Kaip tai įvyko? 9786094755149

Citation preview

Kaip tai įvyko?

Versta iš:

Ноте D id It Happen't Christoph Dieckm ann ansmers to Rūta Vanagaitė

Knygos leidybą iš daliesfinan savo Geros valiosfondas. Dėkojame šimtams Lietuvos, JA V , Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių geros valios žmonių, parėm usių knygos leidybą p er sutelktiniofinansavim o (crovvdfunding) kampaniją. Taip pa t dėkojame prisidėjusiem s prie knygos vertimo į lietuvių kalbą, jo dalykinio ir literatūrinio redagavimo.

K A IP T A I {VYKO? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą internetu, išleisti ar versti, platinti jo originalą ar kopijas. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISB N 978-609-475-514-9 © Rūta Vanagaitė, 2020 © Christoph Dieckmann, 2020

Kaip tai įvyko? CHRISTOPH DIECKMANN atsako RŪTAI VANAGAITEI

V IL N IU S 2 0 2 0

Dr. Christoph’a sD ieckm annasyra vokiečių istorikas. 2005-2014 m. j i s dėstė šiuolaikinės Europos istoriją Kylio universitete Jungtinėje Karalystėje. Nuo 2000 m. dalyvauja Tarptautinėje kom isijoje nacių ir sovietinio okupacinių režim ų nusikaltim am s Lietuvoje įvertinti. Ik i 2017 т. Fritz Bauer institute Frankfurte p rie M aino vykdė tyrimų projektą „R usijos pilietinio karo istoriografijajidiš kalba“. Šiuo metu dirba Berno universitete p rie istorijos garso projekto „Žydųpersekiojim o ga rsa i“. J o 2011 m. išleistas veikalas „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941-1944“ („ Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941-1944 m. j 2012 m. pelnė TarptautinįJad Vašem knygos apdovanojimą u ž tyrimą Holokausto tema. Rūta Vanagaitė yra lietuvių rašytoja ir žurnalistė.

Istorija nėrajuoda ir balta, jo je yra galybė p ilkų atspalvių. Christoph Dieckmann

TURINYS

Rūta Vanagaitė: pradžia..................................9 Žmonės galėjo rinktis.................................... 15 Vokietijos trauma......................................... 22 Lietuvos trauma.......................................... 30 „Žydas yra velnias"........................................ 35 Maži ir radikalūs........................................... 40 Masinių žudynių planai.................................. 44 Blitzkriegas: reikia pagalbininkų vietoje!...............52 Lietuvių nepriklausomybės svajonė................... 55 Lengva okupacija......................................... 61 Sukilimo kontroversijos..................................63 SS pasirodymas........................................... 69 Žydų panika............................................... 75 Lietuvos pasienio ruožas: pirmosios žudynės........82 Pogromai.................................................. 86 Pirmasis masinis žydų sušaudymas Kaune........... 93 Kelias j Panerius.......................................... 101 Improvizuoti lietuvių teismai........................... 116 Getai provincijos žydams................................120 Gyvųjų apiplėšimas.......................................123 j valdžią ateina Lietuvos fašistai........................ 129 „Nužudyti visus!"..........................................142 „Galutinis sprendimas" provincijoje....................150

Nerašyti įsakymai.......................................... 158 Skrajojantys žudikai.......................................164 100 000 miestuose įkalintų žydų....................... 172 Gyvenimas getuose: badas, poezija, mirtis............183 Pasirinkimas be pasirinkimo............................. 196 Atsitiktinė Europos žydų žūtis........................... 201 Pamirštos aukos: sovietiniai karo belaisviai............208 Pamirštos aukos: evakuotieji iš SSRS................... 224 Vergija...................................................... 230 SS legionui - ne!.......................................... 236 „Žūti kaip laisviems kovotojams"........................242 Išgyvenimas ir teroras.................................... 250 Pabaiga. Vilnius............................................255 Pabaiga. Šiauliai............................................262 Pabaiga. Kaunas........................................... 268 Nužudytieji „kiti"........................................... 273 Palaikų deginimas........................................ 281 Išgelbėti žydą.............................................. 285 Bažnyčios tylėjimas.......................................292 Trumpa lietuvių pasipriešinimo istorija.................297 Epilogas.................................................... 305 Svarbiausia naudota literatūra...........................314

RŪTA VANAGAITĖ: PRADŽIA

-ųjų žiema. Esu Varšuvoje, konferencijoje, per kurią bus pristatomas ir mano knygos „Mūsiškiai" vertimas į lenkų kalbą. Pirmasis pranešėjas - simpatingas akiniuotas vidutinio amžiaus vo­ kietis istorikas Christoph'as Dieckmannas. Mane pakeri jau pirmi jo kal­ bos žodžiai. Viskas, ką jis sako, taip aišku, ryšku ir netikėta. Po paskaitos prieinu prisistatyti: parašiau „Mūsiškius" - knygą apie Holokaustą Lietu­ voje, dėl tos knygos šioje šalyje kilęs didelis skandalas. Kaip nustembu, kai Christoph'as pagiria mano darbą - jis skaitęs knygą lietuviškai! Tais laikais Christoph'as dar labai daug rūkė, tad kai tik jis eina iš konferenci­ jos salės j gatvę dūmo, naudojuosi proga ir žygiuoju su juo. Vėliau lietuvių spaudoje pasirodė keli puikūs Christoph'o straipsniai, jis gynė kiekvieno teisę tirti skausmingus savo šalies istorijos faktus. Va­ dino tai pilietinio patriotiškumo, o ne etninio nacionalizmo aktu. Istorija nėra religija, rašė jis, tad ja nereikia tikėti. Ją reikia studijuoti, tirti ir pažinti. Po metų Christoph'as kartu su Nobelio premijos laureate rašytoja Svet­ lana Aleksijevič parašė įvadą „Mūsiškių“ vertimui į rusų kalbą. Svetlana dar vienas nuostabus žmogus, su kuriuo mane supažindino ši knyga. Dar po dvejų metų visos mano knygos buvo pašalintos iš Lietuvos kny­ gynų, aš pati tapau savo šalyje nepageidaujamu asmeniu ir kuriam laikui išvykau į Jeruzalę. Koks sutapimas - kaip tik tuo metu j Izraelį Jad Vašem, Tautos atminimo instituto, archyvuose padirbėti atvyko ir Christoph'as.

9

KAIP TAI ĮVYKO?

Jaunystėje Christoph'as studijavo teologiją Jeruzalės hebrajų universi­ tete, išmoko hebrajiškai ir pažino Jeruzalės senamiestį. Jis pasisiūlė nu­ sivesti mane ten, kur ruošiami skaniausi falafeliai, ir parodyti ant sena­ miesčio stogų besislepiantį etiopų vienuolyną. Pasivaikščioję užsukome pas mane kavos. Kalbėjomės apie jo vaikus, mano vaikus. „Kodėl su šiuo žmogumi, kuris tiek išmano apie Holokaus­ tą, kalbuosi apie vaikus? - staiga toptelėjo man. - Juk mane kamuoja ši­ tiek klausimų, gal bent dalį jų galėčiau jam užduoti?" Ir aš uždaviau. Vienui vienintelį klausimą: - Christoph'ai, išėjus „Mūsiškiams", lietuvių portale pasirodė straips­ nis apie mūsų tuomečio prezidento Valdo Adamkaus tėvą. 1941 metais ponas Adamkavičius vadovavo Kauno geležinkelio stoties policijai. Tų metų lapkritį į stotį buvo atvežti 5 00 0 Vokietijos ir Austrijos žydų. Juos išlaipino ir nuvarė į Kauno devintojo forto duobes. Niekas neišgyveno. Žurnalisto paklaustas, ar žinojo apie tėvo vaidmenį Holokauste, Valdas Adamkus atsakė: „Namuose apie tokius dalykus nekalbėjome." Aš vis gal­ voju - ar prezidento tėvas galėjo žinoti, kodėl į Kauną atgabenti 83 gy­ vuliniai vagonai, pilni žydų? - Esu tikras, jis to nežinojo. Tik keli žm onės iš SS ir vokiečių civilinės administracijos vadovybės galėjo žinoti, kad žydus iš Europos čia atve­ žė ne gete gyventi, o... Aš jau nebegirdėjau nė žodžio, mintys klydo kitur. Tai pastebėjęs, Christoph'as paklausė: - Rūta, ar klausote? - Ne, Christoph'ai, nebeklausau. Ką tik man šovė į galvą beprotiška mintis. Pasakyti? - Na, sakykite. - Žinote, kai parašiau „Mūsiškius", politikai ir istorikai apkaltino mane diletantiškumu. Jie piktinosi, esą kaip aš drįsusi rašyti knygą tokia sudė­ tinga tema, apie kurią nieko neišmanau. Taip, sutinku. Buvau ir tebesu

10

RŪTA VAHAOAITĖ: PRADŽIA

diletante. Knygą parašiau, bet daugybė neatsakytų klausimų liko. Ir vis kyla naujų. Kažkas yra pasakęs, kad Holokaustas - kaip juodoji skylė: kartą pradėjęs jį tyrinėti, nebegali ištrūkti. Ir štai kas nutiko: visiškai nety­ čia šiandien sutikau Jus, Christoph'ą Dieckmanną, kuris tiek daug išma­ no apie Holokaustą Lietuvoje. Prieš dvi minutes staiga supratau, ką rei­ kia daryti. Mudu turime parašyti knygą. Tai būtų pokalbių knyga: mano klausimai - Jūsų atsakymai. Aš klausčiau paprastai, gal net naiviai, kaip diletante. Nebijau pasirodyti neišmanėlė. Christoph'ai, nieko dabar ne­ sakykite. Apsvarstykite šią idėją ir, jei Jum s pasirodys įdomu, paskambin­ kite man, kol esate Izraelyje. Christoph'as paskambino po kelių dienų. „Pamėginkime, - pasakė. Atvažiuokite į Tel Avivą, pasikalbėsime. Atsivežkite diktofoną." Pirmadienį, karštą ir saulėtą 2018 metų kovo 13-ąją, atvažiavau į Tel Avivą. Užkopėme į viešbučio, kuriame buvo apsistojęs Christoph'as, sto­ g o terasą. Perstūmėme plastikines kėdes iš atokaitos į pavėsį. Išsitrau­ kiau diktofoną, padėjau ant plastikinio stalo, ir prasidėjo mudviejų kelio­ nė, trukusi dvejus metus...

Šaltiniai R. V.: „Mūsiškiuose" rašiau apie tai, KAS vyko Lietuvoje Holokausto me­ tu. Prisipažįstu, pati didžiumą gyvenimo ne ką apie tuos įvykius žinojau. Kaip ir nemažai kitų žmonių Lietuvoje. Gal todėl, nepaisant kontroversi­ jų, mano knyga sulaukė tokio pasisekimo. Juk ją parašiau ne dėl to, kad kitiems papasakočiau, ką jau žinau, o kad pati suprasčiau Holokaustą Lie­ tuvoje. Tai buvo pirmiausia mano pačios atradimo kelias, kelias iš neži­ nojimo į supratimą ir užuojautą. Tuo keliu su manimi nuėjo daug skaity­ tojų: buvo parduota 17 000 knygos egzempliorių, ji kelerius metus buvo viena iš dešimties skaitomiausiųjų Lietuvos bibliotekose.

Ch. D.: „Mūsiškiai“ buvo būtent apie tai, KAS įvyko. Tačiau rei­ kia žinoti ir KAIP. O sužinoję KAIP, geriau suprasime ir KODĖL.

n

KAIP TAI ĮVYKO?

Christoph'ai, Jūs tyrinėjote tiek daug skirtingų šalių archyvų įvairiomis kalbomis. Be abejo, gebėsite padėti man suprasti, KAIP ir KODĖL. Tačiau Jūs esate rimtas akademikas - kodėl sutikote kartu su manimi kurti knygą plačiajai visuomenei? Juk tokioje knygoje negalėsime sudėti tūkstančių išnašų kaip pagrindiniame Jūsų veikale. Knyga turi būti paprasta, lengvai skaitoma ir taip pat lengvai suprantama. Vis dėlto manau, kad privalo­ me tą paprastą knygą parašyti. Žinote, kodėl? Varšuvoje per konferenci­ ją, kur mudu susipažinome, Izraelio istorikas Efraimas Zuroffas pasakė: „Mes, istorikai, rašome akademines knygas, ir jas dažniausiai skaito tik ki­ ti istorikai. Norėdami paversti savo tyrimus prieinamais visiems ir šviesti visuomenę, turime samdyti viešųjų ryšių specialistus ar žurnalistus, kad užpildytų spragą tarp akademinių tyrimų ir neakademinės visuomenės."

Vis dėlto nenorėčiau, pildydamas šią spragą, pernelyg visko supa­ prastinti. Knyga, kurią pradedame kurti, turi būti lengvai skaito­ ma, bet neturi virsti lengvais skaitiniais. Manau, dialogo idėja la­ bai gera. Jūs galėsite man užduoti paprastus klausimus ir išklausyti mano atsakymus. Galėsime diskutuoti, aptarti. Man neteks visko pernelyg supaprastinti. Aš noriu padėti žmonėms, kurie nori su­ prasti sudėtingą mūsų praeitį. Aš - ne tik istorikas, bet ir švietėjas, mokytojas. Todėl ir pasakiau: „Gerai, Rūta, rašykime šią knygą.“ Nenoriu maitinti skaitytojų paprastomis istorijomis ar paprastais mitais. Noriu, kad jie skeptiškai vertintų mano žodžius, mąstytų ir susidarytų savo nuomonę. Kita vertus, mano kvalifikacija pakan­ kama. Šiai temai skyriau beveik du savo gyvenimo dešimtmečius. Atlikau tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse. Per tuos me­ tus visame pasaulyje dalyvavau diskusijose apie vokiečių okupa­ ciją ir Holokaustą kitose šalyse, ne tik Lietuvoje, tad skaitytojai turi manimi šiek tiek pasitikėti. Pagrindinė mano knyga apie Lietuvą 1941-1944 metais parašy­ ta vokiečių kalba ir išleista 2011-aisiais. Ji dar neišversta į jokią kitą kalbą, tačiau norintieji gali patikrinti kiekvieną mano sakinį - visi

12

ROTA VANAGAITĖ: PRADŽIA

šaltiniai nurodyti išnašose. Jei kas rastų faktinę klaidą, aš pats pir­ mas ją pripažinčiau. Kartais istorikai aptinka naujų dokumentų, kurie leidžia iš naujo įvertinti aprašytą įvykį. Nėra jokios statiš­ kos, nepajudinamos istorinės tiesos, kurią norėčiau ginti, - daly­ vaujame bendrame mokymosi procese kartu su akademine (o su šia knyga - ir neakademine) visuomene. Ar galėtumėte išvardyti archyvus, kuriuose atlikote tyrimus?

Gerai. Pagal valstybes. L i e t u v a : Centrinis valstybės archyvas; Ypatingasis archyvas (bu­ vęs KGB ir Lietuvos komunistų partijos archyvas); Valstybinis Vil­ niaus Gaono žydų muziejus; Kauno regioninis valstybės archyvas; Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius. V o k i e t ij a : Federalinis archyvas su padaliniais Berlyne; K a­ ro archyvas Freiburge; šiuolaikinės istorijos institutas Miunche­ ne; teismų ir teismo tyrimų dokumentai (Liudvigsburge, Vysbadene - apie Karlą Jagerį ir Einsatzkom m ando 3\ Viurcburge - apie Martiną Weissą, Ypatingąjį būrį ir Panerius; Šlėzvige - apie Šiau­ lių apygardos komisarą (Gebietskommissar) Hansą Gewecke; Kaselyje - apie 11-ąjį Lietuvos policijos batalioną, daugybę kitų as­ menų ir formuočių). I z r a e l i s : Jad Vašem (Yad Vashem) archyvai; Geto kovotojų na­ mų archyvai; Žydų išeivių iš Lietuvos asociacijos Ig u djocei Litą Izraelyje archyvas; Centrinis žydų tautos istorijos archyvas. L a t v i j a : Valstybinis istorijos archyvas; Nacionalinis archyvas (dokumentai apie vokiečių administraciją, ekonominius vienetus ir policiją). R u s ij a : Ypatingasis (trofėjų) archyvas; Rusijos Federacijos vals­ tybinis archyvas (Ypatingųjų komisijų medžiaga, Niurnbergo do­ kumentai, medžiaga apie sovietinius karo belaisvius).

13

KAIP TAI ĮVYKO?

D i d ž i o j i B r i t a n i j a : Londono viešoji įrašų tarnyba (britų pa­ gautų ir įrašytų vokiečių radijo kalbų okupuotoje SSRS teritori­ joje nuorašai). 7. J А V : Nacionalinis archyvas; Holokausto memorialinis muzie­ jus Vašingtone; YIVO, Judaikos tyrimų institutas, Niujorke. Įspūdinga. Keliomis kalbomis skaitėte?

Holokaustas buvo europinis reiškinys. Rimtam istorikui, kad gerai suprastų, kas, kaip ir kodėl atsitiko, geriausia būtų mokėti skaityti dokumentus dvidešimčia kalbų. Tačiau mūsų galimybės ribotos, o kur dar pinigai ir laikas... Man pasisekė atlikti studijas vokiečių, jidiš, hebrajų, anglų, rusų ir lietuvių kalbomis.

14

ŽMONĖS GALĖJO RINKTIS

Nuo ko pradėsime?

Pirmiausia pasakysime, kad žmonėms patinka determinizmas. To­ dėl reikia labai kritiškai vertinti paplitusias prielaidas. Pavyzdžiui, daugelis žmonių vis dar mano, kad Adolfas Hitleris labai anksti su­ rezgė planą išžudyti visus žydus ir įgyvendino jį per Holokaustą. Argi ne taip buvo?

Toks požiūris pernelyg deterministinis. Tačiau iki aštuntojo ar de­ vintojo dvidešimto amžiaus dešimtmečio vyravo naratyvas, grįs­ tas prielaida, kad vokiečių visuomenėje galiojo vieno vado dikta­ tūra, visi kiti tiesiog vykdė nurodymus. Aštuntajame dešimtmety­ je buvo pasiūlytas kitas naratyvas: vokiečių vadas buvęs silpnas, o visi kiti - kariuomenė, biurokratija, partija, SS - varžęsi tarpu­ savyje, siekdami tik savo interesų ir tikslų. Esą šis konkurencijos procesas lėmęs tuos įvykius, tarsi tai būtų buvęs koks nors auto­ matiškas radikalėjimas. įdomu ir daug pasako tai, kad abiem šiomis prielaidomis po karo gindamiesi teisme naudojosi karo nusikaltėliai, ir abi jos ge­ rai veikė. Vieni karo nusikaltėliai teigė: „Privalėjome vykdyti įsa­ kymą, tad atsakomybė ir kaltė - ne mūsų.“ Kiti teisinosi: „Struk­ tūros buvo anonimiškos, niekas nežinojo, kas dedasi. Buvome tik

15

KAIP TAI ĮVYKO?

mechanizmo sraigteliai.“ Pagal abi šias gynybos strategijas, kaltinti negalima nieko, išskyrus pagrindines figūras - Hitlerį, Himmlerį, Heydrichą ir Goebbelsą. Daug kas teigė, esą žiaurumus vykdė tik SS! Mano manymu, abu šie naratyvai neatitinka istorinės tiesos. To­ kios gynybos strategijos paneigia asmens pasirinkimą ir atsakomy­ bę. Žmonės mėgina atsiriboti nuo kaltės: „Tai buvau ne aš.“ / „Tai darėme ne mes.“ Kalbant apie Holokaustą, pasirinkimo ir atsa­ komybės dilema taikytina visiems - nuo ministro iki kiemsargio: 1941 metais Vilniuje visų kiemsargių klausė, ar jų name yra žydų. Jei jų buvo, kiemsargis galėjo rinktis, ką atsakyti. Deja, dauguma jų atsakė „taip“, tik keli - „ne“. O kaip atrodytų nedeterministinis požiūris?

Yra kitoks, naujesnis, požiūris. Jis artimesnis tiesai. Pavadinkime jį evoliuciniu. Juo vadovaudamiesi, suvokiame, kad Hitleris nepla­ navo Holokausto iš anksto. Daug kas išsirutuliojo Antrojo pasau­ linio karo metu, sąveikaujant skirtingiems vokiečių kariuomenės ir administracijos padaliniams. Susidarydavo ar tyčia buvo kuria­ mos situacijos, kai vokiečiams reikėjo priimti sprendimus. Tam tik­ ru metu masinės žydų žudynės jiems atrodė vienintelis sprendi­ mas, vienintelė išeitis. Žudymas - kaip atsakymas? Vienintelė išeitis? Bet kodėl? Ar įmanoma mūsų knygoje paaiškinti, KODĖL įvyko Holokaustas?

Klausimas KODĖL kamuoja mus visus. Mano manymu, raktą rasi­ me, jei pirma nuodugniai ir iš esmės išnagrinėsime klausimą KAIP. Tai darydami, netrukus pastebėsime, kad mėginimai skubiai atsa­ kyti KODĖL dažnai žlunga. Pavyzdžiui, galima sakyti: „Holokaus­ tas Lietuvoje įvyko dėl antisemitizmo.“ Tačiau štai kontrargumen­ tas: Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo beveik nebuvo smurtinių

16

ŽMONĖS GALĖJO RINKTIS

antisemitizmo apraiškų, kitaip nei Rumunijoje, Lenkijoje, Vokie­ tijoje ar Prancūzijoje. Tada iškyla laiko ir vietos problema. Kodėl tuo istoriniu mo­ mentu, kodėl toje vietoje? Žydai palyginti taikiai gyveno Lietu­ voje apie 700 metų. Tai kas gi atsitiko? Kodėl, pavyzdžiui, vos per šešias savaites, per 1941 metų birželį ir liepą, buvo nužudyta 20 000 žydų vyrų? Kaip galėtume paaiškinti, kodėl tai nutiko Lietuvoje būtent 1941-aisiais, o ne kitu metu toje pačioje teritorijoje tarp tų pačių žmonių? Kas pasikeitė Lietuvoje nuo aštuoniolikto devyniolikto amžiaus, kad tapo įmanomos masinės žudynės? Iki 1941 metų žydai buvo patyrę tam tikros diskriminacijos, tačiau ženklaus smurto nebuvo. Kartais pasitaikydavo šiokių to­ kių antisemitinių išpuolių, bet kitose Europos šalyse antisemiti­ nio smurto buvo kur kas daugiau. 1915 metais, traukiantis Rusijos kariuomenei, Lietuvos teritorijoje buvo surengti keli pogromai. Bet dauguma tų pogromų vykdytojų buvo kazokai, ne lietuviai! Ir štai vos po 26 metų Lietuvoje prasideda milžiniško masto smurtas prieš žydus! Kas gi nutiko per du su puse dešimtmečio tarp dvie­ jų pasaulinių karų? Tai ir yra mūsų klausimas. Kas nutiko, kad lietuviai ėmė kolaboruoti su naciais...

Aš nevartoju žodžio „kolaboruoti“. Kodėl ne? Visi jj vartoja.

Tai yra „prisvilęs“, kaip anglai sako - bum ed, terminas, nenaudin­ gas mūsų istorinei analizei. Žodį „kolaboravimas“ 1940 metais pir­ mas pradėjo vartoti Prancūzijos Viši režimas, valdęs neokupuotas valstybės dalis. Jis (režimas) naciams pasiūlė „kolaboravimo“ po­ litiką, kitaip tariant, bendradarbiauti. Iš pradžių tai buvo palyginti

17

KAIP TAI ĮVYKO?

neutralus terminas. Per Antrąjį pasaulinį karą daugelyje valstybių vietos gyventojai kolaboravo su naciais. Vėliau, po karo, jie buvo teisiami už tėvynės išdavystę. Žodis „kolaborantas“ virto teisiniu terminu, tolygiu „išdavikui“. Pačiame žodyje „kolaborantas“ yra vertinimas. Tai labai neigiamas žodis. Analitinė problema ta, kad dauguma su naciais kolaboravusių žmonių tai darė norėdami pasitarnauti savo šaliai ir vedami tam tikros, dažniausiai fašistinės, jos ateities vizijos - sukurti etniškai gryną, kariškai stiprią tautinę valstybę. „Sveiką“ valstybę, kurio­ je nebūtų vietos etninėms mažumoms. Visi tie pagarsėję lietuviai, bendradarbiavę su naciais 1941 metais, - Juozas Ambrazevičius, Kazys Škirpa, Jonas Noreika - nieku gyvu nemanė išduodantys savo valstybę. Jie norėjo tarnauti Tėvynei. Tai kokį terminą vartotumėte vietoje žodžio „kolaboravo"?

„Bendradarbiavo“. Bet argi šis žodis nereiškia, kad abi pusės yra bemaž lygios, partnerės?

Taip, tai problema. Todėl turime galvoti apie galią ir pasirinkimą. Žinoma, nevalia pamiršti galios hierarchijos. Pasirinkimo sampra­ ta itin svarbi, nes su naciais bendradarbiavę žmonės neretai apsi­ galvodavo. Kartais jie būdavo priversti toliau bendradarbiauti, nes pasitraukti buvo sudėtinga. Kitais atvejais tam tikru momentu jie nebesutikdavo toliau bendradarbiauti, nes manė, kad tai pakenks jų šaliai. Mes, istorikai, neturėtume būti teisėjai. Po karo tribunolų teisėjai klausė: „Ar šis asmuo išdavė savo valstybę?“ Istorikai turi klausti ne to. Mes turėtume klausti: „Ką šis žmogus padarė? Ko­ dėl jis tai padarė? Kokios buvojo galimybės rinktis?“ Tie klausi­ mai susiję su vieta ir laiku: kur viskas vyko, kokiomis aplinkybė­ mis ir kaip įvykiai rutuliojosi laikui bėgant.

18

ŽMONĖS GALĖJO RINKTIS

Mano galva, terminas „bendradarbiavimas“ yra neutralus. Mo­ ralinis įvertinimas priklauso nuo konkrečių asmens veiksmų - ką iš tiesų darė tie su naciais bendradarbiavę žmonės. Kai kurie iš jų dirbo miestų administracijose, atliko užduotis, pavestas nacių, ta­ čiau tuo pat metu padėjo šių aukoms. Nuo itin neigiamo termino „kolaborantai“ - vos žingsnelis iki Holokaus­ to dalyvių išvadinimo išgamomis ar degeneratais. Tai reiškia, kad jie bu­ vo visuomenės atmatos. Ne tokie kaip dauguma mūsų. Ne tokie kaip vi­ sa mūsų tauta. Toks Holokausto naratyvas vyrauja Lietuvoje.

Būtent. Tai yra „kitų“ kaltinimas. Tai yra kaltės perkėlimas. Tai taip pat reiškia, kad nusikaltimas marginalizuojamas. Esą jame daly­ vavęs visuomenės užribis, o pati visuomenė likusi nesuteršta.

Lietuvių visuomenėje buvo nusikaltėlių, buvo bendradarbiavusių­ jų su naciais, buvo aukų, buvo ir stebėtojų, likusių nuošalyje. O dar buvo gelbėjusių žydus. Kartais tie patys žmonės rinkosi skirtingai elgtis skirtingu metu, besikeičiant jų vaidmenims ar aplinkybėms! Klausiausi žymaus lenkų rašytojo Jano Tomaszo Grosso paskaitos. Jis sa­ kė, kad senasis skirstymas j tris kategorijas - nusikaltėliai, likusieji nuo­ šalyje, gelbėtojai arba pasipriešinimo dalyviai - nėra tinkamas. Tarp šių trijų grupių buvo daugybė kitų Holokausto dalyvių kategorijų: adminis­ travusieji, besipelniusieji, padėjėjai, ryšininkai ir kiti. Gal tai tiesa? Mes, lietuviai, pratę manyti, kad nacių režimas jokio pasirinkimo nepalikdavo. Žmonės, šaudę žydus prie duobių, buvo priversti tai daryti, nes jei būtų atsisakę, naciai juos pačius būtų nužudę. Sakykite, ar žmonės Lietuvoje nacių okupacijos metu tikrai galėjo rinktis?

Taip, galėjo, bet tas pasirinkimas buvo ribotas. Pasirinkimas vi­ sada susijęs su galia. Su vokiečiais bendradarbiavę lietuviai tokio

19

KAIP TAI ĮVYKO?

pasirinkimo, kokį turėjo patys vokiečiai, tikrai neturėjo, ne. Ta­ čiau galimybė rinktis buvo. Iš kur tai žinome? Tai sužinome isto­ riškai ištyrinėję skirtingų žmonių elgesį tuo pat metu toje pačioje situacijoje. Neteisiame tų žmonių iš savo dabartinio taško žvelgda­ mi į praeitį. Net jei norėtume save tokiais laikyti, mes tikrai nesa­ me geresni už tuos, kurie gyveno penktajame dešimtmetyje. Tin­ kamas požiūris - įvertinti du į tokią pat padėtį pakliuvusius, bet skirtingai pasielgusius lietuvių ar vokiečių karininkus. Pasitelki­ me garsų pavyzdį iš vokiečių pėstininkų bataliono Baltarusijoje. Ten buvo trys padaliniai, kiekvienam vadovavo vis kitas karinin­ kas. Visiems buvo įsakyta šaudyti žydus. Vienas karininkas nesi­ priešinęs vykdė įsakymą, kitas pasakė, kad įsakymo nepalaiko, ta­ čiau vis vien pakluso, o trečiasis atsisakė - ir nebuvo nubaustas. 1941 metų rudenį grupei Antano Impulevičiaus 12-ojo lietuvių bataliono kareivių, vadovaujamų karininko Juozo Krištaponio (Krikštaponio), buvo įsakyta sušaudyti šimtus žydų Rudenske Baltarusijoje. Dauguma kareivių atsisakė. Krištaponis pakvietė savanorius iš kitų padalinių. Jis sugebėjo surinkti pakankamai šaudyti pasirengusių žmonių. Visa tai dokumentuo­ ta Alfredo Rukšėno tyrime apie Impulevičiaus bataliono veiklą Baltaru­ sijoje. Beje, tam Juozui Krištaponiui Ukmergės centre stovi paminklas, ir niekas iki šiol nedrįsta jo nugriauti.

Taip, žmonės galėjo rinktis. Įdomus, bet mažai žinomas faktas apie Holokausto nusikaltimus yra tas, kad tie, kurie atsisakė juose da­ lyvauti, nebuvo nubausti. Dažnas iš atsisakiusiųjų buvo siunčia­ mas dirbti kitų darbų. Po karo nusikaltėliai sakė: ,Jei nebūčiau šo­ vęs, būtų nušovę mane.“ Ne. Kiek žinau, to nėra buvę niekada. Nė vieno tokio atvejo nei Vokietijoje, nei Lietuvoje. Jei žmones per­ sekiojo ir baudė, tai už vagystes, dezertyravimą ar karo įstatymų pažeidimą, bet ne už tai, kad atsisakė šaudyti nekaltus žmones.

20

ŽMONĖS GALĖJO RINKTIS

Jei žmonės turėjo pasirinkimą, kodėl tiek daug jų rinkosi bendradarbiau­ ti, žudyti ar siųsti kitus myriop, grobti žydų nuosavybę? Kur mums pra­ dėti ieškoti atsakymų?

Siūlau pirmiausia pakalbėti apie Vokietijos ir Lietuvos istorines traumas. Tai dvi labai skirtingos dviejų tautų traumos.

21

VOKIETIJOS TRAUMA

Ar turime kalbėti apie Vokietiją, norėdami suprasti Holokaustą Lietuvoje?

Turime pirmiausia suprasti vokiečių antisemitizmą, nes tai jie ini­ cijavo bandymą išžudyti visus jiems pavaldžiose teritorijose, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, gyvenusius žydus ir tapo pagrin­ dine to bandymo varomąja jėga. įvertinkime, kas vyko Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo. Daugelis vokiečių nepajėgė susitai­ kyti su pralaimėjimu. Jie buvo įsitikinę, kad jų šalis išduota. Ne­ mažai elito atstovų neprisiėmė atsakomybės už pralaimėtą karą, vertė kaltę žydams ir kairiesiems. Žydai ir kairieji sužlugdė užnu­ gario zoną. Didelė dalis vokiečių mąstė šitaip: „Mes nepralaimė­ jom e, Wermachtas nepralaimėjo, kareiviai nepralaimėjo. Jung­ tinės britų, prancūzų ir amerikiečių pajėgos nugalėjo dėl žydų ir kairiųjų - socialdemokratų ir komunistų - sukelto nestabilumo Vokietijos užnugaryje. Baisus ketverius metus trukęs karas, mili­ jonų kareivių ir civilių netektis - kam visos tos aukos? Matyt, mus apgavo. Kito paaiškinimo negali būti. Mus paprasčiausiai apgavo.“ Taigi, nacių judėjimas Vokietijoje gimė kaip atsakas j šią traumą?

Taip. Jis prasidėjo nuo vienos pagrindinės minties - ištrinti iš is­ torijos pralaimėjimo metus ir atkurti tariamai prarastą Vokietijos tautinę garbę. 1918 metai negali pasikartoti.

22

VOKIETIJOS TRAUMA

1918 metais visos antisemitiškai nusiteikusios partijos Vokie­ tijoje buvo visuomenės paribiuose. Tačiau nacionalistinė antise­ mitizmo ideologija jau egzistavo. Jos pozicija ženkliai sustiprėjo dėl minėtosios interpretacijos, kodėl Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Vis dėlto prireikė tam tikro laiko, kol antisemitiz­ mas ėmė vyrauti. Tik ketvirtojo dešimtmečio pradžioje naciams pavyko tapti palyginti didele ir įtakinga partija, svarbia visuome­ nės veikėja, atvirai skelbiančia žydus valstybės ir tautos priešais. Panašus procesas vyko po Pirmojo pasaulinio karo Rusijoje: antirevoliucinės jėgos (pavyzdžiui, baltieji) ar nacionalistinė parti­ ja, pralaimėjusios pilietiniame kare 1917-1920 metais, imdavo kal­ tinti žydus sabotažu, išdavyste ir lojalumo trūkumu. Todėl 1918— 1920 metais Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje buvo kelios di­ delės pogromų prieš žydus bangos, visada su šūkiais „Žydai mus išdavė!“, „Šalin žydus!“ ar „Žydai - bolševikai!“ Pirmaisiais metais po karo Vokietija ir kitos Europos šalys dėjo milžiniškas pastangas, kad atsigautų, ir daugeliu atžvilgių gyveni­ mas grįžo į vėžes. Tačiau 1929-aisiais prasidėjo pasaulinė ekono­ mikos krizė. Deja, pagrindinė politinė reakcija visame pasaulyje buvo ekonominis nacionalizmas - pasitraukti iš pasaulio rinkų, elgtis egoistiškai. Taigi, situacija vis prastėjo - įsisuko žemyn krypstanti spiralė. Nemažai vokiečių, kaip ir daugelis europiečių, krizės akivaizdo­ je priėjo išvadą, kad liberalizmas, demokratija ir kapitalizmas ne­ beveikia, jų laikas baigėsi. Fašistai tikėjo, kad ateitis priklauso jiems ir kad jie varžosi su bolševikais. Ir fašistai, ir bolševikai tvirtai laikėsi tokios pat nuo­ statos: jokių teisių individui, tik kolektyvinės teisės. Per 1930 me­ tų rugsėjo rinkimus nacių partijos populiarumas šoktelėjo iki 18,3 procento - už ją balsavo daugiau kaip 6 400 000 žmonių,

23

KAIP TAI ĮVYKO?

nors 1928 metais ji surinko tik apie 800 000, arba 2,6 procento, balsų. Visoje Europoje įsigalėjo ekonominis nacionalizmas: „Pa­ saulinė rinka žlugo, gelbėkime savo kailį.“ Nebeliko jokio dau­ giašalio bendradarbiavimo. Kokia tos sėkmės paslaptis? Ką naciai žadėjo vokiečių tautai?

Adolfas Hitleris 1933 metais į valdžią atėjo pažadėjęs atgauti Vo­ kietijai garbę. Grąžinti tvarką, sukurti stiprią valstybinę ekonomi­ ką. Išgydyti 1918 metų traumą. Pasak jo , Vokietija niekada netu­ rinti grįžti į 1918 metus: „Mūsų tėvai karą pralaimėjo dėl to, kad buvo pernelyg liberalūs, pernelyg švelnūs. Mes būsime kitokie. Būsime stiprūs, greiti, nesigailėsime priešų. Sugebėsime sukur­ ti stiprią tautinę valstybę.“ Nacių mąstysena rėmėsi etniniu nacionalizmu. Jiems karas bu­ vo ne blogis, o gamtos dėsnis. Hitleris buvo įsitikinęs, kad tautos turi negailestingai grumtis dėl ribotų išteklių. Jam karas buvo is­ torijos dėsnis. Jei vokiečiai nesą pasirengę tose grumtynėse da­ lyvauti su kareiviais ir ginklais, jie, jau ir taip pažeminti 1919 me­ tų Versalio sutarties, galį tikėtis tik dar didesnio nuopuolio. Tuo metu dėl karo ir ispaniškojo gripo Vokietija neteko daugybės gy­ ventojų, irjos populiacijos augimas lėtėjo. Hitleris bandė pasaky­ ti taip: „Mums būtina atsigauti. Turime gimdyti daugiau vokiečių. 4 Ne tų kumpomis nosimis, o blondinų - aukštų, dailių. Jei dabar nepakeisime šalies likimo, niekada daugiau nebūsime laimėtojai ir galiausiai išvis išnyksime.“ Labai patraukli ideologija - optimistiška ir itin patriotiška...

Tiesa, bet iš esmės ji grįsta kone religine pragariška baime, kad vo­ kiečių tauta visiškai žlugs. Radikalūs vokiečių nacionalistai panika­ vo: „Mūsų tautai nepakanka vietos. Vokiečių, įskaitant ir austrus, ir

24

VOKIETIJOS TRAUMA

Sudetų vokiečius, yra 80 milijonų, bet mums gresia pavojus nesu­ gebėti jų išmaitinti. Mums reikia didinti žemės ūkio našumą, rei­ kia daugiau žemės.“ Hitleris nemanė, kad, daugėjant gyventojų, pakaks technologijų ir pajėgumų geresniam gyvenimui ir dides­ niam maisto kiekiui užtikrinti. Jei vokiečiai neturės pakankamai žemės prasimaitinti, tauta nukeliaus į istorijos sąšlavyną. Vokie­ čių tautai taip nutikti negali. Todėl naciai, 1941 metų pavasarį nusprendę 30 milijonų sve­ timtaučių pasmerkti mirti iš bado, nesijautė planuojantys nusikal­ timą - veikiau priimantys svarbų sprendimą vokiečių tautos labui. Nesijautė planuojantys nusikaltimą?

Jie manė, kad skrupulingai paiso istorijos dėsnių: žudo kitus žmo­ nes dėl to, kad vokiečiai ir stipri Vokietija galėtų ir toliau egzis­ tuoti bei klestėti. Panašiai iki šiol (net kai jų idėjos buvo gerokai sukompromi­ tuotos) teigia marksistai: „Mes žinome, ko moko istorija, - vyks­ ta klasių kova, ir mes veikiame pagal istorijos reikalavimus.“ Ki­ tiems, pavyzdžiui, tokiems religiniams fanatikams kaip džihado kovotojai, istorija yra tik Dievo sinonimas: „Žinome, ko iš mūsų nori Dievas, todėl kariaujame džihadą.“ Jei manai, kad supran­ ti istorijos dėsnius, ir save paverti jų įrankiu, tikslas tau pateisi­ na priemones. Trečiąjį ir ketvirtąjį dvidešimto amžiaus dešimtmečius Euro­ poje itin stiprėjo fašistiniai judėjimai. Tuo metu žlugo labai daug demokratinių valstybių. Žmonės manė, kad demokratijos, libera­ lizmo laikai baigėsi. Ateitis priklauso fašizmui arba bolševizmui. Jei nenorime bolševikų sistemos, turime rinktis fašistinį sprendi­ mą - stiprią tautinę valstybę. Dabar mums sunku tai suprasti, nes nuo 1945-ųjų prasidėjo demokratijos atgimimas.

25

KAIP TAI ĮVYKO?

Ar tuo metu besikūrusios valstybės privalėjo rinktis - bolševizmas ar­ ba fašizmas?

Europoje matome vieną sovietų valstybę ir dvi fašistų valstybes Italiją ir Vokietiją. Kitos valstybės virto konservatyviomis dikta­ tūromis. Pirmoji 1926 metų gegužę tokia tapo Lenkija. Tų pačių metų gruodį jos pavyzdžiu pasekė Lietuva. Čia įvyko perversmas, ir šalis pasuko nebe demokratijos keliu. Po perversmo prezidentu tapęs Antanas Smetona nenorėjo sekti Italijos bei Vokietijos ke­ liu ir rinktis fašizmą. Jis kalbėjo apie nacių „zoologinį nacionaliz­ mą“. Smetona manė, kad nėra reikalo rungtis su kitomis tautomis ar valstybėmis, vietos užtenka visiems. Taiki žydų, lietuvių, len­ kų ir rusų konkurencija miestuose gali padėti sukurti geresnį gy­ venimą. Gyvenimą be nesutarimų. Jis nemanė, kad reikėtų pa­ pildomų įstatymų ar papildomų mokesčių skirtingoms etninėms grupėms šalyje. Grįžkime prie Vokietijos. Kas vyko iškilus Adolfui Hitleriui?

Ketvirtajame dešimtmetyje užaugo visiškai nauja karta. Jauni vy­ rai, gimę per Pirmąjį pasaulinį karą ar prieš pat jį, patys nekaria­ vę, puoselėjo daugybę ambicijų ir turėjo daug testosterono. Tikė­ tina, jie mąstė: „Mūsų tėvai pralaimėjo karą, nes nebuvo pakanka­ mai stiprūs. Mes nekartosime jų klaidų, nes siekiame mūsų tautos gerovės.“ Jie nieko nenutuokė apie tai, kas vyko kare. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje jiems teko jėgos postai. Tai žinodami, įsivaizduokime 1936 metus ir olimpines žaidy­ nes Berlyne. Viso pasaulio dėmesys prikaustytas prie Vokietijos. Ką mato į Berlyną suvažiavę žmonės? Klestinčią tautinę valstybę. Vokietija atsigavo iš gniuždančios ekonomikos krizės, atgavo tau­ tinę garbę. Su žydais ten elgiamasi kaip su antrarūšiais piliečiais, bet jų tėra mažuma, vos 0,7 procento gyventojų. 26

VOKIETIJOS TRAUMA

Tuomet, 1936-aisiais, žydai Hitleriui nebuvo problema?

Hitleriui žydai visada buvo problema. Vokietijoje vyravo tendenci­ ja išstumti žydus. 1933-iaisiais iš šalies išvyko bemaž 40 000 žydų, 1934-1937 metais - po 20 000-25 000 kasmet. Bet 1936-aisiais jau buvo žydų, kurie, išvykę 1933-iaisiais naciams pradėjus anti­ semitinę politiką, grįžo į Vokietiją, kitose šalyse patyrę nepake­ liamų sunkumų. 1935 metų rugsėjį priėmus Niurnbergo įstatymus, tie žydai mąstė: „Mes čia nesame lygūs, bet su tuo galime gyven­ ti. Per istoriją esame susidūrę su tokia padėtimi. Savaime tai nė­ ra katastrofa.“ 1936 metais Vokietijoje tebegyveno 420 000 žydų. Ar 1936-aisiais naciai mintyse jau brandino naujo karo idėją?

Taip. Hitleris į valdžią atėjo būdamas tikras, kad vokiečiai turi rengtis karui, bet kariauti tik tada, kai bus pasirengę. Karo tikslas įgyti daugiau erdvės tautai. Vokietijos imperija turėjo būti sukurta per labai trumpą laikotarpį. Kur gauti erdvės? Rytuose: Lenkijoje, Ukrainoje, Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir Rusijoje. Kaip paaiškinti Vokietijos ekonomikos atsigavimą ketvirtajame dešimtmetyje?

Jis buvo grįstas padidintu kariuomenės finansavimu. Taikant mo­ derniausius finansų ir ekonomikos valdymo metodus, buvo sie­ kiama didinti paklausą daugelyje visuomenės sektorių. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje daugeliui, nors ne visiems, Vokietija atro­ dė puiki vieta, viena sėkmingiausių valstybių. Visi Europos fašisti­ niai judėjimai, tarp jų Lietuvos, laikė Vokietiją sektinu pavyzdžiu. Tuo metu Vokietijoje nebuvo daug persekiojimo aukų - gal 100 000 žmonių kalėjimuose, dauguma kairieji. Atrodė, kad to­ kią kainą reikia sumokėti už stiprų konservatyvų valstybingumą. Tas pat vyko Lenkijoje ir Lietuvoje. Izoliavimo ir priverstinio dar­ bo stovyklos Lietuvoje egzistavo jau ketvirtajame dešimtmetyje.

27

KAIP TAI ĮVYKO?

Kam jos buvo skirtos?

Politiniams oponentams! Stovyklos buvo mažos, jose tilpo vos po kelis šimtus žmonių. Lietuvoje buvo karo padėtis. Lietuvoje, ne Vokietijoje. Visi to meto užsienio korespondentai kalbėjo apie na­ cių Vokietijos sėkmę! Vadinasi, ateitis priklausė fašistams. Žiūrė­ kite, tie bolševikai 1932-1933 metais milijonus savo piliečių nu­ marino badu Ukrainoje, jie milijonus siunčia į lagerius. Ar Vokie­ tijoje vyksta kas nors panašaus? Ne. Kada naciai ėmė rengtis naujam karui?

Lūžis Hitlerio sąmonėje įvyko, regis, 1937 metų lapkritį. Yra išli­ kęs labai svarbus dokumentas - Hossbacho memorandumas. Ja ­ me apibendrintas Hitlerio irjo karo bei užsienio politikos vadovų susitikimas, įvykęs Berlyne 1937 metų lapkričio 5 dieną. Šio do­ kumento svarba dažnai nuvertinama. Kas gi parašyta memorandume?

Apie šį dokumentą žinojo tik kelios dešimtys Vokietijos politinio elito atstovų. Jame aiškiai išdėstytas visą laiką nacių elito keltas tikslas: pasirengti karui per artimiausius metus ir visų pirma už­ pulti Čekoslovakiją. Kodėl Čekoslovakiją?

Čekoslovakijoje gyveno 3 milijonai etninių vokiečių, dauguma itin supramonintoje Bohemijoje, Vokietijos pasienyje. Memorandu­ me rašoma, kad ir Austrija turi būti inkorporuota į Vokiečių reichą. Tai turi būti pasiekta jėga, o ne diplomatinėmis pastangomis. Po to Vokietija rengtųsi didesniam, tikram, karui 1943 ar 1945 metais. Tai yra apie 6-7 metus rengtųsi dideliam karui, naudodamasi čekų pra­ mone ir austrų žmonių ištekliais, taip pat abiejų šalių žemės ūkiu.

28

VOKIETIJOS TRAUMA

Taigi, prasidėjo pasirengimas. Hitlerį supusius, bet jo karo pla­ nų nepalaikiusius karinius ir politinius lyderius pamažu keitė jau­ ni ir agresyvūs naciai. Jie 1938-1939 metais kurpė skandalus, kad atsikratytų senosios gvardijos: tas vedė buvusią prostitutę - de­ ja, teks atsistatydinti; anas įtariamas homoseksualumu - ir jam čia ne vieta. Iki 1939 metų Hitleris sugebėjo sutelkti aplink save tik visiškai su juo sutinkančius ir jo doktriną palaikančius žmones.

29

LIETUVOS TRAUMA

O kokia buvo m ano tautos trauma?

Prieš ją įvardydami turime pirma suprasti, kodėl 1941 metais ir lie­ tuviai, ir žydai pasitikėjo vokiečiais. Dėl to reikia grįžti į 1918 metus. 1915-1918 metais vokiečiai okupavo Lietuvos teritoriją. Tuo metu žydų jie nepersekiojo. Vokiečių okupacinė politika buvo sunki, bet vienodai sunki visiems - lenkams, lietuviams, žydams ir rusams. Todėl 1941 metais daugelis žydų manė, kad vokiečiai nė­ ra blogi, blogi yra rusai. Tai rusai 1915-1916 metais inicijavo ma­ sinius žydų trėmimus iš Kauno gubernijos. Tais metais į Rusijos gilumą iš Kauno ir Suvalkijos gubernijų dėl menamo lojalumo vo­ kiečiams buvo ištremta daugiau kaip 120 000 žydų, mat jie kalbė­ jo į vokiečių panašia jidiš kalba. Tai buvo pirmas kartas per nau­ ją ją Lietuvos istoriją, kai Lietuvos kaimuose neliko žydų. Tuomet daugelis žydų bėgo iš Kauno į Vilniaus guberniją, bet trečiajame dešimtmetyje vėl grįžo į Kauną. Be to, Vokietija palaikė Lietuvos nepriklausomybės paskelbi­ mą 1918 metų vasarį, vos keli mėnesiai prieš galutinę kapituliaci­ ją. Lietuviams tai buvo nauja pradžia, tautinės valstybės gimimas. Naujoje valstybėje trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius neišvengiamai vyko visa ko lietuvinimas: norėta lietuvių mokytojų, lietuvių kuni­ gų katalikų bažnyčiose, lietuvių tarnautojų valstybinėse įstaigose.

30

LIETUVOS TRAUMA

O tada - tie nelemtieji 1940 metų birželio įvykiai: mūsų nepriklausomą valstybę aneksavo sovietai.

Ketvirtojo dešimtmečio įvykiai Vokietijoje buvo susiję su 1918 metų trauma. 0 1941 metų įvykiams Lietuvoje didelę įtaką turėjo 1940 me­ tų įvykiai. Kaip suvokti ne tik sovietų okupacijos traumą, bet ir tą faktą, kad Lietuva jai nesipriešino? Nebuvo nevieno šūvio. 1940-ųjų vasarą buvo prarasta ir Lietuvos valstybė, ir lietuvių tautinė garbė. Traumos priežastis - ne tik nepasipriešinimas jsiveržusiems sovietams. Skaičiau lietuvių istorikų tyrimus, kad Lietuvos kariuomenė sveikino so ­ vietų tankus, aukščiausios vadovybės įsakyti, pylė j juos degalus ir padė­ jo taisyti sugedusią techniką. Taigi, antraip, nei priimta manyti, ne vien žydai sveikino Raudonąją armiją su gėlėmis.

Tikrai taip. 1940 metų birželį sovietams įžengus į Lietuvos teri­ toriją, lietuvių kariuomenei buvo įsakyta išsirikiuoti palei kelius ir sveikinti sovietų tankus. Šį įsakymą Nr. 107 išleido vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas ir G e ­ neralinio štabo viršininkas generolas Stasys Pundzevičius. Jiedu įsakė visiems kariuomenės divizijų generolams ir eiliniams „kuo draugiškiau sutikti SSRS kariuomenę.“* Birželio 16 dieną laikinai prezidento pareigas einantis Antanas Merkys savo kalboje vėl pa­ brėžė, kad naujieji Raudonosios armijos daliniai į Lietuvą „atvyko kaip draugiška sąjungininkų kariuomenė tik dėl pačios Lie­ tuvos ir Sovietų Sąjungos didesnio saugumo sumetimų“, ir kvie­ tė Lietuvos gyventojus „palaikyti tvarką ir rimtį , vengti ne­ pagrįstų gandų“.** * Truska, Liudas, „Lietuvos respublikos žlugimas 1940 metais“, Šoa. Holokaus­

tas Lietuvoje. 2 dalis, sud. Josifas Levinsonas, Vilnius: Valstybinis Vilniaus G aono žydų muziejus, 2004, p. 126. ** Ten pat, p. 126.

31

KAIP TAI ĮVYKO?

Didelė Lietuvos trauma buvo ne tik tai, kad nebuvo pasiprie­ šinta okupantams, bet ir tai, kad sovietai buvo sveikinami ir su jais buvo bendradarbiaujama aukščiausiu lygmeniu. Kas buvo vienas pagrindinių karininkų komisijoje dėl Lietuvos kariuomenės in­ tegracijos į sovietų armiją? Ogi vėliau su naciais bendradarbia­ vęs generolas Stasys Raštikis. Tai jis dalyvavo integracijos komi­ sijoje 1940 metais. Yra ir kitas pavyzdys. Sovietai Lietuvoje įvykdė žemės ūkio re­ formą. Jie perskirstė žemę, siekdami sulyginti žmones, - atėmė iš turtingųjų ir atidavė skurstantiesiems. Žinau - mano senelis Jonas Vanagas Kavarsko apylinkėse turėjo dau­ giau kaip 60 hektarų, dalis tos žemės 1940 metų vasarą iš jo buvo atim­ ta ir perduota vargingiems kaimynams.

Matyt, tie kaimynai apsidžiaugė, ar ne? Iki žemės reformos Lie­ tuvoje buvo apie 450 000 mažų vienkiemių, turėjusių labai ne­ daug žemės. Šį skaičių žinau iš vokiečių duomenų. Prieš karą na­ ciai tyrė, kokiais ištekliais Rytuose galės naudotis. Ar žinote, kiek prašymų dėl žemės buvo pateikta naujajai so­ vietų administracijai? Apie 200 000. Žinoma, ne visi, kas prašė, žemės gavo, bet apie 75 000 gavo, taigi apie trečdalis prašytojų tikriausiai buvo visai patenkinti pagerėjusiu gyvenimu SSRS. Iš to, kad kreipėsi tiek daug žmonių, aiškėja, jog jie buvo pasiren­ gę integruotis į sovietų sistemą ir naudotis jos teikiamais prana­ šumais. Tai reiškia, kad šimtai tūkstančių paprastų Lietuvos kai­ miečių manė, jog priimti sovietus yra gera mintis, jei jiems iš to bus naudos. 1940 metais daugybė paprastų lietuvių - ne tik komunistų tapo naujosios sistemos dalimi. SSRS nebuvo vertinama kaip TAUTOS PRIEŠAS.

32

LIETUVOS TRAUMA

Paaiškinkite man, tai kodėl mes Lietuvoje vis dar kaltiname žydus, esą jie sveikinę sovietus 1940 metais? Paklauskite gatvėje - iki šiol ne vie­ nas taip atsakys. Pirmasis žydus su gėlėmis paminėjo rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius...

Žmonės linkę perkelti kaltę. Daugelio žmonių bendradarbiavi­ mas su naujaisiais šalies valdovais vėliau buvo perkeltas žydams: „Tai darė žydai, ne mes.“ Taip, tiesa - buvo sovietams itin palan­ kių žydų, bet vos keli tūkstančiai, dauguma jaunimas. Žinome, kad Lietuvoje gyveno daugiau kaip 200 000 žydų, tad sovietams pa­ lankus žydų jaunimas sudarė vos procentą ar du visos žydų ben­ druomenės. 98-99 procentai Lietuvos žydų nieko bendra su ko­ munizmu neturėjo - jie buvo religingi, labai konservatyvūs, sio­ nistai arba liberalai. Kitas Lietuvoje paplitęs įsitikinimas: vietos žydai sveikinę sovietų kariuo­ menę ne dėl to, kad palaikę SSRS, o todėl, kad bijoję Hitlerio. Mat jie jau žinoję, ką patyrė jų tautiečiai Lenkijoje, kai 1939 metais ją okupavo Vokie­ tija. Sovietų okupacija žydams reiškusi gyvybę, o nacių okupacija - mirtį.

Nemanau, kad 1940-aisiais būtų buvę labai aišku, ką kuri oku­ pacija reiškia. Vilniuje ir Kaune buvo žydų pabėgėlių iš Lenkijos, tačiau iki 1939 metų pabaigos okupuotoje Lenkijoje buvo nužu­ dyta iš viso apie 55 000 žmonių, iš jų tik apie 7 000 žydų. Naciai pradėjo masiškai deportuoti žydus ir lenkus iš Vakarų Lenkijos į Rytų Lenkiją. Taigi 1939-1940 metais nei žydai, nei kas nors ki­ tas pasaulyje nebūtų galėjęs nuspėti, ką naciai darys žydams nuo 1941-ųjų. Net patys naciai to nežinojo. 1940 metais Lietuvos žydai nenumanė, kad 1941 metų birželį sovietai juos ims drauge su lietuviais masiškai tremti į Sibirą. So­ vietų valdžiai rūpėjo stiprinti naują tvarką ir atsikratyti galimos opozicijos. Lietuviai to taip pat nežinojo.

33

KAIP TAI ĮVYKO?

Lietuvos komunistų partijoje 1941 metais buvo apie 12-16 pro­ centų žydų, o daugumą sudarė lietuviai. Tačiau lietuviai laikė žydus pagrindiniais žaidėjais SSRS vyriausybėje, Komunistų partijoje ir NKVD. Manote, 1940-1941 metais daug lietuvių pasitikėjo žydais? Na ne, nes juk žydais negalima pasitikėti...

Būtent. Negalima, nes „savaime suprantama“, kad jie „lojalūs tik saviems“. Be to, žydai neturi savo teritorijos, vadinasi, jie yra visur. Ar esate girdėjusi apie postemancipacijos antisemitizmą? Ne.

34

„ŽYDAS YRA VELNIAS“

Kodėl žmonės nekenčia žydų?

Kad geriau suprastume antisemitizmą, šiek tiek aptarkime jo atsi­ radimą ir raidą. Žodis „antisemitizmas“ yra šiuolaikinis terminas, apibūdinantis priešiškumą žydams, kaip žmonių grupei. Teigčiau, kad nuo devyniolikto amžiaus antrosios pusės antisemitizmas yra kita nacionalizmo pusė, grįsta įsitikinimu, jog istoriją kuria naci­ jos - naciai sakytų, Volk. Nacionalizmo prielaida: kiekviena na­ cija, kiekviena tauta turi savo teritoriją ir savo valstybę. Beveik 2 000 metų žydai gyveno tarp kitų tautų ir neatitiko šio apibrėži­ mo. Jie neturėjo nei savo teritorijos, nei valstybės. Tarp rasizmo ir antisemitizmo yra svarbių skirtumų. Tai dvi skir­ tingos diskriminacijos rūšys. Rasistas visuomenės problemas mė­ gina aiškinti biologija. Jis kuria diskriminacinę hierarchiją, kurio­ je vieni žmonės vertingesni už kitus. Antisemitas mąsto kitaip. Jis teigia: „Žydas yra velnias.“ Rasistas neišskiria mirtino priešo, no­ rinčio mus sunaikinti. Esama tam tikrų pavojų: jų, tų kitokių, yra per daug, jie per arti, pernelyg nešvarūs ir taip toliau, - bet min­ ties, kad ,jie nori mus sugniuždyti“, nėra. Ką mąsto antisemitas? Kad žydai nori jį, jo tautą sunaikinti. Pagal biologinį antisemitiz­ mą, žydą apibūdina ne kultūra, kalba ar religija, o prigimtis. Gali­ ma sakyti, kaip mums priminė istorikė Deborah Lipstadt, „rasistas

35

KAIP TAI ĮVYKO?

puola tą, kurį laiko žemesniu, sakydamas, kad tas žmogus ar grupė už jį niekingesni; o štai antisemitas puola tą, kurį laiko aukštesniu, sakydamas, kad jei neapsigins, tie galingi žydai juo manipuliuos“.* Ar visa tai kaip nors susiję su krikščionybe?

Taip. Krikščionių Bažnyčios polinkis demonizuoti žydus yra įsisenėjęs reiškinys. Krikščionims žydas yra arčiausiai mūsų įsivaiz­ duojamo velnio. Jo išvaizda tokia pat. O ką daro velnias? Ogi slapta rezga pinkles visiems doriems žmonėms. Jei yra Dievas, turi būti ir velnias. Nebūna šviesos be tamsos, negali būti gėrio be blogio. Tai atitinka dialektinę mąstyseną: jei yra tezė, būtina ir antitezė. Tada įvyksta jų sintezė. Matote, velnias nepaliaujamai keičia formą, iš­ vaizdą, bet krikščioniškoji visuomenė visada jo dairosi, ypač išti­ kus krizei. Kas negali logiškai paaiškinti savo nelaimės, ieško velnio irjo kėslų. Dažnai mums nepakanka valios išanalizuoti, ar ką nors padarėme ne taip, ar suklydome, ar tai gali būti mūsų pačių kal­ tė, - tada atsisukame į velnią ir dėl savo nesėkmių apkaltiname jį. Pavyzdžiui, Lietuvoje senose karikatūrose žydas vaizduojamas panašus į velnią. Žydų sąmokslas prilygo velnio piktadarybėms. Iš tiesų antisemitams antisemitizmas yra kaip terapija: kovojame dėl teisybės, kovojame ne su silpniausiais, o su stipriausiais. Jei esa­ me prieš žydus, esame prieš blogį. O dabar prašom man paaiškinti terminą „postemancipacijos antisemitizmas".

Rusijos žydai buvo emancipuoti po 1917 metų vasario revoliucijos. Įsigaliojo nauji įstatymai, atšaukiantys apribojimus pagal religiją ir *

„D eborah Lipstadt in an interview 15 M a y 2019“, Why Is This H appe-

n in g? Ch ris H ayes speaks w ith historian D eborah Lip stadt about the cen tu ries-old roots o f anti-Sem itism , https://briefgate.com/2019/05/17/ tracing-the-roots-of-anti-semitism-with-deborah-lipstadt-podcast-transcript/.

36

.ŽYDAS YRA VELHIAS“

tautybę. Naujoji lygybė pakeitė žydus. Daugelis nusiskuto barzdas, pakeitė aprangą ir integravosi į visuomenę. Rusijos žydai kartais net keitė kalbą, kuria šnekėjo. Tad tapo labai sunku žydus atpa­ žinti. Iki emancipacijos žydą buvo galima akimirksniu atskirti pa­ gal išvaizdą, religiją, papročius ir kalbą, o dabar tai nebebuvo len­ gva. Argi aš matau - gal jūs, Rūta, esate žydė? Nematau. Nebegaliu tvirtai atskirti žydo pagal išorinius požymius. Jei būčiau anų laikų antisemitas, po žydų emancipacijos būčiau manęs, kad jiems dar lengviau prieš mane ar mus regzti sąmokslus. Dabar aptarkime antisemitizmą Lietuvoje.

Jo iškilimą suprasime, jei galvosime ne tik apie krikščioniškus mi­ tus - kad žydai nužudė Jėzų, kad jie panašūs į velnią, kad jie deda į macus krikščionių vaikų kraujo ir nuodija šulinius. Turime kal­ bėti apie modernųjį lietuvių nacionalizmą, kuriam atstovauja Vin­ cas Kudirka, Lietuvos himno autorius. Kudirka laikėsi itin antise­ mitinių pažiūrų ir teigė, kad žydai kenkia lietuvių tautai. Tas pat vyko ir Vokietijoje. Modernusis vokiečių antisemitizmas buvo iš­ virkščioji nacionalizmo pusė. Nacionalistai teigė, esą žydai kenkią organiškai tautos raidai, jie - lyg parazitai. Tuo metu būtų buvęs galimas sprendimas leisti žydams turėti savo teritoriją ir būti kaip visos kitos tautinės valstybės. Bet tada ką tik emancipuoti žydai ir naujosiose Europos tautinėse valstybėse jautėsi kaip namie. Jie rengėsi taip pat kaip etniniai vietiniai, kalbėjo jų kalbomis - juos buvo sunku atpažinti. O kaip žydų atsikratyti, jei jie nematomi? Bet jei žydai neturėjo savo teritorijos, gal tai juos vertė beginkliais kitų, ne žydų, akyse?

Ne. Etninių nacionalistų požiūriu, dėl to jie buvo tik dar pavojinges­ ni. Emancipuoto žydo negalima atpažinti. Tada tipiškasis antisemitas

37

KAIP TAI ĮVYKO?

mąsto šitaip: „Net jei žydai ir sukurtų ką nors gero, tai tik todėl, kad jie išnaudoja mūsų tautą ir išjos atima tai, ko nusipelnėme mes, ne žydai. Žydai kenkia mūsų tautai.“ Tokia antisemitizmo logika. Kitas elementas, šiuo atveju kertinis, yra žydų sąmokslas. Žy­ dai nematomi, nes jie susimokę. Jie visur. Šią mintį palaikė gau­ sybė žmonių: jei atsikratysime žydų, taps įmanoma europinė or­ ganinių tautų bendruomenė. Bus taika. Kodėl Europoje tiek ka­ rų? Dėl žydų! Naciai labai paprastai paaiškintų, kodėl Europoje nuo 1945-ųjų iki šiol, dvidešimt pirmo amžiaus trečiojo dešimt­ mečio pradžios, dar išlieka taika: ogi žydų nebėra! O kodėl Arti­ muosiuose Rytuose tiek neramumų? Dėl žydų! Toks mąstymas daugelyje skirtingų šalių vedė prie vienos iš­ vados: „Mes, ne žydai, norime atsiskirti nuo žydų, kitaip jie am­ žinai mus engs.“ Istorija rodo, kad antisemitizmas paūmėja krizių laikotarpiais. Nepatenkinti savo likimais žmonės ir ištisos valstybės save mato kaip aukas, o žydus - kaip engėjus ir bėdų kaltininkus. Antisemitizmas nesusijęs su žydų elgesiu - štai ką svarbu su­ prasti. Nesvarbu, ką iš tikrųjų daro žydai. Yra turtingų žydų ir skurs­ tančių, gerų ir blogų. Pasitaiko atvejų, kaip šiuolaikinėje Lietuvoje, kad žydų iš viso beveik nėra. Tai nesvarbu! Žmonės vis vien tiki ir tikės žydų sąmokslu. O su sąmokslo teorija neįmanoma ginčy­ tis, mat kiekvienas argumentas, kodėl sąmokslo nėra, tik iš naujo patvirtina, kad jis tikrai yra. Vis dar išlieka fizinė reakcija. Jei Lietuvoje vidutinio amžiaus žmonių gru­ pei susėdus prie stalo kas nors ištaria „žydas" neretas krūpteli, kiti net pa­ šoka iš vietos... Kodėl ne čigonai mus taip jaudina, kodėl žydai?

Čigonai yra silpni. Taip, žmonės juos kaltina, kad jie vagia, kad dvo­ kia, bet iš esmės jie niekam nekelia grėsmės. O žydai yra galingi. Ar

38

„ŽYDAS YRA VELNIAS“

žinote, ką savo prisiminimuose rašė Aušvico komendantas Rudolfas Hossas? „Blogiausia, kad Aušvicas labai pakenkė antisemitizmui.“ Egzistuoja ir toks reiškinys kaip antisemitizmas po Holokaus­ to. Manau, nemažai lietuvių - kaip ir daugelis vokiečių - namuo­ se tebeturi žydų daiktų. Tą žino ar bent numano. Savo kaltės jaus­ mą jie slopina, slepia po stalu - ir vis dėlto jaučia kaltę bei gėdą. Tas jausmas paveldimas iš kartos į kartą. Taigi, jei leisi sau kaltin­ ti žydus tuo, kąjie tariamai padarė, netiesiogiai pateisinsi tai, ką jiems galbūt padarė tavo senelis. Viena lietuvė psichiatrė man pasakojo apie mokslinius bandymus, atliktus su pelėmis siekiant ištirti jų genetinę atmintį. Bandymus atlikę biologai at­ rado neįtikėtiną dalyką: jei motiną pelę kas nors išgąsdino, jos peliukai bi­ jos to paties. Vadinasi, baimė įsismelkia į jų genų atmintį, galbūt yra per­ duodama iš kartos į kartą. Ar ir žmonių kaltė bei gėda šitaip perduodama?

Kažkiek tiesos čia esama. Žinote, abu mes vis dar kalbame iš krikš­ čioniško taško. Religija mums abiem vis dar svarbi, ji - mūsų auk­ lėjimo ir kultūros dalis. Kryžių vertiname kaip svarbų simbolį. Mums žydai yra tarsi kryžiaus priešingybė. Studijavau teologiją ir esu įsi­ tikinęs, kad tarp krikščionių ir žydų išlikusi neišaiškinta įtampa. Nes Jėzus Kristus mirė veltui, jei žydai tebėra Dievo išrinktoji tau­ ta. Labai sunku sutaikyti nukryžiavimą ir prisikėlimą su žydų tau­ tos egzistavimu, ypač Izraelio žemėje. Pažvelkime į pasaulio pabaigą. Atėjus Apokalipsei, Jėzus Kris­ tus sukvies savo sekėjus į Jeruzalę. Tai nejaugi mes, gerieji pasau­ lio krikščionys, rinksimės mieste, pilname žydų? Tai jau tikrai pasaulio pabaiga.

39

MAŽI IR RADIKALŪS

Ketvirtajame dešimtmetyje, kai įsigalėjo nacių valdžia, Lietuvoje irgi bu­ vo fašistinis judėjimas. Ta organizacija vadinosi „Geležinis vilkas". Ar ga ­ lime aptarti jos vaidmenį?

Taip, norėdami suprasti Holokaustą, turime aptarti Lietuvos fašis­ tų istoriją. Vėliau pamatysime, kad jie atliko itin svarbų vaidmenį per masines Lietuvos žydų žudynes. Pradėkime jų istoriją atskirdami etninį nacionalizmą nuo pilie­ tinio patriotizmo. Fašizmas - tai kraštutinė etninio nacionalizmo forma, grįsta įsitikinimu, kad tauta išgyvena gilią krizę, ją galima išgelbėti tik imantis ypatingų veiksmų. Tai iš dalies apokaliptinė samprata. Būtina vaduoti tautą iš mirtino pavojaus. Atsigręždami į Lietuvos istoriją, matome tam tikrą įtampą tarp pilietinio patri­ otizmo ir etninio nacionalizmo, tai atspindi įtampa tarp konser­ vatyvaus prezidento Antano Smetonos ir jo fašisto pavaduotojo Augustino Voldemaro. „Geležinį vilką“ įkūrė būtent Voldemaras, 1929 metais Smetonos nušalintas nuo pavaduotojo pareigų. Volde­ maras savo pavyzdžiu laikė Benito Mussolinį, o savo organizacijos šio juodmarškinius. „Geležinis vilkas“ neturėjo tikros programos, tiesiog laikė save lietuvių tautos sergėtojais, kylančiais į ginkluo­ tą kovą su bet kokiu pavojumi tautai. Pagrindiniai priešai jų akyse buvo lenkai ir žydai. Lietuviai turėjo vėl tapti savo likimo kalviais!

40

MAŽI IR RADIKALUS

Kas per organizacija buvo tas „Geležinis vilkas"?

Panaši į vienuolyną, valdoma griežtų taisyklių - kaip nacių parti­ jos SS. Jiems antisemitizmas buvo kovos su Smetona įrankis. Bū­ dami radikalūs ir kraštutiniai nacionalistai, jie kritikavo Smetoną dėl perdėto palankumo žydams. Nepaisydami to, kad Smetona neleido žydams eiti jokių pareigų vyriausybėje?

Radikalams to buvo negana. Jie norėjo kuo skubiau išguiti žydus iš Lietuvos miestų. Jau 1939 metais voldemarininkai norėjo inici­ juoti platų antisemitinį judėjimą, kuris atsikratytų žydų Lietuvos ekonomikoje. Tokios organizacijos kaip „Verslas“ reikalavo, kad žydai būtų išvyti iš Lietuvos miestų per penkerius metus. Tačiau Smetona sakė, kad reikia laiko Lietuvos vidurinei klasei sukurti, o kol kas vietos visiems pakanka, nieko nereikia deportuoti ar pri­ spausti. Statistika rodo, kad Smetonos politika veikė: lietuvių da­ lis ekonomikoje augo, o lenkų ir žydų - mažėjo. Kas buvo „Geležinio vilko" nariai?

Tai buvo jaunoji krikščionių demokratų karta, taip pat kareiviai ir Lietuvos oro pajėgų bei karo aviacijos mokyklos auklėtiniai. Ma­ no žiniomis, 1930 metų rugpjūtį „Geležiniame vilke“ buvo apie 3 500 narių ir 1000 kandidatų. Tų pačių metų rugsėjį Smetona šią organizaciją uždraudė, jos nariai buvo persekiojami ir sulaikomi. 1934 metų birželį „Geležinis vilkas“ pamėgino surengti pučą ir nuversti Smetoną. Šiam bandymui vadovavo Lietuvos kariuome­ nės vyriausiojo štabo viršininkas Petras Kubiliūnas. Tas pats Kubiliūnas, kuris 1941-aisiais taps didžiausiu vokiečių sąjungininku?

Būtent. Pučas nepavyko, 111 voldemarininkų buvo suimti, pats Ku­ biliūnas nuteistas myriop, tačiau jam teko tik dvejus metus kalėti.

41

KAIP TAI ĮVYKO?

Vietoj jo Vyriausiajam štabui ėmė vadovauti Stasys Raštikis. Vie­ na iš jo užduočių buvo integruoti į kariuomenės struktūras deši­ niųjų pažiūrų karininkų. „Geležinis vilkas“ buvo slapta organizacija, vienijanti idėjai la­ bai atsidavusius asmenis. Jie buvo pasiryžę smurtauti ir atlikti etni­ nius valymus. Didžiumą ketvirtojo dešimtmečio politinių nera­ mumų sukurstė voldemarininkai. Šių radikalų įsitikinimu, valsty­ bę buvo ištikusi tokia gili krizė, kad nuosaikios priemonės tautos nebebūtų išgelbėjusios. Apie kokią krizę kalbate?

1938-1940 metų užsienio politikos krizę. Vilnius atiteko Lenki­ jai, o Klaipėda - Vokietijai. 1939 metais Lietuva atgavo Vilnių iš sovietų, kai šie pasidalijo Lenkiją su vokiečiais. Už grąžintą V il­ nių Lietuva sumokėjo itin brangiai - teko leisti šalyje nuolat dis­ lokuoti 20 000 sovietų kareivių. Ką buvo galima apkaltinti? Ogi Smetoną dėl per didelio nuolankumo žydams, lenkams, vokie­ čiams ir sovietams. Tada įvyko didžioji 1940 metų tragedija - kai birželio 15 dienos išvakarė­ se Smetona pabėgo iš šalies, o Raudonoji armija j ją įžengė.

Smetonos pabėgimas etniniams nacionalistams simbolizavo kon­ servatyvios tautinės valstybės silpnybę. Jie lygino Smetonos silp­ nybę su fašistinių judėjimų Europoje sėkme - ypač Italijoje ir Vo­ kietijoje, bet ir Vengrijoje bei Rumunijoje, kur fašistai klestėjo ne­ paisant valstybinio spaudimo. Rumunijos fašistai buvo itin stiprūs ir, galima sakyti, dvasingi. Jiems tauta buvo dvasinis, šventas, am­ žinas dalykas. Jie teigė, kad dėl tos šventos tautos privalu aukoti gyvybę. Tauta buvo naujoji jų religija. Katalikų valstybėse fašistų judėjimai garbino daugybę šventųjų ir kankinių.

42

MAŽI IR RADIKALŪS

Nuo 1938-ųjų voldemarininkai iš vokiečių retkarčiais gaudavo po kelis šimtus markių. 1939 metų birželį jie teigė esą visų puolimų prieš žydus Lietuvoje organizatoriai bei vykdytojai ir prašė ginklų bei 100 000 litų, arba 41000 Reicho markių, pogromams prieš žy­ dus rengti. Vokietijos užsienio reikalų ministerija davė jiems tik po 2 000-3 000 markių kas tris mėnesius, pradedant nuo 1939 me­ tų liepos. Vokiečių manymu, pogromai būtų sudrumstę lėtą, bet stabilų žydų išstūmimo iš Lietuvos ekonomikos procesą. Tai liu­ dija 1939 metų birželio 29 dieną Reinhardo Heydricho Vokieti­ jos užsienio reikalų ministerijai persiųsta Vokietijos saugumo po­ licijos ataskaita apie voldemarininkų judėjimą ir 1939 metų liepos 19 dienos Dortenbacho iš URM atsakymas.’" Tai todėl iki karo Lietuvoje nebuvo pogromų? Nes vokiečiai nedavė pinigų?

Kitose valstybėse buvo kur kas daugiau antisemitinių išpuolių. Tapukario Lietuvoje tokių puolimų buvo nedaug. Dažniausiai juos organizuodavo ir jiems vadovaudavo voldemarininkai.*

* Intem ationalerM ilitargerichtshof. DerNtim berger Prozejl gegen die Haupt-

kriegsverbrecher, Bd. 31, Nūm berg 1947-1949, p. 385-391.

43

MASINIŲ ŽUDYNIŲ PLANAI

Kas vyko Vokietijoje prieš jai užpuolant Sovietų Sąjungą?

Ilgai stengiausi suprasti, kas tada vyko Vokietijoje. Kas prieš ką kariavo? Įprasta manyti, kad kariauja valstybės. Šiuo, etninių na­ cionalistų, atveju bet koks valstybių karas iš tiesų yra tautų karas. Tai didelis skirtumas. Trečiasis, ketvirtasis ir penktasis dvidešim­ to amžiaus dešimtmečiai buvo nacionalizmo viršūnė. Tuo metu sąvoka „mūsų tauta“ reiškė „mūsų vienalytė, vieną etninį apibrė­ žimą atitinkanti bendruomenė“. Hitleris rengėsi tautų karui. Ką sakė vokiečių vadovybė? Ką jie mąstė 1940-1941 metais? Maždaug taip: „Užpulsime SSRS. Pa­ trauksime savo pusėn daugybę ten gyvenančių tautų. Norime, kad vakarinės SSRS dalies gyventojai būtų už mus - lietuviai, latviai, estai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Didžiausią grėsmę mums „tautų kare“ kelia rusai.“ 1939 metų rugpjūtį SSRS ir Vokietija pasirašė nepuolimo su­ tartį su visiems žinomais slaptais protokolais. Molotovo-Ribbentropo paktą. Ta sutartis naciams buvo itin svarbi, nes leido jiems pasirengti karui irjį pradėti. Kokia gi buvo pakto reikšmė? Abiem šalims paktas leido laimėti laiko. Sovietai puikiai žinojo, kad Vo­ kietijos ir SSRS susirėmimas yra neišvengiamas. Gal ne tada, ne 1939 metais, bet 1942-aisiais, 1944-aisiais ar 1946-aisiais. Stalinui 44

MASINIŲ ŽUDYNIŲ PLANAI

reikėjo laiko jėgoms sukaupti, kariniam pajėgumui, pramonei su­ stiprinti, naujiems karo vadams išugdyti. 1940 metais Raudonoji armija tebekariavo su Suomija, ir jiems baisiai nesisekė! Pasirašiusi nepuolimo sutartį su Vokietija, SSRS ėmė siųsti na­ ciams žemės ūkio produktus mainais j pramonės gaminius. Pasku­ tinę 1941 metų birželio savaitę vokiečiai jau buvo užpuolę SSRS, o iš šios į Vokietiją pagal sutarties sąlygas traukiniai vis dar gabeno kukurūzus ir javus, kad vokiečiai turėtų daugiau maisto. Kodėl Stalinui reikėjo to pakto? Ar jis manė, kad Hitleris nenori karo su SSRS?

Stalinas manė, kad Hitleris neturi pakankamai jėgų užpulti SSRS. Jis tikėjosi, kad Hitleris pirma puls Vakarus. Tada, kai tarpusavio karai Vakarų ir Vidurio Europos valstybes būtų nualinę, sovietai būtų jas užėmę. Tai buvo imperialistinė mąstysena: „Laikui bė­ gant mes, bolševikai, užvaldysime visą pasaulį.“ Kai 1939 metais Vokietija pradėjo karą, užpuolusi Lenkiją, nie­ kas negalėjo numanyti, kad naciai taip greitai laimės Europoje. Jie judėjo žaibiškai. Ne todėl, kad Hitleris būtų buvęs karo genijus. Pastarųjų dviejų dešimtmečių tyrimai įrodo, kad karinius meto­ dus naciai tobulino karui jau įsibėgėjus. Palyginę su Pirmuoju pa­ sauliniu karu, matome, kokia tai buvo stulbinama sėkmė. Per Pir­ mąjį pasaulinį karą apkasų kovos Prancūzijos ir Belgijos pasieny­ je truko ketverius metus, daugiau kaip 1200 dienų. 1940 metais vokiečiai vos per šešias savaites užėmė Prancūziją, Belgiją, Liuk­ semburgą ir Nyderlandus! Niekas to nesitikėjo, net ir patys naciai. Tad 1940 metais iš šono ėmė atrodyti, kad vokiečiai nenugalimi. O iš vidaus, patiems vokiečiams, kaip atrodė?

Pabandykime suprasti Hitlerio mąstymo logiką. Tai, kad Hitleris iki šiol nuvertinamas kaip karo vadas, yra sietina su vokiečių karo

45

KAIP TAI ĮVYKO?

generolų gynybine strategija. Kai 1945 metais vokiečiai karą pra­ laimėjo, jų generolai teigė: „Kodėl pralaimėjome? Dėl Hitlerio. Jis buvo mėgėjas, apkasų kareivis, kuris nežinojo, ką daro. Jei ne jis mums būtų vadovavęs, karą būtume laimėję.“ Toks kaltinimų perkėlimas suveikė, todėl praėjo daug laiko, kol buvo išsklaidy­ tas mitas, esą vokiečių generolai buvę tobuli, o Hitleris - kvailys. Hitlerio vizija buvo paversti žemyninę Europą nacių citadele, pakankamai stipria, kad galėtų ateityje kariauti su britais ir ame­ rikiečiais. Ši koncepcija buvo pavadinta „Europos tvirtove“. Oku­ pavę didžiulę teritoriją, vokiečiai būtų galėję kariauti prieš jūrų pajėgas ir vieningus priešus. Iš tiesų Hitleris labai gerbė britus ir net svarstė sutarties su jais galimybę, tačiau Winstonas Churchillis atsisakė bendradarbiauti. Hitlerio akimis, 1940-1941 metais padėtis buvo tokia: vokie­ čiams nepavyks sutarti su britais, Ameriką bet kuriuo atveju val­ do žydai, tad Vokietija turi pulti SSRS. Jei pavyktąją užkariauti, vylėsi Hitleris, britams neliktų kitos išeities, kaip tik tapti Vokie­ tijos sąjungininkais. Bet kuriuo atveju, kontroliuodama SSRS iš­ teklius, Vokietija taptų pakankamai stipri tęsti karą su britais, je i­ gu šie neitų į kompromisą. Hitleris ir vokiečių kariniai lyderiai žinojo: nugalėti SSRS įma­ noma tik veikiant labai greitai. Labai. Tuo metu britai ir ameri­ kiečiai jau buvo pradėję ginkluotis. Sovietai taip pat pradėjo atsi­ gauti po dviejų smūgių - Raudonosios armijos vadovybės išžudy­ mo Stalino nurodymu ir ketvirtojo dešimtmečio valymų. Vokiečių žvalgybos duomenimis, tuo metu SSRS dar nebuvo stipri. Bet vė­ liau, 1941 metų liepos 16 dieną, praėjus vos kelioms savaitėms nuo jos užpuolimo, Hitleris pasakė: ,Jei prieš puldamas būčiau žino­ jęs, kiek materialinių išteklių - tankų, žmonių - turi SSRS, nesu tikras, ar būčiau priėmęs sprendimą pulti.“

46

MASINIŲ ŽUDYNIŲ PLANAI

SSRS puolimas buvo sumanytas kaip B litz k rie g a s, tai yra vokiečiai ketino baigti karą žaibiškai - per kelias savaites?

Vokiečiai skaičiavo šitaip: per kelis mėnesius karas turėtų būti baig­ tas, ir tada Vokietija valdytų didžiulę dalį Europos. „Europos tvirto­ vė“ priklausytų vokiečiams. Norėdama palaikyti stabilumą šioje di­ delėje teritorijoje, Vokietija turėtų teikti savo sąjungininkams paramą ir užtikrinti, kad jie turėtų užtektinai maisto, kaip ir patys vokiečiai. Ir šis tariamai paprastas tikslas - išmaitinti savo žmones ir tuos, su kuriais nori bendradarbiauti, - lėmė vieną esminių Antrojo pa­ saulinio karo ir masinių vokiečių nusikaltimų istorijos faktų. Vokietijos žemės ūkio ministerijos ekspertai apskaičiavo, kad, palyginti su Europos žemyne pagaminamo maisto kiekiu, žmonių čia yra apie 30 milijonų per daug. Taigi maisto visiems neužteks. Šitas faktas būtinas, norint suprasti Antrojo pasaulinio karo žiau­ rumą. Naciai apskaičiavo: jei iki 1941 metų pabaigos Europoje ne­ bus išžudyta 30 milijonų žmonių, nepakaks maisto nei vokiečiams, nei jų valdomoms Europos tautoms. Pirmasis pasaulinis karas bu­ vo pralaimėtas dėl nestabilumo užnugaryje. Tai negali pasikarto­ ti. Visų vokiečių planų esmė ir tikslas - išvengti bet kokio pavo­ jaus užnugario stabilumui. Maitinti kariuomenę, maitinti žmones namuose, užnugaryje ir maitinti sąjungininkus. Kas buvo tie 30 milijonų mirti pasmerktų žmonių? Žydai? Juk visame pa­ saulyje nebuvo tiek žydų?

Daugiausia nužudyti buvo planuojama etninių rusų. Naciai ketino padalyti užkariautą SSRS teritoriją. Turtinguose SSRS pietuose, kur klestėjo žemės ūkis - Ukrainoje, Baltarusijos dalyje ir Kauka­ ze, - planuota grobti maisto produktus tiek vietos, tiek visos Eu­ ropos gyventojams maitinti. Užgrobti 1941 metų derlių buvo bū­ tina vokiečių karo sėkmės sąlyga. 47

KAIP TAI ĮVYKO?

