Lietuvos dvarai : enciklopedinis žinynas : 608 dvarų ir dvarviečių aprašymai, iliustruoti nuotraukomis
 9786094230042

Citation preview

LIETUVOS

DVARAI Enciklopedinis žinynas 608 dvarų ir dvarviečių aprašymai, iliustruoti nuotraukomis

ALGIMANTAS Vilnius

UDK 728(474.5) (036) Li232

Lietuvos dvarai /enciklopedinis žinynas/. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė.V.: Algimantas.2010. - 512 p., sp. iliustr., žemėlapiai

Žinyne glaustai pristatomos 608 Lietuvoje dar išlikusios dvarų so­ dybos ar jų fragmentai, o taip pat dvarvietės, kurias jau galima vadinti archeologiniais dvarais, nes jų telikęs kultūrinis

sluoksnis, kurį tyri­

nėja archeologai. Žinyne aprašymai išdėstyti pagal abėcėlę - enciklope­ dine tvarka. Trumpi dvarų aprašymai iliustruojami spalvotomis nuo­ traukomis, darytomis 2008-2010 metais, o taip pat archyvinėmis dvarų nuotraukomis. Dvarų lokalizacija pažymėta apskričių žemėlapiuose. Ieškomą dvarą padės surasti savivaldybių abėcėlinė dvarų rodyklė. Ši knyga paruošta pagal didelio būrio specialistų leidyklai pateiktą infor­ maciją. Jų sarašas - knygos gale spausdinamas šaltinių skyrelis. UDK 728(474.5)(036)

ISBN 978-609-423-004-2

© © © ©

Tekstai. Leidykla ALGIMANTAS. Dizainas. Violeta Laukytė. Žemėlapiai. Jana Sėta, RIga. Iliustracijų sąrašas 505 psl.

Enciklopedinis žinynas 608 dvarų ir dvarviečių aprašymai, iliustruoti nuotraukomis

Sudarytoja Ingrida SEMAŠKAITĖ

4

LEIDĖJŲ ŽODIS

Rekviem dvarams?! i

Enciklopedinis žinynas LIETUVOS DVA­ RAI - atnaujinta ir papildyta 2009 m. pradžioje mūsų išleisto dviejų tomų žinyno laida. Šiame žinyne iš esmės pakeista išdėstymo struktūra. Dvitomis buvo sudarytas pagal apskritis: 10 Lietuvos apskričių sudarė 10 žinyno skyrių. Kadangi Lietuvos vyriausybė nusprendė pa­ naikinti apskritis, naujoje žinyno laidoje atsi­ sakėme apskričių struktūros - dvarų aprašy­ mai išdėstyti enciklopediniu principu - pagal abėcėlę. Knygos gale yra dvarų suvestinė pagal miestų ir rajonų savivaldybes. Ji padės skaity­ tojams, ieškantiems juos dominančių dvarų pagal teritorinius požymius. Pirmąją žinyno laidą paruošėme spaudai pagal sutartį su Kul­ tūros paveldo departamentu (KPD). Pagrindi­ nis informacijos šaltinis buvo Kultūros paveldo centre sukauptos dvarų sodybų, įrašytų į Kul­ tūros vertybių registrą, dosjė, panaudojome jau anksčiau mūsų išleistų knygų apie dvarus medžiagą. Naujai žinyno laidai daug informa­ cijos jau 2010 m. leidyklai atsiuntė savivaldybių paminklotvarkininkai, muziejininkai, bibliote­ kininkai. Už tai jiems nuoširdus ačiū. Tad šis leidinys - didelio būrio specialistų kolektyvi­ nis darbas. Jo tikslas - supažindinti visuomenę su dabartine svarbios mūsų kultūros paveldo dalies - dvarų situacija. Dvarai šiandien, deja, jau nykstantis paveldas. Pavažinėjus po dvarus apima slogi nuojauta, kad šis žinynas gali tap­ ti rekviem requiem (gedulingomis mišiomis) daugeliui dvarų. Pavartykite knygą ir pamaty­ site, kiek daug jau baigiančių sunykti dvarų. Į juos užsukęs pasijunti gal panašiai kaip kuni­ gas prie beviltiško ligonio - gali išklausyti, bet padėti jau niekuo nebegali. Lietuvos dvarai nykti pradėjo ne mūsų die­ nomis ir net ne sovietmečiu, kaip atrodo iš pir­ mo žvilgsnio. Taip, sovietmečiu dvarai buvo ver­ tinami tik tiek, kiek jų pastatų reikėjo socialisti­ nio ūkio poreikiams. Dvarų sodybose kolūkiai

ir tarybiniai ūkiai pristatė daug naujų pastatų, kurie iškreipė dvarų sodybų vaizdą. Per socialis­ tinį laikotarpį, jei kurios dvarų sodybos pasiro­ dė visai nereikalingos, jos pamažu ir nyko. Bet ir pastaraisiais dešimtmečiais, jau atkūrus Lietu­ vos nepriklausomybę, daug dvarų, visai netekę jokios priežiūros, sunyko, apaugo šabakštynais. Dvarų nykimo pradžią galima sieti su tar­ pukario Lietuvos žemės reforma, prasidėjusia , 1922 m. Tada dvarų žemės apribotos iki 80 ha. Daug dvarininkų, pasipiktinę ir įsižeidę, išvy­ ko į užsienius. Per žemės reformą išparceliuoti dvarai dažnai patekdavo į nevykusių naujų šei­ mininkų rankas ir pradėdavo nykti. Tad dvarų nykimo procesas susiklostė istoriškai ir jau ne­ besustabdomas. Rezultatas - iš X X a. pradžio­ je Lietuvos teritorijoje buvusių maždaug 3500 dvarų sodybų liko apie 600. Ir tų nemaža dalis - tik dvarvietės arba dvarų liekanos. Daug statinių virto griuvėsiais jau po Nepri­ klausomybės atkūrimo. Yra valstybinė Lietuvos dvarų išsaugojimo programa, yra Medinės ar­ chitektūros apsaugos programa (mediniai dvarų statiniai šaukte šaukiasi pagalbos), tačiau dvarai toliau nyksta...Lietuva nėra finansiškai pajėgi išsaugoti visų į kultūros vetybių sąrašus įrašytų objektų. Vis dėlto valstybė privalėtų skirti lėšų bent reikšmingiausiems paveldo objektams iš­ saugoti. Kitais turėtų pasirūpinti privatūs asme­ nys, dabartiniai dvarų pastatų savininkai. Ateities Lietuvoje, be abejo, išliks nedidelė dalis dabartinių dvarų sodybų, kaip savotiški muziejai arba naujųjų dvarininkų gyvenamieji būstai. Tokios dvarų likimo tendencijos ryš­ kios jau šiandien. Pasisekė dvarams, kurie anksčiau ar vėliau tapo muziejais. Jie stabiliai prižiūrimi, atnaujimami ir, tikėkimės, tokiame statuse dar ilgai gyvuos. Po atkurtos Nepriklausomybės dvarams gal didžiausia žala padaryta leidus juos priva­

5

LEIDĖJŲ ŽODIS

tizuoti dalimis. Tuo žingsniu sunaikintos dvarų sodybos kaip nedaloma visuma. Neliko vien­ tisų dvarų sodybų. Dvarais pradėjome vadinti dvarų rūmus. Kai kuriuos jų nusipirko pratur­ tėję Lietuvos verslininkai ar užsienio lietuviai. Romantiškai nusiteikę ir nepaisydami miglotų perspekyvų kada nors atgauti nemažas inves­ ticijas, dalis naujųjų dvarininkų investavo ne­ mažus pinigus į savo dvarų atgaivinimą. Tokie dvarai pradėjo naują gyvenimą. Iki 2010 m. atnaujinti yra Arvydų, Bikuškio, Bistrampolio, Daukšiagirės,D autarų, Gaidelių, Krikštėnų, Lapšių, N orviliškių. Pavi rvyčio Sešuolėlių. Švėkšnos. Taujėnų. Videniškių. Mikėno dvarai. Gal ne visi šie dvarai atnaujinti pagal griežtus paminklosaugos reikalavimus, gal į kai kurių interjerus prasibrovė kičo elementų, bet svar­ biausia - pradėję nykti dvarai prikelti naujam gyvenimui. Pamažu atnaujinami ir kai kurie kiti privačiais tapę dvarai. Tačiau didžioji dalis dvarų laukia nesulaukia savo naujųjų šeiminin­ kų dėmesio. Yra visai tarsi užmirštų privačių dvarų. Savininkai juos laiko kiaurais stogais, išdaužtais langais, išlaužtomis durimis. Kyla įtarimas - gal savininkai laukia kol jie patys sugrius ir nebereikės kultūros paveldo objekto restauruoti, laukia dvaro sunykimo, kad galėtų žemės sklypą panaudoti kitiems statiniams?! Gal reikėtų žymiai sugriežtinti naujųjų dvari­ ninkų atsakomybę ir apsaugoti paveldo objek­ tus nuo visiško sunykimo, kraštutiniu atveju gal net nusavinti tokius pamirštus, neprižiūrimus dvarus, esančius Kultūros vertybių registre. Dvarams vis daugiau dėmesio skiria visuo­ menė. Pastaraisiais metais dvarai tapo populia­ riais pažintinio turizmo objektais. Prie dvarų praeities, jų dvasingumo populiarinimo daug prisidėjo M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo koncertai dvaruose. Dvarų dvasingumą, jų kultūrinę aurą gaivina dvaruose vykstantys muzikos festivaliai. Visuomenė prisideda ir prie dvarų išsaugojimo. Mūsų leidykla drauge su Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga 2010 metus paskelbė Dvarų išsaugojimo metais, kurių pro­

gramoje neprižiūrimų dvarų teritorijų tvarky­ mas talkų būdu, apleistų dvarų pastatų pirminis užkonservavimas, užsandarinant langus, duris. Tačiau grįžkime prie žinyno, kuris dabar Jūsų rankose. Dvarų istoriniuose aprašymuose galite rasti duomenų, kurie gal nesutaps su jūsų žiniomis. Šioje situacijoje viską lemia šaltiniai, kuriais naudojomės. Žinyno gale yra išvardinti pagrindiniai šaltiniai, kuriais naudojosi leidė­ jai. Kai susidurdavome su skirtinga informa­ cija, pirmenybę teikdavome Kultūros paveldo centro dosjė užfiksuotai informacijai. Aprašomų dvarų sąrašą sudarėme pagal Kultūros vertybių registrą, skelbiamą KPD internetiniame tinklalalpyje. Jį 2010 m. papildė­ me keliais dvarais, kuriuos rekomendavo apra­ šyti savivaldybių paminklotvarkininkai. Tikimės, kad žinynas sudomins visus, ne­ abejingus „dvarų likimui. Žinyne trumpai ap­ rašomi ^08 xlvarai. Aprašymai iliustruojami dabartinėmis ir istorinėmis nuotraukomis. Knygos gale pateikiami apskričių, vis dėlto iš­ likusių kaip teritoriniai regionai, smulkūs že­ mėlapiai, kuriuose pažymėta dvarų dislokacija. Norintiems apžiūrėti vieną ar kitą dvarą daž­ nai iškyla dilema - o kaip į jį patekti, ypač, jei dvaras dabar privati valda. Tokias situacijas re­ glamentuoja Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Pateikiame ištraukas iš šio Įstatymo 25-ojo straipsnio. Nekilnojamųjų kultūros vertybių prieinamumas 1. Kiekvienas visuomenės narys turi teisę pažinti nekilno­ jamąsias kultūros vertybes. 4. Privačios nuosavybės teise valdomų kultūros paveldo statinių interjerų apžiūrai reikalingas valdytojo sutikimas. Lankymo ir apžiūros sąlygos gali būti nustatomos apsaugos sutartimi. 5. Kad būtų galima kultūros paveldo objektą tinkamai apžiūrėti iš išorės, valdytojai turi leisti eiti p er savo valdomą teritoriją iki apžiūros vietų. 6. Jeigu kultūros paveldo objektas iš visų pusių apsuptas privačios nuosavybės teise valdomų sklypų, jų savininkai ar kiti valdytojai privalo leisti lankytojams prieiti iki šio objekto. 9. Jeigu kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingąsias savybes žaloja pernelyg intensyvus lankymas ir žalojimo nega­ lima išvengti techninėmis priemonėmis, gali būti įvestas užmo­ kestis už lankymą arba kitaip mažinamas lankytojų srautas.

Linkime įdomių, dvasingų kelionių į atnaujintus ir jau nykstančius dvarus. Pamatykime, ko gal nebegalės pam atyti ateinančios kartos Leidėjai 2010 m. liepa

ABROMIŠKĖS

6

Elektrėnų šen. Abromiškių gyvenvietė - šalia

- tradicinės X X a. pr. mūro architektūros. Abromiškių dvaras rašytiniuose šalti­

Vilniaus-Kauno automagistralės, tarp Vievio

niuose minimas jau X V I a. antrojoje pusėje.

A B R O M IŠ K Ė S . Elektrėnų savivaldybė,

ir Elektrėnų. Dvaras - pačioje gyvenvietėje,

Jį įkūręs Abrahamas Poniatovskis 1571 m.

Abromiškių ežero šiauriniame krante. X IX a. - X X a. pr. dvaro statiniai: rūmai, svir­

pastatė čia pirmuosius rūmus. Matyt, nuo jo vardo kilo ir gyvenvietės pavadinimas. X V II a. dvaras - Bychovcų nuosavybė. Vedybų

nas, sargo namas, tvartas, tvoros fragmentai. Parkas įkurtas X V III a., perplanuotas X IX a. pab., jam e - du tvenkiniai, prateka upelis. Dvaro sodybą jos klestėjimo laikotarpiu sudarė trys dalys - reprezentacinė, gamybinė ir ūkinė. Gamybinė zona sunyko - neišliko nė vieno jos pastato. Reprezentacinėje zono­ je nebėra oranžerijos, oficina rekonstruota sovietmečiu. Ne visi pastatai išliko ir ūkinėje zonoje. Sulaukėjo senas parkas.

keliu apie 1748 m. dvaras atiteko prancūzų kilmės grafų de Raesų giminei. Jų pirm ta­ kas Henrikas de Raesas atvyko į Lietuvą apie 1642 m., dabartine term inija - kaip karinis konsultantas. Jį parsivežti galėjo Boguslavas Radvila (1620-1669), grįždamas iš studi­ jų Vakarų valstybėse. Karinių konsultacijų Lietuvai reikėjo, nes buvo prasidėję karai su Rusija ir Švedija. Konsultantas pasirinko

Dvaro centrinėje dalyje - pagrindinis so­

Lietuvą antrąja tėvyne savo palikuonims.

dybos akcentas - rūmai su buvusiu parteriu. Kiti pastatai išdėstyti laisvai, grupuoti pagal

Vienas jų - Henrikas de Raesas pirmasis įsi­ kūrė Abromiškėse. De Raesai, veikiausiai ir

paskirtį.

pastatę senąją medinę rūmų dalį, dvarą val­

Neįprasta dvaro rūmų kompozicija - joje savitai dera dviejų stilistinių epochų - klasi­

palikuonė Kazimiera de Raes (1818-1893)

cizmo ir istorizmo architektūriniai principai.

ištekėjo už grafo Pranciškaus Broel Pliaterio

Pastatas - iš dviejų dalių: senoji medinė, cen­ tre esanti dalis, statyta X IX a. pr., mūrinė du šoniniai triaukščiai fligeliai - X IX a. pab., apie 1898 m. Tuo pačiu metu prie senojo

dė iki X IX a. vidurio, kai paskutinė giminės

ir dvaras kaip kraitis atiteko šiai giminei. Vė­ liau dvarą valdė šioje santuokoje gimęs V il­ helmas Pliateris (1850-1911). Po jo vedybų su Felicija Saltan, apie 1898 m., rekonstruo­ ti dvaro rūmai - pristatyta mūrinė jų dalis.

medinio klasicistinio korpuso sumūrytas ir naujas keturių kolonų portikas. Įdomūs ko­

Vilhelmo Pliaterio dukros Izabelė, Idalija ir

lonų pamatai, tarsi masyvūs postamentai, du iš jų kraštiniai, papuošti barokinėmis voliu­

Marija buvo paskutinės dvaro valdytojos. Dauguma Raesų ir Pliaterių, gyvenusių dva­

tomis. Rūmų šoniniai fligeliai turi neobaroko bruožų. Tarpukaryje rūmai rekonstruoti, tobulintas jų interjeras.

re, palaidoti Sabališkių kapinaitėse. Ten stovi X IX a. pirmosios pusės koplyčia - dvarinin­

Sargo nam ui ir svirnui būdingi m ed i­

kų mauzoliejus. Per tarpukario Lietuvos res­ publikos žemės reformą Abromiškių dvaras

nės liaudies architektūros bruožai, tvartas

išparceliuotas. Centrinę jų dalį su rūmais nu-

7

ADAKAVAS

A

parapijos namai, rūmų rūsiai, namas (X IX a. I p.), mokykla (1935 m.), kalvė (X IX a. vid.), sargo namas (X X a. pr.). Žaliuoja X V III a. vid. įkurtas, X IX a. pertvarkytas parkas su aštuoniais dvarą supančiais tvenkiniais. Bažnyčios šventoriuje 1883 m. pastatytas ko­ plytstulpis, kurį puošia kaltinė saulutė. '■Abromiškių

dvaro rūmai

sipirko bankininkas ir m eno kolekcininkas Mykojas Žilinskas (1904-1992) - Kaune yra

Dvaro sodybos pastatų kompozicijoje dominuoja centrinė dalis - rekonstruotieji rūmai. Buvusi sodybos struktūra suardyta - sovietmečiu čia pastatyta daug naujų sta­ tinių, nugriauti senieji, todėl detaliau apibū­

tarybiniais metais pastatyta jo vardo galerija, kurioje eksponuojama emigracijoje, Vokie­ tijoje, surinkta paveikslų galerija. Nežinia,

dinti ankstesnįjį išplanavimą sunku. Antrasis

kokių planų Abromiškėse turėjo M. Žilins­

skirtingas dvaro ansamblio dalis jungė dabar jau apnykusi tvenkinių sistema.

kas, tačiau jų nespėjo įgyvendinti - prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Pokaryje rūm uo­ se įsikūrė ligoninė, vėliau paštas, medicinos punktas, biblioteka, dirbtuvės. Jau senokai rūmai stovi apleisti, nenaudojami. Nyksta ir kiti dvaro pastatai. Peizažinis su geometrinio planavimo ele­ mentais dvaro parkas šiandien žaliuoja 15,5

dvaro ansamblio kompozicinis centras - baž­ nyčia su jai priklausančiais pastatais. Šias dvi

Bažnyčios pastatams būdingi tradicinės (liaudiškosios) architektūros bruožai, dva­ ro sodybos statiniams - istorizmo laikotar­ pio architektūros stilius. Mokyklos pastatas - tarpukario laikotarpio konstruktyviosios architektūros pavyzdys. X V III a. rašytiniuose dokumentuose m i­

ha plote. Per parką link rūmų veda alėja,

nimas Adakavo dvaras ir jo įkūrėjas - Jonas

apjuosianti apskritos formos parterį. Dvaro sodo link - 100 m ilgio mažalapių liepų alėja.

Adakauskis (Odakowski). Nuo šių bajorų pavardės kilo ir vietovės pavadinimas. Dva­

Parkas taip pat apleistas, neprižiūrėtas, tačiau vis dar nepraradęs savo erdvinės struktūros.

ro sodybą pradėjo statyti Jonas Adakauskis, Batakių seniūnas. Darbus tęsė kitas Jonas Adakauskis (gal sūnus - nėra tikrų žinių),

Dabar dvaras turi naujus savininkus ir ti­ kisi iš jų didesnio dėmesio.

Ariogalos tijūnas (Didžiojo kunigaikščio vietininkas valsčiuje). 1793 m. J. Adakauskis

ADAKAVAS.

Tauragės r. Skaudvilės šen. Adakavo gyvenvietė išsidėsčiusi prie

dvaro sodybos šiaurinėje dalyje pastatė m e­ dinę bažnyčią, kuriai suteiktas jos fundato­

Skaudvilės-Nemakščių kelio, apie 5 km į rytus nuo Skaudvilės. Dvaras įsikūręs cen­ trinėje gyvenvietės dalyje. Jo sodyboje išlikę

jo bažnyčia. Jos rūsiuose Adakauskiai laidojo savo šeimos narius. Adakauskiai gyveno m e­

X V III a. vid. - X X a. pirmosios pusės pasta­ tai. Dvaro ansamblį sudaro dvi atskiros dalys - dvaro pastatai (jų išliko 5) ir bažnyčios sta­ tinių kompleksas (jų yra 6). Dvarui priklauso

riaus vardas - ir dabar tai Šv. Jono Krikštyto­

diniame dvaro name, kuris X IX a. viduryje per audrą sudegė. Jo vietoje 1858 m. pasta­ tyti mūriniai rūmai, kurių statyba jau rūpi­

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, varpinė, šven­

nosi Chlevinskiai, kurie perėmė dvarą, kai Karolina Adakauskytė ištekėjo už Žemaitijos

toriaus tvora su vartais, klebonija, špitolė,

paseniūnio Kazimiero Chlevinskio (vyriškos

A

8

ADOMYNĖ

stovas išrinktas II ir III Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Jo sūnus Jurgis Tornou (19192005) - ilgametis Vilniaus universiteto bibli­ otekos direktorius, žinomas publicistas. Per tarpukario Lietuvos žemės reformą dvaras išparceliuotas. Čia įkurta našlaičių prieglauda, veikė žemės ūkio mokykla, po­ kariu - kolūkio centras, vėliau - senelių prie­

2

Dvarininkų pastatyta Adakavo bažnyčia

glauda. Naujiems poreikiams dvaro rūmai neatpažįstamai perstatyti, iš senųjų rūmų liko tik rūsiai su cilindriniais skliautais. 1935

giminės paveldėtojų Adakauskiai neturėjo). Rūmai buvo vienaukščiai su dviem dviaukš­

m. pastatyta tipinė, nauja pradžios mokykla. Mokyklos statybą tada rėmė visos trys, čia

čiais rizalitais ir dar aukštesniu keturkampiu bokštu. Spėjama, kad juos statė K. Chlevinskio ir K. Adakauskytės sūnus Ignotas Chle-

gyvenusios ir veikusios religinės konfesijos - katalikai, rusų sentikiai ir stačiatikiai (rusų

vinskis (Chlevickis 1801-1871), palaidotas

kolonistai šiose apylinkėse buvo apgyven­ dinti po 1863 m. sukilimo). Rekonstruotuo­

Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios

se rūmuose ir dabar įsikūrę Adakavo senelių

šventoriuje. Tai buvo prieštaringa asmenybė (tikėtina nušautas dvikovoje Tytuvėnuose).

namai.

Vietiniai žmonės netikėlius „Klevinskius” (Ignotą ir jo tėvą Kazimierą) iki šiol m ini ne­ geru žodžiu - esą, šie du vyrai, nuskriausdami vietines mergaites, paliko nesantuokinių palikuonių... 1886 m. iš Ignoto Chlevinskio giminaičio Vladislovo Chlevinskio (1825-1907) dvarą nupirko grafai Anrepai. Vėliau dvarą valdė

ADOMYNĖ.

Kupiškio r. Šimonių šen.

Dvaro sodybos fragmentai netoli kelio Utena-Kupiškis, prie Aluočio upelio. Iš dvaro laikų liko mediniai rūmai, parko ir sodo frag­ mentai, tvenkinys. Ūkiniai-gamybiniai pasta­ tai nugriauti. Dvaro žemėse pastatyta Švč. Mergelės M arijos bažnyčia (1921 m.), varpi­ nė (X X a. pr.) ir koplytėlė (1855 m.) su m edi­

baronas von Tornou, atsikėlęs iš Kuršo. Ada­

ne Jono Nepomuko skulptūra. Šie sakraliniai

kave gimė Aleksandras Tornou (1895-1938),

pastatai taip pat priklauso dvarvietei. Adomynė - X V III a. pr. - X X a. pr. susikū­

tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, kaip Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos at-

rusi dvarvietė. Adomynė - dvaras ir kaimas, - anksčiau vadinosi Jonava, Ašuotėlė, Kazimieravėlė. Šios žemės - buvęs grafų Pliaterių dvaro palivarkas. A.Pliateris 1809 m. dvarą įkeitė Jonui Žurauskui. 1817 m. balandžio 30 d. dekretu Ašuotėlės palivarkas, priklausęs Aluotės dvarui, atiduotas Jonui Žurauskui, kuris X V III a. pr. pasistatė čia iki mūsų die­ nų išlikusius medinius rūmus. Mirus J. Žu­ rauskui, valdas paveldėjo jo giminaitis, taip

3- Adakavo

dvaro rūmai XX a. pirmojoje pusėje

pat Jonas Žurauskas. Po jo mirties dvaras ati­ teko seserims Sofijai Koscialkovskai ir M al­

9

AKADEMIJA

A

vinai Maksimovai. Iš jų dvarą nupirko eigu­

statai (neišlikę). Už rūmų žaliavo sodas, tyvu­

lys valstietis Adomas Vilėniškis, kuris žemę išnuomojo giminaičiams, dvaro pakraščius

liavo tvenkinys. Savita rūmų architektūra. Pastato planas

išpardavė valstiečiams, o sau pasiliko cen­ trinę dalį su 60 ha žemės. Neturėdamas įpė­

- „L“ raidės formos, iš visų pusių į namą vedė įėjimai. Pagrindinis įėjimas - nukreiptame į

dinių, dalį lėšų ir žemės paskyrė bažnyčios

kebą fasade, kurio viduryje iškilęs m ezoni­

statybai, bet jos nebaigė. 1921 m. statybas užbaigė A.Vilėniškio sūnėnas Juozapas Vilė­

nas. Prie jo anksčiau glaudėsi portikas - pa­ grindinis klasicizmo stiliaus atributas. Jis nugriautas apie 1970 m., tiesiant kebą (tuo

niškis - klebonas, kunigas ir kanauninkas, kuris paveldėjęs rūmus, įrengė ten kleboniją. Likusi dalis dvaro žemių paveldėjimo teise atiteko kitiems keturiems A.Vilėniškio bro­ lio vaikams. Po Antrojo pasaulinio karo bu­ vusiuose rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, kultūros namai, parduotuvė. Dabar viename rūmų gale veikia biblioteka. Neseniai pasta­

metu nugriauti ir visi dvaro ūkiniai pastatai, paradiniai vartai, iškirsta nemaža parko da­ lis). Nors rūmų portiko nebėra, jų architektū­ roje liko nemažai kitų klasicizmo stiliaus de­ talių - mūrinė arkadų galerija, pusapskritės jos arkos. Namą juosia smulkiais dantukais

tas restauruotas: sienose pakeisti išpuvę rąs­

dekoruotas karnizas, prieangių stogelius lai­ ko mažos, kresnos kolonėlės. Tai tipiškas vi­

tai, kai kuriose patalpose įdėtos naujos grin­

dutinio sluoksnio bajoro namas, kokie buvo

dys ir lubos, pakeistas stogas.

statomi X V III a.

Adomynės dvaro sodyboje X V III a. - X IX a. pr. be medinio gyvenamojo namo jau bu­ vo smuklė ir du bravorai, kuriuose pagamin­

Rūmų vidų išilgai ir skersai dalija kapitali­

tą degtinę veždavo parduoti į Rygą. Kiti pa­

nės sienos. Reprezentacinės ir gyvenamosios patalpos, išdėstytos dviem eilėmis, pasižy­ m ėjo prabanga. Iki šiol kai kurių jų grindis

statai to meto istoriniuose šaltiniuose nem i­ nimi. 1 8 21-1830 m. rekonstruoti rūmai. Po

puošia inkrustuotas parketas, jaukumo tei­ kia augaline tematika dekoruotos koklinės

šios rekonstrukcijos liaudiškos architektūros pastatas įgavo klasicizmo stiliaus bruožų.

krosnys.

Adomynės dvaro sodyba išsidėsčiusi prie kebo, kuris anksčiau buvo apsodintas medžiais ir užtvertas vartais. Šiaurinėje kelio pusėje stovėjo rūmai, pietinėje - ūkiniai pa-

Adomynės dvarvietėje išliko kai kurios smulkiosios architektūros formos. Tai šven­ toriaus akmenų mūro tvora su dviem m etali­ niais varteliais; abipus vartų iškilę aukštesni stulpai, kurių viršuje - betoniniai kryželiai.

AKADEMIJA. Kėdainių r. Dotnuvos sen. Akademija - Dotnuvos dvaras, įsikūręs maždaug už 3 km į šiaurę nuo paties m ieste­ lio. Dotnuvos dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo X V I a. Išliko X IX a. pirmojoje pusėj e - X X a. pr. iškilę dvaro sodybos ir akade­ mijos statinių komplekso pastatai: istorizmo laikotarpio dvaro rūmai (statyti X IX a. antro­ joje pusėje), kumetynas, lentpjūvė, mokykla, 4

Adomynės ponų namas

trys gyvenamieji namai, daržinė, spirito varyk-

A

AKADEMIJA

70 ūkio mokyklą, kuri 1915 m. buvo iškeldinta į Rusiją. 1918 m. Lietuvos vyriausybės vardu Dotnuvos dvarą su mokykla įsigijo Viktoras Ruokis (1 8 85-1971), vėliau išgarsėjęs kaip Lietuvos dirvožemių tyrinėtojas. 1919 m. dvare įsteigta Žemės ūkio ir miškų mokykla, kuriai vadovavo pats V. Ruokis. 1922 m. įstei­ gus Kultūrinės technikos skyrių, mokykla pa­ vadinta Žemės ūkio technikumu. 1924 m. čia įsteigta Žemės ūkio akademija. Nuo to laiko ir pats dvaras ilgainiui imtas vadinti Akade­ mija. Čia apsigyveno dėstytojai, akademijoje dirbęs personalas su šeimomis, darbininkai,

5

Akademijos (Dotnuvos dvaro) senieji rūmai

studentai. Dvarvietė tapo lyg atskiras mieste­ lis, kuriame buvo valgykla, parduotuvė, smul­

namai, du ligoninės korpusai, mokyklos pasta­

kaus kredito draugija. Centre stovėjo didieji akademijos rūmai, kuriuose buvo mokymo

tas. Dvarui priklauso taip p a tirl9 1 1 -1 9 1 3 m .

įstaigos, kabinetai, auditorijos, laboratorijos,

iškilę istorizmo laikotarpio rūmai (turi moder­ no stiliaus bruožų). Jų projektavimo darbams

skaitykla, biblioteka, studentų bendrabutis, virtuvė su valgykla. Tuomet čia mokėsi 3 0 0 -

Peterburge vadovavo inž. A. Ditrichas, darbus vykdė Vilhelmas Soroka. Tebežaliuoja dvaro

400 studentų. Prie susikūrusios akademijos sodybos su visu pastatų kompleksu buvo pri­

parkas, įkurtas X IX a. pab.-X X a. pr. Išlikęs dvaro laikų tiltas per žiedinį kanalą, juosiantį

siglaudusi ir dvaro sodyba, atskirta savotiš­

la, pieninė, trys pastatai, arklidė, tvartas, du

salą ir joje stovinčius rūmus.

ko tvenkinio su dvaro rūmais saloje. Rūmai - eklektinis stačiakampio formos, triaukštis

Rašytiniuose šaltiniuose Dotnuvos dva­ ras pirmą kartą paminėtas 1545 m. X V I a.

pastatas, centrinės jo dalies akcentas - siau­

dvaras priklausė Izakauskiams. X V II a. jį val­ dė Mlečkai, Bžostovskiai, Ščitauskiai. Vėliau

didelis dviaukštis priebutis su laiptais. Akademijos dvarvietė skaudžiai nuken­

šias valdas įsigijo Chrapovickiai. Pastarieji X IX a. naujai sutvarkė dvarvietę, pastatė pra­

tėjo baigiantis Antrajam pasauliniam karui.

bangią rezidenciją, kurioje ne kartą viešėjo Rusijos caras Aleksandras I su žmona Jelizave,Tat-Chrapovicki ų dvare veikė baldų fabrikas,

ras rizalitas. Iš parko pusės rūmus puošė n e­

1944 m. liepos mėnesį traukdamiesi vokiečių armijos kariai išsigabeno didžiąją dalį akade­ mijos turto. Per gaisrą ir sprogdinimus žuvo didžiulė vertinga biblioteka, visi įrengimai.

kuriame buvo gaminami meniški, ištaigingi baldai. Po 1863 m. už dalyvavimą sukilime

Dvarvietė tebevadinama Akademija iki šiol, nors Žemės ūkio akademija dar 1945 m .

caro valdžia konfiskavo Chrapovickių dvarą. 1867 m. jį per varžytines nusipirko Šuvalo-

perkelta į Kauną. Akademijoje pokariu įsteig­ tas ir dabar tebeveikia Lietuvos žemdirbystės

vas, o 1869 m. šias valdas perėmė grafas Genrikas Kreicas. Vėliau dvaras priklausė įžiolrui Stolypinui, carinės Rusijos vidaus reikalų m i­

institutas. Dvarvietėje pastatyta paminklų čia dirbusiems žymiems žmonėms - prof.

nistrui. Tikriausiai ne be jo iniciatyvos 1911 m. rusų valdžia Dotnuvos dvare įkūrė Žemės

Dionizui Rudzinskui (skulpt. A. Milkintas), prof. Stasiui Nacevičiui (archit. J. Virakas), prof. Juozui Tonkūnui (skulpt. V. Vildžiū-

17

AKMENA

nas), vienam paskutiniųjų dvaro savininkų Genrikui Kreicui (181 7 -1 8 9 1 ). Akademijos dvaro pastatus supa vaizdin­ gas m išriojo stiliaus parkas, žaliuojantis 33,6 ha plote.

A

6- Akmenos

malūnas

AKMENA. Anykščių r. Viešintų šen. Vėjo malūnai - praėjusių amžių Lietuvos peizažų simboliai, baigia išnykti. Jei kur iš­ liko, tai stovi apskurę, be sparnų, be vadina­ mosios kepurės. Tik sienos išlikę, ir tai jau irstančios. Todėl džiaugsmas apima Lietuvos peizaže pamačius gyvą vėjo malūną - at­ naujinamą, su kepure ir sparnais. Tokį vėjo malūną galima pamatyti prie kelio iš A n­

tapo jo žmona Jadvyga Jankauskienė, kuri,

drioniškio į Viešintas, Akmenoje. Šį didžiulį akmens sienų kepurinį, Olandiško tipo vėjo

užėjus tarybų valdžiai, jau 1941 m. su dviem vaikais ištremta į Sibirą, ten ir mirė. Sūnus

malūną grafas Opanas pastatė šalia vieškelio, apie 400 m į vakarus nuo dvarvietės. A km e­

Aleksandras liko Lietuvoje, nes trėmimo

nos vėjo malūnu grožėjosi ir 1901 m. savo

Nutraukęs studijas, jis grįžo namo. N acio­ nalizavus malūną, buvo malūno vedėju, bet

autobiografiniame apsakyme „Vėjo m alū­ nas“ jį aprašė rašytojas Jonas Biliūnas, beje, ten pat paminėjęs ir Akmenos dvarą, kaip gražią sodybą. Akmena - sena dvarvietė, įsikūrusi šalia Andrioniškio - Viešintų vieškelio. Vietovar­ džio kilmė greičiausiai vandenvardinė. Pra­ tekanti Akmenėlės upelė savo vandenis neša

metu nebuvo namuose - studijavo Kaune.

1948 m. ir jis ištremtas. Kolūkio laikais Akmenos dvaras buvo smarkiai suniokotas, apgriautas unikalus didžiulis 2,5 x 2 m rūkyklos kaminas, bu­ vęs namo centre, nugriautos visos buvu­ sios smulkaus rašto stačiamalkės apšildymo krosnys ir židiniai, perplanuotos ir perdažy­

namąjį dvaro namą pastatė gražaus Akm e­

tos dvaro sienos. Beveik visi Akmenos vėjo malūno medi­ niai įrenginiai ir visų 4 aukštų perdengimai

nėlės tvenkinio pakrantėje, o ant užtvankos

buvo sudeginti, beliko aplaužytos girnos ir

pralaidos buvo įrengęs mažą hidroelektrinę.

apgriuvusios akmeninės sienos. Vėliau su­

Pasakojama, kad anksčiau dvarvietės centras buvęs ant nedidelės kalvos, už kokių 100 m į

sigriebta, kad visko sunaikinta per daug, ir Anykščių muziejaus iniciatyva nuspręsta

pietvakarius nuo dabartinio pastato. Senoliai šią kalvelę m inėjo ir kaip piliavietę, ir kaip

Akmenos vėjo malūną restauruoti. Tačiau restauravimo darbai pradėti tik 1992 m., kai

pilkapį. Kolūkio laikais bandyta šią kalvą iš­ lyginti, tačiau iš po žemių pasirodė žmonių

gįžusiam iš tremties Aleksandrui Jankauskui

į Šventąją. X IX a. Akmenos dvaras priklausė vokiečiui grafui Opanui (Hoppan). Jis gyve­

kaulai. Darbai buvo nutraukti, o kalvelė taip ir liko iki galo neišlyginta. 1914 m. iš Opano dvarą nusipirko Juozas Jankauskas. 1928 m. jam mirus, savininke

grąžintas Akmenos dvaras ir jį ėmė valdyti A. Jankausko dukros Reginos ir Rimgaudo Žirgulevičiaus šeima. Be malūno dvaro sodybo­ je dar buvo likęs gyvenamasis namas, senų liepų alėja, tvenkinys.

A

12

AKMENĖLIAI

Savininkų pastangomis iki 2000-ųjų metų restauruotos akmeninės malūno sienos, at­ statytas jo perdangų sijynas, kepurė, sparnų ašis ir kryžmė, 7 m diametro kepurės pasu­ kimo mechanizmas. Kepurė su jos pasukimo mechanizmu užkelta ant malūno akmeninio liemens. Po 2000 metų atsigręžta į Akmenos dva­ rą. Išvalytas tvenkinys, įrengta giluminė vandens pralaida, pradėtas restauruoti gy­

7- Atnaujintų

venamasis pastatas, kuris, kaip spėjama, yra

Akmenėlių (Pakruojo šen.) interjeras

senesnis už vėjo malūną. Akmenos dvaro sodybą ir vėjo malūną numatoma padaryti lankomais kultūrinio turizmo objektais, panaudoti rekereacijai ir konferencijoms rengti.

AKMENĖLIAI.

Pakruojo r. Pakruojo

šen. Dvaro sodybos fragmentai prie kelio Pakruojis-Linkuva, Kruojos upės dešiniaja­ me krante: atnaujinti apie dviejų šimtų metų senumo rūmai, ūkiniai pastatai iš lauko akmenų.

priklauso verslininkei Editai Aperavičienei. Dvaro rūmus atnaujino dailininkas restau­ ratorius ir interjero dizaineris Antanas Pu­ žauskas.

AKMENĖLIAI.

Pakruojo r. Žeimelio

šen. Dvaro sodybos fragmentai kelio iš Pa­ kruojo į Žeimelį dešinėje pusėje, jau visai ne­ toli Žeimelio, kai iki miestelio lieka mažiau kaip du kilometrai, Beržtalio upelio kairiaja­ me krante - dvaro rūmai, ūkiniai pastatai.

Nuo seno Akmenėliai - vienas iš Pakruo­

Žeimelio dvaro savininkas P. Petrauskis

jo dvaro (žr.) palivarkų. Per tarpukario Lie­ tuvos žemės reformą žemės išdalintos nau­

X IX a. viduryje iškėlė dvarą iš Žeimelio į Akmenėlius. Naujoje vietoje pastatyti rūmai,

jakuriams. Dabar buvęs palivarko centras

lentpjūvė, vandens malūnas, spirito varykla.

13

ALANTA

AKNYSTOS

Anykščių r. Debeikių šen. Dvaro sodyba ant Aknystos upės kranto: rū ­ mai (rekonstruoti X IX a. pab.-XX a. pr.), ypač originali rūkykla (1900 m.) - medinis dviejų aukštų bokšto formos statinys su atviromis antrojo aukšto galerijomis. Tebestovi vien­ aukštis kumetynas, „T“ raidės plano kluonas (pastatytas 1817 m., rekonstruotas 1910 m.), arklidės. Ošia beveik dviejų šimtų metų senu­ mo dvaro parkas, o jam e - retai mūsų krašte pasitaikančių riešutmedžių alėjos.

A

kas Antonijus Jelenskis (1818-1874) už daly­ vavimą 1863 metų sukilime ištremtas į Rusi­ jos gilumą. Sukilimo metu nukentėjo ir dvaro rūmai - jie buvo padegti. Kartu su pastatu žu­ vo ir visas turtingos Jelenskių giminės paliki­ mas. Šiaip taip pavyko išgelbėti patį dvarą, jo caro valdžia nekonfiskavo. Ištrėmus Antonijų Jelenskį, dvaras atiteko jo dukrai Emilijai ir jos vyrui Vladislavui Venclovavičiui. Jie išlai­ kė valdas savo rankose iki Pirmojo pasauli­ nio karo. Naujieji šeimininkai ketino atstaty­

Rašytiniuose šaltiniuose Aknystos pir­

ti sudegusius dvaro rūmus, tačiau šių planų

mą kartą paminėtos 1538 m., kai karalius Žygimantas Augustas dovanojo šias žemes

įgyvendinti nepavyko. Emilija ir Vladislavas Venclovavičiai apsigyveno dailiame mūrinia­

Smolensko bajorui J.Kopčiui. 1807 m. dvarą paveldėjo Rapolas Jelenskis. 1809 m. jis čia

me pastatėlyje, skirtame dvaro iždui laikyti. Jame saugotos vertingos kolekcijos, brangūs

įkūrė 9,8 ha užimantį parką, pastatė rūmus,

rinkiniai, indai, įrengta biblioteka. Šis pasta­

ūkinius pastatus. Rūmai buvo vienaukščiai, tačiau gana erdvūs. Mansardą dengė aukštas

tas, dar vadintas lobynu, buvo nedidukas,

stogas. Deja, istorinės ir politinės to meto per­ mainos neaplenkė Aknystų dvaro. Jo savinin-

plataus stačiakampio plano, gana grakščių formų. Iki mūsų dienų išliko pirmojo aukšto arkados dalis. Antrąjį jo aukštą puošė arkiniai langai. Pastato stogas panašus į sudegusių dva­ ro rūmų stogą - toks pat aukštas, nuolaidus. Žlugus planams atstatyti rūmus, šeimininkai nusprendė išplėsti lobyno pastatą. Prie vieno jo šono pristatė virtuvę, prie kito - oranže­ riją, kuri kartu buvo ir naujojo ponų namo salonas. Šis jaukus statinys tapo dviejų pasku­ tinių dvarininkų kartų gyvenamuoju namu. 1959 m. jam e įsikūrė psichoneurologijos pen­ sionatas. Tokia jo paskirtis ir dabar.

ALANTA (Naujasodis).

Molėtų r.

Alantos sen. Prie Virintos upės įsikūręs Alan­ tos miestelis, o prie upės kairiojo kranto - se­ nas dvaras. X IV a. Vytautas Didysis Alantą atidavė savo broliui Žygimantui Kęstutaičiui. 1436 m. Žygimantas Kęstutaitis šias žemes padovanojo Astikams. Yra išlikusios Astikų dvaro žymės. X V I a. gyvenęs Grigalius Astikas (1535-1580) susikompromitavo - dėl slaptų ryšių su Maskvos pasiuntiniu Lietu­ 9- Aknystų

dvaro rūmai

voje, apkaltintas Tėvynės išdavyste, pagarsė-

A

14

ALANTA

?0

Alantos dvaro rūmai

" Dvaro laikų interjeras - garsioji lėkščių kolekcija

¡■¡■SS

jo kaip vienas pirmųjų pinigų padirbinėtojų Lietuvoje ir nuteistas mirties bausme. Dvarą perėmė tuometinė valdža. Vengrų kilmės Lenkijos ir Lietuvos karalius Steponas Bato­ ras (valdė 1576-1586) Alantos dvarą už nar­ są kautynėse prie Polocko perdavė vengrų kariuomenės vadui Lietuvoje Gabrieliui Be­

kešui. Iš Bekešo dvarą 1598 m. pirko didikas Kristupas Radvila. Ši giminė dvarą valdė iki 1828 m. Tada dvarą nupirko bajoras Tadeu­ šas Pac-Pomarnackis (1763-1849). Jis mirė bevaikis. Dvarą perėmė augintinis, pusbrolio sūnus Aleksandras Pac-Pomarnackis (18061881). Jo paveldėtojas Tadas Pac-Pomarnac-

75

ALANTES

A

ALANTES

Panevėžio r. Vadoklių šen. Dvaro sodybos fragmentai prie Alantos upe­ lio, 1 km į pietvakarius nuo Viniaus-Panevėžio greitkelio, Alančių kaimo pakraštyje: X IX a. vid. - X X a. pr. mūrinių rūmų, mūrinės oficinos liekanos, kluonas, mūrinio maniežo liekanos, tvartas, akmenų mūro arklidė. Ža­ liuoja X IX a. vid. prie Alantos upelio įkurtas

u-Alantos dvaro rūmai XX a. pradžioje kis dvarą valdė iki Pirm ojo pasaulinio karo, kurio išvakarėse išvyko į užsienį ir nebegrį­ žo. Nepriklausomos Lietuvos valdžia dvarą išparceliavo. Jo centrą buvo nusipirkęs Balys Sližys iš netolimo Klabinių kaimo. Pokariu dvare veikė Žemės ūkio technikumas. Dvaro rūmai, Pomarnackių statyti X IX a. vid., yra neoromaninių bruožų, itališkos vi­ los stiliaus, gana retai pasitaikančio Lietuvos dvarvietėse. Pastatas vienaukštis, stačiakam­ pio formos, su dviaukšte centrine dalimi, papuošta trikampiu frontonu. Kairėje rūmų pusėje iškilęs nedidelis bokštas (senos nuo­ traukos byloja, kad jis buvęs kur kas aukštes­ nis). Rūmų fasadus paryškina neoromaninių formų arkučių juostos. Turtingo būta rūmų interjero. Valgomo­ jo lubas puošė gipsatūros , didžiulis krištolo sietynas, grindys buvo išklotos raštuotu par­ ketu, stovėjo prabangūs, meniškai padaryti baldai. Rūmuose buvo sukauptas tikras sidab­

dvaro parkas, pro jį prateka numelioruotas Alantos upelio intakas, tyvuliuoja nedidelis tvenkinys. Dvaro pastatams būdingos romantinio klasicizmo (rūmai), istorizmo laikotarpio (oficina, tvartas, arklidė) architektūros for­ mos. Kluonas ir maniežinė - liaudiškos ar­ chitektūros. Alančių dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo X V I a. 1569 m. Alančių ir aplin­ kinių kaimų žemės atiteko Vilniaus pakamariui (didžiojo kunigaikščio paskirtam parei­ gūnui, kuris sprendė žemės ir turto bylas) Levonijai, kilusiam iš kunigaikščių Žilinskų gi­ minės. 1696 m. šias valdas iš Trakų vaivados Marciano Aleksandro Oginskio nusipirko Ukmergės žemės teisėjas Andriejus Širvinskas. Po A.Širvinsko mirties 1716 m. jo našlė Petronėlė Talatovaitė ir keturi sūnūs atidavė Alančių dvarą už skolas kreditoriams. 1718 m. valdas nupirko Mykolas Pranckevičius. 1777 m. Alantės priklausė Jonui Pranckevičiui, kilusiam iš Pilsudskių giminės. 1795 m. dvaras jau priklausė Adomui ir Ievai Staševi-

ro, bronzos ir keramikos dirbinių muziejus. Valgomajame surinkta daugybė brangių por­ celianinių lėkščių ir lėkštelių. Ir visa tai parsiųsdinta iš įvairių Vakarų Europos fabrikų. Iki mūsų dienų išlikę 11 dvaro sodybai pri­ klausančių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Rū­ mus supa senas parkas, jame tebežaliuoja kelios liepų alėjos, peizažą paįvairina trys tvenkiniai. Dabar dvaro sodyba priklauso Alantos technologijos ir verslo mokyklai.

13-Romantiškai atrodo Alančių rūmų griuvėsiai pro rudens nuspalvintus lapus.

A

76

ALEKSANDRAVĖLĖ

čiams. Apie 1876 m. Alantes įsigijo Ukm er­ gės seniūnas Antanas Rudamina iš garsios Dusetiškių Rudaminų giminės. Po Antano Rudaminos dvarą paveldėjo jo sūnus, taip pat Antanas. Jis Alantėse pasistatė rūmus, ku­ rių griuvėsiai išlikę iki mūsų dienų, pastatė ūkinius dvaro pastatus, įkūrė parką. Rudaminoms Alantės priklausė iki 1940-ųjų. Mirus Antanui Rudaminai (1884 m .), jo turto reika­

težinoma apie rūmų interjerą. Pirmasis aukš­ tas, kuriame dominavo anfiladinis patalpų išplanavimas, naudotas reprezentaciniams tikslams. Alančių dvaro m išriojo stiliaus parkas da­ bar žaliuoja 14,7 ha plote. Netoli rūmų jau ta­ rybiniais metais iškastas nedidelis tvenkinys. Dvaro laikais tvenkiniai atsirado čia užtven­ kus Alantos upelį. Dabar jie jau išdžiūvę.

lais rūpinosi brolis Ričardas, nes dukros Ieva

Dabar Alančių savininkas kunigas Riman­

ir Marija Magdalena buvo dar nepilnametės. Marija Magdalena Rudaminaitė-Dusetiškė

tas Gudelis, kuris planuoja atkurti sunykusį dvarą, įkurti čia Lietuvos išeivijos muziejų.

(1 8 7 8 -1 9 3 8 ), nuo vaikystės būdama ligota,

ALEKSANDRAVĖLĖ

Rokiškio

r.

dvare įsteigė neįgaliųjų prieglaudą, kurioje gyveno apie 200 mergaičių. Dvaro savinin­ kė ne tik modernizavo visą ūkį, bet ir įkūrė

Obelių šen. Dvaro sodybos fragmentai apie

ažūrinių nėrinių dirbtuvę, kurioje dirbo prie­

niai, statinių liekanos.

11 km į p.r. nuo Obelių: dvaro laikų želdi­

glaudoje gyvenančios mergaitės. Jų nėriniais

Dvaras žinomas nuo X V II a. Iš pradžių

žavėjosi ir vietos gyventojai, ir užsieniečiai.

priklausė Radviloms ir vadinosi Pilianava. Iš

Nemažai rankdarbių iš Alančių dvaro iškelia­ vo į Italiją, Ameriką bei kitus kraštus. 1940aisiais nacionalizuojamą dvarą valdė M arijos Magdalenos Rudaminaitės įpėdiniai. Tuo m e­ tu valdai priklausė 80 ha žemės. Ieva ir M a­ rija Magdalena Rudaminaitės buvo ir 1909 m. statytos Šilų bažnyčios fundatorės. Prasi­ dėjus sovietizacijai Rudaminos pasitraukė iš Lietuvos. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais rūmus buvo užėmę vadinamieji liau­ dies gynėjai, vėliau įsikūrė vietinis kolūkis. X IX a. pab. Alančių dvaro ansamblį su­ darė aštuoni statiniai, 1940-aisiais aprašant dvarą pažymėta, kad jis labai didelis, parkas senas. Dvare tuomet priskaičiuota 15 pasta­ tų. Mūsų dienų sulaukė tik šeši jų, iš kurių trys jau virtę griuvėsiais. Seniai likę be stogo yra X IX a. vid. statyti dvaro rūmai - m ūri­ nis stačiakampio plano pastatas, kurio archi­ tektūrai būdingi romantizmo ir klasicizmo elementai. Dviaukščio pastato fasado centre - trijų pusapskričių arkų prieangės, virš jo - rizalitas su trimis dideliais pusapskričių arkų langais ir trikampiu frontonu. Nedaug

?4

Aleksandravėlės parke

77

ALEKSANDRIJA

Radvilų dvarą pirko italų kilmės dvarininkai Morikoniai. Jie gyvenvietę prie dvaro pavadi­ no Aleksandrava - šeimos koplyčios statybo­ je žuvusio tarno garbei. Apie 1880 m. dvarą paveldėjo Petkevičius, o X IX a. pabaigoje

A

Stogastulpis prof. Povilui Matulioniui Aleksandrijoje

75

- Petkevičiūtė. Pasakojama, dvarą ji pralošusi kortomis. Matyt, patekęs į atsitiktines rankas, dvaras ėmė nykti, dabar jo vietoje li­ ko tik rūsių ir tvarto griuvėsiai.

ALEKSANDRIJA.

Šiaulių r. Šiaulių

šen. Aleksandrija - kaimas prie pat Šiaulių miesto, galima sakyti, priemiesčio gyvenvie­ tė nuo Radviliškio pusės. Dalis kaimo - dva­

tas pieno ūkis. Šia veiklos šaka užsiėmė V.

ro sodybos fragmentai: rūmai, antrieji rūmai

Janavičiaus sesuo Regina Janavičiūtė, kuri

(„Panelės namas“), kumetynas, arklidė, dar­ žinė, kalvė, kumetynas šalia „Panelės namo“,

gyveno antruose dvaro rūmuose, žmonių

tvartas, liepų alėja šalia „Panelės namo“.

vadintuose Panelės namu. V. Janavičius palaikė lietuvišką veiklą. 1894

Senovėje kaimas žinomas Lepšių vardu.

m. dvaro pušyne įvyko pirmoji Šiaulių miesto

Dvaras minimas nuo 1760 m. X V III a. pa­ baigoje jis atiteko Zubovams, kaip ir kitos Šiaulių apylinkių žemės. Grafas Platonas

gegužinė, kurioje dalyvavo J. Jablonskis, P. V i­ šinskis, Žemaitė. Ir vėliau čia vykdavo kultūri­

Zubovas, aktyviai dalyvavęs Rusijos im peri­ jos politikoje, per Lenkijos ir Lietuvos vals­

1934 m. nuolatiniai jų dalyviai pastatė pamin­ klinį akmenį su iškaltu lotynišku žodžiu LA-

tybės trečiąjį padalijimą gavo daug dvarų Lietuvoje. Platonui Zubovui nepatiko Lep­

BORA (darbuokis). Akmuo tebestovi.

šių vietovardis. Kaimą savo žmonos Aleksa­ antrojoje pusėje Aleksandriją Zubovai per­

dvarą perėmė jo sūnus Vytautas, kuris vedė profesoriaus P. Matulionio dukrą Mariją. Pa­ skutinius gyvenimo metus profesorius pra­

davė jų dvaruose dirbusiam Vincentui Jana­

leido pas dukrą Aleksandrijos dvare. Žymus

vičiui, kuris vedė Bubių dvaro (žr.) mokytoją

miškininkas profesorius Povilas Matulionis (1 8 60-1932) dvaro kapinaitėse ir palaidotas.

ndros garbei pavadino Aleksandrija. X IX a.

Mariją Arciš, atvykusią iš Peterburgo. Taip Aleksandrija tapo Janavičių dvaru. Naujasis savininkas energingai ėmėsi ūkinės veiklos. 1886 m. įsteigė dvare koklių fabriką, kurio produkcija būdavo pardavinėjama ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Vilniuje vykusioje parodoje Aleksandrijos kokliai apdovanoti aukso medaliu. Dvare veikė plytinė, drenažo vamzdžių gamykla. Joms reikėjo daug m o­

ninkų sueigos. Minėdami tų sueigų 40-metį,

Po

Vincento

Janavičiaus

(1858-1922)

Kilęs nuo Kupiškio, baigė Peterburgo miškų institutą, miškų tipologijos mokslo pradinin­ kas Lietuvoje, pirmasis Lietuvos žemės ūkio akademijos rektorius. Jo atminimui pastaty­ tas stogastulpis, pasodinta 72 ąžuolų giraitė - tiek metų gyveno profesorius. Dvarininkas Vytautas Janavičius su šeima 1940 m. nuo sovietizacijos išvyko į Australiją, kur mirė

lio, tie gamybiniai interesai gerokai pakeitė dvaro apylinkių peizažą - buvo nukasinėtos

1976 m.

mojiųgųs aukštumos. Dvare taip pat plėto-

Kristina Aleksandra Janavičiūtė.

Dabartinė dvaro sodybos valdytoja -

A

ALOVĖ

18

16-Raudonosios Alovės dvaro svirnas

ALOVE. Alytaus r. Alovės šen. Dvi dvar­ vietės netoli plento iš Daugų į Alytų, prie Alovės ežero. XV a. čia stovėjo pilis ir didžio­ jo kunigaikščio dvaras. Vėliau išsiskyrė dvi Alovės - Baltoji, išsidėsčiusi arčiau kelio, ir Raudonoji - kitapus ežero. Taip gyvenvietės vadintos, nes vienoje vyravo baltos spalvos pastatai, kita iš toli raudonavo raudonų ply­ tų statiniais. Abiejose buvo įsikūrę dvarai. Dabar iš dvarų telikę Raudonosios Alovės

u-Amalijos ponų namas

AMBRAZIŠKIAI.

Molėtų r. Giedrai­

sunaikinti paskutiniai Baltosios Alovės dva­

čių šen. Dvaro sodyba nedidelio Ambraziškių ežero p.r. krante: du gyvenamieji namai, spirito varykla, tvartas ir sandėlis.

ro likučiai. Senųjų rūmų vietoje stovi jau ne

Dvaras kūrėsi X IX a. antroje pusėje ir X X a.

dvaro laikotarpio ūkinis pastatas. Teišliko apie 60 cm kultūrinis sluoksnis, kuriame ran­

pradžioje. Iš išlikusių sodybos statinių išsiskiria

dama koklių fragmentų, puodų, stiklo šukių ir kitokių radinių.

rykla, kurios raudonų plytų sienose dekoraty­

fragmentai: svirnas, gyvenamasis namas. X X a. devintajame dešimtmetyje per m elioraciją

Iš Alovės kilęs žymus LDK didikas Marcijonas Aleksandras Oginskis (1632 -1 6 9 0 ), nuo 1670 m. - Trakų vaivada, nuo 1684 m.

raudonų plytų gyvenamasis namas, spirito va­ viai atrodo stambių akmenų mūro intarpai. Prieškariu šią valdą buvo įsigijęs Leonas Komaras. Dabar - privati nuosavybė.

- LDK kancleris.

AMALIJA. Radviliškio r. Pakalniš­ kių šen. Dvaro sodybos fragmentai į š. nuo Alksnupių, Amalijos miško pakraštyje: m e­ dinis ponų namas, tvartas, akmens mūro svirnas. ?s

Ambraziškių dvaro spirito varykla

79

ANTALINA

A

ANAVILIS Vilniaus r. Paberžės šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 1 km į v. nuo Paberžės: rūmai, svirnas, kumetynas, keli gy­ venamieji namai. Dvaro sodybos pastatai išli­ kę iš X IX a. antrosios pusės - X X a. pradžios.

20

'9

Anavilio rūmai

Kažkur čia buvo Anykščių dvaras

nuo 1920 m. - progimnazija. Šioje mokykloje mokėsi ir dirbo busimasis lietuvių literatūros klasikas A.Vienuolis - Žukauskas, rašytojas

ANYKŠČIAI.

Anykščių r. Anykščių miesto ribose teritorija už senųjų žydų ka­

Jonas Biliūnas, profesorius archeologas Petras Tarasenka. Apie buvusį dvarą dar pri­

pinių iki geležinkelio - archeologinė Anykš­

mena čia augantys seni klevai, liepos.

čių dvarvietė. Apie dvarą primena netoliese

ANOMISLIS.

esanti Dvaro gatvė. Dvarvietė yra 0,25 km j p.r. nuo geležinkelio Anykščiai - Rubikiai

Molėtų r. Čiulėnų šen. Dvaro sodyba pasiekiama iš Molėtų-Utenos

tilto per Šventosios upę ir 0,2 km į p.r. nuo Šventosios kairiojo kranto ties jos santaka su

plento ties Toliejais pasukus dešinėn ir dar pavažiavus gal kilometrą. Sodybą sudaro gy­

Anykštos upe, 0,06 km į p.v. nuo geležinkelio

venamasis namas, svirnas, tvartas, daržinė,

ir 0,07 km į š.v. nuo Anykščių cerkvės.

klojimas. Dvaro sodyba kūrėsi nuo X IX a. antrosios pusės. Dabar - privati nuosavybė.

Pirmą kartą Anykščių dvaras paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimie­ ro 1440 m. laiške, kuriuo pranešama, kad Anykščių dvaras atiduodamas valdyti Ra­ dvilai Astikaičiui. Tai pirmas Anykščių pa­ minėjimas istoriniuose šaltiniuose, ši data laikoma miesto įkūrimo data. Vėliau dvaras nuomojamas Ostrochovičiams, Hlebavičiams bei kitoms bajorų gim i­ nėms. Pagal archeologinius radinius Anykš­ čių dvarvietė datuojama X V I-X V III a. Anks­ tyviausi dvaro inventoriai iš 1773 m. Po 1831 m. sukilimo dvaras pateko valstybės žinion. 1864-1874 m. jo teritorijoje pastatyta m ūri­ nė stačiatikų cerkvė. Dvaro pastatai sunyko, greičiausiai, X IX a. pabaigoje. Dvarvietės teritorijoje buvusiuose pastatuose nuo 1806 m. veikė Anykščių pradžios mokykla, vėliau,

2?

Anomislio dvaro gyvenamasis namas

ANTALINA.

Anykščių r. Viešintų šen.

Ant Viešintos upelio kranto, sename, roman­ tiškame parke stovi Antalinos dvaro rūmai. Dvaro kūrėjai - bajorai Durasevičiai, šiame krašte įsikūrę X V III a. pabaigoje (iš Laimos Vileikienės tyrimo). X IX a. pradžioje Durase-

A

20

ANTALINA

vičiai valdė kelis aplinkinius dvarus (Viešintų, Pelyšos). Jau tada galėjo egzistuoti palivarkas, pavadintas Jono Durasevičiaus žmonos Otili­ jos vardu - Otilijanovas, ilgainiui vietovardis sulietuvėjo ir tapo Antalina. Mūrinius dvaro rūmus, veikiausiai, pasistatė Jono Durasevi­ čiaus sūnus Vladislovas X IX a. septintajame-aštuntajame dešimtmetyje. Žinoma, kad iki Pirm ojo pasaulinio karo (1914 m.) Antalinos dvarą valdė Marijonas Durasevičius. Vė­ liau valdos atiteko Julijai Jaloveskienei, kuri

22

Antalinos dvaro rūmai - žvilgsnis iš lėktuvo

1925 m. dvarą pardavė Mykolui Linkevičiui, paskutiniam šio dvaro savininkui. Pats kilęs iš netolimų Subačiaus apylinkių, Mykolas Linkevičius paliko tėvų ūkį ir ketu­ rias seseris dar gerokai prieš Pirmąjį pasauli­ nį karą. Iškeliavo, kaip ir daugelis tuo metu, laimės ieškoti į Ameriką. Gyveno ten daugiau kaip 15 metų. Darbštus, tvirto charakterio, gal todėl, kaip pats pasakojo, darbas Amerikoje jam nebuvo pernelyg sunkus. M.Linkevičius dirbo fabrike - elektros karučiu vežiojo gami­

Praėjus metams, 1927-aisiais, Linkevi­ čiams gimė sūnus Bronius, dar po metų - duk­ tė Bronė. Pagausėjus šeimai, atsirado stimulas dirbti ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų ateities. Po penkerių metų M.Linkevičius grąži­ no bankui paskolą su palūkanomis. Jo ūkis kasmet tvirtėjo. Tuo metu jam e jau buvo dau­ giau kaip 40 karvių, neskaitant prieauglio. Ūkis kiekvieną mėnesį vien už pieną gauda­

nius. Uždirbdavo gerai. Susikrovęs tiems lai­

vo daugiau kaip 1000 litų pajamų. Tuo laiku tai buvo dideli pinigai. Nors Linkevičiai val­

kams nemažą kapitalą, jis vis dažniau pagalvo­

dė 81 ha žemės, valdas ir toliau plėtė. 1938-

davo apie grįžimą į gimtąją tėvų žemę. Palikęs svečią šalį ir gerą uždarbį, M.Linkevičius grį­

1940 m. žmonos Eleonoros vardu jie nusipir­ ko dar 23 ha žemės.

žo į Lietuvą. Iš pradžių apsistojo tėvų ūkyje -

Atėjo 1940-ieji. Po metų sovietinės oku­ pacijos iki tol klestėjęs Antalinos dvaras vi­

ištekino dar neištekėjusias seseris, davė joms pasogas. Kiek vėliau pardavė tėvų žemes (30

siškai sužlugdytas. Laikai pasikeitė. Tačiau

ha) ir, nusižiūrėjęs už 20-ties kilometrų nuo

blogiausia dar buvo prieš akis.

tėviškės esantį Antalinos dvarelį, ilgai nelauk­ damas 1925 m. jį nusipirko. Po metų, 1926-ai-

1948-ųjų gegužės 21 dieną Antalinos dvaro šeimininkė Eleonora Linkevičienė, nieko blogo nenujausdama, iš vakaro užmaišė duoną, tikė­

siais, jau būdamas solidaus amžiaus, sukūrė savo šeimą. M.Linkevičiaus žmona Eleonora, kilusi iš gausios šeimos, buvo darbšti, tvarkin­ ga. Šių savybių reikėjo kuriant ūkį, padedant

damasi rytoj ją kepti. Tačiau kitos dienos rytą dar miegančius namus apsupo NKVD kareiviai ir vietiniai stribai. Be didelių ceremonijų ir pa­

vyrui pakelti apleistą dvarą. Žinoma, reikėjo ir nemažai lėšų. Beveik visus uždirbtus pini­

aiškinimų jie davė vieną valandą susiruošti į kelionę. Namuose tuo metu buvo tik M.Linke­

gus M.Linkevičius išleido pirkdamas dvarą. Todėl ūkio sutvarkymui teko imti paskolą iš banko. Už pasiskolintus pinigus jis nusipirko

vičius su žmona Eleonora. Vaikai - už 40-ties ki­ lometrų, mieste. Koks bus jų likimas? Subačiaus geležinkelio stotyje Linkevičių, kaip ir daugelio

gyvulių, suremontavo apgriuvusius ūkinius pastatus, pastatė naujų.

kitų liaudies priešais vadintų žmonių, jau laukė gyvulinių vagonų sąstatas...

21

Mykolas Linkevičius su žmona Eleonora at­ sidūrė Krasnojarsko srityje. Sunkioje tremtyje praėjo ilgi aštuoneri metai. Po Stalino mirties

ANTANAŠĖ

A

praėjus keleriems metams, 1956-aisiais Linkevi­

viršus. Rūmus supa 2 ha parkas, užveistas X IX a. vid. Tebežaliuoja senų liepų alėjos. Linkevičių palikuonys, neišgalėdami atnau­ jinti dvaro, 2008 m. jį pardavė. Dabar dvaro

čiai grįžo į savo namus, Antalinos dvarą. Tačiau kolūkio vadovybė neleido jiems apsigyventi

ateitis naujų šeimininkų rankose. Jie žada dvarą panaudoti kultūriniam ir kaimo turizmui.

jų pačių namuose. Juos buvo užėmusi kolūkio kontora. Po ilgo kolūkio kontoros durų vars­ tymo ir prašymų vietinė valdžia vis dėlto nusi­ leido - skyrė Linkevičiams buvusiuose dvaro rū­

ANTANAŠĖ. Rokiškio r. Obelių šen. Dvaro sodyba įsikūrusi netoli Obelių, prie Na­ šio ežero. Ją sudaro X IX a. vid. statyti dvaro

muose vieną nedidelį kambarėlį su bendra virtu­ ve be langų. Įstiklinę langus, susimūriję krosnį,

rūmai, jau praradę pirminę dvaro klestėjimo laikų išvaizdą. Ūkinių pastatų neišliko. Antana-

jie buvo patenkinti, kad turi nors tokią pastogę. Eleonora Linkevičienė, dar turėdama šiek tiek

šė - labai sena dvarvietė. Nedaug kas žinoma apie ankstyvesnę jos istoriją. Rašytiniai šalti­

sveikatos, pradėjo dirbti valytoja kontoroje, įsi­ kūrusioje tose pačiose Antalinos dvaro rūmų patalpose. Savo namuose grįžę iš tremties Lin­

niai mini, kad XV III a. šios valdos priklausė

kevičiai išgyveno devynerius metus. 1965 m.

lizdų Lietuvoje. Romeriai kildino save iš Sakso­

mirė M.Linkevičius. Eleonora, likusi viena be vyro, persikėlė gyventi pas vaikus į Panevėžį. Ten E.Linkevičienė išgyveno 19 metų. Tačiau

nijos. X III a. viena šios giminės atšakų atsikėlė į latvių žemes - į Livoniją, tarnavo Livonijos

Bilevičiams, vėliau - Morikoniams. X IX a. Antanašės dvaras tapo vienu iš didikų Romerių

ordino riteriais, o 1660 m. persikėlė į Lietuvą. Lietuviškosios Romerių giminės pradininku

permainų ji taip ir nesulaukė. Laikai pradėjo keistis 1989-aisiais. Anykščių rajono vykdomo­

laikomas Lietuvos artilerijos generolas Matas

jo komiteto sprendimu Antalinos dvaro rūmus nutarta grąžinti vienintelei Linkevičių įpėdinei

Romeris (m. 1699 m.). Romeriai susigiminia­ vo su įtakingomis tuo metu Lietuvoje šeimo­

dukrai Bronei Petrulienei (Linkevičiūtei).

mis - Korsakų, Puzinų, Pacų, Radvilų ir kt.

Šiandien Antalinos dvare jau nebelikę ūki­ nių pastatų. Rūmai, kiek tai leido paveldėtojų

Pirmasis iš Romerių Antanašėje apsistojo Mykolas Juozapas Romeris (1778-1853), žy­

lėšos, paremontuoti. Nors ir nukentėję nuo laiko bei žmogaus rankos, rūmai išlaikė savo

mus to meto visuomenės ir politikos veikėjas, Lietuvos švietimo reikalus tvarkiusios eduka­

senovinę dvasią. Didingumo pastatui teikia

cinės komisijos prezidentas, vienas iš masonų ložės vadovų. 1812 m. Napoleono jis buvo

aštuoniakampis bokštas, kurio viršūnę puo­ šia dantytas parapetas. Rūmai dviaukščiai, eklektinių formų, asimetriškų tūrių. Dantytu parapetu užsibaigia ir pagrindinio korpuso

paskirtas Vilniaus miesto prezidentu. Be Antanašės jis valdė Kriaunų, Bagdoniškio, Daugirdiškių ir kitus dvarus. Romerių namuose

Antanašės rūmai mūsų dienomis

23

A

22

ANTANAVAS

24 A n tonašės dvarininkas, dailininkas Edvardas Jonas Romeris (1806-1878)

vykdavo literatūros vakarai, buvo muzikuoja­ ma, pats Mykolas Juozapas Romeris neblogai

fesoriaus Jono Rustemo (1762-1835) m oki­ nių. Tapė portretus, peizažus. Nemažą jo kū­ rybos dalį sudaro piešiniai ir litografijos. Apie 1855 m. Antanašėje, ant Našio ežero kranto, vietoj sudegusių senųjų dvaro rūmų Edvardas Jonas Romeris pasistatė mūrinius, iki mūsų dienų išlikusius, tačiau laikui bėgant rekonstruotus rūmus. Tai buvo dviejų aukštų pastatas. Jį puošė virš gyvenamosios dalies iš­ kilęs keturkampis apžvalgos bokštas. Dabar Antanašės dvaro rūmai - vieno aukšto pasta­

piešė, jo iniciatyva buvo skiriamos stipendijos neturtingiems dailę Vilniaus universitete stu­

tas, be apžvalgos bokšto. Rūmus supo ankstes­ nių dvaro savininkų užsodintas parkas. Po Ed­

dijuojantiems studentams. Vienas iš penkių Mykolo Juozapo Romerio vaikų - Edvardas Jonas Romeris (1806-1878) laikomas garsios

vardo Jono mirties Antanašės dvaras atiteko jo jauniausiam sūnui Broniui (1856-1899).

dailininkų dinastijos pradininku. Romeriai reiškėsi muzikos, literatūros srityse, tačiau nė viena kita didikų giminė Lietuvoje neturėjo tiek dailininkų, kiek ši. X IX -X X a. kūrę daili­ ninkai Romeriai reiškėsi kaip realizmo kryp­

Paskutiniai dvaro valdytojai - Broniaus sū­ nūs Motiejus ir Bronius. Pastarasis buvo ve­ dęs Mariją Jundzilaitę. Jiems Antanašėje gi­ mė sūnus Tadas Romeris (1894-1978), tapęs diplomatu, per Antrąjį pasaulinį karą dirbo

ties atstovai. Dailėtyrininkai išskiria Alfredą

emigracijoje veikusios Lenkijos vyriausybės ambasadoriumi Japonijoje, TSRS.

Izidorių ir Edvardą Matą - Edvardo Jono sū­ nus bei Sofiją Romerienę. Jie paliko ryškiausią

lūkiui, tada jie buvo pertvarkyti. Šiuo metu

pėdsaką Lietuvos dailės istorijoje. Žinoma de­

rūmus sudaro keli vienaukščiai korpusai. D a­ bar Antanašės dvaras turi naują šeimininką.

vyniolika su daile susijusių Romerių. Penkio­ likos jų darbai pasiekė mūsų laikus. Romerių dailės kūrinių galima pamatyti didžiuosiuose Lietuvos ir Lenkijos muziejuose.

Sovietmečiu dvaro rūmai priklausė ko­

ANTANAVAS Kazlų Rūdos sav. Antanavo šen. Dvaro sodybos fragmentai prie

Beveik visi Romeriai, išskyrus keletą, ca­ ro laikais buvo ištremti iš Lietuvos arba emig­ ravo, nes dalyvavo antirusiškuose sukilimuo­ se. Edvardas Jonas Romeris, šios dailininkų dinastijos pradininkas, gyvenęs Antanašės dvare, kaip ir jo tėvas, dalyvavo anticarinia­ me 1831 m. sukilime ir buvo iki mirties iš­ tremtas į Vologdos guberniją. Sesers Onos rūpesčiu jam leista grįžti į Lietuvą. Parvykęs iš tremties apsistojo Antanašės dvare, tačiau ir vėl įsitraukė į anticarinę veiklą, dalyvavo 1863 m. sukilime ir vėl buvo areštuotas... Ed­ vardas Jonas Romeris buvo vienu iš garsaus to meto dailininko, Vilniaus universiteto pro­

25 Antanavo koplyčia iki 2008 m. pradėto remonto

23

ANTAŠAVA

A

Restau­ ruojama Antanavo koplyčia. 2010 m. birželis 26

Šešupės, pakeliui į Pilviškius, pasukus iš Via Baltica magistralės: koplyčia, gyvenamasis namas, džiovykla, rūmai (perstatyti). Nuo X V III a. šios žemės priklausė dvari­ ninkam s Chrapovickiams. X IX a. pirm ojoje

27

Antaprūdės ąžuolų alėja

ANTAŠAVA.

Kupiškio r. Kupiškio šen.

pusėje dvarą nusipirkę Šabunevičiai valdė jį iki Antrojo pasaulinio karo. Vertingiausia

Dvaro sodybos fragmentai prie Pyvesos upe­

paveldo požiūriu - parko pakraštyje X V I-

lio, apie 13 km į šiaurės vakarus nuo Kupiš­ kio. X IX a. pirmosios pusės dvaro pastatai

II a. pabaigoje dvaro savininko, Antanavo seniūno, Vitebsko vaivados Jono Antano Chrapovickio pastatyta medinė šešiakam ­ pė koplyčia, kuri turėjo tapti šios giminės panteonu. Tačiau apie šios giminės palaido­ jim us koplyčioje žinių nėra. X IX a. naujieji dvaro šeim ininkai Šabunevičiai ją rem on­

- rūmai ir svirnas, X IX a. pirm ojoje pusėje įkurtas dvaro parkas. Antašavos dvaro sodybos ansamblį apie 1810 m. suprojektavo žinomas to meto ar­ chitektas M.A.Šulcas (1769-1812). Mokęsis

tavo, vidų išpuošė paveikslais, kad būtų ga­

Vilniaus universitete, jis tapo architektūros profesoriaus L.Stuokos-Gucevičiaus adjunk­

lima laikyti pamaldas. Spėjama, kad 1860

tu, o vėliau - architektūros profesoriumi. A n­

m. koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius, vėliau - jo sūnus

tašavos dvaro sodybos pastatams būdingos klasicistinės architektūros formos. Jie iškilo

Edvardas ir m arti. Pokariu koplyčia išplėš­ ta, karstai sugadinti. Ilgai nenaudota, ji pra­

1811-1820 m. Projektą užsakė tuometinis dvaro žemių savininkas H.Antaševskis, ku­

dėjo nykti, įgriuvo stogas. 2008 m. pradėtas

rio vardu vėliau pavadinta ir visa gyvenvietė

unikalios medinės koplyčios remontas. A n ­ tanavo koplyčia - viena iš trijų tokio tipo

kėjusio Pyvesos upelio pavadinimo). Iki mū­

koplyčių, išlikusių Lietuvoje. Tai originalus

sų dienų neišliko klasicistinio stiliaus ūkinio

liaudies sakralinės architektūros pam in­ klas.

ANTAPRŪDĖ.

Ignalinos r. Linkmenų

šen. Dvaro sodybos fragmentai netoli kelio iš Linkmenų link Kaltanėnų: medinio ponų namo, svirno griuvėsiai, tvenkinys, ąžuolų alėjos likučiai. Dvaro sodyba kūrėsi nuo X IX a. pirmosios pusės.

(anksčiau ji vadinta Papyvesiu, nuo šalia te­

sektoriaus pastatai stovėję parko kampuose - rūsys, ledainė, pirtis ir vaisių sandėlis. Neiš­ liko ir sodas, supęs rūmus iš pietų ir šiaurės vakarų pusės. Antašavos dvaras minimas nuo 1595 m. Žinoma, kad X V III a. dvarą valdė Lietuvos didikų Choinovskių giminė. 1779 m. šios žemės atiteko A.Počobutui, 1791 m. jas nu­ pirko bajoras J.Liutkevičius. 1792 m. dvarą įsigijo karininkas H.Antaševskis (Antašaus-

A

24

ANTAVILIAI

ANTAVILIAI

Vilniaus miestui pri­

klausanti gyvenvietė, esanti atokiau nuo centro, rytinėje miesto dalyje, prie kelio Nemenčinės link, Antavilio ežero krante. Iš dvaro laikotarpio išliko rūmai, svirnas, keli gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai. Istoriko Miroslavo Gajevskio teigimu, Antavilių dvarelis galėjo kurtis nuo X V a. Kelis amžius tai galėjo būti didelio Viršupio dvaro sudedamoji dalis. Tik X V II a. iš 28

Antašavos dvaro rūmai

Viršupio išsiskyrį Antaviliai, tada priklausę

kas). Bajorų Antaševskių giminei šios valdos priklausė iki 1888 m., kai Kazimieras Anta-

Korvinų-Gosevskių giminei. Ilgainiui dvarą tos giminės atstovai apleido ir 1752 m. Len­ kijos ir Lietuvos karalius Augustas III dvarą

ševskis dvarą pardavė valstiečiui S.Šimoniui, tais pačiais metais jį užstačiusiam Vilniaus

perleido Stanislovui Nevedomskiui. X V III a.

žemės banke. 1915 m. Antašavos dvarą nu­ pirko P.Brazdžiūnas, vėliau jį paveldėjo gim i­

pabaigos dokumentai Antavilio dvaro val­ dytoju mini Antaną Tyzenhauzą. 1785 m. dvarą įsigijo Gardino ginklininkas Pranciš­ kus Mučinskis. Vėliau dvaras atiteko Čižams,

nės. Pokario metais rūmuose įsikūrė kolūkio valdyba, nuo 1951 m. - mokykla. Dabar rū­ mai turi naują šeimininką.

kurie X IX a. pirm ojoje pusėje Antavilius pardavė savo giminaičiui Kajetonui Radzi-

Nedideli klasicistinio stiliaus dviaukščiai Antašavos dvaro rūmai - artimo kvadratui

ševskiui. Spėjama, kad Radziševskiai apie 1860-1865 m. pastatė neogotikinę koplyčią

plano. Pradžioje visi keturi jų fasadai buvo

Antavilio kapinėse, kurioje buvo laidojami

analogiški, tik vėliau, X IX a. vid., prie cen­

Radziševskių giminės atstovai. Koplyčios sienos išliko iki mūsų dienų. Kai mirė pas­

trinio rūmų įėjim o pristatytas dviaukštis priestatas. Antašavos dvaro rūmai neturi klasicistiniam pastatui būdingo portiko, jį „pavaduoja“ dviaukštis priestatas su dekora­ tyviu antablementu.

kutinis Radziševskių vyriškos giminės at­ stovas Kajetonas Radziševskis, dvaras ati­ teko Ciechanovskiams, kurie valdą pardavė Dambrovskiui. 1888 m. už skolas dvaras

Puošnus buvęs ir rūmų vidus, iš dalies li­

išparceliuotas ir atiteko Andrejui Korsak-

kęs iki mūsų dienų. Kuriant jį taip pat laikyta­ si klasicizmo stiliaus principų. Išsaugoti kai kurių patalpų lubų ir sienų puošybos elemen­

ovui. Pirm ojo pasaulinio karo išvakarėse

tai, įvairaus atspalvio medienos parketas su inkrustacijomis. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos rū­ mai naudoti kaip reprezentacinis gyvenama­ sis pastatas. Rūmai restauruoti 1 9 73-1974 m., remontuoti 1981-1982 m. Netoli rūmų stovi dviaukštis svirnas, sumūrytas iš lauko akmenų, papuoštas skaldos mozaika. Dabar dvaro sodyba - privati nuosavybė.

29 Antaviliai. Rūmų fragmentas

25

ANTAZAVĖ

Antaviliai priklausė pirkliui Stolypinui, kuriam tuo mėtau priklausė ir Kairėnai (ir.) Kai tarpukariu Vilniaus kraštas atiteko Len­ kijai, Antaviliuose įsteigta jaunųjų ūkininkių mokykla. Pokariu kurį laiką čia veikė žemės ūkio technikumas, o vėliau, iki mūsų dienų - senelių pansionatas.

ANTAZAVĖ.

Zarasų r. Antazavės šen. Dvaro sodybą sudaro rūmai, klojimas, tvar­

A

valdė Ledochovskiai, Ropai, Vainarovskiai. Paskutiniai Antazavės dvaro savininkai Elž­ bieta ir Mikolajus Vainarovskiai 1940 m. so­ vietų ištremti į Sibirą, kur Elžbieta mirė. Įspūdingame

parke,

besileidžiančiame

ežero link, - neoklasicistiniai dvaro rūmai. Juos X V III a. viduryje pradėjo statyti Dusetų ir Antazavės žemių savininkas grafas Liudvi­ kas Pliateris. Tada rūmai, kaip spėjama, buvę trijų aukštų. Manoma, kad juos projektavo

tas, rūsys, svirnas, parkas. Dvaro sodyba iš­ sidėsčiusi prie Zalvės upelio. Netoliese tyvu­

garsus to meto architektas Laurynas Stuoka-

liuoja Zalvės ežeras. Nuo šių vandenvardžių

yra pasiekę mūsų laikus). Grafas 1794 m.

kilęs ir senovinis vietovardis - Antazavė, ra­ šytiniuose šaltiniuose m inim a nuo 1560 m.

pastatė ir Antazavės bažnyčią, grafienės

Nuo X V II a. iki 1843 m. šios valdos pri­

rūmų... Liudviko Pliaterio laikais pradėtas

klausė grafams Pliateriams, vėlesniais laikais per dukrų vedybas savininkai keitėsi. Dvarą

formuoti ir dvaro parkas, trimis terasomis besileidžiantis Zalvės ežero link. Kelias į

Gucevičius (nežinia, kas iš tų pirmųjų rūmų

įgeidžiu jos altorius turėjo matytis iš dvaro

A

26

APYTALAUKIS

dvarą apsodintas kaštonais. Priešais rūmus

dvare veikė mokykla, gal todėl rūmai neblo­

įrengtas ovalo formos vadinamasis parteris, apjuostas plačiu taku. Parterį puošė gėlynai. Gal dalį čia išvardytų darbų jau nuveikė gra­

gai išsilaikė, buvo prižiūrimi. Dabar matome X IX a. pabaigoje grafo P.

fas Pranciškus Ledochovskis, valdęs dvarą

klasicistinis, dviejų aukštų, plataus stačiakam­ pio plano, mūrinis pastatas. Centrinę fasado

vėliau - X IX a. antrojoje pusėje ir savaip per­ tvarkęs, perstatęs rūmus. Pasak senų žmonių pasakojimų, kuriuos užrašė kraštotyrininkas Jonas Nemanis, visų kartų Antazavės dvarininkai buvę negailes­

Ledochovskio perstatytus rūmus. Tai neo­

dalį pabrėžia pseudorizalitas, papuoštas gim i­ nės herbu, šonuose - rizalitai su trikampiais frontonais. Rūmų viduje reprezentaciniai kambariai išdėstyti centrinėje pastato dalyje

tingi baudžiauninkams. Už mažiausius pra­

ir kairiajame sparne.

sikaltimus juos žiauriai plakdavo iki sąmo­

Iki Pirm ojo pasaulinio karo rūmuose tvyrojo Pliaterių dvasia - čia buvo sukaupta

nės netekimo ar net mirties. Nežinia, kokią paslaptį slėpė per rekonstrukciją rūmų sie­ noje rasti užmūryti žmogaus griaučiai... Gal todėl Antazavės dvarininkams gyvenime ne­ sisekdavo, daugelio jų likimas tragiškas. Tiksliau žinomos grafų istorijos nuo X IX a. Grafaitę Liudviką Pliaterytę (18151896) apie 1844 m. vedė grafas Pranciškus Ledochovskis, kuris, kaip jau minėta, atnau­ jin o Pliaterių dvarą. Nelaimės tiesiog perse­

daug vertingų paveikslų, tarp jų - garsusis Emilijos Pliaterytės portretas, senų daiktų, menančių šios garbingos giminės praeitį. Rū­ muose saugoti ir Em ilijos Pliaterytės laiškai, kariniai įsakymai (plačiau apie E. Pliaterytę zr. Didžiadvaris ) . Didelė dalis dvaro archyvo su vertingais dokumentais apie 1938 metus išvežta į Lenkiją. Dabar rūmuose veikia kraš. . . .. . . to istorijos muziejus.

kiojo grafą: vienas jo sūnus gimė invalidas ir paaugęs nusinuodijo, kitas nuskendo ežere, pats grafas P. Ledochovskis nusišovė, sako­ ma, dėl baudžiavos panaikinimo, iš nevilties, kad jau negalės taip engti valstiečių, kaip baudžiavos laikais. Jo duktė Bogumila Jelizaveta (g. 1850 m.) ištekėjo už vokiečių kilmės barono Julijano Kazimiero Ropo, susilaukė trijų dukterų, kurios greit neteko tėvų - ba­ ronas nusišovė, o baronienė išprotėjo ir mirė Rygoje. Dvarą toliau valdė jauniausioji R o­ paitė Elžbieta Franciška, kuri ištekėjo už neturtingo Avilių kaimo bajoro Mikolajaus

APYTALAUKIS.

Kėdainių r. Vilainių

šen. Apytalaukio bažnytkaimis išsidėstęs Ne­ vėžio ir Alkupio santakoje, 5 km nuo Kėdai­ nių. Dvaras yra šalia gyvenvietės, ant Alku­ pio upelio kranto. Iš dvaro laikų liko: rūmai, du plytų stiliaus kumetynai, mūrinė šunidė, neorenesansinio stiliaus bokštas-ledainė, til­ tas per Alkupio upelį, fontanas su skulptūra. Žaliuoja parkas, dabar užimantis 17,2 ha plo­ tą, jam e - keletas tvenkinių, prūdas.

Vainarovskio (Vainerausko). Per tarpukario

Puošnumu išsiskiria neorenesansiniai dvaro rūmai, anksčiau dar vadinti pilimi. Jie rekonstruoti 1880 m. tuomečio dvaro savi­

žemės reformą dvaro valdos gerokai apkar­

ninko Karolio Zabielos iniciatyva. Manoma,

pytos. Tai buvo dar vienas likimo smūgis dvarininkams, po jo paskutinis - 1941 m. Vainarovskiai sovietų išvežti į Sibirą, ten gra­

kad šios rekonstrukcijos projekto autorius

faitė ir mirė. Jos vyras dalyvavo kare, išsitar­ navo iki Raudonosios armijos kapitono, o po karo gyveno Lenkijoje. Tarybiniais metais

- architektas Karolis Kozlovskis, projektavęs Zabieloms ir Labūnavos rezidenciją. Nors rū­ mai rekonstruoti X IX a. pab., jų pamatai ir kai kurios netirtos mūro dalys gali būti išlikę iš 1587-1635 m. Rūmų architektūroje buvo

27

APYTALAUKIS

A

sujungtas grožis, patogumas. Išsiskiria archi­ tektūrinės detalės. Raiškiausia - kampinių

savo seseriai Johanai Karpaitei - Mykolienei Tiškevičienei. X V III a. dvaro valdos jau pa­

rizalitų puošyba. Vidus dekoruotas rokoko

dalintos į dvi dalis. Centrinė dalis priklausė

ornamentais, suteikiančiais prabangos ir žais­ Prieškariu rūmai žavėjo ne tik savo puoš­

Karpiams, vėliau Tiškevičiams. Kita dalis palivarkas - Zabieloms. Iš inventoriaus apra­ šymų matyti, kad Tiškevičiai gavo seną, nuo­

numu, bet ir prabangiu interjeru, senoviniais unikaliais baldais, pagamintais iš žvėrių ra­

lat taisomą ir rekonstruojamą gyvenamąjį namą, matyt, dar Šiukštų statytą. Nuo X IX a.

gų. 1900 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje

vid. visas dvaras priklausė Zabieloms, kurie

parodoje šie baldai apdovanoti aukso m eda­

net du kartus rekonstravo rūmus. Po antro­

liu. Ypač įdomus buvo medžioklės kambario

sios rekonstrukcijos (1880 m.) rūmai įgavo

apstatymas. Dabar dalis baldų eksponuoja­ ma Kėdainių krašto muziejuje.

dabartinę savo išvaizdą (neskaitant pokari­ nių atstatymų). Pastato fasadų apdaila baigta tik X X a. antrajame dešimtmetyje.

mingumo.

Apytalaukis pirmą kartą minimas Livoni­ jos kronikose 1371 m. Vėliau tai dvaras, ku­ riam priklausė ir Kėdainių žemės. Nuo X V I

Zabielos dvarą valdė iki 1940-ųjų. Ant­ rojo pasaulinio karo metu traukdamiesi

a. dvaro savininkai ne kartą keitėsi. 1558 m. rugsėjo 15 d. Apytalaukio dvaro dalybų

vokiečių kareiviai užminavo rūmus, tačiau susprogdinti spėjo jų tik dalį. 1951-1952 m.

rašte broliai Stanislovas Baltramiejus ir Jokū­ bas Stančikovičiai dalijosi palikimą. X V I a. pab. dvaro žemes pradėjo supirkinėti Petras

rūmai atstatyti. 1949 m. dvaras paskirtas Kė­ dainių neįgaliųjų namams. 1984 m. pakarto­

Šiukšta. Jis čia 1587 ar 1635 m. pastatė pirmą

tinai rekonstruotas rūmų fasadas. Ilgą laiką rūmuose veikęs pensionatas jau išleltas. Juos

mūrinį gyvenamąjį namą (nepatvirtinta, kad dabartinių rūmų vietoje). P. Šiukšta fundavo

žadama pritaikyti turizmo poreikiams.

ir bažnyčios Apytalaukyje statybą. Šiukštoms dvaras priklausė apie 175 metus. 1756 m.

kas įkurtas 1810 m., valdant Karpiams. Pei­ zažinė parko dalis plyti abiejose Alkupio upe­ lio pusėse.

Apytalaukio valdas nupirko Jokūbas Ignas Karpis. 1809 m. Ignas Karpis dovanoja dvarą

Apytalaukio dvaro m išriojo stiliaus par­

A

28

ARADNINKAI

ARADNINKAI.

Lazdijų r. Kučiūnų

šen. Archeologinė dvarvietė Veisiejo ežero š.v. krante, prie kelio iš Paveisiejų į Subačius, apie 750 m nuo Zapsės upelio įtakos į Veisie­ jo ežerą. Tai Veisiejo ežero pusiasalio kalva, kuri virš ežero pakilusi apie 15 m. Pusiasalis susidarė, kai ežere pakėlus vandens lygį, Zap­ sės žiotys tapo Veisiejo ežero įlanka. Dvarvie­ tės kalva apaugusi mišku. Dvaras čia galėjęs

33

Ariogalos rūmai

būti X V I-X V III a. Dvarvietės kultūriniame sluoksnyje randama senovės pinigų, kaulų,

nadinėmis tuopomis, šiaurėje - klevais. Par­

puodų šukių. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Dvarvietė dar va­ dinama Kanarčiške, kadangi seniau čia gyve­

kas taisyklingai suplanuotas, turi išryškintą kompozicinę ašį, kuri eina šiaurės kryptimi pagrindiniu privažiavimo prie rūmų keliu.

nęs Kanarskas. Pasakojama, kad per karus su

I - I I I amžiaus Romos monetos, rastos

švedais (X V II-X V III a.) šiose vietose vyko

dabartinio Čėkuvos dvaro teritorijoje rodo, kad čia žmonių gyventa dar priešistoriniais

smarkus mūšis. Dvarvietę tyrinėjo Lietuvos istorijos ins­

laikais, tačiau seniausi duomenys apie dvarą

tituto (1962 m.) ir Kultūros paveldo centro

pasiekė tik iš X V I a. vidurio. Pirmasis Čėku­

(2001 m.) archeologai. Tyrimams vadovavo P. Kulikauskas ir E. Ivanauskas. Konstatuota

vos paminėjimas gali būti siejamas su X V I

archeologinė ir istorinė dvarvietės vertė.

(ar dvarus) turėjusiais Čekavičiais, kurie ne kartą minimi to meto Raseinių žemės teismo

ARIOGALA (Čėkuva).

Raseinių r.

Ariogalos miesto šen. Dvaro sodybos liku­ čiai Ariogalos miesto šiaurės rytinėje dalyje.

a. antroje pusėje Ariogalos apylinkėse dvarą

aktuose. Trūkstant duomenų apie tolesnę šio dvaro savininkų kaitą, vis dėlto galima spėti,

Sodybos kompozicinį centrą sudaro X IX a.

kad X V II a. pradžioje jis perėjo kaimyninio Gėluvos dvaro savininkų Kestartų nuosavy­

pirm ojoje pusėje statyti istorizmo laikotarpio

bėn ir tapo Gėluvos dvaro palivarku.

mūriniai rūmai. X X a. viduryje rūmus pritai­

X V II a. Čėkuva buvo Tautvilų-Blinstrubų valdų palivarkas, o 1775m. Žemaitijos dūmų

kant ligoninei, pastatas smarkiai rekonstruo­ tas, praplėsti jo rytinis ir vakarinis korpusai. Autentiška liko tik pirmą ir antrą aukštus jungianti laiptinė. Seniausias išlikęs sodybos pastatas - svirnas - įtakotas klasicizmo, nors turi ir baroko bruožų. Mažiau pasikeitusi bu­

sąrašuose jau nurodyta, kad dvarą valdė Že­ maičių žemės teisėjas Jonas Prialgauskas. X V III a. pabaigoje Čėkuvoje šeimininkavo jau kiti savininkai - 1792 m. dūmų surašyme minima, kad dvaras priklauso Kunigundai Šemetienei. Paskutinis Čėkuvos dvarą val­

vo istorizmo laikotarpio koplyčia. Tai buvęs nedidelis, stačiakampio formos pastatas, ku­

dęs Šemetų giminės atstovas Juozas dalyva­

rio fasadų kampus paįvairino piliastrai. Deje,

vo 1863 m. sukilime, todėl 1866 m. pavasarį

2008 m. vasaros pradžioje koplyčia sunaikin­ ta - neišaiškinti vandalai ją nugriovė, o ply­

buvusio Šiaulių apskrities bajorvedžio dvarai buvo sekvestruoti, o jis pats areštuotas. Beje, pats dvaro savininkas čia tik retkarčiais lanky­

tas pagrobė. Jau iš tolo pastebimas sodybą juosiantis, X IX a. pabaigoje įrengtas parkas, kurio pietuose pagrindinė alėja apsodinta ka-

davosi, nes gyveno Šiaulių apskrityje buvusia­ me Diktariškių dvare (žr.). Tų pačių metų ba­

29 landžio 27 d. Vilniaus generalgubernatorius patvirtino Kauno gubernatoriaus sprendimą visus Šemetai priklausančius dvarus sekvest­ ruoti ir per du metus priverstinai parduoti stačiatikių ar liuteronų tikybos asmenims. Pagal tą sprendimą 1868 m. kovo 2 1 d . dvarą iš Juozo Šemetos už 50 000 rublių nusipirko Lidija Miler (Miuler). 1902 m. po m otinos mirties dvarą su palivarkais paveldėjo Alek­ sandras Mileris, ir anksčiau tvarkęs visą ūkį. Su jo vardu siejamos rekonstrukcijos ir nau­ jos statybos. Nors dauguma Raseinių krašto dvarininkų 1915 m. nuo vokiečių bėgo į Rusi­ ją, tačiau A. Mileris pasitraukė į Prancūziją, kartu išsiveždamas ir vertingiausius daiktus. 1923 m. Lietuvoje vykstant Žemės reformai, Paryžiuje netikėtai mirė dvaro savininkas A. Mileris. Jo paveldėtojams į Lietuvą grįžti tvar­

ARISTAVA

A

gė ir ar iš viso įvyko, mat J. Morkus savo ūky­ je liko. Deja, neilgam. 1941 m. birželio mėn. jis su šeima ištremtas į Krasnojarsko kraštą, kur 1943 m. mirė. Po karo dvare 1944-1954 m. buvo įsikūrusi Ariogalos progimnazija, vėliau - tuberkuliozinė ligoninė. Galiausiai pastatai liko be šeimininko ir be apsaugos... Tik 1995 m. J. Morkaus įpėdiniams atkurta nuosavybė į buvusio dvaro pastatus. Neturė­ dami galimybės rūpintis nykstančia dvaro so­ dyba, paveldėtojai ją 2007 m. pardavė UAB „Hillecrest“. Šiuo metu nauji šeimininkai tvarko teritoriją, restauruoja svirną, ketina pritaikyti dvarą turizmo poreikiams.

ARISTAVA.

Kėdainių r. Vilainių šen.

Dvaro sodybos fragmentai šalia kelio Kėdai-

kyti dvaro reikalų ilgai nesisekė, nes dvarinin­

niai-Šėta, prie Obelies upelio ir jos intako Malčiaus. Iš dvarvietės mažai kas liko, nes

ko žmona niekaip negavo vizos įvažiuoti į Lie­ tuvą. Keista, tačiau M ilerienei taip ir nebuvo

pokariu gyvenvietė tapo kolūkio centru, kuris ilgainiui išaugo į vieną pirmaujančių

paaiškinta, kodėl ji negali atvykti į Lietuvą. Žemės reformos metu išpardavus ūkį, o žemę

tarybų Lietuvoje. Jame mėgo lankytis ir sve­ čiams jį rodyti sovietinės Lietuvos vadovas

išparceliavus dvaras kaip ūkinis vienetas nu­

Antanas Sniečkus (1 9 0 3 -1 9 7 4 ), todėl po

stojo egzistuoti. Dvaro centrą nusipirkusiam

jo mirties kolūkis pavadintas A. Sniečkaus vardu. Nauja standartinių namų kolūkio gy­

J. Morkui ūkininkauti taip pat nesisekė, nes 1939 m. Žemės bankas paskelbė jo turto var­ žytines. Nežinia, kaip tos varžytinės pasibai­

venvietė nustelbė senąją dvarvietę. Medinis ponų namas, kad negadintų socialistinio

A

30

ARNIONYS

Lenkų istorikas Romanas Aftanazis (R.

kaimo panoramos, išvežtas į Rumšiškių liau­ dies buities muziejų. Išliko raudonų plytų

Aftanazy) detaliai aprašė Aristavos ponų na­

dviaukštis svirnas.

mą. Jis buvo pastatytas iš maumedžio rąstų,

Livonijos kronikoje užfiksuota, kad 1371 m. užpulta Aristavojebuvusibajoro Algiman­

dengtas didžiuliu laiptuotu stogu, daugiau kaip du kartus aukštesniu už sienas. Pagrin­

tyviausiu Aristavos dvaro paminėjimu. Anot istoriko Juozo Jurginio, Aristavoje Algiman­

dinį įėjimą pabrėžė plati, vienašlaičiu stogu dengta kolonada. Name buvo dvylika erdvių patalpų, išdėstytų dviem eilėmis. Beveik visi

tų dvaras galutinai sunyko X V I a. Tuo metu

kambariai - salonai ir salonėliai, svečių kam ­

Aristavoje susiformavo du palivarkai. Vienas priklausė turtingam bajorui Petrui Šiukštai,

bariai, miegamieji, biblioteka - atrodė gana

kitas - bajorui Jonui Grinevičiui. Keitėsi

jo interjeras. Drobe apklijuotas sienas puošė

dvarų (dviejų atskirų valdų) savininkai. Yra žinių, kad Aristava kurį laiką priklausė Zabie­ loms. Nuo X V II a. Aristavą pradėjo valdyti

polichrominė ampyro stiliaus motyvų tapy­ ba. Ištaigingame dekore dominavo karinė

Steponas Pranciškus Medekša, tuometinės Lietuvos diplomatas, ne kartą rinktas į sei­

nežinomam P. Smuglevičiaus aplinkos daili­ ninkui, nutapytos laukiant dvare imperato­

mą. Medekšos Aristavos dvarą valdė iki pat

riaus Napoleono, kuris 1812 m. žygyje per

1940 m. sovietizacijos. Paskutinis Aristavos savininkas Stefanas Medekša (1 8 8 2 -1 9 6 2 )

Lietuvą į Rusiją čia taip ir neužsuko.

nuo sovietizacijos pasitraukė į Vakarus, mirė

ARNIONYS Molėtų r. Joniškio šen. Dvaro sodybos kompleksą sudaro rūmai,

to (Algemin) sodyba. Tai galima laikyti anks­

prieglaudoje netoli Londono.

kukliai. Vertingiausias name buvęs valgomo­

tematika. Manoma, kad freskos, priskirtinos

31

ARVYDAI

A

svirnas, du namai, oranžerija, arklidė, kalvė, daboklė, vartų stulpai, parkas.

prabangos vidurinėje rūmų dalyje, net M. Z. Tiškevičiaus valdymo laikais dar būta patal­

Ežerais ežerėliais nusėtos vaizdingos A r­

pų, kuriose nebuvo grindų. Įrengtas patalpas šildė pusapvalių koklių krosnys, židiniai.

nionių apylinkės. Arnionys - du kaimai, išsidėstę netoli Pabradės-M olėtų kelio. Tai sena vietovė. Jos istorija siekia X V I a., kai karalius Žygimantas Senasis šias žemes pa­ dovanojo Narbutams. Vėliau jas valdė Rad­ vilos, Šveikovskiai, Masalskiai. Nuo 1792 m. priklausė Kostrovickiams. 1859 m. Arnionių dvarą nupirko grafas Jonas Vytautas Tiške­ vičius (1 8 3 1 -1 8 9 2 ), Vilniaus pavieto bajorų maršalka, valdęs dar Vokės ir kitus dvarus.

Rūmai smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą - išdegė pastato vidus. Ugnis sunaikino ir ten saugotus dvaro archyvus. 1954 m. rekonstrukcija nebeatkūrė buvusio pastato vidaus. Pasikeitė ir rūmų išorė. Po rekonstrukcijos juose įsikūrė Arnionių žuvi­ ninkystės ūkio administracija, vėliau - kul­ tūros namai, biblioteka, valgykla. Šiuo metu

Po jo Arnionys atiteko sūnui, taip pat Jonui (1 8 6 7-1 9 0 3 ). Iki pat Antrojo pasaulinio ka-

dvaro sodybos pastatai privati nuosavybė. Gaila, kai kuriuos jų apgadino vandalų su­ keltas gaisras.

ro dvarą valdė šio sūnus Mykolas Zigmantas Tiškevičius. Jis dažniau gyveno Varšuvoje, o

Laikui bėgant keitėsi ir rūmus supantis peizažinis parkas, kuriame augo beržai, kle­

ne savo tėviškėje, mat buvo vedęs garsią to

vai, eglės. Pagrindinė parko alėja apsodinta

meto Varšuvos dainininkę. Aną Mariją Pietrusinską, daugiau žinomą slapyvardžiu Han-

sibiriniais maumedžiais. Šiandien praėjusius laikus mena ežero link vedanti aukštų liepų alėja.

ka Ordonuvna. tik vasarodavo. Pirmuosiuose

Arnionių rezidencijoje jie dvaro

aprašymuose

ARVYDAI (Bezdonys)

Vilniaus r.

(1783 m.) minim i mediniai gyvenamieji pa­ statai. Kostrovickių pasistatyti dvaro rūmai,

Bezdonių šen. Arvydai - buvusi Bezdonių

vėliau priklausę Tiškevičiams, iškilo apie

donių gyvenvietės, priešingoje geležinkelio pusėje. Dvaro sodybos fragmentai - tai X IX a. antrosios pusės - X X a. pr. dvaro pastatai: rūmai, klojimas, du tvartai, kumečio namas, parko fragmentai, tvenkiniai.

1800 m. vaizdingoje vietoje, ant Arino ežero kranto. Pagrindinis rūmų fasadas atgręžtas j šiaurę, pietinis - į ežerą. Rūmai mūriniai, vie­ naukščiai, stačiakampio plano, su pusrūsiu ir mezoninu. Pastatas - chrestomatinių klasi­ cistinių formų, abu rūmų fasadus paryškina šešių dorėninių kolonų portikai su aukštais trikampiais frontonais. Lenkų literatūroje pa­ sitaiko teiginių, kad rūmus projektavo Lau­ rynas Stuoka-Gucevičius. Tačiau tai tik h i­ potezės. X IX a. rūmų vidurinėje dalyje buvo

I gyvenvietė. Arvydų dvaras yra šalia Bez­

Arvydų dvaro rūmai - dešiniajame Bezdonės upelio krante, aukščiausioje dvaro sodybos vietoje. Į rytus nuo rūmų - rekons­ truoti dvaro pastatai, į pietus - parko fra­ gmentai. Šalia tvenkinio žaliuoja dalis senų medžių alėjos, išlikę kai kurie takai. K loji­ mas ir tvartai - raudonų plytų mūro, tinkuo­

įrengta ištaiginga salė, nuo jos į kairę ir į de­ šinę rikiavosi reprezentaciniai kambariai, sa­

ti. Nedidelio tūrio kumečio namas - raudo­ nų plytų, netinkuotas.

lonai. Dalies jų grindis puošė ąžuolinės lentu­

Bezdonių vietovardžio etimologija lenkų ir rusų kalbose susijusi su vietos pelkių upe­

tės. Tačiau net rezidencijos klestėjimo laikais rūmai jų šeimininkams nebuvo pagrindinė gyvenamoji vieta. Tad nepaisant tuometinės

lio pavadinimu: Bezdonė - „bez dna“ - be dugno. Iš senų laikų atėję pasakojimai teigia,

A

32

ARVYDAI

36-Atgimę Arvydų dvaro rūmai kad šiame, iš pažiūros sekliame upelyje, nu­ skendę nemažai žmonių, taip ir neįstengusių pasiekti jo dugno.

37

Arvydų dabartinis interjeras

kavo kartu su dukters vyru Pranciškumi Rygertu. 1892 m. jie dvaro teritorijoje įsteigė klijų gamyklą, veikė odos apdirbimo gamy­

Rašytiniuose šaltiniuose vietovė pirmą

kla, spirito varykla bei elektrinė. Tarpukariu,

kartą paminėta X V I a., kai karalius Žygiman­ tas Senasis šias žemes padovanojo Vilniaus

kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, iš šių kraštų iškilo Marianas Zydram-Kosci-

pinigų kalyklos vedėjui Ulrichui Hozijui. Jo sūnus Stanislovas 1609 m. dvarą padovanojo

alkovskis, vienas iš Darbo partijos vadovų, Varšuvos prezidentas, ikikariniu laikotarpiu

Vilniaus jėzuitams. Tuo metu čia lankyda­ vosi garsus poetas jėzuitas Motiejus Sarbie­

- Lenkijos premjeras (šios giminės sody­ ba buvo netoli dabartinių Arvydų). M. Zy-

vijus.

dvaras atiteko LDK kariuomenės generolui

dram-Koscialkovskis savo politinės veiklos pradžioje pasirinko Arvydo pseudonimą,

adjutantui Martynui Zaleckiui. Perduodant dvarą, 1774 m. sudarytas inventoriaus apra­

pagal kurį, spėjama, pradėta vadinti gyven­ vietė, išaugusi šalia Bezdonių - mūsų apra­

šymas, kuriame pirmą kartą paminėti rūmai. Tuomet jie buvę tarsi iš dviejų dalių: viena

šoma dvaro sodyba.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną,

dalis - mūrinis dviejų aukštų gyvenamasis

1894 m. dvaro sodybos plane jau žymimi dviejų aukštų mūriniai rūmai. Veikiausiai,

namas, kita - prie jo pristatytas medinis vie­

tai - itališkų vilų pavyzdžiu rekonstruoti se­

no aukšto priestatas su mūriniu rūsiu. Nuo 1774 m. dvarą valdė Mikalojus Lo-

nieji, dar X V III a. čia stovėję, rūmai - išliko

pacinskis. Jo palikuonims valdos priklausė iki 1880 m. 1860-1862 m. per dvaro žemes

buvusio pastato pirminė planinė struktūra, pietinėje dalyje esantys skliautuoti rūsiai. X IX a. pab. rekonstrukcijos metu ties vakari­

nutiestas

Varšuva-Peterbur­

niu rūmų kampu iškilo belvederinis bokštas.

gas. 1880 m. Lopacinskiai pardavė dvarą V.Karnilovičiui, kuris jį 1883 m. perpardavė

Pastato planinė struktūra kiek pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo, kai čia buvo įrengti

vokiečių kilmės pirkliui Samueliui Golštei-

butai ir kino salė (išliko pagrindinės nešan-

nui. Rašytiniai dokumentai mini, kad 18831896 m., dvarą valdant Vilniaus antrosios gildijos pirkliui S.Golšteinui, visoje sodybos

čiosios sienos, medinių laiptų fragmentai).

geležinkelis

teritorijoje vyko intensyvios statybos. 1902-

Pastato architektūrai būdingi X IX a. pab. vyravę rezidencinių rūmų bruožai. Dviaukš­ čio, stačiakampio plano, eklektinių formų, si­

1903 m. įvesta elektra. S.Golšteinas ūkinin-

metriškų tūrių pastato kompozicijoje domi-

33

ASTRAVAS

nuoja aštuoniakampis dviejų tarpsnių bokš­ tas - belvederis, kuriame įrengta apžvalgos aikštelė. Jo viršų juosia platus karnizas, virš

A

Jakučiui, po to - P. Šiaudiniui, kurį užklupo sovietizacija - dvarininkas ištremtas į Sibirą. Nuo 1999 m. dvaras turi naujus savininkus.

kurio kyla kampiniai stulpeliai, imituojantys kuorus. Tarp stulpelių - metalinės ažūrinės tvorelės segmentai. Manoma, kad tokia pat tvorele buvo aptverta ir virš prieangio esanti terasa.

ASTRAVAS Biržų r. Biržų miesto da­ lis. Dvaro sodyba yra priešingame nuo m ies­ to, šiauriniame Širvėnos ežero krante. Dvaro sodybos centras - puošnūs rūmai.

Rūmų fasadai tinkuoti. Pagrindinį (pi­

Astravo rūmai pradėti X IX a. viduryje.

etvakarinį) fasadą puošia geometrinio de­ koro elementai: piliastrai, traukos, apvadai ir kt. Pastato stogą visu perimetru juosia

Rūmus projektavo vilniškis architektas To­ mas Tišeckis. Jam talkino du broliai Bronis­ lovas ir Stanislovas. Statyboje dalyvavo ir ži­

profiliuotas karnizas. Pagrindiniame fasade - prieangis su kolonomis virš jo - dengta te­

nomas to meto architektas Laurynas Cezaris Anikinis, likęs Lietuvoje po Napoleono žygio

rasa. Rūmų patalpose būta tapytinio dekoro.

į Rusiją. Rūmų architektūroje persipynusios vėlyvojo klasicizmo ir renesanso formos.

Sovietmečiu rūmuose veikė kultūros na­ mai, dvare įsteigtas žuvininkystės ūkis. Po nepriklausomybės atgavimo rūmai ilgokai stovėjo tušti, nyko. Neseniai jie privatizuoti. 2004 m. sugriuvo išraiškingiausias rūmų ak­ centas - bokštas. Naujasis savininkas pagal nuotraukas atstatė bokštą, restauravo visą pastatą. Dabar Arvydų rūmuose rengiami pobūviai, vakarai.

Centrinė dviaukštė pastato dalis iškilo apie 1841-1842 m. Ji kompaktiška, suskaidyta rizalitais, virš jos stogo - grakštus trijų tarps­ nių bokštelis - belvederis, kuriame buvo įrengta apžvalgos galerija. Pastato prieangį ir terasą remia ne kolonos, o keturkampiai stulpai. 1859-1862 m. abipus rūmų pristaty­ ti vienaukščiai paviljonai, pusapskričių arkų galerijomis sujungti su centrine dalimi.

ASTRAUČIZNA. Zarasų r. Antazavės šen. Dvaro sodybos fragmentai Čičirio eže­ ro v. krante: rūmų griuvėsiai, akmenų mūro svirnas, kelių ūkinių pastatų griuvėsiai. X IX a. pabaigoje, X X a. pradžioje dvaras priklausė Magnišauskui. Iš jo dvarą pirko žentas Giedraitis, dar vėliau dvaras atiteko

Vertingas klasicistinis rūmų vidaus de­ koras. Įspūdingas per du aukštus išsidėstęs reprezentacinis vestibiulis. Iškilmingumo jam teikia kolonos. Pirmame aukšte poromis sugrupuotos 8 jonėninės kolonos, antrame - taip pat išdėstytos korintinės. Puošnumu išsiskiria dvi rūmų salės. Iš ovaliosios salės patenkama į terasą, o iš jos leidžiasi laiptai ežero link. Rūmuose būta 44 kambarių. Išliko ir kitų Astravo dvaro ansambliui priklausančių statinių. Tai iš akmenų sumū­ ryti du vandens malūnai (aukštutinis - 1857 m. ir žemutinis - 1860 m.), palivarko namas (seniausias dvaro ansamblyje, statytas 1820 m.), vartininko namelis, arklidės. Sodybą ri­ boja perkasas ir Apaščios upelis, per kurį nu­ tiestas įdomus romėnų akveduką prim enan­

38

Astroučiznos dvaro svirnas

tis tiltas-užtvanka su 10 pusapskričių arkų.

A

34

ASTRAVAS

Jį grafai Tiškevičiai pastatė 1860 m. Iki 1986 m. tiltas-užtvanka laikė dirbtinio Širvėnos

sių Radvilų nupirkti Biržus. Tačiau dėl savo

ežero vandenis. Ežeras čia atsirado 1575 m., kai rengdamiesi Biržų tvirtovės statybai Rad­

garbaus amžiaus pavedė šį sandorį tvarkyti sūnui Mykolui Tiškevičiui (1761-1839). Su­ mokėjęs Radvilų skolas ir dar sutartą sumą

vilos užtvenkė Apaščios ir Agluonos upelius. Tai seniausias dirbtinis vandens telkinys Lie­

patiems Radviloms, 1811 m. grafas Mykolas Tiškevičius su žmona Joana perėmė Biržų

tuvoje - jam daugiau kaip 400 metų.

dvarą. Naujieji savininkai nesidomėjo tuo

Astravo rūmus supa peizažinis parkas. Jis suformuotas 1851-1862 m. Parke yra 6 tven­ kiniai, ant supiltų kalvelių žaliuoja ąžuolai. Nuo seno ant Širvėnos ežero kranto Bir­ žuose būta dvaro. 1804 m. nusigyvenę Rad­ vilos, kuriems tuo metu priklausė Biržai, už

metu jau gerokai apgriuvusia Biržų tvirtove - gyveno Astravo dvaro senuose namuose, kitame

Širvėnos ežero krante ir puoselėjo

planus čia pastatyti naują dvaro sodybą. M. Tiškevičius, paveldėjęs tėvo turtus, to ­

didelę pinigų sumą šias valdas užstatė iškilu­

liau plėtė savo valdas dabartinėje Lietuvos teritorijoje. 1819 m. pirko Raudondvario

siai turtingai Tiškevičių giminei.

dvarą prie Kauno, 1824 m. - Palangą, 1828

Kaip rašo Tiškevičių istorijos tyrinėtoja dr. Aldona Snitkuvienė, didžiausius turtus per netrumpą savo gyvenimą (91 metus) pa­

m. - Nemėžio dvarą (netoli Vilniaus), 1829 m. rūmus Vilniuje (dab. Trakų g. 1). M. Tiš­

vyko sukaupti grafui Juozapui Tiškevičiui (172 4 -1 8 1 5 ). Neveltui giminėje jis vadintas

kevičius turėjo gausią šeimą - keturis sūnus ir dukrą, - buvo kam išdalinti sukauptus

turtuoliu. Be to, grafas turėjo turtingą dė­

turtus. Biržus su Astravo dvaru perdavė sū­ nui Jonui (1 8 02-1862), kuris pradėjo naujų

dę - Žemaičių vyskupą Antaną T iškevičių

Astravo rūmų statybą. Jonas Tiškevičius ne

(1 7 0 9 -1 7 6 2), kuris visaip rėmė savo sūnė­ ną. Grafas 1803 m. pirko Voložiną (netoli Ašmenos, dab. Baltarusija) ir ten pasistatė

tik veiklus dvarininkas, bet ir išsilavinęs aris­

prabangius rūmus. Gyvenimo pabaigoje, jau būdamas 87-rių, nusprendė iš prasiskolinu­

džioklės, nepalikęs testamento ir paveldėtojų (buvo viengungis). Giminės, žinodami velio­

tokratas - mokėjo rusų, prancūzų, vokiečių kalbas. J. Tiškevičius žuvo grįždamas iš m e­

35

AŠTRIOJI

nio valią, Biržus pavedė valdyti vyriausiojo brolio Juozapo vyriausiam sūnui Mykolui Tiškevičiui (1 8 2 8 -1 8 9 7 ). Šis dažniau gyve­ no Paryžiuje, nei Biržuose. Biržus valdė per

A

Į Astravo dvarą iš miesto veda puskilo­ m etrio ilgio pėsčiųjų tiltas.

ASTRUVKA

Širvintų r. Čiobiškio šen.

įgaliotinius. 1872 m. Biržus perdavė valdyti vyriausiam sūnui Juozapui.

Dvaro sodybos fragmentai apie 3 km į š.v.

Juozapas Tiškevičius (1 8 5 0 -1 9 0 5 ) išsi­ mokslinęs Paryžiuje ir Heidelberge mažai do­

pastatų liekanos. Dvaro sodyba kūrėsi nuo X IX a. pradžios.

mėjosi ūkiu ir perdavė iš tėvo gautą dovaną - Biržų (Astravo) dvarą , - jaunesniam bro­

X X a. pradžioje dvarą valdė rusų kil­

liui Jonui Leonui Tiškevičiui (1851-1901). J. L. Tiškevičius 1880 m. iš brolio perėmęs Biržus, mažai čia gyveno. Kelerius metus po vedybų su žmona gyveno Paryžiuje, 1 8841888 m. pasistatė puošnius rūmus Vilniuje (dab. Mokslų akademijos biblioteka), kur dažnai rengdavo aukštuomenės pasilinksmi­

nuo Čiobiškio: rūmai, kumetynas, ūkinių

mės dvarininkas Pimenas. Jis čia negyve­ no, dvaro reikalais rūpinosi ūkvedys. 1940 m.dvarininkas Pimenas su žmona Valerija paliko dvarą (vaikų jie neturėjo). Buvusia­ me dvare pokariu veikė Čiobiškio kolūkio gamybos centras, gerokai nugyvenęs dvaro sodybą. Dabar ji jau nykstanti.

nimus. Mirė grafas Paryžiuje. Palaidotas Bir­ žų bažnyčioje. Po to Astravo dvarą perėmė J.L. Tiškevi­ čiaus sūnus, paskutinis iš Tiškevičių Biržų savininkas grafas Alfredas Jonas Tiškevičius (1882-1 9 3 0 ). Jis Biržuose negyveno, atvykda­ vo tik su reikalais, ar pamedžioti. Dirbo Rusi­ jos ambasados Londone sekretoriumi. Daug prisidėjo prie Nepriklausomos Lietuvos įtvir­ tinim o tarptautinėje arenoje. 1919 m. jis bu­ vo paskirtas Lietuvos atstovu Londone ir dir­

41 Astruvkos dvaro sodyboje

bo šį darbą be jokio valstybinio atlygio, savo

AŠTRIOJI KIRSNA. Lazdijųr. Būdvie­

lėšomis. Tačiau dėl diplomatinių nesėkmių buvo nuolat puolamas Lietuvos politikų ir

čio šen. Apie 500 m nuo kelio Lazdijai-Kalva-

po metų atleistas. Mirė Paryžiuje.

rija. Dvaras išsidėstęs vaizdingoje, banguoto

Lietuvoje prasidėjus žemės reformai, 1923 m. Astravo dvaras nusavintas ir išnuomotas agronomui P. Variakojui. 1924 m. rūmuose įsteigta pieninė, o nuo 1930 m. veikė lininių audinių fabrikas „Siūlas“.

reljefo teritorijoje, kurią pagyvina mišriojo plano parkas, įkurtas X IX a. Nuo kelio iki rūmų veda įvažiavimo alėja. Priešais rūmus ji pereina į netaisyklingo apskritimo formos parterį su apvažiavimu. Tai vienas didesnių

X X a. pabaigoje rūmai restauruoti (archit.

dvarų ansamblių Lietuvoje. Jį sudaro aštuo­

R.Kazlauskas), prie paradinio įėjim o pastaty­

niolika įvairios paskirties dvaro laikotarpio statinių: rūmai, oficina, virtuvė, ledainė, spirito varykla, trys tvartai, kalvė, spirito

tos betoninės dekoratyvinės liūtų skulptūros (autentiškos bronzinės skulptūros po Pirm o­ jo pasaulinio karo buvo perkeltos prie Kauno istorijos muziejaus, ten tebestovi ir dabar).

sandėlis, bokštas, du kumetynai, grūdų san­ dėlis, arklidė, kluonas, sodininko namelis,

A

36

AUKŠTADVARIS

šikšniaus namas, dvaro vartų stulpai. Rūmai klasicistiniai, dviaukščiai, stačiakampiai, sta­ tyti X IX a. viduryje. Pagrindiniame jų fasade

paliko dvarą žmonai ir vaikams. Vieną iš jo

- keturių laibų jonėninių kolonų portikas,

m. V. Kriaučiūnas dvare vystė tvenkininę žu­

virš kurio - trikampis frontonas. Fasado šo­

vininkystę, įrengė daug tvenkinių. Vandenys

nuose - stačiakampiai langai, sukomponuoti simetriškai. Šiauriniame rūmų fasade centri­

iš visų pusių supa rūmus, ir todėl atrodo tarsi jie stovi saloje... 1927 m. V. Kriaučiūnas dva­ re įsteigė Žemės ūkio mokyklą.

nė dalis išsiskiria rustuotomis mentėmis ir trikampiu frontonu. Prie rūmų - vienaukštė stačiakampė oficina. Dvaras minimas nuo X V I a. 1592 m. ka­ raliaus Zigmanto Vazos privilegija dvaras atiteko Romanui Praževskiui. Vėliau dvarą valdė Masalskiai, Sapiegos, Lukoševičiai, Karengos, Gavronskiai. Iki mūsų laikų išlikusią dvaro sodybą apie X IX a. vidurį pradėjo kur­ ti Hektoras Bonifacas Karenga, Seinų apskri­

dukterų vedė agronomas Vladislovas Kriau­ čiūnas, kuris valdė dvarą nuo 1922 iki 1940

Tarybiniais metais dvare veikė tarybinis ūkis. Dabar dvaras priklauso naujam savinin­ kui -Narauskams.

AUKŠTADVARIS. Pakruojo r. Guostagalio šen. Dvaro sodybos fragmentai prie Plonės upelio: rūmai, arklidė, daržinė, parkas. 1931 m. gydytojas iš Rokiškio A. Žemai­ tis nusipirko dvarą iš Olgos Tornou.

ties bajorų maršalka. 1850 m. jau minimas

AUKŠTADVARIS

Aštriosios Kirsnos savininkas Zigmantas Gavronskis. Tuo metu Gavronskiai - viena turtingiausių Sūduvos krašto šeimų, valdžiu­ si apie 40 dvarų. 1910 m. dvarą varžytinėse

prie tarptautinės Via Baltica magistralės, apie 4 km nuo Ramygalos. Sodybos fragmen­

nusipirko Mečislovas Balinskis. Mirdamas jis

tai - rūmų griuvėsiai ant kalvelės.

Panevėžio r. Ra­ mygalos šen. Dvaro sodybos fragmentai yra

37

AUKŠTADVARIS

A

Dvaro istorija siekia 1550 metus, kai Ra­ mygaloje surašytas aktas apie Aukštadvario žemės ribas tarp Jadvygos Vaitkienės ir jos sūnaus. 1572 m. dokumente rašoma, kad Laurynas Pilipavičius dvarą pardavė Andriui Ciechanovieckiui. Vėlesniais amžiais m ini­ mi dvaro savininkai Povilas Marcinkevičius, Adomas Kozakauskas, kuriam dvaras atiteko vedybų keliu - vedė Teresę Marcinkevičiūtę. X IX a. dvarą valdė Švoinickiai (žr. Rodai),

(Rokiškio r.) vartai

o X IX a. pabaigoje jis atiteko Musnickiams. Viena iš šios giminės palikuonių Zofija Mus-

kitų pastatų, vartų liekanos. Dvaro sodyba

nickaitė 1924 m. ištekėjo už Tomo Survilos, kuris tuometinės valdžios buvo atsiųstas par­

statėsi nuo X IX a. pirmosios pusės iki X X a. pradžios.

celiuoti dvaro. Iš meilės dvarininkaitei valsty­ bės tarnautojas metė tarnybą ir, vedęs ją, pra­ dėjo tvarkyti dvarą. 1940 m. tarybų valdžia

AUKŠTADVARIS Trakų r. Aukšta­ dvario šen. Aukštadvario miestelis - prie

dvarą nacionalizavo. Tuo metu jam e gyveno

Trakų-Jiezno kelio. Dvaro sodyba yra Aukš­

42 metų Z. Survilienė, jos 48 metų vyras ir

tadvario miestelio centrinėje dalyje, deši­ niajame Verknės upės krante (Liepų g.16): rūmai (1837 m.), tvartas (1936 m.), mišriojo

trylikametė dukra Marijona. Dvare apsilan­ kiusi komisija konstatavo, kad gyvenamas namas dviejų aukštų, dvylikos kambarių. Ne­ ilgai laikėsi be šeimininkų likę rūmai. Ramy­ galos kolūkis juos greit nugyveno ir iš dvaro liko tik griuvėsiai.

stiliaus parkas su tvenkiniais. Aukštadvario dvaras rašytiniuose šalti­ niuose minimas nuo X V I a. pr. Jis kūrėsi šalia piliakalnio ir čia gyvavo iki X V II a. Piliakal­ nis, vadinamas Pilaite, yra dab. Aukštadvario centrinėje dalyje, šalia Vilniaus ir Draugystės gatvių ir tęsiasi iki Žvejų gatvės. Žygimanto Senojo laikais (valdė 1506-1548) Aukštadva­ ris tapo prieglauda iš Rusijos atvykusiems pabėgėliams - sentikiams. Dvaras atiduo­ damas iš Rusijos atvykusiai Liackių šeimai. 1629 m. Jonas Alfonsas Liackis fundavo mū­ rinės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno

43

Kas liko iš garsaus Aukštadvario (Panevėžio r.)

AUKŠTADVARIS.

Rokiškio r. Pandė­

lio šen. Dvaro sodybos fragmentai prie kelio iš Panemunio į Kvetkus (Biržų r.), Nemunė­ lio kairiajame krante: gyvenamojo namo,

45

Trakų r. Aukštadvaris

A

38

AUKŠTKALVIAI

statybą. Liackiams dvaras priklausė iki X IX a. pr., kai Liackiai savo dvarą iškeitė į vilnie­ čio teisininko Antano Malevskio dvarą prie Merkio. Malevskiai pradėjo kurti dabartinę dvaro sodybą. Vėlyvojo klasicizmo bruožų turinčius vienaukščius dvaro rūmus Aukšta­ dvaryje pastatė Antanas Malevskis 1837 m. Pagrindinį jų fasadą puošia keturių kolonų portikas su trikampiu frontonu. 1906 m.

46

Aukštakalviai

dvaro savininkai Malevskiai pagal žymaus ichtiologo M.Girdvainio projektą įkūrė upė­

Šį Kretingos dvaro palivarką įkūrė grafas

takių auginimo ūkį. Dvaro tvenkiniuose iš­ augintais upėtakiais Aukštadvaris garsėjo

Aleksandras Tiškevičius X IX a. pab. (pastatai statyti X X a. pr. -1 9 0 4 m.) po baudžiavos pa­

net Peterburge. Nedidelis m išriojo stiliaus dvaro parkas

naikinimo Kretingos dvarui pasilikusioms Aukštkalvių kaimo žemėms administruoti. Per tarpukario žemės reformą palivarkas 1926

dabar žaliuoja 4,5 ha plote. Link rūmų veda įspūdinga senų liepų alėja, užsibaigianti ties

m. panaikintas. Žemės priskirtos Aukštkalvių

ovalo formos parteriu. Parko apatinėse tera­ sose - keletas kaskadinių tvenkinių, skirtų

kaimui, o palivarko sodybą su jai priklausan­

auginti upėtakius. Malevskių Aukštadvario dvare dažnai

čia žeme tada įsigijo visuomenės veikėjas, po­ etas, pedagogas Juozas Butkus (Butkų Juzė).

lankydavosi Vilniaus universiteto filomatai

AUKŠTIEJI SVIRNAI

- prieš Rusijos carizmą nukreiptos slaptos

Ukmergės r. Vidiškių šen. Archeologinė

Vilniaus universiteto studentų draugijos na­ riai: dvarininkų giminaitis Pranas Malevskis

dvarvietė yra prie kelio Ukmergė-Anykščiai,

(1800-1870), kartu su juo atvykdavo jau ži­

jau visai prie kaimyninio Anykščių rajono ribos, apie 1,5 km į p.v. nuo Svirnų, ir Šven­

nomas poetas Adomas Mickevičius, Juzefas Ježovskis, Tomas ZariašT Kolegos filomatai,

kelio Anykščių link. Dvarvietė yra Sikios

ypač A.Mickevičius, mėgdavo pasėdėti po

upelio dešiniajame krante. Iš dvaro sodybos pastatų liko tik griuvėsiai.

ąžuolu dvaro parke. Dabar ąžuolas jau už­ augęs gal iki 25 metrų aukščio ir vadinamas poeto vardu. Paskutinė Malevskių palikuonė - architekto Broniaus Malevskio (1850-1914) dukra Bronė Helena ištekėjo už gydytojo ir literato Vlado Mongirdo. Šiai giminei dvaras priklausė tarpukariu, priklauso ir dabar, grą­

tosios upės, mažiau kaip šimtas metrų nuo

AUKŠTOJI FREDA Aukštosios Fre­ dos dvaro sodyba dabar - Kauno miesto da­ lis Nemuno kairiajame krante. Išliko X V III a. p ab .-X IX a. pr. statytų A. Fredos dvaro pasta­ tų: rūmai, dvi oficinos, gyvenamasis namas, trys kumetynai, namas, arklidė ir ratinė, tvar­ tai, oranžerija, cerkvės liekanos. Visi pastatai

žinus nuosavybės teises. Kretingos r. Kūlu­

mūriniai. Tebežaliuoja dvaro parkas (3 ha).

pėnų šen. Dvaro sodybos fragmentai: admi­

Buvusio dvaro žemėse 1923 m. įkurtas bota­ nikos sodas, dabar užimantis 62 ha plotą.

AUKŠTKALVIAI.

nistracinis pastatas (ūkvedžio namas), kume­ tynas ir tvartas. Visi statiniai akmenų-degto molio plytų mūro.

A. Fredos dvaro rūmai statyti X IX a. pr. Juozo Godliausko (Godlevskio) iniciatyva.

39

AUKUPĖNAI

A

rus 1867 m. jo dukra dvarą pardavė rusų val­ džiai; tada šios žemės buvo įtrauktos į Kauno tvirtovės (fortų) zoną. 1883-1889 m. prie pat dvaro parko buvo įrengti du fortai. 1920 m. Lietuvos valdžia A. Fredos rūmuose įkūrė So­ dininkystės ir daržininkystės mokyklą. 1923

47

Aukštosios Fredos rūmai

m. rezidenciją supantis parkas perplanuotas ir pritaikytas Vytauto Didžiojo universitetui priklausančiam Botanikos sodui. Šiandien jam e galima pamatyti apie 5.000 įvairių au­

Jie klasicistiniai, dviaukščiai, stačiakampio plano, su siaurais rizalitais pastato galuose.

galų.

Pagrindiniu fasadu rūmai atgręžti į parką ir

vid. įkūrė J. Godliauskas. Tuomet jis driekėsi iki pat Nemuno šlaitų.

tvenkinius. Fasadai simetriški, puošniausias - pietinis, kurio centre - keturių toskaninių

Peizažinio stiliaus A. Fredos parką X IX a.

kolonų portikas ir trikampis frontonas. Pro pagrindinį įėjimą pietų pusėje galima buvo

AUKUPĖNAI. Kėdainių r. Pelėdnagių šen. Dvarvietė prie Lankesos upės, maždaug

patekti į erdvų vestibiulį, kuris jungėsi su

pusiaukelėje prie kelio iš Nartautų į Vainiū­

svetaine. Kambariai išdėstyti dviem eilėmis, beveik simetriškai. Cokoliniame aukšte buvo

nus. Ponų namas vienaukštis su žemu klasi­

įrengtos ūkinės patalpos ir virtuvė, antrame aukšte miegamieji. Šiaurinio rūmų fasado centre - kuklus rizalitas, su plačiomis svetainės durimis. Gali­ niai rizalitai, manoma, pristatyti vėliau. Kitų pastatų išsidėstymui įtakos turėjo dvaro vandens telkinių sistema. Du didieji tvenkiniai, esantys priešais rūmus, vienas kito atžvilgiu sudaro apverstų didžiųjų raidžių GJ kompoziciją. G ir J - dvaro fundatoriaus Juo­ zo Godliausko inicialai. Tai bene vienintelis toks įsiamžinimo būdas Lietuvos dvaruose.

cistiniu portiku, raudonų plytų dviaukštis svirnas, kumetynas, tvartas. Nykstanti, ap­ leista sodyba. Kažkada dvaras priklausė grafams Zabie­ loms. X IX a. tai lenkų kilmės carinio genero­ lo Tytuso Stommos (1832-1902) valda. Vė­ liau čia užaugo dvarininkaitė Antonina Stommaitė, kurią aplinkiniai senoliai prisimena matydavę kaimo vakarėliuose ar jodinėjančią ant žirgo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomy­ bę, dvaras grąžintas A. Stomaitei, generolo Tytuso Stommos vaikaitei, tačiau jau solidus amžius, o gal ir lėšų stoka neleido jai atgai-

Iki X V II a. antrosios pusės šios žemės priklausė Lietuvos didikams Pacams. LDK kancleris K ristupas Zigmantas Pacas jas padovanojo italų architektui Lodovikui Fredinaniui, kuris buvo K.Z. Paco funduoto Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamlio pirmasis architektas. Gal nuo architekto pa­ vardės kilo ir vietovės pavadinimas. X V III a. pab. A. Fredą įsigijo žemaičių bajoras Juozas Godliauskas. Dauguma jo statytų dvaro pa­ statų išliko iki mūsų dienų. J. Godliauskui m i­

4S

Aukupėnų ponų namas

A

40

AUSIENIŠKĖS

vinti dvarvietės. Dabar sodyba priklauso jau kitam savininkui.

AVIŽIENIAI

Utenos r. Leliūnų šen.

Dvaro sodybos fragmentai netoli KaunoZarasų plento, iš jo Antalgėje pasukus p.r.

AUSIENIŠKĖS

Elektrėnų savivaldybė. Vievio šen. 2 km nuo Vievio Elektrėnų link,

kryptimi: gyvenamasis namas, kumetynas,

prie senojo Vilniaus-Kauno kelio - Ausie-

Dvarą valdė Pamarnackiai (ir. Alanta, Molėtų r.). Tai buvo jų vasarvietė. X IX a. pabaigoje dvarą nupirko broliai Juozapas ir Liudvikas Žilėnai. Tarpukariu buv. spirito

niškių dvaro sodybos fragmentai. Dvarvietė įsikūrusi prie to paties pavadinimo ežero,

tvartas, spirito varykla, rūsys.

varykloje mokytojas Vladas Žilėnas rengė vaidinimus. Nugriovęs seną medinį dvaro ponų namą, 1928 m. pastatė naują gyvena­ mąjį būstą.

ĄŽUOLPAMŪŠĖ

Pasvalio r. Saločių

šen. Dvaro sodybos fragmentai Mūšos upės dešiniajame krante, apie 7 km nuo Pasvalio Saločių link: raudonų plytų kumetynas, ak­ 49

Ausieniškių dviaukštis portikas

susiformavo X V III a. pab. - X X a. pradžioje. Išlikęs medinis ponų namas. Centrinėje jo dalyje - dviejų aukštų portikas, suteikiantis pastatui klasicizmo bruožų. Kaip svetimkū­ nis šalia - silikatinių plytų priestatas. Ponų namą supa sulaukėjęs parkas. Netoli tvenki­ nio - ūkinis dvaro pastatas.

mens mūro kiaulidė, karvidė. Pastatai nyks­ tantys. Dvaro sodyba kūrėsi X IX a. antroj oje pusė­ je - X X a. pradžioje. Dvaras ilgą laiką priklau­ sė vokiečių kilmės baronams Ropams. Veikė sūrinė, kurioje pagamintus vadinamuosius olandiškus sūrius arkliais veždavo parduoti į Rygą. Dvaro sodyboje apie 1900-1910 m. įrengta apie 300 m ilgio požeminė vandentie-

4T

ĄŽUOLPAMŪŠĖ

kio linija, kuria vanduo iš šaltinio buvo tie­ kiamas į dvarą. Siurblį suko arkliai. Tai gal pirmasis vandentiekis dab. Pasvalio rajono te­ ritorijoje. Po dvaro parceliacijos 1924 m. Po­ vilas Ropas jam paliktą dvaro centrą pardavė Cesiui, o šis dalį savo 120 ha valdos pardavė Budriūnui ir Barauskui.

51 Ąžuolpamūšės dvaro kiaulidė

A

BABTYNAS

BABTYNAS (Žemaitkiemis). Kau no r. Babtų šen. Dvaro sodyba apie 2 km į pietvakarius nuo Babtų, šalia senojo Panevė­ žiuko - Raudondvario kelio, dešiniajame Ne­ vėžio upės krante. Iš dvaro laikų liko: eklektinės architektūros rūmai; tinkuoto mūro ro­ mantizmo stiliaus dviaukštis svirnas (X IX a. vid.); dvaro lobynas - griežtų linijų, nedidu­ kas, tinkuotas pastatas, sumūrytas iš akme­

42

yra išlikusių takų su senoviniu lauko akme­ nų grindiniu - dabar tai paveldo objektas. Dvarą prie Babtyno X V I a. įkūrė Šiukštos. Pirmasis dvaro valdytojas - Kauno teisėjas, vėliau Kauno vaitas Jonas Stanislovas Šiukš­ ta. Mūriniai rūmai ir lobynas m inim i 1797 m. pirkimo ir pardavimo akte (šių pastatų rūsiai, manoma, išlikę iš X V I a.) X V I-X V II a. dvaro savininkai dažnai keitėsi. X V II a.

nų ir plytų, turi klasicizmo bruožų. Žinoma, kad jis stovėjęs jau X V III a. 1922 m. lobyne

pr. dvaras priklausė Andriui Vilimavičiui ir Jokūbui Sauginavičiui. Nuo 1697 m. Babty-

įrengta pieninė, vėliau tarnavo kaip gyvena­ masis namas. Tebestovi dvaro koplytstulpis, tvartas (X IX a. antroji pusė), kluonas, kurį X IX a. antrajame ketvirtyje statė Benediktas

ną 100 metų valdė Prozorų šeima. Tai buvo dvaro klestėjimo laikotarpis. 1797 m. Babty­ no dvarą su Sitkūnų kaimu Prozorai pardavė majorui Burhardui fon Kortui (tuo metu jau

Tiškevičius. Tai tradicinių liaudiškų bruožų statinys, pokariu netekęs autentiškumo, kai

rą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai ir valdė jį

dalis sienos buvo pakeista silikatinių plytų mūru, įrengtos betoninės grindys. Sodyboje

stovėjo mūriniai dvaro rūmai). Netrukus dva­ iki 1830 m. Vėliau šias valdas nusipirko gra­ fas Benediktas Tiškevičius su žmona Vanda.

43

BAGDONIŠKIS

B

treč. deš.), svirnas (X X a. ketv. deš.), kum e­ tynas (X IX a. pab.), rūkykla (X IX a. pab.), pieninė (X IX a. pab.), dviejų tvartų (X IX a. pab.) liekanos, tiltas (X X a. treč. deš.). Žaliuo­ ja parko ir sodo fragmentai, tyvuliuoja 4 tar­ pusavyje sujungti tvenkiniai.

53

Babtyno dvaras dar ant Nevėžio kranto (senovinė graviūra)

Dvaro istorija žinoma nuo X V II a. vidu­ rio, kuomet Kriaunų dvarą valdė Rudaminos Dusetiškiai. Šį dvarą sudarė 4 -5 dvareliai ir palivarkai - vienas iš jų - Bagdoniškis. X V II

Tuo metu sudarytame inventoriuje minima 16 dvaro pastatų. Tiškevičiai valdė Babtyną iki Pirm ojo pasaulinio karo.

a. pab. Kriaunų dvaro kompleksas su visais palivarkais kaip kraitis atiteko Kotrynai Rudaminaitei, kuri ištekėjo už Krišpino, vėliau

Po 1922 m. žemės reformos dvaro valdos

už Oginskio. 1714 m. Kotryna Oginskienė iš

išdalintos bežemiams bei mažažemiams ūki­ ninkams, o jo centras su 20 ha žemės atiteko

Kriaunų dvaro atskyrė Bagdoniškį ir jį par­ davė. Bagdoniškis ėjo iš rankų į rankas, kol

Lietuvos kariuomenės savanoriui, generolui

1786 m. nuosavybės teises į jį nusipirko Ste­

leitenantui Vladui Nagevičiui, kuris čia gyve­

ponas Dominykas Romeris (m. 1793 m.), po kurio mirties dvarą paveldėjo jo sūnus My­ kolas Juozapas Romeris (1778-1852). Bagdo­

no 1922-1944 m. Po Antrojo pasaulinio ka­ ro dvaro rūmuose veikė kolūkio kontora, kul­ tūros namai, apylinkės centras, vėliau rūmai paversti gyvenamuoju namu. 1999 m. dvarą įsigijo Mindaugas Šventoraitis.

BAGDONIŠKIS.

