Namas, kuriame gyvenome : atsiminimai 4603020102, 5415008004

Citation preview

HALINA KORSAKIENE namas, kuriame gyvenome Atsiminimai

VILNIUS 1991

UDK 888.2.09 Ко-366

4603020102 —140 Neskelbta K М852(08)— 91 ISBN 5-415-00800-4

© Halina Korsakienė, 1991

ATMINIMAI Ko jūs, atminimai, šitą naktį keliatės? Ko jūs, pakaruokliai, kylat iš kapų? Truputis ilgesio, senų žodžių keletas... Praeitis pakvipus jazminų kvapu.

Truputis ilgesio, senų žodžių keletas Ir kadais matytų keletas veidų... Ko jūs, pakaruokliai, šitą naktį keliatės? Tai ne man, o žodžiui šičia bus graudu. Kaunas, 1935.1.4 Jonas Kuosa Aleksandriškis Poezija, 1940 m.

PASAMPROTAVIMAI VIETOJ ĮŽANGOS Galbūt per sunkią naštą užsikroviau ant vis labiau linkstančių pečių? Daugiau kaip pusė amžiaus nueita petys į petį bendro kelio — tai ilgas ilgas laiko tarpas. Su jaunys­ tės džiaugsmo švystelėjimais ir su beveik dar vaikišku ti­ kėjimu neabejotinai patvaria laime. Ir... su netrukus užgriu­ vusiais mums tekusios epochos kataklizmais bei jų nešamų sukrėtimų išbandymais. Su patirtu siaubu, nusivylimu. Ir vėl — tikėjimu ramesne ateitim. Apie visa tai papasakoti, aprašyti, ką teko išgyventi kartu su artimiausiu žmogumi, pabandyti atskleisti jo sudėtingą, nelengvai pirmu žvilgsniu apčiuopiamą asmenybę ir išlikti objektyviai — ar užteks tam jėgos ir žodžių? Ar nepristigs gilesnių apmąstymų, rūku apsitraukiančių vaizdų atmintyje ir blėstančių paveikslų? Išties, ką gi reiškia būti absoliučiai objektyviam? Kai kiekvieno žmogaus akys savaimingai mato, o protas savaip suvokia kiekvieną reiškinį ir su jam būdingu apmąstymu jį komentuoja... Juo labiau kai gyvenimas užgriūva nevie­ nareikšmis, sudėtingas. Kai dažnai susikryžiuoja ne tik kar­ dai, bet ir idėjų sampratos, prieštari mąstysena? Apie visa tai papasakoti tolygu išdrįsti dar kartą pereiti likimo padovanotą vienintelį gyvenimą. Ir plačiai atmerkus akis perbristi nenumaldomą, audringą mūsų gyvenimo upę. Daug kartų ėmiausi plunksnos ir, suabejojusi savo jėgo­ mis, vėl ją mesdavau. Vis dėlto atkakli vidinė paskata ver­ tė vėl imtis dar nepradėto marginti popieriaus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra nepakartojamas ir ver­ tas, kad žodžiais ir vaizdais jis įsikūnytų ant balto lakšto. Tad ryžausi prisiminti mūsų ilgą, nelengvą, bet prasmingą bendrą gyvenimą, padovanojusį abiem ne vieną šviesią akimirką. Ir daug skaudžių išgyvenimų... Atsigręžus į praeitį tikiuosi, kad pavyks giliau įsijausti į 6

ją ir šiuose atsiminimuose išryškinti pagrindinio veikėjo as­ menybę — komplikuotą, prieštaringą. Žmogaus uždaro, ne­ mokėjusio atsiskleisti ir todėl galbūt daugumai pažinojusių­ jų temačius tik išviršinį jo portretą. Kaip atsiminimų autorė norėčiau kuo toliau atsitraukti nuo pagrindinio veikėjo ir pažvelgti į jį iš gerokos distan­ cijos. Žvilgsnis tada geriau aprėptų ir ryškiau perteiktų žmogaus visumą. Tačiau ar įmanoma išlaikyti tą distanci­ ją? Ar pajėgsiu nutolti nuo savęs ir savų išgyvenimų, kai bendrame gyvenime jie tokie neatskiriami? Norėčiau, kad ilgų metų atsiminimų virtinė kilstelėtų už­ dangą ir nuo dramatiškos, vidinių prieštarų kupinos ir pu­ siausvyrą trikdančios epochos daugialypio veido. Padėtų už­ čiuopti nervingai vibravusį jos pulsą. Akivaizdžiai parodytų, kaip ilgametis stalinistinio totalitarizmo režimas gebėjo žlugdyti žmogų. Kaip negailestingai gniuždė jo geriausius ketinimus... ...į pirmuosius savo atsiminimų puslapius noriu atkelti to­ limas skaidrias jaunystės dienas, kai svarbiausias jų veikė­ jas, šiandien jau išėjęs iš išvarginusio jį gyvenimo, tada su gera viltimi kreipė drąsų žvilgsnį į dar nesudrumstą ateitį. Antros dalies tekstas, pokario metų puslapiai daug kam gali padvelkti niūria neviltimi, kai net ir man pačiai būtų sunku patikėti, kad teko visa tai išgyventi. O vis dėl­ to teko ir pakelti! Žmogus yra Dievo taip sukurtas, kad ir tamsiausiais me­ tais jis nori šviesos, džiaugsmo, saulės spindulių šilumos. Supančioje aplinkoje žmogus visada ieško, kas jį džiu­ gintų ir ramintų. Ir suranda. Daugiausia džiaugsmo man teikė amžinoji gamta — su šlamančiomis aukštaūgėmis vėjo lankstomomis pušimis, sraunia Nerim, miško takeliais, su nešienautos pievos ir žemuogynų svaiginančiu kvapu. O nepaliaujamas, džiugus paukščių čirenimas, sveikinąs pakilusią saulę, o širdį šil­ dantys vaikai: linksmai bėgiojančios, čiauškančios anūkė­ lės... Netrumpą gyvenimo slinktį neretai puošdavo ir daugelio nuostabių žmonių paveikslai. Dorų, kilnių ir talentingų as­ menybių — žymių mokslininkų, rašytojų, poetų. Ir šviesių, geraširdžių ir darbščių Lietuvos žmonių. m t. ■

Slogioje aplinkoje jie keldavo viltį ir tikėjimą ateitim, jai dar tebesklandant neužmatomuose padebesiuose. Nuto­ lindami dvasią ir protą gniuždančią tikrovę... Skaitytojas, peržvelgęs senas praeities nuotraukas, galbūt pajus, kad ir mano gyvenimo įvairovėje nestigo būtinos žmogui laimės, meilės, sušvintančios saulės pragiedruliais. 1989.XII.4

H. Korsakienė

PIRMA DALIS

PRADŽIA

1 Kartą parvažiavusi atostogų Užgavėnėms į tėvų na­ mus, radau ant stalo „Kultūros“ * žurnalo numerį ir bevar­ tant jo puslapius dėmesį patraukė Kosto Korsako eilėraš­ čiai. Jų buvo ten atspausdinta berods keturi. Tačiau mane ypač sudomino vienas: „Paskutinis eilėraštis apie save". Jo autorius jau buvo man žinomas, netgi kiek pažįstamas iš universiteto koridoriaus, kur dažnai tekdavo jį sutikti. O pirmoji pažintis su šiuo autoriumi siekė dar kiek ankstesnį laiką. Būtent pasirodžius „Trečio fronto“ pirmam nume­ riui su paskelbtu J. Radžvilo straipsniu „Pamokslas bro­ liams", giliai įkritusiu man į atmintį. Jis, regis, privertė akyliau apsidairyti po supančią mane aplinką, autoriaus pa­ vadintą nykuma, suabejoti jos prasmingumu. Ieškoti kažko naujo, o ko — ir pačiai dar buvo neaišku... Ne vien tik mi­ nėtas nedidelis, bet nuoširdus J. Radžvilo straipsnis, bet ir paties naujo žurnalo pasirodymas: jo neįprasta išorė ir for­ ma ir drąsūs, kiek rėksmingi šūkiai,— stipriai buvo mane paveikę. Netrukus po šio žurnalo pasirodymo pasklido žinia, kad ligi šiol mažai kam žinomas J. Radžvilas, su jaunatvišku įkarščiu skelbęs savo kovingus devizus, esąs kalinamas už priešingas esamai santvarkai idėjas. Ši žinia imponavo, už­ dedama tam atmintin įstrigusiam autoriui kovotojo idealis­ to aureolę, primindama ir mūsų senuosius literatūros šulus, dažnai kalinamus už idėjas ir pakirstus džiovos. Beje, bu­ vo kalbama, kad ir tam J. Radžvilui taipogi neva gresianti džiova. Ir kad jo jaunieji kolegos trečiafrontininkai, prita­ riant ir kai kurioms literatūrinėms įžymybėms, deda pasKultūra*, 1931, Nr. 3.

tangas išlaisvinti iš kalėjimo bepradedantį garsėti jauną ra­ šytoją. Iš tiesų — neilgai trukus, jau 1931 metų rudenį, J. Radžvilas pasirodė bevaikščiojąs humanitarinių mokslų fakulte­ to koridoriuje. Šią žinią pirmoji man atnešė viename kambaryje gy­ venusi dar Biržų gimnazijos suolo draugė, studentė biologė Natalija. Grįžusi vakare iš zoologijos praktikos darbų, kurie anuo­ met vykdavo humanitarų koridoriaus gale, ji sušuko: — Niekad neįspėsi, ką aš šiandien mačiau! Radžvilą! Taip, taip, tą patį. Kurio straipsnis tave taip sužavėjo, kad viskas vos aukštyn kojomis neapsivertė tavo galvelėje! Vaikštinėja jis dabar po koridorių su Venclova ir Raila. Rytojaus dieną kolegos parodė ir man tą „slaptingąjį", suintrigavusį naują studentą, dabar jau vadinamą Kostu Korsaku. Buvo jis vidutinio ūgio, įdubusia krūtine, kiek linktelėjęs per pečius. Vilkėjo tamsiai mėlyną stropiai išlygintą eilutę. Buvo kruopščiai pasirišęs kaklaraištį. Anaiptol neatrodė pa­ našus į buvusį „katoržniką". Tik perbalęs veidas ryškiai liudijo apie praleistus nelaisvėje metus. Akylai įsižiūrėjau į jo juodbruvą veidą, kuriame raudonos lūpos karštligiškai degė, o rūpestingai prigludinti tankūs plaukai buvo atversti atgal, atidengdami kiek nuožulnią mąslią kaktą. Jis vaikš­ čiojo apsuptas tikriausiai savo vienminčių ir jo skardus ašt­ rokas balsas aidėte aidėjo tarp ilgo koridoriaus sienų. Susidomėjusi stebėjau jį ir pačiai buvo neaišku, ar jis at­ rodo man įdomus, ar ne? Tik jokiu būdu neįsivaizdavau jo tokio, sakyčiau, pernelyg inteligentiškos, skrupulingai tvar­ kingos išvaizdos, su blizguliuojančiais be apsodų akiniais. Man pasirodė, kad jis, be abejonės, savimi labai pasitikin­ tis, žinąs savo vertę, ir tai kiek prieštaravo įspūdžiui, kurį kadaise padarė jo „pamokslas broliams". Iš pirmakursių studentų atmintin įstrigo Julius Būtėnas, Dzidas Stankaitis, Juozas Raustys. Nebeatsimenu, kuris iš jų ir supažindino mane su naujai atsiradusiu studentu K. Korsaku, tačiau artimesnė pažintis neužsimezgė ilgokai. Pertraukų metu Korsakas dažniausiai vaikščiojo su savo bičiuliais, buvusiais trečiafrontininkais, ir įsikarščiavęs dis-

10

Litavo — išties priežasčių ginčams ir apmaudui išlieti neigo, neseniai cenzūrai uždarius „Trečią frontą". Susitikęs oridoriuje, jis visada mandagiai nusilenkęs pasisveikinda0 su manimi, smalsiai pašnairuodavo. Interesas šiuo išsiskiriančiu gausioje jaunimo masėje nau1 studentu nemažėjo. Taigi kai parvažiavusi atostogų Užįvėnėms į Biržus „Kultūros" žurnale užtikau Kosto Kor­ iko eiles, su dideliu susidomėjimu įnikau jas gvildenti. Iš arto man pasirodė akivaizdu, kad poezijos posmuose, užardintuose „Paskutinis eilėraštis apie save", lyginant juos i prieš metus skaitytu „Pamokslu broliams", buvo jaučia¡as kažkoks naujas tonalumas. Tarp strofų slypėjo priešira. Tarsi autoriaus ginčas su pačiu savimi. Lyg kova tarp rdies traukos ir pareigos bei proto imperatyvo. Ir širdgėla, :kus paklusti pastarajam. Ak, žinau ir aš, jog esu paklydęs Ir lyrikon pirštus dažnai pamirkau. Gyvenimą per jomarkų aikštes palydžiu. Nors viską pardaviau, o nieko nepirkau. Ak, ne toks turėčiau ašai būti. Ne toks, draugai ir broliai! Žinau, jog reikia ruoštis didžiai pjūčiai, O man širdy dar daug aštrių uknolių. Kam slėpt teisybę? Esu,— kaip sakoma,— smulkus. Su sergančia širdim inteligentas. Galbūt todėl kažkas galvoj pakibo Ir niekaip negaliu išeit į tiesų, akmeninį plentą. O reikia mest velniop tą iyriką Ir šunkelius visus išgrįst plačia gatve! Todėl tebus šie žodžiai paskutiniai mano lyrikoj — Apie save.* Eilėraštis man patiko, netgi sujaudino, nors vidinės jo rasinės galbūt tada dar neįžvelgiau. Iš kategoriškų strofų * Eilėraštis cituojamas iš kiek taisyto varianto rinkinyje „Lapkris\ 1979 m.

autorius išniro lyg įdomesnis, sudėtingesnis, tačiau nejučia kažkodėl įsėlino ir užuojauta jam, o gal net gailestis... Anuomet aš labiausiai žavėjausi Aisčio poezija. Gal todėl man lyg ir pasirodė, kad iš mylimo poeto elegiškų tolių at­ klydo vos pagaunamas skambesys, prasiveržęs pro gerokai bravūriškus beveik nepažįstamo poeto posmus, kažkodėl jautriai mane palietusius? Kai šiandien po ilgų metų vėl paskaičiau šį seniausiai pa­ rašytą Kosto Korsako eilėraštį, pagalvojau, kad jis galėtų būti viso autoriaus gyvenimo motto. Kadaise su skausmu, o gal kiek ir su pašaipa ištarti žodžiai apie inteligentą „su sergančia širdim" išties yra būdingi visam jo daugiapusiam gyvenimui. Žinia, „sergančia širdim"— jokiu būdu ne me­ dicinine prasme, o tik dvasine,— greitai sutrikdoma, hiperjautria, opia širdimi. Gydytojų terminu tariant, lengvai pa­ žeidžiama nervų sistema. Anuomet aš to negalėjau įspėti. Tačiau jau ir tada slap­ čia įsėlinusi nuojauta skaudžiai mane nudiegė. Daug vėliau, bendrame mudviejų gyvenime, anos nuojautos aidas ne kar­ tą sugrįždavo, primindamas seną pranašišką eilėraštį. Ir vi­ sada tais atvejais, kai atsikartodavo vis dažnesni konfliktai tarp sunkios pareigų naštos, uždėtos ant pečių, ir skaus­ mingo širdies potraukio.

2 Nuobodžiai slinko anų metų paskutinės studijų dienos. Su baigiamosiomis paskaitomis šviesiose auditorijose, įskai­ tų gaudymu į knygutes. Ir ilgais vakarais, praleidžiamais universiteto rūsio skaitykloje, ruošiantis pavasario semestro egzaminams. Apsikrovusi storais foliantais ir paskaitų užrašais, savais ar skolintais iš kruopštesnių studentų, sėdėdavau parėmusi galvą, apsunkusią nuo terminų, istorinių datų, gramatinių sandarų. Pasigedusi atokvėpio nuo mokslinių žinių apkro­ vos, su palengvėjusia širdimi pakildavau laipteliais į ilgąjį mūsų humanitarų koridorių. Popiečio valandomis jis ūžte ūždavo įvairiagarsiais bal­ sais jį pamėgusių visų kursų ir fakultetų studiozų. Jis tarsi

į, kuriame skiriami pasimatymai, kur galimi ai arba tiesiog pasižvalgymai, pasišaudymai įjos pažintys. Čia rinkdavosi šauniosios merEakulteto, puošnieji korporantai su perjuosto; ir įvairiaspalvėmis kepuraitėmis ir frantai ldininkai, pasilaisvinę nuo įstaiginio darbo, beidavo universiteto kursą jau išklausęs An. susitikti su Kostu Korsaku ar Petru Cvirka, irčiais atsilankančiu „univerkoj". Juos rišo riniai reikalai,— tai jau buvau perkandusi. nors auditorijoje būdavo paskelbiamas litevakaras. Ten savo eiles skaitydavo studenir J. Aistis, Kazio Binkio praminti dvyniais, liekis. Gražina Tulauskaitė ir daugelis kitų, poetų ar dar tik su pirmaisiais bandymais įtorių. Pasitaikydavo ir taip, kad pirmakuriostas Korsakas senuko profesoriaus E. Voli mažoje auditorijoje skaitydavo latvių liteitas", pasirinkęs mums mažai žinomo prozaielistiką. Ši neva latviškos literatūros auditoaukdavo nemažai klausytojų, ypač studenčių, ¡ktorius" skaitė gyvai ir įdomiai, o jo parinkiryba nestokojo ir erotinės tematikos, ypač srginas. kartais ir aš į šią visada sausakimšą auditolagalvis ir raudonskruostis lyg obuoliukas is, nuleidęs dažnai jau kinkuojančią galvą, iniame suole, ramiai snūduriuodavo, o ¡jaupasitikinčio „lektoriaus" uždegantis balsas bėdavo. įelauktai mane nustebino profesorių paskal­ is atsitikimas. J. Tumas-Vaižgantas — tada utinis semestras — prieš išeidamas poilsio, etuvių literatūros paskaitas. Ūmai jis ėmė ižvilui, jog nesutinkąs su jo teiginiais apie ę. Studentai susidomėję ėmė gręžiotis į audipirmakursį kolegą, kurio nuomonei taip kari dėstytojas. O šis, nervingai pasiruzgindaau akivaizdžiai patenkintas, kiek pašaipiai u pranašiu iššūkiu klausėsi dėstytojo sam-

protavimų. (Pasirodo, seniau parašytuose „Škicuose apie Žemaitę" J. Radžvilas kategoriškai bandė atremti įžymiojo rašytojo tvirtinimą, kad didžioji realistė esanti tik gyveni­ mo fotografė.) Tačiau dar nuostabiau buvo tai, kad po skambučio, nu­ žengęs nuo katedros, J. Tumas-Vaižgantas studentų minioje susirado tą, su kurio tezėmis negalėjęs sutikti, draugiškai jį apkabino per pečius, su geraširdiška šypsena, gyvai šne­ kučiuodamas pravaikščiojo kartu visą pertrauką! Toks gar­ saus rašytojo demokratiškumas ir skirtingų nuomonių pri­ pažinimas stebino mane ir žavėjo.

*

*

*

Pagaliau baigėsi pavasario semestras. Intensyviai ruoš­ ti ir išvarginę egzaminai ėjo į pabaigą. Ilgai lauktas ir daug žadėjęs pavasaris brovėsi pro tuštėjančių auditorijų pravi­ rus langus. Visada gaudžiantis koridorius tilo. Studentus dabar traukė gatvė, skverai, besidabinanti lapų žaluma Lais­ vės alėja. Viliojo svajonė netrukus vykti namo pas tėvus, į išsiilgtus Biržus.; Jie traukė vasaros džiaugsmais: valtelėmis ir plaz­ dančiais burlaiviais Širvėnos ežere, maudymusi smėlėtoje Didžiosios salos pakrantėje, baltuojančioje nuo žydinčių ievų. Ir ošiantys virpančiais sidabriniais lapais topoliai prie išsiilgtų namų — ten jau buvo visos mano mintys. Vieną ankstyvo pavasario popietę panorau užsukti į „univerką". Ot, šiaip sau. Pasidairyti, atsisveikinti su ja ligi rudens. Pasistaipiusi prieš nediduką veidrodėlį, paremtą ant sta­ lo, nusprendžiau, kad viskas tvarkoje: trumpai pakirpti plaukai išplauti, papurę. Veidai kaista. Viltingo džiaugsmo apimta išėjau į Žaliakalnio gatvę, atgijusią, pajaunėjusią, pasipuošusią sprogstančia žaluma. O universitetas... pasiro­ dė jau ištuštėjęs. Ilgo, visada šurmulio perpildyto korido­ riaus dykuma, regis, suspengė ausyse. Visos auditorijos jau uždarytos. Tik senas sargas, palinkęs savo kėdėje, snaudžia. Pasidairiusi apsisukau ir ėmiau skubiai leistis laiptais že­ myn — atgal į saulėtą gatvę. *4

Ne, manęs nė kiek nenustebino lipantis laiptais Kostas Korsakas. Atrodė, jog taip ir turėjo būti, kad jį dabar čia sutikčiau — pasipuošusį nauju juodu švarku ir šviesiomis, — *-ais sulygintomis kelnėmis, ip skubate? įų'e už tviskančių saulėje akinių stiklų — jokios yg ir jis būtų nujautęs, kad būtinai turėjome čia ;ileidžiant laiptais, apie šį bei tą gyvai šnekuikėtai jis pasiūlė tuoj pat užsukti į Konrado : ji čia netoliese, Laisvės alėjoje. Apie ją tik vau nemažai prisiklausiusi — girdi, ten lankosi grietinėlė, intelektualai, menininkai, rašytojai, edaliams studentėliams, ten kišti nosį... aip kaitriai man plykstelėjo skruostai. Tačiau , neparodydama sumišimo, ko svaigus stiprios kavos aromatas ir įvairia)rislopintas gaudesys. vikriai pravairavęs pro siaurą praėjimą, privee kelių greta sustumtų kėdžių, kur sėdėjo sučiuliai. Buvo čia ir santūrusis Venclova, smal:s į mane, mosikuodamas rankomis kažką gyCvirka, pypkę įsikandęs susikaupęs mulksojo, Daaiškėjo, žinomas dailininkas iš Arso grupės, įrniio. Grybu vadinamas, jaunas aktorius Gryusydamasis Cvirkos pasakojimo, pritardamas I.

kas, pastebimai didžiuodamasis, pristatinėjo Iraugams, jie visi valandėlei pritilo ir susidoė ligi šiol jų nepastebėtą studenčiukę, iš kaži bičiulio sužvejotą. Tačiau bežiūrint ir vėl tarp gyvas pokalbis. Korsaką jie priėmė labai draupat ėmė sveikinti, pasirodo, su šiomis dieno­ jo pirmąja knyga. vis dar kiek susivaržiusi, viena ausim klausycategoriškų svarstymų, stebėjau ir aplinkui sėpubliką. Čia galėjai išskirti ir apsukrius ko:i verteivas biznierius, prie garuojančios kavos :arinėjančius savo reikalus, ir jau plinkančią idžiančią popiečio laisvalaikį. Būta čia ir ma-

dingų skrybėlėtų damų, atėjusių su savo partneriais, ele­ gantiškais aukštesnių rangų valdininkais. Korsakas šiandien atrodė ypač pakilios nuotaikos — su­ laukti savo pirmosios knygos juk ne juokas! Džiugus, links­ mas jis juokavo, siūlė čia pat aplaistyti jo pirmagimį kūdikį ir, jei aš sutiksianti, būti jo „krikšto motina",— dar šian­ dien jį man dovanosiąs. Savo pažadą jis ištesėjo. Netrukus jis pasiūlė bent va­ landėlei užsukti pas jį, pasakė gyvenąs visai netoli — Kalnų gatvėje. Netikėtai patekusi pas mažai dar pažįstamą studentą, smalsiai žvalgiausi po jo nedidelį, bet labai tvarkingą kam­ barį, visai nepanašų į studentiškus kambariūkščius. Nuo­ mojo jis tada šį savo būstą pas poną Soblį, prancūzistą, berods tobulinusį studijas Sorbonoje. Kambario šeimininkas pirmiausia privedė mane prie tal­ pios knygų etažerės, kurią gana išdidžiai parodęs paaiškino, jog tai esanti jo nuosava biblioteka, kurią pradėjęs kaupti dar besimokydamas Joniškyje, o vėliau Šiaulių gimnazijo­ je. Ant viršutinės lentynos pamačiau įrėmintą atviruko dy­ džio M. Gorkio portretą. Paklausiau, ar tai esąs jo mėgs­ tamiausias rašytojas? — Greičiau pavadinčiau jį savo mokytoju, o save jo idė­ jų pasekėju. Estetine prasme,— pridūrė,— mane labiau ža­ vi Čechovo kūryba. Pasisakiau, jog ir mano mylimiausias autorius esąs Če­ chovas ! Jeigu taip, tuoj pat pertarė mane Kostas Korsakas, jeigu abu esame Čechovo gerbėjai, turėtume rytoj pat nueiti į teatrą, kur Antono Čechovo brolvaikis, garsus aktorius Mi­ chailas Čechovas savo spektaklyje parodysiąs A. Čechovo apsakymų inscenizacijas*. Bilietais į teatrą pažadėjo dar šį vakarą pasirūpinti. Vis labiau susidomėjusi žvalgiausi po savo naujo pažįs­ tamo kambarį. Ant sienos pastebėjau kelis F. Mazerelio ir Kėtės Kolvic raižinius, o ant stalo, šalia „Kultūros" nu­ merio ir tvarkingai sudėtų krūvelių knygų bei pradėto * M. Čechovas 1932— 1933 metais A. Olekos-Žilinsko pakviestas dirbo Valstybės teatre Kaune.

16

marginti popieriaus lakšto — pamačiau išmoningai išdrožtą velnią su iškištu ilgu raudonu liežuviu. Pasirodo, tai būta savotiško peilio naujoms knygoms pjaustyti. — Čia mano vidinis portretas,— sarkastiškai šyptelėjo Korsakas, pašnairavęs į mane. Pasklaidęs „Kultūros" žurnalą, kiek pasididžiuodamas pasisakė esąs faktinis jo redaktorius. Dar tada nenumaniau, jog netrukus ir pati tapsiu nuolatine šio žurnalo bendra­ darbe. — Tai mano mėnesinė liga... — pašmaikštavo dvipras­ miškai nusijuokdamas.— Ir šioks toks pragyvenimo šal­ tinis. Paėmęs nuo stalo storą knygą pasakė, jog čia ir esąs, gal šio to ir vertas, jo pirmagimis. Padavė ją man: baltame knygos fone juodavo juodas pelėdos raižinėlis (T. Ku­ lakausko). Nustebinta šios knygos dydžio, perskaičiau: K. Korsakas-Radžvilas „Straipsniai apie literatūrą". — Oho! — Kad jau taip išėjo... šiltesnei mūsų pažinčiai būkite šio mano pirmagimio krikšto močia. Ištraukęs iš švarko kišenės užsukamą plunksnakotį, brūkštelėjo kieta energinga rašysena: Šios knygos krikšto močiai Halei — Autorius Tai buvo pirmoji man dedikuota knyga. Ilgai laikiau ją rankose nudžiugusi ir kiek sujaudinta. Žinoma, nė nenu­ manydama, kokį sudėtingą ir ilgą kelią teks pereiti šiam K. Korsako pirmagimiui, kai po audringų karo ir sumaiš­ čių metų jis, pasirodęs itin gyvybingas, vėl po 45 metų pa­ teks jam į rankas. Knygos, kaip ir žmonės, turi savo nuo­ tykingas istorijas.

3 Kitos dienos vakarą abu su Korsaku gėrėjomės, sek­ dami scenoje darniai skambantį abiejų Čechovų meną. Iš karto mane pavergė suprantamos, įtikinamos ir mano pa­ čios pagavai artimos K. Korsako pastabos apie M. Čechovo

vaidybą. Man pasirodė, kad mudu abu vienodai pajuntame nuostabų įžymaus aktoriaus vaidinimo artizmą. Džiaugiau­ si, kad teatru, kuriuo dar iš vaikystės labai žavėjausi, pa­ sirodo, ne mažiau domėjosi ir mano naujasis pažįstamas. Išėję iš teatro tebegyvenome patirtu įspūdžiu, vis dar keisdamiesi pažiūromis į scenos meną. Atrodė, kad tik da­ bar sutikau žmogų, ypač artimą man grožio suvokimu, ko ligi šiol, regis, neteko pajusti tarp savo kolegų ir artimes­ nių draugų. Taip suprantama buvo visa, apie ką kalbėjo­ me, toks man priimtinas ir neklystantis pasirodė jo reiklus skonis. Be atodairos jis smerkė netikrumą, manieringumą, pozą, banalybę. Kartkarčiais K. Korsakas lyg stebėdamasis kraipė pe­ čius, lyg pats savęs klausė: kaipgi taip jis visą ilgą žiemą pražlibinėjęs? Bijojęs, sakė, net prieiti prie manęs, visada, girdi, būdavau apsupta įvairių „frajerių". Prisipažino, kad kiek klaidino ir mano korporantiška kepurėlė... Netrukus naujasis mano pažįstamas, maždaug per sa­ vaitę jau pasidaręs labai artimu bičiuliu, palydėjo mane į stotį. Išsiskyrėme, pasižadėję vienas antram rašyti, kaip jis sakė, „margas gromatėles". Tačiau, užuot rašęs žadėtąją „gromatėlę", Korsakas nu­ sprendė sėsti ant dviračio ir sukarti netrumpą kelią (maž­ daug apie 90 km) nuo jo gimtojo Pašvitinio ligi Biržų. Tiesą pasakius, staigus jo pasirodymas mūsų namuose mane ne tik nustebino, bet netgi ir gerokai išgąsdino. Kaip aš jį pristatysiu tėvams, broliui? Kaip jis bus mano namiš­ kių sutiktas? Neseniai išleistas iš kalėjimo, be pilietinių teisių, vos persiritęs į antrąjį kursą laisvasis klausytojas? Ne, mano tėvams jis neatrodys itin pageidaujamas „jau­ nikis"... Tačiau, dideliam mano nustebimui, susipažinimas su ne­ lauktu svečiu praėjo gana sklandžiai. Jis buvo priimtas pa­ kankamai svetingai. Pagal vyravusią mūsų šeimoje vaišin­ gumo tradiciją bei demokratišką atmosferą. Pats svetys, atrodo, taip pat jautėsi ne per blogiausiai. Patiko jam visa aplinka, supanti tėvų gyvenvietę. Abu iš­ ėję į pensiją, jie buvo ne per seniausiai čia persikėlę iš miesto, tėvo gimtuosius Rinkuškius skirstant į vienkiemius. 18

Korsaką ypač sužavėjo Širvėnos ežeras, plačiai išsiliejęs čia pat, už neseniai sodinto sodo, supamas klampių, pava­ sarį užliejamų pievų. Kilęs iš derlingų, bet nevaizdžių Paš­ vitinio apylinkių, pirmą kartą gyvenime paėmęs į rankas irklus ir pempių klyksmo palydimas, visas popietes irstėsi ežere, pakrantėse užžėlusiame meldais, kur knibždėte knibždėjo laukinių ančių ir narų. Su malonumu mėgavosi dar kalėjime išsiilgtos saulės spinduliais, semdamasis jam stigusios sveikatos. Daug daug vėliau, jau evakuacijoje, atskirtas nuo tėvy­ nės ir skausmingai ilgėdamasis jos, K. Korsakas, pasak jo, ypač dažnai prisimindavęs didelį įspūdį jam padariusį aną­ syk Širvėnos ežerą, ką atkūrė ir viename savo eilėraštyje „Žadėtoji laimė". Tą dieną saulė ežero dugne spindėjo. Ir jo paviršius buvo lyg veidrodžio stiklai. Apsnūdęs melduose šiureno tyliai vėjas. Tiktai sidabrą taškė kilnojami irklai. Vežiau tave laivu kaip nuotaką jaunystėj. (Dar ir dabar tą šviesią valandą matau.) Tu man žvaigžde žadėjai švystelt, O aš tada žadėjau šviesią laimę tau.

Taip plaukėme abu, nulieti saulės. Svaiginami kaitros alsuojančių laukų. Kaip pasaka žavi atrodė mums pasaulis, Ir buvo gera taip, ir buvo taip puiku. Tiktai lyg įspėjimo ženklas mus lydėjo Žuvėdrų šauksmas klykiamai kimus... Tą dieną saulė ežero dugne spindėjo. Ir jo paviršius buvo nuostabiai ramus.* Nė nepastebėjome, kaip prabėgo dešimt dienų. Nei tė­ vas, nei motina nė puse žodžio neprasitarė, kad visuomeEilėraštis cituojamas sutrumpintas iš rinkinio „Pjūtis“, 1969 m.

nėję, kurioje tada gyvenome, jų spėjamo būsimo žento ateitis negali būti ypač šviesi... Tas jų pagrįstas nuojautas supratau tik iš kelių motinos atsidusimų. Ir vis dėlto ne­ lauktas mūsų svetys po truputį darėsi mano namiškiams vis labiau savas. Pagaliau, padėkojęs mano tėvams už malonią viešnagę, Korsakas pasisakė, kad jau pats metas vėl „pasibalnoti savo eiklųjį žirgelį". Mano palydėtas ligi vieškelio, jis ir vėl išvyko dviračiu, šį kartą į Rozalimą, kurio apylinkėje buvusi tėviškė anų metų jo bičiulio Bronio Railos, tada dar nepasukusio savo politinės orientacijos griežtai prie­ šingon pusėn.

4 Rudeniop, grįžus į Kauną ir mudviejų draugystei vis stiprėjant, labiau suartėjau ir su visu ano meto literatūri­ niu gyvenimu, ypač su kairiosios krypties rašytojais. Trūks­ tant kairesnės krypties žurnalų, apie K. Korsako redaguo­ jamą „Kultūrą" spietėsi oficialiajai spaudai nepalankiai nu­ siteikę rašytojai ir apskritai pažangiečiai kultūrininkai. Neilgai trukus buvau ir aš įtraukta į šio žurnalo bendra­ darbius. Korsakas, kuris, nepraleisdamas dienos, svečiuo­ davosi mudviejų su Natalija nuomojamame kambariuke, atsinešdavo kai ką iš „Kultūrai" skirtos medžiagos, kurią pasiūlydavo man išversti iš rusų, vokiečių, retkarčiais ir iš lenkų kalbos. Daugiausia tai būdavo mokslo populiarizaciją liečiantys straipsniai, kiek pamenu, visų pirma iš Tary­ bų Sąjungos leidžiamo žurnalo „Vestnik znanija". Kartais patikėdavo man ir kiek įdomesnę medžiagą, o žymiai vė­ liau parinkdavo kai ką ir iš prozos, netgi poezijos, pavyz­ džiui, Federiko Garsijos Lorkos eiles. Pats Korsakas tada labai daug vertė poezijos. Ką nors naujai išvertęs, visada mudviem su Natalija paskaitydavo. Kiek prisimenu, ypač žavėjosi Volto Vitmeno poezija. Vi­ sada supažindindavo mus ir su kiekvienu pasirodžiusiu spaudoje nauju eilėraščiu. Kartais atnešdavo kai ką ir iš daug anksčiau išleistų mūsų poetų poezijos rinkinių. Ypač

aukštai vertino mūsų profesoriaus V. Mykolaičio-Putino kūrybą. Iš jo skaitytų eilių giliai įsiminė „Pesimizmo him­ nai", „Rūpintojėlis", „Tegu tave dievai". Iš jaunesnės kartos poetų labai vertino Kazį Borutą, mė­ go Antaną Miškinį ir Joną Kossu-Aleksandravičių. Pastarojo kūryboje ypač mane žavėjo „Sniegas", „Karaliaus šuo", iš vėliau pasirodžiusių rinkinių „Rutina", o „Karavanas" ligi šiai dienai liko vienu labiausiai pamėgtų eilėraščių. Paskaitęs kurį nors eilėraštį, mėgdavo jį pakomentuoti. Skaitė negarsiai, įkvėptai. Natalija sakydavo, jog kiekvie­ nas Kosto perskaitytas eilėraštis iš karto pasidaro daug gražesnis, suprantamas ir nepamirštamas. Kartą atėjo tarsi kiek sunerimęs, eilėraščių tąsyk neskai­ tė. Atrodė, lyg kažkokia nemaloni mintis sudrumstė jo nuo­ taiką. Natalijai išėjus į vakarinius praktikos darbus, pasi­ sakė, kad atvažiavusi jo motina. Kiek nusukęs žvilgsnį į šalį prisipažino, jog ji atseit nugirdusi, kad sūnus esąs pa­ sirinkęs „kitos vieros" merginą, neva atvykusią iš kažkokio pasviečio. Ir čia pat, jau kiek pralinksmėjęs, papasakojo, kaip nelauktai atsilankiusi viešnia ėmusi jį atkalbinėti, sa­ viškai visaip įrodinėdama, kad jam tetinkanti į žmonas būtinai tik gera katalikė. Prašė nedaryti tėvams sarmatos. Ką gi žmonės pasakysią... Su humoru pavaizduodamas Korsakas perteikė visus mo­ tinos išties komiškus įrodinėjimus: pirmiausia ji pasakiusi, kad jeigu vyras su kitatike pačia atsigula vienoje lovoje, tai pats velnias tuoj pat tarp jų įsiterpiąs. Pamenu, kaip man akyse iš karto iškilo jau anksčiau mi­ nėtas išmaniai išdrožtas velnias su iškištu raudonu liežuviu, visada padėtas ant Korsako stalo. O jis tuo tarpu minėjo ir kitas detales, jo motinai nuo manęs atkalbinėjant: ar jam esą neužtenka merginų katalikių, kad būtinai prireikė kitatikės? Padėk, siūlė, kepurę ant stalo, ir tuoj mergų kaip musių prie medaus prigužės! Ir toliau įtikinėjo sūnų: doras bernelis, sakė, švenčiausią motinėlę ant sienos pasikabina, o tu mergos paveikslą, va, užkėlei! Tai gal jai ir meldiesi? (Kostas kaip tik ne per seniausiai buvo parsinešęs dailinin­ kės Irenos Trečiokaitės padarytą gana pavykusį mano portretą ir pasikabinęs savo kambaryje.)

Kiek sutrikusi dėl šių gerokai drastiškų, bet ir koloritiškų atkalbinėjimų, vis dėlto pasidomėjau, kuo gi visos tos kalbos baigėsi? — Paprasčiausiai pasakiau: tamsta, mama, nesivargink mane atkalbinėjusi. Ta mergaitė man patinka, ir aš jos ne­ atsisakysiu ! — O ji? — Žinia, kiek papurkštavo. Tuo viskas ir baigėsi. O baigėsi viskas tuo, kad kitam vakarui Korsakas nu­ pirko du bilietus į operą, pats atsikalbėjęs, jog turįs skubiai užbaigti „Kultūros" korektūrą. — Tu nebijok,— užtikrino mane.— Mama didelė juokda­ rė ir pokštininke. Ji nė kiek nepikta. Tu ją suprask, ji pa­ prasta, beraštė, savaip, giliai tikinti moterėlė. Tik jau ne cypdavatkė. Dargi skvarbaus proto. Matysi, ji tau patiks. Truputį baimindamasi, bet Kosto labai prašoma, sutikau atvykusią viešnią nuvesti į teatrą. Susėdome abi parterio pirmoje eilėje, nors ligi tol mes su Natalija visas operas žiūrėdavome tik iš trečio aukšto paskutinės eilės, vadina­ mos „galiorka". Išties mano busimoji uošvė iš pirmo žvilgsnio man pa­ sirodė gana simpatinga. Tai buvo tipiška šiaurinės Lietu­ vos kaimietė: pasirišusi po smakru baltą žirniuotą perke­ linę skarutę, pasirėdžiusi namie austa tamsia palaidine, už­ sisegusi ilgą milo sijoną. Padžiūvusi, kiek gunktelėjusi per pečius, sauso geraširdžio veido, su ryškiai iškylančiais skruostikauliais ir smulkiomis, labai judriomis lūpomis, kurios, regis, buvo pratusios daug šnekėti ir dažnai juoktis. Sėdėjo įdėmiai suklususi, ant kelių sudėjusi stambias nu­ dirbtas rankas. Tik kartkartėmis pašnairuodavo į mane ir jos gyvame žvilgsnyje žybtelėdavo valiūgiška ugnelė. Kai vaidinimui pasibaigus išėjome į Laisvės alėją, ir man paklausus, kaip patikusi jai opera, atsakė savimi pasitikin­ čiu balsu, kad ne bjauriai sudainavę. Ir tuoj pat pridūrė, kad ir Pašvitiny, kai ant bažnytėlės viškų choras užgieda, tai ne prasčiau. O kai dar iš Joniškio atvažiuoją giedoriai — tai tik klausyk ir akis panarink. Kitą dieną Korsakas, išlydėjęs motiną į stotį ir užėjęs pas mus, pasakojo, kad jo viešnia išvažiavusi visai patenkinta ir nėmaž daugiau nebeburbėjusi.

