Pirmoji I. Kachanovo pažintis su savo generalgubernijos visuomene prasidėjo nuo lietuvių spaudos drau­ dimo. Mat vidaus reikalų ministras Dmitrijus Tolstojus jo, kaip naujo valdžios pareigūno Šiaurės Vakarų krašte, paklausė, ar apsimoka šj draudimą tęsti toliau. I. Kachanovas atsakė pabrėždamas, kad draudimo panaikinimas vietos gyventojams pa­ rodytų valdžios silpnumą, o valdiniai lietuviški leidiniai, spausdinti kirili­ ca, liktų gėdingo bejėgiškumo liudi­ Kamojų parapijos bažnyčia, dail. A. Romeris (Tygodnik lllustrowany, ninkai6. Lietuvių spaudos draudimą t. 6,1878, p. 224). lenkiškais, t. y. lotyniškais, rašmenimis jis laikė viena krašto depolonizacijos priemonių. Dar reikšmingesnė jam atrodė toji Katalikų Bažnyčios persekio­ jimo politika, kurią vykdė buvę vyriausieji Šiaurės Vakarų krašto viršininkai M. Muravjovas, K. fon Kaufmanas (von Kaufman), E. Baranovas. Vilniaus generalgubernatoriaus postą I. Kachanovas paveldėjo iš miru­ sio Eduardo Totlebeno, kuris prieš tai ilgai sirgo ir pareigas ėjo tik nomina­ liai. Dėl to I. Kachanovas rado nemažą pluoštą nebaigtų spręsti klausimų, tarp jų ir dėl netradicinės rusų kalbos vietos katalikų religinėje praktikoje. Mat stačiatikių Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupas Aleksandras, pabūgęs dėl 1877 m. dekreto įgyvendinimo ir Rusijos derybų su Šv. Sostu, 1882 m. para­ šė memorandumą, adresuotą Švč. Sinodui ir E. Totlebenui, kuriame įspėjo, kad iškilo grėsmė pačiai stačiatikybei ir krašto rusifikacijai. Anot jo, lenkų kalba katalikų pamaldose prieštarauja popiežiaus nuostatai, kad sielovadai turi būti vartojama tikinčiųjų gimtoji kalba, t. y. rusų arba lietuvių kalbos. Šiam reikalui vartojant lenkų kalbą esąs skatinamas slaptų lenkiškų moky­ klų kūrimas. Miestuose gyvenantys lenkai supranta rusiškai, todėl ir čia pa­ maldos turį būti rusų kalba. Pastarąją įvesti arba grąžinti siūlė griežtomis priemonėmis, ypač sudraudžiant prieštaraujančius kunigus7. Perskaitęs šį memorandumą E. Totlebenas išleido aplinkraštį guberna­ toriams, kad griežtai persekiotų slaptąsias mokyklas, stropiai stebėtų, kad valsčių raštininkai ir vietos uriadnikai būtų stačiatikiai, tačiau nė žodžiu neužsiminė dėl kalbos katalikų pamaldose. Toliau padėtį ėmė kaitinti 6. 7.

I. Kachanovo 1885 02 12 raštas D. Tolstojui, RV 1A, f. 1284, ap. 190, b. 83a, 1. 26-28. Minėtas 1882 02 04 memorandumas, ¡.VIA, f. 378, BS, 1882 m., b. 2 30 , 1. 2-7.

288

BA N D YM A I

B A ŽN YČIĄ

RUSIFIKU OTI

Švč. Sinodo oberprokuroras, jis su memorandumu supažindino carą. Po to vidaus reikalų ministras Nikolajus Ignatjevas pareikalavo, kad E. Totlebenas pasiaiškintų carui8. Teko aiškintis. Visus, kas prasižengia rusų administracijos aplinkraščiams, jis, Totlebenas, baudžiąs. Netgi liepęs slaptai rinkti duomenis apie Elizos Ožeškienės firmą, kuri 1881 m. po ilgos pertraukos Vilniuje išleido lenkišką kalendorių9. O minėdamas rusų kalbos įvedimą katalikų pridėtinė­ se pamaldose turįs priminti, kad 1869 m. caras Aleksandras II leidęs para­ pijiečiams rusų kalbą įsivesti vien savo noru. Tad dabar, ypač kai vedamos derybos su Romos kurija, šiuo reikalu jokių nurodymų duoti negalįs101. Į ats­ kirą Švč. Sinodo oberprokuroro paklausimą dėl arkivyskupo memorandume išdėstytų dalykų E. Totlebenas atsakė tiesiai: „Jus pasiekę žinios apie krašto stačiatikių dvasininkų ir apskritai stačiatikių padėtį ir vietos kunigų veiklą yra nepaprastai išpūstos“". I. Kachanovas, susipažinęs su byla, tuo šio reikalo baigti nemanė. Matyda­ mas, kad caras arkivyskupo Aleksandro memorandumu domėjosi, siekė carą ryžtingesniems veiksmams provokuoti savo 1884 m. rugpjūčio mėnesį įteiktu memorandumu „Apie stačiatikių cerkvių padėtį ir apie Romos katalikų vei­ klą“. Jis kartojo jau seniai įprastą frazeologiją, kad rūpinantis Šiaurės Vakarų krašto integracija reikia stiprinti stačiatikybę ir varžyti katalikybę. Šiam rei­ kalui turėjęs tarnauti ir 1869 m. Aleksandro II paliepimas dėl rusų kalbos ka­ talikų bažnyčiose. Kol vyskupiją valdęs patikimas prelatas R Žilinskis, buvę vilčių sulaukti gerų vaisių, tačiau dabar, vyskupu tapus Karoliui Hryneveckiui, Bažnyčios depolonizacija žlugo, katalikų dvasininkai susitelkė apie savo or­ dinarą. Šiomis sąlygomis vėl „iškelti klausimą dėl savanoriško rusų kalbos įvedimo“ esą tikrai sunku. įsitvirtinę lenkų dvasininkai, net kilę iš baltaru­ sių ir lietuvių, kasdien kalbančių savąja kalba, reikalaują iš savo parapijiečių, kad šie išmoktų lenkiškas maldas, tuo platindami pačią lenkų kalbą apskritai. Jei lenkų kalba būtų išstumta iš bažnyčios ir slaptosios mokyklos, tai tikrai būtų nutraukta senoji liaudies ir vietinės lenkų mažumos sąsaja. Šiam tikslui pasiekti I. Kachanovas siūlė privalomai lenkų kalbą bažnyčiose pakeisti rusų arba lietuvių ir žemaičių kalbomis12. Atkreiptinas dėmesys, kad I. Kachanovas lietuvių kraštuose rusų kalbos sėkme nebepasitikėjo. Jis žinojo, kad Romos kurija lietuvių kalbą pripažįsta kaip vietinę bažnytinę kalbą. Be to, galbūt suprato, kad lietuviai, kaip visuomenės subjektas, sutvirtėjo ir, kaip rodė Že­ 8. 9. 10. 11. 12.

N. Ignatjevo 1882 02 19 raštas E. Totlebenui, ten pat, I. 34-36. Plačiau apie šią firmą žr. S. Rosiak, Ksiįgarnia „E. Orzeszko i s-ka" w lVilnie (18/9-1882), VVilno, 1938. E. Totlebeno 1882 02 27 raštas N. Ignatjevui, LV1A, f. 378, BS, 1882 m., b. 2 30 , 1. 37-45. E. Totlebeno 1882 04 14 raštas K. Pobedonoscevui, ten pat, 1.105. I. Kachanovo memorandumas, I.VIA, f. 378, BS, 1885 m., b. 10 7 1, 1.1- 1 0 .

POLITINE BALTARUSIŲ

KALBOS VYSKUPIJOS

BAŽNYČIOSE

PROBLEMA

1884-1915

M.

maičių vyskupijos pavyzdys, čia iš karto primesti rusų kalbą nebus įmanoma. Šiuokart jam svarbiausia buvo bet kokiomis priemonėmis, kad ir laikinai to­ leruojant lietuvių kalbą, depolonizuoti Bažnyčią. I. Kachanovo nesulaikė nė nusivylimas, kad apie jo memorandumą per ištisus metus nebuvo nei caro, nei jo ministrų atsiliepimo. Jis vėl carą pa­ siekti planavo tarpininkaujant vidaus reikalų ministrui Dmitrijui Tolstojui. Pastarajam įteikė kur kas platesnį naują memorandumą, ir jo lydraštyje prašė ministrą iš caro išsirūpinti, kad lenkų kalba būtų uždrausta visose bažnyčio­ se, išskyrus tas, kuriose leis generalgubernatorius. Lenkų kalbos pakaitalu jis pirmą kartą pasiūlė netradicines baltarusių ir mažarusių (ukrainiečių) kalbas13. Šio siūlymo išsamų paaiškinimą randame pačiame memorandume. Rusų kalbos įvedimą katalikų pamaldose tenką atidėti dėl kunigų pasiprie­ šinimo ir Romos kurijos aprobuotų rusiškų religinių knygų nebuvimo. Tad dabar Bažnyčiai depolonizuoti tenką pasirinkti patikimesnį kelią, nekeliantį įtarimo, kad katalikus siekiama per rusų kalbos įvedimą paversti stačiatikiais. Lenkų kalbą katalikų religinėje praktikoje reikią keisti tokiomis kalbomis, dėl kurių nekilsią panašių būgštavimų. Anot jo, bažnyčiose turį būti vartojamos tik lotynų, baltarusių, mažarusių, lietuvių ir žemaičių kalbos14. Dėl tų kal­ bų, kurios turėjo dvasinės vyresnybės aprobuotus tekstus, siūlymas aiškus. Tačiau kuo remdamasis I. Kachanovas manė prakišti netradicines baltarusių ir ukrainiečių kalbas, memorandume neargumentuota, nors galima supras­ ti, kad jas Katalikų Bažnyčia gali priimti geriau, nei aiškų pavojų keliančią rusų kalbą. Aprobuotų katalikiškų baltarusiškų ir ukrainietiškų religinių kny­ gų taip pat nebuvo, tačiau manyta, kad tiks slaviškos graikų katalikų (unitų) knygos, nes joms popiežius niekad neprieštaravo. Be to, kada ne kada balta­ rusių bei ukrainiečių kalbos katalikų religinėje praktikoje buvo vartojamos per išpažintis, net sakant pamokslus. I. Kachanovas, norėdamas sudaryti įspūdį, kad turi savo sumanymo šalininkų tarp kunigų, kaip memorandumo priedą viceministrui Ivanui Durnovui pasiuntė, matyt, specialiai užsakytą Vilniaus šv. Jono bažnyčios klebono garbės kanauninko Vincento Urbanavičiaus raštą15. Pastarasis džiau­ gėsi, kad prolenkiškas vyskupas K. Hryneveckis ištremtas. Norint „lenkų elementą“ išnaikinti, reikią pradėti nuo visiško dvasinės seminarijos surusi­ nimo. J lietuviškas parapijas turį būti skiriami kunigai lietuviai, o į baltaru­ 13. 14.

Minėtas I. Kachanovo 1885 09 23 lydraštis, ten pat, 1.11- 13 . M inėtas I. Kachanovo m em orandum as R om os katalikų dvasininkų Šiaurės vakarų krašte klausim u, ten pat, I. 14- 41-

15.

Kun. V. Urbanavičiaus 1885 07 27 raštas Vilniaus generalgubernatoriui ir pastarojo 1885 09 23 lydraštis 1. Durnovui, M AB, f. 43, b. 24766, 1. 1 , 8-10.

289

290

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

siškas - kalbantys baltarusiškai, kad visos pridėtinės pamaldos vyktų šiomis kalbomis. Lenkų kalba kaip išimtis dar galinti likti Vilniaus ir Gardino .bažny­ čiose. Nors popiežius Leonas XIII esąs apsuptas lenkų, bet su šia nauja faktine padėtimi ilgainiui turėsiąs apsiprasti. Dar prieš pirmąjį memorandumą I. Kachanovas norėjo turėti tikrus duo­ menis, kuriose parapijose kokia kalba vyksta pridėtinės pamaldos. Dėl to 1884 m. gegužės 18 d. parašė aplinkraštį Vilniaus, Kauno ir Gardino guber­ natoriams, kad duomenis skubiai atsiųstų16. Gubernatoriai neskubėjo. Po mėnesio I. Kachanovas aplinkraštį pakartojo. Dar po mėnesio jis gavo lako­ nišką Gardino gubernatoriaus atsakymą, kad visoje gubernijoje per šias pa­ maldas vartojama vien lenkų kalba, išimtis tik Bresto ir Balstogės apskritys, kuriose pridėtinės pamaldos būna lotynų k., o bendros maldos ir pamoks­ lai - lenkų kalba17. Tik iš Kauno ir Vilniaus gubernatorių atėjo visų parapijų sąrašai su vartojamų kalbų bažnyčiose nurodymu. Tačiau tuo I. Kachanovas nesitenkino, jo sumanytajam planui įgyvendinti reikėjo parapijiečių procen­ tinio pasiskirstymo pagal savo kalbas, tad gubernatoriams šiuos duomenis surinkti nurodė nauju aplinkraščiu18. Gubernatoriai šį darbą pavedė tai­ kos tarpininkams. Pastarieji kalbų pasiskirstymą nustatė labai subjektyviai. Vilniaus ir Gardino gubernatoriai teisinosi, kad baltarusių kalba esanti tokia savita mišrainė, jog neaišku, kur tikra baltarusių, kur iškreipta rusų ar lenkų kalba1920 . Gardino gubernatorius tvirtino, kad gubernijoje baltarusiškai kalba dvigubai daugiau katalikų nei lenkiškai. Lenkai daugumą sudarą tik Kobrino, Brastos, Balstogės ir Bielsko apskrityse. Lietuvių nurodyta tik 1451 (0,74% visų katalikų), iš kurių prie Gožės ir Druskininkų gyveną 295 ir Zietelos pa­ rapijoje - 1156 (15,27%)'°. Kauno gubernijoje ryškiai vyravo lietuviai, būta ir išimčių, pvz., keletoje Zarasų apskrities parapijų daugumą sudarą baltarusiai, o pusė Dotnuvos, Labūnavos, Babtų ir Vandžiogalos parapijiečių kalbą lenkiškai, be to, dar 25% dotnuviškių esą baltarusiai21. Turėdamas šiuos duomenis, I. Kachanovas manė galįs daryti išvadas, ku­ riose bažnyčiose kuri kalba turėtų būti vartojama ateityje. Iš pradžių jis dar paprašė pačių gubernatorių nuomonės. Vilniaus gubernatorius parapijas suskirstė į tris grupes pagal tai, kuriose pamaldos bus rusų, baltarusių arba 16. 17. 18. 19.

Minėtas aplinkraštis, LVLA, f. 378, BS, 1884 m., b. 9 76 , 1.1. Gardino gubernatoriaus 1884 07 20 raštas I. Kachanovui, ten pat, 1. 6. Minėtas 1884 09 26 aplinkraštis, ten pat, 1. 10-12. Vilniaus gubernatoriaus 1884 12 29 raštas 1. Kachanovui su pridėtu parapijų sąrašu, nurodant, kokias kalbas jų g y ­ ventojai vartoja, ten pat, 1.17-28. 20. Gardino gubernatoriaus 1887 07 31 raštas I. Kachanovui ir parapijų sąrašas, ten pat, 1. 58-75. 21. Kauno gubernatoriaus 1885 0 116 raštas I. Kachanovui su parapijų sąrašu, ten pat, 1. 29-39.

POLITINĖ

BALTARUSiy

KALBOS

VYSKUPUOS

BAŽNYČIOSE

PROBLEMA

1884-1915

M.

lietuvių kalbomis“ . I. Kachanovas pareikalavo siūlymą ištaisyti taip, kad rusų kalba nebūtų numatoma, nes ji, kaip rodęs katalikų dvasininkų pasiprieši­ nimas ir Romos kurijos reakcija, vėl neturėsianti pasisekimo. Reikią vietoj lenkų kalbos siūlyti ne rusų kalbą, o vietos tarmes2\ Po to gubernatorius visur rusų kalbą pakeitė baltarusių tarme, bet Vilniuje jos siūlyti nedrįso, manė, jog čia pamaldose galėtų likti lenkų kalba24. Dabar I. Kachanovas Vilniaus guber­ natoriaus atsakymu liko patenkintas. Tad toje Vilniaus vyskupijos dalyje, kuri priklausė Vilniaus gubernijai (iš Gardino gubernatoriaus konkrečių siūlymų negavo), parapijos pagal pridėtinių pamaldų kalbą turėjo pasiskirstyti taip. Vilniuje turėjo likti lenkų kalba, kaip ir anksčiau; Vilniaus apskrityje, išskyrus Vilniaus miestą, lietuvių kalba buvo pripažįstama 15-ai bažnyčių, o baltaru­ sių - 12-ai. Lietuviškomis parapijomis laikomos kone tos pačios, kaip ir 18701874 m. dekanų siūlymuose, kai jų reikalauta rusų kalbos įvedimui. Numatyta, kad parapijose, kur seniau buvo numatoma rusų kalba, ją reikia pakeisti bal­ tarusių kalba. Anuomet buvo laikoma, kad Maišiagalos ir Sudervės parapijos yra mišrios, t. y. iš dalies lietuviškos, o dabar jos priskirtos baltarusiškoms. Seniau mišria laikyta Kernavės parapija dabar atiteko lietuvių arealui, o lietu­ viška Šalčininkų parapija - baltarusių arealui. Trakų apskrityje 27-iose bažnyčiose turėjo būti lietuvių kalba, o 7-iose baltarusių (1874 m. jos laikytos lenkiškomis). Švenčionių apskrityje lietuviškos pamaldos numatytos 17-oje bažnyčių, o baltarusiškos - 13-oje. Lydos apskrityje lietuviškomis buvo laikomis tik 6 parapijos - Eišiškių, Nočios, Asavos, Varanavo, Benekainių ir Rodūnios, t. y. tos pačios, kaip ir 1870 m. Vileikos ir Ašmenos apskrityse numatytos vien baltarusiškos pamaldos. Motyvai, kodėl į kai kurias lietuviškų Ašmenos apskrities parapijų bažnyčias nenorėta įsileisti lietuvių kalbos, neaiškūs. Juk 1884 m. iš taikos tarpininkų gautais duomenimis, dauguma gyventojų lietuviškai kalbėjo Armoniškių, Kauleliškių ir Derevnos parapijose bei Dieveniškių ir Dūdų filijose. Gana netikėtai lietuviškos pamaldos numatytos net 7-iose Dysnos aps­ krities bažnyčiose, būtent Udzialo, Mosarų, Armanavičių, Ikaznės, Drujos, Pagasto ir Pastovių. 1884 m. taikos tarpininkų duomenimis, lietuviška tebuvo Ikaznės parapijos dalis, o visų kitų parapijų didelė gyventojų dauguma laikyta baltarusiais. Iš tikrųjų jose gyveno vos po 100-200 lietuvių. 22. 23. 24.

Vilniaus gubernatoriaus 1885 X II 23 raštas I. Kachanovui ir parapijų sąrašas, LVIA, f. 378, BS, 1885 m., b. 1071, I. 85-88. I. Kachanovo 1886 01 08 raštas Vilniaus gubernatoriui, ten pat, 1. 90-91. Vilniaus gubernatoriaus 1886 o i 17 raštas I. Kachanovui, ten pat, 1. 95.

291

292

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

Baltarusiškų parapijų tinklą siekta kuo daugiau išplėsti.ir net anklavais įterpti į lietuviškų parapijų apsuptį. Baltarusiško arealo plėtimas atitiko I. Kachanovo planą baltarusių tarmę panaudoti kaip Trojos arklį strategi­ niams Bažnyčios rusifikacijos tikslams siekti. Antruoju I. Kachanovo memorandumu vyriausybė vėl nesusidomėjo. Šį savo tikslą generalgubernatorius pasiekė tik carui pasiuntęs savo privalomą Šiaurės Vakarų krašto valdymo 1884 m. sausio 14 d. - 1886 m. rugpjūčio 1 d. ataskaitą. Tokias ataskaitas skaitydavo pats caras. Ataskaitoje I. Kachanovas trumpai pakartojo antrojo savo memorandumo tezes. Jis kėlė būtiną reikalą lenkų kalbą šalinti iš bažnyčių ir tuo neva apsau­ goti baltarusių ir lietuvių liaudį nuo polonizacijos, aiškino, kad rusų kalbos nesėkmingo įvedimo katalikų pamaldose bei apeigose patirtis ir sukelta sta­ čiatikybės baimė verčia eiti kitu keliu - lenkų kalbą pakeisti baltarusių, lietu­ vių ir žemaičių „tarmėmis“. Jei būtų priešinamasi, generalgubernatorius turįs gauti teisę kaltininkus bausti. Ties šiais I. Kachanovo siūlymais caras ataskai­ tos paraštėje pažymėjo: „Taip“ 25. Caro pastaba reiškė, kad ataskaita turi būti apsvarstyta Ministrų komitete. Šis ataskaitą svarstė 1886 m. pabaigoje. Komiteto nariai su ja buvo supažindin­ ti iš anksto. Pats I. Kachanovas kvietimo į posėdį negavo. Ataskaitos oponen­ to funkcijos teko D. Tolstojui. Jis iš esmės laikėsi savo pirmtako N. Ignatjevo linijos, kad lenkų klausimu aštrinti nusistovėjusios padėties nereikia, ypač jei liečiama Katalikų Bažnyčia. Per didelė pastarosios galia, dvasinės vyresnybės stiprinama iš užsienio, neleidžia pasiekti surusinimo rezultatų. Be to, rusų kalba katalikų pamaldose sustiprintų katalikybės patrauklumą. Iš naujosios I. Kachanovo siūlomos taktikos - sureikšminti bažnyčiose baltarusių ir lietu­ vių kalbas - D. Tolstojus nematė jokios naudos. Mat šiomis kalbomis būsią išleista daug religinių knygų, išaugsianti tautinė raštija, kuri kelsianti separa­ tistinę gyventojų savimonę. Jis pripažino, kad Kauno gubernijos bažnyčiose žemaičių tarmė tikrai paplitusi, tačiau per sukilimus žemaičiai stoję į lenkų pusę. Apskritai imant visą kraštą, baltarusių esą nedaug, o lietuvių kalba jau išnykusi ir likusi vien mokslo objektu. D. Tolstojui antrino ir Švč. Sinodo oberprokuroras Konstantinas Pobedonoscevas. Ministrų komitetas galutinio nutarimo nepriėmė, tik su svarstymo rezultatais D. Tolstojų įgaliojo supažindinti patį I. Kachanovą. 1886 m. lapkri­ čio 1 d. komiteto žurnalą (protokolą) patvirtino caras26. 25. 26.

Ištrauka iš I. Kachanovo ataskaitos, R. Vėbra (sudarytojas), Lietuvių klausimas..., p. 305-307. Minėtojo žurnalo išrašas, R. Vėbra, min. veik., p. 309-314; LVIA, f. 378, BS, 1885 m., b. 10 7 1, 1. 97-100.

POLITINĖ

BALTARUSIŲ

KALBOS

VYSKUPIJOS

BAŽNYČIOSE

PROBLEMA

1884-1915

M.

I. Kachanovas per D. Tolstojų komitetui pateikė papildomą argumenta­ ciją27 ir tuo iš esmės pakartojo savo 1885 m. memorandumą. Tačiau dar pri­ dūrė, kad mielai pritartų visiškam lotynų kalbos monopoliui, jei tik būtų įmanoma gyventojams teikti visus religinius patarnavimus. Vis dėlto pati­ kimiausias būdas Bažnyčiai išlenkinti esąs vienas - vietinių tarmių įtvirtini­ mas, kuris nulemtų sėkmingesnį šio krašto gyventojų „susijungimą su rusų tauta“. Nerusų tautybių separatizmo grėsmės jis nebijojo, nes šios etninės bendruomenės keletą šimtmečių neturėję istorinių (t. y. politinių) tradicijų, todėl ir vėliau liktų silpnos ir mažiau pavojingos, nei inteligentų ir žemval­ džių remiama lenkystė. Jei kada nors separatizmas imtų reikštis, tai, anot jo, rastųsi ir priemonių jį užgniaužti. I. Kachanovas nepraleido progos duoti filologijos bei etnologijos pamoką dviem akademikams - D. Tolstojui, istorikui ir Mokslų akademijos prezi­ dentui, bei K. Pobedonoscevui, teisininkui, Mokslų akademijos garbės na­ riui. Pasak I. Kachanovo, Imperatoriškosios rusų geografų draugijos tyrimai rodo, kad lietuvių yra daugiau kaip milijonas, jie gyvena Zarasų, Ukmergės, Panevėžio, Trakų, Švenčionių, Vilniaus, Lydos, Ašmenos, Marijampolės, Kalvarijos ir Seinų apskrityse, ir nuo žemaičių skiriasi tik tarme. Naujas Ministrų komiteto posėdis įvyko 1887 m. gegužės 11 d. D. Tolstojus referavo apie I. Kachanovo papildomą argumentaciją dėl vietinių tarmių baž­ nyčiose ir ją visiškai atmetė. Tiesa, gautąją pamoką apie lietuvius nutylėjo. O visa kita kartojo taip, kaip jau buvo kalbėjęs ankstesniame komiteto posėdyje. Esminis skirtumas tik tas, kad dabar atskirai sustojo prie baltarusių tarmės įvedimo bažnyčiose pasekmių. Pasak D. Tolstojaus, Romos kurija vis tiek ją tapatinsianti su rusų kalba ir atmesianti baltarusiškas religines knygas, nors jos būtų vietos dvasininkų aprobuotos. D. Tolstojus vėl pabrėžė separatizmo pavojų, ypač žemaičių ir lietuvių, kurių etnografinis arealas išeina už imperi­ jos ribų. Juk turį pamokų iš armėnų pavyzdžio. Be to, privalomo kalbos kei­ timo bažnyčioje priemonės, kaip rodąs patyrimas, keltų „tamsios gyventojų masės nepasitikėjimą“. Be to, Švč. Sinodas manąs, kad katalikiškų pamokslų vertimas į rusų kalbą (t. y. baltarusių tarmę) pasitarnautų nepageidaujamai katalikybės propagandai šalyje. Jei dėl baltarusių tarmės bažnyčioje Romos kurija padarytų nuolaidą, tai ji vis tiek reikštų žeminantį kišimąsi į Rusijos imperijos vidaus reikalus28. Komitetas, pritardamas D. Tolstojui, galutinai nutarė I. Kachanovo siūly­ mą atmesti ir pabrėžė, jog visuomeninių funkcijų suteikimas Šiaurės Vakarų 27. 28.

I. Kachanovo 1887 01 27 aiškinamasis raštas D. Tolstojui. LVIA, f. 378, BS. 1885 m., b. 10 7 1, 1. 101-135. D. Tolstojaus išvados dėl 1. Kachanovo siūlymų, R. Vėbra. min. veik., p. 315-319.

293

BANDYMAI

294

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

krašto tarmėms sustiprintų tas gentis, kurios pradeda susilieti su „pagrindi­ niais imperijos gyventojais“. Tą pačią dieną caras nutarimą patvirtino, ir vi­ daus reikalų ministrą įpareigojo jį vykdyti29. Suprantama, I. Kachanovas caro valią priėmė, bet rūpindamasis savo autoritetu D. Tolstojaus prašė nutildyti periodinę spaudą, kuri Šiaurės Va­ karų administraciją kaltino nenoru rusifikuoti Katalikų Bažnyčią. Jis pats, Kachanovas, krašto administracijos oficiozui Vilenskij vestnik šią temą jau uždraudęs, tačiau laikraštis Russkij kurjer išspausdinęs net du netinkamus Aleksejaus Vladimirovo straipsnius30. D. Tolstojus atsakė, kad pastarąjį lai­ kraštį įspėjęs, tačiau bendro aplinkraščio periodikai cenzūruoti nedavęs, nes vengiąs bereikalingų aiškinimų, juolab kad kiti laikraščiai šios temos beveik negvildena3’. Minėtas Ministrų komiteto nutarimas vadovavosi karčiu praeities pa­ tyrimu dėl rusų kalbos įvedimo katalikų pamaldose. Ir ne vien juo. Rusija vertino diplomatinių santykių atkūrimą su Šv. Sostu ir nebenorėjo jų ga­ dinti. Be to, Ministrų komitetas, atmesdamas I. Kachanovo reminiscencinį siūlymą, mąstė plačiau, valstybiškai. Pažvelgus į bendras to meto Rusijos politikos nuostatas matyti, kad vyriausybė siekė kurti europinį savo impe­ rijos įvaizdį, vengė izoliacijos ir stropiai dangstė savo azijinio tipo valstybės požymius. Tad nebuvo linkusi aštrinti ir „lenkų klausimo“, juolab kai, anot N. Davieso, ir Vakarų valstybės dėl jo atvirų konfliktų nenorėjo32. Naivu būtų manyti, kad Rusijai neberūpėjo užsibrėžtoji Vakarų krašto integracija. Posūkis Katalikų Bažnyčios depolonizacijos politikoje buvo naujas laikinas taktinis manevras.

Rusijos ir Šv. Sosto derybos dėl netradicinių kalbų vartojimo religinėje katalikų praktikoje XIX a. 9-ame dešimtmetyje suirus Trijų imperatorių sąjungai (Rusijos, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos), Europoje kūrėsi nauji politiniai blokai. Rusija siekė suartėti su Prancūzija. Į Prancūziją ėmė daugiau orientuotis ir Šv. Sostas. Tuo pačiu metu pastarasis ieškojo būdų, kaip švelninti įtampą su Rusija, ypač kai jos caru tapo ganėtinai vakarietiškos orientacijos Mikalojus II. Popiežius Leonas XIII, išgarsėjęs savo socialine doktrina (enciklika) 29. 30. 31. 32.

Ministrų komiteto nutarimas, R. Vėbra, min. veik., p. 322-325; Šio nutarimo nuorašas 1887 05 31 atsiųstas I. Kachanovui, LVIA, f. 378, BS, 1885 m., b. 10 7 1. 1- 137-M 5I. Kachanovo 1888 02 16 raštas D. Tolstojui, LVIA, f. 378, BS, 1885 m., b. 10 7 1, 1-146-147- Beje, A. Vladimirovas - tas pats generalgubernatoriaus K. Kaufmano laikų Katalikų Bažnyčios rusifikavimo kurstytojas. D. Tolstojaus 1888 02 27 raštas I. Kachanovui, ten pat, 1.108. N. Davies, Dievo žaislas, t. 2, p. 42.

POLITINĖ BALTARUSIŲ

KALBOS

VYSKUPIJOS BAŽNYČIOSE

PROBLEMA

1884-1915

M.

Rerum novarum (1891 m.), siekė diplomatinėmis priemonėmis Rusijos ka­ talikams sudaryti palankesnes sąlygas. Tačiau pastariesiems popiežius nu­ rodė laikytis legalizmo rėmų. Šiuo požiūriu reikšminga popiežiaus 1894 m. kovo 19 d. (n. s.) enciklika lenkų vyskupams ir arkivyskupams33. Ji atvirai reiškė trilojalizmo principus (Vokietijai, Austrijai-Vengrijai ir Rusijai), ta­ čiau daugiausia dėmesio skyrė Rusijos katalikų vadovams. Deklaruodama tikėjimą kaip aukščiausią gėrybę, enciklika žavisi katalikybės gynimu ir katalikus ragina toliau taip laikytis, žada savo, t. y. popiežiaus, paramą. Rūpindamasis normaliais santykiais su pasaulietine valdžia, popiežius pri­ mena katalikams, kad nemaištautų prieš savo monarchus, o pastariesiems sako, kad ten, kur Bažnyčia turi daugiau laisvių, kur vertinamas jos darbas, ten laimi ir visa pilietinė visuomenė. Rusijos imperijoje Šv. Sosto raštus ti­ kintiesiems buvo leidžiama skelbti tik vyriausybei leidus, todėl kreipimasis į valdovą nebuvo beprasmis. Užsimezgė nauji diplomatiniai kontaktai dėl pridėtinių pamaldų Rusijos imperijoje kalbos. Tačiau, kaip pranešė Rusijos misijos prie Šv. Sosto minis­ tras rezidentas Aleksandras Izvolskis, Romos kurija siekė įsitikinti, ar iš ti­ krųjų baltarusių liaudis tikrai rusų kalbą nori bažnyčioje priimti. Vadinasi, siekiant susitarti, reikėjo kurijai siūlyti pridėtinėse pamaldose ne rusų kalbą, o vien lotynų, bet pamokslus sakyti baltarusiškai34. 1896 m. pavasarį Šv. Sosto delegacija, vadovaujama arkivyskupo Antonio Agliardi, atvyko į Maskvą dalyvauti caro Mikalojaus II vainikavimo iškil­ mėse. Tačiau jai rūpėjo ne tiek pačios iškilmės, kiek abipusių santykių ir Rusijos katalikų padėties pagerinimas. Susitiko ir su tais vyriausybės atsto­ vais, kuriems tiesiogiai buvo pavaldūs katalikų bažnytiniai reikalai. Iškilus klausimui dėl kalbų vartojimo pridėtinėse pamaldose, Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktorius Aleksandras Mosolovas (šias pareigas ėjo iki 1904 m.) pareiškė: „Mes neverčiame įvesti rusų kalbą, bet niekad nelei­ sime vartoti lenkų kalbos... Jei bažnytinė vyresnybė jos norės, mes niekad nesutiksime“. Šia proga prisiminta ir baltarusių kalba. Pokalbyje dalyvavęs vidaus reikalų viceministras Ivanas Goremykinas ją atmetė, sakydamas, kad baltarusių kalba religinėje praktikoje būtų vien fikcija, nes nėra nė vieno kunigo, kuris šia tarme galėtų sakyti pamokslus35. Abi pusės išsiskyrė nieko nesutarusios. 33.

Szwentojo Tewo popiežiaus Leono X III encyklika arba gromata wisiems lenku arciwyskupams ir wyskupams, [Tilžė],

34.

1894, p. 7 -14 (enciklikos vertimas į lietuvių k.) M. Radvvan, Politika wyznaniowa caratuna Bialorusi w X X w. lmplikacįe duszpasterskie. Nasza Przesžlošc, 2001,

35.

Ten pat, p. 234.

p. 2 3 3 -2 3 4 -

2 9 5

296

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RC’ S I F I K t ' O T

1896 m. rugsėjo 2 d. memorandumu Romos kurijai duomenų apie bal­ tarusių ir ukrainiečių katalikų padėtį suteikė Mogiliavo arkivyskupo ir me­ tropolito pareigas ėjęs Peterburgo katalikų dvasinės seminarijos rektorius vyskupas sufraganas Albinas Symonas. Tuomet jis lankėsi Romoje' ir, matyt, ten rašė šį memorandumą, tuo išvengdamas Rusijos vyriausybės kontrolės. A. Symonas pažymėjo, kad baltarusiai yra vakarų rusų gentis. Jis manė, kad jų sielovadai pagerinti vartotina baltarusių kalba, netgi siūlė Mogiliavo arki­ vyskupijos dvasinėje seminarijoje Peterburge steigti šios kalbos katedrą, kad busimieji Baltarusijos kunigai gautų tinkamą pasiruošimą36. Kai 1897 m. Romos kurija pagaliau susitarė su Rusijos vyriausybe dėl Minsko gubernijos vakuojančių klebonų vietų užpildymo, Šv. Sosto valstybės sekretorius kardinolas M. Rampolla leido jiems katechizacijai vartoti ir bal­ tarusių kalbą37. A. Symonas savo aplinkraščiu Mogiliavo arkivyskupijos kuni­ gams nurodė, kad bažnyčiose vietos parapijiečių kalba arba tarme, kuria jie meldžiasi ir tarpusavyje kalba, būtų sakomi pamokslai, skaitomos evangelijos, atliekama katechizacija ir ji būtų vartojama per apeigas38. Nors A. Symono aplinkraščio prasmės nereikia suprasti vienareikšmiškai - kaip baltarusių kalbos iškėlimo, nes, kaip matėme, jis bažnyčioje vartojamą kalbą sieja su privačia maldų kalba, t. y. baltarusių visuotinai vartojama lenkų kalba. Viena aišku, kad tuo A. Symonas norėjo rusų kalbos atėjimui į bažnyčias pastatyti naują kliūtį. Rusų administracija jį apkaltino savo kaip arkivyskupijos administrato­ riaus teisių viršijimu, nes pagal susitarimą su Šv. Sostu Minsko gubernijos klebonams bažnyčiose tebuvo leista vien lotynų kalba, o pamokslai uždraus­ ti apskritai. A. Symonas buvo pašalintas iš visų vadovaujančių pareigų ir iš­ tremtas į Odesą39. Tuo nesėkmingai baigėsi antras netradicinės baltarusių kalbos bažnyčiose įteisinimo etapas. Romos kurijai ir Rusijos imperijos katalikų dvasinei vy­ resnybei ėmus baltarusių kalbą bent iš dalies toleruoti, imperijos vyriausybė griebėsi senosios savo destrukcijos. Žymių Rusijos valdžios nuolaidų, tarp jų ir dėl kalbų vartojimo bažnyčio­ se, katalikai sulaukė per 1905 m. revoliuciją. 1905 m. caro įsaku dėl religinės tolerancijos katalikai taip pat gavo teisę tikybos mokyklose mokytis savo gim­ tąja kalba (įsakas parengtas dalyvaujant vidaus reikalų ministrui Aleksandrui 36. 37. 38. 39.

A. lakštas, Baltgudžių kalba Katalikų Bažnyčioje, Draugija, 19 12 ,1 . 17, nr. 66/67, P -169-172 (A. Symono memorandu­ mo lotynų k. publikacija). Kun. Apysenis [K. Prapuolenis], Lenkiškoji katalikystė Lietuvoje, Draugija, 19 11,1 . 15, Nr. 59, p. 307-308 (kard. Rampollos 1897 05 08 (n. s.) rašto lotynų k. publikacija). M. Radcvan, min. veik., p. 236. Ten pat, p. 235-238.

POLITINĖ BALTARUSIŲ

KALBOS VYSKUPIJOS

BAŽNYČIOSE

PROBLEMA

1884-1915

M.

Bulyginui). Natūraliai iškilo kitas klausimas, kad tikybos pamokų ir katalikų pridėtinių pamaldų kalbos sutaptų. Be to, pasinaudodami šiuo įsaku buvę unitai (graikų katalikai) dešimtimis tūkstančių perėjo į katalikų tikėjimą40. Vilniaus gubernijoje didžiausią valdžios susirūpinimą kėlė stačiatikių pa­ rapijomis paverstosios katalikų parapijos. Anot šių parapijų popų, „įvyko ne­ tikėti dalykai. Kai tik buvo sužinota apie [caro] įsaką, valstiečių minios plūdo pas Varnionių, Buivydžių bei Kiemeliškių klebonus iš stačiatikių persirašyti katalikais“41. Kadangi rusų administracija katalikybę visad laikė galingu lenkystės veiks­ niu, tai šiomis naujomis stačiatikybės pralaimėjimo Šiaurės Vakarų krašte są­ lygomis vėl grįžo prie projektų, kaip galų gale išspręsti Katalikų Bažnyčios depolonizacijos problemą. Vėl manyta pasinaudoti baltarusių kalba. Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Frezė tikėjosi vidaus reikalų ministro A. Bulygino paramos. Jam rašė, kad susitarimą šiuo reikalu su Romos kurija laikąs prioritetiniu politikos dalyku. „Tik ji (t. y. baltarusių kalba. - V. M.),pasak A. Frezės, - vietos dvasininkus nukreipusi į tikrą sielovados darbo liaudyje kelią, galėtų vyriausybę išvaduoti nuo kišimosi valstybės interesais į vidines religinių santykių teises ir jas varžyti“42. Tačiau A. Bulyginas turėjo svarbesnių užsiėmimų, jis rengė nuostatus dėl Valstybės dūmos sušaukimo. Tolesnę A. Frezės siūlymo eigą netikėtai pastūmėjo Ministrų tarybos pirmininkas Sergejus Vittė, beje, vienas iš garsiojo caro 1905 m. spalio 17 d. manifesto autorių. Jo vardu 1905 m. pabaigoje atėjo Gardino gubernijos Sokulkos apskrities katalikų prašymas, kad tikybos mokyklose būtų moko­ ma ne rusiškai, o lenkiškai, kad būtų leista steigti lenkiškas mokyklas. Jie esą baltarusiai, tačiau savo netobula kalba tikybos mokytis nenori, nes meldžiasi lenkų kalba ir ją pripažįsta gimtąja43. Kanceliarija prašymą persiuntė į Vilnių A. Frezės nuomonei gauti. A. Frezė tuomet jau buvo netekęs savo posto, tačiau S. Vittei atsakė, iš es­ mės pakartodamas tai, ką prieš pusmetį buvo rašęs A. Bulyginui. Tačiau šis jo atsakymas turi ir naujų - politinio testamento - požymių. A. Frezė nurodė, kad baltarusiai Gardino gubernijoje sudaro 80% visų gyventojų, o Vilniaus gubernijoje - 66%. Tačiau jis baltarusių tradiciškai savarankiška tauta nelai40.

41. 42. 43.

Iš viso Vilniaus vyskupijoje ligi 1909 m. katalikais tapo apie 30 tūkst. buv. unitų, iš jų apie 10 tūkst. - Gardino gub. Be to, Minsko gubernijoje, kurios katalikai nuo 1882 m. iš Vilniaus vyskupijos buvo perduoti Mogiliavo arkivyskupijai, stačiatikybės atsisakė apie 10 tūkstančių žmonių ( 1. Turonek, Katolicyzm na Bialorusi - skala problemų, Betarus, Lithuania, Poland, Ukraine, Lublin, Rome, 1994, p. 299; T. П. Короткова, Католицизм в эпоху империализма, Католицизм в Белоруссии (традиционализм и приспособление), Минск, 1987, р, 37). Vilniaus gubernijos valdybos tarnautojo Vladimiro Pugavkos 1905 06 17 raportas Vilniaus gubernatoriui, LVIA, f. 378, BS, 1905 m., b. 4 0 4 , 1. 47. A. Frezės 1905 06 27 raštas A. Bulyginui, LVIA, f. 378, BS, 1904 m., b . 3 15 , 1. 59-60. Prašymo nuorašas, be datos, ten pat, b. 3 16 , 1. 236-237.

297

2 9

B

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOT

kė. Pasak A. Frezės, „baltarusių kalba yra savita didžiarusių, tarmė ar šnekta, kuri atsidūrė kryžminėje mažarusių tarmės ir lenkų kalbos įtakoje, ir ji turi neabejotinus elementus sėkmingai polonizacijai arba visiškai rusifikacijai, šitai priklauso nuo to, kokią vietą baltarusių tautybė užims katalikybės sfe­ roje“. Ligi šiol rusų administracija nesugebėjusi nuo polonizacijos apsaugoti milijonų savo kraujo giminaičių. Vienintelė gydomoji priemonė baltarusių tautiniam savarankiškumui išlaikyti esanti rusų arba baltarusių kalbų varto­ jimas katalikų pridėtinėse pamaldose44. A. Frezės nuomonė buvo išgirsta. S. Vittės kabineto vidaus reikalų minis­ tro Piotro Durnovo siūlymu caras 1906 m. vasario 16 d. nurodė su Šv. Sostu pradėti derybas dėl 1877 m. dekreto atšaukimo ir netradicinių rusų ir balta­ rusių kalbų legalizavimo katalikų bažnyčiose tokiomis pat teisėmis, kaip ir kitos kalbos. Drauge su tuo reikią Šv. Sostą užtikrinti, kad rusų kalba nebus įvedama prievarta45. Apie šį paliepimą P. Durnovas pranešė užsienio reika­ lų ministrui Aleksandrui Izvolskiui, o šis - naujajam Rusijos misijos prie Šv. Sosto ministrui rezidentui. Šiuo reikalu derybos su Romos kurija užsimezgė ir Rusijos vyriausybei teikė vilčių46. Šiose derybose Rusijai atstovavo jos misijos prie Šv. Sosto ministras rezi­ dentas Sergejus Sazonovas ir misijos sekretorius baronas Mavrikijus Šillingas. Šv. Sostui atstovavo pats valstybės sekretorius kardinolas Rafaelis Merry dėl Valis, o jam talkino monsinjoras Beninis. Pastarieji priešiškumo rusų kalbai bažnyčiose neberodė, nes jos reikėjo surusėjusių neofilų - buv. unitų religi­ nei praktikai. Be to, praėjo ir prievartinio rusų kalbos primetimo pavojus. Rusijos misija prie Šv. Sosto rūpinosi tik tuo, kad numatomas šiuo klausimu aplinkraštis Rusijos katalikų vyskupams atšauktų 1877 m. dekretą ir neprieš­ tarautų vyriausybės vidaus politikai. Šį norą Šv. Sostui 1906 m. rugsėjo 19 d. nota pranešė misijos sekretorius baronas M. Šillingas. Netrukus dėl aplin­ kraščio projekto susitiko ir S. Sazonovas su kardinolu Merry dėl Valiu, skaitė aplinkraščio projektą ir savo užsienio reikalų ministrui pranešė, kad kardino­ las Rusijos reikalavimus priima palankiai47. 44.

»

45. 46. 47.

A. Frezės 1906 01 03 raštas S. Vittei, ten pat, 1. 339-341. Panašiai galvojo ir naujasis Vilniaus generalgubernatorius Konstantinas Kšivickis. Nors jis turėjo lenkišką pavardę, tačiau buvo griežtai nusistatęs prieš lenkus, didžiavosi medaliu, kurį gavo už 1863-1864 m. sukilimo malši­ nimą. Anot K. Kšivickio, „reikia visomis kultūrinėmis priemonėmis pažadinti savimonę Baltarusijoje ir baltarusius išsaugoti rusų kultūrai įsisavinti“ (K. Kšivickio 1906 08 20 raštas vidaus reikalų ministrui Piotrui Stolypinui, LVIA, f. 378, BS, 1906 m., b. 4 12 , 1. 3-6). Vidaus reikalų ministro 1907 05 (diena nenurodyta) raštas A. Izvolskiui, RVIA, f. 821, ap. 125,1907 m., b. 2 7 8 , 1.10 0 . Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriaus A. Vladimirovo 1906 09 23 raštas Vilniaus generalgubernato­ riaus kanceliarijos valdytojui Andrejui Stankevičiui, ten pat, 1. 54. S. Sazonovo 1906 09 27 (10 10) raštas A. Izvolskiui, ten pat, 1. 40.

POLITINĖ BALTARUSIŲ

KALBOS VYSKUPUO S BAŽNYČIOSE

PROBLEMA

1884-1915

M.

Vis dėlto po šio susitikimo kardinolas Merry dėl Valis raštu kreipėsi į Vilniaus vyskupą E. Ropą, kuris tuomet buvo Romoje, klausdamas nuomo­ nės, ką reikia daryti su 1877 m. dekretu ir ar verta papildomose pamaldose greta lenkų kalbos leisti rusų kalbą (lingua russiene)48. Iš tolesnės derybų eigos atrodo, kad vyskupas Ropas 1877 m. dekreto panai­ kinti nesiūlė. Tačiau šitai deryboms įtakos nebeturėjo. Mat 1906 m. spalio 13 d., t. y. tą pačią dieną, kai kreipėsi į vyskupą Ropą, kardinolas Merry dėl Valis pasi­ rašė aplinkraštį Rusijos katalikų vyskupams49ir tuoj jį perdavė S. Sazonovui. Aplinkraštis paties 1877 m. dekreto nepanaikino, tačiau jį naujai aiškino ir papildė. Pradėta nuo deklaracijos, kad Apaštalų Sostas kiekvienai tau­ tai visada leidžia savo kalbą vartoti pridėtinėse pamaldose - pamoksluose, evangelijose, katekizmuose, krikšto ir vedybų apeigose (pastarosiose atsa­ kant į kunigo klausimus). Šia teise iš seno naudojosi taip pat lenkų tauta, ir 1877 m. dekretas šią teisę gynė. Po to aplinkraštis dekretą pakartojo iš­ tisai. Aplinkraštis pripažino, kad dabar susidarė naujos sąlygos dėl teisės pereiti į katalikybę. Tarp neofitų būsią ir rusų. 1877 m. dekretas kategoriškai rusų kalbos pamaldose nedraudęs ir, kaip reikią suprasti, tik gynęs tradi­ ciškai įsigalėjusią lenkų kalbą buv. lenkų karalystėje (t. y. buv. Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje). (Iš aplinkraščio projekto barono M. Šillingo rei­ kalavimu buvo praleistas nurodymas, jog šiame krašte tradicinės lenkų kal­ bos negalima keisti rusų kalba.) Rusų kalbos vartojimas katalikų religinėje praktikoje nusakomas atsargiai. Rusų katalikai per krikšto ir vedybų apeigas visad galį atsakinėti savo kalba, tačiau platesnis jos vartojimas bažnyčioje turi priklausyti nuo parapijiečių daugumos arba nuo tos parapijiečių grupės, kuriai priklauso bažnyčia. Atsižvelgiant į M. Šillingo pasiūlymą, aplinkraš­ tis šiuo klausimu pateikė vieną išlygą. Jei parapijoje yra nemaža kitakalbių katalikų grupė, tai ji savo kalba taip pat gali turėti katechizaciją, pamokslus, bendras maldas ir giesmes. Kilus nesusipratimams dėl kalbų vartojimo baž­ nyčiose, siūloma kreiptis į Šv. Sostą. Nors aplinkraščio projektas rusų misijos atstovams buvo žinomas ir į jų minėtus siūlymus atsižvelgta, tačiau Rusijos vyriausybė, gavusi patį aplinkraštį, jį vertino nevienareikšmiškai. Kai užsienio reikalų minis­ tras A. Izvolskis dvylika jo egzempliorių perdavė vidaus reikalų ministrui Piotrui Stolypinui, pastarasis liko nepatenkintas, nes manė, kad aplinkraštis ne visiškai tinkamas ir gali trukdyti viešpataujančiai Stačiatikių Bažnyčios politikai katalikybės atžvilgiu. Be to, aplinkraštyje nepakankamai apibrėžta, 48. Kardinolo M erry dėl V'alio 1906 10 13 (n. s.) rašto Vilniaus vyskupui nuorašas, M AB, f. 43, b. 24840, 1. 1. 4 9 - Patvirtintas aplinkraščio lotynų k. nuorašas, RVIA, f. 821, ap. 125,19 07 m., b. 278 , 1. 42-43; jo vertimas į rusų k., ten pat, 1. 46-48.

2 9 9

Зоо

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

kas toji dauguma, lemianti papildomų pamaldų kalbą. Esą pavojaus, kad vyskupija gali skaičiuoti ne atitinkamos parapijos, bet bendrą katalikų skai­ čių, ir tuomet viską nulems vyraujantys lenkai ir lietuviai. Kyląs taip pat klausimas, ar pamaldų kalbą gali pasirinkti pati parapija, kai ginčo atveju teisė kreiptis į popiežių duota turbūt tik vyskupui. Iš aplinkraščio teigia­ mybių P. Stolypinas pažymėjo tai, kad vis dėlto faktiškai atšaukiamas rusų kalbos draudimas, kuris toliau morališkai prislopinsiąs lenkiško naciona­ lizmo prisigėrusius vyskupus. Jis esąs naudingas vyriausybinei Bažnyčios depolonizacijos politikai. Be to, šis aplinkraštis niekuo rusų vyriausybės neįpareigojąs, nes esąs vienašališkas Romos kurijos aktas. Jis įgalinąs vy­ riausybę diplomatiniu keliu ieškoti tolesnių Šv. Sosto nuolaidų. P. Stolypinas taip pat žinojo, kad S. Sazonovas su kardinolu Merry dėl Valiu žodžiu susitarė, jog reikalingos rusiškos katalikų knygos bus verčiamos iš Rusijos pasaulietinės cenzūros patvirtintų lenkiškų leidinių. Susumavęs visas aplinkraščio savybes vidaus reikalų ministras manė pra­ šyti caro, kad jį leistų išsiuntinėti pagal paskirtį50, t. y. visiems vyskupams. 1906 m. lapkričio 29 d. caras savo rūmuose Carskoje Selo skaitė P. Stolypino pranešimą apie derybas su Šv. Sostu bei apie aplinkraščio turinį ir užrašė: Съ, t. у. согласен - sutinku51. Po to, kai aplinkraštis buvo išsiuntinėtas, gruodžio 23 d. (1907 m. sausio 5) laikraštis Pravitelstvennyj vestnik (Vyriausybės žinios) paskelbė, kad 1877 m. dekretas panaikintas. Kaip jau aukščiau matėme, šitai buvo aiški netiesa. Kardinolas Merry dėl Valis S. Sazonovui įteikė protesto notą52. S. Sazonovas protestą atmetė, nes kardinolas dar 1906 m. liepos 10 d. (n. s.) notoje jam rašęs, jog įvardijimas, kad buv. Lenkijos Karalystėje lenkų kalbą bažnyčiose tradiciškai vartoję lenkai ir lietuviai, rusams netaikomas. Iš to išplaukianti išvada, kad Šv. Sostas sutinka su gimtųjų baltarusių ir ukrainiečių kalbų įsi­ leidimu į bažnyčias. Kylantį nesusipratimą reikią papildomai išsiaiškinti ir išspręsti53. Tuo S. Sazonovas, vykdydamas savo vyriausybės užduotį, ėmėsi iniciatyvos pradėti naują derybų ratą lenkų kalbai bažnyčiose apriboti. Deryboms vesti Kitatikių dvasinių reikalų departamentas P. Stolypino vardu parengė instrukciją54, savo turiniu artimą buvusiems I. Kachanovo siūlymams. Tačiau visų pirma aiškinama, kad Pravitelstvenny vestnik nesąs 50. 51. 52. 53. 54.

P. Stolypino 1906 111 5 raštas A. Izvolskiui, ten pat. 1. 49-52. P. Stolypino 1906 n 28 pranešimas carui su minėta pastarojo rezoliucija, ten pat, 1. 54-55. Minėtos kardinolo M erry dėl Valio 1907 03 27(13) notos italų k. nuorašas, ten pat, 1. 86. S. Sazonovo 1907 03 20 (04 02) notos kardinolui M erry dėl Valiui nuorašas prancūzų k., ten pat, 1. 83; jos vertimas į rusų k. (prastesnis), ten pat, 1. 84-85. Minėtos P. Stolypino instrukcijos projektas, pažymėtas nepilna 1907 05 data, ten pat, 1. 98-101. Galim as dalykas, kad pati instrukcija nebuvo nė išsiųsta, nes neturi registracijos numerio.

POLITINĖ

B A L T A R US I y

KALBOS VYSKUPUOS

BAŽNYČIOSE

PROBLEMA

1884-1915

M.

oficialus laikraštis, vietoj jo reikią žiūrėti kompetentingą periodinio leidinio Rossija pranešimą. 1877 m. dekretas Rusijoje negaliojąs, nes nebuvęs atsiųstas vyriausybei. Dabar, kai rusų kalbos draudimas atšauktas, didžiarusių kalba vis vien nebūsianti įvedama, nes didžiarusių katalikų parapijų nėra. Lieką vien baltarusių ir mažarusių galimybės vartoti savo kalbą religinėje praktikoje. Matyt, po pasikalbėjimo su S. Sazonovu kardinolas Merry dėl Valis 1907 m. birželio 28 d. (n. s.) Vilniaus vyskupui atsiuntė paaiškinimą, kad pridėtinės pamaldos leidžiamos rusų kalbos tarmėmis” . Tokiomis tarmėmis, kaip matė­ me, buvo laikomos tik baltarusių ir ukrainiečių kalbos. Tuo Rusijos ir Šv. Sosto derybos dėl šių kalbų vartojimo išsisėmė, į pirmą vietą iškilo nauji spręstini klausimai, ypač dėl katalikų teisių, teisėtų vyskupų pašalinimo bei naujų parinkimo ir 1.1.

Ką iš šių derybų laimėjo patys baltarusiai? Po 1906-1907 m. Romos kurijos nurodymų dėl netradicinių slavų kalbų baž­ nyčiose vartojimo rusų administracija savotiškai sutriko. Išėjus caro įsakui dėl religinės tolerancijos, šios kalbos iš tikrųjų nebegalėjo padėti stačiatiky­ bei plėstis katalikų sąskaita. Netgi bijota atvirkštinio proceso. Vilniaus gene­ ralgubernatorius K. Kšivickis, raginęs gelbėti baltarusius ir ukrainiečius nuo polonizacijos per Bažnyčią, nutilo. Ir ne jis vienas. Kai P. Stolypinas paklausė Varšuvos generalgubernatoriaus Georgo Skalono, ką šis mano apie kardinolo Merry dėl Valio aplinkraštį, Skalonas atsakė, kad dėl baltarusių ir ukrainiečių kalbų vartojimo negalįs duoti jokių administracinių nurodymų. Baltarusių katalikų esą mažai ir jie neturi savo religinių knygų. Mažarusiai (ukrainiečiai) namie kalbą savo kalba, tačiau viešumoje jos gėdisi ir greit lenkėja. Buvusių unitų perėjimas į katalikybę taip pat reiškiąs jų sulenkėjimą. Jei šios gentys panorėtų bažnyčiose vartoti savo kalbą, sutiktų griežtą lenkų pasipriešinimą ir stačiatikių šventikų nepalankumą. G. Skalonas nė nesitikėjo, kad kada nors baltarusiai ir ukrainiečiai galėtų pasiekti tokią tautinę savimonę kaip lietuviai ir jų kunigai. Galop jis pareiškė, kad seksiąs Šiaurės Vakarų krašto adminis­ tracija, jeigu ji šiuo reikalu imsis kokių nors priemonių5556. Tačiau pastarajai, kaip minėjome, rūpėjo ne naujų tautinių sąjūdžių žadinimas. Ką praktiškai davė kardinolo Merry dėl Valio aplinkraštis, matyti iš vieno 1914 m. visiškai slapto Minsko gubernatoriaus memorandumo. Jame apgai55. 56.

Minėto kardinolo laiško nuorašas, M AB, f. 43, b. 24840, 1. 3-4; Kun. Apysenis |K. Prapuolenis], min. veik., p. 307 šio lotyniško laiško publikacija, bet ji datuota 1907 06 29 (n. s.). G. Skalono 1907 04 17 raštas P. Stolypinui, ten pat, I. 87-90.

3 0 1

302

BANDYMAI

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

lestaujama, kad baltarusių katalikai dar nepareiškė noro Bažnyčią išlenkinti57. Beje, tautinę baltarusių savimonę jis laikė savitu rusų tautiškumo reiškiniu. O kaip į kardinolo Merry dėl Valio aplinkraštį reagavo tiesioginis jo adre­ satas - Vilniaus vyskupijos vadovybė? Tolerantiškiausias tautiniu klausimu iš visų ligi tol buvusių vyskupų E. Ropas savo nuostatą dėl baltarusių kalbos pa­ reiškė dar 1905 m. vasarą ir jos nebekeitė. Jis rašė: „Senovinė baltarusių kalba iš tikrųjų, o ne vien žodžiais, turi būti pripažinta tarme, turinčia teisę gyvuoti bei plėtotis, įsileistina taip pat į liaudies mokyklas lygiai su didžiarusių kal­ ba, turi būti pašalintos kliūtys jos literatūrai bei rusiško ar lotyniško raidyno pasirinkimui“. Tačiau toliau vyskupas pabrėžė, kad tol, kol nebus tikros sąži­ nės laisvės, liks katalikų baimė, jog baltarusių kalba gali būti tik laidininkas didžiarusių kalbai, „beveik kaip religinės priespaudos ir persekiojimo simbo­ liui“58. Ką E. Ropas apie baltarusių kalbą manė po kardinolo Merry dėl Valio aplinkraščio, liudija Jonas Basanavičius. Jis savo atsiminimuose rašo, kad 1907 m. pradžioje, rūpindamasis I lietuvių dailės parodos atidarymu, nuėjo į jos atidarymą pakviesti K. Kšivickį ir šio kanceliarijos vedėją A. Stankevičių. Kalbėdamasis su pastaruoju, užsiminęs taip pat apie lietuvių mokyklas Vilniaus gubernijoje bei apie reikalą parengti katalikų maldaknyges gudų (baltarusių) kalba. Atsakydamas dėl pastarųjų reikalingumo, A. Stankevičius sakęs, kad vyskupas su baltarusių kalbos įvedimu katalikams nesutinka59. Vilniaus vys­ kupijos baltarusiai pamaldų savąja kalba taip ir nesulaukė606 1. Kaip minėjome, baltarusių kalba katalikų bažnyčiose buvo svarbus rusų administracijos ir Šv. Sosto projektų bei sprendimų objektas. Tačiau pačių baltarusių analogiški reikalavimai neiškilo nė karto. Kodėl? Kaip rodo anuomet katalikų dvasininkų surinkti duomenys, ir XIX a. pa­ baigoje, ir XX a. pradžioje Vilniaus vyskupijos katalikai, išskyrus lenkus ir lietuvius, save laikė ne baltarusiais, bet lenkų tikėjimo tuteišiais, vietiniais, o savo kalbą vadino paprastąja. Svarbiausią tuteišių konsolidaciją atliko ne tautinė ideologija ir socialinis statusas, bet tikėjimas. Dėl to ši pasyvi etninė bendrija, galima sakyti, suskilo į dvi dalis - lenkų tikėjimo katalikus ir rusų tikėjimo stačiatikius, ir tapo atvira atitinkamai asimiliacijai6'. 57. 58.

Докладная записка о мерах, могущих укрепить национальное самосознание белоруссов и противодейство­ вать их полонизации. Минского губернатора Гирса (spaudinys), МАВ, f. 43, b. 25167,1.5.

Vysk. E. Ropo 1905 08 05 instrukcija katalikų dvasininkų atstovams valdinėje Komisijoje klausimui dėl tikybos m o­ kymo gimtąja kalba apsvarstyti, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2 8 11, 1. 88. 59. J. Basanavičius, Mano gyveno kronika ir nervi/ ligos istorija. ¡851-1922 m., 2 leid., Vilnius, 1977, p. 189. 60. Mokytojo Juozo Kairiūkščio memorandumas, 1912 m., MAB, f. 255, b. 14 9 , 1. 35. 61. Apie tai rašo ir lenkų istorikas Ryszardas Radzikas, neseniai savo straipsnius publikavęs Baltarusijos istorikų žurnale: R Радзж, Прычыны слабасьш иацыятворства працэсу беларусау у Х 1Х -Х Х ст., Беларуси гктарычны агляд, 1995, t. 2, Nr. 2, p. 197, 201, 206; Р. Радз1к, Поляк1-Беларуси узаемныя стэрэатыпы у XIX i X X ст. (да 1939 г.), Беларуси гктарычны агляд, 1997. t- 4, Nr. 1/2 , p. 35-36,40-41-

POLITINE

BALTARUSIŲ

KALBOS

VYSKUPUOS

BAŽNYČIOSE

PROBLEMA

I884-I915

M.

Tik XX a. pradžioje, po 1905 m. revoliucijos, ėmė tautiniu principu kon­ soliduotis palyginti nedidelė baltarusių inteligentų grupė, pradėjusi „savuo­ sius“ saugoti nuo „svetimųjų“ nutautinimo. Vilniuje leisti pirmieji legalūs baltarusių laikraščiai Nasza Dola (Mūsų dalia) ir Nasza Niwa (Mūsų dirva) labai neryžtingai ėmė kelti ir baltarusių katalikų apsaugojimo nuo poloni­ zacijos klausimą. Ir Vilniuje ėjęs pirmasis baltarusių katalikų savaitraštis Belarus (Baltarusis) rūpinosi kone vien religinės kultūros ugdymu ir žadėjo neužkliudyti kitų tautų ir tikybų62. Jokios atviros polemikos dėl tradicinio lenkų kalbos viešpatavimo baltarusiškų parapijų bažnyčiose jis nekėlė, tie­ sa, švelniai primindavo, kad Aukščiausiajam mieliausia baltarusių katalikų malda jų gimtąja kalba63. Tik vieną kartą perspausdintame Peterburgo lai­ kraščio straipsnelio vertime buvo parašyta, kad baltarusiai per mokyklą ru­ sinami, o per bažnyčias - lenkinami. Teisę į gimtąją kalbą šis laikraštis mo­ tyvavo tuo, kad jau apaštalai krikščionių tikėjimą skelbė kiekvienos tautos kalba64. Laikraštis džiaugėsi, kai 1914 m. j baltarusių kalbą iš vokiečių kalbos buvo išversta Ignoto Schusterio Trumpa šventoji istorija. Pati redakcija pa­ sirūpino, kad 1915 m. išeitų pirmoji katalikų dvasinės vyresnybės aprobuo­ ta maldaknygė Boh z narni (Dievas su mumis). Su šiuo reikšmingu įvykiu redakciją pasveikino Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius65. Deja, ne­ turime nė vieno atvejo, kad šis laikraštis būtų kėlęs konkretų klausimą dėl baltarusių kalbos vienoje ar kitoje bažnyčioje įvedimo. Galbūt šitai nulėmė ir toji aplinkybė, kad baltarusių kunigų buvo mažai. Tiesa, dalis lietuvių ku­ nigų mokėjo paprastąją kalbą ir ją vartojo per išpažintis, kartais sakydavo pamokslus. Apskritai lietuvių kunigai ir kiti inteligentai, dalyvavę savo tautiniame sąjūdyje, karštai gynė Vilniaus vyskupijos katalikų teisę, kad pridėtinės pa­ maldos būtų ne vien tradicine lenkų kalba, bet ir gimtąja parapijiečių kalba, kurią jie vartojo šeimoje, kaimo bendruomenėje. Ieškodami sąjungininkų prieš savo tautiečių polonizaciją bažnyčiose, paramos tikėjosi ir iš vadina­ mųjų tuteišių, kalbančių paprastai. Dėl to norėjo, kad jie taip pat turėtų savo pamaldas66. Kad baltarusių kalba čia gautų prideramą vietą, bandė talkinti Sąjungos pagrąžinimui tiesų lietuviškajai kalbai Rymo-Katalikų bažnyčiose Lietuvoje vadovai - A. Paškevičius ir D. Malinauskas67. 62.

Redakcija, Pachwalony Jėzus Chrystus, Bietarus, 1913 0 113 , Nr. 1.

6 3.

D , A k o , N ie z w a z a jm o ! B ie ta ru s , 19 13 1 0 0 9 , N r. 29.

64. R. Klonovvicz, Halas sprawiedliwosci, Bietarus, 1914 03 28, Nr. 13. 65. List Jaho Ekscelencii ksiandza Franciszka Karewicza, biskupa žmudzkiego, Bietarus, 1915 07 30, Nr. 29/30. 66. A. Jakštas, min. veik., p. 167-172. 67. A. Paškevičiaus ir D. Malinausko 1912 06 01 raštas Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriui, M AB, f. 43, b. 2 7 4 9 8 . 1- 4 -

3 0 3

BANDYMAI

304

BAŽNYČIĄ

RUSIFIKUOTI

Kai 1914 m. vasarą Žemaičių vyskupas P. Karevičius, būdamas Romoje, susitiko su kardinolu Merry dėl Valiu, paklausė jo nuomonės ir dėl faktiš­ ko baltarusių kalbos vartojimo bažnyčiose. Kardinolas atsakė: „jei baltaru­ siai katalikai to pareikalaus, žinoma, reikės įvesti, bet prieš jų valią primesti negalima; padėti jų kultūrinei raidai ir tautinei sąmonei platinant knygas jų gimtąja kalba niekas Jums trukdyti negali“. Kai vyskupas grįžo į Kauną, su prelatu Aleksandru Dambrausku (A. Jakštu) sutarė, kad reikia šv. Kazimiero draugijai nupirkti spaustuvę ir joje spausdinti ne tik lietuviškas, bet ir baltaru­ siškas (lotynišku ir rusišku raidynu) knygas. Jie tikėjosi, kad jauni kunigai jas platins tarp Zarasų apskrities baltarusių, su jais kalbės baltarusiškai ir žadins jų tautinę sąmonę68. Apie savo susitikimą Romoje vyskupas P. Karevičius taip pat pasiuntė laišką Bielorus redakcijai. Laiškas buvo paskelbtas savaitraščio paskutiniame numeryje69. Dėl karo sustojo ne tik laikraštis, bet liko neįgy­ vendintas ir vyskupo sumanymas dėl baltarusiškų knygų leidimo. Baltarusių tauta kaip sąmoningas savo likimo subjektas buvo per silpna, kad galėtų pasinaudoti tam tikrų politinių aplinkybių rezultatais - gera paskata įgyti svarų vaidmenį katalikų religinėje praktikoje ir apskritai vieša­ jame gyvenime.

68. 69.

Vysk. P. Karevičiaus 1915 02 27 raštas Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriui, ten pat. b. 25189. 1. 4-5 (rusų k.), tas pats raštas prancūzų k. (be parašo), ten pat, b. 2520 3,1.1-2. List Jaho Ekscelencii ksiandza Franciszka Karevvicza, biskupa žmudzkiego, Bielorus, 1915 07 30. Nr. 29/30.

LIETUVIŲ KATALIKŲ PADĖTIS

Lietuviškos spaudos ir tautinės tapatybės sąsajos

Knyga ir periodinė spauda, kaip pripažįsta šiuolaikiniai Vakarų istorikai (pvz., Benedictas Andersonas) yra svarbus tautinės tapatybės ugdymo veiks­ nys. Keleto šimtų metų knygos istorija rodo, kaip palengva spausdintas žodis suteikė kalbai pastovumą ir vietoj senų religinių bendruomenių kūrė naujas tautines bendruomenes. Irstant luominei visuomenės struktūrai ir į švietimo orbitą įtraukiant liaudį, spauda tapo moderniosios demokratinės tautos tapa­ tumo sąlyga ir tautinio sąjūdžio komunikacine priemone. Vilniaus vyskupija pasižymėjo ne tik multietniškumu, bet ir ypatingomis lietuvių spaudos plitimo sąlygomis bei jos rezultatais. Mums svarbu nustatyti, kada, kaip ir dėl ko iš luominės santvarkos atėję tautiniai santykiai spaudos padedami transformavosi į modernesnius, kaip plėtojosi liaudies tautinio tapatumo ir savo etninio arealo suvokimas. Šiame skyriuje siekiama nusta­ tyti šių reiškinių teritorinį intensyvumą ir jo kaitą. Raiškos lauko pagrin­ du imamos atskiros parapijos, smulkiausios religinės bendruomenės. Anot Normano Davieso, neaplenkdami įprastinio „faktų“ tyrimo bandysime nu­ statyti, kaip tarpusavyje derinosi universaliosios religinės ir tautinės reikmės, kokį čia vaidmenį vaidino religinė knyga ir kokį - katalikiška periodinė spau­ da bei katalikiškos kultūros švietimo draugijos. Šio skyriaus chronologiniai rėmai - nuo lietuvių spaudos draudimo ligi Pirmojo pasaulinio karo. Šis laikotarpis skiriamas į dvi nevienodo ilgumo at­ karpas - spaudos draudimo laikus ir po jų sekusį santykinės spaudos laisvės dešimtmetį. Nuosekliai mūsų pasirinktą temą nagrinėjančios istoriografijos nėra. Tačiau fragmentiškai kai kuriais klausimais jau nemažai rašyta. Antai Vaclovas Biržiška Aleksandryno III tome pateikė keletą biobibliografinių apybraižų apie lietuvių raštijos atstovus, Vilniaus vyskupijoje veikusius 1863 m. sukilimo

LIETUVIŠKOS

SPAUDOS IR TAU TINĖS TA PA TY BĖS

SĄSAJOS

išvakarėse ir tuoj po sukilimo, tuo parodydamas lietuvių kultūrinio darbo tęs­ tinumą sunkiausiu laikotarpiu. Jau esu rašęs apie įkliuvusius knygnešius, da­ raktorius ir skaitytojus savo informacinio pobūdžio knygoje Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904 (Vilnius, 1994), ir dabar ją panaudosiu kaskart atskirai nebenurodydamas. Apie lietuviškos spaudos plitimą svarbių duomenų randame Mykolo Biržiškos1 ir Vlado Žuko2 knygose. Knygos ir skaitytojo problemai savo studiją paskyrė Genovaitė Raguotienė3, tiesa, darbą pakreipdama daugiausia knygotyros vaga. Violeta Černiauskaitė parašė dak­ taro disertaciją apie lietuviškų knygų leidybą, spaudos struktūrą ir platinimo būdus 1904-1914 m.4 Apie kultūros švietimo draugijų vaidmenį nešant spausdintą žodį liaudžiai apžvalginio pobūdžio darbų išleido kun. Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas)5 ir kun. Jonas Matusas6. Plačius lietuviškų mokyklų steigimo, suau­ gusiųjų švietimo, knygynų bei skaityklų kūrimo Vilniaus gubernijoje užda­ vinius turėjo „Ryto“ draugija. Apie šią draugiją vertingą darbą parašė Jūratė Kuzmaitė (Kiaupienė). Ji atidžiai išstudijavo patį šios draugijos archyvą7.

Lietuvių spauda katalikų vartosenoje Spausdintas lietuviškas žodis žemutinius Lietuvos gyventojų sluoksnius pa­ siekė gana vėlai, kai subrendo bendroji baudžiavinės sistemos krizė, vertųsi privilegijuotus luomus atsigręžti į valstiečius, kaip potencialius visuomenės narius. Kova dėl liaudies švietimo monopolizavimo nulėmė papildomą įtam­ pą tarp vietinių privilegijuotų luomų ir rusų administracijos. 1863 m. suvals­ tybinus ir rusifikavus visas mokyklas, jos atitrūko nuo liaudies ir katalikų religinės praktikos kalbų vartosenos. Populiariausias liaudyje tapo slaptas tikybos ir raštingumo mokymas. Uždraudus lietuvių spaudą, rusų administracija iš esmės prarado galimy­ bę ją cenzūruoti ir nerado efektyvių priemonių jos platinimą sustabdyti. Kaip žinoma, Vilnius ligi spaudos draudimo buvo svarbiausias lietuviškų knygų leidimo centras, iš kurio leidiniai sklido po visą Lietuvą. Blaivybės są1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

M. Biržiška, Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, t. 2, Kaunas, 1938, p. 280-286. V. Žukas, Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje, Vilnius, 2000, p. 122-134. G. Raguotienė, Spaudų atgavus, Vilnius, 1996, p. 9-39, 240-338. V. Černiauskaitė, Lietuviškos knygos raida tautinės kultūros sąlygomis 1904-1914 metais, Humanitarinių mokslų dak­ taro disertacija, Vilniaus universitetas, 2000 ,16 6 p. A. Dambrauskas, S v. Kazimiero draugija. Jos kūrimasis ir pirmųjų XXV metų veikimas (1906-1931)- Kaunas, 1932, 149 p. J. Matusas-Sadauskas, 20 metų tautos blaivinimo darbo. Lietuvių katalikų blaivybės draugija 1908-1928 m., Kaunas, 1928, 72 p. J. Kuzmaitė, Vilniaus „Ryto“ lietuvių švietimo draugija. Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 8: Mokslo, kultūros ir švietimo draugijos, Vilnius, 1975. P-119-151-

3 0 7

308

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

jūdis Vilniaus gubernijoje lėmė platesnę lietuviškos knygos.misiją. Čia plito Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus parašyti ir J. Zavadzkio spaustuvėje spausdinti blaivybės brolijos įstatai. Atskirai Vilniaus vyskupijai išleista vys­ kupo Adomo Stanislovo Krasinskio aprobuota Rodikle prijemima irigBrostwq blajwistes (1863 m.), Dominyko Budriko Namu križius (1859 m.)8. Blaivybės religinis švietėjiškas paveldas reiškėsi ir po blaivybės brolijų už­ draudimo. Blaivybės sąjūdžio paakinti kunigai ėmė daugiau dėmesio skirti liaudies sielovadai, pirmieji pradėjo platinti draudžiamąją lietuvių spaudą savo parapijose. Minėtasis D. Budrikas, buvęs vikaru Paberžėje, Vilniaus aps., po sukilimo nepamiršo savosios spaudos, nors buvo blaškomas po įvairias, tuo­ met dar iš dalies lietuviškas Svyrių, Žubalaičio parapijas (pastarojoje 1873 m. mirė)9. Buvo grynai lietuviškos Švenčionių dekanato Kuktiškių parapijos vika­ ras, vėliau, ligi 1867 m. administratorius, dar ligi spaudos draudimo išleido ir paskui keletą metų platino knygelę Prawadnikas apwajkszcziojencziem pamin­ klą Iszganitojaus musu Jezusa Pana Kielu Jeruzolimsku. Diei diewobajmingu lietuwnikuparafios Kukutiszkiu... (Vilnius, 1864). 1880-1895 m- jis klebonavo Giedraičiuose ir čia pamokslus sakydavo lietuviškai10. 1848-1867 m. Merkinėje dirbęs kun. Kajetonas Aleknavičius, žinomas kaip lietuvybės platintojas savo ir gretimose parapijose, parašė ir platino porą knygų: Elementorius (1846, 2 leid. 1858), Pasakos, pritikimoj, weselos ir giesmes (1861)11. Vienas įdomiausių parapinės paskirties leidinių buvo Valkininkų klebono (1860-1866) Prano Vaicekausko (Wojciechowski) Lewentorius lankiszko-lietuwiszkas diei wejku Olkiniku parapijos (Vilnius, 1862)12. Pagrindinis elemen­ toriaus tikslas, matyt, buvo vaikus išmokyti skaityti ne tiek lietuviškai, kiek lenkiškai. Mat skiemenavimas veda į lenkiškų žodžių skaitymą, lotyniškas ministrantūros tekstas išverstas tik į lenkų kalbą, knygelės pabaigoje tradici­ nis „himnas rykštei“ tėra lenkų kalba. Visas likęs tekstas - poteriai, kitos mal­ dos, Šventoji istorija - pirma spausdinta lenkiškai, o šalia - lietuviškai vietine dzūkų tarme. Lietuviški žodžiai, atrodo, užrašyti iš klausos, be aiškaus gra­ matikos supratimo, taip pat daug korektūros klaidų. J. Zavadzkio knygynas šį elementorių pardavinėjo ligi 1865 m. vasaros, paskui likę 967 egzemplioriai buvo sulaikyti ir sunaikinti. 8. 9. 10. 11. 12.

Plačiau žr. V. Merkys, Vyskupas Motiejus Valančius ir blaivybės sąjūdis Vilniaus vyskupijoje 1858-1863 m., LKMA metraštis, 1 . 18, Vilnius, 2001, p. 29-34. V Biržiška, Aleksandrynas, 2 leid., t. 3, V'ilnius, 1990, p. 50-51. Ten pat, p. 412-413. Ten pat, p. 149-151. P. Vaicekauskas buvo kilęs iš Balstogės apskrities, rodos, Svisločiaus parapijos bajorų. Baigė Balstogės gimnaziją, 1851 m. įšventintas kunigu. Ligi paskyrimo į Valkininkus buvo tikybos mokytojas Vilniaus gimnazijoje. Po Valki­ ninkų dirbo kunigu Vaistame, Geranainyse, I.ebedeve, Kabilninke, Eišiškėse, gyvenimą baigė Ščiutino bažnyčios administratoriumi (P. Vaicekausko asmens byla, LVIA, f. 604, ap. 6, b. 4 16 , 1.1- 4 ,19 ) .

LIETUVIŠKOS

SPAUDOS IR TAU TINĖS TA PA TY BĖS

SĄSAJO S

Elementoriaus autorius, matyt, lietuviškai išmoko dirbdamas lietuviškoje parapijoje, juolab kad dvasinės vyresnybės buvo laikomas gabiu ir išsilavi­ nusiu kunigu. Mirdamas paliko savo 60 pavadinimų 200 tomų biblioteką rinktines teologijos, visuotinės istorijos ir literatūros knygas lotynų, lenkų ir prancūzų kalbomis. Deja, tarp jų nebuvo nė vieno lietuviško leidinio, net minėtojo elementoriaus valkininkiečiams13. Valkininkuose visada buvo lietuviškos pridėtinės pamaldos, kaimiečiai lenkiškai nė nesuprato. Klebonas rūpinosi, kad jie sąmoningai melstųsi ir per lenkiškas pamaldas, jas suprastų, kad tobulėtų morališkai, ypač įsijungdami į blaivybės sąjūdį14. Įžymiausio blaivybės organizatoriaus Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus įtaka Vilniaus vyskupijoje reiškėsi ne tik per blaivybę, bet ir per slaptąją organizaciją lietuviškai spaudai leisti ir platinti. Mat 1871 m. į šią vys­ kupiją buvo ištremti veiklūs organizacijos dalyviai kunigai Vincas Butvydas (1841-1912) bei Pranas Grigaliūnavičius (1836-1900) ir atiduoti vietos dva­ sinės vyresnybės ir policijos priežiūrai. V. Butvydas kunigavo Giedraičiuose, Nočioje, Žiežmariuose, Valkininkuose, Marcinkonyse, Birštone, nuo 1883 m. buvo Stakliškių klebonas15. P. Grigaliūnavičius ilgiausia dirbo vikaru Valkininkuose ir klebonu Punioje16. Jie liko dideli savosios spaudos platinimo rėmėjai, tiesa, labai atsargūs. Tęsėsi senos vietinės lietuviškų knygų platinimo tradicijos prie bažnyčių, ypač per atlaidus. Antai 1866 m. Žiežmariuose dėl to įkliuvo valstietis Petras Šatevičius su 20 religinių knygų, kurias, sakėsi, dar legaliai pirkęs J. Zavadzkio ir Ševelio Noimano knygynuose Vilniuje. Vis dėlto Vilniaus vyskupija lietuviškos spaudos paplitimu buvo atsilikusi nuo kitos Lietuvos dalies, ir šis atsilikimas neišnyko. Antai per visą spaudos draudimo keturiasdešimtmetį Trakų apskričiai teko vos 1,5% visų mūsų išsi­ aiškintų įkliuvimų su šia spauda, Vilniaus aps. - 0,5 ir Švenčionių aps. - 0,2% visų įkliuvimų. Kitose apskrityse nežinome nė vieno atvejo, kad kas nors būtų su šia spauda sulaikytas. Ieškant šio lietuviškos spaudos paklausos atsilikimo priežasčių galima atkreipti dėmesį į didesnį atokumą nuo lietuviškos spaudos leidimo vietų Mažojoje Lietuvoje, tačiau, be abejo, didžiausia kliūtis buvo lėtai nykstantis 13. 14.

15. 16.

P. Vaicekausko bibliotekos knygų sąrašas, ten pat, 1. 42. P. Vaicekauskas, Valkininkų parapijoje skelbdamas blaivybę, užsitraukė vietos smuklininkų kerštą. Prasidėjus su­ kilimui jie kleboną įskundė rusų karinei vadovybei, kad remiąs sukilėlius. Jo suimti atvyko pats Lydos apskrities karo viršininkas ir perdavė Vilniaus politinių bylų tardymo komisijai. P. Vaicekauskas išsiteisino (net sakėsi esąs valstietiškos kilmės), buvo paleistas ir perduotas slaptai policijos priežiūrai (P. Vaicekausko byla, LVIA, f. 438, ap. 1, b. 505,1. 2-4). V. Butvydo asmens byla, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2673, 1. 1 ,4 ,7 - 1 4 . Merkinės dekano 1900 08 05 pranešimas Vilniaus vyskupui, ten pat, b. 270 4, 1- 69.

309

3

LIETUVIŲ

i o

KATALIKŲ

PADĖTIS

lietuvių „tuteišiškumo“, čiabuviškumo etninis fenomenas, slavėjimo procesas, dvasininkų pastangos toliau universaliąsias katalikybės vertybes sieti su uni­ jinėmis tradicijomis, vėliau ir su moderniąja lenkyste. Religinėje praktikoje įsigalėjusi lenkų kalba skatino slaptų lenkiškų mo­ kyklų, skirtų tikybai ir raštui mokyti, steigimą. Yra žinoma, kad 1890-1902 m. Vilniaus gubernijoje policija nerado nė vienos lietuviškos mokyklos, o lenkiš­ kų užtiko net 4517. Minėtąjį didesnį Trakų apskrities domėjimąsi lietuviška spauda nulėmė lė­ tesnė lietuvių asimiliacija, čia jie visad sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Be to, atsiliepė ir geresnė geografinė padėtis - tiesioginė kaimynystė su akty­ viomis Žemaičių ir Seinų vyskupijomis. Šiame paribyje lietuvių kalbos varto­ jimas bažnyčioje buvo gana įprastas dalykas. Pavyzdžiui, kai per Darsūniškio bažnyčios remontą fasadą papuošė lietuviškos evangelijos citatos, niekas iš parapijiečių dėl to nesipiktino'8. Vilniaus vyskupijos ypatybė buvo ta, kad pagal lietuviškos spaudos plitimą išryškėjo atskiri židiniai, apėmę vieną ar keletą gretimų parapijų. Anksti šiuo požiūriu pasireiškė Žaslių, Žiežmarių parapijos, tapusios lyg užkarda baltarusėjančiam pleištui nuo Vilniaus pusės. Yra žinoma, kad nuo 1882 m. lietuviškai skaityti daraktoriai mokė Žaslių parapijos Eiriogalos, Guronių, Mikalaučiškės, Prozariškių, Vilkakiemio kaimuose, Žiežmarių parapijos Avinėlių, Bijautonių, Bublių, Kairiškių kaimuose. Daraktorius Juozas Pažerskis, 1902-1915 m. mo­ kęs vaikus Bijautonių ir Bublių kaimuose, prisimena, kad vos vaikas išeidavo elementorių, tuoj tėvai įduodavo skaityti storą maldaknygę „Aukso altorius“. Tėvų supratimu, toks buvo mokymosi tikslas. Mokyklų, kurios būtų turėjusios platesnę pasaulietinę programą, pasitaikydavo retai. Vis dėlto kone visi šie da­ raktoriai ne tik ruošė lietuviškos spaudos skaitytojus, bet taip pat platino šią spaudą, ugdė mokinių tautinės tapatybės sampratą19. Svarbus Žaslių parapijos švietimo organizatorius ir lietuvių kalbos religinėje praktikoje diegėjas buvo kun. Aleksandras Burba, dirbęs 1882-1883 m. Čia jis radęs vos pora žmonių, kurie meldėsi lietuviškai, kiti meldėsi lenkiškai. A. Burba pasakoja: „O kad mes pasiklausytume, kaip lietuviai tenai lenkiškus poterius kalba, tai ausis užsikimštume“. Šis kunigas, rūpindamasis sielovados kokybe, ėmėsi bažnyčioje įvesti pridėtines pamaldas lietuvių kalba, parapijiečius mokyti poterių gim­ tąja kalba, parūpinti religinių ir net pasaulietinių knygų, tam negailėdamas nė savo pajamų. Į Žaslius A. Burbos pasiklausyti katalikai traukė net iš gre1 17. 18. 19.

E. Vidmantas, Religinis tautinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje, Vilnius, 1995. P- '53L. G. [L. Gira], Darsūniškės, Iraku pav.. Varpas, 1901, Nr. 9, p. 101. Žaslių ir Žiežmarių valsčių daraktorių apklausos anketos, 1936 m., Šiaulių „Aušros" muziejus.