Rokiškio r. Kriaunų

šen. Bagdoniškio dvaras išsidėstęs apie 30

niškis tapo dar vienu plačios bajoriškos Romerių giminės lizdu. Manoma, kad valdant Mykolui Juozapui Romeriui pastatytas ponų namas (X V III a. pab. - X IX a. pr.), oficina (X IX a. pr.), užveistas dvaro sodas. 1852 m. prieš pat m irtį Mykolas Juozapas Romeris padovanojo Bagdoniškį savo septynerių m e­

km į pietryčius nuo Rokiškio. Jį sudaro po­ nų namas (statytas X V III a. pab. - X IX a. pr., rekonstruotas X IX a. vid., X X a. pr.); oficina

tų vaikaičiui Mykolui Kazimierui, kuris nuo pusantrų metų likęs našlaičiu kartu su sesute

(X IX a. pr.), namas (1925 m .), virtuvė (X X a.

augo senelio šeimoje. Mykolas Kazimieras

B

44

BAISOGALA

Romeris (1 8 4 5 -1 9 2 0 ) Bagdoniškį valdė 68

ros buvo priverstos palikti Bagdoniškį. Netekęs

metus. Jo valdymo metu iškilo arba perstaty­ ti dauguma iki mūsų dienų išlikusių pastatų. Tai dvaro suklestėjimo laikotarpis.

šeimininkų, dvaras gerokai apnyko. 1993 m. nuosavybės teises į jį atgavo trys Mykolo Rome­

Mykolo Kazimiero Romerio ir jo žmonos

sodybos dalys - senoji ir naujoji, sukurta prof. Mykolo Romerio. Senąją dalį sudaro ponų na­

Konstancijos Tukallo-Romerienės šeimoje Bagdoniškyje gimė žymus Lietuvos teisininkas, Kauno universiteto rektorius Mykolas Rome­ ris (1880-1945). Jis studijavo teisę Peterburge, tobulinosi Krokuvoje, Paryžiuje. Vėliau gyveno Vilniuje. Per Pirmąjį pasaulinį karą dalyvavo

rio dukros. Išskiriamos dvi Bagdoniškio dvaro

mas, oficina, pieninė, rūkykla, kumetynas, so­ do, ūkinių pastatų liekanos. Pastatų architektū­ roje dominuoja tradiciniai (liaudiški) bruožai. Naujajai sodybos daliai priskiriamas namas, virtuvė, svirnas, naujasis sodas bei tiltas.

Juzefo Pilsudskio Austrijoje organizuojamuose lenkų legionuose, kurių padedamas J.Pilsudskis atkūrė nepriklausomą Lenkijos valstybę ir bu­ vo paskelbtas jos viršininku. Vėliau J.Pilsudskis

BAISOGALA.

Radviliškio r. Baisoga­

užsidegė idėja atkurti Žečpospolitą (bendrą

los šen. Baisogalos miestelis išsidėstęs deši­ niajame Kiršino upės krante, prie kelio Kėdainiai-Šeduva. Jame nesunku rasti Komarų

Lenkijos ir Lietuvos valstybę). Tačiau 1918 m.

dvaro ansamblį - vieną geriausiai Lietuvoje

jau buvo atsikūrusi savarankiška Lietuvos vals­ tybė. J.Pilsudskis sumanė sudaryti prolenkišką

išsilaikiusių dvarų su jam priklausančiais pa­

Lietuvos vyriausybę ir pasiūlė Mykolui Romė­ nui jai vadovauti, tačiau šis atmetė J.Pilsudskio pasiūlymą ir, grįžęs į Lietuvą, aktyviai dalyvavo nepriklausomos Lietuvos gyvenime. 1932 m. ir

statais. Tai rūmai, arklidė su ratine, oranže­ rija, svirnas su virtuve, ledainė, namas, kluo­ nas, spirito varykla, tvartas, karvidė, garažas, kalvė, šulinys, parkas, tvora, vartai.

1938-1939 m. Mykolas Romeris atstovavo Lie­

Baisogalos apylinkės gyvenamos nuo se­ niausių laikų, todėl ir įdomių istorinių vietų

tuvai tarptautiniame Hagos teisingumo tribuno­

čia yra nemažai. Pati Baisogala pirmą kartą

le, daug prisidėjo prie Klaipėdos krašto įteisini­ mo Lietuvai.

paminėta 1539 m., karaliui Žygimantui Sena­ jam paskelbus raštą dėl parapijos steigimo.

Mirus Mykolo Romerio tėvui Mykolui

X V II a. Baisogala atiteko LDK kancleriui M.Radvilai, vėliau tai buvo Silvestravičių,

Kazimierui Romeriui, jo penkios dukterys ir sūnus pasidalino Bagdoniškį į šešias dalis.

Poniatovskių, Puslovskių, Chrapovickių val­

Prof. Mykolas Romeris įsikūrė savo dalyje.

da. Iš pastarųjų apie 1830 m. Baisogalos dva­

Nepaisydamas užimtumo, profesorius mėgo lankytis gimtajame Bagdoniškyje, kur gyve­ no jo sesuo Elvyra. Nenorėdamas varžyti se­

rą nupirko buvęs Napoleono armijos pulki­ ninkas Juozapas Komaras (mirė 1847 m.).

sers šeimos, šalia senojo dvaro pasistatė sau namus, kur vasarodavo, atitrūkęs nuo darbų Kaune. Vėliau pastatė virtuvę, svirną, tiltą. Ypatingą dėmesį profesorius skyrė aplinkai, jos gražinimui. Dvaro tvenkiniuose buvo au­ ginamos gulbės, antys. Joms net buvo pasta­ tytas nedidelis namelis.

Komarams (plačiau žr. Palėvenė ) Baisogala priklausė iki 1940 m. Dvarą valdė Juozapo sū­ nus Vladislovas (1810-1896), šio sūnus, taip pat Vladislovas (1885-1941), kuris 1940 m. sovietų buvo suimtas ir ištremtas į Kazachsta­ ną, ten mirė. 1952 m. dvare įkurtas Lietuvos gyvulininkystės institutas.

Po Antrojo pasaulinio karo 1952 m. prof.

Baisogalos dvaro ansamblis formavosi tri­ mis etapais. Pirmasis - 1796-1830 m., kada su­

Mykolo Romerio žmona ir trys mažametės duk­

formuota centrinė sodybos dalis (rūmai, arklidė

45

BAISOGALA

56

57

Baisogalos rūmų rotonda

59

Dvaro šulinys

Baisogalos rūmai

58

Baisogalos dvaro parke

60

Dvaro arklidės

B

B

46

BALBIERIŠKIS

su ratine, svirnas su virtuve, pagrindinis kelių tinklas). Antrasis - 1830-1896 m., per kurį so­

2008-2009 metais dvaro sodybos rūmai restauruoti - sutvarkyta stogo danga, lietaus

dybos teritorija išplėsta, įveisiamas parkas. Šiuo periodu praplečiami rūmai, pastatoma ledainė,

vandens nuvedimo sistema, pakeistas nuo

kumetynas, vėjo malūnas, formuojamas ūkinis

sado dekoro elementai, nudažyti fasadai. Pa­ remontuoti ir kiti statiniai.

gamybinis sektorius. Trečiasis etapas 1896-1912 m., kada toliau vystoma gyvenamoji reprezen­ tacinė zona. Pastatų architektūra atspindi dvaro sodybos raidą daugiau kaip per 130 metų. Ga­ lima rasti vėlyvojo klasicizmo, įvairių istorizmo laikotarpio krypčių.

sienų atšokęs tinkas, restauruoti sunykę fa­

BALBIERIŠKIS

Prienų r. Balbieriškio

šen. Dvaro sodybos fragmentai miestelio par­ ke - kumetyno sienų griuvėsiai, kitiems tiks­ lams pritaikyta dvaro arklidė.

Centriniuose rūmuose ryškūs iš Peterbur­ go architektūros mokyklos atkeliavę rusų am ­

Ant Nemuno kranto, prie Peršėkės žio­ čių nuo X V a. pab. minimas prūsų pirklio

pyro bruožai, secesijos dekoro elementai. Tai dviaukštis, griežtos simetriškos struktūros pastatas. Į stačiakampį korpusą su rizalitais

Hanuso dvaras. Balbieriškio įkūrimo data lai­ koma 1502 m. balandžio 25 d., kai Lenkijos

kraštuose įsiterpusi rotonda, dengta kupolu

padovanojo savo gydytojui vokiečiui Hanu-

su mažyčiu bokšteliu. Rotondos kupolą iki Pirm ojo pasaulinio karo puošė Mikelandželo skulptūros kopija, per karą sunaikinta. Pagal

sui Sudormanui. Čia jis pasistatė dvarelį, įkūrė miško verslovę. 1507 m. „Hanusiškes“ karalius Žygimantas Senasis padovanojo M o­

projektą rotonda turėjo būti iš parko pusės, tačiau atsiradus priestatams į ją perkeltas

tiejui M ikitiničui, atvykusiam iš Maskvos ir atlydėjusiam Aleksandro žmoną Eleną. Po to

pagrindinis įėjimas ir vestibiulis. Rotondos antrą aukštą juosia balkonas su metaline ba­

Balbieriškį valdė jų vaikaičiai HolovčinskiaiRafalovskiai. Iš jų dvaras atiteko Korvinams-

liustrada, trečiasis papuoštas girliandų ir ka­

Gonsievskiams. X V III a. Balbieriškį nupirko

ro atributų reljefais. Rotonda - pagrindinis rūmus puošiantis akcentas tiek iš išorės, tiek

vičiai, o 1782 m. - grafas Stanislovas Tiške­

ir viduje. Prabangiame vestibiulyje (buvusia­ me salone) ratu išdėstyta 12 dorėninių kolo­

ir Lietuvos karalius Aleksandras šias žemes

grafai Ferdinandas Tadas ir Vincentas Stane­ vičius. Tiškevičiams įsivėlus į 1831m. sukili­ mą, jų turtus rusų valdžia nusavino. 1841 m.

nų. Tai reprezentatyviausia rūmų dalis. Ant­

caras dvarą grąžino Tiškevičiūtėms - Jozefai

rame aukšte - rotondinė šokių salė.

Vodzinskienei ir Marijonai Lempeckienei. Lempeckiai greit nusigyveno. Kurį laiką dva­

Ledainė, kumetynas, vėjo malūnas, šuli­ nys - neogotikinių bruožų turintys rom an­ tizmo laikotarpio statiniai. Oranžerijai bū­

ro savininkė buvo Pšezdzieckienė; dar Borov-

dingi neorenesansinio romantizmo bruožai. Apibendrinant galima pasakyti, kad dva­ ro sodyba yra vertingas klasicizmo ir istoriz­ mo architektūrinis ansamblis. Rūmus supa 12 ha ploto parkas, įkurtas dar X IX a. Jame nemažai egzotinių veislių medžių, yra tvenkinių, išlikusios senų liepų ir kaštonų alėjos. Vienos gale - dekoratyvūs dvaro vartai.

61■Balbieriškio dvaro likučiai

47

BALTADVARIS

B

skis ir Žoltovskis (Žukauskas), kuris, prasi­ dėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvyko į Rusiją ir j Lietuvą nebegrįžo. Dvaro rūmai per karą sudegė. Nepriklausomos Lietuvos laikais dvaro žemės išparceliuotos. Savo gimtajame name buvusioje oficinoje žemės ūkio ministeris My­ kolas Jaronimas Krupavičius, žemės reformos dvarams išparceliuoti sumanytojas, įsteigė mergaičių žemesniąją žemės ūkio mokyklą.

63

Balsiai, kuriuose gyveno poetas Kazys Binkis

BALTADVARIS.

Ukmergės r., Taujėnų šen. Dvaro sodybos likučiai 7 km nuo Taujėnų link

Molėtų r. Videniškių šen. Baltadvario įtvirtinta dvarvietė yra Siesarties upės vingyje, maždaug už 2 km į vakarus

Panevėžio senuoju Vilniaus-Panevėžio plentu:

nuo Videniškių miestelio. Iš turimų duomenų

rūmai, svirnas. Rūmai tinkuoto mūro, pasta­ tyti ant aukštų akmens mūro pamatų. Statinys

tinta medinė sodyba. Mūrinės pilies rūmas,

BALELIAI.

ne kartą remontuotas, jau praradęs autentišką vaizdą, apsuptas kolūkinių laikų pastatų griu­ vėsių. Svirnas avarinės būklės. Dvaro sodyba kūrėsi nuo X IX a. pradžios. Dabar sodyba jau baigia sunykti. Privati nuosavybė.

galima spėti, kad jau XV a. čia galėjo būti įtvir­ kurio liekanos surastos ir ištirtos 1987 m., ga­ lėjo būti statytas apie 1500 m. ir gerokai persta­ tytas XV I a. pabaigoje, kai į Videniškių pilį iš miestelio buvo perkelta centrinė kunigaikščių Giedraičių dvaro sodyba. Manoma, kad pilį pradėjo statyti žinomas to meto diplomatas Motiejus Giedraitis (mirė 1561 m.), o baigė jo sūnus Mstislavlio vaivada, Ukmergės seniū­ nas ir Obelių laikytojas Martynas Giedraitis (mirė 1621 m.). Mūrinę Videniškių pilį statė iš Švedijos pakviesti meistrai. Kai kurie isto­ rikai mano, kad ji buvo apjuosta gynybiniais įtvirtinimais. Lietuvos Didžioji Kunigaikštys­ tė tuo metu jau silpstanti didžioji Europos

62

Balelių dvaro rūmai ant aukštų pamatų

BALSIAI. Pakruojo r. Klovainių šen. Dva­ ro sodybos fragmentai apie 6 km į kairę nuo kelio iš Šiaulių į Pasvalį, prie Lašmens upelio - dalis ponų namo, tvartas, dvi klėtys, par­ kas. Sodyboje stovintis tautodailininko R. Valterio stogastulpis primena, kad čia 19381941 m. gyveno poetas Kazys Binkis (18931942). Dvaras priklausė poeto žmonos Sofi­ jos tėvams Kudrevičiams.

valstybė. Brendo karas su Livonija, rytuose didėjo Rusijos grėsmė, už Baltijos karingai nusiteikusi Švedija. Tad Giedraičiai, matyt, nu­ sprendė pasistatyti saugų dvarą-pilį. Įsirengė prašmatnius rūmus su auksine sale, užveisė gražų sodą. Rezidenciją jie pavadino Baltadvariu (sako, buvę balti dvaro vartai). Šiame dvare-tvirtovėje Giedraičiai gyveno iki 1695 m. Tais metais Baltadvarį įsigijo J.G.Pliateris su žmona ir dvarą užrašė Vilniaus vienuoliams misionieriams. X IX a., kai caro valdžia uždarė vienuolyną, pilis pamažu virto griuvėsiais.

B

48

BALTOJI

Taip galėjo atrodyti Baltadvaris XVII a. 64

BALTOJI VOKĖ. Vilniaus m.

sav. Bal­

m atyti ją fundavusių dvarininkų gim inės

tosios Vokės k. Dvaro sodybos fragmentai miesto p.v pakraštyje, prie išvažiavimo Pir­

heraldiką. 1937 m. Baltosios Vokės dvarą nusipirko Františekas Veisenhofas, tačiau valdė neil­

čiupiu link - rūmai, oficina, parkas, tvenki­ nys. Nykstanti dvaro sodyba. Senas Baltosios Vokės dvaras išsidės­ tęs dešiniajam e Vokės upelės krante. Ilgą

gai - iki Antrojo pasaulinio karo. Pokariu čia

laiką šis dvaras priklausė Radvilom s, vė­ liau - Naugarduko kaštelionui A ntanui O skierkai, jo paveldėtojam s (kitais duo­

tipo Baltosios Vokės rūmai apleisti. Į pietus

įsikūrė žemės ūkio technikumas. Šiandien romantizmo laikotarpio vilos nuo jų tebestovi oficina. Išliko dvaro kalvė, kiti jau begriūvantys ūkiniai pastatai. Nors

Žm ijovskiam s-O lizaram s).

rūmai gerokai apirę, tačiau įdomūs. Jų vidu­

1838 m. jį nusipirko A leksandras Lenskis. N eoklasicistinius iki mūsų laikų išlikusius puošnius dvaro rūmus apie 1873 m. čia pasistatė H ilaris Lenskis. X IX a. an trojoje

je išlikęs originalus patalpų išdėstymas, kai

m enim is

-

pusėje atnaujinti ir kiti dvarui priklausę pastatai. 1910 m. vakarinėje sodybos pu­ sėje pastatyta m ūrinė, neobarokinė, Šv. apaštalo Pauliaus atsivertim o bažnyčia, kurios fundatoriai - dvarininkai H ilaris Lenskis ir jo sūnus V ladim iras. M anom a, kad bažnyčios projekto autorius - arch i­ tektas Tadeušas Rostvorovskis. V irš įė ji­ m o į bažnyčią dar ir šiandien galim a pa­

kurie puošybos elementai. Kadaise buvusių ištaigingų rūmų išorei romantiškumo teikia triaukštis aštuonsienis belvederis, viršuje papuoštas mūro stulpeliais, imituojančiais kuorus. Bokšto viršų puošė stulpelius ju n ­ gianti dekoratyvinė tvorelė. Netaisyklingas rūmų planas su iškyšomis teikia rūmų fasa­ dams įvairovės - jie visi asimetriški ir skir­ tingi. Pagrindiniame fasade (iš šiaurės rytų pusės) išsiskiria rizalitas su trikampiu fron­ tonu ir portikas su keturiomis kolonomis, prilaikančiomis balkoną.

49

BALTOJI

B

Kairėje rūmų pusėje dviaukštį pastatą

džiojo salono. Jo lubas puošė augalinių m o­

puošia pseudorizalitas, taip pat dekoruotas trikampiu frontonu. Panašus rizalitas pagal

tyvų gipsatūra, grindys išklotos ąžuolo par­ ketu.

projektą turėjo būti ir iš dešinės pusės, tačiau dėl nežinomų priežasčių jo buvo atsisakyta.

Sienos rūmų viduje buvo dažytos šviesio­ mis, pastelinėmis spalvomis, todėl susidary­

Iš kiemo pusės rūmų fasadą taip pat puošia rizalitas.

davo įspūdis, jog patalpos labai gyvos, saulė­ tos. Jų sienas puošė paveikslai, giminės por­

Prabangus buvęs ir rūmų vidus. Įvairaus

tretai, laikrodžiai, gobelenai. Buvo sukaupta

dydžio pereinamos patalpos išdėstytos netai­ syklingai. Įėjimai į rūmus padaryti iš visų pu­

nemaža brangaus porceliano kolekcija.

sių. Per pagrindinį (šiaurės rytų) įėjim ą pa­ tenkama į erdvų vestibiulį. Tai meniškiausiai

Nuo rūmų paėję tvenkinio link, galime apžiūrėti dvaro oficiną. Šį stačiakampio pla­ no pastatą sudaro dvi dalys: vienaukštė - se­

dekoruota reprezentacinė rūmų patalpa - ją puošė medžio apdaila, imituojanti anglų go­

nesnioji ir dviaukštė - naujesnioji. Anksčiau statytoji dalis sumūryta iš akmenų ir skaldos,

tiką. Iš dešinės vestibiulio pusės - ąžuoliniai laiptai į antrąjį aukštą, kairėje pusėje - židi­

vėlesnioji - raudonų plytų mūro. Pastato fa­ sadai asimetriški. Įvairaus dydžio patalpos

nys. Iš vestibiulio patenkama į erdvią salę,

viduje išdėstytos taip pat netaisyklingai.

kurią taip pat puošė dekoruotas židinys, masyvios sidabrinės žvakidės, paauksuo­

Kažkada link rūmų vedė baltų beržų alėja,

tuose rėmuose švytintis didžiulis veidrodis. Minkšti patogūs baldai, krištolo sietynai

pro antrojo aukšto langus galėjai gėrėtis vin­ giuojančiu Vokės upeliu, žaliuojančiu parku. Šiandien gerokai išretėjęs parkas užima 5 ha

darė šią nemažą patalpą ne tik prabangią, bet ir jaukią. Puošniausios buvę reprezentacinių

plotą. Jame tyliai snaudžia gražus tvenkinys. Ypač įspūdingai atrodo šimtamečiai parko

patalpų lubos, grindys, išklotos stambaus

ąžuolai, rymantys šalia rūmų, ir sena pilkoji

rašto parketu, kai kur pridengtos rytietiškais kilimais.

tuopa, kurios aukštis - daugiau kaip 30 m, o kamieno skersmuo - apie 190 cm. Šalia takų parke tebeošia senų liepų ir klevų alėjos.

Antrajame aukšte puošniausio būta di­

B

50

BALTPAMŪŠIS

BALTPAMŪŠIS.

Pasvalio r. Saločių šen. Dvaro sodyba keliu nuo Saločių Dagių

kinio - medinis ponų namas. Dabar - privati nuosavybė.

link, Mūšos upės krante - vienaukštis m ū­ rinis gyvenamasis namas su mansarda, keli

Dvaras statytas X IX a. I pusėje. Paskuti­ niai dvaro savininkai tarpukariu - Steponas

ūkiniai pastatai. Rūmai neišliko, jų vietą žy­ mi nedidelė kalva.

Nasvytis (1883-1976) ir jo žmona Juzefą. Jie prisimenami kaip farmacijos Lietuvoje pradi­

Dvaras priklausė vokiečių kilmės baro­ nams Berams. Po 1924 m. parceliacijos liku­ sį dvaro centrą su 60 ha žemės pirko Julija

ninkai. Vaistininkas Steponas Nasvytis buvo ne tik vienas įtakingiausių žmonių Jonavoje, bet ir gerai žinomas Lietuvoje visuomenės

Brickienė. Dvaro sodyba apleista.

veikėjas - Jonavos tautininkų sąjungos pirm i­ ninkas. Gana dažnai dvare lankėsi preziden­ tas Antanas Smetona. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, S. Nasvytis pasitraukė į Vakarus, įsikūrė JAV. Iki 1943 m. dvare gyve­ no Nasvyčių sūnus Pijus Jaunutis Nasvytis. Užėjus sovietams, dvaras buvo nacionalizuo­ tas, sūnus taip pat pasitraukė į Vakarus, apsi­ gyveno Vokietijoje, vėliau Amerikoje. Po karo Nasvyčių dvare veikė Barborlau­ kio pradžios, vėliau Dumsių septynmetė

67

Baltpamūšio dvaro namas

mokykla. Ten pat gyveno ir mokytojai. Šiuo metu dvaras priklauso Nasvyčiams, kol kas

BARBORLAUKIS. Jonavos r. Dumsių

nenaudojamas. Dvaro parką prižiūri ir tvar­

šen. Barborlaukio k. Dvaro sodybos fragm en­ tai netoli Kauno-Jonavos plento bei Dumsių

ko Dumsių seniūnija ir Dumsių pagrindinės mokyklos moksleiviai.

geležinkelio stoties, prie Varpęs upelio tven­

68-Bar­ borlaukio ponų namas

5T

BAREIKIŠKĖS

BAREIKIŠKĖS

B

Vilniaus r. Nemėžio šen. Dvaro sodybos fragmentai šalia senojo Vilniaus-Minsko plento, 14-ame jo kilom e­

įsidarbino Radvilų turto paveldėtojo L. Vitgenšteino (žr. Verkiai) dvarų valdoje. Po kelerių metų vedė Pauliną Mitraševską ir,

tre - X IX a. pradžios medinis ponų namas.

pasekęs tėvų pavyzdžiu, pats iš L. Vitgenšteino išsinuomojo dvarelį Zalučėje. Busimasis

Sodybą išgarsino žymus lenkų rašytojas ir poetas Vladislovas Sirokomlė Kondratavi­ čius, 1853-1856 m. gyvenęs Bareikiškėse. V. Sirokomlė (W.Syrokomla 1823-1862) išleido kelis kelionių vadovus po Lietuvą, daug rašė apie Lietuvos praeitį, sukūrė poe­

poetas ieškojo žemės sklypelio be baudžiau­ ninkų, kurį būtų galėjęs įdirbti pats, savo šeimos jėgomis. Tačiau Zalučės dvarelyje taikyti pažangių ūkininkavimo metodų jis negalėjo - neturėjo teisės paleisti valstiečių

mą „Margiris“, kurioje vaizduojama lietuvių

iš baudžiavos.

kova su kryžiuočiais. Gimė poetas netoli Bobruisko (dab. Baltarusija) smulkių, sulenkė­ jusių bajorų šeimoje, kilusioje iš Žemaitijos.

Ūkininkaudamas Zalučėje, V. Sirokom ­ lė pradėjo literatūrinę veiklą. Bet 1852 m. rudenį šeimą sukrėtė baisi nelaimė - per

Šeima vertėsi nuomodamasi nedidelius dva­ relius, todėl dažnai keitė gyvenamąją vietą.

savaitę, susirgę tikriausiai kokia infekcine liga, mirė trys Kondratavičių vaikai. Liko tik

Liudvikas mokėsi Nesvyžiuje, kur 1841 m.

vienas sūnus Vladislovas. Skausmo prislėgti

69 Bareikiškių dvarelis šiandien - memorialinė sodyba

Čia gyvenęs poetas Vladislovas SirokomlėKondratavičius (Adomo Šemešio paveikslo fragmentas, 1854) 70

71 Paminklinis juodo granito stalelis

B

52

BARKLAINIAI

tėvai tą patį rudenį persikėlė gyventi į Vilnių, tikėdamiesi, kad miesto šurmulys ir naujos pažintys išblaškys poetą. Būta tame žingsny­ je ir racionalių ketinimų - sostinėje geriau galėjo atsiskleisti poeto kūrybinė veikla. Vilniuje V. Sirokomlė su žmona ir sūnu­ mi apsigyveno gyviausioje tuo metu miesto dalyje - Vokiečių gatvėje ir greitai įsitraukė į aktyvų sostinės visuomeninį bei kultūrinį

Sirokomlės globotinis, vėliau išgarsėjęs poe­ tas), „užuot aręs žagre, išardavo plunksna.“ Šis laikotarpis, kai V. Sirokomlė su šeima gy­ veno Bareikiškėse, buvo vienas kūrybingiau­ sių jo gyvenime. D abar buvusiam e Bareikiškių dvarely­ je, nam e, kur gyveno V. Sirokom lė, įrengta m em orialinė ekspozicija. Joje poeto b al­

gyvenimą. Jo butas tapo tikru literatūros sa­

dai - stalelis, du foteliai, m inkštasuolis, pakaba-ragas, laikrodis. Namo kiem e ant

lonu, savo populiarumu nenusileidžiančiu

nupjauto m edžio kam ieno užkeltas girnų

garsiems aristokratų salonams. Vilniuje V. Sirokomlė susipažino su A. H. Kirkoru - ar­

akmuo - tas pats, prie kurio sėdėdamas

cheologu, etnografu, publicistu, Lietuvos pa­ triotu. Greitai šis stiprus, valdingas ir darbš­ tus žmogus tapo artimiausiu V. Sirokomlės draugu. Būtent A. H. Kirkoras ryžosi „lietu­

poetas sukūrė garsiąją poem ą „M argiris“. N etoliese stovi ir ju odo granito stalelis, kurio paviršiuje iškalta lyra. Tai p am in ­ klas poetui, sukurtas praėjus 35 m etam s nuo jo m irties. O gal ne vien poetui, bet

viškai pakrikštyti“ jau tapusį populiariu poe­

ir jo draugui kom pozitoriui Stanislovui

tą - taip L. V. Kondratavičius tapo Vladislo­ vu Sirokomle. Abu jie puoselėjo Lietuvos ir

M oniuškai (1 8 1 9 -1 8 7 2 ), kuris mėgo čia lankytis. Poetas ir kom pozitorius buvo ar­

Lenkijos išsivadavimo iš Rusijos idėjas, skel­ bė jas savo patriotinėse kalbose. „Kaimo lyri­

tim i draugai. V. Sirokom lė krikštijo S. M oniuškos sū n ų ... Po poeto m irties keliolika

kas“ V. Sirokomlė ėmėsi sutaikyti konserva­

m etų gyvavo V ilniaus literatų trad icija -

torių ir progresistų partijas, kurių kiekviena

pavasarį surengti žygį nuo V. Sirokom lės kapo Rasose iki Bareikiškių, o ten literatai

norėjo padaryti poetą savo šaukliu. Deja, su­ taikyti nepavyko, o intensyvus bendravimas su kūrybine ir bohemiškąja to meto Vilniaus visuomene atimdavo vis daugiau poeto laiko ir jėgų. Be to, ir išlaikyti šeimą sostinėje vien iš honorarų buvo gana sunku. Pagyvenęs pusmetį Vilniuje, poetas nutarė išsinuomoti iš B. Tiškevičiaus nedidelį Bareikiškių dvare­

skaitydavo naujausias savo eiles.

BARKLAINIAI.

Pasvalio

Krinčino

šen. Barklainių dvaro sodyba iš Pasvalio pro Krinčiną važiuojant link Gulbinėnų. Iki mū­ sų dienų išliko kai kurie Barklainių dvaro pastatai, iškilę maždaug X IX a. septintajame

lį ir į jį persikelti su šeima. Grįžo prarastoji kaimo tyla ir ramybė, tokia būtina jautriam poetui. Medinis Bareikiškių dvarelio gyve­

dešimtmetyje. Žaliuoja m išriojo stiliaus dva­ ro parkas.

namasis pastatėlis buvo kuklus. Pastatytas

kartą paminėta 1604 m. Tuomet dvaras priklausė Laurynui Butkevičiui. X IX a. Bar-

X IX a. pr., jis priklausė Tiškevičiams. Tai buvo vienaukštis stačiakampio plano pas­ tatas, aukšta akmenine pamūre. Nuolaidus namo stogas, dailus paradinis priebutėlis teikė namui jaukumo ir paprastumo. Metinį

Rašytiniuose šaltiniuose vietovė pirmą

klainius valdė baronas Liudvikas fon Ropas (von Ropp), kuris apie 1863 m. dvaro žem ė­ se pasistatė iki mūsų dienų išlikusius rūmus

nuomos mokestį už Bareikiškes V. Sirokomlė

ir kelis ūkinius pastatus. Tuo pačiu metu prie rūmų užveistas parkas. Išliko Ropų gi­

ir toliau, kaip rašė Vincentas Korotinskis (V.

minės kapinaitės.

53

BARTKUŠKIS

B

statu. Dvaras kūrėsi X IX a. pirm ojoje pusėje. Dabar išlikę dvaro pastatai - trijų asmenų privati nuosavybė.

BARTKUŠKIS.

Širvintų r. Jauniūnų

šen. Maždaug 2 km nuo Vilniaus-Panevė-

71 Barklainių rūmai skendi žalumoje Dvaro rūmai vienaukščiai su mezoninu pastato vidurinėje dalyje. Jų stilistikoje ryški vokiečių architektūros mokyklos įtaka (dvaro savininkas buvo vokiečių kilmės). Mezonino fasade išryškinti pusapskričių arkų langai, jo viršų puošia dekoratyvinė sienelė, kurios lini­ jos - aliuzija į antikinę graikų architektūrą. Barklainių dvaro parkas žaliuoja 19 ha plote. Jame nemažai senų ąžuolų, klevų, lie­ pų. Už rūmų esančią aikštę juosia mažalapių liepų alėja.

žio automagistralės išsidėstęs Bartkuškio kai­ mas. Šiaurinėje jo dalyje, ant stataus Bartkuš­ kio ežero kranto, stovi dvaro sodyba: rūmai, oficina, arklidės liekanos, spirito varykla, tvartas, sandėlis, vartai, parkas. Klasicistiniai dvaro rūmai dviejų aukštų, pailgi, stačiakampiai. Trečdalį pagrindinio jų fasado užima šešių jonėninių kolonų por­ tikas, viršuje užsibaigiantis trikampiu fronto­ nu - tai chrestomatiniai, klasicizmo architek­ tūrai būdingi bruožai. Priešais rūmus - tai­ syklingas elipsės formos apvažiavimas, už jo - pagrindinė alėja, kurios gale - masyvūs trijų arkų vartai su barokiniu frontonu. Išori­ nėje vartų pusėje, nors ir aptrupėjęs, dar m a­ tosi dvaro savininkų herbas.

Kėdainių r. Krakių

Bartkuškio dvaro valdos gana senos. Pats

šen. Dvaro sodybos fragmentai netoli Šušvės upės, prie kelio iš Krakių į Ažytėnus. Ponų

kaimas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose

BARKŪNIŠKIS.

namas medinis, apkaltas horizontaliomis ir vertikaliomis lentomis. Kumetynas - baltai

paminėtas 1533 m. Dvaras priklausęs įvai­ riems didikams - Holovinskiams, Skorulskiams, vėliau - Žabams. 1841 m. Apolinarija

tinkuotas vienaukštis statinys. Vandens m a­ lūnas sumūrytas iš akmenų su mediniu ant­

Pliaterienė (Žabaitė) dvarą pardavė Ignui ir Idalijai Pliateriams. X IX a. pabaigoje dvarą

73 Barkūniškyje pievų žydėjimo metas

B

54

BARTNINKAI

74

Bartkuškio rūmai stovi užmiršti

75

Paramstyti Bartkuškio dvaro vartai dar laikosi

paveldėjo Gustavo Vilhelmo Broel Pliaterio dukra Stefanija, kuri ištekėjo už Leono Van-

jo dalies nebeliko, ji išnaikinta dar 1938 m., o joje augo bene seniausi parko medžiai -

kovičiaus. Taip dvaras, kaip jaunosios kraitis, atiteko Vankovičių giminei, o iš jų 1913 m.

šimtamečiai ąžuolai, pušys, egzotinių rūšių

dvarą nupirko garsus advokatas Aleksandras Lednickis (1866-1934). Po jo mirties iki 1938 metų dvarą valdė Aleksandro Lednickio sū­

Kinijos alyvos. Parke tyvuliavo keli tvenki­

medžiai -

amerikinės liepos, maumedžiai,

niai, dviejuose iš jų supiltos mažos, tankiai apželdintos salelės. Pietrytinėje pusėje lygiam reljefui pagyvinti padarytos kalvelės. Erdvės

nus Vaclovas (1891-1967). Per karą atsidūręs Londone, jis išleido memuarus, kuriuose ap­ rašė savo tėviškę. 1938 m. iš varžytinių dvarą

parkui teikė natūralus vandens telkinys - Bart­

įsigijo Vainilavičius. Pokariu dvare įsteigtas

Dvaras dabar priklauso naujiems savinin­

tarybinis ūkis. Bartkuškio dvarą jo savininkai rekonst­ ruodavo, tobulindavo, pritaikydami savo

kuškio ežeras, už kurio žaliavo miškai. kams, kurie kol kas neskuba tvarkyti nyks­ tančio dvaro - 2010 metų pavasarį jis stovėjo apleistas, apžėlęs krūmais, išpaišytas grafiti

poreikiams. Manoma, jog dabartiniai dvaro rūmai pastatyti X V III a. pab. - X IX a. vid. Pir­

piešiniais.

m ieji jų kūrėjai buvo Žabai, jie perstatė iki tol čia stovėjusius senuosius rūmus. Labiau

BARTNINKAI. Vilkaviškio r. Bartnin­ kų šen. Dvaro sodybos fragmentai yra Bar­

užbaigtą formą pastatas įgijęs po grafų Igno ir Idalijos Broel Pliaterių atliktos rekonstruk­ cijos, nors tuomet rūmų pagrindinio fasado

tninkuose, prie kelio Vilkaviškio link, Ąistos..

portikas su kolonomis siekė dar tik pirmąjį aukštą. Po 1914 m. dvare kilusio gaisro tuo­ metinis savininkas Lednickis, pasikvietęs ru­ sų architektą I.Rylskį, rūmus vėl atnaujino. Po rekonstrukcijos pagrindinio fasado portikas su šešiomis kolonomis tapo aukštesnis, vizua­ liai grakštesnis ir išlakesnis. Šias klasicistines formas rūmai išlaikė iki mūsų dienų. Rūmus supa senas parkas, tiesa, šiaurinės

upelio krante. Apleistų rūmų telikę sienos. Jie buvę mūriniai, vienaukščiai su dviaukščiu priestatu. To priestato aukštus skiria įdomus dvigubas karnizas. Rūmai stačiakampiai su stačiakampiais langais. Gal ryškiausias dvaro prisiminimas - parkas ir jo seni medžiai. Bartninkų dvaro užuomazgos X V III a. antrojoje pusėje, kai besikuriantis miestelis priklausė Alytaus ekonomijai, vienai iš kara­ liškųjų ekonomijų, kurias valdė LDK rūmų iž­ dininkas Antanas Tyzenhauzas (1733-1785).

55

BEINORAVA

B

nuo 1789 m. Žinoma, kad tarpukariu dvarą trumpai valdė Chžonstauskai, vėliau dvarą pirko Bikneris (Bitneris), valdęs dvarą iki 1940 m.

BEINORAVA.

Radviliškio r. Sidabravo

šen. Dvaro sodyba Radviliškio rajono pa­ 76

Bartninkų rūmai

Jis Europos miestų pavyzdžiu steigė m anu­ faktūras, dvarus. Taip buvo įkurtas Bartnin­ kų dvaras, kuriame veikė gelumbės audykla, geležies liejykla. Tačiau greit dėl karališkojo dvaro intrigų A. Tyzenhauzas nušalintas nuo vadovavimo ekonomijoms (1780). Jo įsteig­ tos įmonės netrukus sunyko. Lietuva dar ne­ buvo priaugusi iki pramoninės gamybos. A. Tyzenhauzo darbai pralenkė laiką, gal todėl ir nesulaukė palaikymo. X IX a. Bartninkų dvarui jau nebuvo toks šlovingas. Dabar tai nykstanti dvaro sodyba.

BATAKIAI.

Tauragės r. Batakių šen.

Vadinama mažoji Batakių dvaro sodyba yra Ančios upės dešiniajame krante, Batakių kaime. Iš kažkada turtingos dvaro sodybos išliko tik medinis ponų namas. Senovėje buvo dar ir kitas Batakių dva­ ras, ilgai vadintas senuoju. Jis galėjo būti da­ bartinės Batakių mokyklos vietoje, minimas nuo 1503 m. Iki mūsų dienų autentiškų to senojo dvaro pastatų neišliko. Mažoji sody­ ba - buvęs senojo dvaro palivarkas, minimas

77 Batakių medinis ponų namas

kraštyje, netoli ribos su Panevėžio rajonu, maždaug penki kilometrai nuo Panevėžio - Šiaulių plento. Beinoravos link geriausia sukti nuo Smilgių (Panevėžio r.). Dvarvietė yra trikampyje tarp kelio link Sidabravo ir geležinkelio. Tai medinis ponų namas, ledai­ nė, oficina, svirnas, arklidė, tvartas, kumety­ nas, parkas. Dvaro sodyba pradėjo formuotis X V III a. pabaigoje, kai šios žemės atiteko grafams Čapskiams. Jų laiku suformuotas parkas, pa­ statyti ūkiniai ir gyvenamieji pastatai. 1855 m. Čapskis dvarą su 86 baudžiauninkų šei­ momis pardavė Mamertui Malinskiui. Kelios šios šeimos kartos dvarą valdė iki pat nacio­ nalizacijos 1940 m. Dvaro nacionalizavimo traumą likimas lėmė patirti Stepono Malinskio našlei Onai. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė tarybinis ūkis. Tuo metu buvu­ sioje dvarvietėje suformuotas antras - naujas parkas, kurio projektą parengė architektas A. Tauras. Buvęs ponų namas medinis, statytas gal dar Čapskių, ne kartą Malinskių remontuo­ tas. Tai liaudiškojo klasicizmo stiliaus stati­ nys. Namas vienaukštis su mezoninu, į kurį

B

56

BEKUPĖ

Bekupės dvaro suvargusį ūkinį pastatą uždengia rudeninis medžių auksas

79

veda laiptai iš vestibiulio. Centrinės durys, langai papuošti drožiniais. Pietiniame fasade

Pokariu dvaro ansamblis buvo grubiai

- dengta veranda su drožinėta baliustrada.

pritaikytas naujiems - tarybinio ūkio porei­ kiams, statomi nauji pastatai, kurie ignoravo

Interjerai iš dvaro laikų neišliko, gal tik keli

senuosius statinius ir želdinius.

elementai - laiptinės turėklai, keraminiais lipdiniais papuošta krosnis. Įdomūs dvaro ūkiniai pastatai, turintys klasicizmo stiliaus bruožų su romantizmo priemaišomis. Ledainė sumūryta iš akmenų,

BEKUPĖ.

Molėtų r. Giedraičių šen.

Dvaro sodyba yra apie 3,5 km į š.v. nuo Gie­ draičių, prie kelio į Želvą, šalia Verbylos upe­

sienos dekoruotos smulkiais tamsiais akme­

lio (Širvintos intako) -gyvenamasis namas, svirnas, du kluonai, tvartas.Dvaro sodyba

nėliais, pastato kampus puošia baltai tinkuoti

kūrėsi nuo X IX a. pirmosios pusės iki X X a.

rustai. Netoli ledainės - akmens mūro ofici­ na. Bet jos išorė nėra autentiška - užmūryta

pradžios. Dabar - privati nuosavybė.

BELAZARIŠKIS (Vosiliškis)

daug angų, prakirstos naujos, sunaikintas buvęs angų dekoras. Tik rytiniame fasade

Ra šeinių r. Pagojukų šen. Dvaro sodybos frag­

išliko langų papuošimai iš raudonų plytų.

mentai prie Raseinių-Grinkiškio kelio, jau

Atokiau stovintis svirnas taip pat akmens

visai prie ribos su Radviliškio rajonu, rytinė

mūro, dekoruoto tamsiais akmenėliais. V ie­ naukštis, su dviem dviaukščiais rizalitais.

Dievogalos kaimo dalis. Istoriškai kurį laiką tai buvo Belazariškio dvaras ir Vosiliškio pali­

Centriniame korpuse virš vartų įmūrytas ba­ reljefas su statybos data - 1843, inicialai SC (gal tai S. Čapskio inicialai) ir karūna - grafo

varkas. Tačiau Vosiliškio palivarke dvaro sta­ tinių nebuvo - tik bažnytkaimio pastatai. Iš

simbolis. Vienoje linijoje su svirnu - akmens mūro arklidė, kurios centriniame fasade išsi­

venamojo namo griuvėsiai, neturintys savo šeimininko.

skiria trikampis frontonėlis su dvišlaičiu sto­ geliu - klasicizmo elementai. Po tuo stogeliu - arkos formos įėjimas, kurio anga papuošta geltonomis plytomis. Manoma, kad arklides taip pat statė Čapskiai, tobulino Malinskiai.

dvaro laikų Belazariškyje išliko tik rūmų, gy­

Grafai Belozarai nuo seno gyveno šiose žemėse. Yra žinoma, kad 1712 m. Vosiliškyje jie pastatė koplyčią ir taip pradėjo šio bažnyt­ kaimio istoriją. 1784 m. Juozas Bilevičius ir Joana Belozaraitė-Bilevičienė pastatė medi-

57

BELVEDERIS

B

a.), kumetynas (XIX a.), ūkinis pastatas, laiptai su apžvalgos aikštele. Žaliuoja X IX a. vid. įkur­ tas parkas. Dvi kūdros ūkinėje sodybos dalyje. Romantizmo laikotarpiu sukurtas Bel­ vederio dvaro sodybos ansamblis iš kitų to meto dvarų išsiskiria pastatų architektūrinių formų branda. Ilgai Belvederio rūmai buvo tarsi pavyzdys kitiems Lietuvos dvarinin­ kams. Tai raiškiausias dvaro ansamblio kom ­ ponentas. Ypač gražiai ir didingai rūmai atro­ dė iš Nemuno pusės, į kurią jie atgręžti pieti­ 80

Tik tiek liko iš Belazariškio rūmų

nę bažnyčią, kuri, ne kartą remontuota, sto­ vi iki šiol. Jonas Belozaras palaikė 1863 m. sukilimą prieš Rusijos carizmą, todėl num al­

niu fasadu. Laisvo, simetriško plano pastatas susideda iš 5 dalių: pagrindinio dviaukščio korpuso, į kurį įkomponuoti du nevienodo aukščio rizalitai. Iš vienos pusės prie pa­

šinus sukilimą kuriam laikui apribotos jo tei­

grindinio korpuso prisišliejęs keturkampis triaukštis bokštas, iš kitos - žema oranžeri­

sės naudotis Belazariškio dvaru. 1921 m. jau

ja su terasa ant stogo. Prie oranžerijos dar

kitos kartos Jonas Belozaras bandė padalinti dvarą vaikams ir taip apsaugoti nuosavybę

prijungtas dviaukštis fligelis. Rūmų fasadai

nuo prasidėjusios žemės reformos. Tačiau

dotos smailiaarkės angos). Sudėtinga rūmų konfigūracija - romantizmo architektūrai

tuometinė nepriklausomos Lietuvos valdžia dalybas pripažino neteisėtomis ir 1925 m. Že­ mės reformos valdybos nutarimu buvo nusa­ vintas beveik visas dvaras, kuriam tuo metu

- renesansinio stiliaus (tik fligelyje panau­

būdingas bruožas. Prie pagrindinių pastato dalių dar šliejosi terasos, laiptai ir priean­

priklausė apie 2000 ha žemės. J. Belozarui,

giai. Rūmų išorėje panaudotas itališkoms vi­ loms būdingas kontrastas - dvišlaičiu stogu

kaip ir kitiems dvarininkams, patekusiems į reformos girnas, palikta neliečiama 80 ha

dengtas rizalitas ir lygiai užbaigtas bokštas. Manoma, kad rūmai pastatyti 1830-1840 m.

norma. Likimo smūgis palaužė dvarininko sveikatą. Jis greit mirė. Po dvaro parceliaci-

pagal iš Italijos į Lietuvą atvykusio architekto Pjetro de Rosio projektą. Nors rūmai vėliau,

jos Vosiliškio ir Belazariškio dvarai pavadin­ ti Dievogalos kaimu.

apie 1880-1881 m. ir perstatyti, jie išlaikė ar­

BELVEDERIS.

chitekto sumanytą santūrų neorenesansinį stilių. Belvederis - itališkai „gražus vaizdas“.

Jurbarko r. Seredžiaus šen. Ant aukšto Nemuno slėnio kranto, į va­ karus nuo Seredžiaus išsidėstęs Belvederio dvaro ansamblis. Dvaro sodybą sudaro dvi

Tikrai gražus reginys atsiveria iš rūmų bel­ vederio - masyvaus triaukščio bokšto: plati

dalys - reprezentacinė, išsidėsčiusi pietinėje dvaro teritorijos pusėje ir ūkinė -šiaurinėje pusėje.

Reprezentacinės rūmų patalpos buvo iš­

Išliko X IX a. dvaro pastatai: rūmai (statyti 1830-1840 m.), svirnas (XIX a. vid.), koplyčia (XIX a. pab.), daržinės pamatų liekanos (XIX

Dubysos, Nemuno, kitame jo krante esančio Kriūkų miestelio panorama. dėstytos centriniame rizalite. Vestibiulyje - platūs ąžuolo laiptai, antrame aukšte - val­ gomasis su kesoninėmis lubomis ir šokių salė su išėjimu į atvirą terasą, įrengtą ant oranže­ rijos stogo. Taip pat čia buvo įrengta bibliote-

B

58

BELVEDERIS

81■Belvederio dvaro rūmai seniai laukia atnaujinimo

ka, archyvas, kortų kambarys, kuriame išliko

dais, antrajame aukšte - žemi, smailiaarkiai.

parketo fragmentų su kortų inkrustacijomis

X X a. vid. pastatas iš dalies rekonstruotas - perdaryti kai kurie langai, šiauriniame fa­

bei tapyta rozetė lubų plafone. Šiauriniu fasadu rūmai pasukti į repre­

sade iškirstos trys naujos langų angos. Pastas

zentacinį kiemą su parteriu. Į juos pagrin­ diniu fasadu atgręžtas svirnas, statytas, grei­ čiausiai, tuo pačiu metu, kaip ir rūmai (apie

tuščias. Iš kitų dvaro pastatų išsiskiria neogotiki­ nė koplyčia, kurioje laidoti dvarininkai Bur­

1850 m.). Šio originalaus pastato architektū­ roje dera įvairių stilių ir liaudiškos formos.

bos, valdę Belvederį X IX a. pr. - X X a. pr. Dokumentuose koplyčia minima jau 1880

Tai pailgas dviaukštis tinkuoto mūro pasta­ tas, dengtas pusvalmiu stogu. Svirno centre

m. Nuo rūmų iki koplyčios, esančios šiaurės

- plati, pusapskritė arka, kurios viršuje - bal­

rytinėje sodybos dalyje, veda medžių alėja. Tikslesnių

duomenų

apie

Belvederio

konėlis. Abipus arkos išdėstytos piliastrų

dvarą yra nuo X IX a. pr., kuomet šios žemės

poros. Originalūs svirno langai - pirmame aukšte siauri, įrėminti dekoratyviais apva­

priklausė Tiškevičių giminei. Apie 1820 m.

8Z Belvederio balkonas

jas iš grafo Stanislovo Jonušo Tiškevičiaus

83

Dvaro koplyčia

59

BERŽĖNAI

nusipirko Panevėžio bajorų maršalka Kie­ tas Burba, iki mūsų dienų išlikusio Belvede­ rio dvaro ansamblio įkūrėjas. Vėliau dvarą

B

84 Beržėnų rūmų statytojas grafas Adolfas Čapskis

valdė Burbos žentas Povilas Puzinas, po jo - Ježis Valevskis. Rūmai ir kiti dvaro pastatai smarkiai nukentėjo Pirm ojo pasaulinio karo metu. Tarpukaryje per žemės reformą dvaras buvo išparceliuotas. 1922-1925 m. rūmuose veikė žemės ūkio mokykla, vėliau Belvede­ ryje įsikūrė pienininkystės ir gyvulininkys­ tės mokykla, 1961 m. įsteigtas žemės ūkio

renkantis statomų rūmų projektą (pirminio rūmų varianto autorius nežinomas). M a­

technikumas. Gana ilgai rūmai priklausė so­ dininkystės tarybiniam ūkiui.

noma, kad jis pats su broliu M arijonu su­ projektavo dvaro angliškojo stiliaus parką. Deja, parko išliko tik fragmentai, pokariu jis

Nemuno slėnio šlaite ir jo aukštutinėje terasoje žaliuoja peizažinis Belvederio dvaro

gerokai iškirstas.

parkas, susiliejantis su natūraliu mišku. Nuo panemunės kelio į rūmus veda apie 60 m

Beržėnų rūmai patrauklūs paslaptingu­ mu, kuris gaubia senovines pilis. Savo archi­ tektūra rūmai taip pat primena nedidelę pilį

aukščio laiptai. Dvaro klestėjimo laikais bu­ vusius puošnius laiptus sudarė 365 pakopos.

- smailiaarkiai langai, šakoti kuorai, bokštas

Dabar dvaras, nors ir turi šeimininkus, yra gerokai apleistas.

su kampiniais daugiabriauniais bokšteliais ir kuorais viršuje. Spėjama, kad Beržėnų “pilis” buvusi Miramare pilies prie Triesto

Kelmės r. Užvenčio šen. Dvaro sodyba prie kelio iš Užvenčio į Kur­

(Viduržemio jūros pakrantėje) sumažinta kopija. Rūmai statyti po 1847 m., kai Lietu­ vos architektūroje dar vyravo klasicizmas.

šėnus, Pašilėnų gyvenvietės š.r. pakraštyje,

Tačiau griežtos, monumentalios klasicistinės

prie Lidupio upelio: rūmai, koplyčia, sargi­ nė, svirnas, karvidė, namas, spirito varykla, parkas.

formos ne visiems patiko, - tuo metu jau

BERŽĖNAI.

Beržėnai - sena dvarvietė. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Beržėnai pam inė­ ti X V a. Nuo X V I a. dvaras priklausė didi­ kams Šemetoms. 1610 m. valdą pirko Petras Pacas, o 1695 m. - Vilhelmas Korfas. 1722 m. minim as dvaro savininkas Pranciškus Nagurskis, iš kurio 1763 m. dvarą perėmė Antanas Gorskis. Ši giminė dvarą valdė iki

ėmė plisti neogotika, daug laisvesnė kompo­ ziciniu požiūriu, žaismingesnė, geriau deran­ ti prie gamtos. Vienas tokių statinių ir yra neogotikiniai Beržėnų dvaro rūmai, kurių panoramoje dominuoja aukštas (20 m), m o­ numentalus bokštas. Beržėnų rūmai garsėjo puošniu interje­ ru. Ypač prabangus buvo salonas su neogo­ tikiniais, nerviūromis pabrėžtais skliautais. Rūmuose veikė originali šildymo sistema

X IX a. vidurio. 1847 m. dvaras kaip Stanis­

- buvo įrengtas didžiulis židinys, iš kurio

lavos Gorskytės kraitis, atiteko grafui Adol­ fui Čapskiui (1819?-1883), kuris čia pastatė

išeinantys kanalai šildė beveik viso pastato sienas. Rūmai po gaisro rekonstruoti 1885-

iki mūsų dienų išlikusius neogotikinius rū ­

1887 m. pagal architekto K.Lorenco projek­ tą. Toliau dvaro pertvarkymą tęsė jo savi­ ninkas Stanislovas Čapskis. Gal per plačiai užsimojęs, pritrūko lėšų. Beržėnų dvarui

mus. A. Čapskis pasižymėjo kaip bajorijos veikėjas, dailininkas, studijavęs dailę B er­ lyno akademijoje. Tai galėjo turėti įtakos ir

B

60

BERŽĖNAI

85

Remontuojami Beržėnų rūmai Beržėnų rūmų lango ornamentika

87

paskelbtas bankrotas, nuo kurio išgelbėjo S. Capskio pusbrolis plungiškis kunigaikštis Mykolas Oginskis (žr.), išpirkęs Beržėnus ir palikęs juos valdyti S. Čapskiui. Beržėnų dvaro valda apkarpyta per tarpukario Lietu­ vos žemės reformą. Iki pat 1940 m., gal ir vėliau, dvare gyveno našlė Jadvyga Petuliekaitė-Čapskienė. Dabar Beržėnų rūmai turi naujus šeiminin­ 86

Dvaro vartai

kus. Jie pradėjo spėjusių apgriūti rūmų remon­ tą, tačiau darbai greit sustojo ir nebejuda.

61

BIJOTAI

BYGAILIAI (Teresdvaris)

Panevė­

žio r. Karsakiškio šen. Dvaro sodyba (Teres­ dvaris) yra Bygailių kaimo v. dalyje, netoli kelio Panevėžys-Kupiškis, dešinėje jo pusėje, j priešingą pusę nuo Tiltagalių. Netoliese te­ ka Lėvens upė. Iš dvaro sodybos išliko kloji­ mas ir ūkinis pastatas. Teritoriją puošia seni parko medžiai. Dvaro sodyba kūrėsi X X a. pradžioje.

B

liuoja mišraus tipo parko, įkurto X IX a. pr., fragmentai, tyvuliuoja trys tvenkiniai. Bijotų dvaro sodyba išsidėsčiusi Pelos upelio slėnyje. Jo aukštutinėje terasoje, šiau­ rinėje sodybos dalyje įsikūręs Baublių mu­ ziejus. Prie užtvenkto Pelos upelio, pietinėje dvarvietės pusėje stovi medinis vandens m a­ lūnas (X V III a.), iškilęs ant aukštų akmens pamatų. Šis tradicinės liaudies architektūros statinys - vienintelis išlikęs iš senųjų dvaro pastatų. Dabar malūnas restauruotas. Baublių memorialinį muziejų papildo 1930 m. supiltos pilaitės (memorialiniai kal­ neliai) su paminklais Vytauto Didžiojo ir D i­ onizo Poškos atminimui. Dvaro sodybos išdėstymą ir parko iš­ planavimą lėmė gamtinės vietovės sąlygos

88

Bygailių rūmų ūkinio pastato apdailos detalė

Dvaras priklausė Pauliukų giminei. Iš

- dvarvietė įsikūrusi Pelos upelio vingyje. Ją iš trijų pusių (vakarų, šiaurės ir rytų) juosia upelio vaga. Dvaras šiose žemėse buvo jau X V I a. Jis priklausė Poškų-Paškevičių giminei ir va­ dinosi Barzdžiais. 1558 m. Barzdžių dvarelį

Pauliukai - lietuvių nacionalinio išsivada­

pasidalijo Beata Paškevičienė ir jos sesuo. Paškevičienei atitekusi dalis imta vadinti Bi-

vimo judėjim o dalyviai. Jie platino uždraus­ tą lietuvišką spaudą, bendravo su to meto

jotais. Poškų-Paškevičių giminei Bijotai pri­ klausė iki 1847 m. 1790-1791 m. atskiromis

kylančiais visuomenės ir kultūros veikėjais - Juozu Tumu-Vaižgantu, Salomėja Nerimi.

dalimis dvarelio žemę nusipirkęs Dionizas Poška čia gyveno iki mirties, visą laiką skir­ damas mokslui ir kūrybai. X IX a. pr. dvaro

šios giminės kilę kunigai Povilas ir Antanas

Dvare vyko operos solistės Vincės Januškaitės rečitaliai. Dabar dvaro sodybą jau reikia priskirti nykstančių kategorijai.

BIJOTAI.

sodyba jau visiškai susiformavusi. Pelos upe­ lio žemupyje, prie užtvankos, stovėjo van­ dens malūnas, ant skardžio - gyvenamasis

Šilalės r. Bijotų šen. Bijotų

namas, kiek atokiau (už kelio į Girdiškes)

kaimas ir buvęs dvaras išsidėstęs apie 2 km nuo Vilniaus-Klaipėdos greitkelio. Bijotų

- ūkiniai trobesiai. X IX a. pr. užsodintas par­

dvaras - paminklinė paveldo vertybė. B ijo­ tų dvarvietė garsi žemaičių šviesuolio, poeto Dionizo Poškos (apie 1765-1830) Baubliais. Šiuo vardu neretai vadinama ir pati Bijotų dvarvietė. Iš X V III a. pab. - X IX a. pr. su­ siformavusio dvaro ansamblio liko vakarų baublys, rytų baublys, vandens malūnas. Ža­

kas, prie gyvenamojo namo - gėlynas. 1812 m. D.Poška šalia namo pastatė pirmąjį, va­ karų Baublį. Rytinis, kiek mažesnis, Baublys atsirado vėliau. Baubliuose D.Poška įkūrė pirmąjį Lietuvoje muziejų. Mirus D.Poškai muziejus ilgainiui sunyko. 1847 m. Bijotų dvaras atiteko Volmeriams. 1849 m. dvaro sodybos teritorijoje iškasti trys tvenkiniai.

B

62

BIJOTAI

Tarp dviejų mažųjų tvenkinių buvęs paradi­ nis įvažiavimas į dvarvietę. X IX a. antrojoje pusėje naujasis šeimininkas K.Volmeris nu­ griovė pasenusius Barzdžių dvaro pastatus, o Barzdžių žemes prijungė prie Bijotų pali­ varko. Baubliai, traukę visuomenės dėmesį, bėgant laikui paskelbti kultūros paminklu. 1900-1912 m. vakarų (?) Baublys apjuostas geležiniais lankais, apdengtas nauju stoge­ liu. 1930-1931 m. iš lentų Baubliams pa­ daryti apsauginiai gaubtai, šalia pasodinta keli šimtai ąžuoliukų. 1930 m. šalia Baublių pastatyta mokykla. Minint D.Poškos 100ąsias ir Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines 1930 m. buvo supilti atminimo kal­ neliai. 1947 m. atkurtas Baublio muziejus. 1949-1962 m. Bijotuose įkurtas D.Poškos memorialinis muziejus - į Baublį vėl atga-

90

Moksleiviai atvyko pamatyti Baublių

benti išlikę muziejiniai eksponatai, D.Poškos stalelis, restauruoti Baublyje poeto padaryti įrašai. 1971 m. pagal arch. M.Lagunavičienės ir V.Gabriūno projektą Baubliai konservuoti, restauruoti ir apdengti gaubtais iš stiklo ir metalo. Įdomi Baublių atsiradimo istorija. Dioni­ zas Poška, neturtingas bajoras, tarnavęs Ra­ seinių teismuose, savo originaliu sumanymu - Baubliais išgarsino Bijotus visoje Lietuvoje. Bijotų apylinkėse tuo metu augo nem a­ žai senų ąžuolų. Iš visų jų storumu išsiskyrė ąžuolas, augęs Vyšniakalnyje. Žmonės jį va­ dino Baubliu, mat vėjai, pakliuvę į Baublio nelaisvę paklysdavę giliose ąžuolo drevėse ir kaukdavę seno medžio viduje. Žmonės iš toli tai girdėdavę sakydavo: „Ąžuolas baubia“. Iš čia kilęs ir ąžuolo vardas. Dar 1811 m. žaliavęs ąžuolas neatlaikė 59

Šlovingasis Bijotų Baublys

šaltos žiemos ir kitų metų pavasarį nebeišlei-

63

BIJUTIŠKIS

B

do lapų. Netoliese gyvenęs D.Poška paprašė valstiečių nukirsti išdžiūvusį drevėtą ąžuolą. Jo kamieno apimtis prie šaknų siekė 12,5 m.

muziejų Didžiajame Baublyje vėl surinkti iš­ likę eksponatai.

D.Poška su pagalbininkais suskaičiavo 740 ąžuolo kamieno rievių. Kadangi didelė dalis

riaus V.Krutinio paminklas D.Poškai.

medžio vidaus buvo išpuvusi, galima teigti, jog jam - ne mažiau kaip 1000 metų. 40 vyrų

Dabar Poškos baubliais rūpinasi Šilalės rajono savivaldybės administracija, kuri už

trimis jaučiais tempė ąžuolą į Bijotus ištisą dieną. Paskui supjaustė jį į tris dalis, storiau siosios vidų išskaptavo.

gautas europines lėšas ketina atnaujinti visai Lietuvai reikšmingą muziejų.

Pastatęs Baublį savo sodyboje Bijotuose, D.Poška iškirto jam e du langelius, duris,

BIJUTIŠKIS. Molėtų r. Dubingių šen. Dvaro sodybos fragmentai netoli nuo Vil-

apdengė šiaudų stogeliu, - įsteigė sau darbo

niaus-Utenos plento,

atidavė Kražių gimnazijai. 1947 m. atkūrus

1990 m. prie Baublių pastatytas skulpto­

Stirnos

(Bijutiškio)

ir poilsio vietą. Poetas ėmė į Baublį gabenti

ežero š. krante: rūmai, gyvenamasis namas,

archeologinius radinius, senovinius ginklus, šarvus, monetas, senas knygas. Ąžuolines sienas jis išrašė eilėmis. Taip jaukioje ąžuolo

kluonas. Dvaras žinomas jau LDK laikais. 1478 m. Nekrašo Eirudavičiaus našlė Ona Eirudavičienė čia pastatė pirmąją bažnyčią.

drevės pavėsinėje 1812 m. įkurtas pirmasis

1789 m. dvaro savininkas Juozas Valentina­

Lietuvoje muziejus. Ilgainiui D.Poška sukau­ pė čia daug įvairių istorijos eksponatų. Vei­

vičius buvo sumanęs įsteigti Bijutiškio m ies­ tą. X IX a. I p. dvaras priklausė Giedraičiams.

kiausiai Baublyje D.Poška parašė ir žymiau­ sią savo kūrinį - odę „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Nupjauto medžio viduje jis įsiren­

1825 m. dvare gimė kunigaikštis Mikalojus Giedraitis, Vilniaus vaivada. Už dalyvavi­

gė darbo kambarėlį, pasistatė stalelį, keturias kėdes, knygų lentynėlę. Prie įėjimo pastatė Bijotų dvarelio laukuose rastą mamuto iltį (apie 1 m aukščio). Kiek vėliau prie didžiojo Baublio D.Poška pastatė mažesnį ir pavadino jį Baublio bro­ liu. Jis buvo padarytas jau iš kito ąžuolo ka­ mieno. Atsirado ir trečias, pats mažiausias Baublys, - jam e buvo įrengta koplytėlė. Baubliais, tokiu originaliu pirmuoju mūsų krašto muziejumi, susidomėjo to meto visuomenė. X IX a. antrajame ir trečiajame

mą 1863 m. sukilime prieš Rusijos im peri­ ją dvaras iš Giedraičių atimtas ir perduotas Vilniaus gubernatoriui Jegorui Steblinui-Kamenskiui. Nuo 1915 m. Dvaras nuomojamas broliams Juozui ir Vincentui Pipirams. Čia įkurta pradžios mokykla. Apie 1930 m. dva­ ro centrą nupirko Amerikos lietuvis Tomas Ivanauskas su žmona Irena Lukoševičiūte. Dabartiniai dvaro šeimininkai nemažai investavo į dvaro atkūrimą - iš rūmų griuvė­ sių išaugo naujas namas.

dešimtmetyje D.Poškos Baublio muziejus tapo dvasiniu ir idėjiniu žemaičių kultūri­ nio sąjūdžio epicentru bei simboliu. Jį lankė ekskursijos, tautinio atgimimo veikėjai, prie Baublio vykdavo dainų šventės, gegužinės. Mirus D.Poškai daug muziejaus ekspo­ natų buvo išblaškyta. Kai kuriuos jų pats poetas, matyt, nesitikėdamas, kad jie išliks,

9? Bijutiškio dvaro gyvenamasis namas

B

64

BIKUŠKIS

BIKUŠKIS

Utenos r. Sudeikių šen.

Dvaro pastatai Alaušo ežero v. pakrantėje. Tai vienas iš naujųjų dvarininkų atnaujintų

aplinka - Alaušo ežero pusiasalis. Ežeras lai­ komas vienu vaizdingiausių Aukštaitijoj e. Va­ karėjančios jo panoramos - puikus koncertų

dvarų. Dabar jis priklauso Daliai ir Gintarui Gruodžiams. Jie stengiasi atgaivinti visavertę

fonas, parodantis gamtos ir muzikos vientisu­

dvarų kultūrą. Kasmet rengia tapytojų plene­ rus. Dvare įvyko įspūdingų koncertų, kuriuo­

Bikuškio dvaras minimas nuo 1482 m. Dvaro istorija nėra nuodugniau ištyrinė­ ta. Žinoma, jog yra priklausęs Radviloms, Oginskiams, Prošinskiams, Drazdovskiams.

se dalyvavo Lietuvos ir užsienio muzikantai. Tokiems renginiams nuteikia Bikuškio dvaro

mą.

Bikuškio rūmai dažnai apgulti svečių 92

91 Dailės paroda Bikuškyje

65

BILIŪNAI

B

Iki mūsų laikų išliko tik sodybos fragmentai. Naujieji savininkai rekonstravo liaudiškojo klasicizmo bruožų turintį buvusį ponų na­ mą, veikiausiai statytą X V III-X IX a.

BILIŪNAI.

Raseinių r. Girkalnio šen.

Biliūnų dvaro ansamblis Šaltuonos upelio kairiajame krante. Įvažiuoti į jį patogiausia nuo senojo Žemaičių plento, atkarpoje tarp Girkalnio ir Raseinių. X V -X V I a. šios žemės priklausė Pašaltuo­ nio dvarui. Nuo X V I a. jas perėmė valdyti Bilevičiai. Nuo savininkų pavardės ir vietovė imta vadinti Bilevičiais, o vėliau Biliūnais. Iš dvaro laikų liko mūriniai rūmai, svirnas, tvartas, ledainė ir parkas su dviem tvenki­ niais. Dvaro rūmai statyti X V III a. antrojoje pusėje, vėliau ne kartą perstatyti. Tai vieni iš nedaugelio barokinių dvaro rūmų Lietuvoje. Pastatas vienaukštis su mezoninais centre ir

94

Biliūnų rūmai

su nedidele salele. Į ją buvo galima patekti siauru, dailiu tilteliu. Parterį juosia įvažiavi­ mo alėja. Iš ūkinių dvaro pastatų išliko rūmų de­ šinėje esantis tvartas, pirmoje X X a. pusėje įrengta ledainė. Prie įvažiavimo į dvarą res­ tauruotą svirną puošia dviejų kolonų porti­ kas. Įdomu tai, kad svirno sienos krėstos iš molio, tinkuotos. Biliūnų dvaro m išriojo plano parkas įkur­

abiejuose galuose, imituojančiais tradicinius rizalitus. Trikampiu frontonu užsibaigiantį centrinį mezoniną pabrėžė nedidelis balko­

tas X V III a. Dabar jis žaliuoja 32,3 ha plote. Iš pietų jį supo sodas, iš šiaurės - Šaltuonos

nas ir plati terasa, aptverta ažūrinėmis gro­

mų - apskrita 4,5 m skersmens pavėsinė, ku­

upelis. Parke yra dar viena kūdra. Netoli rū­

telėmis. Rūmų išorėje dominuoja aukštas

rią dabar sudaro devyni augaloti europiniai

stogas su pakopa ir dekoratyviniais stoglan­ giais. Puošnumo rūmams teikė darnus langų

maumedžiai. Parką nuo sodo skiria mažalapių liepų alėja.

ir nišų ritmas. Pastato išorėje nebuvo baroki­ niams miesto rūmams būdingų lipdinių, or­

Turtinga Biliūnų dvaro istorija. Nuo X V I a. Biliūnai priklausė Bilevičiams. Bilevičių dvaras pirmą kartą paminėtas 1592 m. X V I-

derio formų - ji dekoruota kukliomis detalė­ mis. Turtingesnio būta rūmų interjero. Ypač puošni šokių salė, kurios sienas skaidė pori­

II a. šias žemes valdė Puzinas (A. Bilevičiūtės

niai korintiniai piliastrai. Salės kampuose,

sūnui Antanui Gelgaudui. Vėliau šios valdos vėl atiteko Bilevičių giminei. Paskutinysis iš

įgilintose nišose, stovėjo puošnios krosnys. Prabangus interjeras buvo svetainėje, esan­ čioje šalia šokių salės. Ją puošė dekoratyvios krosnys ir dobilo lapų formos mozaikos par­ ketinėse grindyse. Centriniam e vestibiulyje išsiskyrė baltos glazūruotų koklių krosnys su keraminėmis grotelėmis, puošnūs ąžuoliniai laiptai. Šalia rūmų įrengtas ištįsusio ovalo formos parteris, kurio viduryje - apskritas tvenkinys

sūnus), kuris 1763 m. dvarą dovanojo sesers

Bilevičių - Juozas mirė 1850 m. Jo vaikaitis Julijus Pilsudskis už dalyvavimą 1863 m. su­ kilime ištremtas į Sibirą, o dvaras parduotas caro valdininkui Nikolajui Draškovskiui. Šis 1923 m. dvarą dovanojo savo vežikui Jonui Kaminskui, kuris slaugė jį sergantį. Sovietme­ čiu Kaminskai ištremti į Sibirą. Po Antrojo pasaulinio karo dvare veikė kolūkio admi­ nistracija, ligoninė. Po nepriklausomybės

B

66

BIRŽELIAI

paskelbimo dvarą atgavo J. Kaminsko dukra Bernadeta Elena Kaminskaitė-Žagarnauskienė ir jos sūnus Kąstytis Žagarnauskas. Jie pirm ieji rajone, jau 1989 m. atsiėmė Biliūnų dvaro sodybą. Istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmieji

no liekanos. Pokariu kolūkis dvarvietę trans­ formavo, pristatydamas naujų statinių, kurie disonuoja su senaisiais.

BIRŽUVĖNAI

Telšių r. Luokės šen.

rūmuose buvo įsikūręs Švedijos karaliaus Ka­

Dvaro sodyba 1,3 km į pietus nuo Luokės-Viešvėnų kelio, abipus Virvytės upės. Sodyboje išlikusi ir pirminė X V III a. struk­ tūra. Ją sudaro centrinė reprezentacinė, ūki­

rolio X II štabas. Dabartiniai rūmai pastatyti X V III a. antrojoje pusėje ant senųjų rūmų rū­

v id .-X X a. pr. dvaro sodybos statiniai: ponų

sių ir aukšto cokolio. Žymūs svečiai lankėsi ir juose. 1812 m. čia viešėjo Napoleono arm i­

namas, oficina, arklidė, vežiminė, ledainė, inžinieriaus namas, kartono fabrikas, pirtis,

jos maršalas Magdonaldas.

obuolinė, kiaulidė, svirnas, tvartas, dvi dar­ žinės, keturi kumetynai, kalvė, koplytstulpis.

dvaro rūmai čia iškilo dar 1427 m. Jie buvę mediniai ir, matyt, gan puošnūs, nes 1702 m.

Į pietus nuo Biliūnų dvaro yra senieji gy­ nybiniai įtvirtinimai, vadinami Volų pilaite.

nė, gamybinė ir gyvenamoji zonos. X V III a.

Dvarui taip pat priklauso senosios Gorskių šeimos kapinės, parkas su tvenkiniais. Parko

BIRŽELIAI.

Radviliškio r. Sidabravo

šen. Dvaro sodybos fragmentai jau visai prie ribos su kaimyniniu Panevėžio rajonu, netoli

rytiniame pakraštyje - Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės. Sodyba išsidėsčiusi vaizdingame Virvy­

Kiršino upelio - medinis vienaukštis ponų namas su drožiniais išpuoštu įėjimu, akmens

tės upės slėnyje, iš šiaurės ir vakarų pusės ją supa Biržuvėnų miškas. Sodybos struktūra

mūro klojimas su mūro ornamentais deko­ ruotu fasadu, keli tvartai, kumetynas, malu-

susiformavo X V III a. v id .-X IX a. pab. Šiuo laikotarpiu statyti visi centrinės reprezenta­ cinės dvaro dalies pastatai - ponų namas,

J ' -/

oficina, arklidė. X IX a. p ab .-X X a. pr. iškilo dauguma ūkinės, gyvenamosios ir gamybinės zonos pastatų. Šiuo laikotarpiu reprezentacinėje zonoje rekonstruotas gyvenamasis namas, nugriauta viena iš dviejų oficinų ir, atkartoj ant arklidės formas, suręsta medinė arklidėvežiminė. 1907 m. pagal A. Zaleskio projektą perplanuotas parkas. Dvaro pastatams būdingi baroko, klasi­ cizmo ir istorizmo epochos architektūriniai bruožai. Unikalūs X V III a. mediniai statiniai, oficina, vežiminė, arklidė, X IX a. - daržinės su užvažiuojamaisiais tiltais. Mūrinis malū­ nas, tvartas ir kiaulidė - itin profesionalios „plytų stiliaus“ architektūros. Kumetynams ir kalvei (X X a. pastatai) būdingas tradicinis

95

Birželių ponų namo prieangis

liaudiškas stilius. Inžinieriaus namas (X IX a.

BIRŽUVĖNAI

67

Biržuvėnų dvarininkas Mykolas Gorskls (mirė 1766 m.) 96

97 Biržuvėnų ponų namas iki 2004 m. gaisro

98

Biržuvėnų dvaro malūnas

99 5v. Roko koplytstulpis Biržuvėnų dvare, kurį XVIII a. antrojoje pusėje pastatė Žemaitijos kaštelionas Mykolas Gorskis

loa Paskutinis Biržuvėnų dvarininkas Tomas Gorskis su dukromis dvaro parko alėjoje

B

68

BISTRAMPOLIS

p ab .-X X a. pr.) - turi medinių vilų architek­

Janinai buvo 23-ji ir ji gerai įsiminė vietą.

tūros bruožų.

Po šešių valandų paieškos lobis surastas. Tai apie 300 puošnių porceliano indų. J. de

Ponų namas (statytas X V III a. vid., re­ konstruotas X IX a. pab.) dar neseniai buvo

Nagourski lobį padovanojo Žemaičių vysku­

vienu iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių m edi­

pystės muziejui. Šio muziejaus direktorius

nių baroko laikotarpio statinių. Jį nuniokojo 2004 m. pabaigoje kilęs gaisras. Sudegė rū­

Antanas Ivinskis 2008 m. iš Antano Aleksan­

muose buvusi biblioteka, muziejėlis.

šimto Gorskių giminės istorijos dokumentų, kuriais papildė Gorskių giminės eksponatų

Biržuvėnai - viena seniausių Žemaitijos

dro namų Prancūzijoje parvežė dar pusantro

gyvenviečių, kryžiuočių kronikose minima 1253 m. X IV a. Biržuvėnai - LDK dvaras.

fondą.

X V II a. pr. valdos atiteko žemaičių bajorui Jonui Sebastijonui Kenstartui (Kenstortai), nuo 1637 m. dvaras priklausė Pajūrio se­ niūnui Aleksandrui Vainai, o nuo 1670 m.

priskiriamas mišriojo stiliaus parkų grupei su

Biržuvėnų dvaro parkas įkurtas X IX a. Jis peizažinio plano elementais. Parkas išsidėstęs sodybos centrinėje dalyje Virvytės upės slė­

- Tverų seniūnui Mikalojui Gorskiui. Gors-

nio apatinėje terasoje. Senų medžių eilės iš dviejų pusių juosia dvaro sodą. Ties centrine

kiai (herbas Nalenč) dvarą valdė iki pat A n­

sodybos dalimi prateka Virvytės upė, rytuose

trojo pasaulinio karo. Ši bajorų giminė Bir­

dvarvietę riboja bevardis upelis. Įdomi dvaro

žuvėnuose pastatė iki mūsų dienų išlikusią dvaro sodybą, užtvenkė Virvytės upę, 1909 m. įkūrė kartono fabriką, kuris veikė iki 1938

tvenkinių sistema - malūno tvenkinys susida­ rė užtvenkus Virvytės upę, parko tvenkiniai suformuoti panaudojant upės senvagę.

m., po to pertvarkytas į malūną. Paskutinieji

Dabar pagrindiniai dvaro sodybos sta­ tiniai priklauso Telšių rajono savivaldybei.

dvaro savininkai - Ona ( t 1953) ir Tomas ( t 1940 m.) Gorskiai. Per Antrąjį pasaulinį karą

2010 m. pradėta jų restauracija. Daug sody­

Ona Gorskienė su dvidešimtmete dukterimi

bos pastatų - private nuosavybė.

Janina ir Šaukėnų dvaro savininkų sūnumi Antanu Aleksandru pasitraukė į Vakarus, jų turtą sovietai nacionalizavo. Po karo Biržu­ vėnuose įsikūrė tarybinis ūkis.

BISTRAMPOLIS Panevėžio r. Ramy­ galos šen. Bistrampolio dvaras išsidėstęs šalia Via BALTICA automagistralės, 0,7 km nuo kelio atkarpos Ramygala-Panevėžys. Išlikę

Neseniai atskleistas svarbus Biržuvėnų dvaro palikimas. Po 2004 m. ponų name

X IX a. antrosios pusės - X X a. pr. pastatai:

kilusio gaisro rastos iš pradegusio tarplubio

rūmai (1850 m .), svirnas, dvi arklidės, sodi­

iškritusios knygos - autentiški X V I-X IX a. Gorskių giminės dokumentai, registracijos knygos, dvaro archyvinė medžiaga ir pan.

ninko namas, dvi ledainės, tvartas, kluonas, rūsys. Žaliuoja X IX a. antrojoje pusėje įkur­

Tarp jų buvo ir 1761 metais lenkų kalba iš­ leisti Senasis ir Naujasis testamentai.

tas parkas, jam e tyvuliuoja trys tvenkiniai. Dvaro teritorijoje, arčiau kelio, yra senos Bistramų šeimos kapinaitės. Dabar dvaras

2005 m. vasarą iš Prancūzijos atvykusi

priklauso viešajai įstaigai “Jaunimo integra­

vienintelė iki mūsų dienų likusi gyva iš Onos ir Tomo šeimos Janina Gorskytė de Nagours-

cijos galimybių centrui”. Kasmet vasarą čia rengiami muzikos festivaliai. 2009 m. lanky­

ki papasakojo, kad artim ieji 1944-aisiais, n e­ galėdami išsivežti visų vertingų daiktų, juos

tojams atidaryti restauruoti rūmai ir koply­

paslėpė po vieno kambario grindimis. Tada

dvaro administracija.

čia. Rūmuose įsikūrė viešbutis, restoranas,

69

BISTRAMPOLIS

B

101Žiedais pasidabinę, atjaunėję Bistrampolio rūmai Dvarvietė rašytiniuose šaltiniuose m ini­ ma nuo X V a. pabaigos. Vietovė anksčiau va­ dinta Barklainiais. Apie 1695 ar 1701 m. šias žemes kaip žmonos kraitį gavo Jonas Evaldas Bistramas. Ilgainiui ir vietovė pradėta vadin­ ti pagal dvarininkų pavardę - Bistrampoliu. Dvaras šiai giminei priklausė iki pat 1940ųjų. Žinoma, kad Bistramai kilę iš Prūsijos. Į Lietuvą atsikėlė per Livoniją X V II a. pr. X IX a. pr. Bistrampolį valdžiusiai Bistramų gim i­

,o z

Bistrampolio naujoji Didžioji menė

jos iškasė dvi kūdras. Dvarvietės klestėjimo

nės atšakai kilo išnykimo grėsmė - dvarinin­ kai broliai mirė bevaikiai. Tada šias žemes

laikais dvare lankėsi lenkų rašytojas, Nobelio

perėmė kita Bistramų giminės atšaka. Dvarą atnaujino Panevėžio bajorų maršalka Karolis

Pokario metais rūmuose įsikūrė Panevė­ žio hidromelioracijos technikumas, čia buvo

premijos laureatas Henrikas Senkevičius.

Bistramas (1819-1887). Jis laikomas iki m ū­

įrengti butai. Vėliau rūmai stovėjo apleisti,

sų dienų išlikusio dvaro ansamblio įkūrėju.

buvo pradėję nykti. Pastaraisiais metais, ne­ atsiradus Bistramų giminės paveldėtojų, dva­

1845-1850 m. Karolis Bistramas pastatė nauius, mūrinius dvaro rūmus, X IX a. antrojoje pusėje iškilo ūkiniai pastatai. Ypač jis išgraži­ no aplinką - įkūrė parką, nuo plento vedantį kelią apsodino gluosniais, abipus medžių alė-

ras perduotas Panevėžio vyskupijai, iš kurios perėmė VŠĮ Jaunimo integracijos galimybių centras. Rūmai restauruoti - atnaujinta jų iš­ orė, sutvarkytas vidus.

B

70

Bl VYLI Al

Restauruoti ir kiti dvaro ansamblio pasta­

Žirgyno ir svirno pastatai sumūryti iš lau­

tai, sutvarkytas parkas. Dvaras dabar naudo­ jamas visuomeniniams tikslams - kiekvie­

ko akmenų, artimesni romantizmo stiliui, ku­ ris Lietuvoje plito kartu su klasicizmu kaip

nais metais čia rengiamas tradicinis muzikos

jo priešprieša. Gotikos motyvai panaudoti

festivalis, į kurį susirenka atlikėjai iš įvairių

žirgyno fasaduose - po tris išdėstytos smailiaarkės nišos, virš jų - apskriti švieslangiai;

pasaulio šalių. dailininkas, nacionalinės premijos laureatas

durys - per du aukštus iškilusioje smailiaarkėje nišoje. Kiti sodybos pastatai taip pat m ū­

Antanas Kmieliauskas.

ryti iš akmenų.

Dvaro koplyčios sienas freskomis išpuošė

Reprezentacinį dvarvietės kiemą sudaro

Bistrampolio dvaro mišriojo plano par­

rūmai bei iš abiejų pusių stovintys žirgyno ir

kas dabar žaliuoja 8,1 ha plote. Kažkada

svirno pastatai. Klasicistinio stiliaus rūmai

romantikos jam teikė netoli rūmų tyvuliuo­ jantis tvenkinys su dviem nedidelėmis salelė­

dviaukščiai, stačiakampiai, dengti keturšlai­ čiu stogu. Pagrindinį šiaurės vakarų fasadą pabrėžia keturių kolonų portikas, iškeltas į antrąjį aukštą, virš atvirų arkų prieangio. Lan­

mis. Į jas vedė dailūs liepteliai. Nuo supiltų apžvalgos kalvelių ir šiandien galima pasigro­ žėti atsiveriančiais parko vaizdais.

gus pirmame aukšte puošia tiesūs, antrame - trikampiai sandrikai.

BIVYLIAI

Kauno r. Užliedžių šen. Ar­

cheologinė dvarvietė yra kairiajame Nevė­ žio upės krante, tarp kelio Raudondvaris (R o­ mainiai) - Babtai ir Nevėžio, priešais Bivylių kaimelį. Pietiniu dvarvietės pakraščiu teka upelis, įtekantis į Nevėžį. Dabar čia stovi jau ne dvaro laikotarpio medinis gyvenamasis namas, keli ūkiniai pastatai. Dvarvietę 1992 m. tyrinėjęs archeologas E. Ivanauskas rado žaliai glazūruotų koklių fragmentų, monetų. Dvarvietė datuojama X V II-X V III a.

BLINSTRUBIŠKIAI. Raseinių r

Palie

pių šen. Dvaro sodybos fragmentai yra netoli Viduklės, prie Alsos upelio. Autentiškų savo istorijos paminklų sodyba beveik neišsaugo­ jo, nes jų vietoje iškilo nauji senelių internato pastatai. Buvusią dvarvietę mena tik išlikęs rūsys, seno parko medžiai. O kažkada buvu­ siuose barokinio stiliaus mediniuose rūm uo­ se užaugo garsus mokslininkas, mokslinės so­ dininkystės Lietuvoje pradininkas Edvardas Jančiauskas. Nuo XV I a. pabaigos dvarą valdė garsi

101 Bistram polio senovės egzotika

bajorų Blinstrubų giminė, kuri į etnografinę

77

BLINSTRUBIŠKIAI

B

104-Blinstrubiškių dvarininkas Kiprijonas Jančiauskas 105-Blinstrubiškių ponų namas iki Antrojo pasaulinio karo (neišliko) Lietuvą atsikėlė iš Silezijos (Lenkija), Ostržešo-

problemas, jis 1807 m. privertė savo podukrą

vo miesto ir Lietuvoje turėjo ne vieną dvarą.

Jievą Uvainytę sudaryti pirkimo-pardavimo

X V I a. pabaigoje minimas dvaro savininkas

sutartį, kuri suteikė Micevičiui teisę į Blinst­

Kasperas iš Tautvilo Blinstrubas, to meto do­ kumentuose gana dažnai vadinamas Alsiškiu.

rubiškių-Viduklės, Virgainių, Daukintlaukio

Kaip ir nemaža dalis to meto Žemaitijos aukš­ tuomenės, Blinstrubaibuvo evangelikai. Žino­

sprendimą skolininko Micevičiaus dvarų že­ mės laikinai išdalintos naudotis kreditoriams,

miausias X V II a. šios giminės atstovas - Jurgis

kad šie taip atgautų savo pinigus.

Blinstrubas. Jis 1615 m. studijavo Marburge, 1621 m. Frankfurte, kurį laiką dirbo Lietuvos

1829 m. Jieva Uvainytė-Burbienė kreipė­ si į Raseinių žemės teismą, norėdama atgau­

evangelikų sinode, buvo Žemaitijos deputatas Abiejų Tautų Respublikos Seime. 1648 m. J.

ti Blinstrubiškių dvarą, kurį tuo metu valdė eksdivizinio teismo paskirti asmenys. 1830

Blinstrubas paskirtas karaliaus Jono Kazimie­ ro sekretoriumi, vėliau buvo jo dvariškiu. X V II

m. jai pavyko įrodyti savo teises ir nors dar keletą metų teko bylinėtis su kaimynais dėl

a. viduryje jis ištikimai tarnavo švedams, taip

tikslių dvaro ribų nustatymo, svarbiausias

išsaugodamas nuo nuniokojimo savo dvarus.

tikslas buvo pasiektas.

1736 m ., nelikus tiesioginių Blinstrubų pa­ likuonių, giminės dvaras atiteko Uvainiams. Beje, paskutinis Blinstrubiškių valdytojas Jurgis buvo vedęs Eleną Uvainytę-Bilevičienę, kuri valdė Paraseinio dvarą ir vyro valdą

ir kitus Uvainių dvarus. 1823 m. pagal teismo

Jieva ir Kazimieras Burbos turėjo keturis vaikus: sūnų Kietą ir tris dukteris - Janę, A ne­ lę ir Kazimierą. Pastaroji 1805 m. ištekėjo už Betygalos valsčiaus Diržionių dvare gimusio Kiprijono Mykolo Jančiausko. 1844 m., jau

Sujainius. Naujasis dvaro savininkas Boguslovas Uvainis turėjo daug dvarų bei kaimų

po motinos mirties, vaikai pasidalino turtą.

Viduklės parapijoje. Matyt, jis ir baigė statyti medinius dvaro rūmus, stovėjusius iki X X a.

Kazimiera Burbaitė-Jančiauskienė. Taigi nuo to laiko beveik 100 metų (iki 1940 m.) dvaras

vidurio. X IX a. pradžioje, po Boguslovo sū­ naus Antano mirties, jo našlė Ona Kotryna

priklausė Jančiauskams.

Blinstrubiškių dvarą - kaip kraitį - paveldėjo

Uvainienė ištekėjo už Raseinių bajorų m ar­

Kiprijonas Jančiauskas (artimas tuo metu Kražiuose dirbusio poeto Adomo Mickevi­

šalkos Igno Micevičiaus, su kuriuo susijusi gana dramatiška ir intriguojanti istorija.

čiaus draugas) į X IX a. Lietuvos istoriją įė­ jo kaip vienas Kražių gimnazijoje veikusios

1799 m. Micevičius iš Raseinių domini­

„Juodųjų brolių“ organizacijos įkūrėjų. Po­ licijai išaiškinus šią slaptą organizaciją visi

konų vienuolyno pasiskolino 300 olandiškų talerių, be to, jį spaudė ir kitų kreditorių pre­ tenzijos. Norėdamas išspręsti šias nemalonias

jos dalyviai buvo areštuoti, o K. Jančiauskas netgi pasmerktas mirties bausmei. Tačiau

B

72

BRANDUOLIŠKIAI

giminaičiams pavyko išmaldauti malonę, ir mirties bausmė buvo pakeista tremtimi. Kita vertus, bausmė už antivalstybinę veiklą jam nesutrukdė jau grįžus į Lietuvą 1846 m. būti išrinktam Raseinių apskrities bajorų maršal­ ka. Po vyro mirties dvarą toliau valdė našlė Kazimiera Jančiauskienė. Pergyvenusi vyrą

į Austriją. Vėliau jis gyveno Škotijoje, kur ir mirė 2000 m. Blinstrubiškių dvare 1946 m. įsteigti neįgaliųjų namai. Apie 1960 m. senie­ ji dvaro rūmai nugriauti, o likę rūsiai pavers­ ti daržovių saugykla. 1968-1970 m. pastatyti šiuolaikiniai internato pastatai. Šiuo metu dvaro teritorijoje įsikūrę Blins­

37 metus senoji ponia mirė 1890 m. Po jos mirties Blinstrubiškių dvarą su Sujainių, Pau­

trubiškių senelių globos namai. Atstatytoji oficina ir gyvenamasis (pokaryje atvežtas)

pio, Numgalių, Paparčių ir kitais palivarkais

namas privatizuoti. Naujieji pastatai, ku­

(iš viso 3797 dešimtinės žemės) paveldėjo sū­

riuose yra senelių globos namai ir teritorija

nus Kazimieras.

tvarkoma.

Būdamas išsilavinęs, plačios erudicijos, mokslinių ūkininkavimo metodų šalininkas, Kazimieras aktyviai diegė ir populiarino nau­ jus ūkininkavimo principus. Blinstrubiškių

BRANDUOLIŠKIAI (Aukštasis Gelgaudiškis). Šakių r. Gelgaudiškio

dvare buvo vystomos trys pagrindinės ūkio

šen. Dvaro sodybos fragmentai į rytus nuo Gelgaudiškio dvaro (ir.), prie Virangės upe­

šakos: žemdirbystė, gyvulininkystė ir sodi­

lio, - ūkvedžio namas, arklidės griuvėsiai.

ninkystė. Prie pastarosios plėtojim o ypač daug prisidėjo brolis Edvardas, kuris Jan­ čiauskų giminę išgarsino mokslo pasaulyje. Gimęs 1846 m., jis sėkmingai mokėsi ir 1873

Buv. Gelgaudiškio dvaro palivarkas. Kaip rašo savo istorinėje pažymoje Virginijus Jo­ cys, X V II a. pradžioje priklausė Žemaičių vyskupui Jonui Jeronimui Kiršenšteinui, ku­

m. pradėjo dėstyti Krokuvos universitete.

rio tėvonija buvo Kidulių dvaras (ir.). 1794-

Čia jis taip pat greitai kilo mokslinės karjeros laiptais ir kitais metais tapo šio universiteto

Milkė. Vėliau A. Gelgaudiškis, kaip ir kiti

profesoriumi. Edvardo Jančiausko, karjeros viršūne galima laikyti 1901-1902 metus, kai

aplinkiniai dvareliai, prijungti prie Koidelio (Keudell) valdomo Gelgaudiškio dvaro. Nuo

1810 m. A. Gelgaudiškio valdytoju minimas

jis ėjo Krokuvos universiteto rektoriaus, pa-

1892 iki 1940 metų A. Gelgaudiškis Šemetų

reigas. Tačiau giliausią pėdsaką paliko kaip mokslinės sodininkystės tyrinėtojas ir propa­ guotojas. Įdomūs ir kai kurie E. Jančiausko

giminės nuosavybė. Tarybiniu periodu dva­ ro pastatais naudojosi kolūkis. Iki mūsų lai­ kų išliko dvaro ūkvedžio namas.

asmeninio gyvenimo aspektai - jis buvo ve­ dęs žymaus lenkų rašytojo Henriko Senkevi­ čiaus pirmosios žmonos seserį dailininkę Jad­ vygą Šetkevičiūtę. E. Jančiauskas mirė 1918 m., palaidotas Krokuvoje. Mirus Kazimierui Jančiauskui, 1935 m. ūkį paveldėjo jo anūkas Tadas Jančiauskas. Deja, jam Blinstrubiškiuose ilgai šeim inin­ kauti neteko, nes 1940 m. dvaras naciona­ lizuotas. Per Antrąjį pasaulinį karą Tadas Jančiauskas kurį laiką dar gyveno Lietuvoje, vėliau jam pavyko išvykti į Vokietiją, o iš ten

W6-Branduoliškių rūmai (neišliko). Apie 7 935- 7 940 m. nuotrauka

73

BRĖVIKIAI

BRĖVIKIAI

B

Brevikių dvaro sodybos fragmentai yra į pi­ etryčius nuo Alsėdžių-Gedrimų kelio - m e­

užsiėmė visuomenine veikla - buvo ilgametis Telšių apskrities Tarybos narys. Nusišovė 1932 12 31. Palaidotas gretimame Alsėdžių mieste­

dinis ponų namas, statytas X V III a. vid., re­

lyje. Dvarą kurį laiką valdė S.Narutavičiaus

konstruotas X IX a. pr. Brėvikiai - tradicinis

žmona Joana Bilevičiūtė (1868-1948). Pasku­ tinis Brevikių dvaro valdytojas - Kazimieras

Telšių r. Gadunavo šen.

smulkus Žemaitijos dvarelis. Šiandien jis išsi­

Brėvikiai - dvarininkų Narutavičių tėvo­

Narutavičius (1904-1987), inžinierius, 1941 m. sovietų su šeima ištremtas į Altajų. 1947 m. jam pavyko ištrūkti iš tremties, pasiekė Lenkiją, gyveno Poznanėje.

nija. Tai sena žemaičių bajorų giminė, herbą

Jaunesnysis Stanislovo Narutavičiaus bro­

gavusi 1413 m. Horodlės aktų metu. Brėvi-

lis Gabrielius Narutavičius (1865-1922) stu­ dijavo Peterburge ir Ciuriche. Apsigyvenęs

skiria savo istorine reikšme - Brevikių dvaro sodyboje gyveno 1918 m. nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius.

kiuose Narutavičiai įsikūrė X IX a. pr. Iki tol čia - Pilsudskių giminės valda. Iš Brevikių kilę du garsūs Narutavičiai - broliai Stanis­ lovas ir Gabrielius.

Šveicarijoje, pagarsėjo kaip hidroelektrinių specialistas, jas statė Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, profesoriavo Ciuricho politech­

Stanislovas Narutavičius (1862-1932) bai­

nikos institute. Pirmojo pasaulinio karo

gė Peterburgo universiteto Teisės fakultetą,

metais šelpė karo aukas Lenkijoje, atvykęs į J.Pilsudskio atkurtą nepriklausomą Lenkiją,

dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose Lietuvoje, bandė organizuoti Alsėdžių respu­ bliką. 1917 m. dalyvavo Lietuvių konferenci­ joje Vilniuje, išrinktas į Lietuvos Tarybą, pasi­

tapo viešųjų darbų ministru, vėliau - užsie­ nio reikalų ministru, simpatizavo maršalui - valstybės viršininkui J.Pilsudskiui. 1922 m.

sakė už Lietuvos atkūrimą etninių žemių ribo­

gruodžio 9 d. Seimas G.Narutavičių išrinko

se, pasirašė 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktą. Vėliau nuo politikos

valstybės viršininko įpėdiniu - pirmuoju de­ mokratinės Lenkijos Respublikos preziden­

nusišalino, gyveno savo dvare Brėvikiuose,

tu. Tačiau jau kitą dieną spaudoje pasirodė

ws. Brevikių ponų namas

B

74

BRŪŽĖ

pareiškimų, kad G.Narutavičių „į preziden­

dė, grūdų sandėlis, sarginė, Vakarų kumety­

tus iškėlė svetimų tautų balsai“. Kilusi nepa­ sitenkinimo audra davė vaisių - gruodžio

nas, Rytų kumetynas, tvartas, siloso bokštas, spirito varykla, spirito saugykla. Antrojoje

16-osios rytą pirmasis demokratiškai išrink­

sodyboje tokie objektai: namas, lentpjūvė,

tas Lenkijos prezidentas žuvo nuo teroristo rankos (nušautas) per parodos atidarymą.

kumetynas, daržinė, mokykla, mokytojų na­ mas, rūsys. Dvaro sodybos formavosi nuo

Į Narutavičių dvarą, kuris išsidėstęs ant nedidelės kalvelės, veda senų liepų ir klevų alėja, užsibaigianti ties sodybos centre aukš­ čiausioje vietoje stovinčiu ponų namu. Į ry­

X IX a. pradžios iki X X a. pradžios. Bubiai - labai sena gyvenvietė. X IV a. čia stovėjo medinė gynybinė pilis, vėliau - Aukštelkių valsčiaus sodyba. Kaip dvaras Bubiai

tus nuo gyvenamojo namo stovėjęs svirnas (sunykęs), į vakarus - arklidė (nugriauta

pradėjo formuotis X V III-X IX a. sandūroje,

1990 m., tėra pamatų liekanos). Labiausiai nutolęs nuo ponų namo į pietryčius - kum e­ tynas (liekanos). Išlikę pavieniai seni parko

padalijimo 1795 m. Rusijos imperatorė Je­

medžiai, nedidelės jų grupelės, liepų ir klevų

tonui Zubovui (1767-1822), agresyvios Ru­

eilės. Tyvuliuoja dvi kūdros. Medinis vieno aukšto su mansarda ponų

sijos politikos Lietuvos atžvilgiu vykdytojui. Po jo mirties Bubius paveldėjo brolis Dimi-

namas statytas X V III a. vid., Narutavičių rekonstruotas X IX a. pr. Po rekonstrukcijos

trijus Zubovas (1764-1836), vėliau šeim inin­ kavo Nikolajus Zubovas (1832-1898), o 1899

kai po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės katerina II Bubius su daugeliu kitų Lietuvos dvarų padovanojo savo favoritui grafui Pla­

tradicinės (liaudiškos) architektūros pas­

m. dvarą perėmė jo sūnus Dimitrijus Zubo­

tatas įgavo klasicizmo bruožų (keturių ko­ lonų portikas). Priešais namą stovi ženklas

vas, jau gerokai per kelias kartas sulietuvėjęs rusų grafas. Jau pirmaisiais savo valdymo

1918 m. Nepriklausomybės akto signata­

metais dvare jis įsteigė mokyklą, kurioje

rui S.Narutavičiui atminti. Dabar Brėvikiai

buvo mokoma ir lietuvių kalba. Grafas rėmė

- privati nuosavybė.

draudžiamos lietuviškos spaudos platintojus, savo autoritetu gynė juos nuo persekiojimų.

BRUŽE

Kauno r. Raudondvario šen.

D. Zubovas ūkį perorientavo į gyvulininky-

Archeologinė dvarvietė. Ji yra apie 150 m į š.r. nuo Karklės upelio ir Nemuno santakos,

sę ir pienininkystę, įsteigė lentpjūvę, plytinę. Po jo mirties dvarą paveldėjo dukra Tatjana

į vakarus nuo Brūžės-Kriemalos kelio, aukš­

Zubovaitė-Ropienė, o po jos mirties 1936

to Nemuno šlaito papėdėje. Dvarvietė dabar - dirvonuojantis laukas. Pastatų pėdsakų že­ mės paviršiuje jau nematyti. Teritorija ilgą laiką buvo ariama.

BUBIAI. Šiaulių r. Bubių šen. Dvi dvaro sodybos. Bubių dvaro I ir Bubių dvaro II so­ dybos istoriškai priklausė Bubių dvarui, abi išsidėstę abipus Šiaulių-Kelmės plento, prie Ventos-Dubysos kanalo apie 300 m atstumu viena nuo kitos. Pirmosios sodybos reikš­ mingiausi paveldo objektai yra: rūmai, arkli­

7° 9- Bubių

rūmų fasado fragmentas

75

BUDRIAI

B

lia Grafos Dimitrijus Zubovas 111 Bubių dvaro rūmuose dabar veikia viešbutis-restoranas m. jos sesuo Darija Zubovaitė-Putvinskienė.

jo „plytų stiliaus“ statinys, rūmų vieta, rekons­

Vėliau dvaro dalis priklausė ir kitai seseriai Kotrynai Zubovaitei-Kurkauskienei.

truoti dvaro sodybos gamybiniai pastatai.

Dabar daug dvaro pastatų pritaikyta šiuo­

Kaip spėjama, Būbliškė - viena seniausių skalvių gyvenviečių. Apie tai byloja piliakal­

laikiniams poreikiams. Rūmuose (Dubysos

nis Nemuno terasoje. Šalia piliakalnio galė­

g. 1) 2008 m. atidarytas viešbutis-restoranas

jo išaugti ir gyvenvietė, vėliau virtusi dvaru.

„Grafas Zubovas“ (archit. Ilona Vaznonienė). Jis priklauso UAB „Averita“. Pagėgių sav. Pagėgių šen.

Gal pirmas dvarininkas buvo Būblys, o nuo jo pavardės kilęs ir vietovardis (tai šio kraš­ to tyrinėtojų Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės versija). Žinoma, kad 1566

Dvaro sodybos fragmentai apie 1 km į r. nuo

m. Prūsijos valdovas kunigaikštis Albrech­

Pagėgių, prie Šilutės-Jurbarko kelio - svirnas

tas ten buvusiam G. Kotzerio dvareliui su­

vienintelis autentiškas dvaro laikų vadinamo­

teikė Magdeburgo teises, kurias gaudavo tik

BUBUSKE

reikšmingos gyvenvietės. 1736 m. Būbliškės tapo valstybiniu dvaru. Nuo 1827 m. iki pat Antrojo pasaulinio karo dvarą valdė Šlenterių (Schlenther) giminė. Būbliškė nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, pokariu dvaro teritorija užstatyta naujais namais. Įdomus dvaro parkas, supantis piliakalnį. Jame auga didžiausias Lietuvos bukas, parke yra riešu­ tmedžių, maumedžių, dvi alėjos.

BUDRIAI.

Šilalės r. Kvėdarnos šen.

Dvaro sodybos fragmentai netoli Kvėdarnos-Švėkšnos kelio, prie jo atšakos Gvaldų link. Dvaro centre išlikę keturi tvartų pastatai. Parkas sunyko, tik keli ąžuolai dar laikosi. " 2

Būbliškės dvaro svirnas

Yra žinoma, kad senovėje dvaras priklau­ sė Pliaterytėms, per Lietuvos žemės reformą

B

76

BŪDVIETIS

111 Budrių dvaro tvartai

jo centrą nupirko Macaitis. Tarybiniais m e­ tais dvaro sodyba naudojosi Pajūralio tary­ binis ūkis. Dabar ji jau nykstanti.

BŪDVIETIS Lazdijų r. Būdviečio šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 15 km į p.v. nuo Lazdijų, 4 km nuo sienos su Lenkija. Minimas 1744 m. Dabartinė sodyba kūrė­ si X IX a. 1923 m. dvare registruoti 105 gyven­ tojai. Iš dvaro laikų išliko svirnas, koplytėlė, tvartas. Vertingiausias statinys - medinis dviaukštis svirnas (apie 1803 m .), apkaltas vertikaliomis lentomis, kurios prie sienų pritvirtintos storomis kalvio darbo vinimis. Svirnas stovi ant aukšto akmenų pamato.

114■ Būdviečio svirnas

Abiejų aukštų plokštumas skaido mažų lan­ gelių juostos. Langeliai būdavo uždaromi lan­ ginėmis. Vidaus erdvėje išsiskiria kolonos, kurios atskirdavo aruodus. Retas dviaukštis svirnas - lietuvių liaudies architektūros uni­ kalus statinys. Mūrinė dvarininkų Sperskių mauzoliejinė koplyčia pastatyta X IX a.

BUIVYDIŠKĖS. Vilniaus m. sav. Bui­ vydiškių k. Dvaro sodybos fragmentai netoli kelio į Sudervę, už 2 km nuo Vilniaus miesto: rūmai, oficina, ekonomo namas, parkas. Buivydiškių

gyvenvietė

žinoma

jau

X III-X IV a. 1593 m. pirmą kartą rašyti-

77

BUIVYDŽIAI

niuose šaltiniuose paminėtas Buivydiškių dvaras. X V I a. valdas nusipirko Radvilos.

B

Šiai giminei dvaras priklausė iki 1790 m.

džius perdavė Andrejui Dluskiui, susijusiam su Lietuvos kariuomene. 1620 m. Dluskiai pardavė dvarą Urbanavičiui, dėl nežinomų

X V III a. pab. nuskurdęs dvaras užstatytas Trakų vaivadijos stalininkui Jonui Skaržins-

priežasčių dvaras jau po metų priklausė Skakauskui. 1655 m. karaliaus Jono Kazi­

kui. Valdos ėjo iš rankų į rankas. X IX a. pr. jos atiteko bajorų maršalkai Antanui Lapui.

miero aktu Buivydžių dvaras perduodamas

Šis stengėsi atstatyti jau begriūvančius dvaro pastatus, tačiau dėl skolų 1865 m. priverstas parduoti valdą civiliniam patarėjui Vosy­

giminė valdė dvarą kelis amžius, kol viena

liui Tyzenhauzui. Šis savininkas daugumą pastatų remontavo, pastatė naujas arklides. X X a. pr. dvarą iš varžytinių nusipirko ge­ nerolas leitenantas Dm itrijus Buturlinas. Jo dukra Liudmila Buivydiškes valdė iki 1940

didikui Kiprijonui Povilui Bžostovskiui. Ši iš Bžostovskių panelių X V III a. pabaigoje ištekėjo už Mikalojaus Radziševskio, tuo­ m etinio Vilniaus maršalkos. Dvaras perėjo Radziševskių giminės nuosavybėn. Naujie­ ji šeimininkai pasistatė naujus rūmus (yra duomenų, kad juos projektavo Laurynas

metų. Pagal D. Buturlino sumanytą projektą

Stuoka-Gucevičius), netoli rūmų Radziševskiai pastatė bažnyčią. Dvaro rūmų piešinys

rekonstruoti dvaro rūmai. 1953 m. išliku­

išliko grafo Konstantino Tiškevičiaus 1857

siuose pastatuose įsikūrė Buivydiškių tary­

m. kelionės Nerimi aprašyme. Radziševskių

binis ūkis-technikumas. Dabar čia - pradi­ nė mokykla.

valdymas Buivydžiuose baigėsi kartu su 1831

Nedideli neoklasicistiniai dvarelio rūmai dviaukščiai, mūriniai, stačiakampio plano. Išlikusi dviaukštė oficina, ekonomo namas,

dalyvavo M. Radziševskio sūnus Stanislo­ vas, paveldėjęs dvarą. Caro valdžia sukilimo

tebežaliuoja dar X V II a. pradėto kurti parko fragmentai. Kadaise gyvumo jam teikė du

ir su S. Radziševskio Buivydžių dvaru. Dva­

tvenkiniai, trys kanalai, per kuriuos buvo permesti dailūs tilteliai, žaliavo apie 50 rūšių egzotinių medžių bei krūmų. Tai vienas se­

Prancūziją. Konfiskuotas dvaras vėliau ėjo iš rankų į rankas. Jį valdė caro kariuomenės generolas Jukičevas, Vilhelm ina Liudvika

niausių Lietuvoje terasinių parkų, deja, šian­ dien jis gana apleistas, tačiau dar traukiantis

Vaitkevičienė, kuri 1897 m.testamentu dvarą paliko Leonardai Lojko. Radziševskių statyti

žvilgsnį tvenkinių veidrodžiais, laiptuotu

mediniai dvaro rūmai gal jau buvo apsenę,

m. sukilimo numalšinimu. Sukilime aktyviai

dalyvių dvarus konfiskavo, - taip pasielgta rininkas, vengdamas represijų, emigravo į

reljefu, senais medžiais. Gaila, parkas siau­ rinamas dalį jo teritorijos užstatant gyvena­ maisiais namais.

BUIVYDŽIAI.

Vilniaus r. Buivydžių

sen. Dvaro sodybos fragmentai yra ryti­ niame rajono pakraštyje, Neries kairiajame krante: daržinė, du kumetynai. Istoriko Miroslaw Gajewski duom eni­ mis, Buivydžiai raštuose m inim i nuo X V I a., kai priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikš­ čiui. Žygimantas Augustas 1537 m. Buivy­

115-Buivydiškių dvaro rūmuose dabar veikia mokykla

B

78

BUKANTĖ

" 6- Dvarininkų

Radziševskių mauzoliejinė koplyčia Buivydžių bažnyčios šventoriuje (dešinėje)

kad nauji dvarininkai pasistatė naują ponų

BUKANTĖ.

Plungės r. Šateikių šen.

namą, stovėjusį iki Antrojo pasaulinio karo.

Dvaro sodybos fragmentai apie 1,5 km į r.

Vienai iš Lojko panelių ištekėjus už Vaclovo Makovskio, Buivydžių dvaras atiteko Ma-

nuo Plungės-Šateikių-Salantų kelio. Čia - ra­ šytojos Žemaitės (1845-1921) gimtinė, rašy­

kovskių giminei. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro sodyba sunyko. Išliko tik klebonijos

tojos tėvų Beniuševičių dvarelis. Tebestovi ponų namas. Ūkinių pastatų neišliko. Prie

dvarelio pastatų. 1982 m. sudegė medinė, Radziševskių

įvažiavimo į rašytojos gimtinę pasitinka tau­ todailininkų sukurtos jos herojų skulptūros:

statyta Buivydžių bažnyčia. Ji greit atstatyta mūrinė, panaši į senąją. Dvaro laikų statinys

Petras Kurmelis, Jonelis, raides pažįstantis. Prie dvarelio namo - dabar Žemaitės muzie­

- Radziševskių mauzoliejinė koplyčia baž­

jaus - pasitinka pati Žemaitė (tautodailinin­

nyčios šventoriuje (1787). Ji kvadratinio pla­

ko V. Ulevičiaus medžio skulptūra).

no, sienos tinkuoto mūro, virš stogo smailės - originali vėtrungė.

Bukantės

dvaro

sodybos

fragmentai

- tipiškas liaudiškos architektūros dvare­ lis, buvęs Šateikių dvaro palivarkas. Ponų namas statytas 1855 m. (data buvo išpjauta ant durų). Dvaras minimas nuo X V I a. kaip bajorų Bukončių valda, nuo jų kilo ir vie­ tovardis. X V II a. Bukantė skilo į dvi dalis - į Didžiąją ir Mažąją Bukantės. Yra žinoma, kad Didžioji Bukantė nuo X IX a. pradžios - Andrijauskių nuosavybė. Mažoji Bukantė

117-Buivydžių dvaro rūmai (neišliko). Piešinys iš Konstantino Tiškevičiaus 1857 m. kelionės Nerimi

X V III a. pabaigoje priklausė Šateikių (žr.) dvarui, kurį valdė grafai Pliateriai. Žemaitės tėvas Antanas Beniuševičius, bežemis bajo­ ras, tarnavo Pliaterių Šateikių dvare. Grafai pavedė jam tvarkyti Bukantės palivarką. Bu-

79

BUKONYS

B

118 Bukantė Žemaitės gimtinė

kantėje A. Beniuševičius susipažino su dva­

dvaro laikų statinius. Bukiškio dvaro sody­

relyje tarnavusia bajoraite Julijona ir vedė ją.

bos fragmentai išlikę iš X IX a. antrosios pusės-XX a. pradžios.

Bukantėje Beniuševičiai gyveno apie dvide­ šimt metų. Šeimoje augo keturios dukros. Busim oji rašytoja buvo trečioji.

BUKONYS.

Jonavos r. Bukonių šen.

Dvaro sodybos fragmentai prie išvažiavimo

BUKISKIS

Vilniaus r. Avižienių šen.

iš gyvenvietės Šėtos link - tinkuoto mūro vie­

Dvaro sodybos fragmentai prie išvažiavimo

naukštis ponų namas su medine mansarda,

iš Vilniaus Panevėžio link, dar iki greitkelio

pagrindinio fasado centre - keturios kolo­

pradžios: gyvenamasis namas, mauzoliejus, arklidės, perstatytos į mokomąjį korpusą, kai

nos, akmens mūro priestatas (svirnas) senų obelų sode. Namas jau apgriuvęs, nesulau­ kiantis dabartinio savininko dėmesio.

po Antrojo pasaulinio karo dvaro sodyboje įsteigta profesinė technikos mokykla. Tada pristatyta daug naujų pastatų, kurie užgožė

Dvaras statytas X IX a. pirm ojoje pusėje. Pokariu rūmuose veikė mokykla, ją uždarius (pastatyta nauja), vietos tarybinis ūkis rū­ muose laikė pesticidus. Kaimas, gal ir dvaras, žinomi nuo X V I a. Pro čia ėjo svarbi trasa iš Varšuvos į Peterbur­ gą, bet X IX a. pr., kai buvo tiesiamas plentas, jis pasuko nuo Jonavos kita kryptimi, ir Bu­ konys liko nuošalėje, prie Kėdainių-Ukmergės plento. Įdomi legenda atklydo iki mūsų dienų apie dvarininką Juozapą Hoppeną, ku­ ris X V III a. pabaigoje pastatė pirmąją medi­ nę bažnyčią. Pasakojama, dvarininkas susap­

" 9

Bu kiškio dvaro gyvenamasis namas

navo, kad po viena jo namo kerte užkastas

B

80

BUKTA

12a Bukonių dvaro rūmai laukia nesulaukia dabartinio savininko dėmesio

lobis. Sapne angelas jam įsakęs lobį iškasti ir

giriose X V I a. pastatyta medžioklės pilis, ku­

pastatyti bažnyčią. Dvarininkas lobį iškasė,

rioje apsistodavo didieji kunigaikščiai. Apie

tačiau pasistatė naujus rūmus. Tada jį pradė­

1569 m. atsirado Buktos dvaro užuomazgos

ję kankinti blogi sapnai. Jis pastatė dabartinę

- karalius Žygimantas Augustas šias žemes ir miškus perdavė valdyti Lukui Volfui, savo rūpestingam ir paslaugiam ciriulnikui (kir­

mūrinę bažnyčią. Ji atnaujinta X X a. pr. ir tebestovi iki šiol, paprasta, tarsi statyta pa­ sigailint rastojo lobio... Vyrauja klasicizmo bruožai.

pėjui), kuris tais laikais atlikdavo ir gydytojo pareigas. Šiame dvare prieš 300 m. įsikūrė gerai žinoma Grinių giminė, kurios vienas

BUKTA. Marijampolės sav. Liudvinavo šen. Dvaro sodyba apie 4 km į p.r. nuo Liud­ vinavo, prie kelio M arijam polė-Alytus - per­

atstovas buvo dr. Kazys Grinius (1866-1950).

statyti rūmai, mūrinis kumetynas, tvartas, kluonas, arklidės. Teka Šešupė, į p.r. iki pat

kai. Dabartinė sodyba pastatyta 1875-1886 m. Dabar dauguma sodybos pastatų - priva­ ti nuosavybė.

Žuvinto ežero tęsiasi Buktos miškas - dide­

1926 m. išrinktas Lietuvos prezidentu. Vėlesniais amžiais keitėsi dvaro savinin­

lių senovės Užnemunės girių likučiai. Tose

12h Buktos dvaro sodyboje

81

BURBIŠKIAI

BULAKAVAS.

Lazdijų r. Būdviečio šen. Dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1550 m. Dabartiniai sodybos pastatai at­ sirado X IX a. pirm ojoje pusėje. Išliko rūmai, dvi oficinos, svirnas, tvartai. Pastatai išdėstyti aplink nedidelį ovalinį kiemą. Kompozicijos centre - mūriniai klasicistiniai dvaro rūmai. Anksčiau jie buvę vienaukščiai. Centrinėje dalyje išsiskyrė aukštas mezoninas ir por­ tikas. Fasadai kuklūs, simetriški. Šiaurinės pusės pagrindiniame fasade dominavo ketu­ rių kolonų portikas ir trikampis frontonas.

B

nė jo dalis X IX a. pabaigoje atiteko Arnol­ dams, X X a. pradžioje ji priklausė Bergemanams. Tarpukariu dvarą valdė Gavronskiai, Navickiai. Sodybą supęs parkas iškirstas. Tyvuliuoja nedidelis tvenkinys.

BURBIŠKIAI. Raseinių r. Betygalos šen. Dvaro sodyba prie kelio iš Raseinių į Radviliškį, per Grinkiškį. Šiuo metu išlikę tik autentiškos dvaro sodybos kontūrai. Pagrin­ dinis sodybos akcentas - vienaukščiai su m e­

Galiniai fasadai buvo identiški - su durimis

zoninu dvaro rūmai - klasicistinio stiliaus

ir stačiakampėmis nišomis. 1960 m. rūmai

pastatas. Rūmams iškilmingumo suteikia portikas su toskaninio arkerio interpretaci­ jos kolonomis, tarp kurių įterptos originalios

perstatyti: likviduotas portikas (pagrindinis klasicistinio pastato bruožas), pristatytas ant­ ras aukštas, padidinti langai. Dabar rūmai ap­ leisti ir nenaudojami. Senieji architektūriniai bruožai geriau iš­ silaikė kituose dvaro pastatuose. Tai nedide­ lė oficina. Pagrindiniame jos fasade iš rytų

puošybos durys. Visą pastatą juosia profiliuo­ tas karnizas. Dvaras egzistavo jau X V II a. - 1672 m. Raseinių žemės teismo knygose minima, kad dvarą iš savo tėvų paveldėjo bajorai Burbos. Tolesnėje dvaro istorijoje žiojėja spraga, nes

pusės - keturių stambių kolonų portikas su neaukštu trikampiu frontonu. Panašus, tik

kitas dvaro paminėjimas žinomas tik 1771

be portiko - svirnas. Iš kitų pastatų išsiskiria

m., kai Burbiškius valdė bajorai Adomas ir

rūkykla. Pirmas jos aukštas sumūrytas iš lau­

Liudvika Daugirdai. Tais metais jie savo duk­

ko akmenų, antras - medinis.

rai ir žentui Elžbietai ir Jonui Jankevičiams

X V I a. dvarą valdė Bulhakai. X V II a. jis priklausė Naruševičiams, X V III - X IX a. - Karengoms. Manoma, kad pastarieji ir pa­ statė dabartinę dvaro sodybą. 1880 m. dvaras parduotas iš varžytinių ir išdalintas. Centri-

padovanojo kelis palivarkus, išskirtus iš Burbiškiu dvaro. Po Daugirdų mirties Jan­ kevičiai paveldėjo ir patį Burbiškiu dvarą. Kaip ir dauguma to meto dvarų savininkų, Jankevičiai bylinėjosi su kaimyniniais dvari­ ninkais dėl neaiškių dvaro ribų. Tokia byla su kaimyniniais valstybiniu Maskvitų ir bu­ vusiu bažnytiniu Betygalos dvarais tęsėsi vos ne visą pirmąją X IX amžiaus pusę. Nuo 1811 iki 1849 m. užsitęsusi byla baigėsi Burbiškiu savininko Juozo Jankevičiaus pralaimėjimu, nes Betygalos dvarui teko užleisti apie du va­ lakus žemės. 1865 m. dvarą paveldėjo Juozo Janke­

12Z Bulakavo dvaro oficina

vičiaus duktė Juzefą Jankevičiūtė-Javorovska. Jai m irus 1905 m. dvarą paveldėjo dukros M arija K otryna Johana Veitko ir

B

82

BURBIŠKIS

121 Burbiškiu dvaro rūmai

Janina Sofija Skriževska. Nors pagal te ­ stam entą dukros dvarą turėjo pasidalinti

sėje dvaro savininkais tapo Ottonas ir Sofija Venclovavičiai, kurie 1853 m. čia pastatė iki

pusiau, tačiau jo s nusprendė kitaip: 1909 m. visas dvaras atiteko Sofijai Skriževskai-

mūsų dienų išlikusius romantizmo stiliaus rūmus. Vėliau dvarą valdęs Onupras Venc-

Skripkauskienei, o M arijai Veitko ji išm o­ kėjo dalį (4000 rublių) pinigais. Tarpu­ karyje, per Žem ės reform ą, savininkam s

lovavičius už dalyvavimą 1863 m. sukilime nuteistas 12 metų katorgos. Po Onupro dva­ rą valdė kiti Venclovavičiai - Ottonas, H enri­

paliktas dvaro centras ir 80 ha žemės. D va­

kas, Danielius. Po Venclovavičių dvaras nuo

rinink ės.Skriževska-Skrip kauskienėpersikėlė gyventi į Lenkiją.

1932 m. priklausė ūkininkui Petrui Kriaučio-

1994 m. dvaro sodybą įsigijo Kęstutis Ska-

niui. 1933 m. rūmus su oficina, parku jis par­ davė iš Amerikos grįžusiam kunigui Pranui

marakas, kuris rūpinasi jos atkūrimu. Rūmų

Zabielai, sau pasilikdamas tik ūkinius pasta­

pastatas užkonservuotas, vienas iš tvartų

tus. Naujasis savininkas rūmus rekonstravo, priestate įkūrė bažnyčią. Pokariu rūmuose

(avarinės būklės, gavus leidimą) nugriautas; kiti du, jau taip pat griūvantys, nenaudoja­ mi. Rengiamas dvaro ir tvenkinių, esančių dvaro teritorijoje sutvarkymo ir pritaikymo poilsiui projektas.

BURBIŠKIS.

Anykščių r. Anykščių šen. Burbiškio dvaras yra apie 8 km nuo Anykščių, prie Anykščių-Leliūnų kelio, šalia Anykštos upelės, kuri išteka iš Rubikių ežero ir plukdo savo vandenis į Šventąją. Burbiš­

veikė mokykla. Burbiškio rūmai - dviejų aukštų, ištęsto stačiakampio formos. Centrinė jų dalis - vie­ naukštė, šoniniai rizalitai - dviaukščiai. C en­ trinio rizalito portikas transformuotas į trijų arkų prieangį. Pastatą puošia meniški lieto ketaus balkonai.. Neblogai išsilaikęs ir rūmų interjeras - originalios 12-kos kambarių rie­ šutmedžio durys, puoštos geometriniais or­ namentais, pobūvių salė. Išlikę du vertingi priesieniniai dekoruoti židiniai, aštuonios

kio dvaro ansamblis - kairiajame Anykštos upelės krante. X V II-X V III a. šios valdos pri­ klausė Vilniaus universitetui, X V III a. pabai­

baltomis glazūruotomis plokštėmis apmūry­ tos krosnys.

goje - Minsko seniūnui. X IX a. pirmoje pu­

Tuo pačiu metu, kai pastatyti rūmai, už-

83

BURBIŠKIS

B

U4-Burbiškio rūmai

pakrančių istorijos ir kultūros paminklų kompleksas, kuriame yra keturi skyriai. Visi jie išsidėstę Šeduvos apylinkėse. Tai K lebo­ niškių kaimo buities skyrius, Raginėnų ar­ cheologijos paminklų kompleksas, Šeduvos kraštotyros skyrius ir Burbiškio dvaras, Bur­ biškio kaime. Dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1692 m. Pirm ieji jo savininkai buvo Burbos, vėliau - dvarininkai Drobišai, Tau­ janskai (Tovanskiai), Straševičiai. Nuo 1819

125-Dvaro krosnies ornamentika

iki 1941 m. dvarą valdė Rytprūsių kilmės ba­

veistas ir landšaftinio tipo parkas, kuriame ir

jorai Baženskiai. Jie ir pastatė Burbiškyje iki mūsų dienų išlikusius neogotikinius dvaro

dabar auga daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, tarp jų yra ir retų rūšių.

rūmus. Manoma, kad prieš tai dvaras buvęs medinis, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą

Prieš kelerius metus dvaras netikėtai ati­ teko akcinei bendrovei „Livintus“. Tokios

kiai įsirengė perstatę oficiną. Naujieji dvaro

permainos dvarui neišėjo į naudą. Pastarai­ siais metais spaudoje galima rasti pranešimų apie Burbiškio dvaro niokojim o atvejus.

BURBIŠKIS. Radviliškio r. Pakalniškių šen. Dvaro sodyba - rūmai, arklidė, svirnas, tvartas, balandinė, tvora su vartais, parko vartai, parkas, skulptūros jam e, sodininko

sudegęs. Naująjį gyvenamąjį namą Bažens­ rūmai įgijo neogotikos bruožų. Jie sumūryti iš lauko akmenų, su dviaukščiu bokšteliu, vir­ šuje užsibaigiančiu dantytais kuorais. Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudarytų dide­ lį uždarą kiemą, dėl to dvaro ansamblis kiek primena tvirtovę. Senajame rūmų korpuse dabar veikia dvaro istorijos ekspozicija. X X a. pradžioje Burbiškio dvaras buvo ta­

namas, ūkinis pastatas. Burbiškio dvaro an­

pęs kultūrinių sambūrių vieta, mat Mykolas

samblis priklauso 1990 m. įsteigtam unika­ liam Daugyvenės kultūros istorijos muzie-

Baženskis buvo vedęs žinomo1*visuomenės veikėjo Petro Vileišio (1851-1926) dukrą Mariją. Be P.Vileišio, Burbiškio dvare lanky-

jui-draustiniui. Jį sudaro Daugyvenės upės

B

84

BURBIŠKIS

126-Burbiškio rūmai mūsų dienomis

Ypač gražu Burbiškio dvare būna pavasarį, kai pražysta tulpės. Jų čia auginama apie 400 rūšių. Paprastai antrą gegužės šeštadienį vyks­ ta Tulpių žydėjimo šventės su senovinėmis dai­ nomis ir moderniomis atrakcijomis. 2008 m. pradėti dvaro sodybos renovavimo darbai.

727

Burbiškio dvaras 7933 m.

davosi Jonas Basanavičius, kiti žymūs to m e­ to kultūrininkai. Paskutinis dvaro savininkas M. Baženskis, gelbėdamasis nuo sovietizaci­ jos, 1941 m. išvyko ir apsigyveno Lenkijoje. Dvarą supa peizažinio tipo parkas, už­ imantis 28 ha. Jį puošia tvenkiniai su salo­ mis, medžių alėjos ir skulptoriaus Kazim ie­ ro Ulianskio

(1888 - 1915) darbai: poeto

Adomo Mickevičiaus

paminklas (1911),

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pa­ minklas (1912), liūtų skulptūros ant Liūtų tilto, M arijos statula. Šios statulos pamate įmūrytas įdomus akmuo, rastas prie senka­ pio, esančio netoli Burbiškio. Žmonės saky­ davę, jog jam e įminta Švč. Mergelės Marijos pėda. Nemažai K.Ulianskio sukurtų skulptū­ rų dingo Pirm ojo pasaulinio karo metais.

72S- Tulpių

šventė Burbiškyje

85

BŪTINGĖ

B

129-Butautų dvaro rūmai

BUTAUTAI

Biržų r. Pečiariaukštės šen.

BŪTINGĖ.

Palangos sav. Šventosios

Prie kelio už Pečiariaukštės kaimo esantis Butautų dvaras minimas nuo 1750 m. X V III

šen. Archeologinė dvarvietė yra apie 200 m į š.v. nuo Klaipėdos - Liepojos kelio tilto

a. antrojoje pusėje - X IX a. šios valdos pri­ klausė Tarnovskių giminei. Raudonų plytų

per Šventąją, apie 350 m į š.v. nuo Darbos ir

dvaro rūmai, statyti čia X IX a. pab. - X X a. pr., 1940 metais sudegė. Po gaisro jie kapitaliai remontuoti. Butautų dvaro rūmai - sta­ čiakampio formos, vienaaukščiai, su dviem dviaukščiais

rizalitais.

Pastatui būdingas

„plytų stilius“ persipynęs su „arkadų sti­ liaus“ elementais. Jo fasadą puošia įgilintas trijų pusapskričių arkų prieangis.

Šventosios santakos, Šventosios dešiniajame krante, apie 150 m nuo upės vagos. Dabar tai lygus dirvonuojantis laukas. Dvarvietės teri­ toriją 2000 m. žvalgė Kultūros paveldo centro archeologas L. Tamulynas. Rastos medinio pastato su kokline krosnimi liekanos, kelių kitų pastatų fragmentai. Rasta čerpių fra­ gmentų, vinių, puodų, dubenų, ąsočių, stiklo ir akmens masės bokalų fragmentų, durų

Praėjusį dešimtmetį buvęs dvaras gar­ sėjo vieninteliu Lietuvoje alaus muziejumi,

skląsčių, knygų apkaustų, X V II a. monetų.

paveikslų galerija. Jame buvo verdamas alus

ninkas Budendiktas iš Elijos, leno teisėmis gavęs čia žemės sklypą. Tai Būtingės dvaro ir

pagal 1858 m. grafų Tiškevičių alaus dary­ klos receptus. Pasikeitus dvaro savininkams,

1507 m. dokumentuose minimas dvari­

muziejus buvo uždarytas. Dabar naujieji sa­

kaimo pradžia. 1638 m. Šventosios liutero­ nų bažnyčios vizitacijos akte minimas dva­

vininkai atgaivina senas aludarystės tradici­ jas Butautuose.

rininkas Kristupas Budendiktas. Manoma, kad dvaras egzistavo nuo X V II a. iki X V III

Rūmus supa senas 2 ha parkas, kurio gro­ ži papildo du nemaži tvenkiniai.

a. pabaigos.

CIRKLIŠKIS

CIRKLIŠKIS.

Švenčionių r. Cirkliškio

šen. Dvaro sodyba yra du kilometrai nuo Švenčionių, pavažiavus Vilniaus link. Dabar sodybą sudaro rūmai, ledainė, oficina, kalvė, sandėlis, parkas. Cirkliškio dvaras žinomas nuo X V III a. Vienu pirmųjų jo savininkų minimas Juozas Mostovskis (1763-1817), po to valdė sūnus Edvardas (m. 1855), šio jaunesnysis sūnus Vladislovas (m. 1863). Vienintelė Vladislovo

Dabartinė

dvaro

sodyba

kūrėsi

86

nuo

X IX a. pr. Mūsų laikais kaip reta daug dis­ kusijų kilo dėl dvaro rūmų autorystės. Tai grakštūs mūriniai dviejų aukštų klasicisti­ niai rūmai su įspūdingu šešių kolonų porti­ ku. Gal dėl klasicistinių rūmų bruožų, o gal dėl kokių nepatvirtintų žinių kilo versija, kad rūmus projektavo lietuviškojo klasiciz­ mo patriarchas Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753-1798). Tačiau rūmų pamatuose rastas

Mostovskio dukra Marija ištekėjo už Jonu­

akmuo su iškalta data - 1823 - lyg ir paneigė

šo Radvilos ir gyveno Prancūzijoje. Dvarą 1905 m. ji pardavė Romualdui Chaleckiui

tą viliojančią versiją. Jei data rodo rūmų sta­ tybos pradžią, tai darbai pradėti praėjus 25

(18 5 9 -1 9 1 3 ). Po šio dvarininko mirties dva­ rą valdė našlė Vanda Chaleckienė, o vėliau -

metams po architekto mirties. Vargu ar galė­ jo taip ilgai išgulėti neįgyvendintas garsaus

jos dukros: Sofija, ištekėjusi už Juozo Burča-

architekto projektas... Lenkas, Lietuvos dva­ rų tyrinėtojas Romanas Aftanazy teigia, jog

ko-Abramovičiaus, ir Marija, susituokusi su Vitoldu Brinkiu. Jos buvo paskutinės dvaro

Cirkliškio rūmus galėjo projektuoti L.Stuo­ ka-Gucevičius, tačiau ne juos dabar mato-

valdytojos.

Č 83W

13a Cirkliškio dvaro rūmai

87

CIRKLIŠKIS

C

Interjere išliko reljefiniai karnizai, lubų pla­ fonai su augalinių motyvų lipdiniais. Įdomi ledainė - anų laikų šaldytuvas. Tai apvalus statinys iš tašytų akmenų, dengtas smailėjančiu stogu su bokšteliu viršuje. Le­ dainės patalpa gerokai įleista į žemę. Ledainė pastatyta X IX a. pirm ojoje pusėje.

13h Dvaro ledainė me. Dėl nežinomų priežasčių, o gal po gaisro 1820-1823 m. senieji L.Stuokos-Gucevičiaus projektuoti rūmai rekonstruoti. O gal lietu­ viškojo klasicizmo patriarcho projektą „su­ gadino“ dvaro paveldėtojai po fundatoriaus Juozo Mostovskio mirties, norėdami viską perdaryti savaip. Ypač aktyviai prie šių dar­ bų prisidėjusi našlė Domicėlė Sekežinskaitė-Mostovskienė. Ji ne itin pasitikėjusi šiems darbams iš Vienos pakviestu architektu ir daug ką projektavusi pati. Jos suprojektuotas dvaro parkas. Dvaro rūmai stovi įvažiavimo alėjos ašy­ je, pagrindiniu fasadu atgęžti į š.v. Jie stačia­ kampiai su portikais abiejuose fasaduose. Pagrindiniame fasade dominuoja šešių dorėninių kolonų portikas be frontono (retas atvejis). Abipus portiko - tolygiai išdėstyti stačiakampiai langai. Priešingame fasade do­ minuoja centrinis rizalitas su trikampiu fron­ tonu. Tai tipiški vėlyvojo klasicizmo bruožai.

Kalvė yra sodybos v. pakraštyje, už ūki­ nio kelio. Tai akmens mūro statinys, kurio fasaduose derinami akmenys su tinkuotais plytų angokraščiais. Pagrindiniame fasade platus portalas su kresnomis puskolonėmis. Manoma, kad kalvė taip pat pastatyta X IX a. pirm ojoje pusėje. Peizažinis parkas prasideda prie

pat

rūmų, jo takai veda Perkūno kalno link. Dva­ ro legendos sako, kad ant Perkūno kalno senovėje gyvenę pagonių kriviai, stovėjęs re­ liginių apeigų aukuras. Gal čia buvo garbina­ mas Perkūnas, anot mūsų senovės dievų tyri­ nėtojos M arijos Gimbutienės, - teisingumo dievas, labai gerbiamas, kad bijota net jo var­ dą be reikalo ištarti. Perkūnas vaizduojamas kaip stiprus vyras su vario barzda ir kirviu rankoje. Kalnai ar kalneliai, į kuriuos trenk­ davo perkūnas, būdavo laikomi šventais, ant jų įkuriamos Perkūno šventyklos. Gal tokia šventykla iki Lietuvos krikšto (1387) buvo ir ant Cirkliškio Perkūno kalno?

ČEDASAI

ČEDASAI

Rokiškio r. Rokiškio šen.

Dvaro sodyba apie 12 km į š.v. nuo Rokiškio, Čedaso ežero krante - gyvenamasis namas,

88

sodyba naudojosi kolūkis. 1993 m. valda grą­ žinta Ladygų ir Sakalauskų šeimoms.

kumetynas, arklidė, pieninė, tvartas, parkas.

CESUKAI . Varėnos r. Merkinės šen. Ar­

Dvaras minimas nuo 1499 m. Nuo X IX a.

cheologinė dvarvietė, kuri apie 150 m nuo

vidurio dvaro sodybą kūrė Komarų giminė, kuriai aplink Rokiškį priklausė ir daugiau

Merkio ir Nemuno santakos, Merkio kairiaja­

dvarų - Panemunis, Onuškis. Pokariu dvaro

me krante. Didžioji teritorijos dalis - Česukų kaimo dirbama žemė. Dvaras buvo įsikūręs Merkio ir Nemuno santakoje esančioje kal­ velėje. Dvaro teritoriją 1996 m. žvalgė Kultū­ ros paveldo centro archeologas A. Strazdas. Rasta monetų, kitokių metalo radinių, kera­ mikos šukių. Manoma, kad dvaras čia buvo X V I a. pirm ojoje pusėje - X V III a. Pasako­ jama, kad pro šalį ėjo kelias į Gardiną, būta smuklės.

13Z Čedasų dvaro tvartas

133■Merkio ir Nemuno santakos laukuose XVI-XVIII a. klestėjo Česukų dvaras

89

ČIULAI

Č

134-Klasicistiniai Čiobiškio dvaro rūmai

ČIOBIŠKIS.

Širvintų r. Čiobiškio šen.

ėmėsi intensyvaus ūkininkavimo - pastatė

Dvaro sodyba Musės ir Neries santakoje, Čiobiškio pietinėje dalyje: rūmai, kumety­ nas, arklidės, ledainė.

malūną su užtvanka, nutiesė naujus kelius.

Klasicizmo stiliaus dvaro rūmus dvari­ ninkai Šveikauskai pasistatė X V III a. pab. Spėjama, kad rūmus projektavo garsusis ar­ chitektas Laurynas Stuoka Gucevičius. Rū­ mai vienaukščiai su klasicizmui būdingu ke­ turių kolonų portiku viduryje. Originalus ir retas rūmų su plokščiuoju portiku pavyzdys Lietuvos klasicizmo architektūroje. Klasi­ cistiniai arklidė ir kumetynas patyrė žymias rekonstrukcijas per sovietmetį. 2009 m. jau pagal šiuolaikinius

paminklotvarkos stan­

dartus restauruotos arklidės. Ledainė - liau­ diškosios architektūros pavyzdys sodybos ansamblyje. Parko prie rūmų nebūta. 1794 m. dvarą pirko Telšių bajorų maršalka, val­

Per žemės reformą, 1923 m. dvare įsteigta vai­ kų prieglauda. Įvairios vaikų auklėjimo įstai­ gos čia veikia iki mūsų dienų. Dabar - vai­ kų socializacijos centras, kuriame auklėjami prasižengę paaugliai. Mūrinė klasicistinė miestelio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1810-1816 m. Jos fundatoriai - Pilsudskiai. Viduje ga­ lima pamatyti bažnyčios fundatoriaus Jono Krizostomo Pilsudskio portretą (1810 m.).

ČIULAI.

Molėtų r. Mindūnų šen. Dva­

ro sodyba yra prie Molėtų - Ignalinos kelio, Tramio Pirm ojo ežero pakrantėje - medinis ponų namas, svirnas, kluonas, malūnininko namas. Jei panorėsite pamatyti, kaip atrodė tradi­ cinis Aukštaitijos nedidelis dvarelis, užsukite

dęs didelį Šilalės dvarą, - Jonas Krizostomas (Kazimieras) Pilsudskis Giniotas (1 7 7 0 -

į neblogai išsilaikiusią Čiulų dvaro sodybą.

1837), kuris suformavo iki mūsų dienų išli­

Nepralėkite smagiai vingiuojančiu, neseniai

kusią dvaro sodybą. Tris kartus vedęs, sūnų turėjo, tačiau Čiobiškį užrašė savo vaikaičiui

atnaujintu keliu. Jei neviršysite gyvenvietėje leistino greičio, Čiuluose, dešinėje kelio pu­

Steponui Aleksandrui Pilsudskiui, vėliau, iki

sėje, jau baigiantis gyvenvietei, atokiau nuo kelio gal pastebėsite raudonų plytų namą. Tai buvusio dvaro malūnininko namas. Ekskur-

X X a. pr., dvarą valdė šio sūnus Aleksandras. Yra žinoma, kad X IX a. viduryje Pilsudskiai

Č

90

ČIULAI

135-Mūrinis Čiulų dvaro malūnininko namas

136-Medinis Čiulų ponų namas mūsų dienomis 137 Čiulų ponų namas tarpukariu

siją gal verta pradėti nuo sodybos centro -

manyta, kad mediniame name gyventi svei­

ponų namo. Neskubėdami važiuokite dar du

kiau. Žinoma, iki mūsų laikų geriau išsilaikė

ar tris šimtus metrų ir prie seno kluono sukite

mūrinis malūnininko namas, vadinamojo

dešinėn. Jei medžiai su lapais, nuo kelio ponų namo galite ir nepamatyti. Jis tarsi apgaubtas

plytų stiliaus, neseniai restauruotas. Vėjinio

medžių, stovi apie 100-150 m nuo plento. Ponų namas medinis, statytas X IX a. an­ trojoje pusėje Jono Povstanskio, kai jis dva­

malūno, kuriame dirbo malūnininkas, nebė­ ra, likę pamatų liekanos. Buvusio dvaro svirnas (1881) yra šalia ponų namo, kitoje kiemo pusėje. Jis dviaukš­

naukštis su dviem mezoninais rytų ir vakarų

tis, akmenų mūro, su pusapvaliais langais. Svirną apgadino tarybiniais metais pasta­

fasaduose. Rąstų sienos vertikaliai apkaltos lentomis. Mezoninų fasadai ir balkonų tvo­

tytas silikatinių plytų priestatas. Kluonas (X IX a. antrosios pusės), ties kuriuo pasuko­

relės gausiai išpuoštos pjaustytais ornam en­ tais. Įsidėmėtina, kad ponų namas medinis,

te į sodybą, yra įdomios konstrukcijos. Sienų pagrindas - akmens mūro stulpai, tarp ku­ rių sudėtas rąstų užpildas. Gaila, kluonas jau

ro valdą nusipirko iš Jasinskio. Namas vie­

o maždaug tuo pačiu metu statytas malūni­ ninko namas - mūrinis. Išvada - anais laikais

nyksta, persikreipęs nuo metų naštos.

97 Iš dvaro želdinių išsiskiria ąžuolų giraitė sodybos šiaurės rytų kampe ir didžiulė bal­ toji liepa. Link Tramio Pirm ojo ežero galima aptikti buvusių tvenkinių žymių. Dvaro statytojas Jonas Povstanskis šią valdą paliko sūnui Liubomirui, kuris agro­ nom ijos mokslus buvo baigęs Šveicarijoje. Jo laikais dvaras prasiplėtė, jam priklausė apie

ČIULAI

Č

1000 ha žemės ir apie 700 ha miško. Tarpu­ kario Lietuvos žemės reforma dvaro valdas gerokai apkarpė. Tarybų valdžia dvarą naci­ onalizavo. Ponų name veikė Mindūnų apy­ linkės taryba, gyveno ir iki šiol gyvena žm o­ nės. Šiuo metu dvaro ponų namas priklauso buvusio savininko įpėdinių giminaitei.