SSRS šiaurės, rytų teritorijos ir didieji miestai maisto gauti ne­ beturėjo. Ten naciai ketino sukurti milžinišką „bado zoną“. Per pusmetį badu turėjo mirti 30 milijonų rusų. Vokiečių ekspertams tai atrodė karinė būtinybė - kitaip nebuvo įmanoma laimėti karo. Baltijos valstybės nebuvo įtrauktos į planuojamą „bado zoną“, jos turėjo likti ekonomiškai savarankiškos, be pagalbos iš šalies. Vėliau jas būtų aneksavęs Vokiečių reichas, ir jos būtų tapusios gyvenamąja teritorija, kolonizuota daugybės atsikėlusių vokiečių. Ar tą „bado planą" sugalvojo pats Hitleris?

Ne. Jis buvo pavadintas Backescher Plan - Bakės planu, nes jo kūrėjas ir pagrindinis veikėjas buvo valstybės sekretorius Žemės ūkio ministerijoje Herbertas Васке. Plane buvo numatyti veiksmai sovietų pramonei sužlugdyti, miestams, ypač tokiems svarbiems centrams kaip Leningradas, Maskva, Charkovas, Kijevas ir kiti, iš­ tuštinti. „Bado planas“ buvo pirmasis nacių sumanytas ir priimtas masinių žudynių planas, susietas su okupuota SSRS. Jis buvo su­ kurtas 1940 metų gruodį ir nacių vadovybei pristatytas 1941 me­ tų sausį. 1941 metų pavasarį planą patvirtino Hitleris, Hermannas Goringas ir visa vokiečių politinė bei karinė vadovybė. Buvo ir antras masinių žudynių planas, taip pat tiesiogiai nesu­ sijęs su žydais. Naciai norėjo SSRS paversti vokiečių kontroliuo­ jama teritorija, tad turėjo atsikratyti sovietų vadovybės ir tų lyde­ rių, iš kurių galėjo tikėtis pasipriešinimo. Šis planas turėjo padėti nukirsti galvą Sovietų Sąjungai - sunaikinti visą sovietų vadovy­ bę: komunistus, aukšto rango biurokratus, o vokiečių antisemi­ tams tai reiškė ir vyriškosios lyties žydus. Sovietų vadų ir žydų vy­ rų žudynės turėjo pagreitinti sovietų valstybės žlugimą, paversti visuomenę bejėge ir taip palengvinti vokiečiams karą. Ir „bado planas“, irjam lygiagretus sovietų vadovybės naikinimo

48

MASINIŲ ŽUDYNIŲ PLANAI

planas buvo patvirtinti prieš SSRS puolimą 1941 metų birželio 22 dieną. Abu turėjo būti įvykdyti labai greitai, per pirmuosius karo ir okupacijos mėnesius. Tai pagal šj planą žydai turėjo būti žudomi dėl to, kad priklausė sovie­ tų vadovybei, o ne dėl to, kad buvo žydai? Nebuvo ketinama išžudy­ ti visų žydų?

Vadovybės žudymo planas reiškė, kad sovietų valstybė liks be gal­ vos. Nacių skaičiavimais, tam reikėjo išžudyti kelis milijonus so­ vietų funkcionierių. Panašių veiksmų buvo imtasi Lenkijoje ne­ trukus po 1939 metų invazijos. Aukomis iš esmės tapo lenkų po­ litikos, religijos ir inteligentijos lyderiai, dauguma etniniai lenkai, iš viso apie 50 000 žmonių. Kai kurių nuomone, žydai nukentėjo dėl to, kad gyveno sovie­ tų miestuose, o ne kaimuose. Tačiau tuo metu nebuvo jokio pla­ no masiškai žudyti visus Europos žydus. Visai jokio?

Na taip, plane buvo numatyta nedelsiant nužudyti ir kariuome­ nei tinkamo amžiaus žydų vyrus. Dėl visų kitų žydų Vokietijo­ je prieš karą buvo formuojami keli planai, kalbėta - bet tik kal­ bėta, - kad žydus reikėtų išsiųsti į „bado zoną“, kur jie mirtų ba­ du kartu su rusais. Pirmą planą, susijusį su Lenkijos žydais, naciai sukūrė 19391940 metais. Jie ketino įkurti didžiulį žydų rezervatą Rytų Len­ kijoje netoli Liublino. Ten būtų buvę suvežti visi žydai iš Vokie­ tijai pavaldžių teritorijų. Dalis Lenkijos žydų pirma būtų buvę apgyvendinti Lodzės gete, o vėliau išsiųsti į Liubliną. Tuo metu neplanuota ten žydų žudyti - jie paprasčiausiai patys būtų išmi­ rę dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Išaiškėjus, kad toks planas

49

KAIP TAI ĮVYKO?

nesuveiks, Adolfas Eichmannas 1940 metų sausį pasiūlė Lenki­ jos žydus atiduoti sovietams: vokiečiai visus žydus suvešią į Liub­ liną, arti Vokietijos ir SSRS sienos, o tada perleisią šią teritoriją sovietams. Sovietai atsisakė! Tada vokiečiai užrakino Lodzės ge­ tą - pavertė jį kalėjimu. Kita 1940 metais kilusi idėja buvo daugiau kaip keturis milijo­ nus Europos žydų išsiųsti į Madagaskarą. Žinoma, jiems depor­ tuoti būtų prireikę galybės laivų. Bet juk tai negalėjo būti rimtas planas?

Priešingai. Naciai taip rimtai vertino Madagaskaro planą, kad net pradėjo rengti karininkus darbui Madagaskaro saloje. Šiam tikslui įgyvendinti jiems reikėjo britų sutikimo bendradarbiauti ir gausybės laivų. Supratę, kad planas nesuveiks, naciai suskubo griežtinti Var­ šuvos geto režimą. 1940 metų lapkritį žydus apjuosė aukšta tvora. 1941 metų pavasarį, dar prieš SSRS užpuolimą, per Lenkiją nu­ sirito pirmoji didelė getų kūrimo banga. Kodėl?

Milijonams vokiečių kareivių reikėjo būstų Lenkijoje, kad galėtų rengtis puolimui. Žydai buvo perkelti į getus, ir Wermachtas užė­ mė jų namus. Tad getai ne visada buvo tikslas, kartais jie buvo tik įrankis pasirengti puolimui. Matote, kaip viskas susiję? Keista, kad 1941 metų pavasarį prie SSRS ir Vokietijos sienos buvo su­ traukti milijonai vokiečių kareivių, o Stalinas nenumanė artėjant puolimą.

Stalino žvalgų buvo visur, jie uoliai raportavo apie vokiečių ka­ riuomenės judėjimą, tačiau Stalinas jų ataskaitomis netikėjo. Jis net gavo raportą apie Hitlerio planą išmarinti badu 30 milijonų rusų. Jis tai žinojo!

50

MASINIŲ ŽUDYNIŲ PLANAI

Papasakokite, kaip gimė getų idėja. Kam jie buvo reikalingi?

Kai dėsčiau Anglijoje, studentai klausdavo: „Christoph’ai, kodėl mes nekalbame apie Vokietijos getus?“ Bet Vokietijoje nebuvo ge­ tų! Jie egzistavo tik Rytų Europoje: Lenkijoje, Rumunijoje, Ven­ grijoje, keli Kroatijoje ir okupuotoje SSRS teritorijoje. Taigi getai buvo vien tik Rytų Europai būdingas reiškinys. O kodėl tik Rytų Europai?

Nes vokiečiams Rytų Europos žydai atrodė pavojingi. Okupuotose teritorijose jų gyveno gausybė. Vien tik vokiečių okupuotoje Len­ kijoje buvo du milijonai žydų! Palyginkite tai su faktu, kad naciams nuo 1933 iki 1939 metų iš Vokietijos teko išvaryti tik 200 000 žy­ dų. O dabar, vos per kelias dienas nuo Antrojo pasaulinio ka­ ro pradžios, jų rankose atsidūrė dešimt kartų daugiau! Ką dary­ ti? Pirmiausia vokiečiai norėjo izoliuoti žydus nuo kitų gyventojų. Kuo getai buvo naudingi vokiečių požiūriu?

Žydus buvo galima izoliuoti ir tokiu būdu padaryti nekenksmin­ gus, taigi visuomenė būtų tapusi saugesnė. Žydų nuosavybę bu­ vo galima perskirstyti. Žydų nereikėjo maitinti, tad buvo taupomi maisto ištekliai. Dar vienas svarbus veiksnys - išnaudojamas žy­ dų darbas. Vėliau būtent dėl šitos priežasties getai išliko taip ilgai. 1941 metų pavasarį vokiečiai sakė, kad tik laimėjus karą bus gali­ ma nuspręsti, ką daryti su jiems pavaldžiais žydais. Iki tol getai turėjo būti kaip improvizuotos izoliacijos stovyk­ los į jas suvarytiems žydams kontroliuoti ir išnaudoti.

51

BLITZKRIEGAS: REIKIA PAGALBININKŲ

VIETOJE!

Kaip vokiečiai ketino įgyvendinti savo planus?

Dabar reikia paminėti dar vieną vokiečių plano elementą. Jei ke­ tini grobti vietos gyventojų derlių ir dar susiduri su rimta saugu­ mo problema, nes nori išžudyti visus okupuotųjų vadus, prireiks labai daug savo personalo visiems darbams atlikti. Vokiečių ekonomistai apskaičiavo, kad vien tik metų derliui kon­ fiskuoti reikės mažiausiai pusės milijono vokiečių vyrų. 500 000 tik ekonominėms užduotims - maistui atimti! O kur dar vadų žudy­ nės. Tiek darbo... Kai vokiečių ekonomikos vadovybė 1941 me­ tų gegužę kreipėsi į kariuomenę prašydama pusės milijono vyrų, kariuomenės vadai ją išjuokė! Tada ekonomistai reikalavimus su­ mažino iki minimumo - 360 000 vyrų. SS ir policijos pajėgų vir­ šininkas Heinrichas Himmleris pagaliau su Wermachto pagalba pajėgė surinkti šiek tiek daugiau nei 90 000 žmonių: Wermachto batalionai ir apsaugos divizijos - 58 500 vyrų, policijos batali­ onai - 12 000, ypatingosios SS pajėgos, Kommandostab ReichsJu h re rS S , - 18 000, dar 3 000 šauktinių - į Einsatzgruppen, tai yra žudymo grupes sovietų vadovybei naikinti. Tolimuose oku­ puotos Sąjungos kraštuose turėjo būti įkurdinti aukšto rango SS ir policijos karininkai, kurie būtų vadovavę visoms saugumo pajė­ goms kaip Himmlerio atstovai vietoje. Vis dėlto dar prieš puldami

52

BLITZKRIEGAS: REIKIA PAGALBININKŲ VIETOJE!

SSRS 1941 metų birželį naciai žinojo, kad turi vos ketvirtadalį žmo­ nių, reikalingų planams įgyvendinti. Ir tada j planus jie įtraukė ginkluotus kitataučius?

Taip. Mintį pasiūlė vokiečių saugumo pajėgos: „Norėdami apsau­ goti užnugarį, turėsime taikyti žiaurų terorą ir pakankamai žmonių surinksime tik pasitelkę apginkluotas vietos pajėgas.“ Hitleris to­ kiems planams priešinosi, bet galiausiai sutiko, tik su viena sąlyga: tos vokiečių apginkluotos vietos pajėgos nepuoselės jokių politinių ambicijų. Okupuotoje Sovietų Sąjungoje kitataučiai bus ginkluoja­ mi tik tuo atveju, jei tai būtų būtina vokiečių interesams. Vis dėlto 1941 metų liepos 16-ąją Hitleris pareiškė, jog ginklus bus leidžia­ ma turėti tik vokiečiams. Tačiau Himmleris suprato, kad kito pa­ sirinkimo jam nėra: abiem masinių žudynių planams („bado“ ir so­ vietų vadovybei naikinti) teks pasitelkti ginkluotas vietos pajėgas. Visose srityse pagrindinė problema buvo resursų stygius. Kad ir kur žvelgtume, vis buvo negana, negana, negana. Nacių reakcija į nepriteklių mus veda prie centrinio nacių politikos bruožo: va­ dinamosios selekcijos, kurią sutiksime labai dažnai ir kuriai teko toks svarbus vaidmuo per vokiečių masinius nusikaltimus. Taigi naikinti žydus naciams 1941 metais nebuvo joks prioritetas?

Iš esmės karo tikslas buvo sukurti vokiečių tautai stiprų militari­ zuotą Reichą, supamą „Europos tvirtovės“ sienų. Ir tik tada pra­ dėti didžiausiąjį, pasaulinį, karą bei užvaldyti visą pasaulį. Žydams šiame naujame Hitlerio pasaulyje nebūtų buvę vietos. Hitleris nuolat kovojo prieš „žydą“. „Žydas“ dangstėsi įvairiomis kaukėmis ir nuolat keitė pavidalus. Buvo žydų dominavimas Ame­ rikoje, žydai Sovietų Sąjungoje, žydai, veikiantys Winstoną Churchillį. Naciai ketino laimėti karą iki 1941 metų rugsėjo ar spalio, o

53

KAIP TAI ĮVYKO?

tada daryti su žydais, ką panorėję. Bet pagrindinis Hitlerio prio­ ritetas buvo laimėti karą, ir kuo greičiau. Žydų likimas turėjo bū­ ti nuspręstas po karo, o n ėjo metu. Mes jau minėjome vokiečių planą greitai, pačioje karo pradžioje, nužudyti kuo daugiau ka­ riuomenei tinkamo amžiaus žydų vyrų okupuotoje SSRS terito­ rijoje. Prieš žydus nukreipta politika ir planas išžudyti sovietų va­ dovybę iš dalies sutapo. Vokiečių valdomoje Europoje žydų neturėjo likti, net jei 1940 me­ tais nebuvo tikslaus plano, kaip tai įgyvendinti. Esama žydų karta turėjo būti paskutinė. 1941 metų kovą Hitlerio administracija su­ planavo jėga sterilizuoti milijonus žydų. Gyvos žydų kartos darbo jėga būtų buvusi iš dalies išsaugota, bet jiems nebūtų buvę leista daugintis. Protiškai ir fiziškai neįgalūs žydai Vokietijoje buvo žudo­ mi per vadinamąją eutanazijos akciją. Apie tai irgi dar kalbėsime.

54

LIETUVIŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS SVAJONĖ

Pakalbėkime apie lietuvius Berlyne. Prieš prasidedant karui ten buvo di­ delė lietuvių bendruomenė...

Taip. Kai sovietai 1940 metais okupavo Lietuvą, į Berlyną atvy­ ko apie 1000 lietuvių pabėgėlių, dauguma - politikai ir kariškiai. Tarp jų buvo ir apie 30 Lietuvos saugumo policijos pareigūnų. Visi šie žmonės labai nerimavo dėl tėvynės likimo. Jie ieškojo sąjun­ gininkų sovietams iš Lietuvos pašalinti. Tuo metu nei britai, nei amerikiečiai sąjungininkais tapti negalėjo, tad liko vieni vokiečiai. Centrinė lietuvių bendruomenės Berlyne figūra buvo buvęs Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa. Jis savo prisimi­ nimuose rašė 1940 metų lapkričio pradžioje gavęs slaptą žinią iš vokiečių karininkų, kad kitais metais Vokietija užpulsianti SSRS. Škirpa nuolat bendravo su vokiečių karine žvalgyba, Abm ehru, ir būsimos Reicho užimtų rytinių teritorijų ministerijos nariais. 1940 metų lapkritį jis savo bute Berlyne įkūrė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) ir tapo jo vadu. LAF neapsiribojo dešiniaisiais lietu­ viais. Tai buvo didelės aprėpties koalicija, į ją nebuvo įtraukti tik Lietuvos komunistai. Ar LAF buvo susikūręs veiklos ir tautinio sukilimo Lietuvoje viziją? Ką jie ketino daryti Vokietijai užpuolus sovietus?

55

KAIP TAI ĮVYKO?

Vizįjąjie plėtojo pusmetį nuo organizacijos įkūrimo. Procesui va­ dovavo kraštutiniai dešinieji nacionalistai. LAF norėjo ne tik at­ kurti prieškario Lietuvą, bet ir sukurti naują, revoliucinę valsty­ bę su daugybe fašistinių elementų. Kaip turėjo atrodyti ta naujoji Lietuva? Ji turėjo būti krikščioniška (krikščionybė yra lietuvių mo­ ralės kertinis akmuo), radikaliai nacionalistinė, joje turėjo viešpa­ tauti socialinis teisingumas. Tai reiškė, kad žydų ir lenkų nuosavy­ bė turėjo būti atimta ir perduota etniniams lietuviams. Tokie tad buvo trys stulpai. Antanas Maceina, intelektualas ir profesorius, vienas iš LAF įkūrėjų, visa tai sudėjo į programą, kurioje vartoja­ ma viena iš retai pasitaikančių sąvokų „lietuvių rasė“. Dokumen­ te teigiama, kad lietuvių rasė turi būti tyra. Ar planuodami Lietuvos ateitį jie vadovavosi Vokietijos modeliu?

Taip, bet ne tikjuo. Nepamirškime, kad ir italų modelis buvo pa­ trauklus. Taip pat matome, kad buvo semtasi įkvėpimo ir iš pra­ eities - iš jaunaturkių, sukūrusių Turkijos valstybę subyrėjus Os­ manų imperijai. Nors LAF koalicija buvo palyginti įvairialypė, jos ideologijai ir nuotaikoms didžiausią įtaką darė pusiau fašistai ir fa­ šistai. LAF vadovybė nuolat bendravo su vokiečių vadovybe. Vo­ kiečiai suprato, kad per artėjantį karą jiems prireiks lietuvių pa­ ramos. Buvo ir nesutarimų. Vokiečiai norėjo, kad LAF pradėtų veikti kontaktuodama su vokiečių armija, kai šioji įžengs į Lietu­ vą. O LAF norėjo veikti savarankiškiau ir nedelsdama, vos tik ka­ rui prasidėjus. Besirengdami karui, vokiečiai bandė kurstyti suki­ limus prieš sovietus Pabaltijo šalyse. Tikėtasi, kad sukilėliai užims kalėjimus, tiltus, fabrikus, geležinkelio tinklus, policijos nuovadas ir kitus strateginius taškus. Ši infrastruktūra buvo reikalinga vokie­ čių logistikai, todėl ją reikėjo saugoti. Atžygiavus vokiečių kariuo­ menei, sukilėliai būtų tapę nebereikalingi, todėl iš jų būtų buvę

56

LIETUVIŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS SVAJONĖ

pareikalauta atiduoti ginklus. Vėliau dalis jų būtų turėję tarnauti vokiečiams vertėjais ir kraštą pažįstančiais padėjėjais. Tuo pat metu turime įrodymų, kad vokiečių Abw ehras ir Ges­ tapo mokė lietuvių policininkus dviejose stovyklose Vokietijoje. Nuo 1940 metų rudens keli šimtai lietuvių, tarp jų 60-70 buvusių policininkų, mokėsi būti sabotažo agentais ir remti vokiečių puo­ limą. Vokiečiai padėjo į Lietuvą kontrabanda įvežti apie 200 bel­ giškų pistoletų ir lenkiškų granatų. Lietuvių aktyvistai kaip įma­ nydami teikė vokiečių kariuomenei informaciją apie Lietuvą, taip pat jos ekonomikos ir gamybos apžvalgas. Visi vokiečių nurody­ mai turėjo būti Lietuvoje pristatomi kaip LAF įsakymai, duoti pa­ ties Škirpos. Vokiečiai norėjo likti nematomi. Tačiau jie niekada Lietuvių aktyvistų frontui nežadėjo: ,Jei mums padėsite, atgausite valstybę.“ Jie sakė: „Vokietijos vadovy­ bė tinkamai įvertins tai, ką jūs dėl mūsų darote, o tada pažiūrė­ sime, ką mes galime padaryti dėl jūsų.“ Tokia labai miglota žinia. Lietuviai tiesiog vylėsi, kad, Vokietijos padedami, ne tik atsikratys sovie­ tų, bet ir atgaus nepriklausomybę?

Prieš akis lietuviai regėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos įvy­ kius. Tada jie per vokiečių okupaciją mėgino įkurti savo valsty­ bę, ir jiems tai galų gale pavyko! Nuo 1918 iki 1940 metų jie turė­ jo nepriklausomą valstybę. Bet 1918 metais tai buvo susiję su vo­ kiečių pralaimėjimu! O dabar vokiečiai buvo užsibrėžę laimėti ir sukurti imperiją. Kazys Škirpa nusprendė vos tik karui prasidėjus organizuoti lietuvių sukilimą. Todėl 1941 metų birželio 23-iąją Lietuvių akty­ vistų frontas užėmė Kauno radijo stotį ir paskelbė Lietuvos Ne­ priklausomybės atkūrimą. Prasidėjo sukilimas. Visa tai buvo prieš vokiečių norus.

57

KAIP TAI ĮVYKO?

O kaipgi LAF kurti ir j Lietuvą iš Vokietijos siųsti atsišaukimai? Šalin žydus, naikinkime žydus ir panašiai. Jie pasirodė dar prieš karą, 1941 metų kovą.

Taip. Pagrindinė atsišaukimų mintis buvo atsikratyti žydų Lietu­ voje. Visos žydams suteiktos teisės atšaukiamos. Visi žydai turi nešdintis iš Lietuvos, nes mes norime kurti naują Lietuvą - naci­ onalistinę, etniškai gryną valstybę. Svarbiausia LAF propagandinė žinutė buvo tokia: visi žydai yra bolševikai. Nauja mintis. Naujas šūkis lietuvių tautai, įgijęs popu­ liarumą tik 1940-1941 metais, pradedant nuo sovietų okupacijos 1940 metų birželį. Prieš tai antisemitų žinutė buvo kita: „Žydai iš­ naudoja lietuvių tautą ir kenkia jai.“ O dabar abu šie pranešimai su­ sijungė, susilydė į galingą antisemitinį šūkį. Kokia buvojo reikšmė? „Neleisime žydams daugiau kenkti Lietuvai, atsikratysime žydų komunizmo.“ Žydai yra komunistai, komunistai yra žydai. Taškas. Bet LAF dokumentuose ir atsišaukimuose nebuvo kvietimo žudyti Lietuvos žydus. Jų tema buvo ne tik „šalin žydus“ - jie ra­ gino priešintis sovietams bei žydams ir padėti vokiečiams. Pasi­ priešinimas sovietams ir žydams Lietuvoje tapo labai svarbus po masinių trėmimų 1941 metų birželio 14-15 dienomis, likus savai­ tei iki karo pradžios. Aptarkime tuos trėmimus ir jų svarbą kylant antisemitizmo bangai Lietuvoje.

Sovietai pradėjo planuoti Baltijos tautų trėmimus 1940 metų spalį. NKVD sudarė tremtinu antisovietinių elementų sąrašus. Vien Lie­ tuvoje daugiau kaip 300 000 žmonių buvo laikomi potencialiais Sovietų Sąjungos priešais. 1941 metų kovą Raudonosios armijos vadovybė priėjo išvadą, kad, prasidėjus karui, nemažai Lietuvos, Latvijos ir Estijos vietos gyventojų palaikys vokiečius, ne SSRS. 1941 metų gegužės pradžioje Lietuvoje buvo sudarytas 9 900 ne­ delsiant į Rusiją, daugiausia Sibirą, tremtinu žmonių sąrašas. Birželį

58

LIETUVIŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS SVAJONĖ

buvo parengtas naujas sąrašas, jame jau buvo 22 000 pavardžių. | sąrašą buvo įtraukti ne tik etniniai lietuviai, bet ir žydai, ir len­ kai - šalies politikos, religijos, švietimo ir pramonės elitas. Jie tu­ rėjo būti ištremti kartu su šeimomis. Taip pat turėjo būti depor­ tuoti tūkstančiai žmonių iš visų 1940 metais sovietų užimtų kraš­ tų. Tikslas buvo iškeldinti tuos žmones iš jų gyvenamų šalių bent dvidešimčiai metų. Dabar mes žinome visas įvykių detales. Ankstyvą birželio 14 dienos rytą daugybėje Lietuvos rajonų prasidėjo masinės deportacijos. Jas vykdė keli tūkstančiai NKVD narių, kuriems padėjo apie 10 000 Raudonosios armijos kareivių, administratorių, komunistų ir komjaunuolių. Vos per kelias dienas iš Lietuvos buvo deportuota 17 000-17 500 žmonių. Bent 1400 su­ gebėjo pasprukti. Daliai lietuvių pavyko pabėgti į Vokietiją, o žy­ dai (daugelis jų pabėgėliai iš Lenkijos, atvykę į Lietuvą Hitleriui užkariavus jų šalį) siekė gelbėtis per Japoniją, Šanchajų, Turkiją ir Iraną. Jų paieškos liovėsi birželio 17 dieną, pasibaigus trėmimams. Kiek žydų buvo ištremta?

Represijos ir trėmimai žydus kliudė ne mažiau nei lietuvius ir len­ kus. Tarp ištremtųjų buvo 1500 lenkų ir 2 613 Lietuvos žydų. Taigi daugiau nei 15 procentų visų deportuotųjų iš Lietuvos birželio 1415 dienomis buvo žydai. Trėmimų sąrašuose randame, pavyzdžiui, visus pagrindinius Bundo ir sionistų lyderius bei žydų verslininkus. Vyrauja nuomonė, esą lietuvius deportavę NKVD nariai daugiausia bu­ vo žydai. Ar tai tiesa?

Skaičiai rodo ką kita. Iki 1941 metų birželio daugiau nei pusė vi­ sų NKVD darbuotojų buvo atvežti iš SSRS. 1941 metų gegužės pa­ baigoje NKVD personalą Lietuvoje sudarė 519 darbuotojų, iš jų 55, arba 10,6 procento, buvo žydai. Tačiau tikrieji skaičiai nieko

59

KAIP TAI ĮVYKO?

nereiškė. Svarbu buvo pasiųsti visuomenei naują galingą antisemi­ tinę žinutę, gimusią po areštų ir trėmimų: komunistai ne tik yra žy­ dai (žydai yra komunistai), bet jie dar nori sunaikinti lietuvių tautą. Manau, svarbiausias čia buvo poreikis mobilizuoti šalį masiš­ kai priešintis sovietams. Žinutė „mus naikina žydai komunistai“ naudota tiesiog dėl to, kad buvo veiksminga. Tačiau vis dar nebu­ vo idėjos „dabar žudykime žydus“. Apibendrinkime vokiečių ir lietuvių pasiruošimą bendradarbiauti per karą.

Kaip jau supratome, vokiečiai jautė būtinybę kuo greičiau įvykdyti Blitzkriego - žaibiško karo - planą. Jiems reikėjo visos įmanomos pagalbos. Lietuviai siekė atsikratyti sovietų ir atkurti Nepriklau­ somybę, tiksliau, sukurti naują, etniškai gryną Lietuvos valstybę. Vokiečiams iš lietuvių per karą reikėjo tik logistinės paramos, ku­ ri sumažintų jiems tenkantį krūvį, o nepriklausomybės jie lietu­ viams suteikti nenorėjo kaip ir visoms okupuotoms šalims: ukrai­ niečiams, latviams ir kitiems taip pat nebuvo numatyta galimybė turėti savo valstybes. Vėliau, karui pasibaigus, vokiečių sąjungi­ ninkai galbūt būtų nusipelnę tam tikrų ekonominių pranašumų, bet vokiečiai niekada nebūtų leidę nė vienoje iš šių valstybių su­ sikurti politiniam centrui. Tačiau pirmiausia, žinoma, reikėjo bū­ ti tikriems dėl bendradarbiavimo su šiais kraštais, tad jiems nebu­ vo griežtai sakoma „ne“. Buvo aišku, kad vietiniai bendradarbiaus tik tuo atveju, jei galės siekti savo interesų ir tikslų. Ką gi vokiečiai žadėjo LAF ž m o n ė m s ?

„Padėsime jums kovoti su lietuvių tautos priešais! Sovietais, žy­ dais, gal ir lenkais.“

60

LENGVA OKUPACIJA

Birželio 22 dieną, sekmadienį, 3 valandą nakties Vokietija užpuolė Sovie­ tų Sąjungą. Kokio dydžio buvo atakuojanti kariuomenė?

Apie 3 300 000 vokiečių kareivių, padalytų į tris armijų grupes. Į Lietuvą įžengusi Šiaurės armijų grupė buvo svarbiausia pradinės Vokietijos karo veiksmų stadijos grupė. Jos užduotis buvo greitai užimti Leningradą. Iki birželio 22 dienos vakaro, praėjus vos 12-15 valandų nuo puolimo pradžios, vokiečių kareiviai įveikė visus pasienio įtvirti­ nimus ir įsiveržė į Lietuvą. Birželio 23 dieną Raudonoji armija ėmė trauktis rytinių šalies sienų link. Kaunas vokiečių rankose atsidūrė birželio 24 dieną. Tos pačios dienos pavakarę, 17 valandą 15 mi­ nučių, ir Vilniuje suplevėsavo vėliava su svastika. Per savaitę visa Lietuvos teritorija buvo okupuota. Atkaklių mūšių buvo nedaug, tad dauguma Lietuvos miestų nenukentėjo nuo puolėjų artileri­ jos. Didžiausi miestai - Vilnius ir Kaunas - liko beveik nepaliesti. Kodėl Lietuvoje dislokuoti 150 000 Raudonosios armijos kareivių pabė­ go pasirodžius vokiečiams?

Vokietijos puolimas buvo visiškai netikėtas. Raudonoji armija buvo nė kiekjam nepasirengusi. Matome, kad iš Lietuvos sovietų kariai pasitraukė skubotai, bet palyginti tvarkingai. Reikia pripažinti, tai

6i

KAIP TAI ĮVYKO?

buvo net labai protingas sprendimas. Kodėl? Vokietija savo strategiją grindė planu apsupti Raudonąją armiją jos Vakarų fronte ir įvilioti ją į spąstus per pirmas kelias karo savaites. Kiek chao­ tiškas, bet vis dėlto sėkmingas didelių Raudonosios armijos da­ lių atsitraukimas toliau į rytus vėliau sukėlė vokiečiams sunku­ mų. 1941 metų birželio 27 dieną Josephas Goebbelsas susirūpinęs sakė: „Visi bijome, kad jie per anksti pasitrauks ir nestos į naiki­ namąjį mūšį.“ Hitleris džiūgavo dėl greito judėjimo, bet jį erzino mažas karo belaisvių skaičius, nes jų pagal operacijų planą turė­ jo būti kur kas daugiau. Kai vokiečiai įžengė į Lietuvą, dauguma sovietų kareivių jau traukėsi. Raudonoji armija iškeliavo per kelias dienas. Nespėję pasitraukti kareiviai kaipmat pasidavė, tad didelei daliai vokiečių kareivių nereikėjo kautis. Jie žygiavo per Lietuvą beveik niekie­ no netrukdomi. Vietomis buvo vienas kitas mūšis, vokiečiai šiek tiek pabombardavo oro uostus ir besitraukiančius sovietus, tačiau pagrindinis vokiečių kariuomenės potyris per pirmas dvi karo sa­ vaites buvo žygis pėsčiomis! Pėdinimas spiginant vasaros saulei. Tikrosios kovos prasidėjo tik jiems pasiekus „senąją Stalino lini­ ją “, arčiau buvusio SSRS pasienio, jau už Lietuvos ribų.

62

SUKILIMO KONTROVERSIJOS

Lietuvių sukilimas prasidėjo, vos tik Vokietija užpuolė SSRS. Jei vokie­ čiai to nenorėjo, jei LAF buvo nedidelė organizacija, įsikūrusi už Lietu­ vos ribų, kaip pavyko surengti sukilimą taip greitai ir tokiu dideliu mastu?

Iš tiesų čia netikėtai didelį vaidmenį atliko sutapimas! Birželio 22 dienos sukilimas toks didelis buvo dėl masinių trėmimų, ku­ riuos sovietai surengė vos prieš savaitę iki karo. Kaip tai - sutapimas? Norite pasakyti, kad be trėmimų lietuvių sukilimas nebūtų įvykęs?

Sukilimas būtų įvykęs, bet jame būtų dalyvavę kur kas mažiau žmonių. O per birželio trėmimus ir po jų labai daug lietuvių apsi­ ginklavę išėjo į miškus. Areštai ir po jų sekę trėmimai buvo tokie žiaurūs, kad daugybė žmonių mėgino slėptis miškuose. Kas jiems nutiko pasibaigus trėmimams?

Po savaitės jie prisidėjo prie lietuvių sukilimo arba jį parėmė. Kiek buvo sukilėlių? 100 000 vyrų? Tokį skaičių prisiminimuose nuro­ do Kazys Škirpa.

Ne, tikrieji skaičiai buvo daug mažesni. Lietuvių sukilimo vadai 1941 metų rugpjūčio pradžioje nurodė vokiečių karinei vadovybei

63

KAIP TAI ĮVYK07

padidintus skaičius, norėdami padaryti didelį įspūdį ir pasaky­ ti: „Šio bei to nusipelnėme, nes masiškai kovojome su Raudoną­ ja armija.“ Perdėti sukilėlių skaičiai, 90 000-131 000, nuo seno vyrauja lietuvių istoriografijoje. Tačiau, anot šaltinius sutikrinu­ sio istoriko Valentino Brandišausko, organizuotame sukilime da­ lyvavo 4 000-5 000 žmonių. Iš viso Lietuvoje buvo apie 400 su­ kilėlių grupių. Dar 5 000-10 000 žmonių spontaniškai prisijun­ gė prie sukilėlių pirmosiomis karo dienomis. Sudėję organizuoto ir spontaniško sukilimo dalyvius, suskaičiuojame 10 000-15 000. Ar visi tie vyrai buvo ginkluoti? Iš kur jie gavo ginklų?

Daugelis sukilėlių priklausė prieškario Lietuvos rezervinei karinei asociacijai - Šaulių sąjungai. Jungdamiesi prie sukilimo, jie atsi­ nešė ginklus, slėptus sovietų okupacijos metais. Kiti puolė besi­ traukiančius rusų kareivius ir atėmė ginklus iš jų. Vien Kaune bu­ vo 3 365 vyrai, kurie priklausė 42 būriams mieste irjo apylinkėse. Atžygiavę vokiečiai pareikalavo suregistruoti visus šaunamuosius ginklus. Laikyti šaunamąjį ginklą be leidimo lietuviams buvo už­ drausta birželio 26 dienos išvakarėse. Birželio 28 dieną vokiečiai pareikalavo, kad partizanus (suki­ lėlius) nedelsiant pakeistų griežtos struktūros. Sukilimas truko vos kelias dienas. Iš tiesų sukilėliai buvo kur kas prasčiau organizuo­ ti, nei teigta vėliau. Po kraštą pasklidusių grupių ryšiai buvo paly­ ginti silpni. Apskritai vertėtų kalbėti apie tris LAF centrus: Berly­ ne, Kaune ir Vilniuje, - veikiančius iš dalies nepriklausomai vie­ nas nuo kito. Sukilėlių nuginklavimas prasidėjo birželio 28 dieną. Kauno ka­ ro komendantas Jurgis Bobelis įsakė nuginkluoti partizanų judė­ jimą. Tą pačią dieną buvo įkurti pirmieji organizuoti padaliniai, prie kurių jungėsi nemažai buvusių partizanų. Kaune buvo įsteigtas

64

SUKILIMO KONTROVERSIJOS

Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionas, kuriam vadovavo An­ drius Butkūnas, jį pavadavo Antanas Impulevičius. Kas inicijavo šio bataliono steigimą?

Dar 1941 metų kovo 30 dieną LAF pristatė Tautinio darbo apsau­ gos - ginkluotųjų lietuvių pajėgų - idėją. Vos tik okupavę Lietu­ vą, vokiečiai ėmėsi burti vietos Schutzmannschąften - savisaugos batalionus. Policijos padaliniais jų vadinti nenorėjo, nes tai būtų reiškę pritarimą nepageidaujamai nepriklausomos valstybės idėjai. Vokiečių saugumo policija ketino naudoti šiuos batalionus sa­ vo tikslais. T D A batalionas Kaune buvo įsteigtas birželio 28 die­ ną. Birželio 30-ąją per rytinį posėdį Laikinoji vyriausybė nutarė pradėti jį finansuoti - pirmas 10 dienų kasdien skirti po 7 492 rub­ lius atlyginimams visiems 700 bataliono karių mokėti. Visi jame tarnavę vyrai buvo savanoriai. Po dviejų savaičių Kauno burmis­ tras Kazys Palčiauskas įsakė visiems tikriesiems šio bataliono na­ riams ryšėti baltus raiščius su užrašu TDA. Raiščiai buvo skirti padėti vokiečių kareiviams atpažinti savo šalininkus: jei žmogus yra nacionalistas partizanas, matyt, jis dir­ ba su vokiečiais. Pirmosiomis karo dienomis vokiečiai netyčia nu­ žudė kelis lietuvius partizanus, nes nebuvo tikri, kieno jie pusėje. O kiek sukilėlių pertas kelias sukilimo dienas nužudė sovietai?

Škirpa teigia, kad 4 000. Bet tai netiesa. Kaune buvo nužudyti tik 161 (o ne 2 000, kaip rašo Škirpa). Vilniuje žuvo 24, dar 460 nu­ žudyti regionuose. Ar galima sukilimą pavadinti tautiniu herojišku aktu?

Sakyčiau, kad lietuvių baltaraiščių ar partizanų judėjimas buvo tei­ sėtas: tai buvo judėjimas prieš kolonializmą, prieš sovietus. Tačiau

65

KAIP TAI ĮVYKO?

turime paklausti, kodėl tie patys žmonės veikė prieš žydus, tai yra kodėl per sukilimą buvo tiek antisemitinių išpuolių. Pirmosiomis okupacijos dienomis buvo suformuota Lietuvos laikinoji vy­ riausybė. Kokia valstybė turėjo būti Lietuva?

Nebuvo ketinimų paversti ją demokratine. Tuo metu Europoje to­ kių valstybių bemaž nebuvo likę. LAF suformuota Lietuvos laiki­ noji vyriausybė siekė stipraus fašizmu grįsto Lietuvos valstybin­ gumo. Jau aptarėme fašizmo elementus LAF programoje. Laiki­ noji vyriausybė buvo pagrindinis LAF projektas. Atkurta tautinė Lietuvos valstybė turėjo būti skirta tik etniniams lietuviams (skir­ tingai nuo 1938 metų Lietuvos Konstitucijos nuostatų), vadovautis fašistinės Vokietijos ir Italijos pavyzdžiais. Ateities Lietuvoje netu­ rėjo būti jokios valdžios atskirties (įstatymų leidžiamosios, teismi­ nės ir vykdomosios valdžios) ir demokratinės įstatymų viršenybės. Pirmasis Laikinosios vyriausybės posėdis įvyko Kaune birže­ lio 24 dieną. Numatytasis ministras pirmininkas Kazys Škirpa te­ bebuvo Berlyne, nes vokiečiai jam skyrė namų areštą. Kodėl jie taip pasielgė su savo sąjungininku ir bičiuliu?

Jie nenorėjo okupuotose teritorijose matyti jokių centralizuotų ne vokiečių vyriausybių, jiems reikėjo tik logistinės vietinių pa­ ramos įveikiant Raudonąją armiją. Jiems nereikėjo tokio trukdžio kaip Škirpa, kuris siekė Lietuvoje kurti politinę galią. Taip pat bu­ vo Ukrainoje - ten vokiečiai nė neleido paskelbti laikinosios vy­ riausybės, kaipmat areštavo tuos, kurie mėgino ją formuoti. Lietuvos laikinoji vyriausybė sugebėjo veikti ir be Škirpos...

Trūko ne vien Škirpos. Pirmuosiuose Laikinosios vyriausybės po­ sėdžiuose nedalyvavo ir kiti paskirti ministrai. Jie prieš karą buvo

66

SUKILIMO KONTROVERSIJOS

deportuoti į Sovietų Sąjungą, tremtyje Berlyne arba Lietuvos re­ gionuose, iš kur negalėjo atvažiuoti į Kauną. Vietoj Kazio Škir­ pos eiti ministro pirmininko pareigas buvo paskirtas literatūros mokytojas Juozas Ambrazevičius. Vyriausybėje dominavo krikš­ čionys demokratai - pusė visų ministrų ir pats ministras pirmi­ ninkas. Visi jie, išskyrus gynybos ministrą Stasį Raštikį, priklau­ sė jaunajai kartai. Buvo suformuotas ir karinis organas - Krašto apsaugos gynimo taryba. Ją sudarę visi generolai buvo kraštutiniai dešinieji: Stasys Pundzevičius, Mikas Rėklaitis, Juozas Vėbra, Kauno karo komen­ dantas Jurgis Bobelis ir burmistras Kazys Palčiauskas. Ir tada buvo organizuota lietuvių policija?

Birželio 24 dieną Bobelis išleido atsišaukimą, kuriuo įsakė visiems prieš sovietų okupaciją 1940 metų birželį policijoje tarnavusiems lietuviams grįžti į darbą. įsakymui pakluso 3 000 buvusių polici­ ninkų. Prieškario Šaulių sąjungos narių prašyta prisistatyti į vie­ tos policijos nuovadas. Tuo pat metu miestuose ir valsčiuose buvo organizuota pagalbinė policija, paklususi vokiečių policijai. Kau­ no miesto policijoje tarnavo 180, Vilniaus - 430 žmonių. Jų tar­ nybinės pareigos buvo panašios į įprastą policijos praktiką, tikjie negalėjo vadintis policija, turėjo ryšėti geltonus arba baltus raiš­ čius su užrašu „Schutzmann“ arba „Pagalbinės policijos tarnyba“. Tik keliems rinktiniams vyrams buvo leista turėti ginklus. Dides­ nė dalis neformalių ginkluotų pajėgų buvo kaimuose - tai buvo daugiausia Birželio sukilime dalyvavę vyrai. Jie nebuvo nei karei­ viai, nei policininkai. Dalis jų praeityje priklausė Šaulių sąjungai. Dalis ryšėjo baltus raiščius. Karo komendantas Bobelis jau birže­ lio 24 dieną įsakė šiuos vyrus nuginkluoti. Buvo pareikalauta, kad visi partizanai atiduotų ginklus.

67

KAIP TAI ĮVYKO?

Ir atidavė?

Ne visi. Kas galėjo juos priversti? Per maža įsakyti. Žmonės turi paklusti! Jei matome, kad vokiečių ar lietuvių įsakymai vis buvo kartojami, vadinasi, žmonės ne itin jų paisė. Vokiečiai norėjo griežtai kontroliuoti visas ginkluotas pajėgas. Pasibaigus sukilimui, lietuvių partizanai turėjo būti nuginkluoti. Žmonės, kurių nevaldai, gali būti pavojingi. Vokiečiai žinojo, kad jų okupacinė politika reikalaus grobti derlių, namus, arklius, maistą, žmones priverstiniam darbui. Žinojo ir tai, kad Lietuvos žmonėms tai nepatiks. Tad nekontroliuojami ginkluoti kitataučiai neatitiko jų interesų. Lietuviams atrodė kitaip. Naujieji batalionai ir vietos policija turėjo sudaryti ginkluotą busimosios valstybės šerdį. Kuo daugiau piliečių turi ginklų, tuo geriau, jei tik jie lojalūs Lietuvai. Tad ginkluotų lietuvių buvo palyginti daug: vėliau, 1943 metais, suskaičiuojame apie 8 000 ginkluotų vyrų, kurie nepriklausė jo ­ kioms pajėgoms - nei batalionams, nei policijai. Skaičiau po karo teistų žudynėse provincijoje dalyvavusių baltaraiščių ir buvusių Šaulių sąjungos narių tardymo protokolus. Vietos policijos virši­ ninkas jų prašydavo pasirodyti nuovadoje tam tikrą dieną ir valandą. Ta­ da išduodavo ginklus ir siųsdavo saugoti, lydėti ar net žudyti vietos žy­ dų. Kiek suprantu, policijos nuovadose saugoti ginklai buvo išduodami partizanams, baltaraiščiams ar buvusiems šauliams konkrečiomis dato­ mis konkrečiai užduočiai Įvykdyti, o tada atimami iki naujo įsakymo. Da­ lyvauti šioje veikloje nebūtinai reiškė žudyti. Jiems galėjo liepti saugoti žydus arba pareikalauti arklių ir vežimų žydams transportuoti, o j žudy­ nių vietas jie nevažiuodavo, nes buvo užimti savo ūkiuose. ] daugelį tų žmonių kaimo seniūnas ar policijos viršininkas kreipdavosi pagalbos žy­ dams „į darbą" varyti. Tik pamatę duobes, „padėjėjai" suprasdavo, į ko­ kį „darbą" atvarė savo kaimynus žydus. Tada jau būdavo per vėlu grįžti. Bent jau taip jie sakė tardomi po karo.

68

SS PASIRODYMAS

Per savaitę vokiečiai spėjo okupuoti visą Lietuvą ir įkūrė čia savo karinę administraciją. Kokia buvo jos struktūra?

Lietuvą, Latviją ir Estiją užėmė Šiaurės armijų grupė. Okupuotą teritoriją padalijo į tris dalis: pirma - fronto linija, toliau - 15-20, vietomis ir 50 kilometrų pločio armijos užnugario zona, o tada di­ džiausia teritorija - armijos užnugario grupių zona. Tada Lietuvoje pasirodė SS padaliniai. Čia ne viskas aišku: istorikų dar­ buose kalbama apie SS, SD, G e s t a p o , - ne istorikams sunku suprasti, kas buvo kas ir ką darė.

Kas buvo SS? Apsaugos padalinys Schutzstąffel, jo santrumpa ir yra SS. Tai buvo viena iš ginkluotų Nacionalsocialistų partijos at­ šakų, įkurta 1925 metais asmeniškai Hitleriui saugoti, jai vadovavo jaunas ir ambicingas vyras, vardu Heinrichas Himmleris. SS žmonės save laikė partijos ir vokiečių tautos elitu, gryniau­ siais atstovais. Jų akimis, didžiausia Vokietijos praeities problema buvo perdėtas nuolankumas. Vokiečiai pralaimėjo Pirmąjį pasau­ linį karą dėl to, kad jiems pritrūko radikalumo, irjie nesiryžo likvi­ duoti priešų valstybės viduje. Šis karas turėjo būti kitoks. SS buvo pasiryžę greitam terorui: kuo greičiau išžudyti kuo daugiau pavo­ jingų elementų, kad vėliau jie nekeltų problemų.

69

KAIP TAI ĮVYKO?

Taigi, SS buvo partinė organizacija?

Taip. 1936 metais prie Heinricho Himmlerio vadovaujamos SS bu­ vo prijungta valstybinė policija. Himmleris tapo ir visų SS pada­ linių, ir visos vokiečių policijos viršininku. 1939 metų rugsėjį bu­ vo įsteigta bendra kelių sektorių administracija - Vyriausioji rei­ cho saugumo valdyba, Reichssicherheitshauptamt, arba RSHA. Jai vadovavo Reinhardas Heydrichas. RSHA buvo suskirstyta į pen­ kis skyrius (valdybas): Nr. 1 ir Nr. 2 buvo administraciniai. SD Sicherheitsdienst, nacių partijos žvalgybos atšaka, - tapo skyriu­ mi Nr. 3, politinė policija Gestapo - Nr. 4, o kriminalinė polici­ ja - Nr. 5. Šių penkių skyrių pavyzdžiu sekė visų okupuotų kraštų vietos saugumo policijos komendantai. į okupuotą Lietuvą RSHA atsiuntė ir vietos saugumo policijos vadu, Kom m andeur der S icherheitspolizei, arba KdS, paskyrė Karlą Jagerį. Jis vadovavo po­ litinei policijai Gestapo, kriminalinei policijai ir SD. Svarbu įsidėmėti, kad pagrindinės policijos pajėgos buvo ne Gestapo ir ne kriminalinė policija, o tvarkos policija, Ordnungspolizei, - tiek jos stacionarūs padaliniai miestuose ir kaimuose, tiek mobilūs policijos batalionuose. Ordnungspolizei pakluso ne Jageriui, o savo vadui - Kommandeur der Ordnungspolizei, arba KdO, A. Engeliui. Tai yra didesnei daliai Lietuvos policijos pajėgų - tvar­ kos policijai, vietos Schutzm annschąften, arba pagalbinei polici­ jai, - vadovavo vokiečių tvarkos policijos vadas, KdO. Abu, ir KdS (saugumo policijos vadas), ir KdO (tvarkos policijos vadas), buvo pa­ valdūs vietos SS ir policijos vadui (SSPF). Lietuvoje už visas vokie­ čių ir lietuvių policijos pajėgas buvo atsakingas Lucianas Wysockis. Kodėl ir kaip Lietuvoje atsirado SS ir policija?

Prieš prasidedant karui su Sovietų Sąjunga, SS ir Wermachtas su­ tarė, kad fronto zonoje, kur vyks mūšiai, neturi būti nei SS, nei

70

SS PASIRODYMAS

vokiečių saugumo policijos. Armijos užnugario zonoje, prie pat fronto, veiks maži, keliasdešimties vyrų, SS ir policijos padalinius atstojantys Sonderkommandos - ypatingieji būriai. Jų užduotis saugoti užnugario armijos zoną, kovoti su Vokiečių reicho ir vals­ tybės priešais. Vėliau Sonderkom m andos turėjo pakeisti dides­ ni Einsatzkom m andos - mobilūs būriai po 80-100 žmonių. Šie būriai turėjo saugoti didelę užnugario armijos grupių zoną toliau nuo fronto ir užnugario zonos. f Baltijos šalis atvyko trys Einsatzkommandos būriai: Nr. 1 - į Es­ tiją, Nr. 2 - į Latviją ir Šiaurės Lietuvą apie Šiaulius, Nr. 3 - j Vi­ durio Lietuvą. Visi trys drauge jie sudarė Einsatzgruppe A , kuriai vadovavo Franzas Walteris Stahleckeris. Nuo okupacijos pradžios Lietuvoje veikė trys Sonderkom m andos: la kirto kraštą šiaurės link, lb, kuriam vadovavo Erichas Ehrlingeris, buvo Kaune pir­ mąją okupacijos savaitę, 7a, vadovaujamas Walterio Blume, - Vil­ niuje. Iki liepos pabaigos šiuos ypatinguosius būrius pakeitė trys Einsatzkom m andos: Nr. 2 - šiaurėje, Nr. 3 - centre, Nr. 9 - pie­ tuose. Šie vokiečių padaliniai, kaip vėliau matysime, buvo atsa­ kingi už žydų žudynes Lietuvoje. Kodėl jie pasirodė taip anksti?

Nes jau okupacijos pradžioje padėtis susiklostė ne pagal planą. SS padaliniai Sonderkommandos neturėjo atsirasti fronto zono­ je. Walterio Stahleckerio Einsatzgruppe A avangardui priklausęs SS karininkas Kurtas Mederskis po karo per tardymą teigė: „Iš pra­ džių Wermachtas visiškai nenorėjo įleisti mūsų j Kauną, nes mums neva nebuvo ką veikti kovos veiksmų lauke.“* Tačiau vos tik Lie­ tuva buvo okupuota, Sonderkommandos pradėjo veikti. Kaunas *

Dieckmann, Christoph, Sužiedėlis, Saulius, Lietuvos žydų persekiojim as ir

masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį, Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 37.

71

KAIP TAI ĮVYKO?

buvo užimtas birželio 24 dieną, ir po kelių valandų, naktį iš birže­ lio 24 į 25-ąją, priešakiniai padaliniai jau buvo mieste! Jei SS padaliniai pažeidė susitarimą su W e r m a c h t u , tai kieno įsakymams jie pakluso?

Heinricho Himmlerio ir Reinhardo Heydricho. SS padaliniai įsiver­ žė į Lietuvos teritoriją - fronto zoną - tikėdamiesi, kad Wermachtas perdėm nesipriešins. Ir jie neklydo: Wermachtas nestabdė nei SS, nei policijos pajėgų. Nesustabdytos šios pajėgos kaipmat ėmė­ si naikinti potencialius politinius priešus, vykdydamos planą palik­ ti sovietų valstybę be vadovybės. Pirmomis okupacijos savaitėmis jie jau žudė žydus! SS gerokai viršijo rašytinius Reinhardo Heydri­ cho nurodymus šalinti tik tuos žydus, kurie ėjo pareigas Komunis­ tų partijoje ir sovietų vadovybėje, - jie vykdė žodinius įsakymus. SS logika buvo tokia: žydai palaiko sovietų sistemą, o mums rei­ kia sugriauti SSRS, kad laimėtume karą, tad turime išžudyti siste­ mos stulpus - pajėgius žydų vyrus. Sovietiniai žydai buvo laikomi „rasine baze“, „rezervuaru“ ir „bolševizmo užkratu“. SS tikėjosi, kad Wermachtas nesipriešins žudynėms, net jei jos vyktų fronto zono­ je. Išliko saugumo policijos, kaip SS dalies, ir Wermachto derybų dokumentai. Derybų rezultatas: Wermachtas leido SS ir saugumo policijai žudyti, tik ne viešumoje. 1941 metų liepos 11-12 dieno­ mis apsilankęs Kaune ir Vilniuje, RFSS žvalgybos karininkas Ru­ dolfas May Kommandostabui Reichsfuhrer-SS pranešė: „Iki šiol Einsatzkommando su Wermachtu bendradarbiauja be kliūčių.“* Taigi lV e r m a c h t o ir SS konfliktai buvo tik nereikšmingi nesutarimai?

Taip, deja, okupuotoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje rimtų *

Dieckmann, Christoph, Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941-1944, Gottingen: Wallstein Verlag, 2011,1.1, p. 413.

72

SS PASIRODYMAS

konfliktų tarp kariuomenės ir SS nekilo. 1939-1940 metais Lenki­ joje, kai SS įžūliai žudė daug daugiau, nei buvo sutarta, IVermachto viršininkai pareiškė protestą. Norint išvengti panašių konfliktų ir diskusijų okupuotoje SSRS teritorijoje, 1941 metų balandį-gegu­ žę buvo pasirašytas kariuomenės ir saugumo policijos susitarimas. Kaip manote, kodėl SS taip entuziastingai žudė?

Šiais laikais kai kurie tiria asmenines nacių vadų biografijas ir mė­ gina atkapstyti vaikystės traumų ar jaunystėje pasireiškusį galios siekimą. Manau, to per maža, nes tai nepaaiškina istorinių įvykių raidos. Reikia tirti organizaciją irjos istoriją. SS buvo tarsi vienuo­ lių ordinas partijoje, lyg religinė organizacija su griežtomis taisyk­ lėmis. Jie buvo įsitikinę, kad geriau nei visi kiti išmano, kas gerai tėvynei, ir nenorėjo leisti pasikartoti praeities klaidoms. Aptardami vokiečių pasirengimą išžudyti tiek žmonių, turime pa­ galvoti ir apie trečiąjį, be Wermachto ir SS, vokiečių režimo stulpą pirmomis okupacijos savaitėmis - vadinamuosius Wirtschąftskommandos, ekonominius būrius. Jų užduotis buvo plėšti užkariautas te­ ritorijas, perduoti išteklius Vokietijos kariuomenei ir įgyvendinti „ba­ do planą“. Šie būriai buvo suformuoti dėl to, kad efektyvus okupuo­ tų teritorijų plėšimas buvo laikomas būtina sąlyga karui per pusmetį laimėti. Jie buvo nepriklausomi nuo kariuomenės - žinote kodėl? Kodėl?

Nes vokiečių vadovybė žinojo, jog jie su civiliais okupuotų kraš­ tų gyventojais elgsis taip žiauriai, kad kariuomenės vadai tam ne­ pritars. Taigi, ne tik SS viršininkai buvo pasirengę masiškai žudy­ ti. Ne, radikaliausius žudynių planus siūlė ekonomikos administ­ racija, grįsdamajuos „karine būtinybe“. Marinti civilius gyventojus badu vokiečių karinių veiksmų labui.

73

KAIP TAI ĮVYKO?

Mes, vokiečiai, turime pripažinti, kad vienas kraupiausių da­ lykų per Antrąjį pasaulinį karą buvo tai, jog daugybei vokiečių vi­ siškai nerūpėjo, kad gali žūti milžiniškas skaičius civilių. Išskyrus kelias itin retas išimtis, niekas neprotestavo. Buvo ginčijamasi tik dėl to, per kiek laiko tai turi būti atlikta. Paskutinis šio skyriaus klausimas: kiek vokiečių pasiliko Lietuvoje, kai ka­ riuomenė išžygiavo toliau j rytus?

Po pirmų okupacijos savaičių karinių pajėgų beveik neliko. Buvo po­ litikų, administratorių, policininkų, verslininkų, statybininkų ir kitų. Okupacijai įpusėjus Lietuvos administracijoje vokiečių iš vi­ so dirbo 600-900, o lietuvių - apie 20 000. Tad santykis 1:20. Jei skaičiuotume ir tuos Reicho vokiečius, kurie čia dirbo vo­ kiečių įmonėse, iš viso Lietuvos teritorijoje buvo ne daugiau kaip 6 000 vokiečių. Pirmaisiais Holokausto metais jų buvo dar ma­ žiau. Per šalį judėjo nemažai padalinių, bet pasiliko tik keli. Pa­ vyzdžiui, Šiaulių ir Panevėžio zonoje 1941 metais buvo tik 1012 vokiečių administratorių ir keli Sonderkommandos ir Einsatzkommandos, iš viso ne daugiau kaip 80 žmonių. Vilniaus miesto komisaras (Stadtkommissar) Hansas Hingstas 1941 metų rugpjū­ tį atvyko su keturiais darbuotojais, per metus jų padaugėjo iki 12. Šiaulių apygardos komisaras (Gebietskommissar) Hansas Gewecke 1941 metų spalį Šiauliuose rezidavo su penkių vyrų ir trijų mo­ terų komanda. Vilniaus miesto apygardos komisaro Horsto Wulffo administraciją sudarė 10 darbuotojų. Visų vokiečių komisarų veikla priklausė nuo lietuvių policijos viršininkų, apskričių virši­ ninkų ir miestų burmistrų pasirengimo bendradarbiauti. Saugumo, tvarkos ir kriminalinėje policijoje dirbo ne daugiau kaip 500 vo­ kiečių, tad galimybės taikyti terorą buvo labai ribotos. Vokiečiams buvo labai svarbu, kad lietuviai bendradarbiautų.

74

ŽYDŲ PANIKA

Kaip Lietuvos žydai reagavo j vokiečių okupaciją?

Birželio 22-ąją prasidėjus bombardavimui, o 23-iąją pasitraukus Raudonajai armijai, žydai jautėsi sutrikę: ką reiškia toks staigus sovietų pasitraukimas? Birželio 24 dieną Kauno karo komendan­ tas Jurgis Bobelis per radiją paskelbė, kad iš žydų namo buvo nu­ šautas vokietis, todėl nuo šiol už kiekvieną iš žydų namų nušau­ tą vokietį būsią nužudyti 100 žydų. Tą pačią dieną Kauno valdžia kreipėsi į visų namų bei viešbučių savininkus ir kiemsargius, pra­ šydama stebėti ir atitinkamoms įstaigoms pranešti apie pabėgti mėginančius ar įtartinai atrodančius žmones. Toks skelbimas sukėlė paniką Kauno žydų bendruomenėje. Maža to, pirmomis vokiečių invazijos dienomis ir savaitėmis gat­ vėse buvo daugybė smurto. Lietuvių policininkai ir sukarintos pa­ jėgos persekiojo žydus. Pagrindinis jų taikinys buvo vyrai. Yra liu­ dijimų apie išpuolį Jonavos gatvėje, netoli tilto per Nerį: čia šitos pajėgos 25-30 žydų vyrų privertė šokti, kalbėti žydiškas maldas ir dainuoti sovietų dainas, tada visus parklupdė ir sušaudė. Kodėl taip staiga lietuviai ėmėsi smurto prieš žydus - kaimynus, tėvynainius?

Svarbų vaidmenį atliko sovietų laikotarpio frustracija. Daugelis lietuvių norėjo atsikratyti 1940 metų birželį patirto bejėgiškumo. Pagrindinė

75

KAIP TAI ĮVYKO?

mintis buvo tokia: „Nekovojome prieš sovietus 1940 metais, tai da­ bar pakovosime prieš žydus, juk jie - komunistai. Prieš kelias sa­ vaites žydai bandė mus sunaikinti, dabar mes sunaikinsime juos.“ Žydų šaltiniuose - prisiminimuose ir dienoraščiuose - yra daug medžiagos apie smurtą gatvėse 1941 metų vasarą. Jie aprašo di­ džiulę viešų pažeminimų bangą, patirtą Lietuvos miestuose ir pro­ vincijoje birželio pabaigoje-liepos pradžioje. Turguose ir gatvėse nemažai jų buvo priversti nešioti Stalino ir Lenino portretus. Ra­ binus vertė dainuoti bolševikų dainas. Liepdavo deginti Toros ri­ tinius, o atsisakiusieji būdavo sumušami ar sušaudomi. Bet tie rabinai nebuvo susiję su sovietų nusikaltimais!

Užduosiu labai nelengvą klausimą pamąstyti. Gal Lietuvos etniniai nacionalistai tiesiog bandė permesti kaltę kitiems? Gal jie kaltino žydus savo pačių bendradarbiavimu su sovietais? Kaip jautėsi jau­ nesni ir radikalesni lietuviai su baltais raiščiais, kai pabėgo prezi­ dentas Smetona, kai kariuomenė sovietus sveikino, užuot palei­ dusi įjuos bent vieną šūvį? Gal lietuviai patriotai norėjo atsikra­ tyti tos kaltės jausmo? Gal jie norėjo išpirkti kaltę ir gėdą? Gal jie paprasčiausiai norėjo pradėti iš naujo?

Galbūt. Čia esama antisemitinės logikos, kurią turime suprasti. Jei matau žydą su Stalino portretu ir jį sumušu, tai atsikratau visos bendradarbiavimo su sovietais kaltės. Galiu drąsiai eiti su vokie­ čiais - naujaisiais laimėtojais. Nebepatiriu frustracijos. Dabar hipotetinis klausimas. Sovietai išėjo iš Lietuvos, kovos baigėsi. Bet jei lietuviai būtų pamatę gatvėse užsilikusių rusų kareivių, gal karo belais­ vių, ar su jais irgi būtų taip elgęsi - puolę, žeminę ir kankinę pirma proga?

Ne.

76

ŽYDŲ PANIKA

Kodėl ne?

Kaip tik dėl to turime vėl ir vėl kalbėti apie dalies lietuvių antise­ mitizmą. Apie sampratą, kad sovietai buvo tik žydų valdomi įran­ kiai. Kažin ar tokią neapykantą lietuviai būtų jautę vargšui Rau­ donosios armijos kareivėliui iš Rusijos ar Uzbekijos. Gal net bū­ tų jo pagailėję, davę jam pavalgyti - jukjis badauja karo belaisvių stovykloje netoli jų kaimo. Kai kurie idėją „žydai - bolševikai“ laiko dar viena antibolševizmo atmaina. Ne! Tai antisemitizmo atmaina! Žydų žeminimas neturėjo nieko bendra su sovietų elgesiu, tai buvo tik antisemitiz­ mo iškilimas patekus į konkrečią krizinę situaciją. O 1941 metais buvo didžiulė krizė. Žmonės nesuprato, kur link viskas krypsta, jie daug prisikentėjo, labai pyko ir jautėsi bejėgiai. Po ištisų prie­ spaudos ir tremčių metų jie gavo progą atsigauti. Lietuviai vėl bu­ vo viršūnėje kartu su pergalingais, kaip jie tikėjosi, vokiečiais. Da­ bar jie galėjo atkeršyti juos engusiems sovietams ir žydams. Iš da­ lies ir lenkams - deja, šiuos irgi viešai žemino... Ar žydai bandė bėgti iš šalies prasidėjus karui?

Taip, ir ne tik žydai. 1941 metų birželį Lietuvoje buvo 4 739 Komu­ nistų partijos nariai. 12,6 procento jų buvo žydai (46 procentai lietuviai, 41 procentas - rusai). Kiek daugiau nei pusei jų pavyko pabėgti vokiečių okupacijos pradžioje. Iš visų Lietuvos komjauni­ mo organizacijos narių pabėgti įstengė tik 15 procentų. Taigi dau­ giau kaip 2 000 komunistų ir daugiau kaip 10 000 komjaunuolių buvo likę Lietuvoje, kai ją okupavo vokiečiai. Greitas Raudonosios armijos pasitraukimas ir sovietų valdžios evakuacija pasėjo tarp žydų paniką ir sąmyšį. Niekas negalėjo su­ prasti: vos kelios valandos karo - o sovietai jau bėga? Sovietų administracija niekaip nebandė informuoti gyventojų. Pirmomis

77

KAIP TAI ĮVYKO?

dienomis įsigalėjo chaosas ir nežinomybė, o po tojau buvo per vėlu ką nors daryti. Ką galėjo žydai padaryti artėjant vokiečių okupacijai, kur jie galėjo ieš­ koti pagalbos?

Buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad okupacinis vokiečių režimas taip greitai ims siekti visiškai išnaikinti Lietuvos žydus. Jaunesni suaugę žydai bandė bėgti. Vyresnė karta dar prisiminė Pirmąjį pa­ saulinį karą, kai vokiečiai žydų neišskyrė ir nediskriminavo, todėl bandė nuogąstaujančiuosius raminti. Netrukus išaiškėjo, kad bet kuriam gatve einančiam žydų vy­ rui gresia pavojus. Žydai, apimti panikos, ėmė bėgti į rytus. Tie, kurie spėjo įsmukti į retus traukinius, pasiekė senąją SSRS sie­ ną, bet ne visiems buvo leistąją kirsti. Komunistų partijos nariai ir dauguma, bet ne visi, turėjusiųjų ypatingus asmens dokumentus galėjo keliauti toliau. Tie, kuriems nebuvo leista kirsti sienos, bu­ vo priversti grįžti į Vilnių. Kalbėta, esą jiems neleidę įvažiuoti dėl to, kad sovietai labai baiminosi šnipų iš Lietuvos. Taigi grįžti teko daugumai pabėgti bandžiusių žydų. Tūkstančiai pėsti ar dviračiais spruko iš miesto į kaimą ar iš kaimo į miestą - ten, kur jiems at­ rodė saugiau. Buvo labai daug atsitiktinio smurto. Jūsų didžiojoje knygoje yra karą išgyvenusio žydo liudijimas, kas vyko keliuose.

Taip, trylikamečio Solio Ganoro pasakojimas, kaip jis su šeima pabėgo iš Kauno: Siauras kelias Ukmergės ir Latvijos sienos link buvo kimšte p r i­ kimštaspabėgėlių ir besitraukiančių sovietų kareivių. Nenutrūks­ tama virtinė automobilių, arklių traukiamų vežimų, motociklų ir

78

ŽYDŲ PANIKA

dviračių spraudėsip er didžiulę pėsčiųjų m inią. Išsekusių sovie­ tų kareivių kolonos m aišėsi su civilia is, daugiausia žydais. Vos tik išėjome iš Kauno, kelią ėmė bombarduoti Luft waffe. Atrodė, šaudoma į bet ką, ka sjud a. Visipuolė į pakelės griovius. G ulė­ ja u veidu į purvą ir drebėjau, o aplink taškėsi kulkos, keldamos dulkių debesis. Prisimenu, kad krintančios bombos atrodė tvarkingai surikiuo­ tos, lyg siuvėjas ja s būtų išsiuvinėjęs danguje,jo s netikėtai išm u­ šė man pagrindą iš p o kojų. Žem ę sukrėtė m ilžiniškas sprogimas. A š dusau. Atsidūriau ore, kojos užsivertė už nugaros. Tai galėjo trukti tik kelias akim irkas, bet laikas tarsi sustojo. K iekvie­ na kraupi detalė įsirėžė man į atmintį. Po vieno puolim o sutikom e ja u n ą žydaitę, kurią Fane p rieš okupaciją mokė hebrajų kalbos. M ergaitė buvo vardu D vora. Pabėgimo m etuji atsiskyrė nuo šeimos ir prisijungė prie mūsų. Netrukus v irš mūsų praskriejo stuka [vokiečių karinis lėktuvas] ir pradėjo bombarduoti. Vėlpuolėm e į griovį, betpuolim ui p a si­ baigus D vora nepakilo. Kulka peršovė ja i nugarą. J i ga ilia i deja­ vo. Tėtis ir Herm anuos ėm ėja rūpintis. Tėtis parodė į krūmus to­ limame lauko krašte. „ Ten yra tvenkinys, - tarėjis man. - Bėk ir parnešk vandens. “ Priėjęs krantą, pakėliau akis ir sustingau. Prie kito kranto vandenyje stovėjo nuogų žm onių grupė. J ų oda buvo balta kaip vaiduoklių. Apstulbęs atpažinau savo isto­ rijos mokytoją. Šalia stovėjo jo s vyras, vidutinio am žiaus vyriš­ kis su akiniais, - keliskart buvau j į matęs mokykloje. Penkiam e­ tė mokytojos dukrelė su nykščiu burnoje laikėsi m otinai u ž kojos. Priešais, nutaikę į ju o s šautuvus, stovėjo šaulių grupė - lietuviai nacionalistai, vilkintys senom is lietuvių uniformomis. Vienasjų suriko: „ Ugnis!“ Tadajie iššovė. Pam ačiau perkreiptus krintan­ čių aukų veidus. Tik m ažoji mergaitė liko nesužeista. J i atrodė

79

KAIP TAI ĮVYKO?

suakm enėjusi, nykštys vis dar burnoje, kita rankutė ištiesta lyg siektų moters, nukritusios šalia. Netrukus, pasak Ganoro, ir tą mergaitę nužudė: Kelias minutes likau ten susigūžęs, nedrįsdamas nė kvėpuoti. P ri­ reikė visos valios, kad neišprotėčiau. Tadapakilau ir leidausi bėg­ t i Negalėjau patikėti savo akimis. Besitraukianti sovietų kariuo­ menė buvo vos u ž keliolikos metrų, ir tiesiaip riešju o s lietuviai žudė žydus. Solis Ganoras grįžo pas savo šeimą: „ Vėl varnas šaudei! - piktai sušuko tėvas. - Ir dar tuščiomis grį­ ž a i! M ergaitė seniai nebegyva. K ur tu, po velnių, buvai?“Sužeis­ ta mergaitė ir vanduo išgaravo man išgalvos. „Lyg tai būtų galėję išgelbėtija i gyvybę“, - pam aniau ir pam ačiau ašaras tėvo akyse. Niekada nebuvau matęs tėvo verkiant. D vora gulėjo ant žolės su nuostaba veide. B altajos suknelė perm irko krauju, neregės akys žvelgė į mėlyną dangų. * Daugelis lietuvių bėgančius žydus laikė priešais, tarsi pabėgimas paliekant „tėvynę“ jos išlaisvinimo akimirką - būtų rodęs jų kaltę. Pirmajame Laikinosios vyriausybės laikraščio „Į laisvę“ numery­ je būtent taip ir buvo rašoma. Taip, prieš karą antisemitų propa­ gandos tikslas buvo išginti žydus iš Lietuvos. Tačiau dabar įpy­ kę antisemitai buvo pernelyg įsiaudrinę, kad susitelktų į toli sie­ kiančius antisemitinius projektus. Todėl kai kur provincijoje žydų

*

Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, 1.1, p. 417.

80

ŽYDŲ PANIKA

pabėgėliai tapo smurto aukomis jau palyginti saugiai grįžę į savo gimtuosius namus. Ar žinoma, kiek žydų sugebėjo 1941 metų birželį pabėgti iš Lietuvos?

Manau, kad Lietuvos istoriko Rimanto Zizo pateikiami skaičiai tei­ singi. Jis suskaičiavo, kad prieš masinių žudynių pradžią pabėgti pajėgusių žydų buvo apie 8 500. Yra žinomas apytikris 1943 me­ tais SSRS teritorijoje gyvenusių Lietuvos žydų skaičius - iš viso 8 500. Iš jų 5 500 - evakuoti civiliai, dar 3 000 tarnavo Raudo­ nojoje armijoje.

81

LIETUVOS PASIENIO RUOŽAS: PIRMOSIOS ŽUDYNĖS

Pirmomis karo dienomis buvo ir lietuvių aukų. Ar žinoma kiek?

Tikslūs skaičiai nežinomi. Buvo bombardavimų aukų, kitus nužu­ dė nervingi vokiečių kareiviai, karinės vadovybės įgalinti taikyti civiliams kolektyvines bausmes už puldinėjimus. Pavyzdžiui, bir­ želio 23 dieną Ablingos miestelyje prie Gargždų lietuviai nužudė du vokiečių dviratininkus. Atkeršydami vokiečiai nužudė 33 Ablin­ gos gyventojus, šešis gretimo Žvaginių kaimo gyventojus ir dar tris žmones. Mums žinomi 35 pirmųjų civilių karo aukų vardai. Dar viena kolektyvinė bausmė ištiko Švendūnų kaimą, jame nužudyta 11 vyrų. Tą pačią birželio 23-iąją vokiečiai Alytuje nužudė du ku­ nigus ir apie 40 antisovietinių partizanų. Tuo metu vokiečiai dar nemokėjo atskirti lietuvių partizanų, todėl reikalavo ypatingo atskirties ženklo - balto raiščio. Sutinku su istoriku Rimantu Zizu, įvertinusiu, kad per pirmas kelias karo savaites iš viso ne žydų ci­ vilių aukų buvo keli šimtai.* Ar vokiečiai darė įtaką atkuriant lietuvių civilinę administraciją?

Prisimenate - anksčiau kalbėjome apie lietuvių politikus, karei­ vius, policininkus, kurie buvo apmokomi Vokietijoje nuo 1940 metų *

Dieckmann, Christoph, Toleikis, Vytautas, Zizas, Rimantas, Karo belaisvių ir

civilių gyventojų žudynės Lietuvoje, Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 155.

82

LIETUVOS PASIENIO RUOŽAS: PIRMOSIOS ŽUDYNĖS

vasaros. Jau tada vokiečių karinė žvalgyba ir Gestapo pradėjo ver­ buoti šnipus pabėgėlių stovyklose Rytų Prūsijoje. Iš vokiečių teismų protokolų žinome, kad vienas iš verbavimo taškų buvo Suvalkuo­ se esantis restoranas, kuriame susitikdavo lietuviai pabėgėliai. Da­ lis jų prieš karą vokiečių stovykloje dviem pamainomis buvo mo­ komi sabotažo. 1941 metais vokiečių karinė žvalgyba, Abwehras, stovyklose prie Lietuvos sienos rengė 90 mechanikais apsimetu­ sių lietuvių šnipinėti. Tarp jų buvę lietuvių policijos karininkai tu­ rėjo prisiekti, kad paklus vokiečių karinei disciplinai. Prasidėjus karui, apie šimtas lietuvių, vadovaujamų būsimo Lie­ tuvos policijos departamento viršininko Vytauto Reivyčio, ilgai bendradarbiavusio su vokiečių saugumo pajėgomis, susirinko bara­ kuose Memelyje, dabartinėje Klaipėdoje. Viena pirmųjų šio būrio užduočių buvo surašyti Lietuvoje žmones, bendradarbiavusius su sovietų režimu ar jį palaikiusius. Įsiveržimo metu Vytauto Reivy­ čio būrys lydėjo vokiečių kariuomenę, per kelias dienas daugelis jų užėmė svarbius postus civilinėje ir policijos administracijose. Beveik visuose Lietuvos pasienio ruožo miestuose lietuviai admi­ nistratoriai - apskričių viršininkai ar burmistrai - buvo voldemarininkai, tai yra lietuviai fašistai, apmokyti vokiečių pasirengimo stovyklose ir grįžę į Lietuvą su vokiečių kariuomene. Tarp tokių miestų buvo Kretinga, Gargždai, Jurbarkas, Kudirkos Naumiestis ir daug kitų. Pasienio ruože vokiečiai buvo itin įsitraukę į vietos įvykius ir labai glaudžiai bendradarbiavo su lietuviais. Ką reiškia „pasienio ruožas"?

Vokiečiai taip vadino 25 kilometrų zoną į rytus nuo Klaipėdos ra­ jono - iki Tauragės. Šią teritoriją jie ketino aneksuoti iki 1941 metų spalio, išstumti iš ten lietuvius ir apgyvendinti vokiečius kolonistus.

83

KAIP TAI ĮVYKO?

Ar pirmieji masiniai sušaudymai įvyko ten?

Taip, daugelis pirmųjų sušaudymų įvyko ten, nes spontaniškai su­ siformavo labai aktyvus Sonderkommando - vokiečių ypatingasis būrys. Kadangi kariuomenė greitai veržėsi pirmyn, Sonderkom­ mando turėjo keliauti į Kauną ir Vilnių. Kas nors turėjo pasirūpin­ ti už jo likusia tuščia teritorija. Žydų vyrus pasienio ruože ėmėsi žudyti naujas vokiečių būrys - Einsatzkommando Tilsit. Pirmo­ sios masinės žydų žudynės surengtos jau birželio 24-ąją Gargž­ duose - čia nužudytas 201 vyras. Nuo tol šaudymai šiame krašte vyko kone kasdien, aukų skaičius dažniausiai būdavo apvalus: 100, 200,300, net 800 (taip buvo Vilkaviškyje). Šaudė daugiausia vokie­ čiai - Einsatzkommando Tilsit kartu su Klaipėdos vokiečių tvarkos policija ir padėjėjais iš armijos. Tie vokiečiai patys siūlėsi šaudyti potencialius pasipriešinimo dalyvius - sovietų aktyvistus ir žydus. Ar įsakymuose buvo nurodoma, kokio amžiaus žydų vyrus žudyti?

Taip, bet skirtingi įsakymai - skirtingos ir tos ribos: tai 16-45, tai 14-45, tai 16-60 metų. Moteris ir vaikus palikdavo gyvus. Po žudynių Kretingoje Einsatzkom m ando Tilsit raportavo Berlynui daugiau žudynių čia nebeplanuojantys, mat gyvi likę tik moterys ir vaikai. Iš dokumentų aiškėja: buvo įsakyta šaudyti ne visus žy­ dus, o tik vyrus, galėjusius dalyvauti pasipriešinime. Jei pasienyje vokiečiai patys visus sušaudė, vadinasi, lietuvių bendradar­ biavimo jiems nereikėjo?

Reikėjo, ir jis buvo. Lietuvių administracijos pareigūnai dalyvavo rengiant šaudymus ir renkant jiems vietas. Dalis lietuvių elgėsi taip žiauriai, kad jiems teko stoti prieš vokiečių teismą, - kaip Kretingos saugumo policijos viršininkas voldemarininkas Pranas Lukys-Jakys, atvykęs į Lietuvą su vokiečiais. Jis išprievartavo trylikametę

84

LIETUVOS PASIENIO RUOŽAS: PIRMOSIOS ŽUDYNĖS

mergaitę ir nuožmiai nužudė daug žmonių. 1942 metais vokiečiai jį suėmė. Verta palyginti žudynes pasienio ruože ir Lietuvos provin­ cijoje: tai, kas vyko Alytuje, prie pat Vokietijos sienos, ir Ukmergė­ je - Lietuvos centre, į kurį vokiečiai atžygiavo po 4 -5 dienų. Ar­ ba Jurbarke, arti sienos, ir Utenoje, kur jie pasirodė po 3 -4 dienų. Koks buvo skirtumas?

Esmė ta, kad skirtumai buvo itin nedideli. Jei lietuviai būtų buvę pasirengę šaudyti žydus vos tik prasidėjus karui, jie būtų galėję tai padaryti Ukmergėje ir Utenoje, tam buvo pakankamai laiko. Ta­ čiau taip nenutiko. Tuose miestuose žydai per tas dienas nebuvo nužudyti. Vėliau matome, kad taip buvo visoje šalyje. Lietuvoje masinėms žydų žudynėms pradėti visur reikėjo vokiečių iniciaty­ vos ir kurstymo. Vadinasi, kaltinimas, esą lietuviai masiškai žydus žudyti pradėję dar prieš ateinant vokiečiams, nėra visiškai teisin­ gas. Palyginę pasienio ruožą ir kitas, Lietuvos centro, vietas, ma­ tome, kad buvo antisemitinių išpuolių, viešų žydų žeminimų, bu­ vo smurto ir net pavienių nužudymų, tačiau didelio masto pogro­ mų ar masinio žydų persekiojimo nebuvo, kol atžygiavo vokiečiai. Vienintelis dokumentuotas atvejis Lietuvoje buvo Alytuje: čia vie­ tos policijos viršininkas Antanas Audronis asmeniškai pareiškė norą siųsti savo padalinį žudyti žydų. Jis prašė vokiečių leidimo vos per 10 dienų atsikratyti visų Alytaus žydų, teigdamas, esą darbą atliksią jo vyrai. Tačiau vokiečiai jam tuo metu neleido surengti žudynių. Vykstant žudynėms pasienio ruože, Lietuvoje jau veikė Laikinoji vyriau­ sybė. Ar ji žinojo apie žudynes?

Nemanau, kad jie žinojo, kas vyko pasienyje. O jei ir žinojo, tikė­ tina, mąstė šitaip: smurtaujama prieš žydus komunistus, tai pri­ imtina, viskas nurims per kelias dienas.

85

POGROMAI

Ar sutinkate su teiginiu, kad lietuviai surengė 40 pogromų dar prieš pa­ sirodant vokiečiams?

Šis pasakymas būtų teisingas tik tada, jei bet kokį smurtą prieš žy­ dus vadintume pogromu. Tokiu atveju būtų galima priskaičiuo­ ti ir daugiau išpuolių, nes jų vyko visoje Lietuvoje. Tačiau jei po­ gromą suprantame kaip didesnį organizuotą viešą išpuolį, jų bu­ vo tik Kaune. Iki 1941 metų liepos pabaigos per masinius šaudymus visoje šalyje žuvo daugiau nei 18 000 žydų, daugiausia vyrų. O per po­ gromus nužudyta apie 1 000, dauguma - birželio pabaigoje, per du didelius pogromus Kaune: Slobodkoje, dabartinėje Vilijampo­ lėje, ir „Lietūkio“ garaže. Ar tuos du pogrom us organizavo vokiečiai?

Ne visai, bet jie juos sukurstė ir skatino. Kodėl vokiečiai norėjo iš­ kart, pačioje karo pradžioje, inicijuoti pogromus okupuotose teri­ torijose? Vienas tikslas buvo aiškus: kad vietos gyventojai nepra­ dėtų kovoti dėl nepriklausomybės ir burti tautinių ginkluotų pa­ jėgų, nukreipti jų agresiją į žydus. Buvo ir kitas tikslas: vokiečių saugumo policija norėjo pavaizduoti vietos gyventojus kaip sa­ varankiškus chaotiškų pogromų iniciatorius. Tada vokiečiai būtų

86

POGROMAI

galėję reprezentuoti stabilumą ir tvarką. Tuo tikslu pogromus rei­ kėjo filmuoti ir fotografuoti. Kada vokiečiai sumąstė kurstyti pogrom us?

Vokiečių saugumo policija įsakymą inicijuoti Lietuvoje pogromus gavo likus bent penkioms dienoms iki karo pradžios. Pagrindi­ nio Reicho saugumo biuro vadovas Reinhardas Heydrichas šiuo klausimu Einsatzgruppen ir Einsatzkom m andos viršininkus su­ kvietė 1941-ųjų birželio 17-ąją. Tai matome iš jo 1941 metų birže­ lio 29 dienos laiško keturiems Einsatzgruppen viršininkams. Štai kąjis rašė: „Dėl mano pastabų, darytų žodžiu Berlyne birželio 17 d., primenu: 1. Nesudarykite kliūčių antikomunistiniams ir antižydiškiems rateliams puoselėti savarankiško apsivalymo ambicijų teri­ torijose, kurias tuoj okupuosime. Priešingai, kurstykite tas ambici­ jas nepalikdami pėdsakų, reikalui esant stiprinkite jas, pakreipkite norima linkme, bet nesuteikite vietos „savigynos veikėjams“ gali­ mybės vėliau teigti, kad mes jiems dalijom įsakymus ar politinius pažadus. Pradžioje neleiskite kurtis nuolatiniams savigynos vienetams su centrine vadovybe. Verčiau, kaip minėjau, skatinki­ te vietinius pogromus, jei jie naudingi.“* Kaip matome, šie Heydricho nurodymai buvo ne naujas įsakymas, duotas Einsatzgruppen vadovams birželio 29 dieną, o tik priminimas apie bendrą posėdį, vykusį prieš 12 dienų. Panašų laišką jis išsiuntė ir liepos 2 dieną. Kodėl reikėjo dviejų priminimų?

Einsatzgruppen priminimų nereikėjo, bet jiems reikėjo rašytinio nurodymo. Dėl ko? Ogi dėl Wermachto - vokiečių armijos. Mat * D ie Einsatzgruppen in der besetzten Sowjetunion 1941142. D ie Tdtigkeits- und

Lageberichte dės Chefs der Sicherheitspolizei und dės SD , Hrsg. Peter Klein, Berlin: Edition Hentrich, 1997, p. 319.

87

KAIP TAI ĮVYKO?

kariškiai nesuprato, kodėl prie pat fronto žudomi civiliai ir žydai. Taigi saugumo policija galėjo parodyti: „Žiūrėkite, visa tai, ką daro­ me Kaune, mums liepta daryti iš aukščiau, tad kreipkitės į Berlyną, o ne mus kaltinkite, jei jums nepatinka mūsų veiksmai.“ Kariuo­ menės ir saugumo policijos užduotys buvo skirtingos. Kariuome­ nė turėjo nugalėti Raudonąją armiją. Saugumo policija turėjo ras­ ti ir sunaikinti visus potencialius vokiečių tautos ir valstybės prie­ šus. Tik štai Kaune vokiečių saugumo policija ėmėsi veikti fronto zonoje, kur jos apskritai neturėjo būti. Ji puolė ne tik tuos žydus, kurie ėjo valstybines ir partines pareigas per sovietų okupaciją, bet ir apskritai daugumą žydų vyrų. Minėtųjų Heydricho laiškų tikslas buvo pateisinti Einsatzgruppen veiklą prieš kariuomenės vadus. Kaip buvo organizuoti pogromai Kaune?

