Lietuvos Universitetas, 1579-1803-1922 = The University of Lithuania, 1579-1803-1922

Citation preview

LIETUVOS UNIVERSITETAS 1579 -1803 -1922

REDAGAVO PRAN AS ČEPĖNAS

Leidėjas Lietuvių Profesorių Draugija Amerikoje Chicago

1972

REDAKCINĖ pirmininkas redaktorius nariai

KOMISIJA

vysk. Vincentas Brizgys Pranas Čepėnas кип. Povilas Dilys prof. Stasys Dirmantas prof. dr. Petras Jonikas prof. dr. Juozas Meškauskas

Spaudė M. Morkūno spaustuvė, 6051 So. Ashland Avė., Chicago III. 60636 Tiražas 1100 egzempliorių ęhicago, 1972

THE UNIVERSITY OF LITHUANIA

EDITED BY PRAN AS ČEPĖNAS

The Association of Lithuanian-American Professors, Inc. Chicago

1972

EDITORIAL

COMMITTEE

Bishop Vincentas Brizgys, chairman; Pranas Čepėnas, editor, Very Rev. Povilas Dilys, Prof. Stasys Dirmantas, Prof. Petras Jonikas, Ph. D., and Prof. Juozas Meškauskas, Ph. D. M. D., members of committee.

PRATARMĖ

„Lietuvos Universiteto“ knygos leidimą paskatino besiartinanti 1922 metais atsteigtojo Lietuvos Universiteto penkiasdešimtinė su­ kaktis, o taip pat ir nebetolima Vilniaus Akademijos keturių šim­ tų metų įsteigimo sukaktis, nes toji akademija iš tikrųjų ir buvo pir­ masis Lietuvos universitetas. Tokio pobūdžio veikalui parengti tinkamiausios sąlygos būtų bu­ vusios Lietuvoje, kur yra išlikę daug archyvinės medžiagos bei tuo reikalu jau anksčiau išspausdintų veikalų, nors ir ne lietuvių kalba. Betgi šiuo metu Sovietų Rusijos okupuotoje Lietuvoje mokslo žmo­ nės, dėl esamos politinės cenzūros, toli gražu ne visada tegali skelbti objektyvią tiesą. Dabarties metu Lietuvoje mokslo reikalui leidžia­ muose veikaluose apstu faktų šiam tvirtinimui paremti. Pavyzdžiui, panašiu kaip šio leidinio tikslu 1966 m. Vilniuje išspausdintame veikale, vardu „Vilniaus Universitetas“ , visai nėra paminėta pavar­ džių ir veiklos tų Vilniaus Universiteto profesorių, kurie nuo rusų okupacijos pasitraukė į Vakarus, nors tuo pat metu (1939 -1944 m ) Vilniaus Universitete dirbę, bet okupuotoje Lietuvoje pasilikę profe­ soriai tame veikale minimi ir apie jų darbą rašoma. Carinė Rusija apie 80 metų išlaikė Lietuvą be universiteto, ne­ paisant didžiausių Lietuvos visuomenės pastangų atkurti uždarytąjį universitetą Vilniuje. Tik Nepriklausomojoje Lietuvoje buvo atsteigtas ir savasis universitetas. Tiek ankstyvesniųjų metų, tiek ir Nepri­ klausomosios Lietuvos gyvenimo istorijoje universiteto veikla turėjo išskirtinės reikšmės. Todėl šiame veikale yra pateikta daugokai me­ džiagos universiteto istorijai, atskirų fakultetų mokslo eigos apra­ šymams bei profesūros mokslo darbams ir jų įnašui į mūsų tautos kultūrinį gyvenimą. 1940 -1944 m. Lietuva pergyveno dvi okupacijas, kurios skaudžiai palietė visą Lietuvos gyvenimą ir universitetų darbą. Šis laiko tarpas itin ryškiai atsispindi profesūros — M. Biržiškos, vysk. V. Brizgio, G. Matorė ir kitų — atsiminimuose. Todėl Lietuvių Profesorių Draugija Amerikoje, turėdama galvo­ je mūsų aukštųjų mokyklų, universitetų seną praeitį, ilgą bei sėk­ mingą darbą ir nuopelnus ne tik mokslui, bet ir apskritai Lietuvos kultūrai bei civilizacijai, besiartinančių sukaktuvių proga panoro atžymėti tuos darbus ir jų rezultatus atskiru veikalu. VII

1966 m. pabaigoje Lietuvių Profesorių Draugija Amerikoje pa­ kvietė mane planuojamo veikalo redaguoti. Tam reikalui buvo suda­ ryta Redakcinė Komisija: pirmininkas vysk. Vincentas Brizgys, re­ daktorius Pranas Čepėnas, nariai — kun. Povilas Dilys, prof. Stasys Dirmantas, prof. dr. Petras Jonikas, Mečys Mackevičius, prof. dr. Juo­ zas Meškauskas, sekretorius inž. Jonas Rugis. Netrukus M. Mac­ kevičius pasitraukė iš šios komisijos, o inž. J. Rugis mirė. Redakci­ nė Komisija naujais nariais nebuvo papildyta. Lietuvių Profesorių Draugija Amerikoje numatomojo leisti vei­ kalo dar nebuvo nei suplanavusi, nei medžiagos sutelkusi, todėl visų pirma man teko sudaryti leidinio planą, susirasti bendradarbius ir susitarti dėl turinio ir veikalo apimties su Redakcine Komisija, o svarbiausia išgauti iš bendradarbių pažadėtus straipsnius. Daugumui bendradarbių neišlaikius jiems numatytos straipsnių apimties, ne­ paisant kai kur ir drastiškų redaktoriaus patrumpinimų, šio veikalo apimtis iš numatytų 500 puslapių pašoko ligi 900 psl. Esamomis sąlygomis šis darbas ne tik suorganizuoti, bet ir reda­ guoti nebuvo lengvas: dalykinę medžiagą teko telkti ne tik iš įvai­ rių Amerikos bibliotekų, bet ir iš kitų kraštų (Vokietijos, Anglijos, Lenkijos ir kai ką netiesioginiu būdu iš Lietuvos) bibliotekų. Veikalą baigiant redaguoti, 1969 m. pabaigoje knygos spausdini­ mo darbui tvarkyti buvo išrinktas Redakcinės Komisijos prezidiumas: pirmininku vysk. V. Brizgys, nariais — redaktorius Pr. Čepėnas ir dr. P. Jonikas. Šiame veikale, kaip yra priimta visuose kolektyviniuose veika­ luose, visa atsakomybė už galimus netikslumus ir trūkumus priskir­ tina tik straipsnių autoriams ir redaktoriui. Be rūpestingos kai kurių bendradarbių ir daugelio kitų asmenų talkos, šis veikalas man būtų buvę žymiai sunkiau ir parengti ir iš­ spausdinti. Todėl visų pirma nuoširdžiai dėkoju Redakcinės Komisijos pirmininkui vysk. V. Brizgiui, darniai vadovavusiam Redakcinei Ko­ misijai, pirmosios veikalo dalies autoriui dr. Antanui Rukšai, kant­ riai ir kruopščiai rinkusiam šiam veikalui medžiagą, prezidiumo na­ riui dr. P. Jonikui, išlyginusiam „Lietuvos Universiteto“ kalbą ir nuo­ lat talkinusiam, parūpinant man redagavimui reikalingos literatūros iš Čikagos Universiteto bibliotekos, kun. P. Diliui už sudarymą Lie­ tuvos Universiteto mokslo personalo spaudinių bibliografijos. Ypač dėkoju savo žmonai Albinai už jos kantrią talką, už kai kurių trūksta­ mų straipsnių parašymą, vardyno sudarymą ir veikalo koregavimą. Ponia Elena Stanka išvertė šios knygos santrauką į anglų kalbą, dr. Ina Užgirienė angliškąjį vertimą suredagavo, o dr. Vanda Sruo­ VIII

gienė išvertė iš prancūzų kalbos prof. G. Matorės atsiminimus. Joms visoms nuoširdžiai dėkoju už talką. Taip pat man malonu čia padėkoti ir visiems kitiems talkinin­ kams: Čikagos Viešajai Bibliotekai (Elda Colombo, bibliotekos ve­ dėjo pavaduotojai ir jos skyriaus tarnautojoms) už išrašinėjimą iš kitų bibliotekų man reikalingų redagavimui knygų, p. Elenai Kačinskienei ir p. Vladui Jackūnui už įvairios medžiagos parūpinimą iš Kongreso Bibliotekos, p. Birutei Lintakienei už stropų suredaguotų rankraščių perrašinėjimą, p. Daumantui Čibui už nuotraukas, p. V. Liulevičiui už suteiktą medžiagą, p. Marijai Paškevičienei ir p. Henrietai Vepštienei už nelengvo teksto surinkimą, o ponams Zinai ir Mykolui Mor­ kūnams už gražų šio veikalo išspausdinimą. Pranas Čepėnas

TURINYS Pratarmė

VII

Pirm oji dalis — Lietuvos universitetų istorija ANTANAS RUKŠA Lietuvos Universitetų istorija

3

I. Vilniaus Jėzuitų Akademija 1579-1773 3 II. Lietuvos Vyriausioji Mokykla 1773-1781-1803 61 III. Imperatorinis Vilniaus Universitetas 1803-1832 71 IV. Baigiamosios pastabos dėl Vilniaus Universiteto reikšmės Lietuvos kultūrai 101 VI. Lietuvos Universitetas bei Vytauto Didžiojo Universitetas Kaune 139 V. Vilniaus Universiteto atkūrimo klausimas 1832-1919 117 VII. Lietuvos Universiteto steigimas 141 VIII. Universitetas Nepriklausomos Lietuvos metu 180 IX. Lietuvos Universitetai okupacijos metu 216 X. Paskiros Vytauto Didžiojo Universiteto gyvenimosritys 245

A ntroji dalis — Lietuvos universitetų veikla 1922-1944 P akultetai JONAS GRINIUS Teologijos-Filosofijos Fakultetas

349

STASYS YLA Teologijos skyrius ir fakultetas

367

JUOZAS GIRNIUS Filosofijos Fakultetas

378

JONAS PAUPERAS Evangelikų Teologijos Fakultetas

382

ANTANAS RUKŠA Humanitarinių Mokslų Fakultetas

388

JONAS PUZINAS Archeologijos katedra

396

X

JONAS BALYS Etnikos, arba Tautotyros katedra

400

ANTANAS RUKŠA Filosofijos ir pedagogikos skyrius

401

PRANAS ČEPĖNAS Fizinio auklėjimo katedra

405

JUOZAS JAKŠTAS Istorijos skyrius

405

ANTANAS RUKŠA Klasikinės filologijos katedros

415

PETRAS JONIKAS Lietuvių ir kitų kalbų studijos Lietuvos Universitete

420

ALBINAS LIAUGMINAS Psichologijos katedra

445

VANDA DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ Teatro seminaras ir Teatrologijos katedra

447

ALBINA IR PRANAS ČEPĖNAI Matematikos-Gamtos Fakultetas

449

JUOZAS RAUKTYS Agronomijos ir Miškininkystės mokslas Lietuvos Universitete

457

ČESLOVAS MASAITIS Astronomijos katedra

459

JUOZAS RAUKTYS Botanikos katedra

464

PRANAS JUCAITIS Chemijos katedros

468

ALBINA IR PRANAS ČEPĖNAI Fizikos katedra

477

IGNAS SALDUKAS Geofizikos ir Meteorologijoskatedra

479

VLADAS VILIAMAS Geografijos mokslas LietuvosUniversitete

480

ALBINA ir PRANAS ČEPĖNAI Matematikos katedra

482

PRANAS ČEPĖNAS Mineralogijos ir Geologijos katedra

484

ALBINA ir PRANAS ČEPĖNAI Zoologijos katedra

488

JUOZAS MEŠKAUSKAS Medicinos Fakultetas

492

XI

PRANAS ČEPĖNAS Veterinarijos skyrius

514

STASYS DIRMANTAS Technikos ir Statybos fakultetai

518

ADOLFAS DAMŲŠIS Technologijos Fakultetas

642

DOMAS KRIVICKAS Teisių Fakultetas

557

PRANAS ČEPĖNAS Teisių Fakulteto uždaviniai irryškesnieji dėstytojai

563

ALEKSANDRAS PLATERIS Lietuvos teisės istorijos katedra

665

LEONARDAS DARGIS Ekonomikos skyrius ir fakultetas

568

LEONARDAS DARGIS ir JUOZAS PAŽEMĖNAS Ryškesnieji ekonomikos skyriaus dėstytojai

572

Biblioteka PRANAS ČEPĖNAS Lietuvos Universitetų bibliotekos

577

ELENA EIMAITYTĖ-KAČINSKIENĖ Universiteto bibliotekos skaityklos

597

Studentų

organizacijos

PRANAS ČEPĖNAS Studentų organizacijų apžvalga

602

STASYS RAUCKINAS Studentai ateitininkai Lietuvos Universitete

606

MEČYS VALIUKĖNAS Lietuvių studentų tautininkų korporacija Neo-Lithuania

617

ALDONA NASVYTYTĖ-AUGUSTINAVIČIENĖ Lietuvių studenčių tautininkių korporacija Filiae Lithuaniae

624

PRANAS ČEPĖNAS Studentų socialistų organizacijos

625

ANTANAS KUČYS Studentai varpininkai

628

ALBINA ir PRANAS ČEPĖNAI Kitos studentų organizacijos

631

PRANAS ČEPĖNAS Studentų Atstovybė

648

XII

Trečioji dalis — Atsim inim ai MYKOLAS BIRŽIŠKA Vilniaus Universitetas vokiečių okupacijos metais

657

VINCENTAS BRIZGYS Okupacijų metai universitete

691

STASYS DIRMANTAS Mano santykiai su fakulteto profesoriais

697

JUOZAS ERETAS Filosofijos skyriaus vieta ir vaidmuo mūsų mokslo istorijoje

699

ZENONAS IVINSKIS Žiupsnelis atsiminimų apie prof. Kazį Pakštą

703

ZENONAS IVINSKIS Atsiminimų nuotrupos apie prof. Stasį Šalkauskį

706

STEPONAS KAIRYS Iš mano atsiminimų

712

GEORGĖS MATORE Atsiminimai iš mano universitetinio gyvenimo Lietuvoje

715

KONSTANTINAS REGELIS Atsiminimai apie Lietuvos Universitetą

722

PRANAS SKARDŽIUS Mano universitetiniai prisiminimai

729

VANDA MIN GAILAITĖ-TUMĖNIENĖ Vytauto Didžiojo Universiteto vaikų ligų katedra

734

ZIGMAS GURA Vytauto Didžiojo Universiteto administracija

738

ADOLFAS BALIŪNAS Lietuvos studentų atstovavimas užsienyje

742

PETRAS BŪTĖNAS Pirmieji Lietuvos Universiteto kalbininkai

747

VANDA DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ Teatrologija Lietuvos Universitetuose

751

BIRUTĖ GRIGAITYTĖ-NOVICKIENĖ Studijų metus prisiminus

755

VACYS KAVALIŪNAS Dzūkų studentų draugijos steigimas

759

ANTANAS KUČYS Studentų mitingai

761

BRONYS RAILA Studentiški neramumai

763

XIII

PRANAS VISVYDAS I studijų knygelę pažvelgus

770

ALEKSANDRAS ZUJUS Įžymesnieji mūsų matematikai

777

K etvirtoji dalis — Bibliografija, santrauka anglų kalba, Vardynas PRANAS ČEPĖNAS Įvadas į bibliografiją

783

POVILAS DILYS Mokslo personalo spaudinių bibliografija(1922-1944)

785

Preface to the English Summary

817

Summary

818

Vardynas (sudarė ALBINA ir PRANAS ČEPĖNAI)

851

Padėka, mecenatai ir garbės prenumeratoriai

895

XIV

CONTENTS

The History of the Universityof Lithuania

3

Descriptions of the Colleges of the University

349

The University Library

577

Memoirs

657

Bibliography of the works published by the faculty of the University of Lithuania 1922-1944

783

Summary

818

XV

*

SANTRUMPOS a. adv. agr. akad. aps. arch. arkiv. buv. CV CVIA

amžius advokatas agronomas akademija apskritis architektas arkivyskupas buvęs Civilverwaltung Centrinis valstybinis istorijos archyvas dek. — dekanas Didž. — Didžiosios d-ja — draugija dipl. — diplomas D.L.K. — Didysis Lietuvos Kunigaikštis, Didžioji Lietuvos Kunigaikštija doc. — docentas dr. — daktaras e. o. — ekstra ordinarinis fak. — fakultetas gen. — generolas gyd. — gydytojas gub. — gubernija hos. — hospitantas (lentelėse) inst. — institutas K. — Kaunas kan. — kanauninkas kard. — kardinolas kdb — krikščionių demokratų blokas Kl. — Klaipėda kn. — knyga kpt. — kapitonas kun. — kunigas LE — Lietuvių Enciklopedija lic. — licenciatas LIŠ — Lietuvos istorijos šaltiniai LKMA — Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija 1. kl. — laisvas klausytojas (lentelėse) LMS — Lietuvos Mokytojų Sąjunga lt. — litas LU — Lietuvos Universitetas LV — Laikinoji Vyriausybė m. — metai med. — medicinos m-ja — ministerija mil. — milijonas msgr. — monsinjoras Nanseno pasas — F. Nanseno iniciatyva po I pasaulinio karo politiniams ir kitokiems

XVI

— — — — — — — — — —

pabėgėliams duotas asmens dokumentas nesp. — nespausdinta NKVD — Narodnyj Kommisariat Vnutrennich Del — Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas nr. — numeris o. ar ord. — ordinarinis pirm. — pirmininkas Plg. — palygink pik. — pulkininkas pn. — panašiai privatdoc. — privatdocentas prof. — profesorius pr. Kr. — prieš Kristų psl. — puslapis psl. t. — puslapis ir toliau PSZ — Polnoje sobranije zakonov — pilnas įsta­ tymų rinkinys RAD — Reichsarbeitsdienst red. — redaktorius SD — Sicherscheitsdienst sekr. — sekretorius šen. — senasis Šen. VU — Senasis Vilniaus Universitetas SJ — Societas Jesu SS — Schutz-Staffel SSD — Steigiamojo Seimo Darbai sk. skyrius (lentelėse) str. — straipsnis stud. — studentas t. — tomas teol. — teologija t. p. — tas pats, ten pat TSRS — Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjunga 1.1. — tomai univ. — universitetas V. — Vakarų V. — Vilnius (išnašose ir literatūroje) vad. — vadinamasis vai. — valanda VDU — Vytauto Didžiojo Universitetas ved. — vedėjas vyr. — vyresnysis vysk. — vyskupas vis. — valsčius VU — Vilniaus Universitetas W. X . — Wielkie Księstwo — Didžioji Kunigaikštystė ŽŪA — žemės Ūkio Akademija

PIRMOJI DALIS

LIETUVOS UNIVERSITETŲ ISTORIJA

ANTANAS RUKŠA

LIETUVOS U N IV E R SITE TŲ ISTORIJA

SENOVINĖS LIETUVOS AUKŠTOJO MOKSLO APŽVALGA Aukštasis mokslas Lietuvoje turi gana seną ir garbingą tradici­ ją. Lyginamąjį jo amžių rodo šios Europos universitetų atsiradimo da­ tos. Patys seniausieji Europos universitetai: Bolonijos univ. Italijoje bus įsisteigęs veikiausiai paskutiniame XII a. dešimtmetyje, Pary­ žiaus univ. bus atsiradęs antrojoje XII a. pusėje, tačiau teisiškai jis tebuvo pripažintas popiežiaus Innocento III apie 1211 m., galutinai tik popiežiaus Grigaliaus IX 1231 m. Seniausieji vidurio Europos universitetai įkurti: Prahos 1348 m., Krokuvos 1364 (1400) m., Vie­ nos 1365 m., Heidelbergo 1385 m. Kaimyninis Karaliaučiaus univ. įsteigtas 1544 m. Į rytus nuo Karaliaučiaus pirmas universitetas buvo jau 1579 m. įkurtoji Vilniaus Jėzuitų Akademija, kuri šioje Europos dalyje dar ilgai tebebuvo vienintelė aukštoji mokykla. Kiti seniausieji šių kraštų universitetai yra 1632 m. įsteigtas Estijoje Tartu, 1640 m. Turku univ. Suomijoje. Pirmas Rusijoje Maskvos univ. teįsteigtas 1755 m., Rygos politechnikos institutas Latvijoje įkurtas 1816 m., o Rygos univ. 1919 m.

I. V IL N IA U S JĖZU ITŲ A K A D E M IJA

1579-1773 X V I a. Lietuva XVI a. Lietuva nepaprastai turtinga reikšmingų ekonominio, socialinio, politinio, tautinio, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo įvykių, nulėmusių tolesnį Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos likimą. Šie įvykiai paskatino atsirasti aukštesniosioms ir aukštajai mokyklai Lie­ tuvoje ir apsprendė tolesnę jų plėtotę ir kryptį. Ekonominis Lietuvos lygis smarkiai pakilo XVI a. viduryje ir antrojoje pusėje. Pagyvėjo prekyba su užsieniu, ėmė augti pramo­ ninė gamyba ir amatai, plėtėsi amatininkų cechai. Ypač turtėjo ir pagrožėjo sostinė Vilnius ir kiti miestai. Stambūs pirkliai, amati­ ninkų cechai, miestų magistratai, taip pat ir krašto administracija

3

bei didžiojo kunigaikščio kanceliarija nebegalėjo išsiversti be dides­ nio skaičiaus raštingų tarnautojų. Sekdami Lenkijos pavyzdžiu, Lietuvos bajorai sėkmingai išsiko­ vojo vis naujų teisių ir privilegijų. Jiems teko aktyviau įsitraukti į politinį gyvenimą, sprendžiant seimuose ir seimeliuose valstybės reikalus. Tiek politinės bajorų veiklos, tiek ir tarnybinės jų karje­ ros sėkmė parėjo nuo jų išsilavinimo ir mokslo. Mokytis bajorus vertė ir 1566 m. įvestoji nauja teismų santvarka, reikalavusi teisiš­ kai apipavidalinti žemės ir kitokio turto paveldėjimą, pirkimą, dova­ nojimą ar kitokias transakcijas. Reikėjo žinoti įstatymus, dažnai bylinėjantis dėl žemės, o teismo procedūra buvo sudėtinga ir bylos negreit tesibaigdavo. Tad bajorai seimuose ir reikalavo steigti mo­ kyklas. Vienas didžiausių ne tik XVI a., bet ir apskritai istorinės Lie­ tuvos kultūrinių laimėjimų buvo 1547 m. Žygimanto Augusto pradė­ ta vykdyti didžiojo kunigaikščio, vėliau ir didikų bei smulkesnių dvarininkų žemėse valakų reforma, galutinai įtvirtinusi trilaukę že­ mės dirbimo sistemą. Ši reforma, bent laikinai, buvo pagerinusi ir sunkią valstiečių padėtį, kuri ryšium su vis didėjančiomis bajorijos teisėmis tolydžio sunkėjo. Kitas didžiausias kultūrinis istorinės Lietuvos laimėjimas buvo garsusis Lietuvos Statutas, nustatęs bajorų teises. Šis trijų redak­ cijų (1529, 1566 ir 1588) įstatymų kodeksas buvo sudarytas tuo laik­ mečiu, kai toje Europos srityje įstatymų kodifikacija nebuvo vyk­ doma. Būdamas gana tobulas anų laikų teisinis kūrinys, jis rodo jau toli pažengusią to meto Lietuvos kultūrą. 1569 m. Liublino unija apkarpė Lietuvos teritoriją, labiau pa­ jungė Lietuvos likimą Lenkijos likimui, sudarė dar palankesnes są­ lygas įsigalėti lenkų kultūrai Lietuvoje ir tuo stelbti lietuviškąją. Pražūtingiausias lietuvių tautos likimui Liublino unijos padarinys buvo tas, kad Lietuvos didikai ir bajorai, vis labiau bendraudami su lenkais, pasidavė lenkų kalbos ir kultūros įtakai. Daugumai Lie­ tuvos didikų ir bajorų terūpėjo politiniai dalykai, valdžia, adminis­ tracinė karjera, bet ne savos kultūros kūrimas. Daugiausia su Liublino unija sietinas ir didikų bei turtingesnių­ jų Lietuvos bajorų gimtosios ir svetimųjų kalbų vartojimo persi­ laužimas. Lietuvių kalba Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje pa­ laipsniui buvo stumiama iš viešojo valstybinio gyvenimo. Ši, jau X V a. pabaigoje prasidėjusi reikštis tendencija ėjo iš viršaus — iš didžiojo kunigaikščio ir didikų. Didysis Lietuvos kunigaikštis Jo­ gailos sūnus Kazimieras (1440 -1492) dar tikrai mokėjo lietuvių kal­ bą, nes jis, didikų pakviestas iš Lenkijos didžiuoju Lietuvos kuni­ 4

gaikščiu, turėjo mokytis lietuvių kalbos ir papročių.1 Kiti didieji Lietuvos kunigaikščiai, kaip Aleksandras (1492-1506), Žygimantas Senasis (1506-1548), Žygimantas Augustas (1544-1572), nors ir Jogailaičiai, lietuvių kalbos veikiausia nebesimokė. Pvz. Žygimantas Augustas, kad ir mėgo Vilnių ir Lietuvą labiau, negu Lenkiją, gi­ miniavosi su Lietuvos didikų Radvilų šeima, tačiau apie jo santykį su lietuvių kalba težinoma tiek, kad, mėgdamas muziką ir dainą, kar­ tą klausėsi Trakų vaivados kanklininko lietuviškų dainų.2 Tačiau jis puikiai mokėjo kitas kalbas, kaip lenkų, italų, lotynų, rusų, vokie­ čių ir palaikė lenkų kalbą, kuri jo valdymo metu įsigalėjo vals­ tybiniame ir kultūriniame Lenkijos gyvenime. Šalia negausaus lie­ tuviško, Žygimantas Augustas Vilniuje laikė gana gausų lenkišką dvarą, padėjusį skleisti lenkų kalbą Lietuvoje.3 Vis dėlto „iki Liublino unijos 1569 m. lenkų kalba labai mažai tebuvo vartojama Lietuvoje, net magnatai kasdieniniame gyvenime šnekėjo lietuviškai“ .4 Ir žymaus Lietuvos istoriko K. Jablonskio nuo­ mone, pirmojoje XVI a. pusėje didikai plačiai tebevartojo lietuvių kalbą ne tik namų, bet ir viešiesiems reikalams.6 Tad apytikriai Liublino unijos laikus tenka laikyti skiriamąja riba, iki kurios Lie­ tuvos didikai, iš dalies ir turtingesnieji bajorai, tebekalbėjo namie lietuviškai ir nuo kurios jie pradėjo daugiau vartoti lenkų kalbą. Tad daugumai bajorų lietuvių kalba tebebuvo gimtoji šnekamoji kalba dar du tris šimtmečius ir vėliau.6 Ir miestiečiai XVI a. vidu­ ryje dar plačiai tebevartojo lietuvių kalbą, net Vilniaus ir Kauno, kurių gyventojai buvo gana mišrios tautinės sudėties.7 Vis dėlto XVI a. galima laikyti ir Lietuvos miestų lenkinimo pradžia, nes ir miestiečiams darė įtakos vis labiau lenkėję dvarai. Vėliausiai lenki­ nimas palietė kaimą.8 XVI a. Lietuvą lenkinant nemažą vaidmenį vaidino ir lenkai dvasininkai, kurie, net lenko, jėzuito mokslininko Bednarskio žodžiais, „lietuviškai ar gudiškai mokyti jų (t. y. Lietu­ vos žmonių. A. R.) ir nenorėjo, ir nemokėjo“ .9 Nuo X VI a. vidurio Lietuvoje pradėjo žymiai keistis ir sveti­ mų kalbų vartojimo santykis. Nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vi­ durio Lietuvoje daugiausia buvo vartojamos trys rašto kalbos: gu­ dų, lotynų ir vokiečių. „Dar XVI a. viduryje Kauno miestas turė­ jo tris raštininkus — lotynų, rusų ir vokiečių kalboms“ .10 Labiausiai paplitusi buvo gudų kalba, kuri buvo ne tik plačiai vartojama di­ džiojo kunigaikščio kanceliarijos, bet ir oficiali teismų kalba. Nuo XVI a. vidurio jos vietoje pradėjo vis labiau įsigalėti lenkų kalba, kol XVII a. pabaigoje pastaroji gudiškąją visai išstūmė. Nuo XVI a. vidurio Lietuvoje pradėjo vis labiau įsigalėti ir lotynų kalba. Šiai mokslo žmonių tada dar plačiai vartotai kalbai

5

įsigalėti Lietuvoje, be bendresnio pobūdžio veiksnių, padėjo ir tuo metu labai išpopuliarėjusi, veikiausiai dar X V a. pirmojoje pusėje pradėtoji kurti vad. Palemono, t. y. romėniškoji Lietuvos bajorų kilmės teorija.11 Pagal šią teoriją,12 lietuviai kadaise kalbėję loty­ niškai, tad ir lietuvių kalba tesanti tik apgadinta lotynų kalba. Iš to buvo daroma ir praktiška išvada, kad reikia mokytis ne lietuvių, bet lotynų, tikrosios savo protėvių kalbos. XVI a. viduryje Mykolas Lietuvis (pagal M. Liubavskį ir I. Jonyną, veikiausiai M. Tiške­ vičius) savo „Fragmentuose“ rašė: „Gailėtis reikia, kad mes ne­ turime mokslui eiti gimnazijų. Mes mokomės maskvėnų mokslo, ku­ ris neturi nieko senoviška ir negali žadinti dorybingumo, nes rusų kalba svetima mums, lietuviams, t. y. italams, kilusiems iš italų kraujo. Kad taip yra, aišku iš mūsų pusiau lotyniškos kalbos...“ 13 XVI a. viduryje ir vėliau nekartą buvo reikalaujama vartoti gy­ venime lotynų kalbą ir steigti lotyniškas mokyklas.14 Palemono teorija atsirado ir įsigalėjo ryšium tiek su vadinamai­ siais „unijiniais“ santykiais su lenkais, tiek ir su paplitusiu huma­ nizmu Lietuvoje. Ši teorija padėjo lietuviams bajorams spirtis prieš lietuvius niekinusius lenkus, įrodinėjant, kad romėniškoji lietuvių bajorystė esanti senesnė už lenkiškąją. Progą Palemono teorijai at­ sirasti davė kitų, kildinusių save iš žymiausių antikinių tautų, pavyz­ dys, juoba kad ir X V a. pradžioje pradėję svetur studijuoti Lietuvos didikai pastebėjo tam tikrą lietuvių ir lotynų kalbų panašumą. Humanizmas15 ir su juo, bent iš dalies, susijusi reformacija,16 ir po jos ėjusi dar stipresnė kontrreformacija, katalikiškoji reak­ cija, arba atgimimas, nepaprastai išjudino dvasinį ir kultūrinį Lie­ tuvos gyvenimą. Humanizmas pradėjo plisti Lietuvoje dar XV a. pradžioje, tačiau jis stipriau pasireiškė tik apie XVI a. vidurį, ypač suklestėjo Žygimanto Augusto viešpatavimo metu. Jau antrajame XVI a. ketvirtyje pradėjusi sklisti Lietuvoje reformacija sustiprė­ jo to amžiaus viduryje ir labiausiai išplito 1560 -1570 m. Iki XVI a. vidurio sklido iš Vokietijos liuteronizmas, dar labiau paplito kalvinizmas ir kiti religiniai sąjūdžiai. Humanizmas, religinės ir politinės kovos,- bendras ekonominio ir kultūrinio, Lietuvos Jy^oJ^lim as skatino ..steigti bibliotekas17. Pats Žygimantas Augustas buvo didelis bibliofilas ir jo biblioteka buvo ilauguiriH^TS’OOrknygų. Juo pasekė_ir_Lietuvos didikai bei aukšti, dvasininkai. Jei pirma žinomoji Lietuvos didiko Goštauto 1510 m. bibliote^TTSūvo "daTiregausr"(92 t.), tai apie XVI a. vidurį ir ant­ rojoje amžiaus pusėje jau buvo nemaža nef~po~Keieto tūkstančių knygų brangių bibliotekų. Bibliotekos pradedama aptikti jau ir pas kai kuriuos bajorus ir pas labiau pasiturinčius miestiečius.18