LIETUVIŠKOS

SPAUDOS IR TAU TINĖS TA PA TY BĖS SĄSAJO S

311

timų parapijų20. Matyt, A. Burbos paragintas Čiviškių kaimo valstietis Juozas Mastauskas net Aušrą užsisakė ir su ja įkliu­ vo. Net A. Burbai išvykus steigėsi slaptos lietuviškos mokyklos, knygų parūpindavo vietinis knygnešys Antanas Gudonis. Žiežmarių parapijoje veiklūs kunigai lietuviai radosi vėliau, būtent vikarai Antanas Žviliauskas (1895-1896), Stanislovas Šlamas (1898-1899). Per pridėtines lietuviškas pamaldas jie įve­ dė giedojimą, vaikus katechizacijai ėmė sistemingai ruošti gim­ tąja kalba, rūpinosi, kad parapija gautų lietuviškos spaudos (su ja įkliuvo knygnešiai Mykolas Baubas ir Jurgis Brazulevičius). Šių vikarų veikla sukėlė senos tvarkos bažnyčioje šalininkų re­ akciją, rusų administracija taip pat įžvelgė grėsmę savo poli­ tikai. Vilniaus švietimo apygardos globėjas Vasilijus Popovas Kun. A. Burba (K. Gineitis, Amerika ir Amerikos lietuviai, Kaunas, 1925, manė, kad lietuvių kalba šiems vikarams tarnaujanti lenkiš­ iklija tarp p. 260-261). koms idėjoms (suprask - sąmoningai katalikybei) propaguoti ir rusiškai mokyklai bei rusų kalbos plitimui diskredituoti2'. Antras išsiskiriantis lietuviškos spaudos plitimo židinys buvo Stakliškių, Jiezno, Punios, Alytaus ir Butrimonių parapijos. Iš jų aktyviausia buvo pir­ moji, kurioje klebonavo minėtasis V. Butvydas. Klebono lietuvišką įtaką vaikams, kviečiamiems į kleboniją, prisimena buvęs Stakliškių liaudies mo­ kyklos mokinys Liudas Gira, ten lankęsis drauge su savo mokslo draugu Juozu Purickiu (būsimuoju Lietuvos valstybininku)22. Amžininkų liudijimu, V. Butvydas savo parapijiečius išmokė lietuviškų poterių ir giesmių, o jauni­ mą - melstis iš lietuviškų maldaknygių23. 1904 m. vasarą klebonas sulaukė talkininko - Juozapo Raštučio, kuris grįžo iš tremties Penzoje už antistačiatikišką propagandą. Matyt, su V. Butvydo žinia parapijoje lietuviškas knygas platino škaplierininkas Adomas Žukevičius (įkliuvo 1895 m.). Jiezno parapijai lietuviškų knygų pristatydavo vilkaviškietis knygnešys Juozas Danilevičius, jo brolis knygas tiekdavo Nemaniūnų platintojui24. Punios parapijoje lietuviškos spaudos platinimą lėmė minėtojo klebono P. Grigaliūnavičiaus (nuo 1877 m.) ir kun. Antano Pakščio (nuo 1900 m.) veikla. 1901 m. vasarą klebonijoje buvo daryta krata ir rasta keletas lietuviš­ kų religinių knygų25. Kai po šios kratos klebonas A. Pakštys buvo perkeltas į 20. J. Šliūpas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1977, p. 159-161 (A. Burbos autobiografijos ištraukos). 21. S. Žąsinas, Kovoje su lenkyste, Knygnešys, 2 leid., t. 2, Vilnius, 1992, p. 303-304; A. Žviliausko asmeninė anketa, LV1A, f. 694, ap. 1, b. 270 8 , 1. 9; V. Popovo 1899 1 1 1 7 raštas Vilniaus generalgubernatoriui, LV 1A , f. 378, BS, 1898 m., b. 51, 1. 69. 22. L. Gira, Iš mano atsiminimų apie J. Purickį, Vairas, 1935, Nr. 1, p. 33-34. 23. A. Vaidilutis [A. Petrulis], Stakliškės (Trakų pav.). Aušra, 1912 05 17, Nr. 10, p. 156. 24. J. Merkšaitis, Vilkaviškyje tebegyvena penki gana žymūs knygnešiai, Knygnešys, t. 3, Vilnius, 1997, p. 94. 25. Gerulis [L. Gira], Kratos. Pūnia, Ūkininkas, 1902, Nr. 10, p. 26.

312

LIETU V Iy

KATALIKŲ

PADĖTIS

Iščelnos parapiją Rodūnios dekanate, Punios parapija gavo lietuviškai nemo­ kant} kunigą. Parapijiečiai prašė grąžinti senąjį kleboną, kuris vartojo „mūsų lietuvių gimtąją kalbą, nes visoje parapijoje tėra viena lenkiškai mokanti šei­ ma, o mes visi, ir maži, ir suaugę, kalbame lietuviškai“26. Butrimonių parapijos aprūpinimas spauda priklausė nuo Suvalkų guber­ nijos Alytaus vikaro Vincento Dargio surastų knygnešių Petro Varpulevičiaus ir Karolio Petruškevičiaus. Vilniaus gubernijos Alytaus parapijoje XIX ir XX a. sandūroje dirbo kun. Petras Celkys, kuris, kaip sakėsi, už lietuvių kalbos teisių gynimą drauge su keletu kitų Merkinės dekanato parapijų kunigų buvo perkeltas į daugiau suslavėjusias parapijas, jis pats - iš pradžių į Eišiškes, Varanavą, Armoniškes ir tik po keleto metų - į visiškai lietuvišką Darsūniškio parapiją27. 1903-1906 m. Alytuje klebonu buvo Antanas Šabanavičius, tęsęs P. Čelkio darbą. Kai jis buvo perkeltas į Kamojus Švenčionių dekanate, alytiškiai norėjo jį susigrąžin­ ti. Svarbiausias parapiją aptarnavęs knygnešys buvo Juozas Kancleris28. Toliau į pietus prie Nemuno glaudėsi Merkinės parapija. XIX a. pabai­ goje joje žinomos kelios slaptosios lietuviškos mokyklos. Tuomet svarbiau­ sias švietimo ir lietuvybės apskritai skatintojas buvo kunigas Konstantinas Jagminas (nuo 1889 m.). Jo manymu, malda lieka beprasmė, jei ji kalbama mechaniškai, nesuprantant nei atskirų žodžių, nei visos minties. Iš pradžių jis suorganizavo chorą lietuviškoms giesmėms giedoti. Spaudai gauti talki­ no sesuo, gyvenusi Vainute, paprūsėje. Jos užsakymu knygnešiai spaudą 10 pūdų siuntomis pristatydavo į Merkinę. Radosi taip pat vietinių platintojų. Netrukus jau kiekvienoje troboje buvę maldaknygių ir skaitinių29. Merkinės parapijai priklausė Marcinkonių filija, kuri pasižymėjo slapto­ siomis lietuviškomis mokyklomis. Antai 1886-1895 m. jos veikė Rudnioje, Mančiagirėje, Dubininke ir Samūniškėse. Mokiniai, išėję elementorių, čia, kaip ir kitur, kibdavo į maldaknyges Mažą šaltinėlį, Balsą balandėlės. Vienas daraktorių, Juozas Tamulevičius, platino lietuvišką spaudą, gaunamą iš Merkinės klebono K. Jagmino30. Maždaug nuo 1896 m. Marcinkonių filijalistu buvo Jonas Šablickas (mirė 1906 m.). Jis suorganizavo gerą bažnytinį chorą, kuris įvairiomis progomis padainuodavo ir patriotinių dainų. Filijalistas labai džiaugėsi spaudos legalizavimu, pirmųjų lietuviškų laikraščių pasirodymu31. 26. 27. 28. 29. 30. 31.

Punios parapijiečių 1902 09 22 prašymas vyskupijos administratoriui. LM A, f. 694. ap. 1, b. 1136, L 4.1909 m. A. Pakštys buvo paskirtas Žaslių klebonu, čia liko ir karui prasidėjus. P. Čelkio 1908 10 08 asmens anketa, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2725, 1. 74. V. I.-nis, Juozas Kancleris - knygnešys, 1905 metų veikėjas. Knygnešys, t. 3, p. 96. J. Jeskelevičius, Kun. K. Jagminas, didysis Merkinės lietuvių žadintojas ir knygnešys, Knygnešys, 2 leid., t. 2, p. 300301; T. Kizevičius, Tautiškas Merkinės atgimimas (knygnešių atsiminimai), Knygnešys, t. 3, p. 239-244. Daraktorių anketos, 1936 m., Šiaulių „Aušros“ muziejus. J. K., Marcinkonis (Trakų pav,), Vilniaus žinios, 1906 02 04, N'r. 27, p. 3.

LIETUVIŠKOS SPAUDOS

IR T A U T I N Ė S T A P A T Y B Ė S S Ą S A J O S

313

Dekanato rytuose slavėjimui nepasidavė Valkininkų pa­ rapija. Iš 1870-1885 m. vyskupijos vyresnybės susirašinėjimo su Vilniaus gubernatoriumi ir generalgubernatoriumi matyti, kad joje, kaip ir kitose minėtose bažnyčiose, lietuvių kalbos vartojimo tradicijos liko gana patvarios. Kaip minėjome, 18771881 m. Valkininkuose dirbo kun. P. Grigaliūnavičius. Nuo 1884 m. parapija gavo kleboną poetą Silvestrą Gimžauską, kuris įgavo patyrimo dirbdamas keletoje lietuviškų parapijų32. Jis taip pat ėjo Merkinės dekano pareigas. S. Gimžauskas rūpi­ nosi parapijiečių raštingumu, vaikų katechizacija gimtąja kal­ ba, parapijiečiams keitė lenkiškas maldaknyges lietuviškomis. Iš pradžių vaikus katechizacijai ruošė pats vienas, paskui su­ telkė visą būrį padėjėjų. Pasinaudodamas dekano valdžia kitų parapijų klebonams, net Punios klebonui P. Grigaliūnavičiui, Kun. S. Gimžauskas, apie 1892 m. Fot. S. F. Fleury. LLTI. jis nurodė lietuvių vaikus katekizmo mokyti lietuviškai33. Kai 1891 m. kleboną S. Gimžauską rusų žandarams įdavė brolis, taip pat buvo išaiškinta keletas vietinių knygnešių - Čižiūnų kaimo valstietis Motiejus Markevičius, Valkininkų - Antanina Noreikaitė ir Marija Noreikienė, klebono tarnas Juozas Saulėnas, klebonijos žemės pusininkas Jurgis Uždavinys iš Dargužiu k. Beje, pastarasis 1902 m. vėl su lietuviškų knygų maišu įkliuvo Valkininkuose. Lietuviška knyga tapo valkininkiečių kultūrine religine savastimi. 18901893 m. šioje parapijoje buvo sulaikyta 13 valstiečių su maldaknygėmis, dviem atvejais dar rasta M. Valančiaus religinė politinė brošiūra ir jo giesmynas. Dar ir dabar yra per keletą kartų atėję pasakojimai, kaip buvo branginama ši spauda, kaip ji išradingai slėpta (pvz., maldaknygės - verpimo kuodelyje). Iš tikrųjų lietuviška knyga buvo laikoma šventa. Antai kai 1901 m. policijos uriadnikas šventadienį prie Valkininkų bažnyčios iš Marės Antulienės atėmė religinę knygą, jos ginti susitelkė 400-500 žmonių minia. Valkininkiečių pavyzdžiu ėmė sekti gretima Onuškio parapija. Apie 1901 m. į ją buvo paskirtas kun. S. Siamas. Jis pasirūpino, kad reguliariai būtų sakomi lietuviški pamokslai, per pamaldas giedamos lietuviškos giesmės34. Spaudos platinimu rūpinosi ne tik jis pats, bet, kaip reta, taip pat vietos dvarininkas Donatas Malinauskas35. Kai buvo atgauta spauda, jos metinės čia buvo pami­ nėtos pamaldomis36. 32. 33. 34. 35. 36.

Nuo 1876 m. jis kunigavo Zaludke (Lydos aps.), Žiežmariuose, Vidiškėse. Kietaviškėse. P. Bieliauskas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555-1957. Trakai, 2004. p. 98. Parapijonis Į). Vileišis], Anuškis, Varpas, 1901, Nr. 4, p. 43. S. Žąsinas, Kovoje su lenkyste, Knygnešys, 2 leid., t. 2, p. 303. J. Lukštis, Onuškis, Vilniaus žinios, 1905 06 10, Nr. 141, p. 3.

3

LIETUVI y

M

KATALIKŲ

PA DĖTIS

Su Trakų apskritimi ribojosi Lydos apskritis. Ten iš 23 parapijų lietuviš­ kos pridėtinės pamaldos būdavo tik aštuoniose. Lietuviška spauda pasiekdavo mažai, nors inteligentų paskatinimai galėjo duoti gerų vaisių. Antai 1885 m. Nočios parapijoje lankėsi Peterburgo universiteto privatdocentas Eduardas Volteris, - rinko etnografinę medžiagą. Jo paraginta Kaniavos valsčiaus sueiga nutarė reikalauti, kad Nočios bažnyčioje šalia mažai suprantamos lenkų kal­ bos būtų įvesta ir lietuvių kalba. Tačiau kai parapijiečiai sužinojo, kad melstis siūloma iš valdžios išleistų maldaknygių kirilica, savo nutarimą tuoj pat atšau­ kė37. Lietuvių spaudos draudimas išties buvo svarbi, gal net neįveikiama kliūtis šiai spaudai lietuviškose parapijose plisti. Lenkų kalba dvasinei vyresnybei ir net patiems parapijiečiams atrodė svari atspara stačiatikybei primesti. Vilniaus apskrityje buvo trys dekanatai - Vilniaus miesto su atskiru kai­ miškų parapijų vicedekanatu, Vilniaus apskrities ir Giedraičių dekanatai. Vilnius spaudos draudimo metais prarado savo leidybinio centro vaidmenį. Net knygnešiai šį miestą „atrado“ tik XIX a. paskutinį dešimtmetį, kai čia su­ sibūrė lietuvių darbininkų, tarnaičių ir inteligentų, kilusių iš Suvalkų ir Kauno gubernijų. | Vilnių spaudą gabeno knygnešiai J. Kancleris, žemaitės Barbora ir Petronėlė Rėpšaitės (religinius leidinius), vienas „Artojų draugijos“ vadovų Antanas Rucevičius, tilžietis Petras Mikolainis, D. Malinauskas. Atrodo, kad vyravo pasaulietinio turinio leidiniai, nuo 1897 m. sistemingai buvo platina­ mi Lietuvos socialdemokratų ir varpininkų atsišaukimai. Iš septynių Vilniaus vicedekanato parapijų išsiskyrė Čiobiškio ir Musninkų parapijos. Lietuviškos spaudos plitimui Čiobiškio parapijoje pagrindus padė­ jo klebonas A. Racevičius (1894-1900). Jo darbą tęsė buvęs Žiežmarių vikaras S. Šlamas. Jis, dar būdamas Vilniaus kunigų seminarijos klierikas, susipažino su įžymiais Panevėžio apskrities knygnešiais Ignu Bitaičiu, Jurgiu Bieliniu, Jonu Žąsinu, iš kurių gaudavo knygų ir periodinių leidinių. Tapęs Čiobiškio klebonu jis tuoj pasirūpino, kad vienas knygnešys atvežtų net tris maišus lie­ tuviškos spaudos; juos išplatino parapijoje38. Iš Musninkų klebonų žymiausias buvo Juozapas Šimkūnas (nuo 1899 m.), jau pabuvojęs Širvintose ir Daugėliškyje. Jis labai rūpinosi vaikų katechizacijos kokybe, lietuviško rašto mokymu. Parapijiečiai džiaugėsi, kad bažnyčioje nuolat sakomi pamokslai „prigimta mūsų šalies kalba“ ir prašė vyskupą ne­ paisyti tradicinės tvarkos bažnyčioje šalininkų skundų39. 37. 38. 39.

Kaniavos valsčiaus sueigos 188510 19 nutarimas ir Vilniaus gubernatoriaus 1886 02 15 raštas Vilniaus generalguber­ natoriui, LVIA, f. 378, BS, 1886 m., b. 18 , 1. 3-6. S. Žąsinas, min. veik., p. 303-305. Musninkų parapijos atstovų 1900 12 18 prašymas vyskupui (rusų ir lietuvių k.), LVIA, f. 694, ap. 3, b. 12 0 2 , 1. 26-32. J. Šimkūnas 1909 m. iš Musninkų buvo perkeltas į Geranainis.

I.I F.TUVIŠKOS S P A U D O S IR T A U T I N Ė S T A P A T Y B Ė S S ą S A Į O S

XX a. pradžioje dar nebuvo galutinai suslavėjusi Maišiagalos parapija. 1903 m. jos klebonu tapo Alfonsas Konstantinas Petrulis. Jis rūpinosi ne tik savo, bet ir sustačiatikintos Dūkštų parapijos kata­ likais. Savo bažnyčioje įvedė lietuviškas pridėtines pamaldas, ėmė vaikus katechizacijai mokyti lietu­ vių kalba, ugdė lietuviškos spaudos paklausą40. Šio vicedekanato Nemenčinės parapijoje jau mažai kas lietuviškai bekalbėjo. Tačiau lietuvybė dar nebuvo užgesusi Sužionių filijoje. Ją su lietu­ viškais leidiniais lankė Ukmergės škaplierininkas Antanas Jakimavičius (1893 m. čia įkliuvo). Giedraičių dekanatas turėjo 11 parapijų, iš jų tik Karvio parapija lietuvių kalbą jau buvo kone pra­ radusi. Daugiausia lietuviška spauda plito Gelvonų, Širvintų, Giedraičių ir Molėtų parapijose. Gelvonų parapijos gyvenimą pagyvino 1902 m. iš baltaru­ siškos Lebedevo parapijos atkeltas kun. Ignotas Kazakevičius. Beje, jis neseniai į Vilniaus vysku­ piją buvo ištremtas iš Žemaičių vyskupijos kaip nepatikimas rusų administracijai, mat Tytuvėnų mokyklos mokiniams katalikams neleido su mokytoju vaikščioti į cerkvę. Po aštuonių mėnesių gelvoniečiai vyskupijos valdytojui skundėsi, kad šiuo savo kunigu jie nespėjo nė pasidžiaugti, mat jis „galėjo mus mokyti mūsų gimtąja kalba“. Vietos grafo Pliaterio reikalavimu I. Kazakevičius buvo iškeltas ir pa­ skirtas į Žaslius41. Giedraičiuose lietuviška spauda platinta kun. Juozapo Pikturnos rūpes­ čiu. 1883 m. su jo duota S. Gimžausko knygele Lietuvos bičiuolis įkliuvo vietos valstietis Juozas Savelevičius. Molėtų parapijoje lietuviškas knygas platino škaplierininkas Simonas Bakanauskas, kilęs iš Ukmergės apskrities. Švenčionių dekanatas (15 parapijų) sudarė apie pusę Švenčionių apskrities. Jame lietuviška knyga įgijo žymią paklausą. Ją uoliai ugdė kunigai Aleksandras ir Jonas Burbos, Ignas Šopara ir kt. Jų veikla apėmė Tverečiaus, Daugėliškio, Adutiškio, Švenčionių ir Labanoro parapijas, kurios tapo svarbiausia lietuvy­ bės atrama paribyje su baltarusėjančiomis parapijomis. 40. 41.

A. K. Petrulio asmens byla, ten pat, b. 113 9 , 1.1 1 - 1 2 , 67. Už lietuvybės skleidimą 1907 09 25 jis buvo perkeltas į balta­ rusišką Nalibokų parapiją Ašmenos aps. Gelvonų parapijiečių 1903 0 11 0 skundas vyskupijos administratoriui, LV1A, f. 694, ap. 1, b. 2682, 1. 5-6.

315

316

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

1883 m. j šį dekanatą iš Žaslių buvo atkeltas A. Burba - iš pradžių į Vi­ diškes, bet greit paskirtas Labanoro parapijos administratoriumi. Tačiau po trejeto metų „už priešiškumą viskam, kas rusiška“ vidaus reikalų mi­ nistras jį įsakė uždaryti į Gardino pranciškonų vienuolyną. Atlikęs baus­ mę A. Burba gavo Adutiškio vikaro vietą, bet po 4 mėnesių buvo perkeltas į Valkininkus42. Valkininkų nepasiekė, nes slapta išvyko į JAV. A. Burbai Labanoro laikotarpis buvo literatūrinio darbo ir bendradarbiavimo Aušroje metai. Jis savo parapijiečius išmokė melstis gimtąja kalba ir skaityti knygas. Pats A. Burba prisimena: „rūpinausi jiems tautišką dvasę įkvėpti ir pamoks­ lais, ir dalinimais visokių knygelių lietuviškų“. Tai ir buvusi tikroji išsiunti­ mo į Gardino vienuolyną priežastis43. 1900-1902 m. Labanoro klebonu buvo I. Šopara, kurį vyskupas Steponas Zvierovičius už atsidavimą lietuvybei perkėlė vikaru į Lydą44. Svarbiausias lietuviškos spaudos Tverečiaus, Daugėliškio ir Švenčionių pa­ rapijose paklausos ugdytojas buvo Jonas Burba (1848-1927), kuris Švenčionių klebonu dirbo net 25 metus. Be to, 1903-1908 m. ėjo Švenčionių dekano par­ eigas45. J. Burba religinius patarnavimus lietuviams visad teikė jų kalba. Jo rūpesčiu prie bažnyčios pasirodė škaplierininkas su lietuviškomis maldakny­ gėmis ir elementoriais. J. Burbos prašymu, į Švenčionis, Tverečių užsukda­ vo knygnešys tauragniškis Juozas Balčiūnas. Vietos knygnešys Aleksandras Telyčėnas (Lazinka) dideliu kiekiu gabeno spaudą tiesiog iš Tilžės46. 1890 m. Vidžių pašte, gavęs siuntą su 160 lietuviškų leidinių, įkliuvo Peterburgo Romos katalikų dvasinės seminarijos klierikas Juozas Šimonėlis, kilęs iš Tverečiaus valsčiaus. 1902 m. per kratas švenčioniečių Adomo Padlecko ir Mykolo Vaiškūno namuose paimta daug knygų ir periodinių leidinių. 1902 m. Varpas pažymėjo, kad Švenčionių apskrityje atsirado daug mokančių lietuviškai skai­ tyti, nors, tiesa, tenkintasi maldaknygėmis47. Iš per kratas rastos lietuviškos spaudos Vilniaus gubernijoje matyti, kad vyravo religinės knygos, katekizmai ir elementoriai su katekizmais. Jų turėjo net 68% visų įkliuvusiųjų. Beje, pasaulietinio turinio knygos buvo laikomos svarbiausiais įkalčiais ir todėl registruojamos stropiau negu religiniai leidiniai. Pastarieji buvo svarbiausi tuometinėms katalikų reikmėms tenkinti. Religinės 42. 43. 44. 45.

46. 47.

A. Burbos asmens byla, LVIA, f. 604, ap. 6, b. 448, 1. 1 ir kt. J. Šliūpas, min. veik., p. 162 (A. Burbos atsiminimų fragmentai). I. Šoparos asmens anketa, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 12 0 4 , 1.1. J. Burbos asmens anketa, 1910 m., ten pat, b. 10 16 , 1.1 . Jis buvo kilęs iš Skapiškio parapijos, Zarasų aps. Kai gavo ku­ nigo šventimus, dirbo Dusmenų vikaru, Tverečiaus parapijos administratoriumi (1881-1886), Daugėliškio klebonu (1887-1901) (Į. Burbos asmens byla, LVIA, f. 604, ap. 6, b. 443, 1. 2 ir kt.). L. Žemaitis, Rytų Lietuvos švietėjas, Knygnešys, 2 leid., t. 2, p. 293-298; A. Telyčėnas, Iš Vilniaus krašto knygnešystės, Knygnešys, t. 3, p. 231-234; Tverečiaus knygnešiai, ten pat, p. 234-237. B-e [). Vileišis?], Iš Šventėnų apygardos, Varpas, 1902, N'r. 2, p. 36.

L I E T U V I Š K O S S P A U D O S IR T A U T I N Ė S T A P A T Y B Ė S S Ą S A JO S

spaudos paklausa maždaug atitiko lietuvių kalbos vartojimą religinėje prak­ tikoje ir savo etninio bendrumo suvokimą. Išryškėjo svarbiausi lietuvybės židiniai, laikui bėgant jie stiprėjo, platėjo, prisijungdami gretimas parapijas, o Merkinės, Giedraičių ir Švenčionių dekanatuose net ėmė vyrauti. Be abejo, didžiausia kliūtis lietuviškai spaudai plisti buvo jos oficialus draudimas ir persekiojimas. Paradoksalu, bet tuo pasinaudojo lenkiška reli­ ginė spauda, kurią skaitė šios kalbos pramokę katalikai. Vyskupijos dvasinė vyresnybė ir daugelis parapijų dvasininkų lietuvių spaudą laikė net poten­ cialiu buv. Lenkijos ir Lietuvos valstybės kultūrinių tradicijų ir, svarbiausia, katalikų bendruomenės vienybės ardymo veiksniu. Liaudinės kalbos skver­ bimasis j viešąjį visuomenės gyvenimą buvo priimamas kaip kėsinimasis į vadinamųjų istorinių tautų kalbų funkcijas. Vilniaus vyskupijai, kaip ir kituose kraštuose, būdingas tautinės savimonės žadinimas „iš šalies“, iš vietinių intelektualinių sluoksnių pusės ir iš aktyves­ nių lietuvių tautinio sąjūdžio arealų. Nors kone visi vyskupijos dvasininkai lietuviai baigė lenkiškumu išsiskiriančią Vilniaus kunigų seminariją, tačiau minėtieji aktyviausieji kunigai daugiausia buvo kilę iš Žemaičių vyskupijos. Žinoma, negalima sakyti, kad visi šie kunigai liko etniškai nesusvetimėję arba kad kitiems rūpėjo vien tautiniai tikslai. Kreipdamiesi į savo parapijiečius jų gimtąja kalba ir skleisdami lietuvišką spaudą jie daugiausia siekė sielovados kokybės ir ieškojo katalikiškojo universalizmo harmonijos su tautiškumu. Lenkų kalbos religinėje praktikoje šalininkai kunigai rūpinosi ne tiek liau­ dies sielovados kokybe, kiek Bažnyčios saugumu nuo rusų administracijos kėslų. Jie laikė, kad bažnyčioje vartojamos lenkų kalbos ir liaudies kalbos har­ monijos būtina pasiekti liaudį polonizavus. Nesuvokta arba tiesiog nepaisyta (ypač išplitus moderniajam lenkų tautiniam sąjūdžiui) neišvengiamos ilgalai­ kės žalos ir sielovadai, ir senajai etninei kultūrai.

Lietuviškos spaudos ir jos plitimo problema 1905-1915 m. Šiuo laikotarpiu lietuviškos spaudos paklausa ir jos funkcionavimas priklau­ sė nuo smarkiai pakitusių politinių ir kultūrinių sąlygų. Lietuviška spauda tapo legali. 1905 m. pasirodė caro įsakas dėl religinės tolerancijos. Katalikams nukrito sunkiausi suvaržymai. Valdinėse mokyklose leista katalikų tikybos mokyti mokinių gimtąja kalba, t. y. lietuviškai arba lenkiškai. Be to, lietuvių kalba iš dalies tapo dėstomąja liaudies mokyklų kalba. Slaptųjų mokyklų reikšmė sumažėjo. Išaugo liaudies visuomeninė iniciatyva. Radosi legalių kultūros švietimo ir ūkinių draugijų.

3 17

3

1 8

LIETUVIŲ

KATALIKŲ PADĖTIS

Šio laikotarpio lietuvių spaudos paklausai įvertinti pasirinkome tą patį pa­ prasčiausią metodą kaip ir ankstesniame skyriuje, juolab kad senieji procesai plėtojosi nenutrūkstamai. Vėl grįšime prie jau išryškėjusių lietuviškų židinių ir jų pokyčių aptarimo. 1905-1906 m. Žaslių parapijiečiai savo vyskupo prašė, kad nurodytų kuni­ gams tikybą mokyklose mokyti lietuviškai, bažnyčiose šia kalba skelbti vys­ kupijos vadovybės raštus, kad neskirtų kunigų, kurie niekinamai lietuvių kal­ bą vadina pagoniška, kad nekreiptų dėmesio į skundus Ignotu Kazakevičiumi ir vikaru Petru Budniku48. Žiežmariuose 1909-1911 m. vikaru dirbo Justinas Aukštuolis. Parapijiečių atsiliepimu, jis „savo darbštumu ir gražiais pavyzdžiais neša tarp žmonių švie­ sos spindulį, aprūpindamas mūsų vaikus pradžia mokslo kaip dvasiškai, teip ir kultūriškai, įkūrė bažnytinį knygyną ir blaivybės skyrių“49. 1909-1910 m. su J. Aukštuoliu vikaro pareigas ėjo Jurgis Zimkus, kuris prieš tai pabuvo­ jo klebonu Širvintose, Kaltanėnuose ir Varanave, už lietuvių kalbos diegimą religinėje praktikoje 1903 m. buvo pareigomis pažemintas, dirbo Eišiškėse, Kiaukliuose, Merkinėje50. 1909-1914 m. čia klebonavo Juozapas Augūnas, kuris vaikus katechizacijai ruošė lietuviškai, parapijiečius mokė melstis savo kalba, rėmė lietuviškas mokyklas51. Semeliškėse 1905-1906 m. kunigavo Petras Valiuškis. Jis buvo Trakų de­ kanui skundžiamas, kad ankstesnius kunigus vadina „tamsybės tarnais“, nes jie daugiau rūpinosi lenkyste nei tikėjimu, išganymu ir dora. Matydamas, kad parapijoje bent pusė gyventojų, ypač moterų ir vaikų, nesupranta lenkiškai, ėmė mokyti poterių lietuviškai, o suslavėjusiems parapijiečiams, kalbantiems paprastai, atvežė baltarusiškų elementorių ir aiškino, kad jų kalba taip pat turėtų būti vartojama bažnyčioje. Skundėjas manė, kad tai jau esąs baltarusių tautinės sąmonės žadinimas, grėsmingas lenkystei52. 1914-1918 m. šios para pijos klebonu buvo Leonas Petkelis, atkeltas iš Tverečiaus. Nors jis, suderi nęs su vyskupijos valdytoju, pridėtines pamaldas atlikdavo lietuvių ir lenkų kalbomis, tačiau buvo skundžiamas, kad diegia lietuvių tautinę savimonę ir priešinasi parapijiečių slavėjimui. Tam reikalui jis platinąs Vanago (Broniaus Stasiūno) brošiūrą Žinok, kas esi! (Vilnius, 1916) ir jos vertimą į lenkų k., ku riose smerkiamos unijinės tradicijos ir lenkų kalbos bažnyčioje įsigalėjimas Jei kurie parapijiečiai sugudėjo, tai ir jiems reikią leisti melstis savo kalba 48. 49. 50. 51. 52.

Žaslių parapijiečių 1906 m. prašymas vyskupui E. Ropui, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 1387, 1. 2-3. Žiežmarių parapijiečių 1909 01 20 prašymas vyskupijos administratoriui, lietuvių k„ LV'M, f. 694, ap. 1, b. 2854,1. 4. J. Zim kaus asmens byla, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 10 5 4 , 1.1-2 . ]. Augūno asmens byla, ten pat, ap. 1, b. 2827,1.10 , 35-49. Anoniminis 1906 12 07 skundas Trakų dekanui, ten pat, ap. 3, b. 10 2 1, 1. 24-25.

L I E T U V I Š K O S S P A U D O S IR T A U T I N Ė S T A P A T Y B Ė S S Ą S A JO S

Vilniaus lietuvių savitarpinės pašalpos draugijos choras svečiuose pas kun. A. Petrulį Maišiagaloje,

1906 05 28. LLTI.

L. Petkelis šalia valdinės lietuviškos mokyklos įkūrė dar vieną lietuvišką mo­ kyklą, ir jos turėjo atsverti tris veikiančias lenkiškas mokyklas. Jis suorgani­ zavo ir lietuvišką bažnytinį chorą53. Lietuvybė Punios, Alytaus ir Stakliškių parapijose neblėso. Kai 1913 m. į Stakliškes iš Vaistamo buvo atkeltas klebonas Mečislovas Vondrakas (paskir­ tas taip pat Trakų dekanu), tuoj pat vyskupijos administratorių paprašė iš šios parapijos klebono pareigų atleisti, nes, nemokėdamas lietuviškai, čia negalė­ siąs tinkamai atlikti ganytojo pareigų54. Radosi lietuviškos spaudos paklausa tose parapijose, apie kurias šiuo požiūriu nieko nežinojome. 1905 m. Kruonio parapijiečiai siuntė prašymą carui, kad tikybos vietos mokyklose mokytų lietuviškai ir net rūpinosi, kad būtų atkurtas Vilniaus universitetas su lietuvių kalbos katedra55. Pamaldos Gegužinės bažnyčioje kunigo Juozo Bučio dėka, įveikus vietos dvarininko pasipriešinimą, galutinai įsigalėjo lietuvių kalba, vaikai buvo mokomi iš lie­ tuviškų katekizmų, ugdoma tautinė savimonė, dalinant atitinkamas brošiūras 53. 54. 55.

P. Petkelio asmens byla, ten pat, b. 1 14 1, 1. 2, 38, 48-56. M. Vondrako 1913 04 29 raštas vyskupijos valdytojui, ten pat, b. 10 2 0 , 1. 67. R. Paukštelis [K. Strazdas], Kruoniai (Trakų pav.), Vilniaus žinios, 1905 05 03, Nr. 109, p. 3.

319

320

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

lietuvių ir lenkų kalbomis56. Kietaviškių parapijoje tapo įprastu dalyku vaikus katekizmo mokyti lietuviškai. 1912 m. katechizacijai ruošėsi 206 vaikai, iš jų 157 - lietuvių kalba57. Merkinėje buvo gyvas kun. K. Jagmino atminimas ir tęsiami'jo nuveik­ ti darbai. 1909 m. tik pusmetį klebonavęs Adomas Žemaitis (vikaru turėjo J. Zimkų) parapijiečių buvo giriamas už švietimo ir blaivybės skatinimą, mal­ dų ir giesmių mokymą savo kalba, choro organizavimą58. Tuo pačiu metu, 1909-1910 m., Alovėje dirbęs kunigas Kajetonas Čeponis pasirūpino, kad vietos liaudies mokykloje ir nelegaliose mokyklėlėse būtų lie­ tuviškai mokoma skaityti, tikybos ir net rankdarbių59. Valkininkų parapijoje viešasis lietuvių kalbos vartojimas plėtojosi. Paskui maldaknyges palengva ėjo kitos knygos ir laikraščiai. Antkapiniuose paminkluose pasirodė lietuviškų užrašų60. įžymiausias šiuo laikotarpiu klebonas buvo Aleksas Racevičius, čia dirbęs 1906-1909 m.61. Po jo savo švietėjiška veikla išsiskyrė Vladislovas Mironas, Valkininkuose klebonavęs 1911-1916 m. Jis ragino skaityti lietuviškas dorovinio turinio knygas, padėjo jas užsisakyti iš Kauno62. Onuškyje savo sielovados darbą su lietuviška knyga siejo kunigas Motiejus Šidagis (1901-1911), Perlojoje - 1. Šopara (1910-1918), Rūdiškėse - A. Žemaitis (nuo 1911 m.)63. Trakų apskrities kunigų veiklą taip pat rodo M. Šlapelienės knygyno Vilniuje gauti užsakymai iš Kaišiadorių, Kietaviškių, Stakliškių, Alytaus, Perlojos, Marcinkonių, Nemunaičio. Prašyta atsiųsti net po kelias dešimtis katekizmų, maldaknygių, elementorių, dainių rinkinėlių64. Lietuviška knyga ėmė pasiekti Lydos apskrities Rodūnios dekanatą, ku­ riame nuo 1905 m. virte virė lietuvių kova dėl savo kalbos teisių bažnyčioje. Rodūnios dekanas ir Eišiškių klebonas N. Gintovtas atkakliai siekė lietuvių kalbą iš religinės praktikos visiškai pašalinti. Jį rėmė kai kurie Vilniaus lenkų laikraščiai. Nors 1906 m. vasario 8 d. dekanato klebonai nutarė, kad visur, kur yra lietuvių, vaikai būtų katechizuojami gimtąja kalba ir sakomi lietuviški 56. 5758. 59.

). Bučio asmens byla, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3 0 0 9 , 1. 27-28; Dvasininkų komisijos 1912 07 05 aktas, ten pat, I. 16-25. I- G. (J. Gvildys], Kietaviškės, Trakų apskr.. Viltis, 1912 09 30, Nr. 116, p. 2. Keleto tūkstančių Merkinės parapijiečių vardu 1909 02 12 ir 1909 04 27 pasiųsti prašymai vyskupijos administrato­ riui, LVM , f. 694, ap. 1, b. 2902, 1. 4, 20; b. 4699. 1- 2-4 Du Alovės parapijiečių 1910 m. prašymai vyskupijos administratoriui, lietuvių ir lenkų k., LVM , f. 694, ap. 3, b. 1197,

I- 7. 9 60. L. Gerulis [L. Gira], Valkinįkai. Vilniaus žinios, 1905 02 17, Nr. 45. P- 3; 1905 08 26, Nr. 207, 1. 3. 61. A. Racevičiaus formuliaras ir asmens anketa, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 114 6 , 1. 1 , 9; P. Bieliauskas, min. veik., p. 119-120. Paskui perkeltas į Musninkus, Stakliškes, Punią. 62. V. Mirono asmens byla, LVM, f. 694, ap. 3, b. 10 9 9 , 1. 4 ,15, 27,32. 63. Dvasininkų komisijos 1911 12 19 protokolas, LVM, f. 604, ap. 1, b. 10226, 1.19 -2 0 . 64. V. Žukas, min. veik., p. 131-132.

L I E T U V I Š K O S S P A U D O S IR T A U T I N Ė S T A P A T Y B Ė S S ^ S A Į O S

pamokslai65, tačiau Eišiškėse lietuviškai melstis uždraudė66. Nočios parapi­ jos kleboną Joną Burbą (jaunesnįjį), čia dirbusį 1910-1912 m., kaltino kaip lietuvių vadovą, skatinusį vaikus mokyti katekizmo gimtąja kalba, platinusį prolietuvišką spaudą lenkų kalba67. Beje, dirvą J. Burbos (jaun.) veiklai Nočioje paruošė čia anksčiau, 18971898 ir 1902-1909 m., dirbęs veiklus vikaras Rokas Gelažiūnas, kuris rūpinosi lietuviškomis daraktorių mokyklomis, platino periodinę spaudą, parapijie­ čiams per išpažintį atgailai užduodavo išmokti lietuviškus poterius68. 1906 m. Varanave klebonavęs I. Šopara ėmėsi vaikų mokymo gimtą­ ja kalba, surengė Kalėdų eglutę su vaidinimu ir lietuviškomis dainomis69. Klebonas savo parapijiečius lietuvius įtikinėjo, kad melstis taip pat turi iš­ mokti savo kalba70. Panašios naujovės sutiko stiprų tradicinės tvarkos religinėje praktikoje ša­ lininkų priešinimąsi. Antai Asavos parapijoje klebonas Juozapas Stašys, ban­ dęs parapijiečius pripratinti prie lietuviškų pamaldų, tuoj buvo iš parapijos pašalintas. 1906 m. jo pakviestas škaplierininkas su lietuviškomis religinėmis knygomis buvo triukšmingai išvarytas. Naujas klebonas tuoj pat grįžo prie senos tvarkos. Dėl panašių priežasčių stipriausias ir ilgiausiai trukęs konf­ liktas reiškėsi Rodūnios parapijoje. Čia buvo nepakenčiamos net bažnytinės vėliavos su lietuviškais užrašais. Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis 1911 m. apie 100 vaikų mokėsi iš lietuviško katekizmo71. Ypač šių parapijiečių lietuviškų knygų skaitymo įgūdžiais rūpinosi vikaras Viktoras Breiva. Parapija gaudavo apie 80 egzempliorių Aušros, įsteigta lietuviška parapijos bibliotekėlė72. Kada ne kada lietuviška spauda pasiekdavo Ašmenos apskrities Vyšniavo dekanatą. Tiesa, lietuviškoje Dieveniškių filijoje pridėtinės pamaldos, išskyrus lietuviškai skaitomą evangeliją, būdavo lenkų kalba. Dėl to nebuvo lietuviškų knygų ir laikraščių, kur ne kur parapijiečiai turėjo tik senų maldaknygių73. Ėmė atsigauti Lazūnų parapijiečiai lietuviai. 1905-1906 m. jie reikalavo, kad rusų administracija Bokšto, Dervagių, Jurotiškių ir Lugamėnų liaudies mokyklose įvestų tikybos mokymą lietuvių kalba, o dvasinės vyresnybės pra­ šė, kad šiam reikalui paskirtų kunigą lietuvį74. 65. 66. 67. 68. 69. 70. 71. 72. 73. 74.

Kun. St. B. [S. Stakelė], Eišiškiai, Vilniaus žinios, 1906 02 05. Nr. 28, p. 3. Apie lenkų kalbų Lietuvos bažnyčiose, p. 4 7 -4 8 ;J. [A. Smetona], Teisybės apaštalai. Viltis, 19 1112 14, Nr. 145. N. Gintovto 1912 0 119 raštas vyskupijos administratoriui, I.VIA, f. 694, ap. 1, b. 4707, 1. 8,16. R. Mackonis, Amžiaus liudininko užrašai, Vilnius, 2001, p. 23-26. X., Balatna, Vilniaus žinios, 1907 01 05, Nr. 4, p. 2. Dvasininkų komisijos 1906 04 05 raštas vyskupui K. Ropui, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 7079, 1. 27. J. [A. Smetona], Teisybės apaštalai. Viltis, 19 1112 14, Nr. 145. Rodūnios klebono V, Kochanskio 1914 10 15 raštas vyskupijos administratoriui, IV 7 A , f. 694, ap. 5, b. 3592, 1. 36-37. J. Jablonskis, Raštai, 1 . 1, Kaunas, 1933, p. 133-134. P. Jakavičius ir kt., Lazdunai, Vilniaus žinios, 1906 02 25, Nr. 45, p. 3.

321

322

LIETUVIŲ

KATALIKŲ PADĖTIS

Gretimoje Vijos parapijoje per atlaidus, kai prisirinkdavo.maldininkų ir iš kitų parapijų, vikaras I. Šopara (1902-1906) jiems evangeliją skaitydavo lietu­ viškai, parūpindavo elementorių ir knygelių75. Tolimiausia ir visų užmiršta buvo šio dekanato Derevnos parapija, kurioje lietuvių kalbą vartojo nemažai žmonių. Kartais klebonais būdavo skiriami lietuviai. Vienas jų buvo R. Gelažiūnas, 1899-1900 m. pasižymėjęs bažnyčios statyba. 1908-1912 m. čia klebonavęs lenkas Ignotas Beliašas-Krzyvecas sė­ kmingam sielovados darbui mokėsi lietuvių kalbos76. 1915 m. šioje parapijoje mokytojavęs Marcelijus Vitkauskas prašė M. Šlapelienės knygyno užsakyti Viltį, teiravosi elementaraus lietuvių kalbos mokymo programos77. Jau už Nemuno, Gardino gubernijos Slanimo apskrityje, dar buvo gyva lietuviška Zietelos salelė. Bažnyčioje būdavo giedamos lietuviškos giesmės, vaikų katechizacija vykdavo ir lietuvių kalba78. Matyt, vaikai taip įprasdavo ir skaityti lietuviškas maldaknyges. Vilniaus mieste ir apskrityje lietuvių spaudos vaidmuo pakito, bet neto­ lygiai. Vilnius vėl tapo didžiausiu lietuviškų knygų ir laikraščių leidimo bei platinimo centru. V. Žukas nustatė, kad tą dešimtmetį Vilniuje veikė 7 kny­ gynai, kurie prekiavo lietuviška spauda. Kai kurie leido turimų knygų ka­ talogus, iš kurių leidinius galėjai užsisakyti paštu79. Stambiausio lietuviško knygyno, kuris veikė nuo 1906 m., savininkė M. Piaseckaitė-Šlapelienė vėliau prisiminė, kad lietuviškas knygas ėmė iš vietos bei užsienio spaustuvių bei leidėjų. Knygyną tiesiog užplūdę škaplierininkai, jie knygas pirkę platinimui provincijoje80. Vilniaus miesto vicedekanate toliau lietuviškos spaudos paklausą lėmė kunigų veikla. Antai Čiobiškyje tik nuo 1914 m., kai klebonu buvo paskirtas Juozapas Augūnas, vėl nuosekliai imta rūpintis parapijiečių lietuvių švietimu, tikybos pamokomis liaudies mokykloje, vaikų katechizavimu gimtąja kalba81. Musninkų klebonas Juozapas Šimkūnas drauge su Bagaslaviškio klebonu Petru Burbuliu ir Maišiagalos klebonu A. K. Petruliu dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, grįžę skelbė jo nutarimus ir kėlė Lietuvos suverenumo idėją. Rusų administracija J. Šimkūną kaltino tuo, kad jis prisidėjo prie vietos mo­ kyklos sulietuvinimo. Kai apie šių kunigų veiklą buvo pranešta vidaus reikalų 75. 76. 77. 78.

I. Šopara, Vija, Dudėnai, Kaulališkis, Viltis, 1908 1116 , Nr. 133, p. 1. I. Beniašo-Krzyveco asmens byla, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 10 0 2 , 1. 1 ir kt. V. Žukas, min. veik., p. 134. Zytela (Gardino gub.). Aušra, 19 1110 2 6 , Nr. 2, p. 321 P. Vieštautas [P. Kraujalis], Zietela (Gardino gub.). Aušra, 1912 05 17, Nr. 10, p. 158. 79. V. Žukas, min. veik., p. 122-130. 80. M. Piaseckaitės-Šlapelienės lietuvių knygynas Vilniuje (atsiminimai), Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausiniai, Vilnius, 1965, t. 4, p. 140-143. 81. ). Augūno asmens byla, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2827,1. 8-10 ,35-39 .

L I E T U V I Š K O S S P A U D O S IR T A U T I N Ė S T A P A T Y B Ė S S Ą S A J O S

Lietuvių dvasininkų savosios spaudos rėmėjų grupė prie Vilniaus $v. Mikalojaus bažnyčios, 1907. Fot. A. Jurašaitis. MAB, Fg. 1-747.

ministrui Piotrui Stolypinui, šis į tai pažiūrėjo gana atlaidžiai, nes „lietuvių sąjūdis, kurio dalyviais kaltinami šie kunigai, kažin ar dabar rimtai pavojin­ gas“. Ministras netgi manė, kad šis sąjūdis gali būti panaudotas vyriausybės politikai Bažnyčią depolonizuoti82. Tačiau vyskupijos vadovybė tuoj šiuos klebonus perkėlė į kitas parapijas. Vilniaus apskrities dekanate savo lietuviškumu kaip ir anksčiau išsiskyrė tik Gervėčių parapija. 1905 m. vyskupas Eduardas Ropas jos klebonu paskyrė lenką Stefaną Romanovskį. Kai šis perėmė parapiją, suprato, kur patekęs. Vyskupui jis pranešė, kad parapijoje yra 18 grynai lietuviškų kaimų ir užusienių, ten su moterimis ir vaikais esą negalima susikalbėti kitaip, nei lietuvių kalba. Uolus kunigas prisipažino, kad šios kalbos galbūt galįs išmokti per pora metų, tačiau vis vien liksiąs prastas pamokslininkas ir katechetas. Prašė perkelti į nelietu­ višką parapiją83. Vietoj jo parapija gavo lietuvį Boleslovą Serapiną (Serafiną). Parapijiečiai lietuviai juo buvo patenkinti ir vėliau, 1907 m., protestavo, kai suži­ nojo, kad jų klebonas pakeičiamas Varnionių parapijos kunigu, kuris „nemoka lietuviškai ir atsidavęs vien lietuvybės naikinimui“84. Į tai buvo atsižvelgta, kle­ bonu tapo Antanas Dalinkevičius, kilęs iš Taujėnų parapijos (Ukmergės aps.). 82. 83. 84.

P. Stolypino 1907 01 24 raštas Vilniaus generalgubernatoriui, LVIA, f, 378, BS, 1906 m „ b. 357.1. 50S. Romanovskio 190 510 13 prašymas E. Ropui, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 4949, 1. 20. Parapijos įgaliotinio Tomo Augulio 1907 02 24 prašymas E. Ropui, ten pat, 1. 21.

3 2 3

324

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

Jis dirbo dar ir karo metais85. 1910 m. vikaru jis gavo J. Raštui}, ką tik atlikusį bausmę vienuolyne, tačiau klebonas jį laikė perdėm litvomanu ir jo atsisakė. Šia proga A. Dalinkevičius, lyg pasiaiškindamas, savo dekanui apibūdino savo veiklą lietuvių labui. Parapijoje gyveną apie 3200 lietuvių ir 4100 lenkų bei baltarusių. Vadovaudamasis vyskupijos valdytojo Kazimiero Michalkevičiaus 1911 m. balandžio 25 d. aplinkraščiu, visad prieš sumą sakąs lietuvišką pamoks­ lą, atitinkama proga skaitąs gegužines ir kitas maldas, lietuvių vaikus katechizacijai ruošiąs atskirai. Tačiau parapijiečiai lietuviškų giesmių nemoka, todėl bažnyčioje negieda. Retai kas meldžiasi iš lietuviškų maldaknygių, tik jaunimas ėmęs jas dažniau įsigyti86. Kai vyskupijos valdytojas atsiuntė vikarą Ambraziejų Jakavonį, kilusį iš Merkinės, šio pastangomis radosi bažnytinis choras, imta raginti vaikus leisti į mokslą, steigti lietuviškas mokyklas. Viena tokių darakto­ riaus mokyklėlių pradėjo veikti Mockų kaime87. XX a. pradžia buvo Širvintų, Paberžės, Giedraičių ir Joniškio parapijų len­ kėjimo metas. Čia formavosi lenkiškas inkliuzas, įsiterpęs tarp lietuviškų ir subaltarusėjusių vietovių. Daug kur lietuviško rašto niekas nemokė, nes ir vaikai buvo katechizuojami lenkiškai. Keliaujantys prekeiviai sėkmingai pla­ tino lenkiškas knygas, ypač maldaknyges ir katekizmus88. Atkakliausiai iš šių parapijų savo etninių tradicijų laikėsi Giedraičių pa­ rapija. 1903-1912 m. jos klebonu buvo Jonas Stragas, kilęs iš gretimos Molėtų parapijos. Jis lietuviškos religinės spaudos atžvilgiu laikėsi pasyviai, tačiau nepritarė visiškai bažnyčios polonizacijai. Buvo perkeltas į Benekainių pa­ rapiją89. Po jo 1912-1919 m. Giedraičių klebono vietą užėmė Antanas Slabšys (Slabšinskas), kilęs iš Ukmergės apskrities909 1. Šie abu klebonai netrukdė savo vikarams diegti lietuvių kalbą religinėje praktikoje. Prie J. Strago tuo pasižy­ mėjo kun. Jonas Gudonis, prie A. Slabšio - kun. Karolis Gumbaragis. Nuo 1908 m. lietuvybę taip pat žadino vaistininkas Matas Valeika, radęs net po­ ros vietos dvarininkų paramą. Buvo suburtas lietuviškas 50-60 žmonių baž­ nytinis choras. Per jo repeticijas dalintos kalėdinių ir kt. giesmių knygelės. Paskleista keletas šimtų lietuviškų maldaknygių, jos buvo keičiamos į lenkiš­ kas. Lėšų maldaknygėms pirkti skyrė klebonas. Vienas mūrininkas, laisvas žiemos mėnesiais, ėmėsi išnešiojamos spaudos prekybos, jam leidimą padėjo įsigyti Lietuvos žinių redakcija9'.

'•

85. 86. 87. 88. 89. 90. 91.

A. Dalinkevičiaus asmens byla, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 10 4 1, 1. 1 ir kt. A. Dalinkevičiaus 1912 08 18 pranešimas dekanui, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 4949, 1. 32. I. Juknevičiūtė, Kunigo Ambraziejaus Jakavonio žūties mįslė, LKM A metraštis, 1 . 19, Vilnius, 2001, p. 183-184. Giedraičių žmogus. Lietuviai - lietuviais būkite!, Aušra, 1912 08 28, Nr. 17. J. Strago asmens byla, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2683, 1. 2,13. A. Slabšio asmens byla, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 117 8 , 1. 1 , 47, 65. M. Valeika, Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte, Kaunas, 1934, p. 40-50.

L I E T U V I Š K O S S P A U D O S IR T A U T I N Ė S T A P A T Y B Ė S S Ą S A J O S

Dubingiuose lietuvių spaudos paklausa daugiausia rūpinosi klebonai Jonas Kunigėlis ir Nikodemas Vaišutis. Pirmasis jų parapijiečiams dalijo lietuviškus vadovėlius bei kitas knygas ir sulaukė parapijiečių pritarimo92. Nuo 1911 m. J. Kunigėlį pakeitęs N. Vaišutis bendravo su Vilties laikraščio redaktoriumi Fabijonu Kemešiu, gretimoje Joniškio parapijoje ruošė lietuvių pasitarimus, kaip įveikti jau nuo vyskupo E. Ropo laikų čia susidariusią tautinę įtampą93. Pačiuose Dubingiuose padėtis taip pat buvo bloga. Iš lietuvių giedotojų rankų bažnyčioje būdavo atiminėjamos net lietuviškos maldaknygės, plėšomi šven­ tųjų paveikslėliai su lietuviškais užrašais94. Švenčionių dekanate lietuviška spauda plito ramiai, nesukeldama to­ kių konfliktų. Rodos, kad nė viena lietuviška parapija neliko be lietuviš­ kai mokančių kunigų, kurie rūpinosi vaikų katechizacija gimtąja kalba, rašto mokymu. Veikė slaptos lietuviškos mokyklos95. Rusų administraci­ ja Ceikinių kleboną I. Šoparą kaltino valdinės liaudies mokyklos boikoto kurstymu ir vaikų mokymu tikybos bei kitų dalykų klebonijoje96. Labanoro parapija pamėgo kleboną Juozapą Sadūną, kuris vaikus mokė iš lietuviškų katekizmų97. Sudėtingiausia padėtis šiame dekanate susiklostė Kamojų ir Strūnaičio parapijose. Senasis Kamojų klebonas K. Stašys 1905 m. buvo kai kurių para­ pijiečių skundžiamas už lietuvybės platinimą. Skundą tyręs dekanas vyskupui paaiškino, kad lietuviškai pamokslai sakomi tik per šventes ir vietos lietuviai tam turi teisę98. Tačiau K. Stašys buvo pakeistas Antanu Šabanavičiumi, atkel­ tu iš Alytaus. Jis pasiekė, kad bažnyčioje be prieštaravimų greta lenkų kalbos būtų toleruojama ir lietuvių kalba. Parapijoje pasirodė lietuviškų katekizmų, maldaknygių ir giesmynų. 1911 m. A. Šabanavičius buvo perkeltas į Strūnaitį, kuriame lietuviškos pri­ dėtinės pamaldos nuolat buvo nuo 1893-1895 m. Suprantama, tautiniu požiū­ riu mišriose parapijose klebonai visad sulaukdavo skundų, taip čia nutiko ir A. Šabanavičiui. Kiti parapijiečiai stojo jį ginti, vyskupijos valdytojui jie rašė: „Norime, kad būtų saugomos ir lietuvių, ir lenkų kalbų teisės. Mes patys ge­ rai suprantame lenkiškai, tačiau taip pat norime, kad mūsų vaikus mokytų ir vienos, ir kitos kalbos“99. 92. 93. 94.

Grupės kitų parapijiečių skundas vyskupijos administratoriui, gautas 1910 01 30, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 4 7 0 0 , 1. 3. N. Vaišučio 1912 03 28 pasiaiškinimas vyskupijos administratoriui, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 10 26 , 1. 2-3. Mokytojo J. Kairiūkščio memorandumas dėl lietuvių kalbos Vilniaus vyskupijoje, rusų k., 1912 m „ M AB, f. 255, b. 149, 1- 5495. Švenčionis, Slaptosios mokyklos, Aušra, 1912 02 01, Nr. 3, p. 44. 96. Vilniaus gubernatoriaus 1910 03 08 raštas vyskupijos administratoriui, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 1204 , 1. 87. 97. J. Sadūno asmens byla, ten pat, b. 116 2 , 1. 1 , 6 ,14 , 93. 98. Dekano J. Burbos 1905 12 29 raštas E. Ropui, LVIA, f. 694. ap. 1, b. 2796, 1.11 - 1 2 . 99. Strūnaičio parapijiečių 1915 03 05 prašymas vyskupijos administratoriui, ten pat, b. 2831, 1. 65.

3 2 5

326

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

Vilniaus vyskupijoje toliau svarbiausia liko lietuviška religinė knyga, kurią skaityti mokė kunigai ir jų padėjėjai per vaikų ruošimą katechizacijai, taip pat slaptosiose ir liaudies mokyklose. Čia matome procesą, kai tautinės tapatybės ugdymas liko neatsiejamas nuo religinės tapatybės. Vilniaus vyskupijoje plitusios lietuviškos knygos savo tematika skyrėsi nuo, sakytume, visos Lietuvos vidurkio. Mat 1904-1914 m. iš visų išleistų lietuviškų leidinių grožinei litera­ tūrai teko 27,5%, religinei - 20,5%, mokomajai, mokslo ir mokslo populiaria­ jai - 18,8%, buitinių, ūkiškų patarimų - 16,7%, kalendoriams - 6,5%IO°.

Laikraščių ir draugijų vaidmuo Ligi spaudos atgavimo lietuviški periodiniai leidiniai ėjo nedideliu tiražu, jie visų pirma telkė inteligentiją tautiniam darbui. Tiesa, iš dalies šie leidiniai, ypač katalikiškos krypties, taip pat pasiekdavo paprastus žmones, ypač raštingiausiuose Lietuvos regionuose. Žymūs pokyčiai prasidėjo spaudą legali­ zavus. Nuo 1904 m. pabaigos Petro Vileišio leidžiamos Vilniaus žinios buvo skirtos masiniam skaitytojui. Šis laikraštis buvo žinomas ir Vilniaus guber­ nijos lietuviams. Tačiau iš 5613 egzempliorių tiražo šioje gubernijoje 1905 m. I pusmetį prenumeratoriams tekdavo tik 310, tarp jų 71 kunigui ir 239 pa­ sauliečiams. Pagal gyvenamą vietą šie skaitytojai pasiskirstė taip: Vilniuje jų buvo 100, Vilniaus apskrityje (be miesto) - 29, Trakų aps. - 100 (iš jų 22 kuni­ gai), Švenčionių aps. - 57 (15 kunigų), Lydos aps. - 12 (10 kunigų) ir Ašmenos aps. - 2 (abu kunigai). Prenumeratorių pasiskirstymas visiškai atitiko iš anks­ čiau susidariusią lietuviškos knygos paklausą. Beje, daugiausia Vilniaus žinios prenumeruotos per Kruonio, Jiezno (Trakų aps.), Širvintų, Molėtų (Vilniaus aps.) paštus101. Laikraštis šio krašto lietuviais labai rūpinosi, diegė tautinę ta­ patybę, gausiai informavo apie jų gyvenimą ir rūpesčius. Vis dėlto Vilniaus vyskupijos lietuvių kultūrinis ir religinis paveldas lėmė didesnę katalikiškų laikraščių paklausą. 1905 m. Kaune imtas leisti Nedėldienio skaitymas, Seinuose - Šaltinis. Greit katalikiška periodinė spauda savo pava­ dinimų skaičiumi ir tiražu ėmė vyrauti. Apie 1914 m. pastarųjų vienkartinis tiražas pasiekė 40 tūkst. egzempliorių. Populiariausi ir Vilniaus vyskupijos lietuviams reikšmingiausi buvo Šaltinis bei Vienybė, ėję po 7500 egzemplio­ rių, Viltis - 3000, Aušra - 3000, Spindulys - 2500 egz.102 Populiariausių libe100. V'. Černiauskaitė, min. veik., p. 164 (lentelė). Viltis rašė, kad Vilniaus vyskupijoje labiausia trūksta maldaknygių, nors taip pat reikėtų elementorių, katekiz­ mų, skaitinių vaikams ir jaunimui, mokslo populiarinimo leidinėlių. (P. K. |F. Kemėšis], Aušros red. naujas kelias. Viltis. 1912 06 17. Nr. 71, p. 2-3). 101. M. Biržiška, Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, t. 2, p. 281-285. 102. A. Jakštas, Pirmutinės (10 metų) spaudos atgavimo sukaktuvės ¡904-1914, Kaunas, 1914, p. 14.

L I E T U V I Š K O S S P A U D O S IR T A U T I N Ė S T A P A T Y B Ė S S Ą S A I O S

327

ralinės demokratinės krypties laikraščių - Lietuvos žinių ir Lietuvos ūkininko - tiražas buvo mažesnis, pirmojo 2500-3000 egz., o antrojo - 5500-6000 egz.103 Viltis (1908-1915), leidžiama Vilniuje, iš pradžių ėjo triskart per savaitę, o nuo 1913 m. pabaigos - kasdien. Ją re­ dagavo Antanas Smetona, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, 1911-1913 m. - F. Kemėšis. Šis laikraštis labai daug dėme­ sio skyrė Vilniaus vyskupijos lietuvių tautinei padėčiai opiai pridėtinių pamaldų kalbai, krašto slavėjimui, ypač polonizacijai, savosios spaudos plitimui. Atskirais prie­ dais Viltis išleido 45 knygeles, daugiausia grožinės lite­ ratūros ir ūkio praktikos temomis, J. Basanavičiaus bro­ šiūrą Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje. Tačiau Kun. V. Mironas {Lietuvos albumas, Kau­ laikraštis suvokė ir tą realybę, kad vyskupijos sodiečiai nas. 1921). noriau pirko maldaknyges, nei pigesnius rimto pasaulie­ tinio turinio leidinius104. Antras savo svarba vyskupijos lietuviams buvo dvisavaitraštis Aušra (1911-1915), kurį leido vietos dvasininkai ir iš dalies rėmė vyskupijos valdy­ tojas - jai skyrė 1000 rb. Jau 1911 m. balandžio 29 d. Valkininkų klebonas ir Merkinės dekanas Vladislovas Mironas ir Trakų vikaras Petras Kraujalis vyskupijos valdytoją prašė leisti Vilniuje įsteigti ekonominio kultūrinio tu­ rinio žurnalą Vilniaus spindulį ir leidimą gavo105. Tačiau galutinai sustota prie tinkamesnio Aušros pavadinimo, nes 1909-1914 m. Seinuose ėjo kata­ likiškas žurnalas Spindulys, skirtas Vilniaus vyskupijos lietuvių religiniams reikalams, Aušra siekė ugdyti savo skaitytojų tautinę savimonę, ragino vai­ kus mokyti melstis iš lietuviškų maldaknygių, mylėti savo kalbą, nepasi­ duoti polonizacijai106. J Vilniaus vyskupijos lietuvius buvo orientuoti periodiniai leidiniai Lietuvis (1906-1907) ir Litwa (1908-1915). Lietuvio sumanytojas buvo vilnie­ tis kunigas Juozapas Ambroževičius, tačiau laikraštį redagavo J. Basanavičius, L. Gira ir Pranas Klimaitis. Jo visuomeninę kryptį nusakė devizas: „Laisva, apsišvietusi, lietuviškoji Lietuva - tai mūsų idealas, mūsų kelvedys“107. Be jo įstengta išleisti tik 5 numerius. 103. M. Šalčius, Dešimt metų tautiniai-kultūrinio darbo Lietuvoje (¡905-1915,), Chicago, III., 1917, p. 52; D. Kaunas, Spaudos tiražai 1905-1914 metais, Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Knygotyra, Vilnius, 1985, t. 10(17), P- 7 °. 104. V. Černiauskaitė, min. veik., p. 63. 105. V. Mirono ir P. Kraujalio prašymai vyskupijos administratoriui ir šio 1911 05 02 atsakymas, LV 1A . f. 694, ap. 3, b. 1064, 1.5 6 -5 7 106. V. Mironas ir kt., Įsitikėjimo draugijos Į...] žodelis, Aušra, 19 1110 06, Nr. 1, p. 2; P. Vieštautas [P. Kraujalis], Lietuviai ir lenkai, Aušra, 1913 01 24, Nr. 2, p. 23-24. 107. [Prakalba], Lietuvis, 1906 12 11, Nr. 1, p. 2.

328

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PA DĖTIS

Lietuviams, kalbantiems lenkiškai, buvo skirtas dvisąvaitraštis Litvva, redaguojamas Mečislovo Davainio-Silvestraičio. Jame bendradarbiavo. J. Ba­ sanavičius, Mykolas Romeris, kun. Stanislovas Stakelė, L. Gira ir kt. Litwa siekė ugdyti lietuvių, sakytume, pilietinę tapatybę, įvairiakalbę lietuvių ben­ driją. Čia spausdinti lietuvių literatūros vertimai, norint, kad lietuvių kul­ tūra taptų ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai kalbančių ir skaitančių Lietuvos gyventojų savastimi108. Kur ir kaip šie laikraščiai vyskupijoje plito, suvestinių duomenų neturi­ me, tačiau juos bent fragmentiškai kompensuoja atitinkamos koresponden­ cijos. Antai 1908-1913 m. Šaltinis, Viltis ir Aušra rašė, kad Daugus 1912 m. pasiekdavo 12 egz. Aušros, 3 egz. - Šaltinio, Nemunaitį - Aušra, Vienybė. Stakliškių kunigas Stanislovas Tijūnaitis 1912 m. pabaigoje kalėdodamas su­ rinko 140 Aušros prenumeratorių. Be to, ši parapija gaudavo Šaltinį, Viltį, Spindulį. Rūdiškėse turėta 101 Aušros prenumeratorius, Alytuje - 32. Iš viso Marcinkonis pasiekdavo 70 katalikiškų laikraščių. Aušros redaktorius R Kraujalis žinojo, kad šie laikraščiai dar skaitomi Rodūnioje, Švenčionyse, Molėtuose. 1913 m. net Molėtų valsčiaus valdyba užsisakė Aušrą, Viltį, Šaltinį. Tuomet Molėtų paštas gaudavo 254 egzempliorius lietuviškų periodinių lei­ dinių, iš jų Aušros - 150, Vienybės - 60, Šaltinio ir Vilties - po 15 egz. 1915 m. visoje Vilniaus gubernijoje Aušros buvo išplatinama 1400 egz.109. Leidinio Litwa platinimas ne kartą buvo pastebėtas Trakų apskrityje, Lydos apskrities Nočios ir Eišiškių parapijose. Šie laikraščiai ne tik ugdė tautinę tapatybę vyskupijoje, bet periodiškai, ne atsitiktinai kaip knygos, teikė informaciją apie visą lietuvių arealą, konf­ liktines tautines situacijas, švietimą, kultūrinį, ūkinį ir visuomeninį politinį gyvenimą. Laikraščiai plėtė uždarų bendruomenių pasaulio pažinimo lauką. Tačiau šiai periodikai, kaip ir lietuviškoms knygoms, teko atlaikyti gausesnės lenkų spaudos įtaką. 1911 m. Vilniuje ėjo net 35 periodiniai leidiniai lenkų kalba, o lietuviškų tebuvo 20, baltarusiškų - 2“0. Svarbiausi lietuviškų laikraščių platintojai vyskupijoje buvo kunigai. Kuktiškėse prenumeratoriai katalikiškus leidinius atsiimdavo klebonijoje. Bagaslaviškio klebonas Motiejus Juozapavičius net savo homilijoje rėmėsi Vienybės laikraščiu111. Aušros platintojus nuo užsipuolimų saugojo tai, kad šis laikraštis ėjo vyskupijos valdytojo leidimu ir parama. 108.

.

A. Romanovvski, Nie vvykorzystane szansa (o litewsko-polskich czasopišmach Mieczystavva Dowojny-Sylwestrowicza), Swoi i obcy tv literaturze i kulturze, Lublin, 1997. p. 57-65; A. Kalėda, Integralumo strategijos (M. Davainio-Sil­ vestravičiaus Lilwa), Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1900-1940. Vilnius, 1998, p. 112-118. 109. G. Raguotienė, min. veik., p. 256-257. 110. A. Romanowski, Polska wilenska, Krak6w, 1999, p. 319. 111. Dvasininkų komisijos 1911 06 21 protokolas, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 12 13 , 1. 69.

L I E T U V I Š K O S S P A U D O S IR T A U T I N Ė S T A P A T Y B Ė S S Ą S A JO S

Varėnos bažnytinis choras, vadovaujamas vargonininko J. Uoginto (Šaltinis, 1913, p. 685).

Laikraščiai, kaip minėjome, atliko svarbų tautos organizacijos darbą. Prie jų prisidėjo įvairūs katalikų sambūriai ir draugijos. Atskiros parapijos ėmė kurti lietuviškas bibliotekėles, prieinamas platesniems skaitytojams. G. Raguotienės surinktais duomenimis, prieš I pasaulinį karą Lietuvoje vei­ kė 92 tokios bibliotekėlės, tačiau Vilniaus vyskupijoje - tik dvi: Stakliškėse ją įsteigė klebonas V. Butvydas ir Molėtuose - kun. Kazimieras Bandanavičius. 1907-1908 m. veikė „Vilniaus aušros“ draugija, skirta šios vyskupijos lie­ tuviams šviesti, kad šie dėl savo atsilikimo netrukdytų kraštui į priekį ženg­ ti"2. Ji steigė savo skyrius miesteliuose, įkūrė 8 bibliotekėles, pavyzdžiui, Žiežmariuose, rūpinosi jas atidaryti Bagaslaviškyje, Giedraičiuose, Jiezne, Naujojoje Aleksandravoje (Lydos aps.). Žymiai didesnių rezultatų pasiekė Šv. Kazimiero (1905-1940) ir Lietuvių katalikų blaivybės (nuo 1908 m.) draugijos, įsikūrę Kaune, ir „Ryto“ draugija (nuo 1912 m.) su centru Vilniuje. Šv. Kazimiero draugijai vadovavo kun. Aleksandras Dambrauskas Adomas Jakštas. 1914 m. draugija turėjo net 10 872 narius. Jos svarbiausias uždavinys buvo leisti žurnalą Draugija ir katalikiško turinio knygas. Iš pra112 .

A . S m e t o n a , „ V i l n i a u s a u š r o s “ v a l d y b o s ž o d i s į L i e t u v o s v i s u o m e n ę , V i l n i a u s ž i n io s , 1 9 0 7 0 3 2 7 , N r . 6 4 , p . 1.

329

LIETUVIŲ

3 3 0

KATALIKŲ

PADĖTIS

džių, kol rusų administracija neįsikišo, ji bandė veikti ne tįk Kauno, bet ir Vilniaus gubernijose. 1910 m. Valkininkų klebonas V. Mironas ėmė kurti vietinį jos skyrių, surinko net 152 narius, tačiau policija šią iniciatyvą bemat užgniaužė113. Lietuvių katalikų blaivybės draugiją globojo Žemaičių vyskupas Gasparas Feliksas Cirtautas. Ji tuomet buvo stambiausia organizacija Lietuvoje, 1914 m. turėjo 212 skyrių ir apie 60 tūkstančių narių, blaivybei propaguoti leido ati­ tinkamą literatūrą, ją platino"4. Lietuvoje žinomos 64 jos bibliotekos, iš jų 7 Vilniaus gubernijoje, būtent Čiobiškyje, Dūkšte, Giedraičiuose, Stakliškėse, Žiežmariuose, Merkinėje ir Nemunaityje"5. Draugija savo arbatinėms Giedraičiuose, Kuktiškėse, Rūdiškėse, Kalesninkuose, Nemunaityje, Stakliškėse, Alytuje užsakė * Aušrą, Vienybę, Šaltinį, Viltį, Pavasarį ir kai kurioms net įP Lietuvos ūkininką. „Saulės“ ir „Žiburio“ švietimo draugijų, veikusių Kau­ no ir Suvalkų gubernijose, pavyzdžiu 1912 m. Vilniaus gu­ bernijoje kunigai A. Petrulis, Klemensas Maliukevičius bei Jonas Steponavičius, J. Basanavičius, L. Gira įkūrė katalikišką „Ryto“ draugiją. Per metus ji spėjo įsteigti net 37 savo skyrius miesteliuose ir net didesniuose kaimuose. Draugijos svarbiausias rūpestis buvo sistemingo vien­ klasių ir dviklasių mokyklų tinklo kūrimas, suaugusiųjų švietimas. 1913 m. draugija turėjo du tūkstančius narių, „Ryto" draugijos pirmininkas kun. tarp jų daug šviesesnių valstiečių"6. J. Steponavičius (Aušra, 1913, P - 177 ). Lietuvių spauda Vilniaus vyskupijoje, kaip ir kitose Lietuvos dalyse, buvo vienas svarbiausių tautinės tapatybės ugdymo veiksnių. Kitos viešajame visuomeniniame gyvenime vyraujančios tautos čia, panašiai kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kylančią lietuvių „liaudinės“ tautos kultū­ rinę raišką sutiko kaip kėsinimąsi į jų, „istorinių“ tautų valstybines ar is­ torines teises (rusų arba lenkų), arba kaip katalikų religinę bendruomenę skaidantį veiksnį. Pagal lietuvių spaudos plitimo, vartojimo ir tautinės tapatybės ugdymo mastą bei kokybę 1864-1915 m. laikotarpį sudaro du tarpsniai, kuriuos skiria 1904-1905 metai. Pirmuoju tarpsniu svarbiausia kliūtis lietuvių spaudai tarpti 113. 114. 115. 116.

A. Dambrauskas, $v. Kazimiero draugija, p. 9 -10 ,15 , 37-38. J. Matusas-Sadauskas, min. veik., p. 18, 24, 3>-33. 37G. Raguotienė, min. veik., p. 320-324. J. Kuzmaitė, min. veik., p. 123-125.

L I E T U V I Š K O S S P A U D O S IR T A U T I N Ė S T A P A T Y B Ė S S Ą S A JO S

buvo rusifikacinės politikos vykdymas brutaliausiomis šios spaudos draudi­ mo priemonėmis. Antruoju tarpsniu, sustiprėjus galimybėms viešai reikštis lenkų kultūrinei hegemonijai, buvo atidžiau slopinama lietuvių kalbos ir spaudos raiška religinėje praktikoje. Vilniaus vyskupijoje visą laiką vyravo lietuvių religinė spauda, katalikiš­ ki periodiniai leidiniai, būdingi gyventojų religinei konsolidacijai ir silpnai besiplėtojančiai sekuliarizuotai kultūrai. Tiesiogiai lietuvių spaudos pliti­ mas priklausė nuo sakralizuojamos lenkų kalbos tikybos reikmėms keitimo liaudine, gimtąja katalikų kalba. Vaikų rengimas katechizacijai, slaptas rašto mokymas visų pirma turėjo tikslą paruošti maldaknygių, giesmynų ir kitų religinių knygų skaitytojus. Dėl Vilniaus vyskupijos katalikų tautinių santykių ypatybių lietuvių dva­ sininkai buvo svarbiausi savosios spaudos organizatoriai. Jų veiklą nulėmė rūpinimasis geresne sielovados kokybe katalikų gimtąja kalba ir apskritai religinių ir tautinių reikmių harmonija. Šie dvasininkai, daugiausia kilę iš brandesnės tautiniu atžvilgiu Žemaičių vyskupijos, buvo svarbiausi savosios spaudos bei katalikiškų draugijų organizatoriai, rūpinęsi draudžiamosios lie­ tuviškos spaudos platinimu, tam reikalui telkę knygnešius (pirmuoju tarps­ niu), rinkę periodinės spaudos prenumeratą, ieškoję jos korespondentų. Kadangi lietuvių spaudos plitimas smarkiai priklausė nuo parapijų dvasi­ ninkų veiklos, tai ir lietuvių tautinio tapatumo raiška plėtojosi kone sinchro­ niškai, atitinkamais židiniais, kurie vieną kartą susikūrę, vėliau tapo maždaug stabilūs. Ten, kur įsitvirtino savotiškas bilingvizmas, t. y. liaudies ir sakrali­ zuojamos lenkų kalbos atsiribojimas pagal savo funkcinę paskirtį, lietuvių rašto mokymui beveik neliko sąlygų ir lietuviškos spaudos kultūrinė religinė misija liko neefektyvi.

331

Lietuvių ir lenkų kalbų vieta bažnyčiose ir jų vartojimo reglamentavimas

Viena svarbiausių multietninės Vilniaus vyskupijos sielovados efektyvumo problemų buvo vietos kalbų vartojimas religinėje praktikoje apskritai ir ypač pridėtinėse pamaldose. Katalikų bendruomenės konsolidacija demokratė­ jančioje visuomenėje priklausė nuo universaliųjų vertybių pažinimo vietos visuomenės vartojamomis kalbomis. Svarbu išsiaiškinti ne tik šį darnios ar prieštaringos sąveikos procesą, bet ir tas įsisenėjusias tautines ir luomines tradicijas, kurias reikėjo kaip nors adaptuoti arba tiesiog atmesti. Aptarti, kas ir kaip nulėmė kalbų vartojimo bažnyčiose pokyčius, kas juos žadino ir stab­ dė, kokį poveikį tai turėjo ne tik pamaldų, sielovados organizavimui, bet ir tautinei konversijai, bus šio poskyrio svarbiausias uždavinys. Turimi šiam reikalui istorijos šaltiniai labai pabiri, fragmentiški, sunkiai akumuliuojami ir apibendrinami, todėl tenka imtis gana „klampaus“ kalbų padėties aprašymo toje vyskupijos dalyje, kurioje šios kalbos koegzistavo. Vien kiekybinių duomenų pateikimu, kaip mums atrodo, įmanoma nušviesti lietuvių ir lenkų kalbų santykį bažnyčiose, šiuos duomenis modeliuoti lokali­ niu, regioniniu bei chronologiniu atžvilgiu.

Lietuvių ir lenkų kalbos bažnyčiose po baudžiavos panaikinimo Baudžiavinės santvarkos laikais visuomenėje viešpatavo dvasininkų ir bajorų luomai. Stambieji bajorų luomo žemvaldžiai, kuriems materialiniu atžvilgiu priklausė bažnyčių ir jų dvasininkų aprūpinimas, buvo įsitikinę, kad jų kalba turi turėti prestižinę vietą pamaldose ir religinėse apeigose. Religinis dvari­ ninkų aptarnavimas buvo laikytas labai svarbia klebonų ar filijalistų pareiga. Baudžiavos panaikinimo metu ir vėliau daugelio vyskupijos parapijų katalikai kalbėjo lietuviškai, tačiau pamaldų bažnyčioje savo kalba neturė­ jo. Net lietuviškiausių parapijų klebonai šitai laikė visiškai įprastu dalyku.

L I E T U V 1y

IR L E N K y

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR JŲ V A R T O J I M O R E G L A M E N T A V I M A S

Antai 1832 m. vyskupijos administratoriaus A. B. Klongevičiaus nurody­ mu Trakų dekanato Stakliškių bažnyčios klebonas ir Dusmenų bažnyčios administratorius turėjo patikrinti, ar Onuškio bažnyčioje reikalinga lietu­ vių kalba. Tikrintojai nustatė: „savo kasdieniniame gyvenime jie (Onuškio parapijiečiai. - V. M.), kaip Lietuvos provincijos gyventojai, mieliau kalba lietuviškai ir savo vaikus taip moko, tačiau poteriauja ir katekizmo mokosi lenkiškai ir visas pamaldas klauso lenkiškai, ir savo vaikus taip moko, nes pakankamai supranta ir gali kalbėti lenkiškai“ '. Vis dėlto, matyt, šio tikrini­ mo priežastis buvo parapijiečių nepasitenkinimas savo kalbos diskrimina­ vimu bažnyčioje. Tuomet valstiečių skundai dėl bažnytinių reikalų buvo labai retas daly­ kas, nes jie laikyti skundais ir prieš savo dvarininką ar dvaro valdytoją, kuris globojo atitinkamą bažnyčią. Daugiau galimybių skųstis turėjo tik valstybi­ niai valstiečiai. Faktinį lietuvių ir lenkų kalbų santykį religinėje praktikoje rodo 18601861 m. visų Merkinės dekanato parapijų ir filijų kunigų apklausa12. Ji atlikta kurijos reikalavimu, norint geriau administruoti lietuviškai ir lenkiškai mo­ kančius kunigus ir oficialiai sankcionuoti vienos ar kitos kalbos vartojimą pridėtinėse pamaldose ir per religinius patarnavimus. Merkinės dekanas gavo 20 bažnyčių klebonų, administratorių ir filijalistų parodymus, kurio­ se bažnyčiose kunigai turi mokėti lietuviškai. Onuškio, Dusmenų, Birštono, Butrimonių, Ratnyčios ir Jiezno kunigai pranešė, kad lietuvių kalbos reikia, bet nepaaiškino, dėl ko jos reikia. Daugų klebonas Motiejus Petrauskas at­ sakė išsamiau: „Visą parapiją sudaro lietuviai ir dėl to jų kalba sakomi pa­ mokslai“. Pasak jo, Varėnos ir Perlojos filijose „liaudis kalba ir eina išpa­ žinties lietuvių kalba“. Varėnos filijalistas dar atskirai papildė, kad vietos katalikai poteriauja lenkiškai ir meldžiasi iš lenkiškų maldaknygių, tačiau nieko nesupranta, bet šį jų įprotį esą sunku įveikti. Merkinės parapijoje bei jos Nedzingės, Marcinkonių ir Ratnyčios filijose, kaip pranešė klebonas, visi kalba ir išpažinties eina lietuviškai. Atskiru pranešimu Nedzingės filijalistas parodė, kad filijos katalikų dauguma - bajorai ir dvarų valstiečiai, jie moka lenkiškai ir todėl jiems pamokslai sakomi lenkų kalba. Kiek iš tikrųjų šie valstiečiai mokėjo nurodytos kalbos, matyti iš filijalisto pripažinimo, kad pa­ prasta liaudis išpažinties eina lietuviškai, todėl kunigas turi jų kalbą mokėti. Stakliškių bažnyčios administratorius pranešė, kad visi jo parapijos vyrai ir nemažai moterų moka lenkiškai, tačiau dauguma moterų ir vaikai kalba tik 1. 2.

Šių dvasininkų 1832 07 17 pranešimas vyskupijos administratoriui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3873, 1.1. Atsakymai į Merkinės dekano 1861 02 01 aplinkraštį, Valkininkų bažnyčios archyvas.

333

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PA DĖTIS

lietuviškai. Alytaus bažnyčios klebonas liudijo, kad beveik visi parapijiečiai supranta lenkiškai, bet namie kalba lietuvių kalba. Pasak Birštono bažnyčios klebono, jo parapijiečiai, net vyrai, lenkiškai menkai tesupranta ir tarp savęs kitaip nei lietuviškai nekalba. 1868 m. panašią Merkinės dekanato tautinę sudėtį ir lietuvių kalbos vartojimą kunigai vėl nurodė, kai Vidaus reikalų ministerija per vyskupi­ jos konsistoriją rinko duomenis nustatyti kalbai, kuria turi būti bažnyčiose meldžiamasi už carą ir jo giminę3. 1870-1885 m. vyskupijos ir Vilniaus gu­ bernijos administracijos gauta informacija patvirtino, kad visose keturioli­ koje šio dekanato parapijų bažnyčių lietuvių kalba ne tik reikalinga, bet ji jau ir vartojama. Tačiau vartojimo prasmė, kaip rodo minėti 1860-1861 m. duomenys, buvo įvairi - ir lietuviškų pamokslų sakymas, ir vien išpažinčių klausymas. Tačiau visiškai aišku, kad net šiame lietuviškiausiame dekanate liaudinė lietuvių kalba bažnyčiose lygių teisių su prestižine, aukštųjų luomų lenkų kalba neturėjo ir susidariusios padėties kokiu nors reguliavimo būdu keisti nemanyta. Tačiau vyskupijos valdytojai į vyraujančią šio dekanato pa­ rapijiečių tautybę atsižvelgdavo, kai skirdavo naujus kunigus. Buvo atvejų, kai lenkiškos kilmės kunigai, patekę į lietuviškas parapijas, išmokdavo lietuviš­ kai. Antai Valkininkų klebonas Pranciškus Vaicekauskas (Wojciechowski) ne tik išmoko savo parapijiečių kalbą, bet ir išleido lenkišką-dzūkišką ele­ mentorių. Tokius „prigijusius“ klebonus parapijiečiai gerbė ir gynė. 1881 m., t. y. sunkiausiu Bažnyčiai laikmečiu, Valkininkuose dirbo lenkas Vincentas Živaranka (Zyworonek), jis sugebėjo gauti rusų valdžios leidimą Valkininkų bažnyčiai išplėsti savo lėšomis. Žinoma, jų neužteko, todėl rinko ir parapijie­ čių aukas, bet buvo įskųstas. Parapijiečiai stojo kleboną ginti, Vilniaus gene­ ralgubernatoriui padavė 900 žmonių prašymą4. Vilniaus gubernatorius net manė, kad šis klebonas dėl tokios didelės įtakos parapijiečiams iš tikrųjų yra lietuvis, o ne lenkas5. Nuo 1884 m., kai Valkininkų klebonu buvo paskirtas Silvestras Gimžaus­ kas, lietuvių kalbos vartojimas šioje bažnyčioje tapo visavertis ir stabilus. Kitose Merkinės dekanato bažnyčiose lietuvių kalba tvirčiau įsigalėjo gana vėlai. Antai Merkinės bažnyčioje ji be pertrūkio imta vartoti tik nuo 1889 m., t. y. nuo kun. Konstantino Jagmino paskyrimo. Jam kunigaujant kiekvieną sekmadienį ir šventadienį imta lietuviškai giedoti giesmes, bendrai kalbėti rožinį, eiti Kristaus kančios kelius. Be to, K. Jagminas, rodos, gavęs vyskupo A. P. Audzevičiaus leidimą, lietuviškai ėmė sakyti pamokslus, mokyti poterių, 3. 4. 5.