Svarbiausias asmuo pogromams Lietuvoje organizuoti buvo E in satzgruppe A vadas Franzas Walteris Stahleckeris, atsakingas už visą saugumo policijos veiklą okupuotoje SSRS šiaurėje, taip pat Baltijos šalyse. Jis ir jo nedidelis padalinys j Kauną kartu su ka­ riuomene atvyko ankstų birželio 25 dienos rytą. Stahleckeris tuoj pat ėmė ieškoti lietuvių grupių, galinčių vykdyti pogromus, bet jų rasti buvo sunkiau, nei jis tikėjosi. Vis dėlto atvykimo dieną jam pavyko susisiekti su Algirdu Klimaičiu, dešiniuoju žurnalistu ir su­ karintos grupės vadovu, kuris buvo pasirengęs nedelsdamas orga­ nizuoti itin nuožmų pogromą. Tas pogromas įvyko Slobodkoje ir truko dvi naktis - nuo 1941 metų birželio 25 iki 27-osios. Slobodkos rajonas Kaune buvo svarbus žydų tikėjimo ir studijų centras.

Taip. Pakanka prisiminti 1882 metais įkurtą ješivą Knesses Yisrae l - vieną didžiausių tuo metu judaizmo dvasinių seminarijų, ku­ rioje mokėsi 360 studentų iš viso pasaulio.

88

POGROMAI

Kas atsitiko Slobodkoje?

Birželio 25-osios, trečiadienio, vakarą minia lietuvių, daugelis jų buvo studentai, įsiveržė į žydų namus su ginklais ir peiliais. Jie griovė ir degino namus, žudė jų šeimininkus. Kai kurie užpultie­ ji sudegė gyvi. Visur tįsojo žmonių lavonai ar mėtėsi kūnų dalys. Kiek vėliau grupė lietuvių policininkų suvarė saujelę išgyve­ nusių žydų prie suniokotų namų ir privertė pašalinti lavonus. Kai kuriems teko nešti savo giminių palaikus. Visus palaidojo broliš­ kame kape Neries pakrantėje. Per dvi naktis Slobodkoje buvo nu­ žudyta 600-1000 žydų: vyrų, moterų ir vaikų. Birželio 27-ąją „Lietūkio“ garaže vidury dienos buvo surengtas dar vienas pogromas. Pačiame Kauno centre vokiečių kareivių ir lietuvių prašalaičių akivaizdoje buvo mirtinai uždaužyti 50-60 žy­ dų vyrų. Visa tai fiksavo vokiečių propagandos fotografai. Žinome, jog vokiečių saugumo policija akylai sekė, kad ne vokiečių vykdo­ mas antižydiškas smurtas būtų filmuojamas ir fotografuojamas, siekdama ateityje turėti įrodymų, neva „išvaduoti gyventojai pa­ tys griebėsi griežčiausių priemonių prieš savo priešus bolševikus ir žydus, negavę jokių pastebimų vokiečių institucijų nurodymų“. Po karo vokiečių kareiviai teigė, esą lietuvės net kėlusios savo vai­ kus, kad šie geriau įžiūrėtų žudynes. To patvirtinti negalime, turė­ tume vertinti kaip bandymą suversti visą kaltę lietuviams. Vokie­ čių fotografas Wilhelmas Gunsilius po karo teigė, esą per žudy­ nes kažkas grojęs Lietuvos himną. To taip pat negalima patvirtinti. 1941 metų birželio 29 dieną vienas Wermachto kareivis savo dienoraštyje rašė: „Mūsų vokiečių kareiviai buvo tik ramūs žiūro­ vai; jie nebuvo gavę įsakymo kaip nors stabdyti kraujo liejimo. Per­ sekiojimas truko dieną ir naktį nuo birželio 24 d. iki birželio 29 d. vakaro. Vėliau viskas pamažu nurimo.“* Birželio 28 dieną vokiečių * Dieckmann, Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, p. 42.

89

KAIP TAI ĮVYKO?

kariuomenės vadai kreipėsi į Stahleckerį, prašydami vengti viešų pogromų prieš žydus gatvėse. Birželio 29 dieną 16-osios armijos intendantas armijos dienoraštyje pažymėjo: „Lietuvių laisvės ko­ votojų išpuoliai prieš komunistus ir žydus nutraukti. Tolesnės eg­ zekucijos vyksta prižiūrimos Kaune veikiančių SS vadų.“* Kas per dokumentas tas armijos dienoraštis?

Kiekvienas vokiečių kariuomenės padalinys vedė dienoraštį. At­ sakingas karininkas žymėdavo viską, kas jam atrodė svarbu, kas­ dien po trumpą įrašą. Daugelis tų dienoraščių buvo sunaikinta prieš karo pabaigą, bet šis išliko. Koks buvo Klimaičio likimas?

Lietuvos laikinosios vyriausybės 1941 metų birželio 26-osios pro­ tokole Nr. 4 rašoma: „Pasisakyta, kad Klimaičio partizanų būrys veikia ne drauge su Lietuvos Ginkluotų pajėgų štabu. Lietuvos partizanai veikia kontakte su Lietuvos Aktyvistų frontu ir Lietu­ vos Laikinąja Vyriausybe. Kur karo veiksmai yra praėję, partizanų veikimas persiformuoja į policijos funkcijas ir šaulius.“** Devintajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje vokiečių kal­ tintojai nesėkmingai nagrinėjo tuomet Hamburge gyvenusio Kli­ maičio bylą. Vytautas Reivytis patvirtino, kad Klimaitis buvo voldemarininkas. Klimaičio sesuo paliudijo, kad jau ketvirtajame de­ šimtmetyje jis buvo nusiteikęs prieš sovietus ir žydus. Tyrimas nieko nedavė. Žinome tik tiek, kad Klimaitis nebuvo nuteistas ir mirė Hamburge 1988 metais, būdamas 78-erių. * Ten pat, p. 40. ** Lietuvos laikinoji vyriausybė. Posėdžių protokolai 1941 m. birželio 24 d. -

rugpjūčio 4 d., sud. Arvydas Anusauskas, Vilnius: Lietuvos gyventojų geno­ cido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 15.

90

POGROMAI

Paplitęs įsitikinimas, kad šie du vokiečių saugum o policijos inicijuoti po­ gromai buvo susiję su sovietų nusikaltimais. Traukdamiesi 1941 metų bir­ želį, sovietai žiauriai nužudė lietuvių politinius kalinius Rainiuose ir Pra­ vieniškėse. Dalis žudikų buvo žydai, tiesa?

Pagal sovietų evakuacijos įsakymus, besitraukiant reikėjo kartu pasiimti visus 5 900 Lietuvos kalėjimų kalinių. Tačiau sparčiai besiartinant vokiečiams evakuoti visus kalinius pasirodė logistiškai sudėtinga. Tada NKGB nurodė nušauti „pavojingiausius“. Dalį kalinių pa­ leido, keli pabėgo, 1365 išvežė į SSRS. Kitus nužudė keliose skir­ tingose vietose - šių buvo iki kelių dešimčių. Lietuvos istorikas Valentinas Brandišauskas publikavo to meto pranešimus apie be­ maž 30 vietų, kur sovietai kankino, žalojo ir žudė lietuvius kali­ nius. Rainių miške netoli Telšių naktį iš birželio 24 į 25-ąją bu­ vo nukankinti 76 žmonės. Birželio 26 dieną politinių kalinių sto­ vykloje Pravieniškėse netoli Kauno nužudyta apie 230 kalinių ir 31 kalėjimo sargybinis kartu su šeimomis. Žudynių dieną Pravieniškių kalinių sąrašuose buvo 444 kali­ niai. Vadinasi, 214 žmonių pabėgo arba buvo evakuoti. Pagal bir­ želio 29 dienos raportą, buvo rasti 182 lavonai. Vis dėlto tarp Rainių ir Pravieniškių žudynių ir Kauno pogro­ mų priežastinio ryšio nebuvo. Ar Jūs tuo tikras?

Pažiūrėkime į įvykių chronologiją. Pogromai Slobodkoje ir „Lie­ tūkio“ garaže vyko birželio 25-27 dienomis. Kauno karo komen­ dantas Jurgis Bobelis pranešimus apie žudynes Pravieniškėse ga­ vo birželio 28 ir 29 dienomis. Tik po viešų antižydiškų pogromų, 1941 metų birželio 28 die­ ną, Bobelis išleido atsišaukimą: „Lietuviai! Saugokitės piktų rusų

9i

KAIP TAI ĮVYKO?

kareivių ir žydų komunistų. Masinės nekaltų civilių žudynės, ku­ rias bolševikų ordos surengė Pravieniškėse, ir daugybės valstie­ čių šeimų skerdynės rodo, kad rusų kareiviai grasina mūsų tau­ tiečių gyvybėms.“*

* Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, 1.1, p. 302.

92

PIRMASIS MASINIS ŽYDŲ SUŠAUDYMAS KAUNE

Kas vyko Kaune po tų dviejų pogrom ų?

Turime pradėti nuo Kaune įkurtos koncentracijos stovyklos. Vo­ kiečių saugumo policija (Sicherheitspolizei) ir slaptoji, arba poli­ tinė, policija (Gestapo) sovietų žydus laikė pavojingais, o kadangi vokiečių policijos pajėgos okupuotose teritorijose buvo negau­ sios, „pavojingus“ miestų žydus reikėjo skubiai uždaryti į getus. Mintis paversti Septintąjį fortą koncentracijos stovykla grei­ čiausiai kilo vokiečiams, tačiau visą praktinį administravimo dar­ bą atliko Laikinosios vyriausybės ir miesto administracijos nariai. Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis ir Kauno burmistras Kazys Palčiauskas su vokiečių karo komendantu Kaune generolu Robertu von Pohliu suderino, kur įkurti koncentracijos stovyklą žydams. 1941 metų birželio 30 dieną per rytinį posėdį Bobelis M i­ nistrų kabinetui pranešė, kad bus kuriama tokia stovykla. Daly­ vavo visi ministrai. Kabinetas sutiko, kad stovykla turi būti. Atsa­ kingu už praktinį įgyvendinimą buvo paskirtas komunalinio ūkio viceministras Vladas Švipas, jis turėjo viską daryti „kontaktuoda­ mas su pulkininku Bobeliu“. Taip Septintajame forte netoli mies­ to centro atsirado koncentracijos stovykla žydų vyrams. Kaipjau pasakojau, vokiečiai nutarė, kad po Slobodkos ir „Lietūkio“ pogromų viešų egzekucijų neturėtų būti. Laikinosios vyriausybės

93

KAIP TAI ĮVYKO?

birželio 27 dienos posėdžio protokole buvo įrašyta: „Partizanams ir paskiriems gyventojams vengti viešų žydų egzekucijų.“* Vokiečiai nusprendė, kad organizuojant visas tolesnes egze­ kucijas vadovaus jų saugumo policija. Iš pradžių atsakingu buvo paskirtas Sonderkommando lb vadas Erichas Ehrlingeris, vėliau jį pakeitė Einsatzkom m ando 3 vadas Karlas Jageris, į Kauną at­ vykęs 1941 metų liepos 2 dieną. Kas būtent vyko Septintajame forte?

Prisimenate - pirmasis lietuvių batalionas, Tautinio darbo apsau­ gos batalionas, buvo pradėtas formuoti Kaune birželio 28 dieną. Ehrlingeris Berlynui apie šį naują batalioną pranešė liepos 1-ąją, o liepos 4-ąją jame jau buvo daugiau kaip 700 kareivių. Jis savo viršininkams raportavo, kad dvi iš penkių kuopų - 3-ioji ir 4-oji - yra jo Sonderkommando lb žinioje. Viena iš tų dviejų, 3-ioji, kuriai vadovavo Bronius Norkus ir Juozas Barzda, buvo paskirta saugoti Septintojo forto kalinius ir vykdyti sušaudymus. Kiekvie­ noje kuopoje buvo po 49 vyrus. Tie jaunuoliai buvo tikri, kad jungiasi prie bataliono, kuris padės pagrin­ dą būsimos nepriklausomos Lietuvos kariuomenei. Ar jie dalyvavo gau ­ dant žydus?

Nemanau, kad okupacijos pradžioje buvo aiškus ir konkretus dar­ bo padalijimas. Žinome, kad 3-ioji ir 4-oji T D A bataliono kuo­ pos buvo paskirtos saugoti žydus Septintajame forte, vėliau juos ir šaudyti kartu su vokiečių būriais. Kiti lietuviai kareiviai, polici­ ninkai ir partizanai mieste ieškojo žydų. Aptikę juos veždavo ar­ ba į centrinį kalėjimą Adomo Mickevičiaus gatvėje, arba tiesiai į

*

Dieckmann, Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, p. 45.

94

PIRMASIS MASINIS ŽYDŲ SUŠAUDYMAS KAUNE

Septintąjį fortą. Liepos 6 dieną vokiečių saugumo policija Ber­ lynui raportavo, kad Septintajame forte laikoma apie 1500 žydų, o centriniame kalėjime - 1869.* Įkalintus vyrus vertė gulėti ant žemės po atviru dangum ir ne­ judėti. Išgyvenusieji liudijo, kad jautėsi lyg silkės statinėje. Moteris rakino tamsiuose kazematuose. Į forto požemius sugrūdo ir vaikus. Lietuviai sargybiniai turėjo gausiai alkoholio. Pagal liudijimus, prisigėrę jie išžagino ir nužudė apie 30-40 moterų. Likusiems gyviems pavalgyti davė tik liepos 3 dieną. Kelias grupes žydų išvedė. Viena iš dingsčių - neva žmones su akiniais registruoti „lengvesniam darbui“, mat esą reikalingi gydy­ tojai, advokatai ir inžinieriai. Tie žmonės nebesugrįžo - juos su­ šaudė kitapus forto sienų. Iš pokario teismų žinome, kad visi saugumo policijoje tarna­ vę vokiečiai vairuotojai manė, kad Septintajam fortui vadovau­ ja vokiečiai. Teritoriją saugojo ir vokiečių policijos batalionas, ne tik lietuvių TDA. Taigi vokiečiai atliko ten labai rimtą vaidmenį, ir to nevalia pamiršti. Kada prasidėjo masinės žudynės?

Jau birželio 30 dieną Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis ži­ nojo, kas vyksta Septintajame forte. Kodėl galime tuo būti tikri? Nes jis ten kelis kartus lankėsi ir įsakė paleisti kelis kalinius. G e ­ nerolas Stasys Raštikis taip pat žinojo. Keli Kauno žydų bendruo­ menės nariai bandė su juo susisiekti ir prašyti pagalbos, bet jis nie­ ko nedarė. O Bobelis padarė bent tiek - įsakė paleisti 70 žydų, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje ir dalyvavusių 1918-1920 me­ tų Nepriklausomybės kovose. * Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, 11, p. 327.

95

KAIP TAI ĮVYKO?

Skaičiau apie žudynes TDA bataliono narių tardymo protokoluose. Lie­ pos 5 dieną jie grupėmis vedė žmones prie duobių ir šaudė kaskart po dešimt. Iš viso nušovė 463 žmones. Kitą dieną, liepos 6-ąją, j vieną milži­ nišką duobę buvo suvaryti 2 514 žmonių. Vokiečiai atsivežė kelis kulko­ svaidžius ir, kartu su lietuviais vaikštinėdami palei duobės kraštą, padri­ kai šaudė j minią. Tai truko apie pusantros valandos, kol duobėje nebebu­ vo matyti jokių gyvybės ženklų. Tada keli lietuvių kareiviai įlipo į duobę ieškoti auksinių žiedų ir traukti auksinių dantų iš nužudytųjų burnų. Vie­ nas iš tų lietuvių buvo dantų technikas Pranas Matiukas, vėliau, po karo, dirbęs dantų techniku Joniškėlio poliklinikoje. Beje, istoriko Arūno Bub­ nio duomenimis, „itin didelėse naikinimo akcijose dalyvaudavo beveik visas batalionas".*

Apie šias žudynes žinojo visas miestas. Košmaras truko savaitę, nuo birželio 30 iki liepos 7 dienos. Yra išlikęs Wermachto ligoninės katalikų kunigo vokiečio liudijimas. Išgirdęs apie šaudymus, kar­ tu su kolega liuteronų pastoriumi jis nuėjo į fortą. Tai buvo nak­ tis iš liepos 6 į 7-ąją. Net karo ligoninės gydytojai sakė: „Kodėl jie nesiliauja šaudę, čia ligoninėje guli sergantys vokiečių kareiviai.“ Vykstant žudynėms, kai kurie Kauno žydai, kaipjau sakiau, bandė imtis priemonių. Laikinoji vyriausybė nepriėmė nė vienos žydų de­ legacijos. Vienas aktyviausių žydų buvo Jokūbas Goldbergas - Lie­ tuvos žydų kareivių asociacijos, atstovaujančios Nepriklausomybės kovų dalyviams, pirmininkas. Goldbergą įkalino sovietai. Prasidėjus karui, j į , kaip ir daugelį politinių kalinių, paleido, bet nepraėjo nė kelios dienos, ir jis vėl buvo suimtas, dabar jau kaip žydas, ir kartu su šeima grąžintas į tą patį kalėjimo pastatą. Šįkart jį sulaikė lietuvių partizanai. Kai Goldbergą vedė į kalėjimą, prie įėjimo stovėjo nauja­ sis kalėjimo viršininkas - lietuvis. Sovietmečiu jiedu kalėjo vieno­ je kameroje. Atpažinęs Goldbergą, kalėjimo viršininkas jį paleido. *

Bubnys, Arūnas, Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m. , Vilnius: Lietu­ vos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2017, p. 51.

96

PIRMASIS MASINIS ŽYDŲ SUŠAUDYMAS KAUNE

Daugelis žydų prašė, kad Goldbergas jiems atstovautų, nes anks­ čiau jis palaikė glaudžius ryšius su lietuvių elitu. Goldbergas despe­ ratiškai bandė sustabdyti žudynes. Nuėjo pas Bobelį, kurį pažinojo iš tarnybos Lietuvos kariuo­ menėje. Bobelis atsakė: „Nieko negaliu padaryti - viską kontro­ liuoja vokiečiai.“ Goldbergas paprieštaravo: „Bet jūs vadovaujate lietuvių ginkluotosioms pajėgoms, o ten tarnauja lietuvių batalio­ nas!“ J tai Bobelis atsakė: „Žinote, aš nesu antisemitas. Ką tik pa­ leidau žmonių iš to kalėjimo.“ Tada Goldbergas nuėjo pas liaudininkų partijos lyderį ir bu­ vusį Kauno burmistrą Joną Vileišį. Šis pasakė tik tiek: „Ko visi rė­ kauja? Mūsų jaunimas tiesiog nori šiek tiek pašėlti. Jie nurims. Ką čia galima padaryti?“ Galiausiai Goldbergas kreipėsi į Joną Matulionį - Lietuvos fi­ nansų ministrą, gerą savo draugą - ir paklausė, kaip jis galįs ramia sąžine tylėti ir sėdėti Ministrų kabinete, kai žudomi nekalti žmonės. Matulionis jam apibendrino kabineto diskusiją „žydų klausimu“: Žydų klausim u lietuviai nesutaria. Egzistuoja trys pažiūros: p a ­ g a l kraštutiniausiąpažiūrą, v isi Lietuvos žyd ai turi būti išnai­ kinti; nuosaikesnieji reikalauja, kad būtų įsteigtos koncentraci­ jo s stovyklos, kur žydai krauju ir prakaitu turi atsiteisti už lietu­ viam s padarytus nusikaltim us. Trečiojipažiūra? A š esu praktikuojantis katalikas. A š ir kiti panašūs į mane esame įsitikinę, kad negalima žm ogui atim ti g y­ vybę. Tik D ievas g a li tą padaryti. A š niekada nebuvau p rie š ką nors nusistatęs, tačiau valdant sovietam s a š ir mano draugaiįs i­ tikinome, kad nėra bendro kelio su žydais ir niekada nebus. M ū ­ sų požiūriu, lietuviai turi būti atskirti nuo žydų, ir kuo anksčiau, tuo geriau. D ė l tos priežasties yra būtinas getas. Tenjū s būsite

97

KAIP TAI ĮVYKO?

atskirti nuo mūsų ir negalėsite mums pakenkti. Tai yra krikščio­ niška laikysena. * Visi šie pokalbiai vyko žudynių savaitę. Galiausiai liepos 11 dieną, pasibaigus žudynėms, kaijau buvo įsa­ kyta steigti Kauno getą, Kauno žydų delegacija nuėjo pas vyskupą Vincentą Brizgį. Pagal arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko dieno­ raštį, Brizgys atsakęs: jei katalikų dvasininkai „dabar bandytų viešai atsiliepti už žydus, patys galėtų būti nulinčiuoti“**. Pagal vokiečių šaltinius, Brizgys sutikęs neleisti Lietuvos kunigams kištis į politiką. Kaune prie vieną savaitę buvo nužudyta 5 000 žydų. Toks au­ kų skaičius - iš vėlesnių statistikos biuro prie Kauno geto žydų tarybos paskaičiavimų. Dar 1000 žuvo per Kauno pogromus. Tai buvo tuo metu didžiausios masinės neginkluotų civilių žudynės per Lietuvos istoriją. Vėliau prasidėjo dar didesnės. Keli išgyvenusieji Holokaustą pasakojo, esą buvo surengtos lietuvių ko­ mandos ir 1V e r m a c h t o rinktinės krepšinio rungtynės. Lietuviai laimėję ir gavę „apdovanojimą" - teisę šaudyti žydus, jkalintus Septintajame for­ te. Ar tikrai toks faktas buvo?

Nėra patikimų dokumentuotų įrodymų, kad tokios rungtynės tik­ rai vyko ir kad buvo toks apdovanojimas. Ar vokiečiai liko patenkinti šia masinių žudynių operacija? Gruodžio 1 die­ nos ataskaitoje Jėgeris šaudymus Kaune pavadino „panašiais j paradą".

*

„1941 metų sukilimo baltosios dėmės. Pokalbis su Sauliumi Sužiedėliu“, Šoa (Holokaustas) Lietuvoje. 2 dalis, sud. Josifas Levinsonas, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2004, p. 169.

** Streikus, Arūnas, Lietuvos Katalikų Bažnyčia nacių okupuotoje Lietuvoje, www.komisija.lt, pdf, p. 14.

98

PIRMASIS MASINIS ŽYDŲ SUŠAUDYMAS KAUNE

Žiaurios daugiau kaip 2 500 žmonių žudynės ne vien šautuvais, bet ir kulkosvaidžiais liepos 5 -6 dienomis supykdė ne tik Wermachtą - pasipiktino ir aukštesnė vokiečių saugumo policijos vadovy­ bė. Einsatzkommando 3 viršininkas Karlas Jageris po karo kaltino lietuvį karininką Bronių Norkų, kurio vyrai beatodairiškai šaudė į minią nuo duobės krašto. Pagal pokario liudijimus, Stahleckeris po žudynių sakė, kad „nervingi lietuviai tiesiog perlenkė lazdą“.* Dalis Wermachto padalinių buvo „labai nepatenkinti“. Stahle­ ckeris grįžo į Kauną jų nuraminti. Siekiant per karščius išvengti epidemijos pavojaus, į Septintąjį fortą buvo atvaryti 300 karo be­ laisvių - sovietų armijos kareivių. Jiems buvo įsakyta užkasti la­ vonus netoli buvusiose bombų išverstose duobėse. Vis dėlto ir po penkių savaičių netoli masinių Septintojo forto kapų gyvenantys žmonės skundėsi Kauno sanitarinėms tarnyboms dėl nepakeliamo dvoko. Antroje liepos pusėje buvo uždrausta mau­ dytis Neryje ir Nemune, nes vanduo buvo „apnuodytas lavonų“. Lietuvių TDA bataliono vadai mėgino sudrausminti savo karei­ vius. Liepos 11 dieną bataliono vadas pulkininkas Andrius Butkūnas uždraudė kareiviams suiminėti žmones negavus jo paties, lietuvių karo komendanto arba lietuvių saugumo policijos viršininko nu­ rodymų. Neketinta daugiau toleruoti nepagrįstų areštų, savivalės ir plėšikavimo. Už šio įsakymo pažeidimą grėsė mirties bausmė. Kad ir kaip ten būtų buvę, noriu pabrėžti, kad už žudynes atsa­ kingi buvo vokiečiai, net jei žudynės vyko ne taip, kaip jie pageida­ vo. Liepos 7 dieną, po pogromų ir žudynių Kaune, buvo nuspręsta suformuoti ypatingą mobilųjį žudymo būrį. Stahleckeris nenorė­ jo daugiau nesutarimų su Wermachtu. Vadinamojo RollkornrnandoHam ann - Hamanno skrajojančio būrio, taip pavadinto dėl to, * Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, 1.1, p. 333.

99

KAIP TAI ĮVYKO?

kad jam vadovavo SS oberšturmfiureris (SS Obersturm fūhrer)]oachimas Hamannas, - sukūrimas buvo regioninės vokiečių val­ džios reakcija į Septintojo forto įvykius. Žinau, kad 1941 metų liepos viduryje iš TDA bataliono išėjo 117 karei­ vių. Kodėl?

Nežinau, ar bataliono personalo pokyčiai tą liepą buvo susiję su žudynėmis. Taip, liepos 5-11 dienomis iš bataliono išėjo 117 karei­ vių. Liepos 15-17 dienomis išėjo dar devyni 1-osios kuopos karei­ viai. 1941 metų liepos 12 dieną nusižudė karininkas Bronius Kirki­ las, o jo pavaduotojas Stepas Paulauskas ir du būrių vadai - leite­ nantai Povilas Kulakauskas ir Jonas Ralys - atsistatydino. Kauno septintojo forto istorijos tąsa dvidešimt pirmame amžiuje taip pat liūdna: vienų pirmųjų ir didžiausių masinių žudynių Lietuvoje vie­ ta 2009 metais buvo privatizuota kartu su visais ten palaidotų 5 000 au­ kų palaikais! Atsidūręs privačiose rankose, dabar Kauno septintasis for­ tas dažnai tampa pramogų, vaikų gimtadienių ir Kalėdų ar Joninių šven­ čių vieta. Savininkai jį vadina „gamtos ir istorijos oaze".

100

KELIAS X PANERIUS

Kas vyko Vilniuje pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis ir savaitėmis?

1941 metų sausio 1 dieną Vilniuje gyveno 210 000 žmonių. Kitaip nei Kaune, Šiauliuose ar Panevėžyje, Vilniuje lietuviai sudarė ma­ žumą. 40 procentų miesto gyventojų buvo lenkai, 28 procentai žydai. Iš viso Vilniuje buvo apie 58 000 žydų, iš jų tik keli tūks­ tančiai pabėgo prieš pasirodant vokiečiams. Vilniaus apylinkes, skirtingai nei visą Lietuvą, užėmė ne Šiaurės armijų grupė (kuri judėjo Leningrado link), o Centro armijų grupė, žygiuojanti į Maskvą. Raudonoji armija mieste visiškai nesipriešino, tad vokiečiai birželio 24 dieną Vilnių užėmė beveik be pastangų. Laikinoji vyriausybė Vilniuje jokių galių neturėjo. Čia vadova­ vo Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, miestui ir jo rajo­ nui svarbus ne mažiau nei Laikinoji vyriausybė - Kaunui ir visai šaliai. Beje, vokiečių karinė administracija šiems dviem organams neleido jokiais būdais kontaktuoti tarpusavyje. Birželio 23 dieną 33 metų Vilniaus universiteto teisės dėstyto­ jas Stasys Žakevičius parengė atsišaukimą apie Lietuvos išvadavi­ mą iš sovietų. Kitą dieną, birželio 24-ąją, įvyko pirmasis dešim­ ties narių Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto posėdis. Jam pirmininkavo Žakevičius. Vilniaus apskrities viršininku tapo voldemarininkas Bronius Draugelis, nuo 1940 metų sovietų kalintas

101

KAIP TAI ĮVYKO?

politiniu pagrindu. Birželio 29 dieną Žakevičius per radiją paskel­ bė, kad žydams nebus leista dalyvauti politiniame, ekonominia­ me ir kultūriniame Lietuvos gyvenime. Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas pradėjo leisti laik­ raštį „Naujoji Lietuva“. Liepos 4-osios numerio redaktoriaus žo­ dyje buvo pareikšta mintis, esą pirmoji naujosios Lietuvos užduo­ tis - sunaikinti žydiją ir komunizmą. Ne išvaryti? Sunaikinti?

„Sunaikinti“, būtent šitas žodis. Be abejo, Vilniaus miesto ir sri­ ties piliečių komitetas buvo radikalesnis nei Laikinoji vyriausy­ bė Kaune. Vilniuje norėta tautinės ir socialinės revoliucijos. Žmo­ nės, grįžtantys į administracijos pareigas, kurias ėjo prieš sovietų okupacįją, buvo tikrinami - komunistams, išdavikams ir žydams grįžti nebuvo leidžiama. Procesas truko visą 1941 metų vasarą: iki rugsėjo pradžios iš darbo valstybinėse įstaigose buvo atleista be­ veik 5 000 žmonių, iš jų 3 000 lenkų, 1000 žydų, 700 lietuvių ir 140 rusų. Ar tas komitetas puoselėjo ir politinių tikslų?

Hansas von Ostmannas, pirmasis vokiečių karo komendantas Vil­ niuje, su komitetu bendradarbiavo, bet liepąjį pakeitė griežtesnis Maxas Zehnpfenningas - jam komiteto politiniai siekiai nepati­ ko. Jis buvo tikras, kad vokiečiai negali pasitikėti lietuviais naci­ onalistais. Naujasis komendantas liepė komitetui nebevartoti są­ vokos „Lietuvos respublika“ ir visas politines diskusijas atidėti iki karo pabaigos. Berlyne svarstyta galimybė Vilniaus miesto ir sri­ ties piliečių komitetą paleisti, tačiau vokiečių atstovai Vilniuje tei­ gė, esą tai neįmanoma, mat mieste trūkstą vokiečių darbuotojų, galinčių atlikti administracines užduotis.

102

KELIAS Į PANERIUS

Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetui teko pasirašyti įsi­ pareigojimą nesiekti politinių tikslų, paklusti vokiečių administ­ racijai ir padėti Vokietijai vykdyti karo veiksmus prieš didžiausią Europos priešą - bolševizmą. Vokiečiai savo įsakymuose reikalavo, kad lietuvių administra­ cija su Vilniaus rajono lenkais elgtųsi kaip su lygiais partneriais ir nebediskriminuotų jų, tačiau „Naujojoje Lietuvoje“ buvo publi­ kuojama daug straipsnių, kuriuose buvo teigiama, esą būsimoje Lietuvoje lenkams neliksią vietos. Vokiečių saugumo policija ra­ portavo Berlynui, kad lietuvių nusiteikimas prieš lenkus pasiekė nerimą keliantį lygį. Kaip prasidėjo žydų persekiojimas Vilniuje?

Ką tik sušaukta miesto policija ėmėsi sudaryti įtakingų ir turtingų žydų sąrašus - tų, kurie turėjo daugiau kaip 5 000 rublių ar bu­ vo įtariami turį aukso ar kailių. Visus sąrašus policija teikė vokie­ čių administracijai. Ar buvo surengta pogrom ų?

Apie pirmųjų savaičių žiaurumą yra daug dokumentų. Antano V i­ vulskio gatvėje buvo padegta sinagoga, žydai buvo verčiami ste­ bėti deginamus Toros ritinius, bet tokių viešų pogromų kaip Kau­ ne nebuvo. Spalio 15 dieną Einsatzgruppe A vadas Stahleckeris nusiuntė į Berlyną raportą, kuriame teisinosi, kodėl Vilniuje nėra surengta jokių pogromų. Jis aiškino, esą Vilniuje juos sunku su­ kurstyti, mat čia lenkų problema esanti kur kas rimtesnė nei žy­ dų. Gana nelengva buvę surengti ir pogromus Kaune, tačiau Vil­ niuje, rašė Stahleckeris, lietuviai lenkų nekenčią labiau nei žydų. Vis dėlto nuo pat okupacijos pradžios žydai buvo gaudomi Vil­ niaus gatvėse ir puolami namuose. Vokiečių kareiviams reikėjo

103

KAIP TAI ĮVYKO?

vietų gyventi, tad jie varė žydus iš jų butų. Liepos 5 dieną lietuvių policininkai pradėjo gatvėse gaudyti rabinus ir mušti. Liepos 13-oji tapo „rabinų diena“ - gatvėse buvo gaudomi visi barzdoti vyrai ir siunčiami į Lukiškių kalėjimą, o iš ten - į Panerius. 1941 metų liepos 13 dieną jaunas gabus rabinas Efraimas Žaras, „Mūsiš­ kių" bendraautorio Efraimo Zuroffo senelio brolis, buvo sučiuptas Py­ limo gatvėje ir išsiųstas j Panerius. Jo žm ona ir du vaikai liko nam uo­ se gyvi, bet neilgai. Netrukus ir juos išvežė. Skaičiau 1941 metų Lukiškių kalėjimo žurnalą. Ten surašyti j kalėjimą atvežti žmonės - visi buvo re­ gistruojami atvykę ir išvykę. Dauguma įrašų labai trumpi: „išsiųstas į dar­ bus" (tai yra sušaudytas), „perduotas gestapui" arba „išsiųstas j Panerių stovyklą" ar „į Panerių ligoninę". Bet Paneriuose nebuvo nei stovyklos, nei juo labiau ligoninės!

Yra 1941 metų liepos 13 dienos vokiečių saugumo policijos ataskaita, kur nurodoma, kad lietuviai turi suimti žydus, nuvežti j koncentraci­ jos stovyklą ir tą pačią dieną sušaudyti. Vokiečių dokumentuose tai buvo vadinama „ypatinga procedūra“. Ataskaitoje rašoma: „Šis dar­ bas pradėtas, dabar kasdien sušaudoma po 500 žydų ir diversantų.“* Iki liepos pabaigos Vilniuje buvo nužudyta 5 000 žydų vyrų: taip buvo įgyvendinamas nacių planas sunaikinti visą sovietų va­ dovybę. Rabinų žudynės irgi buvo to plano dalis, nors rabinai su sovietais ar bolševizmu nieko bendra neturėjo. Jie buvo dvasiniai žydų bendruomenės lyderiai, ir antisemitams to pakako. Kaip Vilniaus žydai reagavo j persekiojimą, areštus ir vyrų žudynes?

Žydai Pirmojo pasaulinio karo metais jau buvo patyrę, ką reiškia vokiečių okupacija. Pavyzdžiui, buvo atvejų, kai vokiečiai, įsibrovę * Ereignismeldungen der Sicherheitspolizei und dės SD , Nr. 21,13.7.1941, Bundesarchiv, R 58/214, p. 147.

104

KELIAS Į PANERIUS

į namus, prievartavo žydų moteris. Taigi, kai 1941 metų liepą vo­ kiečiai ir lietuviai policininkai ėmė veržtis į butus, žydų šeimos suskubo slėpti mergaites ir merginas, o ne berniukus ar vyrus nors šįkart vokiečiai ieškojo būtent šių! Vilniuje žydų jaunuoliai buvo rasti nesunkiai. Užpuolikus žmonės jidiš kalba vadino chapunes - čiuptuvais. Vilniuje anksčiau nei Kaune žydams buvo uždrausta išeiti iš namų nuo 18 iki 6 valandos. Visi vyresni nei 12 metų žydai turėjo ant krūtinės ir nugaros nešioti po geltoną žvaigždę. Vėliau šis įsa­ kymas buvo pakeistas: teko ryšėti baltą raištį su geltona žvaigž­ de ir raidėj - Ju d e. Rugpjūčio pradžioje žydams uždraudė vaikš­ čioti šaligatviais, naudotis bet kokiu transportu ar sveikintis vie­ nam su kitu gatvėje. Jūsų knygoje yra liudijimas, kaip žydės stengėsi tas geltonas žvaigždes kuo labiau pagražinti, išsiuvinėdavojas ir dovanodavo sūnums, broliams ir vyrams kaip meilės ir ištikimybės ženklą...

Iš tikrųjų žydų reakcija į šiuos įsakymus buvo skirtinga: vieni sakė, kad didžiuodamiesi nešios geltonąją žvaigždę, kiti jautėsi pažeminti. Jau liepos 3 dieną vokiečiai pareikalavo, kad būtų įkurtas Ju denratas - Žydų taryba žydų reikalams spręsti. Žydų taryba dar neįsteigus getų?

Tuo metu getas buvo dar tik idėja. Liepos 4 dieną žydų bendruo­ menė surengė diskusiją, kas sudarys Žydų tarybą. Kaip ir Kaune, rasti savanorių buvo sunku. Vilniaus miesto ir srities piliečių ko­ mitetas atsakingu už žydų reikalus paskyrė vieną narį - Joną Čiuberkį. Jis buvo pavaldus komiteto vidaus reikalų sekretoriui Kos­ tui Kalendrai. Būtent Čiuberkis buvo įpareigotas vesti derybas su žydais. Šitie du žmonės - Kalendra ir Čiuberkis - buvo ne šiaip

105

KAIP TAI ĮVYKO?

paprasti piliečiai, o labai patyrę funkcionieriai, puoselėję konkre­ tų politinį siekį: paversti Lietuvą tautine valstybe su sostine Vil­ niumi ir be žydų. Antroje 1941 metų rugpjūčio pusėje Joną Čiuberkį pakeitė Petras Buragas. Pagaliau Vilniaus žydų tarybai pirmininkauti sutiko Saulemas Trockis. Jo užduotis buvo raportuoti Čiuberkiui, kuris savo ruož­ tu raportavo lietuvių administracijai ir vokiečiams. Panaši padė­ tis buvo ir Kaune - žydai neturėjo beveikjokios galimybės kreip­ tis tiesiai į vokiečius: kaip Vilniuje per Joną Čiuberkį, taip Kau­ ne visos derybos vyko per vietos lietuvių administracijos atstovą Miką Kaminską. Iš pradžių pagrindinė Vilniaus žydų tarybos užduotis buvo su­ stabdyti žmonių medžioklę gatvėse. Kad taip nebebūtų, taryba pa­ žadėjo kasdien rasti tūkstančius žydų vyrų priverstiniam darbui. Ta medžioklė gatvėse ir namuose buvo visus mirtinai išgąsdinusi. Kita Žydų tarybos problema buvo benamiai žydai - tie, kurie mėgino pabėgti į SSRS, bet nepateko ten ir turėjo grįžti. Jų bu­ tai jau buvo užimti. Kur jiems reikėjo dėtis? Tada prasidėjo bado problema. Žydams maistas buvo labai ribojamas. Ir tada prasidėjo šaudymai, taip? Pirmąjį sušaudymą Paneriuose liepos 11 die­ ną įvykdė Ypatingasis būrys (S o n d e r k o m m a n d o ). „Buvo graži diena, lengvas vėjelis ir keli debesėliai danguje", - rašė Kazimierzas Sakovviczius pagarsė­ jusiame „Panerių dienoraštyje". Papasakokite daugiau apie Ypatingąjį būrį.

Ypatingąjį būrį sudarė šimtas vyrų. Visi jie buvo savanoriai, di­ delė dalis - buvę Lietuvos kareiviai. Šis būrys buvo pavaldus vo­ kiečių saugumo policijai. Iš pradžių jam vadovavo lietuvių kari­ ninkai Petras Jakubka ir Mečys Butkus. Liepos 23 dieną naujuoju vadu buvo paskirtas Juozas Šidlauskas, o 1941 metų lapkritį jį pa­ keitė Balys Norvaiša.

106

KELIAS X PANERIUS

Žinau, kad 1941 metų vasarą j Ypatingąjį būrį įstojo aštuoni Vilniaus cen­ trinio pašto darbuotojai. Taip pat j jį atėjo keli Vilniaus amatų mokyklos studentai. Jiems tai buvo vasaros atostogų darbas. Po žudynių Paneriuo­ se jie lyg niekur nieko grįžo toliau mokytis. Dar viena neįtikėtina detalė: vienas būrio narys, pavarde Untulis, atsivedė dirbti su vokiečiais 15 me­ tų sūnų Povilą, bet šis nėjo su tėvu šaudyti, dirbo S o n d e r k o m m a n d o šta­ bo telefonų centre.

Ypatingojo būrio nariai ne tik šaudė žydus - jie dalyvaudavo areš­ tuojant juos namuose ir vesdavo j Lukiškes. Vėliau jie taip pat sau­ gojo getą. Kiekvienoje žudynių operacijoje dalyvavo apie 30-40 iš 100 Ypatingojo būrio narių. Žudynes vykdęs būrys, kaip ir du kiti pagrindiniai mobilūs žudymo padaliniai Lietuvoje: Rollkom mandoHamann - Hamanno skrajojantis būrys - ir 14-ojo batalio­ no dalis buvo pavaldūs Gestapo. Ypatingojo būrio vadas iš vokie­ čių pusės buvo Horstas Schvveinbergeris. Yra jo tarnaitės liudiji­ mas, kad jis savo namuose triskart surengęs vakarėlius vokiečiams ir Ypatingojo būrio nariams lietuviams. Vakarėliai buvo rengiami iškart po žudynių. 1941 metų vasarą būriui vadovauti buvo paskirtas Martinas Weissas. Po karo, 1948-aisiais, jis ir jo sekretorius Augustas Heringas tapo vienais iš pirmųjų, kurie Vokietijoje buvo teisiami dėl karo nusikaltimų. Kai rašiau savo knygą, gyvenau Frankfurte, Scheffelstrasse 5. Martino Weisso byloje pamačiau, kad 1946-1947 me­ tais jis gyveno mano name! Iš tikrųjų tai vienas iš tų teismo pro­ cesų, kurių mes, vokiečiai, galime nesigėdyti - Weissas už daugiau kaip 30 000 žydų nužudymą buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kodėl Vokietijoje tokio masto nusikaltėliams netaikyta mirties bausmė?

1949 metais įsigaliojus naujai konstitucijai, Vakarų Vokietijoje mir­ ties bausmė buvo atšaukta.

107

KAIP TAI ĮVYKO?

Kaip? Kodėl?

Mirties bausmės atšaukimą lėmė labai keistas priežasčių derinys. Viena vertus, Vakarų Vokietija norėjo skirtis nuo nacių Vokieti­ jos, kur mirties bausmė buvo taikoma labai plačiai. Nacių civili­ niai teismai pasmerkė myriop 16 000 žmonių, iš jų tikrai buvo nu­ žudyta 12 000. Karo lauko teismai nuteisė dar 33 000. Kita vertus, buvę naciai norėjo išvengti mirties bausmių nacių nusikaltėliams. Koks žm ogus buvo Martinas VVeissas?

Neseniai iš nuostabios Davido Fishmano knygos apie vadinamą­ ją Popieriaus brigadą sužinojau, kad YTVO archyve Niujorke sau­ gomas vienos žydės 30 puslapių liudijimas jidiš kalba.* Beba Epstein-Leventhal buvo priversta tarnauti Martinui Weissui 19421943 metais Gestapo pastate Gedimino prospekte. Weissas buvo išvaizdus, lieknas ir aukštas. Vaikščiojo greitai, ryžtingai, dažnai švilpaudavo. Ant jo uniformos beveik nebuvo ženkliukų. Be uni­ formos, jis dėvėjo rudą kostiumą, juodą Vilniuje siūtą odinį paltą, vairavo roverį. Weisso kabinetas buvo trečiajame Gestapo būsti­ nės aukšte. Weissas reikalavo kuo dažniau plauti langus, taip pat kabinete turėjo visada būti pamerkta ką tik skintų gėlių. Prieš tar­ nybą Gestapo jis dirbo santechniku. Beba Leventhal jį aprašė kaip sadistą, šaltą, bejausmį žudiką. Jis beveik niekada nesišypsodavo, o jei nusišypsodavo, šypsena veikiau primindavo grimasą. Kai kitajo žydė darbuotoja paprašė leidimo išeiti, jis atsakė; „Tik aš vie­ nas sprendžiu, kas iš čia išeis. Yra sanatorija Lukiškėse ir vasarna­ mis žaliame Panerių miške.“ Pasak šios liudytojos, Weissas norėjo, kad Ypatingojo būrio nariai turėtų gero maisto ir daug alkoholio. *

Fishman, David E „ The Book Smugglers. Partisans, Poėts, and the R ače to Save Jew ish Treasuresjrom the N azis. The True Story o f the Paper Brigade

o f Vilna, University Press o f N ew England, 2017.

108

KELIAS X PANERIUS

Jiems buvo leidžiama apiplėšti aukas, ir po žudynių jie dažnai į Vilnių grįždavo krauju aptaškytomis uniformomis. Ar vokiečių fotografams buvo liepiama fotografuoti Panerių žudynes?

Ne. Man žinomas nuotraukas darė ne profesionalūs fotografai, o šiaip atsitiktiniai kareiviai. Išgirdę šūvius, jie prieidavo arčiau ir fotografuodavo, ką pamatę. Tai vyko anksti, liepą, kai dar nebu­ vo aptverta visa teritorija. Dėl to keliems žydams pavyko pabėg­ ti ir grįžti į miestą. Vėliau aplink žudynių teritoriją Paneriuose iš­ kilo dviguba tvora. Ar žudynėse dalyvavo ir kiti vokiečiai, ne tik VVeissas?

Taip, dalyvavo keli vokiečiai: tai buvo vyrai iš 3-iojo ir 9-ojo po­ licijos rezervo batalionų. Jie dalyvavo visose žudynėse - žinome daug detalių iš liudijimų pokario teismuose. Nuo liepos 11 dienos, kai Paneriuose prasidėjo žudynės, iki an­ trosios rugpjūčio savaitės buvo žudomi beveik vien žydų vyrai per tą laiką jų nužudyta 5 000, taip pat keli šimtai kitų tautybių komunistų. Net jei vokiečiams nepavyko Vilniuje surengti tokių didelių pogromų kaip Kaune, pirmųjų kelių mėnesių rezultatas buvo vienodas. Iki liepos pabaigos Kaune buvo nužudyta 6 000, o Vilniuje - 5 000 žydų. Jie niekaip negalėjo išvengti mirties, ne­ bent jiems būtų pavykę pasislėpti. Bet kokie bandymai derėtis su vokiečiais ar apeliuoti į įtakingų lietuvių pagalbą žlugo. Netekusi tokios daugybės vyrų iš žydų intelektualaus elito, Vil­ niaus žydų bendruomenė buvo paralyžiuota. O tada buvo įsteigtas Vilniaus getas.

Nuo pat vokiečių okupacijos pradžios lietuvių administracija ir vokiečiai nepajėgė sutarti, kur dėti žydus.

109

KAIP TAI ĮVYKO?

Miesto komiteto narys Kostas Kalendra, atsakingas už žydų re­ gistravimą, birželio 30 dieną įsteigė komitetą, kurio užduotis bu­ vo rasti Vilniuje ar šalia jo vietą žydams izoliuoti. Liepos 11-ąją vo­ kiečių karo komendantas lietuvių administracijai pranešė, kad ge­ te bus galima apgyvendinti tik 20 000 žydų. Bet Vilniuje jų buvo per 50 000! Lietuvių administracija pasiūlė suformuoti getą sena­ miestyje, kur jau gyveno 10 000 žydų. Lietuviai buvo tikri, kad ten būtų galima įsprausti ir kitus 10 000. O kur dėti dar per 30 000? Kur išsiųsti? Lietuvių dokumentuose, beje, vartotas žodis „išgaben­ ti“. Čiuberkis siūlė tris vietas getui: Šnipiškes, Naujininkus ir Kat­ renus - nuo Vilniaus per dešimt kilometrų nutolusią buvusią ka­ rinę bazę, kur buvo daug apleistų kareivinių ir net kelios virtuvės. Vokiečiai tuo metu nesakė, kad „žydų perteklių“ reikės nužudyti. Ar tuo metu daugum a Vilniaus žydų vis dar gyveno savo namuose?

Taip. Liepos pabaigoje atkeliavusi vokiečių civilinė administraci­ ja dar labiau sugriežtino antižydišką politiką. Vietos, kur žydams buvo leidžiama eiti, buvo dar labiau apribotos. Palikti žydų miesto centre vokiečiai nenorėjo dėl „ligų pavojaus“. 29 metų Franzas Mureris, miesto komisaro štabo viršininkas, rugpjūčio 6 dieną prane­ šė Žydų tarybai, kad iki kito ryto jie turį pristatyti 2 000 000 rub­ lių. Kitą vakarą jis pareikalavo dar 3 000 000. Žydai bandė rink­ ti auksą, deimantus, pinigus, bet 5 000 000 surinkti nepajėgė. Iš viso jie Mureriui perdavė 1490 300 rublių, 16,5 kilogramo auk­ so ir 189 laikrodžius. Kada Vilniuje įvyko pirmosios masinės žudynės, kurių aukos buvo ne tik žydų vyrai, bet ir moterys, seneliai, vaikai?

Jos Vilniuje prasidėjo rugpjūčio 31 dieną. Tikslas - nužudyti pa­ kankamai būsimam getui skirtoje teritorijoje gyvenančių žydų,

no

KELIAS I PANERIUS

kad atsirastų vietos kitiems, „naudingiems“, žydams. Nuo rugpjū­ čio 31 iki rugsėjo 3 dienos Paneriuose buvo nužudyta daugiau kaip 3 700 žydų, ir tik 860 iš jų buvo vyrai. 2 000 buvo moterys, dau­ giau kaip 800 - vaikai. Tuo momentu liovėsi egzistavusi pirmo­ ji Žydų taryba - Paneriuose buvo nužudyti visi dešimt jos narių. Šias žudynes detaliai savo dienoraštyje aprašo Kazimierzas Sakowiczius. Bent šeši žmonės sugebėjo pabėgti ir grįžo į miestą, kur papasakojo kitiems žydams, kas vyko Paneriuose. Kraupią žinią skleidė ir Paneriuose gyvenantys lietuviai valstiečiai. Sužinoję apie žudynes, žydai nusiuntė delegaciją pas Vilniaus burmistrą Karolį Dabulevičių. Šis teigė, neva dėl visko kalti vokie­ čiai, lietuviai nedalyvavę ir esą niekuo dėti. Žydai kreipėsi į vo­ kiečių administraciją, kuri atsakė taip pat nieko bendra su įvykiais neturinti ir kaltino Gestapo. Ar Vilniaus getas buvo įsteigtas tik po šių masinių žudynių?

Taip, iškart po jų. Rugsėjo 3 -5 dienomis Vilniaus senamiestyje buvo parengta teritorija, skirta dviem getams - Mažajam ir Di­ džiajam, Rugsėjo 6 dieną Vilniaus miesto policija, vadovaujama policijos viršininko Antano Iškausko, kartu su vokiečių saugumo policija suvarė tūkstančius Vilniaus žydų į getą. Pietinės mies­ to dalies žydai buvo kraustomi į Didįjį getą, šiaurinės - į Mažąjį. Didžiojo geto teritorijoje, kurioje seniau gyveno 4 000 žydų, da­ bar susigrūdo 29 000. Visą naktį iš rugsėjo 6-osios į 7-ąją smarkiai lijo. Daugumai žydų teko tą naktį ir kitą dieną praleisti lauke. į Mažąjį getą bu­ vo perkelta 9 600 žydų. Getuose buvo tiek žmonių, kad rugsėjo viduryje Vilniaus miesto sveikatos apsaugos departamentas turė­ jo juos abu patikrinti ir parašė ataskaitą, kad situacija gete pavo­ jinga visam miestui.

iii

KAIP TAI ĮVYKO?

Ar ir įsteigus getą žudynės Paneriuose buvo tęsiamos?

Taip. Kelis tūkstančius žydų suvežė ne į getus, o tiesiai į Lukiškių kalėjimą. 3 300 iš jų rugsėjo 10-12 dienomis buvo sušaudyti Pane­ riuose. 1941 metų rugsėjį-lapkritį žudynės Paneriuose vyko nuolat, kartais net kasdien. Visos jos buvo rengiamos po „selekcijos“ pro­ ceso, kuriame dalyvavo lietuviai policininkai ir Ypatingojo būrio nariai. Žmonės iš paskutiniųjų stengėsi būti atrinkti į „gerąją pu­ sę“ - išlikti gyvi ir nepatekti į Panerius. Jie mėgino stovėti išsitie­ sę, atrodyti kuo sveikesni irjaunesni, kad tik išgyventų „selekciją“! Lapkričio pradžioje Vilniuje liko vos 19 000 žydų - trečdalis prieš karą buvusios populiacijos. 6 000 iš jų gyveno gete nelega­ liai. Daugiau kaip 33 000 buvo nužudyti kaip „nenaudingi“ ir „ne­ reikalingi“. Iš jų 8 500-8 700 buvo atvežti ar atvesti į Panerius iš Mažojo geto, jis buvo sunaikintas per tris „akcijas“ iki spalio 21 d.* O tada prasidėjo Didžiojo geto gyventojų žudynės. Kas nutiko į getą atvežtų žydų turtui?

Jau liepos 18 dieną Kostas Kalendra pristatė pirmąjį pasiūlymą, ką daryti su žydų turtu. Iš namų išvarytų žydų daiktus reikėjo saugoti ir rūšiuoti - pinigus, verslus, namus, žemės sklypus, baldus ir net augintinius! Rugsėjo 21 dieną Vilniaus burmistras vokiečiams pri­ statė ataskaitą, kurioje buvo surašyta iš žydų atimta nuosavybė: 429 namai, 71 parduotuvė, daugybė muzikos instrumentų, baldų ir naminių gyvūnų, kuriais reikėjo pasirūpinti. Kas įsikraustė j žydų namus?

Pagal to meto vokiečių dokumentus, 1941 metų vasarą Lietuvoje buvo 48 611 buvusių žydų namų ir nekilnojamojo turto vienetų. Vilniuje prieš karą iš viso buvo 14 500 privačių namų, 5 644 (39 procentai) *

Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, t. 2, p. 998.

112

KELIAS X PANERIUS

jų priklausė žydams. Iš viso žydams priklausė 46 procentai Vil­ niaus nekilnojamojo turto.* Vokiečiai buvo įsitikinę, kad žydų na­ mai turėtų pereiti jiems. Lietuviai neabejojo, kad tie namai pri­ klausys jiems. Vokiečiai neturėjo kito pasirinkimo, kaip grobti lietuvių ranko­ mis, o šie nepraleido progos pasilikti dalies turto. Lietuvių admi­ nistracija naudojosi žydų namais ir dar ėmė baldų savo biurams. Indus, šakutes ir peilius nešė į biurų valgyklas. Vokiečiai sutiko, kad dalis likusių baldų būtų parduota aukcionuose, kur pirkti ga­ lėtų bet kas, o pinigai eitų jiems. Iki 1943 metų gegužės Vilniuje lietuviams žydų turto buvo par­ duota už 360 000 Reicho markių. Tik 60 000 markių buvo per­ duota vokiečiams. 1942

metų vasarą buvo įsteigta ypatinga agentūra Grundstūcks-

gesetlschąft dės Reichskom m issariat Ostland (RKO) - Rytų kraš­ to reicho komisariato Nekilnojamojo turto kompanija. Joje dir­ bo 13 vokiečių ir 2 000 lietuvių. Daug butų ir namų agentūra siūlė nuomoti, nuomos pajamos buvo dalijamos taip: 60 procentų gavo vokiečių administracija, 40 procentų - lietuvių. Patys vokiečiai plėšė žydų turtą, griebdami viską, kas pakliuvo po ranka, ir tonomis siuntė savo šeimoms į Vokietiją. O kaip žydų knygos. Toros, meno kūriniai?

Vilnius buvo žydų tikėjimui ir pasaulietinei kultūrai labai svarbus miestas, jame buvo nemažai žydų mokslo įstaigų. Kaip tik dėl to jį vadino Lietuvos Jeruzale. *

Skaičiai nurodyti: Bericht iiber Stand undLeistungen der Gesamtmirtschąft

dės Generalbezirkes Litauen; Zeitraum vom 1.9.1941 bis 1.9.1943, T he N a ­ tional archives o fT h e Republic o f Belarus, 370-6-20 (=United States Holocaust Memorial Museum, RG-53.002M ), p. 299,308-311.

113

KAIP TAI ĮVYKO?

Jau 1941 metų rudenį vokiečiai davė konkrečius nurodymus konfiskuoti visus žydų kultūros objektus bei vertingus daiktus ir dalį jų išsiųsti į vokiečių tyrimų institutą Frankfurte prie Maino, kur aš dabar gyvenu. Kas nutiko Vilniaus žydų bibliotekose saugotom s knygom s?

Jau 1941 metų liepos 2 dieną Vilniaus miesto ir srities piliečių ko­ mitetas įsakė, kad visos knygos būtų atiduotos Mokslų akademi­ jai, o žydams priklausę muzikiniai instrumentai - Vilniaus muzi­ kos mokykloms. Tada prasidėjo žydų knygų naikinimas. Žydai iš geto buvo atrinkti dirbti vadinamosiose Popieriaus brigadose rūšiuoti knygas iš keturių didelių žydų bibliotekų, YIVO, sinago­ gų ir privačių namų. Tie žmonės turėjo mokėti skaityti hebrajų, jidiš, vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis. Kaune taip pat dirbo „Po­ pieriaus brigada“. „Popieriaus brigadų“ užduotis buvo 20 procentų knygų išsau­ goti, o 70-80 procentų - sunaikinti, tai yra parduoti popieriaus perdirbimo fabrikams (tona -19 Reicho markių), kad jos čia bū­ tų utilizuotos. Papasakokite daugiau apie „Popieriaus brigadas".

Visos žydų knygos buvo vežamos į YIVO pastatą Vivulskio gatvėje, kur visą dieną dirbo 47 žydai. Tie žmonės savęs klausė: „Kas mes esame - žydų literatūros laidotojai ar jos gelbėtojai?“ Ir Vilniaus, ir Kauno „Popieriaus brigados“ kūrė slaptas bibliotekas - vogčia gabeno knygas į getus ir jas slėpė. Jiems pavyko į getus įnešti ir šiek tiek maisto, vėliau net ginklų. 2017 metais išėjo mano jau mi­ nėtoji puiki Davido Fishmano knyga „The Book Smugglers“, ku­ rioje rekonstruojama Vilniaus „Popieriaus brigados“ istorija, dau­ giausia pagal šaltinius jidiš kalba.

114

KELIAS l PANERIUS

O kas nutiko sinagogom s?

Skaičiau raportus apie sinagogų panaudojimą skirtinguose Lietuvos rajonuose, bet ten minimos tik 62 sinagogos. Daugelį jų apiplėšė ir paliko tuščias, keliose saugojo žydų turtą, kol jis buvo perskirs­ tytas, vienoje kitoje laikyti žydai kaliniai ar sovietų karo belais­ viai, marksistinė ir komunistinė literatūra. Sinagogos buvo nau­ dotos ir kaip mokyklų sporto salės, ligoninės ar bulvių sandėliai.

115

KAIP TAI ĮVYKO?

IMPROVIZUOTI LIETUVIŲ TEISMAI

Dabar aptarkime, kas vyko Lietuvos provincijoje vokiečių okupacijos pradžioje.

Norėčiau pokalbį apie tai pradėti iš toliau - kalbėti ne apie žydus, o apie pačius lietuvius. Sovietams palikus Lietuvą, daugelyje lie­ tuvių kaimų buvo įsteigti improvizuoti teismai. Apie juos išsamiai rašė istorikas Rimantas Zizas. Teismai buvo įgalioti teisti, įkalin­ ti ar net sušaudyti žmones. Buvo teisiami sovietų funkcionieriai, trėmusieji žmones į Sibirą, sovietų agrarinės politikos vykdyto­ jai, komjaunuoliai ir milicininkai. Tuos nuosprendžius atšaukti ar­ ba patvirtinti galėjo LAF atstovai. Nuteistųjų egzekucijas vietoje vykdė LAF ir Šaulių sąjungos nariai. Turime dokumentų iš Telšių, kur teismas myriop pasiuntė 13 žmonių. Dokumentai iš Pasvalio rodo, kad jame toks pat liki­ mas ištiko 15 žmonių. Keletui Lietuvos komjaunimo narių buvo skirta kelių mėnesių priverstinių darbų bausmė. Vokiečiai šių „teismų“ veiklos neskatino, bet juos toleravo, lai­ kydami tai lietuvių vidaus reikalu. Dalis lietuvių advokatų viešai teigė, esą etninių lietuvių negalima įkalinti ar sušaudyti be tinka­ mo proceso, neįrodžius kaltinimų. Tie advokatai suvokė, kad vie­ tos teismai iš dalies tapo asmeninio keršto įrankiu. Jų veikla daž­ niau buvo nukreipta į etninius lietuvius nei į žydus.

П6

IMPROVIZUOTI LIETUVIŲ TEISMAI

1941 metų liepos 22 dieną Lietuvos laikinosios vyriausybės tei­ singumo ministras Mečislovas Mackevičius pranešė Ministrų ka­ binetui, kad provincijoje be jokio teisinio pagrindo sulaikomi ir teisiami žmonės. Birželio 26 ir 28 dienomis Laikinoji vyriausybė išleido atsišaukimus, ragindama Lietuvos žmones vengti nesank­ cionuotų veiksmų ir nepradėti klasių kovos tarp lietuvių. Akivaiz­ du, kad atsišaukimai poveikio nepadarė. Skaičiau savo senelio Jono Vanago tardymo protokolą. N KGB jj apkal­ tino buvus nacių komisijos nariu. Toji komisija prasidėjus okupacijai su­ darė sovietų aktyvistų Kavarske sąrašus. Gal tai ne komisija buvo, o teis­ mas? Pirmomis okupacijos dienomis ta komisija (ar teismas) surašė 11 so ­ vietų aktyvistų Kavarske, ir po kelių dienų tie žmonės buvo sušaudyti.

Tuo metu jokių nacių komisijų nebuvo, tik lietuvių „teismai“, kurių veikloje vokiečiai nedalyvavo. Lietuvių nacionalistų partijos ge­ neralinis sekretorius Zenonas Blynas savo dienoraštyje 1941 me­ tų rugpjūtį minėjo, kad neteisėtus persekiojimus reikią sustabdy­ ti, nes lietuvių esą tik du milijonai. Etniniai lietuviai, rašė jis, turį kovoti su lenkais, žydais ir rusais, o ne tarpusavyje. 1941 metų vasarą Lietuvos kalėjimai buvo perpildyti. Vokiečių saugumo policija ataskaitose Berlynui hiperbolizavo, neva kiek­ viename kalėjime vidutiniškai sugrūsta po 600 lietuvių, tai yra vi­ sos šalies „teismai“ į kalėjimus susodino daugiau kaip 13 000 lie­ tuvių. Vokiečiai jautėsi įpareigoti išspręsti tų sausakimšų kalėji­ mų problemą - ju k ten be pagrįstų kaltinimų laikoma tiek daug žmonių. 1941 metų rugpjūtį ir rugsėjį Šiaulių apygardos komisa­ ras Hansas Gewecke įsakė paleisti 85 kalinius Šiauliuose, 62 Tel­ šiuose ir 33 Mažeikiuose. Tas sprendimas buvo vokiečių propa­ gandinė gudrybė - štai, žiūrėkit, vokiečiai paleidžia į laisvę ne­ kaltus žmones, todėl lietuviai turį būti lojalūs Trečiajam reichui.

117

KAIP TAI ĮVYKO?

Vokiečiai suprato, kad ne visi kaliniai yra sovietų veikėjai - tuo metu „teismai“ galėjo įkalinti bet ką. Lietuvos kalėjimų padėtis aprašoma 1941 metų gruodžio 1 dieną Kar­ lo Jėgerio ataskaitoje, siųstoje Berlynui: „Jonavoje, o tai būdinga dau­ geliui kalėjimų, viename tamsiame 3 m ilgio, 3 m pločio ir 1,65 m aukš­ čio rūsyje 5 savaites išbuvo 16 žmonių, kurie visi galėjo būti paleisti, nes jų niekuo nebuvo galima apkaltinti. 13-16 metų mergaitės buvo užda­ rytos j kalėjimą už tai, kad, norėdamos gauti darbo, mėgino stoti j kom ­ jaunimą." Jėgeris Įsakęs paleisti daugybę kalinių. Gausiai susirinkusiems gyventojams jis pasakęs tokio turinio kalbą: „Jeigu mes būtume bolševi­ kai, mes juos sušaudytume, bet esame vokiečiai, todėl paleidžiame juos j laisvę." Ir toliau aprašoma vietinių reakcija: „Neįmanoma įsivaizduoti, kiek džiaugsmo, dėkingumo ir dvasios pakilimo sukeldavo šis mūsų žy­ gis ir paleistiesiems, ir šiaip gyventojams. Dažnai mums tekdavo griežtai sudrausti moteris, vaikus ir vyrus, kurie su ašaromis akyse siekė bučiuo­ ti mums rankas ir kojas."*

Tokį pranešimą vertinčiau labai skeptiškai, nepriimčiau jo kaip istorinės tikrovės apibūdinimo. Man jis labiau primena vokiečių propagandos kūrinį: Jėgerio politika pristatoma perdėm teigiamai, o lietuviams leidžiama atrodyti kaip barbarams. Vis dėlto dalis žmonių iš tiesų kalėjo dėl lojalumo sovietams? Ar jų nepaleido?

Žinoma, ne. Iš pat pradžių vokiečiai siekė žinoti, kas yra sovietų veikėjai, irjie visiškai pasikliovė vietinių pagalba, nes patys nebūtų įstengę atskirti komunistų nuo ne komunistų. Jiems teko tikėti tais „teismais“, vietos burmistrais ir apskričių viršininkais, partizanų grupėmis ar paprastų žmonių teikiama informacija. Lietuvos pro­ vincijoje buvo lengva atpažinti tiek žydus, tiek komunistus - visi

*

Dieckmann, Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojim as, p. 219-220.

118

IMPROVIZUOTI LIETUVIU TEISMAI

kaimynai žinojo, kas yra kas. Buvo galima 90 procentų tikslumu sužinoti, kas yra komunistas, o kas - žydas. Lenkijoje ir Vengri­ joje, kur žydai buvo daug labiau integravęsi į visuomenę, tai bu­ vo kur kas sunkiau. Ar m ano senelis, paprašytas kartu su kitais Kavarsko teismo nariais su­ rašyti sovietų aktyvistus, galėjo žinoti, kad šiuos planuojama nužudyti? Noriu suprasti, kiek jis kaltas.

Pirmomis okupacijos dienomis jis nebūtinai turėjo žinoti. Teismų nariai žinojo, ką reikėjo sulaikyti ar padaryti nekenksmingus, tai politinius oponentus. Šie laikyti priešais, lietuviai norėjo juos nuginkluoti ir palikti bejėgius. Yra nemaža tikimybė, kad jie neži­ nojo, jog tuos žmones paprasčiausiai sušaudys. Kad ir kaip ten būtų buvę, kai buvo sušaudyta 11 sovietų aktyvistų, m a­ no senelis gavo apdovanojimą - du karo belaisvius savo žemei dirbti. 1940 metais sovietų atimta žemė jam buvo grąžinta. Grąžino vokiečiai.

Tokie apdovanojimai leido žmonėms pajusti teisingumą. Tikriau­ siai jie manė: „Mus engė žydai ir sovietai. Dabar vokiečiai grąžina tai, kas mums priklauso.“

119

KAIP TAI ĮVYKO?

GETAI PROVINCIJOS ŽYDAMS

1941 metų vasarą Lietuvos provincijose prasidėjo masinės žydų žudynės. Kiek žydų gyveno Lietuvoje už miestų ribų?

Lietuvos statistikos biuro duomenimis, 1941 metų sausio 1 dieną Lietuvos didžiuosiuose miestuose - Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Panevėžyje - gyveno 100 000 žydų. Dar 104 428 žydai gyve­ no kitose šalies vietovėse. Kai 1941 metų liepą buvo pradėti steig­ ti getai, tie skaičiai turėjo būti kiek mažesni dėl sovietų trėmimų birželį ir dar dėl to, kad daliai žydų pirmosiomis karo dienomis pavyko pabėgti. Kad žydus būtų galima išguiti ir sunaikinti, pirmiausia reikė­ jo juos identifikuoti. Raulis Hilbergas, žinomas Holokausto isto­ rikas, biurokratizuotą naikinimo procesą padalijo į keturias fazes: aukų identifikacija, ekspropriacija, koncentracija ir galiausiai fi­ zinis sunaikinimas.* Šių fazių įgyvendinimas gali užtrukti daug metų, kaip nutiko Trečiajame reiche. Priešingai nei Hilbergo modelio atveju, Lie­ tuvos provincijoje procesas buvo toks žaibiškas, kad identifika­ cijos, ekspropriacijos, koncentracijos ir naikinimo fazės vyko ko­ ne tuo pat metu. *

Hilberg, Raul, The Destruction o f the EuropeartJew s, Chicago: Quadrangle Books, 1961.

120

SETAI PROVINCIJOS ŽYDAMS

Kas buvo atsakingas už getų steigimą provincijoje?

Šiame procese dalyvavo ir vokiečiai, ir lietuviai. Kol provincijo­ je buvo pradėti steigti getai (tai įvyko praėjus kelioms savaitėms nuo vokiečių okupacijos pradžios), daugybė žydų vyrų jau bu­ vo nužudyti vykdant nacių planą pašalinti galimus pasipriešini­ mo dalyvius. Keturiuose regionuose buvo nužudyti 21000 žydų: 6 000 Kaune, 5 000 Vilniuje, 5 000 Šiauliuose ir 5 000 Panevė­ žyje. Šiame procese dalyvavo ir lietuvių administracija, ir lietuvių policija. Tad kita vokiečių jiems duota užduotis buvo rasti vietą likusiems žydams izoliuoti. Kokią vietą? Kokią norite. Juk pažįs­ tate savo kraštą. Tik prašom pasiskubinti. Getų steigimo provin­ cijoje procesas buvo labai greitas ir palyginti chaotiškas. Lietuvių administracija žydams izoliuoti rinko įvairiausias vietas: sinago­ gas, tvartus, mokyklas, kartais net kieno nors namus, kiemą ar ap­ tvertą miško teritoriją. Žydus reikėjo surinkti iš namų. Kartais tą darbą prižiūrėjo vo­ kiečiai, bet didžiąją jo dalį turėjo atlikti kiti, nes vokiečių tose vie­ tose nebuvo. Žinoma, be vokiečių iniciatyvos, įsakymo ir tam tik­ ros priežiūros nieko nebūtų buvę, tačiau faktiškai žydus identifi­ kavo ir gaudė lietuvių policija, pagalbinė policija, baltaraiščiai ir šauliai. Kai kur žydų sąrašai buvo parengti iš anksto. Ar buvo suplanuota, kas bus daroma su žydais, suvarius juos į getą?

Getų steigimas tiesiog buvo laikina priemonė žydams izoliuoti. Tolesnis jų likimas dar nebuvo nuspręstas. 1941 metų vasarą žydus ketinta tik izoliuoti, o tada - „žiūrės­ im “. Niekas juk nenumanė, kiek truks karas ir kaip visa ši terito­ rija bus restruktūrizuota. Vokiečiai dar tikėjo, kad karas bus baig­ tas per du mėnesius. O tuomet žydus bus galima deportuoti į Ura­ lą, kad jie ten mirtų badu kartu su rusais.

121

KAIP TAI ĮVYKO?

Kas turėjo tiekti maistą getuose izoliuotiems žydams?

Tai buvo lietuvių administracijos, burmistrų ir apskričių viršinin­ kų atsakomybė. Vokiečiai jiems atvirai pasakė: už tai atsakote jūs. Žinoma, lietuvių administracija pirmiausia maitino lietuvius, žy­ dams teko tik likučiai. O realiai neliko nieko, nes vokiečiai jau ir taip daug iš lietuvių atimdavo savo kariuomenės reikmėms. Kai žydams buvo leidžiama apsipirkti - vėlyvą popietę, - parduotu­ vių lentynos jau būdavo iššluotos. Daugybė žydų prašė išmaldos gatvėse. Jie mėgino susirasti darbą, kad galėtų nusipirkti mais­ to, bet tai pavyko tik nedaugeliui. Visuose getuose buvo baisi ba­ do problema. Žydams buvo leidžiama išeiti iš getų apsipirkti, prašyti išmaldos ar dirbti?

Kai kurių getų teritorijos buvo aptvertos tik iš dalies, tvora ir var­ tai buvo tik prie pagrindinio įėjimo. Bet kuriuo atveju žydai ne­ turėjo kur dėtis. Badas nebuvo vienintelė problema - greitai pli­ to ligos, tai dokumentavo getus saugoję lietuviai. Sargybiniai sa­ vo viršininkų klausė, ką jiems daryti, o viršininkai savo ruožtu to paties klausė vokiečių. Kokia buvo atmosfera getuose?

Praradę viską, ką turėjo, nežinodami, kas jų laukia ateityje, žmo­ nės getuose buvo susitelkę į kasdienes pastangas išgyventi, pasi­ rūpinti baziniais šeimos poreikiais, pirmiausia - maistu. Po ke­ lių savaičių, kai situacija tapo pavojinga gyvybei, žmonių reakci­ jos jau varijavo nuo visiškos apatijos iki atviros panikos, isterijos ir sąmyšio, nuo religinio atsidavimo iki pykčio. Kodėl jie nebandė bėgti? Neturėjo kur?

Atsakymą žinote.

122

GYVŲJŲ APIPLĖŠIMAS

Kas atsitiko namams ir kitam žydų turtui, kai savininkus 1941 metų liepą-rugpjūtį perkėlė j getus? Juk Lietuvoje žydų pilni buvo keturi didieji miestai ir 200 miestelių, arba šte tlų , kaip vadino juos žydai...

Getų steigimo procesas reiškė viso žydų turto pagrobimą. Žydai privalėjo išsikraustyti iš savo namų ir viską palikti. Jų bankai buvo uždaryti. Už kiekvieną gete gyvenantį žydą reikėjo mokėti įmo­ kas. Patekę į getus, žydai nebeturėjo jokių išteklių - tik bandyda­ vo (ir kartais sugebėdavo) slapčia įsinešti į getus nedidelių vertin­ gų daiktų. Nepamirškime, kad provincijos getai buvo įkurti labai greitai, per kelias dienas, ypač mažuose kaimuose. Kaip buvo perskirstomas žydų turtas? Kas atiteko vokiečiams, kas - lietuviams?

Procesas buvo palyginti organizuotas. Niekam nebuvo leidžiama nieko savintis iš tuščių žydų namų. Steigiant getus, visoje Lietu­ voje buvo suformuotos žydų turto perskirstymo komisijos. Kaip minėjau, gavėjų tvarka buvo tokia: pirmi ima vokiečiai, tada renkasi lietuvių administracijos nariai, o kas lieka, atitenka gyventojams lietuviams. Vis dėlto getų steigimas ir grobstymas ne­ buvo tvarkingi procesai. Buvo daugybė korupcijos, slėpimo atve­ jų, vagysčių ir ginčų, kam turi atitekti geriausias butas ar geriausi baldai. Lietuvos centriniame valstybės archyve matome gausybę

12 3

KAIP TAI ĮVYKO?

skirtingų organizacijų ir net privačių gyventojų prašymų: „Duo­ kite man tą karvę“, „Atiduokite man daiktus, kurių nebereikia žy­ dui“, „Mano vyrą ištrėmė sovietai, ar galiu gauti iš žydų kompen­ saciją?“ ir taip toliau. Jau 1941 metų vasarą žydų turto perskirstymo komisijų darbas buvo gerokai įsibėgėjęs. Vokiečiai norėjo visko, kas geriausia: jiems reikėjo daiktų kariuomenei, administracijai, reikėjo brangenybių finansų sistemai palaikyti ir taip toliau. Vokiečių ir lietuvių civi­ linės administracijos nuolat riejosi, kas kam atiteks. Jei abi šalys norėjo to paties, lietuviai dažnai nugalėdavo. |domu, kad ir patys vokiečiai tarpusavyje varžėsi, kas bus kieno. Žinoma, vokiečiai žinojo, kad už bendradarbiavimą teks lietu­ vių administracijai šiuo tuo atsidėkoti. Palaikyti lietuvių motyva­ ciją buvo vokiečių okupacinės politikos dalis. Lietuvių miestų va­ dovybėms, policijos nuovadoms, našlaičių namams, mokykloms ir ligoninėms atiteko žydų namai, žemės, karvės ir arkliai, baldai, medicininė įranga, laikrodžiai, radijo imtuvai, antklodės, indai ir dar visokie kitokie daiktai iš žydų namų. Pats Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika su šeima įsikraustė į apleistą žydų na­ mą ir ten gyveno. Ką žinome apie Noreikos vaidmenį grobiant žydų turtą? Jis taikomas lie­ tuvių kovos su sovietais didvyriu, jo vardu net pavadinta mokykla...

Jonas Noreika ne tokį radikalų Šiaulių apskrities viršininką Igną Urbaitį pakeitė tą pačią dieną, kai atsistatydino Laikinoji vyriau­ sybė, - 1941 metų rugpjūčio 5-ąją. Prieš savaitę, liepos 29 dieną, Urbaitis buvo pristatęs savo projektą, kaip tvarkyti komunistų ir žydų turtą. Pagal jį, turtas turėjo būti atimtas tik iš aktyviais komu­ nistų judėjimo dalyviais laikytinų žydų. Visiems kitiems žydams turėjo būti suteikta galimybė registruoti savo nuosavybę vietos

124

ŠYVŲJŲ APIPLĖŠIMAS

lietuvių administracijoje. Jiems turėjo būti leista pasilikti kilno­ jam ąjį turtą, o nekilnojamasis turėjo būti atimtas, jei jie pakeistų gyvenamąją vietą. Kai Urbaitis dėl humanistinių įsitikinimų atsi­ statydino, jį pakeitęs Jonas Noreika pasiūlė griežtesnį planą - iš visų žydų atimti ir kilnojamąjį, ir nekilnojamąjį turtą. Kiekvienai žydų šeimai turėjo būti palikta tik po 200 Reicho markių. Vėliau, rugpjūčio 22 dieną, Noreika įsakė per savaitę išsiųsti visus Šiau­ lių žydus į Žagarės getą. Ten jie buvo nužudyti. Kas būtų nutikę Jonui Noreikai, jei jis būtų atsisakęs pasirašyti geto stei­ gim o įsakymą arba įsakymą atimti turtą iš Šiaulių žydų, kuriuos planuo­ ta nužudyti?

Jį būtų pakeitę kaip Urbaitį, ir tiek. Šiaulių apygardos komisaro 1941 metų gruodžio 28 dienos įsakymu bu­ vo sudarytas vasarą į getus iškraustytų žydų turto įsigijusių asmenų są­ rašas. Pagal jį, Jonas Noreika, gyvenęs Vilniaus gatvėje 260, asmeniškai įsigijo štai ką: „Spintelė, šiltų batų pora, rašomasis stalas, knygom s spin­ ta, 2 medinės lovos su matracais, spinta, bufetas, veidrodis tualetinis, du naktiniai staliukai."* Kaip žydų daiktų atsirado lietuvių namuose?

Tai, kas atliko, kai vokiečiai ir lietuvių administracija pasiėmė sa­ vo dalis, buvo parduota per viešus aukcionus Lietuvos miestuo­ se, miesteliuose ir kaimuose. Bet juk daugybė daiktų buvo pirkta, kai žydai, suvaryti į getus, dar b u­ vo gyvi! Kodėl lietuviai buvo tokie tikri, kad turto savininkai nebegrįš?

Lietuvių administracija nežinojo, kad žydus greit nužudys, bet, matyt, vylėsi, kad jie kaip nors išnyks ir negrįš. 1941 metų liepą-rugpjūtį

*

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka_RS, F76-180 23r, 28r.

125

KAIP TAI ĮVYKO?

provincijos getuose dar buvo gyvi 90 000 žydų, o visoje Lietu­ voje žmonės iš aukcionų jau gabeno pilnus vežimus jų turto: in­ dų, rūbų, rankšluosčių, žaislų, pagalvių ir kita. Po aukcionų lie­ tuvių administracija vokiečiams raportavo, kiek buvo uždirbta 20 000 ar 50 000 Reicho markių. Žinoma, vokiečiai mėgino tuos pinigus pasiimti. Tačiau yra nemažai dokumentų, įrodančių, kad lietuvių administracija ne visada su vokiečiais bendradarbiavo ir dažnai pinigų neatiduodavo. Burmistrai ir apskričių viršininkai no­ rėjo, kad pinigai atitektų lietuviams. Kodėl? Tai diktavo jų antise­ mitinė logika: žydai visą laiką išnaudojo Lietuvą, tad dabar mes, lietuviai, paprasčiausiai atsiimsime savo pinigus! Bet vokiečiai galėjo priversti lietuvių administratorius atiduoti jiems pinigus.

O kaip juos priversi? Vokiečiai neturėjo tam jokių priemonių. Jiems būtų reikėję pasitelkti lietuvius policininkus, kurie buvo pavaldūs lietuvių administracijai ir taip pat tikėjo, kad žydų turtas ir pinigai turi atitekti lietuviams. Atgaukime viską iš žydų! Lietuvių admi­ nistracijos vadovai manė, kad atimti iš žydų turtą ir jį perskirstyti yra gera valstybės socialinė politika - antisemitinė gerovės politi­ ka. Tokie dalykai vyko visoje vokiečių okupuotoje Europoje. Net ir pačioje Vokietijoje. Mes žinome, kad apie 100 000 Hamburgo gyventojų per aukcionus pasidalijo turtą, surinktą iš 30 000 žy­ dų namų. Jūsų knygoje cituojamas 1942 metais vieno partizano rašytas laiškas agra­ riniam funkcionieriui Josefui Beckui: „Ignalinos policija ir buvęs burmis­ tras Tijūnėlis kartu su esamu burmistru Albertu Atėjūnu pasiėmė daug žydų turto daiktų sau. Policininkai ir abu burmistrai paslėpė tuos daik­ tus pas gimines ir draugus kaimuose. Žinome, kad policija turi savo rankose: 220 aukso žiedų, 55 aukso laikrodžius, 35 geros būklės sofas.

126

ŠYVŲJŲ APIPLĖŠIMAS

45 spintas, 180 lovų su čiužiniais, 45 karves, apie 50 kailinių, 250 išdirb­ tų odų. Be to, dar daug daiktų išrūšiuota, tarp jų rūbai, batai ir pan. Likvi­ davus žydus, tik dešimtadalis žydų turto parduota vietos gyventojams. Pavyzdžiui, aukso, odų ir kitų brangenybių pirkti išvis nesiūlė ir vokiečių kariuomenei neperdavė. Mes, Ignalinos partizanai, esame labai dėkingi mus išvadavusiai vokiečių kariuomenei."*

Deja, Holokaustas Lietuvoje didele dalimi yra susijęs su žydų turto grobstymu ir perskirstymu, šiame procese masiškai dalyvavo vie­ tos gyventojai. Aktyviau nei žudynėse ir persekiojant žydus. Lie­ tuviai labiausiai pasipelnė provincijoje: jie kraustėsi j žydų namus, pigiai pirko kilnojamąjį jų turtą. Didžiuma vokiečių pastangų kon­ troliuoti ir rinkti žydų turtą provincijoje žlugo. Tiesa, juk žinome, kad provincijos lietuviai tuo metu labai skurdo.

Taip, bet čia yra ir moralės klausimas. Ar turėčiau imti nužudyto ar persekiojamo žmogaus, buvusio savo kaimyno, daiktus, net jei tai būtų tik patalynė? Lietuviai turėjo priimti moralinį sprendimą. Galėjo pasakyti: „Ne, neimsiu.“ Ir buvo tokių, kurie neėmė. Bėda ta, kad 1941 metais ir vėliau pernelyg daug lietuvių pasakė: „Taip, paimsiu.“ Ir žinote - dažnas žydų daiktą paėmęs tapo antisemitu, nors iki tol toks nebuvo. Tai puikiai suprantama - žmonėms rei­ kia pateisinti savo veiksmus. Jie nieko neapvogė, tiesiog atsiėmė tai, ką iš jų kitados atėmė šalies išnaudotojai. O dabar aš jums turiu klausimą. Kaip manote, žydų žudynės su­ teikė vokiečių okupacijai stabilumo ir sėkmės ar nutiko priešingai? Nežinau. Koks atsakymas? * Arad, Yitzhak, „Plunder o f Jew ish Property in the N azi-O ccupied Areas o f the Soviet Union“, Yad Vashem Studies Votume 29, ed. David Silberklang, Je rusalem: Yad Vashem Publications, 2001, p. 109-148 (141).

12 7

KAIP TAI ĮVYKO?

Suteikė stabilumo. Ne vokiečiams tai yra didžiulė moralinė katas­ trofa - lietuviams ir kitų vokiečių okupuotų teritorijų gyventojams. Nes jie gerokai pasipelnė?

