Raštai, t. 1 [1] 5417003336

Citation preview

STASYS ŠALKAUSKIS

RAS T AI I

Vilnius „M intis1 1990

MBBK 1 Ša-55

Parengė ARŪNAS SVERDIOLAS

Redagavo JOANA PRIBUSAUSKAITĖ

0301010000—035 S M 851(08)—90 9“ 90 ISBN 5-417-00333-6

@ Sudarymas, įvadinis straipsnis ir paaiškinimai — Arūno Sverdiolo, 1990

stasio

Šalkauskio

filosofija

Stasys Šalkauskis — filosofas sistematikas. Visos jo knygos, straipsniai, paskaitų kursai ir net proginės kalbos remiasi griež­ tu loginiu karkasu, kurį paryškina smulki dalių, skyrių ir pos­ kyrių artikuliacija — pakanka pasižiūrėti į bet kurio jo veika­ lo turini ar paskaitų kurso programą. Šalkauskis pirmiausia su­ darydavo smulkų veikalo planą, tik paskui imdavo jį realizuo­ ti. Tačiau šie planai anaiptol ne visi buvo įgyvendinti. Griežti karkasai dažnai likdavo neužpildyti. Šiam sistematikui nebūva lemta sukurti ir filosofijos sistemos. Galima pabandyti rekonstruoti Šalkauskio filosofinių pažiū­ rų visumą. Vienoms šios visumos dalims atkurti yra daugiau medžiagos, kitoms mažiau arba tik nuotrupos. Tačiau svarbes­ nis yra kitas rekonstrukcijos tikslas: mėginti atkurti ne rea­ lią, plačiau ar siauriau išdėstytą filosofijos sistemą, bet menamą visumą, kurios Šalkauskis nėra išdėstęs jokiame tekste, bet kurią suponuoja visi jo tekstai. Tokia rekonstrukcija turėtų išryškinti pradus, kurie organizuoja visą Šalkauskio filosofinį darbą, pamatinį filosofini rūpestį, grūdą, iš kurio jo filosofija auga, ir tuo būdu padėti suprasti jo filosofinių tyrinėjimų ti­ krąją vietą ir prasmę. Žinoma, ši rekonstrukcija neįmanoma be pirmosios — be Šalkauskio filosofijos apybraižos, kad ir trum­ piausios. O pradėti tenka nuo jo filosofijos evoliucijos. * * * Stasys Šalkauskis susidomėjo filosofija studijuodamas Mas­ kvos universitete. Didžiausi jo jaunystės autoritetai buvo Er­ nestas Heilo ir Vladimiras Solovjovas, likę jam svarbūs ir vė­ liau. Prancūzų katalikiškojo polemisto eseistinio pobūdžio filo­ sofavimas darė Šalkauskiui didelį įspūdį autoriaus idėjiniu ap­ sisprendimu chaotiškame šiuolaikinės minties pasaulyje. Tačiau pagrindą jo paties filosofiniam mąstymui davė sistemingos žym­ imojo rusų idealisto idėjos. 1913—1914 m. „Draugijoje" buvo paskelbta straipsnių serija, bendrai pavadinta „Bažnyčia bei kultūra". Šioje studijoje, taip pat laiškuose Adomui Jakštui-Dambrauskui Šalkauskis, artimai 5

sekdamas Solovjovo filosofija, iš esmės pirmą kartą mėgino sistemingai išdėstyti savo filosofines pažiūras. Tuo metu Šal­ kauskis pabrėžia žinijos—visų pirma teologijos ir filosofijos — vienybę. Si vienybė remiasi tuo, kad „viena ir ta pati tiesa sudaro kaip teologijos, taip ir filosofijos turinį" (12, 18), nors šios disciplinos ir skirtingu būdu ją nagrinėja. Skiriasi ir jų objektai: „Viršprigiratosios tvarkos, kaipo tokios, pažinimas su­ daro teologijos uždavinį, prigimtosios tvarkos pažinimas — moks­ lo, o gi tųdviejų tvarkų sintezėn sudėstymas yra specifiškas filosofijos tikslas" (12, 19). Taigi jaunasis Šalkauskis skiria filosofijai ypatingą vietą žinijos sistemoje ir ypatingą uždavinį: „filosofija jungia sinte­ zėn viršprigimtąją tvarką su prigimtąja" (12, 18). Šio filosofijos Uždavinio kontekste Šalkauskis išskleidžia savo pirmosios filo­ sofinės studijos problemą. Sekdamas Solovjovu, abu būties sluoksnius — viršprigimtąją ir prigimtąją tvarkas Šalkauskis traktuoja dinamiškai — kaip savarankiškus visavienybės tapsmo pradus. Tuo būdu jis kuria savo istorijos filosofijos apybraižą. "„Kadangi pažanga viršprigimtojoje tvarkoje apsireiškia religijos formoje, o pažanga prigimtojoje tvarkoje — kultūroje, tai reli­ gijos (kurios visas turinys, pasak Šalkauskio, glūdi Bažnyčio­ je.— A. S.) ir kultūros sintezė sudaro artimesnį filosofijos užda­ vinį" (12, 19). Universalus filosofinis studijos pobūdis ypač ryš­ kus ne iš „Draugijoje" spausdinto, bet iš rankraštinio jos varianto *. ^ Jau šiuo metu išryškėja svarbus Šalkauskio filosofijos bruo­ žas—lygiagrečiai su būties sąranga, svarstoma istorijos filoso­ fijos kontekste, eina, o neretai su ja sutampa savotiškas „sub­ jektyvus" jos atitikmuo — vadinamojo gyvenimo sąranga. Filo­ sofijos vieta apibTėžiama abiejose šiose plotmėse kartu. Gyve­ nimo požiūriu samprotaudamas, Šalkauskis teigia: „Visiškas < .. .> intelektualio žmogaus instinkto patenkinimas tegali at­ sieiti filosofijos srityje, nes tiktai pirmųjų dviejų rūšių (teolo­ gijos ir mokslo.— A. S.) žinijos sintezė, pasiekiamą filosofijoje, apima visą žmogaus gyvenimą < . ; .> " (12, 18). Jo gyvenimo samprata šiuo metu dar gerokai nenusistovėjusi—ji svyruoja tarp asmeninės egzistencijos prasmės, ryškios ir kasdieninėje vartosenoje, kai kalbama, pavyzdžiui, apie filosofijos reikšmę gyvenimui ir, sakytume, praktinės filosofijos termino prasmės, kai gyvenimas suprantamas kaip būties sąrangos atitikmuo, sa­ * Beje, yra išlikęs ir penktosios, nebeišspausdintos studijos dalies rankraštis bei planai, iš kurių matyti, kaip buvo numatoma darbą tęsti. Net ir tos Vilniaus Universiteto Bibliotekos rankraštyne saugomos rankraščio dalys, kurios buvo spausdintos, vertos filosofijos istorikų dė­ mesio, — jame yra išlikę „Draugijos" redaktoriaus A. Jakšto-Dam­ brausko gana energingo įsikišimo į autoriaus tekstą pėdsakai. Kartu su jų korespondencija šie tekstai gana gerai dokumentuoja jaunojo Šal­ kauskio filosofavimo motyvus ir jo filosofinių pažiūrų svarbiausius bruo­ žus. 6

votiškos antros ontologijos, skleidžiamos praktinės filosofijos plotmėje ir jos priemonėmis, dalykas. Šios dvi gyvenimo pras­ mės glaudžiai siejasi, netgi susilieja, tačiau jas vis dėlto galima analitiškai atskirti. Asmenine egzistencine prasme vartodamas gyvenimo ter­ miną Šalkauskis ne kartą pabrėžė, kad filosofija jam yra bio­ grafinis aktas, biografijos dalis. Jis rašė A. Jakštui-Dambrauskui: „mano meilė prie filosofijos plėtodavosi gretimai su tuom, kaip jinai atsakydavo į mano dvasios abejojimus" (12, 19). Bū­ damas gimnazistas, jis suabejojęs Dievo buvimu ir teigiamai apsisprendęs tik baigdamas universitetą — pagelbėjusios Solov­ jovo filosofijos studijos. Vėliau kilusios abejonės dėl blogio vietos pasaulyje, t. y. iškilęs svarbiausias teodicėjos klausimas. Jis jveikęs ir šią abejonę, o tai vėlgi siejęsi su filosofine veikla. „Nujaučiau tuomet didelį dvasios pakėlimą, per kurį sumaniau Bažnyčios ir kultūros sintezę. < .. .> Atsakymas buvo toks: jei­ gu Dievas iš tikro apgali mūsų pasaulį, tai Bažnyčia ir kultūra susideda ne tik teoretiškon, bet ir praktiškon sintezėn (t. y. gų santykio problema sprendžiama ne tik filosofiškai svarstant, bet ir praktiškai renkantis.— A. S.): genijus ir šventumas yra norma mūsų veiktinojo gyvenimo" (12, 21). Praktinio apsisprendimo klausimas nuolat rūpėjo Šalkauskiui ir vėliau. 1918.4.16 laiške J. Tumui-Vaižgantui jis pats vadina savo požiūrį „pesimistišku optimizmu". Šis požiūris remiasi tuo, kad gyvenimo apraiškos vertinamos „Apokalipsės šviesoje", būtent prieinama prie išvados, kad „prigimtojoje tvarkoje per­ gali blogis, užtat viršprigimtinėje — gėris; tačiau amžinybės tvarka nuveikia prigimtąjį mūsų pasaulį per katastrofingąjį jojo sudužimą". Apokaliptinis požiūris sudaro Šalkauskio istorijos filosofijos pagrindą. „Tai, kas atsitiko Kristaus kūne individua­ liniu būdu, tur įvykti žmonijos istorijoje visuotinuoju būdu per Jojo Bažnyčią, nes tik tuomet viršprigimtinė tvarka pajėgs ga­ lutinai įveikti prigimtąją, tik tuomet atpirkimo auka ras savo visuotinąjį įvykdymą”. Istorijos filosofijos svarstymai savo ruož­ tu parengia asmeninį pasirinkimą. „Mūsų pasaulio" apokaliptinio sudužimo būtinybę Šalkauskis vadina „baisia tiesa1'. Tam, kad su ja sutiktume, reikia nemaža drąsos, bet tai yra „krikščionies prievolė” ir „jo gyvenimo kryžius". Šis pasirinkimas turi net stoišką fatalumo atspalvį: „ < . . . > kadangi kitos išeities nebė­ ra, tai dera šita pareiga sąmoningai pildyti, norint greičiau pa­ siekti galutinąjį tikslą” (8, 529). Laiške J. Tumui-Vaižgantui Šalkauskis plėtoja antrąją, teo-> rinę gyvenimo sąvokos prasmę, iš esmės jau nužymėdamas savo gyvenimo filosofijos kontūrus. Jis rašo apie trilypę gy-, venimo sąrangą, kuri atitinka būties sąrangą: „Žmogaus gyve-i nimas, vieningas savo esmėje, gali būti matomas trimis žvilg-. sniais, t. y. žiūrint dvasios, kūno ar jųdviejų santykių. Pirmas 7

žvilgis apima religijos sritį, antrasis — ekonomikos (t. y. ūkio.— A. S.) plotą ir treciasis, plačiai tariant,—kultūros sritį, nes kultūra yra materialinio gyvenimo kultivavimas dvasios reikalavimais" (8, 536). *

*

*

Savo rašinyje „Bažnyčia bei kultūra" Šalkauskis jautėsi iš­ dėstęs „prirengiamai — programinę" dalį darbo, kuriam sakėsi norįs „tarnauti per visą savo gyvenimą" (12, 21). 1914 metais jis galvojo pasirinkti šią temą doktoratui. Šio sumanymo, matyt, kurį laiką dar neatsisakė, nes yra išlikęs išplėstinis veikalo, pavadinto „Bažnyčia ir kultūra", planas lygiagrečiai rusų ir prancūzų kalbomis, datuotas 1916—1917 metais ir plėtojantis „Draugijoje" spausdinto bet taip ir neužbaigto darbo idėjas. Vėliau Šalkauskis labai kritiškai vertino savo ankstyvąsias filosofines pastangas — studiją „Bažnyčia bei kultūra" jis va­ dino „diletantiško filosofavimo padaru" (10, 36) ir teigė, kad šiame rašinyje reiškęsis „nesąmoningas filosofavimas", kuris „racionalizuoja teologijos dalykus ir mistifikuoja filosofijos da­ lykus" (9, 176). Laiške A. Jakštui-Dambrauskui Šalkauskis rašė atlikęs „griežtą savo pasaulėžiūros reviziją“ (12, 40), o „Logoso" žurnale išspausdintame „Autokritikos žodyje", atsiribodamas nuo ankstyvosios studijos metafizinių pagrindų, skelbė: „charakte­ rizuojant mano metafizines pažiūras, < ...> dabai jau nebega­ lima remtis mano rašiniu „Bažnyčia bei kultūra" (10, 36—37). Šios kritinės distancijos atsiradimą lėmė, galima sakyti, svarbiausias posūkis Šalkauskio filosofinėje biografijoje, susi­ jęs su jo studijomis Fribourgo universitete 1916—1920 metais. Šis posūkis įvyko ne iš karto. 1917 metais seminare skaity­ tame pranešime „Tikėjimas ir scholastinė filosofija" Šalkauskis rašė: „einant scholastinės filosofijos kursą, man susidarė įspū­ dis < ...> , kad scholastika neduoda tikėjimo ir proto sintezės. Kartais man atrodo, kad baimindamasi mistinio subjektyvizmo, scholastika lieka pernelyg pažeidžiama abstrakčiam intelektua­ lizmui. O tuo pat metu sukibimas su tikėjimu be plataus gno­ seologinio pagrindo daro tikėjimą pernelyg dogmatišku" (6, 5— 6). Tokią sintezę, tuo metu manė Šalkauskis, duodanti solovjoviškoji racionalaus, empirinio ir mistinio pažinimo damos idėja. Savo dvasios būseną tarp „seno, jau nusistovėjusio įsitikinimo", susidariusio Solovjovo lektūros pagrindu, ir „naujų įspūdžių", patirtų Fribourgo universitete, kuriems „dar nebuvo laiko kristalizuhtis ir susilieti su senuoju < . . . > įsitikinimu" (6,6—7), Šal­ kauskis savo pranešime apibūdino žodžiu „dvejonė". Šios dvejonės išsisklaidė, nors ir ne iš karto. Rašydamas daktaro disertaciją apie pasaulio sielos sampratą Solovjovo fi­ losofijoje, Šalkauskis manė, kad jam „pasiseks šį-tą naujo pri­ rodyti Fribourgo scholastikams ginant Solovjovo koncepciją" (12, 40). „Autorius beveik iki pat (darbo.—A. S.) galo, būtent ne-

prieidamas tik. kritiškosios jo dalies, turėjo vilties apginti Solov­ jovo koncepciją < . . .> " (9, 175). Tačiau artėjant prie pabaigos, „teko skaudžiai patirti, kad mano rūmai iš vidaus patys nebe­ silaiko". Pagaliau ties kritiniu skyriumi, kaip rašo pats Šalkaus­ kis, „Nusitvėręs šv. Tomo pagalbos pabandžiau visą dalyką išaiškinti ir čia tik supratau tiesiog begalinę Akviniečio logikos jėgą: nuo šito laiko esu linkęs laikyti tomiškąją filosofiją di­ džiausiu žmogaus proto stebuklu" (12, 40). Tad įvyko posūkis — daktaro disertacija pasidarė „tiek dė­ kingumo, tiek ir emancipacijos išraiška atžvilgiu į filosofą, ku­ ris pirmas yra sužadinęs autoriuje filosofijos meilę ir pakreipęs jį į savo minties vagą. Sužavėtas plačiu sintetiniu Solovjovo užsimojimu, autorius bandė išaiškinti ir pateisinti centrinę intuityvinio jo sintetizmo koncepciją < ...> . Tačiau kai teko viskas suimti krūvon, autoriui galutinai paaiškėjo, kad Solovjo­ vo koncepcija apie pasaulio sielą negali būti pateisinta kritiš­ kosios minties šviesoje" (9, 175). Šalkauskio disertacijoje išdės­ tyta kritika, kad ir labai lakoniškai, bet iš esmės liečia ne tik tam tik rą—pasaulio sielos — koncepciją, bet ir patį Solovjovo filosofavimo būdą bei jo metafizikos principus. Kas gi ta kritiškoji mintis, į kurią apeliuoja Šalkauskis? Fribourge jis studijavo katalikiškame tarptautiniame universi­ tete, kuris vadovavosi scholastinės filosofijos atgaivinimo pro­ grama. Išlikusios Šalkauskio konspektų bei bibliografinių už­ rašų nuotrupos rodo, kad jo filosofinių studijų pagrindą sudaro D. J. Mercier, A. G. Sertillanges, D. Nys, M. de Wulf ir kitų sistemingi neoscholastiniai gnoseologijos, ontologijos etikos, estetikos, logikos, kosmologijos, filosofijos istorijos vadovėliai ir paskaitos, taip pat specialūs mokomieji filosofijos žody­ nai. Pasak jo bendramokslio K. Pakšto, labiausiai Šalkauskis vertinęs profesorių M. de Munnyncką (5, 194). Kaip tik neoscholastika buvo tikroji Šalkauskio filosofinė mokykla — suformavo jo filosofavimo principus ir pagrindus, kurie, ga­ lima sakyti, nebesikeitė, o tik buvo taikomi nagrinėti toms probleminėms sritims, su kuriomis Šalkauskis susidurdavo. Šių principų Šalkauskis kritiškai nebesvarstė, bet prireikus postu­ luodavo savo darbuose kaip philosophia perennis — amžinosios ar patvariosios, anot Stasio Ylos, filosofijos plėtros dabartinio etapo tvirtas išvadas. Šiais principais jis rėmėsi sistemingai plė­ todamas tam tikras filosofinės sistemos disciplinas: daugiausia kultūros filosofiją ir estetiką, taip pat pedagogikos teoriją. Jie suteikė Šalkauskio darbams solidžią, nors tematiškai gana siau­ rą aristotelinę-tomistinę bazę,— jis nuolat naudodavosi hilemorfizmo principu, vadinamosiomis keturiomis aristotelinėmis prie­ žastimis ir kita kuo. Šiais principais remdamasis, Šalkauskis ėjo prie tų filosofijos sistemos dalių, kurių neoscholastika kaip tik sistemingiau nenagrinėjo. Antra vertus, jis netęsė nusistovė­ jusių neoscholastinių disciplinų darbų, kaip kad, sakykime, Pra­ 9

nas Kuraitis,—Šalkauskis neparašė nei ontologijos, nei gnoseo­ logijos, nei etikos veikalų, sporadiškai išdėstė tik vieną kitą šių filosofinės sistemos dalių fragmentą. Šalkauskis anksti suformulavo savo filosofinio darbo progra­ mą. Išliko 1919.05.06 datuotas lapelis, pavadintas „Pageidauja­ mieji darbai" (7). Programa apima filosofijos sistemą, visuotinės filosofijos antologiją, lietuvišką filosofijos terminiją, kai kurias specialias filosofijos ir visuomeninio gyvenimo problemas bei jų praktinio įgyvendinimo priemones ir kita. Šalkauskio mąs­ tysenai perprasti svarbi detalė yra šių pageidaujamų darbų sub­ jekto neapibrėžtumas — iš esmės tai visos lietuvių filosofinės kultūros plėtojimo programa, o kartu Stasio Šalkauskio asme­ ninės veiklos ar net filosofinio gyvenimo programa. Abiem požiūriais ji yra nepaprastai talpi — Lietuvos filosofinė kultūra anaiptol dar nėra jos įgyvendinusi, o paties Šalkauskio teorinė ir praktinė veikla beveik ištisai telpa šios programos nubrėžtuo­ se rėmuose. Taigi savo gyvenimo programą Šalkauskis, galima sakyti, užbrėžė jau 1919 metais, beliko ją vykdyti, kiek leis jėgos. 1926 metų laiško seseriai Antoninai Šalkauskaitei nuo­ trupoje atpažįstame iš esmės tą pačią filosofinę programą. * * • 1921 metais Šalkauskis pradėjo dėstyti Kaimo Aukštuosiuose kursuose, o 1922 m.— įsisteigusio Lietuvos Universiteto Teolo­ gijos-filosofijos fakultete filosofines disciplinas, jų tarpe „Fi­ losofijos įvadą". Tuo pat metu jis parašė keletą tekstų, kuriuose aiškino, kas yra filosofija. Jau subrandintą filosofijos sampratą Šalkauskis skleidžia daugiausia kalbėdamas apie filosofijos ir mokslo santykį bei filosofijos ir gyvenimo santykį. Iš esmės pirmasis klausimas liečia filosofinio mąstymo specifiką, antra­ sis — pasaulėžiūrinę filosofijos reikšmę. Aptardamas filosofijos objektą, Šalkauskis atkreipia dėmesį į tai, kad materialiniu ar turinio požiūriu šis yra neapi­ brėžtas: „Visa, kas yra, kas pažįstama, veikiama ar kuriama,— visa tai gali būti filosofijos tiriama reflektyvinio proto šviesoje" (p. 31) \ Filosofijos specifika priklauso ne nuo objektų, kuriuos ji nagrinėja, bet nuo ypatingo jos požiūrio į objektus. Koks gi tas požiūris? Svarbiausia filosofijos ypatybė—kad ji „siekia pastarųjų (objektų.— A. S.) per pažinimą tolimiausių, pirmuti­ nių, arba visuotinų, priežasčių" (p. 31). Šalkauskis artimai seka aristoteline filosofijos aptartimi, suformuluota viduramžių scho­ lastikų: filosofija yra scientia rerum omniiim per causas ultimas arba „visų daiktų pažinimas iš tolimiausių priežasčių" (p. 76). Jos specifika brėžiama priešpriešinant filosofiją specialiesiems mokslams. Toks klausimo kėlimas turi ilgą istoriją — jo pradžią galima įžvelgti jau aristotelinėje fizikos — metafizikos priešsta­ * S. Šalkauskio veikalų, spausdinamų šioje knygoje, nurodomas tik puslapis. 10

toje. Mokslai tiria artimąsias, filosofija — tolimiausias priežastis, mokslai yra specialūs, filosofija — universali. „Specialūs mokslai turi savo materialiniu objektu vieną kurią tikrumos dali < ...> ; bendrasis bei visuotinasis mokslas turi savo materialiniu objek­ tu tikrumos visumą, kurią tyrinėja bendrais atžvilgiais“ (p. 66). Kad šis tradicinis skyrimas vis dėlto priklauso kaip tik mūsų laikams,, aiškiai rodo istorizmo patyrimą apibendrinantis jo traktavimas. Mokslų ir filosofijos sričių Šalkauskis nelaiko nekintamomis — jų kompetencijos vis perskirstomos, kas anks­ čiau priklausė filosofijai, atitenka mokslui. Filosofas pabrėžia, kad filosofija turinti derinti, sintezuoti specialiųjų mokslų duo­ menis, jungti juos į sistemą. Vis dėlto galima teigti, kad artimesniųjų ir tolimiausiųjų priežasčių priešpriešinimas nepakankamai plastiškai išreiškia, ką Šalkauskis laiko filosofijos specifika. Jo pamatinę mintį greičiau temdo teiginiai, kad mokslas nuo artimesniųjų prie­ žasčių laipsniškai „kyląs" prie tolimesniųjų, o filosofija duo­ danti mokslui savo išvadas, taigi prie jo „besileidžianti", kad iš principo mokslas ir filosofija esą neprieštaringi tarpusavyje ir jie vienas kitą papildą. Tai temdo, nors ne visai užgožia faktą, kad tolimiausios priežastys, šiaip ar taip, yra spekuliatyvinės priežastys, ir kaip tik šitai tradicinės metafizikos kalba išreiškia filosofinio tyrimo specifiką. Tai labai aišku, kai Šalkauskis pateikia filosofavimo apibrėž­ tį, atsekama europinio mąstymo istorijoje nuo pat pradžios, nuo ikisokratikų: „Tasai atžvilgis, kuriuo filosofija tyrinėja materialinį savo objektą, arba visus daiktus, pažintinus proto šviesoje, yra daiktų pažinimas iš pradų, arba pagrindų < .. .>. Kalbamieji pagrindai, arba pradai, faktinai yra ne kas kita, kaip pirmutinės ir tolimiausios daiktų priežastys“ (p. 80). Kaip tik šios pamatinės apibrėžties akiratyje Šalkauskis konkretina, kas yra tos „pirmutinės" (nes jos sutampa su būties pradais), o kartu „tolimiausios" (nes jos yra būties mąstymo rezultatai, ar tikslai), pasinaudodamas savo filosofinės mokyklos teikiamomis konceptualinėmis priemonėmis. Nagrinėti kokį nors objektą fi­ losofiškai— vadinasi, skleisti jo „pirmutines", o kartu—„toli­ miausias" priežastis. Pastarųjų, pasak Aristotelio, yra keturios — vykdomoji (causa efficiens), materialinė (causa materialis), for­ malioji (causa formalis) ir siekiamoji arba tikslo (causa finalis). Todėl „kai yra statomas paklausas, kas yra pasaulis, ieškoma materialinė bei formalinė priežastis, t. y. iš ko pasaulis suside­ da < ...> . Kai yra statomas paklausas, iš kur pasaulis atsirado, yra ieškoma jo vyriausioji vykdomoji priežastis; ogi kai yra statomas paklausas, kur pasaulis vyksta, yra ieškoma jo galu­ tina siekiamoji priežastis" (p. 61). Ypač Šalkauskiui rūpėjo filosofijos ir gyvenimo santykis, arba pasaulėžiūrinė filosofijos reikšmė. Priešais sveiko proto principą: „pirma reikia gyventi, paskui filosofuoti“ jis kelia 11

atvirkštinį: „Jei kalbėsime ne apie gyvenimą apskritai ( t. y . pliką gyvos būtybės egzistavimą, gyvastį.—A. S.), bet apie < •••> gyvenimą, kuris privalu žmogui gyventi, < ...> reiks jau prjmum philosophaii, kad deinde vivere < ...> " (p. 29). Taigi klausimo apie filosofijos reikšmę pagrindą sudaro speci­ fiškai žmogiškos egzistencijos perspektyva. Ši perspektyva nu­ statoma postuluojant privalomybės matmenį gyvenime, kuris yra bendras žmogui ir kitoms gyvoms būtybėms. Svarstydamas detaliau filosofijos reikšmę ypatingam — žmo­ giškam — gyvenimui, Šalkauskis visų pirma skiria pasaulėžiūrą, paremtą tradicija, nuomone arba, kaip jis sako, įsitikinimu, ir pasaulėžiūrą, grindžiamą racionaliu, reflektyviu svarstymu arba, jo žodžiais tariant, įsitikiinimu. Protas, apskritai imant, savaip grindžia ir viena, ir kita, tačiau kadangi „filosofija kelia į aukščiausią sąmoningumo laipsnį žmogaus proto pareigas", ji aktyviai veikia žmogaus apsisprendimas—nuo filosofijos pri­ klauso „žmogaus nusistatymas gyvenime11. Tai galų gale ir le­ mia filosofijos pasaulėžiūrinę reikšmę: „filosofija, kuri iš pa­ reigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausiųjų jos nuopelnų žmogaus gyvenime" (p. 36). Su filosofijos specifikos klausimu organiškai siejasi filosofi­ jos sistemos klausimas. Šalkauskio filosofijos sistemos sampra­ tos nėra reikalo čia plačiau dėstyti—patogiau pasižiūrėti į „Fi­ losofijos įvado" gale pateiktą jos schemą ir tos schemos paaiš­ kinimus. Tai tradicinė, nuo Leibnizo ir Wolffo einanti schema. Teorinės filosofijos skaidymas tiesiogiai kartoja Ch. W olffą\ Mums pakanka atkreipti dėmesį į pamatinį — teorinės ir prak­ tinės filosofijos skyrimą, labiausiai į tai, kad pirmosios svar­ biausioji dalis yra ontologija, o antroji aiškinama vokišku žo­ džiu Lebensanschauung. * * * Ontologijos Šalkauskis plačiau neišdėstė. Dėl to svarbu at­ kreipti dėmesį į jos nuotrupas, išbarstytas įvairiuose veikaluo­ se. Labai reikšminga yra „Bendrosios estetikos" atkarpa, kurios pradžioje Šalkauskis sako, kad „tiesa, gėris ir grožis tėra vien įvairūs atžvilgiai vienos ir tos pačios esybės" (p. 511). Esybę Šalkauskis „Bendrojoje filosofijos terminijoje" aiškina prancūzų être, vokiečių Sein ir Seiende, rusų бытие ir сущее ati­ tikmenimis. Esybė yra tai, ką dabar vadintume būtybe. Tačiau * Beje, ši skaidymą paveldi ir Kantas (žr. 3, 576—577). Be ontolo­ gijos, arba bendrosios metafizikos, Šalkauskis į filosofijos sistemą sudeda dar tris teorinės filosofijos dalis— „specialiąsias" metafizikas: psicholo­ giją, tiriančią psichinę žmogaus prigimtį, kosmologiją, nagrinėjančią fizinį pasaulį, ir teodicėją (taip, sekdamas prancūziškąja tradicija, jis šiuo atveju vadina prigimtinę teologiją), kuriai rūpinti „pirmoji pasau­ lio priežastis" (p. 104). Bent kiek plačiau Šalkauskis šių disciplinų ne­ plėtojo. 12

Šalkauskis šiuos dalykus skiria ir jų santykį aptaria taip; „būtis < .. .> reiškia giliausią buvimo pagrindą; būtis tam tikra pras­ me yra pastatoma prieš esmę, kuri reiškia giliausią esybės tu­ rinį. Esybėje skiriama esmė, t. y. tai, dėl ko jinai yra tas, kas iš tikro yra, ir būtis, t. y. tai, dėl ko esmė esybėje pasireiškia buvimu. Esybė yra visa tai, kas kuria nors prasme yra; nuo jos reikia skirti būtybę, kuri reiškia tam tikrą esybę, būtent, gyvą esybę" (U, 61—62). Su šiais samprotavimais galima su­ tikti ar nesutikti *. Bet šiaip ar taip, jie pakankamai išryškina Šalkauskio m intį—ontologija jam yra filosofinis esybės (ar būtybės) mokslas. Ontologijos, arba bendrosios metafizikos, ob­ jektas yra „esybė kaipo tokia" (p. 104), tai yra ne kas kita kaip Heideggerio vadinamasis būtybės visetas. Heideggerį čia prisime­ name ne atsitiktinai — jo sąvokomis Šalkauskio ontologijos sam­ pratą galima tvirtai įrašyti į europinės metafizikos istoriją**— Šalkauskio filosofiją esmiškai lemia tai, kad joje nėra vadi­ namosios „ontologinės skirties", tai yra kad būtis joje yra tapatinama su būtybe arba su būtybių visetu. Tęsdamas cituotą nuotrupą, Šalkauskis aptaria esybės (arba būtybės) raišką: „Esybė, kaipo atitinkanti idealini savo tipą, yra vadinama tikra. Esybė, kaipo pageidaujama, yra vadina­ ma gėrybė. Esybė, kaipo patinkama, yra grožybė. Esybės tikru­ mas suvokiamas, esybės gerumas giriamas, esybės gražumas admiruojamas. Tikrybė teigiama, gėrybė siekiama, grožybė pa­ tinka" (p. 511—512). Čia remiamasi samprotavimu, atitinkančiu prigimtinės teologijos metodą, kuris suponuoja, kad jos nagrinė­ jama esybė yra tobula visais atžvilgiais. Esybė apibūdinama nu­ sakant jos specifines savybes — vadinamąsias „tobulybes": „vie­ na ir ta pati esybė vienu atžvilgiu pasižymi, tikrumu, kitu atžvilgiu — gerumu, trečiu atžvilgiu — gražumu < .. .>. Tai yra trys įvairios tobulybės, kurios gali rasti vietos vienoje esybėje ir viename daikte, jei mes norime, kad šita esybė arba šitas daiktas būtų tobulas visais atžvilgiais. Šis subjektyvistinis for­ mulavimas („jei mes norime") netiksliai išreiškia Šalkauskio min­ tį. Jis suprastinąs kaip teleologinio samprotavimo būdo, kurį aptarsime kiek toliau, išraiška: „ < .. .> Esybės tikrumas yra ne kas kita, kaip jos atitikimas su jos idealiniu tipu. Esybės ge­ rumas yra jos sutarimas su prigimtuoju jos dėsniu. Esybės gra­ žumas yra jos tobulumo skaidrus ir harmoningas pasireiški­ mas" (p. 514). * Man rodos, būtybė geriau tinka išreikšti vokiškajam Se/ende ir jo atitikmenims kitose kalbose (dabar ji dažniau verčiame esiniu), nes išlaiko etimologinį ryšį su Seto, būtimi. ** Pakanka pasižiūrėti kad ir traktatėlį „Meno kūrinio prigimtis", kuriame Heideggeris, be kita ko, apibūdina, kaip europinė metafizika apmąsto daiktą. Ne be reikalo Šalkauskis apie esybę ir apie daiktą kalba sinonimiškai. 13

Tirdama „bendriausias daiktų arba esybių savybes", onto­ logija, be kita ko, turi ištirti ir tai, „kiek grožis yra objekty­ vus daiktuose" arba „kas yra grožis objektyvine, šito žodžio prasme" (p. 450—451). Ji iškelia aikštėn „bendruosius grožio pagrindus pačiuose daiktuose" (p. 451). Aptardamas ontologinėje plotmėje grožio problemą, Šalkauskis pirmiausia klausia; kas sudaro „objektyvų" grožio pagrindą. Čia pakar­ tojama aristotelinė samprata: grožio objektyvus pagrindas yra ypatinga tvarka — „daugingų bei įvairių elementų susiderinimas pagal tam tikrą vienybės pradą" (p. 454) ir aptariama estetinės tvarkos specifika išdėstant, dabar sakytume, formalias ir speku­ liatyvias grožio charakteristikas. „Dailiajai lyčiai objektyviai reikalingi: a) atbaigta organiškoji visuma (integritas, sive perfectio), b) vienybė įvairumoje (ordo aestheticus), c) deramoji pro­ porcija (harmonia), d) skaidrus įsigalėjimas apvaldytoj medžia­ goje (splendor formae)" (p. 591). Šias formalias grožio charakte­ ristikas Šalkauskis interpretuoja reąlistiškai, kaip ir visa ąristotelinė-tomistinė tradicija. Anot jo, ontologijos nagrinėjamas es­ tetinės tvarkos pradas yra ne kas kita kaip daikto forma, kuri „apvaldo materiją ir sykiu su jąja sudaro vieną materialinį daiktą" (p. 455). Taigi grožis įrašomas į pamatinę pasaulio są­ rangą *. * Ontologija — ne vienintelė plotmė, kurioje Šalkauskis nagrinėja grožio problematiką. Filosofinės estetikos uždavinys, pasak jo, yra „Jštirti bendruosius grožio bei meno pagrindus’* (p. 450). Šis uždavinys tenka trims filosofinėms disciplinoms: ontologijai, psichologijai ir me­ no iiiosoiijoi, arba estetikai siaurąja prasme. Kalbant apie grožį „subjektyviąja” ar psichologine prasme, tenka turėti omenyje Šalkauskio psichologijos sampratos tam tikrą nenuosek­ lumą— jis palieka psichologijai vietą, kurią ji turėjo aristotelinėje-tomistinėje tradicijoje (vadinamoji racionalioji psichologija arba viena specialiųjų metafizikų). Antra vertus, Šalkauskis turi omenyje ir taiko psichologijos mokslo išvadas ir metodus. Sakykime, „Bendrojoje este­ tikoje” plačiai išdėstytas menininko kūrybinės psichologijos aprašymas yra ne filosofinio, bet psichologinio pobūdžio. O kartu, remdamasis realistine tomizmo nuostata, Šalkauskis teigia, kad „grožis subjektyviniu būdu yra ne kas kita kaip tasai estetinis įspūdis, kuris turi objektyvinę savo priežastį daikte, sugebančiame jį sužadinti. < . . > Estetinė emo­ cija atliepia objektyviniam grožio pagrindui pačiuose daiktuose" (p. 459). Taigi grožis arba „daikto tobulumo žydėjimas pro išviršinę jo lytį” suvokiamas ypatingos estetinės emocijos — „tiesioginio veizdėjimo" — dėka (p. 459). Pagaliau estetika siaurąja prasme yra meno filosofija,— ji turi iš­ tirti, „kaip objektyvinio bei subjektyvinio grožio sintezė turi būti reali­ zuojama meno priemonėmis” (p. 451). Šias tris filosofinės sistemos dalis, kuriose skirtingu būdu yra svars­ toma grožio problema, Šalkauskis išplėtojo labai netolygiai: pirmąsias dvi jis trumpai aptarė visuomenei skirtoje paskaitoje „Grožis filosofi14

Iš neoscholastikos Šalkauskis perima realistinę gnoseologinę nuostatą. Jis tiesiogiai susieja pažintinę problematiką su butine, be to, pirmąją pajungia antrajai: „Daikto lyties ir mūsų ata­ tinkamos idėjos santykiavimas turi labai gilų pagrindą tame santykiavime, kurio apskritai yra tarp buvimo ir pažinimo tvarkos". Lytis, kuri „buvimo tvarkoje" yra „visų realių to­ bulybių pradas", kartu yra ir „pažinimo pradas",— tai „pradas, dėl kurio daiktas gaji būti pažintas, ir kuris yra pagrindas atatinkamai mūsų idėjai susidaryti" (p. 456). Šią realistinę neoscholastikos orientaciją Šalkauskis net sustiprina, akcentuo­ damas jos augustinistinius elementus. Jis, pavyzdžiui, teigia, kad daikto lytis yra ne kas kita, kaip įdaiktinta idėja, o idėja savo ruožtu yra nudaiktinta lytis. Taip pabrėžiant augustiniškąjį pradą pasirodo, kad ir grožis, beje, yra ne kas kita, kaip nematerialios idėjos įkūnijimas arba regimoji idealiojo prado raiška: „grožis yra daikto tobulumo žydėjimas pro išviršinę jo lytį" (P- 458). Tačiau ontologinė tiesa Šalkauskiui yra ne tiktai aukščiausias pasaulio pažinumo garantas; tai ir pasaulio „teisingumo" nor­ ma. „Giliausia prasme tiesa yra daikto atitikimas idealiniam jo tipui, arba pirmavaizdžiui. Daiktas yra tikras, kai jis yra tuo, kuo jis privalo būti." Nepaprastai būdingas Šalkauskio mąsty­ senai dalykas, kad tokio „privalančio daikto" ar privalančios būtybės pavyzdys (žinoma, ir provaizdis) yra žmogus. Jis tęsia: „Kiekvienas žmogus yra žmogumi, bet ne kiekvienas yra tikru žmogumi, nes ne kiekvienas žmogus atatinka idealiniam savo pirmavaizdžiui, tikriau būtų pasakius, ne visi žmonės vienodai nutolsta nuo savo idealinių tipų. Tuo tarpu daikto neatitikimas idealiniam jo tipui sudaro jo netikrumą, arba jo buities melą" (p. 282), Taigi tiesa pagaliau sutampa su teisingumu — abso­ liuto prote slypintys provaizdžiai yra ne tik ontologinės tiesos, bet ir ontologinės normos, ne tik esamo pasaulio „tolimiausios priežastys", bet ir jo siektini „galutiniai tikslai". Normatyvumo, privalomybės įrašymas i pačią pamatinę pa­ saulio sąrangą rodo, kad tiesiogiai Šalkauskiui rūpėjo ne onto­ logija ir ne gnoseologija. Iš tikro jo filosofijoje nerandame pagrindinių scholastinės ontologijos problemų—esmės ir eg­ zistencijos, substancijos ir akcidencijos, potencijos ir akto san­ tykių— svarstymo. Šios kategorijos net nefigūruoja jo filoso­ fijoje, išskyrus potenciją ir aktą, bet ir pastarosios nesvarsto­ mos, tik taikomos kultūros filosofijoje ir estetikoje. Šalkauskiui rūpėjo kas kita. jos šviesoje1', tuo tarpu trečiąją sistemingai dėstė „Bendrosios estetikos" paskaitose. Pastarųjų mašinraštinio teksto išliko pirmoji pusė su keletu praleidimų. Pagaliau sistemingai, tačiau tik teziškai visi trys grožio problemos aspektai buvo išdėstyti Šalkauskio parengtame „Estetinės ateitininkų ideologijos" projekte. 15

•

*

*

„Tai, kas sudaro tikrovės faktus, nepareinančius nuo žmogaus veikimo, yra grynai teorinės disciplinos objektas, tuo tarpu kai žmogiškojo veikimo sritis yra praktinių disciplinų objektas" (p. 464). Vis dėlto matėme, kad net svarbiausios teorinės filo­ sofijos disciplinos apmatuose, kuriuos pateikė Šalkauskis, atsi­ rado vietos „privalančiam daiktui" ar privalančiai būtybei. Ki­ taip sakant, net jo ontologijoje atrandame etiką, o jo būties sampratoje—privalėjimo struktūrą. Projektuodamas savo filo­ sofine veiklą, Šalkauskis gana anksti pasirinko specialiai na­ grinėti žmogiškojo veikimo sritį. Jis plėtojo praktinę filosofiją, kaip ji buvo tradiciškai vadinama, arba gyvenimo filosofiją, kaip ją dažniausiai vadino jis pats, tiesiogiai ar netiesiogiai sek­ damas Wilhelmu Diltheyumi. A. Maceina netgi teigia: „Jis (Šal­ kauskis.— A. S.) būtį suvokė ir ją nagrinėjo ne pažinimo, ne jos buvimo savyje, ne veikimo, bet gyvenimo atžvilgiu. Būtis stovėjo priešais jį gyvenimo pavidalais ir jam buvo atsisklei­ dusi, kaip gyvenimas" (9, 8). Kad teisingai šią Maceinos mintį suprastume, turime tačiau atsižvelgti į tai, kad būtį jis supran­ ta ne Šalkauskio, bet Heideggerio prasmė: „Kiekvieno filosofo objektas yra tas pats, būtent: būtis“ (9, 7). Šalkauskio filosofijoje esama neatitikimo ar įtampos tarp te­ orinės ir praktinės filosofijos. Filosofijos sistemoje praktinei (gyvenimo) filosofijai skiriama apibrėžta vieta. Bet praktinė filosofija iš esmės pati yra filosofijos sistema — ji apima visą filosofinės problematikos plotą, pakeičia arba „įtraukia" į save teorinės filosofijos disciplinas ir paverčia jas savo dalimis. Vidinė Šalkauskio teorinės ir praktinės filosofijos įtampa gerai matyti jo estetikoje. Šalia aptarto grožio problemų skirs­ tymo ontologijai, psichologijai ir estetikai siaurąja prasme, ku­ ris atitiktų filosofijos sistemos sampratą, „Bendrosios estetikos" paskaitose pateikiamas kitas dalijimas. Apibrėždamas bendrosios estetikos (kuri, beje, atitinka tai, kas straipsnyje „Grožis filo­ sofijos šviesoje" vadinama estetika specialiąja prasme) objektą, Šalkauskis atsiriboja nuo bendrosios metafizikos, arba ontolo­ gijos, kuri tyrinėja „grožio sąvoką ir grožio pagrindus daik­ tuose" (p. 463) ir kuriai, kaip jis dabar reikšmingai sukonkretina, atitenka „grožis, besireiškiantis gamtoje" (p. 464), gamtos grožis. Bendroji estetika, palikusi ontologijai spręsti grožio sąvo­ kos ir jo „objektyvinių pagrindų pasaulyje" klausimą, savo ob­ jektu laiko „grožį, klek jis pasireiškia dailiojoje kūryboje" (p. 464). Tad estetika yra „besireiškiančio mene grožio" mokslas {p. 470), meno filosofija. Lygiai taip pat Šalkauskis eina nuo teorinės filosofijos prie praktinės. Jis buvo sumanęs sistemingai išplėtoti gyvenimo filosofiją — 1926 metais sudarytame kuriamų ar sumanytų veikalų sąraše 16

numatė tris jos tomus: pirmą — prigimties, antrą — kultūros, tre­ čią— religijos filosofijos. Tačiau pirmojo ir trečiojo tomų pro­ blematikos tekstų Šalkauskis kaip ir nepaliko. Ji kiek paliesta kultūros filosofijoje. Kai kuriuos gamtos ir ypač religijos filo­ sofijos elementus galima rekonstruoti iš pedagogikos teorijos, kuri iš esmės yra gyvenimo filosofijos taikomasis atitikmuo, taip pat iš sporadiškų pasisakymų kituose veikaluose. Gyvenimas kaip plačiausiai suprastas praktinės filosofijos objektas yra tikrasis Šalkauskio filosofijos akiratis. Teorinės filosofijos srityje Šalkauskis daugiausia postuluoja neoscholastinės ontologijos ir gnoseologijos principus, gal tik pabrėžda­ mas augustiniškuosius momentus ir savaip juos interpretuo­ damas. Tuo tarpu praktinės filosofijos srityje jis dirbdavo sa­ varankiškiau. Naudodamasis aristotelizmo-tomizmo konceptuali­ nėmis priemonėmis, Šalkauskis vis dėlto kuria koncepciją, ku­ rios esmę galime suprasti gretindami ne tik su neoscholastika, bet ir su vokiškąja gyvenimo filosofija. Sunku sutikti su Ma­ ceina, kad gyvenimo filosofija Šalkauskio prasme yra „visai kas kita, negu tai, ką vokiečiai vadina „Lebensphilosophie", kuri < .. .> buvo ne kas kita, kaip gyvybės filosofija'1. Tiesa, kad gyvenimas, Šalkauskio supratimu, „apima ir gyvybę ir dvasią, kurios abi susijungia žmoguje ir abi per jas veikia". Tiesa ir tai, kad Šalkauskiui „gyvenimas pasiekia ir transcendentalinę tikrovę, įimdamas savin ir Dievą, kaip vieną iš gyvenimo vei­ kėjų" (9, 8). Tačiau vokiškąją gyvenimo filosofiją vadinti gy­ vybės ar gyvasties filosofija galima su didelėm išlygom —jei kalbėtume tik apie biologistinę jos pakraipą, atstovaujamą Ludwigo Klageso ir kitų. Šis apibūdinimas visai netiktų pačiam W. Diltheyui ir jo mokyklai. Diltheyui gyvenimas yra kaip tik žmogiškoji tikrovė plačiausia prasme, apimanti taip pat dvasios pasauli ir transcendenciją. Diltheyaus ir Šalkauskio gyvenimo sampratos skiriasi, tačiau šis skirtumas glūdi ne šios sąvokos pločio supratime. Praktinės filosofijos gyvenimas yra savotiškas teorinės filo­ sofijos esybės arba būtybės atitikmuo. Cituotą mintį apie esy­ bės tobulybes Šalkauskis tęsia aptardamas atitinkamas gyveni­ mo tobulybes: „Kaip atskira esybė arba atskiras daiktas nega­ li būti tobulas, neturėdamas tikrumo, gerumo ar gražumo, taip lygiai ir žmogaus gyvenimas nėra tobulas, jei jame trūksta tiesos, gėrio ar grožio. Būtų didžiausias gyvenimo netikslingumas įdiegtas j patį jo pagrindą, jei Žinija, dora ir menas galėtų sau principialiai prieštarauti" (p. 514). Atkreipkime dė­ mesį ne į tai, kas čia Šalkauskiui tiesiogiai rūpi: aukščiausiųjų vertybių—tiesos, gėrio ir grožio — ir jas atitinkančių gyveni­ mo sričių neprieštaringumas, bet į tai, kaip jis tą neprieštarin­ gumą grindžia. Šalkauskis teigia, kad jei šis aukščiausios ver­ tybės būtų prieštaringos, gyvenimo pagrinde slypėtų „didžiau­ sias netikslingumas". Kitaip sakant — gyvenimo tikslingumas 2. S. Šalkauskį«

17

yra šio samprotavimo prielaida, Į tikslingumą čia apeliuojama taip pat, kaip logikas apeliuoja į nuoseklumą, o gamtamokslininkas — į priežastingumą. Šalkauskio filosofiją kiaurai per­ smelkia teleologinis samprotavimas, tiesiogiai perimtas iš pri­ gimtinės teologijos. Juo remdamasis, Šalkauskis ne vienu at­ veju yra išdėstęs gyvenimo hierarchinės sąrangos idėją. „Žmo­ gaus gyvenimas nuosekliai kyla trimis laiptais iš materiali­ nės plotmės į aukščiausią dvasios sritį. Prigimtis eina kultūros linkme, kad galėtų šioje pastarojoje rasti natūralinį savo at­ baigimą bei patobulinimą. Toliau kultūra eina religijos linkme, kad šioje pastarojoje galėtų rasti antgamtinį savo atbaigimą < ...> . Kiekviena aukštesnė gyvenimo sritis remiasi žemesne, kaipo natūraliu materialiu savo pagrindu, o iš kitos pusės, at­ baigia šitą žemesnę sritį, ją papildydama bei tobulindama“ (p. 434). „Kylant iš vienos gyvenimo srities į kitą, aukštesnę, pas­ tebima nuosekli tikslų bei priemonių gradacija“ (p. 426). *

*

*

Žemiausioji ir pamatinė gyvenimo pakopa yra gamta ir jai priklausanti žmogaus prigimtis arba vidinė gamta. A. Macei­ na prisimena: „Visą gyvenimą Šalkauskis svajojo parašyti gam­ tos filosofiją. Pastaraisiais metais prieš karą jis norėjo duoti bent jos metmens, nes pilnai jos išvystyti jis jau nebesiti­ kėjo. Deįa, mirtis ir šito darbo neleido jam atlikti" (4, 8). Ta­ čiau jokių šios srities rankraščių ar planų nėra išlikę, išskyrus rubrikas dviejuose minėtuose numatomų darbų planuose. Gam­ tos sampratą galime tik fragmentiškai rekonstruoti. Kaip ir kitas gyvenimo sąrangos pakopas, Šalkauskis nagri­ nėja gamtą remdamasis aristotelinėmis priežastimis: „Vykdo­ moji prigimties priežastis yra gamtos dėsniai, kurie veikia su neišvengiamu būtinumu < ...> . Materialine ir formaline gam­ tos ir todėl taip pat prigimties priežastimis yra materija, arba medžiaga < . ..> ir substancialinė forma, arba lytis. < ...> . Materialinė ir formalinė gamtos beį prigimties priežastys suda­ ro tą substanciatinj materialinio pasaulio pagrindą, kuris yra palenktas pastoviam priežastingam dėsningumui“ (p. 426—427). Kaip tik substancinė lytis yra daikto esmė — tai pradas, kuris padaro, kad „daiktas yra tuo, kuo jis yra". Kartu šis pradas yra ne kas kita kaip „prigimtojo dėsningumo veikiamasis pradas'1 (p. 427),— aristoteliškoji veikiamoji priežastis čia reiškiasi kaip gamtos dėsningumas. Be to, tiesiogiai perkeldamas į filosofinį samprotavimą esminį teistinio pasaulėvaizdžio elementą — pa­ saulio kūriniškumo sampratą, Šalkauskis teigia, kad materia­ laus pasaulio substancinės formos yra ne kas kita kaip „kuria­ mojo intelekto“ padarai. Pagaliau Šalkauskis kalba apie gamtos tikslingumą ir spe­ cialesne negu anksčiau aptarta prasme—jis kalba apie ketvir18

tąją — siekiamąją gamtos priežastį, arba gamtos tikslą. Gamtos tikslas, pasak jo, yra „sąmoningo bei laisvo individo sukūrimas" (p. 428). Šito Šalkauskis sakosi negalįs čia įrodyti. Iš esmės jis remiasi solovjoviškosiomis visavienybės tapsmo sąvokomis istorijos filosofijos apybraižoje' teigdamas, kad visas pasaulis „sukąs" antropogoniška linkme. Šios idėjos ištakos — antropo­ centrinė krikščionybės orientacija, rikiuojanti kūriniją hierar­ chiškai ir šios hierarchijos viršūnėje statanti žmogų. Kūrinijos hierarchiją svarsto Augustinas ir Tomas Akvinietis. Ši orien­ tacija nuolat reiškiasi ir naujųjų amžių filosofijoje nuo rene­ sanso — Schakespeare Hamleto lūpomis sako, kad žmogus yra „kūrinijos vainikas", o Kantas „Sprendimo galios kritikoje" formuluoja lygiai taip pat kaip Šalkauskis—gamtos tikslas yra protinga ir laisva būtybė. # * * Antroji gyvenimo piramidės pakopa yra kultūra. Kultūros filosofija — labiausiai išplėtota Šalkauskio filosofijos disciplina. 1926 metais jis rankraščio teisėmis išleido Teologijos — Filoso­ fijos fakultete skaitytų paskaitų santrauką „Kultūros filosofijos metmens", kuriems buvo lemta tapti svarbiausiu jo filosofiniu veikalu, išspausdintu esant gyvam Šalkauskiui. Išliko ir plates­ nis, nors autoriaus galutinai neparuoštas spaudai kultūros filo­ sofijos paskaitų mašinraštis, taip pat papildomo kurso, pava­ dinto „Specialiosios kultūros filosofijos problemos" mašinraš­ tis *. Kultūros santykį su gamta ir prigimtimi nusako visu Pirma tai, kad gamta yra žmogaus kultūrinio veiksmo objektas. „Ša­ lia to dėsningumo, kuris valdo gamtą bei prigimtį < .. .> kul­ tūrinis veikimas realizuoja naują priežastingų veiksmų eilę, kurioje reiškiasi tam tikras idėjinis priežastingumas. < ...> Jei gamtai bei prigimčiai materialine priežastimi tarnauja paprasta pirminė medžiaga (aristotelinė materia prima.— A. S.), tai kul­ tūrai materialine priežastimi tarnauja jau visa gamta ir visa materialinė žmogaus prigimtis < . . . > “. Visuminiu gyvenimo filosofijos požiūriu žvelgdamas į kultūrą, Šalkauskis teigia, kad „Kultūriniame žmogaus veikime tiesa, gėris ir grožis (kurie, pri­ minsime, yra tiek pačios esybės ar būtybės, tiek gyvenimo pra­ dai ir kartu — tolimiausias, toliau nebetiriamas jų pagrindas.— A. S.) yra jau imami kaipo tai, kas privalo apipavidalinti žmo­ gaus gyvenimą ir net visą pasaulį naujomis lytimis, kurios yra * K. Pakštas atsiminimuose rašo: „Jo (S. Šalkauskio.— A S.) di­ džioji svajonė buvo parašyti stambų penkių tomų veikalą Kultūros illosoiija. Šiam veikalui jis rinko medžiagą, daug apie jį galvojo, su­ darinėjo jo planą ir man jį buvo kartą perskaitęs, kai ką jau buvo ir parašęs" (5, 196). Apie šį planuojamą penkiatomį kalba tik Pakštas. Var­ gu ar galima šia žinia pasitikėti — Pakštą atmintis apgaudavo. 19

realizuojamos unijos, doros ir meno (t. y. kultūros.— A. S.) priemonėmis" (p. 428). Gyvenimo tikslingumas kultūroje reiš­ kiasi ypatingu būdu — kaip protingos ir laisvos būtybės pasiren­ kami tikslai: „kultūros tikslai yra jau statomi sąryšyje su tais idealais, kurių žmogus susidaro pagal dvasiną savo esmę'1 (p. 428). Šie idealai — tai tiesa, gėris ir grožis. Kultūros esmei nusakyti, pasak Šalkauskio, svarbiausia yra žmogaus veiksmo samprata. „Kultūra yra sąmoninga žmogaus veikmė kokiam nors prigimtajam objektui tikslu apipavidalin­ ti jį lytimi, atafinJcančia aukštesnei idėjai“ (p. 177). Kultūrinio veiksmo samprata konkretinama, taikant skirtingiems kultiva­ vimo objektams nagrinėti. Taip nagrinėjamas ūkis, pažinimas, dorovė \ menas ***. Šios analizės ir sudaro Šalkauskio kultūroj filosofijos turinį. Kas yra kultūrinė veikmė apskritai, Šalkauskis nagrinėja taip pat remdamasis aristoteliškomis priežastimis. „Vykdomoji kultūros priežastis yra laisvas bei sąmoningas žmogiškasis as­ muo, kuris sugeba kuriamai atbaigti glūdintį gamtoje tikslingu­ mą sąmoningai siekiamais tikslais" (p. 426—427). „Kultūros tikra * Kultūrinės veikmės objektu gali tapti vidinė gamta arba žmogaus prigimtis. Žmogus gali ją veikti taip pat kaip išorinę gamtą. Tai ne kas kita kaip etikos sritis. Veikdamas etiškai, žmogus savotiškai susi­ dvejina: „Jis (žmogus.— A S.) suseka išvidinį žmogaus būtybės tiks­ lingumą, nusimano apie jo priežastį, tikslus ir uždavinius, žodžiu tariant, susipranta, sąmoningai nusistato idėjiniais motyvais ir ryžtasi jais va­ dovautis gyvenime ir veikime" (p. 249). Žmogus gimsta ir auga kaip gamtos padaras, jis priklauso nuo vegetatyvinių sielos savybių taip pat kaip kitos gyvos būtybės. Tačiau, sako Šalkauskis, „kaip tik ji (siela.— A S.) susipranta ir nusistato veikti, vadovaujantis idėjomis, jos veikimas tampa kultūriniu" (p. 249). Sąmoningai „susiprasdamas" žmogus ir tampa žmogumi. Dorovinę veikseną Šalkauskis apibūdina kaip valios suderinimą su protu, kaip instinktų, vitalinių impulsų pajungimą racionaliems motyvams. „Protas aptaria dalykus esant šitokius ar kito­ kius, o valia renkas iš jų tąjį, kuriam savo pasirinkimu ji gali suteikti didesnės gėrybės reikšmę ir paskui ryžtasi jį vykdyti veikimu" (p. 35). ** Galima teigti, kad Šalkauskio bendroji estetika yra kultūros fi­ losofijos dalies, nagrinėjančios meną kaip kultūros formą, išplėtojimas. Kaip kultūros filosofijai svarbiausia yra kultūrinio veiksmo, taip este­ tikai— estetinio veiksmo samprata. Estetinio veiksmo šviesoje aiškinami kiti du esminiai aspektai — kūrybinės nuostatos ir kūrybinio veiksmo išdavos — meno kūrinio. „Meniškas veikimas niekuo nesiskiria su pla­ čiai suprantamu kultūriniu veiksmu, kuris savo prigimtyje turi tai, kad jis apipavidalina kokį nors objektą aukštesne lytimi" (p. 480), Ži­ noma, tai tik gimininė apibrėžtis. Estetika turi nusakyti ir meninės lyties specifiką. Tiesa, filosofinės sistemos schemoje estetika yra aptariama kaip noimatyvinė, bet ne deskriptyvinė, kaip kad kultūros filosofija, discipli­ na. Tačiau neokantininkų užaštrintas pažintinės ir vertybinės sričių priešpriešinimas Šalkauskiui liko svetimas dalykas. Normatyvumo ir pa­ 20

to žodžio prasme tegali būti pas protingąsias ir laisvąsias būtybes < . . . > " (p. 194). Griežtai kalbant, tik asmuo yra kultūros kū­ rėjas. Tačiau asmuo — kultūros kūrėjas — Šalkauskio filosofijoje yra ne reali, konkrečiai nurodoma būtybė, bet tam tikras prin­ cipas. . Realų žmogų Šalkauskis stengiasi sučiuopti nagrinėda­ mas dviejų dialektinių porų — individo ir asmens, masės ir visuomenės — žaismą. „Žmogus sykiu yra ir individas, ir asmuo. Kaipo individas, jis sudaro masės dalelę, priklausančią visumai. Kaipo asmuo, jis yra laisvas bei protingas visuomenės narys. Vadinasi, kiekvienas žmogus ir priklauso masei, ir laisvai pasi­ reiškia visuomenėje, lygiai taip pat kaip tam tikra žmonių visuma sykiu yra ir inertinga masė, ir susipratusi visuomenė". Ir laisvas bei protingas asmuo, ir jo specifinė veiksena — kul­ tūrinė kūryba — nėra jau esami, faktiškai duoti dalykai. Jie vi­ suomet lieka in statu nascendi. „Gyvulys tėra vien individas; žmogus iš individo tampa asmeniu, t. y. žmoguje individualybė virsta asmenybe", o „sulig tuo, kaip inertingi individai tampa sąmoningai apsisprendusiais asmenimis, pati masė virsta susi­ pratusia visuomene" (p. 213). Dialektiškai svarstomas ir idėjų reikšmės gyvenime klausi­ mas. Žmogus kaip asmuo, t. y. kaip laisva ir protinga būtybė, apsisprendžia idėjiniais motyvais.^ Tačiau tai taip pat yra prin­ cipas ir norma, bet ne faktas. Šalkauskis teigia, kad „vienas yra dalykas išspręsti priežastingą idėjų reikšmę principe, < . . .> " „ < ...> kitas yra dalykas nustatyti idėjų priežastingumą konkretiniame kultūriniame istorijos vyksme tam tikru laiku ir tam tikrose aplinkybėse" (p. 224). Pastarasis dalykas priklauso kaip tik nuo minėtų dviejų pusių — individo ir asmens bei masės ir visuomenės—konkretaus santykiavimo. Apskritai jis yra linkęs kalbėti apie pažangą abiejose šiose plotmėse — individualioje ir visuomeninėje. Šalkauskio nekves­ tionuojama kultūros pažanga yra „priežastingai surišta su jo (žmogaus.—A. S.) idėjingumo didėjimu bei tobulėjimu, t. y. su tuo, kaip šitas idėjingumas užkariauja vis dides/i; plotą žinimo santykis estetikoje neproblematiškas taip pat, kaip jis apskritai yra neproblematiškas Šalkauskio filosofijoje. Spręsdama pažintinius už­ davinius, estetika drauge atlieka ir normatyvinę funkciją. „Estetika stengiasi susekti tą priežastingą dėsningumą, kuris valdo estetinių ver­ tybių atsiradimą, jų vertinimą, jomis pasismaginimą. Tuo pačiu este­ tika išaiškina, kuo yra pagrįstas estetinis pasismaginimas bei vertinimas« į kokį normalinį objekto ir subjekto santykiavimą estetinis pergyveni­ mas yra atremtas, kokios sąlygos yra reikalingos estetinėms apraiškoms atsirasti ir t. t. Žinant atsakymus į šituos klausimus, tuo pačiu yra žinomos ir pagrindinės normos, prieš kurias negali nusidėti dailusis menas, nenorėdamas nustoti estetinio vertingumo" (p. 471—472). Estetika „moko apie estetinio gyvenimo tiesas ir nustato, kas yra estetiniam gyvenimui normalu. Ogi nustatyti, kas yra normalu, yra iš tikrųjų nu­ statyti, kas privalo būti" (p. 472). 21

žmogaus gyvenime bei veikime" < \ . .>'* (p. 225). Individualaus „idėjingumo" didėjimas savo ruožtu reiškiasi ir visuomenės gy­ venime. Tačiau, šiaip ar taip, šis dialektinis tapsmas lieka nepa­ baigiamas, nes „kiekvienas asmuo pasilieka visuomet mažes­ niame ar didesniame laipsnyje inertiniu individu, ir kiekviena visuomenė turi mažiau ar daugiau masės savybių11. Tai­ gi „kol žmonija nėra tobula, jos idėjingumas nėra dar visuoti­ nai įvykęs faktas, bei tik idealinis uždavinys, vykdytinas jos istoriniame gyvenime ir veikime" (p. 227). Vis dėlto, nepaisant aiškaus polinkio į progresistinę termi­ niją, klausimą apie visuotinės kultūros pažangą Šalkauskis pa­ lieka atvirą. Kiek uždavinys pasiekti „idėjingumą" gali būti at­ liktas „istorinio žmonijos vyksmo ribose", pasak jo, yra escha­ tologinis klausimas, kurio nepridera sprąsti kultūros filosofijos rėmuose. Individualaus žmogaus ir jo apsisprendimo plotmėje uždavinys pasiekti „tobulo idėjingumo"—o tai Šalkauskiui rei­ škia „laisvu apsisprendimu įvykdyti savo gyvenime bei veiki­ me tiesos, grožio ir gėrio idealus",— taip pat „nėra niekuomet pilnai atliekamas mūsų gyvenime, nors jis visuomet pasilieka privalomu individualinei žmogaus sąžinei" (p. 227—228). Šalkaus­ kio požiūris į istorijos vyksmo ir žmogaus apsisprendimo pag­ rindus liko nepasikeitęs nuo Vaižgantui rašyto laiško ir dar ankstesnių pirmosios filosofinės studijos laikų. •

*

*

Išvada, kad žmogus nepajėgiąs pasiekti „tobulo idėjingumo", tai yra veikti visiškai laisvai ir sąmoningai apsispręsdamas, yra lemtinga,— pasirodo, kad visa kultūra , yra esmiškai nepakan­ kama. Kultūrinė veikmė pagaliau nepasiekia savo tikslo: „Kul­ tūra stengiasi apvaldyti gamtą ir pavaitoti ją priemone savo tikslams, tuo tarpu niekados negali įvykti kultūros atsipalaida­ vimas nuo materialinės priklausomybės < .. .> gamtai < ...> " (p. 325). Žmogus tobulai neišsilaisvina iš prigimties, negali pa­ keisti gamtos dėsnių, peržengti priežastingumo ribos. Lyginda­ mas kultūrą — žmogiškosios kūrybos sritį su gamta, dieviško­ sios kūrybos sritimi, Šalkauskis sako, kad žmogus nepajėgiąs sukurti substancinių formų, jis tik keičiąs atsitiktines. Be to, Šalkauskis teigia, kad net jei būtų įmanoma pasiekti kultūros tikslus — apvaldyti gamtą, ištobulinti žmogų ir visuomenę, įgy­ vendinti žinijos, doros ir grožio idealus — tai nepadarytų žmo­ gaus visiškai laimingo. Tai, pavyzdžiui, nepadarytų žmogaus nemirtingo. Pasirodo, imanentinis kultūros tikslas arba kultūros pažangos idealas nepajėgiąs „patenkinti giliausių žmogaus sie­ los troškimų, kuriais yra pilno tobulumo ir pilno laimingumo pasiilgimas" (p. 325). Aiškindamas šią Šalkauskio mintį, Macei­ na iškelia jos religinę prasmę ir rašo, kad kultūra" < .. .> ne­ 22

gali žmogaus atbaigti, nes nesugeba jo išvaduoti iš blogio, kuris pasaulyje reiškiasi klaidos, nuodėmės, kančios ir galop mirties pavidalais" (4, 9), Blogis, kurio egzistavimas Šalkauskiui nedavė ramybės nuo pat jaunystės, taip pat nuodėmė, apie kurią jis specialiai nekalbėjo, bet kuri yra vidinis žmogaus blogis, yra ne kas kita kaip žmogaus —„protingos ir laisvos" būtybės — riba. Antra vertus, nepamirština, kad Šalkauskio filosofijoje kul­ tūra yra kuo glaudžiausiai susijusi su žmogaus esme. Žmogiš­ kumas reiškiasi kaip tik kultūrine veiksena. J. Girnius net rašo. kad „ < .. .> Kultūros filosofijos metmens perteikia Šalkauskio žmogaus filosofija < ...> " (1, XXVII). Aišku, kad esmiškas kultūros nepakankamumas yra tragiškas dalykas. Vienoje vieto­ je pats Šalkauskis užsimena, kad kultūra yra tragedijos filoso­ fija. Kultūros tragiką jis gana plačiai nagrinėja kalbėdamas apie vadinamąjį prometėjizmą — tokią praktinę kultūrinę orientaci­ ją ir atitinkamą kultūros filosofiją, kuri laiko kultūrą vieninte­ le žmogiškumo raiškos sritimi ir tiktai kultūroje ieško visų žmogaus siekimų patenkinimo. Vis dėlto paties Šalkauskio kultūros filosofija netampa tra­ giška. kaip kad mėginau įrodinėti savo knygoje „Kultūros fi­ losofija Lietuvoje". Prometėjizmo tragiką nėra paties Šalkaus­ kio tragiką. Mat kultūros filosofija neišsemia gyvenimo pro­ blematikos. Šalkauskiui kultūros esmiškas nepakankamumas reiš­ kia ne tai, kad gyvenimas yra iš pamatų tragiškas, bet kad „kultūros tikslas nėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, < . . . > žmogus privalo turėti kito aukštesnio tikslo, kuris, bū­ damas atsiektas, galėtų pilnai patenkinti giliausius žmogaus dvasios troškimus" (p. 326). Kultūra nėra aukščiausia gyveni­ mo sritis. Tad ir filosofija turi neapsiriboti kultūros analize, bet eiti prie kitos gyvenimo piramidės pakopos—prie religijos. Štai kaip Šalkauskis užbrėžia šį filosofijos uždavinį: „Norint iš ti­ kro išrodyti, kad išviršinis kultūros tikslingumas veda prie re­ ligijos, reikėtų iškelti aikštėn, kad einant nuo prigimties prie kultūros ir paskui nuo kultūros prie religijos nuosekliai išsi­ vysto priemonių ir tikslų gradacija; kad aukščiausias religijos tikslas yra nelygstamas žmogaus gyvenimo tikslas, kad šito tikslo atsiekimas panaikina prigimties ir kultūros netobulumą, ir kad religijos idealas patenkina visiškai giliausius žmogaus dvasios troškimus tobulumo ir laimingumo". Visa tai turėtų at­ likti religijos filosofija. Kaip tik ji turėtų „atbaigti gyvenimo filosofiją ir tuo pačiu uždėti viršūnę kultūros filosofijai" (p. 337). Tačiau religijos filosofijos Šalkauskis bent kiek plačiau ne­ išplėtojo, davė tik bendriausią jos schemą. Rekonstruodami šias jo idėjas, atsižvelgiame į mokinių interpretacijas. Jie, ypač An­ tanas Maceina, galėjo remtis ne tik rašytiniais tekstais, bet ir pokalbiais su mokytoju. 23

Religijos esmė yra žmogaus ir Dievo sąjunga. Religijos fi­ losofija turėtų būti plėtojama taip pat remiantis aristoteJinėmis priežastimis. Materialinė religijos priežastis yra „kultūra, at­ remta į prigimtį arba net, kitaip tariant, apdirbta kultūros prie­ monėmis prigimtis" (p. 430). Tai lemia kultūros svarbą gyveni­ mo piramidėje. Maceina taip išdėsto Šalkauskio mintį apie kul­ tūros ir religijos santykį: „Religija pati viena pasaulyje būtų bejėgė, jeigu ji neatsiremtų į kultūros sukurtas formas. Savo formų religija neturi, nes Dievo veikimas reiškiasi per žmogų. Todėl Šalkauskis nuolatos teigia, kad kur kultūra yra žema, ten ir aukštesnis religijos supratimas bei vykdymas yra nega­ limas. Barbariškas žmogus turi barbarišką religiją. Aukšta kul­ tūra sudaro sąlygas ir religijos idėjoms apsireikšti visu savo grožiu bei kilnumu. < .. .> Be kultūros < •. .> religija negalė­ tų nieko padaryti, nes ji neturėtų gyvenime realios atramos. Todėl laikydamas religiją atbaigiamuoju gyvybės (t. y. gyve­ nimo.— A. S.) laipsniu, Šalkauskis į kultūrą žiūrėjo kaip į šito atbaigimo paruošimą'' (4, 10). Formalioji religijos priežastis arba, kitaip sakant, religinio gyvenimo formos, pasak Šalkauskio, „atatinka kultūros lytis,— t. y. žiniją, dorą ir dailę,— ir suteikia šioms pastarosioms aukš­ tesnės prasmės" (p. 430). Stasys Yla taip aiškina Šalkauskio min­ tį: „ < ...> žinijai atitinka religinė tiesa bei dogminis išpažini­ mas, dorovei atitinka religijos dorovinė tvarka ir dailei — li­ turginis pasireiškimas bei sakramentinė veikmė“ (2, 327). Kul­ tūros formų atitikmenys religijoje, anot Šalkauskio, nagrinėtini dvejopai: subjektyviu, t. y. asmeniniu požiūriu — kaip vadina­ mosios teologinės dorybės (tikėjimas, meilė ir viltis) ir objekty­ viu, t. y. visuomeniniu požiūriu — kaip šių dorybių objektyvizacija tikinčiųjų bendrijos — Bažnyčios — gyvenime (tikėj imo išpažinimas, šventųjų bendravimas ir sakTamentinė praktika). Siekiamoji religijos priežastis arba jos tikslas taip pat yra dve­ jopas: imanentinis — Bažnyčia, ir transcendentinis — Dievas. „Galutinis religijos tikslas yra pats Dievas kaipo siekiamoji religijos priežastis. Kitaip tariant, religijos priemonėmis Die­ vas yra siekiamas, kaipo absoliutinė gėrybė" (p. 430—431). Pagaliau veikiamosios religijos priežastys yra dvi — žmogus ir Dievas. Kadangi Dievo veikimas yra neribotas ir visagalis, religijai pasiekiama viskas, kas nepasiekiama kultūrai. Šalkaus­ kis tai parodo, kalbėdamas apie Dievo veikimą kultūros formų atitikmenyse — religijos formose. Mokslas remiasi žmogaus pro­ tu, tuo tarpu tikėjimas — protu ir Apreiškimu; dora kultūroje remiasi protu ir valia, religijoje— taip pat ir malone; menas keičia gamtines formas atsitiktinai, sakramentas — substanciš­ kai. Todėl religija patenkina aukščiausius žmogaus dvasios sie­ kimus. Dievo veiksmas įveikia priežastingumą, erdvę, laiką, mir­ tį. „Religija panaikina klaidą, skelbdama absoliutinę tiesą, paties 24

Dievo liudijamą. Religija panaikina nuodėmę, žmogų atpirkdama paties Dievo auka. Religija galop pergali kančią ir mirtį, skelbdama absoliutinės laimės pažadą ir kūno prisikėlimą" (4, 9),— aiškina Maceina. Knygoje „Kultūros filosofija Lietuvoje", nagrinėjant kultū­ ros ir religijos santykį piktnaudžiauta Feuerbachu ir teigta, kad religija Šalkauskio filosofinėje teorijoje reikalinga tam, kad „idealiai kompensuotų" esmiškus kultūros trūkumus. Nebuvo atsižvelgta \ visuminę pasaulio ir gyvenimo patirtį, iš kurios išauga Šalkauskio filosofija. Tiesa, ši patirtis pati savaime nėra filosofinė, jo žodžiais tariant, ji priklausytų ne įsitikrinimo, bet įsitikinimo sričiai. Šalkauskio filosofavimo stilius taip pat nepa­ deda jos užčiuopti. Vis dėlto kaip tik esmiškai pozityvi teistinė pasaulėžiūra įgalina teleologinį samprotavimą, kuriuo remiasi visa Šalkauskio filosofija. Pagrindiniai šios pasaulėžiūros bruo­ žai, nors Šalkauskis jų specialiai neaptarė ir nesvarstė, išryškėja kaip jo filosofavimo prielaidos. Tai esybės (ar būtybės) ir gy­ venimo kūriniškumo, kūrinijos, nuopuolio bei dėl to atsirandan­ čio blogio ir jos antgamtinio a lpirkim o , kuris blogį įveikia, idėjos. Šia esmiškai pozityvia, patirtimi remdamasis, Šalkauskis tei­ gia, kad kultūra „reikalauja savo papildymo bei atbaigimo auk­ štesnėje gyvenimo srityje, kuria tegali būti religija'' (p. 428). Kultūros tikslai religijos atžvilgiu gali būti tik priemonės. „Pa­ našiai kaip išvidinis prigimties tikslingumas yra papildomas ir atbaigiamas kultūros tikslingumu, taip išvidinės kultūros tiks­ lingumas yra papildomas ir atbaigiamas religijos tikslingumu" (p. 429). Teistiškai orientuotam filosofui kultūra tiktai pati sa­ vaime yra tragiška. Tuo tarpu gyvenimas nėra tragiškas — jis dramatiškas. LITERATŪRA 1. Girnius J. Stasys Šalkauskis // Šalkauskis S. Rinktiniai Rastai.— Ro­ ma, 1986. 2. Yla S. Priešybių derintojas Stasys Šalkauskis // Aidai.— Nr. 8. 3. Kanias f. Grynojo proto kritika.— V., 1982. 4. Maceina A. Stasys Šalkauskis II Tremtinių mokykla.— 1946.— Nr. 5—6. 5. PakSias K. Filosofo Stasio Šalkauskio brangiam atminimui // Aidai.— 1957.— Nr. 5. 6. Ša/kauskis S. Foi et philosophie scholastique (W U MB RS F. MO— 109). 7. Šalkauskis S. Pageidaujamieji darbai (W U MB RS F. 140—231). 8. Šalkauskis S. Stud. St. Šalkauskio laiškai kunigui J. Tumui // Mū­ sų senovė. — Kaunas, 1922. — T. 1. — Kn. 4—5. 9. Šalkauskis S. Vladimiras Soloviovas ir jo pasaulio sielos koncepci­ ja / / Logos. — 1926. — Nr. 2. 10. Šalkauskis S. Autokritikos žodis dėl rašinio „Bažnyčia bei kultūra" / / Židinys. — 1926. — Nr. 8—9. 11. Šalkauskis S. Bendroji filosofijos terminija. — Kaunas, 1938. 12. Šalkauskis S. Kunigas Dambrauskas, mano mokytojas ir kritikas (abipusis susirašinėjimas) / / Logos. — 1938. — Nr. 18.

Arūnas Sverd/oias

FILOSOFIJOS ĮVADAS

FILOSOFIJA IR MUSŲ GYVENIMAS

Pratartis ŠIS TAS APIE ĮSPĖJIMĄ: PRIMUM VIVERE DEINDE PHILOSOPHARI Teisingai paprastai sakoma, jog reik primum vivere deinde philosophari (pirm gyventi, paskui filosofuoti). A r šiaip, ar taip pažvelgsime, f ilosof ija visada bus tam tikra žmogaus gyvenimo apraiška. Kitaip betgi galima apie šitą dalyką spręsti, nebenorint tenkintis vien fiziologijos ir psichologijos atžvilgiais. Je i kalbėsime ne apie gyvenim ą apskritai, bet apie aukštos doros ir kultūros gyvenimą, t. y. apie gyvenimą, kuris privalu žmogui gyventi, tai bene reiks imti m inėtąjį spręsmą atbulą. Kad savo tikslą pasiektume, t. y. kad gyvenimą išgyventume tikrai žmogiškai, reiks jau primum philosop­ hari, kad deinde vivere ką tik nurodyta prasme. Pirmą kartą — žemesnio gyvenimo srityje — buvo sveiko proto sprendžiama. A ntrą kartą — aukštesnio gy­ venimo srityje — jau išminties nutariama. Čia, filosofijos ir gyvenimo klausimu, sveiko proto ir išminties sprendimai įeina į dvi skirtinas sritis, ir todėl jųdviejų spręsmai pa­ sirodo įvairūs. Žmogaus tarpim e esti momentas, kai išeina aikštėn fi­ losofijos reikšmė, kadangi be jos žmogus nepajėgia .pasi­ ū t T ^ n ^ t e s n į sąmoningumo laipsnį. Tai patiriąm ą ne vien atskirų žmonių, bet ir visų tautų gyvenime, nes ir. tautos gyvenim ui filosofinė visuomenės kultūrą., reiškia jiu k štesių "sąmoningumą. Ir štai, atsim enant m ūsų tautos gyvenimą, galima klaustis, ar y ra ja u atėjęs laikas, kai m ūsų tautai, iškilus iš pirmykščio gyvenim o tarpsnio, d era filosofuoti, kad susi­ prastų, kodėl, kaip ir kam ji privalo gyventi, t. y. kad gyventų sąmoningą gyvenimą. Mano bent išmanymu, me­ 29

tas jau rimtai susimąstyti apie filosofijos reikšm ę m ūsų tautos gyvenimui. Norėdamas tad, kad ir liestinai, iškelti šitą problemą, esu pasiryžęs trum pai išspręsti paklausą: 1. kas tai yra filosofija, 2. kokia jos reikšmė žmogaus gyvenimui apskritai ir 3. kokia yra spėjam oji filosofijos ateitis mūsų tautos gyvenime? I. FILOSOFIJOS APIBRĖŽIMAS: . JOSIOS FORMALINIS, ARBA SUBJEKTINIS, IR MATERIALINIS, ARBA OBJEKTINGAS, ATŽVILGIAI Etimologine savo reikšme filosofija tariasi esanti iš­ minties meilė. Sveiko proto nebeužtenka išminčiai įsigyti. Jai reik dar kažko kita. Nepasakysiu, jog esą reikalin­ ga daugiau nekaip žmogaus protas: filosofijai jo pakan­ ka. Bet įsidėmėkime gerai: sveikas protas nėra dar visas žmogaus protas; jis yra vien vidutinis žmogaus protas: t. y. toks, koks apsireiškia aikštėn daugumoj žmonių pa­ prastomis gyvenimo aplinkybėmis. Ten, kur negalima dėl kurios nors priežasties pasikelt iš sveiko proto lygumos, jis tebelieka vienintelis teisėjas m ūsų sprendimams. Bet esti ir kitaip. Jei kas ima sistemingai domėtis žmo­ gaus proto, kad ir to pačio sveiko proto veikimu, paskui suveda vienumon savo išvadas apie protavim o reikšmę ir dėsnius ir pagaliau metodingai taiko šitą savo prityrim ą prie platesnių tyrinėjim ų, tai toksai žmogus nebelaikys sveiko, arba vidutinio, proto aukščiausiu sprendėju,— ir turėsime pripažinti jį teisėtai elgiantis. Duotajame pavyzdy protas patikrinamas refleksija, la­ vinamas disciplina ir veikdomas, nesakau — vedamas, va­ lia. Tai — aukštesnis proto išsiplėtojimo laipsnis, bū­ tent — reflektyvinis. Daugelis vidutinių žmonių, kuriems sveikas protas yra aukščiausiu sprendėju, taip juo pasitiki, kad su panieka žvelgia į filosofinio proto darbą. Tasai darbas jiems at­ rodo bergždžių svajojim u padangėmis, kažkokia ore ka­ bančia metafizika, kuria domėtis nedera rimtam žmogui. Jie tačiau nenumano, jog sveikas protas lygiai klaidin­ gas, kaip ir šiaip ja u žmogaus protas apskritai. Ju k po­ sakis „sveikas protas" nereiškia neklaidingo proto! Tiesa, sveiko proto klaidos nėra taip ryškios, kaip atsitinka 30

kartais su filosofų paklaidomis; bet užtat jos atkakliau laikosi žmonių tarpe ir labai sunkiai įveikiamos. Išlavin­ tas filosofijos atžvilgiu protas, kaip pam inėta, gal suklysti net stam biau nekaip sveikas protas, bet, iš antros pusės, jis gal taip pat pasikelti aukščiau negu šis pastarasis ir suvokti dalykų, neprieinam ų vidutiniam žmogaus protui. Taigi išm inties meilė, deranti filosofijai, reikalauja to ­ kios žmogaus proto disciplinos, k u ri per reflektyvinį m ąs­ tym ą kelia jį į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Tai fi­ losofijos požymis subjekto, arb a pažintojo, atžvilgiu. Ei­ na dabar klausimas, kuo pasižymi filosofija atsižvelgiant į pažinimo objektą, arb a pažinį. „Mokslo „objektas, arba dalykas, e^tjjmaterialinis_ir_fori malinis. M aterialinį mokslo objektą.-sudaro., toji „daiktų, arba dalykų, sritis, k urią mokslas gvildcujgormalinis mok-_ slo objektas y ra tasai atžvilgis, kuriuo tyrinėjam a šita daiktų, arba dalykų, sritis. Pavyzdžiui, fizika ir chemija, abidvi ty rin ėja daiktingą m ūsų pasaulį. M aterialinis jų ­ dviejų objektas y ra tas pats, jei ne visam e jųdviejų ty ­ rinėjim o plote, ta i bent iš dalies; bet užtat skiriasi jųdvie­ jų form aliniai objektai, arba tieji atžvilgiai, kuriais žiū­ rim a į m aterialinį objektą: fizika siekia atsitiktinų, arba akcidentinių, m ūsų pasaulio kitimų; chem ija — savibūvių, arba substancinių, jojo kitimų. ■ M aterialinis filosofijos objektas yra kaip ir neaprėž­ tas. Visa, kas yra, kas pažįstama, veikiama ar kuriam a,— visa tai gali būti filosofijos tiriam a reflektyvinio proto šviesoje. M aterialinis filosofijos objektas dar nesudaro rūšinio jos požymio (diferentia specifica). Tasai požymis ' glūdi formaliniame jos objekte arba tam e atžvilgyje, "kuriuo ji gvildo savo tyrimus. Būtent filosofija siekia ši­ tų pastarųjų per pažinimą tolimiausių, pirmutinių, arba visuotinų, priežasčių. Jei, pavyzdžiui, fizika ir chemija, kaipo specialiniai mokslai, domisi viena — atsitiktinomis, antra — savibūvėm is m aterijos atmainomis, t. y. gvildo artutines jos priežastis, tai filosofija siekia toliau: nepa­ miršdama šitų disciplinų ir jomis dažnai remdamasi, ji steigiasi ištirti pagrindinius visokios m aterijos pradmenis, kad tuo pačiu išaiškintų pirm utinę ir todėl visuotinąją m aterialinę daiktingo m ūsų pasaulio priežastį. Šitokiu būdu filosofijos tyrinėjam as prigimtasis pasau­ lis, kiek jis apsireiškia gam toje ir žmoguje. Iš čion dvi Jfilosofijos-. disciplinos —.kosmologiją, ir psichologija.— Gamtą ir žmogų, šiaip ar taip, tyrinėja ir specialiniai 31

mokslai, todėl atsitinka, kad jų ir filosofijos m aterialiniai objektai susiduria. Vis dėlto, jei filosofija ir liečia matelialinius specialinius mokslų objektus, ji daro tai kitokiu būdu ir būtent todėl, kad jai svarbu tolimiausios ir v i­ suotinos, o ne artutinės ir labiau individingos priežastys. Tirdami vieną kurį m aterialinį objektą, specialiniai mokslai ir filosofija tartum eina iš dviejų priešingų galų, kad ir tuo pačiu keliu. Kiekvienas daiktingo pasaulio įvy­ kis y ra ištisos priežasčių ir išdavų grandinės darinys. A r­ tim iausioji priežastis yra individinga, tolimiausioj i — vi­ suotina. Tarputinės grandys, žiūrint į padėtį, labiau pri­ siartina prie pirmosios ar prie antrosios ir tokiu būdu įeina į specialinių mokslų arba filosofijos sritį. Tiesa, rasti šitoje grandinėje riba, skirianti vieną nuo antros specialinių mokslų ir filosofijos sritis, nėra taip lengva, ir iš tikro ne kartą atsitinka, kad vienas kitas dalykas, liečiąs tą patį mokslo objektą, buvo gvildomas tai spe­ cialinių mokslų, tai filosofijos priemonėmis. Panašiai fi­ zika atsiskyrė nuo filosofijos paaiškėjus jos specialiniam pobūdžiui. Tuomet kosmologijai tebeliko vien bendrosios daiktingo m usu pasąvHin_apraLsltoš- Mūsų laikais eina sky­ r im o s i vyksmas psichologijos moksle. Dabartinėse jo ri­ bose galim a rasti dalykų, kurių vieni atatinka filosofi­ jai, kiti — specialiniam mokslui. Kilęs čia ginčas dėl eks­ perim entinės psichologijos, matyt, baigiasi skilimu, kurio išeitis gamina mums dar vieną specialinį mokslą. Tasai mokslas rūpinsis artimesniais žmogaus sielos įvykių api­ bendrinimais, tuo tarpu kad spekuliatingoji psichologija, kaipo filosofijos disciplina, eis kaip ir ėjusi prie tolimes­ nių apibendrinimų. Šalia m aterialinių tyrinėjimo objektų, kuriuos filoso­ fija liečia drauge su specialiniais mokslais, ji tu ri dar tyrinėjim o sritį, kuri jai priklauso nuosavu būdu: yra tai pats reflektingo proto darbas, gvildomas subjekto— pažintojo ir objekto—pažinio atžvilgiais. Iš čion, neskai­ tan t logikos, kuriai tenka daugiau praktinis uždavinys, dvi didžiosios filosofijos problemos įglaust į gnoseologiją ir ontologiją. Tai mokslo teorija plačia prasme. N egana to, filosofija šaukia reflektingo proto spręsm an ir tai, kas nuo amžių sudaro tikybos ir doros daly­ kus: tai įvyksta teodicėjos ir etikos ribose. Aukščiausiose savo išvadose etika, arba moralinė filosofija, sprendžia 32

apie kultūros ir civilizacijos problemas ir tiesia tokiu bū­ du pagrindą teisės filosofijai ir istoriografijai. Jei pridėsim e dar estetiką, kuri gvildo aukščiausius grožio ir dailiosios kūrybos dėsnius, tai pamatysime, kad filosofija aprėpia visą buvimo ir veikimo pasaulį, steigdamosi sudaryti tai, kas vadinam a sąmoningąja, arba mok­ slingąja, pasaulėžiūra. Čia vėl apsireiškia išminties meilė. Išmintis nesitenki­ na atskirų dalykų žinojimu. Jai rūpi ne tiek vienų ar ki­ tų įvykių pažinimas, kiek suglaudimas pažinių viseto organingon vienybėn, arba sintezėn. Tuo tarpu kai daugu­ ma specialinių mokslų linksta labiau į analizę, filosofija iš prigimties yra daugiau palinkusi į sintezę. Kad šis skir­ tumas ir tėra kiekybinis, vis dėlto jis apreiškia prigim­ tą ją filosofijos linkmę, kuri turi pagrindą jos esmėje. Fi­ losofija, kaip ir pats žmogaus protas, iš pagrindo yra sintezinimo pa jėga, nors ji nė kiek ir neniekina analizės. Ly­ ginant filosofijos tikslas su jos priem onių laipsniais, gali­ ma pasakyti, jog jos sistemoje analizė eina priemone sintezei. Tikra filosofija yra visuomet sintezinga sistema, nes, spręsdam a pirmutines priežastis su paskutiniais tiks­ lais, ji aiškina pažinius plačiausiais apibendrinimais. Šitas specialinių m okslų ir filosofijos skirtumas glūdi, tikrai sakant, form alinių jų objektų įvairume. Specialiniai mokslai verčiasi srityje, daugiau prieinam oje empi­ rinei patirčiai. Tuo tarp u filosofija, naudodam asi patirties išdavomis, siekia ir ten, k u r patirtis nieko nenuveikia. Čia žmogaus protas vaduojasi sintezingąja savo galia ir tiek tetu r objektingos reikšmės, kiek logingas jo vyks­ mas eina gretim ai su realia pasaulio tvarka. Kritingai nu­ statyti ribos šitam proto eigos ir pasaulio tvarkos supuo­ limui sudaro, tarp ko kito, gnoseologijos uždavinį. Spręsdama gnoseologinę problemą, filosofija patiekia žmogui, kaip buvo jau paminėta, aukščiausią sąmoningu­ mo laipsnį. Svarbu čia pat pabrėžti, jog kartu ji suteikia gnoseologinį pagrindą ir patiems specialiniams mokslams. Joks specialinis mokslas nesiima ir negal imtis spręsti apie žmogaus proto galias ir jo pažinimo ribas, todėl be filosofinio pateisinimo specialiniai mokslai liktų kažkokios sistemos atlaužomis, nesuvedam omis jokiu būdu vieny­ bėn ir nieko bendro tarp savęs neturinčiomis. Pavyzdžiui, kad ir indukcijos klausimas,— tos induk­ cijos, kuria taip didžiuojasi ir kuriai iš tikro daug kuo 3. S. Šalkauskis

33

dėkingi specialiniai mokslai,— jis liktų neišsprendžiam as be filosofijos pagalbos. Kitaip tariant, filosofija teikia specialiniams m oks­ lams subjektingą pažinančio proto vienybę. O bjektinguoju atžvilgiu filosofijos vaisiai yra lygiai svarbūs: tirdam a specialinių mokslų objektus tolimiausiųjų priežasčių švie­ soje, ji suveda tuos į objektingą pažinių vienybę ir ga­ m ina tokiu būdu sintezingąją pasaulėžiūrą. A ntra vertus, filosofija, o ne specialiniai mokslai, kaip kartais manoma, duoda galimybės sąmoningai nusistatyti religiniam e žmonijos gyvenime. J i padeda čia atskirti prietarus nuo to, kas randa logingą pateisinimą ir palieka apsisprendimo laisvę žmogaus valiai tuose klausimuose, kur žmogaus protas nepajėgia pasisakyti nei už, nei prieš, kadangi jie pralenkia jo kompetencijos ribas ir todėl n e­ randa sprendžiam ųjų jo įrodymų. Taip verčia elgtis iš­ minties meilė, kuri nerimsta ten, kur protas gal k ą nors pažinti, ir su pagarba tyli ten, k u r žmogaus protas nenujėgia spraudyti, nors ji ir y ra pasiryžusi griežtai atmesti visa, kas šitam protui prieštarauja. Aukščiau steigiaus apskritais bruožais paaiškinti filo­ sofijos esmę dviem atžvilgiais: subjektingu, arba formali­ niu, ir objektingu, arba materialiniu. Suvedant šituodu atžvilgiu krūvon, filosofijai dera duoti šitokis apibrėžimas: filosofija yra bendras ir visuotinas mokslas (artutinė gi­ minė), steigiąsis iškelti žmogaus protą į aukščiausią są­ moningumo laipsnį (subjektingas atžvilgis), kad prigimto­ je jo šviesoje ištirtume pažinių visetą (objektingas at­ žvilgis) iš pirmutinių ir visuotinųjų priežasčių (rūšinis pa­ žymys). II. FILOSOFIJOS REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIMUI APSKRITAI Pigu numanyti, jog taip suprantamai filosofijai tenka nemažas vaidmenis žmogaus gyvenime: būtent filosofija eina pareigą, esmingu būdu surištą su aukštesne jo origimties puse. Sakoma žmogų esant animal rationale l. Šitą jo savybė gal skaidriausiai apsireiškia tame tiesos pasi­ ilgime, kuris pripildo geriausią, galima sakyti, žmogaus gyvenim o pusę. Žmogus savaime pasiilgsta tiesos, geidžia ją pažinti ištisai ir pageidauja suderinti su jąja visą savo gyvenimą. N erim stanti jo dvasia, žvelgdama į save ir į pasaulį, nesiliauja kėlusi paklausus: kodėl, iš ko, kaip 34

ir kam? Ką galima žinoti apie tai žmogaus proto šviesoje, atsako mums filosofija, steigdamosi suimti tiesą { sąmo­ ningai suorganizuotą sistemą. Bet kadangi žmogaus dvasia nepakenčia tuštumos, kiekvienas žmogus sulig savo jėgomis ir gabumais susi­ randa geresnių ar blogesnių atsakų į minėtuosius paklau­ sus ir tokiu būdu gaminasi savąją filosofijąV; Galima todėl pasakyti, jog žmonių ne filosofų kaip ir nėrau-'Jų esama geresnių ar blogesnių filosofų, filosofų specialistų Tr filo­ sofų profanų, bet iš tikrųjų n ėra žmonių, neturinčių jokios gyvenim o filosofijos. Ir nieko nereiškia čia tai, kad esti žmonių neigiančių ir niekinančių filosofijos mokslą, nes jau vienas šitas jų nusistatym as, 'neskaitant kitų jų pažvalgų, apreiškia jų jų kad i r . neigtinę_fįlosofyą. Trumpai betariant, žmogus- iš prigimties y ra filosofas. Iš čion jau num anu, kokią reikšm ę gali turėti filosofinė kultūra žmogaus gyvenimui. Je i filosofija kelia į aukš­ čiausią sąmoningumo laipsnį žmogaus proto pareigas, tai aišku, jog nuo jos pareina, taip ar šiaip, žmogaus nusis­ tatym as gyvenime. Tiesa, šitas nusistatym as įvyksta tarpininkaujant va­ liai. Valios veikimas, arba valiavim o sistema, priklauso dorinei kultūrai, bet šita artim ai surišta su protine kul­ tūra, kad ir dėl tos priežasties, jog protas ir valia, šitos pagrindinės žmogaus galios, yra neperskiriam os savo vei­ kime. N ihil volitum nisi praecognitum, sako žinomas po­ sakis, ir iš tikro nepažinaus nieko nenorima. Valiavim as,— neskiriant, ar pripažinsim jį esant lais­ vą, ar nuspręsime jį esant būtiną,— visados motyvavimo lydimas. Protas aptaria dalykus esant šitokius ar kitokius, o valia renkas iš jų tąjį, kuriam savo parinkim u ji gali suteikti didesnės gėrybės reikšmę, ir paskui ryžtasi jį vykdyti veikimu. N etarpininkaujant valiai, žmogus gali veikti refleksiniu, taip sakant,— atogrąžos būdu; jis gali būti veikdomas jautulių, bet jo valia negali veikti aplenk­ dama proto veikimą. Ir-ju o valios veikimas yra tobules­ nis, juo didesnis esti jos sutarim as su proto pareigomis. Todėl platus valiavim o užsimojimas reikalauja lygiai pla­ čios protavim o sistemos. Žinomos yra liūdnos aklo aktyvizmo išdavos, kurios pareina nuo to, kad jo veiklumo neatitinka reikiama proto kultūra. Aklas aktyvistas veikia tarsi savaimingas auto­ matas, kuris negal neveikt ir negal veikt kitaip, kaip jis veikia.— Neįsileidžiant net į žmogaus laisvės problemą, 35

pigu pastebėti, jog aukščiausias sąmoningumo laipsnis su­ teikia žmogui didžiausios laisvės požymį. „Pažinkit tie­ są,— dažnai girdime,— ir tiesa padarys jus laisvus”. Taip, filosofija, kuri iš pareigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausiųjų jos nuopelnų žmogaus gyvenime. Tačiau filosofija patiekia laisvės žmogaus dvasiai tik tuomet, kai ji pati nepasiduoda neprotingai gyvenimo įta­ kai. Reik būtent žinoti, jog ne vien filosofija pajėgia veikt gyvenimą, bet ir gyvenimas turi veikmės filosofijai. A tsi­ tinka tik todėl, kad žmogaus esybėje, be proto ir valios galių, esama dar jautulingo gaivalo, kuris, šalia protin­ gumo, sudaro antrąją žmogaus prigimties pusę — gyvulingumą. Taigi išeina, kad filosofija ir gyvenimas yra surišta savitarpio įtaka. Pavyzdžiui, kuriant filosofui savo sistemą, atsitinka, kad jos krypsm e randa atspindžių aplinkinės apystovos, kuriose autoriui teko dirbti, tautinis jo pobūdis, socialinė jo padėtis, klasinė psichologija, tradicijos, įpročiai ir daug kitų realinio gyvenimo aplinkybių, kurios jei ir suteikia filosofo sistemai gyvybės pažymių, vis dėlto dažnai drum ­ sčia taisyklingą filosofinės minties tėkmę ir suima ją į svetimas jos esmei sąvaržas. Tai dar nereiškia, kad tokioje sistemoje apskritai ne­ sama tikrų idėjų, kilusių iš tyrų laisvo proto versmių. Kad ir labiausiai klaidų sudarkytoje sistemoje visada ga­ lima atrasti tiesos dalį, kuri turi teigiam ą reikšmę ir kuri savo ruožtu atatinkam ai veikia paties filosofo ir jo pase­ kėjų gyvenimą. Žodžiu sakant, neprotinga gyvenimo įtaka varžo filo­ sofinės minties laisvę ir kreipia ją negeistinu būdu. Pa­ geidaujam a, atvirkščiai, kad filosofija, nepriklausoma (nuo] gyvenimo įtakos, vaduotų patį gyvenimą griežtais proto liepsniais. Deja, tikrum oje tai tėra vien idealas, prie kurio gali­ m a nuolatai artintis, bet kurio, kol žmogus yra netobula būtybe, negalim a pilnai pasiekti. Žinoma, toji aplinkybė, kad idealas nėra pilnai pasiekiamas mūsų tikrumos ribo­ se, neišvaduoja filosofo nuo prievolės kiek galint prie šito idealo artintis. Ir iš tikro filosofijos istorijoje pastebima, jog sulig intelektinės kultūros vystymusi, sulig, taip sa­ kant, tikru protinim usi filosofija kaskart labiau išvaduo­ jam a nuo gyvenimo prievartos. Draug su šituo vyksmu filosofija tampa vis smarkes36

niu pažangos veiksniu. Ir tai todėl, kad žmogaus protas, kiek jis vyksta įgim tąja savo eiga, atvaizdina, kad ir ne­ tobulai, idealinę dalykų santvarką, nes racionalus dalykų bėgis supuola su žmogaus m inties vyksmu. Nesakau čia apie kiekvieną dalykų bėgį, bet apriboju jį racionalumu, nes m ūsų pasaulyje esam a dar iracionalaus pradmens, kurį įneša į jį blogis. Tačiau nepavergta neprotingam gy­ venimui filosofijos m intis skelbia mums ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas privalo būti. J i nuosaikiai įvertina ti­ krumą, kelia aikštėn jos ydas ir trūkum us ir rodo kelią naujai pažangai. Kad taip iš tikro yra, lengva įsitikinti pažvelgus į žmo­ nijos istoriją. Čia matome, jog beveik nėra buvę žymes­ nių kultūringų judesių, kurie nebuvo surišti su sm arkes­ niu filosofinės minties krutėjim u. Pažangos laimėjimai pa­ prastai buvo vykdom i vardan idėjų, kurios, taip ar šiaip, sudarydavo organines naujos filosofinės pasaulėžiūros da­ lis. Ir juo laisvesnės buvo šitos idėjos nuo konservatingos gyvenimo prievartos, juo gilesnę pervartą jos vyk­ dydavo pačiam gyvenime. Šis dėsnis turi reikšmę tiek atskiro žmogaus, tiek ir visuomenės gyvenime: naujai filosofų pagamintos idėjos palengvėl praplinta miniose ir veikia jų dorinį nusistaty­ mą. Reik, deja, prie šios progos pridurti, jog pigios filo­ sofinės idėjos lengviau praplinta tarp žmonių, nekaip mokslingai nudirbta filosofinė sistema, nes filosofinės atotraukos viršūnės beveik neprieinam os žmonėms, neturin­ tiems tam tikro prisiruošimo. Bet tai ne tiek filosofijos, kiek žmonių netobulumas. Faktu vis lieka, jog filosofinė m intis iš tikro y ra pažangos akstinas. III. SPĖJAMOJI FILOSOFIJOS ATEITIS LIETUVIŲ TAUTOS GYVENIME Ką tik buvo gvildenta filosofijos reikšm ė žmogaus gy­ venim ui apskritai. Dabar eilė atsižvelgti į tai, kokią atei­ tį gali turėti filosofija mūsų tautos gyvenime. Tam tikslui visų pirma svarbu ištirti, kokių sąlygų patiekia mūsų tau­ tos gyvenimas filosofiniam darbui. Buvo juk nurodyta, jog ne vien filosofija veikia gyvenimą, bet ir gyvenim as tur įtakos filosofijos tarpimui. Pilko gyvenimo veikmė, kaip jau sakyta, paprastai yra filosofijai suvaržymo ir apribojim o veiksnys. Todėl filo­ sofijos atžvilgiu laimingiausia padėtis bus tos tautos, k u r 3?

geografinės aplinkybės, tautinis pobūdis, istorinė praeitis, tradicijos, įpročiai, socialiniai santykiai ir kitkas teikia kuo mažiausia sąvaržų filosofiniam protavimui. Žvelgiant į sąlygas, kuriose teko plėtotis tautinei m ū­ sų kultūrai, nesunku pastebėti, jog jos palyginti tveria labai nedaug kliūčių filosofinės minties laisvei. Tiesa, ši­ tos sąlygos toli gražu ne visuomet buvo mums palankios visais atžvilgiais, bet užtat jos buvo visada ypatingos ir, tarp ko kito, ypatingos tuo, kad mes jei dėl jų pralošdavom ką vienu atžvilgiu, laimėdavom kitu. Taip, mums lemta buvo atsidurti tame Europos ruože, k u r susiėjo kovon Rytų ir V akarų kultūros. Pati šita kova suteikė ir dar tebeteikia daug vargo ir nerimo mūsų tau ­ tai; bet užtat mūsų tauta turėjo progos sumegzti santykių iš karto su dviem skirtingais pasauliais ir įsitikinti, jog vien jųdviejų pusiausvyra jos buvimo plote teatitinka gyvastingus jos reikalus. Tai vienu žygiu išplėtė jos aki­ ratį daug plačiau, nekaip galima buvo tikėtis iš gana siaurų mūsų krašto ribų. Iš kitos pusės, tautinis mūsų pobūdis, per ištisus am­ žius ramiai snūduriavęs miškų glūdumoje, apsaugojo, draug su brangiomis arijų padermės ypatybėmis, nesuga­ dintą gamtos žmonių prigimtį. Šita prigimtis, kaipo mažai kultūros veikdyta, pasižymėjo dideliu pasingumu ir todėl buvo palanki svetimoms įtakoms. Iš čion palyginti leng­ vas laimėjimas Lietuvoje iš pradžios graikų-rusų Rylų dvasios, paskui — lotynų—lenkų kultūros. Kiekvienas tų dviejų laimėjimų įnešė m ūsų tautos gyvaton tam tikrų atmainų, kurios paeiliui dėstėsi tautinėje mūsų psicho­ logijoje. Iš pat. pradžios svetimų įtakų nuosvara nuasme­ nindavo m ūsų tautos išvaizdą, bet užtat mūsų atgimimo valandai atėjus, mes radome savo tautoje tiek sukrautų jau turtų, kad iš karto galėjome imtis kurti tautinės mūsų individybės lytyse tą didžiąją dviejų pasaulių. Rytų ir V akarų, sintezę, kuri yra tiek mūsų pašaukimu, kiek ir uždaviniu. M ūsų, kaip ir kiekvienos kitos tautos, istorinė praeitis y ra vienintelė savo giminėj. Bet ypatingą jos savybę su­ daro tai, kad ioje atliko nepaprastai didelį vaidmenį kon­ trasto dėsnis. Imkime, pavyzdžiui, tautinį mūsų atgimimą. Jam e ryškiausiai pasižymėjo kontrastingas protestas prieš tai, kas buvo anksčiau. Pačia savo esme ji protestavo ir prieš vyraujam ą vienos kokios svetimos įtakos nuosvarą Lietuvoje, ir prieš vadovavim ą lietuvių tautai to diduo­ 33

menės luomo, kuris, atskilęs nuo tautos kamieno ir neat­ likęs kultūrinio savo uždavinio, pražudė Lietuvos vals­ tybę.— Lietuvių tautos žengimas ateitin kontrasto dėsniu, aiškus dalykas, nenutraukė ryšių su praeitimi, bet tik iš­ gelbėjo tautos dvasią nuo tos tradicijų tironybės, dėl kurios taip sielojasi iki šiolei lenkų tauta, o draug su ja ir dauguma Lietuvos diduomenės, nesusipratusios išpa­ žinti savo praeities paklaidas ir prisitaikyti prie tautinio m ūsų atgimimo. Šitas Lietuvos diduomenės nusistatym as neleido dau­ geliui krašto inteligentų dalyvauti tautinės mūsų kultūros kūryboje, nes tas luomas, kurio lygstamasis pateisinimas galima buvo m atyti tautos kultūrinim e, atsisakė vykdyti tiesiogines savo pareigas. Šitie nenorm alūs asmens ir vi­ suomenės santykiai pastūm ė lietuvių tautą kontrasto dės­ niu ieškoti teisingesnės socialinių santykių santvarkos. Tokiu būdu atgim stanti m ūsų visuomenė pasirodė ne tiek priklausom a [nuo] siaurai klasinės psichologijos, kaip tai esti kitose, tvirtų tradicijų tautose. N ėra todėl atsitiktinu dalyku tai, kad politinės m ūsų partijos dėstosi ne tiek pagal socialines savo programas, kiek pagal ideologines savo pasaulėžiūras. Dėl nurodytos priežasties mums sek­ davosi iki šiol lygiai vengti ir kraštutinio rusų kom uniz­ mo, ir kraštutinio lenkų individizmo, ir kartu geriau už šituos m ūsų kaim ynus pataikyti j tikro demokratizmo vagą. Visais nurodytais atžvilgiais m ūsų gyvenimas stato kuo mažiausia varžom ųjų ribų tautinės m ūsų pasaulė­ žiūros tarpimui, nes šita pasaulėžiūra savo kilm ėje nėra įgavusi partikuliarizm o dvasios. Galimybės atžvilgiu tai reiškia, jog filosofinės m inties darbas randa Lietuvoje laim ingų sąlygų. Kyla dabar klausimas, kokiu būdu tauta gaminasi au­ kštesnę pasaulėžiūrą? Tautos pasaulėžiūrą sudaro teorinę pusę tautinės kul­ tūros. Ogi normingai tautos kultūra yra bendras liaudies ir šviesuom enės padaras. Liaudis sutelktinu būdu kuria tautinės individybės lytis. Šviesuomenė individine kūryba pripildo šitas lytis aukštesniu turiniu. Pirmuoju atveju suveiktinės pastangos gamina individines lytis, antruo­ ju — individines pastangos — visuotinąjį turinį. Iš čion num anu du dalyku: pirma, tik bendromis liaudies ir švie­ suomenės pastangom is galim a įkurti tikslingoji tautos kul­ 39

tūra; antra, intelektinis šviesuomenės darbas tu r kultūri­ namosios reikšmės visos tautos gyvenime. Šviesuomenės darbu tauta protinasi. Tai, kas glūdi n e ­ sąmoningai tautos esmėje, išeina aikštėn per tautinį švie­ suomenės susipratimą. Tiesos turinys, instinktingai m inių nujaučiam as ir primygtinai mitologijos lytimi aptraukia­ mas, eina kaskart skaidryn intelektiniame šviesuomenės darbe. Tokiu būdu palengvėja kuriam a sąmoninga tautos pasaulėžiūra.— Reik betgi čia pridurti, jog šita pasaulė­ žiūra niekuomet nepagaunama konkretingose lytyse, nors ji visuomet nujaučiam a bendruose tautinės kultūros bruo­ žuose. Tik šita prasme galima kalbėt apie indų, graikų, prancūzų, anglų, vokiečių filosofijos sistemas. Pasaulėžvalgai skaidrinantis, tautinis pašaukimas tam ­ pa tautiniu uždaviniu. Tautos pašaukimą sudaro tos gali­ mybės, kurios randa realios linkmės jos dvasioje. Kaip tik šitos galimybės iškyla aikštėn šviesuomenės sąmone, jos tam pa jai siekimo dalykais. Šitokiu būdu tarp tautos pašaukimo ir šviesuomenės uždavinio nustatomas sąmo­ ningas sąryšis, nes dabar tai, kas objektingai sudaro tau ­ tos pašaukimą, subjektingai yra jos uždavinys. Tokiu są­ moningu tautinės pasaulėžiūros nudirbimu šviesuomenė kelia tautos gyvenimą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Grįžtant prie lietuvių tautos, svarbu čia atsiminti, jog savo padėtimi, tautiniu pobūdžiu, istorine praeitim ir kit­ kuo ji apreiškia realią linkmę dėti sintezėn tautinės savo individybės lytyse dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, kul­ tūras. Šita linkmė galima įžvelgt ir mūsų įstatym ų leidimo periode, kai gimė Lietuvos Statutas, ir tam e protinimosi periode, kurį Mickevičius apvainikavo savo dailenybėmis ir pagaliau tautiniam e mūsų atgimime, kuris ryžosi intelektinę m ūsų kultūrą padaryti tautinę ne tik kilmės, bet ir lyties atžvilgiu. Vis dėlto kalbam oji didelė sintezė ne tiek yra įvyku­ siu faktu, kiek palikta galimybių srityje ir siūlosi mums tautiniu uždaviniu. Šito uždavinio atlikimas pareis žymia dalimi nuo to, koks bus mūsų šviesuomenės nusistatymas tautinėje kūryboje. Bet kadangi, mano išmanymu, nuro­ dytam e uždavinyje susibėga tautinis mūsų reikalas su vi­ sos žmonijos nauda, esu įsitikinęs, jog mūsų šviesuome­ nės dauguma, taip ar šiaip, eis šita prigimtąja linkme. Tam tikslui reik pasisavinti didelės sintezės idėja, pa­ milti ji, iškelt į aukščiausią sąmoningumo laipsnį ir sutapdyti su visa savo pasaulėžiūra. Aiškus šiam reikalui filo­ 40

sofinės kultūros vaidmuo: vien nuosaiki filosofinė mintis tegali sutvarkyti tautos pasaulėžiūrą ir patiekti jai tikslin­ gai vykdytinos lyties. 2odžiu tariant, filosofija gal ir pri­ valo pagam inti tautinei m ūsų kultūrai plačios sintezės ideologiją. Tai nereiškia anaiptol, kad filosofinė m ūsų kūryba ne­ turės ryšių su filosofiniais kitų amžių ir kitų tautų laimė­ jimais. Sintetizmo dvasia ir čia tu ri vaduoti m ūsų darbą. O tai reiškia, kad į jo pagrindą, kaip į pažangos gairę, geriausiai dera padėti to ji sintezingoji filosofija, kuri yra jau laim ėjusi vardą philosophia perennis 2. Gimusi Europos Rytuose, senovės amžiais ji pasiekė viršūnės didžiojo Stagiriečio genijuje. Atgimusi viduram žy Europos V akaruo­ se, ji sužibėjo n a u ja šviesa didingame Akviniečio darbe — pridursiu tarp skliaustelių — maždaug tuo laiku, kai kū­ rėsi pirmą kartą Lietuvos valstybė. N aujausiais laikais — vėl pridursiu — vienu beveik m etu su tautiniu mūsų a t­ gimimu ji vėl atgimsta, kad įtrauktų į savo sintezę n a u jų amžių patyrimus. Taigi ištisi amžiai ir visa filosofijų eilė darbavosi Rytuose ir V akaruose, bekurdam i šitą sintezingąją filosofiją. Žinoma, šita išorės jos ypatybė dar ne­ sudaro tikro įrodymo vidujinės jos vertės proto šviesoje, nors sveikam, nesakau filosofiniam, protui ji tu rėtų ne­ maža nusverti. Čia betgi ne vieta dėstyti šita amžinoji filosofija,— tai ateities darbas. Šiuo momentu tedrįstu vien tvirtinti, jog panaudoti jinai tautinės mūsų kultūros reikalam s yra tinkam as uždavinys lietuvių filosofams. Tarnauti šitam uždaviniui sulyg savo jėgom is ir aš esu pasiryžęs eidamas į šitą vietą. Iš čion aš nesiliausiu kvie­ tęs gerbiam ųjų savo klausytojų į tą patį darbą, nes esu įsitikinęs, jog nuo jo vaisingum o pareina ne tik laim ė ir didybė m ūsų tautai, bet taip pat ir nauda visai žmonijai.

F IL O S O F IJO S M O K S L O Y P A T Y B Ė S

Pratartis RYŠKUS FILOSOFIJOS LIKIMO YPATINGUMAS Nevienodas likimas ištiko įvairius mokslus, bet rasi nepaprasčiausias ištiko filosofiją. Norint tuo įsitikinti, pa­ kanka suimt jos istorija vienu bendru žvilgiu. Prasidėjusi anksčiau už kitus mokslus, filosofija iki šiai dienai negali pasigirti tuo visuotinuoju reikšmingu­ mu, kuriuo džiaugiasi daugelis naujesnių mokslų. O vis dėlto jokiam kitam mokslui nėra dėta tiek pastangų, kaip kad jų išeikvota per ilgus amžius filosofijai plėtoti. Įvai­ rių įvairiausi žmonės, kartais net paprasti profanai, tu ­ rėjo ir tebeturi pretenzijų tarti savą žodį šitoje srity, nes mokslinė kom petencija dažnai čia suprantam a kitaip ne­ gu kitų mokslų srityse. Ir pats nusistatym as filosofijos atžvilgiu esti labai įvairus; vieni ją neigia ir niekina, kiti kelia į padanges. Nelygiai taip pat suprantam i jos užda­ viniai ir ribos: priešingose pažiūrose į šituos dalykus esa­ ma tiek atstumo, kiek vargu gali būti nuomonėse apie kitus mokslus. Pagaliau pažanga nesireiškia filosofijos sri­ ty tuo skaidriu objektyvumu, kuris lydi kitų mokslų ta r­ pimą. Filosofija mažiau už kitus mokslus žengia lygiu žingsniu ir vienu krypsniu: naują laimėjimą čia dažnai pakeičia ne tik užtrukimas vietoje, bet ir griežtas traukimasis atgal. Ką visa tai reiškia? Štai klausimas, kuris eina veikia­ m uoju akstinu šios valandos tyrinėjimui. Norėdami rasti jam tinkam ą atsakymą, t. y. nuosavą priežastį nurody­ toms apraiškoms, turime visų pirma prileisti, jog nepa­ prastas filosofijos mokslo likimas pareina nuo tam tikrų jo ypatybių, kuriomis reiškiasi jo esmė. Šitų ypatybių gvildymas ir sudaro tiesioginį mano paskaitos uždavinį. 42

I. F IL O S O F IJ O S M O K S L O P A G R IN D IN Ė S S A V Y B Ė S :

1) bendrumas pažinimo subjekto atžvilgiu,2) visuotinum as pažinimo objekto atžvilgiu N ustatytam tokiu būdu tikslui nesiimu čia tyrinėti fi­ losofijos mokslo esmės apskritai. Tai daryti mano bandy­ ta m etai su viršum atgal įvedam ojoj paskaitoj Aukštuo­ siuose kursuose K Gauta anuomet išvadą dedu dabar šios paskaitos pamatan. Sulig tuo daviniu bus mums aptartis, kuria filosofija yra bendras ir visuotinas mokslas, t. y. tokis, kuris stengiasi pakelti žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį, kad jo šviesoje ištirtų pažinių vi­ setą iš pirm utinių ir visuotinųjų priežasčių. {Pavartotas čia „pažinių visetas" reiškia apibendrintą pažinamųjų ob­ jektų visumą.) Pažymėjimas filosofijos mokslo bendrumo ir visuotinum o būdvardžiais nurodo jau jo rūšinę žymę, kuri skiria jį nuo mokslų, vadinam ų specialiais. Bet kaip specialiems, taip ir bendram bei visuotinam mokslui pri­ tinka visas mokslo sąvokos turinys, nes abiem atvejais mokslas y ra artutinė giminė. Iš čion turim e atminti, jog filosofija, kaipo mokslas apskritai, y ra sistemingai suor­ ganizuota visum a objektyviai aiškių ir apibendrintų tei­ gimų, arba pažinčių, kylančių tiesioginiu arba netiesiogi­ niu būdu iš tyrinėjam ojo objekto prigimties ir priežastingai aiškinančių jo buvimo ir veikim o dėsnius. Šita bendra mokslo aptartis įgauna skirtino turinio, destis kas y ra atskiru atveju mokslo objektas. Taigi pil­ na filosofijos mokslo aptartis glūdi tarsi užuomazgoje pa­ sakyme, jog filosofija y ra bendras ir visuotinas mokslas. Tačiau šitas trum pas ir per daug dar bendras posakis reikalauja dėtinų gretim ais paaiškinimų. Filosofijos mokslas y ra bendras ta prasme, jog jis sten­ giasi iškelti žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Šituo atžvilgiu filosofija y ra m okslų mokslas, nes -ji, tik viena tedirbdam a mokslinio pažinimo teoriją, tegal ir privalo patiekti gnoseologinio pagrindo visiems specialiems mokslams. Visuotinas filosofijos mokslas yra todėl, kad jis sten­ giasi ištirti ne vieną kurį pažinimo objektą, arba pažintį, bet pažinių visetą, gvildydamas juos iš pirm utinių ir vi­ suotinųjų priežasčių. Tiriant daiktus jų visumoje, tenka imti jie bendru jiems atžvilgiu, kurį ir sudaro ką tik primintos pirm utinės bei visuotinosios priežastys. 43

Je i filosofija, kaipo bendrasis mokslas, tiesia pagrindo specialiems mokslams, tai kaipo visuotinasis mokslas, ji uždeda jiem s viršūnę traukdam a atskirus pažinius į v i­ suotiną sistemą ir statydama iš jų vienus mokslingosios pasaulėžiūros rūmus. Pirmuoju atžvilgiu filosofija gvildo ir ruošia pažinimo subjektą, arba pažintoją apskritai, ir todėl logikos atžvilgiu aplenkia specialius mokslus. A n­ truoju atžvilgiu filosofija tyrinėja ir sistemina pažinimo objektus, arba pažinius, specialių mokslų gvildomus iš artim esnių priežasčių. Dabar ji y ra pasiryžusi apvaini­ kuoti kitų mokslų darbą vieninga pasaulėžiūra ir todėl eina paskui juos. Taigi bendrumas ir visuotinumas y ra dvi filosofijos mokslo pagrindinės savybės, kurių pirm oji surišta su pažintojo nusistatymu, antroji — su pažinių nudirbimu. Toliau pasistenkime paeiliui ištirti, kuo pasižymi filo­ sofijos mokslo ypatybės, pareinančios 1) nuo pažinimo subjekto, 2) nuo pažinimo objekto ir 3) nuo jųdviejų santykiavimo. II. FILOSOFIJA KAIPO BENDRASIS MOKSLAS: 1) bendras pažinimo mokslo reikšmingumas; 2) aukščiausios intelektualinės kultūros sąmoningumas Žiūrint to, kas aukščiau pasakyta, visų pirma gvildytinas yra klausimas, kokiomis ypatybėm is reiškiasi filo­ sofijos mokslo bendrumas. Mokslo ypatybės bus čia visa tai, kuo jis ryškiai skiriasi nuo kitų mokslų ir kas parei­ na nuo jo esmės. Dirbdama mokslingojo pažinimo teoriją, filosofija tie­ sia bendro pagrindo objektyviam specialių mokslų reikš­ mingumui. Sakoje, vadinamoje gnoseologijos vardu, ji at­ sako j klausimą, ar galimas ir kokiu būdu tikras pažini­ mas apskritai ir mokslinis pažinimas atskirai. Maža to. Nesitenkindam a vien teoriniu mokslinio pažinimo patei­ sinimu, ji dargi praktiniam mokslo darbui moko mus lo­ gikos mokslo priemonėmis taisyklingojo protavimo ir mok­ slingosios sistematizacijos. Tokiu būdu filosofijos mokslo bendrumas reiškiasi te­ oriniu ir praktiniu atžvilgiu: teoriškai filosofija pateisina pažinimo objektyvum ą, praktiškai ji moko taisyklingai pažinti daiktus. Joks specialus mokslas nedaro to ben­ 44

druoju atžvilgiu, nors kiekvienas savo srity, vienu tik sa­ vo darbu p ratina pažinti jam palenktus objektus ir išdir­ b a sau tinkam ą m etodologiją. Todėl, palyginant filoso­ fiją su specialiais mokslais, teisingas bus teigimas, jog filosofija kelia žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Šitokis aiškus skirtumas tarp filosofijos ir specialių mokslų teikdavo ir tebeteikia kai kam pagundos apriboti filosofijos sritį gnoseologijos problem a ir m atyti joje vien pažinimo mokslą. Čia teorinis filosofijos mokslo bendru­ mas laikomas tokia jo savybe, kuri viena išsemia visą jo turinį. Iš kitos pusės, praktinė filosofijos pareiga pažinimo srity, kuria stengiam asi pakelti pažinam ąjį proto sugebė­ jim ą į aukščiausią laipsnį, savo ruožtu tūlą paspyrė m a­ tyti filosofijoje kažkokį sofistikos meną. Tiesa, senovės laikų dialektika ir viduram žių scholastika, patiekusios žmogaus minčiai daug laimėjimų, kartu rado iškraipytą savo atvaizdą tuščiuose sofistų ir nusifilosofavusių scho­ lastų galvojimuose, kur dėl protavim o lyties pam iršta apie patį jo turinį. Tačiau m okslininkų paklaidos reik mokėti atskirti nuo pačio mokslo ypatybių. Tai, kas pasakyta apie teorinį ir praktinį filosofijos mokslo bendrum ą, te­ duoda vien progos pastebėti, jog ryškios jo ypatybės ran ­ da iškraipytų apraiškų ir vienašalių aiškinimų filosofijos reiškėjuose ir jos aiškintojuose. Toliau užtiksime dar dau­ giau įrodym ų šitam bendram pastebėjimui. III. FILOSOFIJA KAIPO VISUOTINASIS MOKSLAS: i) visuotinosios sintezės reikšm ė filosofijai; 2) filosofija kaipo pasaulėžiūros mokslas Pažinimo objekto, arba pažinio, atžvilgiu filosofijos mokslas, kaip jau prim inta, pasižymi visuotinumu: jis stengias iškelt aikštėn tolimiausias daiktų priežastis, kurių nesiima tyrinėti specialūs mokslai. Čia yra tai, jog grynai em pirinis tyrinėjim as tegalim as vien artim iausiųjų prie­ žasčių plote. Bet juo labiau tolsta priežastis, juo mažiau ji prieinam a tiesioginei patirčiai, o kartu protui tenka vis sunkesnės pareigos. Todėl kai esam a kalbos apie pir­ m utinės ir visuotinąsias priežastis, darosi aišku, jog joms susekti protas šaukiam as į visų sunkiausiąjį darbą. Pasi­ 46

rodo, ir šita prasm e filosofijos mokslas ne veltui stengias kuo tobuliausiai išmiklinti proto galias: jis tai daro ne vien todėl, kad to negal siekti ex o jficio 2 joks specialus mokslas, bet taip pat iš tos priežasties, kad jam tenka sunkiausias proto uždavinys. Ėjimas nuo artimesnių priežasčių prie tolim esniųjų perkrauna svarbiausiąją proto pareigą iš analizės į sinte­ zę. Filosofija lygiai teisėtai gal ir net privalo naudotis analitiniu ir sintetiniu metodu, bet pati jo objekto p ri­ gimtis ypač reikalauja pažinimo tikslui sintetinio p ro ta­ vimo, nes kas gal suvesti nesuskaitomą pažinių daugybę į organinę visumą, jei ne sintetinis proto darbas? Ju k filo­ sofinė mintis pašaukta vykdyti tą visuotinąją pažinių sin­ tezę, kuri, tiksliai tariant, yra mokslingoji pasaulėžiūra. Palyginti aukštas filosofinės abstrakcijos, arba atotraukos, laipsnis davė kai kuriems filosofams progos m anyti, kad filosofija turinti atskirą sau tinkamą metodą. Pavyz­ džiui, vokiečių idealistai tikėjosi išvystysią iš grynų pro­ to sąvokų objektyvų filosofijos turinį. Čia vėlei viena filosofijos ypatybių buvo netikrai aiškinama: kiekybinis filosofijos ir specialių mokslų skirtumas metodo atžvilgiu buvo laikomas esminiu, arba kokybiniu. Tuo tarpu filo­ sofijos mokslas, kaip ir kiekvienas kitas mokslas, eina tais pačiais logikos nustatytais metodais. Tat joje rasime var­ tojant dedukciją ir indukciją, sintezę ir analizę, nors šitų logikos priemonių deriniai ir gali būti čia kitoki negu k i­ tuose moksluose. Jei aukščiau buvo filosofijoje primygtinai pabrėžtas sintezės metodas, tai vien todėl, kad jis turi kiekybinės pertvaros filosofinės pasaulėžiūros rengime. Bet tai toli gražu nereiškia, kad filosofija turėtų nuosavą metodą. Jos metode aiškiai tik pasireiškia linkmė, kurios reika­ lauja išdirbimas mokslingosios pasaulėžiūros, esančios iš esmės sintetine sistema. Taigi, kaip galime dabar matyti, filosofijai pritinka visuotinum o žymė todėl, kad ji stengias susekti visuoti­ nąsias daiktų priežastis ir suvesti jas į sintetinę visumą. Trumpai betariant, filosofija yra visuotinas mokslas to­ dėl, kad jai tenka rūpintis mokslingosios pasaulėžiūros dalykais. Šita savo ypatybe filosofija aiškiai skiriasi nuo kitų mokslų, o tuo tarpu jo je glūdi gausių nesusipratimų šaltinis. V isų pirm a kalbant apie tai, jog filosofija tarnauja mokslingajai pasaulėžiūrai kurti, reik nusimanyti, jog fi­ 46

losofinė pasaulėžiūra n ėra dar visa pasaulėžiūra, kurią žmogus susidaro, aiškindamasis pasaulio priežastis, sudėtį, vyksmą ir tikslus. Ne visam, kas gal sudaryti žmogaus pasaulėžiūrą, tedera filosofinės pasaulėžiūros vardas. Po­ etinis pasaulėvaizdis, pavyzdžiui, y ra taip pat savo rūšies pasaulėžiūra, bet būtų klaidinga (ir, deja, šita klaida daž­ nai daroma) vadinti jis filosofiniu padaru. Poetinis pa­ saulėvaizdis reiškiasi konkretinėm is lytimis, tuo tarpu kai filosofija, kaipo mokslas, tegal įtraukt į savo pasulėžiūros ribas tik tai, kas pasižymi visuotinuoju dėsnio reikš­ mingumu, t. y. tu ri m okslinės vertės. Ne visa, kas įeina į žmogaus pasaulėžiūrą, yra mokslinga, bet visa, kas su­ daro filosofinę pasaulėžiūrą, privalo pereiti per mokslo sietą, nes mokslingumo žymė pridera šiai pastarajai ypa­ tingu būdu. Šiaip ja u žmogaus pasaulėžiūroje esam a įvairių daly­ kų; šalia mokslo gavinių ir tikėjim o teigimų, arba įsiti­ kinimų, rasime čia m ažiau ar daugiau pam atuotų nuomo­ nių ir net visai nepam atuotų prietarų. N e lygiomis teisė­ mis, bet visa tai paprastai susigyvena pasaulėžiūros plote. Tačiau viena tik šio ploto dalis teturi filosofinės reikšmės ir būtent toji, kurią žmogaus protas apšviečia prigimtąja savo galia, naudodam asis vien tik mokslo priemonėmis. Teologija, tvarkanti tikybos dalykus, nušviečia kitą p a­ saulėžiūros dalį, naudodam asi taip pat mokslo priem onė­ mis, bet ji šitam tikslui nesitenkina žmogaus proto išga­ lėmis: prie to, ką žmogus pajėgia pažinti religijos daly­ kuose savo protu, ji prideda dar tai, kas autoritetingai apreiškiam a ir kas dažnai praneša žmogaus proto pajėgas. Tikrai sakant, teologijos mokslas išdirba sąmoningą reli­ ginės pasaulėžiūros dalį, ir čia jis gal susidurti ir faktinai susiduria su filosofijos mokslu, bet jis neturi tos specifi­ nės pasaulėžiūros mokslo žymės, kuri atatinka filosofiją. Iš kitos pusės, specialūs mokslai taip pat neturi pa­ saulėžiūros mokslo žymių. Specialūs mokslai, kaipo tokie, gal laikyti savo žinioje tam tikrą pasaulio prigimties ar gyvatos sritį arba atžvilgį, bet jų nė vienas negali tyrinėti pasaulio visumos, nenorėdam as išeiti iš teisėtų savo ribų. Pasaulio visum ą tegal tyrinėti mokslas, kuris nesivaržo specialių mokslų ribomis, kadangi y ra iš esmės visuoti­ nas mokslas. Tokiu m okslu tėra vien filosofija, kuriai visuotinum o pagrindą sudaro ja u pats formalinis jos ob­ jektas. Ju k pirm utinės daiktų pirm apradės, jos tiriamos, 47

y ra ne kas kita, kaip pirmutinės priežastys, o pirm utinės priežastys tai tas pat kas ir visuotinosios priežastys. Tuo tarpu specialių mokslų objektai neturi visuotinu­ mo savybių. Pavyzdžiui, vietinis judesys, gyvybės v yks­ mas, veislės evoliucija ir šiaip jau visokeriopa pažanga gali būti atatinkam ų specialių mokslų objektais, bet ty ri­ nėti tapsm o (Werden, devenir) esmę apskritai, t. y. tai, kas sudaro visų vyksmo rūšių giminę, tegali vien filo­ sofija. N orint padaryti galutinų išvadų apie bendras k iek ­ vieno tapsmo priežastis, reik neabejojant susipažinti su atskiromis jo rūšimis, kurias tyrinėja įvairūs specialūs mokslai, kaip antai: fizika, biologija ir t. t. Reiškia, reik atlikti savo rūšies tarpmokslinis darbas, siekiąs visuoti­ nųjų, šiuo atveju — tapsmo priežasčių, tačiau šito darbo teisėtai negali imtis joks specialus mokslas, būdam as tik toks. Jei, sakysime, mechanika, tepažindama vietinį ju ­ desį, panorėtų iš jo ypatybių spręsti apie kiekvieno v y k ­ smo arba, apskritai tariant, tapsmo esmę, tai šitokis jos sprendimas nesuteiktų tikros pažiūros į šitą svarbią pa­ saulio apraišką. Iš tikrųjų yra ištisa eilė pažiūrų į pasaulį, gimusių specialių mokslų gelmėse, bet kadangi jos nėra išaugusios į pilną filosofinio mokslo ūgį, tai darydamos per anksti visuotinų apibendrinimų, jos apreiškia tik specialių mok­ slų ribotumą ir todėl pasižymi vienašalėmis ypatybėmis. Prie tokių teorijų galima priskaityti pozityvizmas, m ate­ rializmas, evoliucionizmas, fenomenalizmas, realizmas ir t. t. Reikšminga net yra tai, kad reiškėjai šitų teorijų, neteisėtai gimusių specialiuose moksluose, paprastai yra priešingi filosofijai apskritai: juk pripažinus šilai pastara­ jai prigimtas jai teises, nebūtų reikalo daryti uzurpacijos specialių mokslų naudai. Jei specialūs mokslai neturi teisės daryti visuotinųjų išvadų apie pasaulį, tai, iš kitos pusės, filosofija turi prie­ volės suderinti savo išvadas su specialių mokslų pažanga, nes visuotini ir specialūs sprendimai .apie daiktus negali sau prieštarauti, nors ir gali liest įvairias ir net priešin­ gas jų puses. Ir tai tu ri reikšmės tiek teorinėms, kiek ir praktinėm s pažiūroms į pasaulį, t. y. kuriant tai, ką vo­ kiečiai vadina W elt-und Lebensanschauung. Taigi vienai tik filosofijai tedera daryti visuotinųjų mokslinių išvadų apie pasaulį, naudojantis visu tuo, ką duoda patirtis ir protavimas, tam e skaičiuje — ir specialūs 48

mokslai. Šita prasm e ji yra pasaulėžiūros mokslas par excellence 3, nes, kaip aukščiau galėjo paaiškėti, vien fi­ losofija tegali teisėtai rūpintis mokslingaisiais pasaulėžiū­ ros dalykais. IV. FILOSOFUOS MOKSLAS IR FILOSOFAS: 1) filosofas profanas ir filosofijos specialistas; 2) statinis ir dinaminis filosofinės kultūros atžvilgiai Kai esam e jau žvilgterėję į filosofijos pažinimo sub­ jek tą ir objektą skyrium , tenka iš eilės susekti, kokiomis ypatybėm is reiškiasi filosofijos mokslas atsižiūrint į jų ­ dviejų santykiavim ą. Ju k mokslas, kaipo toks, nustato sąmoningų bei sistemingų santykių tarp subjekto ir ob­ jekto, reiškia — tarp pažintojo ir pažinio. Tat m okslinin­ ko asm enyje negali nekilti aikštėn pačio mokslo savotiš­ kumas, pareinąs nuo jųdviejų derinimosi. Čia pasitinkam e visų pirm a klausimą, kas y ra filosofas. Klausimas, rodos, banalus, nes filosofas, aiškus dalykas, yra filosofijos mokslo darbininkas ir reiškėjas, lygiai taip pat kaip astronom as y ra darbo ir reiškimo veiksnys as­ tronom ijos mokslo srityje. Tačiau nėra čia taip lengva klausimas išspręsti, kaip kad tuojau atrodo. Astronomu vargu pavadinsime žmogų, kuris nėra astronom ijos moks­ lo ragavęs, tuo tarpu filosofo vardą dažnai girdime ta i­ komą prie žmonių, kurie ne tik nėra filosofijos mokslo ragavę, bet ir neturi jokio tikslaus nusimanymo apie jojo esmę. Galima juk būtų išgirsti ir apie liaudies filosofus, ir tas posakis m ažiau mus stebintų, kaip kad būtum išgir­ dę kalbant apie liaudies astronomus. Šis gausus ir įvairiaprasmis filosofo vardo naudojimas, m atyti, randa savo pateisinimo pačios filosofijos prigimtyje. Visas dalykas aiškėja, kai atsiminsime, jog filosofija yra pasaulėžiūros mokslas par excellence ir jog, iš kitos pusės, faktu yra tai, kad žmogus, kaipo protinga būtybė, negali apsieiti be šiokios ar tokios teorinės bei praktinės pasaulėžiūros, t. y. be to, ką, kaip sakyta, vokiečiai v a ­ dina W elt-und Lebensanschauungt nes žmogui prigimta vaduotis savo gyvenime priežastingum o ir tikslingumo motyvais. Todėl tam tikra prasm e galima filosofu pava­ dinti ir žmogus, kuris iš prigimties turi tiek inteligentiš­ kumo ir išmintingumo, kad sugeba susidaryti tvirtų as­ 4

.