P. Bieliauskas, Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555- 1957. Trakai, 2004, p. 93. 1881 04 16 prašymas, LVIA, f. 378, BS, 1881 m., b. 26 4 , 1. 2. Šio gubernatoriaus 1881 04 27 raštas Vilniaus generalgubernatoriui, ten pat, 1. 45-46.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR )Ų V A R T O Į I M O

REGLAMENTAVIMAS

katekizmo ir skaityti maldaknyges. Senyvas tradicinės kalbinės orientacijos klebonas Adomas Šlepavičius sutriko, o kai kurie parapijiečiai susirūpino, kad jų poteriai „išėjo iš mados“. Miestelėnai bandė lietuvius giesmininkus tramdyti, K. Jagminą skundė rusų administracijai6. 1896 m. Merkinės klebonu paskirtas Tomas Kakarieka lenkiškas pamaldas paliko tik kas trečią sekmadienį, tačiau lenkų kalba pamokslai buvo visada sa­ komi greta lietuviškų, dar giedotas ir rožinis. Kadangi lenkų kalbai bažnyčio­ je teko santykinai per daug vietos, katalikai lietuviai reiškė nepasitenkinimą7. Panašiai lietuvių kalbos teisės plėtėsi taip pat Ratnyčios, Nedzingės bei Marcinkonių filijose. Apie 1904 m. nuo Ratnyčios filijos buvo atskirti kone subaltarusėję kaimai ir perduoti naujai Pariečės parapijai. Po to Ratnyčios bažnyčioje pereita prie lietuviškų pridėtinių pamaldų8. Marcinkonių filijalistas Jonas Šablickas nuolat lietuviškus pamokslus ėmė sakyti maždaug nuo 1896 m., tuomet taip pat imta giedoti „kaip Dievas ir žmonių teisybė reikalauja - prigimta marcinkoniečių kalba, lietuviškai“9. XX a. pradžioje Nedzingės filijoje lietuviškos pamaldos būdavo kas antrą sekmadienį, ta­ čiau rožinis visad giedamas tik lietuviškai10*. Šis Nedzingės filijalistas lietu­ viškų giesmių išmokė netgi Perlojos krašto katalikus, ir šie jas ėmė giedoti savo bažnyčioje". Vis dar buvo gajus paprotys, kad parapijiečiai turėdavo derintis prie kitaip kalbančių kunigų, o ne atvirkščiai. Antai ištisai lietuviška Birštono parapija iš savo nusenusio klebono girdėjo vien lenkiškus pamokslus, bet giesmes ir ro­ žinį jau galėjo giedoti lietuviškai12. Nemaniūnų parapijiečiai, gavę lietuviams nepalankų kunigą, buvo verčiami mokytis jo kalbos13. Pivašiūnų bažnyčios kunigas buvo lietuvis, tačiau tradiciškai visas pridėtines pamaldas paliko lenkų kalba14. Vyskupas S. A. Zvierovičius 1900 m. paskirtą Punios kleboną Antaną Pakštį po poros metų perkėlė į baltarusišką Iščelnos parapiją, Lydos aps. Jį pakeitęs kunigas lietuviškas pridėtines pamaldas panaikino, nes nemo­ kėjo lietuvių kalbos. Butrimonių filijalistui Petrui Čelkiui Merkinės dekanas Leonas Čudovskis netgi tiesiog nurodė įvesti lenkiškas pamaldas. P. Čelkys 6. 7. 8. 9. 10. n. 12. 13. 14.

T. Kizevičius, Tautiškas Merkinės atgijimas (knygnešių atsiminimai). Knygnešys, t. 3, p. 239-244. J. G. [J. Gabrys], Merkinė, Vilniaus žinios, 1905 03 16, Nr. 69, p, 3; Lėlis, Iš Merkynės, ten pat, 1905 06 10, Nr. 141, p. 3; L. Gerulis [L. Gira], Merkynė, ten pat, 1905 06 26, Nr. 154, p. 3. Ziemkentis, Druskininkai, Vilniaus žinios, 1905 08 20, Nr. 202; L. Gerulis [L. Gira], Ratnyčia (Trakų pav.), ten pat, 1905 09 18, Nr. 227, p. 3. L. Gerulis [L. Gira], Iš Džukijos krašto (Marcinkonys), ten pat, 1905 07 01, Nr. 159, p. 3; P. Keras, Marcinkonįs, ten pat, 1905 09 18, Nr. 159, p. 3. L. Gerulis [L. Gira], Nedzingė, ten pat, 1905 06 25, Nr. 154, p. 3. Nemunėlis, Perlojus (Trakų pav.), ten pat, 1905 05 01, Nr. 108, p. 3. Bal. Dieglys (V. Mačys], Iš Birštono, Varpas, 1890, Nr. 9, p. 139. Nemaniūnai (Trakų pav.), Vilniaus žinios, 1905 05 31, Nr. 133, p. 1, Pivošunai (Trakų pav.), ten pat, 1905 05 31, Nr. 133, p. 3.

335

336

LIETUVIŲ

KATALIKŲ PADĖTIS

nepakluso ir buvo perkeltas į Eišiškes. Toks likimas ištikome jį vieną. Savo tarnybinėje anketoje P. Čelkys rašo: „Iš Butrimonių mane, kaip ir 4 mano Merkinės dekanato kaimynus, už lietuvių kalbą pašalino“15. Nuo 1883 m. Stakliškių bažnyčioje klebono Vinco Butvydo rūpesčiu dau­ giausia vartota lietuvių kalba. Vyskupijos administratorius V. Fronckevičius nurodė čia pamokslus sakyti taip pat lenkiškai. Vyskupas E. Ropas vėl juos panaikino16. Alytaus bažnyčioje tik nuo 1903 m., kai atvyko klebonas Antanas Šabanavičius, lietuviškos pridėtinės pamaldos buvo įvestos kas antrą sekma­ dienį. Vargonininkas Mamertas Macevičius kleboną apskundė vyskupui, nes kaip nemokantis lietuviškai buvęs atleistas iš pareigų. Dėl to E. Ropas A. Šabanavičių perkėlė į Ramojus17. Tradicinio kalbų vartojimo pamaldose palaikymas įžiebė anuomet di­ džiausią dekanate konfliktą Alytaus parapijos Alovės filijoje. Joje iš seno lenkų kalba buvo įsigalėjusi tiek, kad lietuviškai beskaityta evangelija ir retkarčiais, per atlaidus, sakyti pamokslai. Kai atvyko naujas filijalistas Rapolas Juknys (Juchnis), jis gavo vyskupo E. Ropo sutikimą geriau tenkinti lietuvių katalikų reikmes ir nustatyti dienas, kada pridėtinės pamaldos vyks viena ar kita kalba. Vietos dvarininkas sukurstė „senovės“ gynėjus. Tuoj vyskupą pasiekė skundas, kad filijalistas lietuviškas pamaldas įvedė prievarta, prieš jų norą'8. Negana to, 1907 m. lapkričio 25 d. ir gruodžio 16 d. į chorus sulipo grupė parapijiečių ir ėmė trukdyti bažnyčioje giedoti „Pulkim ant kelių“. Šauktasi rusų policijos, kaltininkai perduoti Vilniaus apygardos teismui. Atstovauti lietuviams apsiė­ mė advokatas Jonas Vileišis. Penki triukšmadariai buvo nuteisti keleto dienų areštu19. Po to K. Michalkevičius R. Juknį perkėlė į Kliukščionis, Svyrių dek. Šie įvykiai plačiai nuskambėjo laikraščiuose Kurjer Wilenski, Goniec Polski, rusiškame Kolokol (1909, Nr. 884). Įsikišo net Vilniaus vicegubernatorius20. Trakų dekanate lietuvių kalbos padėtis bažnyčiose buvo blogesnė dėl di­ desnio vietos katalikų suslavėjimo. Šia prasme problemiškiausios buvo Trakų, Senųjų Trakų ir Vievio parapijos su Rykantų filija ir Aukštadvario koplyčia. Į šias parapijas rėmėsi suslavėjęs kyšulys nuo Vilniaus Kauno link. Iš ki­ tos pusės žymiai sulenkėjęs Jonavos-Kėdainių regionas spaudė Paparčių ir Gegužinės parapijas. Vievio parapijoje lietuviškai namie kalbėjo apie trečda­ lis visų parapijiečių, tačiau viešumoje savo kalbos vengė ir bažnyčioje meldėsi 15. 16. 17.

V. Čelkio 1908 10 08 anketa, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2725, 1. 74. Iš Stakliškių, Vilniaus žinios, 1905 03 20, Nr. 73, p. 3. A. Sabanavičiaus 1905 10 03 pasiaiškinimas E. Ropui, LVIA, f. 694, ap. 1 , 1. 12; D [S. Kairys), Alytus (Trakų pav.), Vil­ niaus žinios, 1905 03 20, Nr. 7 3 , 1. 4. 18. Minėtas skundas, rašytas ne vėliau kaip 1906 10 14, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 12 15 , 1. 7. 19. J. Vileišis, Alovės lietuvių byla, Vilniaus žinios, 1908 07 2-6, Nr. 144-146; Į. Stakauskas, Alovės įvykiai 1907 m.. Drau­ gija, 1938. Nr. 1, p. 35-38. 20. Vicegubernatoriaus 1909 03 07 raštas K. Michalkevičiui ir šio 03 10 atsakymas, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 12 15 , 1.12 -13 .

lenkiškai21. Ligi XX a. pradžios Vievyje kunigavo ne vienas lietuvis, pavyz­ džiui, 1894-1901 m. - Mykolas Masiulis, kilęs iš Ukmergės valstiečių, tačiau lietuvių kalba bažnyčioje jis nepasirūpino. Lygiai tokia pat padėtis buvo ir Aukštadvaryje. Gretimoje Semeliškių parapijoje katalikai ne sykį prašė savo kunigų lie­ tuviškai sakyti pamokslus. Apie 1900 m. klebonas Antanas Deksnys dėl to kreipėsi į vyskupą S. A. Zvierovičių, tačiau šis pasiuntė jį pas Trakų dekaną Juozapą Karvovskį (dekanu buvo 1879-1911 m.)22. Tokiais atvejais J. Karvovskis stengėsi tradicinės tvarkos nekeisti. Tik 1905 m. pabaigoje Semeliškių klebo­ nas Jonas Masiulis ir vikaras Petras Valiuškis ėmėsi šioje bažnyčioje užtikrinti lietuvių kalbos teises23. Paparčių parapijose ir jos Kazokiškių filijoje lietuviškai kalbėjo apie pusę visų gyventojų. Filijalistas Jonas Bobkevičius lietuvių kalbos kratėsi ir 1500 parapijiečių vardu vyskupui E. Ropui savo nusistatymą aiškino taip: „visi su­ prantame lenkiškai ir trokštame užlaikyti amžių tradicijas garsaus kitados T. T. Dominikonų vienuolyno Paparčiuose, kurių bažnyčioje, kaip ir Kazokiškės filijoje, nuo amžių pridėtinės pamaldos buvo laikomos ir Dievo žodis buvo skelbiamas tėvų kalba lenkiškai“. Dar pridūrė: „Norėdami išlaikyti tautų vieny­ bę, negeidžiame jokių mūsų parapijos bažnyčioje permainų įvedimo“24. Gegužinės bažnyčioje lietuviškus pamokslus nuo 1894 m. ėmė sakyti kle­ bonas Motiejus Bugenis, kilęs iš Siesikų parapijos. Šį jo darbą tęsė po trejeto metų atkeltas kun. Laurynas Stankevičius. Tačiau 1900 m. klebonas Jurgis Glodenis, bijodamas pasirodyti „litvomanu“, šiuos pamokslus nutraukė. Sakė, kad jo žemaitiškų pamokslų ir taip čia niekas nesuprasią, net atsisakė vaikus katechizuoti tol, kol šie neišmoks lenkiškai25. Trakų dekanato vidurinėse ir panemunių parapijose įsigalėjo dvikalbystė. Net Žaslių bažnyčioje lietuvių kalba, kadaise įvesta kun. A. Burbos, laikėsi sunkiai. Pamokslai buvo dvikalbiai, tam reikalui vienas kunigas, dažniausia klebonas, buvo skiriamas lenkas, kitas - lietuvis. Pridėtinės pamaldos būda­ vo „per pusę“, vieniems vieną sekmadienį arba šventadienį, kitiems - kitą. 1903 m. klebonu buvo paskirtas Ignotas Kazakevičius (kilęs iš Dusetų parapi­ jos). Šį pamaldų padalijimą jis laikė neteisingu, nes lenkiškai parapijoje kal­ bėjo gal koks penktadalis žmonių, daugiausia miestelėnų. Pasak klebono, ir šie parapijiečiai, gyvendami tarp lietuvių, mokėjo jų kalbą. Neišvengta dėl to 21. M . Dovoina-Silvestravyčius, Vievis, Vilniaus žinios, 1905 05 31, Nr. 133, p. 3. 22. Apie lenkų kalbų Lietuvos bažnyčiose, p. 50-51. 23. Kun. Ad-tis [S. Stakelė], Sumiliškės (Trakų pav.), Vilniaus žinios, 1905 11 09, Nr. 263, p. 3. 24. W spravvie litewskiej, Kurjer Litewski, 1905 10 13, Nr. 36, p. 1; L. G. (L. Gira], Lenkomanų darbai, Vilniaus žinios, 1905 11 05, Nr. 260, p. 1. 25. K-as (V. Mickevičius), Vilniaus gub. lietuviai ir jų tautiškas atgyjimas, Varpas, 1902, Nr. 6, p. 133.

338

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

konfliktų. Atėjus 1905 m. Velykoms, jų viena diena teko lietuviams, tačiau per procesiją klebonui užgiedojus lietuviškai, dalis susirinkusiųjų ėmė trukdyti, giedodami lenkiškai. Procesijai išėjus į šventorių, giesmininkus užpuolė vy­ rai su lazdomis. Klebonas procesiją nutraukė ir grįžo bažnyčion.' Kai klebo­ nas pasiskundė vyskupui E. Ropui, šis atsakė, kad pamaldų kalbą reguliuoti pagal tikinčiųjų tautybę netinka. Argi klebonas nesijaučiąs kaltas dėl lenkų padėties? Pamokslai abiem kalbomis turį būti sakomi kiekvieną šventą die­ ną, jei norima išlaikyti senąją tautų draugystę26. Beje, kai lietuvių katalikai skųsdavosi dėl jų kalbos diskriminavimo, net visuotinio draudimo, analogiš­ kų vyskupo sprendimų nepasitaikė, nes siekta konservuoti tradicinę kalbų vartoseną bažnyčiose. Po to padėtis Žasliuose dar labiau įkaito. Dvarininkas J. Paškovskis ir jo suorganizuoti parapijiečiai keletą kartų kreipėsi į vyskupą, kad jų kleboną pa­ šalintų, nes jis esąs lietuvių šovinistas, įžeidinėjąs parapijiečių tautinius jaus­ mus, nekenčiąs lenkų bei bajorų, pats mielai dalyvaująs valstiečių vestuvėse ir visiškai nevertinąs to, kad Lietuva katalikybę gavo „lenkų pasiaukojimo ir kultūros dėka“, pastarieji esą bažnyčių, kuriose meldžiasi parapijiečiai, stei­ gėjai27. O Žaslių parapijiečiai lietuviai vyskupui įrodinėjo, kad tie, kurie juos pravardžiuoja „nekrikštais“, ir tie kunigai, kurie nemoka lietuviškai, iš tikrųjų juos stumią atgal į pagonybę. Gretimos Žiežmarių parapijos bažnyčioje 1900 m. būdavo lietuviškas pa­ mokslas prieš sumą. Rožinį ir kai kurias giesmes čia giedodavo lietuviškai28. Giedraičių dekanate (Vilniaus aps.) 1870-1885 m. dvasinės ir civilinės vy­ resnybės duomenimis, lietuvių kalba buvo vartojama ir pripažįstama reikalin­ ga visose bažnyčiose, išskyrus Karvio bažnyčią, kurioje galutinai prie lenkiškų pamaldų pereita 1874 m. Nuosekliai lietuvių kalba buvo išstumiama ir iš kitų bažnyčių. 1900 m. klebonų pranešimais, lietuvių kalba vartota tik Inturkės, Šešuolių, Kiauklių, Bagaslaviškio, Molėtų ir Joniškio bažnyčiose. Lenkų kalba jau visiškai įsiviešpatavo Giedraičių, Širvintų, Dubingių, Videniškių, Gelvonų bažnyčiose29. Tai visiškai nereiškė, kad visi šių parapijų lietuviai nutautėjo ir liko savo kalbai abejingi. Dar 1857 m. vyskupijos katedros kapitulai prašymą įteikė Šešuolių pa­ rapijiečiai. Jie skundėsi, kad į Kiauklių filiją nesulaukia paskiriant kunigo, „jei galima, mokančio lietuviškai“ 30. Lietuvių kalba šio dekanato bažnyčio26. 27. 28. 29. 30.

I. Kazakevičiaus 1905 08 13 raštas E. Ropui ir šio 1905 08 18 rezoliucija, I.VIA, f. 694, ap. 1, b, 46 93, 1. 2. Žaslių parapijiečių 1906 12 31 skundas F. Ropui, ten pat, 1. 9-15, Trakų dekano pranešimas, ten pat, b. 2951, 1. 4. Lentelė sudaryta iš klebonų pranešimų, ten pat, 1. 5. Šių parapijiečių prašymas, 1857 m. M AB, f. 43, b. 100 80 , 1.1-2 .

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR JŲ V A R T O JI M O

REGLAMENTAVIMAS

se kai kurie kunigai rūpinosi. Antai 1874 m. Širvintų bažnyčios klebonas Viktorinas Lupeika norėjo, kad vietos mokykloje tiky­ bos būtų mokoma lietuviškai31, t. y. ta pačia kalba, kuria reikia katechizuoti vaikus. 18931895 m. Širvintų bažnyčios vikaru dirbo Jurgis Zimkus, kilęs iš Švėkšnos parapijos. Jis sakė lietuviškus pamokslus32. 1887 m. Bagaslaviškio parapijos valstie­ čiai Mykolas Kunigėlis ir kiti padavė prašy­ mą Vilniaus generalgubernatoriui, kuriame išreiškė nusiskundimą, kad su savo klebonu Pranciškum Sidorovičiumi negali susikal­ bėti. Jie prašė tarpininkauti, kad vyskupi­ jos administratorius L. Zdanavičius jiems paskirtų lietuviškai mokantį kleboną. Į tai atsižvelgdamas pastarasis iš Mstibovo, Valkavisko aps., Gardino gub., į Bagaslaviškį atkėlė kun. Juozapą Lukšą, norėjusį tarnau­ ti lietuviškoje parapijoje33. Po šešerių metų Dubingių parapijos bažnyčia. Fot. J. Gimbutas, 1940 Bagaslaviškio altarijoje buvo apgyvendintas (B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, t. 6 , Chicago, III., 1987, P - 155 ). kun. S. Gimžauskas. Joniškio bažnyčioje lietuvių kalbos vaidmuo sustiprėjo nuo vyskupo A. P. Audzevičiaus laikų. Širvintų parapijiečiams prašant, 1905 m. pabaigoje vyskupas E. Ropas pagaliau ten paskyrė savo kapelioną Joną Novickį, kilusį iš Raseinių aps­ krities, kuris turėjo lietuviškai sakyti pamokslus, katechizuoti vaikus ir giedoti giesmes34. Giedraičiuose 1883 m. kunigavo Juozapas Pikturna, neabejingas lietuvių kalbai pamaldose. Tačiau patys parapijiečiai savo kalbos nevertinę, sakydami, „Mes kalbame lietuviškai, ale labai prastai“35. Nuo 1902 m. lietuvių kalba šioje bažnyčioje imta vartoti jau beveik reguliariai. Į Videniškių bažnyčią lietuvių kalba grįžo tik XX a. pradžioje. Tie para­ pijiečiai, kurie norėjo girdėti savo kalbą, eidavo melstis į Želvos bažnyčią 31. 32. 33. 34. 35.

Giedraičių dekano 1874 05 08 pranešimas konsistorijai, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2362, 1.15. Isz Szirvintėlių, Tėvynės sargas, 1899, Nr. 10, p. 39. Vilniaus generalgubernatoriaus susirašinėjimas su Vilniaus ir Gardino gubernatoriais, 1887 m., LVIA, f. 378, BS, 1887 m., b. 119 2 ,1.1,3 -5 ,7 . Kun. B-tis [S. Stakelė], Quo ad rem, Vilniaus žinios, 1905 09 07, Nr. 217, p. 1. Isz Giedraičių, Tėvynės sargas, 1899, Nr. 10, p. 36.

339

340

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

Žemaičių vyskupijoje. Parapijiečiai, pasiilgę savo kalbos pamaldose, pora kartų skundėsi vyskupui. Senas Videniškių klebonas Alfonsas Grybauskas, kilęs iš Balninkų parapijos, vyskupą ramino, kad lietuvių kalba jam esanti nesvetima36. Anuomet dėl kalbų vartojimo kritiškiausia padėtis susidarė šio dekanato Gelvonų bažnyčioje. Didelis Gelvonų pranciškonų vienuolynas 1832 m. buvo uždarytas ir paverstas kareivinėmis. Čia atsikėlė keletas karininkų šeimų. 1872 m. buvo pastatyta cerkvė. Šventikas išmoko lietuviškai ir j cerkvę viliojo vietos valstiečius, taip radosi stačiatikių salelė. Senoji vienuolyno bažnyčia vir­ to parapine. Miestelėnai ir bajorai sulenkėjo, tačiau bažnyčioje buvo vartoja­ ma ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba, kuria kalbėjo liaudis. Padėtis pakito, kai 1897 m. Gelvonų dvaro savininkas grafas Pliateris, žinoma, padedamas visų parapijiečių, pastatė naują mūrinę bažnyčią, iškėlęs sąlygą, kad į ją jau nebebū­ tų įsileista „pagoniška“ lietuvių kalba. XX a. pradžioje parapijiečiai, gindami šią savo kalbą, rašė prašymus bažnytinei ir civilinei vyresnybei. Jie sakėsi, kad mažai mokėdami lenkiškai eina melstis į Bagaslaviškio ir Pabaisko bažnyčias, kuriose pridėtinės pamaldos vyksta lietuvių kalba. 1898-1903 m. Gelvonuose klebonavęs Jonas Krinskis lietuviškai nepramoko. Jam padėti vyskupijos admi­ nistratorius V. Fronckevičius 1902 m. atsiuntė lietuvį vikarą Ignotą Kazakevičių, tačiau po 8 mėnesių jį perkėlė į Žaslius. Neužsibuvo nė kun. Jonas Masiulis, parapijiečiams liepęs melstis savo kalba. Šių ir kitų kunigų lietuvių pašalini­ mas laikytas grafo Pliaterio „nuopelnu“37. Deja, vyskupas E. Ropas dėl to gau­ tus parapijiečių skundus pavadino lietuviško nacionalizmo sukeltu šmeižtu. Dėl dvasinės vyresnybės nesugebėjimo spręsti šį kalbų bažnyčioje klausimą įsižiebė atviras parapijiečių konfliktas. Mat 1905 m. vasarą atvykęs naujas kle­ bonas Antanas Šimeliūnas (čia dirbo ligi 1911 m.), kilęs iš Pušaloto parapijos, Panevėžio aps., 1906 m. sausio 29 d. bažnyčioje per suplikacijas pradėjo gie­ doti lenkiškai. Parapijiečiai iš klebono lietuvio tikėjosi išgirsti savo kalbą, jie užgiedojo lietuviškai. Pamaldos nutrūko. Nors klebonas niršo, tačiau lietuvių ir lenkų kalbas įvedė „per pusę“38. Ir taip truko iki 1918 m. Kitose Vilniaus apskrities bažnyčiose lietuvių kalba merdėjo. Vilniaus mieste ji vartota epizodiškai ir tik nuo 1901 m. lietuviškoms pamaldoms pa­ skirta Šv. Mikalojaus bažnyčia (apie tai rašysime atskirame skyrelyje). Vilniaus miesto vicedekanate, kuriam priklausė 7 parapijos, 1870-1876 m. lietuvių kal­ ba buvo vartojama Čiobiškio, Kernavės, Musninkų ir Sudervės bažnyčiose. 1884 m. ji nuolat liko tik Musninkuose. 1899-1909 m. Musninkų bažnyčios 36. 37. 38.

M. D. S. [M. Davainis-Silvestraitis], Videniškiai (Vilniaus gub.), Vilniaus žinios, 1905 07 31, Nr. 187, p. 3. Parapijiečių 1902-1906 m. skundai, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2682, 1. 5-6, b. 4687,1. 2, 4 -7 ; b. 4690, 1. 1 , b. 4693, 1. 1, 3. Kun. P. V. [P. Valiuškis], Gelvonis, Vilniaus žinios, 1906 02 18, Nr. 3.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR J Ų V A R T O J I M O R E G L A M E N T A V I M A S

klebonas buvo Juozapas Šimkūnas, kilęs iš Kamajų parapijos, Zarasų aps. Jis tuoj sustiprino lietuvių kalbos padėtį bažnyčioje, bet sulaukė priešiškų skun­ dų. Tačiau dauguma parapijiečių liko patenkinti. 1900 m. vyskupui paduota­ me prašyme jie rašė: „Pamokslus ne retai sako po du, t. y. vieną lietuviškoje kalboje, kuri yra prigimta mūsų šalies kalba, o antrą lenkiškoje dėl dalies parapijonų, kurie atėję iš kitur, kaipo tarnaujančių dvaruose, nors ir tie pažįsta mūsų kalbą, vienok namie tarp savęs ir su ponais kalba lenkiškai“39. Čiobiškyje 1884 m. pasikeitus kunigams, bažnyčioje imta vartoti vien lenkų kalbą. Lietuvių kalba vėl atsigavo, kai 1894-1900 m. klebonu buvo Aleksandras Racevičius. Jo darbą tęsė Stanislovas Siamas, Juozapas Kraujalis (1906-1911 m.), kilęs iš Labanoro parapijos. Kernavės bažnyčioje lietuviški pamokslai buvo nutraukti 1874 m. 18931903 m. čia klebonavęs Pranciškus Mykolas Bernotas, kilęs iš Gruzdžių para­ pijos, Šiaulių aps., lietuviškai klausydavo tik išpažinčių, nes S. A. Zvierovičius šiai kalbai platesnių teisių duoti neleido. Kai po P. M. Bernoto atėjo klebonas Vincentas Miškinis, porą metų sakė ir lietuviškus pamokslus, bet buvo perkel­ tas į baltarusišką Budzilavo parapiją, Vileikos aps. Naujas klebonas Aloyzas Urbanovičius lietuviškai nė nesuprato ir su lietuviais kalbėdavosi baltarusiš­ kai40. 1907 m. klebonu atkeltas Jonas Kondratas, baltarusis iš Zarasų apskri­ ties, lietuviškai šiek tiek suprato41. Sužionių bažnyčioje lietuvių kalba taip pat artėjo prie sunykimo. Kun. Juozapas Borodzičius prisimena, kad 1897-1898 m. būdamas Nemenčinės vikaru kaip kviestas svečias atvyko į Šv. Felikso atlaidus Sužionyse. Sakė pamokslą lietuviškai, tačiau pajuto, kad jo nesupranta. Paprašęs lietuviškai mokančių pakelti rankas - tokių jau neatsirado, dėl to pamokslą baigęs len­ kiškai42. 1905-1907 m. Sužionių filijalistu buvo Pranciškus Juozapas Raštutis, kilęs iš Žvingių parapijos, Raseinių aps. Jis įvedė visas pridėtines pamaldas lietuvių kalba, skatino ja giedoti ir eiti išpažinties. Tačiau grafo Tiškevičiaus dvaro nuomininkai ir tarnai prieš šį kunigą pradėjo skundų kampaniją ir pa­ siekė, kad P. J. Raštutis buvo metams uždarytas į Gardino vienuolyną43. Pačioje Nemenčinės parapijoje dirbęs kun. Mykolas Masiulis rado 22 kai­ mus, kuriuose buvo lietuvių. Dėl jų ėmė sakyti lietuviškus pamokslus, tačiau vyskupas jį greit iškėlė kitur44. 39. 40. 41. 42. 4344.

Musninkų parapijiečių 1900 12 18 prašymas lietuvių ir rusų k.. LVIA, f. 694, ap. 3, b. 12 0 2 , 1. 27. S. Stakelės 1906 01 07 laiškas E. Ropui, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 5594.1. 96. I- Kondrato tarnybinė anketa, LVM, f. 694, ap. 3, b. 106 5, 1.1. J. Borodzicz, Pod wozem i na wozie, Chranovv, 1911, p. 13. Dvasininkų komisijos 1909 01 25-28 surašyti parapijiečių apklausų protokolai, LVM, f. 694, ap. 1, b. 27 0 1, 1. 162, 203206. M. Dovoina-Silvestravyčius, Nemenčinės parapija, Vilniaus žinios, 1905 02 14, Nr. 197, p. 3.

341

342

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

Iš septynių Vilniaus apskrities dekanato parapijų išsiskyrė tik viena Gervėčių parapija. Jos bažnyčioje lietuvių kalba vartota labai ribotai. 1874 m. Vilniaus apskrities dekanas Jonas Barkauskas rašė: „Gervėčių parapijiečiai kalba ir eina išpažinties bei kitas dvasines apeigas atlieka lietuviškai, tačiau pridėtinės pamaldos Gervėčių, kaip ir kitose mano dekanato bažnyčiose, laikomos lenkų kalba“45. 1897-1903 m. Gervėčių klebonu buvo Vladislovas Olšauskas, kilęs iš Kauno apskrities. Jis jau sakė lietuviškus pamokslus, rū­ pinosi ir naujos bažnyčios statyba, tačiau greit susikirto su vietos dvarininku Tomu Naruševičiumi ir todėl, viską metęs, išvyko užsienin46. Po jo atėjęs kle­ bonas Stefanas Romanovskis vėl grįžo prie lenkų kalbos, nes nemokėjo lietu­ viškai. Tiesa, per pamaldas šiaip taip paskaitydavo evangeliją lietuvių kalba. Švenčionių dekanatas turėjo 15 parapijų. 1870-1885 m. visose jų bažnyčio­ se reikėjo pamaldų lietuvių kalba, kai kur jos iš tikrųjų vykdavo. 1901 m. lie­ tuvių kalba girdėjosi 11 bažnyčių. Antai 1899 m. keletą mėnesių Daugėliškyje kunigavęs J. Borodzičius prisimena, kad ši parapija jau buvo tautiškai pabu­ dusi, visi mokėjo lietuviškai skaityti, giedoti. Visur buvo juntami klebono Jono Burbos veiklos rezultatai. J. Burba gerai mokėjęs sakyti pamokslus lie­ tuvių ir lenkų kalbomis, gerai veikęs gretimas parapijas, dažnai jį net lietuvių vyskupu pavadindavę. Kai vėliau J. Borodzičius į Daugėliškio parapiją atly­ dėjo vyskupą E. Ropą, parapijiečiai jį, ne tik vyskupą, sutiko maloniai. Anot J. Borodzičiaus, lietuviai moką būti dėkingi visam laikui47. Lentupio, Karkažiškės, Sorokopolės ir Kamojų bažnyčiose visos pridėti­ nės pamaldos buvo lenkiškos48. Kitose bažnyčiose lenkų kalba buvo mažiau reikšminga. Antai Labanore, Daugėliškyje evangelija buvo skaitoma lietuviš­ kai ir lenkiškai. Kaltanėnuose, kurie teturėjo vieną kunigą, pridėtinės pamal­ dos buvo „per pusę“, bet dauguma parapijiečių dėl to jautė skriaudą. Lietuviai, turėdami gerų giesmininkų, ėmė giedoti taip pat per lenkiškas pamaldas. Būdavo susistumdymų, po to ėjo skundai vyskupui49. Švenčionyse 1901-1902 m. įsigalėjo tokia tvarka: kiekvieną sekmadienį ir šventadienį prieš sumą giedamas rožinis iš pradžių lietuviškai, paskui - len­ kiškai, visos kitos giesmės - lietuvių kalba. Po sumos evangelija ir pamokslas iš pradžių lenkų, paskui lietuvių kalba50. Dėl kalbų vartojimo neapibrėžtumo konfliktų neišvengė nė Švenčionių dekanatas. Rimčiausias konfliktas kilo Strūnaičio bažnyčioje. 1897-1902 m. 45-

,

46. 47. 48. 49. 50.

J. Barkausko 1874 03 23 pranešimas vyskupijos administratoriui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2362, 1.5. V. Olšausko asmens byla, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 1124. J. Borodzicz, min. veik., p. 25,256. Bažnyčių sąrašas, sudarytas pagal klebonų pranešimus, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 29 51, 1. 5. Keleivis |P. Višinskis], Kaltinėnai, Varpas, 1901, Nr. 7, p. 77. Klebonų pranešimai, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 319 9, 1. 1-5.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ VIETA

BAŽNYČIOSE

IR |Ų

VARTOJIMO REGLAMENTAVIMAS

klebonas Konstantinas Vaškevičius šią parapiją laikė lietuviška, nors parapi­ jiečiai mokėję ar bent supratę ir lenkiškai. Pamaldas jis paskirstė „per pusę“, t. y. kas antrą sekmadienį arba šventadienį, o vaikus katekizmo mokė ir iš­ pažinčių klausė ta kalba, kaip kas norėjo51. Šią tvarką perėmė ir naujas kle­ bonas Aleksandras Racevičius. 1906 m. jį pakeitė Jurgis Glodenis, tačiau jis iškart ėmė konfliktuoti su parapijiečiais lietuviais, nes iš bažnyčios pašalino jų kalbą. Tuo buvo patenkinti lenkų kalbos šalininkai, nes A. Racevičius, remiamas J. Burbos, parapijoje skleidęs lietuvių kalbą ir spaudą52. Lietuviai J. Glodenį vadino polonizatoriumi, negalėjo pamiršti jo per pamokslą ištar­ tų žodžių: „Visi kunigai lietuviai nuėjo kiaulių ganyti (t. y. E. Ropo pavaryti iš lietuviškų parapijų. - V. M.). Dėkoju Dievui, kad aš galėjau iš lietuvio virsti lenku. Jei būčiau likęs lietuvis, tai tikriausia būčiau buvęs pakeltas kiaulių generolu“. J. Glodenis net per išpažintį lietuviams atgailai užduodąs bažnyčioje giedoti lenkiškai. Raginąs eiti išvien su Lenkija katalikų tikėjimo nuo rusų ginti. Blogiausia, kad dekanas J. Burba, vykdydamas E. Ropo valią, bijąs J. Glodenį sudrausti53. Šio prašymo pateikėjai tai patvirtino per kvotą, kurią atliko Švenčionių apskrities ispravnikas. Išaiškinta, kad J. Glodenis prie visų lenkiškų pamaldų ėjo laipsniškai, iš pra­ džių patraukė subaltarusėjusius lietuvius, jiems siūlė melstis ne iš lietuviškų, o iš lenkiškų maldaknygių. Ne be klebono pri­ tarimo lietuviškos giesmės bažnyčioje buvo slopinamos len­ kiškomis. Tiesa, per kvotą J. Glodenis sakėsi esąs lietuvis ir ga­ lįs lietuviškai sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių54. Pasak ispravniko, parapijoje gyveną 4 tūkstančiai katalikų, iš jų 1800 lietuvių, kiti - baltarusiai. Nuo kunigų taip pat priklausė lietuvių kalbos likimas Kamojų ir Lentupio bažnyčiose. 1899-1906 m. Kamojų klebo­ nu buvo Konstantinas Stašys, kilęs iš Zarasų apskrities. 1905 m. jo parapijiečių grupė pasiskundė konsistorijai, kad klebonas sako lietuviškus pamokslus ir kalba maldas literatūrine lietu­ vių kalba, kuri nuo vietos tarmės, namie vartojamos, tiek ski­ riasi, kad jie šios kalbos nesuprantą. Be to, esą įpratę melstis lenkiškai, todėl šį kleboną prašė iškelti55. Vyskupo pavedimu prašymą tyrė dekanas J. Burba, tačiau jo siuntėjai, kviečiami 51. 52. 53. 54. 55.

K. Vaškevičiaus 1902 02 08 pranešimas vyskupui S. A. Zvierovičiui, LVIA, f. 604. ap. 1, b. 10823, 1. 2. Šių parapijiečių 1906 08 17 (gavimo data) prašymas vyskupui, ten pat, 1. 3. Strūnaičio parapijiečių lietuvių 1908 02 (diena nepažymėta) prašymas Vilniaus generalgubernatoriui, LVIA, f. 378, BS, 1908 m., b. 355, L 30-31. Kvotos protokolai, 1908 03 08-06 24, ten pat, 1. 55-68. Šių Kamojų parapijiečių 1905 11 28 (gavimo data) prašymas vyskupui, /.V7 A, f. 694. ap. 1, b. 2796, 1. 7-9.

343

344

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PA DĖTIS

į bažnyčią arba dvarą, nepasirodė. Apklausus kitus parapijiečius nelietu­ vius išsiaiškinta, kad K. Stašys lietuviškus pamokslus sako tik per šventes ir tai po lenkiškų pamokslų. Lietuviški pamokslai tikrai esą reikalingi, nes keletas kaimų arčiau Adutiškio kalba lietuvių kalba. Buvo prieita' prie išva­ dos, kad klebonas niekuo dėtas ir skundas prasimanytas56. Bet vyskupas į J. Burbos tyrimą neatsižvelgė, parapiją ramino savo metodu, - K. Stašį per­ kėlė j Alytų. Lentupyje 1901-1910 m. klebonavo Jonas Račkauskas, kilęs iš Ašmenos apskrities ir save laikantis lenku-lietuviu. Parapija tautiniu atžvilgiu buvo mišri. Klebonas pamokslus sakė tik lenkiškai, nes, pasak jo, parapija iš senų senovės esanti lenkiška arba baltarusiška. Juk seniai statytos Lentupio bažny­ čios skliautuose ir sienose įrašai lenkiški. Kaipgi lietuviai galėję subaltarusėti, „jeigu baltarusių kalbos niekas nemokė ir nevertė jos mokytis“. Lietuviai šios parapijos įsigeidę dėl baigiamos statyti naujos bažnyčios ir patogios padėties nutiesus geležinkelį (!)57. Sunku patikėti, kad klebonas buvo toks naivus, kaip jo raštas. Vis dėlto dekanas pasiekė, kad nuo 1908 m. šioje bažnyčioje bent šventadieniais būtų lietuviški pamokslai58. Savo konfliktine padėtimi dėl kalbų vartojimo iš visų dekanatų daugiau­ sia išsiskyrė Rodūnios dekanatas. Apie Asavos ir Rodūnios parapijas toliau rašysime atskirai. Čia tereikia pasakyti, kad jos buvo pats didžiausias susidū­ rimų židinys. Jis žymiai paveikė ir Eišiškių parapiją. 1870-1885 m. buvo nu­ statyta, kad pastarosios bažnyčioje lietuvių kalba vartojama ir yra reikalinga. Maždaug ligi 1903 m., kai klebonavo Jonas Adomavičius, lietuviai dar galėjo be trukdymų giedoti savo giesmes. Sumaištis kilo po to, kai Eišiškių klebonu ir Rodūnios dekanu buvo paskirtas Nikazijus Gintovtas-Dzievaltovskis. Jis lietuvius vertė bažnyčioje melstis „aukštąja“ lenkų kalba, nesidrovėjo lietuvių kalbą vadinti pagoniška. Kai vyskupiją perėmė E. Ropas, Eišiškių parapijos lietuviai tikėjosi gavę užtarėją. Jis 1905 m. vasarą turėjo atvykti kanoninės vizitacijos. Iš anksto Vėžionių kaimo gyventoja Ona Žukauskaitė jam pada­ vė prašymą lietuvių kalba. Ji pranešė, kad jau anksčiau Naujadvario kaimo valstiečiai buvo klebono prašę lietuviškų pamaldų, bet šis tik pagrasinęs lie­ tuviškus kaimus perduoti naujai kuriamai Kalesninkų parapijai, kurią turėjo užgulti sunki naujos bažnyčios statybos našta. Vis dėlto N. Gintovtas buvo pa­ žadėjęs įvesti lietuviškus pamokslus, bet pažadas baigėsi vienu pamokslu per šv. Pranciškaus atlaidus. Daugiau lietuviškų pamokslų nebesakė, aiškindamas, kad kunigai lietuviškai nemoka ir parapijiečiai turį išpažinties eiti lenkų arba 56. 57. 58.

J. Burbos 1905 12 29 raštas E. Ropui, ten pat, 1.11 - 1 2 . J. Račkausko paaiškinimas, be datos ir adresato, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 9 221, 1. 7-10. Šio dekano 1910 m. raportas kurijai, ten pat, 1.11.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR JŲ V A R T O J I M O R E G L A M E N T A V I M A S

baltarusių kalba, arba keliauti į Kalesninkų bažnyčią59. Vėliau O. Žukauskaitė prašymą tyrusiai komisijai pridūrė, kad bažnyčioje uždrausta net lietuviškai giedoti60. O. Žukauskaitės prašymą parėmė Vilniaus lietuvių savitarpinės pagalbos draugija. Jos vadovai Antanas Vileišis, Valentinas Urbanavičius ir Kazimieras Strazdas vyskupui lietuviškai rašė: „Patyrėme, kad toje parapijoje yra daug ne vien sumaišytų lietuvių su baltgudžiais gyventojų, bet daug yra ir grynai lietuviškų sodžių, ir kad kunigai tikrai vertė žmones išsižadėti savo prigimtos kalbos vardu bažnytinių pareigų“61. Per vizitaciją vyskupas nurodė bažnyčioje sakyti ir lietuvišką pamokslą. Po mišparų į sakyklą įlipo kun. J. Burba. Kas toliau buvo, matyti iš keleto parapijiečių vyskupui įteikto skundo: „Jūsų Mylistai paliepus pamokslas lie­ tuviškai buvo sakytas, nežiūrint į tai, kad ir Jūsų Mylista čion buvote, nedavė mums išklausyti pamokslą, varinėjo mus iš bažnyčios sakydami: „Išeikite iš bažnyčios, džiakonas liepia neklausyti lietuviško pamokslo“. Jau po vyskupo vizitacijos jie, lietuviai, ėmę giedoti savo giesmes, tačiau buvę vargoninin­ ko ir zakristijono suburtų parapijiečių nutildyti kumščiais ir apšaukti, kad savo giesmėmis į bažnyčią pagonybę atnešę. Iš tikrųjų, kai vyskupas buvo Eišiškėse, jis du kartus bažnyčioje per Burbos pamokslą tildė sumaišties kėlėjus62. Net vizitacijos akte įrašyta, kad turi būti rastas parapijiečių susitaikymo būdas63. Rodūnios dekanato Varanavo (Balatnos) parapi­ joje 1905-1907 m. klebonavo Ignotas Šopara, kilęs iš Kartenos parapijos, Telšių aps. Parapijoje jis rado gau­ sią lietuvių katalikų bendruomenę. Jos kalbai įsitvirtin­ ti bažnyčioje kliudyta įvairiausiais būdais, pavyzdžiui, bajorai lietuvių kalbą vadinę mužikų kalba, neverta šventovės64. I. Šopara gynė savo pirmtako P. Čelkio įvestas lietuviškas pridėtines pamaldas, vaikus jų kal­ ba mokė katekizmo ir maldų, atliko krikšto, jungtuvių apeigas. Tai kirtosi su dekano N. Gintovto nuostatomis. Šis pasinaudojo „senovės“ gynėjų triukšmu bažnyčioje, Kuri. I. Šopara (B. Kviklys, Lietuvos Motiejaus Gaidelio ir dar keleto parapijiečių skundais, bažnyčios, t. 5, d. Chicago, III., 1985, kad I. Šopara varžo lenkų kalbą65. Dekanas patvirtino, P -123). 59. 60. 61. 62. 63. 64. 65.

O. Žukauskaitės 1905 05 04 prašymas E. Ropui, LV'M, f. 604, ap. 1, b. 1126 4 , 1- 4~ 5O. Žukauskaitės parodymai, 1905 m., LV'M, f. 694, ap. 1, b. 2875, 1. 5. Šios draugijos 1905 07 04 raštas E. Ropui, ten pat, I. 3. Andriaus Žydelio ir dar 6 žmonių skundas vyskupui, Vilniaus žinios, 1905 12 04, Nr. 285, p. 1. Eišiškių parapijos 1909 03 15 susirinkimo nutarimas, LV'M, f. 604, ap. 1, b. 1126 4 , 1. 28. I. Šoparos 1906 06 04 pranešimas E. Ropui, LV'M, f. 604, ap. 1, b. 70 79 , 1. 20-21. Minėtas 1906 02 16 skundas E. Ropui, ten pat, I. 1-2.

345

346

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

kad klebonas „kursto tamsią liaudį sukilti prieš smulkiuosius bajorus ir dvarininkus, o pastaruosius verčia melstis Dievui ir dėkoti kunigams lietu­ viams, kad dar ligi šiol išliko gyvi“66.1. Šoparos veiklą tirti vyskupas pasiuntė prelatą Joną Hanusavičių ir kun. Juozapą Kuktą. Šie apklausė net'6i parapi­ jietį ir įsitikino, kad klebonas niekam smurtu negrasino, nors kartais su ba­ jorais ir būdavęs netaktiškas. Abu dvasininkai nustatė, kad čia „beveik visi valstiečiai nori melstis ir kalbėti lietuviškai“. Nors skundėjai buvę prastos reputacijos, tačiau prie jų prisidėjęs ir dvarininkas Narcizas Bortnikovskis su žmona67. Nors, atrodytų, kaltinimai klebonui subliūško, tačiau jo prie­ šininkai nenurimo. 1907 m. vasario 4 d. per lietuviškas pamaldas ir vaikų katechizaciją miestelėnai ir bajorkaimių bajorai ėmė trukdyti, giedodami lenkiškai68. Tai galutinai nulėmė, kad I. Šopara 1907 m. rugsėjo 1 d. buvo perkeltas į Gelčiną Balstogės dekanate. Į Varanavą grįžo P. Čelkys ir trejetą metų grūmėsi su dekanu dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčioje69. Tolimesnių į rytus Lydos, Ašmenos ir Vyšniavo dekanatų parapijų lietuvių kalbos siekiai liko epizodiški. Lydos dekanato Armoniškių bažnyčioje, ku­ rioje dar 1884 m. buvo siūlyta įvesti lietuviškas pamaldas, lietuviškai evan­ geliją skaityti ir pamokslus sakyti XIX a. pabaigoje pradėjo kun. Alfonsas Mackevičius. Šį darbą tęsė 1902 m. keletą mėnesių kunigavęs Jurgis Zimkus, kilęs iš Švėkšnos parapijos, Raseinių aps. Po jo atėjęs klebonas Mečislovas Tanovičius lietuviškas pamaldas nutraukė, tačiau 1905-1907 m. jas atgaivino kun. P. Čelkys. Deja, vyskupo E. Ropo nurodymu teleista lietuviškai skaityti evangeliją ir kalbėti poterius. J. Zimkų perkėlus į Geranainis, lietuvių kalba Armoniškių bažnyčioje nutilo70. Pačioje Lydoje lietuvių kalba religiniams reikalams vartota tik retkarčiais. Antai 1905 m. rugsėjo 14 d. buvo Švento Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai, į juos susirinko daug maldininkų iš Armoniškių, Rodūnios, Nočios, Asavos, Varanavo, Žubalaičio parapijų. Kunigai išpažinčių klausė ir lietuvių kalba. Ten dalyvavusio Varanavo klebono I. Šoparos įsitikinimu, Lydoje reikėjo lie­ tuviškų pamokslų ir vaikus tikybos mokyti gimtąja kalba71. Ašmenos dekanato Graužiškių bažnyčioje 1898-1900 m. klebonas I. Šo­ para sekmadieniais evangeliją skaitė lietuvių kalba72. Žymiai reikšminges­ nė lietuvių kalba buvo kai kuriose Vyšniavo dekanato bažnyčiose. 1905 m. 66. N. Gintovto 1906 02 24 raštas E. Ropui, ten pat, 1. 4-5. 67. Į. Hanusavičiaus ir J. Kuktos 1906 04 25 pranešimas E. Ropui, ten pat, 1. 27-28. 68. I. Šoparos 1907 03 14 pranešimas E. Ropui, ten pat, 1. 31. 69. P. Čelkis, Lietuvių padėjimas Vilniaus vyskupijoje. Eišiškės, Lydos aps., Viltis, 1909 02 01, Nr. 17, p. 27. 70. Kaimynas |J. Vileišis], Armonavičiai, Naujienos, 1902, Nr. 10, p. 18; K. Misius, Lietuvių kalba Lydos apskrities bažny­ čiose XX a. pradžioje, ¡.ydos krašto lietuviai, 1 . 1, Kaunas, 2002, p. 124. 71. Kunigas Šopara, Lyda, Vilniaus žinios, 1905 10 05, Nr. 241, p. 3-4. 72. Kun. Šopara, Graužiškiai (Ašmenos pav.), Vilniaus žinios, 1905 11 03, Nr. 258, p. 3-4.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ VIETA

BAŽNYČIOSE

IR ĮŲ V A R T O J I M O R E G L A M E N T A V I M A S

Dieveniškių filija gavo parapijos teises. Joje gyveno 5785 katalikai. Dar filijalistas nuo XIX a. pabaigos lietuviškai skaitė evangeliją. 1904-1906 m. dieveniškiečiai vyskupui E. Ropui įteikė net 10 prašymų, kad jiems skirtų kunigą lietuvį, kuris sakytų lietuviškus pamokslus ir vaikus katechizacijai rengtų jų kalba73. Tik 1906 m. vasarą jie sulaukė klebono Stepono Umbraso, kilusio iš Vilniaus apskrities. įveikęs dekano trukdymus jis visad sakė du pamokslus lenkiškai ir lietuviškai74. Dėl pašlijusios sveikatos 1910 m. šis klebonas buvo perkeltas į Kauleliškes bažnyčios administratoriumi. Tolimiausios Vyšniavo dekanato bažnyčios buvo Derevnoje ir Lazūnuose. Derevnos parapijos lietuviai namie tebekalbėjo lietuviškai, bažnyčioje savo kalba atlikdavo išpažintį, žinoma, jei būdavo juos suprantančių ku­ nigų. Lazūnų filija 1904 m. gavo parapijos teises. 1893-1911 m. joje dirbo kun. Pranciškus Mackevičius, kilęs iš Mosėdžio parapijos, Telšių aps., ta­ čiau jis toleravo tik lenkiškas pamaldas75. Lietuvių kalbą bažnyčioje jis tie­ siog draudęs, sakydamas, kad tai daryti nuodėmė76. Patys lazūniečiai prašė Vilniaus gubernatoriaus tarpininkauti, kad P. Mackevičius būtų iškeltas dėl jo šiurkštaus elgesio ir turto godumo77. Jie norėjo gauti kunigą, kuris sakytų lietuviškus pamokslus78. Šie gausūs vyskupijos gyvenimo faktai rodo, kad bažnyčiose nustatant pri­ dėtinių pamaldų, vaikų katechizacijos kalbą tvyrojo chaosas. Kas jį kėlė? Visų pirma objektyvūs veiksniai - tradicionalizmo, kurį daugiausia palaikė senų­ jų luominių įsitikinimų dvasininkai, įsigalėjimas ir jo susidūrimai su silpna egzistencine lietuvių tautos raiška, su siekimu įvesti bažnyčioje demokratinį kalbų atstovavimą. Paprastų žmonių kalbos reikšmę sielovadoje suvokė tik dalis dvasininkų, daugiausia kilusių iš lietuvių valstiečių. Pastarieji dvasinin­ kai, įvesdami bei remdami pamaldas daugumos ar bent žymios parapijie­ čių dalies kalba, tapo savo dvasinės vyresnybės diskriminuojama opozicija. Vyskupijos vadovybė, iškilus parapijiečių konfliktams dėl kalbų vartojimo religinėje praktikoje, neįstengė jų spręsti demokratiškai, vis gręžėsi į luomi­ nes tradicijas. Dėl to šis chaosas ne silpnėjo, o stiprėjo, ardydamas vieningas parapijų bendruomenes.

73. 74.

75. 76. 77. 78.

Dieveniškietis, Dieveniškiai, Vilniaus žinios, 1906 08 01, Nr. 166, p. 3. S. Stakelė, Dzieveniškis, Vilniaus žinios, 1906 11 08, Nr. 248, p. 3; Vienas geraniūniečių, Geraniūnai (Ašmenos pav.), Vilniaus žinios, 1906 11 30. Nr. 268, p. 3; S. Umbraso 1910 01 09 pranešimas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 1180,1. 20. P. Mackevičiaus 1902 m. pranešimas vyskupui, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 2356, 1. 1-3. Lazdūnietis, Lazdūnai (Ašmenos pav.), Vilniaus žinios, 1906 12 13, Nr. 278, p. 2-3; K. Misius, Iš l.azūnų apylinkių praeities iki 1939 metų. Mūsų praeitis, Nr. 6,1999, p. 56-57. Minėtas 1902 12 05 prašymas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2730 , 1.10 . P. Jakavičius ir kt., Lazdūnai, Vilniaus žinios, 1906 02 25, Nr. 45, p. 3.

347

348

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PA DĖTIS

Kalbų vartojimo bažnyčioje reglamentavimas Laipsniškas parapijų bendruomenių tautinis skilimas ir rusų administracijos pastangos būti arbitru abiejų pusių ginčuose kaskart labiau skatino yyskupijos vadovybę imtis sistemingų priemonių šiai problemai spręsti. Pirmas pamaldų tvarką reguliuojantis vyskupo aplinkraštis pasirodė 1906 m. sausio 9 d. Jame rašoma: „Nė vienas klebonas neturi teisės be vyskupo sutikimo ir jo raštiš­ ko potvarkio keisti pamaldų kalbą ir tvarką“79. Šis vyskupo aplinkraštis buvo nevienareikšmis. Tose parapijose, kuriose vyko veržlus lietuvių kalbos atgi­ mimas, jis reiškė nuolaidą tradicionalistams bei lenkų tautininkams. Tačiau tose parapijose, kuriose stiprėjo slavėjimas, jis stabdė galutinį lietuvių kalbos išstūmimą iš vartosenos bažnyčiose. Praktiškai šis aplinkraštis apčiuopiamų rezultatų nedavė, konfliktai bažnyčiose nesiliovė. Pamaldų reguliavimo procesą paspartino Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m. lapkričio 21-22 d.) nutarimuose paskelbta kova „už tiesas lietuviškos kalbos Lietuvos bažnyčiose“. 1906 m. sausio 26 d. savitu nutarimų atgarsiu buvo Rodūnios dekanato kunigų ir dvarininkų, susirūpinusių E. Ropo partijos steigimu, pasiūlymas, kad lietuviški pamokslai būtų sakomi ir vaikai katechizacijai ruošiami lietuvių kalba, kad Eišiškių, Šalčininkų ir Žubalaičio bažny­ čių klebonai, kurie nemoka lietuviškai, pasišalintų80. E. Ropas šio pasiūlymo nepaisė, nes sustiprino Rodūnios dekanato kuni­ gų lietuvių priežiūrą ir kai tik gaudavo parapijiečių skundus, šiuos kunigus perkeldavo kitur. 1906 m. spalio 13 d. (n. s.) Šv. Sosto valstybės sekretorius kardinolas R. Merry dėl Valis paskelbė aplinkraštį Rusijos imperijos katalikų vyskupams dėl tautinių kalbų pridėtinėse pamaldose vartojimo. Aplinkraštyje daugiau­ sia dėmesio buvo skirta rusų kalbos problemai, tačiau taip pat pasakyta, kad kiekvienai tautai bažnyčiose leidžiama vartoti savo kalbą81. E. Ropas į šią pla­ tesnę aplinkraščio prasmę, rodos, mažai atsižvelgė. Gana ryžtingai kalbų vartojimą bažnyčiose ėmėsi reguliuoti vyskupijos administratorius K. Michalkevičius. Neabejotinai jį veikė rusų periodinės spaudos straipsniai apie vyskupijos vadovybės nesugebėjimą ar nenorą su­ tramdyti lietuvių kalbos diskriminavimą bažnyčiose. Antai rusų dienraštis Slovo aprašė 1908 m. spalio 26 d. lietuviškų pamaldų trukdymus Vilniaus bažnyčiose82. K. Michalkevičius Slovo redakcijai aiškino, kad lietuviški pa79. 80. 81. 82.

Apie lenkų kalbų Lietuvos bažnyčiose, p. 35. Kun. St. B. (S. Stakelė], Eišiškiai, Vilniaus žinios, 1906 02 05, Nr. 28. Minėtas aplinkraštis. RV 1A , f. 821, ap. 125,1907 m., b. 278 , 1. 42-43. Беспорядки в костелах Вильна, Слово. 1908 ю 28, Nr. 603.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ VIETA

BAŽNYČIOSE

IR JŲ V A R T O JI M O R E G L A M E N T A V I M A S

349

mokslai vyko jo nurodymu. Aprašomi įvykiai nebuvę la­ bai reikšmingi, nes tik vienoje bažnyčioje pamokslams buvo trukdoma lenkiškomis giesmėmis ir dar vienoje prieš juos protestavusi viena psichiškai nesveika moteris83. Ne tik Vilniaus, bet ir Trakų apskrities bažnyčias šiuo at­ žvilgiu aprašė dienraštis Novoje vremia*4. Kitatikių dvasi­ nių reikalų departamento direktorius A. Charuzinas pats paprašė K. Michalkevičiaus pasiaiškinimo, - esą Vilniaus gubernijoje lenkų kalbos pernelyg didelis viešpatavimas bažnyčiose nepateisinamas, nes lenkai katalikų daugu­ mos nesudaro. Be to, jis reikalavo pranešti, kokia ten komisija sudaryta Trakų apskrityje, kurioje lietuviai su­ darą tik mažumą85. K. Michalkevičius vėl pakartojo, kad Vilniuje lietuviai, kurių tesą 2000, turį savo atskirą baž­ V y s k u p ijo s a d m in is t r a t o r iu s nyčią. Komisiją Trakų apskrityje jis sudaręs dėl to, kad K . M i c h a l k e v i č i u s ( L i t w a , 1911. N r . 1 7 / 1 8 , gavęs skundų, jog mišriose parapijose lietuvių kunigai p. 259). skriaudžia lenkų tautą. Šią spaudos akciją sukurstę lietu­ vių veikėjai ir kunigai Juozas Ambroževičius (Ambrazevičius, Ambraziejus) ir Stanislovas Stakelė. Lietuvių kunigus iš kai kurių parapijų jis šalinąs tik dėl parapijiečių skundų, pavyzdžiui, Asavos, Švenčionių parapijose86. Komisiją, apie kurią kalbama, K. Michalkevičius sudarė 1908 m. lapkričio 29 d. Joje buvo lietuvių atstovai - kunigai Marcinkonių filijalistas Alfonsas Petrulis ir Valkininkų parapijos klebonas Aleksas Racevičius, lenkų atstovai dvarininkai Sokolovskis ir Malevskis. Komisijos pirmininko pareigos teko Vilniaus žemės banko tarnautojui Antanui Smetonai. Komisija turėjo spręsti ginčus dėl kalbų vartojimo bažnyčiose87, bet savo veiklos išplėtoti nespėjo, nes vyskupijoje prasidėjo visuotinis pamaldų reguliavimas. 1909 m. vasario 18-19 d. Vilniuje vyko K. Michalkevičiaus sušauktas vys­ kupijos kunigų suvažiavimas. Jo tikslas buvo susitarti, kaip sureguliuoti lietu­ vių ir lenkų ginčus dėl kalbų vartojimo pridėtinėse pamaldose. Posėdžiauta dvasinės seminarijos bibliotekoje, suvažiavimui pirmininkavo pats vyskupi­ jos administratorius. Paskui pirmąją dieną lenkai ir lietuviai tarėsi atskirai. Jie siekė įvardyti, kas ardo bažnyčiose tvarką, agituoja per spaudą, kas yra nacionalizmas ir kaip prieš jį reikia kovoti88. Abiejų pusių nuomonės išsiskyrė. 83. K. Michalkevičiaus 1908 11 13 laiškas Stovo redakcijai, L 17A , f. 694, ap. 1, b. 2884, 1. 7. 84. Проф. Филевич, На русском западе, Новое время, 1909 oi 0 7 Nr. 11790. 85. A. Charuzino 1909 0 11 1 raštas К. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. i, b. 2884, 1. 9. 86. K. Michalkevičiaus 1909 01 24 raštas A. Charuzinui, ten pat, 1.10 -14 . 87 Ten pat, 1.13 . 88. Suvažiavimo darbo aprašymas, rusų k., M AB, f. 255, b. 734 , 1-1-3-

350

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PA DĖTIS

Lenkai manė, kad skriaudų lietuviams niekad nedarę. Jie dėl visko kaltino lietuvius, ypač tuo pasižymėjo kunigai vilniškiai. Lietuviai kėlė aikštėn savo tautinę diskriminaciją bažnyčiose, o santarvės garantu laikė abipusę toleran­ ciją ir tautinės mažumos kiekvienoje parapijoje paisymą. Baigiamajam jung­ tiniam posėdžiui vėl pirmininkavo K. Michalkevičius, jis iškėlė reikalą pa­ daryti parapijiečių tautinę apskaitą, iš abiejų konfliktuojančių pusių surinkti objektyvią informaciją. Be to, siūlė apie šį susirinkimą pranešti popiežiui ir pašalintam vyskupui E. Ropui. Ragino imtis priemonių, kad ginčai būtų sprendžiami pačių dvasininkų, be pasauliečių ir rusų administracijos kiši­ mosi. Tačiau Vilniaus miesto dekanas Antanas Černiavskis pasiūlė priimti atskiras taisykles, kaip turėtų būti tramdomi kunigai lietuviai, jo kaltinami šnipinėjimu ir neteisingos informacijos teikimu Romai89. Svarbiausia, kad šis susirinkimas įstengė priimti bendrą reikšmingą nu­ tarimą: i. Tautiniu atžvilgiu mišrias parapijas turi aptarnauti kunigai, kurie moka lietuvių ir lenkų kalbas. 2. Pamokslus sakyti ir katekizmo mokyti kiek­ vieną sekmadienį ir šventadienį abiem kalbomis. 3. Mažumai neatimti jos tei­ sių bažnyčioje giedoti savo kalba. 4. Kalbų vartojimo bažnyčiose klausimus spręsti patiems dvasininkams. Buvo sudaryta nuolatinė komisija iš 5 kunigų dviejų lietuvių ir 3 lenkų. Lietuviams atstovavo Vilniaus Visų Šventųjų baž­ nyčios administratorius Juozapas Kukta ir Marcinkonių filijalistas Alfonsas Petrulis, lenkams - Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios administratorius Stanislovas Jasienskis, buv. Misionierių bažnyčios klebonas Juozapas Songinas ir prelatas Janas Kurčevskis (jis komisijos pirmininkas). Nesusipratimų Vilniaus bažnyčiose sprendimo teisę pasiliko K. Michalkevičius90. Deja, vyskupijos administratorius šių nutarimų savo aplinkraščiu neįfor­ mino. Tie kunigai, kurie susirinkime dalyvavo, turėjo įsiminti rezultatus ir apie juos papasakoti savo vikarams ir kitiems kunigams. Nutarimai nebuvo detalizuoti, jie liko bendro orientacinio pobūdžio. K. Michalkevičius, norėdamas turėti apytikrius kiekvienos parapijos tautinės sudėties duomenis, jų paprašė tuoj pat, kunigams dar neišsiskirsčius. Gavo 80 parapijų (iš jų 5 Gardino gubernijoje) sąrašą, kuriame nurodytas bendras parapijiečių skaičius ir kiek iš jų yra lietuvių. Be to, vėliau, 1910 m. lapkričio 19 d., atskiru savo aplinkraščiu jis pareikalavo iš Dysnos, Giedraičių, Merkinės, Rodūnios, Švenčionių, Trakų ir Gardino dekanų, kad šie praneštų, kokia iš tikrųjų kalba kiekvienoje bažnyčioje sakomi pamokslai, jei abiem - tai kokia tvarka, kokios ir kada giedamos 89. S. S. (A. Smetona?), 1909 m. lietuvių ir lenkų unija, Viltis, 1912 02 15-17, Nr. 20 -21, p. 1-2. 90. Suvažiavimo darbo aprašymas, M AB, f. 255, b. 73 4 , 1. 1; R. Jurkovvski, Edward Ropp jako biskup wilenski, 1903-1907, Studia Teologiczne, t. 8, Biatystok i in., 1990, p. 224.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

Š e š u o lių b a ž n y t in is c h o r a s

KALBŲ VIETA

(Šaltinis, 19-13,

BAŽNYČIOSE

IR | Ų

VARTOJIMO R EG LA M EN TA VIM A S

P- 7 0 0 ).

giesmės ir ar dėl to nenukenčia lenkų ar lietuvių tautybė. 1911 m. sausio 15 d. šį aplinkraštį jis sugalvojo dar pasiųsti ir Vilniaus miesto dekanui91. Vyskupijos administratorius susirūpino geresniu kunigų lietuvių ir lenkų administravimu, dėl to konsistorijai nurodė vietoj nuo seno praktikuotų formuliarinių sąrašų iš kunigų reikalauti tarnybinių anketų. Anketose reikėjo pažymėti kunigo tautybę ir tas kalbas, kurias jis moka. Pagaliau 1911 m. balandžio 25 d. K. Michalkevičius ryžosi išleisti aplinkraš­ tį „Dėl lenkų-lietuvių ginčų“, adresuotą visiems vyskupijos dvasininkams92. Įvadinėje aplinkraščio dalyje rašoma, kad jis, administratorius, gavo žinių, jog kai kuriose mišriose parapijose nesilaikoma 1909 m. vasario 18-19 d. dva­ sininkų suvažiavimo nutarimo, neretai parapijiečių mažuma visiškai igno­ ruojama ir niekad negirdi Dievo žodžio savo kalba, katechizuojama vien dau­ gumos kalba, „neretai prieš tikinčiųjų valią ir norą jiems primetama kalba, kurią jie nepakankamai supranta ir jos nepageidauja, dėl to tokiose parapi­ jose dažnai kyla nepasitenkinimas, murmėjimas, neapykanta dvasininkams, skundai, kartais įvyksta visiškai netinkamos bažnyčioje scenos“. Aplinkraštis įspėjo, kad kaltininkai sulauks griežtų bausmių. Dvasininkų veikla parapijose apibrėžiama tam tikrais bendrais nurody­ mais. Pripažįstama, kad kunigų visuomeninis kultūrinis, šviečiamasis dar91. 92.

Minėtas aplinkraštis, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 29 51, 1. 6. Aplinkraštis lenkų k., spausdintas, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 1 6 , 1. 43. Šis aplinkraštis randamas taip pat kitose šio ir 604 fondo bylose.

35 1

352

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PA DĖTIS

bas liaudyje labai pageidautinas, bet tik leistinomis kryptimis, susietomis su sielovada. Bažnyčią naudoti kitokiai iš šalies skatinamai veiklai neleidžiama. Bažnyčia ir sielovada turi būti atribotos nuo politinių, tautinių ir asmeninių siekių. „Katalikų ganytojas, - rašoma aplinkraštyje, - eidamas savo pareigas, turi likti tik katalikų, bet ne lenkų, lietuvių ar kitų ganytojas; jis turi laikytis principo: „Ne liaudis kunigui, bet kunigas liaudžiai“. Ši, sakytume, demokra­ tinė mintis apie katalikybės universaliųjų ir tautinių vertybių harmoniją to­ liau aplinkraštyje neplėtojama. Aplinkraštis nustatė mišrių parapijų paskirstymą į 4 kategorijas. Pirmajai kategorijai priskyrė tas parapijas, kuriose abiejų tautybių gyventojų buvo maždaug po lygiai, antrajai - kur tautinė mažuma siekė trečdalį visų para­ pijiečių, trečiajai - kur mažuma sudarė ketvirtadalį katalikų, ketvirtajai - jei mažuma turėjo apie 300 žmonių. Tautybių proporcijai nustatyti liepta kiekvienoje parapijoje sudaryti du parapijiečių sąrašus - vieną lenkų, kitą - lietuvių. Sąrašų nuorašus reikėjo siųsti vyskupijos administratoriui. įspėta, kad bažnyčių klebonai ar adminis­ tratoriai sudarinėdami sąrašus vengtų politinio šališkumo ir prievartos. Visų šių kategorijų parapijoms, neatsižvelgiant į tautines proporcijas, duo­ tas bendras nurodymas kiekvieną sekmadienį ir šventadienį sakyti du pa­ mokslus, t. y. abiem kalbomis, vaikus mokyti maldų, katechizuoti jų vartoja­ ma kalba. Daugumai pamokslai sakomi po sumos, o mažumai - pusvalandį prieš sumą. Kitos pridėtinės pamaldos paskirstytos pagal parapijų kategorijas. Pirmos kategorijos parapijų bažnyčiose visos pamaldos, išskyrus pamokslus ir gies­ mes, kiekvienai kalbai nustatomos kas antrą sekmadienį ar šventadienį („per pusę“ ). Gegužinės ir spalinės pamaldos skiriamos kas antrą dieną arba vie­ niems rytą, kitiems vakare. Jei bažnyčia turi daugiau kaip vieną kunigą, tai procesijos per Devintines, šv. Morkaus dieną, per Vėlines ir kitomis progo­ mis vedamos paeiliui abiem kalbomis. Antros kategorijos parapijų bažnyčiose du sekmadieniai arba šventadie­ niai iš eilės skiriami daugumai, o mažumai - trečiasis, tuomet ir pamokslas jai sakomas po sumos. Kitos pamaldos ir procesijos mažumos kalba atlieka­ mos, jei yra galimybė. Trečios kategorijos parapijų bažnyčiose mažumos kalba šalia pamokslo prieš sumą leidžiama tik vaikų katechizacijai. Kitos pridėtinės pamaldos ski­ riamos tik antrą Kalėdų, Velykų, Sekminių ir 40 valandų atlaidų dieną. Ketvirtos kategorijos parapijų bažnyčiose mažumos kalba sakomas pa­ mokslas prieš sumą ir leidžiama vaikų katechizacija.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR |Ų V A R T O JI M O R E G L A M E N T A V I M A S

Sakramentai teikiami, vedybų užsakai skelbiami, Viešpaties Angelas per laidotuves giedamas užsakovų pageidaujama kalba. Aplinkraštis davė vieną gan neapibrėžtą išimtį, naudingą seniai įsiga­ lėjusiai pamaldų kalbai. Jei parapijiečiai jau vartojama kalba patenkinti ir jei įvedant naują numatytą tvarką grėstų neramumai, tai vyskupijos admi­ nistratoriui leidus galima nieko nekeisti. Kilus konfliktams klebonas turi iš sakyklos perskaityti abu parapijiečių sąrašus ir atsižvelgti į parapijiečių pageidavimą pereiti į kitą sąrašą. Paskui po du abiejų grupių atstovus turi paruošti ir pasirašyti interesų suderinimo aktą, t. y. galutinai nuspręsti, kuriai kategorijai jų parapiją priskirti. Tačiau miestuose, kuriuose buvo bent dvi parapijos, pamaldų tvarką apsiėmė nustatyti pati vyskupijos va­ dovybė atskirai. Šis aplinkraštis galiojo ligi pat K. Michalkevičiaus administravimo pabai­ gos. Beje, 1916 m. kovo 2 d., jau vokiečių okupacijos metu, K. Michalkevičius nauju aplinkraščiu kunigams nurodė griežtai laikytis 1911 m. aplinkraščio, jo nė kiek nekeisti93. Pamaldų kalbos Vilniaus vyskupijoje reglamentavimas buvo unikalus visoje Rusijos imperijoje, jis išreiškė multietninės katalikų bendruomenės siekius. Savo detalumu ir preciziškumu toli lenkė, pavyzdžiui, Vroclavo vys­ kupo Jurgio Kopo (vyskupas nuo 1887 m., nuo 1893 m. kardinolas) panašų aplinkraštį, kuris rūpinosi vien vokiečių katalikų teisėmis. Jis nustatė, kad tuo atveju, jei parapijoje yra bent ketvirtadalis vokiečių, tai jų kalba privaloma pamokslus sakyti nuolat. Kiek K. Michalkevičiaus 1911 m. aplinkraštis suderino tautinius interesus, kiek įvedė kalbų bažnyčioje adekvatų vartojimą, priklausė nuo jo vykdytojų valios, tautybių sampratos ir, žinoma, nuo tikinčiųjų tautinio apsisprendimo.

Tautinė konversija Aplinkraštyje nurodytas parapijiečių surašymas vyko 1911-1913 m. Per jį, kaip ir per tikybos mokymą valdinėse mokyklose, kalbos pasirinkimo kriteriju­ mi laikyta ne gimtoji, kasdieninė kaimiečių bendravimo kalba, bet įsigalėjusi maldų kalba. Visi katalikai tuteišiai, namie kalbantys paprastai (baltarusiškai), buvo priskirti prie parapijiečių lenkų grupės, per ginčus dėl kalbos vartojimo bažnyčiose oficialiai laikyti lenkais. Visoje Gardino gubernijoje ir rytinėse Vilniaus gubernijos Dysnos ir Vileikos apskrityse dėl to nekilo jokių tikin­ čiųjų prieštaravimų, čia nereikėjo nė tų dviejų skirtingų parapijiečių sąrašų, 93.

Minėtas aplinkraštis, lotynų k., LV1A , f. 694, ap. 3, b. 1 6 , 1. 46.

353

354

L 1E T U V I y

KATALIKŲ

PADĖTIS

nes kone visi buvo „lenkai“. Lietuviškose ar iš dalies lietuviškose parapijose katalikus pagal kalbas surašyti buvo sudėtinga, juolab kad radosi veiksniai, trukdę laisvai pasirinkti pridėtinių pamaldų kalbą. Vienas šių veiksnių buvo socialinis - savo žemos kilmės ir visuomeninės padėties suvokimas, kuris, beje, žymiai determinavo tuteišių etninį fenomeną. Jau rusų administracija pastebėjo, kad visuomenėje lenkų kalba laikoma aukš­ tąja, aristokratine, o liaudies kalba - žemąja, plebėjiška. Dėl to natūralu, kad valstiečiai, ypač turtingesnieji, norėdami pasiekti aukštesnį socialinį statusą, t. y. išsiskirti iš savo pilkos aplinkos, stengėsi pramokti lenkų kalbos ir ja kalbė­ ti, pamiršdami savo genetinę kalbą94. Ši kalbų hierarchija atsispindi taip pat ano meto lenkų, kilusių iš šio krašto privilegijuotų luomų, atsiminimuose (pavyz­ džiui, H. Korvino-Milevskio), publicistiniuose raštuose, kartais ir beletristiko­ je. Patys lietuviai apsiprato su tuo, kad jų kalba tinkanti tik kaimo buičiai, o kai išeidavo iš savo aplinkos, stvėrėsi, „kiek galėdami, lenkų, bet daugiausia gudų kalbos ir jeigu juos kas poniškai apsirėdęs, koks ponas, lietuviškai užkalbina, tai jie, mįslydami, kad juos nor’ išjuokti, lietuviškai neatsiliepia, tik gudiškai“95. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje lietuvių kalbos prestižui ėmė kenkti ro­ mantizmo literatūroje išaukštinti lietuviai pagonys, nesugadinti gamtos vaikai, kurie tryškę dorybe, kilnumu ir narsa, kai gynė savo tėvynę nuo kryžiuočių ir Rytų priešų. Dabar kiekviena proga, net per pamokslus, aristokratiškosios kalbos puoselėtojai tikintiesiems stengėsi įteigti, kad jų kalba pagoniška, ne­ tinkama krikščioniškai maldai. Dėl to svarbiausia katalikų jungtis esanti len­ kų kalba, kurią reikia vartoti visoje religinėje praktikoje. Nagrinėdami 1909 m. nutarimo ir 1911 m. aplinkraščio įgyvendinimą, pra­ dėkime nuo lietuviškiausio Merkinės dekanato. Jame tuomet buvo 20 parapinių ir filijų bažnyčių. Po 1909 m. nutarimo tik Nedzingėje, Butrimonyse, Alytuje ir Onuškyje lietuviškos ir lenkiškos pamaldos buvo „per pusę“, t. y kas antrą šventą dieną. Merkinėje, Ratnyčioje, Alovėje ir Pivašiūnuose lenkiškoms pamaldoms skirta kas trečia šventa diena. Trylikoje bažnyčių buvo tik lietuviškos pamal­ dos, bet per jas liko evangelija lenkų kalba, be to, pastarąja sakyti pamokslai per didžiąsias šventes96. Atsižvelgta ir į parapijiečių surašymo rezultatus. Antai Valkininkų parapijoje 1913 m. lietuviais užsirašė 6387 žmonės, o lenkais - 69797, dėl to pastariesiems pamokslai buvo sakomi prieš sumą, o evangelija skaityta ir giesmes leista giedoti po visų lietuviškų pamaldų98. 94. Vilniaus generalgubernatoriaus 1884 08 memorandumas carui, IV I A, f. 378, BS, 1885 m., b. 10 7 1, 1. 28-29. 95- Apie lenkų kalbų Lietuvos bažnyčiose, p. 17. 96. Merkinės dekano V'. Mirono 1911 01 03 pranešimas K. Michalkevičiui, LVM, f. 694, ap. 1, b. 29 51, 1. 29-31. 97. Valkininkų parapijiečių lietuvių sąrašas, 1913 m., LVM . f. 604, ap. 1, b. 9 7 9 2 ,14 1 1.; toks pat lenkų sąrašas, 1913 n 23, ten pat, b. 9793,15 I. 98. Vilniaus vyskupija (statistikos žiupsnelis), Vilniaus aidas. Kalendorius 1916 metams, Vilnius, 1915, p. 70-72.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR |Ų V A R T O J I M O R E G L A M E N T A V I M A S

Merkinės klebonas, vadovaudamasis parapijiečių surašymu, po 1911 m. aplinkraščio bažnyčioje lietuviškas pamaldas paskyrė kiekvieną šventą dieną, o lenkams paliko pamokslą po ankstyvųjų mišių. Nedzingės parapijoje, kaip rodė 1912 m. katalikų sąrašai, 2509 parapijie­ čiai buvo lietuviai ir 513 - lenkų, gyvenusių dvylikoje dvarelių, bajorkaimių ir užusienių. Tačiau pamaldos abiem kalbomis ligi tol buvo „per pusę“. Tai, kad čia lenkų kalba buvo taip sureikšminta, priklausė nuo Nedzingės dva­ ro savininko Jono Žilinskio, kuris buvo bažnyčios koliatorius. J. Žilinskis tvirtino, kad bažnyčia jų giminės statyta ir yra jų mauzoliejus, kuriame palaidotas taip pat buv. Vilniaus vyskupas, vėliau - Mogiliavo arkivysku­ pas metropolitas V. Žilinskis. Lietuviai reikalavo pridėtines pamaldas per­ skirstyti. Abiejų pusių susidūrimai prasidėjo dar prieš 1911 m. aplinkraštį. 1911 m. sausio 16 d. bažnyčioje lietuviams giedant giesmes, kita parapijiečių grupė sustojo prie altoriaus ir ėmė giedoti lenkiškai. Kilo triukšmas". Po to apskrities ispravnikas šventadieniais bažnyčioje tvarkos palaikyti siuntė policininkus'00. Bajorkaimių gyventojai kleboną Kazimierą Steberiaką (ki­ lęs iš Šėtos parapijos, Ukmergės aps.) apkaltino prievartiniu lietuvybės die­ gimu10’. Skundo tirti paskirti dekanas V. Mironas ir Daugų klebonas Jonas Kuzminskas Nedzingėje pasišaukė įvykių liudininkus, juos prisaikdino ir klausinėjo, bet šie bajorų skundo nepatvirtino. Lenkiškoms pamaldoms pa­ likta tik kas ketvirta šventa diena. Lenkų kalba bažnyčioje sunyko, - net per šv. Kazimierą neatsirado giesmininkų102. Trakų dekanate pridėtines pamaldas pavyko sureguliuoti gana ramiai, nors lietuvių kalbos padėtis čia liko prastesnė. Dekanatas turėjo 19 bažnyčių. 1910 m. pabaigoje lietuviškos pamaldos kiekvieną sekmadienį tebuvo Kalvių, Darsūniškio ir Kruonio bažnyčiose. Beje, Kalvių ir Kruonio bažnyčiose buvo sakomi ir lenkiški pamokslai, bet klausytojų likdavo labai mažai, nes šiose parapijose lenkiškai kalbėjo beveik vien bajorai. Lentvario, Rūdninkų, Kazokiškių, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Vievio, Rūdiškių, Rykantų, Aukštadvario ir Paluknio bažnyčiose viešpatavo lenkų kalba. Tiesa, Rūdiškių bažnyčioje būdavo lietuviški pamokslai po ankstyvųjų mišių, Aukštadvaryje - per atlaidus, kartą per mėnesį būdavo skaitoma evan­ gelija lietuvių kalba. Apskritai čia šiai kalbai aplinka buvo labai nepalanki, net nepakanti. Antai Vievio klebonas Jonas Narušis, kilęs iš Girkalnio parapijos, Raseinių aps., liudijo, kad lietuviškai bekalba senoji karta, o jaunesni kalbėti 99. 100. 101. 102.

Klebono K. Steberiako 1911 03 26 pasiaiškinimas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 604, ap. 3, b. 117 4 , 1.19 . Vilniaus gubernatoriaus 1911 03 17 raštas K. Michalkevičiui, LVM , f. 604, ap, 1, b. 9746, 1. 8. Šių bajorų 1911 01 21 skundas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 4-5. Tyrimo protokolas, 19 a 02 03 ir V. Mirono 1911 03 21 pranešimas K. Michalkevičiui, ten pat, p. 9-18.

355

356

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

nedrįsta ir net bijo prisipažinti, kad ją moka. Dėl to klebonas rūpintis lietu­ vių kalbos teisėmis bažnyčioje nesiėmė, kad nebūtų papiktinti bajorkaimių ir užusienių bajorai, kurie nustotų aukoti bažnyčiai, be to, kiltų riaušių. Gegužinės, Kietaviškių, Semeliškių, Žaslių, Žiežmarių, Kaišiadorių ir Užuguosčio bažnyčiose pamaldos buvo „per pusę“103. Trakų dekanate pamaldų paskirstymas daug priklausė nuo ilgai užsibuvu­ sio dekano Juozapo Karvovskio, kilusio iš Bielsko aps., Gardino gub. Dekano pareigas jis ėjo 1879-1911 m. Po jo dekanatą ir Trakų bažnyčią perėmė lietu­ vis Klementas Maliukevičius. J. Karvovskis parapijiečių nesutarimus dėl kal­ bų vartojimo visad spręsdavo lenkų kalbos naudai, dėl to jautėsi nuskriausti Žaslių, Žiežmarių parapijiečiai. Žaslių parapijoje per surašymą rasta 6390 lie­ tuvių, 2578 lenkai ir 263 lietuviai-lenkai. 1911 m. aplinkraščiu Žaslių parapija buvo priskirta III kategorijai, - lenkiškas pamokslas nukeltas po sumos, pri­ dėtinės pamaldos lenkų kalba turėjo likti tik per tris didžiąsias šventes ir 40 valandų atlaidus. Tačiau Žaslių klebonas Antanas Pakštys, kilęs iš Panevėžio apskrities valstiečių, vengdamas riaušių pamaldas paliko „per pusę“104. Tik 1917 m. A. Pakštys jas perskirstė pagal proporciją 3:1 lietuvių naudai. Tačiau K. Michalkevičius pareikalavo viską palikti kaip buvo105. Dekanate didžiausi nesutarimai dėl pamaldų buvo Rūdiškių bažnyčioje. 1912 m. joje gyveno 3204 katalikai, iš jų 2332 norėjo pamaldų lenkų kalba ir 872 - lietuvių kalba106. Ši nauja parapija buvo sudaryta net iš 5 kaimyninių parapijų - iš Valkininkų ir Onuškio prijungti lietuviški kaimai, iš Senųjų ir Naujųjų Trakų ir Paluknio - subaltarusėję ir mišrios tautinės sudėties kaimai. Rūdiškių klebonas Adomas Žemaitis buvo įsitikinęs, kad lietuviškai moka bent pusė visų parapijiečių. Tačiau visos pridėtinės pamaldos turėjo būti tik lenkiškos, leistas tik lietuviškas pamokslas. Bijodamas riaušių, klebonas net neleido lietuviškai giedoti. Gavęs K. Michalkevičiaus sutikimą klebonas 1911 m. kovo 20 d. per Švč. Sakramento adoraciją atskiras pamaldas paskyrė lietuviams. Tuo nepatenkinta minia po sumos atėjo prie klebonijos, grasi­ no kleboną „litvomaną“ iš parapijos išvyti, atsisakė remti naujos klebonijos statybą ir išlaikymą, reikalavo lietuviškus kaimus grąžinti senosioms parapi­ joms107. Lietuviai iš Panošiškių ir kitų kaimų prašė K. Michalkevičiaus, kad jiems pamaldas skirtų kas antrą šventą dieną, kaip seniau žadėjęs dekanas J. Karvovskis. Incidentą tyrė komisija - Trakų dekanas K. Maliukevičius, 103. Dekano ). Karvovskio 1910 12 09 pranešimas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2995, 1. 7-14. 104. Žaslių parapijiečių 191a 05 11 skundas ir A. Pakščio 1912 12 04 raštas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 1136, 1. 26-27. 105. K. Michalkevičiaus 1917 04 12 raštas A. Pakščiui, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 5 0 , 1. 39. 106. Parapijiečių sąrašų patikrinimo aktas, 1912 01 22, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 1026 4 , 1. 28. 107 A. Žemaičio 1911 03 23 pranešimas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 6-7.

L l ET UVI y

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR JŲ V A R T O JI M O R E G L A M E N T A V I M A S

Merkinės dekanas V. Mironas ir Lentvario klebonas Aleksandras Lošakevičius. Jie rado, kad parapijiečiai tautybėmis surašyti teisingai, klebonas lygiai trak­ tuoja lietuvius ir lenkus, naujos bažnyčios statybos sąskaitos tvarkomos rūpes­ tingai. Parapijiečius prieš kleboną kurstąs dvarininkas Kaliksas Kucevičius108. Pritaikius 1911 m. aplinkraštį, parapija buvo priskirta II kategorijai ir lietuviai savo pamaldas gavo kas trečią šventą dieną. Patys parapijiečių surašymai sukeldavo rimtų visuomeninių įtampų, ypač kai prieš religinio tapatumo siekimą nublankdavo ne tik tuteišių, bet ir dalies lietuvių etniniai savitumai. Vienas ryškiausių pavyzdžių buvo Giedraičių de­ kanato Joniškio parapija. Per 1909 m. vyskupijos dvasininkų suvažiavimą buvo paliudyta, kad iš jos 4500 parapijiečių 2500 buvo lietuviai. Kai Joniškio baž­ nyčios klebonais buvo Jonas Kuzminskas, Tomas Sirvydis, Alfonsas Petrulis (1901-1903), Stanislovas Siamas (1907-1909 m.), lietuviai savo kalba pamal­ das turėdavo kas antrą sekmadienį. Tačiau 1909 m. nutarimas parapijoje su­ kėlė tikrą sumaištį. Tos parapijos Šareikiškių dvarininkas ir geležinkelio tar­ nautojas Leonas Zajončkovskis, Joniškio palivarko nuomininkas Felicijonas Koziela ir Garšvėnų dvaro nuomininkas Jonas Ivanovskis subūrė apie 10 nuo jų materialiai priklausomų valstiečių ir dvaro darbininkų. Šiai grupei buvo iš­ keltas uždavinys iš bažnyčios išvaryti „pagonišką“ lietuvių kalbą, nes be lenkų kalbos žmonės liksią nekultūringi kaip ir buvę. Grupės vadovai rašė prašy­ mus vyskupijos vadovybei, agitavo, papirkinėjo ir terorizavo parapijiečius lie­ tuvius, net draskė į bažnyčią einančių mergaičių tautinius drabužius. 1910 m. pradžioje atvyko naujas klebonas Jonas Galaunė. L. Zajončkovskis iš jo keletą kartų primygtinai reikalavo bažnyčioje vartoti tik lenkų kalbą. Kai pagal įsiga­ liojusią tvarką 1910 m. vasario 14 d. vyko lietuviškos pamaldos, grupė parapi­ jiečių jas trukdė lenkiškomis giesmėmis. Tądien buvo procesija apie bažnyčią. Vos J. Galaunė procesijos priešakyje išėjo į šventorių, tuoj keletas vyrų uždarė bažnyčios duris ir neleido žmonėms išeiti, paskui sukėlė triukšmą pačioje baž­ nyčioje, klebono pamokslą nuslopino lenkiškomis giesmėmis. Tai pasikartojo ir vasario 21 d. ¡įvykiams tirti K. Michalkevičius pasiuntė kunigus J. Kuktą ir Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios administratorių Stanislovą Jasienskį. Kai šie atvyko į Joniškį, pamokslą bandė sakyti pats J. Kukta. Nepatenkintieji maldininkai ėmė šaukti: „Išeikite, išeikite!“, patys veržėsi iš bažnyčios ir ki­ tus stūmė lauk. Po to į kleboniją atėjo J. Zajončkovskis ir abiem komisijos nariams girdint pareiškė, kad kol jis čia bus, niekad į bažnyčią lietuvių kuni­ gų ir nė vieno lietuviško žodžio neįleis. Kovo 4 d., per šv. Kazimierą, kvies­ tas Švenčionėlių bažnyčios administratorius Juozapas Balčiūnas vėl bandė 108.