DABIKINĖ

DABIKINE

Akmenės r. Akmenės šen.,

Dabikinės kaimas. Dvaro sodybos fragmen­ tai šliejasi prie Akmenės (senosios), yra vos pora kilometrų keliu iš Akmenės į Naująją Akmenę: ponų namas (1791 m .), turintis klasicizmo bruožų, arklidės, ūkinis pastatas,

92

mokratų partija. V. Zubovas simpatizavo de­ mokratinėms idėjoms. Zubovai puoselėjo žaliąją dvaro aplinką. Išliko to meto dvaro parkas, alėjų fragmentai. Onos Zubovienės rūpesčiu Dabikinės parke 1911 m. buvo pasodinti bukai - paprastasis (žaliasis) ir raudonlapis. Jaunus medelius

kumetynas, tvartas, gyvenamasis namas. Dvaras žinomas nuo 1554-1571 m. M a­ noma, kad 1903 m. dvarą įsigijo grafas V la­

Zubovai atsivežė iš Vokietijos.

dimiras Zubovas (1 8 6 2 -1 9 3 3 ) iš garsios ca­

bovas padovanojo savo sūnui, taip pat V la­

rinės Rusijos grafų giminės, kuri Lietuvoje

dimirui Zubovui (1887-1959), agronomui,

įsikūrė, kai 1795 m. mūsų kraštas atiteko Ru­ sijai. Dabikinės grafas jau gerokai sulietuvė­

studijavusiam Halės ir Berlyno universite­

jęs. Baigęs Petrapilio universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą, studijavo veterinariją

rodės dvare (ir.). Jaunesnysis V. Zubovas vedė Oną Jakubauskaitę, jų šeimoje gimė

Vokietijos Halės universitete, savo ūkį sten­

busimasis žymus architektas, vėl Vladimiras

gėsi tvarkyti moksliniais pagrindais. Grafas

Zubovas (1909-2007). Jauniausiam iš Vladi­

puoselėjo lietuvybę - dvare įkūrė lietuvišką mokyklą valstiečių vaikams. Čia vykdavo

mirų teko dalyvauti vakarėliuose, kuriuose jo motina grodavo fortepijonu, o senelis iš

koncertai, kultūrininkų sueigos. Yra žinoma,

Medemrodės smuikavo.

1910 m. Dabikinės dvarą Vladimiras Zu­

tuose, o pats apsigyveno netoliese, M edem-

kad dvare lankėsi žinomas operos solistas

Per tarpukario žemės reformą dvaras iš­

Kipras Petraukas. Dvare vyko „varpininkų“

parceliuotas. Tęsdama dvaro švietėjiškas tra­ dicijas, Lietuvos Vyriausybė 1933 m. Dabiki-

suvažiavimas, kuriame įkurta Lietuvos de­

(1862-1933)

139-Dabikinė mūsų dienomis

93

DAIGUČIAI

D

nės dvare įkūrė vaikų prieglaudą, kuri poka­ ryje peraugo į vaikų namus. 1973 m. įkurta Dabikinės pagalbinė internatinė mokykla, kuri dabar vadinama specialiąja. Buvęs pa­ skutinis Dabikinės dvarininkas V. Zubovas po Antrojo pasaulinio karo gyveno Kaune, dirbo leidykloje, Žemės ūkio akademijos bibliotekoje, kurį laiką - Jonavos rajono „Komunaro“ kolūkio pirmininkas, stengė­ si moksliniu pagrindu tvarkyti ūkį. Pašlijus sveikatai, šio darbo atsisakė. Mirė Kaune.

DAGILYNĖ

141-Daigučių dvaro gyvenamojo namo apdailos fragmentai

Pasvalio r. Krinčino šen.

Dvaro sodyba Tatulos dešiniajame krante, netoli kelio iš Pasvalio į Biržus - rūmų griuvė­

kaimo rytinėje dalyje: medinis gyvenamasis namas, molinis svirnas.

siai, iš kurių neblogai išsilaikė vienas fasadas,

Dabartiniai dvaro pastatai statyti X IX a. viduryje - X X a. pradžioje. Senojo Kulvos

raudonų plytų svirnas, rūkykla. Prie Tatulos tebeauga dvaro laikų liepų alėja.

dvaro neliko. Už dalyvavimą 1831 ir 1863 m. sukilimuose caro valdžia dvarą konfiska­ vo ir jis pamažu sunyko. Kulvos vietovardis primena vieną iš Lietuvos raštijos pradinin­ kų, X V I a. pirmosios pusės šviesuolį, tragiš­ ko likimo asmenybę Abraomą Kulvietį (apie 1510-1545). Jis gimė Kulvos bajorų Adaičių šeimoje. Tėvai čia turėjo dvarelį. Vėliau jie pasivadino Kulviečiais. A. Kulvietis - lietu­ vių kultūros veikėjas, teisės daktaras (1537 m.), reformacijos idėjų skleidėjas Lietuvoje.

14a Dagilinės rūmų likučiai Dvaro sodyba kūrėsi nuo X IX a. pirm o­

1538-1541 m. Vilniaus Šv. Onos bažnyčios pamokslininkas. 1539 m. įsteigė Vilniuje pir­ mąją aukštesniąją mokyklą ir jai vadovavo.

sios pusės. Oto von Ropo dvaras išparceliuo­ tas 1930 m. Centras liko savininkui - iki

Dėl Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio per­

sovietinės nacionalizacijos. Pokariu dvaro rūmuose ilgai veikė mokykla.

1542 m. pasitraukti į Karaliaučių. Buvo kuni­ gaikščio Albrechto Brandenburgiečio patarė­ jas ir partikuliaro (aukštesniosios mokyklos)

DAIGUČIAI (Aukštutinė Kulva).

vedėjas. 1544 m. partikuliarą perorganizavus

Jonavos r. Kulvos šen. Dvaro sodybos frag­ mentai ant Vilkijos kalvagūbrio kuprų, kurių

į universitetą, tapo Karaliaučiaus universite­ to pirmuoju vicerektoriumi (rektoriaus parei­ gų tuo metu nebuvo) ir graikų bei hebrajų

grandinė, išsirietusi lanku, driekiasi nuo V il­ kijos dešiniuoju Nemuno krantu iki Kauno, o nuo čia priešingas lanko galas kyla dešiniuo­ ju paneriu Jonavos link. Dvaras yra Kulvos

sekiojimų už reformacijos idėjas priverstas

kalbų profesoriumi. Rūpindamasis evangeli­ kų mokslo platinimu, 1545 m. A. Kulvietis paskutinį kartą grįžo į Lietuvą ir ryžtingai

D

94

DANIUŠKIS

dalyvavo Vilniaus religinėje veikloje kovoda­

mokslininkui, palikta dvaro sodyba su gyve­

mas už liuteronų reformaciją. Į lietuvių kalbą išvertė giesmių ir daugiau negu 20 psalmių.

namu namu ir trobesiais. Ponų namas neišli­ ko. Galima atsekti jo vietą, kaip ir atkurti vaiz­

Savo veikla A. Kulvietis sukūrė prielaidas pir­

duotėje laiptelius, vedusius link Nevėžio.

majai lietuviškai knygai (1547 m.) pasirody­ ti. Mirė nesulaukęs nė 40 metų 1545 m. birže­ lio 6 d. Kulvoje. Manoma, kad A. Kulvietis palaidotas arba senosios X V I a. Kulvos bažnyčios požemiuo­ se, arba ant aukščiausios Smičkių kaimo kal­ velės, kur jam pastatytas obeliskas (archit. K. Gibavičius). Iš senosios X V I a. Kulvos išliko tik pavadinimas. Dabar sodybos fragmentai - privati nuosavybė.

DANIUNAI.

Pasvalio r. Krinčino šen.

Dvaro sodybos fragmentai 11 km į š.r. nuo Pasvalio, prie kelio Pasvalys-Biržai, Tatulos dešiniajame krante. Parko užgožtame kalnelyje išliko dvaro pastatų. Čia po ištremties sugrįžęs iki pat mirties gyveno poetas Julius Anusavičius (Hanusovičius) (1825-1907). Kilęs J. Anusa­ vičius iš neturtingų bajorų šeimos. Aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, už tai ištremtas

DANIUŠKIS

Panevėžio r. Krekena­

į Sibirą. Grįžo iš tremties apie 1890 m. Ra­

vos šen. Dvaro sodybos fragmentai Nevėžio

šyti, matyt, pradėjo dar prieš ištrėmimą, o

kairiajame krante, prie kelio iš Krekenavos į

daugiausia savo kūrinių parašė Sibire. Juose

Kėdainius per Šetenius: ūkinis pastatas ir m a­

vyrauja 1863 m. sukilimo motyvai, tremties temos. Pirmasis poeto eiles 1929 m. savo „Raštuose“ paskelbė Vaižgantas, kuris labai

lūnas, liepų alėja. Dvaro istorija siekia X V I a. Tada jis pri­ klausė Mlečkoms. Jono Konstantino Mlečkos seseriai ištekėjus už Zavišos, Daniliškis per­

vertino J. Anusavičiaus kūrybą, o jo poemą „Viena pavasario diena“ pavadino lietuviška

ėjo į šios giminės rankas. X IX a. dvarą valdė

„Odisėja“. Poetas palaidotas gretimo Daumė-

Zavišų įpėdinis Romanskis. X X a. pradžioje dvaras atiteko Romanskio krikštasūniui pro­ fesoriui Platonui Jankauskui (1860-1941),

nų kaimo kapinaitėse. Dvarelyje iki 1941 m. gyveno poeto bro­ lio šeima.

kuris profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o dvare prie Nevėžio leisdavo vasaras, čia mirė ir palaidotas dvaro kapinių koplyčioje-mauzoliejuje. Per sovietinę nacio­ nalizaciją profesoriui, kaip pasižymėjusiam

U3-Daniūnai. Gal šis dvaro namas ir neprisimena seniausių laikų...

DAPKIŠKĖS.

Alytaus r. Nedidelis dva­

relis netoli Alytaus-Sim no kelio. Į jį reikėtų sukti ties Varanausko gyvenviete.

uz Daniliškio dvaro ūkinis pastatas

1831 metų sukilimo dalyvio Simono Konarskio (1808-1839) gimtinė. Jis kilęs iš

95

DARBĖNAI

D

smulkiųjų dvarininkų šeimos. 1825 m. įsto­

niuose šaltiniuose paminėtas 1591 m. X V I I-

jo į Lenkijos Karalystės kariuomenę. 1831 m. Lietuvoje prasidėjus sukilimui prieš Ru­

X V III a. Palangos seniūnijos adm inistraci­ nis centras, Palangos seniūnų rezidencija.

sijos carizmą, S.Konarskis dalyvavo daugely­ je mūšių, gavo kapitono laipsnį. Sukilimui

1782 m. įsigijo kunigaikštis, Vilniaus vysku­ pas Ignotas Jokūbas Masalskis (1 7 26-1794).

pralaimėjus pasitraukė į Prūsiją, o iš ten - į Prancūziją. Iš kartos į kartą perduodami pasakojimai, kaip caro žandarai suėmė vieną iš 1831 m. su­ kilimo vadų Lietuvoje Simoną Konarskį. G rį­ žusį iš emigracijos, jį draugai slapta vežė... karste. Numalšinto sukilimo vadas grįžo or­ ganizuoti naujo sukilimo prieš carą. Prie pa­ kelės smuklės Rukainiuose (dabar Vilniaus r.) jis išlindo iš savo slėptuvės ir užėjo į užei­

Po jo m irties valdą 1794 m. paveldėjo duk­ terėčia, Austrijos imperatoriaus pavaldinė, kunigaikštienė Elena Apolonija Masalskaitė de Ligne (Potocka) (1 7 6 3 -1 8 1 5 ), kuri dvarą 1795 m. perleido pusbroliui, generolui Ksave­ rui Pranciškui Niesiolovskiui (177 1 -1 8 4 5 ). 1824 m. dvarą nusipirko grafas Mykolas Tiškevičius (1 7 6 1 -1 8 3 9 ). Valdą paveldėjo jo sūnus, Ašmenos apskrities bajorų vadas Juozapas Tiškevičius (1 8 0 5 -1 8 4 4 ), o jam

gą, čia buvo žandarų atpažintas ir suimtas.

mirus - pastarojo sūnus, Rusijos kazokų ka­

1839 m. sušaudytas Vilniuje.

riuomenės karininkas Juozapas Tiškevičius (1 8 3 5 -1 8 9 1 ). Pagal jo testamentą, 1893 m.

DARBĖNAI.

Kretingos r. Darbėnų šen.

Dvarvietės fragmentai Darbėnų miestelio Lauk-

Darbėnų dvaras atiteko našlei Sofijai Tiške­ vičienei (-1 8 3 9 -1 9 1 9 ).

žemės gatvėje: parko alėjų fragmentai, medinis administracinis pastatas (dvaro rūmai, vėliau

1927 m. per žemės reformą dvaras panai­ kintas, žemė išdalinta iš Darbėnų valsčiaus

- ūkvedžio namas), pora mūrinių rūsių (vienas statytas 1929 m.), tinkuoto mūro grūdų sandė­

kilusiems Lietuvos kariuomenės kūrėjams sa­ vanoriams ir Darbėnų dvaro kumečiams, ku­ rie čia įkūrė Juzumų kaimą. Dvaro administ­ raciniame name įkurta Darbėnų pradžios

lis (svirnas), medinis girininko namas. Dvaras įkurtas X V I a. Pirm ąkart rašyti­

D

96

DAUČKĖNAI

mokykla, dvaro girininko name - Skuodo (nuo 1930 m. - Kretingos) miškų urėdijos

DAUDŽGIRIAI

Biržų r. Pabiržės šen.

Darbėnų girininkija, o mūriniame svirne

Dvaro sodybos fragmentai. Jie pasiekiami atsišakojimu nuo kelio Pasvalys-Biržai, ve­

- Darbėnų pieninė.

dančiu Daumėnų link. Nostalgiškai šian­ dien atrodo buvę puikūs Daudžgirių dvaro

DAUČKĖNAI

Pasvalio r. Krinčino

rūmai. Į dangų kyla X IX a. statyto dailaus

šen. Dvaro sodybos fragmentai prie Upytės upelio, pakeliui iš Gulbinėnų link Gulbinų

mūro, puošto akmenimis, sienos, o virš jų ... nebėra nieko. Tebežaliuoja Daudžgirių dva­

(Biržų r.) - vienaukščiai mūriniai rūmai su

ro peizažinio stiliaus parkas, įkurtas X IX a. pab. Be vietinių, jam e auga egzotinių rūšių

mezoninu centre, kurį dengia klasicistinis ke­ turių kolonų portikas, kelių ūkinių pastatų liekanos. Dvaro sodyba kūrėsi X IX a. antro­ joje pusėje - X X a. pradžioje.

H6-Daučkėnų rūmų portikas

medžių. Vertėtų pasivaikščioti po parką, ap­ žiūrėti senuosius ąžuolus, kurių čia yra n e­ mažai.

147-Daudžgirių rūmų likučiai

148-Daudžgirių dvarininkai Ropai (XX a. pradžios nuotrauka)

97

DAUGIRDIŠKĖS

Pasakojama, jog senovėje šiose vietose žaliavo daug girių - nuo to ir pavadinimas kilęs. X V III a. Daudžgirių dvaras priklausė Bistrom am s. 1811 m. Upytės pavieto revizi­ jos metu dvare priskaičiuotos 242 „dūšios“, o 1815 m. - 245. Rašoma, jog 1829 m. Dau­ džgirių dvaro savininkas buvęs našlys A lek­ sandras Bistrom as - Rusijos kariuomenės poručikas, liuteronas. 1845 metų raštuose Bistrom as jau nem inim as. Tuo metu Daudžgiriai, matyt, jau priklausė naujiesiems

D

už dvaro buvo supiltas kalnelis, apsodintas medžiais. Čia Ropai pasistatė brangų juodo marmuro kryžių, kuris pokariu buvo nuvers­ tas, o apie 1988 m. kažkur išvežtas. 2002 m. pavasarį Biržų rajono medikai, istorijos en­ tuziastai įsteigė Daudžgirių dvaro savininkų baronų Ropų antkapinio paminklo atkūri­ mo komisiją. 2002 m. rugsėjo 7 d. antkapinis Ropų šeimos paminklas buvo atstatytas.

DAUGELIAI.

Jurbarko r. Eržvilko šen.

baronam s Ropams (von

Dvaro sodyba Šaltuonos upės dešiniajame

Ropp). Dramatišką Aleksandro Bistromo istoriją savo prisiminimuose apie Daudžgirių dvarą

krante: namas, svirnas. Sodybos istorinę ver­

atskleidė Stasys Landauskas: „Kada dvaras

ževičiaus (1890-1953) gimtinė ir advokato,

savininkams -

tę nulemia tai, kad Daugelių dvarelis yra geofiziko, metereologo, profesoriaus Kazio Sle­

įkurtas, niekas neatsimena. Žinoma tik tiek,

visuomenės veikėjo, 1918-1919 m. Lietuvos

kad seniau šį dvarą valdė stambus dvarinin­

laikinosios vyriausybės ministro pirm inin­

kas Bistromas. Jis labai mėgo lošti kortomis. Savo dvarą pralošė kortomis baronui Ropui,

ko, 1920-1927 Seimo nario, 1926 06 15 - 12 17 ministro pirmininko, užsienio reikalų ir teisingumo ministro Mykolo Sleževičiaus

o pats iš širdies skausmo nusišovė.“ Naujieji dvaro savininkai baronai Vilhel­ mas ir Lidija Ropai turėjo tris sūnus. 1902 m. Vilhelmas Ropas mirė, po šešerių metų

(1882-1939) tėviškė. Dabar dvaras - privati nuosavybė.

mirė ir jo žmona. Daudžgirius paveldėjo jų sūnus Frydrichas, kitiems dviems sūnums atiteko Ąžuolpamūšio ir Gulbinų (žr.) dvarai. Frydrichas Ropas buvo vedęs, turėjo sūnų ir dukterį. Per Lietuvos žemės reformą 1924 m. F. Ropui iš jam priklausiusių 442 ha palikta tik neliečiama norma - 83,68 ha. 1927 m. iš­ parceliuotos Daudžgirių dvaro žemės pava­ dintos Pagirių kaimu. Frydricho Ropo dukra Lidija Ropaitė, ištekėjusi už kalvio Adolfo Landausko, 1941 m. pasitraukė į Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro rū­ muose įsikūrė vaikų namai. Jiems išsikėlus,

,49

Daugelių dvaro sodyboje

DAUGIRDIŠKĖS.

Elektrėnų savival­

nenaudojamas ir neprižiūrimas pastatas pra­ dėjo irti. Šiuo metu tėra tik rūmų ir grūdų

dybė, Semeliškių šen. Daugirdiškių dvaras

sandėlio griuvėsiai, taip pat kitų dviejų ūki­

kelio. Dvarvietė įsikūrusi Monio ežero pu­ siasalyje, anksčiau buvusioje saloje, iš kurios į sausumą vedė tiltas. Manoma, kad sala su

nių pastatų, kurie dar naudoti iki 1990-ųjų metų, liekanos. Išliko baronų Ropų kapinės, kurioms

- į šiaurės rytus nuo Semeliškių-Padvarionių

krantu siauru žemės ruožu sujungta X V I a.,

D

98

DAUGIRDIŠKĖS

15a Da ugirdiškių panorama

-

kairiajame žemutiniame kampe dvaro likučiai

valdant Zavišoms. Mūsų laikais Daugirdiškių

iki mūsų dienų, nors dvaro savininkai ne

dvaras labiau panašėja į dvarvietę su pastatų

kartą keitėsi.

žymėmis ir vienu rekonstruotu pastatu.

1733 m. dvarą įsigijo S.Romeris. 1733-

X V I-X V III a. šios žemės priklausė Z a­ višoms, Daugirdams, Karengoms, Grotovs-

1763 m. - Rom eriai pusiasalyje pasistatė rū ­ mus, tačiau jų nebaigė. Kelerius metus pro­

kiams, Rostovskiams. X V I a. M onio ežero saloje (o gal jau pusiasalyje) įkurtas dvaras,

tarpiais čia gyveno Edvardas Jonas Romeris (ir. Antanašė), kai 1834 m. grįžo iš tremties,

kurį valdė Jonas Zaviša. Jo žmona, tapusi

kurion buvo patekęs už dalyvavimą 1831 m.

našle, ištekėjo už Razmaus Daugirdo. Iki tol Gerkiškiais vadintas kaimas tapo Daugirdiškėmis (maždaug 1545 m .). Naujasis dvaro šeim ininkas buvo iš garsios Lietuvos bajorų giminės, iškilusios dar valdant Vytautui D i­

sukilime. Atvažiavo čia iš Vilniaus po žm o­ nos Onos m irties (m irė nuo džiovos 1834 m .). Po trejų metų vedė pirm osios žm o­ nos seserį Sofiją Bialozoraitę (1818-1893), su kuria atvažiuodavo į Daugirdiškes. Bet

džiajam, ir vėliau užimdavo svarbius pos­

1837 m. vėl suimtas už antirusišką veiklą.

tus didžiojo kunigaikščio dvare. Razmaus tėvas Bagdonas Daugirdas, kaip didžiojo

Vėl išvežtas į Vologdą. Rūmai taip ir stovėjo nebaigti. Iš trem ties grįžo 1852 m., tačiau

Lietuvos kunigaikščio žygūnas (diplom a­ tas) 1505-1523 m. septynis kartus keliavo į

gyveno daugiausia Vilniuje ir Antanašės dvare. Vėl įsisuko į visuomeninę veiklą,

Maskvą. Pats Razmus su diplomatine m isija 1557 m. buvo nuvykęs pas Krymo chaną...

daug laiko skirdavo dailei ir šeimai. 1865 m.

Iš garsiojo dvarponio kilęs vietovardis liko

tuos nebaigtus rūmus pardavė grafui Juoza­ pui Tiškevičiui, kuris įrengė juose spirito

99

DAUMANTIŠKIAI

varyklą. Per žemės reform ą 1924 m. dvaras išdalintas.

DAUKŠIAGIRĖ

D

Prienų r. Pakuonio

M onio ežero krante, ties Daugirdiškių

šen. Dvaro sodybos fragmentai tarp Pakuo­ nio ir kairiojo Nemuno kranto - X IX a. pab.

kaimu stovi X IX a. pr. Šv.Jono koplytstulpis. Yra dvi jo istorijos versijos. Dvarininkai Ro-

romantizmo stiliaus rūmai, svirnas, trys ūki­ niai pastatai, kalvė ir kumetynas. Dvarą supa

meriai jį, esą, pastatė ežere nuskendusiam adm inistratoriui atm inti. Kita versija - tai

didelis parkas, kuriame kanalas jungia 80

paminklas ežere nuskendusiam Henrikui Rom eriui (1803-1828), vyriausiam Mykolo Juozapo Rom erio ir Rachelės de Raes sūnui (R.Raes galėjo būti kaim yninių Abromiškių (žr.) dvarininkaitė. Toje šeim oje gimė pen­

arų vandens telkinius. Dvaro ansamblis pri­ vatizuotas. Per trumpą laiką naujasis dvaro šeimininkas restauravo rūmus, išlaikydamas autentišką architektūrą, polichromiją ir puo­ šybos elementus.

ki vaikai. Edvardas Jonas (1806-1878) tapo Rom erių dailininkų dinastijos pradininku. Daile dom ėjosi ir vyriausiasis Henrikas, be to, jis grojo violončele, fortepijonu, vie­ šai koncertavo. Nuskendo (kai kur rašoma - pasitraukė iš gyvenimo) būdamas vos 25erių... Ši koplytėlės istorijos versija lyg įtik i­ namesnė. Kai giedra, nuo Daugirdiškių kalvų at­ siveria plati panorama - matyti Vilnius (iki

15ZAtsinaujinusi Daukšiagirė

sostinės - apie 35 km ), Trakai, vaizdingos apylinkės.

DAUKANTIŠKIAI (Daugerdiškiai) Šakių r. Gelgaudiškio šen. Dvaro so­ dybos fragmentai - mūriniai rūmai, raudo­ nų plytų arklidė, prūdas šalia arklidžių. Teka Šilupė. Įsikūrė po Pirm ojo pasaulinio karo, išpar­ celiavus Komarų Gelgaudiškio dvarą (žr.).

DAUMANTIŠKIAI.

Ukmergės r. Pa­

baisko šen. Dvaro sodybos fragmentai neto­ li kelio nuo Pabaisko link Gelvonų - ponų namas, tarnų namas (balaganas), koplyčiamauzoliejus (koplyčia - kapuose, atokiau nuo sodybos). Daumantiškių dvaras minimas nuo 1654 m. Dabartinė dvaro sodyba pastatyta X IX a. viduryje. Dabartinių dvarininkų Česūnų pirmtakai Gružauskai čia gyveno nuo 1578 m. Irenos Česūnienės tėvą Mečislovą Gru­ žauską 1941 m. nukankino sovietai Alėjos miške prie Zarasų. Ji pati pateko į Sibirą, iš kur grįžo 1970-aisiais, jau radusi ten tokio pat likimo gyvenimo draugą Leoną Cesūną. Ilgai dirbo Jonavos “Azote”. Atkūrus nepri­ klausomybę, jai grąžintas tėvų dvaras. Ponų name tebestovi senos krosnys, originalūs dūmtraukiai, išlikę medžio apdailos detalės. Namas laukia remonto, kaip ir giminės mau-

D

100

DAUNORAVA

Frankui, gyvenusiam Rygoje ir tik vasarą atvykdavusiam į dvarą Raidės „B.v.F“. vei­ kiausiai, reiškė dvaro savininko barono fon Franko (Baron von Frank) inicialus. Vėliau dvaras atitekęs grafui Keizerlingui (Keyserlingk). Tarpukariu dvarą valdė senoji grafienė M arta Keyserlingk ir jos sū­ nus. Kiek atsimena senieji Daunoravos gy­ ventojai, dvarininkės sūnus retai atvykdavo

151 Daumantiškių koplyčia zoliejinė koplyčia. Tiesa, apie 1998 m. pada­ ryti Daumantiškių koplyčios archeologiniai

j dvarą, nes gyveno Vokietijoje, todėl visus reikalus tvarkė grafienė ir jos įgaliotinis Bers. Po 1922 m. įvykdytos žemės reformos Daunoravos dvaro žemė buvo labai apkar­

tyrimai, likviduota avarinė būklė, atstatytos

pyta - palikta tik 150 ha. Likusioji dvaro žemė buvo išdalinta naujakuriams. 1939

dvi laikančios fasado kolonos.

m. prasidėjus A ntrajam pasauliniam karui,

Dabar dvaro sodyba - privati nuosavybė.

grafienė ir dvaro įgaliotinis Bers repatrijavo į Vokietiją. 1940 m. Sovietų Sąjungai oku­

DAUNORAVA.

šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 7 km

pavus Lietuvą, dvare įsikūrė rusų kareiviai. Prasidėjus Vokietijos - Sovietų Sąjungos

keliu iš Joniškio Daunoriškės link: medinis dviaukštis ponų namas su mansarda (m an­

karui į Lietuvą sugrįžo Bers, atgavo Dau­ noravos dvarą ir valdė jį iki karo pabaigos

sardinė dalis fachverkinė), trys ūkiniai pas­ tatai, sumūryti iš lauko akmenų ir plytų, jų

ir antrosios sovietinės okupacijos. Po karo

viršutinės dalys fachverkinės, parko likučiai, tvenkinys.

ūkis, o dvaro rūmų pastate įrengta m oky­ kla ir keli butai. Dabar rūmai jau apleisti, apgriuvę.

Joniškio r. Satkūnų

Daunoravos dvaro rūmai pastatyti 1853 m. Tai liudija ant pamatų akmens iškaltos raidės ir data „B.v.F. 1853“. Senųjų vietos gyventojų pasakojimu, Daunoravos dvaras baudžiavos laikais priklausė baronui fon

dvare buvo įkurtas Daunoravos tarybinis

DAUTARAI.

Mažeikių r. Židikų šen.

Dautarų dvaras įsikūręs Latvijos pasienyje, netoli Lūšės geležinkelio stoties, apie 800 m į vakarus nuo Židikų-Pikelių vieškelio. Dvaro sodyboje X IX a. p ab .-X X a. pr. dvaro pasta­ tai, - rūmai, svirnas ir kumetynas. Dvaro istorija siekia X IX a. v id .-X X a. pr. ir yra susijusi su garsaus carinės Rusijos reformatoriaus, buvusio premjero Piotro Stolypino (1 8 6 2-1911) šeima. Jo vyriausio­ ji dukra Marija buvo ištekėjusi už vokiečių kilmės leitenanto Boriso von Boko (Boc), kuris 1910 m. paveldėjo Dautarų dvarą iš savo brolio Otto Boko. Pagal 1896 m. suda­

154-Daunoravos dvaro rūmai

rytą inventoriaus aprašymą dvaro sodyboje

D

DAUTARAI

101

156- Undinė Nasvytytė su dabartiniais dvaro šeimininkais Juknevičiais

155-Dautarai Nasvyčių laikais

J

?57

Restauruojami Dautarų rūmai 2010 m.

/5&

Restauruota rūmų detalė

tuomet stovėję rūmai bei dar astuoni įvairios

nai galėjo lankyti vieni kitus ir keliauti po

paskirties pastatai. Bokų šeima gyveno Berlyne. Borisas von

Europą. 1911 m. pavasarį pas dukrą į Dautarų

Bokas tarnavo diplomatiniame korpuse. Pa­ veldėjęs dvarą von Bokas atsisakė diplomati­ nės karjeros, Berlyno aukštuomenės gyveni­

dvarą atvyko P. Stolypinas. Tai buvo pa­ skutinis jo apsilankym as - 1911 m. rug­ sėjo 5 d. Rusijos prem jeras Kijeve buvo m irtin ai sužeistas anarchisto paleista re ­

mo ir, išėjęs į atsargą, 1910 m. su šeima per­ sikėlė į Dautarus. Šiame dvare Bokų šeima gyveno žiemą, vasaras leisdavo M arijos von

volverio kulka. 1933-1934 m.

Bok (188 5 -1 9 8 5 ) dvare Piliamante (žr.).

pardavė ir išvyko gyventi į užsienį. Dvaro

Netoli Dautarų dvaro stovėjo mūrinė geležinkelio stotis (išlikusi iki mūsų dienų). Geležinkelio bėgiai buvo nutiesti per dvaro

sodybą įsigijo Nasvyčiai, kurie čia taip pat gyvendavo tik vasarą. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras nacionalizuotas. Sovietmečiu

žemes. Prisikabinę prie traukinio nuosavą, prabangiai įrengtą vagoną Bokai ir Stolypi-

rūmuose įsikūrė mokykla, vėliau apsigyveno šeimos. Neprižiūrimi dvaro pastatai nyko,

Bokai

Dautarų

dvarą

D

102

DEGAIČIAI

krūmais apžėlė sodas, takai ir keliukai, su­ laukėjo parkas. 1999 m. Nasvyčių vaikai - aktorė Undinė Nasvytytė ir jos broliai architektai Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai atgavo teises į dvarą. Iš visų pastatų tebuvo likę rūmai, svirnas ir kumetynas, jau apleisti ir nuniokoti. 2005 m. dvaro likučius nusipirko archi­ tektės restauratorės Gražinos Juknevičienės šeima. Po svarbiausių remonto darbų, nau­ ,59- Degaičių

parkas

jieji šeimininkai atliko būtinus pastatų res­ tauravimui tyrimus. Nors dvaro pastatai ir apgriuvę, jie autentiški - nebuvo perstatyti,

pasaulinį karą, kai malkoms iškirsta daug

rekonstruoti. Išlikusi jų plano struktūra. Sa­ vita architektūra. 2010 m. dvaro rūmai atga­

vertingų medžių. Atnaujinti parką 1972 m. ėmėsi tautodailininkas ir dekoratyvinių au­

vo autentišką išvaizdą, - atstatyta veranda, lauko laiptai, toliau atnaujinami interjerai.

galų puoselėtojas A. Kišonas. Jo iniciatyvą

Per rūmų pirm ojo aukšto restauraciją atliktos frizų ir rozečių polichrom ijos paieš­ kos. Pasirodo, karnizų frizai dažyti sodrio­ mis spalvomis, puošti smulkiu augaliniu ir geometriniu dekoru. Sienos dengtos dažytais paneliais, skydais. Kai kurias buvusio puoš­ naus interjero detales dar įmanoma atkurti.

palaikė tuometinis Anulėnų tarybinio ūkio direktorius M. Ežerskis (Degaičiai - buv. to ūkio centrinė gyvenvietė). Tada išpuoselėti senieji želdiniai, pasodinta daug naujų retų medžių. 1986 m. parke suskaičiuotos 86 m e­ džių rūšys. Degaičių parkas medžių įvairo­ ve tapo vienas turtingiausių Lietuvoje. Ypač saugotini gelsvažiedžiai tulpmedžiai, nes tai,

Pirm ojo ir mansardinio aukšto patalpose

atrodo, tik antroji vieta po Veliuonos dvaro

atstatytos buvusios baltos koklinės krosnys. Pastate išlikusios autentiškos interjerų deta­

parko (žr.), kur jie dar auga Lietuvoje.

lės: durys, langų staktos, laiptai - restauruo­

Jie sunyko tarybinio ūkio laikotarpiu. Dabar

tos atnaujintuose interjeruose.

dvaro sodyba - privati nuosavybė.

Dvaro šeimininkai ketina dvaro sodybą pritaikyti turizmo ir kultūros reikmėms.

DEGAIČIAI Telšių r Degaičių šen. Dvaro sodybos fragm entai visai šalia Telšių miesto, į r. nuo jo, prie vieno iš išvažiavimų į Šiaulių - Palangos plentą, šalia geležinke­ lio - dvaro laikų parkas, atnaujintas 19721986 m.

Degaičių dvaro sodybos pastatų neišliko.

DEGSNYS

Utenos r. Sudeikių šen.

Dvaro sodybos fragmentai netoli Alaušo ežero r. kranto - rūmai, sandėlis, du tvartai, rūsys. X IX

a. pabaigoje

dabartinį Degsnio

dvarą, tada vadintą Degsnėnais valdė Ste­ ponas Koziela, vienas iš trijų dvarininko Povilo Kozielos sūnų. Pats P. Koziela tvarkė

Yra žinoma, kad dvaras čia buvo X IX a. Tada įkurtas parkas. Pirm ojo pasaulinio karo išvakarėse dvarą nusipirko valstiečiai

Jotaučių (žr.) dvarą. Dvarininkai Kozielos

broliai Liaugaudai. Užsiėmę ūkiu, jie apleido

čios šventoriuje (yra išlikusių paminklų). S.

parką. Labai nukentėjo parkas per Antrąjį

Koziela, prasidėjus X X a. pradžios suirutei,

globojo Sudeikių bažnyčią, skyrė jai žemės, todėl Kozielų giminei leista laidotis bažny­

103

DIDVYŽIAI

D

16a Degsnio dvaro ūkinis pastatas

išvyko į Lenkiją. Jo brolis Adomas, valdęs

įsteigtos dirbtuvės produkcijai, iš Peterburgo

Jotaučių dvarą, liko Lietuvoje, palaidotas

atvykęs Rusijos porceliano ir fajanso fabriko vadovas pareikalavo atiduoti jo įmonei ge­

Sudeikiuose.

riausią D.Gružių keramikos meistrą. P.Puzi-

DIDIEJI GRŪŽIAI.

Pasvalio r. Vaškų

nas turėjęs su tuo sutikti. 1888-aisiais keram i­

šen. Dvaro sodybos fragmentai tarp Vaškų ir Joniškėlio. Dabar dvarvietė jau tapusi Kalneliškių kaimu. Buv. Didžiųjų Gružių (Kalneliš-

kos dirbtuvė dėl patirtų finansinių sunkumų

kių) dvaro sodyba - X IX a. pab. dvaro pasta­

tebestovi kelios krosnys, kurių kokliai paga­

tai - medinis ponų namas, du raudonų plytų

minti vietinėje keramikos dirbtuvėje.

tvartai, kalvė.

Tarybiniais metais buvusiame dvaro po­ nų name veikė Kalneliškių pradinė mokykla,

Anksčiau šiose žemėse būta trijų dvarų tai Grūžiai, Mažieji Grūžiai (arba Grūželiai) ir Didieji Grūžiai. Didžiųjų Gružių dvaras ra­

sunyko. 1889 m. P.Puzinas pardavė ir D.Grūžių dvarą. Mediniame dvaro ponų name dar

biblioteka, čia gyveno mokytojai.

šytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1586 m. Didieji Grūžiai priklausė Marijai Stašauskaitei, kuri ištekėjo už Jokūbo Puzino. 1864 m. dvaras atiteko Povilui Puzinui, kuris ir pastatė iki mūsų dienų išlikusius dvaro pa­ status. Povilas Puzinas D.Grūžiuose įsteigė krautuvę, 1880 m. įkūrė keramikos dirbtuvę, veikusią iki 1888 m. Joje dirbo iš Vokietijos pakviesti keramikos meistrai bei vietiniai žmonės. Dirbtuvėje buvo gaminami kokliai, ąsočiai, vazos, lėkštės bei kiti keramikos dir­ biniai. D.Gružių produkcija greitai ėmė gar­ sėti ne tik mūsų krašte, bet ir užsienyje. 1886 m. ji gavo aukštus įvertinimus Rygos paro­ doje. Pasakojama, kad pagarsėjus P.Puzino

,6?- Didžiųjų

Gružių ponų namas

DIDVYŽIAI (Geištorai) . Vilkaviškio r. Klausučių šen. Dvaro sodyba - dviaukščiai mūriniai rūmai, dvi mūrinės oficinos, m ūri­ nis tvartas, svirnas, ledainė.

D

DIDŽIADVARIS

104

16Z Didvyžių rūmai

Mūro pastatai skatina spėjimą, kad čia bu­ vęs turtingas dvaras.

turėjo uždirbti lėšas unijinės Lenkijos ir Lie­ tuvos valstybės karaliaus dvaro išlaikymui,

Vietovardžio kilmė teigia priešingai - vie­ tovardis apibūdina vietinius gyventojus kaip

todėl ekonomijos dar buvo vadinamos ka­

didžiavyžius. Pasakojama, kad labai seniai apylinkėse tyvuliavo pelkės. Norėdami jom is vaikščioti, žmonės avėdavo dideles vyžas, dėl kurių ir kaimas imtas vadinti Didvyžiais. O dvaras šalia kaimo atsirado X V III a. ir pagal savininkus vadintas Geištarais. Dvarininkai buvę turtingi. 1885 m. Leonas Geištaras savo lėšomis pastatė mūrinę bažnyčią, stovinčią iki šiol, remontuotą po Antrojo pasaulinio karo, nes kareivių buvo nuniokota. Dvare nuo pokario veikia socialinės globos pensio­ natas.

DIDŽIADVARIS (Didždvaris) Šiau­ lių m. Pačiame Šiaulių miesto centre, Aušros alėjoje 50, apsupti seno parko, stovi buvę Zu­ bovų rūmai. Jie čia iškilo apie 1875 m. 2010 m.

raliaus stalo dvarais. Ekonomijos sudarytos 1588-1589 m. Šiaulių ekonomija ypač su­ klestėjo 1765 - 1780 m., kai jos valdytoju tapo Antanas Tyzenhauzas. Jis įgyvendino ne vieną reformą, padėjusią pagrindus pra­ moninės gamybos vystymui. 1786 ir 1789 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuose jau m ini­ mi Šiaulių dvaro rūmai - dviaukštė mūrinė ekonomijos administratoriaus rezidencija. Dar du mūriniai pastatai, iškilę gretimai, buvę nebaigti. Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiojo padalijimo 1795 m. Lietuva pateko carinės Rusijos valdžion. Rusijos imperatorė Jeka­ terina II ekonomijas panaikino, o jų dvarus išdalino. Šiaulių ekonomiją Jekaterina II pa­ dovanojo savo favoritui kunigaikščiui Plato­ nui Zubovui, kuris buvo nemažai nusipelnęs

archeologiniai tyrimai parodė, kad dvaro čia

vykdydamas agresyvią Rusijos politiką Len­

būta jau XV I a. pabaigoje - X V II a. pradžioje.

kijos ir Lietuvos valstybės atžvilgiu. Šiaulių dvaras Zubovų valdymo laikais dar labiau

X V I a. pabaigoje Šiauliai ir Šiaulių ekono­ mija tapo Šiaurės Lietuvos ir iš dalies Žem ai­ tijos administraciniu, ekonominiu ir kultū­ riniu centru. Tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje būta keleto ekonomijų. Jos

išsiplėtė, jis pradėtas vadinti Didžiadvariu. Iš Rusijos į Lietuvą atsikėlę Zubovai greitai „sulietuvėjo“ - persiėmė tautinėmis lietuvių idėjomis. Tai galima pasakyti jau apie antrąją

105

DIDŽIADVARIS

ar trečiąją Lietuvoje gyvenusių Zubovų kar­ tas. Lietuvių tautinis atgimimas Šiauliuose glaudžiai siejamas su Zubovų veikla. Šie li­ beraliai nusiteikę dvarininkai aktyviai rėmė lietuvišką judėjim ą, patys jam e dalyvavo.

D

Šiaulių dvaro rūmuose tarpukaryje veikė Mokytojų seminarija, pokaryje ji reorgani­ zuota į pedagoginę mokyklą. Nuo 1954 m. rūmuose įsikūrė Šiaulių pedagoginis institu­ tas, dabar - Šiaulių universiteto Menų fakul­ tetas.

Vladimiras Zubovas (1862-1933) studijuo­ damas Peterburge buvo įstojęs į lietuvių stu­ dentų draugiją, palaikė ryšius su kitais patri­ otiškai nusiteikusiais studentais iš Lietuvos. 1897 m. Vladimiras Zubovas, paveldėjęs tėvo turtus, kaip pasakojama, turėjęs nem a­ žą jų dalį parduoti, kad galėtų apmokėti susi­ dariusias skolas. Nors pradžioje jam nebuvo lengva, vėliau savo dvarus jis taip sutvarkė, kad apylinkių ūkininkai galėję iš jo tik pa­ simokyti. Vladimiras Zubovas su kitais tautiškai nusiteikusiais to meto visuomenės veikėjais organizavo gegužines, kurių priedangoje

DIDŽIADVARIS.

Zarasų r. Dusetų šen. Archeologinė dvarvietė Didžiadvario kaime, Sartų ežero v. krante. Didžioji dvar­ vietės teritorijos dalis dirvonuoja, nedidelis sklypas ariamas. Kultūriniame sluoksnyje aptinkama pastatų liekanų, pavienių arche­ ologinių radinių. X V a. Dusetos priklausė Radviloms, ku­ rie 1580 m. dvarą pardavė Maciejui Ruda­ minai. Jo paveldėtojai pavardę papildė - Ru­ daminos iš Dusetų. 1636 m. dvarą perėmė Pliateriai, kurie X V III a. pasistatė klasicizmo stiliaus rūmus, bet jie neišliko - sugriauti per 1831 m. sukilimą. Dusetose kovų kelią

vykdavo įvairūs slapti lietuviškų reikalų ap­ tarimai. Susidomėjus rusų žandarams, Zu­ bovas pridengdavo įtariamuosius remdama­

pradėjo sukilimo dalyvė Em ilija Pliaterytė. Su savo pusbroliu Cezariu Pliateriu ji surin­

sis savo autoritetu.

ko sukilėlių būrį ir užpuolė Zarasus. Vėliau

Zubovai užsiėmė įvairia labdaringa vei­

E. Pliaterytė dalyvavo sukilėlių kautynėse su

kla. Dar 1843 m. Šiauliuose jie įkūrė pirmąją ligoninę, veikusią šiai giminei priklausančia­

caro kariuomene prie Kauno, Radviliškio, Maišiagalos. Jai suteiktas sukilėlių kariuo­

me pastate. 1875 m. Zubovai įsteigė ir išlaikė vaikų prieglaudą.

menės kapitonės laipsnis. E. Pliaterytė pa­ garsėjo visame krašte ir užsitraukė carinės valdžios kerštą. Sukilimą nuslopinusi carinė

1922 m. Nikolajus ir Aleksandra Zubovai padovanojo dvaro parką Šiaulių miestui. Dar ir šiandien parką puošia seni, dvaro laikus

valdžia atėmė iš Pliaterių Dusetas, sunaikino

menantys galiūnai medžiai.

veikslai siautėjančių kazokų sukapoti kardais

161Šiaulių Didžiadvario rūmai

dvaro rūmus. Dalis jų suversta į ežerą, o pa­

164-Paminklinis akmuo Zarasų Didžiadvaryje

D

106

DIDŽIOJI

ir sudeginti. Išliko sukilimo liudytoja - X V III a. baroko formų varpinė Dusetose, kurioje sukilėliai slėpdavo ginklus. Buv. dvaro teri­ torijoje pastatytas paminklinis akmuo 1831 m. sukilėliams.

DIDŽIOJI PANEMUNĖ

Biržų r Pe-

čiariaukštės šen. Dvaro sodybos fragmentai Nemunėlio upės dešiniajame krante, tarp upės ir kelio iš Pečiariaukštės į Germaniškį.

i65

Kas liko iš Didžiosios Panemunės dvaro

Dvaro dviaukščiai mediniai rūmai, anot vie­ tinių žmonių, panašūs į pilį, sudegė po A n­

priklausiusios žemės buvo jo lėšomis pa­

trojo pasaulinio karo. Didžiosios Panemunės dvarą , tiksliau jo likučius, dabar turi nusi­ pirkęs privatus asmuo. Likęs tvartas, užteršti

statyta smuklė, čia pat buvo valsčiaus pra­

tvenkiniai, didelis rūsys netoli upės, obelų

teismas.

džios mokykla ir krautuvė, gyveno valsčiaus policininkas „uriadnikas“, buvo ir valsčiaus

sodo dalis. Visa apaugę medžiais ir krūmais.

1918 m. susikūrus nepriklausomai Lie­

Vaizdas ten gražus, nes slėnyje driekiasi Ne­

tuvos valstybei, ėmė kurtis vietinės valdžios

munėlio upė. Kipras Bielinis 1992 m. išleistoje kny­

įstaigos. 1920 m. Mūro Panemunės dvare veikė valsčiaus savivaldybės įstaiga. 1921

goje „Dienojant“ pateikia tokių žinių apie Didžiosios arba Mūro Panemunės dvarą, jo gyventojus: „Rusijos imperijos laikais, nors

m. buvo nustatinėjama Lietuvos - Latvijos valstybinė siena. Mūro Panemunės dvaras

buvome Pabiržės valsčiaus žmonės (tą bylo­

kada buvęs Budbergio valsčius 1923 m. irgi atiteko Latvijai, priskirtas prie lietuviškojo

davo oficialieji dokumentai ir raštai), tačiau daugelis šito nežinodavo ir save visuomet laikydavo Budbergio valsčiaus žmonėmis.

iš pradžių pateko į Latvijos teritoriją, vėliau,

Nemunėlio - Radviliškio valsčiaus.

Mūsų valsčius savo būstinę buvo įkūręs

Nepriklausomos Lietuvos laikais dvaras išparceliuotas, nemažą žemės dalį ir dvaro

barono Budbergio Mūro Panemunės dvare. Dvaras buvo kairiajame Nemunėlio krante,

mintyje Didžioji Panemunė yra vis minima

priklausiusiame Kauno gubernijai. Matomai

kaip „Sesicko dvaras“.

centrą nusipirko Sesickas, prisimenančių at­

baronas Budbergis savo laiku buvęs įtakingas žmogus, jei sugebėjo mūsų valsčių įkurdinti palei savo dvarą, o žmonės pagal jo pavardę ir valsčių pavadino Budbergio vardu. Matyt, baronui buvo pavesta tvarkyti po­ baudžiaviniai dvarų ir ūkininkų santykiai.

DIDŽIOKAI (Didžiadvaris). M olė­ tų r. Giedraičių šen. Dvaro sodybos fragm en­ tai prie senojo Vilniaus - Molėtų plento: ko­ plyčia, ledainė, skalbykla, tvartų griuvėsiai, parkas.

Todėl jis nepanoro savo raštinę turėti Pa­ biržės bažnytkaimyje ir trankytis kažin kur,

Keliaujantieji senuoju keliu tarp Vilniaus ir Molėtų, apie 5 km nuo Giedraičių M olė­

kuomet šimtai žmonių su savo reikalais bei skriaudomis galėjo ateiti pas patį baroną“.

tų link, ant kalvos pastebi apvalią raudonų plytų koplyčią, dviejų aukštų, kuriuos ski­

Valsčiaus raštinės buvimas dvare buvo

ria ryškus karnizas. O viršuje dar grakštus bokštelis. Nedaug kas žino, kad tai tik vienas

labai naudingas baronui. Ant Budbergiui

107

DIKTARIŠKIAI

D

iš paveldo objektų buv. Didžiokų dvaro so­ dyboje.

DIKTARIŠKIAI. Radviliškio r. Šauko­ to šen. Dvaro sodyba yra už 4 km į pietry­

X IX a. dvaras vadintas Didžiadvariu, jį

čius nuo Šiaulėnų, prie Šušvės intako Upytės - rūmai, iš akmenų sumūryti tvartai, spirito varykla, svirnas, parkas.

valdė Jelenskiai. Kažkada toje vietoje, kur dabar koplyčia, stovėjusi cerkvė. Ji sugriuvu­ si ar sudegusi. Dvaro savininkė Jelenska n o­

Ilgus amžius šios valdos priklausė Šeme-

rėjusi pastatyti toje vietoje bažnyčią, bet caro valdžia neleido. Teko tenkintis koplyčia - šei­ mos mauzoliejumi. Jos rūsiuose buvo laido­

tų giminei. Klasicistiniai dvaro rūmai X IX a. pr. statyti Tado Šemetos. Tai vienaukštis

jam i Jelenskių šeimos nariai. Bet po Antrojo pasaulinio karo Jelenskių karstai išnešti lau­ kan ir išmėtyti. Žmonės spėlioja, kad vėliau Jelenskių palaikai perlaidoti prie koplyčios. Po karo sugriauti ir Jelenskių dvaro rūmai,

m ūrinis pastatas su dviaukšte centrine dali­ mi. Jo fasadą puošia 6 kolonų portikas, iš kiemo pusės centrinė dalis akcentuota 6 pi­ liastrais ir trikampiu frontonu. 1863 m. už dalyvavimą sukilime Juozas Šemeta caro valdžios ištremtas į Ufą, o jo dvaras nusavin­

dviejų aukštų, su mansardomis. Nedaug kas liko iš dvaro sodybos - vien griuvėsiai. Dabar

tas. Po to dvaro šeim ininkai dažnai keitėsi.

buv. dvaro sodyba - privati nuosavybė. D a­

vidus, kadaise puikavęsis erdviu vestibiuliu, ąžuoliniais laiptais, didele ir ištaiginga poky­

lia Bobelienė, buvusio Lietuvos Seimo nario,

Dėl to ne kartą buvo rekonstruotas rūmų

JAV lietuvio Kazio Bobelio žmona, paveldėjo

lių sale, kurią puošė dvi apvalios dekoruotų

koplyčią ir leidžia naudoti šį išskirtinį pasta­ tą kultūrinėms reikmėms. Koplyčia rūpinosi

koklių krosnys. Salės lubos buvo išdailintos gipsatūromis.

fotografas Alvydas Balanda, kiekvieną vasa­ rą koplyčioje savo tapybos plenerą surengia

Pirminio grožio netekęs dvaro parkas, kažkada garsėjęs ne tik retais medžiais, de­

tapytojas Virgilijus Kašinskas. Tarybiniais laikais dvidešimt metų koplyčioje gyveno ir

vejomis bei gėlynais. Buvęs nemažas parkas

kūrė grafikas ir skulptorius Aloyzas Smilinis. Galima drąsiai teigti, kad A. Smilinio dėka ši koplyčia išliko iki šių dienų.

166-Didžiokų koplyčia

koratyviais krūmais, bet ir išpuoselėtomis iškirstas dar tarpukariu. Teliko nedideli jo fragmentai.

167-Diktariškių rūmai

D

108

DOVYDIŠKIS

168-Dovydiškio dvaro sodyba

DOVYDIŠKIS.

Pakruojo r. Linkuvos

čiau dvarininku jis dar nevadinamas. Tik vė­

šen. Dvaro sodyba kelio Linkuva-Degėsiai. kairėje kelio pusėje, apie 3 km nuo Linkuvos

liau, kai malūno savininkas įsigijo aplinkinių

- du gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai,

ru. X IX a. pab. - X X a. pr. malūno sodybos dvaras priklausė Albertui Maksui Krauzei.

koplyčia, parkas. X IX a. pradžioje dvaras priklausė gene­ rolui Radenui. Vėliau, iki Pirm ojo pasaulinio karo, tai vienas iš daugelio Karpių giminės dvarų. Per tarpukario Lietuvos žemės refor­

žemių, malūno sodyba pradėta vadinti dva­

1923 m. minimas dvaro savininkas Francas Gerhardas, bet jis minimas dvaro pardavi­ mo dokumente. O pirko dvarą Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus fabriko direktorius

mą žemė išdalinta, dvaro centre sukurtas

Adomas Vorbeckas. Malūnui jau tada reikė­

valstybinis pavyzdinis ūkis.

jo remonto, nes jį buvo paplovusi vandens tėkmė. 1927 m. A. Vorbeckas dvarą-malūną

DOVILAI. Klaipėdos r. Dovilų šen. D o­ vilai po 1422 m. Melno taikos penkiems šim ­ tams metų patekę į vokiečių valdomą Klai­

pardavė žydų tautybės pirkliams iš Laukuvos Horstui Zilbermanui ir Liudvikui Aisikui. Vėliau minimas tik vienas savininkas - H.

pėdos kraštą, ilgus amžius išlaikė lietuvybę.

Zilbermanas, kuris, prasidėjus Antrajam pa­

Miestelio pavadinimas Dovilai kilęs nuo tar­

sauliniam karui, kaip ir dauguma žydų, pasi­

miško žodžio viltis - gal viltis vėl susijungti su Lietuva... 1861 m. lietuvininkais save laikė 82% Dovilų parapijos narių. Bažnyčia buvo

traukė iš krašto. Pokariu dvaro malūnas dar kurį laiką veikė, bet greit sugriuvo, tad liko

evangelikų liuteronų. Dvarai išaugo iš stambių ūkių, kai atsirado palankios sąlygos privačiai žemėvaldai vys­ tyti. Doviluose buvo trys dvarai, turintys po kelis šimtus hektarų žemės ūkio naudmenų. Seniausiai minima dvaro valda susiformavo iš X V III a. įkurtos vandens malūno valdos, įsikūrusios Dovilų pietrytinėje pusėje. X IX a. pr. minimas malūnininkas Dressleris, ta­

169-Dovilų dvaro likučiai

109

DUBINGIAI

D

tik prisiminimai apie jį. Sunyko dauguma buvusio dvaro pastatų. Kitas dvaras X IX a. antrojoje pusėje buvo įsikūręs gyvenvietės pietvakarinėje dalyje, netoli bažnyčios. Yra žinoma, kad dvaras priklausė Ernstui Liudvikui Kransui, kuris valdą pardavė Giosvinui von Holtejui, dva­ rininkui, kilusiam iš Kuršo bajorų giminės. 1913 m. minimas naujas dvaro savininkas Karlas Hohorstas. Po Pirm ojo pasaulinio karo dalį dvaro pirko mėsininkas iš Klaipė­ dos Liudvikas Kiusteris, o kitą dalį viešbučio -užeigos savininkas Fricas Bartelis (dabar Klaipėdos g. 33). 1944 m. tuometiniai dva­ ro savininkai pasitraukė į Vokietiją. Pokariu dvaras tapo kolūkio administraciniu centru,

170■Drobiškių dvaro ponų namas vakariniame fasaduose. Namą puošia viršuti­ nės ir apatinės langų prikaitės. Pagrindinio fasado prieangis atviras, imituojantis portiką

bet greit nugyventas. Jei kas ir išliko iš dvaro

su keturiomis medinėmis kolonomis, kurio­ se dailiai išskaptuoti išilginiai grioveliai (kaneliūros). Langų rėmai ir apvadai autentiški,

pastatų, tai jie labai blogos būklės. Trečiasis dvaras Dovilų šiaurinėje daly­

išliko dalis langinių. Pastato viduje yra dide­ lių gabaritų, originalios formos plytų mūro

je įsikūrė taip pat X IX a. antrojoje pusėje. 1865 m. dvarelio savininku minimas pir­

kaminas-virenė. Virenės sienose išmūrytos

klys iš Klaipėdos H. Phillipas Mulleris. X X a. trečiajame dešimtmetyje dvaras priklausė

mine-virenėje išlikusi grandinė katilui kelti. Name tebestovi dekoruotos kampinės stačia-

Wilhelmui Kuhrau. X X a. ketvirtajame de­

malkės krosnys ir duonkepės krosnies lieka­ nos.

šimtmetyje valdą įsigijo Kurtas Lankischas, todėl dvarelis pradėtas vadinti Lankiškių vardu. Sovietmečiu dvarų sodybos sunyko, jų teritorijos užstatytos naujais miestelio sta­ tiniais. Gal geriau išsilaikė vienas iš dvarų ponų namų - vienaukštis, mūrinis su m an­ sardomis.

nišos lentynoms ir sieninėms spintoms. Ka-

Drobiškių buv. dvaro sodyba unikali tuo, kad išlaikė autentiškus pagrindinius architek­ tūrinius bruožus ir atspindi Lietuvos X IX a. kaimo medinės architektūros ypatumus.

DUBINGIAI.

Molėtų r. Dubingių šen.

Dubingiai išsidėstę Dubingių (Asvejos) eže­ ro krante. Gražus ežeras: vietomis siauras ir

DROBIŠKIAI.

Jonavos r. Žeimių šen. Dvaro sodybos fragmentai netoli Žeim ių-Šėtos kelio, maždaug pusiaukelėje, kelio rytinė­ je pusėje, šalia Drobiškių miško, Drobiškių

gilus, suspaustas aukštų krantų it kalnų upė, kitur lėkštašlaitis. Tai ilgiausias mūsų kraš­ to ežeras. Įvairiausiuose šaltiniuose jo ilgis

kaime - medinis ponų namas ir medinis svir­

nurodomas nevienodai (21,9; 21,8; 22 km). Pastaruoju metu ežerotyrininkai yra tos nuo­

nas, parko likučiai. Sodyba priklauso rajono savivaldybei.

monės, kad Asvejos ežeru buvo vadinami du ežerai ir jų nereikia painioti.

Ponų namas išlaikęs pirminį tūrį ir išpla­ navimą, vienaukštis, su pusvalminiu stogu

Miestelis įsikūręs ant aukšto ežero kran­ to. Važiuodami nuo Giedraičių į Dubingius pravažiuosite retą mūsų krašte medinį ežero

ir prieangiais pagrindiniame, rytiniame ir

D

DUBINGIAI

110

paskyrė likimas - užgesinti dvi garsias Lietu­

tiltą, nuo kurio atsiveria gražūs vaizdai. Du­ bingiai - sena gyvenvietė, ne kartą niokota

vos gimines. O gal ne ji, o jos vyrai „kalti“ dėl

priešų. 1334 m. kryžiuočiai savo žygių į pa­ gonių žemes aprašymuose jau m ini D ubin­

savo giminių baigties? Barboros Radvilaitės įvaizdis liko kaip

gius. Kelis amžius Dubingiai priklausė Lie­

karštos meilės ir grožio etalonas renesanso

tuvos didiesiems kunigaikščiams, stovėjo jų

Lietuvoje. Šalia miestelio, apie 0,5 km į vakarus

pilaitė. Vytautas Didysis 1412-1413 m. čia pastatė naują pilį, o apie 1430 m. - katalikų bažnyčią. Nuo X V I a. Dubingius valdė didi­

nuo jo, medžiais apaugusi dunkso didelė kalva, Pilies kalnu vadinama. Tai ir yra D u ­

kai Radvilos, kurie save vadino Biržų ir Du­ bingių kunigaikščiais, nes tose vietose buvo

bingių piliavietė-dvarvietė. M anoma, kad jau X IV a. jo je stovėjusi medinė Dubingių

jų pagrindiniai dvarai. Dubingių dvare gimė ir kurį laiką gyveno garsioji gražuolė Bar­ bora Radvilaitė (apie 1 520-1551), didžiojo

pilis, ne kartą Livonijos ordino pulta. Radvi­ los tą pilį perstatinėjo, smarkiai padidino. Pastatė bažnyčią (Radvilos rėmė reform aci­

Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmona. Žinom i Barbo­

ją). Radvilų pilis-dvaras Dubingiuose kles­

ros Radvilaitės Žygimantui Augustui iš D u­

tėjo iki X V II a. antrosios pusės. Po Maskvos kariuomenės užpuolimo 1655 m. ir nepa­

bingių rašyti laiškai. Ji čia gyveno po slaptų vedybų su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu

vykusios unijos su Švedija, kurią inicijavo Radvilos, jų autoritetas smuko. Neigiamos

ir laukė, kol Žygimantas Augustas Krokuvo­ je paruoš dirvą jų santuokos viešam paskelbi­

įtakos turėjo mažas gimstamumas Radvilų giminės Biržų-Dubingių šakoje - ši Radvilų

mui. Barbora Radvilaitė Dubingiuose jautėsi

giminės šaka pradėjo nykti, kartu nyko jų

lyg kalėjime, izoliuota nuo pasaulio, nuo pra­

turtai. X IX a. Dubingius nusipirko naujai iškilusi Tiškevičių giminė. Radvilų dvaro

mogų, prie kurių buvo įpratusi. „ ... laukiu Jū­ sų atvykimo, kaip svaiginančio išganymo po

rūmai jau buvo apgriuvę ir galutinai suny­

mirties“, - rašė ji savo vyrui. Lietuviškųjų Romeo ir Džiuljetos meilė

ko X X a. pr. Piliavietėje 1938 m. pastatytas prezidento A. Sm etonos vasarnamis, bet

neilga ir... bevaisė. Slaptos vedybos įvyko

dar neįrengtas jis sudegė, teliko pamatai.

1547 m. Po ketverių metų Barbora Radvilai­ tė mirė, spėjama, nuo vėžio. Tokia trumpa is­

Piliavietėje išsiskiria seni ąžuolai, kurie gal

torija gal pirmųjų vedybų iš meilės Europos karališkose šeimose. Likimas įsimylėjėliams buvo nepalankus. Abiems tai antrosios ve­ dybos. Pirmasis Barboros Radvilaitės vyras - Stanislovas Goštautas (mirė 1542 m.), gar­

mena Radvilų laikus. Sensacingą atradimą 2004 m. vasarą pa­ darė archeologai, kasinėdami Dubingių piliavietę. Jiems vadovavo prof. dr. Albinas

sios didikų giminės paskutinis palikuonis.

Kuncevičius. Archeologai atkasė Radvilų rūmų ir evangelikų reformatų bažnyčios fra­ gmentų. Centrinėje bažnyčios dalyje rasti

Su Barbora vaikų nesusilaukė. Užgeso viena

žemėn užkasti, į specialiai padarytą dėžę su­

iš Goštautų giminės šakų. Dėl tos pačios prie­ žasties - Barbora nesusilaukė įpėdinių ir su Žygimantu Augustu, - užgeso didžiųjų Lie­ tuvos kunigaikščių Gediminaičių dinastija.

dėti aštuonių žmonių palaikai. Mokslininkai nustatė, kad tai Mikalojaus Radvilos Juodo­

Žygimantas Augustas - paskutinis jų pali­ kuonis. Tokį vaidmenį Barborai Radvilaitei

jo, jo žmonos Elžbietos Šidloveckos, M ika­ lojaus Radvilos Rudojo ir jo sūnaus M ikalo­ jaus Radvilos, Mikalojaus Radvilos žmonos Elenos Hlebovičaitės, Mikalojaus Radvilos

777

DUBINGIAI

,7?

Dubingiai iš oro - beveik sala

774

Mikalojus Radvila Juodasis 772

171 Mikalojus Radvila Rudasis

Radvilų palaikų sarkofagas per 2009 m. perlaidojimo iškilmes

,75

D

?76

Dubingiai XIX a. pabaigoje - dar matyti dvaro liekanos Dubingių piliavietėje (Napoleono Ordos pieš.)

Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė (Jano Mateikos paveikslo fragmentas)

D

112

DŪKŠTAS

(M.R. Rudojo vaikaičio), Jonušo V I Radvilos ir Anos Sobkovnos (Kristupo Radvilos Per­

kė ir pasiekė, kad Barbora Radvilaitė ištekė­

kūno pirmosios žmonos) palaikai. Manoma,

bendraamžiai. Bet Radvila Juodasis mirė 19 metų anksčiau. Ilgą laiką jį kankino įvairios

kad iš pradžių Radvilos palaidoti m arm uri­ niuose sarkofaguose. Per Šiaurės karą, kuris vyko 1700-1721 m., palaikai galėjo būti su­ dėti į dėžę ir paslėpti, saugantis jų išnieki­ nimo. Atrastieji Radvilos - vieni garsiausių savo giminės atstovų. Mikalojus Radvila Juodasis (1 5 1 5 -1 5 6 5 ), LDK maršalka, kancleris, Vilniaus vaivada. Lietuvos ir Lenkijos unijos svarstymuose

tų už Žygimanto Augusto. Abu buvo beveik

ligos - dantų, sąnarių. Gal ir mirė dėl sąna­ rių (podagros), teisingiau, nuo tuometinio šarlataniško gydymo (leido ištepti visą kūną gyvsidabriu). Tolesni tyrimai gali atskleisti daugiau nežinomų faktų apie šiuos garsius Lietuvos vyrus, kuriais galime ir šiandien didžiuotis. 2009 metų rudenį kunigaikščių Radvilų pa­

gynė Lietuvos savarankiškumą, reikalavo, kad didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lie­

laikai, sudėti į metalo sarkofagą su Radvilų herbu, perlaidoti Dubingiuose, kriptoje,

tuvoje, o ne Lenkijoje. Rėmė reformaciją. Breste įsteigė protestantų spaustuvę, kurio­

kuri įrengta buvusios bažnyčios rūsyje. Krip­

je išspausdino vadinamąją Radvilų Bibli­ ją lenkų kalba. Bet reformacijos judėjimas Lietuvoje greit užgeso. Po Radvilos Juodojo mirties jo palikuonys jau buvo pavyzdingi katalikai. Sūnus Jurgis Radvila tapo Vilniaus vyskupu, o nuo 1583 m. - kardinolas, pirma­ sis iš Lietuvos katalikų bažnyčios.

tą žymi masyvi juodo marmuro plokštė su epitafiniu įrašu. Radvilų giminė užima išskirtinę vietą Lietuvos istorijoje. Tai buvo įtakingiausia ir galingiausia LDK didikų giminė. Ji užaugino Lietuvai garsių karvedžių, politikų, Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Barborą Radvilaitę, pirmąjį Lietuvos istorijo­

Mikalojus Radvila Rudasis (1 5 1 2 -1 5 8 4 )

je katalikų bažnyčios kardinolą Jurgį Radvi­

- Juodojo pusbrolis, etmonas (kariuomenės

lą. Radvilos vieninteliai nepasirašė Liublino unijos, 1569 m. sujungusios Lietuvą ir Len­

vadas) pagarsėjo kaip karvedys, 1564 m. nugalėjęs gerokai skaitlingesnę Rusijos caro

kiją į vieną valstybę.

Ivano Rūsčiojo kariuomenę. Gynė Lietuvos savarankiškumą unijoje su Lenkija. 1569 m. nepasirašė Liublino unijos akto, protestuo­

DŪKŠTAS (Dūkšteliai). Ignalinos r. Dūkšto šen. Dvaro sodyba - rūmai, du svir­

laitės brolis. Visada ją palaikė.

nai, kumetynas, tvartas, arklidė, parkas. Dūkšto dvaras, vietos žmonių dar vadi­ namas Dūkšteliais, yra tarp Parsvėto ir Par-

X V I a. Radvilos - įtakingiausia giminė Lietuvos politiniame ir kultūriniame gy­

svėtaičio ežerų, pakeliui iš Ignalinos Zarasų link. Dvaro pastatų ansamblis susiformavo

venime. Laikė kariuomenę, kuri kai kada būdavo didesnė ir pajėgesnė už visos šalies

X V III-X IX a., nors istorija šias vietas jau m ini nuo X V a., kai jas valdė kunigaikščiai

kariuomenę. Ne veltui, kai Radvila Juodasis vėluodavo į Seimo posėdį, jo pasirodymą

Giedraičiai, vėliau Stabrauskai. 1573 m. šias valdas nupirko Rudaminų giminė. Ši šeima

atsistojęs pagerbdavo net pats karalius Žygi­ mantas Augustas. Abu Radvilos, nors ir labai skirtingų charakterių, buvo vieningi, atsto­

dvarą išlaikė iki 1813 metų. Paskutinis iš Rudaminų - Tadas buvo Napoleono arm i­

damas prieš Lietuvos teisių apribojimą uni­ jos aktu. Radvila Rudasis - Barboros Radvi­

vaudami Lietuvos interesams, vieningai sie­

jos karininkas ir žuvo karo veiksmuose prie Leipcigo. Po to dvaras atiteko Tado seseriai

113

?7Z

DŪKŠTAS

D

Dūkšto dvaro rūmai

Justinai Beganskienei, o po jos mirties dvarą paveldėjo sūnus Vincentas Beganskis, Zarasų apskrities bajorų maršalka. X IX a. pr. dvare

niai. Patalpos suplanuotos asimetriškai. Išli­ kę cilindriniai koridoriaus skliautai. Įdomūs ir kiti dvaro pastatai: svirnas, ratinė, arklidė,

gyveno Tomas Žanas, vienas iš slaptos antica­

tvartai. Ūkio pastatams būdingi liaudies ar­

rinės filomatų draugijos kūrėjų Vilniaus uni­

chitektūros bruožai. Dauguma jų akmens

versitete. Pas jį lankydavosi tuo metu garsė­ jantis poetas, o vėliau lenkų poezijos klasikas Adomas Mickevičius (Lietuvą vadinęs savo

mūro, fasadai puošti unikaliomis liaudiško­ mis iš akmenukų sudėstytomis mozaikomis.

tėvyne).

Paskutinis dvaro savininkas iki Antrojo pasaulinio karo buvo Tomas Žanas (A. M ic­

Tuo laikotarpiu dvare vasarodavo žymus dailininkas portretistas, Vilniaus universite­

kevičiaus bičiulio vaikaitis). To meto dvarą savo atsiminimų knygoje „Kovose dėl Lietu­

to profesorius Jonas Rustemas. Šiame dvare jis ir mirė (1835 m.). Palaidotas dvaro kapinė­ se, buvusios bažnyčios šventoriuje. Ant kapo

vos“ prisimena Lietuvos kariuomenės genero­ las Stasys Raštikis, kuris Dūkšte užaugo - su tėvais gyveno nuo 1901 iki 1919 m. - išėjimo

jau mūsų laikais pastatytas paminklas.

į Lietuvos kariuomenę. Knygoje S. Raštikis

Bet grįžkime atgal į dvarą. Centrinius kla­ sicizmo stiliaus rūmus pradėjo statyti Ruda­ minos, o po 1813 m. juos baigė Beganskiai. Rūmų planas plataus stačiakampio formos, pastatas iškilęs ant aukštos akmens pamūrės su rūsiais. Tai vieno aukšto statinys su dvi­ aukšte centrine dalimi - mezoninu, papuoš­ tu piliastrais ir keturių toskaninių kolonų

rašo apie Dūkšto dvaro jaunų eglaičių alėją, kuri vedė tiesiai į didžiąsias dvaro rūmų du­ ris, papuoštas keliomis baltomis apvaliomis kolonomis. Didelis įvykis dvare buvusios dvarininkaičio Žano ir Gerkonių dvarininkų Francūzevičių dukters vestuvės. Visas kelias nuo dvaro rūmų iki bažnyčios buvo papuoš­ tas ir apšviestas...

portiku. Kolonos laiko frontoną, papuoštą karnizais. Rūmų šonuose išsikišę platūs, m a­

1939 -1 9 4 4 m. dvare veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Pokariu dvare įsikūrė

syvūs rizalitai, jų kampuose - rustuotos m en­

Dūkštų bandymų stoties eksperimentinis ūkis, kuris kelis kartus neatsakingai rem on­

tės. Viduje interjerus puošė lipdiniai, karnizų fragmentai, dailios baltų koklių krosnys, židi­

tavo rūmus ir gerokai juos apgadino.

D

114

DUSMENYS

Rūmus juosia mišraus tipo parkas, išsi­ driekęs tarp Parsvėto ir Parsvėtaičio ežerų. Per parką bėga alėjos, viena jų pavadinta A.Mickevičiaus vardu, tiesūs takai. Alėjos ap­ sodintos liepomis, ąžuolais, klevais, beržais, uosiais, eglėmis, pušim is... Tarp vietinių m e­ džių auga čia atkeliavę sibiriniai bei europi­

DVARELIO NAMAS

Kauno m. K.

Būgos g. 8 - buv. miesto dvarelio namas, va­ dinamas Frykų arba Idalinos dvareliu. Tai stačiakampio plano, kompaktiškas vieno aukšto statinys, dengtas keturšlaičiu stogu.

niai maumedžiai, balzamininės ir kanadinės

Fasadai dekoruoti pusapskričių arkų langų apvadais. Fasadų stilius būdingas klasicizmo perėjimui į romantizmą. Namas pastatytas

tuopos, kvapieji beržai.

X IX a. viduryje. Dvarelį tyrinėjusi N. Lukšionytė-Tolvai­

DUSMENYS

Trakų r. Onuškio šen.

šienė rašo, kad name 1878-1927 m. gyveno

Archeologinė dvarvietė Dusmenų kaime,

architektai E.E. Frykas (1840-1920, tėvas) ir E.A. Frykas (1876-1944, sūnus). Spėjama,

Didžiulio ežero š. krante. Kultūriniame sluoksnyje, kuris yra iki 2 m storio, rasta pastatų liekanų, o taip pat koklių fragmentų, indų šukių. Istoriniai faktai byloja, kad 1523 m. čia jau buvo dvaras, kurį laiką priklau­

kad namas statytas apie 1845 m. barono Osten- Sakeno. Frykų laikotarpiu namas pram in­ tas Idalinos dvareliu pagal savininkės Idalijos Frykienės vardą. Vėliau namą paveldėjo duk­

sęs didikui M ikalojui Kiškai. Vėliau dvarą

tė M arija Frykaitė-Klokockienė, kuri 1928

įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas, kuris

m. namą pardavė inžinieriui Č. Mikuckiui. 1949 m. sovietų valdžia namą nacionalizavo iš Onos Mikuckaitės.

1667 m. dvarą užrašė Pažaislio vienuoliams kamalduliams - K.Z. Pacas kamaldulius ir atsikvietė iš Italijos, pastatė jiem s Pažaislio vienuolyną šalia Kauno. Dusmenų dvaras kamalduliams priklausė iki 1831 m., kada vienuolynas carinės Rusijos valdžios buvo uždarytas.

DVARALIS (Petriškė)

Skuodo r.

Aleksandrijos šen. Į p.r. nuo kelio, vedančio iš Gesalų į Mažeikių-Skuodo kelią, šalia til­ to per Spiginos upelį, jo dešiniajame krante - archeologinė dvarvietė. Dabar tai pieva, ku­ rioje ganomi galvijai. Iš dvarvietės liko išdžiū­ vęs tvenkinys ir eglių eilė. Pats dvaras stovė­ jęs ant nedidelės kalvelės, kurią supo tvenki­ niai ir Spiginos upelis. Čia naujaisiais laikais gyvenęs Petrikas, todėl ir vietovė pradėta va­ dinti Petriške. KPC archeologas A. Strazdas, 1995 m. tyrinėjęs dvarvietę, jos kultūriniame sluoksnyje rado puodų šukių, koklių frag­ mentų. Manoma, kad dvaras čia buvęs nuo X V I a. antrosios pusės iki X V III a.

,7S

Dvarelio namas Kauno mieste

DŽIUGINĖNAI. Telšių r. Gadunavo šen. Džiuginėnų dvaras yra 4 km į vakarus nuo Telšių, prie Germanto ežero. Dvaras įsikūręs šalia garsiojo Džiugo kalno-pilia­ kalnio. Legendos pasakoja, kad ant šio kalno gyvenęs žemaičių didvyris Džiugas (Telšys), įkūręs Telšių miestą. Pro dvarvietę teka Durbino upelis. Iš 15-kos X V III a. v id .-X IX a. dvaro pas­ tatų šiandien likę tik medinis ponų namas (statytas X V III a. antrojoje pusėje), virtuvė,

115

DŽIUGINĖNAI

D

179-Džiuginėnų ponų namas ledainė, daržinė. Žaliuoja parko, įkurto X IX a. pirm ojoje pusėje fragmentai. Ponų namo architektūra - liaudiškasis klasicizmas, kitiems pastatams būdingi tra­ dicinės liaudiškos architektūros bruožai. Iš ūkinių dvaro statinių išsiskiria karkasinės konstrukcijos daržinė, kurios pietinio ir šiaurinio fasadų sienos sudėtos iš vertikalių pusrąsčių - itin retos statybos pavyzdys.

?so

Džiuginėnų dvarininkas, dailininkas Juzefas Perkovskis

X V III a. antrojoje pusėje statytas ponų namas vienaukštis, plataus stačiakampio

etų pusę, jau už Durbino upelio - daržinių

plano, suręstas iš maumedžio medienos. Fasadinę jo pusę puošia uždaras prieangis,

kiemas. 1894 m. dvaro plane pažymėti trys čia stovėję pastatai (šiuo metu likusi viena

kurio arkinius langus skaido dailaus piešinio rėmai. Namą dengia aukštas stogas. Vidus

daržinė). Į šiaurę nuo ponų namo žaliavo so­

buvęs įrengtas paprastai, bet skoningai. Re­ prezentacines patalpas puošė prabangūs bal­

das, m išriojo stiliaus parkas - centrinėje ir rytinėje dvaro sodybos dalyje. Istoriniuose šaltiniuose Džiuginėnai m ini­

dai. Pastatas rekonstruotas X IX a. pr., 1982 ir 2002 m.

mi nuo X V I a. Dvarą valdė Montrimavičiai ir

Pagrindiniai dvaro pastatai veikiausiai

X V III a. pab.), Gorskiai (1768-X IX a.pab.), Perkovskiai.

statyti X V III a. vid. - X V III a. antrojoje pu­ sėje. Neišlikusio svirno rąstai datuoti 1789 m. Dvarvietė išsiplėtė X IX a. antrojoje pusė­ je, - iškilo kai kurie ūkiniai pastatai, kumety­ nas, išplėstas parkas. Centrinėje dvaro sodybos dalyje stovi ponų namas, virtuvė ir ledainė (išlikę). Į pi­

Kryževičiai (XVI a.), Nagurskiai (XVI a. vid.-

X IX a. Džiuginėnų dvarą įsigijo Žemai­ čių rotmistras (kavalerijos karininkas) Liu­ dvikas Bartolomėjus Gorskis (1749-1815). Po jo dvarą valdė sūnus Aleksandras (1 7 9 8 1855). X IX a. vid. Džiuginėnai - Zigmanto Kazimiero Gorskio (1827-1869 ) nuosavybė,

etus nuo centrinio - reprezentacinio kiemo

kurio duktė Vanda Teresė (1864-1914) ište­

buvęs keturkampis ūkinių pastatų kiemas (jį 1894 m. sudarė 4 tvartai). Už jo nutolęs į pi-

kėjo už Varšuvos gydytojo Severino Fabijono Perkovkio (1845-1907). Taip dvaras atiteko

D

DŽIUGINĖNAI

776

Perkovskių giminei. Vasaromis Perkovskiai

buvo sukaupta turtinga biblioteka (nemažai

dažnai atvykdavo į Džiuginėnus. Jų šeimoje

knygų lenkų ir prancūzų kalbomis) - tad

užaugo trys vaikai: Juzefas (1 8 9 6 -1 9 4 0 ), jo brolis dvynys Tadas (1 8 9 6 -1 9 4 2 ) ir dukra Ja­

busimoji rašytoja daug skaitė. Ji susidrau­ gavo su dvaro samdiniais, buvusiais bau­

dvyga Elžbieta (189 3 -1 9 7 4 ). Jie paskutinie­

džiauninkais. Vieną jų, dvaro eigulį Lauryną

ji dvaro valdytojai. 1928 m. baigęs mokslus

Žymantą, pamilo. 1865 m., dar neturėdama

Džiuginėnuose apsigyveno Juzefas Perkovskis - dailininkas, žemaičių liaudies meno

ir dvidešimt vienerių, ištekėjo už jo, nors na­ miškiai draudė „už mužiko eiti“. Susituokė

tyrinėtojas. Dvare jis gyveno iki 1940 m. Jo

Plungėje. Žemaitė po to Džiuginėnuose il­

brolis Tadas Perkovskis tarpukariu gyveno Varšuvoje ir dirbo Lenkijos diplomatinėje

gai neužsibuvo, gyveno atsitiktinėse vietose, vargingai. Visa tai tęsėsi iki pat jos pažinties

tarnyboje. Džiuginėnuose lankydavosi Siraičių dvare (žr.) gyvenęs dailininkas Leopoldas Andrijauskas, poetas Pranas Genys.

su Povilu Višinskiu, kuris ją paragino pasuk­ ti kūrybos keliu. P. Višinskis tapo geriausiu jos patarėju.

1864-1866 m. Džiuginėnų dvare gyveno Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė - busimoji

Džiuginėnų dvaras iki 1939 m. - vienas geriausiai prižiūrimų rezidencinių dvarų

lietuvių literatūros klasikė Žemaitė, atsikėlusi čia iš Šėmų dvaro. Ją samdė tuometinis dva­

Žemaitijoje. 1940 m. nacionalizuotas. Pagal tais metais sudarytą dvaro inventoriaus apra­

rininkas Zigmantas Gorskis. Jauna bajoraitė J. Beniuševičiūtė turėjo prižiūrėti neseniai gimusią Gorskių dukrytę - Vandą Teresę, o

šymą, čia būta nemažai kultūros vertybių ir turtingas dvaro archyvas, kauptas nuo X V I a. Jį sudarė apie 2 tūkst. dokumentų. Šis rinki­

kol toji kiek paaugs, patarnaudavo senyvai

nys bei daugelis kitų išliekamąją vertę turė­

Z. Gorskio seseriai. Gyveno ji ponų namo

jusių daiktų 1940 m. iš dvaro išvežti, tolesnis

antrajame aukšte, vakariniame gale. Dvare

jų likimas nežinomas. Žemaičių vyskupys-

181Džiuginėnuose apie 1930 m.

117

DŽIUGINĖNAI

D

tės muziejaus direktoriaus Antano Ivinskio manymu, bent dalis Džiuginėnuose buvusių dokumentų karui prasidėjus išgabenti iš Lie­

įrengta nauja ekspozicija, kurioje pasakoja­ ma apie Žemaitijos dvarus, Žemaitę Džiu­

tuvos. Dalis jų po karo pateko j Prancūziją, pas tenai emigravusį artimą giminaitį Anta­

Perkovskį. Įspūdingas buvęs m išriojo stiliaus dvaro

ną Aleksandrą Gorskį. Iš jo namų pusantro

parkas. Jame augo ąžuolai, maumedžiai, kaš­

šimto dokumentų rinkinys 2008 m. parvežti į Varnius.

tonai, klevai, daug kitų vietinių ir atvežtinių

Tarybiniais metais Džiuginėnų dvare įrengtas muziejus. 1994 m. buvusiame ponų

džiulis gėlynas, pro langus matėsi legendinio Džiugo kalno vaizdai. Dabar dvaro parko

name kilo gaisras, gerokai apgadinęs pastatą

fragmentai žaliuoja 7 ha plote.

- teko jį iš pagrindų rekonstruoti. 2002 m.

ginėnuose, dvare gyvenusį dailininką Juzefą

medžių. Prie ponų namo aplinką puošė di­

GAČIONYS

GAČIONYS

7 78

Rokiškio r. Jūžintų šen.

2001 m. dvaras grąžintas Antanui Rosenui,

Dvarvietė įsikūrusi prie Gačionių ežero, pa­

gyvenančiam Lenkijoje. Jo pastangomis dvaro rūmai restauruoti. Prašmatnūs dabartinio dvaro

keliui iš Rokiškio į Jūžintus. Dvarą sudaro X IX a. pirm ojoje pusėje statyti mediniai dva­ ro rūmai, parkas. Apie 300 metų Gačionys priklausė baro­ nų Rosenų giminei. Kelios jų kartos gyveno mediniame name, kurio architektūrai būdin­ gos pereinančios iš klasicizmo į romantizmą

savininko įrengti interjerai. Sutvarkyta ir rūmų ap­ linka, parkas, kurį puošia 2 km ilgio liepų alėja, atsiveria vaizdai į nedidelį Gačionių ežerą.

GAIDELIAI.

Širvintų r. Zibalų šen.

formos. Šiuos rūmus apie 1870 m. pagal savo

Dvaro sodybos fragmentai Širvintos upės vingyje, tarp Šešuolėlių I ir Šešuolėlių II, apie

projektą pasistatė Jonas Rosenas. Apie 1894

2 km į š.r. nuo juos jungiančio kelio. Čia už­

m. namas perstatytas. Pastatas stačiakampis, su mezoninu abiejose pusėse. Klasicizmo for­

sukti traukia atnaujinti rūmai, senas svirnas. Gaidelių dvaro istorija susijusi su Šešuo­ lėlių I dvaru. Iki X IX a. pabaigos Gaideliai buvo Šešuolėlių dvaro palivarkas su ūkiniais

mų im itacija būdinga pagrindiniam fasadui - balkono kampus laikė šešios mūrinės toskaninės kolonos. Dvi iš jų, kiek ištrauktos į priekį, pabrėžė įėjimą, o balkono tvorelės ba­ liustrada atstojo kolonados parapetą. Langai fasaduose gan įvairių formų ir dydžių. Viduje pastatą dalino viena išilginė ir dvi skersinės kapitalinės sienos. Patalpos išdėstytos apie centre esančią priemenę.

pastatais, kumetynais bei dirbamomis že­ mėmis. Šešuolėlių dvarą užstačius bankui, Gaidelių palivarkas iš varžytinių atiteko A. A. Javarovskiui, kuris 1901 m. palivarką pardavė Peterburgo dvarininkei V. V. Stempkovskajai. Jos iniciatyva Gaideliuose pasta­ tyti dviejų aukštų dvaro rūmai su grakščiais

18Z Gačionių dvaro rūmai

779

GALINĖ

G

183-Atnaujinti Gaidelių dvaro rūmai

bokšteliais ir terasomis, kurias puošė rusiš­ kos stilistikos medžio raižiniai. Pasakojama, kad visas dvaras buvo apsodintas rožynais, kuriais kruopščiai rūpinosi sodininkas. Dvarininkė Stempkovskaja gyveno dvare iki pat mirties. 1923 m. ji palaidota Šešuolėlių dvaro parke esančiose kapinaitėse. Tais pa­ čiais metais dvaras, kaip palikimas atiteko jos vyrui Adomui Stempkovskiui (Stempkauskui), kuris netrukus išvyko į Lenkiją, dvarą išnuomavęs dvarininkui V. Ruščiui. 1936 m. kovo 3d. Jonas Variakojis, kaip Stempkausko įgaliotinis, dvarą pardavė Monikai, Tomui ir Kaziui Baranauskams. 1940 m. dvaras nacio­ nalizuotas sovietų valdžios. Nuo to laiko dva­ ro sodyba patyrė tokį patį likimą kaip ir kiti Lietuvos dvarai. Atkūrus Lietuvos nepriklau­

184-Gaidelių dvaro rūmai iki Antrojo pasaulinio karo ir jų šeimininkai Baranauskai niekadėjų, net padegtas. Galų gale dvaras grą­ žintas savininkams, kurie 2005 m. dvarą par­ davė dabartiniams šeimininkams. Jie sustab­

somybę, kurį laiką likęs be priežiūros, dvaras

dė rūmų nykimą ir ryžosi prikelti dvarą. Per

buvo negailestingai naikinamas užklydusių

trumpą laiką įvykdė savo pasiryžimą. 2008 m. gale atstatė baigiančių nykti rūmų tūrius, unikalią dviejų aukštų terasą, atkūrė ją puošusius medžio raižinius. Rūmai vėl pasipuošė grakščiais bokšteliais. Viskas padaryta pagal paveldo restauravimo technologijas.

GALINĖ

Vilniaus r. Avižienių šen.

Dvaro sodyba apie 500 m į r. nuo VilniausUkmergės- Panevėžio greitkelio - rūmai, ,85- Atkurti

dvaro medžio ornamentai

ūkvedžio namas, kumetynas, kluonas.

G

120

GAUDUČIAI

kas Adomas Pliateris po baudžiavos panaiki­ nimo dvarui pasilikusiose Gaudučių kaimo žemėse. Nuo X IX a. pabaigos iki X X a. trečio­ jo dešimtmečio - Kartenos dvaro administ­ racinis centras. Per tarpukario Lietuvos žemės reformą dvaras panaikintas, dalis jo žemių prijungta prie Gaudučių kaimo, o likusios išdalintos dvaro kumečiams ir iš Kartenos valsčiaus ki­ lusiems Lietuvos kariuomenės savanoriams, 756

Galinės rūmų plytų ornamentika

Dvaro sodyba statėsi X IX a. pabaigojeX X a. pradžioje. Išsiskiria istorizmo laikotar­ pio „plytų stiliaus“ rūmai su dviem fasadais, kuriuose įrengti dekoratyvūs prieangiai. Įdo­ mūs skliautiniai rūmų rūsiai. Rūmai stovi ant kalvos, nuo kurios vakarų kryptimi atsiveria platus horizontas - tolumoje tarsi viliojanti vizija baltuoja Sudervės bažnyčia. Paskutine dvaro savininke nurodyta M a­ rija Vanclavovičovna.

GAUDUČIAI. Kretingos r. Kartenos šen. Dvaro sodyba: administracinis pastatas (ūkve­ džio namas) (sienos - drėbto molio), 3 kumety­ nai (medinis, 2 akmenų mūro), 2 tvartai (degto molio plytų mūro), svirnas (akmenų mūro), klo­ jimas (medinis), ūkinio pastato griuvėsiai. Kartenos dvaro palivarkas, kurį 1 8891890 m. įkūrė Šateikių ir Kartenos dvarinin-

įkūrusiems 1927 m. Raštų kaimą. Dvaro sodyba su jai palikta žeme paskelbta pavyz­ diniu ūkiu, kurį iš valstybės tarpukariu nuo­ mavo ūkininkas Derbutas. Viename iš dvaro pastatų Kartenos valsčiaus savivaldybė atida­ rė Gaudučių pradžios mokyklą. Sovietmečiu dvaro sodyboje veikė Kretingos tarybinio ūkio padalinys, o po 1949-1951 m. kolekty­ vizacijos ji tapo kolūkio administraciniu-ūkiniu centru. Jame veikė pradinė mokykla, bib­ lioteka, kolūkio kontora, mechaninės dirb­ tuvės, sandėliai, lentpjūvė, gyvulininkystės fermos. Po X X a. aštuntajame dešimtmetyje vykusio kolūkių stambinimo buvusio dvaro sodyba liko Žemaitės (Kartenos) kolūkio pagalbiniu ūkiniu-gamybiniu centru. 19921993 m. ji privatizuota, pastatai parduoti ke­ liems savininkams.

GEDMINAI.

Klaipėdos m iestas, Sta­ tybininkų g. 2, pietin ėje m iesto dalyje. Dvaro rūm ai dviaukščiai, su trečio aukšto m ezoninu. Pagrindiniam e fasade išryškin ­ tas įėjim as, kurį akcentuoja dvipusiai laip ­ tai, vedantys į dviaukštę verandą. Laiptus puošia masyvi baliustrada. 1588 m., kai Klaipėdos kraštą jau valdė vokiečiai, minimas prie dvaro gyvenęs Gedmynn-Harde. Gal nuo jo ir kilęs toks lietu­ viškas vietovardis - Gedminai (Gedmino dva­ ras). Tais pačiais metais Klaipėdos miesto raš­ tininkas Vilhelmas Virgauderis (Wirgauder)

787

Gaudučių dvaro svirnas

tas žemes prisijungė prie savo sklypo, taip

727

GEDUČIAI

G

pradėdamas dvaro istoriją. O dvarui 1657 m. suteiktos Kulmo, 1707 m. - bajoriškojo dvaro teisės. X V II a. antrojoje pusėje dvarą valdė Gotsenai (Goetzen). X V III a. tai Klaipėdos guber­

189- Teodoras Grotusas 785-1822), gyvenęs ir dirbęs Gedučiuose (7

natoriaus Frydricho Doenhofo (Friedrich von Doenhoff) valda. 1851 m. varžytinėse Gedmi­ nus nusipirko Karlas Frydrichas Guba (Carl Friedrich Gubba), atsikėlęs iš Anglijos, laikęs save X V II a. pab. Anglijos karalienės Marijos Stiuart palikuonimi. Jis perstatė pastatus, įveisė produktyvių galvijų bandą. Sugalvojo, kaip

sui (1785-1822). Grotusų (Grotthuss) giminė

palengvinti medienos plukdymą iš Nemuno į Klaipėdą, išvengiant dažnai audringų Kuršių

X V a. atsikėlė į Livoniją iš Vestfalijos. Vėliau persikėlė į LDK teritoriją. Iki 17 m. jaunuo­

marių - pasiūlė iškasti kanalą tarp Minijos ir Drevernos upių. Greitai įgyvendinta idėja

lis mokėsi namuose, savo tėvų dvare Gedu­ čiuose, vėliau - Leipcige, Paryžiuje, Romoje.

(1863-1873) tapo Karaliaus Vilhelmo (dab.

Dvidešimtmetis fizikas ir chemikas Romoje paskelbė veikalą, kuris padėjo pamatus naujai

Klaipėdos) kanalu. Tėvo darbus tęsė sūnus Džeimsas (James) Guba (1828-1886), m oks­ lus baigęs Anglijoje. Jo laikais, manoma, apie 1859 m. ir pastatyti dvaro rūmai, restauruoti

mokslinei elektrolizės teorijai. Dar po trejų metų (1808 m.) T. Grotusas grįžo į Gedučius.

1900 m. jau kito Gubų giminės atstovo. 2004

Savo jėgomis įrengtoje laboratorijoje atliko daug elektrolizės, fotochemijos eksperimen­

m. jie suremontuoti. Rūmais dabar naudojasi Eduardo Balsio menų gimnazija.

tų, pakviestas profesoriauti į Dorpato (Tartu) universitetą. Išrinktas Turino (Italija) mokslo

GEDUČIAI. Pakruojo r. Guostagalio šen. Iš buvusio dvaro likęs tik vienaukštis, baltai tinkuotas kumetyno pastatas. Gedu­ čiuose stovi paminklinis akmuo pirmajam Lietuvos fizikui ir chemikui Teodorui Grotu-

ir meno akademijos ir Miuncheno mokslų akademijos nariu. Visai pašlijus sveikatai, T. Grotusas nusišovė. Spėjama, palaidotas Gedu­ čiuose. T. Grotuso elektrolizės teorija tapo M. Faradėjaus elektrolizės dėsnio išeities tašku. Mokslininkas yra fotochemijos teorijos pradi­

G

122

GELGAUDIŠKIS

ninkas. Pirmasis ištyrė Smardonės (dab. Likė­ nai) mineralinius vandenis. 2008 m. nykstantį dvaro kumetyną įsigijo Marija Čiurlienė - Lietuvos Mokslų akade­ mijos Teodoro Grotthusso fondo valdybos narė ir T. Grotuso giminaitė. Ji ketina res­ tauruoti dvaro kumetyną ir įrengti jam e žy­ miam mokslininkui skirtą ekspoziciją. M a­ noma, kad kumetyno pastate galėjo būti T. Grotuso laboratorija.

GELGAUDIŠKIS.

Šakių r. Gelgaudiš­

kio šen. Gelgaudiškis išsidėstęs kairiajame Nemuno krante. Dvaro sodyba - yra kiek atokiau nuo miestelio. Iš dvaro laikų liko: rūmai, virtuvė, trumpu koridoriumi sujung­ ta su rūmais, raudonų plytų triaukštis svir­ nas, oficina, dviaukštis raudonų plytų mūro bokštas; tvartas, du rūsiai, kumetynas; X V III a.pab.- X IX a.pr. įkurtas parkas, jam e - trys tvenkiniai, Šilupės upelis ties miško riba, so­ das. 2000 m. rugpjūčio mėn. sudegė dvaro oranžerija - liko tik sienos.

19°- Gelgaudiškio rūmų fasadas iki 2009 m. remonto vaikaitis Gustavas Henrikas Koidelis apie

Iki mūsų dienų išliko X IX a. iškilę dvaro

1842-1846 m. pastatė Gelgaudiškyje iki mū­

pastatai. Apie X IX a. vidurį susiformavo dva­ ro sodybos reprezentacinė, ūkinė dalis, per­

sų dienų išlikusius dvaro rūmus. Tiesa, iš pra­ džių pastatas buvęs barokinis, tik vėliau, po

statyti antriniai rūmai. Dar X V a. šiose žemėse buvęs Skirsnemu­

rekonstrukcijos, jam suteikti klasicistinio sti­ liaus bruožai. Rūmų interjeras galėjo būti su­

nės dvaro palivarkas, vadintas Gelgaudiškiu. 1507 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Alek­

kurtas jau valdant Komarams (po 1898 m.).

sandras padovanojo palivarką savo raštinin­

100 metų. Po 1887 m. išleisto įsako, kuriuo

kui Jonui Sapiegai. 1567 m. raštuose jau m ini­ mas Gelgaudiškio dvaras ir miestelis. Sapie­

carinės Rusijos valdžia draudė svetimtau­ čiams turėti dvarų tuometinės Rusijos pasie-

gos Gelgaudiškyje apie 1578 m. įkūrė pirmąją bažnyčią. 1585 m. valda perėjo kunigaikščio Grigaliaus Masalskio nuosavybėn. Iš jo 1586 m. dvarą nusipirko Kasparas Ozemblovskis. X V II-X V III a. valdos priklausė Galgaudams ir Čartoriskiams. Po 1795 m., kai Užnemunė atiteko Prūsijai, Čartoriskiai buvo priversti kraustytis iš Gelgaudiškio. 1797 m. A.Čartoriskis pardavė dvarą vokiečių baronui Te­ odorui Henrikui Koideliui (Keudell), kurio

Baronai Koideliai Gelgaudiškį valdė apie

123

nio zonoje, F.Koidelis pardavė dvarą lietuvių bendrovei, iš kurios 1898 m. Gelgaudiškį nu­ sipirko dvarininkė A.M.Komar. Per žemės reformą 1922 m. dvaras išparduotas. Iš vals­ tybės jį nupirko ir padovanojo Kauno kurijai JAV lietuvių bendruomenės vienuolės šaritės. Gelgaudiškyje jos įsteigė pirmąją Lietuvoje našlaičių prieglaudą. Antrojo pasaulinio karo metais rūmuose buvo įsikūręs štabas, vėliau - karo ligoninė. Pokario metais, iki 1961ųjų - vaikų namai, 1966 m. rūmuose veikė

GELTONPAMŪŠĖ

G

Šių klevų kamieno skersmuo dabar apie 110 cm, aukštis 2 0 -2 5 m. Priešais rūmus tebėra ovalo formos parteris, kurio viduryje kertasi pagrindinių alėjų ašys. Parke yra senos baro­ nų Koidelių giminės kapinaitės. Įdomi vieta „žvaigždė“, kurioje dvarininkai medžiodami pietaudavo, o kad matytų žvėris, liepė iškirsti miške 8 spindulius - žvaigždę. Parką puošė 8 rūšių medžių alėjos, buvo apskrita, liepomis apsodinta aikštelė, vadinama Raganų būrimo aikšte. Vidurnaktį jų pranašysčių pasiklausy­

pagalbinė internatinė mokykla. Po 1979 m. kilusio gaisro pastatas dalinai restauruotas ir

ti čia ateidavę dvarininkai.

užkonservuotas. Daug metų stovėjo užkaltais langais. 2009 m., kilus grėsmei, kad įgrius

parko takas, vingiuojantis Nemuno pakran­ te. Dabar Gelgaudiškio dvaras patenka į Pa­ nemunių regioninio parko teritoriją.

stogas, pradėta rūmų rekonstrukcija. Statybi­ ninkai dirbo skolon. Negavę žadėto finansa­ vimo darbus jie nutraukė. Dvarui pritaikyti turizmo poreikiams reikia milijoninių lėšų. Neoklasicistinio stiliaus Gelgaudiškio dva­ ro rūmai mūriniai, vienaukščiai, pakylėti ant aukštų pusrūsių. Pastato fasadas paryškintas

Netoli dvaro įrengtas pažintinis miško

GELTONPAMŪŠĖ.

Pasvalio r. Salo­

čių šen. Dvaro sodybos fragmentai kairiaja­ me Mūšos upės krante, Vileišių kaime. Dar puošniai atrodo raudonų plytų dvaro gyvena­ masis namas. Kiti - nykstantys statiniai.

trimis rizalitais. Centrinio rizalito trikampį frontoną remia du masyvūs stulpai ir dvi ko­

ninkams Brenaburgiams. Pasitraukę nuo Pir­

lonos. Nuo paradinio įėjim o leidžiasi akme­

m ojo pasaulinio karo, jie į savo dvarą nebegrį­

niniai laiptai. Fasadą iš parko pusės kadaise

žo. Dvaras liko valstybės. 1925 m. jo žemės

puošė įspūdinga terasa, o jos stogą rėmė aš-

išparceliuotos. Buvusį dvaro centrą su 55 ha

tuonios grakščios kolonos.

žemės nusipirko agronomas Julius Špokevi­

Ypač ištaigingas buvo rūmų vidus. Didžio­ jo ir mažojo salono, kai kurių kitų patalpų

čius, vėliau ta valda perėjo Šeškūno nuosavy­ bėn. Dauguma dvaro pastatų buvo mediniai.

sienos išmuštos šilku. Valgomasis iškaltas

Dar tebežaliuoja dvaro laikų liepų alėjos.

Dvaras priklausė vokiečių kilmės dvari­

ąžuoliniais paneliais, lubos gausiai puoštos gipsatūromis, durys - graikiškų motyvų or­ namentika. Rūmai smarkiai nukentėjo dar Pirm ojo pasaulinio karo metu. Rūmus supa geometrinio plano parkas, pereinantis į mišką. X V III a.pab. - X IX a.pr. tai buvo vienas didžiausių parkų masyvų Lie­ tuvoje. Užveistas dar valdant baronams Koideliams, dabar parkas žaliuoja 119 ha (kartu su miško parku) plote. X IX a.pab. parkas rekonstruotas. Iki mūsų dienų išliko įspūdin­ ga link rūmų vedanti sidabrinių klevų alėja.

191 Geltonpamūšės plytų raštai

G

124

GELUVA

GELUCIAI

Kelmės r. Šaukėnų šen. Dva­

ro sodybos fragmentai apie 2 km į r. nuo Kelmės-Šiaulių plento, pasukus iš jo ties Aukš­ tuoliais: medinis ponų namas, akmenų mūro sūrinė, medinės pirtelės liekanos, parkas. Gelučiai X IX a. pradžioje kaip Marijos Putvinskaitės (žr. Šilo Pavėžupis) kraitis atiteko Juzefui Butkevičiui. Šios poros dukra Kristina, po tėvų mirties tapusi dvaro savininke, 1899 m. ištekėjo už kaimyno iš Gaugarių dvaro Marcijono Janavičiaus (1855-1929). Taip dva­

194-Gelučių ponų namas

ras tapo senos Janavičių giminės nuosavybe. Spėjama, kad dar Vytautas Didysis Janavičius atkėlė į Žemaitiją iš Gudijos ir vieną jų gimi­

naukštis, apkaltas lentomis, jau sulinkęs nuo

nės atstovą paskyrė Žemaičių Storasta. Nuo tų laikų Janavičiai tapo tikrais žemaičiais, savo krašto patriotais. M. Janavičius, baigęs Pe­ terburgo miškų institutą, dirbo miškininku, tarpukario Lietuvoje - Miškų departamento

senatvės. Geriau išsilaikė dvaro savininko, žinomo miškininko puoselėti želdiniai.

;

GELUVA.

Raseinių r. Ariogalos sen.

Dvaro sodybos fragmentai apie 4 km j p.r. nuo Ariogalos, vakariniu pakraščiu teka D u­ bysa. Išsilaikiusi planinė teritorijos struktūra, senieji keliukai, parko liekanos, dėl perstaty­ mų praradę dalį savo autentiškumo rūmai. Gėluvos vietovardis ypač plačiai nuskam­ bėjo X V II a. pradžioje dėl kilusio katalikų ir kalvinų religinio konflikto. Tuo metu dvaras priklausė vieniems iš pirmųjų Lietuvos evan­ gelikų reformatų (kalvinų) didikų Kenstartų

191 Gelučių dvarininkas Marcijonas Janavičius

šeimai. Manoma, kad 1549-1551 m. Beržėnų tijū­ nas, Žemaitijos vaiskis Sebastijonas Kenstartas Gėluvos dvare įkūrė religinę kalvinų ben ­ druomenę, kuriai pastatė nedidelę medinę

skyriaus viršininku, daug nusipelnė Lietuvos miškams. Bendravo su žinomu kultūrinin­

bažnyčią. Po jo mirties sūnus Sebastijonas,

ku ir visuomenės veikėju, žmonos pusbroliu,

taip pat žymus savo laiko Žemaitijos parei­

kaimyninio Šilo Pavėžupio dvaro savininku Vladu Putvinskių, kartu kūrė verslo projek­

gūnas (nuo 1591 m. jis Ariogalos tijūnas, o nuo 1594 m. ir Žemaitijos žemės teismo tei­

tus, pavyzdžiui, pastatė pieninę, kurioje pa­ gamintą sviestą eksportuodavo net į Daniją.

sėjas) Geluvą pasirinko kaip savo pagrindinę rezidenciją. Tikėtina, kad būtent jis Geluvoje

Mirė nuo širdies ligos ir palaidotas kapinėse

pastatė pirmuosius mūrinius dvaro rūmus,

tarp Gelučių ir Šilo Pavėžupio. Paskutinis dvaro savininkas Stanislovas Janavičius 1941 m. ištremtas prie Lenos žiočių.

stovėjusius iki X V III a. pabaigos. S. Kenstarto aktyvią valstybinę-religinę

Spėjama, kad Gelučių dvaro ponų namas

veiklą tęsė jo žmona Kristina NonhartaitėKenstartienė, Vilniaus pilininko Petro Non-

pastatytas 1791 m. Jis buvęs medinis, vie­

harto dukterėčia. Vykdydama 1610 m. mi-

725

GELUVA

G

rūsio vyro valią, ji Geluvoje, ant neaukšto kalnelio kairiajame Dubysos krante pastatė mūrinę kalvinų bažnyčią. Tačiau nauja bažny­ tėlė ramiai stovėjo neilgai, nes po dešimties metų Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška sukurstė Ariogalos miestelėnus užpulti kalvi­ nų šventovę. Triukšmas po šio išpuolio kilo labai didelis. Karingas vyskupas bylą galų ga­ le pralaimėjo ir Kenstartienei turėjo atlyginti patirtus nuostolius. 1634 m. bažnytėlė vėl at­ statyta, prie jos įkurta mokykla. Tačiau 1677 m. kalvinų bažnytėlė vėl sudeginta. Greit po

795

Gėluvos dvaro rūmų likučiai

to Geluvoje pasikeitė savininkai - 1699 m. dvarą nupirko katalikas, Vitebsko vaivadijos

bajoro Kleopo Burbos. Dvare Teodora Bur­

pastalininkas B. Chlevinskis. Religiniai kon­

bienė savo atminimą įamžino perstačiusi rū­ mus ir sutvarkiusi parką. Mirus T. Burbienei,

fliktai baigėsi. Tuo metu Geluva buvo didelis dvaras, kuriame, be mūrinių rūmų, stovėjo

1898 m. po dalybų Geluva atiteko Andriui

keletas arklidžių, spirito varykla ir net du

Burbai, o 1909 m. šiam mirus po teismo ati­

vandens malūnai. Be to, Gėluvos dvarui pri­ klausė smuklė prie Ariogalos kelio.

teko kitam A. Burbos paveldėtojui - Austri­ jos-Vengrijos piliečiui Marijonui Mykolui

Gėluvos vardas vėl suskambėjo X V III a. pabaigoje, kai 1794 m. Antanas Chlevinskis,

Stanislovui Puzinai.

būdamas vienas Tado Kosciuškos sukilimo Lietuvoje vadų, subūrė keletą ginkluotų pul­

ras nusavintas ir išdalintas aplinkiniams vals­ tiečiams, o 1925 m. jo centrą su neliečiama

kų ir dažnai lankydavosi šiame dvare. Pasak

80 ha žeme už 6000 JAV dolerių nusipirko

legendos, sukilimui pralaimėjus, viename iš aplinkinių piliakalnių (gal Birutkalnyje?)

Elena Teišerskytė Baltrušaitienė. 1927 m. m i­

sukilėliai užkasė savo ginklus, kurių iki šiol niekas nerado... Su Chlevinskių vardu susiję

palikimas buvo padalintas į keturias lygias dalis. 1930 m. jos vyras Juozas Baltrušaitis

ir daugiau vaizduotę audrinančių padavimų.

atpirko dar vieną dalį ir taip atstatė teises į pusę dvaro. 1933 m. savo dalį jis, kaip ir ki­

Ypač įdomus parko alėjos gale esantis akmuo su graikišku ir lenkišku įrašais, menantis Ka­

Prasidėjus žemės reformai, 1924 m. dva­

rus dvaro savininkei E. Baltrušaitienei, jos

ti paveldėtojai, pardavė Vilkijos miestiečiui

zimierą Chlevinskį (1755-1821). Pasaklegen-

Abraomui Aronovskiui. 1940 m. Geluva na­

dos, vienas Chlevinskis prieš mirtį nusprendė savo dvarus padalinti dviems sūnums, tačiau

cionalizuota. Pokario metais čia įsikūrė A rio­ galos sodininkystės ūkis.

po to kažkuris turėjęs išsikelti iš Gėluvos. Ilgai trukusį ginčą nuspręsta baigti dvikova: sužeis­

nuo Kauno, netoli Ariogalos ir dabar pro

tam teks keltis iš tėvų dvaro. Deja, dvikova

medžius galite pamatyti dvaro rūmų fasadą

baigėsi Kazimiero žūtimi, tad brolis jo atmini­ mui dvikovos vietoje ir pastatė šį akmenį. Paskutinė iš Chlevinskių giminės dvaro valdytoja Teodora Chlevinskaitė m inim a nuo 1866 m. Ji ištekėjo už Raseinių pavieto

Senuoju Žemaičių plentu važiuodami

puošiančias kolonas. Manoma, kad tinkuotų plytų rūmai statyti X IX a. antrojoje pusėje (Teodoros Burbienės laikais). Apie 1915 m. prie rūmų pristatytas priestatas. Kartu su juo rūmai įgavo U raidės formą.

G

7 26

GELVONAI

Dabar dvaro sodybos likučiai - privati

riu. Vienas iš tos riteriškos giminės palikuo­

nuosavybė. Jie priklauso keletui savininkų,

nių, Gelvonų dvaro savininkas, 1895-1897 m, pastatė dabartinę miestelio bažnyčią (ar-

netvarkomi, apleisti.

chit. Aleksejus Polozovas). Ji bebokštė, neok-

GELVONAI.

Širvintų r. Gelvonų šen.

lasicizmo ir neobaroko formų derinys.

lyje. Tai X IX a. pirm ojoje pusėje - X X a. pra­

2009-ųjų kovą Gelvonų dvaro tarnų na­ mas nukentėjo nuo gaisro - apdegė dalis sto­

džioje egzistavusios sodybos likučiai: raudo­

go ir stogo perdangų.

Dvaro sodybos fragmentai Gelvonų m ieste­

nų plytų tarnų namas, tvartas, senų medžių

GERUČIAI (Glebava).

alėja, vedanti į dvarvietę.

Pakruojo r.

priklausė

Geručių šen. Dvaro sodyba apie 5 km į š. nuo

Daumantams, Siesickiams, Žabams. Kai Ali­ na Žabaitė ištekėjo už Stepono Aleksandro

Žeimelio, jau visai prie Latvijos sienos - rū ­ mai, dvi oficinos, ūkiniai pastatai iš skaldytų

Pliaterio (1 7 9 9 -1 8 6 4 ), Gelvonai tapo grafų Pliaterių nuosavybe. Tai Lietuvos ir Lenkijos

akmenų ir raudonų plytų mūro, parkas.

didikų giminė, kilusi iš X III a. Vestfalijos ri­

kų vaivada Jonas Hlebavičius, kuris šias že­ mes gavo reguliuodamas tuometinės LDK

Gelvonų

dvaras

senovėje

terio Hereboldo Brėjeliečio, praminto Pliate­

Dvarą X V I a. antrojoje pusėje įkūrė Tra­

?96- Gelvonų dvaro tarnų namas nukentėjo nuo gaisro

197-Geručiai rudenį

72 7

GINIŪNAI

sieną su Kuršu. Paskutinis dvaro savininkas Anatolis Lyvenas X X a. pradžioje savo val­ dą buvo įkeitęs Vilniaus žemės bankui. Per tarpukario Lietuvos žemės reformą dvaras išparceliuotas, kaimas pavadintas Geručiais. Dvaro pakraštyje išlikę Geručių senovės gy­ nybiniai įtvirtinimai - paveldo vertybė.

GILVYČIAI Šiaulių r. Bubių šen. Dva­ ro sodybos fragmentai atokiau nuo centrinių kelių, apie 8 km į š.v. nuo Kurtuvėnų, prie Čiaušos upelio - rūmai, du kumetynai, pie­ ninė. Senas dvaras. Yra žinoma, kad 1635 m. Ariogalos tijūnas P. Šiukšta užrašė Gilvyčius Kražių mokyklos neturtingiems mokiniams išlaikyti. Dabartiniai sodybos pastatai išliko iš X IX a. pabaigos - X X a. pradžios.

G

GINEITIŠKĖS Trakų r. Onuškio šen. Dvaro sodybos fragmentai - medinis namas, arklidžių griuvėsiai, sena liepa, parkas. Dva­ ro sodyba kūrėsi nuo X IX a. vidurio.

GINIŪNAI

Panevėžio r. Smilgių šen.

Dvaro sodybos fragmentai apie du kilom et­ rai į p. nuo plento Panevėžys-Šiauliai, jau visai prie kaimyninio Radviliškio rajono: ak­ mens mūro svirnas, du tvartai, medinė dar­ žinė su akmens mūro intarpais, pastatyti ap­ link keturkampį ūkinį kiemą. Pastatai buvo sujungti akmenine tvora, kurios likučių dar galima pamatyti. X IX a. pabaigoje dvaras priklausė gar­ siam Panevėžio krašto žmogui - Stanislovui Kerbedžiui (žr.: Naudvaris). Galimas dalykas, kad Giniūnai įkurti kaip Naudvario palivar­ kas. Nežinia, ar S. Kerbedis dažnai čia lanky­ davosi - buvo užsiėmęs tiltų statybomis toli nuo gimtinės. 1906 m. dvaras jau priklausė Malinskiui. Gal jis perėmė dvarą po S. Kerbedžio mirties. 1931 m. Giniūnus nupirko iš JAV grįžęs Jurgis Dilka. Buv. dvaro teritorijo­ je tebėra jo pastatytas akmeninis kryžius su statytojo pavarde - 1939 m., J. Dilka. Poka­ riu dvare veikė kolūkio gamybinis centras. Atkūrus nepriklausomybę dvarą atsiėmė vie­

?9S

Gilvyčių dvaro rūmai

nas iš J. Dilkos sūnų.

m-Giniūnų dvaro tvartas

G

128

GINTALIŠKĖ

GINTALIŠKĖ.

Plungės r. Platelių šen.

Dvaro sodybos fragmentai 6 km į v. nuo Pla­ telių keliu Salantų link - kumetynas, klėtis, tvartas, parko liekanos. Dvaras žinomas nuo X V a. Tada tai buvo Žemaičių seniūno Kęsgailos valda. Išmirus Kęsgailoms, dvaras perėjo Lietuvos didžių­ jų kunigaikščių žinion. 1568 m. Žygiman­ tas Augustas dvarą padovanojo Žemaičių seniūnui ir karo vadui Jonui Chodkevičiui. 1662 m. dvaras atiteko didikų Sapiegų gi­

201-Tautodailės medžio kompozicija Gintarų dvarvietėje

minei. Žinoma, kad nuo 1752 m. Gintališkę valdė Trakų vaivada Pociejus, o nuo X IX a.

m edinė stulpinė kom pozicija (tautod. A r­

pradžios didikai Liadochovskiai. Pirm ojo pasaulinio karo išvakarėse dvarą nusipirko

vydas Klovas, 2001 m .). N etoli dvarvietės - kitos kultūros vertybės: G intarų kapiny­

gretimo Platelių dvaro (žr.) savininkas pran­

nas, kaim o senosios kapinės.

cūzų kilmės grafas de Šuazelis-Gufjė (Choi-

Dvarvietę žvalgė I. Jablonskis

(1977,

1987), V. Morkūnas (1992), J. Kanarskas

seul-Gouffier).

(2007). Aptiktas kultūrinis sluoksnis su degė­ siais, ištirta dalis rūmų pamato ir akmenimis grįsto kiemo grindinio. Dvarvietė datuojama X V I-X V II a. vidu­ riu. Joje stovėjo pirmasis Kartenos dvaras, su­ degintas karų su švedais metu ir toje vietoje nebeatstatytas. 200

G iri tol iš kės dvaro ūkinis pastatas

GINTARAI. šen.

Senosios

K retingos r. K artenos K artenos

archeologinė

dvarvietė yra apie 1,4 km nuo K artenos

GIRSTEIKIŠKIS.

Molėtų r. Baln in ­

kų šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 10 km į p.r. nuo Balninkų, keliu link Molėtų, prie Saločio ežero: klojim as, rūmų rūsiai,

bažnyčios aukštyn kairiuoju M inijos k ran ­

arklidė, kiaulidė. Priskiriam as X IX a., kuo­ m et priklausė Pomarnackiams. 1914 m.

tu. D varvietė buvo įsikūrusi atokiau nuo upės, M inijos kranto aukštum oje, ant p i­ liakalnio, vadinam o Vyšnių kalnu. Kalno

Nikolajus Raiko, kuris dvarą paveldėjo po M arijos Šach-Nazarovos m irties, valdą par­

šlaitai nuolaidūs, apie 20 m aukščio. Ant

davė Jonui Vileišiui. 1919 m. dvare gyveno Ona Vileišienė, sugrįžusi iš Ukrainos. 1919

jo stovėjo m ediniai rūm ai ir pagalbiniai statiniai, o vakarinėje papėdėje buvo gy­

m. į dvarą atvažiavo Pajaujis. Jis mokė Ale­

venvietė. Bevardžio upelio slėnyje išliko dvarą juosusių trijų tvenkinių pylim ai (G intarų I ir II pylim ai - kultūros pavel­ do vertybės), vandens m alūno vieta. D var­ vietę ženklina

ažūrinio kryžiaus form os

ną Vileišytę. 1924 m. dvare lankėsi garsūs to meto kultūrininkai Mikas Petrauskas ir Mykolas Devenis. 1937 m. J. Vileišis dvarą pardavė Žemės ūkio m inisterijai. Pardavi­ mo akte pažymima, kad žemė „yra apsun­ kinta skola Vilniaus bankui“. Tokie istorinių

129

GIŽAI

G

Girsteikiškio dvaro kluonas

202

dokumentų duomenys. Dabar dvaras - pri­ vati nuosavybė.

konį pastatė dabartinę, akmens mūro bažny­ čią. Tarpukariu, 1932 m., Gižų dvarą nupirko

Vilkaviškio r. Gižų šen. Dvaro

bankininkas Jonas Vailokaitis (žr. Paežeriai ), pasakojama, sumokėjęs 115.000 litų ir vardo

sodybos fragmentai. Dviaukštis, stačiakam­

dienos proga padovanojęs jį savo seseriai Jad­

pis raudonų plytų ir akmens mūro statinys

vygai Prapuolenienei. Prapuoleniai tuo metu

ryškiai išsiskiria iš kaimo aplinkos. Tai dvaro svirnas.

gyveno Kybartuose. Vyras dirbo muitinėje,

Dvaras žinomas nuo X V III a., kai priklau­

sėkmingai ėmėsi ūkio. Per pokarinę antrąją

sė Minsko vaivadai A. M. Chmarai. Jis pastatė pirmąją, medinę kaimo bažnyčią, kuri 1834 m.

sovietizaciją Prapuolenių šeimos nariai, kurie

GIŽAI

sudegė. Tada jau kitos kartos dvaro savininkai Antanas Viečechovskis ir jo žmona Marija, pa­ sikvietę italų kilmės architektą Henriką Mar-

203

o žmona mokytojavo. Naujieji dvarininkai

nespėjo pasitraukti į Vakarus, ištremti į Sibi­ rą. Ilgainiui dvaro pastatai sugriuvo, liko tik raudonos buvusio svirno sienos. Pastaraisiais metais svirnas suremontuotas.

Gižų dvaro svirnas

G

130

GUTIŠKĖS

CLITISKES Vilniaus r. Paberžės šen. Glitiškių dvarvietė yra šalia senojo VilniausMolėtų kelio, prie Širvio ežero: X V III a. pir­ mosios pusės - X X a. pr. dvaro pastatai: rū­ mai (1860 m.), lobynas, oficina, rūkykla, dvi arklidės, dvi karvidės, kiaulidė, darbininkų namas, svirnas, pirtis, oranžerija, spirito va­ rykla, parko fragmentai. Šiose žemėse dvaras minimas nuo 1483 m. X V I-X V II a. jis priklausė Petkevičiams, X V III a. pirm ojoje pusėje - Stanevičiams. Nuo 1756 m. iki pat Antrojo pasaulinio karo - dvarininkų Jelenskių nuosavybė. Dvaras rusų kariuomenės išgrobstytas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tragiškas paskutinio dva­ ro savininko Kazimiero Jelenskio likimas - 1943 m. jis žuvo nacių koncentracijos sto­ vykloje Osvencime. Mozūrų maršalkos Kazimiero Jelenskio statyti neogotikiniai rūmai iškilo 1860 m. vietoje ankstesniojo, iš maumedžio rąstų su­

20S-Glitiškių dvaro ąžuolas

ręsto, dvaro pastato. Manoma, rūmų ir ofi­ cinos projekto autorius - architektas Augus­

pastato vidus, bet ir išorė. Pirm inį vaizdą

tinas Kosakauskas (1731-1803). Po Antrojo

geriau išlaikė fasadas iš parko pusės. Rūmai

pasaulinio karo rūmai ne kartą remontuoti, ir ne visada vykusiai, todėl pasikeitė ne tik

formos. Pastato stogas - lygus, su iškilusiais

dviaukščiai, mūriniai, ištęsto stačiakampio

204-Glitiškių rūmai

131

GORNOSTAJIŠKĖS

G

nedideliais bokšteliais, suteikiančiais jam di­ dingumo ir paslaptingumo. Įdomūs ir kiti dvaro pastatai. Savo archi­ tektūra išsiskiria 1787 m. įrengta rūkykla su piramidiniu stogu. Svirną (X V III a. I pusė) puošia arkinės langų nišos. 1756 m. statytas dvaro lobynas - klasicistinių ir liaudiškos ar­ chitektūros formų; 1791 m. lobynas rekons­ truotas pagal archit. A.Kosakausko projektą. Dvarą supo nemažas parkas, nusidriekęs Širvio ežero pakrante. Dabar ošia tik kai kurie pavieniai medžiai. Įspūdingiausias jų - šalia rūmų. Tai storas, apie 25 m aukščio ąžuolas, kuriam, manoma, apie 500-600 metų.

GORNOSTAJIŠKĖS

Šalčininkų

r

Eišiškių šen. Šalia Eišiškių miestelio, 0,3 km į šiaurę nuo Šalčininkų-Eišiškių kelio - Gornostajiškių dvaro sodyba. Joje X IX a. dvaro statiniai: rūmai (X IX a. I p.), oficina, san­ dėlis, tvartas, vandens malūnas, grūdų sandėlis-daržinė, sandėlis, kumetynas, tvoros liekanos su vartais. Parko, įkurto 1812 m., fragmentai. Dvaro sodyba įsikūrusi ant kalvos. X V III a. pab. čia dar stovėjo mediniai rūmai, vandens malūnas, svirnas, spirito varykla. Šių pastatų nebėra. X IX a. antrame-ketvirtame dešimtmetyje, valdant dvarininkams Sekliuckiams, susiformavo dvaro sodyba, išlikusi iki mūsų laikų: iškilo nauji mūriniai

20z

Gornostajiškių dvaro vartai

rūmai, oficina, svirnas, malūnas, sandėliai, tvartai ir kiti ūkiniai pastatai. X IX a. viduryje pastatyti mediniai kumetynai. Reprezentacinė zona - rytinėje sodybos dalyje. Ją sudarė rūmai su parku, oficina ir puošnūs įvažiavimo vartai. Rūmai vakariniu fasadu atsukti į stačiakampį ūkinį kiemą, aplink kurį - ūkiniai pastatai. Rytinis rūmų fasadas atgręžtas į parterį, apsuptą tik parko želdinių. Abipus parterį stovinčių tradicinių pagalbinių pastatų nėra. Tokiu išplanavimu Gornostajiškės išsiskiria iš kitų dvarų so­ dybų. Rūmų išorei būdingos gana santūrios vėlyvojo klasicizmo formos. Jie vienaukščiai, stačiakampio plano, su mezoninu ir keturių toskaninių kolonų portikais abiejuose ilguo­ siuose fasaduose, kurie yra simetriški. Jų centrinės dalys paaukštintos vienu aukštu. Iš šonų fasadus tolygiai skaido klasicistiniai stačiakampiai langai, kampus paryškina rus­ tai - keturkampės apdailos detalės. Rūmų vi­ duje patalpos išdėstytos asimetriškai. Šiauri­ nėje pusėje - abipus siauro koridoriaus, pie­ tinėje - dominuoja svetainė, užimanti beveik ketvirtadalį rūmų ploto. Dabar rūmai apleisti, sunykę. O dar prieš dešimtmetį pastatas švytėjo architektūriniu prašmatnumu. Ne geresnės būklės ir kiti dvaro pastatai.

206

Gornostajiškių rūmai

Į šiaurę nuo rūmų - oficina, šalia jos sandėlis. Atokiau stovėjo du mediniai kūme-

G

T 32

GRAUŽIKAI

Vytautas. 1992 m. vietos gyventojai ir muzie­ jininkai Graužikuose rado j žemę užkastus du bidonus su Putvinskių šeimos archyvu, kuris perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui.

GRAŽIONIAI. Radviliškio r. Aukštelkų šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 6 km į š.r. nuo Radviliškio - vienaukštis ponų namas 208

Graužikų dvaro kumetynas

tynai, už jų prie Gornostaikos upelio, - van­ dens malūnas, jau virtęs griuvėsiais. Oficinos ir beveik visų ūkinių pastatų architektūrai būdingi liaudiškojo romantizmo bruožai. Jie pastatyti iš akmens mūro, išlaikė savitą origi­ nalų dekorą, tačiau apleisti. Dabar dvaro sodyba priklauso keliems savininkams, gal todėl stinga sutarimo dėl sodybos atnaujinimo.

GRAUŽIKAI.

Kelmės r. Kelmės šen.

su žaismingu bokšteliu, svirnas, išsiskiriantis puošniu šiauriniu fasadu, kumetynas, kloji­ mas, tvartas, dvaro vartų stulpų liekanos.

GRIEŽE. Mažeikių r. Židikų šen. Dvaro sodybos fragmentai jau visai netoli prie La­ tvijos sienos, j š.r. nuo Mažeikių naftos ga­ myklos, šalia Griežės kaimo. Dvaro sodyba išsidėsčiusi kairiajame Ventos upės krante. Iš dvaro laikotarpio iš­ likęs kumetynas ir svirnas. Rūmų griuvėsius jau stelbia krūmynai, plačiame lauke riogso tvarto griuvėsiai.

Dvaro sodybos fragmentai į š.v. nuo Kelmės,

Griežė - žymi vieta šio krašto istorijo­

apie 2 km nuo kelio Kelmė-Užventis: baltas,

je. Jau 1263-1267 m. kryžiuočiai m ini ant

tinkuoto mūro kumetynas su aukštu stogu,

Griežės piliakalnio stovėjusią pilį (dabar tai

apirusių mūro ir molio sienų tvartas. Buv. medinis ponų namas gal pokaryje pritaiky­

Griežės I piliakalnis prie Varduvos). Arčiau

tas mokyklai, veikiausiai, perstatytas. Tai antras Putvinskių dvaras (žr. Šilo Pa-

dvarvietės yra Griežės II piliakalnis Ventos krante, kuris taip pat mena labai senus lai­

vėžupis). Pradžioje jis priklausė Rapolui Pu-

kus. Aptilus kryžiuočių antpuoliams šalia piliakalnio steigėsi gyvenvietė, o vėliau atsi­

tvinskiui, jam mirus dvarą paveldėjo sūnus

rado dvaras. Nedaug žinių apie jį išliko. Yra

Vladas, vėliau dvarą tvarkė pastarojo sūnus

žinoma, kad X V II a. dvarą valdė Magnus,

Gražionių dvaro ponų namas

209

133

GRUZDŽIAI

G

kiami keliu nuo Rimšės link Meikštų. Vertas dėmesio iš dvaro sodybos išlikęs medinis svirnas su apvaliomis kolonomis ir dekora­ tyviu karnizu. Kitų dvaro statinų likę jau tik griuvėsiai ar pamatai. Dvaras kūrėsi nuo X IX a. pirmosios pusės.

GRUZDŽIAI.

Šiaulių r. Gruzdžių šen.

Dvaro sodybos kompleksą sudaro: arklidėnamas, vandens bokštas su maniežu, kume­

210■Griežės dvaro kumetynas reformacijos globėjas, kaimo vaikams įsteigė mokyklą. X IX a. pabaigoje - X X a. pradžioje

tynas, tvartas, daržinė, oficina, ledainė, pie­

dvaras barono Kaizerlingo nuosavybė. Pasa­

ninė, sandėlis, garinis malūnas su džiovykla, rūmai, ekonomo namas, karvidė, kiaulidė,

kojama, kad jis buvęs labai žiaurus dvaro dar­

karietinė, arklidė, vežiminė, dar keli ūkiniai

bininkams. 1906 m. kilo dvaro darbininkų streikas. Sukilėliai nušovė žiaurųjį dvarponį.

pastatai, parkas,- iš viso 26 objektai.Vienas kumetynas sudegė 2004 m.

Aptilus revoliuciniams įvykiams dvarą valdė

Unijinės Lietuvos laikais šis dvaras va­

Kaizerlingo žentas von der Recke, kuris po Pirmojo pasaulinio karo, išsigandęs dvarus

dintas karališkuoju, nes priklausė valstybei, Šiaulių ekonomijai, kurios pajamos atitekda­

karpančios Lietuvos žemės ūkio reformos, dvarą pardvė gausiai Pabedinskų šeimai. Jos

vo Lenkijos

nariai dvarą pirko dalimis, taip apsisaugoda­ mi nuo dvaro apkarpymo pagal žemės refor­

ir Lietuvos karaliui. Pasakoja­

ma, kad X V II a. dvaro ekonominiu valdytoju buvo paskirtas vienas iš Gruzdžių giminės atstovų, esą, nuo jo pavardės ir kilo vietovės

mos įstatymus. Pabedinskai dvarą valdė iki 1940 m. Pokariu kolūkiniai statiniai nustel­

pavadinimas. Yra žinoma, kad 1586 m. Žygi­ mantas Augustas dovanojo Gruzdžių valdas

bė senuosius dvaro laikotarpio pastatus.

žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui. Vė­ liau dvare šeimininkavo Valavičiai, Radvilos, Sapiegos, vėl Radvilos, Sabieskiai... Kai Lietu­ vą ėmė valdyti Rusija, imperatorė Jekaterina II Gruzdžius, kaip ir daugelį kitų Lietuvos dvarų, padovanojo savo favoritui grafui Pla-

211 Griškiškės svirno kolonada

GRIŠKIŠKĖ (Griškaučizna)

Igną

linos r. Rimšės šen. Dvaro sodybos fragm en­ tai Ilgaičio ežero krante, lengviausiai pasie­

212-Gruzdžių dvaro garinis malūnas

G

734

GUBERNIJA

211 Gruzdžių karvidė

tonui Zubovui. Zubovų giminei šios valdos priklausė iki 1858 m. Nuo 1817 m. Gruzdžių dvare vyko dideli statybos darbai. 1819 m. pastatyta karvidė - puošniausias ir daugiau­ sia dekoruotas pastatas, 1820 m. - arklidės. 1903 metų data, esanti ant arklidės frontono

Dabar Gruzdžių dvare galima apsilankyti Reginos ir Vytauto Mataičių dirbtuvėje. Tau­ todailininkai ją patys įsirengė buvusioje dva­ ro pieninėje. Dauguma kitų statinių - privati nuosavybė.

GUBERNIJA

dekoratyvinės detalės, turėtų būti pastato re­ konstrukcijos ar didesnio remonto data. Tuo

dybos fragmentai Šiaulių miesto šiaurinėje

pačiu laikotarpiu, 1820 metais, prie įvažiavi­

dalyje. Veikiausiai, dvaras įkurtas X V III a.,

Šiaulių m. Dvaro so­

mo į dvarvietę pastatytas dar vienas gausiai

Lenkijos ir Lietuvos valstybės ekonomijų

dekoruotas statinys - vandens bokštas. Kiek į

valdytojo Antano

kairę nuo jo yra buvusi gamyklėlė, jai taip pat būdinga architektūrinių detalių gausa. Dva­

(žr. Didžiadvaris). Greičiausiai, tada buvo įsteigtas ir alaus bravoras „Gubernija“ - vie­

ro rūmai kukliausi iš visų statinių - gal todėl,

na seniausių alaus daryklų Lietuvoje. Kara­

kad valdų savininkai patys čia negyveno.

liškos ekonomijos inventoriaus sąrašuose ji minima 1786 m. Tačiau yra duomenų, kad

1858 m. Zubovai Gruzdžių dvarą pardavė Žagarėje įsikūrusiems Naryškinams; jiems šios valdos priklausė iki Pirm ojo pasaulinio karo. Ir Zubovų, ir Naryškinų valdymo m e­ tu dvare svarbiausias buvo ūkinis sektorius. Nepriklausomos Lietuvos laikais Gruz­

Tyzenhauzo

iniciatyva

ji veikė jau 1753 m., o gal ir 1655 m. Tyzen­ hauzo valdymo metu čia įkurta nemažai m a­ nufaktūrų, kurios lėmė gamybos plėtojimą ir vystymą ateityje. Ilgainiui Gubernijos dvaras peraugo į miesto pramoninį rajoną.

džių dvare veikė Veterinarijos ligoninė, 1923

Šiaulių ekonomijai po Lenkijos ir Lietu­

m. įsteigta Žemės ūkio mokykla, 1928-1938

vos trečiojo padalijimo atitekus Platonui Zu­

m. - Aukštesnioji gyvulininkystės mokykla. 1934 m. iš Plungės atkeltas žemaitukų veis­

bovui, jo žinion pereina ir Gubernija. 1799 m. pradėta pirm oji “Gubernijos” bravoro re­ konstrukcija. Ši data iškalta akmenyje, kuris

lės žirgynas. Sovietmečiu čia veikė ūkio technikumas.

Žemės

įmūrytas į pastatą. Po rekonstrukcijos alaus

135

2 ,4

GULBINĖNAI

G

Gubernijos gamybinis pastatas

darykla gamino trijų rūšių alų ir dar vieną

tiniame pakraštyje, tarp Upytės ir Ringužės

ypatingą alaus rūšį - vadinamąjį “Rusišką

upelių. Dvaro sodyba susiformavo X V III a. - X X a. pr. Tai tipiška sodyba - jai būdingos to

porterį”, kuris Peterburgo laboratorijos tei­ gimu buvo geriausias tuometinėje Rusijoje. “Gubernija” smarkai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, atstatyta, per Antrąjį pasau­ linį karą vėl sugriauta. Pradėjo veikti apie 1950 m. Iš Gubernijos dvaro laikų išliko bravoras (pastatytas 1799 m., rekonstruotas 1983 m.),

laikmečio dvarų statybos tradicijos. Iš dvaro laikų liko rūmai, oficina, svirnas, du tvartai, daržinė, arklidė. Žaliuoja X V III a. užveistas parkas, jam e įkurta unikali Lietuvoje tvenki­ nių sistema.

sandėlis (1895), arklidė (X IX a.). Dabar senie­ ji dvaro statiniai priklauso AB “Gubernija”.

GULBINĖNAI Pasvalio r. Krinčino šen. Gulbinėnų gyvenvietė yra rajono ryti­ niame pakraštyje, prie ribos su Biržų rajonu. Dvaras įsikūręs Gulbinėnų gyvenvietės pie­

216-Gulbinėnų dvaro rūmai

215-Gulbinėnų dvarininkas, Lietuvos kariuomenės generolas Kazys Ladiga

G

GULBINĖNAI

136

X IX a. antrojoje pusėje - X X a. pr. pastaty­

bar Biržų r.). Baigęs Vilniaus karo mokyklą,

ti iki mūsų dienų išlikę m oderno stiliaus rū­ mai, oficina, ūkiniai pastatai. Suformuotos

K.Ladiga tarnavo Rusijos kariuomenėje, da­

reprezentacinė ir ūkinė zonos.

lyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. grįžo į Lietuvą, įstojo į kuriamą Lietuvos

Gulbinėnų dvaro rūmai - mūriniai, stačia­

kariuomenę. Jam suteiktas pulkininko leite­

kampio plano. Pastatą sudaro trys korpusai - trijų aukštų centrinis, dviejų aukštų pieti­

nanto laipsnis. K.Ladiga vadovavo mūšiams

nis ir vienaukštis šiaurinis korpusas. Abipus triaukščio korpuso pagrindinio (vakarinio) fasado iškilę romantiškų formų penkiakam­

su bermontininkais, su savo pulku kovėsi prieš Raudonosios armijos būrius Lietuvoje, dalyvavo operacijose prieš lenkus Suvalkų

piai bokštai. Rytinis triaukščio korpuso fasa­

krašte. 1925 m. K.Ladigai suteiktas generolo laipsnis. 1927 m. generolas išleistas į atsargą.

das analogiškas, tik be bokštų.

Po tokio, veikiausiai netikėto posūkio gyveni­

Reprezentacinėje sodybos dalyje stovi rū­ mai, iš lauko akmenų bei raudonų plytų su­ mūryta oficina, arklidės, kurių fasadinę pusę

me, 34 metų generolas, jau būdamas atsargo­ je, gyveno savo dvare Gulbinėnuose. 1936 m. generolo K.Ladigos rūpesčiu dvare įrengta

puošia kuorai, arkiniai langai. Ūkiniai pasta­

Šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia. Sovie­

tai išsidėstę rytinėje sodybos dalyje. Atskirti želdynais, jie sudaro atskirą ūkinį kiemą.

tams nacionalizavus dvarą, bažnyčia įrengta mūriniame buvusio dvaro ūkiniame pastate.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Gulbinėnai buvo Krinčino valsčiaus nuosavybė.

Generolą K.Ladigą sovietai suėmė ir Rusijoje sušaudė. Dvaro rūmuose po Antrojo pasauli­

1925 m. kovo mėnesį dvaro žemė ir pastatai

nio karo veikė septynmetė mokykla, dalyje pastato gyveno mokytojai. Lietuvoje atkūrus

perduoti Lietuvos kariuomenės generolui Kaziui Ladigai (1893 -1 9 4 1 ) - vienam žy­ miausių nepriklausomos Lietuvos karinin­

nepriklausomybę, dvaro rūmus atsiėmė gene­ rolo K.Ladigos palikuonys.

kų, išgarsėjusiam kovose su bolševikais ir

Šalia nedidelio Upytės upelio 6 ha plote

bermontininkais. Dvaras jam priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Generolo gimtinė

žaliuoja m išriojo stiliaus dvaro parkas, kuria­ me išlikusi ąžuolų alėja, tyvuliuoja du tven­ kiniai.

buvo šalia Gulbinėnų - Iškonių kaime (da­

ILGUVA

ILGUVA

138

šakių r. Kriukų šen. Ilguvos

dvaro ir bažnyčios kompleksas reto grožio vietoje, kur trumputė Nykos upelė įteka į Nemuną. Iš dvaro laikų liko mediniai rūmai, kumetynas, kluonas, arklidė, ledainė, parkas. Dvarui taip pat priklauso Ilguvos bažnyčia, klebonija, varpinė, špitolė. 1583 m. istoriniai šaltiniai m ini Panykių dvarelį, pavadinimą gavusį nuo Nykos upės. Iš pradžių tai karališkas dvaras. 1758 m. jį nu­ sipirko Veliuonos klebonas Viktoras Talko

2 ,8 Į koncertą dvare susirinko ne tik aplinkiniai gyventojai, atvyko dvarų romantikos fanų ir iš didžiųjų miestų...

Grincevičius - Ilgauskas. Nuo tada Panykiai pradėti vadinti Ilguva. Grincevičių giminei

kompozitoriaus ir smuikininko, Varšuvos fil­

dvaras priklausė iki X IX a.pab., kai Ona Grincevičiūtė ištekėjo už žymaus to meto lenkų

harmonijos direktoriaus Emilio Mlynarskio (1870-1935). Nuo tada dvaras tapo mėgsta­ ma muzikų susibūrimo vieta - čia viešėdavo Varšuvos ir Peterburgo konservatorijų profe­ soriai, garsūs muzikantai. Pianistas Artūras Rubinšteinas vedė jauniausią Mlynarskių dukrą Nelę. Dvaras, nors per vedybas ir atite­ kęs Mlynarskių giminei, visada svetingai su­ tikdavo Grincevičių šeimos narius. Ilguvos dvare vasarodavęs profesorius Talko G rince­ vičius - žymus lenkų antropologas, Lenkijos mokslų akademijos narys, jaunystę praleidęs Ilguvoje ir Kaune. Vaikystėje dvare gyveno žymi lietuvių dainininkė Beatričė Grincevičiūtė (1911-1988). Čia mėgo vasaroti profe­ sorius Juozas Albinas Herbačiauskas. Medinius Ilguvos dvarelio rūmus X V III a.pab. pastatė karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambelionas Jonas Grincevičius. Ta pa­ ti giminė finansavo ir Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios Ilguvoje statybą (1814 m.). Dvare­

217 Ilguvos dvare atgaivinta tradicija rengti nedidelius koncertus

lio rūmai, fasadu atgręžti į Nemuną, stovi ant aukšto, apie 80 m upės skardžio. Cilindro for-

739

IMPOLIAI

/

1Ižen berg o dvaro rūmai

279

mos mūrinės portiko kolonos laiko trikampį medinį frontoną - tai leidžia pastatą priskirti liaudiškajam klasicizmui. Mediniuose dvarelio rūmuose buvo de­ šimt kambarių, didelis salonas, išsiskiriantis aristokratišku interjeru. Jis buvo apstatytas Liudviko X V I stiliaus baldais, sienos išmuš­ tos damaskiniais (raštuoto šilko) audiniais. Salonui prašmatnumo teikė žydrų koklių krosnys, parketinės grindys, krištolinis siety­ nas. Čia stovėjo ir koncertinis fortepijonas. Tais laikais Ilguvos dvaras garsėjo unikaliais knygų rinkiniais.

priklausė Panevėžio „Ekrano“ gamyklai - bu­ vo neblogai prižiūrima ir tvarkoma. Dabar ji - privati nuosavybė. Erdvus neoklasicistinio stiliaus Ilzenbergo rūmų pastatas iškilo X IX a. antrojoje pu­ sėje. Tai vienaukštis, mūrinis, didžiosios „L“ raidės formos statinys, padalintas dviaukščio rizalito. Rūmai remontuoti, tačiau jų fasadai išlikę autentiški. Rūmus supa m išriojo stiliaus 10,8 ha plo­

Dvarelio rūmai restauruoti 1992-1997 m. Dabar juose vyksta įvairūs muzikos ren­ giniai. Tebežaliuoja senas dvaro parkas.