S. Šalkauskis

49

m eninių pažiūrų į pasaulį ir į gyvenimą, suveda jas į organingą vienybę ir jos šviesoje nuosekliai aiškina a t­ skiras apraiškas, vienu žodžiu, pasižymi tuo, kas vadina­ m a prigim tąja išmintimi. Toks žmogus iš prigimties ap reiš­ kia gabumų, kurie privalomi y ra filosofijos m okslo reiš­ kėjui, arba filosofui; o kadangi jis taiko dargi šiuos ga­ bumus prie filosofijos mokslo objektų, tai jam ir teikiam a su tam tikru rezervu filosofo titulas. Logikos atžvilgiu toksai pavadinimas tepateisinam as vien su sąlyga daryti skirtumas tarp filosofo specialisto ir filosofo profano. Kame gi jo esmė?— Kaip buvo jau pažymėta, visa gyvo žmogaus pasaulėžiūra netelpa filo­ sofijos mokslo ribose. Paprastai joje rasime įvairių daly­ kų. Bus čia dalykų, kurie stovi žemiau už žmogaus protą ir jo nepateisinami; tai — prietarai. Bus čia ir nuomonių, apie kurias galima visaip spręsti, nes jos svyruoja tarp abejonių ir įsitikrinimų. Atsiras čia ir tikrų įsitikrinimų, t. y. žinojimo, paremto ryškiu, tiesioginiu ar netiesiogi­ niu aiškumu. Pagaliau užtiksime čia įsitikinimų, t. y. da­ lykų, kurie tepriimami tikėjimu. Tarp pastarųjų atsiras ir pasitikėjimo paslaptimis, t. y. dalykais, kurie praneša žmogaus proto galias, nes stovi aukščiau už jį, nors jam ir neprieštarauja. Iš visų šitų dalykų teisėtą filosofijos mokslo turinį tegal sudaryti vien įsitikrinimai, t. y. pažintys, paremtos ryškiu, tiesioginiu ar netiesioginiu, aiškumu, kitaip ta ­ riant — evidencija l. Ryškaus tiesioginio aiškumo, arba tiesioginės evidencijos, dalykai sudaro išeinamąjį mokslo pagrindą ir reiš­ kiasi tuo, kas vadinama aksiomomis arba principais. Ogi ryškaus netiesioginio aiškumo, arba netiesioginės evidencijos, dalykai įgaunami mokslo priemonėmis ir sudaro mokslo uždavinius. Šitos bendros pastabos turi tiek pat reikšmės filosofijai, kiek ir specialiems mokslams. Todėl pasaulėžiūros srityje aiškus yra filosofijos mokslo užda­ vinys plėsti mokslingųjų įsitikrinimų plotas asmeninių nuomonių ir įsitikinimų sąskaita. Ir štai prieiname prie skirtumo tarp filosofo specialis­ to ir filosofo profano: pastarasis pasitenkina asmeninėmis nuomonėmis ir įsitikinimais ten, kur pirmasis privalo v er­ 1 Nesusipratimams išvengti privalu gerai skirti žodžiai „įsitikrinimas" ir „įsitikinimas". Įsitikrinimas yra žinojimo, o įsitikinimas — tikėji­ mo dalykas. Įsitikrinti rusiškai reiškia удостовериться, o įsitikinti — yra уверовать, arba tikriau — увериться. .". i 50

stis įsitikrinimais, įgytais mokslo priemonėmis. Ir, deja, filosofo profano padėtis yra mažesniame ar didesniame laipsnyje liūdna būtinybė visiems tiems, kas negali sąmo­ ningai pasisavinti filosofijos mokslo davinių, nes žmogus, kaip minėta, savo prigim ties dėlei neapsieina be šiokios ar tokios pasaulėžiūros. Tiesa, niekiną filosofijos mokslą žmonės laiko tai per nesusipratim ą savo prerogatyva, bet šitokios pasitenkinusios savim i ignorancijos reginys iš ti­ k rų jų y ra dar liūdnesnė apraiška. Taigi žmogus prigim ties verčiam as būti filosofu, tuo tarp u vien aukštoji filosofinė kultūra tegal patenkinti ši­ tą prigim tą jam reikalą. Prigimties linkmė y ra visuotina, bet aukštoji filosofinė kultūra toli gražu n ėra visuotinai vykdom a: čia vėl turim e šaltinį savotiškų apraiškų, ypač prigim tų filosofijos sričiai. J a u tai, kad žmogus paties prigim ties veiksm o verčiam as spręsti apie aukštus filoso­ finės pasaulėžiūros dalykus, duoda progos atsirasti bega­ lėms kuo klaidingiausių nuom onių apie pavestus filoso­ fijos mokslui klausimus. Kai pats gyvenim as verčia žmo­ gų spręsti, jis blogai ar gerai vis dėlto sprendžia, bet jo pasiruošimas, bent čia — filosofijos srityje, paprastai neatatinka sprendžiam ųjų klausim ų rimtumo. Panašių apraiškų esam a ir kitų mokslų srityse, bet daž­ niausiai tik panašių, o ne tolygių. Sakysim, ūkininkas pras­ čiokas pačiu dalykų bėgiu verčiam as būti chemiku, rei­ kiant spręsti apie dirbamos žemės ypatybes,— architektoriumi, reikiant statyt trobesys,— m atematiku, reikiant vest savo sąskaitybą. Bet čia chemijos, architektūros, m atem a­ tikos klausimai y ra tiek prim ityvūs bei elem entarūs, kad jiems išspręst pakanka sveiko proto ir labai nedidelio asmeninio prityrimo. Kas kita filosofijos srityje: čia pa­ saulėžiūros reikalas, galutinai imant, stato veik tuos pa­ čius klausimus tiek filosofui profanui, kiek ir filosofui specialistui. N orint sąmoningai klausim ą išspręsti, sveiko proto ir paprasto išmintingumo čia jau nebepakanka: čia maža net sistemingai suorganizuoto mokslo priemonių; reikalinga dargi ilga istorinė evoliucija, jungianti dau­ gybės žmonių darbą. Tuo tarpu, kadangi pats gyvenimas, kaip sakyta, verčia žmogų spręsti apie filosofinius daly­ kus, palengvėl įprantam a uzurpuoti filosofijos mokslo teises ir k artu pam irštam a apie išimtiną jo kom petentin­ gumą savo srityje. Imant tą patį ūkininko prasčioko pavyzdį pažymėtina, kad gal viena tik m eteorologija tegali pasigirti panašiu 51

kaip kad filosofijos likimu jo gyvenime. Ūkininko profe­ sija verčia jį daryti spėliojimų apie oro atm ainas; jis ir įpranta jų daryti, kaip ir kiek įmanydamas. O kadangi oro atm ainų nuspėjim as tegalimas vien m eteorologams specialistams su dideliu vargu ir dargi labai trum pam laikui, tai nėra ko stebėtis, kad šiuose prasčioko spėlio­ jimuose esam a beveik vienų nesąmonių. Čia, lygiai kaip ir filosofijos srityje, įprantam a spręsti apie ne savo kom ­ petencijos dalykus ir dargi su laiku imama sąmoningai ignoruoti tikrų specialistų patyrimai. Deja, reikia konstatuoti, jog filosofijos atžvilgiu p a ­ našiu nusistatym u nusideda ne vieni tik prasčiokai, bet ir daugelis inteligentų,— ypač tų, kurie, apakę dideliais spe­ cialių mokslų laimėjimais mūsų amžiuje, nebeįvertina fi­ losofijos kaipo bendrojo bei visuotinojo mokslo. Pasidavę pasyviai laiko obalsiams, jie nenumano, kad juo labiau specializuojasi Žinija ir juo platyn eina specialių m okslų tyrinėjimai, juo labiau randasi reikalingas mokslas, kuris suvestų pažinių daugybę į vieną organinę sistemą, api­ bendrinančią specialinių patyrim ų įvairialyčią gausybę. Ir jei jie sąmoningai nenori pripažinti filosofijos mokslo tei­ sėtumo, tai dar nereiškia, kad jie atsisako daryti filosofi­ jos darbą: jie jį varo tik nesąmoningu ir neteisėtu būdu įvairių specialių mokslų ribose. Reiškia, šitie specialybės gerbėjai panaikina filosofijos mokslo specialybę, kad dirb­ tų jos darbą nespecialiu būdu. Žinoma, taip apverčiant dalykus, šito darbo gavimai negalima laikyti laim ėjim ais Tuo tarpu tokie inteligentai turėtų nusimanyti, kad tik ra­ sis intelektingumas pasižymi ne specialių žinių gausa, bet sugebėjimu suvokti giliausiąją daiktų esmę, suvesti pas­ kui savo pažintis į vieningą pamatuotą sintezę ir galop jos šviesoje nuosaikiai aiškinti atskiras apraiškas, ir kad filosofija sulig savo prigimtimi objektyvuoja šitą inte­ lektualinį sugebėjimą suorganizuotoje mokslo priemonės sistemoje. Čia kaip tik pakeliui pakalbėti apie santykius, rišan­ čius intelektualinį filosofo sugebėjimą ir filosofinės kultū­ ros objektyvaciją, nes iš šito santykiavimo pareina dar ne viena filosofijos mokslo ypatybė.— Kaip kalbama apie filosofiškąjį sugebėjimą, turim a galvoje, taip sakant, di­ naminis filosofinės kultūros atžvilgis: čia svarbu intelek­ tualinis filosofo veiksmas. Užtat filosofinės kultūros objektyvacija reiškia statinį jos atžvilgį, čia svarbu jau ne 52

intelektualinis filosofo veiksmas, bet objektyvi šito veiks­ mo gavinių realizacija. Panašiai kuriam asis dailininko veiksmas, lygiai kaip ir kritiko pergyvenim as įvertinant pagam intą veikalą, sudaro dinaminę estetinės kultūros pusę. Ogi pats veikalas, t. y. dailininko sukurtoji lytis, simbolingai rišanti kuriamąsias jo em ocijas su kritiko emocijomis, apreiškia statinę šitos kultūros pusę. Aiškus dalykas, jog tarp statinės ir dina­ minės pusių estetinėje kultūroje tu ri būti tam tikros atatinkamybės. Žmogus žemos estetinės kultūros ne tik ne­ pajėgs sukurti tikrų dailenybių, bet ir nesugebės tinkamai įvertint objektyvuojančių aukštą statinę kultūrą veikalų. Todėl buvo Rafaelio teisingai išsitarta, jog dailės srityje „suprasti — tai prilygti". O vis dėlto dailėje kultūros objektyvacija reiškiasi realiais daiktais, kurie jei ne savo išvaizda, tai bent gar­ sais prataria į visą m ūsų būtybę.— Kas gi lieka filosofi­ nei kultūrai objektyvuojantis?— V ien tik žodžiai; mažai net tepaklysčiau pasakęs — raidės.— Žodis simbolingai ap­ reiškia daiktą, tarpininkaujant sąvokai. Filosofas kūrėjas eina nuo daikto per sąvoką prie žodžio. Filosofijos adep­ tas turi padaryti tą patį kelią iš kito tik galo: nuo žodžio jis eina prie daikto vaduodam asis sąvoka. O kadangi filo­ sofiniame darbe žmogaus protas pasiekia aukščiausios atotraukos, arba abstrakcijos, tai šitas kelias ir netrum pas, ir nelengvas. A totraukos viršūnės atm ena aukštųjų kalnų viršūnes: vedą į jas takai yra statūs ir sunkūs kopti; retam tesiseka jos prieiti, nedaugelis gėrisi net jos išvaizda iš tolo, o daugum a tik pasitenkina kitų žmonių papasakojimais. Bet vien tasai, kam teko pastatyti savo koją kalno viršūnėje, gali tikrai spręsti apie tą stebuklingąjį akiratį, kuris išsiskėtė ten jo žvilgiui. Kilni kalnų atm osfera gaivina jo dvasią tokiais įspūdžiais, kokių nebegalim a įgauti iš jokio papasakojim o.— Proto darbas aukštųjų idėjų srityje turi panašių ypatybių. N orint pasiekti jų esmę, privalu iškilti iš žodžių, vaidinių, konkretinių daiktų žemumos ir siekti ten, kur pasistiebusios dvasios viršūnės y ra įsismeigusios į plačiąsias padanges. Tarp kalno ir atotraukos viršūnės atsirado tačiau mūsų laikais ypatingo skirtumo. Dabar lakstytuvų pagalba gal atstoti sunkų kopim ą į kalno viršūnę. Tuo tarpu galima drąsiai spręsti iš anksto, kad jokia eksperim entinė psicho­ logija nepajėgs surengti aparato, kuris atstotų žmogaus 53

proto darbą žengiant į intelektualinės atotraukos viršūnę. Rafaelio posakis tu ri čia ypatingos reikšmės: filosofijos srityje suprasti reiškia suderinti tam tikra prasm e statinę ir dinaminę filosofinės kultūros puses. Kai puola dinam inė filosofinės kultūros pusė, statinė jos pusė, arba istorinis filosofinės kultūros palikimas, lieka nesuprastas ir tinka­ mai neįvertintas. Dabar aiškėja, kodėl filosofinė pažanga neina lygiu žingsniu ir vienu krypsniu: kiek kartų suyra pusiausvyra tarp dviejų kalbamų filosofinės kultūros p u ­ sių, tiek kartų reik konstatuoti filosofinis regresas, ir tai filosofijos istorijoje nėra retas atsitikimas: po Sokrato, Platono ir Aristotelio, po neoplatonikų, po Alberto Di­ džiojo ir Tomo Akviniečio kiekvieną kartą filosofijos ge­ nijus, iškilęs į naujas padanges, nuleisdavo sparnus ir nerdavosi stagnacijoje ir obskurantizme. Žinoma, panašių apraiškų nebūtų galėję atsitikti, bent taip stambiose lytyse, kaip kad yra buvę, jei filosofijos pažanga galėtų reikštis tokiu pat ryškiu objektyvumu, ko­ kis lydi specialių mokslų tarpimą. Šiems pastariems k a r­ tais sunkiai duodasi nauji laimėiimai, bet kai vieną kartą jie yra įveikti, nauji gaviniai tampa lengvai prieinami dideliam žmonių skaičiui. Taip buvo reikėję ištisų tūks­ tančių metų, kol astronomams pavyko susekti, jog ne sau­ lė skrieja aplink žemę, bet žemė — aplink saulę. Užtat kai sykį šita tiesa buvo laimėta, ji tapo prieinama beveik kiekvienam. Kas kita filosofijoje: čia juo gilesnė ir aukštesnė yra laimėtoji tiesa, juo sunkiau prieinamas filosofinis jos su­ pratimas, nes aukštosios atotraukos gavinių negalima ilius­ truoti, kaip kad specialių mokslų, konkretiniais daiktais ir įrankiais. Todėl m ūsų laikais taip dažnai atsitinka, kad tie patys žmonės, kurie sakosi esą Galilėjaus gerbėjai, sprendžia apie filosofinius dalykus tarsi jo priešininkai. Filosofija turi taip pat savąją saulę ir savąją žemę, ir čia taip pat privalu įveikti jausmų apgaulę norint suvokti tiesą; ogi kalbam i Galilėjaus gerbėjai, paskendę pajustinių daiktų srityje, vis dar tebetvirtina filosofijos saulę skriejant aplink savo žemę. Jie nenusimano, jog kaip tik filosofinė kultūra pašaukta pergalėti jausm ų apgaulę ir iškelti žmogų iš jų tamsios pakalnės. Paimkime, pavyzdžiui, keletą filosofijos laim ėtų tiesų. Taip, filosofijos nuopelnais mes žinome, jog nesama e rd ­ vės be ištjsusios substancijos; jog nesama laiko be daik54

to f palenkto tapsm ui; jog negali būti jokio vyksmo be grindžiamosios absoliuto galios; jog šitas absoliutas drau­ ge su pasauliu nesudaro nei realinio dviejų daiktų skai­ čiaus, kaip no rėtų dualizmas, nei substancialinės vieny­ bės, kaip norėtų panteizmas. Štai keletas tiesų, kurių ne­ suvaikys žmogus, nem okąs m ąstyti sąvokomis, o įpratęs vien megzti vaizdų derinius. Jam šitasai mąstymas ati­ trauktom is sąvokomis pasirodys tuo, ką prasčiokai vadi­ na „akių monais", o kiek prasišvietę žmonės — tamsiąja metafizika ir tuščiąja scholastika. Filosofinio nusimanymo atžvilgiu pastarieji nedaug tenužengė į priekį už pirmuo­ sius, o faktinai ir vieni, ir kiti tebegyvena dar psicholo­ gija žmogaus, kuris, matydamas saulę skriejant aplink žemę, vadina K operniką žmonių m ulkintoju. Tačiau Koper­ niko atadanga y ra jau dabar visuotinuoju laimėjimu va­ dinam ajam e kultūringam e pasaulyje, nes jos tiesai su­ prasti nereikėjo pasižymėti tokia pat aukšta astronomine kultūra, kokios kad buvo buvęs pats Kopernikas. Ogi no­ rint įsitikrinti didžiųjų filosofinių tiesų tikrumu, privalu įsigyti palyginant aukštos filosofinės kultūros, nes filoso­ fijos srityje suprasti — tai iš tikro prilygti. Tokios y ra filosofijos mokslo pagrindinės ypatybės. Baigiant telieka m an trum pais žodžiais padaryti bendrų išvadų apie tai, kokia privalo būti filosofinės kultūros organizacija atsižvelgiant į filosofijos ypatybes. Ju k šitas klausimas turi mums ypatingo aktualum o dabar, kai mums tenka aukštojoje savo m okykloje dėti filosofijos mokslui, o drauge su juo — ir filosofinei kultūrai pamatai. Užbaiga. DERAMOJI FILOSOFINĖ KULTŪROS ORGANIZACIJA Žinant filosofijos mokslo ypatybes, pigu numanyti, jog visų pirma šiam tikslui svarbu ugdyti dinaminė filosofi­ nės kultūros pusė, kad ji prilygtų statinei jos pusei, ob­ jektyvuotai geriausiųjų jos reiškėjų veikaluose. Tai pa­ siekiama, iš vienos pusės, filosofijos mokslo, o iš antros — filosofinio mokymo santvarka. Filosofai, kaip kad ir kilų rūšių mokslininkai, tegal pakelti filosofijos m okslą į aukštesnį lygį vien jungtomis pastangomis. Filosofijos istorija jungia pastangas filoso­ fų. gyvenusių ir dirbusių įvairiais laikais; filosofinis ben55

dravìm as privalo jungti gyvenančiuosius ir dirbančiuo­ sius vienu laiku. Atsižvelgiant į filosofijos mokslo sunke­ nybes, tenka filosofinė talka organizuoti taip, kad objek­ tyvus filosofinis lobis, laimėtas ištisų amžių bėgyje, būtų suderintom is pajėgomis nuolatos taikomas laiko ir vietos reikalavimams. Kitaip tariant, filosofijos mokslas privalu suorganizuoti į sutelktinio darbo mokyklą. Tokia filosofija savo turiniu yra „trunkanti per amžius", savo organizaci­ jos lytimi — mokyklinė. Ji yra priešginybe, pirm uoju at­ žvilgiu, laikiniems klaidingų teorijų laimėjimams, antruo­ ju atžvilgiu — diletantiškam filosofavimui. Šitaip sutvarkytas filosofijos mokslas y ra m okykla dar vienu atžvilgiu. Filosofinėje kultūroje, kaip žinome, n e­ dera nustoti pusiausvyros tarp jos statinės ir dinaminės pusės. Tai reiškia, jog mokslas ir mokymas privalu joje atatiktinai jungti, nes aukštieji filosofijos laimėjim ai tik tiek tėra aktualūs, kiek esama paruoštų filosofine pras­ me žmonių jiems suvokti ir tobulinti. Todėl filosofijos mo­ kymo metodas privalo ypatingu būdu lavinti intelektua­ lines žmogaus išgales ir šiaip jau ugdyti filosofinį jo su­ gebėjimą. Senovės laikais filosofai stengėsi šitą tikslą pa­ siekti euristiniais dialogais. Viduramžiais jie naudojosi dialektinėmis pratybomis. M ūsų laikais aukštosiose mo­ kyklose tarpsta dėstomasis mokymo metodas, tačiau jo toli gražu nepakanka mokymo tikslams, ypač filosofijos sri­ tyje. Jo trūkumai papildyti imta organizuoti, šalia jo, pratinimosi darbai arba pratybos. Savaime aišku, kiek svar­ bu tinkamas pratybų sutvarkymas filosofinei kultūrai. Tik per jas tegalima pakelti naujosios filosofų kartos intelek­ tualinis sugebėjimas stoti į pažangaus darbo vagą. Šitose pratybose turi rasti tinkamos sau vietos ir euristinis se­ novės menas, ir dialektinis viduramžių metodas. Čia juodu gal ir privalo tarnauti protinimosi priemonėmis, nors n u ­ stojo buvę mokslo veikalų lytimi, nes kaip mokymo įran­ kiai juodu tinka pratyboms, o ne moksliniams veikalams, kurie objektyvuoja mokslų laimėjimus. Pagaliau filosofinę kultūrą ugdant labai svarbu palai­ kyti gyvi santykiai tarp filosofijos reiškėjų ir tųjų, kas pratinasi filosofiniame darbe. Gyvas filosofijos dėstytojo asmuo yra pašauktas padėti šiems pastariesiems kopti į filosofinės atotraukos viršūnes. Jis gali, kaip kad sakyda­ vo Sokratas, aplengvinti aukštųjų idėjų gimimą jaunųjų filosofijos adeptų dvasioje, nes šitos idėjos negali būti 56

jiems įdiegtos m echaniniu būdu. Asmeniniu bendravimu filosofiniame darbe su savo klausytojais filosofijos dės­ tytojas iš dalies gal atstoti tą objektyvaus reikšmingumo stoką, kuri skiria filosofiją nuo daugumos specialių mok­ slų. Pasiryžęs kiek pajėgdam as tarnauti filosofijos mokslo fr mokymo tikslams, šituo susiartinim o obalsiu, nukreiptu į gerbiamuosius mano klausytojus, ir baigiu savo įveda­ m ąjį žodį.

PASAULĖŽIŪRA IR FILOSOFIJA

Pratartis Pasaulėžiūra ir filosofija,— štai du dalyku, kuriuodu negali būti abejingu tikriems inteligentams, arba lietuviš­ kai tariant, protininkams. Tuo tarpu nei pasaulėžiūros, nei filosofijos sąvoka nėra tiek savaime aiškios, kad tinka­ mas jųdviejų supratimas būtų dažnas inteligentų protininkų tarpe. Ir su vienu, ir su antru žodžiu yra surišta ištisa nesusipratimų eilė, kuri nelemtu būdu gamina ata­ tinkamų nesusipratimų ir tarp pačių žmonių. Vienos pas­ kaitos ribose, žinoma, nėra galima išgvildyti bei išaiškin­ ti visi šitie nesusipratimai, kurie grįžtamuoju ratu eina per ištisus amžius. Todėl man telieka pasitenkinti siste­ mingu bei pamatuotu nusakymu pasaulėžiūros ir filosofi­ jos sąvokų, kaip man jiedvi yra paaiškėjusios iš filoso­ fijos studijų. Eidamas šitą uždavinį atlikti, stengsiuos iš pradžios išaiškinti pasaulėžiūros esmę, paskui nustatyti fi­ losofijos mokslo supratimą, gvildydamas gretimais pasau­ lėžiūros santykiavimą su filosofija. Taigi visų pirma kas yra pasaulėžiūra? I. I. PASAULĖŽIŪROS SUPRATIMAS 1. Pasaulėžiūra ir pasaulėvaizdis. Vedamąją liniją a t­ sakymui į šitą klausimą nustato jau pati etimologinė žo­ džio sudėtis. Aišku, jog pasaulėžiūra reiškia pažiūrą arba net pažiūras į pasaulį. Bet čia tuoj kyla klausimas, kas y ra pažiūra ir kaip čia privalu suprasti pasaulis. Lengva įspėti, jog pažiūra nereiškia čia paprasto žvelgimo ir jog pasaulis nėra čia fizinė išvaizda viso to, ką m ūsų saulė apšviečia. Tiesa, pasaulėžiūros pradžia glūdi šiame žvel­ gime į fizinę pasaulio išvaizdą, nes pradiniame savo ta rp ­ snyje kiekviena pasaulėžiūra yra visų pirma pasaulėvaiz58

dis. Kaip parodo pats žodis, pasaulėvaizdis y ra pasaulio vaizdas, patiriam as m ūsų išviršinėmis juslėmis (sensus ex­ terni). Pasaulio vaizdas, įgautas išviršinėmis juslėmis, yra paskui objektyvuojam as ir apdirbam as su išvidinių jaus­ lių (sensus interni) pagalba. Reiškia, su atm inties ir vaiz­ duotės pagalba pasaulio vaizdas y ra fiksuojamas žmogaus psichikoje kaipo kažkas pastovu bei vieninga. Taip ir gim­ sta pasaulėvaizdis, kurį žmogus susidaro pagal tai, ką jis patiria išviršinėmis juslėmis bei išvidinėmis jauslėmis. Ke­ lias, čia padarom as, y ra paprastas pažinimo kelias: pirm negu protas pajėgia statyti klausimų ir į juos atsakinėti, juslės bei jausies patiekia mums patirtinio* arba juslinio, pažinimo; štai kodėl jau viduram žiais buvo sakyta, jog nieko nesam a prote, ko anksčiau nėra buvę juslėse. Šita prasm e pasaulėvaizdis y ra ankstyvesnis už pasaulėžiūrą, nes pasaulėvaizdis y ra juslinio pažinimo padaras, tuo tar­ pu kad pasaulėžiūra eina toliau ir su juslinio pažįnimo išdavomis jungia proto darbą. Tarp pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros y ra ta t maždaug tokio skirtumo, kokio esam a tarp vaidinio ir sąvokos. V ai­ dinys yra juslių bei jauslių padaras ir mums sako apie tai, koks yra daiktas arba kokios yra jo ypatybės, jusli­ niu būdu patiriamos. Sąvoka yra proto padaras ir mums sako apie tai, kas yra daiktas arba kas sudaro jo esmę. Vaidinys, pavyzdžiui, mums nusako, kokie yra žmogaus ūgis, išvaizda, spalva ir t. t. Ogi žmogaus sąvoka mums pasako, kas y ra žmogus,— būtent, jog jis yra protingas gyvulys, arba būtybė, turinti sykiu juslingumo ir protin­ gum o.— Pasirodo, jog šita dvilypė žmogaus prigimtis reiš­ kiasi ir tada, kai žmogus žvelgia į pasaulį ir mąsto apie jį. Pasaulėvaizdis y ra juslinio pažinimo padaras ir susi­ deda iš vaidinių; pasaulėžiūra yra protinio pažinimo pa­ daras ir susideda iš sąvokų. Pasaulėvaizdis mums nusako, koks y ra pasaulis; pasaulėžiūra mums pasako, kas yra pasaulis. Būtų klaidinga m anyti, jog y ra galima visai atskirti pasaulėžiūrą nuo pasaulėvaizdžio. Kaip negalim a žmogaus prigim tyje faktinai atskirti proto veikimo nuo juslių vei­ kimo, taip lygiai žmogaus psichikoje negalima faktinai atskirti sąvokos nuo vaidinio ir todėl taip pat pasaulėžiū­ ros — nuo pasaulėvaizdžio. Bet tai, žinoma, nereiškia, kad mes negalim e ir neprivalom e daryti loginio skirtumo tarp sąvokos ir vaidinio, tarp pasaulėžiūros ir pasaulėvaizdžio. Kaip kiekviena sąvoka turi vaidinyje m aterialinės atra­ 59

mos, taip kiekviena pasaulėžiūra tu ri m aterialinės atram os pasaulėvaizdyje. Bet, žinoma, tai nepaliuosuoja m ūsų nuo loginės prievolės sąmoningai skirti tai, kas remiasi, nuo to, kuo remiamasi. Ogi tokio skirtumo ne visuomet daro­ ma, iš ko ir kyla įvairių nesusipratimų pažinimo klausi­ muose. Taigi iš to, kas pasakyta, galėjo paaiškėti, jog pasau­ lėžiūra nereiškia paprasto žvelgimo į pasauli arba papras­ to jo patyrim o išviršinėmis juslėmis bei išvidinėmis jauslėmis. Pasaulėžiūra y ra protinio pažinimo padaras, nors ir rem iasi juslių pagamintu pasaulėvaizdžiu. Reik tačiau konstatuoti, jog juo artimesnė yra pasaulėžiūra savo pir­ mutinėms versmėms, juo daugiau joje esama pasaulėvaiz­ džio ypatybių. Dėl šitos priežasties prim ityvių tau tų pa­ saulėžiūra, besireiškianti jų mitologijoje, dažnai esti ne kas kita, kaip poezijos gražnomis padabintas pasaulėvaiz­ dis. 2. Pasaulis kaipo pasaulėžiūros objektas. Sulig tuo, kaip privalu suprasti pažiūros į pasaulį kalbant apie pasaulė­ žiūrą, gali taip pat paaiškėti, kaip reik suprasti pats pa­ saulėžiūros objektas, būtent — pasaulis. Jei pasaulėžiūra susideda iš protinių pažiūrų, tai ir jos objektas, vadinamas pasauliu, privalo būti suprantamas kaipo protinio pažini­ mo objektas. Ogi protinis pažinimas, kaip buvo jau pasa­ kyta, sako mums ne tai, koks yra daiktas, bet kas yra daiktas. Atatinkamai pasaulėžiūra nusako ne tai, koks yra pasaulis, nes tai yra pasaulėvaizdžio dalykas, bet tai, kas yra pasaulis. Klausimas, kas yra pasaulis, negali būti taikomas vie­ nam kuriam pasaulio daiktui arba vienam kuriam pasaulio įvykiui. Iš tikrųjų jis apima apibendrintą pasaulio visu­ mą; jam rūpi pagrindinė pasaulio vienybė, būtent tai, kas lotyniškai vadinama universum ir kas reiškia vienybę įvairum oje. Jei žmogaus juslės tepajėgia aprėpti apribo­ tą pasaulio plotą, tai žmogaus proto nėra užbrėžiama ta ar kita pasaulio dalis: jis ima šitą pasaulį jo visum oje ir statosi paklausų, kas jis yra, iš kur jis atsirado ir k u r vyksta. Pažvelkime į žmogaus minties istoriją — ir pam a­ tysime, jog šitie paklausai neduoda ramybės protingam gyvuliui nuo pat pradžios istorijos iki mūsų dienų, nes žmogaus protui prigimta ieškot atsakymų į šituos paklau­ sus. Pasirodo, jo g šitais paklausais ieškoma priežasčių, nes tik žinojimas per priežastis, arba iš priežasčių, sudaro tikrą žiniją. Paklausu, kas yra daiktas, yra tiriam i sude60

darnieji daikto pradai, arba m aterialinė bei formalinė jo priežastys. M aterialinė priežastis y ra tai, iš ko arba kame daiktas y ra padarytas. Formalinė priežastis y ra tai, ko veiksmu daiktas turi savyje vienybės ir veikimo pradų. Taigi, kai y ra statomas paklausas, kas yra pasaulis, ieš­ kom a m aterialinė bei form alinė priežastis, t. y. iš ko pa­ saulis susideda, kas jam e sudaro vienybės ir veikimo pra­ dus. M aterialinė ir form alinė priežastys n ėra vienintelės priežasčių kategorijos; šalia jųdviejų, esam a dargi vyk­ domosios ir siekiamosios priežasties. Vykdom oji priežastis yra tai, kieno veiksm u kas nors darom a ar įvyksta. Ogi siekiamoji priežastis yra tai, ko dėlei arba kokiu tikslu kas nors darom a arba įvyksta. Todėl keli y ra statomas paklausas, iš kur pasaulis atsirado, y ra ieškoma jo vy­ riausioji vykdom oji priežastis; ogi kai yra statomas pa­ klausas, k u r pasaulis vyksta, yra ieškoma jo galutina sie­ kiam oji priežastis. Žodžiu tariant, pasaulėžiūros objektu yra apibendrinta pasaulio visuma, gvildoma iš visuotinų­ jų priežasčių. Štai kaip privalu suprasti žodis „pasaulis", kai yra tariam as pasaulėžiūros vardas. 3. Teorinė ir praktinė pasaulėžiūra. Dera dar čia pat pastebėti, jog pasaulėžiūra apim a ne tik daiktų, bet ir gyvenimo pasaulį, t. y. ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas žmogaus veikiama. Žinoma, šitokis pasaulio supratim as žymiai išplečia jo sąvoką. Nuo to, ko esama po mūsų saule, iš pradžios pereita prie visų daiktų visumos; dabar nuo visų daiktų visumos pereinam a prie daiktų bei žmo­ gaus veiksm ų visumos. Šitokį platų pasaulio supratim ą pateisina kad ir toks šito žodžio vartojim as, kurį randa­ me posakiuose: gyventi pasaulyje, šio pasaulio kunigaik­ štis, pasaulinė literatūra ir t. t. Čia, aiškus dalykas, kal­ bama apie žmonių pasaulį arba apie žmonių gyvenimo bei veikim o visumą. Ir šita žmonių gyvenimo bei veiki­ mo visuma, gvildom a iš visuotinųjų priežasčių, sudaro taip pat pasaulėžiūros objektą. Kitaip tariant, pasaulėžiū­ ra apim a sykiu pažiūras į pasaulį ir pažiūras į gyvenimą. Pažiūras į pasaulį, siaura prasme, galima vadinti teorine pasaulėžiūra; ogi pažiūras į gyvenim ą — praktine pasau­ lėžiūra. Šitam skirtum ui išreikšti vokiečiai y ra net sudarę du sutartiniu žodžiu W elt und Lebensanschauung, iš k u ­ rių dviejų tik pirmasis tegalim a tinkam ai išreikšti mūsų kalba, bet užtat jis tenka vartoti platesne prasme, t. y. tenka v artoti žodis „pasaulėžiūra" išreikšti ir W eltans­ chauung, ir Lebensanschauung. 61

Buvo m ano pasakyta, jog pasaulėžiūroje, taip a r šiaip, reiškiasi protinis žmogaus pažinimas. Šituo pasaulėžiūra skiriasi nuo pasaulėvaizdžio, kuris yra visų pirm a jusli­ nio pažinimo padaras. Todėl neprotingi gyviai gali turėti šiokio tokio pasaulėvaizdžio, bet negali turėti' pasaulė­ žiūros. Tai pagrindinė pasaulėžiūros ypatybė pažinimo a t­ žvilgiu. Pažinimo objekto atžvilgiu pasaulėžiūra stengiasi išaiškinti bendrais žvilgiais pasaulio bei gyvenimo vi­ sumą. 4. Pasaulėžiūros sudėtis (nuomonės, įsitikinimai, įsitikrinimai). Jei dabar susidomėsime pasaulėžiūros sudėtimi, tai turėsime pastebėti, jog kiekvienoje pasaulėžiūroje esa­ m a ištisos eilės pažiūrų, taip ar šiaip suvedamų į vieny­ be tų žmonių, kurie yra jos kūrėjai ir išpažintojai. Bet kas gi yra iš tikrųjų šitos pažiūros, kurios sudaro pasau­ lėžiūrą? Ar jos yra visuomet vienos rūšies ir vieno to ­ bulumo? Perėjus mintimi keletą tipingų pasaulėžiūrų, nesunku konstatuoti faktas, jog kiekvienoje pasaulėžiūroje esama pažiūrų įvairių rūšių ir įvairaus tobulumo. Čia esama ir nuomonių, ir įsitikinimų, ir įsitikrinimų. Esama čia ir ne­ retai net prietarų, šalia aukščiausių tiesos siekimų. Nuo­ monės charakterizuoja tą netobulą pažinimo stovį, kuria­ me žmogaus protas neįstengia griežtai apsispręsti svyruo­ damas tarp abejonės, iš vienos pusės, ir įsitikinimo bei įsitikrinimo, iš antros pusės. Įsitikinimas yra proto apsis­ prendimas neevidentiniame, arba neaiškiame, dalyke lais­ vu valios veiksmu ir autoriteto motyvu. Įsitikrinimas yra būtinas proto apsisprendimas ryškiu, tiesioginiu ar netie­ sioginiu dalyko aiškumu, arba jo evidencija, t. y. akivaizduma. Nuomonė gamina svyravimą, įsitikinimas — tikėjimą, įsitikrinim as— žinojimą. Svyravimas yra pirmutinis žmo­ gaus dvasios ■stovis tuoj klausimą pastačius: protas čia nėra dar galutinai apsisprendęs, ir todėl pažinimas yra čia vyksmo stovyje. Jei toliau dalykas pasirodo ryškiai aiš­ kus, arba evidentinis, iš karto ar tampa tokiu po tam tikrų svarstymų, protas būtinai apsisprendžia arba įsitikrina; kitaip tariant, žmogus įgyja žinojimo arba susida­ ro žinijos. Tai yra viena pažinimo linkmė, einanti nuo savaimingo prie sąmoningo žinojimo, kuris, būdamas sis­ temingai suorganizuotas, sudaro jau tai, kas vadinam a mokslu. A ntra pažinimo linkmė eina dalykuose, kurie n ėra ryškiai aiškūs, arba evidentiniai, ir kurie todėl neap­ 62

sprendžia proto būtinu būdu. Kad protas galėtų čia apsi­ spręsti, reikalingas yra valios įsikišimas, kurio vaduoja­ m uoju m otyvu yra autoritetas, kad tokiu autoritetu ir būtų žmogui jo paties intuicija. Pasitikėjimas savo in­ tuicija y ra jau viena įsitikinimo rūšis. A utoritetui rimtėjant, tikėjim o įtam pa didėja, o k a i ' autoritetas virsta absoliutiniu, tikėjim as įgauna religinės reikšmės. Siste­ minga religinio tikėjim o organizacija ir sudaro tai, kas yra vadinam a tikybos vardu. A ntra tat pažinimo linkmė eina dalykuose, kurie nėra arba net negali būti ryškiai aiškūs žmogaus protui ir kurie todėl pasidaro tikėjimo objektais. Žmogus aiškiai klystų arba save ir kitus apgaudinėtų teigdamas, jog jo pasaulėžiūroje nesam a įsitikinimų, o te ­ samą vien įsitikrinūnų. Subjektyvinė įsitikinimų neišven­ giamumo priežastis y ra žmogui negalėjim as visame kame įsitikrinti, kadangi jo pažinimas, kaipo netobulas, turi fak­ tinių ribų. O bjektyvinė įsitikinimų neišvengiamumo prie­ žastis y ra faktas, jog esam a dalykų, kurie pralenkia žmo­ gaus protą; kad taip iš tikro yra, lengva įsitikrinti paly­ ginus mūsų protinį pažinimą su bet kuria gyva realybe; mūsų protas tik netobulomis schemingomis lytimis tepa­ jėgia suvokti tikrum os esmę, bet nepajėgia niekuom et iš­ semti gyvo jos turiningumo. Šitam dalykui geriau suprasti pravartu įsidėmėti skir­ tum as tarp to, kas y ra nesuvokiam a, ir to, kas y ra neįm a­ noma, skirtumas, kurį kelia aikštėn su tinkam u sau ryš­ kum u Ernestas Heilo. „Paprastai,— sako jisai,— painioja­ m a du žodžiu, kuriuodu vietoje reikšti du panašiu dalyku, išreiškia dviejų dalykų priešingumą. Štai tuodu žodžiu, k urių painiojim as tem do šviesą: pirmas tai nesuvokiam a­ sis (i'Incomprėhensible), antras tai neįmanomasis (l'Inintelligible).— Tai, kas nesuvokiam a, y ra aukščiau proto; tai, kas neįmanoma, y ra žemiau jojo. Pirma — tai paslap­ tis; antra — tai absurdas. Tai, kas nesuvokiam a, y ra mums per didelis dalykas, kad tilptų ištisai apribotam e mūsų prote, ypač jei kalbam a apie Nebaigiamybę, kuri per­ žengia visas ribas.— Tai, kas neįmanoma, atvirkščiai, ne­ gali tilpti m ūsų dvasioje, nes m ūsų dvasia yra per didelė, t. y. tam dalykui p er tikra. To, kas neįmanoma, negalima pagauti, kadangi tai neturi tiesos, tuo tarpu kad mūsų dvasia padaryta tiesai pasisavinti, kuo mažiausia — tam tikram e laipsnyje < . . . > (168 p.). Ten, k u r esama neįma­ nomo dalyko, protas stoksta sau objekto. Ten, kur esama 63

nesuvokiam o dalyko, objektui nepakanka m ūsų proto" [Heilo E, Le Siècle.— Paris, 1913.— Straipsnis „Le M ystè­ re", p. 170). Telieka pridėti prie Heilo žodžių, jog nesu­ vokiam a gali būti religinė paslaptis, ogi neįm anomas gali būti paprastas žmogaus prietaras. Ir štai jei imame p a ­ saulėžiūrą kaipo žmogaus protinio gyvenimo faktą, ra n ­ dame joje, šalia nuomonių ir įsitikrinimų, dargi įvairių įvairiausių įsitikinimų, neišskiriant paslapčių, kurios p ra ­ lenkia žmogaus proto galias. Kaipo protinio gyvenimo faktas, pasaulėžiūra yra taip pat bendra visiems žmonėms kaip ir pats žmogaus protas. Kaip nėra normalaus žmogaus, kuris neturėtų m ažiau ar daugiau išplėtotos proto galios, taip lygiai nėra norm alaus žmogaus, kuris neturėtų mažiau ar daugiau išplėtotos p a ­ saulėžiūros. Ir kai iki šiolei buvo kalbėta apie pasaulė­ žiūrą, ji buvo imama kaipo visuotinas žmonijos protinio gyvenimo faktas, su pagrindinėmis jos savybėmis. 5. Pasaulėžiūros organizacija tikėjim o bei žinojimo at­ žvilgiais, Visai kitas y ra klausimas, kaip žmogaus pasau­ lėžiūra tobulėja ir kokiomis lytimis ji reiškiasi pasiekusi tam tikro tobulumo laipsnio. Pasirodo, jog dvi pagrin­ dinės pažinimo linkmės, neseniai minėtos, veda prie dvie­ jų pagrindinių organizuotos pasaulėžiūros lyčių. Pažini­ mas per įsitikinimą apsireiškia tikėjimu; ogi pasaulėžiū­ ros organizacija tikybiniu atžvilgiu įvyksta teologijos dok­ trinoje. Pažinimas per įsitikrinimą apsireiškia žinojimu; ogi pasaulėžiūros organizacija šituo atžvilgiu įvyksta fi­ losofijos sistemoje. Ne mano dalykas gvildyti klausimas apie pasaulėžiūros santykiavimą su teologija; tai, kaip žinau, bus padaryta vėliau kompetentingo teologijos a t­ stovo. Užtat į mano tiesioginį uždavinį įeina pareiga išgvildyti filosofiją kaipo pasaulėžiūros organizaciją gry ­ nai moksliniu atžvilgiu. Būtent iš filosofijos esmės ir jos santykiavimo su specialiais mokslais turės paaiškėti, jog vien tik filosofija iš esmės tėra pasaulėžiūros mokslas, a r­ ba, kitaip tariant, ji tik viena tegali sudaryti mokslingą žmogaus pasaulėžiūros dalį. Dera tat man iš eilės trum ­ pai nusakyti filosofijos esmė ir pagrindinės jos savybės.I. II. FILOSOFIJA KAIPO PASAULĖŽIŪROS MOKSLAS 6. Filosofija ir išmintis. Beveik visiems kiek prasilavi­ nusiems žmonėms y ra žinoma, jog sudurtinis filosofijos žodis y ra susidaręs iš graikų žodžių cpi^ia tt\ aocpiaę, kas 64

reiškia „išminties meilė". Bet pirm negu tas žodis imta vartoti, jo vietoje tam pačiam dalykui išreikšti buvo grai­ kų vartojam as žodis ao 25. Šitame patirtinės medžiagos apdirbime glūdi jau aiš­ kus kultūrinis veikimas, turįs savyje visus kultūrinio vei­ ksmo pradus. Veikiąs subjektas y ra žmogus, besinaudojąs proto galia. Patiriam oji medžiaga yra veikiamasis intelek­ tualinio kultūrinio veiksm o objektas. Suėmimas šitos m e­ džiagos pro protines suvokiamąsias lytis y ra šitos medžia­ gos apipavidalinim as, arba apdirbimas. Pagaliau šitas api­ 286

pavidalinimas įvyksta su pagalba protinių lyčių, kurios vadinamos sąvokomis ir kurios galutinoje sąskaitoje atatinka aukštesnėms dieviškosioms idėjoms, arba pirmavaiz­ džiams. Savaime aišku, kad pažinimas ir jo organizuotas reiš­ kimasis Žinijoje priklauso prie intelektualinės kultūros. Pažymėsiu dar čia, kad šita kultūra gali būti imama subjektyviniu ir objektyviniu atžvilgiu. Je i y ra lavinamas žmogaus protas kaipo pažinimo galia, turim e intelektua­ linę kultūrą subjektyvine prasme. Čia jau kultūrinio vei­ ksmo objektu y ra žmogaus protas kaipo pažinimo galia. Lavinimo vyksm e ji apipavidalinam a nusiteikimais, kurie atatinka tiesos reikalui. Jei y ra įgijamos naujos pažintys ir organizuojam os mokslo priemonėmis kaipo objektyvuo­ ta Žinija, turim e intelektualinę kultūrą objektyvine pras­ me. Be to, kas buvo pasakyta apie protu apdirbamą paty­ rimą, čia dar prisideda atskirų pažinčių organizavimas į platesnes sistemas. Čia jau įvyksta atskirų pažinčių api­ pavidalinimas vienybės lytimis, kurios, sueidamos į su­ derintą visuotinąją žinijos sistemą, turi atatikti galutinai vienų vienai — amžinai ir nekintam ai dieviškojo intelekto tiesai. Tuo ir baigiu savo trum pas pastabas apie žmogaus žiniją kaipo intelektualinės kultūros išdavą. 3. D o r a

Toliau man išpuola kalbėti apie dorą kultūrinio veik­ smo atžvilgiu.— Šituo atžvilgiu y ra natūralus perėjim as nuo žinijos prie doros. Ta aplinkybė, kad Žinija galutino­ je sąskaitoje sako mums ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas privalo būti, ankstai riša ją su dora, kurios uždaviniu yra vykdyti valios pastangomis tai, k ą protas pripažįsta pri­ valomu dalyku. Iš faktinos žmogaus prigimties galima pa­ daryti išvadą apie idealinį žmogaus paskyrimą, nes paži­ nus prigim tąjį doros dėsnį (lex naturalis), galima mažiau a r daugiau pažinti amžinasis dėsnis (lex aeterna), kuris y ra aukščiausia doros norma. Apie dorą gali kilti maždaug tie patys klausimai, kokie buvo statyti apie žiniją, būtent kas sudaro giliausią do­ ros esmę, kokia prasme dora yra kultūrinio veikimo lytis ir kokios pagrindinės reikšmės dora turi kultūrinei žmo­ gaus pažangai. Jei žiniją yra proto galia realizuojama sistema, tai do­ ra atatinkam ai yra valios galia realizuojama gėrio siste­ ma. Yra taip pat analogijos tarp tiesos ir gėrio sąvokų. 287

Tiesa, kaip žinome, y ra atitikim o santykis tarp daikto ir proto, arba proto atatikim as tikrenybei, t. y. tam, kas yra. Dorinis gėris y ra valios atatikim as tam, kas privalo būti, arba prigim tajam dėsniui. Kai kalbam a apie valios nusi­ statym ą prigim tuoju dėsniu, aiškus dalykas, šitas dėsnis čia nereiškia būtino gamtos dėsnio, kuriam y ra palenktas visas m aterialinis pasaulis. M aterialinis gam tos dėsnis ap­ reiškia būtiną ir todėl faktiną substancialinių jos lyčių santykiavim ą; tuo tarpu doros tvarkoje prigim tasis dėsnis reiškia privalomą prigim tųjų būtybių atatikim ą jų idealiai prigimčiai, arba pirmavaizdžiams. Pereitą k a rtą buvo net sakyta, kad giliausia prasme tiesa y ra daikto atatikim as idealinei savo prigimčiai, arba pirmavaizdžiui, ir kad šitaip suprantama tiesa vadinam a ontologine. D abar pasirodo, kad ontologinė tiesa ir y ra m ūsų veikim ui norma, kadan­ gi ji apreiškia prigim tąjį doros dėsnį, arb a integracijos keliu eina nuo to, kas yra, prie to, kas privalo būti. Je i žmogus negalėtų suvokti ontologinės tiesos, t. y. daikto atatikimo santykio su idealine jo prigimtimi, arba pirma­ vaizdžiu, jis negalėtų taip pat turėti m oralinės prievolės viena vykdyti, kita vengti. Tuo tarpu ontologinės tiesos pažinimas nurodo žmogui jo normą ir sykiu prievolę ata­ tinkamai elgtis savo gyvenime bei veikime. Šituo atžvil­ giu, bendrai tariant, žmogaus normaliu, arb a idealiniu, už­ daviniu yra realizavimas idealinės savo prigimties, arba pirmavaizdžio, faktiname savo gyvenime bei veikime. Dorinio veikimo norma, aiškus dalykas, y ra surišta su idealiniu žmogaus gyvenimo tikslu. Tikslas apskritai y ra tai, ko dėlei kas nors įvyksta: id cuius gratia aliquid fit. N enuostabu todėl, kad pagal savo tikslą būtybė įgauna ir savaimingos linkmės į jįjį. Tuo ir reiškiasi prigimtoji jos linkmė ir sykiu laiduoja jai laimę, kai tikslas bus atsiek­ tas. Jei galutinas būtybės tikslas neatatiktų prigim tajai jos linkmei, jis negalėtų padaryti jos laimingos. Todėl ir galutinas žmogaus tikslas yra tai, kas gali pilnai patenkin­ ti prigim tąją jos linkmę. Jis yra žmogui gėrybė, kuri turi išskirti iš jo gyvenimo visa, kas yra netobula, ir patiekti visa, kas atatinka idealios jo prigimties reikalavimams. Kitaip tariant, pilnutinė žmogaus laimė glūdi visiškajam e galutinojo jo tikslo įvykdyme. Turint tačiau supratim ą apie faktinos padėties ir nor­ mos skirtumą, reik visuom et skirti faktinoji žmogaus pri­ gimtis ir faktinieji jos tikslai nuo idealinės jo prigimties ir idealinių jo tikslų. Faktinai vieno kurio žmogaus pri­ 288

gimčiai gali būti įgim tas paveldėjim o keliu, pavyzdžiui, polinkis į girtybę; ogi šito polinkio išvystymas ir paten­ kinimas tam tik ra gėrybe (o gėrybė ji jam yra, kadangi jis jos pageidauja) gali sudaryti jam tam tikro malonu­ mo. Bet šitas faktinas atskiro žmogaus prigimties polinkis negali atatikti idealinei žmogaus prigimčiai ir net yra jai priešingas. Todėl dora uždeda jam prievolės kovoti su panašiais polinkiais, užstelbti juos ir galutinai išrauti su šaknimis iš faktinos savo prigimties. Bet nekalbant jau apie polinkius, griežtai priešingus idealinei žmogaus prigimčiai, nesunku pastebėti, kad žmo­ gaus gyvenimas prigim tojo m aterialinio pasaulio aplin­ kybėse turi savyje visą eilę netobulybių, kurios negali atatikti idealiniam žmogaus pirmavaizdžiui. Protinga, lais­ va ir nem irtinga žmogaus siela substancialiniu būdu yra sujungta su kūnu, kuris negyvuoja vienais tik proto nu­ rodymais, n ė ra laisvas nuo m aterialinių pasaulio dėsnių ir todėl n ėra nemirtingas. Gyvuodamas ęrdvėje ir laike pagal priežastingum o dėsnius, jis gimsta, auga, minta, vysta ir pagaliau y ra kaip ir kitos m aterialinio pasaulio būtybės, pavyzdžiui, augmens arba gyvuliai. Žodžiu ta­ riant, tarp žmogaus sielos ir kūno savybių yra tam tikro priešingumo, kuris sudaro žmogaus gyvenime pagrindinę tragediją. Taigi nesunku Įsitikrinti, kad žmogaus kūno savybės, kad ir norm aliam e kūno stovyje, negali sudaryti idealinės žmogaus prigim ties savybių, nes jos yra jau tam tikro priešingum o stovyje atžvilgiu į dvasinę, protingą ir lais­ vą, žmogaus esmę. Šita žmogaus esmė, apsireikšdama žmo­ gaus būtybėje kaipo substancialinė lytis, yra, kaip žino­ me, vienybės, buvimo, veikimo ir tikslingumo pradas. To­ dėl žmogui y ra visai prigim ta ne tik palenkti kūno gyve­ nimas sielos valdžiai, bet dargi keisti jis pagal dvasinę savo esmę. Todėl žmogus negali laikyti idealiu stoviu ma­ terialines savo buvimo sąlygas šiame pasaulyje. Bet sykiu būtų netikslinga, jei žmogus m atytų savo galutinąjį tikslą ir visiškąją laimę persiskyrime su kūnu, kuris sudaro vieną substancialinės jo vienybės dalį. Dera todėl padaryti iš­ vadą, kad idealinė žmogaus prigimtis, arba jo pirmavaiz­ dis, num ato tokį žmogaus kūno ir sielos stovį, kur juodu nustoja tragingo savo priešingumo ir patenkina visiškai žmogaus laimės troškimą. Tokiu būdu idealinis žmogaus pirmavaizdis apima tiek žmogaus sielą, kiek ir kūną, nors, aiškus dalykas, kaipo 19. S. Šalkauskis

289

idealus, a rb a tobulas, šitas pirmavaizdis skiriasi visu dan­ gumi nuo to, koks y ra žmogus tikrovėje. Atsiminkime tik, kad šitas idealinis pirm avaizdis galutinoje sąskaitoje yra ne kas kita, kaip dieviškoji idėja, pagal kurią žmogus y ra sukurtas. T arp žmogaus idealinio pirmavaizdžio ir faktinos žmogaus prigimties būtų pilno atatikimo, jei pasaulyje, kur žmogui tenka gyventi, ir pačiame žmoguje nebūtų blo­ gio, kuris y ra įsiskverbęs ir į pasaulį, ir į žmogų, kadangi ir pasaulis, ir žmogus yra nukrypusiu nuo pirmykščio sa­ vo tobulumo, t. y. atskilusiu nuo pirmavaizdžio, glūdin­ čio dieviškojoje esmėje. N ustatyti atatikim ą tarp savo būtybės ir dieviškojo savo pirmavaizdžio ir atsiekti tame savo tobulum ą ir tuo pačiu rasti šitame tobulume pilną savo laimę — štai pagrindinis bendras dorinis žmogaus gyvenimo uždavinys. Sulig tuo mūsų veiksmai yra geri ar blogi pagal tai:, ar jie atatinka, ar priešinasi šitam bendram žmogaus už­ daviniui sutapti, su dieviškuoju mūsų pirmavaizdžiu. To­ dėl tai, kas apsprendžia dorinio mūsų elgimosi gerumą, yra atatikimas galutinajam protingos mūsų prigimties tik­ slui. Ogi dorinė mūsų prievolė skatina mus laisvai nusta­ tyti daryti gera šita prasme ir vengti bloga, kaipo gėrio priešginybę. Dorinė prievolė rem iasi doriniu dėsniu, kuris pasižy­ mi privalomumu. Žmogui doriniu dėsniu, pavyzdžiui, yra eiti prie savo galutinojo tikslo, kad ten rastų tobulą savo laimę. Tačiau šis dėsnis neturi, kaip sakyta, tokio būtinu­ mo, kokiu, pavyzdžiui, pasižymi fiziniai gamtos dėsniai. Įvyksta tai todėl, kad gamtos tikslingumas reiškiasi būti­ nai pagal iš anksto nustatytą planą, tuo tarpu kad žmo­ gaus tikslingumas jo paties vykdom as laisvu nusistaty­ mu. Vis dėlto dorinis dėsnis y ra vadinam as prigimtuoju dėsniu, kaipo prigimtasis amžinojo dėsnio atspindys. Tarp prigim tojo ir amžinojo dėsnio y ra panašaus skirtumo, ko­ kio kad yra tarp prigimtosios žmogaus idėjos ir dieviško­ jo pirmavaizdžio. Kaip žmogaus idėja yra dalinis dieviš­ kosios idėjos atvaizdas, taip lygiai prigimtasis doros dės­ nis, taip ar šiaip, atvaizdina ir vykdo amžinąjį dėsnį. Kadangi scientia Dei est causa rerum, vadinasi. Dievo žinojim as y ra daiktų priežastis, tai amžinuoju dėsniu yra būdas, k u riu o Dievas suvokia savo kūrinių esmę, tikslą ir jų veikim o priemones. „Lex aeterna,— sako Tomas Akvinietis,— nihil aliud est quam ratio divinae sapientiae secundum quod est directiva omnium actum e t motio290

num", vadinasi, amžinasis dėsnis y ra ne kas kita, kaip dieviškosios išminties m otyvas, dėl kurio ji y ra visų vei­ ksmų bei vyksm ų norma. Ogi šito amžinojo dėsnio išraiš­ k a protingose bei laisvose būtybėse sudaro prigimtąjį dėsnį. „Lex naturalis,— sako šv. Tomas,— nihil aliud est quam participatio legis aeternae in rationali creatura", vadinasi, prigimtasis dėsnis y ra ne kas kita, kaip amžinojo dėsnio pasireiškimas protingoje būtybėje. Faktinai žodis participatio čia išreiškia atatikimo dalį tarp prigimtosios ir antgam tinės tvarkos. Iš to, kas pasakyta, pakankam ai yra jau paaiškėję, kad dora iš esmės stengiasi veikti į faktinąją žmogaus pri­ gimti tikslu apipavidalinti ją lytimi, atatinkančia aukštes­ nei jos idėjai, arba idealiniam jos pirmavaizdžiui. Čia jau turim e visus kultūrinio veiksmo pradus. Veikiančiuoju subjektu čia, kaip ir kituose kultūriniuose veiksmuose, yra pats žmogus, kuris kalbam uoju atsitikimu ypatingai naudojasi savo valios galia. Veikiam uoju objektu čia y ra faktinoji žmogaus prigimtis, kuri turi būti suvaldyta ir vadovaujam a protingai nusistačiusios valios veiksmais. Faktinoji žmogaus prigim tis y ra čia apipavidalinam a lyti­ mis, kuriom is čia yra pastovūs nusiteikimai, vadinam i dorybėmis. Pagaliau šitos dorinės lytys turi atatikti auk­ štesnėms idėjoms, kokiomis yra amžinieji dorinės prigim ­ ties pirmavaizdžiai. Šitaip suprantam a dora sudaro vie­ ną iš pagrindinių kultūrinio veikimo lyčių. Pažymėsiu dar čia, kad šitaip suprantam a dora gali būti imama nepriklausom ai nuo antgam tinio apreiškimo, kuris tam tikrais atvejais atrem ia dorą į pozityviosios religijos reikalavimus. Ten, kur dora nesurišta su pozi­ tyviosios religijos reikalavimais, gali būti kalbos apie pri­ gim tąją dorą, kuri y ra todėl ne religijos, bet kultūros ap­ raiška. Doroje, kaip matėme, veikiam uoju objektu yra faktinoji žmogaus prigimtis. Valios galia šita faktinoji žmo­ gaus prigimtis privalo būti valdom a ir vadovaujam a pagal reikalavimus, kurių stato idealinis jos tipas, arba pirma-* vaizdis. Idealinį kurio dalyko tipą, arba pirm avaizdį žmo­ gus susidaro prigim tojo pažinimo tvarkoje pagal idėjas, kurias jis suvokia besidomėdamas konkretiniais tam ti­ kros rūšies individais. M inties atatikim as tikrenybei, kaip žinome, sudaro lo­ ginę tiesą. Remdamiesi logine tiesa, mes susidarome ide­ alinio tipo supratim ą ir sprendžiame apie daikto jam ata­ tikimo laipsnį, arba apie ontologinę jo tiesą. Išeina tad, 291

p rie ontologinės tiesos m es prieinam e per loginės tiesos pažinimą, nors buvim o tvarkoje ontologinė tiesa y ra ankstybesnė už loginę tiesą ir net y ra priežastimi, kodėl gali būti kalbos apie loginę tiesą. Jei koks nors daiktas nustotų visiškai atatikim o savo pirmavaizdžiui, jis tuo pačiu nustotų ir viso pozityvaus savo turinio ir todėl ne­ galėtų būti jokio atatikim o tarp jo ir mūsų proto minties. J is faktinai pasidarytų visai neprieinam as m ūsų pažini­ mui ir būtent todėl, kad virstų gryna niekybe, kuri neturi jokio pozityvaus turinio. Užtat eidamas idealine protinio pažinimo tvarka, žmo­ gus pereina nuo loginės prie ontologinės tiesos. Pavyz­ džiui, laukinis žmogus susidaro sąvoką apie idealinį žmo­ gaus tipą. Šitas žmogaus idealo supratimas gali būti labai netobulas ir žymiai skirtis pas jį nuo žmogaus amžinojo pirmavaizdžio, glūdinčio Dievo esmėje. Vis dėlto jis bus kriterijum i, pagal kurį laukinis žmogus spręs apie ontolo­ ginę savo tiesą, t. y. apie atatikimo laipsnį tarp faktinos savo vertės ir idealinio savo pirmavaizdžio. Ontologinės tiesos pažinimas, kai klausimas liečia patį žmogų, glūdi jau sąžinės pagrinde, nes sąžinė ir sprendžia apie žmogaus veiksmo atatikimą ar neatatikim ą idealinei žmogaus prigimčiai. Sąžinė gali suklysti apie šitą idealinę žmogaus prigimtį, bet vis dėlto jos įsakymas pasilieka privalomas subjektyvine prasm e kaipo formalinė išraiš­ ka prigimtojo doros dėsnio, kuris savo ruožtu tu rėtų rem ­ tis amžinuoju dėsniu.— Išeina tad, kad dorinis veiksmas net tuomet, kai jis remiasi klaidingai suprasta ontologine tiesa, visuom et lieka kultūros apraiška, kadangi jis sten­ giasi apipavidalinti žmogaus prigimtį lytimi, atatinkančia aukštesnei idėjai. Jei dėl šitos aukštesnės idėjos klys­ tama, tai dora teturi vien subjektyvinės vertės, nors ob­ jektyviu atžvilgiu gali būti net kenksminga. Taigi dora y ra toji kultūros lytis, kuri reiškiasi la­ biausiai valios galia ir stengiasi nustatyti atatikim o san­ tykį tarp žmogaus gyvenimo bei veikimo ir idealinės jo prigimties. Kiek dora sudaro žmoguje pastovių dorinių nusiteikim ų, arb a dorybių, turim e dorinę, arba etinę kul­ tū rą subjektyvine prasme. Kiek dora pasireiškia išvirši­ niu būdu organizuojant žmogaus gyvenimą bei veikimą, jo santykiuose su gamta, žmogumi ir Dievu, turim e dori­ nę, arba etinę, kultūrą objektyvine prasme. Dora, objek­ tyvuota ūkyje santykiuose su gamta, visuom enėje santy­ kiuose su žmonėmis ir religijoje santykiuose su Dievu, y ra 292

jau civilizacijos sudedam oji dalis ir šita prasme gali būti pavadinta dorovės vardu. Tokiu būdu dora reiškia la­ biau subjektyvinę etinės kultūros pusę, tuo tarpu kad do­ rovė reiškia labiau objektyvinę šitos kultūros pusę, Pagaliau tenka pastebėti, kad prie kultūrinių žmogaus uždavinių priklauso ne tik tobulinimas atatikimo santykio tarp faktinos žmogaus prigimties ir idealinio jo tipo, bet ir atatikim o santykio tarp m aterialinių pasaulio daiktų ir jų idealinių tipų, arba pirmavaizdžių. Ju k žmogaus pa­ šaukimu yra vykdyti laisvai ir sąmoningai tą gamtos pa­ saulio tikslingumą, kuris nesąmoningai ir būtinai jam e reiškiasi, Kiekvienas pasaulio daiktas, palenktas būtiniemspasaulio dėsniams, realizuoja prigimtą sau tipą tik tiek, kiek tai leidžia netobulas pasaulio tikslingumas. Žmogus papildo išvidinį gamtos tikslingum ą išviršiniu kultūros tik­ slingumu. Kiek jis šitą aukštesnį tikslingumą vykdo savobūtybėje, turim e dorą, privalomą jam pačiam, nes doroje sueina galutinai krūvon ir žmogaus buvimo tikslingumas, ir tobulumas, ir laimingumas. Bet žmogus gali realizuoti aukštesnį tikslingum ą ir nuošaliniuose gamtos pasaulio1 daiktuose. Tai jau įvyksta meno, ir ypač dailiojo meno, priemonėmis. Tokiu būdu pasirodo, kad m enas y ra pa­ šauktas papildyti dvi nusakytas jau kultūros lytis: žini­ ją ir dorą. Bet apie tai teks m an jau kalbėti kitą kartą. 4. M e n a s Iš visų pagrindinių kultūros lyčių m enas skaidriau­ siai apreiškia kultūros esmę: jis ne tik kultivuoja, arba estetina, žmogaus prigimtį, bet dargi išeina aikštėn išvir­ šiniu būdu savo kūriniuose. N ei žinijos tiesa, nei doros gėris neapsireiškia mums tokiu regim u būdu, kokiu kad apsireiškia meno grožis: ir tiesa, ir gėris lieka, taip sa­ kant, dvasinės m ūsų esybės gelmėse. N et tiesos ir gėrio objektyvacija civilizacijos lytyse, pavyzdžiui, surašytuose veikaluose ir visuom enės dorovėje, y ra regim a netiesio­ giniu būdu, bet tik tuo, kas y ra pripuolamai surišta su žinijos ir doros esme. Surašytas mokslo veikalas gali būti iš tikro tiesos įrankiu, kai žmogaus dvasia paskaito sim­ bolinius jo ženklus ir nusistato atatikimo santykiu su ti­ krove. Bet negalima pasakyti, kad išviršinė pačio veikalo išvaizda reikštų šitą atatikim o santykį tiesioginiu būdu. Mokslo veikalas, objektyvuotas civilizacijos priemonė­ mis, yra sutartasis instrum entalinis ženklas ir nėra todėl 293

tiesai prigim toji ir form alinė išraiška. Tikra intelektuali­ nės kultūros lytis y ra paslėpta nuo žmonių akių žmogaus dvasios gelmėse. Tai y ra visų pirma intelektualiniai žmo­ gaus nusiteikimai, atatinką tiesos reikalui ir laimimi lavi­ nimosi darbu. Paskui kultūrinis veiksmas reiškiasi pačia­ me pažinime, kai žmogaus protas, naudodam asis savo intelektualinėm is išgalėmis, paskaito tam sioje juslinio pa­ tyrim o m edžiagoje glūdinčias potencialiai idėjas. Čia įvyk­ sta tipingas intelektualinės kultūros veiksmas, kai protas tarsi apipavidalina juslinį patyrim ą lytimis, atatinkančiomis aukštesnėm s tiesos idėjoms, kuriomis y ra kuriam ieji dieviškojo intelekto pirmavaizdžiai. Intelektualinės gi kul­ tūros objektyvacijoje, kuria, pavyzdžiui, yra mokslo raši­ nys, y ra apdirbam as nuošalinis daiktas sutartuoju simbo­ liniu būdu, kuris tik pripuolamai dėl sutarim o atatinka tam tikrom s mokslo pažintims. Negali būti abejojimo, kad mokslo veikalo rašym as y ra kultūrinis veiksmas, bet pats veikalas yra intelektualinės kultūros apraiška ne tuo, kaip jis išrodo, bet tuo, k ą jis simbolizuoja. Ogi tai, ką jis simbolizuoja, pasilieka visuom et žmogaus dvasios gelmėse. Panašiai y ra ir su dorine kultūra. Dorine kultūra žmo­ gus stengiasi apipavidalinti savo faktinąją prigimtį lyti­ mis, arba nusiteikimais, atatinkančiais galutinoje sąskaito­ je amžinajam dieviškosios valios dėsniui. Kitaip tariant, doros veiksmais ута kultūriniu būdu realizuojam a ontolo­ ginė žmogaus asmens tiesa, t. y. jo atatikimas idealiniam savo tipui, glūdinčiam galutinoje sąskaitoje dieviškojoje esmėje. Nei dorinis žmogaus asmens nusiteikimas, nei do­ rinis etinės kultūros veiksmas nėra regimas tiesioginiu būdu. Žmogaus išvaizdoje arba jo elgsenoje galime pa­ skaityti tam tikrą dorinių nusiteikimų ir veiksmų išraiš­ ką, bet šita išraiška nėra dar iš savo esmės pačio gėrio apsireiškimas, kaip kad mokslo veikalas n ėra dar pats per save tiesos išraiška. N et objektyvuota civilizacijos ly­ tyse visuomenės dorovė, besireiškiant jos įpročiuose, juridinėje santvarkoje, socialiniame gyvenime ir kitose vi­ suomeninio gyvenim o apraiškose, nėra dar tiesioginė iš­ raiška doriniam gerumui, kuris žmogui yra valios atatiki­ mas idealiniam jo tipui. Nei tiesa, nei gėris negali apsireikšti visai regimu bū­ du Žinijoje ir doroje todėl, kad vienintelis regimas idea­ linio prado apsireiškimas tegalimas grožio lytyje. Žinija konstatuoja idealinį pradą kaipo idėją abstrakcijos, arba atotraukos, keliu ir dargi pakelia šitą pradą į idealo laip­ 294

snį integracijos būdu, t. y. idėjos atstatym u pirmavaizdžio pilnatvėje. Dora realizuoja idealinį žmogaus tipą, arba pirmavaizdį, faktinoje žmogaus prigimtyje. Ir vienas tik menas pajėgia realizuoti idealinį pradą m aterialiniuose daiktuose kaipo jų idealinius tipus, galinčius bent tam tikram e laipsnyje regim ai apsireikšti žmogaus patiriam a­ jam sugebėjimui. Tokiu būdu, šalia žinijos ir doros, me­ nas y ra trečioji kultūrinės kūrybos lytis, kuri y ra pašauk­ ta tarnauti tam, ko pirmi dvi lytys atlikti negali. Sąryšy­ je su šituo bendru konstatavim u ir tenka bent trum pai panagrinėti trys klausimai: 1. kas y ra grožis, 2. kas yra dailusis m enas ir 3. kokia prasm e dailusis menas y ra kul­ tūros lytis? A tsakyti trum pai į klausimą, kas y ra grožis, nėra leng­ va, nes apskritai grožio problem a priklauso filosofijoje prie sunkiausių problemų. Kalbant tad labai trum pai apie grožio esmę kultūros filosofijoje, reik suponuoti, kad ši­ ta problem a k u r k itur y ra plačiau ir kritingiau tyrinėja­ ma. M an tenka tai daryti, iš vienos pusės, per enciklope­ dinę estetinių problem ų ir pakraipų apžvalgą filosofijos įvadoje ir, iš antros pusės, toje pedagogikos dalyje, kuri y ra vadinam a estetinim o mokslu, arba teorija. Iš filosofijos įvados galim a jau buvo patirti, kad tiek grožio, kiek ir dailiojo m eno problem os teisingai tegali būti išsprendžiamos vien tada, kai y ra suvedam os į sin­ tezę subjektyvinė ir objektyvinė klausimo pusės. Taip, kai grožis yra aptariam as pagal veikmę, kurią jis daro į mus, y ra imama į atžvilgį subjektyvinė grožio pusė. Kai, atvirkščiai, grožis yra aptariam as pagal ypatybes daiktų, kurie veikia į nius, imama į atžvilgį objektyvinė grožio pusė. Senovės laikai buvo linkę spręsti apie grožį vien iš objektyvinės pusės; m ūsų laikai, paskendę psichologizme ir reliatyvizme, y ra linkę dažnai žiūrėti į gro­ žį iš subjektyvinės pusės. Integralinis aristoteliškosios to­ miškosios filosofijos sintetizmas stengiasi pastatyti subjektyvinę ir objektyvinę grožio problemos puses į priežastingo atatikim o sąryšį. Einant šita pakraipa, visų pirma negalima nepripažinti grožiui objektyvaus pagrindo pačiuose daiktuose. Pasau­ lio daiktai, kaip jau ne kartą minėta, susidaro iš medžia­ gos ir lyties. Kyla klausimas, katras iš šitų pradų yra grožiui priežastingumo veiksnys. Klausimas lengva iš­ spręsti lyties, arba formos, naudai. Lytis yra buvimo, vie­ nybės, veikimo ir tikslingumo pradas. Sykiu daikto lytis 295

vra dargi išvidinė priežastis tvarkos, kurios y ra gamtos pasaulyje. Žodžiu tariant, lytis y ra daikte prigim tojo jo tobulum o išraiška. Tad irgi neabejotina, kad lytis y ra taip pat priežastingum o veiksnys ir grožiui. Todėl Tomo Akviniečio buvo pasakyta, kad grožis pareina nuo for­ m alinės priežasties: pulchrum proprie pertinet ad ratio­ nem causae îormalis, kas paskui buvo Kanto patvirtinta pasakymu, k ad grožis patinka savo forma, arba lytimi, bet ne savo medžiaga. Štai kodėl Tomas Akvinietis ir m atė grožyje skaidrų substancialinės arba net pripuolamosios lyties apsireiškim ą pro proporcionaliai sutvarkytas ir a t­ baigtas medžiagos dalis: splendor formae substancialis vel accidentalis supra partes materiae proportionatas et ter­ minatas (S. Thomas. Sum. Theol.26 1 a, q. V, art. 4). „Esybės gražumas,— sako de Wulf,— yra pilnutinis jos tobulum o apsireiškimas (Plotinas, Pseudo-Dionizas); todėl gražumas y ra žydėjim as to, kas suteikia esybei tobulu­ mo ir vienybės, t. y. lyties. Gamtoje ir mene negali būti grožio, jei vienybė skaidriai neapsireiškia organingai su­ derintose dalyse. Ogi šitas dermės pradas bus substancialinė lytis, kai grožis įsigali esybės esmėje, ir bus pripuo­ lamoji lytis, kai grožis glūdi antraeiliame buvimo būde arba net veiksme (M, de W ulf. L'Oeuvre d'art et la be­ a u té 27.— Louvain; Paris, 1920.— P. 202). Taigi grožio y ra vien ten, ku r lytis yra tobulai įsiga­ lėjusi medžiagoje, pro kurią ji apsireiškia. Kokios yra ši­ tokio įsigalėjimo savybės?— Į tai jau Aristotelis buvo at­ sakęs, kad grožis glūdi didybėje ir tvarkoje. Kalbėdamas apie didybę, A ristotelis suprato ją labai plačiai, nes kitaip išeitų, kad gražus tegali būti daiktas didelis m aterialine prasme. Didybė yra faktinai vidaus galybė, su kuria lytis apsireiškia jos valdom ojoje medžiagoje. Todėl ji yra visų pirma tai, kas buvo paskui viduram žiais vadinta integri­ tas, t. y. pilnutinis esybės išsivystymas, žodžiu tariant, pil­ natvė. Silpnas, nepilnas, apribotas lyties apsireiškimas me­ džiagoje negali būti grožio apraiška. Todėl, pavyzdžiui, negalim e laikyti kernos gražiu žmogumi jau vien tik to­ dėl, kad jis y ra neužaugęs, nors savo kūnu ir veido bruo­ žais jis ir būtų proporcionaliai ir taisyklingai sudėtas. Pil­ nutiniam e išsivystym e kaip tik apsireiškia substancialinės lyties galybė, k u ri gali būti pavadinta platesniu didybės vardu. Betgi vienos didybės grožiui dar nepakanka: jam reik d a r tvarkos, arba proporcionalumo. K itaip tariant, reik

dar, kad daikto dalys sutartų tarp savęs harm oningoje tvarkoje. Daikto dalių sutarim as tarp savęs Ir įvyksta ta­ da, kai jis išsyk pasižymi trim is ypatybėm is: įvairumu, vienum u ir proporcija. Be įvairum o nėra sudedam ųjų da­ lių daugybės. Be vienum o daugybė y ra nesuderinta dalių krūva. Be proporcijos dalys nesueina į suderintą tvarką. Vienodumas, vienybės stoka ir disproporcija y ra koky­ bės, kurios nesutaria su harm oningu proporcionalumu ir todėl negali būti gražaus daikto savybėmis. Taigi daiktas y ra gražus, kai jo veikimo pradas, t. y. lytis, apsireiškia galingai bei tvarkingai. Tai ir įvyksta tada, kai lytis tobulai įsigali toje medžiagoje, kurią ji valdo. Je i dabar prisiminsime, kad lytis y ra ne kas kita, kaip realizuota idėja, tai turėsim e padaryti išvadą, kad grožis, kurio y ra gamtos pasaulyje, yra pajustinis kuria­ mosios idėjos apsireiškimas daikte. A r imsime brangaus akmens, a r gėlės, ar gyvio, ar net pačio žmogaus gražu­ mą, kiekviena iš šitų grožybių pareina nuo to, kiek tobu­ lai substancialinė lytis tvarko palenktą sau medžiagą, kiek galingai bei tvarkingai iškelia aikštėn jos atstovaujam ą idėją, kitaip tariant, kokiam e laipsnyje realizuoja idealinį savo tipą arba savo pirmavaizdį.— Kitokios grožio rūšies bus gamtos reginyje. Čia jau galim a kalbėti ne apie substancialinę, bet apie pripuolam ąją lytį. Leiskime, mums tenka domėtis saulėleidžiu. Tai, kas čia gali turėti pripuo­ lamos lyties reikšmę, bus šviesa, kuri jungia atskirus daik­ tus į vieną reginį. Jei reginys sudaro vieną visumą, jei jo dalys harm oningai susiderina tam tikroje tvarkoje ir jei šviesos gaivalas tiek ryškiai įsigali tam sioje'm edžia­ goje, kad perveria savo esme, turėsim e visas sąlygas, kad reginys būtų gražus. Šviesos lytis tarsi perkeičia čia be­ lytį medžiagos gaivalą ir patiekia jam savo ypatybių. Sy­ kiu šita šviesa y ra čia aukštesnės idėjos nešėju, nes ji pakelia tam sų medžiagos gaivalą į aukštesnį buvimo laip­ snį ir priartina jį prie to idealaus stovio, kuris jam gali būti num atytas ir kuriam e skaidra, veiklumas ir subtilu­ mas, charakterizuoją šviesą, turi pereiti medžiagai. Iki šiolei buvo kalbėta apie objektyvinę grožio pusę. Šituo atžvilgiu y ra reikalingas grožiui galingas pilnatvės pasireiškimas, kaipo tam tik ra didybė, ir deram oji propor­ cija, kaipo tvarkos išraiška, lotyniškai tariant: inlegiiias seu. perfectio ir debitą proportio sive consonantia. Suimant trum pai objektyvinę grožio pusę, galima pasakyti, kad grožis y ra išvidinis daikto tobulumas, skaidriai apsireiš­ 297

kiąs išviršiniu būdu. Kai grožis yra charakterizuojam as tais įspūdžiais, kuriuos jis padaro į suvokiamąsias žmogaus galias, jis y ra imamas iš subjektyvinės savo pusės. Šituo atžvilgiu kalbam a apie estetinį jausmą, arba emociją, ir apie estetinį spręsmą. K artais y ra ginčo, katras iš šitų dviejų psichinio gyvenim o pradų yra pirmesnis: estetinis jaus­ mas ar estetinis spręsmas, t. y. ar pirmasis remiasi antruo­ ju, ar antrasis — pirm uoju. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad grožio pažinimas tėra vienas tik pažinimo atsitikimas, galim a drąsiai teigti, kad grožio pažinime, kaip ir paži­ nime apskritai, einam a nuo juslinio patyrimo prie protinio pažinimo, t. y. nuosekliai einam a nuo estetinio jausm o prie estetinio sprendimo. Spręsti apie daiktą,— sako Sortais,— kad jis yra gražus, y ra ne kas kita, kaip pripažinti jam sugebėjimą sudaryti mumyse estetinę emociją (Traité de philosophie28.— T. II.— P. 379). Iš pradžios toks sprendimas y ra instinktyvus, arba savaimingas, kaipo atremtas į este­ tinį jausmą. Ilgainiui, kai patyrimas padeda susidaryti gro­ žio idėjai arba net idealui, sprendimas esti jau sąmonin­ gas, kaipo atrem tas į protu apdirbtą patyrimą. Pasismaginimus grožiu, arba grožėjimasis, ir y ra ne kas kita, kaip daikto tobulumo pažinimas ir susižavėji­ mas išviršine šito tobulumo išraiška. Tobulumo išraiška prataria į mūsų jusles ir sužadina estetinį jausmą, arba emociją. Ogi pažinimas išvidinio tobulumo, atatinkančio išviršinei išraiškai, įvyksta su pagalba sprendimo, kuriuo tik vienu tegali būti nustatyta ontologinė daikto tiesa, t. y. jo atatikim as idealiniam jo tipui. Tokiu būdu estetinė em ocija ir estetinis sprendimas randasi priežastingai su­ rištu su objektyvine grožio puse, glūdinčia pačiame daik­ te. Todėl prof. W illems, jungdam as objektyvinę ir subjektyvinę grožio puses, suteikia jam šitokią aptartį: „gro­ žis yra išvidinis daikto tobulum as (idealas), kiek jis y ra aiškaus pažinimo ir nenaudiško pasismaginimo dalykas". Estetinis pasismaginimas, arba grožėjimasis, y ra nenaudiškas, prancūziškai tariant — désintéressé, kadangi grožis nesukelia godumo jausmo, bet tik susižavėjimą. Grožėjimosi jausm as y ra surištas su m ūsų veizdim uoju nusista­ tym u, t. y. kontem pliacija, kuri y ra tolima nuo utilitari­ nio geidimo įsigalėti susižavėjimo dalyku. Tai y ra to ji grožio ypatybė, kuri leido Kantui pasakyti, kad grožis pasižymi tikslingum u be tikslo.— Šalia nenaudiškum o, es­ tetinis jausm as pasižymi dargi visuotinum u ir būtinum u. Visuotinu jis y ra ta prasm e, kad, patirdam i estetinį jaus­ 29d

mą, mes geidžiame, kad jis būtų lygiai patiriamas visų kitų žmonių. Ogi būtinu jis y ra ta prasme, kad mes laiko­ me estetinį jausm ą visiems privalomą, kadangi grožis, mū­ sų supratim u, privalo būti susižavėjimo dalykas. Tuo pa­ čiu mes sprendžiame, kad estetinė emocija turi savo objektyvinį pagrindą daiktuose, nes kitaip nebūtų racijos laikyti jo visuotinu ir būtinu. Tai, kas pasakyta apie grožį apskritai ir apie gamtos grožį atskirai, dera taip pat pasakyti apie meno kūrinius, su tuo pastebėjim u, kad meno kūrinių lytys visuomet yra pripuolamos, bet ne substancialinės, nes šitų pastarųjų žmogus nepajėgia sukurti savo galiomis.— M eno kūrinio gražumas glūdi jo atatikim e tam idealiniam tipui, kuris tarnauja jam egzem pliarine priežastimi, arba pirmavaiz­ džiu. Daikto atatikim as idealiniam jo tipui, kaip žinome, yra ontologinė jo tiesa. Kai šita tiesa apsireiškia pajustiniu būdu, gaunam e grožio apraišką. Ogi kuriamasis gro­ žio išreiškimas yra dailusis menas. Pavyzdžiui, dailinin­ kas yra sumanęs išreikšti žmogiškąjį grožį. Jis domisi įvairiais žmonių tipais. Iš to, kokiais žmonės esti tikrovė­ je, jis suvokia integracijos būdu, koks privalo būti idea­ lus žmogaus tipas apskritai. Nuo ontologinės žmogaus tie­ sos, arba nuo žmogaus idėjos, jis eina sukuriamosios vaiz­ duotės pagalba prie konkretinio žmogaus idealo. Jis, taip sakant, savo vaizduotėje realizuoja žmogaus idėją konkretiniam e vaidinyje. Pagaliau nuo savo vaizduotės su­ kurto vaidinio jis eina prie jo išreiškimo regim u būdu su techninių priem onių pagalba. Kiek realizuotas techninėmis priem onėm is žmogaus atvaizdas atatinka idealiniam žmo­ gaus tipui, arba idealui, jis y ra gražus. Iš čion M ercier daro išvadą, kad „grožis y ra kokybė kūrinio, kuris lemta atskirų savo dalių santvarka ryškiai atvaizduoja ir pri­ verčia grožėtis idealiniu tipu, kuriam jis y ra taikomas" (Traité élém entaire de philosophie.— T. 1.— P. 661). Sąryšyje su šita grožio sąvoka savaime aiškėja dailio­ jo m eno esmė. Jei Žinija sudaro proto galia iš patiriamo­ sios medžiagos tiesos sistemą, jei dora vykdo valios galia gėrio viešpatavim ą, tai dailusis menas, arba dailė, apreiš­ kia pajustiniu būdu grožio santvarką. „Dailė,— sako Hei­ lo,— y ra pajustinis grožio išreiškimas. Jinai yra idealo apsireiškimas aikštėn prigim toje tvarkoje11 (L'Homme.— P. 281). Ernesto Heilo idėjos apie dailę yra tiek ypatin­ gos ir taip tiksliai ir galingai išreiškia dailės esmę, kad, rodos, bus ne pro šalį padarius dar keletą trum pų ištrau­ 299 I

k ų iš jo veikalų.— Kodėl, rodos, y ra reikalingas kuriam a­ sis dailės grožis šalia tų grožybių, k urių patiekia gamtos pasaulis? Heilo duoda į tai šitokį atsakym ą: „Dailė,— sa­ ko jisai,— nelaiko tikrovės pakankam ai skaisčia ir todėl teikia ja i pagal savo išgales to, ko jai trūksta, kad ji butų idealiai graži" (Le Siècle.— P. 221). „Dailė,— sako jis ki­ tur,— grąžina tikrovę į idealų jos sto v į... J i įdvasina ma­ teriją, nors ir nepanaikina m aterialinio jos g a iv a lo ... Dai­ lės prievolė y ra keisti (ibid.— P. 222). „Realizuoti idealas ir idealizuoti realybę; štai dailės uždavinys", (ibid.— P. 263). Po to suprantam a, kad „dailė yra kilimas, nes jos dėsniu y ra kopti aukštyn. Likdama iš prigimties prie am­ žinojo daiktų tipo, ji krypsta idealo linkon. Jos žvilgis perveria daiktus, kad įžvelgtų tai, kas esmingo juose yra. Jis tiria, kuo jie atatinka tiesai, ir tik šituo atžvilgiu jis domisi jaisiais.— Dailė,— sprendžia pagaliau Heilo,— y ra atsiminimas apie visuotinąjį Dievo visur buvimą" (L'Homme.— P. 367). Įdomu y ra sugretinti šitos Heilo mintys su rusų filoso­ fo poeto Solovjovo koncepcija apie grožį ir dailųjį meną. Solovjov m atė grožį, sykiu su Hegeliu, pajustiniam e idė­ jos įkūnijime, suprasdamas idėją kaipo idealią buvimo lytį, kur laisvas dalių klestėjim as sutaria su tobula visu­ mos vienybe. Grožis, jo supratimu, iš vienos pusės, m ate­ rializuoja kokią nors dvasinę esmę, o iš antros pusės, įdvasina m aterialinį daiktą, kuris tarn au ja lytimi dvasi­ niam turiniui. Pagal tai Solovjov num ato dailei šitokių uždavinių: ji privalo 1. objektyvuoti gyvosios idėjos ypa­ tybes, kiek tai y ra galima padaryta gamtos priemonėmis, 2. įdvasinti gamtos gražum ą ir 3. per tai palaikyti amži­ nai individualinius šitos gamtos tipus. Tai faktinai reiškia perkeisti fizinis gyvenimas į dvasinį gyvenimą. Todėl ga­ lutinuoju dailės tikslu yra, Solovjovo supratimu, perkeisti tikrovė pagal dvasinio tobulum o savybes ir realizuoti joje tobulo grožio idealas. „Tiesa,— sako Solovjov,— y ra gė­ ris, mąstomas žmogaus protu; grožis yra ta pati tiesa ir tas pats gėris, kuriuodu regimai įsikūnija gyvoje lytyje. Ogi pilnutinis grožio įkūnijim as visur ir visame kame y ra visa ko galas, tikslas ir tobulumas. Štai kodėl Dostojevskij sakydavo, kad grožis išganys pasaulį. Tuo tarpu žmo­ gaus gyvenim e dailės grožis tėra vien geresnės vilties simbolis, laikinoji derm ės juosta chaotingo m ūsų gyveni­ mo padangėje, ir tai todėl, kad kultūros istorijoje y ra vien dalinių bei laikinų grožio apraiškų. Įvairios m eno rūšys 300

tepagauna kintam oje tikrovėje vien silpnus amžinojo gro­ žio atspindžius ir, apreikšdam as juos savo kūriniuose, duoda vien mums nujausti esmę tokios tikrovės, kurios dar nėra čia, šitame vargų pasaulyje, bet kuri vis dėlto prie jo artėja." Dailė yra Solovjovui jugiam oji grandis tarp gamtos ir idealinio pasaulio, arba busimojo gyveni­ mo grožio, ir todėl jis aptaria meno kūrinio esmę šitokiu būdu: „Kiekvienas pajustinis daikto ar kokios nors ap­ raiškos atvaizdavim as galutinojo stovio arba busimojo pasaulio šviesoje sudaro dailės kūrini". Kaip matome, tarp Heilo ir Solovjovo pažiūrų į grožį ir meną y ra daug panašumo. Šitas panašumas, tarp kitko, gali būti paaiškintas tuo, kad ir Heilo, ir Solovjov, taip ar šiaip, pasidavė Hėgelio įtakai: Heilo — kovodamas prieš Hegelj, Solovjov — įtraukdam as Hėgelio pažiūras į savo pilnutinės žinijos sistemą. Iš to, kas pasakyta, galima jau padaryti bendrų išva­ dų. apie grožį ir dailę, kiek tai mums yra reikalinga, no­ rint spręsti apie grožį ir dailę kultūrinio veiksmo atžvil­ giu. Grožis yra, taip ar šiaip, pajustinis idėjos apsireiški­ mas regim uoju ženklu, suprantant idėją kaipo idealinį daikto tipą, arba jo pirmavaizdį. Dailė yra aukštesnės gro­ žio lyties realizavimas tikrovėje žmogiškosios kūrybos priemonėmis. Kadangi gamtos pasaulyje lytis yra reali­ zuota idėja, tai regimas lyties atatikimas idėjai, kurią ji realizuoja, ir gimdo mumyse tai, ką mes vadinam e esteti­ ne emocija. Dailės kūrinio gražumas pareina nuo jo atatikimo idealui, kuris tarnavo jam egzempliarine priežas­ timi, arba pirmavaizdžiu. Dailininkas, domėdamasis rea­ lizuotomis tikrovėje idėjomis, arba jos lytimis, susidaro supratim ą apie aukščiausią jų normą, arba idealą, vadi­ nasi,— nuo to, kas yra, prieina prie to, kas privalo būti, ir paskui realizuoja šitą idealą konkretiniu, arba pajustiniu, būdu. Dailininkas gali suklysti apie idealia daiktų normą, lygiai taip pat kaip ir kritikas gali suklysti spręs­ damas apie dailės kūrinio atatikim ą idealui, pagal kurį jis v ra sudarytas, bet vis dėlto dailioji kūryba bus visuomet tam tikro veikiamojo objekto apipavidalinimas lytimi, atatinkančia aukštesnei idėjai. Šita savo esme dailė arba net, plačiai tariant, menas yra visuomet viena iš pagrindinių kultūrinio veikimo lyčių. Menas dargi skaidriausiai ap­ reiškia kultūrinės kūrybos esmę, kadangi pajėgia savo giliausia esme, t. y. grožiu, reikštis visai regimu būdu. A tsižvelgiant į šitą išviršinį dailiojo meno pasireiškimą, 301

šitas menas y ra laikom as kūryba par excellence, nors ir Žinija, ir dora visai teisinga laikyti kultūrinės kūrybos apraiškomis. Dailioji m eno kūryba todėl y ra laikom a spe­ cialiai suprantam a kūryba, kad ji ne tik kultivuoja este­ tiniu atžvilgiu žmogaus prigimtį, bet dar objektyvuoja estetinės kūrybos apraiškas nuošaliniuose daiktuose taip, kad pagrindinis kūrybos pradas, t. y. grožis, išeina aikš­ tėn regim uoju būdu kaipo sukurtoji dailenybė. Tuo tarpu nei tiesa, nei gėris negali būti tokia prasm e objektyvuoti nuošaliniuose daiktuose. A nalizuojant dailiąją kūrybą kaipo kulturinį veiksmą, reik pasakyti, kad veikiam uoju objektu yra žmogaus pri­ gimtis, kai turim a galvoje estetinę kultūrą subjektyvine prasme, ir tokiu objektu yra nuošalinis žmogui dalykas, kai estetinė kultūra y ra imama objektyvine prasme. Sub­ jektyvine estetinė kultūra suteikia žmogaus prigimčiai estetinių nusiteikim ų arba, kitaip tariant, apipavidalina šitą prigimtį estetiniais nusiteikimais, kuriais y ra esteti­ nis skonis, estetinis sprendimas, kuriam oji vaizduotė ir sugebėjimas realizuoti meno kūrinį techninėmis priemo­ nėmis. O bjektyvine estetinė kultūra apsireiškia išviršinė­ mis meno dailenybėmis, kuriais, pavyzdžiui, y ra skulptū­ ros statula, tapybos paveikslas, muzikos dalykas, dramos vaidinys ir t. t. Dabar jau veikiam uoju objektu y ra koks nors m aterialinio pasaulio daiktas arba dalykas, pavyz­ džiui, marmuro gabalas, drobės paviršis, padengtas spal­ votais dažais, garsų tvarka, gaunam a iš kokio nors ins­ trum ento, vaidyklos paveikslas, sujungtas su dialogo išsi­ vystym u ir t. t. Dailiojo meno veikiamasis objektas, arba m aterialinis substratas, visuomet, taip ar šiaip, glūdi erd­ vėje ir laike ir todėl visų pirm a reiškiasi spalvomis ir garsais. Toliau n ėra abejotina, kad esminė estetinės kūrybos dalis apsireiškia veikiamojo objekto apipavidalinim e tam tikrom is dailiosiomis lytimis, kurių dėlei m eno kūriniai ir pasidaro gražiais. Kaip jau buvo sakyta, lytis tiek substancialinė, kiek ir pripuolamoji y ra priežastingas grožio veiksnys. Todėl mene, taip a r šiaip, yra kuriam a dailioji lytis, susidaranti ar iš linijų, a r iš spalvų, ar iš garsų de­ rinim o ir jungim o į tam tikras vienybes, be kurių lyčių apskritai negali būti. Pagaliau dailiosios m eno lytys visuom et atatinka auk­ štesnėms idėjom s jau todėl, kad kiekviena lytis yra, taip a r šiaip, realizuota idėja. Idėja, pagal kurią lytis y ra re­ 302

alizuota, yra faktinai lyties egzem pliarinė priežastis, arba pirmavaizdis. Ogi galutinoje sąskaitoje visi pirmavaizdžiai turi savo pirm utinį šaltinį dieviškojoje esmėje.— Apie tai, kad žmogus yra meno kūrėjas, n ėra reikalo kalbėti, ka­ dangi tai savaim e aišku. Tokiu būdu dailiojo m eno analizė parodo, kad jam e y ra visi sudedam ieji kultūrinio veiksmo pradai. Įdomu yra dabar panagrinėti dargi šito kultūrinio vei­ ksmo uždavinys, palyginant jį su žinijos ir doros uždavi­ niais.— Žinija turi savo uždaviniu pažinti tiesą apie tai, kas y ra ir kas privalo būti. Galutinoje sąskaitoje žinijos sistema randa savo atbaigim ą pažinime dieviškųjų visų daiktų pirmavaizdžių. Dora turi savo uždaviniu realizuo­ ti gėrį žmogiškajame asm enyje, arba individualinėje jo prigim tyje. Tokiu būdu dora realizuoja žmogiškojo as­ mens pirm avaizdį faktinoje jo prigimtyje. Pagaliau dailu­ sis menas realizuoja grožį materialiniuose prigimtojo pa­ saulio daiktuose, kaipo šitų daiktų pirmavaizdžius. Gro­ žyje apsireiškia pajustiniu būdu tas pats idealinis pradas, kuris Žinijoje y ra pažįstamas kaipo pirmavaizdis ir kuris doroje y ra siekiamas kaipo žmogaus idealas. Iš čion m a­ tyti, kad žinijos, doros ir m eno uždaviniai papildo vieni kitus ir tuo pačiu išsemia specifiškai kultūrinį žmogiškojo veikim o plotą. Iš čion irgi galima num atyti, kad Žinija, dora ir m enas y ra iš vidaus solidarūs tarp savęs ir kad todėl irgi ir jų grendžiam ieji pradai, t. y. tiesa, gėris ir grožis, negali sau prieštarauti ir y ra taip pat solidarūs tarp savęs. Organingas žinijos, doros ir m eno sąryšis ben­ dram e kultūrinio veikimo plote kaip tik y ra argum entas už tai, kad tiesa, gėris ir grožis y ra iš vidaus organingai surišti tarp savęs ir kad tai, kas prieštarauja ontologinei tiesai ir doriniam gėriui, negali būti gražu. Ontologinė tiesa yra daikto atatikim as idealiniam jo tipui. Tuo tarpu grožis realizuoja idealinį daikto tipą faktinoje jo prigim­ tyje. Jei menas šitam idealiniam daikto tipui prieštarau­ ja, jis faktinai jo nerealizuoja ir tuo pačiu neišreiškia gro­ žio regim u būdu. Taip pat dorinis gėris yra žmogaus va­ lios atatikim as prigim tajam doros dėsniui, kuris galutino­ je sąskaitoje atatinka amžinajam dieviškosios valios dės­ niui. Dora, realizuodama šitą gėrį žmogaus asmenyje, tuo pačiu realizuoja jam e idealinį asmens tipą. Grožis y ra žmogaus asm enyje to pačio idealinio tipo regimas apsi­ reiškimas. Jei menas šitam tipui prieštarauja, t. y. jei jis 303

p rieštarau ja doriniam gėriui, jis negali būti dailus tik ra to žodžio prasm e. J e i v is dėlto dažnai galim a rasti m eno kūriniuose da­ lykų, k u rie p rie šta rau ja ontologinei tiesai a rb a m orali­ niam gėriui ir k u rie y ra laikomi žmonių gražiais, ta i šitokis prieštaravim as tegalim a aiškinti arba tuo, k ad šitokie žmonės n e tu ri pilnai išvystyto estetinio skonio ir sveiko estetinio sprendim o, arb a tuo, kad pačiuose m eno daly­ kuose, šalia k albam ųjų trūkum ų, y ra dar tie k grožio, kad gražiosios jų savybės pajėgia užstelbti neigiam us įspū­ džius. Pagaliau d era pastebėti, kad dailusis m enas stovi v i­ d u ry ta rp d v iejų dalykų, iš k urių vienas y ra žem esnis už jį, o an tras y ra aukštesnis už jį, nors abu tuodu dalyku y ra jam , taip a r šiaip, giminingi. Tai yra, iš vienos pusės, paprastas nedailusis m enas ir, iš antros pusės, religinio kulto, arb a liturgijos, m isterija, pereinanti į tai, kas y ra kartais vadinam a teu rg ijo s vardu.

Plačiai suprastas menas yra deramas priemonių tai­ kymas kokiam nors tikslui. Bet, kaip ne visuomet tikslu yra grožio atvaizdavimas regimąja lytimi, taip ir menas ne visuomet yra dailusis menas. Tik tais atvejais, kai menas iš tikro turi savo tikslų grožį, kurį jis realizuoja regimu būdu savo kūrinyje, galima kalbėti apie dailųjį meną. Visais kitais atvejais, kai priemonės yra lemtai arba deramai taikomos įvairiems tikslams,— o tokių atsi­ tikimų esti labai daug,— turime paprastą meną, kuris neužsitamauja dailiojo meno. arba, trumpiau tariant, dailės vardo. Todėl kai technika prieina tam tikrą tobulumo laipsnį ir todėl sugeba lengvai įprastinai ekonomiškai ir tikslingai taikyti materialines priemones savo industiialiniams tikslams, galima irgi kalbėti apie meną, nors čia menas ir nėra dailusis. Tiesa, kaip jau buvo savo laiku pažymėta sykiu su Bulgakovu, ūkio technika turi tenden­ cijos įsigyti meniško dailumo ir tokiu būdu pereiti į dai­ lę. Tam reikalui yra net susidaręs tarputinis meno tipas, kuris vadinamas pritaikomuoju menu. Pritaikomasis me­ nas yra pereinamasis tarpsnis tarp grynos technikos ir grynos dailės. Pritaikomojo meno objektai tarnauja tech­ nikos naudingumui, bet iš antros pusės, semiasi iš dailės dailiųjų lyčių ir tuo pagražina materialinį ekonomikos ir technikos gaivalą. Reik prie šios progos pasakyti, kad nuoseklus pravedimas skiriamosios linijos tarp paprasto bet kurios tech304

nikos m eno ir dailiojo m eno tu ri fatalios reikšmės dau­ gumai vadinam ųjų menininkų. J e i tikras dailusis menas, arba dailė, turi realizuoti grožį regim uoju būdu, tai visi tie kūriniai, kurie nerealizuoja idealinio prado regimomis lytimis, gali būti geriausiu atveju vien laikomi paprasto, b e t ne dailiojo m eno kūriniais. Faktinai net pasirodo, kad n e t ne vienam e dailiajam e kūrinyje y ra nemaža dalykų, kurie n ė ra dailės, bet paprasto meno padarai. Statant tad reikalavim ą, kad dailusis menas iš tikro realizuotų idea­ linį pradą regimomis lytimis, dauguma vadinam ųjų me­ nininkų pasirodo negalį šitam reikalavim ui ištesėti, nors neretai tie patys m enininkai pajėgia m eniškai atvaizduoti dalykus, kurie n ėra dailūs tik ra to žodžio prasme. Tokiu būdu tikslus dailiojo m eno supratim as turėtų žymiai su­ siaurinti tikrų dailininkų skaičių ir sykiu pakelti dailųjį m eną į aukštybes, nuo k urių jis y ra puolęs moderniosios dekadencijos laikais. Šalia šito fakto, ypač simptominga y ra tai, kad eko­ nomikos ir technikos darbai, kaip sakyta, stengiasi apsi­ vilkti dailiosiomis lytimis ir tuo prisiartinti prie dailiojo meno. Tai parodo, kad norm alus m aterialinio gyvenimo stovis y ra tas, kuris atatinka grožio reikalavimus. Kitaip ir negali būti prisiminus, kad kiekviena m aterialinė lytis yra realizuota idėja. Ogi tobulas, arba normalus, idėjos realizavimas, kaipo galingas ir tvarkingas, visuomet ryš­ kiai apreiškia ją regim uoju būdu ir tuo pačiu daro este­ tinio įspūdžio. Todėl ir išeina, kad normalus m aterialinių daiktų stovis y ra tas, kuris atatinka estetiniam s reika­ lavimams. Bet iš kitos pusės, tai, kas y ra norm alu prigim toje gyvenim o tvarkoje, gali turėti dar aukštesnę idealinę nor­ mą, kuri nurodo norm aliai gyvenimo tvarkai išviršinį jos tikslą. Ir iš tikro, jei ekonomika ir technika išsiduoda savo polinkiais į dailųjį meną, tai iš kitos pusės, pats dailusis menas, kaip galėjom e anksčiau pastebėti, realizuodamas idealą prigim tojoje tvarkoje, tuo pačiu idealizuoja, arba, tikriau sakant, idealina, m ūsų tikrovę ir atvaizduoja ki­ t o — tobulesnio — gyvenim o tvarkoje. Štai kodėl, Solov­ jovo žodžiais tariant, „dailės grožis nėra vien geresnės vilties simbolis, laikinoji derm ės juosta chaotingo mūsų gyvenimo padangėje"; štai kodėl „įvairios meno rūšys tepagauna kintam oje tikrovėje vien silpnus amžinojo gro­ žio atspindžius ir, apreikšdam os juos savo kūriniuose, duoda vien mums nujausti esmę tokios tikrovės, kurios 20. S . Š a lk a u s k is

305

dar n ė ra čia, šitam e v argų pasaulyje, b e t k u ri vis dėlto prie jo artėja". N atūralus m eno pasistiebimas į am žinąjį idealą, t. y. į tobulesnį pasaulį, kokiu kad y ra m ūsų prigim tasis pa­ saulis, ypatingai ryškiai išeina aikštėn religiniam e mene, kuris y ra neabejojant gryniausia ir aukščiausia dailės rū ­ šis. Religiniame m ene jau visai aiškiai jaučiam a tos reli­ ginės m isterijos nuotaika, k u r prigim tieji m eno objektai turi realiai persikeisti pagal idealinę dvasinės buities es­ mę. Apie šitą dalyką su ypatingu įsijautim u kalba Bulga­ kov savo veikale „Sviet nevečernij“. „Dailė,— sako jisai,— neturi reikalo su utilitariniais šio pasaulio vertinim ais, nes ji y ra užkerėta kito, aukštesnio pasaulio grožiu ir sten­ giasi šitą groži padaryti pajuntamą. Apreikšdam a prigim ­ tį Perkeitimo šviesoje, dailė parodo tai, ko geidžia ir ko pasiilgsta žmogaus siela. Jos balsas tarsi y ra šauksm as iš kitokio pasaulio, naujiena iš tolo. Šitai paslaptingai jėgai, šitai dailės palaimai nelyginant antraeilės reikšmės turi tai, koks y ra jos objektas, į kurį atsimušė dangaus žydru­ mas. Tėra vienas tik baltas grožio spindulys.— Taboro šviesa, kuris susiskaido į septynias meno vaivorykštės spalvas... Dailė yra simptomas, ir dargi neišm atuojam o reikšmingumo" (p. 355), ir būtent todėl, kad „kiekvienas kuriamasis aktas stengiasi tapti absoliutiniu ne tik savo šaltiniu, nes jam e ieško išraiškos neišreiškiamas asmens branduolys, bet ir savo pasistengimu, nes jis bando sukur­ ti pasauli grožyje norėdamas šiuo pastaruoju galutinai įveikti chaosą" (p. 371). Bulgakov gerai supranta, kad faktinai šitas dailės pa­ sistengimas n ėra įvykdomas žmogaus galiomis. Kad tai, kas dailėje apsireiškia kaipo jos apvainikavim as, galėtų įvykti tikrovėje, reik dieviškosios galios, reik būtent, kad kuriam ąjį žmogaus veiksmą papildytų kuriam asis Dievo veiksmas, kitaip tariant, kad dailioji kūryba rastų savo atbaigim ą teurgijoje, t. y. dieviškajam e veiksme žmogu­ je ir per žmogų. Žodžiu tariant, dailiojo m eno linkmė ve­ da nuosekliai į religijos sritį, k u r gali būti realizuojam i uždaviniai, kurie nėra prieinam i grynai žmogiškosios kul­ tūros priemonėms. Šitas nuoseklus perėjim as iš kultūros srities į religijos sritį turės dar labiau paaiškėti, kai teks mums susidom ėti išviršiniu kultūros tikslingumu. O dabar išpuola dar m an padaryti keletą pastabų apie individualinį ir visuom eninį kultūros atžvilgius.— Taigi 306

Žinija, dora ir menas y ra trys pagrindinės kultūrinio vei­ kimo lytys, atatinkančios žmogaus proto, valios ir aukštų­ jų jausm ų reikalams. Žinijoje, doroje ir mene sąmoningu veiksniu, arba veikėju, y ra žmogiškasis asmuo, kuris pir­ m uoju atveju pažįsta, antruoju atveju — m oraliai tobu­ lėja ir trečiuoju atveju — kuria dailenybes. Bet sykiu pa­ sirodo, kad atskiras asmuo, izoliuotas nuo istorijos laimė­ jim ų ir visuomenės, nepajėgia sukurti nieko ypatingo jo­ kioje kultūrinio veikimo srityje. J o pažinimas, dorinis išsitobulinimas ir dailioji kūryba pasiliktų visuomet primi­ tyviam e stovyje, kokiam e kad yra laukiniai žmonės. Žmo­ gus, būdamas iš prigimties socialinė būtybė, turi reikalo gyventi ir veikti visuom enėje, ir nuo šito reikalo paten­ kinimo pareina, tarp kitko, jo kultūros laipsnis. Vadinasi, tariant Sawickio žodžiais, „kultūrinis žmonijos veikimas išsivysto sąryšyje su sutelktine jos atskirų narių akcija". Tokiu būdu kultūriniam e žmonijos gyvenime tenka skirti individualinis atžvilgis nuo visuomeninio atžvilgio. Ga­ lutinoje sąskaitoje kultūros kū rėju y ra individualinis as­ muo, bet pastovia jos atram a ir jos gėrybių viseto nešė­ ju y ra visuomenė. Todėl tik ten, k u r tarp asmens ir vi­ suomenės y ra nustatyta deram oji pusiausvyra ir savi­ tarpinė param a, tegali tikrai klestėti kultūrinis gyvenimas. Visos visuom eninio gyvenimo lytys, kaip šeimyna, ekonominė sąjunga, tauta, valstybė ir t. t.r taip ar šiaip, nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp individo ir visumos reikalų. Tačiau dažnai pasirodo, kad faktinas asmens ir visuom enės santykiavim as toli gražu neatatinka idealiniam jųdviejų solidarumui, kuris galima būtų aptarti, So­ lovjovo žodžiais, kaipo „laisvas atskirų dalių klestėjimas tobuloje visumos vienybėje". N esunku pastebėti, kad visos žmogaus kultūrinio vei­ kimo lytys, taip ar šiaip, apreiškia savo pagrinde vieny­ bės pradą. Žinijoje žmogus stengiasi suvesti atskiras ži­ nias į vieną visuotinąją sintezę. Doros srityje žmogus stengiasi apim ti m eile ir teisybe visas pasaulio būtybes ir sutaikinti jas tarp savęs. M eno kūriniuose žmogus vėl stengiasi suvesti į vieną harm oningą visumą kuo dau­ giausia šio pasaulio dalykų. N egana to: žmogus stengiasi pagaliau suderinti savo gyvenime įvairias kultūrinio vei­ kimo sritis ir apimti jas visas vienu savo asmeniškojo buvim o pradu. A pskritai vienybės pageidavimas yra žmo­ gui įgim ta linkmė, ir tai dera pasakyti ne tik apie žmogų, bet ir apie kiekvieną gyvą būtybę, nes jau pati gyvybė 307

y ra vienybės prado reiškimasis įvairiausiose būtybės gy­ venim o apraiškose. Juo labiau tai tinka pasakyti apie žmogų, kuris protin­ ga savo prigimtimi y ra potencialinė lytis nelygstam ajam turiniui, arba pilnutinei sintezei. Žmogus suvokia visų dai­ k tų vienybės idėją ir mažiau ar daugiau y ra linkęs šitą idėją realizuoti tikrovėje. V isuom enėje ir p er visuomenę prasideda ir vyksta šitos suvokiamos visuotinosios vie­ nybės realizavimas. Tiesa, šitas visuotinosios vienybės rea­ lizavimas, kaip ir kiti kultūros uždaviniai, vyksta palengvėl, kildamas sulig bendra kultūros pažanga iš laipsnio į laipsnį per sunkią visuomenės gaivalų kovą. K itaip ta ­ riant, visuomeninis žmonijos gyvenimas stengiasi reali­ zuoti visuomenės gyvenime vienybės lytį, atatinkančią aukštesnei visų žmonių solidarumo idėjai. Šita savo esme visuomenė yra kultūros apraiška. Jei dabar pasistatytume klausimą, prie kokios pagrin­ dinės lyties turėtume priskirti visuomeninio gyvenimo ly­ tis, tai nebūtų sunku įspėti, kad sutelktinio gyvenimo ly­ tys yra išvestinės apraiškos tos kultūrinės lyties, kuria yra dora. Kai žmogus realizuoja faktinoje savo prigim tyje idealinį savo prigimties tipą, jis, tarp kitko, realizuoja ir normalias visuomenines žmogiškojo asmens savybes. V i­ suomeninės žmogiškojo asmens savybės faktinai y ra v i­ suomeninio gyvenimo pagrindas, nes visuomenė, kaip jau buvo anksčiau kalbėta, nėra substancialinė būtybė, kuri turėtų savo buitį, nepriklausom ą nuo atskirų asmenų. O jei taip, tai visos visuom eninės apraiškos — ir, tarp kitko, ekonominiai, socialiniai ir juridiniai santykiai — galutinoje sąskaitoje yra pagrįsti visuomenine atskirų asmenų dora. Tokiu būdu pasirodo, kad visuomeninė žmonių kultūra tėra viena išvestinė iš dorinės kultūros apraiška. Tiesa, visuomeninės kultūros kūryboje negali tiek ku­ riamosios reikšmės turėti atskiras asmuo, kaip kad jis tu ri individualinėje kūryboje žinijos, doros ar dailės sri­ tyse, nes visuomeninis gyvenimas pagrįstas y ra visuom e­ nine psichologija, kuri susidaro iš savitarpinio atskirų as­ m enų veikimosi. Todėl visuom eninė kūryba n ėra tam pa­ čiame laipsnyje kultūrinis veiksmas kaip, pavyzdžiui, mokslo veikalo rašym as arba dailenybės kūrim as. Vis dėl­ to visuom eniniame veikime aiškiai num atom as kultūrinis veiksmas su visais jo pradais. K ultūriniu veikėju, kad ir su m ažesniu sąmoningumu ir galingumu, vis dėlto ^ir čia yra žmogiškasis asmuo. V eikiam uoju objektu y ra čia vi­ 308

suomeninio gyvenimo apraiškos, kurias žmogus stengiasi apipavidalinti tam tikromis šeimyninio, ekonominio, so­ cialinio, tautinio, valstybinio gyvenimo lytimis. Pagaliau šitos lytys tu ri atatikti aukštesnėm s visuomeninėms idė­ joms, kuriomis yra, pavyzdžiui, šeimoje — meilė, ekono­ m ikoje — produktingumas, socialiniuose santykiuose — išlyginamoji ir skirstomoji teisybė, juridiniuose santykiuo­ se — teisės sąmonė, tautiniam e gyvenime — gerai supras­ tas patriotizmas, valstybiniam e gyvenime — išvidinis visų piliečių solidarumas ir išviršinis valstybės interesų soli­ darum as su visos žmonijos interesais ir 1.1. Visuomeninių nusiteikim ų visetas, realizuotas atskirų žmonių sąmonėje, sudaro visuom eninę kultūrą subjektyvine prasme. Ogi šitų nusiteikim ų apraiškos išviršinėje visuomenės santvarkoje sudaro visuomeninę kultūrą objektyvine prasme. Šita objektyvine savo puse visuomeni­ nė kultūra įeina į civilizacijos sritį; bet tai nėra visa, kas sudaro civilizacijos apraiškas, kaip norėtų tie, kurie mato visą civilizacijos turinį visuomeninės kultūros išviršinėse apraiškose. Apie visuom eninę kultūrą dera irgi pasakyti, kad jos vyriausias pirmavaizdis glūdi dieviškojoje esmėje, kur vi­ sų būtybitį' vienybė įgauna tobuliausio stovio, kadangi visų kūrinių pirmavaizdžiai čia sueina į organingą sąry­ šį per susijungim ą su dieviškąja esme. Tai tik reiškia, kad netobula visuomenės vienybė turi savo idealu tobulą visų pirmavaizdžių vienybę dieviškojoje esmėje. Aišku, kad kultūriniu visuom eniniu veikim u žm onija eina šita linkme. Kaip ji gali toli nueiti vien kultūros priemonė­ mis, paaiškės jau sąryšyje su tuo, kas bus kalbam a apie kultūros tikslingumą.

D. K U L T Ū R O S 1. I š v i d i n i s

TIKSLAI

kultūros

tikslingumas

Priėjom e paskutinę kultūros filosofijos dalį. k u r tyri­ nėjam a siekiam oji kultūros priežastis arba, kitaip tariant, kultūros tikslingumas. Kokiam tikslui privalo tarnauti kultūra,— štai pagrindinis šios dalies klausimas. Tikslas, kaip žinome, y ra tai, ko dėlei kas nors daroma arba įvyk­ sta. Taigi ko dėlei kultūra yra žmogaus kuriama? 309

V isų pirm a reik įsidėmėti, kad tikslingum as gali būti dvejopas: išvidinis, arba imanentinis, ir išviršinis, arba transcendentinis. Taip, m an buvo jau progos m inėti apie išvidinį ir išviršinį gamtos tikslingumą. Išvidinis y ra gam­ tos tikslingum as, kuris glūdi prigim tajam e pasaulyje kai­ po jo esybių prigim ties palinkimas, atrem tas į priežastingą dėsningum ą. K iekviena gamtos esybė reiškiasi iš pri­ gim ties tam tikrais veiksm ais ir y ra stum iam a prigim tąja linkm e prie savo gėrio. Išvidinis gamtos tikslingum as ir yra uždėtas būtinuose prigimties dėsniuose. Gyvosiose gam tos esybėse, neprotingose ir nelaisvose, tikslingum as y ra instinktyvus ir todėl reiškiasi su nustatytu vieną k ar­ tą ant visados vienodu būtinumu. Toks, pavyzdžiui, y ra bičių gyvenim as. Kiek kiekviena bitė skyrium, taip ir v i­ sas spiečius y ra palenktu būtiniems prigimties dėsniams, kurių pagrinde y ra įdiegtas instinktyvus tikslingumas. Ši­ tas instinktyvus tikslingumas, pavyzdžiui, padaro tai, kad bičių koriai savo architektoniškąja lytimi geriausiai atatinka tam tikslui, kuriam jie skirti tarnauti. Pasirodo bū­ tent, kad šitie koriai puikiai atatinka ekonomiškumo rei­ kalavimui, kadangi jungia savo sąrangoje minimum sta­ tomos medžiagos su m axim um talpos medui. Kitaip ta ­ riant, instinktyvi bičių prigimtis, pagrįsta būtinu prie­ žastingumu, sugeba visai gerai taikyti priemones savo tikslams. Šitas įdiegtas gamtos pasaulio esybėms tikslin­ gumas, atrem tas į priežastingą prigimties dėsningumą, ir yra gamtai išvidinis, arba imanentinis. Bet sulig tuo momentu, kai gamtos pasaulyje atsiran­ da būtybė, kuri sugeba suprasti tikslo prasmę, laisvai rinktis tikslus ir sąmoningai rinktis priemonių, šalia išvi­ dinio gamtos tikslingumo, atsiranda nauja tikslingumo rūšis. Jei, pavyzdžiui, žmogus ima nusim anyti apie bičių gyvenim ą ir jų trūsėjim o vaisingumą, pasistato tikslu bi­ čių kultūrą ir tam tikslui sumaniai pritaiko tam tikras priemones, bičių gyvenimas ir veikimas, šalia savo išvi­ dinio tikslingumo, įgauna dar išviršinio tikslingumo, kurį joms nustato žmogus savo kultūriniu veikimu. Žmogus, tiesa, neatm aino išvidinio bičių gyvenimo bei veikimo tikslingum o: jam kaip tik rūpi tai, ko siekia išvidinis pri­ gimties tikslingumas, būtent bičių gyvybės palaikymas ir jų produktingum as, besireiškiąs vaško ir m edaus gamy­ boje. Bet užtat jis sugeba sąmoningai padidinti bičių gy­ venimo gerovę ir jų produktingumą, kad paskui sunau­ dotų bičių kultūros vaisius tolimesniems savo tikslams. 310

Iš šito jau pavyzdžio m atyti, kad išvidinis gamtos tik­ slingumas yra papildomas išviršiniu žmogaus kultūros tik­ slingumu. Prigimties tikslingumas, esąs gamtos pasaulyje būtinas ir instinktyvus, tam pa žmogaus kultūroje laisvu ir sąmoningu, kadangi čia jau tikslą stato žmogaus pro­ tas, o jį siekia laisva valia. Sąmoningas bei laisvas žmo­ gaus nusistatym as nepanaikina gamtos tikslingumo, bet Įveda jį į naują aukštesnio tikslingumo tvarką, kadangi savo pastangomis žmogus palenkia gamtos dėsningumą savo valios valdžiai ir savo proto idėjoms. „Žmonija,— teisingai sako Eisler,— savo sugebėjimais ir pasiryžimais y ra skiriam a apvaldyti faktinąją gamtą ir ją kultivuoti vis intensyvesnio racionalizavimo ir etinimo prasme" (Einfūhrung in die Philosophie.— P. 385). Kyla dabar savo ruožtu klausimas, ar ir kokia prasme pati kultūra, panašiai kaip ir prigimtis, gali turėti išvidinį ir išviršinį tikslingumą? Čia dera pastebėti, kad išvidinis kultūros tikslingum as turėtų būti vienintelis kultūros tik­ slingumas, jei kultūra galėtų privesti žmogų prie galuti­ nio tikslo ir patiekti jam pilnutinio tobulumo ir visiškos laimės. Atsiekimas pilnutinio tobulumo ir visiškos laimės baigtų faktinai žmonijos išsivystymą ir tuo pačiu pada­ rytų nebereikalingą kultūrinį jos vyksmą. Tuo tarpu, kaip patirsime vėliau, kultūros priem onėm is nei pilno tobulu­ mo, nei visiškos laimės žmogus atsiekti negali; o jei taip, tai lieka viena iš dviejų: arba atsisakyti nuo šitų sieki­ mų, kurie neišraunam ai glūdi žmogaus sieloje, arba pripa­ žinti, kad šalia išvidinio kultūros tikslingumo, y ra dar išviršinio tikslingumo, kuris papildo pirm ąjį ir pavartoja kultūrą kaipo žemesnės tvarkos priem onių sistemą. Mums teks prieiti prie išvados, kad išvidinis religijos tikslingu­ mas y ra išviršiniu tikslingum u kultūrai, panašiai kaip iš­ vidinis kultūros tikslingum as y ra išviršiniu tikslingumu prigimčiai bei gamtai. Bet tuo tarpu turim e susidomėti atidžiau, koks y ra išvidinis kultūros tikslingumas, kuris turi mums tarnauti išeinam uoju punktu paskutinės dalies tyrinėjim e. Išvidinis kurios esybės tikslingum as reiškiasi tuo, kad ji stengiasi atsiekti pilnutinį savo prigimties uždavinių įvykdymą. Pavyzdžiui, neprotingo gyvio prigimties užda­ viniais yra misti, augti ir visti. Jo gyvenimo tikslingu­ mas ir reiškiasi tuo, kad jis leidžia kalbam ajam individui kuo tinkam iausiu būdu misti, augti ir palaikyti savo veis­ lę. Panašiai ir išvidinis kultūros tikslingumas reiškiasi tuo, 311

kad jos veiksniai stengiasi kuo pilniausiai objektyvuoti jos uždavinius realiose išdavose. A tlikti savo uždavinių visetą ir sykiu apsireikšti objektyviom is lytimis — štai kokia linkme eina išvidinis kultūros tikslingumas. Tai gali būti patirta jau iš kultūrinio veiksmo anali­ zės. Kultūros veiksmas, kaip žinome, y ra sąmoninga žmo­ gaus veikm ė kokiam nors objektui tikslu apipavidalinti jį lytimi, atatinkančia aukštesnei idėjai. Tikslingumo mo­ m entas čia surištas su apipavidalinim u lytimi, ir visai ne be reikalo, nes daikto lytis visuom et y ra tikslingum o pra­ das. Gamtoje lyties prigim tis nustato esybės išvidinį tiks­ lą. K ultūroje išvidinis tikslas yra visų pirm a kuriam oji lytis. Ta aplinkybė, kad kuriam oji lytis turi atatikti auk­ štesnei idėjai, duoda mums nujausti, kad šalia šito išvi­ dinio tikslingumo, galima tikėtis dar kito išviršinio tiks­ lingumo, kuris turi iš tikro eiti iš viršaus. Taip ar šiaip, kuriam oji kultūros lytis y ra artim iausioji siekiamoji prie­ žastis, kitaip vadinam a tikslu. Tokiu tikslu ji y ra jau to ­ dėl, kad sumanymo tvarkoje ji yra kuriam uoju pirm a­ vaizdžiu, kuris vykdym o tvarkoje y ra paskutinėje vieto­ je, kaipo veiksmo išdava. J u k pats kuriam asis kultūros aktas išsivystė šitokiu būdu: išeinamuoju punktu y ra žmogaus kuriamasis sugebėjimas, su kurio pagalba suda­ romas sumanymas, arba idealiai įsivaizduojam as tikslas: antroje, vidurinėje vietoje eina pats kultūrinis veiksmas: pagaliau trečioje vietoje gaunam a išdava, realizuojanti tikslą tam tikroje lytyje. Kultūrinis žmogaus sugebėji­ mas yra veiksnys; pats kultūrinis veiksm as y ra tarsi prie­ monė; pagaliau siekiam oji išdava, taip a r šiaip, yra tiks­ las kultūriniam veiksmui. Šita kultūrinio veiksmo analizė, padaryta sąryšyje su veiksniu ir tikslu, gali būti susekta ir konkretiniam e pa­ vyzdyje. Leiskime, turim e dailininką, kuris y ra atsiekęs aukštos estetinės kultūros. Jis turi sugebėjimą kurti m eno dailenybes. Kol jis nekuria dailenybių, negalim a pasa­ kyti, kad jis tikslingai panaudoja savo estetinius m eniš­ kus sugebėjim us arba kad jo estetinė kultūra neturi žy­ m aus trūkum o. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas daiktas iš prigim ties turi linkmės reikštis, taip a r šiaip, veiksmu, buvo sakyta, kad actio ėst perfectio rei, t. y. veiksm as yra daikto tobulybė. Todėl irgi estetinės kultūros tobulu­ mas reikalauja, kad dailininkas reikštųsi kuriam uoju vei­ ksmu arb a k urtų dailenybių, tuo pačiu objektyvuodam as savo kuriam ąjį estetinį sugebėjimą. Šitas kuriam asis su­ 312

gebėjim as y ra kultūrinis kūrybos veiksnys. Pati dailioji kūryba yra kultūrinis veiksmas. Sukurtos dailenybės yra kultūros objektyvuotos išdavos. Dailiosios kūrybos tiks­ lingumas ir turi linkmės pasireikšti aikštėn sukurtomis dailenybėmis. Tuo tarp u sukurtoji dailenybė, būdam a dai­ liosios kūrybos išdava, y ra tam tikra objektyvuota kul­ tūrinė gėrybė, kuri y ra žmogui visuom et pageidaujam a kaipo tam tikras tikslas. Tai, kas čia pasakyta apie vieną tik kultūros apraišką, turi reikšmės ir visai kultūrinei kūrybai. Kultūrinė kūry­ ba, taip ar šiaip, visuom et stengiasi sukurti tokių ar ki­ tokių kultūrinių gėrybių, kurios kultūros kūrėjui yra sie­ kiamais tikslais. Šitos kultūrinės gėrybės, atsiekiamos kul­ tūrine kūryba, ir y ra tiesiogiai išvidiniai kultūros tikslai. Tokiu būdu išvidinis kultūros tikslingumas glūdi kultūri­ nės kūrybos objektyvacijoje išviršinėse išdavose. Tuo tar­ pu, kaip mums jau žinoma, kultūros objektyvacija išvir­ šinėmis išdavomis ir sudaro tai, kas dera pavadinti civi­ lizacijos vardu. Todėl civilizacija yra ne kas kita, kaip išvidinio kultūros tikslingumo apsireiškimas aikštėn. Kul­ tūros pagam intų objektyvinių išdavų visetas, išreikštas, taip ar šiaip, išviršiniu būdu, ir y ra civilizacija. Todėl imant kultūrą ir civilizaciją jųdviejų santykiavim e, gali­ ma pasakyti, kad jiedvi taip santykiuoja tarp savęs, kaip subjektyvinė ir objektyvinė vieno dalyko pusės. Kultūros ir civilizacijos santykiavim as šiais laikais, są­ ryšyje su O. Spenglerio pagarsėjusiu veikalu „Der Un­ tergang des Abendlandes*', įgavo ypatingo aktualumo. Iš tik rų jų ne be reikalo kultūrinės problemos aktualumas pa­ sireiškė, tarp kitko, šitame punkte. Ju k nuo kultūros tik­ slingumo supratim o iš tikro pareina toks ar kitoks žmo­ gaus nusistatym as kultūros gyvenime. Pavyzdžiui, kas nors atm eta išviršinį kultūros tikslingumą, kuriuo y ra kul­ tūrai religijos tikslingumas. Tuomet išvidinis kultūros tik­ slingumas y ra vienintelis kultūros tikslingumas. Tuo tar­ pu kultūros tikslingum as veda prie kultūros objektyvacijos civilizacijoje. Tokiu būdu civilizacija pasirodo vie­ nintelis tikslas, lotyniškai finis, arba galas, kultūrai. Ži­ noma, tam tik ra prasm e galima sutikti su Spengleriu, kad civilizacija yra kultūros galas, kaip kad tikslų ir priemo­ nių grandinėje kiekviena priemonė randa savo galą ar­ timiausiame tiksle. Bet kaip tik priemonių ir tikslų gran­ dinėje nėra reikalo vienas dvejetas grandžių iš visos gran­ dinės ir atpalaiduoti nuo kitų grandžių, su kuriomis šitas 313

dvejetas yra, taip ar šiaip, surištas. Todėl civilizacija, ku­ ri kultūrai yra tam tikras tikslas ir tuo pačiu tam tikras galas, pati gali tapti priem onė kitiem s tikslams, ir todėl irgi su jos sąvoka n ėra dar jokio reikalo jungti žlugimo sąvokos. Tai paaiškės geriau kiek vėliau. O tuo tarpu tenka dar giliau įsigilinti į kultūros ir civilizacijos san­ tykiavim ą. Buvo savo laiku sakyta, kad kultūrinis veiksmas ju n ­ gia faktinai subjektyvinę ir objektyvinę kultūros apraiš­ kas, t. y. kultūrinį nusiteikim ą ir kultūrinę išdavą. Pla­ čiai tariant, galima būtų pasakyti, kad kultūrinis veiks­ m as jungia kultūrą ir civilizaciją. Tai įvyksta todėl, kad kultūrinis veiksmas stovi pusiaukelyje tarp kultūrinio nu­ siteikimo ir kultūrinės išdavos. Ir štai tenka konstatuoti, kad kultūrinis veiksmas turi reikšmės ne tik kultūrinei išdavai, bet ir kultūriniam nusiteikimui. Kitaip tariant, kultūrinis veiksm as turi įtakos sykiu ir kultūriniam nu ­ siteikimui, ir kultūrinei išdavai. Kultūrinei išdavai J i s su­ teikia lyties ir tuo pačiu ją objektyvuoja. Kultūriniam nusiteikimui jis suteikia praktiškos reiškimosi galios, nes kiekvienas sugebėjimas išsivysto sulig tuo, kaip y ra vei­ kiama. Ju k tik veikdam a kiekviena galia įgauna vis di­ desnio sugebėjimo veikti. Galima irgi pasakyti, kad ga­ lios sugebėjimas veikti y ra tam tikra jos lytis. Veiksmas aktualizuoja galią; jis ją papildo, kaip kad aktas papil­ do potenciją. Tuo tarpu aktas, arba veiksmas, taip lai­ kosi potencijos, arba galios, kaip kad forma, arba lytis, laikosi m aterijos, arba medžiagos. Lytis ir y ra medžiagai ne kas kita, kaip veiksmas, aktualizuojąs medžiagos po­ tencijas. Tokiu būdu pasirodo, kad kultūrinis veiksmas suteikia lyties tiek kultūriniam nusiteikimui, kiek ir kul­ tūrinei išdavai. Skirtumas tėra vien tas, kad pirm uoju atveju lytis y ra subjektyvinė, tuo tarpu kad antruoju atveju lytis y ra objektyvinė; pirm uoju atveju lytis yra idealinė, a n tru o ju — realinė. Maža to, kaip tik todėl, kad pirm uoju atveju lytis gali būti idealiniu būdu, antruoju atveju y ra galimas realinės lyties įvykdymas tikrovėje. Kultūrinės kūrybos veiksm u kaip tik yra realizuojam a ta idealinė lytis, kuri yra kuriam a su kultūrinio sugebėji­ mo pagalba kaipo realizuotinas idealas ir iš tikro reali­ zuojam a tikrovėje kaipo reali, kad ir pripuolam a daiktų lytis. Taigi kultūrinis veiksmas, stovėdamas pusiaukelyje tarp kultūrinio nusiteikim o ir kultūrinės išdavos, tu ri įta ­ 314

kos, einančios sykiu į dvi priešingas pakraipas. Kai kul­ tūrinis veiksm as y ra išdavus kultūriniam nusiteikimui, galim a pasakyti, kad jis eina kultūros pakraipa. Kai jis yra išdavus objektyvinės tikrovės atžvilgiu, galima pasakyti, kad jis eina civilizacijos pakraipa. David Koigen pirm ąją pakraipą vadina instensyvine, antrąją — ekstensyvine. Įdomu, ką šituo atžvilgiu Seiko jisai savo veikale „Ideen zur Philosophie der Kultur" 29: „Ne tik kultūros subjektas, arba atskiras žmogus,— yra jo žodžiai,— žino į vidų pa­ kreiptą sau pakankam ą intensyvų pastangumą, šalia ki­ to, į nuošalį pakreipto ekstensyvaus pastangumo, bet ir kiekvienas atskiras valios krypsnis yra valdomas šitų dviejų buvimo būdų. Čia juodu vadinasi civilizacija ir kultūra, arba kultūrinis techninis ir kultūrinis estetinis tarpsnis kultūriniam e veiksme. Civilizacija reiškia užka­ riaujam ąjį valios nusistatym o tarpsnį, jos „objektyviai meniškąjį" periodą ir veikia ekstensyviai, tuo tarpu kad kultūra siaura šito žodžio prasm e veda prie asmeniško, sau pakankam o veiklumo, reikalauja individualizuotos pilnatvės, atstovauja „subjektyviai m eniškąjį“ valios nu­ sistatymo periodą ir veikia intensyviai. Ekstensyvinis ir intensyvinis, objektyviai meniškas ir subjektyviai meniš­ kas arba civilizacijos ir kultūros tarpsniai negali ilgesni laiką apsieiti vienas be antro. Civilizacija ir kultūra, ma­ no supratimu,— pabrėžia Koigen,— sudaro kūną ir sielą valios nusistatym e ir tuo pačiu kultūriniame veiksm e. Il­ gesnis vieno iš šitų dviejų nusiteikimų apleidimas arba vienašališkas per didelis kultivavim as vieno iš jųdviejų veda prie dekadencijos stovio. Civilizacijos tarpsnis pa­ tenka į chaotinį gamtos stovį, tuo tarpu kad subjektyviai m eniškas kultūros tarpsnis išsigimsta į tuščią kultą" (p. 573). Kad norm aliai kultūra ir civilizacija privalo būti pu­ siausvyroje, kaip to reikalauja Koigen, gali paaiškėti jau iš to, kad kultūrinis tikslingumas organingai riša kultūri­ nį nusiteikimą, kultūrinį veiksm ą ir kultūrinę išdavą. Kul­ tūrinės išdavos negali būti be kultūrinio nusiteikimo. Bet ir be kultūrinių išdavų, gaminamų kultūrinio veiksmo priemonėmis, kultūrinis nusiteikim as negali tinkamai iš­ sivystyti ir atsiekti intensyvaus veiklumo. Deramas su­ pratim as civilizacijos ir kultūros santykiavimo, iš vienos pusės, ir kultūrinės išdavos ir kultūrinio nusiteikimo, iš antros pusės, turi ne tik teorinės reikšmės kultūros pro­ blemai, bet ir praktinės reikšmės — pedagogikos sistemai. 315

Pasirodo, kad ruošiant naujas kartas gyvenim o tikslams, objektyvuotos kultūros išdavos, arba civilizacijos g ėry­ bės, yra auklėtiniam s perteikiamos, tuo tarpu kad ku ltū ­ riniai nusiteikim ai y ra auklėtiniuose išvystomi. Pirmuoju atv eju norm a y ra geriausio pasisavinimo principas, tuo tarpu kad antruoju atveju norm a yra savarankiškojo vei­ klumo arba, kaip daba'r sakoma, darbo principas. Todėl panašiai kaip žmogaus gyvenime turi rasti vietos ir kul­ tūra, ir civilizacija, taip lygiai ir ugdymo sistemoje turi rasti vietos ir perteikiam oji pareiga, kuria perteikiam a civilizacijos gėrybės pagal geriausio pasisavinimo princi­ pą, ir išvystomoji pareiga, kuria išvystomos yra kultūri­ nės dispozicijos, arba nusiteikimai pagal savarankiškojo veiklumo principą. Kai yra apleidžiama išvystomoji pa­ reiga ir tekreipiam a dėmesio į perteikiam ąją pareigą, gau­ namas y ra didaktinis materializmas. Užtat kai apleidžia­ m a yra perteikiam oji pareiga ir tekreipiam a dėmesio į iš­ vystom ąją pareigą, gaunamas didaktinis formalizmas. Pir­ m uoju atveju, pavyzdžiui, gaunama erudicija be pakan­ kamai savarankiško išsilavinimo; antruoju atveju gauna­ ma atatinkamai veikli intelektualinė iniciatyva be pakan­ kamos erudicijos. Žinoma, negalima pasakyti, kad yra ga­ lima erudicija be jokio intelektualinio išsilavinimo arb a kad yra galimas savarankiškas intelektualinis išsilavini­ mas be jokios erudicijos. Tačiau tarp erudicijos ir inte­ lektualinio išsilavinimo gali būti disproporcijos pagal tai, katra iš dviejų m inėtų pareigų buvo apleista arba nepa­ kankam ai uoliai vykdyta ugdymo sistemoje. Tai, kas čia pasakyta apie protinim ą, arba intelektu­ alinį lavinimą, randa atatinkam ą stovį ir visoje intelek­ tualinės visuom enės kultūroje. Kai visuom enėje vyrauja erudicijos momentas, galima pasakyti, kad joje civiliza­ cijos momentas persveria tikrai suprastos kultūros m o­ m entą. Ir atvirkščiai, kai visuom enėje vyrauja intelek­ tualinio išsilavinimo momentas, galima pasakyti, kad kultū­ ros momentas persveria jo je civilizacijos momentą. Jei paim tum e palyginim ui IV šimtai, prieš Kristų, XIII šimtm. po Kristaus ir dar XIX šimtm. po Kristaus, t. y. iš vienos pusės, Platono ir Aristotelio, A lberto Didžiojo ir Tomo Akviniečio laikus, o iš antros pusės, tą laikotarpį, kuris prasidėjo po apšvietos gadynės ir kuris pasižym ėjo di­ džiausiais specialių m okslų laimėjimais, tai ilgai nesvy­ ruodam as pasakyčiau, kad erudicijos atžvilgiu XIX šimtm. prašoko ne tik IV šimtm. prieš K ristų ir XIII šimtm. po 316.

