Bajorų dvaras keičia savininką : Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų dvarų likimai 1863–1914 metais
 9786098183528

Citation preview

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

Tamara Bairašauskaitė B A JO R Ų DVARAS K E I Č I A S A V IN IN K Ą V iln iau s, K aun o ir G ard in o g u b ern ijų dvarų lik im a i 1 8 6 3 -1 9 1 4 m etais

Lietuvos istorijos institutas V IL N IU S 2 0 1 8

Recenzentai:

Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius (Vytauto Didžiojo universitetas) Dr. Ryšard Gaidis (Vilniaus universitetas)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 9 7 8 - 6 0 9 -8 1 8 3 -5 2 -8 © Tamara Bairašauskaitė, 2018 © Lietuvos istorijos institutas, 2018

Turinys

P ratarm ė / 7 Įvadas / n

I

s k y r i u s . DVARAI

PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO Dvarų sekvestras / 31 Dvarų konfiskavimas ir pardavimas / 45 Dvarų privalomas pardavimas / 75 Buvę jėzuitų dvarai ir draustiniai /

II

106

s k y r i u s . DVARŲ

SAVININKŲ KAITA. TAUTINIS IR RELIGINIS VEIKSNYS Rusų žemvaldžių į(si)kurdinimas. Instrukciniai dvarai / 1 2 5 Dvarų pardavimas iš varžytinių

/163

Lenkų ir kitų katalikų žemėvaldos apribojimai / 186 Protestantiškas ir nekrikščioniškas žemėvaldos matmuo. Svetimšaliai / 2 1 5 5

III

KOsVA DĖL ŽEMĖS. SOCIALINIS VEIKSNYS

S K Y R I U S .

Žemės dalybos panaikinus baudžiavą /241 Dvaro ir laisvųjų žmonių kova dėl žemės / 274 Dvaro, sentikių ir „amžinųjų činšininkų“ žemės dalybos

/309

Valstiečiai perka dvarus

/334

Išvados / 347 Priedai / 353 Santrum pos / 430 Šaltiniai ir literatū ra / 431 Iliustracijų sąrašas / 436 Sum m ary / 437 A sm envardžių rodyklė / 443 Vietovardžių rodyklė / 464

6

Pratarm ė Ši monografija nėra atsitiktinė. Jos atsiradimas rodo, kaip pirminė idėja kristalizuojasi, kinta ir virsta kūnu. Kai 2012 m. mokslo ty­ rimų institutai pirmą kartą savo akademinės būties rėmuose pradėjo vyk­ dyti vadinamąsias ilgalaikes institucines mokslinių tyrimų ir eksperimen­ tinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programas, nedidelė, astuonių moks­ lininkų, grupė leidosi į socialinės istorijos brūzgynus, tikėdamasi naujų atradimų. Savo bendrą programą (kitokios nė būti negalėjo) pavadinome „Visuomenės struktūros, socialinė sąveika ir jos poveikis valstybės raidai (naujieji laikai)“ ir kibome į darbą. Daug metų tyrinėjusi Lietuvos bajorų luomo istoriją X IX a. pirmoje pusėje, smalsavau įdėmiau pažvelgti į bajo­ rų padėtį po 1863-1864 m. sukilimo ir baudžiavos panaikinimo. Lietuvos bajorams tai buvo išskirtinis, lūžio, perversmų ir praradimų laikotarpis. Sukilimą jie pralaimėjo, prasidėjo teismai, tremtys, represijos, nuo kurių kentėjo visa visuomenė. Jos skaudžiai palietė ir senąjį tradicinį elitą - ba­ jorus žemvaldžius. Rusijos imperijos valdžia ne tik skyrė „nugalėtojo mo­ kestį“, pareikalavusi kontribucijos iš visų žemės savininkų, nusavino turtą ar apribojo disponavimą nekilnojamąja nuosavybe, ji negailestingai naiki­ no giminių lizdus, atiduodama juos naujiesiems savininkams - ateiviams ir kolonistams. Naujieji dvarų savininkai priklausė įvairiems visuomenės sluoks­ niams. Dvarai atiteko bajorams, iš žemesniųjų sluoksnių kilusiems val­ dininkams, pirkliams, miestiečiams, dvasininkams, valstiečiams ir kitiems 7

nekilmingiesiems. Nyko tradicinė bajorų luomo privilegija į tėvoniją ar įsigytą dvarą, eižėjo aukščiaušibjo visuomenės sluoksnio įprastas užda­ rumas, seko jo ekonominės, socialinės ir kultūrinės nepriklausomybės šaltinis. Sukilimas sutapo su baudžiavos panaikinimo reforma. Stambiesiems ir vidutiniams žemvaldžiams teko dalytis dvarais su buvusiais baudžiau­ ninkais; dalybos nebuvo taikios. Vėliau prisidėjo kiti pretendentai į dvarų žemę, nuo seniausių laikų juose įsikūrę nuomininkai. Nemenką smūgį bajorams sudavė Rusijos imperijos tautinė politi­ ka. Jos agresyvumą rodė valdinių identifikavimas pagal tautinį ar religinį požymį. Taip siekta pirmiausia atskirti lenkus nuo ne lenkų, kokiais val­ džia laikė Vakarų gubernijų bajorus ir miestiečius. Nenuostabu, kad šiomis sąlygomis tradicinis elitas buvo priverstas kurti išlikimo strategiją ir atsakyti į klausimą, kas jis toks, galią ir išskir­ tinumą prarandantis buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ba­ joras, galiausiai pasirinkti savęs identifikavimo nuostatas. Į visa tai atsi­ žvelgus natūraliai susiklostė hipotezė, kad X IX a. antroje pusėje bajorija smuko ir išgyveno tapatybės krizę, kuriai ir buvo skirtas tyrimas. Ieškant šios krizės priežasčių ir raiškų, gilinantis į išlikusius šaltinius, išsikristalizavo matymas, kad bajorijos krizė labiausiai atsiskleidė per­ skirstant žemę (prisiminus feodalinės žemėvaldos reikšmę bajorų luomo genezei šis perskirstymas įgijo bene egzistencinę prasmę) taikant socia­ linį, tautinį ir religinį kriterijus. Kitaip tariant, tapatybės krizę stipriai veikė žemėvaldos krizė, o jos labiausiai matoma išraiška buvo dvarų pe­ rėjimas į svetimas rankas. Todėl savo tyrimą apie bajorų žemvaldžių nuosmukį ir išlikimą su­ siejau su dvarų likimu. Šioje monografijoje aptariami visi dvarų nusavi­ nimo, perdavimo, išpardavimo, grįžimo bajorams būdai, susiejant juos su imperijos agrarine, socialine ir tautine politika. Tyrimas apėmė trijų gubernijų - Vilniaus, Gardino ir Kauno - arealą, prireikus, jis buvo per­ keliamas į kaimynines gubernijas. Tiriamos erdvės pasirinkimas neturi 8

PRATARMĖ

nieko bendra su dabartinėmis istorinės erdvės dalybomis. X IX a. antroje pusėje šios gubernijos sudarė vieną generalgubernatoriją (1862-1870 m. jai laikinai priklausė Minsko gubernija, 1863-1868 m. - Mogiliavo ir Vitebsko gubernijos), jų padėtis buvo panaši, čia taikyta ta pati politi­ ka ir tie patys valdymo principai. Tačiau knygoje apsiribojama Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų dvarų tyrimu. Be to, dėl šių gubernijų admi­ nistravimo iš vieno centro - Vilniaus, čia, vietiniuose archyvuose, susi­ kaupė tyrimui reikalinga ir pakankama medžiaga. Tai buvo labai svarbi sėkmingo tyrimo sąlyga, nes ilgalaikių institucinių mokslinių tyrimų programų finansavimo modelis sensu stricto nenumatė mokslinių tyri­ mų rėmimo. Už darniai ir entuziastingai vykdytą bendrą ilgalaikių mokslinių ty­ rimų programą jaučiu didelį dėkingumą kolegoms dr. Redai Griškaitei, dr. Olgai Mastianicai-Stankevič, dr. Aldonai Prašmantaitei, dr. Jolitai Sarcevičienei, dr. Gintautui Sliesoriūnui, dr. Dariui Vilimui ir dr. Vilmai Žaltauskaitei. Už knygos rankraščio perskaitymą, vertingas pastabas ir patarimus taip pat prašau priimti padėkos žodžius kolegas iš Lietuvos is­ torijos instituto X IX a. istorijos skyriaus - dr. Algimantą Katilių, dr. Juo­ zapą Paškauską, dr. Vytautą Petronį, dr. Virgilijų Pugačiauską, dr. Darių Staliūną ir doktorantę Daivą Milinkevičiūtę. Už suteiktą galimybę išleisti šį darbą esu nuoširdžiai dėkinga Lietuvos istorijos instituto direktoriui dr. Rimantui Mikniui ir direktoriaus pava­ duotojai mokslo reikalams dr. Zitai Medišauskienei.

9

PRATARMĖ

Įvadas Rusijos imperijos valdantieji sluoksniai X IX a. antroje pusėje radikaliai pakeitė politiką XV III a. pabaigoje prisijungtose že­ mėse. Ilgainiui jos virto imperijos dalimi, kraštu, vakariniu pakraščiu ar provincija, kurios gyventojų nepavyko paversti lojaliais valdiniais, o su visuomenės elitu susitarti dėl bendradarbiavimo. Naujoji politika, sugalvota kaip rusų nacionalizmo strategija, vadi­ nosi imliu žodžiu „rusifikacija“, bet ji turėjo daugybę pavidalų ir apėmė svarbias visuomenės gyvenimo sritis, ūkį, ekonomiką, privatinę nuo­ savybę, teisę, švietimą, kultūrą, religiją, teisę į darbą ir tarnybą. Šios politikos objektu buvo visos socialinės grupės, bet jos taikymo apimtis ir aprėptis priklausė nuo imperijos valdinių tautybės. Ši knyga nėra apie Rusijos imperijos tautinę politiką Vakarų gu­ bernijose, kuri šiuo istoriografijos raidos laikotarpiu plačiai aptarta1. Tačiau esamas istoriografinis įdirbis buvo naudingas tiriant tautinės politikos taikymą žemėvaldos srityje.

1

Rusijos imperijos tautinės politikos istoriografija yra labai plati. Čia paminėsime tik keletą tyrimui svarbesnių darbų: Th. R Weeks, Nation and State in Late Imperial Russia. Nationalism and Russification on the Western Frontier 1863-1914, De Kalb, 1996; Th. R. Weeks, Russification and the Lithuanians, 1863-1905, Slavic Review, 2001, vol. 60, no. 1, p. 96-114; Западные окраины Российской империи, ред. М. Долбилов, А. Миллер, Москва, 2006.

11

Rusijos imperijos politika Vakarų gubernijose po 1863-1864 m. sukilimo gerai ištirta. Visi ją gvildenę istorikai atkreipė dėmesį į aukš­ tosios politikos naudotą žemėvaldos veiksnį siekiant paversti kraštą vientisu imperijos arealu. Dar X X a. 8 dešimtmetyje šį veiksnį plačiai aptarė baltarusių istorikė Susana Sambuk2. Jos monografija, toli gra­ žu nelaisva nuo marksistinės paradigmos, vis dėlto pakeitė nuostatą ignoruoti bajorijos klausimą istoriografijoje. Autorė aptarė imperinės politikos kryptis dėl bajorijos X IX a. antroje pusėje, rašė ir apie bajo­ rų žemėvaldos ribojimą. Jos interpretacijoje imperijos politika buvo diferencijuota, didesnį spaudimą bajorai patyrė Michailo Muravjovo valdymo laikais, po 1866 m. ši politika švelnėjo dėl režimo poreikio užsitikrinti Vakarų gubernijų stambių žemvaldžių palankumą. Rusų žemėvaldos diegimo politiką autorė vertino kaip socialinį, ekonominį ir politinį pasipriešinimą lenkams. Ko gero, rimčiausią darbą apie imperijos tautinę politiką Vakarų gubernijose, ją pavadinęs „biurokratiniu nacionalizmu“, parašė lenkų istorikas Witoldas Rodkiewiczius3. Jis išsamiai nagrinėjo šios politikos kitimą priklausomai nuo imperijos valdymo problemų, sąsajas su so­ cialine, tautine bei religine gyventojų identifikacija, tautinės politikos taikymo sritis, įskaitant žemėvaldą. Apie M. Muravjovo ir jo įpėdinių politiką Šiaurės vakarų gubernijose rašė rusų istorikė Ana Komzolova4. Jos tyrimo leitmotyvas - krašto administracijos formavimas, centro ir vietinės administracijos politikų kaita, nesutarimai dėl Šiaurės vakarų gubernijų integracijos strategijų ir metodų. A. Komzolovai imperijos politika Šiaurės vakarų gubernijose tapo itin svarbia didžiųjų reformų

2 3 4

C. M. Самбук, Политика царизма в Белоруссии во второй половине XIX века, Минск, 1980. W. Rodkiewicz, Russian nationality Policy in the Western Provinces o f the Empire (1863-1905), Lublin, 1998. А. А. Комзолова, Политика самодержавия в Северо-Западном крае в эпоху Великих реформ, Москва, 2005.

12

ĮVADAS

atrama, turėjo užtikrinti Rusijos teritorijų nedalomumą ir valstybingu­ mo stabilumą, todėl jai rūpėjo išsiaiškinti, ar M. Muravjovą pakeitę generalgubernatoriai tęsė jo pradėtus pertvarkymus. Nagrinėdama žemėval­ dos apribojimus istorikė, panašiai kaip S. Sambuk, pabrėžė, kad naujieji krašto administratoriai atsisakė M. Muravjovo agrarinės politikos, darė nuolaidų režimui lojaliems vietiniams žemvaldžiams ir nesureikšmino rusų dvarininkų įsitvirtinimo krašte. Rusų istorikai, išleidę kolektyvinį darbą apie Rusijos imperijos po­ litiką vakariniuose pakraščiuose, kurio pagrindinis objektas yra kintan­ čios tautinės identifikacijos biurokratiniame diskurse, žemėvaldos veiks­ nį susiejo su bendra šių pakraščių depolonizacijos strategija. Autoriai tei­ gė, kad pirminę rusifikatorių viziją priversti gyventojus „pamilti rusišką tėvynę“ X IX a. 7 dešimtmečio viduryje pakeitė siekis fiziškai išstumti iš krašto lenkų bajorus, įdiegti rusų žemėvaldą, o naujuosius žemvaldžius paversti vietos elito vyraujančia korporacija. Jie nagrinėjo diskriminaci­ nių įstatymų sugriežtinimą paskutiniais X IX a. dešimtmečiais, pabrėž­ dami Sankt Peterburgo bei vietinių biurokratinių institucijų nesutarimus dėl žemėvaldos politikos. Probėgšmais buvo aptartos Vidaus reikalų mi­ nisterijos specialaus pasitarimo diskusijos, susijusios su 1905 m. iš dalies panaikintu draudimu „lenkų kilmės asmenims" įsigyti žemės5. Lietuvos istorikas Darius Staliūnas apie Šiaurės vakarų gubernijų gyventojų rusinimą išleido knygą anglų ir lietuvių kalbomis6. Jam rū­ pėjo išsiaiškinti imperijos tautinės politikos tikslus Lietuvoje ir Balta­ rusijoje, jos įgyvendinimo strategiją, daugialypes rusinimo funkcijas ir tautiškumo sampratą aukštųjų valdininkų diskurse. Autorius daug dėmesio skyrė draudimų žemėvaldos srityje ir kontribucijos mokesčio reikšmei imperijos tautinėje politikoje, todėl nagrinėjo, kaip imperijos 5 6

Западные окраины Российской империи, c. 2 1 2 -2 1 8 ,2 8 7 -2 9 4 , 381-383. D. Staliūnas, Making Russians: Meaning and Practice o f Russification in Lithuania and Belarus after 1863, Amsterdam, New York, 2007; D. Staliūnas, Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 metų, Vilnius, 2009, p. 120-149.

13

ĮVADAS

aukščiausioji valdžia ir vietos valdininkai, įgyvendindami žemėvaldos ir privačios nuosavybės apribojimo įstatymus, kurdami rusų atkėlimo į Šiaurės vakarų gubernijas planus, skyrė gyventojus pagal tautinį požymį, kaip formavosi valdžios nuostatos dėl rusiško elemento įkurdinimo. Taip pat jis aptarė skirtingas valdžios atstovų pozicijas rengiant žemėvaldos apribojimų teisinę bazę. Tačiau šis tyrimas apima trumpą chronologinį laikotarpį (XIX a. 7 dešimtmetį-8 dešimtmečio pradžią). Apie žemėvaldos ribojimą, aktualų šios monografijos kontekstui, parašyta daugiau nei apie imperijos tautinę politiką. Rusų žemėvaldos susidarymą Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijose po 1863-1864 m. sukilimo nagrinėjo Waclawas Schmidtas7. Savo darbą jis rašė tuoj pat po imperijos žlugimo, rinko medžiagą Vilniaus archyvuose, tačiau buvo priverstas išvykti iš Vilniaus ir tyrimo nebaigė, todėl jo darbe aptariamas tik posukiliminis laikotarpis. W. Schmidtas nagrinėjo imperijos koloniji­ nę politiką ir jos pasekmes Šiaurės vakarų gubernijų visuomenei, pagrin­ dinius 1864-1867 m. teisės aktus, padėjusius pamatus rusų žemėvaldai, vadinamųjų instrukcinių valdų atsiradimą. Nespėjęs surinkti duomenų, vėlesnį laikotarpį istorikas aptarė trumpai. Jis kėlė klausimą apie tauty­ bės sąvokos taikymą biurokratiniame diskurse, „ruso“ ir „lenko“ api­ brėžimą teisės aktuose ir administracinėje praktikoje. Darbo prieduose W. Schmidtas paskelbė Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijų dvarų, pe­ rėjusių rusų žemvaldžiams, sąrašus, apimančius visas dvarų praradimo formas: jų konfiskavimą, pardavimą rusams lengvatinėmis sąlygomis ir privalomą pardavimą. Sąrašai nėra išsamūs, bet istorikas atliko titanišką darbą, apskaičiuodamas vietinių bajorų žemvaldžių praradimus. Lenkų istoriografijoje dvarų konfiskavimas įrašytas į didžiausių tau­ tinių praradimų sąrašą, todėl anksti sulaukė tyrėjų dėmesio. Istorikas, statistikas ir etnografas Franciszekas Rawita-Gawronskis 1917 m. iš­

7

W. Schmidt, Geneza prywatnej rosyjskiej wlasnosci ziemskiej w b. gubernjach wilenskiej, grodzienskiej i minskiej (1793-1875), Warszawa, 1923.

14

ĮVADAS

leido knygutę apie po dviejų sukilimų rusų konfiskuotas lenkų žemes Ukrainoje, Podolėje ir Voluinėje, sudarė nusavintų ir privalomai par­ duotų valdų sąrašus ir apskaičiavo jų žemės plotą8. Minėtinas Januszo Iwaszkiewicziaus sudarytas Lenkijos karalystėje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje rusų valdžios X V III a. pabaigoje-XIX a. pirmoje pusėje konfiskuotų dvarų sąrašas. Pagal jį po 1863 m. Vilniaus gubernijoje buvo konfiskuoti 53 dvarai ir 2 žemės sklypai, Kauno gubernijoje - 10 dvarų, Gardino gubernijoje - 53 dvarai9. Sąrašas nėra baigtinis, bet vertingas kaip bandymas įvertinti prievartinį bajorų žemėvaldos naikinimą. Apie bajorų dvarų sekvestro ir konfiskavimo po sukilimo teisinį as­ pektą rašė lenkų mokslininkas Mikolajus Tarkowskis10. Autorius aptarė dvarų sekvestravimui ir konfiskavimui skirtus teisės aktus, sukurtus tarp 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimų, nagrinėjo šių nuosavybės nu­ savinimo formų teisinę ir biurokratinę procedūras. Neblogai ištirti žemėvaldos apribojimų teisinis ir tautinis aspektai. Lietuvos istoriografijoje apie teisinius apribojimus rašė Leonas Bičkauskas-Gentvila. Viename straipsnyje jis aiškino „lenkų ir rusų kilmės“ žemvaldžių priešpriešinimo panaudojimą imperinėje politikoje, apta­ rė svarbesnius „lenkų kilmės“ žemvaldžių teises ribojusius įstatymus. Tačiau pagrindinis šių straipsnių objektas yra valstiečiai, jų privatinės nuosavybės teisių apribojimai, imperijos agrarinė politika. Autoriaus manymu, ribojant valstiečių teises siekta išlaikyti stambią dvarininkų žemėvaldą Baltarusijoje ir Lietuvoje. Kitame straipsnyje nagrinėjami privatinės žemėvaldos pokyčiai X IX a. antroje pusėje, aptariama agrarinė 8

Fr. Rawita-Gawronski, Konfiskata ziemi polskiej przez Rosjępo 1831 i 1863 roku: uwagi i material)/ do statystyki Ukrainy, Podola i Wolynia, Krakow-Warszawa-Poznan, 1917.

9

Wykaz dobr ziemskich skonfiskowanych przez rządy zaborcze w latach 1773-1867, ze-

stawil Janusz Iwaszkiewicz, Warszawa, 1929, s. 4 3 -4 8 . 10 M. Tarkowski, Wybrane aspekty sekwestrowania i konfiskowania majątkow ziem­ skich na polnocno-zachodnich kraricach Imperium Rosyjskiego po 1863 roku, Pogranicza w historii prawa i mysli polityczno-prawnej. Praca zbiorowa. Redakcja naukowa D. Szpoper, P. Dąbrowski, Gdansk-Olsztyn, s. 659-671.

15

ĮVADAS

politika Šiaurės vakarų gubernijose, Vilniaus, Kauno ir Gardino guber­ nijų gyventojų žemėvaldos būklė, todėl neišvengiamai užsimenama apie bajorų dvarų sekvestravimą, konfiskavimą, kontribuciją ir rusų žemėval­ dos formavimą11. Autorius rėmėsi archyvų šaltiniais, tačiau juos naudojo selektyviai ir iliustratyviai, siekdamas pagrįsti kapitalizmo plėtros ir vals­ tiečių ūkio kapitalizacijos apribojimo, stambių bajorų dvarų ir vokiečių žemėvaldos palaikymo koncepciją. Apie 1865 m. gruodžio 10 d. įsako pasekmes rašė Januszas Smykowskis12. Jo darbas paremtas skelbtais X IX a. šaltiniais ir X X a. pradžios veika­ lais, aptariančiais rusų žemėvaldos Šiaurės vakarų gubernijose klausimą, todėl autorius tik pakartojo pagrindinius lenkų istoriografijos teiginius apie nevykusią imperijos politiką ir lenkų žemvaldžių dominavimą regio­ ne. Stanislawas Wiechas daug dėmesio skyrė diskriminacinei politikai, kurią vykdė Vilniaus generalgubernatoriai po 1863 m., įskaitant ir siste­ mingą žemėvaldos apribojimą, keitusį žemvaldžių tautinę sudėtį ir buvusį dalimi Vakarų krašto rusinimo programos. Istoriko manymu, rusų žemė­ valdos plėtra buvo nenatūrali, jos struktūroje vyravo stambi žemėvalda, o tai jai suteikė išskirtinai elitinį pobūdį. Jis taip pat pabrėžia generalgu­ bernatorių Aleksandro Potapovo ir Piotro Albedinskio skeptišką požiūrį į žemėvaldos apribojimo naudą Rusijos imperijos vidaus politikai13.

11 L. Bičkauskas-Gentvila, Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos žemėvaldos teisių apribojimai poreforminiu laikotarpiu (1861-1905 m .), Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai, Istorija, X, 1969, p. 125-141; L. Bičkauskas-Gentvila, Privatinės žemėvaldos apribo­ jimai Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje (1 861-1905), Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai, Istorija, XI, 1970, p. 121-147. 12 J. Smykowski, Ukaz z 10 XII 1865 r. i jego konsekwencje dla stanu posiadania ziemianstvva polskiego w zachodnich guberniach Imperium Rosyjskiego, Wilno i Kresy P6lnocno-Wschodnie. Materialy II Międzynarodowej Konferencji w Bialymstoku 1417 IX 1994 w czterech tomach, t. I.: Historia i ludzkie losy, pod red. E. Feliksiak i A. Mironowicza, Biatystok, 1996, s. 111-125. 13 S. Wiech, Epoka reakcji i „peredyszki“. Wilenscy generalowie-gubernatorzy wobec problemų polskiej wlasnošci ziemskiej w latach 1864-1884, Kwartalnik Historyczny, Rocznik CXV, 2008, 2, s. 7 2 -8 0 .

16

ĮVADAS

Apie X IX а. 9 dešimtmečio valdžios planus stiprinti rusų žemėval­ dą Vakarų gubernijose rašė Leonidas Gorizontovas, nagrinėjęs imperinę politiką Lenkijos karalystėje. Jis lygino agrarinės politikos metodus, tai­ kytus Lenkijoje ir Vakarų gubernijose, atkreipė dėmesį į rusiškos elitinės ir valstietiškos kolonizacijos veiksnį. Jis aptarė viešai svarstytus Lenkijos karalystės rusiškų majoratinių dvarų perkėlimo į Vakarų gubernijas planus ir trumpai užsiminė apie Vilniaus generalgubernatoriaus Ivano Kachanovo projektą14. Į žemėvaldos veiksnį imperijos politikoje Pietvakarių gubernijose atkreipė dėmesį Danielis Beauvois, tyrinėjęs žemės klausimą dešiniakrantėje Ukrainoje 1863-1914 m. Jo manymu, sistemingas bajorų že­ mėvaldos apkarpymas X IX a. antroje pusėje buvo nuožmiausias lenkų civilizacijos naikinimo etapas. Ukraina, kuri mažiausiai prisidėjo prie sukilimo, tapo aršios lenkų ir rusų kovos arena dėl žemės. Lenkams žemė buvo sakralinė vertybė, paskutinis tėvynės gynimo bastionas, o rusams veiksmingas ginklas priversti paklusti pakėlusius ginklą prieš imperijos valdžią. Bajorų žemėvaldos apribojimus po sukilimo D. Beauvois ski­ ria į du laikotarpius. Jo interpretacijoje 1863-1865 m. išryškėjo valdžios akla neapykanta ir nuožmūs veiksmai. Jis aptarė visą kompleksą valdžios priemonių, nukreiptų prieš lenkų žemvaldžius: nuo planų masiškai iškel­ dinti bajorus iki nusavintų į iždą valdų išpardavimo. Šį laikotarpį jis bai­ gė 1865 m. liepos 23 d. instrukcija, kuri skelbė dvarų pardavimo rusams lengvatinėmis sąlygomis taisykles. Antras laikotarpis - tai 1865-1875 m., kai prieš bajorų žemėvaldą nukreipta politika tapo nuoseklesnė ir la­ biau apgalvota. Vienas šios politikos akcentų - 1865 m. gruodžio 10 d. įsakas, draudęs „lenkų kilmės“ asmenims, pirmiausia bajorams, pirkti žemę devyniose Šiaurės vakarų ir Pietvakarių gubernijose. D. Beauvois šį įsaką laiko stipriausiu rusifikacijos ginklu, nors teigia, kad šio įsako

14 Л. E. Горизонтов, Парадоксы имперской политики: поляки в России и русские в Польше. Москва, 1999, с. 144.

17

ĮVADAS

nesilaikymas sumažino galimus lenkų bajorų nuostolius. Finansinį smū­ gį dvarininkams turėjęs suduoti 10 proc. kontribucijos mokestis, kuriam nustatyti 1866 m. buvo įsteigtos specialios komisijos, vertinusios dvarų pajamas15. Tačiau, istoriko manymu, imperijos valdžiai nepavyko ženk­ liai sumažinti lenkų žemėvaldos Ukrainoje: čia iš 13 601 regiono dvarų buvo konfiskuoti 144, o rusams atiteko 1736 dvarai16. Apriboti žemėval­ dos nepavyko dėl įvairių priežasčių, viena iš jų - pasikeitusi imperato­ riaus nuostata po 1866 m. balandžio 4 d. pasikėsinimo į jo gyvybę, kai jam prireikė aukščiausio visuomenės sluoksnio paramos, taip pat - siekis išlaikyti Rusijos tarptautinį autoritetą, didėjantis bajorų žemvaldžių ser­ vilizmas. Valdžia keitė draudimų skalę ir ilgainiui atsisakė autoritarinių žemės nusavinimo metodų17. Tą patį reiškinį - žemės nusavinimą po sukilimo - kiek kitaip vertina lenkų istorikas Romanas Jurkowskis18. Monografijoje, kurios pagrindinis objektas - X IX a. antros pusės bajorų žemės ūkio draugijos šešiose Šiaurės vakarų gubernijose (dab. Baltarusija ir Lietuva) ir jų veikla, jis aptaria pri­ vatinės žemėvaldos padėtį po sukilimo. Kaip ir D. Beauvois monografi­ joje, pagrindinis šio krašto žemės savininkas yra bajoras lenkas, 1863 m. Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijose valdęs 93,2 proc. dvarų ir 82,2 proc. žemės, kuri po sukilimo buvo apkarpyta19. Žemėvaldos kaita nėra pagrindinis tyrimo objektas. Autoriui labiau rūpėjo sukurti bendrą žemėvaldos vaizdą, nes, matyt, jis tik probėgšmais, remdamasis XIX a.

15 D. Beauvois, Walka o ziemiç. Szlachta polska na Ukrainie prawobrzeznej pomiçdzy caratem a ludem ukrainskim 1863-1914, z jçzyka francuskiego przelozyl Krzysztof Rutkowski, Sejny, 1996, s. 2 1 -2 7 , 41; tas pats tekstas paskelbtas: D. Beauvois, Trôjkqt ukrainski. Szlachta, carat i lud na Wolyniu, Podolu i Kijowszczyznie 1793-1914, Lub­ lin, 2005, s. 4 4 7 -7 3 2. 16 D. Beauvois, Walka o ziemiç, p. 34, 38, 39. 17 Ten pat, p. 2 8 -4 0 . 18 R. Jurkowski, Ziemianstwopolskie Kresôw Pôlnocno-Wschodnich. 1864-1904, Warsza­ wa, 2001, p. 2 5 -6 2 . 19 Ten pat, p. 38.

18

ĮVADAS

statistika, ano meto ir šiuolaikine istoriografija, apžvelgė, jo manymu, svarbesnes jį dominančio laikotarpio problemas: paminėjo dvarų sekvestravimą ir konfiskavimą, aptarė rusų žemėvaldos plėtros teisinį pamatą, nors tai darė nenuosekliai. Pabrėždamas oficialios statistikos nepatikimu­ mą, jis bandė operuoti nepalyginamais skaičiais, o tai leido pastebėti tik bendrą tendenciją: rusų žemėvalda krašte plito, tačiau jos dalis bendro­ je žemėvaldos struktūroje liko maža. R. Jurkowskis daugiausia rėmėsi istoriografija, todėl apsiribojo duomenimis apie dabartinę Baltarusijos teritoriją. Vilniaus (autorius įtraukė į tyrimą tik 4 „baltarusiškas“ apskri­ tis), o ypač Kauno gubernijų bajorų žemėvaldos būklė po sukilimo šiame darbe aptariama fragmentiškai. Be to, autorius naudojosi nepatikrintais duomenimis ir pakartojo į istoriografiją įsivėlusias klaidas20. Pokyčius bajorų žemėvaldoje po sukilimo aptarė baltarusių istori­ kai. Viačeslavui Paniucičiui rūpėjo žemėvaldos klausimo susiejimas su tautine politika. Jis rašė apie lenkų žemėvaldos apribojimą, rusų ir balta­ rusių valstiečių žemėvaldos plėtimąsi, žydų dalyvavimo žemės valdyme formas. Istorikas daug dėmesio skyrė žemėvaldos pertvarkymo įstatymi­ nei bazei ir įstatymų įgyvendinimui21. Baltarusijos gubernijų (Gardino, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko ir keturių Vilniaus gubernijos apskričių) bajorų ir jų dvarų ūkinę padėtį, žemdirbystės ir gyvulininkystės raidą XIX a. antroje pusėje tyrinėjo Anatolijus Žytko. Jam labiau rūpėjo paro­ dyti, kaip kito Baltarusijos kilminių ir asmeninių bajorų sudėtis ir skai­ čius, luomo papildymo šaltiniai, tautinė ir religinė sudėtis, bajorijos dife­ renciacija. Jis įtraukė į tyrimą ir valdininkus, todėl bajorijos vaizdas tapo kiek iškraipytas. Autorius daugiausia rėmėsi skelbtais šaltiniais ir naudo­ jo daug statistikos. Vieną monografijos dalį jis skyrė žemėvaldos santy­ kiams, svarbesniems ją reguliavusiems įstatymams ir jų įgyvendinimui. 20 Ten pat, p. 2 5 -5 2 . 21 В. Панющч, Нацыянальны аспект пазямельнай пал1тык1 царызму на Беларуа эпох1 каттал1зму (1 8 6 1-1917 гг.), Beloruskie Zeszyty Historyczne, 1998, nr. 10, s. 4 1 -5 5 , 1999, nr. 11, s. 107-125.

19

{VADAS

Tiesa, šio aspekto tyrimui autorius naudojo fragmentiškus duomenis, be to, jam nepavyko išvengti faktinių klaidų22. X IX a. antroje pusėje dvarų žemę dalijosi žemesnės visuomenės grupės, pirmiausia valstiečiai ir kiti kaimo gyventojai. Apie žemės da­ lybas rašė istorikai, tyrinėję baudžiavos panaikinimą ir valstiečių aprū­ pinimą žeme. Kintančius dvarininkų, valstiečių ir valstybės santykius perskirstant žemę Lietuvos istorikai vertino atsižvelgdami į valstiečių ir bajorų nesantaiką, dvarininkų ir imperijos valdžios sąjungą, nukreiptą prieš valstiečius arba pagal valdžios pastangas panaudoti valstiečių kortą prieš sukilusią bajoriją. Bajoras žemvaldys ir baudžiauninkas vaizduoti kaip priešai, žemvaldys - kaip valstiečių skriaudėjas, valstietis - kaip jo auka. X X a. 6 -7 dešimtmečio istoriografijoje kova dėl žemės vaizduota iš besivaduojančio iš priespaudos valstiečio pozicijos. Todėl pagrindinis dėmesys buvo skiriamas valstiečių pasipriešinimui reformos eigai, kuris tapo pastebimas vos tik paskelbus 1861 m. vasario 19 d. „Nuostatus“23. Ypatingo dėmesio susilaukė bajorų žemvaldžių ir laisvųjų žmonių konf­ liktas sprendžiant šios valstiečių grupės aprūpinimo žeme klausimą24. Buvo atlikta Lietuvos (Kauno gubernijos ir dalies Vilniaus gubernijos) valstiečių bruzdėjimų kiekybinė (bruzdėjimų ir jų dalyvių skaičius) bei kokybinė (pasipriešinimo formos) analizė25. Atskirai nagrinėta valstie­ čių kova dėl miško ir ginčijamos žemės26. Išsamiai gvildentas servituto

22 А. П. Житко, Дваранства Беларусі перыяду капіталізму. 1861 -1914, Мінск, 2003, с. 9 6-134. 23 V. Neupokojevas, Valstiečių judėjimas Lietuvoje panaikinus baudžiavą (1861-1862 m.), Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje, Vilnius, 1957, p. 105-133. 24 V. Merkys, Valstiečių judėjimas Lietuvoje X IX a. pabaigoje, Lietuvos valstiečiai XIX am­ žiuje, Vilnius, 1957, p. 240-271; M. Jučas, L. Mulevičius, A. Tyla, Lietuvos valstiečių judėjimas 1861-1914 metais, Vilnius, 1975; L. Mulevičius, Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje, Vilnius, 2003, p. 215-286. 25 L. Mulevičius, Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje, p. 4 2 3-445. 26 A. Tyla, Lietuvos valstiečių kova dėl ginčytinų žemių ir miško 1905-1907 m., Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1964, nr. 1(16), p. 157-161.