ILZE NBERGAS.

rūmus, o dvarelį pavadino žmonos Ilzės var­ du - Ilzenbergu. Vėliau dvarą valdė Dimšos. Septintajame X X a. dešimtmetyje dvarvietė

Rokiškio r. Juodupės

to parkas. Jį sudaro dvi dalys - viena šalia rū­ mų, apribota liepų eilėmis, labiau prižiūrėta. Kita - natūralus miškas, besidriekiantis šlai­ tu Ilgio ežero link ir jau bebaigiąs sulaukėti.

IMPOLIAI.

Pakruojo r. Linkuvos šen.

šen. Dvaras yra prie pat Latvijos sienos. Tai

Dvaro sodybos fragmentai netoli kelio Pa­

- rūmai, vieno aukšto gyvenamasis namas, apgriuvę arklidės, kumetynas ir ūkinis pasta­

kruojis-Linkuva, už Petrašiūnų, Mūšos upės

tas. Tebežaliuoja X IX a. įkurtas parkas. Ilzenbergo dvarelis įsikūręs vaizdingoje vietoje tarp dviejų nemažų ežerų. Į šiaurę nuo dvaro rūmų tyvuliuoja Ilgio (Garajo) ežeras, į pietus - Apvalasai. Dvarvietę pagy­ vina keli tvenkiniai ir upelis. Tai palyginti nesenas dvaras - jį X IX a. įkūrė vokiečių kilmės Rusijos inžinierius, tiesęs pro šias vietas geležinkelį Maskva-Pe­ terburgas. Nusipirkęs žemės jis čia pasistatė

22°- Impoliai: rūsys parke, toliau - svirnas

I

140

INKETRIAI

kairiajame krante - medinis ponų namas

sodyba kūrėsi nuo X IX a. pirmosios pusės iki

(1938), X V III a. molinis svirnas, X IX a. m ū­ rinė klėtis su baltomis masyviomis kolono­

X X a. pradžios. Dabar - privati nuosavybė.

mis, rūsys su mediniu antstatu, parkas. Dvaras minimas nuo 1826 m. Tarpukariu dvarą nusipirko Miškų departamento direk­ torius Medardas Bagdonavičius.

INKETRIAI

Molėtų r. Luokesos šen.

Dvaro sodybos fragmentai: medinis svirnas, kluonas, gyvenamasis namas, kiaulidė. Dvaro

IVONIŠKIS (Gudeliai). M arijam po­ lės sav. Gudelių šen. Dvaro sodybos fragmen­ tai prie Ivoniškio ežero - sandėlis (svirnas) iš plytų ir akmenų mūro, tokios pat statybos arklidės, du tvartai, kelių ūkinių pastatų griu­ vėsiai. X IX a. antrojoje pusėje priklausė Tiš­ kevičiams. Vėliau, iki 1936 m., dvaro šeimi-

141 ninkais buvo Vitalijus Šeftelis ir Serafimą Šeftelytė-Geršbergienė. Jiems priklausė 84 ha žemės, ežeras ir visi dvaro pastatai. Dva­ rininkai išvyko į Prancūziją, iš kur atsiuntė

IVONIŠKIS

/

įgaliojimą parduoti valdą. 1938 m. dvarą nu­ sipirko Vytas Ambrazevičius, sumokėdamas 65 tūkst. litų. Dabar dvaro sodybos fragmen­ tai - privati nuosavybė.

J AKIŠKI Al

JAKISKIAI.

Joniškio r. Joniškio šen.

Dvaro sodyba apie 11 km į p.v. nuo Joniš­ kio, netoli plento Šiauliai-Ryga . Istoriniuose šaltiniuose dvaras minimas jau nuo X V I a. Tačiau apie jo ankstesnius savininkus kol kas duomenų nerasta. Vienas paskutiniųjų dva­

142

mi dvarą - pakeitė išlikusių pastatų stogus, išvalė ir sutvarkė aplinką. Dvaro savininkė Meilė Zaleckienė atsiuntė leidyklai atnauji­ namo dvaro nuotraukų.

JAKSISKIS.

Anykščių r. Kavarsko šen.

ro šeimininkų buvo vokiečių baronas Koškolis (Jeanot V. Koskull). Jis 1898 m. pastatė naujus, iki mūsų dienų išlikusius klasicizmo

Dvaro sodyba trikampyje Kauno-Zarasų plento ir jo atšakos Anykščių link: medinis

bruožų turinčius dvaro rūmus. Išliko ir kai kurie ūkiniai pastatai. Paskutinė iš Koško-

buv. krakmolo fabrikas, tvartas, siurblinė, keli samdinių namai, parkas. Dvaro sodyba

lių giminės čia gyveno barono dukra Meta Koškolytė, kuri karo metais pasitraukė j Vo­

kūrėsi nuo X IX a. vidurio iki X X a. pradžios. Tarpukariu dvaras priklausė Stasiui Grinho-

ponų namas su dekoratyviomis pakraigėmis,

kietiją. Antrojo pasaulinio karo metais dvare buvo įkurdinta rusų karo belaisvių stovykla. Po karo Jakiškių dvare veikė Žemės ūkio mechanizavimo mokykla, senelių namai, „Jaunosios gvardijos“ (vėliau — Linkaičių) kolūkio vaikų lopšelis-darželis, kolūkio val­ gykla, pagalbinių verslų cechas. Vasarą veik­ davo moksleivių ir studentų darbo ir poilsio stovyklos. 2005 m. dvarą įsigijo nauji šeimininkai, kurie jau spėjo nemažai padaryti atnaujinda­

224

Jakšiškio dvaro ponų namas

223 Jakiškių dvaro kiemas

743

JASI ULIŠKIS

J

fui, kuris čia pastatė krakmolo fabriką. Pas­ taraisiais metais - nykstanti sodyba, - savi­ ninkai nežtikrina vertingųjų dvaro sodybos savybių išsaugojimo.

JANAPOLIS. Anykščių r. Traupio šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 1 km nuo Traupio kelio Levaniškių link: du aštuoni­ akampiai mūriniai svirnai, turintys baroko bruožų (X V III a.).Dvaro sodybą X V III a. kūrė grafai Pranckevičiai-Radziminskiai, kurių giminės šaknys buvo Mozūrijoje (dab.

22d

Januliškio ponų namas

Dvaro sodyba pradėjo kurtis apie 1857 m.

Lenkija). Tai plati giminė, turėjusi daug dva­

Dvarą valdė lenkų kilmės dvarininkas Gra-

rų, gal todėl apie Janapolį, ne patį didžiausią,

bis. Rūmai stačiakampio plano, dviaukščiai, sienos iš rąstų, apkaltos lentomis. Koplyčios

informacijos išliko nedaug. 1820 m. teismo sprendimu (gal dėl skolų?) dvaras išparduo­ tas dalimis. Centre įsitvirtino Zubavičiai ir

sienos taip pat iš medžio rąstų, apkaltos len­ tomis. Kolūkių laikais koplyčia buvo pavers­ ta sandėliu, nukentėjo jos išvaizda ir vidus, dabar restauruota, pritaikyta bažnyčiai.

JASIULIŠKIS. Ukmergės r. Vidiškių šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 2 km į š. v. nuo Vidiškių. Ponų namas atrodo atnau­ jintas, neblogai išsilaikęs - tarybiniais laikais jam e įkurtas senelių internatas, namas bū­ 225

Janapolio dvaro svirnai

davo prižiūrimas. Dvaro sodyba kūrėsi nuo X IX a. pirmosios pusės. Dar išliko svirnas,

paveldėtojai dar kartą išdalino dvaro valdas.

tvartas, klėtis, keli gyvenamieji namai. D a­ bartinio Jasiuliškio pensionato teritorijoje yra net kelių dvarų liekanos. Savo tėvonija

Taip dvaras visiškai susmulkėjo. 1924 m. Ja­

Jasiuliškio dvarą laikė generolas Vytautas

napolio dvaro likučius nusipirko Simonas

Stomma (1868-1947). Gimė Rusijoje, Per­

Pociūnas, kuris valdė 87,60 ha žemės. Pociū­

mės gubernijoje, kur tėvas buvo ištremtas už dalyvavimą 1863 m. sukilime. V. Stomma

valdė dvarą iki X IX a. pabaigos, kai sodybą nuniokojo didelis gaisras. X X a. pradžioje

nų šeima buvo paskutiniai dvaro savininkai. 2006 m. Marijai Lašinskienei atkurta nuosa­ vybė į du jos tėvo Simono Pociūno turėtus Janapolio dvaro sodybos pastatus - svirnus.

mokėsi carinės Rusijos karinėse mokyklose, tarnavo arm ijoje ir išsitarnavo iki generolo. Savo tėvų dvarą paveldėjo 1908 m., kai mirė brolis. Tuo metu V. Stomma tarnavo Rusijos

JANULISKIS.

Švenčionių r. Labanoro šen. Dvaro sodybos fragmentai šalia kelio

armijoje, kurioje liko ir po 1917 m. bolševi­ kinio perversmo - kurį laiką tarnavo Rau­

Švenčionėliai-Januliškis-Labanoras, teka upė Lakaja. Sodybą sudaro dvaro ponų namas, koplyčia, senos dvaro laikų kapinės.

donojoje armijoje. 1921 m. grįžo į Lietuvą, įstojo į Lietuvos kariuomenę, tačiau tarnavo neilgai - jau kitais metais pasiprašė į atsargą.

J

144

JASNAGURKA

Pastatas datuojamas X V III a.-X IX a. pradžia. Buvęs dvaro palivarkas Lietuvos inventoriuje minimas nuo 1839 m. 1926 m. Z. Vidugiris Jasnagurkos (Skaistakalnio) palivarką pirko iš Onos Daugirdaitės. Dabar tai privati nuo­ savybė.

JASONYS

Utenos r. Leliūnų šen. Dvaro sodybos likučiai prie Kauno-Zarasų plento. Dvaras minimas nuo 1744 m. Nuo XVIII a. antrosios pusės priklausė Vilčinskiams, X IX a.

Gyveno savo dvare, dirbo Ukmergės gim na­ zijos direktoriumi. 1941 m. sovietų ištremtas į Altajų, kur mirė. Netoli šios sodybos stovi nedidelis m e­ dinis namas, mūrinė rūkykla. Pasak žmonių pasakojimų - tai kitas dvaras, kurio savinin­ kas buvo Markevičius ar Narkevičius. Pastate išlikusios gražios baltų koklių krosnys.

JASNAGURKA.

Kėdainių r. Josvainių

šen. Dvaro sodybos palivarkas netoli Šušvės upės. Išlikęs svirnas - vienaukštis, raudonų plytų tinkuotas statinys su skliautuotu rūsiu.

229 Jasnagurkos svirnas

pab. perėjo Jaloveckių nuosavybėn, o tarpuka­ riu Jasonių dvarelis priklausė Kostui Bražėnui. Išliko Vilčinskių statytas dvaro ponų namas (dabar gyvenamasis namas). Jame užaugo XIX a. kultūrininkai broliai Jonas Kazimieras Vilčins­ kas (1806-1885) ir Pranciškus Vilčinskis (XIX a. pr.-X IX a. antroji pusė). Abu domėjosi seno­ ve, rinko senienas, parašė mokslinių straipsnių dailėtyros (Jonas), archeologijos (Pranciškus) te­ momis. 1846 m. J. K. Vilčinskis išleido „Vilniaus albumą“ su to meto litografijomis, į šį darbą sudėdamas beveik visas savo lėšas, todėl vėliau sunkokai vertėsi. Bandė išleisti ir daugiau albu­ mų, - apie Kijevą, Varšuvą, bet jie pasisekimo nesusilaukė. Po 1863 m. sukilimo juo pradėjo domėtis caro žandarai kaip „žalingai mąstančiu žmogumi“. J. K. Vilčinskis, vengdamas represi­ jų, kuriam laikui išvyko į Paryžių. Gyvenimo pabaigoje gyveno vienišas, nes nebuvo sukūręs šeimos. Mirė Vilniuje, palaidotas Rasų kapinė­ se. Jasonių kaimo kapinėse stovi paminklas J. K. Vilčinskiui (tautodail. S. Karanauskas). Dabar dvaro sodybos likučiai - privati kelių asmenų nuosavybė.

230 Jasonių dvarininkas Jonas Kazimieras Vilčinskis, išleidęs „Vilniaus albumą"

145

JAŠIŪNAI

J

231 Jašiūnų rūmai XIX a. pabaigoje (Napoleono Ordos piešinys)

JAŠIŪNAI.

Šalčininkų r. Jašiūnų šen.

Apie 2 km j vakarus nuo Vilniaus-Lydos plento, kairiajame Merkio upės krante - Ja­ šiūnų dvaro sodyba - X IX a. dvaro ansamblio statiniai: rūmai (1824-1828), oficina, tarnų namas - arklidė-ratinė, svirnas, trys kum e­ tynai, tvoros fragmentai su vartų stulpais. Žaliuoja parkas, įkurtas X IX a. pradžioje.

didelis apvalios formos parteris, prie kurio iš šiaurės glaudžiasi oficina, iš pietų - svirnas. Ūkiniai pastatai išdėstyti laisvai. Jašiūnų gyvenvietė rašytiniuose šalti­ niuose m inim a nuo 1402 m. X V -X V III a. ji priklausė vienai galingiausių ir tuo metu turtingiausių Lietuvos didikų giminių -

Dvaro sodyba su stačiakampe reprezen­

Radviloms. Tačiau laikui bėgant Radvilos nusigyveno ir 1811 m. Jašiūnų dvarą par­

tacine zona. Ją riboja rūmai, netoliese - ne­

davė Ignacui Balinskiui. 1820 m. jo sūnus

232Jašiūnų rūmai

J

146

JIEZNAS

Mykolas Balinskis vedė Sofiją Sniadeckytę.

vingiuoja takai. Didelę dalį parko teritorijos

Jos iniciatyva ir buvo pradėta naujo dvaro ansamblio, išlikusio iki mūsų laikų, statyba.

užima žalios, jaukios vejos, jam e auga apie 30

1824-1828 m. pagal Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus K.Podčašinskio projektą pastatyti puošnūs vėlyvojo klasi­ cizmo stiliaus rūmai. Pastatas dviaukštis, ištęsto stačiakampio form os, dengtas ke­ turšlaičiu stogu. Ypač originalios kom pozi­ cijos pagrindinis rūmų fasadas. Kitaip negu daugumoje Lietuvos dvarų, K.Podčašinskis būdinga ampyrui m aniera keturių dorėninių kolonų portiką iškėlė į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade iš parko pusės portiką pakeitė balkonu ir su­ porintais piliastrais. Puošnus buvo ir rūmų vidus, dekoruotas vėlyvojo klasicizmo stiliumi. Deja, jis X IX a.

rūšių medžių. Viena iš parko alėjų pavadinta lenkų poeto Julijaus Slovackio (1809-1849) vardu, nes viešėdamas rūmuose jis mėgo ja vaikštinėti su Liudvika Sniadeckyte. Tai vie­ nas gražiausių pietryčių Lietuvos parkų. Dvare lankydavosi nemažai ir kitų žymių to meto žmonių - Jašiūnai laikomi vienu svarbiausių X IX a. kultūros centrų Vilniaus krašte. Pats dvaro savininkas Mykolas Ba­ linskis (1794-1864) istorikas, parašęs reikš­ mingų veikalų iš Lenkijos ir Lietuvos istori­ jos. Jo žmonos Sofijos tėvas Andrius Snia­ deckis (1768-1838) Vilniaus universiteto profesorius, biologas, chemikas, gydytojas. Paskutinius savo gyvenimo metus Jašiūnų dvare praleido ir A.Sniadeckio brolis Jonas Sniadeckis (1756-1830) astronomas, m a­

antroje pusėje perdarytas - kiek nukentėjo pirmykštė dekoro vertė, nors iki mūsų dienų jis išliko savitas ir meniškas. Erdvios rūmų

tematikas, Vilniaus universiteto rektorius. Dvare ne kartą lankėsi poetas Adomas M ic­

laiptinės nišose stovėjo skulptūros, virš durų

kevičius. Kai kurie iš čia paminėtų šviesuolių

buvo medžio raižiniai. Daugumą patalpų puošė veidrodiniai skliautai. Antrojo aukš­

ir palaidoti Jašiūnuose, kitame Merkio upės krante esančiose dvaro kapinaitėse.

to kambariai dekoruoti augalinių motyvų lipdiniais ir kitomis puošniomis detalėmis. Jašiūnų rūmai - vienas originaliausių Lie­ tuvoje vėlyvojo klasicizmo kūrinių su ryškia ampyro ir romantizmo įtaka. Architektūriniu požiūriu vertingi ir kiti dvaro ansambliui priklausantys statiniai oficina, pradėta statyti klasicizmo stiliumi ir praplėsta vadinamojo istorizmo laikotarpiu. Atokiau nuo rūmų - arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo gyvenamosiomis patalpo­ mis antrame aukšte. Greta arklidžių - liaudies architektūros statinys - svirnas. Klasicizmo laikotarpio kūrinys - ir peizažinis su geome­ trinio plano elementais Jašiūnų parkas, pra­ dėtas sodinti dar prieš rūmų statybą. Jis nusi­

JIEZNAS.

Prienų r. Jiezno šen. Buv.

dvaro sodybos liekanos yra ant Jiezno ežero kranto prie nedidelio Jieznelės upelio. Iš dva­ ro laikų mūsų dienų sulaukė rūmų likučiai, kumetynas ir parkas. Jiezno gyvenvietė pirmą kartą istoriniuo­ se šaltiniuose pam inėta 1492 m. kaip di­ džiųjų Lietuvos kunigaikščių dvaras. 1633 m. šias valdas įsigijo didikas Pacas. Jiezno dvaras beveik dviem šimtmečiams tapo Pa­ cų giminės rezidencija. Tuo metu, susilpnė­ jus Radvilų įtakai, Pacai ir Sapiegos tapo įtakingiausiomis Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės giminėmis. Prabangius rūmus vaizdingoje Jiezno ežero pakrantėje Pacai

driekęs Merkio upės pakrante ir užima 11 ha. Parke sukurtos raiškios augalų kompozicijos,

pasistatė apie 1747 m. Didingus, savo puoš­ numu toli garsėjusius rūmus pastatė A nta­

plastiško kontūro medžių masyvai, grakščiai

nas Mykolas Pacas (m. 1774). Jo vaikaitis

147

JIEZNAS

J

233-Jau XIX a. Jiezno dvaro rūmai pradėjo nykti. Tokie jie buvo Liudvikas Mykolas Pacas 1807 m. už skolas užstatė dvarą. Taip valdos pateko į brolių

ti korpusai. Dveji platūs, išlenkti, marmuro plokštėmis dengti laiptai pro centrinį įėjimą

Bernardino ir Jono Penčkovskių rankas. Ta­ čiau didžiulio dvaro ir prabangių rūmų jie

vedė į erdvų vestibiulį. Iš jo reprezentaciniai

nepajėgė išlaikyti. 1834 m. dvarą už skolas išparceliavo rusų valdžia. 1837 m., kaip pa­ sakojama, trenkus žaibui, rūmuose kilo di­ delis gaisras. Sudegė nemaža dalis rūmų. B u ­ vusio prabangaus pastato likučiai po gaisro nyko, kol beveik viskas virto griuvėsiais. Iki

laiptai kilo į antrąjį aukštą, o siauresni į gale­ rijas. Rūmus viduje puošė freskos, paauksuo­ ti medžio raižiniai, Venecijos veidrodžiai. Interjero apdailai daug kur panaudotas skir­ tingų atspalvių marmuras. Ypač ištaiginga buvo centrinio korpuso antrojo aukšto salė bei svetainė. Įvairiais dekoratyviniais elemen­ tais išpuoštos ir kitos patalpos. Daugumos

mūsų dienų išliko tik nedidelė rūmų dalis, kurioje buvo virtuvė ir skalbykla.

kambarių sienos išklijuotos raštuotais šilko

A. M. Paco rūmai Jiezne iškilo ant buvu­ sio senojo pastato pamatų. Tais laikais apie

audiniais, parketas dekoruotas derinant įvai­ rių atspalvių medieną. Rūmus šildė puošnios

prabangius rūmus buvo sakoma: „Pacas ver­ tas rūmų, o rūmai verti Paco“. Pasakojama, kad juose būta 12 puošnių salių - tiek, kiek

koklių krosnys bei židiniai. Patalpose buvo

metuose yra mėnesių, 52 kambariai - kiek metuose yra savaičių, langų - kiek metuose dienų - 365. Greičiausiai šie pasakojimai atiti­ ko tiesą, nes baroko epochoje buvo mėgiama įvairi simbolika. Rūmus sudarė trys sujung­

gausu monumentaliosios dekoratyvinės dai­ lės darbų, skulptūros, molbertinės tapybos ir taikomosios dailės kūrinių. Šokių salės sie­ nos ištapytos freskomis, kuriose pavaizduo­ tos mūzos, linksmieji Olimpo dievai - Apo­ lonas, Bakchas. Nedidelė rūmų koplyčia visa išklota baltu marmuru.

J

148

JOKŪBAVĄ

Rūmus ir kitus dvaro ansamblio pastatus supęs parkas įkurtas X V III a. p a b .-X IX a. pr.

vokos) daiktus. 1945 m. dvaro lobynas per­

pagal nežinomo italų architekto projektą. Jis driekėsi į rytus ir į pietus nuo Šv. Arkangelo

Jadvyga ir Henrikas Brazauskai 1935 m. val­ dė apie 300 ha žemės. Dabar dvaro sodybos

Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčios, kurios

likučiai priklauso rajono savivaldybei.

tvarkytas į kalvę. Jokūbavos dvaro savininkai

rūsiuose - Pacų giminės kripta. LDK pakancleris Steponas Pacas (1 5 8 7 -1 6 4 0 ) prieš mirtį perdavė katalikams pirmąją Jiezno bažnyčią,

JOKŪBAVAS. Kretingos r. Žalgirio šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 9 km į

kurią 1611 m. buvo pastatę evangelikai refor­ matai. Stepono Paco vaikaitis LDK kancleris

p.r. nuo Kretingos, prie Kretingos-Gargždų kelio: kumetynas, tvartas, parkas.

Kristupas Pacas (1 6 2 1 -1 6 8 4 ) perstatė bažny­

Dvaras, bažnyčia ir miestelis įsteigti 1776-

čią. Apie 1670 m. ją pašventino vyskupas Ka­ zimieras Pacas. 1768-1772 m. Antano Paco ir jo žmonos Teresės pastangomis bažnyčia rekonstruota baroko stiliumi. Tokia ji išliko iki mūsų dienų.

1779 m. Bebrūnių kaimo žemėje, o naujoji vietovė pavadinta jos įkūrėjo Žemaičių kuni­ gaikštystės pakamario Jokūbo Nagurskio var­

Dabar ant Jiezno ežero kranto žaliuoja tik

du. 1780-1790 m. pastatyti mūriniai tvartai ir sandėlis, tarp kurių įrengta turgavietė, o vė­ liau iškilo mediniai rūmai ir kiti pagalbiniai

peizažinė parko dalis, užimanti 3,5 ha plotą.

ūkiniai pastatai.

Dvaro klestėjimo laikais parką juosė tven­

X IX a. Jokūbavas tapo savarankišku dva­ ru, kurį garsino bajoras Konstantinas Parčevskis (1843-1902). Jis įkūrė parką, nuomavo

kiniai su kaskadomis, vandens kanalai, pro rūmus tekėjo upelis. Įdomu tai, kad nemaža dalis parko medžių sodinti jau gan dideli. Jie buvo atvežti iš miško kartu su didžiuliais že­ mių luitais.

JOKŪBAVĄ. Anykščių r. Kavarsko šen. Dvaro sodybos fragmentai, jau virstantys griuvėsiais. Išliko dvaro lobyno sienos. Tai X IX a. pradžios klasicizmo pastatas, dvie­ jų aukštų, stačiakampio plano. Dvarininkai jam e laikė brangius (daugiausia namų apy-

Gargždų ir Lapių dvarų žemes, greta tradici­ nės grūdininkystės daug dėmesio skyrė pie­ ninei gyvulininkystei, arklininkystei ir kiauli­ ninkystei, taikė daugialaukę sėjomainą. Lietuvos žemės reformos metu dvaro val­ dos apkarpytos, o jose 1927 m. įkurtas Sukti­ nių kaimas. Sodyba su 150 ha žemės palikta paskutiniojo savininko Vincento Parčevskio (1870-1922) našlei M arijai Parčevskai ir duk­ rai Felicijai. Ištekėjusi už lenkų bajoro Grabševskio, duktė 1926 m. dvarą už 120000 litų pardavė Aleksandrui Stulginskiui, o pati su m otina ir vyru išvyko gyventi į Lenkiją. Dvaras ženklus tuo, kad čia 1927-1941 m. ūkininkavo antrasis tarpukario nepriklau­ somos Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis (1 8 8 5-1969). Baigęs Žemaičių kunigų seminariją ir Halės agronomijos ins­ titutą, buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos kūrėjų, 1918 m. Nepri­ klausomybės akto signataras, 1920-1926 m.

234-Jokūbavos dvaro lobynas

Lietuvos prezidentas, pirmasis Lietuvos kon-

149

JONIŠKĖLIS

J

žionių eiguvos namai. Dvaras buvo įsikūręs aukštame Asvejos ežero krante, jo iškyšulyje. 1996 m. dvarvietę žvalgė KPC archeologas A. Strazdas. Aptiktas iki 1 m storio kultūri­ nis sluoksnis. Rasta koklių, stiklo šukių, m o­ netų. Radiniai leidžia spėti, kad dvarvietėje gyventa jau XV a. pabaigoje. Dvaras galėjo egzistuoti iki X IX a. vidurio ar pabaigos.

JONIŠKĖLIS. Pasvalio r. Joniškio šen. Joniškėlio miestelis įsikūręs prie Mažupės upelio. Šiauriniame gyvenvietės pakraštyje yra Joniškėlio dvaro ansamblis. Iki mūsų die­ nų išliko X V III a. pab. - X IX a. pab. statyti dvaro pastatai: senieji rūmai (pastatyti X V III a. pab., rekonstruoti X IX a. antrojoje pusėje); naujieji rūmai (iškilę X IX a. antrojoje pusė­

236-Paminklas A. Stulginskiui buvusio jo dvaro vietoje

je), oficina (X V III a. pab.), namas (X IX a.), du kumetynai - vienas pastatytas X IX a. pr., svirnas (X V III a. pab.), karvidė (1871 m.),

stitucinis prezidentas, įtvirtino demokratinės

vandens malūnas (X V III a. pab.), rūkykla

santvarkos, Lietuvos parlamentinės respubli­ kos pagrindus. Neatsitiktinai tad po 1926 m.

(X IX a. pab.), maisto sandėlis (X IX a. pab.), kalvė (X IX a. pab.), ratinė (X IX a. pab.), arkli­

perversmo nusprendė ignoruoti autoritarinę A. Smetonos valdžią ir išvažiavo ūkininkau­

ninko namas (X IX a. pr.), sodininko namas

ti į Jokūbavą, nepaisydamas tuometinio po­ litinio elito pasipiktinimo, kad prezidentui

a. pab.), svirnas (X IX a. pab.), arklidės lieka­ nos (X IX a.), oranžerijos liekanos (X IX a.

nedera toks užsiėmimas: A. Stulginskis pats veždavo į Kretingos turgų bulves, javus, sėdė­

pab.). Žaliuoja X V III a. pab. įkurtas parkas (išplėstas X IX a. 7-8 deš.).

(X IX a.), tvartas (X IX a. pab.), daržinė (X IX

damas ant vežimo laukdavo pirkėjų... 1941

Joniškėlio dvaro ansamblis formavosi

m. sovietų ištremtas iš Lietuvos. Grįžęs dir­ bo moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodinin­

daugiau kaip 200 metų. Tai vienas vertingiau­ sių išlikusių dvarų ansamblių Šiaurės Lietu­

kystės ir daržininkystės bandymų stotyje. Bu­ vusio A. Stulginskio dvaro vietoje pastatytas

voje - jam e atsispindi skirtingiems laikotar­

paminklas (skulpt. M. Narbutas, archit. E. Giedrimas, 1991).

istorizmui) būdingi bruožai, kompozicinės bei architektūrinės šių epochų savybės.

piams (barokui, klasicizmui, romantizmui,

Nuo X V III a. vid. Joniškėlio miestelio augi­

JONENAI

Vilniaus r. Sužionių šen. Archeologinė dvarvietė yra apie 6 km į š.

mas siejamas su dvarininkų Karpių, kilusių iš Italijos (dėl Carpio), veikla. 1736 m. Jokūbas

nuo Sužionių Asvejos ežero link, abipus Su-

Ignas Karpis iš Lenkijos ir Lietuvos karaliaus

žionių-Jonėnų kelio, į p. nuo pratakos tarp Viranglio ežerėlio ir Asvejos. Dalis teritori­ jos apaugusi medžiais ir krūmais, stovi Su­

gavo privilegiją rengti čia turgus, 3 metinius prekymečius. Šias žemes Karpiai valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Joniškėlio dvaras ta-

J

ISO

JONIŠKĖLIS

Joniškėlio dvarininkas Ignacas Karpis (1780-1809) 237

238

Joniškėlio dvaro rūmai

po Karpių giminės lizdu Lietuvoje. Ši giminė

pastatai buvę mediniai. Juos sunaikino 1763

nemažai prisidėjo prie Joniškėlio miestelio gerovės kūrimo - 1808 m. pastatė mokyklą,

m. kilęs gaisras. Po gaisro, X V III a. paskutinia­

1810 m. - ligoninę, prie bažnyčios įrengė elge­

jam e ketvirtyje pastatyti klasicistiniai dvaro rūmai, kai kurie ūkiniai pastatai, suformuota

tų namus, kuriuose buvo išlaikomi beturčiai. Nuo 1858 m. dvarą valdęs Felicijonas Karpis

parko centrinė dalis. X V III a. antrojoje pusė­ je - X IX a. pr. dvarvietė atkurta iš naujo. Tuo

Joniškėlyje įsteigė Žemės ūkio mokyklą - m o­ komąją fermą. Mokykla čia veikė iki 1915 m.

metu šios valdos priklausė Jokūbui Karpiui. X IX a. antrojoje pusėje rekonstruoti rūmai,

Dvare iš senų laikų buvo pavyzdinis galvijų

pristatytas priestatas, arklidė. Šio laikotarpio

ūkis, aprūpindavęs geros veislės veršeliais apylinkės ūkius. 1790-1792 m. Benediktas Karpis pastatė Švč. Trejybės bažnyčią Joniškė­ lyje. Ji tebestovi ir šiandien. X IX a. dvare vei­

pastatų architektūrai būdingi romantizmo bruožai. X IX a. pab. sodybą projektavo vo­ kiečių kilmės architektas Franciskas Lehman-

kė gelumbės bei buitinės ir dekoratyvinės ke­

nas. Pagal jo projektus pastatyta dvaro karvi­ dė, kalvė, rekonstruotos oranžerija ir arklidė.

ramikos fabrikėliai. Giminė sumenko X IX a.

Manoma, kad jis yra ir rūkyklos, maisto san­

- X X a. sandūroje. Tuometis dvaro savininkas Benediktas Jokūbas Karpis buvo vedęs savo

dėlio bei X IX a. pab. iškilusio svirno autorius. Pastatų architektūrai būdingi istorizmo laiko­

pusseserę Mariją Karpytę - jiedu nesusilaukė palikuonių. Įvykdžius žemės reformą, Marijai

tarpio „plytų“ stiliaus bruožai. X IX a. dvaro ansambliui priklausė 18 pastatų.

Karpienei, kuriai 1924 m. pagal testamentą priklausė dvaras, palikta 80 ha žemės su 32 pastatais. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Pas­

Senieji klasicistiniai dvaro rūmai vie­ naukščiai, su mezoninu ir kampiniais riza-

kutinė Joniškėlio dvaro savininkė M.Karpienė 1941 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1967 m.

litais. Pagrindinio fasado viduryje - šešios kresnos dorėninės kolonos, laikančios atvirą balkoną. Aukštas, status keturšlaitis stogas su mažais stoglangiais teikia pastatui m onum en­

dvaro pastatuose įsikūrė Lietuvos žemdirbys­ tės mokslinio tyrimo instituto Joniškėlio ban­ dymų stoties eksperimentinis ūkis.

talumo. Nors rūmai klasicistiniai, jie turi ir baroko bruožų (puošnus balkonas). Pastato

Iki mūsų dienų išlikusio dvaro ansamblio raida prasidėjo nuo X V III a. vid. Iki tol dvaro

šė tapytos figūros. Karpiai rūmuose buvo

interjeras buvęs kuklus, tik salės nišas puo­

757

JOTAUČIAI

sukaupę turtingą giminės archyvą, vertingų paveikslų galeriją, biblioteką. Rūmai restau­ ruoti 1981 metais. Joniškėlio mišriojo stiliaus parkas žaliuo­

J

rą valdė Šiukštos. Vėliau tai Zavišų, Belozarų (Bialozarų), vėl Šiukštų, Liukianskių, vėl Zavi­ šų valdos. Žinoma, kad X IX a. Jotainius tvarkė Aleksandras Zaviša, paveldėjęs dvarą 1835 m.

ja 34,1 ha plote, ant aukštų Mažupės upelio krantų. Jame išlikę dvi tiesios medžių alėjos,

Jotainių parko pakraštyje esančiose kapinaitė­

tyvuliuoja trys tvenkiniai. Priešais rūmus - ne­

rė 1895 ar 1899 m. Vėliau, pagal senų žmonių pasakojimus, dvarą valdė Kazimieras Zaviša,

taisyklingos formos parteris. Parkas ir dabar pasižymi augmenijos įvairove, o dvaro klestėji­

se yra paminklas, bylojantis, kad A. Zaviša m i­

mo laikais jis buvo vienas gražiausių ir turtin­

gal A. Zavišos sūnus. Jis dirbo inžinieriumi Petrograde, tiesė Sibiro geležinkelį. Sukaupęs

giausių egzotiniais augalais parkų Lietuvoje.

kapitalo, grįžo į Jotainius, pastatė centrinius

Panevėžio r. Vadoklių šen.

dvaro rūmus. K. Zaviša buvo vedęs Mariją Falevičiūtę, su kuria pradžioje susilaukė dvie­

Dvaro sodybos fragmentai apie 7 km į p.r.

jų sūnų - Jurgio ir Alekso. Vėliau gimė duktė

nuo Vilniaus-Panevėžio greitkelio, prie Apte-

Kristina ir sūnus Jonas. Abu vyresnieji tapo kariškiais. Jurgis tarnavo net Pietų Ameriko­

JOTAINIAI

kos upelio, netoliese įtekančio į Juodą. Ties Jotainiais Juoda 1987 m. patvenkta. Jotainiai - vienas geriausiai išlikusių rajono dvarų - te­ bėra šeši buvusio dvaro pastatai. Tai dviejų aukštų mūriniai rūmai, mūrinis trijų aukštų svirnas, dvejos arklidės (dabar gyvenamieji namai), kluonas, baigiantis griūti tvartas. Iš didelio parko išliko tik alėja.

je. Aleksas - lenkų kariuomenėje, žuvo 1919 m. Jauniausiojo Jono likimas nežinomas. Per sovietinę nacionalizaciją dvaro savininke m i­ nima Kristina Zavišaitė. Pokariu dvare įsikūrė pensionas, veikintis čia iki šiol.

JOTAUČIAI

Utenos r. Utenos šen.

Dvaro šaknys siekia X V I a. - išliko 1564

Dvaro sodybos fragmentai plento Utena-

m. Jotainių dvarelio žmonių sąrašas. Tada dva­

Zarasai kairėje pusėje, apie 7 km nuo Ute-

239

Margi tarsi velykinis margutis Jotainių rūmai

J

152

JUNDELIŠKĖS

24a J ota učių dvaro rūmus saugo senos eglės

nos - “plytų stiliaus” rūmai, kumetynas, du tvartai. Tai X V II-X IX a. Kozielų-Poklevskių val­ da kartu su Degsniu (žr.). Pirm ojo pasaulinio karo metais dvarą užvaldę vokiečiai pavertė jį kareivinėmis, tvartuose veikė arklių gy­ dykla. Po karo dvarą užvaldė revoliucingai nusiteikę bolševikai. 1920 m. Koziela sugrį­ žo į savo dvarą. Per žemės reformą dvaras išparceliuotas. Po Antrojo pasaulinio karo dvarininkas išvyko gyventi į Lenkiją. Dabar dvaro sodyba kelių asmenų nuosavybė, dalis rūmų priklauso rajono savivaldybei.

JUNDELIŠKĖS

Birštono savivaldy­

bė. Dvaro, dar vadinto Paverkniais, Ustrone, sodybos fragmentai yra nuo Birštono Jiezno link, Verknės upės pakrantėje. Išliko Semaš­ kų X V III a. pab. statytas dvarelio gyvenama­ sis namas, turintis klasicizmo bruožų (4 ko­ lonų portikas, trikampis frontonas). Tebėra

įsikūrė vengrų kilmės bajoras Eperješas, vei­

dvaro ūkinių pastatų, parkas, kuriame auga

kiausiai pakviestas į Lietuvą to meto Lenki­ jos ir Lietuvos karaliaus Stepono Batoro, taip pat vengrų kilmės. Nuo X V III a. antros pu­

33 m aukščio liepa. Iki Pirmoj o pasaulinio karo gyvenvietė va­ dinta Ustrone - pagal buvusio dvarelio pava­ dinimą. Vietovardis kilęs iš lenkiško žodžio

sės Ustrone priklausė bajorams Semaškoms. X V III ir X IX a. sandūroje Marija Semaškaitė

ustronie - nuošali vieta. X V I a. pabaigoje čia

ištekėjo už Apolinaro Moravskio. Moravskiai

153

JUODIŠKI Al

J

Vasaros pabaigoje dvarelio gėlių darželyje ir dabar pradeda žydėti jurginai. Teigiama, kad jurginus pirmasis iš Lenkijos į Lietuvą atvežė S. Moravskis. Ilgainiui iš Jundeliškių jurginai papli­ to po visos Lietuvos kaimų darželius.

JUODĖ. Širvintų r. Jauniūnų šen. Dvaro sodyba prie Juodės upės patvankos: medinis ponų namas, parkas. 244

Spėjama, kad jurginai iš Jundeliškių dvaro paplito po visą Lietuvą

Dvaro sodyba iš X IX a. pirmosios pusės. Ponų namas su atviru prieangiu, kurį puošia keturios laibos, į viršų siaurėjančios kolonos

čia gyveno iki tarpukario. Ryškesnį pėdsaką

- liaudiškojo klasicizmo bruožai. Įspūdingas

paliko Marijos ir Apolinaro sūnus Stanislo­

įėjimas į seną rūsį.

vas Moravskis (1 8 0 2 -1 8 5 3 m.). Jis išgarsėjo, tiesa, jau po mirties, savo memuarais lietuvių kalba „Nuo Merkinės iki Kauno“ (išsp. 1858

JUODIŠKIAI.

Širvintų r. Alionių šen.

Dvaro sodybos fragmentai: medinis ponų

m .), „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje

namas, kumetynas, ledainė, spirito varykla.

1 8 1 8-18 2 5 “ (išsp. 1924 m.). Knyga apie jau ­

Dabartinė dvaro sodyba kūrėsi nuo X IX a.

nystės metus lietuvių kalba išleista 1994 m. (išvertė dr. Reda Griškaitė). Šmaikščiai, su

pirmosios pusės, nors Juodiškių dvaras ži­ nomas gerokai seniau. Spėjama, kad X V I

humoru parašyta knyga ir šiandien įdomi, ypač, jei domiesi istorija... S. Moravskis pa­

a.

laidotas Nemajūnuose. Neseniai restauruota

(ir.). X V II-X V III a. dvarą valdė Počobutai

S. Moravskio memorialinė koplyčia kapinė­ se. Joje eksponuojami seni kapinių kryžiai.

butas-Odlianickis dvarą pardavė Mikalojui

šios

žemės

Giedraičiams,

priklausė

kunigaikščiams

gyvenusiems

Baltadvaryje

-Odlianickiai. 1725 m. Motiejus Janas Počo-

245 Juodės ponų namo pagrindinis fasadas

J

154

JUODKAIČIAI

ninkui Strazdauskui, kuris čia tvarkėsi iki pat sovietizacijos.

JURBARKAS. Rajono centras, įsikūręs Nemuno ir Mituvos santakoje. Mieste Im s­

246

Juodiškių dvaro ponų namas

Rušcicui, kurio palikuonys dvarą valdė iki 1940 m., - čia gyveno devynios šios giminės

rės upė įteka į Mituvą. Buvęs dvaras įsikūręs prie Mituvos upės. Iš šiaurės, pietų ir rytų dvaro sodybą supa miestas, vakarinėje pusė­ je - miškas. Iš dvaro laikų liko X IX a. - X X a. pr. statiniai: pietų oficina, šiaurės oficina, cerkvė, kumetynas, ūkinis pastatas, namas,

kartos. Rušcicai ir pastatė iki mūsų dienų iš­

vadinamas dragūnų klubu, tvoros fragmen­

likusią dvaro sodybą.

tai su vartų stulpais, parkas. 1841 m. dvaro inventoriaus aprašyme

JUODKAIČIAI.

Skuodo r. Ylakių šen.

Dvaro sodybos fragmentai Juodkaičių kai­ me. Dvaro statinių neišliko, tik pamatai, lie­ pų alėja, užakęs tvenkinys. Seniausiai žinomas dvaro valdytojas bu­ vęs vokietis Dornefas. Nuo 1890 m. dvarą valdė ponas Gūdžė, taip pat vokietis, tačiau

minima, kad kunigaikščiams Zubovams priklausantys pastatai buvo mūriniai. Be pagrindinių dviaukščių rūmų, sodyboje dar stovėjo dviaukštis mūrinis fligelis, ūkiniai pastatai. X IX a. antrojoje pusėje - X X a. pr., kunigaikščių Vasilčikovų valdymo laikotar­ piu, dvare pastatyta cerkvė, namas, vadina­

lietuviškai kalbėjo gerai. Ponas mėgdavęs išgerti, nešiodavęsis tuščiavidurę lazdą, pri­

mas dragūnų klubu, sutvarkytas ir apjuos­

pildytą degtinės. Gūdžė su šeima (augino

oranžerijos.

tas tvora parkas, užveistas sodas, pastatytos

tris dukras) liko Lietuvoje ir per tarpukarį.

Rūmai (neišlikę) X IX a. pirm ojoje pusėje

Per Lietuvos žemės reformą dalis dvaro že­ mių buvo išdalinta Lietuvos savanoriams.

buvo klasicistinio ansamblio kompozicinis centras. Jiems statmenai stovėjo dvi oficinos

Gūdžiams apkarpytame dvare ūkininkauti nesisekė, dvarą jie praskolino ir valda atite­

- mūriniai, dviejų aukštų, stačiakampio pla­ no statiniai. Jų fasadus ir šiandien puošia ar­

ko vietiniam ūkinių prekių parduotuvės savi­

kados. Pietinėje oficinoje gyveno kunigaikš-

Juodkaičių dvaro klėties likučiai

24Z

155

JURBARKAS

250

J

Viena iš Jurbarko dvaro oficinų

čių tarnai, joje galėjo būti kontora. Šiaurinė

Senojo žmona. Savo valdomose žemėse,

oficina - ištaigingesnė. Ji buvo skirta kuni­ gaikščio šeimos nariams bei svečiams. Šiau­

taigi ir Jurbarko dvare, ji vystė žemės ūkį, kūrė naujus kaimus. Vėliau Jurbarką valdė

rės oficinoje išlikęs autentiškas, retas, X IX a.

Zigmanto Vazos žmona Ona Habsburgietė,

antrojoje pusėje sukurtas interjeras. Iš kitų išlikusių dvaro pastatų išsiskiria istorizmo

Vladislovo Vazos žmonos C ecilija Renata ir

laikotarpiu statytas eklektinis, drožiniais puoštas medinis namas, vadinamas dragūnų klubu.

gustas II Jurbarką pavedė valdyti Polocko vaivadai Liudvikui Radvilai. 1775 m. Jur­

Istoriniuose šaltiniuose Jurbarkas m in i­

priklausė LDK raštininkui J.Potockiui. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės pa­

mas nuo X III a. Po 1422 m. Melno taikos

Liudvika M arija. X V III a. pr. karalius Au­

barko seniūnija su miesteliais ir kaimais

sutarties jis atitenka Lietuvai, o X V I a. tam ­ pa karališkuoju dvaru. Lietuvos Didžiosios

dalijimo (1795 m .), Lietuva pateko carinės

Kunigaikštystės laikais apie du šimtus metų (X V I-X V III a.) Jurbarkas priklausė tuo­

II valia 1804 m. Jurbarkas tapo Rusijos

m etinių LDK valdovų žmonoms. Pirm oji miestą valdė karalienė Bona - Žygimanto

Rusijos valdžion. Imperatorės Jekaterinos kunigaikščio Platono Zubovo nuosavybe. Zubovai dvarą valdė iki 1842 m., kuomet praskolintą valstybiniam žemės bankui se-

J

756

JURDAIČIAI

niūniią kunigaikštis Valerijonas Zubovas perleido iždui. 1846 m. caras Nikolajus I šį

tino kaip Trojos arklį, iš kurio reikiamu m o­

turtą paskyrė valstybės tarybos pirm inin­

niai įvykiai parodė, kad jis neapsiriko. 1940

kui kunigaikščiui Ilarionui Vasilčikovui.

m. aristokratai Vasilčikovai spėjo pasitraukti

Jurbarko valdos tuomet užėmė didžiulius plotus - apie 20 tūkst. ha žemės. 1851 m.

į Vakarus. Ilarionas Vasilčikovas iki pat m ir­

mirus kunigaikščiui Ilarionui Vasilčikovui, Jurbarko seniūniją paveldėjo du jo sūnūs. Vėliau Jurbarkas su visomis aplinkinėmis žemėmis

atiteko

Ilarionui

mentu iššoks okupacinė kariuomenė. Istori­

ties (1969) gyveno Berlyne. Toks istorinių kataklizmų sulaužytas Jurbarko kunigaikš­ čių Vasilčikovų likimas. Dabar Jurbarko dvaro šiaurės oficino­

Vasilčikovui,

je (rekonstruotoje 2010 m.) veikia Krašto

kuriam m irus valdos atiteko jo sūnui Ser­ gejui Vasilčikovui, valdžiusiam Jurbarką iki

muziejus, pietų oficinoje įsikūręs Turizmo

Pirm ojo pasaulinio karo pradžios. Dvaro

- parodų ir koncertų salė. Šiaurės vakarinėje dvaro sodybos dalyje esančiuose pastatuose

valdyme dalyvavo ir Sergejaus Vasilčikovo sūnus Ilarionas Vasilčikovas, Kauno guber­ nijos bajorų maršalka, Rusijos IV valstybės

informacijos

centras.

Buvusioje

cerkvėje

įsikūręs skulptoriaus Vinco Grybo m em ori­ alinis muziejus.

Dūmos atstovas. Prasidėjus Pirm ajam pa­ sauliniam karui, kunigaikščių Vasilčikovų šeima nuo artėjančios vokiečių kariuom e­ nės 1915 m. pasitraukė į Petrogradą, tačiau ten kunigaikščius užklupo 1917 m. Spalio revoliucija - bolševikinis perversmas. Ilarionas Vasilčikovas išrūpino šeimai atskirą geležinkelio vagoną ir išvažiavo į Krymą. Bet ir ten buvo neramu. 1920 m. Raudonoji arm ija įsiveržė į Krymą. Nuo raudonojo te­ roro aristokratai išsigelbėjo įsiprašę į anglų

JURDAIČIAI.

Joniškio r. Skaistgirio

šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 9 km į p. nuo Skaistgirio: rūmai, gyvenamasis na­ mas. Buvęs Komarų dvaras, kuris tarpukariu priklausė Vladislovui Komarui, gyvenusiam Baisogaloje (žr). Puošnūs dvaro rūmai, 1999 m. restauruoti. Juose įsikūręs pensionatas. Yra dvaro laikotarpio gyvenamasis namas, kažkodėl vadinamas pilaite.

laivą, kuris juos nuplukdė į Maltą. Iš ten pra­ sidėjo jų klajonės po Europą. Rusijoje dvarai buvo sunaikinti. Po bolševikinio perversmo susikūrusios nepriklausomos Lietuvos vy­ riausybė, vykdydama žemės reformą, kaip ir daugumą dvarų, Jurbarko dvarą išparceliavo. Vasilčikovų nuosavybėje paliko tik nedidelę dalį žemės ir alaus daryklą Jurbarke. Serge­ jus Vasilčikovas mirė Paryžiuje 1928 m. Jo sūnus Ilarionas Vasilčikovas atvyko į Kauną, pradžioje vienas, vėliau atsivežė ir šeimą. Kuri laiką Vasilčikovai gyveno viešbutyje, vėliau - Žaliakalnyje, dailininko ir kom po­ zitoriaus M .K.Čiurlionio našlės namuose. Tačiau artėjo nauja istorijos audra. 1939 m. TSRS ir Lietuvos sutartį I.Vasilčikovas įver­

251 Jurdaičių dvaro rūmai

JURDONYS.

Ukmergės r. Pabaisko šen. Archeologinė dvarvietė prie pietinės Žirnajų ežero dalies, apie vienas kilometras į š.r. nuo Totoriškių, tarp kelio iš Gelvonų į

757

JUTKONIAI

252

J

Jurdonių dvarvietė

Ukmergę ir ežero kranto. Archeologiniai ra­

duktus. Iš tų kvitų aišku, kad dvarą tuo metu

diniai leidžia spėti, kad dvaro čia būta X V IX V III a.

valdė Mykolas Butrimas. Matyt, Butrimams dvaras ilgai priklausė. 1940 m. sovietinės na­ cionalizacijos dokumente minimas dvaro sa­

JUTKONIAI

Panevėžio r. Naujamies­ čio šen. Dvaro sodybos fragmentai prie Kir­

vininkas Bogdanas Butrimas. Dvarininkas

šino upės - dešimt buv. dvaro pastatų ar jų

1941 m. ištremtas į Sibirą.

su šeima - žmona Jadvyga ir dviem sūnumis

liekanų. Įsimintina Švč. Mergelės M arijos skulptūra prie įvažiavimo į dvaro sodybą. Skulptūra metalinė, stovi ant trijų tarpsnių akmeninio postamento. 1653 m. rašytame inventoriuje jau m ini­ mas Jutkonių kaimas, priklausęs Kudrėnų palivarkui. 1780 m. surašytas Jutkonių pali­ varko inventorius, kuriame m inim i gyvena­ m ieji ir ūkiniai pastatai su vidaus įrengimais, sodas, gyvuliai, paukščiai. Išliko 1812 m. Na­ poleono armijos generolo Bachelu surašyti kvitai apie armijai iš dvaro pristatytus pro­

253

Jutkonių dvaro svirnas

KAČIŪNIŠKĖ

KAČIŪNIŠKĖ

Kauno r. Raudondvario

158

KAIRENAI . Vilniaus m. Buvusi Kairėnų

šen. Dvaro sodybos fragmentai dešiniajame

dvaro sodyba yra Vilniaus miesto rytinėje da­

Nevėžio upės krante, apie 10 km nuo Rau­

lyje, prie Nemenčinės-Naujosios Vilnios ke­

dondvario.

lio. Dabar dvaro sodyba - arklidės, vandens

Šios žemės nuo 1864 m. priklausė Kauno vienuolėms benediktinėms. 1929 m. kanau­ ninko Juozo Meškausko iniciatyva vienuo­

malūnas, ledainė, kluonas, ratinė, kumety­ nas. Žaliuoja angliško stiliaus dvaro parkas su išplėtota tvenkinių sistema, kaskadomis.

lėms benediktinėms pastatyta dvaro sodyba. Ją sudarė du kiemai, sodas, kapinės, vienuolių

Istoriniuose dokumentuose Kairėnai m i­ nim i nuo 1545-ųjų. Pirmaisiais dvaro kū­

gyvenamasis namas - rūmai. Išliko nedideli, bet dailūs eklektinių formų dvarelio rūmai.

rėjais laikomi Isaikovskiai, valdę Kairėnus 1596-1689 m. Iš Isaikovskių dvarą pirko Jo­

Jų projekto autorius architektas Vrubliauskas. Pastatas dviaukštis, mūrinis, su kuorais

nas Šteteris, iš jo 1692 m. nupirko Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega, kurio pa­

papuoštu bokštu. Rūmuose vienuolės buvo įrengusios Švč. M arijos koplyčią, kurioje vyk­

jo, kai iš Sapiegų jį perėmė Lopacinskiai. Jie

davo pamaldos. Sovietmečiu, uždarius vie­ nuolyną, rūmai tapo gyvenamuoju namu.

likuonys valdė iki 1764 m. Dvaras suklestė­ rekonstravo senuosius rūmus, išplėtė ūkinį sodybos kompleksą, atnaujino tvenkinių ir vandens kanalų sistemą, perplanavo parką. Prie Viršupio upelio veikė vienas seniausių Lietuvoje popieriaus fabrikų. Tiksli jo įkūri­ mo data nežinoma, tačiau inventoriaus sąra­ šuose jau 1728 m. pažymima, kad popieriaus gamykla čia veikianti iš seniau (greičiausiai nuo X V II a.). Šiame fabrike gamintas popie­ rius su vandens ženklais (inkaru, širdimi ir užrašu „KOI RAN I“). X V III a. pab. dvare kilęs gaisras sunaikino daugelį pastatų. X IX a. pr. pastatyti nauji mediniai vienaukščiai rūmai (neišlikę). X IX a. apie trisdešimt metų dvaras priklausė Juozapui ir Dorotai iš Morikonių Lopacinskiams. Tuo laikotarpiu dva­ ras tapo Vilniaus teatrinio gyvenimo centru - čia buvo rodomi spektakliai su žymiausiais Vilniaus, Varšuvos aktoriais, veikė orkestras. Dvare nuolat lankėsi svečiai, rinkosi Vilniaus

254 Kačiūniškės dvarelis

elitas.

759

KAIRĖNAI

255

K

Dabartiniai Kairėnų rūmai - restauruotos arklidės

Juozapo ir Dorotos Lopacinskių palikuo­ nis Ignotas Lopacinskis už dalyvavimą suki­ lime neteko dvaro. Caro valdžia jį konfiskavo ir nutarė parduoti. 1870 m. dvarą nupirko grafas Juozapas Tiškevičius. Pamatęs, kad popieriaus ga­ myba nuostolinga, uždarė fabriką. Vietoj jo pradėjo veikti vinių gamyklėlė. 1899 m. dva­ ras atiteko Stolypinams. Pirm ojo pasaulinio karo metu dvaro pastatai smarkiai nukentė­ jo, buvo sugriauti mediniai rūmai, oficinos, pavėsinė, apleistas parkas.

a. pab. Kairėnų dvaro parkas buvęs vienu geriausių angliškojo stiliaus parkų Lietuvoje. Išplėtota tvenkinių su kaskadomis sistema išskyrė dvaro sodybą iš kitų dvarų. Su Kairė nais galėjo lygintis nebent Aštriosios Kirsnos ir Burbiškio (dabar Radviliškio r.) dvarai. Kairėnų dvaro parkas buvo tipiškas ro­ mantinis parkas X IX a. pirm ojoje pusėje, rekonstruotas D.Morikonytės-Lopacinskienės iniciatyva. Nepaprasto žavesio jam teikė krintančio vandens kaskados, priešais

1933-1974 m. veikė Kairėnų dvare įkur­

rūmus tyvuliavo baseinėlis su fontanu, supil­ tas apžvalgos kalnelis - gėlynas. Dar vienas

dinta psichoneurologinė ligoninė. 1974 m.

baseinėlis buvęs specialioje įstiklintoje rūmų

dvaro pastatai ir parkas perduoti Vilniaus

patalpoje. Tai romantizmo tendencija susie­ ti architektūrą su gamta. Vieno iš tvenkinių

universiteto žinion, čia įkurtas Botanikos sodas.

salą puošė daili pavėsinė.

Pastaraisiais metais dvaro sodybos pas­ tatai restauruoti. Ryškiausias ansamblio sta­

Dabar dvaro parkas kartu su pastatų an­ sambliu užima 2 1,7 ha plotą. Nors laikas jį

tinys - arklidės. Vasarą nuostabiais žiedais

kiek ir pakeitė, čia pasivaikščioti, pasigėrėti aplinka malonu ir dabar. Kairėnuose įsikū­

pražysta angliško stiliaus dvaro parkas - da­ bar Botanikos sodas, kuriame gausu egzotiš­ kų, retų augalų. Mokslinės sodininkystės pradininko Juo­ zapo Strumilos (1774-1847) vertinimu, X IX

ręs Botanikos sodas - vienas turtingiausių Baltijos šalyse. Atgimsta ir senos kultūrinės Kairėnų dvaro tradicijos.

K

1 60

KAIRIŠKIAI

KAIRIŠKIAI Akmenės r. Papilės šen., Kairiškių kaimas. Pirmosios Kairiškių dva­ ro sodybos fragmentai vaizdingose Virvytės pakrantėse - keli gyvenamieji namai, ofici­

žemės turėjęs totorius Choišadaras Momulevičius. Šio totoriaus vardu imtas vadinti jam priklausęs dvaras. Dar keletą šimtmečių dvaras priklausė totoriams. Paskutinis dvaro

na, svirnas, kartono fabriko, užtvankos lie­ kanos.

savininkas totorius buvęs Azulevičius, m ini­

Kairiškių dvaro savininkas V. Sirutavi-

dvaras atiteko Romeriams, kurie jį prijungė prie savo Vladikiškių dvaro (žr.), o buvęs Kaišiadorių dvaras tapo palivarku. 1795 m.

čius, baigęs Peterburgo technologijos insti­ tutą, suprojektavo ir 1911 m. pastatė karto­

mas 1782 m. Tarp 1782-1795 m. Kaišiadorių

no fabriką, veikusį iki 1956 m. ir tarpukariu savo produkciją eksportavusį į Angliją. V. Si-

dvaro savininke m inim a Kotryna Romerie-

rutavičius jaunystėje buvo artimas P. Višins­ kio bendražygis, vienas iš Lietuvos socialde­ mokratų partijos kūrėjų, tarpukariu - pra­ monės ir statybų bendrovių steigėjas. 1904

skirtas nuo Vladikiškių ir vėl tampa atskiru dvaru. Kaišiadorys atiteko Ričardui Teofiliui Romeriui (1 8 28-1876), Vladikiškės - jo b ro­

m. Kairiškiuose įvyko socialistinės lietuvių jaunuomenės konferencija, kurioje dalyvavo

Rusijos kariuomenės husarų pulke. Spren­ džiant iš dokumentų, jis Kaišiadorių dvarą

Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, S. Kairys, A.

galėjo paveldėti apie 1850-1856 m. Po jo

Janulaitis ir kiti veikėjai. Spėjama, kad Kai­ riškiuose įvyko vienas pirmųjų LSDP suva­

mirties dalį Kaišiadorių dvaro paveldėjo jo

žiavimų. V. Sirutavičius Kairiškiuose pasta­ tydino mokyklą, savo dvare uždaru drenažu

kraitis) atiteko dukrai Vandai (g. 1842 m.), ištekėjusiai už Ričardo Sycianko. Taip dvaras

nusausino 119 ha žemės.

padalintas į dvi dalis. 1885 m. Kaišiadorių

nė. X IX a. viduryje Kaišiadorių palivarkas at­

liui Boleslovui. R. T. Romeris tarnavo carinės

sūnus Eugenijus (g. 1852 m .), kita dalis (kaip

dvarą sudarė tinkuotas ponų namas, virtuvė, oficina ir darbininkų namas. Tais metais, m i­ rus R. Romeriui, jo turėtą dvaro dalį pavel­ dėjo žmona M arija Romerienė. 1890 m. be­ veik visas Kaišiadorių dvaras atiteko Vandai Sycianko. Naujoji savininkė nuolat gyveno Vilniuje, dvarą dalimis nuomodavo. Dalį par­ davė. Deja, likęs dvaras buvo nugyventas ir 1905 m. parduotas Justinui Strumilai, jau val256

Kairiškių dvaro ponų namas

KAIŠIADORYS

Dvaro sodybos frag­

mentai Kaišiadorių miesto pakraštyje, Sodų gatvėje, netoli geležinkelio. Išlikęs tik dvari­ ninko namas. Teritorijoje, kur dabar stovi tas dvarinin­ ko namas, jau 1531 m. žinomas totoriams priklausęs dvaras. 1565 m. liepos 30 d. Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašaukti­ nių sąraše minimas šiose vietose gyvenęs ir

257 Atnaujinti Kaišiadorių dvaro rūmai

767

KALNABERŽĖ

K

džiusiam ir Žiežmarių dvarą (žr.). Po žemės reformos J. Strumilai liko Kaišiadorių dvaro

kai Stolypinai. Rūmai eklektiniai, vieno aukš­ to, stačiakampiai. Fasado akcentas - rizalitas

centras su pastatais. Jis dvarą ne tik atstatė, bet ir tapo pasiturinčiu ūkininku. Prieš 1940

su nedideliu dviejų kolonų portiku, prilaikan­ čiu balkoną. Pastato išorei grakštumo teikia

m. pastatytas naujas mūrinis gyvenamasis na­

langų aprėminimai ir dantytas frizas. Rūmai

mas. 1940 m. surašyta net 17 dvaro pastatų. Tais metais sovietinė valdžia dvarą nacionali­

tų dvaro pastatų būklė.

zavo, jo žemėje įsteigė Kaišiadorių tarybinį ūkį. Strumilos išvyko į Lenkiją.

KALNABERŽĖ

stovi apleisti, nenaudojami, ne geresnė ir ki­ Istoriniuose šaltiniuose dvaras minimas dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. X V II a. šios valdos priklausė Radvi­

kio šen. Dvaro sodybos fragmentai dešiniaja­

loms. Nuo X V II a. antrosios pusės dvarą valdė Čapskiai. Už dalyvavimą 1863 m. suki­

me Nevėžio krante, apie 13 km aukščiau Kė­

lime prieš Rusijos carizmą tuometis dvaro sa­

dainių: mūriniai rūmai, du mediniai gyvena­

vininkas Eduardas Čapskis suimtas ir ištrem­

m ieji namai, trys tvartai, sandėlis, pirtis, sar­ go namelis, bebaigiančios griūti arklidės. Ž a­

tas į Sibirą. Vėliau Londone buvo išleista jo

Kėdainių r., Surviliš­

liuoja parkas, kuriame tiesiasi senų medžių alėjos, telkšo tvenkinys su dviem salelėmis, stovi smailiaarkių arkadų parko tvorelė. Nors ir mūriniai, šiandien rūmai gerokai apirę, be langų, be durų. Juos X IX a. antrojo­ je pusėje pasistatė tuometiniai dvaro savinin­

258

Kalnaberžės rūmai mūsų dienomis

prisiminimų knyga, kurioje E. Čapskis apra­ šo žiaurią tremtį, atšiaurų gyvenimą Sibire, su meile prisimena Kalnaberžės dvarą. Po 1863 m. sukilimo Kalnaberžę Rusijos caras padovanojo generolui Košelevui. Dva­ re jis negyveno, todėl nesunkiai ir atsisveiki­ no su juo. Peterburge, lošdamas kortomis su

260

Kalnaberžės rūmai XX a. pradžioje

K

762

KALOTĖ

kitu generolu Arkadijumi Stolypinu, smar­ kiai prasilošė. Neturėdamas laisvų pinigų, pa­ siūlė šiam dvarą Lietuvoje, netoli Kėdainių,

tik dvaro centras su dideliu ir gražiu parku.

kur pats nė karto net nebuvęs. Taip 1882 m.

skolas. Dvaras atiteko valstybei. 1925 m. ja ­

Kalnaberžė atiteko generolui A. Stolypinui. Dvare jaunystę praleido jo sūnus Piotras Stolypinas (1 8 6 2 -1 9 1 1 ), išrinktas Kauno bajorų vadovu, vėliau caro paskirtas Gardino, Sara­ tovo gubernijų gubernatoriumi, nuo 1906 m.

1923 m. jau apkarpytą dvarą nusipirko rašy­ tojas Kazys Binkis, tačiau greitai įklimpo į me įsteigta nepilnamečių nusikaltėlių koloni­ ja veikė ir tarybiniais metais. 1949-1959 m. dvare buvo įsikūrę vaikų namai, nuo 1959 m. - internatinė mokykla. Dabar - privati nyks­ tanti nuosavybė.

- carinės Rusijos M inistrų tarybos pirm inin­ kas, parengęs ir vykdęs vadinamąją Stolypino

KALOTE.

Klaipėdos r. Kretingalės šen.

reformą, kurios tikslas buvo liberalizuoti ca­ rinės Rusijos žemės ūkį, suformuoti savival­

Dvarvietė yra apie 6 km į šiaurę nuo Klaipė­ dos centro, netoli Klaipėdos-Kretingos kelio,

dą, suteikti piliečiams daugiau teisių ir lais­ vių. Tai viena iškiliausių Rusijos asmenybių. Rusijos premjeras P. Stolypinas daug laiko, ypač vasarą, praleisdavo Kalnaberžės dvare,

Kalotės gyvenvietės š.v. pakraštyje, šalia gele­ žinkelio. Apie 300 m į vakarus - š.r. Kalotės ežero krantas.

čia dirbo, ruošė savo reformų projektus. Iš

Kaip rašoma Mažosios Lietuvos enciklope­ dijoje, dvaras pradėjo kurtis 1612 m., kai Klai­

Kalnaberžės 1911 m. rugpjūčio pabaigoje jis išvyko į paskutinę dalykinę savo kelionę - į

pėdos valdininkas Lorencas Baumgartas čia įsigijo žemės sklypą. Žinoma, kad 1702 m. Ka-

Kijevą, kur revolverio šūviu buvo m irtinai su­ žeistas. Po P. Stolypino mirties Kalnaberžės

lotėje ūkininkavo Paulis Bolcas (Boltz). X IX a. dvaras priklausė Rumpiškės dvarininkui

dvaras ištuštėjo. Formaliai valdymą perėmė jo sūnus Arkadijus (1 9 0 3 -1 9 9 0 ), tačiau buvo

Christliebui Hamanui (Hamann), bet ir jis neil­

dar per jaunas savarankiškai tvarkytis, o vė­ liau apsigyveno Prancūzijoje.

nes žemės čia prastokos - smėlingos, nederlin­ gos. Dar 1941 m. stovėjo Kalotės dvaro trobe­

Nepriklausomos Lietuvos valdžia dvarą išparceliavo - žemė buvo išdalyta, paliktas

gai šeimininkavo. Dvaras ėjo iš rankų į rankas,

siai, bet po karo jie greitai sunyko, nedaug kas liko - gyvenamasis namas ir seni želdiniai.

261 Kalotės dvaro namas

163

KALVARIJA

KALTANĖNAI.

K

Švenčionių r. Kalta­

nėnų šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 0,5 km nuo Kaltanėnų miestelio, prie kelio į Kaltanėnų geležinkelio stotį - svirnas, parko fragmentai. Dvaro sodyboje be iki mūsų dienų išli­ kusio svirno, X IX a. stovėjo rūmai, kluonas, tvartas. Nuo rūmų alėja vedė tiesiai į kitoje Žeimenos upės pusėje esančią bažnyčią. 1511 ir 1512 m. minimas bajoro Narbuto Kaltanėnų dvaras. Yra žinoma, kad pimąją, medinę Kaltanėnų bažnyčią 1633 m. pasta­ tė Jonas Narbutas ir pasikvietė pranciško­ nus, kurių vienuolynas čia veikė iki 1832 m. O dvarą ir prie jo augantį miestelį 1743 m. nupirko M. Ruščicas. X IX a. pradžioje dvarą valdė Lopacinskiai, kurie aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime ir, caro valdžiai numalši­ nus sukilimą, dvaras iš jų buvo atimtas (ki­ tais duomenimis dvarą iš jų nupirko Maurusas), vėliau valda atiteko jo dukrai Marijai fon Ekse.

263-Kaltanėnų svirno bendras vaizdas Unikalus dviaukštis medinis dvaro svir­ nas, turintis klasicizmo bruožų, pastatytas X IX a. pradžioje, ne kartą remontuotas. Sie­ nos iš tašytų pušinių rąstų. Dviaukštį pries­ virnį laiko vienodais tarpais išdėstytos kolo­ nos.

KALVARIJA.

Kalvarijos sav. Kalvarijos

mst. Dvaro sodybos fragmentai Šešupės pa­ krantėje, miesto pakraštyje: gyvenamasis na­ mas, vandens malūnas, keli samdinių būstai, vadinami kašarais, kumetynas. Dvaro užuomazgomis galima laikyti apie 1655 m., kai Užnemunės girių pakraštyje įsi­ kūrė Trobių šeimos sodyba. Ilgai gyvenvie­ tė vadinta Trobiais, tik nuo X V III a. prigijo Kalvarijos vietovardis. Dvaras kūrėsi gerokai vėliau. Jo įkūrėjais skirtingi šaltiniai įvardija skirtingus asmenis. Tai esą galėjęs būti ir My­ kolas Juozapas Sapiega, ir Kristupas Pacas, ir Kazimieras Jonas Sapiega. Visi jie buvo Užnemunės (Kirsnos) girių valdytojai. 1708 m. dvarą pradėjo valdyti Augustas Mykolas Kosciuška, vėliau - jo žmona Sofija. Po jos mirties Kirsnos girininkiją ir dvarą valdė Mykolas Kaributas Višnoveckis. Nuo 1746 m. tai Mykolo Sapiegos valda, po jo dvarą valdė jo žmona, vėliau ištekėjusi už Mykolo

262 Kaltanėnų svirno kolonos

Oginskio, kuris buvo Kalvarijos seniūnas, o dvarą administravo Jurgis Bačkovskis. 1836 m. Rusijos caras dvarą ir malūną padovanojo

K

764

KAMARDĖ

264

Kalvarijos dvaro buvusio malūno pastatas

generolui Stegmanui. 1918 m. dvaras išparce­ liuotas. Tarpukariu malūnas kurį laiką pri­ klausė I. Romanovui, kuris malūną pardavė ir išvyko į Palestiną. Malūnas prarado savo funkcijas apie 1980 m., o dvaro statiniuose iki šiol gyvena žmonės.

KAMARDĖ.

Pasvalio r. Saločių šen.

Dvaro sodybos fragmentai pačioje rajono šiaurėje, savotiškoje įlankoje į kaimyninės Latvijos teritoriją, Mūšos upės krante - vie­ naukštis tinkuoto mūro gyvenamasis namas, apgriuvęs tvartas. Sodyba išliko iš X IX a. pirmosios pusės. Dvarą valdė vokiečių kilmės dvarininkas Han­ sas Hanas. 1924 m. dvaras išparceliuotas, savi­ ninkui paliekant centrą su 80 ha žemės.

266- Kamariškių

dvaro griuvėsiai

Dvaras priklausė vokiečiui Richteriui, kuris valdė apie 80 ha žemės. Dvarininkas, anot kraštotyrininko Jono Nemanio užra­ šytų pasakojimų, nebuvo godus. Jau iš tar­ pukario laikų atėję prisiminimai byloja, kad samdiniai dvare dirbdavo daug, nuo septy­ nių ryto iki saulėlydžio, su dviejų valandų pietų pertrauka. Dvarininkas visada laiku atsiskaitydavo su samdiniais. Moterys už darbo dieną gaudavo dviejų litų, vyrai - trijų litų užmokestį. Tais laikais tai būdavę geri pi­ nigai. Dvare veikė saldainių fabrikas. R ichteris su žm ona ir m ažam ete dukre­ le palaidoti K am ariškių kaim o kapinaitėse. Po to dvarą valdęs R ichterio sūnus N iko­ lajus per A ntrąjį pasaulinį karą emigravo į V okietiją. Pokariu dvare įsikūrė tarybinis ūkis, o jį panaikinus dvaro statinių niekas neprižiūrė­ jo, dabar jie jau baigia sunykti.Tik gandrai, susisukę lizdus griuvėsių viršūnėse, pagyvi­ na nykoką dvaro vaizdą.

KAPENAI. Mažeikių r. Viekšnių šen. Dva­ ro sodybos fragmentai Virvytės upės krantuose. Išlikę tik statinių liekanos: gyvenamasis namas, 265

Kamardės dvaro gyvenamasis namas

KAMARIŠKIAI Zarasų r. Suvieko šen. Dvaro sodyba jau visai Latvijos pasienyje, prie Kamariškio ežero - rūmų griuvėsiai, kalvė, tvartai, arklidės, rūsiai, jau užakę tvenkiniai.

tvartas, užtvanka, parko fragmentai. Yra žinoma, kad po Lenkijos-Lietuvos valstybės trečiojo padalinimo 1795 m. šias žemes Rusijos imperatorė Jekaterina II pa­ dovanojo buvusiam Mstislavo vaivadai P.K. Chominskiui, tačiau dvaras greit išdalintas

165

KARVYS

268

K

Kariotiškių dvaro ponų namo puošyba jau baigia sunykti

dvarvietė pasiekiama keliu link Raudonės, tuoj už geležinkelio pervažos, ant Kulpio ežero kranto. Medinis ponų namas, išpuoš­ tas medžio pjaustiniais, dabar jau aplūžu­ siais. O ir visas namas jau sukrypęs, nors dar gyvenamas. Dvaras kūrėsi nuo X IX a. pa­ baigos iki X X a. pradžios. Pokariu - kolūkio

267 Kapėnų užtvanka

centras.

KARVYS

Vilniaus r. Maišiagalos šen.

jo kreditoriams. Dvaras atiteko kunigaikščiui Liubeckiui. Pirm ojo pasaulinio karo išvaka­

Dvaro sodybos fragmentai prie kelio iš Mai­

rėse minimas dvaro savininkas Grigoravi-

šiagalos Nemenčinės link, prie Karvio ežero

čius. 1926 m. dvaras išparceliuotas. Jo centrą nupirko kaimyninio Kairiškių (žr.) dvaro sa­

(plotas 58 ha). Legenda aiškina ežero ir vietovar­ džio kilmę. Toje vietoje, kur dabar ežeras, buvęs kaimas. Kartą sekmadienį visi kaimiečiai išėjo į

vininkas V. Sirutavičius, kuris užtvenkė V ir­

tiltas 1960 m. įgriuvo, į upę įkrito juo važia­

bažnyčią, tik viena mergelė liko, norėjo pasitvar­ kyti. Pradėjusi tvarkytis, čiupo traukti po suolu augančią nendrę, trūktelėjo ir... toje vietoje pra­

vęs sunkvežimis.

siveržė stipri vandens srovė, kuri pylėsi ir pylė­

vytę, pastatė kartono fabriką, nutiesė per upę tiltą. Kartono fabrikas uždarytas 1931 m., o

Pokariu prie užtvankos įrengta nedidelė

si, kol paskandino visą kaimą, išsiliejo į didelį

hidroelektrinė, kuri nunyko plėtojantis vi­ suotinei elektrifikacijai ir stambių elektrinių statyboms. Nuo 2005 m. čia veikia privati nedidelio galingumo hidroelektrinė, pri­ klausanti UAB „Jūrpa“.

KARIOTIŠKĖS

Trakų r. Lentvario

šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 4 km į š.v. nuo Lentvario, prie Vilniaus-Kauno gele­ žinkelio. Nuo Kariotiškių gyvenvietės centro

269 Karvio dvaro ponų namas

K

166

KASIKIAI

ežerą. Liko tik viena karvė. Nuo to kilęs ežero

Sakeliai, kurių laikais sodyba perkelta prie

pavadinimas Karvys.

Akmenos upės ir Darbėnų-Kūlupėnų kelio,

Dvaro sodybos liekanas galima apžiūrėti au pravažiavus iš akmenų sumūrytą kaimo

įkurtas palivarko tipo ūkis, literatūroje ir dokumentuose vadintas dvaru. Tarpukario

bažnyčią ir pasukus kairėn, ežero link, vie­

žemės reformos metu dalis žemių suvalsty­

nu iš pirmųjų keliukų. Tebestovi vienaukštis, baltai tinkuotas ponų namas, kurio pagrin­

binta, išdalinta Kašučių kaimo bežemiams ir mažažemiams. Dvaro centrą nupirko ūki­ ninkas Vaišvila, kuris sodybą apie 1935 m. perstatė.

dinio fasado centrą akcentuoja atviras prie­ angis su keturiomis masyviomis kolonomis. Gana stilingą klasicistinių formų namą iš šono stelbia dviaukštis medinis priestatas be ryškesnių stilistinių bruožų. Sodyboje iš dvaro laikų dar išliko svirnas, du kumetynai,

KATAUČIZNA. Vilkaviškio r. Klausu­ čių šen. Dvaro sodyba prie Vilkaviškio-Kudirkos Naumiesčio kelio - pusiau mūrinis,

rūsys. Dvaras priklausė Odincams, Točylovs-

pusiau medinis ponų gyvenamasis namas,

kiams, Giedraičiams, tarpukariu - Strumi-

Parke - aptrupėjęs paminklas nukankin­ tiems baudžiauninkams.

lams. Dabar - gyvenamasis namas.

raudonų plytų karvidės, parko fragmentai.

Nedaug žinių tėra iš dvaro istorijos.

KAŠUČIAI.

Kretingos r. Darbėnų šen.

Dvaro sodybos fragmentai: tinkuoto mūro gyvenamasis namas, akmenų blokelių-degto

Žinom a, kad tarpukaryje jis priklausė Ž i­ linskams, kurie čia pasistatė iki mūsų die­ nų išlikusį rūmą. Tebežaliuoja seno parko

molio plytų mūro tvartas, dvi medinės darži­

fragmentai. Viena alėja driekiasi vaizdingu

nės, kumetynas, kalvės pamatai. Kašučių bajorkaimis (akalica) įkurtas

Šešupės krantu. Parko pakraštyje apleistas,

X V -X V I a. 1779-1781 m. plane pažymėtos keturios sodybos, kurios stovėjo prie Kašu­ čių ežero. X IX a. bajorkaim į valdė bajorai

27°- Kašučiai. Z-. .esam asis namas

aptrupėjęs paminklas, menantis žiaurius baudžiavos laikus. Viena versija teigia, kad jis pastatytas m irtinai užplaktai baudžiau­ ninkei mergaitei, kita - kad tai buvęs pa-

767

KATAUSKIAI

minklas visiems nukankintiem s baudžiau­ ninkams. Skaičiuojam a, kad baudžiavos

K

Dvaras žinom as nuo 1584 m ., nors R a­ seinių žemės teism o knygose tada vadintas

laikais apie pusę Lietuvos valstiečių buvo

Padubysiu ir priklausė Stanislovui Kotov-

baudžiauninkai. Lietuvoje baudžiava įsi­

skiui (K atauskiui). Aišku, pagal savinin­

galėjo X I I- X I I I a. ir panaikinta tik X IX a. viduryje. Kataučiznos paminklas, regis, vie­

ką vėliau pradėtas vadinti ir dvaras, kad nesipainiotų su kitais Padubysiais, kurių

nintelis toks Lietuvoje (Mažeikių rajone yra paminklas baudžiavos panaikinim ui), todėl

Dubysos krantuose tikrai apstu. Likim as nelepino dvarininkų. Stanislovo Kotov-

vertėtų jį restauruoti.

skio dukra nuskendo Dubysos upėje. Jos broliai Andrejus ir Kristupas žuvo kovose

KATAUSKIAI.

Raseinių r. Šiluvos šen.

su turkais ir kazokais - apie tai byloja epi­

Dvaro sodybos fragmentai netoli kelio iš Ra­ seinių į Šiluvą, kairiajame Dubysos krante

tafija Tytuvėnų bažnyčioje. X IX a. dvaras jau m inim as kaip V iktoro Korevos dvaro palivarkas. 1907 m. Korevos, spaudžiami finansinių sunkumų, Katauskių (K atau­

- akmens mūro svirnas-ledainė, tokio pat mūro arklidė su rustuotais kampais, koply­ tėlė, kitų statinių griuvenos, tvenkinys šalia koplytėlės.

čiznos) dvarą pardavė Stanislovui ir A n ta­ ninai Korzonam s. Per tarpukario Žemės reform ą Korzonam s palikta 80 ha. P rasi­ dėjus sovietizacijai, tuom etinis Katauskių dvaro savininkas Pranas Korzonas ištrem ­ tas į Sibirą. D abar dvaro sodybos likučiai - privati nuosavybė. R obertas Ališauskas, privatizavęs dalį sodybos 2001 m., rengia projektą pagal kaim o plėtros program ą žemės ūkio valdų m odernizavim ui. Ku­ m etyno pastatas priklauso Raseinių ra jo ­ no savivaldybei.

273 Katauskių dvaro arklidė

K

168

KAUKUAI

KAUKUAI . Pasvalio r. Pušaloto šen. Dva­ ro sodybos fragmentai apie 3 km į p.v. nuo Pu­ šaloto - medinis vienaukštis ponų namas su mansarda, mūrinis svirnas su keturiomis kolo­ nomis, medinis vienaukštis kumetynas. Dvaro sodyba formavosi nuo X IX a. pir­ mosios pusės iki X X a. pradžios. Carinės Rusijos metais dvaras priklausė patriotiškai nusiteikusiai Bukauskų šeimai, kuri smarkiai

275

Kaušiadalos dvaro kluonas

nukentėjo už dalyvavimą 1863 m. sukilime. Apie tai savo atsiminimuose rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Bukauskų šeimos kapai yra Pušaloto kapinėse. Paskutiniai Kauklių dvaro savininkai buvo Grigaliūnai.

KAUŠIADALA.

Vilniaus r. Paberžės

šen. Dvaro sodyba prie senojo Vilniaus-M olėtų plento, nedidelio ežeriuko pakrantėje, apie 2 km nuo Paberžės Vilniaus kryptimi .- ponų namas, kluonas, du tvartai, kum e­ tynas, dvaro kapinaitės. Nuo X V III a. dvaras priklausė bajorų Pisankų giminei. Dvaro sodybos pastatai m e­ diniai, dar laikosi, bet jau žymūs senatvės požymiai. Dauguma jų pastatyti X IX a. an­ trojoje pusėje - X X a. pradžioje. Dabar buv. ponų name gyvena kelios šeimos.

274

Kauklių svirnas, išsiskiriantis masyviomis kolonomis

276

KAVARSKAS.

Anykščių r. Kavarsko

šen. Archeologinė dvarvietė šalia Šventosios

Gal šiose vietose buvo Kavarsko dvaras

169

KAZITIŠKIS

K

užtvankos, prie Kavarsko piliakalnio. Gal čia stovėjo ne itin geros šlovės Pienionių (Ka­ varsko) dvaras. X V I a. Kavarskas priklausė Grigaliui Astikui (apie 1535-1580 06 18). Tas Astikas pagarsėjo kaip vienas pirmųjų pini­ gų padirbinėtojas Lietuvoje - jis čia įrengė pinigų kalyklą ir slapta kaldino netikrus pi­ nigus. Negana to, turėjo slaptų ryšių su M as­ kvos pasiuntiniu Vilniuje, rėmė Rusijos caro Ivano IV sūnaus Fiodoro kandidatūrą į Len­

277

Kavoliškio „saldusis" dvaras

kijos ir Lietuvos unijinės valstybės karaliaus

liai Hektoras Leopoldas Komorovskis (1892-

sostą. Už visą tą nusikalstamą veiklą G. Asti­

1966) ir Julius Komorovskis (1893-1982). Ka­

kas suimtas ir nuteistas m irti - pakartas V il­ niaus rotušės aikštėj e... Vėliau dvaras atiteko

pinėse kaimo pakraštyje 1926 m. palaidotas grafas Zigmundas Komorovskis - ant jo ka­

Stanislovui Kovarskiui, kuris tarsi nuplovė

po 1994 m. pastatytas koplytstulpis. Pokariu

ankstesnio savininko nešlovę, o ilgainiui ir

dvare įsikūrė tarybinis ūkis. Tuo laikotarpiu mediniai pastatai sunyko, rūmai nugriauti.

miestelis šalia dvaro pradėtas vadinti pagal dvaro savininką - Kavarsku.

Mūsų dienų sulaukė du dvaro pastatai, kuriuo­ se buvo gaminami garsūs tais laikais grafienės Komorovskienės sausainiai ir saldainiai. Sal­

KAVOLIŠKIS. Rokiškio r. Rokiškio šen. Kavoliškio kaimas ir buvęs dvaras išsi­

dainių fabriko vienaukštis statinys išsiskiria

dėstęs Rokiškio priemiestyje - nuo rajono centro vos 4 km. Išliko tik dvaro fragmentai

baltomis, masyviomis kolonomis. Saldaininė - dviaukštis statinys iš akmenų ir plytų mūro.

- du ūkinės-gamybinės paskirties pastatai.

Tebežaliuoja dvaro laikų senų liepų alėja. Da­

Kavoliškis - sena dvarvietė, priklausiusi Pliateriams, Liudingshausenams-Volfams. Kelis pastaruosius šimtmečius dvarą valdė grafai Komorovskiai, kurie pagal tradiciją gyveno mediniuose rūmuose. Paskutinieji Kavoliškio dvaro rūmai (neišlikę) iškilo X IX a. pirm ojoje pusėje. Iš parko pusės medinio

bar sodybos fragmentai - privati nuosavybė. Iš Kavoliškio dvarininkų Komorovskių giminės yra kilęs 2010 m. išrinktas Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis.

KAZITIŠKIS

Ignalinos r. Kazitiškio šen.

Dvaro sodybos fragmentai prie kelio Ignalina-

namo fasadą puošė du rizalitai ir tarp jų esan­

Zarasai, atokiau nuo miestelio. Iš dvaro laiko­

ti atvira terasa. Priekiniame fasade balkoną

tarpio išliko tik parkas ir pastatų pamatai.

laikė keturios mūrinės toskaninės kolonos. Namo interjerui prabangos teikė paveikslai, freskos, koklinės krosnys, geometriniais or­

Dvaras X V III a. priklausė dvarininkams Butleriams, kurie čia įkurdino vienuolius

namentais inkrustuotas parketas. Dvaras gar­ sėjo sukaupta turtinga biblioteka, kuri sunai­ kinta Pirm ojo pasaulinio karo metu. Komorovskiai, nors patys ir sulenkėję, lie­ tuviškos spaudos draudimo metais dvare įstei­ gė mokyklą, kurioje valstiečių vaikai mokėsi lietuviškai. Paskutinieji dvaro savininkai - bro-

unitus. Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės stačiatikiai, kurie dar 1596 m. sudarė uniją su Katalikų bažnyčia, buvo paklusnūs Romos popiežiui, bet išlaikė savą liturgiją. X IX a. pradžioje dvaras priklausė Belikovskiams, o vėliau - Mikuličiams. Nuo 1864 m. unitų bažnyčia uždaryta. Dvarininkai Mikuličiai užveisė, o gal išpuoselėjo jau pirmtakų

K

170

KAZOKINĖ

arklidė, daržinė (klojimas), kalvė. Išsiskiria karvidė-arklidė su originaliais bokšteliais papuoštu fasadu, akmenų mūro klojimas, kurio fasadas taip pat išskirtinis - ryškiai banguotų linijų. Kazokinės dvaras minimas nuo 1738 m., praeityje gal ir kitokiu pavadinimu. Pradžio­ je šias ir aplikines žemes valdė Bielakavičiai. Iš 1782 m. dokumento matyti, kad dvarą jau valdė Bortkevičių giminė, kuri šią valdą savo rankose išlaikė iki pat 1940 m. Pasku­

278 Kazitiškio parkas

tinis dvaro šeimininkas buvo Zigmas Bortkevičius. Pokariu dvaro sodyba naudojosi

pradėtą dvaro parką, kuris yra retas Lietuvo­ je - geometrinio plano, su terasomis, besi­

kolūkis, kuris sodyboje pristatė daug naujų pastatų arba transformavo senųjų funkcijas.

leidžiančiomis Gilučio ežero link. Aukščių skirtumas parke apie trylika metrų. Galima

Pavyzdžiui, koplytėlė-mauzoliejus buvo pa­ verstas malūnu. Medinis ponų namas sude­

išskirti penkias terasas.

gė 1963 m. Iki šiol išlikę senieji dvaro stati­ niai atsirado X IX a. antrojoje pusėje - X X a. pradžioje. Kai kurie dvaro sodybos ūkiniai

KAZOKINE

Ignalinos r. Ignalinos šen.

Dvaro sodybos fragmentai apie 6 km nuo Ignalinos keliu Švenčionių link - karvidė-

pastatai jau galutinai sunykę. Išlikęs parkas garsėja savo alėjomis.

279 Kazokinės dvaro karvidė-arklidė

777

KĖDAINIAI. Kėdainių miestas įsikūręs Vidurio Lietuvos žemumos centre, ant Nevė­ žio upės krantų. Buv. Kėdainių dvaro sodyba išsidėsčiusi prie Dotnuvėlės upelio. Iki mūsų dienų išliko vienintelis statinys - 28 m aukš­

KĖDAINIAI

K

valdė jo pusbrolis Boguslavas Radvila (1 6 2 0 1669). Tuomet Radvilų galybė jau blėso, il­ gainiui sunyko ir Radvilų rūmai. Dabar net tiksliai nežinoma, kur jie stovėjo. Manoma, kad tuometiniai Radvilų rūmai buvę aukštu­

čio minaretas, išmūrytas apie 1878 m. tuo­ metinio dvaro savininko Eduardo Totlebeno (1 8 1 8-1 8 8 4 ) užsakymu. Dar yra dvaro vartų

m oje prie Smilgos upelio. Spėjama, kad juos

fragmentai. Žaliuoja peizažinio stiliaus dva­ ro parkas. Jis įkurtas X IX a. antrojoje pusėje Dotnuvėlės upelio šlaituose.

Apie 1766 m. bajoras Pranciškus Stanis­ lovas Čapskis vedė Veroniką Radvilaitę. Ku­ nigaikščiams Radviloms, nors jau ir baigian­

Kėdainių miesto ir dvaro istorija labiau­ siai susijusi su didikų Radvilų gimine, kuriai

tiems nusigyventi, neturtingas bajoras, m a­ tyt, pasirodė „netinkama partija“ - kraičio iš

šios valdos priklausė du kartus. Pirmą kartą

jaunosios giminės jis negavo. Tik tapusi naš­ le Veronika Čapskienė pradėjo teisminį pro­

Kėdainius Radviloms padovanojo Didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras Jogailai­

sugriovė švedų kariuomenė per 1701-1704 m. antpuolius.

cesą prieš savo gimines Radvilas ir prisiteisė

tis. Tuomet miestą valdė Radvilų giminės

kraičio - dvarelį Lackuose, atitekusį jos sū­

pradininkas Radvila Astikaitis. Pirm ą kartą Kėdainių dvarą jis įkūrė apie 1445 m. kairia­

nui. Bet dvaras sudegė ir toji valda apie 1811 m. perkelta į Kėdainius. Naujojoje valdoje

jam e Nevėžio krante, šalia Šv. Jurgio bažny­ čios. 1544 m. Vitebsko vaivada Stanislovas

įsikūręs jau kitos kartos - M arijonas Čapskis (1 8 16-1875) - ant Dotnuvėlės kranto 1844

Kiška vedė Oną Radvilaitę ir Kėdainiai atite­ ko tuo metu garsiai Kiškų giminei. 1590 m.

m. pastatė puošnius rūmus, užveisė parką - įkūrė naują Kėdainių dvarą. Už dalyvavi­

Kėdainiai gavo m iesto teises bei herbą, ku­

mą 1863 m. sukilime prieš Rusijos carizmą

ris buvo faktiškai Kiškų herbas - sidabrinė

M. Čapskis ištremtas į Sibirą. Čapskių valdas

pasaga, trys kryžiai ir dvi lašišos mėlyname fone. Toks herbas išsilaikė neilgai. 1606 m.

perėmė carinė valdžia, kuri 1866 m. perdavė jas Rusijos kare su Turkija nusipelniusiam vo­

Vilniaus vaivada Kristupas Radvila (1585— 1640) vedė Onutę Kiškaitę ir kaip jaunosios

kiečių kilmės generolui Eduardui Totlebenui (1818-1884). Įdomi istorinė detalė. Gavęs iš caro valdžios dvarą veltui, už karinius nuo­

kraitį gavo pusę Kėdainių. Netrukus Kėdai­ niai perėjo visiškai Radvilų nuosavybėn - an­ trą pusę K. Radvila iš Kiškų išpirko. Kėdai­ nių herbe atsirado Radvilų herbo erelio spar­

pelnus, E. Totlebenas už konfiskuotą dvarą M. Čapskiui sumokėjo visą jo vertę... E. Totlebenas padidino ir savaip rekonst­

nas ir koja, apglėbusi pasagą - užuomina į

ravo Čapskių statytus rūmus (neišliko), pra­

didikų vestuves... Ryškiausią pėdsaką Kėdainių istorijoje iš

plėtė parką, gėlynus. Po 1871 m. perstatymo barokinių formų rūmai pasipuošė aukštu

turtingos ir galingos miestą valdžiusios R a­ dvilų giminės paliko Kristupo Radvilos sū­

bokštu, kurį vainikavo vėlyvojo prancūzų

nus Jonušas Radvila (1 6 1 2 -1 6 5 5 ), inicijavęs Kėdainių sutartį (pasirašyta 1655 m. spalio 20 d.) kuria buvo nutraukta beveik šimtmetį gyvavusi unija su Lenkija ir sudaryta sąjunga su švedais. Po J. Radvilos mirties Kėdainius

renesanso (Henriko IV) piramidinė viršūnė. Toks pats stogas (tik su kampiniais bokšte­ liais) dengė ir šalimais, parko pusėje, stovėju­ sio penkiaukščio belvederio bokšto viršūnę, kuri buvo su atvira apžvalgos aikštele. Rūmų sandara sudėtinga - vidurinė dviaukštė da-

K

KĖDAINIAI

T72

282

Kėdainių dvaro vartai

lis žemesnė, šoninės - aukštesnės. Korpusus dengė mansardinis laužytas stogas su baro­

Unikalus rytietiškos architektūros statinys Kėdainių dvare 288

kinėmis liukarnomis. Užtvenktas upelis par­ ke išsiliejo į tvenkinį su salelėmis. Čia buvo įrengti dirbtiniai kriokliai, fontanai. Parką juosė daili mūrinė tvora. Kadangi E. Totlebenas gerai pažinojo turkų gyvenimą ir archi­ tektūrą, kai kurių turkiškų bei pietietiškų m o­ tyvų atsirado ir parke - pastatyta turkiškų, bulgariškų, rumuniškų namukų.

173

KELMĖ

Totlebenai Kėdainių dvarą valdė iki Lietu­ vos nepriklausomybės atkūrimo. Tarpukario Lietuvos laikais rūmuose veikė mokytojų se­ minarija, aukštesnioji kultūrtechnikos, m e­ lioratorių mokykla. Dvaro rūmai neišliko - juos per Antrąjį pasaulinį karą (1944 m. liepos pabaigoje) susprogdino vokiečiai. Iš visų dvaro pastatų stovi vienintelis - 28 m aukščio egzotiškų for­ mų minaretas, unikalus Lietuvos dvarų archi­

K

Keidų dvaras tarpukariu priklausė trims Putriams: tėvui ir dviem sūnums - Vladui ir Juliui (klebonui). Dvare koplyčią (bažnytė­ lę) pastatė Julius Puirius. Klebonas J. Putrius bažnytėlėje melsdavosi, retkarčiais laikydavo Šv. mišias. Bažnytėlėje buvo altorėlis, šven­ ti paveikslai bei skulptūrėlės. J.Putrius mirė apie 1934 m. prieš Šv. Kalėdas po sunkaus darbo ant kuliamosios mašinos.

geležinkelio stotį, likusioje nedidelėje parko

KELME Kelmės r. Kelmės šen. Dvaro sodyba Kelmės mieste, prie Vilbėno upelio

dalyje. Bokštas (minaretas) primena rytietiš­

ir jo tvenkinio: rūmai, dvaro vartai, svirnas,

ką koloną su „stalaktiniu“ kapiteliu, išplatė­ jančiu į balkonėlį. Statinyje netgi įmūrytos

namas, kumetynas, spirito varykla, vandens malūnas. Sodybą sudaro tarsi du kiemai: re­

trofėjinės balto marmuro lentos su arabiškais rašmenimis. Prie bokšto priglausti masyvūs,

prezentacinis su rūmais, vartais ir buvęs ūki­ nis kiemas.

iš skaldytų akmenų ir plytų sumūryti laiptai bei namelis plokščiu stogu ir atviru priean­

Nuo X V a. minimas didžiojo kunigaikščio Kelmės dvaras. Nuo 1591 m. iki pat 1940-ųjų, Lietuvos sovietizacijos pradžios, dvaras pri­

tektūroje. Jis yra priešais dabartinę Kėdainių

giu (simbolinė mečetė). Nebėra ir įspūdingojo parko, buvusio vie­

klausė čia gyvenusiai bajorų Gruževskių gimi­

no gražiausių peizažinių parkų Lietuvoje. Jo

nei. Pirmasis iš Kelmės Gruževskių - Jonas - atsikėlė iš Mozūrijos (dab. Lenkija). Pasku­

likučiai dabar žaliuoja 34 ha plote. Išliko se­ nieji įvažiavimo vartai.

KEIDAI.

Akmenės r. Naujosios Akme­

tinis - Jonas Gruževskis - žuvo 1939 m. prie Varšuvos, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Jo motiną Gabrielę, seseris Adolfiną ir

nės kaim. šen., Keidų kaimas. Dvaro sodybos

Sofiją sovietai 1941 m. ištrėmė.

fragmentai prie kelio Iš Naujosios Akmenės Joniškio link, apie 6 km nuo Naujosios Akme­

1831 m. dalį dvaro turtų, tuo metu pri­ klausiusių Juliui Gruževskiui, už dalyvavimą

nės miesto. Iš buvusių dvaro pastatų likę tik

sukilime konfiskavo caro valdžia. Julius Gru­

gyvenamasis namas ir koplytėlės fragmentas.

ževskis - vienas iš to sukilimo vadų. Sukilimą numalšinus, J. Gruževskis emigravo į Pran­ cūziją, palaikė 1863 m. sukilimą. Šveicarijoje buvo įsteigęs laikrodžių įmonę. 1865 m. pa­ laidotas Paryžiuje, M onmartro kapinėse. Gruževskiai, išpažinę kalvinizmą, fundavo 1615 m. statytą evangelikų reformatų baž­ nyčią, išlikusią iki mūsų dienų. Neseniai ji restauruota. Kelmės dvaro rūmai pastatyti ant ankstes­ niųjų rūmų liekanų, stovėjusių čia nuo 16401651 m. (senų rūmų fragmentai mūryti iš

2S4 Keidų koplytėlės fragmentas

akmenų ir plytų). Dvaro inventoriuje, sura-

K

174

KELMĖ

287-Restauruotas Kelmės dvaro svirnas šytame 1804 m., minimi jau mūriniai rūmai. Kelmės dvaro rūmų architektūroje ryškiausi baroko bruožai. Pastatas stačiakampio for­ mos, pastatytas ant aukštų pusrūsių. Į centrinį įėjimą veda platūs akmeniniai laiptai su ba­ liustrada. Išorėje dominuoja aukštas stogas su pakopa ir stoglangiais. Rūmų viduje išsiskiria erdvus vestibiulis ir didelė šokių salė su išėji­ mu į atvirą terasą. Interjeras kuklus, beveik be dekoro. Pakraigės koridorius originaliai ap­ šviestas iš viršaus sklindančios šviesos.

288■ Svirno kolonada

Savitas Kelmės dvaro sodybos statinys

175

KIAUNORIAI

K

- mūriniai dviaukščiai bokšto formos vartai. Jie stovi dvarvietės žemutinėje terasoje prie kelio, jungiančio sodybą su miestu. X V III a.

Širvintų r. Kernavės šen. Archeologinė dvarvietė apie 0,5 km į p.r. nuo Kernavės bažnyčios, apie du

rekonstruotų vartų paskirtis keleriopa - tai

šimtai metrų į p.r. nuo Kernavės piliakalnio,

reprezentacinis įvažiavimas į sodybą. Antraja­ me aukšte buvo įrengta biblioteka ir orkestri­

vadinamo Lizdeikos kalnu. Dvarvietė yra Neries šlaito viršutinėje dalyje. Rasti dvaro pastatų akmeninių pamatų likučiai, sude­ gusio medinio pastato su plūkto molio asla liekanos, daug pavienių smulkių radinių,

nė, pirmajame - baudžiauninkų kalėjimas ir vieta bausmėms vykdyti. Renesansinių formų vartus dengia laiptuotas piramidinis stogas. 2010 m. už Norvegijos fondų, Lietuvos valstybės ir savivaldybės lėšas restauruotas didelis dvaro svirnas, kuriame įrengta edu­ kacinių užsiėmimų klasė, eksponatų saugy­ klos. į šiaurės vakarus nuo rūmų žaliuoja geo­ m etrinio plano parkas. Į atskiras geometriš­ kas dalis jį suskaido stačiais kampais susiker­ tančios alėjos. Parko vaizdą paįvairina dirb­ tinė kalva, supilta iš žemių, kurios susikaupė kasant tvenkinius. Dabar buv. dvare - Kelmės krašto muzie­ jus.

289

KERNAVĖ (Kriveikiškis)

koklių su Kernavės dvaro valdytojų X V II a. antrojoje pusėje - Bžostovskių, Motiejaus ir Onos Belazarų herbais.

KIAUNORIAI. Kelmės r. Tytuvėnų šen. Dvaro rūmai Kiaunorių bažnytkaimyje prie Tytuvėnų-Šiaulių vieškelio, apie 12 km nuo Tytuvėnų link Šiaulių: medinis ponų namas, iš molio drėbtas tvartas jau suskilusiomis sienomis. Vietovardis atsirado iš dvarininkų Kiaunarskių pavardės. Dvaras žinomas nuo X V I a. Medinį ponų namą statė Ksaveras Kiau-

Kernavės panorama. Neries šlaito viršutinėje dalyje yra archeologinė dvarvietė

K

176

KYBURIAI

tvartas, medinis svirnas su senovės kalvių pa­ darytomis to svirno detalėmis. Dvaro sodyba kūrėsi neseniai - nuo X IX a. pabaigos. Priklausė vokiečių kilmės dva­ rininkei Margaritai Hauzmonienei. Išparce­ liuotas 1924 m.

KIDULIAI - KAIMELIS

Šakių r. K i­

dulių šen. Kidulių miestelis išsidėstęs prie­ 290

Kiaunorių dvaro ponų namas

narskis 1851 m. Apie tai byloja ant buvusios verandos pamatų akmenų iškaltas skaičius. Namo sienos iš rąstų, apkaltos lentomis. Pjaustyti langų apvadai. Dvaro laikais name buvę dvylika gražiai įrengtų kambarių. Jie turėję pavadinimus pagal vyraujančią inter­

šais Jurbarką, kitame - kairiajame Nemuno krante. Kidulių miestelį sudaro trys senos gyvenvietės, susiliejusios į vieną: Kidulių dva­ ras, Šiaudinės kaimas ir Kaimelio bažnytkaimis.Išskirtinis dviejų dvarviečių Kidulių ir Kaimelio kompleksas.

jero spalvą - raudonasis, žaliasis, baltasis. Erdvumu išsiskyrė valgomasis su dideliu stalu, indauja. Tarpukariu dvaro centrą valdė Janina Kiaunarskytė-Sinkevičienė. 1941 m. ji sovietų ištremta į Sibirą, kur mirė. Dabar so­ dybą tvarko jos paveldėtojai.

KYBURIAI. Pasvalio r. Vaškų šen. Dva­ 292

ro sodybos fragmentai - molio ir plytų mūro

Kidulių dvaro rūmai

Iš Kidulių dvaro liko 27 dvaro laikų pasta­ tai. Išsiskiria rūmai, oficina, spirito varykla, klėtis, kumetynas, tvartai, avidės, įdomios architektūros daugiašonis pastatėlis ir X IX a. antrojoje pusėje įkurtas parkas. Kidulių dva­ ro rūmai - neoklasicistiniai, statyti X IX a. Jie vienaukščiai, stačiakampio formos, kiek pakylėti aukštų pusrūsių. Iš parko pusės rū­ mus puošia originalus priebutis, dekoruotas medžio ažūru. Dabar rūmuose įsikūrusi bib­ lioteka. Kidulių dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo X V I a. Tuomet jis priklausė Jo­ nui Lenartavičiui; iš jo šias valdas 1584 m. nupirko iš Prūsijos atsikėlęs miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas. Jo palikuonis Jonas Jeronimas Kiršenšteinas tapo žemaičių vys-

777

KIŠKELIŠKIS

294

Kidulių rūmų verandos puošyba

295

K

Kaimelio dvaro rūmai

kupu, mėgo gyventi tėviškėje. Po vyskupo

ūkis. Šalia Kidulių dvaro rūmų žaliuoja nedi­

mirties dvaras atiteko Karpiams, kurie jį val­ dė iki 1807 m., kol kairiakrantė Lietuva pri­

delis (5 ha) m išriojo plano parkas. Priešais

klausė Prūsijai. Tuo metu Kidulių dvare vie­

Į rytus nuo Kidulių Kaimelyje gal jau

šėjo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas

X V II a. įsisteigė dvaro palivarkas (atskira

III, ruošdamasis Tilžėje pasirašyti pralaimė­ jim o sutartį su Prancūzijos imperatoriumi

dvaro dalis); jį 1860 m. nusipirko grafas B e­ nediktas Tiškevičius. Tebestovi Šv.Arkangelo

Napoleonu. Po karų su Napoleonu dvaras už karinius nuopelnus atiteko rusų generolui baronui J.Ofenbergui. Ši šeima Kidulių dvarą išlaikė apie šimtą metų. Vienas iš paveldėtojų

rūmus išlikęs apskritas parteris.

Mykolo bažnyčia, statyta 1860 m. grafo B.Tiškevičiaus lėšomis. Taip susiformavo dviejų dvarų kompleksas.

KIŠKELIŠKIS.

Ukmergės r. Siesikų

Otas von Ofenbergas su žmona dvare gyve­ no iki 1922 m. Po žemės reformos gerokai

šen. Dvaro sodybos fragmentai - vadinamo­

apkarpytą dvarą savininkai nuomojo Petrui

jo „plytų stiliaus“ dviaukštis statinys, su de­

Mulevičiui. 1940 m. dvare įkurtas tarybinis

koratyviniais plytų elementais, jau be langų.

Kiškeliškio dvaro senoji dalis

296

K

178

KIŠKĖNAI

Dv:rc sodyba kūrėsi nuo X IX a. antrosios ruses. Rūmus mūsų laikais apgadino silikati­ nių plytų priestatas. Išliko dvaro laikotarpio prievaizdo namas, daržinė. Sodyboje prista­ tyta daug kolūkio laikotarpio statinių. Dabar - privati nuosavybė.

KIŠKĖNAI.

Klaipėdos r. Dovilų šen.

Dvaras, tarpukario Kretingos apskrityje buvęs vienas stambiausių, išaugo iš Kaunackių vienkiemio Kivylių kaime. Dvaro klestė­ jim o laikai - X X a. pradžia, kai čia tvarkėsi Ferdinandas Kaunackis, Simono Daukanto giminaitis, gydytojas, įsteigęs ligoninę, garsė­ jęs pavyzdiniu ūkiu ir visuomenine veikla.

Dvaro sodybos fragmentai yra netoli kelio iš

Giminystės ryšiai su S. Daukantu atėjo per jo seserį Anastaziją, kuri apie 1795 m. ištekė­

Klaipėdos (Jakų) link Dovilų, prie Kiškėnų

jo už Kaunackio iš Kivylių kaimo. Simonas

miško. Vienaukštis dvaro namas mūrinis, su

Daukantas prieš m irtį visus savo rankraš­

dviaukščiu rizalitu šone. Tebežaliuoja dvaro

čius, biblioteką perdavė sesers sūnui Leonui.

parkas.

Šio sūnus Ferdinandas S. Daukanto paliki­ mą apie 1910 m. perdavė mokslo draugijai

Žinoma, kad 1905 m. dvaro sodybą su­ darė septyni įvairaus dydžio pastatai. Soviet­ mečiu dvaras nugyventas. Dabar tai privati

Vilniuje. Pavyzdiniame F. Kaunackio ūkyje apie 1928-1932 m. lankėsi pats prezidentas

nuosavybė.

A. Smetona. Maždaug tuo pačiu laikotarpiu į Kivylius buvo užsukęs Latvijos prezidentas K. Ulmanis.Tačiau vėlesniais metais dvaro reikalai pašlijo, ūkis praskolintas bankams. Pablogėjo

veiklaus

dvarininko

sveikata.

1935 m. F. Kaunackis mirė savo dvare. Pra­ skolintas dvaras pradėtas dalimis pardavi­ nėti. Dalį pirko kunigas (vėliau vyskupas) Vincentas Brizgys, pavedęs tą dalį valdyti 297

Kiškėnų dvaro rūmai

KIVYLIAI

savo giminaičiams Baltrukoniams. Kitą dvaro dalį išpirko F. Kaunackio sūnus Algir­ das, kuris netrukus vedė Baltrukonių dukrą

Skuodo r. Aleksandrijos šen.

Janiną Baltrukonytę. Prasidėjus Antrajam

Dvaro ponų namas, išlaikęs X IX a. pirmosios pusės autentiškų bruožų, tipiškų gyvenamie­

pasauliniam karui, jaunieji dvarininkaičiai

siems namams, kokius statėsi to laiko pasitu­

nebuvo prižiūrimi, o pastaraisiais dešimtme­

rintys ūkininkai.

čiais pradėjo nykti. Dvaro ponų namas jau

298-299

Kivylių dvaro ponų namas 2004 m. ir

pasitraukė į Vakarus. Pokariu dvaro pastatai

m. Akivaizdi dvaro nykimo iliustracija

179

KLAIŠIAI

K

neteko buvusios išvaizdos, pamažu virsta griuvėsiais. Tik nelabai seniai pastatytas sto­

Šiame dvare nemažai žemės ūkio produktų buvo perdirbama. Jame veikė užsienietiš­

gastulpis ryškiau primena buvusią Kivylių šlovę, dvaro ryšius su iškiliu mūsų istoriku ir rašytoju S. Daukantu.

kos mašinos, kuriomis separuodavo pieną, mušdavo sviestą, darydavo varškę, sūrius. Ledainės pastate žiemą sukraudavo ledus ir jais šaldydavo maisto produktus visą vasarą.

KLABINIAI. Molėtų r. Alantos šen. Maždaug už 8 km nuo Alantos miestelio, abi­

Užtvenkta Virintos upė suko ne tik malūno girnas, bet ir elektrinę, iš kurios šviesa švietė

pus Virintos upės, išsidėsčiusi dvaro sodyba. Pagrindinė, gyvenamoji zona įsikūrusi deši­

ir dvare, ir kaime.

niajame Virintos krante: vienaukštis mūrinis gyvenamasis namas su mezoninu (pusaukš-

niams.

čiu pastato centre), šalia dviaukštė dvaro pie­ ninė. Priešais, kitame upės krante, - dvaro

Šiuo metu dvaras grąžintas J.Šližio įpėdi­

KLAIŠIAI

Akmenės r. Papilės šen.,

Klaišių kaimas. Dvaro sodybos fragmentai 10 km į r. nuo Papilės. Patogiausia į sody­

parkas. Vandens malūno vietoje išlikusios tik užtvankos liekanos, tebestovi m alūni­

bą užsukti važiuojant Kuršėnų-M ažeikių

ninko namelis. Dvaro sodyba susiformavo

plentu, iš kurio į Klaišius veda vieškelis,

X IX a. - X X a. pr. Be jau m inėtų pastatų, te­ bėra mūrinė lauko virtuvė, raudonų plytų

atsišakojantis tuoj už Šemetaičių. Vieškeliu dar teks važiuoti apie 6 km. Buvusioje dvaro

svirnas, ledainė, klojimas, karvidė.

sodyboje išlikęs medinis vieno aukšto gy­

Klabinių dvaro savininkas buvo ikika­

venamasis namas, dviejų aukštų svirnas iš

rinės Lietuvos geležinkelių projektuotojas, inžinierius Jokūbas Sližys. A. Smetonos

akmenų ir degtų raudonų plytų. Kampinio svirno sienų akmenys meistriškai nutašy­

laikais dvaras išrinktas pavyzdingiausiai tvarkomu visoje Utenos apskrityje. Ponai

ti iš 3 pusių. Už poros šimtų metrų į pietus

Sližiai veislinius galvijus, kiaules pirkdavo Olandijoje, Belgijoje, Danijoje. Jų prieauglį parduodavo aplinkinių rajonų ir vietovių

nuo svirno buvo tvartas, taip pat iš plytų ir akmenų. Įspūdingiausias dvaro statinys - 3 aukštų spirito varykla, sumūryta iš akmenų

ūkininkams. Sližiai padėdavo apsirūpinti

ir plytų. Kelis dešimtmečius jam e tilpo ir ko­ lūkio raštinė, ir biblioteka bei kitos įstaigos,

kaimiečiams gera javų, bulvių ir kitų kultū­

laikinai glaudėsi ir mokykla. Dalis dvaro

rų sėkla. Jie augino ypač vertingą linų rūšį.

pastatų sunykę.

300

Klabinių dvaras Virintos krante

301 Klaišių dvaro spirito varykla

K

KLAMPUČIAI

Nuo seno dvaras priklausė Burboms (Te­ lesforas Burba ir Emilija Rodovič dvaro sa­ vininkai. palaidoti Žarėnų - Latvelių kapi­ nėse). X IX a. viduryje dvaro savininkas rado gabų statybininką lažininko sūnų Feliksą

180 planavimo tradicijas - uždaras kiemas, kurį formuoja jo kraštinėse išdėstyti pastatai. D a­ bar dvaro sodyba apleista, aplink per pokarį pristatyta daug naujų pastatų, kurie iškreipė

Norkų (Burbos buvo išsiųstas į Vokietiją pa­

buvusį vaizdą. Klemiškės dvaro centro sody­ ba susiformavo X V II-X IX a. iš buv. Bachm a-

simokyti), kuris ponui pastatė naują sodybą. Stipriai sumūryti pastatai, jų akmeninės sie­

no dvaro (ir.) palivarko. 1809 m. jį nusipirko Francas Heinrichas Leopoldas Krausas, vė­

nos atlaikė ištisus dešimtmečius. Tarpukariu dvarą valdė Vincas Karvelis, kurio šeimą

liau savininkai keitėsi. X X a. pradžioje dva­ ras buvo padalintas į dvaro centrą ir palivar­

sovietinė okupacinė valdžia buvo ištrėmusi į Sibirą. Dabar nuosavybės teises atgavo V.

ką. 1907 m. dvaro centro savininku minimas

Karvelio paveldėtojai.

m. minimas Klemiškės dvarininkas Peteris

KLAMPUČIAI.

Arturas Petersonas buvo paskutinis dvaro savininkas. Pokariu dvaro sodyba naudojosi

Vilkaviškio r. Šeim e­ nos šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 10 km j p.v. nuo Vilkaviškio, prie kelio iš Vilka­

Henrys Frentzel-Beymė. Manoma, kad 1927

Klaipėdos žemės ūkio technikumas. Dabar tai privati nuosavybė.

viškio į Gražiškius. Rūmai vienaukščiai su mezoninu centre, pastatyti 1883 m. Kume­ tynas, svirnas, sandėlis. Rūmuose ilgą laiką veikė mokykla, todėl jie buvo prižiūrimi ir neblogai išsilaikė.

KLIOSIAI. Klaipėdos r. Priekulės šen. Dvaro sodybvietė yra apie 2 km į pietus nuo Priekulės centro, kairiajame M inijos krante, tarp upės ir geležinkelio. X IX a. M inijos upės

Klampučių dvaro rūmai

302

Klaipėdos r. Sendvario šen. Klemiškės I kaime esantys dvaro centro

vingyje dvarininkas Sperberis įkūrė peizaži­ nį parką, kuriame iki šio auga stambiausi ir

sodybos fragmentai: gyvenamasis namas, šalia - ūkvedžio namas, kumetynai, daug kartų remontuotas, silikatinėmis plytomis

gražiausi Lietuvoje paprastieji bukai. Kliošių parke palaidotas žinomas Klaipėdos krašto

KLEMIŠKĖ.

apmūrytas svirnas. Dvaro sodyba atspindi X IX a. Mažajai Lietuvai būdingas sodybų

istorijos ir kultūros veikėjas Johanas Frydri­ chas Francas Šrioderis (Schroder).

181

KRAŠTAI

301 Paminklas J. F. Šrioderiui

K

Lietuvos valstybės karaliaus Stanislovo Au­ gusto Poniatovskio giminaitis Kazimieras Poniatovskis, kuris dvarą pardavė Karpiams. Nuo X IX a. pabaigos iki Pirm ojo pasaulinio karo - generolo Leonido Sobolevo valda. Per tarpukario žemės reformą dvaras išparce­ liuotas. Dalį jo nusipirko kunigas Balčiūnas, kitą dalį - Ušinskas.

KRAŠTAI.

Biržų r. Papilio šen. Dvaro

sodybos fragmentai. Išlikęs gyvenamasis na­ mas, kaip byloja data namo rūsyje, statytas J.F.Šrioderis (1 8 2 9 -1 9 0 6 ) gimė Gum bi­ nėje (dab. Gusevas, Kaliningrado sr.), baigė

1898 m. Dar stovi iš lauko akmenų sumūry­ tas svirnas su įdomiu frontonu, klėtis, tvarto

Karaliaučiaus universitetą, dirbo evangelikų

griuvenos.

liuteronų kunigu Priekulėje. 1865-1875 m. turėjo spaustuvę, kurioje išspausdino apie penkiasdešimt lietuviškų knygų, rašė lietu­ vių kalbos vadovėlius. 1882-1885 m. Prūsi­ jos landtago deputatas, kaip tvirtina užrašas ant paminklo - “slaptas valdžios patarėjas“. Buvusio dvaro pastatų neišliko.

KLOVAINIAI (Krivaičiai) Pakruo­ jo r. Klovainių šen. Dvaro sodyba Klovainių miestelyje - X IX a. statytas gyvenamasis na­ mas, keli ūkiniai pastatai, parkas. X V II a. dvarą valdė Žemaitijos seniūnas Jeronimas Valavičius, vėliau dvaras priklausė Radviloms. X V III a. tai - karališkas dvaras. Nuo 1775 m. jį valdė tuomečio Lenkijos ir

305

Kraštų (Biržų r.) dvaro svirno likučiai

1856 m. Kraštų dvaro plane pažymėta, kad savininkas yra Idelfonsas Koscialkovskis, o jo žemės ribojasi su dvarininko A. Komorovskio valdomis. Po 1863 m. dvaro savinin­ ku minimas Griuntalis (Grūnthal). 1929 m. dvaro parceliacijos dokumentuose pažymė­ ta, kad žemės yra 347,6 ha, savininkui Kurtui Griuntaliui paliekama 74,65 ha žemės ir ply­ tinė. Griuntaliai su sūnumis Kurtu ir Karoliu dvare gyveno iki 1940 m. Senasis Griuntalis palaidotas Kraštų kaimo kapinėse, o motina su sūnumis per karą išvyko į Vokietiją.

304-Klovainių ūkinis pastatas

K

T 82

KRAŠTAI

306

KRAŠTAI.

Kraštų (Rokiškio r.) dvaro rūmai su gandralizdžiu

Rokiško r. Obelių šen. Yra

net trys Kraštai Rokiškio rajone. Dvaras - ry­ tiniame rajono pakraštyje link Zarasų - rū­ mai, ledainė. Dvaro rūmus prie nedidelio Padvario eže­ ro 1892 m. pasistatė Juozas Tupalskis. Soviet­

(bravoras), sandėlis-rūsys (ledainė) (tarpuka­ riu perdirbtas į gyvenamąjį namą), apie 1816 m. įkurtas parkas su akmenų ir degtų plytų mūro tvoromis, o pagalbiniame ūkiniame pa­ dalinyje (palivarke) - administracinis pasta­ tas, 3 kumetynai, daržinė, kalvio namas, kal­

mečiu dvare įsikūrė mokykla, kolūkio konto­ ra, parduotuvė.

vė, kluonas, stalių dirbtuvė, 2 tvartai ir ligoni­

Kraštų dvaro rūmai mūriniai, vienaukš­

kalvio namą ir daržinę, mūriniai; ūkiniai ir gamybiniai statiniai - akmenų ir degtų plytų

čiai su dviaukšte centrine dalimi. Pastatui

nė. Dauguma pastatų, išskyrus 3 kumetynus,

didingumo teikia aukštai iškilęs apžvalgos bokštas.

mūro, o gyvenamieji ir administraciniai stati­

1993 m. dvarą atgavo jo paveldėtojas Ro­ mas Tupalskis.

Kretingos dvaras įkurtas X V I a. K retin­ gos kaimo žemėje. Jis priklausė Žemaičių

niai - tinkuoto ir degto plytų mūro.

seniūnams Kęsgailoms, o 1532 m. atiteko

KRETINGA . Dvaro sodyba išsidėsčiusi miesto šiauriniame pakraštyje, abipus Kretin­ gos-Salantų kelio ir Dupulčio upelio, Akm e­ nos upės kairiajame krante. Statiniai datuoja­ mi X V III a. pab. - X IX a. Dvaro sodybos cen­ trinėje dalyje išliko rūmai su oranžerija, rati­ nė, šiltnamio fragmentai, daržininko namas,

didžiajam kunigaikščiui. 1572 m. dvarą įsi­ gijo Lietuvos didysis maršalka, Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jero­ nimas Chodkevičius (1 5 3 7 -1 5 7 9 ). Jo sūnus, garsus karvedys Jonas Karolis Chodkevičius (1 5 6 0 -1 6 2 1 ) prie dvaro 1609 m. įkūrė Ka-

kumetynas, arklidė, vandens malūnas-stalių

rolštato (Kretingos) miestą, kuriam suteikė Magdeburgo teises, o norėdamas vietinius

dirbtuvės, ūkvedžio namas, spirito varykla

gyventojus atpratinti nuo pagonybės ir ap­

183

KRETINGA

K

saugoti nuo plintančio iš Prūsijos liuteronizmo, 1602 -1 6 1 7 m. pastatė bažnyčią ir bernar­

landšaftinio stiliaus parkas, kuris 1839 m. m i­ nimas tarp penkių gražiausių Telšių apskri­

dinų (pranciškonų observantų) vienuolyną. Pranciškonus globojo ir vėlesni Kretingos

ties parkų. 1874 m. dvarą varžytinėse nupirko Rusi­

savininkai.

jos kariuomenės papulkininkis, grafas Juo­

1621 m. vedybų keliu Kretinga atiteko didikams Sapiegoms. Jų valdymo laikotar­ piu dvare daugiausiai šeimininkavo nuom i­

zapas Tiškevičius (1 8 3 5-1891), kuris 1875 m. iš Lentvario į Kretingą perkėlė šeimos

ninkai. 1745 m. Kretinga tapo kunigaikščių Masalskių nuosavybė. Vyskupas Ignotas Jokūbas

Masalskis

(1 7 2 6 -1 7 9 4 )

rezidenciją. Jis rekonstravo dvaro rūmus, apie 1875-1880 m. pristatė oranžeriją, ku­ rioje įrengė garsųjį Žiemos sodą. Į rūmus ir

pavertė

oranžeriją įvedė elektrą, kurią gamino prie

Kretingą mūriniu miestu, 1775 m. atidarė

vandens malūno pristatytame fachverkinia­ me pastate veikusi nedidelė hidroelektrinė.

mokyklą, dvare pastatė akmenų mūro ga­ mybinius ir ūkinius pastatus (spirito varyk­ lą, tvartus, ratinę), ūkvedžio namą, įrengė

Rūmus supo atnaujintas mišraus stiliaus par­

šiltadaržius, kuriuose augino retus augalus. Jam valdant, X V III a. antrojoje pusėje dvare

kas su kaštonų ir karpomų liepų alėjomis, rožynais, fontanais, skulptūromis, Dupulčio slėnyje įrengtais trimis kaskadiniais tvenki­

susiformavo reprezentacinė dalis su dideliu vaismedžių sodu ir ūkinė dalis (palivarkas)

niais ir kriokliu. Parką ir tvenkinius projek­ tavo dvaro matininkas Šostakas, o želdinius

su pagalbiniais ūkiniais ir gyvenamaisiais pa­ statais. Po vyskupo mirties Kretinga atiteko

ir gėlynus kūrė sodininkas Haidukas. Parkas su vaismedžių sodu buvo pavadinti Vasaros

dukterėčiai, Austrijos kunigaikštienei Elenai Apolonijai Masalskaitei de Ligne (Potockai)

sodu. Kretingos dvaro Vasaros sodas su van­

(1 7 6 3 -1 8 1 5 ), kuri paveldėtas valdas 1795 m.

dens telkiniais, reprezentaciniais rūmais bei Žiemos sodu buvo nuostabiausias kūrinys,

užrašė savo antrajam vyrui grafui Vincentui

primenantis rojaus sodą. Po jį galėjo vaikš­

Gavelui Potockiui (1 7 4 0 -1 8 2 5 ).

čioti, grožėtis bei ilsėtis ir paprasti miestelio

Iš V. G. Potockio 1806 m. dvarą nupirko Rusijos valstybės ir karo veikėjas, generolas, kunigaikštis Platonas Zubovas (1 7 6 7 -1 8 2 2 ), o po jo 1 8 22-1827 m. valdė sūnėnas, tikra­ sis valstybės patarėjas Aleksandras Zubovas

žmonės. 1893 m. dvarą paveldėjo sūnus Aleksan­ dras Tiškevičius (1864-1945). Jis toliau pa­ vyzdingai tvarkė ūkį, 1910-1912 m. rekonst­ ravo rūmus ir Žiemos sodą, nuolatos puose­

(1 7 9 7-1 8 7 5 ), 1827 -1 8 3 6 m. - Platono bro­

lėjo parką, kuris X IX a. pab. - X X a. pr. laiky­

lis, Rusijos generolas majoras, Lietuvos Zu­

tas vienu gražiausių ne tik Žemaitijoje, bet ir

bovų giminės pradininkas Dim itrijus Zubo­

Vakarų Europoje.

vas (1 7 6 4 -1 8 3 6 ), 1839-1871 m. - šio sūnus, tikrasis valstybės patarėjas, imperatoriaus rū ­ mų hofmeisteris Mikalojus Zubovas (1801 — 1871), o 1 8 71-1874 m. - pastarojo sūnus, atsargos pulkininkas Gabrielius Zubovas. Zu­ bovų laikais rekonstruotas ūkvedžio namas, pastatyti secesiniai rūmai, dvaro ligoninė, pasodintos kaštonų alėjos, 1816 m. įkurtas ir akmenų mūro tvora aptvertas angliškojo

1940-1941 m. dvare įsikūrė N KVD pa­ sienio kariuomenės kariškiai, kurie oran­ žerijoje įrengė valgyklą, o augalus išmetė. Karo metais į Kretingą grįžęs A. Tiškevičius dvarą susigrąžino, dvaro oficiną išnuomavo Kretingos žemės ūkio mokyklai. 1944 m. jis su dukra Imakulata pasitraukė į Vokietiją, netrukus mirė Elsteno karo pabėgėlių sto­ vykloje.

K

KRETINGA

307

Grafas Juozapas Tiškevičius

184

308

309

Kretingos dvaro rūmai XX a. pradžioje

Dabar Kretingos dvaro rūmuose veikia muziejus

3 Muziejuje yra atkurtų dvaro laikų interjerų

3"

Grafų Tiškevičių koplyčia Kretingos kapinėse

185

KRIKŠTĖNAI

K

Dvare po karo įsikūrė Kretingos tarybi­ nio ūkio administracinis ir ūkinis gamybinis centras. Pradėjus kurti kolūkius, rūmuose buvo atidaryta buhalterių ir apskaitininkų mokykla. Vėliau čia veikė žemės ūkio techni­ kumas ir aukštesnioji žemės ūkio mokykla. 1992 m. dvaro sodyboje įsikūrė Kretingos muziejus, o pagalbiniuose pastatuose veikia Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos Kretingos skyrius.

311 Krikonių dvaro svirnas

1 9 7 2 -1 9 8 5 m. Klaipėdos restauratoriai atstatė X X a. pr. sudegusį ir nugriautą vaka­

priklausė Benislavskiams, kurie, matyt, ir statė iki šiol išlikusią sodybą.

rinį rūmų korpusą, pagrindiniam korpusui ir Žiem os sodui grąžino pirm inę išvaizdą, kuri buvo atkurta pagal išlikusias X IX a. pab. P. M ongirdaitės fotografijas. Šiandien

KRIKŠTĖNAI

Ukmergės r Pivonijos

šen. Dvaro sodybos fragmentai šalia V il­ niaus-Panevėžio greitkelio, netoli Vileikių

dvaro parke galima pasivaikščioti liepų ir

gyvenvietės. Iš buv. dvaro sodybos liko tik

kaštonų alėjom is, parym oti tarp šim tam e­

X IX a. viduryje statyti dvaro rūmai.

čių ąžuolų, pasvajoti prie Meilės akmens, apsilankyti atkurtam e Žiem os sode, kuria­ me visais metų laikais žaliuoja egzotiški augalai, veikia kavinė „Pas grafą“. Dvaro rū ­ mų salėse atkurtas X IX a. pab. - X X a. pr.

Dvarelis, apie kurio įsikūrimą tikslių ži­ nių nėra. Žinoma, kad 1745 m. iš Monkevi­ čių dvarą pirko Ignas Bogušas (1720-1778), LDK politinis veikėjas, teisininkas, vienas iš Baro konfederacijos vadovų, kilęs iš netoli­

interjeras, veikia dvarų kultūros ekspozici­

mo Pabaisko apylinkių. Po jo mirties dvarelį

ja. Įsim intinos Baltoji, Raudonoji ir Ž alioji

paveldėjo jaunesnysis brolis bajoras Ksaveras

salės, kuriose eksponuojam i grafų Tiškevi­ čių gim inės portretai ir fotografijos, K retin ­

Bogušas (1746-1820). Mokėsi Vilniuj e, Rom o­ je. Nuo 1761 m. jėzuitas, po septynerių metų įšventintas kunigu. 1773-1780 m. - LDK iž­

gos ir Palangos dvaruose buvusios kultūros ir m eno vertybės. Parke veikia astronom i­ nis kalendorius su saulės laikrodžiu. Nau­

dininko A.Tyzenhauzo sekretorius, vėliau Lietuvos tribunolo maršalka (pirmininkas).

jausias atradim as senam e dvare - 2010 m.

Gyveno sudėtingu Lietuvai laikotarpiu, kai

atkasti, kaip spėjam a, X V II a. rūsiai, kurie

nusilpusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę pra-

slepia dar daug paslapčių.

KRIKONYS.

Ignalinos r. Mielagėnų

šen. Dvaro sodybos fragmentai nuo M iela­ gėnų keliu Ceikinių link - dalis ponų namo, svirnas, tvartas, ledainė. Dvaro sodybos fra­ gmentai išlikę iš X IX a. antrosios pusės-XX a. pradžios. Nuo ankstesnių laikų dvaras pri­ klausė Kublickiams. 1827 m. Ona Kublickaitė ištekėjo už bajoro iš Vitebsko Benislavskio ir po to dvaras iki Antrojo pasaulinio karo

313-Krikštėnų dvaro rūmai iki restauravimo (2005 m.)

K

186

KRIKŠTĖNAI

314-Krikštėnų dvaro rūmai 2010 m. Nepavyko rasti duomenų, kaip atrodė K.Bo­ gušo laikų dvarelis. Išliko jo statyta (1787 ar 1790) medinė Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, kuriai būdingas liaudiškojo klasicizmo stilius pagrindiniame fasade keturių kolonų portikas. K.Bogušui išsikėlus į Varšuvą, Krikštėnų dvarelį valdė Vilniaus vicegubernatorius Bagnevskis, vėliau Julius Pac Pomarneckis, kuris X IX a. viduryje čia pasistatė dviaukščius rū­

315-Jaukus rūmų kampelis

mus su triaukščiu rizalitu pagrindinio fasado centre. Šalia rūmų stovėjo vienaukštė oficina.

dėjo dalytis stipresni kaimynai - Rusija, Prū­

J.Pac Pomarneckis turėjo du sūnus - Jo­ ną ir Stanislovą, kurie X X a. pradžioje dvarą

sija, Austrija. Buvo už Lietuvos nepriklauso­ mybę, todėl Rusijos valdžios ištremtas į Sm o­ lenską, įkalintas. Grįžęs iš tremties, 1804 m.

pardavė. Netrukus jo savininku tapo carinės Rusijos generolas Edvardas de Bondi, vėliau

paliko savo dvarelį ir apsigyveno Varšuvoje.

dvarą valdė po bolševikinio 1917 m. perver­

Tai K.Bogušo kūrybinis laikotarpis: lenkiškai

smo iš Rusijos pasitraukęs jo sūnus - karinio jūrų laivyno admirolas Ignacis de Bondi.

rašė publicistinius straipsnius, kelionių įspū­ ir kalbos kilmę“ (1808), kuri veikė tautinę są­

Paskutinė dvaro valdytoja iki sovietmečio buvo I. de Bondi žmona Eugenija (vietos gy­

monę, skatino domėtis lietuvių kalba.

ventojai ją vadino Bondiene). Nuo bolševikų

džius. Išgarsėjo studija „Apie lietuvių tautos

187

KRUOPIAI

K

bėgusią šeimą bolševikai pasivijo Lietuvoje. 1941 m. Eugenija de Bondi sovietų suimta ir sušaudyta (gal net kartu su Gruževskiu

nas-Klaipėda, prie užtvenkto Striūnos upe­ lio, priešais greitkelio atšaką Panevėžiuko link. Iš buvusių dvaro pastatų yra išlikęs tik

iš Daumantiškių (žr.), nes prie Zarasų buvo sušaudyti iš Ukmergės kalėjimo pabėgę ir

vienas - gyvenamasis namas.Pastatas balto

vėliau sugauti žmonės). Jos sūnus Jurgis su žmona ir dukra išvežti į Sibirą. Dvaras nuken­ tėjo per Antrąjį pasaulinį karą - bom bos su­ griovė vieną rūmų sparną.

sade. Langai paprasti, stačiakampiai, viduje

1994 m. dvaras grąžintas de Bondi pavel­ dėtojams. Šiuo metu dvaras turi naują šeim i­ ninką Vladą Algirdą Šemetą. Rūmai jo pa­

mūro, stačiakampio formos su priestatu fa­ buvęs parketas, kai kur pakeistas m edinė­ mis grindimis. Dvaras kūrėsi X IX a. antro­ jo je p u sėje -X X a. pradžioje. Paskutinis K ri­ vėnų dvaro savininkas Mečislovas Rašinskas pirko dvarą iš Jackimavičiaus. 1941 m.

stangomis 2010 m. restauruoti, atkuriant jų

Rašinskas su šeima buvo ištremtas į Sibirą kur ir mirė. Jo sūnus Jonas gyveno Kaune

išvaizdą, interjerus, aplinką.

ir 1990 m. mirė. Dvarą atsiėmė trys Jono Rašinsko vaikai - du sūnūs ir dukra. Dvare

KRIVĖNAI

Kauno r. Babtų šen. D va­ ro sodybos fragm entai prie greitkelio Kau-

1997 m. pradėjo ūkininkauti viena iš pavel­ dėtojų G.Gelm inauskienė (150 ha).

KRUOPIAI

Akmenės r. Kruopių šen.,

Kruopių kaimas. Dvaro sodybos fragmentai apie 10 km į p.r. nuo Naujosios Akmenės, prie kelio Šakynos, Gruzdžių link: parkas, kuria­ me auga retų medžių, pieninės, ūkinių pas­ tatų liekanos. Dvaro sodyba, kaip ir mieste­ lis, nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, nes šiose vietose vyko aršūs mūšiai. Frontas čia buvo sustojęs net dviem mėnesiams.

316-Krivėnų dvaro gyvenamasis namas

317-Kas liko iš Kruopių dvaro

K

188

KUDRĖNAI Pirmosios žinios apie Kruopius surastos

keturkampis bokštas, stogas aštuoniašlaitis,

1555-1571 m. Dabikinės dvaro inventorinė­ se knygose. Dvaras atsirado kiek vėliau. 1786

dengtas šiferiu.

m. Kruopių dvarininkas Špulkinas pastatė

formos, stogas dvišlaitis, dengtas čerpėmis.

Tvartas - medinių rąstų, stačiakampio

medinę bažnyčią ir ėmė kurti parką. Pasku­

Dabar gyvenamas namas. Svirnas - m edi­

tinieji iš Špulkinų giminės atstovų palaidoti

nių rąstų, stogas dvišlaitis, dengtas čerpėmis.

Kruopių bažnyčios rūsiuose.

Dabar gyvenamas namas.

Purinai. Vėliau centrinius rūmus su ūkiniais

Dvaras minimas nuo 1549 m. D abarti­ nė sodyba statyta X IX a. pabaigoje-X X a.

pastatais ir apie 40 ha žemės nusipirko Lie-

pradžioje.

Prieš Pirm ąjį pasaulinį karą dvarą valdė

kiai. Greitai jie nusigyveno, dvaras parduotas iš varžytinių, pastatai po to nebuvo tinkamai

KŪRENAI.

Ukmergės r. Vidiškių šen.

prižiūrimi, dalis jų sudegė.

Dvaro sodybos fragmentai šalia Vilniaus-

Mišraus suplanavimo Kruopių dvaro par­ kas šalia rūmų įkurtas X V III-X IX a. Anksčiau

Panevėžio greitkelio, apie 5 km nuo Ukm er­ gės Panevėžio link, kairėje kelio pusėje, prie

su vaismedžių sodu jis sudarė apie 20 ha. Iš

Kurėnų ežero - rūmai, svirnas, parkas.

atvežtinių medžių čia auga gal stambiausias

Dvaras pasitinka iš toli akį traukiančiais

Lietuvoje amūrinis kamštenis (aukštis - 18 m, skersmuo - 82 cm ), keli maumedžiai, pa­

ąžuolais, liepomis. Tai parko likučiai. Tarp iškilių medžių nesvetingai nuteikiantys ne-

prastasis kaštonas. Parke buvo du tvenkiniai. Juose dvarininkai augino žuvis.

KUDRĖNAI

Kauno r. Užliedžių šen.

Dvaro sodybos fragmentai Nevėžio kairiaja­ me krante, netoli kelio nuo Raudondvario (Romainių) Babtų link, apie 10 km nuo Bab­ tų. Iš dvaro likę rūmai, kumetynas, svirnas ir tvartas. Tarpukariu priklausė Jurgiui Kalvaičiui (mirė 1944 m .), turėjo vieną dukrą Ameliją ir du vaikaičius: Eveliną ir Vitoldą, kurie so­ vietizacijos išvakarėse pasitraukė į Lenkiją, o jis pasiliko. J.Kalvaitis testamentu dvarą paliko sesers sūnui, savo augintiniui Jonui Zdanavičiui, kuris buvo išvežtas į Sibirą. J.Zdanavičiaus dukra Regina Zdanavičiūtė dvaro neatsiėmė, neišlikę dokumentai (tes­ tamentas). Jie turėjo 150 ha žemės. Rūmai - mediniai, dviejų aukštų. Pieti­ nė dalis vieno aukšto, stogas dvišlaitis, nu­ leistais galais. Vakarinėje dalyje medinis priestatas. Šiaurinėje dalyje medinė veranda, langai Įstiklinti. Pietrytinėje dalyje medinis

318-Kurėnų dvaro bokštas

7 89

KURNIŠKĖS

K

įžengiami krūmynai, žolynai iki juosmens,

KURKLIAI II. Anykščių r. Kurklių šen.

sulaukėję vaismedžiai. Pasitinka ir nesvetin­ gi kažkokių paukščių klyksmai - jiem s nepa­

Dvaro sodybos fragmentai: gyvenamasis namas, tvartas, svirnas, malūnas, kumety­

tinka nelaukti svečiai. Dvaras apleistas.

nas. Dvaras kūrėsi nuo X V III a. vidurio. Žino­

Dvaras nuo X IX a. pirmosios pusės for­ mavosi Kurėnų ežero pakrantėje, nors ži­ nomas jis seniau. 1783 m. Trakų vaivadijos taurininkas (dvaro pareigūnas, per iškilmes valdovui paduodavęs taurę) Andrius G in­ tautas už skolas pardavė dvarą savo kolegai

ma, kad X X a. pradžioje jį valdė Klemensas Graužinis (iš vietinių gyventojų prisim ini­ mų). Dabar - privati nuosavybė.

KURNIŠKĖS. Kaišiadorių r. Kaišiado­

Jonui Kozakovskiui, Lydos stalininkui, ir jo

rių apylinkės šen. Kurniškių k. Dvaro sody­

žmonai Pranciškai (stalininkas -

dvaro pareigūnas, patarnaujantis valdovui

bos fragmentai yra pusiaukelėje iš Kaišiado­ rių į Žaslius, kelio kairėje, keli šimtai metrų

per iškilmingas puotas). Iki mūsų dienų dar

nuo kebo, prie Žaslos upelio, ištekančio iš

išlikusius rūmus veikiausiai statė Karolis Kozakovskis (Kazakauskas 1806-1871). Iš šio

Žaslių ežero. Yra išlikę keturi mediniai pa­

dvaro kilusi Ona Kazakauskaitė (Petro Kaza-

tynas ir daržinė. Neseniai (2000) buvo nu­

kausko, Karolio sūnaus duktė) (1879-1954) tapo žymaus kultūros veikėjo Petro Vileišio

griautas didžiulis kluonas. Išlikusi ir parko

valdovo

žmona. Dvaro statiniai nukentėjo per Antrąjį pa­ saulinį karą. Pokariu čia veikė mechanizato­ rių mokykla. 2006 m. dvaras privatizuotas ir jo ateitis - naujų savininkų rankose. Deja, 2010 m. pavasarį dvaro rūmai dunksojo ap­ leisti, užkaltais langais.

KURKLIAI.

statai - gyvenamasis namas, tvartas, kum e­

dalis. Kurniškių dvaras pirm ąkart paminėtas 1590 m.; tuom et jis priklausė G. Ripinskiui. 1775 m. dvaro savininku m inim as Trakų žemės teisėjas de Raesas, 1897 m. - grafas Pliateris. Apie 1 9 2 8 -1933 m. Kurniškių dva­ rą valdė Lietuvos kariuomenės atsargos ge­ nerolas Pranas Liatukas, 1 9 1 9 -1 9 2 0 m. ėjęs vyriausiojo karo vado ir Krašto apsaugos

Radviliškio r. Šeduvos šen.

m inistro pareigas. Vėliau, išėjęs į atsargą,

Dvaro sodybos fragmentai - medinis vie­

dirbo atsakinguose valstybinės tarnybos p o­ stuose. M anoma, kad nemažai laiko skirda­ vo ir savo dvarui.

naukštis ponų namas, akmens mūro arkli­ dės, du tvartai, svirnas, rūsys. Dvarvietėje yra ne dvaro laikotarpio statinių.

319 Kurklių ponų namas

320■Kurniškių dvaro sodyboje

K

190

KURŠĖNAI

KURŠĖNAI.