Komisijos 19 1112 19 aktas, ten pat, 1.19 -2 0 ,

357

358

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

pamokslą sakyti lietuviškai, tačiau jį nutraukė agresyvūs šauksmai: „Šalin! Ko čia įsiropštei?“ Tada kunigas lietuviško pamokslo norinčius žmones sušaukė prie sakyklos ir Dievo žodį sėkmingai baigė109. Parapijos pacifikuoti į Joniškį atvyko pats K. Michalkevičius. Jis surinko gausų parapijiečių būrį. Nurodė persiskirti į dvi dalis: kas nori lietuviškų pa­ mokslų - pasitraukti į kairę, kas lenkiškų - į dešinę. Pirmųjų radosi tik 49, nors prieš tai statistiką rinkdamas klebonas aplankė du kaimus ir lietuviškų pamokslų šalininkų rado net 80 žmonių110. Taip paaiškėjo, kad parapijiečiai katalikybę sutapatino su lenkyste. Bijota, kad „pagoniška“ lietuvybė nenu­ vestų į stačiatikybę111. Tačiau ar šis prolenkiškas parapijiečių apsisprendimas reiškė galutinę tautinę konversiją ir galutinį tautinės tapatybės deklaravimą? Be abejo, L. Zajončkovskis ir artimiausi jo luomo žmonės, vadovavę riaušėms, suvokė savo nacionalistinius siekius. Tačiau kalbant apie valstiečius reikėtų sutikti su Przeglqd Wilenski redaktoriumi Liudviku Abramovičiumi, kad „Apie tautinį antagonizmą pilna to žodžio prasme šiuo atveju negali būti nė kalbos. Tautinis susipratimas, kaip parodė teisminis nagrinėjimas, dar ne­ pasiekė tų liaudies masių, kurioms teko ginti savo tautines teises. Tie, kurie kunigų suagituoti reikalavo bažnyčion įvesti lietuvių kalbą - labai menkai jaučiasi lietuviais, tie gi, kurie karštai gynė status quo, kurie buvo priešingi įvedamai inovacijai, taip pat turi nedidelį ryšį su lenkų kultūra. Ir vieni, ir kiti visų pirma tėra [tautine] žaliava, apimta tikybinio fanatizmo“112. 1910 m. liepos 3 d. J. Galaunę pakeitė klebonas Andrius Juknevičius, kilęs iš Švenčionių parapijos. K. Michalkevičius nurodė bažnyčioje palikti tik lietu­ višką pamokslą prieš sumą. Dalis lietuvių po kurio laiko atsitokėjo ir pasijuto nuskriausti. Kilo jų protestai. Antai 1913 m. kovo 8 d. per 40 valandų atlaidus po pamaldų likę lietuviai ėmė giedoti savo kalba, bet klebonas giesmes nu­ traukė. Kitą dieną per lietuvišką pamokslą žmonėms grasino vienas buvusių riaušininkų“3. Didėjantis lietuviškų pamaldų populiarumas 1914 m. Gavėnios metu kėlė naujus išpuolius1’4. Kaip tokiais atvejais būdavo, į konfliktą Joniškyje įsikišo policija. Buvo sudaryta baudžiamoji byla, kurią nagrinėjo aukščiausia teismo institucija Vilniaus teismo rūmai. Teismas įvyko 1912 m. balandžio 4-6 d. Kaltinamaisiais 109. Vilniaus apygardos teismo prokuroro padėjėjo 19 110 3 07 kaltinamasis aktas, LVIA, f. 446, ap. 1, b, 1240, 1. 57-59; S. M., Joniškio byla, Viltis, 1912 04 0 6 -n , Nr. 40-42. 110. Vilniaus vyskupijos lietuvių katalikų būtis ir panpolonistų išdykimas. Lietuvių katalikų kunigų memorialas, Tilžė, 1913, p. 88-94. 111. Szlachcic-Katolik [I.. Gira], Sprawa janiška, Wilno, 1912, p. 18-46. 112. L. Abramowicz, Moment historyczny, Przeglųd Wilenski, 1912 04 14, Nr. i6, p. 1; Laikraščių apžvalga. Viltis, 1912 04 18, Nr. 45, p. 2. 113. Joniškio parapijiečio Mykolo Klimo 1913 03 25 laiškas Vilties redakcijai, MAB, f. 255, b. 16 5 , 1.1. 114. M. Klim o 1914 04 30 (gavimo data) skundas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 1217, 1.19 .

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR JŲ V A R T O J I M O R E G L A M E N T A V I M A S

patraukti trys minėti dvarų valdytojai ir 9 valstiečiai. Liudininkais iš­ kviesti 88 žmonės, iš jų 13 kunigų (6 lietuvių pusės ir 7 kaltinamųjų pusės). Paradoksalu, kad kaltinamųjų pusės liudininkas buvo K. Michalkevičius. Lietuvių pusėje liudijo kunigai: buvęs Dubingių bažnyčios kunigas Jonas Kunigėlis, J. Balčiūnas, J. Kukta, buvę Joniškio klebonai A. Petrulis, S. Šlamas ir J. Galaunė. Kaltinamuosius gynė du garsūs advokatai - Tarchovskojus ir Povolockis. Vertėjo pareigas apsiėmė atlikti Augustinas Janulaitis. Žinoma, prokurorui visų pirma rūpėjo ne kalbų vartojimo bažnyčioje reguliavi­ mas, bet politinis nusikaltimas, pavojingas visuomenės ir valstybės rimčiai, depolonizacijos politikai"5. L. Zajončkovskis buvo nuteistas vieneriems metams, J. Ivanovskis - 8 mėnesiams ir 6 valstiečiai - 6 mėnesiams kalėji­ mo. Valdantysis senatas jų apeliacinį skundą atmetė. Tačiau švenčiant carų Romanovų dinastijos 300-ąsias sukaktuves buvo pritaikytas Mikalojaus II 1913 m. vasario 21 d. manifestas ir visi kaltininkai nuo bausmės atleisti. Savotišku aidu byla nuskambėjo daugelyje ano meto laikraščių. Rusų spaudoje ji buvo laikoma pavojinga lenkų politinio sąjūdžio apraiška, tam­ sios liaudies terorizavimu bažnyčioje"6. Lenkų spauda pripažino, kad Joniškio įvykiai parodė vyskupijos vadovybės nesugebėjimą spręsti lenkų ir lietuvių santykius, bet smerkė lietuvių kunigus už katalikų vienybės ardymą, kalti­ no „litvomanus“, kurie šaukėsi civilinės valdžios įsikišimo (Kurjer Litewski, Gazeta Codzienna, Dwutygodnik Dyecezalny). Кип. V. Mironas Viltyje rašė, kad norint panašių įvykių išvengti „laikas skirti lenkystę nuo katalikų baž­ nyčios“. Byloje liudijusius kunigus lietuvius ji teisino tuo, kad jie stojo už žmonių teises ir saugojo bažnyčią nuo pastangų ją politizuoti"7. Liudininkas kun. J. Kunigėlis aiškino, kad jis per teismą smerkė vien neteisybę katalikybės išaukštinimo labui, tačiau L. Zajončkovskio ir jo bendrininkų tikrais lenkų atstovais nelaikė"8. Pridėtinių pamaldų reguliavimas tautinę konversiją kėlė ir kitose Giedraičių dekanato parapijose. 1912 m. buvo baigtas Giedraičių parapijie­ čių surašymas. Jo metu kai kurie katalikai savo tautybę keitė net keletą kar­ tų. Visas lietuviškas Kulundžių kaimas, išsigandęs, kad lietuvių kalba baž­ nyčioje ves į stačiatikybę, atėjo pas kleboną persirašyti lenkais“9 . Iš viso norinčių lietuviškų pamaldų radosi 2603 parapijiečiai, o lenkiškų - 2529, be to, 564 buvo patenkinti esama tvarka - pamaldomis „per pusę“’20. Riaušių 115. 116. 117. 118. 119. 120.

S. M „ Joniškio byla. Viltis, 1912 04 0 6 -n , Nr. 40-42. Жвирбловский, Из деятельности виленских эндеков. Северо-западная жизнь, 1912 oi 22, Nr. 18 ir kt. V. Mironas, Audrai praėjus. Viltis, 1912 05 20, Nr. 58, p. 1. J. Kunigėlis, Laiškas į redakciją. Viltis, 1912 05 09, Nr. 54, p. 4. A. [A. Maciejauskas?], Iš santykių su lenkais. Giedraičiai, Viltis, 1912 1 11 4 , Nr. 135, p. 1. Nemo [B. Miknevičiusj, Giedraičiai, Viltis, 1912 05 20, Nr. 58, p. i.

359

3 6 0

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

neišvengė ir Giedraičiai, juolab kad radosi jų kurstytojas Molėtų bažnyčios vikaras Antanas Davidovičius. 1912 m. rugpjūčio 24 d., per šv. Baltramiejų, buvo lietuviškos pamaldos. Procesijai einant apie bažnyčią, buvo pagrobtos lietuviškos vėliavos, atimtas baldakimas121. Įsikišo policija. Riaušininkus tei­ sė Vilniaus apygardos teismas ir 10 žmonių nubaudė areštu arba kalėjimu ligi 6 savaičių122. Kleboną J. Stragą už aplaidų 1911 m. aplinkraščio vykdymą ir „maišto sukėlimą“ K. Michalkevičius griežtai įspėjo ir perkėlė į Beniakainis123. Vis dėlto pamaldų paskirstymą paliko senąjį, „per pusę“ 124. Širvintose po 1911 m. įsigalėjo lenkiškos pamaldos, liko tik lietuviški pa­ mokslai. Tai buvo aiški skriauda lietuviams parapijiečiams, kurių 1909 m. priskaičiuota 2000. Joniškio, Giedraičių, Širvintų, Dubingių ir Paberžės pa­ rapijos tuomet atsidūrė naujai lenkėjančiame areale. Už šių parapijų toliau į šiaurę esančiose Videniškių ir Molėtų bažnyčiose lietuvių kalba beveik nenu­ kentėjo. Čia šalia pridėtinių lietuviškų pamaldų liko tik lenkiški pamokslai. Tiesa, Inturkėje per parapijiečių surašymą Joniškio pavyzdžiu virė agitacija už lenkiškas pamaldas, dėl to lenkų radosi net 2539, o lietuvių tik 1105. Tačiau dauguma „lenkų“ norėjo, kad pamaldos būtų „per pusę“125. Taip ir liko. Švenčionių dekanate lietuvių ir lenkų prieštaravimų židinys susidarė pa­ čiuose Švenčionyse. K. Michalkevičius gavo parapijiečių skundą, kad lenkų kalba pamaldose diskriminuojama. Tuo pasinaudodamas šis administrato­ rius pašalino visus tris Švenčionių bažnyčios kunigus - dekaną ir kleboną Joną Burbą ir vikarus Juozapą Paplauską ir Konstantiną Paulavičių. Apie tai plačiai rašė lietuvių, lenkų ir rusų spauda. Lietuvių inteligentų skundai pa­ siekė Kitatikių dvasinių reikalų departamentą. Paprašyta K. Michalkevičiaus pasiaiškinimo. Šis atsikirto, kad kunigus administruoti teisę jam davė įstaty­ mai; Švenčionių kunigus pašalinęs rūpindamasis Bažnyčios gerove126. Tokiu pasiaiškinimu departamentas nesitenkino, reikalavo rimtesnio, nes neramu­ mai bažnyčiose esą ne vien vyskupijos vadovybės reikalas, bet ir vyriausybės, kuri rūpinasi savo valdinių santarve127. Nauju Švenčionių dekanu ir klebonu K. Michalkevičius paskyrė Jurgį Mačiulskį, kuris iškart parapijiečiams paskelbė, kad lietuviams ir lenkams pamaldos bus po lygiai. Parapija toliau nerimo. Pritaikant 1911 m. aplinkraštį 121. |. Kairiūkščio memorandumas. 1912 m., M AB, f. 255. b. 14 9 , 1. 59-61, 69. 122. Giedraičiai, Viltis, 1912 07 11, Nr. 81, p. 1-2 ; Dar viena Giedraičių byla. Viltis, 1912 07 27, Nr. 88, p. 2; Giedraičių deka­ no Jono Novickio 1911 04 23 pranešimas K. Michalkevičiui, LVIA, i. 694, ap. 1, b. 4705, 1. 3. 123. K. Michalkevičiaus 1912 12 22 raštas I. Stragui, ten pat, b. 2683, 1.13. 124. V'ilniaus vyskupija (statistikos žiupsnelis), Vilniaus aidas. Kalendorius 1916 melams, Vilnius, 1915, p. 70. 125. X. Y„ Unturkės karžygiai, Viltis, 1912 05 18, Nr. 57, p. 2. 126. K. Michalkevičiaus 1909 03 05 raštas Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos valdytojui A. Stankevičiui, LVIA, f. 378, BS, 1908 m., b. 4 13 , 1. 77-78. 127. Departamento direktoriaus A. Charuzino 1909 05 05 raštas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 89-90.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR ĮŲ V A R T O J I M O R E G L A M E N T A V I M A S

parapijoje rasta 5395 lietuviai ir 3782 lenkai. Parapija priskirta II kategorijai128. K. Michalkevičius manė, kad statistika klaidinga. J. Mačiulskis atsistatydino, ir tai suaudrino lietuvius. Jie K. Michalkevičiui rašė, kad klebonas skriaudžia­ mas nepagrįstai, jis religinius patarnavimus atlikdavęs be jokio tautinio skir­ tumo. J. Mačiulskio pašalinimu galį džiaugtis tik lenkų nacionalistai'29. Nauju dekanu ir klebonu buvo paskirtas Justinas Petronis. Vis dėlto lenkiškos pa­ maldos liko kas trečią šventą dieną130. Daugiausia lietuviai pralaimėjo tose dekanato rytinėse parapijose, kurio­ se pasistūmėjo ir tautinė asimiliacija. Nors čia lietuviai dar nebuvo galutinai atsisakę savo kalbos, tačiau melstis norėjo tik lenkiškai. Dėl to lietuviškų pa­ maldų Kamojų parapijoje pageidavo tik 164 žmonės, o Lentupio - 44. Kamojų bažnyčioje liko tik evangelija lietuvių kalba ir lietuviški pamokslai du kartus per metus, per didžiuosius atlaidus13’. Beje, per naujos Lentupio bažnyčios pa­ šventinimą 1911 m. lietuviško pamokslo klausė bent pusė visų maldininkų132. Santykinai nukentėjo taip pat paribinė Strūnaičio parapija. Joje 1912 m. lietuviais užsirašė 2529 ir lenkais - 1122 parapijiečiai133. Tačiau į šią proporciją neatsižvelgta ir pamaldos paskirtos „per pusę“. Švenčionėliuose liko tokia pat pamaldų tvarka kaip Strūnaityje. Kitoje Švenčionių apskrities dalyje - Svyrių dekanate tik Kliukščionių bažnyčioje lietuviškas pamokslas buvo sakomas kartą per metus134. Pavileikio dekanato Pastovių parapijoje veikė žemės ūkio mokykla, joje mokėsi daug lietuvių, kuriems tikybą reikėjo dėstyti jų kalba. Dėl to 1911 m. Pastovių bažnyčios klebonas Kazimieras Kovalevskis, kurio pareiga buvo mokyti šioje mokykloje, K. Michalkevičiui padavė prašymą, kad jį perkeltų į kitą parapiją, kurioje nereikia lietuvių kalbos, nes jos nemokąs135. Pamaldų reguliavimas Ašmenos apskrities lietuviams nieko gero nedavė. Net Lazūnų bažnyčioje lietuvių kalba 1905-1906 m. buvo panaikinta ir jau nebegrąžinta ligi pat Pirmojo pasaulinio karo136. Dieveniškių bažnyčioje lietuviškus pamokslus nuo 1896 m. ėmė nuolat sa­ kyti klebonas Kazimieras Lakstutavičius (Lakstutis), kilęs iš Telšių apskrities. Tačiau 1912 m. čia šių pamokslų nebebuvo. 128. 129. 130. 131. 132. 133. 134. 135. 136.

J. Mačiulskio 1912 03 24 raštas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 3919, 1. 8. Parapijiečių 1912 03 31 (gavimo data) ir 03 29 prašymai, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 4 7 0 8 , 1. 2-10. J. Petronio 1912 07 24 raštas Vilties redakcijai, M AB, f. 255, b. 238, 1. 1. Pranešimai K. Michalkevičiui: Kamojų bažnyčios klebono 1912 02 27 ir Lentupio klebono 1912 10 30, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 20 21, 1.13 ; f. 604, ap. 1, b. 9 2 4 1, 1. 1 - 1 1 7 (Kamojų parapijiečių sąrašas). Lentupis, Aušra, 19 1112 10, Nr. 6, p. 96. Parapijiečių sąrašai, 1912 m., LVIA, f. 604, ap. 1, b. 10813 ir 10814. L Keleivis, Kliuščionis, Švenč. pav., Aušra, 1 9 1 1 1 1 1 0 , Nr. 3, p. 45 K. Kovalevskio 1911 06 21 prašymas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 4402, L 1. K. Misius, Iš Lazūnų praeities iki 1939 m.. Mūši/ praeitis, Nr. 6,1999, p. 57.

36l

Зб2

LIETUVIŲ

KATALIKŲ PADĖTIS

Vilniaus apskrities dekanato Gervėčių bažnyčioje lietuvįškų pamokslų sa­ kymas sutriko, kai ligotas klebonas Antanas Dalinkevičius, kilęs iš Taujėnų parapijos, Ukmergės aps., ir save vadinęs „tikru lietuviu“, 1910 m. pašali­ no savo uolų vikarą Pranciškų Juozapą Raštutį, kilusį iš Žvingių parapijos, Raseinių aps. Dėl to parapijiečiai buvo labai nepatenkinti'37. Tiesa, šis klebo­ nas savo parapijoje priskaičiavo 3200 parapijiečių, kurie namie vartoja lietu­ vių kalbą; 4100 kalbėjo baltarusiškai ir lenkiškai. Deja, ši parapija priskirta IV kategorijai, lyg lietuvių būtų tik apie 300138. Didžiausi parapijiečių prieštaravimai dėl kalbų vartojimo liko Rodūnios dekanate. Šis turėjo 13 parapijų, iš kurių trys - Vosyliškiu, Voverių ir Iščelnos jau buvo suslavėjusios ir jose pamaldų reguliuoti nebereikėjo. Kitose para­ pijose įsisenėję konfliktai tęsėsi. Čia vėl nesustosime prie konfliktiškiausių Asavos ir Rodūnios parapijų, apie kurias rašysime atskirai. Nuo Rodūnios parapijos mažai atsiliko ir Nočios parapija. 1909 m. vyskupijos suvažiavime dalyvavę dvasininkai deklaravo, kad iš 7749 Nočios parapijiečių 5000 buvo lietuviai. 1910 m. klebonauti atvyko buvęs Švenčionių dekanas ir klebonas Jonas Burba, jis rado lietuviškus pamokslus po sumos ir evangeliją lietu­ vių kalba. Pritaikant 1911 m. aplinkraštį Nočios bažnyčioje kilo neramumų. 1911 m. lapkričio 20 d. lenkiškomis giesmėmis buvo trukdomas lietuviškas Motiejaus Tijūnaičio pamokslas. Tas pats pasikartojo ir gruodžio 4 d. Atvyko uriadnikas, surašė protokolą. Per triukšmadarių kvotą bajoras Mykolas Bartoševičius prisipažino, kad nekenčia lietuvių kalbos, jis kaltino J. Burbą, kad šis vaikus tikybos raginąs mokytis lietuviškai. Kilusią nesantaiką dar įkaitino dekanas N. Gintovtas. Atvykęs į Nočią jis prie klebonijos sukvietė parapijiečius. Lietuviai sakė, kad jie nori išlaikyti seną pamaldų paskirstymą. Kiti protestavo, nes, girdi, lietuviški Nočios parapijos kaimai jau esą prijungti prie naujų kaimyninių Kalesninkų, Dubičių ir Rūdninkų parapijų. Dekanas K. Michalkevičiui pranešė, kad dabar Nočioje visi trys kunigai yra lietuviai, pasak jo, užtektų ir vieno. Tiesiog ironiškai atsiliepė apie J. Burbą: „reikėtų nusipelniusį kanauninką pagerbti lietuviška parapija. Juk jis už savo stropų darbą Lietuvai prikelti per vyskupo vizitaciją buvo vadinamas lietuvių caru. Toks savo dvasia liko ir dabar, nors jau stinga jėgų veiklai, tačiau dar gali su­ telkti savo bendrus“139. 1912 m. sausio 1, 6, 18, 15, 22, 29 d. bažnyčioje riaušininkai vėl neleido lie­ tuviškai skaityti evangelijos ir sakyti pamokslo. Kai tai iš J. Burbos praneši•

137 A. Dalinkevičiaus asmens byla, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 10 4 1, 1. 1 ir kt. 138. A. Dalinkevičiaus 1912 08 18 pranešimas dekanui, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 4949, 1, 32. 139. N. Gintovto 19 1112 06 raštas, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 9 680, 1. 4-5.

LIETUVI y

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR JŲ V A R T O J I M O

REGLAMENTAVIMAS

mo sužinojo K. Michalkevičius, dekanui įsakė artimiausią sekmadienį vykti į Nočią ir įgyvendinti 1911 m. aplinkraštį. Parapijiečiams už riaušes, jei jas toliau kels, pagrasino bažnytinėmis bausmėmis'40. N. Gintovtui teko paklusti. Sausio 29 d. nuvykęs į Nočią jis paskelbė, kad parapija priskiriama III kategorijai ir lietuviams paliekama evangelija ir pa­ mokslas kiekvieną šventą dieną, o visos pridėtinės pamaldos leidžiamos per didžiąsias šventes. Ši žinia didžiai apvylė tuos, kurie tvirtino, kad 40 metų kle­ bonaujant Adomui Sakalauskui „niekad bažnyčioje lietuvių kalbos negirdėta ir pamokslai visad buvo sakomi lenkiškai“. Vartodami lenkų kalbą lenkai ir lietuviai gyvenę santaikoje kaip broliai'41. Lietuvių kalbos priešininkus labai papiktino tai, kad Vilniaus apygardos teismo narys Lydoje nuteisė 5 parapi­ jiečius, 1912 m. sausio 1 d. riaušininkus, ir jiems paskyrė po 4 dienas arešto14". O K. Michalkevičius baudė kunigus lietuvius, - J. Burbą, M. Tijūnaitį ir Joną Skardinską iškėlė į kitas parapijas. Nuo vasario mėnesio nauju klebonu pasky­ rė Juozapą Balčiūną. Jis, kaip reikalauta, padarė naują tautinę parapijiečių aps­ kaitą. Lietuviais užsirašė 1408 žmonės, lenkais - 4039. Po to K. Michalkevičius galutinai lietuviškas pamaldas patvirtino pagal III parapijų kategoriją'43. Eišiškių parapija 1909 m. turėjo 9650 katalikų, iš jų lietuvių 1500. Tačiau pritaikant 1911 m. aplinkraštį klebonas N. Gintovtas surinko naujus statisti­ nius duomenis, - iš 10 385 parapijiečių lietuvių rado 886, iš jų tik 79 pareiškė, kad nori lietuviškų pamaldų. Parapiją siūlyta priskirti IV kategorijai144. Ligi 1911 m. aplinkraščio Eišiškių bažnyčioje buvo lietuviški pamokslai ir evangelija po ankstyvųjų mišių, per spalio 4 d. atlaidus ir per 40 valandų at­ laidus. Dabar parapija gavo III kategoriją ir teisę lietuviams skirti pamokslą kiekvieną šventą dieną prieš sumą, be to, visos pridėtinės pamaldos turėjo būti antrą Kalėdų, Velykų ir Sekminių dieną ir vieną 40 valandų atlaidų dieną. Tačiau suagituota parapijiečių dauguma palaikė N. Gintovto siūlymą lietuvių kalbą visiškai išvaryti iš bažnyčios. Mat bajorai ir baltarusiai visad protestavę prieš lietuviškus pamokslus, kurių čia anksčiau niekad nebūdavę, be to, patys lietuviai pripratę prie lenkiškų pamokslų, iš kurių gauną daugiau naudos, nei iš lietuviškų. Apsimestinai buvo deklaruojama, kad bažnyčia neturinti būti nei lituanizacijos, nei polonizacijos vieta. Šiam sumanymui įgyvendinti bažnyčioje 140. J. Burbos 1912 01 08 raštas K. Michalkevičiui ir šio oi 16 rezoliucija, ten pat, 1. 26; Nočią, Lydos aps.. Viltis, 1912 01 25, Nr. 11, p. 2; A. Jazukevičius, Nočią, Viltis, 1912 02 01, Nr. 15, p. 1-2. 141. Grupės parapijiečių 1912 01 26 ir 02 06 (gavimo data) skundai K. Michalkevičiui, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 9680,

1. 31-36.

142. Teismo teisėjo 1912 02 15 nuosprendis, ten pat, 1. 40-42. 143. [. Balčiūno 1912 12 27 ir 1913 03 16 raštai K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 45, 47; lietuvių sąrašas, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 9666. 144. N. Gintovto ir 2 parapijos patikėtinių aklas, 1912 m., LVIA, f. 604, ap. 1, b. 11264, 1. 26-29, 35; lietuvių sąrašas, 1912 03 06, ten pat, 1. 36-51.

363

LIETl/'VIŲ

364

KATALIKŲ

PADĖTIS

pradėtos antilietuviškos akcijos. 1911 m. gruodžio 21 d. buvo sutrukdytas lietuviškas pamokslas, kurį sakė svečias Dysnos bažnyčios vikaras Karolis Gumbaragis. Jo klausytojus kiti mal­ dininkai stumdė ir mušė. N. Gintovtas riaušių sukėlėju laikė Motiejų Molį, kuris didžiavęsis savo tautybe'45. įniršis prieš lietuvius persimetė į miestelį, turguje lietuviams kerštauta, kad jie bažnyčioje bando „įvesti Lietuvą“14 5146. Kai gegužės 16 d. tikybos mokytoja katechizacijai bažnyčion vedėsi 12 lietuvių vaikų, juos visus užpuolė miestelėnai ir primušė14714 . Tapo pavo­ 50 9 8 jinga net viešai lietuviškai prabilti, o apie parapijiečių sąrašų, kai juos važinėdami po parapiją sudarinėjo vargonininkas ir zakristijonas'48, objektyvumą negalėjo būti nė kalbos. Rusų administracijai primygtinai pareikalavus, K. Michalkevičius sutiko N. Gintovtą perkelti į Gardino guberniją. Parapijiečių delegacija vyko į Vilnių pas gubernatorių, kad apgintų savo Kun. K. Gumbaragis (J. Maceika, kleboną, tačiau gavo pasiūlymą bažnyčioje įvesti paprastąją Lazūnai, Vilnius, 1998, p. 134). kalbą, kurią vartoja dauguma parapijiečių'49. Eišiškių pavyzdžiu sekė ir Varanavo parapija. Joje 1909 m. buvo tik 2600 katalikų, iš jų lygiai pusė - lietuviai. 1907 m. iškėlus kleboną I. Šoparą grįžo P. Čelkys, anksčiau čia klebonavęs 1903-1905 m. Ramiai pareigų eiti jis nebe­ galėjo, prieš jį skundas vijo skundą. P. Čelkio manymu, tai buvo N. Gintovto kurstymo rezultatai. Per vieną skundo tyrimą jo vykdytojui Rodūnios baž­ nyčios administratoriui P. Čelkys tvirtino: „Kaip žinoma, kun. Nikazijus Gintovtas priklauso lenkų politinei tautininkų partijai, nusprendusiai būti­ nai išvaryti lietuvius kunigus iš Rodūnios dekanato, ir jis jau išvarė Rodūnios, Asavos, Butrimonių, Benekainių ir kitus klebonus'50. 1910 m. vasarą P. Čelkys buvo iškeltas kitur. Naujas klebonas Aleksandras Dževulskis visas pridėti­ nes pamaldas įvedė lenkų kalba. To jau buvo per daug, ir 1911 m. pavasarį šio klebono vieton K. Michalkevičius paskyrė V. Miškinį. Pritaikydamas 1911 m. aplinkraštį jis paskelbė, kad lietuviškas pamokslas ir evangelija bus kiekvieną sekmadienį ir šventadienį. Paskui parapijiečių spaudžiamas jis lietuviams paliko tik evangeliją, o pamokslus numatė sakyti tik 4 kartus per metus, per atlaidus'51. Po to, 1912 m. pradžioje, V. Miškinis kalėdoda145. 146. 147. 148. 149. 150. 151.

N . Gintovto 1912 0 116 pranešimas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 30,32. V'. M. [V. Miliauskas], Eišiškės, Viltis, 1912 01 04, Nr. 2, p. 2. V. Miliausko 1912 m. laiškas Vilties redakcijai, MA B, f. 255, b. 2 0 3, 1. 1-3, V. M iliauskas,). Baublys, Eišiškės, Lydos apskr., Viltis, 1912 03 16, Nr. 33, p. 2. Eišiškių deputacija pas gubernatorių. Viltis, 1912 04 11, Nr. 42, p. 2. P. Čelkio 1908 u 04 raštas M. Lajauskui, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 70 79 , 1. 40. V'. Miškinio 1911 07 14 raštas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 88.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR JŲ V A R T O JI M O

REGLAMENTAVIMAS

365

mas sudarė parapijiečių sąrašą, 2282 užsirašė lenkais ir 516 - lietuviais. Pasak klebono, lie­ tuvių yra bent trečdalis parapijiečių, tačiau dėl piktų žmonių kurstymo daugelis bijojo prisipažinti lietuviais152. 1906 m. buvo sudaryta atskira Butri­ monių parapija. Du trečdaliai jos katalikų laikyti lietuviais, todėl pirmasis jos klebo­ nas Ignotas Budra reguliariai ėmė sakyti lietuviškus pamokslus. Tam jis išsirūpino ir E. Ropo leidimą. Rakliškių dvarininkas V. Houvaltas pareikalavo, kad klebonas šiuos pamokslus nutrauktų. Jis sutelkė savo dar­ bininkų ir nuomininkų būrį, kuris neleido pamokslo klausytojams įeiti pro bažnyčios duris153. Vyskupo nurodymu padėtį tyrė ko- Naujos Kalesninkų bažnyčios projektas; atvirukas. MAB, misija, kurios nuomonės išsiskyrė. Prelatas Atv-16/1J. Kurčevskis ir Lydos dekanas J. Škopas tvirtino, kad lenkiškus pamokslus supranta visi parapijiečiai, o lietuviškų nenori lenkai ir tuteišiai. J. Škopas lietuviams siūlė palikti tik evangeliją. Tačiau komisijos narys Švenčionių de­ kanas J. Burba manė, kad norint išvengti riaušių reikia pridėtines pamaldas lietuviams ir lenkams paskirti po lygiai154. Lyg paremdami J. Burbą šešių kai­ mų lietuviai pasiuntė prašymą E. Ropui, kad jų kalbą apsaugotų bažnyčioje ir kad „pamokslas ir kartais giesmės būtų mūsų, lietuvių, kalba, nes antraip mes nesiliausime ieškoti teisybės“ 155. V. Houvaltas savo tikslo siekė toliau. 1907 m. per Gavėnią sekmadieniais lietuviai po mišparų likdavo bažnyčioje ir giedodavo savo giesmes. Dvaro tarnautojai ėmėsi juos varyti lauk. Kilo susistumdymas, už bažnyčios virtęs muštynėmis. Policija surašė protokolą, byla pasiekė teismą. V. Houvalto ben­ drai kaltę vertė I. Budrai156. Įgyvendinus 1911 m. aplinkraštį lietuviškai kiekvieną sekmadienį buvo skaitoma evangelija ir retkarčiais, pavyzdžiui, per 40 valandų atlaidus, sako­ mi pamokslai157. 152. V. M iškinio 1912 04 14 pranešimas K. Michalkevičiui, ten pat. 1. 89. 153. I. Gintautas. Kaip butrimoniečiai gynėsi nuo lenkų 1906-1907 metais, Viltis, 1912 04 22-25, Nr. 47-48. 154. Vilniaus vyskupijos Asavos, Butrimonių ir Rodūnios parapijiečių vartojamų kalbų tyrimas 1907 m., LKMA metraštis, darbai, t. 21, Vilnius, 2002, p. 599-603. 155. Minėtas prašymas, 1907 m., LV1A, f. 694, ap. 1, b. 2837,1. 38-39. 156. ). Gintautas, Kaip butrimoniečiai gynėsi.... Viltis, 1912 04 25, Nr. 48, p. 2; I. Budro, Audiatur et altera pars, Dziennik Wilenski, 1906, Nr. 93; V , Litvvoman - pogromca, Dziennik Wilenski, 1907, Nr. 77. 157. Skaitytoja, Butrimonįs, Lydos pav.. Aušra, 1912 09 20, Nr. 19, p. 299.

366

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

Nors Kalesninkų parapija buvo laikoma mažiau lietuviška nei Butrimo­ nių, tačiau 1910 m. visad bažnyčioje buvo sakomi lietuviški pamokslai, lie­ tuviams leidžiama giedoti valandas ir kitas giesmes. Tam daug nusipelnė nuo 1904 m. čia klebonavęs Mykolas Rudis (Rudzis). 1915 m. gruodžio 13 d. jį areštavo vokiečių okupacinės valdžios Eišiškių komendantas (paleido po 4 mėnesių). Suvesdamas sąskaitas už lietuvybę, jį įskundė lenkų „Vietos komitetas“, mat M. Rudis skriaudęs lenkus ir steigęs vien lietuviškas mo­ kyklas. Pasak M. Rudžio, jis savo parapijos kaimuose atidaręs ne tik tris lietuviškas, bet ir tris lenkiškas mokyklas ir ligi šiol sėkmingai palaikęs lie­ tuvių ir lenkų santarvę158. Apibendrintai galima pasakyti, kad pamaldų kalbos reguliavimas paskati­ no tautinę konversiją, kuri buvo nulemta etninės savimonės labilumo, men­ ko tautinio tapatumo suvokimo. Šis reguliavimas palietė tik lietuviškas bei mišrias lietuviškas ir slaviškas parapijas, ir bent iš dalies turėjo skaitytis su parapijiečių tautiškumu. Vyskupijos vadovybė pasirūpino, kad šios parapijos turėtų kunigų, kurie galėtų lietuviškai patarnauti parapijiečiams, dėl to dau­ gelis kunigų lietuvių buvo grąžinta iš grynai baltarusiškų ir lenkiškų parapijų. Kaip matėme, visiškai laisvo pamaldų kalbos pasirinkimo nepasiekta, jo nė nesiekta. Tai rodo pamaldų reguliavimą lydėjęs kunigų ir parapijiečių draus­ minimas. Beje, visi dėl to nubausti kunigai buvo lietuviai. Kai kurie kunigai lenkai ir perdėm radikaliai dėl lenkų kalbos įvedimo veikę parapijiečiai nu­ kentėjo tik dėl rusų administracijos įsikišimo.

Išoriniai kalbų reglamentavimo bažnyčioje veiksniai Jau įsitikinome, kad pridėtinių pamaldų kalbos reguliavimas priklausė anaip­ tol ne vien nuo paprastų parapijiečių pasirinkimo. Didelį, dažnai net lemiamą, vaidmenį turėjo kunigų suvokimas, kas tai yra katalikų religinė ir kas - tau­ tinė tapatybė, ir koks jų tarpusavio santykis. Daug reiškė ir išoriniai grynai pasaulietinio pobūdžio veiksniai - socialiniai, politiniai, etnokultūriniai. Kaip jau ne kartą minėjome, parapijiečių nesutarimų ir konfliktų metu iš­ kildavo svarbus, dažnai vadovaujamas bajorų ir bajorų dvarininkų vaidmuo. Nuo baudžiavos laikų dvarininkai išlaikė tradicinius santykius su bažnyčia ir klebonija. Jie buvo bažnyčių fundatoriai ir klebonijų koliatoriai. Tuo pasi­ naudodami, savo valią siekė diktuoti parapijų dvasininkams. Šie tradiciniai abiejų privilegijuotų luomų santykiai negalėjo neatsiliepti ir lenkų bei lietu­ vių kalbų vartojimui bažnyčiose. 158.

M. Rudžio 1916 01 22 raštas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 49, L 8-9.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR JŲ V A R T O J I M O R E G L A M E N T A V I M A S

Jau rašėme, kad dar XIX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Žaslių para­ pijoje kun. Aleksandras Burba siekė valstiečiams patarnavimus teikti lie­ tuvių gimtąja kalba. Kilusiai dalies parapijiečių reakcijai stojo vadovauti Gudžionių dvaro savininkai Paškovskiai. Vėliau, po 1905 m., šioje parapi­ joje tokiais vadovais iškilo Petkaučiznos dvarininkas Petras Davidovičius ir dvaro valdytojas Aleksandrovičius bei Vilniuje gyvenanti dvarininkė Marija Jelenska. Vyraujantis lenkų kalbos vaidmuo bažnyčioje buvo motyvuojamas tuo, kad Lietuva katalikybę gavo iš lenkų ir kad meldžiasi lenkų (!) statyto­ se bažnyčiose159. Lietuvybės plitimą imta vaizduoti ne tik senosios tautinės vienybės, bet ir luomų santarvės ardymu. Kalvių parapijos bajoras Adomas Skačkovskis savo bažnyčios kleboną Ignotą Kazakevičių kaltino: „Jam lietu­ vis mieliausias brolis, bajoras - baisus priešas“160. Vievio bažnyčios klebonas Jonas Narušis sakėsi, kad bijąs įvesti lietuviškas pridėtines pamaldas, nes bajorai atsisakys aukoti sudegusios bažnyčios atstatymui161, ¡vedant lietu­ vių kalbą Rūdiškių bažnyčioje lygiai taip pat grasino dvarininkas Kaliksas Kucevičius. Jis bažnyčios statybai pažadėjo paaukoti 500 rb, bet su sąlyga, kad visos pridėtinės pamaldos būtų lenkų kalba162. Kleboną Adomą Žemaitį kaltino, kad su lietuvių kalba išniekinęs bažnyčią. Jis ir kiti parapijos dvari­ ninkai valstiečiams žadėjo išnuomoti žemės arba duoti pasikirsti malkų, jei šie užsirašys lenkais163. Jau minėjome, kad Nedzingės dvarininkas J. Žilinskis laikė savo teise nu­ rodyti, kokia kalba turi būti bažnyčioje. Merkinės dekanato Butrimonių bažnyčią statyti dvarininkai sutiko su są­ lyga, kad joje lenkiškos pamaldos būtų bent kas antrą šventą dieną164. Onuškio parapijoje dvarininkas iš savo darbininkų reikalavo, kad jie vaikus katechizacijai siųstų tik lenkų kalba165. Rodūnios dekanato parapijose veikliausi akcijose prieš lietuvių kalbą bažnyčiose buvo dvarininkai ir bajorkaimių bajorai. Eišiškių parapijiečiai prašė savo kleboną ir dekaną N. Gintovtą prilaikyti prieš juos pakilusius bajorus’66. Benekainių kleboną I. Kazakevičių piktai užsipuolė vietos dva­ rininkas Putkameris „už įvedimą lietuviškos pagoniškos (sic!) kalbos“ 167. 159. 160. 161. 162. 163. 164. 165. 166. 167.

Žaslių parapijiečių 1906 12 31 skundas E. Ropui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 4693, 1. 9. A. Skačkovskio 1910 05 skundas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 41-42. Trakų dekano Į. Karvovskio 1910 12 09 pranešimas K. Michalkevičiui, ten pat, b. 29 51, 1. 9. Trakų dekano K. Maliukevičiaus 1912 0 11 0 pranešimas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 604, ap. i, b. 10264, 1. 24. Rudziškis (Trakų pav.), Parapijonų susirašinėjimas, Aušra, 1912 01 04, Nr. 1, p. 11-12 ; Ten buvęs. Rūdiškės, Trakų aps., Viltis, 1912 06 24, Nr. 74, p. 1. Pelė ne iš po grindų, Butrimonįs (Trakų pav.). Atitaisymas, Aušra, 1912 04 05, Nr. 7, p. 106. Pabėržietis senelis, Onuškiai (Trakų pav.), Vilniaus žinios, 1905 05 31, Nr. 133, p. 3. A. Žydelis ir kt„ Įo Mylistai Vilniaus vyskupui, Viniaus žinios, 1905 12 04, Nr. 285, p. 1. Kun. Kazakevyčius, Atviras laiškas kunigui Zahorskiui, Vilniaus žinios, 1905 11 02, Nr. 257, p. 2.

3 6 7

368

LIETUVIŲ

KATALIKŲ PADĖTIS

Putkameriui talkino kitas vietos dva­ rininkas Rimša. Varanave veiksmams prieš kun. I. Šoparą vadovavo bajo­ rai Simonas Kušelevskis, Juozapas Kozanovskis, dvarininkas Narcizas Bortnikovskis168. Dvarininkas Houvaltas kaip lietuvių kalbos bažny­ čioje priešininkas pasižymėjo ne tik Varanave, bet taip pat Asavoje, Rodūnioje. Butrimonyse jis sutelkė ir kitų bajorų grupę. Už 1911 m. riau­ šes Nočios bažnyčioje buvo teisiami Grišaniškių ir Zastaukos palivarkų, Mickonių bajorkaimio bajorai169. Jau rašėme apie Giedraičių deka­ Joniškio bažnyčia (Bažnyčia Lietuvoje, Vilnius, 1987, p. 51). nato Joniškio parapijos dvarininkų vaidmenį išstumiant lietuvių kalbą iš pamaldų. Gelvonų parapijoje tuo pasižymėjo grafas Pliateris170. Kartais dvarininkų ambicijos bažnyčioje turėti išskirtinę vietą virsdavo net komiškais reikalavimais. Antai Švenčionių dekanato Kamojų bažnyčio­ je vikaras Jeronimas Janulionis iš ankštos presbiterijos iškėlė dvarininkės Romerienės klaupką prie kitų bažnyčios suolų. Dvarininkė pakėlė tokį pro­ testą, kad vikarui nepadėjo nė dekano J. Burbos užtarimas171. Tik retais atvejais lietuvių kunigams pavykdavo pelnyti savo parapijiečių bajorų palankumą. Antai 1912 m. Švenčionių parapijos bajorai ir miestiečiai prašė vyskupijos administratoriaus palikti kleboną ir dekaną Jurgį Mačiulskį, kuris įgijęs visų tautybių parapijiečių pasitikėjimą; prieš jį intrigas kėlusi vien pasmerkimo verta saujelė nacionalistų172. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių publicistikoje lietuvių ir lenkų atskirumas laikomas kone adekvačiu valstiečių ir bajorų luomų atsiribojimu. Paradoksalu, kad panašiai mąstė taip pat ne vienas tradicinės lenkų kalbos bažnyčiose šalininkas. Antai H. Korvinas-Milevskis lietuvių tautinį sąjūdį vadino radikaliu, net socialistiniu, kurio vadovai kunigai kilę iš valstiečių173. 168. ). Hanusavičiaus ir J. Kuktos 1906 04 03 protokolas ir 04 25 pranešimas E. Ropui, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 7079, 1. 14-16,28. 169. M. iVlolis ir kt., Teisybės vardu. Viltis, 19 1112 14, Nr. 145. 170. Gelvonų parapijiečių 1904 09 09 skundas E. Ropui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 4 6 9 1, 1. 3; Apie lenkų kalbų Lietuvos bažny­ čiose, p. 40-42. 171. Į. Burbos 1904 04 28 raštas vyskupijos administratoriui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2793, 1. 3. 172. Šių parapijiečių 1912 04 03 (gavimo data) prašymas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 4 708, 1. 8-9. 173. H. Korvvin-Milevvski, Uwagi o konflikciejęzykosvpolskiego i litesvskiego w dyecezji Wi!enskiej, Wilno, 1913, p. 27.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE IR JŲ VARTOJIMO R EG LA M EN TA VIM A S

Grafo Ignoto Karolio Kervino-Milevskio manymu, norint išlaikyti senąją lenkų kalbos padėtį bažnyčiose, turi kunigų seminarijoms vadovauti bajorų, ypač bajorų dvarininkų kilmės dvasininkai'74. Iš tikrųjų aiškias tautinio ir socialinio susipriešinimo sąsajas matome iš faktinio kalbų vartojimo bažnyčiose pavyzdžių. Ten, kur valstiečiai neįsitrau­ kė į lietuvių tautinį sąjūdį, ten buvo silpnas etnosocialinis užtaisas, bajorų ir ypač žemvaldžių visuomeninis viešpatavimas blėso pamažu, daug lėčiau nei, sakysim, Žemaičių vyskupijoje. Todėl suprantama, kodėl, pavyzdžiui, Vilniaus gubernijos valstiečiai katalikai per rinkimus į Rusijos Valstybės dūmą balsavo už dvarininkų kandidatūras. Lietuvių publicistikoje dažnai kartojasi kaltinimai kai kuriems dvarinin­ kams ir kunigams, kad jie, norėdami išlaikyti vyraujančias ar monopolines teises bažnyčiose, vykdė endekų politinę programą Lietuvoje. Endekai - tai lenkų tautinio politinio judėjimo Narodowa Demokracja - Tautinė demokra­ tija - įvardijimas. Svarbiausia endekų politinė organizacija buvo Stronictwo Demokratyczno-narodowe - Tautinė demokratinė partija. Ji savo veiklos arealu taip pat laikė visą Rusijai tekusią Abiejų Tautų Respublikos dalį, taigi ir Vilniaus vyskupiją. Dar 1897 m. Lvove buvo išleistas pirmas programos, skirtos Rusijos imperijai, variantas. 1903 m. spalio mėnesį endekai priėmė naują programą'75. Pagrindinis visos partijos siekis - lenkų tautinis išsivada­ vimas ir Lenkijos nepriklausomybė. Pats partijos branduolys buvo nelegali organizacija. Partija telkė plačią visuomenę, ypač dvarininkus ir inteligentiją, legaliam kultūros ir švietimo darbui. Pasinaudodama Rusijos įstatymų leisto­ mis galimybėmis ir legalia spauda ji siekė silpninti rusifikacijos ir stačiatiky­ bės ekspansiją, ugdyti lenkų tautinę savimonę. Daug dėmesio skirta nelegalių lenkiškų mokyklų steigimui ir išlaikymui. Programoje rašoma: „Lietuviai yra Romos katalikai, juos civilizavo lenkai: lietuviai turi mums artimus papročius ir požiūrius, su mumis susieti bendros valstybės tradicija, gyvena teritorijo­ je, kuri, jei būtų išskirta iš būsimos valstybės, padarytų didžiausią jai žalą ir tuo pasmerktų patį lietuvių atskirumą. Todėl lietuviai, norėdami nepasiduoti rusų įtakai ir toliau plėtoti savo kultūrą, turi politine prasme kuo glaudžiau jungtis su lenkais“176. Lietuvių tautinis sąjūdis esąs svarbus liaudies civilizacijos veiksnys, ginan­ tis tautą nuo rusifikacijos, tačiau jis turįs suvokti, kad plėtojasi lenkų kultūros erdvėje ir privalo pripažinti aukštesnę lenkų civilizaciją bei jos netrukdomą sklaidą visoje Lietuvoje. 174. I. Korwin-Milewski, O reformie duchowienstwa na Lilwie, Warszawa, 1912, p. 11-13 (atspaudas). 175. Program Stronniclwa demokratyczno-narodowego w zaborze rosyjskim, Krakow, 1903, 59 p. 176. Ten pat, p. 55.

369

3 7 0

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

Panašius kultūrinius ir politinius siekius Lietuvoje skelbė kone visos lenkų politinės partijos, tačiau endekai buvo ypatingi tuo, kad Katalikų Bažnyčią laikė lenkų tautine institucija, kuri turi vykdyti jų programą. Dvasininkus siekta kontroliuoti lyg endekų partijos narius. Bažnyčios kompetencijai pa­ liekami tik grynai universalieji religijos reikalai'77. Endekų siekis įjungti Katalikų Bažnyčią kaip savo politinių siekių veiksnį ypač ryškiai apsprendė šios partijos veiklos metodus tuose kraštuose, kuriuose lenkų etninis elemen­ tas buvo santykinai silpnas, kur jis kiekybiškai nevyravo. Etniniai susidūrimai Vilniaus vyskupijos bažnyčiose ir parapijose šią partiją suaktyvino. Reikia at­ kreipti dėmesį į endekų programos uždavinį siekti ne tik plataus lenkų kal­ bos vartojimo, bet ir jos gryninimo, šalinant rusiškas apnašas'78. Šis, atrodytų, visiškai natūralus kiekvieno tautinio sąjūdžio siekimas Vilniaus vyskupijoje turėjo tą savitumą, kad kalbos gryninimo objektu tapo etniškai silpnai konso­ liduotų tuteišių kalba, kuri laikyta svetimybėmis užteršta lenkų kalbos tarme. Tuteišių (baltarusių katalikų) lenkinimas per Bažnyčią, ypač reglamentuojant kalbų vartojimą pamaldose, endekams buvo itin patraukli veiklos sfera. Iš pradžių (nuo 1897 m.) endekų veikla Vilniaus vyskupijoje buvo silpna dėl lenkų inteligentijos stokos ir rusų administracijos uždėtų suvaržymų. Vilniuje kūrėsi pirmieji slapti lenkų švietimo būreliai, kuriuos sujungė draugija „Ošvviata“ (Apšvieta)179. Daugiausia vietines endekų jėgas sustiprino patriotiškai nusiteikę dvarininkai ir, žinoma, kunigai. Vienas svarbiausių endekų veikėjų Vilniuje buvo mergaičių gimnazijos ir realinės mokyklos tikybos mokytojas Šv. Kotrynos baž­ nyčios kapelionas Stanislovas Maciejevičius. Jis įsteigė slaptą kunigų organizaci­ ją „Collegium Secretum“, nuo 1904 m. vadovavo „Ošvviata“ draugijai. Kai pasta­ roji 1906 m. buvo legalizuota, liko jos valdybos narys. 1907 m. jis buvo išrinktas į III Valstybės dūmą, 1912 m. - į IV Dūmą'80. S. Maciejevičius savo publicistinius straipsnius skelbė laikraštyje Kurjer Wileriski, įkūrė ir redagavo Dwutygodnik Diezjalny (Vyskupijos dvisavaitraštis). Rankraštinis palikimas rodo, kad jis ati­ džiai sekė lietuvių pastangas dėl savos kalbos bažnyčiose teisių įgijimo; darė ne­ mažą įtaką vyskupui E. Ropui ir administratoriui K. Michalkevičiui. Vilniuje endekai leido keletą savo laikraščių, plačiai visuomenėje propaga­ vusių partijos idėjas. Pirmas ir svarbiausias buvo Dziennik Wileriski (Vilniaus dienraštis), kurį 1906 m. rugpjūčio 19 d. ėmė leisti vietos inteligentai ir dvari­ ninkai Vitoldas Venslavskis, Liudvikas Čarkovskis, Wawrzyniecas Puttkameris ir Leonas Perkovskis. Kai šį laikraštį rusų administracija uždraudė, ta pati re177. Ten pat, p. 18; R. Wapihski, Narodotva Demokracja 1893-1939. Ze studiöw nad dziejami myšti nacjonalistycznej, Wro­ claw i in., 1980, p. 77. 178. Program Stronictwa..., p. 48-49. 179. ). lurkiewicz, Rozwöj polskiej myšli politycznej na Litwie i Bialorusi w latach 1905-1922, p. 26-30. 180. A. Sniežko, Maciejewicz Stanislaw, Polski slownik biografyczny, 1. 19/1, Wroclaw i in., 1974, p. 43-44.

L I E T U V I Ų I R 1- F. NKŲ K A L B Ų V I E T A B A Ž N Y Č I O S E I R J Ų V A R T O J I M O R E G L A M E N T A V I M A S

371

dakcija 1908 m. vasario 18 d. išleido Goniec Wilenski (Vilniaus kurjeris). Be to, katalikai leido Gazeta 2 Grosze (Laikraštis už du skatikus), paskui Gazeta Codzienna (Kasdieninis laikraštis), Wiadomošci Ilustrowane (Iliustruotos ži­ nios). Lenkų istoriko Andrzejaus Romanowskio žodžiais, ši katalikiška spauda buvo vienas prarajos tarp lietuvių ir lenkų duobkasių181. Endekų veiklos per Bažnyčią atsvarai ir lenkų kalbos tradicinei vartosenai pamaldose pakeisti po Didžiojo Vilniaus seimo ėmė kurtis atskira lietuvių organizacija. Jos užuomazgą sudarė Vilniaus laikinasis komitetas. Jį 1906 m. gegužės 24 d. sudarė kun. Juozapas Ambroževičius, Trakų apskrities dvarininkas Donatas Malinauskas, Pranas Klimaitis, Kazimieras Strazdas, kun. Ignotas Šopara ir Liudas Gira18*. Netrukus prie jo prisidėjo Jonas Basanavičius, jis ėmė komitetui pirmininkauti. Iškilus reikalui šią orga­ nizaciją plėsti, ji buvo performuota į Sąjungą pagrąžini­ mui tiesų lietuviškajai kalbai Rymo-Katalikų bažnyčiose Lietuvoje. Jos steigiamasis susirinkimas įvyko 1906 m. birželio 29 d. Jis priėmė įstatus, išrinko valdybą ir nuta­ rė Vilniaus ir Gardino gubernijų lietuviams leisti laikraštį d . Malinauskas, KTUB (1918 m. vasario dzūkų tarme. Sąjunga iŠ Vilniaus laikinojo komiteto pėrė- 76d Nepriklausomybes akto signatarai, O

u

1

*.

A

-i

Kaunas, 1998, [Nr. 8]).

me 732,83 rb, paaukotus Amerikos lietuvių183. Iš viso šios Sąjungos steigėjų buvo apie 15. Pranešimą Vilniaus gubernato­ riui apie šios organizacijos įkūrimą pasirašė 14 lietuvių inteligentų - J. Am­ broževičius, D. Malinauskas, L. Gira, J. Basanavičius, Jonas Kriaučiūnas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Petras Vileišis, jo žmona Emilija, kun. S. Stakelė ir kt.184 Be to, steigėja laikyta ir Felicija Bortkevičienė. Sąjungą sukūrė įvairių lietuvių visuomeninių politinių krypčių inteligen­ tai. Tai buvo tie patys žmonės, kurie telkėsi apie Vilniaus žinias. Beje, šis lai­ kraštis nuolat patvirtindavo, iš ko Sąjunga gavo aukų. Kartais istoriografijoje rašoma, kad Sąjunga buvo Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP), sunykusios po I Valstybės dūmos rinkimų, veiklos tęsėja ar vienas jos pada­ linių185. Išties J. Basanavičius, kuris vadovavo TLDP, siunčiant rusų adminis­ tracijai Sąjungos įstatus, parašė jų motyvaciją186. 181. 182. 183. 184. 185.

A. Romanovvski, M lodą Polska Wilenska, Krakow, 1999, p. 250-268. Šio komiteto steigiamojo susirinkimo protokolas, M AB, f. 255, b. 1167, 1. 1. Šio susirinkimo protokolas, ten pat, 1. 3. Sąjungos steigėjų 1906 07 01 raštas Vilniaus gubernatoriui, M AB, f. 255, b. 116 7, 1R. Miknys, E. Motieka, Tautiškoji lietuvių demokratų partija: idėjinės politinės kūrimosi aplinkybės, Lietuvių atgimi­ mo istorijos studijos, 1 . 1, Vilnius, 1990, p. 118-119. 186. J. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851-1922 m., p. 186.

372

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

Sąjungos steigimas aiškinamas reikalu atsispirti lietuvių polonizaci­ jai, vykstančiai per Bažnyčią nuo pat krikščionybės įvedimo, kai slopinama „Lietuvos idėja“ ir diegiama „vienintelė katalikiška“ lenkų kalba. Sąjunga susi­ kūrusi iš „noro šią svetimą kalbą pašalinti iš Lietuvos bažnyčių“187.' Įstatų tvirtinimas Vidaus reikalų ministerijoje užsitęsė daugiau kaip metus, ligi 1907 m. rugpjūčio 16 d. Tiesa, prieš tai dar pareikalauta tiksliau apibrėžti Sąjungos veiklos sąlygas. Įstatuose188 Sąjungos siekiai nubrėžti lakoniškai apginti lietuvių teises etnografinės Lietuvos bažnyčiose. Veiklos metodai taip pat paprasti: Sąjungos nariai įpareigojami rinkti žinias apie lietuvių kalbos padėtį bažnyčiose, rūpintis jos išsaugojimu, kur ji dar vartojama, ir grąžinti ten, kur ji buvo išstumta, skleisti gyventojams savo leidinius, rengti susirin­ kimus, paskaitas. Tačiau svarbiausia, kaip vėliau pasirodė, - ginti šios kalbos teises susirašinėjant su vyskupijos administracija, rusų įstaigomis, siunčiant skundus Romos kurijai. Materialinė Sąjungos padėtis buvo sunki. Metinis nario mokestis nustaty­ tas tik 30 kapeikų ir daugiau. Norėta gauti lėšų iš šalies. Jau 1906 m. rugsėjo 5 d. Sąjungos valdyba išleido atsišaukimą „Amerikos lietuviai!“, kuriame, beje, radikaliau nei viešuose įstatuose skelbiami šie programiniai siekiai: drauge su kitomis tautomis iškovoti visišką politinę ir tautinę laisvę. Kaip svarbiausi priešininkai nurodomi: polonizatorių partija ir valdžios aparatas, rusifikatoriai. Atkreipiamas dėmesys ne tik į blogą Vilniaus vyskupijos lietuvių tautinę padėtį, bet ir į jų materialinį bei dvasinį skurdą. Angažuojamasi veikti taip, kad lenkų kunigai būtų pakeisti lietuviais, kad šiame „mūsų brolių“ krašte plistų tautinė demokratinė šviesa1®9. Sąjungos lėšos pasipildė menkai, - ligi 1908 m. pabaigos, skaičiuojant ir per steigiamąjį susirinkimą paveldėtą sumą, gauta vos 1105,23 rb pajamų ir išleista 991,97 rb.190 Pagrindiniai išlaidų punktai buvo įstatų spausdinimas lie­ tuvių (2000 egz.) ir rusų (500 egz.) kalbomis, laikraščio Lietuvis ir žurnalo Šviesa leidimas, pašto išlaidos. Sąjunga sumanymą leisti Lietuvį perėmė iš Laikinojo komiteto. Didžiausias šio laikraščio steigimo entuziastas buvo L. Gira. Jis važinėjo po Dzūkiją ir ieškojo laikraščio korespondentų bei skaitytojų. Nutarta Lietuvį išsiuntinė­ ti visiems Lietuvos kunigams lietuviams ir visoms valsčių valdyboms. Deja, įstengta išleisti tik 5 numerius, ir tie patys buvo ganėtinai atitrūkę nuo Vilniaus vyskupijos lietuvių gyvenimo aktualijų. 187. 188. 189. 190.

Sąjungos steigimo motyvacija, priimta steigiamajame susirinkime 1906 06 29, M AB, f. 255, b. 1161, p. 11-12. jstatai Sąjungos pagrąžinimui tiesų lenkiškajai kalbai Rymo-Katalikų bažnyčiose Lietuvoje, Vilnius, [1907], 10 p. Minėtas atsišaukimas, juodraštis, M AB, f. 255, b. 116 4 , 1. 1-2. Sąjungos valdybos 1908 12 14 ataskaita, ten pat, b. 116 5 , 1. 8.

LIETUVIŲ

IR LENKŲ

KALBŲ VIETA

BAŽNYČIOSE

I R >Ų V A R T O J I M O R E G L A M E N T A V I M A S

Kai Sąjungos įstatai buvo patvirtinti ir organizacija galėjo veikti visiškai viešai, J. Basanavičius iš pirmininkų pasitraukė. Pirmininkauti ėmė J. Kriau­ čiūnas, sekretoriavo J. Ambroževičius, o kasininko pareigas gavo D. Malinaus­ kas, be to, j valdybą įėjo Juozas Tumas-Vaižgantas, Tomas Ferdinandas Žilinskis ir Saliamonas Banaitis. Tuomet su Sąjunga susisiejo J. Ambroževičiaus reda­ guojamas dvisavaitraštis Šviesa, kuris išsilaikė daugiausia Amerikos lietuvių aukomis. Šviesa Sąjungos siekius suprato daug plačiau, nei skelbė įstatai, svarstė žemės ūkio kultūros kėlimo, švietimo, lietuvybės ugdymo reikalus. Tačiau 1909 m. pradžioje visiškai pasikeitus Sąjungos valdybai (pirmininkas D. Malinauskas, sekretorius Juozas Bagdonas (Lietuvos ūkininko redaktorius) ir kasininkas J. Basanavičius), viešai nuo Šviesos atsiribota191. Matyt dėl pasta­ rosios aplinkybės šis laikraštis likvidavosi. Tuo baigėsi pirmasis aktyviausias Sąjungos veiklos laikotarpis, kai per savo periodinę spaudą bandyta ieškoti kontaktų platesnėje lietuvių visuomenėje. Buvo manyta steigti autonomiškus vietinius skyrius, net su atskirais įstatais. Deja, žinome tik tiek, kad Sąjunga savo narių turėjo Gelvonų parapijoje192. Sąjungos valdybai priklausė kauniečiai pedagogas T. F. Žilinskis ir spaus­ tuvininkas S. Banaitis, tačiau Kaune atskiras skyrius nesusidarė. 1911 m. kun. Aleksandras Dambrauskas - Adomas Jakštas savo žurnale Draugija paskelbė Sąjungos įstatus ir siūlė organizaciją išplėsti Žemaičių vyskupijoje193. Sąjungos įtakai Vilniaus vyskupijos kunigams trukdė tai, kad du veikliausi jos nariai kunigai J. Ambroževičius ir S. Stakelė buvo prasižengę Bažnyčiai, pirmasis jų ekskomunikuotas už katekizmo be reikiamos dvasinės cenzūros parašymą bei išleidimą, antrasis suspenduotas už kunigų drausmės nesilaiky­ mą. Tai ypač atsiliepė S. Stakelei, kuris važinėjo po parapijas ir rinko infor­ maciją apie lietuviškų pridėtinių pamaldų reikalingumą. Priešiška propaganda pasinaudojo ne tik šiais dviem kunigais, bet ir tuo, kad J. Basanavičius buvo įsipainiojęs į Vidaus reikalų ministerijos akciją prieš vyskupą E. Ropą. Be to, kelti viešumon ir J. Kriaučiūno ryšiai su valdiniu Vilenskij vestnik laikraščiu194. Šią savo silpnąją pusę suprato ir pati Sąjunga. 1912 m. visuotiniame susirin­ kime ji pripažino: „Ši nesutvirtėjusi mūsų draugija buvo patekus į visai netinka­ mas šiam darbui rankas ir padarius keletą didžiai peiktinų žingsnių, dėlei kurių tapo sukompromituota ne tik lenkų visuomenės akyse, bet ir pačių lietuvių“195. 191. Sąjungos valdybos 1909 01 05 posėdžio protokolas, ten pat, b. 1167, 1. 6-7. 192. Šių narių 1908 10 29 raštas Vilniaus generalgubernatoriui. LVIA, f. 378, BS, 1908 m., b. 4 13, 1. 49; M AB, (. 318, b. 23934, 1.1-2 . 193. Kuronietis [A. Dambrauskas], Kalbų klausimas Lietuvos bažnyčiose ir Vilniaus „Sąjunga", Draugija, 1911, t, 15, Nr. 60, p. 385-403. 194. M. Biržiška, Lietuvių tautos kelias j naujų gyvenimų, t. 2, Los Angeles, 1953, p. 158. 195. „Lietuvių Sąjungos pranešimas“, 1912 m., M AB, f. 255, b. 117 2 , 1. 2.

373

374

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

Tarp svarbių „peiktinų“ dalykų buvo bekompromisinis kąi kurių Sąjungos narių radikalizmas ir gan arogantiška laikysena santykiuose su vyskupijos valdytojais. J. Basanavičius prisimena: „Visą savo veikimo laiką Sąjunga tu­ rėjo kovoti su Vilniaus kapituloje organizuotąja lenkininkų banda ir vysku­ pystės administracija, todėlei įgijo Vilniaus polomanų akyse blogą vardą, bet nemenkai josios prisibijota, ypač po vysk. Ropp’o iš Vilniaus išvijimo, kas sąjungai daugiausia buvo prikišama, nors ne visiškai teisėtai...“ 196. Radikaliausiu Sąjungos nariu, rodos, laikytinas S. Stakelė. 1905-1906 m. laiškuose vyskupui E. Ropui, su kuriuo drauge mokėsi Žemaičių vyskupijos seminarijoje, jis sakėsi tirdamas lietuvių kalbos padėtį apvažiavęs kai kurias Vilniaus, Trakų, Lydos, Ašmenos ir Švenčionių apskričių parapijas, be to, surinkęs duomenų apie Dysnos, Vileikos, Gardino ir Valkavisko dekanatus. Radęs, kad lietuvių katalikų padėtis bloga, ypač Lydos apskrityje, kurioje ku­ nigai nemoka lietuviškai (pvz., N. Gintovtas, Boleslovas Sperskis). Jis siūlė dvasininkus administruoti taip, kad lietuviai gautų jų kalbą mokančius ku­ nigus197. Vyskupas į jo laiškus atsakė aplinkraščiu kunigams, kad šie klajo­ jančio S. Stakelės neprileistų prie altoriaus'98. Tačiau panašius laiškus rašyti S. Stakelė nesiliovė, kėlė aikštėn konkrečius kunigus lenkintojus. Laiškų ciklą jis baigė atviru laišku vyskupui, sakydamas, kad jis lietuvius, kurie daug iš jo tikėjosi, apvylė. Dėl netinkamos vyskupo veiklos liaudis liekanti be savo ku­ nigų, neraštinga ir nesuvokianti svetima kalba mokomų tikėjimo tiesų199. Kuomet 1908 m. sausio 14 d. S. Stakelė lankėsi „karščiausiame“ Rodūnios dekanate, Beniakainyse, mokytojo bute buvo trijų vietos gyventojų užpultas ir primuštas. Užpuolikams vadovavo bajoras Ignotas Lastovskis. Per kvotą buvo išaiškinta, kad visi trys smurtininkai buvo endekai, kurie agituodami važinėdavę po guberniją. Jie prisipažino, kad negalėję pakęsti šio lietuvių Sąjungos nario veiklos. Pažymėtina, kad šiam endekų poelgiui pritarė ir Benekainių klebonas Jonas Sacharka, - iš sakyklos jis įspėjo parapijiečius, kad tokių ku­ nigų kaip S. Stakelė nepriimtų į savo namus, „varytų lauk ir muštų“200. Lankydamasis kurioje nors parapijoje S. Stakelė atvirai kunigams pasisa­ kydavo, ko jis atvyko ir ko jo Sąjunga siekia. Antai 1908 m. spalio 15 d. jis pa­ siekė Širvintas, nuėjo tiesiai pas kleboną ir Giedraičių dekaną Joną Novickį ir išdėstė, jog kaip Sąjungos atstovas turįs surinkti duomenis apie dekanato kunigus endekus, vyskupo E. Ropo paskirtus lietuviams lenkinti, kad pas196. 197. 198. 199. 200.

Į. Basanavičius. Mano gyvenimo kronika..., p. 186. S. Stakelės 1905 10 2 4 ,11 17 .11 26 ir 1906 01 02 laiškai E. Ropui, LV1A, f. 604. ap. 1, b. 5594,1. 88-92, 94. E. Ropo 1906 01 05 aplinkraštis, ten pat, I. 95. S. Stakelės 1906 09 12 atviras laiškas E. Ropui, ten pat, 1.10 4 -10 9 . Vilniaus teismo rūmų prokuroro 1908 03 18 raštas Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos valdytojui A. Stan­ kevičiui, LVIA, f. 378, BS, 1903 m., b. 574, 1. 226-227.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR JŲ V A R T O IIM O

REGLAMENTAVIMAS

kui galėtų rūpintis juos pašalinti. Jis parodė Gelvonų parapijiečių prašymą Sąjungai, kuriame nepalankiai atsiliepiama apie jų kleboną A. Šimeliūną. Pasak J. Novickio, S. Stakelė atvykimui pasirinko turgaus dieną, kad len­ gviau galėtų žmones agituoti201. Surinkti duomenys apie lietuviškų pamaldų reikalingumą parapijose buvo skelbiami Vilniaus žiniose, Viltyje. Taip ieškota lietuvių visuomenės paramos ir siekta pažadinti pačių parapijiečių tautinę savivoką. Sąjungai įsivėlus į akciją prieš vyskupą E. Ropą, „taikus“ bendravimas su vyskupijos vadovybe dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose tapo beveik neįmanomas. Tačiau vos vyskupiją administruoti ėmė K. Michalkevičius, Sąjunga jam ėmė teikti prašymą po prašymo. Pirmajame prašyme Sąjungos pirmininkas J. Kriaučiūnas tvirtino, kad šį administratorių jiems skyrė pati Apvaizda, ir tikėjosi, kad jo nesužavės politiniai endekų siekiai. Jis prašė ištirti visus lietuvių skundus dėl pernelyg didelės lenkų kalbos globos baž­ nyčiose, būtinai aprūpinti 55 parapijas lietuviškai mokančiais kunigais. Beje, lietuvių kunigai visad moką lenkiškai ir galį aptarnauti visus parapijiečius202. Vėliau prašė taip pat į visas Vilniaus miesto bažnyčias paskirti bent po vieną kunigą lietuvį203. 1908 m. Sąjungos atstovai su K. Michalkevičiumi susita­ rė, kad lietuviški pamokslai tris šventės dienas iš eilės bus sakomi dešim­ tyje Vilniaus bažnyčių. Kurjer Litewski pranešė, kad jie praėję sklandžiai204. Tačiau iš tikrųjų būta ir pamokslų trukdymų. Peterburgo laikraščiai juos išpūtė ligi antilietuviškų demonstracijų205. Sklandžiai ėjęs Sąjungos bendra­ vimas su vyskupijos administratoriumi išbandymo neatlaikė. J. Kriaučiūnas, lyg nežinodamas lietuviškų pamokslų Vilniaus bažnyčiose eigos, klausė K. Michalkevičiaus, kaip buvo iš tikrųjų. Pasiskundė ir Kitatikių dvasinių reikalų departamentui. Dėl to K. Michalkevičius labai įsižeidė. Sąjungos veiklos metodus jis pavadino apgailėtinais, vertais abiejų nubaustųjų kuni­ gų elgsenos206. Kai Sąjunga kitame rašte Vilniaus lietuvių katalikų surašymą, per kurį jų rasta tik 2000, pavadino tendencingu, K. Michalkevičius raštą grąžino, nes, kaip sakėsi, jį priimdamas taikstytųsi su pašaliniu kišimusi į jam popiežiaus ir caro patikėtos vyskupijos valdymą207. 201. J. N'ovickio 1908 10 23 raštas K. Michalkevičiui. l.VIA, f. 694, ap. 3, b. 1055, 1. 39, 61. Iš visų pusių ujamas S. Stakelė neatlaikė ir 1909 m. grįžo į Žemaičių vyskupiją, apsigyveno Dusetų bažnyčios altarijoje, Zarasų aps. 202. Minėtas 1908 09 16 prašymas K. Michalkevičiui, M AB. f. 43, b. 24873, 1. 4-5. 203. 1908 10 13 prašymas, ten pat, I. 6-7. 204. N'aboženstvva litewskie, Kurjer Litewski, 1908 11 10, Nr. 258. 205. Беспорядки в костелах Вильна, Слово, 1908 ю 28, Nr. 603. 206. К. Michalkevičiaus 1909 01 24 raštas Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2884, I. 10-14. 207. K. Michalkevičiaus 1908 12 30 raštas, M Aß, f. 43, b. 24873, 1.1.

375

376

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

Be abejo, Sąjunga prisidėjo prie to, kad K. Michalkevičius.ėmėsi lietuvių ir lenkų kalbų pamaldose reguliavimo iniciatyvos. Kaip minėta, pirmuoju savo veiklos laikotarpiu Sąjunga reiškėsi aktyviausiai. Tačiau iš pat pradžių ši organizacija ėmėsi tiesmukiškų veiksmų. Dar E. Ropas ją apibūdino taip: „Tai žmonės, kurie politiniu atžvilgiu nė kiek nenusileidžia lenkų tautinei demokratijai“208. Vis dėlto lygybės ženklas tarp Sąjungos ir endekų nebūtų teisingas, turint galvoje pastarųjų siekį įtvirtinti lenkų tautos domi­ navimą Lietuvoje pažeidžiant lietuvių kaip krašto gyventojų daugumos teises. Po 1909 m. vyskupijos dvasininkų suvažiavimo nutarimo Sąjunga perėjo į jo rezultato laukimo stadiją. 1909 ir 1910 m. jos veikla merdėjo, kasa buvo tuščia. 1910 m. gruodžio 19 d. įvyko Sąjungos suvažiavimas, kuris pažymėjo, kad dvasi­ ninkų suvažiavimo nutarimas įgyvendinamas vangiai, nes apie 30-yje mišrių parapijų tėra lenkiškos pamaldos. Be to, konstatuota stiprėjanti endekų propaganda per spaudą ir parapijose, kuri trukdo Sąjungai veikti. Pareikšta užuojauta Sąjungos valdybos nariui J. Tumui-Vaižgantui, kurį dvasinė vyresnybė išvarė iš Vilniaus vyskupijos. Pareikštas nusivyli­ mas vyskupijos administratoriumi ir dėl to nutarta plačiau veikti per Kitatikių dvasinių reikalų departamentą. Išrinkta nauja, kaip tikėtasi, geresnė valdyba: pirmininkas - karo Generolas A. Paškevičius [Vairas, 1914, Nr. io, p. 20). gydytojas atsargos generolas Augustinas Paškevičius, se­ kretorius - D. Malinauskas, nariai patarėjai - Konstantinas Vilimavičius, J. Basanavičius ir L. Gira209. Iš A. Paškevičiaus tikėtasi, kaip iš to A. Čechovo „vestuvių generolo“, solidaus Sąjungos valdybos įvaizdžio, kuris ano meto vi­ suomenėje ir ypač biurokratinėje sistemoje turėjo būti įtaigus. Vis dėlto šiuo antruoju veiklos etapu Sąjunga daugiausia apeliavo į K. Mi­ chalkevičių. Vien 1911 m. jam pasiuntė bent 7 prašymus, kuriuos, kaip sakosi, parašė J. Basanavičius210. Visi prašymai sukosi apie kalbų pamaldose regulia­ vimą, apie sąlygų užuitiems lietuviams atsitiesti sudarymą. Viename šių pra­ šymų atkreipiamas dėmesys į lietuvių kalbos padėtį bažnyčiose ir svarstomos jos susidarymo aplinkybės: „iš vienos pusės liaudies masės dar nesuvokia savo prigimtinių ir kanoninių teisių“ ir iš kitos pusės - vyksta stipri lenkini­ mo agitacija. Juolab kad lenkiškos kapitula ir konsistorija sprendžia dėl pa­ maldų kalbos vartojimo2". Paskui prašė tramdyti endekus, kuriuos sudaro 208.

.

Cit. iš R. Jurkovvski, Edvvard Ropp jako biskup wilenski 1903-1907. Studia Teotogiczne, Biatystok i in„ 1990. Nr. 8. p. 223. 209. Suvažiavimo posėdžio protokolas, M AB, f. 255, b. 116 5, 1. 12-13. 210. Į. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika, p. 245. 211. 1911 01 prašymas, M AB, f. 318, b. 23 9 11, 1.1.

LIETUVIŲ

IR L E N K Ų

KALBŲ

VIETA

BAŽNYČIOSE

IR |Ų

VARTOĮIMO

REGLAMENTAVIMAS

aukštesniųjų visuomenės sluoksnių atstovai, o jie įpratę lietuvių kalbą vadinti prasta, mužikų, pagonių ar stabmeldžių kalba. Jie rengia riaušes bažnyčiose ir aprašydami jas savo Vilniaus laikraščiuose kaltę verčia lietuviams212. Vėliau vėl buvo kartojami prašymai išplėsti lietuvių kalbos vartojimą Vilniaus baž­ nyčiose, nes ji liko tik katedroje ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje, išvardijamos mišrios parapijos, iš kurių buvo pašalinta 15 kunigų lietuvių ir kuriose reikia lietuvių kalbos religinėje praktikoje213. Sąjunga, kaip reikalavo įstatai, turėjo kasmet ataskaitas siųsti Vidaus rei­ kalų ministerijai. Jas rašė J. Basanavičius, trumpai paminėdamas ir prašymus K. Michalkevičiui214. Be to, veiklus Sąjungos valdybos sekretorius mokytojas Juozas Kairiūkštis 1912 m. paruošė platų memorandumą apie lietuvių kalbos vartojimą ir jo kliūtis vyskupijos bažnyčiose. Memorandumas buvo skirtas vyskupijos vadovybės ir rusų administracijos įstaigoms215. Ne kartą Sąjunga, norėdama K. Michalkevičių „paspausti“, Kitatikių dvasinių reikalų departa­ mentui pranešinėjo apie karščiausius įvykius parapijose ir prašė įsikišti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui rusų pareigūnai susirūpino pa­ frontės saugumu ir lietuvių bei lenkų lojalumu. Tirti lietuvių padėties baž­ nyčiose į Vilnių atvyko departamento atstovas ir susitiko su J. Basanavičiumi. Pastarasis pateikė lietuvių statistiką ir pageidavimus, kad mišriose parapijose būtų bent evangelija skaitoma lietuviškai216. Vokiečių okupacijos metais Sąjungos veikla nutrūko ir vėliau nebeatgijo. Išoriniai visuomeniniai lietuvių ir lenkų veiksniai, turėję įtaką pamaldų kalbos reguliavimui, buvo nelygiaverčiai. Lenkų kalbos išlaikymą ir plėtoji­ mą bažnyčiose stipriai rėmė luominiai klasiniai lyderiai. Lietuvių parapijiečiai tokios įtakingos ir materialiai stiprios atramos neturėjo. Lietuvių ir lenkų vi­ suomeninės politinės organizacijos, kurios rūpinosi sau palankiu kalbų baž­ nyčiose vartojimu, taip pat buvo skirtingo pajėgumo. Endekai skverbėsi į dva­ sininkų kontingentą ir pačias parapijas, įtraukė kunigus, bajorus, miestiečius, kūrė savo švietimo tinklą. Lietuvių Sąjunga liko nuo parapijiečių izoliuota, pa­ jėgė veikti tik kai kuriuos dvasininkus. Šie nelygiareikšmiai išoriniai veiksniai lėmė tai, kad kalbų reguliavimas bažnyčiose pakrypo ne lietuvių naudai, - žy­ miai paspartėjo tautinė konversija tose parapijose, kuriose tautinė lietuvių (ir tuteišių) asimiliacija buvo gana toli pažengusi ir dauguma parapijiečių savo tautybę deklaravo pagal pageidaujamą pridėtinių pamaldų kalbą. 212. 1911 03 24 prašymas, ten pat, b. 23927,1. 9-12. 213. 1911 04 03, 05 05, 05 27 ir 1116 prašymai, ten pat, 1.13 -2 1. 214. ). Basanavičius, Mano gyvenimo kronika, p. 266; 1911 03 07 Sąjungos valdybos ataskaita ir 03 29 papildymas, M AB, f. 255, b. 117 2 , 1. 7; 1913 02 09 ataskaita, M AB, f. 43, b. 27499, 1.1-8 . 215. Minėtas memorandumas, 1912 08 29, rusų k., M AB, f. 255, b. 14 9 , 1. 1-98. 216. J. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika, p. 272.

377

Lietuvos bažnytinės provincijos idėja

Lietuvių tautinis sąjūdis, iškeldamas lietuvių tautą kaip istorijos subjektą, siekė, kad jį pripažintų ir Romos kurija. Tuomet Šv. Sostas, kaip rodė prak­ tika, geriausiu atveju lietuvių tautą suvokė senąja unijine prasme, kaip buv. politinės lenkų tautos sudėtinę dalį. Šitai turėjo gilias istorines šaknis, nes Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos ligi pat XVIII a. pabaigos priklausė Gniezno arkivyskupui, nuo 1798 m., kaip jau rašėme, - Mogiliavo arkivyskupui me­ tropolitui. Lenkijos Karalystės vyskupijos, tarp jų ir Seinų vyskupija, sudarė Varšuvos bažnytinę provinciją. Abi šias provincijas Šv. Sostas laikė lenkiško­ mis. Tai rodo ir 1894 m. popiežiaus Leono XIII enciklika Lenkų vyskupams ir arkivyskupams. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vatikane net manyta, kad lietuvių kalba tėra lenkų kalbos tarmė. 1889-1892 m. Romoje studijavęs kun. Antanas Staniulis Šv. Sosto valstybės sekretoriui Marianui Rampollai del Tindaro įrodinėjo, kad lietuvių kalba yra skirtinga nuo lenkų, pateikda­ mas greta abiem kalbomis surašytą Tėve mūsų'. Lenkų įtaka Vatikanui buvo didelė. Sistemingai informaciją apie Vilniaus vyskupiją teikė Lenkų kolegijos Romoje (įkurta 1866 m.) dėstytojai ir alumnai, taip pat lenkų kardinolai ir vyskupai. Leono XIII pontifikato pradžioje Romoje įsikūrė slaptas pasiuntinys Vilniaus vyskupijos reikalams Kazimieras Skirmuntas, teisininkas ir kunigas, kuris nuosekliai laikėsi unijinių pažiūrų. Be jo pagalbos Šv. Sostas neapsieidavo spręsdamas atitinkamas Rusijos kata­ likų problemas. Nauja prasme Lietuvos ir lietuvių vardas Romoje ėmė reikštis per lietuvių ir lenkų tautinių santykių iškėlimą bei siekimą gauti abiem pu­ sėms priimtinus bažnytinių hierarchų sprendimus. Šiuo reikalu lietuviai 1906 ir 1912 m. popiežiui ir kardinolams siuntė memorandumus bei ieškojo kitų įtakos veiksnių. 1.

A. Katilius, Ką X X a. pradžioje V'atikanas žinojo apie Lietuvą? l.KM A metraštis, t. 23, Vilnius, 2003, p. 281.

L I E T U V O S

B A Ž N Y T I N Ė S

P R O V I N C I J O S

ID Ė J A

1906 m. memorandumas popiežiui 1906 m. memorandumas popiežiui ir kardinolams buvo parašytas lietuvių ir lotynų kalbomis2. Mums svarbu išsiaiškinti esminius šio memorandumo tei­ ginius ir siekius, jo autorius ir Šv. Sosto bei katalikų pasaulio reagavimą. Šis memorandumas buvo lietuvių tautinio sąjūdžio pakilimo rezultatas. Jis tiesiogiai siejasi su Didžiojo Vilniaus seimo organizacinio komiteto 1905 m. lapkričio 2 d. memorandumu Rusijos Ministrų tarybos pirmininkui grafui Sergejui Vittei. Be to, svarbūs paties Didžiojo Vilniaus seimo 1905 m. lap­ kričio 21-22 d. nutarimai bei atskiras seime dalyvavusių Krikščionių demo­ kratų lapkričio 23 d. nutarimas apie „apverktiną lietuvių padėjimą Vilniaus vyskupystės bažnyčiose“. Šiuose dokumentuose, išskyrus pastarąjį, pabrėžtas Lietuvos autonomijos siekimas. Beje, prie 1906 m. memorandumo popiežiui buvo pridėtas visas memorandumo S. Vittei tekstas (p. 72-74). Jis rodąs, kad „lietuvių tauta, kaip ir kitos tautos, pareikalavo nuo rusų valdžios plačiausios savo kraštui autonomijos; mes turime viltį drauge su kitomis Rusijos tau­ tomis su laiku tokią autonomiją laimėsią“ (p. 69). Memorandumas S. Vittei apibrėžė Lietuvos teritoriją, kuriai siekta šios politinės autonomijos. Įtraukta ir visa Vilniaus vyskupija. Istoriniu ir politiniu Lietuvos subjektu iškeliama šiuolaikinė lietuvių tauta, tačiau nurodoma, kad ji siekia taikaus sugyvenimo su kitomis vietos tautomis, žadama joms užtikrinti lygias teises. Su politine autonomija siejami taip pat svarbiausi memorandumo popie­ žiui prašymai, būtent: „1) kad teiktumėtės pripažinti atskirumą ir neprigulmingumą Lietuvos Bažnyčios nuo Lenkijos Bažnyčios ir jos vyskupų, nes, kaip paminėta, lietuviai ir lenkai visai skirtų (skirtingų. - V. M.) kalbų tautos; 2) kad Lietuvos trys vyskupystės: Seinų, Telšių, arba Žemaičių, ir Vilniaus būtų suvienytos ir kaipo Lietuvos Bažnyčia pastatytos hierarchiškai po glo­ ba Lietuvos arcivyskupo, turinčio savo sostą Lietuvos sostapylėje Vilniuje“. Toliau prašoma vyskupais skirti mylinčius savo kalbą ir tautą lietuvius, apaš­ taliniuose laiškuose Lietuvą laikyti atskiru nuo Lenkijos kraštu, dabartinius vyskupus lenkomanus perkelti į lenkiškas vyskupijas, senąją Vilniaus kapitulą paleisti ir sudaryti naują lietuvišką (p. 70-71). Šie prašymai argumentuojami istorine Bažnyčios Lietuvoje praeitimi ir aktualiais šiuolaikiniais tautiniais santykiais. Į visus juos žvelgiama iš lietuvių tautinio sąjūdžio pozicijų. Memorandumas popiežiui išplėtojo tas krikščio­ nybės ir lenkinimo sąsajas nuo Mindaugo laikų, kurios jau buvo dėstytos me2.