Būtent. Yra Julijos Šukys išleistas garbios žydų gelbėtojos Lietu­ voje Onos Šimaitės dienoraštis.* Žinote, kas labai liūdino Oną Ši­ maitę? Nacių okupacijos metais ji ne tik slėpė daug žydų, bet ir mėgino gelbėti jų turtą. Kai kuriuos žydų daiktus davė pasaugoti pažįstamiems lietuviams. Po karo jos laukė sukrėtimas: paprašy­ ti daiktus grąžinti išgelbėtiems žydams, tie žmonės atsisakė! Oną Šimaitę apėmė neviltis ir gėda. Lietuvoje vyko ankstyviausia ir didžiausia okupuotoje SSRS teritorijoje turto grobimo kampanija. Ne todėl, kad lietuviai būtų buvę itin blogi, o dėl vokiečių okupacinės politikos. Ne tik Lie­ tuvoje, bet ir visuose okupuotuose kraštuose vokiečiai naudojo­ si vietos visuomenių godumu ir pavydu. Daug tautų nesugebėjo išlaikyti šio išbandymo, parodyti moralinio tvirtumo, nepaminti religinių įsitikinimų ir humanizmo. Galbūt dėl šios politikos aš Vilniuje savo bute turiu du senovinius daiktus - lovą ir laikrodj. Juos gavau iš Panevėžyje karo metais gyvenusios savo močiutės. O gal tie daiktai ne 1941 metų? Gal ji juos anksčiau nusipirko? Tikiuosi. Bet kuriuo atveju Lietuvos antikvarinėse parduotuvėse aš tikrai nieko nebepirkčiau. Ne tik dėl to, kad man per brangu.

*

Šukys, Julija, A n d lb u m ed with shame: The Testimony o f Ona Šimaitė, RighteousAm ong the Nations. A Letter to Isaac Nachm an Steinberg, Jerusalem: Yad Vashem, 2007.

128

X VALDŽIĄ ATEINA LIETUVOS FAŠISTAI

Jau aptarėme lietuvius fašistus Smetonos laikais. O koks buvo jų vaid­ m uo per nacių okupaciją?

Norėdami suprasti Holokaustą Lietuvoje, privalome aptarti esmi­ nį šių žmonių vaidmenį žudant Lietuvos žydus. Likus savaitei iki karo pradžios, 1941 metų birželį, „Geležinio vilko“ nariai įkūrė Lietuvos nacionalsocialistų „Geležinio vilko“ kovos frontą, kuris 1941 metų birželio 28 dieną buvo pervadintas Lietuvių nacionalistų partija (LNP). Ši atvirai antisemitinė partija skelbė esanti vedama naujų rasis­ tinių fašizmo ir nacionalsocializmo idėjų. Lietuvai turįs vadovauti Augustinas Voldemaras, valstybė turinti glaudžiai bendradarbiau­ ti su nacionalsocialistine Vokietija. 1941 metų liepos 9 dieną Lietuvių nacionalistų partijos lyde­ riai su Gestapo karininko Martyno Kurmio pagalba parašė laišką Hitleriui, prašydami Vokiečių reichą nepripažinti Lietuvos laiki­ nosios vyriausybės, mat Lietuvos nacionalistai - Lietuvių naci­ onalistų partija - joje nesą deramai atstovaujami. Kol vyriausy­ bei negalėsiąs vadovauti Augustinas Voldemaras, tol jokios vy­ riausybės Lietuvai nereikią - visiškai pakanką vokiečių karinės administracijos. Voldemaras tuo metu tebebuvo tremty.

129

KAIP TAI ĮVYKO?

Ar Hitleris atsakė j šį laišką?

Kol kas man nepavyko rastijokios Berlyno reakcijos. Liepos 24 die­ nos išvakarėse Lietuvių nacionalistų partija pamėgino nuvers­ ti Lietuvos laikinąją vyriausybę. Šį perversmą su vokiečių karine administracija ir Gestapo koordinavo Lietuvių nacionalistų par­ tijos nariai Juozas Pyragius ir Ignas Taunys. Naktinio susitikimo metu jie pareikalavo, kad Laikinoji vyriausybė atsistatydintų, ta­ čiau ši to nepadarė. Kitą naktį sureagavo Gestapo: jie suėmė lie­ tuvių tvarkos policijos vadą Michelevičių, vidaus reikalų ministrą Joną Šlepetį, Lietuvos aktyvistų fronto vadovą, fronto įgaliotinį Laikinojoje vyriausybėje Leoną Prapuolenį ir laikraščio „į lais­ vę“ redakcijos žmones. Tai buvo politine prasme svarbūs areštai?

Taip. Suėmus vidaus reikalų ministrą ir tvarkos policijos vadą, Lie­ tuvos policija liko be vadovybės, ir Lietuvių nacionalistų parti­ jai atsirado galimybė ją primesti. Sykiu nacionalistai pareikala­ vo, kad Kauno karo komendantąjurgį Bobelį pakeistųjų partijos narys Stasys Kviecinskas. Majoras Kazys Šimkus ėmė vadovauti TDA batalionui vietoje Andriaus Butkūno. Lietuvos policijos de­ partamento galva tapo Vytautas Reivytis. Tai buvo trys svarbiau­ sios pozicijos! Be to ja u nuo okupacijos pradžios daug LNP narių ėjo svarbias pareigas Lietuvos saugumo policijoje, kalėjimų admi­ nistracijose ir Kauno miesto policijoje. Liepos 25 dieną LAF mėgino protestuoti, bet tai nieko nepa­ keitė. Liepos 26-ąją Lietuvos laikinoji vyriausybė sutiko su per­ mainomis. Krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis Stasiui Kviecinskui ir Kaziui Šimkui pranešė, kad naujųjų vadovų atsakomy­ bė - rūpintis tvarka ir disciplina šalyje. 1941 metų liepos pabaigoje kone visas ginkluotas karines ir

130

Į VALDŽIĄ ATEINA LIETUVOS FAŠISTAI

policijos pajėgas kontroliavo jauni radikalūs LNP nariai, pasiren­ gę tarnauti Lietuvai ir kovoti sujos priešais. Kaip kraštutiniai na­ cionalistai, jie buvo pasiryžę žudyti žydus ne tik dėl to, kad įtik­ tų vokiečiams, bet ir dėl savų motyvų. Tai labai svarbu prisiminti, jei norime suprasti, kodėl lietuviai taip glaudžiai bendradarbiavo su vokiečiais, kai šie vykdė masines žudynes visus tris kruviniau­ sius Holokausto Lietuvoje mėnesius - nuo 1941 metų liepos pa­ baigos iki spalio pabaigos. Tuo pat metu, liepos pabaigoje, vokiečių karinę administraciją Lietuvoje pakeitė civilinė. Ne istorikui gali pasirodyti, kad šis procesas j kraštą tu­ rėjo atnešti daugiau taikos - juk karo administracija tikriausiai buvo žiau­ resnė negu civilinė?

Ne, buvo priešingai. Vokiečių civilinę administraciją sudarė na­ cių partijos politikai. Jie puoselėjo ideologinius tikslus ir jų fa­ natiškai siekė. Karo administratoriams labiausiai rūpėjo palaiky­ ti tvarką. Nacių politikai labiau norėjo įgyvendinti savo politinius tikslus ir tai, kas jiems atrodė būtina sklandiems vokiečių kari­ niams veiksmams užtikrinti. Tad liepos pabaigoje įsteigus civili­ nę politinę administraciją masinės žydų žudynės įsibėgėjo. Buvo išnaikintos ištisos žydų bendruomenės provincijoje. 95 procen­ tai Lietuvos žydų buvo nužudyti valdant vokiečių civilinei admi­ nistracijai, kuriai vadovavo Rytų krašto (Ostlando) reicho komi­ saras Hinrichas Lohse ir generalinis komisaras Lietuvai Theodoras Adrianas von Rentelnas. Kodėl atsistatydino Laikinoji vyriausybė? Pasidavė vos po šešių savaičių?

Vyriausybė atsistatydino ne savo noru, o priversta vokiečių. Jos nariai jau kurį laiką žinojo, kad juos privers tai padaryti, tad pa­ rengė memorandumą, kuriame paaiškino, ką nuveikė, o ką bandė

131

KAIP TAI ĮVYKO?

nuveikti šalies labui. Tačiau vokiečiai jiems neleido, ir jie buvo priversti atsistatydinti. Kokia buvo pagrindinė šito memorandumo žinia?

Memorandume daugiausia kalbama apie Lietuvos su centru Vil­ niuje istoriją nuo trylikto amžiaus. Aprašomas 1941 metų Birželio sukilimas, kuriame esą dalyvavusi visa lietuvių tauta, ir pripažįs­ tama, kad sukilimas buvęs suderintas su vokiečių armija. Už šias pastangas, ministrų nuomone, Lietuva nusipelniusi nepriklauso­ mybės, tad vokiečiai nepadarę to, ką turėję, - neatsižvelgę į lie­ tuvių pastangas ir tautines aspiracijas. Kodėl vokiečiai nusprendė atsikratyti šitos vyriausybės?

Jie buvo įsitikinę, kad Lietuva, jei joje bus leista bent kokios nors formos politinė reprezentacija, taps galimo pasipriešinimo cen­ tru. Vokiečiams reikėjo ne partnerių, o tik pavaldinių, kurie įgy­ vendintųjų poreikius ir interesus. Buvo nuspręsta paleisti Lietuvos laikinąją vyriausybę ir vietoj jos sudaryti generalinių tarėjų gru­ pę. Generaliniai tarėjai turėjo vadovauti ministerijoms, tačiau jei nebėra vyriausybės - nebėra ir Ministrų kabineto. įsakymus ge­ neraliniams tarėjams turėjo duoti vokiečių civilinė administraci­ ja arba vokiečių išrinktas ir su jais bendradarbiaujantis lietuvis pirmasis generalinis tarėjas. Vokiečiai tikėjosi, kad su generaliniais tarėjais kur kas geriau dirbs ir nepriimtinų politinių siekių nepuoselės Lietuvių nacio­ nalistų partija. Apibendrinkime Laikinosios vyriausybės vaidmenį. Ji buvo labai patriotiš­ ka, stengėsi kovoti už lietuvių politines viltis. Tačiau vis dėlto visi ministrai sutiko steigti pirmąją žydų koncentracijos stovyklą Kauno septintajame

132

Į VALDŽIĄ ATEINA LIETUVOS FAŠISTAI

forte... Suformavo batalioną, davė pinigų, o batalionas iškart ėmė žudyti Kauno žydus. Kodėl Laikinoji vyriausybė tai leido? Ar ji turėjo kokią nors galimybę sabotuoti vokiečii| įsakymus?

Manau, Laikinoji vyriausybė turėjo galimybę bent jau protestuoti prieš įsakymus. Okupacijos pradžioje ji turėjo prieigą prie radijo ir spaudos, galėjo pasakyti lietuvių policijai ir miesto administra­ toriams: „Nenorime ir neketiname dalyvauti vokiečių surengtose masinėse mūsų bendrapiliečių žudynėse.“ Taip, vokiečiai Laiki­ nosios vyriausybės prašė atlikti visokias užduotis, ir taip, jie gero­ kai spaudė. Ko gero, ši vyriausybė nesitikėjo, kad pirmosios žudy­ nės bus nuolatinių masinių žudynių operacijų Lietuvoje pradžia. Jai tie žiaurumai atrodė tik pirmųjų karo dienų ekscesai, o vėliau žydai, matyt, būsią izoliuoti getuose ar kaip nors kitaip atskirti, gal kur nors išsiųsti, bet ne žudomi. Reikia prisiminti, kad pirmo­ sios žydų žudynės buvo grįstos ne planu išžudyti visus Lietuvos žydus, o planu palikti sovietus be vadovybės. Ką galėjo padaryti Lietuvos laikinoji vyriausybė, kad sustabdytų žudy­ nes? Juk jos politinė galia buvo nedidelė.

Ji galėjo protestuoti ar sabotuoti žudynes, bet nepadarė nei to, nei to. Žudynės vyko liepą, kai Laikinoji vyriausybė buvo visiškai veiksni ir aktyvi - per pusantro mėnesio išleido apie 100 įstaty­ mų, tarp jų daug antisemitinių. Kiek Lietuvos žydų buvo nužudyta iki paleidžiant Laikinąją vyriausybę?

Apie 5 procentus. 1941 metų rugpjūtį 95 procentai Lietuvos žy­ dų dar buvo gyvi. Bet Laikinosios vyriausybės atsistatydinimas sukėlė dar vieną rimtą problemą: ministrai nepasakė savo paval­ diniams, kaip elgtis. Ar visa lietuvių administracija turėjo atsisa­ kyti bendradarbiauti su vokiečiais? Administracijos sistemoje ir

133

KAIP TAI ĮVYKO?

lietuvių policijoje dirbo dešimtys tūkstančių neaukšto rango tar­ nautojų, kurie iki vyriausybės atsistatydinimo bendradarbiavo su vokiečiais! Atsistatydinus Ministrų kabinetui, šie žmonės papras­ čiausiai liko eiti savo pareigų. Jie nežinojo, ką turėtų daryti, todėl tęsė darbą su vokiečiais. Kaip vyko valdžios funkcijų perdavimas? Ar vokiečiai pasiūlė Lietuvių na­ cionalistų partijos nariams pakeisti atsistatydinusius Laikinosios vyriau­ sybės narius?

Pirmiausia vokiečiai turėjo kuo nors pakeisti ministro pirminin­ ko pareigas ėjusį Juozą Ambrazevičių. Reikėjo ne ministro pirmi­ ninko -ju k jo k io s politinės reprezentacijos nebeturėjo būti, - o pirmojo generalinio tarėjo. Postą vokiečiai pasiūlė generolui Sta­ siui Raštikiui, bet šis atsisakė. Kitas galimas kandidatas buvo Pet­ ras Kubiliūnas, Lietuvių nacionalistų partijos narys, 1934 metais dalyvavęs bandant nuversti Smetoną, dėl to nuteistas myriop ir įkalintas. Vokiečiai jį paskyrė ne tik pirmuoju generaliniu tarėju, bet ir vidaus reikalų ministru, taip pat atsakinguoju už ryšius su vokiečių civiline administracija. Pirmajam generaliniam tarėjui buvo pavaldūs devyni genera­ liniai tarėjai. Šeši iš jų - Nacionalistų partijos nariai: Pranas Ger­ mantas (iki 1940-ųjų Meškauskas), Jonas Paukštys, Kazys Ger­ manas, Balys Vitkus, Jonas Matulionis ir Mečislovas Mackevičius. Juos paskyrę vokiečiai tikėjosi visiško bendradarbiavimo. Ir ne­ klydo. Šie LNP nariai buvo ne šiaip technokratai - jie buvo ra­ dikalūs nacionalistai, Lietuvos fašistai. Kaip ir LAF bei Laikinoji vyriausybė, jie norėjo, kad Lietuva būtų nepriklausoma. Skirtu­ mas buvo tas, kad jie norėjo ne tiesiog nepriklausomos valstybės, o nepriklausomos fašistinės valstybės. Jiems nacių Vokietija buvo sektinas pavyzdys. Beje, tarp devynių generalinių tarėjų vokiečiai

134

I VALDŽIĄ ATEINA LIETUVOS FAŠISTAI

turėjo ir du savo agentus, kurie jau nuo seno buvo jų šnipai, - Jo ­ ną Pyragių ir Stasį Puodžių. Pyragius vėliau net prašė vokiečių pi­ lietybės ir 1943 metais ją gavo. Abu šie generaliniai tarėjai buvo paslaugūs vokiečių tarnai. Tą pačią 1941 metų rugpjūčio 5 dieną, kai generaliniai tarėjai pakeitė Lietuvos laikinąją vyriausybę, Lietuvių nacionalistų par­ tija irgi parašė memorandumą, kurį adresavo vokiečiams. Dar vieną memorandumą? Ko lietuviai fašistai norėjo iš vokiečių?

Šį dokumentą parašė LNP generalinis sekretorius Zenonas Bly­ nas. Jame buvo nurodyta, kad glaudaus bendradarbiavimo su vo­ kiečiais tikslas - nepriklausoma tautinė Lietuvos valstybė. Dalis tarėjų reikalavo prieš teikiant dokumentą vokiečiams išimti tą sa­ kinį, kad bendradarbiavimo tikslas yra Lietuvos nepriklausomybė, tačiau Blynas nesutiko. Vis dėlto LNP ir generaliniai tarėjai suge­ bėjo susitarti, kad karo metu neerzins vokiečių reikalaudami ša­ lies nepriklausomybės. Šiaip ar taip, mes žinome, kad vokiečiai niekada Lietuvių na­ cionalistų partijai nieko aiškiai nežadėjo, nežadėjo ir Lietuvos ne­ priklausomybės, jie tik miglotai sakė: ,Je i bendradarbiausite ka­ ro metu, po karo pažiūrėsime, kuo galėsime jums padėti.“ Iš Ze­ nono Blyno dienoraščių ir kitų prisiminimų žinome, kad lietuviai politikai aptarinėjo šiuos klausimus tarpusavyje, bet niekada ne­ kalbėjo apie tai su vokiečiais. Kaip buvo organizuotas vokiečių civilinės administracijos ir lietuvių ge ­ neralinių tarėjų bendradarbiavimas?

Pirmiausia pasakysiu, kad dažnas nuvertina tų generalinių tarėjų vaidmenį, o jis buvo labai svarbus. Formaliai tai nebuvo vyriau­ sybė, vokiečiai jos taip pat tokia nelaikė. Tačiau faktiškai tarėjai

135

KAIP TAI ĮVYKO?

perėmė visas buvusių Lietuvos ministrų funkcijas ir pareigas. Jie vadovavo ministerijoms. Tik vienas dalykas jiems nebuvo leistas politinė reprezentacija. Jie negalėjo oficialiai vadintis Lietuvos vy­ riausybe ir net ministrais. Negalėjo rengti bendrų posėdžių. Kiek­ vienas jų dirbo atskirai savo ministerijoje, tiesiogiai bendrauda­ mas su vokiečių civiline administracija. Ar pirmasis generalinis tarėjas Petras Kubiliūnas, faktiškai ėjęs vidaus rei­ kalų ministro pareigas, buvo atsakingas už Lietuvos žydų areštų ir masi­ nių žudynių organizavimą?

Iš lietuvių pusės - taip, tačiau pagrindiniai iniciatoriai čia buvo, žinoma, vokiečiai. Kiek vokiečių ir kiek lietuvių dirbo Kubiliūnui vidaus reikalų sektoriuje miestų administracijose, policijoje, kalėjimuose ir kitur?

Nežinau. Manau, kad visas vokiečių kontroliuojamos lietuvių admi­ nistracijos sektorius yra mažiausiai ištirtas to laikotarpio aspek­ tas. Žinome tik tiek, kad per nacių okupaciją Lietuvos civilinė­ je administracijoje, įskaitant visus biurokratinius postus, buvo iš viso apie 600-900 vokiečių ir apie 20 000 lietuvių. Dar pridė­ kime apie 300 apskričių bei nuovadų viršininkų ir nepamirški­ me kaimų seniūnų. Tačiau patikimų duomenų apie Lietuvos vidaus reikalų minis­ teriją valdant naciams nėra. Nė vieno straipsnio! Yra keli straips­ niai apie ekonomiką, darbą ir žemės ūkį, šiek tiek apie švieti­ mą. Gal kur nors kas nors ir yra, bet aš nesu aptikęs nė vieno straipsnio šia tema lietuvių, vokiečių, anglų ar dar kokia kita kal­ ba, kuria skaitau. Svarbiausi galios stulpai, kurie laikė vokiečių okupacinę poli­ tiką Lietuvoje, buvo ministerijos ir apskričių administracijos.

136

I VALDŽIĄ ATEINA LIETUVOS FAŠISTAI

Kas buvo atsakingas už apskritis?

Generaliniai tarėjai buvo sostinėje, Kaune, o visą politiką apskri­ tyse iš tikrųjų vykdė apskričių viršininkai ir policijos vadai. Kai 1941 metų vasarą ir rudenį buvo masiškai žudomi Lietuvos žydai, apskričių buvo 22, kiekviena turėjo savo viršininką ir vietos po­ licijos vadą. Apskričių viršininkai buvo svarbūs dėl to, kad perjuos vyko didžiuma komunikacijos iš sostinės į provinciją. Būtent jie vietose vykdė tarėjų diktuojamą politiką, kurią šiems savo ruožtu nuro­ dydavo vokiečių civilinė administracija. Kartais vokiečių apygar­ dos komisarai aplenkdavo tarėjus ir tiesiogiai įsakydavo apskričių viršininkams. Šių vaidmuo buvo didžiulis. Jei apskrities viršinin­ kui apygardos komisaras įsakydavo izoliuoti visus apskrities žy­ dus, perduoti vokiečiams 10 tonų bulvių ar organizuoti 500 vals­ tiečių, kad suvežtų javus į saugyklas, jis turėjo tai atlikti. Apskrities viršininkui pavaldus policijos viršininkas privalėjo nurodyti savo pareigūnams užtikrinti, kad užduotys būtų įvykdytos. Ar tose 22 apskrityse buvo vokiečių, kurie prižiūrėjo apskričių ir polici­ jos viršininkus?

Ne. Buvo šiek tiek vokiečių, bet ne provincijoje, o keturių Lietu­ vos miestų - Kauno, Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių - administra­ cijose. Tų keturių miestų burmistrai ir visų apskričių viršininkai pakluso šešiems apygardų komisarams vokiečiams, kurių darbas buvo užtikrinti, kad lietuvių administracija atliktų savo pareigas. Kiekvienoje iš šešių apygardų dirbo maždaug po 10 vokiečių. Vokiečiai suprato: nuo apskričių viršininkų darbo priklauso, ar sėkmingai bus vykdoma Reicho okupacinė politika. Tad buvo la­ bai svarbu motyvuoti tuos žmones ir skatinti jų norą bendradar­ biauti. Pavyzdžiui, buvo galima suteikti jiems šiokių tokių teisių,

137

KAIP TAI ĮVYKO?

tarkim, teisę savarankiškai priimti sprendimus visais vidaus klau­ simais. Apskritai okupacinės politikos taisyklė buvo leisti lietuvių administracijai tvarkyti visus lietuvių reikalus, bet neleisti jiems spręsti nieko, kas susiję su vokiečiais ar žydais. Šie du dalykai be išlygų buvo pašalinti iš lietuvių jurisdikcijos. Koks buvo lietuvio apskrities viršininko ir apskrities policijos viršininko santykis?

Vietos policijos vadas buvo pavaldus apskrities viršininkui ir kartu su savo vyrais turėjo vykdyti šio nurodymus. Policijos viršininkas savo ruožtu perduodavo įsakymus vietos policijos nuovadų virši­ ninkams. Ir miestuose, ir apskrityse buvo labai nedaug vokiečių tvarkos ir saugumo policijos atstovų, visą pavestą darbą atliko lie­ tuvių tvarkos ir saugumo policija. Daugiau nei pusė visų apskričių viršininkų buvo LNP nariai, lietuviai fašistai, bet šis faktas nėra toks svarbus, kaip galėtų atrodyti. Aš tyrinėjau, ar skyrėsi apskri­ čių viršininkų politika, jei jie buvo ir jei jie nebuvo LNP nariai, ir labai nustebau neradęs jokio skirtumo. Kai kuriose vietose ap­ skrities viršininkas buvo krikščionis demokratas, policijos virši­ ninkas - iš LNP, ir jie dirbo ranka rankon be jokių problemų. Ar gali būti, kad šias pareigas ėję žmonės neturėjo kito pasirinkimo ir pri­ valėjo paklusti vokiečių nurodymams?

Kiek žinau, niekas neatsistatydino ir neatsisakė vykdyti paskirtų kruvinų užduočių. Manau, čia susiduriame su gerai žinomu reiški­ niu - saviapgaule. Žmonės puikiai geba ignoruoti savo veiksmų pa­ darinius, ypač jei patys asmeniškai nedalyvavo baigiamajame nusi­ kalstamame etape, tai yra žudynėse. Ne visi vykdžiusieji įsakymus manė, kad jų surašytus ar izoliuotus žydus nužudys. Bet apskričių, apygardų ir vietos policijos viršininkai, vokiečių įsakyti surinkti

138

X VALDŽIĄ ATEINA LIETUVOS FAŠISTAI

visus „žydų tautybės piliečius“, ne vėliau kaip 1941 metų rugpjūtį jau turėjo žinoti, kad izoliuojamų žydų laukia ne tremtis, o žūtis. Ar vokiečiai buvo visiškai patenkinti bendradarbiavimu?

Ir taip, ir ne. Jie visą laiką tarpusavyje diskutavo, kaip geriausia valdyti ir kontroliuoti okupuotas teritorijas. Popieriuje koncep­ cija buvo parengta pagal britų pavyzdį: saujelė vokiečių karo va­ dų turėjo netiesiogiai valdyti teritorijas per vietos administraciją, lojalią Reichui. Panašiai kaip britai valdė Indiją per maharadžas, patys pernelyg neįsitraukdami. Kartais vokiečiai sąmoningai ribo­ davo užduotis savo žmonėms, nes vietos administratoriai lietuviai buvo paveikesni. Lietuviai policininkai ir tarnautojai lietuvių vir­ šininkų įsakymams pakluso mieliau nei vokiečių. Bet vokiečiai norėjo tiek daug ir taip greitai, kad niekaip nega­ lėjo pasiekti savo tikslų dirbdami tik netiesiogiai, per vietos admi­ nistraciją. Todėl Lietuvos teritorijoje jie laikė kelis šimtus polici­ ninkų, o žemės ūkio sektoriuje - šimtą biurokratų, kurie turėjo užtikrinti, kad lietuviai jų kariuomenei patieks pakankamai že­ mės ūkio produktų. Kartais lietuviai sabotuodavo vokiečių nuro­ dymus - nieko neveikė ar net atvirai priešinosi. Tada vokiečiai jausdavosi nevaldantys lietuvių administracijos taip, kaip norėtų. Deja, sabotuojama ir priešinamasi būdavo tik tada, kai kilda­ vo grėsmė etninių lietuvių interesams, o ne tada, kai būdavo izo­ liuojami, plėšiami ir žudomi žydai. Atsikratyti žydų tuo metu tiko pačių lietuvių politikai. Kaip suprasti - „pačių lietuvių politikai"? Lietuva juk buvo okupuota vo­ kiečių ir neturėjo jokios savo politikos!

Taip, tačiau tam tikra politika buvo - ne nacionalinė strategija ar taktika, o paprasčiausias noras, kad etniniams lietuviams būtų

139

KAIP TAI ĮVYKO?

kuo geriau. Lietuviai norėjo ne vokiečiams tarnauti, o tenkinti sa­ vo šalies poreikius. Jaunas LNP narys Ignas Taunys, vadovavęs lietuvių tvarkos poli­ cijai prieš Reivytį, parašė ilgą straipsnį apie tai, kad vokiečių ir lie­ tuvių bendradarbiavimas turi būti grįstas rasizmu. Jo teigimu, vo­ kiečių imperinės ambicijos ir lietuvių nacionalizmas neturį konflik­ tuoti, mat vokiečiai ir lietuviai priklausą tai pačiai rasei - arijams. Tačiau apskritai Lietuvos žmonėms tuo metu rasizmas nebuvo būdingas. Taip, dalis jų buvo antisemitai, dalis - etniniai naciona­ listai, bet ne rasistai kaip Italijoje ar Prancūzijoje. Veiksmai prieš žydus buvo tik smurtinės etninio nacionalizmo ir antisemitizmo apraiškos. Lietuviams nacionalistams bet koks veiksmas prieš len­ kus ar rusus buvo tolygus veiksmui Lietuvos labui. Žinoma, ir bet koks veiksmas prieš žydus. Ar yra įrodymų, kad generaliniai tarėjai sabotavo kokius nors vokiečių įsakymus?

Iš tiesų generaliniai tarėjai visiškai nebijojo protestuoti prieš bet kokį jiems netinkamą vokiečių įsakymą. Jie bombardavo vokie­ čius skundais, kad vienas ar kitas reikalavimas netinkamas ar ne­ teisingas. Jie skundėsi, kad vokiečiai lietuviams „negrąžina“ konfis­ kuoto žydų turto, kaltino, kad naikina Lietuvos ekonomiką, užda­ ro universitetus, pasisavina per daug žydų turto ir apskritai elgiasi dar blogiau nei bolševikai. Kaip vokiečiai reagavo j tuos protestus?

Vokiečiai reagavo labai rimtai. Tarp jų ir lietuvių administracijos nuolat vyko derybos, buvo ieškoma kelio toliau bendradarbiau­ ti. Šiose derybose dalyvavo visi svarbūs vokiečių administraci­ jos atstovai.

140

Į VALDŽIĄ ATEINA LIETDVOS FAŠISTAI

Deja, įvairiuose generalinių tarėjų memorandumuose galima rasti minint visus lietuvių gyvenimo aspektus, tačiau nekeliamajo ­ kių klausimų dėl įsakymų, duotų lietuvių policininkams ir savigy­ nos batalionų kareiviams. Taip pat jie neklausė vokiečių nei apie Lietuvos žydų, nei apie sovietų karo belaisvių likimus. Generaliniai tarėjai, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, žinojo, kas vy­ ko 1941-ųjų vasarą ir rudenį - kai buvo nužudyti 150 000 Lietuvos žy­ dų... Jie niekaip nereagavo?

Ne, aiškios viešos reakcijos nebuvo. Ar mes žinome apie Lietuvos visuomenės reakciją j šituos įvykius?

Lietuvos visuomenė tuo metu patyrė didžiulį spaudimą atiduo­ ti Trečiojo reicho karo reikmėms viską, ką tik pajėgė, ir dar dau­ giau. Valstiečiams teko stoti prieš miesto ar apskrities teismus, nes jie neįstengė vokiečiams pristatyti tiek produktų, kiek buvo liepta. Visuomenė, laikraščiai ir vietos administracija protestavo prieš tokį vokiečių spaudimą. Tačiau kokia buvo Lietuvos visuo­ menės reakcija į žudynių politiką? Mes nežinome, nes nėra tokių tyrimų, bent jau aš apie juos nesu girdėjęs. Manau, atskleidžiau jums ganą aiškų paveikslą, kaip veikė ga­ lios aparatas visos okupacijos metu. Kartais vokiečiai apriboda­ vo saviškių galias, nes vietos pareigūnai su užduotimis susidoro­ davo geriau. Lietuvių policininkai ir biurokratai mieliau paklus­ davo savo tautiečių, o ne vokiečių įsakymams.

141

„NUŽUDYTI VISUS!“

Sprendimą išžudyti visus Europos žydus, vadinamąjį galutinį sprendimą, vokiečių vadovybė bendrai aptarė tik 1942 metų sausį slaptoje Vanzės (W a n n se e )

konferencijoje, vykusioje viloje ant Vanzės ežero kranto ne­

toli Berlyno. Kodėl gi tiek mėnesių prieš tai, 1941 metų vasarą ir rudenį, Lietuvoje buvo žudomi visi Lietuvos žydai?

Vokiečiai pradėjo masines Lietuvos žydų žudynes, nes tai jiems atrodė būtina. Būtina?

Vokiečiai mąstė karinės būtinybės terminais. Kas buvo būtina, tas buvo ir morališkai priimtina. Kai tik vokiečiai nusprendė, kad bū­ tina išžudyti žydus, jie jau buvo ir pasirengę tai daryti. Kol sovietų teritorijose buvo žudomi žydų vyrai, Hitleris ir Himmleris svarstė ir tokį klausimą: kaip išvengti būsimo žydų kerš­ to? Vokiečiai tikėjo žydų galia ir manė, kad vos atsigavę šie atker­ šys Vokietijai. Norint išvengti tokio pavojaus būsimoms vokie­ čių kartoms, buvo nuspręsta tam tikru metu išžudyti visus žydus. Himmleris viešai apie tai kalbėjo 1943-1944 metais: „Susidū­ rėme su klausimu: o kaipgi moterys ir vaikai? Nusprendžiau ir čia rasti labai aiškų sprendimą. Nemaniau, jog turiu teisę išnaikinti vy­ rus - tai yra nužudyti juos ar pasirūpinti, kad būtų nužudyti, - bet

142

„NUŽUDYTI VISUS!“

palikti vaikus, kad užaugtų keršyti mūsų vaikams ir vaikaičiams. Reikėjo priimti sunkų sprendimą - nušluoti šią tautą nuo žemės paviršiaus.“* Lietuvoje pavienės ištisų žydų bendruomenių, ne tik vyrų, žu­ dynės vyko dar prieš liepos pabaigą: yra šaltinių apie masines žu­ dynes Plungėje liepą ir keliuose kituose štetluose rugpjūčio pra­ džioje - Biržuose, Mažeikiuose, Linkuvoje ir Akmenėje. Šį regioną kontroliavo Einsatzkom m ando 2, ir to meto vokiečių dokumen­ tų apie šias ankstyvas žudynes mes neturime. Regis, sprendimas išžudyti visus Lietuvos žydus, tarp jų moteris, vaikus ir senelius, pradėjo sparčiai bręsti 1941 metų vasarą. Vertindami įvykius, istorikai visada turi užduoti du pagrindi­ nius klausimus: kodėl tam tikras įvykis atsitiko būtent tuo metu ir būtent toje vietoje? Taigi kodėl, pavyzdžiui, masinės žudynės pir­ ma prasidėjo Daugpilyje (Latvijoje), o tada pajudėjo Šiaulių link? Kokia buvo šių vietų reikšmė vokiečiams? Ar žinote atsakymą?

Noriu čia pasidalyti vienu pamąstymu, nors jis kiek spekuliatyvus. Reikia įvertinti ekonominį vokiečių karybos aspektą. Prisimena­ te, kalbėjome apie trečiąjį vokiečių galios stulpą - nepriklauso­ mus ekonominius vienetus. Jiems sunkiai sekėsi aprūpinti kariuo­ menę. Pagrindinė tiekimo arterija Šiaurės armijų grupei, bandan­ čiai pulti Leningradą, buvo kelias ir geležinkelis, kirtę Šiaulius ir Daugpilį. Tai buvo tiekimo maršrutas. Leningrado puolimas klos­ tėsi ne taip sklandžiai, kaip buvo planuota, tad kariuomenei aprū­ pinti reikėjo daug daugiau resursų, nei buvo manyta. *

Himmler, Heinrich, „Kalba partijos lyderiams Poznanėje 1943.10.06“, Geheimreden [Slaptos kalbos]1933-1945, Hrsg. Bradley F. Smith, Agnės F. Peterson, Frankfurt am Main: Propylaen-Verlag, 1974.

143

KAIP TAI ĮVYKO?

Tuo pat metu vyko du iš pažiūros nesusiję dalykai: vokiečiai patyrė didžiulį spaudimą dėl nepakankamo kariuomenės aprū­ pinimo, o Latvijoje ir Lietuvoje išilgai tiekimo maršruto prasidė­ jo masinės žydų žudynės. 1941 metų liepos pradžioje vokiečių karo ekonomikos ekspertai dvejojo, gal vertėtų numarinti badu ir Baltijos šalių gyventojus, ne tik rusus. Abejonės truko vos kelias dienas - iki liepos 9 dienos buvo nuspręsta: užuot marinus badu Baltijos šalių gyventojus, numarin­ ti sovietinius karo belaisvius, vėliau sušaudyti nedirbančius žydus.* Vokiečiai buvo paėmę nelaisvėn milžinišką skaičių Raudono­ sios armijos kareivių. Iš pradžių neketintąją marinti badu, ma­ nyta tik izoliuoti, o ką su jais daryti, spręsti karui pasibaigus. Bet pagal pirminį planą karas turėjo baigtis iki rugsėjo, o liepą vokie­ čiai dar nebuvo pasiekę jokių rimtų pergalių prieš Raudonąją ar­ miją. Šių sunkumų prispirti, vokiečiai vėl susimąstė: kaip numa­ rinti badu milžinišką skaičių žmonių, jei okupuotose teritorijose nėra pakankamai vokiečių, kurie galėtų procesą kontroliuoti? Gal protingiau būtų tuos žmones tiesiog nužudyti? Kol Lietuvos provincijoje buvo kuriami improvizuoti getai, tarp vokiečių prasidėjo kalbos, esą reikią išžudyti visus žydus. Tai buvo liepos pabaiga. Jau tada Lietuvos provincijos žydai getuose ėmė kelti vokiečiams rimtų problemų. Kokių problemų - galimo pasipriešinimo, bado ir ligų?

Žinote, ligos nebuvo taip išplitusios kaip baimė, kad jos prasidės ir išplis už getų ribų. Tą pat galima pasakyti ir apie pasipriešinimą tai buvo labiau baimė nei realus pavojus. Ir dar tai buvo didžiulė nesėkmės baimė, nuogąstavimas, kad vėl pasikartos 1918 metai.

*

Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, 1.1, p. 573, t. 2, p. 922.

144

„NUŽUDYTI VISUSI“

Vokiečiai pradėjo kalbėti apie masines žudynes daugiausia dėl to, kad nenorėjo dar kartą pralaimėti karo. Jau antroje 1941 metų liepos pusėje vokiečiai pradėjo jausti rimtą krizę. Kiti sakytų, kad esminis karo veiksmų posūkis įvyko tik gruo­ dį, kai vokiečiai nepajėgė užkariauti Maskvos ir Raudonoji armija pradėjo atsakomąjį puolimą. O gal tik pralaimėjus prie Stalingrado, dar po dvejų metų. Kodėl gi aš šneku apie 1941 metų liepos krizę? Yra nuomonė, kad masines žudynes pastūmėjo ne pralaimė­ jim o baimė, o euforija! Taip mano žymus Holokausto istorikas Christopheris Robertas Brovvningas.Jo teigimu, Hitleris ir kiti va­ dai manė jau laimį karą, tad galį daryti ką panorėję. Mano many­ mu, situacija buvo kitokia. Kai noriu suprasti tam tikrą situaciją, užduodu šiuos pagrindi­ nius klausimus: ką žmonės patiria ir ko jie viliasi? Tas patirčių ir vilčių santykis labai svarbus. Paaiškinkite man tai.

Patirčių ir vilčių (angį. experiences vs expectations) santykis svar­ bus ir mūsų kasdieniame gyvenime. Kodėl jūs esate tokia, kokia esate? Norėdamas tai suprasti, turiu žinoti, ką patyrėte ir kokios buvo jūsų viltys skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Taip pat galima pasakyti ir apie mane, ir apie socialines grupes. Šis instrumentas yra labai naudingas. Savo knygose dariau taip: paėmęs tris grupes - vokiečius, lietuvius ir žydus, - lyginau jų patirtis ir viltis tose pa­ čiose vietose tuo pat metu. Paskui tyriau padarinius, bendradar­ biavimą, konfliktus ir tragedijas. 1941 metais lietuvių ir vokiečių interesai skyrėsi. Buvo nema­ žai sankirtų, bet buvo ir priešpriešų. Tačiau abi tautos manė turin­ čios bendrus priešus - SSRS ir žydus. Kol viena tauta, šiuo atve­ ju lietuviai, tikėjo, kad bendradarbiavimas su vokiečiais atitinka

145

KAIP TAI ĮVYKO?

jų pačių interesus, jie buvo pasirengę bendradarbiauti - savo no­ ru. Tai buvo sąlyginis, tam tikrais interesais grįstas bendradarbia­ vimas, kuris tik kur kas vėliau, 1943 metais, tapo sąlyginiu pasi­ priešinimu, prasidėjusiu tada, kai vokiečiai pareikalavo, kad lie­ tuviai organizuotų priverstinius darbus Trečiojo reicho naudai ar Lietuvos vyrų mobilizaciją į W aJfen-SS diviziją. O kokios buvo vokiečių patirtys ir viltys 1941 metų vasarą?

Vokiečiai planavo palikti sovietų valstybę be vadovybės, išžudę bolševikus ir žydų vyrus. Jie vylėsi, kad tokiu būdu SSRS žlugs. Taip pat jie vylėsi greitai nugalėsiantys Raudonąją armiją, apsupę jos padalinius netoli sienos ir taip neleidę jai atsitraukti. Taigi so­ vietų valstybės ir Raudonosios armijos būtų nebelikę. Tada, nea­ pykantos bolševikams paakinti, vakarinės SSRS dalies - Baltijos šalių, Ukrainos, kai kurių Baltarusijos ir Rumunijos regionų - gy­ ventojai būtų bendradarbiavę su vokiečiais. Norint patenkinti vokiečių poreikius, planuota atimti visą der­ lių ir numarinti rusus badu. Ne Baltijos šalių ir ne Ukrainos gyven­ tojus, o tik rusus aplink Maskvą ir užjos. Visi didieji miestai būtų nebegavę maisto ir virtę didžiule „bado zona“. Taigi, greitai per­ galei pasiekti buvo būtini abu masinių žudynių planai: planas iš­ žudyti sovietų vadovybę ir „bado planas“. Apie tai jau kalbėjome. Dabar pažiūrėkime, kas vyko iš tiesų. 1941 metų liepos pabai­ goje, praėjus mėnesiui nuo vokiečių invazijos, Raudonoji armija tebekariavo, ir ne pasienyje, o kur kas toliau į rytus. Vokiečiai ne­ turėjo karui tęsti reikiamų išteklių. 4-oji tankų grupė turėjo liepos viduryje užimti Leningradą. Bet puolimas buvo atidėtas septynis kartus! Ne todėl, kad Raudonoji armija būtų buvusi tokia galinga, o dėl vokiečių patiriamo išteklių stygiaus. Tai buvo netikėtai su­ siklosčiusi situacija, tad viską teko planuoti iš naujo.

146

„NUŽUDYTI VISUS I“

Vokiečiai mąstė: jei artimiausiu metu nelaimės karo, į jį įsi­ trauks Didžioji Britanija su JAV, ir jis užtruks iki 1942-ųjų. Tokiu atveju jie greičiausiai nebegalės laimėti. Tad nebuvo galima švais­ tyti laiko, reikėjo skubiai spręsti vis opėjančią išteklių problemą. 1941 metų liepos 21 dieną Hitleris aplankė Šiaurės armijų grupę, o liepos 26-ąją į jo būstinę Rytų Prūsijoje atvyko Rytų krašto (Ostlando) reicho komisaras Hinrichas Lohse. Po šių vizitų Hitleris pa­ reikalavo, kad nuo rugpjūčio 1 dienos jam būtų teikiamos regu­ liarios ataskaitos apie Einsatzgruppen darbą okupuotoje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Po savaitės Goebbelsas užrašė savo pokalbį su Hitleriu: „Kalbame apie žydų problemą. Fiureris tiki savo pra­ našyste Reichstage: jei žydams vėl pavyks išprovokuoti pasaulinį karą, šis baigsis jų išnaikinimu.“* Taip pat turime prisiminti, kad vokiečiai ne šiaip mąstė apie karinę pergalę ir Reicho poreikius. Jų mąstysena buvo ir rasisti­ nė, ir antisemitinė. Bet kokios jų mintys apie ekonomiką ir poli­ tiką buvo antisemitinės ir rasistinės. Kai jie nusprendė žudyti žy­ dus ir slavus, tai buvo ne vien ekonominis, bet ir antisemitinis bei rasistinis sprendimas. Bet visi žinome, kad vokiečiai pragmatiški ir nelinkę j emocijas. Pragma­ tinės priežastys tikriausiai ir tuomet buvo svarbiausios.

Dažnai tenka palaužyti galvą, ką vokiečiai darė iš ideologinių pas­ katų, dėl antisemitizmo ir rasizmo, o ką - iš pragmatiškumo, eko­ nominio išskaičiavimo ir panašiai. Šias alternatyvas tiesiogiai at­ spindi nacių gynybos strategija teismuose po karo. Jie nepalio­ vė teigti: „Mes patys buvome saikingi, bet kiti - SS arba fanatiški partijos nariai - neapkentė žydų bei slavų ir neleido mums rink­ tis racionalios okupacinės politikos.“ * Ten pat, t. 2, p. 925.

147

KAIP TAI ĮVYKO?

Vokiečių politikai po karo sakė: „Nieko negalėjome padaryti, nes SS visus žudė.“ O iš tiesų SS veikė neperžengdami politikų ir civilių administratorių sukurtų rėmų. Taip, jie norėjo žudyti žydus greičiau, ir ne tik vyrus, bet ir moteris, ir kitus. Bet tik 1943 me­ tais jiems pavyko Rytų krašto reicho komisariate perimti antižy­ diškos politikos valdymą ir daryti, ką tik norėjo, - iki tol viskam vadovavo vien politikai. Ar yra dokumentų apie tą liepos krizę ir jos paskatintus vokiečių sprendimus?

Žinoma! Pažvelkime į viską chronologiškai. Hitleris ir kariuome­ nės vadovybė norėjo tikėti, kad jau pirmoje liepos pusėje karas bus laimėtas. Kartais istorikai neatsižvelgia į faktą, kad tai buvo tik norai, liepą viskas ėmė keistis. Nuo liepos vidurio iki rugpjū­ čio pradžios pasirodė daug ženklų, įspėjančių artėjant didelę kri­ zę ir augant nesėkmės baimę. Pavyzdžiui, pirmieji Hitlerio doku­ mentai, kur jis iš naujo įvertino karo strategiją, turėdamas galvoje, kad karas bus tęsiamas ir 1942 metais, nors to planuota išveng­ ti bet kokia kaina! Tie dokumentai datuoti 1941 metų liepos 19 ir 23 dienomis. Hitleris pripažįsta, kad vokiečiams nepavyksta ju ­ dant plačiu frontu apsupti Raudonosios armijos. Ką gi tokiu atve­ ju daryti? Reikia bandyti dalines apgultis, smulkius mūšius. Vadi­ nasi, jau pripažįstama, kad planuotas Blitzkriegas nevyksta ir kad greita pergalė toli gražu nėra užtikrinta. Liepos 25 dieną vokie­ čių Generalinio štabo viršininkas generolas Franzas Halderis sa­ vo karo dienoraštyje patvirtina: toks strategijos pakeitimas neiš­ vengiamas, kitaip karo veiksmai „pasibaigs tranšėjose“ kaip ir Pir­ mojo pasaulinio karo Vakarų Europoje atveju.* Karo pradžioje ketinta civilinę administraciją okupuotose te­ ritorijose įkurdinti tik tada, kai karas bus laimėtas ir ten įsivyraus * Ten pat, 1.1, p. 275.

148

„NUŽUDYTI VISUS 1“

sąlyginė rimtis. Civilinės administracijos užduotis turėjo būti pa­ rengti Lietuvos teritoriją kaip būsimą vokiečių gyvenamą erdvę. Bet dabar, kai karo veiksmų situacija tapo neužtikrinta, užduotys pasikeitė. Užvis svarbiau buvo patenkinti kovojančios kariuome­ nės poreikius. Tai buvo esminis strateginis pokytis! Kaip vokiečių karo veiksmų sunkumai veikė Holokaustą Lietuvoje?

Žinome, kad masinės žydų žudynės Lietuvoje nepaprastai paū­ mėjo nuo 1941 metų rugpjūčio pradžios. Vokiečiai mąstė maždaug taip: „Mums masinės žydų žudynės bus naudingos keliais atžvil­ giais: reikės mažiau eikvoti resursų, palengvės bendradarbiavimas su vietiniais (nes ir jiems žydų žudynės atneš naudos, o mus su­ sies bendras nusikaltimas), bus lengviau spręsti mūsų žmogiškųjų išteklių stygiaus problemą, nes daugelį užduočių atliks vietiniai.“ Iš tikrųjų, šie skaičiavimai buvo teisingi. Žudydami „nereika­ lingus“ žmones - žydus ir karo belaisvius, - vokiečiai sugebėjo geriau aprūpinti kariuomenę ir užsitikrinti vietos gyventojų pa­ ramą. Ne tik lietuvių, bet ir gretimų okupuotų teritorijų gyvento­ jų - latvių, ukrainiečių, lenkų. Manau, šiuos klausimus vokiečių vadovybė aptarė 1941 metų liepos pabaigoje. Reicho komisariato vadas Hinrichas Lohse, ką tik, liepos 25-ąją, perėmęs vadžias iš karinės administracijos Kau­ ne, liepos 26 dieną nuvyko pas Hitlerį. Liepos 28-30 dienomis SS viršininkas Heinrichas Himmleris lankėsi Kaune bei Rygoje ir kalbėjo su visais okupuoto regiono politiniais ir policijos vadais.

149

„GALUTINIS SPRENDIMAS“ PROVINCIJOJE

Ar visa tai reiškia, kad mirties nuosprendis Lietuvos žydų bendruomenei buvo pasirašytas jau 1941 metų liepos pabaigoje?

Taip, būtent tada. Rugpjūčio 2 dieną pasirodo pirmasis naujo­ sios vokiečių civilinės administracijos dokumentas, kuriame nu­ rodoma žydus iš provincijos „išvalyti“, o miestuose izoliuoti ge­ tuose, atsižvelgiant j vietos ekonomiką.* Taip pat vokiečiai ėmė ieškoti efektyvių būdų išžudyti tuos žydus, kurių jiems nereikėjo kaip darbo jėgos. Kaip juos išžudyti? Kaip sušaudyti šitiek žmo­ nių? Improvizuotuose provincijos getuose jau kalėjo 90 000 žy­ dų, dar 100 000 ketinta sugrūsti į getus miestuose - Kaune, Vil­ niuje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Iki tol jau buvo nužudyta apie 20 000 žydų vyrų. Vokiečiai manė, kad kilo problemų dėl provincijos getuose esančių žydų. Šie priversti badauti, plinta ligos - visiškas košma­ ras, reikia sprendimo. Žinome, kad skirtingose okupuotos Euro­ pos dalyse tarp vokiečių jau 1941 metų vasaros pradžioje sklan­ dė ciniška ir nežmoniška mintis, es^hum aniškiau greitai išžudyti daugelį žydų, užuot leidus jiems mirti lėtai. Vokiečiai ėmė ekspe­ rimentuoti taikydami skirtingus masinių žudynių metodus.

*

Ten pat, t. 2, p. 795.

150

„GALUTINIS SPRENDIMAS“ PROVINCIJOJE

Reikia suprasti „vidinę logiką“, kraugerišką pasirinkimą, kuris teko vokiečiams. Bent taip jau jie manė, kad teko. Vokiečiai su­ kūrė padėtį, kurioje šimtai tūkstančių žydų Lietuvoje ir kitur bu­ vo priversti kęsti nepakeliamas gyvenimo sąlygas. Jei reikalai būtų dar pablogėję, būtų kilęs pavojus jau ne tik žydams: būtų prasidė­ jusios epidemijos, greičiausiai būtų kilęs pasipriešinimas. Antise­ mitams vokiečiams žydai ir taipjau atrodė pavojingi, tad nebuvo galima leisti jiems destabilizuoti vokiečių užnugario. Okupuotas teritorijas reikėjo efektyviai panaudoti karo reikmėms, neleisti kilti jokiems pavojams ir neramumams. Dalis vietos administratorių ir policininkų Lietuvoje 1941 me­ tų vasarą klausė vokiečių, ką daryti su galybe getuose įkalintų žy­ dų. Ne tik vokiečiai, bet ir kai kurie lietuviai apskričių viršininkai, net gydytojai siūlė verčiau rasti hum anišką būdą žydams žudyti, užuot palikus juos badauti ar mirti nuo ligų. Tai tiesiog rodo, kad padėtis iš tikrųjų buvo nebepakeliama. Masinės žydų žudynės iš galim os išeities virto beveik būtinybe. Tuo pačiu laikotarpiu, 1941 metų liepą-rugpjūtį, vokiečiai su­ prato, kad jiems aktualiose okupuotų rytinių teritorijų dalyse pa­ kanka vietos pajėgų daugumai likusių žydų sušaudyti. Turiu ome­ ny ne tik Lietuvą, bet ir Latvijos provinciją, Baltarusijos ir Ukrai­ nos dalis. Tačiau okupuotoje Ukrainoje buvo 1 500 000, o okupuotose Lenkijos dalyse - beveik 3 000 000 žydų. Taigi regionų skirtu­ mai buvo labai dideli. Daugumoje kitų okupuotų teritorijų buvo tiek daug žydų, kad vokiečiai turėjo išrasti kitų būdų jiems žudy­ ti. Aušvice sovietiniams karo belaisviams jie pradėjo taikyti dujas. Bandė dujų sunkvežimius, dujų kameras. Tokie pat eksperimen­ tai vyko, pavyzdžiui, Baltarusijoje - žmonės būdavo izoliuojami kur nors senų namų rūsiuose ir žudomi išmetamosiomis dujomis

151

KAIP TAI ĮVYKO?

per užkurtų sunkvežimių išmetamųjų dujų vamzdžius. Iki 1941 metų pabaigos plačiausiai taikytas šaudymo metodas. Beveik visi Lietuvos žydai buvo sušaudyti. Europoje sušaudyta nuo 800 000 iki 1 000 000 žydų. Dujų kamerų tuo metu dar nebu­ vo. Juk mirties stovykloms su krematoriumais pastatyti reikia lai­ ko. Masinės žudynės Aušvice prasidėjo tik 1942 metų gegužę. Iš­ mėginus pirmąsias dujų kameras, vėliau statytose stovyklose, pa­ vyzdžiui, Sobibore irTreblinkoje, buvo įdiegta patobulinimų. Dalį stovyklų teko laikinai uždaryti, nes vis kas nors strigo - tai aukų per daug, tai degalų per mažai, kiti techniniai trukdžiai... Tas visas dujų kamerų kūrimo ir efektyvaus panaudojimo procesas nebuvo toks sklandus ar supramonintas, kaip dabar esame linkę manyti. O Lietuvoje viskas vyko daug greičiau?

Taip. Svarbu prisiminti, kad iki 1941 metų rugsėjo Lietuva vokie­ čiams buvo strategiškai svarbi. Ji įėjo į Šiaurės zoną - svarbiau­ sią vokiečių veiksmų areną karo pradžioje. Ju k Leningradas turė­ jo būti užkariautas prieš Maskvą, Kijevą ir Odesą. Rugsėjį priori­ tetai pasikeitė. 1941 metų liepą-rugsėjį vokiečiai turėjo nuolat spręsti tokią pat dilemą: arba atsikratyti Lietuvos žydų, arba visą laiką turė­ ti dėl jų problemų - maitinti juos, saugoti, leisti jiems skleisti li­ gas. Galimybė išnaudoti žydų moteris, paauglius ir nedaugelį išli­ kusių vyrų kaip darbo jėgą neatsvėrė jų keliamos grėsmės. Kitaip nei tikėtasi, nebuvo užkariauta kitų teritorijų, kur būtų buvę ga­ lima deportuoti žydus. Visos šios priežastys kartu lėmė, kad Lietuvoje masinės žydų žudynės prasidėjo taip anksti. Be to, buvo dar trys priežastys: Lie­ tuva buvo strategiškai svarbi, joje buvo palyginti nedaug žydų ir ženklus skaičius bendradarbiauti pasirengusių vietos gyventojų.

152

„SALOTINIS SPRENDIMAS“ PROVINCIJOJE

Ar dėl to Lietuvos fašistų, LN P narių, užėmusių strateginius postus, entu­ ziazmas buvo toks svarbus vokiečiams ir toks mirtinas žydams?

LNP nariai, Lietuvos apskričių viršininkai ir policija buvo pasiren­ gę vykdyti žudynes, bet kiekvieni dėl savų motyvų. Kitaip, kaip aš jau anksčiau pabrėžiau, mes negalėtume suprasti vokiečių ir lietu­ vių bendradarbiavimo masto 1941-ųjų vasarą ir rudenį. Tai, kas nuo liepos iki spalio vyko Lietuvos provincijoje, buvo nacių Europos žydų išnaikinimo politikos preliudija. Yra liūdnai pagarsėjęs „visiškai slaptas' 1941 metų rugpjūčio 16 dienos aplinkraštis Nr. 3, kuriame Vytautas Reivytis įsako vietos policijos virši­ ninkams per 48 valandas surinkti žydus, izoliuoti juos visus kartu ir laukti tolesnių nurodymų. Tada prasidėjo žudynės. Ar tai buvo pradžia?

Buvo SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno, Rollkommando Skrajojančio būrio - vado, įsakymas lietuvių tvarkos policijos va­ dui pulkininkui Reivyčiui. 1941 metų rugpjūčio 16 dieną jo depar­ tamentas paskelbė šį įsakymą kaip itin slaptą aplinkraštį Nr. 3, skirtą visiems Kauno ir aplinkinių rajonų policijos nuovadų vir­ šininkams. įsakymas buvo toks: nedelsiant sulaikyti visus vyres­ nius kaip 15 metų žydų vyrus bei „bolševikiška veikla pagarsėju­ sias“ moteris ir surinkti juos netoli pagrindinių kelių, o kaimelių žydus - sankryžose. Tai turėjo palengvinti „darbą“ mobiliesiems žudymo būriams. Reivytis vadovavo visoms lietuvių tvarkos policijos pajėgoms. Minėtąjį aplinkraštį jis nusiuntė vietos policijos vadams Kauno ap­ skrityje, tačiau kitose Lietuvos provincijos vietose žudynės prasi­ dėjo ne dėl to aplinkraščio. Šiauriniame Šiaulių krašte, Rokišky­ je, žudynės jau vyko, kai aplinkraštis dar tik keliavo, rugpjūčio 1516 dienomis, o tokioms masinėms žudynėms pasirengti reikėjo bent savaitės. Vadinasi, viskas prasidėjo ne nuo Reivyčio aplinkraščio.

15 3

KAIP TAI ĮVYKO?

Lietuvos provincijoje buvo nužudyta apie 100 000 žydų. Žu­ dynės prasidėjo šiaurinėje Lietuvos dalyje pirmą rugpjūčio pusę ir truko iki rugsėjo, per jas žuvo 60 000 žmonių. Kauno rajone žu­ dynės truko nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos, aukų bu­ vo daugiau kaip 26 000. Vilniaus rajone žudynės vyko nuo rugsė­ jo iki spalio, buvo sunaikinta beveik 15 000 žydų. Išlikęs Reivyčio aplinkraštis yra tik atsitiktinumas - ir kitose vietose tikrai buvo panašių įsakymų, bet jie greičiausiai buvo sunaikinti. Turėdami šį aplinkraštį ir vietos policijos viršininkų ataskaitas Reivyčiui, galime tiksliai suprasti, kaip viskas buvo organizuoja­ ma. Tie, kuriuos domina detalus žudynių aprašymas, gali peržiūrė­ ti Reivyčio bylą Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA).* Ten saugomi Policijos departamento Kaune nurodymai ir maž­ daug trisdešimties Kauno apygardos ir Vidurio Lietuvos kaimų bei miestų policijos nuovadų viršininkų atsakymai. Vadinasi, žinome, kaip veikė visa sistema!

Labai ryškiai tai matome iš šios bylos dokumentų. Net jei dalis jų būtų pasimetę ar sunaikinti, iš esmės vaizdas aiškus. Reivyčio įsakymą reikėjo įvykdyti per 48 valandas. Nuovadų policijos viršininkai turėjo jį įvykdyti „nelaukiant atskiro (vietinio) policijos vado įsakymo ir skubiausiomis priemonėmis ne ko­ mandos keliu tuojau pranešti Policijos Departamentui“.** Ką reiškia „ne komandos keliu“?

Tai reiškia, kad ataskaitos į Kauną keliavo per kurjerius arba tele­ fonu. Visos aplinkraščio kopijos turėjo būti ne saugomos vietose, o

*

L C V A , f. R-683, ap. 2, b. 2.

** Dieckmann, Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojim as, p. 56.

15 4

„GALUTINIS SPRENDIMAS“ PROVINCIJOJE

grąžintos apskričių policijos viršininkams. Reivyčio departamentas apygardų policijos viršininkams išsiuntė tikslius vietų pavadinimus, kur surinkti žydus, ir tai padaryti reikėjo kuo slapčiau ir greičiau. Ar tai Berlynas nurodė veikti slaptai ir sparčiai?

Taip, tokia neregėta naikinimo akcija turėjo būti patvirtinta Ber­ lyne. Vyriausieji vykdantieji pareigūnai buvo Lietuvoje veikian­ čių Einsatzkom m andos vadai, ypač pagarsėjo Einsatzkom m ando 3 vadas Karlas Jageris. Kasdienes Einsatzkom m ando 3 žudy­ nes organizavo žemo rango nacių pakalikas Joachimas Hamannas, vadovavęs Skrajojančiam būriui. Tačiau Reivyčio aplinkraštis nurodė sulaikyti tik žydų vyrus ir bolševiz­ mu pagarsėjusias moteris. Bet padaryta buvo visai kas kita! Kauno rajo­ ne buvo sulaikyti visi provincijų žydai, tarp jų - moterys, seneliai ir vai­ kai. Kodėl? Ar tai buvo vietinių iniciatyva?

Geras klausimas. Nėra dokumentų, galinčių mums paaiškinti, ko­ dėl tai buvo padaryta, bet matome, kad realybėje buvo suim ti vi­ s i žydai. Tai rašo savo ataskaitose Reivyčiui vietos policijos va­ dai. Matyt, Reivytis komunikavo kai ką, ko mes nežinome. Visur vyko tas pats procesas: žydus suėmė ir suvarė į susibūrimo vie­ tas. Vienintelis galimas paaiškinimas - kad buvo papildomų slap­ tų nurodymų, perduotų telefonu ar per kurjerį. Štai ataskaitos Reivyčiui pavyzdys. Šakių apskrities viršinin­ kas Vincas Karalius 1941 metų rugsėjo 16 dieną praneša: „Prista­ tydamas šį susirašinėjimą pranešu ponui Direktoriui, kad nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žydų nėra. Juos sutvarkė vietos partizanai su pagalbine policija: 13/1Х.41. - Šakiuose 890 asme­ nų; 16/1Х.41. - K.[udirkos] Naumiestyje 650 asmenų. Sutvarkytų

15 5

KAIP TAI ĮVYKO?

žydų vardinius sąrašus, je i bus įsakyta, pristatysiu vėliau“* To­ kių pranešimų Lietuvos centriniame valstybės archyve labai daug. Ar teisingai man sakė Jūsų kolega istorikas Saulius Sužiedėlis - kad Reivytis buvo vienas didžiausių karo nusikaltėlių vokiečių okupuotoje Lietuvoje?

Taip, jis vadovavo lietuvių tvarkos policijai, taigi buvo tarp pagrin­ dinių karo nusikaltėlių Lietuvoje. Įdomu, kad, būdamas aukšto rango karininkas, jis kone kasdien turėjo atsiskaityti ženkliai jau­ nesniam ir žemesnio rango karininkui Joachimui Hamannui. Dar įdomu, kad aktyvus voldemarininkas Reivytis jau nuo 1938 me­ tų buvo Abweh.ro agentas. 1941 metų liepą jam buvo suteikta „an­ tros kategorijos“ Vokietijos pilietybė, o 1943 metais įteiktas ap­ dovanojimas už nuopelnus nacių Vokietijai. 1944 metų vasarį jis pateikė prašymą „pagerinti“ jo pilietybę. Liūdna tai, kad 1984-aisiais vokiečiai gavo pranešimą, jog Reivytis gyvena Vakaruose, su­ rado jį, porą kartų tardė ir vėl paleido! Radau šią informaciją Vo­ kietijos teismų bylose, ir ji mane baisiai nuvylė! Taigi, Reivytis taip niekada ir nebuvo įkalintas. Jis emigravo įJAV, gyveno ten su žmona ir sūnumi, kol JA V Teisingumo departamento Ypatingųjų tyrimų biuras pradėjo jo ieškoti už imigracijos dokumentų klas­ tojimą. Tada Reivytis pabėgo į Vokietiją ir gyveno Hamburge iki mirties 1988 metais. Jūsų nuomone, Holokaustas Lietuvos provincijoje vis dar yra balta dė­ mė ar jau nuodugniai ištirtas?

Ne, tai jau nebe balta dėmė. Žinome tikrai daug. Tai buvo procesas, valdomas iš centro, vykęs visoje Lietuvoje kelis mėnesius. Jį 1941 me­ tų rugpjūčio pradžioje inicijavo vokiečių civilinė administracija,

*

Dieckmann, Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojim as, p. 63.

156

„GALUTINIS SPRENDIMAS“ PROVINCIJOJE

pakeitusi karinę administraciją. Jai talkino generaliniai tarėjai, pa­ keitę Lietuvos laikinąją vyriausybę. Mano nuomone, Lietuvos žy­ dų žudynes provincijoje koordinavo vokiečių saugumo policija. Žudynes vykdyti padėjo vokiečių tvarkos policija (atsakinga už lie­ tuvių tvarkos policiją) ir, žinoma, lietuvių administracija. Žudynės provincijoje buvo organizuotos sistemingai: iš pradžių Šiaulių apskrityje Lietuvos šiaurėje, paskui aplink Kauną ir Vakarų Lietuvoje, o jau tada aplink Vilnių. Akivaizdu, kad ši seka nebuvo atsitiktinė. Buvo viena kita išimtis - šaudymai vienur ar kitur, tačiau pagrindinė žudynių geografija Lietuvoje buvo būtent tokia. Akivaizdu - vokiečiams buvo gyvybiškai būtina, kad lietuviai bendradarbiautų. Dėl kelių priežasčių. Reikėjo ne tik organizuo­ ti žydų žudynes, bet ir užtikrinti žydų identifikavimą, izoliavimą, koncentravimą ir turto nusavinimą. Bendradarbiavimas vyko vi­ sais lygiais - nuo lietuvių administracijos ir policijos iki vietos partizanų grupių.

15 7

NERAŠYTI ĮSAKYMAI

Kaip buvo dokumentuojami vokiečių nurodymai lietuviams? Ar buvo su­ sitikimų protokolų, kitų rašytinių dokumentų, kuriuos dabar būtų gali­ ma ištyrinėti?

Akivaizdu, kad nemažai įsakymų buvo duodami žodžiu, protoko­ lų nebuvo. Dalį rašytų dokumentų prieš karo pabaigą sunaikino naciai. Mes, istorikai, kartais turime dirbti kaip detektyvai. Skir­ tingus nerišlius fragmentus sulipdyti lyg dėlionę ir nuspręsti, koks naratyvas labiausiai tikėtinas. Sunkiausia čia likti ištikimam doku­ mentams, nespekuliuoti daugiau, nei būtina, ir nekurti savo naratyvo pagal tai, ko norime ir ką įsivaizduojame. Detaliai rekonstravę įvykius Lietuvoje 1941 metų liepą ir rugpjūtį, matome visus pokyčius - kas ir kada tapo aukomis. Iš pradžių buvo žudomi daugiausia žydų vyrai - „galimi sukilėliai“ ir „žydai bolševi­ kai“. Praėjus vos kelioms savaitėms, pajėgius vyrus buvo nuspręsta palikti gyvus, kad dirbtų. Tai yra iš pradžių vokiečiai, lietuvių pa­ dedami, žudė darbingiausius žydus - jaunus vyrus, - o po dviejų mėnesių būtent tokius ėmė palikti gyvus. Kas lėmė šiuos pokyčius? Žmonės kartais mano, kad Holokaustas buvo su vokiečiams būdingu nuoseklumu suplanuotas ir tvarkingai įvykdytas. Bet ati­ džiau pažvelgę matome, kiek krypčių, procesų ir sprendimų buvo priimta, o vėliau - atmesta. Buvo nuolat tvirtinami ir atšaukiami

158

NERAŠYTI ĮSAKYMAI

pakeitimai, dažnai besikertantys tarpusavyje. Tai pamatysite, pa­ lyginę skirtingus šaltinius: vokiečių, lietuvių ir žydų. Tik visus tuos šaltinius būtina tikrinti. Pavyzdžiui, Lietuvos centriniame valsty­ bės archyve randame daugybę skirtingų lietuvių ir vokiečių po­ licijos įvykių aprašymų. Žinoma, ir tuos, ir kitus reikia tikrinti. Kurie dokumentai nepatikimi ir kodėl?

Pradėkime nuo vokiečių policijos ataskaitų Berlynui. Įprasta vo­ kiečius laikyti itin preciziškais. Bet tai - tik iliuzija. Lietuvoje tar­ navę vokiečiai norėjo kuo geriau pasirodyti prieš viršininkus Ber­ lyne. Jų masinių žudynių aprašymai ne visada atitiko tikrovę, kar­ tais tai tiesiog buvo bandymai padaryti įspūdį viršininkams. Yra garsusis Karlo Jėgerio 1941 metų gruodžio 1 dienos raportas, kur iš­ vardyta daugiau kaip 137 000 žydų aukų pagal dienas, vietas ir net lytį. Ar jis irgi nepatikimas?

Ir taip, ir ne, tai nėra vienaprasmiška. Būtina sutikrinti visus jo nu­ rodomus skaičius. Imkime vieną pavyzdį - žudynes Jurbarke. Jė ­ geris Berlynui rašė, kad „visi žydai“ ten buvo sušaudyti. Bet pa­ žvelgę į lietuvių ir žydų šaltinius sužinome, kad mieste buvusioje priverstinio darbo stovykloje tebegyveno 220 žydų vyrų.* Akivaizdu: Jėgeriui gerai pasirodyti prieš saugumo policijos vadus Berlyne buvo svarbiau, nei tiksliai atsiskaityti, kas iš tik­ rųjų įvyko. Sakėte, kad Jėgeris buvo nepatenkintas pirmosiomis nekontroliuojamo­ mis masinėmis žudynėmis Kauno septintajame forte, bet jo ataskaito­ je skaičiau štai ką: „Akcijos pačiame Kaune, kur buvo tinkamas skaičius pakankamai neblogai išmokytų partizanų, priminė paradinį šaudymą." * Ten pat, p. 64-70.

159

KAIP TAI ĮVYKO?

Jis norėjo padaryti įspūdį, kad viską kontroliuoja. Bet štai pavyz­ dys - žudynės Žagarėje 1941 metų spalio 2 dieną. Šiame Šiaurės Lietuvos mieste žydai buvo surinkti pagrindinėje aikštėje. Kai juos pradėjo varyti duobių link, kilo chaosas, žydai puolė persekioto­ jus, ir tada vietoje buvo sušaudyta 50-150 žydų. Iškart po to gre­ timame Naryškino parke sušaudyti daugiau kaip 2 000, iš jų per 1 200 moterų ir beveik 500 vaikų. Skaitydami vokiečių praneši­ mus Berlynui apie šias žudynes, pamanytume, kad vokiečių po­ liciją ir 14-ojo lietuvių policijos bataliono karius aikštėje organi­ zuotai užpuolė žydai komunistai, ir vokiečiai su lietuviais buvo priversti daugelį jų nušauti. Iš kitų šaltinių - išgyvenusių žydų pri­ siminimų ir lietuvių bei žydų parodymų, esančių teismų medžia­ goje, - susidarome kitą įvykių versiją: kai keli žydai suprato, kad juos nušaus, jie užpuolė sargybinius šaukdami: „Žydai! Bėkite!“ Pažvelkime į žudynes Rokiškyje: tai buvo viena didesnių rug­ pjūčio vidurio masinių žudynių operacijų, per ją žuvo ir moterų, ir vaikų. Kaip Jageris ją pristato? Jis rašo, esą viskas praėję sklan­ džiai, jie veikę kaip puikiai suderinta mašina: organizuotai, tvar­ kingai, darniai. O lietuvių ir žydų šaltiniai liudija: tai buvo tikras pragaras - nužudyta daugiau kaip 3 000 žmonių, kraujas, triukš­ mas, riksmai, kraupūs vaizdai, kuriuos stebėjo vietos gyventojai. Kitas pavyzdys - vienos didžiausių Vilniaus gete žudynių 1941 me­ tų spalio 1-ąją, perJom Kipurą - Atgailos dieną. Vokiečių įsaky­ ti lietuviai iš getų atsitiktine tvarka surinko 3 000 -4 000 žydų ir sušaudė Paneriuose. Šios operacijos Jageris iš viso nemini. Kodėl? Ogi kaip tik tada Berlynas supeikė vokiečių saugumo policiją, kad ji žudanti pajėgius žydų vyrus, kurie galėtų dirbti ir pasitarnauti Vokietijos karo veiksmų reikmėms. Jei Jageris būtų paminėjęs šias žudynes, būtų sulaukęs dar daugiau kritikos, tad apie jas nutylėjo. Taip pat galima pasakyti ir apie Vidurio Europos žydų žudynes

160

NERAŠYTI ĮSAKYMAI

Kauno devintajame forte 1941 metų lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje. Beveik 5 000 Vokietijos ir Austrijos žydų buvo atvežti j Kauną ir nužudyti. Šios aukos minimos tik kartą ir labai trumpai gruodžio 1 dienos ataskaitoje, o po to išnyksta. Kaip tai - „išnyksta", jei jau buvo paminėtos?

Vėliau jos ataskaitose iš viso nebeminimos! 1942 metų vasario 1 die­ ną Jagerio viršininkas Stahleckeris išsiuntė j Berlyną ilgą raportą. Tų 5 000 aukų jis nė nepaminėjo. Kodėl? Nes tuo metu Himmleris griežtai kritikavo regionų SS dėl Vokietijos ir Austrijos žydų žudymo. Apie tai dar pakalbėsime. Taigi, tyrinėdami vokiečių saugumo policijos ataskaitas, visą laiką turime tikrinti, gal kas nors buvo praleista ar pakeista, kad būtų įtikta Berlynui. Ar lietuvių policijos dokumentai patikimesni?

Ne visada. Taip, lietuviai policininkai dažnai buvo sušaudymų vie­ tose arba patys šaudė. Tačiau čia irgi turime būti atidūs ir kritiški. Lietuvos miestelių administracijos pareigūnai, užuot rašę, kas tik­ rai vyko, galėjo rašyti tai, ką norėjo girdėti jų viršininkai. O kodėl lietuvių administracijos pareigūnas ar policininkas būtų turėjęs meluoti? Kokia prasmė?

Gal jis norėjo dėl ko nors pasiskųsti ar ką nors gauti - daugiau fi­ nansavimo, daugiau degalų ar žmonių. O gal tai buvo bandymas parodyti vadovybei, kaip puikiai jis vykdo savo pareigas. Pirmas klausimas, į kurį turi atsakyti istorikas, skaitydamas kiekvieną do­ kumentą: koks buvo šio dokumento tikslas? Kodėl jis parašytas būtent taip? Koks buvo kontekstas? Tai yra kiekvieno rimto isto­ riko amato dalis.

i6 i

KAIP TAI ĮVYKO?

Ar lygindami vokiečių, lietuvių ir žydų šaltinius galime atkurti tikrus 1941 me­ tų ir vėlesnius įvykius?

Didžiąją jų dalį. Tačiau kartais lieka tik pasakyti: yra skirtingos ver­ sijos, skirtingi naratyvai, ir mes nežinome, kaip iš tiesų buvo. G e­ ras istorikas sako: tiksliai nežinome, bet štai mūsų turimos versijos. Vis dar nesuprantu - kas gi sakė vietos administracijos vadovui (bur­ mistrui ar apskrities viršininkui): raskite vietą žydams suvaryti, raskite tinkamą vietą jų žudynėms netoliese, surinkite žydus, nuvarykite juos į tą vietą, organizuokite duobių kasimą, vėliau surinkite ir perskirstykite žydų turtą?

Tokius įsakymus duodavo vokiečių apygardos komisaras (Gebietskommissar) arba miesto komisaras (Stadtkommissar). Ne­ būtinai raštu. Tokius dalykus įsakydavo žodžiu arba ir žodžiu, ir raštu. Pavyzdžiui, rugpjūčio 13 dieną Šiauliuose vyko lietuvių ir vokiečių administracijų vadų posėdis. Jame dalyvavo ir ką tik pa­ skirtas Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika. Šiaulių apy­ gardos komisaras Hansas Gewecke dalijo nurodymus, ką daryti su Šiaulių apygardos žydais. Šio posėdžio protokole skaitome, kad reikia surašyti visą žy­ dų turtą, o juos įkalinti getuose ir priversti dirbti. Tada Jonas Noreika pasirašė įsakymą išsiųsti visus Šiaulių apygardos žy­ dus į getus Žagarėje, Radviliškyje ir Joniškyje...

Taip. Ir žinome, kad per kelias savaites didžiumajų buvo nužudy­ ti. Kito, rugsėjo 4 dienos, lietuvių ir vokiečių administratorių po­ sėdžio protokole randame vos vieną sakinį: „Šio susitikimo metu gebitskomisaro išsakytos pastabos dėl žydų tebegalioja.“* Nebuvo užrašyta, ką žodžiu įsakė Šiaulių apygardos komisaras. *

L C V A , R 1099-1-1, p. 299-301.

162

NERAŠYTI ĮSAKYMAI

Dabar prašom man padėti suprasti tikslią procedūrą: kas apskričių ir po­ licijos viršininkams baigus viską parengti (surinkus žydus j laikinąjį getą, išrinkus vietą žudynėms ir iškasus duobes) spaudė mygtuką ir sakė: „Pir­ myn, į darbą, dabar"?

Viskas buvo sprendžiama ir koordinuojama Kaune, civilinės admi­ nistracijos ir policijos centre. Žinoma, iš anksto derinant su Rytų krašto (Ostlando) reicho komisaru Rygoje. Vokiečių saugumo policija organizuodavo žudymo operaci­ jų logistiką: rasdavo sunkvežimių šaudytojams ir sargybiniams, parūpindavo šautuvų ir šovinių. Kartais, jei ko patys negalėdavo parūpinti, prašydavo vokiečių kareivių pagalbos. Tuomet kreip­ davosi į lietuvių apskričių viršininkus, kad šie pasirūpintų šaudy­ tojų maitinimu tarp šaudymų ar po jų, kartais ir nakvyne. Tikėti­ na, kad vokiečių policija susitikdavo su vietos policijos viršinin­ kais Kaune arba bendraudavo telefonu per vertėjus ar sekretorius. Iš Reivyčio bylos žinome, kad Kaunas buvo labai gerai infor­ muotas, kiek tiksliai žydų surinkta visuose laikinuosiuose getuo­ se. Apskričių viršininkų ir policijos viršininkų Reivyčiui siųstose ataskaitose buvo aiškiai nurodoma: surinkta tiek ir tiek žydų, jie ten ir ten, laukiame tolesnių nurodymų. Tada centras spręsdavo, kurią grupę šaudys, kokia tvarka ir kurią dieną. Vis dėlto klystu­ me, jei manytume, kad operacijos vyko tiksliai pagal planą. Kai kas nesuveikdavo, dalį operacijų tekdavo dieną kitą atidėti. Planus labai dažnai tekdavo keisti ir suderinti su viename pastate dirban­ čiais skirtingais vokiečių departamentais - ne tik politikos ir Ges­ tapo, bet ir žvalgybos bei kriminalinės policijos. Neretai j planavi­ mą įsitraukdavo ir vokiečių tvarkos policija ar ekonomikos skyrius.

163

SKRAJOJANTYS ŽUDIKAI

Kas nužudė daugumą Lietuvos žydų?

Kai kurie sako, esą per Holokaustą Lietuvoje „kaimynai žudę kai­ mynus“, esą patys lietuviai persekioję ir žudę tuos, su kuriais prieš tai daug metų taikiai sugyvenę. Tai - netiesa. Buvo pavienių spon­ taniškų nužudymų, tačiau dažniausiai masinės žudynės buvo or­ ganizuojamos iš viršaus. Lietuvoje buvo du mobilieji žudikų būriai: jau minėtasis Ypa­ tingasis būrys Vilniaus rajone ir SS šturmbanfiurerio Joachimo Hamanno vadovaujamas Skrajojantis būrys, masiškai žudęs žydus Kauno apskrityje ir Vidurio Lietuvoje. Tos dvi grupės važinėdavo ir žudydavo ten, kur jas siųsdavo vokiečių saugumo policija. Abiem būriams tiesiogiai vadovavo vokiečiai, nors kartais vietose jų ir ne­ būdavo. Buvo ir trečias žudikų būrys - jam vadovavo Romas Kalokša. Šis būrys buvo Šiaulių 14-ojo bataliono dalis. Tačiau liudi­ jimų apie tai, ką konkrečiai jie veikė, mes turime labai mažai. Ži­ nome tik, kad Kalokšos būrys dalyvavo Žagarės žydų žudynėse. Visus tris žudikų būrius sudarė lietuviai savanoriai. Prie jų žu­ dynių metu neretai jungdavosi vietiniai - pagalbinės policijos dar­ buotojai, buvę partizanai, baltaraiščiai, kartais lietuviai valstiečiai ar jų sūnūs. Tačiau šie vietos žmonės žudynėse nevaidino pagrin­ dinio vaidmens. Iš tikrųjų didžioji dalis valstiečių apskritai ne ką

164

SKRAJOJANTYS ŽUDIKAI

ir darė. Taip, jie pasirinko neprotestuoti ir daugelis pasiėmė nu­ žudytųjų turtą, tačiau tai nėra tas pat kaip žudyti. Manau, kad tie­ siogiai žudynėse dalyvavusių žmonių buvo 5 0 0 0 -6 000. Viename Lietuvos istoriko Alfredo Rukšėno straipsnių radau kitus skaičia­ vimus. Jis tyrinėjo masines žydų žudynes Kretingos valsčiuje 1941 metų vasarą ir rudenj. Anot jo, šiame valsčiuje mirties būriai žudynėse nedaly­ vavo. Kretingos valsčiuje žmonių, kurie 1941-ųjų vasarą ir rudenj tiesio­ giai ir netiesiogiai prisidėjo persekiojant ir žudant žydus bei kitus žmones, buvo 731. Tai buvo 32 vietos savivaldos, 93 viešosios policijos, 6 saugumo ir kriminalinės policijos, 600 pagalbinės policijos pareigūnų. Tik 79 iš jų žudė tiesiogiai.* Vos daugiau nei 10 procentų... Jei darytume prielaidą, kad visose apskrityse buvo m aždaug tiek dalyvavusiųjų, ir 731 - Kretin­ go s valsčiuje dalyvavusiųjų skaičių - padaugintume iš 22 - tiek Lietuvo­ je buvo apskričių, - gautume per 16 000 Holokausto kaltininkų Lietuvo­ je vien 1941 metais. Tačiau beveik 90 procentų atliko kitas užduotis, tie­ sa? Kaip manote, ar galime šitaip skaičiuoti Holokausto kaltininkus, kad pasiektume bent dalinį įsivaizdavimą?

Jei tie metodai mus verčia užduoti produktyvių klausimų ir iš tik­ rųjų ieškoti adekvačių atsakymų, aš juos palaikau. Bet noriu pa­ brėžti kelis svarbius dalykus. Ar kalbame apie kaltininkus teisine prasme? Tada skaičius kur kas mažesnis nei 16 000. Ar kalbame apie dalyvius, kurie padėjo persekioti ir žudyti žydus? Tokiu atve­ ju logiška įtraukti visus dalyvavusių įstaigų darbuotojus, kaip Kre­ tingos valsčiuje - 731 žmogų. Bet jų dalyvavimas turi būti skirsto­ mas pagal atsakomybę, galią ir pasirinkimą. Žinote, daug istorikų dabar svarsto, kaip ištisos Europos visuomenės tapo šitų masi­ nių nusikaltimų dalyvėmis. Mes negalime kaltinti vien instituci­ jų. Kokį vaidmenį vaidino paprasti žmonės - valstiečiai, Bažnyčia *

Rukšėnas, Alfredas, „Kretingos žydų bendruomenės žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį“, Genocidas ir rezistencija, Vilnius: L G G R T C , 2014, Nr. 2(36).

16 5

KAIP TAI ĮVYKO?

ir jos nariai, miesto ir kaimo gyventojai? Esu įsitikinęs, kad turi­ me žvelgti visomis kryptimis bandydami sužinoti, kas ką padarė ir kokiomis aplinkybėmis. Aptarkime Hamanno skrajojantį būrį - pirmąjį žudymo būrį, suformuotą po žudynių Kauno septintajame forte antrą okupacijos savaitę. Kas bu­ vo Joachimas Hamannas, kurio būrys išžudė dešimtis tūkstančių žm o­ nių visoje Lietuvoje? Koks kraupus sutapimas, kad didžiausias žydų tau­ tos priešas. Senajame Testamente visus Persijos žydus nužudyti kėsinę­ sis žmogus, taip pat buvo vardu Hamanas, tik su viena n...

1941 metais Joachimui Hamannui buvo 28-eri. Jis buvo aukštas, daugiau kaip metro aštuoniasdešimties, blondinas. Jo šeima gyve­ no Šiaurės Vokietijoje, Kylio mieste. Tėvas žuvo Rusijoje per Pir­ mąjį pasaulinį karą. Iki 1931 metų Hamannas įstojo į Sturmabteilungą, o 1932 metais - į nacių partiją, jo gyvenimas buvo sunkus. Baigęs vidurinę, įgijo profesinį išsilavinimą vaistinėje, bet darbo nesusirado, todėl dirbo prastai mokamą darbą fermoje. 1933 me­ tų rugsėjį jį priėmė į policijos akademiją Kylyje, greitai paaukšti­ no, jis net tapo desantininku kariuomenėje, tačiau 1938 metų sau­ sį buvo iš karuomenės išvarytas dėl netinkamo elgesio su pavaldi­ niais. Vis dėlto apie tų pačių metų Velykas jis baigė abitūrą ir liepą įstojo į SS. 1940 metų rugsėjį jam gimė dukra, o jis buvo priimtas į ypatingus saugumo policijos kursus. Jis rengėsi tapti policijos va­ du. Kaune Hamannas priklausė šešetui, deleguotam iš minėtųjų kursų per atostogas padirbėti Einsatzkom m ando 3. Visi jie grį­ žo į mokslus Berlyne 1941 metų spalio 2 dieną. Šis jaunuolis buvo labai radikalių pažiūrų antisemitas ir prisiekęs nacionalsocialis­ tas. Kaune, Gestapo departamente, jis koordinavo dešimčių tūks­ tančių Lietuvos žydų žudynes Kauno regione ir Pietų Lietuvoje. Hamanno žudymo būryje buvo ir vokiečių, ir lietuvių: 8-10 vokiečių

166

SKRAJOJANTYS ŽUDIKAI

iš saugumo policijos ar Atsarginio policijos bataliono Nr. 9, o sujais priklausomai nuo užduoties - nuo 30 iki 80 lietuvių. Taigi įpras­ tai santykis buvo toks: vienas vokietis - astuoni lietuviai. Skrajo­ jantis būrys nebuvo nuolat egzistuojantis vienetas: lietuvius im­ davo iš kelių TD A bataliono, pervadinto į 1-ąjį pagalbinės polici­ jos tarnybos (PPT) batalioną, kuopų. Būrys atkeliaudavo į tas vietoves, kur viskas jau būdavo pareng­ ta egzekucijai. Provincijos getai buvo laikinos izoliacijos vietos mirti pasmerktiems žydams. Lietuviai policininkai ir baltaraiščiai juos ten suvarydavo ir laikydavo kelias dienas. Tuo metu vietos administracija ir policijos viršininkas išrinkdavo vietą žudynėms nelabai toli nuo geto. Kartais vieta būdavo išrenkama netoli kelio ar sankryžos, kad Hamanno šaudytojams būtų lengvąją pasiekti. Duobes dažniausiai iškasdavo sovietiniai karo belaisviai. Parengtos vietos perimetrą apsupdavo lietuviai - policininkai ir baltaraiščiai. Skaičiau Hamanno komandos operacijų aprašymus: rytą jie galėjo nu­ žudyti tūkstančius žydų Alytuje, tada autobusu nuvažiuoti j kitą mieste­ lį, Butrimonis, ir ten nužudyti dar šimtus. Per vieną dieną!