20

ĮVADAS

(valstiečių teisė ganyti gyvulius dvarininkui priklausančiuose miškuose, t. y., teisė naudotis svetima nuosavybe) ir bendrųjų ganyklų klausimas27. Valstiečiams palikta servituto teisė, be jokios abejonės, trukdė formuotis jų privačiai nuosavybei, sukėlė rimtą teisinę koliziją ir buvo viena svar­ besnių dvaro ir kaimo konfliktų priežasčių. Leono Bičkausko-Gentvilos ir Vidos Kniūraitės darbas apie baudžia­ vos panaikinimo reformos parengimą ir jos įgyvendinimą, paskelbtas 1994 m., dvarininkų ir valstiečių santykių interpretacija mažai skyrėsi nuo X X a. 6 -7 dešimtmečio istoriografijos koncepcijos. Vertindami iki reformos susidariusią situaciją, autoriai pabrėžė dvarininkų žiaurų elgesį su valstiečiais, valstiečių žemės „grobimus“. Taip vadinamas valstiečių perkėlimas iš geresnių dvaro žemių į prastesnes ir skirtinio sklypo ma­ žinimas reformos parengimo laikotarpiu. Šio darbo dėmesio centre yra reformos eigai besipriešinantys valstiečiai, pirmaisiais reformos metais atsisakantys sudaryti nuostatinius raštus, nepaklūstantys taikos tarpi­ ninkams, valsčių valdyboms, valdžios atstovams, naudojusiems prieš juos karinę jėgą ir žiauriai slopinusiems valstiečių judėjimą. Situaciją, su­ sidariusią po sukilimo, kai sukilimo apimtose Vakarų gubernijose buvo įvestos naujos žemės suteikimo taisyklės, knygos autoriai vertino kaip rusų valdininkų ir vietos dvarininkų susimokymą prieš valstiečius, ne­ paisant to, kad išperkamos žemės kaina sumažėjo bajorų žemvaldžių ne­ naudai. Autoriai, apsiribodami bendrais vertinimais, turėjusiais parodyti „klasių kovą“, dvarininkų ir buvusių baudžiauninkų santykių praktiškai nenagrinėjo. Išimtį sudarė valstiečių ir dvarininkų ginčai dėl servitutų28. Taigi Lietuvos istoriografija, skyrusi specialų dėmesį kovai dėl žemės, kuri lydėjo baudžiavos panaikinimą, nagrinėjo konfliktinius bajorų žem­ valdžių ir valstiečių santykius, kurių įtampą rodė valstiečių maištavimas

27 L. Mulevičius, Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje, p. 111-184. 28 L. Bičkauskas-Gentvila, V. Kniūraitė, Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje, Vilnius, 1994, p. 9 5 -1 0 4 .

21

ĮVADAS

dėl skirtinių žemės, sklypų mažinimo išpirkimo raštuose palyginti su dvarų inventoriais, atsisakymas vykdyti prievoles, iš dvaro žemių varo­ mų laisvųjų žmonių bruzdėjimas, reikalavimai mažinti išperkamos že­ mės kainas, valstiečių skverbimasis į dvarų žemę ir mišką ir pan. Prancūzų istoriko D. Beauvois požiūris į žemės dalybas po baudžia­ vos panaikinimo konceptualiai skiriasi nuo Lietuvos istorikų interpreta­ cijų. Minėtoje monografijoje apie imperijos žemėvaldos politiką prancū­ zų istorikas naudoja kovos dėl žemės metaforą, kuri nesukelia asociacijų su „klasių kova“. Valstiečių veiksnys jį domina tiek, kiek jis turi reikš­ mės bendrame lenkų bajorų žemėvaldos ribojimo kontekste. Laisvas nuo „klasių kovos“ ideologijos, emocinių sąsajų su tiriamomis grupė­ mis, istorikas mėgino perprasti valdžios, bajorų ir valstiečių elgseną bei jos motyvus užsitęsusiose bajorų dvarų žemės dalybose. Valstybinių ir kitų kategorijų valstiečių aprūpinimas žeme vykdant reformą į jo aki­ ratį nepateko. Be politinių, ekonominių ir mentalinių veiksnių, dariu­ sių įtaką skirtingų interesų grupių laikysenai, D. Beauvois įvedė tautinį veiksnį (ukrainiečių tautinio savitumo ignoravimą naikinant baudžia­ vą). Šio veiksnio įtaka kovoje dėl žemės silpnai atskleista, nors skyrių apie valstiečių ir žemvaldžių konfliktą dėl žemės jis pavadino „Lenkų ir ukrainiečių antagonizmas dėl žemės“29. Šioje kovoje istorikas išskiria baudžiavos panaikinimo esmės nesupratusį neraštingą valstietį, kurį do­ mino tik vienas dalykas - gauti žemės daugiau ir „už dyką“30. Tai, anot jo, lėmė kilusį pasipriešinimą bet kuriam veiksmui, lydėjusiam refor­ mos įgyvendinimą, nesvarbu, kas tai būtų: išpirkimo raštų sudarymas, žemės matavimas, taikos tarpininkų veiksmai ar valstiečių savivaldos organų rinkimai. Bajorai, pirmiausia „lenkų kilmės“ žemvaldžiai, jam yra privačios nuosavybės gynėjai, kurie naudojo nekorektiškas priemo­ nes, klastojo inventorius, siekdami pasilikti daugiau ir geresnės žemės.

29 D. Beauvois, Walka o ziemię, p. 7 2-128. 30 Ten pat, p. 75.

22

ĮVADAS

Jų elgsenos nesušvelnino vis dar gajus suvokimas apie bajorų prieder­ mę pagelbėti vargstančiajam ir labdaringa veikla. Jie rodė valstiečiams „jautrią širdį“, tačiau, gindami kiekvieną savo žemės pėdą, negalėjo nė pagalvoti apie galimą bendradarbiavimą su jais31. D. Beauvois teigia, kad imperijos politikai į valstiečių pasipriešinimą reagavo dvejopai: nusileidę valstiečiams, sumažinę žemės kainą, jie pririšo juos prie valdžios, nutei­ kė prieš lenkų bajorus ir ekonominėmis priemonėmis dar labiau varžė bajorus žemvaldžius. Tačiau centrinė valdžia nesugebėjo (ar nesiryžo) sprendžiant dvarininkų ir žemvaldžių konfliktą užimti aiškią poziciją ir palaikyti vieną ar kitą pusę32. Labai mažai tyrinėti dvarininkų santykiai su sentikiais ir amžinaisiais činšininkais, reikalavusiais dvarų žemės. Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kršivickio kanceliarijos valdytojas Andriejus Stankevičius apybraižoje apie rusų gyvenvietes Lietuvoje užsimena, kad sentikiai gy­ veno dvarų žemėje neaiškiomis nuomos teisėmis, o po sukilimo dvari­ ninkai stengėsi jų atsikratyti, nes sentikiai buvo lojalūs imperijos val­ džiai33. Leonas Mulevičius, rašęs apie valstiečių teisę išsipirkti žemę ir šios teisės įgyvendinimą, tik užsiminė apie šios teisės vėlyvą suteikimą sentikiams ir jos nesuteikimą amžiniesiems činšininkams, pabrėžė blo­ gesnes sąlygas nei tos, kurias žemei išpirkti turėjo privačių ir valstybinių valdų valstiečiai baudžiauninkai34. Į sentikiams palankią M. Muravjovo politiką žemėnaudos srityje atkreipė dėmesį Grigorijus Potašenko, ta­ čiau į sentikių istorijos agrarinius klausimus jis nesigilino35. Panašiai sentikių fenomeną tyrė Yvanas Leclėre, kurį labiau domino ne agrarinė, 31 Ten pat, p. 97. 32 Ten pat, p. 93. 33 А. Станкевич, Очерк возникновения русских поселений на Лит ве, Вильна, 1909, с. 14-15. 34 L. Mulevičius, Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje, p. 92. 35 Г. Поташенко, M. Муравьев, „польский вопрос“ и старообрядцы Литвы: зигзаги конфессиональной политики в 1863-1865 г.г., Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2006, t. XXV I, p. 354-356.

23

ĮVADAS

bet konfesinė imperijos politika sentikių atžvilgiu36. Istoriografijoje aps­ kritai nėra aiškintasi, kokią vietą privačių valdų socialiniame žemėlapyje užėmė amžinieji činšininkai ir kaip buvo sprendžiamas jų santykis su privačia žemėvalda. Baltarusių istorikas Siargejus Tokcis, tyrinėjantis baltarusių kaimo is­ toriją X IX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje, aptarė valstiečių privatinės žemėvaldos susidarymą po baudžiavos panaikinimo reformos. Jis atkrei­ pė dėmesį į tolydžio augantį pavienių valstiečių, kaimo bendruomenių ir valstiečių bendrijų, įsigyjančių dvarų žemę, skaičių. Tačiau istorikas pas­ tebėjo, kad valstiečių žemėvaldai formuotis trukdė, jo manymu, „forma­ lios kliūtys“ - valdininkų reikalavimai pildyti anketas apie socialinę kilmę, konfesiją ir kasdienio bendravimo kalbą, biurokratinis reikalų vilkini­ mas ir valstiečiams katalikams taikyti apribojimai įsigyti daugiau žemės. Pagrindine šio apribojimo priežastimi S. Tokcis laiko imperijos valdžios nuogąstavimą, kad įsigiję daugiau žemės valstiečiai katalikai „praktiškai tampa dvarininkais“, o tai „gadino oficialią statistiką“, turėjusią parodyti „rusų dvarininkų“ žemėvaldos augimą37. Dvaro ir kaimo žemėvaldos per­ skirstymo istorikas nesieja su represine imperijos politika, kurios taikinys pirmiausia buvo „lenkų kilmės“ dvarininkas, o ne valstietis. Pagrindinis šios knygos herojus yra bajorų dvaras, kurio likimas pri­ klausė nuo istorikų jau tyrinėtų veiksnių, Rusijos imperijos socialinės bei tautinės politikos po 1863-1864 m. sukilimo ir baudžiavos panaikini­ mo. Dvarai, palivarkai, jiems priklausę valstiečių kaimai ir bajorkaimiai, privatūs miesteliai sudarė tradicinio agrarinio kraštovaizdžio pamatą ir, reikia pabrėžti, kilminių bajorų galios šaltinį. Kol žemė priklausė vietos bajorams, imperijos valdžia buvo priversta skaitytis su buvusios valsty­ 36 И. Леклер, „Литовский парадокс“: российская конфессиональная политика по отношению к старообрядцам в Северо-Западном крае с 1863 по 1883 год, Lietu­ vių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2006, t. XXV I, p. 3 6 9-377. 37 C. M. Токць, Сацыалъныя i культурныя працэсы у беларускай вёсцы у другой палове XIX - пачатку X X ст., Мінск, 2016, с. 54.

24

ĮVADAS

bės politine tauta. Galima teigti, kad dvarai buvo paskutinis bajorų ne­ priklausomybės bastionas. Imperijos laikais bajorų dvaras turėjo daugybę pavidalų, susijusių su privatinės nuosavybės susidarymo teisiniu aspektu. Iš ankstyvųjų naujųjų laikų užsiliko leniniai dvarai, atspindėję užsimezgusius senjo­ ro ir vasalo santykius, kai valdinys gaudavo dovanų dvarą su visais priklausiniais ir baudžiaviniais valstiečiais. Leninių dvarų buvo itin mažai, bet savininkai ir valdžia nepamiršo šios nekilnojamosios nuosavybės kilmės. Didžiąją dvarų dalį sudarė tėvonijos, perduodamos iš kartos į kartą. Rusijos imperijos retorikoje šie dvarai turėjo paveldimo dvaro (потомственное имение) statusą. Imperijos teisė kaip atskirą dvaro tipą skyrė įsigytąjį dvarą (благоприобретенное имение). Be dvarų, ba­ jorams priklausė palivarkai - atskiri, paprastai stambaus dvaro ūkiniai vienetai, kurių dvare galėjo būti keli, bet kartais jie kūrėsi atsietai nuo stambaus dvaro ir priklausė vienam savininkui. Be šių pagrindinių, dar buvo majoratinių dvarų ir draustinių (заповедные имения). Šie dvarai buvo nedalomi ir juos galėjo paveldėti tik vyresnysis sūnus. Vakarų gu­ bernijose egzistavo ypatingo statuso valdos, buvusieji jėzuitų dvarai, nu­ savinti valstybės panaikinus jėzuitų ordiną. Šiais dvarais buvo padengtas švietimo (edukacinis) kapitalas, valstybės iždas jų neadministravo, bet perdavė valdyti vietiniams dvarininkams. Aptartieji dvarų tipai egzistavo seniai. X IX a. antros pusės naujadaras buvo vadinamieji instrukciniai dvarai, pardavinėti lengvatinėmis sąlygo­ mis remiantis 1865 m. liepos 23 d. instrukcija tik „rusų kilmės“ asmenims. Vakarų gubernijų dvarų tinklas buvo platus, tačiau skyrėsi jų dydis ir dvarų savininkų turtinė padėtis. Stambių dvarų (daugiau kaip 500 deš. žemės38) savininkų sluoksnis galėjo sudaryti vidutiniškai apie 12 nuošim­ čių visų žemvaldžių, vidutiniais (100-500 deš.) dvarų savininkais buvo maždaug trečdalis žemvaldžių, visi kiti žemės savininkai - tai smulkūs 38

1 deš. = 1,09254 ha.

25

ĮVADAS

bajorai, turėję dvarų (ar palivarkų) ir valstiečių ar tik žemės sklypus bajorkaimiuose39. Stambių dvarų daugiau buvo Gardino gubernijoje. Imperijos valdžia nusitaikė į visas bajorų žemes, tačiau šioje knygo­ je pirmiausia kalbama apie dvarus ir jų savininkus - kilminius bajorus. Smulkieji bajorkaimių bajorai, kaip ir buvę dvarų gyventojai - baudžia­ viniai valstiečiai ir nuomininkai - pasirodys kaip žemės dalybų veikėjai. Aptariamuoju laikotarpiu į tradicinio agrarinio elito dvarus įsiveržė ko­ lonistai, gavę užduotį rusifikuoti žemėvaldą, o imperijos valdžia sukūrė ir naudojo daugybę instrumentų šiam tikslui pasiekti. Taigi X IX a. antra pusė - intensyvios dvarų savininkų kaitos me­ tai. Tačiau kaip tradicinio agrarinio elito dvarai perėjo į svetimtaučių ir nekilmingųjų rankas, nėra specialiai tyrinėta. Šios knygos tikslas ir yra parodyti dramatišką, sudėtingą ir komplikuotą dvarų savininkų kaitą, at­ sižvelgus į istorikų tyrimus ir panaudojus itin gausiai išlikusią archyvinę medžiagą, pirmiausia iš Vilniaus ir Kauno atminties saugojimo institu­ cijų. Ši kaita geriausiai atspindi tradicinės kilminės bajorijos X IX a. išgy­ venamą socialinės ir tautinės tapatybės krizę. Rusijos imperijos laikotarpiu susijaukė erdvės, teritorijos ir geogra­ fijos suvokimas, radosi daug skirtingų Baltarusijos, Lietuvos, Žemaitijos, kitų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių vaizdinių40. Jų egzistavimas nepadeda apibrėžti tyrimui apie bajorų dvarų likimą tinka­ mos teritorijos, nors, tarkime, Lietuvos supratimas kartais apėmė, pri­ klausomai nuo laikotarpio, vadinamąsias lietuviškas Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas. Po 1863 m. sukilimo oficialiame imperijos diskurse plačiai paplito Šiaurės vakarų krašto terminas, pradėtas rašyti įstatymuose dar X IX a. 5 dešimtmetyje. Terminas turėjo pabrėžti šios Rusijos imperijos dalies

39 Plačiau žr.: T. Bairašauskaitė, Bajorų žemvaldžių sudėtis Kauno ir Vilniaus gubernijo­ se X IX a. antrojoje pusėje, Lituanistica, 2013, t. 59, nr. 1 (91), p. 9 -2 3 . 40 Žr.: Lietuvos erdvinės sampratos ilgajame XIX šimtmetyje, sud. D. Staliūnas, Vilnius, 2015.

26

ĮVADAS

teisėtą integralumą ir imperijos teritorijos vientisumą. X IX a. antroje pusėje Šiaurės vakarų krašto sąvoka sutapo su administraciniais viene­ tais - gubernijomis, kurių iš viso buvo šešios: Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliavo ir Vitebsko, ir jas atitinkamai vadino Šiaurės vakarų gubernijomis. Tuo pačiu metu plačiai pradėti vartoti Pietvakarių kraš­ to ir Pietvakarių gubernijų terminai. Taip vadintos Kijevo, Podolės ir Voluinės gubernijos, o visas devynias gubernijas vadino Vakarų guber­ nijomis arba Vakarų kraštu. X IX a. 8 dešimtmetyje-9 dešimtmečio pra­ džioje imperijos įstatymuose, oficialioje korespondencijoje Šiaurės vaka­ rų gubernijomis pradėta vadinti tik Vilniaus, Kauno ir Gardino guber­ nijas, o Minsko, Mogiliavo ir Vitebsko gubernijos buvo įvardijamos kaip baltarusiškos. Administracinių-teritorinių sąvokų transformacijos vis dar tirtinos, tačiau tai nėra šios knygos uždavinys. Joje vartojami visi šie tiriamuoju laikotarpiu paplitę administraciniai ir teritoriniai terminai. Datos nurodomos pagal Rusijos imperijoje naudotą Julijaus kalendorių.

27

ĮVADAS

DVARŲ LIKIMAS PO 1863-1864 METŲ SUKILIMO

Dvarų sekvestras Dvarų, žemės sklypų, namų, kilnojamojo turto sekvestrą imperijos valdžia taikė kaip bausmę ir turtinę atsakomybę už sukili­ mo padarytus nuostolius. Be to, tai buvo operatyvi priemonė pakirsti sukilimo materialinę bazę: dvarai aprūpino sukilėlius maistu, pašarais, ginklais ir drabužiais. Šiaurės vakarų gubernijose sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario mėn., o jau 1863 m. kovo 15 d. Aleksandras II patvirtino sukilimo dalyvių nuosavybės sekvestro taisykles. Vietos valdžiai liepta 31

DVARŲ SEKVESTRAS

sekvestruoti sukilimo dalyvių dvarus, daiktus, pinigus, vertybinius po­ pierius ir brangiuosius metalus, viską perduoti gubernijų Valstybės turtų rūmams (Палата государственных имуществ)41, sekvestruotus namus miestuose - vietinėms miesto valdyboms, kitą turtą parduoti ir lėšas įnešti į iždą. Nekilnojamąjį turtą leido palikti nerėmusiems suki­ limo bendraturčiams, jeigu jų būta. Juos įpareigojo dalį pajamų, pri­ klausančių sukilime dalyvavusiems šeimos nariams, reguliariai mokėti į iždą. Valdų nuomininkams leista likti jose tiek, kiek numatė nuomos sutartis, bet nuomą mokėti iždui. Sekvestruotų dvarų pajamas įsakyta skirti dvarų valdymo reikalams, dengti kreditą, mokėti iždo ir žemės mokesčius, grąžinti buvusių savininkų skolas. Likusias pajamas liepta padėti į banką ir gauti indėlio palūkanas. Sekvestras turėjo galioti iki galutinai numalšins sukilimą ir valdžia nutars, ką daryti toliau. Tačiau pažadėta, kad dar iki tai įvyks, paaiškėjus, jog sekvestruoto dvaro savi­ ninkas kaltinamas nepagrįstai, dvaras ir likusios pajamos bus grąžinti. Iš sekvestruotų dvarų liepta iškelti savininką ir jo šeimą, bet tarp šeimos narių atsiradus nedalyvavusių sukilime - leista jiems skirti išlaikymą iš sekvestruoto dvaro pajamų42. Valdžia tesėjo šį pažadą, bet ne M. Mu­ ravjovo valdymo laikais. Gubernijų valstybės turtų rūmai gavo ministro Aleksandro Zelenojaus instrukciją dėl sekvestruotų dvarų perėmimo į valstybės iždą, jų val­ dymo ir valdytojų atsiskaitymo tvarkos43. Apie visus sekvestruotus dva­ rus liepta pranešti valstybės turtų ministrui ir pridėti dvaro aprašymą pa­ gal nustatytą formą. Sekvestruotų dvarų valdytojais rekomendavo skirti Valstybės turtų rūmų valdininkus. Tačiau dėl paskirto sekvestro masto,

41

1866 m. Valstybės turtų rūmai reorganizuoti į Valstybės turtų valdybas (Управление государственных имуществ).

42

Сборник правительственных распоряжений по водворению русских землевла­ дельцев в Северо-Западном крае, Вильна, 1870, с. 5 -7 .

43

Дело о наложении секвестра на имения участников восстания 1863 г., а также о снятии секвестра, 1863-1864, LVIA, f. 525, ар. 1, Ь. 900,1. 4 -5 .

32

I s k y r iu s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

kai tokių valdininkų galėjo pritrūkti, siūlyta parinkti ir kitus asmenis, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Taip vietos valdininkai galėjo perleisti dvarus pirkliams, valstiečiams ar miestiečiams, tų pačių dvarų administratoriams ar ekonomams, taigi bet kuriam politiškai patikimam asmeniui, išskyrus žydus. Iš pašalinių asmenų liepta reikalauti piniginio užstato, lygaus pusės metų dvaro pajamoms, taip pat patikimo laidavi­ mo. Sekvestruotų dvarų valdytojų darbui atlyginti skirta 10 proc. dvaro grynųjų pajamų. Valdytojams pavesta rūpintis dvarų ūkiu, pajamomis ir išlaidomis, tvarkyti visą buhalteriją, iš anksto pateikti dvaro priežiūros planą, o vėliau - ir ataskaitas44. Vietos žmonių įtraukimas į sekvestruotų dvarų priežiūrą neturėjo aiškios socialinės programos bruožų, bet rodė tendenciją Vakarų gubernijose remtis žemesniais socialiniais sluoks­ niais, priešinamais bajorams. Taisykles paviešino balandžio 23 d.45, bet gubernijų valdybos nerodė aktyvumo, gegužės mėnesį į Vilnių atvyko krašto viršininkas M. Murav­ jovas ir pareikalavo tuoj pat išsiaiškinti, kokia yra sukilėlių nuosavybė, ir ją perduoti į valstybės iždą. 1863 m. gegužės 24 d. jis paskelbė Instrukciją dėl karinio ir civilinio valdymo Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliavo gubernijų apskrityse. Instrukcijos 14 punkte įra­ šė reikalavimą tuoj pat sekvestruoti dvarus ir turtą tų asmenų, kurie „prisiekė sukilėliams arba kitaip dalyvavo sukilime, arba rėmė jį pini­ gais ir kitais materialiniais ištekliais, platino sukilimo proklamacijas ir apskritai nepatikimais ir nusikalstamais veiksmais bandė nuversti vals­ tybės valdžią“. Gubernatoriams liepta šią priemonę taikyti nedelsiant ir „nedvejojant“ (не допуская ни малейшего колебания). Nuosaikesnę 1863 m. kovo 15 d. įsako nuostatą - rūpintis sekvestruotais dvarais, tvar­ kingai juos valdyti, laiku rinkti mokesčius ir jų nepriemokas į iždą, ne­ palikti dvarų gyventojų be pragyvenimo šaltinio - pakeitė kategoriškas

44

Ten pat, 1. 4v.

45

Ten pat, 1. 14.

33

DVARŲ SEKVESTRAS

reikalavimas sekvestruotų dvarų grūdus nusavinti kariuomenės ir kaimo sargybų išlaikymui, kitus maisto produktus ir kilnojamąjį turtą išpar­ duoti, o gautus pinigus ir visas dvarų pajamas skirti sukilimui slopinti46. Ši priemonė buvo ekstraordinarinė ir laikina. Pajamos už parduotą dvarų kilnojamąjį turtą ir produkciją ateityje turėjo atitekti iždui, todėl jų priežiūra reiškė ginti valstybės materiali­ nį interesą. Valdžiai itin rūpėjo dvarai, turėję gamybinių objektų, ypač degtinės, alaus ir midaus daryklas. Valstybės turtų ministras liepos mė­ nesį liepė vietinėms akcizo valdyboms perimti jas iš sekvestruotų dvarų, metams išnuomoti patikimiems asmenims pareikalavus užstato, o san­ dėliuose saugomą produkciją parduoti urmu47. Atskirai buvo perimami dvarų miškai - taip juos saugojo nuo iškirtimo. Dvarų sekvestras prasidėjo 1863 m. birželio viduryje. Valdininkai be paliovos gaudavo įsakymus sekvestruoti suimtųjų sukilėlių turtą. M. Mu­ ravjovas taip pat reikalavo kuo griežčiausiai vykdyti jo instrukcijas ir ne­ delsti sekvestruoti dvarus, kurių savininkai teikė sukilėliams maistą ar nepranešė kariniams daliniams apie sukilėlių būrių pasirodymą dvaro apylinkėse. Tokių dvarų savininkus ir jų administratorius liepta tuoj pat suimti ir atiduoti karo teismui, o šeimą priversti išsikraustyti48. M. Mu­ ravjovas buvo tvirtai įsitikinęs, kad į sukilimą išėjo dauguma dvarininkų, tėvai rėmė arti namų kovojusius sūnus, todėl siekė užkirsti bet kokią dva­ ro ir sukilėlių būrių komunikacijos galimybę. Dvarų sekvestravimo darbai įsibėgėjo 1863 m. vasarą. Kauno kari­ nis bei Kauno gubernijos civilinis gubernatorius Vasilijus Engelgardtas birželio 1 1 d. pasirašė pavedimą valstybės turtų įstaigai sekvestruoti aš-

46

Указы, инструкции, циркулярные предписания и ведомости на секвестрованные и конфискованные имения у лиц, принимавших участие в восстании 1863 г., KRVA, f. 1-62, ар. 1, Ь. 979,1. 36v -37.

47

Дело о наложении секвестра на имения участников восстания 1863 г., а также о снятии секвестра, LVIA, f. 525, ар. 1, Ь. 900,1. 322-323. Ten pat, 1. 223.

48

34

I s k y r iu s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

tuonių sukilimo dalyvių nuosavybę49. Vilniaus gubernatorius Michailas Pochvisnevas birželio 13 d. rašė gubernijos valstybės turtų valdytojui Semionui Aksionovui, kad gubernijos valdybai jis įsakęs „nedelsiant“ (немедленно) sekvestruoti sukilėlių ir juos palaikiusių padėjusių asme­ nų dvarus, siunčia jam dešimties dvarų sąrašą ir prašo tuoj pat komandi­ ruoti valdininkus perimti tuos dvarus į valstybės iždą50. Sekvestruoti dvarus siuntė „skrajojančias komisijas“. Jas sudarė guber­ nijų valdybų valdininkai, apskričių policijos pareigūnai, kai dvaro teritori­ joje buvo miškas - prisidėjo girininkai. Valstybės turtų įstaigų valdininkai turėjo aprašyti dvaro kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir priimti dvarą įs­ taigos žinion. Kauno ir Gardino gubernijose veikė apygardiniai valstybės turtų įstaigų skyriai, kuriems, be kitų pareigų, buvo pavesta prižiūrėti se­ kvestruotus dvarus iki administratoriaus paskyrimo51. 1864 m. šie skyriai buvo panaikinti, vietoje jų palikti tik specialūs valdininkai, atliekantys tas pačias funkcijas, kaip panaikinti skyriai. Šie valdininkai paskirti ir Vilniaus gubernijoje, kurioje apskričių skyriai buvo panaikinti dar 1862 m .52 Iš Vilniaus gubernijos viršininko kanceliarijos ir Vilniaus guberni­ jos valdybos nuo birželio vidurio iki rugsėjo vidurio reguliariai siunčiami raštai Vilniaus valstybės turtų valdytojui su sekvestruotinų dvarų sąrašais rodo, kad pirmosios sankcijų aukos buvo aktyvūs sukilimo dalyviai, jo rėmėjai ir sukilėlių giminės. Į sekvestruotinų dvarų sąrašus buvo įtraukti

49

Дело о ходе секвестрования имений, о взимании недоимок с крестьян по Ко­ венской губернии, 1863, LVIA, f. 525, ар. 1, Ь. 910,1. 1-1ѵ.

50 51

Дело о наложении секвестра на имения участников восстания 1863 г., а также о снятии секвестра, ten pat, b. 900,1. 9 -1 0 . Дело о ходе секвестрования имений, о взимании недоимок с крестьян по Ко­ венской губернии, 1863, ten pat, b. 910,1. 21, 23.

52

Полное собрание законов Российской империи, (toliau - П СЗ), собр. 2, т. 39, ч. 1, № 40581 (О закрытии Окружных управлений ведомства государственных имуществ в Гродненской и Ковенской губерниях, о упразднении должностей чиновников для наблюдения и назначении участковых чиновников в трех Северо-Западных губерниях).

35

DVARŲ SEKVESTRAS

žuvusių, suimtų ir jau ištremtų į Rusijos gilumą sukilėlių dvarai, taip pat jų tėvams ar artimiesiems priklausantys dvarai53. Vilniaus gubernijoje val­ džia veikė operatyviai: 1863 m. birželio-rugpjūčio mėn. visose septyniose jos apskrityse iš viso buvo sekvestruota 317 dvarų, žemės sklypų, namų ir kilnojamojo turto, iš jų 189 objektai buvo bajorų dvarai54. Keliolikos dva­ rų sekvestras buvo sustabdytas, nenurodžius priežasčių55. Tuo pat metu valdininkams teko spręsti klausimą, kaip elgtis su tais dvarais, kurių sa­ vininkai sukilime nedalyvavo, tačiau jų vaikai parėmė sukilimą ginklu. 1863 m. rugpjūčio pradžioje M. Muravjovas leido nesekvestruoti dvarų, priklausančių sukilėlių tėvams, kai dar nepaveldėjo sūnūs savo da­ lių. Tačiau daliai, kuri ateityje atitektų sūnui, liepė įvesti draudimą (нало' жить запрещение), o ją paveldėjus - paimti į iždą. Taip pat įsakė tokius dvarus, jeigu jie buvo sekvestruoti, grąžinti savininkams56. Taip rugsėjogruodžio mėn. Vilniaus gubernijoje 35 sekvestruoti dvarai buvo grąžinti jų savininkams, iš jų 8 dvaruose daliai jų pajamų įvestas draudimas57. Vilniaus gubernatorius jau 1863 m. ataskaitoje pateikė statistinius duomenis apie sekvestruotus ir konfiskuotus dvarus. Jų reikėjo Vakarų komitetui, kuriam buvo pranešta, kad tais metais Vilniaus gubernijos vals­ tybės turtų įstaiga sekvestravo 199 dvarus, 88 dvarų sekvestras buvo panai­ kintas, 27 dvarų - taip pat, bet jiems įvestas draudimas (40 dvarų jau buvo konfiskuota). Tačiau gubernijoje buvo dar 522 asmenys, apie kurių nuo­ savybę dar nesurinko žinių, todėl dėl jos nedaryta atitinkamų potvarkių58.

53

Дело о наложении секвестра на имения участников восстания 1863 г., а также о снятии секвестра, LVIA, f. 525, ар. 1, Ь. 9 0 0 ,1 .1 0 ,1 0 6 ,1 0 7 ,1 1 4 ,1 4 3 ,1 5 2 ,1 6 5 ,1 6 6 , 1 7 2 ,1 9 2 -1 9 5 .

54

Ten pat, 1. 583-663.

55

Ten pat, 1 .1 6 0 ,2 8 0 ,4 1 8 .

56

Ten pat, 1. 399.

57

Алфавитная книга учета лиц, имения которых освобождены от секвестра, Виленская губерния. 1863 год, ten pat, b. 9 4 9 ,1 .1 -1 8 .

58

Отчет Виленского гражданского губернатора за 1863 год (к журналу Комитета от 12 мая 1864 г.), RYLA, f. 1267, ар. 1, b. 4,1. 58-58v.

36

I s k y r i u s . D VARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M . SU K ILIM O

Panaši tendencija išliko ir kitais metais. Vilniaus valstybės turtų rūmų ataskaitos rodo, kad dauguma dvarų buvo sekvestruota 18631864 m. 1864 m. jie priėmė dar 94 dvarus, tačiau per tą laiką 99 dvarams sekvestras buvo panaikintas. 1865 m. sausio 1 d. ši įstaiga disponavo 131 dvaru (tais metais savininkams grąžintų dvarų valstybės turtų rūmai nenurodė)59. 1865 m. valstybės turtų rūmai perėmė tik 5 sekvestruotus dvarus, 8 dvarus grąžino savininkams60. 1866 m. ataskaita neišliko, bet 1867 m. ataskaita rodo, kad dvarų sekvestras Vilniaus gubernijoje prak­ tiškai nebevyko. Tais metais rūmai turėjo 56 sekvestruotus dvarus, 39 iš jų grąžino savininkams61. 1869-1872 m. valstybės turtų rūmų žinio­ je buvo tik 8 sekvestruoti dvarai, dėl kurių likimo valdžia delsė priimti sprendimą. 1874 m. sekvestruotų dvarų Vilniaus gubernijoje apskritai ne­ beliko62. Taigi galima daryti prielaidą, kad 1863-1865 m. sekvestras kaip baudžiamoji priemonė buvo pritaikytas 298 Vilniaus gubernijos dvarams. Kauno gubernijoje dvarų sekvestras vyko nesklandžiai. Čia telkėsi pagrindinės sukilėlių jėgos, vyko ginkluoti susirėmimai, todėl valdinin­ kai sunkiai judėjo sukilimo apimtoje teritorijoje. Jie lankė dvarus karo padėties sąlygomis, baiminosi patekti į sukilėlių rankas, delsė vykti į pa­ skirtuosius dvarus, vengė atlikti pareigas, todėl dalis numatytų sekves­ truoti dvarų iki sukilimo pabaigos nepateko į valstybės iždą. Valdininkų raportai rodo, kad jie nepajėgė atlikti visų užduočių. Dvarų, namų ir daiktų buvo daug, o valdininkų skaičius operatyviems veiksmams - per mažas. Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrities sky­ riaus viršininkas aiškino Kauno gubernijos valstybės turtų rūmams, kad 59 60 61 62

Отчет Виленской Палаты Государственных имуществ за 1864 год, LVIA, f. 525, ар. 1, Ь. 1035,1. 50. Отчет Виленской Палаты Государственных имуществ за 1865 год, ten pat, b. 1094, 1.46. Отчет Виленской Палаты Государственных имуществ за 1867 год, ten pat, b. 1193, 1. 28, 9 7 -9 9 . Отчет Виленского губернского управления государственными имуществами за 1869 год, ten pat, b. 1286,1. 11, 36,1. 26v, 37,1. 31v, 38.