6

Knygų pareikalavimas paskatino steigti-spaustu-ves^-Iš Prahos į Vilnių atgabentoji P. Skorinos spaustuvė buvo pirmoji ne tik Lie­ tuvoje, bet ir visoje dabar Sovietų Rusijos valdžioje esančioje te­ ritorijoje. Šioje spaustuvėje Vilniuje 1525 m. Skorina išspausdino gudišką knygą „Apaštalą“ ir „Mažąją kelionių knygutę“ . Skorinos spaustuvė Vilniuje neilgai teišsilaikė, ir po to iki 1570 m. Vilniuje nebebuvo jokios spaustuvės. Tuo laikmečiu knygos buvo spausdi­ namos dar ir Nesvyžiuje, Lietuvos Brastoje. Tačiau į XVI a. pabaigą Vilnius ne tik buvo pralenkęs savo pirmtaką ir konkurentą Kara­ liaučių, bet jame buvo spausdinama knygų įvairiomis kalbomis dau­ giau negu visoje Lenkijoje. Čia spausdintos knygos plito ne tik Lie­ tuvoje, bet ir Lenkijoje, Gudijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Vengrijoje, Balkanų šalyse, Vokietijoje ir kitur.19 Be Skorinos veikalų ir Lietuvos Statuto, ypač minėtini XVI a. gudų, lenkų ir lotynų kalbomis rašytieji humanistų ir valstybinių Lietuvos patriotų raštai, kaip Lietuvos metraščiai, M. Stryjkovskio kronika, Mykolo Lietuvio ir A. Rotundo, taip pat P. Skargos, A. Vo­ lano ir kitų įžymių vyrų proziniai rašiniai. Humanizmo veikiama, XVI a. išaugo gana gausi tiek Lietuvoje, tiek ir svetur kurta Lietuvą apdainuojanti patriotinė poezija loty­ nų kalba. 1515 m. Krokuvoje spausdinta Jono iš Vislicos^ poema „Bellum Prutenum“ (Prūsų karas), kurios antrojoje giesmėje ap­ dainuoja karžygiškas Jogailos ir jo sūnaus Kazimiero laikų lietuvių kovas su kryžiuočiais.20 Lietuvą apdainuoja Mikalojus Husovianas (Nicolaus Hussovianūs) 1523 m. Krokuvoje išleistoje poemoje „Apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (Carmen de statura, feritate ac venatione bisontis)21 ir Adomas Šreteris (A. Schroeter, 1525 -1572) 288 eilučių eleginėje giesmėje „Apie Nemuną“ (De fluvio Memela Lithuaniae), spausdintoje Krokuvoje 1553 m.22 Iš vil­ niškių poetų įžymiausieji buvo ispanas Petras Roizijus. (Ruiz de Moros, lot. Petrus Royzius Maureus, mirė 1571 m.)23 ir Jonas RacL^ vanas - Lietuvis.24 Kaip ir kituose Europos^raštuose^r^Liatuvoje—huma-ni-zmas paskatino kurti ir tautinę literatūrą savo gimtąja kalba. Dėl didė­ jančio Lietuvos diduomenės nutautimo ir ryšium su tuo lietuvių kalbos niekinimo lietuvių literatūrai XVI a., tiesa, nebuvo lemta, kaip pvz. Lenkijoje lenkų raštijai, suklestėti, tačiau lietuviškieji XVI a. raštai, ypač M. Mažvydo 1547 m._j£atekizmas~ir~~M. "Daukšos" 1599 m.'postilė, yra ne tik lietuvių tautinės-literatūros pradžia, bet ir tvirtas kalbiniš~iFliter ¿tūrinis pagrindas jai augti sekančiais amžiais.-M. Daukša, savo lenkiškoje prakalboje Vuiko postilės verti­ mui pirmas reikalavo lietuvių kalbą įvesti į viešąjį -valstybinį gy-

8

ven im ą, jų—visuiL_ix.jyisaria„vartof ja savąją literatūrą. „M. D aukšos protesto balsas jo je (postilėje. A. R.) prieš lietuvių kal­ b os niek inim ą ir ignoravim ą skambėjo šimtmečius ir buvo atrama kitiem s k ovotoja m s“ .26 M edžiaginės gerovės ir kultūros kilimu, dvasiniu judrumu, le­ m iam ų L ietu vos valstybei ir lietuvių tautai įvykių gausumu pasi­ žy m in tį X V I a. pagrįstai tenka laikyti pačiu reikšmingiausiu ir įdo­ m iausiu senovės Lietuvos amžiumi. Šis istorinės Lietuvos amžius susilaukė ir didžiausių istorikų, ypač kultūros istorikų, dėmesio. T a d šiam e am žiuje Lietuva buvo~~jau-~visokeriopai-pribrendusi; kad jo je ^atsirastų ne tik^aukštesndosios—mekvklnsr-bet-ir^Jmtų 1579 m. įk urtas universitetas — iėzuitu^akademi4ar--ugdžmsr~,L ietuvos kul1^ turą ir k reipusi j os dvasinį gyvenimą ir tolesniais šimtmečiais. K u lv ie č io ir R oizijaus m okyklos K a ip p irm ieji Europos universitetai — Bolonijos28 ir Paryžiaus,27 taip ir daugelis kitų Europos universitetų išaugo organiškai iš tuo­ se m iestuose veikusių m okyklų. Pvz. Bolonijos universitetas išaugo iš B olon ijos teisės m okyklos, Paryžiaus universitetas — iš to mies­ to katedros m okyklų. Tad vertėtų pagvildenti klausimą, ar buvo ir L ie tu v o je apie X V I a. vidurį m okyklinių pradmenų, iš kurių būtų b u v ę galim a tikėtis išriedėsiant universitetą. X V ' T u o m etu V iln iu je veik u si-k atedros mokykla neturėjo įžymių m ok y tojų , tad ją telankė tik neturtingesnieji gyventojų sluoks­ niai, o b a jora i ir didikai neleido į ją savo vaikų: jie samdė savo vaikam s nam ų m okytojus. Tačiau tada Vilniuje vis dėlto buvo dvi m ok y k los, iš kurių, palankesnėms aplinkybėms susidėjus, galima b u v o laukti ilgainiui išaugsiant ir universitetaT~TaFbiivo visu pirma 1539 - 1 542 m. V iln iu je veikusi aukšto ly gio humanistinė mokyk­ l a , k u rio je b u v o m okom a lotynų ir graikų kalbos ir ĮmfiosTpaskirtis b u v o ruošti m oksleivius umversit^tlnėms"studijoms.~Šiai mokyk­ lai v a d ov a v o vienas pirm ųjų Lietuvos humanistų ir lietuvių lite­ ratūros pradininkų, aukštų mokslinių kvalifikacijų asmuo, vėliau b u v ęs K araliaučiaus partikuliaro vedėjas ir pirmas to universiteto graik ų k albos profesorius Abraomas Kulvietis. Kiti tos mokyklos m o k y to ja i b u v o "irgTTžymuš liumanistai, kaip vėliau pagarsėjęs pir­ m as K araliaučiaus universiteto teologijos profesorius S. Rapolionis, J. Z a b lock is ir veikiausiai pirmosios lietuviškos knygos autorius M. M ažvydas. Ši m okykla turėjo nepaprastą pasisekimą: kai katedros m ok y k la i stigo m okinių, į šią humanistinę mokyklą iš karto stojo 60 jau nuolių, kilusių ne tik iš įvairių žemesniųjų gyventojų sluoks-

9

nių, bet ir iš bajorų ir net didikų. Vis dėlto Vaclovo Biržiškos tvirtinimą, kad dėl aukštų šios mokyklos direktoriaus kvalifikacijų ją iš tikrųjų tektų laikyti pirmuoju Lietuvos universitetu,28 tenka laikyti perdėtu: ji ne tik neturėjo dar reikiamų privilegijų ir ne­ galėjo teikti mokslo laipsnių bei nebuvo spėjusi išaugti į aukš­ tąją mokyklą. Kulviečiui pradėjus varyti beatodairišką propaganda už protestantizmą ir pulti vienuolius ir kunigus. Vilniaus_jyy.sk._Povilo Alšėniškid~Į5aveiktas, karalius Žygimantas Senasis 1542 V 19 paskelbė dekretą prieš jį ir jo mokyklą. Taip šiai trumpai suklestėju­ siai humanistinei mokyklai neteko išaugti į universitetą: ^ Perdėtas ir Lietuvos istoriko romantiko T. Narbuto tvirtinimas,29 kad jis viename rankraštyje radęs žinią, jog, dar prieš atvykstant jėzuitams, prie šv. Jono bažnyčios Vilniuje Žygimantas. Angustas1566 m. įsteigęs Roiziiaus vadovauia-ma-eivilinės_teisės akademiją. Šioje mokykloje Roizijus dėstęs romėnų, saksų ir Magdeburgo teisę, o kažkoks Grochovskis — Lietuvos teisę. Narbutas net prikiša Kojalavičiui, kam šis savo Lietuvos istorijoje, norėdamas išaukštinti jėzuitus, tvirtina, kad, prieš jiems atvyksiant, Lietuvoje tebuvusios tik pradinės mokyklos. Su Kojalavičiaus tvirtinimu, kad, prieš atvykstant jėzuitams, Lietuvoje nebuvę gimnazijos tipo mokyklų, sutinka ir kiti šaltiniai, kaip jau minėtas Mykolo Lietuvio nusiskundimas dėl stokos gimna­ zijų lygio mokyklų ir bajorų reikalavimai seimuose steigti kolegijas. Juo sunkiau būtų sutikti, kad Lietuvoje tuo metu būta jau ir aukš­ tųjų mokyklų. Vis dėlto T. Narbuto tvirtinime esama ir šiek tiek tiesos. JūliLm. prie šv. Jono bažnyčios VUniuje miestiečiai įsteigė paprastą parapinę mokyklą. Ši mokykla geriau laikėsi, negu katedros mokykla. Mo­ kyklos. steigėjai išsirūpino teisę, ųoi -reikėtų i a praplėsti, taip pat turètir-bak^l-auruT—magistrui0 Nuo 1526 m. šioje mokykloje pradėtos dėstyti lotynų ir vokiečių kalbos. Gavęs šv. Jono bažnyčios archipresbiterio vietą ir apie 1565 m. persikėlęs gyventi į Vilnių įžymus teisininkas, uolus romėnų teisės gerbėjas, Lietuvos Statuto ruošimo komisijos narys, kviestas net į Vieną užimti teisės katedros proferiaus vietos ispanas Petras Roizijus mokyklą prie šv. Jono bažny­ čios pavertė teisės mokykla, kurioje buvo dėstoma romėnų teisė, Lie­ tuvos Statutas ir net'graikų kalba.31 Tad tenka daryti išvadą, kad ši mokykla—turėjo prilygti bent gimnazijos tipo mokyklai. Tačiau*. atvYkus-jr-Afilnįų jėzuitams ir 1571 m. b alan džio mėn. mirųs_Roizijui, šio autoritetingo-teisininko teisės mokyklai nebuvcTìemta, Bolonijos universiteto pavyzdžiu, išriedėti į akademiją. 10

Šios dvi Jtolifikao^ij-&pecialislu, Kulviečio ir Roizijaus, vadovautos ir sėkmingai—veikusios~aukšter4ygro_TrrrokyMtn3 rodo, kad apie XVI a. vidurį, prieš-at-vykstant jėzuitamsf-bretuv^buvn jau pakan­ kamai' kultūriškai pribrendusi, kad joje_būtų steigiamos kolegijos (gimnazijos) ir universitetas. Senosios Lietuvos alma mater — Lietuvos ir Vytauto Didžiojo Universitetų pirmatako — praeities tyrimas Apie Vilniaus Universiteto steigimą apskritai ir apie jo praeitį iki šiol jau nemaža prirašyta. Visa eilė veikalų nagrinėja pirmąjį, kartu ir patį ilgiausią senojo Vilniaus Universiteto tarpsnį — Vil­ niaus Jėzuitų Akademiją. Apie pirmąjį Vilniaus Universiteto šimt­ metį duoda apstokai patikimų žinių Lietuvos jėzuitų provincijos met­ raštyje jėzuitų mokslininkas S. Rostovskis.32 Reikšmingą darbą apie Vilniaus Akademiją paskelbė vilnietis M. Balinskis.33 Daug žinių apie šią akademiją duoda ir stambi S. Zalęskio Lenkijoje gyvenu­ sių jėzuitų istorija.34 Minėtini su Vilniaus Akademija susiję per Ant­ rąjį Pasaulinį karą mirusio jėzuito istoriko S. Bednarskio darbai.35 Plačiame veikale apie visą senojo Vilniaus Universiteto praeitį daug biografinių, statistinių ir bibliografinių žinių duoda J. Bielinskis.38 Be kitų su Vilniaus Universiteto istorija susijusių darbų, sek­ damas daugiur Bielinskiu, lenkų istorikas L. Janovskis mažame vei­ kale apžvelgė taip pat visą senojo Vilniaus Universiteto praeitį.37 Vieni šių — daugiausia lenkiškai, iš dalies lotyniškai — rašytų veikalų daugiau, kiti mažiau tendencingi. Vienu šališkiausių šių autorių tenka laikyti pvz. Zalęskį, o Bednarskis pasižymi dideliu bešališkumu. Lietuvių kalba ligi šiol tepaskelbta nedaug darbų, susijusių su senuoju Vilniaus Universitetu. Lietuviškai pirmas M. Biržiška trum­ pai apžvelgė visą senojo Vilniaus Universiteto veiklą.38 Vilniaus Aka­ demijos laikmetį glaustai atvaizdavo P. Rabikauskas,39 universiteto veiklos tęsinį iki universiteto uždarymo — šių eilučių autorius.40 Lietuvoje išėjo du kolektyviniai informaciniai apie Vilniaus Univer­ siteto istoriją, tiesa, daugiur tendencingi, leidiniai, vardu „Vilniaus Universitetas“. Vienas jų, redaguotas J. Bulavo, išėjo Vilniuje 1956 m., kitas (red. A. Bendžius, J. Kubilius, J. Žiugžda) paskelbtas 1966 m. Abu leidiniai iliustruoti. Pirmas turi 110, antras — 320 psl. Pokario metais visa eilė Romoje gyvenančių lietuvių istorikų parašė arba ruošia archyvine medžiaga paremtų studijų apie jė­ zuitų veiklą Lietuvoje ir apie jėzuitų akademiją. P. Rabikauskas renka medžiagą Lietuvos jėzuitų ir Vilniaus Akademijos istorijai.41

11

J. Bičiūnas paruošė studiją „Vilniaus Akademijos - Universiteto reikšmė katalikybei ir kultūrai Lietuvoje“ .42 Daugiau ar mažiau su Vilniaus Akademija susijusių darbų yra paskelbęs ir Z. Ivins­ kis,43 R. Krasauskas, A. Liuima.44 Nepaisant gausios apie Vilniaus Universitetą literatūros ir net padidėjusio pastaruoju metu ir lietuvių istorikų susidomėjimo se­ nuoju Lietuvos universitetu, vis dėlto šio universiteto istorija dar nėra vispusiškai ištirta: per maža tebuvo atsižvelgta į Romoje su­ telktą archyvinę medžiagą.46 Ir šio rašinio paskirtis nėra toliau tyri­ nėti Vilniaus Universiteto istoriją. Tai daro dabar Romoje gyveną lietuviai istorikai, ypač P. Rabikauskas. Užsimojus rašyti darbą apie laikinoje Lietuvos sostinėje Kaune nuo 1922I I 16 veikusį Lie­ tuvos Universitetą, nuo 1930 m. tapusį Vytauto Didžiojo Universi­ tetu, mums rūpi įsakmiai pabrėžti, kad šis universitetas nebuvo pir­ masis Lietuvos Universitetas, kad pirmas universitetas buvo sena­ sis Vilniaus Universitetas (1579-1832), kurio Lietuva po Pirmojo Pasaulinio karo negalėjo atkurti senojoje sostinėje vien tik dėl to, kad ji buvo jėga nuo Lietuvos atplėšta. Tad, nors ir atkurtas Kau­ ne, tačiau šis Lietuvos Universitetas yra tikras senojo Vilniaus Uni­ versiteto tradicijų tęsėjas, nepaisant to, kad jam teko veikti jau žy­ miai skirtingose aplinkybėse. Norint labiau susieti Lietuvos Universi­ tetą (bei Vytauto Didžiojo Universitetą) su senuoju Vilniaus Univer­ sitetu ir sukelti didesnį visuomenės susidomėjimą senąja Lietuvos alma mater, tektų mums duoti daugių daugiausia glaustą jos veiklos sintezę; tačiau, sutikdami su daugiausia į šį klausimą įsigilinusio istoriko P. Rabikausko nuomone, kad „iš karto duoti tikslią aka­ demijos (pridėsime, ir jos tęsinio iki universiteto uždarymo. A. R.) gyvenimo ir darbų sintezę kaip ir neįmanoma“ ,46 pasitenkinsime informacinėmis apie šią mokslo įstaigą žiniomis. Vilniaus Universiteto steigimas Apie Vilniaus Universiteto steigimą pastaruoju metu pagausėjo literatūra ir lietuvių kalba. Be minėtos M. Biržiškos knygelės, ir kal­ bamieji P. Rabikausko, J. Bičiūno, taip pat R. Krasausko archyvi­ ne medžiaga paremti straipsniai įnešė naujos šviesos į kai kuriuos su Vilniaus Universiteto steigimu susijusius klausimus, kaip apie Vil­ niaus vysk. Protasevičiaus, pirmojo Lietuvos jėzuitų viršininko Sunierio, Žygimanto Augusto vaidmenį, steigiant universitetą. Čia pa­ teiksiu glaustai duomenų apie universiteto kūrimą, f Vilniaus Universiteto steigimas glaudžiai susijęs su reformacijos |r vėliau sustiprėjusios katalikų akcijos šalininkų religine, iš dalies 12

ir politine kova. Abidvi pusės, tiek protestantai, tie k katalikai, š v i e ­ timą laikė stipriu religinės kovos ginklu ir sten gėsi p a čio s s te ig ti gimnazijas ir universitetą, neleisdamos kitai pu sei u ž b ėg ti u ž akių. Ne tik mokslo, bet ir protestantizmo platinim o tikslais b u v o V iln iu je įsteigta Kulviečio mokykla; dėl per aštrios religin ės k o v o s p r ie š in ­ gos pusės pastangomis ji buvo uždaryta. N u ėjo niekais, ka d ir d ė l kitos priežasties, ir kalvinų sumanymas steigti V iln iu je a u k štą ją mokyklą. Šiai mokyklai steigti 1565 m. m iręs D id žiosios L ie tu v o s Kunigaikštijos kancleris Mikalojus Radvila Juodasis testam en tu u ž ­ rašė stambią pinigų sumą. Goštautų rūm uose V iln iu je tada b u v o , tiesa, atidaryta pradžioje bajorų pasitikėjimą turėjusi m ok yk la , ta čia u stigo gerų mokytojų, ir po trejų metų beliko vos 10 m o k in ių .47 Minėtinas sumanymas Vilniuje ar K aune atidaryti K r o k u v o s univ. skyrių, kviečiant iš Krokuvos profesorius. 1568 m. G a rd in o s e i­ mas buvo net įteikęs karaliui atitinkamą prašym ą.48 K a d ir n e s ė k m in ­ gai baigėsi visi tokie bandymai ir sumanymai, tačiau jie p a sk atin o j ė ­ zuitus uoliau imtis Vilniaus kolegijos ir universiteto steigim o d a rb o. Sėkmingiausiai su tuo metu Europoje įsigalėjusiu p ro te sta n tizm u kovojo šv. Jgnoto bojolfls 1540 m. įsteigtoji Jėzaus drau gija , jė zuitų ordinas, kurdamas daugiausia gimnazijas ir 'p a p r a s ta i a k a d e ­ mijomis vadintus universitetus. Pirmiausia ' įkurldintr'j ė iu itu s L ie tu ­ voje bandė~pats Šventasis Sostas, pasiuntęs 1555 m. savo d e le g a tą Aloyza Lippomani pas Vilniuje rezidavusį Žygim antą A u g u stą. L ip p o manis drauge su jėzuitu tėvu Alfonsu“ Sal'meronu (S a lm e r o n ) 1555X28 nuvyko į Vilnių, tačiau karalius įkurdinti jėzu itu s L ie t u ­ voje ir sudaryti jiems sąlygų veikti nenorėjo: per d idelė b u v o V il­ niaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juod ojo ir kitų p rotestan tų d i­ dikų įtaka Lietuvoje. Tačiau jėzuitų kurdinimo Lietuvoje klausimas b u v o ir tolia u g y ­ vas. Tuo reikalu rūpinosi Romos kurija, vyskupai, y p a č V a rm ė s vysk. kardinolas Hozijus, jėzuitai ir kai kurie pasauliečiai, k a ip V i l ­ niaus vaitas~ATRbtundas7jISilTm. provincinis sinodas svarstė k la u ­ simą steigti ViĮniuje jėzuitu kolegiją. Tačiau daugiausia jė z u itų įk u r ­ dinimui Vilniuje ir jų kolegijos bei universiteto steigim ui n u sip e ln ė Vilniaus yys^JValenym asJratąsevieius. Kviesti jėzuitus į Lietuvą Protasevičiui rim tai p arūpo 1564 m ., kai jis Varšuvos seimo metu pasikalbėjo su popiežiaus le g a tu k a r ­ dinolu Commendone ir čeku jėzuitu Baltazaru H u stovin u ; ta č ia u tuojau to sumanymo vykdyti negalėjo, nes „kareiviai ir e re tik a i taip nuniokoję jo vyskupijos žemes, kad jis pats b e v e ik n e tu r ė ję s ko valgyti“ .49 Neišgalėdamas pats aprūpinti jėzuitų, P ro ta se v ičiu s, drauge su popiežiaus legatu Commendone ir savo p a tik im u b e n d 13

radarbiu kapitulos kan. L. Volskiu, paskatino karalių duoti visa, kas reikalinga kurdinti jėzuitų kolegijai Vilniuje. Nors karalius 1565 m. sausio men. "ir sutiko~leisti kurtis Lietuvoje jėzuitams ir parūpinti visa universitetui Vilniuje steigti, tačiau tuo tarpu jėzuitų kolegija nebuvo įkurta, nes Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila buvo suki­ lęs prieš karalių, ir karalius neskubėjo tesėti pažado aprūpinti kvie­ čiamus jėzuitus. Be to, ordinas neturėjo pakankamai paruoštų žmo­ nių kurti naujai kolegijai, ir tą vasarą generalinė kongregacija nu­ tarė daugiau rūpintis gerinti jau esamas kolegijas, negu steigti nau­ jas. -----Ne tik Hozijaus, Rotundo ir kitų raginimai, bet ir nauji įvykiai Protasevičių paskatino dar uoliau susirūpinti jėzuitų kvietimu. Kar­ dinolas Hozijus 1564 m. jau įkurdino jėzuitus savo vyskupijos mies­ te Braunsberge, Plocko vysk. A. Noskovskio rūpesčiu 1565 m. buvo įsteigta Pultuske jėzuitų kolegija. Labiausiai vysk. Protasevičių sujaudino protestantų pastangos steigti—Vilniuje aukštąją mokyklą, Vokietijos, ypač Karaliaučiaus, mokyklų pavyzdžiu-ou'TOajteaT'pmtestantai reikalavo iš karaliaus, kad leistų jiems steigti tokią mokyklą. Lėšos jai buvo numatomos ne tUrls Radvilos Juodojo testamentu paskirtų visų jo išleistojo Šv. Rašto pajamų, bet ir iš didikų pasiža­ dėtų specialių mokesčių. Prisidėjo dar ir vyskupo sumanymą leng­ vinanti aplinkybė, kad, mirus Mikalojui Radvilai Juodajam ir ypač jo vyriausiajam sūnui Mikalojui Kristupui Našlaitėliui 1567 m. perė­ jus į katalikybę, protestantų įtaka karaliui susilpnėjo. Ypač 1568 m. Protasevičius suskato rūpintis jėzuitų kolegijos steigimu. Dar nebūdamas tikras, ar jėzuitai sutiks kurtis Lietuvoje, jis nupirko puikius dviejų aukštų namus Vilniuje tarp šv. Jono bažnyčios ir vyskupijos kurijos ir juos įrengė kolegijos reikalams, užrašė žemių kolegijai išlaikyti. 1568 VIII 20, drauge su laišku Hozijui, jis parašė laišką Braunsbergo jėzuitams, prašydamas, kad kole­ gija atsiųstų vieną kitą mokytą vyrą perimti jėzuitams pirktų rūmų ir drauge parūpintų visko, kas reikalinga kolegijai steigti. Laiškas buvo įteiktas tuo metu Braunsbergo jėzuitus lankusiam jėzuitų provincijolui Laurynui Maggio, atvykusiam iš Austrijos, kurios pro­ vincijai tada priklausė Lenkijos jėzuitai. Maggio nusiuntė vysk. Protasevičiaus laišką jėzuitų ordino generolui Borgijai į Romą, pasi­ sakydamas, kad iš steigsimos kolegijos Vilniuje galima laukti gausių darbo vaisių. Ir Hozijus parašė laišką į Romą.61 Generolas Borgija atsakė provincijolui Maggio neigiamai ir pavedė jam apie tai pra­ nešti vysk. Protasevičiui, tačiau nuncijus prie imperatoriaus Maksi­ milijono Vienoje kardinolas Commendone uždraudė pranešti ge­ nerolo nusistatymą Protasevičiui, kad tokia žinia mirtinai nesukrės-

14

Vilniaus Jėzuitų Kolegijos pastatas (X V I a. pabaigoje)

15

tų sirguliuojančio vyskupo. Tik kai Maggio, remdamasis nuncijaus autoritetu, dar kartą parašė laišką Borgijai, pastarasis nebedraudė steigti kolegijos Vilniuje, ir visą reikalą pavedė Maggio nuožiūrai ir atsakomybei.52 1569IX 28 į Vilnių atvyko patikrinti vysk. Protasevičiaus paruoš­ tų jėzuitams kurtis sąlygų provincijolo Maggio siųsta jėzuitų grupė, kurią sudarė jos vadovas viceprovincijolas ispanas Pranciškus Sunieris (Sunyer, Sunierius), du tėvai: jau minėtas čekas Baltazaras Hustovinas, flamas Andrius Frisijus, numatytas eventualiu žemes­ niųjų klasių mokytoju klierikas mozūras Jokimas Petronellus, nuo Varšuvos kilęs broliukas Andrius Zalęskis. Kadangi Protasevičius nesigailėjo lėšų ir viską steigiamai kolegijai buvo puikiai paruošęs, dar nelaukdami generolo sutikimo, Andrius Frisijus ir J. Petronellus spalio mėn. pradžioje atidarytos privačios mokyklos dviejose žemes­ nėse klasėse šešiasdešimčiai bajorų vaikų pradėjo dėstyti lotynų ir graikų kalbą. Ordino generolas Borgija, Sunierio ir Hustovino išsamiai pain­ formuotas apie Protasevičiaus parūpintas sąlygas kurtis, jo didelį pasiryžimą ir tolesnius planus (be kitko, kurti universitetą), paties vyskupo ir jo užtarėjo Hozijaus prašomas, nuncijaus Commendonės spaudžiamas ir paties popiežiaus Pijaus V raginamas, 1569X1124 laišku vysk. Protasevičiui leido kurtis jėzuitams Vilniuje. Vilniaus kolegiją steigti pavedė provincijolui Maggio, kuris, 1570 m. pava­ sarį ordino vadovybei galutinai nutarus kolegiją steigti, 1570 VII 4 atvyko į Vilnių su 13 jėzuitų. Šie jėzuitai buvo iš Romos, Vienos, Prahos ir Pultusko kolegijų. Jų tarpe buvo ir kolegijos rektorium numatytasis Stanislovas Varševickis, 1570 VIII 15 jau pradėjęs eiti tas pareigas. Tais pačiais metais liepos 17 d., per šv. Alekso šventę, buvo pašventinti jėzuitų gyvenami namai. Pagal vyskupo norą, ta diena buvo laikoma oficialia kolegijos steigimo data, nes tą dieną prieš 13 metų vysk. Protasevičius iškilmingai įžengė į Vilniaus ka­ tedrą. Apie įsteigtą kolegiją vysk. Protasevičius tuojau parašė savo vyskupijos klebonams raštą, ir rudenį, nepaisant siautusio maro ir didelio nederliaus, susirinko 160 mokinių. Be dviejų anksčiau vei­ kusių privačių klasių, buvo atidarytos dar trys naujos, ir 1570 X 23 prasidėjo pamokos visose penkiose klasėse. Tad veikė jau visos įprastinės kolegijų klasės: Donato, arba infima (žemesnioji gramati­ kos), gramatikos, sintaksės, poetikos, arba humanitatis, ir retorikos. Žemiausioj e klasėje dėstė lenkas Jokimas Petronellus, gramatikos klasėje — lenkas klierikas Martynas Suabijus, sintaksės — vokietis klierikas Motiejus Hasleris, humanitatis — belgas iš Liuveno klie­

G 16

\J

rikas Pranciškus Fabricijus; be to, poetikos profesorius ir vaidinimų rengėjas buvo airis klierikas Dovydas; retorikos klasėje dėstė kroa­ tas kun. Tomas Zdelarickis, kuris buvo ir studijų prefektas. Kolegija tuojau pradėta plėsti į universitetą. Kitais, t. y. 1571, metais buvo nusistatyta skaityti filosofijos kursą, kurio klausyti ^bu­ vo atkviesti jėzuitai klierikai iš Braunsbergo, tačiau dėl maro pa­ mokos nebuvo tvarkingai dėstomos. Mokslo metai tebuvo pradėti 1572I I 25. Balandžio 8 d. mirė T. Zdelarickis, vos keletą savaičių paskaitęs logikos kursą. Iki mokslo metų galo filosofiją toliau skaitė iš Osnabruecko krašto kilęs vokietis tėvas Jonas Vigerijus, nuo 1572 m. rudens skotas Jonas Hayus. 1574 m. pradėta dėstyti mate­ matika, kurios pirmas dėstytojas buvo poznanietis Leonardas Krakieris, 1595-1599 m. Vilniaus Akademijos rektorius. 1574 m. vasarą atvykęs į Vilnių ispanas tėvas Petras Viana buvo paskirtas studijų i, prefektu ir teologijos dėstytoju, nors visas teologijos kursas tepradėtas skaityti tik 1578 m., kai tam kursui buvo paskirta užtikrina­ moji fundacija. Nuo 1578 m. spalio mėn. teologiją skaitė šie pro­ fesoriai: ispanai tėvas Garcias Alabianus ir tėvas Antanas Arias scholastinę teologiją: pirmasis tais metais aiškino pirmąją šv. Tomo Akviniečio „Summos“ dalį, antrasis — iš traktato „De virtutibus“ meilės dorybę; lenkas iš Krokuvos tėvas Justas Rabus skaitė eg­ zegezę (aiškino šv. Mato evangeliją); po keleto savaičių Varševickio įpėdinis rektorius tėvas Jokūbas Vujekas pradėjo dėstyti ir hebrajų kalbą. Kaip matome, po aštuonerių metų Vilniaus Ko­ legijoje jau buvo dėstomi visi jėzuitų akademijų įprastiniai da­ lykai, ir tuo faktiškai jau buvo pasiektas steigiant kolegiją vysk. Protasevičiaus užsibrėžtasis tikslas.53 Išaugo ir studentų skaičius iki 500. Testigo tik to, kad formaliai mokykla dar nebuvo pripažinta— universitetu. 1576 V I 25 vysk. Protasevičius prašė popiežių Grigalių XIII ko­ legijai suteikti universiteto teisių. Tuos prašymus popiežiui ir kara­ liui pakartojo ir kitais metais. Karalius Steponas Batoras 1578 VII 7 Lvive duotu raštu Vilniaus Kolegiją pripažino universitetu, suteik­ damas jai titulą, teises ir privilegijas, kurias turi Krokuvos ir kiti universitetai. 1579I V 1 Batoras Vilniuje visa tai patvirtino nauju raštu.54 Kalvinistui kancleriui Mikalojui Radvilai Rudajam atsisa­ kius antspaudu patvirtinti šį raštą, irgi nepalankus katalikams vice­ kancleris E. Valavičius tik tų pačių metų rudenį grasinamas prie šio dokumento pridėjo Didž. Lietuvos Kunigaikštijos antspaudą. Po­ piežius Grigalius XIII 1579X30 bule „Dum attenta“ Vilniaus Kole­ gijai pripažino irgi visas universiteto teises ir privilegijas.55 Ta­ čiau šitoje bulėje popiežius neužsimena Batoro duotųjų privilegijų,

17

matyti, dėl to, kad jose vienas punktas prieštaravo jėzuitų ordino nuostatams. Karaliaus privilegija numatė, kad universiteto kancleriu bus Vilniaus vyskupas, o globėju ir teisėju — Žemaičių vyskupas. Pagal jėzuitų ordino konstitucijas ordinas pats renkasi sau globė­ jus ir užtarėjus. Vysk. Protasevičius laišku 1579 VII 26 atkreipė į šį privilegijos punktą popiežiaus dėmesį. Ordino vyresnybė pradžioje skyrė pati rektorių, kanclerį ir profesorius. Pirmuoju Vilniaus Uni­ versiteto kancleriu ji paskyrė jėzuitų tėvą Pilypą Widmanstetterį. Nuo 1634 m. kancleriu buvo jau Vilniaus vyskupas, o iš pačių jėzuitų teskirdavo vicekanclerį. Žemaičių vyskupai veikiausiai ne­ bus ėję jiems karaliaus numatytų pareigų.56 Vysk. Protasevičius pirktais jėzuitams namais, aukotais pini­ gais ir ypač jo dovanotomis ar pirktomis žemėmis sudarė tvirtą pagrindą Vilniaus Universitetui išsilaikyti iki jėzuitų panaikinimo 1773 m.57 Visas donacijas Batoras patvirtino 1569 m. Kolegijai buvo priskirta 1571 m. ir šv. Jono bažnyčia, tapusi Vilniaus Akade­ mijos bažnyčia.58 Netrukus buvo įkurta ir sparčiai augo ir Vilniaus Universiteto biblioteka. Žymią savo bibliotekos dalį 1572 m. mir­ damas perleido dar kolegijai Žygimantas Augustas, testamentu savo biblioteką užrašė akademijai vysk. Protasevičius ir daugelis kitų.