Nebūčiau tikras, kad tai buvo tas pats padalinys. Gal jis buvo pa­ dalytas į dvi grupes - vienas autobusas tikriausiai vyko į Alytų, kitas j Butrimonis. Tai yra tą Hamanno komandą galėjo sudaryti kelios komandos?

Žinoma. Operacijai reikėjo tik vokiečių priežiūros, o kartais ir to nereikėjo - viskam galėjo vadovauti patyręs bataliono karinin­ kas, pavyzdžiui, Bronius Norkus, Juozas Barzda, Anatolijus Da­ gys, Juozas Obelenis ar Kazys Šimkus. Vokiečiai galėjo jiems tie­ siog nurodyti: „Paimkite tiek ir tiek vyrų, nuvažiuokite ten ir ten, atlikite darbą.“

16 7

KAIP TAI ĮVYKO?

Mūsų pokalbi apie Hamanno komandą norėčiau baigti dviem citatomis. Pirmoji -ištrauka iš Karlo Jėgerio raporto viršininkams Berlyne apie tai, kad iki 1941 metų lapkričio 25 dienos nužudyti 137 346 žmonės:

Tikslas: išvalyti Lietuvą nuo žydų - galėjo būtipasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas Skrajojantis bū­ rys, vadovaujam as oberšturm fiurerio Ham anno, kuris visiškai suprato m anuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavi­ mą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėm is įstaigo­ mis. Tokių akcijų vykdym as pirm iausia yra organizacinis klau­ sim as. Žydai turėjo būti surinkti į vieną arba kelias vietas. Priklausom ai nuo jų skaičiaus reikėjo rasti vietą ir iškasti rei­ kiam o dydžio duobes. N uotolis nuo surinkim o punktų ik i duo­ bių buvo vidutiniškai 4 -5 km. Žydai buvo gabenam i į egzekuci­ jo s vietą grupėm is po 500, m ažiausias atstumas tarp grupių bu­ vo 2 km. Tik sum aniaiplanuojant laiką pavykdavo atlikti ik i 5 akcijų p er savaitę. * Antroji citata ne mažiau iškalbinga. Ji - iš naujos istoriko Arūno Bubnio knygos „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m." Trečioji 1-ojo PPT bataliono kuopa, kuri, anot A. Bubnio, dažniausiai vykdavo j Skrajojančio būrio operacijas, „1941 metais Lietuvos provincijoje nužudė ne mažiau kaip 11598 žydus. Jeigu atsirastų patikimų dokumentų apie 3-iosios kuopos ir kitose K. Jėgerio paminėtose Lietuvos vietovėse vykdytas žudynes, bendras šios kuopos nužudytų žydų skaičius galbūt pasiektų 60 tūkst. žmonių ribą".** Tai šiurpūs skaičiai. Turiu užduoti Jums klausi­ mą. Žinome, kad iš pradžių prie Hamanno komandos. Ypatingojo būrio ir lietuvių policijos batalionų prisijungę žmonės buvo savanoriai. Visi jie, jei būtų norėję, bet kada būtų galėję palikti bataliono gretas. Kai kurie ir išeidavo, pereidavo j kokį statybos batalioną... *

Dieckmann, Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojim as, p. 218-219.

** Bubnys, Lietuvių policijos batalionai, p. 56.

168

SKRAJOJANTYS ŽUDIKAI

1941 metų liepą daugeliui dar buvo leista atsistatydinti. Tačiau nuo rugpjūčio vidurio eiliniai policininkai jau buvo įpareigojami tar­ nauti šešis mėnesius, o karininkai - dvylika. 1942 metų sausį Himmleris įsakė pratęsti sutartis iki 1942 metų pabaigos ir būrį leis­ davo palikti tik dėl ypatingų priežasčių. Dėl to 1942 metų vasarą šoktelėjo dezertyrų skaičius - lietuviai norėjo grįžti namo nuim­ ti derliaus. Rugpjūčio pabaigoje Himmleris įsakė, kad visi Schutzmannschąften - pagalbinės policijos - nariai prisiektų būti išti­ kimi, paklusnūs ir narsūs; įsipareigotų išlikti „sąžiningi“ kovoje su bolševizmu. Rugsėjį jis panaikino tarnybos pabaigos datą, paver­ tęs sutartis neterminuotomis. Bet 1941 metų pabaigoje beveik visi Lietuvos žydai jau buvo išžudyti ši­ tų padalinių! Kodėl kareiviai neišėjo iš batalionų prieš tai, kai dar galėjo?

Reikia klausti jų... Kodėl bet koks policininkas ar bataliono kareivis sutinka šaudyti kitus žmones? Nemanau, kad atsakymas čia labai skirtųsi nuo kitų situacijų, kitų policininkų ar karių kitais laikais ir kitose šalyse. Šitiems vyrams sakė: reikia šaudyti „mūsų“ priešus, reikia juos nužudyti, kad būtų apsaugoti savi žmonės. Būrių nariai lietuviai tikėjo, kad veikia savo šalies labui. Pagalvokite apie tuos, kurie turėjo galimybę suprasti, ką daro ir kodėl, kurie turėjo bent šiokią tokią galimybę priimti sprendimus: LNP - lietuvius fašis­ tus, kraštutinius, radikalius ir agresyvius antisemitus. Be to, kaip ir visus karinius vienetus, mobiliųjų būrių narius jungė „bendru­ mo“ pojūtis: „esame komanda“, „veikiame išvien“, „nesame bailiai“. Kai kurie teigia, esą lietuviai per Holokaustą buvę itin žiaurūs. Nesutinku. Taip, jų žiaurumas sunkiai įsivaizduojamas. Bet jie ne­ buvo nuožmesni nei vokiečiai, latviai, estai, ukrainiečiai, lenkai, baltarusiai ir kiti. Ekstremaliomis situacijomis kareiviai įprastai būna žiaurūs. Taip yra visame pasaulyje.

169

KAIP TAI ĮVYKO?

O ką manote apie kitus žudikų liudijimuose randamus motyvus: „Tai bu­ vo bjaurus darbas, bet privalėjau jj atlikti", „Buvau tarsi robotas", „Jei ne­ būčiau šovęs, žydus duobėje vis viena būtų nušovęs kitas bataliono ka­ reivis"? Ar tokie argumentai yra tik gynybinės strategijos po karo dalis?

Visai įmanoma, kad, dalyvaudami žudynėse, kariai ar policininkai turėjo slopinti savo jausmus. Žudymas turėjo tapti jų darbu. Jie tarsi virsdavo robotais. Kitaip žmogus nesugebėtų nušauti moters ar vai­ ko. Kitiems neatlaikydavo nervai. Apie tai daugiau žinau iš vokiečių pusės. Pagarsėję žudikai, tokie kaip Karlas Jageris ar Erichas Julius Eberhardas von dem Bach-Zelewskis, vienas iš trijų aukščiausiųjų SS ir policijos vadų okupuotoje SSRS teritorijoje, dėl pakrikusių nervų turėjo gydytis sanatorijose. Apie antrąjį Hitleris sakė, kad jis gali į kraują bristi dar giliau nei Heydrichas. Tai Bach-Zelewskiui iš pradžių buvo pavesta badu numarinti milijonus rusų. Ir Karlas Jageris?

Taip. Naktimis jį kankino košmarai, jis negalėjo miegoti. Himmleris labai jaudinosi dėl psichologinio masinių žudynių poveikio jo pa­ valdiniams. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl SS norėjo, kad žudy­ nes vykdytų ne vokiečiai, - jos psichologiškai veikė vokiečių kari­ ninkus ir kareivius. Nemažai masinių žudynių dalyvių baisiai gėrė. Yra ir kitas mitas, kita gynybos strategija, kurią taikė šaudžiusieji: „Jei bū­ čiau atsisakęs šauti, vokiečiai būtų mane patj nušovę."

Nebūtų. Tokių bausmių pavyzdžių nėra! Buvo atvejų, kai žmones šaudė dėl dezertyravimo. Kai kuriuos suėmė ar net sušaudė už va­ gystes. Bet nėra jokių įrodymų, kad ką nors būtų nušovę dėl ne­ noro dalyvauti masinėse žudynėse. Tiems, kurie atsisakė, tiesiog skirdavo kitas užduotis, galėjo nukentėti jų įvaizdis grupėje - juos galėjo palaikyti bailiais ir silpnais. Bet jų tikrai niekas nešaudė!

170

SKRAJOJANTYS ŽUDIKAI

Dar vienas klausimas. Daugelis žudymo batalionų kareivių po karo tar­ domi teigė j batalionus ar žudymo būrius įstoję, nes bijoję, kad vokiečiai juos išveš į Vokietiją priverstinių darbų ar pašauks į kariuomenę.

Visiška nesąmonė. 1941 metais vokiečiai lietuvių atžvilgiu netai­ kė jokios priverstinio darbo politikos. Tik žydams. Tuo metu bu­ vo lietuvių, kurie važiavo į darbus Rytų Prūsijoje, bet jie tai darė pagal įprastas sutartis, savo noru! Politika pasikeitė tik 1943 me­ tais. Taip pat galima pasakyti ir apie mobilizaciją. Vokiečiai lie­ tuvių į savo kariuomenę nepriėmė. Nemažai lietuvių pageidavo stoti į vokiečių armiją ir kariauti su sovietais, bet vokiečiai visus tuos prašymus atmetė. Manau, pagrindinė tų jaunuolių motyvacija stoti į batalionus buvo viltis, kad atkurta kariuomenė simbolizuoja būsimą Lietuvos valstybę. Tai buvo grynas patriotizmas! Dalis jų prieš sovietų oku­ paciją tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kiti buvo naujokai. Dar ki­ ti - buvę policininkai. Pagalbinės policijos pajėgose taip pat buvo buvusių policininkų, buvusių karių ir visiškų naujokų. Ar tie žudymo batalionų ir būrių kariai gavo atlyginimą?

Žinoma. Lietuvos archyvuose radau jų algalapius. Pažvelkime į 1941 metų rugpjūtį: Vilniaus bataliono leitenanto atlyginimas buvo 600 rublių per mėnesį, o eilinio kareivio -1 5 0 -2 0 0 rublių. Lietu­ viai skundėsi, esą to negana, kad žmonės pasiliktų tarnyboje. Spalį algos buvo gerokai padidintos. Už Lietuvos ribų tarnaujantieji gavo 465 rublius, kapitonai -1 6 0 0 rublių [vokiečiai tuo metu tebeskai­ čiavo rubliais]. Vėliau batalionų kariams buvo pradėti dalyti maisto talonai, jų šeimoms buvo teikiama parama, kad nereikėtų stovė­ ti eilėse dėl maisto produktų. į batalionus stoję žmonės norėjo ne tik pasitarnauti kraštui, bet ir bent kurį laiką turėti užtikrintų pa­ jamų. Nepamirškime ir itin gundančios galimybės apiplėšti aukas.

171

100 000 MIESTUOSE ĮKALINTŲ ŽYDŲ

Pakalbėkime apie Lietuvos miestus ir getus juose.

Iš viso vokiečių užkariautuose kraštuose buvo daugiau kaip 1000 ge­ tų. Daugiau kaip 600 - Lenkijoje, apie 100 - Lietuvoje, 30 - Lat­ vijoje, o Estijoje beveik nebuvo. Likusioje okupuotoje SSRS teri­ torijoje buvo paskleista apie 250 getų. 400 mano knygos puslapių skirta gyvenimui pagrindiniuose trijuose Lietuvos getuose: Kauno, Vilniaus ir Šiaulių. Ši tema la­ bai svarbi, nes žmonės linkę manyti šitaip: prieš karą buvo žydų, tada prasidėjo karo žiaurumai, ir žydus nužudė. O kas buvo tarp šitų dalykų, metų metus, kaip žydai gyveno vokiečių okupuoto­ je Rytų Europoje? Kada vokiečiai nusprendė steigti getus Lietuvos miestuose?

Mintis izoliuoti miestų žydus kilo pirmomis okupacijos dieno­ mis. Pirmą kartą Vilniaus getas vokiečių dokumentuose paminė­ tas dar 1941 metų birželio pabaigoje. Vokiečių akimis, problema buvo ta, kad žydų buvo per daug. Vokiečių nuomone, Kauno ge­ te galėjo gyventi tik 15 000 „naudingų“ žydų, tiek pat Vilniuje ir 4 000 Šiauliuose. O ką daryti su visais kitais? Kaune gyveno apie 30 000 žydų, Vilniuje - 58 000. Tai buvo keturiskart daugiau, nei vokiečiai norėjo palikti gyvų Vilniaus gete!

172

100 000 MIESTUOSE ĮKALINTŲ ŽYDŲ

Vokiečiai nesitikėjo, kad žydų vaidmuo Lietuvos ekonomiko­ je toks svarbus: bankininkai, prekybininkai, gamyklų darbininkai ir amatininkai buvo būtini, kad funkcionuotų ekonomika ir būtų užtikrintas vokiečių armijos aprūpinimas. Getų steigimo proce­ se labai svarbi tapo „naudingų“ ir „nenaudingų“ žydų atranka. Vo­ kiečiai siekė kuo greičiau, nedelsdami, pakeisti ekonomikoje žy­ dus lietuviais arba karo belaisviais. Paradoksalu - laikas bėgo, o vokiečiams vis nepavyko rasti, kas pakeistų žydus. Kol jų nebuvo galima pakeisti, juos reikėjo palikti gyvus, kad dirbtų. Taip, reikė­ jo izoliuoti getuose, bet leisti kasdien išeiti į darbą. Kol visa tai vyko, Lietuvos miestų žydai ieškojo įtakingų vo­ kiečių ir bandė prašyti jų pagalbos. Deja, kad ir į ką jie būtų krei­ pęsi, tie žmonės nenorėjo, negalėjo į tai veltis arba jiems nerū­ pėjo. Yra dokumentų iš pirmųjų žydų grupių susitikimų su vokie­ čiais. Šie buvo užsispyrę, reikalavo, kad žydai keliautų į getus, ir teigė, kad ten jie bus apsaugoti - ne nuo vokiečių, o nuo lietuvių. Žydams tai skambėjo palyginti logiškai, mat okupacijos pradžioje jie nematė juos puolančių vokiečių. Tai darė daugiausia lietuviai. Po šių susitikimų žydams sužibo viltis, kad jei jie sutiks eiti į getus, pirmųjų karo savaičių košmarai baigsis. Kauno žydai ėmė organizuoti Žydų tarybą, kurią jie patys vadino Altestenrat - Se­ niūnų taryba. Tokias tarybas reikėjo įsteigti visuose didesniuose getuose. Vokiečiai žydams liepė steigti tarybas, kurios pasirūpin­ tų perkėlimo klausimais, ir žydų policijos būrius, kurie užtikrintų tvarką pačiuose getuose. Kodėt vokiečiams reikėjo šių žydų valdžios organų?

Kad nereikėtų įdarbinti savo žmonių. Tegul žydai patys atlieka visą juodą darbą! Lygiai taip pat, kaip lietuviai talkino vokiečiams, tal­ kinti turėjo ir žydai - steigti getus ir juos administruoti. Žinoma,

17 3

KAIP TAI ĮVYKO?

vokiečiai manė, kad Lietuvos žydai pavojingi ir kad jų yra per daug. Kaip juos įbauginti, kad būtų paklusnūs? Pirmiausia, savai­ me suprantama, išžudyti visus potencialius sukilėlius. O su liku­ siais ką daryti? Vokiečiai šantažu vertė žydus paklusti: paimdavo 60-70 įkaitų ir pranešdavo Žydų tarybai nužudysią juos, jei žmo­ nės nebūsią paklusnūs. Pasikalbėkime apie Kauno žydų tarybą. Išlikę labai įdomių už­ rašų iš 1941 metų rugpjūčio 5 dieną Kaune, Mikalojaus Daukšos gatvėje, vykusio žydų posėdžio. Reikėjo nuspręsti, kas vadovaus Žydų tarybai, kas bus jos nariai ir koks bus jos vaidmuo. Tai buvo paskutinis Kauno žydų bendruomenės susitikimas mieste, po to žydams teko persikraustyti į getą. Posėdyje dalyvavo apie 30 žmo­ nių. Vokiečiai norėjo šios tarybos kaip savo įrankio, o žydai nieku gyvu nenorėjo tuo įrankiu būti. Jiems atrodė, kad dirbti taryboje gėdinga, žeminama užduotis. Nė vienas žmogus, kuriam posėdyje buvo pasiūlyta vadovauti Žydų tarybai, nesutiko. Galop tą postą pasiūlė daktarui Elchananui Elkesui, šis taip pat atsisakė, bet ra­ binas Jakovas Mošė Šmukleris maldavo jo apsigalvoti. „Pačią tra­ giškiausią mums akimirką, - sakė rabinas, - kai kraujuosime, kai virš mūsų galvų pakibs žudiko kardas, jūs būsite su mumis, o mes visi - su jumis, kol pagaliau išauš nuostabioji išvadavimo diena!“ Pagal liudijimus, po šios kalbos visi susitikimo dalyviai apsiver­ kė, o daktaras Elkesas, išblyškęs ir tylus, sutiko vadovauti tarybai. Visus kitus tarybos narius atrinko pagal tai, ar jie mokėjo vo­ kiečių kalbą arba pažinojo lietuvių politinio elito narių ir galėjo derėtis bendruomenės vardu. Žydų tarybos užduotis buvo organi­ zuoti getą: kas kur gyvens, kiek vietos pavyks gauti, kokių kepyk­ lų, ligoninių, vaistinių ir kitų įstaigų reikia, kad getas galėtų funk­ cionuoti. Taip pat taryba derėjosi su miesto administracija, kad ši į geto teritoriją įtrauktų daugiau pastatų. Daugelyje miestų ir

174

100 000 MIESTUOSE ĮKALINTU ŽYDŲ

provincijoje šis procesas buvo chaotiškas, bet Kauno žydams bu­ vo duota laiko nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio įsikraustyti į getą Slobodkoje. Kaip buvo įsteigtas Vilniaus getas?

Vilniuje viskas vyko kur kas greičiau. Žydams buvo liepta kraus­ tytis nedelsiant - dabar arba rytoj. Rugsėjo pradžioje vokiečiai ir lietuviai policininkai suginė žydus į mažą teritoriją Vilniaus sena­ miestyje. Policininkai ir baltaraiščiai ėjo į visų žydų namus, gat­ vė po gatvės, ir varė žydus į getą. Vilniuje tada buvo 58 000 žydų, o vokiečiai manė, kad jų yra 70 000 ar net 80 000. Kur dėti tiek žmonių? Senamiesčio gete turėjo tilpti iš viso 20 000 žmonių. O ką daryti su netilpusiais? Juos suvarė į atskirą vietą netoli geto, iš ten daugumą išsiuntė tiesiai pražūtin, į Panerių duobes. Prieš karą keturiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyveno apie 100 000 žydų. Per pusmetį, iki 1941-ųjų pabaigos, 53 000 iš jų jau buvo nužudyti. Žudė tuos, kurie atrodė potencialiai pavojin­ gi arba tiesiog našta - buvo neveiksnūs ar ligoti. Keliems tūkstan­ čiams pavyko pabėgti. 1941 metų pabaigoje Vilniaus, Kauno, Šiaulių getuose ir mažame gete Švenčionyse tebegyveno apie 40 000 žy­ dų. Telšiuose buvo didelis moterų getas, bet tik iki 1941 metų gruo­ džio. Panevėžyje tų pačių metų vasarą žydus kelias savaites išlai­ kė gete, o tada nužudė. Kas buvo atsakingas už getų steigimą miestuose?

Procesas prasidėjo dar funkcionuojant vokiečių karinei adminis­ tracijai ir Laikinajai vyriausybei. Prie getų organizavimo ženkliai prisidėjo lietuvių administracija. Kauno burmistras Kazys Palčiauskas kartu su Kauno miesto policija sušaukė komisiją, kuri per re­ guliarius posėdžius aptarė žydų kraustymo klausimus. Vokiečiai

175

KAIP TAI ĮVYKO?

tik viską prižiūrėjo, bet, neturėdami žinių apie vietą, buvo privers­ ti didžiąją dalį organizavimo darbų pavesti lietuviams. Tuo metu vokiečiai neabejojo, kad miestuose getų reikės ne­ ilgam, tik kelioms savaitėms, o po to „žiūrėsma“. Atvykę į Kauną ir Šiaulius, jie labai nustebo atradę, kad daugybė ten gyvenančių žydų yra būtini ekonomikai ir ne taip lengvai pakeičiami. Žydai buvo siuvėjai, staliai, prekybininkai ir amatininkai. Šiaulių batų fabrike dirbo beveik vien žydai. Vokiečiai kaipmat suprato: jei iš­ kart pašalins žydus iš vietos ekonomikos, ši žlugs. Ką gi jie ketino daryti?

Planavo žydus gamyklose pakeisti sovietiniais karo belaisviais, ma­ nydami, kad tarp jų bus galima rasti pakankamai įgudusių darbi­ ninkų. Kita idėja buvo išmokyti šio darbo lietuvius ar Vilniaus ra­ jono lenkus. Buvo aišku, kad žydus darbininkus bus galima pa­ keisti tik iš lėto, nes naujai darbo jėgai išmokyti reikės laiko. Be to, tam reikėjo mokyklų. Taigi Lietuvos žydus paliko gyvus getuose tik todėl, kad nebuvo kam jų pakeisti?

Taip, ir tik iki tol, kol pavyks rasti pamainą. Tačiau „selekcija“ bu­ vo pradėta nedelsiant. Šis procesas pajudėjo jau rugpjūčio 15 die­ ną, kai buvo baigtas kurti Kauno getas. „Selekcija“ gete reiškė, kad atrenkami vokiečiams nereikalingi žydai. Slobodkos gete buvo su­ sigrūdę 30 000 žydų, jų akivaizdžiai buvo per daug - tiek nebu­ vo galima apgyvendinti, išmaitinti ir saugoti. Bet vokiečiai galėjo pasakyti: duokime žydams daugiau vietos. Arba tai galėjo pasakyti lietuviai.

Bet jie to nepadarė.

176

100 000 MIESTUOSE ĮKALINTŲ ŽYDŲ

Ar sprendimas suvaryti visus miestų žydus j getus buvo grynai vokiečių iniciatyva? Lietuvių administracija su tuo nieko bendra neturėjo?

Tai buvo vokiečių sumanymas, bet jis, žinoma, buvo naudingas kitiems miestų gyventojams. Pavyzdžiui, Vilniuje staiga ištuštėjo 14 500 žydams priklausiusių namų ir butų! Tai yra beveik 40 pro­ centų visų miesto būstų. Dalį tų būstų planavo perimti vokiečiai, bet lietuviams vis dėlto irgi liko nemažai. Daugelis žydų gyveno pasiturinčiųjų miesto dalyje, taigi lietuviai iš skurdžių rajonų galė­ jo persikelti į didesnius, prašmatnesnius butus. Žydams buvo leista pasiimti į getus palyginti nedaug daiktų, tad buvo galima pasisavinti ne tik jų namus, bet ir pinigus, baldus, drabužius, brangenybes viską! Kitaip tariant, getų steigimas reiškė ne tik tai, kad žmonės buvo izoliuojami. Tai buvo milžiniškas organizuotas apiplėšimas ir žydų turto perskirstymas vokiečiams ir lietuviams. Kauno getą Slobodkoje sudarė dvi dalys - mažesnė ir dides­ nė, sujungtos tiltu per gatvę. Vilniuje taip pat buvo Mažasis getas, Didysis getas ir vieta, kur žydus suveždavo ir iškart siųsdavo į Pa­ nerius. Šiauliuose buvo du getai, didelis ir mažas, taip pat laiki­ nos izoliacijos vieta sinagogoje, į kurią buvo suvaryti ir iškart nu­ žudyti 1 000 žydų. Kaip 1941 metų rugpjūčio pradžioje pranešė vietos laikraštis*, Šiaulių žydai buvo padalyti į tris kategorijas. Pirmoji kategorija buvo „specialistai“ - gydytojai, mechanikai ir kiti. Juos patalpino Trakų ir Ežero gatvėse netoli ežero. Antrosios grupės žydai, rei­ kalingi fiziniam darbui dirbti, buvo laikomi vadinamajame Kau­ kazo priemiestyje [tarp Rėkyvos ir Vilniaus gatvių]. Visi tose vie­ tose nekilnojamojo turto turėję lietuviai buvo paprašyti išsikraus­ tyti. Visi kiti žydai buvo priskirti trečiajai kategorijai, juos per dvi savaites nuo rugpjūčio 15 dienos perkėlė į Žagarę. *

Tėvynė, Šiauliai, 1941, rugpjūčio 3.

177

KAIP TAI ĮVYKO?

Iki rugpjūčio 31-osios Šiauliuose buvo įsteigti du getai 5 500 žmo­ nių: vienas - Kaukazo priemiestyje, kuriame buvo apie 200 su­ kiužusių namų, kitas - Trakų ir Ežero gatvių rajone su 110 trupu­ tį geresnių statinių. Nuo rugsėjo 1 dienos abu getai buvo užrakinti ir saugomi lietuvių policijos. Žydai gete gyveno 8 000 kvadrati­ nių metrų teritorijoje, tad kiekvienam vidutiniškai teko vos apie 1,5 kvadratinio metro. 500 mėlynų geto pasų negavusių žydų bu­ vo kaip silkės sugrūsti į izoliacijos vietas ir nuo rugsėjo 3 dienos būriais nužudyti netoli Bubių kaimo. Šiaulių žydų taryba tikėjosi, kad į getą bus perkelti ir našlaičių namai, bet taip neįvyko. Rugsėjo 6 ar 7 dieną lietuvių policija su­ rinko 43 vaikus ir autobusais išvežė į žudynių vietą Bubių miške. Vieno autobuso vairuotojas, lietuvis Jonas Naktinis, po karo liudijo: Kartą mane nusiuntė nuvežti žydų vaikus iš vaikų namų į šau­ dymo vietą. Jie m s buvo nuo 6 ik i 11 metų. J ie viską suprato. Tai buvo kraupiausias mano gyvenim e matytas dalykas. M ano sunkvežim is buvo piln as vaikų, a š važiavau į tą p a tį mišką, kur p rie š tai buvo šaudyti žydai, ir žinojau, kad ir ju o s sušaudys. J ie irgi žinojo. Važiuodami vaikai tylėjo, bet ka i m iške ju o s išrengė nuogai, pradėjo verkti. K aiju o s nuvedėprie duobių ir pradėjo šaudyti, kilo baisus triukšmas:jie verkė, rėkė, kvietė savo tėvus. * Našlaičių namų direktorė Ženia Karpei ir mokytojas Avrahamas Kacas buvo nužudyti kartu su vaikais. Čia matome, kaip vokiečiai mokėsi: jie suprato, kad, užuot va­ rius daugybę žmonių į mažą teritoriją ir vėliau besiaiškinus kaip Kaune, jiems naudingiau atlikti atranką iškart ir nužudyti „nenau­ dingus“ bei pavojingus žydus jau pačioje pradžioje, steigiant getą. *

Dieckmann, Deutsche Besatzungspolidk, t. 2, p. 834.

17 8

100 000 MIESTUOSE ĮKALINTŲ ŽYDŲ

Tai jie ir padarė Vilniuje bei Šiauliuose. Getai buvo skirti tik „nau­ dingiesiems“ žydams, daugiausia - amatininkams ir darbininkams. Ne intelektualams, išskyrus kelis gydytojus. Atrankos procesas getuose priklausė ir nuo to, kiek sovieti­ nių karo belaisvių buvo galima įdarbinti. Karo belaisviai Lietu­ voje tuo metu mirė kaip musės. Kadangi galinčių dirbti ir pakeis­ ti žydus buvo per mažai, žydus paliko gyvus ilgiau, nei planuota. Daug pasako vienas pavyzdys iš Kauno. Mieste buvo 10 000 ka­ ro belaisvių, daugelis jų dirbo Aleksoto oro uosto statybose. Tuo metu getuose buvo 30 000 žydų. Mažajame gete buvo laikomi nekvalifikuoti darbininkai, kurių vokiečiai planavo atsikratyti. Ir tikrai neketino siųsti dirbti į oro uostą. 1941 metų rugsėjo vidury­ je į Kauną atvyko svarbi delegacija iš ekonomikos padalinio Ber­ lyne. Atvykusieji pareikalavo paspartinti statybas. Tačiau sovieti­ niai karo belaisviai buvo išsekę iš bado, daugelis nebepajėgė dirb­ ti. Tada į dienos ir nakties pamainas pradėta siųsti po 1000 žydų. Taip buvo atidėtas jau vykstantis „selekcijos“ procesas Kauno ma­ žajame gete! Vidury „akcijos“ kažkas atvažiavo motociklu ir lie­ pė vokiečių policijai nutraukti atranką, nes darbui oro uoste rei­ kią daugiau žmonių. Žydai iš geto turėjo pakeisti išsekusius karo belaisvius. Tuo metu galimybė dirbti buvo lygi galimybei gyven­ ti. Nors darbo sąlygos oro uoste buvo baisios, tai buvo geriau nei neišvengiama mirtis. O dėl kokios priežasties miestų getuose buvo palikti moterys, vaikai ir senyvi žmonės?

Jei moteris, vaikus ir senelius būtų nužudę, vyrai getuose būtų puo­ lę į neviltį ir būtų nesugebėję dirbti ar net mėginę keršyti. Vokiečių politika buvo palikti kiekvienam dirbančiam vyrui po vieną mo­ terį ir du vaikus. Tai buvo siaubinga. įsivaizduokite Žydų tarybą,

17 9

KAIP TAI ĮVYKO?

kuri turėjo darbininkams dalyti duonos korteles. Kiekvienas dar­ bininkas galėjo užregistruoti tik vieną moterį ir du vaikus, ir tik tie kortelėje pažymėti žmonės gavo maisto. O ką daryti daugiau vai­ kų turintiems? Ką daryti su tėvais? Jų kortelėje įrašyti negalėjai. Iš Vilniaus geto dienoraščių ir prisiminimų aiškėja, kad šie spren­ dimai varė žmones iš proto! Kam reikėjo pateikti duonos kortelę? Kas dalijo maistą gete?

Korteles žmonės pateikdavo Žydų tarybos darbo departamentui. Vokiečiai čia nesikišo. Lietuviai taip pat. Žydams gete buvo duo­ damas ribotas skaičius duonos kortelių - sakykime, 3 000. Kiek­ vienoje kortelėje - keturi žmonės. Vadinasi, tik 12 000 žmonių galėjo gauti maisto ir gyventi gete. O kas atsitiko kitiems?

Vokiečiai vėl ėmėsi „selekcijos“. įrašytieji į korteles ėjo į „gyveni­ mo“ pusę, o tie, kurių vardų kortelėse nebuvo, - į „mirties“ pu­ sę. Liudijimai atskleidžia vykusį košmarą: žmonės šturmavo Žydų tarybų pastatus getuose, padirbinėjo dokumentus. Kiti, neregis­ truoti kortelėse, slėpėsi m alinose - savadarbėse slėptuvėse geto rūsiuose, kartais ir palėpėse. 1941 metų rudenį Vilniaus geto duo­ nos kortelėse buvo įrašyta truputį daugiau nei 13 000 gyventojų, bet iš tiesų gete jų buvo beveik 20 000. Kaip galėjo išgyventi tie 7 000 „nelegalų"?

Buvo nuolat mėginama juos legalizuoti. Vokiečiai su Žydų tarybo­ mis tiesiogiai nebendravo, miestų administracijose jie turėjo lietu­ vius tarpininkus - Miką Kaminską Kaune ir Petrą Buragą Vilniuje. Šie raportuodavo vokiečiams. Žydų tarybos nepaliaujamai diskutavo ieškodamos sprendimų, ką daryti su neregistruotais getų gyventojais.

180

100 000 MIESTUOSE ĮKALINTŲ ŽYDŲ

Kokia buvo atmosfera getuose?

Žmonės turėjo visiškai persiorientuoti. Pagrindinis daugumos geto gyventojų dėmesys buvo nukreiptas į savo šeimas. Pakliuvęs į to­ kią padėtį, žmogus pirmiausia nori pasirūpinti dar gyvais savo arti­ maisiais, jis nori tai padaryti kuo geriau. Okupacijos pradžioje buvo nužudyta daug vyrų. Tada moterys, našlės, bandė rūpintis išgyve­ nusiais vaikais ir seneliais. Buvo daug solidarumo ženklų, pavyz­ džiui, badaujantiems buvo dalijama sriuba, bet pagrindinis žmonių noras buvo rūpintis savo šeimomis. Bet kurioje situacijoje jie savęs dažniausiai klausdavo: „Dėl to mano šeimai bus geriau ar blogiau?“ Žydų tarybos turėjo spręsti daugybę problemų - pavyzdžiui, ką daryti su nužudytųjų turtu? Varomi į getus, žmonės pasiėmė, ką galėjo. Kai kurie iš namų atsivežė pilnus vežimus daiktų: lo­ vų, čiužinių, patalynės, baldų, drabužių ir, žinoma, pinigų bei pa­ puošalų. Nors vokiečių policija pirmomis geto savaitėmis surengė brangenybių paieškas, dalį vertingų daiktų žydai išsaugojo. O svarbiausias vokiečių įrankis buvo kolektyvinės atsakomy­ bės politika. Jie baudė ne tik žmogų, padariusį pažeidimą, „nusi­ kaltimą“, bet ir visą jo šeimą, visą bloką, visą darbo grupę ar visą brigadą. Darydamas tai, ko nepageidavo vokiečiai, žmogus rizi­ kavo ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvybe. Dėl šio žydų kontro­ lės įrankio getuose buvo labai nedaug pasipriešinimo ar sabota­ žo. Vokiečiai grasino sunaikinti visą getą, jei jame kiltų problemų. Žydų partizanai nerizikavo getų gyventojų gyvybėmis, nebent bū­ tų žinoję, kad artėja pabaiga - geto likvidacija. Ar žinome, koks buvo lietuvių visuomenės požiūris į getus?

Getai ne Mėnulyje buvo. Kiekvienas buvo miesto dalis. Jų kasdie­ niam gyvenimui labai svarbu buvo tai, kiekjie buvo izoliuoti nuo vietos gyventojų. Etninių lietuvių ir kitų miestuose gyvenančių ne

181

KAIP TAI ĮVYKO?

žydų elgesys buvo itin svarbus įkalintų žydų padėčiai. Tarp žydų ir lietuvių vyko aktyvi prekyba. įsivaizduokime minutėlei, kad jei lietuviai ir žydai būtų sudarę šiokią tokią koaliciją prieš okupan­ tus, situacija būtų buvusi kitokia. Žydai neturėjo kito pasirinkimo kaip pigiai parduoti lietuviams turimus daiktus ar iškeisti juos į maistą. Net žydų policija užsiėmė kontrabanda - sunkvežimiais gabeno maistą. Geto vaikų vaidmuo taip pat buvo svarbus: kartais jie buvo pagrindiniai šeimos tiekė­ jai, nes buvo maži, greiti, nelengvai pastebimi, o vietos žmonės su jais elgėsi geriau. Ar yra istorinių tyrimų apie ne žydų požiūrį ar apie miestų administraci­ jų veiklą?

Tyrimų tikrai trūksta. Žydai dirbo lietuvių versluose ir ūkiuose, su vokiečių kariuomene ir policija, kasdien turėjo reikalų su lietuvių miestų administracija. Tačiau nežydiškuose šaltiniuose neranda­ me jokių tos kasdienės sąveikos ženklų. Tai būtų puiki užduotis Lietuvos istorikams, bet kol kas jos niekas nesiėmė. Aš tyriau situaciją tik iš vokiečių ir žydų perspektyvų, o jos mažai ką pasako apie lietuvių administraciją ir kitas įstaigas. Ma­ nau, kad yra kur kas daugiau medžiagos, nei mums atrodo, nes getų reikalai buvo kasdienio miesto administracijos darbo dalis. Pavyzdžiui, Kauno ar Vilniaus gete gyvenantiems 20 000 žmonių reikėjo tiekti elektrą, maisto produktus, muilą, šildyti namus. Vo­ kiečiai į tai nesikišo, visą darbą turėjo atlikti lietuvių administra­ cija mieste. Turėtų būti gausybė dokumentų apie tai. Kur jie yra?

182

GYVENIMAS GETUOSE: BADAS, POEZIJA, MIRTIS

Kaip atrodė kasdienis gyvenimas Lietuvos miesto gete?

Kol pradėjau tyrinėti šią temą, nenumaniau, koks įdomus buvo geto gyvenimas. Būdamas vokietis, ne žydas, didžiausių sunku­ mų patyriau rašydamas būtent šią knygos dalį. Kodėl?

Nes, kaip jau sakiau, beveik visi mūsų turimi liudijimai apie gy­ venimą gete gauti iš getų gyventojų - žydų. Man buvo labai sun­ ku neįsitraukti į jų pasakojimus, likti nešališkam ir turimų šaltinių pagrindu susiformuoti savo versiją. Pačioje pirmoje savo rankraš­ čio versijoje aš tiesiog slėpiausi už žydų tekstų, kartojau tai, ką jie rašė. Prireikė daugybės metų, kol sau leidau parašyti getams skir­ tus skyrius remdamasis ne tik istoriografija, bet ir savo paties sam­ protavimais, pristatyti savo versiją. Man, kaip vokiečiui, kur kas lengviau rekonstruoti vokiečių logiką nei suprasti, ką manė Žydų taryba, žydų policininkas, žydė motina, 14 metų paauglys ar vadi­ namosios Kiškių brigados narys, gabenantis į getą kontrabandą. Ką patyrė ir ko tikėjosi j getus perkeliami žydai?

Jų patirtys buvo labai traumuojančios. Daugelis išgyveno artimųjų netektis. Kaip jie tai išgyveno? Visi manome, kad žydams būdingas

183

KAIP TAI ĮVYKO?

toks nuostabus tautinis solidarumas, jie visada vieni kitiems pa­ deda. Medžiaga man parodė ką kita: išaiškėjo, kad dauguma žmo­ nių buvo ištikimi savo šeimai. Jiems nerūpėjo nei žydų religija, nei sionizmas, nei socializmas. Svarbiausias klausimas sunkių dvejo­ nių metu buvo, tai gerai ar blogai jų šeimoms, tai padės šeimai iš­ gyventi ar ne. Esminė žydų per šimtmečius krizinėmis situacijomis puoselė­ ta vertybė yra KidušhaŠem - (Šventojo) Vardo pašlovinimas. Gy­ venti reikia taip, kad Dievas būtų patenkintas, o mirtino pavojaus akimirką, kai tave puola už tai, kad išpažįsti žydų tikėjimą, reikia paaukoti gyvybę, bet mirti žydu. O getuose atsirado rabinų, ku­ rie mąstė: „Ši vertybė nebeaktuali. Turime K idušhašem pakeisti \K id u š haChajim - žydų gyvybės išaukštinimą. Naciai irjų vieti­ niai padėjėjai šiaip ar taip nori mus išžudyti, tikime mes ar ne, vien todėl, kad esame žydai.“ Tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis net košerinės mitybos ar šabo įstatymai buvo ne taip reikšmingi, svarbiausia buvo galimybė išgelbėti žydų gyvybes. Daugelis žydų vokiečių okupacijos metais gyveno laikydamie­ si amida - ištvermės principo. Jie privalėjo nepasiduoti, atkakliai saugoti žydišką gyvenimo būdą. Mat naciai mėgino sunaikinti ir dvasinį žydų pasaulį. Žydai turėjo būtinai pasipriešinti žudikų kės­ lams, toliau mokyti vaikus žydų istorijos, kurti žydų teatrą ir gro­ ti žydų muziką. Holokausto istorikas Yehuda Baueris savo raštuose teigia, kad am ida yra itin svarbi kategorija tiriant žydų gyvenimą vokiečių okupacijos metais. Am ida ir K id u š haChajim idėjos pakeičia vien tik ginkluoto pasipriešinimo šlovinimą. Ginkluotas pasipriešini­ mas galėjo baigtis tūkstančių geto gyventojų žūtimi. Per sukilimą Varšuvoje 1943 metų balandį žuvo 70 000 žmonių, visas getas bu­ vo sunaikintas iki pamatų. Kodėl sukilimas Vilniuje prasidėjo taip

184

GYVENIMAS GETUOSE: BADAS. POEZIJA, MIRTIS

vėlai? Nes sukilėliai Vilniaus gete žinojo, kas nutiko Varšuvoje, ir, gresiant kolektyvinei atsakomybei, nenorėjo rizikuoti visų geto gyventojų gyvybėmis. Iš kur sukilėliai žinojo apie Varšuvos sukilimą?

Labai įdomi tema - kaip getus pasiekdavo žinios apie įvykius išo­ riniame pasaulyje ir kituose getuose. Nepatikėsite, bet buvo žmo­ nių, kurie keliavo tarp getų. Žydai, ir ne tikjie, tapdavo kurjeriais, pavyzdžiui, tarp Lietuvos ir Lenkijos. Bent iš dalies veikė paštas. Be to, nuolat sklandė gandų. Daug kur buvo radijo aparatų, nors šie ir buvo uždrausti. Žydai getuose klausėsi Maskvos radijo, BBC, kūrė savo pogrindinę spaudą. Buvo leidžiami oficialūs vokiečių laikraščiai ir keli lenkų bei lietuvių spaudiniai. Skaitydami tarp eilučių, getų gyventojai galėjo numanyti, kas vyksta. 1942

metų vasarą žydai Kauno gete žinojo, kas vyksta Belže-

co, Sobiboro ir Maidaneko naikinimo stovyklose. Ginkluoto su­ kilimo kurstytojai sakė: „Nėra vilties išgyventi, žūtis neišvengia­ ma. Kas neleidžia mūsų tautai sukilti? Viltis išgyventi. Taigi būti­ na atsikratyti šios vilties ir oriai žūti.“ Ar jiems pavyko atsikratyti vilties?

Ne. Žydai buvo įsitikinę, kad bus rytojus, bus kita savaitė. Gyven­ damas gete negalėjai žinoti, kad rytojus išauš, bet turėjai elgtis, tarsi žinotum. Negalėjai numanyti, kiek truks dabartinė padėtis. 1941 metais išgirdę, kad nepakeliama situacija išliks iki 1944 metų vasaros, žydai getuose būtų išprotėję. Žydų dienoraščiuose maty­ ti, kad getuose jie mėgino susikurti palyginti normalų gyvenimą. Ką vadinate „normaliu" gyvenimu? Pavyzdžiui, kokios buvo geto gyve­ nimo sąlygos? Kiek žmonių viename kambaryje?

185

KAIP TAI ĮVYKO?

Miestų getai buvo perpildyti. 16 kvadratinių metrų kambaryje daž­ nai gyvendavo dvi trys šeimos, pasidalijusios erdvę prie lubų pri­ tvirtintomis paklodėmis. Dieną čiužinius sukraudavo kampe, nak­ tį patiesdavo ant grindų. Daugybė šeimų dalijosi viena virtuve. Jei gyvena trys šeimos, 20 valgančių žmonių, kiekviena šeima verda sau valgį - kaip pasidalyti viena virykle? O kur dar niekad nesi­ liaujančio triukšmo problema. Tačiau gete nebuvo priešų - nei vokiečių, nei priešiškų lietuvių, - taigi tam tikra prasme žydai ten jautėsi saugūs. O kaip tokiomis sąlygomis higiena?

Žydų tarybos reikalavo laikytis griežtų sanitarinių taisyklių, kaip įmanydamos stengdamosi išvengti ligų. Žydų tradicija prieš kiek­ vieną valgį plautis rankas išliko ir gete. Tarybos įsakė: prauskitės, eikite į pirtis, nepalikite išmėtytų šiukšlių. Taisykles pažeidusiuosius griežtai bausdavo už visai bendruomenei keliamą pavojų. Be to, buvo nuolatinė teroro grėsmė. Dauguma geto žydų jau buvo patyrę „selekciją“, netekę dalies artimųjų, draugų ir kaimynų. Po masinių žudynių vyrų getuose buvo mažuma, šeimose dominavo moterys. Kaip geto gyventojai išgyveno nuolatines artimųjų netektis?

Gete nebuvo laiko gedėti. Žmonės stengėsi nuslopinti jausmus, su­ stingti lyg robotai. Negalima buvo nuolat verkti dėl netekčių, kai rei­ kėjo kasdien rūpintis išlikusiais šeimos nariais. Badas buvo perne­ lyg smarkus, pavojus niekad neatlėgo. Kartais žmonės ieškojo bū­ dų išlieti emocijas. 1942 metų pradžioje Vilniaus gete buvo įkurtas teatras. Pavasarį vaikai surengė koncertą, per kurį visi suaugusieji žiūrovai verkė. Galbūt tik šioje erdvėje buvo galima gedėti ir verkti. Gete buvo ir kitokios kultūrinės veiklos - sporto rungtynių, poezijos ir dainų konkursų, dailės parodų...

186

GYVENIMAS GETUOSE: BADAS, POEZIJA, MIRTIS

O ką Jūs turėjote omeny sakydamas „nuolatinė teroro grėsmė"? Naujų „selekcijų" grėsmę?

Ne tik „selekcijų“. Įsivaizduokite geto vartus. Jūs grįžtate išsekusi iš miesto, bandote kontrabanda įnešti šio bei to šeimai pamaitinti. Kas jūsų laukia prie vartų - nežinote. Pavojus niekada nemaišo - teko nuolat pažeisti taisykles, nes tas, kuris jų laikėsi, išgyventi negalėjo. Prie vartų visus apieškodavo?

Nebūtinai, bet labai dažnai. Viskas priklausė nuo to, kas budėjo prie vartų - vokietis ar lietuvis policininkas. Blogiausi buvo vokiečiai, o su lietuviais buvo lengviau, nes jie buvo lengviau paperkami. To žydai išmoko per amžius: paperkami žmonės naudingesni, nes jų pagalbą galima nusipirkti ir taip ne tik išgyventi, bet ir ko nors gauti. Vienas didžiausių getų žmonių rūpesčių buvo, kur rasti maisto. Vokiečiai bandė kontroliuoti, kiek valgo žydai, nustatydavo davinius. Štai jų nustatyti savaitiniai daviniai Lietuvoje 1942 metų rugpjūtį: Žydam s darbininkam s Kaune priklausė: 1 4 0 0 gram ų duonos, 250 gramų mėsos, 100 gramų riebalų, 0 gramų sūrio, 75 gram ai maisto surogatų, 0 gramų cukraus, 0 gramų marmelado. Nedirbantiem s žydam s Kaune priklausė: 700gramų duonos, 125 gram ai mėsos, 75gram ai maisto surogatų, ir nieko daugiau.* Siekiant neleisti darbininkams maistu dalytis su nedirbančiaisiais šeimos nariais, maistas daugiausia buvo dalijamas darbo vietose. Kas buvo atsakingas už šių maisto davinių pristatymą žydams?

Lietuvos miestų administracijos, kurios tai darė per kooperatyvus „Lietūkis“, „Rūta“, „Maistprekyba“, „Pieno centras“ ir „Sodyba“. *

Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, t. 2, p. 1067.

187

KAIP TAI ĮVYKO?

Getus retai pasiekdavo visi nustatyti daviniai. Geto Žydų tarybos maisto departamentas gaudavo maistą ir jį dalydavo pagal duo­ nos korteles. Darbe buvo galima truputį užsidirbti maistui. Jei žy­ das dirbo vokiečių įmonei, dalis jo atlyginimo ėjo tiesiai vokiečių administracijai. Žydams buvo draudžiama pirkti už geto ribų, tad jie turėjo kliautis tik kooperatyvų noru ir galimybėmis pristatyti jiems maisto produktų. Štai vienas pavyzdys, kaip viskas veikė. 1941 metų spalio pra­ džioje Vilniaus geto maisto departamentas tiesiogiai kreipėsi į „So­ dybą“: „Prašome atvežti tuos nedidelius daržovių davinius, kurie leidžiami žydams.“ Tuo metu Didžiajame gete gyveno 23 000 žy­ dų. Taryba paprašė 4 600 kg daržovių per dieną, arba 138 tonų per mėnesį. „Sodyba“ vokiečiams pasakė: „Negalime pristatyti užsa­ kyto kiekio daržovių, nes negauname pakankamai iš lietuvių vals­ tiečių“, ir paklausė: „Kiek mažiausiai galime pristatyti?“ Tai yra koks leistinas minimumas. Spalio 16 dieną už getus atsakingas vo­ kiečių civilinės administracijos atstovas Mureris atrašė: „Žydams vežkite daržovių tik tada, jei turite atliekamų.“ Vėl tas pats argu­ mentas kaip 1941 metų liepą-rugpjūtį provincijoje, kai buvo nu­ spręsta likviduoti visus provincijos getų žydus: žydams neužten­ ka maisto! Lietuvių administracija nepajėgė net pristatyti vokie­ čių užsakyto kiekio bulvių ar pupų, tad žydams maisto produktų tekdavo tik tuo atveju, jei jų likdavo. Tikrai - žydams visai nebuvo leidžiama gauti kiaušinių, cukraus ar pie­ no? O kokios mėsos jiems buvo galima gauti?

Jokių kiaušinių, pieno ar cukraus. Retsykiais buvo atvežama šiek tiek arklienos. Kauno getas buvo Vilijampolėje, arti laukų, tad iki 1942 metų pabaigos geto gyventojams buvo leidžiama laikyti šešias karves, bet netrukus vokiečiai atėmė ir šį paskutinį pieno šaltinį.

188

GYVENIMAS GETUOSE: BADAS, POEZIJA, MIRTIS

Kauno žydai vertė tuščias vietas gete daržais ir augino bulves. Petras Buragas, Vilniaus geto tarpininkas lietuvis, žinojo, kad gete trūksta maisto. į visus Žydų tarybos skundus jis atsakydavo maždaug taip: „Net arijai gyventojai negauna pakankamai, tai ko skundžiasi žydai?“ Jo teigimu, maisto atžvilgiu padėtis Vilniaus ge­ te buvo palyginti normali. Kodėl vokiečių ar lietuvių administracija nepalengvino padėties - nelei­ do žydams patiems jsigyti maisto už geto ribų?

Vokiečiai kuo labiau ribojo žydams maistą, nes jei jo nepakako, tai buvo įrodymas, kad yra žydų „perteklius“ ir reikia likviduoti tą jų dalį, kuri nori valgyti, bet negali dirbti. 1941 metų spalio pa­ baigoje Kauno gete įvyko „didžioji akcija“ - 10 000 „perteklinių“ žydų buvo nuvaryti į Devintąjį fortą ir sušaudyti. Kam leista pa­ silikti? Tik „naudingiems“ žydams ir jų šeimoms, po keturis žmo­ nes: vyras, žmona ir du vaikai. Kas atsitikdavo, jei sargybinis prie vartų pastebėdavo, kad žm ogus neša j getą maisto kontrabandą?

Tai priklausė nuo to, kas budėjo prie vartų. Je i žydus apieško­ davo žydų policija, jie kontrabandininkus siųsdavo į geto kalėji­ mą dienai ar savaitei. Lietuviai sargybiniai kontrabandą pasiim­ davo - vokiečiai jiems leido tai daryti, kad sustiprintųjų moty­ vaciją. Patys vokiečiai elgėsi įvairiai: kartais atsipalaiduodavo ir kelias savaites nerengdavo kratų, o kartais smurtaudavo ir žudy­ davo kontrabandininkus. Kas nešė daugiausia kontrabandos? Geto vaikai?

Ne. Daugiausia kontrabandos gabeno Žydų taryba ir policija. Apie 40 procentų maisto getą pasiekdavo būtent per juos. Jie gabendavo

189

KAIP TAI ĮVYKO?

dideliais kiekiais, net sunkvežimiais veždavo. Kai kuriuos iš šių „oficialių“ kontrabandininkų vokiečiai pagaudavo ir griežtai nu­ bausdavo, net nužudydavo. Vietoj šių atsirasdavo naujų. Kita tikrai svarbi kontrabandininkų grupė buvo vaikai ir paaugliai, fdomu, kad kontrabandą gabeno ir kaminkrėčiai. Ypač Vilniuje, kur getas bu­ vo senamiestyje. Jie laipiojo stogais nešdamiesi kibirus dvigubais dugnais: apatinės kibirų dalys buvo skirtos maistui. O koks likimas laukė tų, kurie buvo vieniši ir skurdo, negalėjo įsigyti kontrabandos?

Skurstantiesiems, kurių vis daugėjo, Žydų taryba organizavo labda­ ringą maitinimą. 1942 metų vasarą tik 20 procentų valgyklos lanky­ tojų galėjo sumokėti už maistą. Kauno įmonėms, kur dirbo žydai, vokiečiai liepė organizuoti karštus pietus darbininkams, kad šie liktų darbe, užuot bandę bėgti maisto ieškoti. Tokių įmonių Kaune buvo 40, ir už pietus darbdaviai pasilikdavo dalį žydų atlyginimo. Ar gete buvo elektra?

Elektra gete buvo ribojama - tiekiama tik kelias valandas per die­ ną. Nuo 6.30 iki 10.30 rytais ir nuo 16.50 iki 21.00 vakarais jos ne­ būdavo. Tai yra jos nebuvo būtent tuo metu, kai žmonėms reikė­ davo ruošti pusryčius ar vakarienę. Net geto ligoninėje nebuvo elektros. Gete buvo labai tamsu, reikėjo žvakių ir malkų maistui virti ir namams šildyti. Tačiau malkų nebuvo, tad žmonėms rei­ kėjo saugoti medines namų duris ir langines, kad kas nors jų ne­ pavogtų. Tik 1942 metais vokiečiai leido geto gyventojams eiti į mišką parsinešti malkų, jos buvo laikomos lauke ir naudojamos maistui ruošti bei patalpoms šildyti. 1941-1942 metų žiema buvo itin šalta. Visos Europos žydai buvo priversti atiduoti savo kailinius ir kitus šiltus drabužius vokiečių kariuomenei Sovietų Sąjungoje.

190

GYVENIMAS GETUOSE: BADAS. POEZIJA. MIRTIS

Ar buvo getuose žmonių, kurie būtų mirę iš bado ar sušalę?

1941 metų spalį buvo baigtos didžiosios getų „selekcijos“, po jų apie metus buvo palyginti ramu. Mirštamumas getuose buvo tris ketu­ ris kartus didesnis nei taikos metais. Vis dėlto Lietuvoje, kitaip nei Varšuvos gete, gatvėse nebuvo matyti badu mirštančių žmonių. Lietuvos getuose padėtis buvo kur kas geresnė nei karo belaisvių stovyklose, nes jie buvo palyginti atviri. Kai žydus specialistus iš Kauno geto nuvežė į Aleksoto karo belaisvių stovyklą taisyti pirčių, jie tą vietą praminė Dantės pragaru, nes kasryt matydavo naujas krūvas lavonų, kurių nebuvo galima palaidoti dėl įšalusios žemės. Kas buvo daroma su gete mirusiais žmonėmis?

Juos laidodavo žydų kapinėse. Tai buvo leidžiama. Beje, ir kars­ tai naudoti kontrabandai! Pats poetas Abraomas Suckeveris slė­ pėsi karste per 1941 metų vasaros gaudynes. Nepakalbėjome apie getų slėptuves - m a lin ą s. Kada jos buvo įrengtos?

1941 metų vasarą ir rudenį, kai žydai bandė pasislėpti nuo gaudy­ nių. Vėliau meilinos tapo nebe tokios svarbios, tad dalis šeimų jose tiesiog apsigyveno, įvedė elektrą, pastatė virykles, lovas ir stalus. 1943-1944 metais, kai žydai sužinojo, kad artėja geto pabai­ ga ir jų laukia trėmimas arba mirtis, meilinos vėl tapo svarbios. Jų įrengimas virto tikru verslu, buvo to reikalo specialistų. Kad bū­ tų galima giliai įsikasti ir paversti m aliną gyvenama erdve, žemė turėjo būti tinkama. Šiaulių gete, pavyzdžiui, požeminių m alinu nebuvo, nes dirva buvo pernelyg įmirkusi! Dalis m alinu buvo dideli kambariai po žeme, net 6 metrų gy­ lyje. Kitos m olinos buvo įrengiamos palėpėse po stogais su labai mažais langeliais. Didžiausia problema buvo ta, kad buvo labai sunku slėpti vaikus, nes mažo vaiko nepriversi tylėti.

191

KAIP TAI ĮVYKO?

Kur žydai dirbo?

Kaip sakiau, galimybė dirbti buvo lygi galimybei gyventi. Ne vien dėl to, kad darbininkai gaudavo nedidelę algą ir duonos kortelę, bet ir dėl to, kad jie galėjo išeiti iš geto į miestą. Taigi dėl darbo vietų buvo žiauri konkurencija. Nes buvo svarbu, kur pateksi, ten, kur dirbsi po stogu ir liksi sausas, ar ten, kur nebus vokiečių ir galbūt net bus maisto. O gal lauke, pavyzdžiui, oro uoste, bai­ siomis sąlygomis su smurtaujančiais vokiečiais prižiūrėtojais? Tie, kurie dirbo miškuose ar durpių kasyklose, praleisdavo kitapus ge­ to kaskart po dvi tris savaites. Taigi buvo rimtų skirtumų. Geto vi­ duje buvo šiek tiek darbo staliams ir siuvėjams. Žydų tarybos pa­ sirūpindavo, kad į getą būtų pristatyta siuvimo mašinų, tinkamų tekstilei siūti. Įgudę žydai net gamino žaislus, kuriuos parduoda­ vo vokiečiams. Frankfurte 1943 metais buvo galima išvysti Kalė­ dų žaisliukų, pagamintų Kauno gete. Kas sprendė, kur ką siųsti j darbą?

Žydų tarybų darbo departamentai. Žinoma, buvo žmonių, kurie ar­ šiai ginčydavosi su šiais departamentais ir nesutikdavo su jų spren­ dimais. Buvo gausybė skundų! Šiems konfliktams spręsti net bu­ vo Įsteigti getų teismai. Ar vokiečiai ir lietuviai būtų galėję pasinaudoti žydų gydytojų ar slaugių pagalba, jei būtų labai prireikę?

Ne, žydams buvo leidžiama gydyti tik žydus. Buvo kelios išimtys, bet įprastai medikai turėjo likti gete. Vokiečiams atrodė, kad ge­ tuose per daug gydytojų, todėl jie juos be skrupulų žudė. Gydyto­ jai dirbo getų ligoninėse ir rūpinosi, kad nepasklistų ligos. Bet koks susirgimo požymis kėlė gete paniką, nes visi žinojo, kad 1941 me­ tų spalio 4 dieną Kauno mažajame gete buvo sudeginta ligoninė.

192

GYVENIMAS GETUOSE: BADAS, POEZIJA, MIRTIS

Ligoninė?!

Sudegino ligoninę su visais žmonėmis - pacientais, slaugėmis ir gydytojais! Bandančiuosius bėgti šaudė. Ten buvo 60 darbuoto­ jų ir keli šimtai pacientų. Žinoma, getuose pasitaikydavo ligų, pa­ vyzdžiui, šiltinė, bet tik keli atvejai, ir tuos pacientus slėpdavo li­ goninėse, kad liga nepasklistų. Tai pavyko - vokiečiai apie tuos atvejus nesužinojo. O kas atsitikdavo nėščiosioms? Kūdikiams?

Vokiečiai diskutavo, gal verta sterilizuoti visus dar likusius gyvus vyresnius nei 14 metų vyriškosios lyties Lietuvos žydus. Tai or­ ganizuoti turėjo būti paprasta - pavyzdžiui, Kauno gete dar bu­ vo daugiau kaip 100 gydytojų, kurie galėjo atlikti šią procedū­ rą prižiūrimi kelių vokiečių daktarų. Tačiau vietoje priverstinės sterilizacijos 1942 metų vasarą buvo griežtai uždrausta žydėms pastoti. Gimdyti jos neturėjo teisės. Čia vėl reikėtų pabrėžti kolektyvinės atsakomybės baimę. Bausdavo ne tik pačią pagimdžiusią moterį, bet ir kitus - mo­ ters šeimą, su moterimi vienuose namuose gyvenančius žmo­ nes, net gydytojus. Yra dokumentuotas gydytojų ir Žydų tary­ bos ginčas: ką medikams daryti tokiu atveju, jei moteris vis dėl­ to ryžtasi gimdyti? O jei buvo jau per vėlu atlikti abortą? Jei nėštumas jau pasiekė septintą ar devintą mėnesį? Ką turėjo daryti gydytojas, gimus vaikui?

Buvo atvejų, kai moterys pasislėpė, pagimdė ir išliko kartu su nauja­ gimiais. Dalis šių išgyveno metus ar pusantrų, bet per 1943-1944 me­ tais getuose vykusias „vaikų akcijas“ buvo atimti ir nužudyti. Bu­ vo gydytojų, kurie bendruomenės labui iškart paimdavo naujagi­ mį iš motinos ir numarindavo. Tačiau ar kas galėtų juos pasmerkti?

193

KAIP TAI ĮVYKO?

Žydų poeto Abraomo Suckeverio kūdikį numarino - nunuodijo vos gimu­ sį Vilniaus geto ligoninėje. Apie tai Suckeveris parašė labai liūdną eilėraštį „Kapo vaikas". Dabar noriu užduoti Jums sunkų klausimą. Jei 1941 metų spalio pabaigoje iš Kauno geto buvo išvežti ir nužudyti 10 000 žmonių, tai visi likusieji gete, matyt, buvo išsigandę ir liūdni, bet, kita vertus, jie gavo daugiau erdvės, daugiau drabužių, gal net viryklę tik savo šeimai?

Žydų tarybai labai rūpėjo gyventojų elgesys ir moralė. Geto poli­ cija spalio 29 dieną areštavo „deportuotųjų“ turtą, užrakino bu­ tus ir griežčiausiai uždraudė imti paliktą maistą, malkas, drabu­ žius, baldus ir kitus daiktus. Buvo įsteigtas „deportuotųjų turto likvidacijos komitetas“. Žydų gestapo brigada, kurios užduotis buvo dirbti tik Gesta­ po reikmėms, turėjo rūšiuoti nužudytųjų drabužius. Turtą ketinta perduoti artimiesiems arba skurstantiesiems. Išgyvenusieji liudi­ jo , kad moralinio išbandymo daugelis neatlaikė. Noras gauti nie­ kam nebepriklausančio turto ar net gobšumas buvo pernelyg stip­ rūs. Geto teismas, įsteigtas kiek vėliau, nagrinėjo daug tokių bylų. Žmonės pasiimdavo aukų daiktų, kuriuos vėliau norėdavo atgauti šių artimieji. Žydų tarybos nariai buvo smarkiai kritikuojami dėl to, kad jie patys pasiimdavo daiktų prieš jų inventorizaciją. Soci­ alinis departamentas parduodavo drabužius nepasiturintiems ir tiems, kurie dirbo oro uoste. Ką gete toliau darė vokiečiai, nužudę dalį geto žydų?

Mažino geto teritoriją. Visų miestų - Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getai buvo perpildyti beveik visą laiką. Kauno mažojo geto plo­ tas, atlaisvintas po likvidacijos, naudotas evakuotų SSRS piliečių šeimoms izoliuoti. Kokios buvo getų gyventojų viltys?

194

GYVENIMAS GETUOSE: BADAS, POEZIJA. MIRTIS

Jie paprasčiausiai vylėsi išgyventi kartu su šeimomis. Kaip? Vie­ nintelė jų viltis buvo ta, kad Raudonoji armija vėl užims Lietuvos teritoriją irjuos išlaisvins. Žydai kaip įmanydami sekė žinias. Kai 1941 metų gruodį per radiją buvo pranešta, kad Raudonoji armija sėkmingai kontratakuoja vokiečių IVermachtą, suruseno viltis bū­ ti išlaisvintiems ne vėliau kaip 1942 metų pavasarį. O gal Vokietija žlugs ir panorės nuversti nacius? Kodėl gi ne? O gal atsiras antras frontas, kur sąjungininkai puls vokiečius iš šiaurės ir pietų, rytų ir vakarų. Tuo pat metu žydai suprato, kad gyvi yra paliekami dėl vienintelės priežasties: vokiečiams jie reikalingi kaip darbo jėga. Žydų dienoraščiuose randame visada tokią pat formuluotę: jie laukią stebuklo ir bandą kaip nors išgyventi, kol stebuklas juos iš­ gelbėsiąs. Vyraujanti geto žydų - ir administracijos, ir paprastų gyventojų - strategija buvo laimėti kuo daugiau laiko ir išsaugo­ ti kuo daugiau gyvybių.

195

PASIRINKIMAS BE PASIRINKIMO

Metas aptarti prieštaringą getų Žydų tarybų ir žydų policijos vaidmenį. Kai kurie teigia, esą žydų policininkai getuose buvę ne ką geresni nei na­ ciai ar lietuviai žudikai. Štai Jakovas Gensas iki 1942-ųjų liepos vadova­ vo Vilniaus geto policijai, o vėliau - Žydų tarybai. Jis asmeniškai atrinki­ nėjo, kas gyvens, o kas keliaus j Panerius.

Po karo vyravo toks naratyvas, kad buvo bloga Žydų taryba, bloga žydų policija ir geri žydų sukilėliai. Juodas ir baltas vaizdas - blo­ gieji prieš geruosius. Spręsdami, kas getuose buvo gerieji, žmonės pirmiausia klausė: ar šie asmenys palaikė ginkluotą pasipriešinimą? Aš neskirstyčiau getuose gyvenusiųjų į kolaborantus išdavikus ir sukilėlius, verčiau remčiausi puikaus istoriko Lawrence’o L. Langerio pastebėjimu. Peržiūrėjęs šimtus koncentracijos ir mirties sto­ vyklas išgyvenusiųjų liudijimų vaizdo įrašų, jis priėjo išvadą, kad šių stovyklų situacijai negalima taikyti „normalių“ moralinių katego­ rijų ar įprastų vertybių. Šių žmonių padėtis buvo itin paradoksali, nes jie nuolat turėjo rinktis neturėdami pasirinkimo - tokia situa­ cija vadinama pasirinkimu be pasirinkimo (angį. choiceless choice). Ką tai reiškia?

Tai nereiškia, kad jie nieko negalėjo daryti, - tai reiškia, kad nors ir ką jie būtų darę, vis tiek tai būtų lėmę jiems mirtį. Šiandien

196

PASIRINKIMAS BE PASIRINKIMO

galime spekuliuoti, kokia gi būtų buvusi geriausia strategija žy­ dams išgyventi nacių okupaciją Lietuvoje. Dabar, kai žinome, kas vyko, tenka atsakyti: tokia strategija neegzistavo. Iš pradžių dalis žydų galbūt turėjo šansų pabėgti, pasislėpti ar panašiai. Bet ne­ trukus spąstai užsitrenkė. Užsitrenkė, nes vietiniai bendradarbia­ vo su vokiečiais. Kad ir ką būtų rinkęsi žydai, to pasirinkimo kai­ na būtų buvusi per didelė. Tarkim, žydai būtų nusprendę besąlygiškai bendradarbiauti su vokiečiais ir lietuviais. Kaip tai būtų paveikę jų likimą? Baigtis bū­ tų buvusi tokia pat. Lietuvos žydai galėjo surengti ginkluotą suki­ limą. Koks būtų buvęs poveikis? Visus juos būtų išžudę. Jie galėjo pabandyti bėgti. Daug kas ir bėgo, grupėmis ar po vieną. Dauguma žuvo bėgdami, kiti grįžo į getus. Už getų ribų išgyventi buvo labai sunku dėl šalčio, dėl prieglobsčio ir maisto stygiaus ir dėl vietos gyventojų priešiškumo. Išsigelbėjo ar buvo išgelbėti tik nedaugelis. Geto gyventojus palaikė tik stebuklo viltis. Ar terminas „pasirinkimas be pasirinkimo" tinka ir Žydų taryboms bei policijai?

Taip. Pažvelkime į atskiras Lietuvoje veikusias Žydų tarybas. Jos elgėsi palyginti skirtingai, tačiau baigtis buvo vienoda: visų miestų getų gyventojai žydai buvo išžudyti. Kai 1941 metų rugsėjį Paneriuose buvo šaudomi per pirmąją „selekciją“ Vilniaus gete myriop pasmerkti žydai, šaudymo metu bent keturi jaunuoliai pabėgo ir grįžo į getą, kur papasakojo apie žudynes Žydų tarybos nariams ir geto ligoninės gydytojams. Tiek vieni, tiek kiti nusprendė nieko nesakyti geto gyventojams, kad išvengtų pa­ nikos. Žinoma, pasklido gandų, bet daugelis vis dėlto jais netikėjo. Kodėl?

Nes žinia apie įvykius Paneriuose būtų atėmusi viltį.

197

KAIP TAI ĮVYKO?

Pakalbėkime plačiau apie Vilniaus geto žydų tarybos vadovą Jakovą Gensą.

Jis buvo sionistas, buvęs kareivis, nedvejojęs įsakydavo pakar­ ti tuos, kurie pažeisdavo geto įstatymus. Jei vokiečiai nurodyda­ vo Gensui atiduoti nužudyti 1000 žmonių, jis derėdavosi, kol numušdavo reikalavimą iki 600, o galų gale atiduodavo tik 450. Taip jis pasielgė Ašmenos gete 1943 metais: su žydų policijos pagalba atrinko žūti 450, o ne 1 000 žmonių. Savo pasirinkimą jis gynė prieš žydų inteligentiją Vilniaus gete. Jis sakė: „Taip, mano ran­ kos kruvinos. Bet aš veikiu dėl žydų tautos ateities. Kaina per di­ delė, bet aš ją moku.“ Kauno žydų tarybos pirmininkas buvo dr. Elchananas Elkesas - liberalas, elito atstovas, gerbiamas daugelio lietuvių ir vo­ kiečių, itin moralus asmuo. 1941 metų spalį vokiečiai liepė jo va­ dovaujamai Žydų tarybai mobilizuoti žmones didžiajai selekcijai Demokratų aikštėje - 10 000 žmonių turėjo būti sušaudyti D e­ vintajame forte. Elkesas ir taryba neperspėjo geto gyventojų nei­ ti į aikštę. Jiems atrodė, kad dauguma gete buvusių žydų neišven­ giamai bus sušaudyti. Teigdami, esą Žydų policija taip pat yra dalyvavusi Holokauste, žmonės pamiršta pagrindinį skirtumą: lietuviai policininkai ir ba­ talionų nariai turėjo pasirinkimą. Žydų pasirinkimas buvo be pa­ sirinkimo. Nebuvo jokio būdo ar galimybės vokiečių okupacijos sąlygomis žydams išlikti ir moraliems, ir gyviems. Vokiečiai įstū­ mė žydus į tokią gyvybės ir mirties situaciją, kur buvo neįmano­ ma aiškiai atskirti gėrį nuo blogio. Bet kokio pasirinkimo kaina buvo per didelė - arba aukojai moralę, arba mokėjai gyvybe. Ta­ vo suvalgytas duonos kąsnis reiškė alkį ar net badą kitam žmogui. Reikėjo dirbti, kad išgyventum, bet tavo darbas padėjo vokie­ čiams - priešams. Bendradarbiauti su vokiečiais ir lietuviais ar atsisakyti? Pastarasis pasirinkimas būtų tik pagreitinęs tavo mirtį.

198

PASIRINKIMAS BE PASIRINKIMO

Organizuoti pogrindinį pasipriešinimą ar rūpintis tik savimi ir sa­ vo šeima? Kas buvo drąsiau - atvirai kovoti ar, užuot kovojus, rū­ pintis silpnais geto gyventojais? Ar girdėjote apie lenkų rašytoją, gydytoją ir mokytoją Januszą Korczaką? Taip. Korczakas nukeliavo j mirties stovyklą kartu su paties Įsteigtų naš­ laičių namų vaikais. Naciai jam siūlė laisvę, bet jis atsisakė.

O apie Šiaulių žydų tarybos narius, pasisiūliusius važiuoti su vai­ kais j Aušvicą, ar girdėjote - apie Berlą Kartūną ir Aharoną Kacą? Tai, ką jie padarė, reikalavo daugiau drąsos nei nužudyti vokietį. Jei kaltiname Žydų tarybą ar policiją, kad bendradarbiavo su priešais, turime apkaltinti visus, kurie gyveno okupuoti vokiečių ir vienu ar kitu būdu su jais bendradarbiavo. Visus. Kaltindami žy­ dus, kaltiname silpniausiuosius. Kodėl buvo tiek mažai bandymų pasipriešinti? Skaičiau liudijimus, kaip 10 000 žydų iš Kauno geto varė j Devintąjį fortą. Jie ėjo kelis kilometrus grupėmis po 400, ir kiekvieną grupę saugojo tik aštuoni ginkluoti 1-ojo PPT bataliono kareiviai. Žydai galėjo užpulti palydą, galėjo pabėgti, bet jie to nedarė, ėjo romiai kaip avių banda j skerdyklą.

Netikėčiau tuo - tai po karo išgalvota istorija. Žudynių vietose žy­ dai neretai užpuldavo ir vokiečius, ir lietuvius žudikus. Žagarėje, kol buvo rengiama sušaudymo operacija, 150 žydų užpuolė žudi­ kus. Visus tuos žydus nušovė iš karto, pagrindinėje miesto aikš­ tėje. Buvo daug bandymų pabėgti, bet tie bandymai ir veiksmai, ypač provincijoje, buvo individualūs. Čia galime palyginti žydus su kita aukų grupe - sovietiniais karo belaisviais. Tai buvo kareiviai! Kareiviai! Kodėl jie nekovojo su vokiečiais? Juos laikė dešimtyse karo belaisvių stovyklų Lietuvoje. Kodėl jie nesusivienijo? Jiems nereikėjo rūpintis šeimomis, vaikais ir seneliais.

199

KAIP TAI ĮVYKO?

Baisu ir neteisinga kaltinti aukas dėl to, kad jos nukentėjo. To­ kia pat logika naudojasi ir patys kaltininkai: „Ne visa kaltė tenka man, ju k žydai galėjo pabėgti. Kaltinkite ne mane, o juos!“ Vis dėlto kokia strategija ir taktika buvo veiksmingiausios žmonėms sten­ giantis išgyventi Holokaustą?

Atsakymas toks: tik atsitiktinumas, tik sėkmė. Sutapimas, nenuma­ tyta įvykių seka leido kai kuriems žmonėms išgyventi. Žydų liki­ mas priklausė ne nuo jų pačių, o nuo vokiečių interesų ar spren­ dimų tuo metu, nuo vokiečių, su kuriais bendradarbiavo lietuviai. Žydai buvo tik aukos, net jeigu jie ir atliko tam tikrą vaidmenį. Jie neturėjo visiškai jokios galios. Net tie žydai, kurie bendradarbia­ vo su Gestapo Kauno ir Vilniaus getuose, galų gale buvo nužudyti. Žydai galėjo išgyventi tik ne žydų padedami. Turėtume galvo­ ti ne apie žydų policijos kaltę, o apie lietuvių visuomenės atsako­ mybę, apie miestų, kuriuose buvo getai, gyventojus. Tai kur kas platesnis klausimas. 50 000 žydų dvejus su puse metų gyveno getuose. Vien Vilniuje buvo 15 000-20 000 žydų. Kodėl mes nekalbame apie tame pa­ čiame mieste gyvenusius 150 000 kitų tautybių žmonių? Tai bu­ vo lietuviai ir lenkai, dauguma lenkų. Taip pat buvo Kaune, Šiau­ liuose, kur gyveno daugiausia lietuviai. Ką jie mąstė apie getus, apie juose gyvenančius žmones? Getų likimai priklausė nuo vokie­ čių, lietuvių, lenkų, o ne nuo pačių žydų. Taip, apie vokiečius šiuo laikotarpiu mes šį bei tą žinome, o apie lietuvius - beveik nieko. Kodėl nežinome? Mūsų knyga išeis Lietuvoje, ir aš noriu, kad ši­ tas klausimas joje būtų. Ne kaltinimas, o tiesiog atviras klausimas.

200

ATSITIKTINĖ EUROPOS ŽYDŲ ŽŪTIS

Kai pradėjome rašyti šią knygą, paklausiau Jūsų apie Lietuvos preziden­ to Valdo Adamkaus tėvą. Prisimenate?

Aš jums tada pasakiau, kad penkiais traukiniais j Kauną buvo at­ vežta žydų iš Vokietijos ir Austrijos. Kiekviename traukinyje maždaug po 1 000. Dabar išsamiau aptarkime šias aukas, žuvu­ sias Kauno devintajame forte. Vidurio Europos žydų istorija skiriasi nuo žydų istorijos Lie­ tuvoje, Ukrainoje ar Lenkijoje. Ar žinote, kada Vokietijos žydus pradėjo ženklinti geltona žvaigžde? Spėkite. Bijau spėti, nes tikrai suklysiu. 1939-aisiais?

Ne. Tik 1941 metų rugsėjį. Taip vėlai!

Naciai aiškiai skyrė Vidurio ir Rytų Europos žydus. Rytų Euro­ pos žydai jiems atrodė kur kas pavojingesni. Užėmę Lenkiją, vo­ kiečiai iškart pradėjo žydus žymėti tam tikrais ženklais: geltona žvaigžde, baltu raiščiu su žvaigžde ar dar kuo. Taip pat jie elgė­ si ir 1941 metų vasarą okupuotose Sovietų Sąjungos teritorijose. Kodėl su Vokietijos žydais buvo elgiamasi kitaip?

201

KAIP TAI ĮVYKO?

Naciai žinojo, kad Vokietijoje yra gausybė asimiliavusių žydų, glau­ džiai susijusių su ne žydų kilmės vokiečiais. Dar buvo mišrių šei­ mų, vadinamųjų M ischlinge, kur vienas iš tėvų buvo žydas, o ki­ tas - vokietis. Tokių pusiau žydų, pusiau vokiečių buvo daugybė tūkstančių. Pradėję skirti ir ženklinti Vokietijos žydus, naciai būtų susidūrę su apibrėžimo problema - kas priskirtina šiai kategorijai? Tai buvo visiškai pilka zona. Tikėtina, kad būtų pasipiktinę daugelis vokiečių, artimais santykiais susijusių su žydais, pavyzdžiui, gimi­ nystės ryšiais. Rasistų nacių požiūriu, dalis šių žmonių kraujo buvo „gera“, todėl juos reikėjo palikti savo pusėje. Kaip pamenate iš pir­ mųjų mūsų pokalbių, vokiečių vadovybė norėjo stabilaus užnuga­ rio ir nepalaužiamo vokiečių tautos palaikymo. Todėl M ischlinge nebuvo deportuojami ar žudomi iki 1945 metų pavasario. Pavyzdžiui, kai 1938 metų pabaigoje prasidėjo pogromai, nacių vadovybė svarstė galimybę steigti getus Vokietijos žydams. Heydrichas atsisakė tai daryti, sakydamas, kad taip valstybėje kris nuotai­ kos, gyventojai bus nepatenkinti. Jo nuomone, Vokietijos žydus lais­ vus miestuose kontroliuoti buvo paprasčiau nei įkalintus getuose. Reikia prisiminti, kad naciai žydus laikė „pasaulio žydijos“ da­ limi, jiems atrodė, jog visi pasaulio žydai yra susiję. Hitleris manė, kad ir Josifą Staliną, Winstoną Churchillį bei Frankliną Rooseveltą sieja žydai, todėl visi šie valstybių vadovai esą vokiečių priešai. Hitleris buvo įsitikinęs, kad Rooseveltas nekariaus su Vokietija, jei tik ši nelies ten gyvenančių žydų. Bet juk 1938 metų lapkritį Vokietijoje buvo pogrom ų naktis - „Krišto­ lo naktis"...

Taip. Be to, Vokietijoje tuo metu buvo diskriminacijos, segrega­ cijos ir priverstinės emigracijos politika, tačiau sistemingų žydų žudynių Vidurio ir Vakarų Europoje nebuvo iki pat 1942 metų.

202

ATSITIKTINĖ EUROPOS ŽYDŲ ŽŪTIS

Tai kodėl gi 1941 metų lapkritį j Kauną atvežė Vokietijos ir Austrijos žy­ dus? Dėl ko?

1941 metų spalio-gruodžio mėnesiais daugiau kaip 40 000 žydų iš Austrijos, Vokietijos ir okupuotos Čekijos buvo ištremti į Lodzę, Rygą, Minską ir Kauną. 42 deportacijos traukiniai, kiekviename po 1000 žmonių. Beveik 5 000 žydų iš Austrijos ir Vokietijos bu­ vo atvežti į Kauno geležinkelio stotį ir nuvaryti tiesiai į Devintąjį fortą. Visus juos nužudė 1941 metų lapkričio 25 ir 29 dienomis. Tai buvo pirmieji nacių režimo deportuoti ir nužudyti Vokietijos žydai. } Lodzę, Rygą ir Minską ištremtų žydų dar nenužudė. Kai jie atvyko, tūkstančiai vietos žydų jau buvo išvežti iš getų ir nužudy­ ti, kad getuose atsirastų vietos gyventi Vidurio Europos žydams. Rygoje lapkričio pabaigoje buvo nužudyti 25 000 vietos žydų, nes iš Vidurio Europos turėjo atvykti vadinamieji Europos žydų transportai. Po šios masinių žudynių operacijos Rygos gete liko tik 4 000 Latvijos žydų. Bet Kaune nieko panašaus nenutiko?

Buvo daug spekuliacijų dėl to kodėl. Aš bandžiau ištirti įvykių chronologiją ir turimus dokumentus. Nebuvo jokių išgyvenusių žmonių dokumentų, nes visi į Kauną atvežti Vidurio Europos žy­ dai buvo nužudyti. Yra tam tikrų šaltinių iš vokiečių pusės. Yra Himmlerio po­ kalbis telefonu su Heydrichu 1941 metų lapkričio 30 dienos vi­ durdienį: „Žydų transportas iš Berlyno. Nelikviduoti.“ Bet Rygos šis įsakymas laiku nepasiekė, nes tą patį rytą ten buvo sušaudyti 1000 Berlyno žydų. Gruodžio 1 dieną Himmleris Friedrichui Je ckelnui, aukščiausiajam SS ir policijos vadui, atsakingam už bu­ vusių SSRS teritorijų šiaurinę dalį, nusiuntė telegramą, kurioje pranešė esąs nepatenkintas, kad šis peržengęs nustatytas ribas.

2 03

KAIP TAI ĮVYKO?

Himmleris dar nebuvo įsakęs žudyti Vokietijos žydų, nes nacių politika tuo metu buvo kitokia. Sužinojęs, kad Rygoje buvo nužudyta 1000, o Kaune - 5 000 Vi­ durio Europos žydų, Himmleris įsakė Jeckelnui atvykti į Berly­ ną ir aptarti įvykius žodžiu. Po to susitikimo žudynių kelias savai­ tes nebebuvo, tad visiškai aišku, kad centrinė vadovybė 1941 me­ tų lapkritį nebuvo įsakiusi žudyti į Rygą, Lodzę, Minską ir Kauną deportuotų Vokietijos ir Austrijos žydų. Karlo Jagerio 1941 metų gruodžio 1 dienos ataskaitoje nurodyta, kiek žydų nužudyta skirtingose Lietuvos vietose. Tai - vienintelė Berlynui siųsta ataskaita, kurioje minima, kad 5 000 į Kauną at­ vežtų žydų buvo nužudyti. Kitoje ataskaitoje, datuotoje 1942 me­ tų sausio 5 diena, Jageris rašo, kad 5 000 žydų turėjo važiuoti į Rygą, bet buvo nusiųsti į Kauną. Jageris nemini jų žūties. Stahleckerio raporte 1942 metų vasario 1 dieną taip pat neminimi į Ry­ gą ir Kauną deportuoti ir nužudyti žydai. Taip galime suprasti, kad 6 000 Vidurio Europos žydų buvo nužudyti „per klaidą“. Regio­ no SS ir policijos vadai stengėsi to neminėti, rašydami Berlynui, išskyrus pirmąją ataskaitą gruodžio 1 dieną. Akivaizdu, kad šitos žudynės buvo regiono SS iniciatyva. Iš kur žinote, kad SS?