5

O mūsų dienos ritosi toliau kupinos darbo, draugys­ tės, studijų. Man jau pasiekus ketvirtą kursą, reikėjo rim­ tai susirūpinti ir diplominiu darbu, ir valstybiniais egzami­ nais. O Korsakas kaip visada buvo pertekęs įvairiausių pa­ reigų ir sumanymų. Kartą rimtai pasisakė, kad nebeįmanoma toliau tiek brangaus laiko gaišinti kas dieną jam svečiuojantis pas mus su Natalija, kai jo viešėjimas kartais užtrunkąs kone ligi išnakčių. O palikti namie darbai tebeguli nepajudinami ir dažnai tenka per naktis su jais galynėtis. Ar neatėjęs jau laikas, lyg ir juokomis paklausė, susiburti mudviem vienoj gūžtoj? Įsikurti šeimos židinį? Ir vienas antro tada mudviem netektų išsiilgti, ir abiejų darbai daug sparčiau eitų! Kiek pasitarę abu nusprendėme, kad toli, neatidėlioda­ mi, dar šių, 1934, metų pavasarį atšvęsime Biržuose savo sutuoktuves. Vienas keblumas, apie kurį niekad neužsimin­ davome, truputį man kvaršino galvą... Nenorėjau skaudinti savo motinos, pažeisdama jos šeimos kelių amžių tradici­ jas*, tad paprašiau savo busimąjį vyrą, kad nusileistų ir mudu atliktume artėjančių jungtuvių apeigas pagal evangelikų-reformatų bažnytinius nuostatus. Pastaruoju metu atostogas dažnai praleisdamas mano tė­ vų vienkiemyje, Korsakas jau gerokai buvo suartėjęs su visa šeima, ypač didelį palankumą jausdamas mano moti­ nai. Tad ilgai nesipriešinęs nutarė, kad jo ateis! inis nusi­ teikimas dėl to labai nenukentėsiąs, jei atliksime šį visuo­ menėje priimtą formalumą taip, kaip norėtų mano motina. Kam, sakė, motinos susikrimtimas turėtų temdyti mudviejų laimę? Nusileiskime senam žmogui. Nuoširdžiai buvau jam dėkinga už tą toleranciją mano tėvų atžvilgiu. Be to, labai jau nesinorėjo vykti į Klaipėdos kraštą ir ten atlikti civi­ linės metrikacijos formalumus. Kaip, beje, padarė mūsų artimi draugai Antanas Venclova ir Eliza Račkauskaitė. Tad * Apie savo motinos, taip pat ir tėvo, šeimų šaknis, jų tradicijas ir kilmę esu rašiusi anksčiau, knygoje „Veidai ir likimai", 1982 m. Skyrelis „Post scriptum“ . 23

pasiunčiau į namus laišką, prašydama paskelbti užsakus, kad birželio 29 d. per Petrines (mano tėvo vardines) įvyktų mūsų jungtuvės. Giliai man įsiminė toji vasaros diena, iš ryto prapliupusi sodriu lietumi, o į popietę praskaidrėjusi, sušvisdama dan­ gaus mėlyne, juosiama vaivorykštės lanko ir tviskanti ant medžių sidabro lašais. Tėvai sukvietė savo geriausius pažįstamus biržiečius, daugiausia mano buvusius mokytojus. Suvažiavo iš kaimų giminės. Iš Pašvitinio atvyko Korsako tėvas su nedidele sesute, vadinama Fėliukėliu. Jo motina vis dėlto į tą „to ­ limą pasvietę" neišsirengė... Tėvas, žemaūgis, labai siaurų, kiek mongoliško tipo akių, dar nė trupučio nepražilęs, ežiuku pakirptais plaukais ir stambiu mazgu parištu kaklaraiščiu, neslėpdamas susido­ mėjimo, įvertindamas žvalgėsi neseniai įkurtame tėvų vien­ kiemyje, kuris nuo čia pat esančios giraitės buvo gavęs Go­ jelio pavadinimą. Akivaizdžiai jam patiko dar galutinai ne­ baigtas mūrinukas, pagyrė ūkiškus trobesius. Teiravosi, kiek žemės priklauso. Atrodė, kad viskuo liko patenkintas. Ma­ ne vis paplekšnodamas per petį juokavo, kad Kostantas, girdi, išsirinko nebjaurią martelę. O kaipgi jautėsi mano jaunasis vyras? Pasiryžęs šiam labai rimtam gyvenimo žingsniui, atrodė labai susikaupęs, giliai vidujiniai sujaudintas. Mėgstąs pajuokauti, pašmaikš­ tauti, dabar visai pritilo, matyt, iš karto pajutęs jam pe­ čius prislėgusią atsakomybę ir pareigą. Tik jo perbalusia­ me veide už akinių stiklų karštligiškai blizgėjo akys. Pasi­ puošęs nauja juoda eilute, su įsegtu į atlapą baltu gvazdiku, jaunikis atrodė iš tiesų labai elegantiškas ir orus. Pamenu, kai stovėjome prie altoriaus, jutau, kaip virpėjo jo ranka, laikiusi mane už parankės. Virpėjo net ir pakinkliai... O aš savo dar gerokai vaikiška galvele nesuvokiau viso mu­ dviejų žingsnio rimtumo. Nepajutau ir supančio mus iškil­ mingumo. Pamenu, viena mano pusseserė, kiek už mane vyrėlesnė, vėliau man pasakė: „K o neverkei per jungtuves? Negerai, kad neverkei! Kuri neverkia sujungiama, toji verks vėliau bendrame gyvenime. Būtinai reikia nors truputį pa­ verkti..." O aš nesupratau — ko gi man verkti? Ar kas ma­ ne vertė? Jaučiuos laiminga. Jaunasis man mielas ir geras. 24

Ko man nesidžiaugti gyvenimu! Juo labiau kad ir motina džiūgavo, kai verandėlėje jos augintas senas kaktusas, jau daugelį metų nekrovęs pumpuro, dabar staiga jungtuvių dieną išsiskleisdamas netgi garsiai pokštelėjo, praskėtęs nuostabų oranžinį žiedą! Visa verandėlė net pakvipo. O, tai laimę žadanti pranašystė! — tvirtino visi svečiai. ...Beveik dar negirdimas, dar labai tolimas ir duslus it požeminis, nematomas... bet jau iš lėto artėjančios perkū­ nijos dundėjimas vos vos grūmojo...

6 O mes, abu laimingi jaunavedžiai, tuo tarpu ruošėmės pirmąsias savaites praleisti Palangoje, tyliame Kunigiškių žvejų kaime. Ten paprastai vasarojo ir mūsų artimiausi bi­ čiuliai Venclova, Cvirka ir Eug. Meškauskas, visi su žmo­ nomis. Buvo nuspręsta, kad, atsigaivinę prie jūros, grįžda­ mi būtinai apsilankysime Pašvitinyje. Dar Kaune labai kruopščiai buvo renkamos dovanos ir namiškiams Gojelyje, ir ypač visai giminei Pašvitinyje. Rei­ kėjo įtikti ir tėvams, ir sesutei, ir pusseserėms Zuokaitėms, su kuriomis buvo labai artimai bendraujama. Čia Kostas paėmė iniciatyvą į savo rankas. Jis gerai žinojo visų skonį ir norus. „Motina,— sakė,— kiekvieną medžiagėlę pačiupinės ir iš karto nutars, ko ji verta." Užtat visos dovanos turėjo būti ir nepigios, ir praktiškos. Be abejo, visos pas­ kui bus rodomos ir kaimynams, ir pažįstamiems. Namiš­ kiams buvo svarbiausia, kad prieš visą miestelį neapsijuok­ tų: ką žmonės pasakys? Ir štai Joniškyje persėdę į mažą autobusiuką, nudardė­ jome dulkių gaubiamu vieškeliu į Pašvitinį. Kostas buvo gerokai sunerimęs. Jis gerai pažino savo ambicingus tėvus ir visą giminę. Ne tiek dabar buvo svarbu, kaip jie mudu pasitiks, bet kokia pasirodys miestelio gyventojams jo, Korsakiuko, žmona, jų marti. Ir štai greitai paaiškėjo, jog aš daug kuo nepataikiau... Motina nepiktai, bet su pašaipėle nužvelgė mano kuk­ lią aprangą. Pasirodė, kad miestelio svarbiausioji persona, nuovadienė, visada šiugžda krepdešinais ir per rinkelę

B

kaukši su lakierkomis ant aukštų kulniukų. Ypač neįtiko mielajai uošvei mano basutės, kurias, ruošdamasi į Palan­ gą, buvau nusipirkusi prašmatniausioje Laisvės alėjoje Če­ koslovakijos firmos „Batia" parduotuvėje. Kostas bandė saviesiems aiškinti, kad toks apavas dabar labai madin­ gas, tik ir tinka Palangai, vaikštant po smėlėtą pliažą ir kopas. Uošvė išdidžiai pertarė sūnų, esą jų rinkelėje nėra smėlio, ji brukavota. Ir dar nesėkmė! Lyg tyčia nutrūko vienos basutės diržiukas. Kostas paprašė, kad tėvas nu­ neštų ją batsiuviui. Tėvui buvo sarmata. Jis atsisakė: ką pagalvos žmonės apie jo marčią, kuri basnirčia įsiauna į tokias skurdžias plikpades? Motina vėlgi prikišo, kad nuovadienės plaukai visada gražiai „sukondzeravoti" kaip ba­ ronėlio. O mane juokdamasi pavadino tikra papurgalve. Kostui ši jos pastaba patiko ir man ilgam prigijo „papurgalvėlės" pravardė. Tačiau visos tos pastabos nebuvo per giliai paimtos į širdį. Motina vikriai ėmė suktis po mažą, bet labai tvar­ kingą jų būstą. Kai pasotino svečius, uošvė pagaliau ir pati, sukryžiavu­ si ant krūtinės rankas, atsisėdo prie stalo, pasiruošusi il­ gam pašnekesiui. Ryžosi iškalbėti visą savo įsisenėjusį skausmą ir nelengvo gyvenimo vargus, vis priekaištingai užkabindama tėvą. Didžiavosi, kad pati esanti paimta iš ūkio, tegu ir nedidžemio. O tėvas, sakė, mostelėdama ran­ ka, svieto perėjūnas. Ar girdi, marti? Buvo net į Ameriką nusidanginęs. Grįžęs atidarė aludę. Bet išputėjo. Tėvas tuoj pat užginčijo: nieko jis neišputėjęs. Tik nu­ sibodę jam „vajavotis" su girtuokliais. O uošvė toliau tę­ sė savo pasakojimą: — Nusikėlėme tada visi į Rygą, didelį miestą. Ten su fajetonu anas važinėjo, Rygos poniją vežiojo.— Čia giliai atsiduso ir ranka nubraukė akis: — Ligi pat karės Rygoje gražiai gyvenome. Dievui dėkui. Kolei ėmė tėvą ir į frontą pašaukė! — Vėl braukė nuo veido pabirusias ašaras.— Li­ kome vienos su sena mano motinėle, amžiną atilsį, ir va su Kostuku. Oi daug, daug vargo ir badmirio ligi soties paragavome... O mūsų tėvas, neduokdie, į nelaisvę pateko. Tik po karės sugrįžo... Pėsčias. Gal pusę metų ėjęs iš tos 26

Gerraanijos. Batus suvisam nudilinęs. Kruvinom kojom par­ ėjo. Ir tuoj griuvo į patalą. Ilgai, ilgai sirgo, maniau, kad jau nebesikels... Bet atkuto.— Kiek atsipūtusi kalbėjo to­ liau.-— Grįžom tada į tėvynę Lietuvą. O čia mitingai pra­ sidėjo. Amerikoje, kai tėvas anglis kasė, musėt su proleta­ rais susibroliavo. Ir, žiūrėk, agitatorium pasidarė,— su pašaipia šypsenėle dėbtelėjo į tėvą: — turgaus dieną rinkelėje ant vežimo užlipęs už proletarus gerklę plėšė,— jau pikčiau pašnairavo į tėvą.— Gal ir Kostukėliui, mūsų vai­ keliui, sumaišė galvelėj. Ir jis ėmė ir stojo už proletarus... Dieve mielas,— vėl giliai giliai atsiduso.— Nuvažiavo Kostukėlis į Šiaulius gimnazijon. Gerą galvą turėjo vaikas. Ką jis ten padarė, mano sena makaulė neišneša... Žmonės kal­ bėjo, kad kažkokį popierį negerą prieš valdžią parašė. Tik suėmė jį, visai dar vaikelį, po teismus varinėjo. Už grotų nevidonai uždarė. Kostas tuo tarpu, matyt, jau ne kartą visa tai girdėjęs, atsistojo nuo stalo ir ėmė žaisti su murkiančiu ant sofutės katinėliu. Didelis jis buvo katinų mylėtojas. Po valandėlės motina ir vėl tęsė giliai širdyje dar tebetūnančią istoriją. — Dievui dėkui,— kalbėjo,— užstojo mūsų vaiką Kauno ponai raštininkai. Išvadavo. Paleido namo. Grįžo Kostukėlis visas nugeibęs, leisgyvis... Čia tėvas, visą laiką tylėjęs, nuleidęs paniurusį veidą, staiga įsikišo į kalbą: — Čepinskis Konstantiną užtarė, jis mums giminė! Jo brolis, tas. Barzdele vadinamas, visad mūsų kieme arklį palieka. Padėjo Čepinskis ir iš Kauno kalėjimo Konstantiną atgal į Šiaulių turmą perkelti. Aš pats gi pas Čepinskį į Kauną važiavau prašyti.— Apsidairė tėvas nugalėtojo žvilgs­ niu.— O kai į namus paleistas Konstantinas sugrįžo, tai iš Šiaulių pats vyriausias teisėjas ponas Bugailiškis atvažiavo jo pasveikinti.* Visas miestelis išgarmėjo į rinkelį pažiūrė­ ti: tai cūdai! Prie Korsako namų valdiška mašina stovi ir jos priekyje vėliavėlė plevėsuoja! — pasididžiavo tėvas.— * Tada P. Bugailiškis atvažiavo pasiūlyti K. Korsakui dirbti „Kul­ tūros" žurnale faktiniu redaktoriumi.

Mat gerą galvą mūsų sūnus turi, tai ir gerbia jį dideli po­ nai. Čia mano vyras nekantriai mostelėjęs ranka sušuko: — Ką jūs čia abu vis tą pačią istoriją nesiliaujat pasa­ koję. Gana! Geriau eisime mudu abu miestelio pažiūrėti. Apylinkes savo Papurgalvėlei parodysiu.

7 Miestelis mažas, štai, kur gimta, augta ir gyventa. Vidudienio tyloj jaukiai apsnūdęs miega.* Iš tiesų, koks mažas, apsnūdęs, nuošalus, tarsi visų pa­ mirštas ir gyvenąs vien savo skurdžiu gyvenimėliu pasiro­ dė man gimtasis K. Korsako miesčiukas. „Ir kaip savo jėgomis jis išsiveržė iš čia?“ — mąsčiau eidama greta ir klau­ sydama, kaip su vidinės šilumos pilnatve jis rodė vietos įžymybes. Koks stiprus turėjo būti jo alkis šviesos, moks­ lo, kokia ankstyvai pabudusi meilė knygai! Juk dar pradi­ nėje mokykloje ėmė rinkti ir kolekcionuoti savo bibliote­ kėlę, kurią šiandien man parodė — gerojoj „stuboj" mažoje spintelėje tvarkingai, su meile surikiuotas anų dienų kny­ geles. Miestelyje iškilo tik didinga bažnyčia, supama ūksmingo šventoriaus ir prakilniai žvelgianti į susispietusius aplink turgavietę mažus namukus. Nenuostabu, kad ji ir užvaldė gyvo proto ir alkstančios širdies mano uošvę. Taip stipriai, matyt, veikė ir kėlė ne tik pagarbą, bet ir nuogąstį — šis senas ir įspūdingas pa­ statas, prabylantis į žmones šventųjų paveikslais, gūdžiu vargonų gaudesiu, kunigo pamokslais! Pertraukdamas mano mintis, Kostas parodė didelį gra­ nito riedulį, atritintą prie pat šventoriaus mūro: — Va, žiūrėk! Tai mano jaunystės pjedestalas! Kiek kartų ant jo užsikoręs pasijusdavau galiūnu. Dar ir šiandien kartais pagalvoju: kokį stiprų įspūdį tu­ rėjo palikti tas pilkas akmuo, dominavęs nykioje miestelio * Iš eilėraščio „Lietuvos grįžta“, 1945 m. 28

žemėlapis",

1941 m. Rink. „Paukščiai

aplinkumoje, kad ir senatvėje nebuvo pamirštas tas „jau­ nystės pjedestalas": Visada, kai tik prisimenu gimtinę, iškyla prieš akis ir tas akmuo — neatskiriamas vaikystės dienų bendrininkas...

Palypėjęs ant jo akmeninės nugaros, jauteisi ne tik aukštesnis, bet ir stipresnis, lyg suradęs granitinį pagrindą visam tolesniam savo gyvenimui...* Parodė Kostas ir miestelio pakraštyje mažutę, nusku­ rusią pirkią, kurioje gimė ir augo, ligi su tėvais išvykda­ mas į Rygą. O už miestelio čia pat jau vėrėsi plačios ly­ gumos, per kurias vedė mane, pažindindamas su brangio­ mis jam vietomis. Po išvaizdžių Biržų apylinkių jos nepa­ darė man didelio įspūdžio. Pirmiausia atvedė prie Peleniškių kalno, teisingiau — ly­ gumoje iškilusios nedidelės kalvelės, kuri vaikystėje atro­ dė jam kone siekusi padangę. Aplankėme ir Laitiešinių miš­ ką. Koks ten miškas! Vien krūmokšniai, ir tiek, pašvitiniečių vadinami kūlynais. Ar galėjo jis lygintis su Žaliąja Gi­ ria Biržų apylinkėse, kur kadaise vyko 1863 m. sukilėlių kautynės, apie kurias ligi šiai dienai dar tebegyvos legendos. — Užtat kiek čia rudeniop prisirpsta gervuogių! Kad matytum, kai vasaros pradžioje jos baltai sužydi, miškelio kūlynėliai, rodos, sniegu pasidengia. Parodė ir upelį, kuriame vaikystėje per dienas mirkdavo. — Užtat nesistebėk, kad neišmokau gerai plaukti. Van­ duo, žinok, tesiekė ligi bambos! Dabar iš to upeliuko buvo telikęs išmelioruotas nešva­ rus griovys... Dar nuėjome prie didelio vėjo malūno, visos apylinkės pasididžiavimo, kuris už miesčiuko prie kelio išdidžiai ple­ vėsavo plačiais savo sparnais. Malūnas tikrai buvo įspū­ dingas. * Strofos iš eilėraščio „Akmuo", 1978 m. Rink. „Lapkritys". 29

Prisimenu, kaip vėliau, kiekvieną vasarą apsilankant Paš­ vitinyje, čia, prie didžiojo malūno, įsikūrus artimiausių gi­ minaičių Zuokų šeimai, svečiuodavomės pas juos, o kaitrią vasaros dieną, slėpdamiesi nuo svilinančios saulės, mėgda­ vome drauge su pusseserėmis sugulti tirštame šio milžino malūno šešėlyje. Kitą pavėsį, bent menkiausios žalumos ar medelio paunksnę, miestelyje buvo nelengva surasti. Ne­ bent kapinaitėse... Dar šiandien, rodos, matau, kaip malūnas išdidžiai mo­ suoja savo didžiulėmis letenomis, atpūsdamas gaivinantį vėją, gelbėdamas nuo visą miestelį apgobusios troškios kaitros. Gindamiesi nuo puolančių bimbalų ir sparvų, mos­ taguoja uodegomis ir žvengia arkliai greta miltų maišais pakrautų vežimų. Stipriai kvepia grūdais, išmalomis ir ga­ ruojančiu mėšlu...

PIRMASIS BENDRAS PRIEGLOBSTIS BIRŽŲ GATVĖJE

1 Ilgai rinkomės pirmąją, labiausiai mums tinkančią pa­ stogę. Kostą, išėjus iš kalėjimo, vis dar slėgė sunkūs ka­ meros prisiminimai, niūri jo aplinka. Ir būdamas viengun­ gis ieškojo sau kambario su kultūringa, netgi kiek praban­ gia apystata. Pirmieji jo nuomojami būstai, nepaisant kuk­ lių išteklių, buvo pasirenkami arčiau centro, inteligentiškose šeimose, pas prancūzistą Soblį, Kalnų gatvėje, pas rašytoją Švaistą (karininką Balčiūną), rodos. Tulpių gatvėje, pas operos dainininką Antaną Sodeiką, Vaičaičio ir K. Petraus­ ko gatvių sankryžoje. Visi pasirinkti kambariai būdavo erdvūs, neblogai mebliuoti, šviesūs. Dabar jis stengėsi parinkti mudviem ypač patogų ir jau­ kų kambarį. Ilgai braidžiojome po Žaliakalnio dar daug kur negrįstas gatveles... Greitai patyrėme, kad jaunave­ džiams išsinuomoti kambarį pasirodė daug kebliau negu vyriškiui viengungiui. Kiek įmanomesni kambariai buvo ne 30

mudviejų kišenėms. Teko su savo paieška tolti nuo dides­ nių, gražesniais namais viliojančių gatvių į patį Žaliakalnio pakraštį. Pagaliau už buvusio arklių turgaus išėjome į ilgą, mažai dar apgyventą Biržų gatvę, kurios pavadinimas iš karto sužadino mano susidomėjimą. Pačioje jos pabaigoje, šalia vieno kito medinio neišvaizdaus namuko, krito į akį, matyt, ne per seniausiai išdygęs dailus dviejų aukštų mū­ rinis kotedžiukas. Buvo aptvertas dažyta tvora, už kurios stiepėsi keli medeliai ir apsčiai žaliavę krūmai. Namas sto­ vėjo gatvės gale, greta alksniais ir šaltekšniais tankiai su­ žėlusio aukšto skardžio, kurio papėdėje sroveno Neris. Ki­ tame upės krante, už toli nutįsusios plynės, nusidriekė vos įžiūrimi žemi Vilijampolės namukai. Šio pilko akmens mūrinuko šeimininkas agronomas Ar­ dickas, tarnavęs Žemės ūkio rūmuose, senas „Kultūros" skaitytojas ir jo jauna žmona maloniai mus pasitiko, pa­ rodydami pirmame aukšte erdvų kambarį, kurį daug ne­ svarstydami išsinuomojome. Tuojau buvo atgabenta K. Korsakui dovanota paties Ka­ zio Borutos sukalta kiek pakrypusi lentyna, bežiūrint pri­ sipildžiusi knygų. Kai ką iš baldų mums paskolino šeimi­ ninkai, kai ką patys greitomis nusipirkome. Sienas papuošėme dailininkų graviūromis, mano portretu, padidintomis meninėmis fotografijomis. Šioje jaukioje gūžtoje ir prasidėjo pirmasis mūsų bend­ ras gyvenimas, pertekęs įvairiapusio darbo ir šviesių vilčių ateičiai. Šalia „Kultūros" redagavimo K. Korsakui teko nemažai dėmesio skirti ir įpusėjusioms studijoms. O aš praleisdavau daug laiko universiteto bibliotekoje, atidžiai rinkdama me­ džiagą diplominiam darbui. Daug keblumo teikė palaipsniui plečiamas žurnalas. K. Korsakas, tapęs jo faktiniu redaktorium, stengėsi turinį įvairinti, daryti kuo įdomesnį, didinti literatūros ir meno skyrių. Jis norėjo, kad žurnale nevyrautų vien mokslinė populiarizacija, jis darytųsi visapusiškesnis. Daug jėgų ski­ riant pačiam redagavimui ir kalbos taisymui, teko dar rū­ pintis ir korektūromis, ir žurnalo ekspedijavimu. Pamenu, kaip nuolatos jis „kariavo" su „Kultūros" švietimo draugi­ 31

jos žurnalo leidėjais Šiauliuose, nes jam vis atrodė, kad žurnalas skriaudžiamas, didesnę pajamų dalį paskiriant Dr-jos knygynui ir kitiems reikalams. Norint išgauti dau­ giau lėšų bendradarbių honorarams, teko rūpintis ir įvai­ raus plauko kultūriniais skelbimais, buvusiais žurnalui šio­ kiu tokiu pajamų šaltiniu. Kiek galėdama stengiausi vyrui talkininkauti. Mano pa­ reiga buvo kas mėnesį užrašinėti ant daugybės vokų žur­ nalą prenumeruojančių skaitytojų adresus ir pavardes. Tas nuobodus darbas pareikalaudavo daug laiko. Tačiau netru­ kus mano skubota rašysena reikliam redaktoriui pasirodė nepakankamai kaligrafiška ir jam teko pasirūpinti kruopš­ tesnių pagalbininku. Iš pradžių tam darbui už nedidelį atlyginimą buvo pa­ kviestas vienas iš žurnalo bendradarbių poetas Juozas Kruminas, anuo metu dar priklausęs aušrininkų (eserų) grupuo­ tei. Išstypęs, įdubusia krūtine jaunuolis, su gausia kupeta išsidraikiusių plaukų ilgas valandas kantriai sėdėdavo pa­ linkęs prie stalo, apkrauto šūsnimis vokų, ir rašydavo, rašydavo adresus. Matyt, ir jis neištvėrė šio neprasmingo ir didžiai varginančio darbo, nes jaunąjį poetą gana greitai pakeitė kitas pagalbininkas, keistuolis Pranas Morkūnas, buvęs „Trečio fronto" dalyvis, vadinamas „šaipėrantu", už jo mįslingą, beje, negausią kūrybą. Į jo pareigas dabar įėjo ne tik užrašyti visų prenumeratorių adresus, bet iš „Raidės" spaustuvės Kęstučio gatvėje, kur buvo spausdi­ namas žurnalas, padėti jį išekspedijuoti. Pasisamdę vežiką, abudu su redaktoriumi, sukrovę visą tiražą, surištą į pakus, klapsėjo drauge į centrinį paštą. Toks varginantis, nuolatos kvaršinęs galvą ir nervinęs buvo anais metais „Kultūros" žurnalo redaktoriaus darbas, atimąs begalę laiko ir atitraukiąs nuo širdies polinkio į kū­ rybinę veiklą. Ir vis dėlto Kostą Korsaką prisimenu — ar tai Biržų gatvėje, ar vėliau nuomotuose kambariuose, ar atos­ togų metu Gojelio mūrinuko balkonėlyje — visada palinkusį prie rašomojo stalo, susikaupus rašantį ligi vėlumos. O gre­ ta ant grindų stovi šiukšlių dėžė, į kurią jis, sulamdęs kumštyje, mėto pribraukytus juodraščių puslapius. 32

2

Nuo miesto centro gerokai nutolusią mūsiškę buvei­ nę, nepaboję ilgos negrįstos gatvės, rudeniop gerokai paž­ liungančios, dažnai lankydavo bičiuliai ir artimesni pa­ žįstami. Prisimenu pas mus pirmą kartą atėjusį Petrą Cvirką, smalsiai ir akylai apžiūrinėjantį kiekvieną daiktą — knygą lentynoje, pakabintą ant sienos paveikslą. Petro žvilgsnis tokiu momentu būdavo skvarbus, sukauptas, tyrinėjantis. Kostas puolė rodyti jam neseniai įsigytas knygas, vartė puslapius. O Petras gana abejingai pasakė, kad jis renkąs savo bibliotekai labiausiai sudominusias ir pačias jam bran­ giausias knygas. Gausios bibliotekos savo namuose jis ne­ pripažįstąs. Kai kada atsilankydavo pas mus tik pradedantis tada rašyti Juozas Baltušis, dirbęs „Raidės" spaustuvėje raidžių rinkėju. Jaunasis rašytojas ateidavo pas „Kultūros" redak­ torių pasitarti, pasvarstyti literatūros problemų. Dar ir šiandien menu jo labai charakteringą kalbos intonaciją, be­ je, ir ligi šių dienų nė kiek nepakitusią. Kostas Korsakas vertino šio pradedančio rašytojo pirmuosius kūrinėlius, ypač turtingos kalbos dovaną, pranašavo jam neabejotiną literatūrinę ateitį, jei ir toliau jis gilins sugebėjimus. Gana dažnai mūsų namuose lankėsi karinę prievolę at­ liekąs jaunas kareivėlis. Sustojęs prie durų, labai susivar­ žęs, rausdamas išimdavo iš aplanko savo raižinėlius, pasiū­ lydamas juos „Kultūros" žurnalo užsklandoms. Kviesdavo­ me jį išgerti drauge arbatos, bet jis vis atsisakinėdavo, sakydamas, kad bijąs pavėluoti Panemunėn į vakarinę są­ šauką kareivinėse. Pagaliau sutikęs, trindamas raudonas sušalusias rankas, atsisėsdavo prie stalo ir kiek pradrįsęs imdavo skųstis beprasmišku laiko gaišinimu, muštru ir ki­ tomis kareivio bėdomis. Taip, sakė, traukia jį pamėgtasis darbas. Kai sugraibo kur nors kokį linoleumo gabaliuką, net saldu širdyje pasidaro. Kostas parinkdavo užsklandų, žadėdavo šiokį tokį skur­ dų atlyginimą — pagal žurnalo išgalę. Ir kareiviukas, vėl rausdamas ir dėkodamas, išeidavo. 2. H. Korsakienė

Tai buvo Jonas Kuzminskis, busimasis dailininkas, gra­ fikas, ilgus pokario metus vadovavęs Dailininkų sąjungai. Ar galėjome tada pagalvoti, kad tas mūsų pažįstamas kuk­ lusis kareivėlis, po daugelio metų pagarsėjęs grafikos dar­ bais, nusipelnęįs ir akademiko titulo, gulės šalimais su Kos­ tu Korsaku Antakalnio kapinėse? Niekam nenumatomi neįtikėtinai paradoksalūs būna kartais likimo zigzagai. Įkrito į atmintį ir vieno mano gero bičiulio, dar gimna­ zijos laikų ir pirmųjų studijų metų, Kazio Barausko apsi­ lankymas. Panoręs susipažinti su Kostu Korsaku, jau iš­ kylančiu kritiku ir gana populiaraus žurnalo redaktoriumi, Kazys vieną popietę atėjo pas mus. Kostas supažindintas kiek abejingai su juo pasisveikino ir pasiūlė abiem pasiūturiuoti apie Biržus. O pats atsisėdo prie stalo ir atsivertęs laikraštį įniko jį skaityti, nė kreiva akimi nebepažvelgdamas į mano pusę. Suprantama, kad mūsų pokalbis gana sunkiai mezgėsi ir mano pažįstamas greitu laiku išėjo, pasisakęs turįs skubų reikalą mieste. Pasijutusi užgauta, papriekaištavau Kostui, kad pasiel­ gęs nemandagiai. Kostas prisipažino esąs kaltas, prašė ne­ pykti, sakė, kad iš jo pusės gal tikrai šis pasielgimas buvęs kiauliškas... Bet suprask, įtikinėjo, jo galva, svečiui atėjus, jau įtemptai dirbusi. Mintyse jis jau buvo pradėję® rašyti straipsnį. Įsijungti į pokalbį su svečiu būtų buvę tolygu nutraukti besikristalizuojančių minčių siūlą. Todėl jis ir dė­ jęsis skaitąs laikraštį, o iš tikrųjų buvo atsidavęs jį paga­ vusių minčių srautui. Taip atsitikdavo vis dažniau: visada labai susierzindavo ir širsdavo, jei kas nors sutrukdydavo jau užsimezgusį „minčių srautą". O pirmaisiais mudviejų bendro gyvenimo metais netikėtų svečių pasitaikydavo gana dažnai. „Ir vel­ nias juos visus neša!"— kartais su apmaudu sušukdavo. Aiškino man, kad toji jo „nekantrybė" išsivysčiusi dar ka­ lėjime, kai į kamerą sukišdavo ligi dešimties žmonių. Jis jau buvo pradėjęs tada rašyti savo pirmuosius kiek bran­ desnius eilėraščius ir straipsnius, o susikaupti, kai tiek žmonių aplinkui ūžia, kalbina, šneka tarpusavyje, buvo pra­ gariškai sunku. Ištampydavo visus nervus. O liautis rašęs jis jau nebegalėjęs. Užgimusios galvoje mintys sprogdinte ją sprogdino. 34

ūii

JI

.i

Apie praleistus kalėjime metus jis nelabai mėgo su ma­ nimi kalbėti. Pamenu, kartą pasisakė, kad su savo kame­ ros bendrininkais ne visada galėdavęs sutikti. Ne, jis jo ­ kiu būdu jų nesmerkęs. Tai buvę dori, socializmo idėjai pasišventę vyrai. Jei reikėtų, tai ir į ugnį dėl jos šoktų. Daugiausia tai buvę menko išsilavinimo žmonės, aklai įti­ kėję į visas anuo metu tvirtai nusistovėjusias dogmas. „Ak, tos dogmos, dogmos",— pamenu, jau ir tada padejuodavo. Vienas kitas iš kameros draugų smerkė jį, kad ėmęs rašyti ir siųsti savo rašinius į legalią anų metų vadinamą pažan­ giąją spaudą. Jis bandydavęs įtikinti juos, sakydavęs, jog savaip esąs teisus. Juk rašė platesnei visuomenei, tiesos ieškančiam jaunimui. O jie tai laikė svaria pražanga nusta­ tytai dogmai, kurios nevalia peržengti. Kostas jau tada ki­ taip supratęs socializmo esmę. Žmogaus visapusiškame išlaisvinime. Pirmiausia mąstymo laisvėje. Juk marksizmas, tvirtino jis, nesiremia dogmomis. Jis tik vadovauja veiklai. Ir vis dėlto konfliktas tarp kameros draugų gilėjo. Tačiau Kostas laikėsi savo pažiūros. Nesiliovė rašęs į „Kultūrą" ir kitą anų metų legalią spaudą. O vėliau ir į „Trečią fron­ tą". Už tai vis aršiau būdavo kaltinamas. Pagaliau jam buvo duotas griežtas įsakymas — nerašyti į legalią spaudą. Tada K. Korsakas, anot jo, parašęs atsa­ kymą-. „Į pateiktą reikalavimą nutraukti bendradarbiavimą žurnale „Kultūra" — pareiškiu, kad reikalavimo išpildyti negaliu". Tuomet ir pašalino K. Korsaką iš politinių kali­ nių kolektyvo. Beje, Kostas ne kartą yra man tvirtinę-s, jog kalbama, kad jis buvęs pašalintas iš komjaunimo. Tai esanti netiesa! Jis niekad nebuvęs įstojęs į komjaunimą, taigi negalėjęs būti iš jo ir pašalintas. Šiauliuose, būdamas dar gimnazistu, jis priklausęs nedidelei pogrindžio kuope­ lei, kurios jaunuoliai dėjosi kovoją už demokratiją, žmonių lygybę, socializmą. Galbūt, sakė Kostas, toji kuopelė vė­ liau ir buvo priimta į komjaunimą, tačiau jis, vienam slap­ tam jo rašiniui patekus į saugumo rankas, jau tada buvęs apkaltintas, nuteistas ir sėdėjęs Kauno kalėjimo kameroje. Nepaisant skaudžios K. Korsakui paskirtos bausmės, ne visa kalėjimo bendrija jį pasmerkė. Dalis liko jam draugiš­ ka, netgi pagarbi. Pamenu, dažniausiai su pagarba minėjo pogrindžio veikėjus — seną komunistą K. Didžiulį (GrOS2*

IMk*9^

maną, latvį), kuris, beje, tuose kylančiuose ginčuose ųe kartą palaikydavo K. Korsaką, gindavo jį, sakydamas, kad rašytojas turi rašyti, ir ne vien tik proklamacijas! Ne vien medituoti, pasinėrus į marksizmo dėsnius... Pagarbiai Kos­ tas atsiliepdavo ir apie Pijų Glovacką, kaip apie rimtą kul­ tūringą žmogų, dar galutinai nepasidavusį ano meto vy­ raujančioms dogmoms, beje, galbūt buvusį dėl to vienu metu pašalintą iš partijos narių. Ir tik daug vėliau sugrą­ žintą į jos gretas. (Pirmą karo dieną P. Glovackas bepras­ miškai žuvo, vykdamas į evakuaciją.) Apie anuos skaudžiai menamus nesutarimus su kalėjimo bendrais Kostas dažnai pasikalbėdavo su mus aplankančiu A. Jasučiu. Savo atsiminimuose jau esu anksčiau minėjusi, kaip vieną ankstų rytą Aleksas, pabėgęs iš Marijampolės kalėjimo, pasibeldė į mūsų langą Biržų gatvėje*. A. Jasutis buvo vienas geriausių Kosto Korsako draugų dar iš to meto, kai abu Šiauliuose įsijungė į antifašistinę veiklą. Kostas mėgo jį ir gerbė už tiesų charakterį, drau­ giškumą, nors kartais ir prikišdavo dėl jo karšto impulsy­ vaus būdo ir aiškaus polinkio į avantiūrizmą. Tikriausiai dėl to ir galbūt dėl dažnų itin savarankiškų poelgių A. Ja­ sutis pogrindžio draugų būdavo smerkiamas, įtarinėjamas, kaltinamas. Kostas Korsakas niekad netikėjo tais neturin­ čiais jokio pagrindo kaltinimais ir kiekviena proga gynė jį. Savo ištikimybę socializmui, kuriuo giliai tikėjo, A. Jasu­ tis vėliau įrodė, per didžiulį vargą ir ryžtą prasiveržęs į Ispaniją, kur įsijungė į tarptautinę brigadą, kovojusią su fašistine invazija. Ten jis ir žuvo Aragono fronte didvyrio mirtimi. Aleksas, nors negavęs didesnio išsilavinimo, iš prigimties buvo savarankiškas, plačios orientacijos, su aiškiu polinkiu į literatūrą ir meną. Tad dažniausiai jųdviejų pokalbiai lies­ davo literatūros klausimus, kuriuose Aleksui jo draugas bu­ vo didelis autoritetas. Tačiau dažnai tie pokalbiai nukryp­ davo ir į skaudžiausius Aleksui klausimus, būtent į nuola­ tinius pogrindininkų jam metamus kaltinimus. Itin jautrūs ir lengvai pažeidžiamos širdies abu draugai šiuo atžvilgiu buvo panašūs ir gerai vienas antrą supras­ davo. Atmenu, kaip Aleksas kartą su ašaromis akyse nu* Plačiau apie A. Jasutį esu rašiusi knygoje „Susitikimai'', 1977 m.

siskundė, kad jis nepagrįstai ir bjauriai įtarinėjamas. Kos­ tas draugiškai jį guodė: žinai, sakė, kad niekuo nenusikal­ tai, esi prieš draugus be dėmės, tai ir būk stiprus, eik savo keliu, kurį laikai teisingu. O pas juos ten, matyt, kažkokia įtarinėjimo ir įkalčių ieškojimo epidemija įsivyravo! ...Gerai atmenu vėlyvus Alekso apsilankymus. Dažniausiai tai būdavo sekmadienių vakarai, kai gaubianti Žaliakalnį tamsa paslėpdavo Alekso energingų stuomenį nuo įkandin sekiojančių šnipelių. Per dieną atsigavęs nuo sunkaus sa­ vaitės darbo — daugiausia jis dirba prie statybos: nešioja plytas, kasa griovius, grindžia plentus,— jis ateina „dūšios paganyti" — pakalbėti apie literatūrą, pasiteirauti naujie­ nų iš literatūrinio gyvenimo, kartais šį tą atsinešdamas pa­ skaityti ir iš savo kūrinių: straipsnį, eilėraštį ar vertimo ištrauką. Ateina visada švariai nusiskutęs. Tankūs rusvo atspalvio plaukai tvarkingai pakirpti ir atmesti nuo iškilios kaktos. Dėvi dažniausiai storą naminių siūlų megztinį su aukšta apykakle. Jo suvyriškėjęs veidas pablogęs ir rūstokas. To­ dėl nelaukta atrodo valiūkiška išraiška, žybsinti mėlynose tyrose akyse, vis dar patikliai žvelgiančiose į pasaulį, jam patėviškai nepalankų. Aleksas ateina tarsi iš kito, menkai man pažįstamo pa­ saulio, iš savo Marvelės, Kauno proletariato rajono. Man be galo įdomu stebėti jį, kai stambios, nuo darbo sugrubu­ sios rankos sklaido atsinešto rankraščio lapus arba kai juo­ du su Kostu ima ginčytis kuriuo nors literatūriniu klausi­ mu. Būna ir atvirumo akimirkų, kai visada tvirtame Alek­ so balse suskamba graudi gaidelė. „Lengviau,—-nusiskun­ džia jis,— būtų pakelti nelegalią padėtį, jei ir pogrindyje neiškiltų nesusipratimų. Nesusilaukčiau karčių nuolatinių priekaištų." Aleksas ne visada pateisina, kaip dažnai sako, „partijos eilinio" vardą. Jis nepakankamai klusnus ir disciplinuotas. Per daug šakotas ir savarankiškas. Per didelis fantastas? Maištaujantis romantikas? Taip spėliojame mudu. Tačiau, kad ir skausmingai išgyvendamas pogrindžio draugų daromus priekaištus, Aleksas lieka tvirtas ir nepa­ laužiamas. 37

NEPAVYKUSIOS ĮSIDARBINIMO PAIEŠKOS Kad ir koks būtų patogus ir jaukus mūsų kambarys Biržų gatvėje, kad ir kiek malonūs ir paslaugūs jo šeimi­ ninkai, juo toliau, vis labiau įsitikindavau, kad Kostui bū­ tinai reikalingas atskiras kambarys, kuriame jis niekieno netrukdomas galėtų dirbti protinį darbą. Tačiau išsinuo­ moti nors ir kuklų dviejų kambarių butelį anuo metu dar buvo ne pagal mudviejų išteklius. Pragyventi abiem iš skurdžios faktinojo „Kultūros" žurnalo redaktoriaus alge­ lės buvo nelengva, vos vos galėjome sudurti galus su ga­ lais. Kostas, beje, buvo nusistatęs, kas galbūt buvo ir bū­ tina, bent retkarčiais paremti savo jau senstančius tėvus Pašvitinyje. O mano tėvui, ką iš anksto buvo galima nu­ matyti, žmogui nepraktiškam, inteligentui, gyvenančiam ne­ realiomis iliuzijomis, žinoma, nesisekė šeimininkauti 'Goje­ lyje. Įsikurdamas vienkiemyje, jis iki ausų įsiskolino įZemės bankui. Kadangi trūko lėšų apmokėti palūkanas, jam nuo­ latos grėsė varžytinės. Tad mano tėvai ne tik negalėjo mū­ sų paremti, bet ir aš visą laiką sukau galvą, iš kur gauti pinigų, kai grasūs banko reikalavimai apmokėti įsiskoli­ nimo procentus pakibdavo virš tėvų galvų. Visaip apsvarstę šią susiklosčiusią keblią padėtį, nuspren­ dėm, kad man reikėtų bent laikinai paieškoti šiokio tokio uždarbio. Įsidarbinti kurioje nors valstybinėje įstaigoje po to, kai Korsako patariama atsisveikinau su nuvylusia mane stu­ dentų korporacija, pasirodė anaiptol ne lengva. Apsirūpi­ nau vargais negalais sumedžiotais rekomendaciniais laiškais. Čia man, nors ir be didelio noro, padėjo vyriausias brolis Jaras, tarnavęs Užsienio reikalų ministerijoje. Apsiginkla­ vusi tomis rekomendacijomis, vaikštinėjau po įvairių mi­ nisterijų raštines, bankus, redakcijas. Tačiau mano galimy­ bės tuo būdu ką nors laimėti buvo labai menkos: dar bu­ vau nediplomuota, trūko patirties ir nusimanymo sąskai­ tyboje ar raštvedyboje. Tada ir griebėmės privačių pamokų. Tačiau dienraščiai skelbė vien daugelio korepetitorių paslaugas, o darbo pa­ siūlų neužtikome. Pagaliau rusų kalba leidžiamame laikraš­ tyje „Echo" Kostas surado gana viliojantį skelbimą: pasi­