Šiaulių r. Kuršėnų mies­

dažnas dvaro savininkas statybai kviesdavosi

to seniūnija. Kuršėnų dvaras yra kairiaja­

meistrus iš Prūsijos ar Kuršo). Sudaryta su­

me Ventos upės krante. Įdomi jo istorija.

tartis, pagal kurią meistrai įsipareigojo pasta­

Tai leninis dvaras, kurio nuosavybės forma

tyti pagrindines rūmų sienas, suremontuoti

ir valdų dydis išliko beveik nepakitęs kelis amžius (lenas - žemės valda, kurios dalis

apgriuvusią spirito varyklą, smuklę, pastatyti sodininko namelį. Statybines medžiagas pasi­

pajamų eidavo žemės šeimininkui, šiuo atve­

žadėjo pristatyti pats savininkas. Jau 1811 m.

ju didžiajam kunigaikščiui, o dalis likdavo realiam žemės šeimininkui - vasalui, kuris

liepos mėn. rūmai baigti, imtos kloti grindys pirmajame aukšte, pradėti dėti stiklai į 19 lan­

joje organizuodavo ūkinę veiklą). 1564 m.

gų ir dvejas duris. 1812 m. vasarop rūmų vi­

Žygimantas Augustas leno teisėmis atidavė

daus įrangos darbai tęsėsi - įrengtas antrasis

Kuršėnų dvarą Polocko pilininkui Jurgiui

aukštas. Naujųjų rūmų išorės sienos tų pačių

Mykolui Despot-Zenovičiui. Šalia dvaro pa­

metų vasarą nudažytos baltai - tuo metu m a­

mažu augo miestelis. 1581 m. dvaro inven­ toriuje Kuršėnų gyvenvietė jau vadinama

dingiausia spalva.

miestu. Išmirus Despot-Zenovičių giminei,

1846 m. Steponas Gruževskis mirė. Kur­ šėnai atiteko jo jauniausiajam sūnui Edvardui,

1621 m. Kuršėnai vėl leno teisėmis atiduoti

kurio valdymo laikais dvaras su visu ūkiu dar

LDK paiždininkui Steponui Pacui. 1631 m.

labiau suklestėjo. Jis iš naujo pertvarkė peizaži­ nį parką, ūkį perorientavo į grynakraujų galvijų

jis dvarą pardavė Jurgiui Gruževskiui ir jo žmonai Marijai Podbereskytei. Gruževskių rankose dvaras išsilaikė dau­

auginimą, pastatė sūrių gamyklą, kuri po kiek laiko išgarsėjo visoje Žemaitijoje.

giau kaip tris šimtus metų - iki pat Antrojo pa­

Edvardo, o vėliau ir Jono Gruževskių val­

saulinio karo. Beveik visi Gruževskių giminės

dymo laikais, ypač išgražintas dvarą supantis

atstovai išpažino evangelikų tikėjimą. X V III

parkas. Šiauriniame jo pakraštyje, tarp Ven­

a. pab. Kuršėnus paveldėjo Steponas Gruževs-

tos ir nedidelio intako, iškastas tvenkinys,

kis. Tuo metu buvo labai madinga paveldėtą tėvų dvarą iš naujo perstatyti, sutvarkyti. Taip

puošiantis parką ir šiandien. Parko viduryje suformuota maždaug 70 m skersmens aps­

1811 m. pavasarį į Kuršėnus atkeliavo medžio

krita pieva, apsodinta medžių eile ir apjuosta

meistrai iš Rytprūsių - dailidė Johanas Rikė

įvažiuojamąja alėja. Užveista nemažai eg­

(Rieke) su visa savo gizelių brigada (tuo metu

zotiškų augalų (37 rūšių ir formų), vietinių

32h Kuršėnų dvaro ponų namas

191

medžių. Tais laikais dvaro parkas užėmė 15

KURTUVĖNAI

KURTUVĖNAI.

K

Šiaulių r. Bubių šen.

ha plotą. Nors gerokai sumažėjęs (dabar jo plotas - 2 ha), žaliuoja jis ir šiandien.

Dvaro sodybos fragmentai - parkas, oficina, svirnas, karvidė, arklidė, virtuvė, daržinė,

Istoriniai epochos įvykiai neaplenkė Kur­ šėnų dvaro. 1831-aisiais, sukilimo metu,

rūsys ir du kumetynai.

Kuršėnai tapo svarbiu sukilėlių punktu. Su­ kilėlių vadas generolas Gelgaudas čia buvo

telio centro. Kurtuvėnų dvaras priskiriamas

apsistojęs su visa savo kariuomene. Iš Kuršė­ nų viena kariuomenės grupė turėjo eiti Kur­ šo link, antroji - į Palangą, trečioji - į Jur­ barką. Kuršėnuose įvyko paskutinis Lietuvos sukilėlių vadų pasitarimas.

Dvarvietė yra maždaug 1,5 km nuo mies­ prie seniausių Lietuvoje. Rašytiniuose šalti­ niuose valda pirmąkart paminėta 1498 m., kai bajoras Mikalojus Jaugėlavičius (fawgie lowicz ) dovanojo bažnyčiai kaimą su šešiais gyventojais. Fundacijos dokumentuose jis

Pirmasis pasaulinis karas taip pat turėjo

save tituluoja Kurtuvėnų tėvoniu (haeres de Curtomany). X V I a. pirmoje pusėje Kurtu­

įtakos Kuršėnų dvarui. Karo metais jame šei­

vėnai pateko į Lietuvos didikų Kęsgailų gimi­

mininkavę vokiečiai gerokai nuniokojo rūmus,

nės rankas. Žemaitijos seniūnas Stanislovas Kęsgailą dvarą paliko savo mažamečiams

išvežė vertingiausius daiktus, iškirto parką. 1915 m. dvarą po tėvo Jono Gruževskio

vaikams iš paskutinės santuokos su Ona Kiš­

mirties paveldėjo sūnus Jurgis. Jam teko at­ statyti ūkinius pastatus, suremontuoti nu­

kaite (buvusia Radviliene). X V I a. viduryje sodybą įsigijo Kražių vietininkas Stanislo­

niokotus rūmus, atsodinti parką. 1922 m. že­ mės reformos metu dvaro savininkui palikta

vas Skaševskis, pažangių pažiūrų, išsilavinęs

218,7 ha žemės. Pažangaus ūkininkavimo dėka dvaras atlaikė reformas ir permainas - jis nenusmuko ir nebuvo išparduotas, kaip daugelis kitų Lietuvos dvarų.

žmogus. Pirkdamas ir mainydamas žemes, jis savo valdas sutelkė aplink Kurtuvėnus, dva­ rą pertvarkė pagal valakų reformos princi­ pus. 1592 m. Kurtuvėnų dvaro sodybą sudarė

1940-aisiais Kuršėnų dvarui vis dėlto su­

daugiau nei 20 medinių pastatų. X V II a. Kur­ tuvėnų dvaro raidai turėjo įtakos nepalankūs

duotas lemtingas smūgis - dvaras naciona­ lizuotas, o jo savininkas Jurgis Gruževskis

politiniai ir ekonominiai pokyčiai valstybėje. Sodyba kelis kartus keitė šeimininkus, liko

sovietų valdžios suimtas ir pasodintas į ka­ lėjimą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam ka­

beveik be gyventojų po maro epidemijos, nu­ kentėjo per karus su Švedija. X V II a. Kurtuvė­

rui J. Gruževskis sugrįžo į Kuršėnus, tačiau

nų dvarą valdę Žemaitijos bajorai Zarankos,

dvaro nebeatgavo, vokiečių buvo sulaikytas

Skaudvilos, Kniaževičiai nei turtu, nei įtaka

ir išvežtas. Jo gyvenimas tragiškai nutrūko vokiečių koncentracijos stovykloje.

valstybėje neprilygo Skaševskiams.

Pokariu dvaro rūmuose ilgą laiką buvo įsikūrusi tarybinio ūkio kontora, kitos tarny­ bos. Kuršėnų dvaro rūmus galime apžiūrėti ir šiandien, - tai vienas iš nedaugelio geriau išsi­ laikiusių medinių rūmų Lietuvoje. Tebestovi ir mūrinė dvaro oficina, medinis kumetynas, iš akmenų sumūrytos karvidė ir arklidė. Rūmuo­ se dabar įsikūręs Kuršėnų tautodailės ir amatų centras. Kiti statiniai privatizuoti.

X V III a. pradžioje dvarą įsigijo Pran­ ciškus Nagurskis. Trys Žemaitijos didikų Nagurskių kartos Kurtuvėnus valdė visą amžių. Nagurskiai priskiriami ne tik prie pačių stambiausių, bet ir pažangiausių X V III a. LDK žemvaldžių. Šeima dalyvavo kovose dėl 1791 m. gegužės 3 d. Konstituci­ jos, 1794-ųjų sukilime. 1792 m. paskutinis Lenkijos ir Lietuvos karalius Stanislovas Au­ gustas Poniatovskis Joną Nagurskį pavadino

K

192

KURTUVĖNAI

žmogumi, galinčiu pakelti Lietuvą į kovą su

tuo metu didžiausią Lietuvoje žuvininkystės

rusais. 1800 m. Kajetonas Nagurskis vienas iš pirmųjų Lietuvoje testamentu suteikė lais­

tvenkinių ūkį, medinius sodybos pastatus

vę baudžiauninkams.

ėmė keisti mūriniais. 1887-1889 m., nuvertę senuosius dvaro rūmus, Pliateriai pasistatė

Iš Nagurskio valdymo laikų mūsų dienas

naujus, daug turtingesnius. Tai buvo dviaukš­

pasiekė ir Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo baž­ nyčia, pastatyta 1796 m. pagal žymaus architek­ to, Vilniaus universiteto profesoriaus Martyno Knakfuso projektą. Bažnyčios statybą fundavo

tis, mūrinis, stačiakampio formos pastatas. Ištaigingumo jam teikė platūs rizalitai, deko­ ruoti herbais. Rūmai, apnaikinti gaisro per Pirmąjį pasaulinį karą, ilgai stovėjo be langų,

Jokūbas Nagurskis (apie 1745-1801). Jo garbei

apleisti. Tačiau mūsų dienų jau nebepasiekė

bažnyčiai suteiktas šv. Jokūbo vardas. Neseniai

- sunyko. Pliateriai išplėtė dvaro ūkinį kiemą

bažnyčios rūsiuose rastos kriptos, kuriose pa­ laidoti vietos dvarininkai. Manoma, kad viena

- pastatė oficiną, arklides. X X a. pradžioje Kurtuvėnų dvaras buvo

iš jų - Jokūbo Nagurskio kripta. Paskutinis iš Nagurskių, valdžiusių Kur­

ne tik krašto ekonomikos, bet ir kultū­ ros centras. 1902-1903 m. Pliaterių vaikus

tuvėnų dvarą - Kajetonas Nagurskis (mirė 1802 m.) tiesioginių paveldėtojų nepaliko.

mokė garsus to meto kultūrininkas Po­ vilas Višinskis, pas jį lankydavosi rašyto­

Galiausiai valda atiteko Joanai Nagurskytei,

jai Jonas Biliūnas, Žemaitė, Šatrijos Raga­

ištekėjusiai už K.Žukausko. Pastarasis pasun­

na. Pro Kurtuvėnus ėjo knygnešių keliai.

kino baudžiavos sąlygas, įsivėlė į konfliktą su valstiečiais. Po Žukauskų Kurtuvėnus trum ­ pai valdė Bulgarinai, Tiškevičiai, Parčevskiai. 1862 m. dvarą savo sūnui Liudvikui Pliate­ riui (Ludwik Plater Zyberk, 1853-1939) nu­ pirko grafas Henrikas Pliateris (Hendryk Plater Zyberk, 1811-1903). Beveik aštuonis dešimtmečius

Kurtuvėnuose

šeimininka­

vę Pliateriai, modernizavo dvaro ūkį, įkūrė

Nepriklausomoje Lietuvoje Pliaterių valdo­ mas Kurtuvėnų dvaras buvo pripažintas pavyz­ diniu ūkiu. 1940 m. sovietų valdžia paskutinį dvaro savininką Stanislovą Pliaterį (Stanislaw Plater Zyberk, 1889-1955) ištrėmė į Sibirą, sodybą nacionalizavo. Per Antrąjį pasaulinį karą ūkį valdė vokiečių paskirtas administra­ torius. Sovietmečiu buvusi dvarvietė priklau­ sė Bubių tarybiniam ūkiui. Paskutiniame X X

32z Atstatytas Kurtuvėnų svirnas

193

KVIETI SKIS

K

vienuoliams. Iš jų dvarą 1924 ar 1926 m. pir­ ko Mykolas Čižauskas.

KVIETISKIS. Marijampolės sav. Dvaro so­ dyba Marijampolės miesto pietinėje dalyje, deši­ niajame Šešupės krante - keli gyvenamieji namai, sandėliai, arklidės, kluonas, keli tvartai, buv. aludė (1884). Dvaro statinius užstojavėlesni - Marijam­ polės žemės ūkio mokyklos statiniai.

323-Kurtuvėnų rūmai apie 7940 m. a. dešimtmetyje ją ėmė tvarkyti Kurtuvėnų regioninio parko administracija. X X I a. prasidėjo sodybos atgimimas. 2006 m. iš pelenų prikeltame svirne (sudegė 2001 m.) vekia regioninio parko lankytojų centras, vyksta koncertai, parodos, konferencijos. At­ statytoje oficinoje dirba Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, dvaro arklidėse įsikūręs loji­ mo paslaugų centras. 2008 m. atkurta istorinė dvaro parko struktūra, tvora, rūmų terasa su baliustrada, sodininko namelis, prūdai, kro­ keto aikštelė, įrengtas kempingas.

KVESAI.

B i

324-Kvietiškio dvaro kūrėja grafienė Pranciška ŠčiukaitėButlerienė

325-Dvaro laikų Kvietiškio statiniai

Kauno r. Raudondvario šen.

Archeologinė dvarvietė Kauno - Jurbarko plento kairėje pusėje, jau pravažiavus Bubius, apie 450 m į š.r. nuo kelio ir tiek pat nuo Kar­ klės ir Žvirgždės upelių santakos. Teritoriją riboja Karklės upelis ir keliukas, už kurio pra­ sideda Kvesų žvyro karjeras. Dvarvietė yra aukštumėlėje, Karklės upelio krante. Dvaro

Kvietiškis - viena pagrindinių Marijampolės miesto šaknų, kuri išaugo iš grafo Morkaus An­ tano Butlerio XVIII a. pradžioje įsteigto dvaro. Tuometinis Prienų seniūnas grafas M.A. Butleris atsikėlė čionai, kai XVIII a. pradžioje į Gardiną panemuniais besiveržianti Švedijos kariuomenė

vietoje dabar stovi sodyba.

Prienuose sugriovė seniūno pilį (zr. Prienai). Kvie-

Dvarvietės teritoriją 1998 m. žvalgė Kultū­ ros paveldo centro archeologas A. Strazdas.

tiškyje seniūnas apsigyveno su žmona Pranciška Ščiukaite - Butleriene. Tas dvaras gyvavo iki tarpu­ kario Lietuvos žemės reformos, per kurią išparce­

Rasta geležinė spyna, žalvarinis kryželis, seno­ vinių monetų, koklių fragmentų, molinių in ­ dų šukių. Dvarvietė datuojama X V I-X IX a. 1865 m. Kauno gubernijos žemėlapyje toje vietoje pažymėtas Kvesų palivarkas. Jis pažymėtas ir 1915 m. Vokietijos generalinio štabo žemėlapyje. Yra žinoma, kad po Pirm o­ jo pasaulinio karo dvarelis priklausė Kauno

liuotas, jo žemėje pastatyta naujų gyvenamųjų na­ mų. Daug pastatų šioje teritorijoje pasistatė 1921 m. įsteigta žemės ūkio mokykla (tarybiniais me­ tais - gyvulininkystės technikumas). 1931 m. Kvietiškyje pastatytas pirmasis Lietuvoje cukraus fabri­ kas. Dabar dalis dvaro sodybos pastatų priklauso Marijampolės kolegijai, dalis - privati nuosavybė.

LABARDŽIAI

LABARDŽIAI. Šilalės r. Kaltinėnų šen. Dvaro sodybos fragmentai prie greitkelio Kaunas-Klaipėda, šalia jo atšakos nuo Ka­ tyčių Kaltinėnų link -m edinis gyvenamasis namas (iš naujo perstatytas apie 1921 m.), du tvartai, sumūryti iš akmenų, dabar jau nykstantys. Po namu yra rūsys, sumūrytas iš raudonų plytų ir akmenų.

194

LANČIŪNAVA.

Kėdainių r. Vilainių šen. Dvaras - maždaug 15 km nuo Kėdainių Panevėžio link, šalia tarptautinės Via Baltica automagistralės. Iki mūsų dienų išliko 9 dva­ ro laikotarpio pastatai: rūmai, bažnyčia-koplyčia, svirnas, ledainė, smuklė, kalvė, tvartas, sandėlis, elektrinė. Žaliuoja X IX -X X a. įkur­ tas parkas, jam e - tvenkinys. Dvarui priklau­

Dvaras įsikūręs apie 1817 metus. Jam

sė ir senosios kapinaitės, esančios prie baž­

priklausė apie 500 ha žemės. Už namo sto­ vėjo cerkvė, po Pirm ojo pasaulinio karo nu­

nyčios. Išliko mažosios dvaro architektūros - fontano liekanos parteryje priešais rūmus,

griauta. Paskutinis tarpukariu dvarą valdė Antanas Kaminskas, anot jo paveldėtojų, jis

akmuo su įduba priešais bažnyčią, antkapi­ niai paminklai senosiose kapinėse.

apie 1930 m. grįžo iš Amerikos. Likęs naš­

Lančiūnavos dvaro sodyba yra vienas ryš­

liu, A. Kaminskas dvarą nupirko iš Betingių bei Židkevičių ir padovanojo jį savo antrai

kiausių neoklasicizmo, romantizmo ir neogotikos laikotarpio dvarų ansamblių Lietuvoje.

žmonai Stefanijai Radvilaitei-Kaminskienei. A. Kaminskas mirė 1942 m. Jo žmona S. Ka­ minskienė (Radvilaitė) mirė 1983 m. Vieti­ niai žmonės prisimena, jog dvare buvę labai gražūs tvenkiniai, tebėra išlikusi užtvanka. Veikė malūnas, varomas jaučiais. Dabar Labardžių dvaro nuosavybė at­ kurta vyriausiojo A. Kaminsko sūnaus Algi­ manto šeimai.

327

326-Labardžių dvaro gyvenamasis namas

Dvarininkų pastatyta Lančiūnavos bažnyčia

195

328

LANČIŪNAVA

L

Lončiūnavos rūmai

tybrasčio miškų masyvo pakraštyje. Karalius

- židiniai, krosnys, durys, sieninės spintos, laiptai, gipsatūra, sienų tapybos fragmentai. Rūmus sudaro centrinė dviaukštė dalis su

Žygimantas Augustas už karinius nuopelnus

belvederiu ir du šoniniai vienaukščiai spar­

Istoriniuose šaltiniuose dar X V I a. m ini­ mas kaimas, įsikūręs Lančiūnavos - Šven­

dalį šių žemių padovanojo Piotrui Kognovic-

nai. Centrinę dalį akcentuoja įgilintas porti­

kiui, italų kilmės dvarininkui.

kas su dviem kolonomis. Dvaro bažnyčia-koplyčia pastatyta 1863-

X V III a. Lančiūnava - rentabilus, gerai tvarkomas dvarelis. Rūmai tuomet buvę m e­ diniai (sudegė 1924 m.), ūkinis sektorius - pusiau mūrinis. Stovėjo medinė bažnyčia. X IX a. antrojoje pusėje - X X a. vid. - antrasis dvaro sodybos vystymosi etapas. 1870 m. tuo­ metinio dvarininko Stanislovo Kognovickio iniciatyva pradėti statyti dabartiniai dvaro rūmai, pastatyta bažnyčia-koplyčia, ūkinio sektoriaus pamatai. X IX a. p ab .-X X a. pr. iškilę neoklasicisti­ niai dvaro rūmai kiek primena garsiuosius Lazenkų rūmus, esančius Varšuvoje. Viena iš architektūros istorikų prielaidų teigia, kad Lančiūnavos dvarą galėjo projektuoti L. M ar­ koms (1 8 3 4 -1 9 1 9 ), nes rūmai labai panašūs

1880 m. Ji - akmens mūro, turi eklektinio romantizmo bruožų. Sovietmečiu čia veikė kino salė. Dabar tai vėl Šv. Kazimiero baž­ nyčia, 1991-1992 m. padabinta nauja freska (autorius dail. Bronius Rutkauskas). Svirnas - dviaukštis plytų mūro statinys. Nedideli jo langai suskaidyti masyviais m ūri­ niais rėmais. Vyrauja X IX a. pab. eklektika. Tuo pačiu laikotarpiu iškilę ir kiti ūkiniai dvaro pastatai. Pseudogotikos bruožų turi le­ dainė, kalvę puošia bokštelis. Kultūros paveldo centro surinktais duo­ menimis, X V II a. pirm ojoje pusėje Lančiūna­ va jau įvardijama kaip dvarelis. Tuometis sa­ vininkas Lančiūnovskis valdė šias žemes ne vienas: 1640-1643 m. valdos dar priklausė

į jo projektuotus Trakų Vokės rūmus (žr.). Pa­ gal kitą versiją tai - Tadeušo Rostvorovskio projektas. Šis architektas neabejotinai dalyva­

Albrechtui Osteikai Kupreliui su žmona, Tau­ janskams, susigiminiavusiems su Šiukštomis

vo X X a. pr. rūmų rekonstrukcijoje, specialis­ tai jo braižą atpažįsta interjero elementuose.

ir Stankevičiais. 1740 m. Kazimiero Stanke­ vičiaus duktė ištekėjo už Jono Kognovickio.

Autentiško interjero rūmuose išlikę nemažai

Taip X V III a. vid. dvaro žemės visiškai per-

L

196

LANKININKAI

ėjo i Kognovickių rankas. Lančiūnava nuo 1740 m. - Kognovickių tėvonija. Paskutinis šios giminės atstovas Stanislovas čia gyveno iki 1928 m. Dvarą paliko dukrai Zofijai Zabielienei. 1940 m. tarybų valdžia dvarą nacio­ nalizavo. Pokariu jam e veikė įvairaus rango žemės ūkio mokyklos. 1998 m. rūmus ir kai kuriuos kitus dvaro pastatus nusipirko JAV pilietė Sarah Lynn Hospodar, kurios protė­ viai bajorai Medekšos gyveno šiuose kraš­

330■Lankininkų dvaro ponų namas

tuose (žr: Aristava). Dabar dvaras - privati nuosavybė.

lyje, o senatvėje ji apgyvendinta Adakavo se­

LANKININKAI.

Tauragės r. B ata­ kių šen. Lankininkų dvaro sodyba į r. nuo

nelių namuose, kur mirė, palaidota Adakavo kapinėse. Dabar tai jau nykstanti sodyba. Dvaro

Batakių-G aurės kelio, prie A nčios upės

sodybos vaizdą gadina apgriuvę tarybinio

- ponų nam as su klasicizm o elem entais,

laikotarpio statiniai.

urėdo nam as, svirnas, koplyčia, turinti neogotikos elem entų, parkas su prūdu, įva­ žiavimo alėjom is, sodu ir čia buvusio bity­ no likučiais.

LAPĖS Kauno r. Lapių šen. Dvarvietė yra dešiniajame Neries krante, apie 250 m nuo upės ir apie 150 m nuo Kauno-Žeimių kelio, einančio pakrante, prie to kelio atšakos Lapių miestelio link, kelio į Lapes kairėje pu­ sėje. Išlikę mūrinių dvaro rūmų griuvėsiai. Pasakojama, kad senovėje dvare gyvenę trys broliai kalvinai. Nuo rūmų į bažnyčią broliai buvo nutiesę geležinį tiltą, kuriuo va­ žiuodavę į bažnyčią, pasikinkę meškas. Tas pasakojimas panašus į legendą. Žinoma, kad Lapių dvaras 1591 m. priklausė Krokuvos kaštelionui S. Bonarui. 1620 m. dvaras jau Valatkevičių nuosavybė. Vėliau dvarą valdė

329-Lankininkų dvarininkė Ona Chžonstauskienė (centre) su šeimos nariais Tarp Batakių ir Čiuteikių kaimų esan­ ti Lankininkų (Teodoravo) dvaro sodyba priklausė Steponui Chžonstauskui. Po dva­ rininko mirties dvarą valdė jo žmona Ona Chžonstauskienė (Kryžentauskienė), kuri 1940 m. dvarą su visu inventoriumi sava­ noriškai perdavė sovietų valdžiai ir išvengė tremties. Jai buvo leista gyventi buv. dvare­

331 Lapių dvaro liekanos

797

LAPŠIAI

L

1953-1964 m. - N ikita Chruščiovu. Lapgirių dvaras minimas nuo X V I a. Pra­ džioje buvo tik palivarkas. Chruščiovų pa­ vardė Lapgirių dvaro dokumentuose aptin­ kama nuo X IX a. vidurio. Didžiausias dvaro klestėjimo laikotarpis maždaug nuo 1881 m. iki Aleksandro Chruščiovo mirties 1908 m. Tada buvo pastatyti: didelis trijų aukštų rau­ Žemaitijos seniūnas ir Vitebsko kaštelionas Jonas Alfonsas Lackis, kuris čia buvo pasi­ statęs pilies formos rūmus. Jie galėjo būti sugriauti per 1655-1661 m. karą su Rusija ir

donų plytų mūro neogotikinis svirnas (1899 m.), oranžerija, kumetynas (kurio likę tik pamatai), arklidė su ratine, kalvė, lentpjūvė, karvidė, tiltas -užtvanka. Dvaro rūmai pa­ statyti dar prieš didžiųjų statybų laikotarpį,

Švedija ir jau nebeatstatyti. 1740 m. m inim i

taip pat ir medinis kumetynas, kurio dabar

dvarininkai Chelkovskiai. Iš jų 1781 m. dva­ rą pirko Kauno pavieto rotmistras D. Tiškevi­

likę tik pamatai. Rūmai buvo keletą kartų perstatomi ir plečiami. Chruščiovų šeimos

čius. Pačioje X V III a. pabaigoje dvarą valdė J.

kapų rūsys kitoje Driūbino upelio pusėje

Sivickis, X IX a. - R. Ratautienė, G. Sakalaus­

galėjo būti pastatytas ir įrengtas tarp 18801890 metų.

kas. Tarpukariu Lapių dvarą įsigijo Kauno burmistras, paskutinis tarpukario nepriklau­ somos Lietuvos premjeras Antanas Merkys, kuriam Lapėse pastatytas paminklas.

LAPGIRIAI.

Jurbarko r. Vadžgirio

Dabar dvaras - privati nuosavybė.

LAPSIAl. Širvintų r. Gelvonų šen. Dva­ ro sodybos fragmentai maždaug pusiauke­ lėje tarp Liukonių ir Musninkų, kairiajame

šen. Dvaro sodyba apie 3,5 km į v. nuo Va­

Širvintos upės krante: restauruoti rūmai,

džgirio m iestelio -rū m a i, svirnas, arklidė, karvidė, kalvė, šiltnam is, parkas. Sodybo­

svirnas, arklidė su garažu.

je yra dvarininkų Chruščiovų kapų rūsys. Vargu, ar tie Lapgirių C hruščiovai turėjo

Ankstyviausias rašytinis šaltinis, kuria­ me m inim as Lapšių palivarkas, yra 1816 m. Ukmergės pavieto bajorų revizinis su­

kokių saitų su busim uoju TSRS vadovu

rašymas. Jame minim as dvaro savininkas

331 Lapgirių rūmai

L

198

LAPŠIAI

Kauno karužas (vėliavininkas) 45 metų Juozas Hermanovskis ir jo žmona 18-m etė Anelė Ulinskaitė. Lapsiu palivarką kartu

dinis ponų namas stovėjęs į rytus nuo dabar stovinčio mūrinio. 1874 m. balandžio 20 d. dvarą iš varžy­

su Markūnų kaimu ir dvidešimt ten gyve­ nusių valstiečių jie pirkę 1808 m. iš bajoro

bajoras Grigas Lukoševičius su žmona Sta­

A.Stempkovskio. Kitas rašytinis šaltinis, kuriame Lapšiai jau vadinami dvaru, yra 1845-1847 m. inven­ toriai. Tuo metu dvaras priklausė mažame­

tinių nusipirko Lanko herbo lenkų kilmės nislava. Aštuntajame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje jie pasistatė mūrinius, iki šių dienų išlikusius, rūmus. Rūmų statybai, grei­

čiams bajorams Vladislovui, Juozui ir Elenai

čiausiai, naudotasi vadinamuoju pavyzdiniu dvaro projektu iš Lenkijoje leistų dvarų ūkiui

- Juozo ir Anelės Hermanovskių vaikams ir

ir statybai skirtų žurnalų. Projektas logiškas,

buvo valdomas Vilniaus bajorų globos įstai­ gos paskirto prievaizdo. Dvarelio pastatai ti­

profesionalus. Gali būti, kad projektas per­ spausdintas iš angliško žurnalo, nes kai ku­

kriausiai buvo mediniai, kaip ir daugelio to meto Lietuvos dvarų. Senieji kaimo gyvento­

rios detalės būdingos to meto anglų archi­ tektūrai.

jai pasakoja iš savo senelių girdėję, kad me-

Frontono tinke virš pagrindinio įėjimo buvo įkomponuotos Grigo Lukoševičiaus ir Stanislavos Lukoševičienės vardo ir pavar­ dės pirmosios raidės, o aukščiau - d ata: 1881 ar 1891,- detalės sunkiai įžiūrimos vieninte­ lėje prieškarinėje nuotraukoje. Apie 1970 m.,

Lapsiu dvarininkai Grigas ir Stanislava Lukoševičiai 335

334-Lopšių rūmai XX a. pradžioje

Atstatyti Lopšių dvaro rūmai 336

799

LAŠMENPAMŪŠIS

rūmus pritaikant kolūkio grūdų sandėliui, frontonas buvo nugriautas, atstatytas 2002 m. restauracijos metu. 1917 m. Grigas Lukoševičius mirė. Palai­ dotas Vilniuje Bernardinų kapinėse. Dvarą, tuo metu turėjusį 203,4 ha žemės, lygiomis dalimis paveldėjo našlė Stanislava ir šeši jų vaikai. Dvare liko gyventi Vitoldas Lukoše­ vičius su žmona Vanda ir dviem vaikais Zbi­

L

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dvaro šeimininkai baldus pardavė varžytinėse, o patys, susirinkę brangesnius daiktus, išvyko. Karo metais dvare gyveno kažkoks olandas, prižiūrėjo ūkį, augino daržoves. Po karo prasidėjo dvaro naikinimas. Apie 1960m. dvare iki tol gyvenę kaimiečiai pasistatė na­

gnevu ir Vanda. Vitoldo žmona Vanda buvo

mus ir išsikraustė. Kolūkis nusprendė įreng­ ti rūmuose grūdų sandėlį. Rūmai tam buvo naudojami apie trisdešimt metų. 1991 m.

kilusi iš senos Griffin giminės [herbas - gri­ fas], atsikrausčiusios į Lietuvą iš Baltarusijos

kolūkio turtas išdalintas kompleksais ir pri­ vatizuotas. Niekieno neprižiūrimi ir nenau­

X V III a. Ji gimė Verkių popieriaus fabriko

dojami dvaro pastatai išstovėjo iki 2001 m.

inžinieriaus Petro Grifino ir jo žmonos Elizabetos Šakob šeimoje 1897 m. sausio 11d.

2001 - 2003 metais dvaro rūmai restauruoti dabartinės savininkės architektės Onutės Bu-

1926 m., būdamas trisdešimt aštuonerių metų, Vitoldas Lukoševičius mirė. Palaido­

klienės pastangomis, laikantis ikonografijos, rastų pastato fragmentų, naudojant senas

tas, kaip ir jo senelis Juzefas, Gelvonų kapi­

technologijas. Tai sektinas dvarų gaivinimo ir tvarkymo pavyzdys.

nėse. Po kurio laiko našlė Vanda ištekėjo už prezidento Antano Smetonos žmonos brolio Chodakausko, susilaukė sūnaus Romo. Pusapvalė terasa ties pagrindiniu įėjimu įrengta apie 1930m. Iki tol ten buvo stačia­

LAŠMENPAMŪŠIS. Pakruojo r. K lo­ vainių šen. Dvaro sodyba kelio Pakruojis-Jo-

kampė veranda su mediniais laiptais. Veran­

niškėlis dešinėje pusėje, prie Lašmens upelio - rūmai, du svirnai, du tvartai, kumetynas,

dos būta neaukštos, ji frontono su laikrodžiu

rūsys, kluonas, parkas.

nedengė.

337 Lašmenpamūšio dvaras ir jo gamtinė aplinka

L -

200

LAUKŽEMĖ

Žinoma, kad X IX a. pirmojoje pusėje dva­

ras priklausė Daunoravičiams. X X a. pradžio­ je dvarą įsigijo latvių poeto ir vertėjo Boriso Melngailio tėvas. Jam mirus, 1923-1933 m. dvarą valdė Borisas ir jo motina Vilhelmina Neirandaitė-Melngailienė- Manekienė. Tuo metu dvare dažnai svečiuodavosi lietuvių li­ teratai Kazys Binkis, Juozas Tysliava, Stasys Santvaras, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Aistis, Antanas Miškinis. Dvarininkas ir lite­ ratas Borisas Melngailis mažai domėjosi dvaro reikalais. 1929 m. dvaras išparceliuotas, senie­ siems jo savininkams paliktas centras su 153

B

338 Laukžemės dvarininkas, prelatas

Konstantinas Olšauskas

ha žemės. 1933 m. dvarą iš B. Melngailio ir V. Manekienės nusipirko M. ir J. Liaugaudai. Dabar dvaras priklauso jų paveldėtojams. Išlikusi dvaro sodybos planinė struktūra,

tai, įkurtas parkas su vaismedžių sodu ir 3

nors daug jos elementų pokario laikotarpiu

tvenkiniais. Rūmai neorenesansinio stiliaus, tinkuoto mūro, vienaukščiai, su mansarda,

neleistinai transformuota ar net sunaikin­ ta. Išliko klasicizmo bruožų turintys rūmai,

manieristinio šiaurietiško renesanso dvasia sukurtais balkonais, kolonada ir frontonais,

svirnai.

puoštais dekoratyvinėmis vazomis.

LAUKŽEMĖ.

Kretingos r. Darbėnų šen. Dvaras prie Kulšės upelio. Iš dvaro laikų liko tinkuoto mūro rūmai (1903 m .), rūsysledainė, akmeninis grūdų sandėlis (magazi­ nas, statytas X IX a. pr.). Dvaras minimas nuo X V I a. Manoma, kad iš pradžių buvo Palangos dvaro pali­

1913 m. Laukžemės dvarą nusipirko žy­ mus to meto dvasininkijos ir visuomenės veikėjas prelatas Konstantinas

Olšauskas

(1 8 67-1933) kartu su daktaru Jonu Ipolitu Stonkumi ir kitais. Norėjo žemes išdalyti vie­ tos ūkininkams lietuviams. Tačiau apie 600 ha žemės turėjusį dvarą slėgė didelės skolos. Po metų prelatas perleido savo dalį J.I.Ston­

varkas, X V II a. tapo savarankišku ūkiniu

kui. Atvykęs į Laukžemę prelatas K.Olšaus­

administraciniu vienetu. Pradžioje jį valdė

kas apsistodavo Stonkų dvaro rūmuose arba Malūnkiemyje, kur pastatė vandens malūną

Andrejus Radziminskis, 1645 m. pastatęs Laukžemės bažnyčią, o 1685-1692 m. - didi­

(vėliau pertvarkytas į poilsio namus).

kai Sapiegos. X V III-X IX a. dvaras priklausė nuo Kuršo kilusiems vokiečių baronams Mirbachams (von M irbach), Medemams (von Medem), o X IX a. antroje pusėje atiteko ba­ ronui Georgijui fon Štempeliui (Georg von Stempel). Baronas Karolis fon Mirbachas 1754 m. pastatė naują Laukžemės bažnyčią, kurios vietoje 1850 m. pastatyta dabartinė, o baronų fon Štempelių laikais X X a. pr. pa­ statyti dabartiniai dvaro rūmai, ūkiniai pasta-

339-Laukžemės dvaro rūmai, dar laukiantys atnaujinimo

201

1929 m. K.Olšauskas apkaltintas meilu­ žės nužudymu ir nuteistas 5,5 metų kalėti. Tai buvo paini istorija. Galbūt kažkam reikė­ jo prelatą sukompromituoti? Kas iš tikrųjų buvo kaltas dėl nužudymo, taip ir neišaiškė­ jo. Po dvejų metų K.Olšauskas amnestuotas. Išėjęs iš kalėjimo prelatas privačiai pradėjo

LAVIŠKIS

LAUMĖNAI.

L

Ukmergės r. Želvos šen.

Dvaro sodybos fragmentai prie kelio iš Žel­ vos į Bekupę - dvaro sodybos griuvėsiai. Tik tiek liko iš sodybos, kuri čia kūrėsi nuo X IX a. pirmosios pusės. Sodyboje pokariu atsira­ do daug ne dvaro laikotarpio statinių.

aiškintis Stasės Danilovičiūtės-Ustijonauskienės (1 8 7 4 -1 9 2 8 ) nužudymo aplinkybes. Samdyti detektyvai esą aptiko tikrųjų žudikų pėdsakus. 1933 m. pavasarį netikėtai sudegė prelato namas. Tų pačių metų birželio 18 d. grįžtantį iš Palangos į Laukžemę prelatą kaž­ kas nušovė. Paaiškėjo, kad žudikas - kaimo ūkininkas Juozas Žilius, anksčiau administra­ vęs K.Olšausko valdas Laukžemėje. Žudikas išaiškintas, tačiau tikrieji nusikaltimo m oty­ vai, veikiausiai, taip ir liko neatskleisti. 1944 m. teisėjai, teisę prelatą K.Olšauską, bažnytinei vyresnybei pareiškė, jog byla bu­ vo sufabrikuota. Spėjama, kad S.Ustijonauskienė tarnavusi Lenkijos žvalgybai. Gal dėl kažko susikonfliktavo su savo „valdžia“, kuri nusprendė ją pašalinti, nes per daug žinojusi. O nužudymą primetė antilenkiškai nusiteiku­ siam K.Olšauskui, kuris kaip tik tuo metu po­ ilsiavęs netoliese. Ši istorija taip ir neišaiškin­ ta, nuėjo užmarštin... Tarpukariu Laukžemės dvare šeim ininka­ vo savininko sūnus, agronomas Jonas Ston­

340-Laumėnų dvaro tvartas

LAVĖNAl (Niurkomai) Pasvalio r. Pumpėnų šen. Dvaro sodybos fragmentai 3 km į p.v. nuo Pumpėnų. 2008 m. panaikin­ ta dvaro fragmentų, kaip kultūros paveldo vertybės, teisinė apsauga. Vietinės reikšmės kultūros vertybės statusas paliktas tik buv. dvaro kalvei. Dvaras statėsi nuo X IX a. pradžios. Pri­ klausė Kuzikauskams. Pokariu dvare įsikūrė Lavėnų tarybinis ūkis. Jį panaikinus, sodybo­ je įkurdintas senelių internatas, vėliau - psi­ choneurologinė ligoninė.

kus, kuris 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gy­ veno JAV. Dvaras po karo nacionalizuotas. Sodyba sovietmečiu naudota ūkinei ir gamy­ binei veiklai, rūmuose įrengti sandėliai. 1958 m. rūmai remontuoti ir perduoti Laukžemės mokyklai. 1982 m. mokyklai išsikėlus, pasta­ tas liko be priežiūros. Avarinio stovio Laukžemės dvarą su rū­ mais, svirnu ir grūdų sandėliu (magazinu) 2007 m. aukcione įsigijo Regina Šiaulytienė, kuri pradėjo statinių konservavimo darbus. Pastatus restauravus, dvarą numatoma pritai­ kyti kaimo turizmui.

341-Iš Lavėnų dvaro vertybės statusas paliktas tik kalvei

LAVIŠKIS. Anykščių r. Kavarsko šen. Dvaro sodybos fragmentai Laviškio eže­ ro krante, prie kelio Kabošiai - Bugeniškis.

L

202

LAZDYNIŠKIAI

Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas jau 1672 m. 1924 m., per tarpukario Lietuvos žemės reformą, tuometis dvaro savininkas Kostas Radžvilas valdė 429, 6 ha žemės. Šiuo metu iš dvaro sodybos išlikęs tik mūrinis svirnas su kolonomis, dalis buvusio kalvės pastato. Dabar tai privati nuosavybė,deja, nepakankamai prižiūrima, nykstanti.

341 Lazdyniškių dvaro svirnas

LĖBARTAI.

Klaipėdos r. Dovilų šen.

Dvaro sodyba yra 3,5 km į p.v. nuo Dovilų, dar vadinama Dovilų II dvaru. Yra dvaro gy­ venamasis namas ir ūkinis pastatas. Namas dviaukštis, mūrinis su trijų aukštų priestatu. Jo fasadą paįvairina langų apvadai, karnizai tarp aukštų.

34Z Laviškio dvaro svirnas su kolonomis

LAZDYNIŠKIAI.

Joniškio r. Kriukų

šen. Dvaro sodybos fragmentai į p.r. nuo Kriukų, pakeliui į Lieporus, prie Lieporo upelio: stačiakampiai dviejų aukštų mūriniai rūmai, du ūkiniai pastatai, taip pat mūriniai. Parko likučiai.

Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas dr. Martynas Purvinas Lėbartų istorijos studijo­ je rašo, kad vietovardis kilo nuo Petro Lėbarto, kuris prieš kelis šimtmečius pradėjo plėšti šių vietų dirvonus ir įkūrė čia savo sodybą. 1768 m. minimas paveldėtojas Simonas Lėbartas. 1779 m. jau minimas Mikelio Šaderaičio dvaras, tai pačiai šeimai priklausęs beveik šimtmetį. 1862 m. Lėbartų dvarą nu-

344-Lėbartų dvaro rūmai

203

LEIPALINGIS

L

mentai byloja, kad 1903, 1920 m. dvaras dar priklausė Hugo Šojui. Dvaras nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pokariu jam e įsikū­ rė vietinio ūkio kontora. Jos vadovai mažai tesirūpino sodyba - pamažu supuvo ir nu­ krito medinės drožinėtos rūmų puošmenos. Rūmai liko tokie, kokius matome šiandien - dar pakankamai puošnūs, kad patrauktų dėmesį. Dabar dvaro sodybos fragmentai - privati nuosavybė.

sipirko Klaipėdos advokatas Rudolfas Leo­ poldas Šulcas. Gal jam nekaip sekėsi ūkinin­ kauti, nes dvarui paskelbtos varžytinės. 1873 m. varžytinėse dvarą pirko Johanas Hugo Šojus (Scheu) (žr. Šilutė). Dvarui tada pri­ klausė 396 ha žemės, buvo auginami galvijai, vystomas pieno ūkis. Dvarininkas H. Šojus, būdamas vokiečių kilmės, domėjosi krašto praeitimi, mokėjo lietuviškai. Savo Lėbartų valdose po medžio šaknimis rado lobį, ku­ riame vertingiausios buvo bronzinės šukos su ilga rankena, datuojamos I I- I V a. Radinį dvarininkas perdavė tuometiniam Prūsijos muziejui, kuris veikė Karaliaučiuje. Doku­

LEIPALINGIS. Druskininkų sav. Leipa­ lingio šen. Dvaro sodyba yra miestelio šiau­ riniame pakraštyje: X V III a. pabaigos - X IX a. pradžios klasicistiniai dvaro rūmai, oficina. Rūmai vienaukščiai su mezoninu, stačiakam­ piai, statyti pagal žinomo Vilniaus architekto, vieno iš lietuviškojo klasicizmo kūrėjų - M ar­ tyno Knakfuso projektą. Pietinio jų fasado kompozicijos akcentas - dorėninis keturių kolonų portikas su plokščiu trikampiu fron­ tonu. Šiauriniame fasade - analogiškų formų šešių kolonų portikas. Viršuje kolonos laiko balkoną, aptvertą puošnia ažūrine metalo tvorele. Anksčiau rūmai buvę balti. Priestatas pastatytas X X a. pabaigoje’ čia veikusiai mo-

Leipalingio rūmų fasadas iš kiemo pusės

346

L

20 4

LELIONYS

kutiniai savininkai - Doria-Dernalovičiai valdė dvarą iki 1923 m., kuomet per žemės re­ formą buvo išdalytas. Dvare įsikūrė progim­ nazija. Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose ilgai veikė Leipalingio vidurinė mokykla.

LELIONYS

Prienų r. Stakliškių šen.

Dvaro sodybos fragmentai plentu nuo Stak­ liškių Vilniaus kryptimi, prie to plento atsiša­ kojim o Vyšniūnų link - gyvenamasis namas, kumetynas, atnaujintas ir lyg nepraradęs au­ tentiško vaizdo, mūriniai ūkiniai pastatai (ar­ klidės, sandėliai). Nuo X V I a. dvaras priklausė Alytaus eko­ nomijai, įkurtai 1589 m. ir egzistavusiai kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio žemės valda. X IX a. pradžioje valstybinis Lelionių raktas (2 palivarkai ir 6 kaimai) išnuomotas M arkokyklai. Į šiaurę nuo rūmų tyvuliuoja nedidelis ežeriukas. Už jo stovėję ūkiniai dvaro pastatai

vičiui dvylikai metų. 1835 m. nuoma perleis­ ta (taip pat dvylikai metų) dvarininkui Fran­ cui Malachovičiui.

neišliko. Priešais rūmus - parteris. Geom etri­

X IX a. antroje pusėje Lelionių dvarą įsigi­

nio plano dvaro parkas greičiausiai įkurtas

jo bajorai Rosochatskiai, kurie be Lelionių

X IX a. Dabar jis užima 4,5 ha plotą, tačiau jau

valdė dar kelis dvarus. LDK šios giminės at­

praradęs ankstesnį savo išplanavimą.

stovai X V I-X V II a. užimdavo aukštas parei­ gas: M ikalojus-Pranciškus buvo Trakų tijū­

Leipalingio dvaras rašytiniuose šaltiniuo­ se minimas nuo 1503 m. Jį įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. 1508 m. ka­

nas, Jonas-Stanislovas - Vilniaus iždininkas, ir pan. Lietuvos Metrikoje 1525 m. rašoma,

ralius Žygimantas Senasis dvarą padovanojo Vitebsko vaivadai Jonui Sapiegai. Jo paveldė­

kad Rosochatskiai į kariuomenę privalėjo

tojai šias žemes valdė apie du šimtus metų, iki 1742-ųjų. Nuo tada iki 1792-ųjų Leipalin­

1886 m. tituliarinis patarėjas Antanas Rosochatskis, Kaliksto sūnus, Lelionis paveldėjo

pristatyti du visiškai ginkluotus raitininkus.

gis priklausė Masalskiams. Vėliau, apie šimtą metų, iki 1875 m. dvarą valdė Kruševskiai. Daugiausia nusipelnė Leipalingiui dvaro savi­ ninkas, Vilniaus katedros kanauninkas Anta­ nas Kruševskis, pastatęs iki mūsų dienų išli­ kusius rūmus, bažnyčią, kurios požemiuose jis ir palaidotas. 1873 m., mirus Antanui Kruševskiui, dvaro savininkai dažnai keitėsi. Lei­ palingis priklausė Kašicams, Kavaliauskams, Balinskiams. Pastarieji ypač išgražino parką: įrengė vaizdingų kanalų, pristatė altanų. Pas­

349 Lelionių dvaro ledainė

205

LENTVARIS

iš savo brolio Julijaus, o 1889m. jį užstatė V il­ niaus žemės ūkio banke. Iš pastatų aprašymo

L

galima spręsti, kad Kalikstas Rosochatskis pastatė naujus ūkinius pastatus ir užsiiminė­

sumūrytas iš raudonų plytų (X IX a.). Jis iški­ lęs ant aukštos akmeninės pamūrės. Archi­ tektūrinės pastato formos gana paprastos. Pokariu dvarelio rūmai priklausė kolū­

jo intensyvia žemės ūkio veikla. Po Antano

kiui, dabar jie privatizuoti.

Rosochatskio mirties 1904 m. likusį nekil­ nojam ąjį turtą ir skolas įvairiems bankams bei privatiems asmenims pasidalijo šeši jo vaikai - du sūnūs ir keturios ištekėjusios dukros. Dvarui priklausiusi žemė, miškas ir ežeras padalinti dukroms: Marijai Jadvygai

LEMANTAUČIZNA Širvintų r Gel­ vonų šen. Dvaro sodybos fragmentai atokiau nuo pagrindinių kelių, apie 2 km į p. nuo Ba­ gaslaviškio. Išlikę tik rūmų griuvėsiai.

Rosochatskytei-Čižienei ir Vandai Karolinai Rosochatskytei-Bobetinskienei. 1924 m. per žemės ūkio reformą dvaro žemė suskirstyta į 23 sklypus. M arijai Čižienei buvo paliktas dvaro centras ir 80 ha žemės. Tarpukary­ je dvaro reikalus tvarkė M. Čižienės sūnus M arijonas Čižas. 1940 m. tarybų valdžia nusavino Lelionių dvarą su visu inventoriumi. Marijonas Čižas buvo miręs, o senoji bajorė Marija Čižienė gyveno suklypusiame, mediniame dvaro na­ me, ji prašė palikti 10 ha žemės. Prašymas nebuvo patenkintas.

LELIŪNAI

351 Lemantaučiznos dvaro rūmų griuvėsiai

LENTVARIS Trakų r. Lentvario šen. Lentvaris atokiau nuo Vilniaus - Trakų ke­

Utenos r. Leliūnų šen. Dvaro

lio - link miestelio veda šio kelio atšakos.

sodybos fragmentai apie 14 km nuo Utenos plentu Ukmergės link. Išlikę dvaro rūmai.

Lentvario dvaras - prie to paties pavadini­ mo ežero, šiauriniame jo krante, pusiasaly­ je. Dvaro sodyboje - X IX a. vid. - X X a. pr. dvaro pastatai: rūmai (statyti 1855-1865 m.,

Nedaug tėra žinių apie šią dvarvietę. Ž ino­ ma, kad X V II a. ji priklausė Pomarnackiams, vėliau - Arcimavičiams. Vadinamojo “plytų

rekonstruoti 1899 m.), namas, kavinė „Riv­

stiliaus” dvaro rūmas - stačiakampio plano,

jera“, vandens malūnas, daržinė, arklidė, na­ mas, arklidė-namas, bokštas, namas. Parkas įkurtas apie X IX a. vid., rekonstruotas X IX a. pab. pagal garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto E.F.Andrė projektą. Parke tyvu­ liuoja trys tvenkiniai, teka upelis. Dvaro sodybą sudarė 4 skirtingos paskir­ ties kiemai - reprezentacinis, gyvenamasisbuitinis, ūkinis ir gamybinis. Parkas su van­ dens telkiniais -atskiras vienetas. Lentvario dvaras, lyginant su kitomis dvarų sodybomis Lietuvoje, išsaugojo savo

L

20 6

LENTVARIS

autentiškumą - pagrindiniai dvaro laiko­ tarpio sodybos elementai liko nepakitę. So­ vietmečiu sodyboje nepristatyta kapitalinių statinių, kurie užgožia ir naikina autentišką dvaro aplinką, darko jo erdvinę struktūrą.

tėvo statytus rūmus; projekto autorius - bel­ gų architektas de Vego (Waegh). Rekonstruk­ cijoje taip pat talkino archit. T.Rostvorovskis, inžinierius A.Antonovičius; archit. Leandro

Tiesa, kai kurie paminkliniai dvaro pastatai

Marconi suprojektavo perdangos sijas. 1899 m. rūmai įgavo dabartinę - angliškos gotikos

„apaugo“ menkaverčiais priestatėliais. Kadangi sodyba susiformavo per palygin­

- išvaizdą. Tai sudėtingo plano pastatas su kraštiniais ir viduriniais trijų-keturių aukš­

ti trumpą laiką (X IX a. vid. - X X a. pr.), visų

tų rizalitais, šešiaaukščiu bokštu, trisienėmis

pagalbinių ir ūkinių dvaro pastatų architek­

iškyšomis. Rūmų dominantė - asimetriškai suplanuotas bokštas su smailiu stogu ir 4

tūrai būdingas vadinamasis „plytų stilius“. Jie netinkuoti, puošti raudonų plytų dekoru,

neogotikiniais elementais. Seniausias dvaro ansamblio statinys bokštas, iškilęs ant anksčiau, dar X V II a., čia

mažesniais bokšteliais. Ypač išraiškingas po

rekonstrukcijos tapo rūmų fasadas - netin­ kuotas raudonų plytų mūras harmoningai dera su tinkuotomis ir baltintomis detalėmis. Rūmų puošybos elementai daugiausia pa­

stovėjusio pastato liekanų. Įdomus kavinės „Rivjera“ pastatas, - jo frontoną puošia atlantų

daryti iš šviesaus smiltainio. Ypač turtingai

figūros. Tiškevičių valdymo laikais čia rodytas kinas, vykdavo koncertai ir vaidinimai. Šalia

dekoruotas bokštas ir mažesnieji bokšteliai. Šiaurės rytų pusės rizalitą puošia neobaro-

kavinės buvusi nedidelė valčių prieplauka.

kiniai reljefiniai kartušai su herbais. Rūmų išorei gyvumo suteikia aukšti ažūriniai anglų

1878 m. statytos dvaro daržinės fasadai dekoruoti kam piniais bokšteliais, įžam ­ biai suklotų plytų frizais, lenktais langų sandrikais. Dvaro arklidė sumūryta iš lauko riedu­ lių ir plytų. Abiejuose pastato galuose, virš stogo kyla aštuoniakampiai bokšteliai. Gali­ niai fasadai su laiptuotais frontonais puošti ažūrinėmis raudonų plytų tvorelėmis ir pu­ sapskritėmis arkomis. Viduje grindys buvę išklotos pilkomis ir juodom is keraminėmis plytelėmis. Jau apgriuvusios arklidės neti­ kėtai atgijo 2003-iųjų vasarą - čia surengtas muzikos festivalis „Kultūros tvartas“, vykęs ir vėlesniais metais. Tiškevičių Lentvario rūmai formavosi dviem etapais. 1855-1865 m. grafas Juozapas Tiškevičius pagal archit. Gustavo Šachto pro­ jektą pasistatė čia neogotikinio stiliaus rū­ mus. Tačiau 1875 m. savo rezidenciją jis per­ kėlė j Kretingą. Lentvario rūmai stovėjo tušti. 1891 m. dvarą paveldėjęs Juozapo sūnus V la­ dislovas Tiškevičius iš pagrindų rekonstravo

gotikos stiliaus kaminai. Per Pirmąjį pasaulinį karą rūmai smarkiai nukentėjo. Tarpukaryje jų savininkai, netu­ rėdami lėšų remontui, buvo priversti gyventi administraciniuose pastatuose. Antrojo pa­ saulinio karo metu dvaro rūmai vėl apgadinti. 1897 m. Vladislovas Tiškevičius, pasi­ kvietęs garsųjį prancūzų kraštovaizdžio ar­ chitektą E.F.Andrė su sūnumi Renė, pertvar­ kė vietinių sodininkų užveistą dvaro parką. Priešais rūmus atsirado parteris su dviem takais, kurių pakraščius puošė marmuro skulptūros. Parke įrengtos vandens kaska­ dos, dirbtinės uolos, akmeniniai tilteliai. Takų sistema pritaikyta prie vietos reljefo. Parko įdomybė - tiltas-viadukas per kas­ kadinį upelį. Jo skliautai atrodo tarsi iškalti natūralioje uoloje. Ant kalvelių parke buvę skulptūros. Dabar išlikusi tik viena kolona, ant kurios stovėjęs Tado Kosciuškos biustas. Pietinėje pusėje parką supa Lentvario ežeras, iš rytų - trys grandine išsidėstę tven-

207

LENTVARIS

L

35Z Lentvario rūmai gamtos fone kiniai. Dirbtiniu laikomas Lentvario ežeras atsirado čia grafo Juozapo Tiškevičiaus val­ dymo laikais, kai specialiu kanalu iš Trakų ežerų atvestas vanduo. Iki tol jis buvęs žy­ miai mažesnis. Ežere yra trys salos. Giliausia

parkas su geometrinio plano rūmų aplinka dabar užima 12,7 ha plotą. Litovariškių (Landvaro) dvaras minimas dar X V I a.; iš šio pavadinimo vėliau, matyt,

vieta - 34,5 metro. Dvaro klestėjimo laikais

ir kilo Lentvario vietovardis. X V II a. šias že­ mes valdė didikai Sapiegos, X V III a. pab. -

jam e plaukiojo mažytis garlaiviukas, skirtas pramogautojams. 1850-1873 m. ežere supil­ tas pylimas, vedęs į sodybą. Peizažinis dvaro

X IX a. pr. Dombrovskiai, vėliau - Šachnovai, Izdebskiai. 1850 m. dvarą ir šalia jo augantį miestelį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius.

351 Pirminis Lentvario dvaro vaizdas (apie 1899 m.)

L

20 8

LEONARDAVA

Jam valdant susiformavo iki mūsų dienų iš­ likusi dvaro sodyba. Iki tol čia buvę tik vals­ tiečių bei ūkiniai pastatai. Tikėtina, kad Juo­ zapas Tiškevičius pirmasis įkūrė šioje vietoje dvaro sodybą su reprezentaciniais rūmais. Apie 1870 m. Lentvario dvaro sodyboje apsigyveno Juozapo Tiškevičiaus sūnus Alek­ sandras su žmona Marija Puslovskyte. Po J.Tiškevičiaus mirties (1891 m.) dvaras atiteko kitam jo sūnui - Vladislovui Tiškevičiui, kuris rekonstravo rūmus, pertvarkė parką. 19101926 m. Vladislovas, Marija ir Kristina Tiš­ kevičiai fundavo Viešpaties Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios Lentvaryje statybą. Tiškevičiams dvaras priklausė iki Antrojo pa­ saulinio karo. Pokaryje (nuo 1957 m.) rūmuo­ se veikė Kilimų audimo fabrikas, po remonto čia įsikėlė fabriko administracija. Dabar rūmai - privati nuosavybė. Naujasis jų savininkas

354

Leonardavos dvaro dvasia dar gyva jos senojoje dalyje

šioje žemėje. Dabar galima pamatyti jau visą skulptūrų parką. A. Pajuodis puoselėja mintį Leonardavoje statyti turizmo centrą.

LEONPOLIS.

Ukmergės r. Deltuvos

šen. Dvaro sodyba Šventosios dešiniajame krante, apie 5 km į p.v. nuo Ukmergės - rū­ mai, daržinė, kumetynas, pastatas, vadina­

verslininkas Laimutis Pinkevičius pradžioje energingai ėmėsi Lentvario rūmų tvarkymo,

mas ligonine, svirnas, spirito varykla.

bet savo versle patyręs sunkumų, apleido ir dvaro reikalus. 2010 m. dvaras atrodė apleis­

skiriama Radviloms - esą 1721 m. - rūmai buvo pastatyti kaip medžioklės namas My­

tas, nusiaubtas vandalų. Gal atsigavus eko­

kolui Radvilai. Tačiau 1721 m. rūmai, ti­

nomikai, geresnių laikų sulauks ir Lentvaris.

kriausiai, jau senai stovėjo. Leonpolio dvaro

LEONARDAVA . Panevėžio r. Krekena­

rūmai stovintys strateginėje vietoje (ties per­ kėla per Šventąją), netoli legendinių ir pusiau

vos šen. Dvaro sodybos fragmentai dešiniaja­ me Nevėžio krante tarp Panevėžio ir Krekena­

Dvaro rūmų statyba pagal tradiciją pri­

legendinių vietų (Ročkalnio, kur esą buvo palaidotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio

vos, jau arčiau Krekenavos. Iš buvusių dvaro pastatų išliko tik vištidė, perdaryta į gyvena­

Utenio tėvas Kukovaitis, Sukinių - Pilaitės

mąjį namą, vartų likučiai ir vešlus parkas.

į piliakalnį kalvos (kitoje Pavarklos upe­ lio pusėje), greičiausiai turėjo būti statomi

Vietovardis kilo gal nuo dvaro savininko Leonardo Bitauto, kuriam dvaras priklausė 1881 m. Vėliau, 1905 m. minima dvaro savi­ ninkė grafaitė Elena Kosakauskaitė. Per sovieti-

piliakalnio, Moko akmens), netoli panašios

kaip gynybinė pilis. Architekto R. Jaloveckio nuomone, seniausieji dvaro rūmų mūro fra­ gmentai turi gotikos požymių t.y. gali siekti

zaciją dvaro savininkė, jau turėdama 71-erius metus ištremta į Sibirą. Iš tremties ji emigravo į užsienį ir į savo dvarą nebegrįžo. Pokariu dva­

X V I a. Ar šis rūmų - pilies pastatas statytas

ras sunyko. Dabar buvusią dvarvietę valdo pa­ nevėžietis skulptorius Alfridas Pajuodis. Meni­ ninkas steigia čia Mėnulio akmens parką. Taip

ir Deltuvos valsčiaus (Didžiosios Deltuvos) valdose, todėl rūmų statyba gali būti sietina

vadinosi pirmoji skulptūra, kurią jis pastatė

ir su kitais fundatoriais. Remiantis X IX a.

Dovidavičių - nežinoma, kadangi dėl savo strateginės paskirties, Leonpolis galėjo būti gynybinis punktas, ir intarpas Dovydaičių

209

355 Tarpukario laikų Leonpolio dvarininkas Mykolas Devenis

pradžios inventoriais, aprašančiais išlikusius ankstesnės statybos fragmentus, galima teig­ ti, kad Leonpolio rūmai - pilis buvo kažkuo panašūs į Siesikų pilį ir pastatyti ne vėliau X V II a. Taigi Radviloms galima priskirti tik rūmų - pilies rekonstrukciją ir X V III - X IX a. pradžios interjerus. 1799 ir 1800 m. dva­ ras įkeičiamas Mykolui Tiškevičiui. 1801 m. mirus Motiejui Radvilai, visas jo turtas už skolas buvo išdalintas kreditoriams. Dalis turto liko Motiejaus sūnui Konstantinui Ra­ dvilai. Leonpolis išskirstomas 1804 m. spalio 4 d. Vilniaus žemės teismo spendimu. Leon­ polio dvarą perėmė M. Tiškevičius, išpirkęs vekselius iš skolintojų. Leonpolio dvarui ati­ tekus Tiškevičiams ir dvarą ėmus nuomoti, nuomininkai (I. Michalovskis, Šukevičiai) negyveno rūmų pastate. 1846 - 1849 m. vyko

LEVAN IŠKIS

356

Leonpolio rūmai

vos žemės reformos Radvilaitė dvarą pardavė daktarui Mykolui Deveniui. Devenių, o ypač E. Devenienės - Vileišytės dėka, dvare buvo sukurtas pavyzdinis ūkis, veikė spirito vary­ kla, garinė pieninė su 8 nugriebimo punktais, dvarui priklausė 268,94 ha žemės. Po Antrojo pasaulinio karo Leonpolio dvaro žemės ati­ teko Leonpolio tarybiniam ūkiui, rūmuose buvo įkurdinta mokykla, biblioteka, kultūros namai, apgyvendinti žmonės. 2000 m. dvaro pastatai ir žemė grąžinta Devenių dukrai Da­ liai Bobelienei. Bobelių pastangomis rūmai dalinai suremontuoti. 2005 m. dvaro rūmai parduoti. Naujieji savininkai ketina dvarą pritaikyti turizmo reikmėms.

LEVANIŠKISII. Širvintų r. Zibalų šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 2 km į š.r. nuo Zibalų, pravažiavus Levaniškių I kaimą: rūmai, kalvė, svirnas. Dvaro sodyba kūrėsi nuo X IX a. antrosios pusės.

rūmų perstatymo - remonto darbai, dabarti­ nis rūmų vaizdas yra išlikęs iš tų laikų. 1877 m. Leonpolis, kaip sudėtinė Deltuvos dvarų dalis, atiteko Benediktui Henrikui Tiškevi­ čiui, Mykolo sūnui. 1908 m. visą komplek­ są išsidalino jo vaikai. 1912 m. Leonpolis su 508,74 dešimtinėmis žemės ir 37. 500 rublių skola buvo parduotas Taidai Radvilaitei, Ka­ rolio Radvilos dukrai iš Taujėnų. Paskutinė iš Radvilų valdžiusi Leonpolį buvo kunigaikš­ tytė Celestina Radvilaitė. Po 1921 m. Lietu-

L

357 Mediniai Levaniškio dvaro rūmai

L

210

UBERIŠKIS

Dabar čia ūkininkauja naujasis šeim i­ ninkas Arūnas Martinėlis. Jis nori išsaugoti autentišką, be vinių statytą svirną, baigia re­ konstruoti kalvę.

LIBERTAVA. Dvaro

sodybos

Molėtų r. Balninkų šen. fragmentai

Libertavos

ežero p. krante: mediniai rūmai su stambiu dviaukščiu rizalitu centre. Rūmų langai ir pakraigės išpuoštos medžio pjaustiniais. Dar

LIBERISKIS

Panevėžio r. Naujamies­

čio šen. Dvaro sodyba prie patvenktos Šuo-

išlikusi klėtis, tvartas, vartų likučiai. Yra žinoma, kad 1882 m. Anupras Ma-

jos upės, apie 3 km j š.v. nuo Naujamiesčio

karskas Libertavos dvarą įsigijo paveldėjimo

- virš dešimties išlikusių dvaro laikotarpio statinių, geometrinio plano parkas.

keliu - mirus jo tėvams Kornelijui Makarskui ir jo žmonai Marijai Mackevičiūtei-Ma-

Laikoma, kad dvaras pirmą kartą pam inė­ tas 1595 m. X V III a. pabaigoje ar X IX a. pra­

karskienei. O šie dvarą buvo pirkę iš Fiodoro Paškevičiaus. A. Makarsko valdymo laikais, iki 1922 metų, Libertavos dvaras - pats

džioje dvarą įsigijo Ignas Karpis (1780-1809) (plačiau apie jį (žr. Joniškėlis). Karpių giminė dvarą valdė iki pat sovietizacijos. 1940 m. na­

gražiausias ir turtingiausias visoje apylinkėje. Dvarininkas domėjosi menu, todėl pagrin­

cionalizacijos dokumentuose dvaro savinin­ ke įvardijama Marija Karpienė, kitame do­

diniai dvaro rūmai buvo pastatyti labai meniški ir papuošti įvairiausiais medžio

kumente - Ema Karpienė. Ji palaidota šalia

dirbiniais. Ypač gražūs medžio raižiniai papuošė didžiulę verandą prie pagrindinio įėjimo. Visa dvaro teritorija buvo apsodin­ ta medžiais. Įrengti du tvenkiniai, užveistas gražus sodas.

dvarvietės.

Per tarpukario žemės reformą iš A. Makarsko įpėdinių paimta apie du šimtai hektarų žemės. Tad dvaras liko gerokai ap­ karpytas. Dalis apkarpytos žemės atiteko A. Makarsko sesers vyrui A. Prušinskui, kuris laukų darbams taikė pažangiausią tuo metu techniką. 358

Liberiškio dvaro tvartas dar traukia fasado puošyba

359 Medžio pjaustiniais puošti Libertavos dvaro rūmai

277

LYDUOKIAI

LYDUOKIAI.

L

Ukmergės r. Lyduokių

šen. Dvaro sodybos fragmentai. Istoriniuose šaltiniuose Lyduokiai pirmą kartą paminėti 1499 m. Tada ši vietovė priklausė Bagdonui Petkevičiui. Iš X V I a. yra išlikusi Lyduokių kaimo vaito knyga. Nuo X V II a. pradžios Ly­ duokių dvaro savininkais tapo Jaunuolio her­ bo bajorai Dambrauskai, į Lietuvą atsikėlę iš Lenkijos. Ukmergės pavieto bajorų maršalka Marcijonas Juozapas Dambrauskas, išleisda­ mas savo dukterį Teresę už Salų ir Taujėnų paveldėtojo Ukmergės pastalininko Kristu­ po Morikonio, Lyduokių dvarą atidavė kaip kraitį. Vienas iš M orikonių sūnų Mykolas Tadeušas (1720 - 1780 m .), 1747 m. vedęs Kotryną Todvenaitę, apsigyveno Lyduokių dvare. Po jo mirties dvarą paveldėjo jų sūnus, Ukmergės paseniūnis Juozapas Morikonis.

atiteko jai kaip kraitis. Po F. Pliaterienės m ir­

361■Lyduokių dvaro grafas M.S. Kosakovskis (kairėje), centre - jo tėvas, dešinėje - vyresnysis brolis

ties Lyduokius paveldėjo jos sesers Dorotės sūnus Ignotas Lopačinskis (1822 - 1882 m.).

pristatydamas du bokštus ir dvi navas, H. Voinickio žmonos rūpesčiu netoli Lyduokių

I. Lopačinskis aktyviai dalyvavo 1863 m. su­

pastatytas mūrinis koplytstulpis šv. Rokui, dvaro žmonėms duodavo malkų, ganyklų,

Jo dukrai Felicijai (1791 - 1863 m.) ištekėjus už grafo Vaclovo Pliaterio, Lyduokių dvaras

kilime ir, nujausdamas dvaro konfiskaciją, apie 1863 m. pardavė jį Karoliui Bistramui. Vienai iš K. Bistramo dukterų ištekėjus už karo inžinerijos generolo H. Voinickio, K. Bistramas Lyduokių dvarą užrašė jam (apie

išnuomodavo žemės. Mirus H. Voinickio žmonai ir jam vedus antrą kartą, jo sūnūs iš pirmosios santuokos įkalbėjo tėvą parduo­ ti dvarą. 1907 m. birželio 19 d. H. Voinickis

1870 m.). Generolas, nors dvare gyvendavo

Lyduokių dvarą su Felinkos palivarku, van­

tik vasarą, apie save ir šeimą Lyduokiuose

dens malūnu ir skolomis Vilniaus bankui,

paliko gerus prisiminimus: samdė m okyto­ jus mokyti Lyduokių vaikus rašto ir aritm e­ tikos, 1884 m. perstatė Lyduokių bažnyčią,

už 49 630 rublių pardavė grafui Mykolui Sta­ nislovui Kosakovskiui (1883 - 1960 m.). M. S. Kosakovskis perstatė dvaro rūmus, įkūrė dvare pavyzdinį ūkį. Felineko (Felinkos) pa­ livarke, kuriame vasaros metu lankydavosi Varšuvos žemės ūkio akademijos studentai (daugiausia aristokratų sūnūs) ir dėstytojai, žemės ūkio darbuose diegė pažangiausią to meto techniką, augino geriausių veislių gal­

36°- Lyduokių dvaro rūmai (neišliko)

vijus ir žirgus. Tuo metu dvarui priklausė 776 ha žemės. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Kosakovskiai išvyko į Varšuvą, dvaro

L

212

LYDUOKIAI

362

Šventinis susibūrimas Lyduokių dvare XXa. pradžioje

valdytoju palikę Mykolą Šarmavičių. Po karo M. S. Kosakovskis nuvyko į Vilnių, buvo Že­ ligovskio armijos karininkas. Vėliau išvyko į Lenkiją. Prieš išvykdamas naujajai Lietuvos

centrą su 80 ha žemės nusipirko architek­ tas K. Reisonas. Dvaras, rūmai ir parkas, daugiausia K.Reisono žmonos pastangomis, imti tvarkyti, remontuoti. Dvaro žemėse atlikta melioracija. Tvarkos ir švaros reika­

valdžiai paliko raštą, pagal kurį turėjo gauti žemės dvare gyvenusieji, jo manymu, nusi­ pelnę darbininkai. Pasak žmonių prisim ini­

lauta ir iš dvaro darbininkų. 1940 m. Reiso-

mų, 1919 m. dvare trumpai gyvavo bolševikų

vokiečiams vėl grįžo. Dar kurį laiką gyveno

įkurta žemės ūkio komuna, kuriai vadovavo M. Šarmavičius (?). Nuo 1920 m. dvaro pas­

dvare, artėjant frontui pasitraukė ir po karo išvyko į Australiją. Po karo dvaras buvo na­

tatuose buvo įsikūrę Lietuvos kariuomenės kariai. Po 1922 m. žemės reformos dvarui

cionalizuotas ir ėmė sparčiai griūti. Prisidėjo prie to ir aplinkiniai žmonės: naudojo kurui

palikta 80 ha žemės ir dvaro pastatai. Liku­ si žemė parduota (Felinkos palivarkas) arba

medines pastatų dalis, nešdavosi namo ką

nai išvyko į Vokietiją, bet Lietuvą okupavus

išdalinta Nepriklausomybės kovų savano­ riams, dvaro kumečiams, mažažemiams. Vėliau dvarui žemės norma padidinta iki 105 ha, grąžinta 15 ha miško. Dvarui likus be šeimininko

(dvarą prižiūrėjo

M. S. Kosa-

kovskio patikėtinis J. Radvilavičius), jis buvo nuomojamas, prastai prižiūrimas ir gerokai apnyko. 1924 m. iš varžytinių parduota 12 dvaro pastatų, dvarą išsinuomojo Juozas Ra­ dvilavičius ir M. Šarmavičius. 1934 m. dvaro

361 Lyduokių dvaro ūkiniai pastatai su observatorijos bokštu

21 3

LINKUVA

panorėję. Dvaras tapo Jakšiškių valstybinio ūkio skyriumi. Kai susikūrė Lyduokių kolū­ kis, dvaras perėjo jo žinion, buvo tvarkomas

L

LINKSMUČIAI.

pagal kolūkio poreikius. Atkūrus Lietuvos

Pakruojo r. Pakruo­ jo šen. Dvaro sodybos fragmentai p.v. Pa­ kruojo miesto pakraštyje, prie kelio Lygumų link, ties Kruojos ir Savelio upelių santaka

nepriklausomybę, suirus kolūkiui ir vėliau susikūrusiai Lyduokių žemės ūkio bendro­

- gyvenamasis namas, du ūkiniai pastatai iš akmens mūro, liepų alėja.

vei, dalis pastatų ir prie jų esanti žemė buvo išdalinta dirbusiems kolūkyje už pajus, dalis

Tai buvęs Pakruojo dvaro (žr.) palivarkas, vadintas Kiauliškiais. Gal tarpukariu tas nei-

privatizuota.

tin gražiai skambantis vietovardis pakeistas

Dvaro laikus primena išlikęs apie 5 ha par­ kas su trimis buvusiais tvenkiniais, mūrinių ūkinių pastatų liekanos. Dabar dvaro sody­

kitu kraštutinės reikšmės vietovardžiu - ar čia tokia linksma vietovė, ar žmonės gyvena linksmučiai?

bos likučiai - privati nuosavybė.

LINKAVIČIAI (Linkaučiai, Sla­ bada). Panevėžio r. Krekenavos šen. Dva­ ro sodyba dešiniajame Nevėžio krante, apie 4 km nuo Krekenavos keliu Kėdainių link - virš dešimties dvaro laikotarpio statinių ir jų liekanų. Išsiskiria du akmenų mūro tarnų namai, svirnas, šešiakampė daržinė. Prie Ne­ vėžio dar matyti malūno ir užtvankos griuvė­ siai. Nuo asfalto į kalną veda akmenimis grįs­ tas kelias. Parkas, kuriame auga daug klevų. Linkavičių dvaras ir kaimas pirmą kar­

565

Linksmučių dvaro gyvenamasis namas

LINKUVA. Kauno m.

Šilainių sen. M o­

tą paminėti 1585 m. Dvaras priklausė Siru-

sėdžio g. 62. Dvaro sodybos fragmentai ne­

čiams, Prozorams, Zavišoms. 1940 metų

toli Žemaičių plento, prie Veršvos upelio. Spėjama, kad dvaras šioje vietoje pradėjo kurtis X V I a. Manoma, kad didikai Radvilos

nacionalizacijos dokumentuose savininku nurodytas Povilas Zaviša (29 metų), kitur - Paulina Zavišienė (69 m.). Tikėtina, kad tai motina ir sūnus. Abu jie ištremti į Sibirą.

Linkuvos (Linkuvėlės) dvarelį valdė iki 1773 m. Po to - įvairūs savininkai. Tarpukario ne­ priklausomos Lietuvos laikais dvaras išpar­ celiuotas, jo žemės išdalintos bežemiams ir savanoriams, gynusiems Lietuvos nepriklau­ somybę. Dvaro centras su 46,5 ha žem ės p er­ duotas Kauno arkivyskupijos kurijai. D varą realiai valdė Kauno arkivyskupas m etro p o li­ tas Juozapas Skvireckas ( 1 8 7 3 - 1 9 5 9 ). Jis įstei­ gė dvare pavyzdinį ūki - įrengė šiltnam ius, augino vynuoges. Pokariu dvare įsikūrė kolū ­ kis. Pastaruosius tris dešim tm ečius dvaro sta­

364-Linkavičių dvaro svirnas

tiniai paversti butais, po nepriklausom ybės atkūrimo dalis jų privatizuota. Kadangi nėra

L

214

L1PLIŪN Al

366-Linkuvos dvaro rūmai Kauno mieste

vieno šeimininko, gyventojai savo lėšomis bando tvarkyti centrinį pastatą - atnaujino

Dvaras kūrėsi nuo X IX a. pradžios iki X X a. pr. Tarpukariu priklausė Alinos ir Česlovo

balkono turėklus, keičia langus. Kauno m ies­

Christauskų šeimai. Č. Christauskas buvo

to savivaldybė skyrė lėšų tvenkiniui išvalyti.

Lietuvos kariuomenės savanoris, kovose už Lietuvos nepriklausomybę netekęs sveikatos

LIPLIŪNAI. Kėdainių r. Kėdainių kaim.

- dėl kontūzijos nevaldė kojų. Dvare gimė

šen. Dvaro sodybos fragmentai maždaug už

Stepas Christauskas, kuris kartu su tėvais

septynių kilometrų nuo Kėdainių Krakių

1941-aisiais ištremtas į Krasnojarsko kraštą.

link. Dvaro rūmai vienaukščiai, tinkuoto mūro. Pagrindinį įėjimą paryškina keturių

Dvare pokariu veikė parduotuvė, mokykla. Į gimtinę dvaro paveldėtojas S. Christauskas

masyvių kolonų prieangis su balkonu virš jo.

grįžo tik 1992 m., atgavęs tėvų ūkį.

Balkoną puošia ažūrinė metalo tvorelė. Virš balkono kyla mezoninas. Mūrinis ūkvedžio namas išsiskiria dantytu karnizu pakraigėje. Medinis vienaukštis kumetynas. Dvaro lai­ kus mena senas ąžuolas.

LIŠKIAVA . Varėnos r. Liškiavos šen. Ke­ liaujantiems po Lietuvą Liškiava įsimena vie­ nu iš mūsų krašto baroko šedevrų - bažnyčia, šalia atsikūrusiu vienuolynu. Tačiau įdomi ir dabar jau nematoma Liškiavos istorija.Tai - senoji Liškiavos dvarvietė, teritorija prie Bažnyčios kalno (dar vadinamo alkakalniu), Liškiavės (Krūčiaus) upelio ir Nemuno san­ takoje, abipus kelio Liškiava - Druskininkai. Dvaro teritorijai priklausė ir pats Bažnyčios kalnas. Dabar per dvaro teritoriją nutiestas ke­ lias, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

367

Lipliūnų rūmai

Dvarvietė tyrinėta archeologų J. Markelevičiaus (1975), A. Strazdo (1996). Kalvos p.r. dalyje aptikti akmeniniai pastato pamatų

215

368

Liškiavos dvarvietė - Bažnyčios kalnas ir jo papėdė

fragmentai, p. šlaite - mūro siena, saugojusi jį nuo slinkimo. Rasta herbinių koklių, kera­ mikos, stiklinių indų fragmentų, metalo dir­ binių, monetų. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Manoma, kad X V a. antrojoje pusėje ant kalvos pastatyta medinė bažnyčia, dėl to ir kalva pradėta vadinti Bažnyčios kalnu. X V I a. viduryje bažnyčia sudegė (spėjama, padeg­ ta religinių kovų metu, - tuo metu Liškiavoje kūrėsi evangelikų reformatų bendruomenė). Bažnyčia atstatyta ir gyvavo iki X V II a. pra­

LIUBAVAS

L

plento Nemenčinės link pro Ažulaukę: ofici­ na, vandens malūnas, koplyčia, daug ūkinių pastatų. Dvaras žinom as nuo X V I a., kaip k a­ rališkasis dvaras. 1554 m. Žygimantas Au­ gustas dvarą perdavė M ikaloju i Radvilai Rudajam , kuris dvarą valdė iki 1577 m. ir pardavė Kasparui G olejevskiui. 1640 m. G olejevskių šeim a Liubavą pardavė T išk e­ vičiam s, kurie 1670 m. valdą pardavė M arcijonu i K rišp inui-K iršenšteinui. Ši gim inė dvarą valdė iki 1750 m., po to dvaras vėl atiteko Tiškevičiam s. V iena iš Tiškevičių panelių ištekėjo už Rafalo Sliznio (1804-

džios. Jai nugriuvus, Bažnyčios kalne pasta­

1881) ir Liubavas iki 1939 m. atiteko

tyti dvaro rūmai, kurie priklausė Liškiavos

Sliznių gim inei. R. Sliznis studijavo teisę

valdytojui M ikalojui Fronskevičiui-Radziminskiui, o nuo 1645 m. - jo sūnui Mykolui.

V ilniaus universitete, lankė Jono Rustemo dailės studiją, užsiėmė m eninių medalių ir biustų kūrim u. Gyvendamas dvare, tam skyrė visą laiką, liekantį nuo ūkinių rū ­

Rūmus sunaikino gaisras X V II a. pabaigoje. Ūkiniai dvaro pastatai, manoma, stovėję te­ ritorijoje, kuri dabar yra kitoje kelio į D rus­ kininkus pusėje. Dabar ten dirbamos žemės plotai, sodybos.

LIUBAVAS . Vilniaus r. Riešės šen. Dva­ ro sodybos fragmentai prie kelio nuo Molėtų

pesčių. R. Sliznis sukūrė daug tokių skulp­ tūrinių savo laikm ečio žymių žm onių p or­ tretų. Po R. Sliznio m irties dvarą valdė jo sūnus Gustavas, vėliau, jau X X am žiuje, - vaikaitis Jonas Rafalas Sliznis.

L

276

LIUBIŠKĖ

37h Liubiškės dvaro ponų namas

LIUBIŠKĖ.

Švenčionių r. Švenčionėlių

LIUDYNE

Panevėžio r. Velžio šen.

šen. Dvaro sodyba šalia kelio Švenčionys-

Dvaro sodybos fragmentai prie senojo kelio

Švenčionėliai - ponų namas, šeši ūkiniai

iš Vilniaus į Panevėžį, Nevėžio dešiniajame krante - 1907 m. statytas kumetynas, kuria­ me ilgai veikė mokykla, rūsys. Dvaro rūmai sudegė 1922 m. Išlikęs parkas su tvenkiniu ir sala jame, dvi liepų alėjos.

pastatai. Dvaras įsikūrė X IX a. viduryje, pri­ klausė broliams Žebrauskams. 1920 m. valdą nupirko Artimonovas. Dabar buv. dvaro ponų namas privati­ zuotas butais, kurių čia yra keturi. Tas namas

Liūdynė veikiausiai atsirado XVIII a. kaip

medinis, vienaukštis. Aplink - parko liku­

Pajuostės dvaro palivarkas. X IX a. pradžioje Pa­ juostės dvarą valdė Mykolas Meištovičius, kuris

čiai.

Liudynės kumetynas

37Z

277

LIUKONYS

L

turėjo tris sūnus. Liudynę jis atidavė valdyti jau­ niausiam Juozui Simonui. Pasakojama, kad besi­ mokydamas Paryžiuje jaunasis dvarininkas bu­ vo patekęs po tramvajumi ir neteko kojos. Dėl griežtumo ir tvarkingumo žmonės jį praminė šlubu vokiečiu. Liudynės ūkis buvo tvarkomas pavyzdingai, taikoma daugialaukė sėjomaina. Meištovičiai dvaro neteko per tarpukario Lietu­ vos žemės reformą. Žemė išdalinta kumečiams, o dvaro centrą nusipirko teisininkas A. Mikuta­ vičius. 1941 m. jis su šeima ištremtas į Sibirą. Po­ kariu dvare įsikūrė Lietžemtiekimo Panevėžio rajono skyrius, kuris pristatė dvarvietėje daug naujų pastatų.

LIUKONYS.

Širvintų r. Gelvonų šen.

Dvaro sodybos fragmentai Liukonių kaime prie Širvintos upės. Iš X IX a. pirmosios pu­ sės dvaro pastatų liko tik mūriniai, perstatyti rūmai. Senas parkas, alėja.

371 Įspūdinga Liukonių dvaro alėja

Nuo X V III a. antrosios pusės iki X X a. pr. - Kosakovskių nuosavybė. 1779 m. dva­

materialūs pėdsakai. Iš X IX a. garsaus dvaro

rą pirko LDK karinis ir politinis veikėjas Si­

išlikęs vienaukštis mūrinis pastatas - buvę dvaro rūmai. Matyt, jie ne kartą perstatinė­

monas Kosakovskis (1741-1794). Prisidėjęs

ti. Šiandien sunku patikėti, kad juose gausiai

prie Baro konfederacijos, nukreiptos prieš

lankydavosi svečiai. 1837 m. su giminaičiais

carinės Rusijos kėslus užgrobti LDK, orga­

apsilankiusi rašytoja ir dailininkė dvarininkė Gabrielė Puzinienė susižavėjusi rašė: „Gene­ rolas laukė mūsų Liukonyse, ir mes visu ta­

nizavo konfederatų būrius, kovėsi su caro kariuomene. 1768-1775 m. su pertrauko­ mis gyveno Turkijoje, emigracijoje. Gal ten pakeitė orientaciją. 1790 m. įstojo į Rusijos

boru patraukėme į ten... staiga, tarsi įsikūni­ jęs Klodo Loreno paveikslas, prieš pat mūsų

kariuomenę, su caro kariuomene jau kaip

akis pasirodė ąžuolais apaugęs kalnas, kurio

generolas 1792 m. atvyko į Vilnių, pasiskelbė LDK etmonu. 1794 m. kilus sukilimui prieš

papėdėje čiurleno Širvinta... Pasitiko pats

carinę Rusiją, sukilėlių suimtas ir Vilniu­ je pakartas. Vaikų neturėjo. Dvarą perėmė

mavo didelėje priemenėje. Viena iš svar­ biausių parko vietų buvo paminklas arkliui

sūnėnas, taip pat generolas Juozapas Kosa­ kovskis (1772-1842) iš Martyniškio, tapęs

(generolo kovos žirgui), ten buvo išvardinti ir mūšiai, kuriuose jis dalyvavo“.

Napoleono adjutantu. Mirė Liukonyse vien­ gungis, bevaikis. Dvaras neišsprūdo iš Ko­ sakovskių rankų, tačiau 1859 m. per gaisrą

Nebėra šiandien seno paminklo generolo žirgui. Dvaro parkas išsilaikė - augaloti medžiai, įvažiavimo į dvarą alėja. Parke - prieš keliolika

sudegė. 1917 m. dvarvietę nupirko Lumbis, o per žemės reformą tarpukario Lietuvoje

metų tautodailininkų pastatytos medžio skulp­ tūros. Dvaro rūmų priestate daug metų veikė

dvaras išparceliuotas. Liko tik legendos ir jų

mokykla, kuri prieš kelerius metus uždaryta.

šeimininkas. Įvairiaspalvės papūgos triukš­

L

LIŪLIŠKIS

LIULISKIS. Marijampolės sav. Igliau­ kos šen. Dvaro sodybos fragmentai - oficina iš akmens mūro su neorenesansinių formų baltais langų apvadais, šulinys. Kaip teigia J. Totoraitis („Sūduvos-Suvalkijos istorija.“ Kaunas,1938) Liūliškio dvaras

21 8

link, dešinėje kelio pusėje, Lokėnėlių kaime - ponų namas vienaukštis, tinkuoto m ū­ ro, jau mūsų laikais papildytas dviaukščiu priestatu su vienaukšte jungiam ąja dalimi; svirnas medinis, kurio durys iškaltos lente­ lėmis, sudėliotomis į besiskleidžiančio rom ­

m. savanoris Antanas Čižauskas gavo 9,37

bo formą, šalia durų - du nedideli langeliai. Dabar sodybos fragmentai - privati nuosa­ vybė.

ha valdžios išdalintos dvaro žemės, nusipir­ ko likusius dvaro pastatus. Dabar vėl privati

Dvaras kūrėsi X IX a. pirm ojoje pusėje - X X a. pradžioje. Parke, šalia ponų namo,

nuosavybė.

nedidelės kapinaitės, kuriose išlikusi dvari­ ninko Zigmanto Mackevičiaus (Zygmunt Mackievich) kapavietė.

statytas drauge su Daukšių bažnyčia apie 1864 m. Atkūrus Lietuvos respubliką, 1918

LOKĖNĖLIAI. Jonavos r. Šilų šen. D va­ ro sodybos fragm entai prie Kauno-Zarasų plento, apie 5 km nuo Jonavos Ukmergės

LOKINE. Ukmergės r. Siesikų šen. Dva­ ro sodybos fragmentai apie 4 km į š. nuo Siesikų, netoli užankančio ežerėlio. Dvaro sodybos liekanos: mūrinis svirnas, tvartasarklidė, daržinė, oficina (fligelis), du kum e­ tynai, daržinė. 2010 m. duomenimis - bešeimininkis turtas. Panašias vietas senovėje mėgo lokiai, ku­ rių Lietuvoje nemažai veisėsi iki X IX a. antro­

375

Lokėnėlių gyvenamasis namas

sios pusės. Kaimo pavadinimas byloja, kad lokių tikrai čia būta. Gal patikimesnė ver­ sija, kad anksčiau dvaras vadinosi Lukinė, nuo lenkiško žodžio Luk - lankas. Končių

279

LOMIAI

LOMIAI.

L

Tauragės r. Mažonų šen. Lo­

mių - Treinosios dvaro sodyba įsikūrusi prie Lomių-Vaitimėnų kelio, Treinosios kaime, Šunijos upelio krantuose. Iš dvaro laikų liko svirnas (statytas X IX a. pab.), namas (X X a. pr.), žaliuoja X IX a. įkurto parko fragmentai, jam e - nedidelis tvenkinys.

376-Lokinės dvaro pastatai žvelgia į aplinką jau tuščiomis langų akiduobėmis herbe vaizduojamas būtent Lankas. Lokine

Lomių dvaro sodybos pradžia siekia LDK laikus. Vėlesnių žinių apie dvaro istori­ ją nedaug. X IX a. pab. šias valdas nusipirko E.Šulcas, pradėjęs čia kurti dvaro sodybą. Kai kurie jos pastatai išliko iki mūsų die­

gyvenvietė tapo kažkur nuo X X a. aštuntojo dešimtmečio pradžios.

nų. E.Šulco pradėtus darbus tęsė H.Šulcas.

Jau 1585 m. minimas Lokinės palivarkas, veikiausiai Daumantams priklausiusio Sie­

je plytinėje pagamintų plytų. Be jos, dvare dar veikė pieninė. Abi šios įmonėlės teikė

Dvaro sodybos pastatai sumūryti iš vietinė­

sikų dvaro (žr.) dalis. Vėliau Lokinė priklau­ sė Radviloms, Grotusams, iš kurių 1790 m. dvarą pirko Juozapas Končia. Ši giminė val­ dė Lokinę iki pat Antrojo pasaulinio karo. X V III-X IX a. Končiai pasistatė medinius dvaro rūmus ant aukštos akmenų pamūrės, su kolonom is papuoštu prieangiu. Netoliese stovėjo mūrinė klėtis. Medardas Končia (1 8 0 8 -1 8 9 9 ) aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime prieš Rusijos ca­ rizmą, vėliau dalyvavo slaptų draugijų vei­ kloje. Už tai 1838 m. buvo suimtas ir ištrem ­ tas į Archangelsko guberniją. Paskui vyrą į jo tremties vietą išvažiavo jo žmona Paulina Bialozoraitė, panašiai kaip knygose aprašytos Rusijos dekabristų žmonos. 1843 m. trem ti­ nys grįžo į tėviškę, išrinktas Ukmergės bajo­ rų maršalka. Per 1863 m. sukilimą caro val­ džios vėl areštuotas, dvaras vėl konfiskuotas ir išgrobstytas, dvaro sodyba apgriauta. Iki mūsų dienų dvaro ponų namas neišli­ ko, tik X IX a. pr. raudonų plytų rūsiai. Tebes­ tovi dvaro ūkiniai pastatai, kuriais pokariu naudojosi tarybinis ūkis. Siesikų miestelio kapinėse stovi Končių X V III-X IX a. sandū­ roje statyta koplyčia, kurioje ilsisi fundatorių ir jų giminaičių palaikai.

377 Lomių dvaro svirnas (iki remonto)

L

22 0

LUODŽIAI

dvarininkams solidžių pajamų. Šulcai buvę pažangių pažiūrų, dvaro ūkį tvarkė pagal Vakarų Europoje vyravusius ūkininkavimo metodus. Jų tvarkomas ūkis ypač suklestėjo X X a. pr. Dvarą nusiaubė Pirm asis pasau­ linis karas - sudegė medinis ponų namas. Dvarininkas persikėlė į m ūrinį gyvenamą­ jį namą (stovintį iki šiol), bet čia jam ne­ besisekė. Per audrą sudegė vėjo malūnas. Greit mirė ir pats dvarininkas. Jo našlė iš­

37a

vyko į Lenkiją. Dvaras per Lietuvos žemės reformą išdalytas Nepriklausomybės kovų savanoriams. Po Antrojo pasaulinio karo centrinė Lomių dvaro dalis atiteko Lomių daržininkystės tarybiniam ūkiui. Dabar iš­ likę tik buvusio dvaro likučiai - du apleisti pastatai ir parko fragmentai. Nebėra rūmų, malūno, jaujos, neišliko ir sodybos kelių ir takų tinklo, buvusio dvaro išplanavimo - sodybą jos klestėjim o laikotarpiu sudarė trys skirtingos paskirties kiemai. Apie juos buvo išsidėstę atitinkam os paskirties pasta­

Luodžių dvaro rūmai

LUODŽIAI

Zarasų r. Salako šen. Dva­ ro sodyba prie Luodžio ežero - rūmai, ūki­ nių pastatų liekanos, parko fragmentai, du baigiantys užželti tvenkiniai. Pastatuose įrėžtos datos byloja, kad dva­ ro sodyba pastatyta X IX a. Vietiniai seno­ liai prisimena, kad dvaras priklausęs Jurgiui Žiunijonui, vėliau Petrui Bikulčiui, Pranui Žiemiui.

tai. Kiemus juosė parko želdiniai. Parko pietinėje pusėje tebestovi svirnas. Jam būdingi X IX a. pab. istorizmo laikotar­ pio architektūros bruožai. Priešais svirną ty­ vuliuoja tvenkinys. Namas - pietvakarinėje sodybos dalyje. Jo architektūra - istorizmo laikotarpio „plytų stilius“. Abiejų šių pastatų išorėje ryški Klaipėdos kraštui būdinga ar­ chitektūrinė išraiška. 6

ha plote tebežaliuoja senasis parkas su

medžių alėjomis, vaizdingomis apžvalgos aikštelėmis viršutinėje Šunijos upelio tera­ soje. Parke iki šiol juntam a Anglijos laisvojo parkų išplanavimo stiliaus įtaka. Iš čia au­ gusių egzotiškų medžių iki šiol tebežaliuoja sidabriniai maumedžiai, graikiniai riešutm e­ džiai, kaukazietiški šermukšniai. Įspūdingai atrodo šimtamečiai ąžuolai. Lomių dvaro sodyba dabar privati nuo­ savybė. 379

Luodžių rūmų pamatų ornamentas

MACĮ KAI

MACIKAI

222

Šilutės r. Jonaičių šen. Dva­

Vėliau dvare sėkmingai auginti apyniai, gamin­

ro sodybos fragmentai yra apie 3 km į rytus nuo Šilutės, Šyšos kairiajame krante. Išlikę

tas alus. X IX a. bravoro meistru dirbo būsimo

dvaro rūmai, gyvenamasis namas. 1663 m. Verdainės kunigas čia perėmė ne­ mažą, apie devynių ūbų dydžio, žemės sklypą (Prūsijoje tuo metu 1 ūbas prilygo maždaug 7,5 ha). Tai ir buvo Macikų dvaro užuomazga.

rašytojo Hermano Zudermano (1857-1928) tėvas. X X a. dvarą valdė Rudolfas Niekelis, kuris įveisė elitinę olandiškų galvijų bandą. Kai 1939 m. Klaipėdos kraštą užėmė naciai, jie dvarą nusižiūrėjo koncentracijos stovyklai. Iki karo joje buvo „perauklėjami“ lietuvinin­ kai, karo metu - karo belaisvių stovykla, po­ kariu - vienas didžiausių lagerių Raudonosios armijos vėl okupuotoje Lietuvoje. Po 1955 m. buv. dvare veikė psichikos ligonių prieglauda. Atgimimo metais buv. koncentracijos stovyk­ loje genocido aukoms pastatytas kryžius. Gim ­ tasis rašytojo H. Zudermano namas pažymė­ tas memorialine lenta. H. Zudermanas rašė vokiškai, tačiau savo kūriniuose daug vietos skyrė lietuvininkų gyvenimui.

38a Macikų dvaro gyvenamasis namas

MAIŠIAGALA . Vilniaus r. Maišiagalos šen. Dvaro sodybos fragmentai Maišiagalos

381 Maišiagalos dvaro rūmai

223

MALGŪŽIAI

M

į šiaurę nuo Radviliškio - rūmai, kumetynas, svirnas. X IX a. dvaras priklausė baronams Ropams (von Ropp). Iki mūsų dienų yra išlikę jų pastatyti dviaukščiai mūriniai rūmai, ūki­ niai dvaro pastatai - kumetynas, iš akmenų sumūrytas tvartas, medinis svirnas. Maldžiūnų parkas, kaip ir pats dvaras, įkurtas X IX a.

381 Maišiagalos svirnas miestelio centre, netoli bažnyčios: rūmai, svirnas, arklidė, spirito varykla, jos sandėlis. X V II a. Maišiagala priklausė Sapiegoms, vėliau Tyzenhauzams, Eperješams, Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui, iš kurio paveldė­ tojų valdą 1805 m. pirko dvarininkai Houvaltai, gyvenę čia iki Antrojo pasaulinio karo. Onufrijus Houvaltas 1806-1812 m. pasta­ tė klasicistinius dvaro rūmus. Juos projektavo žinomas to meto Vilniaus architektas profe­ sorius Mykolas Angelas Šulcas (1769-1812). Gal dėl prasidėjusio Napoleono karo su Ru­ sija ar dėl architekto mirties tais pačiais m e­

Jis m išriojo stiliaus, nedidelis (užima 2,1 ha plotą), jaukus. Parką puošia liepų alėja, ryti­ nėje jo dalyje tyvuliuoja nemažas tvenkinys. Tebežaliuoja daug senų, plačiai išsikerojusių paprastųjų ąžuolų. Iš išorės dar gana gerai at­ rodantys dvaro rūmai dabar apleisti.

MALGŪŽIAI. Joniškio r. Kriukų šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 8 km į š.r. nuo Kriukų, prie Švitinio upelio: trijų ūkinių pastatų griuvėsiai, ponų namo likučiai. Archyvinių šaltinių duomenimis Malgūžių (tarpukariu vadinta Didžiąja Melgu-

tais, rūmų projektas iki galo neįgyvendintas.

že) dvaro sodyba nuo X V III a. iki 1940 m. priklausė garsiai, iš kaimyninio Kuršo kilu­ siai, vokiečių kilmės grafų Keizerlingų (Ke-

Pastaraisiais dešimtmečiais rūmuose įsikūru­

yserlingk) šeimai. Tai viena seniausių Euro-

si mokykla.

Restauruotas dvaro svirnas.

MALDŽIŪNAI.

Radviliškio r. Pakal­

niškių šen. Dvaro sodyba už kelių kilometrų

383-Maldžiūnų rūmai

pos aristokratų giminių, susigiminiavusi su daugeliu karališkų šeimų ir užėmusi aukštų pareigų įvairiose valstybėse. 1853 m. išleis­ tame Keizerlingų biografijų rinkinyje „Das

M

224

MANTAGAILI5KIS

Po karo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1920 m. grafas Teodoras Keizerlingas par­ vyko iš Vokietijos ir susigrąžino dvarą. 1922 m. grafas mirė, jo turtą paveldėjo žmona grafienė Evelina Keyserlingk ir sūnūs: Hugo ir Dietrichas Keizerlingai bei grafo duktė iš pirmosios santuokos Elžbieta-M arija-Liucija-M argarita Keizerlingaitė. 1940 m. Lie­ 384

Molgūžių dvaro ūkinis pastatas

tuvai praradus nepriklausomybę, dvaro pa­

Geschlecht derer von Keyserlingk“ rašoma,

veldėtojai pasitraukė į Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas

kad grafas Albrecht Johann von Keyserlingk

ir perduotas „Taikos“ kolūkiui, o rūmuose

(1 7 4 7 -1 8 0 9 ) iš patėvio reichsgrafo Heinrich Christian von Keyserlingk paveldėjo Malgūžių (Malguschen) dvarą. Jam mirus,

įrengtame daugiabutyje apgyvendintos ko­ lūkiečių šeimos. 1984 m. „Taikos“ kolūkis buvo sujungtas su „Čiapajevo“ kolūkiu. Su

Malgūžių dvarą paveldėjo sūnus iš antrosios

kolūkio atsiradimu prasidėjo dvaro nykimo metas. Pasikeitė ir pavadinimas - neliko D i­

santuokos, grafas Cari W ilhelm Nicolaus von Keyserlingk (1 7 9 9 -1 8 5 3 ). Po jo mirties 1853 m. dvarą paveldėjo sūnus grafas Karo­

džiosios Melgužės, o dvarvietė ir greta jos įsikūręs kaimas pervadinti Malgūžiais.

lis Keizerlingas (Louis Theodor Ferdinand Carl Jeannot Georg von Keyserlingk) (1826-

MANTAGAILIŠKIS

Biržų r. Širvėnos

1894). Vėliau dvarą valdė jo sūnus Teodoras

šen. Dvaro sodybos fragmentai yra prie kelio

Keizerlingas (Carl Julius Theodor G raf von

iš Biržų į Pačeriaukštę, dešinėje kelio pusėje. Išlikęs tvartas, parkas su tvenkiniu, mūrinių

Keyserlingk) (1856-1922). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui grafas Teodoras Keizerlingas su šeima pasi­

rūmų griuvėsiai.

traukė į Vokietiją. Kas vietoj jo valdė dvarą,

vardės. 1645 m. Biržų kunigaikštystės žemė­

ar buvo paskirtas įgaliotinis - nėra žinoma.

lapyje pono Montygaylo valdos pažymėtos

Vietovardis atsirado iš dvaro kūrėjo pa­

385-Mantagailiškio dvaro rūmų liekanos

225

MARKUČIAI

dabartinio Mantagailiškio dvaro vietoje. X V III a. antrosios pusės dokumentuose dvaro savininkais m inim i Rochus ir Helena Kušelevskiai. 1837 m. mirė dvarininkas, jo didenybė Vilkmergės vicemaršalka Ignacijus Kušelevskis. Dar 1828 m. Padaičių dvaro savininkas Karolis Holštenas buvo vedęs Konstanciją Kušelevską iš Mantagailiškio dvaro. Dvaras po I. Kušelevskio m irties atiteko K onstanci­ jai Holšten. Logiška, kad 1840 m. Holštenai jau m inim i kaip Padaičių ir Mantagailiškio dvaro savininkai. Holštenai dvarą valdė ir po Pirm ojo pasaulinio karo. Per dvaro parceliaciją nepriklausom oje Lietuvoje 1924

M

X V I a. Mardasave buvo didžiojo kuni­ gaikščio dvaras. Spėjama, kad Jurgis Radvila, būdamas Merkinės vietininku (1 5 0 8-1514 m.), kunigaikščio dvarą užvaldė neteisėtai, nes po jo mirties Jurgio Radvilos duktė Bar­ bora Radvilaitė ir jos brolis Mikalojus Radvi­ la Rudasis grąžino dvarą Žygimantui Augus­ tui ir karalienei Bonai. Mardasavas vėliau ne kartą minimas Merkinės seniūno Stanislovo Davainos ir Žygimanto Augusto laiškuose. Lietuvos žemės vardyno anketoje dvarvietė vadinama Senovėmis. Dvaras datuojamas X V I-X V II a.

MARKUČIAI.

Dabar Markučiai - V il­

m. dvarą valdė baronienė Holšten. Tada

niaus miesto dalis. Dvaro sodybos fragmen­

dalį žemės ir rūmus nusipirko Dučinskai.

tai yra Vilnios upės vingyje, pietinėje miesto dalyje. Markučių dvarvietė įsikūrusi vaiz­

Henrikas Holštenas mirė 1930 m. Bronisla­ va Holšten - 1947 m., abu palaidoti Užubalių kaim o kapinėse (ant pam inklo pavardė užrašyta Holšten). Tarybiniais metais dvare įkurtas gamybi­ nis centras. Lietuvai atgavus nepriklausomy­ bę, 1994 m. dvaras grąžintas Dučinskams. 2008 m. jis parduotas kitiems privatiems

dingoje vietoje - Vilnios upės dešiniajame krante dunkso Belmonto miškas, netoliese - aukščiausia Vilniaus vieta, vietinių nuo seno vadinama „Gury“ - skardis, kažkada priklausęs Pacų valdai. Atvykęs čia mėgdavo pasivaikščioti Rusijos imperatorius Aleksan­ dras I (1777-1825). Markučių dvarvietėje į

asmenims. Naujieji dvarininkai aptvarkė te­ ritoriją, parką.

Vilnios upę įteka baltišką mitologiją m enan­

MARDASAVAS Varėnos r. Merkinės sen. Dvarvietė yra apie 600 m nuo Merkio

tai: rūmai (1867-1868 m .), X IX a. antrojoje pusėje statyti: oficina, arklidės, vežiminė.

tis Kaukysos upelis. Išliko Markučių dvarui priklausę pasta­

ir Ūlos santakos, apie 250 m nuo Mardasavo kaimo kapinių, Merkio dešiniajame krante. Dvarvietė - tai apie 200 m ilgio ir apie 100 m pločio kyšulys. Kyšulio š.r. papėdėje yra nežymi pakilumėlė, ant kurios galėjo stovėti dvaro pastatas. Aukštumėlę iš visų pusių ju o ­ sia pelkėta žemuma. Tai archeologinė dvar­ vietė. Dvarvietę tyrinėjo Lietuvos istorijos ins­ tituto (2001m .) ir Kultūros paveldo centro (2002 m.) archeologai. Jiems vadovavo V. Vaitkevičius ir A. Strazdas. Rasta įvairių kok­ lių fragmentų, keramikos, stiklo šukių.

386-Markučių dvaro rūmai - dabar muziejus

M

226

MARKUČIAI

Žaliuoja X IX a. antrojoje pusėje suformuo­

vietėje angliškojo stiliaus parką. Jį puošė gra­

tas, X X a. pr. pertvarkytas parkas su dviem tvenkiniais.

žūs tvenkiniai su pasivaikščiojimų takais ir

Markučių vietovė istoriniuose šaltiniuose minima nuo X IV a., kuomet priklausė didie­

1853 m. Markučių dvarvietę tyrinėjęs gra­

siems Lietuvos kunigaikščiams. Ji turėjo du pagrindinius centrus: Gurąs - kairėje Vilnios upės pusėje ir Zavilenska - dešinėje Vilnios pusėje (Markučių vietovardžio tuo metu dar nebuvo, - pirmą kartą jis paminėtas 1712 m.

apžvalgos aikštelėmis. fas Eustachijus Tiškevičius, atkasė anksčiau čia stovėjusių rūmų pamatus, surinko daug radinių: šukių, monetų, koklių. Archeologai nustatė, jog rūmai čia stovėję X V II a. pirm o­ jo je pusėje. Kaip tik ten, kur anksčiau buvo senieji rūmai, 1867 m. A.Melnikovas pasista­

dokumente). Didysis Lietuvos kunigaikštis

tė vilą (dabar Literatūrinio A.Puškino m u­

Aleksandras Jogailaitis (valdė 1492-1506 m.) padovanojo Markučius savo žmonai Elenai

ziejaus pastatas). Remiantis E.Tiškevičiaus tyrinėjimais ir istoriniais faktais, galima daryti prielaidą, kad Kiškų rūmai buvo sta­

(Maskvos valdovo Ivano III dukrai). Ji šioje gražioje vietoje pasistatė vasaros rūmus. Li­ kusi našlė, Elena dvarą ir rūmus pavedė tvar­

tyti X V I a. pab. arba X V II a. pr., perstatyti X V II a. pirm ojoje pusėje, dar prieš 1634 m.

kyti bajorui Unkovskiui. Apie 1540 m. Mar­

Vilniaus vaivada, rašytojas, poetas Kristupas

kučiai tapo didikų Kiškų nuosavybe. X V II

Chodkevičius vedė Elžbietą Kiškaitę - dva­ ras perėjo Chodkevičių nuosavybėn. Žino­

a. dvaras kaip kraitis atiteko Chodkevičių giminei, kuriai šios valdos priklausė beveik du šimtmečius. Lenkijos kariuomenės pulki­ ninkas ir literatas grafas Aleksandras Chod­ kevičius (1776-1838) apie 1809 m. pristigęs pinigų už penkis ar šešis tūkstančius rublių pardavė Markučių valdą Vilniaus iždinin­ kui Juozapui Eismuntui. 1838 m. dvaras tapo daktaro Igno Godlevskio nuosavybe. Manoma, jog jis teikė medicininę pagalbą

ma, kad Kiškų-Chodkevičių rūmai labai nu­ kentėjo X V II a. vid., Maskvos karo metu. Jie nebuvo atstatyti, rekonstruojami ir atstatomi buvo tik ūkiniai pastatai. Taigi nors Chod­ kevičių rankose Markučiai išliko visą X V III šimtmetį, tai jau - eilinis palivarkas, žemės valda. Po 1853-iųjų metų išsamesni vietovės istoriniai tyrimai nebuvo daryti.

1863 metų sukilimo dalyviams. Ko gero dėl

1875 m . Var varai Melnikovai (1855-1935) ištekant už Vasilijaus Moškovo, A.Melnikovas

galimos grėsmės, kai buvo baudžiami suki­ lėliai, I.Godlevskis pardavė dvarą ir išvyko

valdė dvarą iki pat mirties (1935). Tačiau

iš Vilniaus. 1867 m. Markučių valdą įsigijo inžinierius, generolas, geležinkelių tiesimo

Markučiuose Varvara Melnikova apsigyveno neiškart. 1877 m. išsiskyrusi su V.Moškovu,

specialistas, Rusijos susisiekimo ministro brolis Aleksejus Melnikovas, atvykęs į Vilnių tiesti geležinkelio Peterburgas-Vilnius. Nu­

ji kurį laiką gyveno Peterburge. 1883 m. Vilniuje susituokusi su Grigorijum Puški­ nu (1835-1905), jaunesniuoju rusų poeto

sipirkęs valdą, tais pačiais metais jis pradė­ jo naujų rūmų-vasarvietės statybą. Po metų

Aleksandro Puškino sūnumi, Varvara išvy­ ko gyventi į Michailovskoje (Puškinų dvarą

ant akmeninių pamatų jau stovėjo medinis namas su dviem mezoninais. Toks jis išliko ir iki mūsų dienų. Tuo pačiu metu pastatyta oficina, arklidės, vežiminė. Kartu su naujo­

Rusijoje). Į Markučius ji atvažiuodavo tik vasarą, dvaro priežiūrą buvo pavedusi savo patikėtiniams.

mis statybomis A.Melnikovas sukūrė dvar­

sikėlė gyventi 1899 m., pardavę savo sodybą

padovanojo Markučius kaip kraitį dukrai. Ji

Į Vilnių Varvara ir Grigorijus Puškinai at­

227

MARKUČIAI

M

žemėse esančius vasarnamius, kaip ir že­ mės sklypus, V. ir G.Puškinai nuomojo, iš to gaudami nemažai pajamų. Išnuomotuose sklypeliuose steigėsi kavinės, restoranai, par­ duotuvės. 1905 m. mirus G.Puškinui toliau dvaro reikalus tvarkė pati Varvara. Gal jau 1913 m. ji buvo numačiusi įkurti rūm uo­ se poeto Aleksandro Puškino muziejų, nes pradėjo statytis dviejų aukštų mūrinį namą Subačiaus gatvėje. Nemažų nuostolių Markučiams atne­ šė vokiečių okupacija per Pirmąjį pasaulinį karą. Smuko dvaro ūkis, pati V.Puškina ke­ liems metams išvyko gyventi į Peterburgą. Iš jos sudaryto sąrašo matyti, jog tų laikų dvaro nuostoliai įvertinti 105.736 rubliais sugriauti keli namai, vasarnamiai, arklidės, rūsys. Iškirsti ir nemaži miško plotai, nuken­ tėjo dvaro parkas ir sodas, išvežti rūmuose buvę vertingi paveikslai, knygos, kiti daik­ tai. Kai Puškinai kėlėsi čionai, į Markučių dvarą iš Rusijos jie atgabeno nemažai poeto A.Puškino asmeninių daiktų, baldų. Dalis jų 387

Dvarininkai Varvara ir Grigorijus Puškinai

dingo. Pagrobta vertinga G.Puškino medžio­ klės trofėjų ir ginklų kolekcija.

Michailovskoje. Kaip Markučių dvaras atro­ dė tais laikais, galima spręsti iš įrašų inven­ toriaus knygose. Ūkiniai pastatai - arklidės, paukštidė, medinė ledainė, sodo namelis ir mūrinis rūsys buvo išsidėstę kalvos, ant ku­

1917 m. grįžusi iš Peterburgo, V.Puškina rado dvarą labai pasikeitusį. Nebeliko anks­ tesnės prabangos, smukęs ūkis nebepajėgė at­ sigauti. V.Puškina iki paskutiniųjų savo dienų kovojo, kad dvaro neištiktų bankrotas.

rios stovėjo rūmai, papėdėje. Netoliese žalia­

Nuo 1920 m., neturėdama pakankamo

vo vaismedžių sodas. X V I a. užveistas par­

pragyvenimo šaltinio (pomirtinės vyro pen­ sijos neužteko), V.Puškina pradėjo sklypais

kas užėmė 15 ha plotą, jam e tyvuliavo keturi tvenkiniai, buvo įrengta oranžerija, kurioje

pardavinėti dvarui priklausančias žemes.

augo palmės, fikusai, oleandrai, rožės, kak­ tusai, vaikštinėjo povai. G.Puškinas parką pertvarkė pagal to meto Rusijoje vyraujan­

Tačiau dvaro materialinė padėtis negerė­ jo, o skolos tolydžio augo. Anksčiau dvarui priklausiusiose, bet parduotose žemėse po

čias parkų kūrimo tradicijas, papildė jį ūks­

truputį kūrėsi Markučių priemiestis, laikui bėgant jam e susidarė apie dvidešimt gatvių.

mingomis alėjomis. Šio stiliaus parkas išliko iki mūsų dienų, tik dabar jis užima 8 ha plo­ tą, jam e beveik nebeliko retų rūšių medžių. 1903 m. parke pastatyta Melnikovų-Puškinų giminės koplytėlė - nedidelė cerkvė. Dvaro

Apie 1930 m. Markučių dvarui tepriklau­ sė apie 19 ha žemės. Paskutiniais gyvenimo metais V.Puškinai liko tik Markučių dvaro rūmai ir aplinkinis žemės sklypas. 1935 m.

M

228

MARKUTIŠKIAI

priešmirtiniu testamentu V.Puškina dvaro rūmus su visu inventoriumi paliko Vilniaus rusų draugijai, įpareigodama ją, jog (citata iš

Jonavos-Ukmergės plento, nuo Jonavos U k­ mergės link. Teka Lokio upelis. Gyvenvietė

testamento) „...užrašytas turtas visados būtų

m inima nuo 1744 m. Dvaro pastatai sunykę, iki šių dienų išlikęs tik Markutiškių dvaro

tokios būklės, kokios jis yra šiuo metu, man gyvai esant, kad Markučių dvare būtų išlai­

sodybos parkas - vertingiausias Jonavos rajo­ ne. Parkas įkurtas X IX a. pab., plotas - apie

kytas mano vyro tėvo didžiojo poeto Alek­

7 ha. Jame auga net 50 rūšių medžiai ir krū­

sandro Sergejevičiaus Puškino atminimas...“

mai (21 rūšis vietinių ir 29 - introdukuotos). Iš įdomesnių paminėtini europiniai maume­

Varvara ir Grigorijus Puškinai palaidoti šeimos kapinaitėse Markučių parke, šalia jų

džiai, veimutinės pušys, amerikinė liepa, ber-

pastangomis pastatytos Šv.Varvaros koply­

lyninės, baltosios, didžiosios tuopos, įvairių

čios. Netoli rūmų - paminklas A.Puškinui

rūšių jazminai, sedulos, pūsleniai, lanksvos, gudobelės ir kiti krūmai. Parką puošia liepų

(skulpt. Bronius Vyšniauskas, 1955 m.), per­ keltas čia iš Vilniaus centro. Ir šiandien įspūdingas senasis Markučių dvaro parkas. Manoma, kad jo istorija siekia X V I-X V II a., kai čia įkurtas barokinio stiliaus parkas. X IX a. antrojoje pusėje, dvarvietę įsi­ gijus A.Melnikovui, parkas pertvarkytas. Jis tapo m išriojo stiliaus. Dabar parkas žaliuo­

alėjos.

MARTYNIŠKIAI. Joniškio r. Gaižaičių šen. Dvaro sodybos fragmentai netoli kelio Žagarė-Naujoji Akmenė, prie Švėtės upės: tinkuoto mūro dvaro rūmai, vienaukščiai su plačiu dviaukščiu rizalitu centre, kurio fasadą puošia piliastrai. Dar yra du ūkiniai

ja 8 ha plote, jam e tyvuliuoja du tvenkiniai. Vaizdingas tvenkinys apatinėje terasoje - su

pastatai, taip pat mūriniai. Parkas apleistas,

apėjimo takais ir apžvalgos aikštelėmis. Ošia

nykstantis.

gražūs pušynėliai, ant kalvos auga seni ga­

Dvaras statytas X IX a. Jį valdė rusų kil­

liūnai ąžuolai (kamienų skersmuo - apie 1,5

mės dvarininkas Tominskis. Senųjų vietos gyventojų prisiminimu, Tominskis buvo

m). Netoli koplyčios - greičiausiai, vieninte­ lės Lietuvoje naminių gyvulėlių kapinės su

geras ponas. 1808 m. šalia dvaro pastatė

paminklais ponios Varvaros šuneliams.

mokyklą. Joje mokė tik rusų kalba, nes po­ nas Tominskis buvo rusas. Tik po Pirmojo

MARKUTIŠKIAI.

Jonavos r. Šilų šen.

Dvaro sodyba Markutiškių kaime, netoli

pasaulinio karo mokykloje pradėta mokyti lietuvių kalba. Tominskis turėjo daug žemės ir baudžiauninkų, tačiau kiek tiksliai - nėra

ii;

Markutiškių dvarvietėje egzotiškai atrodo buvusios kalvės fragmentai

389-Martyniškių (Joniškio r.) dvaro rūmai

229

MASALIŠKĖS

M

žinoma. Sovietmečiu prie dvaro rūmų buvo pastatytas priestatas - mokykla. Šiuo metu mokykla uždaryta.

MARTYNIŠKIAI

Molėtų r. Giedrai­

čių šen. Dvaro sodybos fragmentai Klem en­ to ežero š. krante, šalia Giedraičių miestelio - vienaukščiai mūriniai rūmai, gyvenamasis namas. Dvaras kūrėsi nuo X IX a. pirmosios pusės. Martyniškių dvaras - Graužinių tėvo­

391 Marvos dvaro sodyboje

nija. 1898 m. rugsėjo 14 dieną Martyniškiuo-

sipirko Viktoras Gavronskis, tuo metu jau val­

se gimė Kazimieras Graužinis (1898-1962) nepriklausomos Lietuvos diplomatas, dirbo Lietuvos atstovybėse Danijoje, Vokietijoje,

dęs Šuklių dvarą (žr.). Po jo ankstyvos mirties dvaras perėjo brolio Stanislovo nuosavybėn. Bet ir jis Marvos dvaro ilgai savo rankose n e­

Prancūzijoje, P. Amerikoje. Mirė Montevi-

išlaikė. Dvaras tapo dukros Kamilės kraičiu,

dejuje (Urugvajus). Jis paveldėjo tėvų dvarą

kai ši apie 1889 m. tekėjo už tuo metu carinės

Martyniškiuose. Apie 1930 metus Graužinių dvare svečiavosi prezidentas A. Smetona.

Rusijos armijos pulkininko Voicecho Falevi-

Tuo metu K. Graužinis dirbo A. Smetonos sekretoriumi. Graužinių dvaras tarpukariu

nerolas. Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai ir prasidėjus kovoms su Lenkija dėl Vilniaus

išsiskyrė kultūrine veikla.

krašto, Lenkijos armijos generolo dvaras bu­

Čia apylinkių

lietuviai mokėsi giesmių, dainų ir vykdavo vakarai, kuriuose vaidindavo kaimo artistai. Dabar dvaras - dalinai savivaldybės, dalinai - privati nuosavybė.

čiaus. Nuo 1918 m. - jis Lenkijos armijos ge­

vo nusavintas ir išparceliuotas.

MASALIŠKĖS

Varėnos r. Merkinės

šen. Archeologinė dvarvietė netoli kelio nuo Merkinės Kauno link. Maždaug 4 km nuo Merkinės yra Straujos upės perlaida, nuo jos upe aukštyn maždaug už 500 m upės dešinia­ jam e krante ir yra tos buvusios dvarvietės vieta. Tai dirbamas laukas, kurį iš trijų pu­ sių juosia Straujos upelis, o šiaurinėje dalyje

390■Martyniškių

(Molėtų r.) dvaro rūmų liekanos

stūkso legendinis Šarūno kalnas - nedidelė kalva, apaugusi senomis pušimis. Anot V in­ co Krėvės tai - legendinio Dzūkijos kuni­

MARVA

Kauno m. Marvelės g. 192.

Dvaro sodybos fragmentai yra gatvėje, kuri nutįsusi nuo Vytauto Didžiojo tilto kairiuoju Nemuno krantu Noreikiškių, Šakių link. Į dvarvietę veda ūksmingas keliukas, kažka­ da buvęs reprezentacine įvažiavimo alėja. Iš dva­ ro sodybos liko tik rūmų kaminas ir arklidės. Marvos (Marvelės) dvaras kūrėsi X IX a. viduryje. Iš Prūsijos didiko Lorchės valdą nu-

gaikščio Šarūno kapas. Tačiau literatūrologai spėja, kad V. Krėvė sukūrė Šarūno personažą to paties pavadinimo dramai, norėdamas įtai­ giau parodyti Lietuvos praeitį. Teritorija daug kartų tyrinėta archeolo­ gų - 1955, 1996, 2001 m. Pastariesiems ty­ rimams vadovavo Kultūros paveldo centro archeologas J. Balčiūnas. Rasta koklių frag­ mentų, galąstuvo dalis.

M

230

MAŽUČIAI

Yra žinoma, kad 1528 m. Masališkių apy­ linkėse iš Žygimanto Senojo žemių gavo ku­ nigaikštis Bogušas Masalskis, kuris čia įkūrė savo dvarą. 1565 m. Žygimantas Augustas tei­ ses į šią valdą patvirtino Bogušo Masalskio sūnums Petrui ir Mykolui. Manoma, kad dva­ ras toje vietoje galėjo egzistuoti iki X IX a. 393

Medemrodės ūkiniai pastatai

MAŽUČIAI.

Kretingos r. Darbėnų šen. Dvaro sodybos fragmentai: mūrinis gyvenama­ sis namas (rūmai), medinis kumetynas, kiauli­ dės ir rūsio pamatai, šulinys ir dalis parko. Dvaras įkurtas X V III a. antroje pusėje. Priklausė vokiečių baronams Rucenams (von Rutzen). Dauguma pastatų buvo m ūri­ niai (akmeniniai). X IX a. įkurtas parkas, o atokiau nuo dvaro, miške - kapinės. Tarpu­ kario žemės reformos metu dalis žemių nu­ savinta, išdalinta bežemiams valstiečiams ir pavadinta Mažučių kaimu. 1941 m. dvari­ ninkai Rucenai repatrijavo į Vokietiją. 1945 m. dvaras nacionalizuotas, naudotas kolūkio ūkinei-gamybinei veiklai, jam e apgyvendin­ tos kolūkiečių šeimos. Sovietmečiu ūkiniai pastatai nugriauti, kapinės - išniekintos.

nesutinka ir buvusį grafo Zubovo dvarą tebe­ vadina Medemrode. Iš kur toks nelietuviškas vietovardis? X IX a. pr. dvaras priklausė įtakin­ gam vokiečių kilmės Kuršo didikui Medemui. Gal nuo tada ir atsirado Medemrodė? Vėliau dvarą valdė Šiopingas, baronas Ropas. X IX a. pabaigoje dvarą įsigijo grafas Vla­ dimiras Zubovas (1862 - 1933) žr. Dabikinė). 1911 m. po 26 bendro gyvenimo metų, jis iš­ siskyrė su pirmąja žmona Sofija Bilevičiūte, su kuria susipažino studijuodamas Peterburge, ir, vedęs Verą Ušakovą-Bielskienę, apsigyve­ no Medemrodėje. V. Zubovas čia įsteigė m o­ kyklą, į kurią kviesdavo jaunus, caro valdžios nemėgstamus mokytojus. Joje mokytojavo bu­ simoji rašytoja A. Didžiulytė Kazanavičienė, V. Kapsuko pirmosios žmonos sesuo. Pas ją, tačiau ne be dvaro savininko žinios, 1914 m. slapstėsi V. Kapsukas, pabėgęs iš tremties Sibi­ re. 1933 m. V. Zubovas mirė. Palaidotas seno­ se kaimo kapinaitėse, netoli kelio link Klyko­ lių. Paminklinis akmuo pasižymi įspūdingu

392

Mažučių dvaro gyvenamasis namas

MEDEMRODĖ.

dydžiu. Jame iškalta ir Veros Zubovienės pa­ vardė. Ją 1941 m. sovietinė okupacinė valdžia ištrėmė į Altajų, iš kur ji nebegrįžo.

Akmenės r. Akm e­

nės šen. Dvaro sodybos fragmentai Agluonų kaime, kuris yra nuo Akmenės, Laižuvos, Klykolių atvingiuojančių kelių sankryžoje: buvusio parko fragmentai, keli pastatai, kai kurių - tik sienos, sumūrytos iš akmenų. Nuo 1977 m. Medemrodė prijungta prie Agluonų, bet vietos gyventojai iki šiol su tuo

394

Zubovų kapas

231

MEIKSTAI

MEIKŠTAI

M

šio krašto ežeryną. Sodyboje išsiskiria rūmai

1939 m. Paskutinis šios giminės dvaro valdy­ tojas - Simonas Meištovičius (g. 1916 m.). Jis 1940 m. pateko į Komijos lagerius, iš kurių kaip

(X IX a.vid., neogotika), juos supantis parkas. Dar išlikusi ledainė.

Lenkijos pilietis sugebėjo ištrūkti, emigravo į Angliją, baigęs lakūnų mokyklą anglų kariuo­

Meikštų dvaras kitu pavadinimu minimas nuo XV III a. Vėliau buvęs Naruševičių dvaras

Australiją, kur užsiėmė statybų verslu. Prieš ke­

Ignalinos r. Rimšės šen.

Dvaro sodyba nuo Rimšės j p.r., pravažiavus

kaip palikimas atiteko Augustinui Vavžeckiui. Paulina Vavžeckytė ištekėjo už Mykolo Meiš-

menėje kovojo su naciais. Po karo emigravo į lerius metus lankėsi tėviškėje. Netoli dvaro yra

tovičiaus, kraičio atsinešdama dvarą. Vietiniai

nedidelės Meištovičių kapinaitės, kuriose palai­ doti kelių ankstesnių kartų dvarininkai.

gyventojai naujo dvarininko pavardę kažko­ dėl perdirbo į Meikštavičių, o jo dvarą pradėjo

įstaiga „Meikštų dvaras“ - narkomanų reabi­

vadinti Meikštais. Meištovičiai dvarą valdė iki

litacijos centras.

Dvarą ir parką neseniai atnaujino viešoji

395 Tokius Meikštus XIX a. pabaigoje matė dailininkas Napoleonas Orda

■■■H

396 Atnaujinti Meikštų dvaro rūmai

M

232

MERKINĖ

- Aukštupio Merkinė, X V III a. antrojoje pusėje išgarsėjusi kaip Paulavos respublika. Tai - sena dvarvietė, priklausiusi Radvi­ loms, Sluškoms, Potockiams, Duninams, Sanguškoms, Korsakams. 1767 m. iš Ipolito Korsako, Naugarduko stalininko, dvarą nu­ pirko jaunas kunigas, tuometinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės veikėjas Povilas Ksa­ veras Bžostovskis, kilęs nuo Vitebsko. 17581762 m. studijavo teologiją Romoje. Po to paskirtas LDK didžiuoju raštininku, greitai dar pakilo valstybinės karjeros laiptais - pa­ skirtas LDK referendoriumi. Energingas ir veiklus, nusipirkęs Merkinės dvarą, ėmė savaip jį pertvarkyti. Pavadino savo vardu - Paulava (Pawlow), panaikino tuo metu klestėjusią baudžiavą - lažą pakeitė mokes­ čiu. Įkūrė valstiečių savivaldos bendruom e­ nę su dvejų rūmų parlamentu. Ta bendruo­ menė pasiskelbė Paulavos respublika su savo konstitucija, pinigais, herbu, iždu, milicija.

398■Kas liko iš Paulavos respublikos

MERKINĖ.

P.K.Bžostovskis, respublikos prezidentas, rūpinosi savo pavaldinių švietimu: įsteigė

Šalčininkų r., Turgelių šen.

mokyklą, leido knygas, pasirūpino, kad res­

Merkinės kaimas - Merkio upės aukštupyje, prie Jašiūnų-Turgelių kelio. Buvusio dvaro

publika turėtų savo gydytoją. O svarbiausia tai, kad naujos darbo organizavimo formos

pastatų liekanos - dešiniajame Merkio upės krante. Merkinė garsi savo istorija - X V III

parodė, koks nenašus baudžiavinis ūkis: nuo

a. antrojoje pusėje čia gyvavusia Paulavos respublika, kurią įkūrė tuometinis Merkinės

1769 iki 1784 m. du kartus padidėjo dvaro pajamos! Paulavos respublika susidomėjo to meto užsienio spauda, apie ją teigiamai

dvarininkas Povilas Ksaveras Bžostovskis

atsiliepė Lenkijos ir Lietuvos karalius Sta­

(Pawel Ksawery Brzostovski (1739-1827). Tuo metu Merkinė pagal savininko vardą vadinta Paulava.

nislovas Augustas Poniatovskis. Paulavos respubliką pripažino tuometinis Seimas.

Iki mūsų dienų liko tik Paulavos dvaro - X V III a. antrosios pusės - X IX a. pirm o­ sios pusės pastatų liekanos, iš kurių dar gali­ ma atpažinti rūmus, oficiną, bokštą-ledainę, arklides. Buvusiam dvarui priklauso ir ko­ plytstulpio bei vartų liekanos. Pastatus supa senas sulaukėjęs parkas. Lietuvoje yra dvi Merkinės. Viena - prie Merkio upės žiočių, Varėnos rajone. Kita

399 Galimas Merkinės dvaro rūmų vaizdas iki Antrojo pasaulinio karo

233

MIESTO

M

F.Mošinskis Merkinę pardavė Prancūzijos karaliaus Liudviko X V I pasiuntinio Turkijoje sūnui grafui Oktavijui Šuazeliui (Choiseul), kuris emigravo į Rusiją nuo Prancūzijoje 1789-1794 m. vykusios revoliucijos. 1834 m. Merkinės dvarą nupirko Kobilinskiai, 1912 m. - Vagneriai iš Šalčininkų. Jiems šios val­ dos priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Pastarieji dvarininkai nesidomėjo Paulavos „istoriniu paveldu“, apie kurį priminė tik

4°°. Merkinės dvaro vartai

P.K.Bžostovskio statyti rūmai, buvę admi­ nistraciniai pastatai. Iš dalies ir jie perstatyti X IX a. - X X a. pr. Pats Paulavos respublikos

P.K.Bžostovskis apdovanotas Baltojo erelio

įkūrėjas P.K.Bžostovskis emigracijoje išbuvo

ordinu. Ir kas žino, gal Paulava būtų tapusi

neilgai. 1798 m. grįžo į Lietuvą, klebonavo Turgeliuose, nuo 1825 m. iki mirties Rukai­ niuose, kur ir palaidotas.

lietuvišku San Marinu ar Monaku. Paulava gyvavo apie 25 metus. Artėjant istoriniam lūžiui Paulava nunyko. Laikotarpio pabai­ goje nusilpusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę

Dvaro statiniai labai nukentėjo Antrojo pa­ saulinio karo metu, rūmuose kilus gaisrui (gal

pradėjo dalytis agresyvūs kaimynai - Austri­

pataikius bombai). Dabar iš rūmų likusios tik

ja, Prūsija ir Rusija. Į Lietuvą kėsinosi cari­

sienos, dar menančios Paulavos respubliką - unikalų ir pažangų to laikmečio reiškinį.

nė Rusija. P.K.Bžostovskis, žinodamas, kaip griežtai Rusijoje baudžiami baudžiavos prie­ šininkai, gal baimindamasis Sibiro, 1794 m., prieš metus iki carizmo įsigalėjimo Lietuvo­

MIESTO DVARELIO KOMPLEK­ SAS Kauno m. Senamiestis, L. Zamenhofo

je, savo Merkinės dvarą išsikeitė su Frederiku

g. 7 ,9 . Miesto dvarelio kompleksas yra L. Za­

Mošinskiu į nedidelę valdą netoli Drezdeno.

menhofo ir Kurpių gatvių kampe, netaisyk­ lingo trikampio formos sklype.

Naujasis Merkinės dvarininkas atšaukė Paulavos reformą, grąžino baudžiavą. Netrukus

401 Kauno miesto dvarelis

M

234

MIKAILIŠKĖS

Žinoma, kad 1627 m. sklypo kampe stovėjo namas, kuris 1655 m. sudegė, liko tik rūsys. Il­ gai tame sklype žaliavo sodas. 1850 m. sklypo savininkas J. L. Neviažskis prie Zamenhofo gat­ vės pastatė namą, kuriame įsikūrė žydų maldos namai - sinagoga (dab. L. Zamenhofo g. 7). Pirmaj ame aukšte buvo erdvi salė vyrams, antraiame - nedidelė moterų maldykla. Pagrindinis statinio fasadas simetriškas, suskaidytas aukštų arkinių langų. 1852 m. sklypo kampe pastatytas

402

Mikailiškių dvaro rūmai

gyvenamasis namas (dab. L. Zamenhofo g. 9).

Mikailiškių dvaro savininko R Choroševs-

Namas vientiso tūrio, vienaukštis su patalpomis pastogėje. Jo planas trapecijos formos (ties L. Za­ menhofo ir Kurpių gatvių susikirtimu sienos

kio skundas dėl Napoleono armijos karinių veiksmų. Dvarininkas dvare buvo įrengęs

sudaro smailų kampą). Abiejuose namo fronto­ nuose simetriškai išdėstyti stačiakampiai langai ir pusapskritės angelės. Langai sugrupuoti po du. Architektė M. Rupeikienė, aprašiusi dvare­ lio kompleksą, namą priskiria X IX a. liaudiška­ jam stiliui. 1852-1860 m. sklypo dalyje prie dab. Kurpių gatvės, pastatyti du sandėliai, kuriuose laikytos prekės, o vėliau įrengti butai. X IX a.

gelumbės fabriką, kurį 1812 m. birželyje nusiaubė (sudaužė įrengimus, sudraskė ir išnešiojo gelumbę, sudegino dokumentus) prancūzų kariai. Pokariu, kolūkių laikais, dvaro sodyboje atsirado daug naujų statinių, kurie nustelbė senuosius, tapę nebereikalingi, jie pradėjo nykti. Dabar - privati nuosavybė.

miesto dvarelio kiemas grįstas lauko akmeni­ mis. Dvarelio kompleksas - stambios, uždaros

MIKNIŠKĖS. Šalčininkų r. Turgelių šen. Dvaro sodybos fragmentai apie 2 km į

X IX a. vidurio miestiečio sodybos pavyzdys.

p.r. nuo Turgelių - oficina, svirnas, ūkiniai pastatai, cerkvė. Dvaro sodyba kūrėsi nuo

MIKAILIŠKĖS.

Ukmergės r. Deltu­

X IX a. pirmosios pusės iki X X a. pradžios.

vos šen. Dvaro sodybos fragmentai: rūmai, arklidė, kumetynas, ratinė, parkas. Dvaro sodyba kūrėsi nuo X IX a. Archyvuose išliko

MYKOLIŠKIAI.

Jonavos r. Kulvos šen.

Dvaro sodybos fragmentai kairiajame Neries

Mykoliškių dvaro ponų namas

403

235

MIRSKIŠKĖ

krante, lengviausiai pasiekiami ties Turžėnais išsukus iš Kauno-Zarasų plento ir nusileidus į panerį - maždaug už 4 km privažiuosite Mykoliškius - raudonų plytų vienaukščiai dvaro rūmai su mansarda, dviaukštis raudonų ply­ tų svirnas, ūkinių pastatų griuvenos. Dvaro sodyba pastatyta X X a. pradžioje. Dabar - privati nuosavybė.

MILACAINIAI.

Jonavos r. Šilų šen.

M

MIRABELIS. Kupiškio r. Kupiškio šen. Buv. įtvirtinta dvarvietė netoli Dievo upelio, prie kelio iš Kupiškio į Kuosėnus - Naivius. Spėjama, kad Mirabelio piliakalnis ir dvaras buvęs kompleksinis statinys. Piliakalnis yra šalia vieškelio, o apie 100 m į š.v. - dvaro so­ dybos vieta. Bet tai seni laikai, siekiantys gal X V -X V II a. Antžeminių statinių iš to laiko neišliko. Carizmo laikais, 1797 m. Mirabelį

Dvaro sodybos fragmentai prie kelio atšakos nuo Kauno-Zarasų plento Bukonių link, apie

Rusijos caras Pavlas I atidavė nuo prancūzų revoliucijos į Rusiją atbėgusiam diplomatui grafui Augustui Šuazeliui Gufje (Choiseul de

7 km nuo plento, Milagainių kaime - m edi­ niai nykstantys statiniai, - kumetynas, svir­

antras Mirabelio dvaro sluoksnis, spėjama,

nas, malūnas. Dvaro sodyba statyta nuo X IX a. pirmosios pusės iki X X a. pradžios. Dabar

kad gal ir vietovardis atkeliavo iš to prancū­ ziškojo laikotarpio. Anksčiau dvaras vadin­

- privati nuosavybė.

tas Atadavario vardu. Šis žodis galėjo būti

Gouffier) (ir. Plateliai). Tada buvo užstatytas

padarytas iš veiksmažodžio atiduoti - dvarui duoklę atiduoti. Įdomiai aiškinama ir Dievo upelio vardo kilmė. Labai seniai vieno žm o­ gaus vežimas važiuojant per patvinusį upelį ėmęs skęsti. Žmogus pradėjo šauktis Dievo pagalbos ir išsigelbėjo. Nuo to laiko upelis va­ dinamas Dievo vardu.

MIRSKIŠKĖ 404-Milagainių svirnas

Šiaulių r. Bubių šen. Dva­

ro sodyba lengviausiai pasiekiama iš Bubių pavažiavus apie 2 km senuoju Rygos-Tilžės

405-Mirskiškės dvaro rūmai

M

236

MITĖNIŠKIAI

bovaitė ištekėjo už dvare tarnavusios felčerės sūnaus Vlado Kurkausko (1895-1970). Jaunai šeimai Zubovai perleido Mirskiškės dvare­ lį. V. Kurkauskas Rusijoje mokėsi karininkų mokykloje, po Pirmojo pasaulinio karo grį­ žęs Lietuvon, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, mokėsi Žemės ūkio akademijoje, gal ruošda­ masis ūkininkauti. Tačiau gyvenimas nukrei­ pė kita linkme - dirbo Klaipėdos guberna­ toriumi, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininku. Per sovietizaciją iš Lietuvos buvo pasitraukęs į Vokietiją, per karą grįžęs ilgai gyveno nelegaliai, dirbo įvairius darbus.Tik 1992 m. V. Kurkausko dukra Elena Slavins­ kienė atgavo tėvų ūkį.

406-Mirskiškės malūnas plentu Kelmės link. Tai dvaro rūmai, kum e­ tynas, viralinė, karvidė, kiaulidė, vandens malūnas.

MITĖNIŠKIAI. Jonavos r. Žeimių šen. Dvaro sodyba prie Žeimių-Kėdainių kelio, jau visai prie Kėdainių rajono ribos - m edi­ nis svirnas, paminklosaugos požiūriu neatsa­

Dvaro sodyba kūrėsi X IX a. ir priklausė

kingai remontuotas kumetynas, akmeninės

grafams Zubovams. Grafai nesilaikė šio titulo diktuojamų įpareigojimų šeimas kurti tik su

dvaro tvoros likučiai, koplytėlė su Švč. M. Marijos skulptūra priešais įvažiavimą į dva­

kilmingais partneriais. Bubių (žr.) dvarinin­

rą, Šilo miško pakraštyje. Įvažiavimas į dvarą

kas Dimitrijus Zubovas buvo vedęs nekilmin­ gą panelę Tatjaną, atvažiavusią į dvarą mokyti vaikus rusų kalbos. O jų dukra Kotryna Zu-

apsodintas liepomis, jų nemažai auga ir viso­ je dvaro teritorijoje. Dabar sodyba - privati nuosavybė.

407-Mitėniškių dvaro svirnas

237

MOCKAI

408-Mitėniškių Švč. M. Marijos skulptūra

M

Pempių gyvenvietės Mitriūnų link atsišakoja keliukas dešinėn. Iš dvaro laikotarpio stati­ nių nieko nebėra. 1977 m. nuotraukoje rū­ mai užfiksuoti dar nepraradę savo pirminio grožio. Dabar likęs tik parkas. Rūmus apie 1855 m. buvo pasistatęs dvari­ ninkas Napoleonas Juozapas Savickis, m ano­ ma, pagal savo projektą. Jų pagrindinis kor­ pusas buvo vienaukštis, mūrinis su gotikinių formų langais. Pagrindinį fasadą paryškino dviaukštė centrinė dalis, kurios pirmąjį aukš­ tą sudarė trys pusapvalės arkos, antrajame šešios masyvios kolonos laikė frontoną, kurį puošė trys pusapvalės arkinės angos. X V III a. iki X IX a. pradžios Mitriūnų dva­ rą valdė Koriznų giminė. Iš jų dvarą pirko

Mitėniškiai - garsių šiame krašte ir visoje Lietuvoje X IX a. dvarininkų Montvilų tėvo­

grafas Juozapas Savickis. Jo paveldėtojai dva­

nija. Jų kapai su aristokratiškais marmuro ir akmens kryžiais, aptverti ažūrine metalo tvo­ rele, ir dabar yra garbingiausioje Šėtos kapi­

vo Vaclovas Savickis, kuris sovietų kartu su

nių vietoje, juos prižiūri miestelio bendrija. Bene garsiausias iš Mitėniškių Montvilų, čia

rą valdė iki 1941 m. Paskutinis iš Savickiu bu­ giminaičiais ištremtas į Sibirą.

Tarpukariu

dvaras garsėjo kaip dvarponių ir inteligentų sambūrių vieta. Teatro vaidinimų pažiūrėti,

gimęs Juzefas Montvila (1 8 5 0 -1 9 1 1 ). Baigė

pabendrauti čia suvažiuodavo žmonės ne tik iš Panevėžio, bet ir Kauno.

Peterburgo universitetą, Vilniaus žemės ūkio banko direktorius, Vilniaus burmistras. Pa­

MOCKAI (Mockava). Kalvarij os sav.

minklas jam tebestovi Vilniuje, Trakų gatvės skverelyje.