Trys savaitės prieš žudynes vietos vokiečių administracijai Kaune jau buvo pranešta, kad į miestą bus atvežti penki žydų „transpor­ tai“. Teisiamas po karo, Friedrichas Jeckelnas pripažino, kad buvo diskutuojama, ką su tais žydais daryti. Viena mintis buvo atskirti „naudingus“ žydus nuo „nenaudingų“. Peršasi išvada, kad Jeckelnas asmeniškai nusprendė juos visus sušaudyti. Žinome, kad prieš žu­ dynes jis nuvyko į Devintąjį fortą apžiūrėti ruošiamų duobių ir pa­ sakė Jageriui, kad reikia įvykdyti tų penkių „transportų“ likvidaciją.

204

ATSITIKTINĖ EUROPOS ŽYDŲ ŽŪTIS

Jageriui toks sprendimas abejonių nesukėlė, tad jis netikrino, ar jo vadovai Berlyne - Himmleris ir Heydrichas - tikrai taip įsa­ kė. Žudynėse, kurias vykdė lietuvių 1-asis PPT batalionas, vado­ vaujamas Kazio Šimkaus, dalyvavo ir vokiečių saugumo policija. Jūsų knygoje skaičiau žydų brigados, kurią G e sta p o vertė rūšiuoti nužudytųjų žydų daiktus, nario liudijimą. Tuos daiktus j geležinkelio stotj atvežti žydai prieš egzekuciją paliko perone. Brigada tuštino pilnus lagaminus papuošalų, kailinių, drabužių, nuostabių Vienos staltiesių. Tarp daiktų buvo ir prašymų per­ siųsti laiškus, iš to tapo aišku, kad žydai manė esą vežami dirbti. Dalis brigados narių buvo taip sukrėsti, kad kelias dienas nepajėgė kalbėti su savo šeimomis. Kada Hitleris priėmė sprendimą išnaikinti visus Europos žydus?

Kai japonai 1941 metų gruodžio 7 dieną užpuolė Perl Harborą, Hit­ leris gruodžio 11 dieną paskelbė karą Jungtinėms Amerikos Vals­ tijoms ir sušaukė partijos vadovybę į savo asmeninį butą. Goebbelso dienoraštyje skaitome: „Dėl žydų klausimo. Fiureris nutarė atlikti visišką išvalymą. Jis pranašavo žydams, kad je i šie vėl su­ kels pasaulinį karą, tai bus išnaikinti, ir tai nebuvo tušti žodžiai. Pasaulinis karas jau vyksta, tad žydų išnaikinimas turi būti neiš­ vengiama šio karo pasekmė.“* Nacių vadovybės požiūriu, prasidėjus karui su Jungtinėmis Ame­ rikos Valstijomis, karas virto pasauliniu. Naciai žydų likimą susiejo su šiuo pasauliniu karu. Nuo šiol ne tik Rytų Europos, bet ir visų vokiečiams pavaldžių teritorijų žydus reikėjo žudyti ne karui pa­ sibaigus, o dar tebevykstant. Nuo to laiko Europoje žydams nebe­ liko saugių vietų. 1942 metų sausio 20 dienos Vanzės konferenci­ ja buvo skirta ne tikriems sprendimams priimti, o veikiau skirtin­ goms įstaigoms sukoordinuoti, atsakomybei pasidalyti ir veiksmų *

Ten pat, t. 2, p. 961.

205

KAIP TAI ĮVYKO?

sekai nustatyti, nes dabar reikėjo išžudyti visus Europos žydus. Po keturių mėnesių, 1942 metų gegužę, pradėjo veikti Aušvico mir­ ties stovykla, tapusi milijono Europos žydų žūties vieta, nustel­ busia net tūkstančius nužudytų žydų kapaviečių Lietuvoje, Bal­ tarusijoje ir Ukrainoje. Žydus iš Vakarų j Lietuvą vežė žudyti net 1944 metų pavasarį. Ant Devin­ tojo forto muziejaus sienų Kaune matyti įrašų prancūzų kalba. Kas buvo tie prancūzai kaliniai, koks buvo jų likimas?

Apie žydų, į Lietuvą deportuotų iš Prancūzijos Dransi stovyklos, žūtį žinoma labai mažai. Jie į Kauną buvo atgabenti galvijams transpor­ tuoti skirtais vagonais, vadinamuoju 73-iuoju transportu, 1944 me­ tų gegužės 18 dieną. Mums žinomi visų šių 878 žmonių vardai. Iš kur?

Iš prancūzų policijos dokumentų. Dransi policija bendradarbia­ vo su vokiečiais ir pateikė jiems visų suimtų žydų sąrašą. Daugu­ ma jų buvo vyrai, 38 - paaugliai. Matyt, vokiečiai juos laikė tin­ kama darbo jėga, todėl tikėtina, kad bent dalis jų nebuvo nužudy­ ti vos atgabenti į Devintąjį fortą - jie buvo išsiųsti į priverstinio darbo stovyklas ir tik vėliau nužudyti. Vokiečiams nebūtų buvę naudos juos vežti iki pat Kauno tik dėl to, kad nužudytų. Yra tam tikrų duomenų, kad daugiau nei 250 jų atsidūrė Pravieniškių dar­ bo stovykloje. Taip pat visiškai tikėtina, kad dalis jų buvo išsiųsti į Estiją dirbti naftingųjų skalūnų telkiniuose. Yra lietuvių liudiji­ mų, kad 1944 metų liepos viduryje vokiečiams traukiantis Pravie­ niškėse dirbę Prancūzijos žydai buvo sušaudyti.* 878 aukų gimi­ nės įsteigė organizaciją, kurią pavadino „73-iasis transportas“, ir

* Ten pat, t. 2, p. 371.

206

ATSITIKTINĖ EUROPOS ŽYDŲ ŽŪTIS

ėmė aktyviai ieškoti žinių apie šių vyrų likimus, tačiau iki šiol, re­ gis, nedaug terado. Buvau Holokaustą išgyvenusio Prancūzijos žydo, tyrėjo Serge'o Klarsfeldo, paskaitoje. Jis paaiškino, kodėl tie žydai sutiko važiuoti „73-iuoju transportu" j Kauną. Jiems pasakė, esą traukinys nuvešiąs j priversti­ nio darbo stovyklą, o kita alternatyva buvo Aušvicas. Klarsfeldo tyrimų duomenimis, 22 žydai tam tikru momentu buvo išsiųsti iš Lietuvos j Štut­ hofą, o likusius sušaudė Pravieniškėse. Pabėgti pavyko tik dviem broliams.

207

PAMIRŠTOS AUKOS: SOVIETINIAI KARO BELAISVIAI

2015 metų vasarą ieškojau masinių žydų kapų netoli Vilniaus. Bene dvi valandas drauge su Efraimu Zuroffu klaidžiojome Bezdonių miške, dairy­ damiesi vietos, kur buvo nužudyti 400 žydų vyrų. Neradome jos. Tačiau radome visiškai netikėtą dalyką - nedidelį paminklą pakelės krūmuose. Mane sukrėtė užrašas: „Čia palaidota 25 000 tarybinių karo belaisvių." Niekada nebuvau girdėjusi apie tokią tragediją - tai juk kone didžiausia masinė kapavietė Lietuvoje, išskyrus Panerius ir Kauno devintąjį fortą. Tai ar ten tikrai palaidotos šios aukos, ar sovietai tai prasimanė? Kodėl? Kas jie? Ar turime apie tai kalbėti?

Taip, jūs aptikote didžiulę masinę kapavietę. Ir taip, turime kal­ bėti ir apie šias aukas. Norime, kad ši knyga skaitytojams išsamiai papasakotų apie Holokaustą Lietuvoje. Kodėl turime į pasakojimą įtraukti ne tik žydus, bet ir kitas aukas? Taip, gausiausia aukų gru­ pė Lietuvoje buvo žydai - apie 200 000, tačiau antra pagal gau­ są - sovietiniai karo belaisviai, apie 170 000. Dar buvo evakuotų civilių sovietų piliečių ir kitų. Turime kalbėti ir apie juos. Kodėl? Nes tuo pat metu vienoje vietoje buvo įvykdyta daug nusikalti­ mų. Lygindami geriau suprasime kiekvieną iš jų. Visi šie nusikal­ timai glaudžiai tarpusavyje susiję. Jau žinome, kad, pagal planą sunaikinti sovietinę vadovybę, rei­ kėjo žudyti ne tik komunistus, partijos funkcionierius, intelektualus,

208

PAMIRŠTOS AUKOS: SOVIETINIAI KARO BELAISVIAI

bet ir žydų vyrus. Šie nusikaltimai susiję tarpusavy kaip plano su­ naikinti sovietinę vadovybę dalis. Žinome, kad karo pradžioje ne­ planuota žudyti visų žydų ar visų karo belaisvių. Tokių planų pa­ prasčiausiai nebuvo. Planuota sunaikinti sovietų vadovybę ir nu­ marinti badu etninius rusus, remiantis prielaida, kad karas bus greitai laimėtas. Bet karas nevyko, kaip buvo planuota...

Taip. Kadangi nebuvo įmanoma įgyvendinti plano numarinti ba­ du 30 milijonų rusų, tapo itin svarbu taupyti išteklius, marinant badu kitas grupes. Iki 1942 metų balandžio iš viso buvo nužudyti 2 000 000 karo belaisvių. Per pirmus devynis vokiečių okupaci­ jos mėnesius Lietuvoje buvo nužudyti, mirė iš bado, dėl ligų, šal­ čio ir išsekimo beveik 170 000 sovietinių karo belaisvių. Tuo laikotarpiu, nuo 1941 metų birželio iki 1942 metų balan­ džio, šioje žmonių grupėje Lietuvoje buvo daugiausia aukų. Dau­ giau negu žydų. Ką žinome apie jų žūtį?

Yra didžiulis skirtumas tarp to, ką žinome apie žydų likimą tuo lai­ kotarpiu, ir to, ką žinome apie karo belaisvius. Apie šių kančias Lietuvoje yra atlikta labai mažai istorinių tyrimų. Vienintelė man žinoma studija šia tema nė nebuvo išleista - tai Kazio Rukšėno septintajame dešimtmetyje parengta daktaro disertacija. Jos neiš­ leido, nes joje buvo per daug faktų irji neatitiko Komunistų parti­ jos ideologijos. Egzistuoja tik keturi šio darbo egzemplioriai, vie­ nųjų Kazys Rukšėnas davė man. Tai nepaprastai svarbus darbas. Rašydamas knygą apie vokiečių okupacinę politiką Lietuvoje, neabejojau - privalau įtraukti skyrių apie karo belaisvių likimus. Kur galėjau rasti šaltinių, jei Lietuvoje jų beveik nėra? Vokietijoje

209

KAIP TAI ĮVYKO?

daug tų dokumentų buvo sunaikinta, bet ne visi. Pirmus kelis mė­ nesius vokiečiai vadovavosi politika neregistruoti sovietinių ka­ ro belaisvių, nes jie buvo laikomi nelegaliai. Nėra vardų ar sąra­ šų - vokiečiai bijojo Raudonojo Kryžiaus įsikišimo, todėl dauge­ lio belaisvių apskritai neregistravo. Pirmieji sąrašai pasirodė tik 1942 metų vasarį. Pasinaudojau 1944-1945 metų sovietų Ypatingosios komisi­ jos duomenimis. Šios komisijos užrašai ir ataskaitos yra Maskvos archyvuose. Komisijos tyrimai aprėpė visų grupių aukas. Aš pra­ dėjau nagrinėti nuo žemiausio lygio - nuo lapų, surašytų mažuo­ se Lietuvos miesteliuose ir kaimuose, kur dirbo komisijos nariai. Vien tik Lietuvoje vokiečių nusikaltimus tyrė 8 000 komisijos at­ stovų. Pradinės jų ataskaitos ir protokolai atrodo didžiąja dalimi patikimi ir labai įdomūs. Tai iki šiol nepelnytai pamirštas šaltinis. Aukštesnių pagal komisijos hierarchiją pareigūnų parengtuose api­ bendrinimuose skaičiai neretai padvigubinti. Artėjant Niurnber­ go procesams, sąjungininkai norėjo parodyti kur kas didesnį au­ kų skaičių ir tuo pagrindu reikalauti reparacijos. Kokius metodus taikė Ypatingosios komisijos nariai? Apklausdavo liudi­ ninkus? Vykdė ekshumacijas?

Ir viena, ir kita. Ir dar jie skaičiavo lavonus. Pavyzdžiui, Kaune ko­ misija net sudarė karo belaisvių kapų žemėlapius: viename kape jie rado 7 533, kitame - 9 155 lavonus. Vardai, be abejo, nenuro­ domi, bet žinome, kiek žmonių ten palaidota. Tai yra vienas iš atraminių mano tyrimo stulpų. Kitas atrami­ nis stulpas - informacija iš teismų, nes karo belaisvių žudymas, tiek sušaudant, tiek numarinant badu, buvo karo nusikaltimai, o versti karo belaisvius dirbti vokiečių karo pramonei draudė tarp­ tautinė teisė.

210

PAMIRŠTOS AUKOS: SOVIETIHIAI KARO BELAISVIAI

Ar yra аикц liudijimų?

Labai mažai, kitaip nei Holokausto atveju, - kiek žinau, yra išli­ kę nedaug dienoraščių, atsiminimų ar laiškų. Dauguma mūsų tu­ rimų liudijimų - nusikaltėlių parodymai. Kita problema yra ta, kad Stalinas ir sovietų lyderiai į nelaisvę pakliuvusius savo armi­ jos karius laikė bailiais ir išdavikais. 1941 metų rugpjūčio 16 dieną išleistas įsakymas Nr. 270 kaltino juos sulaužius priesaiką. Suimti karininkai ir politrukai turėjo būti ne tik pasmerkti, bet ir sušau­ dyti vietoje, o jų šeimos - areštuotos. Sovietinis kareivis neturė­ jo leistis priešų paimamas į nelaisvę*. Praėjo dešimtmečiai, kol Sovietų Sąjunga į nelaisvę pakliuvu­ sius savo karius pripažino aukomis, kurios yra vertos būti išgirstos. Visoje Rytų Europoje sovietų hegemonijos metais ši tema buvo neliečiama, tad susidaryti objektyvų bendrą vaizdą buvo beveik neįmanoma. Vokietijoje irgi prireikė daugybės laiko, kol visuo­ menė suvokė tragišką karo belaisvių likimą, o jų vien tik Vokieti­ jos teritorijoje buvo nužudyta apie pusę milijono. Ką Jums pavyko sužinoti apie karo belaisvių likimą Lietuvoje?

Jų istorija kur kas skurdesnė nei Holokausto, nes joje beveik nė­ ra žmonių istorijų, tik statistika. Labai svarbu pabrėžti, kad karo belaisvių likimas buvo vokie­ čių rankose. Lietuviai čia beveik nevaidino jokio vaidmens, tai bu­ vo iš esmės vokiečių istorija. Taip, lietuviai sargybiniai buvo iš tų pačių žydus šaudžiusių batalionų. Jų reikėjo dėl to, kad belaisvių buvo per daug, o vokiečių darbo jėgos - per mažai jiems suvaldyti. *

„П р и к аз Ставки Верховного Главного Командования Красной Армии за № 270, от 16 августа 1941 года“ , Россия. X X век. Документы, 1941:

в двух книгах, составители Л . Е . Решин и др., Москва: Международный фонд „Демократия“ , 1998, стр. 476-479.

211

KAIP TAI ĮVYKO?

Ir vokiečiai, ir lietuviai sargybiniai turėjo su belaisviais elgtis labai žiauriai, nes šių kiekvienoje stovykloje buvo gausybė, o sargybi­ nių - labai nedaug. Nėra jokių įrodymų, kad lietuviai sargybiniai su kaliniais būtų elgęsi kitaip nei vokiečiai. Iš kelių turimų liudijimų ir dienoraščių galime spręsti, kad Lie­ tuvos gyventojai nebuvo itin priešiški karo belaisviams. Nors tai buvo Raudonosios armijos kareiviai, duodavo jiems duonos, ci­ garečių, vandens. Karo belaisviai dirbo gatvėse, pavyzdžiui, tie­ sė kelius, jie badavo, ir žmonės jų gailėjo. Radome daug oficialių įsakymų, draudžiančių žmonėms dalyti maistą sovietiniams karo belaisviams. Lietuvė gydytoja Elena Kutorgienė, pamačiusi tuos kalinius, dienoraštyje rašė, kad karo belaisviai jau iš pat pradžių buvo akivaizdžiai išsekę: „Rusai - plikai nukirpti, jų veidai žemės spalvos, su skorbuto žymėmis, kai kurių jau sutinusios kojos ir iš­ pūsti kūnai. Tik vienąkart per dieną jie gauna labai prasto maisto.“* Kodėl belaisvių buvo tiek daug? Sakėte, kad pirmomis karo dienomis Rau­ donoji armija pasitraukė, Lietuvoje jos karių liko nedaug.

Dauguma karo belaisvių buvo sučiupti ne Lietuvos teritorijoje, o toliau į SSRS rytus bei pietus ir iš ten atvežti į vadinamąsias tran­ zito stovyklas. Vėliau jie buvo perkelti į užnugario zoną ir dar to­ liau, į tuometę Lietuvos teritoriją. Kaip perkelti - sunkvežimiais, traukiniais, pėsčiomis?

Tai jau savaime buvo košmaras. Suimti Raudonosios armijos kariai dažnai eidavo ne keliais, o tik pakelėmis. Vokiečiai bandė juos so­ dinti į traukinius ar į tiekimo sunkvežimius, grįžtančius iš fronto, bet tuščių traukinių ir sunkvežimių buvo nedaug! O karo belaisviai turė­ jo nedelsiant būti įdarbinti Vokietijos reicho ir karo veiksmų labui. *

Dieckmann, Toleikis, Zizas, Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės, p. 232.

212

PAMIRŠTOS AUKOS: SOVIETINIAI KARO BELAISVIAI

Ar tikrai dauguma šių belaisvių nebuvo tie patys Raudonosios armijos ka­ reiviai, okupavę Lietuvą 1940-1941 metais?

Ne, ne tie patys. Dauguma jų buvo į karą pašaukti jaunuoliai iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Uzbekijos. Tarp jų bu­ vo net lietuvių. Tačiau dauguma šių kareivių anksčiau nė nebuvo įkėlę kojos į Lietuvos žemę. Vokiečių politika suimtų karo belais­ vių atžvilgiu buvo tokia: kurstyti Baltijos šalių, Ukrainos ir Balta­ rusijos piliečių neapykantą Sovietų Sąjungai ir priversti juos ko­ voti už Vokietiją. Vokiečių tarnautojai važinėjo po karo belaisvių stovyklas, mėgindami rasti ir išlaisvinti žmones, norinčius stoti į Vokietijos pusę. Tuo pat metu jie ieškojo ir tų belaisvių, kuriuos būtų galima nedelsiant sušaudyti. Tai buvo pirmasis jų žudymo metodas, kiti - badas, ligos ir šaltis. Stovyklų buvo trys rūšys: dulagai (Durchgangslager) - tranzito stovyklos, oflagai (Offizierslager) - karininkams, stalagai (Stammlager) - paprastiems kareiviams. Kartais visus belaisvius paimdavo kartu ir tik vėliau išskirstydavo po stovyklas. Vokiečiai bijojo, kad sovietų karininkai organizuos pasiprie­ šinimą, ir laikydavo juos atskirai. Su karininkais belaisviais buvo elgiamasi geriau nei su kareiviais, nes karininkui nužudyti reikė­ jo leidimo iš Berlyno. Iš pradžių Lietuvos teritorijoje buvo visų trijų rūšių stovyklos, bet vėliau dulagai buvo perkelti toliau į rytus. Lietuvoje liko tik oflagai ir stalagai: Stalag 336 - Kaune, Stalag 344 - Vilniuje, Stalag343 - Alytuje, Stalag361 - Šiauliuose. Visoms belaisvių sto­ vykloms vadovavo vokiečiai. Lietuvių saugumo policija ir batali­ onai saugojo kalinius stovyklose ir transportavimo metu. Kokių kategorijų sovietiniai belaisviai turėjo būti sušaudomi nedelsiant? Karininkai?

213

KAIP TAI ĮVYKO?

Politinė sovietų kariuomenės vadovybė. Vokiečiai ieškojo komi­ sarų, vadinamųjų politrukų, taip pat komunistų ir sovietų funkci­ onierių. Jau 1941 metų birželio 6 dieną buvo duotas įsakymas su­ šaudyti visus suimtus Raudonosios armijos komisarus. Žinoma, visus žydų kilmės karo belaisvius irgi reikėjo sušaudyti. Kitas įsa­ kymas, datuotas birželio 28 diena, nurodo žudyti visus žydų kil­ mės stovyklų kalinius. Visus. Tuo metu už stovyklų ribų jau bu­ vo žudomi žydų vyrai. Kaip buvo galima atpažinti žydus tarp karo belaisvių?

Pagal tai, kas apipjaustytas. Tačiau tai buvo problema, nes ir mu­ sulmonai buvo apipjaustyti. Vokiečiai šaudė musulmonus karei­ vius iš pietinės Sovietų Sąjungos dalies, kol suprato, kad tai klai­ da, ir nusprendė būti atsargesni. Dauguma musulmonų belaisvių buvo iš Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgizijos, Turkmėnijos, Uz­ bekijos ir Tadžikijos. Dar nemažai musulmonų buvo iš Sibiro, Vol­ gos ir Uralo regiono bei Šiaurės Kaukazo. Kaip atrodė karo belaisvių stovyklos?

Iš pradžių nebuvo nieko, tik atviri laukai. Sovietų karo belaisvius juose aptverdavo ir versdavo pačius žemėje išsikasti duobes, ku­ riose galėtų miegoti. Jiems nebuvo duodama net medienos gul­ tams susiręsti. Tai kur jie miegodavo?

Išsikasdavo duobes. Kauno mieste buvo septynios karo belaisvių stovyklos. Pirmoji tranzitinė dulago tipo stovykla įkurta Kauno šeštajame forte. Ji buvo skirta 6 000 karo belaisvių, bet 1941 me­ tų liepos pradžioje joje jau buvo internuota 8 050 žmonių, juos saugojo įvairių lietuvių savisaugos batalionų padaliniai. Kauno

214

PAMIRŠTOS AUKOS: SOVIETINIAI KARO BELAISVIAI

internuotieji iškart buvo priversti dirbti. Kadangi Šeštasis fortas buvo smarkiai perpildytas, Kaune buvo įsteigtos dar šešios sto­ vyklos, didžiausia - Aleksote. Šeštasis fortas buvo pavadintas karo belaisvių lazaretu. Šiuo atveju tas žodis reiškė ne vietą pasveikti, o vietą mirti. Kaliniai gyveno šaltuose tamsiuose rūsiuose ar duobėse po atviru dangu­ mi. Liepos pabaigoje buvo uždrausta duoti ligotiems ar mirštan­ tiems karo belaisviams bet kokių vaistų, išskyrus tuos, kurie bu­ vo atimti iš sovietų. Tačiau ir tų nebuvo. Dalis mirštančių kalinių buvo pribaigti nuodais ar mirtinomis injekcijomis. Išliko retas dokumentas iš Kauno šeštojo forto - kalinio F. J. Kožedubo 1941 metų spalio 19 dieną rašytas laiškas. Šį žmogų suė­ mė netoli Novgorodo, jis priklausė belaisvių grupei, kuri į Kauną atėjo pėsčiomis iš Gomelio. Kožedubas šeimai rašė: M anęs laukia broliškas kapas. Nuo pirm osios įkalinim o dienos kenčiu badą ir laukiu, kada pasibaigs mano dienos. Esam e už­ rakinti VIforte. Visi miegame vienoje duobėje po atviru dangu­ mi. Kasdien gaunam e po 200 gram ų duonos, p u slitrį virtų ko­ pūstų ir pusę litro mėtų arbatos. M es aplipę m ilijonais blusų. D u mėnesius nesiskutau, nesiprausiau ir nepersirengiau. Šalta, šla­ p ia ir purvina. Kasdien m iršta p o 2 0 0 -3 0 0 žm onių. J e i atsiras geras žmogus, kuris perduos š į laišką toliau, jū s bentjau žinosi­ te, kur a š m iriau sunkia ir negarbinga mirtimi. * Sovietiniai karo belaisviai mirdavo greitai ir gausiai. Kaune, įskai­ tant ir Aleksotą, buvo rasta apie 45 000 lavonų. Kas vadovavo sovietinių karo belaisvių žudynėms? * Ten pat, p. 234.

215

KAIP TAI ĮVYKO?

Kitaip nei žydų atveju, organizuojant karo belaisvių žudynes lie­ tuvių administracinės struktūros nedalyvavo. Kalinius badu mari­ no vokiečių kariuomenė. Maždaug kas savaitę Wermach.tas prašė vokiečių saugumo policijos pagalbos vykdant sušaudymus. Šaudydami ir badu marindami karo belaisvius, vokiečiai bai­ minosi, kad tai gali sužinoti sovietai - ir kas tada lauktų vokiečių karo belaisvių kitoje pusėje? Šių gyvenimo sąlygos SSRS stovyk­ lose taip pat buvo prastos, tačiau sovietai nevykdė tyčinio žudy­ mo politikos. Kaip sovietai elgėsi su vokiečių karo belaisviais?

Jie jų nediskriminavo ir netaikė žudynių politikos. Tiesa, vokiečių belaisviai badavo, bet badavo visi Sovietų Sąjungos gyventojai. Vokiečių politika sovietinių karo belaisvių atžvilgiu buvo grįsta rasizmu, nukreiptu prieš slavus. Vokiečiai nežudė anglų, prancū­ zų, amerikiečių karo belaisvių ir nemarino jų badu. Per visą karą šių belaisvių mirštamumas buvo 2 -3 procentai, o sovietinių be­ laisvių - apie 60 procentų! Ar šie belaisviai gaudavo dar mažiau maisto nei žydai?

Teoriškai karo belaisviai turėjo būti maitinami, kad liktų gyvi ir pajėgūs dirbti. Išliko tai nurodantys 1941 metų rugpjūčio vokiečių įsakymai. Tačiau praktiškai taip nebuvo. Karo belaisviams skirtą ra­ cioną sudarė atliekos - kiaulių oda, žarnos ir kraujas. Jau 1941 me­ tų liepą-rugpjūtį buvo aiškiai suformuluota bado politika, ir tai matyti iš vokiečių dokumentų. Pavyzdžiui, Kaune vokiečiai rug­ sėjį kasdien raportavo apie 130 mirčių vien tik iš bado. Jie mėgi­ no kažką daryti, bet Vokietijos ekonomikos padalinių atsakymas buvo vienas: visko, ką norite duoti tiems žmonėms, reikia vokie­ čių poreikiams patenkinti.

216

PAMIRŠTOS AUKOS: SOVIETINIAI KARO BELAISVIAI

1941 metų spalį vokiečių karinė vadovybė priėmė du svarbius sprendimus. Pirmas: dar labiau sumažinti Vokietijos labui nedir­ bančių karo belaisvių davinius, ne tik faktinius, bet ir „ant popie­ riaus“. Toks sprendimas reiškė mirties nuosprendį daugeliui karo belaisvių - nedirbančius ketinta apskritai palikti be maisto. Tuo pat metu buvo priimtas ir kitas sprendimas: sovietinius karo be­ laisvius plačiai naudoti kaip darbo jėgą Reicho reikmėms. Spren­ dimai vienas kitam prieštaravo: naudoti belaisvius kaip darbo jė ­ gą, bet tuo pat marinti juos badu. Kaip vokiečiai išsprendė tą prieštaravimą?

Pasitelkė „selekciją“: marinti negalinčius dirbti, maitinti galinčius. Šio sprendimo poveikį atspindi skaičiai: per tris mėnesius nuo 1941 metų spalio iki gruodžio visose vokiečių valdomose karo belais­ vių stovyklose kiekvieną mėnesį mirė po 300 000-500 000 žmo­ nių. 1942 metų balandį vokiečių kontroliuojamose teritorijose jau buvo žuvę 2 000 000 milijonai karo belaisvių. Iki karo pabaigos jų žuvo 3 000 000. 1941 metų rudenį ir žiemą daugelis karo belaisvių žuvo dar transportuojami: sušalo atviruose sunkvežimiuose ar varomi de­ šimtis kilometrų per sniegą nudrengtais batais. O kas vyko kituose Lietuvos miestuose, kur buvo panašios stovyklos?

Alytuje, buvusiose caro armijos kareivinėse Ulonų gatvėje, bu­ vo labai didelė stovykla. 1941 metų rudenį į šią stovyklą, kurio­ je galėjo tilpti 6 000 žmonių, atvežė 30 000 karo belaisvių. Juos saugojo lietuvių batalionų kareiviai, o spalį į pagalbą atvyko dar 102 lietuviai policininkai. Gyvenimo sąlygos Alytaus stovykloje buvo kraupios. Kali­ niai miegojo ant grindų, kai temperatūra lauke buvo nukritusi iki

217

KAIP TAI ĮVYKO?

-25 laipsnių Celsijaus. Maisto beveik nebuvo. Sargybiniams buvo leidžiama žiauriai bausti kalinius už bet kokį nusižengimą - juos galėjo nušauti už tai, kad ieškojo maisto ar suvalgė žvirblį. Čia, kaip ir kitose karo belaisvių stovyklose, buvo kanibalizmo atve­ jų. Tik 16 procentų kalinių pajėgė dirbti. Kasdien mirė maždaug po 50 žmonių. Po karo sovietų Ypatingoji komisija Alytaus apylinkėse rado 136 broliškus kapus, kuriuose buvo iš viso 16150 kūnų. Šiaulių karo belaisvių stovykloje buvo apie 10 000 kalinių. Ki­ taip nei kitose stovyklose, Šiauliuose belaisviai mažomis grupe­ lėmis dirbo vietos ūkiuose. Apie šį faktą turime duomenų tik nuo 1942 metų balandžio, kai iš 10 555 kalinių dirbo net 8 003! Ne­ paisant to, po karo sovietų Ypatingoji komisija prie Šiaulių rado septynis broliškus kapus su 22 560 palaikų. Apie Vilniaus karo belaisvių stovyklas yra šiek tiek informa­ cijos, datuotos 1941 metų lapkričiu: per stovyklas važiavo vokie­ čių darbo komisijos nariai, ieškantys darbininkų siųsti į Vokie­ tiją. 1941 metų gruodį Stalag 344 stovykloje Vilniuje jie aptiko 7 300 žmonių, iš jų 4 000 dirbo mažomis grupėmis už stovyklos ribų, 3 300 buvo likę stovykloje: 1200 sirgo šiltine, o 600 buvo „visai nepanaudojami“, mirštamumas buvo apie 50 per parą. Tad komisija nusprendė, kad iš stovyklos Reicho labui turi būti paim­ ta 1500 karo belaisvių. Vos po mėnesio iš atrinktųjų dirbti Vokie­ tijoje 500 jau buvo mirę. Tada Stalag 344 stovykla buvo uždary­ ta dėl šiltinės epidemijos. Vilniuje sovietų Ypatingoji komisija rado 5 000 sovietinių karo belaisvių palaikų, 1000 iš jų - rusų kapinėse, daugjų buvo nužu­ dyta ir Paneriuose. Už Vilniaus, Naujojoje Vilnioje, buvo stovykla, saugoma vokiečių ir 100 lietuvių kareivių. Ten aukų skaičius buvo apie 13 000, o mirštamumas - irgi apie 50 per parą.

218

PAMIRŠTOS AUKOS: SOVIETINIAI KARO BELAISVIAI

Ar žinote ką nors apie stovyklą Bezdonyse?

Žinau, kad ten buvo daugiausia aukų visame Vilniaus regione. Lie­ tuvoje buvo dešimtys durpių kasyklų, kuriose dirbo karo belais­ viai. Viena jų buvo Bezdonyse, bet apie ją beveik nėra informaci­ jos, tik tiek, kad žydų ten irgi dirbo. Juos atvežė todėl, kad labai daug karo belaisvių dirbti negalėjo, nes buvo pernelyg nusilpę. Matote, kaip šios istorijos susijusios? Sovietų Ypatingoji komisi­ ja penkių kilometrų atstumu nuo Bezdonių rado 18 broliškų karo belaisvių kapų ir vieną, kuriame palaidota 400 žydų. Tame kraš­ te palaidota 25 000 karo belaisvių, o daugiau nieko nežinoma. Papasakokite daugiau apie tai, kaip susijusios šios aukų grupės - karo belaisviai ir žydai.

Kai karo belaisviai mirdavo ar tapdavo per silpni dirbti, reikėdavo daugiau žydų darbo. Jau minėjau vieną pavyzdį iš Kauno, pamenate? 1941 metų rugsėjį vokiečių vadovybė Kaune iš Berlyno gavo įsakymą pastatyti Kaune, Aleksote, didžiulį oro uostą. Tam darbui reikėjo rasti 7 000 darbininkų, iš jų 4 000 turėjo būti karo belais­ viai. Tuo metu Kaune buvo 20 000 karo belaisvių, bet tik 10 pro­ centų jų pajėgė dirbti. 18 000 nebu vo tinkami jokiam darbui. Su­ pratę, kad oro uosto statyboms prireiks dar 5 000 darbininkų, vo­ kiečiai nutarė pasitelkti daugiau žydų. 1941 metų rugsėjo 17 dieną Kauno mažajame gete vykusi „selekcija“ buvo nutraukta, kai mo­ tociklu atvažiavęs vokietis padavė už „selekciją“ atsakingam vokie­ čių policijos vadui laišką. Policijos vadas kaipmat sustabdė krau­ gerišką atranką. Kodėl? Pasirodo, oro uostui statyti prireikė ne tik žydų meistrų, bet ir juodadarbių, tad ir paprasti žydų darbininkai buvo palikti gyvi. 1941 metų rugsėjo 23 dieną 1000 žydų iškeliavo dirbti į oro uostą. Spalio 1-ąją, Jom Kipuro - Atgailos dieną, be 1000jau dirbančių

219

KAIP TAI ĮVYKO?

dienos pamainą, buvo nusiųsti dar 1000 žydų - dirbti naktimis. Saugoti šiuos žydus pakeliui iš geto j Aleksotą buvo pavesta lietu­ viams. Žydai turėjo pakeisti masiškai mirštančius karo belaisvius. Kitas pavyzdys - iš Žiežmarių stovyklos. Iš pradžių kelią iš Kauno į Vilnių tiesė ten buvę karo belaisviai, bet galiausiai juos pakeitė žydai. Taigi mes matome, kad vokiečių planas pakeisti žy­ dus karo belaisviais nebuvo įgyvendintas ir kai kurių žydų grupių likimas buvo glaudžiai susijęs su sovietinių karo belaisvių likimu. Vokiečių okupacijos metais daugelis lietuvių ūkininkų galėjo gauti darbi­ ninkų iš karo belaisvių. M ano senelis savo ūkyje Kavarske nuo 1941 me­ tų vasaros turėjo du tokius darbininkus. Pagal lietuviškus dokum en­ tus, buvo ūkininkų, kurie imdavo ir po 10,12 ar net 25 belaisvius. Už kiekvieną belaisvį jie mokėjo po 10 pfenigų per dieną, arba tris Reicho markes per mėnesį, į vietos administracijos biudžetą. Tai buvo vergija ar šansas išlikti?

Tiems belaisviams pasisekė - darbas lietuvių ūkiuose tikrai buvo galimybė išgyventi. Gydytoja Elena Kutorgienė dienoraštyje mi­ ni, kad gatvėse dažnai būdavo matyti lietuvių ūkininkų, vedančių belaisvius į darbą, ir praeiviai sakydavo: „Gerai, gal šitas nemirs.“ į ūkius priverstinio darbo imami belaisviai nesitikėjo, kad tai truks daug metų, - manė, praeis keli mėnesiai, ir Raudonoji armija sugrįš. Priverstinis darbas ar vergija ūkiuose buvo baisi ir nelegali, bet šie žmonės bent jau turėjo galimybę gauti maisto ir sujais nebuvo taip žiauriai elgiamasi, nors tai, žinoma, priklausė nuo juos paėmusių žmonių. Pasitaikė net lietuvaičių ir sovietinių belaisvių santuokų. Mano teta Kavarske susilaukė kūdikio nuo sovietinio karo belaisvio, dir­ busio jos tėvo ūkyje, bet kūdikis netrukus mirė...

Matote!

220

PAMIRŠTOS AUKOS: SOVIETINIAI KARO BELAISVIAI

Kodėl vokiečiai leido tiems belaisviams nesaugomiems gyventi lietuvių ūkiuose? Kokia čia buvo logika?

Net jei bendra politika buvo neleisti jiems dirbti ten, kurjie galėtų rasti maisto, praktiškai to nebuvo galima įgyvendinti. Vokiečiams reikėjo, kad karo belaisviai lietuviams padėtų nuimti derlių. Lie­ tuvių administracijos pareigūnai, iš kurių buvo reikalaujama vis daugiau maisto produktų vokiečiams, prašė tai leisti. Iš Lietuvos kaimų buvo deportuoti ar pabėgo tiek žmonių, kad laukuose ver­ kiant trūko rankų. 1942 metų pavasarį lietuvių ūkiuose tebedirbo 16 000 karo belaisvių. Vadinasi, jie dar buvo gyvi. Koks buvo kaimo lietuvių požiūris į tuos belaisvius? Ar yra istorinių tyri­ mų šia tema?

Ne, labai mažai žinių. Neturime bendro vaizdo, kaip Lietuvos gy­ ventojai žiūrėjo į sovietinius karo belaisvius tiek kaimuose, tiek miestuose. Galbūt tuos, kurie dirbo ūkiuose, vėliau paleido arba išvežė į Vokietiją dirbti ir mirti, o gal karo pabaigoje juos išlaisvi­ no sąjungininkai. Tačiau grįžusiųjų namo nebūtinai laukė laisvė. Daugelį išlaisvintųjų SSSR laikė išdavikais ir tardė filtracijos sto­ vyklose, o paskui nemažai jų ištrėmė į Gulagą. Apibendrinkime. 1942 metų vasarį Lietuvoje tebebuvo apie 50 000 karo belaisvių. Iš jų 30 000, arba 60 procentų, dirbo. 1943 metų spalį gyvų buvo 21000, dirbo beveik 10 000. Tas skai­ čius tuo metu buvo susijęs ne su mirtimis, o su trėmimais į kitus kraštus. Badas ir sušaudymai dar vyko, bet kur kas mažesniu mastu. Paaiškinkite, kaip suskaičiavote Lietuvoje 170 000 mirusių iš bado ar nu­ žudytų karo belaisvių.

Kaune surinkti duomenys apie 35 000 žuvusiųjų. Alytuje - 20 000. Šiauliuose - 22 500. Vilniuje, skaičiuojant kartu Bezdonių stovyklos

221

KAIP TAI ĮVYKO?

aukomis, - 43 000. Vilkaviškio ir Marijampolės apskrityse aukų skaičius siekia 25 000. Jei įtrauktume ir Klaipėdos kraštą, tai dar 25 000. Iš viso Lietuvoje iki 1942 metų pavasario žuvo 168 0 0 0 172 000 karo belaisvių, daugumajų mirė badu. 1942-1944 metais Lietuvoje žuvo tik pavieniai karo belaisviai. Visame pasaulyje yra žmonių, kuriems rūpi 234 masiniuose kapuose Lie­ tuvoje gulintys žydai. Bet apie tuos bevardžius per 170 000 žmonių - ne tik rusų, bet ir ukrainiečių, gruzinų, uzbekų, moldavų - nežino beveik niekas, ir jie niekam nerūpi... Sovietų požiūriu, jie buvo išdavikai, lietu­ vių akimis, buvo ir tebėra okupantai. Vienas m ano bičiulis pasakė: „Ar iš­ protėja! - ketini j knygą įtraukti skyrių apie sovietus?"

Karo belaisviai irgi buvo aukos. Svarbu apie juos kalbėti ne tik dėl moralinių, bet ir dėl istorinių priežasčių. Jei izoliuojame istorijas vieną nuo kitos, prarandame kontekstą. Labai svarbu, kad Lietu­ vos istorikai tirtų šią temą, nes kalba eina apie vieną didžiausių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų, vykusių ir Lietuvoje. Belieka paskutinis klausimas. Per kelis 1941 metų mėnesius Lietuvos pro­ vincijoje buvo nužudyta kone 100 000 žydų. Per tą patį laikotarpį Lietu­ vos miestuose jų buvo nužudyta daugiau kaip 50 000. Iki 1942 metų pa­ vasario taip pat buvo nužudyti ar mirė badu ir nuo ligų per 170 000 so ­ vietinių karo belaisvių. Kaip Lietuvos žemė galėjo sutalpinti daugiau nei 300 000 lavonų per tokį trumpą laikotarpį?

Antroje 1941 metų pusėje Lietuvos teritoriją nusėjo šimtai masinių kapų. Vokiečiams kapavietės kėlė problemų pirmiausia dėl epide­ mijų pavojaus. 1941 metų gruodį karo belaisvių stovyklose buvo pastebėta vidurių šiltinė. 1941 metų lapkričio pabaigoje jau buvo užkrėsta ir civilių: 30 - Švenčionyse, 28 - Trakuose, 40 - Alytuje ir šeši Kaune. Teko užberti kapavietes chlorkalkėmis, aptverti ir

222

PAMIRŠTOS AUKOS: SOVIETINIAI KARO BELAISVIAI

padengti nors metro storio žemės sluoksniu. Bent tris kartus lie­ tuvių sveikatos apsaugos tarnybos raštu nurodė sutvarkyti masi­ nes kapavietes: 1941 metų gruodį, 1942 metų balandį ir 1942 metų rugsėjį. 1942 metų balandžio pradžioje Marijampolės sanitarijos tarnyba pranešė, kad aptikta 14 šiltinės atvejų ir kad neapsaugoti žydų palaikai upės pakrantėje kelia pavojų. Atrodo, kad daugelyje vietų kapus dengiantis dirvos sluoks­ nis buvo per plonas. Vilniaus miesto vokiečių administracija įsa­ kė, kad „žydų kapines būtina nedelsiant užberti pakankamu kie­ kiu chloro kalkių ir atnaujinti dirvą“.* 1942

metų balandžio 30 dieną Reicho užimtų rytinių teritorijų

ministerija išleido bendrą įsakymą patikrinti visus kapus „dėl li­ gų rizikos“. Penkių apskričių gydytojų atsakymai rodo, kad jie la­ bai gerai žinojo žudynių vietas, jų dydį ir būklę. Buvo sudarytas žydų kapaviečių sąrašas, ir 1942 metų rugpjūčio pabaigoje vokie­ čių generalinis komisaras įsakė lietuvių administracijai visur „dir­ vą padengti bent 1 m storio žemės sluoksniu“. 1942 metų rugsė­ jo pradžioje visus kapus buvo numatyta patikrinti dar sykį, ir šį­ kart, kaip matyti iš dokumentų, tikrintojų komandos nusprendė, kad viskas yra „gerai“. Lietuvos kaimuose vos ne kiekvienas Holokausto liudytojas, su kuriuo kalbėjau, pasakojo, kad po žydų žudynių žemė virš masinių kapų kelias dienas ar savaites dar judėjusi. Tai, ko gero, dar viena pokario legenda?

Ne. Kadangi tuo pat metu buvo nužudyta ir kartu palaidota tiek daug žmonių, susidarė labai daug dujų. Todėl žemė ir judėjo.

*

Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, t. 2, p. 918.

223

PAMIRŠTOS AUKOS: EVAKUOTIEJI IŠ SSRS

Ar yra Lietuvoje daugiau nacių okupacijos aukų, kurias pamiršome?

Taip, evakuoti sovietų piliečiai. Tai trečioji didelė aukų grupė, ku­ rios istorija yra tikrai balta dėmė, ir ne tik Lietuvos istoriografijoje. Nieko apie juos nesu girdėjusi.

Iš kur galėjote girdėti? Egzistuoja tik vienas straipsnis lietuvių kal­ ba apie šią grupę ir net jame nėra minima, kad jie buvo nužudy­ ti. Evakuoti sovietai irjų tragedija minimi 1945 metų sovietų Ypa­ tingosios komisijos ataskaitose. Pasak komisijos, šios kategorijos aukų Lietuvoje buvo 70 000, visi nužudyti Alytuje. Mano skaičia­ vimais, šios kraugeriškos vokiečių politikos aukų Lietuvoje buvo mažiau, apie 30 000-35 000. Kas buvo tie žmonės?

Aš ir pats apie juos nebuvau girdėjęs, bet nagrinėdamas vokiečių okupacinę politiką Lietuvoje vis susidurdavau su dokumentais, ku­ riuose buvo apie juos žinių. Šie žmonės Lietuvoje atsidūrė 19431944 metais. Kadangi tirdamas Lietuvą vokiečių okupacijos me­ tais noriu žiūrėti plačiai, negalėjau nepaisyti ir jų likimo - dėl tos pačios priežasties, dėl kurios j savo tyrimus įtraukiau ir sovietinius karo belaisvius. Negalėsime rekonstruoti ir išanalizuoti Holokausto

224

PAMIRŠTOS AUKOS: EVAKUOTIEJI IŠ SSRS

Lietuvoje, jei ignoruosime kitus vokiečių masinius nusikaltimus visi jie buvo tarpusavy susiję. Evakuotų sovietų piliečių istorija vokiečių rasizmo pasekmė. Maža to, jų, kaip ir sovietinių karo be­ laisvių, žudynes vokiečiai motyvavo būtinybe. Esą kad pasitarnau­ tų savo šaliai, jie turėję šiuos žmones, slavus, žudyti, užuot maitinę. Istorinių evakuotųjų likimo tyrimų nėra atlikta, yra tik fragmen­ tas iš Baltarusijos - pasakojimas iš Osaričių kaimo, kurį išlaisvi­ nusi Raudonoji armija aptiko maždaug 9 000 apleistų ir iš bado mirusių žmonių palaikus. Šį siužetą sovietai pasitelkė propagan­ dai pasakodami apie nacių žiaurumą. Kodėl juos atgabeno j Lietuvą?

Nuo 1943 metų vasario vokiečių kariuomenė nesustodama traukė­ si, tad buvo sumąstyta „išdegintos žemės“ idėja - niokoti visas že­ mes, iš kurių traukiamasi. Šią politiką vokiečiai taikė nuo 1943 me­ tų pradžios iki 1944 metų rudens, visą traukimosi laikotarpį. Politiką sudarė keturi lygmenys, pažymėti raidėmis A, L, R ir Z. A reiškė A u flockeru n g , L - Lahm ung, R - Raum ung, o Z - Zerstorung. A uflockerung- „atlaisvinimas“: pakankamai anksti paimamas turtas ir naudingi žmonės. Lahm ung - „paralyžiavimas“: žmonės evakuojami, jų turtas pagrobiamas, bet niekas nėra naikinama, nes ketinama kada nors vėl užimti teritoriją. Raum ung -„iškeldinimas“: grobiama ir evakuojama, kas tik įmanoma, ypač tai, kas galėtų būti naudinga priešui - Raudona­ jai armijai. Zerstorung, paskutinis etapas, -„sunaikinimas“: paėmus turtą ir žmones, reikia sunaikinti teritoriją. Kraštas suniokojamas, kad nebeliktų gyvybės - tik išdeginta žemė. Dėl ko visa tai? Kad priešo

225

KAIP TAI ĮVYKO?

gyvenimas būtų kuo sunkesnis ir sudėtingesnis: be žmonių, be na­ mų, be daiktų, be maisto. Kiekviename krašte naikinimo apim­ tis nuspręsdavo to regiono armijos vadas. Nuo jo sprendimo pri­ klausė ne tik elgesys su materialiniais ištekliais, bet ir vietos žmo­ nių likimas siekiant, kad Raudonoji armija negalėtųjų užverbuoti kaip kareivių ar priversti juos dirbti savo naudai. Besitraukiantys vokiečiai vertė civilius SSRS gyventojus, ypač darbingus, palikti namus ir trauktis kartu su kariuomene. Nepa­ geidaujami buvo tik silpniausi, dalis jų buvo paliekami namuo­ se badauti, kiti - nužudomi. Iki 1943 metų pabaigos vokiečiai vi­ soje fronto zonoje evakuotis privertė apie 1 600 000 žmonių, iš jų buvo centralizuotai surašyti 1140 000. Taigi, evakuacijos me­ tu viešpatavo chaosas. Iš kur žmonės buvo atvežti j Lietuvą?

1943 metų gegužę dar išlikę karo belaisviai iš Alytaus buvo išvež­ ti dirbti į Vokietiją, ir stovykla Ulonų gatvėje liko tuščia. Tada į ją buvo atvežta 6 000 civilių iš Oriolo ir Viazmos, dauguma - mote­ rys, vaikai ir seneliai. Vokiečiai, labai nustebę, kad evakuotieji to­ kie silpni, svarstė, ką su jais daryti. Jie bandė visus įdarbinti. Atro­ do, kad darbininkais jie laikė net dešimtmečius vaikus! 1943 metų rugpjūtį į Alytų atvyko 12 „transportų“, f 8 000 skirtą stovyklą buvo sutalpinta 14 000 žmonių - beveik dvigubai, nei bu­ vo numatyta vietos. Problemos buvo tokios pat kaip karo belaisvių atveju: beveik jokių atsargų, nepakankamas kiekis vandens. Vokie­ čių dokumentuose archyve skaičiau, kad geriamojo vandens buvo sunku gauti dar ir dėl to, kad jį teršė 20 000 žydų lavonai. Kadan­ gi stovykla Alytuje buvo taip perpildyta, po kelis tūkstančius eva­ kuotųjų buvo išsiųsta į Šiaulius ir Kauną, o kiti - netgi į provinciją. Evakuotieji „transportas“ po „transporto“ buvo gabenami į

226

PAMIRŠTOS AUKOS: EVAKUOTIEJI IŠ SSRS

Lietuvą. Padėtis tapo nevaldoma. 1943 metų rugpjūčio 8 dieną geležinkelio stotyje stovėjo šeši traukiniai, pilni evakuotųjų, ku­ rių neišleido, nes nebuvo kur jų dėti. Du traukinius išsiuntė to­ liau, Vokietijos link, bet ten pasienio policija atsisakė juos priimti ir nukreipė į Balstogę. Čia jų irgi nenorėjo priimti, tad sugrąžino į Alytų. Rusų šeimų pilni ešalonai važiavo ir į Kazlų Rūdą, Virbalį, Vilkaviškį. Žmones traukiniuose tiesiog apleido, pamiršo, paliko be nieko - be popierių, be apsaugos ir be atsargų. Kalbėta apie besivystančią vergvaldystę - evakuotieji lipo iš traukinių, ėjo pas lietuvius prašyti darbo už duoną. Radau tai ap­ rašantį vokiečių saugumo policijos dokumentą, bet jokių kitų de­ talių. Kitą mėnesį, 1943 metų rugsėjį, Alytaus stovykloje jau buvo 15 000-17 000 žmonių, tačiau sovietų civilių pilni ešalonai tebeva­ žiavo. Tik įsivaizduokite! Tie žmonės buvo patekę į beviltišką pa­ dėtį. Net SS įsikišo. Neįtikima, kad tiems žudikams iš SS ir Gestapo būtų galėję rūpėti rusų pilni traukiniai, tačiau jie iš tikrųjų labai ne­ rimavo, kad šeši traukiniai stovi nežinia kur ir niekas nieko nedaro. Tuo pat metu aukščiausi vokiečių kariuomenės vadai sakė: iki rugsėjo pabaigos į Estiją, Latviją ir Lietuvą atvyks dar bent 300 000 ci­ vilių. Gali būti net daugiau - iki 900 000 evakuotųjų. Aukščiausi vokiečių karininkai svarstė galimybę 400 000jų numarinti badu, tačiau galiausiai tokio masto planas nebuvo įgyvendintas. 1944

metų kovo pabaigoje vien stovyklose Lietuvoje buvo

210 000 evakuotų sovietų piliečių, iš jų tik 100 000 buvo registruoti. Kur tuos žmones laikė?

Išskyrus Alytų, Šiaulius ir Kauną, nežinome, kur dar tie žmonės gyveno. Vokiečiai tikėjosi pasinaudoti padėtimi ir paversti evakuo­ tuosius karo belaisvių ir žydų darbo jėgos pamaina. Jie vykdė civi­ lių atrankas, skirstydami juos ne tik į darbingus ir nedarbingus, bet

227

KAIP TAI ĮVYKO?

ir į dar tris kategorijas. Pirmoji - Reichseinsatzfahig, tai yra ge­ bantys dirbti Reiche. Antroji - Ostlandeinsatzfahig, tai yra tinka­ mi darbui rytinėse teritorijose. Paskutinė - Nichteinsatzfahig, tai yra visiškai nedarbingi, „gryni vartotojai“. Atrankos principas buvo toks: jei pusė vaikų šeimoje buvo sveiki ir vyresni nei 10 metų, tą šeimą paimdavo į darbą Reiche. Vyresnius nei 14 metų paauglius, 12-14 metų našlaičius ir vyrus, kurių šeimos neatitiko pirmosios kategorijos, vežė į Vokietiją atskyrę nuo šeimų. Dešimtmečius vaikus vežė į Reichą dirbti?

Maža to. Yra dokumentų, kad vokiečiai ieškojo stovyklose mažų gražių vaikų, kuriuos galėtų išvežti į Vokietiją ir auginti kaip vo­ kiečius. Kai kurias sovietų moteris ėmė į viešnamius aptarnauti vokiečių ir lietuvių karininkų. Yra dokumentas, kad Marijampo­ lėje tai ištiko 30 sovietų moterų. Tada stovyklose pasklido vidurių šiltinė. Lietuvių ir vokiečių administracija išleido perspėjimus, kad vietos gyventojams pavo­ jinga kontaktuoti su evakuotaisiais. Apibendrinkime. 1944 metų kovą Lietuvos ir Latvijos stovyklo­ se iš viso buvo 275 000 evakuotų sovietų piliečių. 107 000 iš jų bu­ vo vaikai iki 10 metų, 50 000 - vaikai nuo 10 iki 16 metų. {domus faktas: vokiečiams iš lietuvių administracijos pareikalavus žmo­ nių priverstiniam darbui, generalinis tarėjas visuomeniniams rei­ kalams, kad įvykdytų šį reikalavimą, į sąrašus įtraukė daugiau kaip 45 000 evakuotųjų, suskaičiavęs juos kaip lietuvius. O kas atsitiko kitiems, šalyje pasitikusiems, evakuotiesiems?

Tiksliai nežinome. Keturis kartus skirtingais laikotarpiais vokie­ čiai priėjo išvadą, kad šie žmonės yra našta ir juos reikia numa­ rinti badu. Buvo taikoma ta pati selektyvi bado politika kaip ir

228

PAMIRŠTOS AUKOS: EVAKUOTIEJI IŠ SSRS

sovietiniams karo belaisviams bei žydams. Lemiamas faktorius buvo maistas. Vokiečiai apskaičiavo, kad jei Lietuvoje bus laiko­ mi ir maitinami evakuotieji sovietų gyventojai, Vokietija neteks 40 procentų mėsos, kurią iš Lietuvos turėjo gauti Wermachtas, taip pat 55 procentų javų ir 70 procentų bulvių. Kiek tų žmonių žuvo?

Kaip jau minėjau, iš 210 000 į Lietuvą evakuotų sovietų piliečių j Vokietiją priverstiniam darbui buvo išsiųsti 45 000. Iš sovietinių šaltinių žinome, kad po karo į SSRS buvo grąžinti beveik 70 000. Kas nutiko beveik 100 000 kitų, iki šiol neišsiaiškinta. Sovietų Ypatingoji komisija teigė, kad Alytuje nužudyta 60 00070 000. Alytaus gyventojai liudijo, kad ten buvusi stovykla garsėjo kaip mirties stovykla. Yra liudijimų, kad stovyklose buvusius se­ nyvus žmones žudė dujų furgonuose, bet tiems liudijimams pa­ tvirtinti reikia papildomų šaltinių. Dėl skaičių: žinodamas sovietų Ypatingųjų komisijų polinkį dvigubinti skaičius, būčiau linkęs ti­ kėti, kad 1944 metais Alytuje nužudyta apie 30 000-35 000 eva­ kuotųjų, bet ir tai yra tik apytikris vertinimas. Lietuvos centriniame valstybės archyve turėtų būti dokumentų iš Alytaus savivaldybės ar apskrities. Juk tuos žmones stovyklose reikėjo saugoti, įdarbinti, maitinti, kasti jiems kapus ir taip toliau...

Žmonių buvo tiek daug, kad vietos administracija tikrai dalyva­ vo, ir jos dalyvavimas dokumentuotas. 210 000 evakuotųjų vien 1944 metų pavasarį - milžiniškas skaičius tokiai mažai valstybei kaip Lietuva. Bet klausimų yra daugiau nei atsakymų. Apie šią au­ kų grupę žinome mažiausiai, tačiau pakankamai, kad suprastume: trūksta esminės informacijos ir gali būti, kad buvo įvykdytas di­ džiulis nusikaltimas.

229

VERGIJA

Sakėte, vergvaldystė Lietuvoje. Ką turėjote omeny?

Turime pasikalbėti apie priverstinį darbą 1941-1944 metais Lietu­ voje. Kitaip negalėsime suprasti antižydiškos politikos vingių vi­ soje vokiečių okupacinėje politikoje. Kaip apibrėžiamas privers­ tinis darbas? Tai situacija, kai žmogus paimamas j darbą, nega­ li iš jo pasitraukti, neturi jokio balso ir jam nuolat gresia bausmė. Dar prieš karo pradžią vokiečiai nusprendė įvesti darbo prie­ volę, Arbeitspflicht, visiems SSRS gyventojams. Pavyzdžiui, reika­ lauta, kad jie surinktų derlių. Nuo okupacijos pradžios svarbiau­ sia bendra okupacinio režimo užduotis buvo mobilizuoti vietos gyventojus vokiečių karo veiksmų labui. Sprendimas buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje taikyti pri­ verstinį darbą buvo neteisėtas - tarptautiniai įstatymai draudė okupantams išnaudoti kitų šalių gyventojus savo tikslais. Žydams buvo skirta priverstinio darbo rūšis Arbeitszw ang blogesnė net už vergiją, nes vergai buvo laikomi nelaisvėje, bet nežudomi. O žydų anksčiau ar vėliau laukė žūtis. Darbo klausimas 1942-1944 metais Lietuvoje tapo dominuo­ jančia tema ir kėlė tarp vokiečių ir lietuvių smarkių nesutarimų, skirtingai nei „žydų klausimo“ sprendimas. Nacių požiūriu, egzistavo aiški rasizmu grįsta darbo hierarchija.

230

VERSIJA

Jos viršūnėje buvo etniniai vokiečiai. Kiek žemiau atsidūrė lietu­ viai - tauta, su kuria vokiečiai norėjo bendradarbiauti. Bet ne viso­ se srityse. Už saugumą atsakingas Himmleris 1941 metų spalį savo pavaldinius informavo norįs, kad lietuviai dirbtų tik žemės ūkyje, o ne vokiečių pramonėje, nes ši esanti jautresnė sabotažui. Savo nuomonę jis pakeitė tų pačių metų gruodį, bet tik iš būtinybės. Pagal hierarchiją žemiau nei lietuviai buvo Lietuvoje gyve­ nantys lenkai ir rusai, o žemiausia kategorija - žydai, karo belais­ viai ir evakuotieji sovietai. Su pastarąja kategorija buvo elgiama­ si iš dalies net blogiau nei su vergais. Kas nori, kad vergas gyven­ tų ir galėtų dirbti, tas jį maitina. O mes matėme, kad tam tikrais laikotarpiais karo belaisviai buvo realiai marinami badu, tarsi ne­ būtų buvę jokio reikalo išlaikyti juos gyvus. Žydai buvo žudomi, nes antisemitai juos laikė pavojingais, nenaudingais dykaduoniais. Priverstinis darbas ir marinimas badu buvo esminė nacių naikini­ mo politikos dalis. Kaip apibūdintumėte vokiečių priverstinio darbo politiką?

Analizuodamas ir tirdamas stengiuosi nevartoti paprastų priešta­ rų: naikinimas ir darbas, iracionalumas ir racionalumas, ideologija ir pragmatizmas, fanatizmas ir protas. Dvi viena kitai prieštarau­ jančias kategorijas kaip gynybos strategiją naudojo nusikaltėliai, teisiami po karo. Pavyzdžiui, naciai, kurie dirbo vokiečių civilinė­ je administracijoje ir po karo buvo teisiami, griebėsi tokios gyny­ bos staregijos: „Nekaltinkit mūsų - kaltinkit kitus, radikalus ir fa­ natikus. Mes vadovavomės protu, buvome pragmatiški.“ Arba: „Aš atstovavau gerai Vokietijos valstybei, jie - blogai nacių partijai.“ Visada klausiu, kaip tos „priešingos“ kategorijos yra susijusios ir susipynusios. Kalbame apie labai pragmatinį dalyką - vokie­ čių darbo politiką. Ji buvo labai rasistinė ir antisemitinė. Tačiau

231

KAIP TAI ĮVYKO?

ir pragmatinė tuo pat metu. Štai pavyzdys, kuris geriau tai paaiš­ kins. 1944 metais į Reichą dirbti buvo atvežta 100 000 žydų iš Ven­ grijos. Kokia prasmė? Pirma vokiečiai darė viską, kad atsikratytų žydų savo teritorijoje, o kai jų liko vos keli tūkstančiai, ėmėjuos importuoti! Tačiau tai buvo pragmatinis sprendimas: rizika sau­ gumui buvo nedidelė, o karas sekėsi prastai, tad reikėjo išnaudoti visą galimą darbo jėgą. Taigi vokiečių mąstymas tuo pat metu bu­ vo ir antisemitinis, ir pragmatinis. Kas buvo atsakingas už priverstinio darbo Lietuvoje organizavimą?

Vokiečių generaliniame komisariate buvo darbo departamentas. Paleidus Laikinąją vyriausybę, buvusį darbo reikalų ministrą pa­ keitė darbo ir socialinių reikalų generalinis tarėjas Jonas Paukš­ tys - buvęs LNP narys, itin glaudžiai bendradarbiavęs su vokie­ čiais. Paukštys nuspėdavo vokiečių norus ir entuziastingai juos įgyvendindavo. 1943 metų rudenį darbo administracijoje dirbo 44 vokiečiai ir 299 lietuviai. Čia, kaip ir kitose srityse, vokiečiai priklausė nuo lietuvių noro bendradarbiauti. Kokiais būdais buvo mobilizuota lietuvių darbo jėga?

Lietuvių dirbti Vokietijoje priverstinai nemobilizavo iki 1943 me­ tų - iki tol nė vieno lietuvio nevertė dirbti Reichui. 1941 metais į Vokietiją atvyko 12 500 lietuvių, visi savo noru. 1942 metais atva­ žiavo tik 2 000. Tais pačiais metais vokiečiai pažadėjo važiuojan­ tiesiems dirbti į Vokietiją galimybę vėliau ten pasilikti ir studijuo­ ti, bet, nepaisant vilionių, atvyko tik dar 1800 lietuvių jaunuolių. 1943 metais vokiečiai ėmė prievarta didinti darbininkų skai­ čių ir pareikalavo iš Lietuvos darbams Vokietijoje 30 000 žmonių. Pavyzdžiui, 1943 metų rudenį į Lietuvą atkeliavo du Wermachto

232

VERGIJA

batalionai gaudyti žmonių Pietryčių Lietuvoje, bet per dvi savai­ tes jiems pavyko sučiupti tik 3 000 žmonių. Tada buvo nuspręsta įtraukti lietuvių administraciją, ši ėmėsi užduoties, bet sugebėjo mobilizuoti tik 8 000 žmonių. Tie žmo­ nės jau nebuvo savanoriai. Kaip buvo galima juos priversti?

Lietuvių administracija sušaukdavo visus gimusius, tarkim, 1920 ar 1923 metais, į tokią vietą, kur būtų galima įvertinti, kokiems dar­ bams jie yra tinkami. Vienintelis būdas išvengti priverstinio dar­ bo buvo neiti į tas susirinkimo vietas, ir daugelis nėjo. Kaip juos gaudyti? Vokiečiai neturėjo pakankamai žmonių, o lietuvių poli­ cija nenorėjo bendradarbiauti. Žinoma, ne. Kam jiems gaudyti savus žmones ir varyti juos j darbą Vokietijoje?

Vienintelis likęs variantas buvo apsupti kokį kino teatrą ar baž­ nyčią ir viduje visus tikrinti, kas tinka priverstiniam darbui. Ta­ čiau tokia praktika Lietuvoje nepaplito, nes vokiečiai nenorėjo paversti vietos gyventojų savo priešais ir pažeisti regiono stabilu­ mo. Baltarusijoje ir Lenkijoje jie visą laiką taikė šį metodą, o Bal­ tijos šalyse - beveik ne. Vis dėlto 1943 metų spalį iš Lietuvos teritorijos buvo mobili­ zuota apie 100 000 žmonių. Dauguma jų, 60 000, buvo išsiųsti ne į Vokietiją, o į kitas okupuotas Sovietų Sąjungos dalis Šiaurės armijų grupei paremti. Tik 1944 metų pabaigoje beveik visi nauji mobilizuotieji buvo pradėti siųsti į Reichą. Deja, ir iki šiol nėra studijų apie priverstinį darbą okupuo­ tose teritorijose. Tai yra didžiulė spraga. Iš vokiečių šaltinių ži­ nome, kad 1941-1945 metais iš Lietuvos į Vokietiją iš viso buvo deportuota 94 000 žmonių, iš jų 45 000 buvo evakuoti sovietai,

233

KAIP TAI ĮVYKO?

kuriuos, kaip jau minėjau, lietuvių administracija išsiuntė vietoj etninių lietuvių. Tarp likusių 49 000 deportuotųjų kiek buvo rusų, lenkų ir kiek lietuvių?

Galime tai įvertinti tik apytikriai. Žinome, kad tuomet, kai mobili­ zacijai į darbus ėmėsi vadovauti lietuvių administracija, ji tai darė beveik vien tik Vilniaus rajone, tai yra lenkų gyvenamame krašte. Manyčiau, kad iš visų 49 000 į priverstinius darbus išsiųstų žmo­ nių apie 20 000 buvo lenkai ir baltarusiai, apie 30 000 - lietuviai. Vokiečių okupuotoje Europoje iš viso buvo 24 000 000 pri­ verstinių darbininkų, iš jų 13 000 000 dirbo Trečiajame reiche: 8 500 000 buvo civiliai, 4 500 000 - karo belaisviai. 1700 000 dir­ bo įkalinti koncentracijos stovyklose. Įsivaizduokite vokietį vals­ tietį, kurio ūkyje dirba keli sovietiniai karo belaisviai, - kaip jį tai veikia? Jis Хатщропи. Vokietijoje ši praktika buvo labai paplitu­ si. Pavyzdžiui, mano tėvas, būdamas 13 ar 14 metų, įsakinėjo ru­ sams ir prižiūrėjo jų priverstinį darbą laukuose. Po karoponai sa­ kė: „Mes gerai su jais elgėmės, maitinome ir panašiai“, - taip, bet kaip tai paveikė jūsų,ponai, asmenybes? Lietuvoje, kur ši prakti­ ka irgi taikyta, priverstiniai darbininkai ūkyje taip pat paversdavo ūkininką ir gal net jo vaikus ponais. Bet priverstinis darbas buvo ne tik ūkiuose?

Taip, ne tikjuose. Pavyzdžiui, pažvelkime į priverstinį žydų darbą Lietuvoje 1941 metais. Liepos pabaigoje 500 Skuodo žydų, dau­ giausia moterų, atsidūrė Dimitravo stovykloje, per dvi dienas nu­ žygiavę 41 kilometrą. Nepakankamai greitai einančius šaudė ir lai­ dojo pakelėse. Dimitrave juos privertė dirbti laukuose, o rugpjūčio viduryje jie buvo sušaudyti Skuodo lietuvių policijos ir vietos par­ tizanų. Sovietų Ypatingoji komisija rado keturias duobes, kuriose

234

VERGIJA

buvo 506 kūnai: 31 - vaiko, 94 - paauglių ir 381 - moters. 30 vai­ kų į duobes buvo sumesti gyvi. Kretingos policijos vadas Pranas Lukys kas šeštadienį atvažiuodavo į Dimitravą, priversdavo žmo­ nes bėgioti po kiemą ir šaudydavo bėgančius. Vėliau toje pačio­ je stovykloje laikyti karo belaisviai, o po jų - 189 buvusių sovie­ tų karininkų žmonos. Apie kokias dar stovyklas žinome?

Pavyzdžiui, Vilniuje buvo stovykla buvusių sovietų funkcionierių šeimoms, vadinamasis rusų getas. Dviejuose didžiuliuose gyvena­ muosiuose namuose Subačiaus gatvėje buvo laikomos 900 moterų su 387 vaikais. Stovyklai vadovavo lietuvių policija ir miesto admi­ nistracija. Daug kitų tokių funkcionierių žmonų dirbo Pravieniškių, Palemono ir Ežerėlio durpynuose, kur ištisas dienas turėjo stovėti vandenyje ir kasti durpes. Durpių kasimo stovyklų Lietuvoje bu­ vo 33, jose dirbo iki 8 000 žmonių. Nežinome, kas nutiko visoms toms moterims, aišku tik tiek, kad dalis jų buvo sušaudytos. Kadan­ gi už šias vietas buvo atsakinga lietuvių darbo stovyklų inspekcija, spėju, kad apie tai Lietuvos archyvuose taip pat yra dokumentų. Kaip Lietuvos visuomenė reagavo j šiuos vergijon įkinkytus žmones? Ar miestelių, kaimų gyventojai liko abejingi, o gal bandė kaip nors padėti?

Nežinau.

235

SS LEGIONUI - NE!

Mes, lietuviai, didžiuojamės, kad vokiečiams nepavyko sukurti lietuvių SS divizijos, o štai Estijoje ir Latvijoje - pavyko. Kodėl vokiečiai apskritai norėjo SS gretose matyti kitataučių?

Vokiečiai, netekę kare daugybės žmonių, turėjo juos kuo nors pa­ keisti, nes padėtis vis blogėjo. Kitataučių šaukimas į SS buvo bend­ ros mobilizacijos politikos dalis, praktinė neišvengiamybė, kuri at­ sirado, kai vokiečiams nepavyko laimėti karo per numatytą trumpą laikotarpį. Turėjo juk kas nors pakeisti pramonėje ir žemės ūkyje dirbusius vokiečius, kurie buvo pašaukti į kariuomenę ar SS. Jau 1942 metais SS suprato, kad turi pradėti mobilizuoti kitataučius ne tik į darbus ekonomikos labui, bet ir į savo padalinius. Visos Eu­ ropos vyrai buvo kviečiami stoti į SS gretas ir kariauti su bolševiz­ mu. Tai buvo vadinama Europos gynybos karu. Net šiandien Bal­ tijos šalyse - Latvijoje ir Estijoje - SS legionų veteranai pasaky­ tų: „Stojome į SS, kad kariautume su blogiu - Raudonąja armija.“ 1939 metais W affen-SShm o 28 500 vyrų, o 1945-aisiais - jau per 900 000, iš jų apie 200 000 - 24 kitų tautybių, tai yra ne vokiečiai. O kas vyko Lietuvoje?

Vokiečiai estus į SS pradėjo mobilizuoti 1942 metų rugpjūtį, lat­ vius - lapkritį. Lietuvoje mobilizacija prasidėjo 1943 metų sausį.

236

SS LEGIONUI - NEI

Sausio pabaigoje vokiečių reikalai fronte ėmė klostytis prastai. Hit­ leris įsakė Himmleriui mobilizuoti kitataučių dar trims SS divizi­ joms - iš viso 60 000-70 000 karių. Himmleris įsakė savo atsto­ vui Baltijos šalyse, aukščiausiajam SS ir policijos vadui Jeckelnui, mobilizuoti 30 000-40 000 vyrų ir nedelsiant 3 000 -4 000 iš jų išsiųsti į Leningrado frontą. Kam iš lietuvių teko atsakomybė vykdyti mobilizaciją?

Generaliniams tarėjams. Jie iš pat pradžių pradėjo derėtis su vo­ kiečiais. Tuo metu atrodė, jog šie pralaimi karą, tad lietuviai, bi­ jodami, kad Raudonoji armija, priešas Nr. 1 irjiems, ir vokiečiams, sugrįš ir vėl okupuos Lietuvą, linko derėtis dėl tautiečių mobiliza­ cijos į vokiečių ginkluotąsias pajėgas. Tačiau viskas priklausė nuo vokiečių reakcijos į lietuvių iškeltas sąlygas. Ko reikalavo lietuviai?

Už tai, kad kariaus vokiečių pusėje, lietuviai ėmė prašyti autono­ mijos savo valstybei. 1943 metų vasario pabaigoje generalinis komisaras Theodoras Adrianas von Rentelnas vedė derybas su pirmuoju generaliniu ta­ rėju Petru Kubiliūnu. Šis klausė, ką lietuviai gausią iš vokiečių už bendradarbiavimą. Derybos truko dvi savaites. Generalinis tarė­ jas darbo klausimams Jonas Paukštys buvo vienintelis, pasiryžęs dalyvauti mobilizacijoje į SS be jokių nuolaidų iš vokiečių. Visi ki­ ti tarėjai ir lietuvių generolai norėjo išpešti naudos Lietuvai. Dalis generalinių tarėjų įteikė von Rentelnui memorandumą, prašyda­ mi leidimo dalyvauti derybose visiems - iki tol vokiečiai neleido generaliniams tarėjams kartu posėdžiauti. 1943 metų vasario 23 dieną lietuvių derybų komisija atėjo pas von Rentelną. Savo reikalavimus ji buvo suformulavusi memorandume

237

KAIP TAI ĮVYKO?

dviem dienomis anksčiau: „Lietuviai pasirengę rizikuoti savo gy­ vybėmis kovoje su invazija iš Rytų tik tuo atveju, je i žinos, kad tuo pačiu kariauja ir už Lietuvos nepriklausomybę. Tik Lietuvos valstybės vyriausybė, kuria pasitikės lietuvių tauta, turės patiki­ mus ir teisėtus pamatus lietuvių pajėgoms sėkmingai organizuoti prieš bolševikų grėsmę.“* Kaip vokiečiai reagavo j šį reikalavimą?

Derybos baigėsi be rezultatų, tačiau vokiečiai vis dėlto nuspren­ dė 1943 metų kovo 1 dieną pradėti mobilizaciją. Visi jaunesni nei 45 metų buvę lietuvių kareiviai turėjo stoti į SS diviziją - busi­ mąjį legioną. Tuomet Kubiliūnas staiga apsigalvojo. Jis įsakė lietuvių apskri­ čių vadams palaikyti mobilizaciją nelaukiant vokiečių nuolaidų. Vi­ si generaliniai tarėjai sugrįžo prie derybų stalo. Po įnirtingų ginčų ir vokiečių grasinimų trys generaliniai tarėjai - Kubiliūnas, Ger­ manas ir Paukštys - sutiko organizuoti lietuvių šaukimą nelaukę, kol vokiečiai sutiks su memorandumo reikalavimais. Kiti šeši ge­ neraliniai tarėjai nesutiko. Ir kas nutiko tada?

1943 metų kovo 1 dieną prasidėjo mobilizacija. Per savaitę į mobi­ lizacijos punktus prisistatė tik 286 vyrai, toli gražu ne reikalautie­ ji 30 000 ir ne 40 000. Vokiečiams tai buvo katastrofa - tai reiš­ kė, kad lietuviai jais nebepasitiki. Jie raportavo Berlynui: Lietuvos gyventojai politiškai mus atstūmė. Jie reikalauja nepriklausomy­ bės ir bendradarbiaus tik su šia sąlyga. Kas liko daryti? Kaip surinkti reikiamą skaičių šauktinių, jei *

Remeikis, Thomas, Lithuania under German Occupation, 1941-1945, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 450-456.

238

SS LEGIONUI - NE!

lietuviai nebendradarbiauja? Himmleris ir generalinis komisaras von Rentelnas nusprendė lietuvius nubausti represijomis. Nukreip­ tomis ne prieš visą lietuvių tautą, o tik prieš intelektualus, elitą, Himmlerio ir von Rentelno nuomone, skleidžiančius propagandą prieš vokiečius tarp lietuvių administracijos ir policijos. Tikėtasi, kad pastarieji, kai bus pašalinta inteligentija, galbūt imsis vykdyti įsakymus, o jų pavyzdžiu paseks ir visa tauta. 1943 metų kovo 16 ir 17 dienomis buvo suimti 48 lietuvių eli­ to atstovai, tarp jų ir trys generaliniai tarėjai. Visi jie buvo išsiųsti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vienas iš suimtųjų buvo rašytojas Balys Sruoga. Kas buvo kiti?

Paradoksalu, bet bent 24 iš 48 suimtųjų dalyvavo persekiojant žy­ dus 1941 metais. Dabar, 1943-iaisiais,jie nebepalaikė vokiečių. Su­ imti buvo LAF, LNP ir lietuvių administracijos nariai, tarp jų Pet­ ras Buragas ir Jonas Čiuberkis, atsakingi už getų Vilniuje admi­ nistravimą. Taip pat buvo suimtas Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika. Ar tiesa, kad dalis jų, taip pat ir Noreika, Štuthofe buvo laikomi „garbės kaliniais" ir turėjo atskirus kambarius?

Apie tai turiu labai mažai informacijos. Kovą buvo suimti 48 lietuvių elito atstovai, po kelių mėnesių aštuonių iš jų nebebuvo tarp gyvų­ jų. Kazys Škirpa, vis dar buvęs Berlyne, parašė protesto laišką vo­ kiečių ministrui Reicho užimtų rytinių teritorijų reikalams. Minis­ terija pareikalavo SS pasiaiškinti. Tik liepą SS pranešė ministerijai, kad tie lietuviai laikomi „garbės kaliniais“, bet jų negalima paleisti į laisvę, mat stovykloje kilusiEpidemija. Kaliniai laikomi karanti­ ne ir būsią išlaisvinti vėliau. Bet kuriuo atveju buvo įsakymas ne­ leisti jiems grįžti į Lietuvą, palikti Reiche priverstiniams darbams.

239

KAIP TAI ĮVYKO?

Šie žmonės kelerius metus tarnavo vokiečiams, įsivėlė į masinius nusikal­ timus, o dabar, 1943 metais, ėmė priešintis okupantams. Ar taip?

Tiesa. Supratę, kad vokiečiai nori pašaukti 40 000 etninių lie­ tuvių kariauti už Vokietiją, jie tai palaikė pakankama priežastimi boikotuoti vokiečių norus. Kita vertus, 1941 metais 150 000 Lie­ tuvos žydų žudynės jiems nebuvo priežastis protestuoti ar kitaip veikti. Tik 1943 metais vokiečių ir lietuvių interesai susikirto. Lie­ tuviams svarbiausias skirtumas buvo tai, kad dabar vokiečių rei­ kalavimai buvo susiję ne su „kitais“ (žydais), o su „mūsų žmonė­ mis“. SS mobilizacijos boikotas liudija, kad formaliai bejėgė lie­ tuvių administracija vis dėlto turėjo galių. Gal toks sabotažas buvo įmanomas dėl to, kad lietuviai pamatė, jog v o ­ kiečiai pralaimi? 1941 metais atrodė, kad vokiečiai nenugalimi: jie atė­ jo visiems laikams. Dabar, 1943-iaisiais, situacija buvo visiškai kitokia.

Taip, tai tiesa. Lietuvių administracijos akimis, vokiečiams pra­ laimint Lietuva turėjo rengtis galimam Raudonosios armijos su­ grįžimui ir naujai šalies okupacijai - na, nebent britai ir ameri­ kiečiai būtų atskubėję į pagalbą. Saliai reikėjo, kad lietuvių vyrai liktų Tėvynėje. Vokiečiams teko atsisakyti sumanymo Lietuvoje suformuoti SS diviziją?

Taip. Praėjus visiems metams, 1944 metų pavasarį, Lietuvoje bu­ vo surengtas naujas šaukimas, bet jam jau vadovavo ne vokiečiai, o lietuviai - generolas Povilas Plechavičius. Jis 1944 metų vasa­ rio 16 dieną viešai pakvietė lietuvius stoti į jo padalinį ir kariauti su sovietais bei lenkų partizanais. Per kelias savaites priėjo pri­ sidėjo 19 000 lietuvių. Po tokio sėkmingo šaukimo susiformavo Plechavičiaus vietos rinktinė, ir vokiečius labai nustebino, kiek savanorių į ją įstojo.

240

SS LEGIONUI - NEI

Ši mobilizacija pavyko, nes vokiečiai pažadėjo nenaudoti rink­ tinės už Lietuvos ribų. Vėliau, 1944 metų gegužę, dalis vokiečių administracijos ir policijos pareigūnų pakeitė savo nuomonę ir ėmė abejoti Plechavičiaus rinktinės nauda. Rinktinė buvo jėga išfomuota, tūkstančiai jos narių dezertyravo, daugelis buvo areš­ tuoti, išsiųsti priverstinių darbų. Daugiau kaip 80 rinktinės narių buvo sušaudyti Paneriuose ir Marijampolėje.

241

„ŽŪTI KAIP LAISVIEMS KOVOTOJAMS

Grįžkime prie getų. Kaip gimė ginkluoto žydų pasipriešinimo idėja?

Vėlyvą 1941 metų pavasarį vykstant žydų „selekcijoms“ ir žudy­ nėms, getuose jau buvo diskutuojama apie ginkluotą pasiprieši­ nimą. Buvo svarstoma, kokie žydų šansai sukilti ar išeiti į miškus. Ar vietiniai, lietuviai ir lenkai, juos palaikys? Esminis veiksnys čia buvo topografija, pavyzdžiui, atstumas iki miško - nuo Kauno iki miško buvo kur kas toliau nei nuo Vilniaus. Iš Vilniaus žydai galė­ jo pasitraukti į Naručio ar Rūdninkų girias. Vilniaus apskrities gy­ ventojų sudėtis buvo įvairesnė: lenkai, lietuviai, rusai, baltarusiai, tad žydams buvo paprasčiau rasti palaikymą. Trečias veiksnys buvo tas, kad 1943-1944 metais Vilniaus apylinkėse buvo daugiau sovie­ tinių partizanų, kurie buvo pasirengę priimti į savo gretas žydus. Ar žydai turėjo kovinės patirties?

Praktiškai ne. Tarp žydų buvo labai mažai kareivių, įgijusių karia­ vimo patirties Lenkijos, Lietuvos ar caro kariuomenėse. Apskritai žydai neturėjo kovinės tradicijos, jie buvo didžiausi pacifistai su taikiomis religinėmis tradicijomis ir mąstė maždaug taip: jei ker­ šydamas nužudysi vokietį, savo sielos neišgelbėsi. Sielą išgelbės psalmių skaitymas ir Dievo įsakymų laikymasis. Dėl keršto gali­ ma melstis, bet ne vykdyti jį savo rankomis.

242

„ŽŪTI KAIP LAISVIEMS KOVOTOJAMS“

Sovietai dar 1941 metų birželį ištrėmė daugybę žydų į Sibi­ rą. Daugelis žydų vyrų buvo nužudyti per pirmąją žudynių ban­ gą 1941 metų vasarą ir rudenį, kai buvo gaudomi ir žudomi galimi sukilėliai. Po to getuose liko daugiausia senyvi žmonės, moterys ir vaikai, pajėgių vyrų buvo mažuma. į visa tai turime atsižvelgti, kal­ bėdami apie sąlygas žydų ginkluotam pasipriešinimui formuotis. Jau kalbėjome apie vokiečių taikytą kolektyvinės atsakomybės ir kolektyvinės bausmės politiką. Šis veiksnys čia atlieka itin svar­ bų vaidmenį. Tavo sprendimas gali paveikti daugybę kitų. į mišką išeiti nusprendęs geto kalinys kėlė pavojų savo šeimai, darbo bri­ gadai, o kartais ir visai darbo stovyklai. Dėl šios priežasties žydų ginkluoti sukilimai buvo organizuojami getuose, o ne už jų ribų. Tik tuo momentu, kai visą getą buvo rengiamasi likviduoti, žydai apsiginkluodavo ir stodavo į kovą, nes tik tada jausdavosi turį mo­ ralinę teisę rizikuoti kitų geto kalinių gyvybėmis. Koks pasipriešinimas buvo jmanomas getuose? Be ginklų, badaujant ir kasdien dirbant vokiečiams?

Buvo rengiami ateities sukilimai. Yra daug istorinių šaltinių apie pasirengimą ginkluotam pasipriešinimui Vilniaus gete. Čia buvo daug Lenkijos žydų -1940-1941 metais apie 15 000jų pabėgo iš Lenkijos į Vilnių, daugelis atvyko be šeimų. Neturėdami ką pra­ rasti, Lenkijos žydai gete tapo svarbiu ginkluoto pasipriešinimo veiksniu. Sukilėliai tapo jų šeima. 1941

metų vasarą būsimų žydų sukilimo vadų grupė, kurią su­

darė 17 žmonių, tarp jų ir Aba Kovneris [būsimas žymus žydų pa­ sipriešinimo kovotojas, Izraelio rašytojas ir poetas], slėpėsi Ma­ žųjų seserų dominikonių vienuolyne Pavilnyje. Vienuolynui vado­ vavo sesuo Ana Borkowska. Abos Kovnerio širdies draugė Hadasa Šnešara dar gyveno Vilniaus gete, bet vėliau, rudenį, kartu su savo

243

KAIP TAI ĮVYKO?

motina buvo nužudyta Paneriuose. Tai sužinojęs, Kovneris pasi­ juto visiškas bejėgis, jį apėmė depresija. Tokia būsena buvo itin būdinga tiems jauniems vyrams ir moterims, kurie susidūrė su vi­ sišku bejėgiškumu... Jų atsakas buvo neapykanta arba keršto vil­ tis. Arba savižudybė. Daugeliui šių jaunų žmonių galimybė dirbti pogrindyje suteikė galimybę išsivaduoti iš gilios nevilties. Pasiryžęs organizuoti sukilimą, Kovneris grįžo į getą. Naujųjų 1942 metų išvakarėse jis labdaros valgykloje Mato Strašūno gat­ vėje 2 [dabar Žemaitijos gatvė] perskaitė žydų jaunimo judėjimo nariams savo garsųjį šaukimą sukilti. Šiame manifeste jis teigė, kad pasirinkimo, kaip išgyventi, nėra, juk visus žydus išžudys, - yra tik pasirinkimas, kaip žūti: „Geriau žūti kaip laisviems kovotojams nei priklausyti nuo žudikų gailesčio.“ Pirmasis manifesto sakinys buvo: „Paneriai reiškia mirtį!“ Abos Kovnerio įsitikinimu, vokiečių Lietu­ voje pradėti veiksmai turėjo baigtis visų Europos žydų žudynėmis. Kaip jis galėjo 1941 metų pabaigoje žinoti, kad Hitleris ketina nužudyti visus žydus? Dar ir Hitleris to nežinojo...