38

turintis prekybininkas gerai atsilyginsiąs už lietuvių kalbos pamokas. Pageidaujama studentė. Tą pačią dieną nuskubėjau nurodytu adresu. Suradusi ieškomą numerį, atsidūriau ties ištaigingiausia Laisvės alė­ joje audinių parduotuve, prekiaujančia brangiausiomis už­ sienio medžiagomis. Įėjusi į vidų, ilgame gyvenamo buto koridoriuje pama­ čiau būrelį maždaug mano amžiaus studenčių, laukiančių eilės. Neilgai trukus viena po kitos grįždavo išraudusios, sutrikusios. Paskutinę pašaukė mane. Puošni kambarinė su balta priekyštėle ir kyku ant galvos įvedė mane į preky­ bininko kabinetą. Jis sėdėjo prie masyvaus stalo, apkrauto įvairiais užsienio madų žurnalais, audinių atkarpomis, šūs­ nimis korespondencijos. Busimasis mano mokinys buvo ne­ didelio ūgio, dar apyjaunis elegantiškas vyras. (Vėliau pa­ aiškėjo, kad tai buvęg didelio prekybos namo savininko sūnus, junioras, busimasis firmos paveldėtojas.) Stengiausi kaip mokėdama įtikinti savo busimąjį darb­ davį, kad esu gerai pakaustyta, studijavau lituanistiką, ligi diplomo nė metų nebelikę. Komersantas klausėsi gana abejingai, nužvelgdamas ma­ ne vertinamu, kiek pavargusiu primerktų akių žvilgsniu. Pasiūlė rytoj vakare, magaziną uždarius, ateiti į pirmąją pamoką, pabandyti. Už kiekvieną pamoką pažadėjo mokėti po penkis litus. Kojų nejausdama parlėkiau į Biržų gatvę. Penki litai! Jei į savaitę turėsiu bent kelias pamokas? Juk tai didžiulis kapitalas! Visos mūsų problemos bežiūrint išsispręstų! Kostas tokio didelio entuziazmo neparodė. Kiek pakrai­ pė galvą: „Na, žiūrėsim..." Sekančią pavakarę, kruopščiai pasiruošusi pamokai, pil­ na vilčių nuskubėjau pas savo lyg iš dangaus nukritusį darbdavį. Visa iškaitusi, pamenu, aiškinau savo solidžiam mokiniui gramatikos taisykles, žodžių sandarą. Iš pradžių jis klau­ sėsi vos šypsodamasis, įdėmiai, netgi smalsiai mane nužiū­ rėdamas. Netrukus ėmė žiovauti, delnu prisidengdamas burną. Atrodė pavargęs po ilgos darbo dienos, įsodinėda­ mas įnoringoms Kauno damoms savo prekę. Pagaliau kiek nekantraudamas pertraukė mano uolų aiškinimą, pasakęs. 39

kad gramatikos nereikia. Jis gi „ne učenik"... Nuvargęs ma­ gazine... Jam reikia lietuviškai kalbėti su klientais. „Kon­ versation... verstehen?" Jis paspaudė mygtuką, ir ta pati grakštutė kambarinė su balta prikyšte ir kyku įnešė padėklą su arbatinuku ir va­ zeles su skanėstais bei importiniais vaisiais. — Ot tak: ugoščenije ir maloni konversacija lietuviškai. Poniatno? Poleznoje s prijatnym! Si neįprasta situacija galutinai mane suglumino: vaišin­ tis ir šnekučiuoti? Bet apie ką? Kai jau vėlokai išėjau iš savo mokinio, kuris pasirodė gana keistokas, radau Kostą nerimastingai vaikštantį palei plačią firmos vitriną: — Ko taip ilgai užtrukai?! Supratau, kad mano jaunajam vyrui šios pamokos aiš­ kiai nepatiko... O kai kitą vakarą mano mokinys pasiūlė sekmadieniais pamokoms išvykti kur nors į panemunę ir gamtos prieg­ lobstyje tęsti malonias konversacijas, Kostas galutinai už­ protestavo... Atsisakius tų viliojančių penkių litų už kiekvieną- pamo­ ką, nutarėme, kad man belieka persijungti į vertimų sritį. Bendradarbiaudama „Kultūroje", jau šiek tiek buvau įgu­ dusi versti, tačiau žurnalas galėjo mokėti tik skatikus. Da­ bar teko imtis didesnės apimties vertimų. „Spaudos fondo" direktorius Balys Žygelis, liberalinių pažiūrų kultūrininkas, rodė nuoširdų palankumą „Kultūros" redaktoriui, kartkartė­ mis vis pasiūlydamas jam kai ką išversti. Pirmoji knyga, kurią Kostas Korsakas parinko ir direktorius manimi pati­ kėjęs ją aprobavo, buvo iš lenkų kalbos išversta Stefano Zeromskio „Ištikimoji upė". Ją sekė kiti vertimai. Taip iš metų į metus knygynų vitrinas papuošdavo vis naujos mu­ dviejų verstos knygos, o gaunamas už jas honoraras pa­ pildydavo bendras pajamas, suteikdamas galimybę išspręsti visas mus užgulusias problemas, o svarbiausia, pasiieškoti kuo toliau, tuo labiau reikalingo didesnio ploto buto. Grožinės literatūros vertimai dar ilgą laiką sudarė pag­ rindinį mano užsiėmimą. Šis nuolatinis ir labai mane pa­ traukęs darbas gerokai užtęsė ruošimąsi valstybiniams egm

zaminams ir medžiagos rinkimą diplominiam darbui, kas gana skaudžiai atsiliepė jau netolimoje ateityje... Pagrečiui su žurnalo redagavimu ir visa eile pasirodžiu­ sių kritikos straipsnių K. Korsakas taip pat nemažai vertė ir iš latvių kalbos, ir, pasirinkdamas jam patikusias knygas, iš pasaulinės literatūros, pavyzdžiui, Luidžio Pirandelo „Pirmąją naktį“, J. Linankovskio „Pabėgėlius“. Juokomis sakydavo, kad jau drąsiai galėtume atidaryti grožinės lite­ ratūros vertimo biurą. Teigdavo, kad geros prozos, o juo labiau poezijos vertimas esąs tik malonus poilsis nuo jo „mėnesinės ligos" ir ypač ją lydinčių įkyrių smulkmenų. Gausus įvairiapusis protinio darbo krūvis gerokai jį var­ gino ir alino nervų sistemą. Kiekvienas mažmožis, pavyz­ džiui, žurnale pastebėta įsivėlusi korektūros klaida, jį taip suerzindavo, jog visai dienai sugadindavo nuotaiką. O ką jau kalbėti apie nuolatinius susidūrimus su cenzūra, su jos išbraukiamais straipsniais, nors „Kultūros" redaktorius jau gerai buvo įvaldęs ir Ezopo kalbą. Didesnio buto klausimas su atskiru darbo kambariu Kos­ tui darėsi vis aktualesnis. Svarbu buvo rasti butą ir arčiau centro, nes iš nuošalios Biržų gatvės galo, kai šiame Ža­ liakalnio rajone dar nebuvo jokio transporto, kas dieną pėsčiuoti į spaustuvę buvo nelengva ir, svarbiausia, sugai­ šindavo nemažai brangaus laiko.

PIRMASIS SMŪGIS, SUDREBINĘS PO KOJOMIS PAGRINDĄ Pagaliau jau įsitaisę dviejų kambarių bute su virtuve gyvenome Zanavykų gatvėje, įsiliejančioje anais metais į vieną gyviausių sostinės arterijų — Ukmergės plentą. Čia jau kursavo autobusai, sujungdami Žaliakalnį su slėnyje plačiai išsidriekusiu miesto centru. Mūsų butukas, nors buvęs pačioje namo pastogėje, va­ dinamoje „salkomis", ir, nors jo palubės leidosi nuožulniai, man atrodė labai jaukus ir mielas. Svarbiausia buvo tai, kad turėjome dabar kiekvienas atskirą kambarį, kur ga­ lėjome ramiai ir našiai dirbti. H

Vieną rytą anksti pabudusi pastebėjau, kad Kostas jau pakilęs ir neramiai vaikšto po savo kambarį. Jau vakar mačiau, kad jis ilgai negesino šviesos. Matyt, pamaniau, įsigilino į atneštą iš spaustuvės paštą, kurio didelį kiekį visada rasdavo ten įtaisytoje dėžutėje. „Kultūros" žurnalas gaudavo pakaitomis visą Lietuvoje išeinančią spaudą, ku­ rią Kostas parsinešdavo į namus pilnutėliai prikrautame portfelyje, o paskui vakare labai atidžiai peržvelgdavo. Va­ kar tikriausiai ne vieną storą žurnalą parsinešė, užtat taip ilgai ir žibino lempą. Man atsikėlus ir įėjus į jo kambarį, Kostas labai susi­ jaudinęs pasakė: — Visą naktį negalėjau užmigti! Baisūs dalykai vyksta Maskvoje! — atrodė pabalęs, nemigos išvargintu veidu.— Prasidėjo visa eilė teismo procesų,— tęsė nervingai.— Iš­ keliami baisiausi kaltinimai kone visiems seniesiems revo­ liucionieriams. Tiesiog galvoj netelpa! Jaučiuosi lyg basliu gavęs per galvą. Vaikščiojo ten ir atgal po kambarį ir vis kartojo: — Kažkoks siaubas! Neįtikėtina!.. Košmaras... Per pusryčius beveik nieko nevalgė, vis grįždamas minti­ mis prie ligi išnakčių skaitytų Tarybų Sąjungos dienraščių. Dar mums neatsikėlus nuo stalo prie durų sučirškė stip­ riai paspaustas skambutis. Į prieškambarį įėjo rašytojas Petras Juodelis, geras Kos­ to pažįstamas. Labai galvotas vyras, plačios erudicijos ir didelės inteligencijos žmogus. Kostas visada mėgo su juo pakalbėti apie politiką ir pasidalinti mintimis apie litera­ tūros naujienas. Petras Juodelis jau reiškėsi kaip originalus kritikas, gilus analitikas, nors ir nebuvo dar parašęs dides­ nio kiekio straipsnių. Jam nebūnant dažnu svečiu, toks ankstyvas ir staigus P. Juodelio atvykimas gerokai nustebino. Paprašytas už­ eiti į kambarį, jis nė kiek neabejodamas, kad Korsakas jau yra susipažinęs su ta sensacinga Maskvoje skelbiama me­ džiaga, iš karto kreipėsi į jį: — Sakyk, Kostai, kaip tu žiūri į visa tai, kas tenai vyksta? — Velniava! 42

— Sakyčiau dar daugiau: kažkokia makabriška miste­ rija! Fantasmagorija! — Galvoje netelpa! Ir taip paeiliui jie keitėsi žodžiais apie pritrenkusią] juos žinią, negalėdami patikėti tuo, kas neva išaiškėję ir ką skelbė įtūžę Maskvos dienraščiai. — Teismo procesus,— sakė P. Juodelis,— pastebėjai? Juos veda prokuroras Vyšinskis. Žymiausias valstybės tei­ sėtvarkos žinovas! Ir nepristatoma jokių įrodymų. Mažiau­ sio įkalčių liudijimo! Vien keiksmai ir šmeižtas. Kaip tu visa tai aiškini? Korsakas tvirtino, jog negalįs patikėti, kad seni revoliu­ cionieriai, perėję caro katorgas, trėmimus. Spalio revoliu­ cijos dalyviai, nuo amžiaus pradžios apsisprendę bolševi­ k ai— visi atsidūrė teisiamųjų suoluose?! Plūstami, pravar­ džiuojami... Išties: kur įrodymai, įkalčiai, faktai? Ne, pro­ tas atsisako... — Tai ką? Revoliucija ryja savo vaikus? Ar gal Rytų satrapas naikina galimus konkurentus? — klausė P. Juode­ lis su skambančia balse karčia patyčia. — Nežinau, nežinau... — kartojo K. Korsakas.— Bucharinas, esu skaitęs kai ką iš jo straipsnių, rimtas mokslinin­ kas. Dabar jis maišomas su purvu. Radekas — puikus sti­ listas. Man visada patiko jo straipsniai. Dabar jis apšau­ kiamas „kruvinu žudiku"! Ne, ne, netikiu, kad jie visi būtų išvirtę „liaudies priešais", išdavikais, šnipais! Čia kažkas ne taip... Tąsyk Maskvos laikraščiuose paskelbta, pasak Juodelio, makabriška misterija stipriai sudrebino ligi tol po kojo­ mis buvusį tvirtą pagrindą. Ji sukėlė daug abejonių, spė­ liojimų.- kas gi iš tikro įvyko tolimoje Maskvoje? Ir vis dėlto tikėjimas socializmo esme dar nesusvyravo. Per daug jis buvo įaugęs į Kosto Korsako ir jo artimesnių draugų mąstymą ir jausmus. Visagalintis laikas pamažu nustūmė į šalį išgyventą, su­ krėtimą, pamažu apnešė jį kasdienių rūpesčių dulkėmis. Viskas, kas ten vyko, buvo taip toli toli ir nesuprantama. Kažkur už nepereinamos geležinės sienos... Mes turėjome savo gyvenimą, savų rūpesčių ir savų džiaugsmų. Džiau­ gėmės jaukiu pastogės butuku. Atsidėję dirbome kiekvie­

nas savo darbą. Skubėjo dienos, kupinos prasmės ir jau­ nystės džiaugsmo, kurio tada dar niekas negalėjo užtemdyti. O Europos padangėje jau ėmė kauptis grėsmingi, toly­ džio vis grėsmingesnį debesys. Grūmojo kas dieną labiau stiprėjantis pasaulyje fašizmas. Tarp Kosto ir jo draugų vis dažniau buvo kalbama apie antifašistinių jėgų aktyvėjimą Europoje, apie rašytojų kongresą kultūrai ginti, įvy­ kusį Paryžiuje. Vis garsiau skambėjo lūpose Romėno Rolano, Anri Barbiuso, Johano Becherio ir kitų rašytojų vardai. Jie kėlė vis didesnį tikėjimą galimybe atsilaikyti fašizmui. Dažnai girdėjau kartojant, kad reikia sukurti antifašistinį Liaudies frontą Lietuvoje. Buvo nuolatos kalbama apie bū­ tiną naujų antifašistinių leidinių organizavimą. Pažangiausi Lietuvos rašytojai jau nuo 1936 metų buvo susitelkę apie trumpai tegyvenusią „Literatūrą". Visus mus tada džiu­ gino, kad jos atsakinguoju redaktoriumi buvo sutikęs pa­ sirašyti mūsų profesorius V. Krėvė. Pirmąjį ir, deja, vienin­ telį išėjusį numerį sudarinėjo K. Korsakas. (Nuo to laiko ir užsimezgė šilti santykiai tarp mūsų profesoriaus ir jo studento K. Korsako.) „Literatūrą" cenzūrai uždarius, daug vilčių buvo dedama į jau pradėjusį eiti „Prošvaistės" al­ manachą. Aktyvėjo ir suko drąsesne kryptimi ir „Kultū­ ros" turinys. Ant slenksčio jau tvyrojo neramus, dar neaiškaus lūkes­ čio ir ryžto metas. Tačiau kartkartėmis ir vėl trenkdavo koks nors naujas netikėtas smūgis toms idėjoms, kuriomis iš pat jaunystės vis dar tikėjo ir Korsakas, ir kiti buvusieji trečiafrontininkai ar „Literatūros" bendradarbiai. Vienas toks smūgis ligi šiol dar tebegyvas mano atmin­ tyje. Prisimenu iš tų tolimų metų vieną tautininkų valdžios teikėją M. Žilinską*. Atmintyje jis liko kaip dar gana jau­ nas lipšnus žmogus, malonaus veido, kuriame ypač krito į akis labai šviesios, tarsi kiek pablukusios mėlynos akys. Jis mėgo lankyti Konrado kavinę, kur ir tekdavo jį sutikti. Buvęs labai komunikabilaus būdo, sugebėjęs užmegzti pa* Beje, tai buvo tas pats M. Žilinskas, kuris jau dabarties metu paaukojo užsienyje surinktą savo turtingą paveikslų rinkinį Kauno muziejui.

44

žintį su daugeliu meno atstovų ir rašytojų, netgi vadina­ mojo „kairiojo sparno", tarp jų ir su K. Korsaku. Kartą (tiksliai neprisimenu metų, galbūt po „Literatūros" užda­ rymo?) M. Žilinskas, tuo metu tarnavęs (gal net vadova­ vęs?) policijos departamento spaudos skyriuje, prisėdo prie staliuko, kur Kostas lūkuriavo ateinant Antano Venclovos. Su nuduotu, o gal ir nuoširdžiu apgailestavimu jis ėmė pasakoti apie tai, kaip jų „maskviškiai bičiuliai" iš „Prie­ kalo" juos, žymiuosius mūsų kairuolius, negailestingai va­ noja. Kostas ir anksčiau ne kartą buvo girdėjęs apie tai, kad juos puolęs Maskvoje leidžiamas „Priekalas". Tačiau gauti šio draudžiamo žurnalo jam nepavykdavo. Netikėda­ mas, kad M. Žilinskas sutiksiąs, jis vis dėlto paprašęs leisti jam su šio žurnalo vienu kitu numeriu, kur liečiami buvę trečiafrontininkai, susipažinti. M. Žilinskas, jo nuostabai, sutiko: „Labai prašau — užeikite pas mus ir gausite. Tik su viena sąlyga: skaitykite pats, bet tų žurnalų iš rankų neišleiskite". Atmenu, kaip vieną dieną, parėjęs iš darbo į namus, Kostas trenkė ant stalo glėbį šio draudžiamo žurnalo nu­ merius. Matyt, jau spaustuvėje buvo juos atidžiai perver­ tęs... — Nesuprantu aš Angariečio politikos! Pasirodo, mes jiems didžiausi priešai! Pliekia mus labiau už fašistus, už visus reakcionierius ir atžagareivius. Vis dar negali pamirš­ ti mano seno straipsnio „Kultūroje"! Įpykęs Kostas perskaitė man keletą ištraukų iš anuomet pogrindyje garsiojo „Priekalo". Iš tiesų ten nesigailėta žiauraus puolimo ir keiksmų visai buvusiai „Trečio fron­ to" grupei. — Matyt, jų toks tikslas,— tęsė įsikarščiavęs Kostas,— atmušti mums bet kokį norą laikyti su jais bendrą frontą. Keiksmų ir deguto statine už mūsų nuoširdumą ir norą ti­ kėti jais... Pripažįsta tik klusniuosius, kurie pildo visus jų įsakymus! O iš mūsų reikalauja ne kūrybinės literatūros, o vien nevykusių šūkių bei tezių rimavimo. Ką vadina „li­ teratūros partiškumu"?! Nesupranta jie mūsų tikrovės, mūsų siekių... Kostas jau ne kartą buvo man kalbėjęs apie savo straips­ nį „Frontui išsisklaidžius" (spausdintą 1932 m. „Kultūros"

ft

11 Nr.). Kai kurias mintis iš šio straipsnio, pradėto S. Je­ senino epigrafu: „Nas malo ucelielo — na perekličkie družb tovariščej net..."— norėčiau čia pacituoti: „Ponų K. Puidos ir J. A. Herbačiausko neapykantos žo­ džiai tiesiog nublanksta, palyginus su tuo /puolimu, kurį pradėjo varyti ir tebevaro V. Kapsukas, Žalionis ir bend­ rija prieš progresyvųjį mūsų literatūros sąjūdį, specialiai to sąjūdžio iššauktame SSSR-e leidžiamame žurnale „Prieka­ le". Patys nepajėgdami duoti nė trupučio tikrai kūrybinės literatūros, o apsibrėždami vien nevykusių šūkių ir tezių rimavimu ir manydamies tuo įvykdą „literatūros partišku­ mo" dėsnį!" Ir toliau: „Greičiausiai čia mes turime reikalą su labai keistu reiškiniu, kurį pavadintumėm ž i u r k i ų m e i l e " . Apie tą meilę, sako J. Radžvilas, rašo F. Panferovas ro­ mane „Bruski": „Žiurkės labai myli savo mažučius vai­ kučius, ir štai reikia paimti dviem pirštais žiurkutį, truputį palaikyti ir vėl padėti atgal į gūžtą, tada motina žiurkė, norėdama išnaikinti svetimą kvapą, tuoj pradeda meiliai ir stropiai laižyti prisilietimo vietas ir laižo tol, kol pralaižo žiurkučiui odą, paskui prisilaižo ligi kaulų ir, maty­ dama tokią bėdą, motinos meilės įkarštyje visiškai už­ graužta žiurkutį".— „Kaip tik tokia žiurkiška meile „Prie­ kalas" ir stengiasi „valyti" mūsų progresyviąją literatūrą nuo socialfašizmo, kapitalizmo ir kitokios rūšies „neproletariško kvapo". Galbūt neiškentęs Kostas vis dėlto pasidalino tą kartą su kai kuriais artimesniais draugais savo pasipiktinimu „Priekalo" puolimais, nes netrukus Valys Drazdauskas, anuo metu artimiau bendravęs su pogrindžiu, paprašęs jam pas­ kolinti tuos „Priekalo" numerius. Kostui pasakius, jog davęs žodį šios medžiagos nepla­ tinti, V. Drazdauskas labai pasipiktino tokiu jo atsakymu.atseit jis laikosi duoto žodžio cenzoriui! Tada Kostas jam pasiūlęs: „Jei nori susipažinti, kas rašoma „Priekale",— ateik pas mane ir skaityk, kas tave domina..." Nelabai patenkintas V. Drazdauskas vis dėlto atėjo pas mus, ir Kostas jam padavė šūsnį „Priekalo" žurnalų: — Pamatysi, kaip mus pliekia. Kokius tik keiksmus neprigalvoja! Ypač man ir Petrui Cvirkai!

V. Drazdauskas pro dantis iškošė, girdi, „gal to judu ir nusipelnote!" Pamenu, kaip jis ilgas valandas sėdėjo prie Kosto stalo ir įsigilinęs studijavo „Priekalo" keiksmus, me­ tamus buvusiems trečiafrontininkams, su Kostu nelabai tesidalindamas tuo, ką skaitė ir užsirašinėjo... Aukštai Kosto vertinamas dėl įžvalgaus proto ir skvar­ baus mąstymo Valys Drazdauskas anais senais metais bu­ vo dar vergiškai atsidavęs Angariečio, Stalino politikai. Kaip ir daugelis to meto kairiųjų pažiūrų jaunimo, neturė­ jusių tikslesnių žinių apie tai, kas vyko už geležinės sienos... Beje, abiem teko skaudžiai nukentėti nuo negailestingai nuožmios Stalino rankos: Z. Angarietis, nedaug likus iki Lietuvos prijungimo prie (SSSR, tapo represuotas ir nu­ žudytas. Valys Drazdauskas pokaryje, aštriam ir akylam jo žvilgsniui gerokai, matyt, praregėjus, ir, kaip jam buvo būdinga, iš vieno kraštutinumo puolė į priešingybę. Neil­ gai trukus ir jis susilaukė represijų. Buvo reabilituotas be­ rods tik po XX partijos suvažiavimo. Grįžo iš lagerio labai išsekęs. Palyginti nedaug dalyvavo literatūriniame gyveni­ me. Savo gerai valdomą stilių ir kelių kalbų mokėjimą pa­ šventė vertimo darbui.

NEIŠSIPILDĘS SUMANYMAS Vieną dieną Kostas, kažkaip ypatingai pagyvėjęs. Šypsodamasis man pranešė: — Turiu tau siurprizą. Spėk, kokį? Gūžtelėjusi pečiais, pamaniau, gal yra gavęs bilietus į kokios nors gastroliuojančios įžymybės pasirodymą? O gal?.. O jis išdrožė: — Nusibodo man vis skalbti svetimus baltinius. Iki gy­ vo kaulo įkyrėjo kritika. Neišgirsi už ją padėkos žodžio... Visi tik komplimentų laukia. Petras, įsižeidęs dėl mano atviro laiško spaudoje, ilgai net kepurės nebekėlė. Anta­ nas atkakliai laukia recenzijos apie „Draugystę". Žinoma, užsigaus už bent kiek kritiškesnį vertinimą... — Tai ką, manai visai atsisveikinti su kritika? — net kiek pabūgusi paklausiau.

m

— Ne, ne atsisveikinti... Kritika, matyt, mano kraujyje kunkuliuoja,— nusijuokė.— Bet norėtųsi kai ką naujo ir prozoje pasakyti. Turiu aibę minčių, vaizdų, personažų. Ko­ dėl nepabandžius, kaip manai? Kilstelėjau pečius. Mane vis dėlto labai nustebino šie Kosto žodžiai. Ypač dabar, kai, neseniai pasirodžius ant­ rajai straipsnių knygai „Kritika" (išleistai „Universito“), ji susilaukė nemažo skaitytojų susidomėjimo, o platus įžan­ ginis straipsnis „Apie kritiką", plačiai analizavęs kritikos esmę, sukėlė tarp draugų daug kalbų. Jau senokai buvau pastebėjusi, jog kas vakarą jis ypač ilgai palinkęs prie stalo užsisėdėdavo. Man tai, žinoma, jo­ kia naujiena — tikriausiai vėl „papils", kaip mėgdavo sa­ kyti, kokį aršų straipsnį. Kadaise buvo man davęs paskai­ tyti kai ką ir iš savo senokai rašytų ir „Kultūroje" spaus­ dintų apsakymėlių. Žinoma, tai buvo dar pirmieji jaunuolio bandymai. Dabar netikėtai atskleistas jo sumanymas mane tikrai suintrigavo. Viskuo, ką Kostas rašė, visada domė­ jausi ir pritardavau jam. Kokia gi dabar pasirodys jo pro­ z a ? — kiek suabejojau... Kostas paėmė iš stalčiaus storoką šūsnį prirašytų lapų. Ir ėmė skaityti. Tai buvo jo sumanyto romano, kurį užvardino „Petras Laučkus daro karjerą“, pirmieji skyriai. Sunku dabar, po tiek daug nutekėjusio laiko, pasakyti, ko būtų buvęs ver­ tas anas K. Korsako kūrinys, jei jam būtų lemta išvysti pa­ saulį? Tačiau turiu prisipažinti, jog aną tolimą dieną jo kaip visada įtaigiai skaityti skyriai man padarė įspūdį. Dar ir šiandien po tiek metų kai kurie vaizdai ryškiai tebestovi akyse. Man rodos, kad tą įgimto kritiko romaną, kurį tuo me­ tu jis buvo tik pradėjęs rašyti, o vėliau dar ilgai atsidėjęs taisė, būtų galima pavadinti intelektualinio tipo romanu. Jame autoriaus dėmesys pirmiausia buvo nukreiptas į pa­ grindinių personažų ginčus, abejones, svarstymus, dažnai įsileidžiant ir į filosofines digresijas, ieškant atsakymo į svarbiausius būties klausimus, nemažai paskiriant vietos ir personažų vidiniam monologui, kartais atskleidžiančiam jų dvasinę krizę. 48

Tai buvo romanas apie du bičiulius, drauge gyvenančius studentus, beje, dar atliekančius ir žemiausių kategorijų valdininkėlių darbą, alinantį juos, bet užtikrinantį šiokį to­ kį pragyvenimo minimumą. Trečias jų draugas, buvęs pa­ šalintas iš universiteto ir dirbąs lūžinį darbą prie plento tiesimo. (Beje, šis personažas, man rodos, iš tolo kiek pri­ minė neramų Alekso Jasučio charakterį.) Vienu iš studentų, kuris iš puslapių iškilo kaip labai svyruojančio būdo — nuo polinkio į ekstremistines pažiū­ ras ligi kartaus skepticizmo — autorius prisipažino, jog iš dalies rėmęsis kaip prototipu gerai jam pažįstamu Valiu Drazdausku, savaimingo ir aštraus proto vyru, turėjusiu anų metų draugams gana didelę įtaką. Nemažas vaidmuo romane buvo skiriamas ir Petro Laučkaus mylimajai, ypač patrauklios išvaizdos ir lipšnaus cha­ rakterio, berods pašto valdininkei — telefonistei, tačiau or­ dinarinei asmenybei, labai veiklaus būdo merginai. Tarp šių skirtingų personažų ir jų dažnai prieštaringo požiūrio į gyvenimą ir mezgėsi romano veiksmas, kartkar­ čiais pagyvinamas pagrindinio herojaus draugystės su jo mylimąja, jų bendromis išvykomis į vaizdžias Kauno apy­ linkes. Dar šiandien menu labiausiai į atmintį įsirėžusius pa­ veikslus. Viename iš epizodų buvo vaizduojama, kaip ligi lubų prirūkytame skurdžiame studentiškam kambarėlyje užsiplieskia tarp abiejų draugų aršus ginčas dėl gyvenimo tikslo ir prasmės. Vienas jų guli sulamdyta marška užties­ toje lovoje, užkėlęs ant jos atramos apautas kojas, neiš­ leisdamas iš dantų rūkstančios pigios cigaretės. Antras, Pet­ ras Laučkus, nervingai vaikšto po ankštą kambarėlį, kart­ kartėmis įmesdamas sausą pliauską į pakurtą krosnį. Plevenančios ugnies atšvaistai grasiai žioruoja ant laikraš­ čiais apklijuotų sienų... Ginčas vis nesiliauja, jis kyla, ro­ dos, jau nebesutelpa dūmų mutulais gaubiamame kamba­ rėlyje ir aštriais nagais drasko jaunų žmonių paliegusius nervus. Kitas vaizdas kažkodėl taipogi išliko, įsikibęs į kažkurią atminties ląstelę: Petras Laučkus, didelio estetinio pojūčio, jautrios ir neramios širdies, nuolatos kenčiąs dėl daugelio gyvenimo reiškinių — atsilanko savo mylimosios kambarė­

lyje, kuris staiga jam pasirodo miesčioniškas, be deramo skonio apstatytas, perkrautas. Ūmai jį pagauna dvilypis jausmas: šalia didelio potraukio mylimajai jis aštriai pa­ junta ir stiprią atostūmio jėgą... Tarp anų metų žymiųjų jaunesnės kartos prozininkų — P. Cvirkos, J. Grušo, A. Vaičiulaičio kūrybos — šie pirmieji K. Korsako romano skyriai, o ir vėlesnieji, su kuriais au­ torius mane palaipsniui pažindino, skyrėsi kažkokiu ypa­ tingu savitumu. Jie, žinoma, neprilygo nei P. Cvirkos žo­ dingumui bei spalvingumui, nei A. Vaičiulaičio meistriškam, beveik juvelyriškam stiliui. Galbūt kiek daugiau giminin­ gumo buvo galima justi tarp K. Korsako pradėto romano ir pirmųjų J. Grušo prozinių kūrinių. Tais metais dar ne­ buvo įėję į mūsų jaunąją literatūrą intelektualinio pobūdžio romanai. Galbūt todėl „Petras Laučkus" man labiau pri­ minė užsienio rašytojų lektūrą. Be abejonės, čia išimtį sudarė, o galbūt ir turėjo kiek poveikio, anuo metu mūsų literatūroje išsiskiriantis giliai filosofinio mąstymo hero­ jus — Liudas Vasaris. Kosto Korsako pradėtas rašyti romanas dabar pasidarė tarsi mudviejų abiejų reikalas. Mane pagavo ir visas jo vyksmas, ir personažų sielvartai, ir jų likimai. Nekantriai laukdavau kiekvieno tolesnio skyriaus skaitymo. Kadaise gera mano draugė Natalija, kaip jau minėjau, buvo pasakiusi, kad kiekvienas Kosto perskaitytas vieno ar kito poeto eilėraštis iš karto užburia savo grožiu. Gal­ būt ir jo rašomos prozos įspūdis ir poveikis taip pat kiek priklausė ir nuo pakilaus autoriaus skaitymo? Galbūt. Bet įspūdis iš tiesų buvo nemažas. Ir juo toliau, tuo didesnis. Mano reakcija ir džiugus pritarimas galėjo žadinti ir Kosto norą toliau tęsti romaną, kiek buvo įmanoma, atidedant į šalį kitus pabodusius reikalus. Buvau pastebėjusi, kad rašydamas kritikos straipsnį jis gerokai kankinosi. Dažnai įnirtingai plėšė juodraščius. Kar­ tais nusikeikdavo, jog jam išsprūdęs minties siūlas: „Ir vėl pasukau į pakluonius!" — sušukdavo. „Petro Laučkaus" kūrimo pobūdis atrodė lyg ir kiek skirtingesnis. Ne, ne lengviau jis buvo rašomas. Taip pat bu­ vo daug taisoma, kartais iš pagrindų perrašinėjami ištisi

skyriai, ypač dialogai. Tačiau buvo jaučiama, lyg kažkokia nauja, iš vidaus varomoji jėga vertė jį rašyti. Rytą vos atsikėlusi jau nekantriai laukdavau naujų sky­ rių perklausos, kurie ligi vėlaus vakaro būdavo rašomi, dažnai man net susirūpinus, kada gi pagaliau bus užgesinta ant stalo lempa po žaliu gaubtu. Kostas nelabai paisė mano pastabų, ne kažin ką ir aš jam patardavau. Dažniausiai priimdavau tekstą, koks jis buvo, vis labiau į jį įsitraukdama. Puslapių krūvelė toly­ džio augo, pūtėsi. Gana greitai jau teko jas vieną po kitos dėti į aplankus ir surištus kaspinėliu krauti ant lentynos. Deja, atsitikdavo ir taip, kad kartais ilgesniam laikui prireikdavo „Petrą Laučkų" nustumti į šalį. Kostas Korsakas visada buvo pareigos žmogus. Dažnai šis stipriai jame įsišaknijęs jausmas nugalėdavo daugelį širdies impulsų. Greitai po to, kai mudu arčiau susipažino­ me, jis man pasakė, kad jo pirmoji pareiga esanti aprū­ pinti tėvus senatvėje. Jis ypač mylėjo ir buvo stipriai pri­ sirišęs prie motinos. Užjautė ją dėl nelengvo gyvenimo, per dienų dienas vienai plušant namų apyvokoje, ir ypač gai­ lėjosi jos, žinodamas sunkoką, kiek despotišką tėvo cha­ rakterį. Kosto tėvų gyvenimo lygis, sūnui visą laiką juos šel­ piant, nebuvo jau toks žemas, bet jam nedavė ramybės tik­ rai vargingas namukas, kuriame jie buvo apsigyvenę. Ypač jį erzino jų būsto skurdi aplinka: visiškai prie pat namo stovintis kaimyno diendaržis. Iš jo vasarą plūdo smarvė ir veržėsi juodų musių spiečiai. Prie kambario lubų būdavo prikalami ilgi limpamo popieriaus kaspinai, ant kurių prisilipdžiusios blaškėsi ir zvimbė daugybė musių. Lankyda­ mas tėvus, tokio slegiančio vaizdo Kostas Korsakas nega­ lėjo pakelti. Ir štai pasitaikė nemažo uždarbio pasiūla, įgalinanti nu­ pirkti tėvams padoresnį namuką, beje, jau senokai su tė­ vu nužiūrėtą. Korsakas iš seno labai artimai bendravo su latvių rašy­ tojais, ypač su jų kairiuoju sparnu. Įžymus latvių rašytojas, vėliau pripažintas jų klasikas Andrejus Upytis, redagavęs tada „Pasaulinės literatūros istoriją" (rodos, leidžiamą Gul­ bio leidyklos), pasiūlė K. Korsakui parašyti lietuvių litera­

tūros istorijos skyrių, pradedant berods nuo seniausios ga­ dynės ligi paskutiniųjų laikų. Tas didelis ir atsakingas dar­ bas žadėjo nemažą honorarą, o dar pridėjus straipsnius apie lietuvių rašytojus Latvijos enciklopedijoje — tikrai ga­ lėtų apmokėti išlaidas, susijusias su Pašvitinyje perkamu tėvams namuku. Mano dideliam nusiminimui dabar teko gana ilgam lai­ kui atsisveikinti su „Petru Laučkum". Ką paveiksi, reikėjo susitaikyti su šia mintimi: pareigą Kostas visada keldavo į pirmą vietą...

NUSKENDĘS ŽIEDAS

•1 Štai vieną pavasarį, važiuodami atostogų į Biržus, pakeliui užsukome j Pašvitinį aplankyti Kosto tėvų, jau įsi­ kūrusių neseniai nupirktame name. Tai buvo nedidukas, bet patvarus namelis, prigludęs turgavietės pašalėje. Motina su jai būdingu darbštumu ir polinkiu į švarą; bei jaukumą jau buvo pavyzdingai susitvarkiusi savo naujoje pastogėje. Blizgėjo neseniai išdažytos grindys, išbalintos sienos, lan­ gai švietė, papuošti linksmo perkelio užuolaidėlėmis. Kostas, apžvelgdamas naująjį tėvų būstą, atrodė sma­ gus, patenkintas. Pagyrė motinos tvarką, tėvui liepė gerai prižiūrėti dūmtraukius, kad nerūktų kaip sename name. Pajuto, kad dabar ir jis pats galėsiąs kiek atsipūsti nuo il­ gai slėgusių įvairių darbų ir pareigų, vis kaupiant lėšas ir ruošiantis šiam pirkiniui. Pagaliau įsikūnijo jo sena svajo­ nė aprūpinti tėvus senatvėje. Buvo malonu, kad įkurtuvių proga atsilankę kaimynai ir giminės gyrė tėvų naują na­ mą, nepagailėjo ir jam gero žodžio, kaip pavyzdingam sū­ nui. O aš džiaugiausi, kad ir vėl ateis mudviem „Petro Laučkaus" rašymo laikas. Miestelyje, išskyrus giminaičių Zuokų šeimą ir provizo­ rių Gandelį, artimesnių pažįstamų Korsakas lyg ir neturėjo. Galbūt dėl to, kad, jam grįžus iš kalėjimo, daugumos gy-

ventojų šnairuojantys žvilgsniai giliai buvo jį įskaudinę. Ir tik vaistininkas pirmasis tada jam ištiesė ranką ir pasiūlė kalėjime pašlijusiai sveikatai taisyti drauge su juo kas die­ ną daryti tolimus maršrutus į laukus. Juodu abu kas va­ karą, vaistinę uždarius, ir žygiuodavo daugelį kilometrų nutįsusiu už miestelio vieškeliu. Pasak Kosto, tie gaivinan­ tys jų žygiai, alsuojant derlingos Pašvitinio žemės laukų įsodrintu oru, iš tiesų jį gydė greičiau už vaistus. Šį kartą mums ilgiau užsibuvus Pašvitinyje, Kostas su Gandeliu ir vėl atnaujino vakarinius savo maršrutus vieš­ keliu. Kartais prie jų prisidėdavau ir aš. Juodviem neuž­ baigiant spręsti politinių problemų, pamenu, vis žvalgiausi po tolimus, mėnesienos nušviestus ir gilios ramybės gau­ biamus laukus: vos juntamai pūstelėja vėjelis ir sučeža jau pakilę pasėliai. Kažkur už tolimos pakelės gailiai sučirškia griežlė... Ir vėl kurti tyla. Aukšta plyna padange nuslenka vienišas paklydęs debesėlis. Einu ir taip gera giliai įkvėpti visada drėgno žemumų oro, įsodrinto žaliuojančių javų, juodžemio, dobilų ir pagriovio pelynų bei medučių kvaps­ nių. Grįžtant pakelėje mus visada pasitinka senasis vėjo malūnas. Dabar, mėnesienoje, jis atrodo lyg sustingęs vai­ duoklis, išskėtęs savo didžiulius apmirusius sparnus. Pamenu, jau mums ruošiantis išvažiuoti, pratęsiant savo kelionę į Biržus, žvitrių akių mano uošvė su geraširdiška smalsia pašaipėle užvedė kalbą: „Kad jau kaip tamstą, marti, garbina Kostukėlis, tai sunku ir apsakyti!“ Mat pa­ liepęs jis tėvui, kad šis nueitų į kleboniją ir paprašytų bri­ kelį paskolinti. Į Linkuvą nuvežti. Tai gal anąs bijąs, kad tamstą, martele, nesukratytų? Tėvas spyrėsi, nenorėję^ eiti. Tai ar neužtenka vežimo, sakęs? Kiek čia to kelio! Tik ne­ norėjęs tėvas su Konstantinu dabar pyktis. Nuėjęs į klebo­ niją ir paprašęs brikelio. Ji atsiduso ir visa bedantę burna šypsodama toliau tęsė: „Kad nors kada būtų manasis toks delikatnas! Ir kam tik ėjau už jo? Galėjau, marti, už ūki­ ninkaičio eiti. Bet ne — šitas zimagoras perėjūnas galvą apsuko". — Tai gal labai gražus buvo? — Tiek to grožio ir būta,— numoja ranka.— Va, pažiū­ rėk, marti,— parodė ant sienos kabančią pablukusią foto­ grafiją.— Tai čia mudu abu po šliūbo.