37

DVARŲ SEKVESTRAS

nei jis, nei jo padėjėjas negali perimti paskirtųjų dešimties dvarų, jų ap­ saugoti nuo galimų nuostolių,'kol valdžia ras patikimus žmones, kuriems perduos dvarų administravimą. Visa tai užims daug laiko, atitrauks jį nuo pagrindinių apygardos viršininko pareigų, su kuriomis jis sunkiai susitvarko, nes ta sritis jam nauja, be to, nėra pakankamai susipažinęs su Vakarų gubernijų valdymo ypatumais ir tenka daug susirašinėti su įvai­ riomis institucijomis. Galiausiai, kliūtis kad ir laikinai prižiūrėti dvarus yra vietinių kalbų nemokėjimas. Tad užduočiai vykdyti prašė atsiųsti dar vieną padėjėją arba kokį kitą valdininką63. Dėl valdininkų trūkumo į Kauno apskritį perimti dvarų pasiųs­ tas gubernijos valstybės turtų įstaigos buhalterio padėjėjas Feliksas Špakovičius kelyje tarp Babtų ir Čekiškės pateko į sukilėlių rankas. Savo raporte jis teigė pas juos išbuvęs savaitę, iš jo atėmė visus dokumentus, bet jam pavykę pasprukti pasirodžius kariuomenei. Tačiau baimė neį­ vykdyti užduoties buvusi didesnė už mirties baimę. Buhalterio padėjėjas nusigavo iki Ariogalos ir iš ten rašė viršininkams, kad jam atsiųstų nau­ jus kelionės dokumentus ir tuos, kurių reikėjo aprašyti sekvestruotiems dvarams. Viršininkai liepė jam grįžti į Kauną ir atlikti tiesiogines pa­ reigas, tačiau jis delsė vykdyti įsakymą, kol jam neskirs būrio kareivių, galėsiančių jį saugiai parlydėti64. Vidurvasarį sekvestruotuose dvaruose reikėjo nuimti žiemkenčių derlių. Į Ukmergės apskritį pasiųstas valdininkas atskiriems pavedimams Valerijonas Lupandinas sutrikęs klausė, ką turėtų daryti, kai dvarai ištuš­ tėjo, savininkų nėra, administratoriai suimti, darbininkai reikalauja gero atlyginimo, kitaip nenori dirbti, o lėšų samdiniams neskirta. Kauno vals­ tybės turtų rūmų darbuotojai, pasitelkę sekvestruotų dvarų priežiūros instrukciją, patarė V. Lupandinui darbininkams samdyti reikalingas lėšas

63

64

Дело о ходе секвестрования имений, о взимании недоимок с крестьян по Ко­ венской губернии, 1863, ten pat, b. 910,1. 2 6-27. Ten pat, 1. 40-4ІѴ, 63-64.

38

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

išreikalauti iš dvarų valstiečių, kurie, paskelbus baudžiavos panaikinimą, tapo laikinaisiais prievolininkais ir privalo mokėti dvarininkui duoklę. Taip pat priminė, kad valdininkas nesilaiko instrukcijos ir nepateikė dvarų priežiūros plano65. Vis dėlto, nepaisant trikdžių ir pavojų, į apskritis komandiruotieji valdininkai siuntė raportus apie dvarų sekvestro eigą, prašydami patari­ mų, kaip įveikti nesklandumus, susijusius su dvarų aprašymu ir jų ūkiu. Kauno valstybės turto rūmų valdininkų sudaryti sąrašai rodo, kad 1863 m. liepos mėn.-lapkričio mėn. pradžioje Kauno gubernijoje buvo sekvestruoti 72 dvarai, tačiau „juodasis sąrašas“ turėjęs būti kur kas di­ desnis66. Į šį sąrašą nebuvo įtraukti 26 dvarai, minimi valdininkų atas­ kaitų juodraščiuose67. Galima prielaida, kad valdininkai gavo nurody­ mus sekvestruoti ir daugiau dvarų. Antai Šiaulių apskrities viršininkas rugpjūčio pradžioje rašė Kauno valstybės turtų rūmų valdytojui Jakovui Butkovskiui, kad jam patikėtoje apskrityje reikia sekvestruoti apie 60 dvarų, dalis jų yra stambūs, o valdininkų atlikti šiam darbui trūksta68. 1864 m. kovo pradžioje sudarytame Kauno gubernijoje sekvestruotų dva­ rų sąraše minimi 194 dvarai69, 1864 m. balandžio pradžios sąraše yra 150 dvarų, taip pat nurodyti jų valdytojai70. Tų pačių metų spalio 1 d. Kauno valstybės turtų rūmai disponavo 154 sekvestruotais dvarais, tačiau į su­ darytą sąrašą jau nepateko 41 dvaras, grąžintas savininkams 1863 m. rugsėjo-1864 m. rugsėjo mėn.71. Kauno gubernijoje dar keli dvarai buvo

65 66

Ten pat, 1. 31-34v. Ten pat, 1. 27 6 -2 9 2 .

67 68 69

Ten pat, 1. 2, 8 ,1 1 , 17, 3 5 ,4 6 , 103,147, 225, 246. Ten pat, 1. 82. Дело о конфискации движимого и недвижимого имущества участников вос­ стания 1863 г., ten pat, b. 913,1. 2 8 -4 6 . Дело о продаже секвестрованных имений Ковенской губернии, ten pat, b. 931, 1. 5 -2 0 . Дело о снятии секвестра с имений по Ковенской губернии, 1863-1869, KRVA, f. 1-62, ар. 1, Ь. 977,1. 3 -1 4 1 ,1 4 9 -1 6 8 .

70 71

39

DVARŲ SEKVESTRAS

sekvestruoti 1864 m. lapkričio m ėn.-1866 m.72. Taigi šis ir kiti sąrašai rodo kintančią situaciją, bet galima daryti prielaidą, kad sekvestras per visą lai­ kotarpį pritaikytas ne mažiau kaip 200 Kauno gubernijos bajorų dvarų. Apie Gardino gubernijoje sekvestruotus dvarus ir žemės sklypus yra išlikę 1865 m. pabaigos duomenys, surinkti Vilniaus karo guberna­ toriaus politinio skyriaus. Sąraše minimi 64 dvarai, trimis atvejais yra atžyma apie sekvestro panaikinimą, bet šie dvarai pateko į privalomai parduotinų sąrašą, o dalis dvarų vėliau buvo konfiskuota73. Šie duome­ nys akivaizdžiai nebuvo galutiniai, nes vėliau dirbusi komisija rašė apie didesnius sekvestruoto turto skaičius. 1863 m. rudenį apsižiūrėta, kad sekvestruoti dvarai ir nekilnojama­ sis turtas gubernijų valstybės turtų rūmams yra nerentabili našta: dva­ rų nuoma vieniems metams davė mažą pelną, nepadengusį valdymo ir kitų išlaidų, o dvarų ūkis smuko. Matyt, todėl buvo nutarta diferenci­ juoti sekvestruotinų dvarų savininkus pagal jiems inkriminuojamą kaltę ir paskirtą bausmę. Krašto viršininkai gavo M. Muravjovo nurodymą sekvestruoti dvarus tik tų asmenų, kuriuos teismas atidavė į kareivius, taip pat ištrėmė į tolimas gubernijas, atėmė luomo teises ir skyrė kator­ gą. Ištremtųjų administracine tvarka dvarus jis siūlė ne sekvestruoti, bet skirti prasikaltusiems baudą nuo 10 iki 50 proc. dvaro grynųjų pajamų74. Po metų dėl per didelio sekvestruotų dvarų skaičiaus M. Muravjovas kal­ tino gubernatorius ir karo viršininkus, kurie nepagrįstai taikė sekvestrą tuo atveju, kai kaltinamiesiems prisidėjus prie sukilimo buvo numaty­ tos baudos, policijos priežiūra ar dvarų savininkams buvo skirta kon­ 72 73

74

Указы, инструкции, циркулярные предписания и ведомости на секвестрованные и конфискованные имения, ten pat, b. 979,1. 4 4 8-469. Дело со списками недвижимым имениям и участкам земли состоящим под сек­ вестром с означением стоимости оных и ведомостями о числе землевладельцев православного, лютеранского и р. католического исповеданий, LVIA, f. 378, Ps, 1865, b. 542, L 3 7 -4 3 v. Указы, инструкции, циркулярные предписания и ведомости на секвестрованные и конфискованные имения, KRVA, f. 62, ар. 1, Ь. 979,1. 98.

40

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

tribucija. Jis nutarė grąžinti dalį sekvestruotų dvarų, pareikalavo tikslių duomenų apie Valstybės turtų rūmų prižiūrimus dvarus, dalį jų grąžino savininkams75. Vėliau sekvestruoto turto apimtį turėjo sumažinti speciali komisija, kurią 1865 m. įsteigė Vilniaus generalgubernatoriaus padėjėjas - genero­ las majoras Aleksandras Potapovas (busimasis Vilniaus generalguberna­ torius). Komisijai vadovavo generolas majoras Aleksandras Dreniakinas, nariai buvo: Vilniaus tardymo komisijos pirmininkas generolas majoras Nikolajus Cylovas, Vilniaus karo apygardos laikinojo auditoriato lau­ ko vyresnysis auditorius pulkininkas Aleksandras Losevas, Laikinojo lauko auditoriato vyresnysis (ober) auditorius, titulinis tarėjas Pavelas Nejelovas, Vilniaus karinio gubernatoriaus kanceliarijos Politinio sky­ riaus valdininkas atskiriems pavedimams papulkininkis Aleksandras Pavlovas ir Politinio skyriaus viršininkas, kolegijos asesorius Michailas Jakovlevas. Komisijai buvo pavesta apsvarstyti ištremtųjų politiškai ne­ patikimų asmenų sekvestruoto turto klausimą ir grąžinti dalį sekvest­ ruotojo turto savininkams76. Komisijos ataskaita rodo, kad nuo 1865 m. sausio 21 d. iki 1866 m. gegužės 1 d. komisija svarstė 1216 bylų apie sekvestruotąjį turtą Vil­ niaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliavo ir Vitebsko gubernijose. Iš jų 187 bylos buvo iš Vilniaus gubernijos. Jas visas peržiūrėjo, 109 atvejais sekvestrą panaikino, 55 dvarai liko sekvestruoti, 23 atvejais Laikinajam lauko auditoriatui pranešta, kad turtą reikia konfiskuoti. Iš Kauno gu­ bernijos pateiktos 242 bylos, 203 buvo apsvarstytos, sekvestras panai­ kintas 127 atvejais, 47 dvarai palikti sekvestruoti, 29 atvejais pripažintas dvarų dalių konfiskavimas. Iš Gardino gubernijos pateiktos 598 bylos,

75

Дело о снятии секвестра c имений по Ковенской губернии, 1863-1869, ten pat, b. 9 7 7,1.143.

76

Указы, инструкции, циркулярные предписания и ведомости на секвестрованные и конфискованные имения, ten pat, b. 979,1. 251.

41

DVARŲ SEKVESTRAS

264 atvejais sekvestras panaikintas, 308 atvejais - paliktas, konfiskuotinomis pripažintos 13 dvarų dūlys77. Valstybės turtų rūmų administruojamus sekvestruotus dvarus rei­ kėjo priversti dirbti iždo naudai. Geriausias būdas tai padaryti buvo juos išnuomoti. Valdytojų sekvestruotiems dvarams parinkimas vietiniams biuro­ kratams reiškė praktiškai susidurti tiek su ūkine nekompetencija, tiek su socialiniu ir tautiniu klausimu, kai dar nebuvo susiformavusi aiški val­ džios nuostata, kaip elgtis su bajorų dvarais. Vakarų gubernijose akivaiz­ džiai stigo tarnavusių valdininkų, pajėgusių be savo pagrindinių pareigų tvarkytis dvaruose, o jų ūkinė kompetencija kėlė abejonių. 1863-1864 m. valdininkams atskiriems pavedimams patikėjo tik dvarų kontrolę, kar­ tais jiems tekdavo apskrityje prižiūrėti po kelis ir keliolika dvarų78. Jie kontroliavo dvarų pajamas iš atskirų išnuomotų ūkio objektų (smuklių, malūnų, ežerų), tačiau j žemės ūkio reikalus nesikišo, bet galėjo savo nuožiūra išnuomoti palivarką ar žemę su sąlyga, kad nuomininkai bus politiškai patikimi asmenys ir sumokės užstatą. Tačiau jiems buvo drau­ džiama be gubernijos viršininko leidimo išnuomoti visą dvarą79. Vietos valdžia vengė skirti administratoriais vietinius bajorus, juos pa­ sitelkdavo tik tada, kai nebuvo kitų kandidatų. „Lenkų kilmės“ asmenimis ji nepasitikėjo net tais atvejais, jeigu jie sukilime nedalyvavo - reikalavo paliudyti jų patikimumą. Valdžiai kėlė įtarimą ir rusų politinis patikimu­ mas. Dėl vieno tarnybinio epizodo, kai iš Vilniaus tardymo komisijos buvo atleistas štabo rotmistras Apolonas Schmidtas, ir pasklido gandai, kad jis administruoja kažkurį sekvestruotąjį dvarą pulkininkas Aleksandras Bo-

77

По прошению разных лиц Гродненской губернии, ходатайствующих об осво­ бождении их имений от обязательной продажи в 2х годичный срок, LVIA, f. 378, Ps, 1866, b. 3 8 2 6 ,1 .1 0 0 а -1006.

78

Дело о продаже секвестрованных имений Ковенской губернии, ten pat, f. 525, ар. 1, b. 931,1. 5 v - l l . Ten pat, 1. 3 8 -3 9 .

79

42

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

žeranovas atkreipė dėmesį į sekvestruotų dvarų valdytojus rusus, neturė­ jusius apskričių karo viršininkų liudijimų dėl politinio patikimumo, ir pa­ reikalavo, kad Vilniaus valstybės turtų rūmai skirdami į dvarus valdytojus ar administratorius atidžiai tikrintų visus kandidatus, nepriklausomai nuo jų tautybės80. To paties reikalauta iš visų dvarų nuomininkų. Kauno gubernijos valdžia nutarė nenuomoti dvarų gubernijos įs­ taigose tarnaujantiems valdininkams ar jų žmonoms, nes tai buvo su­ siję su privalomais iš jų pusės dvaro valdymo planais ir atsiskaitymais (отчетное управление). Dėl to ne tik daugėjo biurokratinio susiraši­ nėjimo - nuomininkai valdininkai paprastai reikalavo finansuoti dvarų išlaikymą, pateikdami sąmatas, viršijančias metinį dvaro ūkio pelną, ne­ išmanė žemės ūkio reikalų. Todėl buvo suabejota, ar dvaro nuomininkas valdininkas mokės gauti pelno be nuostolio valstybės iždui81 Kauno gubernijos viršininkas siūlė išeitį - dvarų administratoriais skirti valstiečių bendruomenes arba sentikius, su sąlyga, kad jie mokės užstatą82. Siūlymas atliepė M. Muravjovo mintį pagrindiniu krašto so­ cialiniu veikėju padaryti valstietį ir sentikį, o bajorus stumti į socialinį paribį83. Tačiau valstiečiams nesisekė prisiimti ponų dvarų valdytojų vaid­ mens. Šiaulių apskrities Užuožerių kaimo valstiečiai 1864 m. išsinuomojo su visais priklausiniais (arimais, šienaujama pieva, vėjo malūnu, smukle) nedidelį sekvestruotą dvarą - Aleksandro Jagmino Paežerius. Tačiau kitais 80 81

Ten pat, 1. 24. Ten pat, 1. 38, 53.

82

Указы, инструкции, циркулярные предписания и ведомости на секвестрованные и конфискованные имения, KRVA, f. 1-62, ар. 1, Ь. 979,1. 88. Ten pat, 1. 40. M. Muravjovo Vakarų gubernijų sutvarkymo programoje valstietis buvo priešinamas ne tiek bajorams, kiek šlėktai, neįrodžiusiam bajorystės buvusių bajorų sluoksniui. Tai rodo iš tikrųjų neįgyvendintas M. Muravjovo 1863 m. birželio 1 1 d . potvarkis valstybės dvarų žemės sklypus ir sodybas, kuriose gyveno dalyvavę sukilime „šlėkta, vienkiemininkai ir kiti raznočincai“, tuoj pat atiduoti valstiečių bendruomenėms, kurios išdalytų žemę bežemiams daržininkams, trobelninkams ir kampininkams. Jeigu bendruomenės atsisakytų jiems skirti žemės, tai be jų sutikimo gali padaryti vietos valdžia.

83

43

DVARŲ SEKVESTRAS

metais atsakantis už dvarą apsukrus "valdininkas valstiečiams nuomos teise paliko tik žemę, pats išsinuomojo priklausinius ir pernuomojo tre­ tiesiems asmenims. Dar kitais metais (sekvestruotų dvarų nuoma buvo sudaroma tik vieniems metams) valstiečiams apskritai nebuvo pranešta apie paskelbtą naują dvarų nuomos konkursą, ir jie liko nieko nepešę84. Daugumos valstybės turtų rūmų buvusių sekvestruotų dvarų likimą lėmė 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas, paskelbęs ištremtųjų asmenų dva­ rų privalomą pardavimą (žr. I skyriaus 3 skirsnį). Dvarų sekvestras buvo laikina priemonė, taigi jį panaikindavo tais atvejais, kai dvaras turėjo būti konfiskuotas arba grąžintas savininkui, kad jį parduotų arba jame ūki­ ninkautų, priklausomai nuo valdžios sprendimo. Tačiau 8 dešimtmečio pradžioje Valstybės turtų valdybose užsiliko sekvestruotų dvarų, kurie priklausė dingusiems be žinios ar emigravusiems asmenims. 1873 m. ge­ gužės 11d. Aleksandras II patvirtino Ministrų komiteto nutarimą, kuriuo liepta baigti visas dvarų konfiskavimo bylas85. Todėl reikėjo priimti spren­ dimą dėl užsilikusių sekvestruotų dvarų, kurių valdybose liko vos keli: Vilniaus gubernijoje, Vileikos apskrityje, Kazimiero Surinto Letovščizna (66 deš.), kurioje tvarkėsi Anelė Surintienė, Ašmenos apskrityje dingusio be žinios Mykolo Valavičiaus Armanavičių dvaras (400 deš.), kurį išsi­ nuomojo valstietis, ir 4 įvairaus dydžio žemės sklypai, kuriuos grąžino sa­ vininkams. Gardino gubernijos gubernatorius pranešė, kad čia buvo likę 47 sekvestruoti dvarai ir žemės sklypai, iš jų 16 grąžino savininkams, 12 perdavė bajorų globos įstaigoms ir Našlaičių teismams, o kitus konfiska­ vo86. Taip Valstybės turtų valdybose neliko nė vieno sekvestruoto dvaro.

84 85

Дело о продаже секвестрованных имений Ковенской губернии, LVIA, f. 525, ap. l,b . 9 3 1 ,1 .1 1 7 -1 1 9 . ПСЗ, собр. 2, t. 48, ч. 1, № 52255 (О прекращении по Западным губерниям всех производящихся еще дел по конфискации имений по мятежу 1863 года и не-

86

вчинании впредь новых конфискационных по сему мятежу дел). О применении повеления 1105 1873 к делам о секвестрованных имениях в губерниях Виленской и Гродненской, LVIA, f. 378, Bs, 1873, b. 7 7 0 ,1 .1 -2 ,1 1 -llv , 71-72.

44

I s k y r i u s . DVARAI PO 18 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

Dvarų konfiskavimas ir pardavimas Imperijos įstatymai numatė civilių gyventojų dvarų kon­ fiskavimą paskelbus karo padėtį. Sukilėlių turto nusavinimas į valstybės iždą taikytas kaip bausmė nuteistiesiems ir priemonė kompensuoti suki­ limo malšinimo išlaidas. Imperijos valdžia nuolat pabrėžė savo veiksmų teisėtumą net išskirtinėmis aplinkybėmis, tačiau dėl nuosavybės konfis­ kavimo buvo daug interpretacijų ir netikrumo. Be to, konfiskavimo akte persiklojo socialinis, tautinis, teisinis ir moralinis aspektai, dar labiau komplikavę konfiskacijos eigą ir jos rezultatus. 45

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

Vilniaus generalgubernatoriaus užsakymu Vilniaus karo apygardos spaustuvė 1870 m. išspausdinb įvairių įstatymų ir potvarkių dėl rusų že­ mėvaldos plėtros Šiaurės vakarų gubernijose rinkinį. Jame cituojamas 1859 m. Karinio baudžiamojo kodekso I dalies 176 straipsnis skelbė, kad „pasienio gubernijose kaip bausmė už maištą ir dalyvavimą jame taiko­ ma ir nuosavybės konfiskacija: L į iždą konfiskuojama paveldėta ir įsigy­ ta dvarininkų nuosavybė, kurią jie valdo patys; 2. jeigu jiems dvaras dar nepriklauso, tėvo dvarui įvestas draudimas su sąlyga, kad jų paveldėtos dalys atiteks iždui“87. Aukščiausioji valdžia Sankt Peterburge, plačių įgaliojimų M. Muravjo­ vas, jo aplinka, kiti generalgubernatoriai neabejojo dėl tikslingo šios repre­ sijos formos taikymo dvarininkams ir smulkiesiems žemės savininkams. Daugiau klausimų kėlė konfiskacijos aprėptis, jos pobūdis ir procedūros, apimančios atsiskaitymą su buvusių savininkų kreditoriais, kitų asmenų finansinėmis pretenzijomis, keliems savininkams priklausančių dvarų nu­ savinimu ir pan. Nemažai problemų kėlė konfiskuotų dvarų valdymas ir jų panaudojimas pertvarkant žemėvaldos struktūrą. Visus šiuos klausimus valdžia sprendė sulig kintančia strategija bajorų žemėvaldos srityje. Suimtųjų ir kaltinamųjų sukilėlių nuosavybei skubiai dėtas sekvest­ ras, o ją konfiskavo karo teismo nuosprendžiu po jo konfirmacijos. Todėl 1863-1864 m. sekvestruotų dvarų sąrašuose dažnai minimi vėliau kon­ fiskuoti dvarai. Taip Vilniaus gubernijos viršininkas 1863 m. lapkričio pabaigoje Vilniaus gubernijos valdybai pateikė devynių suimtųjų Lydos apskrities dvarininkų sąrašą ir liepė „remiantis įstatymais“ sekvestruoti jų dvarus88. Iš jų keturi dvarai vėliau buvo konfiskuoti89. 87 88

89

Сборник правительственных распоряжений, c. 1-2. Дело Виленского губернского правления о наложении секвестра на имения помещиков (kitas bylos pavadinimas: Дело о конфискации имений участников восстания 1863 года), LVIA, f. 381, ар. 18, Ь. 49,1. 4. Дело об имениях и недвижимых имуществах, в городах и селениях Виленской губернии, конфискованных у участников восстания 1863 года, ten pat, f. 525, ар. 1, b. 3430,1. 392v, 489v -491.

46

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

Dvarus, žemės sklypus, namus, kitus nekilnojamojo turto objektus konfiskavo 1863-1867 m. 1867 m. gegužės 17 d. vardiniu imperatoriaus įsaku liepta nutraukti visas politines bylas asmenų, susietų su sukilimu, nepradėti naujų bylų, nebent kaltinamieji įvykdytų kriminalinį nusikal­ timą90. Ši imperatoriaus malonė netaikyta į užsienį pasitraukusiems as­ menims. Ministrų komiteto 1867 m. lapkričio 11d. nutarimu karo teis­ mas juos galėjo teisti už akių ir skirti bausmę konfiskuojant turtą91. Konfiskuotų dvarų statistika įvairavo dėl kintančio dvarų statuso. Tačiau išlikusi gubernijų Valstybės turto rūmų medžiaga rodo dinamiką ir konfiskacijos aprėptį. 1863 m. ataskaitoje Vakarų komitetui Vilniaus gubernatorius rašė, kad tų metų pabaigoje gubernijos valstybės turto įs­ taigos žinioje buvo 40 konfiskuotų dvarų, priklausančių nuteistiesiems asmenims92. Kadangi visos Vakarų gubernijos turėjo valstybės turto įs­ taigas, reikia manyti, buvo kalbama tik apie Vilniaus gubernijos dvarus. 1865 m. sausio 1 d. duomenimis Vilniaus valstybės turto įstaigos žinioje buvo 28 visa apimtimi konfiskuoti dvarai ir 29 dvarai, kuriuose reikė­ jo konfiskuoti tik nuteistajam asmeniui priklausiusią dalį, 1866 m. sau­ sio 1 d. - atitinkamai 47 ir 44 dvarai. 1868 m. sausio 1 d. Valstybės turto įstaigoje buvo 90 konfiskuotų dvarų, iš jų 31 dvaras nusavintas visiškai, kitų dvarų konfiskuotos tik dalys93.

90

П СЗ, собр. 2,

t.

42 , № 44601 (Именной, объявленный Сенату Министром

Внутренних дел, распубликованный 26-го того же Мая. О лицах, прикосно­ венных к делам политического свойства, касающимся последнего Польского мятежа). 91

По вопросу, как поступать с имениями мятежников, убитых в шайках и про­ павших без вести во время мятежа, LVIA, f. 378, Ps, 1867, b. 595,1. 60-60v.

92

Отчет Виленского гражданского губернатора за 1863 год (к журналу Комитета от 12 мая 1864 г.), РГИА, ф. 1267, оп. 1, д. 4, л. 58-58ѵ.

93

Отчет Виленской Палаты Государственных имуществ за 1864 год, LVIA, f. 525, ар. 1, Ь. 1035,1.50; Отчет Виленской Палаты Государственных имуществ за 1865 год, ten pat, b. 1094,1. 46; Отчет Виленской Палаты Государственных имуществ за 1867 год, ten pat, b. 1193,1. 28, 9 7 -9 9 .

47

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

Apie Kauno gubernijoje konfiskuotus dvarus yra ne visi aptariamojo laikotarpio duomenys. Žinoma, kad 1864 m. spalio 1 d.-gruodžio 18 d. Kauno gubernijoje buvo konfiskuoti 8 8 ‘dvarai94. 1866 m. vasario 4 d. duomenimis Kauno gubernijos valstybės turto įstaiga prižiūrėjo 57 kon­ fiskuotus dvarus, 22 iš jų buvo konfiskuotos dalys95. Dvarų nusavinimo dinamika Gardino gubernijoje buvo panaši. Iki 1865 m. lapkričio vidurio čia konfiskuoti 56 dvarai96, iš viso šioje guber­ nijoje jų buvo konfiskuota 89, o visiškai - 37 dvarai97. Virtusius valstybės nuosavybe dvarus ketinta panaudoti pirmiausia rusų žemėvaldos plėtrai, juos parduoti visa apimtimi ar skaidyti sklypais ir perleisti smulkiesiems savininkams. Dėl vykusios agrarinės reformos, teisinių ir biurokratinių procedūrų šis procesas užtruko, o pasiekti rezul­ tatai ne visai pateisino vyriausybės lūkesčius. Rimta kliūtimi operatyviai parengti dvarus pardavimui tapo buvusių savininkų skolos. 1867 m. sausio 20 d. valstybės turtų ministras patarė Vilniaus generalgubernatoriui susilaikyti nuo konfiskuotų dvarų parda­ vimo lengvatinėmis sąlygomis pagal 1865 m. liepos 23 d. instrukciją, kol teismai nustatys visas buvusių savininkų skolas ir nutars, kurias jų reikia tenkinti98. Skolos galėjo būti didesnės už parduodamo dvaro vertę, busi­ masis savininkas rusas patektų į finansinius spąstus, būtų priverstas dva­

94

Дело о конфискации движимого и недвижимого имущества участников вос­ стания 1863 г., ten pat, b. 913,1. 145-149.

95

О продаже конфискованных имений лицам русского происхождения, KRVA, f. 1-62, b. 1 9 4 8 ,1 .1 7 -2 0 . Дело особой канцелярии Виленского генерал-губернатора по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае. Доставленные сведения и ведомости об имениях, подлежащих продаже в Северо-Западном крае на ос­ новании Высочайше утвержденного Положения (по циркулярному положению 19 06 1864), LVIA, f. 378, Bs, 1864, b. 2200,1. 6v-7; 32, 34v, 35v, 36v, 37v, 41v-46,

96

88v-91, 122v, 157V-160, 166-166v, 173v-175, 178, 186v, 212-215, 221v-222, 31 Iv, 320V-321, 323V-324, 372v-373. 97

Žr. Priedą.

98

Сборник правительственных распоряжений, c. 8 3 -8 4 .

48

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

ro atsisakyti, о tai sulėtintų rusų žemėvaldos plėtrą. Geresnio rezultato tikėtasi iš varžytinių. Dvarų konfiskavimas, jų aprašymas ir įvertinimas, nusavinimo taisyklių kūrimas ir valdų perėjimas naujiesiems savininkams vyko lygiagrečiai. Į konfiskuotus dvarus nusitaikė aukštieji imperijos pareigūnai, ka­ rininkai, stambūs ir smulkūs valdininkai. Jie tikėjosi apdovanojimo už tarnybinius nuopelnus, už paramą „rusų reikalui“ ir patriotizmą. Juos viliojo nebrangiai parduodamas nekilnojamasis turtas, galimybė pasi­ naudoti lengvatiniu kreditu, daliai valdininkų, neturėjusiems privačios nuosavybės Rusijos gubernijose, buvo svarbus iškilimas į žemvaldžius, įtvirtinantis socialinį statusą. Vienas pirmųjų konfiskuotą dvarą Kauno gubernijoje įsigijo jūrų lai­ vyno atsargos leitenantas Vasilijus Michailovas. 1867 m. pradžioje jis prašė leidimo lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti iš Edvardo Kulikausko kon­ fiskuotą Palūšės dvarelį ir prie jo buvusį Liepkalnės palivarką Telšių aps­ krityje. Žadėjo prisiimti buvusio savininko įsipareigojimus ir tuoj pat pa­ dengti visas jo skolas, net jeigu teismas dalį jų pripažintų negaliojančiomis. Tai turėjo paspartinti nuosavybės įsigijimą. Dvarelio ūkis buvo apleistas, žemė pelkėta ir nederlinga, tačiau leitenantas suderėjo toje pačioje aps­ krityje esantį Gegrėnų dvarą, kurio savininkas buvo ištremtas į Oloneco guberniją, ir teigė, kad galės ūkininkauti turėdamas tik abu dvarus. Kokia nauda pirkti dvarą ir palivarką, kurių vertė buvo 2086 rublių ir 44 su puse kapeikos, o savininko skolos du kartus viršijo dvarelio kainą, nesuprato net valdininkai. Tačiau Kauno gubernatorius pritarė V. Michailovo prašymui ir pridūrė, kad tai būtų veiksminga priemonė padaryti pradžią rusų dva­ rininkų įsikūrimui Kauno gubernijoje, juolab kad V. Michailovas ketina pats ūkininkauti Gegrėnuose". Tų pačių metų gegužės mėn. jis nusipirko9

99

По отношению Ковенского губернатора о предоставлении лейтенанту Михай­ лову конфискованного имения Полуше с фольварком Либкалне, LVIA, f. 378, Bs, 1867, b. 2133,1. l-2 v , 6, 17.

49

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

Palūšę ir Liepkalnę, tačiau 1868 m. pabaigoje buvo pastebėta, kad ten šei­ mininkavo V. Michailovo •uošvis, atsistatydinęs inžinierius pulkininkas Aleksandras Stiuartas. Paaiškėjo, kad žentas jam perleido dvarelį, nes, norėdamas pigiai įsigyti konfiskuotą valdą, įklimpo į skolas. Tvarkiusios sandorį teismo ir valdiškos įstaigos pažeidė įstatymus, pirmiausia 1865 m. liepos 23 d. instrukcijos punktą dėl Vakarų gubernijose įsigytų dvarų per­ leidimo kitam asmeniui. Nors A. Stiuartas turėjo generalgubernatoriaus Eduardo Baranovo liudijimą, kad gali pirkti dvarą Vakarų gubernijose, jam teko įrodinėti, kad yra „patikimas rusų dvarininkas, Vakarų krašte vyk­ dantis Imperatoriaus valią“. Beje, Kuršo gubernijoje, Gazenpoto apskrity­ je, A. Stiuartui priklausė Gros-Damen dvaras, įsikūręs pačiame pasienyje, arti įsigyto iš žento Palūšės dvaro100. Valstybės turto ministerija atlaidžiai pažiūrėjo į nesklandumus, susijusius su dvaro perleidimu, mat Vakarų gu­ bernijose tai buvęs vienas pirmųjų konfiskuoto dvaro įsigijimo atvejų, vie­ tos valdininkai dar neturėjo aiškesnių instrukcijų ir darė teisinių klaidų101. Grafo Edvardo Čapskio Vyžuonų dvarą Ukmergės apskrityje nusi­ žiūrėjo Vitebsko gubernatorius Vladimiras Veriovkinas. 1867 m. rug­ pjūčio 19 d. laiške generalgubernatoriui E. Baranovui jis rašė, kad pasi­ traukdamas iš gubernatoriaus pareigų norėtų įsigyti Vyžuonas ir toliau tarnauti „rusų reikalui“ Šiaurės vakarų gubernijose102. Dvaras, kurį su­ darė miestelis ir aštuoni palivarkai, buvo bendra Edvardo ir Antaninos Čapskių nuosavybė, 1855 m. sutuoktiniai jį įsigijo iš Konstantino Puslovskio103. Kai grafą ištrėmė į katorgą, o jo turtą konfiskavo, iždui tu­ rėjo atitekti daugiau kaip pusė stambaus dvaro104. Iki dvaro nepadalijo

100 Ten pat, 1. 19-20v, 28-28v, 3 3 -3 6 , 38. 101 Ten pat, 1. 4 5 -4 7 . 102 О предоставлении генерал-майору Веревкину конфискованного имения Вижуны, ten pat, Bs, 1867, b. 2425a, 1. 1-lv . 103 Ten pat, 1. 3 0 -3 3. 104 О продаже конфискованных имений лицам русского происхождения, KRVA, f. 1-62, b. 1948,1. 18.

50

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

tarp E. Čapskio ir jo velionės žmonos paveldėtojų, nepilnamečių vaikų Edvardo, Florijono, Sofijos ir Veronikos, Edvardo Čapskio dalis negalėjo būti parduota. Dvarų padalijimo taisyklės dar nebuvo parengtos, todėl strigo konfiskuotų dalių perėmimas į valstybės iždą. V. Veriovkinas ap­ skaičiavo, kad šiomis aplinkybėmis jis negali tikėtis gauti dvarą anksčiau kaip po pusantrų metų, o per tą laiką valdžios nusiteikimas duoti dvarus nusipelniusiems valdininkams gali pasikeisti: „Tai, kas šiandien laikoma teisinga, ir nuoširdžiai norima mane apdovanoti už sąžiningą tarnybą, po pusantrų metų dėl tūkstančio priežasčių gali pasikeisti ir apskritai likti neįgyvendinta.“105 Todėl per aukščiausius valdininkus jis rūpinosi gauti imperatoriaus pažadą, kad ateityje konfiskuota Vyžuonų dalis ati­ teks tik jam ir tik lengvatinėmis sąlygomis106. V. Veriovkinas buvo gerai informuotas apie Ministrų komitete vy­ kusius svarstymus, nes per 1867 m. gruodžio 4 d. pokalbį su valsty­ bės turto ministru užsiminė, kad norėtų įsigyti visą Vyžuonų dvarą, o 1867 m. gruodžio 7 d. ministrai pritarė konfiskuotų dvarų dalių atsky­ rimo taisyklių projektui, kuris numatė, kad esant bendraturčių ir pirkė­ jo susitarimui dvaro nereikėtų dalinti, bet pirkėjas negalės pasinaudoti įstatymų suteikiamomis lengvatomis ir turės pats atsiskaityti su valstybe už iždui priklausančią dalį107. Nepilnamečių vaikų globėjai Edmundas Grotkovskis, grafas Rainoldas Tyzenhauzas ir kunigaikštis Konstantinas Radvila atsisakė parduoti visą dvarą. V. Veriovkinas, tuo metu paskirtas Vilniaus karo apygardos kariuomenės vadu, reikalavo kuo skubiau pra­ dėti dvaro dalybas, kuriose ketino asmeniškai dalyvauti108. Biurokratinės procedūros - teisminis tyrimas dėl nuosavybės apimčių ir skolų nusta­ tymo, viešieji skelbimai, apeliacijos, skundai, pasikeitę įstatymai ir jų 105 О предоставлении генерал-майору Веревкину конфискованного имения Вижуны, LVIA, f. 378, Bs, 1867, b. 2425а, 1. 4v. 106 Ten pat, 1. 4-5v. 107 Ten pat, 1. 8-9v. 108 Ten pat, 1. 15, 16.