Sakyčiau, Kovneris to tvirtai nežinojo, bet nujautė. Jau tuo metu jis norėjo išsklaidyti visas getuose gyvenusių žydų iliuzijas ir juos mobilizuoti. Išgyvenęs Holokaustą, jis viename interviu devin­ tajame dešimtmetyje sakė: „Naudojausi žodžiais kaip ginklais.“ 1942 metų sausio 21 dieną Vilniaus gete buvo įsteigta pirmoji pasipriešinimo organizacija - Jungtinė partizanų organizacija, ji ­ diš kalba - Fareynikte Partizaner Organizatsie (FPO). Jos nariai buvo labai įvairūs - skirtingų pakraipų sionistai, komunistai, vė­ liau prisijungė ir Bundo nariai. Grupei vadovavo komunistas Icchakas Vitenbergas, jo pavaduotojai buvo kairysis sionistas Aba Kovneris ir dešinysis sionistas Josefas Glazmanas. Visi jie buvo jau­ ni, 17-24 metų. Tarp jų buvo ir merginų, organizacijoje atlikusių

244

„ŽŪTI KAIP LAISVIEMS KOVOTOJAMS“

svarbius vaidmenis. Visi šie jaunuoliai troško labai romantiško re­ voliucionierių gyvenimo. Jie norėjo, kad jų gyvenimai būtų pras­ mingi, todėl buvo pasiryžę priimti radikalius sprendimus. Ne vi­ siems gete buvo priimtinos tokios pažiūros. Dabar mums gali bū­ ti sunku tai įsivaizduoti, tačiau 1941 metų pabaigoje ir 1942 metų pradžioje daugybė Lietuvos žydų tebemanė, kad Paneriai papras­ čiausiai yra trečias getas. Vilniaus geto kaliniai palaikė ryšius su Varšuvos, Balstogės, Lydos bei Liublino getais ir žinojo, kad ten masinių žudynių nebuvo. Kai kurie manė, kad geriausia būtų pa­ mėginti nukeliauti į tas vietas ir bandyti išgyventi. Gete buvo suburti du batalionai - iš viso 240 žmonių. Dar apie 300 geto gyventojų buvo FPO rėmėjai. FPO ketino pradėti ko­ vą tik paskutiniu įmanomu momentu - priartėjus viso geto likvi­ dacijai. Dalis kovotojų slapstėsi ir visą savo laiką skyrė ginkluoto pasipriešinimo rengimui. Buvo organizuojami kariniai mokymai. FPO į getą gabeno ginklus arjų dalis, ir ši kontrabanda sekėsi pa­ lyginti sklandžiai. Pagavo tik šešiolikmetį ZalmanąTiktiną, tardė, kankino, bet jis nieko neišdavė. Vokiečiai jį nužudė. FPO leido kasdienį biuletenį apie karo eigą. Be to, vykdė sa­ botažo aktus, pavyzdžiui, susprogdino fabriką Vilniaus priemies­ tyje. Dalis FPO narių dirbo „Popieriaus brigadoje“, rūšiavusioje knygas YIVO pastate. Jie rado kelis rusiškus nuo Sovietų Sąjun­ gos ir Suomijos karo užsilikusius vadovėlius, kuriuose buvo mo­ koma gaminti sprogmenis bei granatas, ir slapta juos įnešė į getą. Ar žmonės gete žinojo, kad šie batalionai egzistuoja?

Iki 1943 metų vasaros sklandė tik gandai. Sukilėliai laikė savo or­ ganizaciją paslapty, nes žinojo, kad daugelis geto gyventojų mėgin­ tų priešintis jų veiklai bijodami kolektyvinės atsakomybės. Tačiau Jakovas Gensas tikrai žinojo apie pasipriešinimą gete ir toleravo jį.

245

KAIP TAI ĮVYKO?

Pats buvęs kariškis, jis matė, kad ginkluotas pasipriešinimas gali būti įmanomas, tačiau manė, kad geresnė strategija - laimėti lai­ ko ir išsaugoti kuo daugiau gyvybių. Padėtis pasikeitė 1943 metų pavasarį ir vasarą. Vokiečiai pra­ laimėjo mūšį prie Stalingrado ir ėmė trauktis. FPO nusprendė su­ kilimą pradėti, vos tik vokiečiai imsis likviduoti getą. Žinoma, ne­ buvo aišku, ką daryti, jei vokiečiai nutartų likviduoti tik dalį geto. Ką praktiškai reiškė geto likvidavimas?

Likvidavimas reiškė, kad visi geto žydai bus nužudyti. Žydų pa­ sipriešinimui svarbiausia buvo ištaikyti momentą, laiku suprasti, kad atėjo galutinės likvidacijos metas. Planuota organizuoti suki­ limą, kovoti, sukelti chaosą ir išvesti kuo daugiau žydų į miškus. 1943

metų balandį Vilniaus gete įvyko du dalykai. Pirma, balan­

džio 4 dieną iš mažųjų Vilniaus apskrities getų į Panerius buvo iš­ vežti ir nužudyti 4 000 žydų. Tai buvo aiškus ženklas, kad po ilgos pertraukos vėl prasideda masinės žudynės. Antra, balandžio vidu­ ryje atkeliavo žinia apie Varšuvos geto sukilimą, ir ji įkvėpė FPO. Buvo nuspręsta sukilti ir Vilniuje. Taip pat getą nuolat pasiekdavo aiškių ženklų iš regiono sovietinių partizanų vadovybės - junki­ tės prie mūsų! Tuomet, 1943-iųjų liepą, įvyko Vitenbergo atvejis. Kas čia per atvejis?

FPO vadas Icchakas Vitenbergas buvo komunistas. Jo kolegos lie­ tuviai ir lenkai komunistai 1943 metų vasarą vis labiau telkėsi. Vo­ kiečiai žinojo apie vietos komunistų veiklą, gaudė juos. Tie ko­ munistai nebuvo žydai - pavyzdžiui, Juozas Vitas irVaclavas Koz­ lovskis. Pastarasis buvo geto žydų komunistų ir miesto komunistų ryšininkas, kai jį sugavo ir kankino, jis, matyt, išdavė Icchaką Vitenbergą. Tada vokiečiai Kozlovskį nužudė.

246

„ŽŪTI KAIP LAISVIEMS KOVOTOJAMS“

Vokiečių policija atėjo į getą ieškoti Vitenbergo, nors greičiau­ siai nežinojo, kad jis ne tik komunistas, bet ir FPO vadas. Jie pa­ reikalavo, kad Žydų taryba išduotų Vitenbergą, tačiau FPO nuta­ rė savo vadą paslėpti. Vokiečiai prigrasino nubausią visus geto gy­ ventojus, jei Vitenbergas nebūsiąs išduotas. Gensas įsakė žydų policijai jo ieškoti. Rytą, prieš žydams išei­ nant į darbą, Gensas kreipėsi į geto gyventojus: „Privalome rasti Vitenbergą ir išgelbėti getą.“ FPO negalėjo numanyti, kad vokie­ čiai Vitenbergo ieško dėl to, kad jis komunistas, o ne dėl to, kad vadovauja organizacijai. Geto sukilėliai manė, kad išdavę jį pa­ smerks žlugti visą organizaciją. Galų gale ne FPO, o žydai komunistai gete pasakė Vitenbergui, kad jis privalo pasiaukoti ir pasiduoti vokiečių policijai. 1943 me­ tų liepos 16 dieną jis išėjo iš slėptuvės ir nužygiavo per visą getą. Stojo tyla. Žydai nebyliai stebėjo, kaip jis eina prie vartų ir prisi­ stato vokiečiams. Kitą rytą Vitenbergas buvo rastas negyvas Lu­ kiškių kalėjimo kameroje - jis nusižudė, kad vokiečiai neišgautų iš jo informacijos apie FPO ir kitą pogrindinę veiklą. Praėjus dienai nuo Vitenbergo arešto, FPO susirinko permąs­ tyti sukilimo strategijos. Jiems tapo aišku, kad geto gyventojai jų kovos nepalaikys. Išeitis - bandyti jungtis prie sovietinių parti­ zanų miškuose, tačiau dalis kovotojų turėjo likti gete. Kai keli so­ vietiniai partizanai prasprūdo į getą, kai kurie FPO nariai išėjo į miškus su jais. Kelios žydų partizanų grupės buvo išėjusios jau anksčiau. 1943 metų birželio 23 dieną grupė, kurią sudarė 21 žmogus, išė­ jo iš darbo stovyklos Naujojoje Vilnioje ir pėsti nužygiavo į Naru­ čio girią už 10 kilometrų. Pakeliui juos užklupo vokiečiai ir lietu­ viai policininkai, prasidėjo kova, devyni žydai žuvo. Likusieji su­ gebėjo patekti pas partizanus. Po dviejų dienų vokiečiai išžudė į

247

KAIP TAI ĮVYKO?

mišką išėjusiųjų šeimas ir darbo brigadas, taip pat likvidavo visą Naujosios Vilnios darbo stovyklą - 200 žmonių! Netrukus prasidėjo viso Vilniaus geto likvidacija. 1943 metų rugpjūtį vokiečiai pranešė žydams, kad nuo šiol jie galės dirbti tik gete, už jo ribų dirbti draudžiama. Ankstų rugsėjo 1 dienos rytą į geto teritoriją įsiveržė vokiečiai su estų kareiviais ir pradėjo gaudyti žmones. Žydų sukilėliams tai buvo ženklas, kad likvidavimas prasidėjo, irjie paleido mobilizuo­ jantį šūkį: L iza n ift! - „Liza kviečia!“ Liza buvo jauna žydų par­ tizanė, tuo metu jau žuvusi. Geto gyventojai ne itin entuziastingai reagavo į šaukimą sukilti, nes netikėjo, kad geto likvidacija lygi mirčiai, - jie manė, kad juos išveš į darbo stovyklas Estijoje. Žmonės žinojo, kad seniau ten iš­ vežti Vilniaus žydai tebegyvi, nes gaudavo iš jų laiškų. Vienas iš dviejų FPO batalionų užėmė poziciją prie geto var­ tų Ligoninės gatvėje. Vokiečiai per anksti apie tai sužinojo ir per valandą suėmė visą batalioną, 70-80 kovotojų, pusę FPO kovi­ nių grupių. Visus juos išvežė į Estiją. Tai buvo nepakeliamas smū­ gis žydų ginkluotam pasipriešinimui. Kai vokiečiai užėmė geto gatves, kitas FPO batalionas ir Yekhielio Sheynbaumo vadovaujama grupė pradėjo šaudyti pro namo Ma­ to Strašūno gatvėje 12 langus. Vokiečiai atsakė ugnimi ir susprog­ dino pastatą. O tada pasitraukė iš geto, nenorėdami, kad Vilniu­ je pasikartotų Varšuvos geto įvykiai. Daugiau kovų tarp Vilniaus geto sienų nebuvo. Vokiečiai visada bijojo, kad žydai dėsis prie partizanų, ir dabar jų baimė pasitvirtino. Todėl buvo nuspręsta getą likviduoti: tūks­ tančius išvežti į Estiją, o daugelį likusių - nužudyti. Tik keli tūks­ tančiai buvo palikti dirbti Vilniuje. Je i kalbėtume apskritai, pasipriešinimo Vilniaus gete istorija

248

„ŽŪTI KAIP LAISVIEMS KOVOTOJAMS“

tik patvirtina sampratą „pasirinkimas be pasirinkimo“ kaip anali­ tinę kategoriją. Gensas mėgino sustabdyti ginkluotą pasipriešini­ mą, bet nepajėgė užkirsti kelio geto likvidacijai ir išgelbėti jo gy­ ventojų. Kad ir ką būtų rinkęsi žmonės, geto laukė likvidacija, o daugumos žydų - žūtis. Kiek žydų išėjo į miškus?

Prie sovietinių partizanų miškuose prisidėjo 850 žmonių iš Vilniaus, 600 - iš Kauno, po 50 - iš Šiaulių ir Švenčionių. FPO nariai ėjo į Naručio ir Rūdninkų girias, kur buvo sovietinių partizanų štabai.

249

IŠGYVENIMAS IR TERORAS

Kas buvo tie sovietiniai partizanai, prie kurių jungėsi žydai?

1941 metų vasarą Lietuvoje buvo likę apie 2 000 komunistų ir 12 000 komjaunimo narių, kuriems nepavyko pasitraukti į Sovie­ tų Sąjungos gilumą. Iš 1941 metais Lietuvoje pasilikusių komunis­ tų dauguma, apie 1500, buvo nužudyti. Kai tik vokiečiai okupavo kraštą, Maskva pradėjo siųsti įsa­ kymus formuoti partizanų judėjimą, ir jau 1941 metų liepą buvo pradėta bandyti organizuoti mažas partizanų grupeles. Tačiau iki 1942 metų pabaigos visi mėginimai surengti pasipriešinimą žlugo. 1941 metais Lietuvoje buvo 40 grupelių, iš viso apie 500 narių, ir beveik visi jie žuvo. Buvo karo belaisvių, kuriems pavyko pabėgti pas partizanus, bet jų pagrindinis tikslas buvo ne dalyvauti pasi­ priešinime, o tiesiog išgyventi. Dauguma jų nemąstė apie politi­ ką, jie paprasčiausiai atiminėjo iš valstiečių maistą, kad išgyventų. 1942 metais 17-oje Lietuvos apskričių buvo likę tik 382 Ko­ munistų partijos nariai. Tų metų pabaigoje Maskvoje buvo įsteig­ ta nedidelė komanda, skirta sovietiniams partizanams Lietuvoje organizuoti, - Lietuvos partizaninio judėjimo štabas, kuriam va­ dovavo Antanas Sniečkus. 1943 metais Sniečkaus štabas į Lietuvą nusiuntė kelias parti­ zanų grupes. Iš viso atkeliavo 345 žmonės. Du svarbūs žmonės,

250

IŠGYVENIMAS IR TERORAS

paskirti organizuoti sovietinį partizanų judėjimą Lietuvoje, buvo Motiejus Šumauskas ir Genrikas Zimanas. Du pagrindiniai partizanų veiklos centrai buvo Rūdninkų ir Na­ ručio giriose, mažesnis - Švenčionyse. 1943 metų rudenį Lietu­ voje jau buvo daugiau kaip 40 grupių ir daugiau kaip 1200 parti­ zanų. Deja, sovietų istoriografijoje partizanų skaičius didinamas, o lietuvių istoriografijoje - dažnai mažinamas. Kokių tautybių žmonės sudarė tas partizanų grupes?

Dalis Lietuvos istorikų teigia, kad visi partizanai buvo kitataučiai, daugiausia rusai. O sovietų teigimu, tai buvo daugiausia lietuviai. Mano pozicija tokių priešpriešų atveju, jei neturiu savo dokumen­ tais grįsto atsakymo, - pateikti visus spėliojimus. 1944 metų va­ sarį vokiečiai teigė, kad Lietuvoje yra keturios didelės partizanų grupės, iš viso apie 5 000 narių. To paties meto šaltiniai iš lietuvių pogrindžio minėjo 6 000 partizanų. 1945 metų lapkritį Lietuvos partizaninio judėjimo štabas teigė Lietuvos teritorijoje esant ko­ ne 4 000 sovietinių partizanų, ir ši versija, ko gero, patikimiausia. Pasak Lietuvos istoriko Šarūno Liekio, bemaž 1400 partizanų buvo lietuviai, daugiau nei 1400 - rusai, beveik 700 - žydai, dar 370 - kitų tautybių. Pokario sovietiniai akademikai vertino, kad du trečdaliai partizanų buvo lietuviai, bet man šis skaičius atrodo perdėtas. Vis dėlto galima tvirtai teigti, kad labai didelė partizanų dalis buvo etniniai lietuviai - greičiausiai apie 30-35 procentus visų partizanų. Oficiali sovietų politika reikalavo į partizanų gre­ tas įtraukti kuo daugiau vietinių. Turime tikslius žydų narių skaičius keliuose partizanų būriuo­ se: „Keršto“ būryje žydai buvo 105 iš 107, „Už pergalę“ - 106 iš 119, „Kovos“ - 58 iš 77, „Laisvosios Lietuvos“ - 54 iš 94, „Mirties fa­ šizmui“ - 39 iš 69, Vlado Barono - 11 iš 18 narių.

251

KAIP TAI ĮVYKO?

Kiek partizanų žuvo kovose?

Tik apie 15 procentų. Šie partizanai nepuolė karinių padalinių. Jie kovojo protingai, be atvirų mūšių, daugiausia puolė transpor­ to vienetus, mėgindami pakenkti vokiečių kariuomenės tiekimui. Taip pat puldavo į priverstinius darbus žmones vežantį transportą ir visus išlaisvindavo - lietuvius, lenkus ir evakuotus sovietų pi­ liečius. Iš visų į miškus išėjusių 1 800 žydų išgyveno 1 500. Sto­ ti į partizanus nereiškė būtinai žūti - paaiškėjo, kad tai yra ir bū­ das išgyventi. Vietos gyventojų parama partizanams buvo labai ribota. Vilniaus rajone 1943 metų rugpjūtį pasklido gandai, esą sovietai, keršydami už žydų žudynes, ketiną nužudyti nemažai lietuvių, kitus ištremti į Sibirą. Sovietų partizanų platinamose proklamacijose buvo gra­ sinama tiems, kurie bendradarbiauja su vokiečiais: „Sumokėsite už tai, ką padarėte! Mes jus surasime! Kolaborantams bus atleis­ ta tik tada, kai jie pralies vokiečių fašistų kraują.“ Oficiali sovietų partizanų politika buvo nepulti vietos kaimų gyventojų, tik vokiečius kolonistus irjuos remiančius žmones. Bu­ vo svarbu pelnyti kuo daugiau vietinių paramos. Tačiau be puo­ limų neapsiėjo, buvo sunaikinti net ištisi kaimai. Kalbate apie liūdnai pagarsėjusią Kaniūkų kaimo ataką?

Tai buvo vienas iš kelių nuožmių sovietinių partizanų išpuolių prieš kaimus. Kaniūkai buvo kaimelis vadinamojoje Dieveniškių salo­ je - lietuvių kaimų sankirtoje netoli dabartinės Baltarusijos sie­ nos. Tam kaimui buvo leista apsiginkluoti savigynai nuo sovieti­ nių partizanų, o šie, tai žinodami, pradėjo kelti ultimatumus, rei­ kalaudami, kad kaimo vyrai nusiginkluotų. Kaimas ultimatumų nepaisė, 20 vyrų turėjo ginklus. Tada sovietiniai partizanai atėjo į Kaniūkus ir paėmė kelis arklius su vežimais. Ginkluoti Kaniūkų

252

IŠOYVENIMAS IR TERORAS

vyrai užpuolė partizanus ir atsiėmė savo turtą. Toje pačioje apy­ linkėje įvyko dar keli išpuoliai prieš partizanus. Partizanai įsiuto ir - ju k teroras dažnai kyla iš silpnybės - nusprendė sustiprin­ ti kaimo gyventojų kontrolę ėmęsi teroro. Jų nuomone, Kaniū­ kai buvo „hitlerininkų“ kaimas. 1944 metų sausio 29 dienos rytą 6 valandą 120-150 sovietinių partizanų užpuolė kaimą ir sudegi­ no 36 iš 42 namų. Per teroristinį aktą žuvo 37 kaimo gyventojai, iš jų 11 moterų ir 15 vaikų. 252 lietuvių policijos bataliono vyrai at­ vyko per vėlai ir nebesugavo besitraukiančių sovietinių partizanų. Kiek žydų buvo Kaniūkus puolusioje grupėje?

Šioje grupėje, kurią sudarė būrių „Mirtis okupantams“, „Margiris“ ir „Sovietų karinė žvalgyba“, arba Ypatingasis GRU būrys, nariai, buvo ir žydų. Būryje „Mirtis okupantams“ iš 224 narių žydai bu­ vo 79, o tarp 30 „Margirio“ narių žydų nebuvo. Iš 152 Ypatingojo GRU būrio narių daugiausia buvo rusų. Tačiau nežinome, kurie sovietiniai partizanai asmeniškai dalyvavo atakoje. Ar tiesa, kad ir Aba Kovneris dalyvavo Kaniūkų atakoje?

Nežinau. Nesu apie tai girdėjęs ar skaitęs. Žinau, kad Kaniūkų puolime dalyvavo Chaimas Lazaras, kuris vėliau prisiminimuose rašė, jog tekę imtis priemonių gyventojams įbauginti, kad nebepuldinėtų partizanų. Tai buvo akivaizdus sovie­ tinių partizanų teroro atvejis. Lazaras rašė, kad Kaniūkų kaimas gavo ginklų iš vokiečių irjuos tiekė kitiems kaimams, kad kaimas buvo įtvirtintas, abiejuose jo kraštuose stovėjo apžvalgos bokštai. Ar tai tiesa?

Tai - prasimanymas. Lazaro prisiminimuose sovietinių partizanų išpuolis pristatomas kaip didvyriškas žygis, esą partizanų štabas

253

KAIP TAI ĮVYKO?

kaimą sunaikinti nusprendęs dėl to, kad kiti kaimai nebesiginkluotų. Partizanų vadai įsakę nepalikti gyvų, išžudyti gyvulius ir sunaikinti visą turtą. Sovietiniai partizanai šį teroristinį išpuolį įvykdė iš esmės dėl to, kad sustiprintų savo kontrolę teritorijoje ir užsitikrintų saugu­ mą. Vėliau jie siuntė ultimatumus ir kitiems to krašto kaimams, pa­ vyzdžiui, Daržininkams, reikalaudami atiduoti ginklus, kitaip visi būsią sunaikinti kaip Kaniūkai. Man nepavyko išsiaiškinti, kodėl Daržininkų neužpuolė, nors ginklų kaimo vyrai neatidavė.

254

PABAIGA. VILNIUS

Atėjo metas pakalbėti apie getų pabaigą Lietuvos miestuose.

Trijų didžiųjų getų - Vilniaus, Kauno ir Šiaulių - likvidavimas bu­ vo vokiečių ir žydų istorija. Lietuviai joje beveik nedalyvavo. Ar­ tėjant okupacijos pabaigai, vokiečiai vis žiauriau elgėsi su geto ka­ liniais. Taip elgėsi dauguma vokiečių okupuotose teritorijose. Iki paskutinių karo dienų visur buvo šaudomi karo belaisviai ir civiliai. Kiek žydų liko Lietuvoje likvidavus visus mažuosius getus?

1943 metų vasarą visoje vokiečių administruojamoje šiaurinėje okupuotos SSRS teritorijos dalyje buvo 73 000 gyvų žydų, iš jų Lietuvos generaliniame komisariate - 42 000. 20 000 žydų bu­ vo Vilniuje, 17 000 - Kaune ir 5 000 - Šiauliuose. Kiti 31000 iš­ gyvenusių žydų buvo už Lietuvos ribų: 15 000 - Rygoje, 8 500 Minske, 7 500 - Lydoje. Tuo metu visi mažųjų getų žydai jau bu­ vo nužudyti arba perkelti į didžiuosius getus. Kodėl vokiečiai nusprendė koncentruoti žydus didžiuosiuose getuose?

Šį sprendimą priimti paskatino Varšuvos geto sukilimas 1943 me­ tų balandį-gegužę. Ten į kovą stojo keli tūkstančiai žydų, kurių tikslas buvo ne išgyventi, o žūti oriai, užuot buvus nužudytiems Treblinkoje. Vokiečiai visada manė, kad žydai kelia didelį pavojų

255

KAIP TAI ĮVYKO?

saugumui, tačiau Varšuvos sukilimo naciai nesitikėjo, irjis tik pa­ tvirtino, kad žydus reikia kontroliuoti dar labiau. Jau nuo 1942 metų vasaros SS vadas Himmleris bandė per­ imti getų valdymą ir paversti juos koncentracijos stovyklomis, kurias administruotų SS. Jis norėjo, kad SS imtųsi kontroliuo­ ti žydus. Per šį koncentracijos procesą būtų tekę nužudyti treč­ dalį likusių žydų. 1943 metų birželio 21 dieną Himmleris įsakė okupuotose ry­ tinėse teritorijose likusius getus paversti koncentracijos stovyk­ lomis. 22 000 žydų reikėjo nužudyti, o 50 000 - palikti gyvus, kad dirbtų, daugiausia darbo stovyklose Estijoje, po šiek tiek Lat­ vijoje ir Lietuvoje. Pasmerktuosius mirti vokiečiai vidinėje ko­ respondencijoje įvardydavo ypatingu terminu: „evakuoti į rytus“. Kuriuos buvo nuspręsta nužudyti - silpnus, netinkamus darbui?

Taip pat ir pavojingus. Priimdami svarbius sprendimus dėl žydų, vokiečiai visada vertino tris sektorius: maistą, saugumą ir darbą. Nors daug žydų buvo palikta, nes jie buvo reikalingi kaip darbo jėga, vokiečiai tuo pat metu svarstė ir kitus klausimus: ar šie žydai kelia saugumo problemų, ar jie eikvoja maisto atsargas. Kodėl vokiečiai žydus siuntė dirbti j Estiją?

1943 metais vokiečiai buvo beprarandantys Rytų Ukrainą, kurio­ je buvo daug naftos. Jiems reikėjo rasti kitą naftos šaltinį, o Esti­ joje buvo naftingųjų skalūnų telkinių. Tad vokiečiai pastatė darbo stovyklą Vaivaroje. Tuo pat metu jie tikėjosi didelio sovietų civi­ lių antplūdžio. Jau kalbėjome apie tai. Vokiečių skaičiavimais, šie civiliai turėjo pakeisti iš Lietuvos į Estiją atsiųstus žydus. Kaip vyko mažųjų getų koncentravimas Vilniaus apylinkėse?

256

PABAIGA. VILNIOS

1942 metais prie Vilniaus apskrities buvo prijungtos trys naujos apskritys, kuriose gyveno beveik 9 500 žydų. Pirma šie žydai gy­ veno 19-oje mažų getų Pietryčių Lietuvoje, tačiau 1943 metų pa­ vasarį vokiečiams darėsi vis neramiau: jie pralaimėjo Stalingra­ do mūšį, sovietiniai partizanai stiprėjo, o šiuos naciai neabejoti­ nai siejo su žydais. Tų trijų apskričių žydus kontroliuoti keturiose vietose atrodė kur kas paprasčiau nei devyniolikoje. Tad buvo nu­ spręsta sugrūsti juos į keturis getus - Švenčionyse, Ašmenoje, Michališkėse ir Salose. Vilniaus geto žydų tarybos viršininkas Jako­ vas Gensas tapo atsakingas ir už šiuos keturis getus. Kitas koncentracijos plano etapas buvo atsikratyti ir šių ketu­ rių vietų - vykdyti „selekcijas“, dalį žydų nužudyti, o likusius su­ grūsti į vienui vienintelį getą Vilniuje. „Selekcijas“ vykdyti turėjo padėti Vilniaus geto žydų policija. Mažųjų getų žydams buvo pasakyta, kad jie bus perkelti į Kau­ no getą. Tačiau užuot išvežti į Kauną, 1943 metų balandžio 5 dieną daugiau kaip 4 000 žydų 83 gyvuliniais vagonais buvo atgabenti į Panerius ir sušaudyti. Ypatingojo būrio vadas Martinas Weissas apgavo Gensą, kalbėdamas apie Kauną. Paneriuose žudynės vyko labai chaotiškai - daug kas bandė bėgti, juos šaudė lietuvių 1-asis PPT batalionas ir tikriausiai Ypatingasis būrys - Sonderkommando. Balandžio 6 dieną Vilniaus geto žydų policijai buvo įsakyta nu­ vykti į Panerius ir sutvarkyti žudynių pėdsakus. Kalbėdamas apie pasirinkimą be pasirinkimo, minėjote neįmanomą padė­ tį, kai Gensui ir žydų policijai teko įvykdyti „selekciją“Ašmenoje - atrink­ ti žydus mirti. Ar tai buvo būtent ši 1943 metų kovą įvykusi „selekcija"?

Taip. Pasirinkimo be pasirinkimo sąvoka mums padeda įsigilin­ ti į šią situaciją ir neteisti a priori. Gensui atranka Ašmenoje davė galimybę išgelbėti bent šiek tiek žydų gyvybių. Jis sugebėjo per

257

KAIP TAI ĮVYKO?

„selekcijos“ procesą išsaugoti gyvybę šimtams žydų. Dalis žydų manė, kad žydų policija verta pagyros. Zeligas Hiršas Kalmanovičius [žydų filologas, istorikas, YIVO vadovas] dienoraštyje rašė: J i e daro tai, ką reikia: Ašmenoje buvo atrinkti mirti daugiau kaip 400 žmonių - senyvų ir ligotų suaugusiųjų, atsilikusių vaikų, užtat 1500 žmonių išgelbėta. Jei atranką būtų buvę leista vykdy­ ti kitiems, būtų žuvę 2 000 žmonių.“ Komendantas Gensas pasa­ kė Vilniaus geto gyventojams: „Taip, mūsų rankos suteptos mūsų brolių krauju, bet mes privalėjome imtis šios kraupios užduoties. Likusius žmones mes saugosime. Kažin ar iš mūsų pareikalaus dar aukų čia, kaip pareikalavo ten. Atiduosime jiems tik senus ir ligotus, o vaikų neduosime, nes jie yra mūsų viltis. Jaunų mote­ rų neatiduosime.“ Kiti manė taip pat, kaip savo dienoraštyje rašė Hermanas Krukas [geto bibliotekos vadovas, kaip ir Z. H. Kalmanovičius, rašęs geto dienoraštį]: „Tai buvo žydų rankomis įvyk­ dytas žudynių procesas.“* Abi nuomonės apie šią šiurpią tragedi­ ją yra pagrįstos ir atspindi mano minėtąją pasirinkimo be pasi­ rinkimo situaciją. įvykdžius „selekcijas“ ir koncentraciją, 50-80 kilometrų Lietuvos ir Baltarusijos pasienio ruožas buvo paskelbtas „laisvu nuo žydų“. Kada SS perėmė likusius Lietuvos getus ir juos pavertė koncentracijos stovyklomis?

Himmleris įsakymą davė 1943 metų birželio 21 dieną, tačiau pats procesas užtruko kur kas ilgiau. Vilniaus getą su likusiais žydais ekonominis SS padalinys perėmė rugsėjį, Kauno getą - spalį, Šiau­ lių - dar vėliau. Veikta palaipsniui. Vokiečių civilinė administracija sutiko, kad SS turi perimti getus,

*

Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, t. 2, p. 1259-1260.

258

PABAIGA. VILNIUS

bet norėjo pasilikti žydų darbo generuojamas pajamas „biudžetui subalansuoti“. Civilinė administracija ir SS niekad nesugebėjo su­ tarti ir iki okupacijos pabaigos riejosi dėl pinigų. Kur dirbo žydai?

Sukoncentravus žydus, pasidarė įmanoma geriau kontroliuoti ir jų darbą, nes liko mažiau vietų, kur jie dirbo. Tačiau dėl to nema­ žai įstaigų, įmonių ir gamyklų prarado darbininkų ir negavo jo ­ kios pamainos. Prie Vilniaus buvo šešios durpių kasimo stovyklos: Bezdony­ se, Baltojoje Vokėje, Kenoje, Riešėje, Naujojoje Vilnioje ir Začevkoje netoli Užtilčių prie Baltarusijos sienos. Žydai ten ir dirbo, ir gyveno. Dar buvo dvi mažos stovyklos, iš kurių žydai buvo varo­ mi tiesti kelio nuo Vilniaus iki Kauno. Kai žydai pradėjo bėgti iš tų stovyklų pas sovietinius partizanus, vokiečiai visas šešias dur­ pių stovyklas likvidavo, žydus nužudė arba perkėlė į Vilniaus ge­ tą. Tos žudynės nepraėjo sklandžiai: daugelis žydų, matydami, kad juos ketinama nužudyti, puolė vokiečius ir lietuvius policininkus, dėl to buvo sušaudyti vietoje. Keliems pavyko pabėgti. Tuomet, 1943 metų rugpjūčio 6 dieną, prasidėjo deportacijos į Estiją. Žydai panikavo, manydami, kad juos veža sušaudyti. Ta­ čiau rugpjūčio 11 dieną keli žydai grįžo iš Estijos su laiškais, įro­ dančiais, kad išvežtieji tebegyvi. Vokiečiai iš Genso pareikalavo dar 4 000-5 000 žmonių siųsti į Estiją. Anksčiau išvežtųjų giminės sutiko važiuoti, tad rugpjūčio 23 dieną dar 1500 žmonių išvažiavo į Estiją. Skaičiuojant kartu su trėmimais rugsėjo 4 ir 6 dienomis, iš viso į Estiją iš Vilniaus geto buvo išvežta 7100 žydų. Rugsėjo 7 dieną Vilniuje buvo likę 9 700 žydų, kurie dirbo 83 darbo vietose. Turime dokumentų, patvirtinančių, kad vokie­ čiai tarpusavyje diskutavo, ką su tais žmonėmis daryti. Svarstyta,

259

KAIP TAI ĮVYKO?

kas svarbiau: žydų darbas (reikalingas kariuomenei ir miesto admi­ nistracijai) ar saugumas (SS nerimavo dėl žydų kontaktų su so­ vietiniais partizanais). Civilinė administracija nusiuntė į visas šias darbovietes komisijas, turinčias nuspręsti, kuriuos žydus galima pakeisti kitais, daugiausia - evakuotais sovietų piliečiais. Komi­ sija nustatė, kad pakeisti galima tik kelias dešimtis dirbančių žy­ dų. Tačiau saugumas darėsi vis svarbesnis. SS norėjo kuo labiau sumažinti žydų. Besirengiant SS „akcijoms“, j Vilniaus getą buvo atvežta latvių ir ukrainiečių policininkų. Rugsėjo 14 dieną Gesta­ p o sušaudė Jakovą Gensą. Kodėl?

Nežinome. Galime tik spėlioti. Rugsėjo 23 dienos rytą Vilniaus getas buvo užrakintas. Žydų taryba buvo informuota, kad visi žy­ dai bus išvežami į Estiją ar Latviją, o bandantieji slėptis bus su­ šaudyti. Vis dėlto šimtai pasislėpė iš anksto paruoštose m alinose. Yra žinoma, kad eiliniai vokiečių kareiviai ėjo į getą ir apiplėšinė­ jo tuščius žydų namus, tačiau vėliau jiems buvo liepta prisigrob­ tus daiktus atiduoti vokiečių administracijai. Rugsėjo 23 dieną likusieji geto žydai, daugiausia moterys ir vai­ kai, buvo suvaryti j Rasų gatvės aikštę „selekcijai“ įvykdyti. Krau­ pų procesą prižiūrėjo Martinas Weissas. Jaunoms moterims buvo liepiama eiti į vieną pusę, vaikams ir vyresnėms moterims - į kitą. Buvo akivaizdu, kad vyksta gyvybės ir mirties atranka. Dalis jau­ nų motinų ėjo prie savo vaikų mirties pusėje. Kitos apleido savo mažylius ir pasiliko gyvybės pusėje, norėdamos išgyventi ar jaus­ damos pareigą pasirūpinti vyresniais vaikais. Kelis kūdikius mo­ tinos paslėpė savo drabužiuose. Rugsėjo 24 dieną atrinktos jau­ nesnės moterys traukiniu buvo išvežtos į Latviją.

260

PABAISA. VILNIUS

O kas nutiko kitiems?

Daugiau kaip 6 000 buvo išvežti į Panerius ar Sobiboro mirties stovyklą. Aba Kovneris su 80-100 kovotojų iš geto ištrūko pas so­ vietinius partizanus. Vilniuje liko apie 2 600 gyvų žydų. 1500 iš jų dirbo „Kailio“ fab­ rike dabartinėje Taraso Ševčenkos gatvėje 16, daugiau nei 1000 dviejuose Heereskraftfahrzeugpark 562 (HKP) - karinių transpor­ to priemonių garažo - pastatuose, dabartinėje Subačiaus gatvėje, keli - vadinamojoje ispanų ligoninėje Antakalnyje. Visi žydai, dir­ bę „Kailio“ fabrike ir „ispanų ligoninėje“, 1944 metų liepos 3 dieną, likus vos kelioms dienoms iki antrojo Raudonosios armijos įžen­ gimo į Vilnių, buvo sušaudyti Paneriuose. Dauguma HKP dirbu­ sių žydų irgi buvo sušaudyti tą pačią dieną, vos apie 250 sugebėjo pasislėpti ir iš slėptuvių išėjo tik pasirodžius Raudonajai armijai.

261

PABAIGA. ŠIAULIAI

Koks Šiauliuose paliktų žydų likimas?

1943 metų vasarį dviejuose Šiaulių getuose - Trakų ir Ežero gat­ vėse bei Kaukazo priemiestyje - tebegyveno 4 775 žydai, iš jų 1100 vaikų ir daugiau kaip 200 pagyvenusių, tai yra vyresnių kaip 61 metų, žmonių. Iš tų, kurie dirbo, dauguma buvo dviejose odos gamyklose: buvusiame Frenkelio odos fabrike ir „Bate“. Aplink Šiaulius buvo ir mažesnių stovyklų - Zoknių oro uoste, Linkai­ čiuose, Daugeliuose, Akmenėje ir Joniškyje. 1943 metų rugsėjį perėmę Šiaulių getą, SS pavertė jį koncen­ tracijos stovykla. Stovyklos komendantu tapo SS karininkas Hein­ richas Forsteris, netrukus jį pakeitė Hermannas Schleefas, o lie­ tuvius sargybinius - etniniai vokiečiai iš Besarabijos, perkelti ten 1939 metais pagal Molotovo-Ribbentropo paktą. Tie vokiečiai prieš tai saugojo Dachau koncentracijos stovyklą. Šiauliuose uždarius Kaukazo getą, visi likę žydai buvo sutelkti Trakų ir Ežero gatvių ge­ te. Šiaulių žydai buvo įsitikinę, kad netrukus getas bus likviduotas, nes žinojo, kas atsitiko Vilniaus gete 1943 metų rugsėjo 23 dieną. Iš kur jie tai galėjo žinoti?

Vilniaus geto žydai, pro Šiaulius gyvulių vagonais tremiami į Es­ tiją, mėtė per langus raštelius.

262

PABAISA. ŠIAULIAI

Tuo metu geto gyventojams jau buvo apribota galimybė išei­ ti iš Šiaulių geto, todėl stiprėjo pojūtis, kad artėja pabaiga. M o­ kyklos buvo uždaromos, 10 metų ir vyresni vaikai buvo verčiami dirbti ar rūpintis mažesniais broliais ir seserimis. 1943 metų spalio pabaigoje Žydų tarybos nariai pastebėjo, kad vaikai nebeįtraukiami į maisto davinių skaičiavimus. Prasidėjo dve­ jonės - ar tai klaida, ar ženklas, kad artėja „vaikų akcija“. Ar tai buvo ženklas?

Taip. „Vaikų akcija“ Šiaulių gete įvyko lapkričio 4 -5 dienomis. Šiuos kraupius įvykius savo dienoraštyje, išleistame tik hebrajų kalba, aprašo Eliezeris Jerušalmis [Šiaulių geto žydų tarybos sek­ retorius, rašęs šio geto kroniką]: A nkstų penktadienio rytą, ka i geto žm onės ruošėsi darbui, sar­ gyb in iaipareiškė gavę įsakym ą nieko neleistipro vartus. K a i š i žin ia pasklido stovykloje, visipu olė į nam us pakuotis daiktų. J ie buvo įsitikinę, kad ju o s deportuos, kaip Kauno ir Vilniaus žy­ dus, į tolim us kraštus. J ie ruošėsi blogiausiam , tačiau negalė­ jo pa siruošti tam, kas įvyk o iš tiesų. D arbininkam s buvo leis­ ta eiti į darbą, o vaikai turėjo p a silik ti stovykloje. Kom endantas Schleefaspasakė Žydų tarybai: „Inform uoju, kad man įsakyta p a šalin ti iš geto visus vaikus ik i 13 metų, senyvus ir nedarbin­ gu s žm ones. Ju o s apgyvendins vaikų nam uose Kaune, seneliai rūpinsis vaikais. Visi žydų vaikai iš stovyklų atsidurs vienuose vaikų namuose. Žydų tarybos nariaiB erlas Kartūnas irA ha ronas Kacas važiuos su vaikais, kad užtikrintų rimtį. Įkurdinę vai­ kus, tarybos nariai g rįš ir p a rveš tėvam s vaikų linkėjim ų. “ Ž y­ dų taryba bandė protestuoti: „K aip g a li būti, kad m ažus vaikus atskirs nuo tėvų ?“ Forsteris atsakė: „Paskubėkite!Jūsų p o licija

263

KAIP TAI ĮVYKO?

p riva lo pa klu sti šiam įsakym ui, kitaip į getą įžengs mano vyrai ir viską padarys patys. “ * Tuo metu anapus geto vartų jau stovėjo ukrainiečių padaliniai ir 31 vokiečių kareivis iš Besarabijos. Jie įsiveržė j getą sunkvežimiais, ginkluoti pistoletais ir kulkosvaidžiais, brovėsi į namus, grobė ir plėšikavo. Aikštėje žydų laukė „selekcija“: maži vaikai, senyvi ir ligoti - vienoje pusėje, darbingi žydai - kitoje. Kareivių elgesys buvo nuožmus. Jie naršė namų rūsius ir palėpes. Visur muštynės, riksmai. Rado žmonių, pasislėpusių ligoninėje, kur jie tikėjosi bū­ ti saugūs. Anot Jerušalmio, žydų policija kaip įmanydama sten­ gėsi padėti vaikams ir neleisti jiems patirti smurto. Yra liudijimų, kad Efraimas Gensas [Šiaulių žydų policijos vadas ir Jakovo Genso brolis] pats perdavė savo dukras sargybiniams, kad jos parody­ tų pavyzdį kitiems vaikams. Chaosas truko nuo septintos ryto iki ketvirtos po pietų. Iš vi­ so iš geto išvažiavo 21 sunkvežimis, pilnas vaikų ir senelių. Berlas Kartūnas ir Aharonas Kacas išvažiavo su jais, buvo leista ir ketu­ rioms moterims iškeliauti iš geto kartu su savo vaikais. Mažose stovyklose Šiaulių priemiesčiuose tą pačią dieną taip pat buvo organizuota „vaikų akcija“. Linkaičių žmonėms pavy­ ko laiku išgabenti iš stovyklos visus mažus vaikus. Po mėnesio, gruodžio 9 dieną, aštuoni ar devyni vaikai buvo rasti Akmenė­ je ir nužudyti. Per tas dvi dienas, 1943 metų lapkričio 4-ąją ir 5-ąją, iš Šiaulių buvo išvežta bemaž 800 žmonių, tarp jų 506jaunesni kaip 10 metų vaikai, 68 vaikai nuo 10 iki 13 metų, 56 senyvi vyrai ir 35 senyvos moterys. Šiuos skaičius nurodo Jerušalmis. Jis rašo, kad po „vaikų akcijos“ Šiaulių getą apėmė visiška neviltis. Kiti prisiminimuose * Ten pat, t. 2, p. 1313-1315.

264

PABAIGA. ŠIAULIAI

rašė, kad moralė gete išnyko, ir niekas niekam nerūpėjo. Tačiau vis dėlto buvo ir tokių, kurie neprarado vilties, tikėjo gandais, ne­ va jų vaikai kažkur išvežti, tebesą gyvi. Gal jie ir buvo gyvi?

Žinome tik tiek, kad, pravažiavę Tauragę, sunkvežimiai kirto sie­ ną su Vokietija. Viskas. Daugiau jokių žinių. Po „vaikų akcijos“ Šiauliuose liko 2 000 žydų: 850 vyrų, 1150 mo­ terų. Taip pat akcijos metu paslėpti išgyveno 227 vaikai. Tačiau ir „akcijai“ pasibaigus vaikams grėsė pavojus. Žydai mėgino rasti, kur juos paslėpti už stovyklos ribų. Jerušalmis rašo, kad pastan­ gos nebuvo itin sėkmingos, mat vietos gyventojai buvę itin prie­ šiškai nusiteikę. Kita priežastis galėjo būti susijusi su gandais, esą 300 lietuvių buvę vokiečių sušaudyti už pagalbą žydams, - tai ga­ lėjo sulaikyti daugelį lietuvių nuo bandymų padėti. 1944

metų gegužę tapo aišku, kad artėja Raudonoji armija. Vo­

kiečiai įsakė sukrauti į sunkvežimius odos fabrikų įrangą bei ža­ liavas ir išvežti visa tai į Vokietiją. Kartą vienas žydų policininkas nugirdo vokietį kalbant tele­ fonu ir sakant, kad žydai bus evakuoti liepos pradžioje. Žinia pa­ sklido, ir šimtai žydų ėmė bėgti iš gamyklų, kuriose dirbo. Dau­ gelis bėglių buvo nušauti - ne policininkų ar kareivių, o bendra­ darbių vokiečių. Vienas gamyklos darbuotojas, pavarde Siegelis, nušovė dvi bėgančias žydes ir du paauglius (13 ir 14 metų). Tai po karo, 1948 metais, teisme patvirtino šeši žydai liudytojai. 1944

metų liepą visi mažesnių stovyklų žydai buvo perkelti į

Šiaulius. Dabar ten buvo ne tik Lietuvos žydai - kelias savaites Šiaulių gete praleido ir žydai iš Vengrijos, Čekijos, Estijos, net Vo­ kietijos. Šiaulių geto gyventojai iš Vengrijos žydų sužinojo apie du­ jų kameras ir palaikų deginimą.

265

KAIP TAI ĮVYKO?

Getas pradėtas evakuoti 1944 metų liepos 11 dieną. Žmonės ėmė rašyti ir į žemę kasti raštelius, vildamiesi, kad juos vėliau kas nors suras. Viena moteris parašė: 1944 metų liepos 11 diena. Išeidam a iš geto ir žengdama išg yve­ nimo link m irties, palieku kelias m ylim ųjų nuotraukas, tikėda­ masi, kad kas nors, kasinėdam as ir ieškodamas,ja s aptiks ir kad tas žm ogus m alonėsja s perduoti mano gim inėm s ar draugams Am erikoje ar Palestinoje, je i tokių bus likę. M ano vardas - F ri­ dą N iselevič, gim usi Vaiguvoje.* Kurtuos žmones išvežė?

{ Štuthofą. Pirmasis „transportas“ liepos 15 dieną išvežė žydus, dirbusius oro uoste Panevėžyje ir Zoknių oro uoste Šiauliuose. Dalis jų, apimti panikos, bandė šokti iš sunkvežimių ir bėgti. Eva­ kuacija buvo baigta 1944 metų liepos 22 dieną, kai Šiaulių kon­ centracijos stovykla buvo padegta kartu sujoję buvusia ligonine. Vienų prisiminimais, 70 joje buvusių ligonių buvo sušaudyti, kitų liudijimais, sudegė gyvi. Buvęs Šiaulių žydų tarybos pirmininkas Mendelis Leibavičius išvengė evakuacijos, bet tragiškai žuvo, kai liepos 27 dieną mies­ tą bombardavo Raudonoji armija. Jis buvo taip sunkiai sužeistas, kad mirė po kelių dienų. Mano knygoje yra pasakojimas apie berniuką, vardu Moišelė, kuriam buvo septyneri ar aštuoneri. Žuvus abiem tėvams, jis liko Šiaulių gete ir rūpinosi savo broliais bei seserimis, kuriems bu­ vo nuo trejų iki šešerių metų. Kai Moišelė prašydavo maisto kai­ muose, lietuviai jam padėdavo, ir tokiu būdu jis į getą kontrabanda

*

Ten pat, t. 2, p. 1320.

266

PABAISA. ŠIAULIAI

gabeno maišus maisto - maišus, didesnius už jį patį. Moišelės dė­ ka visi jo broliai išsilaikė visus trejus metus, išgyveno net „vaikų akciją“, tačiau 1944 metais jie visi buvo išvežti ir nužudyti Štutho­ fo koncentracijos stovykloje. Tokie pasakojimai išliko tik jidiš kal­ ba, stovyklų laikraščiuose, kur po išlaisvinimo buvo išspausdin­ ti kelių žmonių iš Šiaulių geto pasakojimai. Jokia kita kalba tokių liudijimų neteko matyti. Šiaulių žydų bendruomenė nebuvo labai didelė, 5 0 0 0 -6 000. Kiek iš jų išgyveno Holokaustą?

Apie 10 procentų, 500-600: 100 - pačiuose Šiauliuose, kiti koncentracijos stovyklose visoje Europoje.

267

PABAIGA. KAUNAS

Kokia buvo Kauno geto pabaiga?

1943 metais Kauno žydai dirbo daugiau nei 90 skirtingų vietų. Na­ cių planas buvo toks pat kaip ir kituose miestuose: sumažinti žydų irjų darbo vietų skaičių, perkelti žydus į mažą koncentracijos sto­ vyklą. Pastarasis procesas užtruko ilgiau, nei tikėtasi, buvo keliskart atidėtas: nepakako žmonių, kurie galėtų saugoti stovyklas, nepa­ kako spygliuotos vielos joms aptverti. Planui įgyvendinti prireikė pusmečio su daugybe improvizacijos, chaoso ir vidinių nesutarimų. 1943 metų spalio 25 dieną SS oficialiai perėmė Kauno getą. Naujuoju Kauno koncentracijos stovyklos komendantu tapo Wilhelmas Gocke, prieš tai vadovavęs Varšuvos geto likvidavimo pa­ darinių šalinimo darbams. Geto žydai desperatiškai bandė paslėpti savo vaikus krikščio­ nių šeimose. Jie žinojo, kad išsigelbėjimas artėja kartu su atžy­ giuojančia Raudonąja armija, tačiau tuo pat metu jautė, kaip rašė dienoraščiuose, kad „mums prie gerklės prispaustas peilis“. Vie­ nas vokietis karininkas iš darbo departamento pranešė žydams, kad sudarant naujus geto gyventojų sąrašus jiems esą geriau vai­ kų amžių nurodyti ne mažesnį kaip 12 metų. Mat jis nugirdęs at­ sakingų asmenų pokalbį, kad visus vaikus, jaunesnius nei 12 me­ tų, ketinama atimti iš tėvų ir išsiųsti myriop.

268

PABAIGA. KAUNAS

Spalio 26 dieną stovykloje prasidėjo pirmoji medžioklė - ban­ dyta sugauti 3 000 žmonių. Oficialiomis žiniomis, jie turėjo būti išsiųsti į darbus Ežerėlio stovykloje netoli Kauno. Žmones gaudė ukrainiečių ir vokiečių būriai, sugautieji buvo vežami ne į Ežerė­ lį, o į Vaivaros koncentracijos stovyklą Estijoje - iš viso buvo su­ gauta ir išgabenta 2 700 žydų. Traukiniai į Estiją važiavo pro Šiau­ lius, gabenamieji per langus mėtė maždaug tokio turinio raštelius: „Esame Kauno žydai, keliaujame atskirti nuo moterų, nežinome, kur mus veža.“ Po šių trėmimų Kaune liko 13 000 žydų, dirbančių gete ir ma­ žose stovyklose: Šančiuose - 1 500, Aleksote - 2 000, karinių transporto priemonių garaže - 600, Petrašiūnų plytų gamykloje 400. Kauno miesto apskrityje buvo ir dar mažesnių stovyklų: Vie­ vyje, Kaišiadoryse, Palemone, Kėdainiuose, Kazlų Rūdoje, Mari­ jampolėje ir Raudondvaryje. Sąlygos tose stovyklose labai skyrėsi priklausomai nuo jų komendantų. Lėja Burštein savo prisimini­ muose rašė, kad Šančių stovyklos žydams pasisekė: komendan­ tas įsimylėjo žydę, todėl elgėsi su jais labai maloniai. Gete sklido gandai apie papildomas „selekcijas“, bet jų nebuvo, nes vokiečiai tuo metu nenorėjo kelti panikos. Jie sakė, kad visos darbo rankos šiuo metu reikalingos, ir netgi padvigubino maisto davinius. 1943 metų lapkričio 22 dieną Gocke vokiečių saugumo policijai rašė norįs, kad viskas eitų sklandžiai, todėl neskubąs pa­ šalinti „nenaudingų“ žydų ir naujos „selekcijos“ datą nustatysiąs pats. Tai jis pakartojo ir mėnesinėje ataskaitoje gruodžio 23 dieną. Stovyklose sklido gandų, kad vaikams ir seneliams gresia pa­ vojus. Žmonės girdėjo apie „vaikų akciją“ Šiauliuose. Kauno gete buvo 4 000 nedirbančių žmonių, pusė jų - vaikai. 1944 metų sausį buvo paskelbtas naujos registracijos įsakymas, ir žmonės puolė ieškoti krikščionių šeimų vaikams paslėpti. Tačiau

269

KAIP TAI ĮVYKO?

dažnam teko toms šeimoms labai brangiai sumokėti už prisiimamą riziką. Daugelis žydų vaikų nemokėjo lietuvių kalbos, šnekėjo tik jidiš ar hebrajų kalbomis. Tačiau, nepaisant šių sunkumų, lietuvių šeimose išgyveno apie 500 Kauno žydų, ir dauguma jų buvo vaikai. Kitas būdas išsigelbėti buvo statyti gete geresnes malinąs, ir šis būdas per trėmimus į Estiją padėjo išsigelbėti daugeliui žmonių. Kovą Gocke didelėje salėje surengė Kinderfestą - vaikų šven­ tę. O vos po kelių dienų, kovo 27-ąją, įvyko „vaikų akcija“. Prieš pat „vaikų akciją“ akciją žydų policija buvo suimta ir iš­ vežta į Devintąjį fortą. Vokiečiai policininkus kankino, siekdami išgauti žinių apie slėptuves ir pasipriešinimą. Dalis žydų policinin­ kų palūžo ir suteikė vokiečiams reikiamų žinių. 36 buvo nužudyti. Kas tiksliai atsitiko „vaikų akcijos" dieną -1 9 4 4 metų kovo 27-ąją?

Dauguma žydų jau buvo darbe, kai tą rytą šunimis vedini į getą atėjo du būriai ginkluotų ukrainiečių kareivių. Jie vaikė žmones, mušė ir šaudė vaikus vietoje arba grūdo į sunkvežimius. Tie žydai, kurie slėpėsi m alinose, bandė nutildyti vaikus, uždengę jų burnas pagalvėmis ar skudurais, ir dalis tų vaikų užduso. Kelios šeimos neištverusios nusižudė malinose. Tą dieną ukrainiečiai kareiviai gete sučiupo 1 000 vaikų ir 300 senelių. Apie jų likimą nieko nežinome: dalį, matyt, sušaudė Devintajame forte, kitus išvežė į Aušvicą, Maidaneką ar Sobiborą. Tas pat vyko ir mažesnėse stovyklose: 500 vaikų iš ten buvo išsiųsti į žudynių vietas. 1944 metų liepos pradžioje Raudonoji armija artėjo prie Vil­ niaus. Vokiečiai ėmė rengti „evakuaciją“. Žydai jautė, kad išsigelbė­ jimas arti, normalios rutinos nebebuvo, tik laukimas. Liepos 6 die­ ną Gocke „vyriausiajam žydui“ - Ober-Jude - Elchananui Elkesui pranešė: liepos 8 dieną visi geto gyventojai būsią evakuoti į

270

PABAIGA. KAUNAS

darbo stovyklas netoli Gdansko - ne nužudyti, o tik išplukdyti Nemunu. Mėginsiantys bėgti būsią šaudomi. Bandydamas derė­ tis, Elkesas pasiūlė: „O gal atimkite visus mums likusius pinigus ir palikite mus ramybėje?“ Gocke atsakė: „Ne, negaliu padaryti gė­ dos savo mundurui.“ Liepos 7 dieną prasidėjo evakuacija iš mažųjų stovyklų. Bent 100 Kazlų Rūdoje dirbusių žydų pabėgo kartu su juos saugojusiais ukrainiečiais. Ežerėlio stovyklos žydai išėjo į miškus pas sovietinius partizanus. Liepos 8 dieną vokiečiai pradėjo varyti žydus iš Kau­ no geto ir sodinti j laivus. Tris dienas jie su šunimis ieškojo pasi­ slėpusių žydų ir visus, kuriuos rado, siuntė į Štuthofą arba Dachau. Liepos 13 dieną gete prasidėjo pragaras. Vokiečiai manė, kad dar liko daug pasislėpusių žydų, ir nusiuntė vokiečių ir latvių „va­ lymo komandą“ jų ieškoti. Ši ėmė deginti medinius namus ir sprog­ dinti mūrinius. Slėptuvėse pasilikę žmonės sudegė gyvi, išėjusie­ ji buvo sušaudyti. Paskutinė liepos 14 dieną „valymo komandos“ aptikta ir nužudyta grupė buvo vadinamoji žydų gestapo brigada. Liepos 15 dieną latviai ir vokiečiai išėjo iš geto teritorijos, pa­ likę gatvėse lavonus ar jų dalis. Kelias dienas ore tvyrojo sudegu­ sių žmonių kūnų kvapas. Per tas dvi paskutines dienas gete buvo aptikta ir nužudyta apie 2 000 žmonių. Kai po dviejų savaičių, 1944 metų rugpjūčio 1dieną, j Kauną įžen­ gė Raudonoji armija, iš slėptuvių išėjo kelios dešimtys žydų, dalis jų po žeme buvo praleidę tris savaites. Vienoje iš m alinu šešių metrų gylyje glaudėsi 34 žydai. 8 išgyveno pasislėpę lentpjūvėje, 20 - puo­ dų dirbtuvėje, po kelis - pirties griuvėsiuose ir kanalizacijoje. Ka­ nalizacijos vamzdyje slėpėsi 24 žydai, išgyveno tik keturi, kiti žuvo per gaisrą. Paskutiniai 10 žydų iš slėptuvių išėjo rugpjūčio 5 dieną. Raudonosios armijos karininkas Baruchas Sedakas gete rado savo brolio Hiršo rašytą laišką:

271

KAIP TAI ĮVYKO?

Žm onės!Jie m us vaikė kaip žvėris. Septynias dienas slėpėmės nuo pakalikų be vandens, baisiame karštyje. Tadajie mus apmėtė gra­ natomis, ir visas nam as sudegė. M es sulindom e į rūsį, v irš mūsų degant pastatui. D au gelisjau mirė. Nekaltų žm onių gyvenim ai nutraukti. Draugai, atkeršykite užm uš. Kaune buvo dau­ giau nei 40 000 žydų, o dabar mes likome tarp paskutiniųjų. Vienas nužudytųjų žydų, H iršas Sedakas. 1944 m. liepos 15 d. * Likvidavus getą, 6 100 žydų buvo iš Kauno traukiniais ar laivais išgabenti j koncentracijos stovyklas Vakaruose. Prie Gdansko įvy­ ko papildoma „selekcija“, kurios metu 2 000 žydų buvo išsiųsti į Aušvicą ir kitas stovyklas. Iš 40 000 Kauno žydų išgyveno tik apie 3 000-4 000: 500700 - pabėgę pas sovietinius partizanus, apie 500 - pasislėpę pas lietuvius, 2000-3000 - koncentracijos stovyklose Lenkijo­ je ir Vokietijoje.

* Yelin, Meir, Gelpernas, Dimitrius, Partizanerfun Kaunasergeto [The Parti-

sansjrom theKovno Ghetto], M oscow , 1948, p. 7.

272

NUŽUDYTIEJI „KITI“

Lietuvos romai taip pat buvo persekiojami, daugelį jų nužudė. Kai kurie sako, kad tai buvo panašu į Holokaustą.

Man atrodo labai svarbu suprasti skirtingų nusikaltimų panašu­ mus ir skirtumus. Naciai pasmerkė mirti visus žydus, tačiau ne vi­ sus romus. Antisemitai manė, kad visi žydai yra pavojingi - jei liks gyvas bent vienas, po vienos kitos kartos problema sugrįš. Romus naciai aiškiai skirstė į sėslius ir klajojančius, nes kontro­ liuoti klajoklius jiems buvo labai sunku. Vokiečiai užvis labiau no­ rėjo stabilumo. Jiems klajojantys romai atrodė pavojingi - esą jie gali skleisti ligas ir šnipinėti, nes nuolat keliauja iš valstybės į vals­ tybę, jie apvagia ir dingsta, ir taip toliau. Toks buvo išankstinis nusi­ statymas. Taigi Vokietijoje tiek kriminalinei policijai, tiek sveikatos agentūroms buvo pavesta spręsti romų problemą. Bendroji Reicho politika buvo klajojančius romus žudyti, o sėslius priversti dirbti. 1941 metų rugpjūčio 7 dieną Himmleris nurodė vokiečių moks­ lininkams nuodugniai ištirti romų prigimties klausimą. Jis darė prielaidą, kad 1941 metų vasarą vokiečių užkariautose teritorijo­ se gali būti iki 100 000 romų. O kokia buvo nacių politika Lietuvos romų atžvilgiu?

Lietuvoje, priešingai nei Vengrijoje ar Rumunijoje, romų buvo labai

273

KAIP TAI ĮVYKO?

mažai. Apie jų persekiojimą Lietuvoje informacijos nedaug - tik padriki faktai ir žodiniai liudijimai iš Vytauto Toieikio apklaustų išgyvenusiųjų. Kiek man žinoma, iš aukų pusės neišliko jokių ra­ šytinių dokumentų - laiškų ar dienoraščių. Taigi visi mano ras­ ti dokumentai yra arba iš persekiotojų pusės (tokių kaip vokiečių ir lietuvių kriminalinė policija), arba iš pokario teismų archyvų. 1941 metais, lietuvių kriminalinės policijos vertinimu, romų Lietuvoje buvo apie 1 000. Kelios šeimos gyveno Marijampolės, Utenos, Trakų ir Raseinių apskrityse. Dauguma Lietuvos romų bu­ vo klajokliai. Okupacijos pradžioje vokiečių karinė administracija išleido įsakymą sulaikyti visus klajojančius romus ir perduoti juos saugumo policijai. Žudyti jų nebuvo įsakyta. Tik 1941 metų gruo­ dį vokiečių Šiaurės civilinė administracija - Rytų krašto (Ostlando) reicho komisariatas - įsakė su romais elgtis taip pat kaip su žydais, mat jie irgi skleidžią ligas. SS ir policijos vadų sprendimai dėl Lietuvos romų buvo perduodami žodžiu, protokoluose buvo rašoma tik „detalės nerašytinos“. Lygiai taip pat kaip žydų atveju. 1942 metų vasarą vokiečių kriminalinė policija paprašė lietuvių kriminalinės policijos vado Petro Pamataičio surinkti informaciją apie romus. Pamataitis pasiūlė tokią politiką: romus izoliuoti sto­ vyklose, nes jų moterys „praktikuoja raganavimą ir turi magiškųjė ­ gų“, taip pat romai „vagia arklius ir vykdo kitus kriminalinius aktus“.* Galiausiai 1942 metų spalį vokiečių saugumo policija įsakė su­ rinkti visus romus ir išsiųsti juos į durpių stovyklą Ežerėlyje prie Kauno, o visą jų turtą - konfiskuoti. 1943 metų balandį romams buvo paskirtos dar dvi stovyklos - Pabradėje ir Pravieniškėse. Kiek žinau, tų žmonių nenužudė. * Krim inalinės p olicijos raportas saugumo p olicijos komendantui. Departa­

mentas V (vokiečių krim inalinė policija), 1942 m. liepos 29 ČL, L C V A , R 12131-4, p. 2 -3 .

274

NUŽUDYTIEJI „KITI“

Jėgerio ataskaitose neminimi jokie 1941 metais Lietuvoje nužudyti ro­ mai. Ar tai reiškia, kad romų aukų visiškai nebuvo?

Tvirtai žinome tik apie vieną romų žudynių atvejį - 1942 metų liepos 10-ąją. Tą dieną darbo stovykloje prie Vilniaus-Minsko geležinkelio pasirodė motorizuotoji policija, atsiųsta dėl to, kad darbo stovyklą užpuolė sovietiniai partizanai. Policijos būrys ten rado 40 romų vyrų, moterų ir vaikų. Visus juos sušaudė. Žudynės dokumentuotos vokiečių šaltiniuose ir minėtos teismuose po ka­ ro. 1942 metų lapkritį, tikėtina, buvo dar vienos romų žudynės Ašmenoje. Vienų teigimu, ten buvo sušaudyti 25 žmonės, kiti sa­ ko, kad 42. Lietuvių istoriografijoje randamos dar penkios žudy­ nių akcijos, tarp jų Pravieniškėse ir Paneriuose, tačiau romų au­ kų skaičius nė vienu atveju neapibrėžtas. Kiek romų iš viso buvo nužudyta Lietuvoje?

Patikimas patvirtintas aukų skaičius nacių okupacijos metais Lie­ tuvoje yra 113. Lietuvos istorikas Arūnas Bubnys sako, kad jų žu­ vo 150, aš manyčiau, kad 200. Jei 1941 metais lietuvių policijos vertinimas, kad Lietuvoje gyvena 1000 romų, buvo teisingas, ga­ lime daryti prielaidą, kad buvo nužudyta iki penktadalio jų. Ko­ dėl tiek? Spėju, kad persekiojantieji organai romų problemos ne­ laikė tokia neatidėliotina kaip žydų, nors įsakymai ir buvo duoti. Europoje ir Lietuvoje buvo dar viena aukų grupė - žm onės su psichi­ kos negalia.

Taip, jų istorija irgi labai svarbi. Pirmiausia turėčiau jums papasa­ koti apie Hitlerio sukurtą vadinamąją eutanazijos programą. Ar žinote, ką reiškia žodis „eutanazija“? Man rodos, žinau.

275

KAIP TAI ĮVYKO?

Naciai jį vartojo, norėdami apibūdinti „gerą mirtį“ tiems, kurie ne ­ nusipelnė gyventi. Jie kenčią, tad juos reikią išvaduoti iš kančių nužudant. Kai naciai atėjo į valdžią, jų rasizmas krito ne tik ant „kitų“ - žydų ir romų, - bet ir ant tautiečių. Jie norėjo, kad vo­ kiečių tauta būtų „sveika“. Chronologiškai pirmosios masinės na­ cių režimo aukos buvo neįgalūs vokiečiai; 1933 metų liepos 14 dieną Vokietijoje įsigaliojo naujas įstaty­ mas, leidžiantis patiems gydytojams spręsti, ar reikia sterilizuoti žmogų su psichikos ar fizine negalia. Neįgalūs žmonės buvo ver­ tinami kaip kenkiantys vokiečių tautai iš vidaus. Ši sterilizavimo programa veikė šešerius metus, ir per tą laiką buvo priverstinai sterilizuoti 300 000-400 000 žmonių. Atkreipkite dėmesį į įsta­ tymo datą - liepos 14-oji, 1789 metų Prancūzijos revoliucijos die­ na! Vokiečiai norėjo rasistiniu būdu paneigti 1789 metais paskelb­ tą demokratiją ir lygybę. 1939-1940 metais, jau vykstant karui, buvo priimta ir kitų nuož­ mių, ciniškų sprendimų. Vokiečių sveikatos sektoriaus darbuo­ tojai pasiūlė naują idėją; užuot švaisčiusi vertingus resursus neiš­ gydomiems ligoniams slaugyti, valstybė turėtų paskubinti jų mir­ tį, tai yra vienaip ar kitaip juos nužudyti, o likusius nepanaudotus išteklius skirti „išgydomai“ tautos daliai. Ar prie „neišgydomųjų" buvo priskirti turintys tiek dvasios, tiek kūno negalią?

Taip. Sveikatos administratoriai pristatė ciniškiausius skaičiavi­ mus: kiek Reicho markių bus sutaupyta nužudžius „neišgydomus“ žmones. Net alkoholikus, vagis, sergančiuosius depresija ir iste­ rija jie laikė „neišgydomais“. 1943-1944 metais Vokietijoje vyres­ ni kaip 65 metų žmonės bijojo, kad juos nužudys, nes jie - „naš­ ta valstybei“. Dalis vokiečių manė, kad pagal „eutanazijos progra­ mą“ bus žudomi ir negražūs žmonės.

276

NUŽUDYTIEJI „KITI1

Kada naciai pradėjo tą programą įgyvendinti?

1939 metų rudenį. Hitleris įsakymą pasirašė 1939 metų spalį, ta­ čiau vėliau data buvo ištaisyta į 1939 metų rugsėjo 1-ąją - tą pa­ čią dieną, kai Vokietija užpuolė Lenkiją. įsakymo formuluotė bu­ vo tokia: jei nėra vilties ligonį išgydyti, leidžiama atimti jam gyvy­ bę injekcija arba numarinti badu. Iki 1941 metų rugpjūčio pagal šią programą Vokietijoje buvo pasmerkta myriop apie 70 000 žmonių. Ar vokiečių visuomenė į tai reagavo?

Labai įdomus klausimas. Vokiečių reakcijos buvo skirtingos. Kar­ tais net ligonių giminaičiai palaikė šią idėją: jie galėjo atsikratyti naštos, ir tą nelengvą sprendimą turėjo priimti ne jie, o gydytojai. Ar „eutanazijos programa" buvo slapta?

Taip, ji laikyta paslaptyje. Giminės gaudavo laišką iš įstaigos: as­ muo mirė nuo ligos ar panašiai. Bet tie, kurie norėjo žinoti, žinojo. Vėliau įsikišo Bažnyčia, pradėjusi viešus protestus: vyskupai ir kunigai buvo prieš nekaltų vokiečių žudymą - jie aiškino, kad at­ imti žmogaus gyvybę galįs tik Dievas, kitaip tai esanti didžiulė nuo­ dėmė. Dėl visuomenės pasipriešinimo 1941 metų rugpjūtį „eutana­ zijos programa“ buvo nutraukta. Vokiečiams užnugario stabilumas buvo svarbiau nei nužudžius neišgydomus ligonius sutaupyti ištek­ liai. Tačiau žudymas vis vien buvo tęsiamas, tik kur kas slapčiau. Iki karo pabaigos „eutanazijos programos“ aukų skaičius pasiekė beveik 190 000 - ne vien Vokietijoje, bet ir okupuotose teritorijo­ se. Kartais visus ligoninės pacientus nužudydavo, nes IVermachtui reikėjo vietos kareiviams apgyvendinti. Kartais Wermachtas pra­ šydavo vokiečių policijos išžudyti pacientus ir atlaisvinti ligoninę, o policija nesutikdavo - jei jums reikia vietos, patys tuo ir pasirū­ pinkite. Apie tuos ginčus skaitome vokiečių dokumentuose. Ten

277

KAIP TAI ĮVYKO?

pat randame žinių, kad kai kurie vokiečių kareiviai bijojo žudyti neįgaliuosius Rusijoje, nes buvo girdėję, jog ten psichiškai neįga­ lūs žmonės laikomi kone šventaisiais. O kas atsitiko Lietuvoje?

Lietuvoje buvo dvi valstybinės ligoninės, skirtos psichikos ligo­ niams: viena - Kalvarijoje su 100, kita - Vilniuje su 300 pacientų. Mažesnių gydyklų buvo ir kitur. Oficialiais duomenimis, 1943 me­ tais registruotų žmonių su psichikos negalia šalyje buvo 500. Vienas iš lietuvių tautinių didvyrių Jonas Šliūpas [nacionali­ nio atgimimo veikėjas, aušrininkas, filosofas, gydytojas] 1943 me­ tais viešai medicinos žurnale pasiūlė žudyti neišgydomus psichi­ kos ligonius, procesą kontroliuojant specialiai paskirtai medikų komisijai. 1943 metų rugpjūčio 23 dieną Kauno universitetinių klinikų vadovas surengė šio pasiūlymo aptarimą su lietuvių gy­ dytojais. Visi diskusijos dalyviai priešinosi siūlymui, vadinda­ mi jį amoraliu: gydytojo pareiga esanti gydyti pacientus, saugoti žmonių gyvybę, o ne žudyti. Sprendimas buvo paskelbtas kita­ me medicinos žurnalo numeryje. Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas pareiškė palaikąs gydytojų pasirinkimą ir džiaugią­ sis, kad Lietuvos visuomenė besilaikanti krikščionybės nuostatų ir neleidžianti naikinti nekaltų gyvybių. Lietuvos vyskupų kon­ ferencija 1943 metų spalį buvo tos pačios nuomonės: prieš eu­ tanaziją. Taigi Lietuvos ligoninėse „eutanazijos programa“ ne­ buvo įgyvendinta. Tai parodo potencialią viešų protestų galią: Lietuvos medikams ir Bažnyčiai pasipriešinus „eutanazijos programai“, buvo išgelbė­ tos žmonių gyvybės. Šis pavyzdys padeda mums suprasti dar kai ką apie Holokaustą Lietuvoje: galbūt viešas pasipriešinimas žy­ dų žudymui nebūtų perdėm paveikęs nacių, bet jis būtų paveikęs

278

NUŽUDYTIEJI „KITI“

lietuvius, kurie pasirinko bendradarbiauti su naciais. Taip pat ma­ tome, kad jei visuomenė tam tikrą reiškinį laikė pakankamai svar­ biu, nebijota viešai reikšti savo nuomonės. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išskirtinė - kitose Europos šalyse taip pat nebuvo viešo pasi­ priešinimo Holokaustui, todėl šie pavyzdžiai labai svarbūs. Kai vi­ suomenė protestuodavo, naciai turėdavo reaguoti, nes jų politikos įgyvendinimas priklausė nuo vietos gyventojų bendradarbiavimo. Vadinasi, Lietuvoje naciai nežudė psichikos ligonių?

Buvo žudomi tik ligoniai žydai. 1941 metų rugsėjo 1 d. iš ligoni­ nės Kalvarijoje buvo paimti ir nužudyti 109 žydai, sergantys psi­ chikos ligomis. Iš Vilniaus žydų ligoninės tą rudenį buvo paimti, išvežti į Panerius ir sušaudyti iki 300 psichiškai neįgalių pacien­ tų. Neturime jokių liudijimų, kad būtų buvę išvežami iš ligoninių ir žudomi ne žydų kilmės pacientai. Žinoma, kad dalis psichiškai neįgalių lietuvių žuvo, bet ne dėl aktyvios žudynių politikos, o dėl nepriežiūros ir bado. 1944 metų lapkritį Kalvarijos psichikos ligų klinikoje buvo likę tik 49 pacientai iš 100. Dar viena grupė žmonių, lengvai galėjusių tapti aukomis, buvo Lietuvos karaimai - juk jie iš principo irgi yra „žydai", tik kiek kitokie.

Karaimai yra nedidelė tautinė grupė, kurią su žydais sieja bendra istorija ir religija. Vokiečių okupacijos pradžioje jų Lietuvoje bu­ vo apie 600 - po 300 Trakuose ir Vilniuje. Vilniaus miesto apygardos komisaras Horstas Wulffas įsakė su karaimais elgtis taip pat kaip su žydais. Tada Lietuvos karaimų dvasinis vadovas Hadži Seraja Chanas Šapšalas generaliniam ko­ misarui von Rentelnui Kaune įteikė memorandumą, kuriame ra­ šė, kad karaimai nėra žydai, todėl antižydiški įsakymai jiems ne­ turėtų būti taikomi.

279

KAIP TAI ĮVYKO?

Paskutinę 1941 metų rugpjūčio dieną nedidelė komisija iš Gene­ ralinio komisariato politinio skyriaus atvyko į Trakus šios proble­ mos aptarti su Šapšalu ir rašytoju Simonu Firkovičiumi. Kitą die­ ną, rugsėjo 1-ąją, komisija pranešė: šie žmonės, karaimai, nedaro „žydiško įspūdžio“, be to, nei sovietai, nei turkai jų žydais nelai­ ko. Karaimų religinis lyderis Trakuose buvo išmintingas žmogus: jis pristatė komisijai vokiečių tyrimų instituto 1939 metų sausį iš­ leistus mokslinius dokumentus, kuriuose buvo rašoma, kad karai­ mai nėra žydai. Tai suveikė - rugsėjo 1 dieną generalinis komisaras apygardos komisarui nusiuntė įsakymą: nelaikyti karaimų žydais. Ar tuo karaimų istorija ir baigėsi?

Ne, ji dar tęsėsi. Kaip žinote, keli Vilniaus geto kaliniai dirbo „Po­ pieriaus brigadoje“. Vienam jų, filosofui Zeligui Kalmanovičiui, bu­ vo įsakyta papildomai ištirti karaimų klausimą. 1942 metų rugpjūtį Kalmanovičius, pabendravęs su Šapšalu, patvirtino, kad karaimai ne žydai. Reicho užimtų rytinių teritorijų ministerija taip pat ėmėsi tyrimų, paskutiniame mus pasiekusiame dokumente, datuojama­ me 1943 metais, politinis ministerijos departamentas reziumuoja: „Karaimai nėra žydai, jie kitokie, nereikia vienų su kitais painioti.“ Bet argi karaimai nebuvo apipjaustyti? Vien dėl to jie galėjo būti nety­ čia suimti kaip žydai.

Ne, viskas vyko priešingai. Jei žydą, išėjusį iš Vilniaus geto, pagau­ davo policija, jis galėjo apsimesti esąs karaimas, ne žydas. Šitokiu būdu laisvai po miestą judėjo keli žydų vadai Kaune. Įdomu pastebėti, kad po karo teismuose buvę politiniai vo­ kiečių ministerijų patarėjai mėgino teisintis: „Buvome nuosaikūs. Žiūrėkite, kaip pasielgėme su karaimais - gynėme juos, sakyda­ mi, kad jie nėra žydai.“

280

PALAIKŲ DEGINIMAS

Skaičiau vokiečių istoriko Andrejo Angricko straipsnį apie „Akciją 1005"* vieną slapčiausių nacių operacijų, kai buvo deginami nužudytų žydų lavonai.

Šia tema yra gausybė lengvai pasiekiamos medžiagos - prisimi­ nimų knygose ir internete, - tad savo knygoje aš jai skyriau tik keturis puslapius. Kodėl ši baisi veikla buvo pavadinta „Akcija 1005"?

Vokiečių dokumentuose ji buvo įrašyta būtent tokiu numeriu, ko­ kiu ji buvo įvardijama Gestapo ir Užsienio reikalų ministerijos ko­ munikacijoje. Masinių kapaviečių atkasimas buvo vadinamas Enterdungsaktion - „ekshumacijos akcija“. Už šią akciją buvo atsakin­ gas SS vadas Paulis Blobelis - tas pats, kuris dalyvavo sušaudant 33 771 žmogų Babij Jare 1941 metų rugsėjį. Blobelis Enterdungsaktion vadovo pareigų ėmėsi 1942 metų kovą. Kodėl vokiečiai norėjo ekshumuoti tiek palaikų ir juos sudeginti?

Jie norėjo pašalinti savo nusikaltimų pėdsakus. 1942 metų pra­ džioje tai buvo susiję su naikinimo stovyklų steigimu - kai kilo * Angrick, Andrėj, „Operation 1005: T he Nazi Regime’s Attempt to Erase Traces o f Mass Murder“, K illin g Sites. Research andRemembrance. IH R A , Berlin: Metropol, 2015, p. 47-61.

281

KAIP TAI ĮVYKO?

klausimas, ką daryti su tokia gausa lavonų, galinčių sukelti aplin­ kiniams gyventojams ligų ir užkratų pavojų. Vėliau, 1943 metų pra­ džioje, atsirado papildomas motyvas: vokiečiai suvokė, kad gali pralaimėti karą. Katynės miške aptikę tūkstančius sovietų nužu­ dytų lenkų karininkų palaikų, jie naudojosi tuo propagandos tiks­ lais, tačiau nenorėjo, kad priešai surastų panašiųjų surengtų ma­ sinių žudynių vietų ir apkaltintų Vokietiją. Skaičiau, kad prieš „Akcijos 1005" pradžią Paulis Blobelis nuodugniai iš­ tyrinėjo Eichmanno departamento dokumentus, ieškodamas tikslių masi­ nių kapų Rytų Europoje vietų. Jam taip pat reikėjo sužinoti, kiek kur palai­ dota žmonių. Tada Blobelis nuvyko j Chelmno mirties stovyklą Lenkijoje ir ėmėsi palaikų naikinimo eksperimentų. Iš pradžių bandyta liepsno­ svaidžiais deginti palaikus tiesiai kapuose, bet tai pasirodė neveiksminga.

Buvo išbandyta nemažai būdų, kol rastas vienas palyginti veiks­ mingas: Blobelis nusprendė krauti lavonų piramides - laužus ant plieninių sijų ar geležinkelio bėgių. Kūnai ar jų dalys buvo krau­ nami ant tų karkasų, apipilami kuru ir padegami. Po pralaimėjimo Stalingrade Blobelis buvo išsiųstas į rytus. 1943 metų pavasarį sovietų Ypatingoji komisija Rostove prie Do­ no masiniuose kapuose aptiko 20 000 lavonų. Vokiečiai nenorė­ jo , kad tokie atvejai pasikartotų ir taptų medžiaga sovietų propa­ gandai. į šiaurines teritorijas, ypač Lietuvą ir Latviją, buvo išsiųs­ ti Sonderkommando 1005-D ir Sonderkommando 1005-E būriai. „Akcija 1005“ prasidėjo Kaune 1943 metų rugsėjį. Vokiečiai perėmė Devintojo forto administravimą, atvežė kelias žydų bei karo belaisvių grupes ir privertė palaikus ekshumuoti bei vieto­ je deginti. Devintajame forte 13-oje didžiulių duobių buvo palai­ dota apie 25 000-30 000 aukų. Daugelis aplink Devintąjį fortą ir mieste gyvenusių žmonių žinojo, kad ekshumuojami ir deginami

282

PALAIKŲ DEGINIMAS

kūnai, - yra lietuvių kriminalinės policijos dokumentas, kuriame pažymima, kad naktį Devintajame forte matomos liepsnos kyla nuo deginamų „žydų kaulų“. Kas atliko darbą?

Daugiausia žydai, taip pat karo belaisviai. 64 žmonės, atvežti į Devintąjį fortą deginti lavonų, 1943 metų Kalėdų išvakarėse, kai sargybiniai prisigėrė švęsdami, sugebėjo pabėgti. Apylinkės buvo apieškotos, 37 pabėgėliai buvo sugauti ir nužudyti. Jų vieton į De­ vintąjį fortą buvo atvežta 20 žydų iš Žiežmarių ir 50 iš Joniškio. 1943 metų gruodį „Akcija 1005“ prasidėjo ir Paneriuose. Ten palaikams ekshumuoti ir deginti buvo atvežti 76 žydai ir keturios žydės, kurios turėjo ruošti darbininkams maistą. Joms nuolat grėsė pavojus būti išprievartautoms sargybinių. Žydai gyveno duobėse. Teritorija aplink duobes buvo aptverta ir užminuota. 1944 metų balandžio 15 dieną 40 žydų pabėgo iš Panerių per slapta šaukštais iškastą tunelį. 25 buvo pastebėti ir nušauti, 15 pa­ vyko pasprukti, 11 iš jų pasiekė sovietinius partizanus Rūdninkų girioje. Pabėgėlius pakeitė 70 žydų iš Vilniaus „Kailio“ gamyklos. Detalų įvykių Paneriuose aprašą parengė sovietų Ypatingoji komi­ sija, 1944 metais ištyrusi šią teritoriją ir apklaususi išgyvenusiuo­ sius. Komisija vykdė ekshumacijas, detaliai aprašė rastus lavonus. Ne visų Panerių aukų palaikai buvo sudeginti. Ar akcija vyko ir kitose masinių žudynių vietose?

,Akcija 1005“ vyko ir kitur: radau dokumentų apie deginamus la­ vonus Jonavoje, Marijampolėje, Vėliučionyse prie Naujosios Vil­ nios ir Pagėgiuose, kur buvo karo belaisvių stovykla. Kai darbai būdavo baigti, dažniausiai visi lavonų degintojai, kurie nesugebė­ davo pabėgti, būdavo sušaudomi.

283

KAIP TAI ĮVYKO?

Ar akcijoje kaip nors dalyvavo ir lietuviai?