Iš portreto žvelgė mano uošvė jaunystėje: su balta suk­ nia pūstomis rankovėmis ir vis su ta pačia šviesia ir gyva ugnele akyse. O uošvis — šaunus juodbruvėlis su užverstu aukštyn plaukų kuokštu. „Tikras kazokas",— pamaniau.— Ir iš kur dabar tas jo niūrus nugrimzdimas į save? Gal nelengvo gyvenimo pėdsakai?.." Tarsi nujausdama mano mintis uošvė, nežinia ar daugiau juokais, o gal kiek ir su liūdesiu, tęsė žiūrėdama į seną padūmavusią nuotrauką: — Kiek dabar iš to mano senio belikę: akys užrukę, [vi­ sas kaip naginė susiraukšlėjęs... Ne geresnė ir aš... Va, bur­ na be dantų, gal, sakau, reikės į Šiaulius nuvažiuoti ir auk­ sinius įsistatyti? Kaip sakai, marti? — ir prapliupo juok­ tis.— Kaip mūsų nuovadienės tada iš tolo spindėtų! Tokia ji buvo, mano šnekutė uošvė — Teklė Korsakienė: su humoru pavaizduos kaimyną ar pačią save, su pašai­ pėle įgels, bet nepiktai, netulžingai.

2

Mano tėvų vienkiemis buvo prigludęs plačiai išsilie­ jusio Širvėnos ežero pakrantėje, anapus kurio išdidžiai ki­ lo senieji, dar Radvilų gadynę atsimenantys. Biržai. Čia mudu su Korsaku visada ir praleisdavome ilgas vasaros atostogas. Ir niekur jis taip gerai nepailsėdavo, neatsigaudavo kaip čia, žaliuojančios gamtos kampelio aplinkoje. Iš anksto paruošęs du vasaros mėnesių „Kultūros" žurnalo numerius, galėjo atsidėti poilsiui. Širdžiai labiau artimam kūrybos darbui. Šią vasarą, kai pagaliau buvo atstumti ilgai jį slėgę pa­ žadai padėti tėvams senatvėje patogiau įsikurti, pasidžiau­ gęs laime šviečiančiu motinos veidu, jis ir pats pasijuto, kaip reta kada, linksmas. Pamėgęs irklavimo sportą, ne­ mažai laiko praleisdavo valtelėje ant ežero. Daug ir su di­ deliu malonumu maudėsi. Dažnai nuirkluodavo ir į Biržus parsivežti pašto. O jei pasitaikydavo vėjuota diena ir ežeras pasišiaušdavo bal­ tom keterom, nueidavo paežere pėsčias, parnešdamas visą glėbį įvairiausios spaudos, siunčiamos iš „Raidės" spaus­ tuvės. 54

Vis dėlto didžiausia dienos dalis buvo skiriama atnau­ jintam „Petro Laučkaus" rašymui. Savo darbui ramiausią vietą buvo pasirinkęs mažame balkonėlyje, antrame aukšte, iš kurio vėlgi atsiverdavo vaizdas į ežerą. Meldynais tirš­ tai užaugusioje pakrantėje kvarksėjo antys, o virš kempsotos pievos šaižiai klykdamos šaudyte šaudė pempės. Čia pat palei namą stiepėsi jaunas sodas, gausiai sužydę krū­ mai ir gėlynai, skleisdami svaigią vasaros gaivą. Į pavakarę, galutinai pavargęs nuo darbo ir likęs juo beveik patenkintas, kas, beje, būdavo gana retas atvejis, jis ir aš nustumdavome nuo klampios pakrantės baltą val­ telę ir išplaukdavome į ežerą. Prasiveržiant pro meldų tan­ kumyną tekdavo išmaniai nuvairuoti valtį tam tikrais siau­ rais kanalais, tam Kostas jau buvo gerai įgudęs. Pasibaidę laukinės antys plakdamos sparnais su kovos įniršiu sunkiai kildavo virš mūsų galvų ir piktai klykdavo, tarsi pasiruošu­ sios pulti ir ginti savo neseniai išperėtus neapsiplunksna­ vusius jauniklius. Lengviau atsidusdavome, kai išvairavę pro visus slaptingus išstypusių meldų tarpus išplaukdavo­ me į plyną ežerą. Iš tų vaizdžių kelionių man ypač įsiminė viena, ilgam ir giliai įsirėžusi į atmintį. Tą dieną Kostas buvo itin pakilios nuotaikos, kas būna, kai pasiseka bent puslapį parašyti taip kaip sumanei, kai bent vienas sakinys suskamba kaip norėjai. Pavakarys buvo nuostabiai tylus. Rimo ežero bangos ir tingiai pliuškeno į valtelės šonus. Savo gūžtose ¡jau ruo­ šėsi migti aršiosios laukinės antys, nebeklykė ir pempės, tik ežero paviršiumi kur ne kur dar iškildavo ir vėl ding­ davo kuoduota naro galvutė. O viršum sidabralapių Goje­ lio tuopų vakarinį dangaus skliautą jau rausvino žara. Prie vadinamos „meilės" salos Kostas iš ežero dugno prirovė man daug ilgastiebių baltų vandens lelijų. Kai grįžome atgal prie mūsų meldynų, vakarinė pašvais­ tė jau žioravo lyg įkaitintas metalas, aštrios meldų ietys niūriai dunksojo. Kostas pasiskundė, kad ilgai irstydamasis ant dešinės rankos piršto pamuše didelę pūslę. Nuleidęs ranką virš laisvo borto, pabandė ją kiek pavėsinti. Ėmė vi­ saip sukioti žiedą, skaudžiai spaudžiantį pūslę; Ir... staiga

m

išvydau, kaip, nuslydęs nuo šlapio piršto, sutuoktuvių žie­ das sušvito virš vandens, nubrėžęs aukštą trajektoriją, ir pliumptelėjo, pasinėrė... Abu netekome žado. Dar, rodos, matau Kosto veidą, pa­ gautą ir netikėtumo, ir išgąsčio, ir nuostabos, ir kaltės. Jis klausiamai žvelgė čia į mane, čia vėl į tą vietą, kur ką tik dingo žiedas. Lyg tikėdamas, kad jis dar gali iškilti?.. Kiek atsipeikėjusi, bet vis dar suglumusi, pamenu, gai­ liai sušnabždėjau: „Čia blogas, labai blogas ženklas..." Kostas puolė mane raminti ir barti: kam tas prietarin­ gumas? Iš kur jis? Koks čia gali būti blogas ženklas? Ne­ sąmonė!.. O aš sėdėjau laive apimta nevilties, panarinusi veidą. Įspyriau žvilgsnį į laivo dugne gyvatėmis susirangiusius il­ gus lelijų stiebus. Staiga, pagautas šovusios į galvą min­ ties, Kostas sušuko: „Na, gerai, mes dar jį sučiupsim, tą žiedą! Niekur jis nedings!" Liepė man luktelėti valtelėje, nenuleidžiant žvilgsnio nuo tos vietos, kur ką’ tik paniro žiedas. Jis tiksliai tą vietą įsidėmėjęs, va, štai čia! Skubiai ligi kirkšnių užsiraičiojęs maudymosi kelnaites, iššoko iš laivo. Klimpdamas dumble nuklampsėjo pro meldų tarpus prie lieptelio valtims, kur visada kabojo kibirėlis, rinkuškiečių naudojamas pasemti vandens netoli plytinčio­ se kapinaitėse kapams palieti. Su nauja viltimi įtemptai įsispoksojau į aprimusiame vandens paviršiuje parodytą žymę. Tačiau įkyri mintis te­ begraužė mane, kodėl tai atsitiko kaip tik dabar? Kai be­ likę vos pora mėnesių, ligi mūsų pirmagimiui išvystant pa­ saulį? Ar ne todėl ir sukrėtė mane tas prietaras... Nukrei­ pusi žvilgsnį nesąmoningai dairiausi, ir viskas, kas supo mane, susigūžusią valtelėje, regis, rodė artėjančią grėsmę: tirštėjančios tamsos niaukiami meldynai, kažkuo lyg grūmojantys saulėlydžio pažarai, užtvindę padangę. Ežero to­ lyje tarsi baltos vėlės šen ir ten pleveno rūko gumulai. Pakrantės įkalnėje kilo kapinaitės su dunksančiais tolumo­ je kryžiais... Ar man jau paruošta ten vieta?.. Vėl įsispyrusi žvilgsniu į nuskendusio žiedo vietą sten­ giausi nuvyti šalin apnikusias mintis. Nevalia joms pasi­ duoti! Štai ir Kostas jau barškina tuščiu kibiru, praskirda­ mas meldus.

Žvaliai įlipęs į laivą, kiek apsiplovęs dumblinas kojas, tuoj pat stvėrėsi darbo. Palei meldynus didelio gylio ne­ buvo, ne daugiau kaip metras. Persisvėręs per valties bor­ tą, lengvai galėjo pasiekti dumbliną dugną. Pasėmęs pilną kibirą, kapstėsi jame abiejomis rankomis, vildamasis už­ čiuopti žiedą. Nieko nepešęs vėl sėmė kibirą, bet ir vėl tas pats — žiedo nė ženklo! Taip kibiras po kibiro... ¡Dan­ guje tuo tarpu jau išblėso žara. Ėmė temti... Kostas ūmai atsitiesė ir sviedė laivo dugnu nužvangėjusį kibirą. Nusi­ šluostė nuo veido prakaitą. „N a ir nebrendilos gi mudu! — nusijuokė.— Tai vis tavo prietarai susuko man galvą. Su­ skatome visą ežerą kibiru išsemti!" — Prapliupo juoktis, bematant užkrėtęs ir mane linksmumu. Liepė man prisiek­ ti, kad daugiau nė žodeliu nebeužsiminsiu apie tuos niekus. O pats, kol mes patamsyje brovėmės pro meldus, sugal­ vojo pasaką, kurią ir ėmė sekti: busimieji ateinančių am­ žių fantastiški žmonės užtiks netikėtai durpių sluoksnyne šį mudviejų nesėkmių žiedą... Ateities mokslo vyrai spėlios ir aiškinsis paslaptį, kas gi galėjo būti ta slaptingoji „H a ­ lina"? Ir ką galėtų reikšti tie jau nudilę ir vos įžiūrimi ka­ daise, žiloje praeityje, išrėžti 1934-ieji metai? Amžių glū­ dumoje jau seniai paskendę? Pralinksmėję išsilaipinome pakrantėje ir nuskubėjome pas namiškius, kurie tikriausiai jau buvo sunerimę. „K o ge­ ro,— juokavo Kostas,— jie būgštauja, kad ne vien žiedas, o ir mudu besimaudydami nuburbuliavome į dugną."

3 Pamažu užsimiršo nesėkminga žiedo istorija. Tik kar­ tais, pamačius ant nudegusios Kosto rankos likusią baltą žymę aplink pirštą, vėl lyg ir nusmelkdavo širdį... O Kostas tuo tarpu vis giliau įsigyvendavo į savo rašomą romaną. Iš naujų skyrių kas kartą ryškiau iškildavo personažų cha­ rakteriai, komplikavosi jų gyvenimai ir likimai. Kartą man pasakė: jei nebus didesnių susitrukdymų, gal į metų galą jau pradėsiąs kopti prie pabaigos. „Žinoma,— sakė,— tai būsiąs tik pirmasis variantas. Daug dar teks padirbėti jį

tobulinant." Ta proga užsiminė ir apie naujuosius savo sumanymus. Kadaise, dar iš kalėjimo, K. Korsakas rašė Jonui Šim­ kui: „Aš pats dabar nežinau, kas aš: kritikas ar poetas. Aš šiandien žinomas kaipo pirmasis, kai pats visa širdimi linkčiau būti antruoju"*. Ne kartą, grįždamas prie poezi­ jos ir likęs jai ištikimas ligi gyvenimo pabaigos, sakydavo, kad šis žanras širdžiai „tebėra patraukliausias". Šiuo, aprašomuoju, laikotarpiu nepamenu, kad K. Korsa­ kas būtų rašęs eiles. Tik kartkartėmis išversdavo jį sudo­ minusį eilėraštį. Jų buvo prisikaupę nemažai, daugiausia verstų iš latvių kalbos. Vieną kitą atspausdindavo „Kul­ tūroje", tačiau daugelis taip ir liko juodraščiuose. Turbūt nedaug kam jis buvo pasisakęs, kad ne mažiau jį viliojęs ir prozos žanras. Dėl susiklosčiusių aplinkybių, dėl rūsčiai jo gyvenimą palietusio karo, dėl daugelio po­ kario sąlygų ir ypač dėl jam pavesto darbo literatūrologuos srityje, kurį jis pagal savo būdą labai sąžiningai, atsidėjęs atliko,— visi jo nemaži ketinimai dailiosios prozos srityje taip ir neišsipildė. O kas buvo parašyta — dingo nežinioje... Nežinau, ar Kostas būtų man dėkingas, tačiau vis dėlto manau, kad, norint plačiau atskleisti jo ne vienakryptį, o daugiabriaunį asmenį, būtina paminėti ir paslaptyje liku­ sią jo kūrybos sritį. Nemaža esu papasakojusi apie nepabaigtą ir per karą žuvusį romaną „Petras Laučkus daro karjerą". Man rodos, tikslinga užsiminti ir apie kitus neįvykdytus sumanymus, kurie kiek plačiau apibūdina jo kūrybinės sferos įvairovę. Tą vasarą, atostogaujant tėvų vienkiemyje, Kostas la­ biau negu bet kada buvo linkęs dalintis savo mintimis ir sumanymais. Ypač atsidūrus valtelėje ant Širvėnos ežero, kuris savo pakrančių grožiu ir liūliuojančia ramybe ska­ tino plačiau atsiverti. Padėjęs irklus dažnai ir nukrypdavo į savo mintis ir su­ manymus, kurių tada jam nestigo: pabaigus „Petrą Laučkų",— sakydavo,— labai jam knietėtų pavaizduoti „mažojo klapčiuko" istoriją. Iš dalies tai būtų jo paties atsiminimai iš tolimos paauglystės, kai savo giliai religingos motinos * Literatūra ir kalba, t. ls, p. 179.

58

-paskatintas jis, dar mažas berniukas, tarnavo mišioms. Gal tai būtų apysakaitė jaunimui, o gal ji galėtų sudominti ir suaugusį skaitytojų? Norėtų vaizdžiai parodyti nedidelio berniuko skurdžią vaikystę, kur vien turgelio šurmulys tepaįvairina pilką būties slinktį. Kaip dar nesubrendusio >vaiko protą veikia didinga bažnyčia. Kai Dievo apveizdos akis nuo aukšto skliauto vis seka kiekvieną jo žingsnį, kiek­ vieną mintį. Kartais gal ir „nuodėmingą"?.. Žavėjo jį supę šventųjų paveikslai. Ir choras ant aukštelių, ir ¡vargonų gausmas, užtvindantis visą bažnyčią. Ir, svarbiausia, pats jis, aprengtas baltais berankoviais marškinėliais, patarnau­ jantis mišioms. Argi visa tai neužburdavo jo sielos? Ar jo nepagaudavo pakylėjimo nuotaika, nešanti ligi pat aukšto bažnyčios skliauto? Aplenkdamas rūsčią apveizdos akį, jis, regis, plevente nuplevendavo į dausas... O, jei pavyktų kuo giliau perteikti anuos sakralinius ne­ didelio berniuko išgyvenimus! Kad skaitytojas pajustų jaut­ rios klapčiuko širdies plazdesį, prie altoriaus jam pake­ liant kunigui sunkų mišiolą! Ta proga Kostas papasakojo, kaip vieną kartą ištiko jį nelemtasis, kone ligi nualpimo sukrėtęs įvykis... Dar ir šiandien nepamiršo jį apėmusios gėdos, o tada atrodžius, kad ištiko didelė nelaimė, kai dar silpnajėgėmis rankelėmis jis pakėlė sunkią „šventąją knygą", o ši prieš jo valią per­ sisvėrė per galvą ir gūdžiai trenkėsi ant cementinių grindų. Net bažnyčios sienos sugaudė... „Taip ir baigėsi,— pasakė su šypsniu,— ana garsioji mano klapčiuko karjera. O ku­ nigas po pamaldų mane išbarė. Ir pavarė iš bažnyčios, kad daugiau nė akių čia neberodyčiau! Skaudžiausia buvo, kai teko mamai prisipažinti apie savo didelę gėdą. Juk ji vargšė neatsidžiaugdavo, kad visa parapija matė, kaip jos vaikelis mišioms patarnauja!.. Tikriausiai,— susimąstęs pri­ dūrė,— didžioji motinos svajonė ir buvo, kad ateityje iš­ vystų savo vienintelį sūnų laikantį mišias!" — O kaip atsitiko,— pasidomėjau,— kad buvęs klapčiu­ kas tapo tokiu įsitikinusiu laisvamaniu? Kostas nuklydo mintimis į tolimą praeitį: „Daug buvo priežasčių, daug įvairių gyvenimo faktų, apmąstymų. Gal veikė ir skaitytų filosofinių knygų įtaka... O vis dėlto,— neabejodamas pridūrė,— pirmoji priežastis tikriausiai buvo

grubus kunigo poelgis su mažu dievobaimingu klapčiuku... O vargonų muzika taip ir liko nuo patarnavimo mišioms laikų mano pati mėgstamiausia! Nė vienas instrumentas taip nejaudina kaip gūdus, už širdies griebiantis vargonų gausmas...“ Tą vasarą nemaža teko išgirsti ir kitų Kosto pasipasa­ kojimų apie busimuosius ketinimus. Beje, nė vienam jų ne­ buvo lemta išsipildyti. Jie vaizdžiai rodė įvairiapusius jo planus ir nesiaurą minčių ir siekių akiratį. Pastebėjau, kad daugelis sumanymų dažniausiai rėmėsi jo paties išgyveni­ mais arba gerai pažintais ir akylai stebėtais asmenimis. Jų prototipus ir numatydavo busimaisiais personažais. Pasipasakodavo ne kartą ir apie jo numatytus „Rašytojų veidus" (ar siluetus?). Tai buvo mintyse jau užgimę kai kurių mūsų žymiųjų rašytojų paveikslai, daugiau eseisti­ nio, o ne kritinio pobūdžio. Buvo jau pradėjęs į atskirus aplankus rinkti medžiagą, turėjo jau užsivedęs ir užrašus, kuriuose žymėjo pastabas ir ištraukas. Atsimenu ne vieną rašytoją, kurį jis buvo numatęs „iš dalies beletristiškai“ at­ vaizduoti, pasirėmus „tikrovine medžiaga“ . Vienas jų buvo Julius Janonis (apie kurį rinko atsiminimus ir iš biržiečių, pažinojusių poetą, pvz., mano buvusio mokytojo V. Siekio iš Dirvonakių kaimo). Iš senesniųjų rašytojų tokį eseistinį portretą ruošėsi sukurti apie K. Donelaitį ir, jei neklystu, apie A. Baranauską. K. Korsako kritikos straipsniai gim­ davo dažniausiai spontaniškai, be ilgesnių pasiruošimų. Pa­ vyzdžiui: reikėjo „Kultūrai" aktualaus pobūdžio straipsnio arba J. Šimkus, anot jo, kaulijo ką nors „Lietuvos žinioms", būtina buvo parašyti ir aštrų straipsnį „Prošvaistei“. Su­ domindavo kuris nors pasirodęs romanas, sukėlęs jam kri­ tiškų minčių, arba spaudoje nepagrįstai išliaupsinta knyga inspiruodavo diskusijai — tada ir sėsdavo prie stalo. Ir tū­ nodavo sulinkęs prie jo kartais ligi išnakčių. Kai nepasi­ sekdavo iš karto pasakyti tai, kas susiformavo mintyse, pakilęs nuo stalo ilgai vaikščiodavo ten ir atgal po kam­ barį. Daug braukydavo, glamžydavo prirašytą puslapį, pik­ tai mesdavo jį į jau artipilnį krepšį. Rytą atsikėlęs saky­ davo: „Vėl pasiklydau tarp dviejų pušų! Teks pradėti iš naujo!" Ir vėl rašė, rašė, kol galop likdavo patenkintas. 60

O kai paskaitydavo man pabaigtą tekstą,— atrodė, kad vie­ nu įkvėpimu parašęs. Mėgdavo kartais Kostas ir pafantazuoti. Jau iš anksto numatydavo, kokį įspūdį padarys visiems jo netikėtai at­ siskleidusi proza. Įsivaizduodavo, kaip vieną kurią dieną paskambins B. Žygeliui ir praneš jam, kad turįs kai ką pasiūlyti „Spaudos fondo" leidyklai. Sį kartą ne vertimą. Ir ne, ne kritikos straipsnių rinkinį! Romaną turįs! Jau, rodos, mato, kaip iš nuostabos išsižioja Žygelis. Kaip su­ žinoję apie spaudai atiduotą „Petrą Laučkų" nepatikliai kraipo galvas draugai. Tai buvo jauno žmogaus gal kiek ir vaikiškos svajonės... Bet kuris gi iš jaunų rašytojų nepasvajoja apie savo kūri­ nio ateitį? Apie būsimą knygą, jau išstatytą knygyno vit­ rinoje? Deja, nė vienas iš čia paminėtų jo „svajonių kūdikių" nepateko į vitriną...

ŽIEMA VIENKIEMYJE PRIE ŠIRVĖNOS EŽERO

1 Vasaros žavesys jau baigėsi. Rytai vis dažniau išauš­ davo apniukę, parūkavę. Paraudo šermukšnė, pranašau­ dama ankstyvą rudenį, ėmė gelsti medžių apdaras. Ir Širvėna jau sunerimo. Šiaušėsi guburiais ir putotomis bango­ mis plakėsi prie krantų. Baigėsi ir Kosto atostogos. Reikė­ jo grįžti į Kauną ir skubiai ruošti spaudai naują žurnalo numerį. Medžiagos jau buvo kiek atrinkta: kai kas atsiųs­ ta nuolatinių bendradarbių ir jau suredaguota, vienas kitas straipsnis išverstas, nemažai ir paties Korsako parašyta. Po ilgų svyravimų, motinos prikalbėta, ryžausi žiemą praleisti Gojelyje: čia man buvo užtikrinta visokeriopa ir motinos, ir jaunesnės sesers pagalba. Kostui juo labiau teko skubėti, kad, susiradęs kambarį, galėtų vėl viengun­ giškai įsikurti ir stvertis prisikaupusių darbų. Daug vilčių dėjau, kad, jau įsibėgėjus, rašant „Petrą Laučkų", roma­ 61

nas, kaip ir pats autorius vylėsi, ims artėti į pabaigą. Kiek­ viename laiške, likusi viena, vis primindavau jam, kad negriebtų jokių pašalinių darbų, nestumtų į šalį romano, į ku­ rį pati buvau jau stipriai įsigyvenusi. Sis ruduo, praleistas gamtos prieglobstyje, labai giliai įsiminė. Viskas mane džiugino: ir padangėje traukiančio gervių trikampio graudus atsisveikinimo šauksmas, ir anks­ tyvi saulėlydžiai, ir ištuštėjusių laukų neaprėpiama platybė, ir vėjo lankstomų topolių šnaresys, susiliejęs su įsisiautėjusio ežero gausmu. Ir nepaliaujami lietūs, ir žema padan­ ge slenkančios debesų kaimenės, išsiliejančios ilgomis čiurkšlėmis, pliuškenančiomis iš latakų... Rūškaną rudens žavesį galima pajusti tik arti gamtos, įsiklausius į įvairiagarsę jos gyvybę ir susiliejus su ja. Naktimis jau pašalnojančio spalių mėnesio pabaigoje su­ silaukiau savo pirmagimės dukrelės. Gimė ji sveikutė, ir ne kartą pasijuokdavau, prisimindama paskendusio žiedo „pra­ našystę". Tačiau taip jau nutinka gyvenime — jei būni ligi kraštų pasinėręs laimėje, būtinai tave užgriūva kokie nors nuotaiką sudrumstę įvykiai. O man ant galvos jų pabiro lyg iš rėčio. Atsakydamas į nuolatinius mano paraginimus neatitrūk­ ti nuo romano, Kostas pranešė laiške labai mane nuliūdi­ nusią naujieną. (Visi K. Korsako man ligi 1941 metų ra­ šyti laiškai žuvo karo metais. Kartais „cituodama" juos, remiuosi tik giliau į atmintį įsirėžusiais sakiniais.) Atmenu, kaip Gojelyje gautame laiške jis rašė, kad labai apgailes­ taująs, jog, nepaisant mano skatinimų, kuriuos labai ver­ tinąs ir esąs dėkingas už jo inspiravimą, vis dėlto yra pa­ siryžęs kiek atidėti „Petrą Laučkų"... Švietimo ministerijos leidimo komisija, rašė laiške, pasiūliusi jam išversti iš lat­ vių kalbos brolių M. ir R. Kaudzyčių knygą „Matininkų laikai". Tai esąs labai rimtas pasiūlymas, be to, jį ir patį suviliojęs šios knygos, bene įžymiausios latvių klasikoje, vertimas. Kaudzyčių romanas jam esąs labai prie širdies. Ir dar, atsimenu, jis laiške pridūrė: kiekgi mes galime skursti lyg tie Hanso Falados Pinebergai? Juo labiau kai dabar susilaukėme savo Murkelio. Čia jis minėjo labai mū­ sų abiejų pamėgtą vokiečių antifašisto H. Falados roma­ 62

ną*, kurio sunkiai besiverčiantiems personažams Kostas dažnai mudu prilygindavo. O šio romano herojų ¡Johano ir Lemchen vaikučio Murkelio vardu pastaruoju metu juo­ kais pavadindavo ir mūsų dukrelę Ingridą. Tame pat laiš­ ke, lyg teisindamasis dėl nustumto į šalį „Petro Laučkaus", jis bandė įtikinti mane, kad jau pats metas padėti patva­ resnį pagrindą „mūsų namui", turėdamas galvoje šeimos židinį, kuris, anot jo, ligi šiol vis dar „izbuška na kurjich nožkach", pasak A. Puškino. Perskaičiusi Kosto laišką pamaniau: ir vėl pareiga nu­ stelbė kūrybą... O už kelių dienų užgriuvo tikrai pritrenkianti naujiena! Kostas paskambino, kad nuo naujų, t. y. 1939 metų bus keičiamas Humanitarinių mokslų fakulteto reguliaminas (nuostatai): studentams ligi tol nespėjus išlaikyti valstybi­ nių egzaminų, anksčiau užskaityti egzaminai ir seminari­ niai darbai bus anuliuoti... Užjausdamas mane Kostas vis dėlto įkalbinėjo tučtuojau griebtis ruošimosi valstybiniams egzaminams. Kitu atveju universiteto baigimo diplomas pakibtų ore! Maldavo, kad prižadėčiau, jog paklausysiu jo patarimo. Beliko du mėnesiai ligi metų pabaigos — argi įmanoma pasiruošti? Suradau savo jau gerokai nubrizgusią studijų knygelę, suskaičiavau visus išlaikytus egzaminus: bendrų­ jų dalykų, pagrindinės grupės, šalutinių grupių — viso labo 27! Kiek darbo buvo įdėta, kiek jaudintasi prieš kiekvieną egzaminą... Ir viskas nueis vėjais! Žinoma, buvau pati kal­ ta, uždelsusi valstybinius egzaminus, bet argi tinginiavau? Kiek išverčiau knygų, kiek padėjau žurnalui. Argi tai ne­ buvo verktinai reikalinga ir mūsų bendram biudžetui pa­ pildyti, ir tėvus gelbėjant nuo grėsmingo įsiskolinimo bankui? Už poros dienų Kostas vėl paskambino: — Ar jau pasiryžai? — Dar ne. Jis vėl įtikinėjo, įrodinėjo. Gerai atsimenu jo sujaudintą balsą telefono ragelyje: juk visada buvau jo Lemchen — ryžtinga, optimistė. Kiek kartų ir jį patį palaikydavau, kai * „Kleiner Mann, was nun?" Vok.)

(„O kas dabar, mažasis žmogau?"

63

būdavo beprarandąs pusiausvyrą. Jis tiki, kad ir šį kartą „nesudreifinsiu". Gera jam įkalbinėti! O man kaip? Ir vaiką maitinti, ir daug būti ore, kad maisto mažytei nepritrūktų, ir... per naktį kalti! Po truputį mintys vis dėlto ėmė galvoje kristalizuotis: senoji literatūra pas M. Biržišką, naujoji pas V. MykolaitįPutiną— čia ne bėda. Jaučiausi neblogai šiose srityse pa­ kaustyta, gerokai jau ir pasiruošusi. A. Salys — irgi nieko baisaus. Turiu gerus jo paskaitų užrašus, o jo dėstomas da­ lykas aiškus, suprantamas, kaip ir paties profesoriaus pas­ kaitos. Bet P. Skardžius... Čia jau sunkiausiai įveikiama kliūtis. Jokių vadovėlių nėra. Užrašų neturiu. Juos ir vesti ne pagal kiekvieno pajėgas... Skaito profesorius painiai, komplikuotai, sunkiai suprantamai. Paskubomis, trupinda­ mas kreidą, tik rašo lentoje įvairias sakinių konstrukcijas, o tolesnių išvadų kalbotyroje mažiau įgudę; studentai įsi­ savinti negeba, O per egzaminus Skardžius pareikalauti moka, ir dar kaip! Vis dėlto bepradėjęs gimti ryžtas po truputį kilo. Geras pažįstamas bendrakursis K. Barauskas, po mano SOS, sku­ biai sumedžiojęs atsiuntė tobuliausius prof. P. Skardžiaus paskaitų užrašus: studentės Gražinos Būgaitės (žymaus kalbininko dukros) konspektai man pasirodė tikras kruopš­ tumo ir aiškumo stebuklas, o M. Matjošaitytės (vėliau M. Lukšienės) logišku mąstymu paremtos išvados, kurių, beje, ir stigo profesoriaus paskaitose, iš karto praskaidrin­ davo man galvą. Mažos Ingridėlės priežiūrą perkėlusi ant motinos ir se­ sers pečių, pati, apsikrovusi Kosto atsiųstomis knygomis, užrašais, programomis, įnikau ruoštis valstybiniams egza­ minams.

2 Pirmiausia ir pasinėriau į kalbotyros studijas. Dirbau, kaip sakoma, išsijuosusi, nuo ryto ligi vakaro. O tuo tar­ pu ankstyva anuomet žiema jau žvelgė pro visus langus. Kilo žiburiuojančios saulėje pusnys. Jomis atitipendavo iš 64

miškelio būreliai pasitursinusių kurapkų, palikdamos ant sniego grafišką pėdsakų taką. Sustingusi nuo pirmųjų šal­ čių Širvėna jau suskubo pasidengti spindinčia marška ir drąsiausi rinkuškiečiai kaipmat nutiesė tiesų rogių kelią į Biržus. Paskendusi balsių, priebalsių, kirčių ir priegaidžių sis­ temose pavydžiai klausydavau tolumoje linksmai tilindžiuo­ jančių skambaliukų. Motina, kurią dabar jau vadinome bobute, verste pri­ versdavo mane išeiti į laukus kiek prasiblaškyti, įkvėpti gaivinančio oro. Nutvėrusi Biržų staliaus sumeistruotas sli­ des (kitokių tada nebuvo), pasileisdavau šviežumu alsuojan­ čiomis lygumomis. O dienos nesulaikomai lėkė ir vis mažiau belikdavo jų iigi valstybinių egzaminų komisijos paskelbtos paskutinės datos — prieš pat Kalėdų atostogas. Ir štai, pati dar netikra, ar jau esu pasiruošusi visų gru­ pių egzaminams, ar tik greitomis prisigraibiusi žinių,— jau važiuoju į Kauną. Vagone vis dar sklaidau konspektus, pa­ ruoštose „špargalkose", kuriomis, aišku, nesugebėsiu pasi­ naudoti, pabraukinėju literatūros istorijos datas, žūtbūti­ nai įsimintinas žodžių paradigmas... Jau štai ir seniai matyta Kauno stotis! Pro langą iš kar­ to įžiūriu po peroną vaikštantį Kostą. Visada, kai jaudina­ si, trūkčioja pečius. Nusiėmęs šluostosi aprūkusius aki­ nius ir trumparegėmis akimis neįmato manęs, atskubančios jam priešais. Pasisamdę vežiką, su mažu važeliu ir lydimi žvangučių trelių lėkte lekiame, net vėjas zvimbia ausyse, į Donelaičio gatvę prie baltųjų universiteto rūmų. Antrame aukšte, mažoje auditorijoje, profesorių komi­ sijos sąstatas jau susirinkęs. Pamatau nemaža belaukiančių tokių kaip ir aš atsilikusių „amžinųjų studentų". Kostas, už mane dar labiau susijaudinęs, stengiasi mane, anot jo, nei gyvą, nei mirusią, apraminti, spaudžia atšąlusias ran­ kas, įtikinėja, kad viskas būsią „all right". Pagaliau, pagal alfabetą, mane iškviečia pirmąją. Ir keista, visas nerimas, nepasitikėjimas savo žiniomis palieka už durų. Malonu vėl išvysti savo profesorių veidus. Padrąsindamas mane drau3. H. Korsakienė

giskai užkalbina seniausias musų profesorius M. Biržiška. Nusišypso visada sportiškai pasitempęs A. Salys. Iškilmin­ gai man paduodami keturiuose popieriaus lapuose surašy­ ti visų egzaminatorių klausimai. Leidžiama pasiruošti kiek­ vienam iš jų po 15— 20 minučių. Seniai esu patyrusi, kad kraštutinai atsakingu momen­ tu moku susitvardyti ir sukaupti mintis. Smegenys ima dirbti kaip prisuktas laikrodis. O pačią apgaubia migla, ir nieko aplinkui nebeįžiūriu. Visiems keturiems egzaminatoriams, kiek pamenu, į pa­ teiktus klausimus gana sklandžiai atsakiusi staiga pajutau, lyg karštis išpylė mane, o ant suknelės išsiliejo dvi tamsios dėmės... Tai ženklas, supratau, kad atėjęs laikas maitinti kūdikį. Visa išraudusi, lyg rūkui prasiskleidus, sugrįžau į tikrovę. Matau geraširdišką M. Biržiškos veidą. Slėpdamas šypseną skystoje kaip išdraikyta plaušinė barzdoje jis tarė: — Tai gal jau užteks. Paleisime į namus jauną mamytę? Kiti profesoriai lyg niekur nieko, gal ir nepastebėję šio mano „fatališko fiasko", paspaudė nuo susijaudinimo su­ prakaitavusią ranką, pasveikino sėkmingai išlaikius vals­ tybinius. Tik prof. V. Mykolaitis-Putinas, buvęs mano dip­ lominio darbo apie J. Žilių-Jonilą vadovas, gana reikliai paskatino nebedelsti šio darbo. „Labai jau tamsta užvil­ kinai",— pridūrė kiek nepatenkintas. (Tada, žinia, nenujau­ čiau, koks savalaikiškas, išties pranašiškas buvęs profeso­ riaus paraginimas, lyg jam nujaučiant visus mano vargus karo metais įsigyjant diplomą...) Kostą suradau nervingai vaikštantį koridoriuje. Nurami­ nau jį: viskas tvarkoj. Atslūgus įtampai mane apėmė vie­ nui viena mintis: greičiau namo. Pas dukrelę, kuri ištisą dieną temaitinama vien pasaldintu ramunėlių nuoviru. O Kostas laimingas, jo veidas šviečia. Juokauja, vadina mane tikra didvyre. O aš atsikertu, kad čia pirmiausia jo nuopelnas. Jei nebūtų atkakliai prikalbinėjęs, tikriausiai seniai ranka būčiau numojusi į visus tuos egzaminus, tegu juos galas! Nerimauju, vis žvelgiu į laikroduką, bijau pavėluoti į traukinį. Kostas užtikrina, kad turime dar kelias valandas su kaupu ir nusitempia mane į savo dabartinį viengungio

kambarį, nuomojamą Bartininkaičių šeimoje, kurią jau ne kartą buvo išgyręs laiškuose. Pakylame funikulierium į Auš­ ros taką, kur naujame gražiame name Kostas įsikūręs. Jo būstas kaip visada tviska pavyzdinga tvarka. Dide­ lis darbo stalas, ant kurio kaip paprastai ilga eile sustatyti žodynai, po ranka įvairi pagalbinė medžiaga, žurnalo ko­ rektūros, rašomo popieriaus šūsnys. Ir, žinoma, iškišęs ilgą liežuvį velnias knygoms pjaustyti. Lentynoje ¡akivaizdžiai pagausėjo naujų knygų, o ant stalo atsirado su ekspresija išrėžtas katinas, išrietęs nugarą, užšokęs ant klumpės pieš­ tukams ir plunksnakočiams sudėti. Pastebiu ant stalo kiek nustumtą į šalį storą aplanką. Spėju, kad jame „ilsisi" gal dar galutinai neatsižadėtas „Pet­ ras Laučkus"... Kostas skuba man papasakoti viską, kuo gyvena, ką dir­ ba, ką planuoja. Daug apie tai yra jau ir laiškuose rašęs. Su „Matininkų laikais" jau gerokai pasivaręs. Džiugiai pra­ neša, kad „Darbuose ir dienose" jau senokai paskelbta jo studija „Latvių liaudies dainos"*. Tai esąs rimtas laimėji­ mas, už kurį turi būti dėkingas V. Krėvei. Susitikęs uni­ versiteto koridoriuje profesorius būtinai kviečiąs jį užeiti, sakąs, kad maga jam papolitikuoti! Prisimena, kad būtinai dar turįs parašyti aktualų straips­ nį „Prošvaistei"** — Cvirka kas dieną jam vis primenąs. O to laiko taip trūksta! Va, tik baigęs straipsnį „Literatū­ riniai pulsavimai"*** Labai daug prie jo dirbęs, bet atro­ do, kad būsiąs vienas iš rimtesnių jo straipsnių. Pasirėmęs kadaise Vaižganto pasakyta mintimi, kad lietuvių tauta niekad nebuvusi galutinai apmirusi. Šiame savo straipsny­ je išdėstęs pažiūrą apie literatūros pulsavimą mūsų nau­ joje literatūroje. Na, ir studijų visai neužmetęs. Pavasario sesijoje būti­ nai nutaręs išlaikyti pas P. Galaunę meno istorijos kursą. Jei suskubtų, pabandytų pasiruošti ir senosios rusų litera­

* 1938 m., t. 7. Universiteto moksl. leidinyje. ** „Prošvaistė" — antifašistinis almanachas, leistas 1937—1940 m. *** Straipsnis išspausdintas 1939.XU.30 „Lietuvos žiniose".