51

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

taikymo interpretacijos, vietos valdininkų padarytų klaidų atitaisymas truko apie dvylika metų.

'•

Per tą laiką išryškėjo dvarininkų žemėvaldos apskaitos trūkumai, netgi savotiškas chaosas šioje srityje. Buvo išsiaiškinta, kad 1855 m. Čapskiai pirko labai stambią valdą, iš viso 22 456 dešimtines žemės, bet tuoj pat įvairiems asmenims pardavė 4516 dešimtinių, buvusiems bau­ džiaviniams valstiečiams jų išdalijo 5020. Daugiau dokumentais pagrįstų žemės apyvartos operacijų savininkai neatliko, tačiau Vyžuonų konfiska­ cijos metu visą dvarą oficialiai sudarė tik 4141 dešimtinė žemės ir niekas negalėjo pasakyti, kur dingo 8779 dešimtinės. Kauno gubernijos valsty­ bės turto įstaiga atsisakė pradėti dvaro dalybas iki bus išsiaiškinta, kas įvyko su stambia valda. V. Veriovkinas stengėsi išvengti šios procedū­ ros, darė prielaidą, kad 1855 m. pirkimo-pardavimo sutartyje specialiai nurodytas didesnis žemės kiekis, siekiant didesnės paskolos iš kredito institucijų, kad įgyvendindami reformą dvaro valdytojai neužtikrino kontrolės ir dalį žemės išgrobstė valstiečiai. Jis sutiko vadovautis esama padėtimi ir nereikalauti to, kas, galbūt, neegzistuoja109. Kelis metus tru­ kęs V. Veriovkino susirašinėjimas su įvairiomis Vilniaus ir Kauno guber­ nijų institucijomis rodo, kad Valdančiojo Senato liepimu buvo nutarta atskirti dvaro ir valstiečių žemes pagal faktinę situaciją, dvarininkų valdą padalyti perpus, o jeigu atsirastų prašapusi žemė, iš jos sudaryti atskirą sklypą ir jį parduoti110. 1873 m. gegužės 11d. buvo paskelbtas minėtasis imperatoriaus įsakas nutraukti dvarų konfiskacijos bylas. Tų pačių metų liepos mėnesį Kauno valstybės turto įstaigos valdininkai pranešė nepil­ namečių Vyžuonų savininkų įgaliotiniui Chrizostomui Vojevodskiui, kad netrukus vyks dvaro dalybos, nes Valdantysis Senatas galiausiai pa­ tvirtino Kauno civilinio teismo išvadas dėl Čapskių nuosavybės. Nebuvo atsižvelgta į įgaliotinio prašymą remtis imperatoriaus įsaku ir panaikinti

109 Ten pat, 1. 4 0 -4 2 . 110 Ten pat, 1.4 7 -5 1 .

52

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 - 1 8 6 4 M. SU KILIM O

konfiskaciją. Valdantysis Senatas liepė tik laikinai atidėti dvaro padaliji­ mą, kol paskelbs imperatoriaus įsako įgyvendinimo taisykles. Tačiau ne­ trukus, 1874 m. vasario 3 d., paskelbtos taisyklės nekeitė imperatoriaus pažado lengvatinėmis sąlygomis atiduoti Vyžuonas aukštam valdininkui už jo tarnybinius nuopelnus111. Dėl įvairių biurokratinių nesklandumų Vyžuonų perėmimas į iždą užtruko dar kelis metus, galiausiai 1879 m. gruodžio 31 d. V. Veriovkinas, tuo metu jau generolas leitenantas ir Liubline dislokuoto 14 kariuomenės korpuso vadas, gavo leidimą įsigyti išsvajotąjį dvarą, kurį sudarė 1915,63 dešimtinės žemės, iš jų 282 dešim­ tines neterminuotos nuomos sąlygomis naudojo šeši sentikiai. 1880 m. sausio 24 d. jis pasirašė dvaro pirkimo sutartį ir tapo pusės Vyžuonų dva­ ro savininku112. Edvardo Čapskio dvaras patraukė ir generolo Sergejaus Kušelevo dėmesį. Tai rodo jo prašymas generalgubernatoriui Konstantinui Kaufmanui, rašytas 1866 m. rugsėjo 10 d. Generolas užsiminė, kad valstybės turtų ministras pažadėjo jam Vyžuonas, kai tik generalgubernatorius nutars, kurią dvaro dalį skirs pardavimui, kad „neramiais laikais“ prisi­ dėjęs prie Vakarų krašto valdymo (malšinant sukilimą S. Kušelevas buvo Minsko gubernijos karo viršininkas) turi teisę nusipirkti tą dvarą113. Žinia, dvarą nukonkuravo V. Veriovkinas, pasirūpinęs imperatoriaus pa­ žadu „dovanoti“ Vyžuonas, tad S. Kušelevas nusitaikė į kitą E. Čapskio dvarą - Kalnaberžę Kauno apskrityje. Kad ir šis dvaras neišslystų iš ran­ kų, žmonos vardu pasirūpino laikinąja Kalnaberžės nuoma iki bus atlikti visi privalomi formalumai. Dvarą nusipirko 1867 m. spalio mėn., tačiau nepraėjus nė metams nuo Kalnaberžės įsigijimo jį perleido Arkadijui Stolypinui. Ne itin svarbu, kodėl tai padarė - pralošė dvarą kortomis, kaip teigia istorikai, ar dėl skolos, kaip nurodė savo prašyme, - bet 111 Ten pat, L 63, 67-68v, 71-73v, 81-8ІѴ, 89-93v. 112 Ten pat, 1. 1 9 0 - 190v, 195-195v, 197v, 202. 113 О предоставлении генерал-адъютанту Кушелеву имения Калнаберже и о пере­ уступке оного генерал-лейтенанту Столыпину, ten pat, Bs, 1867, b. 2424,1. 1-lv .

53

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

Kalnaberžė netrukus mažesne už pradinę kaina perėjo A. Stolypinui, prieš tai išsprendus klausiiną dėl sutartyje nurodyto ir tikrojo dvaro že­ mės ploto neatitikimo114. Sankt Peterburgo aukštuomenę domino stambus Stanislovo Volmerio Viduklės dvaras Raseinių apskrityje (apie 2810 deš. žemės). Iš­ ankstinį imperatoriaus leidimą įsigyti Viduklę gavo grafas Aleksandras Apraksinas, ketinęs dovanoti dvarą dukrai Aleksandrai, imperatorienės freilinai. Grafas kantriai laukė Valdančiojo Senato sprendimo dėl bu­ vusio savininko skolų, tačiau paaiškėjo, kad lengvatinėmis sąlygomis jis dvaro neįsigis, nes nustatyta skolų suma viršijo dvaro vertę, ir Vi­ duklė bus išvaržyta115. Kauno gubernijos valdyba 1871 m. liepos mėn. nutarė skelbti Viduklės varžytines ir jose kviesti dalyvauti, jeigu pano­ rėtų, A. Apraksiną bei pagrindinį S. Volmerio kreditorių - generolą leitenantą Piotrą Kurdiumovą116. Dėl Viduklės varžėsi kunigaikštienė Charakija Ipsilanti ir senatoriaus, slaptojo tarėjo žmona Ana Remer117. Tačiau 1872 m. pradžioje Viduklės savininke tapo freilina Aleksandra Apraksina. Dvaras tuoj pat buvo įkeistas Tarpusavio žemės kredito drau­ gijai (Общество взаимного поземельного кредита), iš kurios grafas pasiskolino 32,8 tūkst. sidabro rublių Viduklei pirkti118. Dvarų davimai ar „dovanojimai“ reiškė ypatingą imperatoriaus ma­ lonę, suteiktą aukštiesiems karininkams ir valdininkams, padėjusiems malšinti sukilimą ir valdyti maištaujančias teritorijas. Jie galėjo pigiai

114 Ten pat, 1. 3-3v, 8 - 9 ,1 5 - 1 6 , 20-34v. Istoriografijoje populiarią legendą apie praloštą Kalnaberžės dvarą ir jo perpardavimo peripetijas išsamiai aprašė R. Jurkowskis: R. Jurkowski, Kowienski marszalek, grodzienski gubernator. Kresowe początki kariery politycznej Piotrą Stolypina (1889-1903), Olsztyn, 2015, s. 111-123. 115 О продаже c торгов конфискованных имений в Северо-Западном крае, LVIA, f. 378, Bs, 1869, b. 2003,1. 39-4ІѴ. 116 О продаже конфискованного имения Видукле бывшего владельца Станислава Вольмера, ten pat, f. 381, ар. 18, b. 1428,1. 2-6v. 117 Ten pat, L 2v, 2 5 ,2 9 . 118 Ten pat, 1 .1 7 -1 8 ,4 4 -4 5 .

54

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 - 1 8 6 4 M. SU KILIM O

įsigyti nusižiūrėtą konfiskuotą dvarą lengvatinėmis sąlygomis, nekonku­ ruodami su kitais pretendentais. Konfiskuoti dvarai taip pat sudarė valstybinį žemės fondą, iš ku­ rio formuoti atskiri sklypai pardavimui „rusų kilmės“ asmenims pagal 1865 m. liepos 23 d. instrukciją, numačiusią dvarų pirkėjams ilgalaikį kreditą lengvatinėmis sąlygomis. Vadinamuosius instrukcinius sklypus paprastai formavo visa konfis­ kuota apimtimi, nesvarbu, ar tai būtų stambus, vidutinis, smulkus dvaras, ar nedideli žemės sklypai, paimti iš smulkiųjų bajorų. Jų neparduodavo, kol negaudavo Valdančiojo Senato patvirtintų išvadų dėl skolų likvida­ vimo, todėl tokių sklypų sudarymo ir pardavimo darbai vyko lėtai. Kita priežastis, dėl kurios konfiskuotų dvarų tuoj pat nepardavė, buvo uždels­ tas iš dalies konfiskuotų dvarų padalijimas iždui ir tremtinių šeimos na­ riams - dvarų bendraturčiams119. Tačiau valstybės turtų įstaigos spartino dvarų aprašymo ir vertinimo eigą, norėdamos būti pasirengusios perimti dvarus, kai tik bus išspręsti kiti teisiniai klausimai. Konfiskuotų dvarų vertę nustatydavo liustracijos komisijos, vertinusios valstybinius dvarus, bet dėl jų užimtumo dalį šių darbų pavedė kitoms institucijoms. Valstybės turtų ministras pritarė generalgubernatoriaus K. Kaufmano siūlymui, kad konfiskuotus dvarus, kuriuose po baudžiauninkų aprūpinimo žeme liko daugiau kaip 1000 dešimtinių, ir toliau aprašytų liustracijos komi­ sijos, jeigu liko mažiau - aprašytų ir įvertintų taikos tarpininkai ir tai­ kos tarpininkų suvažiavimo pirmininkai, o ten, kur tikrinimo komisijos nebaigė darbo - šių komisijų nariai. Tai turėjo paspartinti konfiskuotų dvarų aprašymo procedūrą120. Tačiau nepaspartino instrukcinių sklypų iš konfiskuotų dvarų sudarymo. 1868 m. duomenimis iš konfiskuotų dvarų Vilniaus gubernijoje buvo suformuota ir patvirtinta 18 įvairaus dydžio

119 О продаже конфискованных имений лицам русского происхождения, ККУА, £ 1-62, Ь. 1948,1. 6 -6 у. 120 Сборник правительственных распоряжений, с. 7 4-75.

55

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

sklypų (nuo 1,5 iki 430 deš.), Kauno'gubernijoje - 16 sklypų (nuo 49 iki 728 deš.), Gardino gubernijoje - 25 sklypai (nuo.0,38 iki 1336 deš.)121. Norinčiųjų pigiai įsigyti konfiskuotus dvarus, ir dar lengvatinė­ mis sąlygomis, tikrai netrūko. Jų tgviešėsi Vakarų gubernijas užplūdę rusų valdininkai ir karininkai. Kauno gubernijoje į stambius dvarus nusitaikė Kauno gubernijos karinis viršininkas, pulkininkas Adolfas Ritčeris, rašęs gubernatoriui Nikolajui Muravjovui, kad norėtų vieno iš keturių dvarų: Raseinių apskrityje žuvusiojo Zigmanto Citavičiaus Šaukoto, Šiaulių apskrityje pasitraukusiųjų į užsienį Jono Stanevičiaus Kaunatavos, Ignacijaus Vitkevičiaus Pašušvio arba Kauno apskrity­ je ištremto Jokūbo Geištoro Ignacogrado (vėliau jis įsigijo Boleslovo Prancūzevičiaus Kolainius122). Kauno gubernijos valstybės turtų rūmų liustracijos komisijos pirmininkas Akimas Goreckis nusižiūrėjo taip pat stambesnius dvarus Panevėžio apskrityje - Pabiržius ir Rodus, o jeigu iždas jų dar negali parduoti, - Svirnių dvarą Ukmergės apskrityje ir šalimais esančią valdišką fermą. Valdininkai, norėdami užsitikrinti dvarų perėjimą į jų rankas, kol vyko įstatymų numatytos konfiskuotų dvarų nusavinimo į valstybės iždą procedūros, stengėsi tuos dvarus iš­ sinuomoti, nors ir buvo įspėti, kad nuomojamas dvaras nebūtinai jiems atiteks123. Tačiau įsigyti konfiskuotą dvarą lengvatinėmis sąlygomis ne­ buvo paprasta. Dalies dvarų skolos buvo didesnės už nustatytąją dvarų vertę. Iš tokių dvarų instrukcinių sklypų nesudarinėjo, bet paleisdavo juos iš varžytinių. Taip tarp išvaržomų konfiskuotų dvarų atsidūrė J. Geištoro

121 О фермах и конфискованных имениях и образованных из них участках на осно­ вании инструкции 23 июля 1865 года, По Виленской губернии, том 1, часть 4-я, LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2162,1. 54-56v. 122 Ведомости о конфискованных и секвестрованных имениях и имуществах, 1867-1879, KRVA, f. 1-62, b. 1988,1. 76v -77. 123 Дело об отдаче конфискованных имений в арендное содержание Северо-Запад­ ного края. 1865-1871, ten pat, f. 525, ар. 1, b. 1074,1. 14, 2 4 ,4 5 , 99.

56

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 - 1 8 6 4 M. SU KILIMO

Ignacogradas, J. Stanevičiaus Kaunatava, Telesforo Slaboševičiaus Steponiškių (Ožnugarių) dvaras Raseinių apskrityje. Gardino gubernijoje į varžytines turėjo patekti labai stambus (per 8 tūkst. dešimtinių žemės ir miško, gelumbės fabrikas, degtinės darykla, malūnas ir kt.) grafo Leo­ poldo Valickio Ežeronių dvaras Gardino apskrityje. Tačiau jo prireikė rusų grafui, generolui adjutantui Nikolajui Levašovui, kuris supirko visas skolas, taip tapo pagrindiniu kreditoriumi ir įsigijo dvarą lengvatinėmis sąlygomis124. Ko gero, vienintelis dvaras, su kuriuo buvo pasielgta kitaip nei su kitais konfiskuotais dvarais, - tai į Tobolsko guberniją ištremto dvarinin­ ko Jono Akos Užusaliai Kauno apskrityje. Dvarą sudarė 2550 dešimtinių žemės, iš jų - 1000 dešimtinių miško, be to, jame buvo degtinės varykla ir akmeninis malūnas. Dvaro žemėje gyveno septynios valstiečių katali­ kų, buvusių baudžiauninkų, šeimos. 73 rusų valstiečių šeimos nuomojosi dvaro žemę arba buvo kampininkai, iš jų 53 šeimos buvo sentikių, 24 stačiatikių. Rėmusį sukilėlius dvarininką įdavė valstiečiai stačiatikiai. Dvaro gyventojų etnokonfesinė sudėtis buvo palanki suformuoti sta­ čiatikybės salą, todėl nutarta čia atkraustyti dar stačiatikių bei sentikių šeimų, suteikus joms įsikurdinimo lengvatas125. Dvarą skubiai nusavino, pavadino Aleksandro Slabada ir išnuomojo, tačiau dėl Kauno valstybės turtų įstaigos valdininko neapsižiūrėjimo nuoma perėjo asmenims, susijusiems su buvusio savininko šeima, kurie išpardavė galvijus, statybines medžiagas ir kilnojamąjį turtą, o prie dvaro turto iššvaistymo prisidėjo ir valdininkai126. 1864 m. rudenį nutarta operatyviai iškeldinti iš dvaro septynias ka­ talikų šeimas. Joms parinko kelis kaimus Gardino gubernijoje, Balstogės, 124 О продаже c торгов конфискованных имений в Северо-Западном крае, ten pat, f. 378, Bs, 1869, b. 2003,1. 1, 54, 9 5 -9 6 ,1 0 1 . 125 О заселении русскими земель конфискованного у помещика Акко имения Ужусоли Ковенской губернии, ten pat, Bs, 1864, b. 2 3 8 6 ,1 .1 6 - 1 8 ,41v. 126 Ten pat, 1. 2 3 -2 5 .

57

D V A RŲ K O N FIS K A V IM A S IR PA R D A V IM A S

Pružanų ir Valkavisko apskrityse, o 1865 m. Aleksandro Slabadoje gy­ veno tik rusai, senbuviai ir'atkeltieji. Jie jau statėsi cerkvę šalia buvusios degtinės daryklos, kurią ketino nupirkti ir nugriauti, gyvenvietėje kurdinosi šventikas, parapijos reikalams gavęs dvaro malūną127. Valstybės iždas laisviau disponavo visa apimtimi konfiskuotais dva­ rais, nors ne visus juos galutinai buvo perėmęs. Dalis dvarų negalėjo būti parduota iki teismų sprendimo dėl buvusių savininkų skolų, todėl juos teko laikinai atiduoti nuomininkams. Be to, prireikė specialių taisyklių, kaip elgtis su konfiskuotomis, bet neatskirtomis dvarų dalimis, priklau­ sančiomis ištremtiesiems sukilimo dalyviams. Ministrų komitetas to­ kių taisyklių projektą patvirtino 1867 m. gruodžio 7 d., o Valdantysis Senatas jas paskelbė 1868 m. sausio 23 d., kai dvarų konfiskavimas jau nebevyko128. Imperijos teisėje bendraturčių nuosavybei atskirti, ją įver­ tinti ir aprašyti remtasi 1831 m. taisyklėmis dėl dvarų konfiskavimo ir 1863 m. kovo 15 d. taisyklėmis dėl dvarų sekvestravimo. Jos numatė dva­ rus palikti bendraturčiams, įsipareigojantiems atiduoti iždui dalį paja­ mų. Tačiau dėl sumanymo konfiskuotas dalis parduoti rusams prireikė atskirų taisyklių. Jų projektą, tardamasis su Vilniaus generalgubernato­ riumi E. Baranovu, parengė valstybės turtų ministras A. Zelenojus. Pagal patvirtintas taisykles tuo atveju, kai bendraturčiams priklausė mažiau kaip trečdalis dvaro, nuteistojo sukilėlio nuosavybės dalį turėjo nustatyti teismas. Remiantis jo sprendimu, valstybės turtų įstaiga įgaliota perimti tą dalį savo žinion iki policijos pareigūnai aprašys visą dvarą ir bus ga­ lutinai atskirtos savininkams ir iždui priklausančios dalys. Jeigu bendra­ turčiams priklausė daugiau kaip trečdalis nuosavybės, dvarą liepta jiems

127 Ten pat, 1.42-42v, 46-46v, 54-54v, 6 4 -6 6 . 128 ПСЗ, собр. 2, t. 43, ч. 1, № 45431 (Высочайше утвержденные Правила для лик­ видации долгов и рассмотрения претензий, предъявленных к конфискованным имениям преступников по мятежу 1863 года). Šios taisyklės buvo paskelbtos prie Valdančiojo Senato įsako 1868 m. sausio 23 d., tačiau Rusijos imperijos įstatymų pilname rinkinyje jos pažymėtos sausio 26 d. data.

58

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

palikti, bet paimti raštišką pasižadėjimą, kad jie gerai rūpinsis dvaru ir laiku atiduos iždui priklausančias pajamas. Išskyrus atvejus, kai dvaras jau sekvestruotas arba administruojamas bajorų globos įstaigos - tuo­ met skelbiamos varžytinės laikinajai dvaro nuomai. Jeigu nuomininkų neatsirastų, valstybės turtų įstaiga parinktų valdininką, kuris administ­ ruotų dvarą ir pateiktų administravimo ataskaitą. Dvaro dalybas pailgi­ no tai, kad teisme reikėjo įrodyti visų bendraturčių nuosavybės teises. Ir tik po šios procedūros galėjo būti sudarytas dvaro inventorius ir įvykti galutinės dalybos. Visa apimtimi dvarą galėjo priversti parduoti, jeigu kiekvienam bendraturčiui atitektų mažiau kaip po 20 dešimtinių žemės. Visos teismo, dvaro aprašymo, matavimo ir pan. išlaidos turėjo būti pa­ dengiamos iš dvaro pajamų129. Tų pačių metų vasario 23 d. Valdantysis Senatas paskelbė taisykles, kaip likviduoti skolas ir tenkinti kitas pretenzijas konfiskuotų dvarų sa­ vininkams. Nagrinėti šias pretenzijas pavesta gubernijų civilinio teismo rūmams, o teismo sprendimų revizija patikėta Valdančiajam Senatui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios taisyklės numatė visą tėvoninį ar įsigytą dvarą palikti nuteistojo sukilėlio tėvams, priešingai, nei numatė Karinis baudžiamasis kodeksas, neįvedant jam draudimo. Aktualūs savi­ ninkai tuos dvarus galėjo parduoti, dovanoti, įkeisti, palikti testamentu. Jiems mirus, jeigu dvaras vis dar būtų jų nuosavybė, nuteistojo sukilėlio paveldėtą dalį perimtų iždas. Taisyklėse buvo pastaba, kad sukilėliui din­ gus be žinios ar mirus tėvams, jis taip pat būtų laikomas mirusiu ir iždas atsisakytų pretenzijų į dvarą130. Vargu ar ši nuostata atsirado iš svarstymų, ką daryti su žuvusių, pa­ sitraukusių į užsienį ar dingusių be žinios sukilėlių dvarais, kuriuos ini­ cijavo Kijevo karo apygardos viršininkas 1867 m. viduryje. Kai vidaus reikalų ministerija apie tai užklausė Vilniaus generalgubernatoriaus

129 Сборник правительственных распоряжений, c. 142-155. 130 Ten pat, p. 161-170.

59

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

nuomonės, E. Baranovo kanceliarijos valdininkas parengė raštą, patei­ kiantį teisinę ir politinę nuosavybės nusavinimo analizę131. Neįvardytas rašto rengėjas atkreipė dėmesį į tai, kad imperijoje egzistavo du įstaty­ mai, numatantys padariusių politinį nusikaltimą civilių gyventojų turto konfiskaciją: vienas buvo skirtas visiems valdiniams, kitas - tik pasienio gubernijų gyventojams ir taikytas sukilimo dalyviams be jokių specialių taisyklių ar aukščiausios valdžios nurodymų, kaip reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju, nes plačių įgaliojimų M. Muravjovas galėjo veikti savo nuo­ žiūra. Jis neapsiribojo paliepimu teisti suimtuosius ir nusavinti jų nuo­ savybę, bet įsakęs sekvestruoti ir konfiskuoti dvarus žuvusiųjų ir pasi­ traukusiųjų į užsienį, neatsižvelgiant į tai, kad jie negalėjo būti teisiami. Rašto autoriui, postringavusiam apie iš pirmo žvilgsnio įstatymų ir bausmės priemonių nesuderinamumą, M. Muravjovo politika buvu­ si teisinga, nes prasikalto visi sukilimo dalyviai. Palikti dvarus žuvusiųjų paveldėtojams reikštų nepasiekti pagrindinio vyriausybės tikslo visiems laikams šio krašto turtingus ir įtakingus gyventojus atpratinti nuo jiems būdingo polinkio maištauti ir drumsti tvarką. Be to, jie privalo atlyginti vi­ sus nuostolius, kuriuos visuomenė patyrė dėl sukilimo, todėl iždui turi likti visi konfiskuoti dvarai132. E. Baranovas, kurio nuomonės buvo klausiama, jos nepateikė. Į vidaus reikalų ministro paklausimą po metų atsakė gene­ ralgubernatorius A. Potapovas. 1868 m. gegužės 2 d. ministerijai pateikto dokumento juodraštis rodo, kad jis naudojosi pirmtakui parengtu raštu, jį papildė ir padarė savo išvadą. A. Potapovas akcentavo konfiskacijos su­ siejimą su teismo sprendimu, todėl siūlė visus žuvusius ar savo noru iš gyvenimo pasitraukusius sukilėlius, taip pat negrįžtančius iš užsienio, nors valdžia ne kartą juos ragino grįžti, neakivaizdžiai teisti karo teisme, kuris priimtų sprendimą dėl jų turto nusavinimo. Jis siūlė dingusiais be žinios

131 По вопросу, как поступать с имениями мятежников, убитых в шайках и про­ павших без вести во время мятежа, LVIA, f. 378, Ps, 1867, b. 5 9 5 ,1 .4-15v. 132 Ten pat, 1. ll-1 3 v , 15.

60

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

laikyti asmenis, dingusius tarp 1863 m. sausio 10 d. ir 1864 m. liepos 1 d., o su jų turtu pasielgti taip, kaip numatė 1832 m. birželio 28 d. įsakas dėl kon­ fiskuotų dvarų skolų likvidavimo ir tų pačių metų spalio 4 d. manifestas, atleidžiantis nuo bausmės tuos, kurie nebuvo pagrindiniai sukilimo daly­ viai. Kitaip tariant, A. Potapovui atrodė teisinga tų žmonių sekvestruotąją nuosavybę dar metus palaikyti ižde, o jeigu per tą laiką dingę savininkai neatsirastų, dvarus konfiskuoti ir su jais pasielgti kaip su valstybės turtu. Tačiau paaiškėjus, kad tarp dingusių asmenų būta nedalyvavusių sukilime, o jų turtui vis dar skirtas sekvestras, giminės per metus turėtų teisme įro­ dyti dingusiųjų nekaltumą, tuomet dvaras jiems būtų grąžintas. Su dingu­ siųjų, žuvusiųjų ir emigrantų paveldėta dalimi generalgubernatorius siūlė elgtis taip, kaip numatė 1868 m. sausio 23 d. įsakas dėl konfiskuotų dvarų skolų likvidavimo133. Apsikeitimas nuomonėmis neturėjo didesnės reikšmės, nes nuo 1869 m. spalio 15 d. Vilniaus ir Kijevo karo apygardose įsigalėjo Karo teismo nuostatai, pagal kuriuos karo teismas galėjo teisti civilius gy­ ventojus tik tose vietovėse, kur buvo paskelbta karo padėtis. Tuo metu Šiaurės vakarų gubernijose ji beveik visur buvo atšaukta. Karo ministras Dmitrijus Miliutinas pasiūlė visas žuvusiųjų, dingusiųjų ir emigravusių sukilėlių bylas perduoti civilinių teismų kompetencijai134, o tai reiškė atsisakymą teisti buvusius sukilėlius už akių. Šio klausimo sprendimas ministerijose truko dar keletą metų. Konfiskuotų dvarų dalių atskyrimo ir jų perėmimo į iždą klausimą teko spręsti Vilniaus generalgubernatoriui A. Potapovui. 1869 m. gegužės 15 d. aplinkraščiu jis priminė Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko guber­ natoriams, kad dvarų dalių atskyrimo, konfiskuotų dvarų savininkų skolų likvidavimo taisyklės yra parengtos, ir paragino kuo skubiau imtis kon­ krečių priemonių tas dalis galutinai paversti valstybės nuosavybe. Tačiau

133 Ten pat, 1. 3 4 -3 5 . 134 Ten pat, 1. 61v -62.

61

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

reikalai pajudėjo tik po pakartotinio', 1870 m. sausio 22 d. aplinkraščiu, priminimo gubernatoriams,'kad jis vis dar laukia informacijos, kas buvo nuveikta šioje srityje ir pavedė gubernijos prokurorui kontroliuoti teismų, nagrinėjusių dvarų skolų likvidavimo bylas, darbą135. Vilniaus guberna­ torius veikė gana operatyviai, jo kanceliarija prašomus duomenis surin­ ko ir pateikė, tačiau nesilaikė privalomos formos. Pagal juos gubernijo­ je buvo 59 iš dalies konfiskuoti dvarai. Kai kurių iš jų bylos dėl skolų jau buvo išnagrinėtos, o valdininkai buvo pasirengę pradėti sklypų atskyri­ mą į iždą136. Tiesa, paaiškėjo, kad dėl valdininkų supainiotų vietovardžių buvo pasimetęs konfiskuotinas 3 dešimtinių sklypas Ašmenos apskrityje, priklausęs Minsko gubernijos dvarininkui Vladislovui Volodzkai, kurio dvarus konfiskavo. Tačiau rado ir šį sklypą137. Kauno gubernatorius taip pat nedelsė atsiliepti į generalgubernatoriaus raginimą ir pateikė duo­ menis apie 46 iš dalies konfiskuotus dvarus ir sklypus. Tačiau ne visuose dvaruose buvo nustatytos konfiskuotinos dalys138. Gardino gubernijos valdžia silpnai kontroliavo konfiskuotų dva­ rų dalių atskyrimo eigą. Iki 1868 m. pradžios čia kaip savo tėvonijoje tvarkėsi gubernatorius Ivanas Skvorcovas, garsėjęs nesąžiningu elgesiu ir atmestinai atlikęs patikėtas pareigas139.1. Skvorcovą pakeitusiam guber­

135 По циркулярному предложению г. генерал-губернатора от 22 января 1870 г. за № 218м о доставлении сведений о выделе конфискованных частей из имений, состоящих в общем владении и о положении дел по долговым претензиям, предъявленным к таковым частям по Виленской губернии, ten pat, f. 378, Bs, 1870, b. 1 3 4 4 ,1 .1 -2 . 136 Ten pat, 1. 10-23.

137 Ten pat, 1.25-26V, 29-31. 138 По циркулярному предложению г. генерал-губернатора от 22 января 1870 г. за № 218м о доставлении сведений о выделе конфискованных частей из имений, состоящих в общем владении и о положении дел по долговым претензиям, предъявленным к таковым частям по Ковенской губернии, ten pat, f. 378, Bs, 1870, b. 1345,1. 6 -5 3 . 139 1867 m. gegužės mėn. Jo Imperatoriškos Didenybės kanceliarijos III skyrius gavo anoniminį skundą. Nežinomas asmuo, tikėtina, „rusų kilmės“ valdininkas, rašė apie

62

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

natoriui kunigaikščiui Dmitrijui Kropotkinui teko taisyti pirmtako tar­ nybinio aplaidumo klaidas. Vilniaus generalgubernatorius A. Potapovas jam padarė pastabą, kad jo atsiųstas neatidalytų 35 iš dalies konfiskuo­ tų dvarų sąrašas su išsamiais paaiškinimais apie klausimo būklę aki­ vaizdžiai rodė įstatymų nesilaikymą ir valstybės interesų nepaisymą. Generalgubernatorius pedantiškai vardijo pastebėtus dvarų padalijimo tarp savininkų ir iždo taisyklių pažeidimus. Taisyklių pirmiausia nesilaikė teismai, turėję atsižvelgti į bendraturčių ir kreditorių iškvietimo procedūras, bylų nagrinėjimą, apeliacijų ir skundų pateikimo terminus ir panašius įstatymų reglamentuotus daly­ kus. Bylų nagrinėjimas nejudėjo kelerius metus, o gubernijos administ­ racija šio baro nekontroliavo140. D. Kropotkinas pareikalavo, kad guber­ nijos baudžiamasis ir civilinis teismas paaiškintų bylų vilkinimo priežas­ tis ir paspartintų jų eigą. Tačiau jis vadovavo gubernijai vos porą metų ir reikalai nepajudėjo. Naujas gubernatorius Aleksandras Zurovas taip pat neskubėjo rūpintis konfiskuotų dvarų dalių atskirimu į iždą. Savo pareigas jis pradėjo eiti 1870 m. liepos 15 d., o 1871 m. liepos 28 d. raštu A. Potapovas priminė, kad jis privalo vykdyti generalgubernatoriaus nu­ rodymus, duotus jo pirmtakui, ir paragino kuo skubiau imtis priemonių

G ardino gubernatoriaus I. Skvorcovo netinkam ą elgesį, teigė, kad apsistatęs nedorais valdininkais, padlaižiais, sukčiais ir kyšininkais, pirm iausia rusais ir totoriais, gubernatorius piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir dangsto nusikaltėlius. Slaptas tyrim as parodė, kad gubernatorius savinosi valstybės turtą, pasisavino ištremtojo grafo Leopoldo Valickio brangenybes, už atitinkamą mokestį atleisdavo nuo teismo kaltinamus dalyvavimu sukilime, su jo vardu buvo susijusi nešvari istorija dėl m oters pažeminimo ir žmogžudystės. Дело о бывшем Гродненском губернаторе генерал-майоре Скворцове, ten pat, f. 378, Ps, 1868, b. 354,1. 2-3v, 6 - 9 , 15-27v. 140 По циркулярному предложению г. генерал-губернатора от 22 января 1870 г. за № 218м о доставлении сведений о выделе конфискованных частей из имений, состоящих в общем владении и о положении дел по долговым претензиям, предъявленным к таковым частям по Гродненской губернии, ten pat, f. 378, Bs, 1870, b. 1346,1. 14-17.