18

Trys Vilniaus Jėzuitų Akademijos bei Universiteto tarpsniai Ilgoje dviejų šimtmečių veikloje Vilniaus Akademija išgyveno augimo ir suklestėjimo laikotarpį iki 1655 m. ir po to sekusį nuosmu­ kį. Bene tikslingiau vis dėlto šios mokyklos istoriją skirstyti į tris laikotarpius, kaip tatai daro pvz. Bednarskis,50 Rabikauskas,80 ant­ rąjį laikotarpį skirstydami dar į du tarpsnius: į 1655-1741 m. nuo­ smukio laikmetį ir į 1741 -1773 m. atgimimo, arba persiorientavimo, laikmetį. Jėzuitų kolegijoms Lietuvoje, kaip ir pačiam universitetui, per pirmąjį laikotarpį teko išspręsti sunkų uždavinį: atgaivinti kata­ likybę, nugalėjus įsiviešpatavusį Lietuvoje protestantizmą, iš dalies ir sustiprinti Lietuvoje dar nestipriai teprigijusią krikščionybę. Tam tikslui turėjo tarnauti vieši disputai, vieši pasirodymai, eisenos. Patys profesoriai ir jų auklėtiniai turėjo būti gerai pasiruošę, kad rimtais argumentais pajėgtų įtikinti priešingąją pusę. Buvo kviečia­ mi iš visos Europos, ypač iš Ispanijos, pajėgiausi profesoriai. Įžymūs profesoriai buvo ir pirmieji rektoriai Varševickis ir Skarga. Per tą laikmetį jėzuitams nestigo entuziazmo. Jų veikiamos, didikų šeimos, viena po kitos, iš protestantizmo grįžo į katalikybę. Pagrindinė 1655 m. prasidėjusio akademijos nuosmukio prie­ žastis buvo didelės Lietuvos valstybę, jos sostinę Vilnių ir pačią aka­ demiją ištikusios nelaimės. 1654 - 1667 m. karo su Maskva metu, 1655 m. rusai užėmė Vilnių. Tai buvo pirmas kartas Lietuvos isto­ rijoje, kad priešas užėmė jos sostinę Vilnių, kai nuo kryžiuočių lai­ kų ji net nebuvo priešo pulta. Iš gražaus ir turtingo miesto rusai, būdami civilizacijos atžvilgiu atsilikę ir nieko panašaus nematę sa­ vo tėvynėje, ne tik gabeno visokias brangenybes į Maskvą, bet viską baisiausiai plėšė ir naikino. Per plėšimus kilęs gaisras ir trukęs 17 dienų sunaikino ir tai, kas dar buvo neišplėšta.61 Kai po ankstesnių nelaimių, kaip po 1571 m. ir vėlesnių epi­ demijų, ar didelę miesto dalį sunaikinusio 1610 m. gaisro, netrukus būdavo galima tęsti vėl normalų darbą, po 1655 m. reikėjo beveik visa iš naujo pradėti. Viena kita žemesnioji klasė pradėjo veikti nuo 1657 m., visa gimanzija veikė nuo 1660 m., kai filosofijos ir teologijos fakultetas pradėjo dirbti tik 1662 m. Iki XVII a. pabaigos miesto nebepuolė priešo kariuomenė, tačiau pasitaikydavo kitokių nelaimių, kaip vidaus neramumų, 1672 - 1673 m. vidurių šiltinės epidemija. Nuo pat XVIII a. pradžios Vilnių ėmė siaubti nuolat pasikartojančių ne­ laimių eilė: 1702 m. švedai, 1705 m. rusų ir saksų kariuomenė plėšė miestą, 1706 m. baisus badas ir gaisras, 1710 -1711 m. didysis maras, pareikalavęs Vilniuje keleto tūkstančių žmonių aukų, 1715 m. gais­

19

ras, 1733 -1735 m. rusų įsiveržimas, 1734, 1741, 174$ ir 1749 m. gaisrai, ypač 1734 m. gaisras, sunaikinęs beveik tris ketvirtadalius miesto. Tekdavo vis iš naujo atstatinėti sugriautus akademijos ar kitokius fundacijų pastatus, juos vėl įrengti, kelti nuniokotos nuosavybės našumą. Be šios pagrindinės, buvo ir kitų akademijos nykimo priežasčių. Paėmus viršų katalikybei, nebeaktuali pasidarė kova su kitatikiais, išblėso pirmykštis entuziazmas. Religinė kova jau nebeskatino mo­ kytumo reikalavimo. Akademija galėjo verstis ir be svetimtaučių pagalbos, tačiau ji glaudžiau susij o su įsivyravusia Lietuvoje kul­ tūrine ir dvasine stagnacija, nepaisė Vakaruose sklindančių švieti­ mo idėjų ir su jomis susijusio studijų akiračio plėtimo. Šiek tiek neigiamai veikė ir tuo metu įsivyravęs mene ir literatūroje baroko stilius. Pradėta ir kai kuriuose dėstomuose dalykuose, sakysim, re­ torikoje, daugiau žiūrėti ne esmės, turinio, bet formos puošnumo, iškilmingumo, pūtimosi. Moderninti studijas jėzuitus paskatino nuo 1726 m. Lietuvoje pradėję steigti savo mokyklas pi j orai. Kadangi jų mokyklos buvo daug naujoviškesnės ir labiau atitiko to meto bajorų gyvenimo reika­ lavimus, tai pijorai ėmė rimtai varžytis su jėzuitais, ir pastariesiems teko gerokai pasistengti, norint išlaikyti ligi tol turėtą katalikiškųjų mokyklų monopolį. Pijorai patys paruošė apsčiai naujų vadovėlių. Jie kreipė dides­ nį dėmesį į gamtos ir tiksliuosius mokslus, į naująsias kalbas. Sek­ dama pijorais, Vilniaus Akademija nuo 1741 m. pradėjo reikalauti, kad visi studentai privalomai klausytų istorijos paskaitų. Pradėta dėstyti geografija, vokiečių ir ypač prancūzų kalba. Gyviau pradė­ tos dėstyti ir senovės kalbos, kurioms buvo išleisti tobulesni vado­ vėliai, ir lotynų autorių, kaip Cicerono, Vergilijaus, Horacijaus komentarai. Susirūpinta matematikos dėstymu: suorganizuoti specia­ lūs dvejų metų kursai būsimiems matematikos dėstytojams. Kele­ tas jaunų jėzuitų buvo išsiųsta gilinti matematikos studijų pas žy­ mius V. Europos matematikos profesorius.02 Buvo suorganizuota astronomijos observatorija. Pradėta atsižvelgti ir į naujas filosofines sroves: studentai pradėta supažindinti su Descartu, Baconu, Locku. Nesibaiminta net radikalaus racionalisto Christiano Wolffo, kaip rodo 1759-1761 m. išleistas matematikos prof. J. Nakcianavičiaus vado­ vėlis „Praelectiones mathematicae ex Wolfianis elementis adorna­ tae“ . Dar pasaulietiškesnė programa buvo su Vilniaus Akademija su­ sijusios kilmingųjų kolegijos (collegium nobilium). Šios mūsų gim­ naziją atitinkančios mokyklos programoje buvo ne tik lotynų kalba, 20

gramatika ir retorika, bet ir naujosios kalbos, ypač prancūzų, filo­ sofija, istorija, geografija, prigimtinė ir pozityvioji teisė. Ši kolegija išriedėjo iš Lydos vėliavininko K. Šiškos 1740 m. užrašytų Vlniuje namų ir pinigų bendrabučiui septyniems neturtingiems bajorai­ čiams išlaikyti. 1751 m. šis bendrabutis buvo pertvarkytas į kilmin­ gųjų kolegiją, kuri turėjo savo rektorių ir mokytojus. Mokinių ji turėjo apie 50, mokytojų ir auklėtojų apie 14 -17. Šis paskutinis Vilniaus Universiteto - Akademijos tarpsnis bai­ gėsi, kai, stiprios reakcijos prieš jėzuitų veiklą paveiktas ir švieti­ mo meto Europos valdovų, ypač Burbonų, spaudžiamas, popiežius Klemensas XIV breve „Dominus ac Redemptor noster“ 1773 VII 21 jėzuitų ordiną panaikino. Akademijos mokymas ir auklėjimas Tiek gimnazinio, tiek ir akademinio kurso programą ir moky­ mo bei auklėjimo metodą apsprendė religinis jėzuitų ordino tikslas, nusakytas paties ordino steigėjo šv. Ignoto Lojolos: „Šios draugijos tikslas yra ne tik Dievo malonės pagalba atsidėti savo pačių sielos išganymui ir tobulumui, bet taipgi tos pačios malonės pagalba uo­ liai pasiskirti artimųjų išganymui ir tobulumui“ .83 Siekdamas už­ sibrėžtojo tikslo, kuris tada praktiškai daugiausia reiškė kovoti už katalikų Bažnyčią ir popiežių prieš reformacijos šalininkus, Lojolą neturėjo per daug intelektualinių pajėgų, tad rado tikslinga apsiri­ boti gimnazijomis ir universitetais, neįtraukus į savo programą ele­ mentarinio mokymo. Jis apribojo ir universitetinį mokymą trimis fa­ kultetais: menų (artium, t. y. žemesniojo, gimnazijos kurso), filo­ sofijos ir teologijos. Labiausiai atitiko draugijos tikslą teologijos fa­ kultetas, tad į jį ir kreipdavo didžiausią dėmesį. Tačiau teologijai turėjo pasitarnauti ir filosofija, nes juk ir pagal iš viduramžių per­ imtą tradiciją ji esanti teologijos tarnaitė (philosophia ėst ancilla theologiae). Jėzuitų ordino nuostatuose pabrėžiama ir humanistinių dalykų mokymosi svarba jų mokyklinėje sistemoje: „Kadangi tiek teologijos mokslas, tiek ir praktiškas jo taikymas, ypač mūsų laikais, reikalauja pažinti humanistinius mokslus, lotynų, graikų ir hebrajų kalbą, tai reikia ir šiems mokslams parūpinti atitinkamų profesorių, ir tai pakankamą skaičių.. ,“ .64 Vilniaus Akademija turėjo tris fakultetus: vieną žemesnįjį, ati­ tinkantį mūsų gimnaziją, lot. vadinamą scholae inferiores, ir du aukštesniuosius (scholae superiores), būtent, filosofijos ir teologi­ jos. Žemesnįjį kursą pradžioje ėjo penkerius, vėliau paprastai še­ šerius metus, filosofija buvo trejų, teologija ketverių metų kurso.

21

Baigusieji gimnazijos kursą galėdavo toliau studijuoti filosofiją, bai­ gusieji filosofijos fakultetą gaudavo filosofijos magistro laipsnį ir galėdavo studijuoti teologijos fakultete, kurį baigę gaudavo teolo­ gijos daktaro laipsnį. Teologijos fakultetas rengė išmokslintus vie­ nuolius jėzuitus, pasauliečius dvasininkus bei misionierius, bet fi­ losofijos fakultetu galėjo naudotis ir pasauliečiai bajorai. Atsiradus kas duoda lėšų, jėzuitų akademijose - universitetuose galėjo būti steigiami ir teisių bei medicinos fakultetai. Šiems fa­ kultetams profesoriai būdavo kviečiami pasauliečiai. Karalius Vla­ dislovas IV 1641X 11 aktu leido Vilniaus Akademijai steigti kanonų ir civilinės teisės (utriusque iuris) ir medicinos fakultetus. Kazi­ mierui Leonui Sapiegai 1644 m. užrašius didelę fundaciją, buvo įsteigtos dvi kanonų ir dvi civilinės teisės katedros. Šiame fakulte­ te, vad. Schola Sapiehana, kanonų teisę dėstyti pavedė Vilniaus Akademijoje jau dėsčiusiam jėzuitui ispanui Benediktui de Soxo ir pasauliečiui Aronui Aleksandrui Olizarovskiui. Civilinę teisę dėstė iš Ingolstadto atkviesti pasauliečiai Simanas Dilgeris ir Jurgis Schaueris. Fakultetui normaliai veikti teko vos keletą metų. Ry­ šium su rusų invazija ir krašto nusiaubimu fakultetas neteko dide­ lės dalies savo fundacijų. Reguliariai tebuvo užimama tik kanonų teisės katedra. Akademinius laipsnius vis dėlto ir toliau duodavo „abiejų teisių“ (utriusque iuris) titulu. Šalia šio, nuo 1677 m. įvedė ir vien tik kanonų teisės doktoratą. Kan. Kazimierui Vaišnaravičiui užrašius didelius namus Vilniuje naujai steigiamai etikos ka­ tedrai išlaikyti, nuo 1677 m. buvo skaitomas etikos kursas, apė­ męs ir politinę teisę. Medicinos fakultetui steigti karalius Augus­ tas II ketinęs duoti lėšų, tačiau Lietuvą užgriuvusios nelaimės nebe­ leido įvykdyti šio sumanymo, juoba kad ir bajorai medicinos fa­ kultetu mažiau tesidomėjo negu teisės mokslu. Vilniaus Akademija, kaip ir kitos jėzuitų mokyklos, savo prog­ rama ir metodu vadovavosi visam ordinui išdirbtomis taisyklėmis, vad. ratio studiorum. Vadovaudamasis 1569 m. ordino vadovybės nauju kolegijų darbo tvarkos taisyklių rinkiniu, provincijolas Maggio 1570 VIII 19 paruošė tik ką įsteigtai Vilniaus Kolegijai pirmąjį darbo statutą. 1584 -1585 m. paruoštą ordino studijų tvarkos pro­ jektą, ratio atque institutio studiorum, 1586 m. svarstė ir Lietu­ vos jėzuitai Vilniuje. Į kai kuriuos Lietuvos jėzuitų siūlymus buvo atsižvelgta tolesnėse ratio studiorum redakcijose. Tokių Lietuvos jėzuitų pastabų tarpe buvo ir pasisakymas dėl teologijos studijų krypties, kad nereikėtų griežtai apsiriboti tik šv. Tomo Akvinie­ čio doktrinos aiškinimu, paliekant bent kiek laisvės dėstant teolo­ giją ir filosofiją, ir kad nereikėtų teologijos dalyti į scholastinę ir 22

Vilniaus Jėzuitų Akademijos atidarymas (V. Smakausko paveikslas)

kontroversinę, bet abu aspektus jungti į vieną sistemą. Gavusi ant­ rą projektą išbandyti, Vilniaus Akademija 1592 -1593 m. pradėjo juo vadovautis. Vilniuje ta proga buvo vėl susirinkusi dėstytojų komisi­ ja, bet apie jos sudėtį ir darbą tikslesnių žinių neišlikę.05 Vilniaus Akademijos teologijos fakultetas pradžioje turėjo 4 ka­ tedras: vieną Šv. Rašto, dvi scholastinės teologijos ir vieną hebrajiį kalbos. Po dvejų metų prisidėjo dar dvi katedros: moralinės teo­ logijos ir kontroversinės teologijos. Nors studentų skaičiumi teolo­ gijos fakultetas buvo mažiausias, tačiau jis buvo laikomas svarbiau­ siu ir turėjo daugiausia profesorių. Teologijos fakulteto paskaitų klausė ir nuo 1582 m. Vilniuje veikusių dviejų kunigų seminarijų auklėtiniai. Filosofijos fakultete buvo dėstomas Aristotelis su komentarais, kuriuos papildė žinios iš matematikos ir fizikos. Treji fakulteto stu­ dijų metai buvo vadinami pagal tais metais einamų Aristotelio vei­ kalų vardus: Logica, Physica, Metaphysica. Dėstydami filosofiją, jėzuitų profesoriai derino Aristotelį su Tomu Akviniečiu, remda­ miesi gausiais komentarais. Akademijos vadovybei rūpėjo, kad Lie­ 23

tuvos bajorų jaunimas nevyktų studijuoti į užsienio universitetus, kurių tarpe buvo nemaža ir protestantiškų. Todėl ypač buvo sten­ giamasi kelti mokslo lygis šiame fakultete, kad jis neatsiliktų nuo užsienio universitetų lygio. ] 'HaušiaUsiai:-lankytoš“^ e r 5 -6 metus penkių klasių žemesnio­ sios akademijos studijos buvo pats aukštesniųjų filosofijos bei teo­ logijos studijų pagrindas. Bendrajam lavinimui jėzuitai sąmoningai pasirinko formalinę mokyklinio mokymo sistemą, kuri priešingai realinei sistemai, pirmiausia rūpinasi ugdyti protinius sugebėjimus ir tik antroje vietoje siekti utilitarinių, gyvenimiškų tikslų ir daugiau ar mažiau supažindinti su vadinamosiomis realijomis. Rene­ sanso dvasios veikiami, jėzuitai svarbiausia formalinio proto lavini­ mo priemone pripažino humanistinius mokslus, paremtus klasikinių kalbų ir literatūros, pirmiausia lotynų, po to ir graikų, ir iškalbos bei filosofijos studijomis. Humanistų samprata, aukščiausią ir tobuliausią grožio formą sukūręs antikinis pasaulis, tad ir jų idealas buvo galimai labiau priartėti prie tobulos antikinės formos. Senovės pasaulio išugdytas ir senovėje vaidinęs nepaprastai didelį vaidmenį, vieno septynių laisvųjų menų pavidalu per viduramžį pasiekęs renesansą iškalbos menas, retorika, humanistams buvo pati aukščiausia kultūros išraiš­ ka. Tad iškalba ir tapo kolegijos, t. y. žemesniojo akademijos tarps­ nio, mokslinimo tikslu, ratio studiorum nusakomu žodžiais schola rhetoricae ad perfectam eloquentiam informat (retorikos mokykla moko tobulos iškalbos). Krikščionių humanistai prie šio tikslo pri­ dėjo dar pamaldumą ir, pedagoginio humanizmo atstovo J. Šturmo (1507 -1589) nusakymu, sukūrė XVI a. mokyklos šūkį docta et eloquens pietas (mokytas ir iškalbingas pamaldumas). Tad pagrin­ dinis humanistinės jėzuitų mokyklos tikslas ir buvo išmokyti iškal­ bos, kuri humanistų samprata, būdama išradingumo ir vaizdavimo menas, padedąs orientuotis padėtyje ir rasti visada teisingą prak­ tišką požiūrį į daiktus, buvo tiesiog gyvenimo menas, apimąs visas gyvenimo sritis, ypač visuomeninę ir pilietinę, ir lavino stilių, visada reiškiantį epochos dvasią.00 Tad ir keletą metų jėzuitų kole­ gijose uoliai eitas gramatikos kursas buvo ne sau tikslas, bet vien tik priemonė siekti galutiniam mokyklos tikslui — išugdyti tobulam kalbėtojui. Jėzuitai laikėsi trijų mokymo dėsnių: koncentracijos, utilita­ rizmo ir vengimo perkrauti dėstomąja medžiaga.07 Pats pagrindinis dėsnis buvo koncentracija. Į kiekvienai dienai skirtą gramatikos ar iškalbos taisyklę sutelkdavo pagrindinį visos dienos mokymo dėmesį. Tai taisyklei teoriškai ir praktiškai išmokti pririnkdavo prie jos pa­ 24

vyzdžių, atminties pratybų, tą taisyklę paryškindavo skaitydami au­ torių, jai parinkdavo vadinamąsias eruditiones, pamokymus apie daiktus. Utilitarizmas reiškėsi tuo, kad mokyklos mokslą stengda­ vosi sieti su praktikos gyvenimu, aiškindavo keliančius mokinio su­ sidomėjimą dalykus. Vengdami perkrauti mokinius mokomąja me­ džiaga, jėzuitai stengdavosi eiti kursą ne plačiai, bet giliai. Tad, nors mokyklinio mokymo sritis ir buvo ribota, gana kukli, tačiau nuo­ sekli ir vieningai užsibrėžta bei išeita. Šitaip suprasto mokyklos siekio ir nustatytos programos ribose kiekviena klasė turėjo savo tikslą ir paskirtį. Žemiausioji gramati­ kos klasė turėjo duoti lotynų kalbos mokymo ir protinio lavinimo pagrindus. Joje išeidavo vad. rudimenta, pradmenis: kalbos dalis linksniavimą, asmenavimą, elementarinius sintaksės dalykus. Ant­ rojoje gramatikos klasėje išeidavo visą gramatiką, tačiau dar neto­ bulai, ne visos apimties. Pagrindinis gramatikos mokėjimas, ab­ soluta grammaticae cognitio, buvo pirmosios gramatikos, arba sin­ taksės, klasės tikslas. Čia visą gramatiką eidavo iš pagrindų, accu­ rate. Humanistinėje, arba poezijos, klasėje pereidavo iš gramatikos srities į grynąją kalbos sritį. Čia visą dėmesį sutelkdavo į kalbos stilių. Mokinius supažindindavo su meninėmis kalbos savybėmis, juose žadindavo kūrybinius gabumus, kad retorikos klasėje įsigy­ tų tobulą iškalbą. Ir autorių skaitymas turėjo padėti vykdyti klasių užsibrėžtus uždavinius. Gramatikos klasėse autorių kursas turėjo pirmiausia pa­ dėti mokytis kalbos, aiškinti ir geriau įsiminti gramatikos taisykles ir tik antroje vietoje turėjo rūpintis pažinti veikalą literatūriškai ir įgyti naujų dalykinių žinių. Humanistinėje ir retorikos klasėje, priešingai, literatūrinė ir dalykinė autorių pusė turėjo persvarą prieš gramatinę ir kalbinę. To paties nuoseklaus tikslingumo laikėsi ir visos pratybos ypač rašomieji darbai. Žemiausiose klasėse rašė diktantus ir vertė iš gim­ tosios kalbos į lotynų ir priešingai paskirus sakinius ir teksto iš­ traukas. Toliau versdavo autorių į gimtąją kalbą, ir šį jau patai­ sytą vertimą versdavo atgal į lotynų kalbą. Aukštesnė rašomųjų darbų pakopa buvo lengvi daiktų arba įvykių, pvz. namų, bažny­ čios, piūties, aprašymai. Toliau gvildendavo kurią moralinę senten­ ciją, išrašinėdavo iš autorių posakius ir figūras ir jas perdirbinėda­ vo į joms panašias. Aukščiausios rūšies rašomosios pratybos buvo poezijos ir retorikos klasėje atliekami savarankiški darbai, kaip epi­ gramų, epitafijų, eilių rašymas, nebe paskiros figūros ar posakio, bet įvairiopas kurio ištiso teksto dorojimas, sekimas antikinių au­ 25

toriumi proza ir eilėmis, duota ar laisva tema laiškų ir kalbų ra­ šymas. Pagal hum anistus, auksinio romėnų literatūros laikmečio kla­ sikinės lotynų kalbos ir stiliaus kūrėją Ciceroną laikiusius nepralen­ kiamu ir sektinu pavyzdžiu, ir ratio studiorum pabrėžia, kad sti­ liaus reikia mokytis beveik vien iš Cicerono (stylus ex uno fere Cicerone sumendus). Ir kai kuriuos lotynų autorius drausdavo mo­ kykloje skaityti ne tik dėl religinių bei moralinių priežasčių, bet ir iš baimės pagadinti stilių.08 Ciceroną eidavo visose žemesniųjų akademijos studijų klasėse.69 Skaitydavo visų keturių pagrindinių šio didžiojo romėnų klasiko rūšių kūrybą: kalbas, filosofinius, re­ torinius raštus ir laiškus, tad supažindindavo studentus su visomis trimis jo stiliaus rūšimis: su pavyzdingu kalbų stiliumi, su šneka­ maj ai kalbai artimiausiu laiškų ir su tarpiniu filosofinių bei reto­ rinių raštų stiliumi. Ciceronas taip buvo nustelbęs kitus romėnų prozininkus, jog iš jų, pvz. 1570 m. programoje, tebuvo įtraukta Justino istorija, o 1583 -1584 m. — Cezario komentarai. Iš lotynų poezijos daugiausia buvo einami didieji Augusto meto poetai — Vergilijus, Horacijus ir Ovidijus. Graikų kalbai ir autoriams 1570 m. kolegijos kurse skirta tik 11, 1583 -1584 m. jau 20 valandų, tačiau iš autorių teskaitė Aisopo pasakėčias, Isokrato kalbą į Demoniką, vad. carmina Pythagorea, arba carmina aurea, be to, katekizmą ir evangelijas. Yra pagrindo tarti, kad graikų kalbos ir autorių programa Vilniaus Akademijoje buvo ir toliau plečiama, juoba kad, kaip rodo Miaskovskio 1711 m. katalogas, retorikos klasėje kasmet eidavo Demosteną, graikų epi­ gramas ir Homero „Iliadę“ , poezijos klasėje pirmais metais Isokratą, Teognido gnomus ir Aisopo pasakėčias, kitais metais kitokius atitikmenis, kaip Hesiodą, Lukianą ar kitus. Tad ši graikistikos programa atitiko maždaug jau ir 1546 m. Karaliaučiaus univ. sta­ tuto reikalavimus,70 nebent tuo skirtumu, kad Karaliaučiuje skai­ tydavo ir graikų tragikus, bet lotynų autorių programa buvo vieno­ do lygio. Tenka pastebėti, kad protestantų universitetuose reikia laukti didesnio dėmesio graikų kalbai, negu katalikų universitetuo­ se, jau vien dėl to, kad protestantai daugiau dėmesio kreipia į Šv. Raštą, tad tuo pačiu ir į kalbas, kuriomis jis senovėje buvo rašytas. Bednarskio pastebėjimu, Lenkijos studentai nemėgo graikų kal­ bos. Lietuvoje graikistika tesuklestėjo Vilniaus Imperatoriniame Uni­ versitete 1805 -1825 m., naujojo humanizmo įtakoje Grodeko (Groddeck) profesoriavimo metu. Jėzuitų mokymo metodas buvo paremtas dažnu kartojimu, at­ mintiniu mokymusi, vad. atminties lavinimu, gausiomis pratybomis, 26

diskusijomis, viešais pasirodymais, ypač viešais disputais, deklama­ cijomis. Auklėjamąjį vaidmenį vaidino ir jėzuitų teatras. Kad aka­ demijoje daug dėmesio buvo kreipiama į religinį auklėjimą, turint galvoje jėzuitų ordino paskirtį, savaime suprantama. Studentai po pirmos pamokos turėjo eiti į pamaldas, jie turėjo dalyvauti visose bažnytinėse iškilmėse, turėjo daug valandų skirti katekizmui mo­ kytis ir t. t. Tiek dėstomoji, tiek ir akademijos vidaus gyvenime vartotoji kalba buvo lotynų, tad ir vadovėliai buvo lotyniški. Du iš jų buvo net iš antikinės senovės paveldėti. Tai — ypač iš pradžių žemiausio­ je klasėje eitas Donatas ir retorikos klasėj net ir vėliau vartotas Cicerono vardu iš senovės išlikęs retorikos vadovėlis „Rhetorica ad Herennium“. Apie IV a. po Kr. vidurį Romoje gyvenusio gramatiko ir retoriaus Donato (Aelius Donatus) pradedantiems mokytis skirtas gramatikos vadovėlis, ars minor, arba prima, klausimų ir atsakymų forma nagrinėjąs aštuonias kalbos dalis, buvo toks praktiškas, jog jis buvo mėgiamas ne tik senovėje ir viduramžiais, bet dar gana ilgai ir naujaisiais laikais. Šio vadovėlio autoriaus vardu net že­ miausioji klasė, kurioje jį eidavo, gavo Donato klasės vardą. Kadangi Vilniaus Akademijos metu dėstomoji kalba ir kitur Europoje buvo daugiausia lotynų, tai ir kiti vėlesniais laikais įvai­ rių tautų specialistų rašyti vadovėliai visoms, ypač jėzuitų, mokyk­ loms buvo paprastai tie patys. Gramatiką sintaksę ir prozodiją Vilniaus Akademijoje pradžioje ėjo iš kilusio iš Flandrijos Despauterijaus (Joannes Despauterius, Despautere) vadovėlio. Vėliau var­ tojo labai paplitusį ispanų jėzuito Emmanuelio Aivaro (Alvarez) 1572 m. pirmą kartą paskelbtą vadovėlį „De institutione gramma­ tica libri tres, Olissipone“ . Vilniuje ši gramatika buvo pirmą kartą išspausdinta 1592 m., antrojoje XVIII a. pusėje 17 kartų išleista.71 Vadovėlis buvo per platus, tad jį, naujai leisdami, labai trumpinda­ vo ir visaip perdirbinėdSVo. Retorikos vadovėliu Vilniaus Akademijoje beveik nuo pradžios (bent nuo 1583 m.) vartojo jėzuito (iš Ocannos, Ispanijoje) Soarijaus (Soarius, Suarez, Kiprionas, 1525 -1593) pirmą kartą Koimbroje (Coimbra) 1560 m. išleistą „De arte rhetorica libri tres“ . Tai buvo trumpas, vos 160 psl. kišeninio formato, glaustai, aiškiai parašytas vadovėlis, vėliau spausdintas nė kiek nepakeitus, net iki pirmųjų XVIII a. dešimtmečių beveik neturėjęs sau lygių varžovų. Šis va­ dovėlis remiasi Aristotelio, bet pirmiausia Cicerono ir tada neper­ seniausiai humanistų Petrarkos ir Poggio atrasto Cicerono sekėjo Kvintiliano iškalbos dėsniais. Šį vadovėlį dera vadinti klasikiniu, „kaip klasikinė buvo iškalba, kuria jis rėmė savo taisykles ir dės­ 27

nius. Iš šio vadovėlio mokėsi ištisos kartos per pusantro šimtmečio, tad galima iš anksto prileisti, kad iškalba, stilius ir literatūrinė kal­ ba, tokiais dėsniais išlavinta, turi būti visada klasikinė, t. y. visada pilna saikingumo ir harmonijos, jungiančios sveiko proto ir logikos reikalavimus su meniškumo ir grožio reikalavimais“ .72 XVII amžiuje pradėjus įsigalėti retorikos nenatūraliam, išpūs­ tam stiliui, gindamas klasikinius, Soarijaus retorikai būdingus iš­ kalbos dėsnius, žemaitis jėzuitas prof. Zigmantas Liauksminas73 parašė Vilniuje ir užsienyje daug kartų leistą puikų retorikos vei­ kalą „Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae“ .74 Populiariausios tiek Lietuvos, tiek ir užsienio jėzuitų mokyk­ lų graikų kalbos gramatikos buvo vokiečio J. Gretserio pirmą kartą 1593 m. išleistos „Rudimentą linguae Graecae“ ir „Institutionum linguae Graecae libri III“ .75 Šias gramatikas perspausdinėjo ir perdir­ binėjo visoje Europoje net ir po X IX a. vidurio. Pirma Lietuvoje spausdintoji graikų kalbos gramatika buvo jau minėto Liauksmino „Epitome institutionum linguae Graecae“ (Vilnius, 1655). Šios gra­ matikos nėra išlikę nė vieno egzemplioriaus. Profesoriai ir studentai Rektorių Vilniaus Akademijai skirdavo vyriausioji jėzuitų or­ dino vadovybė Romoje, kuriai apie kandidatus suteikdavo žinių Lie­ tuvos jėzuitų provincijolas bei jo patarėjai, kurių tarpe buvo ii akademijos rektorius. Paprastai rektoriai keisdavosi kas treji me­ tai, nors buvo ir nemaža išimčių. Administruoti rektoriui padėdavo akademijos vicekancleris, du studijų prefektai, fakultetų dekanai, akademijos nuosavybių prokuratoriai. Sunkiais studentų nusikalti­ mo drausmei atvejais kreipdavosi į akademijos kanclerį, kurį pra­ džioje skirdavo jėzuitų ordino vadovybė, nuo 1634 m. kanclerio ti­ tulą turėjo Vilniaus vyskupas.76 Čia duodamas pilniausias ir tiksliausias iš visų ligšiolinių, P. Rabikausko paruoštas, remiantis archyvine medžiaga, Vilniaus Aka­ demijos rektorių sąrašas.77 Tik viena prieš asmenvardį data yra to asmens skyrimo rektorium data. Pirmųjų, 1569IX 28 į Vilnių atvykusiųjų jėzuitų viršininkas bu­ vo Baltazaras Hustovinas. Pirmas oficialiai įsteigtos Vilniaus Kole­ gijos rektorius 1570 VIII 15 - 1578 balandžio mėn. buvo Stanislovas Varševickis; jį išvykusį į Švediją, 1574 birželio - gruodžio mėn. pa­ vadavo Petras Skarga; 1578 gegužės mėn. - 1579 rugpiūčio mėn. rek­ torius Jokūbas Vujekas.