3*

tūros istorijos egzaminui pas B. Sruogą. „Matai, netingi­ niauju čia vienas! Paskendęs ligi pakaušio darbuose..." Pastebėjęs kas kartą nukreipiamą mano žvilgsnį į storą aplanką, nustumtą į stalo kraštą, kiek kaltai nusijuokė: — Žinau, barsi mane, kad vargšas „Laučkus'' nepajudė­ jęs iš vietos... Ne, ėmė aiškinti, ne visai taip yra! Jei vos valandą lai­ ko sugriebiąs, pirmiausia ir puoląs rankraštį vartyti, skai­ tinėti atskirus puslapius. Kai kuriuos skyrius jau ištisai per­ rašęs. O kur, sakyk, rasti laiko ir rimtai atsidėti romanui? Jis galutinai įsitikinęs: prozai reikia visiško atsijungimo nuo begalės bėgamų reikalų. Pirmiausia nuo jo „mėnesinės ligos". Vos spėja vieną numerį žurnalo atstumti, tuoj se­ kantis jau lipa ant kulnų. Kas kita Gojelyje-. įsitaisęs bal­ konėlyje, o prieš akis vien ežero platybė! Ir jokių pašali­ nių minčių! Tada tik ir gali žmogus susikaupti. Iškyla vaiz­ dai, suskamba personažų balsai. Ima regztis veiksmas... O kai galvoje kaip kokiame katile verda, kunkuliuoja šimtai reikalų... — Ką čia išdejuosi! — numoja ranka. (Tai jo nuolatiniai nusiskundimai dėl darbo perkrovos. Pareigingumo jausmui visada ėmus viršų! Taip ir skamba ausyse šie jo skundai dar ir šiandieną...) Mūsų trumpo pasimatymo metu, pamenu, Kostas kelis kartus užsiminė ir apie grėsmingą situaciją Europoje. Sakė, kad Hitlerio apetitas vis auga, darosi vis plėšresnis. Vokie­ tijos militaristinė šutvė kėsinasi užgriebti vis naują kąsnį. Minėjo, kad ir antifašistinė koalicija neva stiprėjanti, bet... kol kas vien geri ketinimai... Mūsuose Liaudies frontas šiaip taip bręsta. Vis daugiau atsiranda prijaučiančių. Nesišalina V. Dubas, P. Augustaitis. Sujudo daugelis social­ demokratų ir šiaip kai kurie iš kultūrininkų. Bet, deja, at­ siranda ir fašizmo apologetų... Ir nemaža. Palydėjęs mane į stotį, pasižadėjo Kalėdoms būtinai par­ važiuoti. Sakė, labai jau išsiilgęs visos Gojelio atmosferos, bobutės keptų aguoniečių, šližikų... Pasiteiravo, ar nereikia ko nors mūsų Murkeliui nupirkti? Gal šiltus megztus ba­ telius? Matęs tokius vitrinoje. Pasidžiaugiau jo rūpesčiu dėl dukrelės. 68

3

Numetusi nuo pečių ilgai slėgusią naštą grįžau su pa­ lengvėjusia širdimi pas tėvus ir mažąją dukrelę. Be abejo, supratau, jog reikėtų paklausyti prof. V. Mykolaičio ¡para­ ginimo ir neatidėliojant griebtis baiginėti diplominį darbą. Tačiau čia, toli nuo universiteto skaityklos, kurioje dar tek­ tų nemažai pasirausti, ieškant reikalingos medžiagos, kai ką dar patikslinti, kas jau buvo surinkta ir pasižymėta?.. Atokiame vienkiemyje viso to neatliksi. Reikėjo dar pa­ baigti ir H. Valpulio „Džeremėjaus" vertimą, kurį vos bu­ vau įpusėjusi. Ir, žinoma, svarbiausia, vėl perimti mūsų mažosios Ingridėlės priežiūrą, tokį viliojantį visapusišką jos stebėjimą ir auklėjimą. Kostas rašė dažnai, visada ilgus nuoširdžius laiškus. Pa­ sakojo apie savo darbus, jau nuveiktus ar dar tik pradėtus. O jų kaip visada — neišbrendamos tankmės. Mane ėmė kiek neraminti vis dažniau suskambanti laiškuose jo prislėgta nuotaika. Suprantamas buvo šeimos ilgesys, užjaučiau jį dėl slegiančios vienatvės. Niekad jis nebuvo per daug drau­ gingas, nors iš šalies atrodė, kad draugų turėjo nemaža. Tai buvo daugiau bendrų reikalų skatinama draugystė. Gyviau prabildavo tik artimesnių žmonių susibūrime, pavyzdžiui, K. Skabeikos minėjime, Lermontovo ar ku­ rio kito įžymaus rašytojo sukaktį pažymint. Užtat ir garsėjo kaip auksaburnis oratorius. Asmeniniame gyvenime labiau mėgo susikaupti savyje, daug skaityti arba bent pavartyti jį sudominusią knygą, išversti kokį eilėraštį, įkritusį į šir­ dį. Ir, žinoma, rašyti — jo galvoje visada nerimo spiečiai minčių. Kažkokia vidinė jėga vertė jas perkelti į popieriaus lapą. Mūsų draugystei stiprėjant, o vėliau sukūrus šeimą, visais rūpesčiais, visomis mintimis, savo planais ir siekiais, taip pat ir nesėkmėmis, susikrimtimais buvo įpratęs dalin­ tis su manimi. Dažnai sakydavo, kad tik aš moku jį su­ prasti, nuraminti, paguosti, išblaškyti kylantį nerimą, pa­ kelti ūpą. Gal todėl ir laiškuose, kai liko vienas, buvo daug nusiskundimo, noro dalintis mintimis. Vis dažniau pajusda­ vau tarp eilučių prasiveržiantį slogų jį kankinusį nerimą. Ne kartą užsimindavo apie artėjančią karo grėsmę. Apie visais kanalais prasibraunančią įžūlią fašizmo propagandą. 69

Čia, nuošalume, viso to aš nejutau. Mūsų gyvenimas die­ na dienon riedėjo ramiausia tėkme. Todėl didėjąs Kosto jau­ dinimasis mane stebino ir neramino. (Šiandien, prisiminda­ ma anas tolimas dienas, dažnai pagalvoju: ar Kostą vis labiau apimantis neramumas buvo tik išvargintos psichikos išdava, ar, galimas dalykas, jis savo pernelyg jautria nervų sistema ir įžvalgia intuicija, be to, intensyviai sekdamas spaudą ir radijo pranešimus, gal ne visai dar įsisąmoninęs, jau nujautė artėjantį neišvengiamą mudviejų gyvenimo perskilimą...) Buvo jo laiškuose ir šviesesnių įspūdžių: visada pasi­ džiaugdavo savo šeimininkais, kurių šeimoje galėjo jaustis kaip jos narys. Tai esą labai padorūs ir širdingi žmonės. Ne, ne intelektualai, tarp kurių tenka daugiausia suktis ir dažnai, deja, pasigesti tikro nuoširdumo. Abu Bartininkaičiai labai juo rūpinosi, netgi savotiškai didžiavosi, kad jų įnamis esąs rašytojas ir plačiai skaitomo žurnalo redakto­ rius. O ypač jam miela buvo jų nedidelė dukrelė, mėgstanti nepastebimai įsprukti į jo kambarį ir užmegzti draugystę. Labai domėjosi juodu katinu ant stalo ir „Katinėlio Malū­ no"* iliustracijomis. O dienos skubėjo. Nė nepajutome, kaip ėmė artėti visų laukiama vasara. Kostas, paskubomis sutvarkęs aibę savo reikalų, atvyko į Gojelį pačioje birželio pradžioje. Ir tuoj griebėsi irklų. Ne vieną saulėtą valandą vėl praleisdavo Sirvėnos ežere. Pirmą savaitę, visus darbus atstūmęs į ša­ lį, netgi neužlipo į savo pamėgtąjį balkonėlį. Mieste jį iš­ varginęs nerimas, kuriuo vis dažniau skundėsi laiškuose, bežiūrint dingo be pėdsakų. Pakilo ūpas ir vėl ėmė švie­ siau žiūrėti į ateitį. Apie karą nė nebeužsimindavo. Viskas jį ėmė džiuginti: ir dukrelė, pradėjusi jau aštuntą mėnesį, anot jo, labai išgražėjusi ir vis labiau primenanti jo motiną, ypač kiek įžambiai pastatytomis akytėmis. Stebėjosi, kad jau moka juoktis ir vis krykštauja, vis nori kažką pasakyti, atkreipti į save dėmesį. O man pranešė džiugią naujieną: jau beveik susitaręs su suaugusių gimnazijos direktoriumi * K. Korsako versti įžymiųjų latvių prozininkų apsakymai tvaikams ; 1935 m. Už šią vaikų labai pamėgtą ir gražiai iliustruotą knygą ver­ tėjas gavo „Spaudos fondo" leidyklos premiją.

J. Norkum, kad nuo mokslo metų pradžios būčiau paskir­ ta mokytojauti tos gimnazijos vyresnėse klasėse. — Matai, ką reiškia, jog jau turi pažymėjimą, kad iš­ laikei valstybinius. Dėkok man, kad tave prispyriau! — Bet diplomo tai dar neturiu,— nuogąstavau, bijoda­ ma patikėti, jog iš tiesų būsiu patvirtinta labai mane vilio­ jančioms mokytojos pareigoms. — Aš nė kiek neabejoju,— užtikrino Kostas.— Norkus — senas „Kultūros" skaitytojas, jis man davė žodį. O diplo­ minį darbą — nori ar nenori — reikės baigti tvarkyti. Atsi­ mink, kaip tave ragino prof. V. Mykolaitis. Ką gali žinoti, kaip gyvenimas pasisuks... — Jei bus karas, diplomas neišgelbės. — Diplomas rankoje visose situacijose daug reiškia... Kartais viską lemia! Vasarai įpusėjus mus abu pradžiugino labai maloni staig­ mena. Praeitais metais, po Lenkijos vyriausybės ultimatumo Lietuvai (1938 m. kovo 17 d.), atidarius demarkacinę sie­ ną, į Kauną su draugišku vizitu atvyko lenkų rašytojų gru­ pė*. Teko su jais pabendrauti, arčiau su kai kuriais susi­ pažinti, užmegzti ryšius. Vienas kitas kvietė atvykti, paliko savo adresus. Bet kaip čia vyksi, kai ryšiai dar tik užsi­ mezgė, dar ir vadinamos „draugystės" situacija po tiek metų priešiškumo labai abejotina... Ir štai gauname visai konkretų pakvietimą iš Varšuvoje gyvenančios Plepių šeimos, artimų giminaičių iš mano tė­ vo pusės. Dėdės Jono Plepio sūnus, mano pusbrolis, jau išgarsėjęs Varšuvoje architektas, labai nuoširdžiai pakvietė mus su Kostu atvykti, garantavęs mums visą išlaikymą ir pažintį su visomis sostinės literatūros įžymybėmis ir netgi pažadėjęs suorganizuoti kelias keliones po Lenkiją. Aš bu­ vau sužavėta, juo labiau kad dar turėjau Lenkijoje artimų giminių ir iš motinos pusės, su kuriais taip pat norėjau atnaujinti giminystės ryšius. Kostas, kaip įprasta, kiek svy­ ravo, tačiau ir jis lengvai leidosi įkalbamas, sutikdamas su mano argumentu, jog reikia dar pasinaudoti, kol galime * Apie tai esu rašiusi atsiminimuose apie S. Nėrį. „Įspūdingi su­ sitikimai su poete“ . Kn. „Susitikimai“ .

lt

dukrelę palikti patikimoje bobutės ir sesers Miliutės glo­ boje. Vasarai linkstant jau į pabaigą, sutvarkę išvažiavimo dokumentus, mudu su Kostu ir išvykome pirmojon mudvie­ jų kelionėn į užsienį. Tai buvusi bene pati įdomiausia ir sėkmingiausia mūsų kelionė (nors, tiesą pasakius, nedaug trūko, kad būtume pakliuvę į labai pavojingus spąstus!). Mano pusbrolis Vitoldas Plepys iš tiesų nepagailėjo bega­ lės pastangų ir patyrė vargo, pasistengęs, kad mūsų atvy­ kimas suteiktų mums kuo daugiau įspūdžių, krašto pažin­ ties ir įvairiausių malonumų. Pirmiausia gerai susipažinome su ištaiginga Lenkijos sostine, su įvairiais muziejais, teat­ rais ir daugeliu mus dominusių asmenų. Ypač draugiški ir daug žadantys ryšiai užsimezgė su anuomet garsiąja lei­ dykla „R oj", kurios vyriausias vadovas labai susidomėjo mūsų literatūra ir žadėjo artimiausiu metu pažindinti lenkų skaitytojus su žymiausiais lietuvių rašytojų kūriniais. Buvo sudaryti siūlomų autorių sąrašai ir netgi numatyti vertėjai. (Pvz., F. Neveravičius ir kiti.) Kostas džiaugėsi, kad apie šiuos užsimezgusius draugiškus ryšius galės netrukus pra­ nešti Rašytojų draugijai. O tuo tarpu, nors Varšuvoje to dar nejutome, padangė palei Lenkijos slenkstį jau niaukėsi juodais karo debesimis... Aplankėme nemaža ir žymesnių, ir kuklesnių miestų, ku­ riuos mums pamatyti rekomendavo V. Plepys. Ypač suža­ vėjo senoji Krokuva. Jos architektūroje ir archeologiniuose paminkluose užtikome daug mums artimos kultūros lieka­ nų. Labai stebino, kad dažnas senamiesčio namas buvo pa­ ženklintas mums gerai pažįstama Vyčio emblema. Didžiausią įspūdį paliko Zakopanės kurortas. Mus, šiau­ rinės Lietuvos gyventojus, žavėjo ne vien išdidūs kalna­ gūbriai ir iškilios juodo granito viršūnės ar supę papėdę žaliuojantys kloniai. Labiausiai mus jaudino tai, kad šie kerintys reginiai kažkada atsispindėjo priešmirtiniame dar iš vaikystės pamiltojo rašytojo žvilgsnyje. Nepereinamos kalnų keteros tada negailestingai skyrė jį, sunkų ligonį, nuo skausmingai išsiilgtos tėviškės ir jos lyriško Anykščių peizažo... Ilgai ieškojome senose kapinėse Jono Biliūno ka­ po. Nei sargas, nei kas nors iš vietinių gyventojų nepajėgė

mums nurodyti tos vietos. Ir vis dėlto po ilgų ir atkaklių paieškų užtikome seną, neprižiūrimą, beveik susilyginusį su žeme visiems mums brangų kapą su greta pakrypusiu kry­ žiumi. Kostas, giliai sujaudintas, čia pat nusprendė, kad su­ grįžęs tučtuojau neatidėliodamas ims rūpintis, kad mūsų žymaus rašytojo palaikai kuo greičiau būtų pergabenti į Anykščius, ant „Šventosios upės kranto". Beje, minint J. Biliūno 60 metų sukaktį, K. Korsakas jau rašė, kad „J o ­ no Biliūno kapo vieta Anykščiuose"*, taip pat ta pačia proga jo buvo tai patvirtinta ir pranešime „Jono Biliūno kūrybos bruožai"**, kur K. Korsakas rašė: „Pripažįstant ir didžiai vertinant J. Biliūno kūrybą, būtų šventvagiškas nu­ sikaltimas neįvykdyti šito rašytojo pageidavimo, kuris yra ne tik jo paskutinės valios pareiškimas, bet ir giliausia, vi­ są jo kūrybą persunkianti emocija“ . Vėliau, po Lenkijos žlugimo, perspausdinus šį išsamų straipsnį, K. Korsakas pridūrė: „P. S. Kilęs karas palietė ne tik gyvuosius, bet ir mirusius: kai pagaliau jau viskas buvo paruošta J. Biliūno priešmirtinės valios realizavimui, ėmusi siausti karo audra vėl privertė neribotam laikui atidėti jo palaikų perkėlimą j lietuviškąją žemę"***. Turėjo praeiti dar nemaža rūsčių metų, kol iš Zakopa­ nės atvežtas J. Biliūno karstas buvo pakastas ant Liūdiškio piliakalnio ir iškilo prakilniu paminklu rašytojo numylėtoje žemėje. ...Grįžtant atgal į Varšuvą situacija Lenkijoje jau buvo iš pagrindų pasikeitusi. Ją visą jau krėtė artėjančio karo pavojaus drugys. Viršum galvų jau kabojo nepaskelbtas karas... Hitleris, ieškodamas Įvairių priekabių, traukė prie sienos didžiules ginkluotas pajėgas. Traukiniai, į kuriuos vos pajėgėme prasibrauti, rodydami užsieniečių pasus, bu­ vo sausakimši kariuomenės. Ir, keista, lenkai, ypač jų ka­ riškiai, nepraradę pasitikėjimo savo galia, atrodė gana ra­ mūs. O mus priėmę į savo tarpą labai draugiškai vadino „brada litvini". Pro vagonų langus, pravažiuodami mažas stoteles, visur matėme iškeltus transparantus su šūkiais: * K. Korsakas-Radžvilas, „Lietuvos žinios", 1939, gegužės 20 d. **K. Korsakas-Radžvilas. ,.J. Biliūno kūrybos bruožai", „Proš­ vaistė", 1939 m., kn. 3. *** K. .Korsakas-Radžvilas. „Rašytojai ir knygos", 1940 m.

„Hitleriui suduosime atsakantį atkirtį", „Priešas neperžengs Žečpospolitos sienos". Vagone skambėjo karinės, patrioti­ nės dainos. Atrodė, kad važiuojame neabejotinon pergalėn! Pasiekę Varšuvą, čia jau radome visiškai kitą nuotaiką. Sostinės pakraščiuose kariuomenė jau buvo pristatyta rausti apkasų. Gyventojai skubomis kaupė maisto atsargas. Dar vienas protu nesuvokiamas ir mus apstulbinęs lyg sprogusi bomba smūgis pasitiko svetingoje giminaičių Ple­ pių šeimoje: pusbrolis Vitoldas parodė Kostui 1939 m. rug­ pjūčio 24 d. naują „Pravdos" numerį. Ten buvo paskelbtas nacistinės Vokietijos ir Tarybų Sąjungos paktas! Kostas buvo sukrėstas. Ilgai laikė virpančioje rankoje laikraštį, ¡spyręs į jį žvilgsnį, negalėdamas patikėti, ką ma­ tė savo akimis: abiejų ligi šiol laikomų antipodinių vals­ tybių užsienio ministrai — Molotovas ir Ribentropas — spaudė vienas antram rankas! Ką galėtų reikšti šis diplomatinis triukas? Iš kur ta ne­ suprantama apgaulinga draugystė? Ar nesislepia už jos grū­ mojanti grėsmė? Pusbrolis tik kilnojo pečius: dabartinėje situacijoje visko galima laukti! Jau iš anksto jis parūpino mums bilietus atgal į Lietuvą ir ragino negaišti. Atrodė sunerimęs, bet dar vylėsi, kad taika bus išsaugota. Per radiją girdėjęs, kad einančios vi­ sokeriopos derybos tarp Vakarų valstybių. Tikėjo, kad, Ang­ lija ir Prancūzija neprileis, kad Lenkija būtų užpulta. Hit­ leris neišdrįs! Pasiekę Kauną ir čia pajutome didelį susirūpinimą. Abie­ jų kaimyninių didžiųjų valstybių netikėtas paktas išmušė daugelį kauniečių iš pusiausvyros. Sklido įvairūs spėlioji­ mai ir pranašystės. Kilo nuogąstavimas, kad artėjantis prie Lenkijos pavojus neužkliudytų sparnu ir Lietuvos. Kostas tvirtino, kad Lenkijos užpuolimu Hitlerio apeti­ tas nebus pasotintas. Lietuva užkliūva jam ant kelio. Jei ne šiandien, tai rytoj... Grįžę į Gojelį spėliojome, į kurią pusę pakryps įvykiai? Buvome kupini įspūdžių iš įdomios kelionės ir naujai už­ simezgusių draugiškų pažinčių. Ir vis dėlto širdys nerimo... Varšuva, kurioje dar prieš kelias dienas svečiavomės, ta­ po žiauriausiai bombarduojama iš oro. Per radiją, artėjant

m

kovinėms „meseršmitų" eskadrilėms, pakrautoms mirtį ne­ šančiais sviediniais, diktorius skelbė pavojų. Nesitraukėme nuo radijo aparato. Buvome sujaudinti: dar akyse stovėjo puošnios Varšuvos gatvės su ten vaikštinėjančiomis grakš­ čiomis lenkaitėmis. Minėjome mūsų naujus pažįstamus: kas iš jų dar išlikęs gyvas? Kas, stojęs ginti sostinę, jau padė­ jęs galvą? Vos įjungdavome radiją — iš jo jau sklido siaubą kelian­ tis diktoriaus balsas: „Nadchodzi, nadchodzi..." Narsiai, pasiaukojamai, riteriškai buvo ginama Lenkijos sostinė. (Sklido gandai, kad raitosios kariuomenės pulkų kariai su apnuogintais kardais puldavo tankus. Šie triuš­ kindavo juos geležiniais vikšrais.) Kad ir kaip priešinosi suburta į sostinę kariuomenė ir piliečiai savanoriai,— galingesnis, ligi ausų apsiginklavęs priešas paguldė sugriautą Varšuvą ir jos gyventojus ant menčių. Pasidavė ir kiti miestai. Iš didžiųjų valstybių lauk­ ta ir žadėta pagalba neatėjo... Hitlerio reichas triumfališkai okupavo Lenkijos valstybę ilgam laikui. Nuožmi, perkūninga karo banga šį kartą dar praūžė Lie­ tuvai pro šalį.

IR VĖL KAUNE

1 Štai aš jau ir mokytoja! Kostas atsiuntė man švietimo ministerijos raštą, liudijantį, kad esu paskirta laikinai einančia mokytojos pareigas su­ augusių gimnazijos vyresnėse klasėse. Teko skubiai ruoštis į Kauną, kad nepavėluočiau mokslo pradžiai. Gaila buvo skirtis su ramiu gyvenimu Gojelyje, su jo darnia šeimos atmosfera ir visada mane džiuginančia ap­ linka Širvėnos pakrantėje. O Kaune laukė Kostas, itin didžiavęsis mano nauju paskyrimu. Jau suradęs, rašė, jaukų trijų nedidelių kambarių butuką Aukštaičių gatvėje. Jį iau m

gana padoriai ir įruošęs. Ir labai išsiilgęs, laukiąs dabar sugrįžtant mudviejų su Murkeliu. Dažnai paskambindamas telefonu, vis ragindavęs greičiau susiruošti. „Dabar pradė­ sime naują savarankišką mūsų trijulės etapą,— pamenu, džiugiai kalbėjo į rageli,— abi su Murkeliu rasite daug staig­ menų naujo buto apstatyme. Labai stengiausi, kad liktumė­ te patenkintos!" Viena mano pusseserė, pradinės mokyklos mokytoja, su­ tarė su savo buvusia mokine, kad važiuotų su mumis į Kauną ir prižiūrėtų ten dukrelę, kol aš „mokytojausiu" gim­ nazijoje. Busimoji Ingridėlės auklė, šešiolikmetė Katrytė, labai žvali ir linksmo būdo blondinukė, visiems mums pa­ tiko. Baigusi kaimo keturklasę, ji padėdavo motinai ne­ didelio ūkelio ruošoje ir, anot jos, dabar beliko tik laukti piršlių! Sakė, kad „eiti už vyro" baisiai dar nenorinti. Už­ tat ir veržėsi į Kauną, kurio dar nebuvo mačiusi. Susikrovusias gerokai padidėjusią mūsų mantą tėvas at­ vežė visas į stotį. Sulipusios į siauruką, pilnos vilčių links­ mai dardėjome ligi Šiaulių, o ten persėdome į greitąjį „dizelinį", kaip tada jis buvo vadinamas, kuris ir nuvežė mus į Kauną. Perone, pasamdęs vežiką, mūs laukė išdidus šei­ mos tėvas. Mūsų naujas butas Aukštaičių gatvėje buvo antrame aukšte. O pirmame, kas mane labai nudžiugino, gyveno neseniai čia atsikėlusi dėdina su dukra, mano vienmete pussesere Aldona, su kuria kartu augome Biržuose ir mo­ kėmės gimnazijoje. Jos ir prirodė Kostui šį palyginti ne­ brangų butą, kuris iš karto mane pavergė. Nesitveriau džiaugsmu viską apžiūrinėdama — ir baltą Ingridėlės love­ lę, ir čia pat stovinčią vaikišką spintelę, ir rimtimi dvel­ kiantį Kosto pirmąjį kabinetą su nauju, vis į plotį augan­ čiu stelažu. Ir nedidelį dailų sekreterą, skirtą mano busi­ mųjų mokinių sąsiuviniams taisyti, ir baitą virtuvėlę, kuria neatsidžiaugė mūsų Katrytė. Pro langus buvo matoma čia pat plytinti Vileišio aikštė, kurioje, sakė Kostas, vyksta ulonų raitelių pratybos, o kar­ tais ir moksleivių „sporutos" šventės. Netoliese ir senasis Ąžuolynas, kur Katrytė galės išvažiuoti su Ingridėle nu­ pirktu jai sportiniu vežimėliu. Nė nesvajojau, kad paga­ liau ir mes galėsime taip jaukiai ir puošniai įsikurti.

Kai dabar peržvelgiu mintimis šį mūsų gyvenimo, deja, labai neilgą etapą, jis man vaizduojasi bene buvęs pats lai­ mingiausias!? Jokios neatidėliotinos pareigos jau nebeslėgs Kosto pečių... Jau buvo gavęs nemažą avansą už „Matinin­ kų laikų" vertimą, o mano verstas „Džeremėjus" jau pasi­ rodė knygyno languose! O dar priedas — pirmoji mano gyvenime mokytojos alga! Dabar iš tiesų jau galime pasi­ justi „turtuoliais"! Pasak senos Kosto svajonės — pagaliau padėjome tvirtesnį pagrindą „mūsų namui",— šeimos židi­ niui. Dabar pasijutome ne tik nuo nieko nepriklausomi, bet nebereikėjo skaičiuoti kiekvieno skatiko ir, svarbiausia, ga­ lėjome, ypač Kostas, imtis tik darbo, kuris labiausiai traukė. Mano seniai išsvajotas darbas, tegu kol kas suaugusiųjų (vakarinėje) gimnazijoje — man itin patiko. Mokinių, gero­ kai už mane vyresnių — nereikėjo nei skatinti, nei auklėti. Daugiausia tai buvo jau subrendę įvairių įstaigų neaukšto rango valdininkėliai. Kiekvienam rūpėjo kuo greičiausiai įsigyti brandos atestatą kategorijai pakelti. Visi dirbo labai uoliai, įdėmiai klausėsi mano ne itin įgudusiai dėstomos programos. Kruopščiai atlikinėjo ir rašomuosius darbus. Kiek labiau vargino, o neretai ir pabosdavo nuolatos taisy­ ti krūvas sąsiuvinių. Ne kartą ligi vėlyvos nakties sėdėda­ vau prie naujo sekretero, taisydama mokinių darbus. Už­ duotos temos, kurias stengiausi pasirinkti kuo įdomesnes, būdavo gvildenamos labai primityviai, be jokio polėkio. Braukydama daugumos mokinių gremėzdiškus sakinius daž­ nai pasigesdavau grožinės literatūros vertimų, visada daug teikdavusių estetinio malonumo. Su ilgesiu prisimindavau „Nipernadžio" fantazija ir spalvingumu tviskančius vaizdus ar „Džeremėjuje" vaizduojamus paauglio psichologinius vingius, kuriems ieškant adekvatiško skambesio reikėjo ir paprakaituoti, ir patirti tikrą kūrybos džiaugsmą. Kosto gyvenimas taip pat įėjo į ramesnę tėkmę. Nebe­ teko plėšytis tarp daugelio vis jį užgriūvančių darbų, nuo­ lat stingant uždarbio pragyvenimui. Dabar jis galėjo dau­ giau skirti laiko ir giliau apgalvoti „Kultūros" žurnalo nu­ merius. Ir kas buvo svarbiausia — jis vėl sugrįžo prie „Pet­ ro Laučkaus", kurio rašymą laikė dabar savo pagrindiniu darbu. Po ilgesnio laikotarpio kiek atitolus nuo jo, iškilo nemaža trūkumų. Teko iš pagrindų kai ką taisyti, kai ku­ 77

riems skyriams ieškoti naujų variantų. Man atrodė, kad jis dabar vis labiau gilinosi į personažų, ypač paties Petro Laučkaus, mąstymo labirintus, jo psichologijos kreives. Paskaitęs man kurį nors naujai perrašytą skyrių, dažnai su neramia abejone klausdavo: ar nepagadinęs teksto, jį be­ taisydamas? Nekantraudama laukiau, kada gi pagaliau padės baigia­ mąjį tašką? Vis bijojau, kad netikėtai vėl neiškiltų kokių nors nenumatytų kliūčių, kurios užkirstų kelią romanui. Nesąmoningai gal jau nujaučiau, kad tos kliūtys vis artėjo, artėjo...

2 Džiaugdamiesi mūsų gyvenimo nusistovėjusia ramybe, įsigilinę kiekvienas į savo darbą, galbūt net nejutome, kad politinė ir tarptautinė situacija nebuvo tada tokia rami, kaip bent man atrodė... Taip kartais būna prieš audrą... Aprimsta, nuščiūva visa gamta. Lyg jausdama artėjančią perkūniją. Nesujuda nė vienas lapelis. Tik slopus oras ima slėgti krūtinę ir žadina dar neaiškų, viską užgulantį nerimą... Keista — Kostas atrodė ramus, vis labiau įsigilinęs į sa­ vo pagrindinį darbą. Lyg ir pats skubėtų jį laiku pabaigti? Daugiausia būdavo namie. Džiaugėsi savo „solidžiu" kabi­ netu ir ypač pagal visą sieną nutįsusia lentyna. Nuolat per­ statinėjo knygas. Užtikęs kurioje nors parduotuvėje origi­ nalesnę skulptūrėlę ar vazelę, tuoj surasdavo joms lenty­ noje vietą. Kai kur pastatė ir kelis pamėgtų rašytojų (J. Bi­ liūno, A. Čechovo) įrėmintus portretus. Niekur jo netraukė išeiti — nei į kiną ar teatrą. Atrodė, kad labiausiai pamėgo dabar savų namų židinį. Gal jautė, kad netrukus jo ne­ teks? Tik pavakariais pasiūlydavo nueiti drauge pabraidyti po Ąžuolyną. Nusiveždavome vežimėlyje ir dukrelę. Kostas mažai kalbėdavo. Atrodė paskendęs savo mintyse. Turbūt tvarkė galvoje, kaip mėgdavo sakyti, apnikusius minčių spiečius. O gal kokia nauja idėja užklysdavo tyliai žengiant Ąžuolyno takais ir stumiant vežimėlį. Regis, net negirdėjo

linksmai krykštaujančios mergaitės. Slapčia vis norinčios nusimauti batuką, taikantis išmesti jį iš vežimėlio. Kartą kažkaip prabėgomis Kostas pasisakė, kad profe­ sorius V. Krėvė paraginęs jį greičiau „sutvarkyti savo po­ pierius", tai yra pasirūpinti pilietinių teisių sugrąžinimu. Atseit atsiradusi galimybė suteikti jam stipendiją kelionei į užsienį. Pasirodė, kad buvęs mano kurso studentas J. Rau­ stis buvo gavęs prieš metus berods vadinamą „Rokfelerio stipendiją". Tačiau jam sunkiai susirgus atsiradusi laisva vieta naujam stipendininkui. Tokias stipendijas anksčiau buvo gavęs ir geras Kosto pažįstamas, „Kultūros" bendra­ darbis J. Baldžius. Man ši idėja pasirodė nuostabi: kaip būtų Kostui nau­ dinga pabuvoti užsienyje, pamatyti pasaulį, pagilinti ¡savo žinias, praplėsti akiratį. Tačiau Kostas jokio entuziazmo ne­ parodė. Visų pirma jam dingojosi, kad tai esanti tik pro­ fesoriaus eilinė fantazija! Seniai jis pastebėjęs tokį profe­ soriaus polinkį. Nėra jokios vilties, kad būtent jam būtų paskirta pasilaisvinusi stipendininko vieta. Juk tiek yra kandidatų visuose fakultetuose! Galbūt jo kandidatūrą pa­ laikytų Mykolas Biržiška. Galbūt ir Augustaitis. Bet kas iš to? Kiekviena katedra pristatytų ne vieną kandidatą. Ir jau bebaigiančius studijas... O be to — jis nutaręs iš vietos nepajudėti, kol nebaigsiąs „Petro Laučkaus"! Tai dabar jam svarbiausia. Ir iš namų dabar nėra jokio noro išvykti! Nie­ kad nebuvo jam taip gera namuose, kaip dabar — Aukš­ taičių gatvėje — visai jų trijulei! Daugiau prie šio pokalbio nebegrįžome. Tiesą pasakius, širdies gilumoje ir mano svajonė buvo ta pati: kad Kostas pirmiausia pabaigtų romaną „Petras Laučkus"! Taip bėgo toliau mūsų dienos — ramios, tylios, taikios. Tik dukrelės krykštavimas, jos skambus juokas pagyvin­ davo palaimingą mūsų šeimos ramybę. Mažasis Murkelis, kurią vis dar iš įpratimo kartais juokomis taip pavadinda­ vome, jau kopė į antrus metukus. Jau drąsiai bėgiojo po kambarį, visur išmėtydama savo žaislus. Jau ir pirmuosius žodžius bandė tarti. Tokį visada prisimenu mūsų neilgą gyvenimą Aukštaičių gatvėje.

'

m-

3

Kartą, įėjusi pertraukos metu į mokytojų kambarį, pastebėjau visus dėstytojus labai sunerimusius ir kažką ap­ tariančius. Įsiklausiusi išgirdau kalbant apie įvestas į Lietu­ vą Tarybų Sąjungos karines įgulas. Prisiminiau, kad ir Kos­ tas jau buvo minėjęs šį faktą. Tačiau kažkaip praleidau šią žinią pro ausis, nesuteikdama jai ypatingos reikšmės. Paprasčiau sakant, nepajutau (o gal ir nesupratau?) šiame fakte glūdinčios grėsmės... — Tai jau galo pradžia,— pasakė direktorius J. Nor­ kus.— Karas su Vokietija neišvengiamas! Fatališki direktoriaus žodžiai, nors ryšio tarp įvestų įgu­ lų ir karo su hitlerine Vokietija neužčiuopiau, giliai mane sukrėtė. Parėjusi namo tuojau perteikiau Kostui direktoriaus žo­ džius. — Kodėl gi karas? —- paprašiau paaiškinti.— Juk pasi­ rašytas tarp Tarybų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos pak­ tas. Jis gi nenutrauktas? — Nenutrauktas... kol kas,— jo žodžiuose išgirdau su­ skambus beviltiškumą.— Diplomatinės sutartys — tai fikci­ jos... — Ir Lietuva juk sutiko pasirašyti su Tarybų Sąjunga savitarpio pagalbos sutartį? — Sutiko... matyt, buvo priversta — užtat ir turime da­ bar karines bazes! Nieko nebesupratau. Mačiau, kad ir Kostas kažkoks ne­ savas, nelinkęs spręsti šių keblių klausimų. — Tai tiki, kad karas bus? — Anksčiau ar vėliau... — Ne, aš nenoriu tikėti! — užsispyrusi kartojau. Man at­ rodė, kad ir direktorius Norkus, ir Kostas kiek perdeda, per daug baiminasi. O Kostas žiūrėjo į mane neslėpdamas pagailos. Už aki­ nių stiklų mačiau jo akyse lyg ir užuojautą man, kad esu tokia neišmani, netoliaregė. Atsiduso: — Maža ta mūsų Lietuvėlė, ir visų imperijų galiūnams ant kelio... Ką mes reiškiam tokiam Hitleriui? Užgrobė Klaipėdą, jam tai vienas kąsnelis. Tuoj sieks apžioti kitą... m

Prisiminiau, kiek buvo džiūgauta, kai dar 1939 metais tapo Lietuvai sugrąžintas Vilnius. Mudu su Kostu važia­ vome pažiūrėti, kaip plevėsuoja ant Gedimino bokšto iš­ kelta trispalvė. Tačiau anuomet gerokai nuvylė atgautos sostinės sulenkėjimas, lietuviams tesant tik beteisei sauje­ lei... Kai kurie ten buvę mūsų pažįstami lenkų literatai krai­ pė galvas. Kai kas bandė priminti senąją abiejų valstybių uniją. O kai kas iš Kauno skeptikų, pamenu, su nepatikliu sarkazmu sakė: „Ir ko čia džiūgauti, kad Vilnius mūsų, o mes rusų..." Ir vis tiek visa esybe dar priešinausi nevilčiai. Tik kartais kažkur giliai manyje lyg ir kažkas sukrusdavo. Tarsi pirmasis baimės ar pavojaus geluonis būtų skaudžiai dūręs į širdį... Daugiau nebegrįžome prie tos kalbos. Bijojau, kad Kos­ to vėl neimtų slėgti vis dažniau besikartojąs jo slogus ne­ rimas. Kam iš anksto drumsti ramybę? O gal ir vėl praūš visos bėdos pro šalį?.. Tuo tarpu pavasariop jau ėmė artėti mano abiturientų egzaminai. Reikėjo ne juokais susiimti ir jiems, ir man. Po pamokų ilgai dar palikdavome klasėje. Aiškinomės sunkes­ nius klausimus, kartojome programas. Į namus dažnai su­ grįždavau tik apie vidurnaktį. Labai rūpėjo, kad nė vienas abiturientų per egzaminus nesusikirstų iš mano dėstomo dalyko. Visada taip būna, kai labiausiai esi paskendęs savo dar­ be, būtinai užgriūna kokios nelauktos kliūtys: Katrytė gavo iš motinos laišką, kad tuojau pat grįžtų į namus, nes žada atvažiuoti piršliai! Vargšė mergaitė puolė į raudas: ne, ne­ norinti eiti už vyro! Tikriausiai koks senis našlys peršasi! Jos pasoga pakvipo! Maldavo, kad parašyčiau motinai, kad jos neišleidžiu. Vos prikalbėjau ją: ką gali žinoti, gal šiose piršlybose jos ateities laimė? Reikia važiuoti. O jei jauni­ kis nepatiks — tegu grįžta. Raudodama Katrytė susidėjo savo mantelę ir rytojaus dieną išlydėjome ją į stotį. Bet kaip dabar bus su mano darbu mokykloje? Egzaminai abiturientams jau čia pat! Kostas siūlėsi vakarais pabūti su vaiku. Ir Aldona, mano pusseserė, dantų gydytoja, žadėjo po darbo užeidinėti pa­ žaisti su Ingridėle ir ją pamaitinti.

Ypač nustebino Kostas! Pasirodė visai neblogas auklėto­ jas, ko išties iš jo nesitikėjau. Palikęs ant stalo atverstus rašomo romano puslapius ar „Kultūros" korektūras, labai išmaniai ėmėsi karpyti popierinius kareivėlius ir rankomis susikibusias lėlytes, kurioms spalvotais pieštukais dar pripiešdavo akis ir garbanas. Susodinęs lėles kartu su karei­ viukais ant sulankstytų iš popieriaus rogučių, imdavo ant stalo jas vežioti ten ir atgal, dukrelei iš džiaugsmo šokinė­ jant ir plojant rankutėmis. Stebėjausi, iš kurgi išmokęs to­ kio karpymo meno? O jis juokėsi: „D ar tau neatvėriau vi­ sų savo talentų! Matytum, kaip mudu su Juze, geriausiu mano draugu, dar Pašvitinio pradinėje spardėme kieme futbolą, kaip medkurpėmis čiužinėjome po užšalusias ba­ las. Kaip aitvarą leidom! O tu vis manai, kad vien pasi­ kūprinęs knygas griaužiau...“ Atrodė, kad viskas vėl įėjo į mūsų gyvenimo pastovią tvarką: egzaminai praėjo sėkmingai, niekas iš abiturientų nesusikirto iš lietuvių kalbos, dėdina, Katrytei vis dėlto ne­ grįžus, jau surado mums naują auklę Elenutę. Ji buvo kiek brandesnė už mūsų buvusią „nuotaką". Labai rūpestingai ne tik saugojo mergaitę, bet ir atsidėjusi tvarkė buitį. Ir tada... paskambino mano motina: labai sunkiai, be­ viltiškai susirgęs tėvas... Palikusi Kostą Elenutės globai, tą patį vakarą, pasiėmusi dukrelę, išvykau į Gojelį. Nuo tos dienos ir prasidėjo mano gyvenime nusitęsusi ilga virtinė sunkių ir skaudžių išbandymų.

DIDELĖS PERMAINOS

1 Jau pusė amžiaus praėjo nuo tos valandos, kai išvy­ dau tėvą patale, partrenktą pražūtingos ligos, neatpažintinai pakeisto, skaudžiai perkreipto veido. Tas vaizdas su­ krėtė mane ir visam gyvenimui išliko atminty. Skaudu bu­ vo justi ir motinos nepakeliamai sunkią gėlą, jos sielvartą, •

taip staigiai ir netikėtai pajutus besibaigiantį ilgus metus abu juos rišusį bendrą gyvenimą. Atidavus sesers globai dukrelę, abi su motina slaugėme tėvą. Senas mūsų šeimos bičiulis gydytojas Mikelėnas kas dieną lankydavo ligonį. Deja, nieko viltingo negalėjo pa­ žadėti. Gyvybę gal ir pavyks metams kitiems pratęsti... Bet... žmogaus jau nebebus. Liks tik jo šešėlis, ligos sukaustytas invalidas... Kaip baisu! Žmogus buvo dar tvirtas, aiškaus proto, ku­ pinas jėgų, vilčių. Meilės žemei, prie kurios senatvėje su­ grįžo, pasijutęs paskutiniuoju senolių įpėdiniu. Bet užteko tik vienos kalkėjančios gyslutės... Ir gyvenimas baigtas, nė­ ra pagalbos, medicina bejėgė. Koks netvarus ir laikinas žmogus! Jo protas, dvasia, užmojai, viltys... Viskas negrįž­ tamai dingsta! Motina papasakojo, kad dar rytą tėvas buvo nuėjęs prie savo vienintelio avilio, kažką ten tvarkė, norėjo jį pastum­ ti, kad ratuotoms bitelėms parankiau būtų patekti prie ko­ rių. Gal, sakė, persidirbo? Visada savo jėgas pervertindavo, manydamas, kad dar jaunas... Nesustodamos slinko skausmo pertekusios dienos. O ap­ linkui žydėjo vasara. Niekados ji nebuvo pritvinusi tokio triumfuojančio džiaugsmo, dangaus mėlynės be mažiausio debesėlio. Kupina žiedų ir kvapų. Ir įvairiabalsio paukščių čirenimo. Išeidavau iš užtemdyto ligonio kambario į lauką, ir akis žlibindavo saulės spindėjimas. Gyvenimas žengė, neatsi­ žvelgdamas į mus užgriuvusį skausmą. Nė valandėlei nesustabdydamas pergalingų vasaros eitynių. Paežerėj džiaugsmingai klykavo pempės, slaptingai šna­ rėjo meldai, o tolima ežero plynė blyksėjo nužerta sidab­ rinių saulės tvyksnių. Dukrelė bėgiojo takučiu ir skynė bobutės rūpestingai iš­ augintus narcizus ir hiacintus. Ir niekas jos nedraudė... O aš jutau, kad jau niekad mūsų Gojelyje nebus taip ramu ir gera. Jau niekad... Iš įKosto jokių žinių. Nei laiško, nei telefono skambučio. Kažkodėl? Vieną rytą užėjusi į virtuvę užtikau prie stalo besiilsin­ čią senutę elgetą. Tai buvo nuolatinė viešnia Gojelyje. Bū­

davo pavalgydinama, atsipūsdavo nuo ilgo kelio, senas ko­ jas pailsindavo. Ir būtinai papasakodavo kokią nors beke­ liaujant nugirstą stulbinančią naujieną: apie ūkininką, nupirkusį iš čigono žirgą. O nelabasis piktų žolelių arkliui būdavo uždavęs, ir išsipūtęs arklys! Nespėjęs žmogus nau­ ju ipirkiniu atsidžiaugti, vos į kiemą jį įsivedęs, kai šis ėmęs bliūkšti, šonai jam suslūgę kaip pradurta pūslė. Žiūri gaspadorius — jo arklys jau gargažas, dvėsena... Arba vėl sena elgetėlė papasakodavo, kaip du kaimynai susirieję dėl ežių, kaip vienas į kito lauką savo bandą su­ leidęs. Na ir panašias „navynas". Mačiau, kad ir šį kartą senutė kažką pasakojo net ran­ komis mosikuodama. Priėjau arčiau ir paklausiau: — Kas gi naujo, močiut? O ji: — Tai ar nežinai, poniut? Gi rusai grūdasi Lietuvon. Apstulbau: ką ji čia paisto? — Jei netiki tamstele, pati į Biržus nueik. Pamatysi, kiek ten samakodų privažiavę. Ir didelių, ir mažų. Ir kareivėlių kiek. Visi iš didelio kelio, nudulkėję. Kaip iš melnyčios iš­ lindę. Ar kliedi senutė, ar iš tikro ten, Kaune, kažkas vyksta? Gal ir Kostas todėl tyli? Puoliau prie radijo aparato: nė garso. Tėvui susirgus, niekas baterijų nepakeitė. Matyt, įjau seniai išsieikvojusios. Ir į Biržus pašto niekas nenueina... Sunerimau, pati nežinau ko griebtis? O pavakary atėjo Rinkuškių kaimyno berniokas ir papasakojo maždaug tą patį, ką senoji elgetėlė porino. Sakė, kad Rinkuškių pa­ krantėje daug raudonarmiečių. Kariuomenės privažiavę. Ir tankus žmonės matė, ir mažų tankečių. Sakė, buvo ir ilga­ vamzdžių armotėlių. Virtinės kareivių mūsų keliais vieš­ keliais važiavę, nuo galvos ligi kojų apdulkėję. Tai ir su­ puolė visi paežerėj praustis ir savo pabūklus plauti. Atsiraitę kelnes į ežerą įbrido, marškinius nusimetę vienas kitam nugaras muilino. O mes čia, Gojelyje, lyg nuo viso pasaulio atskirti... Ry­ toj pat nueisiu į Biržus! Gal pas Kostą Snarskį, seną gerą pažįstamą, užeisiu. Tas tai jau viską žinos, paaiškins. Ir laikraščius parsinešiu. 84

Kosto Snarskio namie neradau. Namiškiai pasakė, kad retai kada ir būna. Labai dabar užsiėmęs. O Biržuose sujudimas: Dagilio aikštėje tribūna kalama. Žmonės sako, kad popiet ruošiamas mitingas. Šen ir ten jau raudonos vėliavos plevėsuoja. Žmonės būriuojasi, daug nematytų veidų, greičiausiai iš įvairių artimiausių kaimų suėję. Turgavietėje kažkodėl daugelis žydų parduotuves už­ sidarę. Paėmiau pašte laikraščius, greitomis peržvelgiau: Kaune gyvenimas iš pagrindų pakitęs! Smetona pabėgęs! Paskelbta nauja vyriausybė. Naujas prezidentas jau išrinktas. Geras mūsų pažįstamas! Mirga daugelio draugų pavardės. Skel­ biami rašytojų, dailininkų ir šiaip įvairių žmonių pasisa­ kymai. Ir vis dar negaliu įsisąmoninti, kas gi iš esmės įvy­ ko? Kostas dažnai man sakydavo, kad politikoje graibausi kaip akla. Be Kosto jaučiuosi iš tiesų lyg be akių... O gal viskas pakryps į gera? Išvengsime karo? Tarybų Sąjunga mus apgins nuo nacistinės Vokietijos? Neduos už­ pulti Lietuvos! Kad bent Kostas greičiau paskambintų! Į pavakarę pagaliau paskambino. Pirmiausia susirūpinęs paklausė, kokia tėvo būklė? Kaip aš jaučiuosi? Sakė, kelis kartus bandęs iš namų skambinti — linija vis buvusi už­ imta, niekaip nejungė. Dabar skambinąs įstaigos, Eltos, te­ lefonu. Baisiai daug darbo ir dieną, ir naktį. Vis posėdžiai, pasitarimai, instrukcijos. Daug nekalbėsiąs, tuoj ir vėl pas jį posėdis. Čia, Eltoje. Labai apgailestavo, kad tėvo svei­ kata negerėja. O man, sakė, gal dabar bus ir ramiau Go­ jelyje... Kaune nesibaigiantis šurmulys. „Kas adyna — vis navyna." Visi dirba kaip patrakę... Vakar ilgą laišką man parašęs. Smulkiau viską ir sužinosiu.