Sangrūdos šen. Dvaro sodybos fragmentai: rūmai, kluonas, rūsys. Dvaras minimas nuo 1744 m. X IX a. pir­

MITRIUNAI

Panevėžio r. Krekenavos

šen. Dvaro sodybos fragmentai prie kelio iš Krekenavos į Pociūnėlius (Radviliškio r.). Už

409

Mitriūnų rūmų griuvėsiai

m ojoje pusėje, iki 1842 m. priklausė rusų generolui Suvorovui, po jo mirties dvarą pe­ rėmė carinės armijos pulkininkas K. Svida.

4W-Mockavos dvaro rūmai

M

238

MOLIŪNAI

1922 m. dvaras išparceliuotas. Po karo pri­ klausė kolūkiui, atkūrus nepriklausomybę

iš Vilniaus į Sudervę, lengviausiai pasiekia­ ma keliu Šilėnų link: rūmai, keli ūkiniai pas­

- žemės ūkio bendrovei.

tatai, tvoros liekanos, vandens malūnas. Žinoma, kad X V III a. Mozūriškės pri­

MOLIŪNAI

Pasvalio r. Pumpėnų šen.

klausė Juzefui Sulisytrovskiui. 1805 m. dva­

Dvaro sodybos fragmentai Pyvesos upės pa­

relio savininku nurodomas jau Antanas Prozoras, Vitebsko vaivada. X IX a. viduryje A. Prozorą ėmė spausti skolos. Per jas val­

krantėje - raudonų plytų rūmai su skaldytų akmenų pamatais, reto grožio balto-raudono dekoro mūrinis tvartas. Vienas iš turtingos Karpių giminės dvarų (plačiau apie Karpius žr. Joniškėlis). Pokariu dvaro rūmuose ilgai dirbo mokykla, gyveno mokytojai.

da atiteko Teodorui Ilakovičiui, vienam iš A. Prozoro kreditorių. Ilakovičiai Mozūriškės valdė iki X X a. pradžios. 1918-1920 m. dva­ relis atiteko papulkininkiui J. Danbrovskiui, kovojusiam už Lenkijos nepriklausomybę.

411 Moliūnų tvarto fasadas - mūrininkų meno kūrinys

MOZŪRIŠKĖS.

Vilniaus r. Zujūnų

Jo šeima čia gyveno iki 1939 m. Pats J. Dan-

šen. Dvaro sodybos fragmentai netoli kelio

brovskis, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pateko į sovietų nelaisvę ir žuvo. Poka­ riu dvarelio rūmuose įkurta mokykla. Dabar tai nykstantis statinys.

MUKULIAI

Zarasų r. Zarasų šen. Dva­

ro sodyba Avilio ežero p. krante - rūmai, svirnas, klojimas. Dvaras žinomas nuo X V III a. 1872 m. ji įsigijo žymus Rusijos karinis istorikas, gene­

411 Mozūriškių dvaro ponų namas

rolas Pavelas Bobrovskis. Jis gyveno Peter­ burge, į savo dvarą atvykdavo vasaroti. Mirė

239

MŪRO

M

413-M u kulių rūmai pro parko medžius

P. Bobrovskis Peterburge, vykdant jo testa­ mentą, generolas palaidotas senose kaimo kapinaitėse.

MŪRO STRĖVININKAI.

Kaišiado rių r. Žiežmarių šen. Dvaro sodybos frag­ mentai yra apie 5 km į p.r. nuo Žiežmarių,

Dvare gimė kitas žymus Rusijos karinis

prie Strėvos upės. Iš dvaro laikų išliko m ūri­

veikėjas, generolas Piotras Vrangelis (1878-

niai rūmai, dviaukštis mūrinis gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, parkas, tvenkiniai.

1928). Po 1917 m. bolševikinio perversmo Rusijoje vadovavo Savanorių armijai, kovo­ jusiai su Raudonąja armija. Po pralaimėjimo pasitraukė

į

Vakarus,

kur

įkūrė

Dvaras minimas nuo 1598 m., kai šias že­ mes įsigijo kunigaikščiai Oginskiai. X V II a.

rusų

jie čia pasistatė ištaigingus dvaro rūmus. Jie

monarchistų organizaciją ir jai vadovavo. Mirė Briuselyje.

buvo mūriniai, todėl vietovė pradėta vadinti Mūro Strėvininkais, kad atskirtų nuo kitų tri­

Mukulių dvaras per tarpukario Lietuvos žemės reformą išparceliuotas, jį nusipirko

jų Strėvininkų kaimų prie Strėvos upės. X IX a. pradžioje dvarą valdė Gabrielius Oginskis

daktaras Juozas Buzelis (1888-1967).

414-Mūro Strėvininkai

M

240

MUSNINKAI

(178 4 -1 8 4 2 ), vedęs Kunigundą iš Pliaterių gi­ minės. Tada dvaro sodybą sudarė apie trisde­ šimt Įvairių pastatų, augo vadinamas angliš­ kasis ir vaisių sodai. Mūro Strėvininkuose G. Oginskis Įrengė itin modernų tiems laikams tekstilės fabriką (manufaktūrą). Po 1831 m. sukilimo, kuriame G. Oginskis aktyviai daly­ vavo, caro valdžia atėmė Oginskių dvarą ir fabriką. Dvaras perduotas carinei armijai jam e Įrengtos kareivinės. 1936 m. buvusiame dvare įsteigti neįgaliųjų namai, kurie veikia iki šiol. Ryškesnius stilistinius rūmų bruožus sunku išskirti, nes jie ne kartą remontuoti, perstatinėti.

MUSNINKAI.

Širvintų r. Musninkų

šen. Musninkų (Musninkėlių) dvaro sody­ bos fragmentai yra pavažiavus apie vieną ki­ lometrą nuo Musninkų Čiobiškio link: svir­ nas, kluonas, vandens malūnas. Tai X IX a. antrosios pusės - X X a. pradžios dvaro sody­ bos liekanos. Dvaras čia egzistavo ir žymiai seniau. Žinoma, kad jau 1422 m. šiose vietose buvęs dvaras, tuo metu priklausęs Kristinui Astikui Astikaičiui, vienam žymiausių Vy­ tauto Didžiojo bajorų. Po Astikų dvarą X V I

4 ,6

Lietuviškasis Pizos bokštas - Barboros Radvilaitės koplytėlė prie Musninkų

a. valdė Radvilos. Čia atvykdavo Barbora Radvilaitė, vėliau tapusi didžiojo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Žygimanto Augusto žm o­ na. X V III a. tai Kiškų valda, X V III a. pab.-

415-Taip atrodė Musninkų dvaro rūmai iki Antrojo pasaulinio karo

241

MUSNINKAI

M

Musninkų dvaro malūno užtvankos liekanos

4 ?z

X IX a. - Podbereskių dvarvietė. Ryškiausias senojo Musninkų dvaro prim inim as - ko­

statula. Senų skulptūrų kopijos padarytos 1986 m. pagal skulpt. G. Karaliaus projektą.

plytėlė karalienei Barborai Radvilaitei prie kelio link Čiobiškio (X V III a.) su karalienės

bokštas - ji gerokai pasvirusi, nors ir ne tiek

skulptūra viršutiniame koplytėlės tarpsny­

daug, kaip garsusis bokštas Italijoje.

je. Apatiniame - Kristaus, nešančio kryžių,

Koplytėlė yra savotiškas lietuviškas Pizos

NAIRIAI

NAl R ¡Al

242

Pasvalio r. Vaškų šen. Dvaro

sodybos fragmentai apie 5 km nuo Vaškų ke­ liu link Žeimelio (Pakruojo r.), deja, išliko tik statinių griuvėsiai. XX a. pradžioje tai M ikainio Gederto 154 ha dvaras. Ponų namas buvo medinis, dviejų aukštų, statytas 1920-1925 m.

419-Naisių dvaro rūmai - muziejus naukščiai, stačiakampio plano, dengti dvišlai­ čiu stogu. Jų architektūroje liaudies tradicijos persipynę su klasicizmo formomis. Akmens mūras dera su medžio detalėmis (prieangis,

4 iS

Nairių dvaro ūkinio pastato griuvėsiai

langinės), pastato kampai suformuoti iš plytų, tinkuoti. Tokie pat tinkuoti intarpai sumūryti ir apie langus. Dvarelyje kurį laiką prievaizdu dirbo poe­

NAlSIAl. Šiaulių r. Meškuičių šen. Dvaro sodybos fragmentai. Netradiciniai dvarelio rū­ mai rymo po senais parko medžiais Naisiuose. Jie mūryti iš akmens dar 1822 m. X IX a. pra­ džios dvaruose ūkiniai pastatai neretai statyti iš akmenų - lauko rieduliai, kartais perskelti pusiau, rišti kalkių skiediniu, tarpus užpildant skalda. Unikalūs Naisių dvarelio rūmai - vie-

to Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės (1894-1912) tėvas. Naisiai - poeto gimtinė. Dabar rūmuo­ se įsikūręs rajono literatūros muziejus, turintis unikalią medalių, skirtų rašytojams, kolekciją.

NARKYČIAI (Kriovai).

Zarasų r. Dusetų šen. Dvaro sodybos fragmentai - rū­ mai, arklidė, svirnas, klojimas.

420• Narkyčių

namas

ponų

243 Dvaras kūrėsi X IX a. pirm ojoje pusėje. Įdomi istorija pasakojama apie paskutinį dvaro savininką P. Praką. Jį dvarininkas Z.

NAUDVARIS

N

NAUDVARIS . Panevėžio r. Naujamies­ čio šen. Dvarvietė įsikūrusi netoli kelio Pane­ vėžys-Šiauliai, prie Labos upės. X IX a. vid.

Linkševičius paėmęs į dvarą augintiniu, o

- X IX a. pab. buvo pastatyti dvaro pastatai:

kai dvarininkų šeima išmirusi, dvaras atite­ kęs buvusiam augintiniui.

mūriniai rūmai, akmenų mūro tvartas, kalvė, oficina, du svirnai, virtuvė. Vėliausiai iškilęs

NARVYDIŠKIS.

Širvintų r. Musninkų šen. Narvydiškio dvaro sodyba yra apie 5 km nuo Vilniaus-Panevėžio automagistralės,

dvaro statinys - svirnas (X IX a. pab. - X X a. pr.), kuriam būdingi „plytų stiliaus“ elemen­ tai. Žaliuoja m išriojo stiliaus dvaro parkas. Naudvario sodyba išsidėsčiusi kairiajame

prie kelio Vileikiškiai-Musninkai.

Labos upės krante. Anksčiau ją sudarė trys

Iš X IX a. antrosios pusės dvaro pastatų likę eklektinių formų mūriniai dviaukščiai

kiemai - reprezentacinis (rūmai, virtuvė, du svirnai, oficina), ūkinis-gamybinis (tvartai,

rūmai su mansarda ir svirnas. Sename sulau­ kėjusiame parke tyvuliuoja nemažas tvenki­ nys su sala.

klojimai, kalvė) ir gyvenamasis (kumetynas,

Dvarvietė priklausė garsių didikų gim i­

staliaus-kalvio namas, oficina ir ūkiniai pa­ statai). Šiandien telikę tik du kiemai, gyvena­ masis kiemas sunykęs.

nėms. XV -X V I a. šio dvaro savininkais buvo Kęsgailos, Radvilos. X IX a. pirm ojoje pusėje

X IX a. vid. iškilę pastatai - mūriniai, tinkuoti, romantinio klasicizmo formų ir de­

Narvydiškis atiteko naujiems šeimininkams Andžejevskiams, o to paties amžiaus antro­ joje pusėje į dvarą įsikėlė Jasinskiai. 1931 m. per žemės reformą šios valdos parduotos

koro. Rūmai - stačiakampio plano, vienaukš­ čiai su mezoninu. Jų fasadą puošia kiek iškiš­

trims šeimoms: Petkevičių, Markevičių ir Toporauskų. Pačiame dvaro centre įsikūrė Markevičiai.

Anksčiau rūmus su virtuve jungęs mūrinis

Dabar dvaro sodyba priklauso naujiems

mūro tvartuibūdingi istorizmo laikotarpio bruo -

šeimininkams, kurie atliko dvaro tyrimus ir pradeda jį tvarkyti.

žai, oficinos ir kalvės architektūroje yra gotikos elementų (smailiaarkės ir keturlapių rozečių an-

421■Narvydiškio rūmai iki 2010 m. pradėto remonto

tas į priekį trijų arkų prieangis - balkonas. Rūmai bėgant metams ne kartą remontuoti. koridorius nugriautas po 1940-ųjų metų. X IX a. antrojoje pusėje statytam akmenų

N

244

NAUJABERŽĖ

gos). Svirnų architektūroje persipynęs vėlyvasis klasicizmas ir liaudiškasis romantizmas.

inžinierių institute. Dėstė Peterburgo aukšto­

Naudvario parkas žaliuoja 3 ha plote - La­ bos upės slėnio šlaituose ir pietvakarinėje so­

Anglijoje. Suprojektavo ir pastatė pirmąjį Ru­ sijoje tiltą per Nevą su pasukama perdanga,

dybos dalyje. Jame išlikusi senų liepų alėja. Dvarvietė rašytiniuose šaltiniuose m ini­

tiltus per Dauguvą, Vyslą. 1861-1863 m. Var­

ma nuo X V I a. 1787 m. Naudvario valdas,

jį suprojektavusio inžinieriaus S.Kerbedžio

kurios tuo metu priklausė Vilniaus guberni­ jos Upytės pavietui, įsigijo Stanislovas Ker-

vardu. S.Kerbedis buvo Peterburgo mokslų akademijos garbės narys, 1872-1883m . vado­

bedis. 1790 m. dvarą paveldėjo jo žmona ir vaikai. X IX a. Naudvaris priklausė vienam

vavo Peterburgo ir Kronštato uostų rekonst­ rukcijos komitetui, vėliau rekonstravo M ari­

iš Stanislovo Kerbedžio sūnų - Valerijonui

jos vandens kelią. S.Kerbedis prisidėjo prie

siose mokyklose. Tobulinosi Prancūzijoje,

šuvoje per Vyslą pastatytas tiltas, pavadintas

Kerbedžiui. 1810 m. Naudvaryje gimė Sta­

geležinkelio tunelių ties Vilniumi ir Kaunu

nislovas Kerbedis, žymus inžinierius, tiltų statytojas. 1835 m. dvarą paveldėjo Mykolas

projektavimo. Dabar dvaro sodyba priklauso rajono savivaldybei.

Kerbedis. Jam valdant, X IX a. vid. pastatytas naujas dvaro ansamblis, kurio pastatai išliko iki mūsų dienų. Po 1905 m. Naudvarį valdė

r. Dotnuvos šen. Dvaro sodybos fragmentai

Mykolo Kerbedžio našlė Gabrielė Kerbedie-

prie Kėdainių-Šeduvos plento atšakos nuo

NAUJABERŽĖ (Zacišė).

Kėdainių

nė. Dvarui priklausę 325,8 ha žemės per re­ formą išparceliuoti į 30 sklypų. Tuomečiam dvaro savininkui Zigmui Straševičiui palikta 80 ha žemės. Straševičiai ypač išpuoselėjo dvaro parką. 1940 m. dvaras nacionalizuo­ tas, Straševičiai ištremti į Sibirą. Pokaryje dvare įsikūrė kolūkio centras. Nuo 1982 m. rūmuose veikia pradinė mokykla. Ant rūmų sienos žymaus inžinieriaus, tiltų statytojo Stanislovo Kerbedžio (18101899) atminimui pritvirtinta memorialinė lenta. Naudvario dvare gimęs S.Kerbedis stu­ dijavo Vilniaus universitete, Peterburgo kelių

421 Naujoberžės (Zacišės) dvaro rūmai

245

NEDZINGĖ

N

Mantviliškio Šlapaberžės link, prie Kruosto

mi savo statiniais, kurie išlaikė pirminę archi­

upelio. Vienaukščiai mūriniai rūmai su dvi­ aukščiu rizalitu šone. Ūkiniai pastatai jau vir­ tę griuvėsiais. Seni kaštonai. Dabar - privati

tektūrinę išvaizdą - fasadų kompoziciją ir jų tūrinius elementus. Tai ponų namas, kumety­ nai, svirnas, ūkiniai pastatai. Kaip ir dauguma

nuosavybė.

buvusių dvarų - Naujokai nykimo stadijoje.

NAUJADVARIS.

Švenčionių r. Pabra­ dės šen. Dvaro sodybos fragmentai prie kelio iš Vilniaus į Švenčionis, tuoj už Pabradės, ke­ lio dešinėje pusėje. Išliko rūmai, rūsys. Dva­

Dar pamatyti juos galima pakeliui iš Žeimių į Šėtą, ties Bukonimis r. kelio pusėje. Dabar sodyba priklauso rajono savivaldybei.

NAVASODAI

ras kūrėsi nuo X IX a. antrosios pusės. Tik

Varėnos r. Merkinės šen. Archeologinė dvarvietė apie 1,1 km į v.

kažin ar savo dvarą atpažintų jo kūrėjai. Pas­

nuo Merkinės - Jiezno kelio, Navasodų k. pie­

taraisiais metais buv. dvaro sodyba m oderni­ zuota, paversta prašmatnia poilsine, kurioje

tinėje dalyje. Tai dirvonuojanti kalva, vadina­ ma Cegelnios kalnu. Dvarvietę supa šlapios pievos ir pelkės.

paveldas tarsi užvilktas naujais rūbais.

424-Naujadvaris - atsinaujinęs dvaras

NAUJOKAI.

Jonavos r. Žeimių šen.

Naujokų kaime esanti palivarko sodyba įdo-

Teritoriją 2002 m. žvalgė Kultūros pavel­ do centro archeologas E. Ivanauskas. Rasta monetų, koklių, plytų, kurių anksčiau rasda­ vę ir šią teritoriją arę valstiečiai. Dvarvietė datuojama XVI a. pab. - XVTII a.

NEDZINGE

Varėnos r. Varėnos šen.

Dvaro sodybos fragmentai namas, buv. virtuvė.

gyvenamasis

Žinoma, kad apie 1575 m. Nedzingėje įsikūrė Žilinskiai, kurie kelis amžius valdė

425-Naujokų dvaro želdiniai

dvarą. Ryškiausius pėdsakus paliko X IX a. Žilinskiai. Pulkininkas Vincentas Žilinskis 1 841- 1844 m.rėmė bažnyčios statybą, kurią

N

246

NEMĖŽIS

Tais laikais stovėjusios pilies-rezidencijos jau seniai nebėra. 1933 m. kasinėjant ties Ne­ mėžio dvaro arklidėmis aptiktos didžiulių se­ nosios pilies pamatų liekanos, tačiau tuomet jos netyrinėtos ir vėl užverstos žeme. Nuo X V I a. dvarą valdė didikai Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai, Oginskiai. Iki X IX a. pr. dvaro rūmai mediniai. 1828 m. Nemėžio valdas nupirko grafas Mykolas Tiškevičius 426

Nedzingės dvaro buvusi virtuvė

projektavo garsus to meto Vilniaus architek­ tas Karolis Grigotovičius. 1803 m. Nedzingė­ je yra gimęs Vaclovas Žilinskis, Vilniaus vys­ kupas ir Mogiliovo arkivyskupas m etropoli­ tas. Abu jie palaidoti bažnyčioje.

NEMĖŽIS

(1801-1866), kuris ir buvo iki šiol išlikusių statinių iniciatorius. X IX a. viduryje dvaro sodyboje būta nemažai ūkinių ir gamybinių pastatų: oranžerija, svirnas, skalbykla, dar­ žovių sandėlis, sodininko namas, ledainė, paukštidė, karvidė, kiaulidė, šunidė, rūkyk­ la, pirtis, džiovykla, ligoninė, kalvė, smuklė, daržinė, alaus darykla. Aplink stačiakampį dvaro reprezentacinį kiemą stovėjo rūmai,

Vilniaus r. Nemėžio sen. Dvaro sodybos fragmentai prie pat VilniausMinsko plento (važiuojant Minsko kryptimi

žirgynas, X IX a. pirmoje pusėje statyta vien­ aukštė oficina. Medinis svirnas, kurio archi­

- kairėje kelio pusėje, tuoj už Vilniaus miesto ribos. Išlikę dvaro sodybos statiniai - rūmai

sicizmas (priešsvirnio stogą remia keturios

(1836), žirgynas (1850-1860), oficina (X IX a. pirm oji pusė), svirnas, parko fragmentai su tvenkiniais. Manoma, kad šios valdos X V a. priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams. Vytau­ tas Didysis Nemėžyje turėjo rezidenciją, ku­ rioje mėgdavo vasaroti su savo šeima. Dvare jis buvo apgyvendinęs totorių. Įdomu, kad jie

tektūroje persipynę liaudies tradicijos ir kla­ apskritos kolonos),- kiek atokiau, š.r. pusėje. Vėlyvojo klasicizmo rūmai Nemėžyje sta­ tyti 1836 m. Mūro darbus atliko iš Voložino kviesti mūrininkai, statybą prižiūrėjo archi­ tektas Stanislovas Kosakovskis. Pastatas sta­ čiakampis, su iškilusiu portiku ir verandos rizalitu. Rūmai vienaukščiai, tačiau dėl itin aukšto cokolio atrodo kaip dviejų aukštų.

įkurdinti tose vietose, kur gyveno ir pats Vy­ tautas, - Trakuose ir Nemėžyje. Tais laikais totoriai buvo laikomi gerais kariais. Gal ku­ nigaikščiui jie buvo reikalingi kaip patikimi jo asmens sargybiniai? Vėliau Liublino unija šiems totoriams suteikė bajorų teises. Yra išlikęs 1426 m. liepos 3 d. Vytauto žmonos Julijonos laiškas, rašytas vokiškai Ordino magistrui; šiuo laišku ji dėkojo už atsiųstą į Nemėžį gydytoją ir vaistus. Magist­ ras, matyt, daręs šią paslaugą, norėdamas įgy­ ti Lietuvos valdovo prielankumą.

427 Nemėžio dvaro rūmai

247

NOREIKIŠKĖS

N

Vienu aukštu iškelta tik centrinė jų dalis. Pa­ grindinio fasado viduryje išsiskiria keturių kolonų portikas, esantis virš plačių, aukštų laiptų. Kitos pusės rūmų fasadą puošia rizalitas, prie kurio anksčiau glaudėsi trijų arkų medinė veranda. Rūmų viduje išsiskyrė erdvi svetainė su išėjimu į verandą. Vieną patalpą užėmė biblioteka, mezonine buvo įrengta koplyčia su įvairiaspalvio stiklo langais ir dva­ ro lobynas. Kambarių grindys buvo išklotos parketu, sienas puošė kilimai, stovėjo baltų

42a

Noliškio dvarvietė jau apžėlusi šabakštynais

ir pilkų koklių krosnys, iš ketaus pagaminti

giminaičiu Justinu Žilėnu. Vėliau dvarą val­

marmuru iškloti židiniai. Virš vieno židinio kabėjusį veidrodį puošė mediniai paauk­

dė S. Žulio sūnus Kazimieras, kuris su žm o­

suoti rėmai, išdrožinėti Andriolio (žymaus

išgražino - Elena Žulienė buvo baigusi de­

dailininko M.E.Andriolio tėvo). Cokolinio

koratyvinės agronomijos mokslus. Ūkis spe­ cializavosi pienininkystėje, K. Žulys turėjo

aukšto patalpos išdėstytos abipus siauro ak­ menimis grįsto koridoriaus. Jas dengė cilin­ driniai skliautai. Čia buvo įrengta virtuvė, tarnų kambariai, sandėliai, raštinė, stovėjo duonkepė krosnis. Architektūriniu požiūriu įdomi ir dvaro arklidė, 1850-1860 m. statyta pagal nežino­ mo italų architekto projektą. Centrinę bokš­

na Elena tarpukariu dvarą labai išpuoselėjo,

kelias pieno produktų krautuves. Bekonus eksportuodavo į Angliją. Nelaimė atėjo 1937 m. - per didelį gaisrą sudegė tvartai, juose laikyti galvijai. Per porą metų viskas atstaty­ ta. Bet atėjo sovietizacija. Jau 1941 m. Žuliai ištremti. Dabar buvusi dvaro sodyba - priva­ ti nuosavybė.

to tipo arklidės dalį puošia dvigubos arkos langas ir įmantrus frontonas su bokšteliu. Nuo 1913 m. dvarą valdė geležinkelių inžinierius Mykolas Bochvicas, pirkęs jį iš Tiškevičių.

NOREIKIŠKĖS. Kauno r. Noreikiškių šen. Dvaro sodybos fragmentai netoli dide­ lio kelių mazgo, kur sueina tarptautinė m a­

Šiandien dvaras turi naują savininką.

gistralė Via Baltica ir kelias Šakių link. Dabar Noreikiškės - Žemės ūkio universiteto mies­

2007 m. pradėtas rūmų ir oficinos remontas. Pirmiausia pakeisti šių statinių stogai.

telis. LŽŪA iš Kauno centro čia atsikėlė 1964 m. Iš Noreikiškių dvaro likę tik gan kukliai

NOLISKIS

Utenos r. Daugailių šen.

Dvaro sodybos fragmentai kelio Utena-Zarasai dešinėje pusėje, apie 19 km nuo Ute­

šiandien atrodantys rūmai, raudonų plytų dviaukštis sandėlis. Tarpukariu Noreikiškės - žymaus to m e­

nos. Išlikę tik statinių griuvėsiai.

to veikėjo Petro Karvelio (1 8 9 7-1976) valdo­ mas dvaras. Ekonomistas, teisininkas, vienas

Vietovė labai sena, kryžiuočių dokumen­ tuose m inim a 1298 m. X IX a. pradžioje tai

Ūkininkų sąjungos, Žemės ūkio banko vado­ vų, dirbo finansų ministru. Noreikiškėse gi­

Strutinskių valda. 1849 m. dvaras atiteko

mė jo duktė Ugnė Karvelis (1935-2002), ku­ ri, baigiantis karui, kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus. Mokėsi Paryžiuje. Ilgą laiką dirbo

Kuchcinskiui, kuris testamentu

1850 m.

valdą užrašė Antanui Hopei. Apie 1889 m. dvaro centrą nupirko Stanislovas Žulys su

UNESCO, kur iniciavo Lietuvai, atgavusiai

N

248

NORIŪNAI

429-Noreikiškių dvaro sandėlis

nepriklausomybę,

naudingų

tarptautinių

Žaliuoja X V III-X IX a. įkurtas dvaro parkas, jam e yra kūdra, prateka vaizdingas Krioklio

projektų.

upelis.

NORIŪNAI. Kupiškio r. Noriūnų sav. Dvaro sodyba prie Lėvens upės, apie 7 km į pietvakarius nuo Kupiškio (prie kelio Panevė-

Noriūnų dvaro sodyboje išsiskiria trys skirtingos paskirties kiemai. Reprezentaci­ niame sektoriuje išsidėstę rūmai, rūkykla bei

žys-Kupiškis) - rūmai, svirnas, rūkykla, kiau­

svirnas. Ūkinis sektorius, buvęs sodybos ryti­

lidė, karvidė, namas su bokštu, kumetynas.

nėje dalyje, išlikęs fragmentiškai. Jam priklau-

43a Noriūnų rūmai

249

NORIÜNAI

so karvidė, kiaulidė, daržinės ir kluono pasta­ tai nugriauti. Buvusio sodybos palivarko stati­

N

tos kaip atskiros valdos. Iš Juozo Oginskio

niai - kumetynas ir namas su bokštu.

sūnaus Mykolo Noriūnus nupirko Henrikas Venclavovičius, o jo sūnus Zigmantas X IX a.

Istoriniuose šaltiniuose dvaras šiose žemėse minimas jau 1559 m. X V I a. jis pri­

pab. nusipirko Noriūnėlių palivarką, taip vėl apjungdamas abi valdas j vieną. Tarpukariu,

klausė Naruševičiams, Franckevičiams, Radziminskiams. 1665 m. valdos atiteko Abramavičiams, kurie jas išnuomojo Jonui Bolo-

re vyko J. Adamonio sesers Pranciškos Ievos ir poeto Kazio Binkio vestuvės. Po Antrojo

činskiui. Tuomet buvo surašytas dvaro inven­ torius, iš kurio matyti, kad jau X V II a. vid.

pasaulinio karo dvare įsikūrė mašinų ir trak­ torių stotis, vėliau - Kupiškio melioracijos

dvaro kompleksą sudarė dvi viena nuo kitos

valdyba. Šiuo metu Noriūnų dvaro sodyba priklauso privatiems asmenims.

gerokai nutolusios sodybos - dvaro sodyba ir palivarkas. Nuo X V II a. vid. iki 1796 m., kuo­

iki 1940-ųjų, valdė Adamonys. 1921 m. dva­

Noriūnų dvaro rūmai statyti Henriko

met Noriūnų valdos atiteko Mykolui Ogins­

Venclavovičiaus ir jo sūnaus Zigmanto 1850-

kiui, dvaro savininkai ir nuomininkai dar ne kartą keitėsi. X IX a. pr. valdos paveldėjimo

1885 m. Rūmams būdingos neorenesansinės formos ir ampyro dekoras. Pastato fasadas

teise padalytos dviem Mykolo Oginskio sū­

puoštas gipsatūromis, vaizduoj ančiomis žem­

nums - Konstantinui ir Juozui. Tad ir žemės

dirbystės įrankius. Rūmų planas susideda iš dviejų dalių: anksčiau statytos vienaukštės

- Noriūnai ir Noriūnėliai (palivarkas), žymė-

stačiakampio formos dalies ir vėliau pristaty­ tos - dviaukštės. Pagrindinės dalies fasadinę pusę puošia dviejų kolonų įgilintas portikas su atiku. Savo architektūra išsiskiria dvaro ansam­ bliui priklausantys dolomitiniai bokštai (do­ lomitas - šio krašto naudingoji iškasena), viename jų anksčiau buvo įrengta rūkykla, kitame - ledainė. Kitu teigimu rūkykla buvu­ si pačiame dvare, dolomitinis bokštas naudo­ tas kaip šunidė. Šie statiniai turi romantizmo bruožų ir kiek primena viduramžių architek­ tūrą. Cilindriniai bokštai sumūryti iš nedide­ lių dolomitinių plokštelių, dengti kūginiu sto­ geliu. Kumetyno sienose baltame skiedinyje išsiskiria išdėliotos tamsių akmenukų mozai­ kos - paukščių, įvairių gyvūnų, žmonių figū­ rėlės, žiedai - liaudies meistrų kūryba. Šalia dvaro rūmų, Lėvens upės pakrantė­ je žaliuoja mišriojo stiliaus parkas, dabar už­ imantis 21,3 ha plotą. Parką labai pagyvina ir pagražina Krioklio upelis, per kurį į kitą krantą veda „beždžionių“ tiltas.

431 Noriūnų dolomitinis bokštas

N

25 0

NORVILIŠKĖS

43Z Norviliškės

NORVILIŠKĖS

Šalčininkų r. Dieve­

m. pastatytas mūrinis vienuolynas, turėjęs

niškių šen. Dvaro sodybos fragmentai va­ dinamajame Dieveniškių „apendikse“, apie

renesanso bruožų, kelis kartus remontuotas.

12 km į šiaurės rytus nuo Dieveniškių, visai

Po 1831 m. sukilimo caro valdžia vienuoly­ ną uždarė, pavertė kareivinėmis, perstatė, vė­

šalia Baltarusijos sienos. Restauruoti rūmai, vadinami pilimi, vartai.

liau čia veikė mergaičių pensionas. Ilgą laiką stovėjo nenaudojamas. 2005 m. jį restauravo

Norviliškių dvaras minimas 1586 m. Jį

Vilniaus verslininkas Giedrius Klimkevi-

įkūręs Prūsijos pirklys Vaitiekus Šorsas, su­ sižavėjęs vietine gražuole grafaite Darata

čius, gavęs paramos iš ES PHARE progra­ mos. Norviliškių pilis pritaikyta turizmui ir

Zenovičiūte - pastatė čia dvarą. Po vyro m ir­ ties dvaro savininkė D. Zenovičiūtė-Šorsienė

verslui. Norviliškių pilį 2007 m. išgarsino čia

1617 m. dalį savo valdos užrašė Vilniaus m a­

kuris pakartotas sekančiais metais.

organizuotas muzikos festivalis „Be2gether“,

žiesiems broliams pranciškonams. Apie 1745

433-Atnaujinta Norviliškių rūmų salė

OBELIAI

OBELIAI. Rokiškio r. Obelių šen. Dva­ ro sodyba prie Obelių ežero - kumetyno ir

252

mūro statinys su stačiakampiais langais, n e­ didele laibomis kolonomis paremta verandė-

sandėlio nykstantys pastatai. X V III a. pabai­ goje Petkevičiai pasistatė nedidelį medinį

le. Akmens mūro klojimas (rekonstruotas),

dvarelio ponų namą. Portikas su keturiomis

ūkiniai dvaro pastatai, tvenkinys, parko frag­ mentai. Kiti dvarvietėje esantys statiniai - ne

kolonomis, langų formos jam suteikė klasi­ cizmo bruožų. Namas sudegė per Pirm ąjį pa­ saulinį karą ir jau nebeatstatytas. Dvaro lai­ kus mena tik senas parkas ežero pakrantėje. Sodybos fragmentai - valstybės nuosavybė.

raudonų plytų kumetynas, dar keli apgriuvę

dvaro laikotarpio. Dvaras kūrėsi X IX a. vokiečių kilmės kil­ mingų žemvaldžių Stebutų (Sttebut) inicia­ tyva. Anot senų žmonių pasakojimų, dvare buvęs gražiai tvarkomas sodas, kurį puošė

OBELIJA.

Alytaus r. Miroslavo šen. Dvaro sodybos fragmentai yra Obelijos eže­

gražus rožynas. Dvaras net vadintas Rožių dvaru. Bet jo klestėjimą nutraukė Pirmasis

ro rytiniame krante. Sodybą sudaro: buvę rū­ mai (pokariu rekonstruoti),- neišraiškingų

pasaulinis karas. Dvaro savininkai išvyko į Vokietiją. Likęs be priežiūros, jis suvalstybin­

architektūros formų vienaukštis, tinkuotas

tas ir išdalintas savanoriams ir bežemiams. Dvaro centrą 1924 m. nusipirko iš Amerikos sugrįžęs, pinigų ten užsidirbęs Juozas Krasnickas, netrukus vedęs Obelijos mokyklos mokytoją Moniką Stanulytę. Per sovietizaci­ ją Krasnickai ištremti į Sibirą, o dvare įsikūrė kolūkis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dvaro pastatą ir žemę atsiėmė Krasnickų duktė Julija Brigita Pangonienė, bet būdama senyvo amžiaus ir nebegalėdama tvarkytis, dvarą pardavė.

OKULIČIŪTĖS DVARELIS

Anykš čių r. Anykščių šen. Einant per Šventosios tiltą į miesto centrą Anykščiuose akį patrau­ kia nedideli dvarelio rūmai ant upės kranto. Baltas puošnus pastatas su kolonomis išsi­ skiria iš kitų miesto statinių. Tai vadinamasis Okuličiūtės dvarelis.

Atstatytas Obelijos dvaro ponų namas

Neoklasicistiniai Okuličiūtės dvarelio rūmai (Paupio g. 10) traukia savo jaukumu,

253

OKULIČIŪTĖS

santūriu žaismingumu ir savotišku ... m ote­ riškumu. Nenuostabu, rūmai statyti moters užsakymu. Pirm oji jų savininkė ir statytoja buvo dvarininkė Okuličiūtė. Kol kas nežino­ mas jos vardas, gimimo ir mirties datos. B e­ veik nėra žinių ir apie rūmų pastatymo isto­ riją. Išliko tik pasakojimai apie paslaptingus nutikimus ir persipynusius žmonių likimus. Nedidelį dvarelį X IX a. pirm ojoje pusėje pasistačiusi dvarininkė neilgai jam e tegy­ veno. Okuličiūtė dalyvavo 1863 m. sukili­ me prieš carizmą. Rūmuose buvo įsikūręs slaptas sukilėlių štabas, tarp dvigubų grindų įrengtas ginklų sandėlis. Jis rūmuose užsiliko iki mūsų dienų. Paslaptį išdavė vienas dvari­

O

Vėlesni dvaro valdytojai dažnai keitėsi. Patys jie čia beveik negyvendavo - nuomo­ davo tuos rūmus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatą nusipirko vienas pasiligojęs ponas iš Sankt Peterburgo. Apsigyveno rū ­ muose, išgijo ir praleido juose likusius 26 savo gyvenimo metus. Šiam savininkui m i­ rus, 1918 m. dvarelį jo sūnus pardavė farm a­ cininkui Donatui Šukevičiui. D. Šukevičius pastatą restauravo, suteikdamas jam iki šiol išlikusią išvaizdą. Sutvarkęs jis ir šalia rūmų X IX a. užveistą parką. Kaip teigė A. Vienuolis-Žukauskas (leidinyje „Akiras. Anykščiai“, išleistame 1928 m.), „reginys iš tų rūmų ir

ninkėlis, sukilėlių malšintojo rusų generolo

parko - vienas gražiausių ne tik Anykščiuo­ se, bet gal ir Lietuvoje“. Šiandien belikę tik

Amados sekretorius. Okuličiūtė buvo suimta ir ištremta, o jos rūmai konfiskuoti ir pado­

pastačius Anykščiuose malūną.

vanoti tam pačiam generolui Amadai. Šis,

parko likučiai. Jis nukentėjo nuo vandens, Ištvinusi

nepatenkintas rūmais, perleido juos savo se­ kretoriui - išdavikui. Neramus ir nesėkm in­

Šventoji apsėmė nemažą dalį parko, jį išplo­ vė. Tuos laikus mena prie rūmų užsilikęs se­ nas klevas.

gas buvo jo gyvenimas Okuličiūtės dvarelyje. Žmonės nemėgo jo, nenorėjo turėti jokių

Anykščių miesto viešoji biblioteka. Pritai­

reikalų. Kartą po nakties rado išdaviką pa­ sikorusį, o gal pakartą. Vėl atvykęs generolas Amada, prasidėję tardymai ir suėmimai. Iš­ daviką palaidojo senųjų kapinių lauke. Ž m o­ nės jo kapą apeidavę, nes sklido gandai, esą toje vietoje vaidenasi...

455

Okuličiūtės dvarelis

Sovietmečiu dvarelio rūmuose įsikūrė kytas kultūros reikmėms, pastatas neblogai išsilaikė. Šventosios pakrantėje rymantys rūmai savo fasadu atsukti į vaizdingą upės slėnį. Jų architektas nežinomas. Pasitelkęs neoklasicizmo formas, rūmus jis sukūrė nedidelius,

O

254

ONUŠKIS

stačiakampio plano, vienaukščius su žema mansarda. Priekiniame fasade išsiskiria puošniausia pastato dalis - keturių jonėninio orderio kolonų portikas. Dabar rūmuose veikia vaikų biblioteka.

ONUŠKIS

Rokiškio r. Juodupės šen.

Onuškio miestelis yra 3 km nuo Latvijos sie­ nos. Dvaras įsikūręs šiaurinėje gyvenvietės dalyje. Tai X IX a. pastatai: rūmų liekanos (pastatyti X IX a. I pusėje), pietvakarių ofi­ cina (X IX a. I p.), šiaurės rytų oficina (X IX a. I p.), svirno liekanos (X IX a. I p.), arklidė (X IX a. I p.), svirnas ( X IX a. vid.), šunininko namas (X IX a. I p.), ledainė (X IX a. I p.), ku­ metynas (X IX a. II p.). Žaliuoja X V II a. pab. - X IX a. pr. įkurto parko fragmentai. Išlikę akmenų mūro tvoros liekanos. Sodybos lie­ kanos - valstybinė nuosavybė. Dvaro rūmai - vėlyvojo klasicizmo for­ mų, ūkiniai pastatai - neorenesansinio ro­ mantizmo, istorizmo laikotarpio „plytų“ stiliaus. Centrinė pastatų grupė pusračiu išdėstyta apie parterį. Centre - rūmai, už jų parkas. Dvi oficinos (neorenesansinio romantizmo stiliaus), pasuktos kampu, sto­ vi abipus rūmų. Arklidė ir svirno liekanos (neorenesansinio romantizmo stiliaus) stovi pusiau apvalaus kiemo šonuose. Istorizmo laikotarpio kumetynas - sodybos šiaurinia­

436-437. Onuškio dvarininkai Vladislovas Komaras ir jo žmona Marija Rūmų liekanos byloja, kad jie buvę sta­ čiakampio plano, iškilę ant aukštos pamūrės, vienaukščiai su dviaukšte centrine dalimi. Manoma, kad rūmus projektavo garsus to m e­ to architektas Cezaris Anikinis. M onumenta­ lumo pastatui teikė jonėninio orderio 4 kolo­ nų portikas su trikampiu frontonu. Fasadas įspūdingas buvo ir iš kitos pusės. Jį taip pat puošė portikas su kolonomis, pusiau apvalus rizalitas. Per šį įėjimą galėjai patekti į ovalią pokylių salę. Ištaigingumo rūmams teikė m e­ nės aukštomis lubomis. Rūmai sudegė per Pir­ mąjį pasaulinį karą ir nebebuvo atstatyti. Onuškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje kartu su Rokiškiu bei Čedasais. Tuomet Onuškio kaimas buvęs didesnis už Rokiškį. Valdos priklausė M leč-

me kampe. Toliau nuo dvaro centro išdės­

kų giminei, X V II a. jos atiteko Rajeckams,

tyti klasicizmo stiliaus šunininko namas ir

X V III a. dvaro savininkais tapo Kaminskai.

ledainė. Akmenų mūro tvora juosė centrinę - reprezentacinę dalį. Onuškio dvaro sodyba - vienintelė Lietuvoje, kuriai būdinga tokia

1600 m. dvarininkai Rajeckai ir Mlečkai Onuškyje pastatė pirmąją bažnyčią. 1774 m. ją atnaujino Kaminskai. Šv.Arkangelo Myko­

centrinės dalies pastatų kompozicija. Pastatų kompleksas suformuotas apie pusiau apvalų

lo bažnyčia buvo medinė, iškilusi ant akme­ ninių pamatų. 1908 m. ji dar kartą rekonst­

kiemą. Priešais rūmus, kitoje kelio pusėje,

ruota. Dabar tai seniausia medinė bažnyčia

stovėjo dar vienas pastatas - daržinė, su 4 ko­ lonų portiku, kuri savo stiliumi kartu su rū­ mais formavo vieningą užbaigtą architektūri­ nį ansamblį. Pastatas, kaip ir rūmai, sunyko

Rokiškio rajone. X V III ir X IX amžių sandūroje Onuškį nu­

Pirm ojo pasaulinio karo metu.

sipirko Juozas Komaras (m. 1847 m .), kurio tėviškė - Palėvenės dvaras (žr.). Anksti m i­ rus broliui, Juozui Komarui atiteko tėviškė,

255

OPALANKIS

433

O

Onuškio dvaro rūmų liekanos

Raguvėlės dvaras bei kitos nemažos valdos.

jų dar galima pamatyti ir šiandien. Parke ty­

1812 m. J.Komaras išrinktas Seimo pasiunti­

vuliavo du tvenkiniai, tekėjo šaltiniai.

niu, vėliau užėmė Aukščiausiojo Teismo pre­ zidento postą. Išaugino tris sūnus - Teofilį, Vladislovą, Konstantiną - ir dukrą Elžbietą.

šen. Dvaro centras yra prie kelio iš Lauksar­

Po Juozo Komaro mirties Onuškis atiteko

gių į Vilkyškius, Jūros upės slėnyje. Išlikusius

vyriausiajam sūnui Teofiliui (1 8 0 0 -1 8 6 1 ). Jis ir pastatė čia prabangius vėlyvojo klasiciz­ mo rūmus, kurių griuvėsiai išliko iki mūsų dienų bei daugumą kitų dvaro pastatų. Po

zonas: reprezentacinę, ekonomo ir dvaro darbininkų zoną, malūnininko sodybą. Ž i­ nios apie dvaro istoriją tik fragmentinės. Iki

dvaro įkūrėjo Teofilio Komaro mirties val­

Antrojo pasaulinio karo dvaras priklausė Ei-

dos atiteko jo sūnui Vladislovui Komarui

mui (Heimsui?), kuris per karą žuvo. Išliku­

(1 8 4 8 -1 8 9 6 ), po kurio mirties dvarą valdė jo žmona M arija su vaikais. Vėliau Onuškį

sieji sodybos statiniai dar laikosi, bet apga­ dinti pokario remontų ir perstatymų. Dvaro

valdė Vladislovo sūnus Vitoldas Komaras (1872-1919), o po jo m irties dvaras atiteko dukrai Bernadetai.

rūmai - dviaukštis mūrinis namas, yra išli­ kusių autentiškų interjero detalių. Tai X IX a.

Žaliuoja seno, sulaukėjusio angliško sti­ liaus dvaro parko fragmentai. Dabar parkas užima 12,5 ha, tačiau jis jau praradęs savo erdvinę struktūrą. Iki 1939 metų priešais rū­ mus dar buvo išlikęs parteris, kurio šonuose augo nemažai egzotiškų medžių. Kai kuriuos

OPALANKIS.

Tauragės r. Lauksargių

sodybos fragmentus galima suskirstyti į tris

antrosios pusės statinys. Išraiškingiausias iš­ likęs ūkinis pastatas - dviejų aukštų, raudo­ nų plytų svirnas. Tebestovi du dvaro gyvena­ mieji namai, kurių išvaizdoje yra Klaipėdos krašto architektūros bruožų. Įdomi buvusi malūnininko sodyba, kurioje tebestovi gyve­ namasis namas ir ūkinis pastatas.

PAAUDRUVĖ

PAAUDRUVĖ. Joniškio r. Satkūnų šen. Dvaro sodyba Girdžiūnų kaime, prie Audruvės upelio: dvaro statiniai, sumūryti iš lauko akmenų, raudonų plytų, sutvirtinti mediniu karkasu.

256

440 Kunigas Antanas Mackevičius (1828-1863)

Dvaras minimas nuo X V III a. Žinoma, kad X IX a. dvarą valdė bajorai Burnevičiai. Jie palaidoti Paaudruvės kaimo kapinėse. Per tarpukario Lietuvos žemės reformą dvaras išparceliuotas, dalį jo žemių nusipirko latviai broliai Lauciniai. Pasakojama, kad reikalingą dvarui pirkti pinigų sumą jie surinko lošda­ mi kortomis. Dvare jie gyveno iki 1945 m. Palaidoti Linkuvos kapinėse.

vėliavą Lietuvoje. A. Mackevičius suorganiza­ vo apie 250 sukilėlių žmonių būrį ir išvedė kautis su carine kariuomene dėl laisvės, dėl žemės grąžinimo valstiečiams. Caro valdžia sukilimą žiauriai numalšino. Kunigas A. M ac­ kevičius pateko į carinės kariuomenės nelais­ vę, tardomas laikėsi didvyriškai. Karo lauko sprendimu 1863 m. jis buvo pakartas. Prasidėjus sukilim ui Paberžės dvaras tapo sukilėlių štabu - čia veikė jų kalvė ir ginklų dirbtuvė, čia sukilėliai, prieš išeid a­ mi į žygius, aptardavo savo kovų planus. Sukilim ui pralaim ėjus baronas Šilingas iš­

439

Paaudruvės dvaro ūkinis pastatas

PABERŽĖ.

Kėdainių r. Gudžiūnų šen.

trem tas iš Paberžės. Jo dvaras atiteko caro valdininkui Tichejevui, kuris dvare pats negyveno - nuom ojo jį vokiečiui B etch eriui. Tichejevas Paberžėje įsteigė m okyk-

Dvaro ir bažnyčios kompleksas, išsidėstęs apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Surviliškio. Iš dvaro laikų liko medinis dvaro rūmas staty­ tas apie 1793 m., parko fragmentai. Nuo senų laikų Paberžė priklausė vokie­ čių kilmės baronams Šilingams. Prasidėjus 1863 metų sukilimui Paberžės kunigo Anta­ no Mackevičiaus (1828 -1 8 6 3 ) vadovaujamas sukilėlių būrys, kaip vėliau konstatavo Rusi­ jos carinis teismas, pirmasis iškėlė sukilimo

441 Paberžės dvaro rūmuose dabar įsikūręs 1863 m. sukilimo muziejus

257

PABIRŽĖ

P

44Z Paberžės bažnyčia lą, m okinių param os fondą. Prieš Pirm ąjį

ros. Žaliuoja parkas, senų augalotų medžių

pasaulinį karą Tichejevai nutarė parduoti

alėjos.

dvarą. Tuom et iš rusų lietuviam s pirkti že­

Mūsų laikais pastaraisiais dešimtmečiais

mes buvo draudžiam a - caro valdžia siekė,

Paberžę garsino vienas populiariausių Lietu­ vos dvasininkų, vienuolis tėvas Stanislovas

kad kuo daugiau žemių Lietuvoje priklau ­ sytų rusam s. Tačiau Tichejevai sim patiza­ vo lietuviam s ir dvarą pardavė buvusiem s baudžiauninkam s. Taip visa žemė buvo iš­ dalyta sklypais. Medinis barono Šilingo statytas dvaro rū­ mas ne kartą restauruotas, naujausi darbai atlikti 2009-2010 m. Pastatas stačiakampio formos, vienaukštis, dengtas aukštu stogu.

(1 9 1 8-2005), kurio pamokslų paklausyti, asmeniniuose pokalbiuose atgauti dvasinę pusiausvyrą žmonės važiuodavo iš visos Lie­ tuvos. Kunigas ir vienuolis Tėvas Stanislovas palaidotas Paberžės bažnytėlės šventoriuje.

PABIRŽĖ (Balandiškiai).

Biržų r Pabiržės šen. Pabiržės (Balandiškių) dvaro

noma, pastatytas kiek vėliau. Tarpukariu ir

sodybos fragmentai yra apie 1 km nuo Pabir­ žės miestelio rytų kryptimi, Juodupės upelio

po Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmuose veikė mokykla. Dabar čia - 1863 metų suki­

dešiniajame krante. Tebestovi avarinės bū­ klės dvaro mediniai rūmai, kalvės aptrupėję

limo muziejus. Kaimo kapinaitėse dar yra pa­

sienos, pieninė. Tai X IX a. pabaigoje - X X a. pradžioje statytos dvaro sodybos likučiai.

Fasadinėje jo dalyje - nedidelis priebutis, m a­

minklų, kuriuose įrašyta „sukilėlis“. Priešais dvaro rūmus sukilėlių atminimui supiltas nedidelis pilkapis, pastatytos medžio skulptū­

1645 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapy­ je prie dabartinės Pabiržės, abipus Tatulos

P

258

PADAUGUVĖLĖ

m. dvaras išparceliuotas. Marijai Kamaraus­ kienei paliktas centras su 70 ha žemės ir pa­ vadintas Balandiškių kaimu. Pasak prisiminimų, grafienė M. Kama­ rauskienė gyveno prabangiai, važinėjo puoš­ nia karieta, kinkyta šešiais arkliais, nors dva­ ras jau buvo praskolintas. Mirė ji 1935 m., dalį savo turto užrašiusi Pabiržės klebonui, kuris ją iškilmingai palaidojo šeimos kapa­ vietėje. Po karo dvaro centre įkurta mašinų traktorių stotis (M TS), vėliau patalpos ati­

441 Baigiantis sunykti Pabiržės ponų namas upės, driekiasi pono Rastausko žemė. Tais pačiais metais dvarininkai Marija Lopacinska-Rastauskienė ir Karolis Rastauskas užrašė bažnyčiai palivarką, vadinamą Rastauskyne. Po dvejų metų Pabiržėje jie pastatė naują medinę bažnyčią. X V III a. Pabiržės dvaras jau priklausė Ba­ rauskams (Borovskiams). 1811 m. Pabiržės

duotos mokyklai.

PADAUGUVĖLĖ

(Padauguva)

Kauno r. Vilkijos šen. Dvaro sodybos frag­ mentai apie 5 km į r. nuo Vilkijos, prie Padauguvio-Karalgirio kelio: gyvenamasis namas, tvartas ir svirnas. Gyvenamasis namas - mūrinis, raudonų plytų, pietinėje dalyje medinė veranda, atvi­ ra, papuošta pjaustytais ornamentais.Stogas dvišlaitis, dengtas skarda. Tvartas (1910)

dvarą valdo Bistromai. Neaišku, kada dvaras perėjo grafų Kamarauskų (Komorovskių) gi­ minei. Gali būti, kad vedybų keliu tai atsitiko

raudonų plytų, stačiakampio formos, stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu. Svirnas - medinis,

X IX a. pradžioje. Jie ir kūrė dvaro sodybą,

stačiakampio formos. Stogas dvišlaitis.

kurios iki mūsų dienų liko tik fragmentai.

Dvaras kūrėsi X IX a. pabaigoje-X X a. pra­ džioje. Priklausė grafams Tiškevičiams.

Per tarpukario Lietuvos žemės reformą 1929

444-Padauguvėlės dvaro gyvenamasis namas

PAEŽERIAI

259

PADUBYSYS.

P

riai - buvęs Nagurskių Dirvonėnų dvaro pali­

Jurbarko r. Seredžiaus šen. Padubysio kaimas yra apie 3 km nuo Seredžiaus, važiuojant dešiniuoju Dubysos

varkas, savarankišku dvaru tapęs X IX a. pab.,

krantu.

kai Zigmantas Nagurskis gavo jį savo nuosa­

Iš Padubysio dvaro išliko vandens

vybėn. Nusipirkęs daugiau žemės, jis įsikūrė

malūno statinių kompleksas. Vandens m a­

prie ežero ir 1910 m. čia pasistatė eklektinių

lūnas su technologine įranga pastatytas 1920 m. Kompleksui priklauso du raudonų plytų rūsiai. Dabar malūnas - privati nuosavybė.

formų rūmus, kurių projekto autorius - len­ kų architektas Kačkovskis. Pastatas asimetriš­ kas, laiptuotos kompozicijos. Centrinė jo da­ lis - dviejų aukštų. Kairėje jos pusėje iškilęs trijų aukštų bokštas. Čia įrengtas ir paradinis įėjimas, papuoštas kukliu dviejų kolonų porti­ ku, prilaikančiu nedidelį balkonėlį. Dešinysis rūmų sparnas - vienaukštis, su siauru rizalitu. Buvę puošnūs laiptai leidžiasi ežero link. Prabangaus būta rūmų interjero - židinys ir krosnys sumūryti iš dekoruotų koklių. Sa­ lono bei valgomojo grindys išklotos ąžuolo ir beržo parketu. Interjerą puošė tapytų gim i­ nės portretų kolekcija.

445

Padubysio malūnas

PAEŽERIAI.

Šiaulų r. Raudėnų šen.

Netoli Kuršėnų, ant vaizdingo ežero kranto, stovi puošnūs Paežerių dvaro rūmai. Paeže­

Priešais rūmus žaliavo vejos su įvairiaspal­ vių gėlių klombomis. Vienoje iš vejų stovėjo dviaukštė altana, iš jos buvo galima pasigro­ žėti atsiveriančiu ežero vaizdu. Dvaro parkas garsėjo retų rūšių medžiais.

P

260

PAEŽERIAI

Bėgant metams niekam nereikalingi ūki­ niai dvaro pastatai sunyko. Patys rūmai buvo

Paežerių (Vilkaviškio r.) dvarininkas JonasVailokaitis (1886-1944) 447

palyginti neblogai prižiūrimi - ilgą laiką pa­ statu naudojosi Pavenčių cukraus fabrikas. Dabar rūmai priklauso rajono tarybai. Išliko ežero pakrante besitęsiantis senas dvaro parkas.

PAEŽERIAI. Vilkaviškio r. Šeimenos šen. Paežerių dvaras yra apie 4 km į vaka­ rus nuo Vilkaviškio Kybartų kryptimi, Pae­

fasadą - elipsės formos parteris, kurio abiejo­ se pusėse stovėjo oficinos. Išliko dešinioji ofi­

žerių ežero pietiniame krante. Iš dvaro laikų liko: rūmai (pastatyti 1795-1799 m .), oficina (X IX a.vid.), belvederio bokštas (X IX a.pab.),

cina, kairiosios - tik rūsys. Parterio pakrašty­ je įrengtas fontanas. Šiaurinėje parko pusėje

karvidė, sandėlis, spirito varykla, arklidė, m a­ gazinas, kiaulidė, ledainė. Žaliuoja X V III

Nuo kelio Marijampolė-Vilkaviškis iki par­ terio veda 300 m ilgio kaštonų alėja. Į rytus

a.pab. - X IX a.pr. įkurtas parkas, jam e yra du tvenkiniai, išlikęs tiltelis. Paežerių dvaro pastatų architektūra at­ spindi apie 100 metų dvaro vystymosi raidą - nuo X V III a.pab. iki X IX a.pab. Dvaro so­ dybos centre - rūmai, priešais pagrindinį jų

- Paežerių ežeras, rytinėje - Kastinės upelis.

nuo rūmų žaliuoja parkas ir sodas, vakarinė­ je pusėje aukšti medžiai skiria reprezentacinį kiemą nuo ūkinio komplekso. Paežerių dvaras - viena gražiausių rezi­ dencijų Lietuvoje. Sodybos projekto auto­ rius, matyt, buvo garsus to meto architektas

448 Paežerių dvaro sodybos panorama

267

PAEŽERIAI

P

Martynas Knakfusas (apie 1740 m. - apie 1821 m .), Vilniaus universiteto profesorius ir klasicizmo architektūros pradininkas Lietu­ voje. Tuometinis dvaro savininkas Simonas Zabiela (1 7 5 0 -1 8 2 4 ) po 1794 m. pralaimėto Tado Kosciuškos sukilimo į dvarą pasikvietė architektą Martyną Knakfusą, kuris, norėda­ mas išvengti caro valdžios represijų, priėmė kvietimą. Manoma, kad Paežeriai yra pasku­ tinis jo projektas.

449 Rūmų rotondinė salė

Rūmų išorės architektūroje persipynę baroko ir klasicizmo stiliaus bruožai. Sim et­

pietų pusėje iškyla aukštas, neogotikinis še­

riško, darnių proporcijų pagrindinio fasado

šių tarpsnių apžvalgos bokštas. Tai apskritas,

akcentas - grakštus keturių jonėninių kolo­ nų portikas. Tai klasicizmo bruožas. Fasado

netinkuotas, raudonų plytų statinys, kurį puošia smailiaarkių nišų arkada su įkompo­

galuose - nedideli rizalitai, kurių frontonai - barokiniai. Pastatas dviejų aukštų, su m e­

nuotais langais. Bokšto viršų vainikuoja dan­

zoninu, dengtas dvipakopiu skardiniu stogu.

nių pastatų ir medžių, bokštas buvo skirtas

Iš parko pusės rūmus puošia aukštesnė pus­

gėrėtis dvaro ansambliu ir atsiveriančiais

apskritė iškyša su dekoratyviai išlenktu fron­ tonu. Ją juosia balkonas, paremtas plonomis jonėninėm is kolonėlėmis.

tolių vaizdais. Iš ūkinių pastatų, mūrytų iš

Abiejuose rūmų aukštuose patalpos išdės­ tytos anfiladine tvarka. Iš reprezentacinių pa­

Paežerių istorija mena senus laikus. Val­

talpų išsiskiria barokinė rotondinė salė. Inter­

tytas parapetas. Aukštai iškilęs virš aplinki­

akmenų ir raudonų plytų, bene geriausiai iš­ silaikė buvusios arklidės. dant karaliui Kazimierui Jogailaičiui, Pae­

jere, kuris suformuotas jau X IX a. pradžioje,

žeriai apie 1460-1470 m. atiteko Mykolui Glinskiui ir priklausė šiai giminei iki 1534 m.

gausu skulptūrinio dekoro, plastinės puošy­ bos, medžio drožinių. Galimas dalykas, kad interjeras sukurtas jau valdant kitiems dvaro savininkams. Mat, X IX a. Paežeriai atiteko

Vėlesnių žinių neišlikę. X V II a.vid. Paežeriai jau priklausė stambiems to meto magnatams Zabieloms. 1750 m. dvaras atitenka Simonui

dvarininkams Gavronskiams, vienai turtin­ giausių giminių to meto Sūduvoje. Kai ku­

Zabielai, kuris ir pastatė iki mūsų dienų išli­ kusius rūmus bei daugumą dvaro ansamblio pastatų. Po S.Zabielos mirties (1824 m.) Pa­

rie Paežerių dvaro ansamblio pastatai buvo rekonstruoti, pastatyta naujų statinių. Ypač

ežeriai X IX a. (neaišku, kuriuo metu) per­

aktyviai dvarą pertvarkinėjo Zigmantas Gavronskis (181 6 -1 8 8 6 ). Vėliau rūmai dar ne kartą pertvarkyti - 1938 m. rekonstruoti,

Paskutiniojo iš Paežerių Gavronskių Vladi­

1954-19 5 7 m. ir 1968-1970 m. atnaujinti, 1979-1981 m. - restauruoti. Rūmų dešinėje - romantizmo stiliaus ofi­ cina. Joje gyveno tarnai, buvo virtuvė, skal­ bykla. Pastatas restauruotas 1975 m. pagal Algimanto Kiaunės projektą. Šalia oficinos,

eina dvarininkų Gavronskių nuosavybėn. miro (1849-1914) našlė Ona Komaraitė apie 1 9 38-1939 m. dvarą pardavė bankininkui, Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Vai­ lokaičiui (pirko dukters vardu). Jis suremon­ tavo rūmus. 1940 m., prasidėjus sovietinei okupacijai, J.Vailokaitis su šeima pasitraukė į užsienį, o dvare įsikūrė Žemės ūkio mokyk­ la. Antrojo pasaulinio karo metu dvare gyve­

P

262

PADVARIAI

no Lietuvos srities gen. komisaras vokietis Te­ odoras Adrianas fon Rentelnas, kuris taip pat remontavo rūmus (dirbo olandų meistrai). Pokario metais dvaras apleistas, nors 1 9451952 m. čia veikė Vilkaviškio tarybinio ūkio centras. Atgaivos periodas - 1 9 52-1994 m., kai dvaras priklausė Vilkaviškio m elioracijos statybos valdybai. Jos ilgamečio direktoriaus Albino Kasparaičio pastangomis dvaro pasta­ tai ir parkas buvo rūpestingai prižiūrimi ir tvarkomi. 1958 m. Paežerių parkas paskelb­ tas saugomu valstybės. 1983 m. pakeltas Pae­ žerių ežero vandens lygis, dėl ko užtvindyta dalis parko, užlietas vienas tvenkinys, sunai­ kintas „aukso rago“ kyšulys. Nuo 2004 m. Pa­ ežerių dvare įsikūręs Suvalkijos (Sūduvos) re­ gioninis kultūros centras. O ficinoje ir rūmų pirmajame aukšte (nuo 1997 m.) veikia V il­ kaviškio krašto muziejus. 2010 m. rūmuose pradėti dideli restauravimo darbai. Paežerių dvaro mišraus stiliaus parkas dabar žaliuoja 12 ha plote (su sodu - apie

450

Padvarių dvaro ūkinio pastato likučiai

dėl artumo Pabaiskui dar vadinta ir Pabaisko dvaru. Padvarių dvaro statiniai, kurių liku­ čius dar galima pamatyti, veikiausiai, buvo pastatyti X IX a.pab.-XXa. pr. Išsiskiria tvar­ to likučiai, bet jau tik likučiai. Panašu, kad kažkas gal bandė atstatyti sunykusį dvaro tvartą, bet taip ir paliko nebaigęs darbo.

PACIRMUONYS Prienų r. Pakuonio šen. Dvaro sodybos fragmentai į š.v. nuo Pa-

16 ha). Jo centrinė dalis suplanuota geomet­ riškai, pakraščiai - peizažinio plano. Parką juosia tankiai apsodintos alėjos. Parko puoš­ mena - šalia rūmų augantis ąžuolas, kuriam, spėjama, jau apie 400 metų.

PADVARIAI (Pabaiskas). Ukm er­ gės r. Pabaisko šen. Dvaro sodybos fragm en­ tai apie 2 km į p. r. nuo Pabaisko miestelio. Pabaiskas žinomas istorijoje nuo 1436 m., kai šiose apylinkėse įvyko Pabaisko mūšis, vadinamas antruoju Žalgiriu. Jei Žalgiryje 1410 m. buvo sumuštas Kryžiuočių ordinas, ilgai puldinėjęs ir niokojęs Lietuvą iš p.v., iš prūsų žemių, tai Pabaisko mūšyje sutriuškin­ tas antras agresorius, kuris po krikšto prie­ danga X III-X V a. niokojo Lietuvos žemes, - Livonijos ordinas. Jis buvo įsikūręs Rygoje. Po garsaus mūšio Pabaisko apylinkėse greit atgijo taikus gyvenimas. Ilgainiui čia kūrėsi dvarų sodybos. Viena iš jų buvo Padvariai,

451 Pagirmuonių dvaro svirno fasado fragmentas

263

PAGRYŽUVYS

P

kuonio: nykstantys rūmai, svirnas, tvartas, arklidės. Iki Lietuvos nepriklausomybės (1918 m.) dvaro ponia buvo lenkė Oserakienė (gal Šorasikienė), ji, paskelbus nepriklausomybę, viską išpardavė ir išvažiavo į Lenkiją. Iš jos dvarą nupirko advokatas Olekas. Tarpukariu dvaro ponia buvo Olekienė, po jos Komobilis, kuris šį dvarą nupirko iš Olekienės. Dva­ re veikė plytinė, spirito varykla. Pastatyti rū ­ siai spiritui šaldyti. Ūkis turėjo 50 karvių, 18 darbinių arklių, augo du dideli sodai.

PAGRAMANTIS.

Tauragės r. Mažonų

451 Pagryžuvio rūmai iki Antrojo pasaulinio karo

PAGRYŽUVYS.

Kelmės r. Tytuvėnų šen. Dvaro sodyba Gryžuvos, Dubysos inta­ ko, krantuose, apie 5 km nuo Tytuvėnų keliu link Kelmės: dvaro rūmai, parkas.

šen. Pagramančio klebonijos buvusio palivar­

Rūmai statyti 1859 m. pagal Vilniaus uni­

ko sodyba yra miestelio centre, šalia bažnyčios - restauruotas sandėlis, medinis svirnas.

versiteto auklėtinio, iš Žemaitijos kilusio

Miestelio bažnyčia dabartinę išvaizdą įgavo X IX a. viduryje, tada, veikiausiai, susikūrė ir

Tai žymus to meto architektas, profesoriavęs Paryžiaus dailės akademijoje, parengęs kelis

bažnyčios ūkinis padalinys, nedidelis dvarelis.

Paryžiaus miestiečių namų projektus. Jo su­ projektuoti Pagryžuvio rūmai buvo vienaukš­

Fulgento Rimgailos (1805-1870) projektą.

čiai. Antras aukštas pristatytas X X a. pr. Šalia dvaro yra parkas, per kurį vingiuoja Gryžu­ vos intakas Bliukė. Parke daug iš tolimų kraš­ tų atvežtų medžių, supilta dirbtinių kalnelių, įrengta tvenkinių. Dvaro rūmus pasistatė dvarininkas Je­ ronimas Pšeciševskis, kuris už dalyvavimą 452

Pagramančio dvarelio ūkinis pastatas

1863 m. sukilime caro valdininkų ištremtas į Sibirą. Dvaras tada parduotas rusui Aleksan-

Pagryžuvio rūmai mūsų dienomis

454

P

264

PAI LG Ė

drui Kristijanovičiui, iš kurio valdą perpirko Izidorius Romeris (ir. Tytuvėnėliai). Jis buvo vedęs Celiną Pšeciševskytę. Tarpukario Lie­ tuvoje per žemės reformą dvaras išparceliuo­

PAJIEŠMENIAI

Pasvalio r. Krinčino šen.

Dvaro sodyba įsikūrusi prie Jiešmens upelio (Mū­ šos intako), netoli kelio Biržai-Pasvalys - svirnas, tvartas, sandėlis. Du ūkiniai pastatai ir oficina per­

tas, 1929 m. perduotas jėzuitams, kurie įkūrė naujokyną ir naudojosi dvaru iki 1940 m. Po

statyti. Žaliuoja X IX a. įkurtas parkas.

karo čia įsteigta sanatorija. Pastaraisiais m e­ tais rūmai restauruoti, juose įsikūrė Aukš-

varkas (atskira dvaro dalis), priklausęs baronui Liudvikui Ropui (von Ropp). Jis pastatė iki mū­

telkės pensionato filialas.

sų dienų išlikusius rūmus, įkūrė parką. Pokario

PAILGÈ.

Vilnius r. Nem enčinės šen.

Dvaro sodybos fragmentai prie Nemenčinės-Pabradės kelio, Pailgės gyvenvietės pradžioje: du kumetynai, arklidės, tvenki­ niai. Dvaro sodyba kūrėsi X IX a. pabaigoje - X X a. pradžioje. Priklausė Parčevskiams

(žr. Raudondvaris).

X IX a. Pajiešmeniai - Barklainių dvaro pali­

metais rūmuose veikė kultūros namai, vietinio ūkio administracinis centras. Vėliau čia gyveno šeimos. Dabar dvaras - privati nuosavybė. Dvaro rūmai - raudonų plytų mūro. C en­ trinė jų dalis - dviaukštė, su mansarda. Šo­ niniai sparnai - vienaukščiai. Palei Jiešmens upelį nusidriekęs 5 ha mišriojo stiliaus dvaro parkas. Jame tyvuliuoja tvenkinys, atsiradęs čia užtvenkus Jiešmens upelį. Žaliuoja mažalapių liepų alėja.

PAJUODUPĖ. Kupškio r. Kupiškio šen. Dvarvietė prie Kupiškio-Pandėlio kelio, Kupiškio marių rytiniame krante. Išlikusi tik dvaro vieta, kurioje tarybiniais metais pasta­ tytas gyvenamasis namas. X V III a. stambus dvaras priklausė Tyzenhauzams, vėliau ku­

455-Pailgės dvaro kumetynas

nigaikščiams Čartoriskiams. Deja, tai tik is­ torinės žinios.

456-Pajiešmenių dvaro rūmai

265

PAJŪRIS

P

Pajuostės dvaro rūmai XX a. pradžioje (neišliko) 457

PAJUOSTĖ (Pajuosčiai)

Panevė­ žio r. Velžio šen. Dvaro sodyba yra į rytus nuo Panevėžio, tarp Nevėžio ir jo intako Juostos upės. Išlikę ūkinių pastatų, gerokai perstatytų, parkas.

ninkų palaikai sunaikinti...Lietuvai atgavus nepriklausomybę Pajuostės oro uostą perė­ mė Lietuvos karinės oro pajėgos. Iš Pajuostės dvaro yra kilęs žymus lenkų istorikas Valerijonas Meištovičius (Walerian

Vaizdingoje vietoje, tarp dviejų upių, dvar­

Meysztowicz 1893- 1982). Jo tėvai buvo dva­

vietė pradėjo kurtis X V I a. Tuo metu tai bu­

rininkas Aleksandras Meištovičius ir grafaitė

vo Kamajauskų nuosavybė. Jie 1592 m. dvarą pardavė Sumarokovams. 1604 m. Pajuostės

Zofija Korvin-Kosakovskaitė. Septynių vai­ kų šeimoje Valerijonas buvo šeštas. Jis m o­

savininkais jau m inim i Kurbskiai, iš kurių dvarą perėmė Vizgirdos, o vėliau vedybų ke­

kėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, įšventin­ tas į kunigus ėjo įvairias bažnytines pareigas

liu - Blinstrubai. Vedęs Joaną Blinstrubaitę

Vilniuje, universiteto profesorius. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Va­

X V II a. pabaigoje dvarą perėmė grafas Pet­

pasaulinio karo. Paskutinis dvaro valdytojas

tikaną, kur ilgus metus dirbo diplomatinėje tarnyboje, įsteigė Romoje Lenkų istorijos institutą. Yra išleidęs nemažai knygų. Lietu­

buvo Aleksandras Meištovičius (1864-1943), tarpukariu kurį laiką dirbo Lenkijos teisin­

vos istorijai reikšmingiausia jo atsiminimų knyga „Pašnekesiai apie laikus ir žmones“,

gumo ministru. Lietuvoje prasidėjus žemės reformai, tuoj po Pirm ojo pasaulinio karo,

kurią lietuvių kalba 2004 m. išleido leidykla „Aidai“.

ras Meištovičius. Jo palikuonys Pajuostę val­ dė daugiau kaip 200 metų - net iki Pirm ojo

valdžia konfiskavo apleistą Pajuostės dvarą. Prie tokios skubos prisidėjo ir pablogėję san­ tykiai su Lenkija, kurios valdžiai tarnavo Pa­ juostės dvarininkas. Pajuostėje įsikūrė Lietu­ vos karinių oro pajėgų skraidymo mokykla. Po Antrojo pasaulinio karo čia dislokuotos sovietinės karinės oro pajėgos. Tuo laikotar­ piu dvaro sodyba labiausiai nukentėjo: daug statinių perstatyta, o puošni koplyčia kitoje Nevėžio pusėje paversta sandėliu, vėliau nu­ griauta, jos vietoje pastatyti garažai. Dvari­

PAJŪRIS

Šilalės r. Pajūrio šen. Mieste­

lis ir dvaras yra kairiajame Jūros upės kran­ te, apie 12 km į pietvakarius nuo Šilalės. Iki mūsų dienų išliko tik dvaro fragmentai, X IX a. pab. - X X a. pr. iškilę pastatai: spirito vary­ kla (pastatyta 1891 m.), svirnas sudegė 2005 m. Žaliuoja X IX a. įkurtas parkas, jam e tyvu­ liuoja keturi tvenkiniai. Nuo šiose vietose pratekančios Jūros upės kilęs ir vietovardis - Pajūris. Istoriniuose šal-

P

266

PAJŪRIS

459

Vadinamasis Pajūrio bravoras

1530 m. tuometinis Didysis Lietuvos kuni­ gaikštis Žygimantas Augustas Pajūrio tijūni­ ją padovanojo M ikalojui Volodkevičiui. XVI a. pab. Pajūrį įsigijo Lietuvos paiždininkis Jeronimas Valavičius (m. 1630 m.). Valavi­ čiai kelis amžius valdė Pajūrio dvarą. 1854 m. iš Valavičių Pajūrį nupirko Kauno guber­ nijos maršalka (bajorų vadas) grafas Adolfas Čapskis, tačiau greitai šią savo valdą perleido 45S

Paslaptinga Pajūrio parko skulptūra tvenkinio salelėje

Valstybės komiteto nariui Povstanskiui. X IX a. pab. Povstanskiai ant Jūros kranto pastatė mūrinį spirito varyklos pastatą („bravorą“),

tiniuose jis minimas nuo 1498 m. X V I a. šios

malūną ir lentpjūvę, iš kurių gaudavo nem a­

žemės priklausė Didžiajam Lietuvos kuni­ gaikščiui, kuris čia įsteigė tijūniją (valsčių).

puošniame mediniame name, dekoruotame

žą pelną. Patys gyveno nedideliame, bet gan

Pajūrio dvarininkų Povstanskių namas (neišliko) 46a

267

PAKIAUNYS

P

ažūriniais medžio drožiniais. X X a. Povstanskiai pardavė dvarą iš Amerikos sugrįžu­ siam ir ten pinigų užsidirbusiam Kazimie­

čio kelio, apie 9 km nuo Kelmės, netoli Kėvės pelkės: dvaro rūmai, svirnas, tvartas, daržinė. Vietovardis žinomas nuo 1585 m. Beržė­

rui Nausėdai. Jis spirito varyklą pertvarkė į lentpjūvę, malūną ir vilnų karšyklą, tačiau

nų dvaro aktuose nuo 1685 m. minimas Pakėvio dvaras. Tebestovi apgriuvę vienaukš­

pastatas ir toliau vadintas „bravoru“. Mirus žmonai, 1935 m. K.Nausėda Pajūrio dvarą

čiai tinkuoto mūro dvaro rūmai su laužtiniu stogu, po kuriuo įrengta mansarda. Akmens

dovanojo Kretingos pranciškonų vienuoly­ nui, kuris čia įsteigė savo naujokyną - tre­ čiąjį Pranciškonų susivienijimo centrą. Vie­

mūro svirnas su dekoruotais fasadais. Par­ kas. Dvaro sodyba statyta X IX a. pabaigojeX X a. pradžioje.

nuoliai buvusią spirito varyklą pritaikė savo

Pakėvyje gyveno dvarininkai Pergauskai, Radavičiai, Venclauskai. Jų mauzoliejumi buvo apie 1821 m. Teklės Radavičienės ant

poreikiams - įrengė celes. Tačiau ir tuomet pastatas iš seno įpročio vadintas „bravoru“. 1940 m. vienuolynas uždarytas, jo patalpo­ se veikė iš pradžių žemės ūkio mokykla, vė­ liau - technikumas. Dabar pastatas, vadintas „bravoru“, privatizuotas. M išriojo stiliaus Pajūrio dvaro parkas ža­ liuoja 5 (9) ha plote. Jame, netoli tos vietos, kur aukščiau stovėjęs medinis ponų gyvena­ masis namas, tyvuliuoja nedidelis išvaizdus tvenkinys su maža salele, jo je - skulptūra. Įspūdingi parko senieji ąžuolai. Šalia dvaro

kalniuko pastatyta Šv. Teklės bažnytėlė. Bet ji jau baigia griūti, rūsiuose dar matyti m e­ talinių karstų. Įsidėmėtinas paminklas X IX amžiui, kurį, jam jau praėjus, 1901 m. pasta­ tė Venclauskai. Pakėvyje gimė žinomas tautosakininkas, etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius (18131846). Stambiausias darbas - enciklopedinis lietuvių rašytojų žinynas “Mokyti žemaičiai”.

PAKIAUNYS.

parko, kitoje kelio pusėje, pokario metais įkurtas naujas Pajūrio parkas.

šen. Dvaro sodybos fragmentai nuo Lin­

PAKĖVIS Kelmės r. Vaiguvos šen. Dva­ ro sodybos fragmentai prie Kelmės-Užven-

kmenų į p.v., tarp Kiauno ir Ešerinio ežerų, kuriuos jungia Kiaunos upelis. Jis teka už ke­ lių šimtų metrų nuo dvarvietės.

461 Pakėvio dvaro rūmai

Ignalinos r. Linkmenų

P

268

PAKIRŠINYS

valdė vienas iš jo sūnų - lonas M aleckis, kuris 1921 m. dvarelį pardavė Sidariškių dvare gyvenusiam Boleslovui Ašembergui, o šis 1923 m. vilniečiui Isaokui Gilinskiui. 1940-1942 m. dvarelyje tvarkėsi Janina ir Albinas Merkiai. Veikiausiai tai po I. Gilinskio m irties dvarelį paveldėjusi jo dukra su vyru. Pokariu Pakiaunyje įsikūrė kolūkio gamybinis padalinys. Per tą laiką gerokai sunyko gyvenamasis namas, atsirado naujų statinių. Nuo 1989 m. Pakiaunys - Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos

instituto

poilsinė. Jai buvo panaudotas svirnas. Kiti pastatai toliau nyko. Prieš kelerius metus Pakiaunio dvarelis atiteko naujam šeim i­ ninkui - vilniečiui verslininkui.

Pakiaunio rūmų fragmentas

PAKIRŠINYS. Radviliškio r. Baisogalos šen. Dvaro sodyba apie 3 km į š.r. nuo Baiso­ galos, prie Kiršino upelio ir Šiaulių-Jonavos

Dvaras žinomas nuo X V III a., tada buvo

geležinkelio - rūmai, oficina, keli gyvena­

462

Sidariškių dvaro palivarkas (Sidariškės yra

mieji namai, klojimas, kumetynas, tvartas.

pakeliui iš Linkm enų į Pakiaunį). Seno­

Pakiršinio žemė istorijos šaltiniuose m i­ nima nuo 1498 m. Dvaras kūrėsi vėliau. Jo

je, 1889 m. rusų kalba išleistoje knygoje rašoma, kad šias žemes valdo jau ketvirta

sodybą transformavo pokariu čia įsikūrę

Revkovskių karta. 1856 m. Pakiaunio dva­

melioratoriai ir pristatę dvarvietėje jiems tada reikalingų statinių.

relį nusipirko Romualdas Maleckis, vėliau

463-Atnaujinti Pakiršinio dvaro rūmai

269

PAKRUOJIS.

Pakruojo r. Pakruojo šen. Už 2 km nuo Pakruojo, prie kelio į Lin­ kuvą, dešiniajame Kruojos upės krante išsi­

PAKRUOJIS

P

kruojyje. Nemažai dvarų Ropai turėjo Pasva­ lio, Radviliškio, Biržų (žr.) žemėse. Po V. Ropo Pakruojo dvarą valdė jo sū­

dėstęs Pakruojo dvaro ansamblis. Tai viena didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių dvaro

nus Teodoras (1783-1852), šio sūnus Her­

sodybų Lietuvoje. Ją sudaro 43 statiniai. Pa­ kruojo dvaras pradėtas kurti X V III a. pasku­ tiniame dešimtmetyje barono Vilhelmo von

(1860-1940) mirė viengungis, paveldėtoju paskyręs brolio sūnų Julių Ropą. Bet šis n e­ ilgai džiaugėsi paveldu. 1940 m. dvaras na­ cionalizuotas.

Ropo iniciatyva ir lėšomis. Dauguma pastatų baigti statyti X IX a. antrajame - trečiajame dešimtmetyje. Pakruojo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo X V I a. Yra išlikęs 1596 m. dva­ ro inventoriaus aprašymas, sudarytas mirus tuomečiui dvaro savininkui V.Martinavičiui. Pagal jį galima spręsti, kad dvaras tada buvęs ne iš turtingųjų. Vėliau šios valdos priklausė

manas (1810-1890). Po jo Leonas Ropas

Pakruojo dvaro ansamblio pastatus pa­ gal jų paskirtį galima skirstyti į keturias da­ lis: centrinę - reprezentacinę, dvi ūkines ir gamybinę. Dvaro sodybos vidury - puošnūs klasicistiniai rūmai, pastatyti X IX a. pr. Tai erdvus stačiakampio formos statinys, iškeltas ant aukštų pusrūsių. Antras rūmų aukštas be­ veik perpus žemesnis už pirmąjį. Puošniau­

didikams Zabieloms, Miunsteriams. 1786 m.

sias rūmų pietvakarinis fasadas, kurio cen­

Aleksandrai Miunsterytei ištekėjus už V il­

tras paryškintas originaliu, tik per kolonos

helmo fon Ropo, dvarą perėmusi baronų Ro-

storį išsikišusiu šešių kolonų portiku. Viršuje jis užsibaigia retu Lietuvos klasicizmo archi­

pų giminė valdė jį iki 1940 m. Kuršo baronų Ropų (von der Ropp) atsiradimą mūsų kraš­ te istorikai sieja su Rygos vyskupu Albertu, kuris 1202 m. įkūrė Kalavijuočių ordiną Rytų Pabaltijo užkariavimui, prisidengdamas sie­ kiu pakrikštyti vietinius gyventojus pagonis. Su vyskupu Albertu iš Vokietijos vienas iš at­ vykusių riterių apsigyveno prie Ropp upės, nuo to ir pravardę gavo. Tokia Ropų pavar­ dės kilm ė... Kalavijuočius 1236 m. lietuviai

tektūroje parapetu su baliustrada. Iš šonų pa­ statą taip pat puošia keturių kolonų portikai, viršuje užsibaigiantys trikampiais frontonais. Portikų ir šiaurės rytų rizalito sienose tarp langų įkomponuotos graikų dievų galvutės. Neblogai išsilaikė ir rūmų interjeras. Jame gausu lipdinių, tapybos. Daugiausia puošybos - šokių salėje, kuriai turtingumo suteikia elipsinė kolonada. Rūmų interjere

sutriuškino Saulės mūšyje, paskui, susijungę

išliko originalios krosnys, židiniai. Kažkada

su kryžiuočiais, jie transformavosi į Livoni­ jos ordiną, nekeisdami savo kėslų - užka­

jį puošė ir ampyro stiliaus baldai.

riauti Lietuvos žemes. Bet jų kariniai žygiai nebūdavo itin sėkmingi. Livonijos ordiną

Greta rūmų - nedidelis sandėlis, už paradi­

lietuviai galutinai sutriuškino 1435 m. Pa­ baisko mūšyje prie Ukmergės. Nepajėgę už­ kariauti Lietuvos žemių, riterių palikuonys X V I a. pradėjo taikią ekspansiją - ėmė su­ pirkinėti Lietuvos žemes, jose steigė dvarus, arba, kaip Vilhelmas Ropas, gaudavo dvarus vedę Lietuvos bajorų dukras. Taip užsimezgė gal stambiausias Ropų dvaras Lietuvoje - Pa­

Įdomūs ir kiti dvaro ansamblio statiniai. nio įvažiavimo - žirgynas ir ledainė. Klasiciz­ mo bruožai išryškėja žirgyno pastate (X IX a. II-III dešimtmečiai), kurio pagrindinis fasa­ das atsuktas į rūmų pusę. Jo sienos padeng­ tos tamsios skaldos gabaliukais, kurių fone išryškintos baltu tinku padengtos pusapskri­ tės arkos. Ypač originalus dvaro ūkinis kiemas, naudotas, beje, ne tik ūkio reikalams - jam e

P

PAKRUOJIS

464

465

270

Pakruojo dvaro rūmaii, neseniai nušvitę šviežiomis spalvomis

Dvaro malūnas

466

Vartų ažūras

žaliavo veja, ganėsi kumeliukai. Pastatai čia sublokuoti iš abiejų pusių į pusiau uždarus

skiria puošnus dvaro sargo namelis, yra kitų pastatų - kluonas, daržinė, tvartai.

kompleksus su vidaus kiemeliais. Vakarinį kompleksą sudaro spirito varykla, pieninė ir

Jai priklauso kalvė, smuklė, vėjo malūnas,

kiaulidė, rytinį - tvartas ir jam statmenos ofi­

malūnininko namas, vandens malūnas ir ar­

cinos. Pietiniame kiemo gale stovi du lygia­ gretūs svirnai. Visi šie statiniai sudaro vieną dvaro ūkinę dalį. Kita ūkinė dalis yra pieti­

kinis tiltas - užtvanka (1821 m.). Šis tiltas per Kruoją sumūrytas iš šiam kraštui bū­ dingų dolomitų. Jo formos sukurtos, matyt,

nėje sodybos pusėje, už tvenkinio. Joje išsi­

sekant romėnų tiltų pavyzdžiais. Virš penkių

Gamybinę dalį nuo rūmų skiria parkas.

277

PALANGA

tilto arkų iškyla turėklai su perpus mažesnio

P

dienų neišlikę). Mūsų laikus pasiekė tik 4 dvaro laikotarpio statiniai (rūmai, koplyčia,

tarpsnio arkutėmis. Iš gamybinių pastatų turtingiausių archi­ tektūros formų yra vandens malūnas (X IX a.

sarginė ir Lurdo grota). Lankytojų dėmesį patraukia rūmų terasos atraminė siena su

pr.), sumūrytas, kaip ir vėjo malūnas (1823

baliustrada ir laiptais, dekoratyvinėmis gėlių

m .), iš lauko akmenų ir dolomitų. Dvaro vė­

vazomis ir liūto skulptūra nišoje; fontanas centriniame parteryje ir „Laiminančio Kris­

jo malūnas - seniausias visame Pakruojo ra­ jone. Ūkinės ir gamybinės dalies pastatų archi­

taus“ skulptūra (buvo nugriauta 1952 m., at­ statytosios skulptūros autorius - S.Žirgulis); Lurdo grota Birutės kalno papėdėje; fontano

tektūroje dera klasicizmo ir liaudies kūrybos bruožai.

liekanos ir buvusių skulptūrų (manoma, m e­

Į šiaurę nuo rūmų žaliuoja angliško sti­

tų laikų alegorijos) 2 pjedestalai “mažajame”

liaus parkas, užimantis 9,2 ha plotą. Jo peiza­

parteryje; lieptas į tvenkinio salą (atstatytas

žą praturtina šioje vietoje platesnė Kruojos

naujai); altana ant 7 kolonų; “Rebekos” skulp­

upė su juodalksniais apaugusia sala. Pasi­

tūra rožyne (sovietmečiu atgabenta iš Vilkėno (žr.) dvaro, Šilutės r.; autorius - prancūzų

vaikščioti traukia jaukūs parko takeliai. Pokariu dvare veikė technikumas. Pas­

menininkas Hubertas Noelas).

taraisiais metais dvaras priklausė Pakruojo rajono savivaldybei. Dvaro ansamblis buvo

X X a. pab. atlikti dvaro sodybos teritori­ jos kultūrinių sluoksnių archeologiniai tyri­

palaipsniui restauruojamas. Atnaujintas uni­ kalusis arkinis tiltas - užtvanka, malūnas,

nėjimai, kurie atskleidė įdomių faktų apie čia glūdintį archeologinį ir istorinį palikimą.

šviežiomis spalvomis suspindo rūmai ir kiti statiniai. 2009 m. netikėtai dauguma dvaro

1983-1984 m. Birutės kalne atliktų archeolo­ ginių kasinėjimų metu aptiktos X a. gyven­

sodybos pastatų išnuomoti vilniškei UAB “Pakruojo parkai”, kuri siūlo dvarą nuomoti

vietės liekanos, kalendorinių matavimų įren­

šventėms, pobūviams.

ginys (vienuolikos stulpelių, išdėstytų ant pylimo, sistema) ir kt.

Palangos miesto sav. Pa­

Kaip teigia istoriniai šaltiniai, 1527 m. Pa­ langa - karaliaus dvaras ir valsčius. 1529 m.

langos dvaro sodybos Tiškevičių rūmai yra Senojoje Palangoje, Palangos botanikos

įkurta Palangos seniūnija, kurią 1773-1775 m. Varšuvos seimas perleido Vilniaus vysku­

parko teritorijoje. Dabar rūmuose veikia

pui kunigaikščiui I.Masalskiui. Kai vyskupas

unikalus Gintaro muziejus. Iš dvaro laikų

Masalskis žuvo, Palanga atiteko grafams Po-

liko: rūmai, koplyčia (1869 m .), sarginė, Lur-

tockiams, 1801 m. - rusų generolui Ksave­ rui Pranciškui Nesiolovskiui, iš jo 1824 m.

PALANGA.

do grota (1 8 9 9 -1 9 0 1 m.) ir parkas, įkurtas 1895-18 9 8 m.

Palangą nupirko grafas Mykolas Tiškevičius

Palangos dvaro sodyba - vienas ryškiau­ sių Lietuvoje romantizmo laikotarpio kultū­

(1761-1839). Šios šeimos rankose Palanga buvo iki 1940 m. Mykolas Tiškevičius bandė

rinės kraštotvarkos pavyzdžių. 1848-1902 m. Palangos dvare įkurtas parkas, pastatyti

atgaivinti seniau veikusį Palangos uostą, pasta­ tė tiltą į jūrą. Po Mykolo Tiškevičiaus Palangą

rūmai, koplyčia ant Birutės kalno ir Lurdo

valdė Kretingoje gyvenęs jo vaikaitis Juozapas

grota. 1922-1924 m. atnaujinti Pirm ojo pa­

Tiškevičius (1835-1891), o vėliau šio sūnus Fe­ liksas (1863-1933), bene labiausiai išgražinęs Palangą. Tiškevičiai nemažai prisidėjo, kad

saulinio karo metu nukentėję rūmai,pasta­ tyti pagalbiniai ir ūkiniai pastatai (iki mūsų

P

PALANGA

467 468

272

. paiang0S grafai Feliksas Tiškevičius ir jo žmona Antanina

469

Koncertas Tiškevičių rūmų terasoje 470

Parko tiltelis

471 Tiškevičių rūmai su atstatyta Laiminančio Kristaus skulptūra

273

PALANKESIAI

P

dirbinių, vertingų paveikslų bei meno dirbi­

Palanga taptų kurortiniu miesteliu - suplana­ vo vasarvietę, pastatė daugybę vasarnamių.

nių, buvo sukaupta didelė gintaro kolekcija.

1908 m. išgręžė 229 m gylio artezinį šulinį, įvedė elektrą. Paskutiniai iki sovietmečio dva­

Tiškevičių rūmai pastatyti ant nedidelės kalvelės - gal tai buvusi kopa, o gal kalne­

rą valdė Felikso sūnūs Stanislovas ir Alfredas. Valdant grafui Alfredui Tiškevičiui, 1940 m.

lis iš žemių, suvežtų iš tuomet kastų dvaro tvenkinių. Iš rūmų terasos galima nusileisti

dvaras nacionalizuotas. 1960 m. buvusio dva­ ro teritorijoje įsteigtas Palangos botanikos par­

į rožyną: jam e ant aukšto postamento stovi marmurinė Rebekos skulptūra. Rūmus supa 86 ha peizažinis parkas, lai­ komas gražiausiu ir turtingiausiu parku Lie­

kas. 1963 m. rūmuose pradėjo veikti Gintaro muziejus. Alfredas Tiškevičius (1914-2008) ne kartą lankėsi Palangoje Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę.

tuvoje. Jis grafų Tiškevičių užsakymu sukur­ tas 1897-1899 m. pagal prancūzų architekto

ros rezidenciją 1 8 97-1902 m. pastatė grafas

peizažisto Eduardo Fransua Andrė projektą. Medžių ir krūmų sodinimui vadovavo belgas

Feliksas Tiškevičius su žmona Antanina.

sodininkas Brisenas de Kolonas. Tada paso­

Rūmų projekto autorius vokiečių architek­ tas Francas Švechtenas (Franz Schvvechten,

dinta apie 500 augalų. Dauguma jų atgabenti iš įvairių pasaulio kraštų. Dabar čia žaliuoja

1841-1924). Pastatas dviaukštis, su atsiki­

apie 230 medžių ir krūmų rūšių.

Neobarokinio stiliaus Tiškevičių vasa­

šusiais šoniniais rizalitais, kurių sandūroje kampai suapvalinti, todėl pagrindinis (šiauri­ nis) rūmų fasadas atrodo įgaubtas. Trumpa vienaukšte galerija rūmai jungiasi su aštuo­ niakampe koplyčia, dengta kupolo formos stogu. Centrinis įėjimas įrengtas rizalite. Jo akcentas - dvi nedidelės kolonos. Rizalito vir­

Nutolęs nuo jūros 150 m, iškilęs virš jos lygio 20,7 m - Birutės kalnas. Tai sena smėlio kopa, kiek pakeista žm o­ gaus rankų. Apie ją išlikę daug pasakojimų ir padavimų. Žinomiausia - legenda apie Birutę, kurią simbolizuoja kukli skulptūrėlė kalno papėdėje (dail. K.Petrikaitė-Tulienė).

šuje, virš įėjimo, Tiškevičių ir Felikso Tiškevi­

1869 m. ant Birutės kalno pastatyta neogoti­

čiaus žmonos Antaninos giminės - Lanckų

kinė raudonų plytų aštuoniakampė koplyčia (archit. K.Majeris).

- herbai. Įdomi pietinė rūmų pusė, kurioje juo vasaros vakarais ir anksčiau, ir dabar ren­

Parke, šalia Birutės kalno, žaliuoja Lietu­ vos prezidento A.Smetonos sodintas ąžuo­

giami koncertai. Fasadai gausiai puošti plasti­

las. Kalno papėdėje yra Švč.Marijos grota,

niu, daugiausia augalinių motyvų dekoru. Neobaroko gausu ir rūmų interjere. Puoš­

įrengta 1899 m. grafienės A.Tiškevičienės

niausia rūmų patalpa - 120 kv.m vestibiulis, kurio sienos ir kolonos aptaisytos dirbtiniu

projektą.

marmuru, ovalūs veidrodžiai dekoruoti au­ galinių motyvų lipdiniais. Meniška laiptų ba­

PALANKESIAI. Jonavos r. Žeimių šen. Dvaro sodybos fragmentai prie Lankesos

liustrada išlieta iš ketaus. Iš reprezentacinių

upelio, neprivažiavus Žeimių nuo Jonavos pusės reikėtų sukti kairėn. Sodybos kiemą formuoja alėjos ašyje stovintis medinis ponų

įrengtas platus balkonas su baliustrada. Po

kambarių prašmatniausia buvo didžioji sve­ tainė, esanti už vestibiulio. Kambariuose būta plastinio dekoro, vaiz­ duojančio girliandas, muzikos, medžioklės in­ strumentus. Rūmuose, be graviūros, bronzos

rūpesčiu, manoma, pagal archit. E.F.Andrė

namas su atviru prieangiu, kurį įrėmina ke­ turios laibos medinės kolonos. Abipus ponų namo pastatyta šeimyninė (ūkvedžio namas)

P

PALĖVENĖ

274 X V I a. Palėvenė - nedidelis dvaro palivar­ kas, iki X V II a. vid. priklausęs Pelyšiams, Gradauskams. 1654 m. Palėvenės valdas įsigijo Mykolas Komaras. Jo palikuonys šiame dvare gyveno iki Antrojo pasaulinio karo. Manoma, kad iš Padniestrės į Lietuvą Komarai atsikėlė apie 1481 m. Iš Palėvenės kilę dvarininkai Ko­ marai sparčiai plėtė savo valdas ir X IX a. pab.

472

Polankesių ponų namas

valdė Baisogalos, Raguvėlės, Panemunio ir kai kuriuos kitus dvarus. Iki X IX a. Palėvenės dvaras buvo pagrindinė Komarų gyvenamoji

ir fachverkinės konstrukcijos svirnas. Šiuos pastatus supa nedidelis senas parkas. Dabar - privati nuosavybė. Sodybos įkūrimo data nežinoma. Spren­

vieta. Stambesnė dvaro sodyba Palėvenėje su­ siformavo apie X V II a. vid.- X V III a. pab. Ko­ marai pasistatė čia klasicistinio stiliaus dvaro rūmus. X IX a. antrojoje pusėje Mykolas Ko­

džiant iš formų, struktūros ir konstrukcijų ponų namas ir šeimyninė statyti apie X IX

maras juos kapitaliai rekonstravo - prailgino dešinįjį rūmų fligelį, pristatė oranžeriją, 4 tri­

a. vidurį, o svirnas X IX a. pabaigoje - X X a.

aukščius bokštus. Rūmų dalis, prie kurios iški­

pradžioje, tikriausiai, vietoj anksčiau čia jau stovėjusio svirno.

lo bokštai, paaukštinta vienu aukštu. Po šios rekonstrukcijos pastatas įgavo romantizmo stiliaus bruožų. Rūmuose buvo 26 įvairios paskirties patalpos. Pagrindinės reprezentaci­ nės patalpos - salonas ir šalia jo esantis val­ gomasis - pirmajame aukšte. Jas puošė parke­ tas, gipsatūros. Kambariai buvo apstatyti pra­ bangiais baldais. Rūmuose Komarai sukaupė daugiau kaip 5000 vertingų knygų biblioteką, giminės portretų kolekciją. Visa tai žuvo karų ir suiručių metu. Rūmai labiausiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, pataikius į juos ar­

471 Palankesių svirnas su fachverko elementais

tilerijos sviediniui. Iki mūsų laikų liko tik du iš keturių dantytais kuorais puoštų bokštų, kuriuos jungia išraiškinga neogotikinė pen­

PALĖVENĖ (Paulionka). Kupiškio r. Subačiaus sen. Dvaro sodybos fragmentai Stir-

kių smailių arkų arkada. Angliško stiliaus Palėvenės dvaro parkas

niškių kaime, dešiniajame Lėvens upės krante, apie 10 km į pietvakarius nuo Kupiškio - ofici­

- mišrios planinės struktūros. Šiaurinėje so­

na, pieninė, sandėlis, spirito varykla, kluonas,

nedidelis upelis - Lėvens intakas - Gorpis.

vandens malūnas, tvartas, 9 ha parkas. Dvaro pastatai iškilę XVIII a. pab. - X X a. pr.

kitų parkų Palėvenės dvaro parkas išsiskyrė

Iki Pirm ojo pasaulinio karo dvaras vadin­ tas tik Palėvenės vardu. Paulionkos pavadini­ mas atsiradęs tarpukario laikotarpyje.

dybos dalyje teka Lėvuo, per parką prateka Prie pieninės pastato tyvuliuoja tvenkinys. Iš medžių įvairumu bei senumu. Į dvarą vedanti alėja buvo apsodinta beržais ir šermukšniais. Mūsų dienų sulaukė klevų ir liepų alėjos.

275

PALĖVENĖ

474 Palėvenės dvarininkas Bogdanas Komaras (1914)

477

476

P

Išlikusi rūmų arkada ypač paslaptinga su naktiniu apšvietimu

Restauruotoji rūmų dalis, jau priimanti svečius

P

PALI ES IAl

276

PALIESIAI. Šiaulių r. Šakynos šen. Pa­ liesiu dvaro sodyba pasiekiama nuo Šakynos pasukus Žarėnų link, o paskui vietinės reikš­ mės keliu iki Paliesiu dar apie du kilometrai. Iki mūsų dienų išliko istorizmo laikotarpiu statyti neogotikiniai dvaro rūmai (1903). Raudonų plytų pastatas išsiskiria aštuonia­ kampiu apžvalgos bokštu, iškilusiu pietvaka­ riniame sparne. Rūmų architektūrai būdinga smailiaarkė karnizų ir apžvalgos bokšto orna­ mentika, baltai dažyta, ji raudonų plytų rū ­

478-Palėvenės rūmų bokštai, dar neatsigavę po karo sugriovimų 1992 m. nuosavybės teises į savo giminės dvarą ir dalį jam priklausiusių žemių atgavo paskutiniojo dvaro savininko Bogdano K o­ maro vaikaitė Nijolė Milaknienė. Jos šeima restauravo dalį dvaro ir atnaujintas patalpas nuomoja pobūviams, seminarams.

mams suteikia žaismingumo ir originalumo. Pirm ojo aukšto interjere išlikusios origina­ lios rozetės. Kitas išskirtinis dvaro sodybos objektas buvo - X V III a. pabaigoje iš m e­ dinių tašytų rąstų pastatytas svirnas. Gaila, 2002 m. per gaisrą svirnas apdegė. Dvaro sodyba kūrėsi ilgą laiko tarpą - nuo X V III a. pabaigos iki X X a. pradžios. Pradžioje dvaras priklausė M ikalojui Petra-

479-Paliesiu rūmai su bokštu

277

PALI ŪNIŠKIS

P

vičiui. Paskutinieji Paliesiu dvarininkai buvo Liutikai. Jų palikuonys, Lietuvai atgavus ne­ priklausomybę, atsiėmė savo protėvių val­

Dvaro sodybos fragmentai išliko iš X IX a. pirmosios pusės - tuo laiku pastatytas prižiū­ rėtojo namas iš akmenų mūro su gausiomis

das. Dabar dvarą valdo UAB “Liagro”.

tinkuotomis architektūrinėmis detalėmis, tvartas taip pat akmenų mūro, unikalios pa­

PALIESIUS.

Ignalinos r. Mielagėnų

sagos formos, su tinkuotomis detalėmis. Tai

sen. Dvaro sodyba keli kilometrai į r. nuo Mielagėnų, Paringio-Ignalinos-Adutiškio

romantizmo laikotarpio statiniai, išsiskirian­ tys akmenų mūro ir tinkuotų klasicistinių

kelių sankryžos p. pusėje, nuo Mielagėnų Giliūtų link - prižiūrėtojo namas, tvartas.

elementų kompozicija. Išlikęs parkas, kuria­ me vyrauja klevai, uosiai, ąžuolai, tuopos,

Paliesiaus dvaras gyvavo jau X V III a., nuo 1763 m. priklausė Kublickams. Broliai

liepos, ievos. Už tvarto - nedidelė kūdra.

Stanislovas ir Adolfas Kublickai aktyviai da­

PALIŪNIŠKIS Panevėžio r. Karsakiš­ kio šen. Dvaro sodybos fragmentai šalia ke­

lyvavo 1831 m. sukilime. 1845-1848 m. dva­ rą valdė Adolfas Kublickas. 1864 m. valdą iš varžytinių nupirko Povilas Liubimovas, o 1886 m. perpirko pulkininkas Fiodoras Fon-

lio iš Panevėžio į Kupiškį, prie Lėvens upės - svirnas, tvartas, oranžerija, kluonas, par­ kas, kuriame auga reti sidabriniai klevai.

Ekse. Apie 1921 m. dvarą įsigijo Romualdas

Paliūniškio dvaro istorija susijusi su kara­

Bžezinskis (Brzezinski). Paskutinė Paliesiaus

liškuoju Vabalninko dvaru (dab. Biržų r.). Se­ novėje nuo Nevėžio iki pat Livonijos sienos

dvarininkė buvo Vladislava Bžezinska, ji 1941 06 14 su artimaisiais ištremta. Jos sū­ nus Raimundas pokariu gyveno Krokuvoje. O dvaro sodyba naudojosi kolūkis. Pastarai­

tęsėsi milžiniškos girios, priklausę Lietuvos valdovams. 1593 m. Varšuvos seimas pave­ dė šiuos plotus valdyti Žygimanto Augusto

siais metais dvaro sodyba buvo tapusi ginčų objektu. Teises į ją pareiškė Lenkijos pilietis

žmonai Onai Austrijietei. Yra duomenų, kad

R. Bžezinskis ir ilgai sodyboje gyvenę vietos žmonės.

iki X V III a. daugiau duomenų apie jį nerasta. O jau X V III a. pabaigoje minimas Vabalnin-

48a Paliesiaus dvaro prižiūrėtojo namas

1595 m. paminėtas ir Paliūniškio dvaras, bet

P

278

PALONAI

PALUKŠTYS.

Raseinių r. Ariogalos

šen. Palukščio dvaro sodybos fragmentai apie vieną kilometrą nuo Milašaičių bažnyt­ kaimio, netoli dešiniojo Dubysos kranto - medinis ponų namas (1864), klėtis, tvar­ tas, vandens malūno griuvėsiai, senos liepos. Teka upelis Lukštynė. 1775 m. dvaras priklausė Kazimierui Ja­ nuškevičiui. 1877 m. iš Januškevičių dvarą nusipirko Aleksandras Christianavičius. Šio

481■Paliūniškio dvaro svirnas

dvarininko dukra Olga Jurkevičienė, paveldė­

ko karališkojo dvaro valdytojas F. Mošins-

jusi dvarą, užrašė jį savo vyrui Leonui Jurke­ vičiui. Per žemės reformą pagrindinę dvaro

kis, turėjęs dvarą Paliūniškyje. Vėliau dvarą valdė grafas Severinas, valstybės patarėjas Leonas Potockis, kuris nupirko Paliūniškio valdą ir dvaras iš karališkojo (valstybinio) tapo privatus. 1867 m. dvarą paveldėjo Vale­ rijonas Kerbedis. X IX a. pabaigoje ir X X a. pradžioje tai Malinskių valda. Malinskiai ir Kerbedžiai giminiavosi - apie tai liudija ben­ dros kapinės Beinoravoje (ir. Radviliškio r.). Paskutinis dvaro savininkas Zigmas Malinskis palaidotas netoli dvaro esančiose B erno­ tų kapinaitėse.

PALONAI

dalį įsigijo Rudžianskų šeima, kurios vienas iš palikuonių - Romas Rudžinskas, atgavęs paveldėtą nuosavybę į žemę ir išpirkęs pasta­ tus, atgaivino dvarą. Atstatė kelis begriūvan­ čius senuosius ūkinius statinius, sutvarkė teritoriją ir įkūrė Palukščio dvaro kaimo turizmo sodybą „Rokynę“. Parengtas pro­ jektas molinio ūkinio pastato išsaugojimui „Daržinės sutvarkymas ir pritaikymas tradi­ ciniams amatams “. 2010 m. dvare surengta amatininkų diena. Daromas ponų namo res­ tauracijos ir pritaikymo projektas.

Radviliškio r. Baisogalos

seniūnija. Dvaro sodyba apie 7 km į r. nuo Baisogalos - apleistas vienaukštis medinis ponų namas, medinis kumetynas, svirnas, keturkampė ledainė. Palonuose dvaras m ini­ mas nuo 1582 m.

481 Palonų ponų namas jau nepanašus į save

481 Palukščio dvarvietė - dabar kaimo turizmo sodyba

279

PAMIŠKĖ

P

484-Palukštys laukia poilsiautojų

PALUMPIAI.

Pagėgių

savivaldybė,

Lumpėnų šen. Palumpių dvaras įsikūręs prie nedidelio Lumpės upelio, maždaug 120 m nuo Lumpėnų-Vilkyškių kelio. Dvaro sody­ boje X IX a. antrosios pusės - X X a. pradžios pastatai - rūmai, arklidė, karvidė, svirnas, pietryčių kumetynas, šiaurės vakarų kum e­ tynas, ūkvedžio namas, parko fragmentai. Rašytiniuose šaltiniuose Palumpių dvaras minimas nuo 1660 m. (kitų šaltinių duome­ nimis - net nuo 1542 m.). Iki mūsų dienų išlikusių dvaro pastatų architektūra - prūsiš­ kojo ir istorizmo laikotarpio „plytų“ stiliaus. Palumpių dvarelio mūriniai rūmai išsiskiria labai retai Lietuvoje pasitaikančiu neomanieristiniu frontonu. Iškilęs pagrindiniame

kiantis akį savo grakščiai banguotu kontūru. Rūmai, veikiausiai, statyti X IX a. antrojoje pusėje. Dvaro parko fragmentai išlikę sodybos centrinėje dalyje, aplink rūmus ir į šiaurės rytus nuo jų, stačiame Lumpės upės šlaite.

PAMIŠKĖ (Poliesė)

Panevėžio r. Pa­ nevėžio šen. Prie kelio Panevėžys-Pušalotas. Nedidelio dvarelio pavyzdys, vienintelis toks išlikęs Vidurio Lietuvoje. Dvaras formavosi dviem etapais. X IX a. pirm ojoje pusėje pasta­ tytas ponų namas (1824), svirnas, arklidė (šie pastatai išliko iki mūsų dienų). Sunyko tvar­ tas, kuris buvo pastatytas X X a., to laikotar-

fasade jis - ryškiausias rūmų akcentas, trau-

485

Palumpių rūmai su originaliu frontonu

486

Pamiškės ponų namas

P

PAMŪŠIS

487

280

Pamiškės ponų namo kolonos fragmentas

488

pio svirną darko silikatinio mūro priestatas. Išlikusi dvaro sodybos dalis yra liaudiškojo klasicizmo bruožų. Įdomi įvažiavimo alėja, orientuota į ponų namo centrą.

Pamūšio (Linkuvos šen.) ledainė

E. Šepskienė dvarą nusipirko iš M. Staškevi­ čiaus.

PAMUSIS.

Pakruojo r. Pašvitinio šen.

Pamiškė - Jasenskių dvarelis. Kaip rašė

Dvaro sodybos fragmentai prie kelio Šiau-

G. Petkevičaitė-Bitė, Vaitiekus Jasenskis daly­

liai-Pašvitinys, Mūšos ir Šiladėlio upelio

vavo 1863 m. sukilime. Dvare veikė karčema. Tarpukariu dvarą valdė Stanislovas Jasens­

santakoje - gyvenamasis namas, ūkiniai pas­ tatai, sumūryti iš akmenų ir plytų, iš jų išsi­

kis. 1940 m. sovietai dvarą nacionalizavo, o

skiria milžiniškas svirnas (1817).

Jasenskių šeimą ištrėmė į Sibirą. Iš tremties S. Jasenskis jau negrįžo.

Dvaras minimas nuo X V III a. Seniausi sodybos pastatai statyti 1807-1817 m. X X a. pradžioje dvarą valdė Olga Olsufjevienė.

PAMŪŠIS. Pakruojo r. Linkuvos šen. Dvaro sodybos fragmentai pasiekiami iš Pakruojo-Linkuvos plento apie 1,5 km už Pe­ trašiūnų pasukus dešinėn, pro Girbutkius, Kruojos ir Savelio santakoje: akmens mūro tvartų liekanos, dolomitinė ledainė, parkas. Dvaras minimas nuo 1599 m., kai pri­ klausė Upytės maršalkienei Elžbietai Švabaitei-Kelpšienei. Paskutinė dvaro savininkė 489-490. p a m Q š j 0

(Pašvitinio šen.) svirnas ir gyvenamasis namas

■S.

* C.

S**.-*.'

281 Pamūšyje gimė Rusijos generolas fel­ dmaršalas Michailas Barklajus de Tolis (1761-1818), vadovavęs Rusijos ir Prūsijos armijai 1813-1814 m. kampanijoje prieš Prancūziją.

PAMUSIS.

Ukmergės r. Vidiškių šen. Archeologinė dvarvietė Pamūšio kaime, apie 1,45 km į š.r. nuo Mūšios upės, apie 650 m į š. nuo Obelupio pralaidos Karkliniškių-Strazdiniškių kelyje. Dvarvietė yra nedidelės kal­

PANDĖLYS

P

Leonui Ozemblovskiui. Pamūšio dvaras tų metų balandyje buvo metams išnuomotas Kristupui Kaziui. 1915 m. minimas Komarui Antanui priklausęs malūnas, buvęs Mūšos dvare.

PANDĖLYS.

Rokiškio r. Pandėlio šen.

Dvaro sodybos fragmentai Pandėlio mieste­ lio p. dalyje, ant Apaščios upės kranto - pa­ statų griuvėsiai ir parkas, sodintas Italijos ro­

vos viršūnėje, išlikęs dviejų aukštų svirnas.

mantizmo stiliumi - kvadratais, bet ir jis jau labai pakitęs.

X V I a. pabaigoje buvo bent keli Pamū­ šio dvarai: 1596 04 Jonas Petravičius už 166

Dvaras X V II a. priklausė Rajeckams, vė­ liau Chreptovičiams, iš kurių 1767 m. valdą

kapas grašių užstatė trečdalį Pamūšio dvaro,

pirko Koscialkovskiai ir valdė iki 1922 m. Iš jų

esančio Ukmergės paviete, Vidiškių valsčiuje

dvarą pirko Stumbriai, kurį laiką dvarą valdė

savo broliui Mykolui. Minima, kad anksčiau dvaras priklausė Mykolui Lopatinskiui, vė­

prie Apaščios buvo pasistatę Koscialkovskiai.

Zaborskis. X IX a. pr. dvaro rūmus ant kalvelės

liau, Jonui Petravičiui (vyr.) ir Petrui Esmanui, o galiausiai jį už 500 kapų grašių įsigijo (priėmė kaip užstatą) broliai Jonas, Matas ir Mykolas Petravičiai. 1596 07 minimas kitas Pamūšio dvaras, priklausęs Jonui Serapinavičiui, kuris jį ir kitą, Svirnų dvarą, už 400 kapų grašių užstatė savo žmonai, Upytės karužaitei Rainai. 1596 07 Grigorijus Lukaševičius su žmona Sofija dovanojo savo Pamūšio dvarą sūnui Stanis­ lovui Lukaševičiui. 1696 m. Vidiškių miestelis ir dvaras [Šventupėje?], Radiškio, Pamūšio ir Riešės [lokalizacija neaiški] dvarai priklausė Jonui

49h Pamūšio (Ukmergės r.) dviaukštis svirnas

492

Dvaro laikų kelias Pandėlyje

P

282

PANEMUNĖ

Stumbriai apgriuvusius rūmus nugriovė. Išli­

Panemunės (Biržų r.) dvarininkas Zygmantas Koscialkovskis 493

ko tik pamatai ir vėliau statytų ūkinių pastatų (kluono, ledainės) griuvėsiai. 1993 m. dvaro likučiai grąžinti Stumbrių palikuonims.

PANEMUNĖ

Biržų r. Nemunėlio Ra­

dviliškio šen. Dvaro sodybos fragmentai Ne­ munėlio upės krante. Išlikę tik ūkinių pasta­ tų griuvėsiai, parko likučiai. Spėjama, kad dvaro pradžia -1 6 4 5 m. m i­ nimas Dysterlofo palivarkas. 1711 m. Jokūbo Fogelio skunde minimas Panemunės dvaras, kurį jis buvo gavęs iš Kristupo Dysterlofo. Vėliau, nuo X IX a. antrosios pusės, jau m i­ nim i dvarininkai Koscialkovskiai. Neaišku, ar jie dvarą nusipirko, ar dvaras šiai giminei atiteko vedybų keliu. Dvarininkai Koscialkovskiai turėjo Žy­

Pokariu motina ir sūnus sovietų ištremti į Si­ birą, kur greit mirė. M. Koscialkovskis mirė Londone, po Lenkijos socializmo žlugimo perlaidotas Varšuvoje.

PANEMUNĖ.

Druskininkų sav. Leipa­

lingio šen. Archeologinė dvarvietė yra šalia Panemunės kaimo, į kurį galima patekti iš

dram herbą. X X a. pradžioje Zygmantas Žy­ dram Koscialkovskis (1865-1906) nusišovė.

Merkinės-Leipalingio kelio pasukus Barzdžiūnų link. Dvarvietė - tai kalva apie 300 m nuo kairiojo Nemuno kranto. Jos šiaurės

Jis buvo palaidotas dvaro parke. Liko maža­ mečiai vaikai Marianas, Bogdanas, Vladislo­

vakarine papėde eina kaimo keliukas. Kalvos viršūnė lygi, jos dydis apie 17 x 20 m. Aikšte­

vas, Zigmas, Marija.

lės pakraštyje - pylimas, - čia stovėjusių pa­

Didžiausių karjeros aukštumų pasiekė

statų pamatų žymės. Netoliese - gili duobė

Marianas Žydram Koscialkovskis (18921946) - vienas iš Polska Organizacja Wois-

akmenimis išmūrytais šonais. Kalvos šlaitai pakyla iki 10 m virš aplinkinio paviršiaus.

kova organizatorių, aktyvus Lenkijos nepar­

Gal todėl dvarvietė nuo seno vadinama M or­

tinio bloko politikas, 1935-1936 m. - Len­

kaus kalnu. Tik nežinia, kodėl Morkaus.

kijos premjeras. Tarpukariu, kai Lietuvos ir Lenkijos santykiai dėl Lenkijos okupuoto

Dvarvietę 2003 m. surado archeologų eks­

Vilniaus krašto buvo priešiški, M. Kosci­

pedicija, vadovaujama Z. Baubonio. Tada nu­ statyta, kad kalva būdinga ankstyvajam pilia­

alkovskis negalėjo laisvai atvykti į gimtinę aplankyti artimųjų. Pasakojama, jis per La­

kalniui, ant kurio išlyginto paviršiaus vėliau pastatytas dvaro pastatas.

tviją atskrisdavo lėktuvu, apsukdavo ratą virš gimtinės, numesdavo laišką senutei motinai

Panemunės dvaro istorija prasideda, vei­ kiausiai, nuo 1508 m., kai karalius Žygiman­

ir, pamosavęs sparnais, skrisdavo atgal. M. Koscialkovskis tada turėjo dvarą lenkų už­

tas Senasis Leipalingio dvarą (žr.) su visu jam priklausančiu turtu padovanojo Jonui Sapie­

grobtame Vilniaus krašte.

gai. Po jo mirties šeimos turtus žmona padali­

Biržų Panemunėje be senutės motinos Elvyros Zaborskaitės-Koscialkovskienės

jo vaikams. Leipalingis atiteko sūnui Povilui Sapiegai, o Panemunė - vienai iš dukterų.

dar gyveno ir ūkininkavo Vladislovas Kos­ cialkovskis, mėgdavęs medžiokles. Motinos

Šiai mirus, Panemunė teko broliui Povilui, nes 1567 m. dokumentuose nurodoma, kad

pristabdomas, ilgai neišsirinko nuotakos.

jam priklauso Leipalingis, Veisiejai, Vaikeliš-

283

PANEMUNĖS

P

kiai, Panemunė. Vėliau istoriniai dokumen­ tai apie Panemunės dvarą ilgai tyli. 1784 m. Liškiavos bažnyčios inventorius mini, kad

Iš Panemunės pilies laikų liko reprezen­ taciniai rūm ai-pilis (pastatyti apie 1610 m., rekonstruoti X V III a. antrojoje pusėje). Ža­

Panemunės dvaras priklauso LDK kariuo­

liuoja kraštovaizdinio tipo parkas su tvenki­

menės generolui Masalskiui.Vėlesni šaltiniai mini, kad 1809 m. Liškiavos vienuolyno tur­ tus perėmė Panemunės Volskis. Panemunės

niais.

dvaras Volskiams priklausė iki 1924 m. išda­ lijimo. Po Pirm ojo pasaulinio karo Volskiai gyveno Varšuvoje, į savo dvarą Panemunėje jie atvažiuodavo tik vasaroti.

X V I a. šios žemės priklausė Bilevičių giminei. 1597 m. Stanislovui Bilevičiui par­ duodant Panemunės dvarą, sudarytas inven­ toriaus aprašymas, iš kurio matyti, kad tuo metu dvare mūrinių pastatų nebuvo. 1597aisiais Bilevičių valdas nupirko iš Vengrijos čia atsikėlęs miško pirklys J.Eperješas, kuris

PANEMUNĖS PILIS

Jurbarko r Skirsnemunės šen. Panemunės pilis dunkso aukštame Nemuno krante, prie kelio Kaunas-

atvyko į Lietuvą tuo metu, kai Lenkijos ir

Jurbarkas. Vadinamoji Panemunės (Gelgau­

1604 m. J.Eperješas čia pradėjo statyti repre­

Lietuvos karalius buvo vengrų kilmės di­ dikas Steponas Batoras (valdė 1576-1586).

dų, Vytėnų) pilis - pilies įvaizdį turintis dva­

zentacinius pilies tipo rūmus, kurie rekons­

ras. Pilimis vadinami gynybiniai įrenginiai ir pastatai, tarnavę krašto apsaugai nuo priešų.

truoti išliko iki mūsų dienų. Renesansinės pilies - rūmų statyba baigta apie 1610 m.

X III-X V a. Nemunas buvo savotiška fronto

Pilies statybai vadovavo Vilniaus karališka­

linija kovose su kryžiuočiais. Gal tuomet ir stovėjusi čia pilis. Iki mūsų dienų išlikęs sta­ tinys, vadinamas pilimi, kariniams tikslams

sis architektas olandas Piotras Nonhardtas. Ilgainiui susiformavo statinys, kurį sudarė 4 korpusai, iš visų pusių uždarantys trapecijos

jau netarnavo. Tai reprezentaciniai turtingo

formos kiemą. Kampuose stovėjo 4 masyvūs

dvarininko rūmai, kuriems buvo suteikta jų

cilindriniai bokštai su šaunamųjų angų im i­

statybos laiku madinga pilies forma. Todėl Panemunę teisinga būtų priskirti prie dvarų.

tacijomis. Dabar bokštų telikę tik du. Neišli­ ko ir turtinga pilies vidaus apdaila.

494 Panemunės pilies vaizdas XIX a. pabaigoje. Napoleono Ordos piešinys

P

284

PANEMUNĖS

495

Panemunės pilies panorama

1759 m. pilį nusipirko Žemaitijos bajo­ rai Gelgaudai ir savaip ją pertvarkė. Ji įgavo klasicizmo bruožų. Kai 1831 m. prasidėjo sukilimas, jam e aktyviai dalyvavo ir tuome­

Vytenis, valdęs apie 1295-1316 m., ryžtingai kovojo su kryžiuočiais, Nemunu p ė d in ė ju ­ siais Lietuvos žemes, apgynė Žemaitiją. Keičiantis savininkams, ne kartą keitė­

tis pilies savininkas Jonas Gelgaudas bei jo brolis Antanas - lenkų kariuomenės genero­

si ir šių valdų pavadinimas. Iš pradžių pilis vadinta Panemunės pilimi. Šį pavadinimą ji

las. Pastarasis paskirtas vyriausiuoju sukilė­

gavo nuo Panemunės dvaro, kurio žemėje

lių kariuomenės vadu Lietuvoje. Su 16 tūkst. žmonių kariuomene jis iš Lenkijos atžygiavo

ji pastatyta. Kai savininkai tapo Gelgaudai, pilis vadinta Gelgaudų pilimi. Po 1831 m.

į Užnemunę, persikėlė per Nemuną netoli

sukilimo, pasikeitus savininkams, įsigalėjo

savo tėvonijos ir bandė pulti Vilnių, bet ne­ sėkmingai. Sukilimas pralaimėjo. Antanas

rusiškas Zamkaus pavadinimas. Pilyje įsikū­ rus vienuoliams, legenda apie Vytenį paska­

Gelgaudas žuvo, o jo brolis, tuometis pilies savininkas, pasitraukė į Vakarus. Panemunės

tino gyvenvietę su pilimi pavadinti Vytėnais. Mūsų laikais ji vėl tapo Panemunės pilimi.

pilis ir visi Gelgaudų turtai atiteko carinės

1961-1962 m. Panemunės pilis užkonser­

Rusijos iždui. 1867 m. ją pradėjo valdyti dva­ rininkas Puslovskis. 1925 m. pilis parduota iš

vuota. Dabar pilimi rūpinasi Vilniaus dailės akademija. Čia rengiamos dailės parodos,

varžytinių. Ją nupirko iš JAV grįžęs kunigas Antanas Petraitis (1861-1933) ir įkurdino

koncertai. Pilis pamažu restauruojama.

čia vienuolius saleziečius. Vienuoliai, pilies parke aptikę du kalnelius, paskelbė versiją,

ZAMKAUS DVARAS, 2009 m. įrašytas į Kul­ tūros vertybių registrą. Tai du buvusio vie­ nuolyno pastatai, koplyčia ir ūkinis pastatas.

kad viename jų palaidotas didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis, o kitame - jo žmona.

Su Panemunės pilimi ribojasi vadinamasis

Zamkaus dvaras pastatytas X IX a. antrojoie

285

PANEMUNIS

P

pusėje kaip Panemunės pilies ūkinis kiemas. 1930 m. tuometinis Pilies savininkas kuni­ gas A. Petraitis testamentu Zamkaus dvarą perdavė vienuolių saleziečių kongregacijai. 1934-1938 m. dvaro teritorijoje saleziečiai pastatė naujų pastatų, įsirengė koplyčią.

PANEMUNIS.

Rokiškio r. Pandėlio

šen. Panemunio miestelis ir dvaras išsidėstę apie 34 km į šiaurės vakarus nuo Rokiškio, prie Nemunėlio upės. Dvaras yra dešinia­ jam e Nemunėlio upės krante. Tai - rūmai

496-Panemunio dvaro rūmai apie 1930 m. galinio rūmų fasado pristatyta oranžerija su

(1850 m.), svirnas (X IX a. vid.), ledainė (X IX

dviem aštuoniabriauniais bokšteliais, viršuje papuoštais trikampiais kuorais. Tai vienin­

a. vid.), rūsys (X X a. pr.), spirito varykla (X X

telė Lietuvoje išlikusi romantizmo

a. pr.), spirito varyklos sandėlis (X X a. pr.), ar-

oranžerija, statyta po 1850-ųjų metų, Teofi­ lio Komaro nurodymu. Tokie patys bokšte­

klidės-ratinės liekanos (1854 m.), kalvio-virėjo namas (X IX a. vid.), kumetynas (X IX a. II pusėje), tvartas (X IX a. II p.), kalvė (1851 m.),

stiliaus

liai stovėjo ir parke (jų buvo 5) palei kelią

du bokštai (X IX a. vid.). Žaliuoja peizažinio

vedantį į rūmus. Pagrindinių rūmų architektūrai pusiau­

parko, įkurto 1803 m., fragmentai, sodas.

svyros teikia trys lygiagretūs dviaukščiai riza-

X IX a. vid. suformuotos dvaro sodybos reprezentacinė, gyvenamoji ir ūkinė zonos,

litai, papuošti trikampiais frontonais, kurių viduriniaj ame - herbinis skydas su Komarų

kiek vėliau - gamybinė zona. Dvaro ansam­

ir Teofilio Komaro sūnaus Juozo žmonos Gabrielės Staženskaitės (herbo „Lis“) atvaiz­

blio centre - rūmai su reprezentacine zona. Sodyba išsidėsčiusi Nemunėlio upės šlaito terasoje. Panemunio dvaro sodyba - romantizmo laikotarpio ansamblis. Tai viena seniausių ir originaliausių dvarų sodybų Lietuvoje. Jos statiniai, sumūryti iš akmenų, kalkių ir akmens skaldos. Juozo Komaro apie 1850 m. perstatyti ir iki mūsų dienų išlikę rūmai priskiriami X IX a. viduryje buvusiam popu­ liariam romantizmui. Ūkiniame sektoriuje vyrauja akmens mūro ansamblis. Iš akmenų sumūryti arklidė-ratinė, svirnas, rūsys, kal­ vė, kalvio ir virėjo namas, kumetynas (pavers­

dais. Centrinio rizalito frontonų kampai de­ koruoti nedideliais bokšteliais, langai - pus­ apskričių arkų. Šoniniuose rizalituose arkos motyvą papildo pusapskritiminiai apvadai. Rūmų viduje buvo 36 įvairios paskirties patalpos. Koklines kambarių krosnis, m ar­ muro židinius ir lubas puošė dekoratyviniai lipdiniai. Kiekvienos reprezentacinės patal­ pos grindys išklotos skirtingo rašto parke­ tu. Svetainių interjerą puošė sietynai, praš­ matnūs baldai. Rūmų savininko kabinetas ir biblioteka išsiskyrė neogotikinio stiliaus interjeru. Kambarius dabino senovinis jap o­

tas tvartu). Šiems pastatams taip pat būdingi romantizmo bruožai. Visi Panemunio dvaro

nų porcelianas, itin seno graviruoto krištolo, sidabro ir bronzos dirbiniai. Iki mūsų dienų

pastatai stačiakampio plano, jų proporcijose

neišliko jokių buvusio interjero žymių. So­ vietmečiu rūmuose įsikūrusi mokykla (nuo 1944 m.) labai pakeitė patalpų suplanavimą.

išlaikyta klasicistinė rimtis. Kai kurie rom an­ tizmo stiliaus statiniai praturtinti neogotikos elementais - tai ledainė, du bokštai ir prie

1993-iaisiais vienoje didelėje rūmų patalpoje

P

286

PANEMUNIS

497■Panemunio dvaro vaizdas iš lėktuvo įrengta mokyklos sporto salė, kitos patalpos

Komaras, kuris apie 1850 m. perstatė senuo­

tuo metu jau nebenaudotos.

sius rūmus, suteikdamas jiem s tokią išorę,

Senus laikus mena Panemunio dvaro is­

kokią matome šiandien. Juozapo Komaro

torija. X V -X V II a. sandūroje Panemunio

sūnus Teofilis Komaras (1800-1861) jau po 1850-ųjų pristatė prie rūmų galinio fasado

dvaras jau - Vilniaus vaivadijos Anykščių pavieto valsčiaus centras. Tuomet jis buvo iš­

oranžeriją su dviem aštuoniakampiais bokš­

sidėstęs kairiajame Nemunėlio upės krante,

teliais. Vėliau dvarą valdė Teofilio Komaro

1598-1605 m. dvaras priklausė kunigaikš­

sūnus Juozapas (mirė 1886 m.), po kurio m ir­

čiui Jurgiui Masalskiui. Mirus vyrui, 1606

ties valdos liko našlės bei dukterų nuosavy­

m. jo našlė Ona Masalskienė ištekėjo už V i­ negyveno,

be. Juozapo Komaro duktė Elžbieta ištekėjo už grafo Vitoldo Krasickio. Ši giminė valdė dvarą iki 1925 m.; tada didžiąją dalį dvaro že­

1620 m. M.Giedraitienė įkūrė Panemunyje Augustijonų vienuolyną. 1635 m. dvarą nusi­

mių nupirko reemigrantas iš JAV Osvaldas Lauciškis. Jį sovietai ištrėmė į Sibirą. 1993 m.

pirko Oziemblovskiai. Jie ir perkėlė reziden­

dvaro pastatai grąžinti O.Lauciškio paveldė­

ciją į kitą, dešiniąją, Nemunėlio upės pusę.

tojams.

Šalia Pilies kalno Oziemblovskiai pasistatė

17,8 ha plote tebežaliuoja Panemunio dvaro parko fragmentai, sodas, tyvuliuoja

deniškių kunigaikščio Martyno Marcelijaus Giedraičio.

Giedraičiai

dvare

rūmus, kurie perstatyti tebestovi ir šiandien.

rikonių giminei. Jie rekonstravo senuosius

tvenkiniai. Parkui priklauso ir nedidelis 15 m aukščio piliakalnis, ant kurio kadaise sto­ vėjo medinė pilis. Dar ir šiandien matyti bu­

rūmus. 1840 m. dvarą nusipirko Juozapas

vusios pilies žymių.

Po to dvarą valdė Koscialkovskiai, Parafinovičiai. 1773 m. Panemunio valdos atiteko Mo-

287

PANERIAI

P

PANERIAI. Elektrėnų savivaldybė, Vie­ vio šen. Dvaro sodybos fragmentai prie kelio iš Vievio į Maišiagalą, Neries upės slėnyje. Dvarvietė įsikūrusi vaizdingoje vietovėje. Iš visų dvaro pastatų telikęs mūrinis ponų namas. Jo pagrindinį įėjim ą akcentuoja kla­ sicistinis portikas, esantis ne centrinio kor­ puso viduryje, o šiek tiek šone. Pastato archi­ tektūrinei išraiškai trūksta išbaigtumo. 2,3 ha plote, ant Neries upės kranto, ža­ liuoja buvęs geometrinio plano dvaro par­ kas, įkurtas X IX a. pab. Išlikusi senų augalo­ tų liepų alėja. Nuo parko atsiveria vaizdinga Neries ir gretimų apylinkių panorama.

49a

Panerių dvaro rūmai

karaliaus sekretoriui Stanislovui Puzinai. Jis 1819 m. testamentu šias valdas perdavė

Manoma, kad dvarą čia X V III a. įkūrė ka­

dukrai Aleksandrai, kuri ištekėjo už Juozo

rališkojo dvaro šambelionas (tvarkytojas) Si­

Romerio. Dabar jau sunku beatsekti, kas pa­

monas Liudvikas Gutakovskis (1738-1811).

statė iki mūsų dienų išlikusius dvaro rūmus - S.Puzina ar jo žentas J.Romeris. Vėliau

Žlugus unijinei Lenkijos ir Lietuvos vals­ tybei, Lietuva nuo 1795 m. pateko carinės

dvaras atiteko J.Romerio sūnui Stanislovui

Rusijos valdžion. Karalius neteko valdžios, jo šambelionas - tarnybos. Tais pačiais m e­

Romeriui, po jo valdos vėl perėjo į moteriš­ kas rankas. Stanislovo Romerio dukra Marija

tais S.L.Gutakovskis dvarą pardavė buvusiam

ištekėjo už Adomo Chrapovickio iš Dotnu-

499 Panerių dvaro apylinkės - Neris su vaizdinga sala

P

288

PANEVĖŽIUKAS

vos. Marijos dukra Evelina LubeneckienėGostomskienė (1851-1922) su savo vaikais iš

Matas Petkevičius. 1596 m. jis dvarą pardavė

pirmosios santuokos buvo paskutiniai dva­

Kauno pavieto maršalkai Petrui Vizgirdavičiui. X V III a. šios valdos priklausė Siru-

ro valdytojai. Lietuvos Respublikos valdžia,

čiams. X V III a. pab. jie čia pasistatė naujus

1922 m. pradėjusi žemės reformą, Panerių

medinius dvaro rūmus. X IX a .-X X a. pr. Panevėžiuką valdė Kore-

dvarą išparceliavo. Dvaro gyvavimo pabaiga sutapo su dvarininkės gyvenimo pabaiga. - už Neries Lenkijos 1920-1939 m. okupuo­

vos, kurie prie medinių Siručių rūmų iš abie­ jų galų pristatė po mūrinį dviaukštį sparną. Pastatai buvo didesni už senuosius rūmus,

tas Vilniaus kraštas. Į Panerių dvarą mėgda­

dengti mansardiniais raudonų čerpių sto­

vo užsukti garsūs to meto kūrėjai Antanas Žmuidzinavičius, Vincas Mykolaitis-Puti­

gais. Ant vieno, geriau išlikusio, rūmų spar­

nas, Albinas Žukauskas. Pokaryje rūmuose įsikūrė vaikų namai, vėliau - Vievio sanato­

- Zigmantas (1 8 98-1945) čia gyveno iki pat

Tarpukariu šiose vietose buvęs pasienis

rinė internatinė mokykla. Nuo Panerių prasideda 18 km ilgio kai­ riojo Neries kranto turistinė trasa, įrengta čia 2006 m. Panerių dvaras - pirm oji žiedi­

Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Pokariu kolūkis menkai teprižiūrėjo dvaro rūmus. Dabar jie stovi sunykę, apleisti. Dvarą atgavo paveldėtoja Jolanta Korevaitė-Gailevičienė.

PAOBELIS (Tulpiakiemis) . Ukm er­ gės r. Siesikų šen. Dvaro sodybos fragmentai

nės trasos stotelė.

PANEVĖŽIUKAS

no matyti data - 1910. Paskutinis iš Korevų

Kauno r. Babtų

šen. Dvaro sodybos fragmentai dešiniajame Nevėžio upės krante, prie Striūnos upelio žio­ čių: dvaro rūmai, oficinos likučiai, apgriuvęs šulinys. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo X V I a. Lietuvos inventoriuose rašoma, kad 1544 m. Panevėžiuko dvarą Jurgis Juod­ ka pardavė Jonui Kuncevičiui. 1563 m. birže­ lio 24 d. Vilkijos valsčiaus inventoriaus sąra­ še dvaro savininku jau minimas taurininkas

prie kelio Pagirių (Kėdainių) kryptimi: rūmai, svirnas, tvartas, kluonas. Privati nuosavybė. Dvaras minimas nuo X V I a. (1567 m.). 1596 m. broliai Jonas ir Stanislovas Juodkos, sudarydami susitaikymo sutartį, šiame do­ kumente m ini Paobelio dvarą. 1669 m. dvarą valdė Stanislovas Ručinskas. Vėliau jis valdą pardavė Jonui Varlauskui ir jo žmonai Stobeikienei - Varlauskienei už 40000 auksinų. 1814 m. Paobelio dvaras priklausė Ukm er­ gės pavieto vicemaršalkai Domininkui Daunoravičiui. 1831 m. sukilimas į savo verpetą įtraukė ir dvarininką D. Daunoravičių. Jis paskirtas Ukmergės pavieto sukilėlių gin­ kluotųjų pajėgų patarėju, Pagirių parapijos komisaru. Daunoravičiai dvarą valdė iki X IX a. pabaigos. Po to dvarą valdė Kosakovskiai. 1923 m. per žemės reformą dvaras išparce­ liuotas. Dvarui palikta 81,73 ha žemės, dvaro rūmai, kiti trobesiai, sodas. 1932 m. grafienė Marija Kosakovskienė už 80 tūkst. litų dvarą su baldais pardavė Juozapui ir Marijonai Mi-

50°- Panevėžiuko dvaro rūmai

siukams ir Andriui bei Zofijai Kačkams. Abi

289

PAPILYS

P

501■Paobelio rūmai

šeimos buvo grįžusios iš Amerikos, kur, m a­

Kristupas Radvila Perkūnas pradėjo kelti

tyt, užsidirbo pinigų pirkiniui. Pokariu nauji šeimininkai, bijodam i represijų, pasitraukė

Biržus - ten pastatė bastioninę tvirtovę. Ta­

iš dvaro. Sodybą perėmė Tulpiakiemio kolū­ kis. Ilgainiui rūmai nugyventi. Atkūrus ne­

Čia 1612 m. gimė Kristupo Radvilos Perkū­ no vaikaitis Jonušas Radvila, Kėdainių uni­

priklausomybę, dalis buvusio dvaro žemių ir pastatų grąžinta Misiukų dukrai Joanai

jos su Švedija autorius. Papilį Radvilos valdė

čiau šeima dar, matyt, ilgai gyveno Papilyje.

Vanagienei. Kiti ikikariniai dvaro savininkai Kačkai išmirė nepalikę palikuonių, tad dalis

iki paskutinės Biržų-Dubingių šakos atsto­ vės Liudvikos Karolinos Radvilaitės mirties (1695). Po ilgų teismų dvarą kurį laiką valdė

jiem s priklausančios valdos 1993 m. taip pat

Liudvikos Karolinos vyras Noiburgo kuni­

perduota J. Vanagienei. Naujoji savininkė su vyru ūkininkauja atgautose žemėse, sure­

gaikštis Pilypas, vėliau Nesvyžiaus šakos Ra­

montavo dvaro rūmus, kurie pastatyti 1832 m., remontuoti 1935 m., sutvarkė aplinką.

dvilų atstovas Jeronimas Florijonas Radvila tą valdą išpirko (1730). Kunigaikštis Dominykas Radvila Papilio dvarą X IX a. pradžioje pardavė Ignui Kos-

PAPILYS Biržų r. Papilio šen. Dvaro so­ dyba yra Papilio miestelio pietvakarinėje daly­

cialkovskiui, kuris dvarą valdė iki 1863 m. Išėjęs į tų metų sukilimą, po pralaimėjimo

je. Dauguma sodybos pastatų akmenų mūro, jau apgriuvę, - kumetynas, arklidės, karietos

į dvarą nebegrįžo. Dvarą konfiskavo carinės Rusijos valdžia ir perdavė jį nuo Prancūzijos

laikymo patalpa (Baltoji stainė), sandėlis. Gy­ venamasis namas medinis, prieangis su ketu­

revoliucijos į Rusiją pabėgusiam grafui Šuazeliui de Gufje (plačiau žr. Plateliai).

riomis masyviomis medžio kolonomis. Dvaro parkas užima apie 12 ha, likę tvenkiniai.

važiuodavo tik vasaroti. Dvarą jie nuomojo.

Papilio dvaras yra vienas seniausių Biržų krašte. 1568 m. kunigaikštis Mikalojus R a­

Ilgametis nuomininkas buvo Paslauskas. Jo dukra Matilda ištekėjo už jaunojo grafo G a­

dvila Rudasis savo sūnui Kristupui Radvilai

brieliaus Šuazelio, tuo labai užrūstindama

Perkūnui, jo vedybų su Varšuvos seniūno dukra Ona Sobkovna proga perdavė jam Pa­ pilio pilį, dvarą, miestelį su palivarkais.

senąjį grafą. Papiliečių tarpe dar gyvi pasa­ kojimai apie apsukrią grafienę Matildą, kuri vyrą gerai maitino, gražiai rengė, bet pinigų

Pradžioje Šuazeliai dvare negyveno, at­

P

29 0

PAPILIO

502

Papilio dvaro gyvenamasis namas

jam nepatikėdavo. Kas vasarą jaunoji grafie­ nė važiuodavo į Paryžių, o vyrą palikdavo

505

Papilio įtvirtintos dvarvietės teritorija

Papilyje savo tėvo priežiūroje. Grafas turėjo sveikai gyventi - daug sportuoti, bėgioti apie septynis kilometrus iki Kvetkų ir atgal. Po grafo G. Šuazelio de

2004 m. Papilio pagrindinės mokyklos pedagogai ir moksleiviai sumanė atgaivinti

Gufje mirties dvarą paveldėjo grafienė M a­

piliavietę, kasdien dirbti į ją traukdavo neši­

tilda su dukra Marija. Duktė vėliau ištekėjo

ni vėliava su Radvilų herbu. 2005 m., vado­ vaujami Biržų “Šėlos“ muziejaus archeologės

už prancūzų lakūno ir išvažiavo į Prancūzi­ ją. Grafienė Matilda gyveno Kaune ir turėjo

senąją miestelio istoriją - jie tvarkė apleistą

Romos Songailaitės, jaunieji papiliškiai atli­

okupavo Tarybų Sąjunga, grafienė skubiai

ko archeologinius dvarvietės tyrimus. Vėliau jie keliavo po Lietuvą Radvilų pėdsakais.

išvyko į Klaipėdą, o iš ten - į Paryžių. So­

2008 m. prie „Zomkelio“ pastatytas Gintaro

vietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Daiktai

Lansbergio stogastulpis - informacinis sten­

išvežti į Šiaulius, dalis gal pateko į muziejus. Dvaro rūmuose ilgai veikė mokykla. Dabar

das, pasakojantis apie piliavietę ir Radvilas.