28

P. Skarga, pirmasis Vilniaus Akademijos rektorius (J. Mateikos paveikslas)

29

Akademijos rektoriais buvo : 1579 VIII 1 -1584 gegužės mėn. Petras Skarga; 1582 balandžio mėn. -1584 gegužės mėn. Paulius Boksą (vicerektorius); 1584 gegužės mėn. - 1585 Garcias Alabianus (vicerektorius); 1585 -1592 Garcias Alabianus; 1592 - 1595 Fridrichas Bartschas; 1595 -1599 Leonardas Krakieris; 1599 -1602 Paulius Bok­ są; 1602 -1605 Adomas Brocus; 1605 liepos mėn. -1608 Mykolas Ortisijus; 1608 -1611 Stanislovas Vlošekas (Wloszek); 1611 -1614 Simanas Niklevičius; 1614 -1615 Mykolas Šalpa (vicerektorius); 16151618 Mykolas Šalpa; 1618 -1625 Jonas Gruževskis; 1625 -1628 Simanas Niklevičius; 1628 -1632 Pilypas Frisijus; 1632 -1638 Simanas Ugnievskis;1638 -1642 Merkelis Smėlingas (Schmelling); 1642-1643 Jonas Gruževskis; 1643-1646 Benediktas de Soxo; 16461X4 Alber­ tas Cieciševskis (Cieciszewski); 1649 VIII 11 Jonas Rivockis; 16501654 Grigalius Šenhofas (Schönhoff); 1654-1655 Albertas Kojalavičius; 1656 - 1657 Zigmantas Liauksminas (vicerektorius); 1657 V 12 Kazimieras Kojalavičius (vicerektorius); 1659V 25 Kazimieras Kojalavičius; 1662 m. Mykolas Ginkevičius (mirė 1663 VIII 4); 1663 X 1 Danielius Butvilą; 1666 X 1 Andrius Valavičius; 1669 X 1 Stanislo­ vas Tupikas; 1672 X 1 Baltazaras Rogalskis; 1675 X 1 Paulius Bochenas; 1678 XI 27 Andrius Ribskis; 1680 X I 30 Vladislovas Rudzinskis; 1683 IV 4 Mykolas Mazovieckis (mirė 1684I I 22); 1684 VII 111688 VII Petras Kitnovskis; 1687 m. vasarą Jonas Godebskis (vice­ rektorius); 1688 VII 25 Pranciškus Kucevičius; 1691 VII 25 Andrius Ribskis; 1694 X 24 Baltazaras Dankvartas; 1697X1122 Kristupas Losievskis; 1701IV 12 Jokūbas Hladovickis; 1704 V 31 Martynas Go­ debskis; 1705 III 31 Tobijas Arentas;- 1710 VIII 3 Motiejus Karskis; 1713 VIII 22 Kristupas Limontas; 17161X6 Tobijas Arentas; 1720IX 13 Kristupas Garšvila (mirė 1721IV 21); 17211X29 Tobijas Arentas (mirė 1724IV 8); 1724 VII 26 Stanislovas Sokulskis; 1727X9 Vladis­ lovas Daukša; 1731 VIII 26 Stanislovas Sokulskis; 1735 VII 26 Karo­ lis Bartoltas; 1738I X 14 Juozas Sadovskis; 1741IX 24 Vladislovas Daukša; 17451 24 Pranciškus Rosciševskis; 1752 VIII 24 Jonas Juraha; 1755 VII 2 Martynas Bžožovskis (Brzožowski, mirė 1759 IV 13); 1759 I V 13 Stanislovas Haslovskis (vicerektorius); 1760 -1763 Stanislovas Haslovskis; 1763 VIII 10 Kazimieras Vazgirdas; 1766 VIII-21 Kazimie­ ras Pšeciševskis (Przeciszewski); 1769 VIII 24 Juozas Jankauskas; 1772 X I 4 - 1773 X I 12 Antanas Skorulskis. Rektorius ir profesoriai buvo vienuoliai jėzuitai. Žemesniosiose studijose paprastai dėstydavo klierikai, aukštesniosiose — mokslo laipsnius turintieji profesoriai. Tiek rektorių, tiek ir profesorių tau­ tinė sudėtis buvo labai mišri. Akademijoje dėstė ispanai, italai, ai­ riai, škotai, anglai, vokiečiai, švedai, danai, belgai, norvegai. Nemaža

30

buvo lenkų, ypač artimesnių Lietuvos kaimynų mozūrų. Buvo net vad. Vakarų Ukrainos (rusinu) atstovų. Lietuvių jėzuitų pradžioje nebuvo, tad nebuvo jų nei dėstytojų. Iš rektorių bene pirmas lietuvis buvo žemaitis Jonas Gruževskis (1588- 1646, 1618-1625 rektorius). Kadangi jėzuitų mokyklose dėstomoji kalba buvo visur ta pati lotynų ir profesoriai buvo vienuoliai, tai juos lengva buvo kilnoti iš vienos mokyklos į kitą, iš vienos valstybės į kitą. Todėl daugelis profeso­ rių tedirbdavo Lietuvoje neilgai, nors buvo ir tokių svetimšalių pro­ fesorių, kurie visą gyvenimą praleido Lietuvoje. Ilgainiui daugėjo pro­ fesorių, kilusių iš Lietuvos ir iš Lenkijos. Be rektoriaus ir kitų pareigūnų, Vilniaus Akdemijoje pradžioje būdavo iš viso 11 - 12 dėstytojų, nuo XVII a. pradžios 14 - 15. Pradėjus veikti teisių fakultetui, jų skaičius buvo pakilęs iki 18. Nuosmukio laikmečiu (1655 -1741) dėstytojų skaičius laikėsi beveik pastovus, 15 19 klierikų bei kunigų jėzuitų. Prasidėjus atgimimui, dėstytojų skai­ čius ėmė smarkiai kilti: 1751 -1752 mokslo m. jų buvo 15, 1757 1758 m. — 21, 1766-1767 m. — 28, 1773 m. — net 74.78 Ir akademijos studentų tautinė sudėtis buvo labai marga. Vil­ niaus Akademiją lankė ne tik daugiatautės Lietuvos valstybės gy­ ventojai, bet ir įvairių tautų svetimšaliai. 1589 m. Vilniaus Akade­ mijoje atsilankiusį Zigmantą Vazą studentai sveikino, be mokykloje išmoktų lotynų, graikų ir hebrajų kalbų, dar ir savo gimtosiomis, kaip ispanų, italų, prancūzų, vokiečių, lenkų, lietuvių kalba (tai pir­ ma išlikusi panegirika lietuvių kalba).70 1604 m. šv. Kazimiero garbei sukūrusių lotyniškų ir graikiškų eilėraščių rinkinį 84 akademijos studentų tarpe randame daną, švedą, norvegą, škotą, vokietį (Gothus), pamarėną, vengrą, italą, livonietį ir kitus (pusė jų buvo kitataučiai).80 Dar įvairiopesnė studentų sudėtis buvo XVII a. viduryje: 1648 m. pasitikdami karalių Vladislovą, studentai sveikino net 18 kalbų: lo­ tynų, graikų, prancūzų, italų, ispanų, vokiečių, f lamų, senąja slavų, čekų, lenkų, gudų, lietuvių, latvių, vengrų, anglų, škotų, airių ir sirų kalba.81 Čia minėtų naujųjų kalbų atstovai mokėsi Vilniaus Aka­ demijoje. Neturtingiems studentams steigė bendrabučius. 1579 m. vysk. Protasevičius įsteigė bendrabutį vad. Bursa Valeriana (vysk. krikš­ to vardu). Studentams gyventi davė mūrinius namus, dar kitus dvejus namus dovanojo, kad studentai iš nuomos už juos galėtų gyventi. Į bursą priiminėjo jau pradėjusius mokslą studentus, bet dėl lėšų stokos negalėjusius mokslo baigti. Be šios, 1602 m. Vilniaus kan. Ambraziejaus Beinarto buvo dar įsteigta Bursa Ambrosiana ir 1616 m. įsteigta D. L. Kunigaikščio iždo raštininko Jono Mikalojaus

31

Korsako Bursa Korsakiana. Visi trys bendrabučiai veikė per visą aka­ demijos gyvavimo laiką. Filosofijos fakulteto studentai skyrėsi į ordino narius ir pasau­ liečius. XVI a. pabaigoje daugiau kaip pusė filosofijos fakulteto stu­ dentų buvo pasauliečiai, vad. eksternai. Į teologijos fakultetą stodavo ne visi ketinantieji būti dvasininkais. Tuojau po to, kai popiežius Grigalius XIII 1584 m. aprobavo jėzuitų įsteigtą ir vadovaujamą religinę broliją Marijos garbei, vad. sodaliciją, ją suorganizavo Vilniaus akademiniam jaunimui rektorius Petras Skarga. Ši sodalicija buvo padalinta į minima, media ir ma­ xima pagal narių amžių ir išsilavinimą. Sodalicijos nariai žodžiu ir pavyzdžiu rodė krikščioniško gyvenimo idealą: lankė ligonius, šelpė vargšus. Jie taip pat mokė katekizmo gatvėse ir dalyvavo kovoje su ki­ tatikiais.82 Kita Marijos sodalicija buvo įsteigta miesto gyvento­ jams. Per pirmąjį akademijos veiklos laikmetį studentams nestigo darbštumo ir idealizmo, tačiau, pradedant 1665 m., drausmė pašlijo. 1665 m. iš Lenkijos į Vilnių buvo atsibasčiusi slapta antisemitų gauja. Nusiaubusi Krokuvą ir Lvovą, ji ruošėsi pogromams Vilniuje ir suviliojo keletą ir Vilniaus studentų, kurie tačiau buvo tuojau iš aka­ demijos pašalinti. Pasitaikydavo maištų prieš akademijos vadovybę: 1674 m. streikavo retorikos ir poetikos klasės, 1677 m. teologijos ir filosofijos fakultetų studentai bandė rinktis rektorių. Studentai kartais užpuldinėdavo kitatikius. Didžiausią triukšmą buvo sukėlęs kalvinų užpuolimas 1682 m. balandžio mėn., kai, pasklidus gandui, kad kalvinai pagrobę vieną neseniai perėjusį į katalikų tikėjimą se­ minaristą, kažkieno pakurstyti studentai užpuolė ir iš pamatų sugriovė reformatų maldos namus.83 Vis dėlto net ir tokie ekscesai nerodo, kad Vilniaus Akademijos studentų drausmė būtų kažkaip išskirtinai pašlijusi, nes panašių studentų išsišokimų ir neramumų paprastai būdavo ir kituose universitetuose. Vilniaus Akademijos studentų imatrikuliacijos knygos, deja, ne­ išliko, tad ir žinios apie akademijos studentų skaičių tik atsitiktinės ir nepilnos. Pirmaisiais, t. y. 1579 m., akademija turėjo apie 500 mokinių ir studentų, kurių skaičius nuolatos augo: 1590 m. jų buvo apie 600, 1600 m. — 800, 1617 -1618 mokslo metais net 1215: dogma­ tinės teologijos 24 studentai, moralinės teologijos 28, filosofijos 58, retorikos 58, poetikos 91, sintaksės 126, aukščiausioje gramatikos kla­ sėje 203, antrojoje gramatikos klasėje 231, trečiojoje gramatikos klasėje 200, žemiausioje gramatikos klasėje 196.84 Nėra tikslių žinių apie vėlesnio laikotarpio studentų skaičių. Nuo­ smukio metu (1565-1741) akademijos studentų skaičius žymiai svy-

32

ravo. Tatai parėjo nuo labai nepastovių išorinių sąlygų. Manoma, kad to meto vidurkis bus buvęs apie 800. Vilniuje gyvendavo apie 50 -100 jėzuitų, kartais ir daugiau. Žymi jų dalis buvo teologijos ir filosofijos fakultetų studentai. Pastaruoju, atgimimo, laikmečiu Vil­ niaus Akademijoje gyvenančių jėzuitų skaičius sparčiai augo. 1769 m. jų buvo 157: 52 kunigai, 67 klierikai, 38 broliai. Be to, profesų na­ muose gyveno 21, kilmingųjų kolegijoje 15, naujokyne 87, terciate 27 jėzuitai.85 Šiuo atsigaunančios Vilniaus Akademijos metu ir stu­ dentų skaičius turėjo būti žymiai pakilęs. Vilniaus Jėzuitų Akademija bei Universitetas tiek mokslu, tiek ir studentų gausumu prilygo geriausiems ano meto Vakarų Euro­ pos universitetams ir žymiai pranešė 1755 m. įkurtą pirmą ir tais laikais dar vienintelį Rusijoje Maskvos universitetą. 1764 m. Maskvos universitete buvo tik 48 studentai, iš kurių 40 išlaikė valdžia, 8 buvo bajorai.86 1765 m. Maskvos univ. turėjo 55 studentus.87 Akademijos mokslinė ir literatūrinė kūryba Daugumas Vilniaus Akademijos profesorių bei joje studijavusių akademikų veikalų rašyti lotyniškai arba lenkiškai. Kadangi akade­ mijos veikimo metu lotynų kalba tebebuvo populiariausia mokslo kalba, tai lotyniškaisiais Lietuvos mokslininkų veikalais lengvai ga­ lėjo naudotis ir kiti Europos mokslo žmonės. Kai kurie šių veikalų būdavo net užsieniuose, kartais po keletą kartų perspausdinami. Tokie veikalai žymiai prisidėjo ne tik prie mokslo plėtimo, popu­ liarinimo, bet kartais ir prie jo pažangos. Lenkiškai rašytieji veikalai pradžioje turėjo tikslą tenkinti dau­ giausia Lenkijos mokslo poreikius, tačiau Lietuvos didikams ir bajo­ rams bei miestiečiams vis labiau lenkėj ant, jais ėmė vis daugiau naudotis ir Lietuvos gyventojai. Ypatingą reikšmę turėjo lietuviš­ kieji raštai, kurių Vilniaus akademinė spaustuvė išleisdavo viduti­ niškai po knygą kas keleri metai.88 Šie daugiausia religinio turinio lietuviškieji raštai tenkino ypač kunigų ir paprastų žmonių reika­ lus, tačiau jie nemaža pasitarnavo ir ugdydami lietuvių rašomąją kalbą. Kad ir glaustai, tačiau lietuvių kalba ligi šiol plačiausiai Vil­ niaus Akademijos raštiją yra apžvelgęs M. Biržiška minėtoje knyge­ lėje apie senąjį Vilniaus Universitetą.89 Mažne visų šių raštų au­ torių biografijos su svarbesniųjų raštų sąrašais paskelbtos didžiau­ siame ligšioliniame lituanistikos žinyne Lietuvių Enciklopedijoje.00 Teologijos raštais Vilniaus Akademija pasireiškė jau nuo pat sa­ vo veikimo pradžios. Rašytojas, garsus pamokslininkas pirmasis aka33

dėmij os rektorius Petras Skarga parašė ir teologinio turinio raštų, kaip „Pro sacratissima Eucharistia“ (išsp. Vilniuje 1576 m.), „O jednošci Košciola Božego“ (Vilnius, 1577) ir kt. Artimiausias Skargos bendradarbis 1580 -1589 m. Vilniaus Akademijos dogmatinės ir kon­ troversinės teologijos profesorius, pirmas jėzuitų pramokęs ir lietu­ viškai portugalas Emanuelis de Vega buvo gabus, pagarsėjęs pole­ mistas. Paskelbė „De vero et unico primatu divi Petri apostolorum Principis“ (1580) ir eilę kitų mokslinių religinių raštų bei iškilmingų disputų tezių. Akademijos profesorius, 1631 -1634 m. Lietuvos jėzui­ tų provincijolas Lancicijus (Lęczycki) išspausdino per 26 lotyniškus ir lenkiškus religinio turinio raštus, kurių dalis išversta prancūziškai ir vokiškai. Bene pirmas Vilniaus Akademijos rektorius lietuvis (1618-1625), Lietuvių jėzuitų provincijolas (1644-1646) Jonas Gruževskis parašė „Ultima et maxima hominis mutatio sive de mystica cum Deo unione“ (2 t., 1641) ir kitus veikalus lotynų kalba. Buvęs akademijos rektorius, 1651 - 1653 m. ir 1662 - 1665 m. Lietuvos jėzuitų provincijolas Jonas Rivockis paskelbė apologetinių veikalų. Iš viso jis paruošęs spaudai 22 veikalus. Apie 60 (pagal nekrologą apie 80) įvairaus turinio knygų autorius, studijavęs teologiją Vilniuje Adal­ bertas Tilkovskis (apie 1624 -1695) parašė veikalų ir iš apologetikos, asketikos, bažnytinės teisės sričių. Jo praktinio dvasios gyvenimo va­ dovėliai buvo išversti ir į kitas kalbas ir buvo daug kartų išleisti. Akademijos prof. Jonas Pašakauskis (1684 -1757) paskelbė nemaža teologinių, ypač kontroversinių veikalų, kurie buvo pakartotinai spausdinti ir leidžiami ir užsienyje: Varšuvoje, Krokuvoje, Sandomire, Kališe. Teologiniais ir religiniais raštais pasireiškė ir kiti Vilniaus Aka­ demijos profesoriai, kaip Martynas Lascijus (Laszcz, 1551 - 1615), Mo­ tiejus Bembus (1567-1645), Motiejus Kazimieras Sarbievijus (15951640), Mykolas Ginkevičius (1594-1663), Zigmantas Liauksminas (1597-1670), Kazimieras Kojalavičius (1617-1674), Jonas Briktijus (Brictius, 1651-1710), Jonas Aloyzas Kulieša (1659- 1706), Balta­ zaras Dankvartas (m. 1699), Jonas Drews (1645-1710), Kristupas Losievskis (1649-1712), Adomas Abrahamavičius (1710-p o 1775), Laurynas Ridzevskis (1716-1765), Dovydas Pilkauskis (1735-1803) ir kiti. Vilniaus Akad. profesoriai bei buvę auklėtiniai turi nuopelnų ir lietuviškų religinių raštų srityje. Keleto svarbių lietuvių kalba knygų autorius Konstantinas Sirvydas (apie 1580- 1631)91 parašė pir­ mą stambų originalų lietuvių kalba veikalą vardu „Punktay Saki­ niu“ (Punkty kazan, Vilnius, I, 1624, II, 1644). Tai — gana grynos, be svetimybių, žodingos kalbos lietuviškas veikalas. Artimas Sirvydo

34

bendradarbis Jonas Jaknavičius (1589 - 1668) ,92 be kitų raštų, paskel­ bė ir XVII - XVIII a. apie 40 kartų perspausdintą veikalą „Ewangelie polskie y litewskie“ . Pranas Šrubauskis (apie 1620 - 1680),93 lietu­ viškų knygų autorius, parašė populiariausią ligi X IX a. lietuvišką katalikų giesmyną „Balsas širdies pas Wieszpati Diewa.. Išspaus­ dintas apie 1679 m., iki 1818 m. jis buvo dar apie 20 kartų išleistas. Saliamonas Slavočinskis (1624-apie 1660)94 veikiausiai parašė pir­ mą žinomą lietuvių katalikų giesmyną D. L. Kunigaikštijoje „Gies­ mes tikieimuy katholickam priderančias“ (Vilnius, 1646). Sekdamas Daukšos, Sirvydo tradicija, autorius rūpinosi kalbos grynumu. My­ kolas Olševskis (Ališauskis, apie 1712-apie 1779)95 buvo autorius, tiesa, primityvaus turinio ir lietuviškai lenkišku žargonu rašytos, ta­ čiau labai populiarios, 1753 -1851 m. tarpe net 20 kartų išleistos knygos „Bromą atwerta ing wiecznasti par Atminima paskutiniu daiktu“. Tai jau senosios lietuvių literatūros nuosmukio laikmečiui būdinga knyga. Ir minėtasis Pašakauskis pasireiškė lietuviškais reli­ giniais raštais. Bent jo nekrologe suminėti jo išleisti aštuoni lietu­ viški pamokslai.96 Ir filosofijai Vilniaus Akademija yra davusi reikšmingų darbų. Gausiais darbais pasireiškęs Martynas Smigleckis (1564-1619), savo 20 su viršum raštų skaičiuje išleidęs ir pagarsėjusį veikalą iš eko­ nomikos srities „O lichwie“ (Vilnius, 1596), paskelbė ir Anglijoje bei Prancūzijoje plačiai vartotą logikos vadovėlį „Logica selectis disputationibus et quaestionibus illustrata“ (Ingolstadt, 1618), 31658, 2 tt.). Jau minėtasis A. Tilkovskis 1680- 1682 m. paskelbė daugia­ tomį veikalą „Philosophia curiosa“. Lukas Zaleskis (apie 1605 1673) 1640 m. išleido paskaitų santrauką „Compendium totius phi­ losophiae“, Skorulksis Antanas (1715 - 1780) išspausdino „Commen­ tariolum philosophicum“ . Benediktas Dobševičius (1722 - apie 1780) paskelbė „Praelectiones logicae“ (1761), „Placita recentiorum phi­ losophorum“ (1760). Savo veikaluose jis atsižvelgia ir į moderniuo­ sius filosofus, kaip į Baconą, Descartą, Locką. Kanonų teisės darbais pasireiškė Benediktas de Soxo (1587 1658), išspausdinęs kanonų teisės nuostatus „Clavis iuris academicis Vilnensibus...“ (Vilnius, 1648). Mykolas Buinovskis (1632-1690) išspausdino „Ratio status eligendi“ (1689), „Ratio status ecclesias­ tici“ (1690). Minėtasis K. Losievskis išspausdino „Assertationes ca­ nonico—legales de iudiciis et processu“ (Vilnius, 1699). Stanislo­ vas Sokulskis (1678-1740), įrodinėdamas, kad disidentai neturi tei­ sės balsuoti, paskelbė „Ius plenum religionis catholicae“ (1719, Vilnius) ir „Stadiodromus orthodoxus“ (Vilnius, 1720). Aleksandras Bekanauskas (1682 -1755) išspausdino „Questiones theologicae ca-

35

nemico—morales“ (1732), o Pranas Borovskis (1712-1790) „Mowy za prawem Chrystusowem“ (1776). Iš pasaulietinės teisės bei visuomenės mokslu srities Aaronas Aleksandras Olizarovijus (1618-1659) išspausdino „De politica ho­ minum societate“ (1651), Elijas Daunoravičius (1624-1669) „Homo politicus“ (1664), minėtasis D. Pilkauskis „O poddanych polskich“ (1788), „Odpowiedž na pytanie“ (1789). Vilniaus Akademijos profesoriai parašė ir bažnytinės bei pa­ saulietinės istorijos veikalų. Be garsiosios knygos „Žywoty šwietych“ (Vilnius, 1579), P. Skarga parašė Baronijaus veikalo „Anna­ les Ecclesiastici“ santrauką lenkų kalba. 1603 m. leidinys apėmė 10, 1607 m. jau visus Baronijaus veikalo 12 tomų. Ši santrauka svarbi dar tuo, kad ją vienuolis Ignatij Murovyj 1678 m. išvertė į rusų kalbą „Godovyje dela cerkovnyje“ iš šio, Maskvos sinodo 1719 m. „išvalyto“ teksto, antrašte „Dejanija cerkovnyja i graždanskija“ , bulgaras Paisij Hilendarski daug ką paėmė, apie 1760 m. rašydamas bulgarų istoriją „Slovo“ . Minėtasis M. Ginkevičius rank­ raščiu paliko Vilniaus vyskupų biografijas. Albertas Kojalavičius paskelbė Lietuvos Bažnyčios ir jos kultūros istorijai apskritai svar­ bų įvairių žinių rinkinį apie bažnytinę padėtį Lietuvoje „Miscella­ nea rerum ad statum ecclesiasticum in Magno Lithuaniae Du­ catu pertinentia“ (Vilnius, 1650). Andriejus Mlodzianovskis (1627 1685) išspausdino „Samogitiae Ducatus ornamenta in veneratio­ nem amplissimorum decorum illustrissimi ac venerandissimi Do­ mini, Domini Pac Episcopi Samogitiae...“ (Mintauja, 1668), „Suppetitiae militares ex Divis Poloniae Lithuaniaeque gentis tutelari­ bus nec non Sanctis Militibus“ (1671); „Icones symbolicae vitae et mortis B. Iosaphat Martyris Archiepiscopi Polocensis“ (1675). Paskelbta keletas jėzuitų, ypač Lietuvos provincijos, istorijai svarbių veikalų. J. Drews išleido „Fasti Societatis lesu“ (4 tt. 1723). Adomas Naramauskis (1681-1736), be išspausdinto istorinio vei­ kalo „Facies rerum Sarmaticarum“ (2 tt., 31724- 1726), rankraščiu paliko „Catalogus scriptorum Societatis lesu provinciae Lithuaniae“ . J. Pašakauskis paliko dabar Krokuvoje esantį nebaigtą rankraštį (1014 psl.) apie įžymiuosius Lietuvos jėzuitų provincijos vienuolius „De viris illustribus provinciae Lithuaniae“ . Stanislovas Rostovskis (1711 -1784) išleido svarbų šaltinį jėzuitų veiklai ir kultūriniam Lietuvos gyvenimui „Lituanicarum Societatis lesu historiarum pro­ vincialium pars prima“ (Vilnius, 1768, 21877). Ši veikalo dalis ap­ ima visą šimtmetį, 1564 -1664. Antrąją veikalo dalį paliko rank­ raščiu. Johannes Antonius Preuschhoff (1663 - 1721) išspausdino ver-

36

tingą Vilniaus Akademijos istoriją „Universitas Vilnensis Iagellonico Bathoreana laurearum academicarum floridą“ (1707). Minėtini ir kai kurie kiti Vilniaus Akademijos profesorių istori­ niai veikalai. J. Rivockis išleido dvi biografijas: Žywot Leoną Sapiehy“ (1645) ir Varmijos vysk. Simano Rudnickio gyvenimą (1645). Daug istorinių darbų (Estreicheris sužymėjo 38 raštų antraštes) pa­ rašė Lietuvos istorijai daugiausia nusipelnęs akademijos prof. Alber­ tas Kojalavičius. Fr. Piekosinskis 1897 m. išleido Krokuvoje jo vertingą veikalą „Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego“ . Kiti žy­ mesnieji jo raštai: „De rebus anno 1648 et 1649 contra Zaporovios Cosakos gestis“ (Vilnius, 1651), „Epitome de rebus anno 1643 et 1649 contra Zaporovianos Cosakos in Polonia et Lithuania gestis“ (Viena, 1653), „Fasti Radviliani“ (Vilnius, 1653), „Septem Chodkevicii heroes exercitus Lithuani“ (1641). Naudodamasis Stryjkovskio kronika, Ko­ jalavičius parašė reikšmingiausią savo veikalą — dviejų dalių Lie­ tuvos istoriją „Historiae Lituanae pars prior“ (Dancigas, 1650, 399 psl. ir II d., išsp. Antverpene 1669). Naudodamasis šiuo veikalu, vokiečių istorikas A. L. Schlozeris Lietuvos istoriją (ligi Liublino unijos) įtraukė pirmą kartą į pasaulinę istoriją.97 Antanas Aloyzas Mištautas (1685 -1740) išspausdino Sapiegų istoriją „Historia Illustris­ simae Domus Sapiehianae... “ (Vilnius, 1724). Pranciškus Bohomolecas (1720 -1785) išleido istoriografinį veikalą „Zbior dziejopisow polskich“ (1764 -1768). Daug istorinių veikalų parašė Pranciškus Paprockis (1723- 1790). Žymiausieji jo raštai: „Domowe wiadomosci polskie i W. Ks. Litewskiego“ (1752); „Dzieje pretendentow korony angielskiej“ (1758); „Europa z częšci swiata najprzedniejsza“ (°1775); „Wiadomosci o księstwie Kurlanzkiem i Semigalskiem“ (1759); „Domowe wiadomosci o W. Ks. Litewskiem z przylączeniem historji tegož narodu“ (1760); „Historja polska“ (1766); „Wiadomošč každemu obywatelowi korony Polskiej i W. Ks. Litewskiego“ (1777). Vilniaus Akademijoje dėstęs poetiką vysk. Adomas Stanislovas Naruševičius (1733 -1796) vėliau Lenkijoje pagarsėjo literatūriniais ir istoriniais darbais. Žymiausias jo istorinis veikalas „Historja na­ rodu polskiego od początku chrzescijanstwa“ (1780 - 1786, 6 tt., 21859, 8 tt. iki 1386 m.); „Historja Jana Karola Chodkiewicza, wojewody Wilenskiego, hetmana wielkiego W. X. Litewskiego“ (1781). Paliko vertingą šaltinių kolekciją „Teki Naruszewicza“ 230 tt. Naruševi­ čius buvo kritiškosios Lenkijos ir Lietuvos istoriografijos pradinin­ kas, sukūręs vad. Naruševičiaus mokyklą, kurią vėliau pakeitė Le­ levelio mokykla. Valstybės galybę jis tapatino su stipria karaliaus valdžia. 37

Akademijai, kaip ir kitoms jėzuitų kolegijoms, istorijos ir geofraiijos vadovėlių paruošė Karolis Virvičius (1717- 1793). Kazimieras Aloyzas Holovka (1719 -1770) ir Pr. Paprockis parašė geografijos paskaitoms vadovėlių. Pagrindinei žemesniojo akademijos kurso disciplinai retorikai, be garsiojo Liauksmino, vadovėlius parašė dar Mikalojus Radau (1615-1687) „Orator extemporaneus seu artis oratoriae breviarium bipartitum“ (1651, 21655), K. Kojalavičius „Institutiones rhetoricae“ (2 tt., 1654, 1659). M. K. Sarbievijus paliko rankraštį „De figuris sententiarum“. B. Dankvartas išspausdino retorikai artimą homiletinį veikalą „Breve directorium concionatoris apostolici“ (3 tt., 1692 - 1699) ir K. Kojalavičius plačiai vartotą „Modi LX sacrae orationis varie formandae“ (1644, 1669, 1676, 1679, 1684, 1694, 1759). Antikinių kalbų gramatikomis bei autorių vertimais akademija nedaug tepasireiškė. Vis dėlto T. Arentas parašė ilgai gramatikos dėstytojų vartotą vadovėlį „Praxis de natura... magisterii gramma­ tices“ (apie 1710), Bohomolecas išspausdino „Supellex latinitatis“ (Vilnius, 1751), Pašakauskis „Grammatica Emmanuelis Alvari“ (apie 1753). Z Liauksminas parašė mums neišlikusią pirmą Lietuvoje leis­ tą graikų kalbos gramatiką „Epitome institutionum linguae Grae­ cae“ (Vilnius, 1655). Lotynų autoriai pradėta versti lenkiškai tik į paskutinio akademijos laikmečio pabaigą. Minėtini D. Pilkauskio Saliustijaus Katilinos (1767, 21776) ir Senekos veikalų vertimai (tarp 1771 ir 1782) bei A. S. Naruševičiaus Tacito ir Horacijaus vertimai. Tik K. Kojalavičius vertė Tacitą dar XVII a., tačiau jo vertimas te­ išleistas 1803 m. Stilistikos ir iškalbos pratyboms aukštesniosiose žemesniojo aka­ demijos kurso klasėse studentai kurdavo lotyniškas, iš dalies ir grai­ kiškas eiles. Šis eilių rašymo metodas padėjo išaugti visai eilei lo­ tyniškosios poezijos kūrėjų, kurių žymiausias buvo Motiejus Kazi­ mieras Sarbievijus (1595-1640). Sekdamas Horacijum, Sarbievijus parašė 4 Lyrikos knygas ir vieną epodų knygą. Šia kūryba Sarbie­ vijus nepaprastai išgarsėjo visoje Europoje. Nors Sarbievijus buvo mozūrų kilmės, tačiau jis praleido apie pusę gyvenimo Lietuvoje ir savo poezijoje apdainavo Lietuvos gamtą, jos sostinę Vilnių, prira­ šė panegirikų Lietuvos didikams.98 Dėl šio „lietuviškumo“ Sarbie­ vijus susilaukė iš savo bičiulio mozūro vysk. Lubienskio priekaištų.90 Iš kitų Vilniaus Akademijos lotyniškų poetų minėtinas po Sar­ bievijaus jo katedrą užėmęs Mikalojus Kmicicas (apie 1600- 1632). Juozapato Isakevičiaus slapyvardžiu jis išspausdino poemą „Iosaphatidos“ (1627). Jonas Chądzinskis (1600- 1666), vilnietis, 1639 m. Vladislovo IV atsilankymo į Vilnių proga akademijos mokinių vardu

38

išspausdino sveikinimų rinkinį „Florae Luciscianae amoenitas“ ir 1648 m. tokia pat proga „Ver Lukiscanum“ . Į pastarąjį rinkinį idėjo ir vieną seniausių lietuviškų eilėraščių savo rašytą dvieilį „Džiau­ gias Ziedalay.. Minėtasis A. Tilkovskis po 1651 m. išleido epinį kūrinį „Dies equitis Poloni et Lituani“ ir Varmės vyskupų garbei eilėraščių rinkinį „Arae gratitudinis“ . Vilniaus Akademijos laikais labai paplitusi buvo paprastai eiliuotinė lotyniškosios poezijos rūšis, panegirikos, taip pat elogijos, epigramos. Šios kūrybos, be eilės kitų, yra palikęs M. K. Sarbie­ vijus, M. Kmicicas, L. Zaluskis, Petras Kojalavičius (1622-1654), K. Losievskis, J. A. Proišhofas (Preuschhoff). Ypač daug panegirikų yra paskelbęs K. Kojalavičius.100 Svarbi, tiesiog neatskiriama jėzuitų mokyklinio auklėjimo dalis buvo jų mokyklinis teatras. Vaidindavo paprastesnes, daugiau deklamacinio pobūdžio inscenizacijas, vad. dialogus ir sudėtingesnius scenos veikalus dramas.101 Pradžioje vaidindavo kituose kraštuose statytus veikalus, vėliau pradėjo kurti scenai veikalus ir Lietuvoje. Dramas ir dialogus rašė daugelis savų akademijos autorių, kaip Martynas Lascijus, Sebastijonas Čamolaskis (P. Skargos seserėnas, 1553-1638), Gasparas Pentkovskis (1581-1592 dirbo Vilniaus Aka­ demijoje), Grigalius Knapskis (1564-1638), Simonas Ugnievskis (apie 1584-1684), M. K. Sarbievijus, Tomas Klagė (1598-1664), Jonas Rivockis, Danielius Butvilą (1600- 1682), Andrius Zenevičius (apie 1609-1687), Valentas Bialovičius (1638-1678), Kristupas Garšvila (m. 1721), lietuviškų raštų autorius Gabrielius Šimkevičius (1644-1709), Jonas Drews, Vladislovas Daukša (1677- 1747), Bo­ leslovas Gizbertas (1682- 1730), Andrius Jurgis Pežarskis (16851744), latvių kalbos gramatikos pradmenų „Dispositio imperfecti ad optimum“ autorius Jurgis Špungianskis (1692- 1733), Kazimie­ ras Vizgirdas. Be to, Vilniuje 1674 m. vaidintos dramos autorius buvo J. Kosmovskis, 1714 ir 1719 m. — Juozas Rudamina, 1721 m. — D. Kasakauskas, 1750 m .— R. Hempelis, 1761 m. — M. Chaneckis, 1771 m. — K. Benislavskis.102 Iš Vilniaus Akademijos išėjo ir vėliau Varšuvoje pagarsėjęs įžymiausias akademijoje dirbęs gudų kilmės jėzuitų dramaturgas, minėtasis Pranciškus Bohomolecas. Kaip ir kitų naujųjų Europos tautų, ir lietuvių literatūra pra­ džioje buvo religinė ir daugiausia verstinė. Dėl jau aptarto vis didėjusio lietuvių kalbos niekinimo lietuvių literatūrai dar labai il­ gai teko tenkinti beveik išimtinai religinius poreikius. Vis dėlto per du šimtmečius Vilniaus Akademija davė ir keletą lietuvių kalbai bei literatūrai reikšmingų ir pasaulietinio turinio kūrinių. Seniausias išlikęs Didž. Lietuvoje spausdintas tekstas ir seniausia lietuviška