Kristaus, bet ir visus kitus amžius. Tačiau nedrįsčiau pasakyti, kad XIX šimtm. pasižym ėjo didesniu intelektua­ liniu išsilavinimu, kaip kad du senesniu paim tu palygini­ m ui šimtmečiu. Kadangi anais laikais moksliškas išsila­ vinimas buvo neatskiriam ai surištas su filosofijos studi­ jomis, mokslininkams buvo neišvengiamo reikalo įsigyti aukštesnio intelektualinio išsilavinimo jau todėl, kad be tokio išsilavinimo negali faktinai pasisavinti aukščiausių filosofijos mokslo laimėjimų. Kas kita atsitiko specialių mokslų laimėjim o ir klestėjim o laikotarpyje. Mokslininku specialistu gali būti dabar žmogus su palyginti nedideliu intelektualiniu išsilavinimu. O jei dar prisideda prie to priešingas filosofijai, kaipo pasaulėžiūros mokslui, nusis­ tatymas, kaip tai dažnai pasitaikydavo XIX šimtm. tarp m okslininkų eruditų, tai erudicija specialiųjų dalykų sri­ ty je dar n ėra tikro intelektualinio išsilavinimo prirody­ mas. Faktinai ir pasirodė, kad XIX šimtm. žydėjo daugiau savo pozityvine arba net pozityvistine erudicija, negu ti­ krai suprastu intelektualiniu išsilavinimu. Šita prasme, kaip ir kitais atžvilgiais, jis gali būti laikomas labiau ci­ vilizacijos negu kultūros šimtmečiu. Tai žinoma nereiš­ kia, kad jam e kultūra yra perėjusi į civilizaciją. Jei norėsime išanalizuoti nusakytą civilizacijos per­ svarą XIX šimtm., paim tą vienu tjk intelektualinės kultū­ ros atžvilgiu, turėsim e grįžti vėl prie kultūrinio veiksmo analizės. Kai civilizacijos momentas ima vyrauti, tai fak­ tinai reiškia, kad kultūrinis veiksmas reiškiasi didesne įtaka kultūrinės išdavos negu kultūrinio nusiteikimo a t­ žvilgiu- Kitaip tariant, kultūrinis veiksmas daugiau pro­ dukuoja kultūrinių gėrybių, negu lavina kultūrinius n u ­ siteikimus. Šituo atžvilgiu labai reikšmingas yra tasai ka­ pitalistinis ūkis, kuris išsivystė lygiagrečiais su specialiais mokslais ir rado Amerikos m aterialinės kultūros centruo­ se itin skaidrios išraiškos. Kapitalistinė tvarka su savo gyvenimo industrializacija ir veikimo specializacija yra pakėlusi produktingum ą realinės kultūros srityje prie ne­ žinomo dar istorijos laipsnio. Bet . sykiu su produkcijos ir suvartojim o didėjim u nėjo lygiu žingsniu kultūrinių nusiteikim ų išsivystymas. Atvirkščiai, kapitalistinėje ga­ mybos tvarkoje žmogus tam pa vieno specialaus nusitei­ kimo nešėjas. Kitaip tariant, žmogiškasis asmuo tampa vienu tik rateliu dideliame kapitalistiniame mechanizme. Tokiu būdu, iš vienos pusės, labai intensyvus produktingumas realinės kultūros srityje čia yra lydimas didelio 317

susiaurėjim o kultūrinių nusiteikim ų aukštesnės idealinės, arb a tikrai hum anitarinės, kultūros srityje. Susidaro ti­ pinga padėtis, k u r civilizacijos m omentas persveria kul­ tūros momentą. Tai y ra įvykę visur ten, k u r m aterialinės kultūros išsivystym as sąryšyje su kapitalistine tvarka ėjo sparčiau negu kultūrinių nusiteikim ų išsivystymas hum a­ nitarinės kultūros srityje, ir visų pirma N aujajam e pasau­ lyje, anapus A tlantikos vandenyno. Tai reiškia civiliza­ cijos persvarą žmonijos gyvenime. Kokios iš to išeina konsekvencijos, pamatysim e jau vėliau. A nąkart matėme, kad kultūrinis veiksmas turi dvejo­ pos reikšmės pagal savo pakraipą: jis, iš vienos pusės, gamina kultūrinę išdavą, o iš antros pusės, stiprina kul­ tūrinį nusiteikimą. Pastaruoju atveju kultūrinis veiksmas eina kultūros pakraipa, tuo tarpu kad pirm uoju atveju jis eina civilizacijos pakraipa. Normalus y ra stovis, kai kultūrinis veiksm as turi lygios reikšmės tiek kultūriniam nusiteikimui, tiek ir kultūrinei išdavai. Tuomet galima pasakyti, kad kultūra, pagrįsta kultūriniais nusiteikimais, ir civilizacija, pagrįsta objektyvuotomis kultūrinėm is iš­ davomis, arba gėrybėmis, yra deram oje pusiausvyroje. Tačiau gali ir būti atsitikimų, kai turtingi savo turiniu kultūriniai nusiteikimai nepasireiškia aikštėn reikiam u produktingumu civilizacijos atžvilgiu; arba atvirkščiai, kai didelis produktingumas civilizacijos atžvilgiu n ėra pagrįs­ tas kultūrinių nusiteikimų turtingumu. Kai kultūrinis vei­ ksmas reiškiasi didesne įtaka kultūrinės išdavos negu kul­ tūrinio nusiteikimo atžvilgiu, tai reiškia, kad civilizacijos momentas ima vyrauti visuomenės gyvenime. Ir atvirkš­ čiai, kai kultūrinis veiksmas turi didesnės įtakos kultūri­ nių nusiteikim ų negu kultūrinių išdavų atžvilgiu, tai reiš­ kia, kad visuomenės gyvenime vyrauja kultūros m o­ mentas. Civilizacijos momentui vyraujant visuomenės gyveni­ me, kultūriniai veiksmai daugiau produkuoja kultūrinių gėrybių, negu lavina kultūrinių nusiteikimų. Šituo atžvil­ giu labai reikšmingas y ra tasai kapitalistinis ūkis, kuris išsivystė lygiagrečiais su specialių m okslų išsiplėtojim u ir pats buvo pagrįstas darbo specializacija. Kapitalistinė santvarka, radusi itin skaidrios išraiškos m aterialinės kul­ tūros centruose, pakėlė produktingum ą realinės kultūros srityje prie nežinomo d ar istorijoje laipsnio. Bet sykiu su gam ybos didėjim u n ė jo lygiu žingsniu kultūrinių nusitei­ kim ų išsivystymas. Atvirkščiai, kapitalistinės gamybos 318

santvarkoje su jos gyvenimo industrializacija ir speciali­ zacija žmogus tam pa vienu tik neturiningu rateliu dide­ liame kapitalistinės gamybos mechanizme. Tokiu būdu, iš vienos pusės, labai intensyvus produktingumas realinės kultūros srityje čia yra lydimas didelio kultūrinių nusi­ teikim ų susiaurėjim u ankštesnės idealinės, arba tikrai hu­ manitarinės, kultūros srityje. Toks stovis yra tipingas pa­ dėčiai, kur civilizacijos momentas persveria kultūros mo­ mentą. Tai y ra įvykę visur ten, k u r m aterialinės kultūros išsivystymas sąryšyje su kapitalistine santvarka ėjo spar­ čiau negu kultūrinių nusiteikimų išsivystymas hum anita­ rinės kultūros srityje. Iš vienos pusės tai, kas yra vadinam a prusicizmu, o iš antros pusės tai, kas y ra vadinam a amerikonizmu, kaip tik pasižymi tuo, kad turim ose galvoje apraiškose civili­ zacijos m omentas persveria kultūros momentą. Senaja­ m e Europos pasaulyje šita kultūrinio gyvenimo ypatybė buvo bendra pasaulinio karo priežastimi. Šita prasme pru­ sicizmu nusidėjo ir nusideda ne vieni tik vokiečiai, nors prusicizmas ryškiausiai pasireiškė V okietijoje ir daugiau­ sia turėjo įtakos vokiečių politikai. Tokiu būdu, kad ir iš kitos pusės, teko dar kartą konstatuoti, kad kultūrinio gyvenimo vienašališkumas turi nelemtos reikšmės tautų gyvenimui. Čia tu riu sykiu konstatuoti, kad darbo m okykla yra reakcija prieš tą kultūrinių nusiteikimų vienašališkumą, kuris pasireiškė kapitalistinėje gamybos santvarkoje. Dar­ bo principas kaip tik pastato reikalavim ą išvystyti nau­ jo je kartoje kultūrinių sugebėjimų bei nusiteikim ų visetą pilnatvės harm onijoje. Darbo principas negali sutikti, kad žmogus tebūtų vienu tik negyvu rateliu kapitalistinės ga­ mybos mechanizme su labai aprėžtu savarankiškum u ir su labai susiaurintu asmenybės turiniu. Savarankiškas vei­ klumas su plačia asmens iniciatyva, su pilnutiniu asmens sugebėjim ų išvystymu,— štai asmens idealas, įsivaizduo­ jam as pagal darbo principą. Galima pasakyti, kad darbo principas eina kultūros pakraipa, t. y. nuo kultūrinio vei­ ksmo prie kultūrinių nusiteikimų. Bet čia kaip tik glūdi darbo principui kito vienašališkum o pavojus. Eidamas kultūros pakraipa, darbo principas gali per daug atkreip­ ti dėmesio nuo civilizacijos pakraipos, kuri eina nuo kul­ tūrinio veiksmo prie kultūrinių išdavų ir kuri yra ruo­ šiama naujose kartose perteikiam ąja ugdymo pareiga. Darbo principas yra obalsis protestui arba reakcijai prieš 319

tam tik rą vienašališkum ą. Bet kiekvienas protestas, kiek­ viena reakcija prieš vienašališkum ą yra pavojuje patekti į priešingą vienašališkum ą, kai protestas arba reakcija nepasižymi pilnu sąmoningumu savo teisių atžvilgiu. Pa­ vyzdžių šitai apraiškai visur pasitaiko apsčiai. Jei kultūrinis veiksm as pasireiškia didesniu išviršiniu produktingum u negu kultūrinių nusiteikim ų kėlimu bei stiprinimu, tai didelis produktingumas įvyksta šitokiu at­ veju aukštesnių kultūrinių nusiteikim ų sąskaita. Tai turi vietos m aterialinės kultūros hipertrofijoje. Užtat jei kul­ tūrinis veiksmas labiau lavina aukštesnius kultūrinius nu­ siteikimus, negu pasireiškia išviršiniu produktingum u, tai intensyvus kultūrinis vidaus gyvenim as šitokiu atveju užstelbia išviršinį produktingumą. Tai atsitinka rafinuotoje intelektualinėje kultūroje, kuri pasirodo dažnai pasyvi a r­ ba net bejėgė ir bergždžiai neproduktinga kultūrinėje gy­ venimo kovoje su nekultūringais gaivalais. Iš čion dar kartą galima patirti, kad kultūros ir civilizacijos apraiškos turi būti tam tikroje pusiausvyroje, ir būtent todėl, kad normalus kultūrinis veikim as turi tikslingai sujungti h a r­ moningą žmogaus kultūrinių nusiteikimų pilnatvę, kaipo šaltinį, su jų objektyvacija turtingoje kultūrinėje k ū ry ­ boje, kaipo su išdava. Toks ir yra išvidinis kultūros tik s­ lingumas, t. y. jis reiškiasi tuo, kad kultūros veiksniai stengiasi visuomet kuo pilniausiai objektyvuoti ku ltū ri­ nius nusiteikimus realiose išviršinės civilizacijos išda­ vose. Šitame išvidiniame kultūros tikslingume glūdi .įvysty­ tas žmogaus gyvenimo tikslingumas. Būtent tikslingame kultūriniame veikime tikslingai susijungia trys žmogaus gyvenimo momentai, nuo kurių pareina žmogaus gyveni­ mo prasmė. Kultūrinis veiksmas reiškia žmogaus gyveni­ me darbo momentą, kultūrinis nusiteikimas — tobulum o momentą ir kultūrinė išdava — laimingumo momentą. Plačiai suprastu darbu žmogus sykiu ir tobulinasi, ir ga­ m ina išdavą, kuri tarnauja jo laimei. Ir iš tikro aktyvu­ mas, tobulumas ir laimingumas organingai y ra surišti tarp savęs. Be aktyvum o arba plačiai suprasto darbo negalim a atsiekti jokio tobulum o laipsnio; be aktyvum o ir tobulu­ mo negalim a atsiekti jokio gerai suprastos laimės laips­ nio, Žmogaus aktyvum as reiškiasi kultūriniais veiksmais. Žmogaus tobulum as yra pagrįstas kultūriniais nusiteiki­ mais. Žmogaus laimingumas y ra atrem tas į kultūrinių žmo­ gaus nusiteikim ų išdavas. — Jei dabar įsivaizduosime, kad 320

koks nors žmogus y ra išvystęs maximum kultūrinio vei­ klumo, per tai yra išdirbęs savyje m axim um kultūrinių nusiteikim ų ir pagaliau y ra realizavęs su šitų nusiteikimų pagalba m axim um kultūrinių išdavų, arba civilizacijos gė­ rybių, kurios tarn au ja jo pasitenkinimui, tai turėsim e pa­ sakyti, kad jis yra atsiekęs m axim um laimingumo, kuris tik yra galimas kultūrinio gyvenimo srityje, atrem toje į prigim tąją pasaulio tvarką. Taigi matome, kad išvidinis kultūros tikslingum as y ra organingai surištas su išvidiniu žmogaus gyvenimo tikslingumu. Tai įvyksta faktinai to ­ dėl, kad civilizacijos gėrybės, kurios y ra tikslu kultūri­ niam veiksmui, turi savo ruožtu tikslą tarnauti žmogaus gerovei, jo tobulum ui bei laimingumui. Iš čion jau m atyti, kad išvidinis kultūros tikslingumas, vedąs prie jos objektyvacijos civilizacijoje, paskui atsi­ gręžia vėl į žmogų, kadangi civilizacijos gėrybės privalo tarnauti žmogaus gyvenimo reikalams ir galutinoje sąs­ kaitoje šito gyvenim o tikslams. Sąryšyje su šituo konsta­ tavim u kyla du klausimu, turinčiu reikšmės kultūros tiks­ lingumo problemai, būtent 1. kaip toli gali eiti kultūros bei civilizacijos pažanga ir 2. kokiame laipsnyje kultūros bei civilizacijos laimėjimai gali patarnauti žmogaus ge­ rovei, jo tobulum ui bei laimingumui? Pirmasis klausimas faktinai iškelia aikštėn problemą apie kultūrinio istorijos vyksmo ribas; antrasis klausimas faktinai yra sprendžia­ mas kaipo prometėjizmo problema.— Šitiedvi problemos, žinoma, čia tegali būti paliestos vien labai bendrais bruo­ žais, nes gilesnis ir platesnis jų tyrinėjimas pareikalautų daug laiko, kurio mums trūksta. Kultūrinis istorijos vyksmas, imamas kaipo vieningas ir tikslingas išsivystymas, visai teisingai yra vadinamas istorine kultūros pažanga. Šita istorinė pažanga, kaipo vyksmas, turi neišvengiam ai tris tarpsnius, kuriais yra išeinamasis momentas, iš vienos pusės, atbaigiamasis mo­ mentas, iš kitos priešingos pusės, ir pagaliau tasai trunkąs tapimo tarpas, kuris veda nuo išeinamojo momento prie siekiamojo galo. Istorinė pažanga, imama kultūros atžvil­ giu, išeinam uoju punktu turi prigimties stovį. Čia ima­ ma, kaip matome, ne faktinoji istorijos pradžia, bet tai, kas sudaro kiekvienos kultūros pradžią, arba išeinamąjį momentą. Išeinamuoju punktu kultūrai yra prigimtis bei gamta, kaipo pirm utinė medžiaga ir būtina atram a kultū­ rai. Kai gamta arba prigimtis yra žmogaus, taip ar šiaip, dirbamos arba veikiamos, turim e jau kultūros apraiškas, 21. S. Šalkauskis

321

a rb a kultūrinį vyksmą. Todėl galim a sakyti, kad prigim ­ tis y ra išeinamasis punktas kultūrai, gam ta — civilizaci­ jai. Be šitokio išeinam ojo m omento kultūrinė pažanga ne­ g alėtų turėti m aterialinio savo substrato ir todėl negalė­ tų būti realiu vyksmu. Iš kitos pusės, negalim a būtų kalbėti apie kultūrinę pažangą be atbaigiam ojo jos momento. Atbaigiamasis bet kurio pažangaus vyksm o momentas yra ne kas kita, kai,p tikslo atsiekim as. N esant tikslui, negalim a apskritai kal­ bėti apie pažangą, nes pažangos tegali būti vien ten, kur vyksm as eina nuo m ažiau vertingo išeinamojo momento prie daugiau vertingo atbaigiam ojo momento. Atmeskim kultūriniam e istorijos vyksme atbaigiam ąjį momentą, k u ­ riuo yra galutinio jos tikslo atsiekimas, kaip istorinis vyk­ smas taps netikslingu ir dėl tos pačios priežasties neturin­ čiu pažangos prasmės. Todėl begalinė pažanga, nevedanti prie jokio galutinio tikslo, yra prieštaringa sąvoka; pažan­ ga juk yra ne kas kita, kaip tolimas nuo išeinamojo punk­ to ir artėjim as prie tikslo, kuris yra vyksmo galas. Be tikslo nėra pažangos, ir kuo daugiausia tegali būti b e­ prasm io vyksmo, kuris nežinia k u r prasideda ir kur veda. Nesant pažangos be tikslo, negalima irgi m atyti kultū­ rinio istorijos vyksmo tikslas pačioje pažangoje, kaip k ar­ tais nori kai kurie istorijos filosofijos reiškėjai. Jei pati pažanga yra imama tikslu, tai tuo pačiu y ra suprantam a, kad pažangai nėra statomas aiškus galutinis tikslas. Tuo tarpu nuosekliai einant savo protavim e, reiktų rinktis vie­ na iš dviejų: arb a pažanga turi galutinį savo tikslą, ir tuom et ji yra šitam tikslui priem onė; arba pažanga netu­ ri savo galutinio tikslo, bet tuom et jis yra netikslingas be­ prasm is vyksmas, kurio negalim a vadinti pažangos vardu. Taip ar šiaip, pažanga tegali būti priemonė, bet ne tiks­ las kultūriniam istorijos vyksmui. Jei, pavyzdžiui, y ra sakoma, kad tiesos ieškojimas pa­ tiekia daugiau laimės negu pats tiesos laimėjimas arba net pasiturėjim as tiesa, tai faktinai tokiu atveju ne tiesa, bet pažanga tiesos pažinime imama tikslu. Bet čia kaip tik ir y ra paslėpto nesusipratimo. Pažinimas turi savo tikslu tie­ są. Todėl pažinimo prasm ė glūdi tiesoje, bet ne pačiame pažinimo vyksme. Pažinimo vyksmas, kaip ir kiekvienas vyksmas, kuris aktualizuoja žmogaus galias, yra žmogui pasitenkinim o šaltinis. Bet jis tik tiek y ra pasitenkinimo šaltinis, kiek jis turi prasm ės eidam as prie savo tikslo. Pasakyti tad, kad pažinimo vyksmas gali būti intelektua322

linio pasitenkinimo šaltiniu be sąryšio su tiesa, yra faktinai netiksliai analizuoti savo pergyvenimus. Tiesa, ėji­ mas prie tikslo kartais y ra pergyvenam as su didesniu pa­ sitenkinimu, kaip kad tikslo laimėjimas ir pasiturėjim as juo j u. Bet čia reik įsidėmėti du dalyku: pirma, kad be tikslo vis dėlto nebūtų buvę ir pasitenkinimo, kuris gau­ namas iš stengimosi prie jo, ir antra, kad apribotų ir lygstam ųjų tikslų atsiekim as negali patenkinti žmogaus dva­ sios reikalavimų, kurie galutinoje sąskaitoje yra neribo­ ti ir nelygstami. N estebėtina todėl, kad kiekvieno apriboto lygstamojo tikslo atsiekim as nepatenkina visiškai žmo­ gaus dvasios reikalavim ų ir net palieka dažnai šitoje dva­ sioje apsivylimo apraiškų, kadangi kiekvienam e intensy­ vesniame pastangum e prisimaišo neribojam ųjų vilčių nuo­ taika. Kad tiesos ieškojimas nėra tikslas, ir kad jis tegali bū­ ti vien priemone tiesai atsiekti, ir dargi kad galutinoje sąskaitoje laimingumo veiksnys yra pati tiesa, bet ne jos ieškojimas, darosi aišku, kai vietoje atskiros apribotos tiesos pastatome tobulą nelygstam ąją tiesą. Tobula pilnu­ tinė tiesa pažįstam a žmogaus tada, kai nusistato atatikimo santykis tarp žmogaus dvasios neribotos nelygstamos Esybės, vadinam os filosofijoje absoliutu, religijoje — Die­ vu. Absoliutinės tiesos pažinimas įvyksta tiesioginiu bū­ du tam e palaim intajam e regėjime, kuris y ra lotyniškai vadinam as visio beatifica. Šventieji mistikai, kurie yra ra­ gavę šito palaim intojo regėjimo, mums labai iškalbingai liudija, kad tik ra laimė kaip tik glūdi pasiturėjim e ab­ soliutine tiesa ir kad jos ieškojime mūsų pasaulio keliuo­ se yra, palyginant su ana laime, sunkus kentėjim as tiems žmonėms, kurie y ra regėję gyvosios Tiesos veidą. Tai, kas čia pasakyta apie vieną tik tiesą, turi atatinr karnos reikšmės visoms kitoms kultūrinio gyvenimo bei veikim o sritims. Ne kultūrinė pažanga, bet kultūros ide­ alas y ra tikslas kultūriniam istorijos vyksmui. Pažanga tė­ ra vien priem onė artintis prie idealo. Todėl visai teisin­ gai Sawicki nusako istorijos uždavinį sakydamas, kad „is­ torijos uždavinys yra pilnai realizuoti visose gyvenimo srityse kultūros idealas pažangiu išvystymu" (Geschichtsphilosophie.— P. 213). Tuo pačiu yra nustatomas pažangos idealas, būtent pilnutinis kultūros idealo realizavimas v i­ sose gyvenimo srityse. Formulė, rodos, pakankam ai aiški; bet kai tenka jinai kiek konkrečiau įsivaizduoti, pasirodo nemaža sunkenybių, kartais visai nenugalimų. Pats Sawic323

k i kultūrinį istorijos idealą paaiškina šitokiu būdu: „Isto­ rijos uždavinio d era ieškoti visų pirm a tikram e dvasios g yvenim o išsivystym e. Pakraipa, kurioje dvasios pasireiš­ kim as privalo vykti, y ra nustatyta tiesos, gėrio ir gro­ žio idėjomis" (p. 212). „Šituo atžvilgiu galim a todėl dargi pasakyti, kad istorijos tem a glūdi idėjų pasaulyje. Istori­ nis žmogaus uždavinys ir y ra eiti šito pasaulio linkon, juoju perverti, pagal jįjį apipavidalinti save patį, savo gy­ venimą, savo aplinkum ą ir tuo pačiu realizuoti kultūros, proto dvasios karaliją, kuri sykiu būtų tikros laisvės ir tauraus žm ogiškum o karalija" (ibid.— P. 213). Negalim a pasakyti, kad Sawickio patiekiam as istorijos uždavinio nusakymas būtų lengvai įsivaizduojam as kon­ kretesniu kiek būdu. Tuo aš nedarau dar priekaišto Sawickiui, tik konstatuoju, kad kultūrinis idealas, suimtas į vieną kurią formulę, stoksta konkretinio turinio. Ir tai kaip tik yra simptominga pačiai dalyko esmei. Tas pat atsitinka todėl ir tada, kai Eisler stengiasi aptarti kultū­ rinio istorijos vyksmo tikslą, kuriuo jam y ra „gamtos ir žmogaus persisunkimas proto dvasia, aukščiausioji tu r­ tingiausio bei turiningiausio įvairum o sintezė, tam panti harmoninga, organinga ir tikslinga vienybė" (Einführung in die Philosophie.— P. 386). Suprantama net, kodėl kiek­ vienas kultūros idealo nusakymas trūksta tikro konkretu­ mo: šitas idealas negali būti num atytas ir todėl visai kon­ krečiai įsivaizduotas ja u todėl, kad tai y ra tolimos ir to ­ dėl neaiškios ateities dalykas, jei n e t prileisime, kad k u l­ tūros idealas bus kada nors pilnai realizuotas m ūsų pa­ saulyje, kas y ra daugiau negu abejotina. A ntra vertus, kultūros idealas, nusakomas principialiai, imamas yra be sąryšio su kai kuriais žmogaus gyvenimo veiksniais, kaip, pavyzdžiui, žmogaus prigimties pagedimas arba religijos palaiminga veikmė. Kadangi vis dėlto kultūriniu pažangos idealu operuo­ jam a kultūros tikslingumo klausime, tenka nustatyti bent svarbiausios šito idealo žymės, kurios leidžia manyti, koks gali būti kultūrinės pažangos idealas. Karsavinas savo „Istorijos filosofijoje" visai teisingai num ato tris pagrin­ dines pažangos idealo žymes, būtent 1. etinis vertingu­ mas, 2, privalom um as ir 3. apribojim as empirine, arba prigim tąja, tikrove. Vertinim o momentas tu ri būti pažan­ gos ideale todėl, kad kaip tik atbaigiam asis pažangos mo­ m entas turi būti vertinam as aukščiau kaip išeinamasis jos momentas. Idealas, kaipo norm alus stovis, y ra laiko324

-e

i

m as privalomu ir net tokiu, kuris neišvengiam ai turi įvyk­ ti. Pagaliau kultūrinis pažangos idealas y ra apribotas mū­ sų empirinės tikrovės savybėmis, nuo kurių jis negali at­ sipalaiduoti, neišeidamas iš kultūros srities. Iš trijų pagrindinių pažangos idealo žymių ypatingai svarbi y ra trečioji, būtent empirinis idealo apribojim as prigim tojo buvimo aplinkybėmis. Pavyzdžiui, kultūrinės pažangos idealas negali įtraukti į savo turinį žmogaus nemirtingumo nei šiame, nei kokiame kitam e pasaulyje. Kultūros priemonėmis galima pagerinti gyvenimo aplin­ kybės ir tuo pačiu pailginti žmogaus gyvenimas mažiau ar daugiau neapribotam laikui. Bet vis dėlto negalima kul­ tūros priemonėmis pakeisti prigim tojo gyvenimo dėsniai. Ogi vienu tokiu dėsniu y ra tai, kad m aterialinė, organinga bei juslinga substancija susivartoja gyvenimo vyksme ir neišvengiam ai turi suirti toje prigim toje buvimo tv ar­ koje, k u r generatio unius est corruptio alterius, t. y. vie­ nos esybės gimimas yra kitos žlugimas. Je i net kultūros priemonėmis galima būtų atpildyti žmogaus organizmo susivartojim o nuostolius, tai vis dėlto negalima būtų pa­ šalinti žmogaus žlugimo pavojaus dėl pripuolam ųjų prie­ žasčių, pavyzdžiui, dėl gaivalingų katastrofų. Žodžiu ta­ riant, kultūros idealas, realizuotas pilnai m ūsų prigimta­ jam e pasaulyje, negalėtų žmogui laiduoti nemirtingumo. Jau vieno šito pakanka, kad galėtume pripažinti, kad kul­ tūrinės pažangos idealas, kaipo apribotas prigimtosios ti­ krovės aplinkybėmis, negali žmogui patiekti pilnutinės gerovės, t. y. pilnutinio tobulumo bei laimingumo. Šitame fakte iš tikrųjų glūdi paslėpta kultūrinio gyvenimo tra ­ gedija. Kultūra stengiasi apvaldyti gamtą ir pavartoti ją priem one savo tikslam s, tuo ta ip u niekados negali įvykti pilnas kultūros atsipalaidavimas nuo m aterialinės priklau­ somybės šitai gamtai, kurią kultūra turi palenkti savo valdžiai. Akivaizdoje šito fakto kultūrinės pažangos idealas pa­ sirodo nepajėgiąs patenkinti giliausių žmogaus sielos troš­ kimų, kuriais yra pilno tobulum o ir pilno laimingumo pa­ siilgimas. Statytis kultūros idealas, kuris principialiai ne­ gali būti atsiektas dėl prigim tojo gyvenimo ypatybių, rei­ škia save sąmoningai apgaudinėti. Tuo tarpu statyti apri­ botas kultūrinis idealas, kuris galėtų būti įvykdytas pri­ gimtojo gyvenimo ribose, reiškia atsisakyti nuo idealo ir pasitenkinti labai abejotinos vertės tikrove. Pastaruo­ ju atžvilgiu visai teisingai sakoma, kad įvykdytas idealas 325

y ra faktinai prarastas idealas. Pasirodo, kad su idealu y ra panašiai kaip ir su tiesos pažinimu. Panašiai kaip atskiros apribotos tiesos pažinimas negali patenkinti žmogaus tie­ sos troškimo, taip ir apribotas idealas negali patenkinti giliausių žmogaus dvasios pasiilgimų. Kaip atskiros tiesos pažinimas gam ina apsivylim o trokštančioje pilnutinės tie­ sos sieloje, taip ir apriboto idealo įvykdymas gamina pa­ našaus apsivylim o dvasiniam e žmogaus gyvenime. Todėl žmonės, nepripažindam i kartais absoliutinio idealo, sten­ giasi save nuram inti neaiškiai suprantam oje pažangoje, kuri leidžia be reikiam o nuoseklumo viltis kažkuo, kas peržengia kultūrinio gyvenimo ribas. Taip y ra faktinai su tais, kurie atm eta religijos sritį ir stengiasi pasitenkinti kultūros galimybėmis. Tuo tarpu šitų žmonių nėra aiškiai suprantam a, kad kultūros idealas, kaipo apribotas prigim ­ tojo pasaulio ribomis, negali būti tobulas ir kad netobulas idealas negali pilnai patenkinti giliausių žmogaus dvasios troškimų. Visa, kas pasakyta, parodo, kad kultūros tikslas n ėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas ir kad, šalia kultūros tikslo, žmogus privalo turėti kito aukštesnio tikslo, kuris, būdamas atsiektas, galėtų pilnai patenkinti giliausius žmogaus dvasios troškimus. Šitas aukštesnis tikslas, aiš­ kus dalykas, turi palenkti sau kultūros tikslą ir tuo pačiu papildyti išvidinį kultūros tikslingum ą išviršiniu aukštes­ niu tikslingumu. Jei žmogaus dvasia principialiai atm eta šitą aukštesnį išviršinį tikslingumą, turim e kultūros sri­ tyje apraišką, kuri yra vadinam a prometėjizmo vardu. Kaip buvo mano vieną kartą jau pastebėta, prometėjizme kul­ tūrinė žmonijos dram a prieina savo kulminacinį punktą. Ką tai reiškia ir kokios prasmės turi prometėjizmo pro­ blema, pamatysime jau kitą kartą. 2. I š v i r š i n i s

kultūros

tikslingumas

A nąkart buvo sakyta, kad kultūros tikslingumas ne­ gali patenkinti giliausių žmogaus sielos troškimų. Iš vie­ nos pusės, tiesa, kultūros tikslingumas atatinka žmogaus gyvenim o tikslingum ui ir būtent todėl, kad kultūrinis vei­ ksmas y ra jo veiklumo pradas, kultūrinis nusiteikim as — tobulum o ir kultūrinė išdava — laimingumo pradas. Bet iš kitos pusės, kultūros idealas, siekiamas pažangos vyks­ me, y ra apribotas empirinės tikrovės netobulum u. Sakysi­ me, visomis kultūros priemonėmis, kokiomis jam leista 326

naudotis prigimtojo gyvenimo aplinkybėse, yra suvaldęs tiek m aterialinę savo prigimtį, kiek ir gamtą ir sykiu y ra praplėtęs ūkio bei technikos galybę prie paskutinių ga­ limybės ribų. Leiskime, kad jis lygiagrečiais y ra atsiekęs aukščiausio hum anitarinės kultūros laipsnio: jis yra su­ daręs visuotinąją žinijos sistemą, kuri adekvačiai išaiš­ kina mūsų tikrovę; y ra m oraliai tiek išsitobulinęs, kad atatinka tam idealiniam tipui, kurį jis gali susidaryti pri­ taikyme prie prigim tojo pasaulio tvarkos; y ra realizavęs savo gyvenime estetinę tvarką ir pajėgia meniškai kurti įsivaizduojamas dailenybes. Leiskime dargi, kad šitokis žmogus sugeba pilnai sutarti su kitais žmonėmis ir gy­ vena todėl visuom enėje, kuri yra pagrįsta tvarkos, lais­ vės ir solidarumo principais. A r visa tai reikštų, kad žmo­ gus yra atsiekęs pilnutinės gerovės stovio, tai yra pilnuti­ nio tobulum o ir laimingumo? Norint atsakyti į šitą klausimą, reik visų pirma prisi­ minti, kad vykdydam as kultūros idealą, žmogus negali išeiti iš prigim tojo gyvenimo ribų. Kultūra ne tik nepajė­ gia panaikinti, bet ir pakeisti kokį nors gamtos dėsnį. Taip pat kultūra nekuria jokių substancialinių lyčių, nors ji gali sudaryti geriausių aplinkybių šitoms lytims gimti ir tobulėti. N et pats kultūros kūrėjas žmogus kultūros pa­ galba negali nė kiek atsipalaiduoti savo kūnu nuo būtinų gamtos dėsnių,— tos gamtos, kuri y ra nuolatinio tapimo stovyje, k u r geneialio unius ėst corm ptio (riterius, t. y. vienos esybės gimimas y ra kitos žlugimas, k u r todėl kiek­ vienas aukštesnis gyvis m inta žemesnio gyvio gyvybe ir k u r nuolatinė pažanga pagrįsta nuolatiniu mirimu. Žmogus, atsiekęs idealinės kultūros stovio, būtų susi­ daręs per atotrauką ir apibendrinim ą visuotinąją žinijos sistemą, prirodytą visose savo dalyse, bet šitos sistemos idėjos tebūtų vien neaiškūs atspindžiai kuriam ojo intelek­ to idėjų, kurios glūdi dieviškojoje išmintyje, nes prigim­ toje pažinimo tvarkoje tegalima turėti apie šitą dieviš­ kąją išmintį vien negatyvinių bei analoginių pažinčių. Tasai žmogus būtų ištobulinęs savo asmenį pagal idealinį savo prigimties tipą, kurį jis tik pajėgia susidaryti su proto pagalba, bet jis nebūtų galėjęs realiai sutapti su savo pirmavaizdžiu, glūdinčiu dieviškoje išmintyje, ir pa­ pildyti prigim tąjį doros dėsnį amžinuoju dieviškuoju dės­ niu. Tasai žmogus būtų realizavęs pripuolamose gamtos lytyse aukščiausius estetinius savo idealus, bet jis nebū­ tų galėjęs šitų idealų atvaizdinti tokiais, kokiais jie yra 327

dieviškojoje išm intyje, ir dargi realizuodamas juos pri­ gim tojo gyvenim o aplinkybėse, nebūtų galėjęs savo ide­ alų įkūnijim u realiai perkeisti m aterialinio gamtos gaiva­ lo pagal aukštesnę dvasinę esmę, nes medžiagos perkei­ tim as dailėje būtų visuom et likęs tariam u, bet ne tikrai substancialiniu. Pagaliau žmonijos vienybė ir solidarum as visados b ū ­ tų likę abstrakcija, kuriai nebūtų atatikęs joks realus vie­ ningas organizmas su substancialiu vienybės pagrindu. Žodžiu tariant, žmonijos gyvenim as kad ir idealinės kul­ tūros stovyje visuom et tebeūktų erdvės, laiko ir priežas­ tingum o aplinkybėse. Tuo tarpu erdvė, laikas ir priežas­ tingum as yra tokios m ūsų prigim tojo gyvenimo aplinky­ bės, kurios liudija apie jo netobulumą. Erdvė ir laikas yra pasaulyje, taip ar šiaip, vienybės ir stokos apraiškos, priežastingum as prigim tojo gyvenimo plote, kad ir aprėž­ tas žmogaus valios laisve, vis dėlto yra nelaisvės apraiš­ k a prigimties srityje.— Taigi išeina, kad kultūros idealas tegali būti įsivaizduojam as vien tik prigim tojo gyvenimo aplinkybėse; bet šitos prigim tojo gyvenimo aplinkybės, kurių kultūra negali peržengti savo jėgomis, kaip tik iš­ kalbingai liudija, kad kultūros idealas, net įvykdytas žmo­ nijos gyvenime, dar nereikštų nei pilnutinės gerovės, nei pilnutinio tobulumo, nei pilnutinio laimingumo. Tuo ta r­ pu žmogaus sielos gelmėse visuom et y ra gyvi šitų neap­ ribotų vertybių troškimai.— Kitaip tariant, kultūros ide­ alas, net tobulai realizuotas prigim tajam e pasaulyje, n e­ gali patenkinti aukščiausių žmogaus dvasios idealų. Šito, kas pasakyta, jau pakanka, kad galima būtų pa­ daryti išvada, kad kultūra nėra aukščiausia žmogaus gy­ venimo sritis ir kad kultūros tikslingum as nėra aukščiau­ sias tikslingumas žmogaus gyvenime. Tuo tarpu čia bus pravartu pasistatyti klausimas, kas turės įvykti žmogaus gyvenime, jei žmogus panorės pasitenkinti savo gyve­ nime tikslais, kurie neišeina iš kultūros srities? Ir šitą klausim ą suteikia iškalbingą atsakym ą Prom etėjaus liki­ mas. Dėl šitos priežasties teks čia kiek įsigilinti į labai įdomią prometėjizm o problemą. Prom etėjus, žinomas iš graikų mitologijos, buvo laiko­ mas sykiu dangaus ir žemės sūnus, nes graikiškoji trad i­ cija, ta rp kitko, išvesdavo jo kilm ę iš deivės Temidės ir titano Japeto. Prom etėjus tarp graikiškųjų dievaičių už­ ėmė visai ypatingą vietą ir savo santykiais su žmonėmis, ir savo tragiškuoju likimu. J o santykiai su žmonėmis pasi­ 328

žym ėjo jau todėl, kad jis, kaipo ugnies dievaitis, buvo kultūros nešėjas. Jo likimas buvo tragiškas todėl, kad jis už savo m eilę žmonėms ir ugnies pagrobim ą iš dan­ gaus ir jos perteikim ą žmonėms buvo prikaltas prie uolos Dzeuso {sakymu ir pasm erktas žiaurioms kančioms.— Įdo­ mu y ra čia pabrėžti, kad Prom etėjaus mitas y ra bendros indoeuropietiškos kilmės, nes indiškojoje m itologijoje jam atatinka ugnies dievaitis Agni, nužengęs iš dangaus pas žmones puikaus galingo jaunuolio pavidale, nuveikęs tam ­ sybių dvasias ir patiekęs žmonėms m aistą ir turtus. Ypač reikšminga y ra tai, kad indiškasis ugnies dievaitis Agni buvo dažniausiai pažymimas epitetu Pramathi, kas reiškia pramatąs. Taigi A gni Pramathi y ra etimologiškai ne kas kita, kaip Ugnis Pramatanti. M atyti, ir graikiškojoje m itologijoje Prometėjus buvo vadinam as „pram atančiu", nes Aischylo „Prikaltajam e Prom etėjuje", apie kurį teks ilgiau pakalbėti, randame vietą, k u r Valdžia ironiškai sako prikaltajam titanui: „N e­ vykusiai dievai vadina tave Prometėjumi, t. y. pram atan­ čiu: tau pačiam reikalingas dar pram atėlis, kuris pamo­ kytų tave išsinarplioti iš bėdos". Paminėtasis ką tik „Prikaltasis Prom etėjus" yra tra ­ gedija, parašyta maždaug 24 šimtmečiai atgal graikų tra ­ giko Aischylo, gyvenusio nuo 525 m. iki 456 m. prieš Kristų.— Šita senovinė tragedija meniškai apdirba reikšm ingą graikų m itą ir y ra vienas iš didžiausių paminklų kūrybinei žmogaus dvasios minčiai. Tiesa, pilna Aischylo koncepcija apie prometėjizmo problem ą n ėra mums ži­ noma, nes „Prikaltasis Prometėjus", kuris pasiekė m ūsų laikus, galima spėti, tėra viena tik trilogijos dalis. Apie kitas dvi dalis maža teliko žinių. Literatūros istorikams tepasisekė surankioti kiek nuotrupų iš „Atvaduotojo Pro­ m etėjaus", kuris tu rėjo atvaizduoti laimingą Prometėjaus tragedijos išsimezgimą. Kadangi, iš vienos pusės, grai­ kiškasis m itas apie Prom etėjų turėjo keletą variantų, ne visuom et sutariančių tarp savęs, o iš kitos pusės, Aischy­ lo pilna koncepcija nėra mums žinoma savo visumoje, tai pati prometėjizm o problem a y ra gana tamsi ir gali būti įvairiai aiškinama.— N orint ją tinkamai pastatyti ir iš­ spręsti, bus, žinoma, geriausia paimti išeinamuoju punktu žinoma mums Aischylo tragedija, kurioje graikiškasis mi­ tas apie Prom etėjų rado individualinę genialaus tragiko interpretaciją,— tragiko, kuris buvo teigiamai nusistatęs 329

atžvilgiu į dieviškąjį Olimpą ir nebuvo linkęs kelti m aištą prieš dievų valią. MPrikaltasis Prom etėjus“, kaip iš visa ko m atyti, yra vidurinė trilogijos dalis. Jei ankstyvesnėje dalyje turėtų būti aprašytas atsitikim as, už kurį Prom etėjus y ra bau­ džiamas antrojoje dalyje. Tuom et trečiojoje dalyje turėjo būti atvaizduotas Prom etėjaus atvadavim as. „Prikaltasis Prometėjus" prasideda scena, kurioje Pro­ m etėjus y ra prikalam as prie uolos, kaip sako graikų pa­ davimas, Kaukazo krašte. Giminingas Prom etėjui ugnies ir m etalo dievaitis Hefaistas su pagalba Valdžios ir Galy­ bės atlieka čia vyriausiojo dievų valdovo Dzeuso įsaky­ mą. Drama išsyk atsiekia didelės įtampos dėl klausimo, kurį negali nestatyti dram os žiūrėtojas, būtent, už ką yra baudžiamas titanas? Ju k jo nusikaltim as nėra išsyk aiš­ kus. Daugelyje vietų n e t tarsi išeina, kad Prom etėjus yra baudžiamas už savo gailestingum ą ir m eilę žmonėms žiau­ raus Dzeuso, kuris vaduojasi vien nieko nepagrįsta nuo­ žiūra, visai nepalankia netobuliems žmonėms. Kadangi protingasis Dzeusas, graikų ir pačio Aischylo supratimu, atstovavo amžinuosius pasaulio dėsnius, tai toks konflik­ tas tarp titano, globojančio žmones, ir išmintingo pasau­ lio valdovo negalėjo nebūti laikomas fataliai reikšmingu. Paviršutiniam sprendėjui čia galėtų rodytis teisinga pa­ daryti visai paprasta išvada: jei Dzeuso nuožiūra priešta­ rauja visai teisėtai žmonių gerovei, tai telieka paneigti Dzeuso valdžią ir net užginčyti jo buvimą. Klausimas iš tikro būtų lengvai išsprendžiamas, jei Dzeuso pusėje nestovėtų paslaptinga M oira, likimo dei­ vė, lietuviškai vadinam a Laumė. Nuo M oiros nėra lais­ vas ir pats Dzeusas, bet jo ginče su titanu Prometėjumi M oira aiškiai y ra Dzeuso pusėje, kas, graikų supratimu, turėjo būti labai reikšmingas dalykas. Moira, kaipo ne­ išvengiamas likimas, dažnai neišaiškinamas pirmu pa­ žvelgimu, taip ar šiaip, buvo pagrįsta kasdieniniu paty­ rimu, kuris graikams buvo žymiai sunkiau paneigti negu net Dzeuso buvimas,— Dzeuso, apie kurį tu rėta įvairių įvairiausių įsivaizdavimų, kartais priešingų tarp savęs. Taigi išeina, kad ginčas tarp pasaulio išmintingojo val­ dovo ir kultūros dievaičio nėra sėkmingas šiam pastara­ jam, ir kad toks yra likimo sprendimas. Tai yra viena iš m inčių, padėtų į „Prikaltojo Prometėjaus" pagrindą. Ta­ čiau atsakyti į klausimą, kad toks yra likimas, arba lai­ mės lėmimas, dar nereiškia surasti protingas likimo pa­ 330

grindas, kuris leistų pateisinti Prom etėjaus kančias, įti­ kėti į am žinųjų dėsnių išmintingumą ir pagaliau rasti priem onių likviduoti ginčą tarp prom etėjiškojo žmonijos užsimojimo kultūros srityje ir amžinosios dieviškosios iš­ minties, kurios šviesoje paslaptinga ir negailestinga Moira virstų žmonėms m aloninga Apvaizda.— A pskritai reik įsidėmėti ir suprasti, kad Prom etėjus savo asm enyje per­ sonifikuoja visą žmoniją su visais jos kultūriniais užsimo­ jimais, laimėjimais, bet ir nepasisekimais, ir kančiomis. Todėl Aischylo tragedijoje Prometėjus ne tik išeina žmo­ nijos globotojo ir atstovo rolėje, bet ir personifikuoja žmonijos likimą savo asmenyje. Dėl šitos priežasties Pro­ m etėjaus likimas ginče su Dzeusu atvaizduoja žmonijos likimą, kai ji sumano gelbėtis kultūros priemonėmis prieš Apvaizdos sprendimus. Čia nesvarbu, kad kultūros prie­ monės gali būti geros žmonijos tikslams ir kad jos gali neturėti nieko blogo aukštesnės tvarkos atžvilgiu, nes es­ miniu dalyku čia y ra formalinis nusistatym as pasitenkinti kultūros priem onėm is ir nesiskaityti su aukštesnių die­ viškųjų dėsnių tvarka. Tiesa, graikiškojoje m itologijoje ir taip pat Aischylo tragedijoje šitokis klausimo išsprendimas teranda vien paruoštą pagrindą, bet nėra dar aiškiai formuluojamas. Prometėjizmo problema, taip sakant, kybo tarp dangaus ir žemės, juo labiau kad klausimas kom plikuojasi neaiš­ kiais Moiros ir Dzeuso santykiais. Dzeuso nuožiūra ir Moiros neišvengiam as būtinumas neduoda dar galimybės sta­ tyti prometėjizm o problema su tokiu aiškumu kaip kad krikščioniškojoje pasaulėžiūroje, kuri prieš užsigeidusią pasitenkinti savimi kultūrą stato amžinai tobulą, išmin­ tingą bei gailestingą dieviškąją Apvaizdą, vedančią žmo­ niją prie aukščiausios jos gerovės, t. y. prie pačio Dievo. Prometėjizmo esmę ir sudaro puikus užsigeidimas iš­ sigelbėti kultūros priemonėmis prigim tojoje gyvenimo tvarkoje. Šitas užsigeidimas yra, iš vienos pusės, galin­ gas kūrybinis nusistatym as, savo turiniu visai teisėtas ir teigiamas. Atsižvelgiant į šitą prometėjizmo turinį, sim­ patijos nejučiomis linksta į Prometėjaus naudą, ypač kai jis, prikaltas žiauriai prie uolos, gailiai skundžiasi taria­ mai neteisingu savo likimu: „Žiūrėkit,— sako jisai,— ko­ kias kančias teks m an kentėti daug tūkstančių m e tų ... Aš puikiai žinau visa, kas laukia mane ateityje; joks var­ gas nebus man netikėtas. Bet savo likimą aš turiu kentėti kiek galint ramiau: ju k su likimu negalima kovoti. M an 331

sunku tylėti, bet ir sunku taip pat kalbėti apie savo liki­ mą. .. Nelaim ingas, aš kenčiu šitas kančias už tai, kad esu padarąs žmonėms dovaną, pagriebiau ugnį, visų m enų pradžią pas žmones,— didelę jėgą, paslėpęs ją nendrės stiebe. Ir už savo nusižengimą aš kyboju sukaustytas o r e i.. Pažvelkit į m ane, nelaim ingą sukaustytą dievaitį, Dzeuso priešininką dėl m ano per daug karštos meilės žmonėms".— Kaip iš šitų žodžių, taip ir iš daugelio k itų m atyti, kad pats Prom etėjus ir prijaučia jam būtybės tėra linkę atsižvelgti į m aterialinį jo žygių turinį, būtent į visa gera, ką jis y ra padaręs žmonėms. Tuo pačiu, žino­ ma, jis patraukia savęsp ir žmonių simpatijas. Prometėjus, pavyzdžiui, nurodo šitokias savo nuopel­ nas atžvilgiu į žmones: „Užvaldęs tėvo sostą,— sako ji­ sai,— ...[D zeusas] visai pamiršo apie nelaim inguosius žmones. Maža to: jis buvo norėjęs panaikinti visą žmonių giminę ir sudaryti naują. Aš vienas pasipriešinau jo sum a­ nymui, aš vienas tesiryžau tai padaryti ir išgelbėjau žmo­ nes nuo panaikinimo ir mirties, už ką ir pasm erktas esu tokioms kančiom s... Aš išmokinau žmones drąsiai žiūrėti į akis m irčiai... Aš įdiegiau jiems neaiškią v iltį... Aš supa­ žindinau juos su ugnies v artojim u.. . Su kurios pagalba jie bent pažins daugelį a m atų ... Dėl noro pagelbėti žmonėms, aš atidaviau save kančiom s... Iš neišm intingų aš pada­ riau žmones išmintingus, sugebančius sveikai p ro ta u ti.. . Visa, ką aš esu jiems padaręs, aš padariau iš m eilės jiem s... Jie nebuvo žinoję nei šviesių m ūrinių namų, nei statybos meno ir gyveno tarsi judrios skruzdės po žeme, giliuose urvuose, k u r nepatekdavo saulės spinduliai... Jie viską darė nesąmoningai, kol jiems neišaiškinau, kada užteka žvaigždės ir kada nusileidžia ta ar kita iš jų. Pas­ kui aš jiems pram aniau skaičių mokslą, puikų atidengi­ mą, ir abėcėlę. Iš manęs jie įgavo atmintį, mūzų m otiną ir viso ko kaltininkę. Aš pirmas užmoviau gyvuliams ant sprando jungą, kad pajungti jie tarnautų žm onėm s... Aš pirmas paleidau vandeniu plaukiantį su burėmis la iv ą ... Štai ką aš pram aniau ir atidengiau, aš, nelaimingasai, žmo­ nėms, o pats negaliu sugalvoti priemonės atsivaduoti nuo dabartinių savo nelaim ių.. Prometėjus išskaičiuoja dar nemažą savo nuopelnų žmonėms ir baigia bendru pasaky­ mu: „Trum pai tariant, žinokite: visus m enus suteikė žmo­ nėm s Prom etėjus". Ir toks titanas turi nusilenkti prieš likimo sprendim ą: „Aš negalėsiu atsipalaiduoti nuo savo 332

geležinių grandinių, kai būsiu iškentėjęs tūkstančius k an ­ čių, tūkstančius vargų". Tokios Prom etėjaus padėties tragiškum as didėja dar todėl, kad pats Prom etėjus savo kančioms neranda pro­ tingo išaiškinimo ir tik su fatalia rezignacija čia pat pri­ deda, kad „likimas y ra stipresnis už protą". Pripažinus likimą iracionaliu, kančios tuo pačiu tam pa dar sunkes­ nėmis, kadangi jos y ra pergyvenam os kaipo beprasmės.— Tačiau taip atrodė tik pačiam Prometėjui. Nei graikų tau ­ ta, sudėjusi m itą apie Prometėjų, nei pats Aischylas ne­ buvo visiškai Prom etėjaus pusėje. Nors Moiros dėsniai buvo jiems nesuprantam i, nors kartais rodėsi, kad Dzeu­ sas vaduojasi vien niekuo nepam atuota savo nuožiūra, vis dėlto graikiškojoje sieloje ruseno neaiški intuicija, kuri liudijo, kad pasaulio tvarkos pagrinde glūdi išmintin­ gas dieviškosios Apvaizdos planas, prieš kurį negali nusi­ žengti kultūrinio veikimo pakraipa. Šito Apvaizdos plano nujautim as aiškiai kartais prasimuša Aischylo kūryboje. Kai Prometėjus buvo prikalam as prie uolos, V aldžia su pasitenkinim u pastebėjo: „Tegul m ūsų gudruolis žino, kad jis vis dėlto y ra kvailas, palygintas su Dzeusu“. Šitokis pasitikėjim as Dzeuso išmintimi gyveno visgi tiek graikų, kiek ir pačio Aischylo sąmonėje, ir tai kaip tik neleido jiems pereiti visiškai į Prometėjaus pusę. Aischylas net tai aiškiai pasako vienam e iš savo vei­ kalų, pavadintam e: „Apgynimo m aldaujantieji". „Tam­ sūs,— sako čia jisai,— yra Dzeuso norai, ir vis dėlto v i­ sur, net nepram atom oje tamsybėje, skaidriai jis šviečia žmonėms. Visai laimingai baigiasi sumanymai, sunokę Dzeuso prote, bet nepraregim ai tamsios ir paslaptingos y ra jo mintys. Jis suardo šaunius nedorų žmonių suma­ nymus, nesiginkluodamas net kovai." Panašiai neaiškūs buvo naujai įsigalėjusio pasaulyje Dzeuso sumanymai a t­ žvilgiu į žmones. Galima buvo pasitikėti, kad šitie sum a­ nym ai galutinoje sąskaitoje turėjo privesti prie sėkmingų išdavų. Žmonių prigimtis buvo netobula tai idealinei tv ar­ kai, kurią norėjo Dzeusas realizuoti pasaulyje. Todėl jis norėjo panaikinti žmonių giminę ir sukurti naują tobu­ lesnę jų giminę. Tuo tarp u Prometėjus, kuris irgi buvo supratęs, kad žmonių padėtis neatsako naujai pasaulio tvarkai, sum anė vien dalinai pakeisti žmonių prigimtį, ne­ naikinant žmonių giminės tokios, kokia ji buvo iš pra­ džios. Tokiu būdu pasirodo, kad Prometėjus, norėdam as žmonėms gera, sukliudė Dzeusui įvykdyti platesni sum a­ 333

nymą, kuris b ū tų padaręs žmonių gyvenim e didesnių ir radikalesnių atm ainų, k urių kad nebuvo pajėgęs padaryti pats Prom etėjus. Todėl galima pasakyti, kad Prometėjus, norėjęs gelbėti žmones, padarė jiems ne per daug, bet per maža, apribavęs jų gyvenim ą kultūros sritim i ir pasta­ tęs juos tuo pačiu į priešginybę su am žinąja dieviškąja tvarka, kuriai atstovavo vyriausias dievų valdovas. Ir iš tikro pasitenkinančios savimi kultūros nusistaty­ mas prieš dieviškąją amžinybės tvarką, kuri realizuoja­ ma faktinai religijos priemonėmis, negali nesutikti sau teisėtos bausmės, nes nusidėjim as čia glūdi form aliniam e kultūros nusistatym e, kuris pasireiškia kaipo puikybė a t­ žvilgiu į aukščiausią dieviškąją išmintį. Kai ku ltū ra pla­ čiai išsivysto ir ima klestėti visose gyvenim o srityse, žmo­ gus dažnai apsvaigsta nuo kultūros laim ėjim ų ir ima manyti, kad kultūra y ra aukščiausias gyvenim o laipsnis, k u ­ riame žmonija titaniškais užsimojimais gali atsiekti ly­ gybės su dieviškąja buitimi. Tokiame prom etėjiškam e kul­ tūros supratime yra, iš vienos pusės, dievybės mažinimo, o iš kitos pusės — per didelis žmogiškojo gaivalo iškėli­ mas. Bet tuojau pasirodo, kad nusidėjim as prom etėjiškąja puikybe neša savyje savo bausmės pradžią. Su puikybe apsiribojęs kultūros srityje žmogus tuo pačiu, taip sa­ kant, prikala save prie savo apribotos prigimties uolų, kadangi jis pats yra priešingai nusistatęs atžvilgiu į die­ viškąjį gyvenimo šaltinį. Nuo šito šaltinio žmogų sulaiko geležinės prigimties grandinės, kurias žmogus prisiima laisvu apsisprendimu, matydamas kultūroje aukščiausią gyvenimo tikslą. Prikaltas prie uolos Prometėjus kenčia dar kruviną bausmę nuo ėdraus vanago, kuris kas trečia diena atlekia plėšti jo jaknas. Šita kančia irgi glūdi žmogaus apsiribo­ jim e kultūros srityje. Atsisakęs nuo sutarim o su savo dieviškuoju šaltiniu ir tuo pačiu prikalęs save prie pri­ gimtojo gyvenimo uolos, žmogus vis dėlto negali num al­ šinti savo nepasotinamos dvasios balsą kuris šaukiasi dan­ gaus aukštybių, nes tik jose tegali rasti tobulum ą ir visai laimingą rimtį. Šituo atžvilgiu reikšmingas yra pačio Prom etėjaus posakis: „Aš savo mintimis ėdu savo širdį". Ir iš tikro prom etėjizm o esmėje yra kažkas, kas padaro iš jo save naikinančios dvasios didybę. Prometėjizmo dvasia nenurim sta miesčioniškajame pasitenkinime tarp m ateria­ linių kultūros gėrybių. Ji pasižymi galingu kuriam uoju užsimojimu, kuris liudija, taip ar šiaip, apie aukštą žmo­ 334

gaus kilmę ir taurią dvasios esmę. Bet pasidavusi puiky­ bės pagundai, ta pati dvasia sukausto save apribotam e gyvenim o plote ir čia pat randa ir savo Kaukazo uolas, ir ėdrų vanagą, kuris drasko jos vidurius. Prometėjizmo dvasia raudonu siūlu praeina visur ten, k u r žmogaus kultūros laimėjimai siekia viršūnių; ji ap­ šviečia šitas viršūnes didžiausiais laimėjimais, bet jinai ir­ gi neša su savimi nesuskaitom ų dvasinių skausmų priežas­ tį,— skausmų, nuo kurių tepajėgia atsivaduoti vien tasai, kas randa tvirtą kelią iš kultūros į religijos sritį.— Kaip matome, pilnas giliausio simbolingumo Prom etėjaus mi­ tas, padėtas į Aischylo tragedijos pagrindą, y ra labai re ik -. šmingas kultūros filosofijos šviesoje, kuri tik viena te ­ gali nušviesti tikrą jo turinį. Sprendžiant prometėjizm o problemą, paaiškėjo, kad prom etėjiškasis užsimojimas išvaduoti žmoniją iŠ netobu­ lybių ir padaryti ją visiškai laimingą vienomis tik kul­ tūros priemonėmis y ra tragingas iš savo esmės. Tasai, kas imasi šito tikslo, turi neišvengiamai rasti savo Kau­ kazo uolas, k u r jam bus lem ta bergždžiame daužymesi pajusti tragingą prigimties verguvę, į kurią tu ri sudužti puikūs jo sumanymai. Savo dvasioje jis ras irgi plėšrų vanagą, kuris draskys jos rimtį. Tarp kitko, pravers čia pastebėti, kad Lietuvoje buvo prometėjizmo idėjos reiš­ kėju Adomas M ickevičius kurio „Improvizacija" „Vėli­ nėse" yra kulminacinis prom etėjiškojo tragizmo punktas. Konrado asmenyje, kuris išeina „Improvizacijos" sceno­ je, faktinai autobiografiškai atsispindi pačio M ickevičiaus prom etėjiškas užsimojimas. Todėl „Improvizacijos" sce­ na buvo M ickevičiaus parašyta su ypatinga kūrybine įtam pa, kurioje pasireiškė žmogaus kova už kultūros ne­ priklausom um ą nuo religijos. Toks prom etėjiškas žygis yra visuom et tam tikra kova su Dievu, kuri galutinoje sąskaitoje tu ri žmogui tragiškų išdavų. Konradas baigia pamišimu puikybės nuodėm ėje, o pats Mickevičius, pa­ rašęs Konrado „Improvizaciją", buvo rastas ant rytojaus susilpęs apalpime. Tuomet irgi jis pareiškė, kad „Impro­ vizacijos" parašym as tiek išsėmė jo jėgas, kad jis turėjo jausm ą turįs mirti. V isa tai y ra labai reikšminga ir užsi­ tarn au ja platesnių studijų, bet mes tuo tarpu neturim e galim ybės gilintis į šituos dalykus. Buvo paminėta, kad kultūrinės istorijos drama, užsi­ m ezganti ant m aterialinio gyvenimo pagrindo, pasiekia prometėjizm e kulminacinį punktą. Prometėjizmo tragedi­ 335

ja y ra daug Teikšmingesnė žmogaus dvasios gyvenim o atžvilgiu, kaip kad ta žmogaus gyvenimo drama, kuri ky­ la iš m iesčioniškojo pasitenkinim o pilkomis m aterialinė­ mis gėrybėmis. N ėra abejonės, kad ta aplinkybė, kad di­ džiausioji žmonių daugum a pasitenkina gyvenim e m ate­ rialinių reikalų patenkinim u, turi žmonijos gyvenim ui dram atinės reikšmės. Bet šita miesčioniškumo dram a y ra m ažų ir smulkm eningų sielų dram a, kuri n e t n ėra nu jau ­ čiam a kaipo kažkas nenorm alaus tų žmonių, kurie stovi ant miesčioniškum o pagrindo. M iesčioniškojo pasitenkinim o m aterialiniu gyvenim u dram a faktinai y ra atjaučiam a ir suprantam a žmonių, kurie stato gyvenim ui aukštesnių idealų ir jaučia, kaip šitų idealų realizavim as žmonijos gyvenime yra sunkus ir lėtas. Šiaip jau paskendusios mies­ čioniškume plačiosios m asės nejaučia viso padėties d ra­ matiškumo. Užtat prometėjizm o tragedija y ra giliai ir stip­ riai pergyvenam a tų žmonių, kurie sugeba pakilti iš pilkos miesčioniškumo lygumos ir ieško kultūrinės kūrybos žy­ giuose žmogiškojo gyvenimo idealų. Prometėjizmo trage­ dija glūdi tame, kad jo reiškėjai per daug pasitiki ku ltū ­ ros galybe, tuo pačiu laiku kai jų dideli dvasios reikala­ vimai negali būti patenkinti kultūros idealais, apribotais empirinėmis tikrovės aplinkybėmis. Pagrindinė paskendusių miesčioniškume žmonių nuo­ dėmė yra aukso veršio garbinim as ir lenkimasis prieš m aterialinę galybę. Pagrindinė prometėjizm o reiškėjų nuo­ dėmė yra individualistinė puikybė, plaukianti iš per di­ delio pasitikėjimo kultūrine kūryba. Miesčioniškumo laip­ snis y ra prieinam as plačioms masėms, tuo tarpu kad prometėjizmo laipsnis tėra prieinam as vien tvirtoms asme­ nybėms. Bet šitos tvirtos asmenybės, sudužusios ant Kauka­ zo uolų ir tapusios plėšrių vanagų auka, nepajėgia taip pat atvaduoti žmonijos iš netobulybių ir padalyti ją vi­ siškai laimingą, kaip ir paskendusios miesčioniškume in­ dividualybės. Miesčioniškumo laipsnyje įsigali žmogaus godumas. Prometėjizmo laipsnyje įsigali žmogaus puiku­ mas. Išeina tad, kad m aterialinėje ir grynai žmogiškojoje gyvenim o tvarkoje nėra veiksnių, kurie galėtų patenkin­ ti giliausius ir aukščiausius žmogaus dvasios troškim us ir peržengti būtinas prigimties ir kultūros netobulum o ri­ bas. Iš vienos pusės, žmogaus godumas verčia žmogų ten­ kinti juslingas jo užgaidas; iš kitos pusės, žmogaus dva­ sios puikumas verčia jį tenkintis savimi ir savo išgalėse ieškoti savo išganymo. Turint galvoje šituos faktus, rei336

ketų paskęsti pesimizme atsisakius ieškoti išganymo auk­ ščiausioje gyvenim o srityje, ir sykiu būtų nedovanotinu lengvabūdžiu optimizmu pasitikėti, kad be religijos kultū­ rinės istorijos vyksmas gali privesti prie laimingo galo. Ieškant išmintingos išeities iš šitokios padėties, telieka nuosekliai žengti iš kultūros srities į religijos sritį. Ka­ dangi netobulas kultūros idealas negali patenkinti giliau­ sių žmogaus dvasių troškim ų, tenka jis papildyti tobulu religijos idealu. Tai iš tikrųjų reiškia, kad lygstamasis kultūros tikslas dera palenkti nelygstam ajam religijos tik­ slui arba, kitaip tariant, išvidinį kultūros tikslingum ą pa­ lenkti išviršiniam religijos tikslingumui. Tuomet išeina, kad kultūros tikslai religijos atžvilgiu tegali būti vien priemonėmis, kurios įgauna tikros prasm ės ir tikslingu­ mo vien sąryšyje su religijos tikslais, kurie jomis sie­ kiami. N orint iš tikro išrodyti, kad išviršinis kultūros tikslin­ gumas veda prie religijos, reikėtų iškelti aikštėn, kad einant nuo prigimties prie kultūros ir paskui nuo kultūros prie religijos nuosekliai išsivysto priem onių ir tikslų gra­ dacija; kad aukščiausias religijos tikslas yra nelygstamas žmogaus gyvenimo tikslas; kad šito tikslo atsiekimas pa­ naikina prigimties ir kultūros netobulum ą ir kad religijos idealas patenkina visiškai giliausius žmogaus dvasios troš­ kimus tobulum o bei laimingumo. Visai tai tegalėtų išro­ dyti vien plačiai išvystyta religijos filosofija, kuri turėtų atbaigti gyvenimo filosofiją ir tuo pačiu uždėti viršūnę kultūros filosofijai. Šiandien tegaliu vien nurodyti, koks būtų pastatytųjų klausimų išsprendimas. Statant ir sprendžiant religijos filosofijos problemą, reikėtų jinai tvarkyti analoginiu būdu, kaip kad yra sta­ tom a ir sprendžiam a kultūros filosofijos problema, t. y. pagal keturias pagrindines priežastis, pirm išaiškinus re­ ligijos esmę. Religijos esmę, kaip žinoma, sudaro žmo­ gaus ir per jį viso pasaulio susijungimas su Dievu. Ben­ dras nusiteikimas šitam susijungimui yra vadinamas reli­ gingumu. Tikras religingumas, tarp kitko, pasižymi tuo, kad dėl jo visas žmogaus gyvenimas yra jungiamas vienu dieviškuoju pradu, kas irgi yra vadinama religijos vardu. Taip ar šiaip, religija yra žmogaus jungimasis su Dievu ir tuo pačiu jungimas viso jo gyvenimo ir net pasaulio, kuriam e jam tenka gyventi, vienu dieviškuoju pradu. Turint galvoje šitą religijos esmę, tenka toliau ieškoti religijos priežasčių. Visų pirma, kas yra vykdomoji reli21 S- Šalkauskis

337

gijos priežastis?— Kadangi religija y ra žmogaus jungi­ m asis su Dievu, tai ji, taip ar šiaip, y ra santykis. Tuo tarp u santykis pareina savo kilm e ir išsivystym u nuo sub­ jektų, k urie sueina į santykiavim ą. Taigi religijos santy­ kiavim as, taip a r šiaip, p areina nuo žmogaus ir nuo Die­ vo. J e i viena ar a n tra pusė pasipriešina, laisvo santykio įv y k ti negali. Todėl y ra ja u aišku, kad religijos veikėjai y ra ir Dievas, ir žmogus, tuo tarpu, k a ip anksčiau m atė­ me, kultūros veikėjas y ra vienas tik žmogus. Eidami toliau, nuosekliai turėtum e įsitikrinti, kad m a­ terialinė religijos priežastim i y ra žm ogaus k u ltūra, atrem ­ ta į žmogaus prigim tį, a rb a apdirbta kultūros priem onė­ m is žmogaus prigim tis. Šitaip suprantam a prigim tis y ra tasai m aterialinis objektas, kuris y ra palenktas religijos veiksm ei ir k u ris todėl y ra m edžiaga religijos rūmam s. Form aline religijos priežastim i bus tos religinio g y v e­ nim o lytys, k u rio s ata tin k a kultūros lytim s ir suteikia šioms pastarosiom s aukštesnės prasm ės. K ultūros lytys, kaip žinome, y ra Žinija, d o ra ir dailė, kurios a ta tin k a žm ogaus proto, valios ir aukštųjų jau sm ų reikalam s. K yla klausim as, kokios religinio gyvenim o lytys gali a ta tik ti žinijai, dorai ir dailei, a rb a teorinei, p rak tin ei ir estetinei gyvenim o sričiai? S ubjektyviniu atžvilgiu, atsakym as ra n ­ damas trijose teologinėse dorybėse: tikėjim e, m eilėje ir viltyje. O bjektyviniu atžvilgiu atsakym as randam as šitų dorybių o b jek ty v acijo je bažnytiniam e gyvenim e, b ū ten t tikėjim o išpažinim e, š v e n tų jų b endravim e ir sa k ra m en ta ­ linėje praktikoje. Šitos try s religinio gyvenim o lytys, skaidriausiai pasireiškusios K ristaus Bažnyčioje, atatin k a trim s k u ltū ro s lytim s ir sykiu g alu tin o je sąskaitoje žm o­ gaus sielos reikalam s.

Siekiamoji religijos priežastis gali būti dvejopa pa­ gal tai, kad religijos tikslingumas, kaip ir kultūros tiks­ lingumas, gali būti išvidinis ir išviršinis. Išvidinis reli­ gijos tikslingumas veda prie jos objektyvacijos Bažny­ čioje. Išviršinis religijos tikslingumas veda žmogų prie ga­ lutinio susijungimo su Dievu; vadinasi, galutinis religijos tikslas yra pats Dievas, kaipo siekiamoji religijos prie­ žastis. Kitaip tariant, religijos priemonėmis Dievas yra siekiamas kaipo absoliutinis tikslas. Iš šitos trumpos religijos priežasčių apžvalgos galima jau pastebėti, kad einant nuo kultūros prie religijos, nuo­ sekliai išsivysto priemonių ir tikslų gradacija, Kultūroje aktyviu veikėju tėra vien žmogus. Religijoje veikėjais 338

yra jau žmogus ir Dievas. Todėl tai, kas kultūroje žmo­ gaus negali būti atsiekta, gali būti atsiekta religijoje žmogaus pastangom is ir Dievo veikme. Tuo tarpu ten, kur pradeda veikti Dievas, principialiai negalima statyti veikimui jokių ribų. Tai ir išeina aikštėn palyginant reli­ gijos gyvenimo lytis su kultūros lytimis. Religinis gyve­ nimas eina tomis trim is sritimis, kuriom is eina ir kultūtūrinis veikimas, t. y. teorine, praktine ir estetine" sritimi. Bet religinis gyvenim as duoda šitose srityse daugiau, ne­ gu gali duoti kultūrinė kūryba, nors religinis gyvenimas visuomet rem iasi kultūrinės kūrybos išdavomis. Reik juk gerai nusimanyti, kad nekultūringam e gyvenimo stovyje ir religija yra nekultūringai suprantam a. Todėl jei žmo­ gaus Žinija remiasi vien jo protu, tai tikėjim o išpažini­ mas Bažnyčioje remiasi ne tik žmogaus protu, bet ir die­ viškuoju Apreiškimu. Taip pat jei žmogaus dora kultūros gyvenime remiasi prigim tąja proto šviesa ir prigimtomis valios pastangomis, tai dorinis gyvenimas įgauna Bažny­ čioje antgam tinio pagrindo, iš kurio išdygsta mistiškas organizmas, vadinam as šventųjų bendravimas, kur indi­ vidualinės ir visuom eninės žmonių pastangos randa tobulą suderinimą. Pagaliau jei žmogiškoji dailė nepajėgia substancialiai keisti prigim tojo m ūsų pasaulio pagal dvasinę dalykų esmę, tai sakram entalinė Bažnyčios praktika eina toliau ir kaip tik keičia substancialiai m aterialinį pasau­ lio gaivalą pagal dieviškuosius daiktų pirmavaizdžius. To­ kiu būdu pasirodo, kad tarp kultūros ir religijos gyveni­ mo y ra nuoseklaus nenutrūkstam o sąryšio, taip kad tiks­ lingame žmogaus gyvenimo plane kultūra turi vesti prie religijos, o religija turi atbaigti tai, ko nepajėgia atsiekti kultūra savo priemonėmis. K ultūra nepajėgia pakeisti pačios prigimties, nes žmo­ gus, kaipo kultūros veikėjas, neįstengia pakeisti ar tik su­ stabdyti prigim tųjų dėsnių. Bet kai religijos gyvenime pasireiškia Dievo veikmė,— to Dievo, kuris yra prigimtų­ jų pasaulio dėsnių nustatytojas,— m aterialinio pasaulio to­ bulinimui ja u nebegalim a statyti ribų. Dėl šitos priežas­ ties religijos idealas gali ir net privalo būti įsivaizduoja­ m as visai tobulas. Šito idealo atsiekimas gali negreit įvyk­ ti, kadangi religinė pažanga pareina ne tik nuo Dievo, bet ir nuo geros žmogaus valios. Bet vis dėlto religijos idealas turi būti tobulas, nes galutiniu religijos tikslu yra pats Dievas, su kuriuo žmogus per religiją stengiasi tobulai susijungti. Tuo tarpu tobulas susijungimas su Die­ 339

v u tu ri atvaduoti žmogų nuo netobulybių, patenkinti visus giliausius jo dvasios troškim us ir tuo pačiu padaryti jį visiškai laimingu. Ir iš tikro religija, nebūdam a principialiai apribota sa­ vo siekimuose, veda prie tobulo patenkinim o visų giliau­ sių žmogaus dvasios reikalų. Pavyzdžiui, kultūrinė žmo­ gaus žiniją patiekia žmogui netobulo žinojimo per tarpi­ ninkavim ą atvaizdų ir atitrauktų idėjų; religija galutinėje sąskaitoje pažada žmogui betarpiškąjį Dievo regėjim ą, t. y. intuityvinį pasitenkinim ą tobula tiesa. K ultūra gali pa­ daryti žmogų dorą prigim tąja šito žodžio prasme; religija žada padaryti žmogų šventą, t. y. persisunkusį dievišku­ mu, arba dieviškuoju pirmavaizdžiu. Kultūrinė dailė kei­ čia m aterialines prigim tojo pasaulio lytis pripuolam uoju būdu, nepajėgdam a padaryti gamtoje substancialinių at­ mainų. Religija sakram entaliniais veiksmais pažada per­ keisti m aterialinį gamtos gaivalą pagal dvasinę pirm a­ vaizdžių esmę. K ultūrinė visuomenė gali nustatyti žmoni­ jos gyvenime išviršinę vienybę ir solidarumą. Religija pažada sukurti organingą žmonijos ir pasaulio vienybę, pa­ grįstą šventųjų bendravimu. Pagaliau religija pažada įvei­ kti pačias prigimtojo buvimo lytis: erdvę, laiką ir priežastingą būtinumą ir sykiu su jomis pergalėti m irtį visuo­ tinuoju iš numirusių prikėlimu. Žodžiu tariant, religija pažada patenkinti giliausius visus kultūrinio gyvenimo polinkius, vesdam a žmogų iš prigimtosios srities į ant­ gamtinę sritį. Tuo pačiu ji suteikia kultūros tikslingumui aukštesnės prasmės. Kiek religija šitą savo uždavinį atlie­ ka jau čia, m ūsų gyvenimo aplinkybėse, objektyvinėm is lytimis, ji apsireiškia Bažnyčios organizacijoje. Tikslingas kultūros ir religijos sąryšis ypač aiškėja ideologijos šviesoje. Būtent sprendžiant plačiai suprastos ideologijos problem ą tenka, taip ar šiaip, eiti nuo atitrauk­ tų idėjų prie jų pirmavaizdžių, glūdinčių Dievo esmėje. A r imsime žmogaus proto idėją, a r idealinės žmogaus pri­ gimties supratim ą, ar estetinio idealo įsivaizdavimą, visur prigim tasis proto veiksmas eina nuo realios tikrovės per atotrauką ir apibendrinimą. Todėl idealinis tipas, kurį žmogus pajėgia susidaryti apie kokį nors daiktą, y ra vi­ suomet dar netobulas, nes jis yra sudarytas pagal n eto­ bulą tikrovę. Tikrai sakant, jis yra netobulas atvaizdas to pirmavaizdžio, pagal kurį daiktas buvo sukurtas. Jei panorėsim e pasiekti tobulą žiniją, įvykdyti savo gyveni­ me amžinuosius dėsnius ir realizuoti daiktuose tobulus 340

grožio idealus, turėsim e nustatyti pilnutinį atatikimą tarp savo idėjų, savo elgimosi ir kūrybos, iš vienos pusės, ir dieviškųjų pirmavaizdžių, iš kitos pusės.— Tuo tarpu nu­ statyti šitas atatikim as reiškia iš tikrųjų nustatyti dera­ m ųjų santykių tarp žmogaus ir Dievo, kas išeina jau iš kultūros ribų ir sudaro religijos esmę. Kultūros srityje viso prigim tojo žmonijos veikimo pagrindą sudaro idėjos, įgytos per atotrauką ir apibendrinimą. Užtat nustatant deramus santykius tarp žmogaus ir Dievo privalu jau eiti ne atotraukos, bet integracijos, arba net dar tikriau, rein­ tegracijos keliu, t. y. privalu stengtis atstatyti pilnatvėje normalius santykius tarp kūrinių ir jų dieviškųjų pirma­ vaizdžių, kaip tai yra num atyta nuo amžių dieviškuosiuo­ se dėsniuose. Todėl aukščiausiu religijos uždaviniu yra reintegracija žmogaus santykių su Dievu, arba visiškas žmogaus sutapimas su dieviškuoju pirmavaizdžiu, pagal kurį jis y ra sukurtas. Panašiai dailininko kūriniui aukš­ čiausia norm a yra tasai idealas, pagal kurį jis tapo s u ­ kurtas ir kuris yra jam egzempliarinė, arba idealinė, prie­ žastis. Atžvilgiu į nurodytąjį nelygstam ąjį religijos uždavinį, kultūros uždavinys tėra vien lygstamas ir paruošiamas. Kultūra pakelia žmogų į tokį sąmoningumo, laisvės ir galybės laipsnį, k u r jo apsisprendimas yra žmogiškąja prasm e tobuliausias. Bet kultūros priemonėmis žmogus dar negali atsiekti aukščiausių savo apsisprendimo tikslų, nes jiems pilnai įvykdyti reikalingos dar y ra religijos prie­ monės. Taigi kultūros tikslingumas turi galutinėje sąskai­ toje vien paruošiamosios reikšmės atžvilgiu į religijos tik­ slingumą. Todėl irgi giliausios kultūros problemos randa savo išsprendim ą religijos srityje. T arp kitko, religijos srityje randa išsprendim ą ir žmogaus gyvenimo trage­ dija. Bet pirm negu eschatologinis šitos tragedijos išsimezgimas gali būti num atytas gyvenimo filosofijoje, tektų pastatyti visoje platum oje blogio problem a ir išspręsti jinai religijos filosofijos srityje. Blogio problema turėtų privesti prie teofanijos reikalo, arba prie Dievo pasireiš­ kimo prigim toje gyvenim o tvarkoje. Sąryšyje su teofani­ jos reikalu tektų statyti eschatologijos problema, t. y. problem a apie visuotinosios istorijos ir net viso pasaulio galą. Eschatologinę problem ą sprendžiant, turėtų labiau paaiškėti tai, kas jau buvo užbrėžiama praeinamai įvai­ riose kultūros filosofijos vietose: būtent tai, kad einant prie pasaulio dram os išsimezgimo, doros atžvilgiu pasaulis 341

vyksta sykiu dviem priešingom is pakraipom is: m ateria­ linėje prigim tojo pasaulio tvarkoje im a viršų blogis, tuo tarpu kad antgam tinėje tvarkoje ima viršų gėris. Iš šito­ kios d v iejų tv ark ų kolizijos tegali įvykti galutinis gėrio laim ėjim as v ien per katastrofiškąjį m aterialinės tvarkos sudužimą. Šitokia eschatologinė koncepcija gali rasti pa­ tikrinim ą Dievažmogio Kristaus asm enyje ir Apokalipsės pranašavim ą apie pasaulio galą. Tik sąryšyje su šita es­ chatologine koncepcija kultūros problem a gali būti tin­ kam ai suprasta ir kultūra pastatyta deram oje vietoje pa­ saulio išsivystym o plane.

SPECIALIOSIOS KULTŪROS FILOSOFIJOS PROBLEMOS

ĮŽAN G A Kultūros filosofija, kaipo palyginti naujas ir todėl n e­ pakankam ai pastoviai susiformavęs dalykas, dėstomas m ū­ sų filosofijos skyriuje 1 gana trum pai ir yra labiausiai su­ rištas su pedagogikos sistema, kaipo šios pastarosios fi­ losofinė įvada. Tiesa, kultūros filosofija turi taip pat nemažos reikšmės ir istorinėms studijoms suteikdama ben­ dro nusistatym o kultūros problemoje. Bet jei jos reikšmė pedagogikos sistemai yra praktinio pobūdžio, tai istorijos studijoms ji turi grynai teorinės reikšmės. Kaip pama­ tysime, kultūros filosofija nurodo pedagogikai ugdomuo­ sius tikslus, tuo tarpu kad istorikui ji vien padeda su­ prasti istorijos objektą. Pasirodo būtent, kad istorijos ob­ jektas, ar jis bus vienaip, ar kitaip suprantamas, nega­ li būti imamas be sąryšio su kultūra, nes nekultūringos tautos arba laukinės žmonių masės neturi savo istorijos, panašiai kaip neturi istorijos ir izoliuotų individų žygiai be sąryšio su visuomenės gyvenimu. V adovaujantis šitokia, iš vienos pusės, praktine, o iš kitos pusės — teorine kultūros filosofijos reikšme, kultū­ ros filosofija ir buvo įvesta privalom u dalyku į pedagogikos-psichologijos ir istorijos šakas 2. Ir vienoje, ir antro­ je šakoje kultūros filosofija vaidina padedam ąją rolę. V i­ sai nepriklausom os reikšmės kultūros filosofija teturi fi­ losofijos sistemos šakoje, k u r ji eina lygiateise disciplina su kitomis, kad ir turinčiom is tvirtesnių tradicijų, filoso­ finėmis disciplinomis. Čia jinai y ra pašaukta spręsti ben­ drais žvilgiais, t. y. iš tolimiausių priežasčių, tą plačią kultūros problemą, kuri m ūsų laikais y ra vis aštriau sta­ tom a dėl nepaprasto jos aktualumo. Šita prasm e kultūros filosofija negali praeiti pro šalį dabartinio vadinam ojo kultūringo pasaulio sukūrio, nesisemdama iš jo tiek a r­ gum entų savo išvadžiojimams, tiek ir pavyzdžių savo iš­ 343

vadoms iliustruoti. Štai, trum pai tariant, kokios reikšmės tu ri kultūros filosofijos dalykas, dėstomas m ūsų filosofi­ jos skyriuje. Sykiu tu riu iš pat pradžios paaiškinti, kokio dėstymo būdo m anau prisilaikyti ir kokius reikalavim us m anau statyti savo klausytojam s. Dėstant kultūros filosofiją, man tenka skaitytis su tuo, kad sutrauktasis m ano paskaitų kursas y ra jau išleistas ir tuo pačiu prieinam as m ano klau ­ sytojam s šalia m ano p a sk a itų 3. Kartoti tai, kas yra jau išspausdinta, būtų netikslinga atsižiūrint į akadem inių stu­ d ijų pobūdį. Akadem inės studijos būtų labai siaurai su­ prantam os, jei kas m anytų, kad jos y ra ne kas kita, kaip ruošimasis prie egzam inų iš tam tikrų griežtai nustatytų vadovėlių. Jei egzaminas ir patarnauja ir vadovėliai, ir programos, tai toks reikalavim ų suvedimas prie tam tikrų ribų toli gražu nereiškia, kad klausytojai paliuosuojam i nuo savarankiškai atliekam ų studijų, kurios tu rė tų p ra­ plėsti jų akiratį ir suteikti jiems geresnio intelektualinio išsilavinimo. Formalinis apribojimas reikalavim ų tik tuo, kas y ra skaitom a arba kas yra išspausdinta vadovėlyje, faktinai reikštų studijų pavertim ą tuo pačiu mokymusi, kuris yra privalomas vidurinei ir aukštesniajai m okyklai. Aukštojoje mokykloje galima reikalauti išsilavinimo, a t­ remto į apsiskaitymą, nes šitokis išsilavinim as k aip tik sudaro tiesioginį akademinių studijų tikslą. Tai, kas pasakyta apie akadem inių studijų prigimtį, mane paliuosuoja nuo reikalo k artoti visa tai, kas y ra išspausdinta sutrauktajam e kurse, kai šis y ra lengvai pri­ einamas mano klausytojam s; bet tai anaiptol nereiškia, kad mano klausytojai tuo pačiu y ra paliuosuojam i nuo reikalo susipažinti su sutrauktuoju kursu ir per egzaminus parodyti savo žinias ir jų supratim ą. Sykiu m ano paskai­ tos tokiose aplinkybėse gali būti skiriamos specialesniems tikslams. Būtent tuo tarpu kai spausdintasis kursas p riva­ lo tarnauti bendram orientaciniam tikslui, atsiranda gali­ m ybė skirti paskaitos specialesnių klausimų tyrinėjim ui arba, mažiausia, smulkesniam išvystymui tų klausimų, kurie labai bendrai y ra paliesti sutrauktajam e kurse. Ži­ noma, neapsieis irgi be tam tikrų orientacinių atkartoji­ mų bendrų dalykų, kurie reikalingi yra bendrai orienta­ cijai ir specialių dalykų supratimui. Tokiu būdu pasiro­ dys, kad spausdintasis kursas [eis] bendra orientacine kurso dalimi, tuo tarp u kai paskaitos turės sudaryti spe­ cialiąją jo dalį. 344

Taip tvarkom as kursas reikalauja atatinkam o nusista­ tym o iš klausytojų pusės. Je i bendras orientacinis kursas gali būti klausomas kartais be lygiagrečių studijų, nors principialiai ir nepatariam a, tai specialinis, arba papildo­ masis, kursas ja u tikrai negali būti klausomas be lygia­ grečio studijavim o arba, mažiausia, susipažinimo su ben­ drais kurso daykais. Iš čion aišku, kad norint tinkamai sekti m ano paskaitas iš kultūros filosofijos, reik atatin­ kamai sekti išspausdintąjį kursą, kuris turėtų patiekti rei­ kiamo pasiruošimo paskaitoms suprasti ir jomis deram ai pasinaudoti. Savaime suprantama, kad egzaminams bus pri­ valomas susipažinimas ir su bendru išspausdintu kursu, ir su specialesnio turinio paskaitomis. Po šilų paaiškinimų, liečiančių akademinės tvarkos da­ lykus, norėčiau d ar šiandien pasakyti šį tą apie kultūros problemos sprendimo svarbą m ūsų laikams. Kultūros pro­ blem a įgauna kaskart daugiau aštrum o bei aktualumo dėl kelių ypatingai priežasčių. M ūsų laikais vis dažniau ir vis su didesniu susirūpinim u kalbam a apie kultūros krizį. Šitas krizis parodo, kad per didelis pasitikėjimas kultūra faktinai nepasiteisino kultūringų tautų gyvenime, ir kad ne viskas y ra gera m oderninės kultūros tendencijose. M a­ ža to, gilinantis į dabartinio kultūros krizio pagrindus vis labiau aiškėja, kad kultūros esm ėje glūdi kažkokia trage­ dija, kuri negali būti išspręsta visai teigiamai pačios kul­ tūros plotmėje. Šituo atžvilgiu labai reikšminga pagar­ sėjusio y ra Osvaldo Spenglerio pažiūra, kad kiekviena kultūra randa savo atbaigimą civilizacijoje, tuo tarpu kad civilizacija yra kultūros žlugimas. K ultūra ir civilizacija reiškia, Spenglerio supratimu, du dalyku, kuriuodu būti­ nai eina vienas po antro; kiekviena kultūra turinti savą civilizaciją, nes civilizacija esanti neišvengiamas kultūros likimas. Civilizacija yra ne kas kita, kaip tos aukštesnės sutvarkyto gyvenimo formos, arba lytys, kurias tegali pri­ eiti aukščiausias žmonių tipas. Šitokios lytys atbaigia sa­ vimi plėtojim osi grandinę; jos seka vienos po kitų, kaip tapęs daiktas po savo tapimo, k aip m irtis — po gyvenimo, kaip užbaiga po išsivystymo, kaip dvasios senatvė-—po žemiško viešpatavim o ir sielos jau n u m o ... Jos reiškia ne­ išvengiamą galą, kurį viskas turi prieiti (Filosofija buduščego // Sovrem ennaja nem eckaja mysl.— P. 140—141). Ir štai, Spenglerio teigimu, V akarų Europa y ra jau įėjusi į savo civilizacijos laikotarpį, kas duoda jam teisės kal­ bėti apie V akarų žlugimą. 345

Spenglerio nerim astis dėl V akarų civilizacijos nėra viena izoliuota apraiška, k uria galima būtų rem tis k a l­ bant apie m oderniosios kultūros krizj. Šitas krizis įvairių žmonių y ra įvairiai pergyvenam as, įvairiai aiškinam as ir įvairiai išsprendžiamas. Bet, taip ar šiaip, apie kultūros krizį plačiai y ra kalbam a ir rodoma daug ku r tikro susi­ rūpinimo. Klaidinga būtų m anyti, kad šitas krizis yra^ iš­ šauktas karo ir revoliucijos katastrofomis, kurios iki šio­ lei kankina m ūsų pasaulį materialinėmis bei m oralinėmis išdavomis. Iš tik rų jų pats karas ir pati revoliucija buvo m ūsų pasaulio kultūrinio išsivystymo padarai, kaipo tai, kas buvo pasidarę neišvengiam u šito išsivystymo atbaigi­ mu. M atyti tad k are ir revoliucijoje kultūros krizio prie­ žastį reiškia imti išdava priežasties vietoje, tuo tarpu kad tikra priežastis y ra daug gilesnė ir daug reikšmingesnė. Pakanka prisiminti, kad senovinė tradicija laiko Kai­ ną, savo brolio žudytoją, pirm utiniu m iestų steigėju — miestų, kurie ne tik sutelkė žmonių mases, bet ir sutelkė sykiu teigiamąsias bei neigiamąsias kultūrines pajėgas. Šitokiame sugretinime broliažudystės su m iestų kultūra glūdi labai reikšmingas žmonijos patyrimas, kuris tam tikra prasme pasiteisino ir mūsų laikais pasauliniam e k a­ re. Lygiai reikšmingas yra ir klasiškas graikų m itas apie Prometėjų, kuris, vogdamas ugnį iš dangaus, tikėjosi pa­ daryti žmones laimingus. Ugnis šiuo atveju simbolizuoja kuriam ąją kultūros esmę. Kaip parodo ką tik m inėtasis skaudus žmonijos patyrimas, Prom etėjus veltui tikėjosi padaryti žmones laimingus ir tobulus kultūros priem o­ nėmis. Tuo tikslu pagautos iš dangaus ugnies taip pat nepakanka, kaip kad pačiam Prom etėjui nepakanka savo jėgų išsigelbėti nuo baisių kančių, kurioms jį pasm erkė Dzeusas už neišm intingą jo meilę žmonėms. Pasirodo, kad tarp Kaino — broliažudžio — ir Prometėjaus — dangiškos ugnies nešėjo žmonėms,— y ra kažkokio paslaptingo gi­ miningumo, ir būtent todėl, kad kultūros esmėje glūdi kažkokia, kaip sakyta, paslaptinga tragedija, negalinti išsimegzti teigiamai pačios kultūros plotmėje. N agrinėjant prometėjizmo problemą, man bus progos plačiau nušviesti kultūros tragediją ir nurodyti vieninte­ lį jos išsprendim o būdą. Čia tepasitenkinsiu trum pai n u ­ rodęs į pagrindinę kultūrinės tragedijos priežastį. Būtent pasirodo, kad pagrindine kultūrinės tragedijos priežasti­ mi yra tai, jog įsigijęs kultūrinės iniciatyvos ir kultūrinio savarankiškum o žmogus mažai y ra linkęs išlaikyti savo 346 i

gyvenim e prideram ą santykiavim ą su prigimtimi, iš vie­ nos pusės, ir su religija, iš antros. Prigimtis, kultūra ir religija yra trys gyvenimo sritys, kurios tik tada pilnai pasireiškia tikra savo esme, kai visos jos y ra suderintos prideram oje perspektyvoje. Vidurinė kultūros sritis yra tikrai žmogiškojo veikimo plotmė, kur žmogus apsireiškia su visa savo galia. Kultūros priemonėmis žmogus palen­ kia sau m aterialinę prigim tį ir gali priversti ją tarnauti aukštesniem s gyvenimo tikslams. Tokiu būdu kultūros srityje žmogus apsireiškia kaipo kūrėjas valdytojas, pil­ nas iniciatyvos ir noro įsigalėti prigimtajm e pasaulyje. Jei vis dėlto žmogaus kultūrinis savarankiškum as atžvil­ giu į gamtą bei prigimtį n ėra visiškas, tai šitokia jo pri­ klausom ybė nuo m aterialinio pasaulio, jo pergyvenam a kaipo būtinybė, ne visai maloni jo žmogiškajai vertei. Žmogaus padėtis religijos srityje yra jau visai kitokia: čia jis yra ne kūrėjas, bet kūrinys, kuris stengiasi susi­ derinti su kūrėju: ne valdytojas, bet valdinys, kuris ran ­ da laimę palinkti amžinajam dėsniui; ne tas, kas duoda, bet tas, kas gauna. Žodžiu tariant, lyginant kultūros ir religijos sritis reik pasakyti, kad žmogaus rolė pereinant iš pirmos į antrą griežtai keičiasi. Tuo tarp u žmogus, pa­ pratęs eiti pirm ojoje kūrėjo valdytojo linkme, dažnai m a­ žai yra linkęs eiti antrojoje nusižeminimo, išsižadėjimo, pasiaukojim o linkme. Tokiu būdu vadinamasis kultūrin­ gas žmogus turi labai realios pagundos nueiti išdidumo bei puikybės keliais. Tais keliais ir eina žymi dalis žmo­ nių, įgavusių tam tikros kultūros, bet nesugebančių tin­ kamai įvertinti tikrą kultūros vertę žmonijos gyvenime. Jie, pavyzdžiui, nenusimano, kad atsipalaidavimas nuo religijos ne tik nepadidina žmogaus nepriklausom ybės ir galingumo, bet kaip tik atvirkščiai — didina žmogaus pri­ klausomumą nuo gamtos, kurios kultūros priemonėmis radikaliai apvaldyti ir palenkti žmogaus valiai nėra gali­ m a jau todėl, kad žmogus y ra viena gamtos dalelė, pa­ lenkta būtinam gamtos dėsningumui. Atsipalaidavimas nuo religijos ir pasitikėjim as kultūros išganomąja galia faktinai padaro principialiai neįveikiamą ne žmogaus, bet gamtos dėsningumą ir tuo pačiu atima nuo žmogaus 'tas plačiąsias perspektyvas, kurias atskleidžia giliausieji žmo­ gaus dvasios troškimai visiškos laimės ir pilno tobulumo. Žmogaus atsigręžimas nuo religijos vardan kultūros reiš­ kia tokiu būdu kultūros pasmerkimą amžinam vergavi­ mui gamtos pasauliui, ir visam tam, kas iš šito vergavi­ 347

mo plaukia kaipo neišvengiam os jo išdavos. Po to neste­ bėtina, kad vadinam asis kultūringas pasaulis, savo gi­ liausioje linkm ėje atsipalaidavęs nuo religijos ir sykiu taip galingas savo technika, y ra bejėgis, kai tenka su­ stabdyti karą, num alšinti revoliuciją a r sustabdyti fata­ lišką m inių ištvirkimą, nes taip byloja prigimtis, nepalen­ k ta kultūrai, susiderinusiai su religija. Pasirodo, kad kultūra tik tada gali pretenduoti sėk­ m ingai palenkti sau prigim ties bei gamtos pasaulį, kai ji pati sąmoningai bei laisvai palinksta religijos idealui. 5itokis kultūros palinkim as nėra kultūrai kažkoks išvirši­ nis, grynai m echaninis vergavimas, kaip pamatysim e v ė­ liau, jau todėl, kad giliausios kultūros tendencijos randa savo galutinį patenkinim ą bei atbaigim ą religijos srityje. Religija, kaipo aukščiausia gyvenimo sritis, yra pašaukta ne prieštarauti ar naikinti prigimties ir kultūros tenden­ cijas, bet jas patobulinti, joms suteikti aukštesnės pras­ mės ir pagaliau patenkinti kilniausia šitų tendencijų pras­ me. Taip ar šiaip, kultūros srityje, kuri yra tikrai žmogiš­ kojo veikimo sritis, įvyksta žmogaus apsisprendim as tiek prigimties, tiek ir religijos atžvilgiu, ir todėl kultūros pro­ blema yra nepaprastai reikšminga žmogaus gyvenim ui ne tik teoriniu, bet ir praktiniu atžvilgiu. Iš čion aiškėja ši­ tos problemos aktualumas tada, kai kultūros krizis duoda save jausti su ypatingu aštrum u ir kai šitas krizis reiš­ kiasi tokiomis grandiozinėmis katastrofomis, kokiomis kad buvo mūsų laikais pasaulinis karas ir išsisiūbavusios po jo revoliucijos. Jei apskritai filosofija, kaipo pasaulėžiūros mokslas, turi didelės praktinės reikšmės žmonių elgimuisi, nes, šiaip ar taip, ji nurodo kelią, kuriuo tenka žmonijai eiti, tai nurodytose aplinkybėse kultūros filosofija ypač y ra svar­ bi tolimesnei mūsų kultūringo pasaulio pakraipai. Tiesa, kiekviena filosofijos disciplina, kaipo mokslas, turi tiesio­ giniu savo tikslu tiesos pažinimą; bet tai, kaip jau buvo aiškinta per filosofijos įvados paskaitas, nekliudo jai tu ­ rėti praktinės reikšmės žmonių nusistatym ui gyvenim o klausimuose. Šitokis filosofijos patarnavim as, kad ir yra pripuolam a jos išdava, vis dėlto gali būti išnaudojam a visai sąmoningai ta prasme, kokios kad turi kiekviena teorija atatinkam ai praktikai. Tuo tarpu dažnai y ra paste­ bima dideliausia filosofinės teorijos reikšm ė praktiniam s gyvenim o reikalam s. Filosofinė teorija, pasiliekanti ben­ 348

drų principų plotmėje, turi kaip tik todėl plačios ir tie­ siog neapskaitom os reikšmės žmogaus elgimuisi gyveni­ mui. Heilo teigimu, išeina net, kad juo tiesa y ra labiau atitraukta ir bendra, juo didesnė yra jos reikšmė prakti­ niam gyvenimui. Kitaip tariant, bendrieji pasaulėžiūros principai turi sprendžiamosios reikšmės žmogaus nusista­ tym ui gyvenime. Ne veltui todėl moderniosios kultūros nevykusi pakraipa y ra statom a į kaltę kaip tik filosofijai arba, tikriau pasakius, filosofams, kurie klaidingomis sa­ vo teorijom is pasuko kultūrą į netinkamas vėžes. Jei tad už nevykusią kultūros pakraipą y ra atsakinga, šiaip ar taip, filosofija, tai tuo pačiu filosofijai susidaro prievolė atitaisyti savo paklaidas ir tuo būdu įstatyti kultūros vyk­ smą į prideram as vėžes. Žinoma, būtų per daug viena­ šališka uždėti filosofijai visą atsakom ybę už kultūros pa­ kraipą. Šalia grynai teorinių paklydimų, yra čia ir kitokių priežasčių, kurios glūdi nusakytuose kultūringo žmogaus palinkimuose; vis dėlto kultūros filosofija yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kuris turi sprendžiamosios reikšmės kultūros pakraipai, ir to pakanka, kad šiais kultūros krizio laikais kultūros filosofijos reiškėjai dirbtų savo darbą su ypatingu atsakom ybės jausmu. Šitas atsakom ybės jausmas didėja dargi todėl, kad kul­ tūros filosofija, spręsdam a kultūrinės problemos dalykus, tuo pačiu stato kultūrinius tikslus naujųjų kartų ugdy­ mui. Pedagoginis ugdymo darbas iš savo esmės y ra kul­ tūrinim o darbas, nes ugdymas y ra kultūrinis veikimas ir tuo, kad jis turi savyje visus kultūrinio veiksmo pradus, ir tuo, kad juo ruošiamos y ra naujos kartos kultūros tik­ slams. Pedagogika, kaipo ugdymo teorija, netyrinėja ir nenustatinėja kultūros tikslų. Jinai juos skolinasi iš kul­ tūros filosofijos, būdama pritaikom uoju mokslu. Tokiu būdu ugdomasis veikimas ir savo esme, ir savo tikslais yra kultūrinis veikimas, kuris gauna bendrų vedamųjų principų iš kultūros filosofijos, žinoma, nekalbant apie ki­ tus šaltinius. Todėl jei kultūros filosofija nustato tikros kultūros idealą, tai pedagogika, o paskui ir pedagogija, realizuoja šitą idealą naujųjų kartų ugdyme. Šitą pras­ me kultūros filosofija tik padedam a ugdomojo veikimo gali sėkmingai ir visai realiai pasireikšti kultūrinio gy­ venimo reformavime. Akivaizdoje šitos aplinkybės visai pakankam ai gali būti pateisinta kultūros filosofija, ima­ m a filosofine įvada pedagogikos sistemai. Priminsiu pagaliau kultūros filosofijos reikšmę Lietu­ 349

vai. Kaip jau buvo m ano įvairiais atvejais pabrėžiama, lietuvių tautos istorija ėjo įvairių kultūrinių įtakų sūku­ ryje. Tai, iš vienos pusės, padarė, kad tautinė lietuvių individualybė n ė ra iki šiolei pasireiškusi viena kuria pa­ kraipa su visu galim u ryškum u. Bet iš kitos pusės, įvairios kultūrinės įtakos y ra padariusios tai, kad tautinė lie­ tu v ių individualybė sugeba dabar pasidaryti plataus kul­ tūrinio turinio reiškėją. Pasirodė tokiu būdu, kad pralai­ m ėjim as vienu atžvilgiu pasidarė aplinkybė, kuri siūlo mums laim ėjim ą kitu atžvilgiu. Svarbu tik tai tinkamai suprasti ir praktiškai realizuoti kultūriniam e savo išsi­ vystyme. Uždavinys, kuris čia susidaro, kaip tik reika­ lauja realizuoti universalinį kultūros turinį individuali­ nėse lietuvių tautybės lytyse. Šitas garbingas uždavinys, kuris labiau atatinka lietuvių pašaukimą kaip daugelio k i­ tų tautų, tegali būti sėkmingai vykdomas lietuvių tautos gyvenime tik tada, kai jos inteligentija, kaipo vadovau­ jančioji jos dalis, aiškiai nusimanys apie kultūrinio gy­ venimo ir kultūrinio darbo principus. Jei dar atsižvelgsi­ me į tai, kad kultūrinis susipratimas ir greitas kultūrinis išsivystymas yra mums gyvybės klausimas, kadangi mums reik atsilaikyti prieš stipresnių kaim ynų nuolatinį spau­ dimą,— tai pamatysime, kad kultūros filosofija tu ri mums ypatingos svarbos. Negalėdami kovoti su savo kaim ynais, kurie nenustoja būti atžvilgiu į mus agresyviai nusiteikę, materialinėmis priemonėmis, mes turim e apsiginkluoti kultūrinio atsparum o priemonėmis, kurios tik vienos te ­ gali mums paliuosuoti nuo nelygios m aterialinės kovos ir sykiu laiduoti mums laimėjim ą ne tik kultūrinėje dvasi­ nėje, bet ir m aterialinėje srityje. Štai kaip m an vaizduo­ jasi kultūros filosofijos reikšm ė mūsų laikams ir, tarp kitko, mūsų kraštui. Kultūrinis susipratimas turi būti vie­ nas m ūsų siekimų, kuris gali tiek mums, kiek ir visam pasauliui laiduoti geresnę ateitį. Pagal tai, kas buvo anąkart pasakyta apie kultūros filosofijos dėstymo būdą, esą pasiryžęs parinkti keletą pagrindinių ir labiausiai reikšmingų problemų iš kultūros filosofijos srities ir jas pagilinti kiek specialesniu tyrinė­ jimu. Iš bendro orientacinio kurso, kurio santrauka rado vietos išspausdintame vadovėlyje, tepakarlosiu vien tuos svarbiausius dalykus, kurie pasirodys neišvengiam i nagri­ n ėjant specialius dalykus ir kurie todėl ne kartą pareika­ laus pilnesnio išvystymo ir tikslesnio nusakymo. Kultūrinės problemos, kurias jau dabar num atau bū350

Simam darbui, y ra šitokios: 1. kultūros ir civilizacijos su­ pratimas, 2. prigimtis ir kultūra, 3. ekonominis m ateria­ lizmas kultūros filosofijos šviesoje, 4. kultūrinės pažan­ gos problema, 5. prometėjizm o problema, ir 6. kultūra ir religija- A teityje, je i laikas leis, galės būti pajudintos ir kitos dar problemos, bet, taip ar šiaip, ką tik paminė­ tosios problemos turi kardinalinės reikšmės kultūros fi­ losofijos dalykui. Ir iš tikrųjų jos sudaro tarsi atskiras viršūnes toje filosofinės minties grandinėje, kuri jungia kultūros gyvenim ą į vieną aukštų siekimų kalnyną. Sa­ vaime aišku, kad kultūrinės problemos negali būti sąmo­ ningai bei tiksliai tyrinėjam os, nenustačius kultūros bei civilizacijos sąvokų ir jas nepateisinus kritiškąja m inti­ mi. Iš to aiškėja reikalas pastatyti pirm oje vietoje klau­ simas apie tinkam ą kultūros bei civilizacijos supratimą. Kai kultūros bei civilizacijos sąvokos y ra paaiškėjusios, vienas iš svarbiausių dalykų yra išaiškinti kultūros san­ tykiavimas, iš vienos pusės, su prigimtimi bei gamta, o iš antros pusės — su religija. K ultūra užima žmonijos gyve­ nime centrinę vietą kaipo tikrai žmogiškojo veikimo reiš­ kimasis; bet ji negali nebūti ankštai surišta, iš vienos pu­ sės, su tuo, kas yra m aterialinis jos pagrindas, o iš antros pusės, su tuo, kas atbaigia jos siekimus išeinant iš pri­ gimtosios srities į antgam tinę sritį. Prigimtis, kaip pama­ tysime vėliau, y ra kultūrai m aterialinis pagrindas, o reli­ g ija — atbaigiam asis tikslas. Štai kodėl nusakytųjų pro­ blemų eilėje antroje vietoje num atyta problem a apie kul­ tūros ir prigimties, o paskutinėje vietoje — problema apie kultūros ir religijos santykiavim ą. Tarp kitų reikšmingų problem ų num atytos dar trys problemos, iš kurių viena liečia ekonominį m aterializmą, kuris pretenduoja būti sa­ vo rūšies kultūros filosofija, aiškinanti visą kultūrinio gy­ venimo plotą ekonomikos motyvais. Ekonominis m ateria­ lizmas tegali būti tinkam ai sprendžiamas bei vertinam as vien tada, kai y ra nustatytas kultūros santykiavim as su m aterialiniu gyvenim o pagrindu. Todėl šita ekonominio m aterializmo problem a tu ri būti, taip ar šiaip, sugretinta su problem a apie kultūros santykiavim ą su prigimtimi bei gamta. Iš kitos pusės, einant spręsti problemą apie kultū­ ros ir religijos santykiavim ą, y ra labai naudinga apsi­ stoti kiek ilgiau prie tos nepaprastai reikšmingos proble­ mos, kuri yra m ano pavadinta prometėjizmo problema. Prometėjizmas y ra ta pakraipa kultūriniam e gyvenime, kuri tikisi padaryti žmoniją ir tobulą, ir laimingą vienomis 351

kultūros priemonėmis. Jei šitokia prom etėjiškai nusitei­ kusių žmonių pretenzija galėtų būti pateisinta gyvenime, n etektų kalbėti apie teigiam uosius kultūros ir religijos santykius ir m atyti religijoje atbaigiam ąjį kultūros tik s­ lą. Taip ar šiaip, prometėjizm o problem a ir problem a ap/e kultūros ir religijos santykiavim ą tu ri būti sugretintos ir sprendžiam os tam tikram e nuoseklume.— Pagaliau pro­ blem ų centre reik num atyti dar viena labai reikšminga problem a apie kultūros pažangą. Kultūros pažanga, jos kylam oji ir smunkamoji linkmė, yra labai subtili proble­ ma, kuri dabar yra gana karštai debatuojam a sąryšyje su klausim u apie kultūros ir civilizacijos santykiavim ą. Ši­ tai problem ai negalima neskirti reikiamo dėmesio ir lai­ ko. J ą sprendžiant teks tinkamai atsižvelgti { Osvaldo Spenglerio skelbiamą „V akarų žlugimą".— Štai problemos, kurios turės būti nagrinėjam os šitą pusm etį per mano paskaitas iš kultūros filosofijos. Šiandien turiu jau pradėti nagrinėti klausim ą apie kul­ tūros ir civilizacijos supratimą. Šituo klausim u teks man padaryti kiek bendrų pakartojim ų, kurie, kaip jau saky­ ta, yra neišvengiami bendros orientacijos sumetimais, t. KULTŪROS IR CIVILIZACIJOS SUPRATIMAS Kultūros filosofijos terminas pirmu pažvelgimu atrodo žymiai aiškesnis negu, pavyzdžiui, tokie pavadinimai, kaip kosmologija, teodicėja ar antologija. Iš kultūros filosofi­ jos pavadinimo aiškiai jau matyti, kad šita filosofinė dis­ ciplina turi savo objektu kultūrą. Jei dar y ra nustatyta, kad filosofija tyrinėja savo objektus iš tolimiausių, t y. pirm utinių bei visuotinų, priežasčių, yra aišku, kad kul­ tūros filosofija tyrinėja kultūrą iš tolimiausių priežasčių, arba kitaip tariant, stengiasi susekti tolimiausius bei v i­ suotinus kultūros pagrindus. Tai reiškia, kad kultūros fi­ losofija tyrinėja ne tam tikros kultūros apraiškas, jos kil­ mę, išsivystymą ir tikslingumą, bet kultūros kaipo tokios esmę, giliausias priežastis, jos vietą žmonijos gyvenim e ir jos visuotinuosius tikslus. Filosofija, žodžiu tariant, ty ­ rinėja visuotinuosius bet kurios kultūros pagrindus ir stengiasi įžvelgti tolimiausias jos priežastis. Je i ji k a r­ tais liečia istorinį kultūros vyksm ą a r atskirus kultūrinius tipus, tai vien tam, kad konkretiniuose pavyzdžiuose ra s­ ti param os savo išvadžiojimams arba iliustruoti savo iš­ vadas. 352

Kaip matome, nusim anant apie filosofijos esmę ir už­ davinius nėra sunku nustatyti filosofijos santykiavim ą su kultūra, kai kultūra yra imama vienoje filosofinėje dis­ ciplinoje tyrinėjim o objektu. Užtat stengiantis nustatyti kultūros filosofijos aptartį ir sakant, pavyzdžiui, kad kul­ tūros filosofija yra mokslas apie visuotinuosius kultūros pagrindus, susidaro kitokios rūšies sunkenybė, kuri kul­ tūros filosofijos aptartyje pasirodo, galima sakyti, nenu­ galima. Kai yra sakoma, kad kultūros filosofija yra m ok­ slas apie visuotinuosius kultūros pagrindus, faktinai tėra: vien paaiškinama, kas y ra filosofijos mokslas, tuo a t­ veju, kai tyrinėjim o objektu eina kultūra; bet tiek apta­ riamajame, tiek ir aptariančiajam e term ine pasikartoja neaiški kultūros sąvoka, kas padaro, kad kalbam oji aptartis tėra vien paprastas dalinis paaiškinimas, bet n e griežta loginė aptartis. Kad aptartis būtų iš tikro moks­ liška, reiktų tiksliai aptarti kultūros sąvoką ir jos išvys­ tyta sąvoką jglausti į aptariantį kultūros filosofijos ter­ miną. Tuo tarpu pasirodo, kad kultūros term inas yra tiek komplikuotas ir jis turi dar tiek įvairių prasmių, jog nė­ ra beveik jokios galimybės išvystyti kultūros sąvoką kultūros filosofijos aptartyje. Štai kodėl suteikta kultūros filosofijos aptartis, kuri sako, kad kultūros filosofija yra mokslas apie visuotinuosius kultūros pagrindus, tėra vien nominalinė aptartis su tuo dar trūkumu, kad jos aptaria­ majame ir aptariančiam e termine pasikartoja neaiški ar dar neišaiškinta kultūros sąvoka. Kai kultūros sąvoka bus išaiškinta, tuomet kultūros filosofijos aptartyje galima suponuoti tam tikrą kultūros sąvokos turinį ir tuo pačiir mintinai papildyti provizorinės aptarties trūkum ai. Kaip matome, kultūros filosofijos dalykas jau iš pat pradžios kelia reikalą aptarti kultūrą visai tiksliu būdu. Kitaip kultūros filosofijos objektas lieka ne visai aiškiai aprėž­ tas ir gali duoti progos įvairiems nesusipratimams. Taigi, kas yra kultūra arba kaip privalu suprasti kultūros są­ voka. Norint tiksliai suprasti kultūros sąvoka arba ieškant jai tikslios aptarties, galima žiūrėti į kultūrą įvairiais a t­ žvilgiais. Tuo tarpu nuo to, kokiu atžvilgiu žiūrima į ap­ tariam ąjį dalyką, pareina tokia ar kitokia jo aptartis. Pa­ prastai nesistengiama nustatyti, koks atžvilgis yra pagrin­ dinis kultūros esmei ir kokiu atžvilgiu todėl turi būti sudaryta esminė kultūros aptartis. Ogi atžvilgių gali būti labai įvairių ir todėl irgi labai įvairių kultūros aptarčių. 23 S. Šalkauskis

353

Pavyzdžiui, vysk. A. Fischer-Colbrie, rašydam as apie T o ­ mo A kviniečio pažiūras į kultūros klausimą, kalba apie tris pagrindines kultūros prasmes: „Kultūra, suprasta k a i­ po žmogiškosios prigimties tobulumas, gali turėti,— sako jisai,— trejopą prasmę, sujungtą pritaikym o analogija, ir todėl atatinkam ai susiskirsto į aktyvią, subjektyvią ir ob­ jektyvią. A ktyvioji kultūra yra tasai daugeriopas proti­ nis, dorinis ir m aterialinis darbas, kuriuo įgyjam as žmo­ giškosios prigim ties tobulum as.— O bjektyvioji kultūra yra visetas tų gėrybių, kurios tobulina žmogaus prigim tį ir kurios kuriam os aktyviosios kultūros priemonėmis, kaip antai mokslai, menai, įstatym ai, visuomenės santvarka, geležinkeliai, fabrikai ir t. t.— Pagaliau subjektyvioji k u l­ tūra y ra pasiturėjim as objektyviosios kultūros gėrybė­ mis; ir šita prasm e kalbam e apie mažiau ar daugiau kulti­ vuotus arba kultūringus žmones ar tautas" (Xenia Thom istica4.— T. 1.— P. 534). Nusakytose ką tik vysk. A. Fischer-Colbrie aptartyse kultūros supratim as y ra imamas labai įvairiais atžvilgiais, taip kad pasirodo, kad kultūra yra ir tam tikras žmogaus veikimas, ir sukurtos šituo veikimo gėrybės, ir pasiturė­ jimas šitomis gėrybėmis. Šalia to, tas pats autorius y ra palinkęs priimti kaipo pagrindinę šitokią kultūros aptartį: „Cultura ėst perfectio naturae hum anae in ordine ad V i ­ tam terrenam socialem", vadinasi, kultūra y ra žmogiško­ sios prigimties tobulumas žemiško bei visuom eninio gy­ venimo tvarkoje (ibid.— P. 535). Šita aptartis iš tik rų jų y ra kiek parafrazuota I. Donato aptartis, kuri skelbia, kad . cultura ėst perfectio naturae hum anae socialiter posse­ s s " (ibid.— P. 534), vadinasi, kultūra yra žmogiškosios prigimties tobulum as visuomeniškai laimėtas. Šalia trijų anksčiau cituotų kultūros aptarčių, tai yra jau ketvirta aptartis, nes žmogiškosios prigimties tobulumas m ūsų že­ miško gyvenimo tvarkoje yra platesnė sąvoka ir už v e i­ kimą, kuriuo kuriam os kultūrinės gėrybės, ir už pasiturėjim ą šitomis gėrybėmis. Čia ir kyla klausimas, kuris atžvilgis yra pagrindinis, norint sudaryti esminė kultūros aptartis arba norint suprasti kultūros sąvoką jos pagrin­ dine arba tiesiogine prasme. Ieškant šito atžvilgio, dera išeiti iš to pagrindo, kad kultūra yra tam tikra žmogaus gyvenimo sritis, būtent ta sritis, kur žmogus pasireiškia prigim tu sau arba grynai žmogiškuoju būdu. Prigimtis pareina žmogui iš gamtos ir todėl n ėra žmogiškojo veikimo padaras: religija pareina 354

žmogui, taip sakant, iš viršaus ir taip pat nėra vieno tik žmogiškojo veikimo išdava. Jei yra žmogaus gyvenime bei veikime sntis, kuri pasilieka tiesioginėje žmogaus ga­ lioje ir pareina nuo žmogaus, kaip kad išdava pareina nuo savo priežasties, tai tokia sritimi yra kaip tik kultūra. Kultūra būtent yra ta aktyvaus žmogiškojo gyvenimo sritis, kur žmogus pasireiškia visomis savo žmogiškosios prigimties ypatybėmis. Gamta ir prigimtis tarnauja šitai aktyvaus gyvenimo sričiai būtinu m aterialiniu pagrindu, nuo kurio, kaipo nuo m aterialinės priežasties, daug kas pareina žmogaus gyvenime bei veikime, o vis dėlto kul­ tūra lieka visados specifiškai žmogiško veikimo sritis, kurioje žmogus jaučiasi valdovas kūrėjas. Šitoje srityje ypatingos reikšmės turi tam tikras kuriam asis žmogiško­ sios prigimties pasireiškimas, kuriuo žmogus realizuoja prigim tąjį savo pašaukimą pasaulyje. Šitas žmogiškojo pa­ sireiškimo atžvilgis ir privalo būti imamas pagrindiniu, kai yra aptariam a kultūros esmė. Visi kiti atžvilgiai, ar tai bus įgimti žmogaus prigimties padėliai, ar žmogaus veikimo padarai, ar pasiturėjim as sukurtomis gėrybėmis, yra mažiau ar daugiau pripuolami kultūros esmei ir todėl negali būti deram i į pagrindą, kai y ra ieškoma esminė kultūros aptartis arba kai y ra nustatomas pagrindinis kul­ tūros supratimas. Ir vis dėlto negalima net pasakyti, kad tam tikras žmo­ gaus prigimties pasireiškimas būtų jau pačia kultūra. Pa­ gal šitą pasireiškim ą mes tik galime spręsti apie kultūros esmę, kaip kad apie bet kurią potenciją mes galime spręs­ ti pagal tai, kaip ji realizuojasi veiksm u arba aktu. Pa­ našiai apie potencialinį galingumą m es sprendžiame pa­ gal tai, kaip šitas galingumas apsireiškia veiksmu. Žodžiu tariant, jei kultūra sudaro vieną, būtent specifiškai žmo­ gišką žmogaus gyvenim o sritį, jei šitoje srityje žmogus pasireiškia prigim tu sau kuriam uoju veiklumu, tai kul­ tūros supratim ui turi vedamosios ir tuo pačiu sprendžia­ mosios reikšmės kultūrinio veikimo arba, net dar siau­ riau, kultūrinio akto, arba veiksmo, supratimas. Jei mes nežinome, kuo pasižymi kultūrinis veikimas ir kuo jis skiriasi nuo m aterialinių ir būtinų prigimties apraiškų, mes negalim e turėti tikro bei tikslaus supratimo, kas yra kultūra ir kokia turi būti jos aptartis. Taigi kultūrinio veiksmo atžvilgis turi kultūros supratimui sprendžiamo­ sios reikšmės, ir todėl nuo jo tenka pradėti norint rasti išeitį iš to netikrum o stovio, kuris charakterizuoja kul­ tūros supratim o klausimą. 355

Pats kultūros žodis etimologine savo kilme y ra suriš­ tas su tam tikro veikim o rūšimi. Kaip žinoma, lotyniškas žodis colere, iš kurio y ra sudarytas kultūros žodis, buvo vartojam as beveik iki naujausių laikų labiausiai tada, kai b u v o kalbam a apie žemės dirbimą. Tokiu būdu žemės k u ltū ra reiškė žemės darbą, kuris pakelia žemės stovį į •aukštesnį laipsnį, kaip to reikalauja žmogaus nauda. Tie­ sa, lotynų autoriai bandė jau vartoti kultūros žodį ir pri­ taik y ta prasme, pavyzdžiui, kalbėdami apie dorinę kul­ tūrą, kaipo apie auklėjim o išdavą, bet vis dėlto tik XVIII šim tm etyje kultūros žodis imta vartoti ta daugeriopa pras­ m e, kurios jis turi mūsų laikais. • Taip ar šiaip, kaip tai dažnai atsitinka su term inais, etimologinė kultūros žodžio prasm ė y ra labai reikšm inga kultūros sąvokai. Šita prasm ė būtent nurodo, kad kultūra iš pat pradžios buvo suprantam a kaipo tam tikras žmo­ gaus veikimas, kuris suteikia veikiam ajam objektui a ta ­ tinkamos lyties arba priveda jį į tam tikrą stovį, atatinkantį aukštesnį žmogaus tikslą. Išanalizavus šito veikimo kokiame nors pavyzdyje gali mums būti labai naudingas tikram kultūros term ino supratimui. Pavyzdžiui, turime linų kultūrą kaipo ištisą žmogiš­ kųjų veiksmų eilę, kuri gamina atatinkam ai tam tikrą išdavų eilę. Kai žemė yra dirbama tam, kad joje galėtų būti mesta linų sėklos ir kad šitos sėklos galėtų pradygti ir atnešti vaisių, jinai yra pakeliam a iš laukinio į aukštes­ nį, būtent kultivuotą stovį. Kaip kiekvienam e veikime, taip ir šitame žemės dirbimo veikime galima įžvelgti k e­ turios Aristotelio priežastys, kurios yra: vykdomoji, m a­ terialinė, formalinė ir siekiamoji. Vykdom ąja priežastimi bus čia pats žemdirbys, nes jis atlieka tą veiksmą, kuris, taip ar šiaip, įveikia žemę. M aterialine priežastimi bus čia pati žemė, nes jinai, kaipo nuošalinis m aterialinis objek­ tas, yra veikiama. Formaline lytimi bus čia tasai au k š­ tesnis stovis, į kurį žemė yra pakeliama, nes tuo pačiu jai yra suteikiam a nauja forma, arba lytis, kurios jinai anksčiau nėra turėjusi. Pagaliau siekiam ąja priežastimi bus linų gamyba, kurią žemės stovis turi atatikti savo lytimi. Linų gamyba, kad ir yra vadinam a linų kultūra, n ėra dar aukštas kultūrinio veikimo laipsnis. Tai, galima sa­ kyti, yra gana prim ityvus darbas, nereikalaująs ypatingo rankų miklumo, nors ariant žemę ir ją akėjant reik ir tam tikro nusimanymo, ir tam tikro sugebėjimo, kuris sy356

kiu reikalauja mažiau ar daugiau sudėtingų padargų arba net mašinų. Techninės kultūros priem onės vis labiau kom­ plikuojasi, ir vis daugiau pasidaro reikalinga nusim any­ mo bei sugebėjimo, kai žmogus ima vartoti pagam intuo­ sius linus įvairiems savo reikalams, kai jis, taip sakant, prasim ano iš jų įvairių dalykų. Nuo žemės kultūros jis eina tuomet prie pramonės, kuri priklauso jau prie tech­ ninės kultūros siauresne šito žodžio prasme. Pavyzdžiui, iš linų sėmenų žmogus spaudžia aliejų, kurį paskui pa­ vartoja pokostui gaminti. Tokiu būdu linų sėmenys per­ dirbami nauja lytimi ir tam pa vartojam i vis įvairesniem s reikalams. Pokostas, pavyzdžiui, eina įvairiems dažams daryti ir tokiu būdu įeina sudedam ąja dalimi į vis aukš­ tesnės rūšies gaminius. Tas pats įvyksta su linų plūšais. Linų žaliava įvairiomis priemonėmis perdirbam a į tokį stovį, kad linų plušai iš pradžios y ra verpiam i ir pagaliau yra panaudojam i įvairiem s audiniams. Ištisoje linų lyčių keitimo eilėje atsiekiam as vis aukštesnis linų stovis, k o l pagaliau iš prim ityvios žaliavos y ra padarom as v artoja­ mas tam tikram tikslui dalykas. Šitoje žaliavos apdirbimo eilėje tiek joje visoje, tie k ir kiekvienam e jos tarpsnyje, galima visados įžvelgti vi­ sos keturios priežastys. Žmogus visados lieka vyriausiąja vykdom ąja priežastimi; tam tikras m aterialinis objektas yra, taip ar šiaip, dirbamas arba veikiamas; paskui jam visados stengiamasi suteikti tam tikra lytis, kuri galėtų atatikti tam tikrą siekiamąjį tikslą. Tiesa, visi šitie keturi momentai yra randam i bet kuriame sąmoningame žmo­ gaus veikime. Bet vis dėlto ne kiekvienas toks veiksmas, kuriam e yra įžvelgiamos keturios priežastys, bus kultū­ rinis veikimas. Jei, pavyzdžiui, pagamintas iš linų sė­ menų aliejus yra suvartojam as valgiui, mes galime rasti visas keturias žmogiškojo veikimo priežastis. Taip pats žmogus yra vykdom oji suvartojim o priežastis; valgom a­ sis aliejus yra m aterialinė suvartojim o priežastis: suvar­ tojam as virškinim u aliejus pakeičia savo lytį, pagaliau suvartojim o tikslas yra mitimas. Vis dėlto aliejaus su­ vartojim as mitimo tikslu nebus kultūriniu veiksmu, nes aliejus neįgauna čia aukštesnės lyties, bet yra faktinai panaikinam as kaipo toks. Dar ryškesniu atsitikimu, kai žmogiškas veiksmas ne­ bus kultūriniu veiksmu, bus tas, kai linai vartojam i tai sprogstama jai medžiagai gaminti, kuri paskui panaudoja­ ma žmonių naikinam uoju tikslu. Sprogstamosios medžia357

gos gam yba y ra d ar kultūrinis veiksmas, nes čia linai y ra perdirbam i į nau ją lytį, kuri gali būti panaudota n(e tik naikinimo, bet ir gamtos am elioracijos tikslams, p a­ vyzdžiui, tuneliam s išvesti kalnuotoje vietoje. Bet pats sprogstam osios medžiagos sunaudojimas, ypač naikinim o tikslam s, n ėra kultūrinis veiksmas, nes tokiu atveju sprog­ stam oji medžiaga nėra apipavidalinam a aukštesne lytimi. Kai sykiu sprogstamosios medžiagos priemonėmis yra griaujam os kultūrinės gėrybės, šios pastarosios nustoja savo vertingos lyties arba net y ra paverčiam os į mažiau vertingą stovį, ir todėl tokiu atveju negalim a kalbėti apie kultūrinį veiksmą. Kad veiksmas galėtų būti pavadintas kultūriniu, reikalingas yra aukštesnis tikslas, pagal kurį objektas būtų apipavidalinam as aukštesne lytimi, paly­ ginant su ta lytimi, kurią jis turi prieš prasidedant kul­ tūriniam žmogaus veikimui. Taip aliejus turi aukštesnę lytį negu sėmenys; pokostas yra aukštesnės lyties paly­ ginant su aliejumi; dažai pasižymi aukštesne lytimi negu pokostas. Žinoma, y ra tai dalykai tam tikra prasm e relia­ tyvūs, arba lygstami, nes jie žymia dalimi pareina nuo vertinam ojo žmogaus nusistatymo. A pskritai tai, kas y ra laikoma kultūrinio veiksmo tikslu, yra ne kas kita, kaip žmogaus idėja, pagal kurią žmogus stengiasi suteikti kul­ tivuojam am objektui aukštesnės lyties. Kai, pavyzdžiui, linų plušai yra apdirbami taip, kad jie galima būtų verpti, o paskui iš gautų siūlų austi, tai žmogaus veikim ui vado­ vauja visados kokia nors idėja, kuri yra ne kas kitas, kaip šito veikimo tikslas. Kultūriniame veiksme todėl v i­ sados privalo būti realizuojam a kokia nors idėja, kuri eina šito veiksmo tikslu. Be sąmoningai realizuojam os idė­ jos, žmogaus veiksmas gali būti instinkto ar įpročio išda­ va, bet jis negali būti kultūriniu veiksmu. Sąmoningas tikslas, arba realizuojam a veiksmu idėja, kaip tik padarė tai, kad veiksmas yra iš tikro kultūrinis veiksmas. Iš to, kas pasakyta, galima jau sudaryti kultūrinio veiksm o aptartis: būtent kultūrinis yra sąmoningas žm o­ gaus veiksm as, kuriuo koks nors objektas yra apipavidaSinamas lytim i, atatinkančia aukštesnę idėją. Į šitą aptartį •yra suimtos visos keturios kultūrinio veikimo priežastys: žmogus yra veikimo subjektas, arba vykdom oji priežas­ tis, veikiam as objektas yra m aterialinė priežastis, sutei­ kiam a objektui lytis yra formalinė priežastis ir pagaliau idėja, pagal kurią objektas yra form uojam as arba api358

pavidalinamas, yra siekiam oji priežastis, arba veiksm o tikslas. Kultūrinis veiksmas dar toli gražu nėra tas pat, k ą kultūra. Jis, tiesa, tarnauja vedam uoju siūlu, norint su­ rasti tikrą kultūros aptartį. Bet vis dėlto atskiras kultūros veiksmas arba net ištisa veiksmų sistema nėra d ar tai, kas sudaro kultūros esmę. Kultūrinis veiksmas tėra viena tik iš kultūrinių apraiškų. Šalia kultūrinio veiksmo, gali­ ma kalbėti apie kultūrinį nusiteikimą, iš kurio veiksmas kyla, ir apie kultūrinę išdavą, kuri atbaigia veiksmą, kaip kad sekmuo atbaigia savo priežastį. Ir iš tikro, kad kul­ tūrinis veiksmas galėtų įvykti, reikalingas y ra visų pirma tam tikras aktyvinis žmogaus nusiteikimas, arba tam tikra kultūrinė dispozicija, nes kitaip žmogaus veiksmas bus įpročio, instinkto ar sugestijos padaras. Kultūrinis nusi­ teikimas yra tasai subjektyvinis pagrindas, kuris glūdi kultūros subjekte kaipo šio pastarojo nusistatym as veikti kultūriniu būdu. Kai šitas sąmoningas nusistatym as y ra išdavus, jis pereina į kultūrinį veiksmą. Iš antros pusės, kiekvienas kultūrinis veiksmas, taip ar šiaip, realizuojasi tam tikroje išviršinėje išdavoje, kuri atžvilgiu į kultūrini veiksmą yra jau objektyvinis kultūrinio veiksm o atbai­ gimas. Kai žemdirbys ruošiasi pradėti linų kultūrą, jis privalo turėti tam tik rą nusimanymą bei sugebėjimą dirbti šitą darbą, kitaip tariant, jie privalo turėti kultūrinį nusitei­ kimą. Iš šito kultūrinio nusiteikimo kyla visi tie jo veiks­ mai, kurie, taip ar šiaip, sudaro agrikultūros meną. Paga­ liau kai šito m eno veiksm ų sistema y ra atlikta, y ra a t­ siekta tam tik ra kultūrinė išdava, kuria šiuo atveju y ra ne kas kita, k aip tasai aukštesnis stovis, į kurį pakelta y ra pati žemė. Kultūrinis nusiteikimas, kultūrinis veiksmas ir kultūrine išdava y ra trys įvairios kultūros apraiškos, ku­ rios yra, taip ar šiaip, tarp savęs ankštai surištos. Aki­ vaizdoje šitų trijų kultūros apraiškų pasiteisina tam ti­ kram e laipsnyje vysk. A. Fischer-Colbrie kultūros su­ skirstymas į aktyvią, objektyvią ir subjektyvią. Kultūrinių nusiteikimų sistema yra ne kas kita, kaip kultūra sub­ jektyviąja prasme. Kultūrinių veiksmų sistema yra ne kas kita, kaip kultūra aktyviąja prasme. Ir pagaliau kul­ tūrinių išdavų sistema yra ne kas kita, kaip kultūra ob­ jektyviąja prasme. Kultūrinis veiksmas toli gražu nėra dar pati kultūra. Jis, kaip jau buvo sakyta, tarn au ja vedam uoju siūlu, ku359

ris gali privesti mus prie kultūros sąvokos supratimo, bet jis dar nesudaro pačios kultūros esmės. Kultūrinis veiks­ m as tėra viena tik iš kultūrinių apraiškų, surištų, taip ar šiaip, su tuo, kas y ra vadinam a kultūros vardu. Norint dabar eiti nuo kultūrinio veiksmo prie pačios kultūros esmės, reik jis išnagrinėti pagrindo ir išdavos atžvilgiais. Kitaip tariant, reik patirti, iš ko kyla kultūrinis veiks­ m as ir ką jis gamina; dar kitaip tariant, reik patirti, kas eina prieš ir po kultūrinio veiksmo. Kultūrinis, kaip sakyta, y ra toks sąmoningas žmogaus veiksmas, kuriuo koks nors objektas yra apipavidalina­ m as lytimi, atatinkančia aukštesnę idėją. Kad toks veiks­ mas galėtų įvykti, reikalingas yra tam tikras veikiančio subjekto, būtent [žmogaus] kultūrinis nusiteikimas. Yra ju k žinoma taisyklė, skelbianti, jog operatio seąuitur esse, vadinasi, veiksena atatinka būseną, arba plačiau tariant, veikimo būdas atatinka buvimo būdą. Tai reiškia, kad kiekviena būtybė veikia prigimtu sau būdu, t. y. tokiu būdu, kuris atsako jos prigimties savybėms. Atatinkamai, kad kultūrinis veiksmas galėtų būti atliktas, kultūros vei­ kėjui yra reikalinga tam tikra prigimtis, kuri atsakytų kultūrinio veiksmo ypatybėms. Kitaip tariant, kultūrinis veiksmas reikalauja iš savo vykdytojo plačiai supranta­ mo kultūrinio nusiteikimo. Giliausia prasm e šitas kultū­ rinis nusiteikimas tu ri glūdėti pačioje žmogaus prigim tyje kaipo šios prigimties tinkamumas kultūriniam veiksmui. Jei, pavyzdžiui, kultūrinis veiksmas reikalauja nuo k u l­ tūrinio veikėjo statomos tikslu idėjos supratimo, tai yra aišku, kad šitas kultūrinis veikėjas privalo būti protingos prigimties, nes neprotinga būtybė negali turėti idėjų su­ pratimo. Jei, šalia to, kultūrinis veiksmas reikalauja k o ­ kio nors objekto sąmoningo apipavidalinimo lytimi, a ta ­ tinkančia aukštesnę idėją, tai irgi yra aišku, kad kultūri­ nis veikėjas privalo turėti valią, kuri leistų jam ryžtis sąmoningai realizuoti protingą idėją veiksmu. Taigi gi­ liausia ir plačiausia prasme paimtas kultūrinis nusiteiki­ m as yra žmogiškosios prigimties tinkamumas kultūriniam veiksm ui atlikti. Tačiau šitas kultūrinis nusiteikimas y ra tik tolimesnis ir sykiu visiems žmonėms vienodai įgimtas kultūrinis nusiteikimas, kuris, tarsi tolim esnė potencija, n e visados tu ri tiesioginės tendencijos pasireikšti kultū­ rinių veiksmu. Laukiniai žmonės, kaipo protingos būty­ b ės, pasituri šituo kultūriniu nusiteikim u sykiu su k u l­ tūringais žmonėmis, ir tuo tarpu jie y ra mažai dar nusi­ ;360

teikę reikštis tikrovėje pastoviais sąmoningais ir gerai suderintais kultūriniais veiksmais. Nuo kultūringų žmonių jie skiriasi kaip tik tuo, kad jie neturi artim esnių tiesio­ ginių kultūrinių nusiteikimų, kurie leistų jiems turėti pa­ pratim o veikti kultūriniu būdu. Šitos artimesnės bei tie­ sioginės, taip sakant, habitualinės dispozicijos į kultūri­ nį veiksmą įgaunamos atatinkam u žmonių išsiauklėjimu bei išsilavinimu, žodžiu tariant, išsiugdymu, kuris suteikia žmonėms tvirtų kultūrinių tradicijų remdamasis ugdom uo­ ju veikimu suaugusios kartos į nesuaugusią. Taigi įpras­ tas kultūrinis nusiteikimas, kaipo tam tikras kultūrinis habitus, arba įgudimas, paslankus reikštis sąmoningu kul­ tūriniu veiksmu, y ra ta charakteringa žymė, kuri labiau­ siai skiria laukinius žmones nuo kultūringų žmonių, nors ir pirmieji, ir antrieji turi bendrą tolimesnį kultūrinį nusi­ teikimą, kuris glūdi žmogiškosios prigimties protingume. Kultūrinis nusiteikimas, arba kultūrinė dispozicija, yra tam tikra žmogaus tobulybė, kuri kaip ir apskritai žmo­ gaus prigimties tobulumas, kaip matėme, gali būti pirm i­ nė ir antrinė. Skirtumai tarp pirminės ir antrinės kultū­ rinės dispozicijos išaiškinti bus čia ne pro šalį pacita­ vus tai, ką Tomas Akvinietis sako apie pirminę ir antrinę bet kurio daikto tobulybę; „Dvejopa gali būti daikto to­ bulybė, pirm inė ir antrinė. Pirminė daikto tobulybė yra ta, kuri pareina nuo pačios substancijos tobulumo; šita tobulybė yra ne kas kita, kaip visumos lytis, kylanti iš dalių viseto. A ntrinė tobulybė y ra tikslas; ogi tikslas yra arba veiksmas, kaip kad kanklininko tikslas y ra kankliuo­ ti, arba yra kas nors tokio, kas yra veiksmu atsiekiama, kaip kad, pavyzdžiui, statytojo tikslas y ra namai, kuriuos jis siekia savo statyba. Pirmoji tobulybė yra antrosios priežastis, nes lytis yra veikimo pradas" (cituota pagal: Xenia Thomistica.— T. 1.— P. 536). Taikant nusakytąjį skirtumą tarp pirminės ir antrinės tobulybės prie kultūrinio nusiteikimo, reik pasakyti, kad bendras tolimesnis kultūrinis žmogaus nusiteikimas, arba jo tinkamumas kultūriniam veiksmui, yra ne kas kita, kaip jo prigimties protingumas. Tai būtent yra pirminė žmo­ gaus prigimties tobulybė, kuri glūdi pačioje substancionalės žmogaus lyties esmėje. Specialesnis ir sykiu arti­ mesnis kultūrinis žmogaus nusiteikimas bus jau įgudi­ mas ir todėl sykiu paslankum as veikti kultūriniu būdu, kai žmogaus prigimtis yra jau įgijusi kartotiniais veiks­ mais kultūrinių įpročių. Šitokie įprastiniai kultūriniai nu361

siteikim ai ir skiria visų pirm a laukinius žmones nuo kul­ tūringų žmonių. Kalbant apie kultūrinį nusiteikimą, paprastai tenka tu ­ rėti galvoje specialesnį jo supratim ą arba im ti jis įpras­ tine prasme, nes taip tik šita prasm e kultūrinis nusiteiki­ mas y ra reikšm ingas žmonijos gyvenime. Šia prasm e kultūrinis nusiteikim as yra ne kas kita, kaip tasai subjektyvinis pagrindas, kuris glūdi kultūros v e ik ė ju je kaipo šio pastarojo paslankumas v e ik ti kultūriniu būdu. Savai­ me suprantam a, kad žmogus, pasiturįs tvirtais kultūriniais nusiteikimais, bus linkęs reikštis kultūriniais veiksm ais ir šiaip jau elgtis visose gyvenimo bei veikimo aplinky­ bėse kultūrišku būdu. Kultūriškai elgtis iš tikrųjų reiškia realizuoti kiekvienam e savo žingsnyje kultūrinį veiksmą. Ar tai bus išviršinis mūsų užsilaikymas, ar santykiavim as su žmonėmis, ar koks nors dirbamas darbas,— visais a t­ vejais mūsų veiksmai gali ir privalo būti veiksmais, tu ­ rinčiais savyje visus kultūrinio veiksmo pradus. Visur atsiranda koks nors veikiamasis objektas, visur tenka ši­ tokiam objektui suteikti tokios ar kitokios lyties, visur pageidaujama realizuoti lytis, atatinkanti aukštesnei idė­ jai. Sakysime, išviršinis elgimasis gali ir privalo būti k u l­ tūrinio veikimo objektu. Kalbant tiksliau, tokiu objektu yra čia mūsų judesiai, gestai, kalba, žvilgiai ir t. t. V isa tai tenka, taip ar šiaip, apvaldyti ir suimti į tam tik ras formas arba lytis. Bet būtų klaidinga m anyti, jog vieno tokia apvaldym o bei apipavidalinimo pakanka, kad m ūsų išviršinis užsilaikymas bei elgimasis būtų tikrai kultūriš­ kas. Yra nemaža tradiciniu būdu gražiai išauklėtų žmonių, pavyzdžiui, tarp tradicinės aristokratijos, kurie labai g ra­ žiai apvaldo bei apipavidalina savo judesius, gestus, kal­ bą ir kitus išviršinio reiškimosi būdus, ir tuo tarpu tokia­ me jų užsilaikyme gali nebūti tikro kultūriškum o,— ir iš tikro dažnokai jo nesti, kai elgimosi formos yra užlaiko­ mos vien iš įpratimo ir dėl jų pačių, kaipo tokių. Tokiais atvejais užsilaikymo formoms nėra suteikiam a aukštes­ nės prasmės, nes jose nėra realizuojamos jokios aukštes­ nės idėjos. Štai kodėl, skaitant m andagumo kodeksus, v a­ dinam us prancūzišku posakiu savoir-vivre'us, parašytus tradicinės aristokratijos pastangomis, taip dažnai yra ja u ­ čiama nieku neužpildoma išviršinių form ų tuštybė,— for­ mų, kurios dažnai, kad ir kiek modifikuotos, galėtų ir tu ­ rėtų būti aukštesnių idėjų nešėjomis. Žmogui yra neiš­ vengiam a reikštis išviršinėmis lytimis, ir todėl šitų lyčių 362

kultūra yra vienas iš kultūrinių jo uždavinių. Bet kad šitas uždavinys galėtų būti tinkam ai atliktas, yra reika­ lingas tam tikras idėjingum as, kuris galėtų įprasminti iš­ viršines lytis aukštesnėmis, dažniausiai dorinėmis idė­ jomis. Panašiai šokis, kaipo judesių sistema, suimamų į tam tikras lytis, gali ir privalo būti kultūriniu žmogaus reiš­ kimusi. Bet tokiu kultūriniu žmogaus reiškimusi šokis tė ­ ra vien tada, kai jam e y ra realizuojam a kokia nors pado­ ri idėja dailiosiomis lytimis. Jei, pavyzdžiui, šokis gražiai simbolizuoja padorios erotikos m otyvus, nėra kliūčių jam būti kultūriniu veiksmu; bet jei šokis atvaizduoja labai realiomis lytimis nuogo seksualizmo motyvus, kaip kad dažnai atsitinka m oderniuosiuose šokiuose, negalim a kal­ bėti apie kultūrinį veiksmą, nes čia trūksta aukštesnės idėjos, apipavidalinam os dailiosiomis lytimis. Todėl irgi žmonės, leidžią sau šokti tokius šokius, neturi aiškių k u l­ tūrinių nusiteikimų, kurie juos apsaugotų nuo nekultūrinių žingsnių, kad ir padarom ų visai be blogos valios. Ti­ kras kultūrinis nusiteikimas, kaip sakyta, ir y ra tasai subjektyvinis pagrindas, kuris glūdi žmoguje kaipo jo pas­ lankumas kultūriškai veikti. Taigi matome, kad kultūrinis nusiteikimas turi visados tendencijos reikštis kultūriniais veiksmais. Iš tikrųjų kul­ tūrinis veiksmas nėra kultūrinio nusiteikimo, kaipo tam tikros potencijos, aktas. Todėl jei kultūrinis nusiteikimas sudaro potencialinį kultūros pagrindą, tai kultūrinis vei­ ksmas y ra aktuali kultūros apraiška. Kitaip galima būtų pasakyti, kad kultūrinis nusiteikimas priklauso prie potencialinės kultūros, tuo tarpu kai kultūrinis veiksmas priklauso prie aktualinęs kultūros. Jei dabar eisime nuo kultūrinio veiksmo toliau, tai tu ­ rėsime pastebėti, kad kiekvienas veiksmas privalo turėti tokios ar kitokios išdavos. Todėl jei kultūrinis nusiteiki­ mas v ra tai, kas y ra anksčiau kultūrinio veiksmo, tai kul­ tūrinė išdava y ra tai, kas eina vėliau kultūrinio veiksmo. Kultūrinė išdava ir yra ne kas kita, kaip objektyvinis kul­ tūrinio veiksm o atbaigimas. Kultūrinė išdava yra vadina­ m a objektyviniu kultūrinio veiksmo atbaigimu todėl, kad ji, taip ar šiaip, randasi realizuota veikiamajame kultūri­ nio veiksmo objekte, tuo tarpu kai kultūrinis nusiteiki­ mas glūdi kultūros subjekte kaipo subjektyvinis kultūri­ nio veiksmo pagrindas. Pats kultūrinis veiksmas tarsi ju n ­ gia subjektyvinį kultūros pagrindą su objektyvine 363

kultūros išdava. Jei, pavyzdžiui, paimsime m enininką k ū ­ rėją, kuris k u ria skulptūros dailenybę, tai pamatysime, k ad kultūriniu subjektyviniu jo nusiteikim u bus jo k ū ry ­ binis sugebėjimas, iš dalies įgimtas artistinio gabum o ly­ ty je ir iš dalies išvystytas paruošiam uoju darbu ir k ū ry ­ bine praktika. Pati kūryba, besireiškianti ištisa kuriam ųjų veiksm ų eile, y ra pats kultūrinis veikimas. Pagaliau k u l­ tūrine išdava y ra tasai objektyvinis nuošalinis kūrinys, kuris yra m enininko sukurtas kultūrinio veikimo išdavoje. Tiesa, šalia šitos objektyvinės išdavos, kūrybos aktas su­ teikia dar kitos išdavos, kuri pasilieka m enininko vidu­ je. Būtent kuriam asis veikimas turi tendencijos, bent iki tam tikram laipsniui, didinti kūrybinį m enininko nusitei­ kimą, nes veikimu y ra aktualizuojam i potencialiniai žmo­ gaus nusiteikimai. Tokiu būdu pasirodo, kad kultūrinis veiksmas išsyk y ra naudingas dvejopa pakraipa — ir objektyvine, ir subjektyvine: reali 2uodamasis pirma pakrai­ pa, jis kuria objektyvinę išdavą šalia kultūros veikėjo; ogi realizuodamasis antrąja pakraipa, jis didina kultūri­ nius pačio veikėjo nusiteikimus. Tiesa, ne visose kultūri­ nio veikimo apraiškose šitiedvi pakraipos y ra taip aiš­ kios, kaip tai galima m atyti nusakytam e m eninės kūrybos navyzdyje. Sakysime, fizinėje kultūroje objektyvinė išda­ va ir kultūrinio nusiteikimo prieauglis n ėra taip aiškiai atskiriami, kaip kad tai galima padaryti išviršinės k ū ry ­ bos atveju. Vis dėlto ir fizinėje kultūroje galima skirti tie atsiekimai, kurie gali būti m atuojam i visai objektyviu būdu kaip, pavyzdžiui, bėgimo greitumas, šuolių aukštu­ mas, pastangų įtampa, ir tasai pagrindinis organizmo pa­ slankumas į miklumą, stiprumą, vikrumą, kuris y ra pa­ didėjęs kaipo pastovus nusiteikimas sulig atsiektom is iš­ davomis. Šiaip ar taip, kultūrinio gyvenim o srityje aiškiai gali­ ma skirti kultūrinis nusiteikimas, kultūrinis veiksm as ir kultūrinė išdava. Visos šitos trys sąvokos yra jau, rpdos, pakankam ai išnagrinėtos, o tuo tarpu nei viena iš jų. dar nesutam pa su kultūros sąvoka kaipo tokia, nors jos visos tam priai y ra surištos su kultūros esme, kuriai jos, taip ar šiaip, priklauso. Einant dabar prie pačios kultūros aptarties, reik visų pirm a pasakyti, kad kultūra gali būti įv ai­ riai suprantam a ir faktinai įvairiai yra suprantam a pagal tai, koks atžvilgis yra imamas pagrindiniu: kultūrinio nu? siteikimo, kultūrinio veiksmo a r kultūrinės išdavos^ a t­ žvilgis. Kultūra, šiaip ar taip, y ra ištisa sistema apraiškų,364

bet kad jos sąvoka būtų tiksli, reik jungti į jos aptarti vienos rūšies apraiškas. Tik tada tegalim a gauti kultūros sąvokai tiksli aptartis. Kitaip tariant, kultūra gali būti ar kultūrinių nusiteikim ų sistema, ar kultūrinių veiksm ų sis­ tema, arba net kultūrinių išdavų sistema. Tiesa, visi šitie trys dalykai y ra labai ankštai, kaip esame matę, tarp sa­ vęs surišti. Vis dėlto vienai iš šitų sistemų kultūros v ar­ das gali labiau pritikti negu kitoms. M ano supratimu, kul­ tūros vardas labiausiai pritinka kultūrinių nusiteikimų sis­ temai, nes kultūringu žmogumi arba kultūringa tauta mes vadinam e tokį žmogų ir tokią tautą, kurie turi visus kul­ tūrinius nusiteikimus, reikalingus išvystyti plačiam kul­ tūriniam veikim ui ir sukurti ištisam kultūrinių išdavų lobynui. Kitaip tariant, jei kultūrinis veiksmas yra vedam a­ sis siūlas, pagal kurį m es įvertinam e kieno nors kultūrin­ gumą, tai kultūrinis nusiteikimas yra jau sudedamoji pačios kultūros dalis. Tokiu būdu pagrindinis kultūros su­ pratim as y ra tasai, kuris į kultūros pagrindą deda kultūrinj nusiteikimą ir todėl suteikia pirm utinei kultūros pras­ mei subjektyvinio pobūdžio. Žodžiu tariant, subjektyvinis kultūros supratim as geriausiai atsako giliausiai kultūros esmei. Todėl kai yra kalbam a apie kultūrą be paaiškini­ mo specialesnio jos supratimo, reik turėti galvoje subjektyvinė jos prasmė, būtent imti jinai kaipo kultūrinių nusiteikimų visetas, charakterizuojąs atskirą žmogų arba mažesnę ar didesnę žmonių grupę. Užtat imdami į pagrindą kultūrinių veiksm ų sistemą, turėsime kalbėti apie aktyvinę kultūrą. Pagaliau imant į pagrindą kultūrinių išdavų sistemą, bus reikalo kalbėti apie objektyvinę kultūrą. M ano supratimu, aktyvinę ir objektyvinė prasmės yra antrinės, palyginant su pirm uti­ ne prasme, kokios turi kultūra, suprantam a kaipo subjektyvinių kultūrinių nusiteikim ų sistema. Šita prasm ė yra pagrindinė jau todėl, kad pačioje dalykų esmėje kultūri­ nis nusiteikimas užima pirmą iš eilės vietą. Suteikiant to­ kiu būdu pagrindinę reikšmę subjektyviniam kultūros su­ pratimui, vis dėlto galima ir net neišvengiam a kalbėti apie kultūrą aktyvinę ir objektyvine prasme. Po šitų paaiškinimų Įdomu yra konstatuoti, kad nusa­ kytas paskutinį kartą vysk. Fischer-Colbrie kultūros skirs­ tymas, nors ir neparem tas kokia nors aiškia argum entaci­ ja, gali būti pateisintas bendrais bruožais padarius kiek precizavimo pataisų. Taip, galima sutikti, kad aktyvinę kultūra y ra tasai daugeriopas protinis, dorinis ir m ateria­ 365

linis darbas, kuriuo įgyjam as žmogiškosios prigim ties to ­ bulum as ir kuriuo kuriam os objektyvinės kultūros gėry­ bės. Galima irgi sutikti, kad objektyvinė ku ltū ra y ra v i­ setas gėrybių, kurios tobulina žmogaus prigim tį ir kurios y ra kuriam os aktyvinęs kultūros priemonėmis, kaip antai mokslai, menai, įstatym ai, visuomenės santvarka, geležin­ keliai, fabrikai ir t. t M ažiausiai galima sutikti su tuo, kad subjektyvinė kultūra y ra tik pasiturėjim as objektyvi­ nės kultūros gėrybėmis. Kultūriniai nusiteikimai, kurie su­ daro, kaip žinome, kultūrą subjektyvine prasm e, supo­ nuoja pasiturėjim ą objektyvinės kultūros gėrybėm is, a r­ ba atsiektomis jau kultūrinėm is išdavomis, bet šituose k u l­ tūriniuose nusiteikimuose svarbiausias yra paslankum as į kultūrinį veikimą, kuris kaip tik kultūrines išdavas, a rb a gėrybes, gamina. Pasiturėti kultūrinėm is gėrybėm is y ra lengviau negu jas sukurti, todėl, kalbant apie subjektyvinę kultūrą, kuri turi pagrindinės reikšmės, anot pačio Fischer-Colbrie, y ra svarbu m atyti jos esmėje kultūrinius nusiteikimus, kurie y ra būtinas pagrindas kultūriniam veikimui ir tuo pačiu kultūrinėm s išdavoms, arba g ėry ­ bėms. Vienas iš vokiečių, tyrinėjusių kultūros problemą, b ū ­ tent Robert von Nostitz-Rienek S. J. m ato bendrą k u ltū ­ ros esmę tame, kad kultūra yra toks žmogiškosios prigim ­ ties tobulinimas prigimtomis priemonėmis, kuris išvysto visus glūdinčius joje padėlius. Šitas žmogiškosios prigim ­ ties tobulinimas yra tam tikras judėjim as arba tam tikra pažanga. Kaipo kiekvienas judėjim as, taip lygiai k u ltū ri­ nis judėjim as suponuoja pradedam ąjį punktą, patį vyks­ mą ir siekiamąjį tikslą. Ir štai pradedam uoju kultūrinio judėjim o punktu Nostitz-Rienek laiko kultūrinį nusiteiki­ mą, kuris, jo supratimu, glūdi žmogaus prigim tyje ir k u ­ ris jo yra vokiškai vadinamas Kulturanlage. Kultūros vy k ­ smą, to paties autoriaus supratimu, sudaro kultūrinis d a r­ bas, arba veikimas, Kulturarbeit ir pagaliau siekiam ąjį kultūros tikslą sudaro kultūros stovis, Kulturzustand, k a i­ po atbaigiam oji kultūrinio veikimo išdava. Kai kultūrinio veikim o priemonėmis yra kuriam os kultūrinės gėrybės, kuriom is y ra patenkinam os visos kultūrinio gyvenimo sri­ tys, ir kai šitos gėrybės y ra visuom eniškai valdom os ir visuotinai skirstomos, kalbam a apie kultūrinį stovį. K aip matome, Nostitz-Rieneko Kulturanlage atsako subjektyvinės kultūros prasm ei; jo Kulturarbeit atatinka aktyvinęs kultūros prasm ę, ir pagaliau K ultm zustand yTa ne kas ki366

ta f kaip objektyvinė kultūra. Nostitz-Rieneko koncepcija apie kultūros vyksmą d a r kartą mums patikrina reikalą suprasti kultūrą įvairia prasme ir išvengti čia painiavos, \ nesuplakant krūvon įvairių dalykų. Iki šiolei buvo kalbėta apie tai, kad yra reikalo įvai­ riai suprasti kultūrą pagal tai, ar jinai yra imama kultū­ rinio nusiteikimo, kultūrinio veiksmo ar kultūrinės išda­ vos atžvilgiu. Tikrai sakant, ta i y ra skirtumo darym as tarp įvairių kultūros prasmių, kas lotyniškai buvo vadinam a žodžiu distinctio. Iš tikrųjų tai yra ne kas kita, kaip nomi­ nalinis skirstymas. Bet jei kultūros supratim as pareina nuo nom inalinio jos suskirstymo, tai tikslus jos suprati­ mas pareina taip pat nuo realinio jos skirstymo pagal tai, kas yra, pirma, kultūrinis nusiteikimo nešėjas, kultū­ rinio veiksmo vykdytojas ir kultūrinės išdavos savinin­ kas, antra, kas yra veikiam asis kultūros objektas, trečia, kokios yra kultūros lytys ir, ketvirta, pagaliau koks yra kultūros tikslas. Kitaip tariant, kultūros supratim as p ar­ eina nuo to, kaip gali keistis visi keturi kultūrinio vei­ kimo pradai, būtent kultūros subjektas, kultūros objek­ tas, kultūros lytis ir kultūros tikslas. Kultūros subjektu, arba veikėju, gali būti žmogus, imamas tiek individualiai, tiek kolektyviai, arba sutelktinai. Todėl galima kalbėti apie individualinę ir apie ko­ lektyvinę kultūrą. Kai kultūrinio nusiteikimo ir todėl kul­ tūrinio veiksmo subjektu yra atskiras žmogus, kalbama apie individualinę kultūrą. Kai tokiu subjektu y ra ištisa žmonių grupė, kalbam a apie kolektyvinę kultūrą. Pasta­ rąja prasme galima kalbėti apie vieno kurio luomo, sa­ kysime, bajorijos, kultūrą, arba apie vienos kurios gru­ pės, sakysime, inteligentijos kultūrą, arba apie visos vi­ suomenės kultūrą, arba net apie atskiros tautos kultūrą; galima irgi kalbėti apie atskiros rasės kultūrą ir net visos žmonijos kultūrą. Atatinkam ai gaunamos luominė, inteligentinė, visuomeninė, tautinė, rasinė ir universalinė kul­ tūra. A r kalbam a apie individualinę, ar apie kolektyvinę kultūrą, visados turim a galvoje visetas kultūrinių nusi­ teikimų, kurie apsprendžia kultūros subjekto veiklumą. Todėl individualinė kultūra yra ne kas kita, kaip visetas kultūrinių nusiteikimų, kurie charakterizuoja atskirą žmo­ gų ir apsprendžia kultūrinį jo veiklumą. Tikrai kultūrin­ gas tad y ra žmogus, kuris turi maksimumą kultūrinių n u ­ siteikimų visose kultūrinio gyvenimo srityse. 367