Ne. Ten buvo tik vokiečiai - patys jie nedegino, tik davė įsaky­ mus ir prižiūrėjo žydus ar sovietinius karo belaisvius. Vokiečių „valymo komandos“ dirbo visoje Lietuvoje. Vokiečių ataskaitose apie „Akciją 1005“ nėra minimos „aukos“ ar „lavonai“ - vartoja­ mas žodis „rąstai“, tarsi būtų kalbama apie medieną namų kros­ nims kūrenti. Ir patiems kūnų degintojams nebuvo leidžiama sa­ kyti kitaip nei „rąstai“. Lavonų deginim o komandose rytinėse teritorijose dirbę vokiečiai, re­ gis, patyrė tam tikrą dvasinę krizę. Anot Angricko, per 1943 metų Kalė­ das Blobelis nenorėjo kareivių išleisti namo, jis sakė: „Nenoriu jokių dis­ kusijų šia tema. Negaliu siųsti komandų narių pas šeimas. Jie nelaikys liežuvių už dantų. Jų darbą galima užuosti per dešimt metrų prieš vė­ jo kryptį, net jei jie persirengtų visais naujais drabužiais.“* Darbą baigu­ sius vyrus Blobelis išsiuntė pailsėti j mineralinių vandenų kurortą Krynicą Aukštuosiuose Tatruose.

* Ten pat, p. 54-55.

284

IŠGELBĖTI ŽYDĄ

Lietuvos žmonės išgelbėjo apie 3 000 Lietuvos žydų. Žymiausias gelbė­ tojas buvo Japonijos konsulas Čijunė Sugihara. Ar tyrinėjote jo veiklą?

Kalbėdami apie Sugiharą, turime paminėti dideles žydų pabėgėlių grupes, atvykusias į Vilnių iš Lenkijos. Kai 1939 metais Rytų Len­ kiją okupavo sovietai, nemažai žydų ėmė trauktis į tuo metu ne­ priklausomą Lietuvą. Uždarius Rytų Lenkijos ješivas, jų rabinai ir studentai irgi bėgo. Tačiau 1940 metais sovietai užėmė ir Lietuvą, o tada iškart ėmė drausti religijos ir sionizmo apraiškas. Religingi Lenkijos žydai ir sionistai atsidūrė spąstuose. Pasirodžius sovie­ tams, daug kas mėgino sprukti: lietuviai - j Berlyną, žydai - j To­ limuosius Rytus ar net Iraną. Kiek žinau, sovietų valdžia davė Lenkijos žydams laiko iki metų pabaigos atsisakyti lenkų pilietybės ir tapti sovietų piliečiais kaip kiti Lietuvos g y ­ ventojai. Vienintelė išeitis tiems, kurie to nepadarė, buvo gauti leidimą išvykti iš SSRS kitur - bet kurgi jie galėjo važiuoti?

Japonijos vicekonsulas Kaune Čijunė Sugihara padėjo daugiau kaip 2 000 Lenkijos pabėgėlių išvykti iš sovietų okupuotos Lietuvos. Visos užsienio šalių ambasados ir konsulatai turėjo būti užda­ ryti iki 1940 metų rugpjūčio pabaigos. Žydų agentūros atstovas Lietuvoje kreipėsi į Sugiharą, kad šis padėtų Lenkijos pilietybę

285

KAIP TAI ĮVYKO?

tebeturimiems pabėgėliams, išdavęs jiems Japonijos tranzito vizas. Su šiomis vizomis jie turėjo šansų gauti SSRS tranzito vizas, kirsti Sovietų Sąjungos sieną ir tokiu būdu išvykti iš Lietuvos. Kaip ke­ lionės tikslą žydai nurodė Kiurasao arba Surinamą - Nyderlan­ dų kolonijas Karibuose, - ir Nyderlandų konsulas Janas Zwartendijkas sutiko tai patvirtinti. Japonijos vyriausybė dvejojo, bet Sugihara vis dėlto pradėjo dalyti vizas. Kai Japonijos konsulatas buvo uždarytas, vicekonsulas persikraustė į Kauno centre buvusį „Metropolio“ viešbutį ir sėdėdamas fojė toliau antspaudavo vizas. O kaip šie žmonės gavo SSRS tranzito vizas?

Čia padėjo Elchananas Elkesas, busimasis Kauno geto žydų ta­ rybos pirmininkas, - jis buvo asmeninis buvusio SSRS amba­ sadoriaus Lietuvoje Nikolajaus Pozdniakovo gydytojas. Turint Nyderlandų konsulo išduotą galutinio kelionės tikslo patvirtini­ mą, Japonijos tranzito vizą ir sumokėjus šiek tiek dolerių sovie­ tų kelionių agentūrai „Inturist“, buvo galima gauti ir sovietų tran­ zito vizą. Tikėtina, kad šis mokestis paspartino sovietų sprendi­ mą išduoti vizas. Tikslus Sugiharos išduotų vizų skaičius nežinomas, tačiau 2 180 žydų 1940 metų vasarą išvyko iš Lietuvos ir nukeliavo į Ja ­ ponijos miestą Kobę. Ar Sugihara žinojo, kad gelbėja žydus nuo nacių?

Žinoma, apie nacių planus jis nežinojo - 1940 metų vasarą nie­ kas negalėjo numanyti, kad nepraeis nė metai, ir Hitleris užpuls Sovietų Sąjungą. Sugihara iš tiesų išgelbėjo tuos žydus, tačiau tuo metu jis tik norėjo jiems padėti išvengti sovietų režimo. Lenki­ jos žydai norėjo išvykti iš sovietų Lietuvos, kur įsigalėjo ekono­ minė ir religinė priespauda, buvo uždaromos ješivos ir sinagogos.

286

IŠGELBĖTI ŽYDĄ

Ar 1939-1940 metais žydai Lenkijoje nebuvo persekiojami?

Taip, buvo steigiami getai, žydai patyrė persekiojimų, bet didelės apimties žudynių dar nebuvo ir nebuvo galima nuspėti, kad getų steigimas - tai tikslingos žudynių politikos pradžia. Japonijoje, aikštėje prie mokyklos, kur mokėsi Sugihara, stovi paminklas. Ten pamačiau vizas gavusių žmonių sąrašą, jame buvo nurodyta ir jų pi­ lietybė. Tarp 2180 vardų radau tik 4 -5 iš Lietuvos, kelis iš Vokietijos - visi kiti buvo Lenkijos piliečiai. Keli tūkstančiai. Vadinasi, Sugihara gelbėjo ne Lietuvos, o tik Lenkijos žydus? Suprantu, kad Lietuvos žydams jis negalė­ jo padėti - jų pilietybė automatiškai pasikeitė j sovietų, kai SSRS aneksa­ vo mūsų valstybę. Aptarkime tuos žmones, kurie gelbėjo Lietuvos žydus.

Kai aš baigiau rašyti knygą, 2011 metais, jau buvo nemažai leidi­ nių apie žydus gelbėjusius lietuvių tautos atstovus. Noriu pami­ nėti valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus išleistą maždaug 3 000 išgelbėtų žydų sąrašą su gelbėjimo istorijų aprašymais. Mu­ ziejus suskaičiavo gelbėtojus: šiuo metu jų yra 2 998 - lietuviai, lenkai, rusai ir baltarusiai. Jad Vašem Holokausto muziejus Izra­ elyje iki 2019 metų rugsėjo paviešino 904 Pasaulio tautų teisuo­ lių vardus - kur kas mažiau, tik trečdalį tų, kurie pripažinti gel­ bėtojais Lietuvoje. Kodėl toks skirtumas?

Viskas priklauso nuo kriterijų, taikomų žmogui, kuris rizikavo gel­ bėdamas žydą, ir nuo gelbėjimo įrodymų. Jad Vašem kriterijai kur kas griežtesni. O štai Vilniaus Gaono muziejaus naudojami šaltiniai dažnu atveju yra pokario liudijimai ir prisiminimai. Visi žinome, kad pasibaigus karui visoje Europoje ūmiai padaugėjo kovotojų su blogiu. Vokietijoje po karo net buvo sakančiųjų su karčia iro­ nija: „Kas iš tiesų buvo naciai? Visi vokiečiai priklausė opozicijai!“

287

KAIP TAI ĮVYKO?

Mano galva, mėginti apsimesti gelbėtoju - įžeidimas tiems, kurie tikrai rizikavo gyvybe gelbėdami žydus. Žinome, kad Lietuvoje žydus slėpusiems ir jiems padėjusiems žmonėms grėsė mirties bausmė. Vilniaus miesto komisaras Hansas Hingstas 1941 metų spalio 27 dieną išleido įsakymą sušaudyti kiek­ vieną, kuris bent vienai nakčiai savo bute ar name paslėps žydą. Vilniaus žydų muziejaus tyrimas parodė, kad iš tiesų vokiečiai taikė kitokius kriterijus: pagavę žydams padėjusį žmogų, jie pir­ ma aiškinosi, kokie buvo to žmogaus motyvai. Jei tik dėl materiali­ nės naudos - už pinigus ar brangenybes, - tą žmogų baudė trimis mėnesiais priverstinio darbo. O jei poelgis buvo grįstas ideologi­ ja ar humanizmu - kaltininką sušaudydavo, nes jis buvo laikomas sovietiniu partizanu. Sušaudydavo ir jo šeimą - tokiu atveju taip pat taikyta kolektyvinė atsakomybė. Tai žinodami, sučiupti žydų gelbėtojai neretai sakydavo: „Tai padariau dėl pinigų, o ne iš sim­ patijos žydams.“ Kaip galime sužinoti, kokia dalis gelbėtojų darė tai dėl pinigų?

Negalime. Tačiau net ir tie žmonės labai rizikavo. Vokiečių do­ kumentuose radau 1943 metų kovo bylą dėl sušaudymo Kelmė­ je . Ūkininkas pusantrų metų po savo virtuvės grindimis slėpė tri­ jų žydų šeimą. Už tai jam buvo mokama 50 Reicho markių per mėnesį. Atradę slėptuvę, vokiečiai ūkininką ir jo žmoną suėmė, o jų sūnų nušovė. Dar vienas baisus nusikaltimas, vokiečių akimis, buvo padėti žydams klastoti dokumentus: duoti jiems netikrų duonos talonų, padirbti gimimo liudijimus ar pasus. Ar tiesa, kad didžiuma žydų buvo išgelbėti iš miestų getų? 1941 metų vasarą ir rudenį, kai Lietuvos kaimuose nepaprastu greičiu vyko žiaurios

288

IŠGELBĖTI ŽYDĄ

žudynės, vargu ar buvo įmanoma išgelbėti žydus... Juos surinkdavo ko­ kiame nors tvarte, laikydavo porą dienų ir nuvarydavo kelis kilometrus iki duobių. Provincijoje žydų izoliacija ir žudynės vyko beveik tuo pat metu. Kaipgi buvo galima ką nors išgelbėti? Griebti varomą prie duobės žm ogų už rankos?

Taip, čia labai svarbus laiko klausimas. Pirmąjį vokiečių okupaci­ jos pusmetį, kai žudynės vyko labai greitai, ypač provincijoje, be­ veik nebuvo galimybės padėti aukoms, nebent spontaniškai. Ži­ nome, kad kelis kartus žydai spontaniškai puolė žudikus prie pat duobių. Taip pat teko elgtis ir lietuviams - reikėjo akimirksniu nu­ spręsti padėti žmogui, paslėpti jį, ir tai galėjo būti tik spontaniškas žmogiškas poelgis neapmąsčius pasekmių. Tokie žmonės padėjo atsitiktinai, nes kažkas pasibeldė į duris ar jie pamatė žmogų, ku­ riam reikėjo pagalbos, ir nemąstė, kas bus toliau. Žinau vieną atvejį Žemaitijoje, apie jį pasakojo poetas Marcelijus Marti­ naitis. Tą naktį, kai buvo sušaudyti jų kaimynai žydai, j duris kažkas pasi­ beldė. Tai buvo iš duobės iššliaužęs visas kruvinas sužeistas vyras. Tėvai nuvarė vaikus miegoti ir įsileido tą žm ogų į namus. Kitą rytą jo nebebu­ vo - matyt, išsiuntė j kitus namus. Ar 1942-1943 metais padėtis pasikeitė?

Taip, po pirmosios žudynių bangos, matydami, kaip miestų getuose mėgina išgyventi daugiau nei 40 000 žydų, vietiniai puikiai supra­ to, kas vyksta. Tuomet buvo daugiau laiko pagalbos tinklui organi­ zuoti. Vokiečių okupacijos sąlygomis ir Lietuvoje, ir kitur Europoje vienam žydui išgelbėti reikėjo viso tinklo. Dažnas slepiamas žydas buvo nuolat perkeliamas - pora dienų ar savaičių čia, kelios savaitės ten ir taip toliau. Kas nors turėjo įrengti slėptuves, maitinti pabė­ gėlius, sugalvoti pasiteisinimų, jei kas pamatytų besislepiantį žydą. Mano knygoje minima žydų mergaitės Rūtos Sigai iš Šiau­ lių istorija. Jos tėvas buvo gete, dirbo vienoje iš didelių gamyklų.

289

KAIP TAI ĮVYKO?

1943 metais, pajutęs didėjantį pavojų, jis bandė rasti krikščionių šeimą, kuri priimtų jo dukras Tamarą ir Rūtą. Ketvertų Tamara žu­ vo per „vaikų akciją“, liko septynerių Rūta. Kitą dieną po „vaikų akcijos“ tėvas Rūtą išgabeno iš geto ir pa­ slėpė savo darbovietėje. Per tris dienas jis sugebėjo rasti lietuvį pa­ varde Jakas, kuris sutiko padėti. Su gydytojo Jasaičio pagalba tėvas Rūtą perdavė jaunai lietuvių porai, kuri jau anksčiau buvo suti­ kusi išgelbėti žydų vaiką. Tas vaikas žuvo per „akciją“, todėl atsi­ rado vietos Rūtai. Ši pora neprašė pinigų. Nudažė Rūtai plaukus, pavertė ją blondine, ir ėmė mokyti lietuvių kalbos be žydiško ak­ cento - kad je i kas svetimas pakalbintų, negalėtų iškart supras­ ti, jog mergaitė yra žydė. Rūta penkis mėnesius slėpėsi spintoje, kol ėmė lietuviškai kalbėti taip, kad buvo galima išeiti į viešumą. Rūta virto šeimininkų dukterėčia Urte ir išgyveno. Išgyveno to­ dėl, kad trys šeimos, bent dešimt žmonių, rizikavo savo gyvybė­ mis dėl jos, vienos mažos mergytės. Jei nelietuviškas akcentas buvo toks svarbus, ar tai reiškia, kad pavojus mergaitei grėsė iš lietuvių, o ne iš vokiečių?

Taip. Ir taip buvo visoje Europoje. Pavojų kėlė ne tiek vokiečiai, kiek kaimynai - vietos antisemitai ar žmonės, norintys įsiteikti vokiečiams. Žinoma, ir tie, kurie nenorėjo rizikuoti savo gyvybe dėl žydų, galėjo juos išduoti. Radau vokiečių dokumentuose istoriją apie Kaune, Adomo Mickevičiaus gatvėje 5, svetainėje po grindimis slėptą mergaitę. Toje pačioje gatvėje, 15-ajame name, gyveno vertėjas, vardu Ka­ zys Kareckas. Jis sužinojo apie slepiamą mergaitę ir pranešė vo­ kiečių miesto policijai, teigdamas, neva ją paslėpę žmonės iš žydų gavę brangenybių, kailių ir odų. 1943 metų lapkričio 2 dieną vo­ kiečių miesto policija perdavė šią informaciją saugumo policijai,

290

IŠGELBĖTI ŽYDĄ

ir daugiau įrašų apie šį atvejį nebėra. Galima manyti, kad saugumo policija nukeliavo tuo adresu, nužudė mergaitę, o gelbėtojus, matyt, įkalino, nes jie veikė iš materialinių, o ne iš ideologinių paskatų. Sunkumai organizuojant gelbėtojų tinklą buvo pagrindinė prie­ žastis, kodėl tiek daug žydų pasikliovė tik savo jėgomis ir slėpė­ si m alinose geto viduje. Ar galite papasakoti, kas buvo tie žmonės, išgelbėję 3 000 Lietuvos žydų?

Vilniaus Gaono muziejaus tyrimai rodo, kad daugiau nei 10 pro­ centų gelbėtojų buvo inteligentijos atstovai: profesoriai, moky­ tojai, teisininkai, gydytojai, muzikai ir kiti. Dar kiek daugiau nei 5 procentai buvo kunigai. Beveik 85 procentus gelbėtojų sudarė paprasti kaimiečiai - lietuviai ir lenkai. Kalbėdami apie gelbėtojus, galime paminėti Kauno karo komendantą Jur­ gį Bobelį, organizavusį koncentracijos stovyklą Septintajame forte. Prieš prasidedant masiniams šaudymams, jis pats nuėjo į fortą ir įsakė paleis­ ti 70 žydų. Tad galbūt ir jį reikėtų vadinti gelbėtoju?

Ar žinote, kad nemažai aukšto rango nacių gelbėjo pavienius žy­ dus? Net Goringas buvo tarp jų! Himmleris ir SS apie tokią situaciją kalbėdavo taip: „Visiems mums patinka koks nors žydas, bet čia kalba ne apie simpatiją apie politiką. O mūsų politika grįsta ne tuo, ką jaučiame, bet tuo, ką žinome. Žydai yra pavojingi, ir mūsų politika - saugoti mūsų tautą. Nereikia nė neapkęsti žydų. Reikia vykdyti savo pareigą.“ Čia svarbi ir įvykių seka. Kartais žmonės apsigalvodavo. Iš pra­ džių, 1941 metais, jie darė ką nors blogo, o 1943 metais jau elgėsi kitaip, moraliau. Arba galėjo vienomis aplinkybėmis pasielgti amo­ raliai, o kitomis - visiškai kitaip. Pakartosiu - Holokausto istorija nėra juoda ir balta, joje yra galybė pilkų atspalvių.

291

BAŽNYČIOS TYLĖJIMAS

Ar Katalikų bažnyčios vaidmuo per Holokaustą Lietuvoje buvo svarbus?

Taip, šis veiksnys buvo tikrai svarbus, nes tai etninių lietuvių Baž­ nyčia. Dauguma Holokausto vykdytojų, taip pat ir šaudžiusieji, bu­ vo lietuviai katalikai. Tik nedaugelis lietuvių tuo metu buvo neti­ kintys, todėl daugumai Lietuvos gyventojų Bažnyčios pozicija buvo svarbi. Pasvarstykime, kas būtų nutikę, jei Bažnyčia būtų pasakiusi: „Nedarykite to, nes žudyti nekaltus žmones tik todėl, kad jų pažiū­ ros kitokios, - nuodėmė, kaip ir atimti jų turtą.“ Tai neabejotinai būtų padarę poveikį. Kalbu ne tik apie Lietuvos, bet ir apie Len­ kijos, Vokietijos ir kitų Europos šalių Bažnyčias. Po karo vienas iš lenkų ir lietuvių kunigų pasiteisinimų buvo, esą Vatikanas jiems ne­ sakęs, ką daryti. Taigi čia pasireiškia tas pats mechanizmas - per­ kelti kaltę ir neprisiimti atsakomybės. įdomus istorinis atradimas Lietuvoje ir kitose šalyse buvo tas, kad mažesnės religinės konfe­ sijos buvo labiau linkusios padėti žydams nei didelės ir svarbios. Po karo katalikų vyskupai sakė negalėję viešai protestuoti dėl masinių žydų žudynių, nes tai būtų sukėlę pavojų visai Bažnyčiai. Nacių okupacijos metu jiems rūpėjo tik išsaugoti Bažnyčią kaip instituciją. Manau, tai yra prastas pasiteisinimas. Kaip ir daugelis kitų įstaigų, jie nesipriešino Holokaustui, bet tais klausimais, kur Bažnyčia puoselėjo savų interesų, jie protestuodavo!

292

BAŽNYČIOS TYLĖJIMAS

Bet nemažai katalikų kunigų bažnyčiose sakydavo: nežudykite, nepralie­ kite nekaltų žmonių kraujo. Ar naciai juos už tai baudė?

Lietuvos istorikas Arūnas Streikus teigia, kad du lietuvių kunigai buvo nušauti, nes viešai pasisakė prieš žydų žudymą. Jis cituoja kelis prisiminimus. Kaip istorikas, aš neskubėčiau kliautis tokiu tyrimu, kol faktai nepatvirtinti atinkamų nepriklausomų šaltinių. Tikrai žinome, kad buvo pavienių kunigų protestų. Vienas tokių kunigų - Jonas Gylys iš Varėnos. 1941 metų rug­ sėjo 9 dieną, Varėnos žydų sušaudymo išvakarėse, Gylys kreipėsi į miesto policijos nuovadą prašydamas leidimo pasikalbėti su areš­ tuotais žydais. Policija neleido, bet jis vis tiek nuėjo ir padrąsino žydus. Pasisiūlė juos pakrikštyti, keli sutiko ir taip išsigelbėjo. Daug lietuvių kunigų, mėginusių gelbėti žydus, juos krikštydavo ar pa­ rūpindavo jų vaikams fiktyvius krikščioniškus gimimo liudijimus. Varėnos žydai buvo sušaudyti rugsėjo 10 dieną. Tas pats Jonas Gylys rugsėjo 14 dieną sakė savo bažnyčioje pamokslą. Tai žinome iš vietos policijos raporto, nes pamokslo klausėsi lietuviai polici­ ninkai. Gylys sakė: „Žmones muša uniformuoti lietuviai. Stumdo senus žmones, nėščias moteris, Varėnos miškai persisunkę nekal­ tų žmonių krauju. Jie baisiai kentėjo. Jų kraujas dar nebuvo išdžiū­ vęs, kai išgrobstė jų turtą.“* Kokia buvo oficiali Bažnyčios pozicija dėl žydų krikšto jiems išgelbėti?

1942 metų balandžio 8 dieną Kauno arkivyskupija išleido tokį nu­ rodymą kunigams: „Šventojo krikšto žydų kilmės asmenims netai­ kyti be tinkamo nuodugnaus patikrinimo.“ Panašus įsakymas bu­ vo pakartotas ir 1944 metų vasario 17 dieną, mėnuo prieš „vaikų akciją“ Kaune, kai geto žydai desperatiškai bandė perduoti savo vaikus į krikščionių šeimas. *

Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, t. 2, p. 906.

293

KAIP TAI ĮVYKO?

Ką galite pasakyti apie lietuvių policijos batalionuose tarnavusių kapeli­ onų vaidmenį? Kiekviename batalione buvo po kunigą, taip pat ir tame, kuris 1941 metų vasarą Kaune nužudė 5 000 žydų, ir kitame, kuris Bal­ tarusijoje nužudė per 15 000 žydų ir daugiau nei 600 karo belaisvių. To bataliono kapelionas buvo Zenonas Ignatavičius.

Kiekviename kariniame batalione, lietuvių ar vokiečių, buvo ku­ nigas, kuris rūpinosi kareivių sielomis. Aš šios temos nenagrinėjau, bet žinau, kad dalis lietuvių kapelionų rašė dienoraščius. Aptarkime dviejų įtakingiausių Lietuvos vyskupų - arkivyskupo Juoza­ po Jono Skvirecko, išvertusio Bibliją j lietuvių kalbą, ir jo padėjėjo vys­ kupo Vincento Brizgio - poziciją. Kaipgi jie vertino Holokaustą? Iki šiol daugelis lietuvių mano, kad Lietuvos vyskupai priešinosi masinėms žy­ dų žudynėms.

Tokių įrodymų nėra. Rasti dokumentai - Juozapo Jono Skvirecko dienoraštis ir keli vokiečių saugumo policijos raportai apie Vincentą Brizgį. Juose rašoma, kad Brizgys noriai bendradarbiavo su vokiečiais. Skvirecko dienoraštyje minima, kad, praėjus mėnesiui nuo Lai­ kinosios vyriausybės atsistatydinimo, buvęs ministras pirminin­ kas Juozas Ambrazevičius atėjęs pas jį prašyti viešai pasisakyti dėl žydų persekiojimo ir žudynių, bet nei Skvireckas, nei Briz­ gys to padaryti nesutikę. 1941 metų liepos 10 dieną, kai buvo pradėtas steigti Kauno ge­ tas, arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas dieno­ raštyje rašė: „Žydai bandę ieškoti užtarimo ir lankęsi net pas vysk. Brizgį, kuris jiems paaiškinęs, kad žydai turbūt žiną katalikų dva­ sininkų nusistatymą dėl žydų, bet jei jie dabar bandytų viešai atsi­ liepti už žydus, tai patys galėtų būti nulinčiuoti. Savaime supran­ tama, ne visi žydai kalti, bet kaltieji užtraukė lietuvių visuomenės

294

BAŽNYČIOS TYLĖJIMAS

neapykantą bendrai visiems žydams jiems bus geriau, jei ra­ miai pasiliktų šalia lietuvių, jiems skirtose vietose.“* Tikrai vokiečiai būtų keršiję dvasininkams, jei šie būtų viešai pasmerkę žudynes?

Manau, tai buvo klaidinga prielaida. Prasidėjus Lietuvos okupa­ cijai, vokiečiai palaikė sovietų represuotos Katalikų bažnyčios at­ kūrimą ir pažadėjo vėl atidaryti bažnyčias. Kalbėdami su Brizgiu, jie kartą pasakė: „Veikite, bet į politiką nesikiškite.“ Neabejotina, kad Katalikų bažnyčios padėtis nebuvo ideali: pavyzdžiui, sovie­ tų 1940 metais atimto turto ji neatgavo. 1941 metų rugsėjo 3 dieną Reicho užimtų rytinių teritorijų ministras Alfredas Rosenbergas vokiečių pajėgoms šiame regione įsakė „neapriboti religinių or­ ganizacijų veiklos, jei ji neperžengia religinės praktikos ribų“. Tik 1943 metais dėl mobilizacijos į SS batalionus sabotažo vokiečiai uždarė Kauno kunigų seminariją. Turime kelis kitus dokumentus, rodančius Katalikų bažnyčios poziciją. Yra kelių Lietuvos vyskupų suvažiavimų 1941-1944 metais protokolai. Suvažiavimuose beveik nediskutuota jokiais su žydais susijusiais klausimais. Pavyzdžiui, kalbėta, kad iki 1941 metų bir­ želio 22 dienos pakrikštytų žydų nereikią versti eiti į getus. Taip pat lietuviai neturį imti per daug žydų turto, o paėmę per daug, turį dalį paaukoti Bažnyčiai. Tik partizanams esą leistina imti dau­ giau, nes jie aukojusi šalies labui. O kaip laikėsi lenkų kunigai?

Lenkų kunigus vokiečiai nuožmiai persekiojo. Vienus pasodino į kalėjimą, kai kuriuos netgi nužudė. Lietuvių kunigai buvo palaikomi, *

„Arkivyskupo Juozapo Skvirecko dienoraštis“, 1941 m. Birželio sukilimas: do­ kumentų rinkinys, sud. Valentinas Brandišauskas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2000, p. 282.

295

KAIP TAI ĮVYKO?

lenkų - engiami. Tai buvo dalis vokiečių antislaviškos politikos. Lenkų tauta, kaip ir rusai, turėjo visiškai išnykti. Ar buvo kitose Europos šalyse atvejų, kai didžiosios konfesijos įsikišo ban­ dydamos sustabdyti žudynes?

Praktiškai ne. Bet turiu pripažinti, kad nesu nuodugniai tyrinėjęs Bažnyčios laikysenos tais žudynių metais temos. Tik praėjus daugiau kaip 50 metų nuo Antrojo pasaulinio ka­ ro pabaigos popiežius Jonas Paulius II atsiprašė už Bažnyčios ty­ lėjimą. O popiežius Pijus XII, vadovavęs Katalikų bažnyčiai karo metu, taip ir neatsiprašė. Lietuvos katalikų bažnyčia atsiprašė 2000 metais - viešu arkivyskupo Vincento Sladkevičiaus laišku, kuriame pripažįstama, kad Bažnyčia nesi­ ėmė visų galimų priemonių žydams apsaugoti ar tiems, kurie padėjo na­ ciams, paveikti. Ką vokiečių Bažnyčia kalbėjo apie masines žydų žudynes?

Vokiečių Bažnyčia sakė: mes esame vokiečių krikščionys. Vėliau kai kurie vokiečių kunigai atsiprašė dėl savo neveiklumo per Holo­ kaustą. Bažnyčios atmintį apsunkina visos antisemitizmo apraiškos. Kalbant apie Bažnyčios vaidmenį Holokauste, svarbu prisiminti platesnį kontekstą. Antisemitizmo istorija Rytų Europoje ir kon­ krečiai Lietuvoje - tai iš dalies ir Bažnyčios istorija. Ne kas kitas, o Bažnyčios blaivybės judėjimo devynioliktame amžiuje inicia­ torius vyskupas Motiejus Valančius teigė, kad užeigų šeimininkai žydai gundo krikščionis gerti. Egzistuoja religinė antisemitizmo istorija, į kurią šiuolaikinė Bažnyčia turi pažvelgti savikritiškai.

296

TRUMPA LIETUVIŲ PASIPRIEŠINIMO ISTORIJA

Paskutiniame knygos skyriuje turėtume aptarti lietuvių antinacistinę rezistenciją.

Visi lietuviai, kurie buvo politiškai aktyvūs okupacijos metu, siekė nepriklausomos valstybės. Visi, išskyrus komunistus. Politinių ak­ tyvistų šalyje buvo trys grupės: liberalai, Lietuvių aktyvistų fron­ to šalininkai ir Lietuvių nacionalistų partija - Lietuvos fašistai. Iki 1941 metų pabaigos Lietuvoje buvo uždraustos visos poli­ tinės partijos, taip pat ir LNP. Tačiau jos nariai neatsistatydino iš pareigų, toliau dirbo policijoje ir miestų administracijose. Žino­ me, kad 1943-1944 metais jų noras bendradarbiauti su vokiečiais gerokai sumažėjo. Prisimenate -1943 metais lietuvių administra­ cija kartu su LNP sabotavo lietuvių šaukimą j SS diviziją. Jei jau 1941 metų pabaigoje buvo uždrausti ir Lietuvių aktyvistų fron­ tas, ir Lietuvos nacionalistų partija, ką partijų aktyvistai ar nariai veikė iki 1943 metų? Toliau bendradarbiavo su vokiečiais ar sabotavo jų iniciatyvas?

Iš tiesų jie darė ir tai, ir tai: toliau dirbo lietuvių administracijoje, tuo pat metu organizuodami pogrindžio veiklą, - kaip sako vo­ kiečiai, „nešė ant abiejų pečių“. 1942 metų balandį LNP nariai, buvę kareiviai ir policininkai, suformavo slaptą ginkluotą vienetą - Lietuvos laisvės kovotojų

297

KAIP TAI ĮVYKO?

sąjungą, kuriai vadovavo Kauno devintojo forto komendantas voldemarininkas Ignas Vylius-Vėlavičius. Imta leisti laikraštį „Laisvės kovotojas“ ir kelis kitus pogrindinius laikraščius. 1943 metų sausį Lietuvių aktyvistų frontas virto Lietuvių frontu ir vėl paleido sa­ vo pagrindinį laikraštį „Į laisvę“. Jie taip pat suformavo nedidelį ginkluotą pogrindžio būrį „Kęstutis“. Pasipriešinimo vadai svarstė, ką daryti, kad ateityje būtų atkur­ ta Lietuvos Nepriklausomybė. Išvada buvo tokia: vokiečiai Lietu­ vą apgavo, Lenkija ir SSRS tebelieka priešės. Kas galėtų tapti nau­ jais sąjungininkais? Liko tik JA V ir Didžioji Britanija. Pirmą kartą sprendimas ieškoti naujų sąjungininkų, kiek man pavyko nusta­ tyti, minimas nelegalaus liberalų laikraščio „Nepriklausoma Lie­ tuva“ 1942 metų rugsėjo numeryje. Ar tie žmonės aktyviai siekė minėtųjų dviejų valstybių paramos?

Jie mėgino. Vokiečiams pralaimėjus mūšį prie Stalingrado, Lietu­ vai pasidarė svarbu daryti įtaką politinėms nuotaikoms JA V ir Bri­ tanijoje. Galimus sąjungininkus reikėjo įkalbėti padėti Lietuvai iš­ vengti pakartotinės sovietų okupacijos. Lietuvos pogrindžio nariai rašė pranešimus apie padėtį Lietu­ voje ir siuntė per Švediją į JAV. Ten šiuos pranešimus rinko Stra­ teginių paslaugų tarnyba - busimoji Centrinė žvalgybos valdyba. Į anglų kalbą išverstuose tekstuose Lietuva buvo pristatoma labai teigiamai, buvo tvirtinama, kad ji nukentėjusi nuo abiejų okupaci­ jų. Pranešimuose buvo stipriai kritikuojami vokiečiai; prisegti vo­ kiečių dokumentai rodė nuožmiųjų politiką. Dar buvo verčiami ir siunčiami pogrindžio lankstinukai, atsišaukimai ir laikraščių straips­ niai. Iš tų pranešimų galime pasisemti daug įdomios informacijos. 1943

metų spalį lietuvių pogrindžio nariai parašė didelį atsi­

šaukimą. Maskvoje vyko sąjungininkų konferencija, kur lietuviai

298

TRUMPA LIETUVIŲ PASIPRIEŠINIMO ISTORIJA

norėjo pristatyti Baltijos šalių klausimą. Tačiau jie pavėlavo para­ šyti atsišaukimą, ir jis konferencijos nepasiekė. Ar vokiečiai žinojo apie lietuvių pogrindinę veiklą?

Iš dalies. Vokiečių saugumas, matyt, turėjo šnipų lietuvių pogrin­ dyje, nes buvo palyginti gerai informuoti apie tai, kas ten vyksta. 1943 metų balandį vokiečiai suėmė ir įkalino 30 pogrindžio lyde­ rių. Du iš jų nužudė, kitus po poros mėnesių paleido. Lietuvių pogrindis tik leido laikraščius ir rengė ataskaitas ar ir kitaip ko­ vojo su naciais?

Šie žmonės tikriausiai manė, kad ginkluota kova su vokiečiais oku­ pantais būtų laiko ir jėgų švaistymas - juk vokiečių ir taip netru­ kus nebebus. Pagrindine grėsme jie laikė naują sovietų okupaciją. Todėl ginkluoto pasipriešinimo vokiečiams nebuvo, tik reti sabo­ tažo bandymai, skirti palengvinti vokiečių okupacijos naštą Lie­ tuvos gyventojams. Lietuvos pasipriešinimo narių elgesį galėčiau palyginti su Ma­ hatmos Gandhi žmonių veikla britų okupuotoje Indijoje: užuot ak­ tyviai priešinęsi, lietuviai tiesiog liovėsi bendradarbiavę tais atve­ jais, kai bendradarbiavimas galėjo pakenkti jų interesams. Kaip jau sakiau, 1943-1944 metais daugelis pogrindyje aktyvių žmonių taip pat dirbo ir vokiečių okupuoto krašto administracijoje. Jei, pavyz­ džiui, vokiečiai norėjo mobilizuoti priverstinio darbo jėgą, darbo departamento administratoriai stengėsi vietoje lietuvių siųsti len­ kus ar evakuotuosius, ir jiems tai pavykdavo. Kaip baigėsi pasipriešinimo istorija 1944 metais?

1943 metų lapkričio pabaigoje visos lietuvių pogrindžio organizaci­ jos susivienijusios įsteigė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą

299

KAIP TAI ĮVYKO?

(VLIK), kuriam vadovavo socialdemokratas Steponas Kairys. Po trijų mėnesių, 1944 metų vasario 16 dieną, V LIK išleido pirmą­ jį atsišaukimą, kuriame pirmą kartą buvo kalbama ne apie fašis­ tinę, o apie demokratinę busimąją Lietuvos valstybę. 1944 metų pavasarį ir vasarą buvo kelios VLIK vadovybės areštų bangos, vo­ kiečiai ir patį Steponą Kairį tris dienas laikė areštuotą. Taigi dabar trumpai apibendrinkime lietuvių pasipriešinimo na­ ciams istoriją. Penkis mėnesius, 1943 metų birželį—lapkritį, vyko skirtingų pogrindžio organizacijų derybos, po kurių buvo įkurtas VLIK. Jis Lietuvoje veikė apie pusmetį, iki 1944 metų gegužės, ir per tą laiką išleido du atsišaukimus, tačiau neužmezgė jokio ben­ dradarbiavimo nei su kitomis Baltijos šalimis, nei su lenkais, kad užkirstų kelią ginkluotiems Plechavičiaus rinktinės ir Armijos Krajovos būrių susidūrimams. Sėkmingiausias lietuvių rezistencijos aktas, išgelbėjęs tūkstančius gyvybių, buvo lietuvių mobilizavi­ mo į SS sabotažas 1943 metais. Ar lietuvių pogrindžio spauda rašė apie Lietuvos žydų žudynes?

Ankstyvuosiuose atsišaukimuose, išleistuose 1942 metų sausį, lie­ tuviai buvo raginami nedalyvauti žudynėse. 1943 metų pavasarį lenkų pogrindžio spauda pradėjo kaltinti lietuvius žudant žydus. Lietuvių pogrindis į tai atsiliepė: „Į laisvę“ rašė, kad tai esąs me­ las - 80 procentų Lietuvos žydų žudynių inicijavę ir įgyvendinę tik vokiečiai, iš lietuvių pusės dalyvavę vos keli išgamos. Laikraštyje buvo teigiama, esą Lietuvos laikinoji vyriausybė ne­ priėmusi nė vieno antižydiško įstatymo. Faktiškai tai buvo netiesa: per penkias savo veiklos savaites Laikinoji vyriausybė priėmė be­ veik šimtą įstatymų, ir dauguma jų buvo antisemitiniai. Laikraštis taip pat teigė, esą 1941 metais vieninteliai veiksmai prieš žydus bu­ vę veiksmai, nukreipti prieš žydus bolševikus. „į laisvę“ rašė, neva

300

TRUMPA LIETUVIŲ PASIPRIEŠINIMO ISTORIJA

jau 1941 metais vyskupas Vincentas Brizgys įspėjęs lietuvius nesitepti rankų žydų krauju. Iš tikrųjų Brizgys to nėra sakęs. Taip pat rašyta, esą trys žymūs lietuviai - buvęs prezidentas Kazys Grinius, žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius ir politinis aktyvistas Jurgis Aleksa - įteikę vokiečiams memorandumą prieš žydų žu­ dynes, todėl buvę deportuoti. Iš tiesų pažvelgę į tą ilgą 1942 metų lapkritį siųstą memorandumą, rasite vos pusę sakinio apie žydus. Šie iškilūs lietuviai buvo ištremti ne dėl jų požiūrio į Holokaustą, o dėl „nepakankamos paramos antibolševizmui“, kaip tai pavadino generalinis komisaras Teodoras Adrianas von Rentelnas. Kai 1943-1944 metais lietuvių pogrindyje buvo rašomi šie straips­ niai ir pranešimai, skirti padaryti įspūdį išoriniam pasauliui, dau­ guma Lietuvos žydų, 150 000, jau buvo nužudyti. 1943 metų pra­ džioje dar buvo gyvi 48 000 Lietuvos žydų. Žudynės buvo tęsia­ mos: 1943 metų pavasarį Paneriuose buvo nužudyti 4 000 žydų, tačiau lietuvių pogrindis į šias žudynes niekaip nereagavo. De­ ja, nebuvo organizuota jokių kolektyvinių veiksmų žydams gel­ bėti ar bent padėti. Lenkų pogrindis turėjo atskirą būrį „Žegotą“, atsakingą už žydų gelbėjimą. Lietuvoje nieko panašaus nebuvo. Koks buvo pogrindžio judėjimo ir VLIK narių likimas?

1944 metų liepą, artinantis Raudonajai armijai, vokiečiai ėmė trauk­ tis iš Lietuvos, kaltu su jais pasitraukė ir VLIK. Kelis mėnesius prieš tai jie kvietė lietuvius kovoti prieš naują sovietų okupaciją, net su­ būrė kelis nedidelius ginkluotus vienetus. Tačiau dabar, Raudo­ nosios armijos akivaizdoje, tiesiog susirinko daiktus ir išvažiavo. Kodėl jie nepasiliko kovoti prieš Raudonąją armiją?

Lietuvių pasipriešinimo dalyviai išvažiuodami manė netrukus grį­ šią kartu su sąjungininkais iš Vakarų. Išvažiavę iš Lietuvos, VLIK

301

KAIP TAI ĮVYKO?

nariai atsidūrė perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje. Tuo pat metu iš šalies pasitraukė ir apie 200 lietuvių kunigų. 1946 metų gegužę VLIK nariai, būdami perkeltųjų asmenų sto­ vykloje, parašė didelę proklamaciją apie lietuvių ir žydų santykius. Tankiai užpildyti 22 spausdinti lapai nebuvo pasirašyti, bet iš kitų dokumentų žinome, kad ranką pridėjo prelatas Mykolas Krupavi­ čius, Liudas Šmulkštys ir vyskupas Vincentas Brizgys. Dokumen­ tas buvo paviešintas tik kur kas vėliau - 1956 metais JAV. Dokumento autoriai rašė, esą lietuviai negalį būti kaltinami žy­ dų žudynėmis - dėl visko kalti patys žydai. Dokumente buvo pri­ statoma „dvigubo genocido“ samprata: žydai buvę nacizmo au­ kos, lietuviai - komunizmo, o kadangi daugelis komunistų buvę žydai, juos reikėję nubausti. Autoriai teigė, esą lietuviai su žydais taikiai, be jokio antise­ mitizmo, gyvenę 600 metų. Viskas pasikeitę tik per sovietų oku­ paciją 1940 vasarą. Žydai esą kalti dėl Lietuvos sovietinimo. Žy­ dai esą kalti dėl tremties, lietuvių religinės veiklos ribojimo, ka­ linių žudynių. Visa lietuvių tauta buvusi prieš vokiečių okupaciją ir prieš žydų žudynes. Labai mažai lietuvių dalyvavę žudynėse, ir tie žmonės nebuvę lietuvių tautos dalis. Nebuvau girdėjusi apie šį dokumentą, kol Jūs jj paminėjote. Tačiau dabar radau pateiktą Alfonso Eidinto knygoje „Lietuvos žydų žudynių byla". Pa­ cituosiu ištraukas - manau, nedaug kas Lietuvoje žino apie šj dokumentą.

1946 m. gegužės 28 d. Labai skaudus žydų nusikaltimas lietuvių atžvilgiu buvojų vaid­ muo didžiojo lietuvių trėmimo į Sibirą metu. J ie organizavo tą trėmimą. J ie m asiniai dalyvavo pasm erktųjų gaudyme irrankiojim e. D ar skaudesnis reiškinys - jų makabriška laikysena tuo lie­ tuviams baisiuoju metu. Kauno geležinkelio stoties ir kitose miesto

302

TRUMPA LIETUVIŲ PASIPRIEŠINIMO ISTORIJA

aikštėse žydai surengė triukšminguspasilinksm inim us su muzika, šokiais ir dainomis. Pro dūkstančius linksm enybėje žydus traukė bolševikiškų sunkvežim ių gurguolės. Prigrūstos skausm e ir aša­ rose paskendusių lietuvių. Žydai, mat, tokiom is savo links­ mybėmis „ta isė“ dar pasiliekančių lietuvių nuotaiką... Besitraukiant iš Lietuvos bolševikam s žyd ai sąm oningai su ­ degino Vilkaviškį, M arijam polę, Plungę, visą eilę kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Ypatingai žiaurūs ir atkaklūs bolševikų gynėjai žydaipasidarė paskutinėm is bolševikų viešpatavimo dienomis. Šiuo m etujie pasirodė gerai ginkluoti bolševikų ginklais. Tų ginklų pakanka­ m ai turėjo ne tik vyrai, bet ir moterys. Tuo būdu jie apsiginklavę stojo į atvirą kovą su lietuviais partizanais. Žydai žudė lie­ tuvius partizanus iš pasalų, gatvėse viešai šaudė iš namų langų ir t. t. Pasirodžius vokiečiam s, jie tokiais p a t būdais elgėsi ir su vokiečių kariais. Vokiečių karių iš žydų rankų žuvo daug. Ne bepagrindo tadįsivyravo lietuvių tautoje įsitikinim as, kad žyd aiją naikino, žudė ir kankino. Nieko tad stebėtino, kad Lietuvos katalikiškoji visuomenė priėjo išvados, kad žydai yra ne tik Katalikų bažnyčios, bet visų lietuvių atkaklūs priešai, ir jų uolūs persekiotojai ir naikintojai. [K a i naciai pradėjo naikinti žydus] lietuvis pam atęs visa tai iš išgąsčio ir pasipiktinim o aiktelėjo. G ilia i krikščioniškoji lietu­ vio siela ir švelniprigim tis šių baisių žydų naikinim o ir niekini­ mo akivaizdoje p riv ertėjį pam iršt dar neužgijusias žydų pada­ rytas žaizdas ir dar neišdžiūvusias ašaras. Lietuvio širdy pykčio vietą užėmė pasigailėjim as ir, neperdėjus, galim a sakyti, herojiš­ ka dar vakarykščio priešo meilė. Žydam s stengėsipadėti v i­ sa lietuviškoji Lietuva. [Lietuvos laikinoji vyriausybė] nepadarėjo k io žygio, neišleido

303

KAIP TAI ĮVYKO?

jo k io potvarkio žydam s varžyti, jiem s skriausti a r persekioti. [Vokiečiai, ka ijiem s nepavykdavo įtraukti lietuvių į žydų žu­ dynes] siųsdavo žydus šaudyti aprengtus lietuvių policininkų ar karių uniformomis rusų belaisvius ir vokiečių karius. Tuos mas­ karadus žydų naikinim o m etufilm uodavo. [Žydų vaikų gelbėjim o iš geto sunkum ai] a) ...nem okėjim as lietuvių kalbos buvo pagrindinė kliūtis žy­ dų vaikam s gelbėti; b) žydų vaikai daugumoje buvo išlepę, sunkiaiprisitaikyda­ vo p rie svetim ų aplinkybių, be motinų nė žingsnio, pasikalbėji­ muose nuolat kartodavo žodį „geto“. Lietuvių tautoj atsirado žmonių, kurie žydus naikino. Šitą lie­ tuvių tautai skaudžią ir gėdingą akciją galim a padalinti į du lai­ kotarpius: 1. Bolševikam s atsikeršijim o laikotarpį ir 2. Sąm onin­ gą naciam s talkinim o žydų naikinim o darbe laikotarpį. 1. Šiuo anarchijos metu buvo žudom i tik bolševikai. Nužudytų tarpe buvo ir žydų. Statistikos niekas nevedė. Sunku tadpasaky­ ti, kiek jų šiam e laikotarpyje žuvo. A išku tik, kad jie buvo žudom i ne kaip žydai, o kaip bolševikai, kaip Lietuvos respublikos duob­ kasiai ir lietuvių naikintojai ir žudytojai, ir antra, kad ir šiuo lai­ kotarpiu lietuvių buvo išžudyta daugiau negu žydų. Antram laikotarpy ja u veikė tautos atmatos. Įdom u, kad tokių žydų žudikų priešakiu labai dažnai stodavo buvę enkave­ distai ar šiaip bolševikai.* Kaip matome, „dvigubo genocido" teorija, suformuluota šiame dokumen­ te 1946 metais vokiečių perkeltų asmenų stovykloje, nukeliavo j lietu­ vių emigrantų bendruomenes JAV, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1991 metais sugrįžo j tautinį naratyvą. Dabar, praėjus 80 metų, nemažai lietuvių Holokausto Lietuvoje istoriją apibūdintų tokiais pačiais žodžiais. *

Eidintas, Alfonsas, Lietuvos žydų žudynių byla, Vilnius: Vaga, 2001, p. 305-339. 304

EPILOGAS

Šiandien mes vėl Jeruzalėje. Baigiame beveik prieš dvejus metus čia pra­ dėtus pokalbius. Knygos pabaigoje noriu Jums užduoti asmenišką klau­ simą: ką Jūs, vokietis, manote apie tai, ką Jūsų šalis padarė Antrojo pa­ saulinio karo metu? Kaip žmogus, ne kaip istorikas?

Labai sunkus klausimas. Tiesą sakant, kaip žmogus, aš nejaučiu asmeninės kaltės, o kolektyvine kalte netikiu. Jaučiu asmeninę ir kolektyvinę gėdą dėl to, ką mano tauta darė kitoms tautoms, ypač žydams. Tai nėra asmeninė našta, tarsi man reikėtų atlyginti savo padarytą žalą, - greičiau moralinė prievolė tai atsiminti. Praeitis tebegyvąjį perduodama iš kartos į kartą. Tai nėra blėstantis se­ novės atsiminimas kaip vienuolikto amžiaus kryžiaus žygiai. Žmo­ nėms tai iki šiol yra labai jautru. Ar daug kas Vokietijoje mąsto panašiai?

Dar vienas sunkus klausimas. Manau, kad net tada, Antrojo pasau­ linio karo metu, daug kas Vokietijoje žinojo, kas dedasi, - turiu omeny ne tik žydus, bet ir kitas aukų grupes. Vokiečiai žinojo apie vyraujantį rasizmą ir jo sukeltą pražūtį. Antroje karo pusėje, pra­ sidėjus Vokietijos miestų bombardavimui, paprasti žmonės sakė: „Tai kerštas už tai, ką mes, vokiečiai, padarėme kitoms tautoms. Tai, ką padarėme žydams, dabar mums grįžta. Mes asmeniškai

305

KAIP TAI ĮVYKO?

nieko nepadarėme tiems nusikaltimams sustabdyti ar net patys juose dalyvavome.“ Tačiau vokiečiams vis dėlto buvo nelengva prisiimti kaltę ir gė­ dą. Jie, kaip ir dauguma Europos tautų, norėjo būti aukos: „Mes, vokiečiai, pirmieji nukentėjome nuo Hitlerio!“ / „Hitleris irjo pa­ kalikai mus apmulkino, praplovė mums smegenis, suviliojo. Bu­ vome bejėgiai.“ Per pastaruosius septynis dešimtmečius situacija pasikeitė. Šian­ dien mes žinome, kad visa Vokietijos visuomenė dalyvavo karo meto nusikaltimuose, ypač Holokauste. Daugybė žmonių Vokie­ tijoje jau liovėsi kratęsi kaltės ir atsakomybės. Pripažinome, kad ir tuomet žmonės turėjo galimybę rinktis. Net jei likai nuošalėje - tai todėl, kad pasirinkai stebėti ir nesivelti. Gal nepadarei nu­ sikaltimo, bet įsikraustei į ištuštėjusį butą ar paėmei daiktą kitą iš žydų namų. Rytų Europoje daug žmonių stebėdavo žydų sušaudymus prie duobių. Keli vokiečių kareiviai, atsitiktinai Paneriuose pamatę, kaip žydams užrišamos akys ir jie šaudomi, net nuėjo tyčia pa­ sižiūrėti ir nufotografuoti, manydami, kad stebi istorinius įvy­ kius. Tai buvo 1941 metų liepą, kai Panerių teritorija dar nebu­ vo aptverta. Kaip istoriškai klostėsi vokiečių susitaikymas su kalte ir gėda?

Pirma Vokietija suprato, kad kaltas buvo ne tik Hitleris ir jo gau­ ja, bet ir SS, o tai jau reiškė, kad kaltininkų buvo kur kas daugiau. Tačiau žmonės tebemanė, kad Wermachtas nekaltas dėl civilių žudynių ir kad apskritai vokiečių visuomenė niekuo dėta. O pas­ kutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje staiga atsirado dau­ gybė įrodymų, kad Wermachtas, vokiečių kareiviai ir visuomenė taip pat dalyvavo nusikaltimuose.

306

EPILOSAS

Kokiu būdu dalyvavo visuomenė?

Prisiminkite, kad žmonės buvo vežami Vokietijon j priverstinius darbus. 1943-1944 metais ketvirtadalis darbo jėgos šalyje buvo kitataučiai! Lenkų, ukrainiečių, rusų civiliai ar prancūzų karo be­ laisviai. Mano tėvas, keturiolikmetis berniukas, prižiūrėjo sovie­ tų civilius, dirbančius jo tėvo ūkyje. Žydų klausimas kasdieniame vokiečių gyvenime tuo metu bu­ vo ne toks svarbus. Žydų buvo ne tiekjau daug. Europoje per Ho­ lokaustą buvo nužudyti 6 000 000 žydų, ir tik 3 procentai jų bu­ vo Vokietijos žydai. Dauguma aukų buvo iš Rytų Europos, nužu­ dyti ten, kur gyveno, ar išsiųsti į naikinimo stovyklas. Dabar aš jūsų paklausiu: kaip jūs, lietuvė, jaučiatės dėl to, ką lietuviai Antrojo pasaulinio karo metu padarė žydams? Aš jaučiu skausmą. Mąstydama apie nužudytus Lietuvos žydus, galvo­ ju ne apie skaičius - 200 000 nužudytųjų, arba 95 procentus visų žydų. Galvoju apie aukas kaip apie paskirus nužudytus žmones, kurie tebegu­ li mano šalies miškuose, duobėse. Krūvos jų kiekvienoje duobėje, po tris keturis sluoksnius, kartais jie guli apglėbę savo vaikų kaulus.

Iš kur kyla tas skausmas? Kada ir kodėl pradėjote šitaip jaustis? Skaičiau šimtus žudikų tardymo protokolų ir liudytojų parodymų Ypa­ tingajame ir kituose archyvuose. Po to šitiek kartų stovėjau prie masinių kapų. Lietuvoje jų 234, aš aplankiau per 40. Kiekvieną kartą įsivaizdavau ten, po metru dviem žemės, gulinčius žmones peršautomis galvomis ar krūtinėmis. Jei nepasistengi savo akimis pamatyti, nieko nepajunti. Noriu papasakoti epizodą, nutikusį prie 1176 žmonių kapo Vilniuje, Naujanerių miške. Atvažiavo Vokietijos televizijos „Deutsche Welle" ko­ manda imti iš manęs interviu. Su jais buvo vidutinio amžiaus lietuvis žur­ nalistas. Kai televizininkai baigė filmuoti ir grįžo į automobilį, jis dar stovė­ jo prie kapo, neatitraukdamas nuo jo akių. „Rūta, aš nesuprantu, - pasakė

307

KAIP TAI ĮVYKO?

jis man. - Jie ten tebeguli? 1176 žmonės? Moterys, vaikai, seneliai?" „Taip, jie visi dar ten, - atsakiau jam. - Kur dar jiems būti?" Šis žmogus staiga pamatė aukas, irtai pakeitė jo supratimą apie Holo­ kaustą. Jis pajuto tą patj skausmą, kokį jaučiu aš. įrodyta, kad kai sk a ita i a r g ir d i

ką nors, informacija j sąmonę patenka per tam tikrus filtrus, bet

jei p a m a ta i savo akimis, filtrų ir apsauginių mechanizmų nebelieka. Kny­ gą „Mūsiškiai" parašiau, kad žmonės p a m a ty tų tai, kas atsitiko prie duo­ bių. Norėjau, kad jie pajustų tą patj skausmą, kokį jaučiu aš. Didžiausias man atpildas buvo, kai kelios skaitytojos pasakė, kad verkė skaitydamos knygą. „Puiku, - atsakiau joms. - Tampate geresniais žmonėmis, jei ver­ kiate ne dėl savo tautos žmonių, o dėl kitų."

Manau, kai pradedame suprasti, kad Holokaustas iš tikrųjų vyko ir vyko taip arti mūsų ir taip neseniai, - pajuntame gėdą, kaltę ir skausmą. Kartais galima ne tik pamatyti, bet ir išgirsti tai, kas vy­ ko. Galime užsimerkti, bet ausų užkimšti negalime. Šiuo metu dir­ bu prie tyrimo, kurį vadinu „Holokausto garsai“. Pagalvokite, kaip skambėjo masinės žudynės: riksmai, maldos, dainos ir net tyla pavyzdžiui, tų mažų našlaičių iš Šiaulių tyla autobuse į mišką. Vi­ sa tai labai giliai sujaudina, be jokių filtrų ir apsaugų. Kodėl ne visi taip jaučia?

Reikia klausti, kokie mūsų ir kitų žmonių apsaugos mechanizmai. Apie tai taip pat šį bei tą žinome. Pavyzdžiui, šiais laikais popu­ liaru teigti, esą Holokaustas vykęs tik ties duobėmis. Yra žudikai ir aukos, viskas. Žudikai šaudė, aukos krito. Visa kita nesvarbu ar­ ba nevienaprasmiška: „getai buvo ne tokie jau blogi“, „žydai ten jautėsi saugūs“, „kiekvienas blogas žmogus turi ir gerų savybių“. Tokiu būdu perkeliame visą kaltę tik keliems ar keliems tūkstan­ čiams žmonių, o patys išvengiame kaltės, gėdos ir skausmo. Toks perkėlimas mums leidžia pasijusti saugiems, bet tas jausmas ne­ gali trukti ilgai.

308

EPILOGAS

Holokaustas įvyko beveik prieš 80 metų. Esu tikra, visus tuos metus dauge­ lis mūsų, lietuvių, nejautėme nei kaltės, nei skausmo. Jums atrodo neilgai?

Esu iš tų, kurie tiki, kad kada nors sužinosime tiesą ar bent jau prieisime labai arti to, kas, kur ir kada iš tikrųjų vyko ir kas ta­ me dalyvavo. Iki tol saugosime mitą. Mitas apie lietuvius, kaip aukas ar didvyrius, pa­ deda mums susiburti ir formuotis kaip tautai. Tai gal tas mitas yra geras dalykas, nes jo dėka jaučiamės gerai kaip tauta ir kaip žmonės?

Mintis, kad reikia palaikyti mitus, nes jie yra geri ir naudingi tautai ar valstybei, įtikinama tik tada, kai tikime galį kontroliuo­ ti viską, ką žmonės jaučia, mąsto ir žino. Kai viso to nebegali­ me kontroliuoti kaip kontroliuoja totalitariniai režimai, žmonės neišvengiamai pradeda klausti: kas yra tiesa? Atsiranda nepato­ gių žmonių, tokių kaip jūs, užduodančių nepatogų klausimą: kas iš tikrųjų vyko? Tuos žmones nesunku nutildyti. Ne taip seniai rašytojas Marius Ivaškevi­ čius per radijo interviu pasakė: „Kaip gaila, kad mes nužudėme savo žy­ dus." Jj tuoj pat iškvietė pasiaiškinti j policiją. Po tokių įvykių keliskart pa­ galvosi prieš sakydamas tai, kas neatitinka oficialaus naratyvo. Tai kaip išaiškės tiesa, jei visą laiką jos bijosime?

Demokratija reiškia, kad nėra vieningos nuomonės. Demokra­ tinėje šalyje mitai gali gyvuoti kurį laiką, bet ne amžinai. Tai yra mano tvirtas įsitikinimas. Aš tikiu mokymusi. Mokytis - tai pri­ imti naujus dalykus ir leisti jiems paveikti tavo pažiūras ir įsitiki­ nimus. Likti gyvam, o ne laidoti save tam tikroje įsitikinimų siste­ moje, visą laiką bijant, kad kas nors į ją kėsinasi. Mitus saugančių žmonių pyktis mums rodo, kad jie jaučiasi netvirtai, ir tas nesau­ gumo jausmas daro juos agresyvius.

309

KAIP TAI ĮVYKO?

Jie nebūtinai agresyvūs, yra ir kitokių reakcijų. Kai išėjo „Mūsiškiai", vie­ na mano draugių pasipiktino, kad parašiau apie lietuvių dalyvavimą Ho­ lokauste. Ji man pasakė: „Mūsų vertybės skiriasi." Vis apie tai galvoju. Ar ji teisi? Ar mūsų vertybės tokios skirtingos? Bet kodėl? Aš myliu savo ša­ lį ne mažiau nei draugė.

Taip, ji neklydo, jūsų vertybės skiriasi. Esminis skirtumas - kam jūs lojalios. Jūsų draugė lojali savo tautai (etnine prasme), kad ir kas nutiktų. Jūsų draugė ir, matyt, daugelis kitų lietuvių mano, kad rašydama apie lietuvius, dalyvavusius masinėse žudynėse, jūs išduodate savo tautą. Ką turime omeny, sakydami „savo tautą“? Ar kalbame kaip pilietiniai patriotai apie tautą, kaip žmonijos dalį, ar kaip etniniai nacionalistai, kurie mano, kad, žvelgdami į istori­ ją fragmentuotai ir iškreiptai, gina savo tautą? Normalu, kad draugų pažiūros skiriasi. Turime būti labai kan­ trūs su savimi ir kitais - visi mokomės. Gali prireikti dešimtmečių, kol mes, žmonės su fragmentuota ir iškreipta atmintimi, suprasi­ me, kas yra tikroji tiesa, kodėl ji vertinga ir kodėl svarbu ją saugoti. Kai mąstome genties, etninio nacionalizmo sampratomis, jau­ čiamės tarsi konkuruojantys: kuri tauta buvo geresnė, kuri bloges­ nė, kuri labiau kentė ar buvo herojiškesnė. Tačiau tai - tik viena galima mąstymo forma, kai save matome kaip uždaros bendruo­ menės (genties, tautos, rasės) narius. Kai atsikratome šitos nesą­ monės, suprantame, kad visi esame viena žmonių rasė - suvokia­ me, kad tos baisybės atsitiko ne dėl tautos būdo, o dėl konkrečios situacijos, konkrečių patirčių, konkrečių lūkesčių ir pasirinkimų. Visa tai rodo mūsų istorija, jei į ją žvelgiame ne iš tautinės gyny­ bos pozicijų, o atviromis akimis. Iš esmės Holokaustas nėra nacionalinė istorija. Tai - Euro­ pos istorija, o daugeliu prasmių - ir pasaulio. Paimkime Lietu­ vą. Čia veikė vokiečiai, lietuviai, žydai ir lenkai. Paimkime kitas

310

EPILOGAS

valstybes - turime atsižvelgti ir į SSRS, JA V bei Didžiosios Brita­ nijos vaidmenis. O kur dar Italija, Vatikanas ir tam tikra prasme net Skandinavijos valstybės. Bet kokius įvykius aiškinantis supra­ timas turi kirsti tautines ribas, kitaip nepabėgsime nuo atskirų tau­ tinių įvaizdžių gynybos. Kalbate apie idealius žmones idealiame pasaulyje. Tikrajame pasaulyje žmonės yra praktiškai užprogramuoti mąstyti „mūsų" ir „jų", „mūsų tau­ tos" ir „kitų tautų" kategorijomis, ir tos kitos tautos mums būna geros ar­ ba blogos ar visai neįdomios, nes gyvena toli. Man regis, suprantu, kodėl mes, lietuviai, taip įnirtingai giname savo nekaltumo mitą. Nes išorinis pa­ saulis, ypač žydai, dešimtmečius kartoja, kad mes buvome blogiausi, kad Lietuvoje nuo kaimynų rankų žuvusių žydų procentas buvo didžiausias. Taigi, jei nuleistume savo skydą - mitą apie lietuvius, kaip nekaltas aukas, turėtume stoti akis į akį su šiuo baisiu pasaulio mums metamu kaltinimu.

Holokaustas vyko daugelyje valstybių, daugiausia už Vokietijos ribų. Du trečdaliai iš pusės milijono 1933 metais Vokietijoje gy­ venusių žydų sugebėjo emigruoti prieš uždarant sienas 1941 me­ tais. Tik 165 000 Vokietijos žydų buvo nužudyti per Holokaus­ tą. 80 procentų visų Holokausto aukų buvo Rytų Europos žydai. Taip, Vokietija buvo pagrindinė žaidėja, bet faktiškai visos Eu­ ropos tautos bendradarbiavo su vokiečiais okupantais. Kas valdė Prancūziją? 800 vokiečių - o kalbame apie beveik 40 milijonų gy­ ventojų valstybę! Pusė šalies liko nepriklausoma, bet vis tiek ben­ dradarbiavo su vokiečiais. Net formaliai nepriklausomos šalys Slovakija, Kroatija, Vengrija, Rumunija, kurių dalis buvo okupuota tik pačioje karo pabaigoje, - visiškai bendradarbiavo su vokiečiais tais klausimais, kurie, jų manymu, atitiko šalies valstybinius in­ teresus. Štai Rumunija: vokiečiams visiškai nedalyvaujant, rumu­ nai nužudė iki 300 000 žydų, o po to apsigalvojo ir nuo antrosios

311

KAIP TAI ĮVYKO?

1942 metų pusės ėmė ginti savo žydus. Taip pat nutiko ir Vengrijo­ je. Čia antisemitinė politika galiojo iki 1944 metų pavasario, kol įsi­ veržė vokiečiai ir, palaikomi daugelio vengrų, išsiuntė 400 000 žy­ dų į Aušvicą, kur 300 000 jų buvo iškart nužudyti. Po to vengrai apsigalvojo, ir „galutinio žydų klausimo sprendimo“ organizatorius Adolfas Eichmannas daugiau nieko nebegalėjo padaryti - netekęs vietinių paramos, buvo priverstas pasitraukti iš šalies. Tai, kad Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta didžiausias pro­ centas žydų, neturi nieko bendra su lietuvių charakteriu. Tai susiję su vokiečių okupacine politika, vokiečių sprendimais ir, žinoma, daugelio vietos gyventojų pasirengimu vykdyti tuos sprendimus. Sugebėti priimti tiesą - nelengva užduotis mums visiems. Ar kaip stručiai slėpsime galvas smėlyje, ar paklausime savęs, kaip bū­ ti brandžiais žmonėmis? Kokie norime būti? Ar norime būti atvi­ ri, savikritiški, pasirengę pakeisti nuomonę? Žaidimas, kurį vadi­ nu tapatybės politika, neveikia. Bandymai naudotis istorija politi­ kai, mitui stiprinti, yra pasmerkti žlugti. Užtat mokytis iš istorijos - įdomi patirtis, kuri stiprina mus pačius. Christoph'ai, dveji mūsų bendro darbo metai jau baigėsi. Atsakėte j dau­ gybę mano klausimų apie tai, KAIP įvyko Holokaustas Lietuvoje. Pasku­ tinis mano klausimas - ne Jums, o m ano tautiečiams: K A IP m u m s , lie tu v ia m s, p riim ti s a v o isto riją n e to kią , k o k ią ją n o r ė t u m e m a tyti, o tokią, k o k ia j i y r a ?

Kas atsakys?

312

SVARBIAUSIA NAUDOTA LITERATŪRA

1941 m. Birželio sukilim as: Dokumentų rinkinys, sud. Valentinas Brandišauskas, Vilnius: L G G R T C , 2000. Anusauskas, Arvydas, ir kiti, Lietuva 1940-1990. Okupuotos Lietuvos istorija, Vil­ nius: L G G R T C , 2005. Arad, Yitzhak, Ghetto in Flam es. The Struggle andDestruction o f theJew s in Vil­ na in the Holocaust, Jerusalem: Yad Vashem, 1980. Arad, Yitzhak, The Holocaust in the Soviet Union, Jerusalem: Yad Vashem, 2009.

Ašm enos, Svierių, Švenčionių apskričių getai: kalinių sąrašai. 1942, sud. Irina Guzenberg, Olga M ovšovič, Jevgenija Sedova, Vilnius: Valstybinis Vilniaus G ao no žydų muziejus, 2009. Atamukas, Solomonas, Lietuvos žydų kelias: nuo X IV a m žia u s iki X X a . pabai­ gos, Vilnius: Alma littera, 1998. Bak, Samuel, Painted in W ords:A Memoir, Boston: Published by PuckerArt Publications, 2001. Balberishki, M endel, Shtarkerfun Ayzn, Tel Aviv: Hamenorah, 1967; shortened English version: Stronger than Iron. The Destruction o f Vilna Jew ry 1941-1945: A n Eyew itnessAccount, Jerusalem, N ew York: G efen Publishing House, 2010. Bar-On, A . Zvi, Levin, Dov, Toldoteha shelM akhteret. H a-Irgun ha-Lokhem shel YehudeiKovnah Ы-Milkhem etha-Olam ha-Sheniyah, Jerusalem: Yad Vashem, 1962. Bartusevičius, Vincas, Tauber, Joachim, Wette, Wolfram, Holocaust in Litauen. Krieg, Judenm orde undKollaboration im Jahrel941, Koln/Weimar: Bohlau Verlag, 2003. Bendikaitė, Eglė, „One Man’s Struggle: The Politics o f Shimshon Rosenbaum (1859— 1934)“, Sim on Dubnovv Institute Yearbook (2014), Gottingen/Bristol: Vandenhoeck & Ruprecht, p. 87-109. Benz, Wolfgang, Kvviet, Konrad, Matthaus, Jūrgen, Ein sa tz im „Reichskom m issariat Ostland“. Dokumente zum Volkermord im Baltikum und in W eijirujlland 1941-1944, Berlin: Metropol, 1998. Berenis, Vytautas, „Bažnyčia ir Lietuvos žydai - sugyvenim o, priešiškumo ir

314

supratimo istoriniai aspektai“, LK M A metraštis, XIVtom as, Vilnius, 1999, p. 61-68. Brandišauskas, Valentinas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą: 1940 06-194109, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996. Brandišauskas, Valentinas, „Lietuvos žydų turto likimas Antrojo pasaulinio ka­ ro metais“, Genocidas ir rezistencija, Vilnius: L G G R T C , 2004,1(15), p. 86-107. Braslauskas, Justinas, „Okupacinė darbo prievolių politika Lietuvoje 1941-1944 metais“, Lietuvos istorijos studijos (Mokslo darbai), Vilnius: Vilniaus universite­ to leidykla, 2005 (15), p. 38-59.

Bubnys, Arūnas, Lietuvių policijos batalionai1941-1945 m., Vilnius: L G G R T C , 2017. Bubnys, Arūnas, Vokiečių saugumopolicijos irS D Vilniaus ypatingasis būrys 19411944 m., Vilnius: L G G R T C , 2019. Davoliūtė, Violeta, „Multidirectional memory and the deportation o f Lithuanianjews“,

Ethnicity Studies, Vilnius: Lithuanian Sočiai Research Centre, 2015 (2), p. 131-150. Dieckmann, Christoph, Toleikis, Vytautas, Zizas, Rimantas, Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje (lietuvių ir anglų kalbomis), Vilnius: Margi raštai, 2005. Dieckmann, Christoph, Sužiedėlis, Saulius, Lietuvos žydųpersekiojim as ir masi­ nės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį, Vilnius: Margi raštai, 2006. Dieckmann, Christoph, Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941-1944, 2 Ban­ dė, Gottingen:Wallstein Verlag, 2011. Dworzecki, Mark, Yerushalayim de-Lita in kam fun umkum: zikhroynesfun Vtlnergeto, Paris: Magnus, 1948. Eidintas, Alfonsas, Žalys, Vytautas, Senn, Erich, Alfred, Lithuania in European Politics: The Years o f the First Republic, 1918-1940, ed. by Edvardas Tuskenis, New York: Palgrave Macmillan, 1999. Eidintas, Alfonsas, Žydai, lietuviai ir holokaustas, Vilnius: Vaga, 2002. Fishman, David, The Book Smugglers. Partisans, Poets, and the Rače to Save Je wish Treasuresfrom the N azis. The True Story o f the Paper Brigade o f Vilna, Lebanon, N ew Hampshire: University Press o f N ew England, 2017. Gar, Yosef, Umkum fu n der Yidisher Kovne, Minkhen įM unich]: Ruben Rubinstein, 1948.

Garažas: aukos, budeliai, stebėtojai, sud. Saliamonas Vaintraubas, Vilnius: Lietu­ vos žydų bendruomenė, 2002. Garfunkel, Leib, Kovno ha-Yehudit be-Khurbanah, Jerusalem: Yad Vashem, 1959. Ginaitė-Rubinsonienė, Sara, Atm inim o knyga. Kauno žydų bendruomenė 19411944 metais, Vilnius: Margi raštai, 1999.

Hidden H istory o f the Kovno Ghetto, ed. by Dennis B. Klein, United States Holocaust Memorial Museum, Boston: Bulfinch Pr, 1997.

Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m. Straipsnių rinkinys, sud. Arūnas Bubnys, Vilnius: L G G R T C , 2001.

31 5

Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrim ai ir at­ mintis, red. koleg. pirm. Vygantas Vareikis, Kaunas, 2017. Yelin, Meir, Gelpernas, Dimitrius, Partizanerfun Kaunaser geto, Moskve: Der Emes, 1948. Yerushalmi, Eliezer, Shavli, Pinkas, Yoman m i-Geto Litai, 1941-1944, Jerusalem: Yad Vashem, 1957. Jakubčionis, Algirdas, Rnezys, Stasys, Streikus, Arūnas, Okupacija ir aneksija. Pirm oji sovietinė okupacija (1940-1941), sud. Arvydas Anusauskas, Vilnius: M ar­ gi raštai, 2006.

Jew ish Space in Central and Eastem Europe: D ay-to-D ay History. Proceedings o f intem ational Conference o f the Lithuanian Institute ofH istory and the Cen­ trefor Studies o f Culture and H istory o fE a st European Jew s, M ay, 11-12, 2006 Vilnius, ed. byJurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, Larisa Lempertienė, Nevvcastle: Cambridge Scholars Publishing, 2007. Kaczerginski, Szmerke, Hurbn Vilne: umkum fu n d i Yidn in Vilne un Vilner geg n t...: zam lungfun eydus: bavayzn oder dokumentn, Nyu York: Aroysgegebn fun dem fareyniktn Vilner hilfs-komitet in Nyu-York durkh Tsiko bikher-farlag, 1947. Kalmanovitch, Zelig, ,Л Diary o f the Nazi Ghetto in Vilna“, YTVOAnnual ofjem ish Sočiai Science, vol. 8, N ew York: Yiddish Scientific Institute - Y IV O , 1953, p. 9-81. Kostanian-Danzig, Rachel, SpiritualResistance in the Vilna Ghetto, Vilnius: The Vilna Gaon Jew ish State Museum, 2004. Krak, Herman, Togbukhfiin Vilner Geto, ed. by Mordecai W. Bernstein, New York-. Y IV O , 1961. English version: The La št D ays o f theJerusalem ofLithuania, ed. by Benjamin Harshav, N ew Haven/London: Yale University Press, 2002. Latvytė-Gustaitienė, Neringa, Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2002. Levin, Dov, B alticJew s underthe Soviets, 1940-1946, Jerusalem: Centre for Re­ search and Documentation o fE a s t European Jewry, Avraham Harman Institute o f Contemporary Jewry, Hebrew University o f Jerusalem, 1994. Levin, Dov, Fighting B ack: Lithuanian Jew ry ’s Arm ed Resistance to the N azis, 1941-1945, New York: Holmes & M eier Pub, 1985. Levin, Dov, The Litva ks: A Short H istory o f theJe w s in Lithuania, Jerusalem: Yad Vashem, 2000. Levinsonas, Josifas, Skausmo Knyga: The B oo kofSorrow (Lithuanian, English andH ebrew Edition), Vilnius: Vaga, 1997. Liekis, Šarūnas, A State w ithin a State?Jew ish Autonom y in Lithuania, 19181925, Vilnius: Versus Aureus, 2003.

Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai 1941 m. birželio 24 d. - rug­ pjūčio 4 d., sud. Arvydas Anusauskas, Vilnius: L G G R T C , 2001. Lite, Volume 1, ed. by M endel Sudarsky, Uriah Katzenelenbogen, J . Kissin, N ew York, 1951, Volume 2, ed. by Chaim Leikowicz, Tel Aviv, 1965.

316

Lietuvos žydų žudynių byla: Dokumentų ir straipsnių rinkinys, sud. Alfonsas E i­ dintas, Vilnius: Vaga, 2001.

Lithuanian Holocaust Atlas, compiled by Milda Jakulytė-Vasil, Vilnius: T he V il­ na Gaon Jewish State Museum, 2011. M acQ ueen, Michael, „The Context o f Mass Destruction: Agents and Prereąuisites o f the Holocaust in Lithuania“, H olocaust and Genocide Studies, Votume 12, Oxford University Press on behalf o f the United States Holocaust Memorial M u ­ seum, 1998, Nr. 1, p. 27-48. Makhotina, Ekaterina, Erinnerungen an den Krieg - Krieg der Erinnerungen: Litauen und der Zw eite Weltkrieg, Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht Gm bH & С о , 2017. Margolis, Rachel, A ls Partisanin in W ilna: Erinnerungen an denjūdischen Widerstand in Litauen, Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 2008.

M asinės žudynės Lietuvoje (1941-1944): dokumentų rinkinys, 1 dalis, sud. G en o­ vaitė Erslavaitė, Kazimieras Rukšėnas, red. Boleslovas Baranauskas; Eusiejus R o zauskas, Vilnius: Mintis, 1965,2 dalis, sud. Genovaitė Erslavaitė, red. Boleslovas Baranauskas; Eusiejus Rozauskas, Vilnius: Mintis, 1973. Nemenčik, Yitzhak, „Der zibter Fort“, Fun letstn Churbn 7, ed. Israel Kaplan, M unich: Central Historical Commission, 1948, p. 58-70. Noreika, Dainius, „1941 m. Birželio sukilimas: fenom eno pažinimo ir vertinimo problemos“, Transfers ofP ow er and theArm edForces in Poland and Lithuania, 1919-1941 / Valdžios transferai ir ginkluotosiospajėgos: Lenkija ir Lietuva 19191941 metais, Actą H istorica Universitatis Klaipedensis, Vol. X X X II, sud. Vytautas Jokubauskas, Vasilijus Safronovas, Klaipėda, 2016, pdf, p. 148-183. Oshry, Ephraim, The Annihilation o f Lithuanian Jew ry, N ew York: Ju daica Pr, 1995 (originally vvritten in 1951 in yiddish).

Pinkas Hakehillot, Litą, w rittenbyJosefR osin,Jerusalem :YadVashem , 1996. Pollin-Galay, Hannah, Ecologies ofW itnessing: I^anguage, Place, and Holocaust Testimony, N ew Haven: Yale University Press, 2018. Porat, Dina, M e- ‘E v e r la-gashm i: Parashat hayav Khayav shelAba Kovner, Tel Aviv: 2000; shortened english edition, The F a ll o f a Sparroiei. The L ife and T i­ mes ofAbba Kovner, Stanford: Stanford University Press, 2010. Puišytė, Rūta, „Masinės žudynės Lietuvos provincijoje“, Žydų muziejus. Alm ana­ chas, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2001, p. 174-201. Reznik, Nissan, N itsanim M e'afar- Sipu roSkelC h a verH an oarH atzion iM i’m ekim iIrgun H a ’F POBa'ghetto Vilna, Jerusalem: Yad Vashem, 2003. Rudashevsky, Yitskhok, The D iary ofth e Vilna G h ettoju n e 1941-April1943, Tel Aviv: Ghetto Fighters’ House and Hakibbutz Hameuchad, 1973. Rukšėnas, Alfredas, Kauno tautinio darbo apsaugos, 2-ojo pagalbinės policijos tarnybos batalionų karių kolektyvinė biografija [rankraštis], daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija (05H), Klaipėda-Vilnius, 2013. Rukšėnas, Alfredas, „Kauno 2-asis pagalbinės policijos tarnybos batalionas ir

31 7

gyventojų žudynės Baltarusijoje 1941-1943 m.“, Genocidas ir rezistencija, V il­ nius: L G G R T C , 2007, Nr. 2 (22). Rukšėnas, Alfredas, „Kretingos žydų bendruomenės žūtis 1941 m. vasarą ir rude­ nį“, Genocidas ir rezistencija, Vilnius: L G G R T C , 2014, Nr. 2 (36). Rukšėnas, Kazimieras, H itlerininkų politika Lietuvoje 1941-1944 metais [rank­ raštis], daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija (05H), Vilnius, 1970, L M A B , Rankraščių skyrius, f. 26-1475. Sakowicz, Kazimierz, Panerių dienoraštis, 1941-1943 m., Vilnius: L G G R T C , 2012. Shalit, Levi ,A z o y saynen mirgeshtorbn, M ūnchen, 1949. Sirutavičius, Vladas, „Katalikų Bažnyčia ir modernaus lietuvių antisemitizmo ge­ nezė“, L K M A Metraštis, t. X IV , Vilnius, 1999, p. 69-78.

Lietuvos žydai: istorinė studija, sud. Vladas Sirutavičius, Darius Staliūnas, Jurgi­ ta Šiaučiūnaitė-Verbickienė, Vilnius: Baltos lankos, 2012. Staliūnas, Darius, En em iesfor a Day. Antisem itism andAnti-Jew ish Violencein Lithuania under the Tsars, Budapest, N ew York: Central European University Press, 2015. Stankeras Petras, Lietuvių policija 1941-1944 metais, Vilnius: L G G R T C , 1998. Stasiulis, Stanislovas, „Holokaustas Lietuvoje: žvilgsnis į Vakarų istoriografijos diskursą“, Lietuvos istorijos studijos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, t. 40, p. 93-104.

Su adata širdyje. Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių atsim inim ai / With a Needle in the Heart. M em oirs ofform er Prisoners ofGhettos and Concentration Camps, Vilnius: L G G R T C , 2003. Sutzkever, Abraham, Fun Vilner Geto, Moskve: D erEm es, 1946.

Šiaulių getas: kalinių sąrašai. 1942, sud. Irina Guzenberg, Jevgenija Sedova, V il­ nius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2002. Šimaitė, Ona, „Litviner un yidn be et der natsi-okupatsije“, Lite, ed. by M endel Sudarsky, Uriah Katzenelenbogen, J . Kissin, N ew York, 1951,1 .1, p. 1661-1671. Šukys, Julija, „A n d lb u m e d with sham e“: The Testimony o f Ona Šim aitė, RighteousAm ong the Nations. A Letter to Isaac Nachm an Steinberg, Jerusalem: Yad Vashem, 2007. Šukys, Julija, Epistolophilia: Writing the L ife o f Ona Šim aitė, Lincoln: Universi­ ty o f Nebraska Press, 2012. Šukys, Julija, Siberian E xile : Blood, IVar, and a Granddaughter's Reckoning, Lincoln/London: University o f Nebraska Press, 2017. Šuras, Grigorijus, Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941-1944, Vilnius: Era, 1997, Sužiedėlis, Saulius, „Thoughts on Lithuania’s Shadows o f the Past: A Historical Essay on the Legacy o f the War“, Part I ir II, Vilnius. M agazine o f the Lithuanian Writers Union , Summer 1998, p. 128-146, Summer 1999, p. 177-208. Tauber, Joachim , A rbeit als Hojfnung. Jiid isch e Ghettos in Litauen 1941-1944,

318

Berlin/Boston: De Gruyter Oldenbourg, 2015.

The United States Holocaust M em orialMuseum Encyclopedia ofCam ps and Ghettos 1933-1945, vol. 2: Ghettos in Germ an-Occupied Eastem Europe, ed. by Mar­ tin Dean (volume editor), Geoffrey P. Megargee (series editor), Bloomington: Indi­ ana University Press with the United States Holocaust Memorial Museum, 2012.

The Unknown Black Book. The Holocaust in the Germ an-Occupied Soviet Territories, ed. byjoshua Rubenstein, Ilya Altman, Bloomington/Washington: Indiana University Press, published in association with the United States Holocaust M e ­ morial Museum, 2008 (first in Russian 1993).

The Vanished World ofLith ua nian Jew s: On the Boundary ofT w o Worlds: Identity, Freedom, and M orai Imagination in theBaltics, ed. by Alvydas Nikžentaitis, Stefan Schreiner, Darius Staliūnas, Amsterdam-NevvYork: Rodopi, 2004. Tory, Avraham, Surviving the Holocaust. The Kovno Ghetto D iary, Cambridge/ Massachusetts/London: Harvard University Press, 1990. Truska, Liudas, Anusauskas, Arvydas, Petravičiūtė, Inga, Sovietinis saugumas L ie ­

tuvoje 1940-1953 metais, Vilnius: L G G R T C , 1999. Truska, Liudas, Vareikis, Vygantas, Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietu ­ voje: X I X a. antrojipusė-1941 m. birželis, Vilnius: Margi raštai, 2004. Truska, Liudas, Lietuviai ir žydai nuo X IX a . pabaigos ik i 1941 m. birželio: antise­ mitizmo Lietuvoje raida, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005. Truska, Liudas , Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius: Valstybinis leidybos cen­ tras, 1996. Vanagaitė, Rūta, M ūsiškiai, Vilnius: Alm a littera, 2016. Veisaitė, Irena, Švedas, Aurimas, E in Jahrhundertleben in Litauen, Gottingen: Wallstein Verlag, 2019. Original: Švedas, Aurimas, Irena Veisaitė. Gyvenim as tu­ rėtų būti skaidrus, Vilnius: Aukso žuvys, 2016. Venclauskas, Linas, M oderniojo Lietuviško antisemitizmo genezė ir raida (18831940), daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija (05H), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2008. Vitkus, Hektoras, Holokausto atm inties raida Lietuvoje, daktaro disertacija, hu­ manitariniai mokslai, istorija (05H), Klaipėda, 2008.

The Yad Vashem Encyclopedia o f the Ghettos D uring the Holocaust, 2 volumes, eds. G u y Miron, Shlomit Shulhani, Jerusalem: Yad Vashem, 2009.

Žydų gelbėjim as Lietuvoje IIp asaulin io karo metais. 1941-1944 m. (Pavardžių rodyklė), sud. Viktorija Sakaitė, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų m uzie­ jus, 2001.

Žydų muziejus: almanachas / Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, vyr. red. Dalija Epšteinaitė, Vilnius: Regnum fondas, 2001.

Žydų muziejus. Vilniaus getas: kalinių sąrašai, Vilnius: Valstybinis Vilniaus G a ­ ono žydų muziejus, 1.1 - 1996, t. 2 - 1998.

319

KAIP TAI |VYKO? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei Viršelį kūrė ir knygą maketavo Viktor Tombak Tiražas 2 000 egz. Išleido Rūta Vanagaitė Spausdino P R IN T G R O U P Sp. z o.o. UI. Cukrovva 22,71-004 Szczecin, Poland