2 Vieną dieną atsilankė Gojelyje kai kas iš mano tėvų pažįstamų. Daugiausia buvę jų kolegos mokytojai. Neva tai tėvo aplankyti atėjo, pasiteirauti dėl jo sveikatos. O aš iš karto numaniau, kad jiems parūpo kažką tikresnio iš manęs sužinoti. Mat laikraščiuose Korsako pavardė ne kar­ 85

tą buvo minima. Matau, svečiai lyg ir klausiamai vis žvilg­ čioja į mane. O ką aš žinau? Kosto laiškai kažkokie chao­ tiški, matyt, atitrūkęs nuo pavesto jam darbo skubomis šį tą pabrėžia. Mane labai nustebino, kad jis dabar Eltos direktoriumi paskirtas! Jo žinioje visa spauda, radiofonas... Va, dingtelėjo: ir vėl sudie „Petrui Laučkui"! Kartą apstul­ bino staiga prasiveržę jo žodžiai: „Žiūriu, kaip mūsų Lie­ tuvėlė garma į prarają!" Ką tai galėtų reikšti? Iš jo laiškų ir telefono skambučių man ta situacija buvo panaši į iš­ ėjusios iš krantų upės potvynį. Galingas srautas nesusto­ damas nešęs visus ir viską į naujai pakrypusį gyvenimą... Bet į kokį gyvenimą? Atvykę biržiečiai labai sunerimę, kai kas net atrodė pri­ slėgtas! nežinios, visi susirūpinę dėl ateities neaiškumo. Su­ prantu, nelengva jiems, nuošalaus miesto gyventojams, ¡su­ vokti tokias staigias permainas. Buvo pripratę per ilgesnį laiką prie nusistovėjusios tvarkos. Mėgdavo ją kartais pa­ tyliukais ir pakritikuoti, pareikšti nepasitikėjimą, paburbėti dėl vienos ar kitos buvusios vyriausybės veiklos. Bet dabar, kai staiga viskas lyg aukštyn kojomis apsivertė... Prie val­ džios stojo nauji, mažai jiems žinomi žmonės... Jie pasi­ juto visi pasimetę. Kiekvienas, atrodė, pasinėrė į savo rū­ pesčius. Galvojo, kokie vėjai dabar papūs, į kokią pusę? Vienas mano buvęs mokytojas, ilgus metus rentęs nuosavą namuką ir ligi kaklo įsiskolinęs vietiniame bankelyje, ne­ drąsiai paklausė, kažin ar naujoji valdžia panaikins visų piliečių skolas? Visi tik gūžtelėjo pečiais. Tarp svečių buvo anuomet jau žinomas kompozitorius Vladas Jakubėnas, atvažiavęs aplankyti Biržuose savo tė­ vų,— jis mano vyresniųjų brolių bendraamžis, geras jų pa­ žįstamas. Atėjo paežere pėsčias, basas, pasiraitęs kelnes — visada mėgdavo pabrėžti savo demokratišką paprastumą. Jutau, kaip smalsiai vis nužiūrėjo mane, šypsojosi: „Tai kaip čia dabar išeina? Prezidentu paskirtas žurnalistas Jus­ tas Paleckis? Tai kodėl, sakykim, ne Kostas Korsakas? Ar koks kitas rašytojas iš kairiųjų? Ar laikraštininkas?" Nesupratau, į ką jis taiko. Gal nori iš manęs pasišaipy­ ti? Ar šiaip sau nepiktai juokauja? Visų nuotaika buvo prislėgta, kalbos sunkiai mezgėsi. 86

Lyg norėdamas kiek prablaškyti niūrią įtampą, Vladas pri­ ėjo prie fortepijono ir pakėlęs dangtį ėmė kažką labai dra­ matiška skambinti. Ar tik ne iš Skriabino preliudų? Neilgai pasėdėję ir pasiklausę Vlado Jakubėno muzikos visi ėmė skirstytis. Po kelių dienų ir vėl susilaukėme svečių. Šį kartą už­ ėjo nedidelis būrelis karių. Pirmą kartą iš arti išvydau Rau­ donosios armijos kareivius. Anksčiau tekdavo juos matyti tik „Sovkino" filmuose, kurie traukė savo neįprastumu, išsiskirdami iš anuomet daugiausia demonstruojamų Holi­ vudo ar kitų Vakarų firmų juostų. Mūsų nelaukti svečiai pasisakė norintys ko nors užkąsti. Tai buvo labai jauni vyrukai, aiškiai rytietiško tipo, siau­ romis įkypomis akimis ir trumpai apkirptomis galvomis. Įėję į kambarinėmis gėlėmis apstatytą verandėlę kiek ne­ jaukiai apsižvalgė, nusiėmė saulėje išblukusias pilotes ir, motinai pasiūlius, visi susėdo prie stalo. Bežiūrint ant jo atsirado puodynė pieno, duonos, sviesto, namie slėgto sū­ rio, papjaustytos dešros. Vyrukai nesileisdami į kalbas ėmė godžiai valgyti. Kaž­ kodėl nė vienas jų neužsitepė duonos sviestu? Čia vienas, čia kitas smalsiai nužiūrėdavo pastatytą ant stalo sviestinę. Pagaliau kažkuris jų įsidrąsinęs paklausė, parodydamas pirštu: „A eto čto takoję?" Motina ramiai jam paaiškino. Kareivis nepatikliai pakraipė galvą: „Tak eto že ne podsolnečnoje maslo?" Matyt, kareivių būrelis, kilęs iš rytinių sričių, žinojo tik saulėgrąžų ir kitokius aliejus. Vienas, ant­ ras, trečias, pirštu užkabinęs, paragavo sviesto. Jo skonis jiems pasirodė neįprastas. Nors motina kelis kartus siūlė, nė vienas juo neužsitepė duonos. Pasisotinę visi kaip vienas ūmai atsistojo ir užmiršę padėkoti urmu išgarmėjo iš verandėlės. Jiems nutolus motina liūdnai palingavo galvą. Tikriau­ siai jie bus iš Semipalatinsko kraštų, pasakė. Plokšti karei­ vių veidai, jų išsišovę skruostikauliai, siauros žvairos akys — gyvai priminė jai amžiaus pradžios metus... Kai jiedviem su tėvu, nublokštiems į patį imperijos pakraštį, teko pritapti neužmatomų dykumų supamame dar lauki­ niame Semipalatinske. Štai ir vėl jis pasivijo juos...

m

Tėvo sveikata negerėjo... Mudvi su motina dažnai pasi­ tardavome, kaip jai su sunkiu ligoniu teks praleisti žiemą Gojelyje? Jauniausias mano brolis Valentinas, ne per se­ niausiai paskirtas Biržų apskrities veterinarijos gydytoju, pažadėjo tėvus žiemai priglausti pas save. Gal vėliau pa­ vyktų mieste ir kokį butelį jiems surasti? Bet ką daryti su Gojeliu, su jo judamomis ir nejudamomis vertybėmis? Kas dirbs žemę? Tas klausimas taip ir liko pakibęs ore... Tėvo padėjėjas pusbernis Kaziukas jau pasisakė išeisiąs savo gy­ venimo kurti. Vakar girdėjęs, kaip Biržuose nauja valdžia žadėjo, kad visiems bežemiams bus dalinama žemė. Tai ko gi jam laukti! Vieną dieną pastebėjau po mūsų ūkiškąjį kiemą vaikštant du vyrus. Jie apžiūrėjo daržinę, apėjo diendaržį. Vis kažką svarstė tarpusavyje. Įdomu, ko jie čia ieško? Vienas jų nuleido kibirą į šulinį ir ištraukęs atsigėrė iš jo — labai jau karšta buvo diena. Šen ten po kiemą pasistumdę pa­ galiau užėjo į namo priebutį. Aš juodu pasitikau. Tai buvo jauni man nepažįstami vyrai. Visus biržiečius ir artimųjų kaimų gyventojus iš matymo gerai pažinojau. — Kur šeimininkas? — paklausė vienas jų, neradęs rei­ kalo pasisveikinti.— Sakot, susirgęs... Na, tai va: į šitą kie­ mą suvešime subendrintus ūkio padargus, pjaunamas, ku­ liamas... Vėliau čia steigsime MTS. — Ką taip? — vis dar nesumojau, ko jie nori. — Negirdėjot? Mašinų, traktorių stotis čia planuojama. Bet tai dar kiek vėliau. Taigi reikės išlaisvinti mūrinuką. — Kaip tai? — Labai paprastai —■išsikelti. Ir kuo greičiau. Pajutau, kad visą mane ėmė krėsti nervinis virpulys. Iš paskutiniųjų jėgų stengiausi susitvardyti ir kaip galėdama ramiau paaiškinti situaciją: tėvas sunkiai serga — jis čia šeimininkas. Ir jo turės būti paskutinis žodis. Aš čia tik laikina viešnia. O dėl MTS (įsmigo man tos trys raidės!) — paprašiau, kad pristatytų sprendimo raštą. Ir dėl tėvų išsikėlimo. Taip pat. Būtinai sprendimo raštą iš tarybų vyk­ domojo komiteto. (Jau „Biržų žiniose" buvau įsidėmėjusi vietinės valdžios užvardinimą.) Abu vyrai, kiek nustebinti mano kategoriško tono. gto-

vėjo priešais nenusiėmę kepurių. Jų veiduose mačiau pa­ šaipą. Tegu. Su manimi, jei nori, gali nesiskaityti, bet... Nu­ girdusi svetimus balsus, atskubėjo mano senoji motina. Il­ gametė Biržų gimnazijos mokytoja, pensininkė. Nuostaba ir išgąstis išplėtė jos akis. Aš privalėjau ją apginti! Nejučia mano balsas ėmė griežtėti: — Lauksime šio nutarimo rašto! Mano kategoriškas balsas, matyt, paveikė. Vyrai kurį laiką dar pastoviniavo, susižvalgė tarpusavy­ je. Pagaliau vienas jų kiek nupuolusiu balsu pasakė: — Tai gerai. Pasistorosime tokį raštą gauti. Ir išėjo. Stengiausi apraminti motiną ir išaiškinti jai, kad su Go­ jeliu, kad ir kaip būtų mums visiems liūdna, turbūt teks skirtis... Tėvui susirgus — kas gi juo rūpinsis, prižiūrės? Negi dirvonaus žemė! Nė vienas sūnų nelinksta prie že­ mės. Užaugo visi trys mieste, įsigijo profesijas. Atiduosi­ me žemę, beje, jau daugiau priklausančią Žemės bankui, tiems, kas ją dirbs. O namelį? Namelį... matysime, ‘koks bus nutarimas. Gal dar galėsime jį pasilikti. Motina beveik neprieštaravo. Jai tik buvo gaila gėlių. Tiek jų užaugino... Ir sodo gaila. Abu su tėvu daug pra­ kaito išliejo medžius sodindami, skiepindami juos. Suprato ji, kad jau atsidūrusi padėtyje be išeities... Vyrai su mano reikalautu „raštu" nebepasirodė. Gyveni­ mas lyg ir kiek aprimo. Net tėvo būklėje ėmė reikštis, o gal tik taip mums atrodė, kiek viltingesni simptomai. Iš lėto sroveno dienos, vydamos viena kitą. Vasara vis dos­ niau skėtė savo žydinčios viešpatijos skraistę: palangėse kilo į aukštį piliarožės ir sunkias galvas svarino puikuo­ liai bijūnai. Svaiginančios žiedų putos lyg sniegu apibėrė jazminų krūmus, o įvairiaspalviai vijokliai stiepėsi ligi sto­ go. Ir karališkos rožės jau vėrė pribrendusius pumpurus... Bet taip jau būna gyvenime: viena bėda visada atkelia vartus sekančiai: mirė, labai neilgai pagyvenęs, mano ma­ žas sūnelis... Man grįžus iš ligoninės kartą motina papasakojo, kad senu forduku buvo atbildėjęs „pats naujos valdžios pir­ mininkas". Atsiprašė, jog jauni vyrai, girdi, kiek persisten­

ti

gę. Patys šį reikalą susirinkime apsvarstę ir nutarę. Ne, būkit ramūs, sakė. Niekas nesikėsina Gojelio vienkiemio nacionalizuoti. Ir kiek čia tos jūsų žemės — 14 ha* ir ne pačios geriausios — užliejamos klampios pievos, krūmai. Mokytojų Nastopkų niekas nė nemano skriausti. Gyvenkit laimingi ir tegu greičiau sveiksta jūsų ligonis. „Iš kur dabar tokia malonė? — dingtelėjo mintis.— Gal kartais sužinota, kad Nastopkų žentas Kaune užėmęs .aukš­ tesnį postą?.." Visi staigūs įvykiai, aną kartą sukrėtę mane, dabar jau nebeatrodė nei tokie reikšmingi, nei baisūs. Buvau pri­ slėgta ištikusios mane nelaimės. O senus tėvus galutinai buvo nuspręsta žiemai priglausti Biržuose, pas jauniausiąjį sūnų Valentiną — neseniai baigusį veterinarijos aukštuosius mokslus, buvusį stipendininką Vienoje. Motiną stengiausi paguosti, kad Gojelis, abiejų užveis­ tas sodas ir jos gėlynai, galutinai gal dar ir neprarasti... Niekas juk nežinojom, „ką žada mums rytojus"? Kostas skambino, rašė laiškus. Kartais pasigirsdavo juo­ se viena kita minoriška gaidelė... Labai prašė mane grei­ čiau atvykti. Minėjo, kad rašytojams ir dailininkams išskir­ tas buvęs Vailokaičio „dangoraižis" — tas, Vienybės aikš­ tėje, šalia Karo muziejaus. Ir mums ten siūlomas butas. Cvirka lipąs jam ant kulnų, liepiąs greičiau butą užimti, o jis pats negalįs apsispręsti... Motina taip pat ragino mane važiuoti: Kaune greičiau užsimiršiu, prasiblaškysiu. Dabar jau nebebuvo jokių kliū­ čių, verčiančių Gojelyje ilgiau pasilikti. Ir vis dėlto jutau didelę širdperšą. Atrodė, kad išvažiuoju iš čia jau visam laikui. Prislėgta sunkios nuotaikos ėmiau ruoštis kelionėn, duk­ relę dar palikdama Gojelyje. * Mano tėvas paveldėjo tik trečią dalį viso mano senelio, pasitu­ rinčio ūkininko Jokūbo Nastopkos, ūkio. Du jaunesnieji broliai — Martynas, žemėtvarkos specialistas, ir Stanislavas Nastopka, Nepri­ klausomos Lietuvos generolas, buvęs Generalinio štabo viršininkas ir armijos vadas,— abu tuomet gyveno Kaune, priklausomas jiems žemių dalis pardavę turtingiems Rinkuškių valstiečiams.

PIRMIEJI NAUJO GYVENIMO ĮSPŪDŽIAI

1 Atvykusi į Kauną, nedidelį bagažą palikusi stoties ap­ saugoje, pirmiausia nuskubėjau ne į savo namus Aukštai­ čių gatvėje, kur tikriausiai jau laukė manęs Elenutė, o į Eltos įstaigą. Taip kaip buvo įprasta visada užbėgti į „Raidės" spaustuvę, kur Korsakas turėjo savo kampą, va­ dinamą „Kultūros" redakcija". Man labai rūpėjo kuo ¿grei­ čiau pamatyti Kostą, su juo išsikalbėti, geriau suprasti taip staigiai ir netikėtai išaušusį naują gyvenimą. Sunkūs pas­ tarųjų metų išgyvenimai dar labai slėgė pečius, tebeaitrino širdies gėlą. Čia, svetimoje įstaigoje, kuriai dabar vadovavo Kostas, viskas gerokai mane nustebino. Priėmimo laukiamajame pamačiau nemaža interesantų. Budintis (o gal šveicorius?) pranešė, kad direktorius esąs labai užimtas ir nevalia jo trukdyti — dabar pas jį atsilankiusi Amerikos korespon­ dentė, su kuria vykstąs svarbus pokalbis. Atsisėdusi ilgoje laukiančiųjų eilėje ėmiau žvalgytis po neįprastai valdininkišką įstaigos atmosferą. Viskas čia at­ rodė kažkaip iškilnu, šalta, atskiru. Tiesiog sunku buvo patikėti, kad ten, už sunkių uždarų durų, sėdi naujame savo kabinete tas pats Kostas Korsakas, po naujo pasky­ rimo staiga tapęs nelengvai prieinamas... Netgi ir man. Visi interesantai tačiau kantriai laukė. Vienas kitas kart­ karčiais žvilgterėdavo į laikrodį. O majestotiškai iškilnus laikrodis, kaip viskas šioje įstaigoje, tiksėjo labai sukaup­ tai, iš lėto skaičiuodamas sekundes. Pagaliau kabineto durys atsivėrė. Ant slenksčio pasirodė Kostas Korsakas, išlydintis minėtąją korespondentę (galbūt ir vertėją?). Kostas, visada buvęs toks artimas ir savas, staiga pasirodė man lyg ir svetimas, nepasiekiamai toli­ mas. Nekantriai peržvelgęs laukiančiųjų eilę ir trumparegėmis akimis manęs nepastebėjęs, jis atrodė labai užsiėmęs aukšto rango savo viešnia — stambia, gerokai jau pražilusia ir iš-

vaizdžia moterimi. Su kažkokiu mums neįprastu nesivar­ žymu ir patraukiančiu laisvumu ji šnekėjo su Eltos di­ rektoriumi. Tuo metu pastebėjęs žygiuojančią gatve žmonių demonstraciją, kas greičiausiai anuomet būdavo dažnas vaizdas, Korsakas privedė korespondentę prie lango ir pa­ siūlė jai, kad pažiūrėtų darbo žmonių eitynių su plevenan­ čiomis raudonomis vėliavomis ir transparantais. Atvykusi iš užjūrio viešnia šiuo neįprastu vaizdu labai susidomėjo. Tai rodė jos angliška greitakalbė ir išraiškūs gestai. Ji ne­ sitraukė nuo lango, kol visa demonstracija praėjo pro įstai­ gos rūmus ir pasuko į kitą gatvę. Lyg sena pažįstama žiloji korespondentė atsisveikinda­ ma tvirtai ir draugiškai spaudė jaunam direktoriui ranką, vis dar gyvai jam kažką aiškindama. Pagaliau ją išlydėjęs Kostas grįžo į vestibiulį. Aš vis tebesėdėjau laukiančiųjų eilėje nesumodama, kaip dabar man pasielgti? Po ilgesnio nesimatymo Kostas pasirodė man netgi įspūdingesnis. Su šviesia elegantiška vasarine eilute jis lyg ir buvo kažkoks atsinaujinęs, iš vidaus šviečiantis? Tarsi jame atsirado kaž­ kas man nepažįstama, ko niekad anksčiau nepastebėdavau. Ar tai buvo didesnis pasitikėjimas savimi, kurį galbūt su­ teikė naujas, jį iškėlęs postas? Ar bendravimas su pavaldi­ niais, kurie įžiūrėjo jame reiklų viršininką? Va kad ir šie visi interesantai, kantriai laukiantys, kada direktorius ma­ lonės juos pakviesti į savo kabinetą? O gal jau buvo įpra­ tęs prie didesnio laisvumo, bendraudamas su daugeliu nau­ jų pažįstamų, kad ir su ta Amerikos žurnaliste? Ji man iš pirmo žvilgsnio kažkuo imponavo. Vėl peržvelgęs ilgą interesantų vorą, lyg kažko tarp jų ieškodamas, jo žvilgsnis pagaliau užkliudė mane. — Ir tu čia? Kodėl iš karto neužėjai? Įsivedė mane į kabinetą vis dar prikaišiodamas: tikra juokdarė! Sėdi ir laukia, kol ją iškvies! O jam ir į galvą neatėję... Čia, įspūdingame direktoriaus kabinete, visas jo iškilnu­ mas (galbūt daugiau mano įsivaizduotas?) iš karto, regis, dingo. Vėl pamačiau Kostą tokį, kokį jau daugelį metų gerai pažinojau. — Kaip gaila, kad iš karto neužėjai! Būčiau supažindi­ nęs su Amerikos žurnaliste, įdomiu žmogumi. Turiu tau 92

pasakyti, kad pirmą kartą teko sutikti tikra to žodžio pras­ me visuomenininkę socialistę. Su jam būdingu ir man gerai pažįstamu užsidegimu ėmė pasakoti apie ką tik vestibiulyje matytą moterį. Sakė, kad ji esanti Ruzvelto šeimos artimas asmuo. Bene ir bus pa­ ties prezidento atsiųsta stebėti mūsų naujai gimstančio gy­ venimo. Viskuo ji labai domisi, viską stebi, gilinasi. Ir rodo mums palankumą. Jei išties ja galima patikėti! Pastūmė man stovėjusią ant stalo pilną braškių lėkštę, kuriomis, matyt, vaišino savo užjūrio viešnią, ir liepė man jas valgyti. O pats klausinėjo, kas Biržuose? Kaip ten su naujais potvarkiais? Kas Gojelyje, kaip mūsų mažoji? Čia vėl kalbėjo apie tai, kokiais nesulaikomais tempais vyksta nauji procesai. Dabar esanti ypač didelė įtampa — ruošiamasi Liaudies seimui, rinkimams. — Daug, daug ką turiu tau papasakoti, tik, žinok, laiko tai beveik neturiu. Kas dieną vis nauji projektai,— žvilg­ telėjo į laikroduką ant rankos.- — va už pusvalandžio ir vėl posėdis. Ir... dar reikia parašyti kalbą vienam vadovau­ jančiam asmeniui. „Keista,— pamaniau,— kodėl jis turi rašyti?" Pastebėjęs mano nuostabą, jis pasakė: — Jie visai neturi laiko. Neįsivaizduoji, kokia čia už­ virusi maišatis. Ir kiek tų patarėjų... atvykusių iš Maskvos! — Ir tau tenka visiems rašyti kalbas? — Kai kam... Gal tikimasi, kad siūlomos tezės, mano apdorotos, kiek veiksmingiau nuskambės...— tarė supykęs. | pavakarę gal kaip nors pavyks ištrūkti, tada smulkiau daug ką papasakosiąs. Ir viską aptarsime. Paspaudė myg­ tuką ir iškvietė vairuotoją. Paprašė nuvežti mane į namus, pakelėje paėmus iš stoties bagažą. Vėl viskas pasirodė man netikėtai nauja: Kosto asmenyje pajutau viršininką. Jo žodis suskambo tvirtai, nedvejojant. Mandagiai įsakomas. Tą vakarą grįžęs į namus Kostas ir vėl nemažai pasa­ kojo apie iš JAV atvykusią korespondentę. Pasirodė, jog tai žymi Amerikos žurnalistė ir rašytoja Ana Luiza Strong, jau nebe pirmą kartą atsilankanti Tarybų Sąjungoje. Čia, Kaune, ji dalyvavo įvairiuose vykstančiuose mitinguose ir susirinkimuose. Ką savo akimis regėjo Kaune, ir ne tik Kaune, nes buvo ir kitur, netgi pasiekė tolimą Šventosios

uostą — apie visa tai žadanti parašyti knygą. Dažnai ra­ šytoja lankosi ir redakcijose, o su juo net buvęs interviu, kuris netrukus turįs pasirodyti „Lietuvos žiniose". Mane keistai sudomino toji viešnia iš tolimo užjūrio. Kos­ tui kiek vėliau išvykus į Aukščiausios Tarybos sesiją [Mask­ voje, aš ieškojau laikraščiuose pasirodančių straipsnių, pa­ rašytų pačios A. L. Strong ar interviu su ja. Iš viso, ką skaičiau, susidariau apie Amerikos rašytoją gana blogą vaizdą. Apie jos aktyvumą, jau nebe jaunos moters ener­ giją, apie jos kišimąsi į visus pasaulinius įvykius. „Lietuvos žiniose" radau ir interviu su Eltos 'direkto­ riumi, kur buvo įdėta ir nuotrauka A. L. Strong su K. Kor­ saku. Tame pokalbyje rašytoja pasakiusi, jog į ,Lietuvą atvykusi liepos 4 d. — t. y. Amerikos Jungtinių Valstijų ne­ priklausomybės paskelbimo šventės dieną. Šį įvykį ji lai­ kanti simbolišku. „Man nuostabiausia,— sakė rašytoja,— kad Lietuvoje, kaip ir kitose Pabaltijo valstybėse, perėji­ mas į socialistinę santvarką vyksta be žmonių aukų, be sumaiščių..." Radęs vieną kitą laisvą valandėlę, Kostas pasakojo man ir apie savo pirmus žingsnius Eltoje, kuriuos teko žengti labai netikėtai ir staigiai. — O žinai, kieno tai buvo idėjos? Niekad neįspėtum — ogi Krėvės! Jis jau buvo paskirtas Užsienio reikalų minist­ ru, o Elta buvo jo žinioje. Ir pasiūlė jis man direktoriaus postą. Anksčiau Venclova, einąs švietimo ministro pareigas, bu­ vo pasiūlęs jam vieno ministerijos skyriaus vadovo vietą. Bet jis nenorėjęs būti Antano valdžioje... Be to, ir peda­ gogika niekad jo per daug nedominusi. Patikėjo, kad El­ toje darbas būsiąs jam artimesnis, Gal ir apsirikęs... Ir ką gi? Tą pačią naktį jam buvo paskambinta, jog turįs nedelsdamas važiuoti į Eltą ir perimti iš buvusio perso­ nalo visą įstaigą, visą j®s dokumentaciją ir kitką. Teko ap­ sišarvuoti drąsa, suimti save į nagą ir dėtis gerai išma­ nančiu visus Eltos jam svetimos įstaigos, reikalus. Ypač gerą įspūdį, pasakojo man Kostas, jam padaręs ligi tol buvęs Eltos direktorius Valentinas Gustainis, ku­ rį kiek pažinojo iš jo ankstesnio redaktoriavimo „Lietuvos 94

Aide". Tai pat girdėjo ir apie jo bendradarbiavimą su už­ sienio atstovybių vadovais. — Mane tiesiog sužavėjo šio iš pažiūros labai paprasto ir demokratiško žmogaus taktas, jo korektiškumas ir išlai­ kytas, orus elgesys. Tad aš stengiausi kiek įmanydamas išsilaikyti deramoje aukštumoje. Dariau vaizdą, kad man tokia sudėtinga įstaiga kaip Elta — ne naujiena. Tačiau prityrusi politinio veikėjo, mačiusio pasaulį, akis tikriausiai iš karto permatė, su kokiu žaliu jaunuolui jam tenka turėti reikalą... Bet anų metų išnašus tautininkų vi­ suomenininkas to nerodė, išlaikęs pabrėžtiną mandagumą ir tolerantiškumą. (Apie žymiai vėlesnę K. Korsako pažintį su Gustainiu po jo daliai tekusių sunkių represijų metų aš papasakosiu vėliau.) Toliau Kostas pasakojo, kaip netrukus, vos perėmus El­ tą, jis gavęs įsakymą išjungti visus esančius įstaigoje te­ letaipus, jungiančius su daugeliu valstybių, paliekant tik vieną — rišantį su Maskva. Kostas, dar gerai nesupratęs to įsako esmės, tuojau pat paskambinęs Justui Paleckiui ir paprašęs jam paaiškinti: ką tai reiškia? J. Paleckis, kaip Kostui pasirodė, labai nenorom, netgi piktokai, burbtelėjęs: „Apsidairyk aplinkui — ir suprasi!" Ir padėjo ragelį... Ta proga Kostas dar papasakojo, kad neseniai J. Palec­ kis buvo susirgęs ir ilgokai nesirodė prezidentūroje... Bu­ vo pasklidę įvairių gandų, netgi tarp gerų jo pažįstamų, neseniai paskirtų į daugiau ar mažiau atsakingas vietas. Vieni sakė, kad naujam mūsų prezidentui, staiga iškeltam į tokį aukštą postą, galbūt „kiek pasimaišę galvoje“ ? Kiti vėl tvirtino, kad J. Paleckį sukrėtusi žinia, kad Lietuvą ruošiamasi prijungti prie SSSR! Kostas sakė, kad gandai tebėra gandai... Kas ten žino. Gal žmogus tiesiog sunegala­ vęs? Nors antroji pasklidusių gandų versija jam atrodė patikimesnė. Jam ir pačiam pirmosiomis dienomis sunku buvo susigaudyti tų vis naujų potvarkių eigoje, jiems įgau­ nant vis stipresnę jėgą ir nelauktais tempais keičiant įpras­ tą seną sistemą. Pradžioje, sakė, buvęs taip apstulbintas, kad negalėjęs susiorientuoti, kas vyksta? Greičiausiai ir J. Paleckis dar tikėjęs, kad Lietuva būsianti palikta kaip savarankiška demokratinė valstybė... Ko tikriausiai širdies gilumoje ir abu troškę...

2

Vieną pavakarį Kostas paskambino iš įstaigos ir pra­ nešė, kad esame abu pakviesti į pokylį (kokia proga — ne­ beatsimenu). Vyks jis prezidentūroje. Netrukus juodu su Antanu ir užvažiuos manęs paimti. Atsimenu, kad senamiestyje, įvažiavus į platų kiemą, prieš įeinant į seną baltą pastatą ir Antanui Venclovai, tuo­ metiniam švietimo komisarui, ir Kostui teko pateikti savo dokumentus. Tada šis faktas mane labai nustebino. Tačiau netrukus teko prie jo priprasti. Niūriame rūme viskas dar buvo nepakitę nuo to laiko, kai iš jo pasitraukė senieji šeimininkai. Smalsiai dairiausi po tamsią ilgą pokylių salę su senoviniais masyviais bal­ dais ir sunkiais žemai pakibusiais kandeliabrais. Tik įm o ­ nės šį kartą čia susirinko visai nauji, kurių šios sienos nie­ kad neregėjo. Tarp jų pamačiau nemažai senų pažįstamų. Buvo čia ir ilgamečių pogrindžio veikėjų, neseniai palikusių kalėjimų sienas, ir pažįstamų jaunuolių, Raudonosios pa­ galbos narių, dažnai lankiusių mus. Daugelis jų dabar jau buvo gavę naujus reikšmingus paskyrimus. Pirmą kartą iš­ vydau čia ir į naujas pareigas iškilusį Justą Paleckį, tos dienos pokylio šeimininką. Jis man pasirodė bemaž nepa­ sikeitęs, toks, kokį ir seniau dažnai tekdavo sutikti Lais­ vės alėjoje ir visada draugiškai su Kostu pasišnekantį. Nei išskirtinė padėtis, nei iškilminga prezidentūros aplinka be­ rods jo nevaržė: buvo išlikęs jo demokratiškumas, papras­ tumas. Taigi visi tie gandai, pagalvojau, galbūt paprasčiau­ sias blefas! Apsidžiaugiau čia sutikusi ir savo biržietę draugę daili­ ninkę Ireną Trečiokaitę, ir humanitarinio fakulteto kolegę Zosę Macytę (Lomsargienę). Visi čia susirinkę buvo jau įsi­ traukę į naujo gyvenimo verpetą. Visi atrodė itin pakilios nuotaikos, pagaliau sulaukę to, ko ilgai buvo siekiama. Ir kas taip netikėtai ir lengvai išsipildė... Buvo nemažai atvykusių ir patarėjų iš Maskvos. Jie įdė­ miai stebėjo triukšmingą publiką. Kostas vieną kitą paty­ liukais man parodęs aiškino, kas jie tokie, kuris dabar ypač įtakingas, kokias pareigas einąs, o iš esmės vadovaująs. 96

Susėdus visiems prie ilgo pokylių stalo skambėjo tostai, buvo džiūgaujama dėl pirmųjų gyvenimo patvarkymų. Daž­ nas dalyvis, sakydamas kalbą, susigraudindavo. Mano bi­ čiulė Irena visą laiką šluostėsi ašaras. Ir ne tik ji viena... Prisiminiau pirmąsias dienas Gojelyje, Biržuose. Ten, at­ kampioje provincijoje, įvykiai turėjo visai kitokį (atspalvį! Todėl viskas čia mane domino ir stebino. Vertė susimąsty­ ti, gilintis į visų atvykusių svečių reakciją, jų akivaizdų susijaudinimą. Ypač linksmas, apsvaigęs, sklidinas entuziazmo atrodė Petras Cvirka. Jo apvalainas kaimo bernioko papūtžandis veidas švietė, tryško nesulaikomu, beveik vaikišku džiaugs­ mu. Jis be perstojo kalbėjo, pranašavo mūsų literatūrai ne­ matytai šviesią ateitį... Tik stovėjusių už svečių nugaros solidžių kelnerių ¡veidai atrodė nepatikliai sustingę iš nuostabos. Ir seniau tikriau­ siai patarnavę šioje salėje, jie buvo pratę prie kiek kitokių nuotaikų, kitokio elgesio ir kitokios ponijos. Vienas žymiausiųjų vadovaujančių asmenų — Antanas Sniečkus — kartkartėmis pagarsindavo tostą čia už vieną ar kitą seną pogrindžio kovotoją, čia už naujai paskirtą kurios ^nors įstaigos vadovą. Taurės kilo į viršų, palydimos garsiai skambančių šūksnių: „Valio, valio!“ — Pakelkime, draugai, taures už mūsų narsiuosius če­ kistus. Už ištikimą jų vadą Aleksandrą Guzevičių! Valio! Valio! Valio! Pamenu, atsistojo dar labai jauno veido, bet stambus, pečiuitas vyras. Jo veidas man pasi­ rodė net nevyriškai švelnių bruožų (keista — čekistas ,ir švelnaus veido?). Kažkokia nemaloni, netgi atstumiančiai saldi šypsena nuslinko jo veidu... Ilgai užtruko tasai dabar man atrodantis labai tolimas bene pirmasis pokylis, pertekęs triumfo, lyg ir duodąs ga­ lybę gerų vilčių... Jau į parytį, pamenu, Kostas, kurį visa­ da masino knygos, atitrūkęs nuo visos įsišėlusios kompa­ nijos, įniko vartyti storus foliantus iš nedidelės buvusio prezidento bibliotekos, beje, tilpusios tik vienoje įstiklin­ toje spintoje. Greta senovės Graikijos filosofų jis užtiko kai ką ir iš naujos mūsų literatūros. Kai kurių knygų dedi­ kacijos tautos vadui jį gerokai apstulbino. Mums sugrįžus į namus, pamenu, jis pasipiktinęs sakė: 4 . H . K o r s a k ie n ė

97

pasirodo, kad tie, kurie tarp draugų labiausiai šmeiždavo buvusį prezidentą, valstybinei premijai pakvipus, savo de­ dikacijose iš karto ėmė giedoti jam ditirambus. Argi ne tikri tartiufai? — O Paleckis,— pasakiau,— neatrodė, kad būtų sunkiai sirgęs? Kostas man atsakė, kad tikriausiai Paleckis pats jau ge­ rokai „apsidairė aplinkui", kaip man buvo pataręs... Ir su­ pratęs, kad pakliuvęs į žabangas, iš kurių nelengva bus iš­ sikapstyti! Pradedu geriau apsidairyti ir aš. Atsimenu, kaip vieną vėlų vakarą, visam miestui jau pa­ skendus tamsoje, mudu su Kostu išėjome pasivaikščioti, kaip jis sakė, „kiek pravėdinti smegenis" po visų nesibai­ giančių ir labai jį išvarginančių posėdžių... Nusileidę Paro­ dos gatve, pasukome Laisvės alėjos link. Čia jis atkreipė mano dėmesį į vienintelį mieste apšviestą langelį — pačia­ me buvusio saugumo namo viršuje. — Pažiūrėk — tas žiburėlis per visas naktis negęsta! Paaiškino man, kad ten dieną naktį vykstą pasitarimai, svarstomi svarbiausi bėgamų dienų ir ateities klausimai. Gal ir visos Lietuvos likimas! Ten esąs komunistų partijos vadovų kabinetas — Sniečkaus ir Meskupo*, pogrindyje turėjusio Adomo slapyvardį. Šį žmogų, sakė Kostas, jis mažai pažįstąs. Vos kelis kartus tekę su juo susidurti, spren­ džiant reikalus. Jis pasirodęs jam geležinės valios žmogus. — Visa bėda,— nuleidęs balsą pridūrė,— ne visus klau­ simus juodu ten patys ir sprendžia... — O kas gi sprendžia? — Atvykę iš Maskvos emisarai... Stalino pasiuntiniai! Visiems reikalams tvarkyti atsiųstas Dekanozovas! Ėjome tuščia aptemusia Laisvės alėja. Gūdžiai kaukšėjo vieniši mudviejų žingsniai, o ausyse nesiliovė skambėję nelinksmi Kosto žodžiai. Jutau, kaip kartkarčiais nugara nubėgdavo pagaugai. Rodės, kad artėjanti grėsmė jau tvy­ rojo mus supančioje naktyje... * I. Meskupas (Adomas) žuvo 1942 metais Biržų girioje, netoli Smailių, kaip operatyvinės partizanų grupės vadas.

Staiga paklausiau Kosto.— Juk visus trečiafrontininkus kadaise keikė „Prieka­ las". Lyg būtumėte didžiausi priešai! O bene visus jus iškėlė į svarbius postus. Kaip tai suprasti? — Didžiausias buvęs mūsų priešas Angarietis — nužudy­ tas... Senieji keiksmai užmiršti. Kuo nors juk reikėjo rem­ tis! Tokia sukta yra stalinistinė politika...