Panašiai visuom eninė arba tautinė kultūra bus ne kas kita, kaip visetas kultūrinių nusiteikimų, kurie charakte­ rizuoja vieną kurią visuom enę arba vieną kurią tautą ir kurie apsprendžia kultūrinį šitos visuom enės arba šitos tautos veiklumą. Tikrai kultūringa visuom enė arba net tau ta bus tokia visuom enė arba tauta, kuri turės m aksi­ m umą kultūrinių nusiteikimų visose kultūrinio gyvenimo srityse. N esunku pastebėti, kad kolektyvinė kultūra remiasi in­ dividualine atskirų žmonių kultūra ir kad todėl tik tos visuomenės gali pakilti į aukštesnius visuom eninės kul­ tūros laipsnius, kurios yra linkusios rim tai skaitytis su individualiniais atskirų visuomenės narių kultūriniais rei­ kalais. Vis dėlto visa visuomenė paprastai nesugeba p a­ kilti į tokį kultūrinio aukštumo laipsnį, kokį kad sugeba atsiekti atskiri visuomenės nariai. Pagal tai susidaro n e­ išvengiamai kultūrinė visuomenės diferenciacija, kuri, tie ­ sa, gali irgi būti surišta su gimimo arba turtų skirtumais. Tokiu būdu susidaro pagrindinis kultūrinis skirtum as tarp liaudies ir šviesuomenės, kuris duoda galimybės kal­ bėti apie liaudies ir šviesuomenės kultūrą. Nei liaudies, nei šviesuomenės kultūra nesudaro skyrium visuom eninės kultūros pilna to žodžio prasme. Tik šitų dviejų kultūrų sudėtingas susiderinimas sudaro visą visuom enės arba tau ­ tos kultūrą. Taip, trum pai tariant, atrodo kultūros su­ skirstymas pagal jos subjektą. Kultūros suskirstymas pagal jos objektus y ra žymiai sunkesnis. Kultūrinio veiksmo objektu y ra tasai daiktas, kuris yra veikiamas, arba apipavidalinam as. V ienu a tv e ­ jų tokiu objektu gali būti koks nors m aterialinis gamtos daiktas, antru atveju — žmogaus kūnas ir trečiu atveju — kuri nors psichinė žmogaus galia. Pirmu pažvelgimu ir galima būtų atatinkam ai suskirstyti kultūrą į m a­ terialinę, fizinę ir idealinę. M aterialinė kultūra tu rėtų sa­ vo objektu m aterialinį gamtos daiktą, fizinė kultūra la­ vintų žmogaus kūną ir pagaliau idealinė kultūra auklėtų psichinės žmogaus galias. Tačiau šitas suskirstymas turi tą nepatogum ą, kad jis nesiskaito su tais reikalais, kurie yra tenkinam i veikiamaisiais kultūros objektais. Pasirodo, kad m aterialinis gamtos daiktas gali būti naudojam as įv ai­ riems žmogaus reikalams, pagal kuriuos kultūros apraiš­ kos atatinkam ai gali turėti įvairios reikšmės bei pobūdžio. Pavyzdžiui, varis arba m arm uras gali būti dirbam i m ate­ rialiniam s reikalam s patenkinti, statant, sakysime, namus; 368

bet tas pats varis ir tas pats m arm uras galėtų būti pavar­ toti dailininko priemonėmis skulptūrinėms dailenybėm s su­ kurti. Pastaruoju atveju varis arba marmuras tarnautų jau ne m aterialiniam s reikalams, bet estetikos reikalavi­ mams, kurie iš tikrųjų yra žmogaus dvasios reikalavimai. Tokiu būdu pasirodo, kad vienas ir tas pats objektas gali tarnauti ir m aterialiniam s, ir idealiniams žmogaus reika­ lams. Iš šito m atyti, kad pagal veikiamus objektus, paim­ tus nepriklausom ai nuo tų tikslų, kuriem s jie privalo ta r­ nauti, dar negalima skirstyti kultūra į m aterialinę ir idea­ linę. Tiesa, pagal tai, ar veikiam uoju objektu yra gamtos daiktas, ar žmogaus prigimtis, galima skirstyti kultūrą į realinę ir hum anitarinę. Pirm uoju atveju kultivuojam as yra daiktas (res), ir todėl kultūra yra vadinama realine; antruoju atveju kultivuojam as yra žmogus (homo), ir to ­ dėl kultūra yra vadinam a hum anitarine. Pastaruoju at­ veju, žiūrint į tai, ar kultivuojam a yra fizinė žmogaus prigimtis, kitaip tariant, kūnas, ar aukštesnė žmogaus pri­ gimtis, kultūra gali būti skirstoma į fizinę ir dvasinę. Kal­ bant apie dvasinę kultūrą, tenka jinai skirstyti į intelek­ tualinę, dorinę ir estetinę. Šitas trejopas dvasinės kultū­ ros reiškimasis gali būti apim tas idealinės kultūros var­ du, jei šitai idealinei kultūrai n ėra priešpastatom a realinė kultūra. Sustačius priešais realinę ir m aterialinę kultūrą, susidarytų sunkenybė su estetinės kultūros priskyrimu. Estetinė kultūra išsyk ir kuria m aterialines dailenybes, kurios pasilieka šalia žmogaus būtybės, ir lavina žmo­ gaus prigimtį estetinių nusiteikim ų prasme. Kiek estetinė kūryba veikia nuošalinius žmogui daiktus ir kuria reali­ nių dailenybių, tiek jinai priklauso prie realinės kultū­ ros; ogi kiek šita kultūra kultivuoja žmogaus prigim tyje estetinius bei m eninius nusiteikimus, tiek ji priklauso prie hum anitarinės, dvasinės, idealinės kultūros. Prieš ideali­ nę kultūrą galima pastatyti m aterialinę kultūrą, žiūrint į tai, ar veikiamas, arba kultivuojam as, objektas skiriamas tarnauti m aterialiniam s, ar dvasiniams reikalams. Kai, pa­ vyzdžiui, varis panaudojam as pinigui sudaryti, jis tar­ nauja m aterialiniam s reikalams ir todėl atatinkam a vario kultūra yra m aterialinė kultūra. Užtat kai varis yra ap­ dirbamas dailininko ranka, kad iš jo daroma dailioji sta­ tula, tenka kalbėti apie idealinės kultūros apraišką. Bet ir pastaruoju atveju idealinės reikšmės teturi vien tasai v a­ rio apdirbimas, kuriuo jam suteikiama dailioji lytis. Kai ?4. S. Šalkauskis

369

varis y ra kasam as ir apdirbam as kaipo tam tikra žalia­ va, nežinant koks pavartojim as bus iš jo padarytas, tenka kalbėti apie m aterialinę kultūrą, nes šituo pirm utiniu a p ­ dirbim u vario žaliavos vis dėlto patenkinam as tasai m a­ terialinis reikalas, kuriuo turi paskui menininkas, n o rė­ dam as kurti skulptūros dailenybę. Kaip matome, kultūros suskirstym as pagal veikiamus objektus negali būti visai tiksliai padarytas be atsižvelgimo į tuos tikslus, kuriem s šitie objektai privalo tarnauti. Ogi kalbant apie reikalus, kuriem s tarnauja veikiamieji kultūros objektai, iš tik rų ­ jų kalbam a apie kultūrinius tikslus arba apie tas idėjas, kurios yra realizuojamos atatinkam ais kultūriniais veiks­ mais. Pavyzdžiui, naudojant varį ekonominiam reikalui, jis yra apdirbamas pagal idėjas, kurios yra realizuojam os ekonominiame gyvenime kaipo vedam ieji jo tikslai. Jei varis yra naudojam as m eno reikalui, jis y ra apdirbam as pagal idėjas, kurios yra realizuojam os kaipo dailiosios k ū ­ rybos tikslai. Tik tikslų skirtum as padaro, kad ta pati medžiaga yra apdirbama įvairiu būdu abiem nusakytais atvejais. Pagal tikslus, kurie y ra aukštesnėmis vedam o­ siomis idėjomis, tai pačiai medžiagai y ra suteikiamos įv ai­ rios lytys įvairiais atvejais, kitaip tariant, jinai y ra įv ai­ riai apipavidalinama pagal tas idėjas, kurios tarn au ja k u l­ tūriniams veiksmams vedamaisiais tikslais. įdomu yra pažymėti, kad tikslas apsprendžia kultūros rūšį tik tada, kai veikiam uoju objektu y ra m aterialinis gamtos daiktas; kitaip tariant, realinė kultūra, kuri turi savo veikiamaisiais objektais m aterialinius gamtos daik­ tus, yra toliau skirstoma pagal kultūrinio veiksmo tiks­ lus. Čia ir pasirodo, kad realinė kultūra yra išsemiama m aterialinės ir estetinės kultūros rūšimis, nes m ateriali­ nis daiktas gali būti kultivuojam as arba dėl jo m ateriali­ nio naudingumo, arba dėl jo dailiosios lyties, kuri turi, kaipo tokia, idealinės, būtent estetinės vertės. M aterialiniai daiktai y ra panaudojam i taip pat fizinei, protinei ir dorinei kultūrai; tačiau šitie m aterialiniai daik­ tai tokiu atveju y ra ne veikiam ieji objektai, kuriem s y ra suteikiam os kokios nors lytys pagal aukštesnes idėjas, bet vien paprastos m aterialinės priemonės, kurių pagalba a t­ siekiami tikslai, nesurišti su šitų objektų kaipo tokių k u l­ tivavim u. Pavyzdžiui, fizinei kultūrai y ra panaudojam i įvairūs m aterialiniai įrankiai: ietis, sviediniai, kamuoliai, diskai, pačiūžos ir t. t. Čia svarbu ne šitų objektų k u l­ tivavim as pagal tam tikras lytis, bet fizinės žmogaus p ri­ 370

gimties lavinimas su šitų m aterialinių daiktų pagalba. Jie čia patarnauja savo m aterialiniu naudingumu, bet ne savo dailiąja lytimi kaipo estetinio pasigrožėjim o objek­ tu. Todėl turim e čia ne realinės, bet fizinės kultūros ap­ raiškas, nors pačių šitų naudingų įrankių pagaminimas bu­ vo m aterialinės kultūros dalykas. Iš to, kas pasakyta, galėjo paaiškėti, kad kultūros su­ skirstymas pagal veikiamuosius objektus y ra gana kom­ plikuotas dalykas, nes šituo klausimu tenka išsyk orien­ tuotis pagal tuos tikslus, kuriais veikiam ieji objektai yra apdirbami. Kad šitas suskirstym as galėtų geriau paaiš­ kėti, žemiau suteikiu grafiškąją suskirstymo schemą. materialinė, arba utilitarinė (materia) estetinė

realinė (res) Kultūra humanitarinė (homo)

idealinė, arba dvasinė (idea)

dorinė, moralinė

fizinė

protinė, intelektualinė

Iki šiolei kultūra buvo skirstom a subjekto, objekto ir tikslo atžvilgiais. Telieka mums dar susidomėti kultūros suskirstym u lyties atžvilgiu, t. y. atžvilgiu į tai, kokia lytimi y ra apipavidalinam i veikiamieji objektai. Kai y ra kultivuojam as m aterialinis gamtos daiktas, jis gali būti veikiam as utilitariniu, t. y. m aterialiniu, ir idealiniu, t. y. estetiniu tikslu, bet taip ar šiaip, jis yTa apipavidalinam as tam tikra lytimi. Pirm uoju atveju lytis turi atsakyti nau­ dingumo, antruoju atveju — estetikos reikalavimams. Sa­ vaim e suprantam a, kad estetine bus dailioji lytis. Kyla klausimas, kokia bus m aterialinio daikto lytis, kai jis y ra skiriam as utilitariniam tikslui. Atskiros utilitarinės arba naudingum o lyties gam ta nežino. Tos lytys, kurių daiktam s suteikia gam ta arba žmogaus ranka, yra visados tos pačios substancialinės arba pripuolamos,, m aterialinių daiktų lytys, kuriom s y ra visai normalu būti dailiomis. Pasirodo net, kad vienintelė norm ali daikto lytis, kuria jis mums apsireiškia išviršiniu būdu, tėra dailioji lytis. Ir net tada, kai daiktas yra skiriamas utilitarinio naudingu­ mo tikslui, jam tenka, taip ar šiaip, suteikti dailiosios išvaizdos, arba dailiosios lyties. Domėjimasis gamtos pa371

šauliu galėtų mums patiekti tiek ir tiek pavyzdžių, kurie galėtų labai reikšm ingai mums įrodyti, kaip prigim ties tik ­ slingumas y ra organingai surištas su dailiąja lytimi. To­ dėl irgi kai daiktas y ra ruošiamas utilitariniam tikslui, jam sykiu y ra suteikiam a tam tik ra daili lytis, kad ir ne aukščiausio laipsnio. Todėl net m aterialinėje kultūroje, žiūrint į tą lytį, kuri y ra suteikiam a veikiam ajam objek­ tui, iš tikrųjų tegalim a kalbėti apie estetines lytis, nes kalbėti apie atskiras utilitarinio naudingum o lytis nėra realinės galimybės. Fizinėje kultūroje veikiam uoju objektu yra fizinė žmo­ gaus prigimtis, arba kūnas. Labiau išviršiniu atžvilgiu fi­ zinė kultūra suteikia žmogaus kūnui irgi ne ką kita, kaip dailiąją lytį. Kūno pavidalas ir jo reiškimosi lytys tik ta ­ da atsako pilnai fizinės kultūros reikalavimam s, kai jie yra dailūs bent tam tikram e laipsnyje. Čia vėl patyrim as gali parodyti mums, kad kūno sąrangos arba judesio tiks­ lingumas visados y ra organingai surištas su dailiąja iš­ raiška. Bet šalia išviršinio atžvilgio, fizinėje kultūroje y ra dar labiau išvidinis atžvilgis. Žiūrint šituo atžvilgiu į fi­ zinę kultūrą, tenka kalbėti apie kūno nusiteikimus, įgaunamus fiziniu lavinimusi. Tokie fiziniai nusiteikim ai kaip stiprumas, paslankumas į veikimą, kūno nusiteikim as pa­ klusti valios reikalavimams, yra tarsi lytys, kurios y ra įgyjamos fiziniu lavinimu. Stiprumas kaipo toks d ar n e ­ sudaro tikrai kultūrinės apraiškos jau todėl, kad stip ru ­ mu gali pasižymėti gyvuliai ir kiti gamtos veiksniai. Kad stiprumas galėtų būti kultūrinio gyvenimo lytis, reikalin­ ga, kad jis būtų apvaldytas radonaliniu arba doriniu tik ­ slu. Kai stiprumas y ra pavartojam as antausiam s skaldyti arba akims pamušti per bokso rungtynes, jo reiškimasis negali būti pavadintas kultūringu. Panašiai yra su kitais fiziniais nusiteikimais, kurie patys iš savęs dar negali su­ daryti kultūrinių nusiteikimų. Kultūriniais tegali būti fizi­ niai nusiteikimai, kurie yra palenkti racionaliniam s bei doriniams tikslams, bet tuomet jie iš tikrųjų tam pa in te ­ lektualiniais arba doriniais nusiteikimais. Žodžiu tariant, ar žiūrėsime į fizinę kultūrą išviršiniu išvaizdos atžvilgiu, ar išvidiniu nusiteikimo atžvilgiu, nerasim e atskiros fizi­ nės kultūros lyties, kuri negalėtų būti suvesta prie dailių­ jų estetikos lyčių arba prie intelektualinių bei dorinių lyčių. Imdami pagaliau idealinę arba dvasinę kultūrą, pam a­ tysime, kad tomis lytimis, kuriomis čia apipavidalinam as 372

veikiamasis objektas, y ra visų pirma idealiniai žmogiško­ sios prigimties nusiteikimai. Estetinė kultūra, kuri, kaip matėme, išviršiniu atžvilgiu, suteikia daiktams dailiųjų ly­ čių, iš kitos pusės, išvidiniu atžvilgiu, suteikia estetinių nusiteikim ų žmogui, kuris y ra kultivuojam as estetiniu bū­ du. Atatinkam ai intelektualinė kultūra suteikia protinių nusiteikimų pažinti tiesą, o dorinė kultūra suteikia žmo­ gaus prigimčiai dorinių nusiteikim ų siekti gėrio valios aktais. Pastaruoju atveju doriniai nusiteikimai, kurie tarsi lytys y ra suteikiam i veikiam ajam objektui, t. y. žmogiš­ kajai prigimčiai, y ra ne kas kita, kaip dorybės. Pasirodo tokiu būdu, kad kultūros suskirstymas pagal lytis, kurios yra suteikiamos veikiamiesiems objektams, sutampa su idealinės kultūros skirstymu į estetinę, proti­ nę ir dorinę. Atatinkam ai reik pasakyti, kad formaliniu atžvilgiu kultūrinis veikim as reiškiasi tiesos pažinimu, do­ riniu veikimu ir dailiąja kūryba ir kad tikromis kultūros apsireiškimo lytimis, kurios skiria žmogų nuo neprotingų gyvulių pasaulio, y ra Žinija, dora ir menas. Iš to, kas buvo išnagrinėta iki šiolei, esame matę, kad vedam uoju pradu kultūros supratim ui yra kultūrinis vei­ ksmas, kuris turi savyje keturis pagrindinius momentus pagal keturias priežasčių rūšis. Kultūrinis, kaip žinome, yra veiksmas, kuriuo žmogus apipavidalina kokį nors ob­ jektą lytimi, atsakančia aukštesnei idėjai. Turint kultūri­ nio veiksm o sąvoką, einam a prie tikslesnio kultūros su­ pratim o dviem pakraipomis, būtent, pirma, pagal tai, kaip kultūrinis veiksm as atsiranda ir paskui kuo jis y ra atbai­ giamas, ir, antra, pagal tai, kuris kultūrinio veiksmo mo­ m entas yra imamas tyrinėjim o pagrindu. Pirma pakraipa einant, gaunam e sukcesyvinę trijų dalykų priklausomybę: kultūrinio nusiteikimo, kultūrinio veiksmo ir kultūrinės išdavos. Atatinkam ai kultūra gali būti suprantam a subjektyvine, aktyvinę ir objektyvine prasme. Subjektyvinė kultūros prasm ė, kaipo pirm utinė pačioje kultūros eigoje, yra pagrindinė. Šita subjektyvine prasme kultūra yra kul­ tūrinių nusiteikim ų visetas, kuris charakterizuoja kultūros subjektą ir apsprendžia jo kultūrinį veiklumą. Aktyvinę prasm e kultūra yra kultūrinio veiklumo visuma, kuria pasireiškia kultūros subjektas remdamasis kultūriniais nu­ siteikimais. Pagaliau objektyvine prasme kultūra yra v i­ setas kultūrinių išdavų, kuriom is pasituri kultūros sub­ jektas. Einant an trąja pakraipa, kultūra buvo nagrinėjam a 373

subjekto, objekto, tikslo ir lyties atžvilgiais, nes visi šitie atžvilgiai randa vietos kaipo atskiri momentai k u ltū ri­ niam e veiksm e. Subjekto atžvilgiu kultūra gali būti indi­ vidualine ir kolektyvine pagal tai, ar kultūros subjektu y ra atskiras asmuo, a r visa mažesnė a r didesnė žmonių grupė. Pastaruoju atveju galima kalbėti apie luominę, klasinę, visuomeninę, tautinę, rasinę universalinę k u ltū ­ rą, nekalbant jau apie tai, kad nėra kliūčių kalbėti apie šeimyninę, miestinę, kaimynę, kontinentinę, jū rin ę ir k i­ tas kultūros rūšis pagal tai, kas y ra kultūros nešėjas, arb a subjektas. Pagal objektus kultūra buvo nagrinėjam a kiek plačiau, nes reikėjo iškelti aikštėn gana kom plikuotą jos suskirstymą šituo atžvilgiu, kuris reikalauja jo papildy­ mo kultūros tikslų atžvilgiu. Pagaliau kultūrinio veiksm o lyties atžvilgiu buvo prieita išvada, kad pagal tas lytis, kuriomis veikiam ieji kultūros objektai y ra apipavidalina­ mi, kultūra tegali būti tik estetine, intelektualine ir m o­ raline ir kad vienintelės tikros kultūros form alinės išda­ vos tėra Žinija, dora ir menas. Čia gali kilti klausimas, kodėl kultūros srityje, kuri buvo apžvelgta, rodos, visoje savo platumoje, nerado jo ­ kios vietos religija, tuo tarpu kad ši pastaroji labai daž­ nai filosofų ir mokslininkų yra priskaitoma prie kultūri­ nių gyvenimo apraiškų. Specialiai m an teks kalbėti apie kultūros ir [religijos] santykiavimą šito sem estro pabai­ goje; vis dėlto dabar negalima nepadaryti kelių pastabų šituo klausimu, kuris čia savaime iškyla į m ūsų sąmonę. Einant pagrindine, būtent subjektyvine kultūros p ras­ me, buvo sakyta, kad kultūra yra kultūrinių nusiteikim ų visetas, kuris charakterizuoja kultūros subjektą ir apsnrendžia kultūrinį jo veiklumą. Šitaip suprasta kultūra glūdi žmogaus prigim tyje kaipo tam tikras jos tobulumas. Tuo tarpu svarbu pastebėti, kad kalbam as čia žmogaus prigimties tobulumas yra įgyjam as žmogiškojo veikimo priemonėmis prigimtojo gyvenimo srityje. Tasai žmogaus tobulumas, kuris pareina žmogui nuo gamtos vienu tik gimimo faktu, negali pats iš savęs sudaryti kultūrinės ap­ raiškos. Taip pat tas žmogaus tobulumas, kuris yra žmo­ gui suteikiam as antgam tinės malonės keliu, n ė ra kultūros išdava. Tik vienos rūšies tobulum as priklauso prie k u ltū ­ ros srities, būtent tasai, kuris y ra įgyjam as žmogiškojo veikim o priemonėmis. Šitaip suprantam a ku ltū ra y ra ak­ tualizavimas, arba veikdymas, žmogaus prigim ties grynai žmogiškojo veikim o priemonėmis prigim toje gyvenimo 374

srityje. Sąmoningi įprastiniai nusiteikimai ir yra ne kas kita, kaip tam tikras žmogaus prigimties ištobulinimas žmogiškuoju veikimu. Tuo tarpu grynai žmogiškuoju vei­ kimu yra toks veikimas, kuris turi savyje visus keturis kultūrinio veiksmo pradus. Remiantis šitais konstatavimais, galima pagrindiniam kultūros supratim ui suteikti jau tobulesnės išraiškos. Kai yra sakoma, kad kultūra y ra kultūrinių nusiteikimų vise­ tas, kuris charakterizuoja kultūros subjektą ir apspren­ džia tolimesnį jo veiklumą, tiek aptariam ajam e, tiek ap­ tariančiajam e term ine pasikartoja neaiškios sąvokos. Ži­ nant, kas y ra kultūrinis veiksmas ir kas y ra kultūrinis nusiteikimas, galima jau suteikti subjektyvinei kultūrai aptartis, kuri neturėtų neaiškių sąvokų. Taip tenka pa­ sakyti, kad kultūra yra toks žmogaus prigimties ištobuli­ nimas, kuris yra atsiekiam as žmogiškojo veikimo priem o­ nėmis ir kuris, kaipo besireiškiąs pastoviais nusiteikimais, nuteikia žmogų tolimesniam veikimui, kuris apipavidali­ na veikiamuosius objektus lytimis, atsakančiomis aukš­ tesnėms idėjoms. Žinoma, šitokia aptartis y ra per daug sudėtinga, kad ji galėtų būti laikoma pavyzdinga, bet užtat ji išvengia pakartojim o tokioje a r kitokioje lytyje neišaiškintų dalykų. Suteikta ką tik galutinė kultūros aptartis neleidžia pai­ nioti kultūros nei su pačia prigimtimi, t. y. su tuo, kas žmogui ateina iš apačios, vadinasi, iš gamtos, nei su tuo, kas žmogui ateina iš viršaus, t. y. iš antgam tinės malonės. Tuo tarpu religijos esmė yra surišta su tuo, kas žmogui ateina iš antgam tinės srities, kitaip tariant, iš dievybės. Taip ar šiaip, religija turi būti suprantam a kaipo žmo­ gaus santykiavim as su dievybe. Ogi šitas santykiavim as kaipo toks suponuoja vienalaikį dviejų veiksnių veiki­ m ą — Dievo ir žmogaus. Tai, kas religijoje pareina mažiau ar daugiau nepriklausom u būdu nuo žmogaus, gali būti suvesta prie kultūros apraiškų. Ogi tai, kas religijoje pa­ reina nuo dievybės, prie kultūros apraiškų jokia prasme nepriklauso. Todėl tai, kas yra religijoje tikrai naujo ir specifiško, negali būti suvesta prie kultūros apraiškų. Dėl šitos priežasties religija, visa savo plotme negali sueiti į kultūros sritį. Tiesa, religija remiasi kultūra, kaip kad kultūra remiasi prigimtimi, t. y. kultūra yra religijai tam tikras m aterialinis objektas, kuris tarnauja religinio vei­ kimo substratu. Bet šita analogija kaip tik gali parodyti, kad religija taip pat išsilenkia iš kultūros ribų, kaip kad 375

pati k u ltū ra išsilenkia iš prigim ties ribų, ta būtent prasm e, kad religija suteikia žmogui daugiau negu kultūra lygiai taip pat, kaip k u ltū ra suteikia jam daugiau negu prigimtis. K ultūra y ra žmogaus prigimties ištobulinimas žmogiš­ kojo veikim o priem onėm is. Žmogiškasis veikim as pasižy­ mi sąm oningum u bei laisvingumu, t. y. žymėmis, k u rių prigim ties reiškim asis neturi, ir kurios pareina nuo pro ­ tingos žmogaus prigimties. Šitas žmogaus prigim ties to ­ bulinimas žmogiškojo veikimo priemonėmis iškelia žmo­ gų iš m aterialinio gamtos pasaulio, kurio tikslingum as rei­ škiasi pagal tam tikrus būtinus dėsnius. Bet sykiu žmogus nėra visa galįs: jo veikimas yra įsąlygotas m aterialinio pasaulio aplinkybėmis. Jo atvadavimas iš vergavim o ši­ toms aplinkybėms negali įvykti jo paties veikimu, arba kultūriniais jo žygiais. Tai gali pareiti žmogui vien nuo tos esybės, kuri y ra kuriam oji priežastis tiek gamtos, tiek ir pačio žmogaus. Bet čia kaip tik jau baigiasi kultūrinės jo galybės sritis ir prasideda religijos sritis, k u r žmogus ne duoda, bet gauna, ne valdo bei viešpatauja, bet len­ kiasi prieš tobulybę, kuri jam viešpatauja ir sykiu j | a t­ vaizduoja iš netobulo buvimo aplinkybių. Kaip buvau užsiminęs, vėliau man teks grįžti prie kul­ tūros ir religijos santykiavimo. O tuo tarpu pakaks trum ­ pų pastabų šituo pripuolamai paliestu klausimu. Pirma problema, kuri mano num atyta pačioje pradžio­ je, yra pavadinta „Kultūros bei civilizacijos supratim as". Iki šiolei buvo nagrinėjam as kultūros supratimas. Toliau tenka išaiškinti civilizacijos supratimas ir pagaliau n u ro ­ dyti kultūros ir civilizacijos santykiavimas. Kultūros ir civilizacijos supratimas tiek buvo įvairūs įvairiais laikais ir pas įvairias tautas, kad dažnai viena tauta vadino kultūros vardu tai, ką kita tauta vadino ci­ vilizacijos vardu, ir atvirkščiai. Galima net pasakyti, kad iki šiolei civilizacijos term inas taip pat nėra griežtai n u ­ statytas kaip ir kultūros žodis. Bet vis dėlto galim a pas­ tebėti, kad dvi žymės yra vis dažniau jungiam os su civi­ lizacijos žodžiu: t. y. išviršinis reiškimasis ir visuom eniš­ kas pobūdis. Todėl dabar jau sunku kalbėti apie atskiro asm ens civilizaciją, kai turim a galvoje kultūriniai jo n u ­ siteikim ai, arba jo kultūringum as, nes civilizacija, taip ar šiaip, tu ri reikštis išviršinėmis lytimis ir visuom eniniu gy­ venimu. Tačiau sykiu visados yra jaučiama, kad civiliza­ cijos apraiškos turi labai ankšto sąryšio su kultūros esme. 376

Einant todėl prie tikro civilizacijos supratimo, bene bus tinkamiausia patirti, kaip kultūra santykiuoja su paga­ mintomis savo išdavomis ir su visuomeniniu gyvenimu. Taigi visų pirma tenka panagrinėti įvedam ieji klausimai apie kultūros reiškimąsi objektyvinėmis, arba išviršinė­ mis, lytimis ir apie kultūros santykiavim ą su visuomeniniu gyvenimu. N ėra sunkus dalykas pastebėti, kad kultūra iš savo esmės turi prigimtos tendencijos plisti. Šitas plitimas visų pirma eina ta linkme, kuri veda nuo kultūrinio nusitei­ kimo per kultūrinį veiksmą prie kultūrinės išdavos. Žmo­ gaus kultūrinis nusiteikimas paprastai yra įgyjamas sava­ rankiškuoju jo veikimu, ogi tai, kas yra įgyta veikimu, pa­ prastai nuteikia žmogų prie atatinkam o veiklumo. Saky­ sime, fizinėmis pratybėm is žmogaus kūnas įgauna aukštos fizinės kultūros. Tuo pačiu jis įgauna nusiteikimo prie fi­ zinio veiklumo, planingai bei tikslingai realizuojamo. Žo­ džiu tariant, kultūrinis nusiteikimas turi visai prigimtos tendencijos reikštis kultūriniu veiksmu. Einant toliau, reik pasakyti, kad kultūrinis veiksmas turi visai prigimtos linkmės reikštis kultūrine išdava. Ir iš tikro kiekvienas veiksmas baigiasi, taip ar šiaip, kokiu nors stoviu. Ne kiekvienas veiksmas randa savo atbaigi­ mą išviršiniame daikte, bet kiekvienas veiksm as turi link­ mės pereiti į tam tikrą pastovų stovi, kuris yra jo p ri­ gimta išdava. Ekonominėje bei techninėje srityje k u ltū­ riniai veiksmai m aterializuojasi ekonomikos bei technikos gėrybėse. Fizinėje kultūroje kultūriniai veiksmai reali­ zuojasi patobulintoje kūno sąrangoje, pavyzdžiui, gerai iš­ vystytoje raum enų sistemoje. Intelektualinės kultūros žy­ giais y ra kuriam as mokslas, kuris y ra kodifikuojamas mokslo veikaluose. Dorinės kultūros veiksmais įgyjami geri doriniai įpročiai bei nusiteikimai, kurie leidžia visuo­ menės dorovei pasireikšti visuomenine kultūra, realizuo­ jama tvirtoje visuom enės santvarkoje. Estetinės kultūros kuriam aisiais aktais y ra kuriam os įvairios dailenybės, ku­ rios visai objektyviu būdu atvaizduoja kūrybinės daili­ ninkų dvasios atsiekimus. Kaip matome, kiekvienoje kul­ tūrinio gyvenim o srityje kultūrinis veikimas turi linkmės, taip ar šiaip, pasireikšti išviršinėmis išdavomis, kurios a t­ baigia kultūrinį veikimą, kaip kad sekmuo atbaigia savo priežastį. Tiesa, ne kiekvienas kultūrinis veiksmas baigiasi visai vykusiomis ir visai tikslingomis išdavomis. Žymi kultūri­ 377

nių veiksm ų dalis pasilieka ne visai vaisinga ir todėl irgi nesirealizuoja pastovia išdavų tvarka. Todėl galim a p a ­ sakyti, kad kultūrinių veiksm ų plotas tarsi y ra platesnis u i visai pavykusių kultūrinių išdavų plotą. Sakysime, dai­ liosios kūrybos plotas y ra didesnis už kultūriškai realizuo­ tų kūrinių plotą, nes tam tik ra kūrybinio veikim o dalis lieka visados neatsiekusi pasistatyto tikslo. Taip pat n e ­ gali būti visai griežto atatikim o ta rp kultūrinių nusiteiki­ mų ir kultūrinių veiksm ų ploto. Ne visi kultūriniai nusi­ teikim ai yra išnaudojami kultūriniu veikimu. Pavyzdžiui, žmogus, apdovanotas m uzikaliais gabumais, pram oksta dailiai skambinti, bet dėl kokios nors priežasties nustoja skambinęs ir neišnaudoja jokia prasm e nei savo_ gabumų, nei savo meniško sugebėjimo. Tokiu atveju kultūrinis n u ­ siteikimas, kuriuo y ra įsigytasis meniškas sugebėjim as skambinti, neapsireiškia kultūriniu veiksmu. Bet jei vieni kultūriniai nusiteikimai pasilieka neiš­ naudoti, tai kiti kultūriniai nusiteikimai reiškiasi ištisa kultūrinių veiksmų eile, kuri per ilgą laiką gali nenutrūk­ stamai gaminti kultūrinių išdavų. Sakysime, įsigijęs m e­ niško sugebėjimo žmogus gali reikštis per ilgus m etus virtuoziškais koncertais ir kompozicijos dailenybėmis. To­ kiu atveju vienas ir tas pats kultūrinis nusiteikim as ta r­ nauja pagrindu ištisai kultūrinių veiksmų eilei, kuri veda prie taip pat gausių kultūrinių išdavų. Jei skaitysim ės su tuo, kad kultūriniai nusiteikimai iš savo kilmės ir esmės yra aktyvūs nusiteikimai, tai reikės pasakyti, kad k u ltū ri­ niai nusiteikimai didžiausioje atsitikimų daugum oje turi linkmės reikštis kultūriniais veiksmais. Jei, iš kitos pusės, ne visi kultūriniai veiksmai, kaip buvo sakyta, y ra atb ai­ giami kultūrinėm is išdavomis, tai vis dėlto einant nuo k u l­ tūrinių nusiteikimą per kultūrinius veiksmus prie k u ltū­ rinių išdavų, reik konstatuoti nuolatinę kultūros tenden­ ciją ne tik reikštis išviršinėmis arba objektyvinėm is iš­ davomis, bet ir nuolatos plisti kiekybiniu atžvilgiu. Kultūros plitimas eina sykiu ir kitokiomis linkmėmis. Yra patirties faktas, kad žmogus, atsiekęs tam tikro k u l­ tūros laipsnio vienoje kurioje srityje, turi palinkimo a t­ siekti atatinkam o aukštumo visose kitose kultūrinio gy­ venimo srityse. Tiesa, šitas palinkimas toli gražu ne v i­ suomet y ra pilnai realizuojam as visose kultūrinio gyve­ nimo srityse, bet jis yra realus, ir todėl jo buvimas turi realių išdavų kultūros lygmalui plintant įvairiom is pa­ kraipomis, kai šitas lygmalas y ra nustatytas vienoje k u ­ 378

rioje kultūrinio gyvenimo srityse. Šitas palinkimas n e ­ gali būti pilnai realizuotas jau todėl, kad žmogus neturi galimybės specializuotis visose kultūrinio veikimo srity­ se, kai jis yra išsispecializavęs vienoje kurioje srityje. Sakysime, žmogus y ra atsiekęs aukštesnės intelektua­ linės kultūros. A r šitas atsiekimas nesudarys jame palin­ kimo stengtis suprasti dorinio, estetinio ir religinio gyve­ nimo pagrindus, kad paskui ir šitose kultūrinio gyvenimo srityse atatinkam ai pakilti, kaip to reikalauja intelektu­ alinės kultūros laipsnis. Paprastai šitokis polinkis yra labai lengvai konstatuojam as, nors pilnas jo realizavimasis yra sunkus arba net visai negalimas, pirma, todėl, kad spe­ cialistas intelektualinės kultūros srityje negali būti sykiu tame pačiame laipsnyje specialistu ir dorinės, ir estetinės, ir religinės kultūros srityse, ir, antra, todėl, kad kitose šitose srityse žmogaus kultūriniam, kilimui gali susidaryti tokių kliūčių, kokiais yra vienu atveju įgimtų gabumų stoka, sakysime, estetinėje srityje, nepakankam as dorinis jautrum as dorinėje srityje arba net indiferentizmas reli­ ginėje srityje. Bet vis dėlto atsiekęs aukštesnės intelek­ tualinės kultūros žmogus, taip ar šiaip, turės palinkimo, esant lygioms kitoms sąlygoms, išlyginti savo estetinį su­ sipratimą, pakilti doriniu atžvilgiu ir išspręsti tinkam u sa­ vo išsilavinimui būdu religines problemas. Jei kultūros plitimas nuo kultūrinio nusiteikimo per kultūrinį veiksm ą prie kultūrinės išdavos galim a pavadin­ ti dinaminiu kultūros plitimu, tai nusakytasis ką tik kul­ tūros plitimas iš vienos asmens gyvenim o srities į kitą gali būti pavadintas intropersonaline kultūros difuzija, t. y- kultūros apraiškų plitim u asmens viduje. Iš tikrųjų intropersonaline kultūros difuzija tėra vienas atskiras pri­ taikym as to psichologinio dėsnio, kuris bendrai vadina­ mas intropersonalinės difuzijos vardu. Pats šitas dėsnis mums skelbia, kad kiekviena mūsų psichikos apraiška, kiekvienas įgytas m ūsų psichikoje įspūdis turi visai pri­ gimtos tendencijos išsiplėsti į visas_ mūsų psichinio gy­ venim o sritis. Intropersonaline kultūros difuzija atskira­ me asm enyje tėra vien labiau sudėtingas šito psichologi­ nio dėsnio reiškimasis. Šalia intropersonalinės difuzijos, psichologijoje kalba­ ma apie interpersonalinę difuziją, kurios pagrindiniu dės­ niu yra tai, kad kiekviena mūsų psichikos apraiška, be­ pūsdama mūsų viduje į visas psichinio gyvenimo sritis ir todėl besireikšdama ir mūsų išvaizdoje bei elgsenoje, turi 379

taip pat prigim tos tendencijos veikti } kitus žmones, su kuriais mums tenka susidurti. Sakysime, esame patyrę m alonią žinią. įsisąmoninimas žinios išdavų sujudina džiaugsm ingai m ūsų emocionalinį gyvenimą. Džiaugsmas išsiplečia visoje m ūsų išraiškoje ir elgimesi: m es m alo­ niai šypsomės ir reiškiam ės lengvais, gyvais judesiais. Tie žmonės, su kuriais mums tenka susitikti, nežinodami net m ūsų džiaugsmo priežasties pajus palinkimą panašiai šyp­ sotis ir panašiai džiaugsmingai susijaudinti vienos tik psi­ chologinės interpersonalinės difuzijos dėlei. Jų džiaugsm in­ gumas dar padidės, jei jie galės atjausti m ūsų džiaugsmo priežastį. Iš kitos pusės, jų prijautim as m ūsų džiaugsmui dar labiau sustiprins mūsų džiaugsmingą nuotaiką, taip kad išdavoje tarpasm eninio veikimosi dėsniu psichinis pergyvenimas žymiai sustiprės ir įgaus labiau visuom e­ niško pobūdžio. Štai kodėl kolektyvinis džiaugsmo ar liū­ desio, entuziazmo ar neapykantos pergyvenimas žymiai yra stipresnis, bet sykiu ir žymiai yra nepastovesnis už individualinius atskiro asmens pergyvenimus. Interpersonalinės difuzijos dėsnis turi taip pat savo pritaikymą kultūros srityje. Jis būtent padaro tai, kad kultūros apraiškos plinta ne tik atskiro asmens viduje nuo vienos srities į kitą, bet taip pat turi tendencijos plisti nuo vieno žmogaus prie kito. Pamėgdžiojimo polinkis, n e ­ sąmoninga įtaiga, sąmoninga įtaka, ugdomasis veikim as — štai tik keli svarbesni veiksniai, kurie padaro interpersonalinį kultūros plitimą visai realiu m ūsų visuom eninio gyvenimo faktu. Be to, realizuotos išviršinėmis priem onė­ mis kultūrinės išdavos, kurios yra ne kas kita, kaip kultū­ rinės gėrybės, duoda galimybės ne tik jomis naudotis, bet pagal jas lavinti savo kultūrinius nusiteikimus. Sakysime, dailininkų pastangomis y ra sudaryta paveikslų galerija. Paveikslai yra estetinės meninės kultūros išdavos. Bet ši­ tomis išdavomis, arba estetinėmis gėrybėmis, grožisi ne vieni tik menininkai, kurie yra juos sukūrę, bet ir plates­ nė publika, kuri lavina savo estetinį skonį bei sprendim ą domėdamasi, kritikuodam a bei svarstydam a sukurtų pa­ veikslų kokybes. Tokiu būdu visai nejučiomis plinta es­ tetinė kultūra į platesnes visuomenės mases. Interpersonalinio kultūros plitimo dėsniu įvyksta tai, kad kultūra pasidaro visuomeninio gyvenimo apraiška. Ši­ to dėsnio veiksm u įvyksta būtent visuomeninis pasiturėjim as kultūros išdavomis. Kitaip tariant, įvyksta savo rū ­ šies kultūrinių gėrybių socializacija, kuri padaro tai, kad 380

kultūros laimėjimai yra bendras visos visuomenės turtas. Pasidarančios visuomenės bendru laimėjimu kultūrinės gėrybės būdas gali būti gerai charakterizuojam as posakiu, kad jinai y ra bonum difiusivum sui, t. y. gėrybė, kuri turi visai prigimtos tendencijos neribojam ai teiktis į visas pu­ ses. Štai kodėl į kultūros aptartį taip dažnai yra įvedamas visuomeninis momentas. Kai, pavyzdžiui, sakoma, kad kul­ tūra yra žmogaus prigimties ištobulinimas, visuomeniškai laimėtas (Donatas), arba kad kultūra yra lygstamasis žmo­ giškosios prigimties ištobulinimas kaipo visuomeninio pasiturėjim o stovis (Nostitz-Rienek), visuomeninis momentas yra laikomas esminiu kultūros sąvokai. Vis dėlto reikėtų šiuo atveju pastebėti, kad kultūros są­ ryšis su visuom eniniu žmogaus gyvenimu yra faktinas, bet ne esminis. Galima sau įsivaizduoti ir izoliuoto žmo­ gaus kultūra, nors faktinai visai izoliuotų žmonių tikro­ vėje nėra. Bet ir visai izoliuotas žmogus galėtų tobulinti savo prigimtį žmogiškojo veikimo priemonėmis ir tuo pa­ čiu atsiekti tam tikro kultūros laipsnio. Bet iš kitos pusės, negalima nepripažinti, kad kiek aukštesnio kultūros laip­ snio izoliuotas nuo visuomenės žmogus savo individuali­ nėmis pajėgom is negali atsiekti. Įvyksta tai todėl, kad plati kultūrinio gyvenimo sritis reikalauja pasidalinimo darbu ir nenutrūkstam o kultūrinių laimėjimų perteikimo bei nuolatinio tobulinimo iš kartos į kartą. Kultūros užda­ viniai yra tiek dideli bei platūs, kad vieno žmogaus pa­ jėgos ir apribotas jo amžius yra vienas lašelis tose kul­ tūrinio darbo jūrėse, kurios turi būti paleistos į kultūri­ nės kūrybos malūną. Todėl kultūrinei kūrybai yra reika­ lingos sutelktinės daugybės žmonių pastangos ir besito­ bulinąs ištisų amžių patyrim as. Ką, pavyzdžiui, galėtų a t­ siekti atskiras žmogus mokslo srityje per savo visą net gyvenimą, jei jam reikėtų sukurti visus mokslus, prade­ dant paprasčiausiomis jų tiesomis ir baigiant plačia uni­ versaline pasaulėžiūros sistema? Taigi matome, kad ne tik pasiturėjim as kultūrinėm is išdavomis, arba gėrybėmis, bet ir kultūrinės kūrybos plė­ timas bei tobulinimas tegali įvykti vien visuomeniniame žmonių stovyje ir sutelktinėm is jų pastangomis. Bet jei kultūrai, suprastai subjektyvine prasme, visuomenišku­ mas nesudaro dar esminės žymės, tai_ kultūrai, suprastai obiektyvine prasme, t. y. kaipo kultūrinių išdavų siste­ mai, pasisavintai visuomeniniu būdu, visuomeniškumo mo­ mentas yra jau esminis. Imama šituo objektyviniu atžvil­ 381

giu kaipo kultūrinių laim ėjim ų sistema, pasisavinta v i­ suomeninio gyvenim o stovyje, kultūra ir yra ne kas kita kaip tai, kas y ra vadinam a civilizacijos vardu. Pačio civilizacijos žodžio kilm ėje glūdi visuom enišku­ mo momentas, nes žodis civilizacija yra giminingas loty­ nų žodžiams civis, civilis, civilitas, c iv ita s5, kuriais buvo pareiškiamos, taip ar šiaip, visuomeninio gyvenim o ap ­ raiškos. Tokiu būdu, jei iš vienos pusės, civilizacija turi esmine savo žyme išviršinį kultūrinio gyvenimo objekty­ vumą, tai iš antros pusės, lygiai esmine žyme bus jai v i­ suomeninis pasiturėjim as kultūrinėm is išdavomis. Suimant krūvon šitas dvi pagrindines civilizacijos žymes, galima pasakyti, kad civilizacija yra kultūrinių išdavų sistema, realizuota visuomenės gyvenime išviršinėmis ly­ timis ir pasisavinta visuom enišku būdu. Trum piau tariant, civilizacija yra kultūros objektyvacija išviršinėmis visuo­ meninio gyvenim o lytim is. Taip suprasta civilizacija ir yra ne kas kita, kaip tai, ką Fischer-Colbrie vadina objektyvine kultūra, o Nostitz-Rienek kultūriniu stoviu, Kulturzustand. Iš to, kas pasakyta, aiškiai galima pastebėti kultūros ir civilizacijos organingą sąryšį. Jiedvi tarsi išreiškia dvi puses vieno ir to pačio dalyko, kai į jį yra žiūrim a subjektyviniu ir objektyviniu atžvilgiu. Kai į žmogiškąjį vei­ kimą, kuriuo yra tobulinam a žmogaus prigimtis, y ra žiū­ rima subjektyviniu atžvilgiu arba atžvilgiu į tuos nusi­ teikimus, kurie tarnauja pagrindu šitam žmogiškajam vei­ kimui, gauname kultūrą. Kai į tą patį žmogiškąjį veiki­ mą žiūrima objektyviniu atžvilgiu arba atžvilgiu į tai, kokie laimėjimai yra realizuoti išviršinėmis visuom eninio gyvenimo lytimis, gauname civilizaciją. Tiesa, ne visi mokslininkai supranta kultūros ir civi­ lizacijos sąvokas nusakytu čia būdu. Šitoms sąvokoms duodamos labai įvairios prasmės, kurios ne visados gali­ ma pateisinti įprastiniu vartojim u arba sistem atizacijos su­ metimais. Sistematizuodamas kultūros ir civilizacijos są­ vokų santykiavim ą laikiau savo prievole skaitytis ir su etimologine šitų pačių term inų kilme ir su tomis jų v a r­ tojimo tendencijom is, kurios vis dažniau pasireiškia m ok­ slinėje literatūroje. Bet vis dėlto m an buvo neišvengia­ m a suteikti šitiems term inam s taip pat asmeniškos in te r­ pretacijos, būtent tos, kuri, mano nuomone, turės būti priim ta ilgainiui m okslininkų praktikoje, sprendžiant p a­ 382 fc i

gal tą evoliuciją, kuri šitų term inų vartojim e ėjo iki šio­ lei. Kitą k artą m an teks kalbėti jau ne apie kultūros ir civilizacijos sąvokų supratim ą, bet apie realinį kultūros ir civilizacijos santykiavim ą tikrovėje, t. y. žmonijos gy­ venime. Tarp kitko, teks susidurti su Osvaldo Spenglerio pažiūromis į šitą kultūros ir civilizacijos santykiavimą. Kai tenka kalbėti apie kultūros ir civilizacijos santy­ kiavimą, iš tikrųjų liečiamas yra klausimas, kaip santy­ kiuoja tarp savęs, iš vienos pusės, kultūrinių nusiteikimų, o iš antros — kultūrinių išdavų sistema. Kultūriniai nusi­ teikimai sudaro potencialinį kultūros pagrindą, tuo tarpu kai kultūrinės išdavos atbaigia kultūrą išviršinėmis lyti­ mis. Tarp kultūrinių nusiteikimų ir kultūrinių išdavų sis­ temos stovi kultūrinių veiksm ų sistema, kuri faktinai a p ­ sprendžia kultūrinių nusiteikim ų ir kultūrinių išdavų san­ tykiavimą. Norm aliai tarp kultūrinių nusiteikimų, kultūri­ nių veiksmų ir kultūrinių išdavų turėtų būti griežtas atatikimas. Ir iš tikro, jei paimsime vieną kuri kultūringą asmenį, tai jam e kultūriniai nusiteikimai apsprendžia k u l­ tūrinį veiklumą, o toliau kultūrinis veiklum as apsprendžia kultūrines išdavas. Tačiau kultūriniai nusiteikim ai gali turėti mažesnį ar didesnį palinkimą reikštis kultūriniu veiklumu pagal tai, ar žmogus yra labiau linkęs pasiten­ kinti savo vidaus stoviais, ar pasireikšti aktyvum o žygiais. Pirmuoju atveju gaunamas polinkis į kvietizmą, antruoju atveju — į aktyvizmą. Tuo tarpu nuo to, ar žmogus yra labiau palinkęs į kvietizmą, ar [į] aktyvizmą, jo gyveni­ me mažiau ar daugiau bus realizuojam a kultūrinių išda­ vų išviršinėmis priemonėmis. Nei palinkimas užsidaryti savyje ir pasitenkinti savo vidaus stoviais, nei palinkimas išsieikvoti nuolatinio k ru ­ tėjim o žygiais nėra kultūriniam gyvenimui idealas, kuris galėtų būti normaliai statomas tikslu kultūriniam išsivys­ tymui. Norm aliai tik tasai aktyvinis nusistatymas yra ti­ krai racionalus bei sėkmingas, kuris yra atremtas į vidaus darbą ir, tarp kitko, į intensyvų vidaus susitelkimą. Iš kitos pusės, tik tasai vidaus darbas tikrai yra tikslingas bei sėkmingas, kuris, taip ar šiaip, turės įtakos į žmogaus gyvenimo bei veikimo eigą ir kuris, taip ar šiaip, turės pasireikšti išviršiniu būdu pašauktajam e žmogaus darbe šiame pasaulyje. Kitaip tariant, kiekvienas pastovus k u l­ tūrinis žmogaus nusiteikimas privalo turėti linkmės pasi­ reikšti kultūriniu veiksmu, o iš antros pusės — kiekvie­ 383

nas kultūrinis veiksm as privalo būti pagrįstas giliu k u ltū­ riniu nusiteikimu. Kaip sakyta, ten, k u r kultūrinis nusi­ teikim as neturi linkmės į kultūrinį veiksmą, įsigali kultū­ rinis kvietizm as, ogi ten, kur kultūrinis veiksm as nėra pagrįstas giliu kultūriniu nusiteikimu, įsigali kultūrinis aktyvizmas. Tipingu kultūriniu kvietizmo kraštu yra Indija, tuo tarpu kai tipingu kultūrinio aktyvizmo kraštu y ra Ame­ rika. Pasirodo, kad kraštutiniai Rytai skęsta kvietizme, tuo tarp u kai kraštutiniai V akarai skęsta aktyvizme. N e­ galim a pasakyti, kad Indijos žmonės turėtų m ažiau kultū­ rinių nusiteikimų už amerikiečius. Tikriausia bus pasa­ kius, kad inteligentiški indai kultūrinių nusiteikim ų turi daugiau negu aktyvistai amerikiečiai, nes apskritai intelektualistai, prie kurių labiau prisiartina indai, sukaupia savyje daugiau kultūrinių nusiteikimų negu voliuntaristai, prie kurių labiau prisiartina amerikiečiai. Pas intelektualistus veikiam uoju kultūros objektu yra išvidinė prigimtis, tuo tarpu kai voliuntaristai y ra labiau linkę imti veikiamuoju kultūros objektu išviršinę gamtą. Kas gi gaunama šitų dviejų linkmių išdavoje? Intelektualistiško kvietizmo linkmė suteikia žmogaus prigim ­ čiai nemaža labai vertingų nusiteikimų, bet m ažai tesireiškianti kultūriniais veiksmais, nesudaro turtingos k u l­ tūrinių išdavų sistemos, kitaip tariant, objektyvuotos iš­ viršinėmis visuomeninio gyvenimo lytimis kultūros. Žo­ džiu tariant, intelektualistiškas kvietizmas neveda prie turtingos civilizacijos, nors gali pasireikšti aukštu k u l­ tūringumo laipsniu. Voliuntaristiško aktyvizmo linkmė, a t­ virkščiai, padaro tai, kad žmogus labiausiai reiškiasi k u l­ tūriniais veiksmais, mažai tesirūpindamas kultūriniais n u ­ siteikimais. Kultūrinių veiksmų išdavoje tokiu a tv e ju su­ sidaro turtinga kultūrinių išdavų sistema, kitaip tariant, turtinga civilizacija, atrem ta į tvirtą visuom eninio gy­ venimo santvarką. Bet kadangi tokiu atveju kultūriniai nusiteikimai neranda gilaus pagrindo žmonių viduje, tai kultūriniai veiksmai labiausiai taikom i išviršiniam s gam ­ tos objektams, ir todėl civilizacija labiausiai pasireiškia ūkio bei technikos srityje. Palyginant tad Am eriką su Indija, reik pasakyti, kad am erikiečiai y ra labiau civilizuoti negu kultūringi ir kad indai yra labiau kultūringi negu civilizuoti. Štai kodėl indų kultūrai atstovauja šiuo m etu Rabindranatas Tagorė, Gandhi ir jogai, tuo tarpu kai tipingais am erikiečių civi­ 384

lizacijos atstovais gali tarnauti Edison, Ford ir Rockefe­ ller. Indų realinė kultūra yra taip pat mažai reikšminga, kaip kad mažai reikšmingi yra amerikiečiai filosofijos, dailiųjų m enų ir literatūros srityje. Civilizacijos stoka Indijoje padaro tai, kad 60 000 anglų, voliuntaristiškai nusistačiusių, valdo 300 000 000 indų. Iš kitos pusės, Ame­ rikos civilizacija padaro tai, kad doleris yra virtęs, gali­ ma sakyti, tarptautine valiuta ir kad visa eilė tautų yra patekusi į m aterialinę priklausomybę nuo amerikiečių, kurie savo išvidiniu kultūringum u kultūringai Europai nė kiek neimponuoja. Iš to, kas pasakyta, galima m atyti, kad nei kultūrinis kvietizmas, nei kultūrinis aktyvizmas nenustato norma­ laus santykiavim o tarp kultūros ir civilizacijos. Normalus kultūros ir civilizacijos santykiavim as tegali susidaryti vien tada, kai giliai įsigyvenę ir plačiai siekią kultūriniai nusiteikimai turi linkmės pasireikšti tam priu kultūriniu veikimu visose žmogiškojo gyvenimo srityse, kad galėtų būti sukurta civilizacija, kurioje m aterialinių ir dvasinių gėrybių pusiausvyra valdytų visuomeninį gyvenimą. Be to, visai teisinga tokiu atveju reikalauti, kad civilizacijos stovis būtų taip sutvarkytas, kad jis nem ažintų kultūrinio veiklumo, iš vienos pusės, ir neardytų kultūrinių nusi­ teikimų, iš antros pusės. Žodžiu tariant, norm alinė būtų padėtis, kurioje gilus bei platus žmonių kultūringum as galėtų kurti bei palaikyti civilizacijos stovį, kur m ate­ rialinių ir dvasinių gėrybių pusiausvyra ne tik neardytų kultūrinių nusiteikimų, bet dar sustiprintų juos kultūri­ nio veiklumo reikalams. Tiesa, kaip pamatysime vėliau, nustatyti deramas santykiavim as tarp kultūros ir civi­ lizacijos ir išlaikyti pusiausvyrą tarp atskirų kultūrinio gyvenimo sričių nėra lengvas dalykas tautų gyvenime. Tiek atskiro žmogaus, tiek ir sutelktiniam e žmonijos gy­ venime vienašališkumo linkmės pasidaro beveik fatališ­ kai neišvengiamos, nes žmogaus gyvenime apskritai yra pastovių veiksnių, kurie stumia žmogų eiti tam tikra pa­ kraipa dar anksčiau, negu jis sugeba susiprasti ir racio­ naliai nusistatyti laikytis vienos ar kitos pakraipos. Apie kai kurias fatališkas kultūros ir civilizacijos linkmes teks toliau kalbėti sąryšyje su tomis pažiūromis į kultūros ir civilizacijos santykiavim ą, kurios yra pareiškiamos pas­ kutiniais laikais tokių m ąstytojų kaip Oswald Spengler, Kayzerling arba net Berdiajev. Ypač tenka atsižvelgti į Osvaldo Spenglerio pažiūras, kadangi garsusis jo veika25. S. Šalkauskis

385

las ,,Der U ntergang des Abendlandes" daug kam pasi­ d a rė m ūsų laikais savo rūšies pranašavim o knyga. Pirm as tomas Spenglerio knygos „Der Untergang des A bendlandes" („V akarų užtekėjimas, arba žlugimas") p a ­ sirodė 1918 m etais. Jis buvo jau sumanytas prieš pasau­ linį karą, bet tegalėjo pasirodyti viešum oje tik karu i bai­ giantis. Tam tikro fatalizmo, skepticizmo ir pesimizmo nuotaika, kuri atsigulė i veikalo pagrindą, labai gerai atatik o V okietijoje tai nuotaikai, kuriai negalėjo nepasi­ duoti vokiečiai pralaim ėdam i karą, nežiūrint dideliausių aukų bei pastangų. Iš dalies tuo reik aiškinti tasai dide­ lis pasisekimas, kuris teko pirm ajam Spenglerio veika­ lo tomui: nepilnų ketverių m etų bėgyje buvo išpirkta 53 000 egzempliorių, kas didžiulei ir visai nelengvai savo turiniu knygai yra iš tikro nepaprastas laimėjimas. Dėl tokio pasisekimo antras veikalo tomas buvo išsyk spaus­ dinamas 50 000 egzempliorių. Bet ne vienas tik atatiki-. mas tarp veikalo turinio ir vokiečių pralaim ėjim o nuo­ taikos buvo priežastimi Spenglerio veikalui. Kad galima būtų geriau orientuotis apie šito veikalo ypatybes, p a­ cituosiu kelias įvairių mokslininkų nuomones. Sociologijos profesorius Franz Sach savo veikale „Mo­ dernes oder katholisches K u l t u r i d e a l ta ip kitko, stato šitokį klausimą: kuo gali būti išaiškintas negirdėtas Spen­ glerio knygos pasisekimas, nežiūrint to sm arkaus sm er­ kimo, kurio jai teko patirti specialiojoje literatūroje.— Ir atsako į šitą klausimą tokiu būdu: „Pirmas pasisekim o pa­ grindas glūdi sugestyvioje šitos sąmoningai pranašiškos knygos galioje. Kas jon įsigilina, apsvaigsta nuo žavin­ čių įspūdžių, nuo neišsemiamo turinio turtingum o, nuo sąmojingų paralelių bei antitezių, nuo stebinančių p a ­ žinčių bei pastebėjimų. Knyga yra išaugusi iš dabarties išgyvenimo, pasiilgimo kultūros ir iš pesimizmo. Pesimis­ tiškoji nuotaika, glūdinti pagrinde, yra antra milžiniško knygos pasisekimo priežastis. Toliau šita šauni knyga ge­ rai atsako viešpataujančiam dabar sintezės pasiilgimui. Spengler skelbia karą visiems iki šiolei praktikuojam iem s dvasinės istorijos darbo metodams ir su pilnu pasitikėji­ mu laiko save naujo tyrinėjim o ir naujo mąstymo grin­ dėju. Jo supratim u, vietoje kritiškos analizės turi stoti intuityvinė sintezė, kuri vienintelė tegali pagauti sruve­ nantį gyvenim ą. Rūpestingas faktų rankiojim as bei peršijojim as Spenglerio m aža tėra vertinam as; užtat jis drįsta daryti šaunių sąrangų lyginam uoju sąryšio įžvelgim u di386

džiosiose visumose, Priežastingumas yra Spenglerio pa­ keičiamas mėgiama likimo sąvoka. Istoriniai vyksmai y ra jam metafiziškų esybių simboliai" (p. 38). Filosofijos profesorius August Messer savo knygoje „Oswald Spengler als Philosoph" 7 Spenglerio veikalo pa­ sisekimus ir pavojus vertina šitokiu būdu: „Galingas kny­ gos pasisekimas parodo tai, kad ji gerai atsako plačio­ sioms m ūsų laikų minties tendencijoms ir dabarties nuo­ taikai, suteikia joms tinkamos išraiškos ir tuo pačiu turi galimybės jas sustiprinti bei pagilinti" (p. 2). „Spenglerio knyga gali „žlugimo nuotaiką" padaryti trunkančią viso­ je mūsų kultūros srityje ir sykiu filosofiškai ją pateisin­ ti.— Bet yra dar bendresnių, giliau glūdinčių ir jau il­ gokai veikiančių dvasinių mūsų laiko tendencijų, kurios randa Spenglerio [knygoje] deram ą išraišką ir todėl taip pat galingą sustiprinimą. Tai būtent yra vienašališkas n a ­ tūralizmas teorinėje ir praktinėje pasaulėžiūroje, relia­ tyvizmas ir skepticizmas, mažas vertinim as proto ir ro­ mantiškas susižavėjimas poetiškąja intuicija; pagaliau galybės gerbimas bet kurioje lytyje tiek kaipo techniško sugebėjimo kėlimas visose kultūros srityse, tiek kaipo politinio arba ekonominio imperializmo.— Šitos pagrindi­ nės tendencijos dar galingiau reiškiasi pas Spenglerį to­ dėl, kad jis jų aiškiai nenusako ir nepam atuoja, bet tik jas trum pai pamini su įtikinam ąja savaim e suprantam o reikšmingumo galia arba jas deda į savo išvadžiojim ų pagrindą, kaipo nutylim as prielaidas. Sykiu jis sugeba meniškai vartoti pašaipos bei ironijos ginklą prieš prie­ šingas sau pažiūras" (p. 3). Vokiečių kaloos bei literatūros profesorius Andrė Fauconnet apie Spenglerio veikalą s-^vo knygoje „Un Phi­ losoph allemand contemporain Oswald Spengler: Le prop­ hète du Déclin de l'O ccident"8 rašo šitokiu būdu: „Nuo pasaulinio karo galo joks filosofinis veikalas neturėjo centralinėje Europoje tokio pagarsėjim o kaip Spenglerio v eik alas... Visų pirma Spenglerio kalba yra nepaprastai turtinga ir originali. Prikimšta idiotizmu ir drąsių n au ja­ darų, bet sykiu ištikima geriausioms klasiškoms vokiečių prozos tradicijom s, lyriška savo tonu, bet filosofiška v i­ sados labai suglaustų sakinių sunarstymu, vienu laiku ir poetiška, ir abstraktiška, jinai, rodosi, teturėtų \”‘en a t­ grasyti v e rtė ju s .. . (p. V.). „N ėra jokios galimybės,— sa­ ko Fauconnet kitoje vietoje,— suglausti tose siaurose ri­ bose, kurios y ra m ano dispozicijoje, santrauka dviejų di387

džiulių tom ų ir gausių brošiūrų, kurie padarė garsų „V a­ k a rų žlugimo" autorių. Pakanka tik prisim inti neapsako­ m ą daugybą faktų, kuriuos jis sunaudoja, plačius jo ap ­ rašym us, dažnus nukrypim us, jo tikrai stebuklingą erudi­ ciją, jo pasibaisėjim ą diskursyviniu metodu, kad aš b ū ­ čiau suprastas iš pirmo žodžio". Taip kalba Fauconnet, norėdam as paaiškinti, su kokiomis sunkenybėm is surištos y ra Spenglerio veikalo studijos. Iš Spenglerio koncepcijų man reikės paliesti vien ke­ letas, būtent tos, kurios yra surištos su kultūros ir civi­ lizacijos sąvokomis ir su realiu jųdviejų santykiavim u. Paprastai pasaulinė žmonijos istorija, esanti giliausio­ je savo esmėje kultūros istorija, yra suprantam a kaipo vieningas, bent tam tikra prasme, vyksmas, kuris turi savo praeitį, dabartį ir ateitį. Sykiu yra suprantam a, kad žmonijos kultūra yra taip pat vieninga iš savo esmės, nors ii gali labai įvairiai reikštis įvairiais laikais ir įvairiose vietose. Spengler griežtai neigia ir pasaulinės istorijos ir žmonijos kultūros vieningumą. Jo supratimu, tėra visa eilė nieku tarp savęs nesujungtų kultūrų, kurių istorija nesudaro toli gražu vieningos visuotinosios pasaulio isto­ rijos. Neigdamas sykiu ir žmonijos istorijos vieningum ą, ir atskirų kultūrų priklausomybę vienų nuo kitų, Spengler pi iškaito aštuonetą žinomų aukštųjų kultūrų. 3 000 m etų prieš Kristų palei Nilą ir Eufratą y ra susidariusios egiptiškoji ir babiloniškoji kultūros. 1 500 m etų prieš Kristų yra kilusios trys kultūros: indiškoji Pendžabo apylinkė­ je, kinieliškoji — vidurinėje Hoengho tėkm ėje ir antiškoji (graikiškoji-romėniškoji) prie Egėjiškųjų jūrių. 300 m etų prieš Kristų užsimezga į šiaurę nuo Babilono į Sinajaus pusę arabiškoji kultūra. 100 m etų prieš Kristų atsirado m eksikaniškoji kultūra. Ir pagaliau X šim tm etyje m ūsų gadynės kuriasi m ūsų vakariškoji kultūra. Šalia šito aštuoneto visai sunokusių kultūrų, Spengler priskaito trejetą kultūrų, taip ir nepasiekusių sunoki­ mo laipsnio; tokiomis nesunokusiomis kultūrom is, jo su ­ pratim u, buvo persiškoji, hetiškoji (hetai buvo didelė tau ­ ta priešakinėje Azijoje) ir peruaniškų inkų kultūra, kurią Spengler pažymi Kitschua vardu. Šalia gi sustojusių sa­ vo brendim o vyksme kultūrų, Spengler įžiūri vieną, kuri eina į pilną sunokimą. Tokia, jo įsitikinimu, yra rusiškoji kultūra. 388

Kiekviena kultūra,— sako Spengler,— y ra savyje užsi­ dariusi ir neturi jokios Įtakos kitoms kultūroms (1, p. 533). Visas religinis filosofinis, meninis istorinis, visuomeninis kritiškas XIX šimtm. darbas buvo reikalingas ne tam, kad mes galėtum e pagaliau suprasti Aischilo dramas. Plato­ no doktriną, Apoloną ir Dionyzą, ateniškąją valstybę ir cezarizmą — nuo to mums labai atstu, — bet tam, kad mums būtų duota pajausti, kaip visa tai iš vidaus mums yra neapsakom ai svetim a bei tolima, gal būti net dar labiau svetima negu m eksikaniškieji dievai ir indiškoji architektūra (I, p. 37). Kas gi tad yra šita kultūra, kuri atsiranda visai nepri­ klausomai nuo kitų kultūrų ir tiek yra svetima kitoms kultūroms, kad įvairių kultūrų žmonės negali susiprasti kultūros srityje? Į kultūros klausimo tyrinėjim ą Spengler perkėlė pa­ lyginamosios augm enų ir gyvulių morfologijos metodus, specialiai remdamasis kai kuriomis savo laikui visai ne­ paprastomis Goethes koncepcijomis. Reikšminga todėl y ra tai, kad jis papildė savo veikalo įvardym ą padedam uoju antrašu: ,.Pasaulio istorijos morfologijos apmatai". Ir iš tikro kultūra yra Spengleriui, taip ar šiaip, tam tikra ly­ tis, kuri visados yra individuali ir konkreti ir kuri todėl gali savyje kitėti, nokti ir žlugti, bet negali nieko bendro turėti su kita lytimi, panašia lytimi. Pasaulio istorijos morfologija ir tyrinėja kultūros klausimą, kiek kultūra yra pagrindinė ir pirm ykštė istorijos lytis, arba apraiška. Todėl pats Spengler pirm ąjį savo veikalo tomą yra pa­ vadinęs: „Gestalt und. W irklichkeit” („Pavidalas ir tikro­ vė"). Tuo tarpu kai antrasis tomas turi pavadinimą: „W el­ thistorische Perspektiven" („Pasaulio istorijos perspekty­ vos"). Žiūrėdamas tad į kultūrą morfologijos žvilgsniu, Spengler visų pirma pasako, kad kultūra yra kiekvienos praėjusios ir kiekvienos būsimos istorijos pirmykštė, ar­ ba pagrindinė, apraiška (Urphänomen). Otri pirmykštė vra kiekvienam vyksmui apraiška, kurioje rvf-k:ri aik­ štėn tapimo idėja. Pavyzdžiui, sekant Goethe, galima kiek­ vieno konkretinio arba ne tik galimo augmens pavida­ le įžvelgti augmens kaipo tokio idėją. Goethės tyrinėji­ mo kelias nuo atskiro paprasčiausio lapo prie augmens idėjos tiek patiko Spengleriui, kad Goethės koncepcijos įtakoje jis net neabejodam as dėl tikslumo teigia, kad kul­ tūros yra augmens. Tuo jis visų pirma nori pasakyti, kad 389

kiek v ien a k u ltū ra y ra gyva būtybė, arba organizmas. Bet je i kiekviena atsk ira kultūra y ra gyvas organizm as, tai n ė ra vienos visuotinosios istorijos, bet y ra tiek istorijų, k ie k y ra kultūrų. Tai, kas tarp atskirų k u ltū rų gali b ūti bendra, y ra n e kas kita, kaip idealinis kultūros tipas, k u ris g lūdi kiekvienos konkretinės kultūros pagrinde kaipo jos id ėja . Tačiau reikia skirti kultūros idėja nuo jos ap sireiš­ k im o realioje istorijos eigoje. Idėjoje glūdi kultūros g a ­ lim ybės, tuo tarp u kai istorijoje gavo išraišką tik tai, kas y ra faktinai realizuojam a ir įvykdoma. T arp k ultūros idė­ jo s ir jos apraiškos istorijoje y ra tokio santykiavim o, k o ­ k io kad yra ta rp sielos ir kūno. Todėl kultūros istorija y r a ne kas kita, kaip apsireiškim as bei įsikūnym as k u ltū ­ ro s sielos m ūsų pasaulyje. Spengler randa galim ybės k a l­ b ė ti apie kultūros sielą kaipo apie realybė, k u ri y ra v y k ­ dom oji kultūrinės istorijos galia.

Spengleriui gyvenimas yra net sielos galimybių vyk­ dymas, bet sykiu jis supranta sielą tokiu būdu, kad jam nėra kliūčių vienu laiku teigti, jog gyventi yra turėti sa­ vo likimas (Schicksal^ Tiesa, likimas Spenglerio yra visai savotiškai suprantamas. Jo supratimu, likimas yra ne kas kita, kaip įdiegtoji gyvam organizmui lytis, kuri begy­ vuodama išsivysto tam tikru būtinu būdu. Šitas likimo būtinumas padaro tai, kad kiekviena kultūra lygiai kaip ir kekvienas augmuo turi savo amžiaus tarpsnius, būtent jaunatvę, klestėjimą, žydėjimą, vaisių davimą, senimą ir žlugimą. Visi šitie tarpsniai, pritaikyti kultūros likimui, turi Spengleriui ne metaforinės, bet visai realios reikš­ mės, kaipo objektyviniai pažymėjimai organinių stovių. Pagal tai, kiekviena kultūra turi savo amžių, kurio bė­ gyje ji tarpsta, auga, žydi, atneša vaisių, sensta ir paga­ niau žlunga. Idealinis kultūros amžius, Spenglerio supra­ simu, yra tūkstantis metų, jei, žinoma, kultūra dėl kokių nors atsitiktinių priežasčių nežlunga dar anksčiau. Priduodamas kultūros palyginimui su augmenimi visai realios reikšmės, Spengler mato ypatingai artimą kultūros priklausomybę nuo tos gamtinės aplinkumos, kurioje kui­ liura susidaro ir kurią jis vadina Landschaft vardu. Kiek­ viena tad kultūra pradygsta su gaivalinga jėga iš moti­ niškos gamtinės aplinkumos, su kuria ji yra visam savo gyvenimo laikui tampriai surišta, iš kurios ji gauna savo žmogiškajai medžiagai nuosavą lytį, iš kurios ji semiasi sava idėją, savus jautulius, savą gyvenimą, valią, jaus­ mus ir net savą mirtį. 390

Kiekviena kultūra, išaugusi tam tikros gamtinės a p ­ linkumos sąlygose, pasireiškia ir kuria tik sau prigim tais būdais. „Yra,— sako Spengler,— giliausioje savo esm ėje visiškai besiskiriančių tarp savęs plastikų, tapybų, m ate­ m atikų, fizikų, iš kurių kiekviena turi aprėžtą sau gyve­ nimo trukmę, kiekviena y ra savyje uždara, panašiai k aip kiekviena augm enų rūšis turi savas gėles ir vaisius, ir savą ūgėjim o ir žlugimo tipą. Šitos kultūros, kurios y ra gyvosios esybės aukščiausio laipsnio, auga kilnioje tiks­ lingumo stokoje, tarsi gėlės lankoje. Jos priklauso, k a ip ir augmens, ir gyvuliai, gyvai Goethes gamtai, bet n e m irusiai Newtono gam tai'1 (I, p. 29). Poetiškai drąsi analogija, kurią Spengler praveda ta rp kultūros ir augmens, tarn au ja jam irgi nustatym ui to dės­ ningumo, kuris valdo kultūros organizmą ir veda šitą or­ ganizmą nuo užgimimo iki m irties ir kuris padaro tai, kad tarp įvairių kultūros išsivystymo tarpsnių y ra tam tik ro atatikimo, arba homologijos. Tai reiškia, kad kiekviena kultūra, kaip ir kiekvienas organizmas, turi tam tik ru s nuosekliai išsivystančius tarpsnius ir tam tik rą savo išsi­ vystymo greitį ir tam tikrą gyvenimo trukmę. A tskirose kultūrose vienalaikiais tarpsniais, Spenglerio supratim u, yra ne tie, kurie įvyksta vienu laiku chronologine pras­ me, bet tie, kurie atatinka sau išsivystymo nuoseklum o atžvilgiu! Todėl vienalaikiais jam yra tokiu du istoriniu faktu, kuriuodu, priklausydamu įvairiom s kultūroms, už­ ima jose analoginę padėtį ir turi atatinkam os reikšm ės. Pavyzdžiui, vienalaikiais šita prasme yra Spengleriui A lek­ sandras Didysis ir Napoleonas, nes jiedu reiškia savo kul­ tūroms paskutinio tarpsnio pradžią, būtent to paskutinio kultūros tarpsnio, kurį Spengler vadina civilizacijos vardu. Spengler, kaip matėme, laiko kiekvieną atskirą kul­ tūrą tam tikru organizmu, kuris y ra savo rūšies g y v a esybė. Jam rodosi labiausiai reikšmingu kultūros palygi­ nimas su augmenimi, kuris su gaivalinga jėga predygsta iš motiniškos gamtos. Kaip y ra daugybė augmenų, kon­ krečiai besiskiriančių tarp savęs, taip yra daugelis kul­ tūrų, kurios, kaipo organizmai, konkrečiai skiriasi viena nuo kitos. Tai, kas yra visose kultūrose bendra, tėra vien kultūros idėja, kuri saviškai realizuojasi kiekvienoje a t­ skiroje kultūroje. Kultūrinės idėjos arba sielos apsireiš­ kimas pareina nuo tos įdiegtos jai, kaipo gyvam organiz­ mui, lyties, kuri begyvuodam a išsivysto tam tikru būtinu 391

būdu. Šitas būtinas įdiegtos kultūrai idėjos arba lyties išsivystym as y ra ne kas kita, kaip kultūros likimas. Šitas k ultūros likim as padaro tai, kad ji kaip ir kiekvienas augm uo užgimsta, auga tarpsta, žydi klesti, duoda vaisių, sęsta ir pagaliau žlunga. Šitaip suprantam a ku ltū ra per visą savo gyvavim o laiką pasilieka tam prioje priklauso­ m ybėje nuo gamtinės aplinkumos, iš kurios ji gauna savą lyti, semiasi savo išsivystymo idėją, savinas! polinkių bei tendencijų, ir kuria atatinkam u sau tik prigim tu būdu. Štai kodėl, Spenglerio supratimu, net tokia kultūros a p ­ raiška kaip matematika y ra įvairi įvairiose kultūrose. Kultūros palyginimas su augmenimi duoda progos Spengleriui teigti, kad kiekviena kultūra, kaipo organiz­ mas. turi tam tikrą išsivystymo nuoseklum ą eidam a nuo atsiradimo prie žlugimo, tam tikrą gyvavim o greitį, arba tempą, ir net tam tikrą savo amžiaus trukm ę, arba ilgu­ mą. Ir štai paskutinį kultūros tarpsnį Spengler vadina civilizacijos vardu. Tiesa, jis skaitosi su tuo, kad ku ltū ra yra labiau išvidinė žmonijos gyvenimo apraiška, tuo tar­ pu kai civilizacija yra labiau išviršinė šito gyvenim o ap ­ raiška. Todėl jis vadina civilizacijos vardu tą paskutinį kultūros išsivystymo tarpsnį, kuriam e žmonijos gyveni­ mas ir kuriamasis veikimas ryškiausiai išeina aikštėn iš­ viršinėmis lytimis. Šitaip suprantam a civilizacija y ra pa­ lenkta kultūrai taip, kaip dalis yra palenkta visumai. Šita prasme kultūra apima savimi ir civilizaciją. Tai yra pla­ čioji kultūros prasmė. Bet Spengler vartoja kultūros te r­ miną ir siauresne prasme, kai jis priešpastato kultūrą civilizacijai, vadindam as kultūros vardu žmonijos gyve­ nim o bei kuriam ojo veikimo žydėjimo tarpsnį. Vis dėlto plačioji kultūros prasm ė y ra pas Spenglerį pagrindinė. Plačiąja prasme jis supranta kultūrą, kai, pavyzdžiui, sako, kad „civilizacija yra neišvengiamas kultūros liki­ mas". Šitaip suprantam a civilizacija yra, Spenglerio pa­ žiūra, tasai aukščiausio išviršinio bei meniško pasireiški­ m o stovis, kurį sugeba prieiti aukščiausia žmonių rūšis, įeitas stovis sudaro savo rūšies atbaigim ą žmonių gyveni­ me. Toks stovis pakeičia žydėjimą, kaip tai, kas tam pa,— pati tapimą, kaip mirtis — gyvenimą, kaip sustingimas — išsivystym ą, kaip dvasinė senatvė ir suakm enėjęs ir suakm eninąs pasaulinis miestas — jaunatvę ir kaimą. Toks stovis yra neišvengiam as kultūros gyvenime, kuris turi savo galą. Civilizacija ir yra ta tapusių neorganinėm is, ar392

ba mirusiomis, lyčių sąranga, kuri palaipsniui susidaro istorijos vyksme. K ultūra ir civilizacija, Spenglerio supratimu, taip san­ tykiuoja tarp savęs kaip, iš vienos pusės, gyvas sielos įdvasinam as kūnas ir, iš antros pusės, šito kūno mumija. Iš vienos pusės, tai y ra gyvas organizmas, išaugęs iš gam­ tinio landšafto, o iš antros pusės — sustingęs mechaniz­ mas. Civilizacijos tarpsnyje organinė kūryba užleidžia vie­ tą mechaniškai konstrukcijai, instinktyvinis savo likimo pajautim as — tikslingam šalto proto išrokavimui. Toks kū­ rybinis išsisėmimas y ra senatvė, kuri negali turėti naujų platesnių perspektyvų. Kultūros ir civilizacijos santykiavim ui y ra reikšminga tai, kaip santykiuoja tarp savęs kaimas ir miestas. A nks­ tybas kultūros tarpsnis yra charakterizuojam as miesto a t­ siradimu iš kaim o ir perėjim u nuo paprastos targuvietės prie kultūringo miesto. Vėlybas kultūros tarpsnis pasireiš­ kia jau miesto ir kaim o kova. Civilizacijos tarpsnyje miestas išeina jau pergalėtoju" ir išsivysto į pasaulinės reikšmės miestą. M iesto pergalėjimas ir susiintem acionalizavimas reiškia kultūros atitrūkim as nuo motiniško gam­ tinio landšafto ir paaukojim as civilizacijos dvasiai tų k ū ­ rybinių jėgų, nuo kurių pareina kultūros žydėjimas ir gyvavimas. Sustingstant tokiu būdu kultūrai ir pereinant jau į civilizacijos tarpsnį iš tikrųjų baigiasi istorija, nes istorijos žmogus tėra vien tasai, kuris yra išsivystymo bei tobulėjim o vyksme. Spenglerio įsitikinimu, 1800 metai yra kaip tik tasai slenkstis, kuris skiria V akarų Europos istorijoje kultūros tarpsnį nuo civilizacijos tarpsnio. Nuo tų metų prasidėjo pasaulinio miesto ir konstruktyvinio intelekto viešpata­ vimas. V akarų Europos istorijoje prasidėjo toks civili­ zacijos tarpsnis, kuris savo prasme atatinka romėnų im­ perijos žlugimo amžiui. Jei antiškąją kultūrą charakteri­ zavo graikiškoji siela, tai antiškąją civilizaciją charakteri­ zavo romėniškasai intelektas. Palyginti su graikais, ro­ mėnai buvo barbarai, bet ne tokie barbarai, kaip anų lai­ kų germanai, kurie turėjo prieš save kultūrinį pražydėiimą, bet barbarai, kuriem s buvo lemta atbaigti kultūrinį žydėjimą be sielos, be filosofijos, be meno, gyvuliškai brutalūs, tesiskaitą vien su m aterialine nauda ir tesugebą turėti fantazijos, vien atkreiptos į praktiškus dalykus. Romėnai, atbaigdam i graikiškąją kultūrą, slinko į žlugi­ mą. 393

\ tokį nevaisingos senatvės arba žlugimo tarpsnį įžen­ gė V ak arų Europos kultūra, Spenglerio nuom one, n u o 1800 m etų. N uo šito laiko V akarų Europa pasidarė ne ti­ kros kultūros, bet tik civilizacijos nešėja. Spengler m ato net galim ybę pranašauti, kad vakariškosios kultūros žlu­ gimas tu ri galutinai įvykti iki 2000 metų. Jo išskaičiavi­ mu, šita kultūra yra atsiradusi maždaug pačioje pradžio­ je antro tūkstančio m etų mūsų gadynės kryžiaus k a rų laikotarpyje, o kadangi idealinis kultūros amžius tru n k a 1000 metų, tai todėl galutinis vakariškosios kultūros žlu­ gimas privalo įvykti maždaug apie 2000 metų. V akarų kultūros žlugimas anaiptol dar nereiškia V a­ k arų Europos gyventojų katastrofiško žuvimo, nors nuo­ latinis gimimų mažėjimas yra labai sūnptom ingas civi­ lizacijos tarpsniui. Šitas žlugimas taip pat nereiškia m ate­ rialinio vakariškosios kultūros sunaikinimo pasaulinio k a ­ ro arba kitos kokios katastrofos išdavoje. Jis tik reiškia kultūrinių kuriam ųjų jėgų išsigimimą, susilpnėjim ą ir iš­ sekimą. Spengler stengiasi net išsemiamai nurodyti tuos sim p­ tomus, kurie jau aiškiai apreiškia vakariškosios kultūros žlugimo tarpsnį. Perkainavimas visų kultūrinių vertybių, visuotinas skepticizmas, problematiškas doros tra k tav i­ mas, prisidengimas grįžimo į gamtą kauke, nereligingumas, materialistiškas gyvenimo vertinim as, paviršutinio žurnalizmo įsiviešpatavimas, istorinio psichologinio skepti­ cizmo įsigalėjimas filosofijoje,— štai tik keletas trum pai minimų simptomų, kurie, Spenglerio įsitikinimu, charak­ terizuoja vakariškosios kultūros žlugimo tarpsnį. N ekal­ bėsiu apie šituos simptomus plačiau, nes tai n ėra esm inis dalykas Spenglerio koncepcijoje. Prie Šios progos n o rė ­ čiau iškelti aikštėn rusų m ąstytojo Berdiajevo pažiūras į kultūros ir civilizacijos santykiavimą. Jei Berdiajev ir nepriim a visų metafizinių prielaidų, kuriom is Spengler yra įpam atavęs savo koncepciją, tai vis dėlto jis arti prieina jį savo pažiūrose į civilizacijos ir kultūros santykiavimą. Filosofinio nuoseklum o atžvilgiu šitos jo pažiūros y ra net reikšmingesnės už Spenglerio išvadžiojimus. Todėl kalbant apie kultūros ir civilizacijos santykiavim ą, bus labiau pravartu pakalbėti apie Berdia­ jevo koncepciją, negu apie Spenglerio nusakom us v ak a­ riškosios kultūros žlugimo simptomus, juo labiau kad pir­ m ojo pažiūros susidarė žymioje įtakoje antrojo. 39.4

„Mūsų gadynėje,— sako Berdiajev savo knygoje „Smysl istoriji" 9,— nėra opesnės temos tiek pažinimui, tiek ir gyvenimui, kaip tem a apie kultūrą ir civilizaciją, apie jųdviejų skirtingum ą ir santykiavim ą. Tai tema apie lau­ kiantį mus likimą. Tuo tarpu niekas taip žmogų nejaudi­ na, kaip jo likimas. N epaprastas Spenglerio knygos apie V akarų žlugimą pasisekimas gali būti aiškinamas tuo, kad jis taip aštriai yra pastatąs prieš kultūringos žmonijos sąm onę klausimą apie jos likimą. Istorinių persilaužimų m etu, krizių bei katastrofų laikotarpiais tenka rimtai su­ simąstyti apie istorinio tautų bei kultūrų likimo vyksmą. Pasaulinės istorijos laikrodžio rodyklė skelbia mums kritingą valandą, besiartinančios prietemos valandą, kai lai­ kas ateina kurti ugnį ir ruoštis nakčiai. Spengler pripaži­ no civilizaciją kiekvienos kultūros fatumu. Civilizacija gi baigiasi mirtimi. Šita tem a nėra nauja; ji,— sako Berdiajev,— seniai mums pažįstama. Tema šita ypatingai net artim a rusų minčiai, rusiškai filosofijos istorijai. Žymiau­ sieji rusų m ąstytojai jau seniai patyrė skirtumą tarp kul­ tūros ir civilizacijos tipo ir sujungė šitą tem ą su Rusijos ir Europos santykiavimu. Visa mūsų slavianofilų m ąsty­ sena buvo prisunkusi neapykantos ne prie europietiškosios kultūros, bet prie europietiškosios civilizacijos. Ta­ me, kad V akarai pūva, ir reiškia, kad m iršta didžioji Europos kultūra ir kad įsiviešpatauja Europos civiliza­ cija, besieliška bedieviška. Chomiakov, Dostojevskij ir Leontjev žiūrėjo su tikru entuziazmu į didžiąją Europos praeitį, į šitą šventųjų stebuklų šalį, į kilniuosius jos paminklus, j senuosius jos akmenis. Bet senoji Europa pasidarė neištikima savo praeičiai, nuo jos atsisakė. Bereligiškoji miesčioniškoji civilizacija nugalėjo joje seną­ ją šventąją kultūrą. Todėl Rusijos su Europa, Rytų su V akarais kova atrodo dvasios susikovimu su bedvasišku­ mu, religingos kultūros su bereligiškąja civilizacija (p. 250). Ką gi reiškia šitokis dviejų pasaulių antagonizmas, parem tas kultūros ir civilizacijos priešingumu? Kiekvienoje kultūroje,— sako Berdiajev,— po žydėji­ mo, išsivystymo ir išsilavinimo, prasideda kuriam ųjų jė ­ gų išsekimas, dvasios stelbimas, šalinimas. Visos kultū­ ros linkmė pasikeičia. J i ima linkti į praktiškąjį galybės vykdymą, į praktiškąjį gyvenimo organizavimą ir išskėtimą vis platesniuose žemės paviršio plotuose. Mokslų bei menų žydėjimas, m inties pagilinimas ir sušvelninimas, dai­ liosios kūrybos užsimojimai, šventųjų ir genijų veizdėji395

mui,— visa tai jau n ė ra pergyvenam a kaipo tikrasis rea ­ lus gyvenim as, visa tai jau neįkvepia taip, kaip anksčiau. Gimsta intensyvi valia į patį gyvenimą, į gyvenim o p rak ­ tiką, į gyvenim o galybę, į pasismaginimą gyvenim u, į įsigalėjim ą gyvenime. Ir šita per daug įtem pta valia į gyvenim ą žudo kultūrą ir užtraukia jos m irtį... Tuo tarpu kai masėse įsigali šitas nepaprastas godumas gyventi, tada gyvenim o tikslas n ėra matomas aukštesnėje dvasi­ nėje kultūroje, kuri iš savo esmės yra aristokratiška, v i­ sados y ra vertinam a kokybiniu, bet ne kiekybiniu matu. Imama tikslas m atyti pačiame gyvenime, jo praktikoje, jo galybėje, jo laimingume. Kultūra nebevertinam a jau kai­ po tokia, ir todėl valia į kultūrą pranyksta. N ebėra dau­ giau valios į geniališkumą, ir nebegim sta daugiau geni­ jų. Privengiama nenaudingo veizdėjimo, pažinimo ir k ū ­ rybos. Kultūra nebegali toliau pasilikti aukštybėse, ji turi nusileisti žemyn, turi smukti. J i neįstengia išlaikyti koky­ binę savo įtampą. Kiekybinis pradas neišvengiam ai j ą apgali. Įvyksta visuomeninė entropija, kūrybinės ku ltū ri­ nės energijos išbarstymas. Kultūra nutrūksta ir smunka, nes ji negali amžinai tobulėti nevykdydam a tikslų bei uždavinių, kurie yra pastatyti jos kūrėjų dvasioje (p. 252—253). Visi kultūros atsiekimai simboliški, bet ne realistiški. Kultūra nėra realizacija, arba įvykdymas gyvenim o tie ­ sos, gyvenimo gėrio, gyvenimo grožio, gyvenim o galy­ bės, gyvenimo šventumo. Realinis gyvenimo perkeitim as tarsi neatsiekiamas kultūroje. Todėl dinamiškasis ju d ė ji­ mas kultūros viduje su kristalizuotomis jos lytimis neiš­ vengiamai traukia už kultūros ribų, į gyvenimą, į p rak ti­ ką, į galybę. Čia ir įvyksta kultūros perėjim as į civili­ zaciją (p. 253). Kiekvienoje kultūroje,— sako Berdiajev,— tam tik ra ­ me jos išsivystymo laipsnyje ima reikštis veiksniai, kurie pasiknisa po dvasiniais kultūros pagrindais. K ultūra y ra surišta su kultu, nes ji išsivysto iš religinio kulto; ji y ra šito kulto diferenciacija arba jo turinio išvystymas į įv ai­ rias šalis. Filosofinė mintis, moksliškas pažinimas, archi­ tektūra, tapyba, skulptūra, muzika, poezija, dora,— v is­ kas organiškai pilnai glūdi bažnytiniame kulte neišvysty­ toje ir nediferencijuotoje lytyje. Seniausioji iš kultūrų, Egipto kultūra, užgimė šventovėje, ir pirm utiniais jos k ū ­ rėjais buvo k riv ia i... Kultūra pilna religinės simbolikos, nes jo je glūdi ženklai ir panašybės kitos dvasinės tikro­ 396

vės. Kiekviena kultūra, net m aterialinė, yra dvasios kul­ tūra, kiekviena kultūra turi dvasinį pamatą, nes ji yra išdava kuriam ojo dvasios darbo, atkreipto į prigimtuo­ sius gaivalus. Bet pačioje kultūroje apsireiškia tendenci­ jos, kurios traukia ją prie religinių bei dvasinių jos pa­ grindų ardymo, prie jos reikšmingos simbolikos atm eti­ mo. Todėl tiek antiškoji, tiek ir vakariškoji Europos kul­ tūra pereina per savo apšvietos tarpsnį, kuriam e nu trau ­ kia ryšius su religinėmis kultūros tiesomis ir žlugdo kul­ tūros simboliką. Tame ir apsireiškia fatališkoji kultūros dialektika. Kultūrai tarsi prigimta tam tikram e savo išsi­ vystym o laipsnyje abejoti dėl savo pagrindų ir šituos pagrindus ardyti. J i pati sau rengia žlugimą atitrukdam a nuo gyvastingų savo versmių. Kultūra dvasiškai sa­ ve susilpnina ir iššvaisto savo energiją. Iš organiškojo tarpsnio ji pereina į kritiškąjį tarpsnį (p. 255—256). Kultūra yra nenaudiška aukščiausiuose savo atsiekimuose, tuo tarpu civilizacija yra visados m aterialiai užinteresuota. Ekonominis materializmas yra labai reikšm in­ ga civilizacijos tarpsniui ideologija, nes civilizacijoje n e­ išvengiamai viešpatauja ekonomizmas. Civilizacija iš sa­ vo prigimties yra techniška, ir joje kiekviena ideologija, kiekviena dvasinė kultūra tėra vien prieduras, iliuzija, bet ne pati realybė. Civilizacijoje — ar imsime kapitaliz­ mą, ar socializmą — sutelktinis darbas išstumia individua­ linę kūrybą. Civilizacija nuasmenina, tuo tarpu kai kul­ tūroje asmens gaivalas įstengia originaliai pasireikšti (p. 258). Perėjimas nuo kultūros prie civilizacijos surištas yra taip pat su žmogaus santykių apkitim u gamtos atžvilgiu. Civilizacijos tarpsnis prasidėjo nuo mašinos įsigalėjimo žmogaus gyvenime. Gyvenimas nustoja buvęs organiškas ir pameta ryšius su gamtos ritmu. Tarp žmogaus ir gamtos įsiterpia pagam intųjų įrankių tarpas, kuriais jis stengiasi sau palenkti gamtą. Tai anaiptol nepriartina žmogaus prie gamtos, prie jos vidaus gyvenimo, jos sielos. Atvirkščiai, žmogus galutinai nutolsta nuo gamtos sulig tuo, kaip jis techniškai ją apvaldo ir organizuotu būdu vadovauja jos jėgoms. Organizuotas gyvenim as tampa vis mažiau organingas, nors vis labiau techniškas. M ašina deda savo ants­ paudą žmogaus dvasioje, visose jo veikimo pusėse. Civi­ lizacija turi mašiniškąjį pagrindą, joje technika laimi vir­ šenybę prieš dvasią, mechanizmas — prieš-organizmą. 397

V iena iš reikšm ingiausių civilizacijos žymių y ra tai, kad jinai y ra buržuaziška iš savo prigimties giliausia šito žodžio prasm e. Buržuaziškumas ir yra civilizuota šio p a ­ saulio karalystė, civilizatoriškoji valia į organizuotą g a­ lybę ir pasismaginimą gyvenimu. Civilizacijos dvasia y ra m iesčioniškoji dvasia, kuri įsikanda į laikinus netobulus dalykus. Ji nemėgsta amžinybės. Buržuaziškumas y ra v e r­ gavim as laiko dvasiai ir neapykanta to, kas y ra amžina. Europos ir Amerikos civilizacija, pati tobuliausia pasau­ lio civilizacija, sukūrė industriališką kapitalistišką sis­ tem ą, kuri buvo ne tik galingo ekonominio išsivystym o, bet sykiu ir dvasios naikinimo apraiška. Industriališkas civilizacijos kapitalizmas buvo amžinybės dvasios naikin­ tojas, šventovių ardytojas. Kapitalistiškoji nau jų jų amžių civilizacija stengėsi užmušti Dievą, nes ji buvo bedieviš­ kiausia iš visų civilizacijų. Atsakomybė už dievažudystę guli ant jos, bet ne ant revoliucinio socializmo, kuris tik pasisavino buržuaziškosios civilizacijos dvasią ir pavel­ dėjo neigiamąjį jos nusistatymą. Materialinis godumas, atsigulęs { kapitalistiškosios ci­ vilizacijos pagrindą, sudaro m echaniškųjų fikcijų pasaulį. Industriališka kapitalistiška civilizacijos sistema ardo d v a­ sinius ekonomikos pagrindus ir tuo pačiu ruošia sau p ra ­ žūtį. Darbas nustoja dvasinės savo prasm ės ir dvasinio pateisinimo ir sukyla prieš visą sistemą. K apitalistiškoji civilizacija randa sau visai pelnytą bausmę socializme. Bet socializmas taip pat tęsia civilizacijos darbą. Jis tėra vien kitas tos pačios buržuaziškosios civilizacijos pavida­ las;-jis bando toliau plėtoti civilizacijos nusistatym ą, neįnešdamas į ją naujos dvasios. Civilizacijos industrializmas neišvengiamai pasiknisa po dvasine drausm e ir d v a­ siniu darbo m otyvavim u ir tuo pačiu ruošia sau žlugimą. Valia į galybę, kuria pasižymi civilizacija, pagim do im ­ perializmą. Imperializmas tėra techniškas civilizacijos p a­ daras. Imperializmas nepriklauso kultūrai. Jis y ra plika valia į viešpatavim ą pasaulyje, į pasaulinį gyvenim o o r­ ganizavim ą. Jis yra surištas su industriališka kapitalistiš­ k a sistema, jis y ra techniškas iš savo prigim ties. Toks buržuazinis XIX ir XX šimtmečių imperializmas, ypač an ­ gliškas ir germaniškas. Jisai tačiau reik skirti nuo religi­ nio buvusių laikų imperializmo, kurį realizavo šventosios Romos ir Bizantijos imperijos, kuris buvo simboliškas ir todėl priklausė kultūrai, bet ne civilizacijai. 398

Gaivalingame savo išsivystyme imperializmas griauja savo pagrindus ir ruošia savo perėjim ą į socializmą, k u ­ ris taip pat yra apsėstas valios t pasaulinę galybę j p a ­ saulinį gyvenim o organizavim ą ir kuris reiškia tik toli­ m esnę civilizacijos laipsni, naujo jos pavidalo apraišką. Bet ir imperializmas, ir socializmas taip giminingi savo dvasia, reiškia gilų kultūros krizį. Yrančio imperializmo ir gimstančio socializmo gadynėje laimi civilizacija, bet žlunga kultūra. Tai nereiškia, kad kultūra apskritai m irš­ ta. Gilesne prasm e kultūra y ra amžina. A ntiškoji kultūra žlugo ir tarsi mirė. Tuo tarpu ji nenustoja gyvavusi m u­ myse kaipo įsigyvenęs m ūsų būtybėje sluoksnis. Civiliza­ cijos laikotarpiais kultūra gyvuoja ne kiekybiniu, bet kokybiniu būdu, besislėpdama gelmėse. Civilizacijoje gi ima reikštis barbarizacijos vyksmai, sustambėjimas, pra­ radim as tobulesnių lyčių, kultūros pagamintų. Tokia barbarizacija gali apsivilkti įvairiomis lytimis. Europiškos pasaulinės civilizacijos viršūnėje barbariškum as kils iš p a­ čios civilizacijos prigimties, su mašinų, bet ne m iškų kva­ pu,— barbariškum as, atsirėm ęs civilizacijos technika. Kai kultūroje išsenka dvasinė energija, kai dvasia gęsta, tech­ nika, mechanizmas, m ašina ima valdyti žmogų ir padaro iš jo nustojusį dvasios barbarą. Tiek Spenglerio, tiek Berdiajevo pažiūrose į kultūros ir civilizacijos santykiavim ą reik skirti du pagrindiniu dalyku. Tai yra, iš vienos pusės, kultūros ir civilizacijos esmės supratimas, kilmės išaiškinimas ir reikšmės įv er­ tinimas, o iš kitos pusės, kultūros bei civilizacijos apraiš­ kų aprašymas, jųdviejų palyginimas, santykiavimo nus­ tatymas ir perspektyvų jiemdviem numatymas. Pirmuoju atveju galima kalbėti apie ontologinį kultūros bei civili­ zacijos apipam atavim us, tuo tarpu kai antruoju atveju būtų vietoje kalbėti apie kultūros ir civilizacijos fenome­ nologiją. Pirmuoju atžvilgiu svarbu susekti, taip sakant, substancialinis kultūros bei civilizacijos pagrindas, an­ truoju atveju svarbu yra aprašyti ir išaiškinti kultūros bei civilizacijos apraiškos. Ir štai tyrinėjant tiek Spenglerio, tiek Berdiajevo pa­ žiūras į kultūros bei civilizacijos santykiavimą, tenka la­ bai nelygiai vertinti ontologinę ir fenomenologinę jųdvie­ jų pažiūrų bei išvadžiojimų pusę. Pasirodo, kad fenome­ nologinė jųdviejų pažiūrų bei išvadžiojimų pusė yra žy­ miai vertingesnė bei reikšmingesnė negu ontologinis jų apipamatavimas. Ypač tai tenka pasakyti apie Spenglerį, 399

kurio paradoksalum as ir drąsa arbitralių pažiūrų skelbi­ me tiesiog niekuo n ė ra varžomu. Tiesa, panašus priekaiš­ tas žymiai m ažiau gali būti daromas Berdiajevui, kuris domisi daugiau fenomenologine problemos puse ir nedrįs­ ta tiek paradoksaliai bei arbitraliai reikšti savo pažiūras, kaip tai daro Spengler. Užtat jis dažnai dogm atiškai p a­ reiškia savo pažiūras į kultūros ir civilizacijos santykia­ vim ą nepam atuodam as jų, taip sakant, ontologiniu būdu. Todėl žemai vertinant ontologinį kultūros ir civilizacijos pam atavim ą, stambiausieji priekaištai tenka daryti Spengleriui, tuo tarpu kai žymiai pritariant fenom enologiniam kultūros ir civilizacijos santykiavimo aprašym ui, stam ­ biausia pritarimo dalis turi tekti Berdiajevui. Savo koncepcija apie kultūros sielą Spengler tikėjosi patiesti tvirtą metafizinį pagrindą kultūros bei civilizaci­ jos supratimui. Iš tikrųjų šita koncepcija suteikė spiritualistinį kultūros aiškinimą, kuriuo einant gaunam a išvada, kad ne žmogus kuria kultūrą, bet metafiziškai suprasta kultūros siela, ir kad ne pats kultūringas žmogus su v i­ sais savo kultūriniais įpročiais ir nusiteikim ais y ra k u l­ tūros padaras. Kultūra, pradygstanti tarsi augm uo iš m o­ tiniško gamtos landšafto ir realizuojanti kultūrinės sielos galimybes, yra suprantam a natūralistiško vitalizmo pa­ kraipa. Šita pakraipa eidamas, Spengler toli gražu n e p a ­ kankamai skaitėsi su tuo pagrindiniu faktu, kad kultūra yra žmogiškasis padaras ir yra surišta su visuom eniniu gyvenimu ir kad nėra reikalo, norint išaiškinti kultūros fenomeną, griebtis kultūrinės sielos pagalbos. Kai n ė ra pakankam ai skaitomasi su tuo, kad kultūra y ra grynai žmogiškasis padaras, y ra gaunama visai klaidinga p ers­ pektyva kultūrinių apraiškų vertinim e. Iš čion ir kyla stambiausios Spenglerio paklaidos. Ir iš tikro, kai kultūra y ra laikoma gyvu organizmu, įdvasintu glūdinčiąja jam e siela ir pradygstančiu tarsi augmuo iš gamtinės aplinkumos, negali būti kalbos apie tikrą supratim ą žmogaus rolės kultūriniam e veikime. T a­ da žmogus, it koks atomas, tam pa veikiau kultūros ob­ jektu negu jos subjektu ir pasidaro visiškai priklausom as nuo to kultūros išsivystymo, kuris yra Spenglerio v a ­ dinamas kultūros likimu ir kuris vyksta su nepalenkiam u būtinum u. Tuo tarpu jei yra klaidingas kultūros suprati­ mas gyvo organizmo prasme ir jos išsivystym o aiškini­ mas neišvengiam u būtinum u, tai lygiai tiek pat y ra k lai­ dingas ir griežtos analogijos pravedimas tarp kultūros ir 400

augmens, Iš čion, pavyzdžiui, yra gautos tokios Spenglerio išvados kaip konkretinis kultūros individualumas ir nepriklausom um as nuo kitų kultūrų. Žinoma, jei kultūra y ra savo rūšies organizmas, kuris kaip augmuo pradygsta iš motiniškos gamtos landšafto, tai kiekviena kultūra yra visai nepasikartojam a apraiška. M aža to: surišta kaip augm uo su tomis aplinkybėmis, kuriose jinai yra išau­ gusi, kultūra negali keliauti iš vienos vietos į kitą, negali būti skolinama iš vieno krašto į kitą ir todėl irgi negali būti suprantam a kitos kultūros žmonėms. Tuo tarpu nei­ gimas kultūrinių jtaku, kultūros savaimingo plėtimosi v i­ somis galimomis pakraipomis ir susipratimo bei susiži­ nojimo įvairių kultūrų žmonių yra labai rizikingas atsi­ žvelgiant į tuos faktus, kurių mums patiekia visų amžių ir visų kraštų istorija. Šituo atžvilgiu Spengler buvo pri­ verstas neigti faktus, kurie yra tiesiog akivaizdūs žmoni­ jos patyrime. Griežtos analogijos pravedimas tarp kultūros ir aug­ mens, kaip žinome, paspyrė Spenglerį m atyti kultūros šaknis gam tinėje aplinkumoje, iš kurios kultūra gauna visus pagrindinius polinkius ir kurioje ji gimsta ir žlun­ ga su neišvengiam u būtinum u pagal tam tik rą griežtai nustatytą dėsningumą. Tuo tarpu tai, ką Spengler vadina m otinišku landšaftu, toli gražu nėra tiek išimtinai spren­ džiamas kultūros veiksnys, kaip kad jis mano. Gamtinė aplinkuma yra kultūrai viena m aterialinė aplinkybė arba net priežastis, bet dar nesugeba sukurti kultūros kaipo tokios ir toli gražu dar neapsprendžia viso kultūros li­ kimo. Jei iš vienos pusės, negalima neigti, kad kultūros tipas vis dėlto tam tikrame laipsnyje pareina nuo gam ti­ nės aplinkumo, tai iš kitos pusės, įvairiose gentinėse ap ­ linkybėse gali atsirasti analoginių kultūros apraiškų ir, atvirkščiai, analoginėse gamtos aplinkybėse gali atsirasti įvairių kultūros apraiškų, nes kultūros kūrėju yra visų pirma žmogus, protingas ir laisvas, ir sykiu turįs neišse­ miamas kultūrines galimybes. Taip pat jei, iš vienos pusės, reik pripažinti, kad kul­ tūriniam e tautos arba visuomenės išsivystyme galima su tam tikra teise m atyti augimą, tarpimą, žydėjimą, seni­ mą ir pagaliau žlugimą, tai iš kitos pusės, tiek pats išsi­ vystymas, tiek šitie nuoseklūs jo tarpsniai privalo būti suprantami savotiška prasm e be identifikavimo kultūros ir gyvo organizmo išsivystymo tarpsnių. Todėl kai Speng­ ler kalba apie būtiną kultūros likimą, kuris pasireiškia 26. S. Š a lk a u s k is

401

idealiniam e jos amžiuje, trunkančiam e 1000 m etų, ja u ­ čiam a per daug įtem pta analogija, kurios negalim a p a te i­ sin ti m okslišku būdu. Tuo tarpu nepateisintos analogijos, išvedam os iš organiško bei vitalistiško kultūros esmės su­ pratim o, pastum ia Spenglerį prie ne tik paradoksalių, bet ir griežtai klaidingų teigimų. Būtų tačiau k itu kraštutiniu nusistatym u neigim as bet k u rių analogijų tarp kultūrinio visuomenės gyvenim o ir ©rganingo gyvos būtybės gyvenimo. Kiekviena visuom enė a rb a net kiekviena tauta yra, taip ar šiaip, surišta su gam tine aplinkuma, kuri mažiau ar daugiau atsiliepia k u l­ tū rin ėje kūryboje; kiekviena visuomenė ar tau ta sudaro tam tik r ą . visumą, kuri gyvena mažiau ar daugiau dife­ rencijuotu būdu taip, kad tam tikra prasm e galima k a l­ bėti apie visuomenės a r tautos organizmą. M aža to: k iek ­ viena visuomenė ar tauta turi savo jaunatvę, žydėjim o gadynę, o paskui sęsta, išsigimsta, žlunga. Kitaip tariant, kiekviena visuomenė ar tauta turi tam tikrą savo išsivys­ tymo ratą, kuris turi tam tikro panašumo su organizmo gyvenimu. Bet sykiu yra klaidinga šitas panašum as laikyti tokiu tolygumu, kuris leistų spręsti apie kultūrinį visuo­ menės ar tautos gyvenimą pagal tai, kaip išsivysto, gy­ vuoja ir žlunga gyvi organizmai. Žodžiu tariant, m etafizi­ nis Spenglerio pamatavimas kultūrinės problem os y ra p a ­ grįstas nepateisintomis analogijomis, kurios atim a m oks­ liškąją vertę drąsiems jo išvadžiojimams. Užtat jei Spenglerio metafiziniame pam atavim e yra maža tiesos dalis, kuri liečia tolimą analogiją tarp k u ltū­ rinio visuomenės ar tautos gyvenimo ir organizmo gy­ venimo, tai jo teisingumas vis labiau auga sulig tuo, kaip nuo metafizinio pamatavimo jie artinasi prie fenom eno­ loginio kultūros problemos tyrinėjim o, kiek atitrukdam as nuo metafizinio savo pagrindo. Taip jo pažiūrose į ku ltū ­ ros ir civilizacijos santykiavim ą y ra jau žymiai daugiau tiesos, kaip jo metafizinėse pažiūrose į kultūros esmę, kil­ mę, išsivystymą ir žlugimą. Tiesa, m atymas kultūroje žmo­ nijos gyvenimo jaunatvę ir civilizacijoje — senatvę jau atrem tas į organiškąją analogiją ir sykiu iš anksto jau suponuoja vienašališkai teigiamą nusistatym ą kultūros a t­ žvilgiu ir vienašališkai neigiamą nusistatym ą civilizacijos atžvilgiu. Tačiau sykiu negalima nepripažinti, kad gene­ tiškai civilizacijai y ra vėlybesnė už kultūrą ir kad faktinai civilizacijoje daugiau apsireiškia neigiam ų dalykų ne­ g u kultūroje. Todėl kai Spengler teigia, kad civilizacija 402

yra neišvengiamas kultūros galas, jis ir genetišku, ir mo­ raliu atžvilgiu pasako žymią tiesos dalį. Taip pat kai pas­ kui Spenglerio Berdiajev ryškiai ir stipriai kelia aikštėn kultūros ir civilizacijos priešingumą, tai ir jo einam a žy­ mia dalimi teisinga pakraipa. Fenomenologinėje kultūros bei civilizacijos apraiškų analizėje tiek Spengler, tiek Berdiajev pakankam ai išro­ do, kad kultūra y ra genetiškai ankstybesnė už civilizaci­ ją ir kad faktinai didžiausioje atsitikimų daugumoje ji pa­ sirodo taip pat vertingesnė už pastarąją. Geras suprati­ mas šitų dviejų dalykų gali kaip tik patiekti priemonių tinkam ai suprasti kultūros ir civilizacijos santykiavim ą ir nustatyti, k u r Spengler ir Berdiajev skelbia tiesą ir kur jiedu nusideda vienašališku perdėjimu. Visų pirma, ką reiškia pasakymas, kad kultūra gene­ tiškai yra ankstybesnė už civilizaciją, ir kur glūdi šito fakto realinė priežastis? Šiais laikais galima laikyti be­ veik visuotinai priimtina pažiūra, kad kultūra yra surišta su išvidiniu žmogaus išsilavinimu ir kūrybiniu nusistaty­ mu, tuo tarpu kai civilizacija, taip ar šiaip, turi reikalo su išviršiniu visuomenės stoviu, laim ėtu kultūriniu jos veikimu. Šita pažiūra, kuri nėra svetima nei Spengleriui, nei Berdiajevui, savo pagrinde slepia jau išvadą, kad taip ar šiaip, tarp kultūros ir civilizacijos yra tokio santykia­ vimo, kokio kad paprastai yra tarp priežasties ir išdavos. Kultūra suponuoja visų pirma išvidinį žmogaus darbą, atkreiptą į jo tobulinimąsi prigim tojoje pasaulio tvark o ­ je; civilizacija suponuoja jau išviršines šito kultūrinio d ar­ bo išdavas, kaipo laimėtas aukštesnis visuomeninis stovis, priešingas laukiniam arba barbariškam stoviui. Iš čion jau matyti, kad, šiaip ar taip, civilizacija savo kilm ėje yra vėlybesnė už kultūrą ir kad ji, būdam a kultūrinio veikimo išdava, atbaigia kultūrinį veikimą ta tik prasme, kaip kad apskritai išdava atbaigia savo priežastį. Šita prasm e galima iš tikro pasakyti, kad civilizacija yra, taip ar šiaip, neišvengiam as kultūros galas. Kiekviena kultūra reiškiasi kokiu nors būdu atatinkam oje civilizacijoje, k u ­ ri ją atbaigia tarsi jos neišvengiamas galas. Genetinis kultūros ir civilizacijos sąryšis paaiškės dar geriau, jei prisiminsime tą nuoseklumą, kuriuo eina kul­ tūrinis nusiteikimas, kultūrinis veiksmas ir kultūrinė iš­ dava. Kultūrinis nusiteikimas yra pagrindas kultūriniam veiksmui; šis pastarasis y ra pagrindas kultūrinei išda­ vai. Kultūrinis nusiteikimas yra ankstybesnis už kultūrinį 403

veiksmą, ogi šis y ra ankstybesnis už kultūrinę išdavą. Ju o labiau kultūrinis nusiteikim as yra ankstybesnis už k u l­ tūrinę išdavą. Jei dabar dar prisiminsime, kad kultūra, tikriausia šito žodžio prasme, y ra kultūrinių nusiteikim ų sistema, o civilizacija y ra kultūrinių išdavų sistema, lai­ m ėta visuom eniniam e stovyje, tai bus pakankam ai aišku, kad civilizacija y ra vėlybesnė už kultūrą ir kad jinai y ra kultūros išdava, pasireiškianti išviršinėmis visuom eninio gyvenim o lytimis. Šitas konstatavim as neleidžia tačiau padaryti išvados, kad kultūra ir civilizacija eina žmonijos gyvenim e viena po kitos, kaip kad senatvė ateina žmogaus gyvenim e po jaunatvės ir pilno subrendimo amžiaus. Tokia išvada p e r­ šasi tada, kai kultūrinis gyvenimas yra suprantam as iš griežtos analogijos su gyvo organizmo išsivystymu, k u ­ riame jaunatvės ir senatvės laipsniai negali sutapti vienu laiku. Spengler, matydamas kultūros ir civilizacijos san­ tykiavime griežtą analogiją tarp gyvo organizmo ja u n a t­ vės ir senatvės, turėjo kultūros ir civilizacijos tarpsnį perskirti tarp savęs ir laikyti jiedvi nesutam pančios vie­ nu laiku vienos ir tos pačios visuomenės gyvenim e. Berdiajev šituo atžvilgiu nėra tiek pat griežtas, ir todėl jis prileidžia kultūrai galimybę gyvuoti civilizacijos gelmėse kokybiniu atžvilgiu intensyviu gyvenimu. Tuo pačiu jis kiek atitaisė Spenglerio vienašališką pažiūrą, nors jos v i­ siškai neatitaiso. Iš tikrųjų kultūra ir civilizacija ne tik n ė ra išskiria­ mos vienu laiku, bet dargi visados gyvuoja m ažesnėje ar didesnėje savitarpinėje priklausomybėje. Kaip kultūrinė išdava negali atsirasti žmogaus gyvenime be kultūrinio nusiteikimo, aktualizuoto kultūriniu veiksmu, taip lygiai negali atsirasti civilizacija be kultūros. Todėl irgi, k u ltū ­ rai išsenkant, negali anksčiau ar vėliau nesuirti ir civili­ zacijos rūmai. Iš kitos pusės, negalima įsivaizduoti k u l­ tūros, kuri jokiame laipsnyje nesireikštų kultūrinėm is iš­ davomis ir tuo pačiu nesudarytų tokios ar kitokios šitų išdavi} sistemos, vadinamos civilizacijos vardu. Tiesa, kaip buvo jau sakyta, žmogus gali turėti daugiau palinki­ mo užsidaryti viduje ir pasitenkinti savo vidaus gyveni­ mu, negu reikštis išviršinėmis kultūrinio veikim o išda­ vomis. Bet ir tokio kultūrinio kvietizmo krašte vis dėlto reik pripažinti tam tikros civilizacijos buvimą, nors civi­ lizaciją turi daugiau davinių išsivystyti ten, kur žmonės turi daugiau palinkim o reikštis kultūriniais veiksmais, at404

kreiptais į gamtos apvaldym ą ir visuomeninio gyvenimo organizavim ą išviršinėmis priemonėmis. Štai kodėl ir to ­ kioje Indijoje, kuri y ra paskendusi kultūrinio kvietizmo nuotaikoje, užtinkame tokius didingus civilizacijos pa­ minklus, kokiais yra jos architektūros dailenybės. Buvo jau irgi sakyta, kad normalus kultūros ir civili­ zacijos santykiavim as yra toks, kuriame kultūrinis veik­ lumas, nepereinąs į vienašališką aktyvizmą ir nepasiduodąs kvietizmo nuotaikai, nustato pusiausvyrą tarp pilnu­ tinės kultūrinių nusiteikimų sistemos ir kultūrinių išdavų organizacijos visuomeniniame stovyje. Kai tokiu atveju kultūriniai nusiteikimai pasižymi savo platumu bei tu r­ tingumu, o iš kitos pusės, kultūrinis veiklumas reiškiasi kultūrinėm is išdavomis gerai suorganizuotame gyvenime, civilizacijos pasireiškimas išviršinėmis lytimis bus turtin­ gas, tam prus ir visai sutariąs su kultūros gyvenimu. N e­ jaugi graikiškasis pasaulis neturėjo civilizacijos didžiau­ sio kultūrinio savo žydėjimo laikotarpiu? Nejaugi V aka­ rų Europa neturėjo civilizacijos iki XIX šimtmečio? Būtų klaidinga manyti, kad civilizacija prasidėjo su romėnų įsigalėjimu senovės pasaulyje arba kad naujais laikais civilizacija atsirado tik XIX šimtmetyje. K ultūra ir civi­ lizacija ne eina viena po kitos, bet gyvuoja organingame tarp savęs sąryšyje, kaip kad surištos yra tarp savęs priežastis ir išdava, nors genetiškai antroji yra vėlybesnė už pirmąją. Tiesa, imant vieną kurį priežasties ir išdavos santykia­ vimą, galima pastebėti, kad išdava gali nesutapti vienu laiku su priežastimi. Bet kalbant apie kultūrą ir civiliza­ ciją, reik turėti galvoje, kad kultūriniai žmonių nusitei­ kimai y ra pastovios priežastys ir kad jie sudaro pastovią sistemą, galinčią gyvuoti šalia kultūrinių išdavų siste­ mos, arba civilizacijos. Kultūros santykiavim as su civilizacija analoginis prie­ žasties ir išdavos santykiavim ui, duoda galimybės spręsti, k atra iš jųdviejų patraukia antros žlugimą. Paprastai ten­ ka konstatuoti, kad priežasties suardymas ardo ir išdavą arba net padaro ją visai negalimą. Todėl irgi kultūros suyrim as negali neapsireikšti anksčiau ar vėliau ir civi­ lizacijos suyrim u arba žlugimu. Tokiu atveju civilizacija žlunga ne todėl, kad jinai y ra kultūros galas arba senat­ vė, bet todėl, kad y ra ir žlunga tasai pagrindas, kuriuo civilizacija laikosi, būtent kultūra. Užtat išdavos suyri­ mas arba žlugimas dar priežasties nesuardo, jei nėra ki405

tokių priežasčių jai pranykti arba apirti. Todėl civilizaci­ jos katastrofiškas apyrim as arba net visiškas žlugimas, jei toks apskritai b ū tų galimas, dar nereiškia kultūros žlugi­ mo, jei žmonėse pasilieka gyvi kultūriniai nusiteikim ai ir jei todėl neišsenka kultūrinio veiklumo šaltinis. G yvuo­ ja n t kultūriniam s nusiteikimams, žmonės tu ri galim ybės k u ltūriniu veiklum u atstatyti civilizacijos gėrybes ir grįž­ ti prie civilizuoto stovio. Užtat suyrus kultūrai, n ė ra p a ­ grindo ir civilizacijai atsirasti, o jei jinai yra užsilikusi iš praeities, tai ji turės palyginti trum pu laiku žlugti, nes be kultūrinių nusiteikimų, besireiškiančių intensyviu k u l­ tūriniu veiklumu, negalima palaikyti civilizacijos stovio aukštesniam e laipsnyje. . Kultūros ir civilizacijos santykiavim as būtų netiksliai vis dėlto suprantamas, jei nebūtų skaitomasi su grįžta­ m ąja civilizacijos veikm e kultūrai, kuri, kaip tuoj pam a­ tysime, turi labai didės reikšmės jųdviejų santykiavim e ir dažnai reiškiasi neigiam ąja pakraipa. Pasirodo būtent, kad ne tik kultūriniai nusiteikimai turi įtakos ku ltū ri­ niams veiksmams ir per šiuos — kultūrinėm s išdavoms, bet ir atvirkščiai, kultūrinės išdavos, suorganizuotos vi­ suomeniniame gyvenime į civilizacijos sistemą, gali tu rė ­ ti tam tikros įtakos kultūrinių nusiteikim ų susidarymui. Kultūrinės išdavos sudaro juk tam tikrą aplinkum ą, kuri gali būti labai subjektyvi tiems žmonėms, kuriem s tenka joje gyventi. Šita aplinkuma gali sugestionuoti naujom s kartoms gerų nusistatym ų ir ilgainiui sudaryti jose tam tikrų teigiam ųjų nusiteikimų; bet jinai gali irgi lepinti ir tvirkinti naujas kartas ir tuo pačiu ardyti jose ku ltū ri­ nius nusiteikimus, kuriais buvo pasižym ėjusios pirm ėjusios kartos, kūrusios teigiamąsias civilizacijos gėry­ bes. Pompėjos atkasimas iš Vezuvijaus pelenų pakankam ai parodo, kad katastrofos m etu šitame rom ėniškajam e m ies­ te būta gana aukštos civilizacijos, bet sykiu šita civiliza­ cija ėjo jau tuo laiku tokia pakraipa, kuri tu rėjo visai neišvengiam ai ardyti teigiamuosius kultūrinius nusiteiki­ mus, nes naujos kartos, kurios augo ir brendo iškrypusios civilizacijos aplinkumoje, negalėjo neištvirkti ir kultūriš­ kai nepasidaryti bergždžiomis. Toks civilizacijos išsigimimas neigiam oje pakraipoje, k aip parodo istorija, nėra retas atsitikimas, bet atvirkš­ čiai, rodos net neišvengiam ai fatališkas galingame kiek­ vienos kultūros reiškimesi išviršinėmis civilizacijos lyti­ 406

mis. Ir šituo atžvilgiu Spenglerio ir Berdiajevo susirūpi­ nimas dėl m ūsų europietiškos kultūros likimo nėra n ė kiek bergždžias. Kai, pavyzdžiui, yra palyginamas dabar­ tinis m ūsų kultūrinio gyvenimo tarpsnis su ankštybesniais kultūros tarpsniais arba kai yra lyginamas rom ėnų im perijos žlugimo tarpsnis su graikiškosios kultūrinės k ū ­ rybos tarpsniu, negalim a nesutikti su Spengleriu ir Berdiajevu, kai jiedu vadinam ajam e civilizacijos tarpsnyje mato visą eilę subarbarėjim o bei dekadencijos apraiškų. Tiesa yra tai, kad ankstybesnis kultūrinis gyvenimas bu­ vo labiau organingas ir kad vėlybesnis yra labiau m echa­ niškas. Tiesa yra tai, kad vadinamasis kultūros tarpsnis yra artimesnis gamtos ritmui, tuo tarpu kai vadinam asis civilizacijos tarpsnis y ra labiau techniškas, mašiniškas. Tiesa yra tai, kad vadinamasis kultūros tarpsnis yra la­ biau nenaudiškas, arba mažiau savanaudiškas, tuo tarpu kai vadinam asis civilizacijos tarpsnis pasižymi didesniu m aterialistišku išrokavimu. Tiesa yra tai, kad vadinam a­ sis kultūros tarpsnis yra mažiau praktiškas ir mažiau g a­ lingas m aterialine prasme, tuo tarpu kai vadinam asis ci­ vilizacijos tarpsnis pasižymi praktišku galybės vykdym u ir išviršiniu gyvenimo organizavimu. Tiesa y ra tai, kad vadinamasis kultūros tarpsnis pasižymi didesniu paslan­ kum u pasiaukoti kilniesiems idealams, tuo tarpu kai civi­ lizacijos tarpsnis pasižymi ypatingu godumu ir paslan­ kum u į pasismaginimą gyvenimu. Tiesa y ra tai, kad v a ­ dinamasis kultūros tarpsnis reiškiasi labiau kilniais žy­ giais vardan kultūrinių bei religinių idealų, tuo ta rp u kai vadinamasis civilizacijos tarpsnis dega imperializmo geiduliais, pagrįstais plikais instinktais. Tiesa yra tai, kad vadinam ajam e kultūros tarpsnyje žmogaus asmuo gauna daugiau galimybės pasireikšti originalia kultūros kūryba,, tuo tarpu kai vadinam ajame civilizacijos tarpsnyje žmo­ nės yra nuasmeninami ir niveliuojami. Tiesa yra tai, kad vadinam ajam e kultūros tarpsnyje žmogaus stilius ir jo užsimojimai pasižymi didesniu palyginant kilnumu, tuota r p u 'k a i vadinam ajame civilizacijos tarpsnyje įsigali dvasiškas susmulkėjimas ir sustingimas, vadinamas dva­ sišku miesčionizmu arba buržuaziškumu. Tiesa yra ir tai,, kad vadinamasis kultūros tarpsnis yra labiau religiškas,, tuo tarpu kai vadinamasis civilizacijos tarpsnis yra la­ biau bedieviškas. Tiesa yra ir tai, kad vadinam ajame kul­ tūros tarpsnyje mažiau atsiranda destruktyvinių visuome­ nės jėgų, tuo tarpu kai vadinam ajame civilizacijos tarp­ 40?

snyje neišvengiam ai išsivysto destruktyvios jėgos, kurios, eidam os šitokios civilizacijos pakraipa, žlugdo ją jos p a­ čios priem onėm is. Ir daug kas dar galima būtų surašyti m ažiau ar daugiau teisingų minčių iš tų, kurios y ra p a­ reikštos Spenglerio a r Berdiajevo apie kultūros ir civiliza­ cijos santykiavim ą. Ir vis dėlto būtų klaidinga m anyti, kad šitie sprendim ai, kurie yra daromi kultūros naudai ir civilizacijos nenaudai, gali pasiremti kultūros ir civiliza­ cijos esme ir prirodyti tuo pačiu, kad kultūra y ra teigia­ ma, o civilizacija — neigiama. Esame matę, kad civilizacija, kaipo objektyvuota k u l­ tūros išraiška išviršinėmis visuomeninio gyvenim o lyti­ mis, yra iš esmės vėlybesnė už kultūrą. Šituo atžvilgiu civilizacija yra vėlybesnė už kultūrą taip, kaip išdava yra vėlybesnė už savo priežastį. Bet kuomet su civilizacija yra rišamos neigiamos kultūrinio gyvenimo apraiškos, tuo tarpu kai kultūrai yra priskiriamos atatinkam os priešingos apraiškos, neigiamas arba teigiamas apraiškų pobūdis p ar­ eina ne nuo kultūros arba civilizacijos esmės, bet nuo to, kokiomis priemonėmis y ra kuriama kultūra ir civilizaci­ ja, kokias ypatybes išvysto žmoguje kultūros ir civiliza­ cijos kūrimo vyksmas ir kokios grįžtamosios įtakos turi civilizacija kultūrai. Visų pirma reik gerai nusimanyti, kad nei ku ltū ra be civilizacijos, nei civilizacija be kultūros negali egzistuoti visai atseparuotos viena nuo antros. Kiekvienas žmogaus kultūrinio gyvenimo įvykis, kad jis ir tu rėtų vietos g i­ liausioje, taip sakant, subjektyviausioje žmogaus būtybės gelmėje, turės visados linkmės jau vienos tik intropersonalinės difuzijos dėlei išsiskleisti visoje žmogaus būty­ bėje ir, šiaip ar taip, pasireikšti išviršine apraiška, saky­ sime, kad ir vienoje tik išviršinėje apraiškoje. Bet p apras­ tai įgytas koks nors kultūrinis nusiteikimas turi reikšmės ne tik žmogaus išvaizdai bei jo užsilaikymui, bet taip pat jo veikimui ir kūrybai. Tokiu būdu kiekvienas kultūros gyvenim o įvykis turi tam tikros reikšmės civilizacijos reikalui, jos kilmei, pakraipai, atsiekimams. Iš antros pusės, jokia civilizacijos apraiška, joks civi­ lizacijos pavidalas negali, šiaip ar taip, neveikti tų žmo­ nių, kurių tarpe civilizacijos apraiškos ir pavidalai randa vielos. Sakysime, žmonės mato civilizacijos pavidalus, pergyvena civilizacijos gyvenimo įvykius, įpranta gyven­ ti tam tikru būdu visuomenėje, turėti joje dorovės įpro­ čių bei papročių ir t. t. Žodžiu tariant, civilizacijos lytys 408

bei apraiškos, šiaip ar taip, žmonių pagamintos, ima grįž­ tam uoju būdu veikti pačius žmones, kurie jas yra paga­ minę. Pavyzdžiui, žmogus sunkiu ir patvariu darbu ap­ rūpina m aterialiai visą savo gyvenimą ir apstato jų vi­ somis ištaigomis: jis perkasi žemės, stato ant jos namus, iš dalies pasigamina, iš dalies įsigyja namų apystatą, sy­ kiu organizuoja įmonę, kuri suteikia jam pelno, šitą įmo­ nę organizuoja, veda, eksploatuoja ir nuolat tobulina. Toks žmogus aprūpinęs šitokiu būdu savo gyvenimą ir sukūręs bei suorganizavęs turtą, kuriame randa uždarbio visa žmonių eilė, gali nieko nenustoti iš savo veiklaus bei kūrybinio nusistatymo, taupum o ir apskritai išmin­ tingo tvarkym o savo reikalų. Jis yra pasidarbavęs ne tik sau, bet ir civilizacijos reikalui ir nieko nenustojo iš kultūrinių savo nusiteikimų. Bet toks žmogus gali irgi nueiti kitokiais keliais,— jis gali vieną gražią dieną [pra­ dėti gyventi] tuo, ką jis yra pelnęs, nustoti intensyviai dirbęs, jis ilgainiui turi atprasti nuo darbo ir išsilepinti; jis ims gyventi iš savo rentos ir per ilgesnį laiką turės nustoti kultūrinių kūrybinių savo nusiteikimų. Sykiu no­ ras pasismaginti gyvenimu jį gali nuvesti taip toli, kad jis moraliai pairs ir į savo gyvenimo galą paliks ne tik moralinius, bet ir m aterialinius griuvėsius. Jei su tais žmo­ nėmis, kurie patys savo triūsu ir kruvinais rūpesčiais sudaro didesnius turtus ir sugeba juos valdyti bei eksplo­ atuoti, panašios nelaimės atsitinka palyginti nedažnai, k a ­ dangi jų kultūriniai nusiteikimai yra paprastai gana stip­ rūs, tai jų vaikų likimas dažnokai yra panašus į aprašy­ tąjį atsitikimą. Paprastai įvyksta tai todėl, kad energin­ gų. sumanių, patvarių, kuriam ai nusistačiusių tėvų vai­ kai ne visuomet turi tų kultūrinių nusiteikimų, kurie iiems reik turėti, kad jie galėtų tęsti jei ne geriau, tai bent ne blogiau tėvų pradėtąjį darbą. Kitaip tariant, ci­ vilizacijos gėrybių kūryba išvysto ir dažniausiai palaiko kultūrinius nusiteikimus, tuo tarpu kai civilizacijos gė­ rybių naudojim as dažnai gali būti pavojingas kultūri­ niams nusiteikimams ir būtent tada, kai šitomis gėrybė­ mis naudojasi ne tie, kas y ra jas sukūrę arba pagaminę. Žinant tai, galima naujas kartas taip auklėti, kad naudoiimasis civilizacijos gėrybėmis nebūtų joms pavojingos net tada, kai jos yra kieno kito pagamintos. Ugdomasis veikimas ir turi naujas kartas ruošti toms kultūrinio gy­ venimo aplinkybėms, kuriose šitoms kartom s tenka gy­ venti. Jei pedagoginis suaugusios kartos nusistatymas yra 409

ii

tinkam as, n aujos k artos gali gerai prisitaikyti tiek k u ltū ­ ros, tiek ir civilizacijos reikalam s ir nepasiduoti nei k u l­ tūros, nei civilizacijos pagundoms. Vis dėlto tasai pavyzdys, kuris buvo ką tik nusaky­ tas, y ra labai reikšmingas civilizacijai, ir būtent todėl, kad civilizacijos gėrybės gali būti pagamintos vienų, o naudojam os kitų. Tuom et susidaro aiškus pavojus tiems, kas naudojasi civilizacijos gėrybėmis, išsilepinti, atprasti nuo kuriam ojo darbo, paskęsti pasismaginimuose gyve­ nim u ir pagaliau visai patvirkti. Kai šitas pavojus y ra pastovus ir kai į jį patenka mažai susipratęs vidutinis žmogus, kuris paprastai tu ri daug pretenzijų, bet maža kuriam ųjų kultūrinių sugebėjimų, jis tam pa labai reali galybė, kuri gali turėti nelemtos reikšmės kultūrinio gy­ venimo išsivystymui neigiamai suprantam os civilizacijos pakraipa. Pavojus šitas iš tikrųjų atsiranda todėl, kad tarp kul­ tūrinių nusiteikimų ir kultūrinių išdavų gali nebūti atatikimo todėl, kad kultūriniai nusiteikimai įsigyjam i žy­ miausioje dalyje nuosavų pastangų pagalba, tuo tarpu kai kultūrinės išdavos, suorganizuotos išviršinėmis lyti­ mis visuomenės gyvenime, gali būti suteikiam os žmonėms ar per visuomeninę aplinkumą, arba paprasto paveldėji­ mo keliu. Jei civilizacijos gėrybėmis tesinaudotų vien tie, kas yra jas sukūrę, būtų mažiau pavojaus šitiem s žmo­ nėms ištvirkti jomis naudojantis. Bet kai civilizacijos gė­ rybėmis ima naudotis ne tie, kas y ra jas pagam inę, susi­ daro pavojus kultūriškai sumenkėti ir patekti į tą m ies­ čioniškojo, arba buržuaziško, pasitenkinimo stovį, kuris yra labai artimas tikram barbariškum ui ir kuris gali net būti mažiau simpatiškas už paprastą nekultūriškum ą. Sakysime, doras ir nekvailas mūsų prasčiokas lietuvis važiuoja Amerikon ieškoti uždarbio. Kokia kultūrinė evo­ liucija paprastai su juo įvyksta tokiu atveju? V ažiuoda­ m as į Ameriką, toks lietuvis neturi jokių ypatingų kul­ tūrinių nusiteikimų: sveika prigimtis, padorūs įpročiai ir labai netobulai suprantam a religija,— štai visas jo m ora­ linis turtas, tiesa, labai vertingas, kurį jis gabenasi iš sa­ vo tėvynės. A tvykęs Amerikon ir šiaip taip iškentėjęs pirmą prisitaikym o laikotarpį, jis palyginant greit gauna patirti, kad šitame naujam e krašte visai neblogai galima gyventi. Užtenka jam astuonias valandas į dieną labai nesudėtingais judesiais pjauti padą, karpyti rankovę arb a skersti kiaulę, kad jis galėtų visai patogiai gyventi ir d a r 410

sutaupyti visai nem enką pinigą. Tuo tarpu jis apsipranta su susisiekimo priemonėmis, pram oksta skaityti, rašyti ir skaičiuoti, gerai apsitaiso, visai padoriai apstato savo n a­ mus, pagaliau įsigyja sau „Forduką", rodos, viskas eina labai gerai ir žada kultūrinę pažangą. Bet iš tikrųjų labai dažnai šalia šito išviršinio civiliza­ cijos vyksmo eina gretim ais kitas, giliau paslėptas vyks­ mas, kuris iš tik rų jų eina barbarizacijos linkme. Faktas yra tai, kad nekultūringas, nors visai padorus ir gerai nusiteikęs prasčiokas yra patekęs į aktyviosios civiliza­ cijos kraštą. Šita m aterialiai labai turtinga civilizacija reikalauja iš tokio žmogaus palyginti labai nedaug: šiek tiek prisitaikymo, galima sakyti, visai išviršinio, ir vie­ nodo labai nekom plikuoto darbo aštuonias valandas į die­ ną. Užtat ji gerai atlygina už šitą darbą ir leidžia naudo­ tis visomis viešo civilizuoto gyvenimo gėrybėmis. Kitaip tariant, tokiu atveju iš žmogaus yra reikalaujam a kultū­ rinių nusiteikim ų žymiai mažiau, negu yra jam suteikia­ ma kultūrinių išdavų, arba civilizacijos gėrybių. Pirmas jausm as, kuris tokiu atveju paprastai ir visai natūraliai pas žmogų atsiranda, y ra pasitikėjim as savimi. Laimėjęs civilizacijos gėrybių daugiau, negu jis galėjo neseniai tikėtis, jis yra linkęs m atyti savyje pasisekimo priežastį. Sykiu jis įpranta vis patogiau gyventi ir vis la­ biau smagintis gyvenimo gėrybėmis. Be to, jis kiekvie­ name žingsnyje visai realiai patiria, kad jo pasisekimas, gerovė ir ateitis labai ankštai yra surišti su ta vertybe, kuri yra vadinam a doleriu ir kuri apsupančioje jį aplin­ kumoje yra visų kitų vertybių matas. Pasitikėjimas savi­ mi, pamėgimas smagaus bei patogaus gyvenimo ir verti­ nimas visų gyvenimo apraiškų m aterialiniu pinigo m a­ tu,— štai kas-b ev eik neišvengiamai užvaldo mūsų pras­ čioką, patekusį į civilizuotą Amerikos aplinkum ą ir ten pastoviai įsigyvenusį. Leiskime, kad šitokis m ūsų pras­ čiokas nenustoja tos dorovės, kurią jis y ra išsivežęs iš savo patriarchalinės tėviškės, kad jis nėra išsižadėjęs sa­ vo religijos, kad jis yra įgijęs tam tikrų kultūrinių nusi­ teikimų, tiek iš vidaus, tiek iš viršaus, vis dėlto nurodyta beveik neišvengiam a pakraipa, šiaip ar taip, turės pasi­ reikšti jo gyvenime ir kliudys jam pasidaryti tikrai kul­ tūringu žmogumi. Grąžinkime dabar šitą žmogų j gimtąją jo aplinkumą. Ar ils galės pasirodyti kultūros nešėju primityviose mūsų krašto aplinkybėse? Tam, kad jis iš tikro galėtų būti kul­ 411

tūros nešėju savo kraštui, jis turėtų pasižymėti tvirtais kuriam aisiais kultūriniais nusiteikimais, kurių jis tačiau neturi. Kad jis galėtų prisitaikyti prie prim ityvinio ūkio, m ažai d ar tenutolusio nuo natūralaus ūkio, jam reik p a ­ sižym ėti universaliais sugebėjimais, tuo tarpu jis y ra jau p ripratęs prie labai nesudėtingų pareigų labai suskirsty­ to je darbo sistemoje. Kad jis galėtų gyventi m aterialiai nesuorganizuotam e krašte, jam reiktų pasižymėti prisitai­ kym o dovana prie tų aplinkybių, kuriose tebelieka tech ­ niškai atsilikę kraštai; tuo tarpu jis yra jau Įpratęs sm a­ giai bei patogiai gyventi. Kad jis galėtų vis dėlto pakęs­ ti gyvenim o ir darbo nepatogumus ir dirbti naudingą d a r­ bą savo tėvynėje, reiktų jam turėti pasiaukojim o bei tv ir­ tybės dvasios vardan aukštesnės idėjos; tuo tarpu jis y ra jau įpratęs viską vertinti dolerio matu. Pakentėjęs kiek nepatogumo, nustojęs savo pinigo, neįstengęs niekur kaip reikiant prisitaikyti ir išlaikyti konkurencijos su nem ėgi­ nusiais Amerikos žmonėmis, šitas padorus ir gerų norų žmogus grįžta vėl Amerikon ir, įgavęs jau anksčiau pasi­ tikėjimo savimi, peikia visus ir savo tėvynę, bet nesuge­ ba nė kiek kritiškai pažiūrėti į save. Jei šitokis žmogus pajėgtų visai kritiškai įžvelgti į savo esmę ir objektyviai spręsti kultūros bei civilizaci­ jos dalykus, tai jis suprastų, kad būti kultūringu žmogu­ mi ir civilizuotu barbaru yra du dalyku, kuriuodu skiria­ si tarp savęs visu dangumi. Civilizuotas barbaras stovi tarp laukinio žmogaus ir tikrai kultūringo žmogaus. C i­ vilizuotam barbarui sykiu su laukiniu žmogumi stoka a u k ­ štesnių kultūrinių nusiteikimų; bet jis sykiu su k ultūrin­ gu žmogumi turi sutvarkytą išviršinėmis lytimis gyveni­ mą, ir bent minimalinius kultūrinius nusiteikimus, be kurių negalima įsivaizduoti jokios civilizacijos. Bet pasi­ savinti civilizacijos gėrybes ir įprasti jomis naudotis bei smagintis toli gražu nereiškia įsigyti kultūrą ir turėti au k ­ štesnių kultūrinių nusiteikimų. Tuo tarpu joks tikrai k u l­ tūringas žmogus tiek nepasitiki savo kultūra ir taip n.esididžiuoja kultūriniais laimėjimais kaip civilizuotas b a r­ baras m aterialinėmis civilizacijos gėrybėmis. Iš šitokio susižavėjimo savimi kyla civilizuoto barbaro imperializmas, kuris taip yra agresyvus, gobšus, žiaurus ir neteisingas. Civilizuotas barbaras, tiek vidutinis viso­ se dvasinio kultūrinio gyvenimo srityse, gali pasirodyti labai galingas techniškos ir ūkiškos organizacijos srityje ir tuo būti tikrai pavojingas kultūringesniem s savo k a i­ 412

mynams. Iš tokio civilizuoto barbariškum o ir yra kilęs pasaulinis karas, tiek brangiai apsiėjęs kultūringam pa­ sauliui. Iš apriboto akiračio, kuriuo paprastai pasižymi civi­ lizuotas barbaras, kyla tokios jo ypatybės kaip fetišistiškas garbinimas įsigyvenusių visuom enėje civilizacijos ly­ čių su sustingusiais įpročiais, su mados tironija, su bandišku noru neatsilikti nuo minios, nuo jos užgaidų smagintis gyvenimu ir ieškoti vis naujų pramogų. Iš čion kyla tasai miesčioniškasis susmulkėjimas, kuris užmuša tvirtą asmenybę ir paverčia žmonių mases į negalvojančias bandas, kurios slenka ten, kur jas neša neprotingo gyvenimo inercija. Pasirodo net, kad tikros kultūros klestėjimo laiku ci­ vilizuoti barbarai sudaro dažnai visuomenės daugumą. Tas įvyksta todėl, kad aukštesnės civilizacijos gėrybes kuria ir organizuoja toli gražu ne visi visuomenės nariai, antra, todėl, kad dažnai civilizacijos gėrybes ir civilizacijos lai­ mėjimus padaro vienos kartos, tuo tarpu kad jais naudo­ jasi ir vėlesnės kartos ir, trečia, todėl, kad grįžtamoji ci­ vilizacijos įtaka kartais demoralizuoja kultūros veikėją ir naikina jam e kūrybinius nusiteikimus. Jei dabar atsi­ žvelgsime j tai, kad nurodytosios tendencijos civilizaci­ jos gyvenime visados, šiaip a r taip, reiškiasi, kad ilges­ nėje distancijoje jos tu ri net stiprėti ir kad masių gy­ venime yra apsčiai veiksnių, kurie šitas tendencijas dar labiau sustiprina, tai turėsim e pripažinti, kad civilizaci­ jos išsivystyme y ra kažkas fatališka, kas verčia civiliza­ cijos gyvenim ą į kultūrinės bei m oralinės degradacijos vagą. Štai kodėl tiek daug teisingų konstatavim ų y ra pada­ rę Spengler ir Berdiajev fenomenologiniuose savo tyrinė­ jimuose, liečiančiuose kultūros ir civilizacijos santykiavi­ mą. Jie tik turėtų tiksliai skirti tai, kas pareina nuo ci­ vilizacijos ir kultūros esmės, nuo to, kas pareina kultūrai ir civilizacijai nuo individualinių ir visuomeninio gyveni­ mo aplinkybių. Je i civilizacijos apraiškos yra lydimos visos eilės žmogiškųjų silpnybių, kurios stumia žmones netinkam ai naudotis civilizacijos gėrybėmis, tai tokiu at­ veju kalta yra ne civilizacija, bet patys žmonės su savo silpnybėmis. Vaizduoti tad kultūra ir civilizacija kaipo du laikotarpiu visuomenės gyvenime, iš kurių vienas yra teigiamo žydėjimo, o antras neigiamo žlugimo laikotar­ pis, yra faktinai klaidinga, nors tokia pažiūra ir yra arti 413

tiesos vienu kitu atžvilgiu. Kaip jau esam e m atę, gene­ tiškai civilizacija y ra vėlesnė už kultūrą, kaip kad išda­ v a y ra vėlesnė už priežastį, ir vis dėlto civilizacija n ė ra nei kultūros senatvė, nei kultūros žlugimas. Taip pat m o­ ralinių atžvilgiu civilizacija dažnai yra m ažiau vertinga kaip kultūra, ir vis dėlto negalima iš esmės teigiam ai vertin ti kultūra ir neigiamai vertinti civilizacija. Toliau žm ogiškoji visuomenė, kaip ir viskas m ūsų pasaulyje, iš pradžios atsiranda, paskui auga ir stiprėja, toliau žydi, klesti ir pagaliau, sudėjusi tam tikrų vaisių į žmonijos lobyną, nyksta, žlunga. Ir vis dėlto negalima pasakyti, kad žmonių visuomenė, kaipo kultūros nešėja, yra kažkoks gy­ vas organizmas, kuris turi įdiegtą savyje lytį, ir kuris todėl turi likimo griežtai aprėžtą gyvenimo ratą, iš kurio jis negali išsilenkti, kaip kad ąžuolas begali išsilenkti iš to gyvenimo rato, kuris potencialiai yra įvystytas gilėje. Kaip matome, Spenglerio ir Berdiajevo koncepcijose apie kultūrą ir civilizaciją yra tiesos ir sykiu didelio nesusipra­ timo. Tiesa glūdi fenomenologinėje dalyko pusėje, o n e­ susipratim as— tame pamatavime, kuris y ra suteikiam as pastebėtoms apraiškoms aiškinti. Spenglerio labiau, Berdiajevo mažiau, bet vis dėlto abiejų mąstytojų pažiūros į kultūros ir civilizacijos san­ tykiavimą ir į pagrindinę kultūrinio gyvenim o tendenciją yra gana pesimistiškos. N ėra optimistiškos ir tos pažiūros, kurios teko man pačiam pareikšti nagrinėjant civilizaci­ jos gyvenimo aplinkybes ir tas tendencijas, kurios palai­ ko civilizuoto barbariškum o stovį vadinam osiose k u ltū ­ ringose visuomenėse. Čia gali kilti klausimas: jei m orali­ nė degradacija kultūriniam e gyvenime pareina ne nuo civilizacijos esmės, bet nuo pripuolam ų civilizacijai ap-' linkybių, tai kaipgi galima kovoti su šita degradacija ir bent dalinai atsilaikyti jos linkmei visuom eniniame gy­ venime? I šitą klausimą tegalim a atsakyti, kad kovoti su k u l­ tūrine visuomenės degradacija y ra pašaukta plačiai su­ prantam a ugdom ųjų priem onių sistema. Vadinasi, k u ltū ­ rinio lavinimo bei auklėjimo priemonėmis žmonės turi būti saugojam i nuo to patvirkimo, į kurį juos stumia civilizuoto gyvenimo aplinkybės. Šituo atžvilgiu didelį kultūrinį uždavinį turi suaugusi karta atžvilgiu į nesuaugusiąją. V isų pirm a naujos kartos turi būti taip lavina­ mos bei auklėjam os, kad pirm oje vietoje stovėtų ne su­ gebėjim as naudotis bei smagintis kultūrinėm is išdavomis, 414

bet kultūrinių nusiteikim ų ir ypač kūrybinių sugebėjimų įsigijimas. Je i žmogus daugiau malonumo randa kūrybo­ je negu paprastam e pasismaginime gyvenimu, galima pa­ sakyti, kad jis y ra labiau apsaugotas prieš kultūrinę de­ gradaciją negu tasai, kas ieško labiau gyvenimo pramogų negu kūrybinio savo jėgų išskleidimo. Antras dalykas, kuris turi būti realizuojam as kultūri­ niam e naujų kartų auklėjim e, yra sugebėjimas išlaikyti tinkam ą perspektyvą tarp atskirų kultūros gyvenimo sri­ čių. Kai naujos kartos y ra auklėjam os taip, kad jos įpran­ ta labiau vertinti m aterialinės kultūros gėrybes negu dva­ sinės kultūros laimėjimus, galima su pilnu įsitikrinimu teigti, kad kultūrai gresia pavojus ir kad civilizacijos pa­ kraipa turi pasireikšti kiek anksčiau ar kiek vėliau mo­ ralinės degradacijos apraiškomis. Todėl yra labai svarbu vesti naujos kartos priešinga pakraipa ir įdiegti į jų są­ monę įsitikinimą, kad tik ta kultūra y ra tikrai vertinga ir turi galimybių ilgiau patverti, kuri yra atrem ta į dva­ sinio gyvenimo pagrindus, ir kad m aterialinė, techniš­ koji bei ūkiškoji kultūra tėra vien žemesnis kultūros laip­ snis, visados reikalingas, bet niekados nepakankam as žmo­ gaus dvasios reikalavimams patenkinti. Palenkimas žemesnių kultūros sričių aukštesnėms ir didesnis pastarųjų branginimas, tikrai sakant, reikalauja tam tikro aukštesnio kultūrinio idėjingumo, kuris yra ne kas kita, kaip vienas iš pagrindinių kultūrinių žmogaus nusiteikimų, taip reikalingų, kad žydėtų civilizacija ir nežlugtų kultūra. A uklėjant šita pakraipa naujas kartas, tenka visuomenėms taip pat rūpintis, kad aukštesnės kul­ tūros sritys — kaip Žinija, dora ir menas — turėtų gali­ mybės įsigalėti tiek visuomenės gyvenime, kad jos galė­ tų duoti toną visam kultūriniam visuomenės gyvenimui. Jei todėl yra svarbu patiesti visuomenei m aterialinės ge­ rovės pagrindą ūkio bei technikos srityje, tai tiek pat yra svarbu išvystyti ir paskleisti visame visuomenės gyveni­ mo plote Žinija, dora ir menas, kad žmonės, kurie turi m aterialinį gyvenimo pagrindą, nepaskęstų materialinių užgaidų, interesų ir instinktų pelkėje ir sykiu nepaskan­ dintų viso kultūrinio gyvenimo su didžiaisiais jo laimėji­ mais. Rūpintis tad žinijos, doros ir m eno kultūra visuo­ m enėje yra lygu rūpintis jos gelbėjim u nuo kultūrinės degradacijos, kuri gali trum pu laiku nuvesti visuomenę į m aterialinį bei moralinį žlugimą. 415