Apie lenkų kalbų Lietuvos bažnyčiose. I.ietuvių raštas paduotas jo Šventenybei Pijui X. Popiežiui ir visiems S. R. K a­ talikų Bažnyčios Kardinolams. De lingua polonica in ecclesiis Lithuaniae. Super libelus Suae Sanctitati Pio X. Papae omnibusque S. R. Catholicae Ecclesiae Cardinalibus a Lithuanis oblatus, Kaunas: S. Banaičio spaustuvė, 1906, 75 p.

379

3 8o

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

morandume S. Vittei. Lietuvos valdovai, pradedant Jogaila, per neapdairumą vyskupams davę laisvę per Bažnyčią plėtoti politinę Lenkijos įtaką ir lietuvius lenkinti. Tik reformacija keletui dešimtmečių privertusi katalikų dvasinin­ kus imtis sielovados gimtąja gyventojų kalba, į lietuvių kalbą versti' religinius veikalus. Lietuvos bažnyčiose politiniu tikslu įtvirtinta lenkų kalba ligi šiol užkertant kelią lietuvių kalbai religinėje praktikoje plisti. Iš pradžių Bažnyčia įgijusi Lietuvos didikų ir bajorų prisirišimą, o paskui juos sulenkinusi. Po to sekęs naujas žingsnis - dvasininkų ir bajorų pastangomis plačiai užsimota sulenkinti lietuvių liaudį, žeminant jos kalbos prestižą bažnyčiose ir kenkiant sielovados kokybei. Pateikiami baisiai iškraipytų lietuvių lenkiškai kalbamų poterių pavyzdžiai, kurie rodo, kad meldžiamasi mechaniškai, nesuvokiant maldos prasmės. Toliau pateiktas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių ir lenkų konfliktinių situacijų bažnyčiose aprašymų, anksčiau skelbtų perio­ dinėje spaudoje, sąvadas. Jis turėjo liudyti nutautinamų lietuvių padėtį ir jų pastangas atsilaikyti. Tvirtinama, kad prieš polonizaciją nublankstanti net rusifikacija. Memorandume rašoma: „Rusifikacija yra tai tik ypatingo, kaip ir polonizacija, ištautinimo rūšis, su tuomi tačiau skirtumu, kad pastaroji su Bažnyčios pašalpa platinamoji yra šimtą kartų pavojingesnė“ (p. 3). Tai savo­ tiškas Aušros ideologijos atgarsis, kuris radosi, kaip toliau matysime, ne be žymiausio aušrininko Jono Basanavičiaus įtakos. Memorandumą, pasak jo įvado, paruošė lietuvių komitetas. Kas jį suda­ rė? Savo atsiminimuose J. Basanavičius sakosi, kad memorandumą parašęs jis pats. Rašyti pradėjęs sausio 30 d. ir baigęs vasario 18 d. Rašęs Vilniuje ir Kaune. Kodėl dar ir Kaune, jei nuolat gyveno Vilniuje? Šitai iš dalies paaiš­ kina tai, kad tekstą į lotynų kalbą vertė Kaune leidžiamo katalikų savaitraš­ čio Nedėldienio skaitymas politikos skyriaus vedėjas kun. Antanas Bajorinas (Bajorynas)3. Beje, memorandumas taip pat buvo išverstas į lenkų kalbą ir 1906 m. išspausdintas toje pačioje Kauno Saliamono Banaičio spaustuvėje4. J. Basanavičiaus autorystę patvirtina jam būdingas stilius ir žodynas, tačiau per tokį trumpą laiką pats vienas sukaupti tokią gausią medžiagą jis, rodos, negalėjo, reikėjo talkininkų. Matyt, jų reikia ieškoti tarp tų lietuvių, kurie šį memorandumą pasirašė. Be paties J. Basanavičiaus parašus padėjo litera­ tas Stanislovas Raila, advokatas Kazimieras Samajauskas, gydytojas Rokas Šliūpas, mokytojai Pranas Klimaitis (dirbo Vilniaus žinių redakcijoje) ir Tomas Ferdinandas Žilinskas, tarnautojas Jonas Beržanskis, vaistininkas Kazimieras Aglinskas, literatas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, publicistas ir rašytojas 3. 4.

J. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika, p. 182. O jfzyku polskim w kosciolach na Litwie. Memoryal blagalny zložony przez Litwindw ¡ego Šwiftobliwoici Papieiowi Piusowi X i tvszystkim Kartlynalom Rzymskiego Košciola, Kovvno, 1906, 63 p.

L I E T U V O S

B A Ž N Y T I N Ė S

P R O V I N C I J O S

1D

38 i

ĖIA

O -D

Posuiiąccnie hamienia uięgtelnego na notuy Ko kio} i Bulrųmancacn d. U .H aja 1908 r. 6 i Nonos Butrimonių bažnyčios pamatų psšurntinna: 8 ,, . 1908 m. Grg, 13 d.

Naujos Butrimonių bažnyčios, Trakų aps., pamatų pašventinimas 1908 m. gegužės 13 d., fot. V. Tomaševičius, atvirukas, leid. kun. S. Viežbovskis. MAB, Atv. 7-1.

Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis ir inžinierius Petras Vileišis5. Beveik visi jie buvo Didžiojo Vilniaus seimo organizatoriai. Jie gyveno Vilniuje, Kaune, Varšuvoje ir kitur. Nors paradoksalu, tačiau tarp jų nėra nė vieno dvasininko. Kuo tai paaiškinti, - ar pastarųjų šalinimusi nuo pasauliečių demokratų, ar vengimu suerzinti savo dvasinę vyresnybę? Kaip matysime toliau, šiuo, kaip ir kitais atvejais, greičiausia lėmė bažnytinė drausmė. 1906 m. gegužės 23 d. J. Basanavičius iš Vilniaus memorandumą išsiun­ tė popiežiui, o gegužės 25 d. iš Kauno - visiems kitiems Bažnyčios hierarchams, iš viso 72 egzempliorius. Paskui gausiai siuntinėjo įvairių šalių lai­ kraščių redakcijoms6. Šio memorandumo veiksmingumu buvo suinteresuota ir Rusijos vyriau­ sybė - magėjo juo pasinaudoti depolonizacijos politikai. 1906 m. lapkričio 7 d. Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktorius V. Vladimirovas Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos valdytojui A. Stankevičiui pranešė, kad, 5. 6.

|. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika, p. 183. Ten pat, p. 183.

3 8 2

L I E T U V I Ų

K A T A L I K Ų

P A D Ė T I S

Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūno pranešimu ūš Romos, spaus­ dintas lietuvių memorandumo egzempliorius popiežių pasiekė. Tačiau Romos kurija memorandumą palikusi be atsakymo, nors jį priėmusi domėn7. Matyt, tai iš A. Stankevičiaus sužinojo ir J. Basanavičius. Jis ėmėsi naujų prie­ monių didesniam memorandumo veiksmingumui užtikrinti. Juolab kad tuo­ met, kai jau buvo pašalintas E. Ropas, susirūpinta vietoj jo gauti vyskupą lietuvį. 1907 m. lapkričio 25 d. J. Basanavičius nuvyko į Kauną susitikti su Šv. Kazimiero draugijos vadovu, Nedėldienio skaitymas redaktoriumi kun. Aleksandru Dambrausku - Adomu Jakštu. Juos siejo panašios pažiūros į lenkų tautines aspiracijas Lietuvoje, į unijines vietos bajorų tradicijas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuomet buvo platinama pastarojo brošiūra lenkų kalba Lietuvių kreipima­ sis į jaunųjų Lietuvos didikų, dvasininkų ir bajorų kartų*. A. Dambrausko bute buvo sukviestas pasitarimas. Pasak J. Basanavičiaus, „svarstyta mano sumany­ mas dėlei bažnytinių Lietuvos dalykų ir vyskupo Vilniun paskyrimo delegacija Ryman pas papą siųsti“. Norėta rezidentu Vatikanan paskirti kun. Kazimierą Prapuolenį. Delegatais išrinkti J. Basanavičius, K. Aglinskas, J. Beržanskis, ku­ nigai Jonas Mačiulis - Maironis ir Valkininkų klebonas Aleksas Racevičius bei dvarininkas Donatas Malinauskas. Paskui delegacijos reikalais tartasi Vilniuje Vilties redakcijoje, susitikta su Seinų kunigu Jurgiu Narijausku9. Sutarta, kad į delegaciją būtinai reikia įtraukti keletą kunigų, ypač iš Vilniaus vyskupijos10. Dėl to per Kalėdas J. Basanavičiui pavyko pakalbinti Nalibokų (Vyšniavo dek.) kleboną Alfonsą Konstantiną Petrulį ir Krivičių (Vileikos dek.) kleboną Kazimierą Ribikauską. Tikėtasi susitikti dar su keletu šios vyskupijos kunigų per jų suvažiavimą Vilniuje". Delegacijos siuntimui reikėjo vyriausybės leidimo. Tuo reikalu su J. Basa­ navičiaus rekomendacija į Peterburgą išvyko D. Malinauskas. Kitatikių dvasi­ nių reikalų departamento direktorius V. Vladimirovas pažadėjo tiems Vilniaus vyskupijos kunigams, kurie įtraukti delegacijon, išrūpinti užsienio pasus12, ir pažadą tesėjo. Delegacija turėjo vežtis naują memorandumo variantą, tinkamą įteikti popiežiui per audienciją. Tekstą parašyti pasižadėjo A. Dambrauskas. Kon­ sultantais J. Basanavičius pakvietė kun. A. Racevičių, P. Vileišį, atsargos ge­ nerolą Augustiną Paškevičių, dvarininką J. Daujotą (Dowiat). 7.

8.

'

9. 10. 11. 12.

Minėtas raštas, LVIA, f. 378, BS, 1906 m., b. 4 12 , 1.12 . A. Kozyrska mano, kad E. Ropas 1906 m. spalio 10 d. į Romą dviem mėnesiams išvyko pasiaiškinti dėl lenkų ir lietuvių konflikto. Mat Apaštalų Sostas tuo buvęs susirūpinęs (A. Kozyrska, Arcybiskup Edward Ropp. p. 63). [A. Jakštas], C,los Litwinów do mlodejgeneracyi magnatów, obywateli i szlachty na Litwie, Tilžė, 1902, 2 leid., Kaunas, 1906, 28 p. J. Narijauskas prieš keletą metų buvo baigęs teologijos studijas Romoje ir, matyt, neblogai pažino Šv. Sosto aplinką. J. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika, p. 201. Ten pat, p. 202. Iks [J. Basanavičius], Iš netolimos Vilniaus lietuvių praeities, Vilnietis, 19 2 112 16, Nr. 40, p. 3.

Lietuvių maldininkai Romoje 1908 m. rugsėjo 5 d. (Šaltinis, 1908, p. 697).

3

8

L I E T U V I Ų

4

K A T A L I K Ų

P A D Ė T I S

Visi pasiruošimai kelionei j Romą nuėjo perniek. Mat 1908 m. gegužės mėnesį Vilniaus kurija (Viktoro Fronckevičiaus paliepimas) uždraudė savo vyskupijos kunigams Jonui Burbai ir A. Racevičiui, kurie buvo įtraukti į de­ legaciją, vykti Romon'3. Pasinaudota bent lietuvių maldininkais (iš viso 170), kurie, vadovaujami kun. J. Narijausko, vyko į Romą pasveikinti Pijaus X auksinio kunigystės ju­ biliejaus proga. Jie gavo pontifiko audienciją, įteikė adresą (Sveikinamąjį raš­ tą). J. Narijauską priėmė valstybės sekretorius R. Merry dėl Valis, jis išklausė pranešimą apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje'4. Laukta taip pat 1906 m. memorandumo atgarsių Vakarų Europos spaudo­ je. Beje, seniau į kitatautę visuomenę buvo apeliuojama kone vien per rusų laikraščius. Viltis pritarė naujoms lietuvių pastangoms apie save informuoti per Europos spaudą. L. Gira rašė: „Laikraštija nūdien - galybė. Intekmingoji laikraštija sudaro civilizuoto pasaulio nuomonę“15. Deja, Romoje demonstra­ tyvius pareiškimus šia tema rašė tik vienas profesorius Aurelijus Palmieris16. Be to, lietuvių autorius, prisidengęs Rankaus slapyvardžiu, Paryžiaus dienraš­ tyje La Croix aprašė lietuvių kalbos diskriminavimą bažnyčiose. Savotiškai lietuvių katalikų padėtį išgarsino lenkų politinių veikėjų reak­ cija. Jie 1906 m. memorandumo poveikiui neutralizuoti veikė ne tik Romos kurijoje, bet ir katalikiškoje italų spaudoje. Vieną tokių Uno Polacco sla­ pyvardžiu prisidengusio autoriaus straipsnių išspausdino laikraštis Unitą Cattolica. Lietuvių inteligentijai daugiausia kliuvo už lenkų ir lietuvių uni­ jinių tradicijų laužymą. Prieš šį straipsnį protestavo 1910 m. lapkričio 2 d. Lietuvių mokslo draugijos susirinkime dalyvavę kunigai Juozas TumasVaižgantas, A. K. Petrulis, ką tik Peterburgo Romos katalikų akademiją bai­ gęs Petras Kraujalis, be to, Antanas Smetona ir kiti17. Vilniaus lenkų veikė­ jai 1019 m. lapkričio mėnesį išleido spausdintą atsišaukimą18, kurį pasirašė buvęs Vilniaus dvasinės seminarijos rektorius kanauninkas Konstantinas Majevskis ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pirmininko pavaduotojas dr. Vladislavas Zahorskis. Jie rašė, kad lietuvių memorandumo popiežiui ne­ galima nutylėti, nes Vatikanas ir apskritai užsienio žmonės tai priimtų kaip blogą ženklą. Prisiminti ir prof. A. Palmieri pareiškimai. Šis atsišaukimas134 78 56 13. 14.

15. 16. 17. 18.

Į. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika, p. 206-208. Iks [J. Basanavičius], Iš netolimos Vilniaus lietuvių praeities. Vilnietis, 19 2 112 16, Nr. 40, p. 3 (J. Basanavičiaus 1908 07 01 laiškas V'. Vladimirovui. Šį laišką, gautą iš S. Maciejevičiaus, 19 2 112 07 paskelbė laikraštis Rzeczpospolita, kuris turėjo politiškai „demaskuoti“ J. Basanavičių jo 70-ties metų jubiliejaus proga); S. Matulis, l.ietuva ir Apaštalų Sostas 1795-1940, LKM A suvažiavimo darbai, t. 4, Roma, 1961, p. 164. L. Gira, A r verta „skųsties“ Europai? Viltis, 1910 10 01, Nr. 112, p. 1. K. Majewski, W. Zahorski, Grono osôb..., be v. ir m., 2 p., M AB, f. 43, b. 24889, 1. 1 - 2 (2 egz.). J. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika, p. 239. K. Majewski, W. Zahorski, Grono osôb...

L I E T U V O S

B A Ž N Y T I N Ė S

P R O V I N C I J O S

1D F . I A

lietuvių memorandumą vadina pamfletu, kuris iškraipydamas istoriją skel­ bia, kad Bažnyčia tarnavo lietuviams lenkinti. Drauge su atsišaukimu buvo siunčiamas ir memorandumo lenkiškas vertimas. Prašytąjį grąžinti su savo pastabomis, iš kurių būsiąs paruoštas išsamus memorandumo įvertinimas. Kokiai Vilniaus lenkų organizacijai atstovavo K. Majevskis ir V. Zahorskis, sunku pasakyti. Jie vadinosi anoniminio komiteto atstovais ir pastabas pra­ šė siųsti jų namų adresais. Pastabų rinkimas užsitęsė. Jų apdorojimo, kaip toliau matysime, ėmėsi vienas Vilniaus endekų vadovų kun. Stanislavas Maciejevičius.

1912 m. memorandumas ir spaudos akcija Šis naujas memorandumas buvo Vilniaus vyskupijos lietuvių kunigų kūrinys. Neturime duomenų, kad prie jo paruošimo būtų prisidėję 1906 m. memo­ randumo autoriai pasauliečiai. Tačiau 1912 m. memorandumas, kaip rodo jo turinys, yra 1906 m. memorandumo tęsinys. Be to, naują memorandumą paskatino rašyti tai, kad Vatikane ėmė lankytis lietuvių vyskupai ir kiti aukš­ tesnieji dvasininkai. Per 1906 m. audienciją pas popiežių Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis papasakojo apie savo globojamą Šv. Kazimiero drau­ giją ir gavo pontifiko palaiminimą jos nariams. 1908 m. į Romą vykdamas Žemaičių vyskupijos seminarijos homiletikos ir lietuvių kalbos dėstytojas Povilas Januševičius nuvežė 40 naujų draugijos leidinių, juos įteikė Pijui X ir apibūdino lietuvių katalikų rūpesčius ir siekius. 1911 m. marijonų vienuo­ lijos kunigas Jurgis Matulaitis Romoje kėlė šių katalikų problemas. Jis rūpi­ nosi neoficialiu lietuvių atstovu, siūlė vieno savo pažįstamo italo arba kun. P. Januševičiaus kandidatūras19. 1912 m. memorandumo pratarmėje nurodoma, kad jis Pijui X pateikia­ mas 70-ties Vilniaus vyskupijos kunigų vardu, bet pačios pavardės nesura­ šytos. Kodėl? Norint gauti rusų administracijos leidimą memorandumui, reikėjo pateikti jo santrauką rusų kalba. Joje sakoma, kad memorandumo sudarytojai yra dvasininkai, ir jie bijo savo vyresnybės persekiojimo20. Dėl to, suprantama, pavardės slepiamos. Tačiau reikėjo organizatorių ir pagrin­ dinių autorių. Kas jie? Dėmesys krypsta į Vilnių. Viename savo laiške kun. Kazimieras Prapuolenis iš Seinų vyskupijos prašė A. Dambrausko, gyvenu­ sio Kaune, paprašyti vilniečių, kad jam atsiųstų memorandumą susipažin­ ti21. Vilniuje sustokime prie Vilties redakcijos bendradarbių kun. Felicijono 19. S. Matulis, Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795-1940 m., p. 165. 20. Minėtoji santrauka, M AB, f. 255, b. 158, 1. 2-3. 21. K. Prapuolenio 1912 07 20 laiškas iš Balbieriškio, ten pat, b. 2 4 6 , 1.1.

3 8

386

L I E T U V I Ų

K A T A L I K Ų

P A D Ė T I S

Kemėšio ir Liudo Noreikos - mat minėtoji santrauka buvo jų rankose22. Tačiau memorandumo vertimu į italų kalbą rūpinosi F. Kemėšis ir A. Dambrauskas. Šiuo reikalu jie susirašinėjo su Aurelijum Palmieri, susitarė dėl honoraro (100 rb)23. Itališkas tekstas rodo patyrusią vertėjo ranką. Vertimas buvo išspausdintas pačioje Romoje24 ir tiesiog iš jos pasiųstas popiežiui, kitiems Bažnyčios vadovams, laikraščių redakcijoms. Jau 1912 m. balandžio 30 d. laiškuose F. Kemėšis pra­ šė kardinolus Caetano de Lay, Mariano Rampolla dėl Tindaro ir kitus atsižvelgti į memorandume keliamas lietuvių katalikų problemas25. Ligi rugpjūčio 1 d. jau buvo gauti pirmieji atsiliepimai26. Memorandumo lietuvių bei vokiečių kalbomis spausdinimas užsitęsė, ir tik 1913 m. jis pasirodė Til­ žėje27. Tilžės spaustuvė, matyt, pasirinkta todėl, kad Prelatas K. Prapuolenis būtų išvengta rusų valdinės cenzūros. (Šaltinis, 1914, P- 275). 1912 m. memorandume, kaip ir 1906 m., iš pra­ džių dėstoma katalikybės Lietuvoje istorija ir lenkų dvasininkų įsigalėjimas. Paskui pasakojama apie lietuvių katalikų skriaudas XX a. pradžioje - apie riaušes per lietuviškas pridėtines pamaldas Butrimonyse, Alovėje, Asavoje, Eišiškėse, Rodūnioje, Nočioje, Nedzingėje, Rūdiškėse, Joniškyje. Jokių plates­ nių apibendrinimų nėra, lyginant su 1906 m. reikalavimai gerokai susiaurėję. Nurodyta, kad reikalingas toks Vilniaus vyskupas, kuris netoleruotų lietuvių nutautinimo, lietuvius laikytų lygiateisiais su katalikais lenkais ir religines pareigas keltų aukščiau už tautinius interesus, o Katedros kapitula turinti būti mišri - iš lietuvių ir lenkų. Dvasinėje seminarijoje klierikai lietuviai ir lenkai turį būti traktuojami vienodai, rektorius, inspektorius privalą mokėti lietu­ viškai, dalis dėstytojų turį būti lietuviai. Pridėtinių pamaldų, kapitulos ir se­ minarijos klausimai buvo perrašyti iš 1905 m. lietuvių krikščionių demokratų 22. 23. 24.

25. 26. 27.

F. Kemėšio ir L. Noreikos 1912 06 19 laiškas kažkokiam kunigui, ten pat, b. 158, 1.1. A. Palmieri 1912 07 04 laiškas iš Romos F. Kemešiui, ten pat, b. 2 3 0 , 1.11 - 1 2 ; A. Dambrausko 1912 06 02 laiškas F Ke­ mešiui, ten pat, b. 9 1,1.1- 2 . Le condicioni dėl lituani Cattolici nella diocesi di Vilna e gli ecclesi dei panpolonismo. Memorandum dei clero catlolico htuano, Roma, 1912. Nors šiam 1912 m. memorandumui rusų administracija neprieštaravo, tačiau cenzūra jį laikė antivyriausybine brošiūra, ir kai jo 25 egzemplioriai buvo pasiųsti iš Romos į Kauną, Varšuvoje jie buvo sulaikyti ir grąžinti atgal (K. Prapuolenio 1912 10 16 pranešimas Kitatikių dvasinių reikalų departamento pareigūnui Vasilijui Tiaželnikovui, M AB, f. 43, b. 25020, 1.1). F. Kemėšio laiškų nuorašai, M AB, f. 255, b. 2 30 , 1.1-8 . Laikraščių apžvalga. Viltis, 1912 08 01, Nr. 90, p. 2-3. Vilniaus vyskupijos lietuvių katalikų būtis ir panpolonistų išdykimas. Lietuvių katalikų kunigų memorialas. Die Lage der katholischen Litauer im Bistum Wilna und die katholischen Klerus Litauens, Tilžė: Jagomasto sp. „Lituania“, 1913,145 p.

LIETUVOS BAŽNYTINĖS

PROVINCUOS

I D Ė! A

Švenčionių bažnytinis choras (Aušra, 1912, Nr. 1, p. 9).

pasitarimo nutarimo. Memorandume atsirado naujas akcentas, kad veikiama ne prieš lenkus apskritai, bet tik prieš endekus, kurie siekia Bažnyčią panau­ doti savo politiniams tikslams Lietuvoje. Šį memorandumą papildė kitos akcijos. Jau 1912 m. sausio 29 d. Nočios ir Rodūnios parapijiečių lietuvių vardu buvo pasiųsta telegrama, kad iš jų baž­ nyčių šalinama lietuvių kalba, neleidžiama nė pamokslų sakyti ir evangelijos skaityti. Jų dekanas N. Gintovtas per aštuonerius metus spėjęs lietuvių kalbą išvaryti taip pat iš Butrimonių, Varanavo ir Asavos bažnyčių28. Po šios telegramos 1912 m. rugsėjo pradžioje sekė didelis rodūniečių skun­ das popiežiui. Čia tęsiama mintis, kad iš jų parapijos bažnyčios „tasai lietu­ vių kalbos išvijimas kenkia ir pačios Katalikų Bažnyčios reikalams“. 1911 m. Vilniaus vyskupijos administratorius išleidęs aplinkraštį dėl pamaldų kalbos reguliavimo, tačiau Rodūnios parapijiečiai lietuviai, kurių bemaž trečdalis, liko nuskriausti, - lietuviškas pamaldas gavę tik 8 kartus per metus. Aprašytas 1912 m. vasarą įvykęs smurtas bažnyčioje per lietuvišką pamokslą ir giesmes, dėl to vyskupijos administratoriui net tekę paskelbti interdiktą. Pasak pra­ šymo siuntėjų, tikri katalikai ne tik tie, kurie meldžiasi lenkiškai. Prašoma užtarti, kad „mes galėtume melstis Dievui, klausyties Dievo žodžio ir giedoti šventas giesmes bažnyčioje gimtąja lietuvių kalba“29. 28.

Lietuvių telegrama Šventajam Tėvui, Viltis, 1912 02 01, Nr. 14, p. t- Telegramos rankraštis su dideliu pritariančių pa­ rapijiečių sąrašu yra M AB, f. 255, b. 76 5, 1.1- 2 . 29. Rodūniečių prašymas Šventajam Tėvui, Viltis, 1912 09 08, Nr. 107, p. 1-2.

3 8 7

388

LIETUVIŲ

KATALIK Ų

PADĖTIS

Lietuvių „pristatymui“ Šv. Sostui toliau ieškota naujų formų. Imtasi įgy­ vendinti seną sumanymą turėti savo neoficialų atstovą Romoje, mat rado­ si tinkama proga. Rusijos misijos prie Šv. Sosto žinioje buvo Šv. Stanislovo bažnyčia. 1913 m. mirė jos kapelionas kun. Astramovas. Norėta, kad jo vietą užimtų baltarusis arba surusėjęs dvasininkas. Vyriausybei pasirodė priimti­ nas ir lietuvis Kazimieras Prapuolenis30, apie kurį palankiai atsiliepė ir Seinų vyskupas Antanas Karosas bei Žemaičių vyskupas Kasparas Felicijonas Cirtautas. K. Prapuolenis išvyko į Romą. 1913 m. birželio 2(15) d. Kitatikių dvasinių reikalų departamentui jis pranešė, kad jau kurijoje išlaikė pati­ krinamąjį moralinės teologijos egzaminą ir kasdien tarnauja Šv. Stanislovo bažnyčioje31. K. Prapuolenis savo misijai buvo gerai pasirengęs. Jau keletą metų jis kaupė medžiagą apie lietuvių diskriminavimą bažnyčiose, šia tema išleido porą leidinių lenkų kalba32. Būdamas Romoje ėmė tarpininkauti lietuviams, siunčiantiems savo prašymus popiežiui. Antai Šv. Sostui perdavė telegramą apie lietuviškų pridėtinių pamaldų trukdymą Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje 1915 m. balandžio 17(30) d. Būta ir daugiau panašių telegramų. Jas visas pasirašė Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti įgalioti­ nis prelatas Konstantinas Olšauskas ir Sąjungos pagrąžinimui tiesų lietuviš­ kajai kalbai Rymo-Katalikų bažnyčiose Lietuvoje atstovai D. Malinauskas ir J. Basanavičius. Jie prašė apsaugoti lietuvių katalikų teises, ypač kai Vilnių užplūdo lietuviai karo pabėgėliai3334 . K. Prapuolenis savo veiklą Romoje iš dalies derino su 1911 m. Juozo Gabrio Paryžiuje įsteigtu Lietuvių informacijos biuru (1915 m. perkeltas į Šveicariją). Įsijungė ir JAV lietuviai, jų spauda. F. Kemėšio ir K. Prapuolenio iniciatyva prolietuviškus straipsnius ėmė skelbti prancūziškas Romos laikraštis L’Italie'4. Šiuos straipsnius užsakydavo ir apmokėdavo Vilties redaktorius A. Smetona. Apie lietuvių ir lenkų santykius, apie 1912 m. memorandumą rašė ne tik Vakarų Europos, bet ir lenkų bei rusų spauda. Vieną ar kitą pusę palaikanti publicistika šį klausimą ganėtinai plačiai internacionalizavo. Iš lenkų leidinių 30.

31. 32.

33. 34.

K. Prapuolenis ligi 1904 m. buvo net šešių Mogiliavo arkivyskupų metropolitų sekretoriumi. Tuomet užmezgė daug naudingų pažinčių vyriausybėje. Kai naujas metropolitas Ježis Sembekas jį iš pareigų atleido, caro sutikimu jam buvo paskirta vyskupiška 2400 rb metinė pensija ligi gyvos galvos (Vidaus reikalų ministro V. Plėvės 1904 05 27 pranešimas carui, MAB, f. 43, b. 27494, 1.1). K. Prapuolenio laiškas šio departamento pareigūnui Vasilijui Tiaželnikovui, M AB, f. 43. b. 25020, 1. 2. K. Pr. (K. Prapuolenis), Polscy „ apostolowie Litwy" Wilno, 1911, 44 p., atspaudas iš Litwa-, K. Propolanis, Polskie apostolstwo w Litwie (Szkic historyczny 1387-1912 r.), Wilno, 1913, XVII, 202 p. luozas Gabrys (Paršaitis) pastarąją knygą išvertė į prancūzų kalbą, 1913 m. pradėjo Paryžiuje spausdinti, bet dėl lėšų stokos (K. Prapuolenis davė 250 rb) knyga išėjo tik po ketverių metų (C. Propolanis, Leglise Polonaise en Lithuanie, Paris, 1917, X X X VII, 170 p.). Minėtos telegramos, MAB, f. 43, b. 25192, 1.1 , b. 2750, 1.1. Ataques lithuaniennes contre les polonais, L’Italie, 1914 04 15, Nr. 105 ir kt.

LIETUVOS BAŽNYTINĖS PROVINCIJOS

IDĖJA

bene reikšmingiausia buvo Hipolito Korvino-Milevskio poleminė brošiūra prancūzų ir lenkų kalbomis35. Polemikos tikslais, rodos, S. Maciejevičiaus ini­ ciatyva, buvo iš italų kalbos išverstas ir 1912 m. memorandumas36. Apskritai publicistinė lietuvių ir lenkų polemika dėl kalbų bažnyčiose var­ tojimo ir polonizacijos plėtojosi lyg dviejose lygiagretėse plokštumose, neras­ dama konstruktyvaus dialogo būdo ir kompromisinių išeičių. Lenkų publi­ cistika vieninteliu modeliu pripažino politinių Lenkijos ir Lietuvos unijinių tradicijų tąsą, - lietuvių etnosą laikė politinės lenkų tautos sudėtine dalimi. Lietuvių memorandumai popiežiui ir jų poleminė spauda kėlė lietuvių tautos kaip savarankiško kultūrinio politinio subjekto teises. Šia nuostata rėmėsi visos apeliacijos į Šv. Sostą dėl lietuvių kalbos vartojimo Vilniaus vyskupijos bažnyčiose. Ligi Pirmojo pasaulinio karo lietuvių konflikto su lenkais raiška Rusijos vyriausybei politiškai buvo viltinga. Tačiau prasidėjus karui, kai vyriausybė ėmė aktyviai ieškoti lenkų paramos „kryžiuočių palikuonims“ įveikti, saky­ sim, K. Prapuolenio veikla Romoje tapo kliuviniu. Rusijos pasiuntinys prie Šv. Sosto D. Nelidovas ėmė apie jį formuoti savo Užsienio reikalų ministe­ rijos neigiamą nuomonę. Mat K. Prapuolenis prisidėjęs prie lietuvių vizijos sujungti visą lietuvių etninę teritoriją ir sukurti atskirą bažnytinę provin­ ciją. Jo Vatikanas nemėgstąs, viena kongregacija net ėmusi knygą Lenkų apaštalai Lietuvoje tirti, ar jos neverta įtraukti į draudžiamų knygų sąrašą. Be K. Prapuolenio, Romos kurijos akiratyje pasirodęs J. Gabrys, kuris lietu­ vių tautines problemas išdėstęs Ypatingų reikalų kongregacijos sekretoriui monsinjorui Eugenijui Pačeliui (busimajam popiežiui Pijui XII). Šis paprašęs J. Gabrio parašyti memorandumą37. Žinoma, K. Prapuolenis buvo gan konfliktiška asmenybė, bet ne tokia, kaip atrodytų iš jo poleminių raštų. Jo fragmentiški autobiografiniai užrašai liudija apie taktišką asmeninį bendradarbiavimą netgi su kun. K. Skirmuntu ir kitais lenkų dvasininkais38. Romos kurija K. Prapuolenį pakentė tik dėl Rusijos vyriausybės globos. Tai suprasdama Rusijos Laikinoji vyriausybė at­ sisakė oficialių santykių su juo. Tiesa, pensijos nenutraukė39. 35.

36. 37. 38. 39.

I. Korwin-Milewski, Observazioni sul conflitto dele lingue Polacca e Lithuania nella dioecesi Vilna, Roma, 1914, 47 p.; H. Korwin-Milewski, Uwagi o konflikcie językowpolskiego i litewskiego w dioecezji wilehskiej, przekiad z francuskiego, Wilno, 1913, 44 p. Stosunki litewsko-polskie iv djecezji wilehskiej i naduiycia partji Wszechpolskiej. Memorjal duchowiehstwa litewskiego (tlomaczenie z wtoskiego), Wilno: d ru k .). Zawadzkiego, metai nenurodyti, 66 p. D. Nelidovo 1915 04 09 pranešimas Rusijos užsienio reikalų ministerijai, patvirtintas nuorašas, M AB, f. 43, b. 25205, I. 2-3. Minėti užrašai, VUB, f. 1, b. 682. Kitatikių dvasinių reikalų departamento vicedirektoriaus 1917 08 07 raštas Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamentui, MAB, f. 43, b. 25137, 1. 4.

3 8 9

390

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS

Lietuvių katalikai karo metais pasiekė Romos kurijos pripažinimą. 1916 m. balandžio 24 d. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti per K. Prapuolenį pasiuntė popiežiui Benediktui XV padėką už gautą 1000 rb pa­ šalpą40. Tais metais pas popiežių lankėsi Rusijos IV Valstybės dūmos deputatas Martynas Yčas, JAV lietuvių kunigas Vincas Bartuška, prelatas Konstantinas Olšauskas. Apaštalų Sostas lietuvių tautą priėmė kaip atskirą savitą Katalikų Bažnyčios bendruomenę. Tai rodo popiežiaus 1917 m. gegužės 20 d. paskelbta Lietuvių diena viso pasaulio katalikų viešoms maldoms už karo naštos pris­ lėgtą lietuvių tautą ir labdaros rinkliavai jai šelpti41. Vėliau - 1918 m. - po­ piežius jau buvo įsitikinęs, kad Vilniaus vyskupiją geriausia valdys, rūpinsis multietninės katalikų bendruomenės sielovada ir tinkamai derins tautinius santykius naujai paskirtas vyskupas lietuvis Jurgis Matulaitis. Prieš dvylika metų memorandumais pradėta ir tęsta akcija davė apčiuopiamų rezultatų.

40. 41-

J. Basanavičius, Mano gyveno kronika, p. 277. J. Skirius, Lietuva ir Vatikanas Pirmojo pasaulinio karo metais, LKM A metraštis, t. 23, Vilnius, 2003, p. 287-293.

KATALIKŲ TAUTINĖS ASIMILIACIJOS MODELIAI VYSKUPIJOJE

Asavos parapija

Vilniaus vyskupijos rytų ir pietryčių kelių etnokultūrinių bendrijų paribys XIX ir XX a. pradžioje virto sudėtingu tautinių santykių mazgu ir neviena­ reikšmiu asimiliacijos procesu. Šiame skyrelyje siekiame parodyti detalią šio proceso raišką vienoje tipiškoje šio paribio parapijoje. Turimi unikalūs šalti­ niai padiktavo, kad dėmesys būtų sutelktas į 1907 m., nors tuomet fiksuotų reiškinių ištakų bei jų padarinių, t. y. priežastingumo, ieškome kur kas plates­ nėje chronologinėje skalėje. Turimi lietuvių ir slavų paribio tyrinėjimai yra gana bendro pobūdžio, apima plačią teritoriją, kone visą Vilniaus vyskupiją ir net gretimas sritis. Nustatyta čia vykusių asimiliacijos procesų bendro pobūdžio raiška bei re­ zultatai, lietuvių kalbinis substratas, j asimiliacijos eigą vertikalia kryptimi per skirtingus luomus, per kaimo bendruomenę ir šeimą žiūrėta labai ben­ drai, daugiausia naudojantis fragmentiškais atsiminimų, periodinės spaudos ir publicistikos pavyzdžiais. Mūsų pasirinktajai krypčiai svarbiausiu šaltiniu tapo pačių Asavos para­ pijiečių apklausos duomenys, užrašyti 1907 m. sausio 30 ir 31 d. protokolo forma1. Šis protokolas atsirado tokiomis aplinkybėmis. Vilniaus vyskupas E. Ropas 1906 m. rugpjūčio 24 d., 1907 m. sausio 7 ir 18 d. gavo tris panašaus turinio Asavos parapijiečių skundus (prašymus), kad neseniai paskirtas kle­ bonas Juozapas Stašys bažnyčioje įveda lietuvių kalbą, kalbantiems lenkiškai arba paprastai nenori teikti bažnytinių patarnavimų. Parapijiečiai prašė jiems atsiųsti kitą - geresnį kunigą2. Padėčiai ištirti vyskupas Ropas į Asavą pasiun­ tė komisiją - konsistorijos viceoficiolą prelatą Janą Kurčevskį, Lydos kleboną bei dekaną Juozapą Škopą (Szkop) ir Švenčionių kleboną bei dekaną Joną Burbą3. 1907 m. sausio pabaigoje jie susirinko Asavos klebonijoje, pasikvie1. 2. 3.

Minėtas protokolas ir su juo susiję kiti dokumentai skelbti: Vilniaus vyskupijos Asavos. Butrimonių ir Rodūnios parapi jiečių vartojamų kalbų tyrimas 1907 m., parengė V. Merkys, L K M A metraštis, t. 21. Vilnius, 2002, p. 528-572, 596-605. Minėti skundai, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2837,1. 2-3, 5-6. E. Ropo raštas J. Kurčevskiui, 1907 01 04, Vilniaus vyskupijos Asavos..., p. 528-529.

ASAVOS

PARAPHA

tė skundų siuntėjus bei daug nepriklausomų liudytojų. Tuos, kurie atvyko duoti parodymų, prieš apklausdami prisaikdino4. Iš anksto protokole surašė numatytųjų apklausti pavardes, palikdami vietos jų atsakymams. Tų, kurie siuntė skundus, buvo 465, tačiau parodymus davė tik 95 - po vieną svarbiau­ sią šeimos atstovą. Be to, minėtų nepriklausomųjų buvo 83. Abiejų grupių 178 apklaustieji atstovavo savo šeimoms, apie 917 žmonių, t. y. apie 21,4% visų parapijos gyventojų. Jie iš dalies pateikė duomenų apie savo gyvenvietes - 1 bažnytkaimį, 23 kaimus, 1 dvarą, 6 bajorkaimius ir 3 užusienius, kuriuose iš viso gyveno daugiau kaip 3310 žmonių. Apklausiamųjų parodymus protokole pakaitomis užrašinėjo J. Kurčevskis ir J. Škopas, bet patį protokolą pasirašė vien J. Kurčevskis. Greta iš anksto įrašytos parodymus duodančiojo pavardės buvo pažymima gyvenamoji vieta ir šeimos dydis. Tolesni atsakymai priklausė nuo svarbiausios komisijos už­ duoties - išsiaiškinti, kokiomis kalbomis kalbama šeimoje bei viešame kaimo gyvenime, kaip meldžiamasi namie ir kokios kalbos norima bažnyčioje. Kaip rodo protokolas, svarbiausia šeimos kalba buvo laikoma toji, kurią vartojo parodymus duodantis asmuo ir jo žmona; kartais dar nurodoma, kaip jie kal­ ba su tėvais ir kaip su vaikais. Tokio gana gerai visą parapiją reprezentuojančio šaltinio tyrinėjant lietu­ vių ir slavų paribio asimiliaciją ligi Pirmojo pasaulinio karo istoriografija dar nežinojo. Tiesa, šį, kaip ir kiekvieną kitą šaltinį, reikia priimti pakankamai kritiškai jau vien todėl, kad vieni jį gyrė dėl objektyvumo5, kiti abejojo, ar komisija galėjo pajėgti bešališkai ir vos per pora dienų nustatyti parapijos kalbinę padėtį (kun. P. Čelkys, kun. S. Stakelė). Ši Vilniaus vyskupijos parapija anuomet buvo Vilniaus gubernijos Lydos apskrityje, ji apėmė dalį Aleksandravos (centras - Paleckiškių k.) ir Žirmūnų valsčių (dabar visa Asavos parapija priklauso Baltarusijos Gardino srities Varanavo rajonui). Parapija palyginti buvo maža, 1859 m. ji turėjo 2145 gy­ ventojus, 1906 m. - 42906. Pačiame Asavos bažnytkaimyje gyveno tik 93 žmonės7. Asava buvo už 19 varstų į šiaurę nuo Lydos ir 6 varstai į vakarus nuo Bastūnų stoties (Poliesės geležinkelis), tarp Varanavo-Balatnos, Armoniškių, Žirmūnų ir Rodūnios parapijų. Asavos parapija įėjo į Rodūnios dekanatą (žr. 12 žemei.). Parapija buvo vien agrarinis kraštas, neturintis nė vieno miestelio. 4. 5. 6. 7.

Priesaikos tekstas lenkų k., L V I A , f. 694, ap. 1. b. 2837,1.15-16 . A. Grygielevvicz, Z paraki ossowskiej, Dziennik Wilenski, 1907 02 06, Kr. 28. D i r e c t o r i u m h o r a r u m c a n o n i c a r u m e t m is s a r u m p r o D io e c e s i V i l n e n s i in a n n u m D o m i n i M D C C C L X I ,

Vilnae, 1860, p. 100; . . . i n a n n u m D o m i n i b i s s e x t il e m M C M V I I I , Vilnae, 1907, p. 196. Čia ir toliau gyvenviečių žmonių skaičius nurodomas iš: И. И. Гошкевич, В и л е н с к а я г у б е р н и я . П о л н ы й с п и с о к н а с е л е н н ы х м е с т с о с т а т и с т и ч е с к и м и д а н н ы м и о к а ж д о м п о с е л е н и и , Вильна, 1905, р. 185-186,193-195.

393

12 . Rodūnios dekanatas

19 0 8-19 18

m.

(•) Rūdninkai Šalčininkėliai Valkininkai 0

Šalčininkai

Beniakainys

/

Butrimonys Kalesninkai

0

Varanavas

0

Eišiškės .

Rudnia

Asava

Nočia

0

(•)

d

Armoniškės

/ /

(•)

,

RODÚNIA

•} Dubiciai

0

0

Žirm ūnai

Žubalaitis (•)

LYDA

Voverys Vosyliškės

/

0 R O D Ū N IA 0

A sa va

Dekanatų centrai Parapijų bažnyčios (miesteliai) Dekanatų ribos

ASAVOS

PARAPHA

Namų ir viešoji bendruomenės kalba P. Gaučo ir Z. Zinkevičiaus darbuose pateikti žemėlapiai rodo, kad XX a. pradžioje vyraujanti Asavos parapijos kalba buvo lietuvių. Amžininkai taip pat manė, kad parapijos kaimiečiai (lud) namie kalba lietuviškai, moterys ir vaikai kitaip nė nemoką. Vyrai jau buvo pramokę ir baltarusiškai8. Tačiau minėtasis 1907 m. dvasininkų komisijos protokolas rodo kitokią padėtį (žr. 32 lentelę). Visoje parapijoje vyravo dvikalbystė, įvairūs skirtingi jos kom­ ponentai. Lietuvių kalba kaip pagrindinė šeimoje nurodoma labai retai. Net imant lietuvių ir paprastosios bei lietuvių ir lenkų kalbų grupes, bent iš dalies lietuviškai kalbėjo tik 42 parodymus davusiųjų valstiečių šeimos, t. y. 39% šios socialinės grupės liudytojų. Vyravo tos šeimos, kur lietuvių kalba jau nebevartota. Be to, minėtose šeimose lietuvių kalba nyko. Šitai rodo, kaip šeimose buvo kalbama su tėvais ir su vaikais. Tiesa, šie duomenys nepilni, nes šių dalykų komisija sistemingai neklausinėjo. 32 lentelėje pažymėti duo­ menys liudija, kad dvikalbiai lietuviai ir net vien tik paprastosios kalbos var­ totojai su tėvais dažnai tebekalbėjo lietuviškai, bet su vaikais jau paprastąja ir retesniais atvejais - lenkų kalba. Antai Asavos bažnytkaimio, kurio namų kalba daugiausia buvo paprastoji arba lenkų, valstietis Liudvikas Drabas tvirtino: „namie kalbame paprastai ir meldžiamės lenkiškai, lietuviškai su­ prantame, bet nekalbame, taip ir visoje Asavoje lietuviškai supranta, bet kalba paprastai, ir lietuviškai mokytis nenorime“. Kaimuose padėtis buvo geresnė. Jurgis Lemantavičius iš Pavilonių kaimo (170 gyventojų) aiškino: „Visas mūsų kaimas kalba lietuviškai, vaikai kalba ir lietuviškai, ir lenkiškai. Apie 15 motinų, paimtų [į žmonas] iš kitų parapijų (Žirmūnų), lietuviškai nemoka [...] Visas kaimas supranta ir kalba paprastai ir visi mūsų parapijos kaimai kalba lietuviškai (išskyrus bajorkaimius), bet kalba taip pat papras­ tai1\ Kaimynas Adomas Paškevičius sakėsi, kad namie kalbąs paprastai, nors suprantąs ir lietuviškai, tačiau vaikus mokąs kalbėti vien paprastai ir lenkiš­ kai. Juozapas Paškevičius parodė, kad su žmona kalba lietuviškai, su brolie­ ne - paprastai. Anot jo, dauguma kaimo senių kalba lietuviškai, o dauguma jaunimo - paprastai. Taigi to paties kaimo liudytojai gana skirtingai suvokė bendrą įvairių kalbų padėtį. Puodžių kaimo (180 gyv.) valstietis Kazimieras Laskauskas su tėvu ir žmo­ na kalbėjo lietuviškai, su vaikais ir brolienėmis - paprastai. Jonas Klimčiukas sakė, kad šiame jų kaime vyresnieji kalba lietuviškai, o kone visi vaikai - pa­ prastai. Didelio Sališkių kaimo (290 gyv.) ūkininkas Kazimieras Mackevičius 8.

K u n . P e t r o K r a u j a l i o ( ? ) L y d o s a p s k r i t i e s b a ž n y č i ų a p r a š y m a s , X X a . p r a d ž i a , M A B , f. 2 5 5 , b . 1 6 6 , 1 . 6 -7.

395

396

K A T A L I K Ų T A U T I N Ė S A S I M I L I A C 110 S M O D E L I A I

VYSKUPIJOJE

tvirtino: „namie kalbame lietuviškai, kaime kalbama lietuviškai, o jaunimas paprastai, vaikai lietuviškai nesupranta“. Jam pritarė ir kiti trys į protokolą įrašyti kaimynai. Iš Lapočiškių kaimo (31 gyv.) buvo apklausti 5 valstiečiai. Daugiavaikės šeimos tėvas Adomas Vinckevičius su vaikais bei žmona kalbėjo paprastai. Anot jo, šiame kaimelyje „senieji kalba lietuviškai, o jaunieji - tik paprastai ir lenkiškai“. Kartais istoriografijoje tvirtinama, jog asimiliacijai atsparesni buvo di­ dieji kaimai. Asavos parapijos duomenys šito nepatvirtina. Ryškiai matyti tik gyventojų amžiaus grupių reikšmė. Senieji kaimo gyventojai daug kur dar kalbėjo lietuviškai, nors savo palikuonims lietuvių kalbos nebesugebėjo perduoti. Šiuo požiūriu būdingi Aleksandravos valsčiaus kaimai Bilionys (75 gyv.), Dvarionys, Grubėnai (75), Nevaišiai (92), Paaradnė (Pogorodna, 37), Totorka (93), Žilionys (145), Žirmūnų valsčiaus - Padvariai (111) ir Žąsinai (61). Pastarasis valsčius, išskyrus tuos du kaimus, lietuviškai nebekalbėjo, nors dar daugelyje vietų šią kalbą suprato, ypač seniausieji gyventojai. Visų nevalstietiškų gyvenviečių atstovai komisijai tvirtino, kad jie namie kalba vien lenkiškai arba lenkiškai ir paprastai (žr. 32 lentelę). Visi atsakė, kad Aradnos dvare ir bajorkaimiuose niekas lietuviškai nemoka, nors, atrodytų, keista, kad gyvendamas tarp neseniai plačiai lietuviškai kalbėjusių kaimų ga­ lėjai be jų kalbos išsiversti. Pasirodo, kad ir bajorkaimiai dar atsiminė, kada lietuvių kalbos galutinai atsisakė. Antai Juozapas Drabezgevičius iš Vaidagų bajorkaimio liudijo: „kalbame tik lenkiškai, lietuviškai nieko nesuprantu; prieš 60 metų kunigas lietuvių kalbą iškeikė ir mes lietuviškai nesimokėme“. Pavarde šį kunigą įvardijo kun. Stanislovas Stakelė ir nurodė 1863 m. datą. Tuomet Asavos kuratu buvo Tomas Čečiotas (Czeczott)9. Jo mestoji asimilia­ cijos sėkla rado jau paruoštą dirvą. Daugelis vietos bajorų dalyvavo sukilėlių būriuose (pvz., Liudviko Narbuto būryje), kurie kovojo dėl buvusios unijinės valstybės atkūrimo ir pabrėžtinai vartojo Lenkijos ir Lietuvos sukilėlius vie­ nijančią bendrą - lenkų - kalbą. Kaip rodo 32 lentelė, svarbiausias Asavos parapijos lietuvių asimiliacijos veiksnys buvo vadinamoji paprastoji kalba. Dabartiniai filologai ją tapatina su baltarusių (gudų) kalba. Tačiau Asavos parapijos gyventojai pastarojo termino visiškai nepriėmė. Per apklausą nė vienas komisijai neprasitarė, kad kalba bal­ tarusiškai. Pavilonių kaimo valstietis Adomas Gaidulis netgi pabrėžė: „kaime kalbama lietuviškai ir paprastai, bet ne baltarusiškai“. Paprastosios, iš esmės jau slaviškos, kalbos lietuviškasis substratas, ypač iš pradžių, buvo labai didelis. 9.

S. Stakialė, Asava (Lydos p.), Vilniaus žinios, 1907 03 10(23), Nr. 33.

397

ASAVOS PARAPIJA

32 lentelė. Asavos parapijos katalikai pagal savo namų kalbą 1907 m. K a im u o s e V a r t o ja m o s k a lb o s

B a j o r k a i m i u o s e , d v a r u o s e ir u ž s i e n i u o s e

k a lb a s u

p a g r in d in ė

k a lb a su

p a g r in d in ė

š e im o s k a lb a

s e n e lia is

v a ik a is

š e im o s k a lb a

s e n e lia is

v a ik a is

6

31

-

-

-

-

32

2

4

-

-

-

4

-

-

-

-

-

P a p r a s t o ji

31

-

20

1

1

1

P a p r a s t o j i ir l e n k ų

31

1

6

28

28

28

4

1

1

41

41

41

L ie t u v ių L ie t u v ių ir p a p r a s t o ji L i e t u v i ų ir l e n k ų

Lenkų Iš v is o a p k la u s t a ž m o n ių

108

70

Lentelė sudaryta remiantis minėtuoju 1907 m. dvasininkų komisijos protokolu.

Lietuvių kalba vis daugiau ir daugiau užsiteršė svetimybėmis ir jos pakeitimas paprastąja kalba neturėjo labai ryškios ribos. Antai Asavos klebonas Viktoras Kochanskis 1909 m. nurodė kaimiečių kalbos, kuri dar vis vadinta lietuvių kalba, pavyzdį: „Služynou vvajski Syberijon ir poluczojau žalovvanijos dzwi diesietu rublu“10*. Be to, patiems Asavos parapijos gyventojams, kaip rodo mi­ nėtosios komisijos protokolas, gana neaiški liko ir paprastosios bei lenkų kal­ bos pereinamoji riba. Ne veltui Vilties laikraščio bendradarbis kun. Fabijonas Kemėšis, kuris 1911 m. lankėsi Vaikūnų kaime, jo girdėtą vietos valstiečių kalbą pavadino „lenkišku-rusišku“ žargonu, į kurį dažnai įterpiami ir lietuviški žo­ džiai". Vienas asaviečių skundas vyskupui rašė, kad gretimos Varanavo para­ pijos kaimiečiai kalba „lenkiškai (paprastai)“ 12. Taigi abiejų kalbų pavadinimai pavartoti kaip sinonimai. Šitai būdinga ne tik asaviečiams. Apie paprastosios kalbos, kaip viešosios visuomeninės komunikacijos priemonės, privalumą lyginant su lietuvių kalba filologas Zigmas Zinkevičius rašo: „Būdama artima lenkų, ypač rusų kalbai, ji teikė valstiečiams tam tikrų patogumų. Ją mokant lengviau buvo galima suprasti lenkiškai (polszczyzna litewska) kalbantį kunigą arba dvarininką, rusiškai kalbantį valdininką“13. Be to, paprastąja kalba galėjai susikalbėti ir mieste bei kariuomenėje. Iš 1907 m. dvasininkų komisijos protokolo galima apytikriai nustatyti, kad lietuvių kalba Asavos parapijoje buvo pakirsta maždaug prieš 40-50 metų, kai seneliai (tėvų tėvai) dar buvo jauni ir augino savo vaikus. Tuomet, kaip minėjome, bajorai lietuvių kalbos jau galutinai atsisakė. Istorikas Teodoras Narbutas, XIX a. šeštajame dešimtmetyje brėždamas lietuvių ir slavų (t. y. jų 10. n. 12. 13.

V. Kochanskio informacija [Vilniaus vyskupijos konsistorijai], 1909 05 20, M AB, f. 43, b. 54433, 1.1. F. Kemėšio raštas Žemaičių vyskupui Gasparui Cirtautui, 1912 05 30, LVIA. f. 694, ap. 1, b. 4 706, 1. 4. Minėtas ir skundas, vyskupo kanceliarijos gautas 1906 08 24, ten pat, b. 2837,1. 2. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 4: Lietuvių kalba X V III-X IX a., Vilnius, 1990, p. 100.

398

KATALIKŲ

T A U T I N Ė S A S I M 11.1 A C 11 O S M O D E L I A I V Y S K U P I J O J E

kalbų) ribą, beveik visą Asavos parapiją paliko lietuvių kalhos arealo pakraš­ tyje. 1870 m. Vilniaus vyskupijos administratoriaus Petro Žilinskio užsaky­ mu surinkti duomenys rodo, kad Rodūnios dekanato Asavos, Benekainių, Eišiškių, Rodūnios, Šalčininkų ir Varanavo parapijos tebekalbėjo lietuviš­ kai, nors vieni gyventojai suprato dar ir lenkiškai, kiti - „rusiškai“ ’4. Tą patį patvirtina ir Imperatoriškosios rusų geografų draugijos Šiaurės vakarų sky­ riaus užsakymu 1872-1873 m. vietos mokytojų užpildytos anketos. Antai apie Aleksandravos valsčių rašoma: „namuose daugiausia kalba lietuvių tarme“, bet Žirmūnų valsčiuje jau esanti paplitusi baltarusių kalba, tik mažuma kal­ banti lietuviškai arba lenkiškai14 15. Tačiau 1884 m. taikos tarpininkų duomenys jau verčia suklusti. Tuomet Asavos, Varanavo ir Žirmūnų parapijos kalbėju­ sios baltarusiškai, o gretimos Rodūnios, Eišiškių, Benekainių ir Nočios para­ pijos - vien lietuviškai16. Šių duomenų tikslumu suabejojo pats Vilniaus gu­ bernatorius, nes kalbų paplitimas ne visad buvęs taikos tarpininkų teisingai suvoktas, be to, esą nekreipta dėmesio į bajorus, kalbančius lenkiškai. Gerokai skirtingus duomenis 1890 m. surinko bajorų luominės įstaigos. Iš viso Aleksandravos valsčiuje nurodyti 4982 gyventojai, jų visų namų kal­ ba buvusi lietuvių. Tiesa, čia nepriskaičiuotos nevalstietiškos gyvenvietės. Žirmūnų valsčiuje gyvenę 6804 žmonės, iš jų 8 kalbėję rusiškai, 5483 - len­ kiškai ir baltarusiškai, 985 - lietuviškai, 324 - žydiškai ir 4 - kitomis kalbomis. 1907 m. protokolo paminėti Žirmūnų valsčiaus kaimai - Kaniūkai, Padvariai, Žąsinai ir iš dalies Galmantiškės dar vadinami lietuviškais. Be to, šiai kaimų grupei priskirti Magūnai, Nevaišiai, Plikiai, Račkūnai ir Zeniūnai17. Deja, į šiuos duomenis apie lietuvių kalbos atsparumą asimiliacijai taip pat reikia žiūrėti kritiškai. Net iš 1907 m. dvasininkų komisijos protokolo ga­ lima suprasti, jog tuomet ne visi vyresnio amžiaus asaviečiai ir ypač žirmūniečiai bekalbėjo lietuviškai (juk apie 1890 m. jie jau buvo suaugę žmonės). Vertingas ir norvegų kalbininko Olafo Brocho liudijimas. Mat jis mokslo rei­ kalais 1895 m. lankėsi Aleksandravos valsčiaus Aradnos dvare ir Kazokiškių kaime. Jį lydėjo vietinis gyventojas Juozukas Balandis (Juzuk Bolanč), kuris kalbėjo baltarusiškai, - šią kalbą išmoko iš motinos, o tėvas dar vartojęs lie­ tuvių kalbą. Kaip O. Brochas rašo, visa jo aplankyta apylinkė kalbėjusi lietu­ viškai ir baltarusiškai, bet vieni kitus daugmaž suprasdavę18. 14. 15. 16. 17. 18.

Dekanų pranešimų suvestinė, P. Žilinskio išsiųsta Vilniaus gubernatoriui, 1870 03 28, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2290, 1. 23. Minėtų valsčių aprašymai, VUB, f, 34, b. 419, 438. Vilniaus gubernatoriaus 1884 12 29 raštas Vilniaus generalgubernatoriui, LVIA, f. 378, BS, 1884 m., b. 976, L 23-24. Anonim, Obszar języka litewskiego w gub. wilenskiej, Materialy antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, Kraköw, 1898, p. 64-67. O. Broch, Über einen weißrussischen Dialekt aus der Gegend südlich von Wilna, Zeitschriftfür slavische Philologie, Heidelberg, 1957, Bd. 26, Heft 1, p. 1-4.

ASAVOS PARAPIJA

Netgi 1907 m. dvasininkų komisija dėl asaviečių kalbų vartojimo vie­ ningos nuomonės nepasiekė. J. Škopas manė, kad čia namie lietuviškai jau bekalbama tik su senais tėvais, ir tai retai. Asavos, kaip ir Butrimonių ir Rodūnios parapijos, pripratusios prie lenkų arba paprastosios kalbos'9. J. Kurčevskis pripažino, kad šalia pastarųjų kalbų kaimuose dar kalbama lietuviškai, tačiau dvaruose ir bajorkaimiuose - tik lenkiškai20, nors pats protokolas rodo, kad daug bajorų dar buvo dvikalbiai (žr. 32 lentelę). Tik vienas J. Burba tvirtino, kad lietuviškai kalbančių Asavos parapijoje yra daug21. Vėlesnis Asavos klebonas V. Kochanskis pritarė, kad „Asavos para­ piją sudaro lenkų bajorai bei lietuvių gyventojai, kurie nuo seno namie var­ toja ir lietuvių, ir lenkų kalbas“ 22. Varanavo klebonas Petras Čelkys, kuris per atlaidus ir kitomis progomis (lankė ligonius ir pan.) gerai susipažino su Asavos parapija, manė, jog bent trečdalis jos valstiečių tebekalba lietuviš­ kai23. 1909 m. vyskupijos administratorius K. Michalkevičius iš dvasininkų atstovų susirinkimo Vilniuje gavo informaciją, kad net 45% visų Asavos parapijiečių sudaro lietuviai24. Aišku, kad lietuvių kalba net namie buvo vartojama vis rečiau ir rečiau, tačiau kiek - tiksliai jokia statistika negalėjo parodyti, nes pats individo su­ vokimas, kokia pagrindinė jo kalba, tapo nepatvarus.

Maldų kalba namie ir bažnyčioje Ar ji sutapo su pagrindine namų kalba? Atsakymo visų pirma ieškokime 1907 m. dvasininkų komisijos protokole. Imkime vieną lietuviškiausių Sališkių kaimą. Visi 4 jo atstovai atsakė panašiai, kaip Kazimieras Mackevičius: „mel­ džiasi ir senieji, ir mažieji lenkiškai [...] vaikus noriu mokyti melstis lenkiš­ kai“. Kazimieras Vitkevičius pridūrė, jei klebonas norėtų vaikus maldų moky­ ti lietuviškai, jis neprieštarautų, bet geriau, kad mokytų lenkiškai. Ir visi kiti protokole įrašyti liudytojai, valstiečiai ir bajorai, sutartinai tvirtino, jog namie meldžiasi tik lenkiškai ir nori, kad bažnyčioje šalia lotynų kalbos liktų vien lenkų kalba. Tik vienas Pavilonių kaimo valstietis Juozapas Paškevičius sakė­ si, kad nors pats meldžiasi lenkiškai, tačiau bažnyčioje norėtų girdėti lietuviš19. 20. 21. 22. 23.

24.

J. Škopo 1907 02 23 raportas vysk. Ropui, Vilniaus vyskupijos Asavos..., p. 600-604. J. Kurčevskio 1907 03 12 raportas vysk. Ropui, ten pat, p. 596-599. J. Burbos 1907 02 20 raportas vysk. Ropui, ten pat, p. 600-601. V. Kochanskio 1908 12 05 raštas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2837,1. 59. P. Čelkio 1908 01 25 pasiaiškinimas Rodūnios dekanui, ten pat, 1. 68. P. Čelkys buvo kilęs iš Šiaulių apskrities Gailiūnų kaimo. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją, kunigo šventimus gavo 1898 m. Kunigavo Giedraičiuose, Širvintose, Butrimonyse, Punioje, Pivašiūnuose, Eišiškėse, Varanave, nuo 1910 m. - Darsūniškyje (P. Čelkio anketa, ten pat, b. 2725, 1. 74, 78a). Šio susirinkimo Vilniuje K. Michalkevičiui įteikta statistika, 1909 02 19, M AB, f. 255, b. 7 3 4 , 1.12.

399

400

KATALIKŲ

TAUTINĖS

A S I M IL I A C 110 S M O D E L I A I

VYSKUPIJOĮE

kus pamokslus, bet negi iš kitaip pageidaujančių parapijiečių galįs išsiskirti. Pasirodo, kad tradicinį mąstymą, konservatyviąją religinę sąmonę pakeisti nebuvo paprasta, ypač patriarchaliniam kaimui. Juolab kad niekas negirdėjo, jog jų bažnyčioje būtų kada nors seniau skambėjusi lietuvių kalba. Tiesa, ją įvesti sumanymų būta. Kai 1870 m. rusų administracija ėmėsi priemonių lenkų kalbai bažny­ čioje pakeisti rusų kalba, vyskupijos administratorius P. Žilinskis Vilniaus gubernatoriui aiškino, jog Rodūnios dekanato Asavos, Eišiškių, Rodūnios, Nočios, Benekainių, Varanavo ir Šalčininkų parapijos kalba lietuviškai, to­ dėl jų bažnyčiose vietoj lenkų turi būti ne rusų, o lietuvių kalba25. Deja, šis siūlymas liko neįgyvendintas. Pirmą kartą lietuvių kalba Asavos bažnyčioje šalia lenkų kalbos buvo įvesta tik apie 1901 m. Tuomet atvyko naujas klebonas Feliksas Garbatavičius (Harbatavičius). Jis buvo kilęs iš Vilniaus gubernijos lietuvių valstiečių. 1895 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją, kunigo pareigas ėjo Valkininkuose, Dieveniškėse, Dolgunove, Kauleliškėse. Asavoje išbuvo 5 metus ir, nesulau­ kęs nė 39 metų, 1906 m. balandžio 8 d. mirė26. F. Garbatavičius sekmadie­ niais bei šventadieniais bažnyčioje ėmė lietuviškai skaityti evangeliją bei, rodos, kai kada sakė ir lietuvišką pamokslą. Žmonės naujovę priėmę ramiai, nors likę nepatenkinti, matyt, visų pirma bajorai. Klebonas, norėdamas pa­ rapijiečius išmokyti rašto ir bendrinės kalbos, ėmęs jiems dalyti lietuviškus elementorius ir knygas (maldaknyges)27. F. Garbatavičiui susirgus, parapiją ėmė administruoti iš Rodūnios atkel­ tas vikaras Jonas Gudonis, kilęs iš Kauno gubernijos. Jis toliau vykdė klebo­ no pradėtąjį lietuvių kalbos įvedimo į bažnyčią darbą, tačiau greit buvo grą­ žintas į Rodūnią ir paskirtas į tolimą menkutę Krasnių parapiją (856 gyv.) Vileikos dekanate. 1906 m. balandžio mėnesį į Asavą atvyko naujas klebo­ nas Juozapas Stašys, vos 26 metų amžiaus. Jis buvo kilęs iš Vezeliškių užusienio Panemunio ar Čedasų vis. Zarasų aps. valstiečių. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, 1902 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. J Asavą atvyko iš Žiežmarių28. Asavoje jis pabuvo vos daugiau kaip vienerius metus ir turėjo išvykti į menkesnę Konstantinavos parapiją Svyrių dekanate. Jo vietą užėmė Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios vikaras Viktoras Kochanskis, kuris lietu­ viškai beveik nesuprato29. 25. 26. 27. 28. 29.

Vyskupijos parapijų sąrašas su P. Žilinsko lydraščiu, 1870 03 28, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2290, 1. 22, 42. Kun. F. Garbatavičiaus formuliaras, LVIA, f. 604, ap. 5, b. 7056, 1. 68. Kun. P. Čelkio 1908 01 25 pasiaiškinimas Rodūnios dekanui, LVM , f. 694, ap. 1, b. 2837, 1. 67; kun. V. Kochanskio informacija [Vilniaus vyskupijos konsistorijai], M AB, f. 43, b. 5433, 1.1. J. Stašio anketa, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 117 6 , 1. 30. V. Kochanskio 1908 12 05 raštas vyskupijos administratoriui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2837,1. 59.

ASAVOS PARAPIJA

40

Per J. Gudonio ir }. Stasio kunigavimą Asavoje dėl lietuvių kalbos skverbimosi j bažnyčią bei apskritai į maldų kalbą kilo didelė parapijos sumaištis, kuriai raminti turėjo įsikišti ir vyskupijos vadovai. F. Garbatavičius, J. Gudonis ir J. Stašys lietuvių kalbą įvedė su vyskupo Ropo žinia. Asavos kunigai lietuviai lietuvių kalbos ėmė­ si geresniems sielovados darbo rezultatams pasiekti ir tautinei asimiliacijai sustabdyti. Jie norėjo, kad parapijiečių religinė prakti­ ka būtų sąmoninga, gerai suvokiama, kad ji nebūtų vien išorinio ritualo išraiška. Prie šios minties minėtus kunigus vedė jų nuo­ lat girdimos lenkiškai nemokančių, namie lietuviškai arba paprastąja kalba kalbančių parapijiečių tariamai lenkiški poteriai. Antai tuometinis gretimos Varanavo parapijos kle­ bonas Ignotas Šopara yra paskelbęs tokių Kan. J. Burba ir prel. J. Kurčevskis (Aušra, 1912, Nr. 7, p. 1). poterių pavyzdžius, užrašytus iš Žirmūnų ir Benekainių parapijiečių30. Panašius poterius užrašė ir Rodūnios dekanas Nikazijus Dzievaltovskis-Gintovtas, būdamas Svyrių dekanato Daniušavos klebonu. Anot jo, „tėvai, mokydami vaikus [lenkiškai. - V. M.], dažniausia taip iškreipia žodžius, kad poteriai virsta kažkuo nepaprastu ir pagonišku“31. Naujieji Asavos parapijos kunigai, negalėdami taikstytis su formalia pa­ rapijiečių religine praktika, atsiradusia dėl tradicinio lenkų kalbos vartojimo, siekė maldų kalbą sutapatinti su jų gimtąja namų kalba, o tuos, kurie įprato kalbėti paprastai, stumti ne į lenkų, bet grąžinti į tėvų vartotą lietuvių kalbą. Deja, šie kunigai jau pavėlavo, asimiliacija buvo per toli pažengusi. Iš 1907 m. dvasininkų komisijos apklaustų 35 parapijiečių, kurie bent iš dalies namie dar kalbėjo lietuviškai, 13 sakėsi lietuviškus pamokslus suprantą šiek tiek, o kiti 22 tvirtino, jog nieko nesupranta. Žinoma, tokius atsakymus galėjo paveikti ir išankstinė šios kalbos priešininkų agitacija, nes iš tų apklaustųjų, kurie ne30.

31.

Pateikiami du Apaštalų tikėjimo išpažinimo užrašymai: i) Žirm ūnų parapijos Didkaimio (VVielkie Siolo) ūkininko M. Blaževičiaus, Varanave padavusio užsakus dėl vedybų su Varanavo parapijiete našle Darata Serafiukiene: VViera w Boga ica vvszechmagoncziago... Polskim Pilatem... Ma prisč sandic i nas gresznych... Wierę w Stvvariciela, wierę w Duka, košei obcovvania... žyvvot vvieczny... 2) Beniakainių parapijos Kiemelių kaimo gyventojo - VVierę u Boga Ojca Szachmogoncego, wierę i Įezusa Krystusa Syna jego odinego, ktory šie spoczal z Ducha, narodzil šie z czystej Pany Dziewicy, umęczol pod polskim Piiatcm, ukryžowal, umar i pogrzebiol... (I. Šopara, Balatna, Vilniaus žinios, 1906 04 22, Nr. 84; 1907 0 2 12 , Nr. 34. N. Gintovto 1903 06 17 raštas vyskupijos administratoriui, LVIA, f. 378, BS, 1904 m., b. 3 16 , 1. 3.

1

402

KATALIKŲ

TAUTINĖS ASIMILIACIJOS

MODELIAI

VYSKUPIJOJE

rašė skundų, pamokslus suprato daugiau kaip pusė (n iš 21). Be to, nereikia pamiršti, kad bendrinė kalba smarkiai skyrėsi nuo vietinės svetimybėmis už­ terštos dzūkų šnektos. Jiems buvo taip pat neįprasta lietuviška religinė termi­ nija, abstrakčios mintys. Išnagrinėję 7 asaviečių skundus, rašytus 1906-1909 m., matome, kad jų siuntėjus labiausiai papiktino J. Gudonio ir ypač J. Stašio raginimas tikėjimo dalykų, poterių, suplikacijų, giesmių mokytis lietuviškai, šia kalba ruošti vai­ kus katechizacijai, be to, jie pašiepę „lenkiškų“ poterių žargoną, patys skaitę evangeliją ir sakę pamokslus ne tik lenkų kalba, barę parapijiečius, kad per šiuos pamokslus išeina iš bažnyčios ir traukia į smuklę girtauti32. Komisijos nariai ir net skundėjai pripažino, jog kai kurie parapijiečiai jau mokėsi lietu­ viškų maldų, o J. Stašys spėjęs suburti kelias dešimtis savo šalininkų33. Rimta kliūtis lietuvių kalbai užimti prideramą vietą buvo savotiška lenkų kalbos sakralizacija. Šio reiškinio šaknys siekė gilią istoriją - Abiejų Tautų Respublikos laikus ir katalikybės įsigalėjimo būdus Lietuvoje. Karalystė ir ka­ talikybė buvo dvi susipynusios kultūrinės sistemos, abi kildinamos iš Dievo. Ir vienoje, ir kitoje įsigalėjo lenkų kalba34. Tad nenuostabu, kad vietinės plebėjiškos lietuvių kalbos pastangos paveržti jau seniai kitos kalbos užim­ tą vietą buvo laikomos, kaip rašo Benediktas Andersonas, „nepriklausomu sakralinės įsivaizduojamos bendruomenės erozijos veiksniu“35. Propaganda, kad lietuvių kalba yra pagoniška, Asavos parapijoje buvo priimama už gryną pinigą. Kun. F. Kemėšis, pavyzdžiui, lankydamasis Vaikūnų kaime, valstie­ čiams, kurie sakėsi esą „lenkų tikėjimo, lenkiškai krikštyti“, bandęs įrodinėti, kad „nėra nei pagoniškos, nei šventos kalbos, kad nėra ir lenkų tikybos, bet tėra viena šventa katalikų tikyba“36. Kadangi lietuvių kalbos įvedimas Asavos bažnyčioje turėjo socialinį - de­ mokratinio vyksmo - aspektą, tai šiai kalbai karščiausiai priešinosi konser­ vatyvusis bajorų luomas. J. Stašys buvo kaltinamas, kad Daugelių, Jasionių ir Vaidagų bajorkaimiams velykinės išpažinties priėmimą sąlygojęs aukų davi­ mu bažnyčiai (jų, matyt, prie šio klebono nebeduodavo). Be to, jis taip sukėlęs valstiečius (kmiotköw) prieš bajorus, kad šiuos, einančius iš bažnyčios, buvę taikomasi apmėtyti akmenimis ir plytomis. Neklusniems bajorams klebonas pataręs eiti į cerkvę pas popą, net nevažiavęs pas vieną sergantį Balatninko 32. 33. 34. 35. 36.

Minėtieji skundai, LVM, f. 694, ap. 1, b. 2837,1. 2-3 ,5-6 ,33 -3 5,3 7 , 49-50, 63-64, 71. J. Kurčevskio ir J. Skopo raportai, Vilniaus vyskupijos Asavos..., p. 596-604; A. Grigelevičiaus 1909 02 15 laiškas vys­ kupijos administratoriui, ten pat, b. 4695,1. 6. Plg. E. Smulkowa, lęzyk jako odzwierciedlenie stosunköw między sųsiednimi narodami. Problematyka polskobialorusko-litewska, Belarus, Lithuania, Poland, Ukraine, Lublin-Rome, 1994, p. 94. B. Anderson, Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmastymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą, Vilnius, 1999, p. 57. F. Kemėšio 1912 05 30 raštas Žemaičių vyskupui G. Cirtautui, LV7A , f. 694, ap. 1, b. 4 7 0 6 , 1. 4-5.

ASAVOS PARAPHA

bajorkaimio gyventoją, jam mirus nesutikęs laidoti su mišiomis, netgi grasi­ nęs, kad „greitai bajorus laidos kaip gyvulius grioviuose“37. Be abejo, propa­ gandinėje kovoje vienas kitas atvejis, turėjęs konkrečias priežastis, buvo suab­ soliutintas ir paverstas klebono įkalčiu. Tačiau tarp prestižinės lenkų kalbos (bajorų) ir plebėjiškos lietuvių (valstiečių) kalbos vartotojų tam tikro socia­ linio nepasitikėjimo ir netgi įtampos čia būta. Varanavo klebonas I. Šopara skundėsi vyskupui, kad „beveik visi mano ir gretimų parapijų bajorai, išgirdę lietuvius, kalbančius savo tikrąja gimtąja kalba, kunigus, šia kalba duodan­ čius bažnytinius patarnavimus parapijiečiams, laiko lenkų idėjos priešais ir prideda jiems „raudonųjų litvomanų epitetą“38. Greta „taikių“ propagandos priemonių lietuvių kalbos vartojimo bažny­ čioje priešininkai ėmėsi ir kur kas radikalesnių. Norėdami sustiprinti savo protestų įspūdį atvykstančiai dvasininkų komisijai, 1907 m. sausio 21 d. viešu triukšmu bažnyčioje nutraukė J. Stašio pamokslą, ginantį lietuvius nuo skun­ dėjų užsipuolimų. Išvestas iš kantrybės klebonas nusiėmė stulą ir iš sakyklos ją metė į triukšmaujančius maldininkus. Bažnyčia ėmė verkti. Kitą dieną triukšmadarių „deputatai“ išskubėjo pas vyskupą, bet jo nerado, nes šis buvo išvykęs į Peterburgą39. Po šio incidento bažnyčioje J. Stašys nustojo evangeliją skaityti ir pamoks­ lus sakyti ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai. Balandžio 23 d., per šv. Jurgį, kurio vardą turėjo bažnyčia, Asavoje buvo dideli atlaidai. Atvyko kaimyni­ nių parapijų kunigų - Rodūnios klebonas I. Šopara bei Varanavo klebonas P. Čelkys. Pastarasis apsiėmė pasakyti pamokslą lietuvių kalba. Vos šis iš sakyklos prabilo, giesmininkai užtraukė lenkiškai „Wesioly nam dziš dzien naštai“ (Linksma diena mums prašvito). Zakristijonas bandė tildyti, bet ne­ sėkmingai. Tuomet J. Čelkys, išlipęs iš sakyklos ir atsistojęs prie bažnyčios didžiųjų durų, giedoriams liepė bažnyčią apleisti, kiti kunigą ramino, smerkė triukšmadarius, tačiau vienas giedotojų Petras Žalys ėmė Čelkį koneveikti ir net taikėsi į jį akmeniu. Žaliui buvo iškelta baudžiamoji byla40. Taisyti padėtį Asavos parapijoje vyskupas Ropas ėmėsi maždaug tokiomis priemonėmis, kokių reikalavo lietuvių kalbos įvedimo bažnyčioje priešinin­ kai. Juolab kad ir 1907 m. dvasininkų komisijos pirmininkas J. Kurčevskis, ganėtinai artimas Ropui dvasininkas, savo išvadoje rašė: „Man rodos, kad 37.

Asavos parapijiečių 1907 0 11 8 ir 03 27 skundai vyskupui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2837, 1- 33 . 4 9 ; Z parafji ossowskiej, Dziennik Wilenski, 1907 02 n , Nr. 33. 38. I. Šoparos 1906 04 04 raštas vyskupui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 7079, 1. 21. 39. Asaviečių 190 712 03 skundas konsistorijai, ten pat, b. 2837,1. 63; S. Stakialė, Asava, Vilniaus žinios, 1907 01 31, Nr. 25; A. Grygielevvicz, Z paratji ossowskiej, Dziennik Wilenski, 1907 o: 11, Nr. 6; 03 20, Nr. 64. 40. P. Žalio ir dar 7 asaviečių skundas konsistorijai, LVIA, i. 694. ap. 1, b. 2837,1. 63; Rodūnios dekano N. Gintovto atlik­ tas skundo siuntėjų apklausos protokolas, 1908 01 25, ten pat, 1. 65-66; kun. P. Čelkio 1908 0 11 7 pasiaiškinimas šiam dekanui, ten pat, 1. 66-67.

4 0 3

404

KATALIKŲ TAUTINĖS ASIMILIACIJOS MODELIAI VYSKUPIJOJE

gimtosios kalbos ugdymas yra mokyklos, o ne Viešpaties, šventovės reika­ las, - Viešpaties šventovė privalo žmones vienyti, o ne kiršinti, todėl manau, kad keisti įvairiomis naujovėmis per amžius įvestą lenkų kalbos vartojimą maldose, pamoksluose ir giesmėse būtų pavojinga, ypač dabar, kai ligi šiol ramūs parapijiečiai kurstomi maištauti, gali tuo pasinaudoti ne tik kitatikiai, bet ypač laisvamaniai ir mūsų Šv. Bažnyčios priešai“41. Vyskupas Ropas J. Stašį ir kelis kitus panašiai pasireiškusius lietuvių kunigus perkėlė į baltarusiškas parapijas, bet šitai teisino tariamai demokratine parapijiečių valia. Kunigus jis derinąs prie parapijiečių tautybės, bet žiūrįs, kad jie nekeltų bruzdėjimų42. Naujasis klebonas V. Kochanskis pateisino vyskupijos vadovų, dekano ir parapijiečių dalies viltis: lietuvių kalba iš bažnytinio gyvenimo buvo visiškai pašalinta43. Nepaisyta nė siūlymų ją palikti vaikų katechizacijai. Tai priešta­ ravo ir paties K. Michalkevičiaus 1911 m. balandžio 25 d. aplinkraščiui, kuris nustatė, kad kitakalbiams parapijiečiams, jei jų susidaro bent 300 žmonių parapijoje, turi būti jų kalba sakomi pamokslai prieš sumą ir atliekama vai­ kų katechizacija. V. Kochanskis pasiaiškino, kad patys lietuviai šios teisės atsisakė. Tuo tarpu Varanavo klebonas R Čelkys tvirtino, kad pas jį atėję asaviečiai su ašaromis akyse skundėsi nebeturį ne tik lietuviškų pamoks­ lų, bet ir evangelijos, su naujuoju klebonu negalį nė susikalbėti44. Iš tikrųjų lietuvių kalbos poreikis bažnyčioje nebuvo išnykęs, nes pats V. Kochanskis skundėsi, jog jo parapijiečiai, kuriuos vadino girtuokliais, velykinės išpažin­ ties eina į Varanavą45. V. Kochanskis už lietuvių kalbos išginimą iš bažnyčios tapo lietuviškų laikraščių kritikos objektu, nors iš tikrųjų šis klebonas vykdė aukštesnės savo administracijos ir dalies parapijiečių valią. Vis dėlto kritikos paveiktas jis atsisakė pareigų, bet vyskupijos administratoriui priminė ir savo nuopel­ nus: nuraminęs parapiją, pastatęs naują mūrinę bažnyčią, parapijos namus ir klebonijos ūkinius pastatus46. Vyskupijos administratorius jį perkėlė kle­ bonu į Rodūnią. 1911 m. gegužės mėnesį Asavos parapiją perėmė 31 metų klebonas Jonas Burba (jaunesnysis). Jis buvo kilęs iš Mikališkio dvaro Panevėžio apskrityje, lietuvis. Prieš atvykdamas į Asavą klebonavo Gardino dekanato Krasuvkos parapijoje. Asavos klebonu jis sėkmingai išbuvo ligi gyvenimo pabaigos (mirė 1927 m. rugsėjo 23 d. Vilniuje). Kai jis traukiniu atvyko į Bastūnų stotį, 41. 42. 43. 4445. 46,

J. Kurčevskio 1907 03 12 raportas vyskupui. Vilniaus vyskupijos Asavos..., p. 598-599Vysk. Ropo raštas Vilniaus generalgubernatoriui. [.VIA, f. 378, BS, 1903 m., b. 583. 1. 83. Dekano N. Gintovto raportas vyskupijos administratoriui K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694. ap. 1, b. 2837,1.17. P. Čelkio 1908 01 25 pasiaiškinimas dekanui, ten pat, 1. 68. V. Kochanskio 1908 12 05 raštas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 60. V. Kochanskio 1911 02 14 raštas K. Michalkevičiui, ten pat, b. 4703, 1.1- 2 .

ASAVOS PARAPI JA

jį pasitikęs senojo Asavos klebono šalininkas tiesiai pasakė: „Jei esi lietuvis, tai geriau į Asavą nevažiuok, nes išmesime“47. Iš tikrųjų, vos šis klebonas per­ ėmė parapiją, buvo sukurptas skundas, kad jis išstumiąs lenkiškas giesmes iš bažnyčios, kad išeikvojęs statyboms skirtas aukas48. Tačiau jau radosi ir jo šalininkų. Skundą tyręs dekanas N. Gintovtas klebonui nebuvo palankus, bet siūlė jo nebausti, nes „savo apsukrumu įgijo daugumos pasitikėjimą“49. Nors J. Burba lietuvių kalbos nesišalino (per išpažintis, pasikalbėjimus), tačiau jos grąžinti į bažnyčią negalėjo, nes neturėjo savo vyresnybės leidimo. Nagrinėdami Asavos parapijiečių maldų kalbos namie ir bažnyčioje klau­ simą, matome istorinį paradoksą. Luominės santvarkos laikais lietuvių vals­ tiečių namų maldų kalbą nulėmė prestižinė bažnytinė lenkų kalba. XX a. pra­ džioje, kai visuomenė modernėjo, kai elitinių luomų galia sumažėjo, seniau Asavos parapijoje įsigalėjusi namų maldų kalba suvaidino konservatyvų vai­ dmenį, - trukdė bažnyčioje įvesti demokratinės daugumos - liaudies - kalbą. Betgi maldų kalbą ir seniau, ir XX a. galutinai diktavo bažnyčia, t. y. dvasi­ ninkai; naujosios orientacijos kunigų iniciatyva buvo nuslopinta iš „apačios“ ir ypač iš „viršaus“.

Tautinio tapatumo raiška Asavos parapijos gyventojų, kaip ir apskritai stipriai asimiliacijos paveiktų lietuvių ir slavų paribio teritorijų, tautinio tapatumo raiška buvo nulemta lėtos visuomenės sekuliarizacijos, socialinės raidos atsilikimo ir istorinio politinio tautiškumo tradicijų bei modernaus tautiškumo įtakų. Daug šis procesas priklausė taip pat nuo dvasinės vyresnybės tautinės orientacijos. K. Michalkevičius vadinosi lietuviu, tačiau šis etnonimas tuomet turėjo dvi skirtingas prasmes: vieną - istorinės politinės tautos palikuonims apibūdinti, kitą - modernios tautos nariams įvardyti. Kaip jau rašėme, vyskupijoje buvo kunigų, kilusių iš bajorų, kurie, nė žodžio nemokėdami lietuviškai, save laikė lietuviais. Dažniausiai jie nesuvokė ir sielovados liaudies gimtąja kalba prana­ šumo prieš tradicine bažnyčioje tapusią lenkų kalbą. Tarp tokių dvasininkų buvo ir Rodūnios dekanas N. Gintovtas, senas lietuvių bajorų giminės pali­ kuonis, gimęs 1861 m. Latygalos dvare, Vileikos aps. Jis ilgai kunigavo gry­ nai lietuviškose ir mišriose parapijose, bet mokytis liaudinės lietuvių kalbos nepanoro. Šalia lenkų kalbos jis tegalėjo susikalbėti valstybine rusų kalba ir 4748. 49.

J. Burbos (jaun.) laiškas Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui, gautas 1921 04 18, ten pat, ap. 3, b. 10 15 , 1. 46. Ten pat; 9 Asavos parapijiečių 19 12 11 06 skundas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 604, ap. 4, b. 6 80 6 , 1. 1-2. Asavos parapijiečių prašymas K. Michalkevičiui, ginantis J. Burbą, LVIA, f. 604, ap. 4, b. 6806, 1.18 ; N . Gintovto 1912 12 14 raštas konsistorijai, ten pat, 1. 4-5.