63

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

parengti konfiskuotų dvarų dalių atsidalijimo projektą laikantis taisyklių. Atrodo, kad ir šis gubernatorius nereagavo į aukštesniosios valdžios raš­ tą, mat šio rašto juodraštyje yra kanceliarijos atžyma: „pakartota 1872 m. balandžio 29 d.“141. Dalis bajorų visaip mėgino susigrąžinti konfiskuotus dvarus, ypač daug pastangų dėjo ištremtų sukilėlių šeimų moterys. Vilniaus apskrityje iždas visa apimtimi konfiskavo Sakalų palivarką, priklausantį Stanislovui Kovzanui, mirusiam tremtyje. Jo našlė Apolonija, likusi viena su vaikais, atkakliai siekė susigrąžinti nuosavybę. Kol vyko valdos perėmimas į iždą, ji nesikėlė iš namų, įrodinėdama, kad bent pusė valdos priklausanti jai. Vyrui mirus, perėjo į stačiatikybę, rašė prašymus imperatoriui, kad val­ dai netaikytų konfiskacijos, o kol laukė atsakymo, prašė gubernijos val­ džios, kad nereikalautų apleisti namus, atsisakė sumokėti iždui pajamas iš palivarko, kuriomis naudojosi savo nuožiūra142. Konfiskacijos, o vėliau ir privalomo pardavimo, išvengė stambus Zainovo dvaras Dysnos apskrityje. Dvaras priklausė kunigaikščiams Ferdinandui, Kornelijui, Piotrui ir Servacijui Sviatopolk-Mirskiams. Dėl dalyvavimo sukilime Ferdinandui buvo atimtos bajorų luomo teisės, įskaitant kunigaikščio titulą, jį karo teismo sprendimu liepta ištremti į Sibirą, o turtą konfiskuoti. Servacijų ištrėmė administracine tvarka į Orenburgo guberniją, o jam priklausančią nuosavybę sekvestravo. Likusiam savininkui Kornelijui per teismą pavyko įrodyti, kad velionis tėvas, padalijęs dvarą sūnums, suteikė teisę jį valdyti iki gyvos galvos savo žmonai Pranciškai Sviatopolk-Mirskienei, o sūnaus Ferdinando dalis negali būti konfiskuota, nes jis nebuvo paminėtas tėvo testamen­ te. Generalgubernatorius K. Kaufmanas atsižvelgė į teismo sprendimą,

141 Ten pat, 1. 3 4 v -3 9 ,4 2 -4 4 v . 142 О фермах и конфискованных имениях и образованных из них участках на ос­ новании инструкции 23 июля 1865 года, По Виленской губернии, том 1, часть 4-я, ten pat, f. 378, Bs, 1865, b. 2162,1. 282-286.

64

I s k y r i u s . DVARAI PO 18 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

dvarą grąžino šeimai, bet liepė P. Sviatopolk-Mirskienei kasmet mokėti iždui 300 sidabro rublių už sūnų Servacijų143. 1863 m. skilimo dalyvių dvarų konfiskavimo bylos buvo nutrauk­ tos, kai imperatorius patvirtino 1873 m. gegužės 11d. Ministrų komiteto nutarimą baigti visas senas turto konfiskavimo bylas ir nepradėti naujų. Šio įsako įgyvendinimas turėjo galutinai išspręsti žuvusių ir be žinios dingusių sukilėlių turtinės atsakomybės klausimą. Aukščiausioji valdžia priminė, kad sukilimas seniai pasibaigė, kad karo teismas neteisia už akių, o imperatorius dar 1864 m. liepė taikyti konfiskaciją tik išskirti­ niais atvejais144. Tačiau nutarimo turinys buvo miglotas ir sulaukė skirtingų inter­ pretacijų, o Vakarų gubernijų dvarininkai jį suprato kaip galimybę su­ sigrąžinti dvarus. Vilniaus generalgubernatorius A. Potapovas klausė vidaus reikalų ministrą, kaip turėtų pasielgti su Lydos apskrities dvari­ ninkės Valerijos Želichovskos prašymu atiduoti jai pusę Ditvos (Дзитва Шемятовская) dvaro, konfiskuoto iš jos žuvusiojo sūnėno Juozapo Pokempinovičiaus. Mat konfiskacijos byla buvo baigta iki minėtojo nutarimo paskelbimo, bet iš tiesų dvaro žemė atidalyta iždui jau po šio nutarimo, o toks atvejis įstatymuose nebuvo numatytas. Vidaus reikalų ministerijos aukštieji valdininkai ne ką galėjo atsakyti. Konfidencialiame laiške A. Potapovui, rašytame 1873 m. rugpjūčio 10 d., ministerijos val­ dytojas kunigaikštis Aleksejus Lobanovas-Rostovskis teigė, kad jis nepa­ laiko Teisingumo ministro grafo Konstantino Paleno nuomonės, jog pri­ imtas nutarimas taikytinas visiems be išimties konfiskuotiems dvarams,

143 Дело о разборе и конфискации имения князя Святополк-Мирского, ten pat, f. 381, ар. 11, b. 931,1. 3 9 -4 2 . 144 ПСЗ, собр.2, т. 48, ч. 1, № 52255 (Высочайше утвержденное положение Комитета Министров, объявленное Сенату Управляющим Министерством Юстиции 6 июня. О прекращении по Западным губерниям всех производящихся еще дел по конфискации имений по мятежу 1863 года и невчинании впредь новых конфискационных по сему мятежу дел).

65

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

kurių valstybė de jure vis dar neperėmė. Tačiau klausimas perduotas svarstyti Valdančiajam Senatui, o gubernijų teismams liepta laikinai pri­ stabdyti konfiskuotų dvarų bylų svarstymus145. Panašūs klausimai kilo Gardino gubernatoriui, gaunančiam dvari­ ninkų prašymus grąžinti teisiškai nebaigtus konfiskuoti dvarus. Tokių dvarų gubernijoje buvo 34, iš jų 8 konfiskuoti visa apimtimi146. Situacija buvo kebli, todėl aukščiausieji valdininkai skyrė jai ypatingą dėmesį. A. Potapovas gavo kvietimą 1874 m. sausio 22 d. atvykti į Sankt Peterburgą, Ministrų komiteto posėdį, kuriame ketinta svarstyti valsty­ bės turtų ministro Piotro Valujevo pranešimą apie 1873 m. gegužės 11d. įstatymo taikymą147. Pranešimas, iš viso 15 atspausdintų puslapių, buvo iš anksto išsiuntinėtas posėdžio dalyviams. Ministro pateikti duomenys rodė, kad Kijevo, Podolės, Volumes, Vilniaus ir Gardino gubernijose (Kauno gubernijos duomenų nepateikė) šių gubernijų valstybės turtų valdybų žinioje buvo sekvestruoti ir vis dar nekonfiskuoti 44 dvarai ir 5 namai, priklausę žuvusiems sukilime ir dingusiems be žinios asmenims. Ministras siūlė panaikinti šių dvarų sekvestrą, grąžinti juos savininkams ar jų paveldėtojams arba perduoti bajorų globos įstaigoms iki bus sutvar­ kyti nuosavybės perėmimo formalumai. Tačiau valstybė disponavo nuteistųjų asmenų iš dalies nusavintais dvarais, kurie liko nepadalyti tarp iždo ir bendraturčių. Civilinių teismų sprendimai dėl dalies šios kategorijos dvarų įsigaliojo, bet nebuvo atlikti žemės matavimai. Valstybės turtų ministerija laikėsi nuostatos, kad esant nustatytajai dvarų žemės daliai, turinčiai priklausyti valstybei, ta žemė pri­ valo atitekti iždui, o savininkams gali grįžti dvarai, kurių bylų teismai dar

145 Относительно разъяснения, к каким именно делам по конфискации имений и имуществ должно быть применено Высочайшее повеление 11 мая 1873 о пре­ кращении по Западным губерниям дел о конфискации имений по мятежу 1863 года, LVIA, f. 378, Bs, 1873, b. 740,1. 13-16. 146 Ten pat, 1. 18-25. 147 Ten pat, 1. 30.

66

I s k y r i u s . DVARAI PO 18 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

nesvarstė. Kaip precedentą ministras minėjo 1873 m. liepos 17 d., t. y., jau įsigaliojus įstatymui dėl konfiskavimų nutraukimo, Valdančiojo Senato sprendimą nusavinti du trečdalius Artūro ir Marcelijaus Tiškevičių nuo­ savybės. Savo nuomonę išsakė ir kiti ministrai. Vidaus reikalų ministrui konfiskacija reiškė aktą, atliktą iki teismo sprendimo dėl sukilėlių turtinės atsakomybės, o kadangi dauguma atvejų tokie sprendimai įsigaliojo, apie iš dalies konfiskuotų dvarų grąžinimą negalėjo būti nė kalbos. Teisingumo ministro požiūris į 1873 m. gegužės 11d. įstatymo interpretaciją skyrė­ si nuo kolegų. Jo manymu, savininkams reikėjo grąžinti visus į iždą dar neperimtus konfiskuotus dvarus. Panašiai galvojo Jo Imperatoriškosios Didenybės asmeninės kanceliarijos III skyriaus viršininkas, teigęs, kad imperatorius savo įsaku išreiškė malonę ir atkūrė nuosavybės teisę tiems sukilėliams, kurių dvarai buvo konfiskuoti, bet dar nepateko į iždą. Visas šias skirtingas nuomones ir interpretacijas apibendrino valstybės turtų ministras, o siūlymai sudarė kito įstatymo pagrindą148. 1874 m. vasario 3 d. Ministrų komiteto nutarimas patikslino, kad dvarų konfiskavimas panaikinamas, jeigu bylos nebuvo baigtos nagrinėti iki 1873 m. gegužės 11 d., o iki 1874 m. nebuvo baigta teisinė dvarų pe­ rėmimo procedūra ir jie galutinai neatiteko valstybės iždui, taip pat - tais atvejais, kai dėl jų nebuvo specialaus sprendimo. Dvarus leista grąžinti sa­ vininkams, tačiau su sąlyga, kad dėl to nenukentės trečiųjų asmenų, pvz., kreditorių, interesai, grąžintų dvarų savininkai nereikš jokių pretenzijų ir nenorės atgauti per konfiskavimo laiką surinktų į iždą dvarų pajamų. Tačiau negrąžintinių konfiskuotų dvarų bylas liepta pabaigti remiantis galiojusiomis taisyklėmis149. Valstybės turtų ministras 1874 m. kovo 4 d. 148 Ten pat, 1. 3 3 -4 0 . 149 ПСЗ, собр. 2, t. 49, ч. 1, № 53116 (Высочайше утвержденное положение Комитета Министров, распубликованное 1 марта. О разъяснении и дополнении Высочайше утвержденного, 11 мая 1873 года, положения Комитета Министров о прекра­ щении по Западным губерниям всех производящихся еще дел по конфискации имений по мятежу 1863 года и невчинании впредь новых конфискационных по сему мятежу дел).

67

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

nurodymuose Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų valstybės turto val­ dyboms paaiškino, kaip atskirti grąžintinius ir negrąžintinius dvarus. Aukštieji valdininkai nutarė grąžinti visa apimtimi konfiskuotus dvarus ar jų dalis, valdytus kitų asmenų iki gyvos galvos ir iki 1874 m. vasario 3 d. įstatymo priėmimo galutinai neperimtus iždo; konfiskuotas dvarų dalis, dėl kurių apimties iki 1873 m. gegužės 11d. teismai nepri­ ėmė galutinio sprendimo, taip pat - dvarų dalis, kurių apimtis teismai nustatė, tačiau iki 1874 m. vasario 3 d. valstybės turų valdybos jų galuti­ nai neperėmė. Negrąžintiniais dvarais turėjo likti: 1) iki 1873 m. gegužės 11d . teismo sprendimu visa apimtimi konfiskuoti dvarai ir patekusieji į iždą iki 1874 m. vasario 3 d., neatsižvelgiant į tai, ar buvo patenkin­ tos trečiųjų asmenų pretenzijos buvusiems savininkams; 2) konfiskuotos dvarų dalys, kurių apimtį teismai nustatė iki 1873 m. gegužės 11 d., o iž­ das jas perėmė iki 1874 m. vasario 3 d. remiantis sudarytais nuosavybės atskyrimo projektais, patvirtintais generalgubernatorių ar Valdančiojo Senato; 3) konfiskuotos dvarų dalys, kurias reikėjo atskirti nuo visa ap­ imtimi konfiskuotų dvarų, prižiūrimų valstybės turto valdybų arba trem­ tinių bendraturčių, ir kurias bendraturčiai pardavė kartu su savo dalimis, gavę generalgubernatorių leidimą; 4) konfiskuotos dvarų dalys, kurios nebuvo atskirtos ir perduotos iždui iki 1874 m. vasario 3 d., tačiau impe­ ratoriaus valia turėjo specialiąją paskirtį. Šiai kategorijai Kauno guberni­ joje priklausė Vyžuonos ir Vilkaičiai, Vilniaus gubernijoje - Dzivnikai. Imperatorius juos buvo pažadėjęs majorui V. Veriovkinui, taip pat taikos tarpininkui Pavelui Packovskiui ir pulkininkui Dmitrijui Belizo150. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų administratoriams liepta nedel­ siant sudaryti ir Valstybės turtų ministerijai pateikti tris konfiskuotų dvarų

150 Относительно разъяснения, к каким именно делам по конфискации имений и имуществ должно быть применено Высочайшее повеление 11 мая 1873 о пре­ кращении по Западным губерниям дел о конфискации имений по мятежу 1863 года, LVIA, f. 378, Bs, 1873, b. 7 4 0 ,1 .46v-48v.

68

I s k y r i u s . DVARAI PO 18 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

sąrašus. Vienas sąrašas buvo skirtas informacijai apie visa apimtimi ar iš dalies konfiskuotus grąžintinius dvarus, kuriuose tvarkėsi bendraturčiai. Kitame sąraše liepė suminėti visa apimtimi konfiskuotus dvarus, nuo kurių reikėjo atskirti konfiskuotinas dalis, bet tai nebuvo padaryta, todėl ir juos numatyta grąžinti. Trečiasis sąrašas apėmė galutinai konfiskuotus ir negrąžintinius dvarus, kurie dar nebuvo parduoti ir priklausė valstybės iždui. Valdybos turėjo atsiklausti generalgubernatoriaus, kam perduoti grąžin­ tinius dvarus, o juos perdavus informuoti apie tai ministeriją. Gubernijų valdžia taip pat gavo nurodymus ir dėl dvarų perdavimo tvarkos, ir kaip užbaigti reikalus su konfiskuotų dvarų nuomininkais bei kaip elgtis su pajamomis, gautomis iš konfiskuotų dvarų151. Gubernijų valdybos ir valstybės turtų valdybos kibo į darbą, sudarė reikalaujamus sąrašus ir pradėjo grąžintinių dvarų savininkų paieškas. Tačiau kilo klausimas, ar buvę savininkai yra tinkami kandidatai perimti nusavintą nuosavybę, ir kam ji turėtų atitekti. Valstybės turtų ministeri­ jos 1874 m. rugpjūčio 21d. raštas Vilniaus generalgubernatoriui Piotrui Albedinskiui rodo, kad Vilniaus ir Kijevo generalgubernatoriai skirtin­ gai įsivaizdavo dvarų grąžinimo procedūrą. Todėl prireikė suderintos valstybės turtų ir teisingumo ministrų nuomonės, kuri virto nurodymu, kam ir kaip perduoti grąžintinį nekilnojamąjį turtą. Valdžia nematė galimybės atiduoti dvarus buvusiems dvarų savi­ ninkams, jeigu jiems imperatoriaus malonės aktai netaikyti visa apim­ timi. Dvarą galėjo atgauti tik tie tremtiniai, kuriems grąžino panaikin­ tas luomo teises ir teisę į nuosavybę, tačiau pagal imperijos įstatymus tremtinių turto paveldėtojais, kai jiems buvo atimta teisė į nuosavybę, formaliai tapo jų šeimos nariai ar giminės. Ministrai prognozavo, kad tarp buvusių savininkų ir jų turto paveldėtojų gali kilti ginčų, todėl įspė­ jo gubernijų administratorius, kad jų nenagrinėtų, palikdami tai teis­ mų kompetencijai. Nutarta dvarų iš karto neperduoti paveldėtojams, 151 Ten pat, 1. 4 9 -5 1 .

69

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

kol teisiškai nenustatys jų teisės į turtą. Iki to laiko dvarai turėjo būti perduoti bajorų globos įstaigoms. Iš dalies konfiskuotus dvarus, laikinai valdomus bendraturčių, iki tos dalys turėjo būti atskirtos, leista palikti tiems patiems asmenims, bet dvejiems metams įvesti draudimą ir taip užtikrinti trečiųjų asmenų interesus, jeigu atsirastų pretenzijų dėl skolų ar kitų dalykų152. Kauno gubernijos valstybės turtų valdyba pirmajame sąraše pa­ teikė informaciją apie keturis dvarus: Juozapo Kozakovskio Varpu­ tėnų ir Pranciškaus Šimkevičiaus Pališkių dvarus Kauno apskrityje, Edvardo Narkevičiaus Svirnių dvarą Ukmergės apskrityje ir Napoleono Pržijalgovskis Gaižupių dvarą Telšių apskrityje (dalį žemės iš Napoleono seserų įsigijo Sankt Peterburgo grenadierių pulko dvasininkas Vasilijus Mercalovas). Valdyba aiškinosi, kam turėtų grąžinti dvarus, nes kilo abejonių dėl buvusių savininkų teisės į nuosavybę. J. Kozakovskis ir E. Narkevičius pasinaudojo 1871 m. gegužės 13 d. įsaku tremtiniams suteikta teise persikelti į Lenkijos karalystę arba vidines Rusijos gu­ bernijas. Vienas apsigyveno Suvalkų gubernijoje, kitas - Mintaujoje (Jelgavoje). Abiem buvo grąžintos bajorų luomo teisės, tačiau teisių į buvusią nuosavybę jie neatgavo. P. Šimkevičius ir N. Pržijalgovskis liko Irkutske. Į katorgą ištremtas P. Šimkevičius galėjo pasinaudoti tik vie­ na imperatoriaus malone, jam buvo sutrumpintas katorgos laikas, bet gyventi leista tik Sibire. N. Pržijalgovskis 1873 m. mirė ligoninėje, bet teises į dvarą pareiškė paveldėtojos - trys Napoleono seserys. Taigi ne visi buvę savininkai atgavo dvarus net panaikinus konfiskaciją. Dalies jų nuosavybę perėmė šeimos nariai. Varputėnai atiteko J. Kozakovskio mo­ tinai Vilhelminai Kozakovskienei ir jo seserims - Vandai Kontrimienei ir Jadvygai Dombrovskienei. Svirnius turėjo perimti E. Narkevičiaus motina ir seserys, tačiau vėliau buvo nutarta dvarą grąžinti jam. Pališkių dvarą perdavė tremtinio motinai Barborai Šimkevičienei, bet tik iki gy152 Ten pat, 1. 265-267v.

70

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 - 1 8 6 4 M. SU KILIMO

vos galvos. Gaižupius atidavė velionio N. Pržijalgovskio seserims ir jų bendraturčiu tapusiam stačiatikių dvasininkui V. Mercalovui. Šiems dvarams dvejiems metams buvo įvestas draudimas siekiant apginti kitų asmenų interesus, jeigu dėl grąžintos nuosavybės kiltų teisinis ginčas153. Kauno gubernijos valstybės turtų valdyba sudarė dar 28 grąžintinių dvarų sąrašą, taip pat sąrašą 22 konfiskuotų dvarų, kurie galutinai atiteko valstybei154. Visa tai buvo iš dalies konfiskuoti dvarai, vis dar buvę valdybos žinioje. Atskirą teisinę problemą sudarė Stočkų dvaras Šiaulių apskrityje. Jo savininką Stanislovą Chominskį 1864 m. ištrėmė į Tobolsko guberniją, prieš tai iš jo buvo atimtos bajorų luomo teisės ir konfiskuotas nedidelis, 233 dešimtinių, dvaras. Po metų Stočkus jį grą­ žino tremtinio motinai Paulinai Chominskienei, turėjusiai teisę į dvarą iki gyvos galvos, tik įvedė draudimą, kad ji atiduotų iždui sūnaus paja­ mas iš dvaro. Tačiau dvarą nusižiūrėjo Raseinių apskrities taikos tarpi­ ninkas Nikolajus Tichomirovas. Jis įkalbėjo moterį, kuri dvarą nuomojo ir jame negyveno, perleisti jam savo teisę į dvarą, ir 1871 m. sausio 11d. Telšių apskrities teisme abi pusės sudarė oficialų perleidimo dokumen­ tą. Vasario mėnesį N. Tichomirovas jau šeimininkavo Stočkuose, taisė statinius, tręšė laukus ir laukė, kol teismai nustatys buvusių savininkų skolas ir dvarą bus galima nusipirkti pasinaudojus lengvatiniu kreditu. Per tą laiką S. Chominskui grąžino luomo teises, o 1873 ir 1874 m. įstaty­ mai dėl konfiskacijos bylų nutraukimo suteikė jam galimybę susigrąžinti ir dvarą. Teisiškai komplikuota situacija išsisprendė S. Chominskių nau­ dai. Svarstę jo prašymą valdininkai 1876 m. pripažino, kad Paulinos teisė į dvarą vis dar galiojo, Stočkų konfiskacijos bylą sustabdė ir dvaras grįžo buvusiems savininkams155. 153 Ten pat, 1. 62v-63v, 122-124v, 186v-190, 393v -394. 154 Ten pat, 1. 7 3 -8 5 . 155 Ten pat, 1. 176-180; По прошению дворянина Станислава Хоминского об осво­ бождении от конфискации имений его, ten pat, f. 378, Bs, 1874, b. 582,1. 2-3v, 6-13v, 23v-24v.

71

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

Vilniaus gubernijos valstybės turtų valdyba rašė apie visa apimtimi paimtą nuosavybę (keturis'sklypus bajorkaimiuose ir tris dvarus), pri­ žiūrimą valdybos iki konfiskuotinų dalių nustatymo. Dalis savininkų dingo be žinios, kiti gyveno tremtyje, tad ieškota giminių, kuriems būtų galima perduoti nuosavybę. Nedidelio Pašalčio dvaro savininkas Karolis Počobutas buvo laikomas žuvusiu, todėl jo dalis turėjo atitekti žmonai, seseriai ir seserėnui. Stambaus Ružampalio dvaro Dysnos apskrityje savininkas Bronislovas Korsakas, nuteistas katorgos darbams, gyveno Tobolske, dvarą galėjo perimti jo seserys ir pamotė. Konstantinavo dva­ ro Švenčionių apskrityje savininko, ištremto į Sibirą gydytojo Bronislovo Mackevičiaus šeima pasklido po įvairias vietas. Motina ir sesuo glaudėsi Stržalės dvare Gardino gubernijoje, Slanimo apskrityje, brolis Julius Kauno apskrityje, Beržų dvare. Šiuos dvarus liepta laikinai perduoti Bajorų globos įstaigai156. Valdyba taip pat pateikė sąrašą 35 grąžintinių dvarų ir 7 žemės sklypų, kuriuose tvarkėsi bendraturčiai. Negrąžintinės nuosavybės sąraše buvo 19 dvarų ir 4 žemės sklypai157. Vilniaus gubernijos valstybės turtų valdybos 1874 m. ataskaita rodo, kad tais metais savininkams grįžo 42 dvarai, 1876 m. valdybos žinioje liko 15 konfiskuotų dvarų158. 1873 m. gegužės 11d. Ministrų komiteto nutarimas nutraukti kon­ fiskacijos bylas nebuvo pritaikytas aktyviam sukilimo dalyviui, devyne­ rius metus Nerčinsko katorgoje praleidusiam Zigmantui Čechavičiui159. Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrityje jam priklausė dvarai Krašona

156 Ten pat, 1. 2 0 4 -2 0 8 , 306-307v, 314v. 157 Ten pat, 1. 2 0 9 -2 1 8 ,2 2 0 -2 4 4 . 158 Отчет Виленского губернского управления государственными имуществами за 1874 год, ten pat, f. 525, ар. 1, b. 1450,1. 15; Отчет Виленского губернского управления государственными имуществами за 1876 год, ten pat, f. 525, ар. 1, 1 5 1 5 ,1 .22v. 159 Apie Z. Čechavičiaus tremtį žr.: W. Šliwowska, Syberia w žydu i pamięci Gieysztorow zeslancowpowstanczych. Wilno-Sybir- Wiatka- Warszawa, Warszawa, 2000, s. 163.

72

I s k y r i u s . DVARAI PO 18 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

(187 deš.) ir Mackevičiai (1129 deš.), konfiskuoti į iždą 1865 m. Valdantysis Senatas tik 1873 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą dėl Z. Čechavičiaus grąžintinų skolų, iš viso apie 87 tūkst. sidabro rublių su palūkanomis. Išsiaiškintos skolos tris kartus viršijo dvarų vertę, todėl liepta juos par­ duoti iš varžytinių160. Įdomu tai, kad nemažą skolų dalį sudarė 1863 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais pasiskolinti pinigai, taip pat finansiniai įsipareigojimai nepilnamečiams Mečislovui ir Vitoldui Čechavičiams pagal jų senelės Juzefos Čechavičienės testamentą161. Grįžęs iš tremties, buvęs dvarininkas Z. Čechavičius apsigyveno Varšuvoje ir 1874 m. kovo 7 d. kreipėsi į Vilniaus teismų jungtinius rūmus, prašydamas panaikinti Mackevičių ir Krašonos dvarų konfiskaciją. Vilties teikė visuomenei ži­ nomas atvejis, kai Valdantysis Senatas, svarstęs bajorės piniginę preten­ ziją konfiskuoto dvaro savininkui, 1873 m. spalio 18 d. paskelbė įsaką teismams daugiau panašių bylų nesvarstyti. Z. Čechavičius, tikras, kad dabar valstybė negali jo dvaro nusavinti, pradėjo derybas su kredito­ riais dėl atsiskaitymų, prašė „nuimti laikinąjį sekvestrą“ ir grąžinti jam nuosavybę. Tačiau teismo rūmai atsisakė svarstyti prašymą, nes manė, kad ne jų kompetencija keisti Valdančiojo Senato sprendimą. Nebuvo veiksmingas ir skundas Senatui, kad Vilniaus gubernijos valdyba nesi­ laiko įstatymų ir paskelbė dvarų varžytines. Valdyba tik vykdė Vilniaus generalgubernatoriaus ir valstybės turtų ministro įsakymą parduoti Z. Čechavičiaus dvarus ne kaip konfiskuotą turtą, bet kaip nemokaus skolininko nuosavybę. Abu dvarus 1875 m. pabaigoje įsigijo Rusijos ka­ riuomenės generolas Dmitrijus Mavrosas162. Gardino gubernijos valstybės turtų valdyba surinko duomenis apie jos dispozicijoje likusius 38 nuosavybės objektus, iš jų 6 dvarai ir 21 žemės

160 Об описи имений Мацковичи и Крашона, конфискованных у Чеховича, LVIA, f. 381, ар. 18, Ь. 1499,1. 1-3. 161 Ten pat, 1. 8 -9 . 162 Ten pat, 1. 29 5 -3 0 3 .

73

DVARŲ KONFISKAVIMAS IR PARDAVIMAS

sklypas turėjo būti grąžinti savininkams, o 11 objektų likti valstybei163. Šioje gubernijoje tarp grąžintinos nuosavybės buvo žemės sklypų, pri­ klausiusių valstiečiams, miestiečiams ir vienkiemininkams. Tačiau kal­ bama apie šešis dvarus, kuriuos nutarta grąžinti buvusiems savininkams. Buvęs Gardino apskrities taikos tarpininkas Jonas Kamenskis, priklausęs sukilėlių organizacijai, nuteistas ir dvylikai metų pasmerktas katorgos darbams, turėjo stambų Minevičių dvarą. Aptariamuoju laikotarpiu jis gyveno tremtyje Omske, apie jo žmoną ir vaikus nebuvo jokių žinių, o į J. Kamenskio dalį taikėsi generolas majoras Piotras Dekonskis, įsigijęs dalį nusavinto dvaro. Stambus buvo Stanislovo Silvestrovičiaus, aštuoneriems metams ištremto į kasyklas, Ašiužos dvaras Gardino apskri­ tyje. Dvaro Kramkuvka Mala Balstogės apskrityje savininkas Juozapas Zavistovskis, nuteistas katorgai, dingo Rusijos platybėse, jo žmona ir dvi dukterys glaudėsi Sokulkos apskrities dvare, galbūt, pas gimines, ir turė­ jo laukti, kol bus patvirtinta jų teisė į paveldėjimą. Tarp grąžintinų dva­ rų buvo minimi Juozapo ir Adolfo Kašubų Rapelkos dvaras Valkavisko apskrityje ir Černovcų dvaras Vilniaus gubernijos Lydos apskrityje, Vladislovo Kozeradskio Rudaveco dvaras Pružanų apskrityje (toje aps­ krityje jam priklausęs Kaliadų dvaras buvo nusavintas dar 1869 m. ir liko iždui), taip pat Teofilino dvaras Slanimo apskrityje, priklausęs žuvusiam Andriejui Korotiševskiui. Šiuos dvarus liepta perduoti bajorų globos įs­ taigoms ir įvesti jiems draudimą, kol nebus galutinai išspręstas nuosavy­ bės atkūrimo klausimas164. Dauguma visa apimtimi konfiskuotų dvarų negrįžo jų buvusiems savininkams.

163 Относительно разъяснения, к каким именно делам по конфискации имений и имуществ должно быть применено Высочайшее повеление 11 мая 1873 о пре­ кращении по Западным губерниям дел о конфискации имений по мятежу 1863 года, ten pat, f. 378, Bs, 1873, b. 740,1. 9 5 -9 8 , 108-121, 342v. 164 Ten pat, 1. 331, 335, 338v, 342v, 347v, 350, 354v -355, 358.

74

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

)

Dvarų privalomas pardavimas Rusijos imperijos valdžia skubėjo išparduoti ištremtų su­ kilimo dalyvių dvarus. Specialioji, arba Ypatingoji, komisija (Особая комиссия), kuriai vadovavo Ministrų komiteto pirmininkas Pavelas Gagarinas, 1865 m. rengė siūlymus plėsti rusų žemėvaldą Vakarų guber­ nijose. Ji pritarė Vilniaus generalgubernatoriaus K. Kaufmano idėjai iš krašto ištremtus sukilimo dalyvius dvarininkus priversti per dvejus me­ tus patiems parduoti nuosavybę rusams stačiatikiams ar protestantams 75

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

arba tuos dvarus apkeisti su vidinių'gubernijų dvarininkais. Būtent tada paplito biurokratų diskurse Atsiradusi privalomai parduodamo dvaro są­ voka. Ją taikė sekvestruotiems politinių tremtinių dvarams. Specialioji komisija pabrėžė, kad dvaro sekvestravimas, reiškiantis savininko teisės disponuoti dvaru apribojimą, taikytas ištremtiesiems teismo sprendi­ mu, tačiau siūlė parduoti dvarus ir tų asmenų, kuriuos išsiuntė iš krašto administracine tvarka. Komisija teigė, kad malšinusiai sukilimą valdžiai trūko laiko įrodyti šių žmonių kaltę, nors dabar, kai naujas generalguber­ natorius K. Kaufmanas peržiūri kaltinamąsias bylas, tapo akivaizdu, kad dauguma ištremtųjų administracine tvarka sunkiai prasikalto. Mat kaltės įrodymas ar neįrodymas reiškė tik asmens prisidėjimo prie sukilimo nu­ statymą, tačiau, Specialiosios komisijos manymu, opozicinės nuotaikos vienijo lenkų bajorus, siekusius politinės įtakos, todėl kalti buvo visi165. Valdininkai neveikė beatodairiškai - įsitraukę į „juridinių faktų pa­ iešką“, jie ramstė represinius veiksmus teisiniu imperatyvu. Taip Spe­ cialiosios komisijos parengtuose dokumentuose operuojama samprata apie įstatymo negaliojimą atgaline data. Teigta, kad naujas įstatymas, verčiantis parduoti dvarus, skirtas tik „apkaltintiems asmenims“, t. y., ištremtiesiems sekvestruotų dvarų savininkams, bet netaikytinas jų vai­ kams ar giminaičiams, paveldėjusiems sekvestruotą dvarą iki įstatymo apie privalomą dvarų pardavimą paskelbimo. Tokiu atveju siūlyta panai­ kinti dvaro sekvestravimą, nuosavybę grąžinti paveldėtojams, bet prižiū­ rėti, kaip jie tvarkosi grąžintuose dvaruose166. Komisija siūlė paskirtuoju laiku neparduotus dvarus įvertinti pagal konfiskuotų dvarų vertinimo taisykles ir juos parduoti lengvatinėmis sąlygomis iš varžytinių „rusų kilmės“ asmenims. Neatsiradus pirkėjui,

165 Дело об обязательной продаже лицами польского происхождения недвижимых имуществ на основании указа, изданного 10 декабря 1865 года, LVIA, f. 378, Ps, 1866, b. 157,1. 4-4v, 6—6v. 166 Ten pat, 1. 5-5v.

76

I

s k y r i u s . D V A RA I PO 1 8 6 3 - 1 8 6 4 M . SU K ILIM O

dvarą nusavinti, perduoti valstybės iždui, o buvusiam savininkui skirti 5 proc. rentą nuo dvaro vertės ir ją mokėti kasmet iki vyriausybė nuspręs kitaip167- Pirkimo ir pardavimo sandėrių sudarymą turėjo paspartinti Šiaurės vakarų ir Pietryčių gubernijų generalgubernatoriams suteikta galimybė savo nuožiūra leisti tremtiniams trumpai atvykti į gimtąjį kraš­ tą ir patiems pasirūpinti dvaro pardavimu168. Šis nutarimas buvo įtrauk­ tas į 1865 m. gruodžio 10 d. įsaką, draudžiantį „lenkų kilmės“ bajorams pirkti žemę devyniose Vakarų gubernijose. Tremtiniams liepta lygiai per dvejus metus - iki 1867 m. gruodžio 10 d. - patiems parduoti valdas „rusų kilmės asmenims, stačiatikiams ar protestantams“ arba apkeisti jas į kitas, išsidėsčiusias ne Vakarų gubernijose169. Šiaurės vakarų gubernijų valdžia veikė gana operatyviai, pasirengi­ mas parduoti dvarus truko vos porą metų, tad jį galima rekonstruoti pa­ gal chronologinę įvykių seką. Tik paskelbus 1865 m. gruodžio 10 d. įsaką, 1866 m. pradžioje imtasi išsiaiškinti privalomai parduotinų dvarų skaičių. Į tą sąrašą turėjo patekti ne tik ištremtųjų dvarininkų nuosavybė, jis turėjęs pailgėti, kai Vilniaus generalgubernatorius ir Vilniaus karo apygardos vyriausiasis vadas K. Kaufmanas 1866 m. vasario 2 d. slaptu raštu jam pavaldžių gubernijų gubernatoriams liepė rinkti informaciją, kiek ištremtųjų bajorų, neturėju­ sių nuosavybės sukilimo metu, jau būdami tremtyje tapo dvarų paveldė­ tojais. Šiuos dvarus taip pat liepta sekvestruoti ir privalomai parduoti170. Dar viena kategorija dvarų, kurių savininkus ketinta priversti juos parduoti, buvo įtariamų prisidėjus prie sukilimo asmenų sekvestruoti dvarai. Jų skaičiaus nežinojo nė patys valdininkai, nes malšinant sukilimą

167 Ten pat, 1. 7-7v. 168 Ten pat, 1. 7v. 169 Сборник правительственных распоряжений, c. 3 -7 . 170 Дело об обязательной продаже лицами польского происхождения недвижимых имуществ на основании указа, изданного 10 декабря 1865 года, LVIA, f. 378, Ps, 1866, b. 157,1. 18-19.