Iš čion m atyti, kad pedagoginių kultūrinio ugdymo uždavinių turi ne tik suaugusios kartos atžvilgiu į nesu­ augusias, bet ir labiau kultūringas žmogus atžvilgiu į m ažiau kultūringą žmogų. Kitaip tariant, ugdom ojo k u l­ tūrinio uždavinio turi tikras inteligentas atžvilgiu į p u ­ sinteligentį ir sykiu su pastaruoju atžvilgiu į liaudies mases. Kai šiais laikais vadinamasis demokratizmo krizis yra iškėlęs normalios vadovybės masėms problemą, faktinai pasirodė, kad demokratizmo krizis tėra vienas tik atžvil­ gis to plataus krizio, kurį gyvena visas kultūrinis mūsų gyvenimas. Pasirodė būtent reikalas suorganizuoti kiek­ vienoje visuomenėje kultūrinė vadovybė, kuri sugebėtų vadovauti mažiau kultūringiems žmonėms pageidaujam a pakraipa. Kitaip tariant, atsirado reikalas hierarchizuoti kultūrines įtakas jų vertingumo tvarkoje taip, kad vy­ riausioji kultūrinė vadovybė pajėgtų suteikti bendrą pa­ kraipą visam kultūriniam gyvenimui. Rinktinių vadų au­ klėjimas, arba auklėjimas to, ką prancūzai vadina žodžiu élite, pasidaro visai teisingai dienos šūkiu, iš kurio tiki­ masi pagalbos. Nėra reikalo būti per dideliu optimistu ir tikėtis, kad tų pedagoginių priemonių, kurios ką tik buvo paminėtos, pakaks, kad galima būtų išgelbėti m ūsų pasaulį iš kultū­ ros krizio ir jisai įstatyti į visai normalias vėžes. Per daug yra žmonijos gyvenime ardom ųjų veiksnių, pagundų ir nelemtų polinkių, kad nuo jų neigiamų išdavų žmonija kada nors būtų visai laisva. Bet šiaip ar taip, ta pedago­ ginė pakraipa, kuri jau aiškiai užsibrėžė sąryšyje su kul­ tūros krizių, yra visai teisinga ir žada nemaža sėkmingų išdavų. Jei, šalia to, atsižvelgsime į tai, kad gretim ais kultūringame pasaulyje eina gana plačia vaga religinis renesansas, kuris labai gerai sutaria su kultūrinio atgi­ mimo pastangomis, tai pamatysime, kad artim a ateitis žada pasauliui nemaža naujų kultūrinių laimėjimų. Tiesa, šitie laimėjimai, atsiekti dažnai kultūros viršūnėse indi­ vidualinėm is genialių žmonių pastangomis, ne visuom et patenka į plačiąsias mases ir atatinkam ai realizuoja pla­ čias reformas. Kaip gerai pastebi Berdiajev, tarp kultūros ir civilizacijos laimėjimų mūsų laikais nesam a kiekybinio atitikimo, ir to pakanka, kad plačiose visuom enės m asėse būtų visados nemaža iš viršaus tik civilizuotų barbarų, kurie būtų kiekvienu laiku pasiruošę grasyti tikros k u l­ tūros pagrindams. 416

2. KULTŪROS PAŽANGOS PROBLEMA Betyrinėjant pirm ąją problemą, skirtą šiam pusmečiui iš kultūros filosofijos, teko užtrukti ilgiau, negu buvau tikėjęsis. Todėl pasirodo, kad išnagrinėti visos šešios nu­ m atytosios problemos nebus jokios galimybės. Noroms nenorom s reik rinktis iš jų viena kita, o kitos palikti be smulkesnio tyrinėjim o. Taip dalykams susidedant, esu pa­ siryžęs apleisti antrąją ir trečiąją problemas, įvardytas: „Prigimtis ir kultūra" ir a n tr ą —„Ekonominio materializ­ mo problem a kultūros filosofijos šviesoje", nes šitų pro­ blem ų tyrinėjim as nuvestų mus žymiai į šalį nuo tos idėjų eigos, kurios teko laikytis iki šiolei ir kuri galima bus tęsti toliau, einant nuo kultūros ir civilizacijos san­ tykiavim o prie kultūrinės pažangos, kultūros ir religijos santykiavim o. Tiesa, kultūrinės pažangos problema buvo jau vienu kitu atžvilgiu paliesta sąryšyje su civilizacijos problema. Jo s nagrinėjim as teks vien papildyti einant į prometėjizm o problemą, kuri savo ruožtu yra glaudžiai susijusi su klausimu apie kultūros ir religijos santykia­ vimą. Tokiu būdu pasirodys, kad nuo to, kas buvo tyri­ nėta iki šiolei, tiesus kelias veda prie trijų paskutinių problemų, kurios gali būti tyrinėjam os kaipo kiek pla­ tesnė viena visuma. Taigi einant nuo kultūros ir civiliza­ cijos santykiavim o problemos, teks kiek aiškiau pastatyti klausimas apie kultūrinę pažangą, paskui iškelti prome­ tėjizmo problemą, arba klausimas apie tai, ar žmonija gali pasitenkinti kultūriniu idealu, ir pagaliau pereiti prie kultūros ir religijos santykiavim o problemos, arba prie klausimo, kokia prasme kultūrai reikalingas y ra atbaigi­ mas religijoje. Tačiau pirm negu man bus galima persimesti iš grin­ džiamųjų kultūros filosofijos klausimų į atbaigiamuosius, m an bus neišvengiam a išaiškinti keletas pagrindinių da­ lykų, kurie yra būtini specialesnių kultūros problemų su­ pratimui. Tai y ra tos vedamosios idėjos, kurios stato gai­ res kultūros filosofijos sistemai ir be kurių negalimas sąmoningas orientavimasis kultūrinio gyvenimo problemo­ se. Šiandien ir noriu trum pai atkartoti šitas vedamąsias idėjas iš bendro kultūros filosofijos kurso. V ienas iš kardinalių dalykų kultūros filosofijoje yra tai, kad kultūrinis veiksmas, kuris tarnauja pradedam uo­ ju punktu kultūros sąvokai *nustatyti, negalimas be kul­ tūros veikėjo, turinčio idėjos supratim ą ir sykiu nusista­ 27. S. Šalkauskis

417

tym ą, šiaip ar taip, šitą idėją realizuoti. Kaip jau mums žinoma, kultūrinis y ra veiksmas, kuriuo žmogus apipavi­ dalina kokį nors objektą lytimi, atsakančia aukštesnei idėjai. Iš čion jau aišku, kad kultūros subjektu tegali būtį būtybė, kurį sugeba turėti ir realizuoti idėjas. K itaip ta ­ riant, kultūros veikėju tegali būti protinga būtybė, t. y. žmogus. Jei kartais gyvulių padarai prim ena ir n e t n en u ­ sileidžia savo tobulum u žmogaus rankų padarams, tai toks išviršinis pagam intų daiktų palyginimas toli gražu dar neprirodo, kad gyvuliai gali būti kultūros veikėjai, arba subjektai. Gyvuliai neturi idėjų supratimo, jie todėl n e ­ gali veikti pagal idėjas ir tuo pačiu negali vykdyti k u l­ tūrinių veiksmų. Žmogaus didybė tame ir reiškiasi, kad jis susipranta, apsisprendžia ir veikia pagal idėjas. Žmogaus pažinimas išeina iš juslinio pažinimo ribų, nors šituo jusliniu pažini­ mu yra pagrįstas protinis jo pažinimas. Sugebėjim as m ąs­ tyti grynai intelektualinėmis idėjomis sudaro žmogaus v ir­ šenybę prieš neprotingus gyvulius. Toliau, žmogus ski­ riasi nuo neprotingo gyvulio tuo, kad jis sugeba laisvai apsispręsti pagal idealinius motyvus, .arba idėjas, tuo ta r­ pu kai neprotingas gyvulys veikia su neišvengiam u būti­ numu pagal materialinius motyvus, kuriais y ra vaidiniai. Pagaliau žmogus ne tik apsisprendžia pagal tuos ideali­ nius motyvus, kuriais yra idėjos, bet ir sugeba savo idėjas, šiaip ar taip, realizuoti gyvenime. Kitaip tariant, žmogus pažįsta tiesą, laisvai apsisprendžia pagal tiesos reikalavimus ir pagaliau kuriam ai realizuoja aukštesnės prigimties idealus. Jei nuo žmogaus būtų atimtas protingumas bei laisvingumas, jis tuo pačiu momentu nustotų buvęs kultūros veikėju, nes tokiu jis tegali būti vien kaipo protingos prigimties asmuo. Žodžiu tariant, kultūra tėra galima vien todėl, kad protinga bei laisva žmogaus prigimtis leidžia žmogui veikti kitokiu būdu, kaip kad veikia gamta, nega­ linti išsilenkti iš būtinų dėsnių prievartos. Todėl neigiant žmogaus protingumą ar laisvingumą, būtų nuoseklu neigti kultūrinio veikimo skirtingumą, palyginant su gamtiškais neprotingų gyvulių veiksmais. Kultūrinis žmogaus veiki­ mas, palyginant su gamtos veikimu, yra aukštesnės rūšies veikimas, kuris turi savo uždaviniu atbaigti gamtos veiki­ mą ir patobulinti prigimtį labiau, negu tai pajėgia padadaryti gamta. Kultūra, kitaip tariant, y ra pašaukta duoti daugiau, negu gali duoti žmogui gamta. Bet žmogus tik

tada iš tikro atsiekia naujų aukštesnių vertybių, kai jis veikia kaipo sąmoningas bei laisvas kultūros veikėjas pagal aukštesnes idėjas. Būtų tačiau klaidinga manyti, kad žmogus visados y ra kultūros veikėjas ir visuose savo gyvenimo bei veikimoaktuose atlieka kultūrinę savo m isiją pasaulyje. Iš tik rų jų žmogus retai kada esti visai sąmoningas, laisvas ir tikslin­ gas savo veikime, ogi tobulu šitais visais atžvilgiais jis niekados nėra šiame mūsų pasaulyje. Todėl kultūrinis žmogaus idėjingum as nėra visuotinas faktas, kuris lygiai reikštųsi visur ir visados tarp žmonių. Netobulame žmo­ gaus gyvenime visados ir visur yra pakankam ai veiksnių, kurie mažina ir jo sąmoningumą, ir jo laisvingumą, ir jo tikslingumą veikime, žodžiu tariant, mažina kultūrinį jo idėjingumą. Šitas kultūrinis žmogaus idėjingumas yra pa­ prastai nepakankam as jau todėl, kad žmogaus pažinimas niekados nėra tobulas. Jis yra nepakankam ai stiprus dar labiau todėl, kad žmogus, dažnai ir suprasdamas tiesą, nesugeba pagal jos reikalavimus apsispręsti, nes jam yra lengviau pasiduoti neracionaliem s žemesnės prigimties mo- • tyvams. Tuo tarpu m aterialinės žmogaus prigimties rei­ kalavim ai pasirodo kartais tiek stiprūs ir tiek platūs, kad žmogaus laisvė pasirodo kartais aprėžta gana siauromis ribomis. Kultūros santykiavim as su prigimtimi ir gamta ir parodo, kaip kultūrinis gyvenimas y ra vis dėlto suristas su m aterialinėm is aplinkybėmis ir kaip ilgas y ra kelias, kuriuo žmogus sugeba išsiemancipuoti iš po gamtos bei prigim ties prievartos vardan kultūrinio idėjingum o ir kultūrinės kūrybos. Pasirodo net, kad kultūrinė žmogaus pažanga y ra priežastingai surišta su jo idėjingum o didėjim u bei tobulėji­ mu, t. y. su tuo, kaip šitas idėjingumas užkariauja vis didesnį plotą žmogaus gyvenime bei veikime. K ultūrinė pažanga y ra todėl visuom et išdava tų žmogaus pastangų, kuriomis jis stengiasi pagauti aukštesnę idėją ir ją rea­ lizuoti kuriam uoju savo veikimu. Todėl irgi visa tai, kas mažina ir varžo žmogaus idėjingumą, yra kultūrinės atžangos veiksnys. Iš tikrųjų kultūrinė pažanga visuomet yra kova už idėją. Kai, pavyzdžiui, žmogus stengiasi atsivaduoti nuo gamtos prievartos ir net pačią gamtą palenkti savo valiai, jis faktinai kovoja už idėjos viešpatavim ą m aterialiniam e pasaulyje. Jei paimsime tris pagrindines kultūrinio gyvenimo ly­ tis, kuriom is y ra Žinija, dora ir menas, pamatysime, kad 419

kiekvienu a tv e ju y ra realizuojam a viena kuri idėjų rūšis. Tiesa, Žinijoje, doroje ir m ene yra realizuojam os įvairios lytys pagal kiekvienos iš šitų apraiškų prigimtį. Žinijoje form aline lytim i y ra intelektualinė idėja arba, kitaip ta ­ riant, idėja y ra čia intelektualine lytimi. Juslinis pažini­ m as patiekia žmogui visą krūvą įvairių įvairiausių jusli­ nių davinių, kurie, nebūdam i suvesti į sistemą ir a p v a l­ dyti proto idėjomis, sudaro tik rą tamsaus gaivalo chaosą. Protiniam e pažinime įvyksta idėjos gimimas iš pajustinių davinių ir paskui šitų pajustinių davinių peršvietim as su­ voktomis proto idėjomis. Tasai m aterialinis objektas, k u ­ ris pažinimo atveju y ra palenktas kultūriniam žmogaus veikimui, yra patiriam oji medžiaga. Šita m edžiaga žmo­ gaus proto veikimu yra apipavidalinam a idealinėm is ly­ timis, kurios atsako tiesos, arba vyriausios idėjos, reik a­ lavimams. Tokiu būdu protiniame pažinime gaunam i visi kultūrinio veiksmo pradai: pats pažinimo subjektas yra kultūros veikėjas, patiriam oji medžiaga yra veikiam asis objektas, protinė lytis, arba idėja, y ra formalinis pažini­ mo pradas ir pagaliau tiesos idėja, kuriai tu ri atsakyti pažintis, yra siekiamas pažinimo tikslas. Šiuo trumpu paaiškinimu tenoriu vien pastebėti, kad pažinimo akte yra visi keturi pagrindiniai kultūrinio v e ik ­ smo pradai, ir kad iš esmės pažinimo aktas y ra kova už idėją. •Tą pat galėsime konstatuoti doriniame veikime. Tiesa, dorinė kultūros lytis skiriasi nuo intelektualinės lyties, bet vis dėlto ir dorinio veikimo pagrinde glūdi idėjos rea ­ lizavimas tokiu ar kitokiu būdu. Doriniame veikim e dori­ nis asmuo y ra kultūros subjektu, arba veikėju. Žmogaus prigimtis, kuri y ra tobulinama, y ra veikiamasis kultūros objektas. Tos l}dys, kuriomis žmogaus prigimtis y ra api­ pavidalinam a, yra ne kas kita, kaip doriniai žmogaus n u ­ siteikimai, vadinami paprastai dorybėmis. Pagaliau ta a u k ­ štesnė idėja, kuriai turi atsakyti dorinės lytys, y ra ne kas kita, kaip idealinis žmogaus tipas, arba pirmavaizdis, su­ kurtas Dieviškojo Intelekto ir suvokiamas žmogaus pro­ tu. Šitas žmogaus idealas, arba vyriausioji jo idėja, ir y ra realizuojam a dorinės pažangos eigoje. Šitoje pažan­ goje ir įvyksta nuolatinė kova už šitą vyriausiąją dorinę žmogaus idėją. Kova už idėją aiškiai gali būti pastebim a ir meno srityje. D ailiojoje kūryboje m enininkas yra kultūros vei­ kėjas. Tasai daiktas,, kuris yra panaudojam as medžiaga 420

itUiidjjidjai daiJenybei, yra veikiamasis kultūrinio veiki­ mo objektas. Ta dailioji lytis, kuri y ra suteikiam a k ū ri­ niui, apipavidalina šitą objektą estetine lytimi. Pagaliau šita dailioji lytis privalo, šiaip ar taip, atsakyti tai idėjai, pagal kurią meno dailenybė yra sukurta. Idėja, pagal k u ­ rią m eno dailenybė yra kuriam a, yra ne kas kita, kaip m enininko idealas, šiaip ar taip, realizuojam as kūrybos priemonėmis. Šitas idealas ir yra ta vyriausioji idėja, už kurią m enininkas kovoja kūrybos vyksme. Kaip matome, trys pagrindinės kultūrinio veikimo ly­ tys: žiniją, dora ir menas, turi savyje visus kultūrinio veikim o pradus, ir, tarp kitko, visos pasižymi tuo, kad visos atsiranda išdavoje žmogaus kovos už idėjos reali­ zavimą m ūsų pasaulyje. Žinija patiekia idėjų tiesos pa­ vidalu, dora realizuoja idėjas žmogaus prigimtyje, menas realizuoja idėjas m ūsų prigim tajam e pasaulyje. Visos sy­ kiu kultūrinio gyvenimo lytys padidina gyvenimo idėjingumą ir sykiu padeda žmogui realizuoti pasaulyje kultū­ rinį savo pašaukimą. Kultūrinis žmogaus pašaukimas m ūsų pasaulyje yra galimas todėl, kad žmogus jungia savo būtybėje ir dva­ siną, ir m aterialinę prigimtį. Bet iš kitos pusės, tas pats faktas yra žmogui tragiškos kovos ir sunkios pažangos priežastis. Būdamas viena psichofizine substancija, susi­ dedanti tačiau iš kūno ir sielos, žmogus neišvengiam ai tu ­ ri patirti medžiagos ir dvasios priešingum ą ir jųdviejų harm oningo suderinimo sunkumą. Žmogaus siela, atsto­ vaujanti žmoguje dvasios pradą, iš vienos pusės, prisiim a išviršinio pasaulio veikim ą per kūno tarpininkavim ą, bet iš antros pusės, ji pati veikia šitą pasaulį ne kitaip kaip p er kūno tarpininkavim ą. Tokiu būdu sielos reiškimasis šiame pasaulyje m ažiau a r daugiau, bet visados y ra są­ lygojamas kūno gyvenimu ir jo m aterialiniu dėsningu­ mu, nors pati siela ir y ra laisva dvasinėje savo esmėje. Susidaro tokiu būdu dvi priešingos veikimo pakraipos: viena dvasinio veikimo pakraipa, kuria eina sielos vei­ kimas per kūną į m aterialinį pasaulį, ir a n tra m ateriali­ nio veikimo pakraipa, kuria eina gamtos veikimas per kūną j sielą. Šitos dvi pakraipos kartais toli gražu nesu­ taria tarp savęs ir net suskaldo žmogaus sąmonę bei są­ žinę iir pavergia žmogų į tragiško nesutarim o stovį. Tik dvasinio veikimo pakraipa, kuri eina iš sielos per kūno tarpininkavim ą į m aterialinį pasaulį, y ra kultūrinio veiki­ m o pakraipa. Priešinga pakraipa y ra gamtos arba net 421

m aterialinės prigim ties pakraipa, kuri kaipo tokia ne tik nepriklauso prie kultūros gyvenimo, bet tu ri n e t būti palenkta kultūros reikalavimam s. Dvasinio veikim o pakraipoje susidaro dvasiniai, arb a idealiniai, žmogaus reikalai, tuo tarpu kai m aterialinėje veikim o pakraipoje susidaro m aterialiniai žmogaus rei­ kalai. Šitos dvi žmogiškųjų reikalų rūšys ne visados tarp sa v ęs sutaria ir labai net dažnai traukia žmogų į priešin­ gas puses. Susidarant kolizijai tarp dvasinių, arba ideali­ nių, reikalų, iš vienos pusės ir m aterialinių reikalų, iš antros pusės, toli gražu ne visuomet dvasiniai žmogaus reikalai ima viršų ir palenkia savo pirm enybei m ateria­ linius reikalus. Pagrindiniai m aterialiniai reikalai reiškia­ si žmogaus gyvenime visados aktualiu, visuotinu ir pas­ toviu būdu, tuo tarpu kai dvasiniai žmogaus reikalai y ra visuotini vien potencialiu būdu ir nesireiškia su tokiu reguliariu pastovumu kaip kad pirmieji. Šitas skirtum as tarp materialinių ir dvasinių reikalų padaro tai, kad dide­ lėse žmonių masėse ir per ilgesnę distanciją m aterialiniai žmonių reikalai dažniausiai ima viršų ir atstum ia į antrą vietą dvasinius reikalus. Šita visai reali aplinkybė vaidi­ na didelę rolę kultūrinės pažangos eigoje ir padaro tai, kad šita pažanga beveik niekados neina tiesia kilam ąja linija. Šita irgi aplinkybė pastumia kartais žmones m atyti materialiniuose žmonių reikaluose, kaip jie apsireiškia ekonominiame gyvenime, vienintelį kultūrinės pažangos akstiną. A nt tokio pagrindo atsistoja ekonominis m ate­ rializmas, kuris tai, kas yra dažnai fakto dalykas, pakelia j neišvengiamo visuotino dėsnio rangą. Šiaip a r taip, eko­ nominio gyvenimo sąryšis su kultūros apraiškom is y ra labai reikšmingas žmonijos gyvenimui ir jos pašaukim ui šiam e pasaulyje. Normaliai ekonominis gyvenim as tu rė tų būti palenktas kultūriniam idėjingumui, ir šituo kaip tik atžvilgiu reik žiūrėti į ekonominį gyvenim ą norint jį tv a r­ k yti žmogaus kultūrinio pašaukimo pakraipa. Visų pirma, kokia prasm e ekonominis gyvenim as su jo technika ir ūkiu gali būti laikomas kultūrinio veikimo apraiška? Ekonominis veikimas nesudaro atskiros kultūri­ nės lyties, šalia žinijos, doros ir meno, ir būtent todėl, kad visa tai, kas jam e y ra žmogiško veikimo, gali būti suvesta prie pažinimo, dorinio veikim o ir meniškos k ū ­ rybos. Pavyzdžiui, kokioje nors gam yboje gamybos dės­ niai ir. technikos taisyklės priklauso, prie pažinimo srities, 422

žmogaus nusistatym as apvaldyti gamtos jėgas ir jas p a ­ vartoti žmogiškojo gyvenimo tikslams priklauso prie d o ­ rinio veikimo srities, pagaliau suteikimas gaminiams tam tikros m ažiau ar daugiau dailiosios lyties priklauso prie m eno srities. Jokių kitų kultūrinio veikimo lyčių, kurios negalėtų būti suvestos prie trijų pagrindinių kultūros ly­ čių, ekonominiame techniniame veikime susekti negali­ ma, štai kodėl šitas veikimas, nesudarydamas naujos kul­ tūrinės lyties, tėra vien pirmutinis primityviausias kultū­ rinio veikimo laipsnis, kuris privalo būti palenktas auk­ štesnėms kultūros lytims. Tuo tarpu ekonominio techni­ nio gyvenimo aktualumas su m aterialinių žmogaus reikalų galybe labai dažnai žmonių yra imamas nepriklauso­ mu tikslu ir tuo pačiu yra teikiama principiali pirmenybė m aterialiniam žmonijos gyvenimui prieš dvasinius ideali­ nius jos reikalus. Tai pastum ia kultūros eigą į praktiško m aterializmo vagą, ku r tarsi randa savo pateisinimą doktrinalinis nusistatymas, vadinamas ekonominio m aterializ­ mo vardu. Tačiau vienas dalykas yra faktas, kuris dažnai randa vietos žmonijos gyvenime, ir kitas y ra dalykas principas, kuris form uluoja dorinio gyvenimo dėsnį. Jei metafizinė žmogaus prigimtis yra tokia, kad jis gali veikti vadovaudamasis aukštesne idėja, nepareinan­ čia nuo m aterialinio motyvo, ir jei žmogaus pašaukimas reikalauja palenkti materialinius žmogaus reikalus dvasi­ niams idealiniams reikalams, tai dalykų stovis, kuris daž­ niausiai pasitaiko žmonijos gyvenime, dar neprirodo, kad tegali būti tik tai, kas paprastai esti. Žmogus gali pagal savo psichinę prigimtį vadovautis idėjiniu motyvu, jo idėjingumas auga sulig tuo, kaip jis tobulėja intelektuali­ niu, m oraliniu ir estetiniu atžvilgiu. Atatinkam ai kultūrinė pažanga reikalauja, kad visos visuomenės ir atskirų jos narių idėjingum as visais šitais atžvilgiais nuolat augtų ir griebtų vis platesnius gyvenimo plotus. Tikrai ku ltū ­ ringa todėl bus tokia visuomenė, kuri susidarys iš tikrai kultūringų žmonių ir vadovausis sutelktinio gyvenimo klausimuose aukštesnio idėjingum o motyvais. Čia gali kilti klausimas, kaip privalu suprasti tikrai kultūringas žmogus. Apie žmogaus kultūringumą, kaip jau žinome, turi liudyti tasai visetas kultūrinių jo nusi­ teikimų, kuris apsprendžia kultūrinį jo veiklumą ir tuo pačiu kultūrinių išdavų turtingumą. Tikrai kultūringas žmogus negali užsidaryti savyje ir pasitenkinti išvidiniais 423

savo pergyvenim ais. Ja m stoka kultūrinio aktyvum o. Bet tikrai kultūringas žmogus negali irgi išsieikvoti aktyvistišku k ru tėjim u ir reikštis todėl mažai reikšmingais ir daž­ niausiai techniško realizm o žygiais. Tikrai kultūringas žmogus negali tu rė ti ar vienų tik individualinių, a r vienų tik kolektyvinių nusiteikimų. Kaip yra, pagal kultūros su b ­ jektus, individualinės, visuomeninės, tautinės, šeim yninės, universalinės kultūros, taip tikrai kultūringas žmogus p ri­ valo tu rėti individualinių, šeimyninių, tautinių, universa­ linių nusiteikim ų ir sykiu privalo sugebėti juos suharm o­ nizuoti hierarchinės priklausomybės tvarkoje. Atsižvelgiant į įvairius kultūros objektus, tikrai k u l­ tūringas žmogus privalo turėti tiek realinių, tiek hum a­ nitarinių nusiteikimų: realiniais nusiteikimais žmogus pasireiškia tada, kai jam reik veikti kultūriniu būdu išvir­ šinius pasaulio daiktus; hum anitariniais nusiteikim ais žmo­ gus pasireiškia, kai jam tenka kultivuoti fizinė bei psi­ chinė savo prigimtis. Žmogus, kuris nesugeba kultivuoti materialinių daiktų, su kuriais jam tenka tu rėti reikalo, stoksta realinio nusistatymo šiame pasaulyje. Iš kitos p u ­ sės, žmogus, kuris nesugeba kultivuoti savo fizinės arba psichinės prigimties, nesugeba įsigyti hum anitarinės k u l­ tūros. Toliau tikrai kultūringam žmogui yra labai svarbu su­ gebėti nustatyti tikslų hierarchiją, pagal kurią tu rė tų būti kultivuojam i įvairūs objektai. Jei žmogus kultivuoja savo platesniame veikime ir nuošalinius m aterialinius daiktus, ir fizinę savo prigimtį, arba kūną, ir psichinę savo prigim ­ tį, arba sielą, tai tarp m aterialinių daiktų, kūno ir sielos jis privalo sugebėti nustatyti tokį santykiavim ą, kuris ge­ riausiai atsakytų kultūriniam žmogaus pašaukim ui. Jei žmogus gamina m aterialines geroves be sąryšio su fizi­ niais savo reikalais, o paskui kultivuoja savo kūną be sąryšio su sielos reikalais, tai toks žmogus negali būti pavadintas tikrai kultūringu žmogumi, kadangi jam stin­ ga to kultūrinio nusiteikimo, kuris jam padėtų suharm o­ nizuoti atskirus kultivuojam us objektus pagal vyriausiąjį kultūrinio gyvenimo tikslą. Pagaliau tikrai kultūringas žmogus privalo pasižymėti sykiu intelektualiniais, doriniais ir estetiniais nusiteiki­ mais. Žmogus, kuris bent vieną iš šitų nusiteikim ų stoks­ ta, negali būti pavadintas tikrai kultūringu žmogumi. Tie­ sa, reikalas specializuotis kultūrinio veikimo srityje p ri­ vers kiekvieną žmogų susirūpinti vienais nusiteikim ais la* 424

b iau negu kitais. Bet vis dėlto kultūringas žmogus negali stokti visiškai nei intelektualinių, nei dorinių, nei esteti­ n ių nusiteikimų. Žinant, kokiais kultūriniais nusiteikimais privalo pasi­ žymėti tikrai kultūringas žmogus, rodos, kultūringai pa­ žangai tebūtų reikalinga vien palenkti žmones atatinkanam kultūriniam auklėjim ui bei lavinimui, kad šita pažanga galėtų eiti lygia ir nuolat tobulesne eiga. Tuo tar­ pu, kaip pam atysim e kitą kartą, kultūrinės pažangos ei­ g oje y ra veiksnių, kurie kom plikuoja šitą eigą ir nelei­ džia žmonijos kultūrai skleistis nenutrūkstam ai tiesia li­ nija. Salia klausimo, k a ip išsivysto kultūra arba kokia yra kultūrinės pažangos prigimtis, stovi dar kitas labai reikš­ m ingas kultūrinei pažangai klausimas, būtent, ar kultū­ ros idealas, kuris y ra siekiamas kultūrinės pažangos prie­ monėmis, y ra nelygstamas t. y. absoliutinis, ar jis y ra lygstamas bei apribotas. Kultūros idealas yra nelygsta­ m as, tai jis tik vienas gali užtekti žmogaus dvasios reika­ lavimams. Jeigu kultūros idealas y ra lygstamas, tai, šalia jo, reik ieškoti kito nelygstam ojo idealo, kuris galėtų jį papildyti ir atbaigti. (Kaip pamatysime, prometėjizmas stengiasi pasitenkinti kultūriniu idealu žmogaus gyveni­ me, ir tuo pačiu patraukia žmogų į skaudžią gyvenimo tragediją. Iš neigiamo prometėjizmo problemos išspren­ dimo turės paaiškėti, kad < • • ■> 10. 3. KULTŪRA IR RELIGIJA Religijos ir kultūros santykiavim o klausimas yra vienas iš painesnių klausimų kultūros filosofijoje. Labai dažnai religija yra priskaitom a prie kultūros apraiškų. Tuomet religija nustoja esminių savo ypatybių ir tesudaro vieną kultūros gyvenimo dalį. Iš tikrųjų kultūros ir religijos santykiavim as yra žymiai sudėtingesnis ir būtent todėl, kad, turėdam os viena antrai didelės reikšmės, jiedvi tarsi gretim ais eina žmogaus gyvenime ir n ė viena iš jųdviejų nesudaro dalies antrojoje. Religijos ir kultūros santykiavim ui suprasti patarnau­ ja jau prigimties ir kultūros santykiai. Kultūra neišven­ giam ai rem iasi prigimtimi, kaipo savo rūšies m aterialiniu objektu. J i net tam tikra prasm e suima į save prigimtį. Ir vis dėlto kultūra nėra prigimtis. Iš kitos pusės, prigim­ tis neturi savyje to, kas yra kultūrai ypatinga. Buvo jau 425

savo laiku sakyta, kad kultūra yra prigimties ištobulini­ mas žmogiškojo veikim o priemonėmis. Prigimtis y ra tai, kas žmogui y ra prigim ta arba kas jam pareina iš gimimo visai nepriklausom ai nuo jo pastangų ir šiaip ja u veiki­ mo. Tai, k ą žmogus prideda prie savo prigimties ją betobulindam as, y ra jau kultūra, jei šitas teigiam asis p rie­ auglis y ra laimėtas grynai žmogiškojo veikimo priem onė­ mis. Vadinasi, kultūra y ra grynai žmogiškojo veikim o iš­ dava: ji nesukuria nieko, kas sudaro prigim ties dalį: ji rem iasi prigimtimi kaipo duotuoju objektu, kuris tu ri b ū ­ ti tobulinamas: ir pati jinai yra ne kas kita, kaip prigim ­ ties ištobulinimas žmogiškojo veikimo priemonėmis. Taip santykiuojant prigimčiai ir kultūrai, negalim a p a­ sakyti, kad prigimtis yra kultūros dalis, nors prigim tis yra kultūrai materialinis objektas, arba net m aterialinė priežastis. Negalima irgi pasakyti, kad kultūra yra p ri­ gimties dalis, nes ji kaip tik suteikia prigimčiai tai, ko prigimtis neturi iš savęs. Pasirodo, kad prigimtis ir k u ltū­ ra labai ankštai santykiuoja tarp savęs, ir vis dėlto nė viena iš jųdviejų nesudaro dalies antrojoje. Jei dabar pažiūrėsime į tą nuoseklumą, kuris pasireiš­ kia gyvenime pereinant iš prigimties į kultūrą, tai pam a­ tysime, kad kylant iš vienos gyvenimo srities į kitą, auk­ štesnę, pastebima nuosekli tikslų bei priem onių gradaci­ ja. Taip vykdomoji prigimties priežastis y ra gamtos dės­ niai, kurie veikia su neišvengiamu būtinum u, siekdami tam tikrų visuomet vienodų tikslų tam tikrom is m ate­ rialinėmis priemonėmis. Erdvė, laikas ir m echaniškas prie­ žastingumas suima prigimties gyvenimą į neatlenkiarnas sąvaržas, kurios realizuoja prigimtojo gyvenim o tikslin­ gumą be sąmoningo bei laisvo gyvenančio subjekto apsi­ sprendimo. Toks yra visas gamtos gyvenimas: toks irgi y ra m aterialinės žmogiškosios prigim ties reiškimasis, k iek šita prigimtis yra nepalenkiam a kultūriniam žmo­ gaus veikimui. Kultūriniam e veikime vykdom ąja priežastim i y ra jau žmogiškasis asmuo, sąmoningas bei laisvas, kuris ne tik sugeba suprasti glūdintį prigim tyje tikslingumą, bet ir pakelti šitą tikslingum ą į naują, tobulesnį laipsnį, nes tai, kas prigim tyje ir gam toje įvyksta po būtinų dėsnių prie­ varta, kultūriniu veikim u y ra patobulinam a bei papildo­ m a sąm oningu apsisprendim u ir kūrybiniu nusistatymu. Taigi, jei vykdom oji prigimties priežastis y ra būtinieji gam tos dėsniai, tai vykdom oji kultūros priežastis y ra lais426

vas bei sąmoningas 'žmogiškasis asmuo, kuris sugeba k u ­ riam ai atbaigti glūdintį gamtoje tikslingumą sąmoningai siekiam ais tikslais." Toliau, m aterialine ir formaline gamtos, ir todėl taip p a t prigimties, priežastimis y ra m aterija, arba medžiaga, iš vienos pusės, ir substancialinė forma, arba lytis. Kaip žinome, medžiaga ir lytis sykiu ir neatskiriam ai sudaro m aterialinio daikto esmę, arba substanciją. Visi substancialiniai kitimai, t. y. vienų substancijų irimas ir kitų sub­ stancijų gimimas, įvyksta pagal vieną kartą ant visados nustatytus gamtos dėsnius, veikiant gamtos jėgoms pri­ gim tu sau būdu. Tokiu būdu m aterialinė ir formalinė gam­ tos bei prigimties priežastys sudaro tą substancialinį ma­ terialinio pasaulio pagrindą, kuris yra palenktas pasto­ viam priežastingam dėsningumui. - Jei paimsime m aterialinę ir formalinę kultūros prie­ žastį, tai pamatysime čia jau tam tikrą gradaciją. M ateria­ line kultūros priežastim i y ra jau visa gamta ir prigimtis, kiek jiedvi gali būti veikiamuoju objektu kultūriniame žmogaus veikime. Salia to dėsningumo, kuris valdo gamtą bei prigimtį ir kurio žmogus neįstengia atmainyti, kultū­ rinis veikimas realizuoja naują priežastingų veiksmų ei­ lę, kurioje reiškiasi tam tikras idėjinis priežastingumas. Tokiu būtent būdu žmogus realizuoja ūkišku veikimu naujus ekonominio veikimo tikslus ir tuo pačiu palenkia gam tą bei prigimtį aukštesniam tikslingumui, sąmonin­ gai statomam ir laisvai pasirinktam. Žodžiu tariant, jei gam tai bei prigimčiai m aterialine priežastimi tarnauja pa­ prasta pirminė medžiaga, tai kultūrai m aterialine priežas­ timi tarnauja jau visa gamta ir visa m aterialinė žmogaus prig im tis11, kiek žmcgus įstengia šitą gamtą ir šitą pri­ gimtį palenkti savo veikimui ir, jiedvi apvaldęs, apipa­ vidalinti jiedvi naujom is lytimis. Lyčių srityje pastebima taip pat kylanti gradacija, ei­ nant iš prigimties bei gamtos prie kultūros. Pagrindine lytimi, kuri eina formaline priežastimi prigimtajam e m a­ terialiniam e pasaulyje, y ra substancialinė lytis, kuri pa­ daro, kad daiktas yra tuo, kuo jis yra, ir kuri y ra prigim­ tojo dėsningumo veikiamasis pradas. Šitos substancialinės lytys, esančios kuriam ojo intelekto padarai, savo pagrin­ d e turi glūdinčias jose realizuotas idėjas; jos yra tam tik ro gėrio skoliniai; jos irgi yra grožio pradai* mūsų pa­ saulyje. Bet ir tiesa, ir gėris, ir grožis reiškiasi prigim ta­ jam e pasaulyje ne kaipo tam tikri sąmoningai , statomi 427

tikslai, b e t kaipo pripuolam os išdavos tos prigim tosios eigos, k u ri tu ri kitokį pagrindinį savo tikslą. K ultūrinia­ m e žm ogaus veikim e tiesa, gėris ir grožis y ra ja u imami kaipo tai, kas privalo apipavidalinti žmogaus gyvenim ą ir n e t visą pasaulį naujom is lytimis, kurios y ra realizuo­ jam os žinijos, doros ir meno priemonėmis. T okiu būdu prie tų substancialinių lyčių, kurias kuria gam ta bei pri­ gimtis, ku ltū ra prideda dar kitas, tiesa, pripuolam as ly­ tis, kurias kuria mokslas,_dorinis veikimas ir dailioji k ū ­ ryba. Kitaip tariant, kultūra pakeičia form alinę pasaulio išvaizdą pagal tai, ko reikalauja tiesa, gėris ir grožis; ji stengiasi perkeisti sunkų bei neperm atom ą m aterialinio pasaulio gaivalą pagal dvasinės idėjos esmę,— tos idėjos, kuri sugeba < . . .> . Pagaliau reikšmingas y ra palyginimas ir siekiam osios priežasties prigimties ir kultūros srityse. Siekiam ąja gam ­ tos ir prigimties priežastimi, arba, trum piau tariant, gam ­ tos bei prigimties tikslu, y ra galutinėje sąskaitoje ne kas kita, kaip sąmoningo bei laisvo individo sukūrim as, kad tasai tikslingumas, kuris y ra su priežastinga p rie v a rta vykdomas būtinų prigim tųjų dėsnių, būtų vykdom as są­ moningai bei laisvai. Būtų čia m an per daug iš kelio, je i panorėčiau susekti šitą gamtos tendenciją, k u ri prigim to­ joje evoliucijoje labai aiškiai jaučiam a kaipo pastovios pažangos linkmė. Šiaip ar taip, visas organinio pasaulio išsivystymas eina antropogoniškąja pakraipa, t. y. daro nuolatinių bei tikslingų pastangų sudaryti visas reikiam as sąlygas laisvai bei sąmoningai žmogaus asm enybei gy­ venti. Kai žmogus yra jau sukurtas ir kai jam tenka gamtos bei prigimties tikslingumas pakelti į naują aukštesnį laipssnįr kultūros tikslai yra jau statomi sąryšyje su tais idea­ lais, kurių žmogus susidaro pagal dvasinę savo esmę. Ši­ tokiais idealais yra tiesa, gėris ir grožis, bet kadangi, kaip jau esam e m atę sąryšyje su prometėjizmo problem os ap­ švietimu, šitie idealai kultūros priemonėmis negali būti visai tobulai atsiekti, tai tenka padaryti išvada, kad jie reikalauja savo papildymo bei atbaigimo aukštesnėje gy­ venim o srityje, kuria tegali būti religija. Taip pasireiš­ kia tikslų bei priem onių gradacija einant iš gamtos bei prigim ties į kultūros sritį. Taigi kadangi netobulas kultūros idealas negali pa­ tenkinti giliausių žmogaus dvasios troškimų, tenka jis pa­ pildyti tobulu religijos idealu. Tai iš tikrųjų reiškia, kad 428

v

lygstam asis kultūros tikslas dera palenkti nelygstam ajam religijos tikslui, arba, kitaip tariant, išvidinį kultūros tiks­ lingumą palenkti išviršiniam religijos tikslingumui. Tuo­ m et išeina, kad kultūros tikslai religijos atžvilgiu tegali būti vien priemonėmis, kurios įgauna tikros prasmės ir tikslingum o vien sąryšyje su- religijos tikslais, kurie jo ­ m is siekiami. Tokiu būdu pasirodo, kad panašiai kaip iš­ vidinis prigimties tikslingumas yra papildomas ir atbaigia­ m as kultūros tikslingumu, taip išvidinis kultūros tikslin­ gum as yra papildomas ir atbaigiamas religijos tikslingu­ mu. Konstatavus šitą bendrą kultūros ir religijos santykia­ vimo principą, y ra svarbu susekti nuosekli tikslų bei prie: m onių gradacija einant nuo kultūros prie religijos. Čia vėl tenka išvesti palyginimas tarp keturių pagrindinių kultūros ir religijos priežasčių. Bet visų pirma reik nusta­ tyti pačios religijos esmė. Kaip kai kurių lingvistų teigiama, pats religijos žodis parodo, kad religijos vardu norim a išreikšti atstatym ą vienybės tarp žmogaus ir Dievo. Kitaip tariant, religija yra žmogaus jungimasis su Dievu.- Jungdam asis su Dievu, žmogus tuo pačiu jungia su Dievu savo gyvenim ą ir net visą pasaulį, kuriam e jis yra, šiaip ar taip, valdovu. To­ kiu būdu pasirodo, kad objektyvinis žmogaus jungimasis su Dievu reikalauja nuo žmogaus, kad jis sujungtų visą savo gyvenim ą vienu dievišku pradu. Pastaruoju atveju galima kalbėti apie subjektyvinę religijos prasmę, kuria y ra ne kas kitas kaip tai, kas yra vadinam a religingume? vardu. Derinant šitiedvi religijos prasmes, galima pasa­ kyti, kad religija y ra žmogaus jungimasis su Dievu ir tuo pačiu jungim asis viso savo gyvenimo ir net pasaulio, kuriam e jam tenka gyventi,'vienu dieviškuoju pradu. Kas tad yra šitaip suprantam os religijos pagrindinės priežas­ tys, palygintos su kultūros priežastimis? Kultūroje vykdom ąja priežastimi -yra žmogiškasis as­ muo, 'sąmoningas bei laisvas, kuris sugeba realizuoti kulr tūrinį veiksmą ir tuo pačiu, iš vienos pusės, patobulinti savo prigimtį, o iš antros pusės, pagaminti objektyvuotą kultūrinę išdavą. Je i ■kultūros veikėjas yra vienas tik žmogus, tai religijos veikėjais yra sykiu ir Dievas, ir žmo­ gus. Ir štai kodėl. Kadangi religija yra žmogaus jungi­ masis; =su Dievu, tai ji, taip a r šiaip, y ra santykis. Tuo tarpu santykis pareina savo- kilme ir *išsivystym u nuo subjektų, kurie sueina į santykiavimą. Kitaip tariant, ref 429

ligijos santykiavim as’ pareina sykiu ir nuo žmogaus, ir nuo Dievo. Jei viena ar antra pusė pasipriešina santykia­ vimui, religinės apraiškos būti negali. Kaip matome, v y k ­ domosios priežasties kitim as prigimtyje, kultūroje ir reli­ gijoje eina nuoseklią gradacija: iš pradžios veikia būtini gamtos dėsniai, paskui —- sąmoningas bei laisvas žmogus, pagaliau tobulas visašalis Kūrėjas. Aišku savaim e, kad tobulėjant vykdom ajai priežasčiai, didėja veiksm o svarba ir gaunamos vis vertingesnės išdavos. Kaip neseniai esame patyrę, m aterialine prigim ties priežastim i yra pirmutinė medžiaga, tuo tarpu kai m ate­ rialine kultūros priežastimi y ra visa gamta bei prigimtis, kiek gamta bei prigimtis gali būti palenktos kultūros v e i­ ksmui. Einant toliau į religijos sritį pasirodo, kad m ate­ rialine religijos priežastimi y ra jau kultūra, atrem ta į prigimtį, arba net, kitaip tariant, apdirbta kultūros p rie­ monėmis prigimtis. Taigi religija turi savo m aterialiniu objektu jau ne tik prigimtį, bet ir kultūrą, arba net pato­ bulintą žmogiškuoju veikimu prigimtį, ir todėl p ratu rtin tą kultūros atsiekimais. Formaline prigimties lytimi yra substancialinė lytis, kuri yra -tikrumo, tobulumo ir gražumo pradas. Formali­ ne kultūros lytimi yra Žinija, dora ir dailė, kurios, atsi­ rėmusios į šubstancialines pasaulio lytis, realizuoja aukš­ tesnį tiesos, gėrio ir grožio laipsnį. Formaline religijos priežastimi bus tos religinio gyvenimo lytys, kurios atatinka kultūros lytis,— t. y. žiniją, dorą ir dailę,— ir su­ teikia šioms pastarosioms aukštesnės prasmės. Čia ir k y ­ la klausimas, kokios religinio gyvenimo lytys gali atatikti žiniją, dorą ir dailę, arba teorinę, praktinę ir estetinę gy­ venimo sritis. Subjektyviniu atžvilgiu atsakym as randa­ m as trijose teologinėse dorybėse: tikėjim e, m eilėje ir vil­ tyje. O bjektyviniu atžvilgiu atsakym as randam as šitų do­ rybių objektyvacijoje bažnytiniame gyvenime, būtent dog­ m atiniam e tikėjim o ■išpažinime, šventųjų bendravim e ir sakram entalinėje praktikoje. Šitos trys religinio gyveni­ mo lytys atsako trims kultūros lytims ir sykiu galutinėje sąskaitoje giliausiems žmogaus sielos reikalams. Siekiam oji religijos priežastis gali būti dvejopa pagal tai, kad religijos tikslingumas, kaip ir kultūros tikslingu­ mas, gali būti išvidinis ir išviršinis. Išvidinis religijos tikslingum as v eda prie jos objektyvacijos Bažnyčioje. Iš­ viršinis religijos tikslingum as veda žmogų prie galutinio žmogaus susijungim o su Dievu. Vadinasi, galutinis religi430

jos tikslas yra pats Dievas kaipo siekiamoji religijos prie­ žastis. Kitaip tariant, religijos priemonėmis Dievas yra siekiamas kaipo absoliutinė gėrybė. Iš šitos trum pos religijos priežasčių apžvalgos gali­ m a pastebėti, kad einant nuo kultūros prie religijos, nuo­ sekliai išsivysto tikslų bei priemonių gradacija. Kultūro­ je aktyviu veikėju tėra vien žmogus. Religijoje yra vei­ kėjais ir žmogus, ir Dievas. Todėl tai, kas kultūroje nega­ li būti atsiekta žmogaus pastangomis, gali būti atsiekta religijoje žmogaus pastangomis ir Dievo veikme. Tuo ta r­ pu ten, kur pradeda veikti Dievas, principialiai negalima statyti veikimui jokių ribų. Tai ir išeina aikštėn, palygi­ nant religinio gyvenimo lytis su kultūros lytimis. Religinis gyvenimas, kaip jau sakyta, eina tomis tri­ mis sritimis, kuriomis eina ir kultūrinis veikimas, t. y. teorine, praktine ir estetine sritimi. Bet religinis gyveni­ m as duoda šitose srityse daugiau, negu gali duoti kultū­ rinė kūryba, nors religinis gyvenimas visuomet remiasi kultūrinės kūrybos išdavomis. Todėl jei žmogaus Žinija remiasi vien protu, tai tikėjim o išpažinimas Bažnyčioje remiasi ne tik žmogaus protu, bet ir dieviškuoju Apreiš­ kimu. Taip pat jei žmogaus dora kultūros gyvenime re­ miasi prigim tąja proto šviesa ir prigimtomis valios pas­ tangomis, tai dorinis gyvenimas įgauna Bažnyčioje ant­ gamtinio pagrindo, iš kurio išdygsta mistiškas organiz­ mas, vadinam as šventųjų bendravimu, k u r individualinės ir visuom eninės žmonių pastangos randa tobulą suderi­ nimą. Pagaliau jei žmogiškoji dailė, arba dailioji kūryba, nepajėgia substancialiai keisti prigim tojo m ūsų pasaulio pagal dvasinę dalykų esmę, tai sakram entalinė Bažny­ čios praktika eina toliau ir kaip tik keičia substancialiai m aterialinį pasaulio gaivalą pagal dieviškuosius daiktų pirmavaizdžius. Tokiu būdu pasirodo, kad tarp kultūros ir religijos gyvenimo y ra nuoseklaus nenutrūkstam o są­ ryšio, taip kad tikslingame žmogaus gyvenimo plane kul­ tū ra turi vesti prie religijos, o religija turi atbaigti tai, ko nepajėgia atsiekti kultūra žmogiškojo veikimo prie­ monėmis. Kultūra nepajėgia pakeisti pačios prigimties, nes žmo­ gus, kaipo kultūros veikėjas, neįstengia pakeisti ar tik sustabdyti prigim tųjų dėsnių reiškimąsi. Bet kai religijos gyvenime pasireiškia Dievo veikmė,— to Dievo, kuris yra prigim tųjų pasaulio dėsnių nustatytojas, m aterialinio pa­ saulio tobulinimui nebegalim a jau statyti ribų. Dėl šitos 431

priežasties religijos idealas gali ir net privalo b ūti įsi­ vaizduojam as visai tobulas. Šito idealo atsiekim as gali įvykti labai tolim oje neapribotoje ateityje, kadangi reli­ ginė pažanga p areina ne tik nuo Dievo, bet ir geros žmo­ gaus valios. Bet vis dėlto religijos idealas turi būti v isa i tobulas, nes galutiniu religijos tikslu y ra pats Dievas, s u kuriuo žmogus per religiją stengiasi tobulai susijungtu Tuo tarp u tobulas susijungimas su Dievu tu ri a tv ad u o ti žmogų nuo netobulybių, patenkinti visus giliausius j a dvasios troškimus ir tuo pačiu padaryti jį visiškai laim in­

gą.

Ir iš tikro religija, nebūdam a prm cipialiai apribota sa­ vo siekimuose, veda prie tobulo patenkinimo visų giliau­ sių žmogaus dvasios reikalavimų. Pavyzdžiui, k u ltū rin ė žmogaus žiniją patiekia žmogui netobulo žinojimo per ta r ­ pininkavimą atvaizdų ir atitrauktų idėjų, religija galuti­ nėje sąskaitoje pažada žmogui betarpiškąjį Dievo reg ė ji­ mą, t. y. intuityvinį pasitenkinimą tobula tiesa. K ultūra gali padaryti žmogų dorą prigim tąja šito žodžio p ras­ me; religija žada padaryti žmogų šventą, t. y. persisun­ kusį dieviškumu, arba dieviškuoju pirmavaizdžiu. K ultūri­ nė dailė keičia m aterialines prigim tojo pasaulio lytis p ri­ puolamuoju būdu, nepajėgdam a padaryti gam toje substancialinių atmainų. Religija sakram entaliniais veiksm ais keičia materialinį gamtos gaivalą pagal dvasinę pirm a­ vaizdžių esmę. Kultūrinė visuomenė gali nustatyti žmo­ nijos gyvenime išviršinę vienybę bei solidarum ą. Religi­ ja pažada sukurti organingą žmonijos bei pasaulio vie­ nybę, pagrįstą šventųjų bendravimu. Pagaliau religija pažada įveikti pačias prigimtojo buvimo lytis: erdvę, lai­ ką ir priežastingumą ir sykiu su jomis pergalėti m irtį v i­ suotinuoju iš num irusiųjų prisikėlimu. Žodžiu tariant, re ­ ligija pažada patenkinti visus giliausius kultūrinio gyve­ nimo polinkius, vesdama žmogų iš prigimtosios srities į antgam tinę sritį. Tuo pačiu jinai suteikia kultūros tikslin­ gum ui aukštesnės prasmės, įjungdam a kultūrą į tą nuo­ seklią grandinę, kuri veda nuo K ūrėjo prie prigimties,, nuo prigim ties prie kultūros, nuo kultūros prie religijos ir pagaliau nuo religijos vėl grįžta prie K ūrėjo po to, kai kultūros veikėjas — žmogiškasis asmuo — yra jau laisvai apsisprendęs ir laim ėjęs savo tikslą sąmoningo bei laisva veikim o priemonėmis. Dabar ja u y ra aišku, kad religija suteikia žmogui dau­ giau, negu sugeba duoti jam prigimtis ir kultūra, sykiu 432

paimtos. O je i taip, tai religija negali sudaryti kultūros dalies. Jei religija sudarytų kultūros dalį, kaip neretai y ra manoma, kultūra būtų vertingesnė už religiją. Tuo­ m et irgi kultūra savo visum oje galėtų suteikti žmogui daugiau negu viena tik religija, kas neatsako tai analizei, kuri buvo ką tik padaryta tyrinėjant tikslų bei priem o­ nių gradaciją einant nuo kultūros prie religijos. Yra dar viena priežastis, kuri neleidžia religijos laiky­ ti kultūros sudedam ąja dalimi. Religija yra pašaukta su­ vienyti visą žmogaus gyvenimą vienu dieviškuoju pradu. Je i religija būtų kultūros dalimi, jinai negalėtų atlikti šito vienijam ojo darbo, nes tuomet kultūra tegalėtų su­ vienyti visą žmogaus gyvenimą vienu kuriuo pradu. Tuo tarpu religija tegali atlikti savo vienijam ąjį darbą tik to­ dėl, kad jis stovi aukščiau už kultūrą ir sugeba aukštes­ nės tvarkos pradu apimti tiek prigimties, tiek ir kultūros tvarką. Šitas vienijim o darbas religijos atliekamas religi­ nės intencijos pagalba, vedant nuoseklią liniją nuo pri­ gimties tikslingumo prie kultūros tikslingumo ir nuo kul­ tūros tikslingumo prie religijos tikslingumo ir sudarant organingą nuolatos kylančių tikslų bei priem onių sąrangą. Kultūra nesugeba sudaryti deramos linkmės religijai, nes religija stovi aukščiau už kultūrą ir todėl negali pri­ siimti kultūros vadovavimo, nors religinis gyvenimas ir pareina nuo kultūrinio gyvenimo, kaip kad bet kuris vyk­ smas pareina nuo savo m aterialinės priežasties. M ateria­ linė priežastis y ra tai, kame arba iš ko kas nors darom a arba įvyksta. Suprantam a savaime, kad nuo to, kokia y ra medžiaga, pareina darbo arba vyksmo išdava: iš geres­ nės medžiagos y ra galima padaryti geresnis dalykas; taip pat geresnėse m aterialinėse sąlygose y ra galima atsiekti geresnių kūrybinių rezultatų, kitoms sąlygoms esant ly­ gioms. Lygiai taip pat yra su kultūra, kai ji eina m ate­ rialine religijos priežastimi. Kai kultūra y ra aukštesnės rūšies, susidaro palankesnių sąlygų religijos gyvenimui, jei, žinoma, kultūra išsivysto pilnutiniu būdu ir nedemo­ ralizuoja kokia nors prasme kultūros nešėjų. Štai kodėl nekultūringoje visuom enėje ir religija y ra suprantam a ne­ kultūringu būdu; štai kodėl nekultūringi žmonės nesuge­ ba irgi suprasti aukščiausių religijos tiesų, nesugeba pa­ kilti prie kilnesnio religinio sąžinės reiškimosi ir įsigy­ venti į sakram entalinio gyvenim o esmę. Kultūrinis apsi­ sprendimas, kuris yra reikalingas žmogui kaipo sąlyga laisvam apsisprendimui ir religijos srityje, tegali pakelti 26. S . Šalkauskis

433

žmogų į tokį aukštum ą, kuris pasidaro labai naudingas religinio gyvenim o tikslams. Galima sutikti, kad nek u ltū ­ ringas žmogus gali atsiekti aukšto dorovės laipsnio sub­ jektyviu atžvilgiu, bet jei reikalausime aukšto dorovės laipsnio objektyviu atžvilgiu, tai turėsime pasakyti, kad tokiam aukštam dorovės laipsniui, kuris atsiekiam as reli­ giniu gyvenimu, reikalingas yra sąmoningas kultūrinis ap­ sisprendimas. Žmogiškasis gyvenimas būtų netikslingai sutvarkytas, jei žmogaus kilime iš žemesnių laipsnių į aukštesnius tarputinė kultūros grandis būtų tokia, be k u ­ rios žmonijos pažanga galėtų apsieiti. Bet jei, iš vienos pusės, kultūra patarnauja religijai kaipo paruošiamasis religinio apsisprendimo tarpsnis, tai iš kitos pusės, pati religija yra naudinga kultūrai kaipo sritis, kuri nustato kultūros deram ą linkmę ir neleidžia jai iškrypti iš normalaus išsivystymo vėžių. Kokios reikš­ mės religija turi kultūrai, teks man kalbėti jau kitą kartą. Matėme paskutinį kartą, kaip žmogaus gyvenim as nuo­ sekliai kyla trimis laiptais iš m aterialinės plotm ės į a u k ­ ščiausią dvasios sritį. Prigimtis eina kultūros linkme, kad galėtų šioje pastarojoje rasti natūralinį savo atbaigim ą bei patobulinimą. Toliau kultūra eina religijos linkme, kad šioje pastarojoje galėtų rasti antgam tinį savo atbai­ gimą ir šios pastarosios priemonėmis galėtų patenkinti glūdinčias savyje giliausias kultūrinio užsimojimo ten ­ dencijas. Be kultūros, žmogaus prigimtis pasiliktų visuo­ m et tame stovyje, kokiame kad yra neprotingų gyvulių prigimtis. Be religijos, žmonija turėtų pasitenkinti lygstam ais kultūros idealais ir turėtų atsisakyti nuo giliausių savo dvasios siekimų, kurie sudaro tikrą žmogiškosios didybės matą. Tikra žmogaus didybė tuo ir pasireiškia, kad žmogus tegali visiškai pasitenkinti vien absoliutu. Tuo tarpu šilas žmogaus pasitenkinimas tegali įvykti tos reli­ gijos priemonėmis, kuri žada nutraukti m aterialinio p a­ saulio sąvaržas ir atpildyti teorinius, praktinius bei este­ tinius kultūros užsimojimus absoliutiniu turiniu. Taigi kiekviena aukštesnė gyvenimo sritis rem iasi že­ m esne kaipo natūraliu m aterialiniu savo pagrindu, o iš kitos pusės, atbaigia šitą žemesnę sritį ją papildydam a bei tobulindam a. Taip dalykams stovint, visai teisinga yra m anyti, kad kiekviena žemesnė gyvenimo sritis randa aukštesnėje pilną savo išsivystymą ir tesugeba tikrai kles­ tėti vien tada, kai ji eina šios pastarosios linkme. Todėl prigim tis tegali tikrai tarpti ir rasti pilnutinį savo Sšsi434

vystym ą vien tada, kai ji randa gerai suprastoje kultūro­ je geriausias sąlygas savo žydėjimui bei klestėjimui. Da­ bar jau pakankam ai yra paaiškėję, kad pasitikėjim as pri­ gimtimi, kuri nėra kultūros reguliuojama bei tašoma, daž­ niausiai tegali vien apvilti ir labai retai palieka prigimtį neiškraipytoje padėtyje. Jei iš vienos pusės, vadinam ųjų kultūringų žmonių vienašališkas gyvenimas iškraipo pri­ gimtį, tai iš kitos pusės, laukiniai žmonės bendrai nepasi­ žymi nei tobulesne fizine sudėtimi, nei geresnėmis fizinio gyvenimo sąlygomis. Ėjęs per XIX šimtmetį nuo Rousseau per didelis pasitikėjim as šūkiu, reikalaujančiu grįžti prie gamtos, paprastai buvo klaidingai suprantamas. Vienaša­ liškai miestų kultūrai, kuri nesiskaitė pakankam ai su fi­ zinio lavinimo reikalu ir dažnai skendėjo kraštutiniame intelektualizme, iš tikro reikalingas buvo grįžimas prie gamtos, bet sykiu reikėjo žinoti, kad šitas grįžimas anaip­ tol nereikalavo atsisakyti nuo kultūros. Iš tikrųjų reika-. lingas buvo ir dar ilgą laiką bus reikalingas grįžimas prie gamtos su visomis gerai suprastos kūno kultūros priemo­ nėmis. Kitaip tariant, reikalingas buvo ir y ra grįžimas prie gamtos kultūros priemonėmis. Ir reik jau konstatuoti, kad šitas grįžimas paskutiniais laikais įvyksta labai intensy­ viai ir sėkmingai, taip kad žmogiškoji prigimtis, praturtin­ ta kūno kultūra ir kitomis kultūrinio gyvenim o priemonė­ mis, yra jau kai k u r pasiekusi tokio stovio, kokio pas. laukines tautas pastebėti niekados negalima. Je i d a b a r. paimsime tas sąlygas, kurios y ra sudaromos fiziniam lavinimui tikrai kultūringam e krašte, tai pama­ tysime, kad šitos sąlygos, nustatytos fiziologijos, biologi­ jos, higienos, dietetikos ir medicinos mokslais, gali būti žymiai turtingesnės bei tinkamesnės, kokių kad gali tu rė­ ti laukinis žmogus, vadovaudam asis instinktu paprastos gamtos prieglobstyje. Tuo toli gražu nenorim a pasakyti, kad natūralios prigim tojo gyvenimo sąlygos nėra bran­ gintinos arba kad natūralinis žmogaus instinktas nėra ver­ tingas kaipo proto padėjėjas. Tai tik reiškia, kad žmo­ gaus prigimtis, besinaudojanti, iš vienos pusės, sveikos gamtos sąlygomis, o iš antros pusės, geros fizinės kul­ tūros priemonėmis, turi daugiausiai davinių tikram tarpi­ mui bei žydėjimui. Pakanka pastebėti, kaip didėja viduti-, nis žmonių amžius kultūringuose kraštuose, kad galima būtų pastebėti, jog kultūra, jei tik ji neina kokiomis nors iškraipytomis vėžėmis, ne tik negadina prigimties, bet dar jai sudaro geriausias sąlygas pilnai išsivystyti, atsiekti 435

didžiausio stiprum o ir ilgiausiai patverti darbingum o sto­ vyje. Anglosaksiškas pasaulis gali mums tai jau visai iš­ kalbingai liudyti. Je i kur kitur pasisektų prirodyti, kad aukštas palyginti kultūros laipsnis eina gretim ais su žy­ m iu fizinės prigimties sumenkėjimu, tai tik ra šio p astaro ­ jo priežastis būtų ne kultūros kaipo tokios esm ėje, bet klaidingoje kultūros pakraipoje ar kitoje kokioje priežas­ tyje, k u ri būtų pripuolama kultūros esmei. Taigi tik ra kultū ra ne nustelbia ar iškraipo prigimtį, bet ją papildo, iš­ tobulina ir atbaigia nauju aukštesniu pradu. Analoginių santykių y ra tarp kultūros ir religijos. Je i iš vienos pusės, kaip buvo jau anksčiau sakyta, ku ltū ra sudaro palankiausių sąlygų žmogui apsispręsti laisvai bei sąmoningai religijos srityje ir atsiekti šitoje srity je au k š­ tesnių religinio gyvenimo laipsnių, tai iš kitos pusės, tik ra religija yra nepaprastai sėkminga sąlyga k ultūrai tarp ti bei klestėti visais atžvilgiais. Šituodu teigimu vis dėlto gali rodytis klaidingu todėl, kad labai dažnai į kultūros ir religijos santykiavimą įsipina pašalinis pradas, kuris įstengia sudrumsti normalias jųdviejų sąlygas. Iš vienos pusės, ne visuomet yra aišku, kad aukštesnė k u ltū ra y ra palanki sąlyga giliam bei kilniam religiniam gyvenim ui. Dažnokai gali net rodytis, kad visai negudraują prasčio­ kėliai yra geriausiai nusiteikę religijos tiesom s priim ti ir doriniais religijos m otyvais nusistatyti. Kad religijos p e r­ gyvenimams reikalingas y ra tam tikras dvasios prasčioko nusiteikimas, galima visai sutikti. Bet butų klaidinga m a­ nyti, kad dvasios prasčiokas y ra nekultūringas žmogus ir kad juo nėra kultūringas žmogus. M anyčiau net, kad ti­ krai kultūringas žmogus daug daugiau tu ri davinių b ū ti dvasios prasčioku negu mažiau kultūringas miesčionis,' pilnas vadinam ųjų m iesčioniškųjų dorybių. Todėl je i-v a ­ dinam ajam kultūringam žmogui dėl kokios nors priežas­ ties nesiseka teigiam ai apsispręsti religijos atžvilgiu, tai tokiu atveju kalta ne kultūra kaipo tokia, bet arba klaiidinga kultūros pakraipa, arba nepakankam as kultūringu­ mas, arb a kita kokia nors dorinė a rb a net visai pašalinė priežastis, kuri negali būti imama kultūros sąskaita. ■ Kiek kultūringas nusistatym as yra svarbus religijai, gerai gali prirodyti revoliucijų istorija. Per revoliucijas labai dažnai y ra atakuojam os religijos, kurios buvo vieš­ pataujančios priešrevoliuciniam e laikotarpyje! Ir štai p a ­ sirodo, kad nekultūringos masės, kurios buvo prieš revo­ liuciją visai ištikim os religijai, labai lengvai atsisako nuo 436

religijos, tuo tarpu kad šviesuomenė žymiai patvariau laikosi religijos pusėje, nes jos apsisprendimas religijos dalykuose buvo buvęs laisvesnis bei sąmoningesnis. Taip savo laiku y ra įvykę p er Prancūzų revoliuciją; taip dabar vyksta bolševikiškojoje Rusijoje. Porevoliucinėje Rusijo­ je, jau dabar galima num atyti, inteligentija bus ne m a­ žiau, bet net daugiau religinga, negu ji buvo buvusi prieš revoliuciją, tuo tarp u kai masėse y ra jau atsiradę nem a­ ža grupių, kurios y ra nusistačiusios prieš religiją ir šita­ m e savo nusistatym e patvers ir tada, kai revoliucija bus jau praeities dalykas. Teisingai y ra sakoma, kad ne šviesa, bet tam sa yra didžiausias religijos priešas. Šitas pasakymas, kuris liečia vieną tik kultūros apraišką, būtent intelektualinę kultūros pusę, iš tikrųjų galėtų būti išplėstas iki pasakymo, kad ne kultūra, bet nekultūringum as y ra tikrai pavojingas re­ ligijai. Jei kartais susidaro Įspūdis, kad kultūringum as neina vienu žingsniu su religingumu, tai, kartoju, kalta ne kultūra kaipo tokia, bet kokia nors pripuolama kultū­ rai priežastis. Tuo tarpu labai y ra svarbu skirti tiesioginė išdava, plaukianti iš kultūros esmės, ir pripuolam a išdava, plaukianti iš kultūros iškrypimo ar kokios nors pašalinės kultūrai priežasties. K ultūra iš savo esmės ir kitose nor­ maliose aplinkybėse tegali būti vien teigiam oji sąlyga re­ liginiam gyvenimui. Todėl kylant kultūrai ir esant ly­ gioms visoms kitoms sąlygoms, kyla irgi palankios sąly­ gos religiniam gyvenimui. Bet jei iš vienos pusės, kultūra y ra palanki sąlyga religijai, tai iš kitos pusės, kaip jau užsiminta, religija yra palanki sąlyga kultūros gyvenimui. Kultūrai ir religijai santykiuojant taip, kaip santykiuoja tarp savęs žemesnė ir aukštesnė gyvenim o sritis, pasirodo, kad religija n e ­ gali neturėti vedamosios reikšmės kultūrai. Vedam oji re­ ligijos reikšmė kultūrai pasireiškia tuo, kad religija, kai­ po išviršinis kultūros tikslas, paragina eiti kultūrą rei­ kiamos pažangos keliais. Kaip buvo išrodinėta anksčiau, kultūra, nuosekliai tapdam a, turi vesti religijos linkon, nes tik religijoje gali rasti savo atbaigim ą tos linkmės, kurios glūdi kultūros pagrinde. Bet kaip kultūra nutraukia san­ tykius su religija arba net faktinai tokių santykių neuž­ mezga, jai susidaro pavojus iškrypti iš normalių vėžių ir nueiti pakraipa, kuri neveda tikriausiu bei tiesiausiu ke­ liu prie absoliutinio religinio idealo. Dėl to tada, kai re­ ligija tarn au ja kultūrai vedam uoju pradu, kultūra turi 437

daugiau tikrum o savo išsivystymo eigoje ir gali be y p a ­ tingų klajojim ų eiti tiesiausiu keliu prie išviršinio, abso­ liutinio savo tikslo. Religija yra kultūrai savo rūšies v e ­ dam oji žvaigždė, kuri gyvenimo klajonėse padeda k u ltū ­ rai rasti tik rą savo kelią ir nusistatyti tikrą savo išsivys­ tym o linkmę. Kai yra sakoma, kad religija yra kultūrai vedam uoju pradu, tai toli gražu dar nereiškia, kad religija gali pa­ glemžti nuosavą kultūros gaivalą arba savo priem onėm is atlikti tai, ką privalo atsiekti kultūra grynai žmogiškojo veikimo priemonėmis. Religija iš tikrųjų neprivalo absor­ buoti savyje kultūros, ji tik turi nuteikti kultūrą eiti pri­ gimta savo linkme, kuri iš esmės sutaria su religijos už­ daviniais, panašiai kaip prigimties linkmė turi sutarti su kultūros uždaviniais. Jei aukštesnė gyvenimo sritis suges­ tionuoja žemesnei sričiai natūralią jos linkmę, tai šitokia sugestija yra tikras laidas ne tik to, kad žemesnė gyve­ nimo sritis reikšis tinkama pakraipa, bet ir to, kad šita sritis reikšis sėkmingiausiu bei produktingiausiu būdu su didžiausia pastangų ekonomija. Kai norim e gyvenim o ke­ lionėje išvesti tiesiausią ir todėl trum piausią liniją, tu ri­ me žinoti siekiamojo punkto padėtį. Kai siekiamasis punk­ tas yra žinomas, nėra jau sunku tokia linija iš tikrųjų pratęsti. Taip yra su kultūra, kai tenka nustatyti jai p ri­ gimta ir todėl tiesiausia bei trum piausia veikim o linkinė: kultūra eina tikru savo keliu kaip tik tada, kai pasilik­ dama savo plotmėje tikrai aktyvi, produktinga ir turtinga žmogiškojo veikimo priemonėmis, ji nuosekliai veda prie religinio gyvenimo tikslų. Todėl kultūros ir religijos su­ tarim as yra naudingas ne tik religijai, bet ir kultūrai. Religijai šitokis sutarimas yra naudingas todėl, kad k u l­ tūra, suėmusi į save prigimtį, tarnauja religijai m ateria­ liniu pagrindu. Kultūrai jisai yra naudingas todėl, kad religija yra kultūrai išviršinis tikslas, prie kurio tu ri pri­ sitaikyti visai natūrali kultūros linkmė. Vis dėlto kultūros ir religijos sutarim as dar nereiškia jų d v ie jų painiojimas ir suplakimas į vieną neskiriam ą gyvenim o apraiškų krūvą. Sutarimas visai gerai gali būti sutaikytas su skirtumo darymu. Tasai principas, kuris yra nustatytas geram teologijos ir filosofijos santykiavim ui ir kuris lotyniškai yra išreiškiamas posakiu distinctio prop­ ter concordiam, skirtumo darymas sutarimo dėlei, tinka išplėtim o būdu ir visam religijos ir kultūros santykiavi­ mo plotui. Ir iš tikro santykiai,'kurie charakterizuoja teo­ 438

logijos ir filosofijos santykiavimą, yra reikšmingi apskritai religijos ir kultūros santykiavimui. Norm alūs teologijos ir filosofijos santykiai reikalauja, kad teologija ir filosofija sueitų į susitarimą, taip sakant, iš savo vidaus, t. y. be išviršinės prievartos, kai kiekvie­ na iš jųdviejų savo kompetencijos srityje vadovaujasi savais metodais. Todėl teologija negali pareikalauti iš fi­ losofijos, kad ši priimtų arba atm estų kokią tiesą vardan teologijos reikalavimo, be atsižiūrėjimo į savas priem o­ nes bei savus metodus. Tai tačiau nekliudo, kad teologija įspėtų filosofiją dėl kokios nors klaidingos išvados ir pa­ ragintų ją patikrinti šitą išvadą savo priemonėmis ir savo metodais. Iš kitos pusės, filosofija neturi teisės spręsti tų klausimų, išeinančių iš ribų, kuriose aprėpia prigimtoji proto šviesa, ir esančių Apreiškimo dalykais. Iš kitos pu­ sės, teologija naudojasi filosofijos atsiekimais prigimtojo pažinimo ribose, nes siekdama toliau ir aukščiau, negu gali siekti filosofija, ji vis dėlto turi išnaudoti visą tą pri­ gim tąjį pasiruošimą pažinimui, kurį patiekia filosofija kai­ po pažinimo bei pasaulėžiūros mokslas. Tokiu būdu jei filosofijai yra naudinga savo linkme sutarti visai iš vi­ daus su teologija ir tokiu būdu apsisaugoti nuo nereika­ lingų klajojim ų, tai iš kitos pusės, teologijai y ra naudin­ ga pasinaudoti filosofijos tiekiam a protine kultūra, kad su jos pagalba jai, teologijai, būtų galima atsiekti m ak­ simumas rezultatų religinės pasaulėžiūros srityje. Ir iŠ tikro žmogaus minties istorija pakankam ai iškal­ bingai mums prirodo, kaip naudinga yra ir teologijai, ir filosofijai prieiti išvidinį sutarim ą savo darbe. Šiuo a t­ veju ryškiausiu pavyzdžiu y ra scholastinės teologijos ir scholastinės filosofijos santykiavim as, kuris padarė, kad didingiausia teologinė sistema ir didingiausia filosofinė sistema sutaria tarp savęs ir viena antrą remia. Šitiedvi sistemos, m okykliniu būdu apdirbtos, per ištisus amžius trunkančios ir nuolatos turtėjančios integralinio sintetizmo laimėjimais, labai gerai sugeba daryti skirtumo tarp teologinio ir filosofinio tyrinėjim o sričių. Ir vis dėlto jos yra labai naudingos viena antrai, nes scholastinė teolo­ gija remiasi ta proto kultūra, kurios suteikia scholastinė filosofija sykiu su savo patyrim ais prigimto pažinimo sri­ tyje, o iš kitos pusės, scholastinė filosofija naudojasi nuo­ latos tuo pasitikėjim u ir gynimu žmogaus proto, kuris tegalimas vien tada, kai y ra pripažįstamas dieviškas pro­ to šaltinis, ir kuris yra pastovus, kol yra tvirtai pripažįs439

tama teologinė doktrina. Susiskirstymas tyrinėjimo sriti­ mis ir laisvas, einąs iš vidaus sutarimas leido, žodžiu ta­ riant, teologijai ir filosofijai patiekti viena antrai tokių patarnavimų, be kurių nei viena, nei antra nebūtų galė. jusi iškilti iki tokio tobulumo laipsnio, kurį jiedviem iš tikro pasisekė atsiekti. Tas pats tenka pasakyti apskritai apie kultūros ir religijos santykiavimą, nes, kaip sakyta, teologijos ir filosofijos santykiavimas tėra viena tik reikš­ minga religijos ir kultūros santykiavimo apraiška, kuri gali būti žymiai apibendrinta. Nuoseklus ir tikslingas kultūros ir religijos santykia­ vimas ir išvidinis jųdviejų solidarumas aiškėja ypatingai gerai ideologijos, t. y. idėjų mokslo šviesoje. Būtent spren­ džiant plačiai suprastos ideologijos problemą tenka, šiaip ar taip, eiti nuo atitrauktų idėjų prie jų pirmavaizdžių, glūdinčių Dievo esmėje. Ar imsime žmogaus proto idėją, ar idealinės žmogaus prigimties supratimą, ar estetinio idealo įsivaizdavimą, visur prigimtasis proto veiksmas eina nuo realios tikrovės per atotrauką ir apibendrinimą. To­ dėl idealinis tipas, kurį žmogus pajėgia susidaryti apie kurį nors daiktą, yra visuomet dar netobulas, nes jis yra sudarytas pagal netobulą tikrovę. Tikrai sakant, jis yra netobulas atspindis to pirmavaizdžio, pagal kurį daiktas buvo sukurtas. Jei panorėsime atsiekti tobulą žiniją, įvyk­ dyti savo gyvenime amžinuosius dėsnius ir realizuoti daiktuose tobulus grožio idealus, turėsime nustatyti pil­ nutinį atatikimą tarp savo idėjų, savo elgimosi ir kūry­ bos, iš vienos pusės, ir dieviškųjų pirmavaizdžių, iš kitos pusės. Tuo tarpu nustatyti šitas atatikimas reiškia iš tikrųjų nustatyti deramųjų santykių tarp Dievo ir žmogaus, kas išeina jau iš kultūros ribų ir sudaro religijos esmę. Kul­ tūros srityje viso prigimtojo žmonijos veikimo pagrindą sudaro idėjos, įgytos per atotrauką ir apibendrinimą. Už­ tat nustatant prideramus santykius tarp žmogaus ir Dievo, privalu eiti ne atotraukos, bet integracijos arba net, ti­ kriau sakant, reintegracijos keliu, t. y. privalu stengtis atstatyti pilnatvėje normalius santykius tarp kūrinių ir jų dieviškųjų pirmavaizdžių, kaip tai yra numatyta nuo am­ žių dieviškuosiuose dėsniuose. Todėl aukščiausiu religijos uždaviniu yra reintegracija žmogaus santykių su Dievu arba visiškas žmogaus sutapimas su dieviškuoju pirma­ vaizdžiu, pagal kurį jis yra sukurtas. Panašiai dailininko kūriniui aukščiausia norma yra tasai idealas, pagal kurį 440

jis yra sukurtas ir kuris y ra jam egzempliarinė, arba ide­ alinė, priežastis. Iš čion matyti, kaip kultūra netobulai pradeda tą dar­ bą, kurį paskui religija turi atbaigti dieviškosios pagal­ bos priemonėmis. Bet inspiruodam a kultūrą eiti galutinio savo tikslo linkme, religija tuo pačiu suteikia kultūrai be galo svarbaus patarnavimo. Iš tikrųjų tuo pačiu ji su­ teikia kultūrai didesnį patarnavim ą, negu ji galėtų suteikti priklausydam a prie kultūros kaipo tokios. Štai kodėl Leonas XIII yra pasakęs, kad ,,nors Bažnyčios tikslas glūdi anapus šio gyvenimo, vis dėlto Bažnyčia nebūtų pajėgusi padaryti kultūros pažangai daugiau, kaip jinai yra padariusi, jei ji net išimtinai būtų kultūrinė galybė" (atpasakojama pa­ gal R. von Nostitz-Rienek. Das Problem der Kultur I2.— P. 135). Iš čion galima jau padaryti išvadą, kad tik organin­ i a i sutariant kultūrai ir religijai, žmogaus gyvenimas te ­ gali eiti visai norm aliu keliu ir kad ten, k u r kultūra prieš­ tara u ja religijai, kultūros išsivystymas negali būti teisin­ gas ir todėl negali būti reikiam a prasm e sėkmingas žmo­ nijos gyvenime. M aža to: galima pagal kultūros išsivys­ tym ą bei laim ėjim us spręsti apie tos religijos vertę, kuri buvo su kultūra derinam a arba, tikriau tariant, prie kurios kultūra buvo derinama. Jei faktinos religijos pobūdyje glūdi koks nors defektas, jis neišvengiam ai turi, šiaip ar taip, pasireikšti ir kultūros gyvenime. Sakysime, budiz­ mo pobūdyje glūdi kvietizmo pradas tam e nirvanos su­ pratim e, kuris nem ato tobulum o akto savyje ir nesiskaito pakankam ai su judinam ąja jautulių, arba emocijų, galy­ be. Šitas teorinis defektas neišvengiam ai yra atsiliepęs indiškos kultūros pakraipoje, kuri nuvedė šito nepapras­ to krašto nepaprastus gyventojus kultūrinio kvietizmo ke­ liais ir apmigdė juos ilgiems amžiams. Pakako, iš kitos pusės, protestantizm ui sekuliarizuo­ ti, arba supasaulinti, religijos galutinį tikslą ir paskelbti ne intelektą, bet veiksmą kuriam uoju pasaulio pradu, kad protestantiškų kraštų kultūrinis gyvenimas nueitų pasau­ linio aktyvizmo keliais, to aktyvizmo, kuris yra labai pro­ duktyvus realinės kultūros srityje, bet kuris sykiu mate-, rialinį pasaulio gaivalą neproporcionaliai aukštai garbina, sulyginant su antgamtinėmis religijos vertybėmis. Iš čion 441

tasai nepaprastas individualistinis imperializmas, kuris taip kenksm ingai atsiliepia aukštesniesiems kultūrinio gyveni­ mo tikslam s.— Ir taip kiekvieną kartą, kai koks vienaša­ liškum as įsibrauna į religijos gyvenimą arba į religijos credo patenka kokia nors herezija, kultūrinis gyvenim as tuoj atjaučia religinio gyvenimo sukrikimą ir atatinkam ai pasireiškia neigiamosiomis išdavomis. Iš čion reik pada­ ry ti išvada, kad vien tikra religija yra visai viltinga įkvė­ p ė ja bei vadovė kultūriniam gyvenimui ir kad ju o žemes­ nė yra atskiros religijos vertė, juo mažesnis y ra atatin ­ kamas kultūros vertingumas. Jei kai kur galim a būtų pa­ stebėti tariam ojo atsilenkimo nuo šitos taisyklės, tai toks atsilenkimas faktinai pareitų nuo kokių nors pripuolam ų priežasčių. Religijos reikšmė kultūrai y ra nepaprastai didelė ypa­ tingai todėl, kad religija yra viltingiausia doros atram a, kaipo tasai nelygstamas veiksnys, kuris vienas tik sugeba suteikti dorai nelygstamos sankcijos, arba nelygstam ai saistomosios galios. Tuo tarpu tvirtas dorinis gyvenim as yra viena iš pagrindinių sąlygų normaliam kultūriniam gyvenimui, būtent ta, kuri laiduoja, kad kultūrinis gy­ venimas nenueis ištvirkimo keliais. Kultūringam žmogui yra pakankamai pagundų pasitenkinti kultūrinėm is gėry­ bėmis ir pamiršti apie aukštesnį gyvenimo tikslą, todėl labai yra svarbu, kad aukščiausieji doros reikalavim ai bei tikslai būtų statomi žmogaus gyvenime su m aksim aliniu intensyvumu ir kad šitiems reikalavimams būtų suteikia­ ma visai ypatinga nelygstamoji sankcija. Ten, ku r dori­ nis gyvenimas neranda tokios paramos iš religijos pusės, dažniausiai dorovės stovis m enkėja ir tuo pačiu susidaro pavojus visoms kultūros sritims, nes dorinė kultūros sri­ tis suteikia m oralinės vertės visai kultūrai. Pagaliau tenka keli žodžiai pasakyti apie tai, ar gali­ m a kalbėti apie religinę kultūrą. Kultūrą, kaip jau žinome, tobulina prigimtį grynai žmogiškojo veikimo priem onė­ mis. Vadinasi, kultūroje kaipo tokioje, arba kultūros ti­ k roje prigim tyje, nėra religinio prado. Todėl posakis „re­ liginė kultūra" negali būti suprastas ta prasme, kad kul­ tūros esmė turi religinį pradą. Bet iš kitos pusės, reik pastebėti, kad kultūra gali sutarti su religija arba net gali religijai priešintis bei prieštarauti. Kai kultūra n e­ prieštarauja religijai, jinai yra neantireliginė kultūra. Bet kultūros santykiavim as su religija gali būti dar tam pres­ nis. Kultūra, sutardam a su religija, gali eiti religijos link­ 442

me ir todėl gali būti persunkta religinėmis intencijomis, arb a siekiais. Šitos religinės intencijos perveria tuomet visą kultūros gyvenimą ir palenkia jį vienam dieviška­ jam pradui, kuris suteikia vieningą vedam ąjį toną visam gyvenim ui. Šito tikslingo intencialumo prasm e galima ir n e t privalu kalbėti apie religinę kultūrą. O jei taip, tai visos- gyvenimo sritys, pradedant paprasčiausiomis m a­ terialinėm is funkcijomis, gali būti organizuojamos religi­ nių intencijų vardan.

ESTETIKA

GROŽIS FILOSOFIJOS ŠVIESOJE

Įžanga SPECIALIOJI IR BENDROJI, ARBA FILOSOFINE, ESTETIKA Tarp daugelio smulkesnių klausimų dvi stambios pro­ blemos negali nerūpėti ne tik menininkui, bet ir papras­ tam estetui. Tai yra būtent, iš vienos pusės, grožio, iš antros pusės — meno problema. Kas yra grožis ir kokios yra jo savybės? Kas yra dailusis menas ir kokie yra jo uždaviniai?— Štai klausimai, kurie negali nebūti įdomūs kiekvienam, kas vertina estetinio gyvenimo apraiškas. ■Į šituos klausimus atsakyti yra pašauktas mokslas, pa­ prastai vadinam as estetikos vardu. Dabar estetika bene dažniausiai bus aptariama kaipo grožio bei meno moksJas. Taip suprantam a estetika sukelia dėl savo pobūdžio visą eilę klausimų, kurie y ra įvairių įvairiausiai spren­ džiami. Klausimai šitie būtent liečia estetikos objektus, m etodus ir šiaip jau jos, kaipo mokslo, prigimtį. Todėl vieni estetikos reiškėjai stengiasi susekti visų pirma obįektyvinius estetinių apraiškų pagrindus, kiti domisi la­ biausiai šitų apraiškų psichologija arba net psichofiziologija; vieni laiko estetiką empiriniu, arba specialiuoju, kiti — racionaliniu, arba filosofiniu, mokslu; vieni įžvel­ gia jo je norm atyvinį pobūdį, kiti tem ato joje vien apra­ šomąjį bei aiškinam ąjį mokslą. Šitokis pažiūrų sąspyris dėl estetikos mokslo iš dalies įvyksta todėl, kad šitasai mokslas nuo antrosios XVIII šimtm. pusės iki m ūsų laikų y ra sm arkaus išsivystymo stovyje. Je i anksčiau estetika pasitenkindavo dažniausiai bendrosios teorijos plotu, tai dabar y ra jau laimėta daug specialių žinių, kurios nušviečia estetinio gyvenimo ap­ raiškas psichologiniu, biologiniu, fiziologiniu, visuomeni­ niu, etnologiniu, kultūriniu ir kitais atžvilgiais. Dėl tos pačios priežasties dabar jau vis dažniau pabrėžiamas spe­ cialiai empirinis, kitaip tariant, patirtinis estetikos mokslų pobūdis ir tuo pačiu šitas mokslas tarsi pastatom as prieš 447

filosofinius grožio bei m eno tyrinėjim us, kuriuose norim a m atyti nepagrįstą patirtim i spekuliatyvini sam protavim ą. T ąja pačia linkm e einant, dažnai y ra neigiam as norm aty­ vinis estetikos pobūdis: estetika, sakoma, tegalinti apra­ šinėti bei aiškinti estetinio gyvenimo apraiškas, bet ji neprivalanti nustatinėti šito gyvenimo norm ų b e i dailio­ sios kūrybos taisyklių. N usakytosios trum pai tendencijos, pastebim os esteti­ kos m okslo išsivystyme, y ra labai reikšmingos m ūsų lai­ kams, kurie y ra išvydę didelį specialiųjų m okslų išbujojimą. Nenuostabu todėl, kad ir estetikos srity je specialio­ sios pažintys ėmė itin smarkiai daugėti XIX šimtm. ir reikalauti sau teisėto pripažinimo. Bet sykiu estetikoje, kaip ir kitose žmogiškosios žinijos srityse, pasireiškė ta ­ sai vienašališkas specialiųjų pažinčių vertinim as, kuris tė ­ ra viena apraiška to pernelyg karšto susižavėjim o spe­ cialiaisiais mokslais, kuris neleido dažnai m okslininkam s specialistams suprasti filosofijos, kaipo bendrojo bei vi­ suotinojo mokslo, pašaukimo ir uždavinių. Pasirodo, kad estetikos moksle eina tas vyksm as, kuris savo laiku buvo įvykęs gamtos moksluose ir m ūsų laiš­ kais tebevyksta psichologijos srityje. V isur m okslinio iš­ sivystymo linkmė y ra ėjusi nuo bendrų pažinčių prie specialesnių, kitaip tariant, nuo plačių filosofinių — prie siauresnių specialiųjų tyrinėjim ų. Tai reiškė, kad specia­ lieji mokslai iš pradžios buvo įvystyti į filosofiją k aip Į vieną bendrą bei visuotinąjį mokslą ir kad tik paskui iš jos išsivystė į atskirus mokslus, kai specialiųjų patirčių skaičius pakankam ai padaugėjo ir kai jos pasidarė gali­ ma organizuot į atskiras mokslo disciplinas. Tokiu būdu iš fizikos, kuri iš pradžios buvo filosofiniu mokslu, išsi­ vystė specialieji gamtos mokslai, kurie dabar priešpasta­ tomi vienam gamtos filosofijos mokslui. Panašiai pasku­ tiniais laikais iš psichologijos, kuri buvo anksčiau telai­ kom a vien filosofine disciplina, išsivystė eksperim enti­ n ė psichologija, priešpastatom a dabar pirm ajai, kaip kad specialusis mokslas yra priešpastatom as bendrajam bei v i­ suotinajam filosofijos mokslui. Tas pats vyksm as eina ir estetikos mokslo srityje. Iš pradžios būta filosofinių estetikos tyrinėjim ų. Iš jų ir niet šalia jų palengvėl išsivystė visa eilė specialesnių tyrinė­ jim ų, kurie ilgainiui ėmė pretenduoti į mokslo vardą ša­ lia filosofijos ir net tam tikram e antagonizme su pasta­ rąja. Specialiosios estetikos em ancipacija iš filosofijos 44 8

globos y ra lygiai pateisinama, kaip specialiųjų gamtos m okslų arba net eksperim entinės psichologijos emanci­ pacija iš atatinkam ų filosofijos disciplinų globos. Supran­ tam as net y ra em pirinės estetikos antagonizmas filosofijos atžvilgiu em ancipacijos tarpsnyje, kai tarp to, kas emancipuojasi, ir to, nuo ko emancipuojasi, įvyksta įsikarš­ čiavimo ginčas. Bet vis dėlto būtų objektyviai nepateisi­ namas nesusipratim as ir net nedėkingumas manyti, kad tarp specialiosios estetikos ir filosofinės estetikos esama nors kiek principialaus prieštaravimo. Iš tikrųjų specialiosios ir filosofinės estetikos santy­ kiavimas tėra vienas atskiras atsitikimas to santykiavi­ mo, kurio yra tarp filosofijos, iš vienos pusės, ir specia­ liųjų mokslų, iš antros. Tuo tarpu pagrindinis skirtumas, kurio y ra tarp filosofijos ir specialiųjų mokslų, yra tas, pirma, kad filosofija, kaipo bendras bei visuotinas moks­ las, turi neapribotą m aterialinį savo objektą, t. y. ji gali tyrinėti visa, kas prieinam a žmogaus protui prigimtojoje jo šviesoje; antra, kad ji tyrinėja savo objektus iš tolim iausiųjų, arba visuotinųjų, priežasčių; ir trečia, kad dėl šitos priežasties ji yra priversta daryti plačiausių apiben­ drinimų. Specialieji mokslai, kaip žinoma, atvirkščiai, tu ­ ri kiekvienas apribotą pagal savo prigimtį objektą, kurį ty rin ėja iš artim esnių priežasčių, ir todėl daro ne taip plačių kaip filosofija apibendrinimų. Iš čion matyti, kad skirtumas tarp filosofijos ir specialiųjų m okslų yra labiau kiekybinis negu kokybinis, labiau papildomasis negu iš­ skiriamasis. Todėl irgi klaidinga y ra manyti, kad filosofi­ ja nesirem ia patyrim u ir kad jos pažintys įgaunamos iš gryno proto kažkokios niekuo nepagrįstos spekuliacijos priemonėmis. Jei buvo filosofų, kurie savo neišm intin­ gomis spekuliacijom is iš tikro davė progos taip manyti, tai lygiai neišm intinga y ra iš čion daryti išvadą, kad kaip tik tokia y ra filosofijos prigimtis. Po šitų įvedam ųjų paaiškinimų galima jau spėti, pir­ ma, kad filosofinė estetika, taip ar šiaip, turi savo objektu visą estetinio gyvenimo plotą; antra, kad ji tyrinėja es­ tetinio gyvenimo apraiškas iš tolimiausiųjų, arba visuo­ tinųjų priežasčių; ir, trečia, kad kaip tik todėl ji daro estetinių klausimų srityje plačiausių apibendrinimų. A ta­ tinkamai specialioji estetika turi reikalo su atskirais es­ tetinio gyvenimo klausimais, atskiromis estetinių apraiškų rūšimis arba net su atskirais menais; ji tyrinėja šituos sa­ vo objektus iš artim esniųjų priežasčių ir todėl nepasiekia 29. S. Šalkauskis

449

tokio abstrakcijos bei apibendrinim o laipsnio, kurio kad siekia filosofinė estetika. Tas faktas, kad filosofinė esteti­ k a siekia aukščiausio abstrakcijos bei apibendrinim o laip­ snio estetinių tyrinėjim ų srityje, dar nereiškia, kad ji ga­ lutinėje sąskaitoje nuosekliai nesirem ia em piriniu p a ty ­ rim u. Atvirkščiai, visados y ra suponuojama, kad filoso­ finė estetika remiasi ir patikrina savo išvadžiojim us tais patirtiniais daviniais, kurių patiekia estetinių apraiškų psichofiziologija, meno kritika, m eno istorija ir t. t. Tik tokiu būdu filosofinė estetika sugeba tikrai atbaigti este­ tinių tyrinėjim ų visetą tais plačiausiais apibendrinim ais, kurie leidžia tarsi iš viršūnės apžvelgti bendrais žvilgiais visą estetinio gyvenimo plotą. Šitokiame atskirų pažiūrų suvedime į vieną sintetinę visumą ir glūdi ne tik filoso­ finės estetikos, bet ir visos filosofijos, kaipo pasaulėžiū­ ros mokslo, pateisinimas akivaizdoje specialiųjų mokslų, atribotų tarp savęs nepereinamomis ribomis. Iš čion irgi aiškėja filosofinės estetikos svarba: ji tik viena tegali sudaryti tai, kuo y ra vieninga estetinė pasau­ lėžiūra. O tai itin y ra svarbu m ūsų laikais, kai mes, kaip sako toks empirinės estetikos šalininkas kaip F. M eumannas, esame pavojuje nustoti orientacinės vienybės faktinos estetinės medžiagos supratim e ir suskirstyti esteti­ ką Į visą eilę specialių nepriklausomų tyrinėjim ų. Iš tik rų ­ jų toks estetikos skirstymas nėra pavojingas tada, kai šalia specialiosios estetikos disciplinų, yra kultivuojam a bendroji, arba filosofinė, estetika, kuri turi savo uždaviniu ištirti bendruosius grožio bei meno pagrindus. Kaip matome, estetikos skirstymas į bendrąją ir spe­ cialiąją ne tik yra pastebimas įvairiose estetinių ty rin ė ­ jim ų tendencijose, bet ir gali būti racionaliai pateisintas akivaizdoje bendro reikalo suskirstyti žmogaus žiniją tarp filosofijos, kaipo bendrojo bei visuotinojo mokslo, ir spe­ cialiųjų mokslų. Kitas y ra dalykas, ar bendroji, arb a fi­ losofinė, estetika atlaikys savo vardą tolim esnėje esteti­ kos mokslo evoliucijoje. Pagaliau tai ir neturi principialios reikšmės, juo labiau kad filosofija randa galimybės ir net iš dalies y ra priversta suskirstyti bendrosios esteti­ kos problem as tarp atskirų savo disciplinų. Pasirodo, kad šiuo atžvilgiu y ra suinteresuotos try s fi­ losofinės disciplinos, būtent ontologija, psichologija ir m eno filosofija, kuri dažnai yra vadinam a estetika siau­ rą ja šio žodžio prasme. Ontologija, kuri tyrinėja bendriau­ sias daiktu arba esybių savybes, turi, tarp kitko, ištirti, 450

kiek grožis y ra objektyvus daiktuose, kitaip tariant, kas yra grožis objektyvine šito žodžio prasme. Psicho­ logija, kuri tyrinėja psichiškųjų žmogiškosios gyvatos ap­ raiškų prigimtį, turi, tarp kitko, ištirti, kiek grožis yra pa­ tiriam as kaipo subjektyvinis žmogiškosios psichikos sto­ vis arba, kitaip tariant, kas yra grožis subjektyvine šito žodžio prasme. Pagaliau meno filosofija, kuri tyrinėja ben­ druosius dailiosios kūrybos pagrindus, privalo ištirti, kaip objektyvinio bei subjektyvinio grožio sintezė turi būti realizuojam a meno priemonėmis. Ontologiniai ir psichologiniai filosofinės estetikos tyri­ nėjim ai sprendžia bendroje plotm ėje grožio problemą, tuo tarp u kai m eno filosofija, kaipo estetika siaurąja šito žodžio prasme, tyrinėja, kaip sakyta, bendrus dailiosios kūrybos pagrindus, kitaip sakant, sprendžia bendroje plotm ėje meno problemą. Iš čion galima jau lengvai pa­ stebėti, kokiu nuoseklum u turi eiti filosofinis estetikos problem ų tyrinėjim as. Būtent pirmoje vietoje turi būti ištirtas objektyvinis grožio pagrindas pačiuose daiktuose; antroje vietoje privalo būti išnagrinėtas tasai subjektyvi­ nis estetinis pergyvenimas, kuris turi savo pagrindą daik­ tuose ir kuris yra vadinam as smaginimusi grožiu, arba grožėjimusi; pagaliau trečioje vietoje turi eiti bendrųjų dailiosios kūrybos pagrindų tyrinėjimas. Šios dienos pasikalbėjimui imamu pirmu du klausimu, nes juodu sudaro iš tikrųjų tik du skirtinu vienos ir tos pačios grožio problemos atžvilgiu. Vadinasi, sprendžiant filosofijos šviesoje grožio problemą, tenka ištirti, iš vie­ nos pusės, su ontologijos pagalba bendriausius grožio pa­ grindus pačiuose daiktuose, o iš antros pusės, su psicho­ logijos pagalba išnagrinėti subjektyvinius grožio momen­ tus žmogaus psichikoje, kad išvadoje galima būtų gauti pilnas grožio sąvokos supratimas. Šitaip pastatyta grožio problema y ra labai plati ir iš­ semiamai tegalėtų būti sprendžiama vien ištisame paskai­ tų kurse. Šiuo atveju vienos paskaitos ribose kuo dau­ giausia galiu ryžtis trum pai nusakyti tą grožio proble­ mos sprendimą, kuris yra duodamas integralinio sintetizmo mokykloje, t. y. trunkančioje per amžius filosofijoje, turėjusioje dvasišku savo tėvu didįjį Aristotelį Stagirietį. Sitokis sprendimo pasirinkimas šiam reikalui man yra tin­ kamiausias dėl tos paprastos priežasties, kad paminėto­ sios mokyklos pakraipoje man pačiam tenka dirbti. 451

1. GROŽIS OBJEKTYVINE PRASME, ARBA OBJEKTYVINIS GROŽIO PAGRINDAS DAIKTUOSE Taigi problem a, kurią turim e visų pirma filosofiškai apšviesti, stato mums klausimus: kas yra grožis? ar jis priklauso daiktams, ar jis pareina nuo m ūsų psichikos nusistatym o? ar pagaliau jis turi pagrindą daiktuose ir sykiu y ra pergyvenamas atatinkam ais mūsų psichikos ak­ tais?— Statant šitaip grožio problemą, negalima nepaste­ bėti, kad tas faktas, jog nuolat yra kalbam a apie gamtos daiktų ir meno kūrinių gražumą kaipo apie realią jų sa­ vybę, yra jau labai reikšmingas jos sprendimui. N ejaugi šitas sveiko mūsų proto liudymas, kad daiktai bei k ū ri­ niai esti gražūs, būtų nuolat besikartojąs m ūsų apsiriki­ mas, tepagrįstas vien kažkokiu nelemtu nesusipratim u? Ju k tiek kartų, kiek mums tenka vertinti daiktus ir v a ­ dinti juos gražiais, mes turime įsitikinimą, kad šitiems daiktams iš tikro priklauso tam tikras tobulumas, dėl ku ­ rio jie yra mūsų aukščiau statomi už kitus daiktus, šito tobulumo neturinčius. Tokiu būdu tiesioginis m ūsų svei­ ko proto Įsitikinimas mums liudija, kad daiktų gražum as yra tam tikras realus jų tobulumas. Sitas bendras pasakymas, aiškus dalykas, nieko dar mums nesako, kas yra toji daiktų tobulybė, kuri y ra v a ­ dinama jų gražumu. Norėdami rasti į tai atsakym ą, tu ri­ me visų pirma pasiinformuoti ten, kur grožis buvo laiko­ mas beveik išimtinai objektyvine daiktų savybe. Objektyviniu grožio supratim u pasižymėjo būtent senovės g rai­ kai, ir net visa jų pasaulėžiūra buvo gerokai paspalvinta objektyvistišku estetizmu, kas m atyti pradedant nuo pir­ minės graikų mitologijos ir baigiant Plotino „Eneadomis". G raikų supratimu, grožis glūdi pačiuose daiktuose ir pa­ reiškia juos tokiu būdu, kad pačio grožio esm ė nesikei­ čia nuo to, ar mes jį nuvokiame, ar ne. Tačiau grožio objektyvumas nebuvo visų graikų filo­ sofų vienodai suprantamas. Platonas ir Aristotelis m atė grožį išvidinėje sudėtingos esybės santvarkoje arba h ar­ m oningam e įvairių esybių susiderinime. Tvarka, sim etri­ ja, harm onija,— štai veiksniai, kurie valdo, jų suprati­ m u, estetinio pasaulio apraiškas, kiek šios tu ri vietos su ­ dėtinguose daiktuose. Šitokia pažiūra buvo viešpataujan­ ti tarp graikų p er ištisus šešis šimtmečius, t. y. iki to 452

laiko, kai Plotinas buvo jai priešpastatys naują pažiūrą. Plotino supratim u, grožis gali būti ne tik sudėtingose esybėse, k u r santvarkos harm onija yra grožio veiksnys, bet ir kiekvienoje vientisoje esybėje, nes esybė jau kai­ po tokia, t. y. kaipo turinti buitį, yra graži. Panašiai kaip kiekviena esybė tam tikra prasme yra tiesa, gėrybė ir vienybė, taip lygiai kiekviena esybė yra grožybė tame laipsnyje, kuriam e jinai turi savyje buities. Nežiūrint skirtumo, kurio buvo tarp Platono ir Aristo­ telio, iš vienos pusės, ir Plotino, iš antros, jie visi buvo grožio problem oje objektyvistai tąja prasme, kad laikė grožio esmę nepriklausom ą nuo to, kaip grožis yra per­ gyvenam as mūsų psichikoje. Jiem s visiems grožis buvo metafizinė daiktų savybė, t. y. pareinanti šiems iš onto­ loginės buvimo tvarkos. Tai, žinoma, dar nereiškia, kad šitiem s graikų filosofams buvo visai neįdomus klausimas, k aip mes patiriam e grožį ir kuo pasižymi mūsų estetinė sąmonė. Jie tik nepripažindavo grožyje subjektyvinio a t­ žvilgio ir todėl buvo skelbėjai estetinio objektyvizmo, kuris tik žymiai vėliau rado savo priešginybę estetinia­ m e subjektyvizme. Grožio pažinimo atžvilgiu visi trys didieji graikų este­ tikos reiškėjai buvo intelektualistai tąja prasme, kad jie visi laikėsi pažiūros, jog grožis tegali būti pažintas aukš­ tesne intelektualine žmogaus galia, bet ne jusliniu patyri­ mu, t. y. pojūčiais pažindami tokiu būdu grožį, mes su­ einam e su juo į kontaktą ir per protinio pažinimo aktą grožimės juoju. Graikų estetika rado Bažnyčios Tėvų pritarimą, o pas­ kui, tarpininkaujant šv. Augustinui ir Pseudo-Dionizui Areopagitui, perėjo žymia dalimi į viduramžių filosofiją. Scholastinė estetika Alberto Didžiojo ir Tomo Akviniečio asmenyse padėjo į savo pagrindą sintetinį Platono, Aris­ totelio ir Plotino pažiūrų supratim ą ir sutapdė jas su sa­ vo filosofijos visum a tokiu būdu, kad senovės pažiūros radosi organingai surištos su pagrindinėmis scholastinės doktrinos sąvokomis. Šitokios evoliucijos išdavoje aristo­ teliškoji tomiškoji filosofija susidarė aiškią grožio kon­ cepciją, kurią bus čia ne pro šalį kiek plačiau nusakius. Pagal šitą koncepciją, objektyvinis grožio veiksnys yra ne kas kita kaip tvarka. Tiesa, ne bet kuri tvarka užsi­ tarn au ja grožio vardo. Kad ji sudarytų estetinio įspūdžio, reikalinga visa eilė sąlygų. Kiekvienoje tvarkoje visų pirma turi būti sudedam ųjų jos elementų, arba pradų, 453

daugybė. Ten, k u r y ra vienas, du ar trys pradai, galim a greičiau kalbėti apie paprastą santykį negu apie tvarką tik ra šito žodžio prasme. A ntra vertus, kad atskirų p ra­ d ų daugybė galėtų sudaryti kokią nors tvarką, reikalin­ gas y ra kuris nors vienybės pradas, nes be tokio ju n g ia­ m ojo prado atskiri sudedam ieji pradai nebent gali suda­ ry ti belytę krūvą. Taigi, iš vienos pusės, dauginga m e­ džiaga, o iš antros pusės, vienybės pradas y ra dvi b ū ti­ nos sąlygos bet kuriai tvarkai sudaryti. Tačiau šitų dviejų sąlygų dar nepakanka, kad tv ark a galėtų sudaryti objektyvinį grožio pagrindą. Didelė v ie ­ nodų pradų daugybė, suvesta į tvarką pagal labai elem en­ tarinį vienybės pradą, dar nesugeba sudaryti m um yse ti­ krai estetinio įspūdžio. Tokis, pavyzdžiui, bus jau n ų m e­ delių daigynas, kur medeliai yra panašūs vieni į kitus, ir k u r vienybės pradu eina paprastas geometrinis planas. Jei su tokiu daigynu palyginsime aukštos kultūros parką, tai pamatysime, kad parke y ra taip pat ir sudedam ųjų pradų daugybė, ir tam tikras vienybės planas, bet, šalia to, randame jame dar, iš vienos pusės, sudedam ųjų dalių įvairumą, o iš antros pusės, didesnį vienybės prado sudė­ tingumą. Žodžiu tariant, šalia sudedam ųjų dalių daugy­ bės ir vienybės prado, kiekvienoje žym esnėje tvarkoje gali būti pastebėtas tam tikras įvairumas. Suvedant krūvon visas tris sąlygas, galima pasakyti, kad tvarka yra ne kas kita, kaip daugingų bei įvairių ele­ m entų susiderinimas pagal tam tikrą vienybės pradą. Tai y ra trys pagrindinės sąlygos bet kuriai estetinei tvarkai. Bet kad šitos sąlygos įgautų tikros estetinės reikšmės, jos dar privalo atsakyti keliems specialesniems reikalavi­ mams. Nuo daugingos medžiagos, arba nuo sudedam ųjų daik­ to dalių, y ra reikalaujam a tai, kas nuo Aristotelio laikų buvo vadinam a ogiaĮieuov t. y. reikiam oji didybė, arba tinkam as matas, ir kas vėliau buvo lotyniškai vadinam a integritas, t. y. pilnatvė. Nei per mažas sudedam ųjų dalių turtingum as, nei per didelis jų perteklius negali suside­ rin t į vieną tikrai estetinę visumą. Sudedam ųjų dalių n e ­ priteklius arba net nepakankam as daikto didrodis sudaro m um s nykų įspūdį, tuo tarpu kad smulkmenų perteklius neleidžia vienybės pradui pakankam ai prasiveržti visu­ m oje ir perkrauna m ūsų psichiką nesuderintais įspūdžiais. Sudedamosioms daikto dalims statomas d ar specialus reikalavim as visum os atžvilgiu: jos būtent tu ri pasižymė­ 454

ti savo visum oje tuo, kas Alberto Didžiojo buvo vadinta commensurafio partium elegans, t. y. grakštus dalių su­ siderinimas, ir kas Tomo Akviniečio buvo pareiškiam a po­ sakiu debitą proportio, t. y. reikiam oji proporcija. Šita reikiam oji proporcija laikosi tikslinga paties daikto sąran­ ga, kuri turi atsakyti jo prigimčiai. Trečias specialesnis reikalavimas, statomas estetinei tvarkai sąryšyje su sudedam ųjų dalių įvairumu, suveda­ mu į vienybę, y ra jo s ryškus skaidrumas. Sudedamųjų da­ lių įvairios ypatybės, jų niuansai ir net kontrastai, bū­ dami suvesti į vieną harm oningą visumą, kaip tik padaro, kad daiktas pasižymi tuo, kas viduramžiais buvo vadinta splendor arba claritas pulchri, t. y. grožio skaidra, ir ką prancūzai taip gražiai išreiškia posakiu resplendissement de la beauté.— Taigi tam tikra pilnatvė, reikiam a propor­ cija ir ryški skaidra yra trys estetinės tvarkos savybės. Taikant šituos reikalavimus kad ir paminėtajam parko pavyzdžiui, galima pastebėti, kad pilnatvės principas rei­ kalauja šituo atveju suaugusių, didelių ir dailių medžių; kad reikiamos proporcijos principas reikalauja nuo atski­ rų parko dalių tikslingai susiderint į vieną harmoningą visumą; ir kad skaidres principas reikalauja iš parko kai­ po tokio ryškiai bei tipingai pasireikšti savotišku savo pobūdžiu. Iš eilės gali kilti klausimas, kas y ra tasai tvarkom asis pradas, kuris organizuoja ir vienija daugingus bei įvai­ rius elementus į vieną tikslingą bei harm oningą visumą. Einant Aristotelio supratimu, tai y ra forma, arba lytis, kuri apvaldo m ateriją ir sykiu su ją ja sudaro vieną m a­ terialinį daiktą. Pagal šitą hilemorfizmo teoriją, visi daik­ tai susidaro iš medžiagos ir lyties. M edžiaga y ra tasai m aterialinis substratas, kuris prisiim a formą, arba lytį. Lytis yra daikte tasai formalinis pradas, kuris y ra daiktui vienybės, tikslumo ir šiaip jau jo tobulum o priežastis. N enuostabu todėl, kad ir grožis, kaipo tam tikras daikto tobulum as, turi savo pagrindinę priežastį daikto formoje, arba lytyje. Štai kodėl y ra sakoma, kad grožis pareina nuo form alinės priežasties arb a kad grožis patinka savo forma, t. y. lytimi, bet ne m aterija, arba savo medžiaga. Pasirodo net, kad grožio laipsnis pareina nuo to, kiek tobulai lytis y ra įsigalėjusi medžiagoje. Jei lytis tobulai neapvaldo medžiagos ir jei todėl atskiros jos dalys h ar­ moningai bei tikslingai nesueina į vieną organingą visu­ mą, negalim a kalbėti apie aukštą grožio laipsnį. Užtat 455

lytis ryškiai bei galingai pasireiškia aikštėn tada, je i ji­ nai y ra tobulai apvaldžiusi tą medžiagą, sykiu su k uria jinai sudaro patį daiktą. Tuomet kaip tik įvyksta tasai) lyties įsiskaidrėjim as suderintose medžiagos dalyse, kuris y ra ne kas kita, k aip pačio grožio prasiveržim as pro iš­ viršine daikto išvaizdą. Todėl Tomo Akviniečio buvo sa­ kyta, kad grožis yra lyties žydėjim as pro proporcionalias bei atbaigtas medžiagos dalis (pulchrum est splendor for­ m ae substancialis vel accidentalis supra partes m ateriae proportionatas et term inatas; Sum. Th. 1 a, q. V, art. 4). Nustačius, koks yra grožio santykis su forma, arb a ly­ tim i, nesunku yra nustatyti taip pat jo santykiavim as su idėja. Lytis y ra daikte ne tik vienybės, tikslingum o ir gražumo, bet ir suvokiamumo, arba pažįstamumo, pradas. Vadinasi, daikto lytis, o ne kas kita padaro, kad jis y ra suvokiamas, t. y. pagaunamas mūsų proto galia, kitaip tariant, kad jis pasidaro mums suprantamas, pažįstam as. Tai, kas neturi jokios lyties, negali irgi būti mums supran­ tam a jokia prasme. Taip chaosas yra mums nesupranta­ mas savo turiniu, nes jis neturi jokios aiškiai pasireiš­ kiančios lyties. Užtat ten, kur yra lytis, yra mums irgi pagrindo susidaryti šiokią ar tokią idėją. Kodėl taip yra, tegali paaiškėti iš to, kad kiekviena lytis yra ne kas kita, kaip realizuota, arba įdaiktinta, idėja ir kad, iš kitos p u ­ sės, kiekviena idėja yra ne kas kita, kaip derealizuota, ar­ ba nudaiktinta, lytis. Šioje vietoje n ėra galimybės pam a­ tuoti šitų teigimų bent kiek gilesniu būdu. Tenka vien trum pai konstatuoti, kad daikto lyties ir m ūsų atatinkam os idėjos santykiavim as turi labai gilų pagrindą tam e santy­ kiavime, kurio apskritai y ra tarp buvimo ir pažinimo tvarkos. Forma, arba lytis, y ra buvimo tvarkoje visų rea ­ lių tobulybių pradas, bet sykiu jinai taip pat y ra ir paži­ nimo pradas, t. y. pradas, dėl kurio daiktas gali būti p a ­ žintas ir kuris yra pagrindas atatinkam ai mūsų idėjai su­ sidaryti. J e i dabar sustatysime gretimais tuodu faktu, kad lytis yra, iš vienos pusės, realizuota idėja ir kad, iš antros p u ­ sės, jinai y ra form alinė grožio priežastis, tai turėsim e pa­ m atyti, kad tarp grožio ir realizuotos idėjos y ra organingo sąryšio. Kai sakoma, kad grožis yra lyties žydėjimas pro suderintas bei atbaigtas medžiagos dalis, tai iš tik rų jų yra sakoma, kad grožis yra ne kas kita, kaip realizuotos idėjos žydėjim as daugingoje medžiagoje, suvestoje Į organingą 456

visumą. Štai kodėl ja u Platonas matė grožyje nemateria­ linės idėjos prasiveržimą pro materialinį daikto gaivalą. Dera čia pastebėti, kad tiek lyties, tiek ir idėjos su­ pratim as grožio problem oje turi būti pakankam ai platus, idant šitos sąvokos galėtų būti pritaikytos visoms gro­ žio rūšims. Savaime ju k aišku, kad grožio lytis bus vie­ nokia daiktuose, ištįsusiuose erdvėje, kitokia — sukcesyviniuose įvykiuose, einančiuose tam tikra tvarka laiko trukm ėje, dar kitokia ten, kur vyksmas eina sykiu ir erd­ vėje, ir laike. Todėl skulptūros arba tapybos lytis turės vienas ypatybes, muzikos ly tis — kitas, plastiškos ritmi­ k o s — trečias ir t. t. A tatinkam ai ir realizuojamos kiek­ vienu tokiu atveju idėjos bus įvairios prigimties. Tiesa, realizuojam a grožio lytyje idėja y ra visados jungiamasis vienybės pradas, bet šitas jungiamas vienybės pradas kiekvienu atskiru atveju įvairiai pasireiškia aikštėn. To­ dėl teisingai y ra sakoma, kad kiekvienas menas turi sa­ va s idėjas. Paprastai idėjos suprantamos kaipo minties išraiškos literatūroje. Bet, pasirodo, ir kiekvienam e kita­ m e m ene yra idėjų, kad ir kitaip išreiškiamų. M uzikoje idėjas sudaro m elodijos arba vedam ieji jų motyvai, skulp­ tūroje — tokie, pavyzdžiui, dalykai kaip žmogaus kūno padėtis, tapyboje — piešinys ir spalvų deriniai ir t. t. Žo­ džiu tariant, bet kuri dailioji lytis, šiaip ar taip, visados realizuoja kokią nors idėją, kuri gali būti tokiu ar kito­ kiu būdu dešifruota žmogaus dvasiniu žvilgiu. Štai ko­ dėl V. Solovjov sykiu su Hegeliu vadino grožį „įkūnyta idėja", o Ernestas Heilo laikė jį idėja, išreikšta regimuo­ ju ženklu. Jei šitie posakiai ir serga tam tikru netikslu­ mu, vis dėlto pasilieka neabejotina, kad juo galingiau yra pareikšta dailiąja lytim i idėja kaipo jungiamasis vienybės principas, juo didesnį estetinį įspūdį daro mums pats daik­ tas. Organingas idėjos santykiavim as su dailiąja lytimi duoda faktinai galimybės nustatyti deramą santykį tarp gražaus daikto formos ir jo turinio. Daikto gražumas, kaip jau sakyta, pareina nuo jo formos, arba lyties. Tačiau tai' dar anaiptol nereiškia, kad grožiui visai yra abejinga, koks turinys bus įglaustas į dailiąją jo lytį. Daikto lytis yra visų jo tobulybių pradas ir todėl ji, pasireikšdama mums, išreiškia sykiu tikrąjį daikto turinį, arba, kitaip tariant, išvidinį jo tobulumą. Šita prasme daikto lytis yra jo tobulumo apsireiškimas regimu būdu. Je i daiktas savo turiniu yra netobulas, ydingas, nykus, tai ir jo lytis ata­ 457

tinkam ai turės pasireikšti netobulu būdu. Taigi pasirodo, kad ta rp daikto turinio ir jo formos, arba lyties, y ra organingo sąryšio, k u ris neleidžia atpalaiduoti pirm ojo nuo antrosios. Pradedant nagrinėti grožį objektyvine prasm e, buvo pastebėta, kad grožis, šiaip ar taip, yra daikto tobulum as. Tačiau šitas labai platus pasakymas nebuvo tuom et leidęs suvokti, kokią specifinę tobulumo rūšį grožis sudaro d aik ­ tuose. Dabar yra jau galimybės reikiam u būdu papildyti aną nepilną grožio aptartį. Būtent dabar yra jau m ums paaiškėję, kad grožis y ra tasai daikto tobulumas, k u ris apsireiškia pro išviršinę jo lytį. Kitaip tariant, grožyje pasireiškia, šiaip ar taip, idealinis pradas regim uoju b ū ­ du. Taigi galų gale gauname objektyviniam grožiui šito­ kią aptartį: grožis yra daikto tobulumo žydėjim as pro iš­ viršinę jo lytį. 2. GROŽIS SUBJEKTYVINE PRASME, ARBA SUBJEKTYVINIS GROŽIO PASIREIŠKIMAS ŽMOGAUS PSICHIKOJE Senovės graikų estetika, kaip jau žinome, dom ėjosi visų pirma ir labiausiai objektyvine grožio puse, t. y. tuo» grožio pagrindu, kuris glūdi pačiuose daiktuose. N au jais laikais, ypač pradedant nuo Kanto, estetikos reiškėjai v i­ sų pirma ir labiausiai ėmė domėtis subjektyvine grožio puse, remdamiesi ypatingai psichologijos ir psichofiziologijos tyrinėjim ais. Aristoteliškoji tomiškoji m okykla, ei­ nanti, kaip sakyta, integralinio sintetizmo keliais, stengia­ si objektyvinį bei subjektyvinį grožio atžvilgius suderinti priežastingu būdu. Jo s būtent supratim u, objektyviniai estetinės tvarkos pradai sudaro tas priežastis, kurios suge­ ba sužadinti kontem pliatyviniame, arba veizdim ajam e, m ūsų sugebėjim e estetinių įspūdžių. Tokiu būdu grožis subjektyviniu būdu y ra ne kas kita, kaip tasai estetinis įspūdis, kuris tu ri objektyvinę savo priežastį daikte, su­ gebančiam e jį sužadinti. Taigi matome, kad grožis objektyviniu savo pagrindu glūdi daiktuose, ogi subjektyviniu būdu pasireiškia m ūsų psichikoje kaipo atatinkam as es­ tetinis įspūdis. Šitas įspūdis ir tenka iš eilės k iek pana­ grinėti. J e i tiesa y ra tikslas m usų protui, o gėris — valiai, tai grožis y ra tikslas veizdim ajam m ūsų sugebėjimui. Pagal tai, k ad grožis patenkina šitą m ūsų reikalą smagintis veiz458

dėjim u, jis ir y ra kartais aptariam as kaipo tai, kas patin­ ka veizdimosioms mūsų galioms: pulchrum ėst id quod visum placet. Su šituo faktu, galima sakyti, sutinka di­ džiausia psichologų dauguma: jie būtent konstatuoja, kad grožis tiek gam toje, tiek mene tuo ir pasižymi, kad patin­ ka mums tiesioginiu būdu, dėl vieno tik veizdėjimo akto. Tokiu būdu estetinis yra tas įspūdis, kuris suteikia mums pasismaginimo tik tuo vienu, kad mes nuvokiam e daiktą tiesioginiu veizdėjim u. Ogi žinodami, kad objektyvinis grožis y ra ne kas kita, kaip daikto tobulumo žydėjimas pro išviršinę jo lytį, m es irgi lengvai galime įspėti, kad estetiniu pergyvenim u mes nuvokiame daikto tobulumą tuo pačiu laiku, kai jo lytis, žydinti savo išvaizda, tar­ nau ja tiesioginiu objektu m ūsų veizdėjimui. Iš to, kas pasakyta, aiškėja tikras priežastingas sąry­ šis tarp objektyvinės ir subjektyvinės grožio pusės arba, kitaip tariant, tarp objektyvinio jo pagrindo daiktuose ir atatinkam o estetinio pergyvenimo mūsų psichikoje. Jei šito pastarojo pergyvenim o nebūtų niekados įvykę, pil­ nutinė grožio apraiška taip ir būtų likusi niekados n e ­ įvykusi, objektyviai grožio pagrindas pačiuose daiktuose nuo to dar nebūtų nukentėjęs. N ebūtų tik kas galėtų jį konstatuoti estetiniu pasismaginimu, arba, trum piau ta ­ riant, pasigrožėjimu. Vis dėlto objektyvinis grožio pagrin­ das pačiuose daiktuose nėra dar grožis pilna to žodžio prasme, ir todėl, nesant estetinio pergyvenimo, negalima d a r kalbėti apie grožį su visu griežtumu bei tikslumu. Taigi estetinė emocija atliepia objektyviniam grožio pagrindui pačiuose daiktuose. Šita emocija ir yra pasi­ smaginimas daikto tobulumu, prasiveržiančiu pro išviršinę jo lytį. Pati šita lytis y ra veizdėjim o objektas, ir todėl daikto tobulum as y ra nuvokiamas tiesioginio veizdėjim o aktais. Kai kalbam a apie veizdėjimą, arba apie kontempliatyvinį m ūsų dvasios nusistatymą, reik jis suprasti ne vien regėjim o, bet apskritai juslinės intuicijos prasme. Taip plačiai suprastas veizdėjim as apim a kuo mažiausia tuodu pagrindiniu juslinio pažinimo būdu, kuriais yra re­ gėjim as ir girdėjim as, ir kurie grožėjimesi vaidina pa­ prastai svarbiausią rolę. Žodžiu tariant, veizdėjimas y ra ta tiesioginė intuicija, k u ria bet kuri m ūsų juslė pagau­ n a savo objektą. O bjektyvinis grožio pagrindas daiktuo­ se ir pagaunam as visų pirm a tokios tiesioginės intuicijos, arba veizdėjimo, aktais, atkreiptais į išviršines šitų daik­ tų lytis. Taip kyla estetinė impresija, arba estetinis jaus459

mas, kuris tačiau n ė ra vienintelis estetinio pergyvenim o pradas. Estetiniai įspūdžiai, susidarę išviršinėse m usų juslėse, paprastai apdirbam i bei sustiprinam i išvidinių m ūsų jaus­ lių pagalba, ir, žinoma, labiausiai atgaminamosios bei k u ­ riamosios vaizduotės veiksmais. Pavyzdžiui, be vaizduo­ tės pagalbos, atskiri garsai, sukcesyviai einą po vieni kitų laiko trukm ėje, negalėtų susiderint į vieną melodijų, es­ tetiniu būdu pergyvenam ą. Taip pat m eno dailenybėse m ūsų vaizduotė papildo visa tai, k ą m enininkas tik su­ gestionuoja kai kuriom is priemonėmis. Bet pojūčių ir vaizduotės dar nepakanka, kad galim a b ū tų estetiniu būdu išgyventi grožio apraiška. Žmogus gali patirti savo juslėmis dailiąją lytį ir paskui atvaiz­ duoti ją savo psichikoje, o vis dėlto jam, kaip ir gyvu­ liams, gali likti svetima estetinė emocija tikra to žodžio prasme, jei jis nesugeba visai tiesioginiu būdu įžvelgti dailioje lytyje grožio idėjos, t. y. jei estetiniam e p ergy­ venime nedalyvauja reikiam u būdu jo proto galia. Tiesa, grožėjimesi protas dalyvauja visai kitokiu būdu, kaip kad tai turi vietos moksliškame tiesos pažinime. Tiesos paži­ nimas įvyksta abstrakcijos bei apibendrinimo keliu, tuo tarpu grožio idėjos įžvelgimas dailiojoje lytyje įvyksta tiesioginės intuicijos būdu, kuris y ra griežtai skirtinas nuo moksliško pažinimo. Dailioji lytis, kaip jau sakyta, y ra tam tik ra prasm e realizuota idėja, todėl ji y ra dešifruojam a jau vieno tik tiesioginio veizdėjimo aktu. Kai šitokia idėja n ė ra dešif­ ruojam a, arba įžvelgiama, jokiame laipsnyje negalim a k a l­ bėti apie grožio apraiškos supratim ą ir todėl irgi — apie pilną estetinį pergyvenimą. Tik idėjos įžvelgimas dailio­ jo je lytyje duoda galimybės suvokti daikto tobulum ą ir atbaigti estetinį pergyvenimą tąja prasme, kad jam e dalyvautų tiek juslinis, tiek ir protinis veizdėjim as, Būtų ju k m ažinam as estetinės emocijos vertingumas, m anant, k ad jo je žmogus dalyvauja viena tik žemesne, būtent jusline savo prigim ties dalimi. Iš tikrųjų, kai, pavyzdžiui, m eno kūrinyje y ra suvokiamas idealas, kurį m enininkas y ra realizavęs dailiojoje lytyje, šioje pastaroje m ūsų pro­ tas įžvelgia idėją, k u ri liudija apie pačio kūrinio tobu­ lumą. Tokiu būdu estetinis pergyvenimas kyla iš m ūsų ju s­ lių pojūčių, kurie paskui y ra papildomi bei sustiprinami m ūsų vaizduotės pagalba. Pagaliau šituose konkretiniuose 460

daviniuose, arb a lytyse, m ūsų protas tiesioginės intuici­ jos būdu įžvelgia idėją arba idėjas, kurios, taip ar šiaip, y ra realizuotos gamtos daiktuose arba m eno kūriniuose. Tik visi šitie trys momentai sykiu sudaro pilnai atbaigtą estetinį pergyvenim ą ir suteikia maksimumą estetinio p a­ sismaginimo, arba pasigrožėjimo. Kaip matėme, grožis tu ri objektyvinį savo pagrindą daiktuose ir kaip tik todėl jis y ra estetiniu būdu pergyve­ namas žmogaus psichikoje. Nei objektyvinis daikto pa­ grindas, nei subjektyvinė jo apraiška nesudaro viso daik­ to kaipo tokio. Tai, tarp kitko reiškia, kad integralinis grožis jungia savyje objektyvinį bei subjektyvinį momen­ tą. Jungiant tuodu momentu vienoje grožio aptartyje galima pasakyti, kad grožis yra daikto tobulumas, žydįs pro išviršinę jo ly tį ir todėl smagiai pergyvenamas tie­ sioginės intuicijos aklais. Pabaiga PERĖJIMAS NUO GROŽIO PRIE DAILIOSIOS KŪRYBOS Taigi iš pradžios buvo nušviestas objektyvinis, paskui subjektyvinis grožio atžvilgis, t. y. grožio pagrindas daik­ tuose ir jo pergyvenimas mūsų psichikoje. Pirmuoju a t­ žvilgiu grožis yra daikto tobulumo žydėjimas pro išvirši­ nę jo lytį. A ntruoju atžvilgiu grožis, arba tikriau sakant, grožėjimasis, y ra susižavėjimas daikto tobulumu, išeinan­ čiu aikštėn išviršinėje jo išvaizdoje. Grožis objektyvine šito žodžio prasm e y ra tam tikras m aterialinio m ūsų p a­ saulio tobulumas, arba net normalinis jo stovis, tuo ta r­ pu kad grožis subjektyvine šito žodžio prasme yra vienas iš svarbiausių m ūsų gyvenimo džiaugsmingumo šaltinių. O bjektyviam e grožio pagrinde apsireiškia regim uoju bū­ d u aukštesnis idealinis pradas; subjektyviniam e grožio pergyvenime įvyksta m ūsų džiaugsmas dėl šito idealinio prado įsigalėjim o m ūsų pasaulyje. Iš čion jau galima nu­ m atyti didžioji reikšm ė dailiosios kūrybos, kuri privalo realizuoti aukštesnį grožio laipsnį meno priemonėmis. J i­ nai būtent padaro m ūsų pasaulį tobulesnį ir mūsų gyve­ nim ą džiaugsmingesnį. Taip bent tenka spręsti vadovau­ jantis tuo grožio supratimu, kuris buvo ką tik trumpai nusakytas. Tačiau tai kiek plačiau pamatuoti tegalima jau kalbant specialiai apie meno problemą. 461

BENDROJI ESTETIKA ĮŽA N G A Pradedant dėstyti estetiką, neišvengiam a iš pat pradžių nustatyti tikslus estetikos supratimas. Jei joks m okslas negali apsieiti be savo objekto aptarim o ir savo ypatybių išsiaiškinimo, tai toks reikalas ypač yra aktualus esteti­ kai dėl kelių priežasčių. V isų pirma estetika y ra labai įvairiai suprantama, ir tai ragina pateisinti savo nusista­ tymą estetikos atžvilgiu sąmoningai m otyvuotu būdu. A n­ tra vertus, estetika turi net aiškių priešų, kurie kvestio­ nuoja jos buvimo raciją: negalima nesuteikti šitiems prie­ šams mažiau ar daugiau pagrįsto atsakymo. Paprastai įžengiamasis tyrinėjim as, tarnau jąs siaures­ ne ar platesne Įvada į kurį mokslą, n ėra labai įdom us dalykas, nes jis turi neišvengiam ai verstis form alinių su­ metimų srityje ir neliečia aktualesnių pačio m okslo p ro ­ blemų. Panašiai y ra ir su estetikos įžanga, nors ji, k a ip ką tik sakyta, turi aktualios reikšmės estetikos ty rin ėji­ mams. Todėl kol prieisime prie įdomesnių estetikos pro ­ blemų, reik iš pradžios užmokėti kantrum o duoklę paly­ ginant sausiems klausimams. Taigi kaip suprasti estetikos dalykas? Štai pirm as klau ­ simas, kuris neišvengiam a mums išspręsti. Pirmas gaires nutiesti šito klausimo išsprendimui, k aip tai paprastai esti, gali jau etimologinė žodžio kilmė. Es­ tetikos term inas pirmą kartą y ra pavartotas Gotlibo Baumgarteno veikale „Aesthetica acroamatica", išleistam e Frankfurte prie Oderio dviejuose tomuose (1750— 1758). G raikų žodis aistanestai reiškia justi arb a jau sti arba n e t nuvokti veizdim uoju būdu. A istetikos atitinkam ai reiškia dalyką, turintį santykį su jusliniu nuvokim u (aistezis). Ka­ dangi grožis y ra nuvokiam as jusliniu arb a veizdim uoju būdu, tai Baum garten žodį aistetikos pritaikė tam, kas turi santykio su grožio nuvokimu. Iš čia aistetikè epistėm e 462

reiškia mokslą, tyrinėjantį tai, kas y ra nuvokiam a veizdim uoju būdu kaipo gražus dalykas. Tokiu būdu, rem ian­ tis otimologine estetikos žodžio kilme, nuosekliai buvo einam a nuo to, kas y ra juntam a arba jaučiam a, prie to, kas y ra nuvokiam a kontem pliatyviniu, t. y. veizdimuoju būdu, o paskui nuo to, kas nuvokiam a veizdimuoju būdu, prie to, kas patinka dėl vieno tik veizdėjimo akto, kas, kitaip tariant, yra gražu. Baumgarteno supratim u, estetika y ra juslinio pažini­ mo mokslas bei atvaizdavim as (scientia cognitionis sensi­ tivae, ars pulchre cogitandi). Jos tikslas y ra juslinio pa­ žinimo kaipo tokio tobulumas, kuriam e glūdi grožis. Sita prasm e estetika buvo Baumgartenui ars formandi gūsiam. Sujungęs estetikos apraiškas su jusliniu pažinimu, jis pa­ galiau palaikė estetiką žemesne gnoseologija (gnoseolo­ gia inferior). Jei Baumgarten turi nuopelną įvedęs estetikos term i­ n ą į mokslinę literatūrą, tai vis dėlto negalima pasakyti, kad jo estetikos supratim as būtų visai tikslus. Padaręs estetiką filosofiniu mokslu apie juslinį pažinimą arba net žemesnės pažinimo galios logika, Baumgarten uždarė es­ tetiką pažinimo srityje. Tuo tarpu grožio apraiškos gali ir privalo būti tyrinėjam os ne vieno tik juslinio pažinimo atžvilgiais. Iš etimologinės estetikos žodžio kilmės, kaip šitas žodis buvo Baumgarteno įvestas į literatūrą, paaiškėjo tik tiek, kad estetika yra mokslas apie tai, kas patinka dėl vieno tik veizdėjimo akto ir kas todėl yra gražu. Tačiau šitas estetikos supratimas, kaipo atremtas į etimologinę žodžio kilmę, y ra per platus. Yra neabejotina, kad estetika tu ri reikalo su grožio problema, bet su grožiu, šiaip ar taip, turi taip pat reikalo ir visa eilė kitų mokslų. Pavyzdžiui, ontologija tyrinėja grožio sąvoką ir grožio pagrindus daiktuose; psichologija tyrinėja psichinio vyksmo atžvil­ giu grožėjimosi apraiškas, meno istorija suseka dailiųjų m enų išsivystymą ir sukurtąsias dailenybes jų atsiradimo, santykiavim o ir likimo atžvilgiais; meno kritika vertina dailiuosius kūrinius kaipo estetines vertybes, turinčias tam tikrą formalinį tobulumą, m aterialinį turinį ir tam tikras technikos ypatybes. Aišku savaime, kad estetika negali pasisavinti jokio atžvilgio iš ką tik suminėtųjų, kuriais kitos disciplinos tyrinėja grožio apraiškas ar gamtoje, a r mene. 463