405

406

KATALIKŲ

TAUTINĖS ASIMILIACIJOS

MODELIAI

VYSKUPIJOJE

paprastąja (baltarusių)50. Lietuvių spauda jam negailėjo priekaištų už lietuvių kalbos ir jų kunigų persekiojimą. Norėdamas neprarasti posto, N. Gintovtas argumentavo savo ištikimybę rusų administracijai tuo, kad jis yra „tikras rusų katalikas“, kad visą susirašinėjimą vedąs tik rusiškai5'. Asavos klebonas V. Kochanskis administruodamas savo parapiją priklausė ne tik nuo N. Gintovto, bet ir nuo vietos „aktyvo“ - suslavėjusių bajorų ir valstie­ čių, kurie savo vardu siuntinėjo skundus vyskupijos administratoriui, draus­ mino kitaip manančius parapijiečius. Svarbiausias iš pasauliečių šio „aktyvo“ organizatorius buvo Adomas Grigelevičius (Grigelionis, Grygielevvicz), kilęs iš tos pačios parapijos. Jis kiekviena proga kartojo, kad esąs lietuvis ir mokąs lietuviškai, nes taip kalbėję jo tėvai kaimiečiai. A. Grigelevičius gimė 1852 m., mokykloje įgijo šiokį tokį išsilavinimą, 15 metų tarnavo teismo sekretoriumi Švenčionyse, paskui 2 m. - Archangelske, vėliau ten 9 metus dirbo notaru. Kaip jis sako, 1906 m. grįžęs į Vilnių, nes išsiilgęs savo krašto. Jis nuolat lan­ kydavosi tėviškėje, asaviečiai jį išsirinko bažnyčios komiteto vicepirmininku. 1908 m. išvyko į Kelmę (Kauno gub.) ir ten dirbo notaru52. Asavos klebonas J. Burba (jaun.) jį vadino dideliu intrigantu, įžymiu agitatoriumi, šiai savo veiklai negailėjusiu pinigų5'. Jam nieko nereiškė duoti „patarimus“ dekanui ir patiems vyskupijos vadovams, jis nešė jiems asaviečių skundus, kurie buvo jo paties padiktuoti. Tiesa, vyskupo Ropo nemėgo, jį vadino litvomanų globė­ ju54, nes šis su juo nesiteikdavo kalbėtis. Matyt, A. Grigelevičiaus veikiami lietuviais vadinosi ir kai kurių asavie­ čių skundų subjektai. Drauge jie taip pat pabrėžė savo susitapatinimą su len­ kų kalba kaip jos vartotojai. Antai viename 1907 m. skunde rašoma: „Mes, Asavos parapijos lietuviai, greta lietuvių kalbos gerai suprantame lenkų kalbą, mokame lenkiškai skaityti, kai kurie - ir rašyti“55. Lietuvių ir lenkų tautinė harmonija įsivaizduojama pagal unijinėje valstybėje susidariusį modelį, lie­ tuviams suteikiant lenkų subtautos vietą. Reikšminga, kad asaviečiai jau suvokė esant ir kitokių lietuvių. Jau mi­ nėtame skunde jie sakosi, kad lietuvių kunigų diegiamų žemaitiškų poterių jie nė girdėti negirdėjo. A. Grigelevičius žemaičių sampratą paaiškino pla­ čiau. Anot jo, „Asavos parapijos lietuviai, nors namie vartoja lietuvių kalbą, tačiau visiškai skirtingą nuo žemaičių kalbos, kuria sudėti poteriai ir bažnyti­ nės giesmės“. Lenkų kalba asaviečiams, kaip ir Butrimonių lietuviams, tapusi 50. 51. 52. 53. 54. 55.

N. Gintovto anketa, 1908 10 08, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2875, 1. 52. N . Gintovto 1912 12 26 pasiaiškinimas vyskupijos administratoriui, LVM , f. 694, ap. 1, b. 2875, 1- 29. A. Grigelevičiaus 1909 02 15 laiškas vyskupijos administratoriui, ten pat, b. 4695, 1. 4. J. Burbos laiškas vysk. J. Matulaičiui, gautas 1921 04 18, ten pat, ap. 3, b. 10 15, 1. 46. A. Grigelevičiaus 1909 02 15 laiškas vyskupijos administratoriui, ten pat, ap. 1, b. 4695, 1. 4. Z paratji ossovvskiej, Dziennik Wileriski, 1907 02 24.

ASAVOS PARAPHA

antrąja gimtąja kalba, užtikrinančia ryšius su Bažnyčia ir visu civilizuotu pasauliu56. Šis lietuvio ir žemaičio etnonimų išskyrimas buvo būdingas ir kur kas reikšmingesnėms dvasininkų asmenybėms. Antai 1907 m. dvasininkų komisija savo protokole varto­ jo vien lietuvių ir lietuvių kalbos terminus. Tačiau J. Kurčevskis ir }. Škopas, rašydami raportą apie šios komisijos darbą, aiškino, jog asaviečiai nesupranta savo klebonų todėl, kad šie kalba „žemaitiška - knygine tarme“, kad klebonai pamokslus sako ne vietine lie­ tuvių, bet „žemaičių kalba“. Varanavo kle­ bonas P. Čelkys ironiškai pastebėjo: „Dabar Lietuvoje nebėra lietuvių ir lietuvių kalbos, tik vieni žemaičiai, atvykę iš Žemaitijos, ir viena žemaičių kalba, nes taip visur tvirtina lenkai ir rašo jų laikraščiai“57. Kaip jau minėjome, Asavos kunigai lie­ tuviai F. Garbatavičius, J. Gudonis, J. Stašys, J. Burba (jaun.) buvo gryni aukštaičiai, žemaičių tarmės nė mokėti nemokėjo. Tad asaviečiai buvo bauginami „svetimais“, „svetima“ agresyvia liaudine že­ maičių tauta ir jų kalba. Kitaip sakant, bendrinė lietuvių kalba vaizduojama kaip vietos lietuvių asimiliacijos (!), prievartinio atribojimo nuo religijoje įsi­ galėjusios lenkų kalbos priemonė. Kova dėl kalbos hegemonijos buvo tautinės sąmonės ugdymo ir modernio­ sios tautos telkimo būdas. J. Gudonis buvo skundžiamas ir kaltinamas ne tik lietuvių kalbos įvedimu bažnyčioje, bet ir separatizmu. Jis raginęs tautiečius mokytis lietuviškai, laikytis Lietuvos, nes susikurs atskira Lietuvos Karalystė58. Tačiau Asavos parapijoje su didesniu pasisekimu sklido lenkiškos tautinės idėjos. Kaip liudija kun. F. Kemėšis, jam Vaikūnų kaimo valstiečiai netikėtai ėmę tvirtinti: „Lenkija pas mus buvo ir bus. Tepadeda mums Dievas. Amen“59. Žinant, kad šiame kaime gyveno A. Grigelevičiaus giminaičių, galima numa­ nyti, iš kur ši valstiečių politinė orientacija galėjo atsirasti. Tiesa, lietuvių spau­ da lenkiška propaganda kaltino Vilniaus laikraščius ir brošiūras bei endekus. 56. 57. 58. 59.

A. Grygielevvicz, Zmudzin pod Lidą, K urjer Litewski, 1906 12 13, Nr. 282. P. Čelkio pasiaiškinimas savo dekanui, LV7 A, f. 694, ap. 1, b. 2837, 1 68. V. Kochanskio 1909 05 20 informacija, M A S, f. 43, b. 5433, 1.1. F. Kemėšio 1912 05 30 raštas Žemaičių vyskupui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 4 7 0 6 , 1. 4.

4 0 7

408

KATALIKŲ

T A U T I N Ė S AS I M I L I A C I ) O S M O D E L I A I

VYSKUPI|OĮE

Lietuvių tautinį atgimimą Asavos parapijoje žadinti galėjo vien kuni­ gai, nes kitų vietos inteligentų nebuvo. Lietuvių kalbos įvedimas bažnyčioje reiškė šios kalbos visuomeninio prestižo ugdymą apskritai. Vaikų ruošimas katechizacijai, mokant juos rašto, skaityti katekizmą ir maldaknygę, turė­ jo bent iš dalies paruošti dirvą ir pasaulietiniams leidiniams, ypač laikraš­ čiams plisti. Spaudos, kaip kuriančios moderniąją tautą, galimybės Asavos parapijoje buvo visiškai menkos. Kaip minėjome, J. Kurčevskis „patarė“, jog ne Bažnyčia, o mokykla turi ugdyti gimtąją kalbą, tačiau oficiali mokykla buvo rusiška, ir jai rūpėjo ne lietuvių kalbą ugdyti, o vaikus surusinti. Kadangi visur maldų kalba buvo lenkiška, tai ir slaptos religinės mokyklos kūrėsi ir veikė vien lenkų kalba. Tiesa, žinomas vienas atvejis, kai remiantis caro 1905 m. spalio 17 d. manifes­ tu dėl demokratinių laisvių Aleksandravos valsčiaus valstiečių vardu Vilniaus generalgubernatoriui buvo pasiųstas prašymas pašalinti dekaną N. Gintovtą, dekanais ir klebonais skirti lietuvius, pradinėse mokyklose mokyti lietuvių kalba. Mokytojai turį būti lietuviai, valsčiuje greta rusų kalbos reikią įvesti lietuvių kalbą, į mokytojų seminarijas priimti lietuvius60. Tačiau po revoliu­ cijos šio krašto mokyklos liko rusiškos, tik per tikybos pamokas kunigai ėmė kalbėti nebe rusiškai, bet lenkiškai. Tad mokykla nei lietuvių gimtosios kal­ bos ugdymui, nei tautos telkimui nieko nenuveikė. Asavos parapijos lietuvių padėčiai daug dėmesio skyrė Vilniaus žinios, Viltis. Asaviečiais rūpinosi Jono Basanavičiaus ir kt. iniciatyva įsteigta Sąjunga pagrąžinimui tiesų lietuviškajai kalbai Rymo-Katalikų bažnyčiose Lietuvoje, duomenis apie lietuvių kalbos diskriminavimą religiniame gy­ venime rinko ir viešumon kėlė kun. Stanislovas Stakelė. Tačiau ši veikla asaviečių lyg ir nepalietė, dėl jų likimo kada ne kada versdavo suklusti tik bažnytinę vadovybę ir rusų administraciją. Vis dėlto su Asavos parapijie­ čiais, kurie lietuviškų laikraščių neskaitė, bandyta ieškoti tiesioginių abi­ pusių ryšių. Šiuo tikslu 1911 m. gruodžio mėnesį į šios parapijos Vaikūnų kaimą atvyko vienas lietuvių tautinio atgimimo žadintojų ir Vilties laikraš­ čio bendradarbių kun. Fabijonas Kemėšis. Kaip jis pats sakėsi, norėjęs iš­ tirti, kokia lietuvių kalbos padėtis Rodūnios dekanato bažnyčiose - apie tai Viltis gaudavo daug pranešimų ir rašė rusų bei lenkų spauda. F. Kemėšis atvažiavo į Bastūnų stotį. Jo pagrindinis kelionės punktas buvo Nočia, ta­ čiau pakeliui užsuko į Asavą pas kleboną J. Burbą (jaun.). Čia nakvojo, pas­ kui J. Burbos arkliais nuvažiavo pasižiūrėti vieno lietuviškiausių parapijoje 1 60. M. Kurowski, J. Dailydka, A. Liaškovskis, Aleksandravas (Lydos pav.), Vilniaus žinios, 1906 02 02(15). Nr. 26; Apie lenkų kalbų Lietuvos bažnyčiose, p. 48.

ASAVOS PARAPIJA

Vaikūnų kaimo. Kunigo atvykimas daugelį sudomino, gyventojai gausiai susirinko vienoje troboje. F. Kemėšis juos bandė kalbinti lietuviškai, tačiau šie nedrįso ar nenorėjo su kunigu kalbėti šia valstietiška kalba. Kunigas ėmė lenkiškai aiškinti apie visų kalbų lygybę Dievo sukurtame pasaulyje, gynė lietuvių kalbos prestižą, nurodydamas, kad ir vyskupijos administratorius K. Michalkevičius Vilniuje leidžiamam katalikų laikraščiui Aušra paaukojo 1000 rb. F. Kemėšis raginęs šį Vilniaus vyskupijos lietuviams skirtą savai­ traštį užsisakyti ir pasiskaityti palikęs keletą jo 4-ojo numerio egzempliorių. Be to, dar davęs apie 20 egzempliorių brošiūros Kim jesteš?61. Pastarosios autorius Adomas Jakštas labai įtaigiai įrodinėjo, jog vietos gyventojai yra tikri lietuviai, net ir tie, kurie jau pametė savo tėvų kalbą. Apie F. Kemėšio lankymąsi iš savo giminaičių tuoj sužinojo A. Grigelevičius. Laikraščiui Kurjer Litewski jis parašė straipsnį, kuriame kunigą kaltino slapta šovinistine agitacija, reikšta nepagarba buvusiam Asavos klebonui V. Kochanskiui62. Jau rytojaus dieną po straipsnio pasirodymo vyskupijos administratorius dekanui N. Gintovtui nurodė įvykį ištirti. N. Gintovtas paėmė Asavos klebono J. Burbos pasiaiškinimą63 ir 1912 m. sausio 16 d. nu­ važiavo į Valkūnus. Čia su priesaika iškvotė 17 valstiečių, surašė protokolą. N. Gintovtas F. Kemešį kaltino tuo, kad šis kaimiečius kalbino lietuviškai, moteris vaišino saldainiais, paliko minėtus spaudinius ir grįžęs Vilčiai pa­ rašė straipsnį „Tamsybės apaštalai“64. Kadangi kun. F. Kemėšis tebepriklau­ sė Žemaičių vyskupijos jurisdikcijai, tai K. Michalkevičius šios vyskupijos vyskupą G. Cirtautą prašė pavaldinį sudrausminti. F. Kemėšis vyskupui pa­ siaiškino, kad N. Gintovtas negali būti teisėjas byloje, į kurią pats yra įsivėlęs. G. Cirtautas davė pastabą, kad F. Kemešiui nederėjo agituoti liaudį, nes kata­ likai visad kunigą laiko Bažnyčios pasiuntiniu65. Šis, atrodytų, epizodiškas faktas iškalbingas ta prasme, kad Asavos para­ pija buvo hermetiškai saugoma nuo bet kokių lietuviškos tapatybės ugdymo pastangų. Netgi parapijos klebonas buvo griežtai kontroliuojamas ir izoliuo­ jamas nuo savo sąmoningų tautiečių. 61.

63.

F. Kemėšio 1912 05 30 pasiaiškinimas Žemaičių vyskupui G. Cirtautui, M AB, f. 255, b. 157, l. 7, 9 ,12 ; LVIA, f. 694, ap. 1, b. 4 70 6 , 1. 4 -7; J. [F. Kemėšis], Tamsybės apaštalai, Viltis, 19 1112 14, Nr. 145. A. Grygielewicz, List otwarty do proboszcza w Ossowie ks. Jana Burby, Kurjer Litewski, 1912 01 12, Nr. 9; J. Burba, Laiškas redakcijai, Viltis, 1912 0 118 , Nr. 8. Vėliau vyskupui J. Matulaičiui ). Burba atvirai prisipažino, kad kun. F. Kemėšis jam priekaištavęs, kodėl jis, lietuvis, į Asavos bažnyčią neįsileidžia lietuvių kalbos.). Burba F. Kemešiui pataręs pačiam susipažinti, kokia parapi­ joje šiuo klausimu padėtis. Po F. Kemėšio apsilankymo, anot J. Burbos, į kleboniją sugužėjo kelios dešimtys žmonių, kurie jam , klebonui, priekaištavo, kad kuriąs lietuvių lizdą ir iš Vilniaus kviečiąs agitatorius (). Burbos laiškas vysk. Į. Matulaičiui, gautas 1921 04 18, LV7 A, f. 694, ap. 3, b. 10 15 , 1. 46). ). Burbos (jaun.) 1912 0 113 pasiaiškinimas ir Valkūnų k. valstiečių 1912 0 116 apklausos protokolas, MAB, f. 255, b. 157,

64. 65.

N. Gintovto 1912 0 119 raportas K. Michalkevičiui, LVM, f. 694, ap. 1, b. 4707, 1. 8. Vysk. G. Girtauto 1912 06 16 raštas K. Michalkevičiui, ten pat, L 3.

62.

1- 4 . 5 -

409

4io

KATALIKŲ TAUTINĖS ASIMILIACIIOS MODELIAI VYSKUPIJOIE

Lietuvių bei lenkų tautinės savimonės raidos ir lietuvių ąsimiliacijos kon­ tekste aktualus paprastosios kalbos vartotojų, vadinamų baltarusiais,, etno­ kultūrinio bendrumo klausimas. Asavos parapijoje paprastosios kalbos, tu­ rint galvoje visas jos dvikalbes kombinacijas, vartotojų buvo daugiausia (žr. 32 lentelę). Jie modernaus tautinio apsisprendimo neturėjo ir jo nesuvokė. Tuteišių etninio bendrumo klausimu jau rašėme. Čia norėtume atkreipti dėmesį tik į neišaiškintas pirminio lietuvių slavėjimo ir virtimo tuteišiais priežastis. Socialinės antropologijos specialistai teigia, jog asimiliacija yra dėsningas akultūracijos padarinys. Su aukštesne kaimynų kultūra savaime ateina ar prievarta atnešama ir atitinkama kalba. Tačiau paprastoji kalba slinko iš rytų priešpriešiais iš vakarų slenkančiai aukštesnei materialinei kultūrai. Asavos parapijos kaimų ir bajorkaimių žemės ūkio ir buities at­ silikimas nuo Suvalkų ir Kauno gubernijų rodiklių nekelia jokių abejonių. Žemės ūkio technika liko daug primityvesnė, net geležiniai plūgai tuome­ tinėje Lydos apskrityje buvo retenybė66. Be to, dvasinės kultūros skurdu­ mą rodo faktas, kad paprastoji (baltarusių) kalba šiame krašte neturėjo nei savo rašto, nei knygų - netgi elementorių ir maldaknygių. Susipažinus su Aleksandro Posern-Zielinskio tyrinėjimais, rodos, nekyla abejonių tik dėl lietuvių ir slavų paribio osmosinio slavėjimo, kurį skatino tarpetniniai par­ tneriški santykiai67. Kiekybiškai stipresnio etnoso kalba slinko į silpnesnio arealą. Šiuo atveju akultūracija asimiliacijos nenulėmė. Asimiliacijos hori­ zontalusis procesas valstiečių sluoksniuose iš esmės su akultūracija prie­ žastingumo prasme nesisiejo. Akultūracija asimiliaciją pastebimai lėmė tik bajorų luomo terpėje. Paskui šią slavėjimo bangą arba net drauge su ja (imant Asavos parapiją) ritosi polonizacijos banga. Tačiau galutinai vietos etninių lietuvių ir tuteišių tautinį apsisprendimą galėjo nulemti gyventojams palankūs politiniai poky­ čiai, mokykla, spauda, kultūrinis pakilimas.

66. 67.

Историко-этнографический атлас Прибалтики. Земледелие, Вильнюс, 1985, р. 48-52, 5-6 žemėlapiai. А. Posern-Zielinski, Akulturacja i asymilacja - dwie strony procesu etnicznej zmiany w uįęciu antropologii i etnohistorii, Procesy akulturacji / asymilacji na pograniczu polsko-niemieckim iv X IX i X X wieku, pod. red. W. Molika i R. Traby, Poznan, [2000], p. 52.

Rodūnios parapija

Rodūnios parapijos asimiliacijos modelis, kaip matysime, skyrėsi nuo Asavos parapijos modelio, nors abi parapijos buvo greta tame pačiame Rodūnios de­ kanate, Lydos aps. Rodūnios parapija dar ribojosi su Žirmūnų parapija rytuo­ se, Nočios - vakaruose, Eišiškių - šiaurėje ir Žubalaičio parapija - pietuose. Rodūnios parapija 1859 m. turėjo 7503 katalikus, 1907 m. - 10 000 katalikų. Didžiausia parapijos gyvenvietė - Rodūnios miestelis, to paties pavadinimo valsčiaus centras. Pačioje Rodūnioje gyveno 1394 žmonės, iš jų nemažai žydų. Rodūnios valsčiuje, be valstybinių miškų, kone du trečdaliai visos žemės buvo skirtinė valstiečių žemė, o privačios, t. y. bajorų, žemės buvo koks trečdalis viso šio ploto1.2 Visuose etnografiniuose žemėlapiuose - nuo P. Keppeno ligi J. Rozwadowskio - Rodūnios parapija priskirta lietuvių arealui. Pagal 1890 m. valsčiaus aprašymą lietuvių buvo 70,9%, lenkų (ir baltarusių) - 26,1 ir žydų 3,o%\ Tačiau minėtas 1907 m. dvasininkų komisijos tyrimas rodo, kad per 17 metų padėtis gerokai pakito.

Namų ir kaimo kalba Vyskupo E. Ropo sudaryta komisija iš Asavos išvažiavo j Rodūnią, - jos tikslas liko tas pats - išaiškinti parapijiečių namų ir kaimo bendruomenės kalbos san­ tykį su religinės praktikos kalba ir pageidaujamą pamokslų bažnyčioje kalbą. Apklausos protokolą čia, kaip ir Asavoje, rašė tie patys du komisijos nariai J. Kurčevskis ir J. Škopas. Šis protokolas jau mūsų paskelbtas drauge su Asavos parapijiečių apklausos protokolu3. Iš viso Rodūnioje apklausti 146 žmonės, po 1. 2. 3.

И. И. Гошкевич, Виленская губерния, Вильна, 1905, p. 207. Anonim, Obszar języka litewskiego w gub. wilenskiej, Materyaty antropologiczno-archeologiczne 1 etnograficzne, t. 3, Krakow, 1898, p. 64. Vilniaus vyskupijos Asavos, Butrimonių ir Rodūnios parapijiečių kalbų tyrimas 1907 m., p. 572-597.

412

KATALIKŲ TAUTINĖS

ASIMILIACIJOS MODELIAI

VYSKUPIJOJE

vieną ar keletą iš kone visų gyvenviečių. Protokole nurodoma gyvenvietė ir jos tipas (kaimas, bajorkaimis, užusienis, palivarkas, dvaras, miestelis), jos sody­ bų ir gyventojų skaičius. Šiuos duomenis pagal klebono turimus parapijiečių sąrašus tikslino Rodūnios bažnyčios vikaras. Beje, jis per apklausą sudarinėjo atvykusių žmonių ir jų gyvenviečių sąrašą4. Po duomenų apie gyvenvietę buvo įrašomas apklaustojo vardas ir pavardė, šeimyninė padėtis ir šeimynos narių skaičius, jo nuomonė, kurias kalbas vartoja gyvenvietė, kaip patys kalba šei­ moje, kuria kalba klauso pamokslų ir kuria jų norėtų klausyti, kaip meldžiasi namie, kaip vaikus moko katekizmo. Tačiau neklausinėta, kaip namie kalbasi su seneliais ir savo vaikais. Reikia pasakyti, kad apskritai imant apie Rodūnios parapiją gauti duomenys gerokai įvairesni nei gautieji Asavoje. Matyt, tam at­ siliepė skirtingos šių parapijų tautinės asimiliacijos pakopos. 33 lentelė rodo, kad vienų ar kitų kalbų vartojimas šeimoje ir vietos bendruo­ menėje daugiausia priklausė nuo luominės padėties ir gyvenvietės tipo. Čia, kaip ir Asavos parapijos kaimuose, vyravo lietuvių kalba arba tie bilingvistiniai dariniai, kuriuose ši kalba liko kaip sudėtinė dalis. Iš viso tie kaimų gyventojai, kurie vartojo vien lietuvių arba lietuvių ir paprastąją, lietuvių ir lenkų bei lietuvių, lenkų ir paprastąją kalbą, sudarė net 81,99% apklausose deklaruotų žmonių. Iš likusių kaimiečių daugiausia kalbėjo paprastai arba paprastai ir lenkiškai. Be to, matyt, kad kai kurie apklausiamieji lenkų kalbą nurodė dėl prestižo arba dėl jos vietos jų religinėje praktikoje. Visų kitų luomų, išskyrus valstiečius, ir visų kitų gyvenviečių katalikai savo kasdieninėje buityje lietuvių kalbos nevartojo, jie kalbėjo lenkiškai arba 33 le n te lė . Rodūnios parapijiečių vartojamos kalbos priklausomumas nuo gyvenvietės tipo pagal 1907 m. apklausą K a im a i V a r t o j a m a k a lb a

K it o s g y v e n v ie t ė s

g y v e n t o ja i s k a ič iu s

V is o s g y v e n v ie t ė s

g y v e n t o ja i s k a ič iu s

%

13

2403

4 1 ,6 8

-

-

L i e t u v i ų ir p a p r a s t o j i

7

1229

2 1 ,3 2

-

-

L ie t u v ių ir le n k ų

2

175

3 ,0 4

-

-

-

L i e t u v i ų , l e n k ų ir p a p r a s t o j i

5

918

1 5 ,9 2

-

-

L ie t u v ių

g y v e n t o ja i s k a ič iu s

s k a ič iu s

s k a ič iu s

%

s k a ič iu s

%

13

2403

3 4 ,0 1

7

1229

1 7 ,4 0

2

175

2 ,4 8

-

5

918

1 3 ,0 0

Lenkų

1

80

1 ,3 9

16

632

4 8 ,6 2

17

712

1 0 ,0 8

L e n k ų ir p a p r a s t o j i

5

743

1 2 ,8 9

2

668

5 1 ,5 8

7

1411

1 9 ,9 7

P a p r a s to ji

3

217

3 ,7 6

1

7

?

4

217

3 ,0 7

36

5765

1 0 0 ,0 0

19

1300

1 0 0 ,0 0

55

7065

1 0 0 ,0 0

Iš v is o

Lentelė sudaryta remiantis 1907 m. dvasininkų komisijos protokolu.

4.

Minėtas sąrašas ir priesaikos tekstas, LVIA, t. 604, ap. 1, b. 10204, 1- >7-

RODŪNIOS PARAPHA

lenkų ir paprastąja kalba. Rodūnios miestelyje, pasak apklaustųjų, kurie ats­ tovavo 668 katalikus, ryškiai vyravo lenkų ir paprastoji kalbos, nes lietuviškai kalbėjo tik atitekėjusios moterys ir keletas nuomininkų. Jei kaimuose šalia lietuvių kalbos įsivyraujanti paprastoji kalba rodė hori­ zontaliosios tautinės asimiliacijos raidą, tai „bajoriškos“ lenkų kalbos skver­ bimasis į nekilmingųjų luomų parapijiečių namus jau reiškė vertikaliosios asimiliacijos rezultatus. Gyventojų kartų kaita vis labiau darėsi adekvati tau­ tinės konversijos etapams. Iš Rodūnios parapijiečių apklausos matyti apytikrė lietuvių valstiečių tauti­ nės asimiliacijos chronologija. Juozas Andriukonis iš Radžiūnų kaimo liudijo, kad jo šeima kalba lenkiškai ir paprastai, tačiau seneliai supranta lietuviškai ir šia kalba mėgsta kalbėti tarpusavyje, bet daugiau nebeturi su kuo. Petras ir Vincentas Senkevičiai iš Pasodos kaimo tvirtino, kad moka lietuviškai tarmiš­ kai, bet jaunimas nebesupranta. Dubinių kaimo valstietis Motiejus Rusteika su vyresniais kalbėjo lietuviškai, o su vaikais - jau paprastai. Radžiūnų kai­ mietis Juozas Senkevičius, Ieva Andrikonienė, Stanislovas Neviera liudijo, kad jų kaimas vartoja paprastąją ir lenkų kalbas, nors tėvai ir kiti vyresnio amžiaus žmonės kalba lietuviškai, bet jų jaunimas nebesupranta. Vienas pa­ prastosios kalbos plitimo būdų - per marčias. Mažeikių kaimietis Stanislovas Ablačinskas sakėsi, kad jis pats gali kalbėti lietuviškai, tačiau žmona kalba pa­ prastai, todėl ir jų vaikai - paprastai. Kai tokios nuotakos ateidavo į maždaug grynai lietuvišką kaimą, - turėjo mokytis lietuviškai (Jono Lingos iš Stračiūnų kaimo parodymas). Matyti, kad Rodūnios parapijos kaimų ir atskirų šeimų lietuviškumas nykte nyko su kiekviena karta, nors šis procesas, lyginant su Asavos parapija, prasidėjo vėliau ir plėtojosi žymiai lėčiau. Iš pradžių išryškėjo horizontalioji tautinė asimiliacija, kuri skynė kelią vertikaliajai - lenkiškai - asimiliacijai. 1870 m. Vilniaus vyskupijos adminis­ tratorius P. Žilinskis pagrįstai nurodinėjo, kad Rodūnios parapija visiškai lie­ tuviška („visur kalba lietuviškai“), tačiau 1890 m. jau daugiau kaip ketvirtada­ lis šio valsčiaus gyventojų kalbėjo slaviškai. Didžiausias lietuvių nutautėjimo šuolis įvyko tarp 1890 ir 1907 m. Nors keista, tačiau minėtai 1907 m. dvasininkų komisijai gimtosios kal­ bos vartojimas ir jos paplitimas, etninė gyventojų sudėtis ne taip jau rūpė­ jo, gal jai net buvo sunku nustatyti tikrąją padėtį išsiplėtojusio bilingvizmo sąlygomis. Net komisijos narių ataskaitose vyskupui tai konstatuojama itin suapvalintai. J. Burba rašė, kad parapijoje gyvena lietuviai ir lenkai; propor­ cijos neminėjo. J. Škopas padėtį matė tiesiog iškreiptai: Rodūnios, kaip ir Asavos bei Butrimonių, parapijiečiai namie vartoją lenkų arba paprastąją kai-

4 1 3

414

KATALIKŲ TAUTINĖS ASIMILIACIJOS MODELIAI VYSKUPIJOJE

bą, „o lietuvių kalbą - labai mažai, daugiausia kalbėdamiesi, su senais tėvais“. Tvirtino, kad Rodūnios parapijoje lietuvių esą gal koks ketvirtadalis, bet ir jų kalba - „vietinė tarmė - lietuvių ir paprastosios kalbos mišinys“. J. Kurčevskis, matyt, svarbiausiais parapijiečiais laikydamas dvarų ir bajorkaiifiių gyven­ tojus, pažymėjo, kad jie kalba vien lenkiškai5. Beje, ir tų turtingų apklausos protokolo duomenų vyskupo kanceliarijoje niekas statistiškai neapdorojo, jie liko bendram įspūdžiui pailiustruoti. Kai Vilniaus vyskupijos administratoriumi tapo K. Michalkevičius, Ro­ dūnios parapijos tautinę sudėtį pagal parapijiečių sąrašus bandė nustatyti vietos bažnyčios administratorius Motiejus Lajauskas, čia savo pareigas ėjęs jau pusantrų metų. Jis turėjo duomenų apie visus 10 327 parapijiečius, su­ darė gyvenviečių sąrašą, nurodė jų gyventojų katalikų skaičių ir vartojamas kalbas. Lietuviškų gyvenviečių išvardyta 21 su 4892 gyventojais, arba 47,37% visų parapijiečių. Kitos gyvenvietės buvo mišrios: 11 lietuviškų (kalbėjo se­ nieji) - baltarusiškų (kalbėjo jaunesnieji) su 1326 gyventojais, arba 12,84%, 14 gyvenviečių jis laikė baltarusiškomis, jose gyveno 1804 žmonės, arba 17,47%, 42 - baltarusiškomis ir lenkiškomis su 2305 gyventojais, arba 22,32%. Tarp pastarųjų 42 gyvenviečių kaimų tebuvo 6, visos kitos gyvenvietės - 1 dvaras, palivarkai, bajorkaimiai, užusieniai ir Rodūnios miestelis su klebonija (jame 736 gyventojai). Tiesa, M. Lajauskas pastebėjo, kad lietuviškuose kaimuose yra šeimų, kalbančių baltarusiškai, o baltarusiškuose - lietuviškai6. Nepriklausomai nuo M. Lajausko apie Rodūnios parapijos etninę sudėtį rinko duomenis Vilties laikraštis. Jis teigė, kad parapijoje gyvena 9209 kata­ likai, lietuviškų gyvenviečių (tarp jų 3 užusieniai) yra 22 su 3583 žmonėmis (38,91% visų parapijiečių), lietuviškų ir baltarusiškų kaimų - 10 su 1118 gyven­ tojų (12,14%), vien baltarusiškų gyvenviečių - 19 su 2087 gyventojais (22,66%), baltarusiškų ir lenkiškų (tarp jų ir Rodūnia) - 35 su 2303 gyventojais (25,01%) ir vien lenkiškų - 8 su 118 žmonių (1,28%) visų parapijiečių7. Rodūnios baž­ nyčios vikaro Jono Skardinsko apskaičiavimu, apie 4200 parapijiečių namie kalbėjo lietuviškai, o iš viso šią kalbą mokėjo apie 6000 žmonių; namie kal­ bančių lenkiškai arba baltarusiškai buvę apie 50008. Šie duomenys iš esmės neprieštarauja ir 33 lentelei. Netgi laikoma, kad len­ kų kalba buvo mažiau įsigalėjusi, nei rodo 1907 m. dvasininkų komisijos proto­ kolas. Viename parapijiečių lietuvių skunde K. Michalkevičiui tvirtinama, kad „tikrų lietuvių“ yra du trečdaliai visų katalikų, o lenkų - beveik nėra, nes bajorė5. 6. 7. 8.

Vilniaus vyskupijos Asavos..., p. 599, 601,603. M. Lajausko 1908 10 26 pranešimas K. Michalkevičiui ir gyvenviečių sąrašas, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 10204, 1. 37-42. Kaip Rodinės parapijonių (Viln. g.) buvo kalbama 1906-7 metais. Viltis, 1911 05 27, Nr. 60, p. 2-3. Iš Rodūnios dekanato, Viltis, 1912 07 20, Nr. 85, p. 1-2.

RODŪNIOS

PARAPIJA

liai ir keletas šimtų miestelėnų kalba gudiškai9. Nuo šių duomenų M. Lajausko duomenys iš esmės nesiskirtų, jei prie pastarojo lietuvių pridėtume tuos etniš­ kai giminingus dvikalbius ir trikalbius parapijiečius. Šia proga reikėtų atkreipti dėmesį į vieną Gardino universiteto istoriko Sergejaus Toktio straipsnį, kuria­ me rašoma, kad dauguma Rodūnios dekanato parapijiečių buvo etniniai balta­ rusiai, bet savo gimtąja kalba laikė lenkų kalbą. Tačiau lietuvių tautinis sąjūdis, nukreiptas prieš baltų baltarusėj imą, paskatinęs lenkų patriotizmo pakilimą ir baltarusių polonizaciją10. Manau, kad tokie teiginiai kilo iš apgaulingo sugesty­ vaus mąstymo, kad dabar Baltarusijai priklausančios teritorijos gyventojai net prieš šimtmetį turėjo būti baltarusiai. Be to, neaišku, kodėl jie buvo „etniniai baltarusiai“, jei, kaip rašo autorius, jie kalbėjo lenkiškai. Juk kito aiškaus etniš­ kumo kriterijaus, išskyrus vartojamą kalbą, tuomet nerasta.

Namų maldų ir bažnytinių pamokslų kalba 1907 m. dvasininkų komisija rodūniečių namų maldų ir pageidaujamų pa­ mokslų kalbą fiksavo kur kas rūpestingiau, nei šeimos ir kaimo bendruome­ nės kalbas. Iš 34 lentelės matyti, kad etninė ir maldų kalbos, išskyrus tuos pa­ rapijiečius, kurie nuolat kalbėjo lenkiškai, visiškai neatitiko. Lenkišką maldų kalbą vartojo trys ketvirtadaliai visų parapijiečių. Lietuviškai meldėsi tik dalis lietuvių ir dvikalbių bei trikalbių lietuvių. Tiesa, žymiai daugiau mokėsi maldų lietuviškai. Tai rodė lietuvių tautinio atgimimo ženklus ir naujas lietuvių dva­ sininkų sielovados pastangas. Pažiūrėkime, kaip tai paliudijo apklaustieji para­ pijiečiai. Vincentas Ablačinskas iš Klaišių kaimo sakė, kad visas kaimas kalba lietuviškai, tačiau „senieji poterius kalba lenkiškai, o vaikus mokome lietuviš­ kai ir lenkiškai, vaikai geriau mokosi lietuviškai“. To paties kaimo gyventojas Motiejus Balcevičius patvirtino, kad „poterius ne iš knygų [kalba] lenkiškai, o iš knygų - lietuviškai, geriau lietuviškai“. Mažeikių kaime senieji liko prisirišę prie lenkiškų poterių, tačiau vaikai jau meldėsi lietuviškai (Tomo Raselevičiaus liudijimas). Račkūnų kaimietis Jonas Žvegždys sakėsi, kad ir jis dar meldžiasi lenkiškai, tačiau mokosi lietuviškai. Panašiai buvo ir Pelesos kaime. Tai, kad vaikai jau mokėsi lietuviškų poterių, patvirtino Leliušių, Kivonių, Kargaudų, Kurklių, Vigonių, Stračiūnų, Plikių, Paditvio, Varlių, Piliūnų kai­ mų gyventojai. Mokymo iniciatoriumi laikytas vikaras, kuris baręs, kad pa­ rapijiečiai nemoka poterių savo kalba, net pasitaikę, kad dėl to vieną vaiką 9. 10.

Parapijos įgaliotinių Jurgio Ciniko, Andriejaus Maciūno ir kt. skundas, gautas 1910 11 03, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 10204, 1.16 1. C. Токть, Католическое духовенство в процессах формирования национального сознания крестьянского населения на белорусско-литовско-польском пограничье, LKMA metraštis, t. 20, Vilnius, 2002, p. ш -112 .

415

416

KATALIKŲ

T A U T I N Ė S A S I M I L I A C I >O S M O D E L I A I

V Y S K U P I | 0 |E

pavaręs nuo klausyklos, juokęsis iš kalbos žargono. Pasak bažnyčios adminis­ tratoriaus M. Lajausko, lietuviai sveikinasi savo kalba Tegul bus pagarbintas, bet kasdienines maldas skaito iš lenkiškų knygų. Kadangi vaikai ir moterys beveik nieko lenkiškai nesupranta, tai mintinai šia kalba melsdamiesi maldos žodžius baisiai iškraipo. M. Lajauskas buvo įsitikinęs, kad „lietuviai jau bun­ da iš ilgo miego, ypač jaunimas, kuris, skatinamas kunigų ir reemigrantų iš Amerikos, ima įsigyti lietuviškų knygų, lietuviškai mokosi kasdieninių mal­ dų, namie gieda lietuviškas giesmes ir skaito Šaltinio laikraštį. Iš senių lietu­ vių mes jau nieko nebenorime, nes juos išmokyti neįmanoma, - tenkinamės katekizmo aiškinimu iš sakyklos, tačiau iš jaunųjų, ypač tų, kurie ruošiasi pirmajai išpažinčiai, reikalauju ir pats mokau kasdieninių maldų ir katekiz­ mo savąja kalba“. Tėvai jau sutinką, kad rytais būtų poteriaujama lenkiškai, o vakarais - lietuviškai. Jei tėvai lieka nepalenkiami, vaikai lietuviškų poterių mokosi slaptai ir meldžiasi pašnibždomis, kad niekas kitas nesuprastų". Iš 34 lentelės matyti, kad bažnyčioje lietuviškų pamokslų norėjo santyki­ nai daugiau žmonių nei lietuvių kalbą vartojo kasdieninėse maldose. Iš viso lietuviškiems pamokslams neprieštaravo apie 31% visų apklaustųjų, tarp jų buvo ne tik iš grynai lietuviškų šeimų, bet ir iš dvikalbių bei trikalbių. Tačiau taip pat negalima paneigti, jog konservatyvūs įpročiai melstis lenkiškai buvo dideli. Daugelis lietuvių savo gimtąją kalbą laikė maldai per prasta, net pras­ tesne už lietuvių bendrinę kalbą, kurią čia, ne tik Asavos parapijoje, ne be 34 lentelė. Rodūnios parapijiečių pasiskirstymas pagal jų namie vartojamą maldų ir pageidau­ jamą pamokslų bažnyčioje kalbą 1907 m. Maldų kalba

lietuvių

lenkų

-

1 9 1 1 61 17 11

iš viso apklausta žmonių

išviso apklausta žmonių

21 1 1

-

36 15 3 2 61 18 11

lietuvių ir lenkų

jau mokosi lietuvių k. 20 5 -

14 5 1 1

36 15 3 2 61 18 11

lenkų

3 1 2 1

Namie vartojama kalba

lietuvių

lietuvių ir lenkų

Pageidaujama pamokslų kalba

Lietuvių Lietuvių ir p a p r a s t o j i Lietuvių ir lenkų Lietuvių, lenkų irp a p r a s t o j i Lenkų Lenkų ir p a p r a s t o j i

4

P a p r a s t o ji

-

9 9 1 1 61 18 11

Iš viso

4

110

7

25

146

23

101

22

146

2,74

75,34

4,80

17,12

100,00

15,75

69,18

15,07

100,00

%

-

-

-

-

-

Lentelė sudaryta remiantis 1907 m. dvasininkų komisijos protokolu.

n.

M. Lajausko 1908 10 26 raštas K. Michalkevičiui. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 10204, 1. 39.

-

1 -

RODŪNIOS PARAPIJA

Rodūnios parapijos lietuvių choro giedotojos su kun. J. Breiva, 1914 m. (Mūsų Vilnius, 1937, įklija po p. 56).

išorinių poveikių vadino žemaitiška. Motiejus Rusteika iš Dubinių kaimo lietuviškai mokėjo, bet sakėsi, kad per lietuvišką pamokslą suprantąs ne vi­ sus žodžius. Kiti tvirtino, kad jų lietuviška šnekta nepanaši į kunigų vartoja­ mą kalbą ir neatitinka tos, kuria rašomos lietuviškos knygos (Jurgis Čuika, Juozas Kaniauskas, Juozas Komenčius iš Pelesos k.). Be to, tvirtinama, kad kleboną geriau suprantą, nei jaunąjį kunigėlį. Mat klebonai, ilgai kunigau­ dami parapijoje, prisitaikydavo prie vietinės šnektos ir klausytojų mąstymo būdo. J. Škopas tokiu pavyzdžiu nurodė buvusį Rodūnios kleboną Stanislovą Brazauską, kuris pamokslus sakė tarmiškai12. Parapijiečiai jį išties pamėgo ir iš Rodūnios iškeliamą palydėjo su ašaromis. Iš šių apklausos duomenų norėta dozuoti kalbų vartojimą pridėtinėse pa­ maldose ir apeigose. J. Burba vyskupui pateikė lietuviams palankiausią siū­ lymą: reikėtų bažnyčioje vartoti abi kalbas be skriaudos kuriai nors tautybei. J. Kurčevskis ir J. Škopas vyskupui teigė, kad lietuviai prie lenkiškų pamokslų jau priprato ir juos geriau supranta nei savo kalba. Lietuviški - „žemaitiški“ pamokslai lieką betiksliai, netgi žalingi, nes ugdo nepagarbą Dievo žodžiui ir dvasininkams. Jei Rodūnioje būtų leidžiami lietuviški pamokslai, tai tik vietos tarme. Siaurinti įprastos per amžius lenkų kalbos vartojimą esą netgi pavojinga, nes parapijiečiams tai įžiebtų norą maištauti prieš tradicijas. Šie komisijos nariai nesuvokė, kad naujomis pobaudžiavinėmis sąlygomis ir dėl 1905 m. politinių įvykių radosi didesnis lietuvių liaudies savitumo suvokimas. Savo dvasininkų vadovaujami jie ėmė siekti savo kalbos teisių bažnyčioje ir tuo stojo ardyti senosios luominės santvarkos kalbinį paveldą'3. 12. 13.

Vilniaus vyskupijos Asavos..., p. 603. Plg. M. Römer, Demokracja i rozwöj narodowosciowy, Przegląd Wilenski, 1912 04 28, Nr. 18, p. 1-2.

417

ą

KATALIKŲ

1 O

TAUTINĖS

ASIMILIACIJOS

MODELIAI

VYSKUPIJOJE

[vykių raida lėmė tai, kad 1911-1912 m. jau visi Rodūnios parapijiečiai turėjo deklaruoti pageidaujamų pridėtinių pamaldų kalbą. Šito reikalavo K. Michalkevičiaus 1911 m. aplinkraštis dėl pamaldų kalbos reglamentavimo. Klebonas užvedė dvi registracijos knygas. Viena jų buvo pavadinta Einančių išpažinties ir priimančių komunijų lietuvių tautybės parapijiečių knyga'*. Kita tokio pat turinio knyga buvo skirta parapijiečiams lenkams registruoti'5. Abiejų tautybių sąrašus 1912 m. balandžio 16 d. patvirtino Rodūnios bažny­ čios klebonas Napoleonas Sabaliauskas, šias pareigas jau ėjęs kone metus. Pirmojoje knygoje (sąraše) buvo 2980 lietuvių (31,71% visų parapijiečių), an­ trajame - 6417 lenkų. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal šias knygas kitų tauty­ bių katalikų nebuvo, mat visi paprastosios kalbos vartotojai tapo „lenkais“. Be abejo, prie pastarųjų taip pat buvo priskirti visi tie namie kalbėję lietuviškai, tačiau nesuvokę, kad maldai tinka ne tik lenkų kalba. Beje, šiose knygose įra­ šytų lenkų procentas visiškai atitinka 34 lentelėje nurodytų parapijiečių, kurie norėjo lenkiškų pamokslų, procentą. Tai, kaip matėme 33 lentelėje, gerokai skyrėsi nuo parapijiečių etninės sudėties pagal namie vartojamas kalbas.

Tautiniai konfliktai bažnyčioje 1870-1885 m. ne kartą vyskupijos ir civilinės administracijos vadovai kėlė klausimą dėl lietuviškų pridėtinių pamaldų Rodūnios bažnyčioje. Matyt, jos protarpiais iš tikrųjų būdavo. Tačiau 1901 m., kaip liudijo klebonas Stanislovas Brazauskas, tik kartais lietuviškai buvo skaitoma evangelija ir sakomas pa­ mokslas116 154. Geresniam lietuvių religiniam patarnavimui užtikrinti šis klebo­ nas prašė vyskupijos administratoriaus atsiųsti vikarą, kuris gerai mokėtų šių parapijiečių kalbą17. Vyskupo E. Ropo laikais, kaip pranešė patys parapijiečiai, jie savo gimtąja lietuvių kalba bažnyčioje kas antrą sekmadienį ir šventadienį klausėsi evan­ gelijos, prieš sumą sakomo pamokslo ir galėjo giedoti. Tačiau ar pavyks šią padėtį išlaikyti, nebuvo tikri. Jie prašė, kad vyskupas jų kleboną apsaugotų nuo rezgamų prieš jį intrigų ir dekano N. Gintovto nemalonės bei juos pačius nuo tokio lietuvių kalbos persekiojimo, kaip Eišiškių parapijoje18. Iš tikrųjų N. Gintovtas Rodūnios bažnyčioje norėjo vėl grąžinti buvusią pamaldų tvarką. Jis įvairiais būdais, net per išpažintį, įtikinėjo vietos maldin-

(

14. 15. 16. 17. 18.

Minėta knyga, pradėta 1912 12 01, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 11934, 58 1. Minėta knyga, pradėta 1912 12 01, LVIA. f. 694, ap. 1, b. 2995,123 1. Klebono S. Brazausko 1901 08 13 Rodūnios bažnyčios aprašymas, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 3594, 1. 21-22. S. Brazausko 1903 10 01 raštas vyskupijos administratoriui, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 1020 4 , 1- 7 A. Žydelis ir kt., jo Mylistai Vilniaus vyskupui, Vilniaus žinios, 1905 12 04, Nr. 285, p. 1.

RODŪNIOS PARAPHA

gas moterėles, kad „lietuvių kalba yra pagoniška, o lietuvių kunigai išdavikai, neverti jokio pasigailėjimo“. Pavyko prieš kleboną įžiebti skundų kampani­ ją. S. Brazauskas prašė imtis ją slopinti, nes bažnyčioje gresia riaušės. Visų Šventųjų dieną net buvę nesėkmingai bandyta trukdyti vikaro Jono Gudonio lietuvišką pamokslą19. Kai 1907 m. vyskupas siuntė komisiją padėties Asavos, Butrimonių ir Rodūnios parapijose tirti, pirmininkui J. Kurčevskiui nuro­ dė panagrinėti ir S. Brazausko skundą. Davęs šią užduotį, komisijos išva­ dų jis nelaukė (gal J. Kurčevskis žodžiu informavo) ir 1907 m. sausio 14 d. S. Brazauską perkėlė į Medilą Pavileikio dekanate. Parapijiečius tai labai su­ jaudino, jie vyskupą prašė S. Brazauską grąžinti į Rodūnią20. Net komisijos narys J. Škopas pripažino, kad S. Brazauskas tapo mažos tamsių žmogelių grupės skundų auka21. Nauju klebonu buvo paskirtas Motiejus Lajauskas, kilęs iš Šešuolių para­ pijos Giedraičių dekanate. Jis ryžosi žengti toliau nei S. Brazauskas, - lietu­ viškus pamokslus įvedė kiekvieną šventą dieną prieš sumą. Jei dėl kokių nors priežasčių nebūdavo kas šį pamokslą sako, skaitydavo lietuvišką evangeliją po lenkiško pamokslo. Lietuviškai giedoti leido po mišparų, tačiau dėl vėlyvo laiko mažai kas bažnyčioje bepasilikdavo. Pusantrų metų jokių protestų dėl to nekilo. Tačiau vėliau, pasak klebono, radosi agitatorių, kurie kėlė balta­ rusius, kad šie reikalautų lietuvių kalbą iš bažnyčios pašalinti. Pas kleboną atvyko Senųjų ir Naujųjų Kazokiškių bajorų, Rodūnios miestelėnų atstovai, vieni jų negalėjo pakęsti lietuviškų pamokslų, kiti - tik lietuviškų giesmių. Grasino, kad antraip nepadėsiu naujos mūrinės bažnyčios statyti, - neprisiimsią jokių prievolių. Žinoma, naujoji bažnyčia turėsianti lietuvių kalbai likti visiškai uždara22. Vėliau skundų organizavimu pasižymėjo Nosavičių ir Geštautų bajorkaimiai. Imta kleboną kaltinti, kad jis sėja valstiečių ir bajo­ rų, lietuvių ir lenkų nesantaiką23. K. Michalkevičius skundą tirti į Rodūnią pasiuntė dvasinės seminarijos inspektorių Karolį Liubianecą. Jis, susipažinęs su padėtimi, 1909 m. kovo 19 d. iš sakyklos parapijiečiams paskelbė, kad kle­ bonas M. Lajauskas skundžiamas nepagrįstai ir neteisingai. Be to, jis pripaži­ no, kad lietuviškos ir lenkiškos pamaldos derinamos teisingai, visi turi teisę melstis savo kalba ir iš savo maldaknygių, - ši tvarka liks ir naujoje bažny­ čioje. Vieną sąmoningų šmeižtų organizatorių bajorą Aloyzą Sterlą-Orlickį (26 m.) klebonas padavė į teismą. 19. S. Brazausko 1906 12 30 raštas E. Ropui, LVM , f. 604, ap. i, b. 1020 4 , 1. 30-31. 20. Kivonių seniūnijos gyventojų 1907 01 23 (gavimo data) prašymas, ten pat, 1. 32-33. 21. J. Skopo 1907 02 23 raštas E. Ropui, ten pat, b. 2875, 1- n22. M. Lajausko 1908 10 26 pranešimas K. Michalkevičiui, LVM , f. 604, ap. 1, b. 1020 4 , 1. 37-40. 23. A. Sterlos-Orlickio ir kt. 1909 11 23 (gavimo data) skundas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 47—52.

419

420

KATALIKŲ

T A U T I N Ė S A S I M I L I A C 11 O S M O D E L I A I

VYSKUPIJOJE

Tautinės nesantaikos kurstytojai nerimo, jų agitacijos rezultatai ėmė reikš­ tis riaušėmis bažnyčioje. 1910 m. spalio mėnesį, per Šilines, buvo 40 valandų atlaidai. Kaip visuomet, po mišparų giedota lietuviškai. Pasak klebono, kaž­ kurių kitų kunigų įkalbėti kiti maldininkai pragydo lenkiškai, o vienas para­ pijietis, prisiartinęs prie Dievo stalo, ėmęs kažką šūkauti. Klebonas jį perspė­ jo. Kitą dieną, jau baigiantis atlaidams, tas pats pasikartojo plačiau. Klebonas trukdančius giedotojus nuramino, tačiau dvi moterys neklausė, nes jos, sakė­ si, turį kitokį paliepimą. Pamaldas laikęs Nočios klebonas J. Burba užgiedojo lotyniškai ir Švč. Sakramentą uždarė24. Įvykių tirti K. Michalkevičius pasiuntė vietos dekaną N. Gintovtą, kurio M. Lajauskas jau seniai vengė dėl jo antilietuviškumo. Kaip ir reikėjo tikė­ tis, N. Gintovtas apkaltino patį M. Lajauską lietuvių agitavimu ir „žemaitiškų“ pamokslų sakymu, aplaidumu naujos bažnyčios statyboje. Klebonas nepa­ teisinamai eikvojęs parapijos pinigus lietuviškoms mokykloms remti, kny­ goms pirkti ir giedojimui mokyti. Pasak N. Gintovto, parapijiečiai nelietu­ viai priesaikavę, „kad pralies savo kraują, bet bažnyčioje lietuviškų pamokslų nei giesmių ir panašių dalykų neleis“. M. Lajauskas pasirodęs apgavikas, nes jau žadėjęs siaurinti lietuvių kalbos vartojimą, bet dabar kaskart jį plečiąs. Parapijiečiai bajorai net esą sumanę savo atskirą nuo lietuvių bažnyčią sta­ tyti. Klebono neklusnumas pasireiškęs ir tuo, kad jo, N. Gintovto, tyrimą ir protokolą pavadinęs šališku25. Pasirodo, kad N. Gintovtas kartojo tuos pačius kaltinimus, kuriuos jau prieš mėnesį buvo išdėsčiusi vilniečių spauda26. Parapijiečiai lietuviai, gindami savo kleboną, prašyme K. Michalkevičiui aiškino, kad jų parapijoje yra dauguma ir kad pamaldas savo kalba turi pelny­ tai. Dabar kilusios sumaišties organizavimu jie kaltino naujai paskirtą vikarą A. Davidovičių (jau žinomą iš įvykių Giedraičiuose), kuris pažadėjęs čia pa­ naikinti Lietuvą, tad Rodūnioje nereikėtų jam leisti pasilikti27. Deja, K. Michalkevičius kylančias riaušes Rodūnios parapijoje ėmė slo­ pinti klebono pašalinimu. Jį 1910 m. lapkričio 29 d. perkėlė į Prozorokus, Dysnos aps. Po to į Rodūnią pasiuntė naują komisiją, kuriai pirmininkavo Vilniaus miesto dekanas Antanas Černiavskis, o jos nariais tapo Nočios baž­ nyčios klebonas J. Kukta ir Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios klebonas Stanislovas Jasienskis. Komisija paprašė raštiškų buv. klebono M. Lajausko ir vikaro A. Davidovičiaus pasiaiškinimų. M. Lajauskas teisinosi, kad kalbų

I

242526. 27-

M. Lajausko 1910 10 28 pranešimas K. Michalkevičiui, ten pat, 1.15 1. N. Gintovto 1910 10 28 aktas, ten pat, p. 152-155. Radun, Kurjer Litewski, 1910 09 17, Nr. 210, p. 3. Rodūnios parapijos lietuvių įgaliotinių Jurgio Ciniko, Andriaus Miciūno ir kt. 1910 11 03 (gavimo data) prašymas K. Michalkevičiui, ten pat, 1.16 1.

RODŪNIOS PARAPIJA

vartojimą bažnyčioje įvedęs tokį, kokį 1910 m. kovo 19 d. jam nurodė minė­ tas kun. K. Liubianecas. Ir lenkams, ir lietuviams jis, klebonas, liepęs rašto, katekizmo bei maldų mokytis savo kalba, šiam reikalui duodavęs ir knygų28. Vikaras A. Davidovičius, kaip ir reikėjo tikėtis, buv. kleboną kaltino, kad pri­ verstinai parapijiečiams įvedęs lietuvių kalbą bažnyčioje lenkų kalbos sąskai­ ta, tačiau prasitarė, kad per lietuviškus pamokslus lietuviai nesupranta tik kai kurių žodžių29. Komisija šį vikarą laikė pernelyg dideliu lenkų kalbos baž­ nyčioje šalininku ir vyskupijos administratoriui pasiūlė iškelti kitur (iškėlė į Nočią). Komisija konstatavo, kad lietuviškai kalba daug parapijiečių, tačiau pamaldų savo kalba nori mažiau. Pati parapija taip susiaudrinusi, kad dau­ giau lietuviškų pamaldų, nei pamokslai, kažin ar pavyksią įvesti30. K. Michalkevičius, norėdamas pats susipažinti su parapijos padėtimi, 1911 m. vasario 14 d. atvyko į Rodūnią. Jis stebėjosi, kodėl parapijiečiai taip susipriešino, ir manė, kad parapiją nuramins tik laikas ir geras ganytojas31. Pagal K. Michalkevičiaus 1911 m. aplinkraštį dėl kalbų reguliavimo para­ pija turėjo būti priskirta II kategorijai, tačiau lietuviai prarado net tai, ką jau turėjo. Po M. Lajausko klebonu buvo paskirtas Dominykas Drūkteinis, kilęs iš Lenkčių palivarko, Eržvilko parap., Raseinių aps., bajorų. Save jis laikė lietuviu, tačiau lietuviškai mokėjo silpnai, negalėjo nė pamokslų sakyti. Be to, pabū­ go naujos bažnyčios ir klebonijos statybų rūpesčių ir pasiprašė perkeliamas į lenkišką parapiją32. Į jo vietą buvo paskirtas Napoleonas Sabaliauskas, 1873 m. gimęs Kurapkiškių kaime, Svėdasų parap., Ukmergės aps. Kadangi prieš tai jis 10 metų kunigavo baltarusiškose parapijose, todėl, matyt, manyta, kad jo lietuvybė jau išblėso. Rodūnioje jis rado nepaprastai įtemptą padėtį, su tokia dar niekad nebuvo susidūręs. Lenkiškų pamaldų šalininkai lietuvius tiesiog te­ rorizavo: tikrino, su kokiomis maldaknygėmis eina į bažnyčią, užpuolė ir mušė Račkūnų kaimo giedotojus, ėjusius į šermenis. Naujasis klebonas, žiūrėdamas sielovados reikalų, nenorėjo lietuvių palikti be savo pamokslų. Manydamas, kad riaušininkus mažiau erzins, 1911 m. rugpjūčio 7 d. po sumos norėjo lietu­ višką pamokslą pasakyti ne bažnyčioje, o šventoriuje. Jis perskaitė evangeliją, keletą minučių ją aiškino. Tuo tarpu iš bažnyčios išpuolė maldininkų grupė, šaukdama, kad lietuvių kalbos vartoti neleis, net jei tektų kraują pralieti, ir šoko pamokslo klausytojus mušti33. Ypač nukentėjo Senųjų Druskininkų kai­ mo gyventojas Juozapas Meciūnas. Kai K. Michalkevičius gavo klebono pra28. 29. 30. 31. 32. 33.

M. Lajausko 1910 12 19 pasiaiškinimas, ten pat, 1. 193-194, A. Davidovičiaus 1910 12 19 raštas komisijai, ten pat, 1.194. Komisijos 1911 0 1 22 išvada, ten pat, 1.19 7-198. K. Michalkevičiaus rezoliucija A. Černiavskio pranešime, ten pat, 1.169. D. Drūkteinio 1911 02 16 prašymas K. Michalkevičiui, LV7 A , f. 694, ap. 1, b. 4 704, 1. 2. N. Sabaliausko 1911 08 08 pranešimas K. Michalkevičiui, l.VIA, f, 604, ap. 1, b. 1020 4 , 1- 218-219.

421

422

KATALIKŲ

T A U T I N Ė S A S I M I U A C 1J O S M O D E L I A I

VYSKUPIJOJE

nešimą apie šį įvykį, įsakė dekanui N. Gintovtui artimiausią sekmadienį nu­ vykti į Rodūnią ir griežtai parapiją įspėti, kad nekeltų riaušių; jei kam lietuviški pamokslai nepriimtini, tegul jų neklauso, bet kitiems netrukdo'4. Kaip jau ra­ šėme, visiškai nutraukus lietuviškas pridėtines pamaldas, Nočios ir Rodūnios parapijiečiai 1912 m. pradžioje telegrama kreipėsi pagalbos į patį popiežių. Tautinis parapijiečių susipriešinimas kulminaciją pasiekė 1912 m. vasarą. Per liepos 16 d. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus keletas lietuvių paprašė jiems prieš vakarines pamaldas pasakyti pamokslą. Klebonas atsi­ klausė N. Gintovto, šis neprieštaravo. Pamokslą turėjo sakyti viešėjęs Dubičių klebonas Motiejus Juozapavičius, kilęs iš Pakruojo parapijos, Panevėžio aps. Vos tik jis pradėjo, bažnyčioje kilo klyksmas, šūkauta: „Nereikia lietuvių kal­ bos. Neleisime. Grįžk į Dubičius pas savo lietuvius!“ Keletas parapijiečių nu­ bėgo į kleboniją šauktis pagalbos, ten rado kleboną su dekanu. Šie sugrįžę į bažnyčią M. Juozapavičių išvedė iš sakyklos. Po vakarinių pamaldų lietuviai norėjo nors savo giesmes pagiedoti, bet buvo užpulti ir mušami bažnyčioje bei šventoriuje. Įsikišo pristavas, surašė protokolą ir perdavė Vilniaus apy­ gardos teismui'5. Istorija žino daug atvejų, kai skirtingas tikėjimas žiauriai supriešina tą pa­ čią tautą. Taip pat nemažai pavyzdžių, kai nutautėję asmenys tampa aršesniais savo tautos priešais už kitataučius. Rodūnios parapijos įvykiai rodo, kad būta abiejų susipriešinimo požymių. Mat išsikerojo dalies parapijiečių įsitikinimas, kad prasčiokiška, „pagoniška“ lietuvių kalba profanuoja tikėjimą ir „teršia“ bažnyčią. Be to, tvyrojo intuityvi baimė, kad tie, kurie atsisakė savo tautos ir, kaip jie manė, įgijo aukštesnį socialinį statusą, dėl lietuvių kalbos visuomeni­ nių funkcijų plėtros vėl turės grįžti į savo ankstesnį būvį ir į savo tautą. Per riaušes Rodūnioje išryškėjo ir antilietuviškos organizacinės pastangos. Kaip parodė per atlaidus Rodūnioje svečiavęsis Voverių bažnyčios kunigas Pranciškus Bobnys, kuris per liepos 16 d. riaušes vaikščiojo bažnyčioje, jis matė penketą vyrų, kurie kaitino įtampą, šaukdami: „Mums nereikia Lietuvos, ši bažnyčia mūsų...“'6 Patys parapijiečiai lietuviai matė, kad muštynes pradėjo Nosavičių bajorkaimio gyventojas Motiejus Zapasninkas, šaukdamas „Šalin iš mūsų bažnyčios, čia jūs neturite teisės giedoti lietuviškai!“ Prie jo prisidė­ jo keletas Rodūnios miestelėnų ir bajorų iš Lunkių bajorkaimio, valstiečių iš Kemeišių, Papiškių kaimų. Daugiausia nukentėjo valstiečiai iš Druskininkų, 34. 35.

36.

K. Michalkevičiaus 1911 09 09 raštas N. Gintovtui, ten pat, I. 223. N. Sabaliausko 1912 07 17 pranešimas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 224; Vilniaus apygardos teismo prokuroro 1912 08 06 raštas Vilniaus teismo rūmų prokurorui, LVIA, f. 446, ap. 1, b. 1316 , 1. 2; Vidaus reikalų ministro 1912 12 15 raštas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2875, 1. 28. P. Bobnio 1912 07 17 laiškas kun. Vladui (Mironui?), MAR, f. 255, b. 20 5, 1. 1 - 2 ; Lenkų melas, Viltis, 1912 08 02, Nr. 95, p. 1 (P. Bobnio laiško vertimas iš lenkų k. į lietuvių k,).

RODŪNIOS

PARAPIJA

Dubinių, Jociūnų, Kargaudų, Kuklių, Račkūnų, Pentiniškių kaimų37. Kaip ma­ tome, į riaušes buvo įtraukti skirtingų luomų parapijiečiai - bajorai, miestiečiai, valstiečiai. Tai dar kartą liudijo vertikaliosios tautinės asimiliacijos rezultatus. Rodūnios riaušininkai neliko vieniši, juos aktyviai rėmė kad ir Vilniaus laikraščių publicistai. Visa atsakomybė už riaušes buvo nukreipiama lietu­ viams kunigams ir parapijiečiams. Antai vienas savaitraštis, skirtas kaimie­ čiams, piktinosi Nočios ir Rodūnios parapijiečių skundu popiežiui. Jis vadino šį skundą melagingu, nes grupelė lietuvių avantiūristų ėmę bažnyčioje provo­ kuoti lenkus ir baltarusius. Kai šie neužsileido, dabar kaltininkai vaizduojąsi nuskriaustaisiais38. Parapijiečių lietuvių vadovais laikomi „litvomanai“ kuni­ gai S. Brazauskas, M. Lajauskas, N. Sabaliauskas, kurie griovę tradicinę kalbų vartojimo bažnyčioje tvarką. Klebonas M. Lajauskas kone per prievartą į pa­ maldas įvedinėjęs lietuvių kalbą. Dabar parapijiečiai tik susigrąžinę senąsias lenkų kalbos teises. Argi tai laikytina pašaline inspiracija?39 Be abejo, Rodūnios parapijoje „lietuvių“ pusė buvo silpnesnioji, ji savo tei­ sių bažnyčioje siekė ne smurtu, bet prašymais dvasinei vyresnybei. Visi kiti jos veiksmai buvo gynybinio pobūdžio. Lietuvių kunigų padėtis buvo dviprasmiš­ ka. Jie, kaip dvasininkai, buvo administruojami vyskupijos administratoriaus, jų „savavališki“ veiksmai buvo labai riboti. Ir pats jų „savavaliavimas“ reiškėsi moderniųjų priemonių - visų pirma gimtosios kalbos - vartojimu sielova­ dos darbui. Blogiausia, kad šito nesuprato didelė šių dvasininkų vadovų dalis. Rodūnios atveju, kaip minėjome, ypač išsiskyrė dekanas N. Gintovtas. Kun. P. Bobnys sakosi, kad per liepos 16 d. riaušes bažnyčioje jis prašęs dekaną pra­ bilti į tvarkos ardytojus, kad taip Dievo namuose nedera daryti. Gintovtas at­ sakęs, kad tam neturįs vyskupijos administratoriaus įgaliojimų. Atrodę, kad dekanas likęs visiškai patenkintas tuo, kas čia atsitiko40. Nukentėjusieji taip pat liudijo, kad riaušininkai nesileido raminami, teisindamiesi: „Kol dekanas nelieps mums leisti, tol neleisime“ arba „Jei dekanas šiandien leis lietuvišką pamokslą sakyti, tai vis sakys, ir mes leisime“41. 1912 m. liepos 22 d. dekanas vėl buvo Rodūnioje. Apie 100 lietuvių nuėję prie klebonijos, kurioje šis buvo apsistojęs, ir ėmę prašyti lietuviškų pamaldų. Šis ironiškai atsakęs: „Kodėl jūsų tiek mažai? Sako, kad daugiau... O tu Čiuika? Kam tau lietuviški pa­ mokslai, jei supranti lenkiškai?“42 37. 38. 39. 40. 41. 42.

Kraujo praliejimas Rodūnios bažnyčioje. Viltis, 1912 07 25, nr. 87. p. 1; Del Rodūnios atsitikimų, Viltis, 1912 09 07, Nr. 106, p. 1-2. Agitacja litvvomanska, Przyjaciel, 1912 02 09, Nr. 6, p. 94. A. Z., Rodun, Kurjer litewski, 1912 08 09. Nr. 181, p. 1. P. Bobnio 1912 07 17 laiškas kun. Vladui (Mironui?), M AB, i. 255, b. 20 5, 1.1- 2 . Kraujo praliejimas Rodūnios bažnyčioje. Viltis, 1912 07 25, Nr. 87. p. 1. X. |J. Basanavičius], Rodunia, Lydos apskr., Viltis, 1912 08 21, Nr. 90, p. 2.

4 2 3

KATALIKŲ TAUTINĖS ASIMILIACIJOS

4 2 4

MODELIAI VYSKUPIJOJE

N. Gintovtas šiam reikalui naudojosi keleto kunigų paslaugomis. Jau minėjome vikarą A. Davidovičių, kuris, beje, buvo kilęs iš Panemunio pa­ rapijos, Zarasų aps., lietuvių valstiečių. Liepos 16 d. drauge su N. Gintovtu j Rodūnią iš Eišiškių atvažiavo pas dekaną viešėjęs Peterburgo Romos kata­ likų dvasinės akademijos alumnas kun. Antanas Bokščaninas. Vėliau jis raš­ tiškai parodė, kad per riaušes sėdėjęs klausykloje ir girdėjęs, kaip nevykusiai nusenęs kun. M. Juozapavičius lietuviškai skaitęs evangeliją ir giedojęs, tuo sukeldamas maldininkų juoką. O pamokslo parapijiečiai atsisakę šio kunigo neįžeidinėdami43. įsidėmėtina, kad vyskupijos administratorius šių riaušių tirti pasiuntė A. Černiavskio pirmininkaujamą komisiją, į kurią įtraukė ir N. Gintovtą. Taip pastarasis tapo teisėju savo paties byloje. Komisija į Rodūnią atvyko liepos 22 d. A. Černiavskis per pamokslą parapijiečius ragino laikytis tauti­ nės santarvės, pažadėjo, kad lietuviški pamokslai, kurie bus prieš mišparus ar po jų, ir 15 minučių trunkančios giesmės lenkų teisių nevaržys, o jei tai atsitiktų, visad rasią vyskupijos administracijos užtarimą44. Beje, jau po šio pamokslo minėtoji lietuvių delegacija vyko pas N. Gintovtą ir sulaukė at­ šiauraus atsakymo. Tačiau visos komisijos (joje dalyvavo ir kun. J. Kukta) išvados mums nežinomos, nes neturime jos protokolo. Lenkų spauda rodo, kad bandyta riaušių faktą užglaistyti. „Lenkų“ šalininkai aiškino, kaip ir mi­ nėtas kun. A. Bokščaninas, kad nepasitenkinimas kilęs tik dėl nevykusio M. Juozapavičiaus pasirodymo. Tiesa, pripažino susistumdymą bažnyčioje, per kurį keletui moterų nusmukusios skarelės, bet sukruvintų nebuvę, tik šventoriuje vienai mergaitei nežinia dėl ko iš nosies tekėjęs kraujas. Tad ko­ misija nerado, kad šventovė buvo kraujo praliejimu profanuota, - pamaldos galį toliau netrukdomai vykti45. K. Michalkevičius suprato, kad šie įvykiai rodo jo kaip administratoriaus nesugebėjimą padėtį kontroliuoti. Jo autoritetui kenkė net patys palankiau­ si lenkiškų laikraščių pranešimai apie incidentus, dėl to jis rugpjūčio 5 d. į Rodūnią pasiuntė savo įgaliotinį kun. S. Maciejevičių. Šis buvo didelis endekų autoritetas, be to, kaip Valstybės dūmos deputatas, buvo įspūdinga asmenybė ne tik „saviesiems“, bet ir rusų administracijai. 1912 m. rugpjūčio 8 d. jis iš sakyklos kreipėsi į Rodūnios parapijiečius ir su jais bandė susitarti, kad bent iš dalies būtų įgyvendintas 1911 m. aplinkraštis. Nepavyko. Tuomet paskelbė interdiktą, trukusį ligi spalio 25 d.: bažnyčioje leistos tik skaitytinės mišios, 43. 44. 45.

A. Bokščanino 1913 03 05 parodymai K. Michalkevičiui, I.VIA, f. 694, ap. 1, b. 2875, 1. 34-35. Kraujo praliejimas Rodūnios bažnyčioje. Viltis, 1912 07 25, Nr. 87, p. 1. Sprawa Roduhska, Gazeta Codzienna, 19 120 8 0 8 , Nr, 205, p. 1; -k.-z., Prowokacja czy nietakt? Kurjer Litemki, 1912 08 08, Nr. 180, p. 1.

RODŪNIOS PARAPHA

uždraustos giesmės, vargonų muzika ir skambinimas varpais, iškilmingos su­ tuoktuvės ir laidotuvės46. Parapija buvo nepagrįstai priskirta IV kategorijai, lietuviški pamokslai kiekvieną sekmadienį ir šventadienį leisti po visų pa­ maldų, kai maldininkai jau buvo išvargę ir dėl vėlaus laiko jiems rūpėjo grįžti namo. Parapijai pacifikuoti iš Asavos buvo atkeltas klebonas V. Kochanskis, turėjęs reikiamą patyrimą. Tiesa, Rodūnioje jis jau angažavosi, kad lietuviškai moka gerai, - gali sakyti pamokslus ir katechizuoti vaikus47. Rodūnios įvykiai buvo puiki proga rusų administracijai užimti tautinių santykių tarpininko vietą. Mat tuoj po riaušių vietos lietuviai antrą kartą kreipėsi į popiežių, prašydami užtarimo, „kad mes galėtum melstis Dievui, klausyties Dievo žodžio ir giedoti šventas giesmes bažnyčioje mūsų gimtąja kalba“. Net pati dvasinė vyresnybė nustačiusi, kad bemaž trečdalis parapijie­ čių yra lietuviai, todėl teisėtai galėtų pridėtines pamaldas savo kalba gauti kas trečią sekmadienį ir šventadienį. Dabar jiems šios pamaldos dėl atlaidumo riaušininkams leistos tik 8 kartus per metus48. Šis prašymas per įvairiakal­ bius laikraščius iškilo į viešumą. Be to, Rusijos vyriausybei tapo žinoma ir tiesiogiai, nes tik per ją buvo leistas susirašinėjimas su Romos kurija. Kaip ir reikėjo laukti, valdžios įstaigos rimtai susidomėjo Rodūnios įvykiais. Viena, jos netoleravo nekontroliuojamų socialinių ir tautinių įtampų raiškos. Antra, vyriausybė dar nepamiršo Bažnyčios depolonizavimo politikos. Šiam reikalui magėjo pasinaudoti antilenkiškų lietuvių tautinio sąjūdžio pobūdžiu. Buvo sudaryta tardymo komisija Rodūnios įvykiams, jų priežastims ir pasekmėms ištirti. Jai vadovavo Vilniaus gubernatoriaus ypatingų įpareigojimų valdinin­ kas Jurijus Jermolovas. Ypač susidomėta N. Gintovto veikla. Gubernatorius tardymo medžiagą perdavė Vidaus reikalų ministerijai. 1912 m. gruodžio 15 d. ministras Aleksandras Makarovas vyskupijos administratoriui pasiun­ tė savo išvadą, kad svarbiausias lenkų ir lietuvių nesantaikos kurstytojas yra N. Gintovtas, šiame krašte savo žalingą darbą dirbąs jau devynerius metus. Ministras pareikalavo jį perkelti į kokią nors Gardino gubernijos parapiją49. Per rodūniečių prašymą popiežiui Rusijos vyriausybė siekė paspausti ir patį K. Michalkevičių. Rusijos vyriausybės agentas katalikų dvasiniams rei­ kalams Romoje L. Leslis tuoj pat pasirūpino, kad šis prašymas iš rusų kalbos būtų išverstas itališkai. Kitus panašius raštus Romos kurijai teikdavo vien rusų kalba. L. Leslis prašymą įdavė Konsistorinės kongregacijos sekreto­ riui. Be to, gavo audienciją pas patį šios kongregacijos pirmininką kardinolą 46. 47. 48. 49.

Interdiktas, Aušra, 1912 08 10, Nr. 16, p. 250. Rodunės lietuvis, Rodunė, Lydos pav., Aušra, 1912 1115 , Nr. 23, p. 378. Rodūniečių prašymas Šventajam Tėvui, Viltis, 1912 09 08, Nr. 107, p. 1-2 (prašymo tekstas). Minėtas ministro raštas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2875, 1. 28-30.

425

426

KATALIKŲ

TAUTINĖS

ASIMILIACIJOS

MODELIAI

VYSKUPIJOJE

Kajetaną de Lay. Pasak L. Leslio, prašymas ir paaiškinimai padarę didelį įspū­ dį, kardinolas pažadėjęs per savaitę paprašyti K. Michalkevičiaus pasiaiškini­ mo, paskui imtis atitinkamų priemonių50. Ar kardinolas iš tikrųjų kreipėsi į K. Michalkevičių, nežinome. Ministro A. Makarovo kaltinimus K. Michalkevičius bandė atremti, juolab kad šis ministras jau savo kėdę buvo užleidęs Nikolajui Maklakovui, inicijavu­ siam daugelio įstatymų keitimą. Iš pradžių pats K. Michalkevičius ėmė kvos­ ti kai kuriuos Rodūnios dekanato kunigus, ypač riaušių liudininkus. Tuomet buvo gauti ir minėti kun. A. Bokščanino parodymai. Nočios klebonas Juozapas Balčiūnas atsargiai paaiškino, kad N. Gintovtas „darydamas kompromisus su lenkais sužadino liaudies nepasitikėjimą savo kunigu lietuviu“, kuris norėjo įvykdyti K. Michalkevičiaus 1911 m. aplinkraštį51. N. Gintovtas parodė, kad lenkinimo tikslų neturįs, esąs netgi lietuvių globėjas, Eišiškių, Butrimonių ir Varanavo bažnyčiose įvedęs lietuviškus pamokslus, kurių ten niekad nebuvę, be to, nedraudžiąs nė lietuviškai giedoti52. K. Michalkevičius šiuos dekano pa­ rodymus priėmė patikliai ir kone pažodžiui pakartojo pasiaiškinime ministrui. Beje, jis, K. Michalkevičius, dar 1912 m. pavasarį N. Gintovtą norėjęs perkelti kitur, tačiau dideliu Eišiškių parapijiečių prašymu palikęs senojoje vietoje. Pats N. Gintovtas ministro kaltinimų nenusipelnęs53. Ministras šio pasiteisinimo nepriėmė, tad N. Gintovtą teko paskirti didelės Sokulkos dekanato Suchovolės parapijos bažnyčios klebonu. Ten jis liko ligi gyvenimo pabaigos 1916 m. Vilniaus gubernatorius ėmė kvestionuoti ir Rodūnios bažnyčios klebono N. Sabaliausko pakeitimą V. Kochanskiu54. K. Michalkevičius aiškino, kad senąjį kleboną perkėlė į Stakliškes paties prašymu, o V. Kochanskį paskyręs Rodūnios parapijiečių lenkų ir lietuvių prašymu ir, žinodamas jo gabumus, neabejojąs, kad jis įstengs parapiją nuraminti55. Reikia pasakyti, kad Rodūnios parapijos sąlygomis V. Kochanskis vengė tokio tiesmukiško pacifikacijos būdo kaip Asavoje. Savo parapijiečiams jis iš­ dalijo daug lietuviškų leidinių: 800 katekizmų, dar daugiau savo pamokymų, kaip atlikti išpažintį, 700 kitų liaudžiai naudingų spaudinių. Tačiau tuo pačiu metu siekė įtvirtinti rastąją pamaldų tvarką. Ją turėjo motyvuoti naujas pa­ rapijiečių sąrašas pagal tautybes. Iš 9838 katalikų lietuvių rasta tik 1975, arba 20,08%. 1912 m. paskirtą lietuvį vikarą Dominyką Gailiušą V. Kochanskis gyrė kaip uolų padėjėją, tačiau Viltis apie jį rašė, kad nepriima nė išpažinčių lietu-

,f

50. L. I.eslio 1912 12 01(14) raštas Kitatikių dvasinių reikalų direktoriui Jevgenijui Menkinui, M AB, f. 43, b. 25047, L 1-2. 51. J. Balčiūno parodymai, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2875, 1. 33. 52. N'. Gintovto parodymai, ten pat, 1. 37-38. 53- Minėtas K. Michalkevičiaus 1913 0 11 7 raštas, ten pat, 1. 40-41. 54. Vilniaus gubernatoriaus 1912 10 16 raštas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 1020 4 , 1. 244. 55. K. Michalkevičiaus 1912 10 20 atsakymas gubernatoriui, ten pat, 1. 245-246.

RODŪNIOS PARAPIJA

Rodūnios bažnyčios kunigas J. Breiva su Rodūnios parapijos lietuvių vaikais, 1914 m. (Mūsų Vilnius, 1936, p. 420).

vių kalba56. Kai D. Gailiušą pakeitė vikaras Juozas Breiva, jį - V. Kochanskis K. Michalkevičiui vadino Sąjungos pagrąžinimui tiesų lietuviškajai kalbai Rymo-Katalikų bažnyčiose Lietuvoje agitatoriumi, dėl kurio veiklos nebega­ lįs nė parapijos suvaldyti57. Kurį laiką parapija buvo lyg ir aprimusi, tačiau priežastys, dėl ko neramu­ mai kildavo, liko. Karui prasidėjus, jie vėl iškilo į paviršių. 1914 m. lapkričio 9 d. į Rodūnią atvyko dekanas Pranciškus Sakalauskas (Vosyliškiu klebonas). Parapijiečiai lietuviai paprašė pašventinti bažnyčiai skiriamą vėliavą su Švč. Mergelės Marijos bei šv. Juozapo atvaizdais ir lietuviškais įrašais. Iš pradžių dekanas bažnyčioje lenkiškai sakė pamokslą apie artimo meilę, katalikų san­ tarvę, klusnumą dvasinei vyresnybei ir kiekvieno tikinčiojo teisę melstis savo kalba. Deja, gražūs pamokymai pasiekė anaiptol ne visus. Mat paskui šis kunigas lietuviškai paskaitė evangeliją ir ėmė sakyti pamokslą, kurį bandy­ ta trukdyti triukšmaujant. Jį baigęs kunigas pasuko į šventorių tos vėliavos pašventinti ir ją palydėti į bažnyčią, bet iš paskos sekė įdūkusi minia, kuri neleido šventinimo apeigų atlikti, dekaną keikė ir stumdė, lietuvius vadino stabų garbintojais, šaukė „Šalin Lietuvą!“ Prisistatė policijos pristavas, prašė kleboną įvardyti triukšmo organizatorius, - šis atsisakė. Vis dėlto pats deka­ nas išsiaiškino, kas šias riaušes kėlė58. Klebonas V. Kochanskis dėl riaušių kaltino pačius lietuvius, jų organiza­ toriumi vadino vikarą J. Breivą. Šio sumanymu vėliavos užrašai buvę per­ nelyg išryškinti, pati vėliava turėjusi reikšti „tam tikrą lietuvių iškėlimą virš 56. 57. 58.

D. Gajlusz, O dziatalnošci „Viltis“, Kurjer Litewski, 1913 06 13, Nr. 133, p. 4. V. Kochanskio 1914 10 15 raštas K. Michalkevičiui, LVM, f. 694, ap. 5, b. 3592, 1. 36-37. P. Sakalausko 1914 n 19 pranešimas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3593, 1.52-53.

427

428

KATALIKŲ

TAUTINĖS

ASIMILIACIJOS MODELIAI

VYSKUPIJOJE

lenkų“. Be to, vėliavai nešti jis paskyręs 17 mergaičių, nors tokiais atvejais buvę įprasta skirti tik 8 mergaites59. Patys parapijiečiai lietuviai tvirtino, jog savo vėliavą įsigijo norėdami būti nepriklausomi, kad savo pamaldoms ne­ reikėtų kaskart prašyti kitų vėliavų60. Kitos dalies parapijiečių atstovai vyskupijos administratoriui skundė dekaną, kad jis litvomanas, kad nedraudžia lietuvių vaikams į bažnyčią ateiti pasipuo­ šus tautiniais drabužiais6'. Mat šis administratorius dar 1916 m. buvo uždraudęs tautiniais drabužiais bažnyčiose vilkėti ne tik lietuviams, bet ir lenkams. Okupacijos metais Rodūnios parapijos tautiniuose santykiuose rusų administraciją pakeitė vokiečių administracija. Šie santykiai ryškiai politizavosi, kai K. Michalkevičius atvirai pasuko į endekų pusę. V. Kochanskis tvirtino, kad parapijos ramybę drumsčia iš Vilniaus atvykstantys lietuvių agi­ tatoriai. Jais vadinti mokytojai, kuriuos kaimiečiai kvietė savo vaikus mokyti. Šios mokyklos kūrėsi net tuose kaimuose, kuriuose buvo daugiausia lietuvių kalbos bažnyčioje priešininkų62. Tačiau klebonas visiškai nutylėjo, kad ir jis pats steigia lenkiškas mokyklas tautiniu atžvilgiu mišriuose kaimuose. Okupacinė valdžia, slopindama tolesnį tautinio konflikto brendimą, 1916 m. spalio 17 d. V. Kochanskį suėmė ir išvežė į internuotųjų stovyklą Vokietijoje. K. Michalkevičius jį nesėkmingai bandė išlaisvinti, atsisakė į Rodūnią skirti naują kleboną, juolab lietuvį, nes ankstesni įvykiai parodę, kad jie šiai parapi­ jai netinkami63. Iš vokiečių jis sulaukė atsakymo, kad V. Kochanskis neklausė apskrities viršininko paliepimų, tarp jų ir dėl lygių tautinių teisių paisymo bažnyčioje. Vėl prisiminta toji lietuviška vėliava, kuri kėlė parapijiečių susi­ priešinimą. Kai dabar ši vėliava buvo pastatyta bažnyčioje, parapija nurimu­ si64. Deja, ši ramybė tebuvo apgaulingas įsivaizdavimas. Rodūnios parapijoje tautinės priešpriešos priežastys iš esmės buvo tos pa­ čios kaip ir visoje vyskupijoje, bet pasireiškė ryškiausiai: etninės (namų, šei­ mos, kaimo bendruomenės) kalbos ir maldų kalbos išsiskyrimas, pastarosios tapsmas svarbiausiu tautinės tapatybės dėmeniu ir tautinės konversijos paskata. Bažnyčia tapo tautinės asimiliacijos ir lietuvių tautinio atgimimo (jis pirmiau­ sia siekė ginti savo kalbos teises) raiškos arena. Dvasinė vyresnybė nesugebėjo organizuoti pridėtinių pamaldų visiškai abiem pusėms priimtina tvarka ir ne­ įstengė užtikrinti parapijos bendruomenės santarvės, tuo pačiu harmoningo universaliųjų katalikiškųjų ir atskirų tautinių vertybių derinimo.

'

59. 60. 61. 62. 63. 64.

V. Kochanskio 1914 12 18 raštas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 1020 4 , 1-1. Šių parapijiečių 1914 11 28 (gavimo data) prašymas K. Michalkevičiui, ten pat, 1. 4. Rodūnios parapijiečių 1918 01 09 (gavimo data) prašymas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 3, b. 116 9 , 1. 41. V. Kochanskio 1916 10 08 raštas K. Michalkevičiui, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3597,1.11 - 1 2 . K. Michalkevičiaus 1916 11 30 raštas Rytų fronto vado įstaigai, ten pat, 1. 8-9. Štabo viršininko 1917 02 28 atsakymas K. Michalkevičiui, ten pat, 1.13 -14 .