77

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

juos buvo perėmusios įvairios institucijos. K. Kaufmano nurodymu gu­ bernijų valdybos, vos tik peržiūrėjusios įtariamųjų bylas, turėjo identi­ fikuoti parduotinus dvarus, panaikinti jų sekvestravimą ir priversti sa­ vininkus juos parduoti. Jeigu liktų neparduotų dvarų, apie juos būtina pranešti aukščiausiajai valdžiai171. Vis dėlto vietiniai valdininkai, rinkę duomenis apie parduotinus dvarus, dirbo ne taip operatyviai, kaip tikėjosi Sankt Peterburgo valdžia. Vidaus reikalų ministerija du kartus, 1866 m. gegužės 7 d. ir rugsėjo 9 d., priminė Vilniaus generalgubernatoriui, kad vis dar negaunanti informa­ cijos apie nuteistus ir administracine tvarka ištremtus sukilėlius, kurių dvarus privalu parduoti, nors ministerijos paklausimas buvo išsiųstas dar sausio pradžioje. Ministerija nuogąstavo, kad tremtiniams laiku nebus pranešta apie reikalavimą parduoti dvarus nustatytuoju terminu, be to, sulėtės rusų žemėvaldos plėtimosi Šiaurės vakarų gubernijose tempai172. Rugsėjo 13 d. vidaus reikalų ministras išsiuntė K. Kaufmanui raštą, ku­ riame pakartojo Ministrų komiteto nuostatą - laikytis taisyklių ir pri­ valomai parduoti tik iki 1865 m. gruodžio 10 d. sekvestruotus dvarus173. Tremtinių ir parduotinų dvarų sąrašai buvo išspausdinti Vilniaus gubernijos tipografijoje. Tremtinių sąrašas neturi nei įvado, nei datos, galimai, jis buvo skirtas tarnybiniam naudojimui. Privalomai parduo­ damų dvarų sąrašo publikacija taip pat nedatuota, tačiau pažymė­ tos Vilniaus generalgubernatoriaus leidimo spausdinti sąrašus datos: Gardino gubernijos - 1866 m. rugpjūčio 2 d., Kauno gubernijos - 1866 m. rugpjūčio 9 d., Vilniaus gubernijos - 1866 m. spalio 11d. Įvade paaiškinta sąrašo paskirtis - suteikti informaciją potencialiems pirkėjams juos įspė­ jus, kad parduodamų dvarų plotas apskaičiuotas apytiksliai, bet tai ne­

171 Ten pat, 1. 2 6 -2 7 . 172 Дело о доставлении сведений об имениях, подлежащих обязательной продаже на основании указа 10 декабря 1865 г., ten pat, b. 320,1. 4-4v, 26. 173 Ten pat, 1. 3 6 -3 7 .

78

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

trukdo primesti orientacinę dvaro kainą174. Palyginus abu sąrašus galima pastebėti, kad ištremtųjų bajorų registre dvarų savininkų skaičius yra di­ desnis nei privalomai parduodamų dvarų. Vilniaus gubernijoje surašyta 113 asmenų, Kauno gubernijoje (be Novoaleksandrovsko (Zarasų) aps­ krities) - 166 asmenys, Gardino gubernijoje - 78175. Tačiau kitas sąrašas rodo, kad Vilniaus gubernijoje numatyta privalomai parduoti 111 dvarų (95 savininkai), iš viso apytiksliai 146 497 dešimtinės žemės, iš jos 44 330 dešimtinių (įskaitant miškus) priklausė grafui Jonui Tiškevičiui. Kauno gubernijoje (be Novoaleksandrovsko apskrities) numatyta parduoti 115 dvarų (103 savininkai), iš viso 59 773 dešimtinės žemės, Gardino gu­ bernijoje - 79 dvarus (77 savininkai), iš viso 91 378 dešimtinės žemės176. Iš tikrųjų privalomai parduodamų dvarų buvo daugiau177. Dvarininkams nepalanki teisinė nuostata lėmė ištremtojo grafo J. Tiš­ kevičiaus dvarų likimą. J. Tiškevičiaus sutuoktinė Izabelė Tiškevičienė kreipėsi į imperatorių prašydama jai ir vyrui netaikyti 1865 m. gruodžio 10 (23) d. įstatymo ir neversti jų parduoti dvarus, nors 1866 m. sausio mėn. priimtas Vilniaus karo apygardos lauko auditoriato sprendimas jiems buvęs nepalankus. Klausimą svarstė Ministrų komitetas. Savo požiūrį jis 174 Список имениям Северо-Западного края, подлежащим обязательной продаже в 2-х годичный срок, на основании высочайшего повеления 10-го декабря 1865 года, III. По Виленской губернии, Вильна, 1866, с. 3 -7 . 175 Список высланным из края землевладельцам Виленской губернии, имения коих на основании указа 10 декабря 1865 г. подлежат обязательной продаже, b. v., b. d.; Список высланным из края землевладельцам Ковенской губернии, имения коих на основании указа 10 декабря 1865 г. подлежат обязательной продаже, b. v., b. d.; Список высланным из края землевладельцам Гродненской губернии, имения коих на основаніи указа 10 декабря 1865 г. подлежат обязательной продаже, b. v., b. d. Tokie patys sąrašai sudaryti Minsko, Mogiliavo ir Vitebsko gubernijoms. 176 Список имениям Северо-Западного края, подлежащим обязательной продаже в 2-х годичный срок, на основании высочайшего повеления 10-го декабря 1865 го­ да, II. По Ковенской губернии, Вильна, 1866, с. 6 -2 7 ; Список имениям III. По Виленской губерніи, с. 8-25; Список имениям Северо-Западного края, подлежащим обязательной продаже в 2-х годичный срок, на основании высочайшего повеления 10-го декабря 1865 года, I. По Гродненской губернии, Вильна, 1866, с. 6-1 9 . 177 Žr. Priedą.

79

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

grindė išimtinai teisine argumentacija. Susirinkę ministrai pabrėžė, kad lenkų bajorų žemėvaldą ribojančio įstatymo punktas dėl privalomo dva­ rų pardavimo galioja tik tiems asmenims, kurie buvo ištremti, o jų dvarai sekvestruoti iki 1865 m. gruodžio 10 d., ir įstatymas jokiu būdu negalioja ištremtiesiems po šios datos bei tiems, kurie dar bus ištremti, o jų dva­ rai sekvestruoti arba nesekvestruoti. Tačiau grafo atveju Ministrų komi­ tetas negalintis pakeisti generalgubernatoriaus konfirmuoto karo teismo sprendimo, nes jis įgijo teisinę galią. Be to, Ministrų komitetui nepriklauso peržiūrėti galutinai išspręstų grynai teisinių bylų, tad grafo J. Tiškevičiaus dvarai turi būti parduoti. Aleksandras II patvirtino šį ministrų nutarimą. Karo ministerija apie tai pranešė K. Kaufmanui 1866 m. rugsėjo 9 d.178. Privalomai parduotinų dvarų sąrašai nebuvo išsamūs ar galutiniai, valdininkai juos koregavo atsižvelgdami į nesenkančią informaciją, nau­ jus valdžios potvarkius ir dvarininkų prašymus. Tai darė visą dvarų par­ davimui skirtąjį laiką. 1866 m. spalio mėnesį pasikeitė generalgubernatoriai. Naujasis E. Baranovas - spalio 31d . išsiuntė vidaus reikalų ministrui papildomus sąrašus, kuriuose atsirado naujų pavardžių179. 1867 m. sausio 9 d. jis krei­ pėsi į Ministrų komiteto pirmininką dėl leidimo privalomai parduoti iki 1866 m. rugpjūčio 12 d. ištremtų bajorų sekvestruotus dvarus. Mat, kol aukščiausia valdžia Sankt Peterburge svarstė, kaip elgtis su dvarais, kurių savininkai buvo nuteisti tuoj pat po 1865 m. gruodžio 10 d. įsako pa­ skelbimo, Laikinasis lauko auditoriatas nuteisė dar vienuolika asmenų, o generalgubernatorius konfirmavo nuosprendį. Aukščiausia valdžia tvir­ tai laikėsi nuostatos nekeisti teisiškai įsigaliojusio sprendimo. Taip dvarų turėjo netekti dar vienuolika bajorų180. 178 Дело об обязательной продаже лицами польского происхождения недвижимых имуществ на основании указа, изданного 10 декабря 1865 года, LVIA, f. 378, Ps, 1866, b. 157,1. 33-35v. 179 Ten pat, b. 320,1. 29-39v, 5 0 -5 2 , 79-84v. 180 Ten pat, 1. 40-41v.

80

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

1867 m. gegužės pradžioje, kai valdininkai vėl tikslino sąrašus, iš jų buvo išbraukti dvarai, kurių pardavimą atšaukė Vilniaus generalguber­ natorius (trijose gubernijose iš viso dešimties savininkų 11 dvarų181). E. Baranovas pasigedo sąrašuose ir daugiau dvarų. Šešiems guberna­ toriams 1867 m. rugpjūčio 30 d. jis išsiuntė raštą, kuriame teigė iš jų gavęs privalomai parduotinų dvarų sąrašus be dalies ištremtiesiems su­ kilėliams priklausančių dvarų. Taip atsitikę, nes informaciją apie ištrem­ tuosius gavo tik tų gubernijų, kuriose ištremtieji gyveno, valdžia. Tačiau dalis jų turėjo dvarų ir kitose gubernijose, todėl, kad ir pavėluotai, gu­ bernatoriams buvo išsiųstas bendras tremtinių sąrašas ir paprašyta, kad jie identifikuotų tremtinių nuosavybę visose gubernijose ir ją taip pat priverstų parduoti182. Dvarų savininkai tremtyje ir jų šeimos gimtinėje visaip bandė išlai­ kyti nuosavybę. Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos politiniam skyriui adresuoti dvarininkų prašymai rodo valdininkų pastangas kiek­ vienu individualiu atveju derinti aplinkybes ir įstatymo raidę. Reikalus komplikavo tai, kad reikalinga informacija disponavo skirtingos institu­ cijos, ją reikėjo surinkti, suderinti prieštaravimus, atsiradusius dėl nesu­ tampančių valdžios institucijų sprendimų ar tiesiog jų nevykdymo. Tolimųjų ir Vakarų gubernijų administratoriai svarstė dvarinin­ kų prašymus, nagrinėjo dokumentus, keitė sprendimus - visa tai vertė dažnai koreguoti sąrašus. Ištremtas į Tobolską, po lauko teismo nuos­ prendžio dabar jau buvęs Kauno gubernijos dvarininkas Mykolas Stan­ kevičius tenykščiai gubernijos valdybai pateikė dovanojimo aktą, kuriuo Gimbūčių dvarą Raseinių apskrityje perleido broliui, valstybės tarėjui Jonui Stankevičiui. Mat karo teismas atėmė Mykolui luomo teises, dvaro sekvestravimą panaikino ir priteisė sumokėti iždui 30 proc. kontribuciją, o dvaras liko be savininko. Tobolsko valdininkai 1865 m. rugpjūčio 11d.

181 Ten pat, 1. 108-108v. 182 Ten pat, 1 .290-291.

81

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

dovanojimo aktą patvirtino ir paskelbė apie nuosavybės perėjimą J. Stan­ kevičiui. 1865 m. gruodžio iO d. įsakas draudė visas nuosavybės perėji­ mo formas, išskyrus paveldėjimą, todėl Kauno gubernatorius Tobolsko kolegų sprendimui nepritarė ir M. Stankevičiaus dvarą įrašė į privalomai parduotinų dvarų sąrašą183. Kauno apskrityje valdžia konfiskavo Juozapavos dvarą ir pusę Martiniškių dvaro iš Zigmanto Sierakausko adjutanto Jaroslavo Kosakovskio. Pusė Martiniškių priklausė jo broliui Pranciškui Kosakovskiui, o jų motina Judita iš dvaro pajamų turėjo rentą iki gyvos galvos. Nors Pranciškaus turto dalis nebuvo sekvestruota ar konfiskuota, dvaras pate­ ko į privalomai parduodamų kategoriją ir tik Juditos Kosakovskienės pa­ stangomis pusė Martiniškių dvaro liko šeimai184. Dalį nuosavybės išgel­ bėjo Konstancija ir Ignacijus Narutavičiai, suskubę parduoti dalį valdos, kurią sudarė atskiri žemės sklypai Kudrėnuose, Bivyliuose ir Paltiškiuose Kauno apskrityje Raudondvario parapijoje, iš viso 403 dešimtinės žemės. Konstancija pateikė Kauno gubernijos valdybai dokumentus, įrodančius jos teisę į pusę valdos, kuriai valdybos nutarimu sekvestravimas buvo pa­ naikintas. Nors administracine tvarka į Orenburgo guberniją ištremtam Ignacijui nebuvo leista laikinai sugrįžti ir parduoti savąją dalį, 1867 m. pradžioje atsiradus pirkėjui, dalis dvaro (218 deš.) buvo parduota. Ją įsi­ gijo septintos kavalerijos ir artilerijos brigados vyresnysis gydytojas, liu­ teronas Vilhelmas Katche, pavadinęs valdą Raikovu185. Parduoti dvarus vertė nuteistus, bet dėl įvairių priežasčių į tremtį neišvykusius dvarininkus. Į tokią padėtį pateko Alfredas Romeris. Laikinasis 183 Дело по прошению разных лиц Ковенской губернии, ходатайствующих об ос­ вобождении их имений от обязательной продажи в двух годичный срок, LVTA, f. 378, Ps, 1866, b. 382,1. 3-7v; О ходе торгов в Виленском губернском правлении на имения обязательной продажи, LVIA, f. 378, Bs, 1868, b. 2450,1. 5-6. 184 Дело по прошению разных лиц Ковенской губернии, ходатайствующих об освобождении их имений от обязательной продажи в двух годичный срок, ten pat, Ps, 1866, b. 3 8 2 ,1 .1 0 -1 1 . 185 Ten pat, 1. 22-25v.

82

I s k y r i u s . DVARAI PO 18 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

lauko auditoriatas 1865 m. kovo 1 d. skyrė jam tremtį į Kostromos gu­ berniją ir nuosavybės sekvestravimą. Dinaburgo (Daugpilio) tvirtovėje kalinamo Alfredo sveikata pašlijo, karo ligoninės gydytojai diagnozavo džiovą, tad K. Kaufmanas leido jam likti gimtinėje policijos priežiūroje, šeima tuoj pat sumokėjo 2000 sidabro rublių baudą, valdžia nuosavybės nesekvestravo, tik skyrė 10 proc. kontribuciją. Tačiau kai „Виленские губернские ведомости“ (Vilniaus gubernijos žinios), paskelbė ištremtų­ jų sąrašą ir jų parduotinus dvarus, į sąrašą pateko ne tik Alfredui 1859 m. atidalytas Kriaunų dvaras, bet ir jo tėvo Edvardo Romerio Antanašė Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrityje. E. Romeris, pasitelkęs įstaty­ mus, įrodinėjo, kad sūnus neturi teisės į jo nuosavybę, o ir Kriaunos jam priklausančios lygtinai186. Nepaisant to, Kriaunų dvarą teko parduoti. Nuosavybę gynė tėvai, verčiami parduoti dvarus dėl sūnų dalyva­ vimo sukilime. Trakų apskrityje nemenką Janapolio dvarą, patekusį į privalomai parduotinų sąrašą, bandė išsaugoti profesoriaus našlė Emilija Muišel. Jos sūnus Gustavas po sukilimo dingo be žinios, tad dvaro sekvestravimas buvo panaikintas, o jo paveldėtoja likusi dukra Marija. Be to, šeima priklausė evangelikų liuteronų konfesijai ir jos neturėję pa­ liesti prieš bajorus lenkus nukreipti įstatymai187. Šeimai paliktas ne tik Janapolis, bet ir toje pačioje apskrityje buvęs stambus Makniūnų dvaras. XIX a. 9 dešimtmetyje abu dvarai priklausė Gustavui Karoliui Muišeliui, bet Janapolį jis dalijosi su Marija188. Valdininkai taikė sekvestravimą dvarams, kuriuose gyveno ištrem­ tieji, nesigilindami į tai, kam priklausė dvaras. Tačiau numalšinus sukilimą 186 Ten pat, 1. 13-14v, 2 0 0 -2 01; Виленские губернские ведомости, 23 сентября 1867 r. № 98. 187 По прошению разных лиц Виленской губернии, ходатайствующих об освобож­ дении их имений от обязательной продажи в 2х годичный срок, LVIA, f. 378, Ps, 1866, b. 382е, 1. 72-72v. 188 Общая окладная книга Виленской Казенной Палаты по Трокскому уезду имений помещичьих, беспоместных и разночинцев на трехлетие 1 878-1880, часть 1, LVIA, f. 515, ар. 6, Ь. 1122,1. 87v, 166v.

83

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos politinis skyrius savininkų prašymus svarstė ir dalį dv&rų grąžino. Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities Sidariškių dvaro ir Ukmergės apskrities Spitrėnų dvaro savi­ ninkas Romualdas Maleckis įtikino valdininkus, kad jo dvarai buvo se­ kvestruoti dėl trijų sūnų dalyvavimo sukilime, bet vėliau grąžinti. Tačiau jam priklausančioms Sidariškėms paskelbtas privalomas pardavimas, nors jis pats nebuvo nei teistas, nei tremtas. Tik po to, kai vietos policija, remdamasi gandais (sic!), išsiaiškino, kad R. Maleckio sūnus Dominykas nubaustas mirties bausme, Juozapas ištremtas, o jaunėlis Kasparas „mo­ kosi užsienyje, kažkur Prancūzijoje ar kitur, ir ten tarnauja geležinkelyje“, Sidariškės buvo išbrauktos iš parduotinų dvarų sąrašo189. Lygiai taip pat Juozapas Romanovičius apgynė Garšvėnų dvarą Vilniaus apskrityje, kai jo vaikai savo noru grįžo iš sukilimo, bet į ištremtųjų sąrašą per klaidą buvo įtrauktas jis pats190. Į privalomai parduodamus dvarus įrašė Vilniaus gubernijos Šven­ čionių apskrities Skudutiškio dvarą. Jis priklausė nenuteistam ir neiš­ tremtam Leopoldui Bronišui. Atrodo, L. Bronišui pavyko įtikinti valdžią, kad valdininkai suklydo įtraukdami dvarą į parduotinų sąrašą, nes X X a. pradžioje Skudutiškį vis dar valdė Kazimieras ir Leopoldas Bronišai191. To paties pavadinimo šalia esantį dvarą, bet Kauno gubernijos Ukmergės apskrityje, valdė Vladislovas Kurminas, kurio Skudutiškis buvo dar seniau konfiskuotas192. Tad nieko nuostabaus, kad valdininkai supai­ niojo dvarus.

189 По прошению разных лиц Виленской губернии, ходатайствующих об освобож­ дении их имений от обязательной продажи в 2х годичный срок, ten pat, f. 378, Ps, 1866, b. 382e, 1. 4 ,1 8 - 1 9 ; ten pat, f. 378, Ps, 1866, b. 320,1. 108. 190 Ten pat, 1.12. 191 Ten pat, 1.36; Дело о представлении сведений о размерах имущества и земельных владений потомственного дворянства Виленской, Ковенской и Гродненской губерний, 1900-1903, ten pat, f. 381, ар. 19, b. 4079,1.186. 192 О продаже конфискованных имений лицам русского происхождения, KRVA, f. 1-62, b. 1 9 4 8 ,1 .18v.

84

I s k y r i u s . DVARAI PO 18 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

Gardino gubernatoriaus pranešimuose atvirai kalbama apie ap­ skričių valdininkų suklydimą identifikuojant parduotinus dvarus. Taip »per neapsižiūrėjimą“ į šį sąrašą įtraukė Antano Stirpeikos Pacavičių dvarą Valkavisko apskrityje. Jo sūnus, taip pat Antanas, pa­ teko į nelaisvę per kautynes, jį nuteisė karo teismas. Vis dėlto guber­ natorius manė, kad dvaras gali likti tėvui ir būti konfiskuotas tik tada, kad sūnus dvarą paveldės. Lygiai taip pat Kobryno apskrities dvari­ ninkei Konstancijai Radovickienei grąžino jos pačios paveldėtą ir iki gyvos galvos jai priklausantį Patrykų dvarą, kurį vertė parduoti dėl jos trijų sūnų dalyvavimo sukilime. Tą kartą valdžia apsiribojo tuo, kad konfiskavo vieno sūnaus - Adomo Radovickio Dziatlavičių dvarą toje pačioje apskrityje193. Nors valdžia svarstė tremtinių šeimos narių prašymus ir braukė dvarus iš privalomai parduotinų sąrašų, grėsmė prarasti dvarą neišnyko. Tremtinių tėvai atgaudavo nuosavybę, bet su sąlyga, kad iždui mokės dalį pajamų, o kai tremtiniai dvarus paveldės, jie bus konfiskuoti. Taip Panevėžio apskrityje Vladislovo Ordyneco šeimai buvo palikti Kauniai ir Karsakiškis, Bronislovo Selenso šeimai - Leoniškis194. Nedidelį Dūdiškių dvarelį Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje itin atkakliai gynė našlė Ana Kirklevskienė. Jos sūnus Leopoldas dalyvavo sukilime, todėl dvarelis, kuriame tvarkėsi našlė ir jos keturios dukterys, pateko į par­ duotinus. Moteris rašė prašymus aukščiausiajai valdžiai, įrodinėjo bu­ vusi vienvaldė dvaro savininkė. Nepatenkinus vieno prašymo, teikė kitą, kol galiausiai valdžia jai dvarelį atidavė su sąlyga, kad sūnui ateityje ati­ teksiančiai daliai įves draudimą, o kai jis dvarą paveldės, savo dalį turės

193 По прошению разных лиц Гродненской губернии, ходатайствующих об освобождении их имений от обязательной продажи в 2х годичный срок, LVIA, f. 378, Ps, 1866, b. 3826,1. 15-15ѵ, 20-20ѵ. 194 Дело по прошению разных лиц Ковенской губернии, ходатайствующих об освобождении их имений от обязательной продажи в двух годичный срок, ten pat, b. 382,1. 7 2 - 7 6 ,97-97ѵ.

85

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

parduoti195. Dėl tos pačios priežasties, kai dvarai priklausė ištremtųjų tė­ vams, o dvarų nusavinimas'} valstybės iždą nusikėlė į ateitį, kelis dvarus iš parduotinų sąrašų išbraukė Gardino gubernatorius. Tarp jų paminėti­ nas Valkavisko apskrities Montiakų dvaras, priklausęs Adomui Jelskiui, kuriam gubernatorius liepė pranešti, kad savininkui mirus dvarą konfis­ kuos, nes jo sūnui Jonui atimtos bajorų luomo teisės196. Į privalomai parduotinų dvarų sąrašą taip pat įtraukė dvarus, ku­ rių dalys turėjo būti konfiskuotos, bet dar neatidalytos, todėl valdininkai laikinai sekvestruodavo visą dvarą. Antai Kauno gubernijos valdyba iš­ samiai svarstė, kaip pasielgti su Antoševskių giminės Antašavos dvaru Panevėžio apskrityje (1190 deš.). Dvarą dar 1850 m. paveldėjo Kazimiero Antoševskio dešimt sūnų, dukra ir jo našlė Rozalija iš Koriznų giminės. Už dalyvavimą sukilime buvo ištremti į Jenisiejaus guberniją broliai Aleksandras ir Jonas, iš kurių atimtos bajorų teisės, o jų turtas turėjo būti konfiskuotas. Šeimos nariai Antašavos nesidalijo, todėl buvo sek­ vestruotas visas dvaras, vėliau patekęs į privalomai parduotinų dvarų sąrašą. Išnagrinėjusi Rozalijos ir jos vyresniojo sūnaus Kazimiero, tarna­ vusio gydytoju Tverės gubernijoje, prašymą, gubernijos valdyba nutarė Antašavą iš sąrašo išbraukti, tačiau įvesti draudimą tremtiniams priklau­ sančiai dvaro daliai, pajamas iš jos paimti į iždą iki to laiko, kol šeimos nariai dvarą pasidalys, tuomet Aleksandro ir Jono dalis konfiskuoti197. Gardino gubernijoje itin stambius dvarus valdė Jagminai. Dėl dalyva­ vimo sukilime Povilas Jagminas buvo išsiųstas į Naugardo guberniją, Kirilovo miestą, jo dalis Dyvino dvare Kobryno apskrityje ir Vištyčių

195 По прошению разных лиц Виленской губернии, ходатайствующих об освобож­ дении их имений от обязательной продажи в 2х годичный срок, ten pat, b. 382е, 1.47-49v , 96. 196 По прошению разных лиц Гродненской губернии, ходатайствующих об осво­ бождении их имений от обязательной продажи в 2х годичный срок, ten pat, b. 3826,1. 5 7 ,6 1 , 70. 197 Ten pat, 1. 60-62v, 66-68v, 69-69v.

86

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

dvare Bresto apskrityje buvo sekvestruota. Tačiau P. Jagminas iš tremties pasitraukė ir emigravo į Paryžių. Kadangi šias dalis vertė parduoti, jo brolis Stanislovas Jagminas prašė valdžios leidimo pirmiausia padalyti nuosavybę. Tokį leidimą gavo, o valdžia nusitaikė į bėglio valdos dalį, prabildama apie jos konfiskaciją198. Nepalankių sprendimų sulaukdavo asmenys, paveldėję tremtyje mirusiųjų dvarus. Tai priklausė nuo generalgubernatoriaus požiūrio į lenkų dvarininkų nuosavybės apribojimą. K. Kaufmanas neleido pavel­ dėtojams perimti Andrejavo dvaro Gardino gubernijos Sokulkos apskri­ tyje, kurio savininkas Viktoras Gonsovskis 1866 m. mirė Kazanės gu­ bernijoje. V. Gonsovskio sūnus administravo kunigaikščio Andriejaus Kurakino dvarus Tverės gubernijoje, sukilime nedalyvavo ir turėjo ge­ ras darbdavių rekomendacijas, tačiau K. Kaufmanas vykdė „aukščiau­ siąją Jo Imperatoriškosios Didenybės valią“ ir liepė dvarą parduoti199. Valdžia privertė parduoti 1866 m. Krasnoufimske mirusio Severino Michalovskio dvarą Gardino gubernijos Balstogės apskrityje, vadintą Nezabudka (Neužmirštuolė) (dab. Michalovas). Savininkas buvo ištrem­ tas į Permės guberniją administracine tvarka be dvaro sekvestravimo. Jo šeima išsikėlė į Lenkijos karalystę ir teigė nežinojusi apie liepimą parduoti dvarus, prašė tam skirti papildomą laiką, tačiau valdininkai paleido Neužmirštuolę iš varžytinių200. Dvarą įsigijo liuteronas, genero­ las leitenantas Aleksandras Minkvicas201.

198 Ten pat, 1. 27; Об освобождении от секвестра имений помещиков Северо-За­ падного края, ten pat, Ps, 1867, b. 14,1. 16v. 199 По прошению разных лиц об исключении их имений из списка подлежащих обязательной продаже, ten pat, Ps, 1866, b. 382a, 1. 3 -5 . 200 По прошению разных лиц Гродненской губернии, ходатайствующих об осво­ бождении их имений от обязательной продажи в 2х годичный срок, ten pat, b. 3826,1. 104-105. 201 О русских землевладельцах Северо-Западного края, обязанных записываться в списки дворянских родов уезда, где находятся приобретенные ими имения, ten pat, f. 378, Bs, 1868, b. 261,1. 203v -204.

87

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

Dvarų privalomas pardavimas vyko E. Baranovo laikais. Jis stebėjo „sa­ vanoriško“ pardavimo eigą,'o artėjant nustatyto termino pabaigai prasidėjo parengiamieji darbai likusius neparduotus dvarus paleisti iš varžytinių. 1867 m. pradžioje Vilniaus generalgubernatorius išsiuntinėjo aplink­ raštį, klausdamas gubernatorių nuomonės, kuriems dvarams būtų gali­ ma panaikinti sekvestravimą202. Mat teisinė procedūra reikalavo, kad pri­ valomai parduotinas dvaras iš iždo grįžtų savininkui, kuris galėtų laisvai dvarą parduoti. Valdininkai nebuvo pasirengę grąžinti dvarų, nes vis dar laukė galutinių lauko auditoriato išvadų. Be to, atsirado netikėtų kliūčių. Kauno gubernatorius teisinosi negalįs informuoti apie grąžintinus dva­ rus, nes nėra, kas juos perimtų. Dauguma ištremtųjų dvarininkų nepali­ ko įgaliojimų, duomenų apie dalies jų tremties vietą gubernijos valdyba neturi, nes vietą skyrė vidaus reikalų ministerija, kai dvarų savininkai buvo pakeliui į tremtį203. Gardino gubernatoriui panašių problemų neki­ lo. Jis parengė du sąrašus: dvarų, kuriuos galima grąžinti savininkams, ir dvarų, kurių savininkų bylos nebuvo baigtos. Pirmuosius liepė perduoti savininkams, prieš tai sumokėjus iždui 20 proc. pajamų204. Lėtas dvarų grąžinimas E. Baranovui kėlė įtarimą, kad jų savininkai vengia dvarus priimti, siekdami pabrėžti rusų administracijos žiaurumą. Jis tai laikė „lenkų intriga“, „nauja ir netikėta priemone“, bandymu dis­ kredituoti imperijos valdžią, todėl prašė gubernatorių dar vieno sąra­ šo - atsisakančiųjų priimti grąžinamus dvarus. Tiesa, gubernatoriai jo įtarimų nepatvirtino ir sąrašų neatsiuntė, tik Gardino gubernatorius pranešė, kad Kobryno apskrityje Navasiolkų dvarą atsisako priimti savininko Kleopo Maslovskio žmona, nes ji pasiligojo, be to, nemoka ūkininkauti. Dvaras buvo atiduotas prižiūrėti Bajorų globos įstaigai205. 202 0 6 освобождении от секвестра имений помещиков Северо-Западного края, ten pat, f. 378, Ps, 1867, b. 14,1.1. 203 Ten pat, 1. 9-9v. 204 Ten pat, 1 .12-12v. 205 Ten pat, 1. 22-22v, 50-50v.

88

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 - 1 8 6 4 M. SU KILIMO

Surinktais duomenimis, 1867 m. kovo mėn. Kauno gubernijos valstybės turtų rūmų žinioje buvo 39 sekvestruoti dvarai, priklausę ištremtiems ir be žinios dingusiems asmenims, Vilniaus gubernijoje tokių dvarų ir žemės sklypų buvo 30 (visiškai sekvestruotų) ir 20 - sekvestruotų iš da­ lies206. Visus juos grąžino savininkams. E. Baranovui įsakius, 1867 m. rugpjūčio 30 d. buvo sudarytos centri­ nė ir apskričių komisijos, turėjusios aprašyti iš varžytinių privalomai par­ duodamus dvarus ir nustatyti jų vertę pagal specialiai parengtas taisykles. Centrinei komisijai vadovavo generolas majoras Michailas Čertkovas, na­ riais paskirti gubernijos prokuroras Jegoras Buličius, Piotras Čerevinas, Vilniaus gubernijos valstybės turtų valdytojas Aleksandras Deiša, Nikolajus Derevickis ir Jegoras Steblin-Kamenskis207. Komisija skubėjo atlikti pavestą darbą, todėl derino su valdžia galimybes pirmiausia pa­ rengti varžytinėms vieną savininką turėjusius dvarus ir atidalytas dvarų dalis, o tik vėliau, nesilaikant nustatyto termino, įvertinti tarp kelių savi­ ninkų nepadalytus dvarus208. Ši aplinkybė (kaip matysime vėliau) pasiro­ dė esanti svarbi dvarų likimui. Komisija taip pat nutarė antrą kartą neap­ rašyti ir nevertinti dvarų, kurie jau buvo įvertinti dėl savininkų skolų ir rengiami varžytinėms bendra tvarka, tik papildyti aprašymus, jeigu juose nebuvo pažymėtas gyvasis inventorius209. Centrinė komisija koordinavo šešių Šiaurės vakarų gubernijų dvarų vertinimo komisijų darbą ir svarstė įvairius klausimus dėl taisyklių taiky­ mo. Gubernijų komisijos, vadovaujamos gubernatorių, koordinavo aps­ krityse veikusias dvarų vertinimo komisijas, kurioms pirmininkavo ap­ skričių taikos tarpininkų suvažiavimų pirmininkai (Vilniaus gubernijoje,

206 Ten pat, 1. 3 4 - 3 6 ,43v, 4 5 -4 8 . 207 Центральная комиссия по описи и оценке подлежащих обязательной продаже имений в Северо-Западном крае. Дело с журналами Центральной комиссии, ten pat, Bs, 1867, b. 2352,1. 1. 208 Ten pat, 1. lv -2 . 209 Ten pat, 1. llv -1 2 v .

89

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

Dysnos ir Vileikos apskrityse, - apskričių bajorų vadovai). Jų nariais buvo paskirti skyrių (участки), kariuose buvo aprašomi dvarai, taikos tarpi­ ninkai, nuovadų pristavai (становые приставы) ir vietiniai liustratoriai. Prireikus, laikinaisiais komisijų nariais skyrė techninius inžinierius, archi­ tektus ar eigulius. Dvaruose būta gražių rezidencijų, techninių įrenginių ir miškų, kuriuos įvertinti galėjo tik specialistai. Vilniaus gubernijos komisija numatė ir tuos atvejus, kas galėtų pakeisti susirgusį apskrities komisijos narį210. Komisijos veikė trumpai - vos keturis mėnesius ir, kaip rodo gu­ bernijų valdyboms teiktų tvirtinti dvarų aprašymų tempai, gana opera­ tyviai. Gardino gubernijos dvarų vertinimo komisija apie darbų pabaigą raportavo pirmoji - tai padarė lapkričio 30 d.211. Likus mėnesiui iki nustatytojo dvarų pardavimo termino, Vilniaus generalgubernatorius gavo Valdančiojo Senato 1867 m. lapkričio 13 d. įsa­ ką su nurodymais Valstybės turtų ministro iškeltu klausimu. Ministras priminė, kad laiku pačių bajorų neparduoti dvarai netrukus keliaus į varžytines. Ministrų komitetas siūlė metų pabaigoje paskelbti šių dvarų sąrašus, išsamiai apibūdinti jų būklę ir nuo 1868 m. sausio 1 d. paleis­ ti iš varžytinių. Kol nebus sutvarkyti visi formalumai ir parduoti dvarai pereis pirkėjams, dvarų savininkai galėtų juose likti, tačiau jų veiksmus kontroliuotų taikos tarpininkai ir policija, kad jie neišparduotų galvijų, inventoriaus, miško ir taip nesumažėtų vertė. Taip atsitikus, nuostolius padengtų buvę dvarų savininkai. Nepavykus dvaro parduoti už ne ma­ žesnę, kaip nustatyta vertė, sumą, pakartotinų varžytinių neskelbti, bet dvarą perimti į valstybės iždą, kitaip tariant - konfiskuoti. Išpirkimo suma už valstiečiams atrėžtą dvaro žemę turėjusi atitekti dvaro savinin­

210 Центральная комиссия по описи и оценке подлежащих обязательной продаже имений в Северо-Западном крае. Дело с ведомостями и донесениями об окон­ ченных и представленных описях в Виленское губернское правление, а также об имениях, проданных по добровольному соглашению, ten pat, Bs, 1867, b. 2349, 1. 3. 211 Ten pat, 1. 81.