Užleidus teorinei filosofijai, būtent bendrajai m etafizi­ kai, arba ontologijai, spręsti grožio sąvokos ir objektyvin ių pagrindų pasaulyje klausimą, estetika tegali tu rė ti savo objektu grožį, kiek jis pasireiškia dailiojoje k ū ry ­ boje. Bet taip pat estetikos tiesioginio objekto nesudaro grožėj imosi bei kūrybos psichologija, nes tai yra, k a ip pats term inas parodo, plataus psichologijos m okslo d aly­ kai. Estetika tu ri dar išskirti iš dailiosios kūrybos ploto tą darbą, kuris atliekam as, iš vienos pusės, istoriko — ty ­ rin ėjan t konkretinius kūrinius genetiniu atžvilgiu, o iš antros pusės, kritiko — vertinant tuos kūrinius tobulum o atžvilgiu. Estetikai tad palieka sistemingas tyrinėjim as gro­ žio problemos organingame sąryšyje su dailiuoju m enu. Iš tikrųjų net pasirodo, kad tiesioginis estetikos ob­ jektas yra dailusis menas, kaipo realizuojam o žmogiško­ mis priemonėmis grožio sritis. Tasai grožis, kuris n e p ra ­ eina nuo žmogaus veikimo, būtent grožis, besireiškiąs gamtoje, sudaro ontologijos objektą. Tik žmogaus reali­ zuojamas grožis rūpi estetikai. Tai, kas sudaro tikrovės faktus, nepareinančius nuo žmogaus veikimo, y ra grynai teorinės disciplinos objektas, tuo tarpu kai žmogiškojo veikimo sritis yra praktinių disciplinų objektas. Šitas su­ metimas ragina skirti gamtos grožio klausimą nuo to g ro ­ žio, kuris realizuojamas dailiajam e mene. Pirmas y ra teo ­ rinio mokslo, antras — praktinio mokslo objektas, nors nesunku įspėti, kad antrasis grožis negali būti ty rin ė ja ­ mas visai nepriklausomai nuo pirmojo. Šita aplinkybė net verčia paprastai suprasti estetiką kaipo grožio ir dailiojo meno mokslą. Tuo tarp u palikus gamtos grožį metafizikai, reik pasakyti, kad estetika ty ­ rinėja grožį, kiek jis reiškiasi mene, ir meną, kiek jis realizuoja grožį. Šita prasme priimtinas yra estetikos ap ­ tarim as kaipo grožio bei dailiojo meno mokslo. Bet reik tu o jau pažymėti, kad estetika tyrinėja dailųjį m eną ne genetiniu-istoriniu ir ne kritiško kūrinių vertinim o atžvil­ giu, bet sistemos atžvilgiu. Estetika turi savo uždaviniu patiekti dailiojo meno sistemos supratimo, būtent ji turi išaiškinti dailųjį m eną tiek subjektyviniu, tiek objektyviniu atžvilgiu; m enas subjektyviniu atžvilgiu kelia dailio­ sios kūrybos ir estetinio pasismaginimo, arba grožėjimosi, problem as, tuo tarpu kad menas objektyviniu atžvilgiu sukelia dailiųjų kūrinių, arba dailenybių, ir estetinės kul­ tūros problem as. Estetika visas šitas problem as turi, šiaip 464

ar taip, išspręsti ir sudaryti tokiu būdu dailiojo meno teo­ riją. Nustačius, kad estetika y ra grožio bei dailiojo meno mokslas, dar lieka neišaiškinta visa eilė klausimų apie es­ tetikos savybes. V isų pirma kyla klausimas, ar estetika yra filosofinis, ar specialinis mokslas. Šitas klausimas daž­ nai yra statomas ta prasm e, ar estetikas y ra spekuliaty­ vinis, ar empirinis. Šito klausimo plotm ėje nuolat vieš­ patauja nelemtas nesusipratimas, turįs savo šaltinį, nenusimanyme apie filosofinių ar specialiųjų mokslų skirtumą. N aujais laikais, pradedant Descartesu, dažnai buvo kar­ tojam a filosofijos istorijoje nelem ta klaida, kad filosofija turinti savo skirtingą pažinimo metodą, būtent gryno pro­ tavim o metodą, kuris gali būti nepriklausomas nuo em ­ pirinio patyrimo, tuo tarpu kad empirinis patyrimas su­ daro pažinimo metodą specialiesiems mokslams. Atsky­ rus filosofinį protavim ą nuo empirinio patyrimo ir pada­ rius jį šita prasm e transcendentiniu, arba išeinančiu iš patyrim o ribų, tuoj kyla klausimas, kuo gi y ra realiai pa­ grįstas šitaip suprastas filosofinis protavimas? N ė­ ra stebėtina, kad į šitaip klaidingai pastatytą klausimą dažniausiai buvo ir yra duodamas neigiamas atsakymas, būtent imama abejoti apie filosofinio pažinimo vertingu­ mą, jei jis nėra pagrįstas realiu patyrimu. Suprantama savaime, kad ir filosofinė, spekuliatyvinė arba metafizinė estetika sutinka neigiamąjį įvertinimą, kai ji yra skelbiama transcendentinė disciplina ta pras­ me, kad ji y ra nepriklausom a nuo patyrim o arba net iš jo išsilenkia. Aišku juk savaime, kad estetika, nepagrįsta, šiaip ar taip, em piriniu patyrim u, negali pretenduoti į objektyvum ą. V isai kitaip y ra ir gali būti įvertinam a filosofinė este­ tika, jei filosofijos ir specialiųjų mokslų santykiavimas m etodo atžvilgiu yra suprantam as racionaliai, t. y. jei filosofijai nėra pripažįstam a jokio atskiro metodo, kuris būtų atpalaiduotas nuo patyrimo. Jei filosofija platesniais apibendrinimais siekia tolimesnių priežasčių, tai toks jos darbas dar toli gražu nereiškia atitrūkim o nuo patirtinio, arba empirinio, pažinimo pagrindo. Jos tyrinėjim ai tėra vien bendresnio pobūdžio, bet tai nereiškia, kad ji turi savotišką pažinimo m etodą, nesiremiantį patyrimu. Statant šitokiu būdu filosofinio pažinimo klausimą, nėra reikalo nepasitikėti principialiai filosofiniu mokslu: visas daly30. S. Šalkauskis

465

k as tokiu a tv e ju suvedam as yra prie to, kad filosofiniai apibendrinim ai būtų tinkam ai darom i ir nebūtų tuščios niekuo nepagrįstos spekuliacijos žaidimas. Lygiai taip pat n ė ra reikalo nepasitikėti ir filosofine estetika, k u ri sutei­ kia platesnių apibendrinim ų apie grožį ir dailųjį meną. Reik net pripažinti visai griežtai, kad bendri tyrinėjim ai apie grožio bei dailiojo m eno pagrindus buvo, y ra ir bus visados filosofinio pobūdžio, nes šitų tyrinėjim ų apiben­ drinim o laipsnis ir bendrų priežasčių siekimas kaip tik sudaro filosofinių tyrinėjim ų savybes. N ėra jokio racionalaus pagrindo užginčyti filosofinės estetikos galimumą. M aža to: filosofinė estetika ne tik y ra galima, bet jinai yra žmogaus minties istorijoje n e­ ginčijam as faktas, ankstybesnis už empirinės estetikos a t­ siradim ą. Pasirodo, kad žmogaus mintis m enotyroje eina panašiu būdu kaip gam totyroje ir sielotyroje, būtent nuo bendrų pažinčių sistematizavimo prie specialesnių pažin­ čių rankiojimo ir tvarkym o. Kaip gamtos filosofija yra ankstybesnė už specialius gamtos mokslus ir bendroji psi­ chologija— už eksperimentinę psichologiją, taip lygiai bendroji filosofinė estetika yra ankstybesnė už em pirinę specialinę estetiką. Pastarosios dvasiniu tėvu y ra laiko­ mas Gustavas Teodoras Fechner, gyvenęs nuo 1801 iki 1887 m. ir parašęs iš estetikos septyniasdešim tais XIX šimtm. metais du veikalu: pirmą „Zur experim entalen Aesthetik" 1 /1871/ ir antrą „Vorschule der A esthetik" 2 /1876/ Fechner pastatė priešais spekuliatyvinę arba filosofinę estetiką ir empirinę, arba eksperimentinę, estetiką. Pir­ m ąją jis pavadino estetika iš viršaus, an trąją — estetika iš apačios (Aesthetik von unten auf). Pirmoji išeina iš bendrų principų ir daro specialių pritaikym ų, tuo tarpu kai antroji tyrinėja elem entarinius faktus, stengdam asi padaryti iš jų sistemingų apibendrinimų. N ieko negalim a turėti prieš estetiką iš apačios: kaipo siekianti artim iausių priežasčių ir apdirbanti konkretinį patyrim ą eksperim en­ tiniu būdu, estetika iš apačios iš tikrųjų patiesia viltingų pam atų filosofinės estetikos apibendrinimams. Tačiau būtų klaidinga šita filosofinė estetika įsivaizduoti kaipo esteti­ k a iš viršaus, t. y. kaipo daranti išvadų iš bendrų princi­ pų, niekuo nepagrįstų arba net paim tų iš sričių, svetim ų estetikai. Je i filosofinė estetika daro specialesnių išvadų iš bendrų principų, tai tik todėl, kad šitie bendrieji prin­ cipai iš pradžios buvo gauti apibendrinimo keliu iš konk retin ės patirties. Šitas cirkuliarinis metodas y ra savas 466

filosofijai kaip tik todėl, kad filosofinis pažinimas, kaip ir kiekvienas kitas pažinimas, yra pagrįstas galutinėje sąskaitoje em piriniu patyrimu. Gaudama apibendrinimo keliu bendrus principus, filosofija paskui sistematizacijos ir interpretacijos tikslais pritaiko šituos principus ir tiems specialesniems klausimams, kurie šitų principų šviesoje įgauna tikslaus išaiškinimo. Pasirodo tokiu būdu, kai bendroji filosofinė estetika n ėra estetika iš viršaus, bet yra pagrįsta tuo patyrimu, ku­ ris eina iš apačios. Jei abstraktiškai nusiteikę filosofai darė estetikos srityje niekuo nepagrįstų teigimų ir kūrė iš jų sistemingas teorijas, tai tokios paraiškos dar iš esmės nekom prom ituoja filosofinės estetikos kaipo to­ kios. Jei koks gydytojas blogai gydo, tai kaltas yra jo nesugebėjim as, bet ne medicinos mokslas kaipo toks. Žo­ džiu tariant, filosofinė estetika visiškai yra suderinama su empirine, specialiąja arba eksperimentine estetika. Fi­ losofinė estetika apvainikuoja eksperimentinę estetiką api­ bendrinimais, kurie tuo pačiu įprasmina eksperimentinius tyrinėjim us, bet savo ruožtu ji remiasi patirtiniais ekspe­ rim entinės estetikos daviniais. Estetinių tyrinėjim ų rūmuo­ se filosofinė estetika vaidina tarsi stogo rolę: stogas a t­ baigia rūmus, bet sykiu pats remiasi sienomis ir galutinė­ je sąskaitoje pamatais. Pamatai laiko ant savęs visų rū ­ m ų sunkumą, bet nesudaro nei visų rūmų, nei svarbiausios jų dalies. Eksperimentinė, arba vadinam oji empirinė, este­ tik a kaip tik vaidina pam atų rolę. Pavadinimas šitos es­ tetikos em pirine dar nereiškia, kad filosofinė estetika pa­ silieka be empirinio, arba patirtinio, pagrindo, kaip lygiai stogas nėra niekados visai atpalaiduotas nuo pamatų. Empirinės eksperimentinės šalininkų nusistatym as prieš filosofinę estetiką išaiškinamas yra, iš vienos pusės, ne­ supratim u tikro santykiavim o tarp filosofijos ir specialių mokslų, o iš antros pusės, tais nevykusiais samprotavi­ mais apie estetikos dalykus, k urių filosofinės minties isto­ rijoje iš tikro buvo nemaža. Pateisinus ir suderinus filo­ sofinę ir em pirinę estetiką ir atribojus jų tyrinėjim o plo­ tus, susidaro galimybė ištirti visa estetinių apraiškų plot­ mė ir susidaryti sistemingai sutvarkytą estetinę pasaulė­ žiūrą, įtraukiant į ją tikrovės grožio metafiziką ir este­ tinių apraiškų psichologiją. Prie šios progos bus ne pro šalį paaiškinti labai sudė­ tingą estetikos ir psichologijos santykiavimą. Jei senovės laikais ir viduram žiais estetika buvo tampriai rišama su 46?

m etafizika, tai paskutiniais laikais ji ypatingai y ra ju n ­ giam a su psichologiniais tyrinėjimais. Atsirado net m oks­ lininkų, kurie ėm ė k urti psichologinę estetiką, kuri, kaip parodo pats vardas, organingai surišta su psichologijos m okslu. Psichologinės estetikos šalininkai žiūri į estetiką kaipo į psichologinį mokslą ir laiko jį pritaikom ąja psi­ chologija arba net tiesiog psichologijos dalimi. Psicho­ loginės estetikos šalininkai estetikos uždaviniu palaiko psichologiniai procesai, arba vyksmai, kurie yra, taip ar tetinį tyrinėjim ą psichologinių apraiškų. O kadangi tie psichologiniai procesai, arba vyksmai, kurie yra, taip ar šiaip, surišti su dailiuoju menu, yra, iš vienos pusės, gro­ žėjimasis, o iš antros — dailioji kūryba, tai tuodu dalyku ir laikomu pagrindiniais estetikos objektais. Kiti estetikos dalykai psichologinės estetikos šalininkų yra tik dirbtiniu būdu jungiami su grožėjimosi ir dailiosios kūrybos psicho­ logija. Psichologinės estetikos šalininkai labiausiai pasitiki iš­ vidinių savo pergyvenimų faktais ir autoanalizės ir intro­ spekcijos priemonėmis sudaro estetinių apraiškų teorijas. Psichologine prasme suprato estetikos mokslą Lipps, Volkelt, W itasek ir kiti. Buvo net estetikų, kurie labiau rė­ mėsi eksperimentine psichologija ir ėjo fiziologinės psi­ chologijos linkme. Prie tokių priklausė, pavyzdžiui, Kul­ pe, Lebmann, Meumann. Dėl psichologijos ir estetikos santykiavim o reik visų pir­ ma pasakyti, kad estetinės apraiškos turi neabejojam ai savo psichologinę pusę: estetinis patikimas, grožėjim asis, estetinis sprendimas, iš vienos pusės, ir dailiosios k ū ry ­ bos vyksmai turi savo psichologinius dėsnius, kurie yra labai reikšmingi estetikai ir su kuriais tenka skaitytis sprendžiant grožio bei dailiojo m eno problem as. Bet čia pat reik pažymėti, kad vienu labai svarbiu ir net spren­ džiam uoju atžvilgiu psichologija y ra bejėgė estetinių ap­ raiškų atžvilgiu: psichologija kaipo psichinių vyksm ų m okslas neįstengia, pasilikdama savo prigim toje plotm ė­ je, kvalifikuoti psichines apraiškas estetinių vertybių a t­ žvilgiu; būtent ji negali savo mokslo priem onėm is atskir­ ti estetinę apraišką nuo neestetinės, nes klausimas, kas y ra estetiška, priklauso estetikai kaipo estetinių vertybių mokslui. Je i psichologija vis dėlto ty rin ėja estetines ap­ raiškas ir apie jas sprendžia psichologiniu atžvilgiu, tai toks nusim anym as apie estetinių apraiškų ypatybes jos y ra pasiskolintas sąmoningai a r nesąm oningai iš k u r ki468

tu r. Kitaip tariant, psichologija atsako į klausimą, kaip vyksta estetinis pergyvenimas ir kokios yra psichologi­ nės estetinio pergyvenim o ypatybės, bet neįstengia ver­ tinam ai pateisinti, koks pergyvenimas yra estetinis, nes ji negali spręsti, kas yra ta estetinė vertybė, kuri paspalvina pergyvenim ą estetinėmis kokybėmis. „Psicholo­ gija,— sako Jonas Cohn savo „Bendrojoje estetikoje",— neįstengia nustatyti vertybės esmę, ir grynai psichologinė estetika, nežiūrint į tai, kokių nuopelnų turėtų jos tyri­ nėjim ai kitais atžvilgiais, sirgs visados beprincipiškumo liga. J i pasirodytų dar labiau bejėgė, jei vertybių skyri­ mai nuolatos nesibrautų į ją nejuntam u būdu.— Galimas dalykas, kad mums bus į tai atsakyta, jog vertinimo vyks­ mas vis dėlto yra psichinis pergyvenimas ir todėl privalo būti tyrinėjam as psichologijoje. Su tuo reik visiškai su­ tikti, betgi tai čia lygiai mažai įrodo, kaip mažai Įrodytų ir teigimas, kad tonai ju k yra fiziniai vyksmai ir kad to­ dėl muzikos teorija privalo būti fizikos dalimi. Ir iš tik­ ro fizika tyrinėja atsiradimą tonų kaipo m aterialinių ju­ desių nepriklausom ai nuo jų veikimo žmogaus; panašiai psichologija nagrinėja turimus vertinim o vyksmus kaipo faktus, kurie reik nusakyti ir išaiškinti priežastingai, ne­ sirūpinant jų pagrindimo principu. Gero ir blogo skonio skyrimas neturi psichologui jokios reikšmės. Todėl este­ tikos pagrindinės sąvokos negali kilti iš psichologijos." Išeina tad, kad į tą pačią estetinę apraišką psichologija ir estetika žiūri įvairiu atžvilgiu: pirm oji psichinio fakto, antroji tam tikros vertybės atžvilgiu. O jei tyrinėjim o at­ žvilgiai moksluose yra įvairūs, tai y ra įvairūs ir jų for­ maliniai objektai, ir apie tai reik nepamiršti, norint tin­ kam ai suprasti psichologijos ir estetikos santykiavim ą. Be to, ir m aterialiniai jų objektai nesutampa ta prasme, kad kai kurie estetikos objektai reikalauja ne psichologi­ nių, bet objektyvinių tyrinėjim ų, išeinančių iš subjektyvinės žmogaus psichikos srities ribų. Dailiojo meno me­ džiagos ir technikos klausimai sykiu su klausimais, kurių sukelia objektyvinis sukurtųjų dailenybių pasaulis, ne tik gali, bet ir privalo būti tyrinėjam i nepriklausom ai net nuo psichinių žmogaus pergyvenimų, nors paprastai tenka jie tyrinėti sąryšyje su šiais pastaraisiais. Tokiu būdu tarp grynai psichologinio ir estetinio ty­ rinėjimo, iš vienos pusės, yra atžvilgio, arba formalinio objekto, skirtumo, o iš antros pusės, m aterialinių ob­ jektų nesutapimo. Jei pirm uoju atveju estetika skiriasi 469

nuo psichologijos kaipo vertinam oji disciplina nuo a p ra ­ šomosios ir aiškinamosios, tai antruoju atveju psicholo­ g iją ir estetiką skiria išvidinio ir išviršinio patyrim o skir­ tum as. Estetika, žodžiu tariant, nėra grynas psichologinis išvidinio patyrim o mokslas: ji jungia su psichiniais p e r­ gyvenim ais vertinim o momentą ir dar nepasitenkina iš­ vidiniu estetinių apraiškų pasauliu. Kaipo vertinam oji dis­ ciplina, jinai y ra norm atyvinis mokslas, nes turi savo tiks­ lu nustatyti normas grožiui ir dailiajai kūrybai. Kaipo mokslas, pagrįstas objektyvinio dailenybių pasaulio ty ­ rinėjimais, estetika yra objektyvinis mokslas, galįs p re­ tenduoti į visuotinį reikšmingumą. Estetikos supratimas kaipo norm atyvinės disciplinos, galinčios pretenduoti į visuotinį reikšmingumą, iššaukia paskutiniais laikais daug protestų, ypač iš grynai psi­ chologinės ir empirinės estetikos šalininkų pusės. Šie pas­ tarieji prieš norm atyvinę estetiką pastato aprašom ąją ir aiškinamąją estetiką, bijodami, kad normos, nustatom os grožiui ir dailiajam menui, nebūtų form uluojamos nie­ kuo nepagrįsta nuožiūra. Šita baim ė gali būti išaiškinta nepagrįstu normų ir taisyklių skelbimu, kuris estetikos istorijoje ne sykį pasitaikydavo. Bet tai dar nereiškia, kad estetinės normos negali ir neprivalo būti nustatytos remiantis empirinių faktų patyrimu. Tarp estetikos, su­ prantamos aprašomosios ir aiškinamosios disciplinos pras­ me, ir estetikos, suprantamos norm atyvine prasm e, n ė ra d ar nesuderinam ojo prieštaravim o. Je i aprašom oji ir aiš­ kinam oji estetika nustato sąlygas, kuriose įvyksta grožė­ jim asis ir dailioji kūryba, tai tuo pačiu ji nustato, kas yra reikalinga, kad grožėjimosi ar kūrybos aktas galėtų įvykti sandoroje su estetikos patyrimais. Išeina tad, kad estetikos patyrim ai gali būti formuluojami kaipo jos rei­ kalavim ai, kai einam a nuo to, kas esti, prie to, kas p ri­ valo būti. Sykiu patyrim as, kuris y ra estetikos siekiamas, y ra ne bet koks estetinių apraiškų patyrim as, bet n o r­ m alių estetinių apraiškų patyrimas: tai būtent n ėra k lai­ dingas grožėjim asis neestetiniu dalyku arba net n ev y ­ kusi kūryba. Tokiu būdu pačiame estetikos patyrim e y ra jau vertinam asis momentas, kuris, kaipo toks, ieško n o r­ m alių grožio ir dailiosios kūrybos apraiškų ir iš jų iš-veda estetines normas. A nąkart m atėme, kad estetika y ra besireiškiančio jnene grožio mokslas. J i tyrinėja grožį, kiek jis pasireiškia m ene arba, k itaip tariant, ty rin ėja meną, kiek jis reali­ 470

zuoja grožį. Trumpiau tariant, estetika yra dailiojo meno mokslas. Taip suprastas mokslas gali prieiti prie savo ti­ riam ojo objekto: jis gali siekti dailiojo meno pagrindų arba tolimesnių priežasčių, ir tuomet jis yra filosofinis mokslas, kuris dažnai vadinam as meno filosofijos vardu; bet jis gali taip pat tyrinėti dailųjį meną kiek specialiau, taip sakant, iš artim esnių priežasčių, susekamų tiesiogine patirtimi, ir tuom et jis y ra specialusis mokslas, einąs em­ piriniu, arba eksperimentiniu, metodu. Bendroji estetika jau kaipo tokia linksta pasilikti filosofinių tyrinėjimų ri­ bose ir tuo pačiu gali būti pastatyta prieš specialiąją es­ tetiką, besinaudojančią labiausiai patirties ir eksperimento priemonėmis. Savaime suprantama, kad tarp taip suprastos bendrosios, arba filosofinės, ir iš antros pusės, specialio­ sios, arba empirinės-eksperimentinės, estetikos negali bū­ ti jokio principialaus priešingumo: jiedvi viena antrą pa­ pildo ir tik sykiu bendromis pastangomis išaiškina visą estetinių apraiškų meno plotą. Estetika turi savo objektyvinę ir subjektyvinę pusę, žiūrint į tai, ar ji tyrinėja išvidines grožėjimosi bei dai­ liosios kūrybos apraiškas, a r išviršines sukurtų dailenybių ir estetinės kultūros apraiškas. Pirmuoju atžvilgiu esteti­ k a labai tam priai yra surišta su psichologija, antruoju at­ žvilgiu — su m eno kritika ir meno istorija. Tačiau ¡este­ tika nesutam pa nė su viena iš pam inėtųjų ką tik discip­ linų. Tarp estetikos ir psichologijos pagrindinis skirtumas y ra tas, kad pirm oji žiūri į savo objektą vertinam uoju at­ žvilgiu, tuo tarpu kai antrajai rūpi aprašomasis ir aiškina­ masis atžvilgis, kuriuo neįstengiama net atskirti estetinė apraiška nuo neestetinės. Estetinio vertinimo kriterijus su­ siranda pati estetika kaipo norm atyvinė disciplina, ir net šiuo atžvilgiu [ji] patarnauja psichologijai prirodydama estetines apraiškas, tyrinėtinas psichologiniu atžvilgiu. Ja u iš palyginamojo sustatymo estetikos ir psichologi­ jos paaiškėjo, kad estetika negali būti tiktai deskriptyvinė bei eksplikatyvinė disciplina: jai tenka vertinti ir to­ dėl būti kritiškai norm atyvine disciplina. Estetika sten­ giasi susekti tą priežastingą dėsningumą, kuris valdo es­ tetinių vertybių atsiradimą, jų vertinimą, jomis pasisma­ ginimą. Tuo pačiu estetika išaiškina, kuo yra pagrįstas estetinis pasismaginimas bei vertinimas, į kokį normalinį objekto ir subjekto santykiavim ą estetinis pergyvenimas yra atrem tas, kokios sąlygos y ra reikalingos estetinėms apraiškoms atsirasti ir t. t. Žinant atsakymus į šituos klau­ 471

simus, tuo pačiu y ra žinomos ir pagrindinės normos, prieš kurias negali nusidėti dailusis menas, nenorėdam as nusto­ ti estetinio vertingum o. Šita prasm e estetika y ra lygiai norm atyvinė discipli­ n a kaip ir logika: kaip logika, tyrinėdam a taisyklingo p ro ­ tavim o dėsnius, tuo pačiu nustato normas, nuo k u rių ne­ galim a nukrypti norint taisyklingai protauti, lygiai taip pat estetika, tyrinėdam a estetinių apraiškų ir dailiosios k ū ­ rybos dėsnius, tuo pačiu nustato normas, nuo k u rių n e ­ galim a nukrypti norint sukurti estetinių v ertybių ir jas teisingai įvertinti. Būti vertinam ąja, arba kritiškai-norm atyvine, discip­ lina, žinoma, nereiškia nustatinėti dėsniai bei taisyklės gryna spekuliacija, nepagrįsta patyrimu, ir užm esti juos menininkams kūrėjam s ir kritikams sprendėjam s n eatsi­ lenkiamam pildymui bei taikymui. Estetika nevadovauja dailiajai kūrybai, ji tik moko apie estetinio gyvenim o tie­ sas ir nustato, kas y ra estetiniam gyvenime norm alu. Ogi nustatyti, kas yra normalu, y ra iš tikrųjų nustatyti, kas privalo būti. Ir vis dėlto tai nereiškia vadovauti m eninin­ kams dailiojoje kūryboje. M enininkai ir kritikai gali iš estetikos pasimokyti praktiniam savo darbui, bet tai bus tik atsitiktinė estetikos mokslo išdava, nes tiesioginis es­ tetikos, kaip ir kiekvieno kito mokslo, tikslas — pažinti tiesą apie tiriamąjį savo objektą. Objektyviniu atžvilgiu, kaip sakyta, estetika artim ai sueina su meno kritika ir meno istorija. Apie pastarųjų disciplinų santykiavim ą su estetika tenka šis tas pasa­ kyti. Meno kritika nagrinėja techniškas priemones, m e­ nininko panaudotas savo kūryboje, ir sprendžia apie jų vertingumą. Kadangi kiekvienas menas turi savo techniką, nes jo išreiškimo priemonės bei metodai pareina nuo pa­ naudojam os medžiagos, tai todėl kiekvienas m enas turi savo kritiką. Sakysime, literatūrinė kritika vertina tas idė­ jas, kurios išreiškiamos dailiojoje literatūroje, sąryšyje su tomis literatūrinėm is kalbos ypatybėmis, kurios suda­ ro jų išraiškos reikšmingumą. Aišku savaime, kad m eno kritikas turi būti susipažinęs su to meno techninėm is prie­ m onėm is bei metodais, kurį jis sprendžia, nes einant nuo vieno m eno prie kito, ir meno kritika bus kitokia. Bet pa­ sirodo, kad m eno kritika specializuojasi ne tik pagal įvai­ rius m enus, sakysim e, muziką, tapybą, skulptūrą, archi­ tek tū rą ir t. t., bet ir pagal atskirus meno kūrinius. M eno kūrinys y ra visados individualinis dalykas ir jis negali 472

b ūti sprendžiamas šabloniškai pagal receptus, priimtus vieną kartą ant visados. Pavyzdžiui, tapyboje vienos mo­ kyklos dailenybės negali būti sprendžiamos ir analizuo­ jam os vienodu būdu. Dvi įvairios mokyklos, įvairiai supratusios tapybos techniką, negali būti vienodai spren­ džiamos todėl, kad jų priemonės ir metodai yra taip pat įvairūs. Lygiai taip pat bus individualinių skirtumų tarp dviejų kurinių tos pačios mokyklos ir n e t to pačio a u ­ toriaus. Žodžiu tariant, meno kritika turi reikalo su konkretiniais m eno kūriniais ir vertina juos tos technikos a t­ žvilgiu, kuri y ra jiems sava ir privaloma. Estetika neturi reikalo su vertinam ąja konkretinįų k ū ­ rinių kritika, nes nustato ir išaiškina bendrus meno dės­ nius ir išveda iš jų normas. M eno kritika gali būti esteti­ kai naudinga kaipo ta medžiaga, iš kurios galima {gauti patyrim o ir padaryti apibendrinimo. Savo ruožtu meno kritika, vertindam a konkretinius meno kūrinius, negali ne­ siskaityti su estetikos nustatytais bendrais dėsniais ir su­ formuluotomis normomis. Taigi estetikos objektu eina dailusis menas, imamas bendruoju atžvilgiu, tuo tarpu kad m eno kritikos objektu y ra konkretinis, arba individualinis, menas. Meno istorija stengiasi susekti meno išsivystymo eigą istorijoje, nustatyti giminingumo ryšius atskirų m enų ir m enininkų evoliucijoje, išaiškinti kūrybos priklausom u­ m ą nuo aplinkumos, nuo kultūrinių ir visuomeninių gyve­ nimo sąlygų. Žodžiu tariant, meno istorijai rūpi genetinis atžvilgis realinio meno išsivystyme, tuo tarpu kad estetika ima meną tarytum pastovios konstrukcijos atžvilgiu, nes ji tyrinėja dailiojo meno visuotinius dėsnius ir visuotinai reikšmingas jo normas. Ir šiuo atveju y ra savitarpinio santykiavim o tarp este­ tikos ir m eno istorijos. Estetikai negali būti visai abejin­ ga m eno istorija, nes iš jos kaip tik estetika gali patirti, kas m ene yra visuotinai reikšminga, o kas y ra lygstama ir reliatyvu kaipo tai, kas pareina nuo praeinam ų laiko ir vietos aplinkybių. Iš kitos pusės, meno istorija negali būti visai laisva nuo estetinio vertinim o momento. Jei meno istorija y ra istorija estetinių apraiškų žmonijos is­ torijoje, tai m eno istorija privalo turėti kriterijų, kuris jai ne tik leistų atskirti tai, kas y ra estetinė apraiška, nuo to, kas jos nesudaro, bet ir sektų dailiojo meno evoliu­ ciją estetinio vertingum o atžvilgiu. Jei meno istorija at­ sisako nuo šito vertinam ojo atžvilgio savo tyrinėjimuose, 473

tai ji iš tik rų jų neįstengia sekti m eno evoliucijos kaipo es­ tetinės apraiškos. T ikra m eno evoliucija įvyksta esteti­ nėje plotm ėje, o čia be vertinam ojo momento apsieiti n e ­ galima. Tuo tarp u šis vertinam asis momentas reik alau ja ne tik konkretinės m eno kritikos, bet ir pažinimo tų bend­ rų dėsnių bei norm ų, kuriuos nustato estetikos m okslas. Tokiu būdu estetiką ir m eno istoriją jungia savitarpio pa­ tarnavim o santykiai. A pskritai, šalia psichologijos, m eno k ritika ir m eno istorija vaidina estetikos atžvilgiu padedam ųjų m okyklų rolę, bet sykiu pasinaudoja iš jos, kaipo iš mokslo, p a­ tiekiančio platesnių apibendrinimų estetinio gyvenim o klausimuose. Aišku, kad bendras principas turi vedam o­ sios reikšmės konkretinei meno kritikai ar m eno istori­ jai, jei, žinoma, šitas principas n ėra arbitraliai skelbia­ mas patyrimu nepagrįstos spekuliacijos keliu. Apie pagrindinį estetikos m etodą reik pakartoti, kad jis negali būti atpalaiduotas nuo patyrimo. Stebėjim as pagal induktyvinį metodą veda prie bendrų idėjų ir dės­ nių pažinimo, be kurio negali apsieiti ne tik specialieji, bet ir filosofinis mokslas. „Stebėti neapibendrinant,— sako de Wulf,— būtų nepakankama, išvadžioti nestebint būtų iliuzoriška. Meno filosofija, kaip ir kiekvienas kitas fi­ losofinis mokslas, privalo būti sukurta pagal analitinį sintetinį metodą" 3 (p. 25). Po to, kas pasakyta apie estetikos objektą, jos savy­ bes, santykiavim ą su artimomis disciplinomis ir m etodą, gali kilti klausimas apie estetikos reikšmę apskritai ir jos santykiavim ą su dailiąja kūryba specialiai. Išspręsti šitas klausimas po to, kaip mes jau esame įgavę bendro este­ tikos supratimo, y ra visai pravartu todėl, kad, kaip buvo anksčiau užsiminta, estetika turi net aiškių priešų, kurie kvestionuoja jos buvimo raciją. Kaipo dailiojo meno mokslas, estetika, aišku savaipie, suteikia estetinio gyvenimo supratimo ir bendro nusim a­ nym o apie dailiąją kūrybą ir meno kūrinius. Kaipo n o r­ m atyvinė disciplina, ji duoda vertinamosios orientacijos estetinių apraiškų srityje, padeda suprasti jų dėsningum ą ir tuo pačiu nusim anyti apie pagrindines dailiosios kū­ rybos ir estetinės kritikos taisykles. Bet čia reik skirti, kas yra tiesioginis estetikos tikslas ir kas yra atsitiktinė jos išdava. Kaipo mokslas, estetika turi savo tiesioginiu tikslu atskleisti tiesą apie estetinio gyvenimo dėsningu­ m ą ir estetinio vertinim o normas, bet tai dar toli gražu ne­ 474

reiškia, kad ji turi savo tikslu formuluoti taisykles, k u ­ rios turėtų vadovauti menininkams dailiojoje kūryboje ir kritikam s dailenybių aiškinime bei sprendime. Atsitiktinių išdavų tvarkoje estetika neabejojam ai turi reikšmės tiek m enininkų kūrybai, tiek ir kritikų sprendimams, bet tai nesudaro tiesioginio estetikos tikslo, už kurį ji neštų for­ m alinę atsakomybę. Estetika pamoko, bet neįsako; ji n u ­ stato kūriniam s vertinti normas, bet nemoko, kaip meno dailenybės privalo būti kuriamos. Dėl nesupratim o šitų subtilių skirtum ų ir kyla balsai prieš estetiką. Priešingi estetikai balsai eina visų pirm a iš pačių m e­ nininkų. Yra būtent menininkų, kurie priešingai bet ku­ riem s estetinių klausim ų svarstymams, nes jie abejoja apie naudingum ą sistemingų teorijų, aiškinančių meno ir kūrybos klausimus, ir ypač teorijų, statančių menui tiks­ lus ir form uluojančių jam dėsnius, principus ir taisykles. Jie laikosi pažiūros, kad dailioji kūryba y ra visai savai­ mingas vyksmas, kuris instinktyviai, su visu, taip sakant, naivum u kyla iš emocionalinės gyvenimo srities jausmo ir vaizduotės sparnais. Kiekvienas menininkas, šitų m e­ nininkų supratimu, pasireiškia su tam tikru neišvengiam u būtinum u pagal tuos gabumus ir polinkius, kurie yra už­ dėti jo prigimties ypatingume. Kūryboje realizuojasi ga­ linga ir originali m enininko asmenybė, kurio genialumas arba talentingumas y ra vienintelis kūrybos principas. To­ kiems menininkams estetinės teorijos ne tik nėra reika­ lingos ir naudingos, bet dar jiems kenkia, nes sudarko juo­ se tą kūrybinį savaimingumą, kuris y ra tikslingumo ir pil­ natvės laidas kūriniuose. Žodžiu tariant, šitos kategorijos m enininkai bijo, kad intelektualinis nusimanymas apie me­ no dalykus nesuardytų emocionalinio kūrybos aparato. Šitas priešpastatym as intelektualizm o ir emocionalizmo tarsi randa sau pateisinimą fakte, kad labai dažnai moks­ linės ir m eninės dovanos griežtai skiriasi savo prigimtimi ir dažniausiai neranda vietos vienam e asmenyje. Apdo­ vanoti meniškais gabumais žmonės paprastai y ra tolimi nuo grynai mokslinio protavim o ir, atvirkščiai, mokslinin­ kai retai kada turi tikrų m eniškų sugebėjimų dailiosios kūrybos srityje. Poetai nedažnai pasireiškia filosofiniais gabumais, o iš kitos pusės, filosofai ne dažniau yra tikrai žymūs poetai. N usakytasis priekaištas, kuris dažniausiai yra pagrįstas asm ens palinkimo į emocionalinį naivum ą dailiojoje kū­ ryboje, yra iš tikrųjų per daug vienašališkas ir nesude­ 475

rintas su žmogaus dvasios reikalu pažinti visas pasaulio bei gyvenim o apraiškas, ir ypač tas, kurios tu ri žm onijos gyvenim e žymios reikšmės. Žmonija negali todėl p raeiti pro šalį meno, nesusidom ėjus jo esme, tikslais, reikšm e ir kitais klausim ais, liečiančiais estetinio gyvenim o sritį. Pažinti dailiojo m eno pagrindus ir turėti bendrą su p ra­ tim ą apie dailiųjų kūrinių pasaulį žmonijai y ra svarbu jau vieno tik mokslinio progreso vardan. Jei šitas esteti­ nis sąmoningumas kuriam menininkui nėra pageidauja­ m as arba net gali sudaryti pavojų jo kūrybiniam tiks­ lingumui, tai nieks jam nekliudo užsiskleisti savo nežino­ jim e ir uždaryti akis į mokslinį meno apraiškų ty rin ėji­ mą. Bet šalia šitaip nusistačiusių prieš estetiką m enininkų, yra dar menininkų, kurie patys svarsto estetikos klausi­ mus ir net pasako apie juos įdomių dalykų ir vis d ė lto neigiamai nusistato estetikos atžvilgiu. Šitie reflektuojan­ tieji menininkai, kaip juos vadina M eumann, negali su­ tikti su tuo, kad estetika nustatinėtų tikrą m eno supratim ą ir formuluotų taisykles, kuriom s turi paklusti m enininkas dailiojoje kūryboje. J ų supratimu, m enininkas dailiojoje kūryboje tepriklauso vien nuo savo vidaus dėsnių ir te ­ privalo skaitytis vien su tuo, ką jis pats laiko reikšm inga akivaizdoje savo kūrybinės individualybės ir kūrybinio patyrimo. Empirinės ir tuo pačiu aprašomosios ir aiškinam osios estetikos dailininkai į tai atsako, kad dabartinė estetika anaiptol nenorinti daryti menininkams jokių įsakym ų ir kad jinai esanti paprastas empirinis tyrinėjim as, turįs rei­ kalo su faktų sritimi. Ji aiškinanti, kas yra tikrovėje m e­ nas ir dailioji kūryba, bet ji nenustato jokių taisyklių, kurių m enininkas turėtų laikytis kuriam ajam e darbe. Sunkiau y ra atsakyti į kalbamą priekaištą tiem s estetikam s, kurie mato estetikoje vertinam ąją discipliną norm atyvinio pobūdžio. Aišku savaime, kad jei estetika nustato, kas y ra estetinė vertybė, kokia y ra norm ali dai­ liosios kūrybos eiga ir kokios yra estetinio vertinim o n o r­ mos, tai toks estetikos norm atyvinis pobūdis pasako ne tik tai, kas esti estetiniam e gyvenime, bet ir kas privalo b ū ­ ti. Iš čia kyla, reik atvirai pripažinti, tam tikras estetikos reikšmingumas, kuris pretenduoja į visuotinį privalom u­ mą. Bet čia reik skirti du dalyku: tarp nustatym o dėsnių, kas y ra m ene gražu, k aip vyksta dailioji kūryba, kaip su­ 476

sidaro estetinės vertybės, ir formulavimo konkretinių tai­ syklių ir Įsakymų, kaip m enininkas privalo dirbti ku­ riam ąjį darbą, yra labai didelio atstumo. Estetika suteikia bendro vertinam ojo nusimanymo apie estetinio gyvenimo bei kūrybos apraiškas, bet ji nepretenduoja m okyti m e­ nininkų kūrybinio darbo. Tiesa, ji formuluoja bendrus principus, kurie tu ri būti išlaikyti dailiojoje kūryboje ne­ norint, kad šita kūryba nueitų netinkamais keliais, bet šitie bendrieji principai toli gražu dar nėra kažkokie ti­ roniški įsakymai, kurie įspraustų kūrybos vyksmą į iš anksto griežtai nustatytas formas. Bendras principas, ku­ ris mums pasako, kas yra norm alu estetikos srityje ir to­ dėl privalo būti, yra tiesiog neišvengiamas estetiniuose samprotavimuose, o kadangi šie pastarieji turės vietos tol, kol žmonija neatsisakys m ąstyti apie meno ir dailiosios kū­ rybos dalykus, tai bendri estetiniai principai ir dėsniai bus formuluojami visados tokioje ar kitokioje formoje. Sam protaujantieji menininkai visados skelbė ir skelbia sa­ vo kūrybinius principus, kurie kartais turi daug daugiau varžomosios galios negu bendrieji estetikos principai. Žo­ džiu tariant, vertinam ieji estetikos sprendimai yra neiš­ vengiami estetinio gyvenimo srityje, o jei taip, tai ge­ riau šituos sprendimus padaryti sistemingo ir kritiško mokslo dalyku, negu palikti juos atsitiktiniam s minties vingiavimams. Be to, reik tinkam ai skaitytis su psichologiniu kūry­ bos vyksmu. Šitas vyksmas nesuardytoje menininko psi­ chikoje yra tikslingai sutelkiamas vienu vyriausiuoju k ū ­ rybiniu tikslu, taip kad visos žmogaus galios susiderina vieningumo akte. Tokiame kūrybiniam e vyksme prisilai­ kymas bendrų estetinių principų n ėra visai panašus į silogistinį protavimą, kuris eina maždaug šitokiu būdu: bendras principas skelbia tokią tiesą, šis kūrybos atsitiki­ mas yra tokio turinio, ergo šis kūrybinis atsitikimas priva­ lo būti šitaip išspręstas. V isų žmogaus galių suteikimas vieningame kūrybos akte padaro tai, kad patikrinamojo protavim o veiksmai įvyksta menininko pasąmonėje ir sy­ kiu net yra koreguojam i menininko genialumu, kuris net išlygina jo teorinius paklydimus. Jei teorinis menininko nusimanymas yra tikras ir didelis, tai toks jo sąmoningu­ mas yra jam visados pliusas; jei menininkas teorijoje su­ klysta, tai jo talentingum as gal dar atsverti klaidingą jo nusistatymą. Bet šiaip ar taip, menininkui yra reikalingas talentas ir kūrybinis įkvėpimas, kad jis nejaustų teorinių 477

principų tironijos ir sykiu tu rėtų iš jų tikros naudos k ū ­ rybos aktuose. Žodžiu tariant, psichologinis dailiosios k ū ­ rybos vyksm as neverčia bijotis teorinio sąmoningumo, kuris net reiškiasi bendrais vertinam aisiais principais ir normomis. Jei kam teorinis nusimanymas kliudo dailio­ joje kūryboje, tai tik reiškia, kad jis nėra tikro įkvėpim o žmogus ir todėl negali būti tikras menininkas. Bet tokiu atveju tai nėra estetikos kaltė. Kitas priekaištas, kuris daromas sam protaujančių arba reflektuojančių menininkų, yra tas, kad estetikos reiškė­ jas labai retai būna menininkas, tuo tarpu kai norint spręs­ ti apie meną, reik vis dėlto tokiu būti. N ėra abejonės, kad meno kūrinio supratimas, apsvarstym as ir įvertini­ mas reikalauja apsipažinimo su atitinkamo meno priem o­ nėmis, technika, kursenos ypatybėm is ir t. t. Bet dar tai nereiškia, kad pats estetikas privalo būti kūrėjas, jei jis uoslė ne tik yra pageidaujama, bet ir tiesiog privalom a es­ tetinės kūrybos dalykus. Dar mažiau kūrybinis sugebėji­ mas yra reikalingas bendrosios estetikos klausimuose, nes ji toliau stovi nuo meno kritikos ir kūrybinės technikos. Žinoma, tam tikras estetinis jautrum as arb a net estetinė uoslė ne tik yra pageidaujama, bet ir tiesiog privalom a es­ tetikų), nenorinčiam palikti aklu meno dalykuose. Šiaip jau reik tinkamai skirti nusimanymą ir sugebėjim ą, arba tai, ką vokiečiai pažymi artim ais savo skam bėjim u žo­ džiais kennen ir können, t. y. žinoti ir sugebėti. Galima nesugebėti, bet tai nekliudo dar žinojimui ir, atvirkščiai, galim a sugebėti ir sykiu galima nežinoti. Šalia suminėtų jau priekaištų, estetikai darom as d ar ir tas, kad tarp bendro estetikos pobūdžio ir visai individua­ laus dailiosios kūrybos pobūdžio yra neatitikim as, kuris padaro, kad dailusis m enas negali būti m okslinės discipli­ nos objektu. Sakoma, būtent, kad kiekvienas tikras m eno kūrinys y ra originalinės kūrėjo individualybės padaras ir kad jis kaip tik šituo savo individualum u y ra vertingas estetiniu atžvilgiu. Tuo tarpu šitas dailiojo m eno indivi­ dualum as padaro, kad jis y ra intuicijos pagaunam as, bet ne tuo m oksliniu tyrinėjim u, kuris naudojasi abstrakcijos ir apibendrinim o priemonėmis. Į šitą priekaištą reik atsakyti, kad joks m eno kūrinys n ėra vien tik individualinis padaras, kuris pilnai pareitų nuo individualinių k ū rėjo ypatybių. Individualinis origi­ nalum as padaro m eno kūrinyje jį tikrai žavinčiu, bet ši­ tas originalum as anaiptol nepadaro kurinio visai nepri­ 478

klausomo nuo visos eilės bendrų veiksnių, kuriais, pavyz­ džiui, yra stiliaus dėsniai, bendrieji dailiosios kūrybos dės­ niai, vietinis ir laikinis koloritas, techninės priemonės ir panašūs dalykai. Tarp kitko, estetikos uždavinys yra iš­ aiškinti menininko individualumo rolę dailiojoje kūrybo­ je, šalia kitų bendrų jos dėsningumo sąlygų. Vienas iš didžiausių priekaištų, kuris yra daromas es­ tetikai, yra tas, kad estetika stengiasi formuluoti bendrus visuotinai reikšmingus estetinio gyvenimo dėsnius, tuo tarpu kad estetiniam e gyvenime nėra nieko pastovaus, nes estetinis skonis ir todėl atitinkamai estetiniai spren­ dimai nuolatos kinta einant nuo vieno amžiaus prie kito, nuo vienos tautos ar rasės prie kitos, nuo vieno laiko­ tarpio žmogaus gyvenim e prie kito. Šito priekaišto pag­ rinde glūdi prileidimas, kad estetinio gyvenimo apraiško­ se nėra jokio visuotinio reikšmingumo, kuris būtų atrem­ tas į objektyvinius estetinio gyvenimo dėsnius. Jei este­ tinio gyvenimo pagrinde glūdi subjektyvinis reliatyvu­ mas, tai, manoma, jokia mokslinė estetika nėra galima. į šitą priekaištą įvairiai atsakys estetikai, įvairiai nu­ sistatę estetinio dėsningumo supratime. Tie, ku r nėra lin­ kę pripažinti objektyvaus visuotinai reikšmingo dėsnin­ gumo estetiniame gyvenime, sutinka, kad sykiu su este­ tinio skonio kitimu visas estetinis gyvenimas su jo dailenybių pasauliu yra nuolatiniame išsivystyme. Bet, sa­ ko jie, kaip tik šitą išsivystymo faktą ir estetinių idealų kitim ą mes laikome vienu iš svarbiausių estetinio tyrinė­ jimo dalykų. Tik šitokis tyrinėjimas gali nustatyti, ar nuo­ latinėje estetinio gyvenimo evoliucijoje yra kokio nors pastovum o ir ką jis reiškia iš tikrųjų. Mes, sako jie, ne­ sistengiame nustatyti meno idealus, mes tik norime išaiš­ kinti, kaip jie susidaro ir kinta. Kitaip į šitą priekaištą atsakys tie estetikai, kurie pre­ tenduoja į visuotinąjį estetikos reikšmingumą. Jei este­ tika, sakysime, turi išaiškinti dailiojo meno pagrindus ir jo dėsningą pasireiškimą, tai jai kaip tik rūpi tai, kas me­ no išsivystyme yra pastovaus ir objektyviai reikšmingo. Jei tokio reikšmingumo apskritai nesama, tai, aiškus da­ lykas, negali būti norm atyvinės estetikos kaipo tam tikrų vertybių mokslo. Bet tuomet negalima apskritai debatuo­ ti klausimo, kas yra gražu, o kas negražu, kas yra dailioji kūryba, o kas kūryba, neturinti estetinės vertės, nes visa kas pareina nuo iracionalaus skonio, kuris, kaipo psicho­ loginis tik faktas, visur turi vienodą reikšmę. Pripažinimas 479

estetikos srity je absoliutinio reliatyvum o veda p rie atsi­ sakym o nuo b e t k u rių teorijų estetinio gyvenim o k lau si­ m u ir panašiai y ra prieštaringas savo esm ėje k a ip ir a b ­ soliutinis skepticizmas. Jei estetinėse apraiškose n ė ra jo ­ kių objektyvinių vertybių, palenktų pastoviam dėsnin­ gumui, tai kiekvienas vertinim as estetinių kūrin ių ir g ro ­ žėjim asis kaipo tam tikra vertybė y ra iliuzorinis. Tuom et, žinoma, estetika būtų iliuzijų mokslas, kuris iš tik ro n e ­ vertas būtų mokslo vardo. Iš tik rų jų absoliutinio estetinio reliatyvizm o priešta­ ringum as savo esmėje yra įrodymas, kad jis y ra klaidin­ gas. Estetika, kaip ir kiekvienas kitas mokslas, pretenduo­ ja į visuotinį reikšmingumą ir būtent todėl, kad estetinio gyvenimo ir dailiosios kūrybos pagrinde glūdi tam tikras dėsningumas, kuris galima nustatyti ir pagal kurį galim a suformuluoti bendrieji estetinio vertinim o ir estetinės k ū ­ rybos principai. Eidama prie šito idealo, žm onija kaip ir kitose žinijos srityse eina paklaidų keliu ir pažįsta i in­ tegralinę tiesą ne iš karto. Bet, šiaip ar taip, estetinis su­ sipratimas amžių eigoje vis dėlto didėja ir skaidrėja, o sykiu su tuo didėja sugebėjimas atskirti estetinėse apraiš­ kose tai, kas yra reliatyvu, nuo to, kas y ra visuotinai reikšminga iš savo esmės ir todėl turi nelygstam osios reikšmės. Estetinės minties istorijoje buvo klystam a ir tuo, kad lygstamai vertingi dalykai buvo palaikomi nelygstam ai vertingais, bet ir tuo, kad nelygstamai vertingi dalykai buvo laikomi lygstamai vertingais. Ir viena, ir kita klaida gali turėti nelemtos reikšmės dailiajai kūrybai ir tuo pa­ čiu gali kompromituoti estetikos mokslą. Tačiau kas su­ geba tiksliai protauti, neprivalo estetikų paklydim us įra ­ šyti į pačios estetikos sąskaitą. Toks pat nusistatym as pa­ geidaujam as nusistatyme ir į meno dėstom ą estetiką: jei k u r suklysiu, tai ne ji kalta, bet jos dėstytojas. Pagaliau baigiant įžengiamąsias pastabas apie estetikos mokslą, reik dar šis tas pasakyti apie estetikos suskirs­ tymą. M ūsų tyrinėjim o objektas yra bendroji estetika. Pri­ leidžiama, kad jai priešpastatom a specialioji estetika. Šiaip ar taip, estetika skirstoma į bendrąją ir specialiąją. Šitas suskirstym as, kaip jau turėjom e progos patirti, turi m etodologinės prasm ės. Būtent jis gaunamas pagal moks­ linio apibendrinim o laipsnį: bendroji estetika, tu rinti iš­ aiškinti m eno pagrindus, siekia visuotinių priežasčių ir pa­ tiekia plačiausių apibendrinim ų; tuo tarpu kai specialioji 480

i

estetika, besiremianti labiau tiesioginiu patyrimu ir eks­ perim entu, siekia artim esnių priežasčių ir patiekia ne tiek: plačių apibendrinimų. Tačiau šitas metodologinis estetikos, suskirstymas nėra vienintelis. Salia jo, gali būti ir iš tikro* y ra estetikos suskirstymas į bendrąją ir specialiąją pagaL objektus. Tada į bendrąją estetiką sueina visi klausimai, kurie liečia lygiai visus menus, tuo tarpu kai į specia­ liąją estetiką sueina klausimai, liečią atskirus menus, sa­ kysime, dailiąją literatūrą, muziką, architektūrą ir t. t.. Reik pasakyti, kad pirmasis estetikos suskirstymas, pa­ vadintas metodologiniu, nesutampa su estetikos suskirs­ tym u pagal objektus. Pavyzdžiui, galima tyrinėti bendrus meno klausimus, t. y. klausimus, liečiančius lygiai visus menus empiriniu būdu, nesiekiant tolimesnių priežasčių ir plačiausių apibendrinimų. Tuomet estetika yra bendra, objekto atžvilgiu ir speciali metodo atžvilgiu. Bet, žino­ ma, galima taip pat tyrinėti bendrus visų menų klausi­ mus bendrais atžvilgiais arba, kitaip tariant, filosofiniu bū­ du. Tuomet estetika yra bendra tiek metodo, tiek ir ob­ jekto atžvilgiu. Mes kaip tik turėsime reikalo su šitaip' suprantam a bendrąja estetika. Čia gali kilti klausimas, kaip privalo būti suskirstyta: šitokia bendroji estetika. Yra aišku, kad ji turi suimti įsave pagrindinius klausimus, liečiančius estetinį gyveni­ m ą ir išaiškinti šito gyvenimo pagrindus. Visą estetinio gyvenimo plotą galima imti trimis atžvilgiais: estetinio nusiteikimo, estetinio veiksmo ir estetinės išdavos. Tai yra tie trys atžvilgiai, kurie y ra žinomi iš kultūros filo­ sofijos ir kuriais galima tyrinėti bet kurią kultūros sri­ tį. T yrinėjant estetinį gyvenimą nusiteikimo atžvilgiu, gaunama m enas subjektyvine prasme, veiksmo atžvil­ giu — menas aktyvinę prasme ir išdavos atžvilgiu — me­ nas objektyvine prasme. Su menu subjektyvine prasme tu­ ri daugiausiai reikalo psichologija, su menu objektyvineprasm e — meno kritika ir meno istorija, su menu akty­ vinę prasme daugiausiai turi reikalo estetika. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad estetika visai nesirūpina menu sub­ jektyvine ir objektyvine prasme. Tai tik reiškia, kad es­ tetikos centraline problema yra menas aktyvinę prasme, arba kitaip tariant, dailioji kūryba. Dailiosios kūrybos šviesoje įgauna tikro nušvietimo tiek estetiniai nusiteiki­ mai, tiek ir sukurtosios dailenybės. Todėl išaiškinti dai­ liosios kūrybos pagrindus yra pagrindinis bendrosios es­ tetikos uždavinys. 31 s. Šalkauskis

481

Sprendžiant šitą uždavinį tenka dailiosios kūrybos problem ą suskirstyti smulkesniais klausimais. Ir šiuo a t­ v e ju , k aip ir kitais atsitikimais, orientavim asis pagal k e ­ tu ria s priežastis gali būti labai naudingas norint planin­ gai suskirstyti visą dailiosios kūrybos plotą. V ykdom oji kūrybos priežastis y ra pats kūrėjas su jo kuriam aisiais m otyvais. M aterialinė priežastis yra kūrybos medžiaga. Form alinė priežastis yra kūrybos forma, arba dailioji ly­ ti*. Tiekiamoji kūrybos priežastis yra kuriam ieji tikslai. P ridėjus prie šitų pagrindinių klausimų iš pryšakio bendTas pastabas apie meną apskritai ir užbaigus bendras iš­ vadas apie estetinę kultūrą, gausime estetikai šitokias še­ šias dalis: 1. dailusis menas ir jo savybės, 2. k ū rėjas ir jo motyvai, 3. dailiosios kūrybos medžiaga, 4. dailiosios kūrybos lytis, 5. dailiosios kūrybos tikslai, 6. estetinė kul­ tū ra ir jos savybės. Taigi pirmoje eilėje turim e susido­ mėti klausimu, kas yra menas ir kurios yra dailiojo m eno savybės. Šitas klausimas tegal būti tinkam ai išaiškintas tik estetikos gale, darant išvadas iš to, kas y ra jau (pa­ aiškėję apie dailiąją kūrybą. Vis dėlto negalim a apsieiti jau pačioje estetikos pradžioje be tam tikrų įvedam ųjų žinių apie meno supratimą ir pagrindines jo savybes. I. I. DAILUSIS MENAS IR JO SAVYBES Kalbant apie meną, visų pirma reik pastebėti, kad m e­ nas gali būti suprantam as įvairia prasme, kas galim a jau buvo pastebėti iš to, kas sakyta apie estetikos suskirsty­ mą. Kai kalbama apie m eną kaipo apie vieną kultūrinio gyvenimo sritį, suplakama krūvon daug įvairių dalykų. V isų pirma menas yra suprantam as tam tikro nusiteikim o ir sugebėjimo prasme. Jei, pavyzdžiui, sakoma, jog m e­ nas kalbėti arba menas rašyti nėra lengvas dalykas, tai tokiu atveju menas yra suprantamas kaipo tam tikras su­ gebėjimas, kuriuo turi pasižymėti veikiąs subjektas. Jei y ra sakoma, menas realizuoja idealą, tai tokiu a tv e ju m e­ nas yra suprantam as veikimo prasme. Je i sakoma yra, kad m enas yra gyvenimo papuošalas, tai tokiu atveju m enas y ra suprantam as kaipo kūrybos išdavos, turinčios esteti­ nės vertės gyvenimui. Galima dar užtikti pasakym ą, kai toks ir toks kūrinys prieštarauja meno principam s bei taisyklėm s. Čia menas suprantam as [kaip] tam tikra ob­ jektyvi tvarka, kuri gali būti formuluojama principų bei taisyklių lytimi. Tokiu būdu esame priskaitę n e t keturias 482

meno prasmes: m enas kaipo sugebėjimas; menas kaipo veikimas; menas kaipo normali tvarka ir menas kaipo realizuoti kūriniai. Kai kalbam a apie m eną be precizijos, dažniausiai kom­ binuojam a kelios m eno prasmės, bet norint meno ter­ miną vartoti tiksliai, reik gerai skirti įvairias jo prasm es. Tomis meno prasmėmis ir turime paeiliui susidomėti. Salia pažinimo srities, gyvenime y ra dar plati veikim o sritis. Šitoje veikim o srityje savo ruožtu reik skirti dvi veikimo tvarkas: nekuriam ąjį ir kuriam ąjį veikimą. Grai­ kai ir romėnai savo teim inijoje skyrė praktėn, agibile ir poieidn, factibile, t. y. veikiam ą ir daromą dalyką. Vei­ kime svarbu pats žmogaus valios veiksmas, kuris y ra vertinam as moraliniu, arba doriniu, būdu. Daryme svar­ bus yra veiksmo išdava, kuri yra vertinam a dėl jos pa­ čios, be sąryšio su doriniu valios nusistatymu. Kitaip ta ­ riant, veikime vertinam as statomas į sąryšį su žmogaus gyvenimo tikslu, tuo tarpu kai darym e vertinim as telie­ čia vien patį padarytąjį dalyką, kiek jis atsako taisyklėm s ir tikslams, privalomiem s šitai dalykų rūšiai. Ta dorybė, arba pastovus nusiteikimas, kuris vadovau­ ja veikimo sričiai, yra vadinam as išmintimi, prudentia. Lotyniškai tariant, tai yra tasai habitus, kuris tvarko žmo­ giškąjį elgimąsi kaipo tokį. Užtat tasai habitus, arba pas­ tovus nusiteikimas, kuris tvarko darymo sritį, vadinam as menu. Tokiu būdu išeina, kad menas taip tvarko darym ą sritį, kaip išmintis tvarko veikimo sritį. M enui svarbu ne žmogiškojo veikimo linija, bet tasai tikslas, taisyklės ir vertybės, kurios priklauso pačiam kūriniui arba d ary­ tinam veikalui. Sakoma dar, kad išmintis tarnauja geru­ mui to asmens, kuris veikia, tuo tarpu kad menas tarnau­ ja gerumui to daikto, kuris yra daromas, ad bonum ope­ ra. Kadangi kiekvienas menas realizuoja idėją tam tikro­ je medžiagoje, tai menas visų pirma priklauso protinės tvarkos, jis, taip sakant, glūdi visų pirma menininko sie­ loje, nes jis y ra praktinio proto kokybe. Viduriniais am­ žiais šita kokybė buvo vadinam a recta iatio iactibilium, tiesus išvadžiojimas darytinų daiktų. Šita kokybė buvo laikoma pastoviu nusiteikimu, tuo, kas buvo vadinama habitus, kuris reikalingas kūrinio gerumui, nes veikimo būdas seka veikėjo nusiteikimu, pagal taisyklę: kas koks yra, taip ir veikia. 483

Habitus y ra pastovus nusiteikimas, kuris įe ik skirti nuo paprasto įpročio. Įprotis įgaunam as kartotiniu pratinim usi ir reiškia tam tik rą m echaninį automatizmą, k u ris glūdi centralinėje n ervų sistemoje ir nereikalauja sąm oningu­ m o. Habitus y ra tasai pastovus nusiteikimas, kuris kad ir įgyjam as taip p a t veikim u ir pratinimusi, bet glūdi aukš­ tesnėje žmogaus prigim tyje ir ją aktualizuoja, arb a veikdo, visai kitokiu būdu. Įprotis, m echanizuojąs žmogaus gyvenim ą, m ažina žmogaus veiksmų vertingum ą, tuo ta r­ p u habiius, arb a pastovus nusiteikimas, šitą vertingum ą didina. Dorybė, atsirėmusi į įprotį, nustoja savo vertingu­ m o dalį, tuo tarpu kad atsirėmusi į pastovų nusiteikim ą, ji vertingum o dar įgauna. Menas, scholastikų supratimu, ir y ra praktinio intelek­ to habiius, arba pastovus nusiteikimas. Realizavimo tv a r­ koje jis gali reikalauti tam tikro įgudimo arba miklumo, kuris leistų su visu lengvumu taikyti tam tikras priem o­ nes kūrybiniam tikslui atsiekti; bet ne šitas m iklum as buvo laikomas esmine meno savybe. Laikant m eną p ra k ­ tinio intelekto ypatybe, buvo manyta, kad m eno tobulu­ mas glūdi sprendime, pagal Tomo Akviniečio pasakym ą, perfectio artis consistit in judicande. Šituo atžvilgiu labai įdomus yra Leonardo da Vinci išsireiškimas: „Vargšas y ra kūrėjas,— sako jisai,— kurio kūrinys pralenkia sprendi­ mą; tik tas žengia į meno tobulumą, kurio sprendim as pralenkia kūrinį". Taigi pasirodo, kad jei svarbu yra turėti technišką su­ gebėjimą realizuoti kūrinį, tai mene dar svarbiau turėti teisingą sprendimą apie kuriam ąjį dalyką, būtent svarbu turėti rectam rationem fadibilium , tiesų išvadžiojimą da­ rytinų daiktų. Eidamas šita linkme, Tomas A kvinietis d a ­ v ė menui šitokią aptartį: Imo nihil aliud ars esse videtur, quam certe ordinatio rationis, quomodo per determinata m edia ad determinatum finem actus humani perveniant, vadinasi, „menas rodosi esąs ne kas kita, kaip tikras p ro ­ to nusistatym as apie tai, kokiu būdu žmogaus veiksmai tam tikromis priemonėmis gali atsiekti tam tikrą tikslą", š ta i kaip buvo suprantam as menas, imamas subjektyvine prasm e, t. y. kaipo tam tikras pastovus praktinio in te­ lekto nusiteikimas. Šitas m eno supratim as viešpatavo viduriniais amžiais, kai m enas vaidino svarbią visuomeninę funkciją ir buvo iškilęs gyvenim o hierarchijoje žymiai aukščiau, negu tai y ra dabar, mašinizmo amžiuje. Šioje vietoje neiškenčiu 484

nepadaręs platesnės ištraukos iš M aritaino, kuris, nusakęs ką tik trum pai išdėstytą meno supratimą, padaro labai įdomių pastabų apie m eno rolę ir meno ypatybes vidu­ riniais amžiais, t. y. tais laikais, kai į m eną žiūrėta k aip į praktinio proto pastovų nusiteikimą. „Tokia yra savo pagrindiniuose bruožuose,— sako jisai,— idėja, kurią scho­ lastikai buvo susidarę apie meną. Ne tiktai Fidijuje ir Praksitelyje, bet m ūsų m iestelių staliuje ir kalvyje jie pripažindavo tam tik rą išvidinį proto išsivystymą, tam tik­ rą intelekto kilnumą. J ų amatininko, arba to, kas buvo vadinam as artifex, dorybė buvo, jų supratimu, ne raum e­ nų jėgoje ir ne pirštų miklume, ne chronom etruojam ų pa­ gal Taylorą judesių greitum e ir net ne tam e grynam e em ­ piriniame judrum e (experimentum), kuris susidaro atm in­ tyje ir gyvuliškame pažinime, kuris pamėgdžioja m eną ir kurio menas pasigenda, šiaip ar taip, bet kuris vis dėl­ to iš esmės lieka m enui kažkas svetimo. Ji buvo intelekto dorybė ir sykiu ji apdovanodavo žemiausią am atininką tam tikra dvasios tobulybe" 4 (p. 26—27). „įdomu y ra kons­ tatuoti,— sako M aritain kitoje vietoje,— kad savo klasi­ fikacijose senovės žmonės neduodavo atskiros vietos tam , k ą mes vadiname dailiaisiais m enais... Labai visuomeniš­ koje vidurinių amžių civilizacijos sąrangoje artistas te­ turėjo vien amatininko rangą, ir kiekvienas anarchistiško išsivystymo būdas buvo jo individualizmui draudžiam as, kadangi visai natūrali visuomeninė disciplina jam iš ša­ lies uždėdavo tam tikras apribojamąsias sąlygas. Jis dir­ bo ne inteligentijai ir ne pirkliams, bet visai tikinčiųjų tautai, kuriai jis buvo pašauktas sudaryti maldos apsau­ gą, apšviesti protą, pradžiuginti sielą ir akis. O nepaly­ ginam ieji laikai, kai naivi liaudis buvo lavinama grožyje pati to nepastebėdam a, kaip kad tobuli vienuoliai tu ri melstis nežinodami, kad jie meldžiasi, kai m okslininkai ir paveikslų tapytojai meilingai m okė vargšus, ir kai varg­ šai smaginosi jų mokslu, nes visi buvo iš tos pačios pa­ dermės, gimusios iš vandens ir dvasios.— Tuomet buvo kuriam a gražesnių daiktų ir buvo meiliau save adoruota. Palaimintasis nusižeminimas, į kurį menininkas buvo pa­ statytas, jaudino jo jėgą ir laisvę. Renesansas turėjo sa­ vo uždaviniu išvesti m enininką iš proto ir iš jo padaryti nelaimingiausią iš žmonių tuo pačiu laiku, kai pasaulis darosi jam vis mažiau gyvenam a vieta, apreiškiant jam jo didybę ir atpalaiduojant prieš jį žiaurų Grožį, kurį Ti485

kėjim as laikė sužavėtą ir vedė paskui savęs prijaukintą ir pririštą M ergaitės siūlu" (p. 28—30). Neįeidam as į kritišką pareikštų M aritaino pažiūrų vertinim ą, tu riu tik konstatuoti, kad nuo m eno supratim o p arein a ir tai, kaip jis yra realizuojamas gyvenim e. V i­ duriniais amžiais, kurie sekė šituo atžvilgiu senovės lai­ kus, m enas buvo protu reguliuojamas, ir tai neleido m e­ n u i nustoti saiko ir harmonijos. Taip bent buvo m enų žydėjim o laikais tiek senovėje tiek viduriniais amžiais. Subjektyvinis meno supratimas, kuris laiko m eną p rak ­ tin io proto pastoviu nusiteikimu, nėra vienintelis tos rū ­ šies supratimas. Jei vadovybė mene pripažįstam a ne pro ­ tui, bet emocionalinei žmogaus sričiai, sakysime, jausm ui bei vaizduotei ir jei atitinkamai menu laikoma kuriam a­ sis jausmo bei vaizduotės nusiteikimas, gaunam e taip pat subjektyvinį meno supratimą, t. y. m enas ir tokiu a t­ v e ju yra imamas kaipo tam tikras kūrėjo ypatingum as, arba nusiteikimas. Dabar meniškas nusiteikim as imamas jau ne intelektualistiniu, bet emocionalistiniu atžvilgiu. Salia intelektualistinio ir emocionalistinio m eniško n u ­ siteikimo, galima dar statyti grynai techninį m enišką n u ­ siteikimą, kuris yra ne kas kita, kaip sugebėjim as tech­ niškai pritaikyti priemones tikslui. Leiskime, pianistas p a ­ sižymi technišku sugebėjimu mikliai atlikti muzikos da­ lyką. Tokiu atveju dažnai sakoma, kad pianistas pasižymi muzikaliniu menu. Čia, žinoma, galima skirti sugebėjim ą nuo pačio išpildymo, kuris taip pat gali būti pavadintas menu, bet jau paimtu veikimo prasme. Tokiu būdu supra­ tim as meno kaipo techniško sugebėjimo yra tarsi p e rė ­ jimas į meno supratim ą veikimo prasme. Iš tikrųjų, kai menas yra imamas nusiteikimo prasme, visi paminėtieji atžvilgiai — būtent intelektualinis, emo«cionalinis ir techninis — turi savo teisėtos reikšmės ir •sau tinkamos vietos. Per estetinio lavinimo paskaitas k a ­ d aise man teko įrodinėti, kad pilnas estetinis meninis iš­ silavinim as reikalauja keturių nusiteikimų, būtent este­ tin io skonio, estetinio sprendimo, atgaminamosios bei k u ­ riamosios vaizduotės ir sugebėjimo techninėm is priem o­ nėmis realizuoti meno kūrinį. Du pirmuodu nusiteikim u — «estetinis skonis ir estetinis sprendimas — turi bendrai «estetinės reikšmės, tuo tarpu kad atgam inam oji bei k u ­ riam oji vaizduotė ir sugebėjimas techninėm is priem onė­ m is realizuoti meno kūrinį turi labiau meninės reikšmės, 486

bet savaime suprantam a, kad menui reikalingi visi keturi nusiteikimai. Jei dabar paimsime meną subjektyvine prasme, tai pamatysime, kad jam e gali sueiti visi estetiniai nusiteiki­ mai, kurie buvo anksčiau paminėti. Intelektualinis m eno supratimas, kuris laiko menu recta ralio iaclibilium, m a­ to mene visų pirma estetinį sprendimą. Emocionalinis m e­ no supratimas, besiremiąs jausmu ir vaizduotės reikšme menui, iš tikrųjų m enu laiko arba estetinį skonį, arba a t­ gaminamąją bei kuriam ąją vaizduotę. Pagaliau techninis meno supratim as laiko m enu visų pirma sugebėjimą tech­ ninėmis priemonėmis realizuoti meno kūrinį. Menas, imamas subjektyvine prasme, kaipo tam tikras sudėtingas nusiteikimas, iš tikrųjų suima į save visus ši­ tuos atskirus nusiteikimus, nes tik jų visų buvimas duoda menininkui visa tai, kas jam reikalinga meniškai kūrybai. Be estetinio skonio, menininkas neturi to estetinio jaus­ mo, kuris įstengia anksčiau jį įspėti, negu jis sugeba su­ sidaryti estetinį sprendimą, ir kuris yra svarbus emocio­ nalinis pasismaginimo ir kūrybos akstinas. Be estetinio sprendimo, menininkas negali turėti reikiamo sąmoningu­ mo tiek kūrinių vertinim e, tiek ir pačioje kūryboje. Be atgaminamosios bei kuriamosios vaizduotės, m enininkas negali nei pasinaudoti pastebėtais pasaulyje vaizdais, nei susidaryti naujų vaizdų iš to patyrimo, kuris įgaunam as iš realaus pasaulio, o tai menininkui y ra visados būtinai reikalinga, nes menininkas kuria pagal tą idealinį vaizdą, kuris y ra jo dvasioje sudarytas ir atžvilgiu į sukurtą da­ lyką yra vadinam as pirmavaizdžiu. Pagaliau m enininkui lygiai yra reikalingas ir sugebėjimas techninėmis priem o­ nėmis realizuoti kūrinį, kuris iš pradžios tėra vien jo dva­ sioje sukurtas kaipo realizuotinas idealas. Be šito suge­ bėjimo, m enininkas negalėtų pasireikšti pasauliui savo kū­ rybos išdavomis ir tegalėtų būti kūrėjas vien išvidine in­ tym ia prasme. Taigi reik konstatuoti, kad m enas gali būti supranta­ mas subjektyvine prasm e kaipo tam tikras sudėtingas me­ ninis nusiteikim as bei sugebėjimas, nuo kurio pareina meniška kūryba, bet šitą nusiteikimą reik suprasti labai plačiai ir neapriboti jo viena kuria menininko ypatybe. Šitas nusiteikim as suima į save ir tam tikrą sugebėjimą,, kuris visados turi tendencijos pasireikšti atgam inam uoju ar kuriam uoju veikimu. Kaip jau žinome, šitas veikimas taip pat y ra vadinamas, ir net ne su mažesne teise, m eno 487

v a rd u . Apie šitą aktyvinę m eno prasm ę teks pakalbėti plačiau jau kitą kartą. A nąkart buvo kalbėta apie tai, kad m enas gali būti įv airiai suprantam as subjektyvine, aktyvinę ir objektyv in e prasme. Subjektyvine prasm e menas y ra imamas ta ­ da, kai jis y ra laikom as žmogaus nusiteikimu. A ktyvinę prasm e menas y ra imamas tada, kai jis y ra laikom as tam tik ra žmogaus veikim o lytimi. Pagaliau m eną objektyvin e prasm e sudaro meno kūriniai. Tokiu būdu pasirodo, k a d meno vardu yra vadinamas ir meniškas nusiteikim as, ar m eniškas veikimas, ir meniška išdava. M eniškas nusiteikimas yra būtina sąlyga m eniškam veikim ui, ogi meniškas veikimas yra būtina sąlyga m e­ n o kūriniams atsirasti. Nenuostabu todėl, kad nuoseklu­ m as reikalauja eiti nuo subjektyvinės m eno prasm ės prie ¡aktyvinęs ir nuo šios pastarosios prie objektyvinės m eno prasmės. Aristoteliška scholastinė mokykla ypatingai a t­ sižvelgdavo į subjektyvinę meno prasmę, nors ja tik yien a ir nepasitenkindavo. Šita mokykla skirstė pastovius žmogaus nusiteikim us visų pirma į dianoetinius proto nusiteikimus ir etinius v a ­ lios nusiteikimus. Paskui dianoetiniai proto nusiteikim ai fouvo jos skirstomi į spekuliatyvinius ir praktinius. Spe­ kuliatyvinis proto nusiteikimas turi savo tikslu tiesą kaip itokią, tuo tarpu kad praktinis proto nusiteikim as turi sa­ v o tikslu kokį nors praktinį dalyką. Praktiniai proto n u ­ siteikim ai savo ruožtu skirstomi pagal tai, ar jie tarn au ja nepereinam ajam veikimui, ar pereinam ajam darym ui. /Praktinio proto nusiteikimas, tarnaująs nepereinam ajam veikim ui reguliuoti, vadinam as praktine išmintimi, tuo ta rp u kai praktinio proto nusiteikimas, tarnaująs pereina­ m ajam darymui reguliuoti bei vykdyti, vadinam as menu. Veikim as turi savo tikslu suderinti žmogaus valią su •žmogaus gyvenimo tikslu ir todėl sakoma, kad veikim e s v a rb u atsiekti pačio veikėjo tobulumas. Darymas turi sa­ v o tikslu suderinti žmogaus aktus su darom ojo daikto 'tikslingum u, ir todėl sakoma, kad daryme svarbu atsiekti daro m o jo darbo tobulumas. Meniškas darymas, kiek jis -yra priešpastatom as veikimui, yra ne kas kita, kaip nau­ jas esam os medžiagos apipavidalinimas, arba suteikimas n a u jo s lyties esam ai medžiagai. Darymo, arba naujo m e­ džiagos apipavidalinim o, pagrinde ir tuo pačiu m eno pag­ rin d e glūdi du dalyku: pirma, suradimas vaizdo arba ly­ tie s, pagal kurią m edžiaga turi būti apipavidalinam a ir, 488

antra, šitos lyties realizavim as m edžiagoje arba, kitaip ta ­ riant, medžiagos apdirbim as pagal pirmavaizdžio ypaty­ bes. Tiek išvidinis pirmavaizdžio sukūrim as savo dvasioje, tiek ir išviršinis jo realizavim as reikalauja tam tikro nu­ siteikimo, kuris ir vadinam as menu, žinoma, subjektyvinė m okykla laikėsi intelektualistinio meniškos kūrybos su­ sitelkimas, aristoteliška scholastinė m okykla dar anaiptol nebuvo linkusi neigti nei vaizduotės, nei emocionalinio pobūdžio, nei techniško sugebėjimo reikšmės menui. Ji tik pripažindavo m eniškojoje kūryboje vadovaujam ąją ro­ lę praktiniam protui. Šita prasm e aristoteliška scholasti­ nė m okykla laikėsi intelektualistinio meniškos kūrybos su­ pratimo, kai m eną vadino posakiu: habitus tactivus cum vera radone, t. y. darom asis nusiteikimas su protingu n u ­ sistatymu, arba posakiu: iecta ralio fassibiJium, t. y. tai­ syklingas darytinų daiktų išvadžiojimas. Kai menas, imamas subjektyvine prasme, laikomas emocionalinės prigim ties arba vaizduotės nusiteikim u arba net technišku sugebėjimu, atitinkam ai gaunamas emocionalistinis arba techninis m eno supratim as. Bet visais pa­ našiais atsitikimais menas, šiaip a r taip, laikomas žmo­ gaus psichikos nusiteikim u ir todėl y ra suprantam as sub­ jektyvine prasme. Nesigilinsiu čia į atskirus meno supratimus, imamus subjektyvine prasme,— nei į jų išdėstymą, nei į jų k ri­ tiką. Čia tik pažymėsiu tai, kas privalu m ąstyti apie subjektyvinį meno supratim ą apskritai. M enas, imamas sub­ jektyvine prasme, turi pilietybės teises žmonijos term ino­ lo g ijo je nes meniško nusiteikimo klausimas turi didelės reikšmės dailiajai kūrybai. Kiekvienas tikras menininkas negali nepasižymėti tam tikra meniška savo psichikos struktūra, labai opia ir sudėtinga iš savo prigimties, ku­ rioje galima įžvelgti visų smulkesnių nusiteikimų < . . . > 5. M enas, imamas subjektyvine prasme, šiaip ar taip, yra suprantam as kaipo tam tikra kūryba, realizuojam a konkretiniame pavidale. Vienas iš ankstybiausių meno aptari­ mų, kuris priklausė Platonui, supranta meną kaipo vei­ kimą, turintį savo tikslu pamėgdžioti m ūsų realią tikrovę. Šalia šito vienašališko meno supratimo, kuris estetikos is­ torijoje ne kartą buvo kartojam as, buvo visa eilė meno aptarčių, kurios nusakydavo meną aktyvinę prasme. Tai, kas yra bendra didžiausiai jų daugumai, gali būti išreikšta pasakymu, kad menas yra planingas apipavidalinimo įvyk­ 4 89

dymas. Šitas platus meno supratim as savo turiniu su­ tam pa su Tomo Akviniečio darym o supratim u, pagal ku­ rį darym as yra ne kas kita, kaip naujos lyties suteikim as esam ai medžiagai. Ir iš tikro kiekvienas kūrybinis žmo­ gaus darbas, šiaip ar taip, įkūnija naują lytį to je m e­ džiagoje, su kuria tenka operuoti arba iš kurios reikia gaus darbas, šiaip a r taip, įkūnija naują lytį toje mekuo nesiskiria su plačiai suprantam u kultūriniu veiksmu, kuris savo prigim tyje turi tai, kad jis apipavidalina ko­ kį nors objektą aukštesne lytimi. Aktyvinę prasm e menas suprantamas ir tada, kai jis y ra aptariam as kaipo vykęs priemonių pritaikym as tam tikram tikslui atsiekti. Ir čia menu yra laikomas tam tik­ ras veikimas arba, tikriau pasakius, tam tikra veiksena, tai y ra veikimo būdas. Aktyvinį meno supratimą suteikia ir ta jo aptartis, kuri skelbia jį esant žmogiškąja kūryba. M enas y ra tik­ riausia prasme žmogiškoji kūryba, bet plačiai supran­ tam a žmogiškoji kūryba apima visą kultūrinį žmogaus veikimą, nes šiaip ar taip, kiekviename kultūrinio veiki­ mo atsitikime yra kuriam a kas nors nauja ir kokiam nors objektui yra suteikiama nauja aukštesnė lytis. Lengva pastebėti, kad paminėti iki šiolei keli aktyvinę prasme suprantamo meno aptarim ai ne tik neprieštarau­ ja vienas kitam, bet dar vienas kitą papildo keldam i aikš­ tėn įvairius meno atžvilgius. Kiekvienas m enas y ra žmo­ giškosios kūrybos apraiška; kiekvienas m enas savo k ū ­ ryboje pritaiko ištisą eilę priem onių pasistatytam tikslui atsiekti; pagaliau kiekvienas menas, siekdam as kūrybi­ nio savo tikslo, kokį nors objektą apipavidalina nauja lytimi. Tai reiškia, kad menas kaipo žmogiškoji kūryba, m enas kaipo vykęs priemonių pritaikym as tikslui atsiek­ ti ir m enas kaipo naujas apipavidalinimas sutam pa savo plotais. Visur, kur y ra meno apraiška, yra žmogiškosios kūrybos, vykusio pritaikym o priemonių tikslui ir apipa­ vidalinim o. Kitaip tariant, visi šitie meno aptarim ai, kad ir skiriasi savo turiniu, y ra iš tikrųjų vienareikšm iai, arb a y ra vienos tįsos. Pam inėtų aktyvinę prasme suprantamo m eno aptari­ mų vienareikšm iškum as y ra argum entas už tai, kad jie visi y ra lygiai priimtini, bet sykiu reik konstatuoti, kad jie visi serga vienu ir tuo pačiu trūkum u: jie visi y ra p er platūs ir todėl tenurodo menui vien giminines są­ vokas. Jei žm ogiškąją kūrybą, apipavidalinim ą lytimi ir 490

priem onių taikym ą tikslui nebandysime apriboti kokia nors siaurinančia žyme, tai visos šitos sąvokos pritiks bet kuriam žmogiškam ir tuo pačiu kultūriniam veikimui. Tie­ sa, ne visur žmogiškoji kūryba, apipavidalinim as nauja lytimi ir priem onių pritaikym as tikslui turi tiek darybi­ nio pobūdžio kaip visokiose meno rūšyse, bet vis dėlto visi šitie pradai galim a įžvelgti bet kurioje kultūrinio teikimo lytyje. Pavyzdžiui, kultūros filosofijoje m an tenka įrodinėti, kad net pažinime yra tam tikras juslinės m e­ džiagos apipavidalinim as aukštesne, būtent intelektualine lytimi. Taip pat reik pastebėti, kad mokslas y ra kuria­ mas tam tikra prasm e ir su tam tikromis priemonėmis. Vadinasi, pažinimas, apvelkam as mokslo lytimi, yra visgi plačia prasm e žmogiškoji kūryba su tam tikru apipavida­ linimu ir su tam tikrom is vykdomosiomis priemonėmis. Norint tad nusakytuosius m eno aptarim us padaryti priimtinus, reik juos susiaurinti iki m eno rūšies. Trys nu­ sakytieji meno aptarim ai ima m eną veiksenos lyties ir priem onių atžvilgiu, reik šitais atžvilgiais rasti menui spe­ cifines žymes, t. y. žymes, kurios parodytų, kuo meniš­ koji kūryba skiriasi nuo nemeniškos kūrybos, kuo meniš­ koji lytis skiriasi nuo nemeniškų lyčių ir kuo meniškos priemonės skiriasi nuo nemeniškų priemonių. Meniškoji kūryba kaip tam tikra veiksena tuo skiriasi nuo bet kurios kitos veiksenos, kad jinai yra charakte­ rizuojam a kaipo veikimas pagal pirmavaizdį. Kūrybinis meno darbas yra sužadinamas, tikslingai vadovaujamas, judinamas regėjimo vaizduotėje to daikto, kuris turi bū­ ti sukurtas. Šita aktyvinę prasme menas yra žmogiškoji kūryba pagal regimąjį pirmavaizdį. Nei moksliniame pa­ žinime, nei doriniame veikime nerasime šitos meniškos ypatybės: mokslas ieško to, kas yra jo tikslas, ir todėl negali kurti savo darbo pagal atbaigtą tiesos lytį: dorinis veikimas, turįs savo tikslu valios dorumą, nėra taip pat veikiamas pagal vaizdžiai regimą pirmavaizdį. Lyties atžvilgiu, t. y. atžvilgiu į tas lytis, kurios yra kūryba suteikiamos dirbamai medžiagai, meno kūryba pasižymi tuo, kad jos suteikiamos lytys yra sau tikslas, kuris nepareina nuo kuriam ųjų lyčių naudingumo. Sako­ ma, kad menas kuria daiktus vardan jų pačių tobulumo, glūdinčio jų lytyje. Nei mokslas, nei dorinis veikimas nekuria jokių daiktų vardan jų lyties. Sakysime, mokslo veikalas kaipo toks yra vertingas ne savo lytimi, bet sa­ vo turiniu. Jei jis sykiu y ra vertingas savo lytimi, jis jau 491

tu ri m eniškos vertės, šalia tos vertės, kuri y ra m oksliško pobūdžio. Taip p a t dorinis veikimas siekia tam tik rų el­ gimosi lyčių ne dėl jų pačių formalinės vertės, bet dėl jų sutarim o su gyvenim o tikslais ir apskritai doriniu gė­ riu. Taigi lyties atžvilgiu menas y ra lyčių k ū ry b a vardan jų pačių vertingum o, nepareinančio nuo paprasto nau­ dingumo. Lieka dar specifiškai nucharakterizuoti m eno kūryba priem onių atžvilgiu. Matėme, kad genetinė kūrybinės veik­ senos ypatybė yra kūrybinio darbo įvykdym as pagal re­ gim ąjį pirmavaizdį, tuo tarpu kūrybos tikslingum as reika­ lauja sukurti daiktą, kuris y ra vertingas dėl savo lyties. Tokiu būdu pradedamuoju kūrybos m omentu m es turim e kūrybinį pirmavaizdį, atbaigiam uoju m omentu — sukurtą­ ją pagal aną pirmavaizdį lytį. Tai yra, iš vienos pusės, kūrybinės koncepcijos susidarymas, o iš antros pusės, jos realizavimas konkretinėje lytyje. Tarp šitų d v iejų m omen­ tų patenka realizavimo bei konkretizavimo priem onių pa­ naudojimas. Šitos priemonės yra ne kas kita, kaip tech­ nines vaizdavimo priemones savo tikslui atsiekti. N ei m ok­ slas, nei dorinis veikimas nesinaudoja savo tikslam s to­ kiomis priemonėmis. Mokslas eina kaip tik priešinga linkme: jis tiesiai atsiekti naudojasi apibendrinim o ir ati­ traukimo priemonėmis, kurios iš tikrųjų y ra derealizacijos ir dekonkretizacijos priemonės. A titraukim u reali ly­ tis derealizuojam a abstraktinėje idėjoje. A pibendrinim u realj lytis yra dekonkretizuojama. Doriniame veikim e kiek­ viename atskiram e pasielgime priemonės iš tikro y ra k o n ­ kretizuojamos ir realizuojamos, bet šitas realizavim as bei konkretizavimas yra labai tolimas nuo vaizdavim o lyties. Dorinių pasielgimu nėra kuriam as joks vaizdas, turįs v e r­ tingum o dėl savo lyties. Doriniame veikime kiekvienas atskiras arba konkretinis atsitikimas svarbu suderinti su doros dėsniais ir tiesiu valios nusistatymu. Nors atitinka­ mas pasielgimas turės savo konkretinę lytį, vis dėlto ši­ tas pasielgimas nėra vaizdavimas dėl pačios lyties. Je i kartais kas panašiai elgiasi dorinio veikimo srityje, tai sakoma, kad jo esama veidmainio arba pozos žmogaus, t. y. pozerio. Taigi panaudojam ųjų priemonių atžvilgiu m enas gali būti aptariam as kaipo vaizdavimas techninėm is konkreti­ zavimo bei realizavim o priemonėmis. 492

Suvedant krūvon visus suprantam o aktyvinę prasme meno atžvilgius, galime gauti šitokį meno aptarimą: m e­ nas yra žmogiškoji kūryba, kuri pagal kūrėjo regimąjį pirmavaizdį apipavidalina lytimi kokią nors medžiagą, pa­ naudodama tam reikalui tam tikras technines vaizduoja­ m ojo konkretizavim o bei realizavimo priemones. Čia gali kilti klausimas, kuris jau nuo kiek laiko g a­ lėjo bręsti m ano klausytojų psichikoje, būtent: ar šitaip suprantam as m enas y ra iš tikrųjų dailusis menas? — M a­ no giliu įsitikinimu, d ar ne. Kad dailusis menas galėtų pateisinti savo kvalifikaciją, išreikštą term inu „dailusis", reik dar iš šitaip suprantam o m eno pareikalauti to kilnu­ mo, kuris atskirtų jį nuo nedailaus, paprasto arba pro­ faniško meno. Suteiktas ką tik m eno aptarim as pritinka ne tik dailiajam menui, bet taip pat bet kuriam amatui. Ju k kiekvienas kurpius, darydam as batus, pirma, veikia pagal tam tikrą pirmavaizdį, kurį jis y ra pirm susidaręs savo psichikoje ir laiko savo vaizduotėje, antra, suteikia tam tikrą lytį panaudojam ai batam s medžiagai ir, trečia, naudojasi tam tikrom is techninėm is konkretizavim o bei realizavimo priemonėmis. Tiesa, šituo atveju du meno m omentai išeina aikštėn silpniau negu tikruose menuo­ se: būtent lyties vertingum as dėl jos pačios ir vaizdavimo vyksmas. Tačiau ir tuodu momentu čia turi vietos. Kai kurpius stengiasi suteikti batams gražios, arba dailios, iš­ vaizdos, šita dailioji lytis kaipo tokia tarnauja ne naudin­ gumo reikalui, bet turi, šalia jo, grynai idealinės reikš­ mės ir todėl, galima pasakyti, tarnauja sau tikslu. Taip pat kai kurpius stengiasi dailią batų išvaizdą padaryti ryš­ kiai jaučiamą, jis, šiaip ar taip, naudojasi vaizdavimo priemonėmis. Norint susiaurinti pasiektąjį meno aptarim ą iki dailio­ jo meno ribų, reikia tik iškelti jame formalinį dailumo momentą. Tai galima padaryti dvejopu būdu: arba nuro­ dymu į grožio tikslą, arba nurodymu į tai, per ką gro­ žis reiškiasi. Grožis glūdi daikto lytyje, todėl pastaruoju atveju, norint kalbėti apie dailųjį meną, reik kalbėti apie dailiųjų lyčių realizavim ą kūryboje. Galima abu tuodu mo­ m entu įvesti į meno aptarim ą, norint turėti ypatingai pabrėžtą jo skirtingumą atžvilgiu į nedailiuosius menus. Tokiu atveju mūsų aptartis atrodytų tokiu būdu: dailusis menas y ra turinti savo tikslu grožį žmogiškoji kūryba, kuri pagal kūrėjo regim ąjį pirmavaizdį apipavidalina dai­ liąja lytimi kokią nors medžiagą, panaudodama tam rei­ 493

kalui tam tikras vaizduojam ojo konkretizavim o bei rea­ lizavim o priem ones. Šita aptartis, norinti ne tik aptarti dalyką, bet ir jį paaiškinti, aišku savaime, išeina gana sunki. N orint su­ teikti dailiajam m enui tiktai aptarimo be jo paaiškinim ų, galim a sutrum pinti kad ir tokiu būdu: dailusis m enas y ra grožio realizavim as žmogiškosios kūrybos priemonėmis. Dar trum piau galima pasakyti, kad dailusis m enas y ra grožio kūryba. M ūsų laikais, kurie, reik žinoti, y ra m e­ n o dekadencijos laikai, galima dažnai pastebėti tenden­ ciją atpalaiduoti meną nuo grožio. Tokia tendencija ne tik nusižengia prieš dailiojo meno tikslą, bet ir prieš svei­ k ą protą, kuris negali išlikti neprotestavęs prieš tokį m e­ no žudymąsi. Jei menininkai sako, kad jie nežiną, kas y ra grožis ir kad menas neturi savo tiesioginiu tikslu realizuoti grožį, tai jie nori atpalaiduoti meną nuo tos vertybės, kuri su­ teikia menui tikro vertingumo ir jį įprasm ina žmogaus gyvenime, šalia žinijos ir dorinės akcijos. A tpalaiduotas nuo grožio menas tampa betikslis ir beprasmis žaidimas, nepateisinamas jokiu gilesniu tikslu ir jokiu gilesniu žmo­ gaus prigimties reikalavimu. Pagaliau paneigti teorijoje dailiojo m eno sąryšį su gro­ žiu anaiptol nereiškia savo praktikoje num arinti šitą są­ ryšį ir padaryti jį visai nereikšmingą faktinai kūrybai. Kiekvienas tikras menininkas turi savo sielos gelm ėse karštą troškimą suderinti savo kūrybą su estetiniais gro­ žio reikalavim ais ir pakilti į tikrai dailaus m eno aukšty­ bes, nes čia yra ta norma, kuri visiems im ponuoja, kas turi bent kiek grožio pajautimo. O jei kuris m enininkas su pasipiktinimu ir nusivylimu iš tikro atsigręžia nuo grožio ir noro jį realizuoti savo kūryboje, tai tikriausiai tokiu atveju mes turim e reikalo su atsitikimu, kuris prim ena pasakėčią apie lapę ir vynuoges. Pagaliau reik mums dar valandėlė sustoti prie objektyvinės m eno prasmės. Galima laikyti tikriausia ak ty ­ vinę m eno prasmę, bet sykiu nereik pamiršti, kad m eno žodis y ra vartojam as, šalia to, dar o b jek ty v in e6 prasm e, apie kurią buvo kalbėta anksčiau, ir objektyvine prasm e, kuria turim e susidomėti dabar. M enas subjektyvine pras­ m e yra ne kas kita, kaip kūrybos išdavos, t. y. kūriniai. Tai, kuo grožisi m ene žmonės, kurie nėra k ūrėjai m eninin­ kai, yra kaip tik meno kūriniai. Šitie kuriniai pripildo m eno galerijas ir muziejus; jie užtinkami aikštėse ir gat­ 494

vėse kaipo skulptūros ir architektūros paminklai, jie klau­ somi per koncertus ir iškilmes ir t. t. Tai yra menas, objektyvuotas išviršinėmis lytimis, liudininkas kuriam o­ jo žmonijos genijaus ir techniško jos virtuoziškumo. Ne kūrėjam s m enas y ra labiausia gyvas šitoje objektyvinėje išraiškoje ir sykiu yra didžiausias estetinio pasis­ maginimo šaltinis. M enas objektyvine prasme sykiu yra tikras m astas, kuriuo gali būti matuojam as m enas tiek subjektyvine, tiek ir aktyvinę prasme. M enas realizuoja savo tikslą vardan kuriam ojo daikto tobulumo, todėl kiek yra tobulas estetiniu atžvilgiu sukurtas daiktas, tiek turi kuriam ojo sugebėjimo m enininkas kūrėjas, ir atatinkam ai meniško nusiteikimo. Čia aiškėja abiejų kūrybos momen­ tų svarbum as: tiek kūrybinės koncepcijos sudarymo, tiek ir jos realizavimo techninėm is priemonėmis. Iš vienos pu­ sės, estetinė vidaus kultūra, o iš antros pusės, meniška pasireiškimo kultūra sprendžia apie menininko reikšmin­ gumą objektyvinio m eno srityje. Pasirodo, visos meno sritys pagal įvairias meno prasmes organingai y ra tarp savęs surištos. Buvome priėję aktyvinę prasm e suprantam o meno aptarlį. Pasirodė, kad šita prasme dailusis menas yra grožio realizavimas žmogiškosios kūrybos priemonėmis. Dar trum piau tariant, dailusis menas yra grožio kūryba, veizdim ojcje lytyje. Kai čia yra sakoma, kad grožio kūryba įvyksta veizdimojoje lytyje, term inas „veizdimasis" turi plačios prasmės, būtent jis pareiškia visas tas lytis, k u ­ rios pasireiškia, šiaip ar taip, mūsų juslėms ir per jusles veikia mūsų dvasią. Tuo tarpu aš palieku be smulkesnės analizės šitą kardinalinę meno aptartį, nes prie jos teks labai greit grįžti nagrinėjant dailiojo meno savybes ir jo santykiavim ą su kitomis žmogaus dvasios apraiškomis. Šituo tarpu man svarbu iš eilės susirūpinti kitomis m e­ no prasmėmis. Kalbant apie aktyvinę mano prasmę, reik žinoti, kad šita prasmė apima ne tik kuriam ąjį, bet ir atgaminamąjį meną. Kuriamajame mene menininko yra kuriam a dailioii koncepcija, kuri paskui yra realizuojama techninėmis priemonėmis. Atgaminamuoju menu sukurtoji dailenybė [atkuriamai meniško išpildymo dėlei. Sakysime, pianistas atgamina kompozitoriaus sukurtą sonatą. Šitas atgami­ nimas gali būti tikrai virtuoziškas, juo pianistas gali pa­ reikšti visai naują muzikalinio dalyko interpretaciją, ir vis dėlto tai nebus kuriam asis menas, bet tik atgaminama­ 495

sis: juo ne kuriam a dailenybės koncepcija, bet tik išpildo­ m a jau sukurta kieno kito. Panašiai deklam atorius paskaito m eniškai eilėraštį, tapytojas padaro dailiojo paveikslo ko­ piją. V isa tai n ė ra grynai mechaninis m enas, kuris n e­ užsitarnautų dailiojo m eno vardo. Kartais virtuozai pianis­ tai, solistai, dainininkai, orkestrų dirigentai, dram os vai­ dintojai pasikelia prie meniškumo, kuris visai teisėtai stebina ir žavi klausytoją ir žiūrėtoją. Taigi aktyvinę pras­ m e menas, y ra ne tik kūryba, bet ir m eniškas atgam ini­ m as jau sukurtos dailenybės. Žinoma, tikrai originalios reikšm ės turi kuriam asis menas, tuo tarpu kad atgam ina­ masis menas turi estetinės reikšmės vien sąryšyje su tuo originalu, kurį jis atgamina. Kuriamajame m ene svarbu naujos meniškos koncepcijos sudarymas, atgam inam aja­ m e m ene — sukurtosios koncepcijos atgam inimas k a rto ­ tiniu išpildymu. Pirmajam ypatingai svarbu tu rėti k u ria­ m ąją vaizduotę, tuo tarpu kad antrajam svarbiausias su­ gebėjimas techninėmis priemonėmis atgam inti m eno k ū ­ rinį. Pagaliau menas suprantamas objektyvine prasm e. M e­ nas objektyvine prasme y ra ne kas kita, kaip m eniškos kūrybos išdavos, kitaip tariant, meno kūriniai, arb a dai­ lenybės. Tai, kuo grožisi mene žmonės, kurie nėra m e­ nininkai kūrėjai, y ra objektyvuotas kūriniuose menas, k u ­ ris turi būti skiriamas nuo meno, suprasto tiek subjektyvine, tiek ir aktyvinę prasm e 7. Meno lobis, objektyvuotas dailiuosiuose kūriniuose, pasidaręs visos visuomenės turtu, sprendžia apie jos este­ tinę kultūrą ta prasme, kad naujos kartos y ra auklėjam os toje estetinėje nuotaikoje, kuri susidaro sukurtų dailenybių akivaizdoje. V iešieji meno paminklai, statybos a r­ chitektūra, bažnyčios su jų religiniu kultu ir apeigomis, apsirėdym as, pramogos — štai tik keletas apraiškų tos es­ tetinės kultūros, kuri y ra išdava iš savitarpio veikimosi ta rp estetinių nusiteikimų ir sukurtųjų dailenybių visuo­ m enės aplinkumoje. Vadinasi, iš vienos pusės, estetiniai nusiteikim ai turi įtakos kuriam ųjų dailenybių pasauliui, o iš kitos pusės, sukurtosios dailenybės turi įtakos este­ tiniam s nusiteikim am s susidarant. Tokiu būdu subjektyvinė ir objektyvine estetinė kultūra yra savitarpinio vei­ kim osi stovyje, tarpininkaujant tai dailiajai kūrybai, k u ­ ri y ra m enas aktyvinę prasm e arba, plačiau tariant, este­ tin ė kultūra. 496

Sutraukiant trum pai krūvon visa tai, kas buvo pasa­ kyta iki šiolei apie meną, galima šitaip nusakyti meno supratim o klausimą. M eno term inas yra surištas ne su viena k uria griežtai apribota sąvoka, bet su visa eile su­ rištų tarp savęs sąvokų, todėl jis tu ri visą eilę prasmių, kurios turi būti tiksliai nustatytos ir tinkamai suprastos. Būtent m eno vardu y ra vadinam i trijų sričių dalykai, su­ rišti su estetine kultūra, tai yra, pirma, menas kaipo tam tikras nusiteikimas, antra, m enas kaipo tam tikras kuria­ masis arba atgam inam asis veikimas ir, trečia, menas kai­ po sukurtasis dailenybių pasaulis. Tokiu būdu gaunamas m enas subjektyvine, aktyvinę ir objektyvine prasme. M e­ niškas nusiteikimas, arba m enas subjektyvine prasme, yra sudėtingas nusiteikimas, kuris neprivalo būti jungiamas su viena kuria žmogaus galia: jis apim a tiek emocionalinį, tiek intelektualinį, tiek ir techninį žmogaus sugebėjimą tikslingai kurti naujus dalykus arba tik atgam inti kieno kito sukurtus. M eniškas veikimas, arba menas aktyvinę prasme, yra pati naujų dalykų kūryba, arba tik sukurtųjų dalykų atgaminimas kartotiniu išpildymu. Kūrybos sąvo­ ka dar nereiškia dailiosios kūrybos. Dailioji kūryba tesu­ daro vieną tik kūrybos rūšį, būtent tą, kuri turi savo tik­ slu realizuoti grožį regim ąja lytimi. Atatinkam ai ne kiek­ vienas menas yra dailusis menas. Dailusis menas akty­ vinę prasme y ra tik tas menas, kuris pasireiškia dailiąja kūryba, arba grožio realizavimu dailiąja lytimi. Atgamina­ masis menas tuo skiriasi nuo kuriamojo, kad jame veiksmas reiškiasi kartotiniu kūrinio išpildymu, tuo tarpu _ kad ku­ riam ajam e mene svarbu meniškos koncepcijos sudarymas ir realizavimas regim ąja lytimi.- Pagaliau meniškos išda­ vos, arba m enas objektyvine prasme, yra sukurtųjų dai­ lenybių pasaulis, šiaip ar taip, objektyvuotas visuomenės gyvenime. Savaime suprantam a, kad jei dailusis m enas yra tik tas menas, kuris reiškiasi dailiąja kūryba, arba grožio re­ alizavimu regim ąja lytimi, tai tik tie meniški nusiteiki­ mai yra surišti su dailiuoju menu, kurie sudaro subjektyvinį pagrindą dailiajai kūrybai, o iš kitos pusės, tik tos meno išdavos, kurios yra atsiradusios iš dailiosios kūry­ bos. Nusiteikimai, reikalingi dailiajai kūrybai, iš tikrųjų y ra estetiniai nusiteikimai, kaipo surišti su grožio sritimi. Dailiosios kūrybos išdavos y ra dailieji kūriniai, arba, trum piau tariant, dailenybės. Šitie terminologiniai paaiš32. S. Šalkauskis

497

kinim ai reikalingi tam, kad nebūtų nesusipratim ų ne dėl dalykų esmės, bet dėl vartojam ų term inų prasmės. Dailusis m enas m ūsų kalboje gali būti visai gerai iš­ reikštas vienu dailės žodžiu. Dailė kaip tik y ra menas, turįs savo tikslu k urti dailenybes. M enininku gali būti savo darbe ir paprastas amatininkas, kai jis m eniškai a t­ lieka savo darbą. Bet dailininku tegali būti vien tas, kas dailiškai dirba kuriam ąjį darbą, realizuojantį grožį regi­ m ąja lytimi. M odem iškoji dailininkų tendencija atsipalai­ duoti nuo privalom ų ryšių su grožiu padarė tai, kad jie patys ėmė save vadinti menininkais, bet ne dailininkais, palikdam i šitą pastarąjį vardą tik tam tikrai dailininkų rūšiai, būtent plastiškų menų kūrėjams. M enininko vardas, kaipo platesnis, palieka, tiesa, daugiau laisvės, nes neįpa­ reigoja būtinai siekti grožio tikslo. Tačiau toks vengim as įsipareigoti grožio atžvilgiu, kad [ir] reikšm ingas m ūsų laikams, vis dėlto maža teteikia garbės šių laikų m eni­ ninkams. Iš visų nusakytų meno prasmių aktyvinę turi kardinalinės reikšmės ir prie jos tenka dar grįžti norint išnag­ rinėti pagrindines dailiojo meno savybes. Šitos meno sa­ vybės išeis savaime aikštėn tyrinėjant kiek specialiau mano santykius su kūryba, grožiu, mokslu, dora, precizuojant meno laisvės ir kūrybos dėsningumo klausimus, suskirstant menus atskiromis rūšimis ir apskritai nagrinė­ jant bendrus klausimus, liečiančius meno dalykus. Taigi visų pirma, kaip privalo būti teisingai nustatom i santykiai tarp meno ir kūrybos? N esunku pastebėti, kad visos meno apraiškos turi šiokių tokių santykių su k ū ­ ryba, ar kalbėsime apie menišką nusiteikimą, ar apie m e­ nišką veikimą, ar apie meno išdavas. M eniškas nusitei­ kimas yra iš savo esmės kūrybinis nusiteikimas, m eniškas veikimas iš tikrųjų yra pati kūryba, pagaliau m eno iš­ davos yra kūrybos išdavos, arba kūriniai. V ienas tik a t­ gaminamasis menas tarsi nėra esminiu būdu surištas su kūrybos vyksmu. Bet ir apie jį sakoma, kad jis, nors ir yra, kaipo išpildymo menas, mechaniškas, vis dėlto participatyviniu būdu priklauso prie dailiųjų menų, nes jis atgam ina dailiojo meno sukurtus dalykus. Šiaip ar taip, visas dailiojo m eno plotas yra organingai surištas su k ū ­ ryba. Remiantis šituo neginčytinu faktu, hum anistinė m eno teo rija aptaria m eną trum pai ir drūtai žmogiškosios k ū ­ rybos sąvoka. Daugeliui iš mano klausytojų turbūt žino­ 498

ma, kad dėl šitokios m eno aptarties mūsų spaudoje buvo vedamas ginčas, kuris daug kam paliko įspūdį, kad jis liko galutinai neišspręstas 8. Šita aplinkybė gali pateisinti m ano norą sustoti prie debatuojam o kadaise klausimo kiek ilgiau — juo labiau kad ne kartą gaudavau paraginimų iš­ sitarti apie jį. Dabar bandysiu tai padaryti nestodamas į polemikos vagą, bet tik ieškodamas klausimui sintetinio išsprendimo. Hum anistinė teorija, kaip žinome, trum pai drūtai skel­ bia, kad menas y ra žmogiškoji kūryba. Dėl jos privalu visų pirma pažymėti, kad ji, neprecizuodama nei meno, nei kūrybos prasmės, labai lengvai, kaip parodo patyri­ mas, iššaukia visą eilę nesusipratimų, iš vienos pusės, menas, o iš antros pusės, kūryba y ra term inai, kurie turi tiek plačiąją, tiek ir siaurąją prasmę. Plačiai suprastas m enas turi apimti visas meno rūšis, bet ne tik vieną ku­ rią iš jų. Tuo tarpu yra paprastas žmonijos terminologijos faktas, kad m enas vartojam as įvairiais atvejais tai plates­ ne, tai siauresne prasme. Jei, pavyzdžiui, sakoma, kad žmogus privalo įsigyti m eną gyventi, tai tokiu atveju pa­ tiriame, kad meno term inas gali būti pritaikom as labai plačiai ir kad jo bendras turinys dar neturi būtino są­ ryšio su dailiuoju menu. Netolygumą sąvokų „menas" ir „dailusis m enas" įro­ do taip pat tasai istorinis menų suskirstymas į liberali­ nius ir servilinius, kuris buvo priimtas iš senovės laikų. Liberaliniai, arba intelektualiniai, menai y ra tie, kurie vykdom i su dvasinių žmogaus galių pagalba, tuo tarpu kad serviliniai, mechaniniai, arba rankiniai, menai yra tie, ku­ rie yra vykdomi rankų darbu su pagalba m aterialinių įran­ kių. Prie servilinių menų buvo priskaitomi ne tik amatai, bet ir tokie dailieji menai kaip skulptūra, architektūra ir net tapyba, tuo tarpu kad prie liberalinių menų buvo Driskiriami ne tik tokie dailieji menai kaip poezija ir mu­ zika, bet ir tokie m enai kaip medicinos menas, politikos menas, strategijos menas, ugdymo menas ir panašūs menai, kurie nėra nei dailieji, nei mechaniniai. Iš šito tradicinio m enų suskirstymo rūšimis matyti, kad dailieji menai toli gražu neišsemia meno sąvokos, kuri gali būti taikom a visoms toms apraiškoms žmogaus vei­ kimo, kur turi vietos vykęs ir taisyklingas priemonių pri­ taikym as kokiam nors tikslui atsiekti. Taigi menas, ima­ mas plačiausia prasme, •— vykęs ir taisyklingas tam tikrų priem onių pritaikym as tikslui atsiekti. Šita prasme me­ 499

nas gyventi bus ne kas kita, kaip sugebėjim as išm intingai pasirinkti priem ones ir jas taisyklingai taik y ti savo gy­ venim e tikslui atsiekti. Sykiu reik pažymėti, kad šitokis platus m eno suprati­ mas, tinkąs labai įvairiom s žmogaus veikimo apraiškom s, neturi jokio konkretesnio turinio ir, tarp kitko, nieko ne­ sako apie tai, kas y ra charakteringa dailiesiem s menams. Tai, kas y ra iš tikro charakteringa dailiesiem s menams, tu ri pateisinti jų pavadinimą dailiaisiais. O tai galim a pa­ daryti tik tada, kai menas yra statomas į organingą ir būtiną sąryšį su grožiu. Šita prasme dailiuoju tegali būti pavadintas tik tasai menas, kuris turi savo tikslu išreikšti, realizuoti grožį arba kurti gražius dalykus. Be šitokio būtino organingo sąryšio su grožiu, joks m enas negali būti pavadintas dailiuoju, arba, kas reiškia tą pat, gra­ žiuoju menu. Iš visų menų dailieji menai užima labai ryškią padėtį žmonijos gyvenime: jie, šalia mokslų ir dorinio veikimo, laiko, galima sakyti, trečią svarbią kultūrinio gyvenim o poziciją. Nestebėtina todėl, kad dailieji m enai užstoja ki­ tus menus ir užstelbia jų reikšmę žmonijos gyvenim e. Tuo tarpu šitas ryškus prasikišimas į priekį padaro tai, kad dailieji menai ima vaidinti pirm ąją ir visai nepam ainom ą rolę visų menų šeimoje. Taip taip pat padaro, kad dai­ lusis menas, kaipo visai ypatinga meno rūšis, imama v a ­ dinti trumpai vienu žodžiu menas. Toks platesnio term ino susiaurinimas prie vienos tik iš jo apimamų rūšių y ra žinomas term inologijos moksle kaipo dažnai pasitaikąs faktas, kuris dėl psichologinių m otyvų gali būti visai pa­ teisintas. Bet šitokis psichologinis pateisinimas jokiu bū­ du negali pateisinti tikslumo stoką tada, kai moksliškai yra aptariam os sąvokos, pareiškiamos tokiais susiaurintais savo prasm ėje terminais. Tas pat reik pasakyti ir dėl meno term ino. Sis tiėl visos eilės psichologinių motyvų yra gyvenim e ir litera­ tūroje vartojam as siaurąja prasme vietoje dailiojo m e­ no, bet kai tenka surasti tikra bei tiksli aptartis dailia­ jam menui, nevalia pamiršti tokiu atveju, kad aptariam asis dalykas, t. y. menas, yra imamas dailiojo m eno prasm e ir kad jis todėl vysto savyje dailumo reikalavimą. Pamiršus apie tai, aptarim as labai lengvai gali išeiti per platus. Toks per platus aptarim as kaip tik gaunamas tada, kai h u ­ m anistinė teo rija aptaria meną žmogiškąja kūryba. 500

Kūryba, kaip sakyta, gali būti suprantama plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme kūryba yra kiekvie­ nas darybinis veikimo vyksmas, kurio išdavoje atsiranda naujas dalykas, nebuvęs anksčiau. Šitaip plačiai supran­ tam a kūryba apima mažne visą žmogaus veikimą: kiek­ vieno žmogiškojo veikimo išdavoje atsiranda kas nors naujo, ko anksčiau nėra buvę. Šita prasme galima kalbėti ir apie mokslinę kūrybą, ir apie visuomeninę kūrybą, ir apie dorinę kūrybą^ ir t. t. Jei paimtume, sakysime, mok­ slinę kūrybą, tai pamatytume, kad jos išdavos yra tiek naujos ir tiek didingos savo atsiekimais, kad psicholo­ giškai jos yra pergyvenam os kaipo dalykai, kurie y ra nau­ ji ne mažiau kaip meno kūriniai. Jei dailioji kūryba k urtų dalykus nelygstamai nau­ jus ir nelygstamai iš nieko, tai, žinoma, šituo kiekybiniu atžvilgiu būtų radikalaus skirtumo tarp dailiosios kūry­ bos ir mokslinės kūrybos. Bet jei ir dailioji kūryba, ir mokslinė kūryba kuria lygstamai naujus dalykus ir lygstam ai iš nieko, tai šito reliatyvum o atžvilgiu tiek dai­ lioji kūryba, tiek ir mokslinė kūryba yra lygioje padė­ tyje. Tai tik reiškia, kad tiek dailiosios kūrybos, tiek ir mokslinės kūrybos išdavoje atsiranda nauji dalykai, ku­ rių anksčiau nėra buvę. Tai anaiptol nereiškia, kad tarp dailiosios, arba meno, kūrybos ir mokslinės kūrybos nėra jokio skirtumo. Iš tikrųjų skirtumas y ra labai net žymus, bet šitas skirtumas dar negali būti kliūtimi taikyti ir menui, ir mokslui kūrybos term inas, imamas plačia žo­ džio prasme. M okslas ir menas savo kūrybai turi įvairius tikslus ir Įvairias priemones. M okslo tikslas y ra tiesa, tuo ta r­ pu kad dailiojo m eno tikslas y ra grožis. M okslas siekia tiesos pažinimu, dailusis menas siekia grožio jo realiza­ vimu išviršinėmis lytimis. M okslas pavartoja abstrakcijos ir derealizacijos priemones, tuo tarpu kad dailusis m e­ nas pavartoja konkretizacijos ir realizacijos priemones. M okslo išdavoje susidaro atitrauktų ir apibendrintų idė­ jų sistema, dailiojo m eno išdavoje gaunam e konkretinius kūrinius, apipavidalintus regimomis lytimis. Viso to aki­ vaizdoje galima net pasakyti, kad tarp mokslo ir meno yra tam tikras priešingumas: mokslas atitraukia idėją nuo konkretinio pavidalo, tuo tarpu kad dailusis menas realizuoja idėją konkretiniu pavidalu. Todėl visai gerai pailiustruoja šitą priešingum ą pasakymas, kad „mokslas išeina iš medžiagos, menas įeina į medžiagą“. Pailiustra501

vimas kokiu pasakymu, žinoma, nereiškia sudarym o tik­ slios formulės, kuri galėtų tarnauti moksliškiems sam pro­ tavim am s vedam uoju pagrindu. Taigi suprantant kūrybą labai plačiai, t. y. kaipo d ary­ binio veikimo procesą, arba vyksmą, kurio išdavoje a t­ siranda naujas dalykas, anksčiau nebuvęs, tenka pripa­ žinti, kad šita prasme kūryba yra kiekvienas žmogaus veikimas, duodąs kokių nors naujų pozityvių išdavų. Šita prasm e galima kalbėti apie mokslinę kūrybą, nors ji pa­ sižymi priešingu pobūdžiu, palyginant su dailiąja meno kūryba. Šitas priešingumas, kaip parodo logikos mokslas, dar nesudaro kliūčių, kad šitos dvi kūrybos rūšys sueitų vienos plačiai suprantamos giminės ribose. Plačiai su­ prantam a kūryba ir yra ta giminė, kuri suima į save visas kūrybos rūšis. Negalima nepripažinti, kad įvairių kūrybų eilėje dai­ lioji, arba meniškoji, kūryba ypatingai ryškiai pasižymi savo ypatybėmis ir todėl yra dažnai laikoma k ūryba tik­ ra to žodžio prasme. Šitokiam kūrybos term ino susiauri­ nimui yra ne tik psichologinių, bet ir objektyvinių pag­ rindų. Dailioji kūryba turi kelias žymes, kurios verčia ją pripažinti kūryba tikra to žodžio prasme. Pirma dailiosios kūrybos ypatybė yra ta, kad ji kuria daiktus v a rd a n jų pačių tobulumo, tuo tarpu kad mokslinė a r dorinė k ū ­ ryba turi savo tikslu pačio veikiančio asmens tobulum ą. Dailiojoje kūryboje svarbu atsiekti tobulai sukurto daikto, tuo tarpu kad mokslu ir doriniu veikimu stengiasi išsito­ bulinti veikiąs asmuo. A ntra dailiosios kūrybos ypatybė yra tai, kad ji suteikia kuriam ajam daiktui lytį, kuri turi vertės kaipo tokia, t. y. nepriklausom ai nuo jos naudin­ gumo. Tokiu būdu savaimingas sukurtosios lyties v er­ tingum as yra charakteringa dailiosios kūrybos ypatybė, kuria nepasižymi nei mokslas, nei dorinis veikimas. Kaip buvo jau vieną kartą pažymėta, mokslo veikalas neturi nepriklausom os vertės savo išviršine lytimi, jo vertin ­ gum as glūdi tame, kas jąja yra išreiškiama. Taip pat do­ riniam e veikime, kaip buvo sakyta, pasielgimo lytis neturi savaim ingos vertės be sąryšio su žmogaus gyvenim o tiks­ lais. Tuo tarpu tai, kas padaro, kad sukurtosios dailiojo meno lytys yra kaipo tokios vertingos, yra iš tikrųjų jų dailumas, arba gražumas. T rečia dailiosios kūrybos ypatybė yra tai, kad ji yra realizuojam a pagal idealinį pirmavaizdį, gludinti kūrėjo dvasioje. Tai reiškia, kad dailiojoje kūryboje judinam uo­ 502

ju m otyvu y ra įsivaizduojam o idealo regėjimas. Tikslas bet kuriam e veikime yra suvokiamas kaipo pradedamasis veikim o punktas, bet jis nei pažinime, nei doriniame veiki­ me neįgauna idealinio pirmavaizdžio vaizdo. Tokiu būdu siekimas kuriam ojo daikto tobulumo, suteikiamas jam sa­ vaim ingai vertingos lyties ir jos sudarymas pagal idealinį pirm avaizdį sudaro tris pagrindines dailiosios kūrybos ypa­ tybes, kurios skiria ją ryškiai nuo bet kurios kitos /kū­ rybos ir net padaro, kad dailioji kūryba gali būti pa­ vadinta kūryba tikra to žodžio prasme. Sakant, kad dailioji kūryba gali būti pavadinta k ū ­ ryba tik ra to žodžio prasme, tepasakom a vien, kad iš vi­ sų kūrybos rūšių ryškiausia savo išdavomis yra kaip tik dailioji kūryba, ir būtent todėl, kad ji apsireiškia m ate­ rialinėmis lytimis, prieinamomis juslėms, ir objektyvuoja idealą išviršiniuose daiktuose. Vis dėlto nereikėtų pa­ miršti, kad yra viena žmogiškosios kūrybos lytis, kuri nors ir kitokiu, bet beveik ne mažesniu ryškumu išeina aikštėn žmonijos gyvenime: tai yra techninė kūryba, ku­ ri taip pat ryškiai pasireiškia išviršiniu būdu ir suteikia žmonijai naujų laimėjimų, anksčiau nebuvusių. Techninė kūryba negamina lyčių, vertingų dėl savo išviršinio tobu­ lumo, jos kuriam ieji daiktai pasižymi dideliu utilitariniu naudingumu, bet vis dėlto būtų neteisinga nepripažinti techninės kūrybos fakto tik todėl, kad ji yra kitokia negu dailioji kūryba. Žodžiu tariant, plačiai suprantam os kūrybos ribose dailioji kūryba tesudaro vieną tik jo s lytį, tiesa, labiausiai ypatingą ir būtent tuo < . . . > 9. Buvome priėję prie dailiojo meno iš pusės plačiausiai suprantam o meno ir iš pusės kūrybos. Pasirodė, kad dai­ lusis menas tik tada tegali pateisinti pavadinim ą savęs dailiuoju, jei jis yra grožio tarnyboje arba, kitaip ta ­ riant, tarnauja grožio kūrybai. M enas ir kūryba gali meturėti būtinų santykių su grožiu, bet tuom et jie negali turėti pretenzijos vadintis dailiaisiais. Tuo pačiu išspren­ džiamas y ra klausimas apie dailiojo meno ir grožio san­ tykiavim ą: grožis yra tiesioginis ir pagrindinis dailiojo meno tikslas. Šalia žinijos ir doros, kurie atitinkamai tu­ ri savo tikslais tiesą ir gėrį, dailusis menas siekia trečios pagrindinės žmogaus gyvenim o vertybės — grožio, ir tuo pačiu sykiu su Žinija ir dora patenkina tris pagrindinius žmogaus dvasios reikalavimus. Rodos, dailiojo m eno ir grožio sąryšis yra tiek na­ tūralus ir suprantamas, kad sunku būtų tuodu dalyku 503

skirti. Tuo ta rp u m ūsų laikais, kurie y ra m eno dekadencijos laikais, galim a dažnai pastebėti tendenciją atpalai­ duoti dailųjį m eną nuo grožio. Tokia tendencija ne tik nusižengia prieš dailiojo meno tikslą, bet ir prieš sveiką protą, kuris negali neprotestuoti prieš tokį m eno žudymąsi. Tendencija atpalaiduoti dailųjį meną nuo grožio daž­ niausiai išeina iš pačių menininkų tarpo. V ieni iš jų, ap­ sivytą sunkenybe suprasti, kas yra grožis, ir susidaryti sau aiškią grožio koncepciją, ima apskritai abejoti apie grožio objektyvią reikšmę ir būtiną jo sąryšį su dailiuoju menu. Tai gali būti kartais meno atžvilgiu visai gerai ap­ dovanoti žmonės, kurie savo m eniškojoje kūryboje gali sukurti vertingų dalykų. Pas tokius m enininkus y ra nesu­ tarim o tarp jų teorinio nusistatymo bendruose m eno klau­ simuose ir jų meniško sugebėjimo bei kūrybinio nusitei­ kimo. Bet tarp menininkų, besistengiančių atpalaiduoti dailųjį meną nuo grožio, yra ir kitokia žmonių rūšis, b ū ten t aklų ir apribotų estetikos dalykų, be tikro kūrybinio užsimo­ jimo. Tokie menininkai sąmoningai ar nesąm oningai ieško pateisinimo savo meniškam menkumui ir todėl stengiasi v i­ sų pirma atsipalaiduoti nuo kilniųjų m eno reikalavim ų ir idealų. Dėl pirmųjų reik pasakyti, kad paneigti teorijoje dai­ liojo meno sąryšį su grožiu anaiptol nereiškia savo prak­ tikoje numarinti šitą sąryšį ir padaryti jį visai nereikš­ mingą savo faktinai kūrybai. Kiekvienas tikras m eninin­ kas turi savo sielos gelmės karštą troškim ą suderinti sa­ vo kūrybą su estetiniais grožio reikalavim ais ir pakilti į tikro dailiojo meno aukštybes, nes čia yra realizuojam a ta norma, kuri imponuoja visiems, kas turi bent kiek svei­ ko grožio pajautimo. Bet jei kuris menininkas su pasipiktinimu ir nusivyli­ m u iš tikro atsigręžia nuo grožio ir noro realizuoti jį sa­ vo kūryboje, tai mes tikriausiai turim e reikalo su antros rūšies menininkais, kurie savo nusistatym u prim ena p a­ sakėčią apie lapę ir vynuoges. Tokie žmonės atpalaiduo­ ja meną nuo tos vertybės, kuri suteikia m enui tikro v e r­ tingum o ir jį įprasm ina žmogaus gyvenime, šalia žinijos ir doros. A tpalaiduotas nuo grožio menas tam pa betikslis ir beprasm is žaidimas, nepateisinamas jokiu aukštesniu tikslu ir jokiu gilesniu žmogaus prigimties reikalavim u. 504

Į klausim ą tad, koks santykis turi jungti dailųjį meną su grožiu, visai nesvyruodam as galiu teigti, kad grožis yra dailiajam m enui tasai tiesioginis pagrindinis tikslas, kuris skiria jį nuo visų nedailiųjų menų ir suteikia jam tikros prasmės ir . . > 10 reikšmės. Dėl tokios specifikuo­ jančios reikšmės grožio pradas turi būti įvestas į dailiojo meno aptartį, nes jis kaip tik sudaro joje esminę rūšinio skirtumo žymę. Tik grožis legali būti priežastimi to, kad menas kuria naujas vertybes, nes meno kūriniai, nepasižymėdami uti­ litariniu naudingumu, vertingi yra tuo, kad jie realizuoja tą idealinį pradą, kuris yra vadinamas grožiu. Kitaip ta­ riant, tik grožis tepadaro iš meno kūrinių estetines ver­ tybes: realizuotas dailiąja kūryba, jis apsireiškia nauja konkretine lytimi, kuri, kaipo dailioji, yra vertinga ne­ priklausom ai nuo savo naudingumu kokiems nors utili­ tariniam s tikslams. Grožio realizavimas dailiąja kūryba tuo ir yra reikš­ mingas, kad juo yra tobulinama mūsų tikrovė, nes jo išdavoje atsiranda šioje tikrovėje daugiau realizuoto to idealinio prado, kuriuo y ra grožis. Šita prasm e dailusis menas yra ne kas kita, kaip mūsų tikrovės keitimas pa­ gal estetikos reikalavimus. Tai visai teisingai konstatuoja J. Volkelt savo m onumentalinėje „Estetikos sistemoje" šiais žodžiais: „kur prigimties eiga yra palenkiam a lyties pakeitimui norint sudaryti estetinį įspūdį, ten randa vie­ tos meniškas veikimas. Tada kiekvienas daiktas, kuris sa­ vo atsiradimą pilnai ar iš dalies įgavo iš noro sukurti ką nors estetiškai veikiančio, palinksta po meno sąvoka. O jei kas norėtų pritaikyti čia estetinės normos sąvoką, tu­ rėtų pasakyti: kas su tikslu realizuoti estetinę esamą tik­ rybę keičia, veikia šiuo atžvilgiu kaipo menininkas". Ir iš tikro, jei dailusis menas turi savo tikslu reali­ zuoti grožį regim uoju pavidalu, tai jis tuo pačiu kuria iš esamos tikrovėje medžiagos tobulesnių daiktų ir tuo pa­ čiu patobulina pačią tikrovę, kurioje prieš tai šitų daiktų nėra buvę. Iš čion aiškėja pagrindinė meno reikšmė pa­ saulyje ir ypač žmonijos gyvenime: dailusis menas daro mūsų tikrovę tobulesnę. Bet kadangi sykiu dailusis m e­ nas yra šaltinis to dvasinio pasismaginimo, kuris yra v a ­ dinamas estetiniu pergyvenimu, arba tiesiog grožėjimusi, tai sykiu m enas yra žmogaus gyvenimo kilnaus džiaugs­ mingumo šaltinis. Tokiu būdu dailusis menas ne tik daro 505

m ūsų pasaulį tobulesnį, bet ir mūsų gyvenim ą džiaugsmingesnį. Atm estam dabar grožio pradą iš dailiosios kūrybos ir pasitenkinkim e, kad m enas tėra vien tuo reikšm ingas, kad jis y ra žmogiškoji kūryba, ir mums pristigs tasai verti­ nim o principas, kuris tik vienas tegali įprasm inti žmogiš­ kąją kūrybą ir suteikti jai aukštesnio vertingum o. Grožis y ra dailiojoje kūryboje įkvėpimo veiksnys, ir jis sudaro kūrybinio užsidegimo patosą. Pakanka, pavyzdžiui, su­ sidom ėti ta entuziastiška meno meile, kuria pasižym ėjo didelis estetas Ernestas Heilo, kad galima būtų suprasti, kokiu akstinu yra grožis estetinėje gyvenim o srityje. N e­ iškenčiu nepacitavęs E. Heilo iš jo straipsnio „Apie ka­ rikatūrą", kur jis turi geros progos su visu savo įsitiki­ nimu kalbėti už meną,realizuo j antį grožį, prieš m eną, karikatūrizuojanti tikrovę. Heilo nusistebi, kad žmogus gali ryžtis daryti karika­ tūrų, nes jis per aukštai vertina dailųjį meną, kad laikytų rimtu darbu karikatūrą. „Žmogus,— sako jisai,— alksta ir trokšta grožio... Grožis y ra jo duona ir garsus šūkis: Panem et circenses 11 parodo, kad stabm eldiškoji visuom e­ nė, kaip ir kiekviena žmonių visuomenė, reikalavo grožio. Ji tikėjosi rasianti jo cirke, bet vis dėlto jos didelė klai­ da leidžia m atyti joje tikrą reikalą. Kaipo gyvenim o są­ lygą žmogus stato grožį tam pačiam laipte kaip ir duo­ ną. .. Jei žmogus myli grožį, kaip jis gali m ylėti karik a­ tūrą. .. Nuo pat žmogaus puolimo savo rūšies padūkim as stumia žmogų tam tikrais momentais keikti visa, ko jis geidžia, visa, ką jis myli, visa, ką jis gerbia. Tokiais m o­ mentais žmogus, kuris geidžia gyvybės ir grožio, prisi­ gretina prie m irties ir prisigretina prie b ja u ru m o ... Pa­ rodija yra puolimo revanšas.— Realizmas yra ne kas kita, kaip meno paneigimas. Bet paneigimo žmogui nepakan­ ka. Jam reik parodijos. M enas yra regimas idealo apreiš­ kimas. M enas pagauna tai, kas yra tikra, ir apipavidali­ na jį pagal grožio dėsnius.— Realizmas, kuris y ra m eno paneigimas, pamiršta idealą ir pamėgdžioja tikrovę. Bet dar žemiau kaip realizmas eina karikatūra, kurį defor­ m uoja tikrovę pagal bjaurum o užsigeidimus. M enas n e ­ randa tikrovę pakankam ai skaisčią ir jai suteikia pagal savo pajėgas tai, kas jai trūksta, kad ji būtų idealiai graži.— K arikatūra randa tikrovę nepakankam ai neskais­ čią ir suteikia jai pagal savo pajėgas tai, kas jai trū k s­ ta, kad ji būtų idealiai bjauri.— Taigi karikatūra y ra m e­ 506

no p riešin g y b ė... M enas [priartina] savąją realybę prie jos tipo; k a rik atū ra suveda realybę prie jos puolimo. Menas įdvasina medžiagą, neatimdamas iš jos m ateria­ linę substanciją, k arik atū ra materializuoja dvasią, kon­ servuodam a tikėtinum o dėlei atributus, kuriuos ji jai pri­ pažįsta . . . Kaip ir kiekviena degradacija, karikatūra pa­ moko. J i skelbia m eno didybę, kuris privalo perkeisti, ir pagedimo meną, kuris nori defigūruoti" (Siecle.— P. 219 — 222 ) .