3 Nesustodamos skubėjo dienos. Ir kiekviena naujai iš­ aušusi vis stebindavo kokia nors naujiena. Po truputį sten­ giausi įsijungti į vis dar neramų naujo gyvenimo ritmą. Kartu su Elenute parsivežėme iš Gojelio Ingridėlę, pra­ skaidrinusią prislėgtą mano nuotaiką, įnešusią daugiau džiaugsmo ir šviesos. O virš mano galvos ir vėl pakibo naujas rūpestis: Kostas kas dieną primindavo, jog reikia pagaliau apsispręsti dėl kėlimosi į naują butą Vienybės aikštėje. Sakė, kad Cvirka atkakliai jam vis primenąs ir pykstąs, kad delsiame. Visi rašytojai ir dailininkai jau se­ niai persikėlę, tik mums skirtame bute vis dar tebegyve­ nanti, anot Petro, „nepageidaujama šeima". Man buvo la­ bai gaila skirtis su įprastu ir jaukiu mūsų butuku Aukštai­ čių gatvėje. Dar ir jėgų neturėjau kažkur vėl kraustytis... Nuotaiką kiek drumstė ir pirmame aukšte gyvenanti ma­ no pusseserė Aldona. Ji vis atkalbinėjo mane: ar verta keltis iš Žaliakalnio gatvės į centrą? Jei būtų karas, įtiki­ nėjo mane, tai anas aukščiausias mieste pastatas ar nebū­ tų geriausias taikinys bombardavimui? „Kodėl turėtų būti karas?" — stebėjausi ir ginčijausi su Aldona. O ji vis įti­ kinėjo: visi aplinkui kalba. Mudu, anot jos, gyvename la­ biau atsiskyrę, o ji tą tik ir girdinti: karas jau ne už kalnų! Keista, svarsčiau, kodėl tame pobūvyje, kur neseniai bu­ vome, niekas nė neužsiminė apie karą? Tiek buvo džiū­ gavimo, tikėjimo tvirtu naujo gyvenimo pagrindu. Ir Kos­ tas mane bandė raminti: kol kas tai tik tušti plepalai. Jokių galimo karo ženklų dar nesimato! Ir per radiją vis sklido dainos, šlovinančios Tarybų Sąjungos galybę... P. Cvirka dabar jau ir man paskambino. Ir kalbėjo la4*

99

bai nepatenkintu tonu, beveik supykęs: jei Kostas nenorėjo keltis, reikėjo iš karto atsisakyti. Būtume kuriam nors ki­ tam rašytojui paskyrę. Norinčių užteko! O dabar jau vė­ lu — viskas nuspręsta, patvirtinta. Ir ko jūs vis delsiate? Ką, ar nepatinka Vailokaičio liuksusiniai butai? Ir vėl pri­ minė tą „nepageidaujamą šeimą"... Supratau: matyt, kad ir nenorom, teks ryžtis. Nebeatidėliodama išsiruošiu apžiūrėti mums siūlomo bu­ to. Modernus pastatas, vadinamas „Vailokaičio dangorai­ žiu", iš tiesų didingai kilo virš viso miesto centro, supamas neaukštų, daugiausia senų dviaukščių namų. Pirmą kartą gyvenime pakilau liftu į penktą aukštą. Prie nurodyto buto numerio ilgokai pastovėjau, mintyse ban­ dydama suregzti pirmuosius sakinius. Buvo ir nejauku, ir kiek baugu. Kokiomis akimis pažvelgs į mane toji „nepa­ geidaujama šeima"? Ir kaip reikės jai viską paaiškinti? Pagaliau ryžausi paskambinti. Greičiau negu tikėjausi kažkas lengvais skubotais žingsniais priėjo ir atidarė duris. Prieš mane stovėjo aukšta senyva moteris. Žvilgsnis, ku­ riuo ji tiriamai mane peržvelgė, pasirodė man aštrokas. Dar nespėjus prisistatyti, ji pati pradėjo kalbą: — Spėju, kad jūs ir būsite šio buto, iš kurio mums liepta išsikelti, naujoji gyventoja? Ar taip? Sugebėjau tik linktelėti. — Seniai jau jūsų laukiame. Ponas Cvirka vis ragina, pyksta, kad... bet, žinote, galvojome, kad būtų parankiau kartu susitarus... Prašom, prašom, užeikite. Pajutau, kad šio buto senoji šeimininkė iš karto permatė ir mano nedrąsą, ir sumišimą. Jos žvilgsnyje pamažu iš­ blėso buvęs aštrumas. — Tikriausiai norėsite apžvelgti butą? Tai prašom, labai prašom. Aukšta žilagalvė dama ėmė vedžioti mane iš vieno kam­ bario j kitą. Ne, tokios prabangos ir prašmatnumo gyve­ nime neteko matyti! Malonūs šviesaus riešutmedžio didin­ gi komplektai. Kitame kambaryje senoviški tamsaus ąžuolo bufetai, vėl kitur naujamadiški foteliai, krėslai. Minkšti, žingsnius sugeriantys kilimai. Visa tai teko matyti tik už­ sienio filmuose. Svetainėje, įsisupus į pūkuotą skraistę, giliame fotelyje

*o

skendėjo dar viena šeimos narė — jauna moteris. Ji neat­ kreipė į mane nė mažiausio dėmesio. Nei galvos nepasuko į mano pusę, nei kreiva akimi nežvilgterėjo... — Na, matote, butas visai neblogas, tiesa? Tikiuos, kad jums patiko? — išgirdau orios damos balse vos vos suskam­ busią nežymią pašaipėlę. — Mums jis būtų per didelis... — Gal blogiau, jei pasirodytų per mažas! Ji pasiteiravo, kada norėtume keltis? Geriausia — kuo greičiau. Vėl pakartojo: ponas Cvirka vis ragina, ragina. Nustebau, kad ši senyva, matyt, dar pakankamai energin­ ga ir veikli moteris, jau buvo ir į Žaliakalnį nuėjusi pažiū­ rėti, kur mes gyvename. Ir jau nutarusi, kad drąsiai galė­ tume susikeisti. — Vieta man labai patiko — priešais didelė aikštė. Ir namukas visai simpatingas. — Bet mūsų butas labai ankštas... kaip galėtumėt susi­ talpinti?— žvilgsniu apvedžiau stulbinančią gausybę baldų. Tačiau orioji ponia mane draugiškai apramino: dalį bal­ dų laikinai,— šis žodis buvo pabrėžtas,— atiduosią į sau­ gyklos patalpas. Iš pradžių perkeltų tik kas būtiniausia. Tikriausiai, dingtelėjo man, ir ji mano, kad greitai bus karas? Ir tikisi, kad galės vėl sugrįžti atgal? Ausyse man ir vėl suskambo pažįstamos arijos tolimas refrenas: „...ką žada mums rytojus?" Deja, to nežinojo nei išdidžioji žilagalvė mano pašneko­ vė, nei aš, nudelbusi akis... O rytojus žadėjo, kad netrukus šiame moderniame daugiaaukščiame pastate jau viešpataus nacistų generalkomisaras Rentelnas. O dar už kelerių metų iš jo teliks tik krūva griuvėsių... Galiausiai susitarėme, kad artimiausią dieną persikelsime, susikeisdami butais. Mes vienu sunkvežimiu kelsimės į garsųjį „dangoraižį", o ji drauge su dukterimi — iš savo prabangaus buto į mūsų, anot jos, „simpatingąjį" namuką Žaliakalnyje. Po šios keistokos apžiūros grįždama į namus jaučiausi tarsi pabuvojusi fantastiškame sapne. Man, išaugusiai gau­ sioje kuklioje inteligentų šeimoje, prabanga buvo svetima ir... neviliojo. Viskas busimajame bute atrodė kažkaip lyg ir nerealu, nedžiugino. Ką paveiksi, tokį mano gyvenime 101

nenumatytą ir neprašytą posūkį, matyt, lėmė likimas. Jam nepasipriešinsi. Nenumatė tikriausiai savo gyvenime tokio posūkio ir orioji žilagalvė ponia? Ir ar ne dar didesnį pokštą iškrėtė jai josios dalia?! Tokių minčių lydima kopiau įkalnėn Parodos gatve į sa­ vo jaukią Aukštaičių gatvę. „Argi pasidariau jau tokia fa­ taliste?"— mąsčiau. Ne, tikriausiai ne. Daugelis pastarojo meto netikėtų, skaudžių įvykių, pasikeitimų, sunkių išgy­ venimų, nelaimių, matyt, stipriai paveikė mano visada bu­ vusį viltingą, jaunatvišką optimizmą? Iš lėto kopiant aukštyn vis dėlto dingojosi, kad tai dar ne viskas... Kažkas baugaus vis dar, rodos, tvylo virš ma­ no galvos... Dar stovėjo akyse ir nepažįstamos moters vaizdas, su ku­ ria taip netikėtai susikryžiavo mūsų keliai. Kažkoks nema­ lonus gaižulys užgulė krūtinę. Ir vis dėlto stebino šios mo­ ters ramus orumas, užtikrintos savigarbos poza. Petras man sakė, kad jos žentas buvęs kažkoks jaunalietuvių šu­ las. Dabar lyg ir esąs areštuotas. Už ką? Vėl ir vėl stojo akyse verianti prabanga. Juk teko matyti ir kai kurių mū­ sų žymiausių žmonių gyvenimo aplinką. Dar „Literatūros“ žurnalo laikais lankėmės su Kostu pas Vincą Krėvę. Koks paprastas, itin kuklus buvo jo darbo kabinetas! Ten, Vy­ dūno alėjoje: paprasčiausias medinis namas... Kabinete kny­ gų lentyna, pagal rašytojo ūgį mažytė sofutė*, ant kurios jis priguldavo pailsėti. Senoviškas kuklus sekreteras, kur buvo rašomi jo didieji kūriniai... Ir viskas. Jokios praban­ gos, jokio liuksuso. O kokia rašytojo dvasios galybė! Dar studentaujant ir rašant seminarinį darbelį apie V. Sirokomlę, profesorius M. Biržiška žadėjo man surasti ką nors iš šio autoriaus lietuviškos tematikos savo biblio­ tekoje. Paskyrė valandą, kada galiu užeiti į namus. Dėl pernelyg didelio stropumo atėjau gal kiek per anksti. Teko palaukti profesoriaus kabinete. Žvalgiausi: knygos, knygos, knygos. Paprastos, ligi lubų iškylančios, net neįstiklintos * Beje, tą mažą sofutę pavyko išsaugoti, apsigyvenus name, kur didžiojo rašytojo buvo gyventa 1940— 1944 m. Ją siūliau Kauno li­ teratūros muziejui ■ — V. Krėvei skirtai ekspozicijai papildyti. Tačiau muziejaus direktorius, nors žadėjo, ligi šiol tuo atmintinu baldu ne­ pasidomėjo.

lentynos. Kiek apdulkėjusios. Pora oda aptrauktų fotelių. Ir ilgas darbo stalas — ant jo eilė pailgų kartotekos dėže­ lių. Gerokai nušiuręs biuvaras. Tiesa, dar didelė išsišakoju­ si palmė, po kuria ir teko laukti besiilsinčio profesoriaus. Štai čia, šiame darbo kambaryje, prie ilgo stalo buvo ra­ šomi pagrindai mūsų senosios literatūros istorijai. Ieškomi pirmųjų, seniai jau pamirštų autorių indėliai į ją... Ir vėl — jokios ištaigos, komforto. Rimtis. Pagaliau atėjo senas profesorius, matyt, ką tik pabudęs. Atšlepsėjo kiek numintomis šlepetėmis (ne, ne dėl to, kad stigo pinigų naujoms. Ne tuo jis gyveno! O pamėgtos se­ nosios, matyt, buvusios ypač patogios, įprastos...). Lentynoje profesorius tuoj pat suieškojo kelias plonas knygutes ir pro senamadiškus akinius sužibusiomis akimis ėmė man aiškinti apie Sirokomlės meilę Lietuvai, apie jo įnašą, į mūsų senąją literatūrą. Padavęs knygutes, paprašė saugoti jas ir laiku grąžinti. Atmenu lant jų užlipdytus ekslibrisus su grafišku Adomo Mickevičiaus portretu. Profesoriaus di­ delę meilę šiam didžiam poetui visada tekdavo pajusti jo senosios literatūros paskaitose. Tie vaizdai vis kilo atmintyje, stelbė kits kitą. Ir smygsojo galvoje, lyg ieškodami prasmės ir atsako į visa, kas vyko. Ir tebevyksta toliau... Nenyko akyse prabanga nu­ stebinęs orios šeimininkės butas. O giliai širdyje neblėso vis didėjąs nerimas.

4 Atsikėlę į naują butą Vienybės aikštėje jautėmės taip, tarsi įvažiavę į tuščią daržinę su vaikiškais žaisliukais. Toks buvo erdvus ir talpus butas ir tokie maži neišvaizdūs da­ bar pasirodė mūsų baldeliai. Nutarėme vienu kitu būtiniau­ siu daiktu šiek tiek papildyti naują būstą. Kostas, absoliu­ čiai neturėdamas laiko man pagelbėti, patarė pasiprašyti talkon kurią nors iš senų bičiulių biržiečių. Pasirinkau Al­ mą, aistringą sportininkę, ir jauną jos vyrą lakūną, tarp draugų vadinamą Olesiu. Kaip tik šiuo metu jie abu turėjo pakankamai laisvo laiko, nes eskadrilė, kuriai priklausė jaunasis lakūnas, buvo numatyta dislokuoti Ukmergėje ir. 103

kol ten vyko atitinkami pasiruošimai, juodu dar gyveno Kaune. Abu energingai ėmėsi man talkinti. Ypač entuzias­ tingai kibo į darbą nagingas ir miklus Olesius, dabar juo­ kais jau vadinęs save „krasnyj liotčik", rodydamas savo uniformoje naujus skiriamuosius ženklus. Stengėsi, tarsi pats sau rengtų naują būstą, įdėdamas į šią veiklą ir širdį, ir sugebėjimus. Man beliko stebėti jo nuoširdžias pastan­ gas, pačiai šioje srityje neturint nei nuovokos, nei patir­ ties. Olesius dar pasigyrė, jog turįs galimybę naujo buto apstatymui netgi kai ką gauti neseniai Kaune atidarytame „Vojentorge". Žinodami Kosto polinkį į santūrų, kiek griežtą stilių ir vis pabrėžtinai jam prašant nesusigundyti kokiais nors niek­ niekiais, stengėmės jo neapvilti. Niekada jis nelinko į be­ reikalingą prabangą. Pirmiausia Kosto kabinete per visą sieną nutiesėme pa­ tvarius stelažus, kurių lentynose galėtų tilpti daugėjanti jo biblioteka. Ligi šiol knygų dalį tekdavo laikyti atskirose dėžėse, o kai kurias netgi rūpestingai sukrauti sandėliuke. Jo biblioteka dabar iš tiesų atrodė įspūdingai. Niekam iš mūsų tada nedingtelėjo mintis, kad už kelerių metų, pra­ radęs širdžiai brangias knygas, jis su širdgrauža rašys: Jūs buvote geriausios mano draugės — Lentynose sustoję, blizgėjot nugarėlėm Ir kolenkoro švietėt apdarais. Kaip motina su kūdikiu, Taip su jumis buvau suaugęs. Drauge mes gulėmės ir kėlėm, Drauge budėjom vakarais...* Ilgomis eilėmis, susiglaudusios it seserys, jos alsavo ne­ išjudinama ištverme ir neabejotinu patvarumu... nors ap­ linkui šen ir ten jau ir tada liepsnojo knygų laužai. Ir pats Kostas ne taip seniai „Literatūroje" rašė: „Knygos dega!" — kai jų liepsna iš hitlerinės Vokietijos persikėlė jau ir į Klai­ pėdą. Visi mes dabar tik gėrėjomės atsivėrusiu prieš akis tauriu bibliotekos vaizdu, neprileidę minties, jog, sugrįžus po karo,— kuris dar nebuvo juntamas, o iš tiesų jau ka­ * „Mano biblioteka", 1943 m. Iš rinkinio „Paukščiai grįžta".

104

bojo virš galvų,— iš šių knygų gausybės tik viena kita at­ sitiktinai išgelbėta sugrįš į Kosto rankas... Po truputį apsipratome su naujo buto erdve, kuria ypač džiaugėsi mažoji Ingutė, laisvai bėginėdama iš vieno kam­ bario į kitą. Šį tą, kas atrodė labiau reikalinga, papildėm. Atmenu, Olesius, prieš išvykdamas į savo eskadrilę Ukmer­ gėje, dar atitempė iš „Vojentorgo" kažkokį rytietišką labai ryškių spalvų kilimą, kuriuo Kostas nebuvo per daug su­ žavėtas. Elenutė linksmai niūniuodama ruošėsi puikioje, glazūruotais kokliais išklotoje virtuvėje. Visi po truputį primiršome senąjį kuklų ir mielą butuką Aukštaičių gatvėje. Naujasis, patogus ir ištaigingas, jau pasidarė įprastas. Su­ sigyvenome su juo. Labai greitai prijunkstama prie pato­ gumo ir didesnio komforto. Tik Kostas nedaug tegalėjo naudotis naujo buto teikiama gerove. Grįždavo į namus dažniausiai labai nuvargęs. Kartais aiškiai kažkuo nepaten­ kintas, suirzęs. Tik vėlų vakarą, ilsėdamasis savo kabinete, mėgdavo pabendrauti su numylėtomis knygomis. Bent pasklaidydamas jas ir džiugiu žvilgsniu apžvelgdamas į eilę išsirikiavusius naujus stelažus. (Kaip vėliau rašys: „drauge budėjom vakarais"...) Paklaustas, kodėl toks be ūpo, pasiguodė man: kažko­ dėl likimas visada lemia, kad jam privalu dirbti tą darbą, kuriam neturi nė mažiausio potraukio. Aš pasijuokiau: štai ir jis jau ima minėti likimą, iš kurgi toks fatalizmas? — Likimas, žinoma, čia niekuo dėtas. Teisingiau pasa­ kius-. kažkodėl visada taip susideda aplinkybės... Darbas Eltoje — visai ne jo profilio. Jis nieko bendra neturi su knyga, literatūra. Savaip darbas esąs ir įdomus, ir atsakingas. Be abejo, praplėtęs ir jo akiratį. Daug naujų įdomių pažinčių, bet... Jo dabartinė veikla visai nepriklau­ so nuo jo paties. Tie nuolatiniai patarimai, nurodinėjimai. Važiuoja iš Maskvos vis nauji emisarai, patarėjai. Dauge­ lis jokio supratimo neturi nei apie mūsų kraštą, nei apie žmones, mūsų papročius. Viską būtinai tempia ant savo seno kurpalio. Jei leistų mums patiems sprąsti, vietiniai vadovai daug greičiau ir geriau susitvarkytų. Valandėlę susimąstęs patylėjo. Be mažiausios abejonės kiek vėliau pridūrė: 105

— Viskas eitų gal į gerąją pusę... jei Kremliuje nesėdėtų Stalinas. Seniai buvau pastebėjusi, kad po visos eilės Maskvoje (apie 1936— 1937 metus) vykusių teismų ir juos lydėjusių represijų, su kuo, uoliai sekdamas tarybinę spaudą, K. Kor­ sakas gana gerai buvo susipažinęs,— jo tikėjimas anuome­ tiniu partijos vadovu vis labiau šlubavo... Žinios apie grės­ mingą liaudies gniuždymą prasisunkdavo ir per uždarą ge­ ležinę sieną. Nemažai Kostui papasakodavęs ir prof. V. Krė­ vė-Mickevičius, artimai bendravęs su buvusiu Lietuvos at­ stovu Maskvoje poetu Jurgiu Baltrušaičiu, dažnai apsilan­ kančiu Kaune. Viso to pasėkoje ne kartą teko užgirsti Kostą sakant, kad Stalinas iškreipęs socializmo idėjas ir sukomp­ romitavęs jų tikrąją sampratą. Visada Kostą labai stebino, kad, nepaisant socializmo esmės deformacijų, Stalino savi­ valės, jo kultas vis didėja. Nejaugi visuomenė pritaria? Jei ne, tai kodėl visi tyli? Bent tie, kurie turi įtaką? Supratau, kad dabar, galimas dalykas, jam atrodė, jog atvykę „patarėjai", vykdydami pas mus „stalininę politi­ ką", ne visada savo veikla atitinka socializmo tikruosius siekius... Pamenu, kad neilgai trukus po šio mūsų pokalbio Kos­ tas kartą su viltim man pranešė, kad artimiausiu laiku bus steigiama Kaune valstybinė leidykla. Atrodo, jog di­ rektoriaus pareigoms numatoma jo kandidatūra. Žinoma, darbas būtų jam daug artimesnis. Ir ramesnis. Pasiguodė ir vėl įsikinkė į darbą. O darbas virte virė: vėl iškvietimai į naktinius posėdžius. Pareigų apimtis vis platėjo: šalia tiesioginių Eltos direktoriaus uždavinių — dar ir spaudos, ir radiofono klausimai. Ir nėra jiems jokio galo... Vienybės aikštės namuose dabar gyveno daugelis rašy­ tojų: pats pirmininkas P. Cvirka, T. Tilvytis, K. Binkis, Jo­ nas Marcinkevičius, I. Simonaitytė. Taip pat nemaža dai­ lininkų: S. Žukas, I. Trečiokaitė-Žebenkienė, rodos, V. Jur­ kūnas ir dar gal kas nors, kurių nebeprisimenu. Pirmame aukšte įrengtame rašytojų ir menininkų klube, kur nuolatos lankėsi visų kūrybinių sferų atstovai, be pa­ liovos vyko posėdžiai, pokalbiai, aptarimai. P. Cvirka vis prašė, o kartais ir reikalavo, kad K. Korsakas parengtų 106

vieną kitą paskaitą aktualiais klausimais. Žinoma, tos pas­ kaitos galbūt reikalingos, sutikdavo Kostas. Bet kur rasti laiko? Ir vis dėlto vienai kitai paskaitai laiko surasdavo — be abejo, naktimis... Pagaliau galutinė Liaudies vyriausybė jau buvo išrinkta, tiksliau — paskirta. Liepos mėnesio gale buvo numatyta ir delegacija, kuri vyks j Maskvą. K. Korsakas, kaip Eltos direktorius, taip pat turėjo vykti, nors į oficialią delegaci­ jos sudėtį, kaip nepartinis ir neišrinktas į Seimo tarybą, nebuvo įtrauktas. Jam buvo įdomu pirmą kartą pabuvoti Maskvoje. Galbūt susipažintų su kai kuriais žymiais rašytojais, kurių knygas buvo skaitęs? Gal tikėjosi ir kiek prasiblaškyti, atitrūkti nuo nesibaigiančio darbo. Netrukus vieną vakarą grįžęs į namus Kostas susimąstęs ilgai sėdėjo savo kabinete. Šį kartą netgi ir bibliotekai li­ ko abejingas. Įėjusi pas jį paklausiau, gal ir vėl naujos bėdos užgulė pečius? — Dar ir kokios! Papasakojo, kad jį iškvietęs kategoriškasis Dekanozovas (faktiškas visų pertvarkų diktatorius) ir ėmęs besąlygiškai reikalauti, kad kuris nors iš mūsų žymiausių rašytojų Mask­ voje, Aukščiausiosios Tarybos sesijos posėdžio metu, pa­ skaitytų savo naujausią poemą, skirtą Stalinui! Toks esąs ir Maskvos atstovo Pozdniakovo beapeliacinis pasiūlymas. Nė dienos neužgaišdamas privaląs pristatyti autorių jam, Dekanozovui! „Ką aš galėjau pasiūlyti? — atsiduso Kostas.— Negi Miš­ kinį ar Graičiūną? Kurio nors iš vyresniųjų rašytojų neiš­ drįsau net paminėti..." Bet čia pats Dekanozovas su klas­ tingu šypsniu paklausė: o kaip jis žiūrėtų į Salomėjos Bačinskaitės-Bučienės kandidatūrą? Juk ji žymiausia poetė. Valstybinės premijos laureatė! Kostas sutriko: ne, ji nesutiks! Jos poezija ne tos kryp­ ties, labiau lyrinės... — Nuo Salomėjos Bačinskaitės ir pradėkite,— jau be­ sąlygiškai nurodė Dekanozovas.— Sutiks! Čia juk didelė garbė! Jei atsikalbinės, prikalbėsite! Į jokias kalbas daugiau nebesileidęs... < 107

Važiavęs Kostas į Palemoną — nei gyvas, nei miręs. Bu­ vęs tikras, kad Salomėja kategoriškai atsisakys. Širdies gi­ lumoje to ir troškęs... Didžiausiam jo nustebimui — Salo­ mėja neatsisakė! Ramiai išklausiusi šj drastišką, netgi jam atrodžiusį užgaulų, pasiūlymą, valandėlę susimąsčiusi ty­ lėjo. Žiūrint į jos sukauptą veidą atrodė, kad tomis kelio­ mis akimirkomis ištisi minčių spiečiai praskriejo jos gal­ voje... Kokios buvo tos mintys? Salomėja visados jam buvusi neįspėjama paslaptis. Dar ir tada, kai niekieno ne­ skatinama ji pasirinko naują, visam jos buvusiam gyveni­ mui ir poezijai prieštaringą kelią. Tada, kai jiems, trečiafrontininkams, tai buvęs didžiulis laimėjimas, reikšmingiau­ sia dovana, jam ir tada daug kas likę mįsle... Dabar Pa­ lemone — juo labiau. Kokiu stimulu ji vadovavosi sutikda­ ma? Kokiomis paskatomis? Ji tik labai ramiai paklausė: kokiai datai reikia pristatyti poemą? Kuriai dienai kviečiąs ją pas save Dekanozovas? Beje, dar pridūrusi, kad ir Pozdniakovas teiravęsis šiuo klausimu... Grįždamas iš Palemono, mašinoje jis visą kelią svarstęs, spėliojęs, norėjęs suprasti Salomėjos tvirto sprendimo prie­ žastį. Per kelias dienas parašyti poemą? Ir dar kam skirtą? Stalinui... Negi tai būtų sukilusios garbėtroškos imperatyvas? Ne, negali būti... nors jai garbės troškimas ir ne visai sveti­ mas... Ir keista, jis negalėjęs nusikratyti minties, jam vis dingojęsi, tarsi tai buvęs skausmingas poetės noras kažkam kažką įrodyti. Galbūt net atkeršyti... Kam? Kodėl? Už ką?* Ilgai tą vakarą Kostas negalėjo nurimti. Vis galvojo apie Salomėją, kalbėjo apie ją: jis ją didžiai gerbiąs. Visada jį žavėjęs jos trapus talentas — nuo pat jaunatviškų eilėraš­ čių ligi „Diemedžiu žydėsiu". Ir vis dėlto ji visada buvusi ir likusi jam mįslinga, neįspėjama. Greta mimoziško jaut­ rumo, liguisto pažeidžiamumo Salomėjos charakteryje vi­ sada slypėjo ir tvirtos asmenybės valia, nepalenkiami spren­ dimai, kuriuos ne visada galėjai suprasti. Jau grįžęs po karo iš evakuacijos, daug artimiau pažinęs * Vėliau, kai pasidarė prieinami S. Nėries dienoraščiai, daug kas ėmė ryškėti, atsiskleidus prieštaringo charakterio bruožams, paaiš­ kėjus ypatingoms gyvenimo aplinkybėms.

108

Salomėją, bendravęs su ja ir likęs jos talento dar dides­ niu adoratoriumi, vis tiek stebėjęsis šios subtilios ir glež­ nos moters tvirtu charakteriu. Visada kartojęs tą patį — ji, Salomėja, jam taip ir likusi slėpiningu sfinksu... Tą mintį galbūt pratęstų ir nedidelė ištrauka iš V. Sruo­ gienės — rašytojo Balio Sruogos žmonos — laiško šios kny­ gos autorei (1990.II.6 d.), kuris iš dalies patvirtino ir K. Kor­ sako anų metų abejones bei spėliojimus, liečiančius Salo­ mėjos Nėries sprendimo priežastis. Galbūt kiek ir paaiš­ kintų poetės tikslą, vykstant anuomet į Maskvą? Juo labiau kad laiško autorė, ilgokai dirbusi Kauno III gimnazijoje drauge su poete, gerai pažinojo jos charakterį ir būdą. „Labai mane sudomino, ką parašėt apie Salomėją*. Ma­ no pažintis su ja nebuvo ilga — iš vienos pusės gana arti­ ma, iš kitos — ji man visad liko mįslė. Tačiau tas, ką Jūs atskleidėt tuo ypač degančiu klausimu, visai sutampa su mano patyrimu. Daug kas tvirtina, kad ji buvusi priversta parašyti tą nelemtą poemą, bet ji man kitaip sakė. Gerai atsimenu, pasitikau ją prie durų ir, pamačiusi jos segę — raudoną žvaigždę, lyg ir sulaikiau ją prieš slenkstį sušukus: „Tu su tuo pas mus ateini? Juk žinai, kaip mums tas ne­ apkenčiama..." Įėjusi į vidų ji sušuko: „N e, ne, nieko ne­ sakyk! Aš tą parašiau ir dabar kaip deputatė važiuoju į Maskvą, nes man buvo žadėta speciali audiencija pas S[taliną]. Aš jam viską pasakysiu, ką tie... pas mus išdarinė­ ja..." Aš jai tik sušukau: „Ach tu, durnele, tu vis tiki..." 5 Poemą, skirtą Stalinui, Salomėja parašė, ir K. Korsakui buvo pavesta palydėti ją į Maskvą ir ten pagloboti. Prieš važiuodamas Kostas vis minėjo, kad tikriausiai turėsiąs ke­ lionėje su Salomėja nemažai vargo, žinodamas jos opų jaut­ rumą, ne visada suvokiamus įsižeidimus. Grįžęs pasakojo, kad tie jo nuogąstavimai su kaupu išsi­ pildę. Važiavo juodu specialiame vagone, gretimose kupė. Iš pradžių Salomėja jam pasirodė gana gerai nusiteikusi — ji buvo išlydėta su gėlėmis ir dabar traukinyje rūpestingai * Turima galvoje ištrauka iš atsiminimų „Namas, kuriame gyve­ nome“ publikuota „Pergalėje", 1989 m. Nr. 10.

tvarkė savo puokštes. Netgi paprašiusi palydovės atnešti jai vazelę vandens gėlėms pamerkti. Radviliškyje jiems te­ kę persėsti į kitą traukinį, kur juodu atsidūrę viename ku­ pė su I. Erenburgu ir jo žmona, kurie grįžo į Maskvą, gelbėdamiesi nuo nacių, neseniai užėmusių Paryžių. Kostui šis išgarsėjęs rašytojas buvęs neblogai pažįstamas iš dau­ gelio jo knygų: „Trylikos pypkių", „Chulijo Churenito...", „Antrosios dienos", kurias buvo skaitęs, o ypač jis domė­ josi I. Erenburgo aštria publicistika. Labai nudžiugęs, jog pasitaiko reta proga pabendrauti su žymiuoju rašytoju, de­ taliau sužinoti apie visus stebinančią nelauktą Prancūzijos kapituliaciją ir apie nacistinės kariaunos įsibrovimą į Pa­ ryžių. Sunku buvo patikėti tuo, kas buvo rašoma anų metų mūsų spaudoje po garsiojo Tarybų Sąjungos pakto su na­ cistine Vokietija. Todėl Kostui rūpėjo sužinoti, ką pasakys ir kaip viską aiškins žymusis jų pakeleivis? I. Erenburgas pasirodęs visai neoficialus ir netgi drau­ giškas, šnekus. Daug ką gyvai papasakojęs apie sukrečian­ čias paskutines savaites Paryžiuje, apie, nemaža mačiusio rašytojo žodžiais tariant, „keistą karą" su nacistine Vokie­ tija. Apie sveiku protu sunkiai suvokiamą Prancūzijos stai­ gią kapituliaciją. Ir dar: apie įžūlius nacistų karius, dabar šeimininkaujančius Paryžiaus gatvėse, ir... apie prostitutes, jau sekiojančias juos ir meiliai čiauškančias: „Mein lieber darling..." Be to, I. Erenburgas labai domėjęsis ir pastarai­ siais įvykiais Pabaltijyje. Pridūręs, jog jie, pervažiavę sker­ sai beveik pusę Europos, niekur nematę linksmo veido... Ir tik čia, Lietuvoje, vieną kitą nepaniurusį išvydę. Labai domėjęsis mūsų piliečių nuotaikomis, reakcija į naujai su­ darytą santvarką. „Europos žemėlapis keičiasi kone kas dieną... ir dar gali keistis..." Tokie buvę gana pesimistiški ir gal pranašiški seno rašytojo žodžiai. jiems prašnekėjus ilgesnį laiką, Kostas susigriebęs, jog visai pamiršęs savo globotinę, kuri jau senokai išėjusi iš kupė ir dar negrįžtanti. Skubiai išėjęs į ilgą koridorių pastebėjo Salomėją pačia­ me jo gale susitraukusią ir apsipylusią ašaromis. Jam pa­ siteiravus, kas gi atsitikę, Salomėja sukandusi dantis ėmusi tvirtinti, jog toliau nevažiuosianti! Jokiu būdu! Sekančioje stotyje išlipsianti ir lauksianti grįžtančio į Kauną trauki­

no

nio! Kostui apstulbus ir bandant ją apraminti, ji ir toliau atkakliai tą patį tvirtinusi, jog tuoj pat sekančioje stotyje išlipsianti! Iš padrikų giliai susijaudinusios poetės žodžių sunku buvo suprasti, kas gi galėjo nutikti, kol jis ramiau­ siai šnekėjęsis su I. Erenburgu. Salomėja pagaliau pasisakiusi, kad ją įžeidusi traukinio palydovė. Kaip? Kodėl? — apie tai Salomėja nutylėjusi. Ji tik todėl nusileidžianti ir važiuosianti toliau, „kad tau, Kos­ tai, išvengus nemalonumų''... Kas gi iš tikro atsitiko, ar iš viso įvyko koks nors di­ desnis konfliktas su palydove, taip ir liko jam neaišku. Išlipus Maskvos stotyje, juodu buvo mūsų atstovybės žmonių sutikti su gėlėmis. Grįžęs Kostas man papasakojo, kad jį be galo nustebinęs vienas faktas, būtent, kad niekas iš Rašytojų sąjungos narių nepasitikęs I. Erenburgo, po ilgo jo nebuvimo sugrįžtant į Maskvą. Jie abu su žmona sutrikę žvalgėsi, matyt, buvę tikri, kad bus kolegų sutik­ ti... Kostui net dingtelėjusi mintis pasiūlyti senam rašytojui mašiną, atsiųstą jiems su Salomėja. Tačiau I. Erenburgas gerokai sumišęs atsisakė, aiškindamasis, kad jiems dar teksią paimti stotyje bagažą, o tai ilgiau gali užtrukti... Kostas labai užjautęs nebejauną nusipelniusį rašytoją, su­ silaukus tokios įžūlios nepagarbos. „Ir kaip jiems pavyko nusigabenti dar ir bagažą, kai stotyje nebuvę jokio trans­ porto?.." — apgailestavo Kostas. Aš tikėjausi, kad Kostas daug man papasakos apie tą istorinį Aukščiausiosios Tarybos sesijos posėdį, tačiau jis tepasakęs, kad viskas vykę iškilmingai ir kad Staliną ma­ tęs maždaug iš keliolikos metrų atstumo. Žvelgęs į jo, ge­ rokai pagyvenusio žmogaus, veidą. Stengėsi prasibrauti pro slaptingą jo kaukę, įspėti sąmonėje vykstančias sunkiai su­ vokiamas mintis. Tačiau nieko ypatingo neįžiūrėjęs: tai buvo ryškiai rytietiško tipo, savimi pasitikinčio, jau sens­ tančio žmogaus veidas. Ir tiek. Iš jo vilčių, kad viešėjimo Maskvoje proga galėsiąs ap­ lankyti vieną kitą muziejų ar teatrą — niekas neišėję. Tuoj pat prasidėję tie patys nesklandumai su pavesta jam glo­ boti Salomėja. Tik dar painesni negu traukinyje! Netrukus, dar prieš prasidedant sesijai, Salomėja su ašaromis jam pasiskundusi, kad Dekanozovas nepritaręs, jog, kaip buvo iii

sutarta Kaune, ji skaitytų savo poemą apsirengusi tauti­ niais lietuvaitės rūbais. Dekanozovo nuomone, ji privalanti apsirengti puošnia vakarine suknia, kaip visos artistės pa­ prastai rengiasi, ir prisisegti prie peties rožę. Ir būtinai raudoną. „N ė už ką, nė už ką nesisegsiu jokios rožės! — išsiaudrinusi kartojo poetė.— Skaitysiu būtinai apsirengusi tik tautiniais rūbais!" Atėjus į pagalbą J. Banaičiui, dideliam Salomėjos bičiu­ liui ir kolegai iš III Kauno gimnazijos, pavyko šį keblų konfliktą šiaip taip išspręsti ir susitarti su itin įtūžusiu De­ kanozovu. Toliau, pasak Kosto, ir didesni, kartais gerokai įžūlūs, ir mažesni susikirtimai su atkakliai šantažuojančiu funkcio­ nieriumi dar ne kartą iškildavę. Ir tik J. Banaitis, palaiky­ damas ryšius su aukštesnėmis mūsų instancijomis, vargais negalais tuos konfliktus sureguliuodavęs... Oi, turėjęs jis vargo ir bėdų su mieląja mūsų Salomėja, pasakojo Kostas. Ir gaila buvę pernelyg jautrios poetės, o dažnai ir pagalvodavęs: nereikėjo jai prasidėti su tąja nelemta poema. Kartą ir pati Salomėja jam prasitarusi: galbūt tai buvusi jai likimo bausmė?! Štai su tokiais įspūdžiais grįžęs Kostas iš savo pirmosios kelionės į Maskvą. Beje, vis dar prisimindavęs ir pakeleivį I. Erenburgą. Atstovybėje, kai jis bandęs išsiaiškinti, kodėl taip nepagarbiai pasielgę kolegos su senu rašytoju, jam buvo trumpai atsakyta: Erenburgas dabar esąs „persona non grata". O kodėl? Nesupaisysi... ,

NETIKĖTAS MANO NAUJASIS DARBAS RADIOFONE 1

j

Jau dienoms rudenėjant susitikau kartą Daukanto gat­ vėje, netoli radiofono, Juozą Banaitį. Pažinojau jį iš stu­ dentavimo metų. Greta studijų Kauno muzikos mokykloje, kur mokėsi groti violončele, J. Banaitis lankė ir humanita­ rinių mokslų paskaitas universitete. Dažnai tekdavo jį su­ tikti ilgame fakulteto koridoriuje. Lankydavosi kartais 112

Juozas ir mūsų kukliame kambariuke, kur gyvenau drauge su biologe Natalija. Tada, studijų metais, J. Banaitis darė įspūdį kuklaus, gerokai uždaro jaunuolio. Visada būdavo pabrėžtinai man­ dagus, švelnios elgsenos. Dabar, ūmai jo sustabdyta gatvėje, kiek sutrikau: žino­ jau, kad jis paskirtas radiofono direktoriumi, atseit iški­ lęs į didelius viršininkus. Ar begalioja mūsų seni bičiuliški santykiai? — Puiku, kad sutikau pačią,— kreipėsi jis į mane pana­ šiai, kaip ne kartą, būdavo, užkalbindavo humanitarų ko­ ridoriuje.— Dievo pirštas dūrė: pagavau tave čia pat prie radiofono! Jau kelintą dieną galvojau apie tave, vis žadė­ jau paskambinti. Tik va tie nesibaigiantys reikalai... Pasiūlė užeiti. Paėmęs už alkūnės, jau su viršininko įsak­ mumu įsivedė pro duris. Pastebėjau, kad šveicorius ir ko­ ridoriuje kai kas iš bendradarbių pasitempė prieš jį. — Esame nusprendę pakviesti tave atsakingoms parei­ goms,— be ilgų įžangų pasakė J. Banaitis, pasisodinęs ma­ ne priešais minkštame fotelyje savo ankštokame, bet iš­ taiga ir rimtimi dvelkiančiame kabinete.— Reikės vadovau­ ti literatūrinėms vaikų valandėlėms. Aš išsižiojau. Kad... nė nesapnavau apie tokias pareigas. Radijas... ką aš apie jį išmanau? — Esi pažangios minties pedagogė, be to, literatė, hu­ manitarė — tokios redaktorės kaip tik mums ir reikia. Švelniai šypsodamasis, vis tuo pačiu ramiu, bet nelei­ džiančiu prieštarauti balsu dar pridūrė: kad mano kandi­ datūra jau esanti aptarta, o įsakymą pasirašysiąs šiandien pat. Paprašė rytoj nevėluoti į rytmetinę penkiaminutę. Viskas buvo be galo netikėta. Šiltas J. Banaičio šypsnys švelnino beapeliacinį pasiūlymą. Prieštaravimams ar abe­ jonei — kažkaip lyg ir nebeliko vietos. Dar nesusizgribdama, ką atsakyti, pajutau, kad busima­ sis mano viršininkas jau spaudžia man ranką ir sveikina su naujomis pareigomis. Išėjau į gatvę dorai nesusivokdama, kas įvyko? Kaip galėjau sutikti? Argi išties sutikau? Darbas, į kurį nejučia daviausi įtraukiama, atrodė lyg aukštas kalnas, iškilęs prieš akis. Nesijaučiau turinti jėgų nei kopti į jį, nei jo aplenkti. 113