39

panegirika yra nežinomo autoriaus (spėjama, M. Paco) parašytas sveikinimas karaliui Zigmantui Vazai jo lankymosi Vilniaus Aka­ demijoje 1589 m. proga. Ši pirmuoju lietuvišku hekzametru rašyta 9 eilučių panegirika drauge su sveikinimais kitomis kalbomis buvo išspausdinta Vilniuje 1589 m.103 Jau minėtasis K. Sirvydas išleido reikšmingą, net penkis kartus perspausdintą lenkų - lotynų - lietu­ vių kalbos žodyną studijuojančiam jaunimui „Dictionarium trium linguarum in usum studiosae iuventutis“ (Vilnius, 1629, 1631, 1642, 1677 ir 1713). Sirvydas buvęs išleidęs ir lietuvių kalbos gramatiką „Clavis linguae Lituanicae“ (Vilnius, 1630), tačiau nė vienas šio „lietuvių kalbos rakto“ egzempliorius iki šiol nerastas.104 1737 m. Vilniuje Akademija išleido nežinomo jėzuito paruoštą lietuvių kal­ bos gramatiką „Universitas linguarum Lithuaniae“ (Lietuvos kalbų [t. y. tarmių] visetas), skirtą akademiniam jaunimui (in obsequium zelosorum Neo-Palaemonum ordinata).105 Spėjama, kad šios grama­ tikos autorius esąs J. Jaknavičius.108 Matematika Vilniaus Akademijoje iš pradžių buvo einama ele­ mentarinė, į pabaigą ir aukštoji taikomoji, astronomija veikiausiai, bent teoriškai, pradėta eiti XVII a. Akademija pasireiškė mokslo darbais ir iš šių mokslo sričių. Matematikos prof. Osvaldas Kriugeris (Kriiger, 1598-1655) išsp. „Centuria astronomica“ (1639), „Theoremata de oculo“ (1641), „Theorecentriae“ (1644). Minėtasis A. Tilkovskis išleido „Arithmetica curiosa“ (1668), labai padidintą ta pačia antrašte veikalą pakartojo 1689 m.; 1669 m. išspausdino „Physica curiosa“ , „Meteorologia curiosa“, „Philosophia curiosa“ . Vi­ sa tai pakartotinai išleido jau minėtoje daugiatomėje serijoje „Philo­ sophia curiosa“ (1680-1682). Be to, išspausdino „Geometria curiosa“ (1692), „Astronomia curiosa“ (1694). Jo įdomūs veikalai buvo pla­ čiai skaitomi. Tomas Žebrauskas (1714-1758), matematikas ir archi­ tektas, Vilniuje įrengė fizikos ir astronomijos kabinetus, meteorolo­ gijos stotį ir pastatė astronomijos observatoriją, kuriai lėšų davė Elžbieta Oginskytė - Puzinienė ir kiti. Pats vadovavo observatorijos statybai, teleskopu atlikinėjo stebėjimus, pirmasis nustatė Vilniaus geografinę padėtį. Jokūbas Nakcianavičius (1725- 1790) 1758-1763 m. vadovavo astronomijos observatorijai. Sekdamas Leibnico mokiniu Wolfu, išsp. „Praelectiones mathematicae ex Wolfianis Elementis adomatae“ . Be to, paskelbė „Elementa geometriae“ (2 tt., 17591761); „Exercitationes in analysi“ (1758). Žymiausias Vilniaus Aka­ demijos astronomas Martynas Počobutas (1728-1810), vadovavęs pojėzuitiniam Vilniaus Universitetui, perstatė Vilniaus observatoriją, aprūpino observatoriją reikalingais instrumentais, darė stebėjimus. Počobutas taip įrengė Vilniaus observatoriją, jog ji daugelio buvo

40

pi

Senojo Vilniaus Universiteto observatorija

laikoma prilygstančia garsiajai Oksfordo observatorijai.107 Žymes­ nieji Počobuto veikalai: „Observations commencées à Marseille et continués à Avignon“ (1763); „Calculus eclipseos lunaris, quae acci­ dit die 14 Febr. 1766 pro Observatorio Academiae Vilnensis“ (1772); „Początki geometryi, dzielo Clairau“ (versta iš prancūzų k., 1772); „Cahiers des observations astronomiques faites à l’Observation Ro­ yal de Vilno en 1773“ (1777); „O dawnosci Zodyaku Egiptskiego w Denderach (Tintyris)“ (1803); „Observationes ad determinandam positionem 16 stellarum, e quibus constellatio Viteli Poniatoviani formatur“ (1785). Nuo 1762 m. matematikos dėstytojų personalas buvo dar susti­ printas pajėgiais matematikais prancūzais. Iš Nancy buvo pakvies­ tas J. J. Rossignol, J. Fleuret, A. Rostan. Pastarasis tapo net Počobuto pagalbininku. Baigęs Vilniaus Akademijoj filosofiją magistras, studijavęs dar ir Olandijoje lietuvis bajoras Kazimieras Semėnavičius išspausdino nepaprastai vertingą artilerijos veikalą „Artis magnae artilleriae pars prima. Studio et opera Casimiri Siemienowicz, equitis Lithuani, olim Artilleriae Regni Poloniae Praefecti“ (Amsterdamas, 1650). Veikalas buvo žymiai pranašesnis už visus kitus tos rūšies to meto darbus. Knyga veikiai buvo dar kartą išleista lotyniškai, 1654 m. ji

41

buvo išversta prancūziškai, 1676 m. vokiškai (Frankfurte ties Mai­ nu), be to, ispaniškai, olandiškai, daniškai ir net po 79 m. dar ne­ pasenusi angliškai (1729). 1651 m. miręs Semėnavičius antrosios veikalo dalies nebespėjo išspausdinti. Rankraštis buvo saugomas Sanguškų bibliotekoje Liubertave prie Liublino, vėliau Zaluskio bibliotekoje Varšuvoje. XVIII a. gale rusams grobiant bibliotekas, rankraštis dingo108. Esama duomenų, iš kurių galima prileisti, kad Vilniaus Akade­ mijoje muzika buvo pasiekusi gana aukštą lygį.108a Kad akademi­ joje buvo mokoma ir muzikos, matyti ir iš to, kad Z. Liauksminas akademijoje buvo suorganizavęs chorinio giedojimo kursus, kad ne­ turtingieji studentai galėtų pelnyti pinigų mokslui.108b Tam tikslui jis nurašė didįjį gradualą ir savo lėšomis jį išleido.1080 Tuo pačiu tikslu, kad „žemesnės kilmės studentai arčiau susipažintų su giedo­ jimo muzikos menu“ ,108d Liauksminas parašė ir Lietuvos muzikos istorijai reikšmingą knygelę „Ars et praxis musica in usum studiosae iuventutis in collegiis Societatis lesu“ (Vilnius, 21693),108e pirmą Lie­ tuvoje muzikos vadovėlį. Vilniaus Akademijos teisė vadintis universitetu Aukštoji Vilniaus jėzuitų mokykla, kaip ir kitų kraštų toly­ gios mokyklos, įprasta vadinti akademija, tačiau ji turi visišką teisę būti vadinama ir universitetu ne tik dėl karaliaus bei popiežiaus įsakmiai suteiktų universiteto teisių, taip pat ir privilegijų teikti aka­ deminius mokslo laipsnius, bet ir dėl jos mokslo lygio, profesorių kvalifikacijų bei mokslo darbų ir studentų skaičiaus. Ši mokykla tiek seniau, tiek ir dabar, tiek kitų tautų109, tiek ir lietuvių, buvo ir tebėra laikoma universitetu. Universitetu ją laiko ir visi šio me­ to apie ją rašę istorikai jau minėtuose veikaluose, kaip M. Biržiška veikale „Senasis Vilniaus Universitetas“, P. Rabikauskas straipsnyje „Vilniaus Akademija“ Lietuvių Enciklopedijoje ir kitur, J. Bičiūnas „Tautos Praeities“ studijoje, 1956 m. ir 1966 m. Vilniuje leistieji leidiniai „Vilniaus Universitetas“ . Ir rašantysis šias eilutes turėjo jau progos pasisakyti, kad „Lietuvoje pirmas universitetas buvo iš 1570 m. jėzuitų įsteigtos Vilniaus kolegijos išriedėjusi aukštoji mokykla, pradžioje iki 1781 m. paprastai vadinama Vilniaus Akade­ mija“ .110 Vis dėlto žinomi bent dviejų asmenų bandymai nepripa­ žinti Vilniaus Akademijai universiteto teisių. Buvęs Krokuvos akademijos prof, teisininkas M. Zalašovskis knygoje „lūs Regni Poloniae“ (Poznanė, 1699) paskelbė tezę, kad Vilniaus Akademija netenkanti teisės vadintis universitetu, nes ji uždarė teisių f ak. ir ne42

A. Kojalavičiaus ir K. Simonavičiaus knygų tituliniai lapai

įsteigė medicinos fak.111 Panašią nuomonę yra pareiškęs ir Lietu­ vos istorikas Šapoka, tvirtindamas, kad „iki pilno universiteto te­ trūko tik medicinos fakulteto“ .112 Universiteto esmę ir „pilnumą“ sudaro nebūtinai visų galimų fakultetų ir žinijos sričių visetas. Patys seniausieji ir garsiausieji Europos universitetai, Paryžiaus ir Bolonijos, net ir visiškai subren­ dę, dar neturėjo pačiais svarbiausiausiais tuo metu laikomų fakul­ tetų: Paryžiaus univ. neturėjo civilinės teisės, Bolonijos — teolo­ gijos fakulteto, o vis dėlto niekas netvirtino, kad šie universitetai tada nebuvę universitetai ar bent tebuvę „nepilni universitetai“ .113 Šių dienų universiteto sąvokos apibrėžimuose, tiesa, kalbama apie tai, kad jis turi „apimti mokslo visumą“ , jis turi „paskiras žinijos sritis... darniai jungti“, bet tai nereiškia, kad universitete būti­ nai turėtų būti atstovaujama visoms žinijos sritims.114 Tektų net pabrėžti, kad šią pastarąją universiteto paskirtį „apimti paskiras ži­ nijos sritis ir jas jungti“ Vilniaus Akademijos metu buvo lengviau vykdyti, negu šiandien, nes mokslai dar nebuvo taip toli pažengę ir išsidiferencijavę. Ir, kaip matėme, akademija darė pastangų „jung­ ti“ žinijos sritis ir apimti visumą. Tatai buvo vykdoma pradedant netgi žemesniuoju menų fakultetu, kur koncentracijos ir mokslo

43

vieningumo galėtų pavydėti ir neviena pavyzdinė šių dienų aukš­ toji mokykla. Ne kitaip buvo ir aukštesniuosiuose fakultetuose. Mes jau turėjome progos informuoti apie 1680-1682 m. Tilkovskio vei­ kalą „Philosophia curiosa“, apėmusį aritmetiką, fiziką, meteorologi­ ją ir kitas žinijos sritis, tarsi visos šios žinijos sritys tebūtų vienos, visa apimančios žinijos srities filosofijos dalys. Tilkovskis šitame veikale stengiasi apimti ko plačiausias žinijos sritis, kalbėdamas net apie tokius tolimus filosofijai dalykus, kaip apie gintarą, me­ dų, žemės ūkį (De re agraria), duodamas net 113 valgių receptų, tačiau niekas šiandien netvirtintų, kad, išleidus vieną kurią čia kal­ bamą žinijos sritį, pvz. kulinariją ar net ir agronomiją, universitetas taptų nebepilnas. Apie teologijos fakulteto pastangas siekti žinijos vieningumo, rodos, nebetektų nė kalbėti. Pakaktų nebent dar kartą priminti, kad ir pati filosofija, dar iš viduramžių perimta tradicija, tebuvusi teologijos tarnaitė. Dar vienas argumentas kalba už tai, kad Vilniaus Akademija visą jos gyvavimo laiką buvo pilnas universitetas. Ne tik ši akade­ mija, bet paprastai ir kiti Europos universitetai išgyveno savo augi­ mo, klestėjimo ir nuosmukio laikmečius, turėjo daugiau ar mažiau fakultetų, tačiau dėl to jie nenustodavo buvę universitetais. Zalašovskio užsipuolimus atrėmė J. A. Proišhofas.115 Šapokos Vilniaus Akademijos vertinimo klaidingumą pagrįstai dar neseniai išdėstė ir P. Rabikauskas,118 tik jam susidaro įspūdis, kad ir kai kurie LE bendradarbiai ar gal net ir pati redakcija nelinkusi Vil­ niaus Akademijos laikyti pilnateisiu universitetu. Iš tikrųjų taip nėra, nes ir Lietuvių Enciklopedijoje straipsnis „Vilniaus univer­ sitetas“, dėl kurio autoriaus pažiūros šiuo klausimu klaidingumo kyla įtarimas, rašytas to paties asmens, būtent rašančiojo šias eilutes, kaip ir ankstesnysis straipsnis „Universitetas“ , kuriame labai aiškiai pa­ sisakyta, kad Vilniaus Akademija buvo „pirmas universitetas Lie­ tuvoje“ . Tik „Vilniaus Universiteto“ straipsnyje autorius neberado reikalo aiškinti, kas buvo Vilniaus Akademija, juoba kad ji Lietu­ vių Enciklopedijoje eina prieš „Vilniaus universiteto“ straipsnį.117 Šia proga praverstų pagvildenti klausimą, ar Vilniaus aukšto­ sios jėzuitų mokyklos vadinimas akademija tuo pačiu jau supo­ nuoja nepripažinimą jai universiteto teisių. Tiesa, kad daugiareikš­ miu žodžiu „akademija“ šiandien paprastai suprantama aukštoji ku­ rios nors specialios srities mokykla;118 tačiau seniau akademija kartais vadindavo ir universitetinio lygio mokyklas.110 Ypač Lietuvoje ir Lenkijoje X V I-X V III a. terminas akademija buvo tolygus termi­ nui universitetas120, tad ir šiandien, pvz. lenkų istorikai, rašydami apie tų laikų Krokuvos universitetą, šalia universiteto ir retesnio

44

lenkiško wszechnica termino, kartais dažniau negu kitus vartoja akademijos vardą.121 Neišsiverčia be akademijos termino ir lietuviai istorikai, rašydami apie šią Vilniaus mokyklą, juoba kad šis termi­ nas parankus vartoti, nes jis žymi išskirtinai vieną keturių senojo Vilniaus Universiteto laikotarpių, ir tuo vartojimu jai nė kiek ne­ siaurinamos universitetinės teisės. Baigiamosios pastabos dėl Vilniaus Akademijos kultūrinio vaidmens Senojo Vilniaus Universiteto istorijoje Vilniaus Jėzuitų Akade­ mija užima ilgiausią laiko tarpą: ji veikė du šimtmečius, kai kitais pavidalais Vilniaus Universitetas tegyvavo tik pusę šimtmečio. Per tuos du šimtmečius ji vaidino vadovaujamą vaidmenį kultūriniame ir dvasiniame Lietuvos gyvenime. Jos įtaka buvo juntama visoje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje ir net už jos ribų. Jau kuriant akademiją, buvo turėta galvoje platūs jos kultūri­ nės veiklos tarptautiniai užsimojimai. Kurdinęs Lietuvoje jėzuitus viceprovincijolas Sunieris savo 1570 m. pranešime ordino vadovybei apie naujai įsteigtą Vilniaus jėzuitų kolegiją, be kitko, rašė: „Nerei­ kia pamiršti, kad iš čia mums atsidaro platūs vartai į Moskoviją, iš kur per totorių kraštą galėtume pasiekti Kiniją___ Nekalbu apie Švediją, Lietuvos kaimynę, taipgi Livoniją, kur kada nors būtų gali­ ma nuvykti“ .122 Jei Vilniaus Akademija plėsti savo veiklos toli­ mojoje Kinijoje ir neketino, tačiau jos įtaka kaimyniniams Lie­ tuvos kraštams buvo neabejotinai gana veiksminga. Tatai patvirtina kad ir to meto šaltiniai, kurių vienas (1649 m.), tarp kitko, rašo: „Studijų garso paskatinti, kilmingieji, eretikai iš Livonijos, Kuršo, Prūsijos, netgi iš pačios Karaliaučiaus akademijos, neraginami siun­ čia savo vaikus į mūsų mokyklas mokyti, ir pasekmės nepaprastai patenkina mūsų lūkesčius“ .123 Kultūrinė Vilniaus Akademijos įtaka reiškėsi ne tik tuo,. kad daugelis jos auklėtinių plačiojoje Lietuvos jėzuitų provincijoje, kar­ tais ir už jos ribų, ėjo kolegijų mokytojų, dvasininkų ir kitokias svarbias pareigas, bet ir įvairiais kitokiais būdais. Kadangi tais lai­ kais plačiai tebevartota lotynų kalba buvo patogi tarptautinė moks­ linio bendravimo priemonė, tai ne tik pati akademija galėjo lengvai naudotis kitur Europoje sukurtais mokslo bei literatūros veikalais, bet ir jos laimėjimais teologijos, filosofijos, istorijos, retorikos, gra­ matikos, lotynų poezijos, matematikos, astronomijos, net artilerijos ir kitose mokslo srityse naudojosi, kaip jau turėjome progos patirti, ir kiti kraštai. Ypač Lenkija daug pasinaudojo buv. Vilniaus Aka45

dėmijos profesorių ar auklėtinių darbais (Skargos vad. šeiminiai pa­ mokslai,124 vėlesnė Bohomoleco teatrinė, Naruševičiaus literatūrinė kūryba ir kita). Stačiatikių metropolitas Petras Mogila ir pirmieji jo įsteigtos Kijeve stačiatikių kolegijos mokytojai lankė Vilniaus Akademiją ir kitas Lietuvos jėzuitų mokyklas. Per juos Vilniaus jė­ zuitų teatras turėjo didelę įtaką Ukrainos ir Rusijos teatrui126. Vil­ niaus Akademijos auklėtinis Meletijus Smotrickis (1578 -1633) para­ šė pirmą slavų gramatiką128, P. Skargos metraščiai, kaip matėme, turėjo įtakos bulgarų istoriografijai. Dar neseniai tebesilaikė buvusi visuotinai įsivyravusi klaidinga nuomonė, kad ne tik senasis Vilniaus Universitetas, bet net ir Vil­ niaus Jėzuitų Akademija buvusi lenkiška mokykla. Patys lietuviai, net Nepriklausomos Lietuvos laikmečiu, maža tesidomėjo Vilniaus Akademijos istorija, juoba kad ir pats Vilnius tuo metu buvo lenkų okupuotas, tad ir per maža progos buvo patikrinti, ar tokia pažiūra į Vilniaus Akademiją teisinga. Betgi Lietuvai atgavus Vilnių, tuo­ jau su kiek platesniu minėtu darbu pasirodė buv. Vilniaus Uni­ versiteto profesorius ir rektorius M. Biržiška, atkreipęs didesnį dė­ mesį į akademijos lietuviškumą. Nuo tol ir kiti, lietuviškai rašę apie akademiją, jau nebelaiko jos nei lenkiška institucija, nei lenkinti skirta mokykla; tik šis mitas neišblėso dar kitomis kalbomis rašo­ muose veikaluose127. Pabandykime paskaičiuoti Vilniaus Akademijos ypatybes, susi­ jusias su jos lietuviškumu, lenkiškumu bei tarptautiškumu. Aka­ demijos lietuviškumu tenka laikyti šias jos savybes: 1. Akademija buvo skirta ne Lenkijos, bet Didž. Lietuvos Ku­ nigaikštijos reikalams, ir ji buvo įkurta ne Lenkijoje, bet Lietuvos sostinėje Vilniuje. 2. Kadangi vienas pagrindinių Krokuvos universiteto atgaivinimo tikslų buvo Lietuvos krikščioninimas, tai Vilniaus Universiteto stei­ gimas buvo priešingas Lenkijos interesams: įsteigus Vilniaus Uni­ versitetą, lenkiškasis Krokuvos universitetas turėjo prarasti Lie­ tuvos krikščionintojo monopolį. 1577 m. gegužės mėn. Lenkijos ir Lie­ tuvos vyskupų sinodui Petrakave nutarus visas vyskupijas apdėti tam tikru mokesčiu, kad sustiprintų smunkantį Krokuvos universi­ tetą ir tuo sukliudytų steigti Vilniaus Universitetą, gindamas Lietuvos teises, Vilniaus vysk.'Protasevičius griežtai atsisakė apdėti savo vys­ kupiją tuo mokesčiu ir tais pačiais metais parašė drąsų protesto laišką net pačiam popiežiui128. 3. Vilniaus Universiteto steigimu daugiausia sielojosi Vilniaus vysk. Protasevičius, paaukojęs universitetui išlaikyti daug savo turto.

46

Jam padėjo įvairių tautybių asmenys, ir patį Vilniaus Universitetą įsteigė jėzuitų ordinas, taigi tarptautinė vienuolių draugija, o ne ko­ kia nors lenkiška institucija. 4. Jėzuitams rūpėjo ne lenkinimas, bet religiniai Lietuvos reika­ lai. Todėl jau per pirmąjį dešimtmetį jie išsiuntinėjo į Lietuvos kai­ mus ir miestelius lietuviškai mokančių pamokslininkų. Jau 1581 m. pradėjo Vilniaus Akademinėje šv. Jono bažnyčioje sakyti lietuviškus pamokslus ir po pietų aiškinti lietuviškai tikėjimo dalykus, kurių klausytis sueidavo minios žmonių. Nuo 1582 m. per keletą metų Vil­ niaus aikštėse aiškino tikėjimo tiesas ne tik lenkiškai, bet jau ir lie­ tuviškai.129 Šis lietuviškųjų pamokslų gausumas vertas juo didesnio dėmesio, kad per du krokuviškio Lietuvos krikščioninimo šimtmečius Lietuvoje beveik nebuvo kunigų, mokančių lietuvių kalbą. Čia pri­ simintini jau cituoti Bednarskio žodžiai, kad „lietuviškai ar gudiš­ kai“ tada „mokyti nenorėta ir nemokėta“ . 5. Vilniaus Akademinėje šv. Jono bažnyčioje, šalia lenkiško, vi­ suomet buvo laikomas ir vienas nuolatinis lietuviškų pamokslų sa­ kytojas, net ir tuo metu, kai kitose Vilniaus bažnyčiose lietuviškieji pamokslai buvo jau labai retai besakomi. Įsidėmėtina, kad per pen­ kias didžiąsias šventes, kai suplaukdavo minios žmonių, kaip rodo išlikęs 1710 -1723 m. Vilniaus Jėzuitų Kolegijos dienoraštis, lietuviš­ kieji pamokslai turėjo persvarą prieš lenkiškuosius.130 6. „Akademijoje buvo nustatyta, kad studentai, mokantieji lie­ tuvių kalbą, pamokslų sakymo pratybas turi atlikti ne kuria kita kal­ ba, o lietuviškai, kad, išėję iš akademijos, galėtų aiškia, gražia lie­ tuvių kalba imponuoti lietuviškai kalbančiai visuomenei“ 131. 7. Jėzuitams rūpėjo lietuvių kalbos taisyklingumas, turtingumas ir stilius. Ypač buvo vertinamas geras lietuvių kalbos mokėjimas. Tai rodo 1598 m. mirusio J. Lavinskio, vieno pirmųjų lietuvių jė­ zuitų, nekrologo žodžiai: „In lithuanico idiomate rarae facundiae“ ,132 kaip ir 1709 m. mirusio pamokslininko G. Šimkevičiaus nekrologo pasakymas: „In cultura et peritia lithuanicae linguae omnium iudicio primatus illi deferebatur“ . Panašių vietų esama ir kituose atsilie­ pimuose.133 Susidomėjimą lietuvių kalbos stiliumi rodo kad ir ma­ gistro Buivydo 1723 V 17 sakyto šv. Jono bažnyčioje Vilniuje lietu­ viškojo pamokslo minėto dienoraščio apibūdinimas: „et quidem stylo samogitico sublimato“ .134 8. Vilniaus jėzuitai parėmė M. Giedraičio kandidatūrą į Žemai­ čių vyskupus dėl to, kad Giedraitis gerai mokėjo lietuvių kalbą.136 9. Apie 1620 m. Vilniaus Akademijoje buvo įsteigta lietuvių kalbos katedra.136

47

10. Vilniaus Jėzuitų Akademijos lietuvių kalbai teikiamo dėme­ sio svarbiu įrodymu tenka laikyti ir prof. K. Sirvydo, dėsčiusio aka­ demijoje ir lietuvių kalbą,137 net penkių leidimų sulaukusį studen­ tams skirtą lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną. Studentams buvo skirta ir minėtoji lietuvių kalbos gramatika „Universitas linguarum Lithuaniae“ (1737). 11. Akademijos spaustuvė noriai spausdino lietuviškas knygas. Kol nebuvo pakankamai lietuvių kalbą mokančių jėzuitų rašytojų, buvo spausdinamos pašalinių autorių knygos, kurių tarpe ir pats svarbiausias XVI a. Didžiosios Lietuvos lietuviškas veikalas M. Dauk­ šos postilė. Vėliau spausdino ir savo profesorių bei auklėtinių raštus. 12. Vilniaus Akademija išugdė nemaža lietuvių rašytojų, para­ šiusių ne tik gana gausių religinių, bet ir reikšmingų pasaulietinių lietuviškų raštų, kurių tarpe ypač minėtina pirma lietuviška hekzametrinė 1589 m. panegirika, K. Sirvydo veikalai ir lietuvių kalbos gramatikos. 13. Kaip matyti iš minėto jėzuitų dienoraščio ir ypač iš Bednarskio cituotame veikale apie jėzuitų mokyklas Lenkijoje pridėtos lentelės, XVIII a. Lietuvos jėzuitų provincijoje, apėmusioj e nemaža ir nelietuviškų žemių, lietuviškai laisvai kalbėti ir rašyti mokėjusių jėzuitų skaičius buvo jau nemažas. 1740 m. iš bendro 695 (420 kunigų ir 275 scholastikų) skaičiaus lietuvių kalbą mokėjo 111, že­ maičių (tarmę) — 17; 1770 m. iš bendro 911 (518 kunigų ir 393 scholastikų) skaičiaus lietuviškai mokėjo 118, žemaitiškai — 2. Šie skaičiai atrodys mums juo didesni, jeigu juos galėtume lyginti su prie nulio artėjančiais priešjėzuitinės Lietuvos krikščionybės epochos skaičiais.138 14. Akademija davė visą eilę Lietuvos istorijai reikšmingų bio­ grafinių, genealoginių ir kitokių veikalų su ypatingai svarbia A. Kojalavičiaus „Lietuvos istorija“ . 15. Lietuviškos dvasios buvo paveiktas ir įžymiausias akademijos lotyniškosios poezijos atstovas Sarbievijus, garsinęs savo kūryba Lie­ tuvos vardą. 16. Akademija palaikė patriotinę Lietuvos istorijos Palemono teoriją. Profesoriai, kreipdamiesi per iškilmes ar vaidinimus į aka­ deminį jaunimą, vadindavo jį „iuventus Palaemonia“ ar dar lietu­ viškesnių, jau tikru istoriniu vardu — „iuventus Gediminia“.139 Vai­ dinimuose, ypač XVII ir XVIII a., nevengdavo ir su Lietuvos istorija susijusių temų.140 17. Akademijoje dirbo nemaža lietuvių profesorių ir net visa eilė rektorių.

48

Jau vien tik iš čia suminėtų lietuviškumo apraiškų matome, kad Vilniaus Jėzuitų Akademija nebuvo nei lenkų, nei lenkinimo įstaiga. Buvo, tiesa, nemaža ir lenkų, ypač iš kaimyninės Mozūrijos, profesorių ir net rektorių, tačiau daugiatautėje akademijos bendruo­ menėje jie nuo kitų nesiskyrė ir neturėjo kurių nors ypatingų teisių ar privilegijų. Vis dėlto, nors Vilniaus Akademija ir buvo įsteigta Lietuvoje, ir net jos sostinėje, ir jos paskirtis pirmučiausia buvo Lietuvos krikš­ čioninimas, tad ir Lietuvos kultūros ugdymas, tačiau ji nebuvo ir grynai tautinė, lietuviška institucija, koks buvo pvz. kaimyninis Ka­ raliaučiaus univ., kurio net jau ir paruošiamosios universiteto mo­ kyklos, vad. partikuliaro, kunigaikščio Albrechto 1541 m. duoto stei­ gimo akte įsakmiai pasakyta, kad rektorius, t. y. instituto dvasią le­ miamai sprendžiąs asmuo, turi būti būtinai „vokiečių kalbos vyras“ , t. y. tautybės vokietis.141 Nors Vilniaus Akademija bus daugiau nusipelniusi lietuvių kal­ bai ir kultūrai, negu lenkiškajai, tačiau vis dėlto net ir pačioje aka­ demijoje, ypač žiūrint šių dienų akimis, pastebėtume ir tam tikro lyg ir lietuvių kalbos niekinimo, jos per mažo paisymo, net ir lyginant su kita vietine kalba, būtent lenkų. Proginės lietuviškos panegiri­ kos, tiesa, lietuvių literatūrai reikšmingos, tačiau jas kurdavo pa­ prastai tik ypatingais atvejais, norėdami pvz. paryškinti akademijos lankytojų daugiakalbiškumą. Lietuvių kalbos negerbimu laikytume ir tai, kad tokie lietuviški eilėraščiai rinkiniuose būdavo dedami ne garbingoje vietoje, tuojau po lotyniškų, graikiškų, hebraiškų, bet pas­ kutinėje vietoje.142 Kaip matome iš 1710 -1723 m. jėzuitų dienoraš­ čio ir kitų šaltinių, jėzuitai į didikus, „ad magnates“ , paprastai kreipdavosi lotyniškai, kartais ir lenkiškai, į liaudį, „ad populum“ — lietuviškai.143 Pagal Lietuvos jėzuitų provincijos papročius, mo­ kyklose ir bažnyčiose būdavo giedamos daugiausia lotyniškos gies­ mės, tačiau neviena ir lenkiška, kai lietuviškų, bent jau Bednarskio skelbtajame dokumente, nepasitaiko.144 Tačiau tokie lietuvių kalbos „niekinimo“ reiškiniai anais laikais Lietuvoje buvo ne retos išimtys, bet įprastinė, savaime suprantama norma. Juk ir patriotiškiausias senovės Lietuvos dokumentas Dauk­ šos postilės garsioji „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, smerkianti gimtosios kalbos negerbimą, rašytas irgi lenkiškai, nes buvo krei­ piamasi į aukštesnius gyventojų sluoksnius. Vilniaus Jėzuitų Akademija, nors buvo tarptautinė institucija mokomojo personalo sudėtimi ir lotyniškąja mokyklos kalba, tačiau ji greit prisitaikė prie krašto sąlygų, sutapo su kraštu, kuriame ji veikė. Pirmaisiais akademijos veiklos dešimtmečiais, kol Lietuvoje

49

vyravo lietuviškesnė, antiunijinė dvasia, ir akademija davė Sirvydą, Jaknavičių, Slavočinskį, kurie savo raštuose sekė Daukšos pėdomis, rūpindamiesi lietuvių kalbos grynumu, žodingumu. Net ir mozūras Sarbievijus buvo gerokai „sulietuvėjęs“ . Kai po šimto metų buvo apgijusi Liublino unijos Lietuvai padarytoji skriauda ir Lietuvos len­ kėjimas buvo jau toliau pažengęs, tai net ir Lietuvos istorijos auto­ rius A. Kojalavičius, lietuviams išvažiavus iš Liublino seimo, „džiau­ gėsi įvykusia santaika“ .145 Kad tolesnis Lietuvos lenkėjimas veikė ir jėzuitus, rodo ir Lie­ tuvos provincijos jėzuitų kalbų mokėjimo statistika. Kai visi šios provincijos jėzuitai mokėjo lotyniškai (ir lenkiškai, 1740 m. lietuviškai temokėjo 18%, o 1770 m. tas procentas krito iki 13%, nors kitas kal­ bas mokančiųjų skaičius žymiai pakilo: vokiečių iš 148 į 188, pran­ cūzų iš 16 į 125.140 Turint galvoje, kad, aukštesniesiems Lietuvos gyventojų sluoks­ niams vis labiau lenkėj ant, lietuvių kalba darėsi tolydžio liaudies kalba, ir tai, kad visų kraštų ir visais laikais humanistai bei rene­ sanso žmonės iš aukšto žiūrėjo į liaudį, jėzuitų domėjimąsi ir rūpi­ nimąsi lietuvių kalba tenka didžiai vertinti. Laikydami kai kurias tariamojo lietuvių kalbos negerbimo apraiškas nepalankaus lietuvių kalbai ne nuo jėzuitų pareinančio istorinio proceso vaisium, turėtume sutikti, kad K. Jablonskis turėjo rimtą pagrindą tvirtinti, jog „jė­ zuitai lenkų ir lietuvių kalbas laikė vienodomis vietinėmis kalbo­ mis, kurias reikėjo naudoti tikybos propagandai“ .147 Dar M. Biržiška148 atkreipė dėmesį į tai, kad per 200 metų tik vienas akademijos profesorius, būtent ispanas de Soxo bus buvęs susidomėjęs lenkų kalba, paskelbdamas savo „Praecepta grammati­ cae linguae Polonicae“ (1636). Kad, krikščionindami ir katalikindami Lietuvą, jėzuitai net daugiau dėmesio bus kreipę į lietuvių kalbą, negu į lenkų, tektų aiškinti veikiausiai tuo, kad, kai lenkų kalba buvo jau toliau pažengusi literatūriškai, lietuvių kalbą dar reikė­ jo „ugdyti, taikyti ją atitrauktinėms sąvokoms reikšti, kad ta kalba galima būtų visiškai aiškiai ir įtikinamai reikšti mintis, propaguot katalikybę“ .149 Vilniaus Akademija, kaip ir kitos Lietuvos jėzuitų mokyklos, pasitarnavo lietuvybei dar ir tuo, kad, palaikydamos lo­ tynų kalbą, jos pristabdė Lietuvos lenkėjimo procesą, kai jų varžo­ vai pi j orai labiau rūpinosi lenkų kalba. Vilniaus Akademija per ištisus du šimtmečius buvo svarbiau­ sias Lietuvos kultūros centras. Joje ne tik mažne visi jaunieji Lie­ tuvos provincijos jėzuitai, bet ir daugumas pasauliečių, tiek katali­ kų, tiek ir kitatikių, akademinio jaunimo ėjo mokslus. Akademijoje rinkdavosi Vilniaus diduomenė ir miestiečiai įvairiomis, ypač iškil­ 50

mingomis, progomis, kaip žiūrėti vaidinimų, klausyti dialogų ir dis­ putų, pagerbti aukštų asmenų, švęsti bažnytinių ir pilietinių šven­ čių. Akademija buvo ir reikšmingas socialinės globos bei labdaros židinys.