90

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

kams, o jų skolas prisiimtų pirkėjas. Tačiau jeigu dvaras būtų buvęs įkeis­ tas kurioje nors kredito institucijoje, ši turėjo teisę reikalauti pakartotinų varžytinių. Šiuo atveju dvaras būtų parduotas bendra tvarka, net jeigu pardavimo kaina būtų mažesnė už nustatytąją dvaro vertę. Šios taisyklės nutarta netaikyti tremtinių dvarams, jeigu juos iki gyvos galvos valdė tremtinio šeimos narys, taip pat po jėzuitų likusiems dvarams iki to lai­ ko, kol dėl jų bus priimtos atskiros taisyklės212. 1867 m. lapkričio 30 d. vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas dar klausė E. Baranovą, ar jis ketinąs iš varžytinių parduodamuose dvaruose palikti jų gyventojus. Mat jų iškraustymas pareikalautų nemažų finansi­ nių išteklių, o ir palikti šeimas be pragyvenimo šaltinio nebūtų teisinga. Todėl P. Valujevas siūlė vykdyti įsipareigojimus, kuriuos valstybė prisiėmė nusavindama privačią nuosavybę, - pirmiausia atsiskaityti su savininkais, o paskui juos iškraustyti. Jo manymu, tremtinių šeimos galėtų likti buvu­ siuose savo dvaruose iki dvarai bus parduoti iš varžytinių, šeima gautų jai priklausančią dalį, o jeigu dvarų parduoti nepavyktų - kol bus skirta nu­ statytoji renta, taip pat išmokėta išpirka už valstiečiams atitekusią žemę213. Radikalesnių priemonių šalininkas E. Baranovas buvo linkęs tremtinių šeimas apskritai iškelti iš jam pavaldžių gubernijų, joms paskyrus gyvena­ mąją vietą už jų ribų, tačiau atsakydamas ministrui (1867 m. gruodžio 1 d.) jo siūlymui pritarė, išskyrus tą jo dalį, kurioje buvo kalbama apie išpirkos už valstiečiams išdalytą žemę grąžinimą. Jis teigė, kad taip buvę savininkai ilgam užsiliktų dvaruose, o tai sukeltų naujų savininkų nepasitenkinimą214. Pagal 1867 m. balandžio 29 d. imperatorius patvirtintą Ministrų ko­ miteto nutarimą dvarų varžytinės turėjusios vykti centralizuotai. Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliavo ir Vitebsko gubernijų dvarų varžytines 212 Дело об обязательной продаже лицами польского происхождения недвижимых имуществ на основании указа, изданного 10 декабря 1865 года, ten pat, Ps, 1866, b. 157,1. 50-52v. 213 Ten pat, 1.4 4 -4 5 . 214 Ten pat, 1. 4 6 -4 7 .

91

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

du kartus per metus (sausio ir rugpjūčio mėnesiais) pavesta organizuo­ ti Vilniaus gubernijos valdybai. Mažiau kaip 1000 sidabro rublių įkai­ notą žemės valdą bet kuriuo metu galėjo parduoti apskričių teismai, gavę generalgubernatoriaus leidimą215. Todėl įpareigota parduoti šešių gubernijų dvarus Vilniaus gubernijos valdyba 1867 m. gruodžio 23 ir 24 d. surengė du posėdžius, skirtus aptarti šešių gubernijų dvarų apra­ šymo rezultatus ir pasirengimą varžytinėms. Posėdžiams pirmininkavo Vilniaus gubernatorius Stepanas Paniutinas, dalyvavo vicegubernatorius Svečinas, Gubernijos valdybos tarėjai Vsevolodas Lastočkinas ir Ivanas Pokrovskis, Centrinės komisijos narys N. Derevickis ir jos sekretorius Vladimiras Vinogradovas. Apie posėdžių išvadas N. Derevickis pranešė Centrinės komisijos pirmininkui, nurodydamas, kad valdžia skubėjo iš­ parduoti politinių tremtinių dvarus. Pirmame posėdyje konstatuota, kad dvarų paruošimo varžytinėms darbas yra baigtas, dvarų vertinimo ko­ misijų parengtus dvarų aprašymus su jų įvertinimais patvirtino visos gu­ bernijų valdybos, tad komisijas galima paleisti, o gubernijų valdybas įpa­ reigoti pranešti apie atsiradusius dar neišaiškintus dvarus, kuriuos reikia parduoti. Vilniaus gubernijoje apie parduodamus dvarus pirmą kartą paskelbta gruodžio 1 1d . (sic!), po trijų dienų tai padaryta Gardino ir Kauno, iki gruodžio 23 d. - likusiose gubernijose. Visas komisijų darbo ir skelbimų išlaidas turėjo padengti buvę dvarų savininkai216. Valdininkai prognozavo pirkėjų antplūdį, todėl antrame posėdyje nutarė prašyti val­ džios leidimo per vieną dieną rengti ne dvejas varžytines, kaip tai numa­ tė įstatymai (pačias varžytines ir pakartotinas varžytines, paprastai trun­ kančias nuo 11 vai. ryto iki 15 vai.), bet taip pat iškart neparduotiems

215 ПСЗ, собр. 2, т. 42, ч. 1, № 44500 (О сосредоточении в городах Киеве и Вильно публичных торгов на продажу в Западном крае имений лицам русского проис­ хождения). 216 Дело об обязательной продаже лицами польского происхождения недвижимых имуществ на основании указа, изданного 10 декабря 1865 года, ЬѴІА, £ 378, Рэ, 1866, Ъ. 157,1. 2 7 -3 3 .

92

I s k y r i u s . DVARAI PO 18 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

dvarams numatyti ekstrines varžytines nuo 7 iki 11 vai. ryto, taip juos išstatant pardavimui, kol nebus parduoti217. Vilniaus gubernijos valdybos suvestinėje parodyti šešiose Šiaurės va­ karų gubernijose per keturis mėnesius aprašyti 489 dvarai, iš jų 179 turė­ jo būti tuojau pat parduoti iš varžytinių, 151 dvaro žemė vis dar nebuvo padalyta tarp savininkų, todėl tremtinio dalis negalėjo būti parduota, kol jos neišskirs iš bendros nuosavybės. Aštuonis dvarus iki gyvos galvos valdė tremtinių giminės, penki buvo po jėzuitų likę dvarai. Tad sprendi­ mas dėl jų likimo atidėtas ateičiai. Paskutinę akimirką, terminui artėjant į pabaigą, pirmosiomis gruo­ džio mėnesio dienomis 148 dvarai perėjo naujiesiems šeimininkams, biurokratų žodyno sąvoka - „c вольной руки“, t. y., savininkai juos pardavė patys218. Išsamius duomenis apie taip parduotus dvarus atsiun­ tė Gardino gubernatorius. Gardino apskrities bajorų vadovas Severinas Romeris savo Gubinkos dvarą pardavė atsargos generolo leitenanto su­ tuoktinei Elenai Brose. Grafui Viktorui Staženskiui priklausantys dvarai: Strablia su Doktorcų ir Viktožino palivarkais Belsko apskrityje, taip pat Nevodnica Nargilevska Balstogės apskrityje gruodžio 1 d. perėjo gra­ fienės Aleksandros Obolenskajos nuosavybėn. Bresto apskrityje Tito Puslovskio Zubačių dvarą įsigijo kolegijos asesorius Aleksiejus Špejeris, Mikalojaus Klimaševskio Grodisko dvarą Valkavisko apskrityje - kole­ gijos tarėjas Jakovas Pomeranskis, o Julijono Malkevičiaus Lesovščina dvarą nupirko rūmų tarėjas Aleksandras Životovskis. Taip buvo parduoti dar keli dvarai219.

217 Ten pat, 1. 3 4 -3 6 . 218 Центральная комиссия по описи и оценке подлежащих обязательной продаже имений в Северо-Западном крае. Дело с ведомостями и донесениями об окон­ ченных и представленных описях в Виленское губернское правление, а также об имениях, проданных по добровольному соглашению, ten pat, Bs, 1867, b. 2349, 1. 181. 219 Ten pat, 1. 1 0 4 ,1 0 5 ,1 0 7 ,1 0 8 , 143-143v.

93

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

Vertinimo rezultatai rodė, kad 1866 m. privalomai parduodamų dvarų sąrašas, sudarytas Vilniaus gubernijos valdyboje, kad ir nuolat pa­

pildomas, toli gražu neatspindėjo akcijos masto. 1867 m. gruodžio 9 d. Vilniaus gubernijos valdyba iš Vilniaus gubernijos dvarų vertinimo ko­ misijos gavo 132 dvarų aprašymus, o tai daugiau nei parodyta 1866 m. sąraše220. Kauno gubernijos valdyba Centrinei komisijai pateikė 159 dva­ rų aprašymus, o bendras privalomai parduotinų dvarų skaičius - 189 taip pat buvo didesnis nei 1866 m. sąraše. Be to, simptomiška tai, kad 41 dvarą savininkai pardavė per tą laiką, kol aprašai keliavo iš vienos val­ diškos institucijos į kitą221. Gardino gubernijos valdyba pateikė 81 dvaro aprašymą222. Vilniaus gubernijos valdyba 1868 m. sausio mėn. išstatė varžytinėms 179 dvarus ir jų dalis, iš jų - 35 dvarus iš Vilniaus gubernijos, 28 - iš Gardino gubernijos ir 46 - iš Kauno gubernijos223. Per vieną mėnesį, iki 1868 m. sausio 31 d., buvo parduoti 96 dvarai, nepavyko parduoti 10 dvarų. Vasario mėn. varžytinėse buvo išstatyti dar 29 dvarai ir parduoti­ nų skaičius išaugo iki 208224. Dvarų pardavimą lydėjo dramatiški įvykiai. Buvo draskomi Lietuvos bajorų giminių lizdai. Ne vienai šeimai teko visam laikui palikti gimtuo­ sius namus, ieškoti pragyvenimo šaltinio. Buvęs Raseinių apskrities bajo­ rų vadovas Ignacijus Bušinskis, ištremtas į Žemutinio Naugardo guber­ niją tik už tai, kad nepranešė valdžiai apie sukilėlių pasirodymą jo dvare, kiek vėliau vidaus reikalų ministro leidimu apsigyvenęs Mintaujoje, po­ licijos priežiūroje, prarado stambų Šaukoto dvarą (1319 deš.). (Šalimais

220 Ten pat, 1. 113. 221 Ten pat, 1.142.

222 Ten pat, 1. 188. 223 Дело особой канцелярии Виленского генерал-губернатора по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае. О ходе торгов в Виленском губернском правлении на имения обязательной продажи, ten pat, Bs, 1868, b. 2450,1. 4 -6 . 22 4 Ten pat, 1. 68-73v, 95-95v, 99-lO lv.

94

I s k y r i u s . DVARAI PO 18 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

esantis, tik Panevėžio apskrityje Zigmanto Citavičiaus taip pat stambus Šaukoto (Valatkiškių) dvaras buvo konfiskuotas.225) Dvarą bandžiusi gelbėti Bogumila Bušinskienė ieškojo teisybės, rašė prašymus Kauno gubernijos valdybai, įrodinėjo, kad pagal 1852 m. vyro išduotą garantinį raštą už atsineštą didelę pasogą ir vyrui pasko­ lintus pinigus jai buvo perleistas dvaro valdymas, o vyras jį tik admi­ nistravo. Sūnui paaugus (tuo metu, kai dvarą liepta parduoti, Juozapas Bušinskis buvo nepilnametis ir mokėsi Mintaujos gimnazijoje), teisė į tėvoninį dvarą perėjusi jam. Moters argumentai valdininkų neįtikino. Jie nekreipė dėmesio net į raštu patvirtintą privatų sutuoktinių susita­ rimą, bet vadovavosi įstatymais, kurie reikalavo bet kokį nuosavybės perėjimą įtvirtinti oficialias aktais. Todėl Kauno gubernijos valdyba nu­ tarė netenkinti B. Bušinskienės prašymo, dvarą parduoti, bet patarė jai, jeigu norinti, prisiteisti iš vyro pasogą ir skolą. Šį valdybos sprendimą turėjo patvirtinti Vilniaus generalgubernatorius, tačiau biurokratinė tvarka buvo pažeista, Šaukoto dvaras paleistas iš varžytinių be oficialaus E. Baranovo pritarimo. Gavus žinią apie Kauno gubernijos valdybos sprendimą, B. Bušinskienę ištiko apopleksija, 1867 m. gruodžio mėn. ji mirė, palikusi našlaičiais nepilnamečius Juozapą ir Joaną. Tačiau šeimos vargai nesibaigė. 1868 m. vasario 12 d. Šaukoto dvaras buvo parduotas, jį nusižiūrėjo atsargos poručikas Aleksandras Černyševas. Bušinskių vaikai rašė graudžius prašymus valdžiai, jų globėjai dar mėgino kreip­ tis į eilinį generalgubernatorių A. Potapovą, kad šis sustabdytų dvaro pardavimą, nesėkmingai skundė Kauno gubernijos valdybos sprendi­ mą Valdančiajam Senatui. Pardavus dvarą, I. Bušinskis negalėjo atgau­ ti už jį sumokėtų pinigų, nes pirkėjas pasigedo 97 dešimtinių žemės, atsisakė sumokėti dalį pirkimo sumos, mat perėmė buvusio savininko skolą Viešųjų reikalų valdybai. Šaukoto dvaras merdėjo, jo perėmimo

225 Дело о конфискации движимого и недвижимого имущества участников вос­ стания 1863 г., ten pat, f. 525, ар. 1, b. 913,1. 29v -32.

95

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

procedūra užtruko keletą metų, beto, I. Bušinskis per vargus išreikalavo išmokėti jam priklausančią išpirkimo sumą už valstiečiams atitekusią dvaro žemę226. Dvaras kartais likdavo neparduotas, kai valdiškos institucijos ne­ sutarė dėl įstatymų interpretavimo ir viršų ėmė biurokratų ambicijos. 1863 m. iš Gardino gubernijos administracine tvarka į Penzos guberniją ištrėmė Boleslovą Tiberijų Januševskį. Jo vardu į privalomai parduotinų dvarų sąrašą buvo įtrauktas nedidelis (112 deš.) Padbelų-Galoučicų dvarelis Bresto apskrityje. Laiku dvarelio nepardavė, 1868 m. pradžioje jis buvo išstatytas varžytinėse. Tų pačių metų vasario mėn. Gardino gu­ bernijos valdyba pateikė Vilniaus generalgubernatoriui paaiškinamąjį raštą apie jos nagrinėtą Bresto apskrities bajoro Mykolo Mogilnickio prašymą neparduoti Galoučicų dvaro, nes tikrasis jo savininkas, kaip teigė prašytojas, buvo ne ištremtasis Januševskis, kuris, be to, tremtyje mirė, bet mažametis prašytojo sūnus Jonas Mogilnickis. Šiam prašy­ mui pagrįsti Mogilnickis vyresnysis pateikė 1867 m. liepos 17 d. Bresto apskrities teismo sprendimą, kuriuo Mogilnickis jaunesnysis pripa­ žintas teisėtu dvarelio paveldėtoju, o jo teisė į nuosavybę buvo įtvir­ tinta. Teismas rėmėsi tuo, kad velionė jo motina Pelagija Januševskytė ir jos tremtinys brolis Boleslovas kartu paveldėjo tėvoniją iš savo tėvo Vincento Januševskio, abu paveldėtojai mirė, tad paveldėjimo tei­ sė pereinanti vieninteliam palikuoniui - Vincento vaikaičiui Jonui227. Rutininėje imperijos teismų praktikoje šis sprendimas nugultų bylose ir būtų pamirštas. Tačiau neeilinėmis aplinkybėmis, kai be paliovos sukosi represijų mechanizmas, į šios bylos sprendimą įsitraukė visų grandžių valdžios institucijos. 226 О продаже имения Шавкоты помещиков Бушинских, ten pat, f. 378, Bs, 1867, b. 2377,1. 1 -6 , 17-2 7 , 44-44v, 4 9 -5 0 , 60-63v, 7 3 -7 6 , 80-80v, 94, 97-101v. 227 По ходатайству опекуна малолетнего Ивана Могильницкого помещика Михаила Могильницкого об освобождении от обязательной продажи имения Головчицы, ten pat, Bs, 1868, b. 2517,1. 2-5v.

96

I

s k y r i u s . D VARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SU K ILIM O

Vilniaus gubernijos valdyba, centralizuotai vykdžiusi dvarų pardavi­ mą, sustabdė šio dvarelio varžytines, kol galutinai paaiškės paveldėjimo detalės, mat, Boleslovui mirus, ketino išsiaiškinti, ar, atsiradus paveldėtojui, kuris teisiškai gali paimti tik motinos dalį, tektų parduoti ne visą, bet dalį dvarelio. Mažamečio globėjai visaip bandė išsaugoti visą turtą, įrodyti teisės į dvarelį perėjimą iš senelio vaikaičiui, nes nei velionis tremtinys, nei velio­ nė vaiko motina oficialiai dvaro nebuvo perėmę, tad nelikę jokių jų teisės į dvarą įrodymų. Tiesa, globėjai jau buvo suderėję parduoti dvarelį valstie­ čiams stačiatikiams už padorią sumą, bet sandoris neįvyko. Tačiau Gardino gubernijos valdyba užsispyrė, gavo Gardino gubernijos Baudžiamojo ir civilinio teismo rūmų išvadą apie tai, kad tuo metu, kai buvo paskelbtas 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas, Galoučicų dvaras vis dėlto priklausęs iš­ tremtajam B. Januševskiui, padarė išvadą, kad jį būtina parduoti, ir savo sprendimą pateikė tvirtinti Vilniaus generalgubernatoriui, bet papildomai užklausė Valdantįjį Senatą, ar toks nutarimas būtų teisingas228. Valdžios institucijų susirašinėjimas dėl Galoučicų dvaro rodė šių institucijų nesusikalbėjimą, skirtingą įstatymų interpretavimą ir už­ gautas biurokratų ambicijas. Gardino gubernijos valdyba, nesulaukusi Valdančiojo Senato atsakymo, kreipėsi į jį dar kartą ir gavo teisės aktais pagrįstą 1869 m. liepos 26 d. įsaką, dėl neteisingo įstatymų interpreta­ vimo panaikinantį Gubernijos valdybos sprendimą, taip pat išreiškiantį Senato nuomonę, kad dvarelis neturi būti parduotas, ir reikalaujantį Vilniaus generalgubernatoriaus nuomonės svarstomu klausimu, mat jis net nebuvo sureagavęs į Gardino gubernijos valdybos išvadas229. Vilniaus generalgubernatorius A. Potapovas pavedė Specialiai kance­ liarijai, besirūpinančiai rusų žemvaldžių įkurdinimu Šiaurės vakarų gubernijose (Особая канцелярия Виленского генерал-губернатора по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае),

228 Ten pat, 1. 6-17v. 229 Ten pat, 1. 53-66v.

97

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

šiuo klausimu parengti pažymą. Tai buvo padaryta operatyviai - 1869 m. rugpjūčio 21 d. A. Potapovas gavo pageidaujamą, keliose dešimtyse lapų surašytą, dokumentą (докладная записка). Valdininkai išsamiai, rem­ damiesi Gardino ir Vilniaus gubernijos valdybų, teismų, Bresto bajorų globos valdybos, Bresto policijos ispravniko ir kitų institucijų pateikta medžiaga, Rusijos imperijos įstatymais, nagrinėjo teisinį klausimą - pri­ valu ar neprivalu parduoti Galoučicų dvarelį, ir padarė išvadą, kad tą pa­ daryti yra reikalinga, nes, anot valdininkų, B. Januševskis laikomas dva­ ro savininku nuo tada, kai tapo jo paveldėtoju 1855 m. vasario 3 d., iki savo mirties 1866 m. liepos 13 d.230. Tačiau Valdantysis Senatas atkakliai laikėsi ankstesnių savo išvadų ir 1870 m. gegužės 30 d. įsaku dvarelio privalomam pardavimui nepritarė231. Vilniaus generalgubernatorius A. Potapovas su Senato nuomone nesutiko ir apie tai pranešė teisingu­ mo ministrui, kurio atsakymas Galoučicų dvarelio byloje turėjęs padėti tašką. Suderinęs savo ir vidaus reikalų ministerijos valdytojo kunigaikš­ čio A. Lobanovo-Rostovskio nuomones, jis pranešė A. Potapovui, kad Valdančiojo Senato sprendimai yra galutiniai ir atšaukiami tik ypatingais atvejais232 (lyg A. Potapovas to nebūtų žinojęs). Ne visi privalomai parduotini dvarai tuoj pat perėjo į kitas ran­ kas. Dalies dvarų padėtis buvo komplikuota, jų pardavimas užtruko kelerius metus. Kai 1863 m. ištrėmė Vilniaus gubernijos Dysnos aps­ krities dvarininką, grafą Arkadijų Chrapovickį, jo Prazarokų dvarą su palivarkais sekvestavo ir liepė parduoti, bet savininkas to nepadarė. Vilniaus gubernijos valdyba jau 1867 m. gruodžio pabaigoje patvir­ tino dvaro aprašymą, skirtą varžytinėms233. Dvaro, kurį sudarė iš viso 3230 dešimtinių žemės, varžytines paskelbė 1869 m. sausio mėn., tačiau 230 Ten pat, 1. 6 7 -1 0 8. 231 Ten pat, 1. 129-148v. 232 Ten pat, 1. 150-153. 233 Дело Виленского губернского правления о продаже им. Прозорки графа Хра­ повицкого, ten pat, f. 381, ар. 18, b. 1170,1. 2-2v.

98

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

jos neįvyko234. A. Chrapovickio giminės pateikė teismui ieškinius, reika­ laudami pripažinti jų tėvonines teises į dvarą ir išieškoti A. Chrapovickio skolas. Jam turėjo pretenzijų ir valstybės iždas dėl nesumokėtų mokesčių. Bylos sprendimas truko iki 1876 m. Kai kreditoriai buvo patenkinti ir dva­ ras vėl tapo tinkamas parduoti, įsigaliojo Vilniaus generalgubernatoriaus 1874 m. balandžio 29 d. potvarkis stabdyti privalomą dvarų pardavimą. A. Chrapovickio atvejui jis nebuvo pritaikytas, nes 1877 m. vidaus reikalų ministras liepė dėl vienos ar kitos priežasties vis dar privalomai neparduo­ tus dvarus tuoj pat išvaržyti. Prazarokų dvarą kurį laiką ketino pirkti im­ peratoriaus dvaro kamerjunkeris, Rusijos pasiuntinybės Berlyne darbuo­ tojas Aleksandras Kreicas. Nors valdžia kelis kartus dėl A. Kreico užim­ tumo (vyko Rusijos ir Turkijos karas, A. Kreicas lydėjo Raudonąjį kryžių Bulgarijoje ir Rumunijoje) nukėlė dvaro pardavimo terminus, atrodo, šis aukštas pareigūnas Prazarokų neįsigijo235. 1900 m. šį dvarą valdė stačiatikė Jekaterina Staškevič, išparduodanti dvaro žemę valstiečiams236, o 1903 m. gerokai apkarpyto dvaro savininku įvardytas Piotras Merchinas237. Grynai biurokratiškai išsisprendė, tiesa, užsitęsusi, Jono Kersnovskio nuosavybės išvaržymo byla. Į privalomai parduotinų dvarų sąrašą pate­ ko du jo dvarai Vilniaus apskrityje: pusė Kupriškių (dvarą sudarė iš viso 131 deš.) ir Labeikiai (447 deš.)238. 1867 m. spalio mėn. Vilniaus apskrities dvarų vertinimo komisija surengė Kupriškių aprašymą. Į šią procedūrą pakviesti ištremtojo dvarininko giminės pareiškė, kad J. Kersnovskiui ir 234 О ходе торгов в Виленском губернском правлении на имения обязательной продажи, ten pat, f. 378, Bs, 1868, b. 2450,1. 93v. 235 Дело Виленского губернского правления о продаже им. Прозорки графа Хра­ повицкого, ten pat, f. 381, ар. 18, b. 1170,1. З-Зѵ, 18-20, З І-З Іѵ , 83, 99. 236 О ходе русского землевладения по Виленской, Ковенской и Гродненской губер­ нии, ten pat, f. 378, Bs, 1900,1. 29v. 237 Дело о представлении сведений о размерах имущества и земельных владений потомственного дворянства Виленской, Ковенской и Гродненской губерний, 1900-1903, ten pat, f. 381, ар. 19, b. 4079,1. 27. 238 О ходе торгов в Виленском губернском правлении на имения обязательной продажи, ten pat, f. 378, Bs, 1868, b. 2450,1.148.

99

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

jo žmonai Kamilei5 lygiomis dalimis paveldėjusiems nuosavybę iš dė­ dės, buvusio LDK Vyriausiojo tribunolo teisėjo Antano Kersnovskio, dvaras priklausantis tik iki gyvos galvos, o tikrieji tėvonijos savininkai yra Kersnovskių sūnus Antanas ir dukra Vanda Gouvalt. Komisija visgi dvarą aprašė, o bendraturčių teisę į jį patarė įrodinėti teisme. Kai dvarui 1868 m. sausio mėn. paskelbė varžytines, A. Kersnovskis pateikė skun­ dą Valdančiajam Senatui dėl pažeistų jo teisių į dvarą. Prašytojui nepa­ lankus Senato atsakymas, kad pusę Kupriškių privalu parduoti, atėjo 1869 m. kovo mėn. Tačiau kol Senatas svarstė skundą, vietos valdininkai atsižvelgė į 1867 m. gruodžio 4 d. imperatoriaus paliepimą kol kas ne­ parduoti tremtinių dvarų, kuriuose neatskirta bendraturčių dalis, tad varžytinės buvo atšauktos ir Kupriškiai laikinai liko Kersnovskiams239. Labeikių dvarą dar 1847 m. J. Kersnovskis tėvonijos teise paveldėjo iš to paties dėdės Antano, bet su sąlyga, kad dvaras iki gyvos galvos priklausys giminaitei Brigitai Zapasnikaitei. Tuo metu, kai J. Kersnovskį ištrėmė, nusenusi Brigita glaudėsi pas gimines Ukmergės apskrityje, o valdinin­ kai ilgai aiškinosi jos buvimo vietą ir teisę į Labeikius. Vilniaus guber­ nijos valdyba pati šio klausimo nesprendė, dvaro varžytines sustabdė, o reikalo teisinę pusę atidavė nagrinėti Vilniaus baudžiamojo ir civilinio teismo rūmams. Teisininkai pripažino, kad B. Zapasnikaitė gali naudotis dvaru taip, kaip buvo parašyta A. Kersnovskio testamente, gubernijos valdyba išbraukė Labeikius iš privalomai parduotinų dvarų sąrašo, bet liepė policijai stebėti, kada dvaras pereis tremtiniui J. Kersnovskiui. 1870 m. lapkričio 2 d. Vilniaus apskrities ispravnikas pranešė gubernijos val­ dybai, kad birželio 13 d. laikinoji dvaro savininkė mirė ir vėl pasikeitė Labeikių dvaro statusas. Vilniaus generalgubernatorius leido nustaty­ ti savininkui dvejų metų terminą nuo nuosavybės teisės patvirtinimo

239 Дело о продаже за долги имения Купришки Виленского уезда помещика Керсновского, ten pat, f. 381, ар. 18, b. 302,1. 5-5v, 6 3 -7 0 ; О продаже имения Лабейки Ивана Керсновского, ten pat, f. 381, ар. 18, b. 292,1. 285.

100

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

dienos, bet dvarą liepė parduoti. Dėl užtrukusių formalių procedūrų Vilniaus apskrities teismas patvirtino tuo metu Varšuvoje gyvenusio J. Kersnovskio teisę į dvarą tik 1872 m. viduryje240. 1874 m. grįžęs į gim­ tąjį kraštą, J. Kersnovskis bandė dvarą išsaugoti, teikė prašymus guberni­ jos valdžiai ir net Valdančiajam Senatui, maldavo dvaro neparduoti, nes jis jau senas, šeima didelė, net 15 vaikaičių, kuriems dvaras yra pragy­ venimo šaltinis. Tačiau į kraštą jis grįžo be teisės turėti dvarą, todėl vie­ nintelė lengvata, kurią jam suteikė imperatorius, buvo leidimas pačiam parduoti Labeikius. 1878 m. spalio mėn. juos įsigijo kolegijos asesorius, stačiatikis Vikentijus Kameneckis241. Nėra žinoma, kaip dvaras grįžo šei­ mai, bet kad tai įvyko, rodo 1900-1903 m. bajorų žemvaldžių sąrašai, ku­ riuose dvaro savininku įvardytas Stanislovas, Jono sūnus, Kersnovskis242. XIX a. 8 dešimtmečio pradžioje dauguma privalomai parduotinų dva­ rų atiteko naujiesiems savininkams. Iš pirmo karto varžytinėse neparduo­ tiems šios kategorijos dvarams pakartotinos varžytinės nebuvo skelbia­ mos, o dvarą turėjo perimti valstybės turtų valdybos. Tai nebuvo dvaro nu­ savinimas ad hoc, nes valdžia sugalvojo atsiskaitymo su be dvaro likusiais savininkais formą. Pirmiausia nutarta, kad dvarų, įvertintų mažesne nei 500 rublių suma, savininkams iždas išmokės vienkartinę išmoką, o dau­ giau kaip 500 rublių įkainotų dvarų savininkai kasmet gaus rentą - 5 proc. nustatytosios dvaro vertės. Tačiau 1870 m. kovo mėn. Ministrų komitetas ir imperatorius pritarė finansų ministro siūlymui rentos savininkams ne­ mokėti, bet dvarų vertę padengti valstybės iždo vertybiniais popieriais243.

240 Ten pat, f. 381, ap. 18, b. 292,1. 37-42v, 5 0 -5 3 , 64, 106-107. 241 По прошению дворянина Ивана Керсновского об освобождении от обязательной продажи имения его Лабейки, ten pat, f. 387, Bs, 1874, b. 5 3 2 ,1.2-5,18-20,29,34,37,43. 242 Дело о представлении сведений о размерах имущества и земельных владений потомственного дворянства Виленской, Ковенской и Гродненской губерний, 1900-1903, ten pat, f. 381, ар. 19, b. 4079,1. ПЗѵ. 243 О ходе торгов в Виленском губернском правлении на имения, подлежащие обязательному отчуждению в силу указа 10 декабря 1865 г. и за казенные и частные долги, ten pat, f. 378, Bs, 1870, b. 1 3 4 2 ,1 .144-145v.

101

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

Skubėjusi parduoti iš varžytinių tremtinių dvarus, valdžia tąkart ne­ lietė valdų, kurių savininkus išsiuntė administracine tvarka - jie paprastai valdė ne visą dvarą, todėl teisiškai reikėjo atskirti jų ir bendraturčių nuo­ savybę, tik tuomet parduoti sekvestruotąją dalį. Valstybės turtų ministeri­ ja 1867 m. gruodžio 4 d. gavo imperatoriaus paliepimą atidėti šios nuosa­ vybės privalomą pardavimą iki bus parengtos specialios taisyklės. Dvarai liko savininkams, bet jų ūkininkavimą prižiūrėjo taikos tarpininkai ir policija244. Praėjus veik dvidešimčiai metų apsižiūrėta, kad apie šiuos dva­ rus valdžia „pamiršo“, nors formaliai jų statusas nepakito ir jie tebeliko privalomai parduotini, o jų savininkai vis dar laukė valdžios sprendimo. Dvarai dingo iš valdžios akiračio dėl griežtai reglamentuotos biu­ rokratinės tvarkos ir kitusios imperijos politikos sukilėlių atžvilgiu. Aukštieji Sankt Peterburgo valdininkai specialių taisyklių neparengė, nors pastangų dėjo ir šiam reikalui skyrė kelis metus. Kaip tai vyko, savo rašte Vilniaus generalgubernatoriui Ivanui Kachanovui 1886 m. balan­ džio 7 d. rašte dėstė Valstybės turtų ministras Michailas Ostrovskis. Jis teigė, kad dar buvęs ministras A. Zelenojus 1868 m. sausio pradžioje kreipėsi į Ministrų komitetą primindamas, kad reikia parengti taisykles apie privalomai parduodamų dvarų dalis. Ministrų komitetui prireikė vidaus reikalų ir teisingumo ministrų bei imperatoriaus asmeninės kan­ celiarijos valdytojo išvadų, kurios buvo pateiktos, bet Ministrų komite­ tas neskubėjo jų svarstyti. 1871 m. viduryje teisingumo ministro grafo K. Paleno siūlymu buvo sudaryta trijų asmenų komisija, parengusi tai­ syklių projektą. Vidaus reikalų ministras Aleksandras Timaševas ir im­ peratoriaus kanceliarijos valdytojas grafas Sergejus Urusovas projektui pritarė, tačiau K. Palenui taisyklės netiko ir jis parengė savo redakciją. Kol ministrai derino nuomones, kaip minėta, 1873 m. gegužės 11 d.

244 Дело по вопросу об обязательной продаже частей имений, принадлежащих ли­ цам польского происхождения, кои были высланы из края административным порядком за участие в мятеже 1863 года, ten pat, Bs, 1886, b. 392,1.1.

102

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

buvo paskelbtas įstatymas dėl konfiskuotų dvarų bylų nutraukimo ir sekvestruotų dvarų grąžinimo savininkams, o 1874 m. vasario 2 d. įsaku jiems buvo grąžinti ir konfiskuoti dvarai, kurių bylos nebuvo užbaigtos iki 1873 m. gegužės 11d. arba valstybės iždas nebuvo baigęs šių dvarų perėmimo procedūros. Galiausiai 1883 m. gegužės 15 d. imperatoriaus manifestas (imperatoriaus Aleksandro III karūnacijos proga skelbė val­ diniams įvairias malones)245 leido grįžti į tėvynę visiems ištremtiems ir kitur gyvenusiems Vakarų gubernijų gyventojams, dalyvavusiems suki­ lime. M. Ostrovskio manymu, pasikeitus aplinkybėms reikėjo arba baigti rengti privalomai parduotinų dvarų dalių pardavimo taisykles, arba pra­ šyti imperatoriaus atšaukti dvarų dalių privalomą pardavimą. Jis pats pa­ sisakė už pastarąjį variantą, nes, kaip teigė, po šitiek metų, kai dalį dvarų, kurių negalėtų būti daug, paveldėjo kiti, sukilime nedalyvavę, asmenys, kai tremtiniai sugrįžta, o kai kuriems sukilimo dalyviams grąžinti konfis­ kuoti ir sekvestruoti dvarai, privalomas dvarų pardavimas kaip baudžia­ moji priemonė prieštarautų dabartinei politikai, o ir rusų žemėvaldos nesustiprintų, nes tie patys dvarai liktų lenkams246. Vilniaus generalgubernatorius liepė surinkti duomenis apie adminis­ tracine tvarka išsiųstųjų asmenų privalomai neparduotus dvarus, tiksliau jų dalis. 1888 m. duomenimis Vilniaus gubernijoje šios kategorijos dvarų buvo 26, Kauno gubernijoje - 48 ir Gardino gubernijoje - 16, iš viso 90 dvarų, kurių dalys priklausė grįžusiems ar jau mirusiems tremtiniams. Daugumoje jų šeimininkavo patys savininkai, jų šeimos nariai ar paveldė­ tojai, kad ir neturėję sutvarkytų nuosavybės dokumentų. Vienas kitas dva­ ras per tą laiką buvo parduotas. Taip Kauno gubernijoje Kauno apskrityje seniai buvo parduota Mykolo Strebeikos dalis Vaikaičiuose (300 deš.), vals­ 245 ПСЗ, собр. 3, t. 3, № 1583 (О дарованных в день священного коронования Их Императорских Величеств милостях). 246 Дело по вопросу об обязательной продаже частей имений, принадлежащих ли­ цам польского происхождения, кои были высланы из края административным порядком за участие в мятеже 1863 года, LVIA, f. 378, Bs, 1886, b. 392,1. 2 -6 .