Po truputį pradėjau įsisąmoninti viską, kas įvyko: mano ruošiamos radijo valandėlės turės auklėti respublikos vai­ kus. „Teks skiepyti jaunimui grožio ir tiesos pajautas",— įtaigiai man aiškino J. Banaitis. — Na, ką gi — pabandysiu. Kostas, beje, taip pat pritarė mano naujoms pareigoms. Sakė, kad šis darbas būsiąs įvairesnis negu mokytojavimas suaugusių gimnazijoje su nuolatiniu, gerokai beprasmišku taisymu krūvos bedvasių sąsiuvinių. Vis dėlto būsiu ar­ čiau literatūros. Na, ir užsiėmusi būsiu tikriausiai ma­ žiau — dvi valandėlės į savaitę. Ir radiofonas čia pat, ranka pasiekiamas. Iš tiesų nuo pat pirmųjų dienų, pradėjus dirbti radiofo­ ne, mano pareiga organizuoti vaikams literatūrines valan­ dėles ne tik sudomino, bet ir uždegė. Jau vien mano bend­ radarbiai, sėdėję greta prie stalų, buvo įdomūs, neblogai radijo specifikoje nusimaną žmonės ir labai draugiškai priėmę į savo tarpą. Greta sėdėjo jau senas mano pažįs­ tamas rašytojas J. Baltušis, literatūrinių laidų redaktorius. Muzikinio apiforminimo klausimais patarinėjo jaunas kom­ pozitorius A. Klenickis, na ir daugelis kitų redakcijų dar­ buotojų. Mūsų kambarys visada ūžte ūžė nuo kalbų, pasi­ tarimų, svarstymų. Dažnai lankėsi pas mus ir daugelis rašytojų, muzikantų, teatralų, dalyvaujančių įvairiose laido­ se. Mano valandėlių artimiausi bendradarbiai buvo auto­ riai, rašę vaikams: Petras Babickas ir Danutė Čiurlionytė. Muzikas Viktoras Kuprevičius labai išmaniai apiforminda­ vo D. Čiurlionytės žaismingas pasakėles, o aktorius Stasys Čaikauskas jas režisuodavo. Visi dirbome labai nuoširdžiai, stengdamiesi, kad valandėlės, skirtos vaikams, skambėtų kuo įdomiau. Tik vieną kartą, prisimenu, susilaukiau griežtos kritikos iš Salomėjos Nėries, kuri dažnai užeidavo į mūsų redak­ cijų kambarį, kai būdavo kviečiama kalbėti per radiją. Tos dienos išvakarėse nuskambėjusi radiofonizuota S. Pero pasaka apie Raudonkepuraitę ir Vilką (kurio vaidmenį, be­ je, mūsų visų nuomone, labai įspūdingai atliko aktorius V. Muraška) Salomėją labai suerzino. „Užtenka,— prikišo poetė,— gąsdinti vaikus visokių žvėrių maurojimais!" Iš­ barusi mane, Salomėja Nėris ėmė įsakmiai aiškinti, koks 114

didelis dėmesys turi būti dabar skiriamas vaikų auklėji­ mui — iš esmės pasikeitęs, remiantis nauja estetika. Galbūt ir radiofono direktorius J. Banaitis vis dėlto pa­ juto nemažą spragą mūsų ruošiamose valandėlėse, nes kar­ tą pasiūlė mane itin sudominusią komandiruotę į Rygą. Ten, pasakė direktorius, galėsiu geriau perprasti literatūrinių lai­ dų esmę. Rygos radiofonas dabar garsėja plačiu diapazonu ir didele išmone. Iš sąjunginio radijo komiteto gaudavome pluoštus pa­ ruoštos hektografuotos medžiagos. Dažnai tai būdavo ra­ dijui pritaikyti tarybinės klasikos, ypač S. Maršako, S. Mi­ chalkovo, K. Čiukovskio vaikams skirti humoristiški eilė­ raštukai, kurių vieną kitą buvome davę išversti ir mūsų poetams. Tačiau didesnė šios medžiagos dalis buvo vien apie žymiųjų vadų gyvenimą, kas, mano manymu, nega­ lėjo sudominti vaikų... Ir vadovybė, ypač pats direktorius, skatino daugiau laidų organizuoti iš dabarties, iš mus supančio gyvenimo, iliustruoti valandėles dabartinės lite­ ratūros kūriniais (kurių, beje, tada dar labai stigo). , Pamenu, ištisą savaitę gilinausi į kaimyninės respublikos radijo darbą. Čia mano vadovė buvo žymioji Latvijos poe­ tė Mirdza Kempė, anuomet dirbusi literatūrinių laidų re­ daktore. Kaimynų radijo darbas man labai imponavo pui­ kiai įrengtomis studijomis, kurių Kaune dar neturėjome, ir techninės aparatūros gausumu, ir nemažu patyrusių dar­ buotojų kolektyvu. Didelė naujovė buvo ir daugelio sosti­ nės mokyklų radiofonizavimas. Taigi į Kauną grįžau pasi­ sėmusi naujų žinių, praturtėjusi įvairiais sumanymais. Su pakilia nuotaika vėl stvėriausi organizuoti įdomesnes va­ landėles vaikams. Beje, Rygoje pastebėjau, kad mano ligi šiol ruoštose valandėlėse, ką primygtinai paskutiniu laiku pažymėdavo ir direktorius, dar gerokai buvo jaučiamas po­ litinių niuansų stygius... Šis klausimas buvo kebliausias. Visi mano artimiausi bendradarbiai nepasižymėjo politiniu brandumu. Dauguma jų rėmėsi estetine, vaikams labiau suprantama išraiška. Rei­ kalavimai, kad valandėlėse dominuotų politiniai aspektai, juos glumindavo. Traukė pečiais, sakė nežinantys, kaip tai padaryti?.. Deja, todėl vis dažniau tekdavo pasinaudoti siunčiama hektografuota medžiaga. 115

Artėjant Stalino dienai (gerai neprisimenu, ar jo gimimo dienos, ar jo Konstitucijos šventės proga), mane iškvietė direktoriaus pavaduotoja Iljina ir pabrėžtinai pareikalavo, kad tai dienai būtinai turėtų būti surengta ypač turininga valandėlė. Paprašiau Danutę ką nors sugalvoti, ji, žinoma, atsakė: neturinti laiko. Kreipiausi į P. Babicką, jis juk toks meist­ ras kurti vaikams eilėraščius. Plačiai tada besireiškiantis vaikų poetas nusijuokė, netgi paplojo man per petį: „N e­ pyk, dūšia: mano eilėraštukai daugiau humoristinio pobū­ džio. Šiam atvejui netiks!“ Dar kreipiausi į vieną kitą, ra­ šantį vaikams. Nė vienas neapsiėmė — per mažai laiko, per opi tema... Teko pasirausti hektografuotos medžiagos šūsnyse. Iljina paprašė, kad duočiau jai peržiūrėti mano surastą medžia­ gą, skirtą tai šventei. Ji išrinko vieną straipsniuką, pasa­ kojantį „apie didžiulį Josifo Visarionovičiaus rūpinimąsi vaikais". „Nepaisant jo milžiniško valstybinio darbo!" Ne­ va avalynės fabrike buvo svarstomas klausimas, kokius ba­ tukus privalu gaminti vaikams: ar suvarstomus raištukais, ar segamus sagutėmis? Ir visų vaikų „tėvas ir mokytojas", šiuo itin svarbiu klausimu sutrukdytas, atidėjęs į šalį bū­ tinus valstybinius reikalus, ėmęs iš pagrindų nagrinėti šią problemą. Ir nutaręs: vaikams patogesni būtų batukai sa­ gutėmis užsegami. Linksmai jiems bėginėjant, raišteliai ga­ lėtų atsirišti. Žinoma, tas „įtaigus" tekstas buvo parašytas „pagal visus grožinės literatūros neabejotinus reikalavimus", įrodant didžiulę Stalino meilę ir jo rūpinimąsi šalies vaiku­ čiais. Pabaigoje valandėlės buvo patariama, kad vaikų cho­ ras unisonu padėkotų brangiam draugui Stalinui už jų „laimingą vaikystę". Ką gi, nejau atmesi pirmininko pavaduotojos išrinktą me­ džiagą. Aktorius, kuriam buvo pavesta perskaityti tą „jau­ dinančią pasakėlę" per mikrofoną, su nuduotu naivumu paklausęs: „Gerbiama redaktore, ar nebūtų tiksliau pabrėžus, kad „didysis tėvas ir mokytojas" labiau susirūpintų tuo, kad jo valstybėje visi vaikučiai, o ypač betėviai našlaičiai, būtų apauti bet kokiais batukais, ar tai suvarstomais, ar susegamais... kad neliktų nė vieno basakojo ir vyžoto?" Teliko šyptelėti, nuduodant šios sarkastiškos užuominos ne­ 116

supratus, ir autoriui paaiškinti: juk esąs įstatymas, kad pa­ tvirtintame tekste nevalia keisti nė vieno žodžio! (Išties tada galiojo toks geležinis įstatymas.) Su panašiomis ir dar keblesnėmis problemomis vis daž­ niau tekdavo susidurti. Ir vis dažniau mūsų paruoštos va­ landėlės penkiaminutėse būdavo kritikuojamos. Bet vis dėl­ to darbas radiofone mane žavėjo gyvumu, įvairumu. Bū­ davo džiugu, kad mūsų mažieji klausytojai rašydavo laiš­ kučius, prašydami dar ir dar pakartoti tą' ar kitą jiems skirtą valandėlę. Didelį pasisekimą turėjusios D. Čiurlio­ nytės pasakos, muzikaliai apiforminamos V. Kuprevičiaus. Vaikus sudomindavo pažindinimas su įvairiausiais muzikos instrumentais, per radiją išmaniai juos personifikuojant.

PAKITIMAI K. KORSAKO DARBE

1 Su Kostu paprastai susitikdavome tik į pavakarę. Jis tada jau vadovavo, teisingiau steigė ir tvarkė neseniai įkur­ tos Valstybinės leidyklos reikalus. Prieš paskyrimą šios įstaigos direktoriumi jis buvo į leidyklos veiklą dėjęs ne­ maža vilčių... Sukomplektuoti pagal savo sampratą knygų leidybos įstaigą ir toliau ją kuo sumaniau tvarkyti buvo jo svajonė. Darbas Eltoje galutinai jį nuvylė. (Galbūt ir jo „vado­ vavimas Eltai netenkino aukštesnių instancijų. Nepakan­ kamai ryžtingai jam vykdant tai, kas buvo reikalaujama...) Išėjęs iš Eltos, Kostas labai entuziastingai įsijungė į Vals­ tybinės leidyklos steigiamąjį darbą, tikėdamas, kad jo jau nebesieks „emisarinė" Dekanozovo veikla! Pradėjęs iš pa­ grindų tvarkyti šią įvairiapusę užduotį, Kostas lengviau atsikvėpė. (Beje, dar nenumatęs to beprasmiško darbo, ku­ riame vėlgi paskęsiąs ir kuris nieko bendra neturi su kny­ gų leidyba...) Buvo nacionalizuotos, atseit subendrintos trys pagrindi­ nės knygų leidimo bendrovės.- „Spaudos fondo", „Sakalo"

ir „Šv. Kazimiero". K. Korsakui atrodė, kad, dar neturint pakankamos patirties šioje srityje, natūraliausia būtų bent pakviesti į talką žymiausius ilgamečius knygų leidėjus: „Spaudos fondo" direktorių B. Žygelį ir „S ak alo"— A. Kniūkštą. Taip jis ir padarė. Savo pavaduotojais pakvietė šiuos abu knygų leidybos srityje daug nuveikusius asmenis. Beliko dabar atitinkamai sukomplektuoti ir visų Vals­ tybinės leidyklos redakcijų atsakingus darbuotojus. Čia jis pasirinko labiausiai kompetentingus, literatūroje nusima­ nančius rašytojus. Grožinės literatūros vyriausiuoju redak­ toriumi pakvietęs J. Grušą, kurį visada labai vertino kaip prozininką, ypač išėjus jo romanui „Karjeristai". Žavėjęsis Kostas ir J. Grušo novelėmis, o vieną iš jų — „U ž saulę gražesnis" — šedevru vadinęs ir kartais man net balsu pa­ skaitydavęs. Net yra jo straipsnis „Kultūroje" apie J. Gru­ šo noveles*. Atmenu pas mus Vienybės aikštėje atėjusį J. Grušą. Jis siūlęs kažką kitą savo vietoje, sakęs, kad nemėgstąs atsa­ kingų pareigų, kad jį traukiąs tik kūrybinis darbas. Kostas tada pertaręs jį žodžiais, kurie giliai įstrigo mano atmin­ tyje: „O manęs, manai, netraukia? Ir dar kaip! Ligi skaus­ mo širdyje. Bet reikia!" Korsako įkalbėtas, J. Grušas sutiko. Tvarkyti poeziją ir jos vertimus buvo pakviestas A. Chur­ ginas. Jis prisimena, jog leidyklos direktorius tada jam buvo leidęs specialiai atsidėti „D on Kichoto" vertimo re­ dagavimui, kad šį pasaulinį šedevrą būtų galima kuo grei­ čiau išleisti. Greta rašytojų klubo Vienybės aikštėje (pri­ simena A. Churginas) jam buvęs išskirtas atskiras kamba­ rys, kur jis poezijos vertimų reikalus derinęs, talkinamas P. Cvirkos, pastarajam vadovaujant Rašytojų sąjungai. Vai­ kų literatūros redakcijos vedėju, atsižvelgus į Vytės Nemu­ nėlio pagarsėjusius ir vaikų pamiltus eilėraštukus bei poe­ mėles, buvo pakviestas B. Brazdžionis. Berods Valstybinė­ je leidykloje dar dirbęs ir poetas B. Rutkauskas, gal ir dar kai kas. Atsisveikino pagaliau Kostas ir su savo ilgamete „m ė­ nesine liga" — „Kultūra", prie kurios vis dėlto per ilgą eilę metų buvęs gerokai prisirišęs. Pavedė ją dabar redaguoti * „Grušo novelės“, J. Radžvilas, „Kultūra", 1938, p. 55—59.

118

J. Keliuočiui, kadangi „Naujoji Romuva" jau seniau buvo uždaryta. Tikėjęs, kad naujasis redaktorius sugebėsiąs, esant naujoms sąlygoms, pakelti žurnalą į aukštesnį lygį. Iš pradžių Kostas dažnai nusiskųsdavo, kad leidykloje dar trūkstą išmanaus ir taktiško politinės literatūros redak­ toriaus. Šią spragą jam pavyko užpildyti tik 1941 m. pra­ džioje, kai į tą vietą buvo paskirtas neseniai iš Maskvos atvykęs Romas Šarmaitis. Jis tapo tada ir pirmuoju K. Kor­ sako pavaduotoju. Atsakingųjų darbuotojų veikla visose redakcijose užvirė, kaip K. Korsakui atrodė, su nuoširdžiu įkarščiu. Tik direk­ toriui, deja, ir vėl atiteko pareigos, toli gražu nelietusios esminio knygų leidimo... Prasidėjo ilgai trukęs ne tik visų leidėjų privatininkų ir įvairių prekybinių draugijėlių, bet ir visų privačių knygynų, knygų parduotuvių nacionalizavi­ mas. Daugelis tų knygynų vertėsi ne vien knygų prekyba, o pagrečiui pardavinėjo ir įvairiausias prekes, pvz., vaikų žaislus, kanceliarinius reikmenis, dailės priemones, pieštu­ kus, plunksnakočius ir pan. Prisimenu dar iš ankstyvesnio laiko tokį Mokytojų knygyną, kurio vedėjas buvo revoliu­ cinio judėjimo dalyvis P. Rotomskis. Mudu su Korsaku vi­ sada buvome ištikimi šio knygyno klientai. Ant P. Rotomskio įstaigėlės prekystalių niekada nestigo kokybiško rašomo popieriaus, bloknotų ir panašių prekių. O man knygyno vedėjas padėjo išsirinkti iš pirmųjų Lietuvoje gaminamų parkerių — „Lituaniką". Juo ilgai ir be jokių gedimų nau­ dojausi, išvertusi ne vieną „Spaudos fondo" leidžiamą knygą. „Nematau prasmės,— pamenu, dažnai susierzinęs saky­ davo K. Korsakas,— vardan ko tų visų bėdinų krautuvėlių nacionalizavimas priskiriamas Valstybinės leidyklos kompe­ tencijai. Argi mažytės krautuvėlės negalėjo tuo tarpu dar ir toliau egzistuoti? Ką davė toks spartus jų nacionaliza­ vimas, paliekant smulkius savininkus be darbo ir be pra­ gyvenimo šaltinio? Kam tai naudinga ir reikalinga? Ar nevertėtų pirmuoju etapu pasiremti NEP'u? Man regis, tuo būdu išvengtume daugelio žmonių nepasitenkinimo, eko­ nominių spragų ir kitų galimų nesėkmių." Iš tiesų netru­ kus Kaune pristigo mokiniams sąsiuvinių, plunksnų, pieš­ tukų, rašalo... 119

Tai buvo dar ne viskas! Prasidėjo įvairiausios finansi­ nės operacijos, manipuliacijos, apskaitos, reikalai su ban­ kais... Ši svetima K. Korsakui veikla iš esmės buvo paves­ ta jo pavaduotojui B. Žygeliui, kuris ir „Spaudos fondo" bendrovėje pakankamai turėjo panašių finansinių apyvar­ tų. Tačiau K. Korsako skrupulingumas kiekviename vado­ vaujamame darbe neleido jam pažiūrėti „pro pirštus" ir į šias finansines operacijas. Grįžęs į namus pavargęs ir iš­ sekęs sakydavo, kad kiaurą dieną nieko nedaręs, o tik tik­ rinęs ir pasirašinėjęs įvairias apskaitas, sąrašus, blankus, registrus... „Popieriai, blankai, antspaudai! Visas mano dar­ bas !" Informuodamas visuomenę apie Valstybinės leidyklos darbus ir užmojus, jis rašė spaudoje, kad Valstybinei lei­ dyklai buvo pateikta 10 nacionalizuotų leidyklų ir dar ke­ liolika kultūrinių prekių bei popieriaus prekybos įmonių. Visas nacionalizavimo procesas sutrukdęs pagrindinį Vals­ tybinės leidyklos formavimą. Iš nacionalizuotų įmonių Vals­ tybinė leidykla gavusi labai liūdną paveldėjimą. Jų balan­ sas rodęs bankroto vaizdą. Ir t. t.* Atsiradus reikalui geriau susipažinti su leidybos veikla, Kostui teko nuvažiuoti į Minską. Tačiau ir iš ten jis grįžo ne pakilios nuotaikos. Jam, visada reikalaujančiam pedan­ tiško ir sistemingo reikalų tvarkymo, kaimyninės respub­ likos knygų leidyba pasirodė gana betvarkė ir iširi. Ir iš viso jam susidaręs apleisto miesto įspūdis, žmonės atrodę gerokai provinciališki, suvargę. Parduotuvių prekystaliai tuštoki. Labai nustebo pamatęs, kaip vienas vyžotas pa­ gyvenęs kaimietis, kuriam pavyko nusipirkti batus, taip džiaugęsis, net šokinėjęs iš džiaugsmo, kone bučiavęs savo pirkinį... „Matyt, dar sunkus kolūkiuose gyvenimas... Po „išbuožinimo" proceso ir sekusių jį represijų..." — liūdnai sprendė Kostas. Petras Cvirka, dabar artimiausias Kosto kaimynas, labai užjausdavęs jį, padejuojant dėl užgriuvusios nacionalizavi­ mo veiklos, neleidžiančios stvertis esminio knygų leidybos darbo... „Išties, kad tau ir sekasi,— kartą užbėgęs pas mus pa­ sakė Petras.— Vos išsikapstei iš Eltos, ir vėl patekai į * „Tarybų Lietuva", 1940, spalio 22 d. 120

finansų ir ataskaitų painiavas. Kai galėtum kalnus versti literatūros leidybos srity.'' Ir labai rimtai pasiūlė Kostui drauge nuvykti į Maskvą — „patirties pasisemti": Kostui leidybos reikaluose, o jam — organizuojant kūrybines drau­ gijas, pirmiausia ■— Rašytojų sąjungą. Kostas suabejojęs: kaipgi paliksiąs leidybos degančius reikalus? Tiek tenka pasirašinėti įvairių apskaitų... Petras ėmęs kvatoti savo pilnaburniu cvirkišku juoku: „Mesk pa­ galiau į šalį viską stelbiantį savo pareigingumą! Tegu Žy­ gelis finansuose kapanojasi — jam tai vienas džiaugsmas, tam ir gimęs!" O jis, grįžęs iš Maskvos, suspėsiąs visą krū­ vą apskaitų pasirašyti, dar ir antspaudus kur reikia pri­ spausti! Leidykla ir be jo neprapulsianti. Jau ant ratų pa­ statyta! Redakcijos sukomplektuotos — gražiau ir nereikia. Kniūkšta ratus ir stums. Prikalbėjęs Petras Kostą. Ir abu, gavę komandiruotes, vieną dieną išvyko į Maskvą. Galgi, sakė Kostas, ši antroji kelionė bus jam laimingesnė?

2

Iš šios savo kelionės į Maskvą Kostas grįžo žymiai geriau nusiteikęs. Petras buvo jau užmezgęs su kai kuriais rašytojais artimesnius ryšius, dėl to jie lengviau pateko į teatrus, apsilankė muziejuose ir įvairiose juos dominančio­ se įstaigose. Kostas pabuvojo leidyklose, bibliotekose, su­ sipažino su jų struktūromis. Rašytojai, redaktoriai, biblio­ tekų bendradarbiai, pasakojo Kostas, buvo labai draugiški, malonūs, paprasti, noriai dalinosi patirtimi. Pasakojo, jog daugelis maskviečių, su kuriais teko susitikti, jam padarę gerokai apšiurusių žmonių įspūdį. Atrodė, kad niekas ten nesinaudoja nei šepečiu, nei lygintuvu. Ir, svarbiausia, nie­ kas tam neteikia nė mažiausio dėmesio, o tai Kostą ypač stebino, nes pats jis labai mėgo tvarkingumą, rūpestingai prižiūrėdavo savo drabužius, kelnės jo paties visada būda­ vo lyginamos aštriais kantais. Jis spėliojo, kad greičiausia tai būsiąs senas, dar iš „narodnikų" paveldėtas aplaidumas ir buityje, ir aprangoje, vadinamas „uproščenije",— rusų in­

121

teligentijos tam tikra prieštara anuometinei buržuazijai ir diduomenei? Tikro vaizdo apie gyventojų lygį Tarybų Sąjungoje jis dar nebuvo tada susidaręs... Būdamas Maskvoje Kostas ir susipažino su Romu Šar­ maičiu, tuomet dirbusiu Lenino bibliotekoje. Sis jaunas vy­ ras dar Lietuvoje, mokydamasis Ukmergės gimnazijoje, buvo įsijungęs į pogrindinę veiklą. Vėliau, patekęs į Mask­ vą, dirbo Kominterno k-te. Tačiau ir jis, kaip daugelis lie­ tuvių Tarybų Sąjungoje, neišvengęs represijų. Buvusių bend­ radarbių dėka (išsaugojo jo darbo knygutę) R. Šarmaitis, grįžęs iš lagerio, galėjo įsidarbinti Lenino bibliotekoje, kur anuomet ir dirbęs lietuvių literatūros skyriuje. Kostas dažnai prisimindavęs savo maskviškį pažįstamą R. Šarmaitį, kartais pagalvodavęs, kad gal šis vyras ir tik­ tų politinės literatūros redakcijai, į kurią anuomet buvo kreipiamas vis didesnis dėmesys. Ne kartą Leidykla susi­ laukdavo kritikos, kad politinės literatūros leidyba vyks­ tanti nepakankamai sparčiai. Socpolitinės literatūros leidi­ niai vis dar užvilkinami! Atsimenu 1940 metų pabaigoje R. Šarmaitį atvykus jau į Kauną ir ne kartą atsilankiusį pas mus Vienybės aikštėje. Buvo nekalbus, kiek drovus, netgi darantis įspūdį gerokai užguito žmogaus. Kartą jis pasisakęs, kad į Kauną atvykus jį labai stebi­ no visų draugiškas ir patiklus elgesys su juo. Buvo įpratęs prie nuolatinio šnairavimo į jį, kaip į sugrįžusį iš lagerio „liaudies priešą"... Jau nuo 1941 m. pradžios R. Šarmaitis buvo paskirtas Valstybinės leidyklos direktoriaus pavaduotoju ir vyriau­ siuoju redaktorium. Jam patikėtame darbe pasirodęs labai darbštus ir ypač klusniai vykdantis nurodymus „iš aukš­ čiau" . Dabar buvo galima paskirtu nauju politinės literatūros redaktorium drąsiai pasitikėti (ko, matyt, buvo iš aukščiau ir siekiama...). Liovėsi nuolatiniai priekaištai, kad socpolitinėje leidyboje vis velkamasi uodegoje. Grįžus Kostui iš Maskvos, greitu laiku jį labai nustebino žinia, kad Amerikos rašytojai Anai Luizai Strong buvo at­ imta įvažiavimo į Lietuvą viza! Netgi pasklido gandas, jog ji buvusi areštuota ir etapu sugrąžinta atgal į Ameriką. 122

— Matyt, kažkas jau užkliuvo jos naujuose reportažuo­ se? Gal iš Lietuvos pasiektos žinios ją nuvylė? — spėliojo Kostas, prisimindamas Luizos Strong viešėjimą pirmomis birželio mėnesio dienomis ir jos akylų naujų gyvenimo pokyčių stebėjimą*. *

*

*

Maždaug iš to laikotarpio man įsirėžė į atmintį keli Kosto pokalbiai su Petru juodeliu. Jis nebuvo labai arti­ mas Kosto draugas, kaip, pavyzdžiui, daugelis „trečiafrontininkų", o ypač Aleksas Jasutis, pirmųjų jo antifašistinių žingsnių bendražygis. Tačiau Kostą visada traukė pokal­ biai su Petru Juodeliu, noras pasidalinti su juo klausimais, kurie ypač neramino ir slėgė, kuriuos norėjosi išsiaiškinti ir geriau suprasti. Negaliu dabar žodis žodin perpasakoti tų jųdviejų, beje, gana retų pašnekesių. Atmintis, be abejo, negalėjo absoliu­ čiu tikslumu jų išsaugoti. Tačiau tų pokalbių pagrindinis turinys ir jų intonacija, man būnant neabejinga klausytoja, labai ryškiai dar suskamba ausyse. P. Juodelis buvo su Kostu neblogai pažįstamas dar iš „Literatūros", vėliau ir iš „Prošvaistės" laikų. Retkarčiais juodu susitikdavo ir visada mėgdavo „pafilosofuoti", į ką buvo linkęs ir P. Juodelis. Abu baisėjosi dar 1936— 1937 metais vykusiomis stalininėmis represijomis, bandė išsiaiš­ kinti ir suvokti jų priežastį! P. Juodelis 1940— 1941 metais dirbo labai atsakingame poste — buvo paskirtas Meno reikalų valdybos viršininku. Jam priklausė įvairių sričių renginiai. Ypač daug energijos teko skirti ruošiantis Lietuvos respublikos dekadai Mask­ voje. Buvo jis plataus akiračio žmogus, gilaus proto, sa­ varankiškos galvosenos. Tačiau, matyt, užteko ir kankinan­ čių jį klausimų, kuriais knietėjo pasidalinti su kuriuo nors artimesniu bendraminčiu. Tais atvejais jis ir užklysdavo pas mus. Galbūt tomis progomis, kai lankydavosi Rašytojų ir menininkų klube Vienybės aikštėje? Kartais ir ilgiau už­ * Jau daug vėliau paaiškėjo, kad L. Strong, kadaise patikėjusi Sta­ linu, buvo jo paties įsakymu areštuota, apkaltinta ir grubiai sugrą­ žinta Amerikon. 123

trukdavo. Labai įdėmiai klausantis jųdviejų pokalbių, esmė nesunkiai užsifiksavo, todėl pabandysiu ją perteikti: Petras Juodelis: Niekaip negaliu suprasti tos auros, gau­ biančios Stalino asmenį. O kaip tu, Kostai, ją aiškini? K. K.: Nesuprantu ir aš. Po viso, kas vyksta... Mus pa­ siekė tik atgarsiai tų baisumų. Kaip gali su jais taikytis masės, kurias tai lietė tiesioginiai? P. J.: Kažkokia masinė hipnozė? O gal rusų liaudžiai tai įprasta — tikėti savo „caru-batiuška"? Jiems būtinai reika­ lingas vadas, „otec naroda" ? K. K.: Na, o Hitlerio garbinimas — ar ne tas pats? To­ kia išvystyto intelekto, aukštos kultūros tauta? Ir toks vergiškas nusilenkimas jefreitoriui? P. J.: Didžiuma intelektualų, menininkų — emigracijoje. Arba jau už grotų! Po ilgo tylaus susimąstymo: P. J.: Kaip manai, ar ir mūsų tauta užsikrės „tėvo į r mokytojo" garbinimu? K. K.: Nemanau! Juk šviesiausi mūsų žmonės visada ko­ vojo su carizmu. Nesilenkė jam. Gynė tautinių mažumų teises. P. J.: Taigi... K. K.: Neieškojo kompromisų, tačiau, kaip rusai sako.„N e lezli i na rožon"! Atsargiai vykdė, kas tautai buvo reikalingiausia... P. J.-. Nesaldus ir dabar mums tie priverstiniai kompro­ misai... Arba, gal kitą kartą: P. J.: O tu, Kostai, kai ėjai į pogrindinę veiklą, ar tikė­ jai, kad viskas taip gali pakrypti? K. K.: Buvau tada vaikigalis, septyniolikmetis... Mano idealas buvo Kudirka. Tikėjau, kad einu jo pėdomis. Į ko­ vą su priespauda. Už humanistinį socializmą. Norėjau būti didvyriu! Kaip daugelis nesubrendusių jaunuolių. Marksiz­ mo dar nė uostęs nebuvau. Visas anų metų mano baga­ ža s — kompiliatyvūs straipsniai „Kultūroje". O su origi­ naliais Markso dėsniais teko susipažinti jau kalėjimo ka­ meroje. Ir vėliau. Man Kostas ne kartą buvo panašiai sakęs. Tvirtino, kad tikėjęs ir tebetikįs į tikrąjį, neiškraipytą demokratinį socia­ 124

lizmą. Tikėjo juo ligi 1941 m. — baisaus smūgio, 'birže­ lio 14 d. ... Kaip susiklostė tolimesnis kartkartinis mūsų bendravimas su P. Juodeliu? Atmenu, kad teko man su juo sykį susi­ tikti hitlerinės okupacijos metais prof. V. Krėvės bute. Ta­ da, kai privalėjau maždaug per dešimt dienų „sukurti" dip­ lominį darbą, kad būčiau ne atleista, o patvirtinta etatine mokytoja Pasvalyje. Tą kartą man talkino ir pats profe­ sorius, taip pat ir jo iškviestas P. Juodelis. Bet apie tai gal kiek vėliau. Pokario metais P. Juodelis dėstė Vilniaus universitete, buvo nekaltai represuotas, matyt, kaip sakė, „nebedaręs priverstinių kompromisų" stalinizmo įsisiautėjimo epocho­ je. Tik „atšilimo" metais sugrįžęs, dirbęs Vilniaus dailės muziejuje. To meto artimesnių jo santykių su K. Korsaku neprisimenu.

3 Vieną dieną Kostas parėjo iš darbo labai šviečiančiu veidu: paskambinęs jam V. Krėvė ir paprašęs užeiti. „Ir žinai, ką jis man pasiūlė? Spėk!" Žinoma, įspėt aš nega­ lėjau. Tada jis pats viską smulkiai papasakojo. Profesorius jam pasiūlęs pereiti dirbti į neseniai įsteigtą Mokslų Aka­ demiją, kurios prezidentu nuo 1941 metų buvo paskirtas V. Krėvė. Profesorius įtikinėjęs Kostą, kad mokslinis dar­ bas jam žymiai labiau tiksiąs negu dabartinis leidykloje — daugiausia administracinis. Pasiūlęs greta ir dėstomąjį dar­ bą Humanitarinių mokslų fakultete. Mūsų abiejų, o ypač Kosto, pagarba profesoriui ir žy­ miam Lietuvos rašytojui buvo didžiulė. O pats profesorius Kostui, savo studentui, atsimokėjo taip pat nemaža simpa­ tija. Jau hitlerinės okupacijos metais V. Krėvė rašys man į Pasvalį, kur, jam padėjus, buvau paskirta mokytojauti: „Pasiilgau Jūsų ir Jūsų vyro, net prisisapnavote man kele­ tą kartų,— ir jis, ir Jūs. Tai buvo vienintelis kuomet žmo­ gus, kurį aš gerbiau ir mėgau, o tokių nedaug Lietuvoje". Arba kitame laiške, taip pat į Pasvalį: „Skubu pasidalyti su Tamista linksma naujiena — mano draugas Kostas, apie 125

kurį aš seniai neturėjau jokių žinių, prabilo. Yra gyvas ir sveikas. Aš, gavęs tas tikras žinias, labai nudžiugau ir ne­ iškenčiau savo džiaugsmu nepasidalinęs su Tamista"... Tai buvo pirmoji žinia iš anapus fronto. O tokių užmas­ kuota kalba parašytų užuominų V. Krėvės laiškuose bū­ davo ir daugiau*. Žinoma, anuomet tų laiškų dar nei numatyti, nei įsi­ vaizduoti negalėjome, juos pacitavau norėdama patvirtinti savo žodžius apie profesoriaus V. Krėvės labai draugišką santykį su K. Korsaku. Dabar, išklausiusi Kosto entuziastingo pasakojimo apie V. Krėvės pasiūlymą pereiti į įstaigą, kurios prezidentu pro­ fesorius buvo paskirtas, beveik nenustebau. O Kostas to­ liau mane, o ypač save, įtikinėjo, kad būtinai reikėtų pri­ imti reikšmingą V. Krėvės pasiūlymą: leidykloje, atsakin­ game direktoriaus poste, jam ir vėl teks tik administracinis darbas. Taip, jis daug tikėjęsis iš šio paskyrimo, tačiau kol kas, nors tai ir suprantama, priešakiniu frontu einanti politinė literatūra. O direktoriui vėl tenka finansai ir atas­ kaitos... „Galbūt,— viltingai įtikinėjo save,— kad, ilgai mėtytas ir vėtytas, pagaliau priartėsiu prie to, kas man artimiausia: prie mokslo, literatūros dėstymo. Prie jos analizės." Lyg nujausdama dar tolimą jo mokslinę ateitį ir vėl būsiant ne tokią, kokią anuomet taip džiaugsmingai įsi­ vaizdavo, pagalvojau: kažin ar ir vėl tai, ko taip nuošir­ džiai trokšta, neapvils jo? Ar neiškils ir vėliau sunkiai įveikiamos kliūtys, įvairios užtvaros, nesibaigiančios direk­ tyvos... Maždaug apie 1941 m. kovo— balandžio mėnesį Kostas jau perdavė Valstybinės leidyklos direktoriaus pareigas Ig­ nui Gaškai. Tai buvo doras, iš pat jaunystės socializmo įkūrimui pasišventęs žmogus. Ilgesnį laiką jis dirbęs Bal­ tarusijoje, apie tai, užeidamas pas mus, plačiai pasakojo. Vėliau Maskvoje... Rodos, 1936 metais ir jis taip pat ne­ išvengęs represijų... Tik A. Sniečkaus pastangomis buvęs išlaisvintas iš lagerio ir sugrįžo į Lietuvą. * V. Krėvės laiškų originalai yra saugojami Lietuvių kalbos ir li­ teratūros institute, asmeniniame mano archyve. 126

Argi ne keista, kad anuomet Valstybinės leidyklos pag­ rindiniais vadovais tapo — ir direktorius I. Gaška, ir vyr. redaktorius bei politinės redakcijos vedėjas R. Šarmaitis,— abu buvę nekaltai represuoti, kaip „liaudies priešai"? Argi tai ne likimo ironija?

4 j4' ; Jau nuo 1941 metų pradžios Kostas, paskirtas Vil­ niaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vyresniuoju asistentu, o kiek vėliau pakeltas ir vyresniuo­ ju dėstytoju, su entuziazmu paniro į dėstomąjį dalyką. Kiek prisimenu, pirmiausia jis pradėjo skaityti literatūros teo­ rijos kursą. Paskaitoms Kostas ruošėsi labai kruopščiai ir ¡intensy­ viai. Ligi vėlumos ant mažų lapelių konspektavo busimųjų paskaitų tezes ir mintis. Nelengva buvo ir kas savaitę vieną du kartus važinėti į Vilnių, kur Humanitarinių moks­ lų fakultetas jau buvo persikėlęs. Tačiau Kostas nė karto nepasiskundė nei dėstomuoju darbu, kuriam dar stigo di­ desnės patirties, nei varginančiomis nuolatinėmis kelionė­ mis. (Kaip studentai pasitiko naują jauną dėstytoją, aš papa­ sakosiu kitą kartą, nes netikėta proga pasitaikė sužinoti jau žymiai vėliau.) Kelis kartus, norėdama geriau pažinti Vilnių, palydėjau Kostą. Kol jis skaitydavo universitete paskaitą, aš vaikštinėdavau po man dar mažai pažįstamą, neseniai mums sugrąžintą sostinę. Žavėjausi jos nepakartojamu grožiu, dvelkiančiu praeitimi, jos siaurutėmis senamiesčio gatvelė­ mis, kuriose dar girdėjau Adomo Mickevičiaus žingsnių aidą. Ir didingu, poetų apdainuotu Gedimino kalnu su pilies bokštu. Po paskaitos Kostas kartą nusivedė mane į Taurakalnį... Parodė kalno papėdėje pilką namą, paskirtą universiteto profesūrai. Dalis profesorių jau buvo iš Kauno į jį persi­ kėlę. Kostas sakė, kad prof. V. Krėvė minėjęs, kad ir jam čia būsiąs numatytas butas. Kad ir kokio nuostabaus grožio man atrodė Vilnius, vis 127

dėlto mane apimdavo siaubas, kai pagalvodavau, kad ir vėl teks kraustytis! O ir skirtis su Kaunu, mano jaunystės miestu, būtų be galo liūdna. Per daugelį metų prie Kauno buvau stipriai prisirišusi, suaugusi, susigyvenusi su juo — tai buvo antrasis pamiltas miestas, po mano vaikystės Bir­ žų. Visais būdais stengiausi prikalbėti Kostą nesikelti iš Kauno! O jis ramino mane — tai būsią ne taip greitai, gal po metų kitų... Nežinojau tada ir nenujaučiau, kad jau neilgai trukus teks man, nevilties apimtai, ne kartą lankytis šiame pil­ kame name. Ir kad čia, po šio namo stogu, V. Krėvė pir­ masis išties man pagalbos ranką. Ir kad po kelerių metų vis dėlto teks... čia, šiame name, Taurakalnio papėdėje, ilgam apsigyventi. O Kostui — čia gyventi ligi mirties... Visa tai buvo dar labai tolima — „ką žadėjo mums ry­ tojus"... Tada jauni, vis dar kupini geros vilties ateičiai, braidžiojome abu po apsnigtą Taurakalnį, apžvelgdami mums atsiskleidžiančią seną, nuostabią sostinę su saulėly­ džio purpuru žėrinčiais stogais. Jau pavasarį Kostas, galutinai perdavęs Valstybinės lei­ dyklos direktoriaus postą I. Gaškai, perėjo į darbą Mokslų Akademijoje ir buvo paskirtas Lietuvių kalbos ir literatū­ ros instituto moksliniu sekretoriumi. Mokslų Akademijoje, dar tik dedant pirmuosius sudėtingos įstaigos pagrindus, darbo buvo ištisi kalnai. Kalbos apie mūsų kėlimąsi į Vil­ nių darėsi vis aktualesnės. Tačiau... nebeteko. Netrukus atsidūriau gatvėje, nebetu­ rinti nė jokios pastogės — nei Kaune, nei Vilniuje.

SIAUBO DIENOS 1 Tą naktį nemiegojau. Dardėdami pro šalį vis prava­ žiuodavo, tarsi protarpiais lenkdami kits kitą sunkiai pa­ krauti vežimai. Vos auštant vasaros rytmečiui išėjau į bal­ koną. Iš mūsų penkto aukšto gerai galėjau matyti, kaip 128

sunkvežimiai, dabar jau kiek su didesniais intervalais, vis važiavo ir važiavo Donelaičio gatve — pakrauti sumesta manta ir... žmonėmis. Kur? Kodėl? Gal, dingtelėjo mintis, jau prasidėjo karas? Ir žmonės skuba gelbėtis iš miesto? Atbėgo apsiverkusi Elenutė. Ji ką tik buvo nusileidusi į gatvę. _ — Žmones veža... Taip, ji savo akimis matė, raudodama pasakojo, kaip iš gretimo namo kraustė gydytoją Nasvytį. Ir kitą šeimą! Ir iš Daukanto gatvės matė išdardėjusį sunkvežimį su žmo­ nėmis... Ką ji sako? Kokius žmones? Kur veža? Kodėl? Žinomą Kauno gydytoją iš kaimyninio namo? Visa virpėdama išėjau į balkoną. Dabar jau pati išvy­ dau, kaip iš nedidelio mūrinuko, gretimai mūsų aukšto na­ mo, į sunkvežimį buvo kraunama įvairi manta. Į mūsų penktąjį aukštą tarpais atsklisdavo šiurpi aimana, vaikų klyksmas... Kas ten darosi? Pradėjau įsisąmoninti — ten vyksta kažkas baisaus. Siau­ bo apimta, pakirstomis kojomis nesitraukiau iš balkono. Ak, kodėl nėra Kosto su mumis! Prieš kelias dienas jis su P. Cvirka ir V. Montvila buvo išvykęs Rygon į rašytojų suvažiavimą. Kad nors Kostas būtų šalimais... O sunkve­ žimiai su išvežamais žmonėmis,— kas kartą vis su ilges­ niais protarpiais,— važiavo... važiavo... Donelaičio gatve švilpte prašvilpdavo pro akis. Į kur? Jau išdardėjo ir sunk­ vežimis, stovėjęs prie gretimo mūrinuko, palydimas širdį plėšiančio šauksmo... Užėjo Marytė Marcinkevičienė — ji jau buvo Jono ge­ riau informuota: veža žmones į Sibirą! „Priešus“ veža. Kokius priešus? Kieno? Mūsų kaimynas gydytojas — prie­ šas? Kam? Nepakeliamai sunki diena, šimtapūde našta prislėgusi pečius, vos vos slinko. Galva plyšo iš skausmo, atrodė, ne­ beišlaikys, sprogs. Ūmai slogioje tyloje suskambo nelaimę pranešąs telefo­ nas: kalbėjo mūsų geras pažįstamas, kurį laiką buvęs Kos­ to šeimininkas Bartininkaitis. Drebančiu balsu prašė pa­ kviesti Kostą. 5 . H . K o r s a k ie n ė