Štai pažiūra į m eną žmogaus, kuris labai aukštai ver­ tino m eną žmogaus gyvenime, kaipo idealo realizavimą regim ąja lytimi. Jo supratim u, grožis ir yra idealo apsi­ reiškimas tokia lytimi. Taip suprantant meną, nesunku jis pateisinti: jis tobulina tikrovę ir didina žmogaus džiau­ gsmingumą. M eno dekadencijos laikais, kokiais kad mes gyvena­ me, nusistatym as meno atžvilgiu dažniausiai esti labai prieštaringas; iš vienos pusės, iš meno daroma kažkoks stabas dievukas, kuris gali pareikalauti iš žmogaus dori­ nių ir intelektualinių aukų, bet sykiu iš jo reikalaujam a per maža. Iš jo nereikalaujam a, kad jis darytų žmogaus gyvenimą džiaugsmingą kilnesne šito žodžio prasme, pa­ kanka, jei jis tik linksmina žmogų prašmatniais savo vaiz­ dais: iš jo taip pat nereikalaujam a, kad jis tobulintų mū­ sų tikrovę, keldamas ją į aukštesnį ryškaus grožio stovį, pakanka, jei jis sukuria kažką naujo regimai ir nieko. Reikalavimas, kad menas tarnautų grožiui, o grožis — tikrovės tobulinimui, labai lengvai gali būti suprastas kaipo meno pavergimas doros reikalavimams ir jo panau­ dojimas dorinio veikimo priemone. Tačiau iki šiolei tesu kalbėjęs vien apie tą tikrovės tobulinimą, kuris susidaro iš grožio realizavimo regim ąja lytimi, ir apie tą džiaug­ smingumą, kuris kyla iš estetinio pasismaginimo, arba grožėj imosi. Su tuo galėtų, rodos, sutikti net griežto estetizmo šalininkas, nes čia nebuvo kalbėta apie dorinį tikrovės tobulinimą, arba apie džiaugsmingumą, kylantį iš dorinių tikslų atsiekimo. Tačiau bus ■čia visai ne pro šalį pasistačius klausimą, kaip santykiuoja tarp savęs m e­ nas ir dora: ar tuodu dalyku y ra visai nepriklausomu vienas nuo antro, ar juodu yra kokioje nors priklausomy­ bėje? — Klausimas labai komplikuotas ir labai dažnai arbitraliai sprendžiamas ar tai į naudą doros, ar tai į naudą meno. 507

M enininkai y pač n ėra nusiteikę ram iai spręsti šito klausim o todėl, k ad jie labai lengvai kaltina m oralistus n o ru suvaržyti kūrybos laisvę vardan doros reikalavim ų. Reikalavim as laisvės dailiajai kūrybai ne tik y ra visai suprantam as, b e t ir visai pateisinamas, jei atsižiūrėti į m eniškos kūrybos psichologiją. Žinoma y ra dalykas, kad stipriausiu kūrybos akstinu y ra išvidinis m enininko įkvė­ pimas, kuris nustoja ir savo užsimojimo, ir savo įtampos, jei tik kūrybos vyksmas yra suvaržomas kokiu nors pa­ šaliniu įsikišimu, kokiu nors svetimu kūrybinei em ocijai reikalavim u. Suprantama savaime, kad lygiai taip pat v a r­ žo kūrybinį menininko užsimojimą ir kiekvienas doros įsakymas, pastatytas prieš jo sąmonę kaipo svetim as rei­ kalavimas, pavyzdžiui, kaipo svetima estetinei sričiai n o r­ m a arba kaipo mechaniškai primesta kūrybai tendencija. Kūrybos metu visos kūrybinės pastangos y ra koncen­ truojamos su visu tikslingumu į pasiryžim ą sukurti este­ tiškai tobulą daiktą. Todėl visa tai, kas šitoje kūrybinių pastangų koncentracijoje y ra svetimu kūnu, sudaužo k ū ­ rybinio akto tikslingumą ir harm oningumą ir tuo pačiu atsiliepia atitinkamu trūkum u pagamintame kūrinyje. Tas pats atsitinka ir su dorinėmis tendencijom is m e­ ne, kai jos dėl kokios nors priežasties pasidaro kūryboje varžomuoju veiksniu ir svetimu kūnu kūrinio sąrangoje. To, žinoma, negalėtų atsitikti, jei tarp doros ir m eno b ū ­ tų tikslų ir priemonių tolygumas. Tačiau to pasakyti ne­ galima: dora turi savo tikslų m oralinį gėrį, m enas — gro­ žį; dora siekia savo tikslo praktiniu veikimu, arb a dory­ bių praktikavimu, tuo tarpu kad m enas siekia savo tiks­ lo kūrybos priemonėmis; dorai svarbu pačio veikiančio asmens tobulumas, tuo tarpu kad m enui svarbu kuria­ m ojo daikto tobulumas. Žodžiu tariant, dora ir m enas yra du skirtinu dalyku ir savo tikslais, ir savo priem onėm is, ir savo uždaviniais. N ustatyti skirtumas tarp dviejų dalykų d ar toli gra­ žu nereiškia skelbti jų priešingumas. Du skirtinu dalyku labai dažnai gali gražiai harmonizuoti ta rp savęs, ir net norint ta rp jų nustatyti harm onijos santykį, reik pradėti nuo skirtum o arb a distinkcijos nustatym o. Taip y ra ir šiuo atveju, kalbant apie doros ir meno santykiavim ą. Kad dora ne uzurpuotų meno teisių ir m enas neuzurpuo­ tų doros teisių, reik tarp jų nustatyti reikiam ą dem arkaci­ jos liniją, o paskui jau galima galvoti apie jų suderinim ą harm onijos santykyje. 508

M atėm e, kad dailioji kūryba reikalauja savo srityje laisvės vardan tobulumo kuriam ojo daikto, Jš kitos pu­ sės, esam e patyrę, kad menas ir dora yra du skirtinu dalyku ir kad todėl doros reikalavimai neprivalo varžyti dailiosios kūrybos. Bet tai dar nereiškia, kad dailioji kū­ ryba gali neharm onizuoti su doros reikalavimais. Toks klausimo statym as daug kam gali pasirodyti paradok­ saliu žaidimu žodžiais, tuo tarpu visai sąmoningai jį pa­ laikau kaipo visai teisingą. Taip, doros reikalavimai ne­ privalo varžyti dailiosios kūrybos, bet iš kitos pusės, dai­ lioji kūryba neprivalo nusidėti doros reikalavimams. Kaip galim a išspręsti šitaip statom ą klausimą? Kai iš pradžios statomas postulatas, kad dora nevar­ žytų dailiosios kūrybos, klausimas imamas psichologine subjektyvine prasme. Kai paskui yra statomas postulatas, kad m enas neprieštarautų doros reikalavimams, klausi­ mas jau imamas objektyvinės gyvenimo tvarkos atžvil­ giu. Svarbu, iš vienos pusės, respektuoti psichologinę dai­ liosios kūrybos tvarkoje laisvę, o iš kitos pusės, vis dėl­ to atsiekti harm oningų santykių tarp meno ir doros objektyvinėje gyvenimo tvarkoje. Jei dora statytų menui kokių nors reikalavim ų kūrybos tvarkoje, ji, žinoma, suvaržytų meno autonomingumą ir sudrum stų laisvą kū­ rybos vyksmą menininko psichikoje. Bet dora gali statyti menininkui reikalavim ų žmogiškojo veikimo srityje, nes menininkas nenustoja buvęs žmogumi ne tik praktinio gyvenimo klausimuose, bet ir savo kūryboje. Kitaip tariant, menas y ra laisvas savo srityje, b it jo sritis yra subordinuota bendram žmogaus gyvenimo tiks­ lui, o jei taip, tai visa meno sritis negali prieštarauti ši­ tam tikslui. Jei m eno sritis, arba dailioji kūryba, galėtų prieštarauti bendram doriniam žmogaus gyvenimo tikslui, tai menas ne tik negalėtų padidinti gyvenimo tobulumą kokia nors prasme, bet būtų žmogaus gyvenime kažkokia netikslinga apraiška, įnešanti į gyvenimą disharmonijos ir suirutės išdavas. Menas, kuris visa savo sritimi ir visomis savo apraiškomis išsilenktų iš bendro gyvenimo tikslo, ne tik suardytų visą objektyvinę gyvenimo tvarką, bet dar nesudarytų reikiam ų sąlygų estetiniam pasismagi­ nimui, t. y. grožėjimuisi. Kai kūrybos aktas reikalauja visų žmogaus galių susiharmonizavimo, taip lygiai ir estetinis pasigrožėjimas reikalauja visų gaunamų iš kūrinio įspūdžių harmoningu­ mo. Tuo tarpu jei meno kūrinys įžeidžia dorinį žmogaus 509

jausmą, kaip ir tikrum o reikalavimą, gaunam as iš jo įs­ pūdis negali būti harm oningas ir tuo pačiu estetinis tik ra šito žodžio prasme. Žodžiu tariant, m eno nusidėjim as doros reikalavim am s ne tik suardo objektyvinę gyveni­ mo tvarką, bet dar sudrumsčia estetinę em ociją ir tu o pačiu apsilenkia su savo uždaviniu kelti estetinius jaus­ mus grožio išreiškimu. Dora negali reguliuoti dailiosios kūrybos, taip sakant, išvidiniu būdu, nes tai būtų kūrybos suvaržym as m eno srities plotm ėje, bet ji gali statyti m enui išviršinių rei­ kalavim ų arba reguliuoti išviršiniu būdu pačio m eninin­ ko veikimą, kiek šitas veikimas santykiuoja su jo gyve­ nimo tikslu. Kitaip tariant, dora turi teisės pareikalauti iš menininko, kad jis ir savo kūryboje būtų doras žmogus, kad jis nepanaudotų savo kūrybos nedoriems tikslam s ir kad jo kūryba laisvai, taip sakant, iš vidaus susiharm o­ nizuotų su kitomis jo gyvenimo sritimis. Dora nenurodo menininkui, kaip jis privalo kurti; dora reikalauja iš m e­ nininko, kad jis pasiliktų doru žmogumi tiek savo kū ry ­ ba, tiek ir savo kūryboje. Tai dora turi teisės daryti, nes dores universalumas nepalieka nė m ažiausio gyvenim e ar veikime kampelio, kur žmogus būtų laisvas nuo do­ ros reikalavimų. Bet jei menininkas turi pareigos būti doru žmogumi savo kūryboje, tai dar anaiptol nereiškia, kad m eninin­ kas turi pareigos panaudoti meną moralizavim o tikslam s. Moralizavimo tikslas, kaipo svetimas m eno esmei, pap­ rastai defigūruoja dailiąją kūrybą ir tuo pačiu sumažina estetinę kūrinio vertę. Moralizavimo tendencijos n epa­ daro geriausių patarnavim ų doros reikalams. Dora y ra užinteresuota, kad menininkas būtų doras žmogus, bet nėra užinteresuota, kad menininkas turėtų svetim ų m enui tendencijų, nes tendencijų realizavimas kūryboje neišei­ na paprastai į naudą ne tik pačiam menui, bet ip pa­ čioms tendencijoms. Jei m enininkas yra tikrai doras žmogus, jau vienas tik šitas faktas paprastai yra pakankam a garantija, kad jo kūryba neprasilenks su doros reikalavim ais ir kad ji visai laisvai bei tikslingai sueis į harm oniją su doros reikalavim ais. Ir tai atsitiks visai savaim ingu būdu, be jokių sąmoningų pastangų iš kūrėjo pusės. Sakoma, kad spiritualis homo non est sub lege, dvasios žmogus nėra palenktas įstatymui. Tai reiškia, kad kilnus žmogus n e­ jaučia psichologiškai dorinio įstatymo jungo. Toks žmo­ 510

gus visai laisvai apsisprendžia pagal įstatymą ir nėra priverstas kovoti su savo norais. Todėl ir menininkui galima užleisti pilną kūrybos laisvę pagal pasakymą: ama et iac quod vis, m ylėk ir daryk ką tinkamas. Žmogus, susiharmonizavęs teoriniu, doroviniu ir es­ tetiniu atžvilgiu, kūrybos metu neturi reikalo prisiderinti prie doros ar žinijos reikalavimų: jis organiškai negali nusidėti nei prieš dorą, nei prieš tiesą. Kas žino psicho­ loginę pasąmonio reikšmę kūrybai, tam nėra paslaptis, koks harmonizavimo, derinimo, išvystymo darbas savai­ me įvyksta menininko pasąmonyje. Iš čion kyla gaiva­ lingas įkvėpimo išsiveržimas į aiškią menininko sąmonę, ir sykiu su tuo įkvėpim u ateina jau suharmonizuotas sa­ vo esmėje kūrinys. Tokiu būdu, iš vienos pusės, yra apsaugojam a kūrybinė menininko laisvė, o iš kitos pusės, yra laiduojamas kūrinio susiderinimas visai savaimingu būdu su doros ir tiesos reikalavimais. Iš čion galima jau spręsti, kaip yra svarbi dvasios disciplina tikram menininkui kūrėjui ir kaip yra klai­ dinga pažiūra, kad menininkas kūrėjas jau iš savo esmlės yra bohemos žmogus. Šita pažiūra, taip lengvai plintanti meno dekadencijos laikais, yra klaidinga ir prieštarauja kūrybos psichologijai. Pastaroji mums liudija, kad kūry­ ba reikalauja visų žmogaus pajėgų susiharmonizavimo ir didelio pastangų tikslingumo ir kad ji tegali būti paruoš­ ta dideliu darbu, atliktu tiek sąmoningomis pastangomis, tiek ir ruošiam uoju pasąm onyje vyksmu. V isa tai pareina nuo to, koks y ra m enininkas kūrėjas, kokiu jis išsiauklėjo bei išsilavino. Todėl ir m enininkas kūrėjas kuria taip, ko­ kiu jis yra. Jei m enininkas nesugeba suharmonizuoti sa­ vyje doros ir m eno reikalavimų, tai ir jo kūriniai šitą disharm oniją neišvengiam ai turės apreikšti. Jei meninin­ kas kūrėjas sugebės savo gyvenime išspręsti doros ir meno santykiavim o klausimą, tai ir jo kūryboje išeis aikštėn gėrio ir grožio harm onija be mažiausio suvaržy­ mo dailiosios kūrybos laisvės. M enininkas tėra viena iš esybių, šalia kitų įvairių įvairiausių esybių. Tuo tarpu tiesa, gėris ir grožis tėra vien įvairūs atžvilgiai vienos ir tos pačios esybės. Esy­ bė, kaipo atitinkanti idealinį savo tipą, yra vadinama tik­ ra. Esybė, kaipo pageidaujam a, yra vadinama gėrybė. Esybė, kaipo patinkama, yra grožybė. Esybės tikrumas suvokiamas, esybės gerumas giriamas, esybės gražumas admiruojamas. Tikrybė teigiama, gėrybė siekiama, gro­ 511

žybė patinka. Esybės tikrum as, gerum as ir gražum as tė ­ ra tokiu būdu trys įvairūs atžvilgiai, kuriais pasireiškia jos tobulumas. K itaip tariant, tai y ra trys įvairios to b u ­ lybės, kurios gali vienoje esybėje sugyventi tarp savęs, bet negali būti antagonizm o stovyje. Panašiai ir m enininkas kūrėjas savo nusistatym e a t­ žvilgiu į tiesą, gėrį ir grožį gali šituos idealinius princi­ pus suderinti tarp savęs, bet negali pastatyti jų į prieš­ taravim o ir antagonizmo santykius. Deja, dėl galėjim o tai gali, bet objektyviai neprivalo tai daryti, nes tokiu būdu m enininkas suardytų norm alią tikrovės santvarką ir sukurtų dalykų, kurie nebūtų harm onijos ir tobulum o išdavos. Tokiu būdu menininkas, harm onizuodam as save, harm onizuoja sykiu ir savo kūrinius. Tik šitaip galim a apsaugoti psichologinę kūrybos laisvę ir kūrybos sutarim ą su doros reikalavimais. Matėme, kad dailioji kūryba iš įkvėpimo esmės turi būti psichologiškai, arba subjektyviai, laisva. Ji negali b ū ­ ti suvaržyta iš šalies jokiu svetimu kūrybai veiksniu. To­ dėl menas su moralizuojančiomis tendencijom is y ra su tam tikru trūkumu, kuris prieštarauja estetiniam s reika­ lavimams, statomiems dailiesiems kūriniams. Ir vis dėlto sykiu autonomingas savo srityje menas y ra subordinuotas bendriems doriniams gyvenimo tikslams ir todėl negali būti priešingas doros principams. Šitas paradoksalinis pirmu pažvelgimu reikalavimas, kad m enas būtų laisvas ir sykiu nenusidėtų objektyviniam s doros principam s, kaip matėme, išsprendžiamas ta prasme, kad m enas sub­ jektyviai turi būti laisvas savo kūryboje, tuo tarpu kad objektyviai jis negali nusidėti doros principam s lygiai taip pat, kaip jis negali nusidėti tiesos reikalavim am s. Laisva meno autonom ija ir doros reikalai y ra respektuo­ jam i tada, kai doros ir meno teisės yra harm onizuojam os ne su atitinkam ų tendencijų pagalba, bet m enininko k ū ­ rėjo asmenybės harmonizavimu. M enininkas, susiharm oni­ zavęs doros atžvilgiu, sugeba išvengti m oralizuojančių tendencijų, bet sykiu jis visai savaimingu būdu sutars ir su doros reikalavimais, nes jo pasąm onyje yra jau įvykęs doros ir m eno interesų susiharmonizavimas. Turint tai galvoje, reik pripažinti lygiai klaidingais tiek reikalavim ą, kad menas tarnautų doros reikalam s, tiek ir m eno atpalaidavim ą nuo doros ir paskelbim ą v y ­ riausiu m eno principu „menas menui". M oralizavim o ten ­ dencijos sudaužo kūrybinio vyksmo tikslingum ą ir todėl 512

taip pat neigiamai atsiliepia sukurtajam e veikale. Štai kodėl meno kūriniai, tarnaujantieji įrankiais doros interesų propagavimui, taip retai sugeba pakilti prie tik­ ro meniško įkvėpimo ir paprastai neišeina iš vidutinės vertės kūrinių skaičiaus, o dažniausiai net nusileidžia žy­ miai žemiau. Bet lygiai taip pat su trūkum ais pasirodo ir m eno kūrim ai, sąmoningai atpalaiduoti nuo doros rei­ kalavim ų vardan principo „menas menui". Kaipo sąmo­ ninga tendencija, šita pakraipa yra linkusi pasireikšti ana­ loginiais trūkum ais, kaip ir m oralizuojantis menas, nors ir priešinga pakraipa beeidamas. Bet, be to, šitas atsipa­ laidavim as mene nuo doros reikalavimų labai dažnai gali pasireikšti tuo, kad meno kūriniai bus moralinio papikti­ nimo objektai. Tuo tarpu, kaip jau buvo vieną kartą pa­ žymėta, šitokis nusidėjimas dorai dailiąja kūryba y ra smerktinas ne tik doriniu atžvilgiu, bet ir estetiniu, nes gaunami iš tikro meno kūrinio įspūdžiai turi būti su­ harm onizuoti psichologinio sutarimo principu. Jei veika­ las papiktina mūsų doros jausmus, gaunami iš jo įspū­ džiai negali būti psichologiškai suharmonizuoti ir todėl negali atsakyti pagrindiniam estetinės harm onijos dės­ niui. M an dar bus progos grįžti ir panagrinėti kiek specia­ liau doros ir meno santykiavimą, kai teks kalbėti apie formos ir turinio santykiavim ą dailiojoje kūryboje. Da­ bar tik labai bendrai pažymiu normalius doros ir m eno santykius. Prieš vienašališkus įbalsius, priešingus vienas antram, būtent „menas dorai“ ir „menas m enui“, noriu jau pirm ajame bendrosios estetikos skyriuje iškelti įbalsį, kuris skamba šitaip: „menas grožiui, grožis — gyveni­ mo tobulumui". Ir prie šito principo specialesnio išnagri­ nėjimo teks prieiti vėliau, kai ateis eilė kalbėti apie dai­ liosios kūrybos tikslus. Šiuo momentu dėl bendros orienta­ cijos tedarau vien keletą bendrų pastabų. Menas, kaip jau buvo plačiau įrodinėta, turi savo tik­ slu grožį; tuo tarpu grožis, šalia tiesos ir gėrio, yra vienas iš kilniųjų mūsų gyvenimo principų, nuo kurių pareina gyvenimo tobulumas. Esybės tobulumas gali reikštis įvai­ riais atžvilgiais, arba įvairiomis tobulybėmis. Būtent vie­ na ir ta pati esybė vienu atžvilgiu pasižymi tikrumu, ki­ tu atžvilgiu — gerumu, trečiu atžvilgiu — gražumu. Tai ne­ reiškia, kad tikrumas, gerumas ir gražumas yra vienas ir tas pats dalykas: tai yra trys įvairios tobulybės, kurios gali rasti vietos vienoje esybėje ir viename daikte, jei 33. S. Šalkauskis

513

mes norime, kad šita esybė arba šitas daiktas b ū tų tobulas visais atžvilgiais. Kadangi daiktas tegali būti tikrai to ­ bulas tiktai tada, kai jis pasižymi visomis trim is tobuly­ bėmis, tai negalim a įsivaizduoti, kad atskiros tobulybės galėtų viena kitai principialiai prieštarauti. Kadangi jos turi būti vienos tobulos esybės atskirom is tobulybėmis, tai jos ne tik negali sau prieštarauti, bet privalo sutarti, kad esybė tikrai galėtų būti tobula. Ir iš tikro esybės tikrum as y ra ne kas kita, kaip jos atitikimas su jos idealiniu tipu. Esybės gerum as y ra jos sutarim as su prigim tuoju jos dėsniu. Esybės gražum as y ra jos tobulumo skaidrus ir harm oningas pasireiškimas. Esybė, kaipo tikra, yra suvokiama, kaipo gera, pageidau­ jama, kaipo graži, patinkama. Tikrybė teigiama, gėrybė siekiama, grožybė admiruojama. Kaip atskira esybė arba atskiras daiktas negali būti tobulas, neturėdam as tik ru ­ mo, gerumo ar gražumo, taip lygiai ir žmogaus gyveni­ mas nėra tobulas, jei jame trūksta tiesos, gėrio ar grožio. Siekiant tad gyvenimo tobulumo, tenka išsyk rūpintis ir Žinija, ir dora, ir menu. Būtų didžiausias gyvenim o netikslingumas įdiegtas į patį jo pagrindą, jei Žinija, dora ir menas galėtų sau principialiai prieštarauti. Tokiu pat netikslingumu prigim tyje būtų ir tas atsitikimas, jei m eno kūrinyje dailiosios kūrybos interesai galėtų principialiai prieštarauti doros a r tiesos reikalavimams. Po to įbalsis „menas menui" gali būti kaltinam as tuo, kad jis ne per daug, bet per mažai reikalauja menui. J e i menas neprivalo, šiaip ar taip, tarnauti gyvenim o tobulu­ mui, tai jis yra tuščias vaizduotės žaidimas, neturįs jo ­ kio gilesnio bei kilnesnio prasmingumo. Užtat jei g ra ­ žumas yra viena iš gyvenimo tobulybių, kuri, šalia k itų jo tobulybių, turi didinti žmogaus laimingumą bei džiaugs­ m ingum ą kaipo viena iš tobulumo priemonių, tai tuom et m enas įgauna tikros prasmės ir didelės reikšmės. Bet tai tegali įvykti vien tada, jei menas ne tik nesueina į konfliktus su dora ir Žinija, bet dar visai laisvai, taip sakant, dėl savo išvidinio vertingumo su jomis susihar­ m onizuoja. Taigi laisvas, principialus, išvidinis m eno su­ tarim as su dora ir tiesa ne tik yra privalomas, bet dar y ra tikros m eno didybės laidas. Tokiu būdu nei nelygstam as estetizm as, nei nelygstamas etizmas nėra idealas m eno ir doros santykiam s. Menininkas, susiharmonizavęs savo vidu je ir suderinęs savo psichikoje meno, doros ir žini­ 514

jos reikalavim us, sugeba apsaugoti savo kūrybinę laisvę ir sykiu nenusidėti nei doros, nei tiesos principams. Klausimas, kuris lieka dar kiek nušviesti įvedam ojoje bendrosios estetikos dalyje, liečia menų sistemą, arba sis­ tem ingą m enų klasifikaciją. Bendroji estetika nesirūpina ir netyrinėja vieno kurio meno. Jai rūpi bendrieji klausi­ mai, liečią visus menus. Prie tokių klausimų, tarp kitko, priklauso m enų suskirstymas pagal tam tikrą klasifikaci­ jos sistemą ir tuo pačiu jų visų bendras schemingas apžvelgimas. Pasirodo, kad mūsų suskirstymas nėra toks lengvas dalykas, kaip gali pirmu pažvelgimu atrodyti. Pagrindinis sunkumas, kuri čia užtinkame, yra negalėjim as rasti vie­ ną kurį skirstom ąjį pagrindą, kuriuo galima būtų visai pasitenkinti, suėmus į sistemą visus menus. „Vieno vie­ nintelio skirstomojo pagrindo pravedimu,— sako Volkelt,— niekados negali būti atsiekti savo savotiškume, bet kuo daugiausiai tokiu keliu atskiri menai vienašališkai, jei ne visai paviršutinai nucharakterizuoti. Taip piktnaudžiau­ jam a vienijimo tendencija žmogaus mąstyme, priveda čia, kaip ir daugelyje kitų atsitikimų, prie tuščių ir paviršu­ tinių išvadų. Tik besinaudojant įvairiais suskirstymo pa­ grindais, galima tikėtis atsižvelgti į atskirų menų savo­ tiškumą" (T. 3 — P. 400—401). Pakanka paimti tradicinį senovės žmonių suskirstymą m enų į servilinius ir liberalinius, kad galima būtų įsitikrinti teisingu Volkelto pasakymu. M enų suskirstymas į servilinius ir liberalinius buvo gaunamas pagal tai, ar menas reikalauja, ar nereikalauja kūno arba rankų dar­ bo. Jei menas reikalauja fizinio darbo ir kūrinį realizuo­ ja medžiagoje, turime servilinį meną. Užtat jei menas nereikalauja fizinio darbo, kadangi pats kūrinys yra reali­ zuojamas kaipo dvasinis padaras žmogaus sieloje, turi­ m e liberalinį meną. Taip skirstant menus, architektūra, skulptūra ir net tapyba patekdavo į servilinius menus, ■ šalia grynai industrialinio meno, tuo tarpu kad muzika patekdavo į liberalinius menus, šalia aritmetikos, logikos, politikos, medicinos, strategijos ir t. t. Aišku savaime, kad ta aplinkybė, kiek m eniškoje kūryboje dalyvauja fizinė žmogaus energija, besireiškianti rankose, yra meno esmei visai atsitiktinis ir neesminis dalykas. Lygiai nees­ minis dalykas meno vertingum ui yra tai, kokioje lytyje ji pasireiškia aikštėn — medžiagoje, garsuose, judesiuose ar kame kitame. Todėl susidaro didelė disproporcija m e­ 515

n ų vertinim e, kai jie y ra skirstom i į servilinius ir libe­ ralinius pagal fizinės energijos eikvojim ą ir daiktiškos m edžiagos dalyvavim ą kūrybiniam e vyksme. N aujais laikais iš šito tradicinio m enų skirstym o bandyta padaryti pritaikym ą skirstant dailiuosius menus nuo nedailiųjų. Būtent iš čia gautas m enų suskirstym as į m echaninius ir liberalinius, arba laisvuosius. M echani­ niai menai yra tie, kurie neturi savo tiesioginiu tikslu grožio ir kurie todėl tarn au ja utilitariniam s tikslams. To­ kiu būdu pasirodo, kad m enų suskirstymas į m echani­ nius ir laisvus yra lygus jų suskirstym ui į utilitarinius ir nenaudiškus. Pastebima dar, kad mechaniški, arba utili­ tariniai, y ra kartotiniai ta prasme, kad jų kūriniai y ra kartojam i daugelyje egzempliorių, tuo tarpu kad laisvie­ ji nenaudiški menai kuria vienatinius kūrinius, arba n e ­ pakartojam as dailenybes. Prie pirmosios rūšies, pavyz­ džiui, priklauso industrialinis menas, tuo tarpu kad prie antrosios priklauso tapybos kūriniai. Tačiau ir šitas menų suskirstymas turi savo nepato­ gumą, nors jis ir svarbus yra pradedam ojoje m enų skir­ stymo stadijoje. Mechaniškumo ir kartojim o m om entas yra pastebimas ne tik utilitariniuose menuose, bet ir to ­ kiame laisvame mene, kokiu kad yra muzika. Pianisto virtuoziškumas yra surištas su m echanišku kartojim u muzikalinių dailenybių. Taip pat utilitariškum o m om entas pastebimas ne tik industrialiniam e m ene ir amatuose, bet ir architektūroje, ir visoje eilėje pritaikom ųjų m enų. Pasirodo, ir šitas m enų suskirstymas n ėra visai tikslus, nors jis ir gali būti naudingas m enų ypatybių analiza­ vimui. Kai dailieji menai yra atskirti nuo nedailiųjų, dažnai antroje eilėje dailieji m enai y ra skirstomi į erdvės, plas­ tinius arba optinius menus, ir laiko, ritminius, fonetinius arb a akustinius menus, pridedant prie jų dar trečią m iš­ rių jų m enų grupę. Prie erdvės, plastinių arba optinių, m e­ n ų priklauso architektūra, skulptūra, tapyba, sodnų m e­ nas, pantom im a. Prie laiko, ritminių, fonetinių arba akus­ tinių, m enų priskaitom a muzika, poezija. Pagaliau prie m išriųjų m enų priklauso šokis, vaidinimas. Dėl šito m enų suskirstymo atskirose jo m odifikacijose darom a visa eilė priekaištų. V isų pirm a y ra neigiam as m enų suskirstym o tikslumas į erdvės ir laiko menus. Sa­ kom a, būtent, kad nesam a nei gryno erdvės meno, nei gryno laiko meno. J e i paimsime tapybos ar skulptūros k ū ­ 516

rinius, kurie turėtų būti laikomi laiko meno apraiškomis, tai pamatysime, kad sukurtas paveikslas ar išlipdytas pa­ vidalas n ė ra kažkokie daiktai, kurių visa esmė glūdi e r ­ dvėje. Jų , kaipo m eno kūrinių, esmė glūdi tuose pavi­ daluose, kurie turi būti įdvasinti psichinio įsigyvenimo arba įsijautim o priemonėmis. Šitas įsijautimas tiek tada, kai jis turi savo objektu judėjim o idėją, tiek ir tada, kai tokiu objektu y ra rim ties idėja, reikalauja tam tikro lai­ kinio vyksm o kuo mažiausia tam, kad galima būtų pe­ reiti mintim i nuo vienos dalies prie kitos ir apim ti visu­ m ą atskirų dalių suderinime. Panašiai poezija nėra grynas laiko menas. Poezijoje žodis n ėra tikslas pats sau be sąryšio su tuo turiniu, ku­ rį jis reiškia ir kurį jis angažuoja į kūrybinį poezijos gy­ venimą. Bet jei poezijoje žodis dalyvauja su visu savo išvidiniu turiniu, tai jie tuo pačiu įtraukia į ją ir savo vaizduojam ąją erdvinę reikšmę. Kitaip tariant, poezija verčia mus gyventi savo vaizduote erdvės sąlygose. To­ kiu būdu pasirodo, kad nei erdvės m enai nėra laisvi nuo laiko elementų, nei laiko menai nėra laisvi nuo erdvės elementų. Visi menai pasirodo mišrais ir tuomet sudaro vieną neskiriam ąją menų krūvą. Vis dėlto apytikriu būdu galima kalbėti apie m enų suskirstymą pagal erdvės ar laiko persvarą arba jųdvie­ jų lygų dalyvavimą meno gyvenime. Šitas menų suskirstymas įgauna daugiau tikslumo, kai nuo erdvės ir laiko kategorijų einam a prie atitinkam ų juslinio patyrim o būdų. Tai, kas įvyksta erdvėje, pati­ riama optišku, arba regimuoju, būdu; ogi tai, kas įvyksta laiko, dažniausiai patiriam a akustišku, arba girdimuoju, būdu. Bet kadangi daug apraiškų įvyksta sykiu erdvėje ir laike, tai y ra irgi dalykų, kurie y ra patiriami optišku akustišku, arba regim uoju girdimuoju būdu. Tačiau reik sykiu su V olkeltu pastebėti, kad m enų suskirstymas | optiškus ir akustiškus ne visai sutam pa su jų suskirstymu į erdvės ir laiko menus. Optiški menai, prie kurių pri­ klauso architektūra, skulptūra, tapyba, sodnų menas ir t. t., yra pergyvenam i tam tikra prasme laike ir todėl negali būti visai atskirti nuo laiko meno sąvokos. Tą pat reik, iš kitos tik pusės, pasakyti apie poeziją, kuri, bū­ dama išraiškos atžvilgiu akustišku menu, o iš esmės — vaizduotės menu, negali būti visai laisva nuo erdvės ele­ mentų, nes vaizduojam oji žodžio galia įstengia sužadinti mūsų psichikoje erdvinius vaizdinius. Mažiau erdvinių 517

pradų pasisektų surasti vokalinėje ir instrum entalinėje m uzikoje, kuri taip pat priklauso prie akustiško meno. A išku savaime, kad erdvės ir laiko elem entai neišvengia­ mai jungiami optiškuose akustiškuose menuose, kokiais kad yra vaidinamasis menas arba šokis, muzikos lydimas. Menų suskirstymas pagal juslių rūšis, kurios tarn au ja meniškų įspūdžių įsigijimui, turi tam tikros m etodologi­ nės reikšmės, nes juslinis patyrim o momentas kiekviena­ m e mene turi pagrindinės reikšmės. Iš išviršinių juslių meniškomis telaikomos dvi, vadinamos aukštesnėmis, bū­ ten t regėjim as ir girdėjimas. Šalia jų, menui turi ypatin­ gos reikšmės išvidinė vaizduotės jauslė, kuri gali sužadinti tiek regimųjų, tiek girdimųjų vaidinių. Tokiu būdu gau­ nam i šitokie menai: regimieji, girdimieji, m išrieji, t. y. regim ieji girdimieji, ir pagaliau ketvirtojoje kategorijoje vaizduojamosios jausies meną, kuriuo yra poezija. Šioje vietoje bus visai pravartu pastebėti, kad tarp poezijos ir muzikos yra labai žymaus esminio skirtumo, nors gali rodytis pirmu pažvelgimu, kad tuodu m enu lygiai priklauso prie akustiško, t. y. girdim ojo meno. Muzika iš tikro yra grynas akustiškas menas, nes garsų kombinacijose ir jų pergyvenimuose glūdi jos esmė. Kas kita poezija. Jei poezija ir turi muzikalinę savo pusę, tai šioji dar nesudaro jos esmės. Garsai poezijoje nėra e s­ miniai elementai, bet tik sutartieji instrum entaliniai žen­ klai, kurie turi tikros reikšmės vien tuo, ką jie reiškia. Ogi tai, ką jie reiškia, yra pagaunama ne ausimi girdim uo­ ju būdu, bet vaizduotės ir proto pagalba. Pašalinus iš poezijos šitą išvidinę pusę, ji nustotų būti m enu tikra šito žodžio prasme. Taigi tasai juslinis pradas, kuriuo rem iasi poezijos meno esmė, yra vaizduojamosios jausies darbas. Iš čia matyti, kaip yra nepilnas menų suskirstym as į plastiškus, fonetiškus ir mišriuosius. Poezija tik ra savo esm e neįtelpa nė į vieną iš šitų kategorijų. V aizduojam o­ ji žodžio galia gali kartais atsiekti didelio plastiškum o ir vis dėlto poezija nėra plastiškas menas. Žodžio artizmas gali kartais pasireikšti nepaprastu muzikalumu, ir vis dėl­ to poezija nėra fonetinis menas, nes garsas n ėra sv ar­ biausias jos dalykas. Negalima taip pat pavadinti poe­ zija m išriuoju menu, nes plastinių ir fonetinių pradų d e­ rinim as nėra jos pagrindinė ypatybė. Šiaip ar taip, ten­ k a pereiti nuo išviršinių juslių prie išvidinės vaizduotės jausies norint surasti pagrindinį poezijos kuriam ąjį ir pa510

tiriam ąjį veiksnį. Kaip matome, pirmykštis menų suskir­ stymas pagal erdvės ir laiko kategorijas vis toliau palie­ k a nuo realaus m enų įvairum o ir atskirų m enų skirtin­ gumo. W undt bandė kiek modifikuoti šitą prim ityvinį menų suskirstym ą ir tuo išgelbėti jį nuo sprendžiamojo prie­ kaišto. Jis būtent skirstė menus į plastiškus ir ritmiškus. Šitos dvi pagrindinės m enų kategorijos sustoja priešais viena antros pagal tai, kad vieni menai yra žmogui tam tikra prasm e išviršiniai, kiti — išvidiniai. Plastiškieji menai kuria, perkeičia ir įdvasina išviršinius m aterialinio mūsų pasaulio daiktus ir tuo pačiu veikia tiek pačio kūrėjo, tiek ir žiūrovo sielą. Ritmiškieji menai, atvirkščiai, per­ kelia iš vidaus į viršų subjektyvines emocijas ir šiaip jau pergyvenim us su pagalba kalbos, ritmiškų kūno judesių, garsų: „Tokiu būdu abidvi meno rūšys papildo vien an­ trą: plastiškasis menas kaipo išviršinis, kuris stengiasi atsiekti savo įspūdžių vienybės, ir ritmiškasis menas kai­ po išvidinis, kuris paragina prie savo pergyvenimų ap­ reiškimo".—„Todėl,— sako W undt,— plastiškasis menas atvaizduoja žmogaus sieloje įvairialyčius išviršinio pa­ saulio pavidalus; o ritmiškasis m enas atvaizduoja pačią žmogaus nuotaiką ryškiuose judesiuose, tiek prigimtuo­ siuose, tiek ir pagamintuose ilgainiui, būtent kalboje, dai­ noje, poezijoje, muzikoje" (cituota pagal M eumann E. Es­ tetika.— T. I.— P. 209). Kiek modifikuotas W undto meno suskirstymas vis dėl­ to nepašalina visiškai netikslumo, nors jį įdomiai m oty­ vuoja. Ar ritmas sudaro tą poezijos esmę, kuri leistų p a s ­ kaityti ją prie ritmiškų menų be jokių rezervų? Negalima užginčyti, kad ritmas poezijoje turi labai didelės reikšmės, bet jis, kaipo garsinės išraiškos savybė, nesiekia dar pa­ čios poezijos esmės. Žinoma yra poezija prozoje, ir tokia poezija yra galima todėl, kad kaip buvo anksčiau aiškin­ ta, specifiškas poezijai juslinis pradas glūdi ne garsuose, bei vaizduotės veikime. Ir čia, kaip ir daugelyje kitų bandym ų suskirstyti menus, pasirodo, kad abstraktiškai logiškas m enų skirstymas dažniausiai neduoda tikslių iš­ davų. Paminėsiu dar čia vieną įdomiai motyvuotą bandymą, priklausantį gabiam estetikui Ernstui Meumannui. „Me­ no centras (meniško veikimo atžvilgiu) glūdi tame, kad menas visados yra vaizdavimas, ir dar tam tikras vaizda­ vimas, plaukiąs savo ruožtu iš tam tikrų motyvų. Iš čion 519

reik padaryti išvadą, kad pradedam ąjį punktą m enų kla­ sifikacijai reik laikyti vaizdavim o būde. O kadangi vaiz­ davim o būdas savo ruožtu iš esmės apsprendžiam as vaiz­ davim o priemonėmis, tai m enų sistem a privalo būti nu­ statom a pagal abudu tuodu matymo punktu" (Meumann E. Estetika.— T. 2.— P. 188). Taigi vaizdavim o būdas ir p ri­ valom as šitam vaizdavim ui regimai patiriamos priem onės yra*, tie veiksniai, kurie turi spręsti apie m enų klasifikaci­ ją tam tikroje sistemoje. Nustatęs tokiu būdu klasifikacijos principą, M eum ann šitaip skirsto menus atskiromis kategorijom is. „Atžvilgiu \ vaizdavimo priemones,— sako jisai,— gaunam i tokiu Ibūdu keturi pagrindiniai menai: 1. V aizduojam ieji menai, kuriem s vaizdavimo priemonėmis tarnauja objektyvinės medžiagos, o vaizdavimo efektu bus objektyvinis atvaiz­ das arba, tiksliau tariant, menininko pergyventas vaizdas. (Čia, matyti, M eumann turi galvoje architektūrą, skulp­ tūrą, tapybą ir panašius menus.— S. S j. 2. Žodiniai m enai (poezija), kuriems vaizdavimo priem one tarn au ja žodis, o vaizdavimo efektu yra kūrinio atsiradimas klausytojo a r skaitytojo viduje, tarpininkaujant žodinei lyčiai. 3. M u­ z ik a lia s menas (muzika), kuriems vaizdavimo priem onė­ m is yra tonai ir mastai, o vaizdavimo efektu — ritm iškai muzikalinė visuma girdimųjų įspūdžių, reikalaujant k a r­ totinių atgaminimų. 4. Judesių menai, kuriem s vaizdavim o priem one tarnauja ritmiškieji judesiai, o vaizdavim o efek­ tu yra visuma, susidaranti iš regim ųjų girdim ųjų įspūdžių" (ten pat.— P. 189—190). Mimiškasis menas užima visai ypatingą padėtį, kiek jam e pagal dvi beveik lygiateises priemones, kalbą ir judesius, kombinuojami du menu: v e r­ balinis ir motorinis. Ši M eumanno klasifikacija tuo skiriasi nuo abstraktiš­ k a i logiškų meno suskirstymų, kad ji nusako atskiras m e­ n ų grupes nesistengdama per daug jas schematizuoti. M enų sistemingas suskirstymas ypatingai sunkus y ra todėl, kad šalia menų gryno tipo, yra dar m enų m iš­ rau s tipo. Sakysime, instrumentalinė muzika yra grynas m eno tipas, tuo tarpu kad dainavimas, arba vokalinė m u­ zika, y ra jau m išraus meno tipas. Instrum entalinė m uzika y ra grynai akustiškas menas, tuo tarpu kad vokalinė m uzi­ k a jungia savyje su muzika poezijos pradą, kuris kad ir tu ri savyje akustišką pusę, vis dėlto savo esme y ra išvi­ d in io 1vaizduotės juslingumo padaras. V okalinėje m uziko­ je akustiški pergyvenim ai komplikuojasi emocijomis, k u ­ 520

rios pareina nuo daiktiško reikšmingumo, prigimto poezi­ jos vaizdams. Tokiu būdu pasirodo, kad vienos tik m u­ zikos srityje yra du m eno tipai, vienas grynas, antras miš­ rus, kuriuodu negali būti suimtu, griežtai tariant, į vieną m eno rūšį. Taip pat gaunami įvairūs judesių menai pagal tai, ar judesiai y ra kombinuojam i su muzika, ar su poezija. Rit­ miškų judesių derinimas su muzika duoda šokį, tuo tar­ pu kad judesių, būtent mimikos, derinimas su poezija, a r­ ba apskritai su žodiniu menu,— scenišką vaidinimo meną. Nei šokis, nei vaidinim as nėra gryno tipo menai, bet kai­ po m išrieji, jie y ra tiek komplikuoti, kad sunkiai duodasi klasifikuojami. N ėra gryno tipo m enas ir poezija, kuri, kaip jau ži­ nome, kom binuoja akustišką, kartais net optišką pradą su išvidiniu vaizduotės darbu. Prie palyginti gryno tipo m e­ nų priklauso optiški menai. Architektūra, sodnų m enas ir daugelis pritaikom ųjų m enų yra grynai optiški menai, kiek su jais n ėra jungiam as daiktiškas reikšmingumas, t. y. kiek jų lytys nereiškia jokių konkretinių daiktų pavi­ dalų, turinčių savo griežtai nustatytą gam toje ar gyveni­ me reikšmę. Sakysime, architektūrinė ornam entika gali nereikšti nieko konkretaus, nei augmens, nei gyvulio, nei žmogaus, nei nieko panašaus, turinčio reikšmingą iš p ri­ gimties pavidalą. Bet architektūrinė ornam entika gali vi­ sa tai įvairiais atvejais ir įvairiose aplinkybėse reikšti. Tokiu atveju į grynai optišką meno tipą y ra dar įveda­ mas daiktiškas reikšmingumas, kuris jau reikalauja ypa­ tingo išvidinio vaizduotės darbo, kom plikuojančio meno tipą. Jei vis dėlto architektūra, sodnų menas ir daugelis pritaikom ųjų m enų dažniausiai nepasižymi daiktišku reikš­ mingumu, nors, kas nereikia painioti, paprastai pasižymi utilitariniu naudingumu, tai skulptūra ir tapyba paprastai turi visas daiktiško reikšmingumo žymes. Skulptūra visados reiškia kokį nors pavidalą, kuris yra žinomas iš gamtos ar žmonių gyvenimo kaipo turįs griežtai nustatytą savo pras­ mę, pavyzdžiui, sėdintį ant žirgo riterį. Panašiai tapyba paprastai atvaizduoja kokį nors konkretinį daiktą arba sce­ ną, kurie savo turiniu yra mums pažįstami iš konkretinio gyvenimo. Šitas daiktiškas reikšmingumas padaro, kad skulptūra ir tapyba nėra grynai optiški menai, nes jie kreipiasi ne tik į mūsų akį, bet ir į mūsų vaizduotės ga­ lią. Kai tapyba stengiasi atsipalaiduoti nuo daiktiško reik­ šmingumo, ji turi tendencijos tapti grynai optišku menu, 521

kuris sykiu tam pa m ažiau suprantam as savo daiktiškum u, bet užtat labiau betarpiškai prataria į m ūsų regėjim o ga­ lią. Šitomis kaip tik ypatybėm is pasižymi Ciurlionies ta ­ pyba. Klasifikacija m enų įvairiais atžvilgiais yra, galim a sa­ kyti, vienintelė proga bendrojoje estetikoje susipažinti bendriausiu būdu su atskirais m enais ir tuo pačiu geriau suprasti pačio m eno esmę. Todėl prie to, kas buvo sakyta paskutinį kartą apie m enų klasifikaciją, dar pridėsiu vie­ n ą kitą būdą skirstyti m enus įvairiais atžvilgiais, tu rin ­ čiais bendros reikšmės meno supratim ui. Svarbu yra m enų klasifikacijoje gerai skirti artim os kai kuriais atžvilgiais meno rūšys, kurios dažnai y ra pai­ niojam os dėl netikslaus supratimo. Pavyzdžiui, vokiečių kalboje yra trys term inai, kurie gali duoti — ir iŠ tikro duoda — dažnai progos nesusipratimams, būtent tai y ra Gebrauchskünste, Künstgewerbe ir angewandte Künste. Gebrauchskünsle, lietuviškai tariant, yra vartojam ieji, a r­ ba panaudojamieji, menai. J ų savotiškumą sudaro tai, kad jų kūriniai, sukurti grožio m otyvu kaipo m ateriali­ niai objektai, tarnauja naudingumo tikslams. Pirm ojoje eilėje prie panaudojamųjų menų priklauso architektūra, arba statybos menas. Architektūros kūrinys kaipo m ate­ rialinis objektas visados patarnauja kokiam nors p rak ti­ niam tikslui, sakysime, šventovė tarnauja kaipo Dievo garbinimo vieta; teatras — kaipo vaidinam ojo m eno ir m u­ zikos būstas; mokslo akadem ija — kaipo mokslų prieglau­ dos vieta, gyvenamas namas — kaipo žmogaus butas ir t. t. Kiekvienu paminėtuoju atveju architektūrinio m eno kūrinys, sukurtas grožio motyvu, tačiau su praktiniu jo paskyrimu, turi utilitarinio naudingumo. Utilitarinis naudingumas nėra panaudojam ajam e m e­ ne estetinis momentas; jis reikalauja ne grožio, bet tik ­ slingumo. Tuo tarpu tarp grožio ir tikslingumo yra toks santykiavim as, kad grožio ir naudingumo m om entai gali būti pilnai suderinti. Netikslingas daiktas tuo pačiu negali būti gražus, bet tikslingas dalykas dar nėra tuo pačiu g ra ­ žus. Gražus daiktas turi savyje tikslingumą ir dar tam tik rą pliusą grynai estetinės prigimties. Faktas, pagal kurį gražus daiktas negali prieštarauti tikslingumo principams, padaro tai, kad gražus daiktas gali būti utilitariškai n au ­ dingas daiktas, šalia savo estetinio vertingumo. Tokiu n au ­ dingum u ir sykiu estetiniu vertingum u visų pirma pasižy­ mi tikri architektūrinio meno kūriniai. 522

A rchitektūra panaudojam ųjų menų srityje yra, galima sakyti, stambiausias menas, kuris dažnai imponuoja savo didybe ir galybe. Bet šalia jo, yra visa dar eilė smulkes­ nių menų, kurie panašiai kaip architektūra kuria m ateria­ linius daiktus grožio m otyvu, bet su praktišku paskyrimu. Taip keram ikos artistas kuria gražią vazą, stalius meni­ ninkas kuria m eniškus baldus, šaltkalvis meniškai kala architektūros kūrinius ir vartus ar duris, spaustuvininkas meniškai leidžia knygą ir t. t. Kiekvienu tokiu atveju at­ siranda gražus m aterialinis daiktas, kuris sykiu pasižymi ir gražumu, ir tikslingumu. Tikslingumas padaro, kad jis yra utilitariškai panaudojam as daiktas, tuo tarpu gražu­ mas padaro tai, kad jis yra meniškas daiktas, arba dai­ lusis kūrinys. Tai yra meniški amatai, kuriuos vokiečiai vadina term inu Kiinstgewerbe. Jei menu vadinam e panaudojamąjį architektūros m e­ ną, tai nėra reikalo vengti vadinti menu ir visą eilę tų meniškų amatų, kurie, kurdami naudingus daiktus grožio motyvu, sugeba pakilti prie tikro artizmo. Čia buvo pa­ minėti tik keli meniški amatai, kurie paprastai neišeina iš mechaniško darbo ribų. Bet prie šios progos reik pasakyti, kad ne tik jie gali išeiti iš mechaniškumo ribų į tikro meniškumo sritį, bet dar visa eilė kitų, neminimų šiuo atveju meniškų amatų. Čia būtų per daug pašalinis daly­ kas visi jie išskaičiuoti ir suklasifikuoti, nes reikėtų at­ sižvelgti į visus žmogaus produkuojam us m aterialinius daiktus, kurie sykiu gali būti meniški ir naudingi. O to­ kių atsirastų iš tikrųjų labai daug. Taigi pasirodo, kad meniški amatai, vokiškai vadina­ m ieji Kūnstgewerbe, tėra viena tik panaudojam ųjų m e­ n ų rūšis, t. y. rūšis to, ką vokiečiai vadina term inu Gebrauchskūnste. Panaudojam ųjų m enų eilėje reik dar pami­ nėti sodnų meną, vokiškai vadinam ą Gartenkunst, kuris kom binuoja į vieną m enišką visumą medžius, krūmus, gė­ les, lankas, vandenį ir kitus gamtos padarus, stengdamas sujungti estetinį grožio momentą su utilitarinio tikslingu­ mo momentu. Tokiu būdu pasirodo, kad panaudojam ųjų menų yra trys rūšys: 1) architektūra, 2) meniški amatai, kitaip ta­ riant, industrialinis menas ir 3) sodnų menas. Meniškos prigimties skirtumas, kurio yra tarp šitų panaudojam ųjų menų, y ra tas, kad architektūra ir meniški amatai yra daiktiškai nereikšmingi menui, tuo tarpu kad sodnų m e­ nas pasižymi daiktišku reikšmingumu. Nei architektūra, 523

nei meniški am atai nekuria daiktų, kurie iš savo prigim ­ ties ar iš savo pavidalų y ra konkrečiai reikšm ingi daik­ tai. Tos lytys, kurios y ra architektūros ir m eniškų am atų kuriam os, paprastai n ė ra žinomos nei iš gamtos, n e i iš žmonių gyvenimo. Sakysime, nam ų frontonas arba bažny­ čios vidaus kolona n ė ra daiktai, kurie savo konkretiniais pavidalais y ra mums žinomi iš gamtos. Lygiai taip pat jie neatvaizduoja ir jokių pavidalų iš žmonių gyvenim o. Taip pat meniško puodo pavidalas n ėra mums žinomas konkretine savo išvaizda iš gamtos ar žmonių pasaulio ly­ čių kaipo tokie pavidalai. Tiesa, nam ų frontone gali b ū ­ ti padėtas bareljefas, atvaizduojantis sceną iš žmonių gy­ venimo, arba jis gali būti net papuoštas kokia nors skulp­ tūra, kurį savo pavidalu atvaizduoja kokį nors žmogų. Lygiai taip pat vaza gali būti papuošta reikšm ingu vaiz­ deliu iš gamtos ar žmonių gyvenimo. Bet tai iš tik rų jų yra ne kas kita, kaip architektūros meno derinim as su kitais artimais menais, kurie jau pasižymi daiktišku reikšmingumu. Tuo tarpu kad iš savo esmės nei arc h i­ tektūra, nei meniški amatai tokiu reikšmingumu nepasi­ žymi. Užtat sodnų menas, kaip sakyta, skiriasi nuo šitų dvie­ jų rūšių tuo, kad savyje turi daiktišką reikšmingumą. Sod­ nų menas derina įvairių įvairiausiomis kom binacijom is at­ skirus daiktus, kurie turi gam toje savo reikšm ingus pa­ vidalus: a r tai bus medis, ar krūmas, ar gėlės, ar lankos, ar net fontanas,— visa tai turi gam toje savo pastovią reikšmę ir gamtos sukurtus pavidalus. Dėl šitos priežas­ ties sodnų menas iš panaudojam ųjų m enų vienas tik pa­ sižymi daiktišku reikšmingumu. Menai, laisvi nuo utilitarinio panaudojimo, ir vadina­ mi laisvaisiais. Pažymima darant skirtumą tarp panaudoja­ m ųjų ir laisvųjų menų, kad panaudojam aisiais tegali būti vien regim ieji, arba optiškieji, menai. A kustiškieji m e­ nai,— sakysime, muzika,— negalinti būti panaudojam uoju m enu. Je i net imsime tą atsitikimą, kai m uzika tarn au ja bažnyčioje dvasios pakėlimo reikalui arba kai ji patar­ n a u ja puotos m etu pasilinksminimo reikalui, tai ir čia turėsim e pripažinti, kad tokia muzika neturi savyje jo ­ kio utilitarinio tikslingumo, kuris galėtų spręsti apie jos prigim tį a r savotiškumą. Jokia muzika nekuriam a pri­ klausom ybėje nuo tokio utilitarinio tikslingumo, nes ji laisva nuo jo iš savo prigimties. 524

Bet čia ateina reikalas skirti tiek nuo panaudojam ųjų m enų, tiek ir nuo m eniškų amatų, arba industrialinio m e­ no, tai, kas yra vadinam a pritaikom ojo meno vardu, vo­ kiškai angewandte Künste. Kaip parodo pats terminas, pritaikom asis yra menas, kuris per pritaikym ą estetinio momento neestetiniam iš esmės dalykui tam pa menu. Taip bent supranta pritaikom ąjį meną Volkelt, kurio pažiūra gali turėti šiuo klausim u sprendžiamosios reikšmės. Kons­ tatuodam as tai, kad laisvasis menas netam pa vartojam uo­ ju net tada, kai jis faktinai yra panaudojamas atsitiktiniu būdu kokiam nors praktiniam tikslui, kaip lygiai vartoja­ masis menas netam pa laisvuoju, kai jis nėra faktinįaij pa­ naudojam as praktiniam reikalui, Volkelt sako: „Visai ki­ taip yra tada, kai nemeniškas veikimas vyksta tam tik­ ram e laipsnyje pagal meniškus principus. Tokiu atveju nesusidaro jokio atskiro meno, jokios savotiškos meno šakos; čia klausimas liečia iš esmės praktišką veikimą, kuris, kiek tai galima, atliekamas pagal meniškas pažvalgas. Čia nesusidaro pilnos vienybės tarp naudingo vei­ kimo ir meniškos formos, bet tik praktiniais sumetimais vykdomas veikimas jungiasi gangreit išviršiniu būdu su estetiniais sumetimais, t. y. jis atliekam as su skoniu. Di­ delė daugybė įvairių įvairiausių veikimo rūšių tokiu bū­ du sueina mažiau ar daugiau į susilietimą su menu.— Taip atsiranda menas padengti stalą, sutvarkyti krautuvės lan­ gą, apsirėdyti, susišukuoti, užsilaikyti draugijoje. Taip pat gimnastas, atletas, žonglierius, gali savo judesių atli­ kime realizuoti šalimais estetinius sumetimus. Visa tai n ė­ ra jokios atskiros meno šakos, čia tik turim a reikalo su pritaikom aisiais menais" (System der Ä ste tik I2.— T. 3.— —P. 408—409). Prie šios pritaikom ųjų m enų rūšies V olkelt priskaito, tarp kitko, pasilinksminimo šokį draugijoje, iškalbos m e­ ną, meną papuošti kam barį ir panašius dalykus. Čion reikėtų priskaityti taip pat ir tokias pramogas, kaip cir­ kas, varjetė, reviu, kabaretai, jei apskritai galima būtų čia pripažinti kiek meno, bet ne gryną tik meno degra­ daciją. Tokiu būdu pasirodo, kad visuose vartojam uose me- . nuošė utilitarinis tikslingumas ir dailioji lytis sutampa į vieną visumą, taip kad meno kūrinys yra meniškas tikra to žodžio prasme. Tas pat reik net pasakyti apie meniš­ kus amatus, arba industrialinį meną, nes ir šito meno išdavoje susidaro harmoningas estetinis kūrinys. Kitaip 525

yra su pritaikom aisiais menais. Juose utilitarinis tikslas ne tik vaidina vedam ąją rolę, bet ir lytis tik atsitikti­ nai įgauna estetinių ypatybių: jų gali būti, bet ir gali ne­ būti. Dar keli skirtum ai tarp atskirų m enų rūšių.— Taip optiškųjų m enų srityje reik skirti dvi grupės, būtent tikrai kūniškųjų ir regim ai kūniškųjų. Kai akis meno k ūrinyje gali tikrai siekti visomis trim is erdvės pakraipom is, to­ dėl kad jis yra iš tikro trijų m atavim ų, turim e tikrai k ū ­ niškąjį meną. Jei atvirkščiai, m eno kūrinys pasilieka vie­ noje plokštumoje, bet sudaro tik įspūdį, kad jis glūdi e rd ­ vėje, turim e regimai kūnišką meną. Šitas m enų skirtum as atrib o ja skulptūrą nuo grafikos ir tapybos. Skulptūra pa­ silieka erdvėje visais trimis savo matavimais, tuo tarp u kad tiek grafika, tiek ir tapyba tesudaro vien kūnų re­ gimybes, bet neišeina iš vienos plokštumos, kurioje a t­ vaizduoja savo kūrinius. Šitas skirtumas turi realios reik­ šmės menų prigimčiai ir jo ypatybėms, ir todėl jų supra­ timui turi būti priimtas į atžvilgį. Pavyzdžiui, tikrai kūniškas menas, kurio kūriniai yra apšviečiami šviesa iš visų pusių ir apsupami oru, n eat­ vaizduoja vis dėlto nei šviesos, nei oro. Ir atvirkščiai, re­ gimai kūniškas menas, kurio kūriniai pasilieka vienoje tik plokštumoje ir nėra apsupami erdvės oro ir šviesos, a t ­ vaizduoja šviesą ir orą menišku būdu. Ir iš tikro m arm u­ ro statula, skęstanti ore ir šviesoje, vis dėlto n ėra nei oro, nei šviesos atvaizduotoja, tuo tarpu kad m eniškas paveikslas sugeba labai ryškiai ir tikrai m eniškai atvaiz­ duoti oro ir šviesos gaivalus. Tik prim ityvus paišybos ir tapybos bandymai nesugeba sudaryti perspektyvos ir švie­ sos įspūdžių. Kita ypatybė, kuri skiria tikrai kūnišką m eną nuo re­ gimai kūniško, y ra ta, kad pirm ajame reikšm ingiausiu pradu y ra forma, arba lytis, tuo tarpu kad antrajam e y ra tokiu pradu spalva. Todėl, pavyzdžiui, skulptūroje pa­ grindinę rolę vaidina pavidalo lytis, tuo tarp u kad tap y ­ boje tokia rolė skirta spalvingumui. Pagal šitą m enų p ri­ gimtį, dažyta realistiškai skulptūra daro blogą įspūdį banalizuodam a m eno kūrinį ir darydam a iš jo realybės karikatūrą. Štai kodėl taip dažnai dedami į bažnyčias spal­ vingi šventųjų pavidalai paprastai yra tiesiog nepaken­ čiam i savo vulgariškum u. Statula gali gauti lengvą bendrą antspalvį, b e t apskritai joje spalva neprivalo konku­ ruoti su pavidalo lytimi, nes tokiu atveju spalva neutra526

lizuoja tą lyties įspūdį, kuris yra esminis skulptūros a t­ veju. Tapyba lygiai esminiu būdu yra susijusi su spalvos gaivalu. Kadangi tėra vien regimai kūniškas menas, tai ji privalo turėti savo dispozicijoje reikiam ų priem onių savo tikslams atsiekti. Iš šitokių priemonių spalva stovi pirm oje eilėje: ji sugeba vaizduojamiems pavidalam s su­ teikti gyvybės dvelkimą, sustiprinti perspektyvos įspūdį ir šiaip jau suteikti kūriniui spalvingo kolorito. Tokiu būdu skulptūra, gyvuojanti ore ir šviesoje, arba trijų m a­ tavim ų erdvėje, sykiu yra surišta ir tuo apribota konkretinės erdvės lytimis, tuo tarpu kad tapyba, kuri kuria re­ gimybes, bet ne tikrai kūniškus daiktus, sugeba atvaiz­ duoti erdvę su visu esančių joje daiktų spalvingumu. Pa­ sirodo, kad nutolimas nuo realinės kūrybos ribų, arba nuo kūrybos erdvėje, ir įėjimas į regimybių sritį praplatina meno ribas ir sykiu sudaro jam daugiau galimybių ir tu r­ tingos dirvos. Tiesa, ne visi regimai kūniški menai pavartoja spal­ vos momentą vienodai. Vienas menas turi savo uždavi­ niu atvaizduoti spalvas taip, kaip jos yra tikrovėje, tuo tarpu kad kitas menas, nors ir suteikia šviesos ir oro įs­ pūdžius, vis dėlto neatvaizduoja to spalvingumo, kuriuo pasižymi mūsų pasaulis. Pagal tai regimai kūniški menai skirstomi į spalvų atvaizduojamuosius ir spalvų neatvaiz­ duojamuosius. Šis skirtumas kaip tik atriboja tapybą nuo grafikos ir šiaip jau paišybos. Reik tačiau konstatuoti, kad dažnai įvairios grafikos rūšys turi tendencijos įsigyti kiek spalvingumo ir bent kiek atvaizduoti tikrovės spalvas. Tokiu atveju turim e jau prisiartinim ą prie tapybos. Toks prisiartinim as vis dėlto nepanaikina principialaus skir­ tumo, kurio yra tarp tapybos ir paišybos. Ogi jis ir glūdi tame, kad tapyba atvaizduoja tikrovės daiktų spalvas, tuo tarpu kai paišyba šitų spalvų nepatiekia. Pirmoji, kaip sakyta, yra spalvų atvaizduojamasis menas; antro­ ji — spalvų nea.tvaizduojamasis menas. Reikšmingas yra dar menų klasifikavimas pagal formiškumą tos medžiagos arba tų priemonių, kurios yra pa­ naudojam os meno kūriniams kurti. Kiekvienas menas, šiaip ar taip, yra suteikimas medžiagai lyties, kitaip ta ­ riant, yra apipavidalinim as lytim i, arba formavimas naujo daikto ar dalyko. Bet ta medžiaga, kuri yra panaudoja­ ma kūryboje ir jos vyksme suformuojama, arba apipavida­ linama, gali būti arba visai beformė, arba jau tam tikra­ 527

me laipsnyje suform uota. Žinoma, kai kalbam a, kad p a­ naudojam a kūrybai m edžiaga gali būti visai beform ė, išsireiškiam ą apytiksliu būdu, nes visai beform ės m edžia­ gos m ūsų tikrovėje negali būti. M ūsų tik ro v ėje esti m a­ žiau ar daugiau suform uotos medžiagos arba n e t y ra m e­ džiagos su m ažiau a r daugiau tobula lytimi. Galima būtų d ar pasakyti, kad m edžiaga gali tu rėti reikšm ingą arb a nereikšm ingą lytį. Kai m edžiaga neturi reikšm ingos ly­ ties, ji jai suteikiam a pirm ą kartą kūrybos vyksme. Je i m edžiaga turi jau šiokią tokią reikšm ingą lytį, šita lytis, šiaip ar taip, y ra panaudojam a kūrybai, bet sykiu ji y ra m odifikuojam a ir toliau form uojam a pagal m eno reika­ lavimus. M enas, kuris panaudoja lygstamai beform ę m e­ džiagą savo kūrybai, vadinam as pirminio formavimo, a r­ ba apipavidalinimo, menas, tuo tarpu kad m enas, kuris panaudoja savo kūrybai lygstamai suformuotą, arb a api­ pavidalintą, medžiagą, vadinam as antrinio formavimo, a r­ ba apipavidalinimo, menas. Kad nusakytasis skirtumas būtų aiškesnis, imkime k e­ letą pavyzdžių. Sakysime, skulptorius panaudoja savo kū ­ rybai gipsą, medį, akmenį arba varį; ta p y to ja s — dažus ir drobę,— abiem atvejais turime reikalo su pirm inio api­ pavidalinimo menais, nes visos medžiagos, kurios Čia bu­ vo paminėtos, neturi iš pat pradžios jokios reikšm ingos lyties. Užtat jei paimsime sodnų meną, pantom im ą arba gyvųjų paveikslų meną, jei apskritai tenka kalbėti apie du pastaruosius kaipo [apie] apytikrius menus, tai pam a­ tysime, kad visais šitais atsitikimais medžiaga, kuri y ra panaudojama visumai sudaryti, jau pasižymi tam tik ru formiškumu, nes yra jau iš prigimties reikšm ingai .api­ pavidalinta. Sodnų mene medis, krūmas, lanka, gėlės tu ri ja u savo prigimtąsias lytis. Joms atsirasti sodininko ran ­ k a padeda, bet tai, kas įeina į tikrą šito meno esmę, y ra sudarym as visumos iš daiktų, kurie jau turi savo prigim ­ tąsias reikšmingas lytis. Pantomimoje, arba gestų mene, ir gyvųjų paveikslų, arba pozų ir išvaizdų, m ene panau­ dojam oji medžiaga turi jau savo lytis, reikšm ingas ir net tam tik ra prasm e atbaigtas. Tai y ra antrinio apipavida­ linimo menai. M uzika, ypač instrumentalinė, y ra pirminio apipavi­ dalinim o m enas, nes garsai, kurie yra jos tikslam s panau­ dojam i, prieš tai neturi savo atskiro reikšmingo formiškum o. V okalinėje muzikoje, kurioje jau šiokią tokią rolę vaidina žodis, turįs savo reikšmingą lytį, jau tam 528

tikram e laipsnyje, t. y. kiek joje vaidina rolės dainuoja­ mas žodis, y ra antrinio apipavidalinim o menas. Optiškam e akustiškam e mene, būtent šokyje ir vaidi­ nam ajam e mene, panaudojam oji kūrybai medžiaga y ra krutąs ir kalbąs žmogus, kuris, aišku savaime, y ra jau labai reikšmingai apipavidalintas; todėl n ėra abejonės, kad šitie menai y ra antrinio apipavidalinimo menai. Savotiškai y ra su poezija, kaipo su žodiniu menu. Aiš­ ku, kad žodis jau iš pat pradžios pasižymi reikšmingu formiškumu ir todėl iš žodžio pusės poezija yra antrinio apipavidalinim o menas. Bet sykiu reik žinoti, kad žodis kaipo instrum entalinis ženklas nevaidina poezijoje arba apskritai dailiojoje literatūroje esmės rolės. Dailioji lite­ ratūra, nežiūrint į tą rolę, kokios jo je turi žodžio kultū­ ra, vis dėlto iš savo esmės y ra fantazijos, arb a vaizduo­ tės, menas par excellence, ir todėl jis visų pirma turi būti charakterizuojam as kaipo vaizduotiškas menas, t. y. besiremiąs labiausiai vaizduotės jausle. Iš šitos pusės dai­ lioji literatūra yra jau pirminio apipavidalinimo menas, nes kūrybinė vaizduotė, kad ir naudojasi psichologiškai atgaminamosios vaizduotės pagalba ir medžiaga, vis dėl­ to savo vidaus darbą dirba nepriklausom ai nuo pašalinių lyčių, su kuriomis reiktų skaitytis kaipo su tam tikra prasme atbaigtomis. Žodžiu tariant, dailioji literatūra yra savo išraiškos atžvilgiu antrinio apipavidalinimo menas, tuo tarpu kad savo išvidinės kūrybinės esmės [atžvilgiu] yra pirminio apipavidalinimo menas. Įdomu yra pažymėti, kad m enų suskirstymas į pirmi­ nio ir antrinio apipavidalinimo susiliečia su kitu m enų klasifikavimu, būtent pagal judėjim ą ir rimtį. Ten, kur kūrybos vyksme tu ri dalyvauti žmogaus kūnas kaipo reik­ šmingai apipavidalinta medžiaga, tarsi atsiranda [reikalas] šitai apipavidalintai medžiagai reikštis mikliais bei lanks­ čiais judesiais; tuo tarpu kad ten, kur yra pavartojam a beformė medžiaga, tarsi pati dalykų prigimtis reikalauja daugiau rimties. Štai kodėl šokyje, vaidinamajam e me­ ne, pantom im oje gyvas žmogaus kūnas yra meniško kū­ rinio reiškėjas savo judesių gyvenime. Tokiuose optiškuose menuose kaip architektūra ir meniški amatai pa­ vartota beformė medžiaga nėra gyvybės veiksnys, ir to­ dėl juose vyrauja rimtis. N et tapyba, kuri turi didelės galimybės reikšti tam, kas vyksta erdvėje, vis dėlto te ­ sugeba išreikšti potenciją | judėjimą, bet ne patį judėji­ mą kaipo tokį. Paveikslas, pavyzdžiui, gali atvaizduoti 34. S .

Šalkauskis

529

kavalerijos ataką visam e savo impete. Šis regim ai kūniš­ kas m enas sugeba sudaryti ir judesio regimumą, bet šitas įspūdis, šiaip ar taip, n ė ra d ar pats judėjim as, kuris v i­ suose savo tarpsniuose galėtų pasireikšti žiūrovo akimis. Tikriausiai tai y ra vienas tik judėjim o pjūvis arb a išim ta iš ištisos grandinės grandis. Tą pat reik pasakyti apie skulptūrą, iš vienos pusės, ir paišybą, iš antros. Užtat akustiškieji m enai, kaipo surišti su garsais, išsi­ vysiančiais laike, iš savo esmės y ra judėjim o m enai, nors jie, ir visų pirma instrum entalinė muzika, y ra pir­ minio apipavidalinim o menai. Panašiai dailioji literatūra, esanti išraiškos atžvilgiu antrinio apipavidalinim o m enas, o esmės atžvilgiu — pirminio apipavidalinim o menas, p ri­ klauso prie nenutrūkstam o judėjim o m eno dėl dviejų priežasčių: pirma, todėl, kad žodžio gyvenimas vyksta lai­ ke ir todėl yra palenktas judėjim ui sykiu su juo, o iš an!tros pusės, todėl, kad tasai vaizduotės darbas, kuris dai­ liojoje literatūroje yra pagrindinis kūrybinis veiksnys, iš savo psichinės prigimties yra organingai surištas su ju ­ dėjimu. Gali būti čia dar klausimas, kaip yra šituo atžvilgiu su sodnų menu, kuris, kiek jis panaudoja kuriam ai visu­ mai reikšmingai suformuotą medžiagą, priklauso prie a n ­ trinio apipavidalinimo menų. Šituo atžvilgiu reikėtų m a­ nyti, kad sodnų menas turi ryšių su judėjim o m omentu, nors kaip jau matėme, ne visi antrinio apipavidalinim o menai yra judėjim o menai. Dėl sodnų m eno reik tačiau pasakyti, kad judėjim o momentas vis dėlto tu ri čia tam tikros reikšmės. Sodnas, meniškai kuriam as, y ra apskai­ čiuojamas tam tikram judėjimui. Augam ieji sodnų daik­ tai turi augti, žaliuoti, žydėti, nešti vaisius ir t. t., sodno išvaizda kinta pagal m etų laiką ir, be to, į jį patį įveda­ mi judėjim o veiksniai, pavyzdžiui, vandenkritis, plaukio­ jančios tvenkinyje gulbės, nekalbant jau apie tai, kad vėjas yra sodne visados judėjim o veiksnys. Tokiu būdu pasilieka gana pastovi tendencija įvesti į judėjim ą p a ­ naudojam ą mene medžiagą, jei ji yra jau reikšm ingai api­ pavidalinta. Turėjom e progos patirti, kad šalia gryno tipo m enų, y ra dar m išriųjų menų, kurie yra pagaunami tiek g irdėji­ mo, tiek regėjim o organais. Kitaip tariant, šalia regim ųjų ir girdim ųjų m enų, yra dar regim ųjų-girdim ųjų m enų. Pavyzdžiui, gryno tipo menai yra, iš vienos pusės, a rc h i­ tektūra, skulptūra, tapyba, kurios prataria į mus per re ­ 530

gėjim o organą, o iš antros pusės — instrum entalinė muzi­ ka, kuri prataria į mus per girdėjimo organą. Pirmieji m enai y ra optiškieji, antrieji — akustiškieji. Užtat tokie m enai kaip m eniškas šokis arba sceniškas vaidinimas yra regim ieji-girdim ieji m enai, t. y. tokie, kurie sykiu prata­ ria į mus per regėjim o ir girdėjimo organus ir todėl v a ­ dinami kitose kalbose optiškais-akustiškais. Savotiškas m išrusis menas yra dailioji literatūra, kuri išraiškos žen­ klo atžvilgiu y ra akustiškas menas, tuo tarpu kad savo esmės atžvilgiu y ra vaizduojam asis fantazijos menas. Tie­ sa, surašytoje dailiojoje literatūroje išraiškos ženklas y ra paskaitom as optiškuoju būdu, bet vis dėlto ir tokiu atve­ ju vaizduotė sukelia mumyse garsinę literatūros išraišką. Šiaip ar taip, dailioji literatūra yra mišrusis menas — girdimasis-vaizduojamasis arba net regimasis-girdimasis-vaizduojamasis. Nuo m išriųjų menų reik skirti atskirų menų derini­ m ą labiau ar mažiau organišku būdu. Sakysime, statant šventovę arba kokius rūmus gali būti organiškai sude­ rinti arba sukombinuoti įvairūs menai: ir architektūra, ir skulptūra, ir tapyba, ir meniški amatai. Bet jei panašiuo­ se rūmuose, kur suderinta visa eilė menų, bus dar daro­ mi muzikos koncertai, tai negalima pasakyti, kad čia įvyk­ sta regimųjų ir girdimųjų menų derinimas, nes tarp m u­ zikos ir regimųjų menų negali būti sudaryta organiškos visumos. Tiesa, ta aplinkybė, kad muzikos koncertai įvyk­ sta atitinkamai pastatytuose rūmuose, sustiprina bendrą estetinę nuotaiką, bet vis dėlto bendros nuotaikos susiharmonizavimas dar nereiškia, kad muzika ir rūmų puo­ šiamieji menai yra organiškai susiderinę į vieną visumą: čia esama vien pripuolamo atsitiktinio susiderinimo, kuris neturi gilesnio pagrindo. Labai komplikuotą menų derinimą užtinkame teatre. Pradedant pantomima, kuri yra dar gryno tipo regimasis menas kaipo gestų arba mostagavimo menas, galima pa­ laipsniui derinti su juo visą eilę labai įvairių menų. Pri­ dėjus prie pantomimos žodinę išraišką, gaunamas vaidi­ namasis menas, kuris nėra dar menų derinimas, bet tik mišrusis menas. Užtat jei su vaidinamuoju menu sujung­ sime dekoratyvinį scenos meną, tai jau gausime m enų derinimą, nes dekoratyvinis scenos menas, nesijungdamas su vaidinam uoju m enu į vieną mišrų meną, vis dėlto organiškai su juo susiderina. Dekoratyvinis scenos m enas y ra jau sudėtingas m enų derinimas, nes čion sueina ir 53f

dekoratyvinė tapyba, ir architektūros m omentas, ir m e­ niški amatai, ir pritaikom ieji menai, kai tenka sudaryti dekoracijom s foną, surengti scenos pastatus ir apstatyti sceną įvairiais daiktais. Je i prie to dar pridėsim e, kad scenoje gali būti kom binuojam i šokiai, gyvieji paveikslai, muzika, dainavimas, tai pamatysime, kad m uzikalinė d ra­ ma ir opera, kur visi šitie m enai susiderina m ažiau ar daugiau organišku būdu, yra, galim a sakyti, sudėtingiau­ sias menų derinimas. Tačiau būtų klaidinga pasakyti, kad muzikalinė dram a arba opera esančios m išrieji m enai. Šokis, sujungtas organiškai su muzika, yra iš tikro m iš­ rusis menas, vaidinimas, jungiąs organiškai pantom im ą su žodiniu menu, nes čia judesys taip yra surištas pirm uoju atveju su muzika, antruoju atveju su žodžiu, tarsi kūnas su savo siela. Kas kita tolimesniuose m enų derinim uose scenoje: nors visi menai čia organiškai yra derinam i ta rp savęs, vis dėlto negalima šiuo atveju kalbėti apie tokią menų vienybę, kuri užsitarnautų mišriojo m eno vardo. Menų derinimą užtinkame taip pat viešose iškilmėse, turinčiose mažiau ar daugiau visuomeninės reikšmės. Žygiuotės, ceremonijos, chorai, muzika, iškalbos m enas čia, šiaip ar taip, susiderina į vieną organingą visumą, kuri gali sudaryti suharmonizuotą iškilmingą estetinę nuotai­ ką. Bet maksimumas estetinių įspūdžių nuo m enų derini­ mo tikriausiai gaunamas religinėse iškilmėse, k u r susi­ derina beveik tiek pat m enų kaip ir m uzikalinėje dram oje arba operoje ir prisideda dalykai, kurie šiose pastarosio­ se nėra žinomi. Religinėse apeigose randa vietos simbolinis vaidinimas, kuris reikalauja tiek reikšm ingų gestų, tiek dramatizuotos žodinės išraiškos. Šventovės vidus, kaipo pastovi dekoracija, ir pritaikyti joje atskirom s iškilmėms pakeitimai vaidina savo rūšies scenos rolę. Instrum entalin ė ir vokalinė muzika ir dar religinės iškalbos m enas p a­ kelia religinių iškilmių nuotaiką iki intensyvaus estetinio pergyvenim o laipsnio, nekalbant jau apie religinę p ergy­ venim ų pusę. Bet religinis menų derinimas nesitenkina vien veikim u aukštųjų regėjimo ir girdėjim o juslių, k u ­ rios laikomos specialiai estetinėmis. Jis bando pakelti iki m eniškų pergyvenim ų kitų juslių įspūdžius ir tokiu b ū d u suimti visą žmogaus būtybę į organizuotą religinį gyveni­ mą. Štai tokią prasm ę turi derinimas su religinėm is apei­ gomis smilkinimo, veikiančio mūsų uoslę, prisilietim o prie religinio kulto objektų, angažuojančio labiausiai m aterialę iš visų juslių, ir net ragavimo tam tikrose apeigose. 532

Religinis realizmas nepam iršta jokios žmogaus išgalės, k u ­ ri galėtų patarnauti m aterialine atram a giliai reikšmin­ gam simboliniam kiekvienos religinės apeigos ir ypač sa­ kram entų turiniui. Tokiu būdu religinis kombinuotas me­ nas daro drąsių bandym ų išeiti net iš paprasto menų de­ rinimo ribų ir siekti tokių perkeitimų, kokių nedrįsta da­ ryti kad ir drąsiausias profaniškas menas. Specialiau apie tai tegalim a būtų kalbėti vien religinio meno tyrinėji­ muose. Suskirsčius m enus įvairiais atžvilgiais ir palyginus gre­ tim us iš jų, gali kilti klausimas, kuris menas arba kuri m enų rūšis privalu aukščiausiai pastatyti estetinėje me­ nų hierarchijoje. Klausimas galėtų pasirodyti pirmu pa­ žvelgimu gana tuščias ir bergždžias, jei nebūtų reikalo išskirti iš m enų plačios šeimos vienos meno rūšies, kuri turi būti įvertinta su ypatingu susidomėjimu ir sykiu pa­ statyta estetinės m enų hierarchijos viršūnėje. Tai kaip tik yra dailioji literatūra, dažnai vadinama plačiai supranta­ mu poezijos terminu. Pasirodo, kad dailioji literatūra la­ bai ryškiai išsiskiria iš kitų m enų eilės ir savo skirtingu pobūdžiu, ir savo plačiu ir aukštu vertingum u estetikos atžvilgiu. Dailioji literatūra visų pirma nėra menas, kuris būtų pilnai pagaunamas viena kuria jusle. Literatūriškas kūri­ nys parašytas nėra suimamas savo turinyje vienu tik re­ gėjimu, paskaitytas jis lygiai nėra suimamas vienu tik girdėjimu. Tiek parašytas, tiek ir ištartas žodis patiekia tik išraiškos ženklą, kuris nesudaro literatūrinio meno es­ mės. Juslinė jo esmė glūdi tam e vaizduotės darbe, k u ris y ra sužadinamas žodine išraiška. Štai kodėl dailioji lite­ ratūra yra specialiai vadinam a vaizduotės juslingumo m e­ nas. Regimųjų ir girdimųjų m enų jusliniai pavidalai yra pagaunam i jusliniu mūsų patyrim u kaipo kažkas, kas pri­ klauso išviršiniam m ūsų pasauliui. Tuo tarpu pavidalai, kuriuos kuria dailioji literatūra, priklauso mūsų vaizduo­ tės juslingum o sričiai, arba kitaip tariant, yra pergyvena­ mi juslėmis vien vaizduotėje. Būtent dailiosios literatūros kuriam ieji pavidalai y ra regimi, girdimi, palytėjami, ra­ gaujam i ir uostomi ne tikrovėje, bet vien tik vaizduotėje. Tai, kas y ra iš tikro regima arba girdima, yra parašytas arba paskaitytas žodis, kuris, jau ne kartą buvo pažymėta, tėra vien ženklo nešėjas. 533

Ta dailiosios literatūros ypatybė, kad ji suteikia ju s ­ linių Įspūdžių su vaizduotės pagalba arba tarpininkavim u, yra ir jos galybė, ir jos silpnybė. Iš vienos pusės, ji to­ kiu būdu n ėra apribota jokia žmogaus gyvenim o sritim i: visa tai, kas gali būti žmogaus, šiaip ar taip, patiriam a, pergyvenam a, sam protaujam a, gali rasti šiokios a r tokios išraiškos dailiojoje literatūroje. Bet iš kitos pusės, dailio­ sios literatūros pavidalai prieinam i per žodžio tarpinin­ kavim ą ir su vaizduotės pagalba, vadinasi, jie neturi m a­ terialinio savo kūniškum o ir tampa, taip sakant, sudvasin­ ti išvidinio žmogaus gyvenimo pobūdžio. Tokiu būdu jei dailiosios literatūros sritis laimi tokį neapribotą objektų platumą, kurio nesugeba apimti net visi kiti m enai sykiu paimti, tai ji vis dėlto, palyginant su kitais menais, n u ­ stoja apčiuopiamo ryškumo ir išraiškos stiprumo, suges­ tyvumo. Bet nežiūrint šitos silpnybės, kuri žymioje dalyje gali būti nugalėta sugestyvine genijaus galia, faktas pasilieka visai neginčytinas, kad dailioji literatūra ir savo priem o­ nių gausumu, ir savo ploto neribotumu neturi lygių sau konkurentų m enų šeimoje. Joks menas neįstengia taip giliai ir taip visapusiškai įeiti į dvasinį žmogaus gyveni­ mą, kaip tai daro dailioji literatūra. Ji apim a tiek visuo­ menės, tiek asmens pergyvenimus, žmonijos pastangas, kovas, laimėjimus ir pralaimėjimus, kančias ir džiaugs­ mus; puolimus, abejones ir triumfus; idealus ir ateities pramatymus, žodžiu tariant, visa tai, kuo žm onija gyve­ na, sielojasi, rūpinasi. Nei skulptūra su tapyba, kurios yra apribotos savo statine prigimtimi, nei dinam iška m u­ zika, apribota savo bežodišku miglotumu, negali konku­ ruoti su dailiosios literatūros dvasiniu turtingum u. Dar viena ypatybė išskiria dailiąją literatūrą iš kitų m enų tarpo su nauda jai pačiai. Tai yra būtent tasai išsi­ vystym o vyksmas, kuris gali būti taip plačiai ir turinin­ gai išreikštas dailiojoje literatūroje. Plastiškieji menai, tarsi sustingę savo statiškume, kuo daugiausia atvaizduo­ ja tendenciją į išsivystymą; įie, taip sakant, sugestionuoja išsivystym o idėją, bet ne demonstruoja išsivystym ą v i­ suose jo tarpsniuose; tik išsivystymo skersiniai pjūviai randa vietos plastiškuose menuose. Garsiniame mene, a r­ ba m uzikoje kaipo judesio mene, išsivystymo vyksm as randa jau sau nemaža vietos. Muzika tikru savo pobūdžiu y ra dinam iškas m enas, kur kuriamosios temos išsivysty534

mas yra esminis dalykas. Bet kadangi muzika neturi daiktiško reikšmingumo, tai jos išsivystymo vyksmas at­ vaizduoja evoliucijos idėją labai apribotu būdu, būtent pliko dinamizmo ritmu. Suvedant krūvon, reik pasakyti, kad dailioji literatūra ir savo priem onių gausingumu, ir savo objektų turtingu­ mu, ir savo pažangiai evoliuciniu pobūdžiu pralenkia vi­ sus kitus menus, net sykiu paimtus. O jei dar prie to pri­ dėsime, kad dailiojoje literatūroje išraiškos priemone y ra žodis kaipo idėjos nešėjas, t. y. tikrai žmogiško pasireiš­ kimo priemonė, tai turėsim e pripažinti, kad menų hierar­ chijoje dailioji literatūra, arba poezija, užima tikrai auk­ ščiausią vietą. Pagaliau lieka m an suvesti m enų suskirstymus į vieną b e n d r ą schemą 13j vartojamieji

laisvieji optiškieji [regimieji]

laisvieji antraeiliai

dailieji menai akusliškieji [girdimieji]

mišrieji

pritaikomieji menai

nedailieji menai

gi rd imiej i-vaizd uoj amieji girdimieji-regimieji iškalbos menas, pramogų menai, pagražinimo menai,

1. architektūra. 2. meniški amatai, arba industrialinis menas, 3. sodnų menas, 4. skulptūra, 5. paišyba, 6. tapyba. 7. kaleidoskopija, 8. fejerverkų menas, 9. pantomima, 10. gyvieji paveikslai, 11. judamieji paveiks­ lai. 12. instrumenlalinė muzika, 13. vokalinė muzika, 14. dailioji literatūra, 15. meniškas šokis, 16. vaidinamasis me­ nas, 17. garsiniai paveikslai

ugdymo menas, gydymo menas, valdymo menas, strategijos menas,

535

536

Trumpa schemiška menų charakteristika gali būti šitaip atvaizduota: meno pavadinimas

4. kūniškumas

5. pastabos

rimtis

tikras

vart. m.

pirminis

rimtis

tikras

vari. m.

mišrusis

mišrusis

tikras

vart. m. laisv. m.

l. daiktiškumas

2. formiškumas 3. stovis

1. architektūra

nereikšmingas

pirminis

2. meniški amatai

nereikšmingas

3. sodnų menas

reikšmingas

4. skulptūra

reikšmingas

pirminis

rimtis

tikras

5. paišyba

reikšmingas

pirminis

rimtis

regimas

laisv. m.

6. tapyba

reikšmingas

pirminis

rimtis

regimas

laisv. m.

7. kaleidoskopija

nereikšmingas

pirminis

mišrusis

regimas

antr. m.

8. fejerverkų menas

nereikšmingas

pirminis

mišru-.is

regimas

antr. m.

9. pantomima

reikšmingas

antrinis

judesys

tikras

antr. m.

10. gyvieji paveikslai

reikšmingas

antrinis

rimtis

tikras

antr. m.

11. judamieji paveikslai

reikšmingas

antrinis

judesys

regimas

antr. m.

12. instrumentinė muzika

nereikšmingas

pirminis

judesys

laisv. m.

13. 14. 15. 16. 17.

reikšmingas reikšmingas nereikšmingas reikšmingas reikšmingas

antrinis pirminis antrinis antrinis

judesys judesys judesys judesys

laisv. m. laisv. m.

pirminis

judesys

vokalinė muzika dailioji literatūra meniškas šokis vaidinimo menas garsinis paveikslas

mišr. m. mišr. m. mišr. m.

II. KURIAMOJI MENININKO ASMENYBE M enų suskirstym u esu pabaigęs įvedamąją bendrosios estetikos dalį. Tokiu būdu esame priėję pagrindinę ben­ drosios estetikos dalį, apie kurios suskirstymą ir tenka man šis tas pasakyti. Estetika yra, kaip žinome, dailiojo meno mokslas; kitaip tariant, tai yra mokslas apie gro­ žio realizavim ą dailiosios kūrybos priemonėmis. Tai­ gi dailioji kūryba yra tasai pagrindinis objektas, kuris es­ tetikoje turi būti tyrinėjam as ryšyje su . grožio realiza­ vimu. Kaipo žmogiškasis veikimas, dailioji kūryba gali būti tyrinėjam a iš įvairių priežasčių matymo punkto. Vykdo­ m oji dailiosios kūrybos priežastis glūdi menininko kūrė­ jo asmenyje, ir todėl jo palinkimų, nusiteikimų, motyvų klausim as turi dailiajai kūrybai aktyvaus veiksnio pras­ mę. Taigi pirmas klausimas gali būti suformuluotas posa­ kiu: kuriam oji menininko asmenybė. Kai yra asmuo, kuris kuria, pirmas reikalas yra m ate­ rialinio pobūdžio. Būtent reikalinga yra tam tikra kuria­ moji medžiaga ir techniškos priemonės šitai medžiagai formuoti, apipavidalinti. Abu tuodu dalyku gali būti su­ imti vienu plačiai suprantam u terminu: kuriam oji medžia­ ga. Tai yra antras pagrindinis estetikos klausimas. Kuriamoji medžiaga kūrybos vyksme y ra apipavida­ linama dailiąja lytimi. Tai formalinė dailiosios kūrybos priežastis, nuo kurios pirmoje eilėje pareina estetinis k ū ­ rinio vertingumas. Ryšyje su šita estetinės lyties proble­ m a kyla visa eilė antraeilių klausimų, labai vis dėlto svar­ bių dailiosios kūrybos supratimui: kokia yra dailiosios lyties esmė bei reikšmė, kokių esti dailiųjų lyčių, koks santykiavim as jungia dailiąją lytį su kūrinio turiniu ir t. t. Žodžiu tariant, trečias iš eilės kardinalinis bendrosios estetikos klausimas gali būti suimtas posakiu: dailioji ly ­ tis. Pagaliau reik dar išaiškinti dailiosios kūrybos tikslai, kurie gali būti menui išvidiniai ir išviršiniai, t. y. iš vienos pusės tie, kurie realizuojami pačiame meno kūrinyje, arba dailenybėje, o iš antros pusės, tie, kurie menininko rea­ lizuojami šalia kuriam ojo veikalo. Taigi ketvirtojoje ben­ drosios estetikos dalyje gali būti nagrinėjamas klausimas, formuluojamas posakiu: dailiosios kūrybos tikslai. Baigiant bendrąją estetikos dalį, būtų ne pro šalį pa­ daryti bendras išvadas apie estetinės kultūros ypatybes, 537

kad tuo pačiu galim a būtų geriau įžvelgti skirtum as ta rp estetinės kultūros ir kitų žmogaus dvasios apraiškų ir su­ prasti tikra dailiojo m eno reikšm ė žmonijos gyvenim e. Taigi atbaigiam uoju gali eiti bendrojoje estetikoje k la u ­ simas, suimamas į posakį: estetinės kultūros ypatybės. Tokiu būdu neskaitant baigtos jau įvedam osios dalies, kur tyrinėjam as klausim as apie dailiojo m eno supratim ą ir pagrindines jo savybes, bendrojoje estetikoje ty rin ė ja ­ mi dar penki klausimai, taip kad bendrajai estetikai g au ­ namos šitokios šešios dalys: 1. dailusis m enas ir jo pa^vybės (įvedamoji dalis), 2. kuriam oji m enininko asm eny­ bė, 3. kuriam oji medžiaga, 4. dailioji lytis, 5. dailiosios kūrybos tikslai, 6. estetinės kultūros ypatybės (atbaigia­ m oji dalis). Aišku savaime, kad šitaip užbrėžtas bendrosios esteti­ kos planas negali būti išpildytas šiais mokslo m etais, kad jam išbaigti reikės skirti dar antra tiek laiko, kiek bus šiais mokslo metais paskirta 14. Šiaip ar taip, tenka eiti prie antrojo bendrosios estetikos skyriaus, pavadinto k u ria ­ moji menininko asmenybė. N agrinėjant bendrojoje estetikoje kuriam ąją m eninin­ ko asmenybę, tenka susekti ir išanalizuoti tie psichologi­ niai veiksniai, kurie šiokia ar tokia prasme eina kuria­ maisiais akstinais dailiojoje kūryboje. Šitų veiksnių tarpe galima skirti keturios kategorijos, būtent, pirma, įgim tie­ ji polinkiai, antra, įsigytieji nusiteikimai, trečia, aktualūs m otyvai ir, ketvirta, kuriamosios pastangos. Kiekviena iš šitų kuriam ųjų veiksnių kategorijų turi būti paeiliui iš­ nagrinėta bent trum piausiu būdu. Kalbant apie įgimtuosius palinkimus, aišku, visų pir­ ma privalu turėti galvoje apdovanojim us iš prigim ties m eniškais gabumais, kurių aukščiausias laipsnis y ra v a ­ dinamas genijumi. Meniškas apdovanojimas y ra tas, kuris atsako dailiosios kūrybos reikalams, ir todėl kalbant apie m enišką dovaną iš prigimties, tenka orientuotis pagal dai­ liosios kūrybos ypatybes: meniškai apdovanotas bus tas, kuris turi visus davinius, reikalingus dailiajam kūriniui sum anyti ir jam realizuoti tikrovėje. ■ Galima išskaičiuoti visa eilė palinkimų, kurie priklau­ so prie reikalingų dailiajai kūrybai dispozicijų. Sakysime, veiki ir tiksli juslinė nuovoka ir net pamėgimas gyventi jusliniais patyrim ais sudaro vieną iš reikalingų m eninin­ kui palinkim ų. Žmogus, neturįs jautrių juslių ir nesuge­ bąs susidom ėti jusliniu patyrimu, atatinkančiu tam tik rą 538

m eno sritį, neturi reikiam o šitai sričiai juslinio palinki­ mo. Pavyzdžiui, skulptoriui reikalingas ne tik ypatin­ gas jautrum as lyčių ir pavidalų ypatybėms, bet ir pamėgimas lytimis ir pavidalais domėtis ir gyventi. Pana­ šiai tapytojui yra reikalingas ne tik lyčių ir pavidalų jau­ smas, bet ir jautrum as spalvoms. Ir taip kiekvienam m e­ nininkui kūrėjui yra reikalingas [jautrumas] kokiai nors juslinio patyrimo sričiai, nes nėra nei vienos meno rūšies ar šakos, kuri nesireikštų juslėmis patiriamais kcnkretiniais pavidalais. Taigi tam tikras juslinis jautrum as ir pamėgimas gyventi atitinkam u jusliniu patyrimu yra pir­ mas labiausiai elem entarinis įgimtas palinkimas. Tiesa, šitas palinkimas, kaip ir kiekvienas kitas meniškas palin­ kimas. randa pirmų pagrindą prigimties ypatybėse, bet ir gali būti žymiai išvystytas ar aptram dytas atitinkamu es­ tetiniu lavinimu. Vis dėlto emocionaliniame žmogaus sa­ votiškum e glūdi juslinės žmogaus dispozicijos, kurios cha­ rakterizuoja menininkus iš prigimties. Jautrum as konkretiniam jusliniam patyrimui charak­ terizuoja menininką atžvilgiu į išviršinį pasaulį. Bet tai nereiškia, kad jis yra juslinio patyrimo vergas. Kitaip jis negalėtų atsidėti visomis savo kuriamosiomis pajėgo­ mis tam išvidiniam darbui, kuriuo y ra m eniškoji arba dailioji kūryba. Jei iš vienos pusės, m enininkas yra iš­ viršinių Įspūdžių žmogus, tai iš kitos pusės, jis yra vidaus žmogus, turįs savyje visą pasaulį, kurį jis kuria ir kuria­ me jis gyvena. Kiekvienas m eno kūrinys, pirm negu atei­ na į šį pasaulį, jis iš pradžios atsiranda menininko vidaus pasaulyje. Jei m enininkas neturėtų palinkimo gyventi sa­ vo vidaus pasauliu, jis negalėtų pradėti ir išnešioti savy­ je savo kūrinį, kuris yra tikras įo vidaus kūdikis. Šiam kūdikiui pradžią buvo davęs juslinis patyrimas, pasemtas iš šio pasaulio, bet jo suformavimas yra įvykęs tame vi­ daus gyvenime, kuris iš prigimties privalo būti meninin­ ke tikrai turtingas. Taigi, iš vienos pusės, receptyvinis juslinis jautrum as, o iš antros pusės, turtingas jausmų bei vaidinių gyvenim as sudaro dvi menininko ypatybes, ku­ rios viena su antra yra koreliatyvinio pasipildymo san­ tykyje. Iš vidaus gyvenimo palinkimų ypatingos reikšmės turi m enininkui laki, gyva, taip-sakant, sparnuota vaizduotė. M enininko vaizduotė turi pristatyti jam kuriam ąjį veika­ le konkretiniu pavidalu su visu tiesiog apčiuopiamu vaiz­ dingumu. Todėl negalima sau įsivaizduoti menininko, ku­ 539

ris n etu rėtų vaizduotės, išvystytos aukštesniam e laipsny­ je, kaip tai esti pas paprastus žmones. Pirm negu m eni­ ninkas realizuoja kū rin į tikrovėje, jis jį įsivaizduoja savo viduje kaipo pirm avaizdį. Dvi šitos stadijos: koncepcijos sukūrim as savo viduje ir koncepcijos realizavim as tik ro ­ vėje, yra su savim i organingai surištos. M enininkas n e­ galėtų realizuoti kūrinio tikrovėje, jei jis neįstengtų jo koncepcijos sukurti savo vaizduotėje. Iš čion aiški vaiz­ duotės reikšm ė m enininkui kūrėjui. V aizduotė m eninin­ kui kūrėjui y ra savo rūšies vidaus įrankis, kurį jis pa­ v arto ja kūrybai su tam tikros laisvės ir viešpatavim o jausmu. Juslių bei jauslių aparato judrum as surištas y ra pas m enininką su didesniu paslankum u į susijaudinimą. Leng­ vas susijaudinimas, kurio aukštesne lytimi yra, tarp kitko, susižavėjimas, yra menininkui gyvas akstinas m eniškai kurti. Šitas paslankumas į lengvą susijaudinim ą y ra or­ ganiškai surištas su visu paminėtų jau m enininko palin­ kimų kompleksu. Juslių jautrum as, jauslių veiklum as ir, tarp kitko, vaizduotės judrumas padaro tai, kad m eninin­ kas lengvai susijaudina ir veikiai reaguoja į tai, kas v y k ­ sta apie jį reikšmingo meniškos jo kūrybos atžvilgiu. Tam tikra prasme menininkas yra net sangvinikas, o kas svar­ biausia, emocionalinis tipas. Šituo atžvilgiu jis sudaro kontrastą su mokslininku, kuris iš prigim ties tu ri būti intelektualinis tipas, nepasiduodąs lengvai em ocijų įspū­ džiams. Buvo jau pasakyta, kad m enininkas ne tik y ra jautrus išviršiniams įspūdžiams, bet ir sykiu y ra linkęs intensy­ viam vidaus gyvenimui, kur jausm ai ir vaidiniai, arba apskritai emocionalinis momentas, vaidina didelę rolę. Ši­ tam e emocionaliniame vidaus gyvenime reik dar išskirti viena žymė, kuri menininkui yra reikšminga. Tai y ra pa­ linkimas į įsijautimą. Jei įsijautimas reikalingas yra papras­ tam e estetiniam e veizdėjime kaipo įsigyvenimas į estetines daikto ar kūrinio ypatybes, tai menininkui intensyvus įsi­ jautim as į savo vaizduotės padarus yra būtinai reikalingas kaipo kūrinio sugestyvumo sąlyga. Įsijautim u tarsi įdva­ sinam a y ra tie objektai, kurie tarnauja susidomėjimo da­ lykais. M enininkas įsijautim u suteikia savo vaizduotės p a­ daram s jausm ų ir pastangų koloritą ir tuo pačiu priverčia juos gyventi, nes vaidinys tuomet tarsi įdvasintas įgau­ n a gyvybės ir judėjim o. Tokiu būdu vaizduotės padaram s 540

yra suteikiami jausmai, nuotaikos, pastangos, žodžiu ta­ riant, visa tai, kas charakterizuoja sielos gyvenimą. Prie reikšmingų m enininko kūrėjo žymių priklauso to­ liau savotiška pasąmonio struktūra, arba sąranga. M eni­ ninkas yra ne tik emocionalinis, bet ir intuityvinis tipas. Sakoma, kad m enininkas pasižymi gyva intuicija. Intui­ cija įvairiai suprantam a. V iena prasme tai yra konkretinis veizdėjim as, kaipo priešginybė abstraktiniam intelektua­ liniam mąstymui. Bet dažnai ir net dažniausiai intuicija nustoja savo pirmos žymės, t. y. juslinio veizdėjimo, ir palaiko antrąją žymę, t. y. savo priešginybę su abstrakti­ niu diskursyviniu mąstymu. Bet palaikydama šitą antrąją žymę, intuicija turi kuo nors remtis, kokiu nors sielos gyvenim o veiksniu. Šituo veiksniu ir yra pasąmonio gy­ venimas, kuris yra labai reikšmingas savo reiškimosi bū­ du ir savo patiekiamomis išdavomis. Sielos pasąmonis at­ lieka nem ažą darbą pačiam žmogui visai nejaučiant ir kartais net visai nieko nežinant apie pasąmonio gyveni­ mą. Tuo tarpu pasąm onyje eina gana intensyvus ir sėk­ mingas tvarkymo, derinimo, rengimo ir apskritai kūrimo darbas. Dažnai pasąmonis sugeba geriau ir teisingiau iš­ spręsti kūrybos klausimą negu sąmoningas menininko nu­ sistatymas ir reflektyvinis protavimas. Tai, kas yra vadinam a įkvėpimo vardu, yra organinr pai surišta su pasąmonio gyvenimu. Kai pasąm ony yra susikrovęs ilgesnis patyrimas, kai pasąmonio medžiagoje yra įvykęs susiderinimas, susiformavimo ir subrendimo darbas, pasąmonio pajėgos turi tendencijos prie pirmos tinkamos progos prasiveržti į dienos šviesą ir susijungti su sąmoningu kūrybos darbu tikro įkvėpimo pavidalu. M enininkas ir pasižymi intensyviu pasąmonio gyvenimu, kuris jam e nuolat rusena ir dirba savo paruošiamąjį dar­ bą. Kūrybos m etu šis menininko pasąmonio darbas turi tiesiog gaivališkos tendencijos susiderinti su sąmoningu darbu ir sykiu su juo sukurti harm oningą veikalą. Taigi m enininko sielos pasąmonis pasižymi tuo. kad būdamas paprastai intensyvaus veiklumo stovyje, kuriamosios są­ monės paragintas, turi palinkimo lengvai su ja susiderinti ir sutariam ai su ia dirbti kuriam ąjį darbą. Kaip tau buvo paminėta, pasąmonio gyvenimas yra stipriausias menininko įkvėpimo veiksnys. Su juo taip pat vra tam priai surišta ta meniškoji intuicija, kuri padaro, kad m enininkas yra ištikimas estetiniams principams net tada, kai jis neturi nė mažiausio supratimo apie šituos 541

principus, arba tu ri apie juos klaidingą supratim ą. Pasi­ rodo, kad m eniškas jausm as, kaipo pirm apradė m enininko prigim ties dispozicija, rem iasi įgim tu m enininko palinki­ mu, kuris pasąm onyje sugeba kontroliuoti m enininko d a r­ bą ir saugoti jį nuo nusižengimo prieš estetinius dailiosios kūrybos principus. Todėl, pavyzdžiui, toks V olkelt sako, kad m enininkui prigim ta veikti sutartinėje su estetin ė­ mis normomis. Jo supratim u, „tai, ką estetikas suvokiam ai nagrinėja bendrose ir specialiose estetinėse norm ose, yra įdiegta m enininko pasąmonio pagrinde kaipo neskiriam os, neįsisąmonintos, užuomazgoje esančios visumos ten d en ­ cija" (III, 2). Suvedant krūvon tuos įgimtus palinkimus, kuriais tu ri pasižym ėti tikras menininkas, galima šitaip trum pai a t­ kartoti, kas buvo iki šiolei pasakyta šituo klausimu. M e­ nininkas turi pasižymėti veikiu, tiksliu, gyvu juslių bei jauslių aparato veiklumu. Iš vidaus jauslių ypatingu ju ­ drumu turi pasižymėti vaizduotė, kuris yra pirm aeilis m e­ niškos kūrybos veiksnys. M enininkas turi pasižym ėti di­ deliu jautrumu, arba lengvu paslankumu į m eniškąjį susi­ jaudinimą, kuris yra stiprus estetinio susižavėjim o veiks­ nys. Menininkas privalo turėti turtingą vidaus gyvenim ą, kad jis galėtų savyje sukurti savo vidaus pasaulį, iš kur jis galėtų pasemti savo kūriniams pirmavaizdžius. Šitame vidaus pasaulyje įsijautim u jis turi įdvasinti savo vaiz­ duotės padarus, ir suteikti jiems jausmo, nuotaikos ir pa­ stangų. Šalia palinkimo į intensyvų įsijautim ą, m enininkas turi pasižymėti intensyviu pasąmonio gyvenimu, kuris b ū ­ tų turtinga atram a jo meniškam įkvėpimui ir m eniškai intuicijai ir turėtų paslankum ą lengvai susiderinti su są­ moningos kūrybos darbu. Pagaliau m enininkas privalo p a­ sižymėti iš prigimties palinkimu kurti sutartinėje su este­ tinėm is normomis; kitaip tariant, m enininkas privalo pa­ sižym ėti savo rūšies estetiniu instinktu, kuris galėtų jam vadovauti tada, kai jis neturi jokio supratim o apie este­ tines norm as arba turi klaidingą jų supratim ą. Štai par grindiniai palinkimai, kurie charakterizuoja iš esmės emocionalinę m enininko prigimtį. N urodytos čia bendros meniškos dispozicijos, aišku sa­ vaim e, labai įvairiai gali kombinuotis m enininko prigim ­ ty je ir įvairiai konkretizuotis m eniškoje dovanoje prie tam tikro meno. Sakysime, tapytojas, muzikas, poetas y ra apdovanoti iš prigim ties nevienodu būdu. J ų m eniški ga­ bum ai kiekvienu atskiru atveju y ra pritaikyti prie ati­ 542

tinkam o m eno ypatybių. Kiekvienas menas reikalauja tam tikro juslingumo tipo, tam tikro vaizduotės tipo, tam tikro padidinto jautrum o, tam tikro vidaus gyvenimo linkmės, žodžiu tariant, kiekvienas menas reikalauja sau tinkamų įgim tų gabumų, be kurių žmogus negali būti šito meno kūrėjas. Bet vieno ir to pačio meno ribose gali būti įvairių m eniškų gabumų tipų. Tai reiškia, kad meniško apdova­ nojim o tipai ne tik įvairuoja einant nuo muziko prie ta ­ pytojo arba prie poeto, bet ir einant nuo vieno muziko prie kito, nuo vieno tapytojo prie kito, nuo vieno ¡poeto prie kito ir t. t. Pavyzdžiui, poetiškame apdovanojime mes galime skirti specifiškai lyriškus, dramiškus ir epiš­ kus gabumus. Retai kada poetas pasižymi visais šitais trimis gabum ais sykiu ir dar vienodame laipsnyje. Pa­ prastai pagal vieno kurio gabumo persvarą poetai yra dalijami į lyrikus, dram aturgus ir epikus. Taip pat muzi­ kos srityje, tiek instrumentalinės, tiek vokalinės, skiriami yra specifiškai dramatiški ir lyriški tipai. Tapybos srityje taip pat skiriami yra įvairūs gabumų tipai pagal tai, ar menininkas pasižymi labiau spalvos, ar lyties pajautimu, a r menininkas turi didesnį palinkimą meniškai atvaizduoti smulkmenas, ar iškelti aikštėn bendrai suprastą visumą, ar menininkas tapo iš atminties, a r iš modelio; ar menininkas turi didesnį jausm ą prie bendro ir tipiško, ar prie indi­ vidualaus ir specifiško; ar menininkas turi palinkimą kurti idealinį grožį, ar tik įgrožinti netobulą tikrovę ir t. t. Kiekvienas menas reikalauja iš menininko ne tik įvai­ raus vidaus darbo, bet ir įvairių techniškų gabumų, nes kiekvienas menas įvairiomis techniškomis priemonėmis realizuoja savo kūrinius. Skulptoriaus lipdyba, teptuko menas, eiliavimo sugebėjimas ir kiti meniški sugebėjimai, paimti grynai technišku atžvilgiu, reikalauja tam tikrų dispozicijų, kurios ne pas kiekvieną žmogų gali būti. To­ dėl ne tik meniški gabumai tu ri būti imami ne tik grynai psichiniu dvasiniu būdu, bet ir technišku atžvilgiu. M eni­ ninkam s dažnai tenka žiauriai kovoti su medžiagos kietu, sunkiai apvaldom u inertiškumu, ir todėl tas, kas neturi jokių gabumų šitai kovai, negali būti menininkas tikra to žodžio prasme. M eniškos dovanos, pareinančios kūrėjams iš prigim­ ties, gali būti įvairių laipsnių. Žemiausias yra tas laipsnis, kuris yra kvalifikuojam as paprastu gabumu. Antras laip­ snis yra talentas. Trečias — genijus. Nėra lengva tiksliai 543

nustatyti, ku r baigiasi paprastas gabum as ir prasideda ta ­ lentas, arba k u r baigiasi talentas ir prasideda genijus, n es n ė ra būdų tiksliai m atuoti m eniško apdovanojim o laips­ nius. Vis dėlto ilgesnėje istorinėje perspektyvoje ryškiai išeina aikštėn skirtum ai tarp paprastų m eniškų gabum ų, talentų ir genijų. Paprasti gabumai ilgainiui pam irštam i; talentai palieka žinomi specialistams; genijai visiem s ži­ nomi ir visų garbinami. M okslo literatūroje dažnokai buvo keliam as klausim as, ar tarp talento ir genijaus y ra rūšies, a r laipsnio skirtu­ mas. Daugelis estetikų, biografų, istorikų ir filosofų tiek buvo nustebinti ir sužavėti galingais genijų pasireiškim ais, kad buvo linkę m anyti, kad tarp talento ir genijaus esam a rūšies skirtumo, t. y. kad pagrindinis tarp jų skirtu­ m as y ra ne kiekybinis, bet kokybinis. J ų buvo m anyta ir įrodinėta, kad genijus y ra visai savotiška žmogaus rūšis, kuris ne tik visu dangumi skiriasi nuo talento, bet ir p a ­ sižymi visai ypatingu dvasinės kūrybos organu ir net k u ­ ria pagal visai savotiškus dėsnius. Tačiau tokia pažiūra į genijaus prigimtį yra kuo mažiausiai perdėta. Psicholo­ ginė analizė ir objektyvinių davinių tyrinėjim as negali konstatuoti ir įrodyti nei ypatingo dvasinės kūrybos o r­ gano buvimo, nei visai savotiškų genialios kūrybos dės­ nių. Tenka tad pripažinti, kad tarp genijaus ir talento y ra laipsnio skirtumas, t. y. kad kiekybinis skirtumas. Tačiau nereik manyti, kad kiekybinis m eniško apdova­ nojimo skirtumas negali būti kokybinio skirtum o priežas­ timi pačiame kūrinyje, ypač- kai skirtumas liečia aukš­ čiausią meniško apdovanojimo laipsnį, būtent genijų. Kai genijus kuria, jo kūrybos išdavos kokybiškai skiriasi nuo negenialių kūrinių, ir reik net pasakyti, kad pirm as ge­ nialum o kriterijus y ra tasai gaunamas iš kūrinio galybės įspūdis, kuris tiesiog slegia nepaprasta savo didybe, su­ p rasta ne tik laipsnio, bet ir objektyvaus turinio atžvil­ giu. Taigi, jei genijus apdovanojimo atžvilgiu skiriasi laip­ sniu nuo talento, tai pačioje kūryboje šis skirtum o laipssnis gali būti ir beveik visados y ra kokybinių skirtum ų priežastis, ir, žinoma, kokybinis kūrinio skirtingum as ge­ nijaus atitinkam ai pergyvenamas. Šiuo m etu mums turi rūpėti ne tie skirtumai, kurie charakterizuoja genialius kūrinius, bet tai, kas charakte­ rizuoja genialaus m enininko prigimtuosius palinkimus. Čia b ū ten t k yla klausimas, kokie meniški gabumai ir palinki­ 544

mai pasireiškia genijuje visai nepaprastam e laipsnyje ir su visai nepaprasta galybe. V isų pirma reik konstatuoti faktas, kad genijus gimsta su žmogumi, bet ne išsidirba ištvermingu nepaliaujam u darbu, kaip kad ne k artą buvo m anyta žmonių, m echa­ niškai suprantančių genijaus prigimtį. Genijus ateina iš giliausio prigimties ir gyvenimo pagrindo ir neša su sa­ vimi tą nežinomą kitiem s originalumą, kuris tiesiog su gaivališku kūrybiniu savaimingumu veržiasi iš kiekvie­ no individualinio genijaus pasireiškimo. Kažkoks visai sa­ votiškas paslaptingas genijaus suaugimas su gyvenimo pagrindu padaro tai, kad visos gyvybės apraiškos randa jame sustiprintą ir padidintą išraišką. N ėra jau reikalo plačiau kalbėti apie tai, kad genijus pasižymi padidintu jautrum u, sustiprintu jaudringumu, labai intensyviu emocionaliniu vidaus gyvenimu, nepaprastai giliu Įsijautimu Į pasaulio ir savo gyvenimo apraiškas. Visa tai tarsi su­ daro dar tik bendrą foną, kuriame įvyksta specifinis ge­ nijaus pasireiškimas savo tikru gaivalu. Kūrybinis genijus, pasireiškiąs dailiojo meno srityje, pasižymi visai nepaprasta vaizduotės galybe. Jis, taip sa­ kant, apčiuopiamai jaučia savo vaizduotės padarus, kurie nesustabdomai ir nenugalimai veržiasi įkvėpimo momentu iš jo sielos gelmių. Iš čion ta visai savotiška apipavidali­ nimo galia, kuri daro iš genijaus žavintį burtininką kerė­ toją. Bet tai, kas labiausiai ir reikšmingiausiai charakteri­ zuoja genijų, y ra tasai visai savotiškas įkvėpimas, kuris ir savo laipsniu, ir savo aukščiausia įtam pa palieka toli už­ pakalyje savęs paprastą talentą. Genijaus įkvėpimas, k u ­ ris neša su savimi labai gyvą intuiciją, yra atrem tas į labai ypatingą jo pasąmonio struktūrą, kuri nėra prigim­ ta paprastiem s žmonėms. Genijus būtent turi labai sustip­ rintą.. pasąmonio gyvenimą, iš kurio įkvėptosios kūrybos m etu išsineria jau sukurtos esminiuose savo bruožuose dailenybės, suderintos, suharmonizuotos, įdvasintos nesą­ moningo brendim o metu. Šita prasm e genijaus kūryba y ra tiek nepaprasta ir paslaptinga nuošaliniam žvilgiui, kad dažnai žmonės bu­ vo linkę m atyti genialiame įkvėpime pašalinių dvasių, kartais net savo rūšies demonų įsikišimą. Profanui geni­ jus su nepaprasta įkvėpimo galybe kartais atrodo tarsi apsėstas kažkokios dvasios žmogus. Iš tikrųjų, dabartinės psichologijos šviesoje, įkvėpime nėra nieko tikrai pas25. S. Šalkauskis

545

laptingo ir nieko antgam tinio. Kaip jau buvo sakyta, įk v ė ­ pim e su nepaprasta pajėga ir objektyvia reikšm e prasi­ v eržia aikštėn pasąm onio gyvenimas. Juo šis pasąm onio gyvenim as y ra turtingesnis ir juo jo padarai pasižym i didesne verte, juo stipriau jis pagauna patį k ū rėją ir .labiau jį sukrečia kūrybos metu. Genijus ne tik pasižymi nepaprastai intensyviu pasą­ m onio gyvenimu, bet dar ir tuo, kad jo pasąm onio veiki­ m as nepaprastai lengvai ir sėkm ingai susiderina su są­ m onės veikimu, taip kad jo kūryboje sueina į vieną la­ b a i vertingą vienybę sąmoningas ir nesąm oningas veiks­ nys. Šitas dviejų veiksnių susiderinimas tarn a u ja taip pat ■viltingu pagrindu genijaus intuicijai. G enijuje visados yra gyvas savo rūšies estetinis instinktas, kuris padaro, kad jis kuria su kažkokiu fatališku būtinumu, nuo kurio jis Atsilenkti arba atsipalaiduoti negali. Sakoma todėl, kad genijaus prigimtis yra meniškai dėsninga. Jis y ra iš pri­ gim ties nusiteikęs kurti pagal estetines norm as arb a pas­ tovioje sutartinėje su šitomis normomis. Genijus kuria tam tikru būdu todėl, kad jis kitaip negali kurti, ir išda­ v oje pasirodo, kad jo kūrybos būdas visai atsako esteti­ n ių normų reikalavimams. Šita nepaprasta genijaus intuicija padaro tai, kad ge­ niali kūryba yra geriausias šaltinis, iš ku r gali būti pa­ sem tas tikras estetinių norm ų bei dėsnių supratim as. Tai tu rė jo galvoje Goethe, kai rašė, kad genijus y ra ta žmo­ gaus pajėga, kuri savo veikim u ir darym u suteikia dėsnį i r taisyklę. Žinoma, tiksliai im ant dalyką reik pasakyti, k a d genijus nesudaro dėsnio ar taisyklės, bet pats, veik•damas ir kurdam as pagal estetinius dėsnius ir norm as, taip juos realizuoja savo kūriniuose, kad jie labai ryškiai gali b ū ti įskaitomi jo kūryboje ir pagal tai form uluojami. Pagaliau reik konstatuoti nepaprastą intelektualinę ge­ n ija u s galybę. Genijaus intelektas, kuris stebina savo gy­ vum u ir savo skaidria šviesa, y ra labiau intuityvinio po­ būdžio negu diskursyvinio, t. y. jis eina prie tiesos nfc abstraktinio protavim o ir pedantiško tyrinėjim o keliais, bet betarpiško tiesos regėjim o būdu. Šita genijaus intelek­ to ypatybė leido F. Vischeriui pasakyti, kad genijus pa­ žįsta pasaulį be pasaulio pažinimo. Tarp kitko, dėl šitos gem alinio proto ypatybės nenorima pripažinti, kad moks­ lininkai galėtų būti genijais. Taip m anyti reiškia pamiršti, k a d kiekvienoje srityje genijus pasireiškia visai savotiš­ k u būdu, bet kai dabar kalbam a apie genijų dailiojoje 546

kūryboje, visai galima sutikti, kad čia kūrybinis genijus pasižymi intelektualine galybe intuityvinio pobūdžio. Šita genijaus ypatybė išaiškina, kodėl genijus taip ga­ lingas pasaulio ir gyvenimo dalykų supratimu, taip maža naudojasi lyginam ąja ir svarstom ąja proto funkcija kūry­ bos aktuose. Būtent genijus mažiau negu talentas reikalau­ ja pagalbos iš šitos funkcijos, nes jo įkvėpimas, einąs iš pasąm onio gelmių, neša jam neabejotinų laimėjimų, o intuicija be lyginim ų ir svarstym ų patiekia jam atsakym ą į kūrybines problem as betarpišku tiesioginiu tiesos regė­ jimu. Tokiu būdu labai nuostabiai genijus jungia savyje da­ lykus, kurie, rodytųsi, išskiria vieni kitus: ir intensyvų pasąmonio gyvenimą, ir estetinio įkvėpimo instinktą, ir šviesią intuiciją, ir nutolimą nuo abstraktinio protavim o aktų kūrybos metu. Iš tikro nepaprasta y ra genijaus pri­ gimtis ir jos reiškimosi būdai. Kuriamoji menininko asmenybė, kaip žinome, yra la­ bai sudėtinga. Jo je reik skirti įvairios žymių kategorijos, būtent, pirma, įgim tieji palinkimai, antra, įsigytieji nusi­ teikimai, trečia, aktualūs motyvai, ketvirta, faktinos pas­ tangos. Iki šiolei buvo kalbėta vien apie įgimtuosius pa­ linkimus. Šitie įgimtieji palinkimai yra ne kas kita, kaip meniški gabumai, reikalingi dailiajai kūrybai. Nieks ne­ gali būti menininkas, kas neturi m eniškų gabumų arba nėra iš prigimties apdovanotas meniškais palinkimais. Ši­ tie meniški palinkimai y ra labai įvairūs. Priminsiu bent svarbiausius: tai y ra pamėgimas gyventi jusliniais patyri­ mais, turtingas emocionalinis vidaus gyvenimas, jaudringumas, sparnuota vaizduotė, palinkimas į įsijautimą, gyva intuicija, intensyvus pasąmonio gyvenimas, savaimingas pasąmonio susiderinimas su sąmoningu kūrybos darbu, gaivališkas įkvėpimas, meniškas instinktas, arba palinki­ mas kurti pagal estetines normas. Visi šitie palinkim ai gali būti įvairių laipsnių, iš kurių trys dažniausiai sutinkami m enų istorijoje. Tai yra pa­ prasti meniški gabumai, talentai ir genijai. Tarp genijaus ir kitų žemesnių laipsnių iš tikrųjų tėra vien laipsnio skirtumo, bet laipsnio skirtumas apdovanojime iš prigim­ ties vis dėlto gali pasireikšti kokybiniais skirtumais pa­ čiuose kūriniuose. Kitaip tariant, kiekybiniai skirtumai gabumuose gali būti priežastimi kokybinių skirtumų iš­ davose. 547

Genijus, turėdam as visa tai, kas charakterizuoja m eni­ ninką apskritai, ypatingai pasižymi keliais ryškiais bru o ­ žais, kurie y ra nepaprastas originalum as, didelis kūrybi­ nis gyvastingum as, nepaprasta vaizduotės galybe, yp atin ­ g a pasąmonio struktūra, gaivališkas įkvėpimas, galinga intuicija, stiprus m eniškas instinktas, galinga inteligenci­ ja intuityvinio pobūdžio, nepaprastas savo kūrybinės ga­ lios pajautim as. Jei reiktų m eniškus gabum us sutraukti į kelias pagrin­ dines žymes, galim a būtų pasakyti, kad tokiom is yra, p ir­ ma, sustiprintas juslių bei jauslių įspūdingumas, antra, sustiprintas išvidinis įspūdžių perdirbim as su kuriam osios vaizduotės pagalba ir, trečia, sustiprintas pasireiškim as visų funkcijų, kurios turi savo tikslu juslinį apipavidali­ nim ą vidaus pergyvenimų. M enininkas privalo sugebėti pasinaudoti iš patiriam ųjų įspūdžių, paskui perdirbti juos savo viduje ir pagaliau pasireikšti kuriam uoju pavidalu. Jei nors viename punkte iš šitų trijų žmogus bus silpnas, negalima kalbėti apie tikrą menininką. Taigi trys pagrin­ dinės kiekvieno tikro menininko žymės y ra didelis įspū­ dingumas, intensyvus vidaus darbas ir sugestyvinis pa­ sireiškimas sukurtuoju pavidalu. Čia gali kilti klausimas, kokiam e laipsnyje m eninin­ kas gimsta ir kokiame laipsnyje jis tokiu tam pa išsilavi­ nimo išdavoje. Šituo klausimu galima užim ti dvi k raštu ti­ nes pozicijas: vieni bus linkę teigti, kad m enininką sudaro įgimti gabumai, o kiti bus linkę tvirtinti, k ad m eni­ ninkas išsidirba darbu ir kūrybinėm is pastangomis. Žino­ mas, pavyzdžiui, y ra tradicinis pasakymas, liečiąs poetus ir oratorius: poeiae nascuntur, orafores fiunt, vadinasi, poetai gimsta, oratoriai išsidirba. Nors gyvenim iškos p a­ tarlės ir literatūriški aforizmai dažniausiai turi savyje la ­ bai daug tiesos ir išminties, vis dėlto būtų klaidinga ieš­ koti juose filosofinio tikslumo. Panašiai y ra ir su pasakymu, kad poetae nascuntur, oratores fiunt: šitame pasakyme yra daug tiesos, bet jam e n ė ra tikslumo, ir todėl, norint jį tinkamai suprasti, reik jį tiksliau interpretuoti. Griežtai imant dalyką, negalim a sutikti visai žodiškai, kad poetai gimsta, kaip lygiai nega­ lim a visai sutikti, kad oratoriai išsidirba. Būsimas poetas gim sta su palankiais poetinei kūrybai palinkim ais, arb a su poetiniais gabumais, bet vieni tik gabumai dar nepada­ ro poeto: gabum us reik išvystyti darbu, lavinimu, k ū ry ­ ba, k itaip tariant, reik įgimtuosius gabumus pašaukti į 548

gyvenim ą ir juos veikdyti, potencialinį palinkimą reik pa­ daryti aktualiu sugebėjimu. Jei iš vienos pusės, poetu negalės būti žmogus, kuris neturi iš prigimties poetinių gabum ų, tai iš kitos pusės, nebus taip pat poeto ir iš žmogaus, kuris kad ir tu ri poetinius gabumus, vis dėlto negauna progos jų išvystyti į tikrą poetinį sugebėjimą. Tarp šitų dviejų atsitikim ų skirtumas tik tas, kad žmogus su įgimtais gabumais turi davinių būti poetu palankiose aplinkybėse, tuo tarpu kad žmogus be poetinių gabumų apskritai neturi davinių tapti kada nors poetu. Tad pasa­ kym as poetae nascuntur turi tik tos prasmės, kad nieks negali būti poetu, kas iš prigimties nėra apdovanotas poe­ tiniais gabumais. Bet jis dar neteigia, kad tas, kas yra iš prigim ties apdovanotas, jau tuo pačiu tam pa poetu. Su lygiu atsargum u reik priimti ir antrą tradicinio aforizmo pusę: oratores fiunt. Jei oratoriai iš tikro išsi­ dirba darbu ir praktika, tai dar nereiškia, kad oratoriams nėra prigimtų palinkimų, kurie turėtų jiems panašios reik­ šmės, kaip kad poetinė dovana poetams. Yra visa eilė psichinių palinkimų, kurie yra palankūs iškalbos menui ir be kurių yra labai sunku, o gal net visai negalima būti geru kalbėtoju. Iškalbos menas reikalauja tam tikros psi­ chinės struktūros, be kurios kalbėjim o aparatas negali būti valdomas ir naudojam as su visu laisvumu bei leng­ vumu. Ir vis dėlto galima sutikti su teigimu, kad oratoriai didesniame laipsnyje išsidirba negu poetai, kad oratoriai su didesniu pasisekimu gali atstoti darbu ir praktika įgim­ tų palinkimų stoką negu poetai. Toks skirtumas tarp poeto ir oratoriaus susidaro todėl, kad poezija y ra aukščiausio rango dailusis menas, tuo tarpu kai iškalba y ra pritaikomasis menas, kuris gali būti realizuojam as pagal estetines kūrybos normas, bet taip pat gali pasilikti nedailiuoju menu, jei kas neturi jokių m eniškų gabumų dailiosios kūrybos prasme. Iškalba yra m enas žodžiu, gestu ir mimika veikti kitus norima sau prasm e. J i gali būti realizuojam a pagal dailiosios litera­ tūros, vaidinam ojo meno ir pantomimos principus ir tuo pačiu atsiekti aukštą meniškumo laipsnį; bet ji taip pat gali pasitenkinti savo tikslo atsiekimu, veikti kitus žo­ džiu ir kitomis psichologinės sugestijos priemonėmis, ne­ pakildam a prie tikro dailiškumo. Demagogas fanatikas gali su labai sugestyvine galybe kiršinti minias, žaisdamas jų instinktais ir sykiu nepasižymėdamas jokiomis estetinėmis ypatybėm is; nei švelnumu, nei literatūriniu dailumu. 549

nei judesių ir mim ikos harm onija, ir vis dėlto jis atsiekia savo tikslo ir tuo pačiu pasireiškia iškalbos menu. Šita prasm e oratorium i galim a pasidaryti lengviau negu tik ru poetu. Kaip matome, pasakym as; poetae nascuntur, oratores fiunt reikalauja tikslios interpretacijos: būtent jis negali būti aiškinamas ta prasme, kad poetui viskas pareina iš prigimties, o oratoriui — viskas iš darbo. Poetui, be įgim ­ tų gabumų, reikalingas y ra lavinimosi darbas ir kuriam oji praktika, tuo tarpu kad oratoriui, be lavinim osi ir p rak ti­ kos, reikalingi y ra tam tik ri įgimti gabumai, nors ir n e tokiam e laipsnyje kaipo poetui. Tai, kas čia pasakyta apie vieną tik poetą, tu ri lygios reikšmės ir kitų m enų kūrėjam s: kiekvienam reikalingi atitinkami gabumai iš prigimties, bet tai toli gražu nereiš­ kia, kad koks nors m enininkas galėtų apsieiti be esteti­ nio ir meninio lavinimosi ir kuriamosios praktikos. M enų istorija patiekia pakankam ai liudymų, kad didžiausi ge­ nijai nebuvo paliuosuoti nuo lavinimosi darbo ir dažnai prieidavo savo šedevrus tik ilgos ir sunkios praktikos iš­ davoje. Nėra ko ir kalbėti, kad lavinimosi darbas ir ku­ riamoji praktika dar labiau y ra privalom a talentam s ir paprastiems gabumams, jei norim a juos išnaudoti ir a t­ siekti visuotinai reikšmingą dailiosios kūrybos laipsnį. Ki­ taip tariant, žmogus, turįs m eniškų gabum ų iš prigim ties ir norįs būti tik ru menininku, privalo įgimtus palinkim us išvystyti arba juos aktualizuoti įsigytais m eniškais nusi­ teikimais ir sugebėjimais. Kitaip įgim tieji palinkim ai, a r­ ba meniški gabumai, pasiliks potencijos, arba galimybės, stovyje ir negalės pasireikšti aktualios kūrybos pavidalu. Čia ir gali kilti klausimas, kokie yra pagrindiniai nusitei­ kimai, kurių menininkas turi įsigyti lavinimosi darbu ir kuriam ąja praktika. Iš tik rų jų lavindamasis estetiniu ir m eniniu atžvilgiu m enininkas daro ne ką kitą, kaip išvysto ir aktualizuoja įgim tuosius savo palinkimus bei gabumus. Estetiniu ir m e­ niniu lavinūnusi menininkas įgimtą palinkimą arba gabu­ m ą pakelia į aukštesnį tobulumo laipsnį. Imkime iš p ra ­ džios estetinio skonio klausimą. Žmogus, neturįs įgim to estetinio skonio, negalės niekados jo išvystyti kiek d i­ desniam e laipsnyje. Bet užtat žmogus su įgimtu estetiniu skoniu gali jį palikti neišvystytą, nesilavindamas estetiniu atžvilgiu, a rb a net gali jį išvystyti labai žymiai, padėjęs daug pastangų estetiniam lavinimuisi. Išvystytas esteti­ 550

nis skonis ir yra tasai pirmas estetinis nusiteikimas, kuris turi būti įgytas naudojantis įgimtu estetiniu skoniu. Estetinis skonis m eno srityje atsako tam, kas pažini­ mo srityje y ra realinis pajautim as, o doros srityje dorinis jausm as. Pažinimas prasideda visados jusliniu patyrimu,, todėl taip pat ir estetikos srityje estetinis jausmas y ra estetinio patyrimo pradžia. Estetinis jausmas yra ne kas. kita, kaip betarpiškas patyrim as estetinio momento. Este­ tiniu jausm u y ra patiriam as grožio buvimas arba nebuvi­ mas be jokio vertinam ojo akto, t. y. anksčiau, negu protas sugeba padaryti kokį nors sprendimą. M enininkui estetinis jausm as tarsi sąžinė doros srity je pasako, kas yra gražu ir todėl privalo būti realizuota kū­ ryboje ir kas yra negražu ir todėl [privalo būti] išvengta realizuojam ajam e kūrinyje. Iš tikrųjų tokiu būdu meni­ ninke pasireiškia su sąmone meniškas gabumas, kaipo tam tikra gauta iš prigimties dovana. M enininkas dažnai, negali pasakyti, kodėl vienas dalykas jam y ra priimtinas,, o kitas ne; kodėl viena lytis privalo būti pripažinta graži, okita bjauri. Jis tik turi vidaus įsitikinimą, kuris jam atei­ na per betarpišką estetinių vertybių pajautim ą. Nereik manyti, kad šitas estetinis jausmas, arba sko­ nis, negali būti nei patobulintas, nei pagadintas. Kaipi žmogaus sąžinę galima padaryti jautresnę arba net atbu­ kinti, taip lygiai estetinį jausmą arba prigimtą menišką, skonį galima išlavinti arba atbukinti estetinio lavinimopriemonėmis. Joks menininkas pats vienas nesudaro sau. meniškos aplinkumos, kurioje jam tenka gyventi ir kurti. Kiekvienas menininkas yra priklausomas nuo meno išsi­ vystymo eigos ir tos konkretinės aplinkumos, kuri tu ri didelės reikšmės jo estetinio skonio ir m eniško stiliaus pakraipai. Žodžiu tariant, priklausomybė nuo m eniškos aplinkumos ir tie pavyzdžiai, kuriais m enininkas lavinasi,, turi didelės reikšm ės jo estetiniam skoniui, kuris, žiūrint į aplinkybes, gali tobulėti ar net menkėti. Pirmas tad m enininko lavinimosi uždavinys yra pato­ bulinti estetinį savo skonį, padaryti jį jautresnį, aktualiai besireiškiantį tiek sprendžiant meno kūrinius, tiek ir ku­ riant dailenybes. Jei be prigimto estetinio skonio nieks negali būti m enininkas tikra šito žodžio prasme, tai b e estetinio skonio, išvystyto iki pastovaus nusiteikimo, nieks faktinai nėra tikras menininkas. Tiesa, prigimtas estetinis skonis, arba jausmas, galt būti įvairaus laipsnio ir gali turėti įvairios tendencijos į 591

išsivystymą. Čia tu ri didelės reikšmės meniško apdovano­ jim o laipsnis. A ukštesnį estetinio jausm o laipsnį sudaro meniškas kuriam asis instinktas, kuris pasireiškia gyva in­ tuicija, jausm u patiriant jau sukurtas estetines vertybes ir kuriant naujas estetines vertybes pagal estetines no r­ mas. Ir šitas m eniškas kuriam asis instinktas gali ir p ri­ valo būti pakeltas iš prigimto laipsnio į įsigytą naujo tobulum o laipsnį. Arba, kitaip tariant, čia įgim ta dovana gali būti papildyta ir sustiprinta įsigytu nusiteikimu. A ntras nusiteikimas, kuris privalu m enininkui įsigyti, y ra tam tikras sąmoningumas estetinio sprendim o sri­ tyje. M enininkas ne tik jaučia ir nujaučia, bet ir svarsto, vertina, sam protauja. Menininkas gali būti čia apdovano­ tas iš prigimties gyvu intelektu, bet čia jau aiškus nusi­ manymas neateina taip pigiai ir greit kaip estetinis jaus­ mas arba meniškas instinktas. Tarp estetinio jausm o ir estetinio nusimanymo, arba sprendimo, yra didelio skir­ tumo įvairiais atžvilgiais. Žmogus be m eniško kuriam ojo jausmo negali būti menininkas kūrėjas tikra šito žodžio prasme. Tuo tarpu žmogus be aiškaus nusim anymo apie estetines normas ir apskritai apie grožio bei m eno pro­ blemas gali būti geras menininkas savo kūrybos srityje. Be to, išvystytas estetinis jausmas m enininkui visada tik padeda, tuo tarpu kad y ra atsitikimų, kai teorinis m eni­ ninko sąmoningumas, suprastas kaipo tiesioginė priem onė dailiajai kūrybai, gali kartais neigiamai atsiliepti pačios kūrybos vertingume. A pskritai reik žinoti, kad su teoriniu menininko susipratimu dalykas stovi gana savotiškai ir reikalauja tikslių paaiškinimų. Aišku savaime, kad sąmoningai a r nesąm oningai kiek­ vienam menininkui tenka kuriant daryti estetinių spren­ dimų. Ir štai pasirodo, kad kūrybos m etu didžiausia este­ tinių sprendim ų dauguma dažniausiai darom a visai sa­ votišku, būtent, kaip sako estetikai teoretikai, latentinio m ąstym o būdu. Latentinis y ra pridengtas, arba įvykstąs sąm onės glūdumoje, mąstymas. Salia jo, kūrybos akte n e­ išvengiam as y ra mažesniame ar didesniame laipsnyje są­ m oningas svarstym as, kuris ne tiek y ra sudedam asis k ū ­ rybinio akto pradas, kiek padedamasis aktas. Ir štai, k a l­ bant apie estetinį sprendimą, reik sąmoningai daryti skir­ tum ą tarp latentinio mąstymo ir sąmoningo svarstym o dailiojoje kūryboje. Latentinis m ąstymas yra išdava to meniško patyrim o, kuris susidaro nuolatinio svarstymo, kūrybinės praktikos 552

ir estetinių studijų vyksme, kuris pasireiškia kūrybos ak­ te beveik kaip nesąm oningos tendencijos, be sąmoningų pastangų iš m enininko pusės. Kitaip tariant, menininko patyrim as, pagrįstas studijomis, kuriam ąja praktika ir są­ m oningais svarstym ais ilgainiui sudaro tarsi antrą jo pri­ gimtį, kuri visai savaim ingu būdu pasireiškia su visišku nuoseklum u kūrybos metu. Šitas savaimingas nuoseklus m enininko patyrim o pasireiškimas kūryboje ir yra ne kas kita kaip latentinis, arba įvykstąs sąmonės glūdumoje, mąstymas, kuris labai dažnai yra vertingesnis už sąmo­ ningą svarstym ą kūrybos protarpiais. Sąmoningas svarstym as kūrybos protarpiais y ra vadi­ nam as artim esniu padedam uoju kūrybos aktu. Padedama­ sis jis y ra todėl, kad jis tiesioginiu būdu neatlieka api­ pavidalinim o darbo, kuris kūryboje y ra pagrindinis daly­ kas. Plačia arba tolimesne prasm e padedam uoju kūrybos aktu bus ir tos studijos, kurios yra atliekam os tikslu pa­ siruošti prie kūrybos. Ir viena, ir antra prasm e padeda­ m ieji kūrybos aktai, t. y. ir paruošiamosios studijos, ir sąmoningi svarstym ai kūrybos protarpiais padidina m e­ nininko sąmoningumą dailiojoje kūryboje. Bet būtų klai­ dinga suprasti m enininko sąmoningumas ta prasme, kad sąmoningas m enininkas kuria pagal dailiojo m eno prin­ cipus, dėsnius ir taisykles. Kūryba, kuri būtų realizuoja­ m a nuolatiniu dairymusi į meno principus, dėsnius ir ta i­ sykles ir nuolatiniu svarstym u bei lyginimu, tikriausiai nebūtų nei tikslinga, nei suharm onizuota pagal estetines normas. Jei padedam ajam e kūrybos akte m enininkas gali sv ar­ styti ir lyginti, tai tiesioginiame kūrybinio apipavidalini­ mo akte m enininko mąstymas negali turėti silogistinio protavim o lyties. Sakysime, m enininkas negali kūrybos m etu protauti šitokiu būdu: estetinis dėsnis yra toks ir toks, šis konkretinis atsitikimas turi tam tikrų santykių su anuo bendru estetiniu dėsniu, taigi jis turi būti išspręs­ tas tokiu atitinkam u bendram dėsniui būdu. Padedamojo svarstym o m etu toks samprotavimas gali turėti vietos, bet kūrybinio apipavidalinimo metu šitoks abstraktinis prota­ vimas sudaro didelį pavojų kūrybos tikslingumui bei h a r­ moningumui. Tiesioginiame kūrybinio apipavidalinimo akte tegali būti pateisintas vien vadinamasis latentinis, arba įvykstąs sąmonės glūdumoje, mąstymas. Jis, kaip sakyta, susidaro iš kūrybinės praktikos, meninių studijų ir nuolatinių sv ar­ 553

stym ų m eniškų dalykų ir taip įeina į m enišką k ū rė jo prigimtį, kad kūrybos m etu pasireiškia kaipo visai sav ai­ m inga tendencija, arb a palinkimas, kuris patiekia visai intuityvinio įsitikinimo, suharm onizuoto su estetiniu jau s­ mu. Latentinis m ąstymas tuo ir vertingas yra, kad jis nesudaužo kūrybos akto abstraktiniu protavim u, jis vi­ sai susiharm onizuoja su estetiniu instinktu ir sykiu y ra nusiteikimas, susidaręs iš m enininko patyrim o, studijų ir kūrybinės praktikos. Jei menininkas gali ir privalo būti laisvas nuo teo ri­ zuojančios tendencijos savo mene, tai jis vis dėlto negali būti laisvas nuo to labai vertingo m eniško nusiteikimo, kuris buvo ką tik nusakytas kaipo latentinis m ąstym as kūrybos akte. Tuo tarpu šitas latentinio m ąstymo nusitei­ kimas ateina menininkui ne iš prigimties, bet y ra įsigijamas studijomis, svarstymais savo ir svetimos kūrybos ir tuo patyrimu, kuris patiekia nemaža medžiagos m inties analizei. Štai kokia prasme menininkui privalom as y ra es­ tetinis susipratimas, kuris kiekvienu reikiam u m om entu galėtų pasireikšti sąmoningu ar nesąmoningu estetiniu sprendimu. Vieni menininkai pasižymi didesniu sąmoningumu, k u ­ ris pasireiškia skaidriu estetiniu susipratimu. Kiti m eni­ ninkai priklauso labiau prie tų gaivališkų kūrėjų tipų, k u ­ riame visai sėkmingas latentinis mąstymas nepakyla n ie ­ kados prie visai sąmoningo estetinio susipratimo, bet vis dėlto ir pastarasis tipas negali apsieiti be tam tikro nusi­ teikimo, kuris vadovauja estetiniams jo sprendimams, kad ir įvykstantiems latentinio mąstymo lytyje. Tačiau ir vie­ nu, ir antru atveju estetinis susipratimas y ra ne įgimtas, bet įsigytas. Taigi nusiteikimas spręsti apie m eno daly­ kus pagal estetines normas yra antras iš eilės nusiteiki­ mas, kurį menininkas privalo įsigyti šalia estetinio jaus­ mo, pakelto į pastovaus nusiteikimo laipsnį estetiniu lavinimusi. Trečioje vietoje tenka kalbėti apie tą nusiteikimą, kurį m enininkas privalo įsigyti sąryšyje su vaizduotės lavini­ mu. Buvo sakyta, kad menininkas jau iš prigimties turi pa­ sižymėti tam tikrom is vaizduotės ypatybėmis. N egalės b ū ­ ti m enininku tas, kas iš prigimties nepasižymi tam tikru vaizduotės gyvumu, lakumu, sparnuotumu. Bet joks m e­ nininkas negali pasitenkinti tik tokia vaizduote, kokia jam y ra atėjusi iš prigimties. Ir vaizduotės meniškus pa­ linkimus jis privalo pakelti į pastovius, drausm ingus n u ­ 554

siteikimus, kurie būtų palankiausi kūrybos tikslams. Čia ir gali kilti klausimas, kokia linkme privalu lavinti m eni­ ninko vaizduotė, kad ji būtų geriausiai pritaikyta m e­ niškiem s tikslams. V aizduotė y ra galia, kurios pagalba atsigaminame pa­ tirtus arba pasigaminame mažiau ar daugiau naujus vai­ dinius. Vaizduotė, kuri turi savo tikslu kiek galima tiks­ liau atgam inti patirtus jau vaidinius, tarnauja atm inties reikalams. Vaizduotė, kuri turi savo tikslu keisti senus vaidinius, juos kom binuoti ir kurti naujus, tarnauja įvai­ riems išradim o ir kūrybos reikalams. Savaime aišku, kad pastaroji vaizduotės rūšis turi tiesioginės reikšmės dai­ liajai kūrybai. Atminčiai tarnauja grynai atgaminamoji vaizduotė, tuo tarpu kad kūrybai tarnauja kuriam oji vaiz­ duotė. Bet reik žinoti psichologinį dėsni, kad ir kuriam oji vaizduotė visados remiasi atgaminamosios vaizduotės vei­ kim u ir net iš šios pastarosios išsivysto kombinuodama patirtus tikrovėje vaidinius. Ne veltui estetikų y ra prim ygtinai pabrėžiama, kad vaizduotė yra pagrindinis dailiosios kūrybos įrankis: ją, pavyzdžiui, Vischer vadina specifiniu grožio organu. Ši­ tas teigimas yra priimtinas, tačiau su tuo rezervu, kad ne kiekviena vaizduotė tarnauja dailiojo meno tikslams, bet tik tokia, kuri yra išlavinta artimoje priklausom ybėje nuo estetinio jausmo ir estetinio sprendimo. Tik drausmingai apvaldyta dailiosios kūrybos tikslais vaizduotė turi tikrai teigiamosios reikšmės grožio realizavimui konkretiniu pa­ vidalu. Vaizduotė gali būti ne tik dailiosios kūrybos, bet ir aklų instinktų, žemiausių geidulių ir anarchistiškų gaivalų tarnyboje, ir tuomet, žinoma, negalima kalbėti apie tai, kad jinai yra grožio organu. Taigi meniškai tik išlavinta ir tinkam ai apvaldyta vaizduotė yra iš tikro dailiosios kūrybos organas. Kitaip tariant, menininko vaizduotė, ša­ lia įgim tų ypatybių, privalo dar pasižymėti Įsigytu nusi­ teikim u kurti dailiuosius pavidalus harm oningoje sutarti­ nėje su estetiniu jausm u ir estetiniu sprendimu. Šitas vaizduotės sutarim as su menininko jausmu ir estetiniu sprendimu, kad ir besireiškiančiu latentinio m ąs­ tym o lytyje, yra laidas, kad jos padarai pasižymės dailio­ mis arba estetinėmis ypatybėmis. Bet tai nėra vienintelis pageidavimas, kuris gali būti statomas meniškai vaizduo­ tei. Vaizduotės padarai privalo būti aukščiausiame laips­ nyje ryškūs ir originalūs. Tik tada jie turi tikrai meniškos 555

reikšm ės ir tik ro vertingum o m eno istorijoje. N eryškūs vaizdai gali b ūti kartais pateisinti pačios kom pozicijos ypatybėm is, bet paprastai vaizdų ryškum as sudaro p riv a­ lomą dailiosios kūrybos savybę. Taip pat vaizdų n a u ju ­ mas, arb a originalum as, sudaro kūrybos žymę, k u ri būti­ nai y ra surišta su dailiosios kūrybos esme. Taigi vaizduotės padarų estetinis dailumas, ryškum as ir originalumas y ra try s pagrindinės ypatybės, kuriom is privalo pasižymėti kuriam asis tikro m enininko darbas. Apdovanotas iš prigimties vaizduote m enininkas dar šitų visų ypatybių neįgauna sykiu su ja: jam tenka dar n e ­ maža pasidarbuoti, kol jis atsieks jų savo kūryboje. M eno istorija ir kuriam oji praktika meno m okyklos studijoje yra neišvengiama jokiam, kad ir labiausiai apdovanotam menininkui. Žodžiu tariant, ir vaizduotės srityje m eninin­ kas įgimtus palinkimus turi sustiprinti įsigytais nusiteiki­ mais. Būtent vaizduotės nusiteikimas dailiajai kūrybai su­ ponuoja jos sutarim ą su estetiniu jausm u ir sprendim u ir pasireiškia dailiais, ryškiais ir originaliais padarais. M e­ nininko vaizduotė turi būti, žodžiu tariant, drausm inga ir apvaldyta dailiosios kūrybos tikslais. Buvo kalbėta apie įsigijamus meniškus nusiteikim us. Tokie, kaip matėme, yra, pirma, išvystytas estetinis sko­ nis, kuris papildo ir ištobulina prigimtą skonį, arba este­ tinį jausmą, atrem tą į prigimtus meniškus gabumus, antra, estetinis susipratimas, kuris kūrybos akte pasireiškia kai­ po latentinis, arba vykstąs sąmonės glūdumoje, m ąsty­ mas ir, trečia, išlavinta kuriam oji vaizduotė, kuri papildo ir patobulina prigim tą vaizduotę ir kuri y ra specifinis dailiosios kūrybos organas. Bet išlavinta kuriam oji vaiz­ duotė nėra dar paskutinis meniškas nusiteikimas, k u ris gali ir privalo būti įsigytas menininko, norinčio stovėti dailiosios kūrybos aukštumoje. Nuo kuriamosios vaizduo­ tės tiesioginis kelias veda prie techniškojo sugebėjim o, kuris labiau negu kiti meniški nusiteikimai y ra įgijam as, bet ne paveldimas iš prigimties. Apie techniškąjį m eninin­ ko sugebėjim ą ir tenka dabar šis tas pasakyti. K uriam oji vaizduotė turi visai savaimingo palinkim o į apipavidalinim ą, t. y. kuriam oji vaizduotė ne tik form uoja ir k uria n aujus vaidinius, bet ir turi tendencijos sukur­ tuosius vaizdus realizuoti kokioje nors medžiagoje. K itaip tariant, kuriam oji vaizduotė turi tendencijos savo kū rin į perkelti iš idealinės, tik įsivaizduojamos srities į realinės tikrovės sritį. Šita tendencija yra vaizduotei visai savai­ 556

m inga ir priklauso ja i kaipo tokiai. Užtat pats idealinio kūrinio realizavimas juslėm is patiriam ojoje tikrovėje yra jau techniškas aktas, kuris nepriklauso vaizduotės sričiai. Tiesa, šitas techniškasis aktas visados yra vaizduotės va­ dovaujam as, nes šituo aktu yra apipavidalinam a kokia nors medžiaga pagal vaizduotės sukurtą pirmavaizdį; o vis dėlto pats techniškasis aktas kaipo toks y ra jau visai naujas dalykas, nes jis priklauso prie realizavimo bei pil­ dym o tvarkos. Techniškojo akto esmėje glūdi juslinės medžiagos ap­ dirbim as arba net beformės medžiagos apipavidalinimas dailiąja lytimi, kuri y ra ja u vaizduotės sukurta arba k u ­ riam a palaipsniui sulig tuo, kaip vyksta į priekį apipavi­ dalinim o darbas. Kai kalbam a apie juslinės medžiagos apipavidalinim ą kūrybos akte, nereik imti medžiagos siaurai m aterialine prasme. Šiokia a r tokia m edžiaga api­ pavidalinam a lytimi ne tik tada, kai, pavyzdžiui, y ra a r­ chitekto statomi rūmai, skulptoriaus lipdoma statula, ta­ pytojo įvaizdinama drobė, bet ir tada, kai poetas žalią kalbos medžiagą apvelka ritm uota bei rim uota lytimi arba kai kompozitorius iš nesutvarkyto garsų gaivalo sudaro harm oningą ritmu ir tem pu persunktą visumą. Visur m e­ nininkas kūrėjas turi reikalo su tokia ar kitokia m edžia­ ga, kurią jis stengiasi apipavidalinti dailiąja lytimi. Tiesa, kiekviena juslinė medžiaga stato menininkui tam tikrų reikalavimų, nes kiekvienos apdirbimas pagal vaiz­ duotės sukurtą dailiąją lytį sudaro tam tikras sunkenybes. Iš čion kiekviena dirbamos medžiagos rūšis reikalauja sau tinkam os technikos. Aišku juk, kad skulptorius kitaip ap­ sieina su savo medžiaga negu tapytojas su savo; poetas kitaip tvarko kalbos ir surištą su ja vaizdų medžiagą ne­ g u kompozitorius, turįs reikalo su nedaiktiška garsų m e­ džiaga. V isur reikalingas y ra atitinkamas techniškas nusi­ teikim as arba, tikriau tariant, sugebėjimas, kuris neatei­ n a iš prigimties, bet reikalauja tam tikrų, kartais ilgų pratybų ir studijų. N egalim a nevertinti techniškojo sugebėjimo reikšmės dailiajai kūrybai: jei realizuojam as vaizduotės sukurtas pirm avaizdis bendrais bruožais turi savyje visas esmines konkretinio kūrinio dalis, tai dar nereiškia, kad techniš­ kas kūrinio išpildymas nesuteikia nieko naujo, palygi­ n ant su vaizduotės darbu. Iš vienos pusės, techniškas k ū ­ rinio išpildymas labai dažnai duoda mažiau, nes toli gra­ žu nedažnai menininkas sugeba adekvatiniu būdu reali557