Prancūzijos pilietybę. 1940 m., kai Lietuvą

jie tušti ir apleisti.

PARAGIAI

Akmenės r. Papilės šen.,

Paragių kaimas. Dvaro sodyba prie kelio iš

PAPILIO ĮTVIRTINTA DVARVIETĖ (Zomkelis). Biržų r. Papilio šen. Įtvirtinta Radvilų dvarvietė - piliavietė, yra priešais Papi­ lio dvaro sodybą, netoli kelio Biržai-Pandėlys.

Papilės Tryškių link per Šiaudinę: ponų na­ mas (X IX a. pab.), klėtis, pirtis (1927), jauja (2002 m. kilus gaisrui sudegė), daržinė.

Papilys kaip Radvilų valda pirmą kartą

Paragiai - rašytojų seserų Sofijos Pšibi­ liauskienės (1867-1926) ir M arijos Lastaus­

minimas 1561 m. Pradžioje Papilys galėjo būti net svarbesnis už Biržus, čia jau XV I

kienės (1872-1957), savo kūrinius skelbusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, gim ­

a. viduryje stovėjo pilis, pagrindinis kelias Į Rygą tais laikais ėjo per Papilį. Kai 1589 m.

tinė. X IX a. dvarelyje tarp miškų, rudenį ir pavasarį nepravažiuojamų kelių prabėgo se­

Radvilos Biržuose pastatė bastioninę tvirtovę, Biržai nustelbė Papilį. Ilgainiui pilis sunyko.

serų vaikystė, kuri vėliau atgijo jų kūriniuo­ se. Dvarelis priklausė seserų tėvui Nikode­ mui Ivanauskui.

Dabar tai jau tik archeologinė paveldo verty­ bė - medžiais apaugusi kalvelė, kuri primena legendas, kad ta kalvelė prijuostėmis supilta,

Ivanauskų protėviai atsikėlė į Lietuvą iš Baltarusijos, bene X V III a. pab. Jie įsikūrė

kažkada čia vykdavo gegužinės...

Paragių dvare. Rašytojų tėvas Nikodemas

297

504

PARAGIAI

P

Paragių ponų namas

Ivanauskas jaunystėje mažai tegyveno Para­

Šį remontą Marija, gimusi Šiauliuose 1872

giuose. 1863 metų sukilimo dalyvis svajojo apie žymaus dailininko karjerą. Jis mokėsi

metais, vadindavo legendiniu. Į Paragius, nuolatinai gyventi Ivanauskai

Peterburge, o vėliau Miunchene meno aka­

atsikraustė apie 1882 metus. Namas, statytas X IX a. pradžioje, suremontuotas, tada gana

demijoje. Paragiuose tuo metu šeimininkavo nuomininkas, kuris turėjo tikslą kuo daugiau “iščiulpti” iš dvaro sau naudos. Už nuomą gaunamų pajamų nepakakdavo netgi pastatų remontui. Dėl šių priežasčių Nikodemui Iva­ nauskui teko grįžti į Paragius. Šį žingsnį pa­ daryti jį paskatino Tryškių parapijos klebono laiškas, liūdnai apibūdinantis Paragių padėtį - trobesiai griūva, nuomininkas ir kaimynai nesivaržydami pardavinėja mišką. Paragiuose Nikodemas Ivanauskas pa­

gražiai atrodė: buvo

su mansarda, dažytu

balkonu, turėjo įstiklintą verandą. Tuo pat metu buvo pristatyta N. Ivanausko dirbtuvė - ateljė, kurią kaimynai ir šeimynos žmonės pavadino „malernia“. S. Lastauskaitė - Matulienė 1957 m. savo prisiminimuose „Praeitį prisiminus“ rašė: „Viename namo gale buvo salonas, valgoma­ sis ir paties šeimininko Ivanausko miegama­ sis kambarys su mažučiu langeliu ir siauro­

namasis namas taip apgriuvęs, kad gyventi

mis durelėmis, pro kurias patekdavo į aikšte­ lę su turėklais po atviru dangumi, jungiančią

jam e nebuvo galima. Todėl Ivanauskai, N i­

ateljė su kambariu.

matė, kad klebonas nieko neperdėjo. Gyve­

kodemas, Karolina ir duktė Sofija, gimusi 1867 m. rugsėjo 16 d. Paragiuose, laikinai

Antrame gale - virtuvė ir du kambariai, kuriuos

užėmė

Karolina Ivanauskienė su

apsistojo Šiauliuose. Gyveno susispaudę, ne­ dideliame bute. Tuo metu Nikodemas daug dirbo, tapydamas pagal užsakymus šventųjų

vaikais.

kopijas Žemaitijos bažnyčioms. Visos tokiu būdu uždirbtos lėšos ėjo gyvenamojo namo

būdavo tik nevėjuotą dieną.“

Paragiuose remontui. Tačiau pinigų neužte­ ko ir remontas vyko su pertrūkiais. Palyginti

Nors valdė daug žemės (virš 300 ha), patys

nedidelis Paragių gyvenamojo namo rem on­ tas truko labai ilgai - apie devynerius metus.

Nors namas buvo ką tik po remonto, jo sienas kiaurai perpūsdavo vėjas. Kiek šilčiau Paragiuose Ivanauskai gyveno gan sunkiai. jos nesugebėdavo įdirbti. Dalį išnuomodavo, dalis dirvonavo. Ivanauskai tepasisodindavo daržą, keliolika vagų bulvių ir pasėdavo šiek

P

PARAGIAI

292

tiek javų. Tačiau n o rs ir vargingas gyvenim as

p u o šė paveikslai, k u rių d id esn ė dalis jau

buvo Paragiuose, b ū sim o m s rašytojom s čia

buvo patam sėję n u o laiko. Senelio dirbtuvės

patiko labiau nei Šiauliuose. K iem e iš abiejų verandos p u sių augo jazm in ų k rū m ai. Atsikėlę

ir jo k am b ario p asieniais stovėjo len ty n o s su knygom is .. .Senelio kam baryje, virš jo ra šo ­

šeim ininkai užveisė n em ažą sodą. Jo išp lan a­

m o jo stalo, kabojo anglim pieštas jo d arb o

vim e pasireiškė ekstravagantiškas N ik o d em o skonis. M edžiai sode augo ne eilėm is, kaip

Elizos O žeškovos, su k u ria senelis draugavo ir susirašinėjo, p o rtre ta s”.

kitur, o vainikais. P aragių šeim in in k u i atrodė, kad taip pasiekiam as didesnis estetinis efek­

P irm o jo p asau lin io karo m e tu P aragiuose ieškojo apsisaugojim o n u o n eg a n d ų Sofija, o

tas. K adangi Paragiai y ra neišvaizdžioje v ieto ­ je, N ikodem as n u tarė ją paįvairinti: “ su m an ė

1917 m etais atvyko ir M arija su dviem v ai­ kais. Tai buvo labai n eram u s ir su n k u s m etas.

iškasti už so d o didelę k ū d rą su sala ir su g rio ­ viu, išilgai k u rio turėjo bū ti pylim as, ap so d in ­

Ž iau ri kaizerinė o kupacija su nepakeliam ais m okesčiais ir rinkliavom is, plėšikų b e rm o n ­

tas erškėčiais. Buvo n u m aty ta aplink salą ir grioviu plaukioti laiveliu, o saloje užveisti gė­ lynus. N ikodem as, ką sum anęs, n iek ad a n e ­

tin in k ų siautėjim ai n ep a p rastai n u alin o ir taip vargingą P aragių ūkį. N elaim es d a r p a ­

sustodavo pusiaukelėje. K ūdra pagaliau buvo

a štrin o ir m o tin o s K arolinos m irtis. Sofija vėl išvyko į V ilnių, o M arija pasiliko P aragiuose.

iškasta, b et tais m etais pavėluota sėja m ažą te­ davė derlių, atsargos buvo išsibaigusios ir dar skolos užsitrau k ta “ (S. L astauskaitė-M atulien ė “ P raeitį p risim in u s”). Sparčiai bėgo laikas ir n e tru k u s Sofija ir M arija išvyko iš Paragių. P irm o ji p aliko se­ nąjį d v arą Sofija. Ji 1891 m . ištekėjo už d v a­ rin in k o R. Pšibiliausko. Ši san tu o k a buvo n elaim in g a, to d ėl Sofija 1903 m . su dviem m ažam ečiais vaikais persikėlė į V ilnių. Vė­ liau gyveno Vievyje, K aune ir kt. K iek vėliau dv arą p aliko ir M arija. P rad žio je ji gyveno Varšuvoje, o p o to - P eterburge. M arija Iva­ n ausk aitė vėl gyveno P aragiuose 1905-1907 m e tų revoliucijos m etu . Ji ja u buvo ištek ėju ­ si už b a lta ru sių veikėjo Vaclovo Lastauskio. Č ia gim ė jo s p irm o ji d u k tė O na. Iš O. Lastauskaitės- G lovackienės p risim in im ų apie L azdynų P elėdą galim e p am aty ti, kaip a tro ­ dė n a m o vidus 1910-1914 m etais: “g y v en a­ m i k am b ariai b uvo erdvūs ir saulėti. Juose, o y p atin g ai salone, augo d au g y b ė gėlių, k u rio s stovėjo ta m tik ru o se stovuose p o langais, o didieji vazonai an t tu m b ų n u o sk u lp tū rų . Gėlės buvo paprastos: p etu n ijo s, įvairių sp al­ v ų pelargonijos, m irto s ... k a m b a rių sienas

505 Paragių dvaro savininkas, dailininkas Nikodemas Ivanauskas su žmona Karolina (1866 m. nuotrauka)

293

PAROVĖJA

Šiuo m e tu ji dau g rašė, įsiren g u si d a rb o v ie­ tą ta rp tan k iai su au g u sių ja z m in ų k rū m ų . T ru m p as poilsio valan d ėles rašytoja p ra le is­

P

d ažnai aplankydavo žurnalistai. Jų liu d ijim u rašytoja tu o m e tu daug dirbo, rašy d am a a u ­

apaugusioje

to b io g rafin io p o b ū d žio k ūrinius. A n tro jo pasau lin io karo m e tu P aragiuose

veran d o je, d ab a r atviroje, be įstik lin tų la n ­ gų. S unykim o žym ės m atėsi visoje sodyboje

gyveno M arijos du k tė O n a su sūn u m i. Tuo m e tu dvare d ar buvo n em aža Ivanausko ta ­

- n u sk u rd o kadaise vešliai bujo ju sio s alyvos, p raretėjo erškėtrožės ap lin k k ū d rą , k u ri d a ­

p y tų paveikslų, daugiausia a u to p o rtre tų ir a rtim ų jų atvaizdų. M arijos d u k teriai O nai g y v enant Paragiuose, vienoje n a m ų p u sė ­

davo lau k in ėm is v y n u o g ėm is

b a r beveik visai išdžiūvo. N esitaisė ir m a te ri­ alinė padėtis. Tai ryškiai atsisp in d i Sofijos (ji

je gyveno M ark ū n ai, k u rie d irb o žemę. Po

- V aižgantui: „karas sugriovė m ū sų ū k į visai,

k aro rašytojų n am ai p erėjo v ietinio kolūkio žinion. Tuo m e tu jie buvo blogai prižiū rim i,

nes gyvenim as p rie p a t vieškelio, taigi, v iso ­ k ių geradėjų, galų gale b ū ry s d e z e rty rų ( ......)

apsaugom i. St. A nglickis laiške A. Venclovai rašė: „N am as n esaugojam as n e t tiek, kiek

beveik neišpjovė m ūsų. Iš se p ty n ių ark lių neliko n ė vieno, iš p en k io lik o s k arv ių beliko

jis d a r tu ri ū kinės reikšm ės. Jam e gyvena ar

vėl buvo sugrįžusi į P aragius) laiške T um ui

try s k olūkiečių še im o s... P aragiuose d ar yra

trys, javus ir bulves atėm ė visai, tik liko p o ra

d aik tų ir rašytojų tėvo dailės d a rb ų ... Visa

p u rų avižų ir tu o reikėjo m aitin tis, o p av asa­

tai p ūva suversta an t aukšto“. 1966 m . n am as su re m o n tu o tas, jam e įrengtas m em o rialin is

riu i atėjus, apie sėjim ą n ė r ko ir svajoti“. N ors ir trū k o lėšų n e t p rag y v en im u i, n a ­ m u o se teko atlikti re m o n tą . Ž iem os m e tu paaiškėjo, k ad senosios žalių ko k lių k rosnys su paau k su o ta is liūtais viršuje visai nešildo. Vietoj jų bu v o p astaty to s m ū rin ė s kro sn y s su šild o m o m is sienelėm is. Jas N ik o d em as Iva­ nauskas išdekoravo savo piešiniais. A n t v ie­ nos sienelės buvo n u p ieštas d idžiulis rain as katin as žaliom akim , o p o p iešin iu puikavosi užrašas „ k a tin ų valgykla“. S aloną p u o šė m e r­

m uziejus. Vėliau išlikę dvaro p astatai re s­ ta u ru o ti pagal archit. A. M atuizienės 1984 m . p aren g tą projektą. G yvenam ajam e n am e 1989 m . įren g ta n au ja ekspozicija.

PAROVĖJA.

B iržų r. Papilio šen. D v a ­

ro so dybos frag m en tai y ra apie 2 km n u o Papilio, p rie kelio Papilys-K vetkai, kairėje

gaitės su gėlių v ain ik u an t galvos, sėdinčios

to kelio pusėje. Iš dvaro p astatų likę - m e ­ dinis gyvenam asis nam as, sandėlis, svirnas, k u m ety n as iš lauko ak m en ų , tokio p at m ū ro

sūpynėse, atvaizdas. M an sa rd o s d u ry se buvo

tv artas, dalis buvusio v an d en s m alūno.

n u tap y ta pelėda. Tuo m e tu Sofija vėl išvyko iš P aragių, apsigyveno K aune. Č ia ji d irb o Č iu rlio n io galerijoje. D arb e sąlygos b uvo sunkios. Teko d irb ti d rė g n am e p usrūsyje. R ašytojos svei­ katos bū k lė labai pablogėjo ir ji grįžo į P a ra ­ gius, k u r ir m irė 1926 m e tų kovo 20 dieną. M arija L astauskienė ta rp u k a rin iu laik o ­ ta rp iu gyveno tai K aune, tai P aragiuose. P a­ skutiniais k etv irto d ešim tm e čio m etais ji g y ­ v eno įvairiose L ietuvos vietovėse su d u k ters Stasės šeim a. M arijai g y v en an t P aragiuose, ją

506

Parovėjos rūsiai

P

294

PARUDINĖ

50Z

Parovėjos dvaro gyvenamasis namas

N u o X IX a. v id u rio Parovėjos dvaras priklau sė K o m orovskių (K am arau sk ų ) šei­ m ai. V ėliau dv aro šeim in in k a i pasikeitė. Tai galim a spėti pagal įd o m ų sen ą p alaid o jim ą Papilio k atalik ų kapinėse. Ten stovi kryžius kapam s, iš jo abiejų pusių, k iekvienoje - p o d u kapus. A n t v ienos k ry žiau s p o sta m e n to pusės y ra užrašas: „A n u p ras K osarskis, am . 89 m . 1915 05 31 - A n tan a s Ž u rau sk as, am . 30 m . 1914 02 01“. A n t kitos k ry žiau s p o s ta ­ m en to pusės užrašyta: „A n tan as K osarskis, 85 m . 1914 02 24“- O n a V aitkevičiūtė-K osarskienė, am . 70 m . 1912 04 05“. G alim a d ary ti p rielaid ą, k ad p o K o m o ­ rovskių d v arą valdė K osarskiai, p o jų gal g i­ m inystės keliu dvaras galėjo atitekti A n tan u i Ž urau sk u i, nes jis p alaid o tas k a rtu su Kosarskiais. P er 1929 m . p arceliaciją n u ro d y ta, kad dvaras p rik lau so B albinai Ž urauskienei. Ji p e r sovietinę tre m tį su d u k ra ištrem ta į Sibirą, k u r m irė. D u k ra p o trem ties grįžo į Lietuvą.

PARUDINĖ.

M o lėtų r. B aln in k ų šen.

D varo so d y b o s fragm entai: m ed in is p o n ų nam as su m e z o n in u ir atv iru p riean g iu , le­ dainė. Išsk irtin is p ark as su retais m edžiais - ra u d o n la p iu klevu, Sibiro k ėn iu , g ra ik in iu riešutm ed žiu . D varas kūrėsi n u o X IX a. p ir­ m osios pusės. Yra žin o m a, k ad n u o 1911 m . dvarą valdė Juozas N arkevičius. 1934 m . p er

žem ės refo rm ą dvaro žem ė išd alin ta ap lin k i­ n iam s valstiečiam s, o J. N arkevičiui palikta 150 h a žem ės S virnų kaim e. D ab ar - privati nuosavybė.

PASIMNIAI.

A lytaus r. Sim no šen.

A rcheologinė dvarvietė Sim no ežero vak. k rante, apie 300 m . į ry tu s n u o kelio Sim nas - A žuožeriai.

D varvietę žym i apie 450 m

ilgio, 75 m pločio ir 2 m aukščio kalvelė. Ji iš dalies apaugusi eglėm is. D varvietės k u ltū ­ rin iam e sluoksnyje ra n d a m a koklių, p u o d ų , stiklo šukių, m o n etų , geležies ir žalvario ra ­ d inių. Tie ra d in iai gali b ū ti susiję ne tik su dvaro, b e t ir žym iai senesne netoliese d u n k ­ sančio p iliakalnio istorija. D v arvietė datuojam a Х Ѵ ІІ-Х Ѵ ІІІ a.

PAŠATRIJA

Telšių r. Luokės šen. D v a­

ro sodybos frag m en tai beveik garsiojo Š atri­ jos k aln o papėdėje, 3 k m į p.r. n u o Luokės

295

PAŠIRVINTiS

P

dvare d ar buvo senas svirnas, daržinės, vėliau J. Kirlys pastatė naujas kiaulides (jos sudegė XXI a.), daržinę, padarginę, pirtį, pieno su ­ rin k im o p u n k tą (iš M ato Kirlio pasakojim o, saugom o ŽV M ). Kirliam s sekėsi ū k in in k au ­ ti. G reit išplėtotas ūkis pradėjo garsėti visoje Lietuvoje. Į Pašatriją užsukdavo ekskursijos,

5?0

Pašatrijos ponų namas

1932 m . čia viešėjo tuom etis Lietuvos p re ­ zidentas A ntanas Sm etona. Tačiau darbščių ū k in in k ų gyvenim ą n etru k u s suardė istorijos

- m ed in is v ien au k štis p o n ų n am as, arklidės,

audros. 1945 m., kaip buvęs ilgam etis Luokės

kalvė, tv artas, rūsys.

viršaitis, J. Kirlys suim tas, nuteistas ir išvežtas į lagerį Č eliabinsko srityje, k u r 1953 m. m irė.

Pašatrijos dvaras m in im as n u o 1584 m . P radžioje tai buvęs karališkasis dvaras. XVII a. pradžioje, gerokai apleistas, jis atiteko Gal-

Jo brolis Petras Kirlys, Lietuvos kariuom enės

kevičių gim inei. Tai d ab a rtin io dvaro sav in in ­

pavaduotojas pulkininkas leitenantas, dažnas Pašatrijos svečias, suim tas, 1940 m. liepos 23

ko M ato Kirlio protėviai iš m o tin o s pusės. Iš

štabo II (kontržvalgybos) skyriaus viršininko

tų laikų jo k ių statin ių neišliko. G yvenam asis

d. išgabentas į M askvą ir, prasidėjus Vokieti-

nam as statytas 1820 m. M . Kirlio m o tin a O n a R azvadauskaitė K irlienė kilusi iš U žvenčio

jos-Sovietų sąjungos karui, nužudytas. O. K ir­

(dab. K elm ės r.), kur, baigusi m okslus P eter­ burge ir K aune, m okytojavo. Ten, ištrūkęs iš P irm ojo pasaulinio k aro belaisvių stovyklos, paviešėti pas brolį k u n ig ą M atą atvyko Juozas

lienė su vaikais 1948 m. ištrem ta ir atsidūrė n etoli Tomsko. Sugrįžo po gero dešim tm ečio, gyveno Telšiuose. D abar Pašatrijos dvaras - privati nuosavybė.

PAŠIRVINTIS I.

Kirlys. Susipažino su ja u n a m okytoja ir n e ­ tru k u s ją vedė. Kirliai į Pašatrijos dvarą atsi­

Š irv in tų r. Š irvintų šen. P aširvinčio I dvaro sod y b a įsikūrusi

kėlė 1920 m ., pakviesti O n o s K irlienės tetos našlės O n o s Gailevičienės, k u ri savo vaikų

kairiajam e Š irvintos upės k ran te, apie 3 km į p ietryčius n u o Š irvintų m iestelio, u p e prieš jos tėkm ę.

neturėjo ir ūkį užrašė dukterėčiai. Tuo m etu

Prezidentas Antanas Smetona lankosi Pašatrijos dvare (1932) 57 '•

P

296

PAŠIRVINTIS

512-Paširvinčio I dvaro rūmai Č ia re ik ė tų p rim in ti, k ad d a b a rtin ė se Šir­ v in tų ra jo n o ribose, p rie Š irvintos upės, išsidėsčiusios n e t k etu rio s dvarvietės su to k iu p ačiu P aširv in čio vardu: P aširv in čio dvaras, esantis n eto li G elvonų ir p rik lau sęs g ra ­

511 Paširvinčio II dvaro kumetynas

PAŠUMERYS K ėdainių r. Šėtos šen. D varo sodyba keli šim tai m e trų į šiaurę nuo

fam s P liateriam s; čia ap tariam as P aširv in ­

p len to K ėdainiai-Šėta, m ažd au g p u siau k elė­ je. N etoliese teka Š um erą - n u o jos ir v ieto ­ vardis. D varo sodyboje p o n ų n am o liekanos,

čio I dvaras ir palivarkas, p rik lau sęs Jozefui G orskiui, vėliau - grafam s L edochovskiam s;

ra u d o n ų plytų arklidės, b alti kalvės g riu v ė­ siai.

P aširv in čio II dvaras, k iek m ažesn is už a n k s­ čiau m in ėtą, p rik lau sęs k u n ig aik ščiam s Giedraičiam s; P aširv in čio dvaras, esantis n eto li

D varas k ūrėsi n u o XIX a. pr. Išliko XX a. p rad žio s B ern h a rd to akvarelė, v aizduojanti baltus rū m u s su v eran d a m ed žių p au n k sm ė-

M u sn in k ų , p rik lau sęs Z avadskiam s ir U rb o ­ navičiam s.

je. Tas vaizdas šian d ien p an ašu s į g ražų sapną.

Yra žin o m a, k a d 1806 m . A d o m u i G o rs­

D ab ar dvaras p rivati nuosavybė.

kiui p rik lau sė Š alkovščiznos dvarelis, K az­ liškių ir P aširv in čio palivarkai. 1887 m . ge­ ografinis žo d y n as n u ro d o , k a d ir an k sčiau P aširv in čio I dvarelis p rik lau sė k u n ig aik ščių G o rsk ių g im inei. A pie 1821 - 1822 m ., p o vestuvių, kaip Liudvikos G orskaitės kraitis, P aširv in čio I žem ės atiteko jau n a i Liudvikos ir Ignacijaus L edochovskių šeim ai. P o k ariu dvaro rū m u o se ilgai veikė rajo n o ligoninė.

PAŠIRVINTIS II

574

Pašumerio svirnas

Š irv in tų r. M u s ­

n in k ų šen . A n tra s is P a š irv in č io d v a ra s įsik ū rę s a n t Š irv in to s k ra n to , a to k ia u n u o

PAŠUŠVYS. K ėdainių r. K rakių šen. D varo sodybos frag m en tai p rie Šušvės upės,

Š irv in tų , a rč ia u M u s n in k ų , n e to li Narvy-

n u o k u rio s kilęs vietovardis. D varvietėje m ū ­

diškio d v a ro (žr.), p rie k elio iš M u s n in k ų

rin is v ienaukštis k u m ety n as su išraiškingu

L iu k o n ių lin k . Jam e iš s is k iria m e d in is k u ­ m e ty n o p a s ta ta s.

šo n in iu trik a m p iu fro n to n u - jį p u o šia b a l­ tos arkos, virš k u rių statybos m etai - 1872. D viaukštis ak m en s m ū ro svirnas su ra u d o n ų

297

PATAMULŠYS

P

lerytė iki vyro m irties p ragyveno aštu o n io li­ ka m etų. Buvo išauklėta vizičių vienuolyne V ilniuje, m okėjo vokiškai ir prancūziškai, sk am bino fortepijonu. B ūdam a religinga, jau sulaukusi 74 m etų, pasiryžo nukeliau ti į V il­ n ių p asim elsti prie A ušros V artų D ievo M o ti­ no s paveikslo. Ir nukeliavo pėsčia, lydim a ta r­ n aitės su arkliu k in k y tu vežim aičiu. Pastatė

515-Pašušvio dvaro svirnas su išskirtiniu frontonu

k a im y n in io Pajieslio bažnyčią, p rie kurio s ir palaidota. Ji - Lenkijos valstybės kūrėjo m a r­

plytų ju o sto m is, p rim e n a n č io m is fachverko

šalo Juzefo P ilsudskio senelė. Po P ilsudskių d v arą valdė Z aborskai (Z abarskai). Išlikęs

karkasą. N e o g o tik in ių dvaro v a rtų g riu v ė­

A. Z abarsko kapas. D ab ar dvaro likučiai p r i­

siai, Šv. A n tan o sk u lp tū ra, tilto liekanos, P ir­

klauso p en k iem s fiziniam s asm enim s.

m ojo pasa u lin io k aro kapinaitės.

PATAMULŠYS

D varas p rik lau sė B utleriam s. B ajoras, R a­ seinių teisėjas P etras P ilsudskis (17 9 5 -1 8 5 1 ),

šen. D varo sodybos frag m en tai į š. n u o P a­ k u o n io - gyvenam asis nam as, ūk in iai p a s ta ­ tai, kelių statin ių griuvėsiai.

vedęs T eo d o rą B utlerytę (1 8 1 1 -1 8 8 6 ), k ra i­ čio gavo P ašušvio dvarą. S antuokoje T. But-

5 ,7

516Šv. Antano skulptūra Pašušvyje

P rien ų r. P akuonio

Patamulšys pasipuošęs žiedais

P

298

PATI LČIAI

Po P irm o jo p asau lin io k aro d v arą valdė

ta rp u k a rio žem ės re fo rm ą dalis dvaro žem ių

Bišovas (m irė 1933 m .), m irė staiga - žiem ą

išd alin ta kum ečiam s, tačiau dvaras išliko, kum ečiai, gyenantys k u m ety n e, privalėdavo

lauke. P alaidotas netoliese esančiose v o k ie­ čių kapinėse. D varas buvo išparceliuotas 1924 m . Po refo rm o s B išovui liko 80 ha, tiek p at ir B išovienei. P o n u i m iru s d v arą k u rį laiką tvarkė ūkvedys Legnikas, k u ris greitai vedė Bišovo d u k te rį ir tap o p o n u . D v arą tu o m etu p u o šė gražus p ark as su riešu ty n o alėja, buvo gal p e n k i tvenkiniai, k u riu o se veistos žuvys. D varo so d y b ą sudarė: m ū rin is n am as

d irb ti dvarui. P ask u tin į dvaro savininką žydą E. A rčiką p e r A n trąjį p asau lin į k arą vokiečiai sušaudė.

PAUPIAI.

K laipėdos m iesto dalis, ta rp

p len to K laipėda-P alanga ir D anės upės, k a i­ riajam e upės k ran te. D varo sodybos frag ­ m entai: senieji dvaro rū m ai, m an o m a, statyti

su veran d a, try s k lu o n ai (visi sudegė p e r k a ­

1778 m . (Jaunystės g. 22), 1881 m . p astaty ta

rą), d u sv irn ai (vienas išlikęs), v ien am e buvo m alū n as, o p o k itu did žiu liai rūsiai, d a b a r u ž ­ pilti sm ėliu, kalvė (sudegė), ledaunė, įkasta

p rieg lau d a (Jaunystės g. 12) - dviaukščiai m ū rin ia i rū m a i su d viem rizalitais centre ir

į žem ę, sienos a k m en in ė s (d a r ilgai p o k aro

šone, statin io k am p u o se virš stogo kyla n e ­ auk šti bokšteliai. Išlikęs buv. dvaro parkas,

stovėjo), k u m ety n as, k u m ety n o tv artas (su ­

ū k in ių pastatų.

degė p e r k arą), p ien in ė (n u g ria u ta p o karo).

N u o XV a. tai v ad in am a B achm ano žem ė (pagal p irm ąjį savininką). Jau XVI a. šiam e

PATILČIAI. V ilkaviškio

r. K etu rv alak ių

šen. D varo so d y b o s frag m en tai į ry tu s n u o B artn in k ų , p rie kelio M arg ų link. D v aro r ū ­

v ald ų kom plekse p rad ėjo fo rm u o tis n ed id eli dvareliai. B ūsim o B ach m an o dvaro p a g rin ­ d u tap o K laipėdos ku n ig o Joachim o N ere-

m ų neišliko, n u g ria u ti jau p o n e p rik la u so ­

siaus ir valsčiaus ra štin in k o M ertin o H eintzo

m ybės atk ū rim o . Tebestovi m ū rin ia i dvaro

sklypai, atitekę K laipėdos k o m e n d a n tu i vyr.

p astatai - p ien in ė, sp irito v ary k la (1906).

leiten an tu i L evinui von N olde ir X V II a. p ir­ m ojoje pusėje suju n g ti į vieną valdą. Ū kiui

V ertas dėm esio p arkas, k u ria m e y ra ir re te s­ n ių m ed žių , pavyzdžiui, šilkm edžių. Labai senas dvaras. Ž in o m a, k ad n u o 1910 m . tai d v arin in k o Z en iau s R akužos v al­ da. 1913 m . d v arą n u sip irk o D abravolskis, kaip p asakojam a, atvykęs iš V aršuvos. Per

578

Patilčių dvaro karvidė

suteiktas k ilm ingojo dvaro titulas. B achm an ų dvare gim ė garsus K laipėdos k rašto p o ­ etas S im onas D achas (1605-1659). Trylikos m e tų jis išvyko m o kytis į K araliaučių, vėliau tap o tenykščio un iv ersiteto profesorium i. Ta-

578

Paupių dvaro rūmai

299

PAVANDENĖ

52a Origina­ lus perkūn­ sargis Pau­ pių dvare

P

dvaras priklauso K laipėdos verslo ir te c h n o ­ logijų kolegijai bei privatiem s asm enim s.

PAUSLAJYS (Kušleikiškis) . K ėdai­ n ių r. T ruskavos šen. D varo sodybos fra g m e n ­ tai į ry tu s n u o Via Baltica autom agistralės, p rie O rojaus upelio: m ū rin ia i dviaukščiai r ū ­ m ai su k e tu rių m asyvių k o lo n ų p o rtik u . D a ­ lis p irm o jo aukšto lan g ų ap rėm in ti baltais, d antytais dekoratyviniais m ū ro apvadais. K i­ ti p astatai apgriuvę d ar labiau, n eg u rū m ai. P arkas šalia rū m ų , įvažiavim o alėja. XIX a. statyta dvaro sod y b a priklausė iš Lenkijos kilusiem s b aro n am s R osochackiam s, k u rie į m ū sų k ra štą atsikėlė XV a. Šios gim inės atstovai X V II-X V III a. d irb o svarbiuose v alstybiniuose p o stu o se - buvo tijū nai (didžiojo kunigaikščio vietin in k ai valsčiuje), iždo raštin in k ai (raštvedybos v a ­ dovai). 1904 m . u ž skolas dvaras užstatytas b an kui. T arp u k ariu dvaras p ard u o ta s iš v a r­ žytinių. N aujieji savininkai dv arą valdė iki 1940 m . D ab ar dvaras - p rivati nuosavybė.

čiau labiausiai išgarsėjo savo poezija, ypač še­ d ev ru laik o m a m eilės d a in a „Taravos A n ik ė“. Taip d a b a r v ad in asi p am in k las K laipėdos Teatro aikštėje, kaip pasak o jam a, v aizd u o ja n ­ tis m erg in ą, k u rią p o etas pam ilęs iš p irm o žvilgsnio, p am atęs ją d rau g o vestuvėse... T ara­ vos A nikė tap o v ien u iš K laipėdos sim bolių. X V II a. pab. - X V III a. pirm ojoje pusėje pagal tu o m etin į savininką dvaras vadintas R um m elshofu. Vėliau savininku tapęs p u lk i­ ninkas V ilhelm as G erh ard as von Koškulis (K oschkull) 1778 m . pastatė m ū rin iu s dvaro rūm us, išlikusius iki m ū sų d ien ų (Jaunystės g. 22). Ž inom a, k ad 1846 m ., kai dvaras jau

521 Pauslajo dvaro rūmai

PAVANDENĖ (IS) - SAKELIŲ DVA­ RAS. Kelmės r. Užvenčio šen. Yra dvi Pavan­

buvo pasiekęs aukštesnį - riteriškojo dvaro

denės. Bažnytkaimis priklauso Telšių r. ir yra

titulą, jam e gyveno 79 žm onės, k albėta vokiš­ kai ir lietuviškai. K laipėdos k raštą 1923 m. p ri­

prie Kelmės r. ribos. Kita Pavendenė - kaim as ir dvaras už poros kilom etrų, jau Kelmės r. teri­

jungus p rie Lietuvos, dvaras prad ėtas vad in ti Paupiais, nes y ra prie D anės upės. P okariu čia

torijoje, Gludo ežero š. krante. Gal kad nesipai­

įkurdintas žem ės ūkio technikum as. D abar

niotų su bažnytkaim iu, dvaras pradėtas vadinti vyriškosios gim inės vietovardžiu - Pavandeniu.

P

300

PAVERMENYS

521 Pavandenės kolumbariumo likučiai

523-Pavermenys. Ruduo

Bet toks variantas neprigijo. Vietiniai dvarą lin­ kę vadinti pagal buvusius dvarininkus - Sakelių

rū m ai, oficina, svirnas, ledainė. Ž aliuoja se­

dvaru. Pavandenės (Sakelių) dvaro sodybos fragm entai: rū m ų neliko, žinom a tik jų vieta,

Lietuvos D idžiosios K unigaikštystės lai­ kais T ruskavos apylinkes valdė d v arin in k ai

yra koplyčia, Sklepkalnis, ledainė, pieninė.

T ruskauskai (Truskovskiai). Iki X V III a. Pav erm e n io dvaras buvo visos srities centras.

Pavandenės dvaras m in im as n u o XVI a.

n a liepų alėja.

1560 m . karalius Ž ygim antas A ugustas dva­

D a b artin is vietovės ir dvaro p av ad in im as

rą dovanojo Jonui Burbai. XIX a. pradžioje dvaras atiteko D anilavičių gim inei. Archyvai

nusistovėjo X V II-X V III a. sandūroje. G rei­ čiausiai, jis kilęs n u o V erm enos upės vardo.

rodo, kad XIX a. viduryje K arolina D anilavičiūtė ištekėjo už L eonardo Sakelio, ir dvaras

T ikslesnių žinių apie dvarą išliko n u o X V II a. pr., k u o m et jo sav in in k u buvo Boguslavas

ilgam perėjo Sakelių gim inei. Istorikas A.

L andsberkas. Vėliau šios žem ės priklausė K azim ierui G ro th u zu i, p o jo - V aitiekui La-

B utrim as knygoje „Ž em aičių praeitis“ teigia, kad apie 1890 m . pastatyti nauji dvaro rū m ai iš ra u d o n ų plytų. Deja, iki m ū sų laikų jie n e ­

jeckiui. P astarasis 1739 m . pardavė dvarą P.

išliko. D abar buvusiam e Sakelių dvare įsp ū ­

K lodtui. 1748 m . Jonas M ikalojus B runovas ir jo žm o n a M arijo n a (iš K arpių gim inės)

dingiausias gal Sklepkalnis - Sakelių šeim os

n u sip irk o P averm enio dvarą iš V ilhelm o G e­

m auzoliejus, įrengtas 1903 m . buvusiam e al­ kakalnyje, G ludo ežero pakrantėje. Paskutinis

d eo n o K lodto. In v en to riau s aprašy m u o se 1748 m . m in im i ja u sunykę m ed in iai ūk in iai

Sklepkalnyje p alaidotas Zigm as Sakelis, so­

dvaro pastatai. M edinis, d engtas šiaudais

vietų n u k an k in tas R ainių m iškelyje 1941 m .

gyvenam asis n am as buvo kiek geresnės b ū k ­ lės. Tokius dvaro p astatu s ir n u sip irk o J. M.

birželio m ėnesį. P okariu Sakelių Sklepkalnis apnaikintas. K alnelio viršūnėje prieš kelerius m etus pastatytas atskiras pam in k las Z. Sakeliui, kuris dvarą valdė tarp u k ariu , kai P avan­ denės dvaras buvo laikom as pavyzdiniu ūkiu.

PAVERMENYS

K ėd ain ių r. T ruskavos šen. Pavermenys - buvęs T ruskavos dv aro p a ­ statų ansam blis, esantis į p ietv ak ariu s n u o p a ­ ties m iestelio. D abar ju o s atskyrė ta rp ta u tin ė V ia Baltica autom agistralė. D v aro sodyba:

B runovas. Iki tol dvaro p astatai daugiausia n a u d o ti ūk in ei veiklai. B ru n o v ų k u riam a i k lasicistinei dvaro sodybai buvo aktuali ne tik ū k in ė bei b u itin ė, b e t ir rep rezen tacin ė p astatų funkcija. M an o m a, k ad p irm asis m ū ­ rin ių , d a r ir d ab ar teb estovinčių p astatų in i­ ciatorius buvo Jonas M ikalojus B runovas. D v arą beveik d u šim tus m e tų valdė p e n ­ kios B ru n o v ų kartos. Jie dvaro ansam blyje statė naujus, rek o n strav o senus pastatus.

301

PAVILKIJYS

P

X V III a. p ab .-X IX a. pr. su siform avo d a b a r­ tin ė dvaro v ieta - p ark as su alėjom is, p a g rin ­ d in io p riv ažiav im o alėja, p a rte ris priešais rū m ų fasadą. X V III a. p ab .-X IX a. pr. p a s ta ­ tyti ir klasicistin iai dv aro rū m a i - m ū rin is, v ienauk štis p astatas su palėpe, k u rio galuose stovėjo p o dviaukštę oficiną. R ū m ų fasadas sim etrišk as, su išry šk in ta ce n trin e dalim i, k u rią p u o šia k o lo n ų tip o p iliastrai. Šiai d a ­ liai lyg ir trū k s ta k lasicistin iam s p astata m s b ū d in g o p o rtik o su k o lo n o m is arb a arkada. Gali būti, k ad jis buvo re k o n stru o ta s XX a.

526

Pavėzgių ponų namas

XIX a. pabaigoje dvaras p rik lau sė A dolfui L andsbergiui. N u o 1935 m . dvaro savininkas

- p rezid en to A n tan o S m etonos ad ju tan tas XIX a. p r.-v id . iškilo ir m ū rin is, v ie n a u k š­Tadas Šakm anas. tis su m e z o n in u oficinos pastatas, XIX a. vid. - iki m ū sų d ie n ų išlikęs m ū rin is trijų au k štų svirnas. M išriojo stiliaus P av erm en io dvaro p ark as žaliuoja 7,5 h a plote. P okario m etais rū m u o se buvo įsik ū ru si m okykla, b en d rab u tis. D a b ar dvaras p rik la u ­ so UAB ”L itu rim ex k elio n ių tarn y b a” .

PAVĖZGIAI.

PAVILKIJYS.

Šakių r. Lekėčių šen. D v aro so d y b a N e m u n o kairiajam e krante, priešais V ilkijos m iestelį, p rie N e m u n o įla n ­ kos, v ad in am o s E žeru - m e d in ių dviaukščių rū m ų , m ed in io svirno, m ed in ės oficinos li­ kučiai. R ūm ų likučių 2009 m . d ar sum ažėjo, nes ru d e n į nug riu v o d a r apie p u sė statinio.

P ak ru o jo r. Lygum ų šen.

D varo sody b o s frag m en tai p rie kelio P a­ kruojis-R adviliškis, m ažd a u g 5 k m p asu k u s R adviliškio lin k iš kelio P akruojis-Š iauliai, Vėzgės u p elio k ra n te - m ed in is p o n ų n am as su atv iru priean g iu , p a ra m sty tu k etu rio m is kolo n o m is, m ed in is svirnas, ra u d o n ų plytų koplytėlė, liep ų alėja, p ark o frag m en tai.

527

524-Pavėzgių angelas

Pavėzgių koplyčia

525

Pavilkijo dvaras 2008 m. gale

528-Pavilkijo dvaras 2009 m. gale. Be komentarų...

P

302

PAVIRINČIAI

G eriau išsilaikė ra u d o n ų ply tų tv arto sienos. P arko ąžuolai, liepų alėja. Sodyba n y k stan ti tiesiog akyse. Jos savininkas gyvena JAV ir visai savo tu rtu n esirū p in a.

PAVIRINČIAI.

A nykščių r. K urklių

šen. D varo so d y b a V irin to s u p ės slėnyje. Ją su d aro rū m ų liekanos, oficina, ū k in is p a s ta ­ tas, arklidė, koplyčia. D varas atsirad o X V I a. pabaigoje. X V II a. p rik lau sė B uikom s. N u o X V III a. pabaigos dvaras atiteko K ulbins-

531 Prieangio ornamentika

k ių -P io tu c h ų šeim om s, k u rio s valdė dau g iau kaip p u sa n tro am žiaus. XIX a. d v arin in k a i p astatė iki šiol išlikusius p astatu s. D a b ar

gų į dvarą atvykdavo ir kaim yninių, ir tolesnių

dvaro so d y b a p rik lau so UAB “Avių slėnis”.

d varų savininkai. D varo biblioteka naudojosi būsim ieji garsūs visuom enės veikėjai, būsim ieji profesoriai broliai M ykolas, Vaclovas ir V iktoras Biržiškos. Jie knygų 8 k m keliaudavo pėsčiom is iš savo tėvų n am ų V iekšniuose.

1

PAVIRVYTIS.

Telšių r. T ryškių šen.

D varo sodyba p rie V irvytės (V irvyčios) upės, ta rp V irvytės, jos k airiojo in tak o Juo­ d u p io ir seno p ašto kelio n u o Papilės Telšių link. Joje -X V III a. II pusės - XIX a. dvaro p astatai - p o n ų n am as (statytas X V III-X IX 529

a. san d ū ro je) ir svirnas (X V III a. II pusėje).

Pavirinau rūmai

Ž aliuoja p ark o fragm entai, sodas. r. V iekšnių

Sodyba įsikūrusi vaizdingoje vietoje. Pas­

šen. D varo sod y b o s frag m en tai V irvytės upės kran te, p rie kelio iš K ap ėn ų į P alnosus

tatai išsidėstę viršutiniajam e V irvytės upės

PAVIRVYTĖ.

M ažeikių

slėnio terasos iškyšulyje. D varo sodybos iš­

planavim as ir stru k tū ra suardyta sovietm ečiu. - m ed in is p o n ų n am as, k u m ety n as, tvartai. reprezentacinio kiem o dalis, kurioje XX a. pradžioje dvarą valdė E dvardas P auIšliko ­ lavičius, kuris turėjo tu rtin g ą biblioteką. K ny­

530

Pavirvytės dvaro ponų namas

k am p u vienas į kitą stovi d u pastatai - ant

532

Pavirvyčio dvaras iki 2008 m. restauracijos

303

PAVIRVYTI S

P

533-Pavirvyčio rūmai 2009 m. rudenį šlaito krašto p o n ų nam as, į pietvakarius n u o jo - svirnas. M edinio p o n ų n am o p a g rin d i­ nio fasado centre - klasicizm o b ru o ž ų p o rti­ kas: keturios m asyvios k olonos laiko trik am p į

p asa u lin io karo - Suom ijos prezidentas. Pats A .R .D ruvė išsitarnavo iki kavalerijos p u lk i­ n inko, dalyvavo P irm ajam e pasau lin iam e kare, pasižym ėjo kovose su vokiečiais prie

fro n to n ą su pusapvalia anga. Interjere y ra senų detalių. Po n a m u - skliautiniai rūsiai. Svirnas taip p at m edinis, sienos - tašytų rąstų. D varo so d y b a k ū rėsi X V III a. II pusėje - XX a. Pagal tų laikų d v a rin in k ų D ru v ių pavardę d varvietė d a r iki A n tro jo p asa u lin io karo d ažn ai v a d in ta D ru p in e . D ru v ės - v ien a iš žem aičių k ra što k ilm in g ų g im in ių (h erb as - W ezele). V ietiniai žm o n ės p asak o ja ju o s buv u s labai lab d arin g u s. D varo istorijoje ry šk esn į p ėd sa k ą paliko A n tan as R ičardas D ru v ė (1865-1919). M o k ė­ si nam uo se. K urį laiką m atem atik o s jį m o k ė į dvarą atvykęs garsus švietėjas, p irm ų jų lie­ tuviškų k a le n d o rių leidėjas L au ry n as Rokas Ivinskis. 1887-1889 m . A .R .D ruvė studijavo P eterb u rg o N ikolajaus kavalerijos m o k y ­ kloje, ją baigęs tarn a v o įvairiuose R usijos k ariu o m e n ė s kavalerijos p ulkuose. M okslo m etais ir vėliau b e n d rav o su žym iais ž m o n ė ­ m is, vienas k u rių - su o m is K arlas G ustavas E m ilis M an n e rh e im a s (1867-1951) - S u o m i­ jos m aršalas, k a riu o m e n ės vadas, p o A n tro jo

Pavirvyčio dvarininkas Antanas Ričardas Druvė (kairėje) su bendramoksliu Karlu Gustavu Emiliu Mannerheimu Peterburgo kavalerijos mokykloje

534

P

304

PAŽAISLIS

D auguvos. 1919 m ., p arag in tas P. P lechavi­ čiaus, slapta atvyko į P avirvytį ir p ad ėjo o rg a ­

lus arch itek tū ro s ansam blis p astatytas XVII - X V III a. Apie 180 m į pietus n u o Pažaislio

n izu o ti p a rtiz a n ų b ū riu s kovai su R au d o n ąja arm ija. R a u d o n arm ie čių u žk lu p tas dvare ir

vien u o ly n o pietin ės tvoros y ra p irm o ji d v ar­

m irtin a i sužeistas. Po tragiškos A .R .D ruvės m irtie s d v arą paveldėjo A .R .D ruvės sesuo

vietė, apie 700 m į šiaurę n u o p irm o sio s d v ar­ vietės y ra antroji. Abi dvarvietes 1996 m.

Elena, ištekėjusi už G e rm a n o B lium bergo.

žvalgė K ultūros paveldo cen tro archeologai E. Ivanauskas ir A. Strazdas.

Per ta rp u k a rio Lietuvos žem ės re fo rm ą n e ­ m aža žem ių dalis, p rik lau siu si Pavirvyčio

P irm o ji Pažaislio dvarvietė y ra K auno m a ­ rių k rante, d ab a r toje vietoje - p ap lūdim ys

dvarui, išd alin ta Lietuvos k ariu o m e n ės sa ­

ir žaid im ų aikštelės. P er archeologinius ty ri­ m u s dvarvietėje ra sta g lazū ru o tų šukių, gele­

v an o ria m s - n au jak u riam s. 1940 m . ru d e n į E .B lium bergienė su v y ru išvyko į V okietiją,

žies šlako. M an o m a, k ad čia buvo gyvenam a

k u r apie 1966 m . m irė.

X V II a. an trojoje pusėje - X V III am žiuje.

D a b ar dvaras - p riv ati valda, p rik lau san ti E .B lium bergienės pav eld ėto jų M ich alau sk ų

A n troji Pažaislio dvarvietė taip p at K auno m a rių k ran te - apie 700 m į šiaurę n u o p ir­

šeim ai. Jos iniciatyva 2009 m . dvaro rū m a i resta u ru o ti. D a rb u s dvaro sav in in k ų ir K ul­

m osios ir apie 300 m į šiaurę n u o vienuolyno

tū ro s paveldo d e p a rta m e n to lėšom is atliko

šim ties m e trų pločio m arių k ran to ruožą. Per

b en d ro v ė „P am ario restau rato riu s.

dvarvietę eina apie trijų m e trų pločio asfaltuo­

PAŽAISLIS

K auno m . K auno m a rių

š. tvoros. D varvietė u žim a siaurą, apie dv id e­

tas keliukas - senasis V ilniaus- K auno p le n ­ tas. D varvietės teritorijoje išlikę pastato p a ­

pak ran tėje - dvi archeologinės dvarvietės. D aug kas žin o Pažaislio bažnyčios ir v ie n u o ­ lyno ansam blį, v ien ą reik šm in g iau sių b aro k o

m atai su rūsiais. V ieta apaugusi klevais. Tas pastatas galėjo b ū ti gan ankstyvas, no rs jam e

arch itek tū ro s p a m in k lų Lietuvoje. Tas u n ik a ­

dvarvietė kūrėsi X V II a. antrojoje pusėje.

535

gyventa gal d a r XX a. pradžioje. Spėjam a, kad

Kai 1959 m., pastačius Kauno HES, buvo suformuotos Kauno marios, Pažaislis atsidūrė pusiasalyje. Buvusios senosios dvarvietės - to pusiasalio krantuose

305

PĖSČIAI

P

PELYŠOS I. A nykščių r. V iešintų šen. S tačiakam pio fo rm o s tin k u o to m ū ro rū m a i vienaukščiai, v ien am e jų šo n e p rie v ie n a u k š­ tės dalies p rig lau stas dviaukštis rizalitas, u ž ­ sibaigiantis š.v. fasade d v iem bokšteliais. Iš­ liko bev eik au ten tišk as v idaus išplanavim as. Išilginė kap itali siena dalija p astato vidaus erdvę į dvi dalis. Išlikę in terjero fra g m e n ­ tai vestibiulyje (laiptai) ir rizalito p atalp o se (sienų ir lu b ų d ekoras). 1823 m . d o k u m en te n u ro d y ta , k ad Pelyšos dv aro savininkas y ra U km ergės pavieto rib ų teisėjas Jonas D u rasevičius ir jo ž m o n a O tilija, kilusi iš Bilevičių. G al an k sčiau Pelyšų dvaras p rik lau sė B ilevičiam s ir D u rasev ičiu i atiteko kaip Bilevičiūtės kraitis?

537

Pempynės dvaro sodyboje

D vare

prie Šilutės - Jurbarko plento. D varo sodyba

veikė pien in ė, k u rio s p astata s teb ėra išlikęs,

yra apie trys kilom etrai į p., N em u n o link. D a b a rtin ė Pem pynė statėsi n u o XIX a. v i­

D varo rū m a i p astaty ti 1823 m .

taip p at išlikęs d varo tvartas. XX a. p ra d ž io ­ je Pelyšos dvaro savininkais buvo Sankausk ų šeim a. 1932 m . Pelyšų dvaro savininkas

d u rio. Įd o m u s iš m olio drėb tas p o n ų nam as, k u m ety n as su šo n in iu fachverkiniu fasadu, au k štu stogu išsiskiriantis ra u d o n ų plytų

B ronislovas S ankauskas d varo dalį (c etrin ių rū m ų p astato dalį) bei 38,04 h a žem ės p a rd a ­ vė A lek sa n d ru i K lim avičiui. Šiuo m e tu ū k i­

svirnas. D a r y ra senojo dvaro laikų želdyno liekanų. D o m in u o ja p ap rastieji klevai. P o k a­

n iai p astata i ir dalis c e n trin ių rū m ų g rąžin ti

riu dvaro sod y b a labai nugyventa.

S ankauskų šeim ai, o k itą dalį rū m ų valdo A .K lim avičiaus palikuonys.

PĖSČIAI (Leliūnai). K retingos r. Im b a­ rės šen. Leliūnų k. D varo sodyba. Išliko dalis senųjų želdinių, m edinis adm inistracinis p a ­ statas (ūkvedžio nam as), ak m en ų m ū ro k u m e ­ tynas, 2 tvartai, m ed in ė daržinė ir svirnas. G rūšlaukės dvaro palivarkas, k u rį X V III a. įk ūrė k u nigaikštis (K azim ieras arb a Ig n o ­ tas?) O ginskis. 1782 m. įsigijo kunigaikštis, V ilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas M asalskis (17 2 6-1794), k u riam m iru s valdą 1795 m. p a ­ veldėjo dukterėčia, A ustrijos im p erato riau s

536-Pelyšų I dvaro rūmų fasadas

PEMPYNĖ.

Pagėgių sav. L um pėnų šen.

D varo sodyba - p o n ų nam as, svirnas, arkli­ dės, keli kum etynai, tvartas. Pem pynė le n ­ gviausiai pasiekiam a pro Palum pius, k u rie yra

pavaldinė, kunig aik štien ė E lena A polonija de Ligne (1 763-1815), tais pačiais m etais savo valdas užrašiusi v yrui grafui V incentui P otockiui (1 740-1825). Vėliau Pėsčių p ali­ varkas atiteko E lenos A polonijos de Ligne seserėnui generolui K saverui P ranciškui N e-

P

306

PETEŠA

siolovskiui, iš k u rio 1824 m . jį n u p irk o grafas

Petešos dvarininkas, Vilniaus universiteto profesorius Aloyzas Kopellehas (Jono Rustemo paveikslo fragmentas) 539

M ykolas T iškevičius (17 6 1 -1 8 3 9 ). Po jo p a li­ v ark ą n u o 1839 m . valdė sū n u s Juozapas T iš­ kevičius (18 0 5 -1 8 4 4 ), n u o 1844 m . - p a sta ro ­ jo sūnus Juozapas Tiškevičius (1 8 35-1891). 1893-1919 m . Pėsčiai buvo našlės grafienės Sofijos T iškevičienės valda, G rū šlau k ės d v a­ ro žem ių a d m in istra c in is centras. 1927 m . dvaras p an a ik in tas, dalis žem ių p riju n g ta p rie B ajoralių kaim o, o likusios p av ad in to s L eliūnų k aim u , k u ria m e įsikūrė k u m ečiai bei iš G rū šlau k ės valsčiaus kilę Lietuvos k a ­ riu o m en ė s k ū rėjai savanoriai. A d m in istra c i­ n iam e p astate ta d a atid a ry ta Pėsčių p rad žio s m okykla. P o k ario m etais dvare įk u rtas Saly­ n o tary b in io ū k io padalinys, o vėliau sodyba tap o S alantų ta ry b in io ūkio p ag a lb in iu ūkin iu -g am y b in iu cen tru .

PETESA

V ilniaus r. R u d am in o s šen.

D varo sody b o s frag m en tai n eto li kelio iš R u d am in o s T urgelių link. P osūkis į Petešą - vos išvažiavus iš R u d am in o s. D v aro so d y ­ boje, k u ri k ū rėsi n u o X V III a. pabaigos, iš­

540

Petešos dvaro svirnas

a. pabaigoje- XX a. p rad žio je - V ankovičių šeim os nuosavybė. V ienas p ask u tin ių P ete­ šos d v arin in k ų Stanislovas V ankovičius m irė

liko p o n ų n am as ir b o k štas šalia jo, oficina, svirnas, sargo n am as, keli ū k in iai pastatai, parkas.

1937 m ., palaid o tas šeim os k ape R u d am in o s kapinėse.

D varas isto rin iu o se šaltin iu o se m in im a s n u o 1498 m . D varas p rik lau sė M in sk o v ai­

niaus jo jim o m ėgėjų cen tru . Jodinėjam ą v aizdingom is dvaro apylinkėm is, m išku.

vadai Jonui G o rn o sta ju i, V ilniaus u n iv e r­ siteto p ro feso riu i A loyzui K opellehui. XIX

D ab ar dvaro arklidės tap o v ien u iš V il­

PETKUNAI

A nykščių r. T ro šk ū n ų šen.

D varo sodybos fragm entai: vyno bosai, b ra ­ voras, ta rn ų nam ai. D varo sodyba p astaty ta

53S- Petešos

dvaro ponų namas

541■ Petkų n ų spirito varykla

307

PIENIONYS

XIX a. pabaigoje -X X a. p radžioje, m atyt, buvo o rie n tu o ta į alkoholio gam ybą. Tai m a ­ tyti iš išlikusių v a d in am o jo “ply tų stiliaus” p astatų p ask irties. D a b a r d alin ai rajo n o sa ­

P

se senajam e ad m in istracin iam e P ien io n ių lauke m in im i keli dvarai, v ad in ti tu o pačiu P ie n io n ių vardu. Spėjam a, k ad d ab a rtin is P ie n io n ių dvaras prad ėjo fo m uotis XV a.

vivaldybės, d alin ai - p riv ačių a sm en ų n u o ­ savybė. N e p ak an k a m a i p rižiū rim i, dvaro so ­

pabaigoje. Jis prik lau sė karaliaus m a rša ­ lui Jokūbui A nusevičiui, jo b ro liu i A nd riu i,

dybos frag m en tai nyksta.

vėliau - Jokūbo sūnum s. XVI a. aplinkines žem es p rad ėjo su p irk in ėti D au g ų ir P erlo ­

PETROŠIŠKIS.

jos v ietin in k as Levonas D m itrjevičius ir jo sū n us Janas Levonas. Levonai iki am žiaus

R okiškio r. K am ajų

sav. D varo so d y b a neto li kelio iš K am ajų į P a­ n em u n ė lio geležinkelio stotį - rū m ai, klėtis, kiaulidė, tv artas, k u m ety n as, rūsys. N uosavybės teise d a b a r d varo so d y b ą v al­ d antis Irm a n ta s Tarvydis p alaip sn iu i a tn a u ji­ n a dvaro p astatu s ir kai k u rie jau su sp in d o p irm in iu grožiu. Ypač p atra u k lia i a tro d o d v a ­ ro rū m ai.

542

pabaigos savo ran k o se su k au p ė n em ažu s že­ m ės plotus. B arbora Levonaitė, ištekėjusi už K ristupo Volskio, p rip erk a d ar žem ių ir su ­ d aro P ie n io n ių dvaro b ra n d u o lį, k u ris 1605 m . atiten k a an trajam B. Levonaitės v y ru i A n d riu i Sapiegai. Ž m o n ai m iru s, A. Sapiega įkeičia P ien io n is A n tan u i M afonui. D varas

Atsinaujinęs Petrošiškio dvaras

PIENIONYS. A nykščių r. K avarsko šen. D v aro sodyba apie 8 k m n u o K avarsko keliu T raupio link. Tai X V III a. pabaigos-X IX a. p rad žio s dvaro sod y b o s ansam blis: ofici­ na, ku m ety n as, try s ledainės, sp irito varykla, oranžerija, rūsys, koplytėlė, parkas. Iš k ažk ad a p u o šn a u s P ie n io n ių dvaro šian d ien b elikę tik frag m en tai. B uvusią d id y ­ bę vis d a r m e n a liū tų sk u lp tū ro s an t m o n u ­ m en talių dvaro v artų . Isto rin iu o se šaltin iu o -

M afonų ran k o se atsid u ria jau 1608 m. Per jų p alik u o n ę Zofiją Padleckienę dvaras atitenka E lenai Padleckaitei-Siesickienei. N uo 1665 m . dvaras ju rid išk ai p erein a Siesickių g im i­ n ei ir šios gim inės ran k o se išlieka iki XX a. pradžios. Siesickiai gyveno Siesikuose (¿r.), o P ienionys jiem s buvo antraeilė valda, k u rią d ažnai įkeisdavo ar išn u o m o d av o kitiem s didikam s. Pavyzdžiui, 1772 m . Pienionys jau k elintą k a rtą įkeičiam i. Šį k a rtą V ilniaus pa-

P

308

PIENIONYS

543-Taip atrodė Pienionių dvaro rūmai XX a. pradžioje ta u rin in k u i A n ta n u i K arvovskiui ir jo ž m o ­ nai O nai. Iš K arvovskių 1788 m . P ie n io n ių dvarą išp erk a

Justinas Siesickis ir p ra d e d a

Dvarininkų Siesickių prie kelio į Pienionis pastatyta koplyčia 544

sody b ą tvarkyti, pav esd am as šiuos d arb u s sū n u i A n ta n u i V alerijonui. A.V. Siesickis dalyvavo N ap o leo n o žygiuose j R usiją ir už

su auksiniais sienų apvadais. R ūm uose b ū ta d aug b ran g ių paveikslų, v ertin g ų sidabro bei

b e n d ra v im ą su p riešais caro valdžia g rasin a dvarą k o n fisk u o ti. Bet 1814 m . p askelbtas

p orceliano dirbinių. Deja, rū m ų neliko. 1927

caro m an ifestas tokiem s „su sitep u siem s” d v arin in k a m s g rąžin o jų valdas. P ienio-

Siesickiui, p ask u tin iam šios gim inės atstovui, valdos perėjo buvusio jo įgaliotinio Juozo Šab­

nys ta d a atiteko A n tan o V alerijono b ro liu i

levičiaus nuosavybėn. Šis pardavė senuosius

Feliksui Siesickiui, k u ris tęsė tėvo ir brolio p ra d ė tu s d arb u s. D varo so d y b a tap o viena

nugriau ti, o m ed ien a p a n a u d o ta Kavarsko p a ­

ar 1928 m ., m iru s dvaro savininkui Juozui

m ed in iu s dvaro rū m u s, ir jie n etru k u s buvo

g ražiau sių šiam e krašte. P er dvaro re k o n s­ tru k ciją Siesickiai p asistatė n au ją g y v en a m ą­

rapijos salės statybai. Iš rū m ų liko tik rūsiai.

jį nam ą, užveisė p ark ą, įrengė oranžerijas.

dalies rū sių iškilo naujas m ed in is p ašto ir ta u ­

K lasicistinio stiliaus m ed in iai dvaro r ū ­ m ai buvo vienaukščiai, su p u o šn ia dviaukšte cen trin e dalim i, k u riai d id in g u m o teikė k e tu ­ rių d o rė n in ių k o lo n ų p o rtik as su plačiu frizu.

pom o sio s kasos pastatas.

kiniai. K adaise rū m ų aplinką puošė didelė

Jam e buvo įk o m p o n u o ta s reljefinis Siesickių

apvali veja, kelią ro d ė p ag rin d in iai vartai su

gim inės herbas. R ū m ų viduje buvo įrengtas iš­

liūtų skulptūrom is, pastatyti XIX a. pab. ar XX a. pr. D idžiajam e tvenkinyje tebėra n e d i­

taigingas valgom asis, p okylių salė, d u salonai, biliardinė, gyvenam ieji ir svečių kam bariai, biblioteka. R eprezentacines p atalp as puošė židiniai, krištolo sietynai, p ark etin ės grindys, aukštos b altų koklių krosnys, išdailintos au k ­ siniais dekoro elem entais. Ypač p rab an g i b u ­ vo pokylių salė, išklijuota dangiškais tapetais

1940 m . dvaras nacionalizuotas. Po karo virš

N eb ėra ir altanų, p u o šu sių peizažinį p a r­ ką, baigia apaugti v ingiuoti takai, užželti tv en ­

delė Peklos sala, ap so d in ta m edžiais. Parką pu o šia iš lauko ak m en ų su k rau ta gro ta su L urdo M ad o n o s skulptūra. Parkas įku rtas XIX a. pr. Jam e augo daug re tų augalų, atvež­ tų iš įvairių pasaulio šalių. P arką juosė platus kanalas. Tuojau už rū m ų driekėsi vaisių so-

309

PIENIONYS

P

545 Spirito varyklos pastatas

546-Dvaro vartų liūtas

547

Pienionių dvaro biblioteka (XX a. pradžioje)

P

310

PIKELIŠKĖS

das, k u riam e augo visa, kas tik galėjo ištverti gana atšiau rų Lietuvos klim atą. Š oniniam e so ­

1930 m . jį įsigijo A lek san d ra ir Juzefas P il­

do skvere ganėsi elniai. Š iltnam iuose ir o ra n ­ žerijose augo ananasai, vynuogės, persikai, a b ­

sudskiai. V ienas iš n ep rik la u so m o s L enkijos k ū rėjų ir tu o m etin is valstybės vadovas J.Pil-

rikosai. Sodo pavėsines su p o vasarą m e d u m i

sudskis pam ėgo šią vietą. D varas buvo gerai p rižiū rim as, tvarkom as. J.Pilsudskis čia p ra ­

kvepiančios liepos. Jos išliko, taip p a t kaip ir

D varas

p rik lau sė

P isankų

gim inei.

baltosios eglės, eu ro p in iai m au m ed žiai, v ei­ m utinės, k ed rin ės pušys. Parkas, kaip ir stati­ niai, tik m e n a bu v u sią dvaro didybę...

leisdavo vasaros atostogas. P rie dvaro jis įre n ­ gė p rad žio s m okyklą.

Šalia kelio į P ien io n is, lygaus lauko p a ­

pio form os, p astaty ti an t aukštos pam ūrės, d en g ti ketu ršlaičiu stogu. N am o puo šy b a

kraštyje, tebestovi iš ply tų su m ū ry ta n e o g o ­ tik in ė koplytėlė - šešiakam pė, su šešiabriaun iu p iram id ės fo rm o s stogeliu. K iekvienoje sienoje - p o dailią, į v iršų sm ailėjan čią arką. Koplytėlės v iduje - m ed in is k ry žiu s su p ro fe­ sionalaus sk u lp to riau s ar d irb tu v ės m eistro

Pikeliškių rū m a i g ana kuklūs - stačia k am ­

saikinga. P ag rin d in io (šiaurinio) fasado ce n ­ tre - k etu rių to sk an in ių k o lo n ų p o rtik as, v ir­ šuje užsibaigiantis trik a m p iu fro n to n u . Į p ie­ tus n u o rū m ų tyvuliuoja ežeras. Į jį atgręžta erdvi rū m ų salė, iš k u rio s išėjus į atvirą te ra ­

išd ro žta N u k ry ž iu o to jo sk u lp tū ra. P asak v ie­ tin ių ž m o n ių , koplytėlę d a r X IX a. pr. p astatė

są galim a grožėtis p rieš akis atsiveriančiu eže­ ro v a iz d u ... R ūm ai statyti XIX a. pr. Jie gana

dv arin in k a s Siesickis.

neblogai išsilaikė iki m ū sų laikų.

Š iandien P ie n io n ių dv aro p ra eitį m en a tik senos n u o tra u k o s, leidžiančios p ajau sti buvu sį dvaro grožį, ten gy v en u sių žm o n ių

PILAITE D a b ar jau V ilniaus m ie s­ to ribose, P iliakalnio gatvėje, kairėje kelio į

dvasią, k iln iu s jų siekius įam žin ti save išlie­

S udervę pusėje y ra Pilaitės dvaro sodybos

kan čiu o se darb u o se. P rieš kelerius m etu s iš J. Šablevičiaus p aveldėtojų d v arą n u sip irk o

fragm entai. D varas išsidėstęs šalia Sudervės upelio, ištekančio iš B uivydiškių p elkių ir įsi-

n auji šeim in in k ai. D a b ar tik n u o jų p rik la u ­ so dvaro ateitis.

liejančio į N erį. D varo p ark e - pasakojim ais apipintas Pilaitės piliakalnis. Kai k u rių isto ri­

PIKELIŠKĖS

V ilniaus r. Riešės šen. D varo sod y b o s frag m en tai apie 1 k m n u o

k ų teigim u, kovų su kryžiuočiais m e tu an t jo stovėjo pilis, saugojusi kelią į V ilnių. Pilim s p ra ra d u s gynybinę reikšm ę, šios žem ės ati­

senojo V iln iau s-M o lėtų kelio, Ž aleso ežero š.

teko V iršilų gim inei. XVI a. čia jau m in im as

kran te: rū m a i (XIX a. p irm o ji p u sė), parkas. N u o kelio į d v arą v ed a sen ų m ed žių alėja.

dvaras, veikė m alū n as, lentpjūvė, kalvė. 1827 m . dv arą n u p irk o V ilniaus universitetas. Jo žem ėse buvo k u riam a s p rak tin is m okom asis ūkis, k u ria m vadovavo agro n o m ijo s p ro ­ fesorius M .F ričinskis. Tačiau 1832 m . caro valdžia u žd arė V ilniaus universitetą. P rad ėti d arb ai n u trū k o . K iek vėliau dvarą n u pirkęs p rofesorius M .F ričinskis čia 1846 m . pastatė tiem s laikam s stam b ų dro b ės ir siūlų b a lin i­ m o fabriką. 1852 m . sudegus m ed in iam s fa­ b rik o pastatam s, ju o s pakeitė m ū rin iai.

5ą8. pikeliškių rūmai

1831 m. sukilim o m e tu Pilaitės dvare pas

311

PILIAMANTAS

P

549-Pilaitės rūmai

p ro feso rių M .F ričinskį rin k d av o si re v o liu ­

stogu, ku m ety n as. Įvažiavim ą tebežym i m ū ­

cingai nusiteikę V ilniaus u n iv ersiteto p ro fe­

rin iai v a rtų stulpai. N eseniai su re m o n tu o tas b u v usio dvaro m alūnas. T yvuliuoja tv e n ­

soriai. XIX a. p irm o jo je pusėje Pilaitės dvare lyje gyveno rašytoja O .R advilaitė-M ostovska, be k itų savo k ū rin ių , čia p arašiu si ir apysaką „Pilaitės v aid u o k lis“.

kinys, žaliuoja p ark o fragm entai, k u riam p a slap tin g u m o teikė senas piliakalnis. Į v a ­ k aru s n u o jo kadaise stūksojęs d a r v ienas p i­

Iki m ū sų d ie n ų išliko X IX a. pr. - XX a.

liakalnis, vietos žm o n ių v ad in tas K ryžiuočių

pr. dvaro pastatai. Tai n ed id eli stačiak am p io plano, n e tin k u o to m ū ro n eo k lasicistin iai

kapais. P asak pad av im ų , senovėje ten vykęs

rū m ai. V ienoje jų pusėje - dviejų au k štų rizalitas, p astato k am p u s p u o šia iškilūs rustai. Tebestovi ir senieji rū m ai, tiesa, p erstaty ti, iš rą stų su ręstas vien au k štis, d en g tas dvišlaičiu

didelis m ūšis, k u riam e lietuviai nukovę daug savo priešų.

PILIAMANTAS.

K ėdainių r. D o tn u ­

vos šen. D varo sodybos frag m en tai K ėdai-

550■Iš

didelio Piliamanto dvaro liko tik ūkiniai pastatai

P

PLATELIAI

312

n ių -Š e d u v o s kelio kairėje pusėje. Sunykęs

kanos. Šiandien tai - tik buvusio Platelių dv a­

dvaras. Išlikęs b eg riū v an tis tv artas ir p arkas su tv en k in iu .

ro fragm entai. R ūm ai sudegė 1943 m . Jiems sunykus, suiro ir dvarvietės kom pozicija su

Piliam antas m inim as nuo XIX a. Tuom et šios valdos priklausė Gruževskiam s, vėliau - Sa-

vartus buvo įvažiuojam a į p ag rin d in į kiem ą,

vickiams. XIX a. pab.-X X a. pr. dvarą valdė Piot­ ras Stolypinas (1862-1911), garsus tuom etės Rusijos veikėjas, n u o 1906 m . - m onarchinės Rusijos premjeras. Piliam antą, kaip savo šeim os valdą, neseniai Maskvoje išleistoje m em u arų knygoje m in i P. Stolypino duktė Marija. D abar­

p ag rin d in e - cen trin e dalim i - pro dvivėrius k u rio centre įrengtas parteris su apvažiavim o keliu priešais rūm us. C en trin ė pastatų grupė - rūm ai, ledainė, oranžerija (šių pastatų likę tik pam atai) ir oficina, - buvo išsidėsčiusi šiaurinėje dvaro sodybos dalyje, abipus D i­ džiosios gatvės (kelio į Gintališkę). V akari­

tinis Piliam antas - privati nuosavybė.

nėje ir pietinėje sodybos dalyje - pagalbiniai ir ūkiniai pastatai - svirnas, kluonas, arklidė,

PLATELIAI. Plungės r. Platelių šen. Pla­ telių m iestelis ir dvarvietė įsikūrę p rie to p a ­

rūsys, kum etynas. Išlikusiem s dvaro stati­ n iam s būdingos XIX a. antrosios pusės liau­

ties p av ad in im o ežero, v akariniam e jo krante.

dies architektūros tradicijos (oficina, kluonas,

D varo sodyba ribojasi su Šv. apaštalų Petro ir

kum etynas), istorizm o laikotarpio „plytų sti­ lius“ (arklidė, oranžerija), n eogotikinių form ų interpretacija (svirnas).

Pauliaus bažnyčios šventorium i. Tebežaliuoja link bažnyčios v ed an ti m ažalapių liepų alė­ ja. Rytinėje dvarvietės pusėje - Platelių eže­ ras, an t k u rio vaizdingų terasų ir išsidėsčiusi dvarvietė, d ab ar u žim an ti 17,3 h a plotą. Išli­ ko XIX a. - XX a. pr. kai k u rie dvaro pastatai

P latelių dvaro in v en to riu o se pažym im a, k ad 1680 m . dvaro sod y b a jau buvo p ersik ė­ lusi į n au ją vietą, tą, kurio je ji y ra dabar. Iki tol (XV-XVII a. pr.) dvarvietė p rie Platelių

- kluonas, rūsys, svirnas, arklidė, oficina. 6

ežero užėm u si kitas žem es (ir. Šventorkalnis).

h a plote žaliuoja vaizdingas parkas su trim is tvenkiniais. D a r trijų p astatų tėra p am atų lie­

X V II a. pab. dvaro in v en to riau s ap rašy m u o ­ se m in im i p ark e stovintys m ed in iai rū m a i ir

Platelių dvaro rūmai (sudegė 1943 m.)

313

PLATELIAI

553

P

Platelių dvaro sodybos likučiai

b ravoras p rie dviejų k ū d rų . N auji m e d in iai rū m a i ap rašo m i jau XIX a. pr. dvaro in v e n to ­ riuose. D a b artin ės dvaro so d y b o s s tru k tū ra p rad ėjo fo rm u o tis X V II a. pab. P latelių dvaro isto rija m e n a k u r kas se­

B ilevičiam s, C hodkevičiam s, S tabrauskam s, V alavičiam s, O ginskiam s. N aują, privačios valdos statu są dvaras įgavo tik X V III a. pab. - m iestelis k a rtu su d v aru atiteko p ra n cū zų g rafų de Šuazelių-G ufjė (de C hoiseul-G ouf-

n esn iu s laikus. 1511 m . spalio 2 d. didysis

fier) gim in ei ir prik lau sė jai iki 1940 m . P la­

k u nigaik štis Ž ygim antas Senasis d o vanojo dideles valdas Stanislovui Kęsgailai. Tarp jų

telius Šuazeliai gavo d o v an ų iš R usijos caro Pavelo I. Rusija, n u o 1795 m . valdžiusi Lie­

d o k u m e n tu o se m in im a s ir P latelių ežeras, ir

tuvą, prig lo b ė p o 1789 m . P rancūzijos rev o ­

valsčius. 1529 m . sen iū n as Stanislovas K ęs­ gailą trečd alį savo d v arų, ta rp jų ir Platelius,

liucijos iš savo tėvynės p abėgusius p ra n c ū z ų

perdavė Ž y g im an tu i A ugustui, o šis 1533 m . Platelius atidavė savo m o tin a i Bonai. X V I-

gustas Šuazelis-G ufjė. N u slopus P rancūzijos revoliucijai, tenykščiai aristo k ratai atgavo savo dvarus. 1802 m . A ugustas Š uazelis-G uf­ jė grįžo į Prancūziją, Platelius palikęs sū n u i

X V II a. P latelių ežero Pilies saloje stovėjo L enkijos ir L ietuvos k aralien ės B onos, k ilu ­

aristokratus. V ienas to k ių buvo grafas A u ­

sios iš Italijos, re p rez en tacin ė pilis. Iš Šven-

grafui O ktavijui de Šuazeliui-G ufjė, kuris jau

tork aln io , k u r tu o m e tu stovėjo dalis dvaro p astatų , į pilį vedė apie 300 m ilgio tiltas.

buvo spėjęs išsitarn au ti iki carinės Rusijos

A rcheologai p o v a n d e n in in k a i šią h ip o tezę p atv irtin o .

Š uazelis-G ufjė buvo vedęs grafaitę V ik to ri­ ją Potocką, su ja turėjo tris sū n u s ir dukrą. Išsiskyręs su p irm ąja žm o n a vedė grafaitę

X V II a. p e r k aru s su Švedija P latelių d v a­ ras ir m iestelis sudegė. Po šių įvykių, X V II a. pab. P latelių dvaro so d y b a p ersikėlė į n au ją v ietą - į pietu s n u o m iestelio. Iki X V III a. pab. P latelių dvaras išliko LDK n u o sav y ­ bė, sk iriam a valdyti įvairiem s L ietuvos d i­ dikam s u ž n u o p e ln u s tarn y b o je. Po B onos v aldym o laikų P latelių dvaras d a r p rik lau sė

arm ijo s kavalerijos p u lk ininko. O ktavijus de

Sofiją T yzenhauzaitę (iš Rokiškio grafų g im i­ nės - žr.), to m eto gražuolę, tap u sią p irm ąja Lietuvoje m o terim i rašytoja. D idžiausio p o ­ p u lia ru m o susilaukė jos p risim in im ų knyga „R em iniscencijos“ (1829). Sofija T yzen h au ­ zaitė de Šuazel-G ufjė didžiąją laiko dalį gy­ ven o Prancūzijoje, vyro gim inės atgautuose

P

314

PLEMBERGAS

dvaru o se, P lateliuose vasarodavo. Su grafu de Š uazeliu-G ufjė susilaukė sū n au s A lek san ­ dro, k u rį 1824 m . P eterb u rg e k rik štijo pats Rusijos caras A lek san d ras I. S.Tyzenhauzaitė de Šuazel-G ufjė m irė 1878 m ., vyras jau buvo m iręs 1842 m . P latelių dvaras atiteko jų sū n u i A lek san d ru i, k u ris vedė grafaitę Sofiją Č apskytę. A lek san d ras de Šuazelis-G ufjė d o ­ m ėjosi P latelių istorija, rin k o arch eo lo g in iu s rad in iu s, dvaro rū m u o se n e t buvo įsteigęs p riv atų m uziejėlį. Po jo m irtie s dvaras a ti­ teko d u k ra i M arijai ir v ien am iš trijų sū n ų - Liudvikui Šuazeliui. Šuazeliam s Platelių dvaras p rik lau sė ir ta rp u k a riu - žem ės re fo r­ m a jo n epalietė, nes dvaras p rik lau sė P ra n ­ cūzijos piliečiam s. D varo savininkė M arija de Šuazel-G ufjė m irė 1939 m ., ir, kaip ir jos brolis G abrielius, m iręs 1935 m ., - ab u p a ­ laido ti P latelių b ažnyčios šventoriuje. P ask u ­

555

Plembergo dvaro svirnas

tin is iš P latelių Šuazelių - Liudvikas, m irė kas p rie D u b y so s p a sta tė m alū n ą, n e m a ­

1949 m . Šveicarijoje. D a b ar re sta u ru o ta m e dvaro svirne įre n g ­ tas Ž em aitijos n ac io n a lin io p ark o m uziejus. P latelių dvaro p ark as žaliuoja ry tin ėje so ­

žai p e ln o davė p rie ju d ra u s kelio a tid a ry ta sm uklė. 1848 m . M ykolas D a u g ird as m a lū ­ n ą atn au jin o . N u o 1891 m . d v aro reikalus

dybos dalyje. Pagal savo k o m p o zicin es savy­

tv ark ė Tadas D a u g ird as (1 8 5 2 -1 9 1 9 ), pagar-

bes jis p risk iriam as m išrių jų p a rk ų g ru p e i su vyraujančiais p eizažin io stiliaus elem entais.

sėjęs kaip arch eo lo g as, d ailin in k a s, k ra š to ty ­ rin in k a s. D ailę stu d ijav o P eterb u rg e, M iu n ­

Šalim ais an t kalvelės išlikęs sodas, sen ų k aš­

ch en e, L ietuvoje o rg an izav o dailės p aro d as, vadovavo K au n o isto rijo s m uziejui. D v a ru i

to n ų alėja. P latelių p ark e auga 20 m aukščio, apie 7 m apim ties m ed is - R aganos uosis. M ūsų laikais P lateliai - Ž em aitijos n a c io n a ­

likdavo p e r m ažai laiko ir jėgų. P er P irm o jo

lin io p ark o sostam iestis.

lū n as, n u k e n tė jo ir k iti d v aro statin iai. Po T. D a u g ird o m irtie s d v aras atitek o sū n u i M y k o lu i D a u g ird u i. 1931 m . p e r žem ės re ­

PLEMBERGAS.

R asein ių r. A riogalos

šen. D varo sod y b o s frag m en tai p rie senojo Ž em aičių plento, jo dešinėje pusėje, apie 3 k m n u o A riogalos lin k R aseinių. Iš buv. d v a­ ro statin ių saugom as tik svirnas. P irm ą k a rtą R a sein ių žem ės teism o k n y ­ gose d v aras m in im a s 1586 m . V ėliau dv aras p rik lau sė T olvaišam s, L ackiam s, E p erjiešam s. X V III a. p ab aig o je ja u m in im a s dv aro sav in in k as S tanislovas D au g ird as. D v a rin in -

p a sa u lin io k aro m ū šiu s 1915 m . sudegė m a ­

fo rm ą d v aras išp arc eliu o ta s, M . D a u g ird u i p a lie k a n t 154 ha. Po k e lerių m e tų Ž em ės b a n k o v ald y b o s n u ta rim u d v aras p a r d u o ­ tas iš v a rž y tin ių , ta p o K ušelevskio Š liom os ir Z a c h a ro b ei Z ilb e rm a n o N a u m o s n u o s a ­ vybe. P okariu dvaro p astatai apstatyti kitais sta ­ tiniais, k u rie d ab ar n au d o jam i sandėliavim ui. S avininkas „R aseinių m elioracija SPAB“.

315

PLINKŠĖS. M ažeikių

PLINKŠĖS

r. Š erk šn ėn ų šen.

D varo so d y b a n eto li Sedos, ry tin ėje P lin k šių ežero pak ran tėje. D v arv ietė šiau rin ėje pusėje ribojasi su P lin k šių ežeru, iš v ak a rų ją supa tvenkiniai, ry tin ėje ir p ietin ėje pusėje - nauji gyvenvietės pastatai. Išliko XIX a. pab. rep rezen tacin ė dvaro so ­ dybos dalis ir ūkinės dalies fragm entai. D v a­ ro ansam blio pastatai: rū m ai, didžiosios ofi­ cinos dalis, m ažoji oficina, ledainė, arklidės liekanos, ū kinis pastatas, pieninė. Ž aliuoja

P

m ini, k ad Plinkšės p riklauso K uršėnų v al­ dai, k u rių savininkas - Jokūbas G ruževskis. X V III a. Plinkšės jau vad in am o s palivarku. Išlikę d okum entai, pagal k u riu o s O n a Pateckaitė-G ruževskienė Plinkšės už tam tik rą su m ą perleidusi D ulskiui. D ulskis čia įsteigęs palivarką, tačiau pats jam e negyvenęs. 1757, 1777 m . d o k u m en tu o se Plinkšės v ad in am o s palivarku, ir tik v ieninteliam e, 1751 m . rašte, - dvaru. XIX a. pr. Plinkšės p erėjo Šateikių B roel P liateriam s. Ši d id ik ų g im in ė valdė ne

XIX a. an tro je pusėje įk u rtas parkas, jam e yra

v ien ą d idesnį, reik šm in g esn į dvarą L ietu ­

išlikęs dvaro ansam blio įkūrėjo grafo K ons­

voje. Broel P liaterių g im in ė kilusi iš V estfa­

ta n tin o Broel P liaterio (1847-1899) kapas su

lijos (d a b artin ės V okietijos K io ln o -B o n o s

an tk ap in iu p a m in k lu (aut. A. Volzas).

žem ės). Šiose apylinkėse Broel vietovėje stovėjusi grafų P liaterių pilis, n u o vietovės

P lin k šių dvaro so d y b a atskleidžia c h a ra k ­ terin g iau siu s XIX pab. vyravusius stilistin iu s

p av a d in im o ir kilo Broel P liaterių gim inės

bei arch itek tū rin iu s b ru o žu s.

vardas. P irm asis P liaterių gim inės P linkšių

Si vietovė kaip kaim as m in im a n u o XVI

savininkas m in im as 1822 m . d o k u m en tu o se

a. Pagal išlikusius rašy tin iu s šaltinius valdas prie P lin k šių ežero 1592 m . iš Šem etovos p e r­ ėm ė Jonas G ruževskis. 1717 m . d o k u m en tai

- Juzefas Broel Pliateris. 1841 m . - jau F ra n ­ cas Broel Pliateris (m atyt, Juzefo sūnus), tu ­

s

rėjęs 7 vaikus. F rancui m iru s vaikam s išda-

Plinkšių dvaro panorama

P

316

PLINKŠĖS

lin to s žem ės, k u rio s ju rid išk ai ir ta d a su d arė v ien ą didelę v ald ą su c e n tru Šateikių dvare. P linkšių dvaro paveldėtojas ir statytojas - K o n stan tin as B roel P liateris (18 4 7 -1 8 9 9 ), F ranco sūnus, gim ęs Šateikiuose, šias žem es pradėjęs valdyti 1870 m . Visi iki m ū sų d ie n ų išlikę dvaro p astata i statyti arb a p ersta ty ti p o 1870-ųjų m etų . D v aro sod y b o s ū k in iai p a s­ tatai statyti senojo palivarko teritorijoje, r ū ­ m ai su o ficin o m is - nau jo je vietoje. Ū kinis sekto riu s buvęs griežtai atrib o tas n u o re p re ­

557

Plinkšių rūmų Baltoji salė

zentacinio. V aldant K o n stan tin u i B roel P lia­ teriu i užveistas p ark as, u žtv en k tas Šerkšnės upeliu, p ark e iškasti p e n k i tv enkiniai, su k u r­ ta tv e n k in ių kaskada. D a r v ien as tvenkinys

P astatas m ū rin is, dviaukštis, stačiakam pio plano, tu ri n eoklasicizm o ir n eo ren esan so b ru o žų . A liuzija į k lasicizm ą - balk o n in is

Po K o n stan tin o Broel P liaterio d v arą v al­

p o rtik as, į ren esan są - pusapvaliai k arnizai virš langų. Iki 1914 m . ištaiginguose rū m u o ­

dė jo d u k tė O lga su v y ru g rafu A lek sa n d ru

se buvo apie 30 įvairios p ask irties patalpų.

K ašovskiu. N u o 1918 m . P linkšes tvarkė Kašovskių įgaliotinis, k ad a n g i jie patys gyveno

G rafų m iegam ieji, d arb o k am bariai, b u d u a ­ rai, valgom ieji bei rep rezen tacin ės salės u žė­

Lenkijoje. 1924 m . m iru s O lgai Kašovskai, dvaras atiteko jo s šešerių m e tų d u k relei M a­

m ė p irm ąjį aukštą. A n tro jo aukšto p atalpose vykdavo šokiai, m u zik in iai renginiai. Čia

rijai. 1925 m . žem ės ūkio re fo rm o s valdybos

buvo įren g ti vaikų bei jų auklių kam bariai. R ū m ų in terjeras gausiai d ek o ru o ta s augali­

iškastas priešais apvalų p a rte rį ties rū m ais.

n u ta rim u P lin k šių dvaro žem ės nusavintos. 1934 m . čia įsteigta žem ės ūkio m okykla,

n ių m o ty v ų lip d y b a (lubų plafonai). P ra b a n ­

po k ary je - žem ės ūkio tech n ik u m as, k u ­

ga išsiskyrė rū m ų salonai, k u rių sienos buvo

ris 1975 m . su ju n g tas su P lin k šių ta ry b in iu

išm u što s g ry n u šilku. H olą p u o šė įsp ū d in g i

ūkiu. 1 9 66-1967 m .

re sta u ru o ti buvusieji

m edžioklės trofėjai, m en o kūrin iai. Išliko,

dvaro rū m ai. 1977 m . te c h n ik u m a s u ž d a ­

n o rs ir ne visa, p astato vidaus apdaila, d a i­ lios krosnys.

rytas, o rū m a i p ritaik y ti k u ltū ro s n am am s. N u o 1981 m . L ietuvos TSR M in istrų tary b o s

D varo oficinos ir p ien in ė - isto rizm o lai­

n u ta rim u visi išlikę dvaro p astatai su p arku, išskyrus p ien in ę, k u rio je gyveno šeim os, p e rd u o ti įm o n ei „M ažeikių n afta“. D a b a r šie dvaro p astata i ir p ark as tu ri n au ją š e im in in ­

k o tarp io „plytų stiliaus“. Kai k u rie pastatai n u k en tėjo p e r 1995 m . kilusį gaisrą - sudegė

ką - UAB „L inos n a m a i“.

p astatai arb a p erstatyti, arb a jų vietoje iškilę n au ji statiniai.

P lin k šių dvaro rū m a i stovi an t a u k štu ­ m os, k u rio s vienas šlaitas tera so m is leid žia­ si lin k ežero, kitas - lin k tv en k in ių . R ūm ai statyti K o n stan tin o B roel P liaterio iniciatyva 1880-1886 (kitais d u o m e n im is 1870-1880) m ., m an o m a, pagal vokiečio arch itek to Rosenbanko, gyvenusio

Liepojoje, projektą.

arklidė. Kai k u rių dvaro p astatų - m alūno, o ran žerijo s - likę tik pam atai. K iti dvaro

D varvietėje y ra sm u lk ių jų fo rm ų arch i­ tek tū ro s - tai Švč. M . M arijos sk u lp tū ra (at­ staty ta pagal ik o n o g rafin ę m edžiagą); vartų, v a d in am ų žaliaisiais, stulpai (atstatyti); v a r­ tų, v ad in am ų baltaisiais, fragm entai. A tsta­ ty ta u žtv an k a p rie buvusio m alūno.

317

PLUNGĖ

Išlikusi dvarvietės kelių ir ta k ų sistem a. C en trin ė s dalies ir p a rk o tak ai a tk u rti pagal 1984 m . arch. K azakevičiūtės projektą. P link šių ežero p a k ra n te n u sid riek ęs m iš ­ riojo stiliaus d varo p ark as su vyraujančiais peizažin io stiliaus elem entais. P arkas d ab a r

P

ką galim a patek ti p ro p ietry tin iam e p a k ra š­ tyje esančius įsp ū d in g u s v artu s su v id u ra m ­ žių riterių statu lo m is ir m ešk ų skulptūrom is, laik ančiom is skydus, an t k u rių pavaizduoti ku n igaikščio O ginskio ir jo žm o n o s šeim os - S karžauskų gim inės - herbai. N etoliese

žaliuoja 38,53 h a plote. V ienos p a rk o alėjos gale, an t ežero k ra n to , jo p aties pageidavim u,

stovi vieno aukšto sargo nam as. N uo šių n eo ren esan sin ių v artų p rasid ed a

palaidotas grafas K o n stan tin as B roel P liate­ ris. V aizdingos apylinkės paskelbtos P lin k šių

p ag rin d in ė p ark o alėja, v edanti į šiaurės v ak a­ rus, iki centrinės dvaro dalies, k u r išsidėstęs

kraštovaizd žio d ra u stin iu , k u ria m p rik lau so

arch itektūrinis ansam blis. Jį su d aro puošn ū s n eo renesansiniai dvaro rū m ai bei dvi ofici­

ir b u v usio P lin k šių dvaro p ark o terito rija.

nos, n eo g otikinio stiliaus žirgynas (stam bus

PLONĖNAS. P ak ru o jo

r. Ž eim elio šen.

stačiakam pis pastatas, p uoštas dantytais k u o ­

D varo so d y b a p rie kelio Ž eim elis-D egėsiai,

rais ir bokšteliais, tai - gynybinės gotikos a r­ chitektūros m otyvai). Tarp rū m ų ir žirgyno

p rie P lonės u p elio - ū k in is ra u d o n ų ply tų pastatas (1908), buv. p u o š n ių rū m ų g riu v ė­ siai, park as, liep ų alėja. V ietovė p ažy m ėta 1613 m . L ietuvos ž e m ė ­ lapyje. Ilgą laiką dvaras p rik lau sė P lo n ian sk ų gim inei. 1877 m . d v arą iš b a ro n o v o n Reckės n u sip irk o b aro n ai v o n H a h n ai, k u rie p e r A n ­ trąjį p asa u lin į k arą išvyko į V okietiją.

tyvuliuoja apskritas baseinas, kurio viduryje - V eneros su k u p idonais (am ūriukais) sku lp ­ tū ra, atk u rta 1991 m . (skulpt. K. N orkūnas). P lungės dvaro rezid en cin iai rū m a i staty ­ ti 1879 m . M ykolo O ginskio pagal vokiečių arch itekto K arlo L orenco (L orentz) projektą. P ra šm atn u s dviaukštis p astatas y ra stačia­ k am p io plano, su k eturiais k am piniais rizalitais, k u rių kiekvienas p aa u k štin tas n ep iln u aukštu. R izalitų fasadus skaido p u sap sk ričių ark ų langai, p u o šia sku lp tū ro s - tai reta Lie­ tuvos d v arų architektūroje. Italų ren esan so pavyzdžiu sienas v ainikuoja b aliustrados. N e o ren esan sin io stiliaus rū m ų a rc h ite k tū ro ­ je esam a n eoklasicizm o b ru o ž ų - ce n trin ę jų dalį ak centuoja rizalitas su b alk o n u - p rie ­ angiu, k u rį rem ia kolonos. R ūm ai sm arkiai

558

Plonėno ūkinis pastotas

n u k en tėjo A n tro jo pasau lin io karo m etu. Po kilusio gaisro iki 1956 m. jie stovėjo n e n a u ­

PLUNGE P lu n g ė (rajo n o cen tras), išsi­ dėsčiusi p rie B ab ru n g o upelio. D varas įsik ū ­

dojam i, apleisti. 1953 m. Plungės dvaro a n ­

ręs šiaurin ėje m iesto dalyje. X IX a.-X X a. pr.

terijai, k u rio s sp re n d im u n u ta rta iš R ietavo į P lungę perkelti Ž em ės ūkio tech n ik u m ą. Tais pačiais m etais p ra d ėti rū m ų atstatym o

P lungės dvaro an sam b liu i p rik lau sė rū m ai, dvi oficinos, žirgynas, p ark o vartai, skalby­ kla, oran žerija, v a d in a m a laik ro d in e. Ž a liu o ­ ja X V III a. vid. įk u rtas, XIX a. re k o n stru o ta s parkas. Į šį šim tam ečiais ąžuolais g arsų p a r­

sam blis buvo p risk irtas Ž em ės ūkio m in is­

darbai, baigti 1961 m. N u o 1994 m. rū m u o se įsikūręs Ž em aičių dailės m uziejus. 2010 m . re sta u ru o ta rū m ų išorė.

P

318

PLUNGĖ Į p ietry čiu s n u o rū m ų , p rie B abrungo

upelio, stovi p ark o p u o šm e n a - laik ro d in ė (buvusi o ra n žerija ir so d in in k o n am as, sta ­ ty ta Z ub o v ų 1846 m ., im itu o ja n t g o tik in ių Florencijos rū m ų Palazzo V echio (1 2 9 8 1314 m .) arch itek tū rą). N e tin k u o ti ra u d o n ų plytų fasadai, g rak štu s bokštelis, ark atū ro s, d an ty ti p a rap etai teik ia šiam statin iu i efek­ tin g ą išraišką. N etoli o ran žerijos, už tv en k in ių , - d v i­ aukštis „plytų stiliaus“ skalbyklos p astatas. P rie v ak a rin io įvažiavim o į dvaro sodybą - p rižiū rė to jo nam as. M išriojo stiliaus Plungės dvaro p ark as su g eo m etrin io p lan o p a rte rin e d alim i ir p e i­

559

Skulptūrinė grupė virš centrinio įėjimo į Plungės rūmus

m in im as n u o 1565 m . 1770 m . Seim o n u ta ­ rim u Liachovičių m iestelis N au g ard u k o v ai­ vadijoje, p riklausęs V ilniaus vyskupui Ig n o ­

zažiniu p a rk u įk u rtas X V III a. v id .-X IX a. pr. (apie 1806 m .). P latonas Z ubovas, tapęs

tu i M asalskiui, iškeistas į Plungę. Taip Ignas

dvaro savininku, p ark ą rekonstravo. D v arą

m . Lenkijos ir L ietuvos karalius Stanislovas A ugustas P lungei, tu o m e tu d ar nedideliam , p rie dvaro aug an čiam m iesteliui, suteikė

įsigijęs M . O ginskis taip p a t p ertv a rk ė p ark ą - sutvarkė senus ir iškasė n au ju s tv en k in iu s, p aso d in o d au g egzotiškų m ed žių ir k rū m ų . XIX a. p ark e galėjai p am aty ti besig an an čias stirnas, v aik štin ėjan čiu s fazanus, o p ra te k a n ­

M asalskis tap o P lungės šeim in in k u . 1792

m iesto privilegijas (d o k u m en tas saugom as V ilniaus univ ersiteto bibliotekoje). Gavęs sa­

čiam e B ab ru n g o upelyje buvo užveista n et

vivaldą m iestelis m ažiau prik lau sė n u o d v a­ ro. 1795 m ., p o tu o m e tin io dvaro šeim in in k o

vėžlių.

Ig noto M asalskio m irties, valdos su visom is

G e o m e trin io p lan o ce n trin ė p ark o dalis

skolom is atiteko jo g im inaitei A polonijai

u žim a aukštą, lygią terasą. Likusi p ark o dalis

M asalskytei ir jos v y ru i grafui V incui Potoc-

- peizažinė, išsidėsčiusi išilgai tek an čio s Ba­

kiui. P otockiai šio tu rto nesugebėjo išlaikyti

b ru n g o upelio vagos ir dviejų lom ų. R ytinėje

ir dvaras buvo p a rd u o ta s iš varžytinių. 1806

lom oje ty v u liu o ja try s tv en k in iai, v ak arin ėje

m . jis atiteko R usijos k unigaikščiui P latonui

- keturi. Peizažinėje p ark o dalyje p av ien iu i ir g ru p elėm is žaliuoja seni šim tam ečiai ą ž u o ­ lai. V ienas jų - leg en d in is P erk ū n o ąžuolas - gam tos p am in k las, augantis ąžu o lų g ru p e ­ lėje į p ietv ak ariu s n u o dvaro rū m ų . M edžio k am ien o sk ersm u o - 1,7 m ., aukštis - apie

Z u b o v u i (1767-1822), k u ris jau valdė R usi­ jo s im p erato rės Jekaterinos II n em ažai jam d o v an o tų Lietuvos dvarų. 1822 m . m iru s P. Z ubovui, Plungės dvaras atiteko jo broliui D m itriju i. Iš Z u b o v ų 1873 m . šias valdas n u sip irk o k unigaikštis M ykolas O ginskis (1849-1902), ku ris 1879 m . ir p astatė čia iki

26 m. M an o m a, k ad senovėje p rie šio ą ž u o ­ lo vaidilutės k u rstė šventąją ugnį. Įsp ū d in g a ąžuolų g ru p ė k a rtu su k ašto n ais ir e u ro p i­ niais m au m ed žiais auga v ak arin ėje lom oje prie tv en k in ių kaskados.

m ū sų d ien ų išlikusius dvaro rū m u s. O g in s­ kiai dvarą valdė iki XX a. pr.

Plungės dvaras ra šy tin iu o se šaltin iu o se

O ginskio vaikaitis, P lungės dvare buvo įstei-

K unigaikštis M ykolas O ginskis, p asau li­ n ę šlovę p elniusio p o lo n ezo „A tsisveikini­ m as su Tėvyne“ au to riau s M ykolo K leopo

379

PLUNGĖ

P

560 Plungės dvaro kūrėjas, kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849-1902)

561■Plungės dvaro rūmai

56z Vaizdas nuo rūmų terasos į arklides gęs m uzik o s m okyklą, k u rio je 1889-1892 m.

n esipuikuodavęs nei savo tu rtais, nei kilm e.

m okėsi M ikalojus K o n stan tin as Č iurlionis.

Su kaim iečiais jis kalbėjo žem aitiškai, gynė jų reikalus, rėm ė lietuvišką spaudą. O g in s­ kiai rū m u o se buvo sukaupę v ertin g ą b ib lio ­

M . O ginskis rėm ė M . K. Č iu rlio n į ir tu o m et, kai jis studijavo Varšuvos, Leipcigo k o n se r­ vatorijose. M . O ginskis m aterialiai p ad ėjo baigti m o k slu s daugeliui k itų n e tu rtin g ų šeim ų vaikų. Pagal senus pasak o jim u s, k u ­ nigaikštis buvęs m alo n u s ir k u k lu s žm ogus,

teką, m en o k ū rin ių galeriją. Po kunigaikščio M. O ginskio m irtie s dvarą iki 1921 m . valdė jo ž m o n a M arija (buv. S karžauskaitė), b u v u ­ si A u strijo s-V en g rijo s im p era to ria u s rū m ų

P

320

POCIŪNAI

k ū rin iai, b et v isu o m et trad icišk ai n u sk am b a ir M . K. O ginskio polo n ezas „A tsisveikini­ m as su Tėvyne“.

POCIŪNAI.

Š irvintų r. Jau n iu n ų šen.

A rcheologinė dvarvietė P o ciū n ų k., k u ris y ra neto li senojo kelio iš V ilniaus į Širvintas, Juodės ir M usės u p ių santakoje. D varvietė y ra m asyvios au k štu m o s pakraštys ir įd u b a k aim o š. dalyje, M usės upės pakrantėje. D varas šioje vietoje egzistavo X V-XVIII a. Yra žinom a, k ad 1518 m . šią terito riją iš S ebastijono V ladislavovičiaus n u p irk o V il­ n iaus k an a u n in k a s V aitiekus N arb u tas. Ilgą laiką dvaras p rik lau sė N a rb u tų gim in ei ir v ad in tas N a rb u tų M aišiagala (ji netoliese). 1744 m . Stanislovas ir Teresė N arb u tai valdą perleid o Jurgiui Valavičiui. X V III a. antrojoje pusėje dvaras im tas v ad in ti E lizabelinu arba Izabelinu. Veikiausiai, tas naujas vietovardis 563

Oranžerija su laikrodžio bokštu

dam a. P rasid ėju s P irm ajam p asa u lin iam k a ­

kilo iš E lžbietos V alavičienės vardo.

POLEKĖLĖ.

R adviliškio r. T yrulių šen.

rui, kaip A ustrijos, su k u ria kariavo Rusija, pilietei M . O g in sk ien ei teko p alik ti d v arą ir

D varo sodyba 12 k m į p.v. n u o R adviliškio,

grįžti į gim tąją šalį. Po karo, N e p rik la u so ­

tvartas. D varo sodyboje y ra d aug ne dvaro

neto li T yrulių - rū m ų , kalvės griuvėsiai,

m o s L ietuvos laikais, d v arą p erėm ė švietim o

laik o tarp io statinių. Iki XX a. p rad žio s gy­

įstaigos. 1921 m . O g in sk ių rū m u o se įk u r­ ta Ž em ės ū k io m okykla, k u riai p rik lau sė ir

venvietė buvo v a d in am a D aujotava.

250 h a p lo to dvaro terito rijo s. 1922-1934 m . Plungės dv aro p astatu o se veikė žirgynas, vien in telis tu o m e tu Lietuvoje auginęs grynak rau ju s ž e m a itu k ų veislės arklius. 1935 m . čia įsikėlė k a rin in k ų ram ovė. T arybiniais m etais sk irtin g ais laik o tarp iais b u v u siu o se dvaro p astatu o se veikė n e t kelios m okyklos. D ab ar k u n ig aik ščio M ykolo O gin sk io r ū ­ m uose - Ž em aičių dailės m uziejus, k u riam e

564. Polekėlės rūmų griuvėsiai

kaupiam a žem aičių m e n in ė k ū ry b a iš viso pasaulio, tau to d ailė, d v arų k u ltū ro s p alik i­ mas ir b ažn y tin is m enas. D vare vy k sta ta r p ­ tautiniai M ykolo O ginskio m e n o festivaliai. K oncertuose atliekam i įvairių k o m p o zito rių

PRIEKULĖ.

K laipėdos r. P riekulės šen. D varo sodyba y ra P riekulės m ieste, d ešin ia­ jam e M inijos upės k ran te. S odyboje iš dvaro laik o tarp io tebestovi dviaukščiai stačiakam -

321

PRIENAI

P

565 Priekulės dvaro sodyboje

p io p lan o rū m ai, d u v ien au k ščiai k u m ety n ai, skalbykla, arklidė, kiaulidė, klu o n as, k a rv i­

M .G linskiui (1470?—1534). Tačiau M . G lin s­ kis 1508 m . p asitraukė į M askvą, jo dvarą

dė, svirnas. Išliko p a rk o frag m en tai. D a b ar dvaro so d y b a - p riv ati nuosavybė.

konfiskavo valdžia. Vėliau dvarą valdė Jonas

V iena istorijos versija teigia, k ad p irm ą

m . P rien ų sen iū n u tapęs G otardas V ilhelm as

k a rtą Priekulės d v arv ietė p a m in ė ta 1540 m . N u o čia gyvenusio P am in ijo s sen iū n o , s ta m ­ baus žem valdžio Luko P riekulio v ard o kilęs

G olubickis, G asparas H ovartas, Pacai. 1644 B utleris - b en e žym iausia P rien ų senovės figūra. Lenkijos ir Lietuvos karalius V ladis­ lovas Vaza ne šiaip sau pavedė jam valdyti P rienus, o už “didelę d o ry b ę ir tau ru m ą”, taip

ir vietovardis. K ita versija, gal ir n e p rie š ta ra u ­ ja n ti p irm ajai, k u r k alb am a tik apie dvarvietę, teigia, k ad dvaro so d y b a p ra d ėjo k u rtis 1664

parašyta privilegijoje. Ši istorija susijusi su karaliaus b roliu p rin c u Jonu K azim ieru, k u ­

m . Ž in o m a, jo g 1723 m . iš P rūsijos valdžios

ris p o ketverių m etų, po V ladislovo m irties,

tu o s žem ės p lo tu s išsin u o m o jo F ry d rich as V erneris (W erner). 1764 m . d v arą išsin u o m o ­

tap o karalium i. O buvo ta ip ... 1638 m . p rin ­

jo Jakobas P o sern a (P o ssern a), k u rį šio k ra š ­ to rašyto ja Ieva S im onaitytė savo k ū ry b o je pavaizdavo kaip žia u rų p o n ą. Po jo m irtie s (1796) d v arą valdė sū n u s F ry d rich as L iudvigas P o sern a, ag ro n o m ijo s m okslus baigęs K araliaučiuje. V ėliau d v arą valdė R ichardas

cas Jonas K azim ieras su gausia palyda išvyko k elionėn į V akarus. G o tard ą Butlerį, vokiečių kilm ės Palenkės didiko sūnų, p rin cas p a sirin ­ ko v ien u p a g rin d in iu savo palydovų. Kelionė nepasisekė: p rancūzai, įtarę šnipinėjim u, p rin ­ cą suėm ė ir įkalino Sisterono pilyje Provanso regione. A pie dvejus m etus princas kentė

M akL eanas, E d u ard as B raunas, H e rm an as S perberis, jo sū n u s K urtas. 1866 m . d v aru i suteiktas P rūsijoje labai garbingas riterišk o jo dvaro titulas.

PRIENAI. P rie n ų r. P rie n ų m iestas. D varvietė, v a d in a m a B utlerio pilim i - tai jau archeolo g in ė d varvietė su įd o m ia istorija. P irm ą k a rtą P rien ų dvaras m in im as 1502 m . Lietuvos didžiojo kunigaikščio A lek san ­

566. prjenų dvaro vjzija -

d ro rašte, k u riu o jį p ad o v an o jo savo favoritui

Sisterono pilis Prancūzijoje

P

322

PRYŠMANČIAI

vėjo ir pilis. K raštą užpuolę švedai apie 1701 m . sugriovė P rien ų pilį. G erokai pasidarbavo ir N e m u n o vandenys, p e r p otvynius paplovę p riešų apgriautas pilies sienas. D ab ar jau s u n ­ k u tiksliai nustatyti, k u r stovėjo ta šauni P rie­ n ų pilis, p astatyta pagal pracūziškąjį pavyzdį. V eikiausiai P rien ų dvaras - pilis stovėjo šalia N e m u n o ir R evuonos santakos, šiek tiek au k š­ čiau d ab a rtin io tilto p e r N em uną. B utleriai dvarą valdė iki 1773 m . Vėliau, iki carizm o laikų - tai Sapiegų valda. Tos vėlesnių laikų P rien ų dvaro sodybos taip p at neb ėra, tik vos p asteb im i frag m en tai - parkas, kiti statiniai, atsiradę buv. dvaro te ­ ritorijoje.

PRYŠMANČIAI.

K retingos r. K re tin ­ gos šen. D varo sodybos frag m en tai P ry šm an čių kaim e, p rie senojo kelio n u o V y dm antų į K retingą. N ed au g kas išliko iš dvaro laikų - m ed in is ku m ety n as, pien in ė, p a ša rų v irtu ­ vė, tv arto griuvėsiai, p ark o likučiai. 567

Prienų dvarvietėje

D v arą P ry šm an čių k aim o žem ėje 1841 m. įkūrė grafas M ikalojus Z ubovas (1801-1871).

nelaisvę, kol didžiulėm is G o tard o B utlerio p astan g o m is išlaisvintas. G rįžęs n am o , atsid ė­ kojo savo v aduotojui, - įkalbėjo b rolį - k a ra ­ lių skirti G o tard ą B utlerį P rien ų seniūnu. O

K artu su Platonavo p alivarku (d ab ar - Geštautai, K retingos m iesto terito rija), plytėjusiu k itap u s Tenžės upės, jis buvo ūkiškai sav a ran ­ kiška valda, p rik lau san ti K retingos dvarui.

G o tard u i B utleriui taip patiko S isterono pilis

1875 m . dvaras atiteko grafui Juozapui T iške­

Prancūzijoje, k ad n u sp re n d ė panašią, gal m a ­ žesnę pasistatyti P rienuose, an t aukšto N e­

vičiui (1835-1891), o jam m iru s - jo sū n u i

m u n o kranto. Ir pasistatė įsp ū d in g u s rū m u s, p rim en a n čiu s p ran cū zišk ąją pilį, k u riu o s supo sodai ir gėlynai, kaip Prancūzijoje...

A lek san d ru i Tiškevičiui (1864-1945). D varo sodyboje d au g u m a p astatų buvo ak m en ų m ūro. Per L ietuvos žem ės refo rm ą dvaras su-

1649-aisiais pilyje vyko triu k šm in g o s v estu ­ vės. Jau neto li p en k iasd ešim ties sen iū n as ve­ dė gerokai jau n esn ę K onstanciją V odinskytę, Palenkės kašteliono d u krą. 1651 m . vokiečių (Šventosios R om os im perijos) im p era to riu s G o tard u i B utleriui suteikė grafo titulą. 1653 m. jam pavesta a d m in istru o ti d ar ir G ard in o ekonom iją. D idiko k arje ra n u trū k o 1661 m . ru d en į, kai jis staiga m irė. N eilgai p o to sto ­

568. p e ln a n č ia i. Iš dvaro liko tik keli ūkiniai pastatai

323

PUIDINĖ

P

valstybintas, žem ės išd alin to s k u m ečiam s ir k ariam s savanoriam s, k u rie 1927 m . atkūrė P ry šm an čių kaim ą. D v aro so d y b a su jai lik u ­ sia žem e p av a d in ta valsty b in iu p av y zd in iu

PUIDINĖ (Nausėdai) . K auno r. B ab­ tų sen. D varo sodybos frag m en tai prie K au­ n o -K laip ėd o s greitkelio, jau už C inkiškių,

ū k iu ir išn u o m o ta A lek sa n d ru i Tiškevičiui,

nam as, dvaro laikotarpio m edžiai.

k u ria m vėliau atid u o ta k aip k o m p en sacija už p ra rasta s K retingos dvaro žem es.

D varelis pav ad in tas pagal jo savininką - rašytoją ir žu rn alistą Kazį P u id ą (1883— 1945), čia gyvenusį n u o 1937 m. Čia ra šy to ­

Po karo sodyba n ac io n a liz u o ta , joje įk u r­ d in tas K retingos (vėliau - V y d m an tų agroprekybinio ) tary b in io ūkio ū k in is gam ybinis padalinys, o k u m e ty n u o se ap g y v en d in ti ūkio

p rie p at K ėdainių rajono ribos: gyvenam asis

jas ir m irė, p alaidotas Panevėžiuke. Baigęs m okslus B erlyno po litech n ik o s institute, d ir­

d arb in in k a i. XX a. pabaigoje statin iai p riv a ti­

b o spaudoje, m okytojavo, rašė apsakym us, apysakas, d ram as. Svarbiausias kūrinys - ro ­

zuoti. T vartai n e n a u d o ja m i ir n e re m o n tu o ja ­ m i, sauvališkai ard o m i, baigia n u g riū ti.

V ytauto D idžiojo laikų Lietuva.

PUČKORIAI

m an as „M agnus D u x “, k u riam e v aizduojam a

V ilniaus m . P u čk o rių g.

P u čk o rių palivarko so d y b a įein a į P avilnių re g io n in io p ark o teritoriją. Išlikęs X IX a. p ir­ m osio s p usės p o n ų n am as, d ab a r P u čk o rių g. 15 (restau ru o tas), svirnas, klu o n as, k u m e ­ tyn as (P u čk o rių g. Nr. Nr. 1-3-5). N etoliese v an d en s m alū n o , X V I a. p a tra n k ų liejyklos liekanos.

5m Puldinės gyvenamasis namas

569-Restauruotas Pučkorių dvarelis

P

324

PUNIŠKA

Puniškos dvaro gyvenamasis namas 57:

PUNIŠKA.

V ilkaviškio r. V irbalio šen.

kis jau n esn y sis, ja u b ū d a m a s pavieto b ajo rų

D varo so d y b o s frag m en tai - V irbalio m ie s­ to dalis. Tai vien au k štis, pailgas, m ed in ėm is

m aršalk a, n etoliese, N eries p ak ran tėje, Bu-

len to m is apkaltas gyvenam asis n am as, rūsys.

geliškėse 1825-1827 m . p astatė m ū rin ę b a ž ­ nyčią, k eletą n am ų . Tas naujas b ažn y tk aim is

K iti p astatai n u g ria u ti p o jų privatizavim o.

I. B alinskio g arbei p ra d ė ta s v a d in ti B alin-

PUNŽIONYS. Š venčionių r. M agūn ų šen. D v aro so d y b a p rie kelio iš M agū-

gradu. F u n d ato riu s p alaid o tas b ažnyčios r ū ­ syje. Plačiai gy v en d am as, dau g in v e stu o d a ­

n ų į B alin g rad o b ažn y tk aim į, p rie Staviščės

m as, I. B alinskis gerokai p rasiskolino. Po jo m irtie s dvaras atiteko k re d ito ria m s. K eitėsi

(P u n žio n ių ) ežero. Sodyboje y ra nam as, v ad in am a s a d m in istra to ria u s n am u , svirnas,

veld ėjim o keliu atiteko iš B reslaujos a p sk ri­

koplyčia, tv artas, įvažiavim o alėja.

ties kilu siam b a jo ru i Jurgiui P šebyš-K vintai

P u n ž o n ių dvaras, kaip teigia isto rik ė Si­ gita G asparavičienė, žin o m as n u o X V a. Tais

ir jo žm o n ai K arolinai. Jų palik u o n y s dvarą valdė iki p a t 1940 m . D varo su k lestėjim o

laikais jis ap ėm ė didelius žem ės p lo tu s ab i­

m etas - XX a. p rad žia, kai jis p atek o į g en e­

pus N eries. X V II a. ta didelė v ald a p ra d ė ta

rolo D an ieliau s K onaževskio (K onarzew ski)

skaldyti į m ažesnes. Vėliau su siform avo dveji P unžonys. Jau m ū sų laikais d ešin iajam e N e­ ries k ra n te esan ti gyvenvietė p ra d ė ta v a d in ­

(1871-1935) ran k as. G en ero las gim ė P eter­

ti P u n žio n im is (su raid e “i” v id u ry je), k ad atsk irti n u o P u n žo n ių , k u rie y ra kairiajam e N eries k ra n te (d a b ar V ilniaus r.).

keli dvaro valdytojai. V ėliau P u n žio n y s p a ­

burge, te n baigė k a rin iu s m okslus, dalyvavo R usijos-Japonijos kare, P irm ajam e p a s a u ­ lin ia m e kare, o 1917 m . įstojo į len k ų k o r­ pusą, k u ria m vadovavo n u o M u sn in k ų (žr.

Viršuliškiai), kilęs gen ero las D o w b ar-M u s-

X IX a. (apie 1806 m .) P u n ž io n ių d v arą

nicki. D. K onaževskis dalyvavo kovose dėl

p irk o L ivonijos ta u rin in k a s Ignacas B alins-

L enkijos n ep rik lau so m y b ės, p ad a rė k arin ę

kis, k u ris 1811 m . n u sip irk o d a r ir Jašiūnų (žr.) d v arą n eto li V ilniaus. I. B alinskis te s­ ta m e n tu savo v ald as p a d a lin o sū n u m s. Ja­ šiūnai atiteko b ū sim a m žy m iam isto rik u i

k a rje rą V aršuvoje, o 1922 m . išėjo į atsargą ir

M ykolui B alinskiui, o P u n žio n y s - k itam , sūn u i, taip p a t Ig n acu i B alinskiui. I. B alin s­

apsigyveno savo žm o n o s V in cen to s PšebyšK vintaitės P u n ž io n ių dvare. A tsargos g en e­ rolo p astan g o m is n e tru k u s p astaty ti n auji dviejų au k štų dvaro rū m ai, ū k in ių p astatų , sutv ark y tas parkas, užveistas didelis sodas.

325

PUTINAI

572

P

Punžionių koplyčia

Šalia rū m ų n au jasis še im in in k a s p ra d ėjo staty ti koplyčią - šeim o s m au zo liejų , b e t n e ­

572 Punžionių dvarininko Ignaco Balinskio (jaunesniojo) pastatyta Balingrado bažnyčia

n u o šird ies sm ūgio. V y k d an t v elio n io v a ­

ries, P apunžės upelio krante: p o n ų nam as, keli gyvenam ieji nam ai, arklidė. Ilgą laiką šis dvaras priklausė vienai didelei Punžonių žemės valdai, kuri dabar skiriama į dvi

lią, tu rėjo b ū ti p ala id o ta s dv aro koplyčioje,

dalis - Punžonys (Vilniaus r.) ir Punžionis (Šven­

b e t jo s n e sp ė ta baigti. V elionis laik in ai p a ­

čionių r. žr). D aug bendro ir dvarų istorojose.

spėjo jos įrengti. Buvo labai u žsiėm ęs ta rn y ­ bo s reikalais - n u o 1928 m . d irb o L enkijos k ra što apsaugos v ic e m in istru . M irė staiga,

laid o tas p arap ijo s k ap in ėse ir tik p o k u rio laiko palaik ai p e rk elti į koplyčią, k u rio s r ū ­ syje buv o įren g to s d viejų a u k štų laid o jim o

PUTINAI. V ilkaviškio r. K lausučių šen. D v aro sodybos frag m en tai - dviaukščiai m ū-

k rip to s. N eilgai g en ero las jo se gulėjo vienas. N e tru k u s te n atg u lė d u k ra M arija, k u ri n u ­ sišovė tėvo p isto le tu dėl n e laim in g o s m eilės ja u n a m B alin g rad o k u n ig u i. V ėliau te n p a ­ laid o ta ir d au g iau K vintų g im in ė s atstovų. D eja, p o k a riu d v aro koplyčia ne k a rtą iš ­ plėšta, stovi ji tuščia. N eliko ir dv aro rū m ų - jie sudegė apie 1961 m . Liko tik rū siai, virš k u rių p astaty tas n au jas n am as. M ū sų laikais dvaro g y v en am ieji n a m a i p riv a tiz u o ti a ts­ kirais b u tais - u ž d a ry ta s kelias k o m p le k si­ n ia m dv aro so d y b o s tv ark y m u i.

PUNŽONYS

V ilniaus

r. B uivydžių

šen. D varo sod y b o s frag m en tai n eto li N e-

574-Koplytėlė Putinuose

P

326

PUZINIŠKIS

575■Putinų dvaro rūmai

rin iai rū m ai, m ed in is svirnas, k u m ety n as, koplytėlė.

tu o s e p ro p a g a v o šv iečia m ą sia s, n a c io n a ­ lin io a tg im im o id ėjas. Š iuos id e a lu s b ū s i­

Panevėžio r. S m ilgių šen.

m a i ra šy to ja i įk v ėp ė jo s tėvas. P etk ev ičiai, n e ta ip k aip k iti a n ų la ik ų b a jo ra i, n a m ie

D varas y ra n eto li Sm ilgių. Tai n u o šalu s v ie n ­ kiem is m išk ų tan k m ėje. D v a rą su d aro XIX a.

k a lb ė jo lie tu v išk a i ir tik p a a u g ę v a ik ai p r a ­ m o k o le n k ų k a lb o s. G y v e n d a m a P u z in iš ­

pab. statyti dv aro rū m ai, parkas. S en o v ėje šio s v a ld o s p rik la u s ė B ialo za-

kyje, G a b rie lė P e tk e v ič a itė -B itė d e b iu ta v o k aip ra šy to ja . N o rs ir silp n o s sv eik ato s, ji

rų g im in e i. 1835 m . P u z in iš k į n u s ip irk o F elic ijo n a s P e tk ev ič iu s, R o z a lim o d v a r i­

b u v o ak ty v i v is u o m e n in in k e , p u b lic istė . R ašė k u ltū ro s , m o ra lė s, m o te rų e m a n c ip a ­

n in k o B ialo zaro d v a rų p rie v a iz d a s . D v a re

cijos te m o m is. P alaik ė s o c ia ld e m o k ra tin e s

PUZINIŠKIS

g im ė jo s ū n u s , b ū s im a s m e d ic in o s d a k ta ­ ra s Jo n as L eo n a s P etk e v ič iu s, Jo n išk ėlio g y d y to ja s, u ž a u g in ę s 6 v aik u s, b e t d a u g u ­ m a m irė la b a i ja u n i. Jis b u v o v ed ę s M a l­ v in ą C h o d a k a u s k a itę (p r e z id e n to A n ta n o S m e to n o s u o šv io A n ta n o C h o d a k a u s k o se se rį). V y ria u sio ji iš d u k te r ų - ra š y to ja ir p u b lic is tė G a b rie lė P e tk e v ič a itė -B itė (1 8 6 1 -1 9 4 3 ) g im ė P u z in išk y je . Savo ra š-

id ėjas, ta č ia u v ėliau n u siv y lė p o litin e v e ik ­ la. P u z in išk is b u v o ta p ę s Š iau rės L ietu v o s k u ltū ro s c e n tru . D v a re la n k y d a v o si J.B iliūn as, J.Jab lo n sk is, P .V išinskis ir k iti žy m ū s to m e to žm o n ė s. P u z in išk y je k u rį laik ą g y v en o Ž em a itė. Jos su B ite p a ra š ė n e m a ­ žai b e n d r ų k ū rin ių , p a s ira š y d a m o s D v iejų M o te rų slap y v ard žiu . 1920 m . G .P e tk e v i­ ča itė -B itė a tid a rė p irm ą jį L ietu v o s S te ig ia ­ m o jo S eim o p o sė d į. A rc h ite k tū rin ių fo rm ų o rig in alu m u p a si­ žym i P u ziniškio dvaro rū m ai. Jiem s b ū d in g as

576. ¡f Puzjnįškjo kilusi rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861-1943)

vad in am asis „plytų stilius“. R au d o n ų plytų pastatas - stačiakam pio plano, su m an sard a. N am o gale - dviaukštis rizalitas, d ek o ru o tas atikine sienele. Visi p astato fasadai skirtingi, su įvairiais m a n sa rd ų frontonais.

327

PUZINIŠKIS

577

P

Puziniškio dvarelio rūmai

P u z in iš k io d v a re lio rū m u o s e d a b a r v e i­ k ia G a b rie lė s P e tk e v ič a itė s-B itė s m u z ie ­ ju s. 2009 m . u ž ta r p ta u tin io p ro je k to lėšas

s u r e m o n tu o ti rū m a i, įre n g ta e k sp o z ic ija ra š y to ja i G. P e tk e v ič a ite i-B ite i, p o e tu i M a tu i G rig o n iu i.

RAČKIŠKĖ

RAČKIŠKĖ. Švenčionių

r. Cirkliškio šen.

Archeologinė dvarvietė yra Račkiškės kaime, prie lauko kelio, vedančio iš M atusonių į P irk­

328

k ra n te - dviejų au k štų m ū rin ia i rū m a i su m a n sard a (XIX a.), m ū rin ė oficina, tvartas, arklidė, ledainė, daržinė, koplytėlės griu v ė­

tinės kaim ą, kalvos š.r. dalyje. Išlikę dvarvietės

siai, apžvalgos aikštelė. Išliko parkas.

perim etru augę m edžiai ir liepom is bei ąžuolais

Kaip ro d o p av ad in im as, vietovę valdė R advilos, n u o 1800 m . - b aro n ai R opai, įsi­

apsodinta įvažiavimo alėja. Netoliese tiesiant dujotiekį, 2003 ir 2004 m. atlikti dvarvietės ar­ cheologiniai tyrim ai, p er kuriuos iš radinių p a­ aiškėjo, kad dvaras čia galėjo kurtis nuo XV a. ir gal egzistavo iki XX a. pradžios.

k ū rę Raudondvaryje (žr.), p rie Šeduvos. Prieš kelerius m etu s dvarą įsigijo Iren a Jačionienė, p asiry žu si sutvarkyti 26 k am b arių rū m u s ir įk u rti ju o se švietim o, kultū ro s, sveikatos c e n ­ trą. 2009/2010 m . dvaras p rad ėjo atsigauti.

RADVILONIAI.

R adviliškio r. P ak al­ n išk ių šen. D v aro sod y b o s frag m en tai p rie kelio iš R adviliškio į P akruojį, Šakos upelio

RAGUVĖLĖ.

A nykščių r. T ro škūnų

šen. D varo sodyba abipus Panevėžio-T rošk ū n ų kelio, p rie Juostos upelio. Iš dvaro lai­ k o tarp io išliko 24 statiniai. Specialistai skiria tris sodybos fo rm av im o etapus. P irm asis ap ėm ė laik o tarp į n u o X V III a. pabaigos iki XIX a. p radžios. Tuo laiku su fo rm u o ta so ­ dybos cen trin ė, rep rezen tacin ė ir sakralinė dalys. A n trasis etapas n u o XIX a. v id u rio iki XIX a. an tro sio s pusės. P er tą laiką sodybos terito rija d ar išsiplėtė - pastaty ti ū k in ių ir g am ybinių p astatų kom pleksai. P er trečiąjį etap ą n u o XIX a. pabaigos iki XX a. p rad žio s p astaty ti k u m ety n ai, kalvė. D varo statin ių a rch itek tū ra atsp in d i sodybos dau g iau kaip šim to m e tų vystym osi raidą. S tatiniuose p a ­ m atysim e vėlyvojo klasicizm o, ro m an tizm o , isto rizm o laik o tarp io arch itek tū ro s b ru o žų . A rch itek tū rin e verte išsiskiria m o n u m e n ta ­ lių, b randžioj o klasicizm o fo rm ų rū m ai, u n i­ kalios ro to n d in ės fo rm o s klasicizm o b ru o ž ų svirnai, n eo ren esan sin iai užvažiuojam ieji n am ai, klasicistinė m ed in ė Šv. S tepono b a ž ­

57& Atsinaujinantis

Radvilonių dvaras

nyčia.

329

RAGUVĖLĖ

579

Raguvėlės dvaro rūmai

583 552

Restauruota koplyčia-mauzoliejus

Dabartinė Raguvėlės dvarininkė Alina Komaraitė-Rimševičienė

R

R

330

RAIPOUS

„D varo rū m u o se sovietm ečiu veikė n e viena m okykla, to d ėl jie n ebuvo itin apleisti, ta ­ čiau stogą keisti reikėjo. P akeitėm e rū m u o se ir dalį lan g ų - k iek įstengėm e savo lėšom is. R estauravom e kai k u riu o s k am b ariu s“,- p a ­ sakojo dvarininkė. D vare atstatyta sudegusi p ietin ė oficina. Joje d ab ar įren g ti butai. R es­ ta u ru o ta karčem a, spirito varykla, kalvė, ant upės Juostos šlaito stovinti m ū rin ė pirtis. Per u p ę n u tiestas egzotiškas „b ežd žio n ių “ tiltas. P rie v ertin g o arch itek tū ro s paveldo išsaugo­ jim o prisid ėjo valstybė, nem ažai investavo p ati dvaro šeim ininkė. P onia A lina šian d ien v ien a vadovauja dvare v y sto m am ekologi­ n iam ūkiui. Jai talk in a d u k ra R ita su šeim a, sū n u s V ytautas ir d u -try s sam d o m i žm onės.

Raguvėlės dvarininkas Konstantinas Komaras, plėtojęs dvarą tarpukario laikotarpiu

584

D varas

šiose

žem ėse

m in im a s

nuo

X V II a. T u o m et jis p rik lau sė d v arin in k a m s Sokolovskiam s. Po 1698 m . atiteko U k m e r­ gės k alav ijin in k u i M ikalojui (M ykolui) K o­ m aru i. Po to k elių k a rtų K om arai d v arą valdė

„M anau, Raguvėlės dvare galėtum e vystyti tu rizm ą. Čia gražūs aikštynai, išlikę senieji dvaro p astatai - arch itek tū ro s paveldo v erty ­ bės. D v a ru do m isi ir lietuviai, ir užsukantys užsieniečiai. M ielai su tin k u visus svečius“, sako d v arininkė. D varas p. A linai - n e tik nam ai, k u riu o se ji gyvena. „Čia jau čiu dvasi­ n į ryšį su savo protėviais, ypač su tėveliu. Kai

iki p at A n tro jo p asa u lin io karo.

m a n reikia stiprybės, dvasinio palaikym o, p risim e n u b ū te n t jį“, - kalbėjo dvaro šeim i­

R aguvėlės dvaro ansam blis p ra d ė ta s k u r­ ti X V III a., v a ld an t Ig n o tu i K om arui. XIX a.

ninkė. - „Ryšys su protėviais, žem e, k u r jie gyveno ir d irb o m a n be galo svarbus“.

p irm o jo je pusėje Juozo K om aro p a sta n g o ­ m is p astaty ti dv aro rū m ai, oficina, ratinė,

RAIPOLIS. T rakų

r. A ukštadvario šen. dvarvietė R aipolio kaim e.

svirnai. D v aro so d y b a to liau plėtėsi v ald an t

A rcheologinė

p ask u tin ia m d varo sav in in k u i K o n stan tin u i K om aru i (1864-1940).

D varas buvo įsikūręs ta rp D ap ų ir V ladi-

R aguvėlės d varo ansam blis - v ien a iš n e ­ daugelio d v arų so d y b ų Lietuvoje, k u rio je taip gerai išlikęs visas p a sta tų kom pleksas.

šiaus ežerų esančioje kalvoje, k u rią iš v. rib o ­ ja D a p ų ežeras, iš r. - V ladišiaus ežeras, iš š. - šiuos ežerus ju n g ian tis upelis. P ietuose n u o

Lietuvai atgavus n ep rik la u so m y b ę dvaras

g retim ų au k štu m ų kalvą skiria dauba. Kalvos šlaitai statūs, apie 10 m aukščio. Kalvos viršus

g rąžin tas K o m arų g im inės paveldėtojai A li­

lygus, paviršiuje p asteb im i b u v usių statin ių

nai K o m araitei-R im ševičienei. Š eim in in k ė džiaugiasi, k ad pavyko išsaugoti išlikusius so ­ dybos p astatu s, ju o s p are m o n tu o ti. 1992 m . g rąžin ta tėvonija suteikė jos paveldėtojai nem ažai džiau g sm o ir d a r d au g iau rūpesčių.

p a m a tų fragm entai. 2001 m . dvarvietę žval­ gė K PC ir V ilniaus univ ersiteto archeologai A. Strazdas, A. M erkevičius. A ptikta koklių ir žiestų p u o d ų šukių. Pagal ra d in iu s dvaras datu o jam as X V II-X IX a.

331

RAUDONDVARIS

RAMULĖNAI.

R

R adviliškio r. R adviliš­

čiau balti m ū rin ia i rū m ai, sovintys an t k a l­

kio šen. D varo so d y b a į š. n u o R adviliškio p erstaty ti vien au k ščiai rū m ai, ak m en s m ū ro svirnas, tv artas, daržinė.

nelio, iš toli švytėjo žalios augm enijos fone, b et d ab ar jie jau baigia sunykti. P asakojam a, k ad senovėje p o n as už m a ­ žiausią n u sik altim ą bausdavo b a u d ž ia u n in ­ kus ir sakydavo “R audok”, tad a pasigailėda­ vo. N u o to ir dvaro p av ad in im as kilęs. Yra žin om a, k ad p o P irm o jo p asau lin io karo d v arą valdė O n a K ornelija V alterytė. Per žem ės refo rm ą dvaras išparceliuotas. D varą n u sip irk o iš A m erik o s grįžę Jurgis Vėgelis ir Kazys T um onis. Bet neilgai jie tvarkėsi dvare

585

Perstatyti Ramulėnų rūmai

RASIAI

- p e r sovietizaciją ištrem ti į Sibirą.

V ilkaviškio r. B a rtn in k ų šen.

D varo so d y b a apie 20 k m į p.v. n u o V ilka­ viškio, p rie R ausvės upelio. A k m en ų ir ply tų m ū ro svirnas, keli kiti apnykę ū k in iai p a s ta ­ tai. Jonas B asanavičius, k u rio g im tin ė O ž ­ kabaliai y ra n eto li tų vietų, teigė, k ad R asių dvaras labai senas. 1738 m . jį valdęs B altrus D om ansk is. XIX a. an tro jo je pusėje iki 1928 m . dvaras p rik lau sė Jo ach im u i G alioriui, k u ­ ris palaid o tas R asių kapinėse. D v a rin in k a s vienas p irm ų jų šiam e k rašte įsigijo arklių trau k ia m a s kertam ąsias. D varas specializavo­ si au g in ti bek o n u s. P er žem ės re fo rm ą dalis dvaro žem ių išd alin ta n au jak u riam s.

587

Raudinės dvaro svirnas, pasidabinęs rudens spalvomis

RAUDONDVARIS.

Joniškio r. Ž a ­

garės šen. D varo palivarko sod y b a Ž agariškių kaim e, k u ris p rasid ed a vos išvažiavus iš Ž agarės Joniškio link. Palivarko sodyba y ra apie 200 m į p. n u o Ž agarės-Joniškio kelio. T ebestovi dvaro laikų d u k u m ety n ai, arklidė, svirnas. D au g u m o s p astatų arch itek tū ra isto ­ rizm o laikotarpio, v ad in am o jo p lytų stiliaus. Išsiskiria arklidė, k u rio s statybai p an a u d o to s trijų rū šių statybinės m edžiagos, su teik ian ­ čios statin iu i dekoratyvum o. K om pleksui p risk iriam o s ir senosios k aim o kapinės.

586

Rasių dvaro svirnas

P alivarkas prik lau sė grafo G enadijaus N a ry šk in o v ald o m am Žagarės d varui (žr.).

r. Suvieko šen. D v a ­

Sodyba form avosi XIX a. pabaigoje-X X a. pradžioje. Ši valda G. N ary šk in u i atiteko

ro sodyb o s frag m en tai Latvijos pasienyje. Iš dvaro laikų likę tik apgriuvę statiniai. A n k s­

p o tėvo D im itrijau s N ary šk in o m irties. G. N a ryškinas su k ū rė palivarko sodybą - apie

RAUDINĖ. Z a ra sų

R

332

RAUDONDVARIS

vė atiteko R advilom s. Vėliau dvaras tap o K au­ n o p ak a m a rio V aitiekaus D ziavaltausko n u o ­ savybe. V iršutinėje N evėžio terasoje 1615 m . jis p asistatė nau ju s ra u d o n ų p lytų rū m u s. N ors rū m a i v ad in ti p ilim i ir tu rėjo jos b ru o ­ žų (bokštai, šaudym o angos), tačiau g ynybi­ nės p ask irties jie nebeatliko. R au d o n d v aris buvo d id ik ų rep rezen tacin iai rū m ai, pagal trad iciją v ad in am i pilim i. Tuo m e tu Lietuvos 588

Raudondvario (Joniškio r.) svirnas

arch itek tū ro je p lito renesansas, veikiam as iki tol vyravusios gotikos. Šių stilių b ru o žai

tai byloja ir k u m e ty n o fro n to n e įm ū ry to s jo inicialų p irm o sio s raidės - G H (skaityti

atsispindėjo ir tu o m e tin ių R au d o n d av ario rū m ų -p ilies architektūroje. P er ilgus am žius

pagal K irilikos abėcėlę). Spėjam a, k ad apie 1882 m . so d y b ą n u sip irk o Jonas ir A polonija K aikariai, k u rie lyg buvo atvykę iš A m erikos,

jų n o rėjo rezidenciją įsirengti savaip, to d ėl rū m a i n e k a rtą re k o n stru o ti, perstatyti.

greit n u sp re n d ė te n sugrįžti, o so d y b ą p a li­

1652 m . R au d o n d av rį įsigijo J. R advila,

rū m ų savininkai n e k a rtą keitėsi, kiekvienas

ko g im in aitei M akaveckienei. 1939 m . valda

1662 m . dvarą n u p irk o V orlovskiai, o X V III

p errašy ta A dolfinai M akaveckaitei, k u ri, p ra ­ sidėjus sovietizacijai, ištrem ta. K aim o k ap i­

a. antro jo je pusėje jis p erėjo Z abielų n u o sa ­ vybėn. N u o XIX a. pr. iki p at P irm o jo p a sa u ­

n aitėse p a laid o ta jo s m o tin a ir sesuo. D a b ar

linio karo dvaras p rik lau sė grafų Tiškevičių gim inei. R ūm ai gerokai apdegė p e r 1831 m.

palivarko so d y b a - p riv ati nuosavybė.

sukilim ą. 1832-1840 m . grafas B enediktas

RAUDONDVARIS

K auno r. R au ­

d o n d v ario šen. D v aro so d y b a išsidėsčiusi šalia kelio K a u n as-Ju rb a rk as, p rie N evėžio

Tiškevičius ju o s atstatė, rekonstravo. 18401847 m . pas B. Tiškevičių d irb o P rūsijos a r­

upės. Iš dvaro laikų liko rū m ai, v a d in a m i p i­

ch itektas Jokūbas V oleris (Jakob W oher). P a­ gal braižą jam p risk iriam i d u v ien o d i dvaro

lim i (X V II a. pr.), šiaurės oficina (1839 m .), p ietų oficina, o ra n žerija (1837 m .), žirgynas

sv irnai - stačiakam piai, su aukštais cokoliais, b ei antresolėm is. Tokio stiliaus p astatai tu o ­

(1870 m .), ūk v ed žio n am as (1836 m .), led ai­

m e t buvo labai p o p u liarū s R ytprūsių, M ažo ­

nė (XIX a. vid.), šiau rin is sv irn as (XIX a.

sios L ietuvos bei U žn em u n ės regionuose.

vid.), p ietin is sv irn as (XIX a. vid.), tv o ra su vartais (XIX a. vid.), p ark as (įk u rtas X IX a. pr., re k o n stru o ta s X IX a. vid.).

S virnų p riean g iai - su dvišlaičiais stogeliais,

D varo atsirad im as šioje vietovėje sieja­ m as su k ry ž iu o č ių ekspansija į Ž em aitiją. Jie čia d ar 1392 m . p asistatė pilį, n etek u sią savo

ju o s rėm ė augalinio piešin io lieto k etaus k o n ­ solės. J. Voleris, veikiausiai, p ersta tė ir dvaro oranžeriją, iškeldam as c e n trin ę ro to n d ą, su ­ d alin tą aukštais p u sap sk ričių ark ų langais.

reikšm ės p o Ž algirio m ū šio (1410 m .), kai Ž e­

R ūm ai sm ark iai pasikeitė p o 1855 m. rekonstrukcijos: jie tap o p u o šn esn i, įgijo

m aitija buvo g rą žin ta Lietuvai ir siena su O r­

n eog o tik o s b ru o žų . D arb am s vadovavo ži­

dinu n u k elta į vakarus. N u o ta d a R a u d o n d v a ­

n o m as to m eto italų architektas L. C. A niki-

ris - didžiojo k u n ig aik ščio dvaras. 1549 m . karalius Žygim antas A ugustas jį p ad o v an o jo

nis (1787-1861). P astatui d id in g u m o teikė b okštas, viršuje p u o štas kuorais. R ūm uose

savo žm onai B arborai Radvilaitei. Taip v ie to ­

buvo su k au p ta didelė T iškevičių biblioteka,

333

RAUDONDVARIS

559

Raudondvaris (Kauno r.). Sodybos panorama

R

R

334

RAUDONDVARIS

59Z Raudondvario grafas Benediktas Tiškevičius ( 1801- 1866)

m . staty b in in k ai p rad ėjo didelius R a u d o n ­ dvario atn au jin im o darbus.

RAUDONDVARIS. R adviliškio r. P ak alniškių šen. D varo sodyba 2 k m n u o Šeduvos, P anevėžio link, an t ežero k ra n to - rū m ai, arklidės, svirnas, v an d en s m alūnas, oficina, klojim as. Šeduvos dvarą

1789 m . iš P oniatovskių

v id ų p u o šė b ra n g ū s m e n o k ū rin iai, žym ių

n u sip irk o b aro n ai von R opai ir valdė jį iki pat

d ailin in k ų paveikslai. Ypač įsp ū d in g as buvo

sovietm ečio. P radžioje R opai susikonfliktavo

rū m ų salės ir v algom ojo in terjeras. Tokia p i­ lis išliko iki 1944-ųjų, k u o m e t n aciai tra u k d a ­

su Šeduvos gyventojais, no rėjo priv ersti juos eiti lažą dvare. K onfliktas pasiekė teism ą,

m iesi ją sudegino. Tokia ap d eg u si ji stovėjo d u d e šim tm e ­

k u riam e R opai pralaim ėjo. Tada, n o rė d am i

čius. 1967-1975 m . pilis atstaty ta pagal ar-

atsisk irti n u o m iestelio, Šeduvoje jie n u g rio ­

chit. S. Č eršk u tės ir V. Jurkšto projektą, p a ­

vė dvaro p astatu s ir p asistatė naujus, atokiau n u o m iestelio, d ab a rtin ėje vietoje. R o m a n ­

ry šk in a n t statin io re n esan sin iu s b ru o žu s.

tizm o form ų, tu rin č iu s neogotikos b ru o ž ų

R ūm ai stačiak am p io form os, ra u d o n ų plytų, kaip ir anksčiau, ju o s p u o šia apvalus b okštas, tik jo viršuje - n e k uorai, o sm ailėjantis sto g e­

d viaukščius rū m u s R opai pasistatė apie 1840 m . P astatas k om paktiškas, stačiakam pis, su įgilinta p o rtalo niša. Stogo k raštai apvedžioti

lis. D a b ar čia įsikūręs k o m p o zito riau s Juozo N aujalio m e m o ria lin is m uziejus (R a u d o n d ­ varis - k o m p o zito riau s gim tinė). Savo arc h ite k tū ra įd o m ū s ir kiti dv aro p a ­ statai. D viejų o ficin ų (archit. J. M argevičius) fo rm o s griežtai sim etriškos, jas p u o šia sm ailiaarkiai langai. Pagal J. V olerio p ro jek tą staty ta U raidės fo rm o s n eo g o tik in ė arklidė (yra try s jos k o r­ p usai - arklidė, m aniežas ir ratin ė). R au d o n ų ply tų p a sta tų fasadai gausiai d ek o ru o ti. Ž aliuoja dv aro parkas, k a rtu su šlaituose esančiu m iško p a rk u u žim an tis 13,1 h a plotą. Jis įk u rtas 1832 m . B. Tiškevičiaus iniciatyva. Pokario m etais, v ad o v au jan t arch itek tei T. Šešelgienei, p a so d in ta n au jų želdinių, n u tie s­ ta pasivaikščiojim o takų. 1975 m . archit. A. K nyva paren g ė p ark o rek o n stru k cijo s p ro je k ­ tą, k u riu o v ad o v au jam asi ir šiandien. P arką p u o šia seni m edžiai, ypač įsp ū d in g i ąžuolai. K auno rajo n o savivaldybė, p erėm u si d v a­ rą, žada jį p ritaik y ti tu riz m o reikm ėm s. 2010

593

Raudondvario (Radviliškio r.) panorama

335

RAUDONDVARIS

R

danty tais p arap etais, p rim en a n čiais pilių k u o ­ rus, jo cen tre iškilęs n eau k štas k etu rk a m p is bokštas. R ū m ų langai sm ailiaarkiai, p asto g ė­ se - trilap io form os. Įd o m u tai, k ad šie dvaro rū m a i p astaty ti pagal m ėgėjišką p ra n c ū z ų kalbos m o k y to jo F. D. de M o n tp ere u x p ro je k ­ tą. R ūm us su p a seni, šim tam ečiai m edžiai. 2005 m . dvaras privatizu o tas. O n e tru k u s rū m u s n u siau b ė p aslap tin g as gaisras: n u d eg ė stogas, sulietos sienos. N aujieji savininkai k e ­ tin a dvare p lėto ti k aim o tu rizm ą.