IŠNAŠOS 1

2 3 4 5 6 7

8

9 10

11

12

13

M. Stryjkowski, Kronika Polska, Litewska, Žmodzka... Warszawa, 1846, II, 207 psl.; J. Dlugosz, Opera omnia, Cura A. Przezdziecki, Cracoviae, 1877, XIII, 659 Plg. J. Lebedys, Mikalojus Daukša, Vilnius, 1963, 15 psl. Plg. J. Lebedys, t. p. „ t. p. S. Zalęski, Jezuici w Polsee, Lwow, 1900, I, 1, 70 psl. Senoji lietuviška knyga, Kaunas, 1947, 99, 102 psl. Plg. J. Lebedys, t. p. 16 psl. Plg. J. Lebedys, t. p. 17 psl. Kad lietuvių kalba XVI a. viduryje buvo vartojama Vilniuje, rodo Žygi­ manto Augusto 1552 m. patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės nutari­ mas dėl rinkliavų iš jos žinioje esančių žmonių, kuriame pasakyta, kad „iššaukimas, arba aktavimas, turi būti per lovininkus paskelbtas lenkiškai ir lietuviškai, ir rusiškai, kad visi, kurie klausė, suprastų“ . K. Jablonskis, Mažvydo gyvenimas ir aplinka (Senoji lietuviška knyga, 100 psl.). H. Turska, O powstaniu polskich obszarou) jezykowych na Wilenszczyznie (1939 m. Vilniuje nebaigtas spausdinti veikalas), 1, 33, 48 psl. ir kitur; A. Rukša, Diarium Societatis Jesu ir lietuvių kalba Vilniuje (Tau­ tos Praeitis, Chicago, III., 1961, I. 3, 422 psl.); Vilniškis, Lietuviai Vil­ niaus krašte ( Tautos Praeitis, Chicago-Roma, 1964, II, 1, 49 psl. t) S. Bednarski, Geneza akademji Wilenskiej (Księga pamiątkowa uniwersytetu wilenskiego, Vilnius, 1929, I, 3 ); A. Rukša, t. p., 420 psl. K. Jablonskis, Die offizielle Urkundensprache des litauischen Grossfürs­ tentums als kulturgeschichtliche Quelle (Pirma Baltijas VSstumieku Konference, Riga, 1938, 269), Plg. J. Lebedys, t. p. 23 psl. Kad apie XVI a. vidurį lietuvių kilmės iš romėnų teorija buvo bajoruose plačiai paplitusi, rodo ir Augustino Milecijaus Rotundo (m. 1576) pasaky­ mas, kad „kasdien girdime tai tvirtinant ir kalbant su pasididžiavimu“ , žr. J. Jakubovskis, Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją, Kaunas, 1921, 64 psl.; Archiwum Komisyi Prawniczej, Krakow, 1900, t. VII, XIX psl. Plg. Lebedys, t. p., 22 psl. Plačiau apie Palemono teoriją žr. Z. Ivinskis, Metraščiai ( L E , XVIII, 307 psl. t.); (“ ) Palemonas (t. p. LE, XXI, 400 psl. t.; R. Sealey, Bend­ ros mintys apie lietuvių kalbos kilmę — Palemono legenda (Tautos Pra­ eitis, Chicago, III., 1961, I, 3 ); J. Jurginis, Renesansas ir humanizmas Lie­ tuvoje, Vilnius, 1965, 124 psl.; A. Rukša, Humanizmo skleidimasis XVI a. Lietuvoje (Aidai, Brooklyn, N. Y., 1967, IV, 170 psl. t.). Žr. K. Korsakas (red.) ir kiti, Mykolas Lietuvis. Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, Vilnius, 1966, 49 psl. Ši vieta lotyniškai (originalo 23 p sl.): „Gymnasiis literariis, dolendum, caremus. literas Moscouiticas nihil antiquitatis complectentes, nuliam ad virtutem efficacia habentes

51

ediscimus, cum idioma Ruthenum alienum sit a nobis Lituanis, hoc est, Italianis, Italico sanguine oriundis. Quod ita esse liquet ex sermone nostro semilatino.. Romėniškai lietuvių kilmei įrodyti toliau (23 psl. t.) Myko­ las Lietuvis duoda 72 lietuviškai skambančių lotyniškų žodžių pavyzdžius. 14 Pvz., A. Rotundas prakalboje II Lietuvos Statuto vertimui į lotynų kal­ bą (1576), skirtą Steponui Batorui, stengiasi įteigti, kad lotynų k. — gim­ toji ir pirminė lietuvių k. turinti būti lietuviams grąžinta ir vartojama įstatymuose, privilegijų ir kitokiuose raštuose, teismuose, net kasdieniniuo­ se pokalbiuose. Lotynų kalba esanti savoji lietuvių kalba, o liaudies var­ tojama kalba — ilgainiui dėl santykių su kaimyninėmis tautomis degeneravusi. Plg. J. Lebedys, t. p., 283 psl. Už lotynų kalbos vartojimą jis pa­ sisako ir 1564 m. „R o z m o w a P ola k a z L itw in e m .“ Lotynų mokyklų reika­ lavo ir Lietuvos bajorai 1568 m. Gardino seime. Plg. M. Biržiška, S en a ­ sis V iln ia u s U n iv e rs ite ta s, London, 21955, 3 psl. 15 Humanizmo istorijos Lietuvoje klausimais gyviau susidomėta pastaruoju dešimtmečiu. Literatūra: K. Avižonis, Lietuvių iš romėnų kilimo teorija (žr. L E , I , 505 psl.); V. Biržiška, A. Kulvietis (P ėd sa k a i , Würzburgas, 1946, 1-2; 1947, 3-4 psl.); (“ ) Abraham Kulvietis, The First Lithuanian Humanist ( C o n tribu tion s o f B a ltic U n iv e r s ity , Pinneberg, 1947); ( “ ) Kul-. vietis ( L E , X I I I , 341 psl. t .) ; (“ ) A. Kulvietis ( A le k sa n d ry n a s, Čikaga, 1960, I, 33-63 psl.); E. Frolov, Vilniusskij period žizni i dejatel’nosti 0. M. Kovalevskogo ( V U M o k s lo D a rba i, X V I I I , 4, Vilnius, 1958; (“ ) L. Sobolevskis — filologas ir bibliografas (t. p., X X X I , L ite ra tū ra I I , Vilnius, 1960, ru s.); J. Tijūnėlytė, Žygimantas Liauksminas (L ie tu v o s T S R A u k š ­ tų jų Mokyklų Mokslo Darbai, L ite ra tū ra V, Vilnius, 1963); B. Kazlaus­ kas, Mikalojus Husovianas ir jo giesmė apie stumbrą (t. p . V I , 1963); (“ ) Jono Radvano poema „Radviliada“ (t. p., V I I I , 1965); M. Ročka, M. Mažvydo lotyniškieji raštai (t. p., V I I , 1964); (“ ) Lietuviškoji Petro Roizijaus poezijos tematika ir jo kultūrinė veikla Lietuvoje ( t. p., V I I I , 1965); J. Jurginis, R en esa n sa s ir hum anizm as L ie tu v o je , Vilnius, 1965, 288 psl.; K. Korsakas (red.) ir kiti, Mykolas Lietuvis, A p i e toto rių , lietu vių ir m a sk vėn ų papročius, Vilnius, 1966; A. Rukša, Humanizmo apraiškos Lietuvoje (A id a i, Brooklyn, N. Y., 1967, 4, 5, 6). Sporadinių žinių apie humanizmą Lietuvoje ir paskirus humanistus duoda taip pat ir šie leidiniai: L E , pvz. Z. Ivinskis, Metraščiai, L E , X V I I I , 307 psl., Palemonas, L E , X X I , 400 psl., Roizijus, L E , X X V , 404 psl. t., Rotundas, L E , X X V I , 15 psl. t.; V. Trum­ pa, Mykolas Lietuvis, L E , X V I I I , 439 psl. t.; P. Rabikauskas, Sarbievijus, L E , X X V I , 491 psl. K. Korsakas ir kiti, L ie tu v ių litera tū ros isto r ija , Vil­ nius, I, 1957; K. Korsakas ir J. Lebedys, L ie tu v ių litera tū ros isto r ijo s ch restom a tija , Vilnius, 1957; V. Biržiška, A le k sa n d ry n a s, Čikaga, 1960, I. 16 Reformacijos klausimas Lietuvoje (Prūsų Lietuvoje, D. Lietuvoje ir D. L. Kunigaikštijoje) labiau gvildentas, negu humanizmas. Veikalai: J. Pu­ rickis, D ie G lau ben sspa ltu n g in L ita u en im X V I J a hrhundert bis zu r A n ­ k u n ft d er J esu iten im Ja h re 15 6 9 , Freiburg (Šveicarija, 1919, 225 psl.), disertacija; J. Šepetys, R e fo r m a c ijo s is to r ija L ie tu v o je I (iki 1569), Vil­ nius, 1922; A. Musteikis, R elig iou s flu ctu a tio n s during the p eriod o f the R e fo r m a tio n in L ith u an ia, 1953, Naujorko (N. Y.) universitete mašinėle rašyta disertacija. Z. Ivinskis studijoje Die Entwicklung der Reformation in Litauen bis zum Erscheinen der Jesuiten (1569) (F o r sc h u n g e n zur o st­ eu ropä isch en G esch ich te, 1 2 , 1967) duoda plačią šaltinių ir literatūros apie reformaciją Lietuvoje bibliografiją (39-45 psl.).

52

17

18 19 20 21

22 23 24

25 26 27 28

29 30 31 32

33

34 35

36 37 38 39 40 41

Raštiją, tad ir bibliotekas plisti skatino ne tik protestantizmas įvairiomis formomis ir katalikybė, bet ir bažnytinės katalikų ir stačiatikių unijos kovos. Politines kovas ypač aistrino Liublino unija. Plg. A. Rukša, Humanizmo apraiškos, t. p., 4, 174 psl. Plg. L. I. Vladimirov, O čerk i p o isto r ii k n ig i i bibliotek v L itv e do 1 9 1 7 g od a , Vilnius, 1965, 30 psl.; A. Rukša, Humanizmo apraiškos, t. p., 4, 174 psl. J. Jurginis, t. p., 133 psl. t. B. Kazlauskas jau minėtoje studijoje apie Husovianą duoda ir visos poemos (1072 eilutės) lietuvišką vertimą originalo metru (eleginiu dvieiliu). Žr. dar J. Jurginis, t. p., 134 psl. t.; L E , V I I I , 347 psl. žr. J. Jurginis, t. p., 136 psl. Žr. M. Ročkos minėtą studiją apie Roizijų; Z. Ivinskis, Roizijus, L E , X X V I , 404 psl. t.; J. Jurginis, t. p., 136 psl. t. Žr. B. Kazlausko minėtą studiją apie Radvano 3302 hegzametrinių eilučių poemą „Radviliadą“ (jis duoda ilgesnių ištraukų vertimą); J. Jurginis, t. p., 139 psl. t.; J. Lebedys, t. p., 238, 289 psl. t. J. Lebedis, t. p., 359 psl.; V. Biržiška, Daukša ( L E , I V , 369 psl. t.). Žr. A. Rukša, Universitetas ( L E , X X X I I , 232 psl. t.). Žr. „ t. p., 234 psl. Jau minėtoje angliškoje Kulviečio biografijoje (16 psl.) V. Biržiška rašo: „Bearing in mind the high scientific qualifications of its headmaster Kul­ vietis this school in reality was the first university in Lithuania, only without theology which formed the centre in all Western universities, all the šame whether they were catholic or not“ . Žr. T. Narbutt, D z ie je n arod u litew sk ieg o, Vilnius, 1841, IX, 480 psl. t. Plg. minėtą M. Ročkos studiją apie Roizijų, 151 psl. Žr. M. Ročka, t. p., 151. „ t. p., 151; Z. Ivinskis, L E , X X V , 405 psl. S. Rostowski, L itu a n ica ru m S ocieta tis J esu h istoria ru m provincialium p a rs p rim a , Vilnae, 1768 (J. Martinovo išleista nauja laida 1877). Šioje veikalo dalyje aprašytas 1564-1664 m. laikmetis. Antrąjį šimtmetį aprašanti antroji dalis nebuvo išspausdinta ir pats rankraštis dingęs. M. Balinski, D a w n a A k a d em ia w ileh sk a . Proba jei historii od založenia w roku 1579 do ostatecznego jei przeksztalcenia w roku 1803, Petersburg, 1862. S. Zalęski, J e z u id w P o lsc e , 5 tt., Lwow, 1900, Krakow, 1906. Bednarskio studijos: Geneza akademji wilenskiej (K s ię g a pam ią tk ow a u n iw e r s y t e t u w ileh sk ieg o , I, Vilnius, 1929); Upadek i odrodzenie szkol jezuickich w Polsce, Krakow, 1933; apie 1938 m. Krokuvoje išspausdintas, bet nepaleistas į apyvartą veikalas apie pirmąjį Vilniaus kolegijos rektorių, antrašte Stanislaw Warszewicki. S tu d iu m z d ziejo w K o šc io la w P o lsce X V I w. J. Bielinski, U n iw e r s y te t w ilen sk i ( 1 5 7 9 -1 8 3 1 ) , 3 tt., Krakow, 1899-1900. L. Janowski, W szech n ica w ileh sk a 1 5 7 8 -1 8 4 2 , Vilnius, 1921. M. Biržiška, S en a sis V iln ia u s U n i v e r s i t e t ą Vardų ir veikalų atranka, Lon­ donas, 21955 (pirmas leidimas 1940 m. data tepasirodė Kaune 1942 m.). L E , X X X I V , 132 psl. t. L E , X X X I V , 182 psl. t. Be jau minėto apžvalginio straipsnio LE, P. Rabikauskas apie Vilniaus Akademiją paskelbė: Vilniaus vysk. Protasevičius ir jėzuitai (D ra u ga s, II, 1966 VIII 13, nr. 189/32) ir šio straipsnio tęsinį: Vilniaus universiteto

53

42

43

44

45 46 47 48 49 50 51 52 53

54

55

56 57

54

įkūrįmas (t. p., 1966 VIII 20, 195/33), (1966 VII 27, 201/34), (19661X3 207/35); Medžiaga senojo VU istorijai ( L ie tu v ių K a ta lik ų M o k slo A k a d em i­ j o s M e tr a š tis , Roma, 1967, III, 221-266 psl.). šiame tome skelbiamas doku­ mentas yra Pranciškaus Sunierio informacija apie naujai įsteigtą Vilniaus Kolegiją (1570). Tolesniuose tomuose bus skelbiami kiti su VU susiję do­ kumentai. Rabikauskas LE paskelbė Sarbievijaus, Sirvydo ir daugelio kitų žymių Vilniaus Akademijos jėzuitų archyvine medžiaga parėmtų biografijų. šios studijos jau paskelbtieji skyriai: Apaštalų Sosto ir jėzuitų ordino pirmieji bandymai jėzuitus įkurdinti Lietuvoje (1555-1565) ( T a u tos P ra ­ eitis, Chicago, 111. — Roma, 1964, II, 1 /5), 34-47 psl.) ir pirmieji jėzuitai Vilniuje (t. p., 1965, II, 2 /6 ), 50-80 psl.). Pvz., Jaknavičiaus, M. Giedraičio { L E , I X , 257 psl. t., t. p., VII, 214 psl. t.) ir kitos biografijos. Jo raštų apie M. Giedraitį, lietuvių kalbos vartojimą XVI-XVII a. viešajame Lietuvos gyvenime, Jėzuitų spaustuvę Vilniuje ir bažnytinį giedojimą Lietuvoje XVI-XVII a. bibliografiją duoda P. Rabi­ kauskas (Medžiaga senojo VU istorijai, 222 psl.). Platesnė bibliografija apie VU duota prie straipsnių Vilniaus akademija { L E , X X X I V , 143-144 psl.), VU (t. p. 196 psl.), prie M. Biržiškos Sen. VU 153-155 psl., VU 1966, 315-318 psl. Plg. P. Rabikauskas, Medžiaga sen. VU t. p. 222 psl. „ t. p., 222 psl. žr. Rabikauskas, Vilniaus vysk. Protasevičius „ D r a u g a s ", 1966 VIII 13. Žr. P. Rabikauskas, t. p. Baltazaras Hustovinas 1564I I 26 iš Varšuvos rašo ordino generolui: „...ch e quasi per se stesso non ha mangiar del pane“ . Plg. Rabikauskas, t. p. Plg. J. Bičiūnas, Pirmieji jėzuitai Vilniuje T a u to s P ra eitis , 1965, II. Plg. J. Bičiūnas, t. p., 70 psl. t. Žr. „ t. p., 72 psl. Kad jau Vilniaus Kolegijos steigimo metu vysk. Protasevičius buvo nusi­ statęs ją plėsti į pilną universitetą, be kitų šaltinių, aiškiai matyti ir iš Pr. Sunierio rašytos plačios informacijos jėzuitų ordino vadovybei Romoje 1570 m., kur rašoma: „Est autem hoc collegium erectum (vel inchoatum potius, nam episcopi propositum est, ut plenum collegium cum universitate instituat) Vilnae, quae caput est et metropolis totius magni ducatus Lituaniae.. . “ (ši kolegija įsteigta (arba veikiau jai padaryta pradžia, nes vyskupas yra nusistatęs įkurti pilną kolegiją su universitetu) Vilniuje, D. Lietuvos Kunigaikštijos sostinėje...). Plg. P. Rabikauskas, Medžiaga sen. VU. (t. p. 229, 248 psl.). Minėto J. Bielinskio veikalo (51-53 psl.) duotame 1579I V 1 karaliaus Batoro privilegijos tekste skelbiama: „Volentes eam Universitatem Vilnensem sanctae Societatis lesu omnibus privilegiis, immunitatibus, libertati­ bus, quibus caetera collegia et universitates in Regno nostro, praesertim autem universitas Cracoviensis... utitur, fruitur, uti, frui et gaudere...“ Kaip ir karaliaus Batoro privilegijų dokumente, popiežiaus universiteto teisių Vilniaus Kolegijai pripažinimo buloje ši aukštoji mokykla vadinama ne labiau įprastiniu akademijos, bet universiteto (universitas), taip pat ir viduramžiniu pilnateisiams universitetams taikomu studium generale terminu, žr. J. Bielinski, t. p., 44-48 psl. Plg. P. Rabikauskas, Medžiaga... (t. p., 224 psl.). Plg. P. Rabikauskas, VU įkūrimas ( „ D r a u g a s ", 1966IX 3 nr. 207(35), 8). Apie kolegijos pastatus Vilniuje, kaimus, dvarus, vysk. Protasevičiaus tes­

58

59

60 61 62 63

64 65 66 67

tamentą žr. P. Rabikausko skelbtąją Sunierio informaciją (Medžiaga.. t. p., 233-244 psl., lot. 253-265 psl.). Ispanas dr. Petras Roizijus, šv. Jono bažnyčios klebonas ir archipresbiteris (miesto dekanas), griežtai priešinosi jėzuitams, nenorėdamas jų įsileis­ ti į savo bažnyčią. Jėzuitai gavo šv. Jono bažnyčią tik Roizijui 1571 m. mirus. Plačiau žr. P. Rabikauskas, VU įkūrimas (t. p., nr. 195(33), 5). Bednarskis net visai 1933 m. Krokuvoje išleistai 1655-1733 m. mokyklinės jėzuitų veiklos studijai antrašte tuos du tarpsnius pabrėžė žodžiais „upadek į odrodzenie“ (nuosmukis ir atgimimas), žr. minėtą jo veikalą Upadek i odrodzenie szkol... žr. L E X X X I V , 133 psl. t. Plg. A. Šapoka, L ie tu v o s isto r ija , Fellbach/Württemberg,31950, 326 psl. Plg. P. Rabikauskas, L E , X X X I V , 138 psl. t. In stitu tu m S o cieta tis l e s u , Florentiae, 1893, t. II, Primum et generale examen, 1, 2, psl. Plg. St. Bednarski, U p a d e k . .. 13 psl.; A. Rukša, 1570 m. Vilniaus Kolegijos ir 1583-84 m. akademijos laisvųjų menų pamokų lente­ lės it humanistinė jėzuitų mokykla ( T a u to s P r a e itis I I , 3-4, Roma, 1967, 113 psl.). In stitu tu m S ocieta tis l e s u , t. II Constitutiones IV, XII, 76 psl. Plg. Bed­ narski, t. p., 16 psl.; A. Rukša, t. p. 114 psl. Plg. P. Rabikauskas, Ratio studiorum, L E , X X I V , 533 psl. t. Plg. Bednarski, t. p., 185 psl.; A. Rukša, t. p., 114 psl. Plačiau jėzuitų mokyklų mokymo metodą nagrinėja šie veikalai: Iuventius, D e ra tion e docendi e t discendi, 1703; Stephanus Sczaniecki, P r o fe s s io circa p u ero ru m in v ir tu te , sa pien tia e t politia in stitu tion em se u a rs docendi r e ­ ligiose, u tiliter, h on este p ro fe ss o r ib u s S . I . P r o v . P o l., Calisii, 1715 (vie­ nas egzempliorius yra Krokuvos univ. bibliotekoje, 4811, I ) ; 1701-1705 Lie­ tuvos provincijolas, vėliau Vilniaus Akademijos rektorius varmietis Tobijas Arentas prieš 1724 m. išleido anoniminį veikalą P r a x is de natura, m o tiv is

e t m ed iis m a g iste rii g ra m m a tices

ad u su m

p r o fe ss o r u m

classium

Vilnae, 21744 (Vilniuje buvo saugomas egzempliorius buv. T. Vrub­ levskio bibliotekoje); Fr. Kropf, R a tio e t v ia r ec te atque ordine proced en d i in litteris h u m anioribus, Monachii, 1736; Bednarskio minėtasis veikalas Upadek... Plg. A. Rukša, t. p., 114 psl. Plg. Bednarski, t. p., 190 psl.; A. Rukša, t. p., 115 psl. t., 119 psl. Tai aiškiai matyti kad ir iš 1570 m. Vilniaus Jėzuitų Kolegijos ir 15831584 m. Vilniaus Jėzuitų Akademijos paskaitų ir pratybų tvarkaraščių: Index lectionum et exercitationum scholasticarum, quae in novo col­ legio Vilnensi Societatis lesu ad proximum d. Stanislai festum initiuntur. Anno MDLXX (Archivum Romanum Societatis lesu Lith. 38 f. 014v-014r); Index lectionum et exercitationum academiae Vilnensis e anno 1583-84 (ARSI Germ. 161 fol. 313v-313r). Šiuos dokumentus paskelbė ir gvildeno A. Rukša, t. p. Kad Ciceroną eidavo visose klasėse, patvirtina ir Adrijono Miaskovskio 1711 m. sudarytasis Lenkijos provincijos jėzuitų paskaitų ka­ talogas: Catalogus praelectionum in scholis Societatis lesu provinciae Polonae. Šis katalogas pridėtas priedu nr. I prie t. p. Bednarskio veikalo. A. Rukša, t. p., 105, 108 ir 112 psl. t. Plg. „ t. p. 108 psl. t. „ t. p., 109 psl. t.; S. Bednarski, t. p., 187 psl. žr. A. Liuima, Liauksminas ( L E X I V , 506 psl.); J. Tijūnėlytė, Žygiman­ tas Liauksminas ( L ie tu v o s A u k š tų jų M o k y k lų M o k slo D arba i, L itera tū ra S . le su ,

68 69

70 71 72 73

55

74

75 76 77

78 ■79 80 81 82 83 84 85 86 87 88 89

90

91

92 93

94 95

96 97

56

V , Vilnius, 1963, 85-93 psl.; St. Bednarski, t. p., 192-195 psl. Pirmą kartą šis veikalas išleistas Braunsberge veikiausiai 1648 m. (žr. J. Tijūnėlytės t. p. diskusiją tuo klausimu, 86 psl. t.). Estreicheris nurodo du šio veikalo Vilniaus ir vienuolika užsienio leidimų, tačiau jų bus vei­ kiausiai buvę žymiai daugiau, nes J. Pašakauskis Krokuvoje saugojamame rankraštyje (Archivum Prowincji Malopolskiej 166) apie Lietuvos jėzuitų gyvenimą rašo, kad vien tik Vilniuje ši knyga buvusi perspausdinta dešimtį kartų. Plg. Bednarski, t. p., 85 ir 192 psl.; A. Rukša, t. p., 110 psl. t. žr. L E , V I I , 479 psl. Plg. A. Rukša, t. p., 111 psl. Plg. L E , X X X I V , 142 psl. t.; P. Rabikauskas, VU įkūrimas ( D ra u g a s, 1966 IX 3, 207(35), 8). L E , X X X I V , 143 psl. Nepilnus, dažnai netikslius Vilniaus Akademijos rek­ torių sąrašus pateikė Preuschhoffas, Rostovskis, Bielinskis, Balinskis, Zalęskis. Žr. P. Rabikauskas, L E , X X X I V , 134 psl. Žr. M. Biržiška, t. p., 11 psl. „ t. p., 11 psl. „ t. p., 11 psl. Plg. J. Vaišnora, Sodalicijos { L E , X X V I I I , 255 psl. t.). Plg. P. Rabikauskas, L E , X X X I V , 138 psl. „ t. p., 134 psl. „ t. p., 138, 140 psl. Žr. Is to r ija m o sk o v sk o g o u n iv e rsite tą I t., 1955, 38 psl. T. p., 38 psl. Plg. M. Biržiška, t. p., 14 psl. Mažiau žinių apie akademijos raštus duoda P. Rabikauskas savo straips­ nyje „Vilniaus akademija“ { L E , X X X I V , 132-144 psl.) ir abu Vilniuje leisti lediniai „Vilniaus Universitetas“ . Daugiausia šių biografijų LE yra pateikęs P. Rabikauskas ir A. Liuima. Kai kurias biografijas rašė dar R. Krasauskas, Z. Ivinskis, J. Vaišnora, J. Puzinas, P. Jatulis. Dar išsamesnių keletą tokių biografijų yra davęs ir V. Biržiška savo „Aleksandryne“ . Žr. V. Biržiška, S e n ų jų lietu višk ų k n y g ų is to r ija , Chicago, III., 1953, I, 174 psl. t.; ( “ ) A le k sa n d ry n a s , Čikaga, 1960, I, 244-254; P. Rabikauskas, L E , X X V I I , 507-510 psl.; L. Gineitis, L ie tu v ių litera tū ro s isto r ija , Vilnius, 1957, I, 146 psl. t. Žr. Z. Ivinskis, L E , I X , 257 psl. t.; V. Biržiška, S e n ų jų lietu višk ų k n y g ų is to r ija I , 182-191 psl.; (“ ) A le k sa n d ry n a s , I , 274-285 psl. Žr. V. Biržiška, S e n ų jų lietu višk ų k n y g ų is to r ija I , 191-195 psl.; (“ ) A le k ­ sa n d ryn a s, I , 320-330 psl.; P. Rabikauskas, L E , X X X , 85 psl. t.; L. Ginei­ tis, L ie tu v ių L ite r a tū r o s isto rija , I, 195 psl t. Žr. V. Biržiška, S e n ų jų lietu višk ų k n y g ų isto r ija , I , 190 psl. t.; P. Jatulis, L E , X X V I I I 130 psl. t.; L. Gineitis, t. p., I, 150 psl. t. Žr. V. Biržiška, Bromą, LE, III, 271 psl.; (“ ) A le k sa n d r y n a s , Čikaga, 1963, II, 71 psl.t.; L E , X X I , 102 psl. „ B r o m o s “ teksto ištraukos: K. Kor­ sakas, J. Lebedys, L ie tu v ių litera tū ros is to r ijo s ch resto m a tija , Vilnius, 1957, 131-134 psl. Žr. A. Liuima, L E , X X I I , 124 psl. t. Plg. Z. Ivinskis, Kojalavičius { L E , X I I , 196 psl.); J. Matusas, Schlozer { L E , X X V I I , 91 p sl.); A. Rukša, Visuotinė istorija { L E , X X X I V , 338 psl. t.).

98

Žr. P. Rabikauskas, Sarbievijus ( L E , X X V I , 491-493 psl. Duota ir biblio­ grafijos) ; A. Rukša, Sarbievijus ( „ A i d a i“ , 1967, 5, 217 psl. t.). 99 Plocko vysk. St. Lubienskis 1633 m. Sarbievijui rašė: „Man atrodytų, kad šventieji — Vaitiekus, Stanislovas, Zigmantas ir tiek kitų, kurie arba iš mūsų tautos buvo kilę, arba nuo seniai mūsų globėjais buvo pripažinti — turėtų stovėti tavo dainų priešakyje. Pultusko, kur pirmiausia mūzoms prisiekei, nesi paminėjęs nė vienu žodžiu... Jeigu prastai rašytum, jeigu pasaulis nesistebėtų tavo poezija, jeigu nebūtum gimęs Lenkijoje ir nieko nebūtum skolingas tėvynei, abejingai žiūrėčiau į tai, kad savo dainose kalbi daugiausia apie svetimšalius. Italų italams, lietuvių lietuviams aš nepavy­ džiu, bet neapsakomai gaila, kad mozūrai pamiršta savo kilmę“ . Žr. J. Jurginis, Renesansas... 263 psl. 100 Žr. A. Liuima, Kojalavičius ( L E , X I I , 197 psl.). 101 Žr. P. Rabikauskas, Teatras jėzuitų mokyklose ( L E , X X X , 473-476 psl. 102 Plg. P. Rabikauskas, Teatras jėzuitų Lietuvoje ( L E , X X X , 476-481 psl.). 103 Tekstas išspausdintas knygelėje Gratulationes Serenissimo Ac Potentissi­ mo Principi, Sigismundo III, D. G. Regi Poloniae Magnoque Duci Lithuaniae. In optatissimo et felicissimo S. R. M. suae Vilnam adventu factae. Ab Academia Vilnensi Societatis lesu. Vilnae, Typis Illustr. Principis Nicolai, Christophori Radivili... MDLXXXIX. Žr. G. Gerullis, Litauische Hexameter von 1589 (F ilo lo g u B ied rib a s R a k sti X se ju m s, Riga, 1930, 9-12 psl.; Pr. Brenderis, Zur Metrik der litauischen Hexameter von 1589 (A r c h iv u m P h ilologicu m , I V , Kaunas, 1933, 35-45 psl.). 104 Plg. V. Biržiška, Konstantinas Sirvydas (A le k sa n d ry n a s, I , 249 psl.). 105 Žr. M. Biržiška, Šen. VU, 14 psl. 106 Plg. V. Biržiška, A le k sa n d ry n a s , I , 279 psl. t. 107 Žr. J. Puzinas, Počobutas ( L E , X X I I I , 183 psl.). 108 L E , X X V I I , 236 pis.; St. Dirmantas, Kazimieras Semėnavičius, (T a u to s P ra eitis, Chicago, III. — Roma, 1964, II, 1(5), 77-107 psl. Duota ir bibli­ ografijos) ; J. Jurginis, V iln ia u s U n iv e rs ite ta s, 1966, 43 psl. t. 108a Plg. J. Burokaitė, Muzika Vilniaus universitete (1579-1939) ( M e n o ty r a I, Vilnius, 1967, 75 psl.). 108b „ t. p. 75 psl. Plg. J. Tijūnėlytė, t. p. 92 psl.; A. Liuima, Liauksminas ( L E , X I V , 506 psl.). 108c A. Liuima, t. p. 506 psl. 108d L. Janowski, Ž y w o t y jez u itó w w ilen sk ich , LTSR mokslų akademijos rank­ raščių skyrius, BF 3192. Žr. J. Burokaitė t. p. 75 psl. 108e Antros laidos titulinį psl. žr. J. Burokaitė t. p. 76 psl. Pirmą kartą šią 16 (14) psl. knygelę išsp. taip pat Vilniuje ir taip pat Vilniaus akademi­ jos spaustuvė 1667 ar 1669 m. Plg. J. Burokaitė t. p. 76 psl.; A. Liuima t. p. 506 psl.; J. Tijūnėlytė t. p. 92 psl. 109 Pvz. lenkų okupuotojo Vilniaus Batoro Universitetas 1929 m. minėjo 350 m. VU įsteigimo jubiliejų, tuo pačiu VU įkūrimo datą tapatindamas su Vil­ niaus Akademijos įkūrimo data. Plg. Księga pamiątkowa ku uczeniu CCCL rocznicy založenia i X wskrzeszenia Uniwersytetu wilenskiego, Vilnius, 1929. 110 L E , X X X I I , 250 psl. 111 Plg. J. Jurginis, VU, 1966, 42 psl. 112 A. Šapoka, L ie tu v o s isto rija , Kaunas, 1936, 31950 Fellbach/Wtìrttemberg, 291 psl. 113 Plg. A. Rukša, Universitetas ( L E , X X X I I , 234, 236 psl.).