Lietuvių katalikų padėtis Vilniuje

Vilnius buvo ne tik vyskupijos, bet ir svarbiausias visos Lietuvos religinis cen­ tras. Dėl to atrodo netikėta, kad jau 1738 m. Vilniaus Šv. Jono parapijos bažny­ čioje buvo nutraukti lietuviški pamokslai. Tačiau iš tikrųjų tai žymėjo paties Vilniaus miestiečių tautinę būseną. Mat per Šiaurės karą ir marą miestas ištuš­ tėjo, į jį plūstelėjo miestiečiai iš rytinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalies. Nuo XVII a. vidurio nusilpęs lietuvių etnosas ištirpo slaviškoje aplin­ koje. Daug reiškė taip pat luominės santvarkos realybė, mat miestiečių luomas buvo ekonomiškai priklausomas nuo aukštesniųjų luomų, - juos aptarnavo prekybininkai, amatininkai ir iš to pelnėsi pragyvenimui. Nuolatinis tiesiogi­ nis bendravimas buvo svarbiausia sąlyga perimti daugelį kultūros dalykų, taip pat ir lenkų kalbą. Tačiau Vilniaus religinis arealas liko multietninis. Mums rūpi atsakyti į klausimą, kaip jis atsiliepė lietuvių kalbos vartojimui Vilniaus bažnyčiose, kai į jas plūdo maldininkai net iš tolimiausių kaimiškų parapijų ir kai po baudžiavos panaikinimo radosi bei stiprėjo nauji migracijos procesai. Apie lietuvių kalbos padėtį Vilniaus bažnyčiose jau ne kartą rašyta, tačiau svarbiausias dėmesys kreiptas kone vien į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Turime vertingą Edvardo Vidmanto ir Viktoro Petkaus nusakytą faktografinį vaiz­ dą', dėl to apie šią bažnyčią rašysime gan apibendrintai visoje lietuvių kalbos Vilniaus bažnyčiose vartojimo aplinkoje.

Piligrimai ir lietuvių kalba Nėra abejonės, kad kasmet lietuvių parapijų žmonės valstiečiai, leisdamiesi kelionėn į Vilniaus Kalvarijas, Aušros Vartus ar katedrą, kalbėjo maldas ir 1.

E. Vidmantas, Lietuvių kalbos atgimimas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, LKMA suvažiavimo darbai, 1. 15, Vilnius, 1995, p. 212-223; beveik tas pats pakartota: E. Vidmantas, Religinis tautinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje XX a. pradžioje, Vilnius, 1995. P 158-169; V. Petkus, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, Vilnius, 2004, p. 72-103.

430

KATALIKŲ

T A U T I N Ė S A S I M I L I A C 1 1O S M O D E L I A I V Y S K U P I J O J E

giedojo giesmes taip, kaip buvo išmokę ir įpratę savo gimtinės bažnyčiose, t. y. ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai. Tam reikalui Vilniuje buvo spausdinami giesmynai, maldaknygės ir Kalvarija, arba Kialeys križiaus. Pastarasis leidi­ nėlis ligi lietuvių spaudos draudimo buvo pakartotas keliolika kartų. Kaip vienas amžininkas 1850 m. rašė, piligrimų kelionių įkarštis būdavo prieš Sekmines. Tuomet čia susirinkdavo kaimiečių minių minios, kai kurie atkakę keliolika mylių. Po rytmetinių mišių Kalvarijų (Verkių) bažnyčioje, savo kaimo ar parapijos maldininkų būreliai lankė Kryžiaus kelio koplytė­ les, vadovas iš knygos skaitė maldas, visi klausė ir meldėsi. Šie piligrimai ne­ aplenkdavo ir svarbiausių Vilniaus miesto bažnyčių, - meldėsi prie Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo, pirko devocionalijas ir maldaknyges2. Kai sustiprėjo Bažnyčios persekiojimas, Vilniaus generalgubernatoriaus 1866 m. vasario 14 d. aplinkraščiu visos katalikų procesijos ir eisenos už bažnyčios bei šventoriaus ribų buvo griežtai uždraustos. Po pusmečio dar pridurta, kad draudžiama ne bažnyčiose iškilmingai eiti Kryžiaus kelius su Kalvarijų stotimis. Tad ir Vilniaus Kalvarijų koplytėles katalikai galėjo lan­ kyti tik be kunigo ir net be vadovo. Tradicinės piligrimų kelionės į Vilnių su kryžiumi, bažnytinėmis vėliavomis ir giesmėmis liovėsi. Tačiau panaikinus karo stovį maldininkai į Vilnių ėjo kaip ėję, bet tik „tyliai“. Kelionių sezonas prasidėdavo gegužės pradžioje ir trukdavo ligi Žolinės. J. Kurčevskis prisime­ na: „Vilnius labai susidomėjęs klausė lietuvių maldininkų giesmių, kurias jie per savo keliones į Kalvarijas giedojo bažnyčiose. Vyskupai K. Hryneveckis ir A. P. Audzevičius nurodė kunigams, kad maldininkams Kalvarijų bažnyčioje sakytų lietuviškus pamokslus“5. Deja, XIX a. pabaigoje Kalvarijų bažnyčios kunigas lietuvis jau buvo nusenęs, pamokslų sakyti nebepajėgė, priiminėjo tik išpažintis4. Piligrimų antplūdžio Vilnius sulaukė 1901 m. Jubiliejinių metų proga. Ju­ biliejiniai metai - tai visus metus trunkantys visuotiniai atlaidai, o viena sąlygų pastariesiems gauti buvo keleto bažnyčių aplankymas, - žinoma, iš jų savo reikšmingumu išsiskyrė pati Katedra. Ligi tol jau Rusijai valdant Vilniaus vyskupijoje Jubiliejiniai metai buvo tik 1826-ieji. Nors jie turėjo kar­ totis kas 25 metai, tačiau dėl politinių aplinkybių popiežius jų neskelbė. Kai prasidėjo 1901-ieji, Jubiliejiniai metai, lietuvių kalbos Vilniaus bažny­ čiose kaip ir anksčiau vartoti nesiruošta. Tačiau metams įpusėjus Vilniaus lietuvių atstovai per Mogiliavo arkivyskupą metropolitą Boleslovą Jeronimą 2. 3. 4.

W. Puttkamer, Pielgrzymka ludu litevvskiego do Kalsvarji pod Wilnem, Pamiętnik naukowo-literacki, t. 2, sąs. 6, Wilno, 1850, p. 146-152. J. Kurczevvski, Biskupstwo wileriskie, p. 518Vilniaus gub. Vilniaus Kalvarija, Varpas, 1901, Nr. 6, p. 69.

Marijampoliečiai Vilniaus Kalvarijose (Šaltinis, 1906, p. 361).

KATALIKŲ

4 3 2

TAUTINĖS ASIMILIACIJOS

Vilniaus Kalvarijos, Pirmųjų Siono vartų stotis, atvirukas, leid. D. Vizūnas. m a b (Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915,

MODELIAI

VYSKUPIJOJE

Klopotovskį pasiuntė prašymą popiežiui, kad kai kuriose Vilniaus bažnyčiose Jubiliejaus sąlygos būtų aiškinamos ir pamokslai sakomi lietuviškai. Pasak B. J. Klopotovskio, šį prašy­ mą siųsti toliau nemanęs, nes jį galįs paten­ kinti pats Vilniaus vyskupas. Jis, Klopotovskis, esąs nusiteikęs palankiai, Peterburgo lietu­ viams liepęs popiežiaus Jubiliejinių metų bulę ir savo ganytojišką laišką paskelbti lietuviškai'. Vyskupas išsisukinėjo, - jis savo širdimi esąs su visų tautų katalikais, lietuviams jų kalba išsiuntinėjęs ir bulę, ir ganytojišką laišką. O Vilniuje patys kunigai nematą jokio reikalo lipti į sakyklą ir lietuviškai Jubiliejinius metus skelbti. Dabar, kaip ir anksčiau, manąs, kad tiems lietuviams, kurie tokius prašymus rašo, rūpi ne tikėjimo, o tautiniai dalykai6. Vis dėlto, matyt, gavęs griežtesnį nuro­ dymą vyskupas pakluso. 1901 m. spalio 14 d. visose Vilniaus bažnyčiose buvo paskelbta, .

,

,

. . . . . .

Katedroje trys šiokiadieniai - spalio 22parengė D. Keršytė, l n m , 2005, p. 189). 24 d. - skirti lietuviškoms pamaldoms. Ga­ limas dalykas, kad toks lietuviams - samdo­ miems darbininkams - nepatogus laikas buvo parinktas nenorint per daug erzinti tradicionalistų7. Vis dėlto tai buvo negirdėtas dalykas, - į Katedrą pirmą kartą įsileista lietuvių kalba. Bendresnė, nei nurodėme, priežastis buvo popiežiaus noras, kad Jubiliejinių metų pamaldos vyktų visomis vie­ tos kalbomis. Tad lietuvių prašymas jam buvo siųstas tikrai tinkama proga ir net nepasiekęs adresato buvo patenkintas8. Pasak korespondento, tas tris dienas 4-5 tūkstančiai lietuvių nuo ryto ligi vidurnakčio dalyvavo pamal­ dose, gražiai giedojo. Atvyko ne tik daug plačių apylinkių parapijiečių, bet ir Žaslių, Adutiškio, Varanavo bažnyčių chorai. Maldininkai atidžiai klau­ sė lietuviškų pamokslų, kuriuos sakė Aušros Vartų vikarai Juozapas Kukta ir Juozapas Sadūnas, Šv. Rapolo bažnyčios vikaras Antanas Kurilavičius, 5. 6. 7.

8.

B. Į. Klopotovskio 1901 07 06 raštas vyskupui S. A. Zvierovičiui, M AB, f. 318, b. 22173, 1- >• S. A. Zvierovičiaus 1901 07 12 atsakymas B. Į. Klopotovskiui, ten pat, b. 22174, 1-1. Petraitis [J. Vileišis], Vilnius. Lietuviškas jubiliejus, Varpas, 1901, Nr. 12, p. 141. Dėl nepatogaus pamaldų laiko vilniečiai vyskupui įteikė skundą (Minėtas 19 0 110 16 skundas, M AB, f. 318, b. 22177,1.1). Pet-is [). Vileišis], Vilnius, Varpas, 1902, Nr. 3/4, p. 79-80.

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS VILNIUJE

Vilniaus Šv. Onos bažnyčios administratorius Jonas Labokas, Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vikaras Antanas Viskantas910 . Maldininkai viešai meldėsi iš draudžiamųjų lietuviškų Šaltinių'0. Daug lietuvių į Vilnių suvažiuodavo taip pat per kitus didžiuosius atlai­ dus, muges. Iš tokių garsėjo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje atlaidai, kuriuos lydėjo tradicinė namų audinių ir kitų dirbinių mugė. Čia mirgėjo įvairūs atvykėlių etnografiniai apdarai, skambėjo lenkų, baltarusių kalbos ir ypač daug žmonių kalbėjo lietuviškai. Įspūdžio pagautas Peterburgo lenkų laikraščio Kraj korespondentas rašė, kad dabar jis suprantąs, kodėl lietuvių inteligentai nori savo tautiečiams Vilniuje bent vieną bažnyčią gauti11. Nė kiek ne mažiau lietuvių į Vilnių suplaukdavo per Kaziuko, Jurginių muges, žinoma, ir Sekmines. Jie lankė svarbiausias katalikų šventoves, bet paradoksalu, kad čia, savo buvusioje sostinėje, neturėjo lietuviškų pridėti­ nių pamaldų12. Pagaliau piligrimų, atlaidų bei mugių dalyvių kelionės sie­ josi ir su paties Vilniaus katalikų tautiniu gyvenimu, jį savotiškai gaivino. Svarbiausia, kad visų pirma reikėjo, buvo būtina lietuvių kalbą iškelti visuomeniniame gyvenime, pa­ stoviai įtvirtinti pamaldose. Beje, lietuviški pamokslai, tiesa, nereguliariai, buvo sakomi Kalvarijų bažnyčioje piligrimų kelionių se­ zono metu. 1905 m. vasarą lietuviai vyskupui E. Ropui rašė, kad šių pamokslų dar reikia Aušros Vartuose, ir prašė leisti lietuviškai giedoti kitose bažnyčiose, kai jos laisvos nuo kitų pamaldų13. Vyskupas šį prašymą iš dalies patenkino. Piligrimų antplūdžio metu lietuviškai giedoti leista beveik visose bažnyčiose14. Tačiau religinis lietuvių mal­ dininkų aptarnavimas liko nesklandus. Net Kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčioms lankyti iš 68-70 vadovų lietuvių buvo vos 6-10. Čia gausiai pardavinėtos lenkiškos maldakny9. 10. 11. 12. 13. 14.

Ten pat, p. 78 - 79 Gristaikietis, Lietuvių jubiliejus Vilniuje, Naujienos, 1901, Nr. 12, p. 93; [J. Vileišis), Atgarsis liet. Jubiliejaus, Varpas, 1902, Nr. 3/4, p. 93. A. R. Z., YVilno, 30 czervvca, Kraj, 1902 07 05, Nr. 27, p. 12-13. A. Vileišio 1901 03 09 prašymas Mogiliavo arkivyskupui metropolitui, M AB, f. 318, b. 22178, 1.1- 2 . )o Ekscelencijai Vilniaus vyskupui dėl atminties, Vilniaus žinios, 1905 06 01, Nr. 134, p. 1. Vienas iš daugelio tūkstančių maldininkų, Maldininko balsas, Vilniaus žinios, 1905 09 14, Nr. 223, p. 1.

433

434

KATALIKŲ

T A U T I N Ė S A S I M I L I A C 11O S M O D E L I A I

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, J. Oziemblovskio lito­ grafija, 1840 (V. Petkus, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, Vilnius, 2004, p. 163).

VYSKUPIĮOĮE

gės, o lietuviškų visiškai neturėta15. Į vyskupą kreipėsi ir Didžiojo Vilniaus seimo dalyviai kunigai, kad lietuviški pamokslai visuomet, ir ypač nuo Sekminių ligi Švento Kryžiaus Išaukštinimo dienos (rugsėjo 14 d.), būtų sa­ komi Aušros Vartų ir Kalvarijų bažnyčiose, lietuviškai katechizuojami vaikai16. [ tai atsi­ liepdamas vyskupas 1906 m. balandžio 24 d. aplinkraščiu nurodė, kad lietuviški pamoks­ lai per piligrimystės sezoną kiekvieną šventą dieną turi būti sakomi ne tik Kalvarijų bei Aušros Vartų bažnyčiose, bet ir Katedroje. Jei bus pakankamai maldininkų, liepta pamoks­ lų nenutraukti ir vėliau. Tą patį pakartojo K. Michalkevičius17. Kaip žinoma, Vilniaus miestas daug prisi­ dėjo prie savo apylinkių tautinės asimiliaci­ jos. Tačiau radosi ir nauja tendencija: išorinis platesnių apylinkių veiksnys žadino lietuvių kalbos vartojimą mieste, jo bažnyčiose.

Lietuvių inteligentijos vaidmuo Tie lietuviai, kurie dėl ekonominių priežasčių migravo į Vilnių, šiame dide­ liame mieste išsibarstė ir ilgai neturėjo jokių jungčių, kurių viena svarbiausių tokiais atvejais būna bažnyčios - pridėtinės pamaldos savąja kalba. Šios jung­ tys radosi tautinės inteligentijos pastangomis. Jos ėmė ryškėti, kaip matėme, Jubiliejiniais metais. Antrąja reikšmingesne pakopa istoriografija laiko Šv. Mikalojaus bažnyčios atgavimą. Deja, dar liko neaiškumų, neatskleistos kai kurios šio proceso priežastys ir jo dalyvių sudėtis. Manoma, kad atskira bažnyčia Vilniaus lietuviai ėmė rūpintis dar vysku­ po A. P. Audzevičiaus laikais'8. Vienu svarbiausių šios akcijos organizatorių laikomas kun. Juozapas Ambroževičius (Ambrazevičius, Ambraziejus). Koks galėjo būti jo vaidmuo, matyti iš pačios biografijos. Šis būsimasis kunigas 15. 16. 17. 18.

M. D. S. |M. Davainis-Silvestraitis), Verkai - Kalvarija, Vilniaus žinios, 1905 05 13, Nr. 118, p. 3,1905 06 11, Nr. 142, p. 3. Visų kunigų balsas, Nutarimas kunigų susirinkusių lapkričio 23 (gruodžio 6) d. Vilniuje pas kun. Kuktų, Vilniaus žinios, 1905 12 20, Nr. 290, p. 1. K. Michalkevičiaus 1909 04 24 aplinkraštis šių trijų bažnyčių klebonams, MAB, f. 318, b. 220 91, 1. 1 ; Vilniaus vyskupi­ jos lietuvių reikalai, Vadovas, 1909 06 01, t. 3, Nr. 10, p. 209. V. Petkus, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, p. 76.

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS VILNIUJE

1869-1874 m. mokslus ėjo Marijampolės gimnazijoje, t. y. tuomet, kai joje dar mokėsi J. Basanavičius. Seinų seminarijos klieriku buvo 1874-1880 m. ir čia galėjo sutikti savo konfratrą V. Kudirką. Įšventintas kunigu vikaro pareigas ėjo keliose Kališo ir Lomžos bažnyčiose. 1892 m. pabaigoje gavęs vyskupo A. P. Audzevičiaus leidimą persikėlė į Vilniaus vyskupiją, pusmetį pabuvęs Vilniaus Visų Šventųjų baž­ nyčios vikaru gavo Strūnaičio bažnyčios klebono vietą. Po metų jau jį randame Lučiojuje, Pavileikio dekanate. Taigi prie A. P. Audzevičiaus J. Ambroževičius Vilniuje, kuris jam buvo dar visiškai nepažįstamas, kažin ar spėjo pasireikšti apčiuopiamu rūpinimusi lietuviška bažnyčia. Kai vyskupas A. P. Audzevičius mirė, vyskupijos administratorius L. Zdanavičius J. Ambroževičių tuoj pat pašalino iš klebono pareigų ir 1895 m. spalio 29 d. perkėlė į Varnionių bažnyčią vikaru. Čia išbuvęs vos gerą pusmetį, gavo paskyrimą į tą pačią Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčią, paskui perkeltas į Šv. Rapolo bažny­ čią. 1899 m. rugpjūčio 28 d. jis buvo paskirtas Vilniaus Kun. J. Ambroževičius XIX pab. Fot. Šv. Jono bažnyčios vikaru. Tai buvo jau paskutinė jo tar­ J. Mieczkowski, Varšuva. LLTI. nybos vieta19. Tikėtina, kad J. Ambroževičius atskira bažnyčia lietuviams ėmė rūpintis tik tuomet, kai ilgam apsistojo šiame mieste. Tai galėtų patvirtinti ir žandarų gauti agentūriniai duomenys, - jis sutelkęs lietuvių būrelį, vadinamą Lietuvių komitetu, esąs užsieninių lietuviškų žurnalų bendradarbis, gaunąs ir slepiąs draudžiamąją spaudą lietuvių kalba. Agentai net išvardijo šio Lietuvių ko­ miteto sudėtį: be J. Ambroževičiaus dalyvaują dar Lietuvos socialdemokratų partijos vadovas gydytojas Andrius Domaševičius, jo partinis padėjėjas veteri­ naras Elijas Nonevičius, kažkoks namų savininkas Buivydas, tarnautojas (dva­ rininkas) Donatas Juozapas Malinauskas, jo sesuo Filomena Malinauskaitė (ji komiteto kasininkė ir bibliotekininkė), gydytojas Antanas Vileišis, jo brolis advokatas Jonas Vileišis ir miškininkas Povilas Matulionis20. Kaip žinoma, žandarams visad rūpėjo sureikšminti savo veiklos rezulta­ tus, jiems vaidenosi, kad išaiškino svarbius politinius „kurstytojus“ ir jų or­ ganizacijas. Ir šiuo atveju tas Lietuvių komitetas tebuvo draugiškas Vilniuje apsigyvenusių lietuvių inteligentų būrelis, neturintis politinės organizacijos formos. J. Vileišis, kuris į Vilnių atvyko 1898 m., prisimena, kad jau rado 19. Į. Ambroževičiaus tarnybinė anketa, LVIA, f. 964, ap. 1, b. 2542, 1.1- 2 . 20. Vilniaus gubernijos žandarų valdybos viršininko padėjėjo Vilniaus apskričiai 1899 10 17 ir 1900 03 14 pranešimai savo viršininkui, LVIA, f. 419, ap. 4, b. 7 , 1. 8, 9, 20.

435

436

KATALIKŲ TAUTINĖS ASIMILIACIĮOS

MODELIAI VYSKUPIĮO|E

„didelį būrelį lietuvių, pirmųjų lietuvybės apaštalų“, kuriarą priklausė ne tik abu broliai Vileišiai, A. Domaševičius, E. Nonevičius, D. Malinauskas, bet ir gydytojas Zigmantas Fedaravičius, vaistininkas Anusevičius, inžinierius Jonas Bortkevičius, pianinų taisytojas (?) senukas Landsbergis, Boleslovas Stankevičius. 1899 m. būrelis turėjęs 12 žmonių, kurie juokais pasivadinę lie­ tuvių idėjos apaštalais21. J. Vileišis tarp jų J. Ambroževičiaus nemini. Juozas Tumas-Vaižgantas pastarąjį šiam būreliui priskiria, bet jo nesureikšmina22. Išties vikarai buvo griežtai prižiūrimi klebonų ir apskritai dvasinės vyresnybės, todėl ir J. Ambroževičiaus tautinė raiška negalėjo būti plati ir vieša. Dar 1896 m. V. Kudirka rašė, kad dėl atskiros lietuvių bažnyčios Vilniuje „keletas gerai manančių svietiško ap­ švietimo žmonių surengė prašymą, apstatė jį reikalingais liudijimais ir nu­ keliavo pas administratorių diecezijos kun. Zdįanavičių]“23. Administratorius šį klausimą palaikė politiškai jautriu dalyku ir prašytojus pasiuntė atsiklausti Vilniaus gubernatoriaus ir generalgubernatoriaus. Deja, ir pas juos šie nieko nepešė24. Nuo 1898 m. prasidėjo nenutrūksta­ ma prašymų kampanija. Lapkričio 6 d. prašyme vyskupui S. A. Zvierovičiui pir­ mą kartą konkrečiai įvardyta, kad nori­ ma gauti Šv. Jono parapijai priklausančią Šv. Mikalojaus bažnytėlę. Prašymas pa­ duotas 300 lietuvių katalikų vardu, bet autentiškų parašų tik keliolika, tarp jų ir J. Vileišio minėtų „apaštalų“ parašai25. 1899 m. sausio 25 d. sekė naujas prašymas Broliai Vileišiai, 1904 m., iš kairės teisininkas Jonas, vyskupui, kuris paduotas 219 žmonių inžinierius Petras, gydytojas Antanas, ūkininkas Anupras. Fot. B. Miedzionis. LNM, A TV16152. vardu. Autentiškų parašų čia dar mažiau.

21. 22. 23. 24. 25.

J. Vileišis, Iš atsiminimų apie slaptą knygų gabenimą į Vilnių, Knygnešys, 1 .1 , leid. 3, Vilnius, 1992, p. 319-320. Vaižgantas, Raštai, 1 . 19, Kaunas, 1933, p. 103. V. Kudirka, Raštai, t. 2, Vilnius, 1990, p. 630. Apie lenkų kalbų Lietuvos bažnyčiose, p. 52-53. Minėtas prašymas, M AB, f. 318, b. 22183, 1.1. Pasirašė D. Malinauskas (už visą sąrašą), abu Vileišiai, P. Matulionis, E. Nonevičius, A. Domaševičius, B. Stan­ kevičius, vaistininkas (ne pianinų taisytojas) Kazimieras Landsbergis.

Kun. J. Ambroževičius su vaikais po pirmosios komunijos Vilniuje, 1900-1902 m. Fot. A. Jurašaitis. LKTI.

438

KATALIKŲ

T A U T I N Ė S A S I M I L I A C 11O S M O D E L I A I

VYSKUPIĮO[E

Savo turiniu jis labai panašus į ankstesnį prašymą26. Kampaniją tęsė 1900 m. balandžio 26 d. prašymas, kurį pasirašė vienas D. Malinauskas. Jis vyskupui argumentuotai įrodinėjo, kad Šv. Mikalojaus bažnyčia būtinai reikalinga ir vietiniams lietuviams, ir atvykstantiems maldininkams. Jis gavo išsisukinė­ jantį vyskupo atsakymą, esą prašymą tinkamam laikui atėjus patenkinsiąs. Tuomet D. Malinauskas, norėdamas gauti platesnę lietuvių visuomenės para­ mą, savo minėtąjį prašymą ir vyskupo atsakymą legaliai (mat netikėtai gavo cenzūros aprobaciją) Vilniuje išspausdino atskiru lietuvišku leidiniu net 3000 egzempliorių tiražu27. S. A. Zvierovičius dėl šio akibrokšto labai įsižeidė, dėl to tolesnėse „derybose“ D. Malinauską pakeitė A. Vileišis. Jis 1901 m. pasirašė panašaus turinio prašymą ne tik vyskupui, bet ir metropolijos administrato­ riui Karoliui Niedzialkovskiui28. Šiuose prašymuose nebuvo nei J. Ambroževičiaus, nei kitų kunigų parašų. Tačiau tai dar nerodo, kad J. Ambroževičius, varžomas savo luomo drausmės, prie Šv. Mikalojaus bažnyčios atgavimo neprisidėjo. Amžininkų liudijimu jis, paeiliui buvęs kelių Vilniaus parapijų vikaru, gerai žinojo, kur ir kiek lietuvių katalikų gyvena, kiekviena proga stengėsi juos supažindinti su lietuvybės idė­ jomis. Be abejo, jis prašymų kampanijos metu lietuvių inteligentams pasau­ liečiams padėjo su šia „minia“ užmegzti ryšį ir gauti jos būtiną paramą29. Atvirai į lietuvių akciją dėl savo bažnyčios Vilniuje įsijungė tik tie ku­ nigai, kurie nepriklausė Vilniaus vyskupo jurisdikcijai. Buvo reikšmingas Peterburgo dvasininkų 1901 m. balandžio mėnesio kreipimasis į S. A. Zvierovičių, kad Vilniuje, Lietuvos sostinėje, bent vienoje bažnyčioje būtų leistos lietuviškos pamaldos, kad dėl ekonominės migracijos Vilniuje apsigyvenę lietuviai ir maldininkai galėtų melstis savo gimtąja kalba. Be to, ir tiems katalikams, kurie kitas kalbas moka, visad maloniau dalyvauti savo kalba atliekamose pamaldose. Juk ir Tridento bažnytinis susirinkimas yra pri­ ėmęs atitinkamą nutarimą. Raginama sekti metropolijos vadovų pavyz­ džiu - jie lietuviškas pamaldas įvedė Peterburge metropolijos bažnyčioje, išplėtė lietuvių kalbos vartojimą kitose šio miesto ir net Sibiro bažnyčiose. Kreipimąsi pasirašė Mogiliavo arkivyskupijos arkikatedros kapitulos de­ kanas prelatas Konstantinas Maculevičius, kurijos sekretorius Kazimieras 26.

27.

j

28. 29.

1899 01 25 prašymas, ten pat, 1. 3-4. Jį pasirašė J. Vileišis, Z. Federavičius, K. Landsbergis, F. Malinauskaitė ir dar neminėti Kazimieras Keistutis Gediminas (Beržanskis?) ir gyd. Jurgis Alekna. Praneszimas, Vilnius, 1900. Vieną Jo egzempliorių turi ir RVIA, f. 1284, ap. 190, b. 83d., 1. 65. Vilniaus vidaus cenzūros atskirasis cenzorius Venediktas Ploščianskis vėliau savo viršininkams teisinosi, kad šį rankraštį draudžiamu lietuvišku raidynu praleidęs dėl dėmesio atbukimo nuo gausybės užsiėmimų, 1901 05 05 prašymas S. A. Zvierovičiui, MAB, f. 318, b. 22178,1. 6; 1901 03 09 prašymas K. Niedzialkovskiui, ten pat, 1.1-4 . L. G. ir K. S. [L. Gira ir K. Šaulys], Kaip Vilniaus lietuviai vargo, kol išgavo Šv. Mikalojaus bažnyčią. Viltis, 1912 01 20, Nr. 9, p. 2.

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS VILNIUI E

Prapuolenis, Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademijos profesoriai Kazimieras Jaunius, Jonas Maculevičius (Maironis) ir Ignotas Baltrušis, Pe­ terburgo katalikų dvasinės seminarijos dėstytojas Pranciškus Karevičius, Turkestano krašto katalikų kuratas Justinas Bonaventūras Pranaitis, Seinų katedros kapitulos prelatas Juozas Antanavičius, Kronštato bažnyčios kle­ bonas Kazimieras Michalkevičius ir Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaras Feliksas Poška30. Šiame kontekste svarbus tuometinio metropoli­ jos administratoriaus K. Niedzialkovskio pritarimas. Jis, gavęs A. Vileišio 1901 m. kovo 9 d. prašymą, atsakė, kad greit savo pareigas turėsiąs perduoti Mogiliavo arkivyskupui metropolitui B. J. Klopotovskiui, todėl oficialaus sprendimo negalįs padaryti, tačiau vasarą būsiąs Vilniuje ir stengsiąsis vys­ kupą S. A. Zvierovičių įtikinti, kad lietuvių prašymai dėl atskiros bažnyčios yra visiškai pagrįsti31. Šiai prašymų kampanijai taip pat priskirtinas minėtas 1901 m. prašymas popiežiui dėl Jubiliejinių metų. Kai S. A. Zvierovičiui noromis nenoromis teko jį patenkinti, reikėjo ryžtis ir antram su šiais Jubiliejiniais metais susiju­ siam žingsniui - lietuviams paskirti Šv. Mikalojaus bažnyčią. Turint galvoje, kad piligrimams buvo leistos lietuviškos pridėtinės pamal­ dos (bent pamokslai bei giesmės) ir kai kuriose kitose Vilniaus bažnyčiose, tai lietuvių kalbos vartojimas ganėtinai atsigavo. Tolesnei jos plėtrai buvo reikš­ mingi K. Michalkevičiaus administravimo metai. Kaip minėta, Sąjungos pagrąžinimui tiesų lietuviškajai kalbai RymoKatalikų bažnyčiose Lietuvoje prašymu K. Michalkevičius nurodė visų Vilniaus miesto bažnyčių klebonams 1908 m. spalio 19 bei 26 d. ir lapkričio 2 d., sekmadieniais, Katedroje ir visose parapinėse bažnyčiose rytais per mi­ šias sakyti lietuviškus pamokslus. Katedroje pamokslus sakė Vilniaus dva­ sinės seminarijos giedojimo mokytojas Teodoras Brazys-Frėjus, Šv. Jono bažnyčioje - Jurgis Januševičius, Dominikonų (Šv. Dvasios) - Julijonas Račkauskas, Aušros Vartų (Šv. Teresės) - Mykolas Abaravičius, Šv. Pilypo ir Jokūbo - Vincentas Liegus, Šv. Rapolo - Juozapas Vaitiekūnas, Bernardinų Juozapas Kukta, Visų Šventųjų - Juozapas Kraujalis, Šv. Petro ir Povilo Klemensas Maliukevičius ir Šv. Mikalojaus - Juozas Tumas (Vaižgantas)32. Be to, lietuvių inteligentų prašomas K. Michalkevičius lietuviškus pamoks­ lus Katedroje, Aušros Vartų ir Kalvarijų bažnyčioje paliko ne tik per piligri30. 31. 32.

Am. PI., O język litewski w košciotach wileriskich, Litwa, 1911 05 31, Nr. 10, p. 147-149 (kreipimosi publikacija); K. Prapuolenis, Lenkų apaštalai Lietuvoje, p. 248-251. K. Niedzialkovskio 1901 03 20 raštas A. Vileišiui, M Aß, f. 318, b. 2217 8 , 1. 5; Vanagėlis [J. Vileišis], Dėlei lietuviškos parapijos Vilniuje, Naujienos, 1901, Nr. 7, p. 51-52. Język litewski w košciotach wilehskich, Litwa, 1908, Nr. 5, p. 66.

439

440

KATALI KŲ T AU TI NĖ S AS I M I LI АC110 S MODE LIAI VY SKU PI I OĮ E

mystės sezoną, bet ištisus metus53. Aušros Vartuose lietuvių kalbos vartojimą siekta dar išplėsti. Vyskupijos administratorius gavo 200 lietuvių vardu siųs­ tą prašymą per rudeninius atlaidus (nuo lapkričio 11 d.), kai į juos atvykdavo minios maldininkų, pamaldose šalia lenkų kalbos įsileisti ir lietuvių kalbą, ir prašymą patenkino3334. Lietuviškos pamaldos paskirtos ankstyvą rytmetį (7 vai.), tačiau pirmą atlaidų dieną lietuvių maldininkai užtvenkė visą gatvę, vėlesnėmis dienomis šios pamaldos taip pat vyko pakiliai. Pasak J. Vileišio, „Aiškus čia buvo liaudies judėjimas; jis intraukė paskui savan sūkurin ir mūsų inteligentus“35. Lietuviai siekė gauti ir antrą bažnyčią. Šiuo reikalu inteligentai 200 Vilniaus katalikų lietuvių vardu pasiuntė prašymą vidaus reikalų ministrui, kad jiems būtų atiduota 1864 m. uždaryta Pranciškonų (Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo) bažnyčia Trakų gatvėje, kurioje buvo įrengta archyvo saugykla36. Šis prašymas liko neišgirstas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams perėmus ofenzyvą, Vilnių užplūdo karo pabėgėliai iš Suvalkų ir Kauno gubernijų. Vilniuje radosi apie 20 tūkstančių lietuvių katalikų. Jų religinėmis reikmėmis ėmė rūpintis Lietuvių komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1915 m. per gavėnią reko­ lekcijoms jis gavo ankštą Bonifratrų (Šv. Kryžiaus) bažnytėlę ir Labdarybės draugijos koplyčią37. Po ilgų prašymų K. Michalkevičius nuo 1915 m. balan­ džio 12 d., jau po Velykų, pabėgėliams lietuviškas pamaldas paskyrė dar ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, pats aukojo pirmąsias mišias ir giedojo supli­ kacijas38. Dar po mėnesio pabėgėliai buvo gavę pamaldas Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, tačiau, kaip toliau matysime, tuoj jų neteko. Nepadėjo nė pabėgė­ lių kunigų prašymas39. Vilniaus pavyzdys rodo, kad čia tautinė asimiliacija lietuvių nesugniuždė dėl to, jog jie turėjo savo inteligentiją, kuri vadovavo. Ji įstengė pasiekti, kad vietos lietuvių ir piligrimų kalba bažnyčioje įgytų savo teises, kad plėtotųsi jų tautinio tapatumo bei solidarumo samprata. Tuo Vilnius iš esmės skyrėsi nuo Asavos ir Rodūnios parapijų, kur nebuvo lietuvių inteligentų pasauliečių, nepriklausomų nuo nepalankios dvasinės vyresnybės. 33. 34. 35. 36. 37. 38. 39.

K. Michalkevičiaus 16 1112 14 raštas Kitatikių dvasinių reikalų departamentui, LVIA, f. 694, ap. 5, b. 3362, 1. 9. Lietuvių prašymas, Viltis, 1912 10 26, Nr. 127, p. 3 (prašymo tekstas); 1912 10 28, Nr. 128, p. 2. X. Y. [J. Vileišis), Aušros Vartų pamaldoms pasibaigus. Viltis, 1912 11 21, Nr. 138, p. 2. Vilniuje. Lietuviai prašo naujos bažnyčios, Viltis, 1912 02 29, Nr. 26, p. 3. Šio komiteto nario K. Olšausko 1915 03 20 laiškas laikraščio Виленский вестник redakcijai, M AB, f. 255, b. 225, 1. 1 2. Zycia litewskiego, Kurjer Litewski, 1915 04 15, Nr. 97, p. 2. Šių kunigų 1915 06 07 prašymas K. Michalkevičiui, M AB, f. 318, b. 23928, 1.1- 2 . Šį prašymą pasirašė IV Valstybės dūmos narys J. Laukaitis, prel. A. Dambrauskas, K. Olšauskas, P. Dogelis, N. Raštutis, P. Baltrušaitis, A. Maliauskis, Šaltinio redaktorius J. Vailokaitis ir A. Astrauskas.

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS VILNIUJE

Tautinės tolerancijos iššūkiai Svarbu nustatyti, kaip Vilniaus sąlygomis lietuvių ir lenkų katalikų santy­ kiuose reiškėsi tautinės tolerancijos iššūkiai. Jie reiškėsi dviem pakopomis 1) aukštesniąja: santykiuose tarp vyskupijos hierarchų bei parapijų klebonų ir lietuvių pasaulietinės bei konfesinės inteligentijos ir 2) žemesniąja - tarp pa­ prastų parapijiečių jų religinės praktikos metu. Pirmąją pakopą jau iš esmės aptarėme. Jai būdingi lietuvių inteligentų „puolamieji“ veiksmai savo kalbos teisėms atgauti ir Vilniaus vyskupijos vadovų laviravimo ir vilkinimo tak­ tika, siekiant išvengti tradicinio kalbų vartojimo bažnyčiose pokyčių. Antai S. A. Zvierovičius, spaudžiamas metropolijos vadovybės, dar norėjo gauti Vilniaus dvasininkų paramą. Jis jiems pateikė tris klausimus: 1) ar lietuvių prašymus dėl lietuviškų pamaldų atmesti, 2) ar leisti lietuviškus pamokslus sekmadienių ir šventadienių rytmečiais ir kur - Katedroje, parapinėse bažny­ čiose ar filijose, ir 3) ar vienoje filijos bažnyčioje per vakarines pamaldas leisti lietuvišką pamokslą, giesmes, valandų bei rožinio giedojimą ir kt. Klausimai įteikti 48 kunigams, bet 20 jų nieko neatsakė. Siūlymų visiškai atmesti lietu­ vių prašymus nebuvo, j antrąjį klausimą teigiamai atsakė 3, o į trečiąjį - 25 kunigai40. Tai buvo svarbi šių dvasininkų tautinės tolerancijos išraiška. Šia prasme būtina paminėti ir vyskupą E. Ropą bei K. Michalkevičių, kurie labai išplėtė lietuvių kalbos funkcijas įvairiose Vilniaus bažnyčiose. Tautinės tolerancijos iššūkiai eiliniams katalikams buvo sunkiai supran­ tami, juolab kad parapijiečiai kai kurių savo dvasios vadovų buvo nuteikiami prieš lietuvių kalbos vartojimą. Šį klausimą norėtume pagvildenti detaliau. Kai Vilniaus lietuviai, vadovaujami inteligentų, rūpinosi pamaldoms gau­ ti vieną Vilniaus bažnyčių, apie 1899 m. jie rytais pradėjo rinktis apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir ėmė lietuviškai giedoti rožinį ir įvairias giesmes. Radosi nepatenkintų, imti telkti Šv. Jono parapijos parapijiečiai protestui bažnyčioje pareikšti. Laimė, nesėkmingai. Per suplikacijas kunigas giedojo lenkiškai, o susirinkę lietuviai atsakinėjo savo kalba. Vargonai pritarė, ir pa­ maldos ramiai tęsėsi abiem kalbomis41. Pagaliau 1901 m. rugsėjo 16 d. vysku­ pas įsikišo - vieną sekmadienį ar šventadienį leido giedoti lietuviškai, kitą lenkiškai42. Leidimo sakyti lietuviškus pamokslus neduota ir jų nebūdavo. Šioje bažnyčioje pirmas rimtas tautinės tolerancijos išbandymas įvy­ ko 1901 m. spalio 24 ir lapkričio 5 d. Lietuviai (D. Malinauskas ir kt.?) gavo 40. 41. 42.

Duomenų suvestinė, be datos, MAB, f. 318, b. 2218 0 , 1. 1. Vilnius, Varpas, 1900, Nr. 3, p. 35-36. tis [J. Vileišis], Vilnius. Geras paveizdas, Varpas, 1901, Nr. 10, p. 114; J. Žabinkštis, Vilnius, Varpas, 1901, Nr. 11, p. 128.

441

442

KATALIKŲ TAUTINĖS ASIMILIACIJOS MODELIAI VYSKUPIJOJE

Dievo Kūno procesija Vilniuje, Vilniaus gatvėje, 1908 m. Fot. J. Hermanovičius. LNM, ATV18480.

Šv. Jono bažnyčios klebono žodinį leidimą Šv. Mikalojaus bažnyčioje pasta­ tyti Jubiliejinių metų atminimo kryžių, ir jį su atitinkamu lietuvišku užrašu pritvirtino viduje prie sienos. Kitą dieną šalia jo buvo pastatytas kitas jubilie­ jinis kryžius su lenkišku užrašu. Atėjus sekmadieniui, pastarasis kryžius buvo pašventintas, o lietuvišką šventinti buvo atsisakyta; jis netgi buvo nuplėštas nuo sienos ir paslėptas. Kai 1901 m. gruodžio 17 d. vyskupas šią bažnyčią per­ davė lietuviams ir jos kapelionu paskyrė J. Kuktą, šis gavo nurodymą lietuviš­ ką kryžių grąžinti į senąją vietą. Taip incidentas buvo likviduotas43. Kai Šv. Mikalojaus bažnyčia teko lietuviams, evangelija buvo skaitoma ir lenkų kalba44. Juolab kad daug lietuvių buvo įpratę melstis iš lenkiškų maldaknygių, bet klausė lietuviškų pamokslų ir patys giedojo „Šventas Dieve“45. Be to, per Šv. Mikalojaus atlaidus 1911 m. gruodžio 6 d. kapelio43. 44. 45.

D. Malinausko 19 0 112 08 ir 1902 0 116 prašymai vyskupui ir šio kanceliarijos 19 0 112 19 atsakymas, M AB, f. 318, b. 22179, 1. 2-7; P-tis |). Vileišis), Nauja skriauda, Varpas, 1901, Nr. 12, p. 142; Naujienos, 1902, Nr. 3, p. 15-16. Vilnius, Varpas, 1903, Nr. 8, p. 197. P-ių V-a ĮM. Piaseckaitė-Šlapelienė], Lenkiškos maldaknygės tarp lietuvių. Naujienos, 1902, Nr. 10.

LIETUVIŲ

KATALIKŲ PADĖTIS VILNIUJE

nas Petras Kraujalis po trijų lietuviškų pamokslų vieną skyrė atėjusiems darbininkams ir pasakė lenkiškai46. Visa tai lietuviai priėmė tolerantiškai. Norėta, kad tuo pačiu atsilieptų ir kitos Vilniaus bažnyčios - evangeliją skaitytų taip pat lietuviškai47. 1905 m. Vilniaus žiniose kilo diskusija, kuria kalba turėtų būti užrašas ant Aušros Vartų koplyčios, prie stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo. Tuos, kurie siūlė lenkišką užrašą keisti vien lietuvišku, atšaldė kalbininkas Jonas Jablonskis. Jo nuomone, „apie tautiškumą kiekvienam žmogui yra leidžiama pačiam spręsti“ ir prisiminti, kad Vilniuje gyvena nemažai lenkų. J. Jablonskis teigė - jei Aušros Vartuose greta būtų lenkiški ir lietuviški užra­ šai, tai „lietuvio jausmų užgauti neturėtų“48. Daug platesnis Vilniaus katalikų tautinės tolerancijos išbandymas įvyko, kai 1908 m. K. Michalkevičiaus nurodymu Vilniaus bažnyčiose buvo sakomi lietuviški pamokslai ir po jų surašomi visi jų dalyviai lietuviai (su šeimo­ mis). Ne visi lietuviai tarnai ir tarnaitės tuomet galėjo ateiti į bažnyčias, nes pamaldos vyko iš pat ryto, kai kurie „ponai“ jų neišleido iš savo namų. Be to, tose bažnyčiose jau ėmė reikštis pavienių antilietuvių išsišokimų. Šv. Petro ir Povilo, Visų Šventųjų, Šv. Dvasios, Šv. Rapolo bažnyčiose lyg susitarus per pamokslus šūkauta, kad mūsų bažnyčiose „pagoniškos“ kalbos nereikia, buvo imta giedoti lenkiškai. Paskutinę šių pamokslų dieną į Visų Šventųjų bažnyčią atvyko pats K. Michalkevičius ir ėmė maldininkus mokyti tautinės tolerancijos. Katedroje ir Dominikonų bažnyčiose patys pamokslininkai at­ kalbinėjo lietuvius, kad neatsiskirtų, juk jie moką lenkiškai, be to, priminė senus gerus unijinius laikus ir lenkų nuopelnus barbarams lietuviams pa­ gonims civilizuoti49. Lietuviai dėl to skundėsi vyskupijos administratoriui50, o Šv. Rapolo parapijiečių dauguma prašė į jų bažnyčią lietuviškų pamokslų bei giesmių nebeįleisti ir neskirti kunigų lietuvių, kuriuos vadino šovinis­ tais ateiviais iš Kauno ir Suvalkų gubernijų. Lietuvių kultūra esanti kiemsar­ gių ir darbininkų kultūra, kurią šie kunigai norį parapijoje diegti. Tegul jie visi tenkinasi viena Šv. Mikalojaus bažnyčia51. Tačiau rusų periodinė spauda šiuos išsišokimus išpūtė ir juos vadino polonizatorių demonstracijomis52. 46. 47. 48. 49.

D., Pusė lupta, pusė skusta. Viltis, 1912 01 29, Nr. 13, p. 2. Kun. B-tis [S. Stakelė], Quo ad rem, Vilniaus žinios, 1905 09 07, Nr, 217, p. 1. J. Jablonskis, Raštai, 1 . 1, Kaunas, 1932, p. 103. J. Kairiūkščio memorandumas, 1912 08 29, M AB, f. 255, b. 14 9 , 1. 42-43; Język litewski w košciolach vvileiiskich, Litwa, 1908, Nr. 5, p. 66-68.

50. 51.

Petro Bagdono ir dar 9 asmenų 1908 11 29 skundas, ten pat, b. 23926, 1. 1-2. Šių parapijiečių 1908 12 12 (gavimo data) prašymas K. Michalkevičiui, M AB, f. 318, b. 22127, 1-1-19 . Prašytojų sąrašas ir autentiški parašai sudaro net 19 lapų. Беспорядки в костелах Вильна, Слово, 1908 ю 28, Nr. 603; Проф. Филевич, На русском западе. Новое время, 1909 oi 07, Nr. 11790.

52.

443

444

KATALIKŲ TAUTINĖS ASIMILIACIJOS MODELIAI

VYSKUPIJOJE

K. Michalkevičius juos pripažino tik kaip nedidelius incidentus ir iš viso nurodė tik tris: vienoje bažnyčioje šūkavusi psichiškai nesveika moteris, o dviejose - pamokslai trukdyti giesmėmis53. Grįžtant prie 1908 m. Vilniaus lietuvių katalikų surašymo reikia pasakyti, kad jis negalėjo būti objektyvus. Savo tautybę lietuviams deklaruoti trukdė lietuvių, kaip samdomų žmonių, priklausomumas nuo kitataučių darbda­ vių, jų užimtumo namuose pamaldų metu, be to, kaip žinoma, dalis lietuvių kalbos gėdijosi dėl jos prasto visuomeninio prestižo. Iš viso trečią lietuviš­ kų pamokslų dieną bažnyčiose užsirašė 2227 lietuviai, iš jų Katedroje - 516, Šv. Jono bažnyčioje - 23, Dominikonų - 15, Aušros Vartų - 317, Šv. Pilypo ir Jokūbo - 271, Šv. Rapolo - 183, Bernardinų - 69, Visų Šventųjų - 332, Šv. Petro ir Povilo - 120 ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje - 38154. Korespondentų apskaičiavimu, lietuviškų pamokslų klausę pirmąją dieną 2690 maldininkų, antrąją - net 3660, - o kur dar jų šeimos nariai55. Bažnyčiose surinkta lietuvių statistika vėliau visą dešimtmetį formaliai dozavo atitinkamą vyskupijos va­ dovybės tautinės tolerancijos mastą. Atrodė, kad Vilnius išvengs tokių tautinės netolerancijos proveržių, kaip kaimiškose parapijose. Vienas svarbus abipusio pakantumo ženklas buvo 1912 m. gegužės 24 d. Dievo Kūno (Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo) šventė. Per ją vyko įspūdingos katalikų procesijos miesto gatvėmis. Kaip ir kitos pro­ cesijos, lietuvių procesija iš Šv. Mikalojaus bažnyčios pasuko prie Katedros. Maldininkai savo kalba giedojo giesmes, ypač išsiskyrė gerai išlavintas „Rūtos“ draugijos vyrų choras. Pasak vieno procesijos dalyvio, buvę džiugu, kad pake­ liui vilniečiai lenkai juos priėmė tolerantiškai, net mėtė gėles iš balkonų. Prie katedros susirikiavo bendra procesija, kuri patraukė Senamiesčio gatvėmis. Vienos grupės giedojo lenkiškai, kitos - lietuviškai, o bendrai - lotyniškai56. Atrodytų, kad šių katalikų santarvė buvo netikėta. Iš tikrųjų ją užtikrino du visiškai skirtingi veiksniai. Lietuvių maldininkams ir ypač jų vadovams rū­ pėjo viešai parodyti reikšmingą lietuvių vietą šiame mieste. Lenkų maldinin­ kams, kuriems buvo mielos unijinės tradicijos, atrodė, kad bendra procesija simbolizuoja šių tradicijų gyvybingumą. Be to, vieniems ir kitiems ši gausi eisena buvo svarbi katalikybės galiai pademonstruoti. Tautinių ideologijų angažuota periodinė spauda, endekų antilietuviška propaganda darė savo. Įtaką darė ir Asavos, Rodūnios bei kitų parapijų tau­ tiniai konfliktai, akcijos prieš lietuvių kalbą bažnyčiose. Net katedroje per 53. 54. 5556.

K. Michalkevičiaus 1908 1 11 3 raštas Слово redakcijai. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2884. 1. 7. Lietuvių sąrašai, patvirtinti klebonų ir pamokslininkų parašais. LVIA, f. 694, ap. i. b. 2884. 1. 26-122. Atėjo valanda, Vilniaus žinios, 1908 11 01, Nr. 247, p. 1. P. K. [F. Kemėšis]. Dievo Kūno procesija Vilniuje, Viltis, 1912 05 30, Nr. 62, p. 2.

LIETUVIŲ

KATALIKŲ

PADĖTIS VILNIUĮE

1912 m. Žolinę kun. Pranui Bieliauskui nebaigus lietuviško pamokslo anks­ čiau nustatyto laiko buvo pradėtos giedotinės mišios57. Tačiau plačiausią at­ garsį spaudoje ir visuomenėje turėjo įvykiai Šv. Jono ir Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčiose. Šv. Jono parapijoje įtampa tarp lietuvių ir lenkų brendo keletą mėnesių. Jau 1913 m. vasarį per vienos lietuvės tarnaitės laidotuves lietuviškos giesmės buvo nutrauktos lenkiškomis. Dalyvavęs vikaras Mečislovas Malyničas įvesti abiem pusėms priimtinos tvarkos neįstengė ir iš laidotuvių išvyko58. Tais me­ tais vyskupijos administratorius leido į Šv. Jono bažnyčią perkelti lietuviškas gegužines pamaldas iš ankštos Šv. Mikalojaus bažnyčios. Klebonas Antanas Černiavskis šias pamaldas sutiko priimti. Jos turėjo prasidėti rytais, 6 valan­ dą, kai jokių kitų pamaldų čia nebuvo, ir šis laikas tiko lietuvėms tarnaitėms. Deja, šios pamaldos buvo sutrukdytos. Vėliau per įvykių dalyvių kvotas buvo nustatyta, kad klebono patarimu zakristijonas iš savo ir kitų parapijų sukvietė balsingus lenkų giedotojus, juos valanda anksčiau suleido į bažnyčią. Kai ėmė rinktis lietuviai, šie juos pasitiko lenkiškomis giesmėmis ir neleido pradėti gie­ doti lietuviškai. įtarta, kad šis metodas buvo nusižiūrėtas iš riaušių Rodūnios, Joniškio, Giedraičių bažnyčiose59. Klebonas teisinosi, kad jis čia niekuo dėtas. Mat mieste pasklidęs gandas, kad Šv. Jono bažnyčia bus lietuviams visiškai perduota. Anot klebono, pagaliau bažnyčioje nieko svarbaus neįvykę, vien „rami demonstracija“. Jis, klebonas, antrą pamaldų dieną bandęs trukdyto­ jus nutildyti, priminęs, kad nepridera rodyti nepagarbą Aukščiausiajam ir Bažnyčios vadovams, baręs už „tautinės netolerancijos faktą, pakantumo ir artimo meilės stoką“60. Lietuviai dėl tokių pirmos ir antros pamaldų dienos įvykių pasiskundė gubernatoriui. Šis per policmeisterį nurodė K. Michalkevičiui bažnyčią užda­ ryti. Maldininkai rinkosi turgelyje prie bažnyčios, tvarką palaikė policija. Po to K. Michalkevičius lietuviškas gegužines pamaldas grąžino į Šv. Mikalojaus bažnyčią, o lenkiškas Šv. Jono bažnyčioje uždraudė6'. Rusų administracijos reikalavimu klebonas V. Černiavskis buvo perkeltas į Gardiną ir paskirtas parapijos klebonu ir dekanu62. 57 58.

K. Prapuolenis, Lenkų apaštalai Lietuvoje, p. 66, Kitatikių dvasinių reikalų departamento vicedirektoriaus 1913 08 09 raštas K. Michalkevičiui ir šio 1914 0 11 8 atsaky­ mas, M A S, f. 318, b. 2 2 12 1, 1. 4 -5,12. 59. Kitatikių dvasinių reikalų departamento vicedirektoriaus 1913 07 15 raštas K. Michalkevičiui, ten pat, b. 2 2 116 , 1. 5. 60. A. Czerniawski, Wsprawie zajšč w košciole šw. Jana (List do Redakcįi), Kurjer Litemki, 1913 05 14, Nr. 109, p. 2. 61. St, Ld. [L. Gira], lenkų skandalai Vilniaus Šv. ]ono bažnyčioje, Viltis, 1913 05 05, Nr. 51, p. 1; Ks. Jul. Steckiewicz, W sprawie nabožeristvva majowego dla Litwinow, Kurjer Litewski, 1913 05 05, Nr. 102, p. 1; Cofnięcie naboženstwa majovvego w jęz. polskim w košciele šw. Jana, ten pat, 1913 05 07, Nr. 103, p. 2. 62. Įvykiai Šv. Jono bažnyčioje J. Basanavičių paskatino parašyti brošiūrą apie gilias lietuvių kalbos tradicijas šioje baž­ nyčioje (Iks. [J. Basanavičius], Šv. jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje, Vilnius, 1913, 23 p.

445

446

K A T A L I K Ų T A U T I N Ė S A SI M I L I A C I ) O S M O D E L I A I V Y S K U P I J O J E

Panašus incidentas pasikartojo Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Iš anksto iš sakyklų ir per laikraščius buvo paskelbta, kad nuo 1915 m. gegužės 17 d. se­ kmadieniais ir šventadieniais bus lietuviškos rytmetinės pamaldos - taip atsi­ žvelgta į karo pabėgėlių religines reikmes. Šios bažnyčios klebonas Stanislovas Jasienskis tautine tolerancija nepasižymėjo, jis dalyvavo Joniškio riaušininkų byloje liudytoju. Pirmą šių pamaldų dieną mišias aukojo kun. P. Kraujalis. Kai jis ėjo prie altoriaus, maldininkai užgiedojo „Pulkim ant kelių“, bet jiems savo giesmėmis ėmė trukdyti lenkų giesmininkai. Kunigas šiaip taip maldininkus nutildė, mišias sėkmingai baigė, bet jam suplikacijų giedoti neleido, jis nebe­ galėjo pasakyti ir lietuviško pamokslo. Dėl šių aplinkybių K. Michalkevičius klebonui nurodė šių pamaldų lietuviams nebetęsti63. Lietuviai pasijuto diskri­ minuojami, nelaikomi pilnateisiais katalikais. Pasipylė jų skundai ir protes­ tai64, užtarti prašyta ir popiežiaus. Bandyta gauti Vidaus reikalų ministerijos paramą. Protestavo IV Valstybės dūmos atstovas kun. Juozas Laukaitis ir dar 8 kunigai karo pabėgėliai65, bet byla liko nebaigta. Vasarą Vilnių apėmė panika dėl greito fronto artėjimo. Karo pabėgėliai skubėjo trauktis į Rusijos gilumą. Nagrinėjami katalikų tautinės tolerancijos klausimai sietini su dvasininkų pastangomis reguliuoti pridėtinių pamaldų kalbų vartojimą ir su šio regulia­ vimo veiksmingumu. Anuomet visas ir nepertraukiamas sekmadienio ir ypač šventadienio pamaldų ciklas trukdavo ištisą dieną. Įvesti du visaverčius ly­ giagrečius ciklus toje pačioje bažnyčioje buvo tiesiog neįmanoma. Kaimiškos parapijos turėjo vieną bažnyčią, dažnai jos klebonas dirbo be vikarų pagalbos. Mišriose parapijose jis šiaip taip galėdavo rasti laiko dviem pamokslams. Be to, per dieną kunigas turėjo teisę aukoti tik vienerias mišias, tiesa, su viena išimtimi - per Kalėdas jam leistos trejos mišios. Vilnius turėjo daug bažnyčių ir dar daugiau kunigų. Atrodytų, kad čia pamaldų kalbos reguliavimas galėjo vykti be didelių kliūčių. Deja, kaip matėme, Vilniuje, kaip ir visoje vyskupijo­ je, tam kliudė jsisenėjęs reiškinys - lenkų kalbos, vartojamos šalia sakralinės lotynų kalbos, monopolinė padėtis. Jai vyskupijos vadovybė ir daugelis že­ mesnio rango dvasininkų pritarė. Tradiciškai liko gan išsikerojęs parapijie­ čių nepakantumas visoms naujovėms bažnyčioje, ypač žemesnio socialinio statuso lietuvių kalbos vartojimui, kurį nulėmė luominės sistemos irimas, demokratinės visuomenės raida, gyventojų migracija. Vilniaus bažnyčiose lietuvių kalba sutiko ne mažiau (gal net daugiau) kliūčių nei kasdieniame miesto gyvenime. Ypač tai buvo jaučiama, kai nuo 1905 m. lietuvių kultūra buv. Lietuvos sostinėje ėmė sparčiai plėtotis. 63. 64. 65.

Nabožeristvvo litewskie u šw. Jakuba, Kurjer Litewski, 1915 05 21, Nr. 131, p. 2. Keturi lietuvių katalikų skundai K. Michalkevičiui, M Aß, f. 255, b. 627, 1. 41-45. Šių kunigų 1915 06 07 raštas J, Michalkevičiui, MAß, f. 318, b. 23928, 1.1- 2 .

ETNIŠKUMO, T A U T I Š K U M O IR KATALIKYBĖS SĄSAJOS

448

TAUTINIAI SANTYKIAI

VILNIAUS VYSKUPIĮOJE

I798-I918

M.

Baigiant rašyti šią knygą prisimena Adomo Mickevičiaus žodžiai iš Vėlinių: „Autorius tiktai norėjo išsaugoti tautos atmintyje keletą tikrų dešimtmečių iš Lietuvos istorijos; nereikėjo šmeižti priešų - tautiečiai juos pažįsta nuo amžių; o Europos tautoms, kurios gailestingai verkė Lenkijos kaip bejėgės Jeruzalės moterys Kristaus, mūsų tauta atsakys Išganytojo žodžiais: „Neverkite manęs, o Jeruzalės moterys, apraudokite pačios save“. Čia poetui buvo visiškai aišku, kuo skiriasi „savieji“ ir „svetimieji“, jų tarpusavio santykiai, konfliktai ir toji ilgai trunkanti istorinė rutina. Kaip sakė poeto puoselėjama vizija, kažkada ir kažkur iš už horizonto turėjo sušvisti tautos prisikėlimo aušra. A. Mickevičiui, istorinės unijinės valstybės „piliečiui“, jo luomo broliams ir visai senajai luo­ minei tautai buvo taip pat aišku, kas Lenkija, kas Lietuva, Lenkijos santykis su Lietuva kaip visumos ir sudėtinės dalies santykis. Ši, sakytume, idiliška A. Mickevičiaus tauta, kaip rodo ligšiolinė Vilniaus vyskupijos istoriografija, vis dar apraudama kaip „senų gerų laikų“ idealas bendra lenkų ir lietuvių valstybė, bendra politinė ir meninė kultūra, bendra „piliečių“ kalba. Visa tai būtų šventa tiesa, jei rašytume vien apie buvusią luo­ minę visuomenę, „anapus“ kurios liko liaudis, anot istoriko N. Davieso, „tie knibždantys milijonai“. Dauguma nykstančios luominės tautos atstovų buvo tokie konservatyvūs, kad net kritiškais sukilimų metais, kai reikėjo kitų so­ cialinių sluoksnių paramos, pastariesiems taikė ne tautos, o liaudies terminą, kuris Vilniaus vyskupijoje reiškė lietuvių ir rusinu (baltarusių katalikų) etni­ nį įvardijimą. Šiuo atveju skiriamoji luomų ir etnosų riba buvo suprantama adekvačiai. Kaip rodo S. Pliaterio 1825 m. statistika, etninė tapatybė buvo nustatoma pagal įprastus socialinius ir religinius kriterijus: visi Vilniaus vys­ kupijos krikščionys bajorai ir miestiečiai - lenkai, visi katalikai ir graikų ka­ talikai valstiečiai - lietuviai arba rusinai, visi stačiatikiai ir sentikiai - rusai.

ETNIŠKUMO. TAUTIŠKUMO

IR K A T A L I K Y B Ė S S Ą S A J O S

Bajorų ir ypač bajorų katalikų tautinio monolitiškumo (nesuskaldyto į etnosus) samprata gyvavo visą mūsų nagrinėjamą laikotarpį. Reikšmingiausias pavyzdys - Vilniaus gubernijos vadovo A. Pliaterio 1890 m. surinkti valsčių aprašymai, kurie rodo vien valstiečių ir miestelėnų tautinę sudėtį. Bajorų ka­ talikų tautybė atrodė aiški ir be statistinių tyrimų. Vis dėlto, kaip rašėme, lygia greta radosi naujas etnokultūrinės tapatybės požymių suvokimas, tautų ir etnosų apibūdinimas kalbiniais, etnografiniais, istorinės etninės atminties kriterijais. Iš vietos inteligentų šia samprata išsi­ skyrė dvasininkai ir kai kurie pasauliečiai, kurie buvo artimi valstiečių gy­ venimo stebėtojai. Jie pirmieji apibūdino lietuvių ir slavų lokalizaciją, kalbų vartojimo santykį. Juolab kad ir bajoriškoji tauta, netekusi senųjų „pilietinių“ teisių, savo raida artėjo etnokultūrinės tautos link. Tačiau visą laiką bajorai daugiau ar mažiau jautėsi esą liaudinių tautų „vyresnieji broliai“, jų globė­ jai. Po baudžiavos panaikinimo ši „globa“ transformavosi į vertikaliosios asimiliacijos, einančios iš viršaus į žemutinius socialinius sluoksnius, misiją. Modernėjanti tauta buvo demokratinio pobūdžio, ji taip pat vertikaliai jungė visus socialinius sluoksnius, bet neturėjo „vyresniojo brolio“ komplekso. Šios tautos esmę nubrėžė Vinco Kudirkos eilių „Artojaus skundas“ žodžiai: „Aš iš­ vedžiosiu, kad tai yra monai, / Jei ponu save esant kas mena, / Kad visi sviete lygūs yr ponai, / Nes visuos lygiai Kristus gyvena“. Atidžiausias XIX a. Vilniaus vyskupijos gyventojų tautinės sudėties paži­ nimas priklauso rusų statistikams ir etnografams. Mat šiuos tyrimus rėmė ir jais buvo suinteresuota vyriausybė, besirūpinanti vidaus politikos reikalais. Mokslinius Vilniaus vyskupijos etnosų, vadinamų ne tautomis, o gentimis, tyrimus pradėjo P. Keppenas. Šie tyrimai, be abejo, siejosi su politine reak­ cija po 1830-1831 m. sukilimo, su Krymo karo metais ir su Didžiųjų reformų etnosocialine motyvacija. 1863-1864 m. sukilimo malšinimo metu tautinė statistika ir etnografiniai atlasai turėjo tikslą parodyti lenkų, kaip tautinės mažumos, vietą, kitaip sakant, tautinį lenkų ir rusų konfliktą spręsti rusų naudai, „atimant“ ir lenkų rezervą - vietos liaudines tautas („gentis“ ). Juolab kad dalis lietuvių ir vadinamasis baltarusių katalikų (tuteišių) etnosas atrodė ypač tinkamas rusifikacijai. Šie tautinės sudėties tyrimai paremti išoriniu stebėjimu, o 1897 m. gyven­ tojų surašymas jau rėmėsi autentišku tautybės deklaravimu. Jie rodo lietuvių ir slavų tautinės (kalbinės) sandūros dinamiką, kurią apibūdinome kaip ne­ nutrūkstamą skirtingo intensyvumo tautinės asimiliacijos procesą. Baudžiavinės santvarkos ir hermetiško luomų uždarumo sąlygomis vyra­ vo horizontalioji asimiliacija, - vertikalioji dar vyko lėtai ir paviršutiniškai,

449

450

TAUTINIAI SANTYKIAI VILNIAUS V Y S K U P I JO J

1798-1918

M.

daugiausia per sakralizuojamos lenkų kalbos vartojimą. Tie,sa, savitą vaidme­ nį atliko gyventojų migracija, kurios, kaip žinome, tuometiniai vidiniai ne­ mobilios kaimo agrarinės visuomenės procesai beveik neskatino. Tačiau ne­ reikia pamiršti epidemijų ir karų, kurie ypač nusiaubė kraštus prie judriausių kelių. Po baudžiavos panaikinimo ekonominė gyventojų migracija sustiprėjo, ji labiausiai išjudino nežemdirbių sluoksnius. Naujos politinės ir ekonominės sąlygos ypač pakeitė Vilniaus gyventojų tautinę sudėtį ir joje sumenkino ka­ talikų santykinį skaičių. Visas Vilniaus vyskupijos lietuvių arealas siaurėjo. Jis buvo „graužiamas“ iš rytų visu slenkančio į vakarus slavų masės fronto. Paradoksalu, kad jis slin­ ko priešinga kryptimi, nei ritosi akultūracijos banga. Iš „vidaus“ šis arealas nyko dėl tautinės perforacijos, visos tautinės kokybės prastėjimo. Šią sudėtingą Vilniaus vyskupijos tautinę padėtį laikome svarbia pačios katalikybės raiškos, jos kokybės sąlyga. Multietniškumas komplikavo sie­ lovados darbą, parapijiečių bendruomeninę konsolidaciją. Etnine vyskupi­ jos katalikų įvairove siekė pasinaudoti imperijos politinė sistema, iš esmės priešiška Katalikų Bažnyčiai, tradicinei katalikų bendruomenei. Vilniaus vyskupijos valdytojams - vyskupams ir vyskupijos administratoriams - rū­ pinantis katalikybės reikalais teko naujai spręsti politinio ir tautinio lojalu­ mo dilemą, komplikuojamą perėjimu nuo lojalumo karaliui prie lojalumo carui ir nuo lojalumo savo luominei tautai prie lojalumo (bendro ar atskiro) skirtingoms katalikiškoms etnokultūrinėms tautoms. Santykis tarp abiejų pagrindinių lojalumų priklausė nuo Rusijos politinės evoliucijos, perėjimo nuo imperinio biurokratinio patriotizmo prie etnoreliginio nacionalizmo ar šovinizmo. Šios evoliucijos lūžiu laikytinas 1863-1864 m. sukilimo numal­ šinimas. Apskritai vyskupijos hierarchų politinio lojalumo modifikacija ir jo laipsniškas silpnėjimas kone tiesiogiai priklausė nuo didesnio Bažnyčios ir katalikų teisių apribojimo. Beveik adekvačiai stiprėjo politinio lojalumo ir Bažnyčios bei katalikų tautinių interesų paisymo priešprieša. Vyskupijos administratoriai manė, kad besikeičiančiomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis tikslinga multietninę katalikų bendruomenę (be luominio skir­ tumo) konsoliduoti stiprinant įsigalėjusios luominės lenkų kalbos funkcijas. Bažnyčios polonizacija, kaip atrodė, buvo didžiausias katalikų bendruome­ nės saugumo ir vienybės garantas. Lietuvių kalba turėjo tenkintis periferi­ ne reikšme. Lojalumo lenkų tautai prioritetas sukūrė savitą tautiškumo ir katalikybės santykį, šios tautinės mažumos kalba multietninėje vyskupijoje įgavo pagrindinės sielovados, dvasininkų ruošimo ir jų administravimo priemonės funkcijas.

ETNIŠKUMO, TAUTIŠKUMO

IR K A T A LIK YB ĖS

SĄSAJO S

Dvasininkų ruošimo Vilniaus vyskupijoje ypatumai buvo adekvatūs im­ perinės politikos Bažnyčios atžvilgiu realizavimo pakopoms. Visam laiko­ tarpiui bendra tai, kad į dėstomų teologinių dalykų turinį buvo kišamasi siekiant diegti jozefinizmo dvasią, bet lyginant su kitais dalykais kišamasi mažiau. Visų pirma rusų administracija siekė, kad dvasininkų ruošimas būtų centralizuojamas vienoje diecezinėje seminarijoje ir vienoje visai me­ tropolijai skirtoje aukštojoje dvasinėje mokykloje, akademijoje, ir kontro­ liuojamas iš Peterburgo, netgi nesiskaitant su kanoninėmis vyskupo pers­ pektyvomis. Vis dėlto ir seminarija, ir aukštoji mokykla savo etnokultūrine orientacija liko lenkiškos. Tiesa, šalia lenkų kalbos buvo stiprinamas rusiš­ kų dalykų dėstymas, o 1864-1905 m. net uždrausta lenkų kalbą vartoti vi­ siškai. Lietuvių kalba, kaip atskiras dalykas, į Vilniaus vyskupijos seminariją buvo įsileista tik nuo 1906 m. XIX a. pabaigoje maždaug pusė visų Vilniaus dvasinės seminarijos klieri­ kų buvo lietuviai, t. y. santykinai jų buvo kur kas daugiau nei lietuvių katali­ kų vyskupijoje. Be to, dauguma klierikų lietuvių buvo valstiečių vaikai, kilę iš Žemaičių vyskupijos ir eksternu įgiję reikiamą bendrojo mokslo cenzą. Ši klierikų kilmė paaiškinama keletu aplinkybių. Žemaičių vyskupijoje valstie­ čių padėtis buvo žymiai geresnė nei Vilniaus vyskupijoje, jie turėjo daugiau galimybių išmokslinti savo vaikus. Tačiau valstiečius, ir dar katalikus, smar­ kiai varžė vidurinių mokyklų kvotos. Tad lengviausias kelias tapti inteligen­ tais jaunuolius vedė per privatų mokymąsi, egzaminus eksternu ir per dva­ sines seminarijas. Negalima neigti nė didelio Žemaičių vyskupijos katalikų religingumo, ugdžiusio jaunuolių pašaukimą sielovados darbui. I pasaulinio karo pradžioje jau daugumą visų Vilniaus gubernijos ku­ nigų sudarė lietuviai (Gardino gubernijoje vyravo lenkai). Dėl to čia kone du trečdaliai visų bažnyčių turėjo bent po vieną kunigą lietuvį. Gardino gubernijoje, kur bent iš dalies lietuviškos tebuvo 4 parapijos, kunigus lietu­ vius turėjo 13-16% visų bažnyčių. Nors dauguma vyskupijos katalikų buvo baltarusiai, tačiau kunigų baltarusių buvo vos 3-4%. Vienos ar kitos tau­ tybės kunigų stygių galėjo kompensuoti įvairių kalbų mokėjimas. Beveik visi kunigai lietuviai kalbėjo ne tik savo, bet ir lenkų kalba, apie 12% galėjo susikalbėti baltarusiškai. Tačiau šią ir lietuvių kalbą mokėjo vos apie 11-12% lenkų dvasininkų. Kunigų tarnybinės anketos rodo naują etninės tapatybės suvokimo reiš­ kinį, - dauguma lietuvių konfesinės inteligentijos atstovų savo tautinės kil­ mės nesibodėjo ir su kitais savo tautiečiais nesusvetimėjo. Deja, jų sąmonėje pėdsakus paliko tautinė seminarijos dvasia, amžiais įprastas universaliųjų

451

452

TAUTINIAI

SANTYKIAI

VILNIAUS VYSKUPIJOJE

1798-1918

M.

katalikybės vertybių derinimas su lenkišku tautiškumu (istoriniu ar moder­ niuoju), lenkų kalbos sakralizavimo pastangos, ypač Bažnyčios atsparumo rusifikacijai tikslais. Rusijos antikatalikiška politika ligi 1863-1864 m. sukilimo numalšinimo buvo įgyvendinama stiprinant katalikų dvasininkų tarnybinę subordinaciją civilinei valdžiai, taip pat uždarant bažnyčias ir vienuolynus. Per tolesnį 40 metų laikotarpį reiškėsi kur kas brutalesnis Bažnyčios ir katalikų persekio­ jimas. Imtasi versti stačiatikiais ištisas katalikų parapijas. Apie svarbiausią Šiaurės Vakarų krašto centrą Vilnių siekta sukurti rusišką stačiatikišką salą, o tose apskrityse, kur vyravo stačiatikiai, katalikiškas parapijas siekta naikinti religinio grynumo labui. Katalikų parapijoms likviduoti taikyti trys pagrin­ diniai būdai - policijos, žandarų ir karinių įgulų prievarta, katalikų kunigų viliojimas tapti stačiatikių šventikais ir vietinių bežemių valstiečių, dvariškių viliojimas aukštesniu socialiniu rusų kolonistų statusu. Katalikų pasipriešinimą primetamai stačiatikybei nulėmė du tarpusavyje glaudžiai susiję veiksniai - religinis ir tautinis. Nors oficialiai stačiatikybės platinimas skelbtas kaip kova su buvusia politine lenkų tauta, kaip krašto išlenkinimo priemonė, tačiau faktiškai ji smarkiai užkabino taip pat etninį „lenkiškąjį rezervą“ - lietuvius ir katalikus baltarusius. Lietuvius siekta pa­ lenkti į stačiatikybę antilenkiška propaganda ir... lietuviškomis pamaldomis cerkvėse. Parapijų vertimas stačiatikių parapijomis tebuvo sudėtinė kur kas pla­ tesnės rusifikacijos programos dalis. Išlenkinimo tikslu pareikalauta baž­ nyčiose pridėtines pamaldas ir religinius patarnavimus atlikti rusų kalba. Šio užmojo įgyvendinimo prioritetams ir eiliškumui nustatyti pirmą kar­ tą pradėta aiškintis tautinė pačių parapijų sudėtis, išskirtos bent iš dalies lietuviškai kalbančios parapijos, dar kartą išryškinta etninė lietuvių ir sla­ vų riba. Pagrindinis rusifikacijos smūgis buvo nukreiptas į neteisėtai prie Vilniaus vyskupijos prijungtą Minsko vyskupiją, kurią, kaip baltarusišką, manyta su­ rusinti greit ir sėkmingai. Mažiausia nukentėjo lietuviškos parapijos, paliktos vėlesniam rusinimo etapui. Valdžios akcijos veiksmingumą turėjo lemti taip pat ryškus neteisėtos vyskupijos vadovybės konformizmas. Bažnyčios rusifi­ kaciją sužlugdė aktyvus daugumos kunigų bei parapijiečių pasipriešinimas ir popiežiaus kurijos parama, Rusijos ir Šv. Sosto santykių atkūrimas. Ši vyriau­ sybinė išlenkinimo akcija iš dalies davė priešingą rezultatą - sustiprino baž­ nytinį konservatyvumą ir smarkiai sutrukdė moderniųjų socialinių pokyčių nulemtą „liaudinių“ kalbų vartojimą bažnyčiose.

ETNIŠKUMO, TAUTIŠKUMO

IR K A T A L IK Y B Ė S SĄSAĮOS

Nepavykus Katalikų Bažnyčios Vakarų krašte depolonizuoti tiesioginėmis rusinimo priemonėmis, XIX a. 9-ajame dešimtmetyje sugalvota pereinamoji priemonė - įvesti trinarės rusų tautos baltarusių „tarmę“. Dangstytasi gimto­ sios baltarusių kalbos bažnyčiose gynimu. Po 1905 m. religinės tolerancijos įstatymo tai galėjo būti reali senos etnoreliginės politikos galimybė. Valdžios viltys išblėso, kai Šv. Sostas oficialiai netradicinę baltarusių kalbą bažnyčioje legalizavo, bet patys katalikai baltarusiai šia teise pasinaudoti nepanoro. Apskritai rusiškos stačiatikiškos ir lenkiškos katalikiškos kultūrų susidū­ rimas, jų konfliktas deformavo harmoningą katalikiškojo universalumo ir tautiškumo sąveikos kaitą. Visuomenės religinis švietimas buvo vienas šios sąveikos rodiklių. Švietimas visad buvo naudojamas kaip įrankis imperijos integracijai pasiekti. Valdžia dozavo mokymo turinį, nustatinėjo programas, dėstomąją lenkų kalbą keitė rusų kalba. Tik dėl didelės Bažnyčios (vienin­ telės išlikusios „senosios“ institucijos) įtakos visuomenėje į tikybos moky­ mą mokykloje kištasi atsargiau, netgi palikta dėstomoji lenkų kalba. Tačiau šios formos tikybos mokymas sudarė tik siaurą religinio švietimo ruoželį. Supažindinimas su tikėjimo pagrindais, vaikų ruošimas katechizacijai vyko „anapus“ valdinės mokyklos ir buvo laisvai derinamas prie Bažnyčios reikmių ir religinės praktikos kalbų, taigi iš dalies ir prie lietuvių kalbos. Po 1863-1864 m. sukilimo šis tikybos mokymas „anapus“ dar išsiplėtė. Mat valdinė mokykla atvirai ir kone visiškai susipriešino su Katalikų Bažnyčia, įvedė perdėm tendencingus vadovėlius, lenkė mokinius prie stačiatikybės, vertė mokyti tik rusų kalba, t. y. kalba, nieko bendra neturinčia su tikybos praktika. Tai stūmė katalikų kunigus, oficialiai įpareigotus mokyti tikybos, pasyviai priešintis, kartais šis priešinimasis pratrūkdavo atviru valdinės mo­ kyklos boikotu. Parapijiečių nusistatymas buvo adekvatus. 1905 m. valdinėse mokyklose įteisinus katalikų vaikų tikybos mokymą gimtąja kalba, siekta sumažinti religinę ir tautinę įtampą. Atotrūkis tarp šio dalyko mokymo kalbos mokyklose ir religinėje praktikoje turėjo išnykti. Deja, neišnyko. Reiškėsi tradicinė etnokultūrinė ir religinė priešprieša. Vilniaus vyskupijos vadovai moksleivių gimtąja kalba laikė ne tiek etninę, kiek įsi­ galėjusią katalikų namų maldų ir pridėtinių pamaldų, kuriose dalyvaudavo tikintieji, kalbą (daugiausia - lenkų, rečiau - lietuvių). Kadangi baltarusiai tikybos reikalams vartojo lenkų kalbą, tai jų pastaroji kalba laikyta gimtąja. Valdinis gimtosios kalbos apibrėžimas, atrodytų, pretendavo į didesnį etniš­ kumą, tačiau tik pretendavo. Moksleivių gimtoji kalba esanti lenkų, lietuvių, baltarusių kalbos. Betgi pastaroji ir toliau laikyta rusų kalbos tarme, todėl mokykloje baltarusiams tinkanti tik literatūrinė rusų kalba. Kai imperijos

453

454

TAUTINIAI

SANTYKIAI

VILNIAUS VYSKUPIJOJE

1798-1918

M.

valdžia nuo revoliucijos smūgių atsitokėjo, nuosekliai reikalauta nebeleisti, kad baltarusiai tikybos mokytųsi lenkiškai. Lietuvių kalbos vartojimo mastas priklausė nuo jų pačių tautinės savimonės ir reikalavimų sėkmės. Tautiniai sąjūdžiai buvo svarbiausias, jei ne vienintelis, veiksnys, galėjęs vyskupijoje pakeisti tautinius santykius, juos demokratizuoti. Tai priklausė nuo tautinės inteligentijos pasiruošimo ir konservatyvių valstiečių tautinio brandumo. Šito ypač trūko baltarusių katalikų etnosui. Jį tautinis sąjūdis pa­ lietė tik nuo 1905 m. Kūrėsi baltarusių periodinė spauda, ji taip pat orienta­ vosi ir į baltarusius katalikus: greta kirilicos vartojo pastariesiems daugiau įprastus lotyniškus rašmenis. Vis dėlto ši spauda baltarusių etnokultūriniais kalbos reikalais (pvz., bažnyčioje) beveik nesirūpino. Ji skaitytojus siekė pa­ traukti daugiausia opių socialinių klausimų kėlimu. Vilniaus vyskupijoje visą laiką, išskyrus 1864-1905 m., be žymios konku­ rencijos plito lenkiška spauda, tiesa, varžoma rusų cenzūros. Ji konsolida­ vo religinę katalikų bendruomenę ir kaskart įtaigiau ugdė lenkiško tautinio tapatumo suvokimą. Reikšmingiausias lenkų kultūrinis centras vyskupijoje buvo Vilnius. Antra pagal reikšmę vyskupijos katalikams buvo lietuviška spauda, taip pat daugiausia plitusi iš Vilniaus. Šalia religinio ugdymo funk­ cijų ji ėmėsi tautinės misijos, tapo sudėtine lietuvių tautinio sąjūdžio raiškos dalimi. Lietuvių spaudos plitimo vyskupijoje sąlygos buvo sudėtingos, ypač dėl oficialaus draudimo 1864-1904 m. Ji taip pat sutiko sakralizuojamos lenkų kalbos barjerą. Nuo lietuvių kalbos vartosenos religijos reikalams priklausė lietuviško raštingumo, maldaknygių, giesmynų ir apskritai katalikiškų leidi­ nių plitimas. Kitų leidinių paklausa buvo gana menka. Lietuviškos katalikiškos spaudos leidimas visų pirma buvo dvasininkų rūpestis ir nuopelnas. Jie šioje vyskupijoje turėjo svarbiausią tautinių va­ dovų vaidmenį. Deja, tik nedidelis lietuvių dvasininkų būrys tapo aktyviais tautininkais. Jie ėmė reikštis dar nuo XIX a. vidurio ir buvo svarbi jungtis su Aušros, Varpo ir Tėvynės sargo laikų veikėjais. Tautinę veiklą jie glaudžiai siejo su universaliaisiais katalikybės tikslais, rūpinosi savo tautiečių sielo­ vados veiksmingumu. Tuose dekanatuose (Merkinės, Trakų, Švenčionių) ir tose jų parapijose, kuriose jie įsitvirtino ir aktyviai veikė, radosi ženklus savosios kalbos vartojimas religinėje praktikoje, pakilo parapijiečių tautinė savimonė ir susidarė lietuvybės židiniai. Šių patvarumas ir plėtra priklausė nuo lietuvių kunigų administravimo ypatumų, nuo kilnojimo iš parapijų į parapijas. Visas lietuvių tautinis sąjūdis buvo ypatingas tuo, kad jis siekė etnokultū­ rinio išsilaisvinimo, atsiribojimo nuo tautinei asimiliacijai reikšmingos len­

ETNIŠKUMO, TAUTIŠKUMO

IR K A T A LIK YB ĖS

SĄSAJO S

kų kultūros. Vilniaus vyskupijoje itin svarbus tapo pasipriešinimas „lenkų tikėjimo“ ofenzyvai, t. y. lenkų kalbos įsitvirtinimui religinėje praktikoje, šios kalbos sakralizavimui. Juolab kad savitas katalikų baltarusių etnosas reiškėsi kaip šio „lenkų tikėjimo“ subjektas. Neneigiame, kad nutautėję dvikalbiai ir trikalbiai lietuviai toliau liko atviri polonizacijai. Lenkų kalba, įgijusi prestižą tikėjimo dalykuose, reiškėsi kaip svarbus vertikaliosios asimiliacijos veiksnys. Be to, tautinės asimiliacijos procesas spartėjo dėl anksčiau nutautėjusių aukš­ tesniųjų luomų įtakos, įvairaus jų atviro spaudimo, dėl dvasinės vyresnybės tautinio angažuotumo, dėl lenkų inteligentijos išorinių poveikių. Parapijose lietuvių dvasininkai buvo kone vieniši inteligentai, neturėję nuolatinės savo pasaulietinės inteligentijos paramos. Priemonės lietuvių kalbos vartojimui bažnyčiose trukdyti, ją išstumti buvo gana įvairios. Plačiai propaguota, kad lietuvių kalba yra „pagoniška“ ir sakraliniams reikalams netinkama. Griebtasi ir įvairių prievartos priemonių: lietuviški pamokslai ir giesmės buvo slopinamos triukšmavimu ir lenkiškų giesmių giedojimu, pamokslus sakantys kunigai įžeidinėjami šūkavimu, kar­ tais net būdavo panaudojama fizinė jėga. Egzistencinei lietuvių raiškai stiprėjant, plačiau kilo viešumon neformali lietuvių dvasininkų opozicija. Ji katalikų bendruomenės vienybei užtikrinti ieškojo kitų nei buvo įprasta luominėje visuomenėje būdų, naujų demokra­ tinių priemonių. Vyskupijos valdymo praktikoje taip pat pribrendo katalikų tautinių santykių reguliavimo problema. Beje, po religinės tolerancijos įsta­ tymo radosi palankus laikas, nes vyriausybės brutalaus kišimosi į Bažnyčios reikalaus pavojus sumažėjo. Jau vyskupas E. Ropas pradėjo daugiau rūpintis, kad lietuviškos ir miš­ rios parapijos turėtų lietuviškai mokančius kunigus. 1909-1911 m. lenkų ir lietuvių kalbų vartojimą bažnyčiose ryžtingai ėmė reglamentuoti vyskupijos administratorius K. Michalkevičius. Jam geriausia pavyko tose parapijose, kuriose ryškiai vyravo lietuviai ir aukštesniųjų luomų parapijiečių įtaka ne­ buvo perdėm stipri. Tose parapijose ir tuose dekanatuose (Rodūnios, Giedraičių), kuriuose sparčiai vyko tautinė asimiliacija, kur bajorų ir ypač bajorų dvarininkų įta­ ka buvo vaisinga, parapijiečių susipriešinimas išaugo ligi aštrių konfliktų. Dėl ko šie konfliktai kilo, kaip jie vyko ir kokių davė rezultatų, rodo detalūs dviejų parapijų - Asavos ir Rodūnios - asimiliacijos modeliai. Kalbų varto­ jimo kaita šeimoje, kaimo bendruomenėje ir religinėje praktikoje, išoriniai veiksniai buvo svarbiausi tautinių santykių komponentai ir asimiliacijos masto rodikliai.

455

456

TAUTINIAI SANTYKIAI

VILNIAUS VYSKUPIJOJE

1798- 19'8

M.