Prie bendrų individualinių m otyvų, kurie spiria m e­ nininkus į kūrybą, priklauso visų pirma m eniškas p ergy­ venimas, kuris, būdam as emocionalinio pobūdžio, tuo pa­ čiu turi judinamosios galios. M eniškas pergyvenim as y ra iš tikrųjų sudėtinga kuriam ojo gyvenim o apraiška, ir to ­ dėl tenka išanalizuoti skyrium sudedamosios jo dalys ar­ ba bent tie jo pradai, kurie dažniausiai pasitaiko m eniš­ kajam e pergyvenime. Tokiais sudedam aisiais m eniško per­ gyvenimo pradais y ra dažniausiai: 1) m eniškas patyrim as, 2) susižavėjimas, 3) kuriam oji nuotaika, 4) įkvėpimas. A pie kiekvieną iš jų pridera šis tas pasakyti. Paprastai emocionalinis menininko tem peram entas rei­ kalauja tam tikro paraginimo iš šalies, kad jis galėtų su­ krusti ir nešti menininką į kūrybos vyksmą. Tokių p ara­ ginimų suteikia kaip tik konkretiniai patyrim ai, pagauną kūrėjo jausmus ir vaizduotę. Pavyzdžiui, tikras gyvenim o įvykis, kitas meniškas kūrinys, kartais net ryškus vaiz­ duotės padaras suteikia menininkui vertingą ir įdom ų juslinį pergyvenimą, kuris tarnauja judinam uoju aksti­ nu dailiajai kūrybai. Žodžiu tariant, kiekvienam m eno k ū ­ riniui reikalingas buvo šioks ar toks m enininko pergyve­ nimas, sužadintas jo psichikoje jei ne tikru atsitikim u, tai bent vaizduotės savaimingu darbu. Kitaip tariant, dailia­ jai kūrybai emocionaliniu akstinu visados tarn au ja tam tikras pergyvenimas, pergyvenim as tikrovėje arb a n e t pergyvenimas vaizduotėje. Reik čia pat pažymėti, kad ne kiekvienas patyrimas,, kuris, šiaip ar taip, sujudina m enininko psichiką, tarn au ­ ja akstinu dailiajai kūrybai. Tik tie patyrim ai ir šiaip jau pergyvenim ai pagauna menininko vaizduotę ir spiria H į kūrybą, kurie stipriai sukelia jausm ų gyvenimą, sudo­ m ina intelektą, sudaro aiškiai išreikštą nuotaiką. N ereikš­ m ingi kasdienio gyvenimo įspūdžiai, įvykiai ir atsitiki­ m ai n ė ra dar pakankam a proga susidaryti stipresniam p er­ gyvenim ui, kurie tu rėtų kuriam ojo akstino reikšmės. T ik tai, kas tu ri aukštos žmogiškos svarbos savo turiniu ir pasižym i dideliu sugestyvumu savo išraiška, gali sukelti m enininko psichikoje tą susižavėjimą, kuris y ra reika­ lingas kaipo kuriam asis m otyvas dailiajai kūrybai. M eni­ ninko patyrim as tik tada yra tikras akstinas kūrybai, je i jis tu ri susižavėjim o pobūdį. Susižavėjimas ir y ra to ji versm ė, iš kurios ateina menininkui visai savaim ingai stip­ riausi paraginim ai k urti naujus kūrinius. M enininkas b e susižavėjim ų, be stiprių pergyvenimų, be kūrybinio en­ 560

tuziazmo y ra sutvėrim as, kuris primena šliaužiančius gy­ vius, bet neturi nieko bendro su skrajojančiais padangėse gyviais. Jam trūksta spam uotum o, kuris y ra privalomas kiekvienam m enininkui kūrėjui. Dažniausiai susižavėjimas yra tiesioginė priežastis ku­ riam ai nuotaikai susidaryti. Ši taip pat priklauso prie pla­ čiai suprantam o meniško pergyvenimo ir taip pat kaip ir kiti jo momentai spiria menininką į kūrybą. Kuriamoji nuotaika yra labai individualus dalykas ir pas kiekvieną m enininką kitaip pasireiškia. Dažnai kuriamoji nuotaika pačioje pradžioje pasižymi savo neaiškiu ir neapribotu stoviu. Kažkoks bedaiktiškas ir beformiškas lūkestis ir pa­ geidavimas apima m enininko kūrėjo sielą. Iš vienos pu­ sės, atsipalaidavim as nuo dienos reikalų ir pasaulio rū­ pesčių, o iš kitos pusės, kažkokios įtampos jausmas daž­ nai ją apima. Pasinėrimas savyje, m elancholija, pageida­ vimas perm ainų dažnai charakterizuoja kuriam ąją nuo­ taiką. Tai, kas jo je taip pat dažnai pasitaiko, yra sa­ votiškas susijungimas m alonių ir nemalonių stovių: džiaug­ smo ir skausmo, sveikatos ir negalavimo, nejautrum o vie­ niems dalykams ir sustiprinto jautrum o kitiems. Kartais pritvinkusi kuriam ąja nuotaika m enininko siela yra lin­ kusi į haliucinacijas. M at tokiu būdu glūdinti pasąm onyje koncepcija prasiveržia aikštėn toje įtem ptoje kūrybinė­ je atmosferoje, kuri charakterizuoja prieškūrybinį meni­ ninko stovį. Ir štai šitokios nuotaikos stovyje m enininkas kūrėjas staiga išgirsta savo kūrybos motyvą, tarsi ženklą į naują žygį. Dažnai tai esti melodijos, kuriom is pasireiš­ kia ieškanti harm onijos menininko siela. Bet tai, kaip ir visa, kas buvo pasakyta apie kuriam ąją nuotaiką, n ėra taisyklė. Tai, kas iš tikro yra taisyklė, yra faktas, kad kuriam oji nuotaika, atsiekusi didesnės įtampos, negali neišsispręsti kūrybos aktais. Todėl anksčiau ar vėliau tik­ ra kuriam oji nuotaika išsisprendžia įkvėptąja kūryba, kuri sudaužo paprasto kasdieninio gyvenimo užtvaras ir patvinksta m enininko sieloje audra ir veržimusi. Tai yra dažniausiai gaivališko įkvėpimo momentas, kuris, kaip ir kiti pergyvenim o momentai, sudaro menininko psichikoje stiprų kuriam ąjį akstiną. Kuriam oji nuotaika y ra požymis, rodąs, kad m eninin­ ko viduje yra pribrendusi įkvėptoji kūryba, ir reik tik paskutinio akstino, kad ji prasiveržtų aikštėn techniškais kūrybos aktais. Įkvėpimas, taip sakant, veikdo kūrybos vyksm ą ir stumia jį prie konkretinių išdavų. Įkvėpimas 16. S. Šalkauskis

561

yra kūryboje labai reikšm ingas ir sykiu labai galingas veiksnys. Jis kyla iš pasąm onio pagrindo ir patiekia dažnai jau atlikto kuriam ojo darbo išdavas, kaipo tik realizuoti­ nas techniškomis priemonėmis. Įkvėpim as y ra ne kas ki­ ta, kaip pasąm onio atlikto darbo prasiveržim as t sąm o­ nės sritį ir prisim etim as šitai sąmonei, tarsi kad šitas d a r­ bas būtų iš šalies kieno nors Įkvėptas. Įkvėpim o padarai kartais tiek y ra netikėti pačiam menininkui, kad jis pats laiko juos tarsi jam kieno kito primestais, įkvėptais. Iš tikrųjų, kaip jau buvo prie kitų progų žymėta, santykia­ vim as tarp m enininko pasąmonio ir sąmonės darbo yra labai artimas: pasąmonio požemis iš tik rų jų sudaro šak­ nis sąmoningam m enininko kūrybos darbui. Tie kūrybi­ niai syvai, kuriais minta menininko siela savo šak­ nyse, anksčiau ar vėliau pereina į dienos sąm onę ir pią pastarąją apsprendžia ir vadovauja. Ir reik pripažinti la­ bai didelė iš pasąmonio einančio įkvėpimo rolė. Su dideliu tikslingumu įkvėpimas spiria kūrybą prie sudarymo tikros dailenybės: jis apšviečia tam sius k ū ry ­ bos kelius, jis nurodo laimingą kūrybinės problem os iš­ sprendimą, jis sustiprina nusiminimo momentu, žodžiu ta ­ riant, jis kelia aukštyn, nurodo ir veda. Per įkvėpim ą ge­ riausiai pasireiškia pasąmonio kuriam ojo darbo ypatybės. Einąs iš pasąmonio įkvėpimas nėra juodo darbo pildytojas: jis ne rankioja medžiagą kūrybai, bet ją apipavida­ lina, nes jis yra savarankiškas dalyvis kūrybos vyksme, būtent tas, kuris vaidina didžiausią rolę koncepcijos su­ daryme. Koncepcija yra kuriamosios dvasios padaras, k u ­ riame kuriam oji idėja randa pirmą visai dar idealinį re­ alizavimą menininko vaizduotėje, kas gali būti pavadin­ tas pirmavaizdžio žodžiu. Paskui tik koncepcijos sudary­ tas pirmavaizdis yra realizuojamas techniškais aktais re­ alioje tikrovėje. N ereik m anyti, kad meno kūrinio koncepcija y ra su­ darom a vienu ypu ištisai ir tobulai. Tik genialūs kūrėjai kartais sugeba savo dvasioje suteikti jau tobulą dailiąją lytį savo kūriniui ir jį paskui realizuoti vienu galingu už­ sim ojim u m ūsų tikrovėje. Ogi paprastai koncepcija suda­ rom a iš pradžios labai netobulai ir tik paskui palaipsniui tobulinam a pagal tai, kaip kūrybos darbas žengia į priekį. Todėl taip pat įkvėpim o aktas nėra kažkas vieningo, kas vien ą tik k a rtą prasiveržia į sąmonę dailenybės kūrim o m etu. įkvėpim as gali tu rėti stipresnių ir silpnesnių savo m om entų, jis patvinsta ir atslūgsta pagal įvairias aplin­ 562

kybes, ir jei, iš vienos pusės, įkvėpimas yra akstinas, spiriąs į kūrybos darbą, tai, iš kitos pusės, pats kūrybos darbas, arba kūrybinio darbo vyksmas, yra geriausias akstinas įkvėpim ui sužadinti. Pačiu menininkų paliudy­ mu, ne svajinga rimtis, bet intensyvus kūrybos darbas sudaro palankiausias sąlygas kūrybiniam įkvėpimui. Iš čion matyti, kad kuriam ojo pergyvenimo akstinai savotiškai susipina tarp savęs ir vieni kitus paragina sa­ vitarpiniu veikimusi. M eniškas patyrimas sukelia susiža­ vėjim ą, susižavėjimas sudaro kuriam ąją nuotaiką, kuria­ m oji nuotaika ruošia įkvėpimo prasiveržimą aikštėn, o paskui pats kuriam asis darbas stiprina grįžtam uoju būdu patį m enišką pergyvenimą, nes pati kūryba yra menininko pergyvenam a labai stipriai su pakelta dvasia ir su sustip­ rintomis emocijomis. Prie to pergyvenimo, kuris yra su­ rištas su kūrybos turiniu, čia dar prisideda kuriam oji emocija, kuri kartais pasiekia nepaprasto intensyvumo ir galingumo. Kuriamoji emocija pasiekia ypatingo inten­ syvumo pas genialius kūrėjus, pas kuriuos visi meniško pergyvenimo momentai yra sustiprinti ir siekia gaivališ­ kos galybės. Genialus kūrėjas ypatingai jautrus yra vi­ sam tam, kas gali sudaryti akstiną dailiajai kūrybai, to­ dėl jis lengvai susižavi tomis tikrovės žymėmis, kurios jam įkvepia kuriam ųjų galimybių; jo kuriam oji nuotaika ypatingai ryški ir jaučiama; jo įkvėpimas aukščiausiame laipsnyje galingas ir gaivališkas ir sykiu pasireiškia su nepaprastu tikslingumu ir atbaigtomis lytimis. Kiek k u ­ riamosios emocijos ir apskritai kūrybinis pergyvenim as pas genialius kūrėjus gali būti stiprus, galima spręsti iš to fakto, kad M ickevičius po to, kai jis buvo sukūręs sa­ vo „Improvizaciją", buvo rastas sunkaus apalpimo sto­ vyje. Po to jis dar pareiškė, kad buvo m anęs turėsiąs mirti nuo išsisėmimo ir pervargim o kūrybiniam e akte. Visi keturi pergyvenim o momentai sudaro sykiu emocionalinį dailiosios kūrybos motyvą. Tai y ra pradedam a­ sis kūrybos m otyvas, labai svarbus tuo, kad be jo papras­ tai negalėtų kilti jokių meno kūrinių, arba jei tokių kūrinių ir susidarytų, be šito akstino jie būtų šalti, neįdva­ sinti, nesušildyti jausm ų užsidegimu. Aišku, kad emocionalinis menininko pergyvenimas turi labai svarbios rolės ir kūrinio atsiradimui, ir kūrinio pobūdžiui. Bet jis nėra vienintelis dailiosios kūrybos bendras individualinis mo­ tyvas, arba akstinas, ir net ne svarbiausias dailiojo meno atžvilgiu. Du sekamu genetiniu atžvilgiu motyvu, priklau­ 563

sančiu prie b endrų individualinių kūrybos m otyvų, y ra išreiškim o m otyvas ir apipavidalinim o m otyvas. M eno es­ m ei juodu tu ri nepalyginant daug daugiau reikšmės. Išreiškimo m otyvas y ra ne kas kita, kaip m enininko noras išreikšti savo pergyvenim us šiokiu a r tokiu būdu. Apipavidalinimo m otyvas yra ne kas kita, kaip m eninin­ ko noras suteikti savo išreiškimui dailiąją lytį ir įam žinti ją visuomet reikšmingame m eno kūrinyje. Taigi išreiški­ mo ir apipavidalinim o m otyvai y ra dar du bendru ir in ­ dividualiniu m otyvu, kuriuodu, šalia m eniško pergyveni­ mo, sudaro svarbiausius dailiosios kūrybos m otyvus. Ga­ lima būtų m anyti, kad kalbėti apie išreiškimą ir apipavi­ dalinimą reikėtų tik ryšyje su m eno kūrinio realizavim u, nes kuriant kokią dailenybę, yra neišvengiam a išreikšti savo sukurtąją koncepciją ir ją apipavidalinti dailiąja ly­ timi. Negalima abejoti, kad išreiškimas ir apipavidalini­ m as priklauso prie kūrinio realizavimo techniškom is prie­ monėmis. Bet iš kitos pusės, galima kalbėti apie išreiškimo ir apipavidalinimo motyvus, nes menininko psichikoje y ra nenugalimų palinkimų, arba tendencijų, pasireikšti api­ pavidalinimu kuriamosios medžiagos dailiąja lytimi. V o­ kiečiai, pavyzdžiui, visai teisingai kalba apie m enininko Mitteilungstrieb ir Gestaltungsdrang, t. y. apie pasireiš­ kimo instinktą ir apipavidalinimo vajų. Menininkas kuria ne tik sau, bet ir kitiems. J is tUTji nenugalimą norą pasidalinti, savo pergyvenim ais, savo koncepcijomis, savo kuriamomis lytimis. M enininkas turi jausmą, kad jo kūryba turi visai objektyvios reikšmės ir vertės, ir todėl jis pageidauja jos išdavomis pasireikšti, kad ir kiti galėtų pripažinti jo kūrybos vertingum ą ir su­ kurtom is vertybėm is galėtų gėrėtis, grožėtis. Tai ir y ra M itteilungstrieb, pasireiškimo instinktas. Iš kitos pusės, menininko vaizduotė tik tada jaučiasi patenkinta, kai jos sukurtiems vaidiniams yra m enininko suteikiam a adekvatinė bent tam tikrame laipsnyje dailioji lytis, išreikšta juslinėmis atvaizdavimo priemonėmis. M e­ nininkas turi, taip sakant, nenugalimo reikalo savo vaiz­ duotės padarus perkelti iš psichinės srities į realiai p ati­ riam ą tikrovės sritį, joje realizuojant juslinėmis priem o­ nėm is savo koncepcijos pirmavaizdžius konkretiniuose pavidaluose. Tai y ra Gestaltungsdrang, apipavidalinim o vajus. Labai lengva pastebėti, kad išreiškimo m otyvas ir a p i­ pavidalinim o m otyvas labai ankštai y ra tarpusavy suriš­ 564

ta. Išreiškimo m otyvas neišvengiam ai veda prie apipavi­ dalinimo m otyvo, ir iš kitos pusės, apipavidalinimo mo­ tyvas rem iasi išreiškim o m otyvu. Ir vis dėlto išreiškimas ir apipavidalinim as nėra, kaip pamatysime, tas pats daly­ kas, ir m eno likimas žymiai yra surištas su tuo, koks mo­ m entas — išreiškimas ar apipavidalinimas — ima jam e vir­ šų. Bet apie tai sm ulkiau kitą kartą. Paskutinį k a rtą buvo trum pai nusakyta du bendru in­ dividualinių m enininko kūrėjo motyvu, kurie, šalia peTgyvenimo ir sykiu su šiuo pastaruoju, sudaro pagrindi­ nius, labai svarbius m otyvus kiekvienai dailiajai kūrybai: tai y ra išreiškimo m otyvas ir apipavidalinimo m oty­ vas, kurie, kaip sakyta, turi vokiečių kalboje savo sugestyvinius terminus: M itteilungstrieb ir Gestallungsdrang, Šituodu išreiškimo ir apipavidalinim o m otyvu ir turim e šitą kartą kiek sm ulkiau panagrinėti. Žmogaus prigim tyje yra uždėtas palinkimas kiekvieną savo pergyvenimu, šiaip ar taip išreikšti. Tolimiausia ši­ to fakto priežastis yra ta, kad kiekviena akcija turi savo tokią ar kitokią išvadą. Todėl pirm ieji pasireiškimo pėd­ sakai net nepriklauso nuo žmogaus valios. Kiekvienas vidaus pergyvenimas yra tam tikra emocija, arba vidaus judesys, kuris, šiaip ar taip, sujudina žmogaus psichofi­ zinę būtybę, kas negali nepasireikšti aikštėn kokiu nors būdu. Sakysime, baimės arba pykčio pergyvenim as pasi­ reiškia visai savaimingai žmogaus veido spalvoje ir jo išraiškoje. Išraiška ir yra ne kas kita kaip atspindys to, kas yra viduje pergyvenama. Tiksliai kalbant, išraiškos dovana priklauso gyvoms būtybėm s ir toms, kurios turi proto dovaną. Tačiau labai plačia prasm e galima k a l­ bėti ir apie neprotingų gyvulių ir net negyvos gamtos iš­ raiškas, nes tokiu atveju mes esame linkę personifikuoti gyvulių pergyvenim us ir gamtos apsireiškimus pagal žmo­ giškąją savo prigimtį. Užtat y ra visai tikslu kalbėti, kad žmogaus pasireiški­ mas tokia ar kitokia išraiška gali būti savaimingas ir są­ moningas. Savaimingas pasireiškimas įvyksta tada, kai žmogus reaguoja į stiprius įspūdžius visai savaimingu net reflektoriniu būdu ir nenori arba net negali kontroliuoti savo pasireiškimo būdą. Tokia, pavyzdžiui, yra nusigandusio žmogaus išraiška, kai jis daro žūtbūtines pastangas išsigelbėti iš pavojaus. Tokiu atveju žmogus neįstengia savęs kontroliuoti ir galvoti apie tai, kaip jis pasireiškia pastebintiem s jį žmonėms. Bet, žinoma, nėra reikalo ieško­ 565

ti tiek nepaprastų atsitikim ų norint pastebėti ir obser­ vuoti savaim ingą žmonių pasireiškimą. Žmonės pasireiš­ kia savaim ingu nekontroliuojam u būdu labai dažnai, y pač pergyvendam i stipresnius įspūdžius. Sąmoninga išraiška, t. y. sąmoningai kontroliuojam a ir net valios pastangom is valdoma, y ra jau tam tikros kultūros apraiška. Užsiminus apie ku ltū rą sąryšyje su išraiška arba pasireiškim o instinktu, reik konstatuoti, kad nekultūringas žmogus, palygintas su kultūringu žmogumi, pasireiškia daug daugiau, labiau savaim ingu ir m ažiau apvaldytu, m ažiau kontroliuojam u ir m ažiau įform intu būdu. Todėl ir kultūringas žmogus, kai jis pergyvena stiprias emocijas, k urių neįstengia apvaldyti, dažnai p ri­ m ena nekultūringą arba tiesiog laukinį žmogų. Tokiu būdu jau pačioje pradžioje tenka konstatuoti keletas grindžiam ųjų tiesų, kurios turi paskui reikšm ės meno dalykams. 1. Pasireiškimo instinktas arba palinki­ mas išreikšti šiaip ar taip visa tai, kas m us gyvai p a­ gauna, yra prigimtas visiems žmonėms. 2. Todėl pastan­ gos išreikšti savo emocionalinius pergyvenim us kaipo tokios dar neturi savyje nieko meniško. 3. Ju o mažiau žmogus yra kultūringas, juo daugiau jis y ra linkęs reikštis neribojamu, nekontroliuojamu, neapvaldytu, neplaningu ir beformiškų būdu. 4. Labai dažnai, juo intensyvesnis y ra mūsų emocionaliais pergyvenimas, juo labiau beform iš­ kų ir neharm oningu būdu jis pasireiškia.— Žodžiu tariant, pasireiškimo instinktas yra žmogaus gyvenim o apraiška, kuri gali būti kultivuojam a pagal aukštesnius žmogaus gyvenimo principus, bet pati savyje, kaipo tokia, neturi dar estetinės vertės ir todėl nesudaro dailiosios kūrybos apraiškos. Todėl klaidingas yra meno kaipo išreiškimo aptarim as. Pasakymas ,,menas y ra išreiškimas" tesuim a į save vieną tik dailiosios kūrybos motyvą, bet neapreiš­ kia jokios esminės jos žymės. Tiesa, palinkimas į išreiškimą kaipo dailiosios k ū ry ­ bos m otyvas veda, šiaip ar taip, į meno sritį, kaipo tai, kas dailiajai kūrybai būtinai yra reikalinga. Bet k aip k u ­ riam oji medžiaga, kuri taip pat būtinai reikalinga menui, nesudaro dar jokia prasme dailiojo kūrinio, taip lygiai išreiškimas nesudaro dar dailiosios kūrybos esmės. Pir­ m a pasireiškim o pastangos reikšmė yra grynai psichofi­ zinio pobūdžio: pasireiškimas, $rba savo pergyvenim o išreiškim as, iš vienos pusės, išsprendžia tą įtampą, kuri b u ­ v o žmogaus psichikoje susidariusi dėl pergyvenim o emo566

rijos, o iš kitos pusės, atbaigia šitą pergyvenimą tam tikra evoliucija. Taip pykčio pergyvenimas, išreikštas, šiaip ar taip, priekaišto ir pasibarimo lytyje, suteikia atotam pą pačiam jausm ui, bet pirm negu tai įvyksta, pats pyktis randa išreiškime aukščiausią įtampos laipsnį ir iš­ sivysto iki tam tikro aiškumo, kuriame randa vietos ir savo jausm o m otyvavim as, ir pasiryžimas jį šiaip ar taip pareikšti. Kita išreiškimo išdava yra ta, kad išreiškimas iš (vi­ daus perdirba pergyvenim ą, jį praturtina ir pakelia į auk­ štesnį laipsnį. Šitame daikte ir prasideda tikra išreiškimo reikšmė dailiajai kūrybai. Je i pats pergyvenimas savo turiniu yra toks, kad jis gali tarnauti kuriam ąja tema, tai išreiškimas turės suteikti šitam pergyvenimui sustiprintą, praturtintą ir ryškesnę lytį. Kitaip tariant, išreiškimas turi tendencijos visai savaim ingai idealizuoti pergyvenimą, ir tuo pačiu skirti jį aukštesniam kūrybos tikslui, būtent pergyvenimo pareiškim ui dailiąja lytimi. Išreiškimas, be to, suteikia objektyvacijos vidaus per­ gyvenimui, t. y. jį apreiškia išviršinėmis priemonėmis. Šituo atžvilgiu išreiškimas tam pa priemone susižinojimo tarp žmonių ir įgauna visuomeninio pobūdžio. Tokiu bū­ du išreiškimo reikšmė žmogaus gyvenime yra labai dide­ lė: psichofiziniu atžvilgiu išreiškimas atbaigia pergyve­ nimo evoliuciją ir išsprendžia jo įtampą; visuom eniniu atžvilgiu išreiškimas yra priem onė žmonėms susižinoti tarp savęs; meno atžvilgiu išreiškimas y ra objektyvacijos ir idealizacijos įrankis. Bet vėl dėl paskutinio atžvilgio reik pastebėti, kad objektyvacija ir idealizacija dar iš sa­ vo esmės nėra estetinio pobūdžio. Mokslininkas, dirbda­ mas mokslo darbą ir išreikšdamas jo išdavas m okslo vei­ kale, taip pat tam tikra prasm e naudojasi objektyvacijos. ir idealizacijos priemonėmis, bet tuo pačiu laiku jis gali būti labai tolimas dailiajai kūrybai ir apskritai meno da­ lykams. Čia ir kyla klausimas, kas yra reikalinga, kad išreiškimas galėtų būti m enišku išreiškimu arba, k itaip tariant, būti dailiosios kūrybos veiksnys. Į šitą klausimą tegalimas vienas tik tikras atsakymas: kad išreiškimas galėtų pasidaryti tikru dailiosios kūrybos veiksniu, jis turi sueiti į organišką vienybę su išreiškimu turinio apipavidalinim u dailiąja lytimi. Tik per tą lytį, kuria pasireiškia pergyvenimas, išreiškimo momentas įgauna estetinės vertės. Ten, k u r išreiškimas nėra apval­ dytas, įformintas ir tikslingai pritaikytas dailiojo meno. $67

reikalam s, negalim a kalbėti apie m enišką išreiškim ą, a r­ b a apie išreiškim ą kaipo dailiosios kūrybos veiksnį. Ki­ taip tariant, išreiškim o m otyvas y ra tam tik ra pajėga, k u ri privalo būti įkinkyta į dailiosios kūrybos vyksm ą, b e t iš savo prigim ties n ė ra dar dailiojo m eno kū rėja. Išreiškime galim a įžvelgti try s m om entai: pirm a, p er­ gyvenimas, kuris y ra išreiškiamas, antra, tasai išviršinis juslėmis patiriam as ženklas, kuris išreiškia pergyvenim ą ir, trečia, išreiškimo patyrim as kieno nors psichikoje k a i­ po išreiškimo. Tik antram e momente, t. y. išviršinio žen­ klo momente, išreiškimas tegali įgauti estetinės reikšm ės, apsivilkęs dailiąja lytimi. Kiekvienas ženklas tu ri savo lytį, bet ne kiekvienas ženklas tu ri dailiąją lytį. Tad d ar k a rtą pabrėžiu tą labai reikšmingą m enui faktą, kad su išreiškimo m otyvu turi sutapti dar kitas specifiškai m e­ niškas motyvas, jei norima, kad jis pats įgautų m eniškos vertės. Šitas kitas jau tikrai meniškas m otyvas y ra apipavida­ linimo motyvas, kuris spiria m enininką k ū rėją įform inti išreiškiamą dalyką dailiąja lytimi. Kas neturi dailiosios lyties pajautim o ir nejaučia reikalo suim ti į dailiąsias lytis pergyventų ir išreiškiamų dalykų, tas n ėra m eni­ ninkas kūrėjas estetine šito term ino prasm e. A pipavida­ linimo motyvas tiek yra svarbus, kad dailiojo m eno ap­ tarimas dažniausiai yra jungiamas su apipavidalinim o mo­ mentu. Sakysime, E. Meumann, kuris labai energingai pabrėžia išreiškimo ir apipavidalinim o m otyvų skirtingu­ mą, sako, kad „menas yra visuomet reikšmingo kūrinio įvaizdinimas konkrečiai veizdimoje lytyje, rem iantis m ū­ sų sielą jaudinančiu pergyvenimu" (II, 78). Pats apipavidalinimo motyvas trum piau y ra vadina­ m as formos motyvas, ir savaime suprantama, kad m ene tegali būti kalba apie dailiosios, arba gražiosios, formos m otyvą. Sykiu reik tačiau žinoti, kad apipavidalinim o m otyvas ne padaro išreiškimo m otyvą nereikalingą, bet jį tik taurina, tobulina ir panaudoja savo tikslams. Ir net estetinė apipavidalinim o prasm ė tam pa visai aiški, kai y ra suprasta, kad tai, kam yra suteikiam a dailioji lytis, privalo tu rėti savyje išreiškimo pobūdį. Tuo tarp u išreiš­ kim o pašaukim as y ra iškišti į priekį tuos atvaizduojam o­ jo dalyko m omentus, kurie padaro galimą grynai inten­ syvų pergyvenim ą. Iš čion susidaro vienas iš reikalavimų, kurie vado­ v a u ja ieškojim ui dailiosios lyties. Būtent ieškoma kūri568

niui lytis privalo tiksliai atsakyti sustiprinto išreiškimo reikalavim ui. Je i išreiškimo viešpatavimas apipavidalini­ mo atžvilgiu y ra antiestetinis šitų dviejų m otyvų santy­ kiavimas, tai ne tik y ra leista, bet ir net privalu rū ­ pintis, kad apipavidalinim as kaip tik iškeltų aikštėn tuos momentus, kurie sustiprina m ūsų pergyvenimą dom intis kūriniu. Ne išreiškimo stiprumas y ra blogas dailiojoje kūryboje, bet jo neapvaldymas, nekontro­ liavimas, nesuėmimas į adekvatinę formą, kuri galėtų suharm onizuoti išreiškim ą pagal estetines normas. Taigi pirmas reikalavimas, statomas ieškomai kūrinio formai, y ra atsakyti sustiprinto išreiškimo reikalui arba padaryti galimą grynai intensyvų estetinį pergyvenimą. Šitas su­ stiprinto išreiškimo reikalavimas, kuris yra sąlyga inten­ syviam estetiniam pergyvenimui, skiria meniškąjį apipa­ vidalinim ą nuo to apipavidalinimo, kuris skaitosi vien su paprastu tikslingumu arb a net atvaizduoja dalyką su vi­ su atitikimu tikrovės. Paprasta fotografija arba tikslin­ gos mašinos formos neatsako sustiprinto išreiškimo rei­ kalavimui ir todėl taip pat nesuteikia mums intensyvaus pergyvenimo domintis jų formomis. Kitaip tariant, šito su­ stiprinto išreiškimo pagrinde susidaro tasai pliusas, kuris skiria estetines formas nuo neestetinių. Toliau ieškomai kūrinio formai y ra statomas reikala­ vimas, kad joje rastų išreiškimą tasai specifinis susido­ mėjimas, kuris patraukė menininką prie emocionaliai patirto objekto. Tai reiškia, kad formoje sustiprintos iš­ raiškos privalo rasti kaip tik tasai pergyvenimas arba susi­ žavėjim as, kuris paragino menininką kurti. Kitaip tariant, tarp menininko pergyvenimo ir apipavidalinimo turi būti griežto ir tikslaus atitikimo. Aišku juk savaime, kad for­ ma, išreiškianti netinkam u būdu tai, kam ji skirta išreikš­ ti, yra nevykusi ir nesuharm onizuota lytis. Sakysime, po­ etas išreiškia linksm o žanro turinį soneto lytyje. M eniškoji form a turi taip pat skaitytis su tomis išTeiškimo priemonėmis, kurios y ra menininko dispozicijo­ je. Sakysime, vienos lytys tinka tapybai, kitos skulptūrai, trečios architektūrai ir t. t. Menininkas, kuris nesiskaito su dirbamos medžiagos ypatybėm is ir tikslingomis tech­ nikos priemonėmis, negali sukurti tobulų lyčių, kurios atsakytų visiems estetikos reikalavimams. Pagaliau ieškoma lytis visados privalo skaitytis su tuo faktu, kad ji, šiaip ar taip, tarnautų susižinojimo priem o­ n e tarp žmonių, kad sugebėtų patiekti žmonėms to esteti­ 569

nio pasismaginimo, kurį ji turi savo tikslu. M enas, k u ris visiškai nesiskaito su šituo reikalu, negali pasiekti tobu­ lumo jau todėl, kad jis y ra nustojęs labai stipraus aksti­ no prisilaikyti visuotinai reikšm ingų estetikos principų. Visi pam inėtieji keturi reikalavim ai, statom i ieškom ai kūriniui lyčiai, tu ri labiau išviršinės reikšmės. Kai sako­ ma, pirma, kad dailioji lytis privalo atsakyti sustiprinto išreiškimo reikalui, antra, kad ji turi atitikti specifinį m e­ nininko pergyvenim o turinį, trečia, kad ji privalo skai­ tytis su esančiomis m enininko dispozicijoje m edžiaga ir technikos priemonėmis ir, ketvirta, kad dailioji lytis skir­ ta tarnauti susižinojimo priemone,— visais šitais reikala­ vimais nustatomos ribos, iš kurių dailioji lytis negali iš­ eiti. Bet tuo dar tikrai nepasakoma, kokia ji privalo būti tikra savo esme. Šituo klausimu teks kalbėti ateityje, kai būsime priėję specialiai dailiosios kūrybos lyčių proble­ mą. Čia tik trum pai paminėsiu vien lengvesnės orienta­ cijos tikslais pagrindines dailiosios lyties savybes. Būtent tokiomis savybėmis yra: pirma, atbaigtas pilnumas, loty­ niškai vadinamas integritas, be kurio negali susidaryti pilnas ir patenkinąs savo dydžiu įspūdis, antra, tikslingas, vieningumas — unitas, kuris realizuoja tam tikrą vieny­ bės principą daugingų dalių įvairumoje, trečia, deram a proporcija, debita proportio, kuri nustato harm oniją ta rp dalių ir visumos, ir, ketvirta, ryškus skaidrumas, splendor pulchri, kuris sugestyviai išreiškia estetinį kūrinio m o­ mentą. Tik apipavidalinimas, atitinkąs pirmus keturis iš­ viršinius reikalavimus ir šiuos keturis išvidinius reikala­ vimus, tegali sukurti tikrai dailiąją, t. y. gražią, estetinę lytį. Kaip matome, dailiosios kūrybos m otyvų klausim as yra mus privedęs prie pačios giliausios dailiojo m eno esmės. Mes turėjom e progos patirti, kad pasireiškimo ir apipavidalinim o instinktai kyla iš menininko emocionalinių pergyvenim ų ir vaizduotės visai savaimingų polin­ kių ir paskui tiesioginiu keliu veda į klausimą, kas y ra dailioji lytis, kuri dailiojoje kūryboje turi kardinalinės reikšm ės visais atžvilgiais. N esigilindam as dabar į šitą kardinalinį klausimą, tu riu kiek sm ulkiau čia paliesti labai reikšmingą išreiškimo ir apipavidalinim o m om entų santykiavim ą tarp savęs. Pasi­ rodo, kad nuo to, kaip y ra traktuojam i šitie dailiosios kūrybos m otyvai ir katram iš jų yra suteikiam a persvara, p areina ištisos m eno pakraipos. 570

Cohn savo „Allgem eine Ä sthetik" 15 vienoje vietoje trum pai drūtai aptaria išreiškimo ir apipavidalinimo mo­ m entų santykiavim ą dailiajam e mene. Jis būtent sako: „Formos ir išreiškimo sutapimas krūvon yra būtinas fakto prasm e; ogi jųdviejų harm onija ir savitarpinis priklauso­ mumas y ra būtinas reikalavim o ir normos prasme" (128). Vadinasi, negali būti išreiškimo be jokios formos ir for­ mos be išreiškiamo jokio turinio. Bet gali būti tarp jų ­ dviejų netinkam as santykiavimas, nepagrįstas harmonijos ir priklausom ybės principais. Pastaruoju atveju mes tu ri­ m e nenorm alų išreiškimo ir apipavidalinimo santykiavi­ mą, kuris negali neatsiliepti neigiamai į meno išdavų vertingum ą. M eumann net sako, kad viena iš įdomiausių dailiosios kūrybos ypatybių kaip tik yra tai, kad išreiškimo ir api­ pavidalinimo m otyvai tam tikrame laipsnyje yra priešin­ gi viens antram ir kad tam tikrose aplinkybėse turi meno pakraipai net diametraliai priešingos įtakos. „Pastanga įvaizdinti pergyvenimą visuomet vertingam e kūrinyje ir tam tikroje meniškoje lytyje,— sako jisai,— turi kaip tik pagal bendrą savo tendenciją neišvengiamu būdu stabdy­ ti ir siaurinti pastangą išreikšti savo jausmus, ir, atvirkš­ čiai, pastanga išreikšti jautim us visados turi tendencijos kliudyti tikrai meniško kūrinio atsiradimui griežtai m eniš­ kojoje lytyje" (II, 81). Sitų pagrindinių tendencijų, surištų su išreiškimo ir apipavidalinimo motyvais, konstatavim as turi be galo di­ delės reikšmės tikram dailiosios kūrybos supratim ui. Jis verčia niekados nepamiršti, kad stengimasis pasireikšti jausmais yra iš esmės beformiškas, netikslingas ir nepla­ ningas. Štai kodėl prim ityvūs nekultūringi žmonės, vai­ kai ir patekę į dekadenciją subarbarėję menininkai sutei­ kia pirmenybės išreiškimo m otyvui ir taip yra silpni api­ pavidalinimo koncepcija ir technika. Rūpinantis visų pirma išreiškimu, nustumiamas į antrą planą apipavidali­ nimo momentas. Tuo tarpu šis apipavidalinimo momentas yra visados surištas su pasirinkimu ir apribojimu išreiš­ kimo lyties. M eniškos lyties pasirinkime ir jos apriboji­ me. kaipo išreiškimo priemonėse, ir glūdi stabdomasis apipavidalinim o momentas. Visų pirma kiekvienam meniškam apipavidalinimui yra ribų žiūrint į vaizdavimo priemones: menininkas yra surištas išreiškime savo meno stiliaus dėsniais. Kiekviena meno sritis turi savo principus, liečiančius kuriam ąją mė­

sa

džiagą, taikom ą kūrybai techniką ir kuriam ąsias lytis. Je i m enininkas nepritaiko savo išreiškimo palinkim ui jo ­ kių stabdžių ir leidžia save šitam palinkim ui nešti k u r tinkamas, tai jo kūryba neišvengiam ai turi privesti p rie bet kurių meno dėsnių paneigimo. Bet ne tik stiliaus dės­ niais m enininkas y ra surištas savo kūryboje: jis privalo, šiaip ar taip, skaitytis su ta m eno rūšimi, kurią m eninin­ kas y ra pasirinkęs savo pergyvenim o išreiškimui. Jei, pavyzdžiui, poetas y ra pasirinkęs dram atinę lytį savo p er­ gyvenimui išreikšti, tai jis turi skaitytis su šitos lyties bendrais dėsniais ir dar tais specialiais, sakysime, tra g e ­ dijos dėsniais, kurie negali nevaržyti neribojam o m eni­ ninko reiškim osi savo koncepcijomis, pergyvenim ais, jausmais. Išreiškimo kultūra ir yra ne kas kita, kaip išreiškim o suėmimas į menišką lytį, kitaip tariant, jo apvaldym as, apipavidalinimas, įforminimas pagal estetikos norm as. „Atskiram žmogui,— sako Meumann,— tai reiškia išsiau­ klėjimą savyje formos jausmo, meniškos formos jausm o tiek gyvenime tiek kūryboje, kas yra ne kas kita, k a ip apribojimas stengimosi į išreiškimą m eniškais lyčių kū ­ rybos principais" (II, 86). Žodžiu tariant, ten, k u r n ė ra išreiškimo tikros kultūros, dailioji lytis negali rasti sau vietos. Toks ir yra laukinių žmonių, vaikų ir subarbarėjusių menininkų, kurių dabar taip daug priviso, m enas. Jei dabar panorėsime susisteminti santykius, kurių esti tarp išreiškimo ir apipavidalinimo m omentų mene, tai tu ­ rėsime pripažinti, kad čia galimi trys tipiški atsitikim ai, būtent, pirma, išreiškimo ir apipavidalinim o m om entai su­ tam pa suderintojoje harm onijoje, antra, apipavidalinim o momentas vyrauja išreiškimo momentui, ir trečia, išreiš­ kim o momentas vyrauja apipavidalinimo momentui. Jei paim tum e tvarką, kuria einam a į tobulumą, tai turėtum e iš pradžios kalbėti apie išreiškimo vyravim ą apipavidali­ nimui, paskui apie apipavidalinimo vyravim ą išreiškim ui ir pagaliau apie šitų dviejų kūrybos momentų harm onišk ą susiderinimą. Užtat meno dekadencijos periodui, k u rį kad m es gyvenam e šiais laikais, yra reikšminga atv irk š­ čia tvarka, ir todėl visus galimus šitų dviejų m om entų santykiavim o tipus turėsim e apžvelgti kaip tik šitoje tv a r­ koje. Po to, kas buvo pasakyta apie išreiškimo ir apipavi­ dalinim o m otyvus ir jų reikšmę dailiajai kūrybai, savai­ m e aišku, kad idealinis atsitikimas yra tada, kai griežtai 572

atbaigta graži lytis susiderina su aukščiausiu vidaus per­ gyvenim o išreiškimo laipsniu. Šitokiu dviejų išreiškimo ir apipavidalinim o m otyvų suderinimu pasižymi kaip tik tasai menas, kuris y ra vadinam as klasišku. Čia pergyve­ nimas, išreiškimas ir apipavidalinimas adekvatiniu bū­ du save atitinka, ir todėl tokio meno akivaizdoje mes jaučiam ės pagauti vidaus gyvenimo didingumo ir išreiš­ kim o sugestyvumo, ir išviršinės lyties tobulumo. A r pa­ imsime klasikinio meno geriausius pavyzdžius — literatū­ ros, skulptūros ir architektūros,— ar geriausius renesanso pavyzdžius — literatūros ir tapybos srityje,— ar geriau­ sius romantizmo pavyzdžius— tik dailiosios literatūros srity je,— visur rasime gilų pergyvenimą, sugestyvų iš­ reiškim ą ir tikrai dailiąją lytį. A ntras tipiškas atsitikimas y ra tas, kai apipavidalini­ mo m otyvas vyrauja su skriauda išreiškimui. Tokiu atve­ ju lytis užstelbia vidaus pergyvenimus ir išdavoje susi­ daro šaltas objektyvinis menas, nelaisvas nuo visokių pe­ dantiškų formalinių reikalavimų, šabloniškų m anierų ir sustingusių formų. Ryškiausias tokio vienašališko m eno pavyzdys yra pseudoklasiškas menas, tiek pavergtas įsa­ kymų ir draudimų kodeksui, įprastoms manieroms ir ap­ ribotoms vieną kartą ant visados sustingusioms lytims. N e visur apipavidalinimo vyravim as išreiškimui išeina a i­ kštėn su tokiu vienašališkumu kaip pseudoklasiškam e mene. Dažnai jis jaučiam as tik kaipo tam tikras šaltum as ir palinkimas į objektyvizmą, kas ne taip ryškiai demons­ tru o ja šito meno tipo vienašališkumą. Bet, šiaip ar taip, nebuvim as m ene adekvatinio santykio tarp pergyvenimo, išreiškimo ir apipavidalinim o y ra visados aiškus trūku­ mas, kuris negali būti pateisintas jokiais sumetimais. Tre­ čias tipiškas atsitikimas, būtent < . . . > I6. Paskutinėse paskaitose iš bendrosios estetikos buvo kalbėta apie tuos bendrus visiems menininkams motyvus, kurie yra jų visų, šiaip ar taip, patiriam i ir todėl tu rį didelės reikšmės tikram dailiosios kūrybos supratimui. Tai yra, k aip žinome, pergyvenimas, išreiškimas ir apipavi­ dalinim as kaipo emocijos, išraiškos ir formos motyvai. Emocija y ra tasai patiriam ojo pergyvenimo motyvas, k u ­ ris sužadina susidomėjimą, susižavėjimą, kuriam ąją nuo­ taiką ir įkvėpim ą ir tuo pačiu spiria menininką į kūrybą. Išraiškos m otyvas y ra pagrįstas susižinojimo, susisiekimo, pasireiškim o instinktu, kuris ragina žmogų savo pergyve­ nim ais pasidalyti su kitais žmonėmis. Pagaliau formos, ar573

ba lyties, m otyvas — neišvengiam as reikalas apipavida­ linti išreiškiam us savo pergyvenim us šiokia ar tokia ly­ timi. Šita lytis gali būti prim ityvi, labai netobula, bet ji visados y ra reikalinga ir niekados negali visai būti atseparuota nuo išreiškimo, lygiai kaip šis negali būti izoliuo­ tas visiškai nuo formos. Vadinasi, negali būti išreiškim o be jokios formos ir formos be išreiškimo jokio pergyve­ namo turinio. Bet gali būti ta rp jųdviejų, t. y. išreiškim o ir apipavidalinim o lytimi, netinkam as santykiavim as, ne­ pagrįstas harm onijos ir priklausom ybės principais. V isais tokiais atsitikim ais mes turim e nenorm alų išreiškim o ir apipavidalinim o santykiavim ą, kuris y ra labai dažnai vie­ našališkų m eno pakraipų priežastis. Sistem atizuojant santykius, kurių gali būti tarp išreiš­ kimo ir apipavidalinimo, galima nustatyti try s tipingi a t­ sitikimai, būtent, pirma, išreiškimo ir apipavidalinim o, arba įforminimo, harmoningas suderinimas, antra, apipavi­ dalinimo vyravim as išreiškimui ir, trečia, išreiškimo v y ­ ravimas apipavidalinimui. Idealu y ra išreiškimo ir apipa­ vidalinimo harmoningas susiderinimas, ku r sueina k rū ­ von stiprus pergyvenimas, ryški išraiška ir tobula forma. Tai yra klasiškas menas, kuris kaipo toks trunka per am ­ žius ir visados yra vertinam as kaipo objektyviai, gražus. Bet, pasirodo, klasiškai harmoningas išraiškos ir formos susiderinimas, kaip ir visa, kas yra normalu, gera ir g ra­ žu, yra retas atsitikimas m eno istorijoje ir būtent todėl, kad tarp apipavidalinim o ir išreiškimo y ra tam tikro fa­ tališko antagonizmo, nors juodu ir negali visiškai atsiseparuoti viens nuo antro: apipavidalinim as lytimi tu ri v i­ sados palinkimo apriboti ir suvaržyti išreiškimą, nes iš­ reiškimo kultūra yra ne kas kita, kaip jo suėmimas ir apvaldym as m eniškąja lytimi. Iš kitos pusės, išreiškim as turi visados palinkimo ardyti meniškas lytis ir reikštis tam tikra prasm e beformiškų, netikslingu, neapvaldytu būdu. Šitokios antagonistiškos kovos tarp išraiškos ir lyties eigoje vieną k artą ima viršų apipavidalinimo, antrą k a r­ t ą — išreiškim o momentas. Pirmuoju atveju turim e mene vienašališką formalizmą, kuris pasireiškia sustingusiom is formomis, šabloniškomis manieromis, pedantiškai form u­ luojam ais reikalavim ais ir kurio ryškiausiu ir vienašališkiausiu pavyzdžiu y ra pseudoklasicizmas. A ntruoju a t­ v e ju gaunam e m ene vienašališką ekspresionizmą, kuris, kaip parodo pats term inas, pareinąs nuo exprimere, ex574

pressio, suteikia vienašališką pirmenybę išreiškimo mo­ m entui prieš apipavidalinimo, arba įforminimo, momentą. Šitaip suprantam as ekspresionizmas ne visai sutam pa su ekspresionizmu, ypatingai praplitusiu paskutiniais laikais, būtent m ene XIX šimtm. pabaigoje ir XX šimtui, pradžio­ je. Aš vartoju ekspresionizmo terminą imdamas jį visos sistemos atžvilgiu, tuo tarpu kad meno istorijoje jis yra dažniausiai imamas ryšyje su tais atsitiktiniais pasireiški­ mais, kurių atsiranda konkretinėse aplinkybėse. Vis dėl­ to tarp sisteminio ir istorinio ekspresionizmo supratim o y ra to esminio bendrumo, kad ir vienu, ir antru atveju pagrinde glūdi išreiškimo vyravim as apipavidalinimui, ar­ ba Įforminimui. Šitokis išreiškimo .vyravim as apipavidalinimui yra vi­ sai natūralus ir net neišvengiamas tada, kai formalinis m eno momentas yra techniškai neapvaldytas jau todėl, kad stinga paprastų meniškų sugebėjimų. Tokiu atveju gaunam e prim ityvų ekspresionizmą, kuris paprastai ran­ da vietos vaikų ir laukinių žmonių ir šiaip jau prim ity­ vių tautų mene. Salia šito primityvinio ekspresionizmo, yra dar principialus ekspresionizmas, kuris tokioje ar ki­ tokioje lytyje pasireiškia meno dekadencijos laikais ir dažnai yra ne kas kita, kaip menininkų subarbarėjim as te­ oriniame nesusipratime ir meniškame nepajėgum e. Tiesa, reik pripažinti, kad ekspresionizmas labai dažnai y ra n e paprastas formalinio momento neigimas mene, bet sykiu ieškojimas naujų formų ir stilių, kadangi senosios formos ir stiliai yra patekusios į sustingusio šablonizmo stovį. Iš čia jau galima pastebėti, kad vienašališkas formaliz­ mas ir vienašališkas ekspresionizmas stovi prieš viens an­ trą kaipo dvi priešybės, viena — konservatyvaus, an­ tra — revoliucinio pobūdžio. Formalizmas nurimsta klasi­ cizmo laimėjimuose ir ilgainiui nustoja savo sparnų laku­ mo. Ekspresionizmas eina vienu žingsniu su gyvenimu, jau­ dinasi jo patyrim ais ir kelia maištą prieš tai, kas buvo pastoviai laim ėta meno istorijoje. Tokio ekspresionistiško maišto liudininkais mes esame paskutiniais laikais. „Anksčiau, net dar antrojoje XIX šimtm. pusėje,— sako E. Meumann,— dažnai maža tekrei­ pė dėmesio į išreiškiamąjį m eno pobūdį ir suprasdavo jį beveik išim tinai kaipo formos vaizdavimą ir kūrimą; šiais laikais m es pergyvenam e reakciją prieš šitą vienašališ­ kumą, ir mūsų dabartinis menas patenka priešingą klai­ dą: savo vienašališkoje pastangoje būti išvidinio pergy­ 575

venim o išreiškim u jis visiškai pamiršta, kad m enas tepra­ sideda ten, k u r išeina aikštėn vaizdavim as ir ieškojim as išreiškimui m eniškos formos" (II, 76—77). „Aš žiūriu į vi­ są dabartinį m eną,— sako jisai kitoje vietoje,— iš to m a­ tymo punkto, kad jam e vienašališkai persveria pastanga į sustiprintą išreiškim ą ir jam e pastabu visi galimi atsi­ tikimai ardomosios tendencijos, nors ieškojim as naujų iš­ reiškimo priem onių jam e neabejojam ai taip pat vyrauja, tik neskaitant nedažnų išimčių šis ieškojim as retai kada apsivainikuoja tikru pasisekimu" (ten pat,— P. 94). Kaip galima pastebėti iš šių M eum anno pasakym ų, ekspresionizmas, suprantam as kaipo beform iškas stengi­ masis atsiekti sustiprinto išreiškimo, turi savo neigiamas ir teigiam as išdavas, destis kokia y ra pagrindinė jo pa­ kraipa. Bet ir tada, kai ekspresionizmas reiškiasi intensy­ viu n au jų formų ir stilių ieškojimu, retai kada, kaip liu­ dija Meumann, jam pasiseka atsiekti teigiam ųjų rezulta­ tų, nes sustiprintas išreiškimas yra antagonistas meniškam apipavidalinimui. Kaip buvo jau užsiminta, ekspresionizmo priežastim i esti, iš vienos pusės, primityvus m enininkų nepajėgum as ir, iš antros pusės, principialus- jų subarbarėjim as. Tiesa, labai dažnai abidvi šitos priežastys kaip ir sueina k rū ­ von, būtent tada, kai menininkai, neapgalėję d ar techni­ nių formos kūrim o sunkenybių, apsisprendžia principialiai už sustiprintą išreiškimą prieš m eniško apipavidali­ nimo momentą. Gerą tokio atsitikim o iliustraciją turėjom e progos stebėti ir sykiu stebėtis pirm ojoje jau n ų jų m e­ nininkų kūrinių parodoje, įvykusioje A teitininkų rūm uo­ se šių, 1930, m etų kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje. Nem anau čia daryti smulkios ir tikslios recenzijos apie šitą parodą. Tepadarysiu vien kelias bendras pastabas. Nežinau, kaip m ūsų jaunieji menininkai kvalifikuoja savo naujus kelius, bet tai, kas pas juos yra ypatingai aiškiai pasireiškę, yra bendras ekspresionistiškas nukry­ pimas, t. y. siekimas sustiprinto išreiškim o. ir sąmoningas ar nesąm oningas apipavidalinimo momento nebojim as mene. Ieškojim as prašm atnių sensacijų ir įspūdžių pada-. rė tai, kad daugum a iš jų rūpinasi visų pirma savo per­ gyvenim ų išreiškimu, bet ne išreiškimo apipavidalinim u tikrai dailiom is lytimis. Šituo atžvilgiu Truikio „Skersgat­ v ių nuotaika" y ra ypatingai reikšminga tiek jo kūrybai, tie k ir k itų jau n ų jų m enininkų nusistatymui. Negalima ne­ pripažinti, kad nuotaikos tikslas y ra čia atsiektas, bet ši576

ta nuotaika, susidaranti paveikslo stebėjim o išdavoje, toli gražu nėra estetinė. Ne kiekviena stipri ir ypač praš­ m atni nuotaika yra estetinė, ogi ten, kur kūrinys nesu­ daro estetinės nuotaikos, negalima kalbėti apie dailiąją kūrybą. Ši reikalauja estetinių, arba dailiųjų, lyčių, me­ niškai realizuotų m eno kūrinyje, tuo tarpu jaunųjų m e­ nininkų kūriniuose dažniausiai formos yra labai prim ity­ vios, tyčia ekspresionistiškai sustiprintos iki karikatūriš­ k ų ribų. Aišku savaim e, kad šitokis kūrybos supratim as n ereikalauja nei ypatingos technikos, nei tikro estetinio pajautim o: jam reikalingas tik tam tikras sąmojingas praš­ m atnum as ir labai prim ityvus meno technikos pasisavi­ nimas, todėl šitokiu ekspresionizmu sugeba reikštis vaikai ir prim ityvios tautos. M ūsų jaunieji menininkai, šalia me­ niško nepajėgum o, serga dar klaidingu principialiu nusi­ statym u rodyti publikai ne gražius paveikslėlius, kaip jie patys pasisako, bet menininko laboratoriją, nes m eninin­ kas d ar tebestudijuoja. Deja, šitose mūsų jaunų m eninin­ kų studijose nejausti svarbiausio dalyko, būtent užsimo­ jim o į grožį: paskendę išreiškimo momente, jie visai be­ jėgiai tikrai meniškajame apipavidalinimo momente. Ži­ noma, šis pasakymas negali būti taikomas visiems jau ­ niems mūsų menininkams be išimties, ir visiems vienoda­ me laipsnyje. Jaunieji menininkai teigia, kad jų „menas turės atei­ tyje atstovauti Lietuvos menui" ir tuo jie pateisina savo laboratorijos parodymą publikai, kad kritika galėtų tarti savo žodį: „Žmogau, kur eini?". A r m ūsų jaunieji m eni­ ninkai suras ir realizuos naujas formas ir naujus stilius, labai galima abejoti remiantis jų laboratorijos paroda, bet kad jie eina m eno subarbarėjim o keliu, tai y ra visai neabejotina tam, kas sugeba vertinti ir spręsti meno da­ lykus plačiu estetikos mastu. Tai, kas šiuo atveju pasakyta daugiausiai apie tapy­ bą, tu ri lygios reikšm ės ir visiems kitiems menams. N e­ seniai m an teko užtikti laikraštyje įdomų pasikalbėjim ą su žinomu rusų baletm eisteriu M ykolu Fokinu, kuris labai vykusiu būdu nusako išreiškimo ir apipavidalinimo mo­ m entų santykiavim ą meniškame šokyje. Kadangi jo pasi­ sakymai turi platesnės reikšmės ir dar yra labai tiksliai suformuluoti, neiškenčiu nepacitavęs svarbiausių vietų iš jo pasikalbėjimo. „Kai aš buvau pradėjęs savo baletinį veikimą,— sako jisai,— Petrapily baleto srityje viskas darėsi pagal tvirtai 37. S. Šalkauskis

577

suform uluotas aksiomas, viešpatavo sustingusios besielės konservatyvios form os išstudijuotos savo linijose gim ­ nastikos, kartais padažytos ornam entu, tuo tarp u k ad aš tuoj pajutau, kad visa tai galim a atgaivinti, įdvasinti gy­ venim o džiaugsmu. Aš tapau skelbėjas šilto jausm o, k i­ taip tariant, jausm ų išreiškimo. Dabar, kai aš m atau, kad daugelis iš m ano pasekėjų piktnaudžiauja pergyvenim ais, pradedu labiau vertin ti form os turtingum ą, m ano gautą paveldėjim ą iš praeities. Aš vertin u kiekvieną liniją, kiekvieną formos pavyzdį, n e t pačias tradicijas ir kartais m an pačiam atsiranda noras sudaryti opoziciją pačiam sau. Ima noras pasakyti: nereik naikinti nieko iš senojo m eno vertybių. N ereik valyti kelias naujam m enui. V i­ sa, kas y ra tikrai nauja, praskins sau kelią. Juokinga, kai stropiai tęsiami nauji keliai: sulaužo, išm ėto ... dailu, tu š­ čia. .. o eiti nėra kam, nešti n ė ra ko." „Nereik griebtis tarsi išganymo nei naujo, nei seno m en o ... Jei kas talentinga, nebus sena, jei kas m enka, netaps n a u ja ... Yra bailumas pamėgdžioti senoms atbaig­ toms lytims, kaip lygiai y ra bailumas pritapti prie to, kas yra nauja, iš baimės būti atsilikėliu." „Aš ir teigiu su visu tvirtum u, kad m enas iš tik rų jų privalo tašyti, dailinti formas, tuo tarp u kai turinys y ra pats gyvenimas. Štai kodėl aš sakau, kad su pergyveni­ mų pertekliumi į baleto m eną įsiveržia visai nedovanoti­ nas diletantizmas. Negalima ateiti pas m uzikantą ir rei­ kalauti griežti tik pergyvenimus. Lygiai taip pat kuo ank­ sčiau šokėja ims reikšti savo pergyvenimus, juo nevalyvesnis formos atžvilgiu bus, mano įsitikinimu, jos šo­ kis. Ir aš todėl sulaikau savo mokinius nuo įsismaginimo reikšti savo jausmus. Bet nuo pirmos pamokos stengiuos įteigti jiems, kad žmogus negali būti nesireiškiančiu, kas kiekviena poza išreiškia judėjimą, o judėjim as ir y ra tu ­ rinys." „Reikalinga buvo drąsa, einant prieš tai, kas sena, kai visa, kas sena, buvo nepajudinam u dėsniu. Reikalin­ ga taip pat drąsa, kad galima būtų šiuo laiku, kai visa gera, kas nauja, kai visi užsiėmę vaikymusi naujovės, sušukti: pakaks išdykauti, pakaks skelbti naujovės rekor­ dus. M enas ne sportas. Sustokite, prisiklausykite savo širdies plakimui. N ebijokite būti atsilikėliai. Atsilikti nuo k itų nebaisu. Baisu atsilikti nuo savęs." „Aš p riėjau įsitikinimą, kad nauja mene y ra visa tai, kas buvo k urta be šios minties apie naujum ą. Taip buvo 578

kurti visi nemirštantieji klasiški vaizdai, kurie iš tikrųjų visados bus švieži ir n a u ji... Aš netikiu tuo, kas iš anks­ to y ra skelbiama kaipo nauja. Bet užtat aš tikiu esant n a u ja tai, kas y ra įėję į gyvenimą ir jam e nemiršta." , .Kadangi kadaise m es buvome per daug turtingi tech­ nika, tai aš jos visai nebranginau, ir štai kai dabar esu išvydęs, kad susižavėjimas pergyvenimais gręsia techni­ kos nustojimu, aš ne tik imu trauktis atgal, bet ir nuola­ tos kartoju: teikitės elgtis atsargiau". Grebenščikov Ge­ orgu/. V osobniake M. Fokina na Riversaide II Segodnia.— 1930.03.23.— Nr. 82. Reik stebėtis, kad žmogus, turėjęs reikalą tik su m eno praktika ir dar tokioje srityje kaip baletas, sugebėjo taip tiksliai ir gražiai išreikšti išreiškimo ir apipavidalinimo m om entų santykiavim ą m ene ir, be to, surišti šito santy­ kiavim o klausimą su naujo ir seno meno antagonizmu. Fokin, kaip matyti, buvo blaškomas tarp dviejų meniško gyvenim o kraštybių, bet kaipo tikras menininkas iš savo pašaukim o ir išsilavinimo, jis galų gale apsisprendė už integralinį meną ir atsipalaidavo nuo baimės būti at­ silikėliu, nes jis ėmė dirbti menui, kuris niekados nemirš­ ta ir todėl visados yra jaunas ir naujas. Taigi siekimas sustiprinto be saiko išreiškimo y ra destruktyvinis veiksnys meno kūryboje. Jis y ra to prim ity­ vumo apraiška, iš kurio žmonės eina ieškoti kultūros ar­ ba į kurį žmonės grįžta, patvirkę kultūros prabangoje ir visu kuo prisisotinę. Vienašališkas ekspresionizmas y ra destruktyvinis veiksnys todėl, kad jis ardo ir sprogdo grynas estetines formas vardan laisvo ir neapriboto jau s­ m ų pergyvenim o išreiškimo. Tačiau būtų vienašališka ir neteisinga žiūrėti į eks­ presionizmą kaipo į beformišką pastangą į niekuo neap­ ribotą išreiškimą, vien neigiam uoju estetinių formų des­ trukcijos atžvilgiu. Ekspresionizmo pagrinde labai dažnai glūdi užsimojimas išplėsti ir padidinti išreiškiamųjų m e­ no priem onių skaičių ir galią. Atsisakoma nuo senų tra­ dicinių form ų tik tam, kad galima būtų surasti ir reali­ zuoti naujas išreiškimo formas, laisvesnes ir lengviau pritaikom as įvairiems meno reikalams. Tokiu būdu ekspre­ sionizmas, kuris vienu savo šonu yra reyoliucionieriškai destruktyvus, kitu atžvilgiu stengiasi padauginti ir susti­ printi išreiškiamąsias m eno priemones su pagalba naujų estetinių formų. 579

Deja, reik konstatuoti, kad neigiam oji ekspresionizmo funkcija, įgaunanti inercijos revoliucinės destrukcijos ir prim ityvum o nuotaikoje, dažniausiai užstelbia kūrybinį jo užsimojimą ir suveda novatorišką jo rolę prie visai nedi­ delių dalykų. Vis dėlto neginčijam as y ra faktas, kad eks­ presionizmas y ra pagam inęs ištisą eilę m eno srovių, k u ­ rios ieško naujų išreiškimo formų labai įvairiom is p rie­ monėmis. Tiesa, jos visos, šiaip ar taip, eina vienašališko­ mis linkmėmis jau todėl, kad suteikia meno išreiškimo m omentui pirm enybę prieš apipavidalinim o, arba įform i­ nimo, momentą. Prie šitų vienašališkų estetinių srovių, šiaip ar taip, išėjusių iš ekspresionizmo įsčiaus ir telpan­ čių po plačiais jo sparnais, priklauso, pavyzdžiui, im pre­ sionizmas, simbolizmas, futurizmas, primityvizmas, nekal­ b ant jau apie visą plejadą atsitiktinių srovių, kaip dadaizmas, dekadentizmas ir t. t. Apie kai kurias iš šitų srovių bus ne pro šalį pasakius prie šios progos po kelis žodžius. Ieškodamas n au jų išreiškimo priem onių ir tuo pačiu naujų estetinių formų, menininkas gali išeiti iš dviejų griežtai priešingų pradedam ųjų punktų, būtent, pirma, jis gali išeiti iš pačio išreiškiamojo ir vaizduojam ojo objekto tyrinėjim o ir, antra, iš pačių išreiškiam ųjų priem onių ir meniškų formų studijavimo. Impresionizmas eina pirm uo­ ju keliu. Jis išeina iš pačio išreiškiamo ir vaizduojam o objekto stebėjimo. Gilindamasis ir objektyviai stebėda­ mas menišką objektą, impresionizmas nori būti ištikim as pačiai jo prigimčiai ir todėl stengiasi ją atvaizduoti to ­ kią, kokia ji pasireiškia tiesioginiam m ūsų jusliniam p a ­ tyrimui, nebūdam a perdirbta žmogaus vaizduotės ir šiaip ja u psichikos aparatu. Impresionizmas stengiasi tarsi a t­ palaiduoti nuo aperceptyvinės žmogaus psichikos funk­ cijos, kad galėtų pasaulį atvaizduoti tokiu, kokiu jis mums rodosi pirm u pažvelgimu. Tai y ra betarpiškos regim ybės arb a pirm ųjų įspūdžių iškėlimas aikštėn m eno kūryboje. N uo šitų pirm ųjų regimai objektyvių įspūdžių im presio­ nizm as ir y ra gavęs savo vardą (impressio reiškia įspūdį). J e i saulėtas peizažas nuo šviesos pertekliaus sudaro su­ stiprintą k o ntrastą tarp šviesos ir šešėlių, kurie apsireiš­ k ia stam biom is dėmėmis, tai menininkas impresionistas visų pirm a pasistengs sustiprintu būdu išreikšti šitą kon­ tra stą ir n u tapyti savo paveikslą stambiomis beform iško­ m is dėmėmis. Priešginybę impresionizmui sudaro tam tikra prasm e simbolizmas, nors ir vienas, ir antras ieško naujų sustip­ 580

rintų išreiškimo priemonių. Simbolizmas schematizuoja ir stilizuoja meniškas formas tam, kad šios galėtų reikšti kaž­ ką naujo, ko iš savo prigimties jos iš tikrųjų nereiškia. Suteikta schematizuotoms ir stilizuotoms formoms ypatin­ ga reikšmė yra grynas žmogaus psichikos padaras, tuo tarpu kai impresionizmas stengiasi objektyvuoti pirm us tiesioginius įspūdžius ir atsipalaiduoti sykiu nuo žmogiš­ kosios psichikos subjektyvinių sugestijų. Simbolizmas ir yra ta meniškos kūrybos srovė, kuri stengiasi realizuoti m eno kūriniuose simbolines formas, t. y. tokias, kurios, šalia savo tiesioginės reiškiamosios funkcijos, turi dar reikšti ką nors kitą. Jei, pavyzdžiui, paimtume rusų tapytojo Vereščagino paveikslą, pavadin­ tą „Karo apoteozė", tai pamatytume, kad sukrauta žmo­ giškųjų kaukolių piramidė, apvainikuota gyvu juodvar­ niu, reiškia ne paprastą nykstančių žmogiškųjų kaulų krū ­ vą, bet tą pražūtingą karo galybę, kuri neša visur m irtį ir teleidžia išlikti griuvėsiuose vien neprotingai gam tai, simbolizuojamai paveiksle trium fuojančio juodvarnio pa­ vidalu. Simbolizmo ypatybė yra tai, kad jis visados, šiaip a r taip, jungia senas formas su nauja, iš pradžios jom s n e ­ priklausančia reikšme. Je i šita nauja reikšm ė simboli­ nėms formoms yra suteikiam a grynai sutariam uoju būdu, turim e dirbtinius simbolius; jei nauja reikšm ė suteikiam a simbolinėms formoms rem iantis prigim tąja jų funkcija, turim e natūralius simbolius. Tik natūraliniai simboliai ga­ li turėti vietos dailiajam e mene, ogi grynai sutartieji sim ­ boliai, kurie nepainform uotiems žmonėms yra sunkiai įs­ pėjam os mįslės, nusideda prieš ryškų tiesioginį meno vaizdingum ą ir todėl negali būti pateisinti m ene kaipoišreiškimo priemonė, nors gilus idėjinis meno kūrinio simbolingumas, kaipo jo transcendentinis reikšmingumas, n e tik yra leistinas, bet ir tiesiog pageidaujamas kiekviena­ me tikram e mene. Futurizmas, ieškodamas naujų sustiprinto išreiškim e priemonių, eina dar toliau negu simbolizmas ir reikalauja iš m eniškų formų, kad jos reikštų tai, ką jos iš tik rų jų negali išreikšti savo prigimtimi. Sakysime, futuristai tapy­ tojai stengiasi drobėje išreikšti tai, kas išsivysto įvykstan­ čioje laiko eigoje. Pavyzdžiui, norėdamas išreikšti visas judėjim o stadijas, futuristas nuvaizduoja šokėją su visa eile kojų ir rankų; ogi norėdamas atvaizduoti muzikalinę nuotaiką, rikiuoja atskiras muzikalinių instrumentų dalis. 581

gaidom s rašyti popierių ir t. t. Futurizmas tad iš tik rų jų y ra tasai prašm atnus ekscentriškum as mene, kuris serga principialiai neįvykdom om is pretenzijom is ir todėl p rak ­ tikoje pasirodo nepajėgiąs atsiekti jokių realių laimėjimų. Paminėtasis anksčiau prim ityvizm as gali būti dvejo­ pas, būtent grynai neigiamos linkmės ir labiau teigiam os linkmės, žadančios būsim us laimėjimus. G rynai neigiam a­ sis primityvizmas paneigia bet kurį atbaigtą m eno kūrinį ir jo vietoje stato m anipuliaciją su paprastais m eno p ra ­ dais. Toks prim ityvistas tapytojas vietoje paveikslo sutei­ kia nesujungtą vienybėn ir nesuharm onizuotą stam bių dė­ m ių krūvą, nesuvestą prie jokių aiškių formų. Toks p ri­ m ityvistas aukoja bet kurią estetinę formą ir bet kurį stilių keistiem s bandymams, kurie dėl savo chaotiškum o ir nesistemingumo nežada jokių reikšmingų rezultatų. Bet yra kitas primityvizmas, kuris gali būti vaisingas ir iš tikro gali privesti prie laim ėjim ų naujų išreiškiam ų­ jų priemonių ir n aujų estetinių lyčių. M enininkas primityvistas šita kita prasme studijuoja pačias išreiškimo p rie­ mones ir estetines formas tam, kad galėtų rasti kelią prie primityvių paprasčiausių formų ir atitinkam ų išreiškimo priemonių. Grįžimas prie elem entarinių m eno pradų tokiu atveju turi savo tikslu suradimą naujų sustiprintų būdų išreikšti paprasčiausias formas. Prie šitokio primityvizmo y ra šiais laikais priėjusi m o­ derniškoji architektūra ir m eniškoji pramonė. M oderniš­ koji architektūra visų pirma skaitosi su tuo faktu, kad jos kuriam ieji pastatai, kaipo priklausą prie vartojam ojo meno, visų pirma turi atsakyti tikslingumo reikalavimui. Taigi m odem iškas architektas deda į savo meno pag rin ­ dą visų pirma tikslingumo pradą. Po to jis atm eta visas tas komplikuotas formas, kurios tarnavo gryno pagraži­ nimo tikslams ir kurių toks perteklius buvo, sakysime, barokiškam e stiliuje. Primityviniai pradai, kuriais tenka architektui operuoti, yra linijos, plokštumos ir jau m a­ žiau spalvos. Todėl architektas primityvistas visų pirma panaudoja savo kūrinių konstrukcijai šiuos elem entari­ nius pradus neišeidamas iš tikslingumo ribų. Prie prim i­ tyvių architektūros meno pradų priklauso dar statybinės m edžiagos ypatybės, todėl ir į šitą veiksnį dabartinis a r­ chitektas k reipia daug dėmesio, vadovaudam asis sveiko natūralum o principu. N auja medžiaga reikalauja ir nau­ jų formų': sakysim e, geležies betonas y ra medžiaga, k u ri n esutaria su formomis, kokiomis pasitenkindavo medis 582

arba plyta. Čia primityvinis reikalavimas y ra atitikimas tarp formos ir medžiagos. Tokiu būdu m enininkas architektas, atsipalaidavęs nuo tradicinių architektūros formų, grįžo prie prim ityvių ar­ chitektūros meno pradų ir pradeda evoliuciją, kurios pra­ dedam uoju punktu dažniausiai yra nuogas tikslingumas. Tikslingumas y ra būtinai privalomas estetinėms formoms, bet vienas tik tikslingumas nesudaro dar grožio: reikalin­ gas y ra tam tikras pliusas, arba prieauglis, kuris y ra ti­ krai estetinis iš savo prigimties. Pagal kai kuriuos simp­ tomus galima tikėtis, kad m oderniškoji architektūra, pra­ dėjusi nuo primityvumo, atsieks ir to estetinio prieauglio, kuris nustatys ir jos stilių, ir jos išreiškiamąsias priemo­ nes. Tas pats < . . . > ,7. A nąkart baigiau kalbėti apie specialiai meniškus dai­ liosios kūrybos m otyvus, kurie, kaip galėjom e patirti, tu ­ ri didelės reikšmės estetiniam nusistatym ui ir todėl taip pat atskirų m enų srovių susidarymui. Galima dar būtų kalbėti apie grynai individualinius atsitiktinius kūrybos motyvus, kurie dažnai pasitaiko meno istorijoje, bet to­ kie atsitiktiniai, necharakterizuojantieji bendrai dailiosios kūrybos, neturi principialios reikšmės ir maža teprideda prie bendro jos supratimo. Todėl laikau reikalinga perei­ ti prie trum po nusakymo kuriam ųjų pastangų, tipiškų dai­ liajai kūrybai kaipo tokiai. Tiesa, man teks d ar šiandien* grįžti prie m eniškų kūrybos m otyvų, kad galėčiau už­ brėžti integraliai suprantam o dailiojo meno sistemą, da­ rydamas bendrą išvadą iš pirm ojo bendrosios estetikos skyriaus, k u r tyrinėjam a m enininko asmenybė kaipo vyk­ dom oji dailiosios kūrybos priežastis. Taigi visų pirma šis tas apie kuriam ąsias m enininko pastangas. Žmogus gali tu rėti visus reikalingus menininkui įgim­ tuosius palinkimus, jis gali įsigyti visus kūrybinius nusi­ teikimus, jis gali jausti visus pagrindinius meniškus kū­ rybos m otyvus ir vis dėlto toks žmogus gali nieko nesu­ kurti, jei jis bus nepajėgiąs padaryti faktinų kuriam ųjų pastangų, be kurių meno dailenybė negali būti suformuo­ ta m enininko dvasioje ir realizuota konkretiniu pavidalu m ūsų tikrovėje. Kokios tai yra pastangos, kurioms skirta realizuoti menininko dvasios kūrinys. M enininko kuriamosios pastangos sudaro ir tikrųjų ne­ nutrūkstam ų pastangų grandinę, kuri kiekvienu atskiru atveju pasižymi visai individualinėmis ypatybėmis. Bet vis dėlto galima įžvelgti menininkų pastangose trys tipiškos 583

pastangų rūšys. Tai yra, pirma, išvidinio formavimo pas­ tangos, antra, realizavim o bandomosios pastangos, ir, tre ­ čia, atbaigiam ojo techninio išpildymo pastangos. Pirmoji ir trečioji pastangų rūšys y ra kūryboje niekados neišven­ giamos. A ntroji tarputinė kuriam ųjų pastangų rūšis nėra būtinai reikalinga, nors y ra dažna m enų istorijoje ir gali būti pripažinta principialiai pageidaujam a. Apie kiekvie­ ną kuriam ųjų pastangų rūšį tenka pakalbėti skyrium. N ėra abejonės, kad tikras m enininkas patiria labai daug akstinų, arba m otyvų, kurie stum ia jį į kūrybą. Kaip jau žinome, tokiais akstinais y ra pergyvenim as, kuris su­ sidaro iš patyrimo, susižavėjimo, kuriam osios nuotaikos ir įkvėpimo, paskui — pasireiškimo ir apipavidalinim o instinktyvinio reikalo. Tikrai apdovanoto iš prigim ties m e­ nininko psichikoje daug kas savaim e iškyla iš pasąm onio jau mažiau ar daugiau suformuotoje lytyje, taip kad jam kartais telieka apreikšti savo vidaus padarus juslinėm is lytimis, kad kūrinys galėtų atsirasti m ūsų pasaulyje. Ta­ čiau toli gražu ne visados išvidinio formavimo darbas įvyksta menininko psichikoje visai savaime, be susitelki­ mo ir fiksavimo pastangų. Labai dažnai m enininkas tu ri palinkimo pasiduoti pasyviai kuriam ajai nuotaikai, užsi­ daryti savo sukurtajam e pasaulyje ir plaukti be vairo ten, kur neša jį sparnuota vaizduotė. M enininkas kūrėjas neišvengiamai turi reikalo pasipriešinti tokiam pasyvi­ niam paskendimui kuriam ojoje nuotaikoje ir susitelkimo pastangomis turi dirbti vidaus kūrybinį darbą, kuris nega­ li apsieiti be koncepcijos sudarymo ir jos įsivaizdavim o dailiojoje lytyje anksčiau, negu kūrinys galt būti atbai­ giam ai realizuotas m ūsų tikrovėje konkretiniu pavidalu. Taigi išvidinio formavimo pastangos turi savo tikslu sudaryti kuriam ąją koncepciją ir šitą koncepciją įsivaiz­ duoti tuo idealiu pavidalu, kuris dailiojoje kūryboje y ra vadinam as apskritai menininko idealu. Sakau, ypatingai laim inguose atsitikimuose koncepcijos realizavimas k ū ry ­ biniam e vidaus ideale įvyksta meninmko psichikoje visai savaim ingai. Bet didžiausioje atsitikimų daugum oje ir net pas labai genialius m enininkus koncepcijos sudarym as ir jos įforminim as m enininko pasaulyje vaizduotės priem o­ nėm is reikalauja m ažesnių ar didesnių pastangų, kartais n e t labai ilgų ir sunkių. Todėl tikras m enininkas ne tik tu ri pasižym ėti turtingu vidaus gyvenimu, bet ir sugebė­ jim u dirbti vidaus darbą su visu sąmoningų bei patvarių pastangų pajėgum u. 584

Išvidinis formavimo darbas vieną menininką ves prie realizavimo bandomųjų pastangų, kitą — prie atbaigiamo­ jo techninio išpildymo. Dalykas pareina nuo kuriam ojo savotiškumo, kuris visados turi savo šaknis menininko individualybėje. A pskritai individualinis menininko savo­ tiškum as sprendžia apie tai, a r menininkas kuria su įsi­ tempimu, ar su lengvu laisvumu, lėtai ar veikiai, su di­ deliu ar m ažu pasiruošimu, su persvara sąmoningumo ar savaimingumo, su persvara intuicijos ar reflektyvinio svarstym o. Visus konkretinius kūrėjų tipus nebūtų gali­ m ybės nusakyti, kad ir trum pai, bendrojoje estetikoje. Tenka dalykas schem atizuoti iki pagrindinių elem entari­ nių pradų. O tokiais pradais ir y ra trijų rūšių pastangų santykiavim as tarp savęs: išvidinio formavimo, bando­ m ųjų realizavim ų ir atbaigiam ojo techninio išpildymo. Išvidinis formavimo darbas veda m enininką k ū rėją tie­ siog prie atbaigiam ojo techninio išpildymo tada, kai k u ­ riamosios koncepcijos įvaizdinimas m enininko dvasioje gali pasiekti palyginant tobulo konkretinio pavidalo. Ki­ taip tariant, jei m enininkas kūrėjas sugeba vaizduotės priemonėmis sukurti savo viduje nelyginant tobulą pavi­ dalą, tai jam telieka eiti prie atbaigiam ojo išpildymo, kad šitas pavidalas pereitų į mūsų tikrovę pajustinėje lytyje. Taigi bandomojo realizavimo reikalas atpuola tada, kai menininkas pasižymi ypatingu sugebėjimu dirbti vidaus kūrybos darbą be jokių išviršinių realizavimo priemonių. Galima pripažinti laimingu šitokį menininką kūrėją, bet tai nėra nei vienintelis, nei dažniausias atsitikimas. Dažnai tiek kuriam oji koncepcija, tiek jos įvaizdinim as savo dvasioje įvyksta lygia greta su bandymais rear lizuoti kuriam ąjį sumanymą. M enininkas, pasižymįs šito­ kiu kuriam uoju savotiškumu, gali arba iš įvairių atve­ jų, taip sakant, atskirais etapais i r patiriam uoju tobulini­ m u realizuoti savo kūrinį, arba atlikti iš pradžios visų paruošiam ąjį darbą specialiais bandomaisiais realizavi­ mais, kurie vadinam i įvairiais vardais: apmatai, metmens, studijos, škicai, etiudai. J e i m enininkas nesugeba atlikti viso kuriam ojo d ar­ bo savo dvasioje be išviršinių realizavimo priemonių, tai labiau y ra pageidaujama, kad jis nuosekliai eitų per ban­ dom ųjų realizavimo pastangų tarpsnį. Bandomaisiais rea­ lizavimais menininkas kūrėjas išmėgina savo vidaus pa­ darus, jis patiria jų prinokimo laipsnį realizacijos reika585

lui, jis gauna progos pastebėti savo koncepcijos ir jos įvaizdinimo trūkum us; jis duoda pagaliau galimybę ban­ dymo priem onėm is ištobulinti savo kūrinį ir su visu jo tobulum u realizuoti atbaigiam ajam e techniniam e išpildy­ me. Bet su bandomosiomis realizavim o pastangom is y ra surištas vienas pavojus. M enininkas kūrėjas, padėjęs daug pastangų bandym am s ir nepasitenkinęs visiškai jo ­ kiu mėginimu, gali nusiminti, nustoti pasitikėjim o savo pajėgum u, imti bodėtis darbu ir pagaliau palikti darbą neužbaigtą. Iš meno istorijos y ra žinoma nemaža atsiti­ kimų, kai dideli m enininkai kūrėjai buvo užm etę savo sumanytus darbus, sustoję bandymų stadijoje. Sakysime, toks Leonardo da Vinci y ra palikęs daug nebaigtų etiu ­ dų, kurie liudija apie šio genialaus m enininko sustojim ą pusiaukelėje. Ja u vienas šitas pavyzdys gali duoti m a­ nyti, kad daugelyje atsitikim ų nepasitenkinim as savo darbu esti grynai subjektyvinis, kuris pareina iš to, kad niekados negali būti atsiektas visiškas atitikim as tarp ge­ nialios koncepcijos ir techninio išpildymo. Be to, p er­ vargimas darbo vienodume yra taip pat pavojingas dai­ liajai kūrybai, nes kylanti iš to aversija prie kuriam ojo darbo ir atgrisimas vienos ir tos pačios tem os gali p a ­ daryti kūrinio atbaigim ą visai neįvykdomą. Šiaip ar taip, y ra nemaža atsitikim ų dailiosios k ū ry ­ bos istorijoje, kai m eno kūrinys y ra atbaigiam ai reali­ zuojamas be bandom ųjų realizavimo pastangų. Tokiu a t­ v e ju bandomasis realizavimas ir atbaigiam asis techninis išpildymas sutampa. Daromosios kūrybos m etu pataisos ir patobulinim ai faktinai parodo, kad ir čia neapsieina b e tam tik rų bandymų, kurie paskui y ra papildomi, pataiso­ mi, patobulinam i, tačiau taip, kad bandymo ir atbaigim o m om entų negalim a visai aiškiai atskirti. Reik prie šios progos pastebėti, kad įvairių m enų ypa­ tybės atsiliepia ir kuriam ojo darbo savotiškume. J e i skulptorius a rb a architektas gali įsivaizduoti savo kon­ cepciją iki m ažiausių smulkmenų, jei jis sugeba atbaigti savo dvasioje kūrybos darbą, tai joks romanistas nesu­ gebės įsivaizduoti savo sumanyto romano pradedant pir­ m u ir baigiant paskutiniu žodžiu. Taip pat sunku tikėtis, kad kom pozitorius, kuriąs operą, galėtų savo dvasioje palaikyti visą kūrinį, kurio atgaminimas kartotiniu išpil­ dym u tru n k a keletą valandų. 586

Taigi ne tik m enininko kūrėjo individualinis savotiš­ kum as sprendžia apie kūrybinių pastangų eigą, bet ir a t­ skirų m enų ypatybės. Pagaliau gali kilti klausimas, kokių pastangų kom bina­ cija y ra palankiausia dailiajai kūrybai, t. y. jos maksim aliniam vertingumui. Kuriamųjų pastangų atžvilgiu g a­ lima skirti tarp m enininkų kūrėjų du kraštutiniu tipu ir vienas tarputinis. V ienas kraštutinis tipas bus tas, kuris sugeba atlikti visą kuriam ąjį darbą savo viduje ir pas­ kui vienu žygiu suteikti jam atbaigiam ąjį išpildymą. Jei kūrinio visum a tokiu atveju gali pasižymėti vieningumu ir tikslingumu, tai vis dėlto tokiame kūrinyje lengvai gali pasitaikyti nepakankam o apdirbimo ir skubotumo trūku­ mai. A ntras kraštutinis tipas bus tas, kuris sugeba lygia greta dirbti vidaus kūrybos darbą ir realizuoti atbaigia­ m ąjį jo išpildymą. Tokiu atveju, atvirkščiai, gali pristokti vieningumo ir tikslingumo ir šiaip jau kuriam asis d ar­ bas gali išeiti susilpnintas menininko kūrėjo energijos suskirstym u tarp vidaus ir išviršinio realizavim o pastan­ gų. Ryškiausias išvidinio formavimo ir atbaigiam ojo iš­ pildymo m omentų sutapimas y ra improvizacija, p er k u ­ rią poetas viešai kuria poetinį kūrinį ir jį tuojau apreiš­ kia žodžiu publikai, kartais net jos paragintos temos ir net rim o atžvilgiu. Šitokis dviejų kūrybinių pastangų rū ­ šių sutapimas y ra labai efektingas, bet, kaip parodo poe­ tinio m eno istorija, jis neduoda ypatingų kūrinių, jei net kūrėjais y ra genialūs poetai. M ickevičius pasižym ėjo n e­ paprasta improvizacijos dovana, bet jo improvizuoti ei­ lėraščiai nepasižymėjo tuo genialumu, kokiu kad pagar­ sėjo kita jo poezija, sukurta normaliose aplinkybėse. Trečias kūrybinis menininkų kūrėjų tipas, būtent ta r­ putinis, y ra tas, kuris sugeba dirbti kuriam ąjį vidaus dar­ bą labai intensyviai ir labai toli pastūmėti vienos tik vaizduotės priemonėmis, kuris paskui neprivengia ban­ dom ųjų realizavimo pastangų, patobulinančių ir koreguo­ jančių jos vidaus darbo išdavas ir kuris pagaliau su visu pasiruošim u įstengia atbaigiamai realizuoti dvasios su­ kurtą ir bandymais patobulintą idealinį meno kūrinį tech­ ninėm is priemonėmis. Pasirodo, kad ir čia sintetinis įvai­ rių pastangų suderinimas yra palankiausias dailiosios kū­ rybos tikslams. Meno istorija gausingais atsitikimais pa­ tvirtina šitą tiesą. 387

Štai labai trum pos ir schem atingos pastabos apie faktinas kuriam ąsias pastangas. Šitomis pastabom is iš tik rų ­ jų baigiasi m enininko k ū rėjo asm enybės analizavim as. Perėjom e mintimi keturias m enininko kū rėjo žym ių k a­ tegorijas. M atėm e visų pirm a, kad m enininkas privalo pasižymėti visa eile įgim tų gabumų, arba palinkimų, k u ­ rie gali būti suvesti prie trijų pagrindinių: tai yra, pirma, menininko jautrum as išviršiniam s įspūdžiams, antra, tu r­ tingas jo vidaus gyvenim as ir, trečia, palinkim as pasi­ reikšti arba eksteriorizuoti šito gyvenim o padarus išvir­ šinėmis priemonėmis. Šitie trys momentai, taip trum pai nusakyti, gali būti išvystyti labiau konkretinėm is žymė­ mis, tarp k urių turėtų rasti, tarp kitko, vietos vaizduotės dovanos nusiteikimas tam tikram solidariam sąmoningo kūrybos darbo susiderinimui su pasąmonio darbu, gyva intuicija, estetinis jausmas ir kuriamasis instinktas. • Antroje vietoje, šalia prigimtų palinkimų, m enininkas kūrėjas privalo įsigyti visą eilę pasisavinam ų nusiteiki­ mų, kurie iš dalies sustiprina ir išvysto įgimtuosius pa­ linkimus, o iš dalies suteikia ir naujų kuriam ųjų ypaty­ bių. Tai yra, pirma, išvystytas estetinis skonis, antra, išdirbtas estetinis sprendimas, trečia, išlavinta atgam ina­ moji bei kuriam oji vaizduotė ir, ketvirta, teorinis suge­ bėjimas išviršinėmis priemonėmis realizuoti m eno kūrinį. Trečioje vietoje, šalia įvairių įvairiausių konkretinių, asmeninių bei visuom eninių kuriam ųjų m otyvų, m eninin­ kas kūrėjas turi būti jautrus trim s pagrindiniam s visiems menininkams bendriems kuriam iesiem s m otyvams, k u ­ riais yra, kaip žinome, pirma, pergyvenim o m otyvas, a n ­ tra, išreiškimo m otyvas ir, trečia, apipavidalinim o, arb a įforminimo, motyvas. Pagaliau ketvirtoje vietoje eina faktinos kuriam osios pastangos, kurios, šiaip ar taip, kom binuojasi m enininkų kūryboje. Tai yra, pirma, išvidinio formavimo pastangos, antra, bandom ojo realizavimo pastangos ir, trečia, atbai­ giam ojo techninio išpildymo pastangos.— Štai trum pas nusakym as labai sudėtingos menininko kūrėjo asm eny­ bės, kokia kad ji privalo būti savo gabumais, palinkimais, nusiteikim ais ir pastangomis. Pigu nusimanyti, kad labai m aža teatsirastų dailiosios kūrybos istorijoje m enininkų k ūrėjų, kurie visuose nusakytuose punktuose stovėtų tin ­ kam oje aukštum oje. Paprastai menininkas kūrėjas yra stipresnis vienais kuriam aisiais atžvilgiais ir silpnesnis k i­ tais. N uo jo vienašališko apdovanojimo, nuo lavinimosi 588

ypatybių, nuo pasidavimo tiems ar kitiems kuriam ie­ siems motyvams, nuo jo pastangų pajėgumo ir savotiš­ kum o pareina sukurtojo meno ypatybės, kurios dažnai sudaro atskiras sroves ir pakraipas meno istorijoje. Tuo tarpu kiekviena pakraipa, kiekviena srovė jau savo išskiriam ajam e ypatingume yra tam tikram laipsny­ je vienašališka ir apribota dailiosios kūrybos idealo a t­ žvilgiu. Tikras idealas dailiojoje kūryboje yra dailenybė, sukurta pagal integralinės estetikos principus. Integrali­ n ė estetika suima į save visa tai, kas y ra teigiamo kiek­ vienoje atskiroje pakraipoje, kiekvienoje separatinėje srovėje. Kad galėčiau duoti suprasti, kokiais keliais tu ­ rėtų eiti integralinės estetikos šalininkų dailioji kūryba, pavaizduosiu trum pai poetinės kūrybos principus, re­ m iantis tuo, kas buvo sakyta apie pagrindinius bendrus visiems menininkam s dailiosios kūrybos m otyvus, kas, kaip turėjom e progos patirti, turi kardinalinės reikšmės m eno linkmei. Šiam tikslui imu tyčia poetinės kūrybos pavyzdį todėl, pirma, kad šis pavyzdys bus daugeliui la­ biausiai suprantam as ir, antra, kad poezijos meno proble­ ma pasidarė paskutinėmis dienomis pas mus, arba bent mūsų tarpe, ypatingai aktuali ryšyje su pasirodym u al­ m anacho „Granitas". Jos intelektualiniam iniciatoriui, mūsų jaunam ir ga­ biam kritikui ir publicistui Juozui Keliuočiui, savo siela tikram menininkui, priklauso šitam alm anache žodžiai, k u ­ rie iš tikro padaro jam garbę. Eidamas įžengiamajame straipsnyje aiškiai sintetiniu keliu, jis, tarp kitko, sako tokį dalyką: „Tikrame kūrybos lygyje dalyvauja visas žmogus, o ne viena kuri jo kūno ar sielos galia. Ekstazės ir poetinio įkvėpimo valandoje bendram žygiui susitelkia juslės ir jausies, dėmesys ir atmintis, intelektas ir emoci­ jos, vaizduotė ir valia. A tskirai nei juslinis malonumas, nei em ocijų potvynis, nei minties švystelėjimas, nei v a ­ lios pastanga, nei vaizduotės skrajingasis pasaulis, nei troškim o karštis neturi estetinio vertingumo. Tik visų žmogaus kūno ir sielos galių harmonija, jų laisvas ir in ­ tensyvus susitelkimas vienam sintetiniam žygiui gimdo vertingą m eno poezijos veikalą. Meno kūryboje kiekvie­ na m intis plastiška, kiekvienas vaizdas turi simbolinės reikšm ės ir slepia savy m intį ir kiekvienas jausm as suintelektualizuotas" (p. 6—7). J. Keliuotis, būdamas meniškų palinkimų žmogus, sa­ vo sintetiniam užsimojimui tačiau nesuteikia visai nuo­ 589

seklios ir sistem atizuotos išraiškos. Pritardam as jo ben­ drai linijai, aš ir noriu papildyti jį šituo atžvilgiu, nebi­ jodam as šituo sausu darbu pabloginti savo abstraktiško teoretiko reputaciją. Poetine k ūryba gali būti imama, ta rp kitko, trim is atžvilgiais *, būtent, >irma, pagrindinių kuriam ųjų m oty­ v ų atžvilgiu, antra, kuriam ųjų pradų atžvilgiu, ir, trečia, tem atikos atžvilgiu. Šitie atžvilgiai neišskiria vieni kitų ir gali todėl patiekti įvairių įvairiausių kom binacijų. Tai bus aišku iš šitokios žemiau suteikiam os schemos, k u ri aišku savaim e, kaipo grafiškoji schem a visai tiksliai ir tobulai d ar neatvaizduoja pačios labai sudėtingos dailio­ jo m eno realybės < • *.p * 18. Praeitais mokslo m etais buvo pradėta bendroji esteti­ ka. N ebaigtas tuom et kursas tu ri būti dabar tęsiam as to ­ liau. Kad būtų aišku, kas y ra ja u išdėstyta ir kas d ar tu ri b ūti dėstoma, priminsiu trum pai estetikos kurso suskirs­ tymą. Pirmoje vietoje eina estetikos mokslo įžanga, k u r tyrinėjamas estetikos mokslo klausimas. Paskui eina šie kurso skyriai: 1. dailusis menas ir jo savybės (įvedamoji kurso dalis), 2. kuriam oji menininko asmenybė, 3. k uria­ m oji medžiaga, 4. dailioji lytis, 5. dailiosios kūrybos tik­ slai, 6. estetinės kultūros ypatybės (atbaigiamoji kurso dalis). Praeitais mokslo metais buvo išdėstyta: įžanga, 1-asis skyrius — dailusis menas ir jo savybės, ir 2-asis skyrius — kuriam oji menininko asmenybė. Šiais mokslo m etais ten ­ k a pradėti nuo 3-ojo skyriaus — kuriam oji m edžiaga — ir eiti toliau prie dailiosios lyties, dailiosios kūrybos tiks­ lų ir estetinės kultūros ypatybių. Taigi dabar ir reik mums susidomėti klausimais, kurie yra surišti su plačiai supras­ ta medžiaga, panaudojama, šiaip ar taip, dailiojoje k ū ry ­ boje < • . . > 19.

ESTETINĖ ATEITININKŲ IDEOLOGIJA PROJEKTAS

1. Grožis y ra daikto tobulumo spindėjimas pro išvir­ šinę jo formą, arba lytį. 2. Daikto tobulum as gali būti fizinis, metafizinis, psi­ chinis, m oralinis, kultūrinis, religinis ir t. t. ir yra ne kas kita, kaip daikto atitikimas savo normų, turinčių giliau­ sias savo šaknis amžinoje Dievo esmėje. 3. Grožio kriterijai yra subjektyviniai ir objektyviniai: subjektyviniu grožio kriterijum i eina estetinė emo­ cija, kaipo malonus pergyvenimas, pagrįstas daikto gra­ žumo nuvokimu; objektyvm iu grožio kriterijum i eina daikto objektyvinė savybė, atitinkanti objektyviai kon­ statuotus estetikos principus. 4. Dailiajai lyčiai objektyviai reikalingi: a. atbaigta organiškoji visum a (integritas, sive perfectio), b. vienybė įvairum oje (ordo aestheticus), c. deram oji proporcija (harmonia), d. skaidrus įsigalėjimas apvald>įoj medžiagoje (splendor iormae). b. M enas ir kūryba 1. M enas, plačiai suprantamas kaipo vykęs priem o­ nių pritaikym as tikslui, gali būti skirstomas į nedailųjį, pritaikom ąjį ir dailųjį meną: pirmasis nieko bendro su grožiu neturi, pavyzdžiui, strategija, ugdymas; antrasis pritaiko estetines normas iš esmės neestetiniams tikslams, pavyzdžiui, iškalba; trečiasis turi tiesioginiu savo tikslu grožį, kad ir panaudojam ą kartais utilitariniams tikslams, pavyzdžiui, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika. Kai kalbam a apie meną apskritai, dažniausiai turima galvo­ je dailusis menas. 2. Dailusis menas gali būti suprantamas trejopa pras­ me: subjektyvine, aktyvinę ir objektyvine; menas sub591

jektyvine prasm e y ra sudėtingas m enininko nusiteikim as, kuris vadovauja jam dailiųjų daiktų kūryboje; m enas a k ­ tyvinę prasm e y ra dailioji kūryba, arba kuriam asis gro­ žio realizavim as konkretiniu pavidalu; m enas objektyvine prasm e y ra ne kas kita, k aip dailiosios kūrybos išdavos, arba meno kūriniai. 3. M enas subjektyvine prasm e, a rb a m eniškas nusi­ teikimas, reikalauja, šalia įgim tų m eniškų palinkim ų, dar išlavinimo: a. estetinio skonio, b. estetinio sprendimo, c. atgaminamosios (reproduktyvinės) bei kuriam osios vaiz­ duotės ir d. sugebėjimo techninėm is priem onėm is reali­ zuoti meno kūrinį. 4. M enas aktyvinę prasme, kaipo turinti savo tikslu grožį žmogiškoji kūryba, apipavidalina kokią nors me­ džiagą dailiąja lytimi pagal menininko įsivaizduojam ą idealinį pirmavaizdį, glūdintį giliausiomis savo šaknim is Kūrėjo esmėje, naudodamasis tam tikslui vaizduojam ojo konkretizavimo priemonėmis. 5. Dailioji kūryba yra kūryba tikriausia to žodžio prasme, nes ji gamina daiktus, turinčius reikšm ės jau dėl vieno tik savo konkretinio, grožiu nešino, pavidalo. 6. Tikras dailiosios kūrybos pateisinimas y ra tas, kad jos kuriamas pagal įsivaizduojamą idealinį tipą konkretinis pavidalas gali ir privalo patiekti m eniškąjį grožį, k u ­ rio neįstengia realizuoti gamta be žmogaus pagalbos. 7. O bjektyvus meno kuriam ojo grožio pagrindas p ar­ eina nuo tų pačių normų, ką ir gamtos grožis, bet subjek­ tyviai meno kūrinį apsprendžia, iš vienos pusės, psicho­ loginės grožėjimosi ypatybės, o iš antros pusės — vaiz­ duojam ojo išreiškimo priemonės (homo addifus nalurae). 8. M enas objektyvine prasme, arba sukurtosios m eno dailenybės, būdamos tyrinėjam os estetikos mokslo prie­ m onėmis (stebėjimas, palyginimas, apibendrinimas ir t. t.), patiekia m oksliškai pagrįstų davinių ne tik estetinėm s kūrybos normoms, bet ir reikiamiems menininko nusitei­ kimams nustatyti. c. Kūrinio lytis ir turinys 1. N ors grožis glūdi formalinėje priežastyje, būtent lytyje, vis dėlto grožiui anaiptol nėra abejingas ir api­ pavidalinam asis turinys, nes tik žmogiškai reikšmingos idėjos išreiškim as dailiąja lytimi sudaro tikrai vertingą m eno kūrinį. 592

2. Pilnas tarpusavis lyties ir turinio atitikimas, arba tobula jųdviejų vienybė, yra vienas iš pagrindinių dai­ liosios kūrybos principų, nes ši realizuoja idėją dailiąja lytimi atbaigtoje organiškoje visumoje. 3. Ten, ku r nėra idėjos kokia nors prasme, negali būti ir grožio, nes grožis, šiaip ar taip, visados y ra idėjos iš­ reiškimas regim uoju pavidalu. 4. Dailioji ly tis pareina ne tik nuo idėjos turinio, bet ir nuo medžiagos savybių ir atitinkamos technikos ypa­ tybių. 5. Tiek kūrinio turiniui, tiek jo lyčiai yra neribotų skaičiumi, bet ne atpalaiduotų nuo sąlygų galimybių: m e­ no kūrinio turinys yra subordinuotas gyvenimo tikslo reikalavim as, o lytis — grožio normoms; todėl meno turi­ nys gali neribojam ai turėti žmogiškai reikšmingos ir su­ derintos su gyvenim o tikslu kūrybos ribose, panašiai kaip dailiosios lytys gali neribojam ai evoliucionuoti grožio už­ brėžtam e plote. d. Menas, tiesa ir dora 1. Dailioji kūryba iš įkvėpimo esmės turi būti laisva, bet sykiu autonom inga savo srityje, ji turi būti subor­ dinuota bendriems gyvenimo tikslams; šitas paradoksalinis pirm u pažvelgimu reikalavimas, kad m enas būtų lais­ vas ir sykiu neprasilenktų su gyvenimo tikslais, išspren­ džiamas ta prasme, kad menas subjektyviai turi būti lais­ vas savo kūryboje, tuo tarpu kad objektyviai jis negali nusidėti doros principams, lygiai taip pat, kaip jis nega­ li nusidėti psichologinės ir ontologinės tiesos reikalavi­ mams. 2. O bjektyviai netikras arba m oraliai nedoras turinys, išreikštas dailiąja lytimi, negali dar sudaryti tikros dailenybės; yra tam objektyvinė ir subjektyvinė priežastis; pirma, daikto tobulum as reikalauja tikrumo (atitikimas idealinio tipo) ir gerum o (atitikimas doros reikalavimų); antra, netikro arba nedoro turinio pergyvenimas nesiharm onizuoja su grožėjimosi emocija ir todėl ją drumsčia neestetiniais įspūdžiais; taigi kūrinys, kuris prasižengia tiesai ir dorai, neišpildo taip pat grožio reikalaujam ų sąlygu3. N ei moralizavimo tendencija, nei prasilenkimas su doros reikalavim ais nesiderina su dailiosios kūrybos es­ me, sykiu laisva ir subordinuota gyvenimo idealui; jei 38. S. Šalkauskis

593

m enininkas pasižymi giliu jautrum u, to pakanka, kad jo k ūryba visai laisvai ir harm oningai susiderintų su doros reikalavim ais. (Spiritualis homo non ėst sub lege; ama et fac quod vis.) J e i meno kūriny y ra nesutarim o tarp etikos ir estetikos, tai įrodo, kad doriniam e m enininko stovyje y ra netvarkos, neigiam ai veikiančios jo dailiąją kūrybą. 4. M enininkas, susiharm onizavęs intelektualiniu, dori­ niu ir estetiniu atžvilgiu, kūrybos m etu neturi reikalo su prisivertim u derintis prie žinijos, doros ir estetikos reik a­ lavimų: jis tuom et visai spontaniškai (savaimingai) res­ pektuoja pagrindinius dailiosios kūrybos dėsnius. e. Meno reikšmė ir tikslas 1. Nei šūkis „menas menui", nei reikalavim as pavergti meną naudingumui neatitinka tikros meno esmės: p aver­ gimas meno utilitariniam s tikslams pažemina jį ir panaiki­ na išvidinę jo laisvę; šūkis „menas menui" taip pat paže­ mina meną ir net atima iš jo tikrąją jo prasmę, nes už­ daro jį formalizmo ribose ir atpalaiduoja nuo idealinio reikalavimo tarnauti gyvenimo tobulumui. 2. Menas tegali turėti tiesioginiu savo tikslu vien gro­ žį; realizuodamas jį dailiosios kūrybos priemonėmis, m e­ nas tobulina tikrovę ir didina gyvenim o džiaugsm ingu­ mą; tokiu būdu reikalavimas, kad m enas netiesioginiu bū­ du tarnautų gyvenimo tobulumui, neatitraukia jo nuo tiesioginio jo tikslo, nes siekdamas grožio, m enas tuo pa­ čiu tobulina gyvenimą. 3. Tikras m eno šūkis privalo būti: m enas grožiui, gro­ žis gyvenimo tobulumui. f. Aesthetica perennis 1. T ikra estetika tegali būti vien aesthetica perennis, t. y. tru nkanti per amžius estetika, kuri suima į save te i­ giam uosius visų amžių laimėjimus, praturtina juos kiek­ vieno n aujo amžiaus patyrim ais ir sugeba atsakyti vi­ siems racionaliem s naujovės reikalavimams žengiant į ateitį. 2. Trunkanti per amžius estetika negali pašlyti į jokią vienašališką linkmę, nes bet kuris vienašališkumas prieš­ ta ra u ja jo s integraliniam sintetizmui, kuris sudaro sv ar­ biausią esm inę jos žymę. 594

3. Trunkanti per amžius estetika stato m enui labai didelius reikalavimus, kuriuos tegali ištesėti vien m eni­ ninkai, apdovanoti iš prigimties tikru talentu, rim tai pasi­ ruošę dailiajai kūrybai ir sugebą faktūrai dirbti didelį ir sunkų kūrybos darbą; menininkus, nepasižyminčius šio­ mis savybėmis, ji degraduoja į nepavykėlių rangą ir jų kūrinių nelaiko dailiaisiais, nedarydam a jokių kom pro­ misų su aukštaisiais savo principais. 4. Pavyzdžiu tam , kokių reikalavimų stato dailiajai kūrybai trunkanti per amžius estetika, gali tarnauti sin­ tetinė jos pažiūra į estetinę pozicijos esmę: tikra poezija privalo, pagal poetinės kūrybos motyvus, sujungti savyje intensyvią em ociją (pergyvenimas), sugestyvinę išraišką (išreiškimas) ir tobulą dailiąją lytį (apipavidalinimas, ar­ ba įforminimas); pagal poetinės kūrybos pradus,— ritmiš­ kąją žodžio kultūrą, tikslingą vaizdų dinam iką ir gilų idėjinį turinį; pagal poetinės kūrybos tem atiką,— psicho­ loginę tiesą, ontologinę tiesą, vaizduotės padarų n au jo ­ viškum ą ir natūralų, turintį transcendentinę prasm ę simboliškumą. Poezija, neatitinkanti šių integralinės estetikos reikalavim ų, negali būti priskaityta prie pavyzdingos po­ ezijos.

PAAIŠKINIMAI

Stasio Šalkauskio kūriniai buvo leidžiami atskiromis knygomis, nemaža jų išbarstyta periodikoje, didelė dalis liko rankraščiais, kurių dauguma buvo išsaugoti. Jo raštus pirmą kartą mėginta parengti bene tuoj po Stasio Šalkauskio mirties. Deja, karo ir okupacijos sąlygomis tai pasirodė neįmanoma. Nepalanki konjunktūra tąsėsi kone pusšimtį metų. Pirmajam Šalkauskio raštų leidimui buvo lemta pasirodyti trem­ tyje: 1986 metais Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija Romoje išleido filosofo Juozo Girniaus parengtą stambų tomą: ,.Stasys Šalkauskis. Rink* tiniai raštai. I. Filosofinės studijos", kuriame tilpo filosofijos įvado, kul­ tūros filosofijos, estetikos, filosofinės terminijos darbai, taip pat Šal­ kauskio minties ištakas ir raidą nušviečiantys tekstai — daktaro di­ sertacijos lietuviška santrauka ir susirašinėjimas su kun. A. JakštuDambrausku. Šiame leidime buvo pirmą kartą paskelbta ištisai „Ben­ droji estetika". Netaikus turėtų pasirodyti antrasis, „Pedagoginių studi­ jų'', tomas, rengiamas ir trečiasis. Norėdamas priartinti Šalkauskį prie .nūdienos skaitytojo, Romos leidimo redaktorius tvarkė, normino raštų kalbą. Rengiant Stasio Šalkauskio rinktinius raštus serijai „Iš Lietuvos filosofijos palikimo", stengtasi: a) duoti apypilnį jo tekstų korpusą ir b) pateikti juos kiek galint autentiškesnius. šių „Raštų" I tome skelbiami svarbiausieji Stasio Šalkauskio bran­ daus laikotarpio filosofiniai veikalai, sudarytojo suskirstyti į „Filoso­ fijos įvado", „Kultūros filosofijos", „Estetikos" dalis. Pirmą kartą spaus­ dinama „Enciklopedinė filosofijos įvado dalis", kuri nebuvo autoriaus pa­ rengta spaudai ir yra perdėm konspektyvaus pobūdžio, tačiau reikšmin­ gai paryškina jo filosofijos sampratą. Šalkauskio kultūros filosofijos opus magnum iki šiol laikytina knyga „Kultūros filosofijos metmens", išspausdinta 1926 metais su paantrašte „Sutrauktasis paskaitų kursas. Leidžiamas rankraščio teisėmis", kurį, autoriaus prižiūrimas, parengė jo studentas K. Barkauskas, remdamasis Šalkauskio „platesniais užrašais" (Stasys Šalkauskis, Kultūros filosofijos metmens. — Kaunas, 1926. — P. 4). Julijos Šalkauskienės liudijimu, Stasys Šalkauskis buvo nepa­ tenkintas šia knyga ir ketino ją perdirbti. Juozas Girnius rašė: „Tie, kurie yra klausą Šalkauskio skaitytas kultūros filosofijos paskaitas, prisimena, kad santrauka perteikė šį kursą tik schemiškai. Juoba gai­ la, kad, atrodo, neišliko nė šio kurso rankraštis" (J. Girnius, Stasys Šalkauskis / / S. Šalkauskis. Rinktiniai raštai. Filosofijos studijos. — Roma, 1986. — T. 1. — P. XXVII). Šiuo rankraščiu yra naudojąsis Antanas Maceina, rašydamas „Kultūros filosofijos įvadą". Laimei, jie nėra žuvą, kaip 596

kad spėjo J. Girnius. Paskaitų kursas (dviejų semestrų dalys: „Kultūros filosofija" ir „Specialiosios kultūros filosofijos problemos"), keliskart stambesnis už „sutrauktąjį kursą", nors ir neužbaigtas, atskleidžia kur kas pilnesnį ir plastiškesnį Šalkauskio filosofinės teorijos vaizdą. Veikalai, kurie pirmą kartą pasirodė periodikoje ar, autoriaus pri­ žiūrimi, buvo išleisti atskiromis knygutėmis, perspausdinami pagal pir­ mąsias publikacijas. Paskaitų kursai spausdinami pagal išlikusius au­ toriaus mašinraščius, o juose pasitaikančios spragos pažymimos. Pa­ žodiniai teksto fragmento pasikartojimai, kurių taip pat esama, pralei­ džiami. Kai kurie paskaitų kursai autoriaus nebuvo padalyti į skyrius. Šiais atvejais įvestas minimalus skirstymas, vadovaujantis teksto sugesti­ jomis. Visi tokie įsikišimai nurodomi paaiškinimuose. Autoriaus kalba iš viso netaisoma — nei leksika, nei sintaksė, net ir tokios konstrukcijos, kurias dabartinės bendrinės kalbos normų atžvilgiu laikytume kalbos klaidomis. Pagal dabartines normas koreguota tik rašyba ir skyryba, ištaisytos korektūros klaidos. Vienas kitas žodis, esant reikalui, įterpiamas laužtiniuose skliaustuose. FILOSOFIJA IR MOŠŲ GYVENIMAS Inauguracinė paskaita, skaityta Kauno Aukštuosiuose Kursuose 1921.01.13. Išspausdinta: Logos. — 1921—1922. — Kn. 1. — Sąs. 1—2. Perspausdinta: Šalkauskis S. Rinktiniai raštai. Filosofinės studijos. — Roma: LKMA, 1986. — T, 1. — P. 3—14. Spausdinama pagal pirmąją publikaciją. 1 Animal rationale (lot.) — protingas gyvūnas. 2 Philosophia perennis (lot.) — amžinoji filosofija. FILOSOFIJOS MOKSLO YPATYBES Inauguracinė paskaita, skaityta Lietuvos Universitete 1922.03.29. Ji buvo išspausdinta: Logos, — 1921—1922. — Kn. 2. — Sąs. 3«—4. — P. 129—139. Perspausdinta: Šalkauskis S. Rinktiniai rastai. Filosofinės studijos. — T. 1. — P. 15—27. Spausdinama pagal pirmąją publikaciją. 1 „Filosofija ir mūsų gyvenimas", žr. šio leidinio p. 29—41. 2 Ex officio (lot.) —■pagal pareigas, remiantis valdžia. 3 Par excellence (pranc.) — aukščiausiu laipsniu, visų pirma. PASAULEŽIORA IR FILOSOFIJA Inauguracinė paskaita, skaityta Lietuvos Universitete 1923.10.t5. Pir­ mą kartą išspausdinta: Logos. — 1924. — Nr. I. — P. 46—55. Perspaus­ dinta: Šalkauskis S. Rinktiniai raštai. Filosofinės studijos. — T. 1. — P. 29—40. Spausdinama pagal pirmąją publikaciją. 1 „La Siècle" (pranc.) — „Amžius", „ le Mystère" (pranc.) — „Pas­ laptis". 2 2r. p. 69. 5 97

PR O PE D E U T IN IA I FIL O S O F IJO S M O K SL O K LA U SIM A I

Filosofijos įvado kurso, skaityto Lietuvos Universiteto Teologijosfilosofijos fakultete, pirmosios dalies santrauka. Buvo išspausdinta: Lo­ gos. — 1928. — Nr. I. — P. 52—78. Išleista ir atskira knygele pavadini­ mu „Filosofijos įvada. I. Propedeutinė dalis" (Kaunas, 1928). Perspaus­ dinta: Saikausk/s S. Rinktiniai raštai. Filosofinės studijos. — T. 1. — P. 41—47. Spausdinama pagal pirmąja publikaciją. 1 „Einleitung in die Philosophie" (vok.) — „Įvadas i filosofiją". 2 „VVsięp do fiiozoiii" (lenk.) — „Įžanga į filosofiją". 3 „Einliihiung in die Philosophie" (vok.) — „Įvadas į filosofiją". * «Введение в философию» (rus.) — „Įvadas j filosofiją". 5 „introduction à la philosophie néo-scolastique" (pranc.) — „Įva­ das į neoscholastinę filosofiją". * „Introduction à ГElude et à l'Enseignement de la Scholastique" (pranc.) — „įvadas į scholastijos studijas ir mokymą". 7 „Introduction à la Philosophie" (pranc.) — „Įvadas į filosofiją". 8 Pataisyta pagal prasmę. Originale — „veiksnius". ENCIKLOPEDINĖ FILOSOFIJOS ĮVADO DALIS Filosofijos įvado kurso antroji dalis. Tekstas autoriaus nebuvo pa­ rengtas spaudai. Spausdinama pagal 1925 m. mašinraštį su pastabomis autoriaus ranka, saugomą Mokslų Akademijos centrinės bibliotekos Rankraščių skyriuje (F 117—PLA 2305). Autoriaus pastabos ir papil­ dymai kitoje lapo pusėje duodami nuorodose. 1 „De veritas" (lot.) — „Apie tiesą'1. 2 „Kritik der re/nen Vernunlt" (vok.) — „Grynojo proto kritika". 3 Tobula rasa (lot.) — švari lenta. 4 Ens (lot.) — esybė, būtybė; res (lot.) — daiktas, dalykas; aliguid (lot.) — kažkas, kas nors, tam tikras; unum (lot.) — vienis; verum (lot.) — tiesa; bonum (lot.) — gėris. 3 Neaišku, kas turimas omenyje. • PuJchrum (lot.) — grožybė. 7 CIaritas (lot.) — aiškumas. • Causa transiens (lot.) — nykstama priežastis. • Causa ijnmanens (lot.) — vidinė priežastis. 10 Natūra naturans (lot.) — kurianti gamta. 11 Natūra naturata (lot.) — sukurta gamta. 11 „L'homme machine" (pranc.) — „Zmogus-mašina". 13 Jus naturale (lot.) — prigimtinė teisė. KULTŪROS FILOSOFIJA Paskaitų Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-filosofijos fakultete kursas, skaitytas 1927 metais. Sutrumpintas ir redaguotas šio teksto variantas, pavadintas „Kultūros filosofijos metmens". buvo išs­ pausdintas žurnale „Logos" (1925. — Nr. 2. — P. 124—161; 1926. — Nr. 1. __ P. 1—56), taip pat išleistas atskira knyga (Kaunas, 1926). Sis variantas perspausdintas: Šalkauskis S. Rinktiniai raštai. Filosofinės 598

studijos. — T. 1. —* P. 77—191. „Kultūros filosofija" spausdinama pagal rankraštį, saugomą Universiteto mokslinės bibliotekos Rankraščių sky­ riuje (F 140—235). 1 Философия будущего Ц Современная немецкая мысль (rus.) — Ateities filosofija / / Dabartinė vokiečių mintis. 2 VDU Teologijos filosofijos fakulteto studentai galėjo pasirinkti iš kelių specializacijų (..šakų"), viena iš kurių buvo psichologijos pedagogi­ kos šaka. 3 „Guide de l'Enseignement primaire“ (pranc.) — „Pradinio mokymo vadovas". 4 Sis sakinys mašinraštyje negramatiškas. Pataisytas pagal „Kul­ tūros filosofijos metmens“. 5 T. y. VDU Teologijos filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje. 6 „Kuiturphilosophie und transcendentaler Idealismus“ (vok.) —„Kultūros filosofija ir transcendentalinis idealizmas". 7 „Die philosophischen Grundlagen der Nationaiekonomie" (vok.) — „Nacionalinės ekonomikos filosofiniai pagrindai". 8 „Geschichtslogik" (vok.) — „Istorijos logika". 9 „Die Gienzen der naturwissenschaJ terlichen BegrilsbUdung" (vok.) — „Gamtamokslinės sąvokos kūrimo ribos". 10 Cum grano salis (lot.) — su druskos kruopele (t. y. su humo­ ru). 11 „Geschichtsphilosophie" (vok.) — „Istorijos filosofija". 12 SociaJphilosophie (vok.) — visuomenės filosofija. 13 „Lehrbuch der historischen Methode" (vok.) — „Istorijos meto­ do vadovėlis". 14 Praleisti 2 sakiniai, pažodžiui kartojantys 191 p. trečią pastraipą. 19 Mašinraštyje sakinys negramatiškas. Pataisyta pagal „Kultūros filosofijos matmens". 10 „Einleilung in die Philosophie" (vok.) — „{vadas j filosofiją“. 17 Praleista pastraipa, beveik pažodžiui kartojanti 213 p. pastraipą, prasidedančią „Gyvulys.. 18 „Eiiüührung In die Philosophie" (vok.) — „Įvadas į filosofiją“. 18 «Философия хозяйства» (rus.) — „Ūkio filosofija". 20 «Свет яевечергшй» (rus.) — „Ne vakaro šviesa". 2‘ Contradictio in adjecto (lot.) — prieštaravimas tarp pažyminio ir pažymimojo 22 Camera obscura (lot.) — tamsus kambarys. 23 „Traité élémentaire de philosophie" (pranc.) — „Elementarus fi­ losofijos traktatas”. 24 „Logische Untersuchungen" (vok.) — „Loginiai tyrinėjimai". 29 Praleista teksto dalis, kuri pažodžiui kartoja tekstą, išspausdintą 285 p. antrojoje ir trečiojoje pastraipoje. 28 „Summa Theologica" (lot.) — „Teologijos sąvadas". 27 „L'Oeuvre d*Art et la Beauté" (pranc.) — Meno kūrinys ir gro­ žis". 28 „Traite de philosophie" (pranc.) — „Filosofijos traktatas“. 2B „Ideen z u r , Philosophie der Kuitur“ (vok.) — „Kultūros filoso­ fijos idėjos”. SPECIALIOSIOS KULTŪROS F1LOSOHJOS PROBLEMOS Paskaitų kursas, skaitytas 1927 metų žiemos semestrą. Spausdinama pagal S. Šalkauskio mašinraštj, saugomą Universiteto mokslinės biblio­ tekos Rankraščių skyriuje (P. 140—235). Skaidymas į skyrius sudary­ tojo. 599

1 2т. past. 5 sk. „Kultūros filosofija“. 2 2r. past. 2 sk. „Kultūros filosofija“. 3 Šalkauskis S. Kultūros filosofijos metmens. — Kaunas, 1926. * „Xenia Thomistica" (lot.) — „Tomistinės dovanos". 5 Civis, civilis, civiiilas, civitas (lot.) — pilietis, pilietinis. « „Modernes Oder kathoüsches Kulturideal" (vok.) — „Modernusis ar katalikiškasis kultūros idealas“. 7 „Oswald Spengler als Philosoph" (vok.) — „Osvaldas Spengleris filosofas“. 8 „L/л philosoph allemand contemporain Oswald Spengler: Le prop­ hète du Déclin de l'Occident" (pranc.) — „Šiuolaikinis vokiečių filoso­ fas Osvaldas Spengleris — Vakarų žlugimo pranašas". 9 « С м ы с л истории» (rus.) — „Istorijos prasmė". 10 Spraga tekste. ** Tekste klaidingai — „priežastis“. 12 „Das Probiem dei Kultur" (vok.) — „Kultūros problema". GROŽIS FILOSOFIJOS ŠVIESOJE Vieša paskaita, skaityta 1928 metų pavasarį Kauno Meno Mokyk­ loje. Išspausdinta: Logos. — 1928. — Nr. 2. — P. 126—136. Perspausdin­ ta Sa/kausk/s S. Rinktiniai rastai. Filosofijos studijos. — T. 1. — P. 195—208. Spausdinama pagal pirmąją publikaciją. BENDROJI ESTETIKA. Paskaitų kurso pirmoji dalis, skaityta 1927 m. rudens semestrą. Kursas autoriaus nebuvo parengtas spaudai. Ištraukos skelbtos: Būtis ir laikas. Filosofijos istorijos baruose. — V., 1983. — P. 234—252; Pro­ blemos. — V„ 1985. —- Nr. 33. — P. 45—51. Pirmoji pilna publikacija: Šalkauskis S. Rinktiniai raštai. Filosofinės studijos.— T. 1.— P. 209— 323. Spausdinama iš S. Šalkauskio mašinraščio, saugomo Universiteto mokslinės bibliotekos Rankraščių skyriuje (F 140—99). Skaidymas į skyrius sudarytojo. 1 „Zur experimentalen Aesthetik*' (vok,) — „Apie eksperimentinę estetiką". 2 „Vorschule der Aesthetik" (vok.) — „Estetikos pradžiamokslis“. 3 „L'Oeuvre d'Art et la Beauté", 1920 (pranc.) — „Meno kūrinys ir grožis“. 4 „Art et scolastique", 1927 (pranc.) — „Menas ir scholastika". 8 Praleista teksto dalis, beveik pažodžiui kartojanti tekstą, išspaus­ dintą 486 p. paskutinėje — 487 p. pirmojoje pastraipose. 6 Žodis pataisytas pagal prasmę. Mašinraštyje klaidingai „subjektyvine“. 7 Praleista teksto dalis, pažodžiui kartojanti tekstą, išspausdintą 492 p. paskutiniojoje ir 493 p. pirmojoje pastraipoje. 3 Turima omenyje V. Mykolaičio-Putino ir A. Jakšto-Dambrausko polemika „Židinyje“: Mykolaitis V.-Putinas. Meno aptarimas / / Židi­ nys. — 1926. — Nr. 12; Jakštas A.-Dambrauskas. Meno esmės klausi­ mas. Atsakymas V. Mykolaičiui / / Židinys. — 1927. Nr. 1; Mykolaitis V.Putinas. Dėl meno aptarimo. Atsakymas A. Jakštui / / Židinys. — 1927. _ Nr. 2; Jakštas A.-Dambrauskas. Menas ir grožis. Atsakymas

600

V. Mykolaičiui / / Židinys. — 1927. — Nr. 4; MykolaJtis V,‘Putinas. Ginčui baigti U Židinys. — 1927. — Nr. 4. V. Mykolaičio straipsniai buvo perspausdinti: Mykolaitis V.-Putinas. Raštai. Estetika. — V., 1989.— P. 154—183. 9 Spraga tekste. 10 Neįskaitomas žodis. 11 Panem et circenses (lot.) — duonos ir žaidimų. 12 „System der Ästhetik" (vok.) — „Estetikos sistema". 12 Po lentelių dar pridedamas šis literatūros sąrašas: Literatūra iš bendrosios estetikos: 1. Fr. Th. Vischer. Das Schöne und die Kunst; 2. Ernst Meumann. Einführung in die Ästhetik der Gegenwart; 3. Oswald Kü/pe. Grundlagen der Ästhetik; 5. Jonas Cohn. Allgemeine Ästhetik; 6. Mautice de Wulf. L'Oeuvre d'Art et la Beaute; 7. Jacques Maritain. Art et scolastique; 8. Jou///oy. Couis d’esthetique; 9. Leveque. La Science du Beau; 10. P. Soriau. La Beaute rationnelle. 14 Antroji kurso dalis neišliko. 15 „Allgemeine Ästhetik" (vok.) — „Bendroji estetika" 10 Spraga tekste. 17 Spraga tekste. 18 Spraga tekste — trūksta vieno puslapio. 19 Čia tekstas nutrūksta. ESTETINE ATEITININKŲ IDEOLOGIJA. PROJEKTAS Projektas buvo spausdinamas žurnaluose: Ateitis. — 1932. — Nr. 5. — P. 218—221; Židinys. — 1932 — Nr. 4. — P. 364—367, Spausdi­ nama iš: Šalkauskis S. Ateitininkų ideologija. — Kaunas, 1933. — P. 133—137. Autoriaus pastaba: „Po to daryta pataisų pagal kritiškas pastabas, kurių autoriui teikėsi padaryti gerb. prel. A. Dambrauskas" (ten pat. — P. 133.)

VARDŲ RODYKLE

Ainesidemas 120 Alschilas 164. 329—331, 333, 335, 389 AkvinieŪs žr. Tomas Akvinietis Albertas Didysis 54, 112, 316, 453, 455 Aleksandras Didysis 391 Andronikas Rodietis 122 Aristotelis 11, 41, 54, 76, 77, 96, 97, 105. 107—109, 112, 116, 117, 121, 129, 133—135, 138, 143, 144, 146, 190, 193, 212, 259. 454, 455 Atanazas šv. 236. Augustinas 18, 54, 76, 116, 146, 236, 453 Avenarius R. 118

Campanella T. 126 Carbonelle 132 Charron P. 120 Chomiakov A. 395 Cohn J. 469, 571 Comte A. 78, 137 Čelpanov G. 74 Čiurlionis M. K. 522

Dalton J. 131 Dante Alighieri 149 Darwin Ch. 135 Demokritas 117, 126, 131, 134 Descartes R. 78, 116, 117, 122r 131, 137, 465 Dévaud E. 173, 174. Bacon F. 78, 109, 112, 113, 116, Diderot D. 150 118 Dilthey W. 16, 17 Barkauskas K, 596 Dionizas šv. 236 Barlh P. 193 Donatas I. 354, 381 Bauiugarien A, G. 144, 462, 463 Dostojevskįj F. 300, 395 Bautain P. 138 Dovydaitis P. 262 Berdiajev N. 193, 385, 394—396, 399, 400, 403, 404, 407, 408, 413, Edison T. A. 385 414, 416 Eisler R. 74, 193, 236, 263, 264, Bergson H. 133 311, 324 Berkeley G. 115, 118, 121 Endres J. A. 75 Bernheim E. 189 Engels F. 233 Bielyj A. 163 Eppich E. 186 Boetius 112, 198 Eriugena J. Scotus 127 Bonald L. G. H. de 138 Boškovič R. J, 132 Fauconnet A. 387, 388 Braun O. 192 Fechner G. T. 466 Brensten (?) 113 Feuerbach L. 24 Bruno G. 126, 130, 149 Fichte J. G. 78, 85, 117, 121, 127, Büchner L. 126 Bulgakov S. 193, 262, 265, 266, 133, 210 Fidijas 485 269, 270, 272, 273, 276, 304, 306 Fischer-Colbrie A. 353, 354, 359, Burckhard G. 193

602

365, 366, 382 Fokin M. 577, 579 Ford H. 385 Fouillée A. 236 Freyer H. 193 Galilei G. 54 Gandhi M. 384 Gassendi P. 133 Geršenzon M. 162, 163, 165 Geyser J. 142 Girnius J. 22, 25, 596, 597 Godin 77 Goethe J. W. 389, 391, 546 Grebenšėikov G. 579 Grisebach H. 193 Gumplowicz L. 208 Haeckel E. 126 Hartmann E. von 121 Hegel G. W. F. 78, 85, 110, 112, 113, 117, 121, 300, 301, 457 Heidegger M. 13, 16 Heilo E. 5, 63, 64, 235, 236, 299— 301, 349, 457, 506 Heraklitas 127 Herder J. G. 192 Him G. A. 132 Hobbes T. 115, 134 Holbach P. H. D. 126, 134 Hume D. 118, 121

Lamennais F. R. de 138 Lamettrie J. O. de 126 Lange F. A. 156 Lao Dze 127 Le Bon G. 220 Lehmann 468 Leibniz G, W. 12, 121, 126, 131, 133, 149, 150 Lenin V. 163—165, 223 Leonardo da Vinci 484, 586 Leonas XIII 441 Leontjev K. 276, 395 Leukipas 126 L6v$que J.—Ch. 536, 601 Lindner T. 193, 216, 220, 233— 235, 246, 263 Upps T. 113, 468 Locke J. 115, 116, 118 Lojus (?) 151 Lotze R. H. 150

Maceina A. 16—18, 22—25, 596 Malebranche N. 117, 121, 130, 137, 149 Maritain J. 75, 485 Marx K. 233, 235, 266 Mehlis G. 193 Melanchton F. 142 Mercier D. J. 9, 110, 283, 299 Messer A. 387 Meumann E. 450, 468, 476, 519, 520. 568, 571, 572. 575, 576, 601 Mickiewicz A. (Mickevicius A.) Ivanov V. 162 40. 335, 563, 587 Jakstas-Dambrauskas A. 5—8, 596, Mill J. S. 112, 113, 118, 182 Molechott J. 126 600 Montaigne M. de 120 James W. 151 Mothe le Vayer la (?) 120 Jouffroy T. 601 Mykolaitis V.-Putinas 600, 601 Jumes (?) 112 Munnynck M. P. de 9 Yla S. 9, 24, 25

Napoléon I. 209, 391 Natorp P. 113. 133 Kayserling (?) 385 Kant I. 12, 19, 25, 78, 85, 110, Newton I. 391 112, 113, 116—119, 121, 122, 129, Nickel J. 172, 173, 192 131, 133, 137, 148, 149, 183, 271, Nys D. 9, 130 Nostitz-Rienek R. von 366, 367, 296, 298, 458 381, 382, 441 Karsavin V. 193, 324 Keliuotis J. 589 Ockham W, 115 Klages L. 17 Koigen D. 192, 315 Pakštas K, 9, 19, 25 Kopernik M. 55 Paracelsus 134 Kiilpe O. 74. 114. 468 Parmenidas 126 Kuraitis P. 9, 10 603

Pascal B. 150 Pasteur L. 135 Paulsen F. 74, 88 Peiiklis 162 Petitot H. 75 Pironas 120 Platonas 54, 76, 109, 114, 116, 117, 121, 127, 130, 146, 149, 150, 259, 316, 389, 452, 453, 457, 489 Plotinas 146, 149, 296, 452, 453 Porphyrius 112 Praksitelis 485 Pseudo-Dionizas Areopagitas 146, 296, 453

«Sourìau P. 536 Spencer H. 137 Spengler O. 160—162, 165, 172, 174, 313, 345, 346, 352, 383, 385— 395, 399—404, 407, 408, 413, 414 Spinoza B. 85, 117, 126, 127, 236 Stagirielis žr. Aristotelis Stein L. 193 Struve P. 74 Sverdiolas A. 25 Salkauskaitè A. 10 Šalkauskienė J. 596 Šalkauskis S. 5—25, 110

Tagorė R. 160, 384 Taylor H. 485 Tolstoj L. 150, 165 Tomas Akvinietis, šv. Toraas 9, 18. 41, 54, 71. 77, 96, 97, 107, 108, 112, 115, 121—123, 133, 138, 143, 147, 196, 212, 236, 283, 290, 453, 455, 456, 484, 490 Trendelenburg A. 285 Truikys L. 576 Sach F. 386 Sawicki F. 188, 193, 208, 212, 237 Tumas-Vaižgantas J. 7 264, 307, 323, 324 Vereščigin V. 581 Schaffle A. 202 Schelling F. W. J. 78, 85, 121 Vydūnas 150, 210 Vischer F. T. 546 133 Volkelt J. 468, 505, 515, 517, 525, Schiller F. 151 542 Schleiermacher F. E. D. 121 Schopenhauer A. 121, 126, 134 Willems (?) 298 135 Wilson T. W. 163—165 Sekslus Empiricus 120 Windelband W. 74, 183, 210, 211 Sertillanges A. 9 Witasek 468 Shakespeare W. 18, 164 Wolff Ch. 12, 109, 117. 122, 123, Siromel G. 186 128 Sokratas 54, 56, 76, 116, 117, Worms R. 202 143 259 Solovjov V. 5—9, 18, 130, 150, Wulf M. de 9, 75, 296 Wundt W. 74, 79, 110, 121, 182, 164, 300, 301, 305, 457 519 Šortais G. 298

Rafael Santi 53, 54 Ribeau (?) 126 Rickert H. 183, 187 Rochol 215, 220 Rockefeller N. 385 Roscelin J. 115 Rousseau J. J. 149, 435 Ruskin J. 149, 274

TURINYS

Sverdiolas A. Stasio Šalkauskio filosofija

.............................

FILOSOFIJOS ĮVADAS FILOSOFIJA IR MOŠŲ GYVENIMAS......................................... 29— 41 Pratartis. Sis tas apie įspėjimą: primum vivere deinde philosophari ............................................................ 29 I. Filosofijos apibrėžimas: josios formalinis, arba sub* jektinis, ir materialinis, arba objektingas, atžvilgiai . . 30 II. Filosofijos reikšmė žmogaus gyvenimui apskritai . . . . 34 III. Spėjamoji filosofijos ateitis lietuvių tautos gyvenime 37 FILOSOFIJOS MOKSLO YPATYBES ......................................... 42—57 Pratartis. Ryškus filosofijos likimo ypatingumas .......... 42 I. Filosofijos mokslo pagrindinės savybės ...................... 43 II. Filosofija kaipo bendrasis mokslas ............................. 44 III. Filosofija kaipo visuotinasis mokslas ......................... 45 IV. Filosofijos mokslas ir filosofas ..................................... 49 Užbaiga. Deramoji filosofinė kultūros organizacija.......... 55 PASAULĖŽIŪRA IR FILOSOFUA ............................................ 58—71 Pratartis ............................................... 58 I. Pasaulėžiūros supratimas ................................................ 58 II. Filosofija kaipo pasaulėžiūros mokslas ......................... 84 Užbaiga. Filosofinės sistemos pasirinkimas pasaulėžiūros reikalui ............................................................... 70 PROPEDEUTINIAI FILOSOFUOS MOKSLOKLAUSIMAI . . . . 72—108 Įžanga. Filosofijos mokslas ir jo įvada ......................... 72 I. Filosofijos esmė ir savybės ........................................ 75 1. Filosofijos aptartis ................................................... 75 2. Filosofija kaipo pasaulėžiūros mokslas ................. 81 3. Pasaulėžiūros sudėtis (nuomonės, įsitikinimai, įsitikrinimai) .................................. 82 4. Filosofijos tiesioginiai uždaviniai ............................. 83 5. Filosofijos atsitiktinės išdavos ............................... 84 II. Filosofijos metodas ....................................................... 85 III. Filosofijos santykiai su kitomis žmogaus protinio gy­ venimo apraiškomis ....................................................... 87 605

1. Filosofija ir specialieji mokslai ..... , 2. Filosofija ir religinė pasaulėžiūra . . . * 3. Filosofija ir menas ........................... IV. Filosofijos suskirstymas ....................... V. Filosofinės kultūros ypatybės ................... ENCIKLOPEDINE FILOSOFIJOS (VADO DALIS Filosofijos suskirstymas ............................... Enciklopedinė filosofijos disciplinų apžvalga A. Pažinimo mokslas ............................... L Logika .............................................. 2. Gnoseologija ................................ B. Teorinės pasaulėžiūros mokslas ............ 1% Ontologija ...................................... 2. Kosmologija ................................... » 3. Teodicėja ....................................... 4. Psichologija ................................ C. Praktinės pasaulėžiūros mokslas ........ 1. Etika su teisės filosofija ............... 2. Estetika ........................................... 3. Kultūros filosofija .......................... • 4. Religijos filosofija ......................... . KULTŪROS

87 90 98 101 105 109—156 109 111 111 111

116 121 122

128 136 142 143 143 144 153 154

FILOSOFIJA

KULTŪROS FILOSOFIJA ......................................................... 159—342 Įianga ................................................................................... 159 1. Kultūros filosofijos aktualumas ............................ 159 2. Kultūros filosofijos reikšmėpedagogikai .............. 166 3. Kultūros esmė ............................................................ 168 4. Kultūros filosofijos dalykas ir jos vieta filosofijos sistemoje ............................................................... 180 5. Kultūros filosofijos, turinys ir jo suskirstymas . . . . 186 6. Kultūros filosofijosbibliografija ................................ 192 A. Kultūros veiksmai. Žmogus kaipo kultūros veikėjas . . 193 1. Žmogaus prigimtis .................................................... 193 2. Individas ir asmuo ................................................ 198 3. Masė ir visuomenė .............................................. 201 4. Masė ir individas ............................. 206 5. Masė ir asmuo ....................................................... 208 B. Materialinės kultūros aplinkybės ................................ 238 1. Gamta ....................................................................... 238 2. Prigimtis ............... 244 3. Ūkis ....................................... 252 C. Kultūros lytys ............................................................... 277 1. Fizinė kultūra ........................................................... 277 2. Žinija ....................................................................... 280 3. Dora ....................... 287 4. Menas ....................................................................... 293 D. Kultūros tikslai ............................................................... . 309 1. Išvidinis kultūros tikslingumas ............................. 309 2. Išviršinis kultūros tiksliųgurųas i*« • f?- C?........ 326 606

SPECIALIOSIOS KULTOROS FILOSOFIJOSPROBLEMOS .. Įžanga ............................................................................... 1. Kultūros ir civilizacijos supratimas ...................... 2. Kultūros pažangos problema .................................... 3. Kultūra ir religija ........................................................

343—443 343 352 417 425

ESTETIKA GROŽIS FILOSOFIJOS ŠVIESOJE ............................................ 447—461 Įžanga. Specialioji ir bendroji, arba filosofinė, estetika .. 447 1. Grožis objektyvine prasme, arba objektyvinis grožio pagrindas daiktuose ........................................................ 452 2. Grožis subjektyvine prasme, arba subjektyvinis grožio ' pasireiškimas žmogaus psichikoje ...................... 458 Pabaiga. Perėjimas nuo grožio prie dailiosioskūrybos .. 461 BENDROJI ESTETIKA ............................................................ 462—590 Įžanga ............................................................................... 462 I. Dailusis menas ir jo savybės ......................................... 482 II. Kuriamoji menininko asmenybė ................................. 537 ESTETINE ATEITININKŲ IDEOLOGIJA. Projektas .............. 591—595 Paaiškinimai .................................................................... 596 V a r d ų r o d y k l ė .................................................................... 602

Ša55

Šalkauskis S. Raštai / Sudarė [įr. įž. str., t., 1, p. 5—25, pa­ rašė] A. Sverdiolas. — V.: Mintis, 1990. — 607. (Iš Lietuvos filosofijos palikimo). T. 1. / Red. J. Pribušauskaitė. — 607 p. — Bibliogr. str. gale. — ISBN 5-417-00333—6 V ieno žym iausių Lietuvos filosofo S. Šalkauskio (1886—18411 raštų pirm ajame tome spausdinam a reikšm ingiausia jo filosofinė kūryba. Ta) studijos ir straipsniai bendraisiais bei kultūros filosofijos klausimais. Kai kurie iš jų iki karo buvo išleisti atskirom is knygomis arba pas­ kelbti įvairiuose leidiniuose, b et d idelė dalis darbų spausdinama iš rank­ raščių pirmą kartą.

0301010000—035 S M 851(08)—90 9—90

MBBK 1

Научное издание Серия «Из наследия литовской философии» Ш а л к а у с к н с Стасис СОЧИНЕНИЯ. T. 1. Сост. С в е р д и о л а с А р у н а с Вильнюс, издательство «Мпнткс* Не лптооскон языке Mokslinis leidinys Serija ,.lš Lietuvos filosofijos palikim o“ Š a l k a u s k i s Stasys RASTAI, t. 1 Sud. Sverd/ofns Arūnas Redakcijos vedėjas Antanas R y b e l l s Redaktorė Jo an a Pribušauskaitė Dailininkas S i g i t a s S a i t a s M eninė redaktorė R o m a n o K u n g y t ė Techninė redaktorė B i r u t ė A d o m a i t i e n ė Korektorės: ¡ t e n a C u p a i l e n ė , D a l i a M e i d u v i e n ė ИБ № 4100 D uota rin k ti 1989 07 19. Pasirašyta spaudai 1990 05 25. Formatas 84X108/32. Popierius spaudos N r. 2. G arnitūra ..Baltike“, 10 punktų, iškilioji spauda. 31,92 sąl. sp. 1. 32,39 sąl. spalv. atsp. 37,31 apsk. leid. 1. Tiražas 20 000 egz. Užsakymas 2299. Kaina 4 rb 80 kp „M inties" leidykla, 232600 Vilnius, Z. Sierakausko 15. Spaudė „V ilties“ spaustuvė. 232600 V ilnius, A. Strazdelio 1.