57

114

115

116 117 118

119

58

t. p. 229 psl. Ir pats žodis universitetas pradžioje tereiškė korporaciją, bendruomenę, cechą. „Artimiausią mūsų laikų universiteto sąvoką reiškęs ir į XII a. pradžią pasidaręs visuotinis terminas buvo studium generale“ (A. Rukša, t. p. 231 psl.). Tik nuo XII a. pabaigos terminas universitetas pradėtas taikyti ir mokyklinei bendruomenei, pra­ džioje tik drauge su jį nusakančiais žodžiais, kaip magistrorum ar schola­ rium, ar su abiem drauge. Žr. A. Rukša, t. p. Plg. J. Jurginis, t. p. 42 psl. čia Jurginis kritiškai vertina Preuschhoffo gynimą, vadindamas jį „tikrai scholastišku“ : „Akademija turinti teisę vadintis universitetu, nes tokią teisę jai davė privilegijomis karaliai, o kokius fakultetus ji turinti ir kokių neturinti, esąs jos šemininkų jėzuitų reikalas“ . Mums atrodo, kad Preuschhoffas teisingai elgėsi, kad ginče, ypač dar su teisininku, pirmiausia kėlė aikštėn formalius, teisinius argu­ mentus. Juk pripažinimas teisės vadintis universitetu buvo Europoje, ypač senesniais laikais, vienas iš pačių pagrindinių ir dažniausia lemiančių veiksnių mokyklai vadintis ir būti universitetu ar jam tolygu studium generale atitikmeniu. Viduramžiais tik retais atvejais studium generale vadintieji universitetai ir be popiežiaus ar imperatoriaus suteiktų privi­ legijų dėl savo aukšto lygio gaudavo visuotinį pripažinimą, kaip pvz. Oksfordo ar Paduvos universitetai. XIV a. tokie vien aukštu savo lygiu, be privilegijų, universitetai savo gyvavimo teisiškam pateisinimui gavo net išimtinį, ypatingą vardą studia generalia ex consuetudine (iš papro­ čio). Plg. A. Rukša, Universitetas, t. p., 231 psl. t. Naujaisiais laikais toks niekieno formaliai nepripažintas universite­ tas, toks savo rūšies „studium generale ex consuetudine“ buvo Vokietijoje, Hamburge, vėliau Pinneberge 1946-1949 m. veikęs Pabaltijo Universitetas, kuris per trumpą, vos kelerių metų gyvavimo laiką buvo suspėjęs išsiun­ tinėti visiems Vakarų universitetams savo mokomojo personalo 68 mokslo darbų seriją. Dėl aukšto, universitetinio lygio šiame universitete išeitas mokslas būdavo visur pripažįstamas ir įskaitomas, nors šio universiteto veiklai ir buvo nuolat daromos formalinės ir materialinės kliūtys (Plg. V. Maciūnas, Pabaltijo universitetas, L E , X X I , 292 psl. t.). Vis dėlto tokie „niekieno formaliai nepripažintieji“ , bet tikri universitetai tėra retos iš­ imtys. P. Rabikauskas, Medžiaga senojo VU istorijai, 222 psl. t. Žr. Universitetas, L E X X X I I , ypač 250 psl., ir Vilniaus universitetas, L E , X X X I V , 182 psl. t. Šiandien akademijos žodis pirmine prasme reiškia mokslo draugiją, toles­ n e— ne visus fakultetus apimančią aukštąją mokyklą, kaip nusako D e r G r o sse K n a u e r , Lexikon in vier Bànden, Miunchenas, 1966, I, 47-48 psl.: „1. i. e. S. Bezeichnung fūr eine Vereinigung oder Gesellschaft von Gelehrten; 2. i. w. S. Bezeichnung fūr Hochschulen, die nicht aile Fakultâten vereinigen (z. B. Med. A. Düsseldorf)“ . E n c yc lo p ed ia B rita n n ica , Chicago, London, Toronto... 1966, I, 58 psl. : „In modem times many institutions for higher learning in spécial subjects such as navel, military, agricultu­ rai, fine arts, music or commerce hâve been called ,academies*. “ Pvz. kalvinistai kai kuriuose kraštuose iki XVIII a. savo aaukštąsias mo­ kyklas vadindavo akademijomis, kol įsigalėjo universiteto terminas. E n c y c lo ­ ped ia B rita n n ica , I , 58 psl.: „The Calvinists in France, Switzerland and the Netherlands called their higher institutions „academies“ until the 18th century, when the term „university“ was generally adopted“ . Ir Anglijoje

120 121

122

123

124 125 126 127

128 129

130

kitatikių ir privačios aukštosios ar aukštesniosios mokyklos, ypač XVIII a., buvo taip pat vadinamos akademijomis; t. p.: „In England both the dis­ senting and private institutions imparting secondary or higher learning were also called „academies“ , especially in 18th century“ . J. A. H. Mur­ ray, The Oxford English Dictionary, Oxford ,1933, I, 48 psl.: „3. A place where arts and sciences are taught; an institution for the study of higher learning; in the general sense including a university, but in popular usage restricted to educational institution claiming to hold a rank between a university or college and a school. In England the word has been abused, and is now in discredit“ . Tad tam tikrais atvejais terminas akademija prilygdavo terminui universitetas. Ir Krokuvos universitetą lotyniškieji šaltiniai labai dažnai vadina Acade­ mia Cracoviensis. Plg. P. Rabikauskas, Medžiaga... 223 psl. Jau P. Rabikauskas, t. p., duoda tokio vartojimo pavyzdį, cituodamas J. Poplateko straipsnio antraštę Studia jezuitow polskich w Akademii krakowskiej w XVI w., 1964. Tais pat 1964 m. Krokuvoje spausdintame 502 psl. kolektyviniame leidinyje Dzieje uniwersytetu Jagiellonskiego w latach 1364-1764 (red. K. Lepszy) iki 150 psl. (iki XV a. vidurio) Krokuvos universitetas paprastai vadinamas „uniwersytet“ , retkarčiais lenkišku terminu „wszechnica“ , nuo tol iki 252 psl. (iki XVI a. vidurio kaip „uni­ wersytet“ , taip ir „akademia“ , nuo 253 iki pabaigos jau beveik išimtinai „akademia“ . Žr. P. Rabikauskas, Medžiaga... 233, lot. tekstas 253 psl.: „Nec illud prae­ tereundum est, hinc nobis magnum ostium in Moscoviam aperiri, unde ad Chinenses per Tartariam penetrare possiumus... Praetereo Sueviam, Lituaniae contiguam, atque etiam Livoniam, in quas aliquando posset esse decursus“ . Status Collegii Vilnensis Soc. lesu 1649 sub finem Maii descriptus (Ro­ mos jėzuitų archyvo per P. Rabikausko malonę gauto dokumento Lith. 38 f. 017r ir 018r teksto ištrauka): „Fama studiorum exciti nobiles, haereti­ ci, e Livonia, Cullandia, Prussia, atque adeo ex ipsa Regimontana Acade­ mia liberos suos ad scholas nostras instituendos ultro mittunt, non sine optato a nobis eventu“ . Žr. P. Rabikauskas, Skarga ( L E , X X V I I I , 16 psl. t.). Žr. i. p ., Teatras jėzuitų Lietuvoje (t. p., L E , X X X , 480 psl.). L E , X X V I I I , 194 psl. t. Pvz. R. Wittram, Die Universität Dorpat im 19. Jahrhundert ( D eu tsc h e U n iv ersitä ten und H och sch u len im O sten , Köln und Opladen, 1964, 63 p sl.): „Ein Jahr nach der Gründung Dorpats, 1803, wurde die alte polnische Universität Wilna wiederhergestellt.“ Žr. P. Rabikauskas, VU įkūrimas ( D ra u g a s, 1966, VIII, 27 ir IX, 3, 201 (34) ir 207 (35). Plg. P. Rabikauskas, Vilniaus akademija ( L E , X X X I V , 135 psl., taip pat 141 psl., kur įdėta fotokopija dokumento, liudijančio, kuriomis kalbomis 1583 m. jėzuitai kalbėjo įvairiose Vilniaus miesto vietose). A. Rukša, Diarium... (t. p., 412 psl. t.). J. Jurginis, V iln ia us m iesto is­ to r ija , Vilnius, 1968, 57 psl. rašo: „Oficialiu lietuvių kalbos vartojimu mieste reikia pripažinti ir tai, kad iki XVI a. pabaigos šv. Jono bažnyčio­ je, kuri buvo laikoma miesto piliečių parapijos bažnyčia, sakyti pamokslai lietuvių kalba“ . Jau M. Homolicki, W izeru n k i i roztrząsania naukow e, Vilnius, 1842, nr. 23, 214 psl. t. atkreipė Lietuvos visuomenės dėmesį į tai,

59

131 132 133 134 135 136 137 138 139 140 141

142

143 144 145 146 147 148 149

60

kad išlikęs Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis, iš kurio matyti, kad dar ir XVIII a. šv. Jono bažnyčioje tebebuvo sakomi lietuviški pamokslai. Šią žinią buvo pakartojęs ir J. Basanavičius, Š v . Jono ba žnyčia ir lietu vių k a l­ ba V iln iu je. Parašė Iks., Vilnius, 1913, 5, 7 psl. 1943-44 m. šių eilučių au­ torius buvo parašęs studiją apie tą dienoraštį, kuris turėjo būti išspaus­ dinta V. Biržiškos redaguotame bibliografiniame ir bibliologiniame met­ raštyje „Bibliotheca Lituana“ . šis metraštis dėl karo aplinkybių 1944 m. nebuvo išspausdintas, ir pats rankraštis buvo likęs Lietuvoje. Vėliau pa­ sisekė vieną egzempliorių šio rankraščio gauti iš Lietuvos ir paskelbti jį T a u to s ’p r a e ity je 1961, I, 3, 409-423 psl. K. Jablonskis, Vilniaus akademija — 1579-1773 (V iln ia u s u n iv ersiteta s, Vilnius, 1956, 24 psl.). P. Rabikauskas, Vilniaus akademija ( L E , X X X I V , 142 psl.). P. Rabikauskas, t. p. A. Rukša, Diarium... 418 psl. Žr. Z. Ivinskis, Giedraitis ( L E , V I I , 215 psl.). Žr. M. Biržiška, S e n a sis V U , 13 psl. „ t. p. 13 psl. Plg. A. Rukša, Diarium... 420 psl. t. M. Biržiška, S en a sis V U , 12 psl. „ t. p.; P. Rabikauskas, Teatras jėzuitų Lietuvoje ( L E , X X X , 478 psl.). Žr. Götz von Seile, Geschichte der Albertus-Universität zu Königsberg in in Preussen, Würzburg, 1956, 8 psl. t. Rektorius turėjo būti: „ein jederzeit fürtrefflicher und überaus geschickter Mann deutscher Sprach und Gezung“ . Tik trūkstant tinkamai pasiruošusių vokiečių, rektorium paskir­ tasis lietuvis A. Kulvietis buvo priverstas dalintis pareigomis su vėliau atvykusiu vokiečiu Isinderiu, su kuriuo jis nesutarė kai kuriais administra­ ciniais klausimais. Pagrindinė nesutarimo priežastis buvo ta, kad Kulvietis ypatingai rūpinosi savo tautiečiais lietuviais ir lenkais, kuriuos jis vis dau­ giau traukė į Karaliaučių (t. p., 10 psl.). G. Gerullis, L ita u isch e H e x a m e te r v o n 1 5 8 9 , t. p., 9 psl.: „Das litauische Festgedicht findet sich tatsächlich in dem Büchlein... und zwar als letztes der unter der Überschrift ,Quae deinceps consequontor.. .‘ abgedruckten Lobgedichte.“ Plg. A. Rukša, Diarium... 413 psl. t. Consuetudines scholasticae provinciae Polonae et Lituanae S. I. žr. S. Bednarski, O upadku... 494 psl. t. Plg. Z. Ivinskis, Kojalavičius ( L E , X I I , 196 psl.), Žr. S. Bednarskio veikalo O upadku... gale pridėtą lentelę I. Zestawienie znajomošci językow u Jezuitöw polskich. K. Jablonskis, Vilniaus akademija — 1579-1773 ( V U , Vilnius, 1956, 24 psl.). M. Biržiška, S en a sis V U , 11 psl. K. Jablonskis, Vilniaus akademija... 24 psl.

II. LIETUVOS VYRIAUSIOJI MOKYKLA 1773 - 1781 - 1803 XVIII a. Lietuva XVIII a. jungtinė Lietuvos - Lenkijos „respublika“ politiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriu žymiai skyrėsi nuo kitų to meto Europos valstybių. Tas skirtumas daugiausia parėjo nuo skirtingos valstybinės santvarkos. Dar pirmojoje XVII a. pusėje Prancūzijos ministras kardinolas Richelieu (m. 1642 m.) naikino feodalizmą ir pirmas tautinės idėjos pagrindu kūrė centralizuotą karalystę. Kardi­ nolo Mazarinio (m. 1661 m.) galutinai sutvirtinta, karaliaus Liud­ viko XIV (1643 -1715) metu suklestėjusia, centralizuota, su stipria kariuomene ir puošniais karaliaus rūmais Prancūzija pasekė kitos Europos valstybės. Nepaprastai iškilo Fridricho II Didžiojo (17401786) Prūsijos karalystė, kurios armija buvo laikoma nenugalima, ir absoliutinė Marijos Terezijos (1740 -1780) ir Juozapo II (1765 1790) valdoma Austrija. Ypač nuo Petro Didžiojo (1682 -1725) su­ stiprėjo Rusija ir tapo viena pirmaeilių Europos karinių galybių. Kotrynos II (1762 -1796) metu Rusija ne tik vadovavo Rytų Europos politikai, bet jau vaidino svarbų vaidmenį ir Vakarų Europos vals­ tybių ginčuose. Kai visur Europoje absoliutizmo valdomos valstybės tebesirėmė aristokratija, Prancūzijoj sustiprėjo vadinamasis trečia­ sis luomas — turtingi miestiečiai, arba buržuazija, iš kurios kilo ir inteligentinis sluoksnis. Šis gausiais raštais pasižymėjęs sluoksnis sukūrė senas tradicijas neigusį kultūrinį judėjimą, vad. švietimo laik­ metį. Radikalios šviečiamosios filosofijos propagandai buvo leidžia­ ma ir 35 tomų d’Alemberto ir Dideroto redaguota enciklopedija, kurioje bendradarbiavo Montesquieu, Rousseau, Voltaire. Senos pažiūros buvo sąmojingai pajuokiamos. Diskutuodavo valstybės, visuomenės santvarkos ir ūkio klausimais. Šviečiamasis judėjimas buvo toks stiprus, jog persimetė net ir į aristokratų salionus, į kara­ liaus rūmus. Paplitęs visoje Europoje, šis judėjimas paveikė ir valdo­ vus, kurie susirašinėjo su garsiaisiais šios srovės atstovais, patys dalyvavo literatūrinėje ir mokslinėje kūryboje, steigė mokslų aka­ demijas. Šviečiamasis judėjimas paruošė dirvą ir Didžiajai prancū­ zų revoliucijai. Kai kitose Europos valstybėse stiprėjo monarcho valdžia ir buvo kuriamos galingos nuolatinės kariuomenės, Lenkijos-Lietuvos res­ publikos tvarka vis labiau iro. Viena iš pačių pagrindinių respubli­ kos smukimo priežasčių buvo dar prieš Liublino uniją Lenkijoje at­ siradusi ir vėliau respublikoje įsigalėjusi teorinė seimo atstovo teisė

61

vetuoti bet kurį seimo nutarimą prieš visų kitų seimo atstovų valią. Ši teisė vadinosi liberum veto (laisvė drausti).1 Teorijoje valdžia priklausė bajorams, tačiau praktikoje bajorai tebuvo įrankis siekti valdžios didikams, spietusiems apie save bajorus. Kadangi karalius neturėjo jokios valdžios ir, kovojančioms didikų partijoms paprastai neturint aiškios persvaros, seimai dažniausiai nepajėgdavo nieko nutarti, tai valstybėje praktiškai nebebuvo jokios valdžios. Didikai sauvaliavo, ir svetimos valstybės kišosi į respublikos vidaus rei­ kalus. Vis dėlto buvo šviesesnių žmonių, supratusių valstybės netvar­ kos žalingumą. Pvz. pijorų mokyklų reformatorius Konarskis (1700 -1761) parašė net 4 tomų veikalą „Apie sėkmingą seimavimą“ , kri­ tikuodamas liberum veto. Kad valstybės santvarką reikia reformuoti, suprato ir dėl valdžios kovojusios Čartoriskių ir Potockių partijos, tik, nebūdamos pakankamai stiprios, jos nesiryžo imtis bajorų ne­ mėgtų reformų. Tik kai rusų carės Kotrynos II pastangomis Lenkijos -Lietuvos karalium 1764 m. tapo Stanislovas Augustas Poniatovskis, Čartoriskių partijos žmogus, Čartoriskiai pradėjo vykdyti reformas. Jau nekalbant apie socialines reformas, kurioms, ypač nepaprastai sunkiai valstiečių būklei pagerinti, bajorai buvo griežtai priešingi, la­ bai sunku buvo gerinti ir valstybės santvarką. Reformuoti santvar­ ką daugiausia trukdė care Kotryna II per savo atstovą, kuris, rem­ damasis respublikoje stovinčia Rusijos kariuomene, vartojo prie­ vartą, organizavo ir papirkinėjo reformoms priešingas konfederaci­ jas. Rusijos trukdoma tinkamai persitvarkyti ir sustiprėti, Lenkijos -Lietuvos respublika 1772, 1793 ir 1795 m. buvo padalyta tarp Rusi­ jos, Prūsijos ir Austrijos. Svetimųjų šeimininkavimas respublikoje, didėjąs pavojus, ypač po pirmojo respublikos padalinimo (1772), netekti nepriklausomybės, pagaliau ir patys padalinimai dar labiau suartino dėl unijinių san­ tykių nuo sena pradėjusius bendrauti Lietuvos ir Lenkijos bajorus. Kai net ir po Liublino unijos Lenkijai ir Lietuvai tebuvo bendras karalius ir retai tesusirenkąs seimas ir visi vykdomosios valdžios organai abiem valstybėm buvo atskiri, 1773 -1775 m. seime buvo su­ darytas abiem valstybėm bendras vykdomosios valdžios priežiūros organas Nuolatinė Taryba (lenk. Rada nieustająca), ilgainiui keti­ nusi virsti bendra centrine vykdomąja valdžia.2 Bendros Lietuvos ir Lenkijos bajorų problemos, bendra kova prieš karalių, prieš Ru­ sijos priespaudą, bendri abiem valstybėm pavojai dar labiau artino abiejų kraštų bajorus, ir jie pradėjo vis labiau jaustis sudarą ne tik vieną visuomenę, bet ir bendrą valstybę.3 62

XVIII a. antrosios pusės Lietuvos šviesuomenę veikė taip pat ir Vakarų Europos šviečiamosios idėjos ir ekonominės merkantilizmo, ypač fiziokratizmo doktrinos. Siekdami valstybės galios, merkantilistai ugdė pramonę ir prekybą, varžė importą aukštais muitais, kad tik prekybos balansas būtų aktyvus ir krašte liktų daugiau tauriųjų metalų ir pinigų.4 Lietuvoje, priešingai Prancūzijai, miestiečiai buvo neturtingi, ir jie negalėjo ugdyti pramonės. Pramonės įmones steigė tik Lietuvos didikai, bet ir tos įmonės buvo daugiausia gudų kraš­ tuose. Žymiausias Lietuvoje merkantilizmo atstovas buvo Antanas Tizenhauzas (1733 - 1785),5 bandęs sukurti stambiąją pramonę Lie­ tuvoje, ypač Gardine, bet subankrutavęs. Merkantilizmą neigusi fi­ ziokratizmo ūkio doktrina,0 priešingai merkantilizmui, tvirtina, kad žemė esanti visų agrarinio krašto turtų šaltinis ir kad reikią laisvai leisti dirbti žemę ir naudotis jos vaisiais. Tad fiziokratai patarė tvar­ kyti tautos ūkį pagal liberalistinį principą laissez faire, laissez passer. Fiziokratai reikalavo visuotinio tautos švietimo, kurio uždaviniai turėjo būti utilitaristiniai. Pojėzuitinės Lietuvos mokyklos kryptį lemiamai sprendė tiek tolydžio augąs lietuvių ir lenkų bajorų vieningumo jausmas, tiek ir šviečiamosios to meto idėjos ir merkantilizmo, ypač fiziokratizmo ekonominės doktrinos. Fiziokratai pvz. buvo Vilniaus vysk. I. J. Ma­ salskis ir J. Chreptavičius, kurie tvarkė pojėzuitinį Lietuvos švietimą. Mokyklinė Edukacinės Komisijos reforma Ryšium su išaugusia jėzuitų įtaka pasaulietiniuose dalykuose XVIII a. kilo stipri reakcija prieš jėzuitus. Europos valdovai pradė­ jo uždarinėti savo valstybėse jėzuitų ordiną: 1759 m. ordinas bu­ vo panaikintas Portugalijoje, 1764 m. — Prancūzijoje, 1767 m. — Ispanijoje, Neapolyje ir Sicilijoje, 1768 m. — Parmos kunigaikšti­ joje. Pagaliau pats popiežius Klemensas XIV savo breve „Dominus ac Redemptor noster“ 1773 VII 21 jėzuitų ordiną visai panaikino. Pa­ naikinimo dekretą skelbti atsisakė tik Prūsijos karalius Fridrichas II ir Rusijos care Kotryna II.7 Apie jėzuitų ordiną panaikinančią popiežiaus bulę 1773 IX 10 su­ žinojo Rusijos atstovo Stakelbergo diriguojamas tik ką pradėjęs po­ sėdžiauti Lietuvos-Lenkijos seimas, turėjęs „pripažinti“ 1772 m. res­ publikos padalinimą ir nustatyti tolesnį likusios jos dalies tvarky­ mą. Kadangi tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje daugumą mokyklų su Vilniaus Akademija priekyje laikė jėzuitai, tai dėl jų ordino panai­ kinimo pakrikusių mokyklų reikalui tvarkyti Lietuvos atstovo pakanclerio J. Chreptavičiaus siūlymu seimas 1773 X 14 nutarė steigti 63

bendrą Lenkijai ir Lietuvai švietimo įstaigą Tautos Edukacinę Komi­ siją, paprastai vad. Edukacine Komisija.8 Šiai komisijai buvo pa­ vesta tvarkyti didelius jėzuitų turtus, perimti jėzuitų mokyklas ir prižiūrėti kitų mokyklų programas bei vadovėlius. Tad Edukacinė Komisija iš esmės buvo pirmoji Europoje švietimo ministerija. Nors panašios komisijos tuo metu buvo sudarytos ir Prancūzijoje, Prūsi­ joje ir Austrijoje, tačiau, jos, teturėdamos maža valstybės skirtų švie­ timo reikalams lėšų, nepajėgė tvarkyti visos valstybės švietimo. Edukacinės Komisijos perimtieji jėzuitų turtai Lietuvoje davė 522.847, Lenkijoje — 383.819 auksinų metinių pajamų. Be to, jėzuitų išskolintų kapitalų Lietuvoje buvo 2.438.339, Lenkijoje — 4.753.877 auksinų. Seimas buvo nutaręs išnuomoti bajorams neribotam laikui jėzuitų ar jų mokyklų valdytus dvarus. Tiek už išnuomotus dvarus, tiek ir už kapitalus Edukacinei Komisijai buvo mokoma 4V2 %. Dva­ rams skirstyti buvo sudarytos dvi skirstomosios, arba dalijamosios, komisijos: viena Lietuvai ir viena Lenkijai. Lietuvos komisijai pir­ mininkavo pats Edukacinės Komisijos pirmininkas vysk. Masalskis. Nors Lietuvos jėzuitų turtai pirmiausia buvo skiriami išlaikyti Lie­ tuvos mokykloms, tačiau, kadangi Lietuvoje šių turtų buvo daugiau, tai bendroji Lietuvai ir Lenkijai Edukacinė Komisija dalį Lietuvos nusavinto turto pajamų skyrė Lenkijos mokykloms. Lietuvos bajo­ rai reikalavo, kad atliekamos pajamos būtų skiriamos ne Lenkijos mo'kykloms, bet Lietuvos kariuomenei išlaikyti, tačiau šių reikalavi­ mų nebuvo paisoma. Dalijamosios komisijos nusavintus dvarus pi­ gia kaina dalijo savo artimiesiems, o pinigus eikvojo. Po kelerių metų padarytoji revizija nustatė, kad buvo išeikvota stambi pini­ gų suma.9 Nors dalį tų pinigų išeikovojo kiti, tačiau vysk. Masalskiui teko atsakyti už visa. Masalskis buvo pašalintas iš komisijos pirmi­ ninko vietos: jis liko tik komisijos nariu. 1776 m. seimas panaikino abi dalijamąsias komisijas ir turtą administruoti pavedė pačiai Eduka­ cinei Komisijai. Vis dėlto nepadėjo ir ši tvarka: mokykloms daž­ nai stigdavo pinigų. Edukacinė Komisija administraciniu atžvilgiu suskirstė visas mo­ kyklas į 4 Lietuvos ir 6 Lenkijos apygardas. Kiekvienoje apygardoje buvo įsteigta po vieną šešiaklasę apygardinę ir po keletą triklasių paapygardinių mokyklų. Apygardinėse mokyklose mokslas trukdavo septynerius metus, nes V klasės kursas buvo dviejų metų, paapygardinėse mokyklose visos klasės buvo dvimetės, tad jose mokydavosi šešerius metus. Pagal Edukacinės Komisijos nuostatus apygardoms turėjo vadovauti renkami apygardų rektoriai, kurie tebuvo išrinkti 1791 m., kai ligi tol apygardoms vadovavo Edukacinės Komisijos skirtieji žmonės. Lietuvoje apygardinės mokyklos buvo Kražiuose, 64

Gardine, Naugarduke ir Lietuvos Brastoje. Kražių apygardoje paapygardinės mokyklos buvo Kaune, Kretingoje, Panevėžyje, Raseiniuose, Ukmergėje; Gardino apygardoje — Vilniuje, Pastovyje, Vyšniave, Lydoje, Merkinėje, Sčučine, Valkaviske; Naugarduko apygardoje — Minske, Berezvičiuose, Bobruiske, Cholopeničiuose, Lužkuose, Nes­ vyžiuje, Slucke; Lietuvos Brastos apygardoje — Pinske, Bialoje, Dombrovicoje, Liubašave, Žurovicuose. Buvusias jėzuitų mokyklas Edukacinė Komisija perorganizavo, kitas tik prižiūrėjo. Pradinėmis mokyklomis ir toliau turėjo rūpintis parapijos ir vienuolynai.10 Visų mokyklų auklėjimo kryptis turėjo būti liberalinė, atitin­ kanti to meto šviečiamąsias idėjas. Nors mokyklose buvo palikti ka­ pelionai šventadieniais sakyti pamokslams ir laikyti mišioms, kurių kasdien klausydavo mokiniai, tačiau tikybos vietoje buvo įvestos na­ tūralinės etikos pamokos: aiškinta, kad žmogus savo veiksmuose turi vadovautis ne religiniais motyvais, bet žmoniškumu ir gerais dar­ bais. Jaunoji karta turėjo būti išauklėta labiau ištikima valstybei, negu Bažnyčiai. Didesnis dėmesys buvo atkreiptas į gamtos ir mate­ matikos mokslus, į geografiją, teisę ir ypač į istoriją, paverstą at­ skiru mokslu. Istorija turėjo ugdyti mokiniuose patriotizmą ir žadinti reformų dvasią: jaunimas buvo supažindinamas su buvusia galinga Lietuvos-Lenkijos valstybe ir su jos silpnėjimo priežastimis. Šias mokyklas išėjusi jaunoji karta jau reikalavo reformų, priešingai se­ najai bajorijos kartai, branginusiai bajoriškas laisves. Dėstomoji mo­ kyklų kalba buvo visur įvesta lenkų, tik aukštojoje mokykloje su ja dar konkuravo lotynų kalba. Edukacinės Komisijos rūpesčiu pa­ ruoštieji mokykloms vadovėliai buvo taip pat lenkiški. Tad Eduka­ cinės Komisijos laikų mokyklos jau sistemingai vykdė Lietuvos len­ kinimą. Vyriausioji Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Mokykla Jau 1774 m. Edukacinė Komisija paskyrė iš savo biudžeto po 100.000 auksinų Vilniaus ir Krokuvos universitetams. Vilniaus Aka­ demija ir Lietuvos mokyklomis rūpintis Edukacinė Komisija pavedė J. Chreptavičiui. Akademijos rektorium jis paskyrė pasižymėjusį mokslininką ir gerą administratorių eksjėzuitą Martyną Počobutą, rektoriavusį 1780 -1799 m. Pagal Edukacinės Komisijos 1781 m. pa­ rengtą plačią mokyklų reformą Vilniaus Akademija buvo ketinta paversti liciejum. Teologijos dalykai buvo numatyta pavesti semina­ rijoms, o filosofijos — apygardinėms mokykloms. Akademijos rekto­ riui Počobutui, palaikomam lietuvių komisijos narių Chreptavičiaus ir Čartoriskio, pasisekė apginti akademijos teises. Vilniaus Akademija

65

1781 m. buvo pavadinta Vyriausiąja Didž. Lietuvos Kunigaikštijos Mokykla — Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae. 1783 m. Edu­ kacinė Komisija patvirtino šios mokyklos veiklos nuostatus, pripa­ žindama jai karalių suteiktas ir seimo patvirtintas privilegijas, kiek jos neprieštaravo Edukacinės Komisijos nuostatams. Vyr. Lietuvos Mokyklai buvo pavesta prižiūrėti visas kitas Didž. Lietuvos Kuni­ gaikštijos mokyklas. Vyr. Mokykloje buvo du kolegijomis vadinami fakultetai: fizinių mokslų kolegija ir moralinių mokslų kolegija. Fizinių mokslų kole­ gijoje buvo dėstoma: astronomija, aukštoji matematika (grynoji ir taikomoji), aritmetika, geometrija, mechanika, fizika, chemija, gam­ tos mokslai ir medicina; moralinių mokslų kolegijoje dėstė: dog­ matinę ir moralinę teologiją, Šv. Kaštą, Bažnyčios istoriją, kanonų teisę, prigimtinę ir tautų teisę, visuotinę istoriją, retoriką ir litera­ tūrą. Filosofija, viena iš pačių pagrindinių buv. akademijos dalykų, nebebuvo dėstoma, nes jos kryptis nebeatitiko to meto dvasios. Vė­ liau pradėta dėstyti dar ir kiti nuostatuose nenumatyti dalykai, kaip nuo 1775 m. architektūra ir piešimas, 1793 m. taikomoji mechanika, 1799 m. topografija. Rektoriui administruoti mokyklai padėjo abu kolegijų pirminin­ kai. Mokyklos organizavimo, mokslo ir turto tvarkymo ir kitų jai pavestų mokyklų vadovavimo klausimus sprendė iš rektoriaus, kole­ gijų pirmininkų ir profesorių sudarytoji Vyr. Mokyklos taryba. Posė­ džių darbotvarkę ruošė ir skelbė tarybos sekretorius, tačiau kiekvie­ nas profesorius, trijų tarybos narių pritariamas, turėjo teisę siūlyti papildomų klausimų. Balsuodavo viešai ar slaptai, pagal tarybos narių pageidavimą. Nutarimus priimdavo balsų dauguma. Moralinių mokslų kolegijos pirmininku Edukacinė Komisija pa­ skyrė Dovydą Pilkauskį.11 Dėl fizinių mokslų kolegijos pirminin­ ko skyrimo kilo ginčų. Rektorius Počobutas šios kolegijos pirmininku siūlė savo bendradarbį eksjėzuitą Andrių Streckį (1737-1797), ta­ čiau užsieniečiai profesoriai, kurių daugumas buvo medikai, prieši­ nosi tam, prikaišiodami, kad astronomas nenusimanys medicinoje ir kad iš tokio pirmininko nebus mokyklai naudos, šie profesoriai tai vietai užimti siūlė patologijos ir medicinos praktikos profesorių vienietį J. Langmajerį.12 Tačiau Edukacinė Komisija, pritardama rek­ toriaus ir vietinių profesorių nuomonei, kad užsieniečiui būtų sun­ kiau atlikti administracines pareigas, fakulteto pirmininku paskyrė Streckį. Vyr. Lietuvos Mokyklos dėstytojai pradžioje buvo tik eksjėzuitai. Kadangi jie nebuvo pasiruošę naujai įvestiems dalykams dėstyti, tai mechanikai, medicinai, biologijai ir kitiems anksčiau akademijoje

nedėstytiems dalykams specialistai buvo kviečiami daugiausia iš už­ sienio pasauliečiai. Gamtos ir tiksliesiems mokslams mokytojams aukštesnėse mokyklose paruošti Vyr. Lietuvos Mokykloje buvo įsteig­ ta mokytojų seminarija. Šiai seminarijai vadovavo prigimties ir tau­ tų teisės prof. Jeronimas Stroinovskis. Seminarija veikė 1783 -1797 m., ir joje mokėsi 68 pasauliečiai studentai. Kai 1782 -1783 m. Edukaci­ nės Komisijos išlaikomose mokyklose tebuvo dvasininkai, daugiausia eksjėzuitai, po dešimties metų apie pusė buvo jau pasauliečiai. Jie įvedė į mokyklas eksperimentinį mokymo metodą. Pati Vyr. Mokykla prilygo to meto Europos universitetams. Ji buvo ne tik mokymo, bet ir mokslo įstaiga. Sėkmingesniam mokslinio tyrimo darbui buvo pasirūpinta įsigyti naujų mokslo priemonių: medicinos prof. M. Regnieris buvo tuo tikslu nusiųstas į Paryžių, astronomas A. Streckis — į Londoną. Nors tiek kitų Edukacinės Komisijos meto mokyklų, tiek ir Vyr. Mokyklos kryptis buvo jau nebe grynai religinė, kaip jėzuitų akade­ mijos, bet liberalinė, tačiau nemaža akademijos tradicijų buvo pa­ laikoma ir toliau. Kaip ir buvusi akademija, ieškodama visuomenės pritarimo, Vyr. Mokykla kvietė taip pat šviesuomenės, ypač diduo­ menės atstovus į savo iškilmingas paskaitas, įvairius minėjimus. Vyr. Mokykla skleidė mokslą ir už aukštosios mokyklos ribų. Geo­ metrijos, fizikos ir kitų paskaitų klausyti į Vyr. Mokyklą ateidavo ir Lietuvos kariuomenės karininkų. Paskaitų klausė ir amatinin­ kai chirurgai. Tais laikais chirurgija buvo laikoma amatu, kurio iš­ mokdavo, kaip ir kitų amatų, praktikos keliu iš to amato meistrų. Tokių chirurgų cechas vadinosi „cirulninkų“, barzdaskučių cechu, nes šio cecho nariai versdavosi ne tik elementarine chirurgija, bet dažniausiai būdavo ir barzdaskučiai. Prancūzas prof. J. Briotet skai­ tė anatomijos paskaitas studentams lotyniškai, o šie perteikdavo jas lenkiškai cecho pameistriams ir mokiniams. Liberalinei Vyr. Mokyklos linkmei buvo pasipriešinusi rusų pa­ laikoma senovės grąžinimo šalininkų Targovicos konfederacija, kuri 1792 VIII 27 pasmerkė Edukacinę Komisiją ir net pažadėjo grąžinti jėzuitus. Buvo sudaryta nauja, tik Lietuvai skirta Livonijos vysk. Jo­ no Kasakausko vadovaujama Edukacinė Komisija. Šioje komisijoje buvo paliktas Chreptavičius ir Masalskis; į komisiją įėjo ir du Vyr. Mokyklos profesoriai Dovydas Pilkauskis ir Jeronimas Stroinovskis. Po antrojo Lietuvos-Lenkijos padalinimo rusams atskiros Edukaci­ nės Komisijos jau nebereikėjo, tad carės Kotrynos II atstovas Livo­ nijos vokietis J. J. Sievers (1731-1808) Targovicos konfederacijos tęsinyje 1793 m. Gardine posėdžiavusiame paskutiniame respublikos