Iš dalies antiasimiliacinio proceso modeliu laikytina Vilniaus lietuvių pa­ dėtis. Čia lietuvių tautiniai ir religiniai interesai harmonizavosi dėl šio miesto, kaip visos Lietuvos religinio centro, maldininkų traukos, jų įtakos ir dėl tau­ tinės inteligentijos susitelkimo, savosios spaudos leidybos ir platinimo, kul­ tūrinių organizacijų steigimosi ir aktyvios jų veiklos. Vilniaus lietuviai buvo geriausiai organizuota vyskupijos lietuvių katalikų bendruomenė, kuriai va­ dovavo ne vien lietuvių dvasininkai, saistomi luominės drausmės ir adminis­ travimo, bet ir tam tikra prasme laisvesni inteligentai pasauliečiai. Tautinė asimiliacija paliko savo pėdsakus. Vis dėlto didelėje Vilniaus vyskupijos dalyje, tautinių kalbų susipynimo zonose, katalikų tautinis apsi­ sprendimas dar nebuvo toks tvirtas, kaip ir pats pasiskirstymas į „lenkus“ ir „lietuvius“ pagal kalbų pageidavimą pridėtinėse pamaldose. Tolimesnė šios asimiliacijos eiga galėjo sulaukti (ir sulaukė) radikalių pokyčių dėl naujų tau­ tinių valstybių susidarymo, kultūrinių sąlygų pasikeitimo, pagaliau dėl visuo­ menės sekuliarizacijos spartos. Kova dėl lietuvių kalbos lygių teisių pamaldose ir visame vyskupijos gyvenime reiškė siekimą gauti savosios tautos kaip Bažnyčios subjekto pri­ pažinimą. Tautinė inteligentija šiam savo siekiui įprasminti iškėlė Lietuvos bažnytinės provincijos idėją ir dėl to savo 1906 ir 1912 m. memorandumais, telegramomis, piligrimų kelionėmis į Vatikaną, įvairiomis kitomis akcijo­ mis apeliavo į Šv. Sostą. Visų pirma siekta deramo lietuvių kalbos vartojimo bažnyčiose įteisinimo, harmoningo katalikybės ir tautiškumo derinimo. Šios akcijos davė gerų vaisių: Šv. Sostas pažino lietuvių tautą kaip savitą katalikų bendruomenės dalį, 1918 m. popiežius multietninei Vilniaus vyskupijai val­ dyti nominavo atsidavusį ganytoją, tautiniu atžvilgiu tolerantišką vyskupą Jurgį Matulaitį.

Trumpiniai

Bendrieji ap. b. 1. KTUB LKMA LLTI LDM LNM LVIA MAB RVIA VUB ПСЗ -

apyrašas byla lapas Kauno technologijos universiteto biblioteka Lietuvių katalikų mokslo akademija Lietuvių kultūros ir tautosakos instituto biblioteka Lietuvos dailės muziejus Lietuvos nacionalinis muziejus Lietuvos valstybės istorijos archyvas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštynas Rusijos valstybinis istorijos archyvas (Peterburge) Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštynas Полное собрание законов Российской империи

Archyvinių ir rankraštinių fondų Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštynas: 43 - Vilniaus katedros kapitula 44 - Vilniaus metropolijos kurija 243 ~ Kun. Kristupas Čibiras 255 - Lietuvių mokslo draugijos rankraščių rinkinys 276 - Albinas Rimka 318 - Vilniaus arkivyskupijos dokumentų rinkinys Lietuvos valstybės istorijos archyvas: 378, BS - Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos bendrasis skyrius 378, PS - Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos politinis skyrius 380 - Vilniaus gubernatoriaus kanceliarija 388 - Vilniaus gubernijos statistikos komitetas

4 5 8

419 438 439 446 567 604 694 768 -

Vilniaus gubernijos žandarų valdyba Vilniaus politinių bylų tardymo komisija Grafo Michailo Muravjovo muziejus Vilniaus teismo rūmų prokuroras Vilniaus švietimo apygardos valdyba Vilniaus Romos katalikų vyskupijos konsistorija Vilniaus Romos katalikų metropolijos kurija 1897 m. visuotinio gyventojų surašymo Vilniaus ir Kauno gu­ bernijų komisija 1671 - Žemaičių (Telšių) vyskupijos kurija Rusijos mokslų akademijos archyvo Peterburgo skyrius (RMAA): 178 - Eduardo Volterio fondas Rusijos nacionalinės bibliotekos rankraštynas (Peterburge): 377 - Ivano Kornilovo fondas Rusijos valstybinis istorijos archyvas: 821 - Kitatikių dvasinių reikalų departamentas 1284 - Vidaus reikalų ministerijos Bendrųjų reikalų departamentas Vilniaus universiteto biblioteka: 34 - Imperatoriškosios rusų geografų draugijos Šiaurės vakarų kraš­ to skyrius 1 - Lietuvių rašytojų, mokslo ir visuomenės veikėjų fondas

Asmenvardžių rodyklė

Abaravičius Mykolas 230, 439 Ablačinskas Stanislovas 413 Ablačinskas Vincentas 415 Abramovičius, Abramowicz Liudvikas 358 Adalbertas (Vaitiekus), šv. 275 Adlys Petras Gediminas 105 Adomaitis Juozas, Šernas 247 Adomavičius Jonas 344 Agliardi Antonias 295 Aglinskas Kazimieras 380, 382 Aksakovas Ivanas 261 Albedinskis Piotras 182 Alekna Antanas 11, 254 Alekna Jurgis 117, 438 Aleknavičius Kajetonas 308 Aleksandras, arkivysk. 288 Aleksandras 1 19, 22, 42,137,139 Aleksandras I I 135,142, 240, 242, 261, 262, 264,274, 288 Aleksandras III 274 Aleksandravičius, dv. 367 Alexandrowicz Stanislavv 63 Aleksijus, vysk. 247 Altmanas 191 Alzogas Jonas Baptistas 140 Ambroževičius, Ambrazevičius, Ambraziejus Juozapas 116 ,117,170, 327, 349 . 371. 373. 434-438 Anastasevičius Vasilijus 139 Anderson Benedict 31,112, 306, 402 Andrikonienė Ieva 413 Andriukonis Juozas 413 Antanavičius Juozas 439 Antulienė Marė 313

A n u s e v ič iu s 436

Ariskinas I. T. 216 Astramovas 388 Astrauskas A. 440 Audzevičius, Audziewicz Antanas Pranciškus 132,146,151,152, 2io, 334, 430, 434. 435 Augulis Tomas 323 Augūnas Juozapas 318, 322 Aukštuolis Justinas 318 Bagdonas, Gintautas Juozas 106,116, 365, 373 Bagdonas Petras 443 Bagrationas Piotras 280 Baika, Baiko Karolis 167,168,187 Baikštys Juozapas 172 Bajorinas, Bajorynas Antanas 380 Bakanauskas Simonas 315 Balandis, Botanč Juozukas 398 Balcevičius Motiejus 415 Balčiūnas Juozas 316, 357, 359, 363, 426 Balinskis, Baliñski Mykolas 36, 51, 52, 56, 57.67

Baltramiejus, šv. 360 Baltrušaitis P. 440 Baltrušis Ignotas 439 Banaitis Saliamonas 373, 380 Bandanavičius Kazimieras 329 Baranauskas Antanas 166, 246, 247 Baranauskas Petras 223 Baranovas Eduardas 152,153, 237, 238, 262, 263, 287 Bardachas, Bardach Juliusz 51,122,169 Barkauskas Jonas 277, 342

4 6

o

TAUTINIAI SANTYKIAI

VILNIAUS VYSKUPIJOJE

Bartoszewicz Julian 139 Bartoševičius Mykolas 362 Bartuška Vincas 390 Basanavičius Jonas 107,116,117,159,164, 231, 302, 327, 328, 330, 371, 373. 374, 376, 377, 380-382, 384, 388, 390, 408, 423, 435, 445 Batiuškovas Pompėjus 32, 45, 63-65, 75, 215 Baubas Mykolas 311 Baublys J. 364 Baukevičius, Bowkiewicz Juozapas 132,143, 179, 215, 236, 238 Bazanovas Aleksandras 257 Beauvois Danielius 204 Beleckis Aleksejus 180, 217, 222 Beleckis Steponas 222 Beliašas-Krzyvecas Ignotas 322 Bellarminas Pranciškus Robertas 205, 207 Benediktas XV 172, 390 Benigsenas Leontijus 20, 21 Beninis 298 Beresnevičiūtė-Nosalova Halina 130,138 Bergmanowa A. 118 Bernotas Pranciškus Mykolas 341 Betmanas -Holvegas, Bethmann -Hollweg Teobaldas 171 Beržanskis Jonas 382 Beržanskis Kazimieras 438 Bezsonovas Piotras 260, 261 Bialobrzeskis Martynas 141, 256 Bibikovas Uja 178 Bieliauskas Pranas 313, 320,334, 445 Bielinis Jurgis 314 Biernat Andrzej 132 Byla Juozas 166 Binkis Kazys 223 Biržiška Mykolas 33,102,307, 343, 373 Biržiška Vaclovas 134,139,141,177,306, 308 Bitaitis Ignas 314 Blaževičius M. 401 Blokas Juozapas, de 47 Bobkevičius Jonas 337 Bobnys Pranciškus 422, 423 Bobrovskis Mykolas 207 Bobrovskis, Bobrovskij Pavlas 29, 45, 55-57, 60, 65 Bohusz-Siestrzericiewicz Stanislaw Jan žr. Siestrencevičius S. Bokkas N. 165 Bokščaninas Antanas 424, 426

I798-I918

M.

Bončkovskis D. 230 Borodzičius, Borodzicz Juozapas 213, 2 4 1,

342

Borovskis Kasparas 276 Bortkevičienė Felicija 371 Bortkevičius Jonas 436 Bortnikovskis Narcizas 346,348 Boruta Jonas 131 Boudou Adrianas 254 Brazauskas Stanislovas 417-419, 423 Brazys-Frėjus Teodoras 439 Brazulevičius Jurgis 311 Bražys Teodoras 172 Brečislavas, kunigaikštis 66 Breiva Juozas 427 Breiva Viktoras 321 Brenšteinas, Brensztejn Michal 30,102 Brochas, Broch Olafas 398 Brokhans F. A. 29 Brubakeris, Brubaker Rogers 31 Brumanis Andrė Arvaldis 129 Bučinskis Juozapas 201 Būčys Juozas 319,320 Būčys Pranciškus Petras 156 Budnikas Petras 318 Budra Ignotas 365 Budreckis Algirdas 33,34 Budrikas Dominykas 308 Bugenis Motiejus 337 Buivydas 435 Bulyginas Aleksandras 154, 218, 223, 225, 296,297 Bulla 0 . 157 Burba Aleksandras 149,150, 310, 311, 315, 316, 337, 367 Burba Jonas (jaun.) 321, 404-409 Burba Jonas (vyr.) 157,160, 286, 315, 325, 342-346, 360,362,363,365, 368,384, 392, 401, 413, 417, 420 Burbulis Petras 322 Burkevičius Vilhelmas 216 Butvydas Vincas 309, 311, 329, 336

Charuzinas Aleksejus 170, 217, 249, 360 Chimiak Lukasz 286 Chodani Jonas Kanty 207 Chovanskis 238 Ciecišovskis, Cieciszowski Gasparas (Kasparas) Kazimieras 132,134

ASMENVARDŽIŲ

Girtautas Gasparas (Kasparas) Feliksas 330, 388,397, 402, 409 Civinskis, Cyvvihski Jonas Kajetonas 132,134, 139-141 Czerniavvski A. žr. Černiavskis A. Czarnocki Adam žr. Dolęga-Chodakovvski Z. Czartoryski A. J. žr. Čartoriskis A. Czynski E. žr. Činskis E. Čapavičius Jokūbas 48, 243 Čarkovskis Liudvikas 370 Čartoriskis, Czartoryski Adomas 42, 139, 207 Čechovas Antonas 376 Čečiotas, Czeczott Tomas 396 Čekmonas Valerijus 121 Čelkys Petras 312, 335. 336, 345. 346, 364. 393. 399. 403, 404. 407 Čenželskis Mykolas 180 Čepelevskis 1 . 186 Čeponis Kajetonas 320 Černiauskaitė Violeta 307,326,327 Černiavskis, Czerniavvski Antanas 350, 420, 421, 424, 445 Čibiras Kristupas 457 Cinikas Jurgis 415, 420 Činskis, Czynski Edvardas 89, 97 Čiuika 423 Čyžai, broliai 315 Čyžas, Czyž Vaclovas 275 Čudovskis Leonas 335 Čuika Jurgis 417 Dabryla Matas 172 Dailydka Jonas 408 Dalinkevičius Antanas 124, 232-324, 362 Dalis, Dalj Vladimir 55 Dambrauskai 168 Dambrauskas Aleksandras, Jakštas Adomas 296, 303, 304. 307, 326, 329, 330, 373. 382, 385, 386, 409, 440 Dambrauskas Andrius 167 Dambrauskas Vladislovas 167 Danilevičius Juozas 311 Dargis Vincentas 312 Daugas Andriejus 149 Daujotas, Dovviat J. 382 Daukantas Simonas 40, 51

RODYKLĖ

Davainis-Silvestraitis, DovoinaSilvestravičius Mečislovas 116,117,187, 328, 337. 340 , 341. 380, 434 Davidovičius Antanas 360, 420, 421, 424 Davidovičius Petras 367 Davies Norman 10, 285, 294, 306, 448 Degsnytė D. 109 Deksnys Antanas 337 Derevickis Nikolajus 255, 260, 262, 272 Dmitrijevskis 245 Dmukauskas V. 71 Dogelis P. 440 Dolęga-Chodakovvski Zorian, Czarnocki Adam 42-44 Domaševičius Andrius 435, 436 Dovydaitis Pranas 223 Dovoina-Silvestravičius M. žr. DavainisSilvestraitis M. Dundukovas-Barsukovas Aleksandras 264 Durnovas, Durnovo Ivanas 145,146 Durnovas, Durnovo Piotras 161,185, 298 Dzievvahovvski-Gintovvt A. K. žr. Gintautas A. K. Dževulskis Aleksandras 364 Eberhardtas, Eberhardt Piotr 33, 69, 89, 91, 94 . 98, 99,102 Elertas, Ellert Aloyzas 222-224 Elžbieta 275 Erdmanas Vitoldas 168 Erkertas, D’Erkert, Erckert Roderik 32, 45, 60-66,103 Falkauskas Jonas 277 Falkovvski Czeslavv 139,140 Fedaravičius Zigmantas 436, 438 Feliksas, šv. 341 Fijalkovskis, Fijalkovvski Antanas 182 Filevič 170, 349 Filipeckis Andriejus 256 Fiodorovas Vladimiras 133,137 Fleury Klaudijus 207 Fleury StanisJavv Filibert 145, 313 Florijonas, šv. 275 Frandsenas M. 109 Frankas Jozefas 36 Frezė Aleksandras 96,123,124,154,185, 218, 222, 223, 225-227, 229, 250, 297, 298

4б1

462

TAUTINIAI SANTYKIAI

VILNIAUS VYSKUPIJOĮE

Fronckevičius-Radziminskis, FrąckiewiczRadzimiriski, Radziminski-Frąckiewicz Viktoras 123,132,148,149,168, 217, 218, 336,340, 384 Gabrys, Paršaitis Juozas 335, 388, 389 Gagarinas Pavelas 264, 265 Gaidelis Motiejus 345 Gaidys Arvydas 157 Gaidulis Adomas 396 Gaigalaitė Aldona 160 Gailiušas, Gajlusz Dominykas 426, 427 Galaunė Jonas 357-359 Garbatavičius, Harbatavičius Feliksas 400, 401, 407 Gasparinis Petras 165 Gatautas Jurgis 278 Gaučas Petras 34, 35, 68, 69, 73, 89, 98, 395 Gečys, Gieczys Kazimieras 11 Gelažiūnas Rokas 321, 322 Giedraitis Aleksandras 123 Giedraitis Ignotas 20 Giedraitis Juozapas Arnulfas 20, 21, 43, 136,141 Gimbutas Jurgis 339 Gimžauskas Silvestras 116,151, 313, 315, 334 Gineitis Kazys 311 Gintautas, Dziewaltowski-Gintowt Aleksandras Kazimieras 284 Gintovtas, Dziewaltowski-Gintowt Nikazijus 217, 320, 344-346, 362-364, 367, 374, 387, 401, 403-406, 408, 409, 420, 422-426 Gira Liudas 163,166, 222, 228, 310, 311, 320, 321, 327, 330, 335, 358, 371, 372, 376, 384, 438, 445 Girsas 302 Girštautas, Girsztovvt Polikarpas 22 Glazovas Vladimiras 218, 219 Glodenis Jurgis 337, 343 Godlevvski Michal 133,146 Gomolickis Viktoras 245-247, 260 Gorčiakovas Aleksandras 262 Goremykinas Ivanas 295 Gorski Tadeusz 170,172 Goškevič 1. 1. 248,393, 411 Govorskis Ksenofontas 260, 261 Grevenicas Nikolajus 81,152,184, 245 Grybauskas Alfonsas 340

1798-1918

M.

Grigaitienė V. žr. Polovįnskaitė-Grigaitienė V. Grigaliūnavičius Pranas 309, 311, 313 Grigalius X I II15 Grigalius XVI 21 Grigelevičius, Grigelionis, Grygi'elewicz Adomas 160, 393, 402, 403, 406, 407, 409 Grinaškevičius Pranas 48 Grinblatas, Grinblat Michail (Moisej) 34, 5i,n5

Gudaitė Jūratė 16 Gudonis Antanas 311 Gudonis Jonas 324, 400-402, 407, 419 Gukovskis Konstantinas 223 Gumbaragis Karolis 324, 364 Gureckas Algimantas 89 Gvildys Juozas 320 Hanusavičius, Hanusovvicz Jonas 158,172, 223, 224, 230, 346, 368 Harasimavičius, Harasimovvicz Motiejus 145,151 Hėgelis Georgas Vilhelmas Frydrichas 10 Herderis, Herder Johanas Gotfrydas 149 Hermanovičius, Hermanovvicz Jan 442 Hertz P. 53 Hiacintas (Jackus), šv. 275 Hindenburgas, von Beneckendorf und von Hindenburg Paulius 171 Houvaltas V. 365,368 Hryneveckis, Hrynievviecki Karol Boromeusz 132,144-146,149,150,152, 181,183,185, 210, 211, 279, 284, 289, 430

Yčas Martynas 390 Ignatavičius Kazimieras 238 Ihnatjevas Nikolajus 288, 292 Ihnatovvicz 1. 132 Ilgievvicz Henryka 214 Iljinas A. 109 Islamov T. 42 Ivanauskas Karolis 47 Ivanovas I. 240 Ivanovas Leonidas 236, 237, 238, 242 Ivanovskis Jonas 357, 359 Ivinskis Zenonas 36 Izvolskis Aleksandras 168, 295, 298-300 Jablonskis Jonas 230, 321, 443 Jagminas Konstantinas 312, 320,334, 335

ASMENVARDŽIŲ

Jakavičius Pranas 321, 347 Jakimavičius Antanas 315 Jakobinis, Jacobini Liudvikas 183, 283 Jakštas Adomas žr. Dambrauskas Aleksandras Janka Kupala žr. Lucevičius I. Jankowski Czeslaw 37, 50, 53,113,121, 205, 269 Janulaitis Augustinas 11,10 2,136 , 359 Janulionis Jeronimas 368 Januševičius Jurgis 439 Januševičius, Januszewicz Marcin 49 Januševičius Povilas 189, 385 Januševičius, Januszewicz Stanislaw 51 Jarmalavičius Pranciškus 277 Jaruškevičius Afanasijus 223 Jasienskis Stanislovas 350, 420, 446 Jaunius Kazimieras 439 Jazukevičius Antanas 363 Jefron I. A. 29 Jekaterina II žr. Kotryna II Jelenska Marija 367 Jermolovas Jurijus 425 Jeskelevičius Jonas 312 Jėzus žr. Kristus Jogaila, karalius 380 Jogėla Vytautas 16,176 Jokimas A. 109 Jonas Auksaburnis, šv. 245, 246 Jučas Mečislovas 122 Judas, apašt. 279 Juknevičius Andrius 357 Juknevičiūtė Irena 324 Juknys, Juchnis Rapolas 336 Julijus, Julijus Cezaris 15 Juozapas, šv. 427 Juozapavičius Motiejus 328, 422, 424 Jurašaitis Aleksandras 323, 407, 437 Jurgevičius, Jurgiewicz Jonas 281 Jurgis, šv. 403 Jurkiewicz Jan 16, 36, 53,114 ,122,125, 370 Jurkowski Roman 129,130,155,158,159,163, 165. 350,376 Juškytė Jadvyga 103 Juzumas Juozapas 22 Juzumas, Juzumavičius Vincentas 22 Kachanovas Ivanas 81,123,146,151,152, 183-185, 211, 240, 243, 245, 247, 248, 286, 300

RODYKLĖ

Kairys Steponas 336 Kairiūkštis Juozas 24, 231, 302, 325, 360, 377, 4 4 3

Kakarieka Tomas 158, 335 Kalaidovičius, Kalajdovič Konstantinas 54 Kalėda Algis 328 Kalinauskas Konstantinas 39 Kalinovskis Konstantinas, miestietis 124 Kalnius Petras 35, 69 Kaminskis Jonas 279 Kancleris Juozas 312, 314 Kaniauskas Juozas 417 Karamzinas Nikolajus 42,178 Karčiauskienė Magdalena 209, 216 Kardelis J. 223 Karevičius Pranciškus 303, 304, 439 Karosas Antanas 167,168, 388 Karskis, Karskij Jevfimijus 85, 87, 88, 223, 224 Karvovskis Juozapas 112, 337, 356, 367 Kassas, Kasso Levas 231, 232 Katilius Algimantas 16,156, 378 Katkovas Michailas 257-260 Kaufmanas, von Kaufman Konstantinas 152, 179, 235, 236, 242, 255-257, 259, 260, 262, 271, 287, 294 Kaunas Domas 327 Kazakevičius Ignotas 315, 318, 337, 338, 340, 347, 367

Kazimieras, šv. 255, 275, 329, 357, 382, 385 Kazlauskas Romanas 277 Kemėšis Fabijonas 325-328, 385, 386, 388, 397, 4 0 2 , 4 0 7 - 4 0 9 , 4 4 4 K e p p e n a s P io t r a s 4 3 - 52, 55-57, 6 1 , 6 3 , 6 6 , 67, 7 i , 73, 77, 7 8 , 441, 4 4 9 K e r a s P. 335 K e r š y tė D . 249

Kiaupienė, Kuzmaitė Jūratė 330 Kirilas, šv. 124 Kirkoras Adomas Honorijus 52, 56, 66 Kirša Faustas 223 Kitkevičius Antanas 175,176 Kizevičius T. 312, 335 Klimaitis Pranas 327, 371,380 Klimas Mykolas 358 Klimas Petras 32, 34, 69, 8 9,102,109 ,151 Klimčiukas, Klimčuk Fiodoras 34 Klimčiukas Jonas 395 Klingenbergas Nikolajus 144 Kliučinskis Vincentas 167,168

463

464

TAUTINIAI SANTYKIAI

VILNIAUS VYSKUPIJOJE

Klongevičius, Klągiewicz Andrius Benediktas 2 1,132,134 -136 ,139 ,14 1,178 , 207, 208, 333 Klonowicz Ryhard 123, 303 Klopotovskis, Klopotowski Jeronimas 151, 430, 432, 439 Klopotovskis, Klopotowski Ignotas 148 Kochanskis Viktoras 397, 399, 400, 404, 406, 407, 409, 425-428 Kočubėjus Viktoras 20 Kojalovičius Michailas 45, 61, 65, 66, 114, 261 Kolupaila Steponas 116 Komenčius Juozas 417 Kondratas Jonas 341 Kondratavičius L. žr. Sirokomlė V. Kopaliñski W. 53 Kopas Jurgis 353 Koreva Antanas 29, 32, 45, 55-57, 59, 60,103 Kornilovas Ivanas 210, 215, 247, 458 Korotkova T. P. 297 Korvinas- Milevskis, Korwin- Milewski Hipólitas 122,160, 354, 368, 389 Korvinas-Milevskis, Korwin-Milewski Ignotas Karolis 369 Korvinas- Pavlovskis, Korwin - Pawlowski Liudvikas 134 Kosakovskis Juozapas 132 Kosakovskis, Kossakowski Jonas Nepomukas 18 ,19 ,129 ,133—138,175 Kosakovskis, Kossakowski Simonas 175 Kosciuška Tadas 9,19 Kosinskis Leonardas 201 Kotryna, šv. 275 Kotryna I I 19 , 133,135 -136 , 153,154 Kovalevskis Kazimieras 361 Kozanovskis Juozapas 368 Koziela Felicijonas 357 Kozyrska Antanina 129,130,161,162,382 Kozlowski Jerzy 126 Kozlovskis Simonas 275 Krahelis, Krahel Tadeusz 11,12 ,15 ,18 ,12 8 , 148,190, 272 Krasauskas Rapolas 11 Krasinskis, Krasiñski Adomas Stanislovas 15, 132,135,137-14 0,14 2-14 4 ,14 8 ,179, 276, 284, 308 Krasovskis Simonas 222 Kraujalis Juozapas 341, 439

1798-1918

M.

Kraujalis, Kraujelis Petkas 189,191, 230, 322, 327, 328, 384, 395, 443, 446 Kraushar A. 137 Krečinskis Jonas 246 Kriaučiūnas Jonas 163,166, 371, '373, 375 Krikščiūnas Antanas 109 Krylovas Ivanas 178 Krinskis Jonas 340 Kristus 308,334, 401, 444, 448, 449 Krupavičius Mykolas 49, 57, 59,115 Kšivickis Konstantinas 96 ,100,115,157,16 1, 162,165-168,170, 226, 298, 301,302 Kubickis, Kubicki Pawel 12-14,143-145, 234, 254 Kucevičius Kaliksas 357,367 Kudirka Vincas 150, 435, 436, 449 Kukolnikas Pavelas 46 Kukta Juozapas 172,188,189, 230, 231, 350, 357, 359, 368, 420, 424, 432, 439, 442 Kulakauskas Antanas 206 Kulinas Vasilijus 260, 261 Kulnytė Birutė 16 Kumoras, Kumor Boleslaw 18, 21 Kunigėlis Jonas 325, 359 Kunigėlis Mykolas 339 Kurčevskis, Kurczewski Jan 12 ,15 ,18 ,19 , 21, 28,137,138 ,14 1,14 3,14 5,158 ,174 ,176 , 177,190, 204, 205, 212, 350,365, 392,393, 399-403,407, 4 0 8 ,4 11,4 14 , 417, 419, 430 Kurilavičius 432 Kurowski M. 408 Kuršaitis, Kurschat Frydrichas 78, 79, 85 Kušelevskis Simonas 368 Kuzmaitė J. žr. Kiaupienė J. Kuzminskas Jonas 355,357 Kuznecovas Julijus 70-73, 77 Kviklys Bronius 116,175, 236, 250, 339, 345 Labokas Jonas 433 Lachnickis, Lachnicki Emanuelis 41 Lay Caetano, de 386 Lajauskas Motiejus 364, 414-416, 419-421,423 Lakstutavičius, Lakstutis Kazimieras 361 Landsbergis-Žemkalnis Gabrielius 371, 381 Landsbergis Kazimieras 436 Lapas Ignotas 278 Laptevas Aleksandras 255 Laskauskas Kazimieras 395

A S M E N V A R D Ž 1y

I.astovskis Ignotas 374 Latyszonek Oleg 118 Laukaitis J. 440, 446 Lazinka ir. Telyčėnas A. I.ebedkinas Michailas 32-34, 57-60, 62, 64, 65, 74, 89 Lebionka Juozas 94 I.echavičius, Lachowicz Janas 155 Lemantavičius Jurgis 395 Leonas XIII 146,148,154, 290, 294, 295. 378 Lesūs L. 425, 426 Liašnovskis A. 408 Liegus Vincentas 439 Lindė Samuelis Bogumilas 53 I.inga Jonas 413 Linga Matvejus 123 Linkinas Klementas 144, 235, 237 Lipinski Tymoteusz 52 Lisas, Lis Krzysztofas 143, 254, 276 I.itak Stanislaw 18, 63 Litta Laurentijus 19 Liubanecas Karolis 419, 421 Liubimovas Dmitrijus 101,159,170 Liudendorfas, Ludendorff Erichas 171 Liudvikas XV 207 Lobanovas-Rostovskis Aleksejus 280 Lobojka Ivanas 43 Lopacinskis, Lopacinski Stanislavas 155 Lopatinskis, Lopatynski Faustyn 275 I.ošakevičius Aleksandras 357 Lucevičius Ivanas, Janka Kupala 120 Luckievičius Ivanas 118 Lukša Juozapas 339 Lukšienė Meilė 204, 206 Lukštis J. 313 Lupeika Viktoras, Viktorinas 276, 339 Maceika Juozas 71,364 Macevičius Mamertas 336 Maciūnas Andriejus 415 Mackevičius Alfonsas 346 Mackevičius Julijonas 180 Mackevičius Kazimieras 395, 399 Mackevičius Pranciškus 347 Maciejauskas Antanas 107, 359 Maciejevičius, Maciejewicz Stanislaw 24, i 55>240, 370, 384, 385. 389- 424 Mackonis Rapolas 321

RODYKLĖ

Maculevičius, Mačiulis Jonas, Maironis 382, 439 Maculevičius Konstantinas 168, 438 Mačys Vladas 335 Mačiulis Jonas ir. Maculevičius J. Mačiulskis Jurgis 360, 361, 368 Maironis ir. Maculevičius J. Majevskis, Majewski Konstantinas 185, 384.385 Makarovas Aleksandras 425, 426 Maklakovas Nikolajus 426 Makovas Levas 284 Malevskis 349 Malevskis Simonas 207 Malyginas Nikolajus 250 Malinauskaitė Filomena 435, 438 Malinauskas Donatas 116,117,190, 303, 3 1 3 , 3 H . 3 7 L 373. 376, 3 8 2 , 3 8 8 , 435.

436, 441, 442 Malinauskis A. 440 Malyničas Mečislovas 445 Maliszewski Edvard 97 Maliukevičius Klementas 165,189, 330, 3 3 9 .3 5 6 , 367

Marija, Švč. 123,148, 276, 278, 422, 427, 4 3 0 ,4 4 3

Markevičius Josifas 243 Markevičius Motiejus 313 Markevičius Pranciškus 268 Martinovas Josifas (Juzefas) 253, 283 Masalskis, Massalski Ignotas 18,133 Masiulis Jonas 337,340 Masiulis Mykolas 337 Mastauskas Juozas 311 Matulaitis Jurgis 172, 385, 390, 405, 406, 409 Matulionis Povilas 106,107,109,158, 246, 435. 438 Matulis Steponas 11, 384, 385 Matusas, Matusas-Sadauskas Jonas 216, 256, 30 7. 330

Mažiulis Mykolas 341 Meciūnas Juozapas 421 Medišauskienė Zita 208 Merkienė Irena Regina 16 Merkys Algimantas 16 Merkys Andrius 16 Merkšaitis J. 311 Merry dėl Vai Raffaele 161-165,167, 285, 298-302, 304, 348, 384

465

466

TAUTINIAI SANTYKIAI

VILNIAUS VYSKUPIJOJE

Mersje, Mercier Dezyras Žozefas 165 Meškauskas Tadas 278 Metodijus, šv. 124 Metternichas Klemensas 207 Micevskis, Micevvski Boleslaw 129,131, 143,170 Michailas Aleksandravičius, did. kunig. 154 Michailas Nikolajevičius, did. kunig. 154 Michalkevičius, Michalkiewicz Kazimieras Mikalojus 10 0 ,10 2,112 ,120 ,12 4 ,132, 16 0,169 -172,189 ,191-193, 228, 230-232, 251, 324, 336, 348- 351, 353- 364, 366-368, 370, 375- 377, 399, 4 ° 4 , 4 ° 5, 409, 4 H> 416, 418-422, 424-428, 434, 439-441, 443-446, 455 Miciūnas Andrius 420 Mickevičius Adomas 448 Mickevičius Vincas 116, 337 Mieczkovvski I- 435 Miedzionis Bronislovas 219, 231, 436 Mieželienė K. 238 Mieželis Juozapas 238 Mikalojus, Nikolajus I 22,136,137,264, 265, 271 Mikalojus, Nikolajus II 240, 294, 295,359 Miknevičius B. 359 Miknys Rimantas 117, 371 M ik o la in is P e t r a s 3 14

Mikuckis Vincentas 132 Miliauskas Vaclovas 364 Milukas Antanas 166 Mindaugas, did. kunig. 379 Mirinavičius Mykolas 278 Mironas Juozapas 248 Mironas Vladas, Vladislovas 107,155,157, 320, 327, 330, 354, 355, 357, 359, 422 Mironowicz Eugeniusz 114,119 Misius Kazys 347, 361 Miškinis Vincentas 341, 364, 365 Moderną Kazimieras 78 Molik W. 410 Molis Motiejus 364, 368 Montvila, Montvvillo Juozapas 155 Morkus, šv. 249, 352 Mosolovas Aleksandras 295 Motieka Egidijus 105, 371 Mulevičius Leonas 70,122 Muravjovas Michailas 114,140,143,147,179, 184, 210, 215, 235, 237, 247, 252, 255, 258, 260, 271, 276, 287, 458

1798-1918

M.

Nagrodzkis Zygmuntas.253 Nameika Tadas 47 Napoleonas, imper. 42, 48 Narbutas, Narbutt Liudvikas 396 Narbutas, Narbutt Teodoras 45, '51, 52, 56, 63, 67,73,103, 397 Narijauskas Jurgis 382, 384 Naruševičius Tomas 341 Narušis Jonas 112, 355 Navickas Jonas 251 Nazimovas Vladimiras 60, 6 2,114 ,138 ,14 0 Nelidovas D. 389 Nemcevičius, Niemcewicz Stanislovas 20 Nemekša, Niemeksza Antanas 143,179,180, 215, 256, 275-277, 282 Nestoras 138 Neviera Stanislovas 413 Niedzialkovskis, Niedzialkovvski Karolis 438, 439 Nikandras, arkivysk. 249, 250 Nikitinas Aleksandras 183 Nikolajus I ir II žr. Mikalojus I ir II Nikotinas Ivanas 255 Noimanas Ševelis 309 Nonevičius Anzelmas 124 Nonevičius Elijas 435, 436 Noreika Liudas 386 Noreikaitė Antanina 313 Noreikienė Marija 313 Novickis Edmundas 155,164 Novickis Jonas 339, 360, 374, 375 Novosilcevas Nikolajus 205, 207 Ochmiaiiski Jerzy 51,115 Odincovas Nikonoras 165,186, 212 Ogijevičius Ignatijus 223 Olechnovičius Mykolas 278 Olevsonienė Laima 16 Olszamowska-Skowroriska Zofija 14,254 Olszewski Daniel 123 Olšauskas Konstantinas 340,388, 390 Olšauskas Vladislovas 342 Ona, šv. 275 Onichimovskis Levas 264 Orževskis Piotras 150 Osinskis, Osinski Aloyzas 12 Osipovičius P. 113 Ostrowski Janusz 102

ASMENVARDŽIŲ

Oziemblovskis, OziębIowski Józef 434 Ožeškienė, Orzeszko Eliza 288 Pacevičius Arvydas 208 Pačeli Eugenijus, Pijus X I I 172, 389 Padleckas Adomas 316 Pakštas Kazys 33, 34 Pakštys Antanas 311,312, 335, 356 Paliulionis Mečislovas Leonardas 154, 157.3 8 5

Palmieri Aurelijus 384, 386 Paniutinas Stepanas 143 Paplauskas Juozapas 360 Paršaitis J. žr. Gabrys J. Paškevičius Adomas 395 Paškevičius Augustinas 190, 303, 376, 382 Paškevičius Juozapas 395, 399 Paškovskiai 367 Paškovskis J. 338 Paulau M. 55 Paulavičius Konstantinas 360 Paulius, šv. 136 Pažerskis Juozas 310 Perkovskis Leonas 370 Perovskis L. 264 Petkelis Leonas 318, 319 Petkevičius Antanas 235, 241, 275 Petkus Viktoras 13,130 ,132 ,14 1,14 6 , 429, 434 Petras, šv. 141 Petrauskas Motiejus 333 Petravičius, Piotrowicz Stanislovas 254, 276, 277 Petronis Justinas 198,361 Petrulis Alfonsas Konstantinas 311, 315, 319, 322, 330, 349, 350, 357, 359, 382, 384 Petruševičius Bernardas 277 Piaseckaitė-Šlapelienė M. žr. Šlapelienė M. Pijus V I 19 Pijus IX 22,143, 254 Pijus X 379, 384, 385 Pijus XII, Pačelis, Pacelli Eugenijus 172 Pikturna Juozapas 315, 339 Pilsudskis Juzefas 33 Piotrowicz S. žr. Petravičius S. Plandovskij V. 89 Plater žr. Pliateris Plater-Zyberk Izabelė 154 Plėvė Viačeslavas 148, 217, 218,388 Pliateris, Plater Adomas 78, 82, 243, 449

RODYKLĖ

Pliateris, Plater Gustavas 315, 340, 368 Pliateris, Broel-Plater Stanislovas 28, 41, 42, 44, 66,121, 448 Pobedonoscevas Konstantinas 240, 246, 247, 289, 392, 393 Pocytė Silva 221 Podbereskis N. 77 Pogodinas Michailas 43 Polovinskaitė-Grigaitienė Vladislava 231 Ponarski Zenowiusz 130,154 Poniatovskis Stanislovas Augustas 135 Popovas Vasilijus 218, 221, 222, 227-230,311 Posern-Zielinski Aleksander 410 Poška Feliksas 439 Potapovas Aleksandras 180, 238, 262-266, 268, 272-278 Povilas, Pavlas 1 19, 333 Povolockis 359 Pranaitis Justinas Bonaventūras 439 Pranciškus, šv. 344 Prapuolenis Bronius 159 Prapuolenis Kazimieras 11, 24,149,150,167, 169, 296,301, 382, 385, 386,388-390, 438, 439, 445 Prašmantaitė Aldona 16, 20,77,135,136 Pronckietis Kazimieras 223, 224 Prozorovas A. 91 Pšybyševskis, Przybyszewski Jan 253, 283 Pugavka Vladimiras 240, 242, 243, 248, 297 Purickis Juozas 311 Putkameris, Puttkamer Wawrzyniec 367, 368,370,430 Puzelevičius Antanas 277 Puzina Nikodemas 132

Račkauskas Jonas 344 Račkauskis Julijonas 439 Račkovskis Jonas 198 Radvanas, Radwan Marian 235, 254, 260, 263, 273, 276, 282, 284, 295, 296 Radvila Steponas Ignotas 133 Radvilienė Magdalena 119 Radzikas, Radzik Ryszardas 302 Radziminskis-Fronckevičius žr. Fronckevičius-Radziminskis V. Raguotienė Genovaitė 307, 328-330 Raila Stanislovas 380 Rampolla dėl Tindaro Marianas 285, 296, 378,386

467

468

TAUTINIAI SANTYKIAI

VILNIAUS V YSKUPI|0)E

Raselevičius Tomas 415 Raštutis Juozapas 311, 324 Raštutis N. 440 Raštutis Pranciškus Juozapas 341, 362 Ratautas Feliksas 273 Ratčas Vasilijus 260 Rėklaitis Povilas 103 Repninas Nikolajus 18,133 Rėpšaitė Barbora 314 Rėpšaitė Petronėlė 314 Riauba Juozapas 212 Ribikauskas Kazimieras 382 Rimka Albinas 32-34, 52, 69, 89,117, 457 Rimskis, Rimskij Sergejus 263 Rimskis-Korsakovas Aleksandras 43 Rimša 368 Rittichas Aleksandras 32, 45, 63-66, 73-78, 8 183, 85 Romanovai 359 Romanowski Andrzej 328, 371 Romanovskis Stefanas 323, 342 Romerienė 368 Römeris Alfredas 287 Römeris Edvardas 40 Römeris, Römer Mykolas 85,103,119,120, 187, 328, 417 Ropas, von Ropp Eduardas 2 4 ,113,121,12 4 , 129,130,152-16 0,16 3-170,172,173,18 5, 187,188, 218, 219, 221-224, 229-231, 251, 299, 302, 318, 323. 325. 336- 340 , 342- 348, 350, 364, 367, 370, 373- 376, 382, 392, 401, 403, 404, 406, 411, 418, 433, 441, 455 Rossinskis Jaroslavas 113 Roščinas Pavelas 260 Rozvadovskis, Rozwadowski Jan Michal 68, 8285, 88,107,109, 411 Rudis, Rudzis Mykolas 366 Rumiancevas Nikolajus 42 Ruseckas Boleslovas Mykolas 50 Ruseckas Kamutas 21,137 Rusteika Motiejus 413 Sacharka Jonas 374 Sabaliauskas Napoleonas 418, 421, 422, 423, 426 Sadūnas Juozapas 325, 432 Safarewicz Jan 34,115 Sakalauskas Adomas 363 Sakalauskas Pranciškus 427

1798-1918

M

Sakalauskas S. 171 Sakovičius Aloyzas 282 Samajauskas Kazimieras 380 Samarinas Vladimiras 255, 257, 260 Sauka Juozapas 238 Saulėnas Juozas 313 Savelevičius Juozas 315 Sazonovas Sergejus 162-164,166,168, 298-301 Scepura Dmitrijus 223 Schusteris Ignotas 303 Seleckis Ignotas 278 Semaška Josifas 139 Semionovas-Tianšanskis Piotras 77, 88 Senčikovskis Ferdinandas 210, 235, 253, 282, 286 Senkevičius Juozas 413 Senkevičius Petras 413 Senkevičius Vincentas 413 Serafinkienė Darata 401 Serapinas, Serafinas Boleslovas 323 Serebrennikovas Aleksejus 237 Sergijevskis Nikolajus 184, 213, 245, 247 Sidorovičius Pranciškus 339 Siestrencevičius, Bohusz Siestrzeñcewicz Stanislovas Jonas 20, 21, 27, 42,129, 132-136,138 Symonas Albinas 296 Sipiaginas Dmitrijus 24,148, 240 Syrkinas Abelis 275 Sirokomlė Vladislovas, Kondratavičius Liudvikas 42, 50, 54, 243 Sirutavičius Vladas 35, 37 Sirvydis Tomas 357 Siversas Emanuelis 264, 266, 284 Skačkovskis Adomas 367 Skalonas Georgas 301 Skarbek Jan 18, 29,128 Skardinskas Jonas 363, 414 Skidelis, Skidell Jonas 177 Skirius Juozas 390 Skirmuntas Kazimieras 161, 378, 389 Slabšys, Slabšinskas Antanas 324 Sleževičius Mykolas 117,190, 231 Smaliančiukas, Smaljanczuk Aleksandras 9 8 ,114 ,118 ,12 2, 286 Smetona Antanas 68, 69, 99,100,102,105, 150,190, 321, 327, 329, 349, 350, 384, 388 Smilga Antanas 164

ASMENVARDŽIŲ

Smirdinas Aleksandras 178 Smulkovva Elžbieta 402 Šniežko Aleksander 148, 370 Sobolevskis, Sobolevskij Aleksejus I. 88 Sobolevskis Dionyzas 186 Sobolevskis Konstantinas 160 Sokolovas Dmitrijus 212, 213 Sokolovskij A. K. 71 Sokolovskis 349 Songaila Antanas 124 Songinas Juozapas 350 Sperskis Boleslovas 187, 374 Sprogis J. 247 Stacevičius Dominykas 215 Stakauskas Juozas 187,189,191 Stakelė Stanislovas 321, 328, 337, 339, 341, 396, 4 0 3 , 408, 443 Staliūnas Darius 129,130,164, 235, 254, 261, 264 Stanevičius Povilas 223 Stanevskis, Stanievvski Juozapas Maksimilijonas 143, 215, 275, 280, 281 Stanislovas, šv. 273, 275, 388 Staniulis Antanas 378 Stankevičius, Stankievvicz Adomas 285 Stankevičius Andrejus 119,145-147,159,161, 163,166-169, 302, 360, 374, 381, 382 Stankevičius Boleslovas 436 Stankevičius Juozapas 172 Stankevičius Laurynas 337 Stasiūnas Bronius 318 Stašauskas Laurynas 277 Stasys Juozapas 321, 392, 400-404, 407 Stasys Konstantinas 325, 343, 344 Steberiakas Kazimieras 355 Steblinas-Kamenskis Jegoras 81,182, 268, 3 4 7 - 3 4 9 . 371. 3 7 3 -3 7 5 . 39 2 .

274. 279

Steckievvicz Jul. 445 Stefanovičius, Stefanovvicz 155 Stegner Tadeusz 221 Steponavičius Jonas 330 Sterla-Orlickis Aloyzas 419 Stoliarovas Vladislovas 223, 224 Stolypinas Piotras 99,160,162,163,166-168, 298-301, 323 Stolpianskis Nikolajus 57, 59 Storoženka Aleksejus 255, 262 Stragas Jonas 324, 360

RODYKLĖ

Strauss Aleksander Wladyslaw 144 Strazdas Antanas 141 Strazdas Kazimieras 319, 345, 371 Streleckis Jonas 237, 248 Stroinovskis, Stroynowski Jeronimas 21,132, 134-136,139 Studnicki Wactaw 33,112 Stulginskis Aleksandras 102 Sukienickis, Sukiennicki Viktoras 169 Suvorinas Aleksejus 247 Sveti kas Eugenijus 63 Sviatopolkas-Mirskis, Sviatopolk-Mirskij Piotras 14, 8 8 ,114,115,185,186, 217, 218, 220 Szembek J. E. žr. Šembekas J. E. Szirin J. žr. Širinas J. Szwarce Bronislavas 38 Šabanavičius Antanas 312, 325, 336 Šablickas Jonas 312, 335 Šalčius Matas 327 Šalkauskas Vladimiras 237 Šatevičius Petras 309 Šaulys Kazimieras 428 Šembekas, Szembek Juozapas Elijas 154, 388 Šenavičienė Ieva 175 Šendalis de Šlikas Karolis 20 Šidagis Motiejus 158, 320 Šilingas Mavrikijus 298, 299 Šimeliūnas Antanas 340, 375 Šimkevičius Juozapas 212, 213 Šimkūnas Juozapas 213, 214, 341 Šimonėlis Juozas 316 Širiajevas J. 62 Širinas, Szirin Jonas 273 Škopas, Szkop Juozapas 365, 392, 393, 399, 402, 407, 411, 413, 417, 419 Šlamas Stanislovas 311, 313, 314, 341, 357, 359 Šlapelienė Marija 320, 322, 442 Šlepavičius Adomas 335 Šliūpas Jonas 149, 246, 311, 316 Šliūpas Rokas 380 Šolkovič S. 61 Šopara Ignotas 315, 316, 320-322, 325, 345, 346,364,368, 371, 401,403 Šukevičius, Szukiewicz Vandalinas 158 Šusteris, Schuster I. 215 Šustickas Antanas 211 Šuvalovas Piotras 264

469

470

TAUTINIAI SANTYKIAI

VILNIAUS VYSKUPI|OIF.

Tamulevičius Juozas 312 Tanovičius Mečislovas 346 Tarchovskojus 359 Tatiščevas Sergejus 89, 242, 261 Telyčėnas, Lazinka Aleksandras 316 Tetzneris, Tetzner Francas 85, 86 Tiaželnikovas Vasilijus 386,388 Tijūnaitis Motiejus 362, 363 Tijūnaitis Stanislovas 328 Tyla Antanas 122 Timaševas Aleksandras 182, 262-267, 272-274, 277-279 Timinskis Vladimiras 223, 224 Tiškevičius 341 Tiškevičius Jonas 236 Tiškevičius, Tyszkievvicz Konstantinas 43, 49 , 50 Tiškevičius Liudvikas 133 Tiškūnas Vincentas 251 Toktis, Toktj Sergejus 125,194, 415 Tolstojus Dmitrijus 145,183,184, 264, 289, 292-294 Tomaševičius V. 381 Totlebenas Eduardas 181,183, 240, 287, 288 Totoraitis Jonas 156 Traba R. 410 Trockis Vitalijus 147,186 Troinickis N. 89 Tumas Juozas, Vaižgantas 107,151, 244, 246, 327, 373, 376, 384, 407, 436 Turonek I. 297 Turska Halina 92, 93,115,121,125,126 , 244, 251

Ukrinas Stanislovas 198 Ulasou A. 119 Ulaščik Nikolaj 46 Umbrasas Steponas 347 Uogintas J. 329 Urbanavičius Aloyzas 341 Urbanavičius Steponas 239 Urbanavičius Valentinas 158, 345 Urbanavičius Vincentas 145, 289 Urusovas Sergejus 264 Ustrialovas Nikolajus 178 Ušyla, Uszyllo Jonas 190 Uvarovas Sergejus 208, 263 Uziembla, Uzięblo Liucijonas 158 Uždavinys Jurgis 313

1798-1918

M.

Vaclovas, šv. 275 Vaicekauskas, Wojciechowski Pranciškus 278, 308, 309, 334 Vailokaitis J. 440 Vaiškūnas Mykolas 316 Vaišutis Nikodemas 325 Vaitiekūnas Juozapas 439 Vaitiekūnas Vincentas 251 Vaitkevičius Adomas 270, 271 Vaižgantas žr. Tumas J. Wakar WJodzimierz 33, 69, 89, 98 Valančius Motiejus 12, 22, 40,135,137,141, 142,175-177,180, 234, 254, 266, 270, 272, 273, 275, 276, 308, 309, 313 Valeika Matas 324 Valiuškis Petras 318, 337,340 Valteris Jonas 277 Valujevas Piotras 140,153, 238, 262, 263 Vanagas Vytautas 141 Wapinski Roman 370 Vasilevskis, Wasilewski Janas 129,134,135, 138, ИЗ Vasilevskis, Wasilewski Leonas 33,126 Vaskela Gediminas 98 Vaškevičius Konstantinas 343 Vėberis, Weber Hugo 246 Vėbra Rimantas 14, 60,114 ,115,14 7,18 6 , 220, 292, 294 Venslavskis Vitoldas 370 VVerbelis K. žr. Klimas P. Verbickis Valerijonas 107-109 Vicevičius Pranciškus 278 Vidmantas Edvardas 151, 310, 429 Vidugiris Aloyzas 34, 68, 69, 73,115 Viežbovskis S. 381 Vileišienė Emilija 231, 371 Vileišis Antanas 190, 231, 333, 345, 435, 436, 438, 439 Vileišis Anupras 436 Vileišis Jonas 158,165, 313, 316, 336, 346, 432, 435, 436, 439-442 Vileišis Petras 103,106,158, 302, 326, 342, 371, 381, 436 Vilimavičius Konstantinas 376 Vinkevičius Adomas 396 Viskantas Antanas 11, 433 Vislouchas Feliksas 38 Wisner Henryk 35 Vitartas Vincentas 278

ASMF.NVARDŽiy

Vytautas, d.k. 20 Vitkauskas Marcelijus 322 Vitkevičius Kazimieras 399 Witkowski Henryk 144, 212 Vittė Sergejus 117,124,161, 225, 226, 297, 298, 379.380 Vizbaraitė Daiva 32 Vizūnas Davidas 249, 432 Vladimirovas Aleksejus 247, 252, 253, 257, 258-261, 266, 294 Vladimirovas Vsevolodas 24,162-164, 166-169, 298,381, 382,384 Volteris Edvardas 85, 245-247, 314, 458 Vondrakas Mečislovas 319 Vorotynskis, Worotynski Viktoras 175 Vostokovas Aleksandras 178 Wrobel Piotr 118,120 Wronka Johannes 154 Vrublevskis Valerijonas 39 Vujekas Jokūbas 207 Zaborskis 367 Zagorskis Bonaventūra 278 Zahorskis, Zahorski Vladislovas 27,135, 384,385 Zajončkovskis Leonas 357-359 Zanevskis Vitoldas Vilhelmas 201 Zapasninkas Motiejus 422 Zaremba Adomas 251 Z.asztovvt Leszek 204 Zauscinskis Bronislovas 282 Zavadzkis Feliksas 157 Zavadzkis Juozapas 308,309 Zdanavičius, Zdanowicz Liudvikas 132,145, 146,150,151,180, 339, 345, 436 Zielinski Z. 221 Zimkus Jurgis 318, 320, 339, 346 Zinkevičius Zigmas 35, 394, 397

RODYKLĖ

Zinovjev N. 73 Zita, šv. 172 Zmitravičius, Zmitrowicz Juzefas 155 Znoska Andrius 274 Zvierovičius, Zwierowicz Steponas Aleksandras 132,146-151,153,185,190, 191, 211-213, 215, 217, 316, 335. 337. 341. 432, 436, 438, 439.441 Žalys Petras 403 Žaltauskaitė Vilma 184 Žąsinas Jonas 314 Žąsinas Stasys 311, 313, 314 Žebrovskis Vladimiras 250 Žemaitis Adomas 320, 356, 367 Žemaitis Liudvikas 316 Žemčiužnikovas Aleksandras 81, 243, 248 Žydelis Andrius 345, 367 Žilevičius Petras 48 Žilinskis Jonas 355 Žilinskis, Žylinski Petras 8 1,112 ,132,14 3,14 4 , 149. 179.18 0,18 3, 236, 243, 256, 266-278, 280-282, 284, 288, 398, 400, 413 Žilinskis Tomas Ferdinandas 373, 380 Žilinskis, Žylinski Vaclovas 132,134,135,137, 139 ,14 1,14 3,178 ,18 0 ,18 1, 355 Žirkevičius Aleksandras 252, 253, 282, 284 Žitkevičius Petras 243 Žytkovvicz Leonid 129,133,136,139 Živaranka, ŽyworonekVincentas 334 Žyvvczynski M. 140 Žukas Vladas 307,320, 322 Žukauskaitė Ona 344, 345 Žukauskas Kazys 216 Žukevičius Adomas 311 Žvegždys Jonas 415 Žviliauskas Antanas 311 Žvirblovskij 359

471

Vietovardžių rodyklė Nenurodomi dažnai pasikartojantys vietovardžiai deriniuose: Gardino gubernija, gu­ bernatorius, Lietuva, Romos katalikai, Rusija, Šiaurės Vakarų, Vakarų kraštas, Vilniaus gubernija, gubernatorius, generalgubernatorius, švietimo apygarda, Vilniaus vyskupija, vyskupas.

Abakanovas 238 Abiejų Tautų Respublika 31, 33, 35-38, 41, 53, 135,198, 217, 272, 285, 299, 369, 402 Abo 138 Adutiškis 80,109 ,116, 204, 270, 315, 316, 344 - 432 Airėnai 243 Akmenų Lanka, Kamenologas 50 Albinava 71 Aleksandrava 393, 396, 398, 408 Alytus 80,102, 311, 319, 320, 325, 328, 330, 334. 336, 344 - 354 Alovė 200, 320, 336, 354, 386 Alšėnai 66,121, 248 Alūksta 134,174 Amerika 311,371-373, 416 Žr. taip pat Jungtinės Amerikos Valstijos Apaštalų Sostas žr. Šventasis Sostas Apsas 109 Aradna 396, 398 Archangelskas 274, 277, 406 Ardilava 239, 244 Armanavičiai 80, 291 Armoniškės 50, 80, 85, 269, 291, 312, 346,393 Asava 8 0 ,121,159,16 0, 239, 269, 291, 344, 346 , 349. 362, 364. 365, 368, 386, 387, 392, 393- 395. 396 - 413. 4i6, 419. 425. 426, 440, 444 . 455 Asava, upė 52 Astravas 194, 248-250 Ašmena 19, 21, 25, 28, 29, 36-38, 41, 48, 50, 52, 55-58, 63, 71, 73. 74, 77, 78, 80, 83, 85, 89-91, 96, 9 7 ,10 1,10 3,10 5 ,10 7,110 ,113, 115,117,118 ,134 ,136 ,16 6 ,19 5,19 6 , 204, 232, 235, 240, 241, 243-245, 248, 249, 269, 291, 293, 315, 321, 326, 344, 346, 361, 374

Ašmena, upė 50, 52 Augustavas 43 Aukštadvaris 241,336, 337, 355 Austrija 134,136, 207, 294, 295 Avinėliai 310 Ažusvieris 50, 250 Babtai 290 Bagaslaviškis 81, 268, 322, 328, 329, 338-340 Baina, Boginąs 71 Balatna žr. Varanavas Balatninkas 402 Balninkai 340 Balstogė, Bielostokas, Bialostokas 21, 22, 25, 30 , 38, 57, 74, 90 , 97, 144, 195,196, 228, 290, 308, 346 Baltarusija 12,19, 34, 36, 38, 39, 54, 62, 88, 98, 114,118 ,155,159 ,19 1, 208, 214, 253, 296, 298, 393, 415 Barauskai žr. Užupis Barūnai 66 Bastūnai 393, 404, 408 Bavarija 272 Benekainys 80, 269, 291, 324, 360, 364, 367, 374, 398, 400, 401 Bereza 54 Berezina, mstl. 201 Berezina žr. Beržuona, upė Berštas 52 Berštas, ežeras 52 Beržuona, Berezina, upė 32,107,152 Bezdonys 94,124 Bielostokas žr. Balstogė Bielskas 22, 25, 57, 74, 75, 90, 97,195,196, 201, 224, 277, 290, 356 Bienica 239, 244

VIETOVARDŽIŲ

Bijautonys 310 Bijskas 143 Bilionys 396 Birštonas 80, 206, 309, 333-335 Bistryčia 47, 49,106, m , 236, 239, 244, 248 Bizantija 119 Blonia 273, 282 Bobruiskas 273 Boginąs žr. Baina Bokštas 321 Borisovas 282 Brasta, Brestas 25, 27, 43, 57,74, 75, 90, 97, 118,195,196, 201, 223, 268, 290 Breslauja 41, 52, 204 Brestas žr. Brasta Bubliai 310 Budzilavas 341 Buivydžiai 47,194, 204, 297 Butrimonys, Merkinės dekanatas 197, 241, З И , 3 3 3 . 335, 3 3 6 , 3 5 4 , 3 6 7

Butrimonys, Rodūnios dekanatas 80,116, 364-366, 368, 386, 387, 392, 399, 411, 413, 419, 426 Carskoje Selo 300 Ceikiniai 80, 325 Charkovas 43 Chersonas 22,154 Cholchla 239 Chožovas 239 Čedasai 400 Červenė žr. Ihumenas Čikaga 34 Čiobiškis 49, 81,195, 268, 277, 314, 322, 330,340 ,341 Čiudeniškės 106, 236, 239, 243, 248-250 Čiviškės 311 Čižiūnai 313 Dainava 52, 85 Damošiai 71 Daniuševas 217, 401 Darsūniškis 80, 269, 310, 312, 355, 399 Daugai 80, 328, 355 Daugeliai 402 Daugėliškis 22, 41, 52, 80, 269, 314-316, 342 Daugpilis 167 Dauguva, upė 43, 52, 63, 77 Daukšiai 156 Derečinas 54

RODYKLĖ

Derevna 80,107, 269, 291, 322, 347 Dervagiai 321 Didkaimis 401 Dieveniškės 57, 71, 73, 77, 80,109,197, 245, 269, 291, 321, 347, 361, 400 Dysna 22, 25, 30, 43, 49, 52, 55-58, 71, 73, 74, 78, 80, 83, 89-91, 97,100,101,117, 1 1 9 ,1 7 2 ,1 9 3 ,1 9 4 , 213, 231, 2 7 3 , 2 7 9 ,

280, 291, 350, 353, 364, 374 Ditva, upė 52, 73 Dolgunovas 400 Dotnuva 145 Drogičinas 22 Druja 43, 80,103, 291 Drūkšiai, ež. 43 Druskininkai 59,188,197, 211, 290 Druskininkai, k. 422 Dubičiai 106, 362, 422 Dubingiai 27, 81, 204, 245, 268, 325, 338, 339, 359, 36o Dubingiai, ež. 106 Dubiniai 413, 417, 423 Dubininkas 312 Dūdos 34, 77, 80,197, 269, 291 Dūkštas 330 Dūkštos 42, 48, 49,118, 237, 239, 240, 243, 244, 250, 251, 315 Dusetos 204, 337, 375 Dusmenys 80, 316, 333 Dvarčius 54 Dvarionys 396 Dzeventkovičiai 54 Dzūkija 372 Eiriogala 310 Eišiškės 80, 83, 269, 291, 308, 312, 318, 320, 321, 328, 336, 344, 345, 348, 363, 364, 366, 367, 386, 398-400, 411, 418, 426 Eržvilkas 218, 421 Europa 10,15, 31, 42, 77 ,111,112,12 6 ,129 ,138 , 202, 207, 208, 234, 330, 384, 388 Europa, dvaras 42 Florencija 139 Gaigaliai 93 Gailiūnai 399 Galčiūnai 71, 85, 93, 232 Galicija 42, 66 Galmantiškės 398

473

474

TAUTINIAI SANTYKIAI VILNIAUS VYSKUPIJOJE

1798-1918

M

Jenisiejus 238 Gardinas 13,18, 20, 25, 57, 74, 75, 85, 90, Jeruzalė 308, 448 9 7 .116 .133.150 .172 .18 9 .19 4 - 196, Jieznas 80,151, 311,326, 329,333 238, 245, 284, 290, 297, 316, 341, Jociūnai 423 350, 374, 404, 415, 445 Jonava 336 Garšvėnai 357 Joniškis 81, 94,158, 245, 268, 324, 325, 338, Gegužinė 22, 80,152, 269, 319, 336, 356 339, 357-36o, 368, 386, 445, 446 Geišiškės 42, 237, 243, 244, 248 Jungtinės Amerikos Valstijos 151, 316, 388, Gelčinas 346 390. Žr. taip pat Amerika Geliūnai 93 Jurotiškės 71,107, 321 Gelvonai 81, 211, 268, 278, 315, 338, 340, 368, 373, 375 Kabilninkas 134, 308 Geranainys 50-52, 57,77, 80,132,196, 269, Kairiškės 310 278,308, 314, 346 Kaišiadorys 102,172, 320, 356 Gervėčiai 46, 49,50, 71, 73, 81, 85, 91-93» Kalesninkai 106, 330, 344, 345, 362, 365, 366 106,107,109,124, 232, 268, 342, 362 Kališas 435 Gerviškės 106 Kaltanėnai 80,151, 270,318, 342 Geštautai 419 Kalvarija 293 Gibirdė 94 Kalvarijos, Vilniaus Kalvarijos 48, 49,194, Giedraičiai 25, 27, 81, 9 4 ,10 0,105,116 , 140.158 .16 9 .19 4 197, 211, 251, 277, 195, 236, 429-432, 434, 439 Kalviai 80,150,151, 269, 355, 367 308, 309, 314, 315, 317» 324»329» 330, Kamajai 341 338»339, 350, 357, 359, 360, 368, 374, Kamenecas 19, 20, 43,124 399, 419»420, 445, 455 Kamenologas žr. Akmenų Lanka Girios 232 Kamojys 80,109, 270, 287, 312, 325, 336, Girkalnis 355 342, 343, 361, 368 Glitiškės 48, 243 Kaniava 314 Gnieznas 19, 378 Kaniūkai 398 Gori-Gorkai 39 Karaliaučius 77 Gožė 34, 73,103,197, 290 Kargaudai 415, 423 Graužiškės 34, 57,71, 346 Karkažiškė 80, 342 Grišaniškės 368 Kartena 345 Grubėnai 396 Karvys 81, 239, 245, 268, 338 Gruzdžiai 341 Katra, upė 107 Gudenionys 71 Kauleliškės 80,197, 232, 269, 291, 347, 400 Gudininkai 93, 94 Kaunas 13, 21, 22, 24, 33, 39, 41, 60, 66, 83, 95, Gudžionys 367 9 9 ,109,116-118 ,132,18 5,18 9, 204, 206, Guronys 310 216, 220, 223, 225, 245-247, 263, 266, 271, 290, 291, 304, 314, 320, 326, 329, 330, 336, Ihumenas, Červenė 201, 282 342, 3 7 3 , 380-382, 385, 386, 400, 406, Ikaznė 34, 80, 280, 291 Ilija 239 410, 440, 443, 457, 458 Kavoliai 85 Inflantai žr. Livonija Kazanė 184 Inturkė 81, 211, 245, 268, 338, 360 Kazokiškės 81, 277, 337, 355, 398 Iščelna 312, 335, 362 Kėdainiai 133,143, 336 Kelcai 162,163,167 Janovas123 Kelmė 406 Japonija 154, 218 Kemeišiai 422 Jaroslavlis 136,145 Kena 235, 236, 249 Jasionys 402 Kernavė 49, 77, 81,106,107,195, 239, 240, Jašiūnai 51, 245 245, 251, 268, 291, 340, 341 Jelgava žr. Mintauja

VIETOVARDŽIŲ

Kiaukliai 318, 338 Kiemeliai 401 Kiemeliškės 49, 80, 221, 297 Kietaviškės 8o, 152, 269, 313, 320, 356 Kijevas 19, 257, 258, 272 Kijonys 235, 236 Kivonys 415, 419 Klaišiai 415 Kliukščionys 49, 336, 361 Kobrinas 25, 27, 57, 74, 75, 90, 97,123,124, 195,196, 290 Kolonija 93 Konstantinava 400 Kosovas 54 Krasniai 400 Krasuvka 404 Kražiai 12,144 Krėva 66, 239 Krymas 138, 208, 449 Krivičiai 382 Krokuva 78, 82,138 Kronštatas 439 Kruonis 319, 326, 335 Kuktiškės 22, 80, 270, 308, 328, 330 Kukutiškės žr. Kuktiškės Kulabiškės 241 Kulundžiai 359 Kupiškis 204 Kurapkiškiai 421 Kurkliai 415, 423 Kuršas 18, 20, 22, 24, 25,141,174

RODYKLĖ

Lyda 22, 24, 25, 32, 50, 52, 57, 58, 66, 71, 73, 74, 80, 83, 89-91, 96, 97,100,101,10 5,117, 118,121,150,166,195-197, 268, 269, 273, 280, 291, 293, 309, 314, 316, 320, 326, 328, 329, 335. 345. 365, 374. 393. 395. 410, 411 Liepoja 158 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 18, 36, 54, 132,133,135, 421 Linkmenys 22, 80, 270 Lionas 253 Lipniškės 52, 6 6,71,107,197 Liublinas 147 Livonija, Inflantai 18,19, 20,132-134,175 Lomža 435 Londonas 10, 285 I.oša 249 Luckas 19,167,181, 276 Lučiojus 435 Lugamėnai 71,321 Lukonica 54 Lunkiai 422 Lvovas 149,369 Magūnai 398 Maišiagala 49, 81, 83, 93, 94,107,195, 244, 245, 251, 268, 291, 315,319, 322,329 Malinava 201 Maria Laar 172 Maladečna 239 Mančiagirė 312 Marcinkonys 309, 312,320, 328, 333, 335, 349.350

Labanoras 80,189, 270,315, 316,325, 341. 342 Labūnava 290 Lapočiškės 396 Laskas239,251 Latežeris 188 Latgala 39, 396 Lavoriškės 47, 49,194 I.azūnai 34, 71,73, 85,103,107,109,197, 321, 347. 361 Lebedevas 239, 308, 315, 421 Leliušiai 415 Lenkija 9, 33,36-39, 6 6 ,10 5,122,128 ,129 ,131, 132,160,171, 254, 262,317, 343, 369, 379, 380, 389,392, 396, 448 Lenkijos Karalystė 21, 22, 41, 75,135, 142,144,16 3,176 , 220, 227, 257, 272, 286, 300,378 Lentupis 80, 211, 212, 342-344, 355, 357

Marijampolė 293, 435 Maskva 55,135,138,184, 295 Maskviškės 244 Mažeikiai, k. 413, 415 Medilas 419 Medilas, upė 106 Medininkai 47, 50, 204 Merkinė 25, 80, 98,105,116,158,169, 194-197, 211, 269, 308, 309, 312, 313, 317, 3 1 8 , 3 2 0 , 3 2 4 . 3 3 0 , 333. 335, 336,

350, 354, 355, 357, 367, 454 Miciūnai 93 Mickonys 368 Mickūnai 92-94,125 Mielagėnai 80, 270 Miežionys 244 Mikailiškės 43, 47, 49, 52, 65, 71, 204 Mikalaučiškė 310 Mikališkis, dv. 404

475

4 7 6

TAUTINIAI SANTYKIAI VILNIAUS VYSKUPIJOĮE

Minskas 19, 22, 24, 33, 39, 42, 43, 62, 63,118, 119 ,121,135,16 8 ,179 ,18 1,18 5, 201, 232, 253, 254, 260, 263, 268, 270, 271, 273, 274, 278-282, 284, 286, 296, 297, 301, 453 Mintauja, Jelgava 228, 400 Minusinskas 238 Miškiniai 238 Mockos 93, 324 Mogiliavas 19, 20-22, 24, 33, 39, 54, 62,116, 118 ,12 9 ,133,135,136 ,14 2,14 8 ,14 9 ,151, 154,169,179,188,198, 254, 260, 263, 267, 273. 275, 280, 284, 286, 296, 355, 378, 388, 430 , 433. 438, 439 Molčadė 54 Molėtai 22, 81,102, 245, 315, 324, 326, 328, 338, 360 Mosarai 80, 273, 279, 291 Mosėdis 347 Mozūrija 16 Mstibovas 339 Musninkai 49, 81,106, 211, 268, 276, 314, 320, 322, 340, 341 Nadvileiskas žr. Pavileikis Nalibokai 315, 382 Naniškiai 251 Naugardukas 22, 24, 42, 85,133,382 Naujadvaris 344 Naujieji Trakai iv. Trakai Naujoji Aleksandrava 329 Naujoji Vilnia 92-95,194,195 Naujosios Kazokiškės 419 Nedzingė 80,135, 333. 335, 354, 355, 367, 386 Nemaniūnai 80, 311, 335 Nemenčinė 49, 77, 81, 93, 94,116,194,195, 212, 236, 315, 34i Nemunaitis 80,151, 320, 330 Nemunas, upė 52, 73,103,107, 257, 312, 322 Neris, upė 43, 47, 50, 52, 71, 77,106, 246 Nesvyžius 54, 282 Neva, upė 134 Nevaišiai 396, 398 Nočia 52, 80, 269, 278, 291, 309, 314, 321, 328, 346, 362, 363, 368, 386, 387, 398, 400, 408, 411, 420-423, 426 Nosavičiai 419, 420 Odelskas 124 Odesa 158, 296 Olonecas 113 Olštynas 16, 80,159

I798-I918

M.

Omskas 253 Onuškis 80,159,313, 320', 333, 354, 356, 367 Opaniškis 169 Ostrožanai 277 Paaradnė, Pogorodna 396 Pabaiskas 340 Paberžė 48, 83, 94,107, 237-239, 242-246, 248, 250, 251, 308, 324, 360 Padirvys 52, 415 Padvariai 52, 396, 398 Pagastas 80, 291 Pakalniai 244 Pakruojis 422 Paleckiškės 393 Palenkė 36 Paluknys 81,197,355,356 Palūšė 27, 80, 204, 270 Pandėlys 251 Panemunis 400, 424 Panevėžys 21, 37, 228, 245, 246, 293,314, 340 , 356, 404, 422 Panošiškės 106, 356 Paparčiai 336,337 Papiškės 422 Pariečė 34, 73,103,197 Paringys 269 Paryžius 388 Parudaminys 194, 236, 251 Pasoda 413 Pastovys 34, 52,103,106,107, 291, 361 Pašvinė 198 Pašvitinys 167 Pavileikis, Nadvilejskas 25, 81,195,196, 361, 419, 435 Pavilonys 395, 396, 399 Pavyslis 272, 286 Pavolgis 154 Pavoverė žr. Sorokpolė Pelesa 415, 417 Pentiniškės 423 Penza 311 Perloja 320, 333, 335 Permė 276 Pervalkas 52,107 Peterburgas 18-20, 27, 42, 43,49, 54, 61, 70,73,77, 109,129,130,133-135,137,142-148,153,156,157, 159,163-170,175,180,184,185,187,190, 207, 208, 215, 218, 245, 254, 260-263, 266-268, 276, 277, 280, 283, 284, 296, 303,314, 316,375, 382, 384, 403, 424, 432, 433, 438, 451, 457, 458

VIETOVARDŽIŲ

Petkaučizna 367 Petrikai 93 Piliūnai 415 Piotrkavas 144, 286 Pivašiūnai 8o, 335, 354, 399 Platiniškės 124 Plikiai 398, 415 Plockas163, 276 Podolė 19, 39,135 Poliesė 176, 393 Polockas 66,139 Poznanė 16 Prancūzija 31, 35, 38, 258, 272, 294 Prozariškės 310 Prūsija 18, 43, 85,133, 272 Pružanai 25, 44 , 54, 57, 74, 75, 90, 97, 195, 196,231 Pskovas 277 Pulsai 144 Punia 80,151, 309, 311-313, 319, 320, 335, 399 Puodžiai 395 Purpliai 198 Pūstelninkai 244 Pušalotas 340 Račkūnai 415, 421, 423 Radaškonys 146 Radžiūnai 413 Ragatna 54 Raigardas 43 Raseiniai 19, 41, 78,172, 218, 251, 339, 341, 346 , 355, 362, 421 Ratnyčia 333, 335, 354 Reinas, upė 172 Riešė 94,124,194,195, 236, 245 Ryga 245 Rykantai 81,123,197, 336, 355 Rimdžiūnai 71, 85 Rytai 9, 354 Rodūnia 25, 29, 50, 65, 73, 8 0 ,105,10 9,110, 12 1,159,16 0,16 9,171,19 4 -19 7, 204, 210, 269, 277, 278, 312, 320, 321, 328, 344-346, 348, 350, 362, 364, 365, 367, 368, 374, 386, 387, 392- 394, 398-401, 403-405, 408, 411-424, 426-428, 440, 444, 445, 455 Roma 15, 21,129 ,139,16 1-16 3,167,168 , 254, 276, 284, 288, 289, 293, 296, 297, 299-301, 304, 350, 372, 378, 382-386, 388, 390, 425 Rožana 54 Rudamina 48,194, 236, 239, 244, 248, 249 ,251

RODYKLĖ

Rūdiškės 320, 328, 330, 355, 356, 367, 386 Rudnia 312 Rūdninkai 77, 80,106,197, 269, 355, 362 Rukainiai 47, 49,119,194, 235, 236, 239, 244, 248, 249 Rusia 38 ,112,114 Sališkės 395, 399 Saločiai 146, 273 Salos 52, 77,106 Samūniškės 312 Sandomiras 12,142,148 Saratovas 158 Sebežas165 Sedliškė 85 Segnevičiai 54 Seinai 24,153,155,166,172, 230, 293, 310, 326, 327, 378, 379, 382, 385, 388, 439 Selskoje Selo 264 Semeliškės 81,151,152, 269, 277, 318, 337, 356 Senieji Druskininkai 421 Senieji Trakai 8 1,123,151,16 9 , 269, 355, 356 Žr. taip pat Trakai Seniškis 80 Senosios Kazokiškės 419 Sibiras 145,162, 238, 397, 438 Siekai 54 Siesikai 337 Silezija 125 Siniavka 107 Sitai 213 Skapiškis 316 Slanimas 25, 27, 44, 54, 59, 74, 75, 85, 90, 97.118.195.196, 210, 230, 322 Sluckas 54,282 Smolenskas 54,118 Smurgainys 66, 239, 243, 244 Sokulka 22, 25, 30, 59, 74, 90, 97,123,124, 195.196, 204, 210, 285, 297, 424 Sorokpolė, Pavoverė 80,102, 342 Stabintiškės 152 Stakliškės 80, 309, 311, 319, 320, 329, 330, 333, 336,426 Stračiūnai 413, 415 Strėčia 106 Strigailiškis 95 Strūnaitis 80,106,109, 270, 325, 342, 343, 361 Stukai 52 Subatninkai 37, 66 Suchovolė 426 Sudervė 49, 81,194,195, 251, 268, 291, 340

477

478

TAUTINIAI SANTYKIAI VILNIAUS VYSKUPIJOJE

Surviliškės 34,52, 57, 77,197 Suvalkai 83, 95,116, 314, 330,410, 440, 443 Sužionys 81, 93,195, 236, 315. 34 i Svėdasai 421 Svierionys 80 Svyriai 25, 34, 49, 50, 66, 80, 89,103,105,195, 196, 217, 269, 308, 336, 361, 400, 401 Svyriai, ežeras 52 Svyriai, upė 52 Svisločius 308

1798-1918

M.

Tiraspolis 154,158 Tytuvėnai 234,315 Totorka 396 Trakai, Naujieji Trakai 19, 21, 25, 32, 38, 43, 55, 58, 74, 77, 8 0 , 8 1 , 8 3,

89-91, 96-9 8 ,100-102,10 5,106, 112 ,116 ,12 3,14 6 ,151,152,16 9 ,18 9 , 194-197, 204, 232, 241, 268, 269, 291, 293, 309, 310, 314, 318-320, 326-328, 333, 3 3 6 - 33 8 , 3 4 9 , 350, 355, 3 5 6 , 367,

371, 374, 381, 454

Šalčininkai 48, 80,175,197. 204, 232, 269, 278, 291, 347, 398, 400 Šalčininkėliai 8 0 ,106 ,109,118 Šareikiškės 357 Ščiutinas 49, 308 Šerševas 54 Šešuoliai 22, 81,175, 268, 278, 338, 351, 419 Šėta 355 Šiauliai 19, 20, 37, 41, 228, 245, 341, 399 Šimkaičiai 218 Širvintos 27, 81, 93, 94,102, 213, 268, 278, 314, 318, 324, 326, 338, 339, 360, 374, 399 Šulninkai 94 Šumskas 48, 49,194, 235, 236, 239, 242, 248, 249,257 Šveicarija 388 Švėkšna 78, 339, 346 Švenčionėliai 357, 361 Švenčionys 21, 25, 27, 28, 32, 36, 38, 49, 52, 55, 57, 58, 66, 74, 78, 80, 82, 83, 89-91, 95- 97. 10 0 -10 2,10 5,116 ,14 8 ,151,157,158 ,16 0 , 169,177,194-198, 212, 222, 232, 246, 250, 268-270, 273, 279, 291. 293. 308, 309, 312, 315-317, 325, 326, 328, 342, 343, 349, 350, 357, 36o, 362, 365, 368, 374, 387, 392, 406, 454 Šventasis Sostas 11,14 ,19 , 21, 22,100,131, 133,142-14 4 ,14 6 ,147,151,153,16 1-16 3, 165,167,168,172,180,182,183, 207, 212, 240, 252-254, 262, 266, 272, 283, 284, 287, 294-296, 298-302, 348, 378,379, 382, 3 8 8 , 38 9 , 452, 453, 4 5 6

Tabariškės 48, 49,194 Targovica 135 Taujėnai 323, 362 Tauridė 138 Telšiai 19, 22, 41,179,198, 254, 270,379, 445, 447, 458, 461 Tilžė 316, 386

Žr. taip pat Senieji Trakai Tridentas 283, 438 Trobos 52, 66 Troja 292 Turgeliai 48, 49,146, 236, 280 Turkestanas 284, 439 Turkija 274, 283 Tverė 148 Tverečius 80,106,109,198, 269, 315, 316, 318 Udzialas 80, 291 Ufa 250 Ukmergė 21, 78,169,175,188, 246, 293, 315, 323, 324, 337, 355, 362 Ukraina 36, 39,114 Upytė 20, 21, 37, 41, 205 Užneris 21, 28, 29, 36-38, 41,148 Užuguostis 81, 269, 356 Užupis, Barauskai 94 Vabalninkas 205 Vaidagai 396, 402 Valkūnai 397, 402, 407-409 Vainutas 312 Vaistamas 308, 319 Vaišniūnai 82 Vakarai 9 ,14 ,30 , 6 1,120,306 Valažinas 239, 244 Valkaviskas 25, 57, 74, 90, 97,118,195,196, 339, 374 Vandžiogala 290 Varanavas, Balatna 50, 80,121,159, 269, 278, 291,312,318, 321,345, 346,364,368, 387, 393, 397- 401, 403, 404, 407, 426, 432 Varėna 151, 211, 329, 333 Varliai 415 Varmija 16 Varnionys 47, 71, 85, 92-94,125, 211, 297, 3 2 3 , 435

Varšuva 24, 42,132,137,138, 223, 378, 381, 386

VIETOVARDŽIŲ

Vatikanas 129,130,162,165, 254, 276, 378, 382, 384, 385, 389, 456 Žr. taip pat Šventasis Sostas Velskas 145 Vengrija 42, 294, 295 Vepriai 78 Verkiai 48, 49,146,194,195, 236, 430 Vezeliškiai 400 Vėžionys 344 Viatka 140,145 Videniškiai 22, 81, 268, 277, 338-340, 360 Vidiškės 169, 313 Vidurinė Azija 162 Vidžiai 52,109- 316 Vievis 77, 81, 83,106, ii2, 237, 269, 336, 337. 355 Vigonys 415 Vija 52, 53, 71, 80,197, 269, 322 Vileika 22, 25, 27, 30, 55, 57, 58, 74, 78, 81, 83, 89-91, 97,10 1,117,118,172,19 3,19 6 , 213, 235, 240, 241, 244, 248, 249, 268, 273, 291, 341. 353. 374. 382, 400, 405 Vilija žr. Neris Vilkakiemis 310 Vilnija 246 Vilnius, aps. 21, 25, 27, 32, 41, 42, 44, 49, 52, 55. 5«, 73. 74. 78 , 81, 83, 89-91, 93. 95- 97. 10 0 ,10 2 ,10 5 ,110 ,116 ,118 ,119 ,12 4 , 125, 159. 194-196, 232, 234. 235, 238-241. 243-245, 249, 260, 280, 291, 293, 309, 314, 323, 326, 338, 340, 342, 347; m. 13, 18, 19, 21, 25, 27, 30, 35, 39. 42. 44. 47- 49 . 52, 54. 75. 77. 78, 81, 85, 88, 90, 92, 94-103,105-107, 109, 110,116, 118, 119, 125, 130, 131, 135- 137. 139- 141. 143-146, 148-151, 154-159,162,164, 165, 168, 169, 170, 17 2 , 174- 177, 179, 181, 185-191, 193, 195- 197, 199, 204-206, 209, 214, 215, 217, 223, 227, 228, 235, 237, 238, 240, 242, 245, 247-249. 251, 252, 254-256, 259, 263, 268, 271, 274-277, 281, 288, 290, 291, 297, 303. 307- 310, 314, 317- 319, 322, 323, 326-329, 336, 340, 345, 348-350, 357, 364, 370. 371, 374, 375, 377, 379. 381, 382, 384, 385, 388, 399, 400, 404, 406-408, 420, 423, 429 - 436 . 438- 444 , 446 . 450 , 454, 456- 458; universitetas 16,36, 40, 42, 43, 46,134,136, 138,139,174,175,205,319,457

RODYKLĖ

Vincukai 85 Virbalis 263 Vyšniavas 25, 49, 50, 52, 80,105,110 ,113,18 7, 195,196, 210, 244, 269, 278, 321, 329, 346, 347, 382 Vitebskas 33, 39, 54, 55, 62,118,153,165, 242, 263 Vokė 55, 81,151,197 Vokė, upė 47 Vokietija 10 0 ,133 ,16 0 ,16 1,17 1, 294, 295 Voluinė 19, 39, 42,134,135 Vosyliškės 50, 211, 362, 427 Voverys 50,197, 362, 373, 422 Vroclavas 353 Zadorožė 279 Zarasai 21, 41, 49, 56, 66, 73,106, 246, 290, 293, 304, 341, 343, 375, 400, 424 Zastanka 368 Zeniūnai 398 Zeziai 85 Zietela 75,197, 290,322 Zadiškės 34,103 Žaludkos 313 Žąsinai 396 Žasliai 81,149,152, 269, 277, 310, 312, 315, 316, 318, 337, 338, 340, 356, 367, 432 Žeimelis 273 Žeimena, upė 43, 47,106 Želva 339 Žemaičiai, Žemaitija 12,19-22, 24, 36, 43, 136 ,141,14 2,151,153,154 ,156 ,157,176 , 179,186-188,198,199, 209, 223, 234, 235, 251, 254, 260, 266, 270, 273, 303, 304, 309, 310, 315, 317, 330, 331, 340,369, 373- 375, 378, 379, 385, 388, 402, 407, 409, 451, 458 Žiemgala 24 Žiežmariai 43, 8 1,149,151,152, 269, 277, 309-311, 313, 3i 4 , 318, 329, 330, 338, 356 Žilionys 396 Žirmūnai 34, 57, 73,103,133, 269, 271, 393, 395, 396 , 398, 401, 411 Žitomiras 167,181, 276 Žiupronys 34,205 Žižma, upė 52 Žubalaitis, Zablocė 34, 73,103,171,197, 308, 346, 348, 411 Žvingiai 341, 362

479

M e rk y s, V y tau tas

Me-199

v.

Tautiniai santykiai Vilniaus vykupijoje, 1798-1918 / Vytautas Merkys. - Vilnius: Versus aureus, 2006. - 480 p.: iliustr. B ib lio g r . iš n a š o s e . - A s m e n v a r d ž ių ir v ie t o v a r d ž ių r-k lė s: 4 5 9 - 4 7 9 is b n

9955-699-42-6

Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 120 metų trukusi Vilniaus vyskupijos istorija - savitas laikotarpis. Jį savo spalva nuspalvina svarbiausia šio valstybės padalijimo dalyvė - Rusijos imperija. Pagal se­ nosios istoriografijos tradiciją vyskupijos istorija buvo Bažnyčios ir Imperijos santykių istorija, kitaip sakant, būdavo iškeliami tik du šios istorijos subjektai - religinis ir politinis. Tačiau Bažnyčia - tai ne vien universalio­ sios katalikybės vertybės, bet ir katalikų bendruomenė, neatsiejama nuo savo socialinės prigimties, savo etni­ nės kultūros ir tautiškumo. Šioje knygoje aptariant vyskupijos gyventojų tautinės sudėties raidą, etninį katalikų baltarusių (ir tuteišių) fenomeną, lietuvių katalikų padėtį, vyskupijos dvasininkų veiklą, tikybos mokymo kalbą mokyklose, išryškinant katalikų tautinės asimiliacijos modelius ir bandymus Bažnyčią rusifikuoti bei nagrinė­ jant daugelį kitų temų atskleidžiamos daugialypės etniškumo, tautiškumo ir katalikybės sąsajos.

UDK 947-45 -05 /-06+323.i(474-5)(o9i)

V y tau tas M erk y s

TAUTINIAI VILNIAUS

S A N T Y K IA I VYSKUPIJOJE

1798-1918 m. Redaktorė E g i d i j a L e k a v i č i e n ė Viršelio dailininkė K o r n e l i j a B u o Maketuotojas L i n a s V a š k e v i č i u s Tiražas 1000 egz. Išleido „Versus aureus“ leidykla Rūdninkų g. 10, Vilnius LT-01135 [email protected] | www.versus.lt Spausdino „Standartų spaustuvė“ Dariaus ir Girėno g. 39 Vilnius LT-02189

ž y t ė