RAUDONDVARIS

594

Raudondvario (Vilniaus r. Riešės šen.) lobynas

V ilniaus r. Riešės

šen. D varo sody b o s likučiai šalia V iln ia u s-

(ponų) nam o. Jie sim bolizuodavo bajoro tu r­

M olėtų plento, p rie išvažiavim o iš sostinės. Įsibėgėjus n e su n k u ir p rav ažiu o ti p o sū k į d e ­

tin g u m ą ir buvo statom i p ag rin d in iam e dvaro kiem e. Lobyne bajoras laikydavo brangiausią

šinėn, v ažiu o jan t n u o V ilniaus. T odėl atidžiai žiūrėkite kelio ženklų, jei n o rite u žsu k ti į v ie­

baigus kovų laikam s - surinktas senienas), gi­

n ą iš sep ty n ių Lietuvoje esančių R au d o n d v a ­

m inės relikvijas, brangenybes, archyvą.

riu. Ir šiam e gerokai apleistam e dvare n ėra

R au d o n d v ario lobynas pastaty tas 1764 m . Tada buvo dviejų aukštų. 1820 m . p ristaty ti

v y rau jan čių ra u d o n ų p astatų . N u o ko p av a d i­ nim as? G alim e tik spėlioti. M olėtų p len to (G u lb in ų ) R au d o n d v aris n u o X V III a. m in im a s P u zin ų dvaras. N u o XIX a. an tro sio s pusės iki A n tro jo p asau lin io karo p rik lau sė Senkievičiam s.

savo tu rtą - karo žygių trofėjus, ginklus (pasi­

d ar d u aukštai. P asakojam a, k ad baudžiavos laikais iš v iršu tin io aukšto dvaro prievaizdas stebėdavęs laukuose d irb an čiu s b a u d ž ia u n in ­ kus ir bausdavęs pastebėjęs tin g in ia u ja n t...

D varo sodyba sunyko, kai čia buvo įsikū­ ręs G ulbinų tary b in io ūkio centras, garsėjęs

Lobynas jau n e k a rtą rem o n tu o tas, p ask u tin į k a rtą - p rieš kelerius m etus, kai n udegė v ir­ šus. Jis atstatytas ne visai toks, koks buvo -

auginam ais kalakutais. Tada dvaro statiniai pertvark y ti ir p ritaikyti kasd ien in iam s reik a­

d ab a r jau tik dviejų aukštų, be v iršu tin ės v ė­ lyvesnės dalies. Bet v erta u žsu k ti ir apžiūrėti

lam s, kai k u rie nugriauti. Pasidairę pam atysite tų pastatų transform acijas, dvaro p ark ą an t n e ­

g rak štų statinį.

didelio R au dondvario ežerėlio kranto. Tačiau tikras lobis b esid o m in tiem s d v arų architek­ tū ra - išlikęs dvaro lobynas. Tai beveik k v ad ­

RAUDONDVARIS

V ilniaus r. N e ­

m en čin ės šen. D varo sodyba p rie V ilniaus-

rato form os dviejų aukštų, m edinis statinys,

P abradės kelio, apie 4 k m n u o N em enčinės, P abradės lin k - rū m ai, alaus darykla, parko

užsibaigiantis bokštelio sm aile. P irm ąjį au k š­

freg m entai su tvenkiniais.

tą puošia arkada, antrąjį - kolonada. A n o t m e ­

Kaip rašo istorikas M iroslaw Gajewski,

dinės dv arų architektūros tyrinėtojos D alės P uodžiukienės, „G u lb in ų -R au d o n d v ario dv. lo b y n as... gražiausias ne tik Lietuvoje, b et ir visoje V idurio E uropoje“. Lobynai d v arų so ­

X V II a. dvaras prik lau sė D ziaveltovskiam s, X V III a. p irm o jo je pusėje Vainų, antrojoje am žiaus pusėje - M asalskių valda. D varas p rik lau sė V ilniaus vyskupui Ig notui M asals­

dybose - puo šn iau si p astatai p o gyvenam ojo

kiui. Po to, kai Lietuva pateko carinės Rusijos

R

336

RAUDONĖ

liausiai p astatytas priestatas, k u riam e įre n g ­ tas p ag rin d in is įėjim as. Jį p u o šė dvi sfinksų statulos. Priešais rū m u s buvo p arte ris su fo n tan u (išlikę jo fragm entai). P o k ariu R au d o n d v ario alaus ir sp irito d a ­ rykla ilgai n au d o jo si V ilniaus aludariai, o k i­ tais p astatais - tary b in is ūkis. D a b ar p astatai apleisti, rū m a i degė.

595

Raudondvario (Vilniaus r. Nemenčinės šen.) rūmai

valdžion, im p era to rė Jekaterina II vy sk u p ų valdas išdalijo R usijos arm ijos k arin in k a m s, išein an tiem s į atsargą. R au d o n d v aris atiteko p u lk in in k u i Ig n o tu i Parčevskiui. Ši gim in ė

RAUDONĖ. Jurb ark o

r. R audonės šen.

R au d o n ės gyvenvietė išsidėsčiusi d ešin iaja­ m e N e m u n o k ran te, jo žem u tin ėje ir v iršu ­ tin ėje terasoje. Per m iestelį teka R audonės upelis. Pilis - stovi viršu tin ėje N e m u n o te ra ­ soje. R au d o n ė - pilies įvaizdį tu rin ty s re p re ­

dvarą valdė iki p a t A n tro jo p a sa u lin io karo.

zen tacin iai rū m ai. Tai pilis - ne pilis - ji jau n e n a u d o ta gynybai - o to k ia buvo tik rų jų p i­

Ignoto P arčevskio sū n u s A lek san d ras ir n e ­

lių pask irtis (žr. Panemunės pilis). P irm o sio s

tik ras jo brolis A n to n as dvare įsteigė spirito bei alaus d aryklą, k u rio je b u v o g am in am as tais laikais retas, au k štu o m en ė s pokyliuose

pilys N e m u n o p ak ran tėse statytos d a r V yte­ nio (valdė 1295-1316 m .) laikais, kai N e m u ­

m ėg stam as p o rteris. O rig in alio s arc h ite k tū ­ ros d ary k la stovi iki šiol. Tos pačios k arto s Rožė

nas buvo tarsi kovų su kryžiuočiais gynybinė siena. Po Ž algirio m ū šio (1410) gynybinės pilys sunyko. K ita fo rm a jos atgim ė XVI-

Parčevskytė

(1799-1852) išgarsėjo kaip dailininkė. Jos p a ­ veikslai buvo ek sp o n u o jam i n e t P eterb u rg o

X V II a., kai N e m u n a s tap o p rekybos keliu. D idikai, tu o m ečiai tu rtu o liai, p rad ėjo staty ­ ti p ilių fo rm o s d v arų rū m u s. Taip atsirado

E rm itaže. Kai Parčevskiai 1852-1856 m . fu n davo N e m e n čin ės bažnyčios statybą, d aili­

R audonės, P an em u n ės, R au d o n d v ario pilys.

n in k ė n u ta p ė bažnyčiai paveikslą.

jose p lėtojam os ūk in ės veiklos. D au g u m o je

Trečias brolis K onstantinas (1801-1855(50?), nors ir ru sų kilmės, aktyviai dalyvavo 1831 m etų

jų išvystytas ū kinis sektorius. V ien re z id e n ­

sukilim e prieš Rusij os carizmą. Sukilim ui pralai­ m ėjus em igravo į Prancūziją, ten išleido prisim i­ nim us apie savo tėviškę ir sukilimą, nors vertėsi

D v a rų so dybų s tru k tū ra p rik lau sė n u o

tin io p o b ū d žio d v arų Lietuvoje b ū ta nedaug. V ienas jų - R audonė. D v aru i prik lau sė rū m a i-p ilis (statyti apie 1600 m ., re k o n stru o ti apie 1676 m ., X V III a., 1810-1822 m ., 1854-

sunkiai - grojo Paryžiaus kom edijos orkestre,

1877 m .), m ū rin is m alū n as (statytas 1877

bendravo su po etu A dom u Mickevičiumi.

m .). Ž aliuoja (kaip spėjam a) X V I a. pab.

Parčevskiai apie XIX a. v id u rį R a u d o n ­

įkurtas, XIX a. re k o n stru o ta s parkas.

dvaryje p asistatė n au ju s dviaukščius dvaro

Iki XVI a. R audonės apskritai nebuvo.

rūm us. Jų arch itek tū ro je susipynę gotikos,

R audonės pavadinim as atsirado n u o ra u d o n ų plytų m ū ro pilies pastatų. Šias žem es XVI a.

renesanso, klasicizm o bru o žai. T u rtėd a m i iš alaus ir degtinės gam ybos, P arčevskiai r ū ­ m us vis plėšdavo, statydavo p riestatu s. Todėl rūm ai sunkiai apibūdinam os form os. G al v ė ­

Lenkijos ir Lietuvos karalius Žygim antas A u­ gustas atidavė valdyti K rišpinui K iršenšteinui, m atyt, atsikėlusiam čia iš Prūsijos. Tuo m etu

337

RAUDONĖ

R

596-Raudonė - Nemuno slėnio perlas P anem u n ės feodalai sparčiai turtėjo, p re k ia u ­ d am i m iško m edžiaga bei žem ės ūkio p ro d u k ­ tais su K araliaučium i ir tolim esniais V akarų kraštais. V ienas to k ių buvo ir K rišpinas Kiršenšteinas. Jis n u o m o jo P an em u n ės m iškus n u o B irštono iki p at Jurbarko. M iško verteiva,

vo, spėjam a, d ar XVI a. pab. K .K iršenšteino įk u rtą dvaro park ą - iškasė kelis tvenkinius, įrengė apžvalgos aikšteles. Parkas tapo d a u ­ giau panašus į landšaftinį (angliško stiliaus) parką. G rafui P.Zubovui baigiant pilies vi­

vėliau tapęs Ž em aitijos seniūnu, n u sp re n d ė

daus rekonstrukciją, kilęs gaisras sunaikino beveik visa, kas iki tol buvo padaryta. N uo

an t N em u n o k ra n to pasistatyti prabangius r ū ­ m us. Šį su m an y m ą apie 1600 m . įgyvendino jo

1822 m ., p o grafo P.Zubovo m irties, pilis apie 30 m etų stovėjo apleista. Pilį atnaujino

sūnus. Iki m ū sų d ien ų pirm ykštės renesanso laikų rū m ų form os gerokai pakito. P erstatin ė­

P.Zubovo duktė Sofija fon Pierch (Kaisarova). Po 1854-1877 m . p erstaty m ų (projekto au to ­

ti pilį pradėjo d a r K .K iršenšteino vaikaitis Je­

rius - O ldenburgo p rin co rū m ų architektas

ronim as. Jo sum anyti rekonstrukcijos darbai baigti apie 1676 m . X V III a. R audonė atiteko O lendskiam s. Jie taip p a t keitė pilies form as, p ritaikyd am i jas savo poreikiam s. Iš išlikusio X V III a. R audonės dvaro inventoriaus ap ­ rašym o m atyti, k ad pilies sienos viduje b u ­ vusios išm uštos natūralia, raštais išspausta oda. M enėse stovėję m arm u rin ia i stalai, re ­ nesansinės krosnys, in terjerą puošė krištolo

Stegem annas, kitais d u om enim is - Lietuvoje gyvenęs L.C.A nikinis), pilis įgijo neogotikos bruožų. Pertvarkytas pilies patalpų planas, n u griautas kiem o fasado klasicistinis p o rti­ kas, k u rio vietoje sum ūrytas didelis centrinis rizalitas. B okštų viršūnės vietoje kūginių sto­ gų p asipuošė dantytais kuorais. 1854-1877 m. rekonstrukcija sm arkiai pakeitė pilies išorę. Tokia ji liko iki m ū sų dien ų - vėlesni savinin­

dirbiniai. 1810 m . O lendskiai pardavė pilį iš Rusijos atsikėlusiam grafui P latonui Zubovui. Jis taip p at ėm ėsi pilies rekonstrukcijos, ta ­

kai nebesiėm ė tokių kardinalių pertvarkym ų.

čiau daugiau keitė vidų. P.Zubovas rekonstra-

p rad žių tarnavęs kaip oficina ir ratinė. Sofija

1877 m. prie vieno iš tvenkinių pastatytas neogotikinis m alūnas (įrengtas 1923 m .), iš

R

338

RAUDONPAMŪŠĖ

fon Pierch (Kaisarova) rekonstravo ir p ark ą - įrengė naują tak ų sistem ą, p aso d in o alėjas, nem ažai egzotiškų augalų. Šalia pilies įrengė fontanus. Vėlesniais m etais R au d o n ę valdė Sofijos fon P ierch duktė, ištekėjusi už V akselio ir kraičio gavusi pilį. Šios d u k ra - vėl Sofija su kraičiu - p ilim i ištekėjo u ž p o rtu g a lų did ik o Jose de F aria e C astro. Jis taip p a t savaip to ­

rija, į šventę suvažiuoja gusybė am atin in k ų , m u zik an tų , k u lin arų .

RAUDONPAMŪŠĖ.

Pasvalio r. Salo­

čių šen. D varo sodybos frag m en tai apie 9 k m n u o Pasvalio keliu lin k Saločių - Latvijos, M ūšos upės pakrantėje. Tai ra u d o n ų plytų v ienaukštis su m a n sa rd a k u m ety n as, m ū ri­ nis ra u d o n ų plytų svirnas kažkieno išm arg in ­

b u lin o pilį - p astatė p riestatą, vietoj oficinos įrengė m alū n ą. Pilį paveldėjo v ienintelis jo

tas b altų d ažų dėm ėm is.

sūnu s teisin in k a s Juozas de F aria e C astro, k u ris su ž m o n a ir trim is sū n u m is čia gyveno

sios pusės iki XX a. p radžios. Ją valdė b a ro ­

beveik iki A n tro jo p asa u lin io karo, kol p a ­ sitrau k ė į V akarus. 1934 m . p ra sk o lin ta pilis p a rd u o ta varžytinėse, o vėliau, tais pačiais

D varo so d y b a k ū rėsi n u o XIX a. a n tro ­ n ai Ropai. D varas 1924 m . išparceliuotas. N e­ toli dvaro y ra d v a rin in k ų kapinaitės.

m etais, p erle ista Lietuvos b an k u i. Pilį g lo ­ b ojo ir Švietim o m in isterija. 1936 m . p ra d ėti restau racijo s darbai. M alū n as už pilies savi­ n in k o skolas atiteko pilies ek o n o m u i Jonui Jurkšai. M alū n as p e r a tk u rto s n e p rik la u so ­ m ybės laiką pakeitė ja u keletą savininkų. Pilis sm ark iai k en tėjo p e r k aru s. Per P irm ąjį p asau lin į k arą p asta tą n u n io k o jo vokiečiai, išgrobstė ir su n aik in o čia rastu s paveikslus, biblioteką, kitas vertybes. N eg ai­ lestingai pilis n u n io k o ta A n tro jo p asau lin io karo m e tu - 1944 m . ru g p jū čio 6 d. vokiečiai su sp ro g d in o didįjį (33,5 m aukščio) bokštą,

597

Raudonpamūšės svirnas

RĖKYVA

D a b ar tai Šiaulių m iesto p i­

etin ė dalis, o senovėje - dvaras, k u rio fra ­ g m en tų ežero p ak ran tėje išliko iki m ū sų

k u ris v irsd am as sugriovė dalį p ietin io k o r­ puso. 1965-1968 m . pilis re sta u ru o ta ir p r i­

d ienų, tačiau tai jau ne dvaro laikotarpio,

taiky ta m okyklai, k u ri čia veikia iki šiol (archit. S.Č erškutė, V.Jurkštas). 1968 m . atstaty ­

Poilsio g. 1 (1932 m . p astaty ta senelių p rie ­

tas didysis bokštas. Jam e įren g ti laiptai, k ad iš apžvalgos aikštelės b ū tų galim a pasig ro žėti atsiveriančiais vaizdais. D a b artin ės R au d o n ės pilies p ark as u ž i­ m a 26,8 h a p lo tą ir y ra gerokai m ažesn is už ankstesnįjį. D alį jo terito rijo s u žėm ė išaugęs R au d o n ės m iestelis. P arke teb ežaliu o ja g ra ­ žios k ašto n ų , liepų, b e rž ų alėjos. V asarą R audonėje vyksta šventės „P an e­ m u n ių žiedai“, p e r k urias p risim e n a m a isto ­

o jų vietoje pastaty ti n au ji statiniai: rū m ai, glauda, d ab a r - m okykla), urėdija, Poilsio g. 12 (1930), k u m ety n as, Poilsio g. 8 (1928), arklidės, Poilsio g. 8 (1929), kalvė, Poilsio g. la (1935), gyvenam asis nam as, Poilsio g. 10 (1930), ū kinis pastatas, Poilsio g. 14 (1930, d ab ar jach tk lu b as) koplyčia (joje d ab ar v ei­ k ian ti bažnyčia). Yra žinom a, k ad 1605 m . Rėkyvos dvarą p rad ėjo valdyti K arpių g im in ė {ir. Joniškė­ lis). Spėjam a, k ad čia 1679 m . gim ė Juozapas M ykolas K arpis, tapęs Ž em aičių vyskupu.

339

RENAVAS

R

598-Rėkyvos dvaro arklidės O 1782 m . dvaro sav in in k u tap o M a u ric i­ jus P ran cišk u s K arpis (1749-1817), k u ris n u o 1790 m . atstovavo Ž em aitijai K etverių m e tų seim e, 1794 m . su k ilim o p rieš carin ę Rusiją veikėjas, vėliau - Lietuvos ed u k acin ės kom isijos narys. XIX a. pabaigoje dvaras už skolas užstaty tas V ilniaus žem ės b an k u i. Per ta rp u k a rio L ietuvos žem ės re fo rm ą dvaro žem ė išd alin ta sav an o riam s, o cen tras a ti­ teko Šiaulių m iesto savivaldybei. R ėkyvos K arpiam s, kovojusiem s p rieš L ietuvos n e p r i­ klausom y b ę L enkijos pusėje, neb u v o p alik ta nieko. D a b ar d au g u m a b u v u sio dv aro sta ti­ n ių - p riv ati nuosavybė.

RENAVAS. M ažeikių r. Sedos šen. R e­ navo dvaro so d y b a išsidėsčiusi p rie SedosŽ id ik ių kelio, šalia V arduvos upės. Tai rū m a i (statyti 1815-1830 m .), svirnas, arklidė, d u tvartai, ū k in is pastatas, sandėlis, oficina, r ū ­ sys, oran žerijo s liekanos. Ž aliu o ja dv aro p a r­ kas su tvenkiniais. R enavo dvaras įsikūręs vaizdingoje v ie­ tovėje, ties V arduvos upės vingiu, dalijančiu

so d ybą į dvi dalis. Š iaurinė dalis - tai aukštas kairysis V arduvos upės k ran tas, k u rio v iršu ­ tin ėje terasoje įsik ū ru si rep rezen tacin ė d v a­ ro so dybos zo n a su rū m ais, arklide, svirnu, oficina, m ed žių alėjom is. P astatai išdėstyti a p lin k stačiakam pį re p rezen tacin į kiem ą, k u rio cen tre an k sčiau buvęs ovalus p arteris (su n aik in tas p o k ario m etais). Į v ak aru s n u o re p rezen tacin ės dalies išsidėstę ū k in iai p a s­ tatai. Ž em u tin ėje upės šlaito terasoje žaliuoja p eizažinio stiliaus parkas, su fo rm u o tas XIX a. pab. - XX a. pr. P ietinė dvaro sodybos dalis - V arduvos upės slėnyje. Abi dalis (šiau rin ę ir p ietinę) ju n g ė p e r V arduvos u p ę n u tiestas tiltas (n e ­ išliko). 2003 m . p astatytas n aujas m ed in is lieptas. 1890 m . dvaro inven to riau s aprašym e m in im a 19 p astatų. Iki m ū sų d ien ų jų liko 10 (kai k u rių - tik liekanos). Sunykusieji p a sta ­ tai d augiausiai buvo m ediniai. A nksčiau Renavo dvaras v ad in tas G aurės arb a G aurelių vardu. B ene seniausias d o k u ­ m en tas, k u riam e m in im as dvaras - 1589

R

340

RENAVAS

599

Žvilgsnis į Renavo dvarą iš lėktuvo

60a Renavo terasos

B

602-Baronas Karolis Evaldas Rene iš giminės, kuri valdė Renavo dvarą

m . g ru o d ž io 26 d. dvaro in v en to riau s a p ra ­ šym as. Šias valdas tu o m e t n u o m o ję broliai B urbos. Spėjam a, k ad X V II a. pr. Karlas Jo­ h an as E rnestas R ene vedė E leną Bilevičiūtę, k u ri kraičio atsinešė šias žem es. G aurė tapo vokiečių kilm ės b a ro n ų R ene (R onne) n u o ­ savybe. Ši g im in ė į Ž em aitiją atkeliavo p er K uršą - tu o m e tu Livonija buvo L ietuvos D i­

60h Geltonoji svetainė

džiosios K unigaikštystės dalis. 1780 m . b a ro ­ n ai R ene p astatė m ed in ę bažnyčią ir vietovė im ta v ad in ti šios gim in ės v ard u - R enavu.

341

RIEČIAI

R

nęs žm ogus - studijavęs V ilniaus universitete,

Rūm ai garsėjo turtingu interjeru - balto

parašęs m o k slin į d arb ą iš filosofijos srities. A. R ene suform avo dvaro sodybą. Buvo vedęs

m arm uro židiniais, sienų ir lubų puošyba, m ar­ m urinėm is skulptūrom is, unikaliais šviestuvais,

O tiliją G orskytę, tačiau vaikų nesusilaukė,

krištoliniais sietynais, vertingais paveikslais.

todėl Renavo dvarą paliko brolio sū n u i E uge­ nijui R ene (1830-1895). Šis taip p at n etu rėjo palik u o n ių - dvaras atiteko sesers sū n u i g ra ­

gų, daugiausia lotynų ir vokiečių kalbomis. D a­

fui M arijui Feliksui M elžinskiui (1871-1910). Taip Renavas tap o M elžinskių gim inės n u o ­ savybe ir priklausė jai iki A n tro jo p asa u li­

D varo bibliotekoje būta nem ažai vertingų kny­ lis jų buvusios įrištos odiniais viršeliais. R enavo dvaro parkas - m išrio jo stiliaus su v yraujančiais p eizažinio stiliaus elem e n ­ tais. P ag rin d in ė šiau rin ė p ark o dalis žaliuoja

n io karo. F.M elžinskio našlė Stanislava ir jos duktė M arija Z dziechovska buvo p ask u tin ės

6 h a plote. Č ia ir d ab a r tebeauga d aug v e r­

dvaro valdytojos. Likusi v ien a dvaro v ald y ­

lio slėnyje plyti m iško parkas. Į pietu s n u o

toja M arija jam e negyveno, atvykdavo čia tik vasarai. 1940 m . dvaras nacionalizuotas.

R enavo p ra sid e d a V arduvos kraštovaizdžio

Po A ntrojo pasaulinio karo Renavo dvaro

tin g ų ir retų, sen ų m edžių. V arduvos u p e ­

d ra u stin is, k u riam prik lau so ir dvaro parkas su garsia „storąja” egle. R enavo

kapinėse

rūm uose įsikūrė kolūkio kontora ir biblioteka.

y ra b a ro n ų R ene gim inės koplyčia, p astaty ta

1980 m. rū m ai restauruoti. D abar juose veikia M ažeikių m uziejaus filialas. Svarbiausias m u ­

A n to n ijau s R ene 1826 m .

ziejaus eksponatas - Lietuvos dvarų kultūros reprezentacinis interjeras. R engiam i koncertai.

RIEČIAI.

M arijam polės sav. G udelių

šen. D varo so dybos frag m en tai n eto li Ž uvin-

Renavo rū m a i statyti b aro n o A ntonijaus R ene 1815-1830 m . Po jo m irties d v arą tv ar­ kė ir p ertv ark ė brolis, G arg žd ų d v arin in k as Feliksas R ene k a rtu su sū n u m i E ugenijum i, k u riam dvaras b uvo p aliktas pagal te sta m e n ­ tą. M elžinskiai pagal savo skonį taip p at to b u ­ lino ro m a n tin io klasicizm o b ru o ž ų tu rin čiu s rū m u s. Feliksas M elžinskis V arduvos upės vingyje įkūrė naują, apie 6 h a plo to parką. Rūmai stovi ant Varduvos upės kranto aukštu­ tinės terasos. Nuo rūm ų besileidžiančiame šlaite įrengtos dvi laiptais sujungtos terasos su puošnio­ mis baliustradomis. Iš čia atsiveria puikūs vaizdai - upės slėnis, parkas, toliau plytintis miškas. R enavo rū m a i v ienaukščiai, stačia k am ­ pio form os, su dviem dviaukščiais šoniniais sparnais. R ū m ų fasadą p u o šia k e tu rių k o lo ­ n ų po rtik as. P arad in ės d u ry s apk au sty to s kaltin ėm is m etalo g ro telėm is su iškaltu M el­ žinskių gim inės h erb u . F asadą iš p ie tų p usės (atgręžtą į p ark ą) p a ry šk in a rizalitas su k e tu ­ riais piliastrais.

605

Riečių dvarvietė

R

342

RIETAVAS

to ežero, šalia kelio iš G u d elių į V erebiejus

ro sodybos kom pozicija. N u o rū m ų lin k b a ž ­

- vien au k štis m ū rin is p o n ų n am as su m a n ­ sarda, be išsk irtin ių b ru o ž ų , ak m en s m ū ro klėtis.

nyčios vedė liepom is ap so d in tas kelias. D ar labiau pasikeitė buvęs dvarvietės vaizdas, kai sovietm ečiu vakarinėje ir p ietinėje jos daly­

D varas įsikūrė X V III a. pab. - X IX a. p r a ­

je p ra d ėti statyti n auji pastatai. U rbanizacija n epalietė ry tin ės ir iš dalies šiau rin ės d v ar­

džioje, kai šias žem es laikinai valdė Prūsija. Tada čia įsik ū rė grafas G rabe, k u ris šiam e a to ­ kiam e dvare negyveno, tik retk arčiais u ž su k ­ davo. 1922 m . L ietuvos valdžia d v arą p a n a ik i­

vietės dalies. Rietavo dvaro sod y b a - p erein am o jo lai­

no, žem es išd alin o b ežem iam s ir L ietuvos sa ­

k o tarp io iš klasicizm o į isto rizm ą arc h ite k tū ­ ros ansam blis. N ep aisan t visų X X -am e a m ­

v an o riam s. D a b a r dvaro sody b o s frag m en tai

žiuje ją palietu sių p ra ra d im ų ir n iokojim ų,

- p riv ati nuosavybė. Rietavas (savivaldybės c e n ­

dvaro sodyba vis d a r išsiskiria savo m o n u ­ m en talu m u , išlikusių statin ių (jų d ab a r - 12) gausa, vien u d id žiau sių p a rk u Lietuvoje.

tras) y ra Jūros u p ės aukštupyje, apie 35 k m į p.v. n u o Telšių. D varo so d y b a įsik ū ru si m ies­

tū rin e, kraštovaizdine, b e t ir isto rin e p rasm e

RIETAVAS

to š.r. dalyje, p rie Jaujupio ir Jūros santakos. Išliko X IX a. v id u rio -X IX a. a n tro sio s pusės Rietavo d varo statiniai: oficina, arklidė, m u ­ zikos m okykla, m u z ik a n tų b en d ra b u tis, alaus darykla, skalbykla, v a n d e n tie k io bokštas, koplyčia-m auzoliejus, sargo n am as, n am as, n a ­ m as, v ad in am a s k ry žiau n ia, tvoros fra g m e n ­ tai, baltieji v artai, ra u d o n ie ji vartai. Ž aliuoja p ark as su tv en k in iais, įk u rtas 1850-1855 m . D varvietei taip p a t p rik lau so senosios k ap i­ nės. N eišliko vokiškojo n eo ren esa n so fo rm ų

D varo ansam blis v ertin g as ne tik arch itek ­ - kaip p am in k las čia gyvenusiem s ir k ū ru siem s k unigaikščiam s O ginskiam s - naujų, p ažan g ių m okslo, k u ltū ro s ir tech n ik o s idėjų skleidėjam s bei puoselėtojam s. R ietavo gyvenvietė m in im a n u o 1253 m ., dvaras p irm ą k a rtą p am in ėtas inven to riau s aprašym e 1588 m . T uom et jis p riklausęs k a ­ ralienei O nai, S tepono B atoro našlei. D varas buvęs visai šalia m iestelio - išvard in ti d u n e ­ dideli gyvenam ieji nam ai, su plėvėm vietoje stiklų languose, ū k in iai pastatai. N uo 1588

rū m a i su o ra n žerija - žiem os so d u (pastatyti XIX a. vid., p e rsta ty ti 1880-1886 m ., sudegę 1909 m ., n u g ria u ti 1927 m .). N e b ėra dvaro

kalojus Kiška, 1644-1655 - Jonušas Radvila.

svirno, šiltn am ių , m alū n o , sargo n a m o bei

1661 m . šios valdos vėl atiteko Sapiegų g im i­

k itų d v aru i p rik lau siu sių statin ių .

nei. 1661 m. buvo su d ary tas dvaro sodybos inven to riau s aprašym as, k u riam e m in im i

Išlikusių p asta tų arch itek tū rai b ū d in g i is­ to rizm o laik o tarp io b ruožai. Ū k in iu o se p a s­ tatu o se „plytų stilius“ persip y n ęs su liau d iš­ kos arch itek tū ro s form om is. XIX a. R ietavo dvaro p ark as buvęs d i­ džiausias p eizažin is p ark as Lietuvoje. P a­ g rin d in ia i sod y b o s keliai susikirsdavo p rie sodybos k o m p o zicin io cen tro - rū m ų . K a­ dangi rū m ų n eb ėra, su n aik in tas p arte ris, to ­ dėl, p ra ra d ę fu n k c in į ryšį, išnyko ir kai k u rie p ark o keliai ir takai, sm ark iai n u k en tėjo d v a­

m . R ietavas p rik lau sė Sapiegom s, 1613-1643 m . m iestelį valdė A. M asalskis, 1643 m . - M i­

p rasto k o s būklės m ed in iai dvaro pastatai. G y­ venam asis n am as p rim in ė žem aitišką dviejų galų tro b ą. D vare beveik niekas nepasikeitė iki p at X V III a. an tro sio s pusės. 1731-1736 m . R ietavą valdė J. K onarskis, T iškevičiai ir D u n in ai. N uo 1736 m . dvaras - Juozo T iške­ vičiaus nuosavybė - jis su rem o n tav o se n u o ­ sius m ed in iu s p astatus. Vėliau Rietavas atite­ ko Juozo Tiškevičiaus sū n u i K ristupui, kuris dalį dvaro p astatų perstatė. Toliau iki XIX a.

343

RIETAVAS

604-605. Ratavo dvaro kūrėjai kunigaikščiai tėvas Irenėjus Oginskis (kairėje) ir sūnus Bogdanas Oginskis

Rietavo Aušros vartų koplyčia

609

Dvaro ūkinis kiemas

R

606-Rietavo dvaro rūmai XIX a. pabaigoje (Napoleono Ordos piešinys)

Raudonieji vartai

6ia Vandens bokštas ir alaus darykla

R

344

RIETAVAS

p rad žio s d varo isto riją įvairūs šaltin iai p a te i­ kia skirtingai. V ienuose rašo m a, k ad 1763 m . dvaras perėjo į O g in sk ių ran k as, kai Tadas O ginskis gavo jį kaip savo ž m o n o s kraitį. K i­ tuose šaltin iu o se teigiam a, k a d 1773 m . tu o ­ m etės L ietuvos ir L enkijos valstybės seim as už yp atin g u s n u o p eln u s R ietavą perd av ė Ta­ dui O gin sk iu i (17 12 -1 7 8 3 ). 1775 ir 1784 m . dvaro in v en to riu je ap rašo m as m e d in is rū m ų pastatas, n au ja oficina, dviaukštė ledainė. M iru s T adui O ginskiui, d v arą k u rį laiką v al­ dė jo sū n u s K saveras. Tačiau L ietuvai p a te ­ kus carinės R usijos v ald žio n (1795), im p e ­ rato rė Jekaterina II R ietavą p ad o v a n o jo savo favoritui P lato n u i Z ubovui. 1812 m . R ietavą iš P. Z ubovo išpirko Tado O gin sk io b ro lv ai­ kis M ykolas K leopas O ginskis (1 7 6 5 -1 8 3 3 ) - LDK ižd in in k as, žym us p o litik o s veikėjas, kom p o zito riu s. Jis daugiausiai gyveno Itali­ joje, R ietave retai apsilankydavo, ta d dvarą

61h Rietavo simboliai buv. dvarvietėje

pavedė valdyti savo sū n u i Irenėjui. Rietavo dvaras atgijo 1835 m ., kai čia

Įk u rta s žvėrynas - ap tv ertam e m iško plote

atsikėlė gyventi jau n asis dvaro š e im in in ­

buvo laikom i stu m b rai, m ulai, kiti stam b esn i

kas Irenėjus O ginskis (18 0 6 -1 8 6 3 ). V isam e k rašte šoką sukėlė jo sp re n d im as dvare p a ­

žvėrys. Tuo p ačiu m etu , 1835 m ., I. O ginskis Rietave įsteigė ligoninę, 1836 m . - m okyklą.

n aik in ti baudžiavą. Tai buvo d rą su s iššūkis carin ei žem ės ū k io vald y m o sistem ai, visai

Taip p at įsteigta senelių ir našlaičių p rieg la u ­ da, tau p o m o ji-sk o lin am o ji kasa, p astatytos

d espo tišk ai d v arin in k ų ai. R efo rm a n e tr u ­ kus p ask a tin o kalbas apie b au d žiav in ės sis­

kareivinės. I. O ginskis ėm ėsi p ertv a rk y ti ir p atį m iestelį - 1853 m . p rad ėjo n au jo s R ie­

tem o s krizę. Šių p ertv a rk y m ų d ėk a suvargęs Rietavo dvaras su tv irtėjo ir p ra d ėjo garsėti

tavo bažnyčios statybą. 1856 m . keliavęs p er Lietuvą T eodoras T riplinas pažym i, k ad R ie­

eko n o m in iais laim ėjim ais. P asikvietęs arc h i­ tektu s ir so d in in k u s iš P rūsijos, Saksonijos,

tavas garsus visoje Ž em aitijoje ir likusioje

1835 m . I. O ginskis p ra d ėjo n a u jų rū m ų sta ­ tybą. Pagal Jokūbo V olerio, S. Bleko, H erterio p ro jek tu s vietoj m e d in ių tro b esių iškilo

Lietuvos dalyje. T robesiai puikūs, valstiečių n ek am u o ja dvaro prievolės, tik reikėjo m o ­ k ėti činšą. 1859 m . I. O ginskis įsteigė dviklasę ag ronom ijos m okyklą, k u rio je buvo d ės­

p ra šm a tn ių vokiškojo n eo ren esa n so fo rm ų

to m a lietuvių kalba - tu o m e t tai buvo labai

rū m a i su vėliavos b o k štu ir o ran žerija, a štu o ­

pažangu. M okykloje 1859-1863 m . d irb o žy­ m us švietėjas, p irm ų jų lietuviškų k alen d o rių

niak am p is vėjo jėgainės bokštas, ū k in iai p a s­ tatai. Priešais rū m u s įren g tas fo n tan as, ra tu stovėjo d evynių senovės g raik ų deivių s ta tu ­ los. Prie Jūros upės užveistas apie 60 h a p a r­

leidėjas L aurynas Ivinskis (1810-1881). R ie­ tave buvo au g in am i grynaveisliai žirgai, k as­ m et vykdavo gyvulių, au d in ių paro d o s, veikė

kas su tvenkiniais, įsp ū d in g o m is alėjom is.

dviklasė m okykla, plytinė, kalkinė, valstiečių

345

RIETAVAS

R

ligoninė, vaistinė. U žsibrėžtus d arb u s s u ­ tru k d ė įg y v en d in ti 1863 m . sukilim as, k u rį I.

Ir Irenėjus, ir jo sū nūs O ginskiai buvę la ­ bai p ažangūs - dom ėjosi to m eto ek o n o m i­

O ginskis aktyviai rėm ė, ir n etik ėta jo m irtis n u slo p in u s p rieš carą n u k re ip tą sukilim ą. O

kos naujovėm is, puoselėjo k u ltū rą. Spaudos d ra u d im o laikais O ginskiai skirdavę lėšų

gal ne m irtis, o slaptas, staigus p asitrau k im as į užsienį n u o c a rin ių represijų, k u rio s laukė

d ra u d žiam ai lietuvių sp audai leisti.

sukilim o rėm ėjų? Iki šiol tai v ien a d id žiau sių Rietavo m įslių.

1902 m . M irė vienas iš jų - plungiškis M y­ kolas. B ogdanas dėl to labai išgyveno. B ro­ liai n etu rėjo įpėd in ių , tad laikėsi vienas kito, buvo labai artim i. 1905 m. B ogdanas O g in s­

Tuo m e tu d u Iren ėjau s O ginskio ir jo žm o n o s O lgos K alinovskajos-O ginskienės sū n ū s ja u buvo p a k a n k am ai su b ren d ę, k ad

D ram atišk i broliam s O ginskiam s buvo

tęstų tėvo p ra d ė tu s d arb u s. Tai k unigaikščiai

kis susirgo psich in e liga, gydėsi užsienyje, b et rezu ltatų tai nedavė. 1906 m . jam p ask ir­

B ogdanas O ginskis (1 8 4 8 -1 9 0 9 ) ir M ykolas

ta globa. B. O ginskis m irė 1909 m . A bu b ro ­

O ginskis (18 4 9 -1 9 0 2 ). P rad žio je ab u b ro liai

liai - M ykolas ir B ogdanas - palaid o ti toje

gyveno Rietave. Jų p astan g o m is b aig ta Šv. A rkangelo M ykolo bažnyčios staty b a (1853—

pačioje A ušros v a rtų koplyčioje Rietave. Su jais užgeso ir visa O ginskių gim inė. Irenėjus

1873, pagal arch itek to iš R om os G onsovskio

O ginskis palaid o tas p rie koplyčios, sen o sio ­

pro jek tą), 1873 m . atid a ry ta v eterin arijo s k li­

se kapinėse.

nika, gyvulių globos d rau g ijo s skyrius. 1872 m . Rietave įsteigta p irm o ji Lietuvoje p ro fesi­

1906 m . su d ary tam e dvaro inventoriuje aprašyta daugiau kaip 60 įvairios paskirties

o nali šešiam etė m u zik o s m okykla. 1873 m . M ykolas O ginskis išsikėlė į netoliese esantį

dvaro pastatų. Po B. O ginskio m irties 1909 m. rū m u o se kilęs didelis gaisras su naikino p er

Plungės d v arą (ir.), ta d R ietavas liko B o g d a­

ilgus m etus kau p tu s m en o kūrin iu s, v e rtin ­ gą biblioteką. Po 1909-ųjų Rietavas priklausė

n u i O ginskiui. Jis įsteigė b a ld ų fabriką, d i­ delę geležies liejyklą, o d ų gam ybos įm o n ę, 7 m alū n u s, 6 lentpjūves. 1883 m . p rie m u zik o s m okyklos, k u rio je au k lėtin iai gaudavo visą išlaikym ą ir algą, įk ū rė 60 ž m o n ių sim fo n in į orkestrą. R ū m u o se ir p ark e vykdavo k o n c e r­ tai. 1880 -1 8 8 6 m . B. O ginskis iš dalies p e r ­

J. Zaliuskiui, M . O ginskienei, V isockiam s. P irm ojo pasaulinio karo m e tu Rietavas sk au ­ džiai nukentėjo. Vokiečiai iš dvaro išgabeno viską, ką d ar buvo galim a išvežti. Vokiečių k arin in k ai R ietavo parke iššaudė n e t fazanus ir gulbes. N ep rižiū rim i dvaro pastatai ėm ė

statė dvaro rū m u s. K eliaujantis d ailin in k as N ap o leo n as O rd a savo piešinyje užfiksavo

irti, su m en k o gėlynai, oranžerijos. D varo

rū m ų v aizd ą 187 5 -1 8 7 7 m ., veikiausiai, d ar

valdžia, n eįvertinusi buvusio Rietavo dvaro

iki perstaty m o . Tai buvęs didingas, s u d ė tin ­

reikšm ės, n u tarė nykstančius rū m u s p ard u o ti iš v aržytinių už 20 tūkst. litų ir leisti n au jak u ­

gos k o n stru k cijo s p astata s su au k štu k a m p i­ n iu aštu o n ia k a m p iu b o k štu , c e n trin iu p rie ­ an g iu - b alkonu.

rū m ai apleisti. 1926 m . tarp u k a rio Lietuvos

riam s ju o s nugriauti. Išlikusios 1920-1922 m. n u o trau k o s, k u riose rū m ai d ar stovi apleisti,

1882 m . b ro lių B o g d an o ir M ykolo p a ­

be langų. Šį d id in g ą p astatą žm onės išnešiojo

stangom is iš Rietavo į Plungę, ta rp dviejų O g in sk ių rū m ų , n u tie sta p irm o ji Lietuvoje telefono linija. 1892 m . R ietave p ra d ėjo v eik ­

plyta po plytos ir statėsi iš jų sau nam us. D a ­ lis augalų iš Rietavo žiem os sodo, garsėjusio

ti p irm o ji elek trin ė Lietuvoje. E lektra apšvie­ tė dvaro rū m u s, p ark ą, bažnyčią, m iestelį.

ir už Lietuvos rib ų (vien įvairių p alm ių čia augo apie 300 rūšių, daugybė k itų atogrąžų ir su b tro p ik ų augalų), 1923-1925 m . išgabenta

R

346

RIMKŪNAI

į K auno b o tan ik o s sodą, kiti p a rd u o ti p riv a ­ tiem s savininkam s. G arsusis m išriojo stiliaus Rietavo parkas, X IX -am e am žiuje, didžiausias visoje Lietuvoje, v ien u m e tu n e t buvo virtęs ganykla. Taip vandališkai su n aik in tas vienas reikšm in g iau sių Ž em aitijos ir visos Lietuvos kultū ro s b ei švietim o centrų.

RINDAUGAI

B iržų r. N em u n ėlio R a­

dviliškio šen. D varo sodybos frag m en tai y ra n etoli kelio iš B iržų į G erm aniškį. D varo p astatų neišliko. Likę tik p a m a tų likučiai, u ž ­ žėlę tvenkiniai. 1645 m . B iržų kunigaikštystės žem ėla­

Šiandien vietą, k u rio je stovėjo R ietavo dvaro rū m ai, težym i a tk u rti p am atai, g ra k š­

pyje m in im as vietovardis Ryndaw gi, tačiau n ep a m in ė ta , k ad tai dvaras. A pie dvarą p ir­ m i d o k u m en tai y ra 1828-1829 m . Pabiržės

čių k o lo n ų eilė ir žibintas. R estau ru o tas

k atalik ų gyventojų sąrašai, k u r užfiksuota,

dvaro v an d e n tie k io bokštas. A tstaty ta d v a­

k ad R in d au g ų dvaro savininkai y ra K šyštofas H aren as su žm o n a, evangelikų liu te ro n ų

ro m u zik o s m okykla, k u rio je įk u rtas K u n i­ gaikščių O g in sk ių k u ltū ro s istorijos m u z ie ­ jus. Tebestovi R ietave p irm o ji elek trin ė Lie­ tuvoje (P lungės g. 39) - tech n ik o s ir istorijos pam in k las. R ytinėje p ark o dalyje v in g iu o ja

tikybos. Po b a ro n ų H a ren ų dv arą valdė latvis P rusenas. Per ta rp u k a rio Lietuvos žem ės re ­ fo rm ą ir dvaro parceliaciją 1931 m . iš 245,18

sovietm ečiu k an alizu o ta, d ab a r vėl atk u rta

h a dvaro žem ių E d m u n d u i P ru sen u i p alikta 132,15 ha.

Jūros u p ės vaga. D varo sod y b o s v artu s vėl

N etoliese y ra buv. R in d au g ų dvaro p a ­

pap u o šė an k sčiau čia stovėjusių b ro n z in ių liū tų kopijos.

livarkas, k u riam e gal gyveno P ru sen as, nes dvaro cen trą ir žem ę jis nu o m o d av o . 1927

RIMKŪNAI.

P ak ru o jo r. L inkuvos šen. D varo sod y b o s frag m en tai apie 8 k m n u o Linkuvos lin k P ašvitinio p ro M ikalajūnus, G aižūnus, dešinėje kelio p u sėje - v ie n a u k š­ čiai ra u d o n ų p ly tų rū m a i su m an sard a, tv a r­ tas, parkas. D varo rūm uose ilgą laiką veikė R im kūnų pradinė m okykla, buvo įrengti butai m okyto­ jams. Prie rū m ų pritvirtinta pam inklinė lenta prim ena, k ad čia m okėsi Žiemgalos tyrinėtojas,

m . palivarką n u sip irk o A n d riu s Strelčiūnas. Palivarke tebestovi dvaro laikų g y v en am a­ sis nam as, tvartas, keli ūkin iai pastatai. A. Strelčiūnas 1931 m . m irė. Ū k iu rū p in o si jo ž m o n a Adelė, k u ri p e r sovietizaciją su v ai­ kais ištrem ta į K rasnojarsko kraštą. 1991 m. R in d au g ų p alivarką atgavo S trelčiūnų d u k ra D an u tė su sesers šeim a. 2009 m etais N em u n ėlio R adviliškio se­ n iū n ija ėm ėsi tvarkyti R in d au g ų k aim o k a ­ pines. Jose p alaid o ti buvę R in d au g ų dvaro

m okytojas Juozas Šliavas (1930-1979).

612■Rimkūnų ponų namas

611 Rindaugų palivarko gyvenamojo namo puošmenos

347

ROČIŠKĖ

savininkai. L aidojim o datos, likę p a m in k li­ n iu o se akm enyse, žym i 1913 ir 1926 m etu s, kai į am žinybę iškeliavo paskutinysis dvaro valdytojas P ru sen a s bei jo žm ona. K apinėse buvo

R

gė čia stam b ią spirito varyklą. Per tarp u k a rio žem ės refo rm ą dvaras išparceliuotas. D varo cen tras liko d v arin in k ei M arijai M akšeckienei, k u ri pagal įgaliojim ą valdą perleid o

išv arty ti p am in k lai, n u ­

kitiem s. O tie dvarą įkeitė. D v a rin in k ė M.

trau k y to s tvorelių g ran d in ės. K apinių v id u ­ ryje likusią koplytėlę taip p at nio k o jo v a n ­ d a lų ra n k o s, p risid ėjo Ir g am tin ės sąlygos. K apinaitėse sutvarkytos d v arin in k ų ir k itų p alaid o tų jų kapavietės - atstatyti, s u tv irtin ­

M akšeckienė gavo teism o ra g in im ą išpirkti

ti p am in k lai, su d au žy ti k ry ž ių akm enys s u ­

A rcheologinė dvarvietė y ra apie 800 m n u o U g ionių k. bažnyčios, apie 500 m n u o k a irio ­

rin k ti ir su d ėti šalia, su tv ark y ta koplytėlė.

dvarą už 50 tūkst. litų. N u o tokio šoko d v a­ rin in k ė, esą, p asim iru si.

ROČIŠKĖ.

R aseinių r. Betygalos šen.

sodybo s frag m en tai apie 4 k m n u o P ikelių

jo D ubysos upės k ranto, viršu tin ėje upės te ­ rasoje. D a b ar tai d irb am as laukas. Iš dvaro laikų likę gal tik alyvų k rū m ai.

keliu Ž id ik ų lin k - p a sta tų griuvėsiai, dvaro alėjų likučiai, užpelkėjęs tvenkinys.

A rcheologas E. Ivanauskas, tyrinėjęs d varvietę 1998 m ., aptiko p lo k štin ių koklių

B ronius Kviklys „M ū sų L ietuvoje“ teigia,

frag m en tų , p u o d ų šukių. D varvietė d a tu o ja­

RITINE.

M ažeikių r. Ž id ik ų šen. D varo

k ad R itinės šaknys siekia V ytauto laikus. XVI

m a X V II-X V III a. Vėliau d v arą valdė Juzefo-

a. R itinės d v arą valdė Ž em aičių že m in in k as (bajoras, turėjęs žem ės ir ėjęs k a rin ę ta rn y ­

vičiai, iš k u rių R očiškę 1887 m . įsigijo D a u ­ girdai, valdę D augirdavos dvarą. D augirdai

bą) A n d riu s Jonavičius. 1684 m . in v e n to riu ­ je dvaro sav in in k u n u ro d o m a s Jonas G ossas su ž m o n a K o try n a L eo n o ra Bilevičiūte.

jį valdė iki 1938 m ., kai p rask o lin tas dvaras buvo p ard u o ta s iš varžy tin ių ir p am až u su n y ­

Vėliau d v arą valdė P uzinai. XIX a. v id u ry je

su n aik in ta. G reta buv. dvarvietės y ra Alvydo

dvaras p rik lau sė b a ro n u i Firksui, k u ris įstei­

B alnanosio sodyba.

614-Iš Ritinės dvaro teliko užpelkėjęs tvenkinys

ko. 1983 m . d u o m en im is dvarvietė jau buvo

R

348

RODAI

RODAI II

Panevėžio r. K rekenavos šen.

D varo sod y b o s frag m en tai p rie kelio K rekenava-U pytė. N ed au g kas belikę R o d ų II d v a­ re: koplyčia, svirnas, k u m ety n as. R odai m in im i n u o 1416 m . Kelis am žius tai V izgirdų dvaras. N u o XIX a. pr. - Švoinick ių valda. Svoinickiai šiose žem ėse gyveno n u o XVI a., k ild in o save iš senos lietuviškos M o n tv id ų gim inės. Patys buvo gerokai ap le n ­ kėję, n o rs laikė save L ietuvos p atrio tais: d aly ­ vavo 1794, 1831, 1863 m . su k ilim u o se p rieš R usijos carizm ą. XIX a. v id u ry je R o d ų d v a­ ras sudegė. Jo atstaty m ą M ykolas Švoinickis

paveikslas „Sukilėlių patrulis pam iškėje“ asm e­ ninių įspūdžių padiktuota tema. 1929 m . R oduose gim ė R. Švoinickio v ai­ kaitis R ičardas Volskis (1929-2003), vėliau tapęs žym iu ta rp ta u tin io garso m o k slin in k u ichtiologu.

RODOMISLĖ. P rien ų

r. Stakliškių sen.

D varo sodybos frag m en tai ry tin ėje rajo n o dalyje, p rie rib o s su T rakų rajonu, šalia G uostės upelio - m ed in is gyvenam asis n am as, k luonas, k itų ū k in ių statin ių griuvėsiai. D varo istorija siekia LDK laikus. Apie

1861 m . p ra d ėjo n u o koplyčios statybos. K o p ­ lyčią p rojektavo garsus to m eto arch itek tas L.

1800 m . dvaras p rik lau sė K azim ierui Tanskiui ir jo žm o n ai A nelei. Šiam e dvare gim ė

C. A nikinis, likęs Lietuvoje n u o N a p o leo n o arm ijo s p asitrau k im o . Koplyčia, s u m ū ry ta iš

1830-183 lm . suk ilim o aktyvus dalyvis Felik­ sas Tanskis. D ėl dalyvavim o sukilim e dalis

lauko a k m e n ų ir plytų, - Švoinickių p a n te o ­

Felikso T anskio d v arų buvo sekvestruoti, o

nas, iki šiol stovi p rie R o d ų II dvaro, k u rį ra si­ te važ iu o d a m i keliu iš P anevėžio į K ėdainius.

jis p ats su šeim a ištrem tas į R usiją (Tabolsko g ub ern iją). P alaidotas R asų kapinėse, netoli Jono B asanavičiaus kapo.

Išliko dvaro k u m ety n as, svirnas, kalvė. R odų dvare yra gimęs dailininkas R om a­

Felikso Tanskio brolis, taip p at gim ęs

nas Švoinickis-Alekna (1845-1915). Dalyvavo 1863 m. sukilime, ištrem tas į Tobolską, grįžęs

R odom islės dvare (apie 1803 m .), y ra 1918

iš trem ties studijavo dailę Varšuvoje, M iunche­ ne. Vasaromis grįždavo į gim tinę, tapė peizažus,

m . L ietuvos n ep rik lau so m y b ės akto sig n ata­ ro D o n a to M alinausko senelis. T anskių g im in ė L ietuvos istorijoje m in i­

sukaupė didelę senienų, paveikslų kolekciją. R.

m a n u o XVI am žiaus p radžios. A pie T anskių

Švoinickio-Aleknos vieną iš darb ų („Kristus tarp vaikų“) galim a pam atyti Krekenavos bažny­

dalyvavim ą Salaspilio m ūšyje ra šo m a Bojerio poem ose.

čioje. Lietuvos dailės muziejuje (Vilniuje) yra jo

Feliksas Tanskis k a rtu su A nelės Tanskos b ro liu m okėsi K aune pas p o e tą A d o m ą M ic­ kevičių, kuris, pasakojam a, ne k a rtą lankėsi R odom islės ir ap lin k in iu o se dvaruose. XIXa. pabaigoj e dvaras p rik lau sė d v a rin in ­ kam s Ž izniavskiam s, k u rie buvo stam biausių U žuguosčio bažnyčios fu n d a to rių sąraše. D varas y ra įd o m u s savo senąja arch itek ­ tū ra, tv en k in ių sistem a, k u ri, sp re n d žian t iš išlikusių u žtv an k ų frag m en tų ir senųjų n u o ­ trau k ų , p uikiai p apildė

vietovės landšaftą.

C en trin is dvaro pastatas, sp re n d žian t iš išli­ k usių au ten tišk ų frag m en tų , tu rė tų b ū ti d a ­

615 Rodų dvaro koplyčia

tu o jam as X V II am žium i.

349

ROKIŠKIS

R

V ieningas dvaro kom pleksas, n u sisto v ė­ jęs ir puoselėtas p e r am žius, sovietm ečiu b u ­ vo apleistas: n u g ria u ta kalvė, kelios tro b o s, su g ad in ti h id ro lo g in ia i įrenginiai. U žm iršta dvaro isto rija ir asm enys, valdę d v arą ir daug n u sip eln ę Lietuvai. Išlikę p astatai y ra k ritin ės būklės. D a b artin is dvaro savininkas A rvydas Jurgelionis b a n d o atgaivinti dvarą.

RODZIA.

A lytaus r. D a u g ų šen. Ro-

džios k. D varo sody b o s frag m en tai apie 5

6 ' 7- Rokiškėlių

rūmai slepiasi žalumoje, tarsi nenorėdami rodyti savo negalios

k m į š.v. n u o D augų. D v aro lin k kelias veda p ro G ilušio ir G ilio ežerus. N etoli dvarvietės teka M ik lu so upelis. D v aro rū m ų išlikusi tik vieta. Jie b uvo m ed in iai, sudegė p o karo.

ROKIŠKIS.

R ajono centras, įsikūręs L ietuvos šiaurės rytuose, p rie n edidelio Lau-

Tebestovi gerokai apgriuvę - v ien au k štis m ū ­

k u p ės upelio. D varas išsidėstęs m iesto c e n tri­ nėje dalyje. Tai X V III a. pab. - XX a. pr. išk i­

rin is k u m ety n as an t au k štų p am atų , led ain ė

lę dvaro pastatai: rū m a i (p astatyti 1801 m .,

su m ū ry ta iš ak m en ų , sienos su balto tin k o apvadais.

re k o n stru o ti 1905 m .), oficina, svečių nam ai,

1923 m . išp arceliu o tą R odžios dvaro c e n ­ trą iki sovietm ečio valdė H e n rik as ir K o n ­

ledainė, alaus darykla, 2 k u m ety n ai, virtuvė, o ranžerija, tv o ra su vartais. Ž aliuoja X V III a. pab. įk u rtas ir XIX a. pr. išplėstas parkas.

stancija V asiliauskai. P er k a rą šeim in in k a i p asitrau k ė į V akarus.

R okiškio dvaras p irm ą k a rtą m in im as 1499 m . kunigaikščio A leksandro rašte, k u ­ riu o šios valdos d o vanojam os G rigui Astikui. XVI a. pr. Ž ygim antas Senasis perleido d v arą su m iesteliu Sm olensko k u n ig aik š­ čiam s K rošinskiam s, k u rie čia XVI a. pab. - X V II a. trečiajam e dešim tm ety je pasistatė re zid en tin iu s rū m u s. K rošinskiam s R okiškis p rik lau sė b eveik 200 m etų. 1695 m . Juozapas K rošinskis, nesugebėjęs g rąžin ti skolų K u­ piškio sen iū n u i Jonui T yzenhauzui, užstatė ja m R okiškio dvarą. P askutinė K rošinskių

6?6

g im inės atstovė našlė V ainytė-K rošinskienė a n trą k a rtą ištekėjo už Jono Tyzenhauzo.

Rodžios dvaro kumetynas

ROKIŠKĖLĖ5

(Zaborava)

Ro

Taip R okiškis 1715 m. tap o T yzenhauzų n u o ­

kiškio r. Jū žin tų šen. D v aro sod y b o s fra g m e n ­

savybė. Ši g im inė dvarą valdė apie 160 m etų.

tai R okiškėlių k aim e - apgriuvę rū m ai, k u ­

Ilgokai dvaras stovėjo apleistas, nes p a g rin ­ d in ė T yzenhauzų rezidencija buvo P astovy­ je (dab. B altarusija). Ir tik XIX a. pr. grafas

m ety n o , led ain ės griuvėsiai, parkas. D varo so d y b a k ū rėsi n u o X IX a. p irm o sio s pusės iki XIX a. pabaigos. 1993 m . dvaro sodybos statin iai g rąžin ti p aveldėtojui Taliui A p o lin a­ ru i V ienožinskiui.

Ig n otas T yzenhauzas (1760-1822), tu rtin g as ir įtakingas LDK veikėjas, gvardijos vadas n u ­ sp re n d ė atgaivinti dvarą, p ertv ark y ti m iestelį

R

350

ROKIŠKIS

ir įk u rti čia n au ją rezidenciją. D v aro sodyba

M .T yzenhauzaitė baigė d ar b rolio R einoldo

buvo k iek atitra u k ta n u o m iestelio - p a g rin ­ d in ė k o m p o zicin ė ašis, ju n g ia n ti dvaro so d y ­ b ą ir bažnyčią, p ra tę sta iki 1 k m ilgio (buvo

T yzenhauzo p ra d ė tą m iestelio bažnyčios sta ­ tybą, k u ri kainavo apie 1 m ilijo n ą carin ių

0,5 km ). 1797 m . užveistas p ark as ir sodas. 1801 m . iškilo n au ji klasicistin io stiliaus r ū ­ m ai (p rad ėti statyti 1780 m .). Ig n o to T yzen­ hau zo statyti rū m a i - a k m e n ų ir p ly tų m ū ro

ru blių, n esk aitan t p arapijiečių darbo, už k u rį n ebuvo m o k am a. Tais laikais tai buvo d id ž iu ­ lė sum a. Vėliau R okiškio dvarą valdė M arijos Tyzen h auzaitės-P šezdzeckienės ir A leksandro

vienau k štis p astatas su aukštais p u srū siais ir dviem šo n in iais rizalitais. R ū m ų cen trą pabrėžė aukštas m ezo n in as, k e tu rių d o rė n i-

P šezdzeckio sū n u s K o n stan tin as Pšezdzeckis

n ių k o lo n ų p o rtik a s ir virš m e z o n in o iškeltas kupolas - retas Lietuvoje k lasicistin ių rū m ų

ro rū m u s. P askutiniojo dvaro valdytojo Jono P šezdzeckio likim as tragiškas. 1940 m . nuo sovietizacijos jis p asitrau k ė į Lenkiją, k u r 1944 m . žuvo p e r V aršuvos sukilim ą. Tais

elem entas. A rc h ite k tū ro s isto rik ai spėja, k ad tu o m e tę m iesto p lan o sch em ą su d arė ir kai k u riu o s dvaro p astatu s p rojektavo L aurynas Stuoka-G ucevičius (17 5 3 -1 7 9 8 ). Jam p risk i­ riam i sen ų jų dv aro rū m ų , oficinos, svečių n a ­ m o ir m iesto tu rg au s p astato projektai. Vėliau d v arą valdė Ig noto T yzenhauzo sū ­ nus K o n stan tin as T yzenhauzas (17 8 5 -1 8 5 3 ),

(1 8 46-1890) ir šio sū n u s Jonas Pšezdzeckis (1877-1944), k u ris 1905 m . rekonstravo d v a­

pačiais m etais V ilniuje n u o džiovos m irė jo sū n u s A leksandras, p o m e tų V orošilovo šachtoje-lageryje m irė vyriausiasis grafų sūnus A ntanas. Jono Pšezdzeckio žm o n a k u n ig aik š­ tytė H erm an cija S apiegaitė-Pšezdzeckienė m irė 1947-aisiais Varšuvoje.

išgarsėjęs kaip m o k slin in k as ornitologas. D varo sodyboje jis įrengė gam tos ty rim ų la ­

P o k ariu R okiškio dvaro rū m a i re s ta u ru o ­ ti, ju o se veikia K rašto m uziejus, įsikūręs čia

b o rato riją, n ed id elį zoologijos sodą. R ū m u o ­

d a r 1940 m . R ūm ai prik lau so rajo n o savival­

se K o n stan tin as T yzenhauzas b uvo įkūręs tu rtin g ą gam tos m u ziejų su 3 tūkst. e k sp o ­

dybei. 1905 m . Jono Pšezdzeckio rek onstruotieji

natų. K .T yzenhauzas n u p iešė kelis šim tus paveikslų, k u rių d au g u m a d a b a r y ra K auno

R okiškio dvaro rū m ai tap o vien u ryškiausių

M .K .Č iu rlio n io dailės m uziejuje. K o n stan tin o T yzenhauzo sū n u s R em o l­ das T yzenhauzas (18 3 0 -1 8 8 0 ), paveldėjęs R okiškio dvarą, ėm ėsi jo p ertv a rk y m o , taip p at su m an ė p astaty ti n au ją bažnyčią, tačiau nespėjo - an k sti m irė. D varas atiteko R em o l­ do T yzenhauzo seseriai M arijai T y zen h au ­ zaitei (18 2 7 -1 8 9 0 ), k u ri ištekėjo už len k ų istoriko, tu rtu o lio A lek san d ro Pšezdzeckio. XIX a. an tro jo je pusėje R okiškio dvaras ėm ė garsėti m u zik in ia m e pasaulyje. G rafai­ tės M arijos T yzenhauzaitės p astan g o m is čia įsteigta m u zik o s m ok y k la ir orkestras. Šios m okyklos au k lėtin iai - J.G ruodis, J.TallatKelpša, M .P etrauskas, K.Kaveckas. 1885 m.

Lietuvoje istorizm o pam in k lu . Juose vykusiai su d erin to s skirtingos prigim ties arch itek tū ­ ros form os. R ūm ai perstaty ti pagal len k ų a r­ chitektų K arolio Jankovskio (1868-1928) ir F ranciszeko Lilpopo (1870-1937) projektą. Buvę klasicistinio stiliaus rū m ai įgavo n a u ­ jų form ų. Iš plytų p ristatytas antras aukštas, cen trin iam e rizalite p anaikintas klasicistinis p o rtikas, prieangį d ab ar sudarė trys sm ailos n eogotikinės arkos. Pertvarkytas stogas - p a ­ n aikintas kupolas, rizalitų pastoges papuošė lenkiškajam renesansui artim i frontonėliai su voliutom is, virš šo n in ių rizalitų iškilo dvip a­ kopiai b a ro k in ių fo rm ų stogai. A nglų neogotiką p rim e n a dekoratyvūs kam inai. Prie šo n i­ n ių rizalitų pristaty ta po vienaukštį flygelį.

351

ROKIŠKIS

618-Rokiškio rūmai su žiedų kilimu

679 Grafas Jonas Pšezdzeckis, XX a. pradžioje dvaro rūmams suteikęs dabartinę išvaizdą 620

62h Muziejinė ekspozicija dvaro rūmuose

Dvaro valgomasis

62z Kunigaikštytė Hermancija SapiegaitėPšezdzeckienė išlydi svečius (XXa. 4-ojo dešimtmečio nuotrauka)

R

R

352

ROMAINIAI

R ūm ų v iduje taip p at d e rin ti keli stiliai. O rig in a lu m u pasižym i dviaukštė rū m ų m e ­ nė su galerija ir židiniu. Ji p rim in ė A nglijoje tu o m e tu p o p u lia riu s holus. M enės erdvę p ra ­ tęsė žiem os sodas, į v iršų v edantys šoninėje

D varo sodybos kom pozicijos ašis s u ta m ­ p a su R okiškio m iesto p a g rin d in e k o m p o z i­ cine ašim i. Tai vienintelis toks klasicistinės ašinės kom pozicijos pavyzdys L ietuvos u rb a ­ nistikoje.

nišoje įren g ti ąžu o lin iai laiptai. M eniškas „Z akopanės stiliaus“ interjeras rū m ų svetainėje sukurtas, veikiausiai, tų pačių

ROMAINIAI

K auno m . D varo so d y ­

po, p aru o šu sių ir p astato išorės re k o n stru k ci­

bos frag m en tai neto li kelio N evėžio k a iriu o ­ ju k ra n tu B abtų link: rū m a i p rie tv en k in io be y p atin g ų arch itek tū rin ių b ru o ž ų , p ark o

jos projektą. Svetainė - erdvi stačiakam pė sa­

likučiai.

Varšuvos arch itek tų - K .Jankovskio ir F.Lilpo-

lė su dekoratyviom is m ed in ėm is lubom is. Sie­ n ų paneliai - su lentynėlėm is, pritaikytom is etnog rafin ei keram ik ai eksponuoti. In d au jų

1923 m . dviejuose dv aru o se ir palivarke b uvo 148 gyventojai. P o k ariu - V eterinarijos akadem ijos m o k o m o jo ūkio gyvenvietė.

durelės p ap u o što s sp in d u lių m otyvais. N ors ir neblogai išsilaikęs, d a b a rtin is r ū ­ m ų vidus tik iš dalies p rim e n a b u v u sį in te rje ­ rą. Iki P irm o jo p asa u lin io k aro rū m u s p u o šė v ertin g o s m e n o kolekcijos, jie garsėjo italų ir o lan d ų d a ilin in k ų tapytais paveikslais, p o r­ celiano d irb in iais, unikaliais rū m u o se b u v u ­ siais m u zik o s in stru m en tais. A rc h ite k tū rin iu p o ž iū riu v ertin g i ir kiti dvaro an sam b lio pastatai. O ficin a ir svečių n am as stovi abipus erdvaus p arte rio , sta tm e ­

621 Romainių dvaro laikus mena šis namas

RUDAMINA.

L azdijų r. Š eštokų šen.

n ai rū m am s. Šie p astatai su d aro p a g rin d in į sodyb o s k o m p o zicin į cen trą, k u ria m p rik la u ­

D v aro sodybos frag m en tai y ra šalia R u d a­ m in o s kaim o, p rie to paties p av a d in im o u p e ­

so ir ry tin ėje sody b o s dalyje esantis m išrau s p lan o p ark o m asyvas su trim is u n ik alio m is

lio. L engviausiai p asiekiam as keliu Lazdijai - Kalvarija.

Lietuvoje sp in d u lin ė m is alėjom is. O ficinos ir svečių n a m o arch itek tū ro je ak m en s m ū ras

Iš dvaro laikų išliko rū m ai, tv arto liek a­ nos. K itų p astatų - tik žym ės, k u r jie stovėjo.

d erin ta s su b altai tin k u o to m is d etalėm is. D varo alaus d ary k lai (XIX a. pr.) b ū d in ­

P arko, tv en k in ių sistem os fragm entai. K lasicistiniai dvaro rū m a i - vienaukštis,

gos ankstyvosios n eo g o tik o s fo rm o s, k u m e ­ tynam s ir sargo n am u i, iškilusiem s ja u XIX

m ū rin is stačiakam pio p lan o p astatas su k e­ tu rių k o lo n ų p o rtik u ir trik am p iu fro n to n u .

a. antro jo je pusėje - isto rizm o laik o tarp io

S parnus p u o šia piliastrai. Įdo m u s ir retas lau žtinis rū m ų stogas.

arch itek tū rin ia i bruožai. D varo an sam b lio p asta tų arch itek tū ro je

D varas p rad ėtas k u rti 1537-1538 m . b a jo ­

atsisp in d i stilių k aita n u o klasicizm o iki m o ­ d ern o , p asireišk ian čio rū m ų interjere.

ro P etro Plikio. Vėliau prik lau sė S korulskių gim inei. N uo 1576 m . p erėjo d id ik ų M asals­ k ių nuosavybėn. 1592 m . G rigalius ir M arija

G e o m e trin io p lan o R okiškio dvaro p a r­ kas žaliuoja 28,1 (32,1 ) h a plote. P ark ą p u o ­ šia tven k in iai, sen ų m ed žių alėjos.

M asalskiai R u d am in o je pastatė p irm ąją b a ž ­ nyčią. 1740-1744 m . R u d am in ą n usipirko

353

RUMOKAI

R

T rakų vaivadijos iž d in in k as M ikalojus Turčinavičius-Sušickis, k u ris atstatė p rad ėju siu s irti dvaro p astatu s, ju o s rekonstravo, p astatė iki m ū sų d ie n ų išlikusius rū m u s. 1923 m. dvaras išdalintas. T arybiniais m etais dvaro pastatais n au d o jo si vietos kolūkis. V ėliau il­ gą laiką jie stovėjo tušti. N eseniai d v arą įsigi­ jo naujas šeim ininkas. 625- Rudaminos

(Vilniaus r.) gyvenamasis namas

D a b artin ės dvaro

sodybos frag m en tai

liko iš XIX a. pabaigos - XX a. p radžios, išei­ tų, k ad tai T iškevičių laik o tarp io sodyba.

RUMOKAI

V ilkaviškio r. K lausučių

šen. D varo sodybos frag m en tai apie 9 k m į šiaurę n u o Vilkaviškio. Iš buv. dvaro sodybos

624

Rudaminos (Lazdijų r.) dvaro rūmai

RUDAMINA. V ilniaus r. N em ėžio šen. D varo sodybos frag m en tai Skaidiškėse, prie m okyklos - gyvenam asis nam as, rū m ų vieta. R u d am in a labai sen a gyvenvietė, k ry ž iu o ­ čių k ro n ik o se m in im a jau 1377 m . V iena iš versijų teigia, k ad senovėje čionykštis dvaras priklausė R u d am in o m s-D u setišk ia m s (žr. Dusetos ) n u o jų kilęs ir vietovardis. Isto ri­ kas M iroslaw G ajew ski ra d o d u o m en ų , kad R u d am in a X V III a. p rik lau sė V ilniaus ek o ­ nom ijai, vėliau p e rd u o ta K aroliui Radvilai, v a d in tam “m ieluoju p o n u ”, k u ris 1791 m . dvarą pardavė M ykolui K leopui O ginskiui, o 1794 m . ja u p rik lau sė B žostovskiam s, vėliau - P liateriam s. 1828 m . F erd in an d a s Jonas P liateris d v arą pard av ė M ykolui T iškevičiui, k u ris tais pačiais m etais n u sip irk o ir g re tim ą Nemėžio d v arą (ir.). Tiškevičiai R u d am in ą valdė iki X X a. p radžios.

626

Rumokuose išlikusi dvaro laikų ornamentika

R

354

RUMPIŠKĖ

išsiskiria ra u d o n ų ply tų svirnas (1912), yra p erstaty tas gyvenam asis n am as, d u k u m e ty ­ nai, daržinė, rūsys. R um okai m in im i n u o 1744 m . T arp u k a­ riu, p e r žem ės refo rm ą, 1927 m . dvare įk u rta R um o k ų b a n d y m ų stotis, k u ri veikė ir ta ry ­ b in iu laik o tarp iu - n a g rin ė jo a k tu aliu s L ietu­ vos pietv ak arių zo n o s žem d irb y stės reikalus.

RUMPIŠKĖ.

627

Rumpiškės dvaro rūmai

K laipėdos m iestas, P ary ­ žiaus K om unos g. 12. D varas kūrėsi XV II a.

antp u o lį 1757 m ., kai K laipėda buvo daugiau

pelkėtoje vietovėje, p riju n g ian t aplinkinius žem ės sklypus. V ietovardis, veikiausiai, kilo

kaip p en k eriu s m etus o k u p u o ta Rusijos p e r v adinam ąjį S eptynerių m e tų karą, kuris kilo

n u o pirklio M ichaelio R um p o pavardės, k uris valdė dvarą visai tru m p ą laiką - dvejus m etu s n u o 1715 m . Po to jis dvarą pardavė p u lk i­ n in k u i b aro n u i Jakobui de B rionui, kilusiam

dėl agresyvios P rūsijos politikos su sid ū rim o

iš P rancūzijos. Bet ir jis valdė dvarą neilgai - netik ėtai m irė. D varas atiteko b aro n u i H e in ­

su Rusijos, A ustrijos, P rancūzijos interesais. Po to karo prasidėjo sėkm ingesnis R um piš­ kės dvaro istorijos etapas. 1778 m . dvarą n u si­

rich u i von Loew enui, kuris vedė R um piškių

p irko laivų savininkas Eliasas R uppelis (Ruppel), k u rio paveldėtojai dvarą valdė daugiau kaip šim tą m etų. Per tą laiką m iestas p riartėjo

dv arin in k o našlę. Ū k in in k au ti ja m nesisekė, 1731 m . m irė skurde. D varą paveldėjo, jį iš d a ­

p rie dvaro. 1923 m. K laipėdos k ra štą p riju n ­ gus prie Lietuvos, dvaro cen trą n u p irk o Lie­

lies išp irk d am as iš sesers, J. de B riono sūnus Frydrichas (F riedrich). Tačiau ir ja m nesise­

tuvos valdžia, p ritaikė jį aero d ro m u i, kuris

kė - m irė 1756 m . vos 39-rių. Jo ž m o n a tais

m iestas iš visų p u sių apglėbė dvaro teritoriją,

pačiais m etais m irė gim dydam a. R um piškės

aero d ro m o atsisakyta. Teritorija užstatyta, o rū m u o se įsikūrė m en o m okykla.

dvaras n u k en tėjo p e r Rusijos k ariu o m en ės

tap o vietos sklandytojų centru. Pokariu, kai

62& Rumpiškės rūmų interjeras, kaip spėjama, išlikęs iš senų laikų

SALAMIESTIS

SABALIŠKIAI.

Š irv in tų

356

r. G elvonų

šen. K lasicistiniai dv aro rū m ai, vienaukščiai, m ū rin ia i su šešių k o lo n ų p o rtik u . D a b a r čia socialiniai būstai.

630

Salamiesčio dvaro rūmai

svirnas ir alaus d ary k la pastaty ti iš p lūkto m olio. Svirno galinį fasadą p u o šė dvi k o lo ­ nos. Savo d id in g u m u išsiskyrė sodybos g rū ­ d ų sandėlis, tačiau jis neišliko. 629

Sabališkių dvaro rūmai

M iestelio v ard ą Salam iestis gavo d ar

K upiškio r. Alizavos

1580 m . T uom et dv arą ir jo aplinkines žem es valdė Radvilos. Iš X V II a. išliko dvaro in v en ­

šen. D varo sodybos fragm entai dešiniajam e Pyvesos upelio krante, šalia kelio K upiškis-Va­

to riau s aprašym as, k u riam e m in im a, kad 1673 m . Salam iestis p riklausęs B iržų ir D u ­

balninkas. Iki m ū sų d ien ų išlikę Salam iesčio

b in g ių kunigaik ščiu i B oguslavui Radvilai.

dvaro sodybos pastatai iškilo XIX a. trečiajam e-še šta jam e dešim tm etyje. Tai m ū rin iai

D varo gyvenam asis n am as buvęs m edinis, d engtas šiau d in iu stogu. Jį supo d augybė ū k i­

rūm ai, kum etynas, svirnas, m a lū n in in k o n a ­

n ių pastatų. M in im as ir čia p at esąs S alam ies­

SALAMIESTIS.

m as, vėjo m alūnas, alaus daryklos griuvėsiai.

čio dvaro palivarkas su atskirais pastatais, sū ­

R ūm ai yra sodybos viduryje, ties kelių susi­ kirtim u. Pastatas vienaukštis, stačiakam pio p la­

rin e, trim is tvenkiniais.

no, dengtas keturšlaičiu stogu. C en trin į jo įėji­ m ą akcentuoja klasicistinės im itacijos: žemas,

rikoniai. G rafienė K onstancija M o rik o n ien ė

keturių kresnų kolonų portikas, viršuje laikan­ tis trikam pį frontoną. Pastogę juosia karnizas. Langus puošia apvadai ir trikam piai sandrikai.

X V III am žiuj e ir XIX a. pr. dvarą valdė M ofundavo Salam iesčio Šv.A ntano Paduviečio bažnyčios, iškilusios m iestelyje 1815-1820 m ., statybą. N u o 1818 m . dvaras priklausė Tiškevičiam s. T ikriausiai jie ir p astatė iki m ū ­ sų d ien ų išlikusius dvaro sodybos pastatus.

D varo ū k in iai ir gam ybiniai tro b esiai b u ­ vo p astaty ti 1850 m . A ukščiausioje sodybos vietoje iškilo vėjo m alū n as, su m ū ry ta s iš la u ­

gaikštienės B irutės m erg aičių žem ės ūkio

ko riedulių. Kiti ū k in iai p astata i ryškesniais stiliaus b ru o žais nepasižym i. K um etynas,

m okykla. S ovietm ečiu m iestelis tap o kolūkio cen tru , o dvaro rū m u o se įsikūrė žem ės ūkio

T arp u k ariu dvaro rū m u o se veikė K u n i­

357

SALDUTIŠKIS

S

m okykla. D a b ar dvaro rū m a i - valstybės nuosavybė, k iti statin ia i privatūs.

1906 m . Š venčionių apskrities d v arin in k ai jį išrin k o į R usijos valstybės dū m ą. Jis p asisa­ kė už D idžiąją L ietuvos valstybę, p rie k u rio s

SALDUTIŠKIS U ten o s r. S aldutiškio šen. D varo so d y b a S aldutiškio m iestelio š.v.

lygiom is teisėm is kvietė ju n g tis lenkus ir g u ­ dus. M irė B. Jaloveckis 1917 m . P eterburge,

dalyje: rū m ai, ledainė, tvarto, arklidės liek a­ nos, parkas. D a b ar p riv ati nuosavybė.

susirgęs šiltine. V ienintelis jo sū n u s M ečis­ lovas (1876-1962) gavo p u ik ų išsilavinim ą, baigė d ip lo m atin iu s m okslus P eterburgo

Ežerais ežerėliais tu rtin g o s Saldutiškio apylinkės. N u o d id žiau sio jų, A iseto ežero, p ra sid e d a ir to liau d riek iasi garsioji L aba­

im p erato rišk am e licėjuje. Tačiau vėliau jis n u sp re n d ė p akeisti specialybę - baigė Rygos

n o ro giria. S aldutiškio dvaras d ab a r išsidės­

p o litech n ik o s in stitu to žem ės ūkio fakultetą,

tęs p ačiam e m iestelyje - n ed id elė m ed in ė Sv. P rancišk au s A syžiečio bažnytėlė, p a s ta ­

V okietijoje įgijo ag ro n o m ijo s d ak taro laip s­ nį. T arn au d am as V ilniaus žem ės b an k e d v a­

ty ta 1928 m ., y ra dv aro p a rk o teritorijoje. Ji,

rų tak sato riu m i, d aug važinėjo p o Lietuvą.

beje, iškilusi an t b u v u sio dvaro sv irn o a k m e ­ n in ių p am atų .

Savo akvarele p ieštuose d arb u o se jis įam žin o 1500 d v arų p astatų. D alis jo p iešin ių pasiekė m ū sų laikus.

Tebestovi gan p u o šn ū s, m ū rin ia i dvaro rū m ai, p astaty ti X IX a. an tro jo je pusėje, le ­ d ain ė (XIX a. pab.). K itų dvaro ū k in ių p a s ta ­ tų tė ra tik liekanos. Ž aliu o ja 2,1 h a u žim an tis parkas, įk u rtas X IX a. pabaigoje. Saldutiškis, an k sčiau v ad in tas Spygudiškiu, S u n d u tišk iu buvo dvaras d a r u n ijin ės

Po tėvo m irtie s 1917 m . M ečislovas Ja­ loveckis grįžo iš P eterburgo, k u r tu o m e tu gyveno, į vokiečių o k u p u o tą Lietuvą, tačiau Saldutiškyje nepasiliko - išvyko į Lenkiją. M irė M . Jaloveckis L ondone. P irm o jo p asau lin io karo m e tu ir p o jo

Lietuvos laikais. Jaloveckiai n u sip irk o d v a­

rū m u o se ir k ituose dvaro p astatu o se šeim i­

rą XIX a. pradžioje. Boleslovas Jaloveckis

n in k avo kareiviai. Vėliau čia ėm ė k u rtis sa­

p astatė iki m ū sų d ie n ų išlikusius dvaro r ū ­

leziečių vienuolynas, k u ris veikė iki A n tro jo

m us, ū k in iu s p astatu s, u žso d in o didelį p a r­

p asa u lin io karo. 1949 m . rū m u o se įsikūrė S aldutiškio v id u rin ė m okykla. Vėliau, p rie p ark o iškilus n au jam m okyklos pastatui, dvaro ansam blis gerokai sudarkytas.

ką, tu rtin g ą re tų rū šių m ed žių . B. Jaloveckis buvo žym us to m eto v isu o m en ės veikėjas, k aro inžin ieriu s, carin ės arm ijo s generolas.

63L Saldutiškio rūmai

S

358

SALOČIAI

N eoklasicistiniai isto rizm o laik o tarp io Saldutiškio dvaro rū m a i ir šian d ien žavi grakščiom is savo fo rm o m is. C e n trin ė jų d a ­ lis vienaukštė. Įsp ū d in g as įėjim as į pastatą. Jį pu o šia šiaurietiško re n esan so fro n to n ėlis su seg m en tin e v iršū n e ir šo n in ėm is v o liu ­

Šv.Kryžiaus bažnyčia (statyta 1887-1888 m .) su varpine. Ž aliuoja vienas seniausių p ark ų Lietuvoje (p rad ėtas k u rti d a r XVI a., p erk o m p o n u o ta s X V III a. pab. - XIX a. pr.). N edidelis Salų m iestelis ir dvaras se n o ­

tom is. Š oniniai rū m ų k o rp u sa i dviaukščiai, d e k o ru o ti trik am p iais stogo kraigais.

vėje įsikūrė saloje, esančioje D viragio ežero šiaurės v ak a rų pusėje. G yvenvietė m in im a n u o 1450 m. Vėliau, n u k ritu s ežero v an d en s

SALOČIAI . Pasvalio r. Saločių šen. D v a ­

lygiui, sala susijungė su sau su m a - tap o p u sia ­ saliu, tačiau gyvenvietės p av ad in im as - Salos

ro so d y b o s frag m en tai m iestelyje, p rie M ū ­

- išliko. Pats ežeras dėl savo pailgos form os

šos upės - statin ių liekanos p ark e (geriau išsi­ laikė rūsys), sen o s dvaro kapinės.

d a r v ad in am as Ilgiu ir Salų ežeru - jo ilgis 6 k m , plotas 285 ha, p ati plačiausia vieta tėra

Tai b uvo iš Livonijos X V III a. atsikėlusių

vos 1,5 k m pločio. Salos - viena v aizd in g iau ­ sių A ukštaitijos vietų.

M ed e m ų valda. P rad žio je jiem s p rik lau sė ir m iestelis su bažnyčia, žydų m ald o s n am ais, elgetynu. 1925 m . dvaras išparceliuotas, p a r­ kas paliktas Saločių savivaldybei.

XV a. Salų dvaras ir m iestelis - v ien a iš d id ik ų Kęsgailų valdų. Vėliau (X V I-X V II a.) Salos p rik lau sė R advilų gim inės N esvyžiaus atšakai, X V III a. - X IX a. vid. - iš Italijos k ilu ­ siai grafų M o rik o n ių gim inei, k u ri į Lietuvą atkeliavo XVI a. p rad žio je karaliaus Žygi­ m a n to Senojo b u sim o sio s

žm o n o s M ilano

k unigaikštytės B onos Sforzos palydoje. 1766 m . dvaro in v en to riau s aprašym e n u ro d y ta, k ad Salų dvaro rū m a i m ed in iai, p astaty ti ant m ū rin ių p am atų . P rie rū m ų , iš ežero pusės, p ristaty ta m ū rin ė galerija. M ū rin iai rū m ai Salose, tikriausiai, iškilo p o 1806 m ., k u o m et dvaras atiteko Ig n o tu i M o rik o n iu i (kituose šaltin iu o se dvaro rū m ų statytojas jo sū n u s 652

Saločių dvaro rūsys

SALOS . R okiškio r. K am ajų šen. Salų gy­

Liucijonas M orikonis). Tai buvo p irm in is iki m ū sų d ien ų išlikusių rū m ų v arian tas - klasi­ cistinio stiliaus. Vėliau rū m a i rek o n stru o ti,

venvietė įsik ū ru si 28 k m į p ietv ak ariu s n u o Rokiškio, D v irag io ežero saloje (d a b ar tai - pusiasalis). D v aras y ra p ietin ėje p u sia sa ­

jie įgavo eklektikos b ru o žų . G alutinai p a sta ­ tas susiform avo XIX a. pab. - XX a. pr.

lio pak ran tėje. Iki m ū sų d ie n ų išliko X V III a. I p. - XIX a. Salų dvaro pastatai: rū m a i (p a sta ­

bažnyčią. M aždaug tu o pačiu m e tu įk u rtas ir parkas. Iki 1855 m . su fo rm u o tas dvaro a n ­

tyti X V III a. I pusėje, re k o n stru o ti X V III a. pab. - XIX a. pr. ir XIX a. II pusėje); p riev a iz­ do nam as, sv irn as-led ain ė, pirtis-skalbykla,

sam blis. M o rik o n iam s įklim p u s į skolas, n u o 1855 m . Salos atiteko R okiškio grafam s T y zen h au ­

kalvė, d u k u m ety n ai, tv artas, rū sy s-san d ėlis. D v aru i p rik lau so ir m e d in ė n eo g o tik in ė

zam s, o vėliau - M arijai T yzenhauzaitei-Pšezdzeckienei, k u ri iš dalies fundavo n aujos m e-

1781-1782 m . M o rik o n iai Salose p astatė

359

SALOS

633-Salos

634-Salų dvaro rūmų pagrindinis fasadas

635

Salų dvaro iškylautojai 1930 m.

636

Rūmų vaizdas nuo ežero pusės

S

S

360

SAMALIŠKĖ

dinės Šv.Kryžiaus bažnyčios (1 8 8 7 -1 8 8 8 m .)

piai langai. Į ežerą atsu k tam e rū m ų fasade

statybą. Tai vienas g ražiau sių ankstyvosios, taip v a d in a m o s „ g ry n o s“ n eo g o tik o s, s a k ­

dėl reljefo žem ėjim o y ra cokolinis aukštas. R ū m ų viduje išlikę p u o šn au s in terjero frag ­

ra lin ių p a s ta tų L ietuvoje. P ro jek to a u to riu s - arch itek tas G eo rg as V ern eris (W ern er).

m entai. P astate išsilaikę X V III a. p irm o jo je p usėje su m ū ry ti rūsiai.

P ask u tin is Salų v ald y to jas R ain o ld as Pšez-

Iš m ažosios dvaro arch itek tū ro s išlikusi bažnyčios šventoriaus ak m en ų m ū ro tvora,

dzeckis, M arijo s P šezd zeck ien ės vaikaitis, šeim o s n etu rė jo , P ary žiu je m irė vienišas. T arp u k a rio m e tu d varas išp arc eliu o ta s, o

k ryžius šventoriuje ir b eto n in is tiltelis ties k ū d ra (dvarvietėje buvę 2 k ū d ro s, d ab a r iš­

c e n trin ė jo d alis p e rėjo v alsty b ės n u o sa v y ­ b ėn . 1924 m . ja m e įk u rta Ž em ė s ū k io m o ­

džiūvusios).

kykla, p o A n tro jo p a sa u lin io k aro p e ro rg a ­ n iz u o ta į ta ry b in į ū k į-te c h n ik u m ą , k u ris čia veikė iki 1981 m . D v aro an sa m b liu i b ū d in ­

raus p lan o parkas, p ra d ėtas k u rti d a r XVI a., kai Salos p rik lau sė R advilom s. T uom et

gas laisvas p a s ta tų išd ėsty m as. C e n tre stovi rū m a i. Į v a k a ru s n u o jų - ū k in ia i statin iai;

Į ry tu s n u o rū m ų 7 h a p lote žaliuoja m iš­

čia buvęs m iško p ark as ir žvėrynas. X V III a. antro jo je pusėje užveistas didelis v aism edžių sodas. X V III a. pab. - XIX a. pr. p ark as per-

į ry tu s - p ark as. P a sta tų a rc h ite k tū ra a ts p in ­

k o m p o n u o tas. Jam e atk u rta s žvėrynas, o p u ­

di d a u g ia u n ei 100 m e tų so d y b o s v y sty m o si

siasalio p ietin ia m e k ra n te užveistas parkas išliko iki m ū sų dienų. D v aro sodybos c e n tri­

raid ą. B ene sen iau sias statin y s an sam b ly je - X V III a. pab. - X IX a. pr. kalvė. K iti ū k i­ n iai p a sta ta i sta ty ti b ev e ik tu o p a č iu m etu , jiem s b ū d in g o s liau d ies a rc h ite k tū ro s fo r­

nėje dalyje, abipus rū m ų , y ra d u p arteriai. Ša­ lia bažnyčios žaliuoja įsp ū d in g a m ažalapių liep ų alėja.

m os. D a u g u m a jų au k štais stogais, s u m ū ry ­ ti iš p ly tų ir lau k o a k m en ų . M o n u m e n ta lu ­ m u iš ū k in ių p a s ta tų išsisk iria tv a rta s (XIX a. pr.). M ažasis ir d idysis k u m e ty n a i, staty ti p o 1808 m . K lasicizm o stiliau s b ru o ž ų esa ­

SAMALIŠKĖ.

K laipėdos r. Vėžaičių

šen. Buv. V ėžaičių dvaro palivarko sodyba atokiau n u o p ag rin d in ė s dvaro sodybos, į p ietry čių pusę, p rie kelio G irin in k ų link. P a­

m a didžioj o k u m e ty n o arc h ite k tū ro je . P a sta ­ tas - „L“ ra id ė s fo rm o s. Jo p a g rin d in ia m e , atsu k ta m e į k elią fasade iškilęs m e z o n in a s

livarko sodyba p rad ėjo fo rm u o tis apie XIX a. v idurį. Iki v aržy tin ių 1935 m . joje m in i­

su au k štu p o rtik u , k u ria m e dvi c e n trin ė s

valstybinė b a n d y m ų stotis, atsirad o nau jų

k o lo n o s ir šo n in ia i a k m en s m ū ro stu lp ai r e ­ m ia trik a m p į fro n to n ą .

p astatų. G al ryškiausias naujas statinys buvo m ed in is ad m in istracijo s nam as, išlikęs iki

Salų dvaro rū m a m s b ū d in g a fo rm ų ir d e ­ talių įvairovė. Tai m o n u m e n ta lu s vien au k štis

m ū sų dienų. Iš sen esn ių palivarko statin ių d a r y ra ra u d o n ų ply tų arklidės, statytos XIX

p astatas su m ezo n in u . Jo p lan as n etaisy k lin ­

a. gale, to paties laik o tarp io m ed in is svirnas. Išlikusi dvaro laikų eglių alėja. P o k ariu p a ­

gas, asim etriškas: d ešiniojo sp a rn o - d v ip u ­ sis, k o rid o rin is, k airio jo p atalp o s suju n g to s anfilad in e tvarka. R ūm ų p a g rin d in ia m e fasade - šešių dorėn in ių k o lo n ų p o rtik as, p asib aig ian tis trik a m ­ p iu fro n to n u . F asado šo n in es dalis skaido dorėn in io o rd e rio p iliastrai ir au k šti stačia k am ­

m a 14 p astatų. Po v aržy tin ių sodyboje įk u rta

livarke veikė V ėžaičių ek sp e rim e n tin is ūkis, k u ris p risistatė n au jų p astatų. D a b ar sodyba - p riv ati nuosavybė.

SAPIEGŲ RŪMAI IR PARKAS Vii n iaus m . D id ik ų Sapiegų dvaro likučiai (L.

361

SAVIČIŪNAI

637- Vienas ryškiausių Sapiegų giminės atstovų - Leonas Sapiega (1557-1603)

S

tai V ilniaus vyskupas K o n stan tin as K azim ie­ ras B žostovskis K. J. Sapiegą atskyrė n u o b a ž ­ nyčios. P asakojam a, k ad kaip p ro testą tokiai akcijai k ariu o m e n ės vadas savo dvare s u ru o ­ šė didžiulį b alių aid in t m uzikai ir griau d žian t p a tra n k o m s... Po kiek laiko ta b ažn y tin ė b au sm ė buvo atšaukta. K. J. Sapiega dvaro terito rijo je pastatė T rin ito rių bažnyčią ir v ie­

Sapiegos g. 3), A n tak a ln io ra jo n e p a tra u k ia

n uolyną. Po 1700 m . brolžu d išk o V alkininkų m ūšio, k u riam e Sapiegų šalininkai p ra la im ė­

Pirm uosius rū m u s šioje teritorijoje pasistatė

jo jų įsigalėjim u n e p a te n k in tiem s O ginskių sutelktiem s k o n fed eran tam s, Sapiegų galia

Vilniaus vaivada, LDK didysis etm onas Leo­ nas Sapiega (1557-1633), pagarsėjęs lietuvybės

ėm ė silpti. P rašm atn ū s rū m a i 1718 m . išn u o ­ m o ti, vėliau ėjo iš ra n k ų į rankas. 1809 m.

puoselėtojas - vadovavo Lietuvos III statuto

rū m u o se įk u rta ligoninė, k u rio s palik u o n ė

rengėjams, reikalavo, k ad jo pastatytos Šv. M y­ kolo bažnyčios kunigai m okėtų lietuviškai. Tie

2009 m . čia atšventė 200 m e tų jubiliejų.

dėm esį m o n u m e n ta lia is ark in iais vartais.

pirm ieji rū m ai d ar buvo m ediniai. Juose L. Sa­

SARGENAI

Kauno m. Sargėnų dvarą iki

piega ir m irė p er pobūvį Venecijos pasiuntinių

tarpukario Lietuvos žemės reform os valdė M a-

garbei. Iki m ūsų dienų išlikusius, laiko gerokai transform uotus rūm us, pastatė kitos Sapiegų at­

cianskiai. 1898 m. bajoras Ignatijus Karlovičius M acianskis gavo leidim ą dvare statyti plytinę. 1921 m. Sargėnų dvarą paveldėjo m irusio L.

šakos atstovas Kazimieras Jonas Sapiega (16371720), LDK didysis etm onas, Vilniaus vaivada. Tai buvo barokiniai rūm ai, kuriuos, kaip spėja­

M acianskio įpėdiniai: Evelina M acianskienė, Leonas ir Jonas Macianskiai. 1923 m. E. M a­

m a, išpuošė netoliese tuo m etu statytos Šv. Pe­

cianskienė pardavė jai žemės reform os palik­

tro ir Povilo bažnyčios m eistrai. Fasado dekoro

tą nenusavinam ą žemės ūkio n o rm ą (80 ha) A m andai Pudymaitytei-Šodienei.

fragm entai d ar yra išlikę. K ariu o m en ės v adas K. J. Sapiega sauvališkai laikė k a riu o m e n ę bažnyčios d v aru o se. Už

1929 m . Ž em ės reform os valdybos n u ta ­ rim u p erėjusi valstybės nu o sav y b ėn S argėnų dvaro žem ė su esam u joje n ek iln o jam u tu rtu p e rim ta valdžios žin io n iki išparceliavim o. D varo parceliacijos projektas p aren g tas 1931 m ., o 1932 m . pasirašytas Sargėnų dvaro p e r­ ė m im o valstybės žin io n aktas. Sargėnų d v a­ ras išparceliuotas 1938 m .

SAVIČIŪNAI.

A nykščių

r.

Svėdasų

šen. D varo sodybos frag m en tai n eto li kelio iš Svėdasų į K am ajus (R okiškio r.): m ed in is gyvenam asis nam as, sam d in ių nam as, svir­ nas, tvartas.

638-Sapiegų dvaro vartai

D v aras žin o m as n u o X V III a. Pagal v ie tin ių ž m o n ių p risim in im u s b au d žiav o s

S

362

SEDEIKIAI

D varo sodyba įk u rta apie 1880 m . D varą, k u ris tu rėjo apie 150 ha. žem ės, valdė Petras P u tn a. 1926 m ., p e r žem ės reform ą, dvaro žem ės dalį Petras P u tn a išdalin o savo g im i­ n ėm s - Jadvygai P u tnaitei, E lenai P utnaitei, Silvestrui P u tn ai bei Baliui P utnai. 1941 m. dvaro savininkai buvo ištrem ti į Sibirą. Jų

639

Savičiūnų dvaro gyvenamasis namas

laikais d v arą v ald ė P o m a rn a c k is, gyvenęs Alantoje (ir.). P ag rin d in iai S avičiūnų d v aro p astatai sta ­ tyti 1754-1763 m etais. Po P o m a rn ac k io d v a­ ro sav in in k ai d ažn ai keitėsi: V enclavovičius, B uterlevičius, K rasauskas, R am anauskas. P irm o jo p a sa u lin io k aro m etais dvare įsi­ k ū rė vokiečių štabas. 1924 m . dalis dv aro že­ m ės išd alin ta savanoriam s. 1925 m . d ar k a rtą su m ažin to s Savičiūnų dvaro savininkės M. E. V enclavovičienės žem ės valdos: iš 114 h a liko 73,82 ha. A pie 1926 m . dvaro p astatu s bei žem ę įsigijo A m erik o je p in ig ų užsid irb ęs Feliksas Laučius. Sovietam s nacionalizavus dvarą, sav in in k ai ištrem ti į Sibirą. Savičiūnų dvaras gąžintas Felikso L auciaus vaikam s sū n u i ir dukrai.

SEDEIKIAI.

A nykščių r. A n d rio n išk io

šen. D varo so d y b os frag m en tai 6 k m n u o A n d rio n išk io keliu V iešintų link: v ie n a u k š­ tis p o n ų n am as su atv iru p riean g iu , tvartas.

paveldėtoja Iren a M eldaikienė nesen iai a t­ statė teises į dv arą ir p lan u o ja čia steigti k u l­ tū ro s centrą.

SEMELIŠKĖS. E lektrėnų sav. S em eliš­ k ių šen. A rcheologinė dvarvietė Sem eliškių m iestelyje, Strėvos d ešiniajam e k ran te, apie 200 m į p.r. n u o V ievio-A ukštadvario kelio tilto p e r Strėvą ir tiek p at į š.r. n u o m iestelio bažnyčios. Tai terito rija, k u rią iš š.r. riboja T rakų gatvė, iš p.v. - užpelkėjusi Strėvos p a ­ k ran tė. Tai kalva, u žstaty ta pavieniais p a sta ­ tais, jos p.r. pak rašty je stovi cerkvė. T erito ri­ jos tyrim ai, atlikti 1996 m ., leidžia sk irti tris dvaro sodybos k ū rim o etapus. P irm asis p ra ­ sidėjo XV a. pabaigoje. To laik o tarp io sodyba stovėjo iki 1654-1667 m . Švedijos ir Rusijos karo, p e r k u rį sudeginta. T uom etinis dvaras buvo d a b a rtin io m okyklos stad io n o vietoje. A n trasis etapas p rasid ėjo dvaro atstaty m u po 1667 m . ir baigėsi 1812 m . Per tų m e tų P ra n ­ cūzijos-R usijos k arą dvaras vėl sm arkiai n u ­ kentėjo. D varo rū m a i galėjo stovėti d a b a rti­ nės m okyklos arb a cerkvės vietoje. Trečiasis etapas - p o 1812 m . arch eo lo g in ių ra d in ių p o ž iū riu pats skurdžiausias, ta d ir pasakyti apie jį galim a labai nedaug. Ilgą laiką Semeliškės buvo didžiojo k u n i­ gaikščio dvaras. V aldant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui K azim ierui ir po jo valdžiusio A leksandro pirm aisiais valdym o m etais (XV a. pabaigoje) Sem eliškių valsčių ir dvarą lai­ kė Šim kus-K ybartavičius, vėliau - M ikalojus N arbutavičius. 1578 m . Sem eliškių dvarą ir valsčių valdė Trakų vaivada Steponas Z bara-

640 Sedeikių ponų namas

žskis, 1588-1590 m . - M erkelis Zaviša, nuo

363

1594 m. D arata Zavišienė. Lietuvos valdovas Z igm antas Vaza XV II a. pradžioje suteikė p ri­ vilegijas valdyti Sem eliškes Trakų p ak am ariu i P etrui Valavičiui. XV II a. septintajam e d ešim ­

SENDVARIS

S

ją m aitin an tį ūkį, b et pilėnai jį vėl greitai a t­ statydavo. Ilgainiui galvijų kiem as virto sava­ ran kišku dvaru. 1539 m . P rūsijos hercogas dvarą dovanojo jo prievaizdui M ichaeliui Ja-

tm etyje Sem eliškės atiteko Trakų p a stalin in ­ kui F erd in an d u i R orui. Po jo m irties sen iū n u

kiškėnui (M ichael Jakischken). Jo savininkai

tapo artilerijos generolas M atas R om eris (m irė

A n tonas K onradas (C onrad). P radžioje jam

1699 m .). Iki X V III a. pabaigos Sem eliškių dvaro valdytojai dažnai keitėsi. 1801 m ., jau carinės Rusijos valdym o laikais, Sem eliškės

sekėsi neblogai, b et prasidėjus P irm ajam p a ­ sauliniam karui, A. K onradas pateko į ru sų nelaisvę ir buvo ištrem tas į Sim birską. N am o

atiduotos grafui N. Tolstojui. D varas n u k e n ­ tėjo p er 1812 m . karą, buvo atstatytas. 1893

grįžo 1916 m ., tačiau n etru k u s vėl prasidėjo

m. dvarvietėje p ra d ėta statyti cerkvė. Gal tuo m etu dvaro sodyba jau b uvo sunykusi?

K laipėdos k raštą valdžiusios Prancūzijos k a ­

gan dažnai keitėsi. 1902 m. Sendvarį pirko

n e ram u m ai - p o P irm ojo pasaulinio karo riu o m en ės susirėm im ai su Lietuvos k ariu o m e­ ne, k u ri siekė K laipėdos k raštą priju n g ti prie

SENDVARIS. K laipėdos m iestas, p rie M okyklos ir Tilžės gatvių žiedinės s a n k ry ­

tas prie Lietuvos. A. K onradas n ep ritap o prie

žos - S endvario terito rija ir rū m ai, ū k in iai

naujos tvarkos, puoselėjo gįžim o į Vokietiją

pastatai. V ienas sen iau sių K laipėdos k rašto dvarų.

idėjas, vadovavo provokiškai K laipėdos k ra š­ to ūkio partijai, p o H itlerio atėjim o į valdžią

S endvario ištakos - 1376 m . m in im as Klai­ pėd o s pilies galvijų kiem as. Apie 1253 m . k ry ­ žiuočių p rad ėto s statyti K laipėdos (M em el)

litiką vystė A. K onrado paveldėtojas, jo sūnus H a inrichas K onradas, perėm ęs dvarą 1935

Lietuvos. 1923 m. K laipėdos kraštas p riju n g ­

ieškojo jo param os. D ar aršiau provokišką p o ­

pilies gyventojam s reikėjo m aitintis. N etoli

m . Kaip žinia, provokiškai nusiteikusių K lai­

pilies, dab artin ėje S endvario teritorijoje, tad a

p ėd o s gyventojų lūkesčiai greitai pasiteisino

įku rtas pagal šiuolaikinę term in o lo g iją pilies

- 1939 m . h itlerin ė Vokietija vėl užgrobė K lai­ p ėd o s kraštą. P er A ntrąjį p asaulinį karą, nors

pagalbinis ūkis. Vėliau p astaty ti trobesiai a p ­ tarn au jan čiam personalui. Ž em aičiai dažnai p u ldinėd av o K laipėdos pilį, sugriaudavo ir

beveik visa K laipėda virto griuvėsiais, S endva­ ris išliko. D varo rū m ai neseniai restauruoti.

S

364

SIESART1S

SIESARTIS.

M o lėtų r. V id en išk ių šen.

bės tarnyboje, plėtė valdas, k u rd a m i naujus

D varo sody b o s frag m en tai p rie Siesarties upės, apie 1 k m į š. n u o M o lėtų -U k m erg ės

d varus artim esn ėse ir to lim esn ėse ap ylinkė­ se, d id in d a m i g im inės tu rtu s. A ukščiausios

plento. Išsiskiria ra u d o n ų p ly tų triau k štis

v isu o m en in ės pad ėties buvo pasiekęs M yko­

m alū n o p astatas, gyvenam asis n am as su m e ­

las Siesickis (m irė 1713 m .) - M insko, vėliau

niškai p ap u o štais langais. D varas k ū rėsi n u o

M stislavlio vaivada, pasižym ėjęs daugybėje k au ty n ių , ėjo V yriausiojo L ietuvos T rib u n o ­ lo m aršalo pareigas. Jo Siesikų dvaras visada

XIX a. p irm o sio s pusės. D a b ar - p riv ati n u o ­ savybė.

b uvo atviras d rau g am s ir p areig ū n am s, daug lėšų skyrė m okslo ir k u ltū ro s labdarai. Ta­ čiau su ju o pasibaigė gim inės šlovė. D varas labai n u k en tėjo p e r 1704 m . švedų antpuolį: apgriautas, išgrobstytas. Po šios tragedijos M .Siesickis ilgai nepajėgė atsigauti. P rie vie­ nos nelaim ės p risid ėjo d a r dvi - ankstyvos dviejų sū n ų m irtys. Ir p ats M .Siesickis m irė n esenas, palik d am as v ienintelę d u k rą M arci642

Siesarties dvaro gyvenamojo namo lango papuošimas

SIESIKAI.

U k m erg ės r. Siesikų sen.

Įtv irtin ta dvaro so d y b a Siesikų ežero p. v. krante: rū m ai, pastatas, v ad in am a s „a k ad e­ m ija“, sp irito varykla, svirnas, p au k štid ė, k u ­ m etyn as, parkas. P irm ieji dvaro rū m ai-p ilis p astaty ti 1492-1517 m etais. Tai b uvo garsios tu o m e tu

jo n ą Elžbietą, k u ri ištekėjo už kunigaikščio M ykolo A n tan o R advilos. Taip 1736 m . Sie­ sikai atiteko R advilom s, tačiau apgriauto dvaro jie netvarkė, gyveno N esvyžiuje, o Sie­ sikus įkeitė už skolas. N u o m in in k ai taip p at n e sirū p in o dvaru. 1745 m . L eonas R advila Siesikus su d ar n eb aig to m is m o k ėti skolom is už 40 tūkst. lenkiškų au k sin ų pardavė U km ergės p ilin in ­ k ui K o n stan tin u i M arty n u i D augėlai (1700-

lies statytojas G abrielis D a u m a n ta s Siesickis

1770) ir jo žm o n ai M arcijonai. N aujieji savi­ n in k ai p ersta tė pilį ir pavertė ją re p re z e n ta ­

(m irė 1517 m .), gavęs an trą ją pav ard ę n u o Siesikų ežero p av a d in im o , b u v o Lietuvos

visus k etu ris pilies k am p u s p u o šė grakštūs, į

k u nig aik ščių D a u m a n tų g im in ės dvaras. P i­

D idžiosios

K unigaikštystės P o n ų tary b o s

narys, įtakingas karaliaus dv aro žm ogus. T u­ rėjo pro g o s su sip ažin ti su to m eto Lenkijos, Čekijos, V engrijos d id ik ų rezid en cijo m is, to ­

ciniais ren esan so stiliaus rūm ais. A nksčiau v iršų sm ailėjantys bokštai. 1820-1845 m etais p e rsta ta n t ir re sta u ru o ja n t rū m u s, D o m in y ­ ko D augėlos iniciatyva d u bokštai buvo n u ­ griauti. Liko tik d u n u o ežero pusės - vienas

dėl ir savo d v arą kū rė pagal tu o m e tin iu s „E u­

cilin d rin is,k itas - ketu rk am p is. V iršu jeb o k š-

ro p o s s ta n d a rtu s“, pagal R enesanso ep o ch o s dvasią. Jo staty tą p ilį-rū m u s su p o gynybiniai

tu s su p o kuorai. Tarp b o k štų išm ū ry tas d v i­ aukštis p astatas su dailiu p o rtik u . D augėlos rū m u o se įrengė paveikslų galeriją, koplyčią,

pylim ai, b astio n ai, kanalai, k u rių liekanos m atyti ir dabar. G abrielio D a u m a n to Siesickio paveldėtojai, save v ad in ę jau tik Siesickiais, stengėsi pateisin ti g arb in g ą p irm ta k o

b iblioteką, sen o v in ių g inklų m uziejų, arch y ­ vą. Siesikai buvo v ieni p u o šn iau sių ir tu r tin ­ giausių L ietuvos dvarų. X V II-X V III a. aplink

atm in im ą: u žėm ė atsakingas pareigas valsty­

rū m u s u žso d in tas didelis parkas, deja, iki m ū-

365

SIESIKAI

S

643-Siesikų rūmų-pilies vaizdas nuo ežero

645

644- Vienas iš išlikusių bokštų

Siesikų vaizdas XIX a. pabaigoje (Napoleono Ordos piešinys)

646

Restauruota dvaro spirito varykla - dabar svečių namai

S

366

SIPONYS

sų d ien ų neišlikęs. D augėlos dvare gyveno iki p at sovietm ečio. P ask u tin is dvaro savininkas O skaras D augėla n u o sovietizacijos p a sitra u ­ kė į Lenkiją, k u r greit m irė ištiktas infarkto.

u pės šlaite: tvartas, p ark o fragm entai. Sipon ių vietovardis žin o m as n u o X V I a. M a n o ­ m a, k ad vietovardis kilo n u o čia gyvenusių

P okariu rū m a i atiteko ta ry b in ia m ūkiui, ju o ­

S ipo(a)vičių gim inės. Isto rin iu o se ša ltin iu o ­ se n ė ra d u o m en ų , iš k u r jie atsikėlė. X V II a.

se veikė m okykla, vėliau ju o se gyveno ž m o ­ nės, p atalp o s n au d o to s kaip sandėliai. Iš sen ų laikų likusi k ra u p i ir k a rtu g rau d i

d o k u m en tu o se m in im i ir kiti S iponių žem ių savininkai Stognevai, R um bovičiai, daug sm u lk ių žem valdžių, k u rių sum ažėjo po

leg en d a apie Siesikų pilį. K adaise v ien o iš k u ­

m aro ir k a rų su švedais neg an d ų . D a b artin ė dvaro sodyba form avosi XIX a. - XX a. p ra ­

nigaikščių D a u m a n tų ja u n a žm o n a p am ilu si svetim šalį riterį. N akties m ėn esien o je k u n i­ gaikštienė skubėdavusi į p asim aty m ą su m y li­

džioje. D varo terito rija p aten k a į N e m u n o k ilpų re g io n in io p ark o teritoriją.

m uoju , k u ris jo s laukdavęs an t ežero k ran to .

SIRAIČIAI

Tačiau apie ž m o n o s n eištik im y b ę sužinojęs kunig aik štis D a u m a n ta s. Įsk au d in tas ir įžeis­ tas, jis liepęs n eištik im ąją ž m o n ą u ž m ū ry ti

Telšių r. G adunavo šen. D varo sodyba Telšių pašonėje, p rie senojo

pilies b o k š te ... Sako, m ėn u lio p rieb lan d o je ir d ab a r bev eik k asn a k t k u n ig aik štie n ė n u ­ sileidžia iš vaid u o k lišk o b o k što ir ein a p rie

gos-X X a. p rad žio s statin iai - rū m ai, n am as, svirnas, d u tvartai, skalbykla, k u m etynas, kalvė, šulinys.

ežero, k u r jo s lau k ia m y lim a sis... N ors re a ­ lybėje seniai nebeliko k e tu rk a m p io bokšto, k u riam e ji b u v u si u ž m ū ry ta ...

fam s O pulskiam s. M otiejus O pulskis S k a i­ čius te stam en tu u žrašė savo sū n u i Jurgiui

K ita leg en d a apie tą p atį k etu rk a m p į b o k š ­

T elšių-Plungės kelio. Joje y ra XIX a. pabai-

Siraičių dvaras iki 1871 m . p rik lau sė g ra ­

tą: kai jis bu v o g riau n am as, g riuvėsiuose ra s ­

O pulskiui. Jurgio sesuo G e rtrū d a ištekėjo už netoliese gyvenusio (prie Luokės) K entralių

ta degtinės statin aitė, o šalia - gerai išsilaikę X V III a. švedų k ario palaikai... K raupokas tas buvęs k etu rk a m p is bokštas. A r k a rtu su

d v arin in k aičio P ranciškaus A ndrijausko. 1829 m . K entraliuose jiem s gim ė sū n u s Engelbertas. Jurgis O pulskis Siraičius užrašė

ju o išnyko ir k ra u p o k o s jo vizijos?

sū n ėn u i E n gelbertui A n drijauskui. 1868 m. E ngelberto ir M alvinos A n d rijau sk ų šeim o ­

D a b ar Siesikų dvaras 99 m etam s iš n u o ­ m o tas n au jam savininkui. A nglijoje ir kitose

je gim ė sūnus L eopoldas P etras A drijauskas,

šalyse ta rp tu ris tų labai p o p u lia rio s sen o s p i­ lys, k u rio se gyvena vaiduokliai. Siesikų d v a­

b usim asis d ailininkas ir paskutinysis S irai­

ras, regis, b ū tų k an d id ata s į to k į p o p u lia ru ­

M iu n ch en e, gyveno Paryžiuje, V aršuvoje, o n u o 1907 m . K entraliuose, dažnai išvykda­

m ą. Įd o m u , ar naujasis jo savininkas sugebės p alen k ti į savo p u sę pilies „sen b u v iu s“ ir taip išp o p u lia rin ti sen u o siu s dv aro rū m u s. D varas re sta u ru o jam as, p ritaik o m as tu ­ rizm ui. Jau re sta u ru o ta buv. sp irito varykla, sutvark y ta ežero p a k ra n tė ir dalis teritorijos. R estau ru o ja m i rūm ai.

SIPONYS

B irštono savivaldybė. D v a ­ ro sodybos frag m en tai lėštam e N e m u n o

čių dvarin in k as. Studijavo dailę P eterburge,

m as į tėvo n a m ą Palangoje, k u r daug tapė. 1910 m . m iru s tėvui L. A nd rijau sk as p e rsi­ kėlė į tėvo paveldėtą dv arą - Siraičius, k u r gyveno iki p at m irtie s - 1947 m . D ailininkas buvo nevedęs, gyveno kukliai, svaigalų n e ­ m ėgo, n erū k ė, neren g ė tų laikų d v arin in k ų m ėg iam ų pokylių, d augiausia b en d rav o su k aim y n in io Džiuginėnų dvaro (žr.) sav in in ­ k u Juzefu Perkovskiu, taip p at dailininku.

367

SIRAIČIAI

S

Siraičių dvarininkas, dailininkas Leopoldas Andrijauskas 647

Per stebu k lą išvengė sovietinės trem ties. P alaidotas Telšių kap in ėse šalia tėvų. L. A n ­ d rijausko tap y tų peizažų, p o rtre tų y ra Telšių „A lkos“ m uziejuje.

648

Siraičių dvaro rūmai dar be antstato

n am ajam nam u i. P rivatizuoti dvaro sodybos p astatai ir pastaraisiais m etais gan n e a tsa ­

D varo sodyboje v y rau ja ra u d o n ų p lytų

k ingai rek o n stru o ja m i - dvaro sodyba sp ar­ čiai keičiasi, p ra rasd am a au ten tišk u m ą. 2002

pastatai, k u rių a rc h itek tū rai b ū d in g i isto ­

m . K PC architektė In d rė K ačinskaitė aprašė

rizm o laik o tarp io „plytų stiliaus“ ir neogo-

gal v ien in telį tokį Lietuvoje išlikusį šulinį su

tikos bru o žai. R yškiausias šio stiliaus sta ti­

m e d in iu šešiakam piu stogu, k u rį laikė šešių

nys - rū m ai, deja, p o k a riu p ra ra d ę p irm in į

apvalių rą stų stulpai.Šulinys jau ta d a buvo

vaizdą, nes buvo p ristaty tas an tra s aukštas - tos operacijo s siūlės ir d ab a r labai d ark o p astato fasadus. V ienas iš tv a rtų p ra ra d o p ir­

n en a u d o jam as. 2008 m . ru d e n į m ū sų fo to ­ grafas užfiksavo ap d rask y tą šulinio stogą, jau

m in ių b ru o ž ų , nes p o k a riu p ritaik y tas gyve-

649

stovintį an t žem ės, netek u sį savo tv irtų šešių „kojų“. D ab ar Siraičiai - p rivati nuosavybė.

Tie patys rūmai su pristatytu antruoju aukštu

S

368

SIRUTIŠKIS

SIRUTIŠKIS

K ėdainių r., Surviliškio

R ū m ų vidaus b ū ta g an a ištaigingo. D e k o ­

šen. D varo sodyba d ešin iajam e upės k rante,

ra ty v u m u pasižym ėjo m ed in iai laiptai. G rin ­

p rie K ė d ain ių -K rek en av o s kelio. Iš XIX a. p ab .-X X a. pr. susifo rm av u sio dv aro a n sa m ­

dys - p ark etin ės, krosnys - k etu rk am p ės, su ­ m ū ry to s iš b altų ir spalvotų koklių. Iš tokios

blio p astatų išliko rū m a i ir rūkykla. T ebeža­

p at m edžiagos p a d a ry ti ir d u rū m ų židiniai

liuoja vaizdingas p ark as, liep ų alėja, v ed an ti n u o rū m ų iki p a t kelio j K ėdainius. Priešais

- vienas valgom ajam e, kitas - d idžiajam e sa­ lone.

rū m u s d a r m ato si ovalinis p a rte ris su p riv a ­ žiavim o ratu . A n t kalvelės - ned id elės dvaro

Ū kiniai dvaro pastatai, išdėstyti p ietv ak ari­ nėje sodybos dalyje, neišliko. Jie arb a su g riau ­ ti, arb a pateko į gyvenvietės teritoriją (k u m e­

kapinaitės. Isto rizm o laik o tarp io vokiškojo n eo ren e-

tynai) ir p ra rad o savo p irm in ę paskirtį. Suny­

sanso stiliaus dv aro rū m a i p astaty ti XIX a. pab. tu o m e tin io d v arin in k o S im ono K om arovskio. Jie stačiakam piai, dviaukščiai, su n ed id eliu rū m ų siluetą p ag y v in an č iu b elv e­

ko ir įvažiavim o vartai. Išliko neog o tik in ių

d erio bokšteliu. P ag rin d in io fasado akcentas - asim etrišk ai su k o m p o n u o tas rizalitas su

fo rm ų rūkykla, stovinti parke, netoli rū m ų . Ji su m ū ry ta iš plytų 1900 m . - 5 m . aukščio, n etin k u o ta, k eturšonė, d en g ta sm ailėjančiu stogeliu, p ap u o šta sm ailiaarkiu neog o tik in iu p o rta lu ir nišom is.

ark in iu p riean g iu , užsibaigiantis len g v u p a ra ­

Iki X V III a. dvaras v ad in tas Panevėžiu.

petu . Siauras k etu rk a m p is, triau k štis b elv ed e­ rio bokštelis d en g tas įm a n triu stogeliu. Jam e buvo įren g ta apžvalgos galerija.

X V III a. pr. šias valdas įsigijęs Ž ečpospolitos atsargos p o ru čik as S im onas Sirutis p ra m in ė dv arą ir k aim ą Sirutiškiu. XIX a. v ien a iš Siru-

650

Sirutiškio dvaro rūmai laukia nesulaukia atnaujinimo

369

SKARAITIŠKĖ

S

tyčių ištekėjo už A n ta n o K om arovskio. Taip dvaras p erėjo g rafų K om arovskių n u o sav y ­ bėn. K ita Sirutytė ištekėjo už Z. K unato ir g a­ vo kraičio kitoje N evėžio u p ės pusėje esantį Š etenių dvarelį. Ji - N obelio p rem ijo s la u re a ­ to rašytojo Č eslovo M ilošo (19 1 1 -2 0 0 4 ) se­ nelė. B usim asis rašytojas gim ė Šeteniuose. Sovietm ečiu S irutiškio dvaras n a c io n a li­ zuotas, p rik lau sė ta ry b in ia m ūkiui. V ėliau dvaro rū m a i su p a rk u p e rd u o ti E lektros a p a ­ ra tū ro s gam yklai. D a b ar - fizinio asm en s nuosavybė. M išriojo stiliaus S irutiškio dvaro p ark as įk u rtas X IX a. an tro jo je pusėje. Jo įkūrėjas - A. K om arovskis. D a b ar p ark as u ž im a 7,1 h a plotą. N edidelį, tačia u v aizd in g ą p a rk ą

657

Kas liko iš Skaistakalnio dvaro ir tai, kažin, ar autentiška dvaro statyba

to D idžiojo 500-ąsias m irtie s m etin es, p ark ą p av a d in o V ytauto vardu. Tą v ard ą n u try n ė tary b in is laikotarpis.

SKARAITIŠKĖ

R aseinių r. Šiluvos

pag y v in a n elygus jo reljefas, lin k N evėžio b e ­

šen. D varo sodyba - rū m ai, dvaro pieninė,

sileidžiantys šlaitai,puikūs apylinkių vaizdai. Š iaurinėje p ark o pusėje, an t kalvelės - n e d i­

k u m ety n as, parkas. R ūm am s b ū d in g o s lak o ­

delės dvaro k apinaitės. Č ia p alaid o ti grafai S. K om arovskis (1 8 6 9 -1 9 0 7 ) ir V. K om arovskis (1903-193 7 ).

SKAISTAKALNIS

niškos form os. Lygiai tin k u o tą fasadą skaido aukšti, klasicistin ių fo rm ų langai. P ag rin d in ė rū m ų p u o šm e n a - m ezo n in as su b alk o n u ir k e tu rių k o lo n ų p o rtik as, rem ian tis trik am p į fro n toną. R ūm ų vidinis išplanavim as b ū d in ­

P anevėžio m iestas.

gas daugeliui L ietuvos klasicistinių dvarelių.

D ab ar žin o m as S kaistakalnio parkas, likęs iš dvaro laikų. S kaistakalnis senovėje buvęs

P astatą į dvi dalis skiria siau ra p riem e n ė su joje įrengtais laiptais į antrąjį aukštą. Svar­

vienas iš trijų d v arų, egzistavusių d a b a rtin ė ­ je m iesto teritorijoje. S kaistakalnio p ark as y ra N evėžio vingyje, ta rp S enam iesčio ir

biausios gyvenam os p atalpos, taip p at k ab i­ netas, rep rezen tacin ė salė buvo išdėstytos

V ilniaus gatvių. S kaistakalnio (Jasnagurkos) dvaro likučiai - d a r vešlus p ark as ir keli sta ­ tin iai dėl k u rių p rik lau sy m o dvaro sodybai p am in k lo tv a rk in in k a i gerokai abejoja. R eika­ las tas, k a d p o k a riu S kaistakalnio terito rija n au d o jo si o k u p acin ė R au d o n o ji arm ija, k u ­ riai p am in k lo sau g a n erū p ėjo . Yra d u o m en ų , k ad 1765 m . šis P anevėžio dvaras v ad in tas Jasnogurka. X IX a. S kaista­ kaln io (Jasnagurkos) dvaras p rik lau sė K ar­ piam s (žr. Joniškėlis). 1925 m . p irm ajam e v isu o tin iam e Lietuvos gyventojų su rašy m e S kaistakalnio dvaras ja u n eb e m in im as. 1929 m . m iesto valdyba, ru o šd a m a si m in ė ti V ytau-

abipus p riem en ės. Tuo ta rp u m ezo n in e b ū ta privačios rū m ų koplyčios. P askutiniai dvaro sav in inkai žym esn ių p ersta ty m ų nedarė, to ­ dėl 1838 m . statyti rū m ai beveik išsaugojo p irm y k štį išplanavim ą. Pasak legendos, dvarą įkūrė žem aičių bajo­ rai Skaraičiai, d ar V ytauto laikais turėję plačias valdas - v ad in am ą Skaraitiškės raktą - žemes tarp D ubysos ir Šiluvos. X V III a. šios valdos atiteko bajoram s G abševičiam s. Vienas jų - Ši­ luvos bažnyčios infulatas - valdom us m iškus padovanojęs Šiluvos bažnyčiai. Tuo ta rp u k i­ tas pats valdė savo Skaraitiškės dvarą su p ali­ varkais. Iš tik rų jų 1643 m . tad a d ar Padubysiu v adinto dvaro savininkai G abrielius ir Z uzana

S

370

SKARAITIŠKĖ

Skaraičiai Šiluvos bažnyčios altarijai dovanojo 10 000 auksinų ir sklypą žem ės. Už tai Šiluvos

nui, P ranui, M arijai, K u n ig u n d ai ir Leonijai K ontrim am s.

parapinėje m okykloje reikėjo išlaikyti keturis

Deje, artėjo n eram ū s laikai, tvenkėsi P ir­

berniukus: du o ti jiem s b u tą ir m aistą. 1683 m . savo testam ente Z. Sem aškaitė-Skaraitienė Ši­

m ojo pasaulinio karo debesys. Per R aseinių

luvos k leb o n u i užrašė d u b au d žiau n in k u s iš savo dvaro R auklių kaim o ir pinigų.

k ra štą nusiritu si m ū šių b anga sustojo netoli

n ių žem ės teism o teisėjo Tom o Sirjatavičiaus ir

Skaraitiškės, to d ėl čia apsistojo vokiečių k arei­ viai. D varo savininkas I. K ontrim as išsigelbė­ jim o ieškojo kitur, tačiau tais pačiais 1915 m. K ėdainiuose susirgo ir m irė. T ik 1918 m . iš

kaip kraitį gavo Skaraitiškės dvarą. Savo ru o ž ­ tu, Sirjatavičiai Skaraitiškę kaip kraitį atidavė

ko tą dvarą, ėm ėsi atstatyti apgriautus ar su ­

X V III a. G abševičių d u k ra ištekėjo už R asei­

vyresniąjai dukrai Teklei, ištekėjusiai už Jono Bilevičiaus. M irus vyrui, tu rtin g ą Skaraitiškės dvarą toliau valdė žm o n a Teklė SirjatavičiūtėBilevičienė. Pavyzdingo ūkininkavim o trad ici­

Rusijos sugrįžęs brolis P ranas p erėm ė n u n io ­ degusius p astatus - m ū šių m etu sudegė trys gyvenam ieji nam ai, vienas klojim as, trys tv ar­ tai ir trys daržinės. 1929 m . Skaraitiškė buvo įtrau k ta į parceliuojam ų d v arų sarašą ir a rtė ­

jas tęsė Teklės ir Jono Bilevičių sūnus Pranas

jan čio padalijim o sustabdyti nepavyko, nors

(1820-1878). Jaunystėje m okslo žinių jis sėm ė­ si Kražių ir M intaujos gim nazijose.

reform os valdybai jis įrodinėjo, kad v erta d ar

P. Bilevičius 1847 m . vedė K u n ig u n d ą Pilsudskytę, o 1858 m . išrin k tas R aseinių a p sk ri­

P. K ontrim as d ar b an d ė apeliuoti - Ž em ės b e n t vieniem s m etam s atidėti parceliavim ą. Vis tik stip riam ū k iu i žem ės refo rm a ža­ los p ad arė palyginti m ažai, nors, aišku, dvaro

ties bajorvedžiu. Tačiau aktyvus įsitrau k im as į p o litin į g y v en im ą didelės n au d o s neatnešė:

valdos p o 1930 m . įvykdyto parceliavim o su ­

už dalyvavim ą 1863 m . su k ilim e jis ištrem tas į Sibirą. Sakom a, k ad dvarą n u o k o n fisk av i­

siaurėjo ir 1940 m . n ac io n alizu o jan t čia ra s ­ ta tik apie 142 h a žem ės. P ran as K ontrim as

m o ar p riv erstin io p ard av im o išgelbėjo tik

dvaro nacionalizavim o n ep am atė, nes m irė

tai, k ad Teklė Bilevičienė tu rtą b uvo u ž ra ­ šiusi an ū k ei U ršulei. Iš tik rų jų dvaras U ršu ­

tais pačiais m etais. D varas liko Sofijai K ontri-

lei teko pagal 1868 m . su rašy tą testam en tą, tačiau jį valdyti p aveldėtoja galėjo tik p o Teklės m irties, o tai įvyko 1872 m . 1878 m.

m aitei. Ji 1941 m . birželį ištrem ta. D vare įk u r­ tas vienas p irm ų jų R aseinių krašte tary b in ių ūkių. Senųjų d v a rin in k ų a tm in im ą d ab a r sau ­ go k asm et vis d id esn io re m o n to laukiantys

U ršulė B ilevičiūtė ištekėjo u ž g re tim o A u k š­

dvaro rū m ai, apleistas parkas.

tad v ario dvaro savininko K o n trim o sū n au s Leono ir Skaraitiškės sav in in k ų pav ard ė d a r

K ęstutis Skam arakas, k u ris ir rū p in asi jos res-

1995 m. dvaro so d y b ą aukcione įsigijo

k a rtą pasikeitė. L eonas, o vėliau sū n u s Ignas K on trim ai tęsė g arbingas dvaro tradicijas: 1894 m . Skaraitiškės dvare įk u rta „U nito“ pien in ė. L eonas K o n trim as buvo vienas iš a k ­ tyviausių R aseinių žem esn io sio s žem ės ū kio m okyklos (1907 m .) steigėjų, aktyvus „R a­ seinių d a rb in ių ark lių au g in im o sk atin im o “ bei „R aseinių žem ės ūkio ir g y vulininkystės“ drau g ijų narys. 1906 m ., p o U ršulės K o n tri­ m ienės m irties, Skaraitiškės dvaras atiteko Ig­

652

Skaraitiškės dvaro rūmai

37 T

ŠKĖMAI

tau rav im u . D varo so d y b o je k artais ren g iam i k u ltū ro s renginiai. Pavyzdžiui 2006 m . v asa­ rą čia įvyko m o d e rn io sio s sk u lp tū ro s ir e rd ­ v in ių o b jek tų pleneras.

S

Skarulių dvaro buv. pastato siena - tiek teliko iš dvaro sodybos 654

SKARULIAI. Jonavos r. Ruklos šen. D v a­ ro buvusio lobyno liekanos yra Jonalaukio k ai­ m e, greta Skarulių, kairiajam e N eries krante. 1592 m . dvarą įsigijo K auno m aršalka A n ­ drius Skarulskis, ir n u o to laiko vietovė v a d in a ­

čiai. P okariu dvare veikė m okykla. Apie 1980

m a Skaruliais. To m eto dvaro sodybą sudarė m edinis p o n ų nam as, d u kum etynai, rūkykla,

m etus dvaro pastatai nugriauti, sunaikintas sodas, jam e buvę tvenkiniai. Po to iš dvaro ir

du svirnai, d u m ū rin iai pastatai su rūsiais,

liko tik vieno m ū rin io statinio fragm entai.

pirtis, skalbykla. D v arą supo sodas, k u riam e augo obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, sodą

1620-1622 m ., statytą bažnyčią, tu rin čią ir

juosė riešutynai. Išlikę pasakojim ai, k ad čia vaidendavosi, k ad dvarą ir Skarulių bažnyčią

gotikos, ir renesanso stiliaus elem entų. Šią šventovę statė K auno m aršalka (bajorų v a ­

jungęs požem inis tunelis, k u riu o galim a buvo važiuoti karieta. XIX a. dvarą valdė bajorai Sem aškos, vėliau ru sų tautybės d v arininkai

das) A n d riu s Skarulskis. Buvusio Skarulskių

A ndriejavai, p o jų - R ačkauskų gim inė. A n t­ rojo pasaulinio karo m etais dvare buvo įsikū­ rę olandai, vėliau čia laikyti belaisviai vokie-

Skaruliuose galite apžiūrėti d v arin in k ų

dvaro nebėra. O bažnyčia tebestovi. Įdom i bažnyčios istorija. Ji prasidėjo n u o fu n d a to ­ riaus A. Skarulskio piligrim inės kelionės į P a­ lestiną. Į K ristaus gyvenim o ir kančios vietas jis lydėjo kunigaikštį R advilą N ašlaitėlį, kuris neseniai buvo perėjęs iš p ro testan tų į katalikų tikėjim ą ir pilig rim in e kelione siekė p risidėti p rie kon trrefo rm acijo s Lietuvoje. T urb ū t ši 1582-1584 m . kelionė buvo p irm o ji Lietuvos m a ld in in k ų kelionė į šventąją Palestinos že­ m ę. D alyvavusiem s kelionėje d idikam s su teik­ tas šv. K arsto riterio titulas ir teisė savo h erb e n a u d o ti vadinam ąjį Jeruzalės kryžių. G rįžę į Lietuvą, piligrim ai siekė įam žinti tiem s lai­ kam s retą ir sudėtingą žygį, atsidėkoti D ievo apvaizdai už globą kelionėje. Tokia padėka ir tap o A. Skarulskio fu n d u o ta bažnyčia. Fasade virš d u rų ir cen trin iam e altoriuje įk o m p o n u o ­ tas Jeruzalės kryžius tai p atvirtina.

ŠKĖMAI . R okiškio r. R okiškio k aim išk o ­ ji šen. A rcheologinė dvarvietė, d a r v ad in am a K riukelio kalnu. Ji žvalgyta 1994-1995 m . 653

Dvarininkų Skarulskių pastatyta bažnyčia

R asta koklių, p u o d ų , stiklo šukių, m o n etų . D varas datu o jam as X V II-X V III am žiais.

S

372

SKREBIŠKIS

655- 1863 m. sukilimo vienas iš vadų Zigmantas Sierakauskas yra susijęs su Skrebiškio dvaru

656

Skrebiškio dvaro griuvėsiai

SKREBIŠKIS. B iržų r. Papilio šen. D v ar­ vietė 6 k m n u o Papilio, vieškeliu. Telikę sody­

pralaim ėjo m ūšį p rie G udiškio, n etoli Biržų.

bos fragm entai. D varo rū m ų griuvėsiai ro d o

m as Skrebiškio dvare, b et kažkuris iš k aim y­

buvus tuos rū m u s ak m en ų m ūro, su ra u d o n ų plytų langų apvadais. Riogso d a r tv artų sienos, taip p at iš a k m en ų ir plytų. Pagal statin ių stilių

lauko teism o Z. Sierakauskas nuteistas ir p a ­ k artas V ilniuje (dab. Lukiškių aikštėje).

ir m edžiagas galim a spėti, k ad sodyba statyta XIX a. p irm ojoje pusėje, ar vėliau. A k m en ų ir

T arpukariu, p e r n ep rik lau so m o s Lietuvos žem ės reform ą, dalis dvaro žem ės p alikta Iza­

plytų m ū ro derinys b ūdingas to m eto šiaurės

belei K om orauskienei, Leonui K om orauskui

Lietuvos d v arų pastatam s.

M ūšyje sužeistas, sukilėlių vadas buvo g y d o ­ n in ių d v arin in k ų jį išdavė caro valdžiai. Karo

D varo isto rija siekia k u r kas an k stesn iu s

ir Irenai K om orauskaitei. 1940 m . sovietai dvarą nacionalizavo, d aug d aiktų išsivežė (d a ­

laikus. R advilų žem ėse Skrebiškio palivarkas

lis jų pateko į m uziejus). A ntrojo pasaulinio

pažy m ėtas 1786 m ., o n e tru k u s - 1798 m .

karo pabaigoje d v arin in k ai išvyko į V akarus. Tarybiniais m etais k u rį laiką dvaro rū m u o se

k unig aik štis K arolis R advila p erle id o jį v al­ dyti V oicekui B obinskiui. 1841 m . m in im as

veikė kultū ro s nam ai, gyveno žm onės. Kilęs

Skrebiškio sav in ink as A n tan a s K om orovskis. G al jis ir p asistatė sodybą, k u rio s lik u ­

gaisras dvaro rū m u s gerokai apgadino, jie n e ­ buvo atstatyti ir prad ėjo griūti.

čius d ab a r m atom e? D varas susijęs su 1863 m . sukilim u - čia suim tas vienas jo v ad ų - Z ig m an tas Siera­ kauskas (1826-1863). Kilęs iš Volynės n e ­ tu rtin g ų b ajo rų , baigė Rusijos arm ijos g en e­ ralin io štabo karo akadem iją, palaikė ryšius su an tiru sišk ai nusiteikusiais Lenkijos ir Lie­ tuvos inteligentais. P rasidėjus sukilim ui, p a ­ skirtas Lietuvos sukilėlių k a rin iu viršininku. Jo sutelkta apie 2500 sukilėlių rin k tin ė su ­ m ušė caro k ariu o m e n ę p rie Panevėžio, tačiau

SKUODAS. S kuodo r.,Skuodo m iesto senam iestis. D varo liekanos - Skuodo k rašto m uziejaus p astatas (Šaulių g. 3), šalia - buv. arklidės, k u rio se d ab a r įsik ū ru si spaustuvė ir redakcija. 1568 m. karalius Žygim antas Augustas Skuodo dvarą ir m iestelį padovanojo Ž em ai­ čių seniūnui Jonui C hodkevičiui, kuris daug prisdėjo prie dvaro ir m iesto suklestėjimo. D ė­ kingi J. C hodkevičiaus ainiai prie savivaldybės

373

SMALVOS

S

Ne kartą perstatyti Skuodo dvaro rūmai - dabar muziejus 657

neseniai pastatė p am in klą Skuodo puoselėtojui (skulpt. M. G rušas). 1625 m . dvaras vedybų k e­

Sližių kaim o centre stovi pam inklinis akm uo su iškaltu jam e bareljefu - m oteris laiko ra n ­

liu atiteko kitiem s garsiem s Lietuvos didikam s Sapiegoms, kurie Skuodą valdė iki 1831 m .

kose rugių pėdą. Pam inklas prim ena Pirm ojo pasaulinio karo tragediją, kuri įvyko 1917 m.

M atyt, už sukilim o prieš Rusijos carizm ą p alai­

liepos 25 d. Kaim o žm onės atsisakė vežti javus

kym ą caras atėm ė Skuodo dvarą iš Sapiegų ir perdavė kariuom enei. Kariškiai dvaro pastatus

prie kuliam osios, kurią buvo pastatę vokiečiai

pritaikė kareivinėm s, ta d vargu a r d ab artin ė jų išvaizda p rim en a Sapiegų ar d ar ankstesnius

javus išsivežtų vokiečių kariuom enė. Valstiečiai

laikus. T ik dvaro v ieta autentiška.

paliko. Atvyko kariuom enė ir pradėjo šaudyti į

- kaizeriniai okupantai.Kaim ui grėsė badas, jei kuliam ąją nutem pė į Sližių dvaro laukus ir ten susirinkusius valstiečius. Buvo žuvusių - jų p a­

SLIŽIAI.

U km ergės r. V eprių šen. D v a ­

ro so dyb o s frag m en tai V eprių p ašo n ėje - gy­ venam asis n am as, svirnas. 1866 ir 1887 m . m in im as Sližių dvaro savininkas B elinskis (ar B ielinskis). Yra žin o m a, k ad 1919 12 02 d v arą L ietuvos vyriau sy b ė konfiskavo, k a ­

vardės iškaltos pam inkliniam e akmenyje. D ab ar dvaro sodybos frag m en tai - p riv a ­ ti nuosavybė.

SMALVOS.

Z arasų r. T u rm an to šen.

D varo sodybos frag m en tai p rie Sm alvykščio

dangi jo savininkas (koks?) b u v o L enkijoje ir „yra L ietuvos p riešas“.

659 65S

Sližių dvaro gyvenamasis namas

Žvilgsnis pro Smalvų langą, kuris jau be stiklų

S

374

ŠOKAI

ežero, jo š. kran te. Išlikęs m ed in is p o n ų n a ­ m as su atv iru prieangiu. Ž in o m a, k ad čia buvęs dvaras 1580 m . priklau sė K elbauskam s, apie 1600 m . perėjo P o d b eresk ių nu o sav y b ėn , k u rie čia įk u rd in o vienuolius k a n a u n in k u s, apie 1609 m . p a sta ­ tė p irm ąją bažnyčią. P irm o sio s bažnyčios fu n d a to ria u s Jurgio S am sono P o dbereskio p o rtre tą galite p am aty ti d a b a rtin ėje b až n y ­ čioje (XX a. kopiją). Ji p astaty ta 1857 m . g ra ­ fų P liaterių lėšom is.

D v arvietę 1995 m . su rad o K ultūros pavel­ do cen tro archeologas E. Ivanauskas. Vėliau ją žvalgė archeologas A. Strazdas. D varvietės k u ltū rin ia m e sluoksnyje vyraująs X V I-X V III a. radiniai. M an o m a, k ad dvaras čia egzis­ tavo XVI a. antro jo je pusėje - X V II a. Vėliau čia jau kaim as. M an o m a, k ad čia buvo rašy tin iu o se šalti­ n iu o se m in im as Jono S tankevičiaus P a n e m u ­ nės dvaras. M iru s d v arin in k u i Jonai S tanke­ vičiui ir jo ž