67

V iln ia us A k a d e m ijo s ir V yr ia u sio s L ie tu v o s M o k y k lo s antspaudai

seime vėl grąžino bendrąją Lietuvai ir Lenkijai Edukacinę Komisiją. Šiame Gardino seime Počobutas, padedamas taip pat astronomo savo kolegos Jono Sniadeckio, Krokuvos akademijos atstovo, apgynė Vyr. Lietuvos Mokyklos reikalus. 1794 m. sukilimas buvo sutrukdęs norma­ lų mokyklos darbą. 1795 m. drauge su visa šalimi ji pateko į rusų carės Kotrynos II valdžią. Vyriausioji Vilniaus Mokykla Dar 1794 m. spalio 24 d. Rusijos care Kotryna II savo įsake ge­ neralgubernatoriui Tutolminui pareiškė savo nusistatymą dėl jaunuo­ menės auklėjimo atiteksimose Rusijai teritorijose šiais žodžiais: „ . . .Kaip žinoma, Vilniaus Akademija, o juo labiau pijorų mokyklos yra nesuvaldomos ir bedieviškos ir savo visai žmonijos giminei ža­ lingomis įtakomis apkrėtė Lietuvos jaunimą, tai giliausiu įžvalgumu reikia šias kenksmingas mokyklas naikinti ir iš jų atsirandančią pik­ tybę reikalinga iš pačių šaknų rauti, o tam tikslui galite vartoti vi­ sokeriopas pastangas ir būdus.“ 12a Lietuvą prijungus prie Rusijos, carės Kotrynos II įsakytas, Lie­ tuvos generalgubernatorius N. Repninas 1795 m. rugsėjo mėn. suor­ ganizavo komisiją ruošti švietimo pertvarkymo projektui. Pagal ko­ misijos paruoštą projektą buvo sudaryta ir 1797 VII 23 reglamentu patvirtinta švietimui vadovauti atskira Lietuvos Edukacinė Komisija. Jos pirmininku buvo paskirtas Livonijos, vėliau Vilniaus vysk. Jonas Kasakauskas. Ši Edukacinė Komisija buvo pavaldi Lietuvos general­

68

gubernatoriui. 1794 -1796 m. Vilniaus Universitetas neveikė. 1797 m. caro Povilo I vyriausybė patvirtino naują Vyr. Mokyklos statutą ir ją pavadino Vyriausiąja Vilniaus Mokykla (Schola Princeps Vilnensis). Vyr. Mokyklai buvo atimta kitų mokyklų priežiūra, spaustuvė atiduota vyskupijai. Šiaipjau nedaug kas mokyklos tvarkoje tepasi­ keitė, tačiau generalgubernatorius Lietuvai, kaip „svarbius“ dalykus įvedė šokius, piešimą ir fechtavimą. Kolegijos buvo perorganizuotos į tris fakultetus: 1. moralinių (teisės) mokslų, 2. fizikos mokslų ir 3. medicinos mokslų.13 Moralinių mokslų f ak. buvo penkios katedros: 1. teologijos, 2. logikos, prigimties ir tautų teisės, 3. civilinės ir bažnyti­ nės teisės, 4. visuotinės istorijos, 5. retorikos, poezijos ir lietratūros. Fizikos f ak. turėjo šešias katedras: 1. teorinės ir eksperimentinės fizi­ kos, 2. grynosios matematikos, 3. taikomosios matematikos, 4. astrono­ mijos, 5. architektūros, 6. tapybos ir piešimo. Šešias katedras turėjo ir medicinos fak.: 1. chemijos, 2. anatomijos ir fiziologijos, 3. patolo­ gijos ir materia medica (dabar farmakologiją atitinkąs vaistų moks­ las), 4. teorinės chirurgijos ir akušerijos, 5. praktinės chirurgijos ir 6. gamtos istorijos. 1799 m. prisidėjo dar ir klinikinės medicinos ka­ tedra. Lietuvos Vyr. Mokyklai Educkacinė Komisija paskyrė 2.000 zlo­ tų specialiam reikalui — mokslo ir politikos žurnalams įsigyti, kad mokyklos dėstytojai galėtų sekti pasaulinę mokslo pažangą. Kiek­ vieną sekmadienį rinkdavosi į salę, vad. Academica, žurnalų skaity­ ti.14 1800 m. ir toliau tebeveikią Polocko jėzuitai buvo išgavę iš savo motinos Kotrynos II nemėgusio, tad ir priešingo jos politikai ir palankumui liberalinėms idėjoms caro Povilo I sutikimą pavesti jiems Vyr. Vilniaus Mokyklą. Atsargiai tedrįsęs protestuoti prieš šį sumanymą rektorius Stroinovskis už tai buvo net patekęs į kalėjimą. Nuo šio pavojaus Vyr. Vilniaus Mokyklą teišgelbėjo 1801 III 23 są­ mokslininkų nužudyto caro Povilo I mirtis.

IŠNAŠOS 1 2 3 4 5. 6 7

žr. A. Šapoka, Liberum veto ( L E , X I V , 516 psl.). žr. „ Nuolatinė taryba (t. p., X X, 486 psl. t.). žr. „ L ie tu v o s isto rija , 416 psl. žr. J. Paplėnas, Merkantilizmas ( L E , X V I I I , 245 psl. t.). Žr. V. Trumpa, Tizenhauzai ( L E , X X X I , 261 psl. t.). žr. P. Padalis, Fiziokratizmas ( L E , V I , 291 psl. t.). Po pirmojo Lietuvos-Lenkijos padalinimo Rusijai tekusioje Gudijos dalyje, jėzuitų ordiną kitur panaikinus, išliko 97 jėzuitų kunigai, 49 klierikai ir 55 broliai. Plg. A. Liuima, Jėzuitai ( L E , I X , 396 psl.).

69

8

Literatūra apie Edukacinę Komisiją lietuvių kalba: A. Šapoka, L ie tu v o s 417 psl. t.; M. Biržiška, S en a sis V U 29 psl. t.; S. Sužiedėlis, Edukacinė komisija ( L E , V , 338 psl. t .) ; A. Rukša, V U ( L E , X X X I V , 182 psl. t.); V U , 1956, 33 psl.; V U , 1966, 53 psl. t. Pastarasis veikalas 315 psl. t. duoda, be kitų kalbų, ir lietuvių kalba šiuo klausimu biblio­ grafijos. 9 Pagal A. Šapoką ( L ie tu v o s isto r ija , 421 psl.), R. Krasauską (Masalskis, L E , X V I I , 435 psl. ir J. Wybicki ( Ž y d e m o ję , 1927, 148 psl.) revizija ra­ dusi, kad Masalskio vadovaujama komisija išeikvojusi 300.000 auksinių, ta­ čiau pagal A. Šidlausko ( V U , 1966, 55 psl.) minėtą dokumentą (Dodatek do pamiętnik6w Wybickiego odnoszących się do žycia Andrzeja Žarnoj skiego z rękopismu Wybickiego wydany, Poznan, 1842, psl. 12) Masalskis pasisa­ vinęs iš komisijos turtų dvigubai tiek, būtent 600.000 auksinių. 10 Pradinėmis mokyklomis ypač rūpinosi vysk. Masalskis. Ganytojo laiškais jis ragino savo plačios vyskupijos klebonus steigti parapines mokyklas ir pranešinėti jam mokinių skaičių. 1778 m. parapinėse mokyklose buvo 5326 mokiniai. Jis ragino ir dvarininkus steigti pradžios mokyklas. 1777 m. Masalskiui pasitraukus iš Edukacinės Komisijos pirm. pareigų, mokyklų reikalai pablogėjo. Plg. R. Krasauskas, Masalskis ( L E , X V I I , 434 psl. t.). 11 K s i ę g a pam ią tk ow a k u uczczen iu C C C L r o czn ic y založenia i X w sk rzeszen ia u n iw e r s y te tu W ile n sk ie g o , 1, 85 psl. Plg. VU, 1966 54 psl. 12 A. Jobert, L a C o m m ission d’ed u ca tion n ationale en P o lo g n e , Paris, 1941, 285 psl. Plg. VU, 1966, 55 psl. 12a I. A. Nikotin, S to le tn ij p erio d (1 7 7 2 -1 8 7 2 ) r u ssk a g o zakonadatel’stv a , Vil­ nius, 1886, 133 psl. 13 B. žongottowicz, Ustroj uniwersytetu Wilenskiego (R o czn ik P r a w n ic z y W ile n sk i, Vilnius, 1925, I, 212-213 psl.). Plg. A. Šidlauskas, V U , 1966, 56 psl. Pagal kitą versiją (žr. M. Biržiška, S en a sis V U , 31 psl., K. Jablonskis, V U 1956, 42 psl., A. Rukša, V U ( L E , X X X I V , 183 psl.) Vyr. Vilniaus Mokykloje buvę keturi fakultetai (ketvirtasis— kalbų ir meno, arba dailės), tačiau Žongolavičiaus teikiamą trijų fakultetų (su jau įrikiuotomis į juos katedromis) skaičių tektų laikyti patikimesniu. 14 St. Jundzill, Zbior ulamkowych wiadomošci (P ism o zb iorow e voilennskie, Vil­ nius, 1857), 133 psl. isto r ija ,

70

TU. IMPERATORINIS VILNIAUS UNIVERSITETAS 1803 - 1832 Vyriausiosios Vilniaus Mokyklos pertvarkymas Tiek patekusios į Rusijos valdžią Lietuvos švietimo kryptis, tiek ir Vilniaus Universiteto likimas žymia dalimi priklausė nuo auto­ kratinių Rusų imperijos valdovų politikos. Kai Povilas I buvo griež­ tai nusistatęs prieš iš Prancūzijos ėjusias revoliucines idėjas1, jo įpė­ dinis 23 metų sūnus Aleksandras I (1777 -1825) buvo išauklėtas 1789 m. Prancūzų revoliucijos ir švietimo idėjų dvasioje. Jis buvo apsuptas Anglijoje ir Šveicarijoje mokslus ėjusių asmenų būrelio, kurį jis juokais vadindavo net „gerovės komitetu“ , prancūzų revo­ liucionierių Comité du salut public pavyzdžiu.2 Jaunam carui turėjo įtakos ir jo buvęs mokytojas, įsitikinęs revoliucinių pakeitimų šali­ ninkas šveicaras Laharpe, taip pat ir nuo 1796 m. Petrapilyje gy­ venęs ir su caru susiartinęs Lietuvos ir Lenkijos didikas Adomas Jurgis Čartoriskis (1770-1861). Viešpatavimo pradžioje Aleksandras I įvykdė eilę liberališkesnių reformų. Buvo pertvarkytas ir imperijos švietimas. 1802 m. buvo įsteigta Rusijoje švietimo ministerija. Mokyklos buvo suskirstytos pa­ gal šį planą: 1. parapijose turėjo būti įsteigta po vieną parapinę vienaklasę mokyklą, 2. apskričių miestuose ir didesnėse gyvenvie­ tėse — dviklasės apskričių mokyklos, 3. gubernijų ir didžiausiuose apskričių miestuose keturklasės gimnazijos, 4. kiekvienoje švieti­ mo apygardoje turėjo būti apygardos mokykloms vadovaująs ir jas prižiūrįs universitetas. Imperijos teritorija buvo padalyta į šešias švietimo apygardas. Vilniaus apygarda apėmė aštuonias gubernijas: Vilniaus, Gardino, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko, Kijevo, Volinijos ir Podolės. Šioje apy­ gardoje gyveno arti 9 mil. gyventojų. Be jau veikusių Vilniaus, Mask­ vos ir 1802IV 21 (V 3) atkurto Tartu universiteto,3 1804 m. buvo ati­ daryti Petrapilio, Kazanės ir Charkovo universitetai ir reformuotas Petrapilio univ., gavęs plačią autonomiją.4 Nors „Parengiamosios liaudies švietimo taisyklės“ buvo paskelbusios neluominį mokinių priėmimo į mokyklas principą, tačiau praktikoje šis principas nebuvo taikomas. Mokyklų skaičius didėjo iš lėto, nes švietimui teskirdavo maža lėšų. Rektoriaus Jeronimo Stroinovskio ir Aleksandro I jaunystės drau­ go kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio ir kitų rūpesčiu caras 1803IV 4 (16 naujuoju stiliumi) aktu Vyr. Vilniaus Mokyklą pavertė Imperatoriniu Vilniaus Universitetu — Imperatoria Universitas Vil71

S en o jo V iln ia u s

U n iv e rs ite to rū m ai

nensis. Akte skelbiama: „.. .radome naudinga užtikrinti šiuo mūsų ak­ tu visiems laikams gyvavimą senovinio Vilniaus universiteto, įkurto 1578 m. ir atnaujinto 1781 m., prilygstančio labiausiai apsišvietusių Eu­ ropos tautų dabartiniam mokslo atsiekimo laipsniui“ .5 Caras Alek­ sandras I 1803 V 18/30 patvirtino J. Stroinovskio parengtą Vilniaus Universiteto statutą, teikiantį universitetui plačią autonomiją. Šis statutas buvo pavyzdinis ir kitiems tuo metu Rusijoje steigiamiems universitetams. Caras buvo universiteto „globėjas“, švietimo ministras laikė jį savo žinioje, Vilniaus mokslo apygardos rūpintojas (curator — kurator, popičitel’) jį prižiūrėjo ir aprūpino. Universitetui turėjo va­ dovauti rektorius, kurį trejiems metams rinkdavo visi aktyvūs ir emeritai profesoriai, caras galutinai tvirtindavo. Profesorius parink­ davo pats universitetas iš konkursinių darbų, slaptai balsuodamas kandidatus, po to pasiųsdavo švietimo ministrui tvirtinti. Aukš­ čiausias universiteto organas buvo rektoriaus pirmininkaujama iš visų profesorių sudaryta taryba, kuri sprendė svarbiausius mokymo ir administracijos klausimus, parinkdavo profesorius ir švietimo apy­ gardos mokyklų mokytojus. Kas mėnuo taryba šaukdavo ir neeilinius posėdžius moksliniams klausimams svarstyti. Universiteto vykdoma­ 72

sis organas buvo rektoriaus pirmininkaujamas iš visų keturių uni­ versiteto fakultetų dekanų sudarytas komitetas. Pagal statuto 11§, Vilniaus Universitetas turėjo teisę teikti ma­ gistro ir daktaro laipsnius iš visų mokslo sričių, pagal statuto 17§ teikdavo garbės atžymėjimus. Vilniaus Universiteto, aukštosios moks­ lo įstaigos, tikslo nusakyme pirmiausia pabrėžtas mokslinis darbas, mokslinės tiesos ieškojimas, toliau, mokslo žinių perteikimas studen­ tams ir, pagaliau, visuomeninėms įstaigoms reikalingų specialistų paruošimas bei vadovavimas visoms Vilniaus švietimo apygardos mokykloms ir jų priežiūra. Universitetas turėjo savo cenzūrą (statuto 9§) mokslo bei literatūros veikalams, ir jos pareiga buvo prižiūrėti ne tik universiteto spaustuvėje spausdinamus veikalus, bet ir iš už­ sienio įvežamus. Pagal statutą, universitetas buvo dar įpareigotas parūpinti 3 -4 vizitatorius mokykloms.54 Universitetas ir jo personalas materialiai buvo gerai aprūpintas. Jam išlaikyti paskutiniais metais būdavo skiriama 100.000 su viršum rublių. Pavyzdžiui, kabinetams papildomai aprūpinti ir bibliotekai papildyti 1819 m. buvo skirta 60.000 rublių, stambi anuo metu suma. Eksprofesoriai, jų našlės ir našlaičiai buvo aprūpinami pensijomis, profesoriai ir adjunktai siuntinėjami valdžios lėšomis į užsienį. Universitetas buvo žymiai išplėstas. Jis turėjo keturis fakulte­ tus: fizikos ir matematikos, medicinos, moralinių ir politinių mokslų, literatūros ir laisvųjų menų. Fizikos ir matematikos f ak. nuostatų numatytos šios katedros: 1. fizikos, 2. chemijos, 3. gamtos mokslų, 4. botanikos, 5. žemės ūkio, 6. aukštosios matematikos (grynosios), 7. aukštosios matematikos (taikomosios), 8. civilinės architektūros, 9. astronomijos, 10. astronomo observatoriaus. Medicinos f ak.: 1. ana­ tomijos, 2. patologijos, 3. farmakologijos, 4. klinikinio gydymo, 5. chirurgijos, 6. akušerijos, 7. veterinarijos. Moralinių ir politinių mokslų f ak.: 1. logikos ir metafizikos, 2. moralinės filosofijos, 3. pri­ gimtinės, politinės ir tautų teisės, 4. politinės ekonomijos, 5. žymiau­ siųjų senovės ir šių laikų tautų civilinės ir baudžiamosios teisės, 6. Rusų imperijos ir „prijungtų prie Rusijos buvusiųjų Lenkijos pro­ vincijų“ civilinės ir baudžiamosios teisės, 7. visuotinės istorijos, 8. Šv. Rašto, 9. dogmatinės teologijos, 10. moralinės teologijos. Lite­ ratūros ir laisvųjų menų fak.: 1. retorikos ir poezijos, 2. graikų k. ir literatūros, 3. lotynų k. ir literatūros, 4. rusų k. ir literatūros, 5. piešimo ir tapybos. X IX a. pradžioje katedra buvo laikoma paskira vieno profeso­ riaus skaitoma disciplina arba ir kelios disciplinos. Pagal nuostatus universitetas tegalėjo turėti tik 32 profesorius ir 12 adjunktų.6 Be to, universitete buvo dar kalbų, šokių ir gimnastikos mokytojai. Šie

73

S e n o jo

74

V iln ia u s

U n iv e r s ite to

k ie m a s

(X IX

a . g ra v iū ra )

dėstytojų skaičiai rodo žymų reformuoto universiteto profesorių padaugėjimą, nes pvz. 1798 m. Vyr. Vilniaus Mokykloje profesorių tebuvo tik 18, 1800 -1801 m. universitete buvo 24, 1805 -1806 m. — 34. Šie skaičiai ir toliau didėjo, nes nuostatai leido pagal reikalą di­ dinti ir disciplinų skaičių, kurių ligi 1830 m. padaugėjo iki 55. Imperatorinio Vilniaus Universiteto tarpsniai Imperatorinio Vilniaus Universiteto raidoje tenka skirti trys lai­ kotarpiai: 1803-1815 m. brendimo, 1816-1823 m. klestėjimo ir 18241832 m. reakcinio persekiojimo laikmetis. Pirmuosius abu laikotarpius jungia abiem bendra universiteto vadovybės sąmoningai ugdoma pa­ triotinė lenkiškai bajoriška, pasaulėžiūros atžvilgiu liberalinė kryp­ tis. Šiem abiem universiteto tarpsniam bendra ir tai, kad tuo metu Vilniaus mokslo apygardos, taigi ir Vilniaus Universiteto kurato­ rium buvo Adomas Jurgis Čartoriškis, caro Aleksandro I jaunystės bičiulis. Tad Imperatorinio Universiteto raidą galima skirti į abu pirmūosius tarpsnius apimantį čartoriskinį ir į počartoriskinį laikmetį. Paties Čartoriskio vaidmuo universiteto linkmei nevienodai ver­ tinamas: vieni jo vaidmenį per daug iškelia, kiti per daug menkina. Atitinka tikrovę L. Vladimirovo Čartoriskio reikšmės Vilniaus Uni­ versitete nusakymas: „Tokio kuratoriaus globa Vilniaus Universitetui turėjo dvi svarbias pasekmes: 1. kol Čartoriskis turėjo įtakos carui, universitetui buvo užtikrintos, palyginti, ramios ir materiališkai ge­ rai aprūpintos vystymosi sąlygos; 2. Vilniaus Universitetas, Čartoris­ kio globojamas, tapo lenkų šlėktiškos - liberalinės politikos įrankiu“7. Vėlesniame (1966 m.) kolektyvianiame Vilniaus Universiteto leidi­ nyje A. Šidlauskas, pakartojęs šį savo pirmatako L. Vladimirovo Čar­ toriskio reikšmės apibūdinimą, tuo pačiu ir sutikęs su juo,8 kitoje vietoje9, net ir sau prieštaraudamas, reiškia priešingą nuomonę: „Len­ kų dvarininkinėje - buržuazinėje istoriografijoje Vilniaus universiteto pasipriešinimas sustiprėjusiai reakcijai iš esmės buvo laikomas A. Čartoriskio nuopelnu, nes, esą, A. Čartoriskis laikęsis liberalaus kur­ so, ir pasinaudodamas savo plačiais ryšiais su didikais ir caro vy­ riausybe, sudaręs ramesnes sąlygas Vilniaus universiteto darbui. Ta­ čiau priežastys glūdėjo kitur“ . Toliau Šidlauskas kalba apie „Vil­ niaus universiteto kelių šimtmečių istoriją ir besiklostančias materia­ listines bei demokratines tradicijas“ , apie universiteto svarbą ir jo įtaką visuomenei ir, pagaliau, kelia aikštėn ir socialinį momentą: studentų daugumą sudarę smulkiosios bajorijos vaikai. „Visa tai ir apsprendė universiteto pasipriešinimą reakcinei vyriausybės poli­ tikai švietimo srityje“ .10 Tad šiais samprotavimais Čartoriskio vaid­

75

muo Vilniaus Universitete auklėjimo linkmei kaip ir visai panei­ giamas. Buvo, tiesa, asmenų, šiek tiek varžiusių Čartoriskio įtaką Vil­ niaus Universitete. Ukrainiškose Kijevo, Volinijos ir Podolės guber­ nijose Čartoriskį pavadavo energingas mokyklų vizitatorius Tadas Čackis (1765 -1813).11 Taip pat energingi buvo ir pirmieji rektoriai Stroinovskis (1799-1806) ir Jonas Sniadeckis (1806-1815), kurie el­ gėsi savarankiškai.12 „Vis dėlto išlikusi jo korespondencija univer­ siteto reikalais ir tų laikų atsiminimų rašytojai rodo jį ne tik tais reikalais rūpinusis, bet ir aiškiai veikus universiteto darbą Eduka­ cinės Komisijos siekimų ir tradicijų kryptimi“ (M. Biržiška).13 Jo įtaka unversitetui ypatingai stipriai turėjo reikštis po 1815 m. Ne tik kuratorius Čartoriskis, bet ir visa universiteto vadovybė buvo uolūs lenkai. Laikydamiesi Edukacinės Komisijos pradėtosios linkmės, jie stengėsi paversti universitetą grynai lenkiška įstaiga, skleidžiančia lenkų kultūrą Lietuvoje. Jie sulenkino ne tik universi­ tetą, bet ir visas apygardos mokyklas ir baigė galutinai lenkinti jas lankančią Lietuvos bajoriją. Universiteto auditoriją sudarė beveik išimtinai bajorai, nes nebajorams buvo varžomos teisės stoti į uni­ versitetą, ypač gauti diplomą ar mokslo laipsnį. Nors daugiatautėje Vilniaus švietimo apygardoje bajorija kilmės atžvilgiu buvo daugiau­ sia lietuviška, gudiška ar ukrainiška, tik šiek tiek ir lenkiška, tačiau ir anksčiau aplenkėjusi, nuo Edukacinės Komisijos laikų išėjusi tik lenkišką mokyklą, kultūros, kalbos, bajorų tradicijų ir siekimų at­ žvilgiu buvo jau visai lenkiška. Kadangi to meto krašto visuomenę tesudarė tik bajorai, kai gyventojų daugumas tebebuvo beteisiai bau­ džiauninkai, tai ne tik Lietuvos bajorams, bet ir Rusijos valdžiai ir šviesuomenei Vilniaus apygardoje nebuvo nei lietuvių, nei gudų ar ukrainiečių, bet tebuvo vien lenkai, ir buvę Lietuvos-Lenkijos plotai — tik buv. Lenkija. Tad ir caras Aleksandras I, kaip ne estų ar latvių baudžiauninkams, bet „Pabaltijo provincijų“, t. y. Estijos ir Latvijos, „visuomenę“ sudarantiems bajorams vokiečių baronams Tartu univ. 1802-1803 m. perorganizavo grynai vokišku pavyzdžiu, taip ir pertvarkytąjį Vilniaus Universitetą teskyrė lenkiškajai apy­ gardos bajorų „visuomenei“ . Nors vadovaujamų universiteto sluoksnių tautine tendencija uni­ versitetas buvo tapęs lenkišku, tačiau dėstomąja kalba jis dar gana ilgai tebebuvo lotyniškas. Tik kai kurie dalykai buvo ir nuo pra­ džios dėstomi lenkiškai ar prancūziškai. Kai Počobutas buvo griežtas lotynų dėstomosios kalbos šalininkas ir barė Sniadeckį už tai, kad šis įžanginę paskaitą skaitė lenkiškai, Sniadeckis dar 1782 m. Kro­ kuvoje pirmas astronomijos paskaitas pradėjo skaityti lenkiškai. Ta-

76

S en o jo V iln ia us U n iv ersiteto baigim o diplom as

čiau net ir Sniadeckis nebuvo pakeitęs nusistojusios tvarkos, juoba kad jo rektoriavimo metu universitete tebevyravo kitataučiai, kurių daugumas dar menkai temokėjo lenkiškai. Ypač beveik visi medici­ nos f ak. dėstytojai dar ilgai tebebuvo vokiečiai ar prancūzai. Iki 1816 m. dėstomoji kalba iš tradicijos tebebuvo lotynų, ir tik kai kurie dalykai tebuvo dėstomi prancūziškai ir retas kuris lenkiškai. Lenkų kalba oficialiai paskelbta dėstomąja tik 1816 m., tačiau ir po to dau­ gelis dalykų, ypač medicinos ir teisės fakultetuose, buvo skaitomi lotyniškai ar prancūziškai. Magistrų ir daktarų disertacijos net iki uždarant universitetą buvo rašomos lotyniškai. Tačiau kasdieniniame universiteto rūmų ir aplinkos gyvenime vyravo lenkų kalba. Šiaipjau lenkų kalba pradžioje visai nesirūpinta. Kai rusų kalba buvo dėstoma nuo 1797 m., rusų literatūra nuo 1804 m., lenkų kal­ bos ir literatūros katedra statuto net nebuvo numatyta. Kai, visuo­ menės raginamas, 1811 m. rektorius Sniadeckis pareikalavo lenkų kalbos kursą įtraukti į retorikos ir literatūros katedrą, vakariečių grupei vadovavęs prof. Grodekas (Groddeck), tam griežtai pasiprie­ šino. Vis dėlto į retorikos ir literatūros katedrą įtraukta lenkų lite­ ratūra pradėta dėstyti 1811 m., lenkų kalba 1812 m. 77

Lietuvių kalba atskiru mokslo dalyku nebuvo dėstoma Vilniaus Universitete. Betgi 1822 m. gegužės 17 d. universiteto adjunktas K. Kantrimas įteikė lietuvių kalbos katedros reikalu 15 punktų me­ morandumą, kur aiškino ne tik lietuvių kalbos svarbą, bet siūlė ir kandidatą tai katedrai užimti (L. Uvainį). Neišliko duomenų, kaip reagavo Vilniaus mokslo apygardos kuratorius ir Vilniaus Univer­ sitetas lietuvių kalbos katedros reikalu. Į pabaigą šio Vilniaus Universiteto tarpsnio, 1812 -1813 m., dėl Napoleono žygio į Rusiją universiteto darbas buvo nutrauktas. Rektorius Sniadeckis buvo įėjęs į napoleoninės Lietuvos vyriau­ sybės sudėtį kitų jos narių separatistiniams siekiams atsverti. Šiuo pirmuoju, Stroinovskio ir Sniadeckio rektoriavimo, tarpsniu Vilniaus Universitete vyravo stipri Grodeko (Groddeck) vadovaujama iš už­ sienio kviestųjų, ypač vokiečių, profesorių grupė. Ši grupė kirsda­ vosi su dar nespėjusiais kiek žymiau pasireikšti moksle Sniadeckio ir Jundzilos vadovaujamais Lietuvos ir Lenkijos profesoriais. Šiuo brendimo laikotarpiu universitetas dar nebuvo spėjęs nei stipriau pasireikšti šalyje, nei įgyti vardo užsienyje. Labiausiai suklestėjo Vilniaus Universitetas 1816 -1823 m., kai rektoriauti pradėjo kad ir žymiai menkesnis mokslininkas už Sniadeckį, bet prityręs ir gabus administratorius S. Malevskis. Tuo metu daug vietos akademinio jaunimo buvo išsiųsta į užsienį pagilinti stu­ dijų. Moksliškai subrendo ir perėmė visą eilę katedrų vietinės kil­ mės profesoriai, kurie šiuo tarpsniu pradėjo jau universitete vyrau­ ti. Mokslu ir garsu Vilniaus Universitetas toli pralenkė visas Lenki­ jos ir Rusijos aukštąsias įstaigas. Rusijoje kilus politinei reakcijai ir vėliau valdžiai susekus slaptas studentų organizacijas, 1823 m. Čartoriskis atsistatydino iš kuratoriaus vietos ir prasidėjo caro vyriausy­ bės represijos. Tuo ir baigėsi šis Vilniaus Universiteto tarpsnis. Po Čartoriskio 1823 - 1824: m. Vilniaus mokslo apygardos kura­ torium buvo prancūzas emigrantas Jonas De la Valle (m. 1846), 1824 - 1830 m. tą vietą užėmė pagarsėjęs girtavimu, palaidu gyvenimu ir kyšininkavimu, nuo 1807 m. artimiausias caro Aleksandro I bend­ radarbis Mikalojus Novosilcevas (1761-1836), vadovavęs slaptas stu­ dentų organizacijas aiškinusiai komisijai. Dalyvavusį studentų tardy­ muose ir pataikavusį Novosilcevui Slanyme gimusį Čekijos žydų kil­ mės Vaclovą Pelikaną (1790-1873), nuo 1824 m. medicinos f ak. de­ kaną ir rektoriaus pavaduotoją, 1826 m. niekieno nerinktą valdžia paskyrė rektorium (1826-1832). Jau į Aleksandro I viešpatavimo pabaigą slavofilų įtakoje pra­ sidėjusios rusinimo pastangos ypač sustiprėjo valdant Mikalojui I (1825-1855). Valdžiai reikalaujant, universiteto raštinėje lenkų kalbą

78

ИМПЕРАТОРА НИКОЛАЯ I Май. ін » , ,

.

, '

--«j.

.

1832 •

,чѴ


сrr

"rakAi

->■-■

C iv r llo 't lo t įi r . ; 3 a

CbiversftAt Aa Ma

to n

m » - iM t

aftftay Mgtt^FZ *•?o»dv«mijuuii»«uuu v* t№ Ve*»ehp*ttfieeel M * racMtciiau »«Cf«raim & BhJv*r*i U t*lAstitutt and m sb» 3 "o u_

= £

•S

^

OI

■Eu

-5

E -*

108

3

36


0*0'**| ^* SSSiSSSioftOMHMOO'OUUOUlO'l»

ui

SSi!3^g^S!3SS!5SS^S!SN5'bffl

H> 09 «O « 00 ^

m

M M M Iii U A WWWWWWN N N

ro •-* to I—1 I—1

£

2

*3 Z.

31 o“

ro H

O * ' < 0 O 9 O O O < j i №^ oo SSSiSSS5Ž5loMGiiouiS®NNHj>uo>ia)00)i»««' ?c

% 2

II

a- ¡j | |S3S£SK35KS£KC£gSEG*uiioiol I I l l M P s3 ^- U I IH ^ O Ū O Ū ' O H U 1 0 ' 0 ' U I O ' 0 ‘ ^ 0 « Ū O ' W W O ‘ U 1 * - 1 ‘ I I I I I I I i |

i w r o r o r o v * » ro ro ro ro ro ro ro H ro ro ro M H M M I ¡ 0 H W f f ' O 0 ' M N H H O H C 0 N ^ N U i a ' U l O 0 ' 0 '

| I

I l

I I

I I

I I

I 1

j »

MNtororou>ww*o;5ęjo;5gįiĮį22*5įį;įg!įKNO' S£SaS3SSSaid§S5SS!5S3KG!35S!SSSv-oM ^■sssssi ssi Bi Si ssssssssssBKSGs s 11

sO o i ui *N | '-J

s S i S S S s S S S i s S S Ss S S S I i a l S S S ž S i s i g

I *

Ih-J ^ ^ 0 0 - « J O ' VJ ' 0 0

O N O H I M O ' N s J C O * O C O > I M * 0 0 ' C O H N e O O , 1O O N N W t r o a J w ^ w

Ė p. 3 J“. .O030' . 0, 'JHO*H>CH0 Į-i įi i 'NUlff'NOW0'fflO — g

>M W W W W W N W W W N N H H H H H ( V J I \ ) r o r \ ) N r O M U ) W W lWj lOU' O i‘ W O ' f f l O H W O N W į H W « M N r u W O N N - t » ^ O O W 0 ' J * OOMONO O ' ' O O W O ' 0 * 0 ' N H ' O H ' O O s J 1M ' J s J s O C O O ' « J O ' ^ ' J sJūO i

^ O O J M M H O O ^ O '

f^ }m | > j [o M M M M fOM H l\3 H

WI \3 rONI\) r Of OWU) W ¿W ^W s N O Wb o w S o O W W O ' N * y i p‘ W Į n 0 4 » W NU M U lO U N U I

•J'J- J00

0000< 0 O > 0 > 0 0 0 > 0 0 0 0 0 ' 4 - j | p ' 0 ; 0 > ę U > U ' * * i “

JgVj>0jgWM

HHNNNW4»4*w*.**jjM i W> J OO' 0 " >I CO'