103

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

tiečiai įsigijo visą Gulbinų šeimai priklausiusį Šveicarijos dvarą (463 deš.). Vilniaus gubernijoje Švenčionių apskrityje Juozapo ir Zigmanto Šiškų Kabilninko dvarą (564 deš.) įsigijo medicinos daktaro Skrebickio žmona, Ašmenos apskrityje Baranovičių šeimos Gareckauščinos dvarą (270 deš.) pirko atsargos majoras Machmetas Achmatovičius, Gardino gubernijoje dvaruose tvarkėsi šeimos nariai ar giminės247. Daugelis privalomai parduotų dvarų negrįžo buvusiems savinin­ kams. Tačiau įspūdingus turtus atgavo buvęs Vilniaus apskrities bajo­ rų vadovas grafas Jonas Tiškevičius ir jo žmona Izabelė. 1867 m. gruo­ džio 7 d., t. y., likus trims dienoms iki valdžios nustatyto termino, visus J. Tiškevičiaus dvarus Vilniaus ir Kauno gubernijoje už 800 tūkst. sida­ bro rublių įsigijo Lifliandijos gubernijos gyventojas, generalinis konsulas Rygoje Christianas Vermanas. Jam perėjo Valažinas Ašmenos apskrityje, Alkūnai, Arnionys ir Sužionys Vilniaus apskrityje, Bajėnai ir Gaižuvėlė Kauno apskrityje, Stebeikiai, Palinkuvė arba Valakai Panevėžio apskrityje, Joganava Šiaulių apskrityje, Deltuva su palivarkais ir Sarosčiai Ukmergės apskrityje. Jonas ir Izabelė buvo ištremti, taigi valdas pardavė brolio įga­ liotasis Juozapas Tiškevičius248. Netrukus vietinė valdžia atkreipė dėmesį į sandorį, atrodžiusį neįprastai: „Sklinda gandas, kad tai tik susitarimas, grafas Tiškevičius valdų nepardavė, iš jų gauna pajamas, dvarų admi­ nistracija liko ta pati.“249 Gandai pasitvirtino, kai nepraėjus nė keliems mėnesiams nuo pardavimo-pirkimo sutarties pasirašymo grafo reikalų patikėtinis Romualdas Čarnockis pateikė Vilniaus apskrities policijos val­ dybai 62 paskolos raštus 800 tūkst. sidabro rublių sumai. Raštus išdavė Ch. Vermanas, neva pasiskolinęs iš J. Tiškevičiaus pinigus, todėl patikėti­ nis prašė Ch. Vermano įsigytiems dvarams įvesti draudimą kaip paskolos

247 Ten pat, 1. 2 8 -5 2 . 248 О продаже имений графом Иваном Тышкевичем Христиану Иванову фон Бер­ ману, ten pat, Bs, 1867, b. 2372,1. 4 -1 0 . 249 Ten pat, 1. 14-14v.

104

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

grąžinimo garantiją. Vilniaus gubernijos valdyba atliko tyrimą, neturėjusį jokių pasekmių, nors valdininkai rado įstatymą, pagal kurį turto draudi­ mas buvo taikomas tik tuo atveju, kai paskola negrąžinama laiku250. 1873 m. J. ir I. Tiškevičiai kreipėsi į Aleksandrą II su prašymu at­ kurti jų teises į nuosavybę Vakarų gubernijose. Politinė situacija tuo metu buvusi palanki, galbūt suveikė asmeniniai Tiškevičių ryšiai. Šiaip ar taip, Imperatoriaus asmeninės kanceliarijos III skyriaus viršininkas grafas Piotras Šuvalovas šį klausimą pateikė svarstyti Ministrų komitetui. 1873 m. kovo 30 d. imperatorius patvirtino Ministrų komiteto spren­ dimą, kuriuo Tiškevičiui leista pasilikti dar neparduotus dvarus, vis dar figūravusius privalomai parduotinų dvarų sąraše, taip pat išsipirkti parduotą tėvoniją. Dėl vienaskaitos sąvokoje „tėvoninis dvaras“ J. Tiš­ kevičius prašė Vilniaus generalgubernatorių A. Potapovą tarpininkauti, kad aukščiausiu lygiu jam būtų paaiškinta, ką ta sąvoka galėtų reikšti, mat stambių tėvoninių dvarų jis turėjęs Vilniaus ir Kauno gubernijo­ se, o smulkesnių - Minsko gubernijoje. Atsakymas skambėjo taip: „Jo didenybė teikiasi suprasti, kad žodžiai „tėvoninis dvaras“ reiškia visus tuos dvarus, kurie priklausė grafui J. Tiškevičiui iki jam buvo pritaiky­ tas 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas.“251 Ch. Vermanas sutiko parduoti Tiškevičiui viską, ką iš jo pirko, su sąlyga, kad jeigu valdžia apsigalvos ir vėl vers tuos dvarus parduoti, juos galės pirkti tik jis ar jo palikuonys už tą pačią kainą, kurią sumokėjo 1867 m. Ch. Vermanui taip pat buvo pažadėta, kad pasirašius pardavimo-pirkimo sutartį jam bus grąžintas pasižadėjimas neparduoti dvarų „lenkų kilmės“ asmenims252. Tiškevičių atvejis nebuvo vienintelis, kai savininkas susigrąžino privalomai parduo­ tus dvarus. Imperijos valdžia leido juos išsipirkti tituluotai aristokratijai.

250 Ten pat, 1. 19-20v. 251 По отзыву МВД относительно освобождения графа Ивана Тышкевича от дей­ ствия указа 10 декабря 1865 г., LVIA, f. 378, Bs, 1873, b. 969,1. 1, 5-5v, 8-8v. 252 Ten pat, 1. 14, 25v.

105

DVARŲ PRIVALOMAS PARDAVIMAS

Buvę jėzuitų dvarai ir draustiniai Atskirą dvarų kategoriją sudarė vadinamieji pirmieji jėzu­ itų dvarai, priklausę jėzuitų ordinui iki jo panaikinimo (1773). Abiejų Tautų Respublikos valdžia perdavė dvarus bajorams su sąlyga, kad ši nuosavybė garantuos edukacinį kapitalą, skirtą švietimui, o bajorai kas­ met mokės palūkanas iždui. Dalį edukacinio kapitalo sudarė lėšos, gau­ tos už jėzuitų kilnojamojo turto pardavimą, jas neterminuotai paskolino bajorams, garantavusiems kapitalo saugumą savais dvarais ir taip pat 106

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

mokėjusiems palūkanas švietimo poreikiams. Rusijos imperijos laikais buvusius jėzuitų dvarus formaliai perėmė iždas, bet išties jie liko bajo­ rams, kurie tebeformavo edukacinį (švietimo) fondą, bet palūkanas mo­ kėjo nereguliariai, todėl susidarė skolos. Valdininkas atskiriems pavedimame pulkininkas Michailas Da­ nilovas 1870 m. sudarė buvusių jėzuitų dvarų sąrašą, pasinaudojęs 1796 m. duomenimis. Pagal jį Vilniaus gubernijoje tada buvo 22 jėzu­ itų dvarai, į jų skaičių buvo įtraukti ir miškai, Kauno gubernijoje - 12, Gardino gubernijoje - 20. Šioje gubernijoje minimi dvarai neturėjo že­ mės, tik įvairius miškus253. Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos 1864 m. surinktais duomenimis tokių dvarų, be žemės sklypų mieste­ liuose, Vilniaus gubernijoje buvo 26, Kauno gubernijoje - 18, Gardino gubernijoje - 13 buvusių jėzuitų dvarų, 1867 m. duomenimis šių dvarų Vilniaus gubernijoje buvo 26, Kauno gubernijoje - 16, Gardino guberni­ joj - 12254. Skirtumas susidarė dėl kitusio dvarų statuso. Daugelis dvarų buvo stambūs. Buvusių jėzuitų dvarų skaičius - nedidelis, bet panaiki­ nus baudžiavą reikėjo sureguliuoti valstybės, dvarų laikytojų ir valstiečių santykius, išspręsti svarbius klausimus, kas yra tikrasis buvusių jėzuitų valdų savininkas - bajorai ar valstybė, kaip iš bajorų perimti edukacinį kapitalą, kam priklauso išpirka už valstiečiams atrėžtą žemę. Buvusių jėzuitų dvarų valstiečių atskyrimo nuo dvaro tvarką nustatė Valstybės taryba. Jos nuomonę, virtusią įstatymu, imperatorius pasira­ šė 1861 m. gruodžio 18 d. (paskelbta 1862 m. sausio 29 d.). Šių dvarų valstiečiai paleisti į laisvę pagal 1861 m. vasario 19 d. baudžiavos panai­ kinimo nuostatus, jie galėjo išsipirkti žemę, kaip ir kiti baudžiauninkai. Dalis išpirkos už žemę turėjo atitekti ne dvarininkui, bet valstybės ižde 253 По рапорту полковника Данилова об имениях в Северо-Западном крае быв­ ших столовых, епископских, поиезуитских, коронных столовых и Виленского Капитула, LVIA, f. 378, Bs, 1871, b. 2410,1. 4 1 -4 9 . 254 О поиезуитских имениях, часть 1, ten pat, Bs, 1863, b. 928,1. 1 3 -1 4 , 1 7 v -22, 179v-184, 186-193, 20 2 -204.

107

BUVĘ JĖZUITŲ DVARAI IR DRAUSTINIAI

saugotam edukaciniam fondui. Dvarininkams buvo numatyta atitinka­ mai sumažinta kompensacija už prarandamas pajamas iš valstiečiams atitekusios žemės. Tačiau buvusio jėzuitų dvaro savininkas galėjo būti atleistas nuo prievolės kasmet mokėti edukacinio kapitalo palūkanas ir tapti visateisiu paveldėjamo dvaro savininku, sumokėjęs iždui netermi­ nuotomis valstybinėmis obligacijomis arba pelno bilietais (непрерывно­ доходные билеты) tiek, kad įmoka garantuotų atitinkamas edukacinio fondo pajamas255. Įgyvendinant 1861 m. gruodžio 18 d. įstatymą kilo praktinių klau­ simų, kuriuos aiškiausiai suformulavo ėjęs Minsko gubernijos valstybės turtų rūmų viršininko pareigas Vasilijus Sevastjanovas, 1865 m. lapkri­ čio 15 d. parengęs raštą Vilniaus generalgubernatoriui. Valdybai reikė­ jo vykdyti paliepimus, laikytis įstatymų ir konkrečiai spręsti atsiran­ dančias problemas. Įstatymai numatė, kad valstiečiams dalijant žemę buvusiuose jėzuitų dvaruose, Vyriausioji išpirkimo įstaiga (Главное выкупное учреждение) išpirkimo raštus turėjo derinti su Valstybės turtų ministerija, o iš išpirkimui skirtos paskolos reikėjo išskaičiuoti skolą už edukacinį kapitalą. Jeigu išpirkimo sumos nepakaktų, kapitalo saugumą turėjo garantuoti įkeistas dvaras256. Valstybės turtų valdybos susidūrė su problema, kaip apskaičiuoti edukacinio kapitalo palūkanas iš dvaro pajamų, kai valstiečiams atidalys žemę, jeigu buvusių jėzuitų dvaruose šeimininkaujantys dvarininkai nesilaikė tvarkos, nesaugojo valstybės turto, elgėsi su juo kaip su privačia nuosavybe, dvarus dalijo palikuonims, įkeitė už kreditą, tad dvarų būklė ženkliai pasikeitė. Todėl palūkanoms apskaičiuoti netiko 1773 ir 1774 m. buvusių jėzuitų dvarų liustracijos duomenys, o kitų duomenų apie dvarais padengtą edukacinį kapitalą nebuvo. Nauja liustracija daug kainuotų ir buvo beveik neįma­

255 ПСЗ, собр. 2, т. 37, ч. 2, № 37761 (Об устройстве быта крестьян в имениях ленных и поиезуитских). 256 О поиезуитских имениях, часть 1, ЬУ1А, {. 378, Вв, 1863, Ь. 9 2 8 ,1 .1 0 0 -1 0 2 .

108

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

noma, nes dalis buvusių jėzuitų dvarų sekvestruota arba konfiskuota kaip dvarininkų nuosavybė. Maža to, už valstybės turto iššvaistymą šiuo atveju nebuvo ką bausti, nes dvarus perėmė iždas. Esant painiai situa­ cijai, kai iždas buvo bejėgis apibrėžti valstybės ir privačios nuosavybės ribas, V. Sevastjanovas siūlė įpareigoti buvusiuose jėzuitų dvaruose šei­ mininkaujančius dvarininkus privalomai išmokėti iždui edukacinį ka­ pitalą ir tapti šių dvarų visateisiais savininkais, o jeigu per skirtąjį laiką to nepadarytų - perduoti juos iždui. Taip pat siūlė perimti į iždą visa apimtimi sekvestruotus dvarus, bet iš dalies sekvestruotus dvarus leisti išpirkti. Taip, jo manymu, galutinai išsispręstų klausimas dėl buvusių jėzuitų dvarų nuosavybės257. Mintis racionali, bet 1865 m. gruodžio 10 d. paskelbtas įstatymas, draudžiantis pirkti žemę ar tapti dvarų savininkais kitaip, išskyrus pavel­ dėjimą, kirtosi su neatšauktu 1861 m. gruodžio 18 d. įstatymu. Tai stabdė Valstybės turtų ministerijos veiksmus su buvusiais jėzuitų dvarais. Ji ne­ galėjo paversti jų valstybės nuosavybe be specialių įstatymų ar potvar­ kių, žemės išpirkimo procesas judėjo į priekį, jėzuitų dvarų valstiečiams buvo apskaičiuoti išpirkimo mokesčiai. Daliai dvarų apskaičiuota išpirki­ mo suma gerokai viršijo dvaru padengto edukacinio kapitalo dydį, kitais atvejais dvarininkui priklausanti kompensacija už valstiečiams atitekusią žemę buvo mažesnė už jo kasmet mokėtas palūkanas nuo edukacinio kapitalo. Ir vienu, ir kitu atveju buvo neaišku, kaip interpretuoti dvarų savininko statusą, kam turi atitekti išpirkimo lėšos ir kas prisiims prie­ volę papildyti edukacinį fondą. 1866 m. spalio 31d. ministerija užklausė Vilniaus generalgubernatorių, kaip turėtų pasielgti tuo atveju, jei žemės išpirkimo lėšų pakaks padengti edukacinį kapitalą, ar nuo palūkanų prie­ volės atlaisvintas dvarininkas taps visateisiu dvaro savininku. Ir ką daryti tuo atveju, kai dvarininkas ir toliau turės mokėti edukacinio kapitalo pa­ lūkanas - ar jam bus leista dvarą išpirkti pagal 1861 m. gruodžio 18 d. 257 Ten pat, 1. 103-108v, 109v-110v.

109

BUVĘ JĖZUITŲ DVARAI IR DRAUSTINIAI

įstatymą ir taip pat .įgyti visateisio dvaro savininko statusą. Ministerija siūlė inicijuoti įstatymą, kuris tuos dalykus sureguliuotų, bet jai reikėjo generalgubernatoriaus nuomonės258. Generalgubernatorius E. Baranųvas neabejojo, kad buvusių jėzuitų dvarų savininkas - tai valstybė (tiksliau, edukacinis fondas), nuomo­ jusi juos dvarininkams tam tikromis sąlygomis ir leidusi, panorėjus, juos išsipirkti. Todėl dvarininkui nepriklauso išpirkimo mokestis, ly­ giai taip pat, pasikeitus valstybės politikai, jis negali įsigyti dvaro kaip privačios nuosavybės259. Panašiai galvojo Kijevo generalgubernatorius Aleksandras Bezakas. Jam buvusių jėzuitų dvarų klausimas siejosi su imperijos ir buvusios LDK įstatymų prieštaravimais. Buvę jėzuitų dva­ rai atiteko dvarininkams amžinosios nuomos teise, o imperijos teisėje ši kategorija neegzistavo. Todėl Valstybės tarybos 1861 m. gruodžio 18 d. nuomonė numatė perėjimą į nuosavybės formą, derančią su imperijos teise. Sukilimas privertė keisti politiką, todėl buvusius jėzuitų dvarus jis siūlė tiesiog privalomai parduoti, bet neskubėti, kaip sukilėlių dvarų atveju, bet dabartinius savininkus įpareigoti tai padaryti per 10-12 metų. Tačiau tuos dvarus įsigijusiems „rusų kilmės“ asmenims leisti juos įsi­ teisinti kaip privačią nuosavybę, remiantis minėtuoju Valstybės tarybos parengtu įstatymu260. Savo nuomonę apie buvusių jėzuitų dvarų padėtį išsakė Vilniaus gubernijos bajorų vadovas Aleksandras Domeika, atstovavęs vietinių dvarininkų interesams. Toje situacijoje, kai iškilo grėsmė vietinių dva­ rininkų žemėvaldai, buvę jėzuitų dvarai staiga tapo, kad ir neužtikrin­ ta, bet vis dėlto galimybe įsiteisinti stambią nuosavybę. Mat dauguma šių dvarų - tai stambios valdos. 1868 m. gegužės 10 d., kai griežtąjį E. Baranovą pakeitė nuosaikesnis A. Potapovas, suteikęs vietos bajo­

258 Ten pat, 1 .126-130v. 259 Ten pat, 1 .131v-132v. 260 Ten pat, 1. 2 3 6 -2 3 7v.

110

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

rams vilčių dėl politikos atšilimo, A. Domeika įteikė generalguberna­ toriui raštą dėl buvusių jėzuitų dvarų. Jis įrodinėjo šių stambių dvarų ūkinę reikšmę ir ekonominį potencialą, aprašė dvarininkų nerimavimą dėl gandų apie valdžios institucijų susirašinėjimą dėl dvarų ir spaudos publikacijų, vertusių pesimistiškai prognozuoti dvarų ateitį. Įtikinėjo generalgubernatorių, kad nestabilus nuosavybės statusas apsunkina jos pardavimą ar nuomą. Bajorų vadovas pateikė kitokią buvusių jėzuitų dvarų statuso teisinę interpretaciją nei ta, kuria rėmėsi imperijos valdžia. Anot jo, LDK bajo­ rai tuos dvarus perėmė po jėzuitų pagal 1775 ir 1776 m. seimų konsti­ tucijas amžinąja paveldėjimo teise, todėl galėjo jais disponuoti, perleisti, pirkti, dovanoti, įkeisti. Už tai prisiėmė pareigą edukaciniam fondui ir mokėjo 4,5 proc. palūkanų. Remiantis 1793 m. seimo konstitucija, kapi­ talas perduotas Edukacinei komisijai, kuri investavo jį į privačius dvarus, bet padidino palūkanas iki 5 proc. Rusijos imperijos švietimo ministro iniciatyva nuo 1805 m. kapitalo palūkanos padidėjo iki 6 proc. (visos lėšos buvo skirtos Vilniaus universitetui ir Vilniaus švietimo apygardos mokykloms), bet už tai bajorams leista be apribojimų disponuoti buvu­ siais jėzuitų miškais. 1807 m. edukacinio kapitalo vertė pakilo 25 proc., bajorams teko padidinti išmokas fondui, tačiau valdžia tai kompensa­ vo pripažindama buvusius jėzuitų dvarus bajorų nuosavybe. Dalis šių dvarų susiliejo su tėvoniniais dvarais, tad tapo neįmanoma atskirti, kur yra paveldėtas, o kur po jėzuitų perimtas dvaras. Įgyvendinant valstie­ čių reformą, įstatymais buvo numatyta nauja atsiskaitymų su edukaci­ niu fondu tvarka, bet tai nepanaikino bajorų nuosavybės formos, todėl buvusių jėzuitų dvarų savininkams negaliojo 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas. Tačiau sunerimę savininkai paskleidė gandus, kad šis įstaty­ mas bus taikomas atgaline data ir dvarus iš jų atims. Tas nerimas augo skaitant spaudą ir gaunant žinių, kad išpirkimo suma už valstiečiams ati­ tenkančią žemę jau apskaičiuota, patvirtinta ir pervesta į valstybės iždą, o su dvarininkais neatsiskaitomą. Todėl A. Domeika prašė A. Potapovą 111

BUVĘ JĖZUITŲ DVARAI IR DRAUSTINIAI

išsklaidyti gandus ir imtis priemonių, kad buvusių jėzuitų dvarų savininkų nuosavybė išliktų saugi ir jie gautų išpirką už valstiečių žemę261. Tačiau buvę jėzuitų dvarai buvo toks pat represijų taikinys, kaip ir pri­ vatūs. Juos sekvestravo, konfiskavo ar liepė privalomai parduoti. Valdžiai rūpėjo sutvarkyti teisines procedūras, kad nenukentėtų edukacinis (švie­ timo) fondas, o dvarų savininkų keitimas bet kuria forma atitiko impe­ rinės politikos užmačias sumažinti lenkų dvarininkų skaičių ir išplėsti rusų žemėvaldą. 1868 m. rugpjūčio mėn. Valstybės tarybai buvo pasiūlyta svarstyti taisykles, kaip atsiskaityti su buvusių jėzuitų dvarų savininkais už valstiečių žemę ir šių dvarų perleidimo rusų kilmės asmenims tvarką262. Numalšinus sukilimą imta svarstyti, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Kauno apskrityje buvo sekvestruotas Naujadvaris, priklausęs į Permės gu­ berniją ištremtam Adomui Prozorui263. Kartu su šiuo dvaru į sąrašus pateko Šančių dvaras, seniau priklausęs jėzuitams. 1867 m. valdininkai apsižiū­ rėjo, kad Šančiai patenka į privalomai parduotinų kategoriją, todėl prirei­ kė Teisinės komisijos išaiškinimo, ar toks dvaras parduotinas, nes sukilėlis baustinas nuosavybės atėmimu. Šiuo atveju svarbu, kad dvaras pereitų kitam savininkui, kuris prisiims prievolę edukaciniam fondui. Tačiau tuo metu dar tik buvo rengiamos buvusių jėzuitų dvarų pardavimo taisyklės, dvarą rekomenduota aprašyti, bet nevertinti, kol bus patvirtintos taisyklės264. Ignacijui Vitkevičiui priklausė buvęs jėzuitų Pašiaušės dvaras Kauno gubernijos Šiaulių apskrityje (881,9 deš.). 1863 m. dvarą sekvestravo, vėliau

261 Ten pat, 1. 2 6 1 -2 6 5 ; A. Domeika rėmėsi šiais imperijos įstatymais: ПСЗ, собр. 1, t. 28, № 21586 (О платеже владельцам поиезуитских недвижимых имений (с лю­ страционной цены оных) по шести процентов); ПСЗ, собр. 1, т. 29, № 22725 (О распоряжении фундушами, принадлежащими Виленскому университету и Виленскому учебному округу). 262 Дело о продаже поиезуитских имений, принадлежащих помещику Тышкевичу и другим, LVIA, f. 381, ар. 19, Ь. 1697,1. 22. 263 Об освобождении от секвестра имений помещиков Северо-Западного края, ten pat, f. 378, Ps, 1867, b. 14,1. 34v. 264 О поиезуитских имениях, часть 1, ten pat, Bs, 1863, b. 928,1. 136,137.

112

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

konfiskavo ir perėmė į iždą. Pirma valdžia ketino dvaro žemėje apgyven­ dinti rusų kolonistus, buvusius kareivius ir vietinius bežemius valstiečius. Tačiau nutarta iš dalies valdos, kurią sudarė jėzuitų žemė, be Pašiaušės miestelio ir kelių palivarkų, sudaryti vadinamąjį instrukcinį sklypą ir par­ duoti „rusų kilmės“ asmeniui. Tai padarė 1870 m., aprašė ir įvertino dva­ ro turtą bei parengė jį varžytinėms265. Yra žinoma, kad X X a. pradžioje Pašiaušės dvare (685 deš.) šeimininkavo grafas Apolonas Buklevdenas266. Netikrumas dėl buvusių jėzuitų dvarų sukėlė dvarininkų nerimą ir savotišką pyktį. Dalis jų liovėsi ūkininkavę, apleido dvarus arba sąmo­ ningai naikino turtą. Šį reiškinį pastebėjo Vilniaus gubernijos valstybės turtų valdyba, tikrinusi padėtį dvaruose. 1868-1869 m. valdybos koman­ diruoti valdininkai stebėjo būdingą vaizdą - nykstančius dvarus. Ypač liūdna situacija susiklostė Vilniaus apskrityje. Visiškai apleistas Marijos Kostrovickienės Rastinėnų dvaras: supuvę mediniai statiniai, griūvantys gyvenamasis namas ir degtinės darykla. Kai sukilimo metu sekvestruotą dvarą grąžino savininkei, ji dvarą išnuomojo sentikiams, tačiau dvaras pateko į privalomai parduotinų sąrašą ir 1867 m. lapkričio mėn. jos pa­ tikėtinis jau vedė derybas su majoru Stepanu Izmailskiu, pasišovusiu įsi­ gyti dvarą. Majoras jame faktiškai šeimininkavo ir, laukdamas oficialaus leidimo pirkti, dvarą išnuomojo žydui267. Melanija Pilsudskienė intensyviai kirto mišką Chrizostomo Pil­ sudskio Čiobiškyje ir Liaukiškiuose, tiesa, policija medienai skyrė areštą. Tačiau kai Liaukiškiuose sudegė ponų gyvenamasis namas, dvarininkė

265 О фермах и конфискованных имениях и образованных из них участках на основании Инструкции 23 июля 1865 года по Ковенской губернии, т. 2, часть 4я, ten pat, Bs, 1865, b. 2166,1. 172-185. 266 О представлении уездными предводителями дворянства ведомостей со све­ дениями о землевладельцах русских и поляках, и немецкой национальности, имеющих не менее 500 десятин земли, ten pat, Bs, 1900, b. 341,1. 33v. 267 Дело о продаже поиезуитских имений, принадлежащих помещику Тышкевичу и другим, ten pat, f. 381, ар. 19, b. 1697,1. 1 -2 , 6 ,1 6 , 30.

113

BUVĘ JĖZUITŲ DVARAI IR DRAUSTINIAI

apie tai nė nepranešė, taip sukeldaifia įtarimą dėl tyčinio padegimo. Tomo Lopacinskio Bezdonių'dvare valdininkai nerado nė ženklo 6 de­ šimtmečio inventoriuje minėtų dviejų aukštų gyvenamojo namo, alaus daryklos, kepyklos, pirties, kalvės ir jaučių tvarto. Dvarą išsinuomojo ba­ jorė Jadvyga Cechanovska, kuri nuomos teisę perleido Prūsijos valdiniui Bekeriui, iškirtusiam visą dvaro mišką. Švenčionių apskrityje nuniokoti Veronikos Zanevskos Abramauščina, Juozapo Bokšanskio Tupalščina, Ksavero Dovgialos Kozinentai268. Jekaterina Grinevickienė laikė buvusį jėzuitų dvarą Kamenyj Log Vilniaus apskrityje. Jį prarado kartu su pa­ veldėtais dvarais Janava ir Kopačiais. Dėl savininkės sūnaus neapdairaus ūkininkavimo susidarė didelės skolos. Imperatorius 1873 m. leido par­ duoti Kamenyj Log, o 1877 m. iš varžytinių paleido likusius dvarus269. Lojalumą valdžiai demonstravę dvarininkai dėjo pastangas išlai­ kyti buvusius jėzuitų dvarus kaip privačią nuosavybę. Buvęs jėzuitų Surviliškiu dvaras (3800 deš.) Vilniaus gubernijos Ašmenos apskrityje X IX a. priklausė Poplavskiams. Aptariamojo laikotarpio dvaro laikytojas susisiekimo kelių inžinierių korpuso pulkininkas Romanas Poplavskis sukilimo nerėmė, rūpinosi didele šeima, uoliai tarnavo ir pavyzdingai ūkininkavo dvare, kuris jam atiteko iš tėvo dar 1833 m. Dvarą slėgė di­ delė skola edukaciniam fondui, bet dvarininkas buvo pasirengęs visiškai atsiskaityti ir tapti visateisiu dvaro savininku. Jis sunerimo, kai Vakarų gubernijas pasiekė žinia, kad dvarininkams neleis atsiskaityti už eduka­ cinį kapitalą ir perimti dvarus nuosavybėn. 1867 m. R. Poplavskis pa­ teikė prašymą neriboti jo teisių, atsižvelgti į nuopelnus, leisti pasinau­ doti 1861 m. gruodžio 18 d. įstatymu ir įteisinti nuosavybę270. Atrodo,

268 Ten pat, 1. 4 3 -4 8 , 5 0 -5 2 ,1 1 8 -1 2 0 . 269 Ten pat, 1 .52,68-69; Об имениях, назначенных в продажу в Виленском губернском правлении в 1877 г., ten pat, f. 378, Bs, 1876, b. 489,1. 76; Plačiau žr.: Дело о долгах умершей помещицы Екатерины Гриневецкой и продаже имения последней, ten pat, f. 381, ар. 11, b. 1128. 270 О поиезуитских имениях, часть 1, LVIA, f. 378, Bs, 1863, b. 928,1. 139-142.

114

I s k y r i u s . DVARAI PO 1863-1 8 6 4 M. SUKILIMO

jo pastangas vainikavo sėkmė, nes X X a. pradžioje perpus sumažėjusios Surviliškės priklausė R. Poplavskio sūnui Stanislovui271. Trakų apskrities bajorų vadovas, kamerjunkeris, kunigaikštis Cezaris Giedraitis taip pat išlaikė giminėje buvusį jėzuitų dvarą Europa (Geisiškės) Vilniaus apskrityje. Aleksandras II 1869 m. leido netaikyti jam apriboji­ mų pirkti žemę, todėl C. Giedraitis galėjo atsiskaityti su iždu už edukaci­ nį kapitalą ir dvaras oficialiai buvo pripažintas jo tėvonine nuosavybe272. Buvusiais jėzuitų dvarais susidomėjo ir aukštieji rusų valdininkai, Šiaurės vakarų gubernijose ieškoję pajamingesnių dvarų. 1865 m. gruo­ džio 8 d. valstybės iždas nusavino Trakelių-Dvarykščių dvarą Lydos apskrityje, iš viso 6093 dešimtines žemės, kaip teigė, už dvaro savininko Volskio laiku nesumokėtus mokesčius iždui. Į dvarą nusitaikė Vilniaus karo apygardos kariuomenės štabo viršininkas generolas majoras Aleksandras Nikitinas, kuriam ne itin sekėsi išsimokėtinai už 37 metų ilgalaikį kreditą gauti kokį geresnį dvarą. Mat jam patikę dvarai - konfis­ kuotoji I. Vitkevičiaus Pašiaušė Šiaulių apskrityje ar Elniakampis Vilniaus apskrityje, kelios valdinės fermos Minsko gubernijoje ar Vladislovo Korsako Liaskavičių dvaras Gardino gubernijos Kobryno apskrityje dėl įvairių priežasčių nebuvo parengti pardavimui. Generolas skubėjo pasinaudoti lengvatomis, nedavė ramybės Vilniaus generalgubernato­ riui, apipildamas jį laiškais ir priekaištais, kad delsimas žlugdo jo svajonę būti įvertintam už nuopelnus, tapti vietos gyventoju ir čia išauklėti savo vaikus. Trakelių užsigeidė ir buvęs Rygos generalgubernatorius baro­ nas Vilhelmas Livenas ir Mogiliavo gubernatorius Pavelas Ščelgunovas.

271 О представлении уездными предводителями дворянства ведомостей со све­ дениями о землевладельцах русских и поляках и немецкой национальности, имеющих не менее 500 десятин земли, ten pat, Bs, 1900, b. 341,1. 173v-174. 272 По ходатайству предводителя дворянства Трокского уезда князя Цезария Гедройця об исключении состоящего в его владении имения Европа-Гейшишки из числа поиезуитских и о зачислении оного в число вотчинного потомственного владения, ten pat, Bs, 1869, b. 1756,1. l-4v .

11 5

BUVĘ JĖZUITŲ DVARAI IR DRAUSTINIAI

Galiausiai 1870 m. A. Nikitinas už ištikimą tarnybą gavo dalį Trakelių dvaro, iš kurio buvo sudaryti'keli sklypai. Jam leido įsigyti dvarą už 20 metų kreditą nemokant palūkanų273. Retas reiškinys buvo vietos bajorų majoratiniai dvarai, Rusijos im­ perijoje dar pasitaikė draustinių dvarų (заповедные имения), steigia­ mų majorato teisėmis. Aptariamuoju laikotarpiu į valdžios akiratį pateko tik vienas draustinis - Aleksandro Bispingo valdos Gardino gubernijos Gardino ir Valkavisko apskrityse. Rusijos imperija draustinių steigimą ir funkcionavimą reglamentavo 1845 m. liepos 16 d. nuostatais274. Taip mėginta stambias valdas išlaikyti vienoje giminėje, laikantis vienįpėdinystės ir pirmagimystės teisės pir­ miausia vyriškoje linijoje, tačiau leista paveldėti ir moterims bei ne pirmos eilės giminėms su sąlyga, kad jie bus Rusijos valdiniai - ne užsieniečiai. Buvo įvesta speciali paveldėjimo tvarka, kai steigėjai turėjo tiksliai nuro­ dyti galimą paveldėtoją per kelias kartas, o dėl valdos perėjimo reikėjo imperatoriaus leidimo. Nuostatai apibrėžė draustinio dydį, bet nedraudė jį steigti iš dvarų, esančių skirtingose gubernijose ar apskrityse. Kadangi draustinis priklausė ne vienam asmeniui, bet visai giminei, nuostatai ne­ leido draustinio dvarų įkeisti, parduoti ar kitaip perleisti. Buvo numatytos specialios taisyklės dėl draustinio savininko šeimos narių finansinio ap­ rūpinimo iš draustinio dvarų pajamų, dėl skolų grąžinimo ir pan. Aleksandrui Bispingui priklausantį draustinį 1853 m. liepos 1 d. įsteigė moterys: Aleksandra Bispingaitė-Svečina ir Juzefą BispingaitėVoičinskienė, pavadinusios jį vieno dvaro - Masalianai - vardu. Draus­ tinį sudarė šie dvarai: Masalianai, Paplavcai, Skolubovas, Treigiai ir Ver-

273 Дело особой канцелярии при Виленском генерал-губернаторе по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае по записке генерал-майора Никитина о представлении ему конфискованного имения в Северо-Западном крае, ten pat, Bs, 1868, b. 2598,1. 7-9v, llv , 16-20, 22, 3 2 -3 3 , 38-38v. 274 ПСЗ, собр.2, t. 20, ч. 1, № 19202 (Высочайше утвержденное Положение о запо­ ведных наследственных имениях).

116

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

teliškės Gardino apskrityje bei Kuzmičiai, Maceikovščizna ir Vereikiai Valkavisko apskrityje. Pirnluoju paveldėtoju buvo nurodytas steigėjų pusbrolio Kamilio Bispingo antrasis sūnus A. Bispingas, antruoju - jo brolis Jonas ir 1. 1.275. Draustinio paveldėtojas A. Bispingas administracine tvarka buvo ištremtas į Orenburgo guberniją, Vereikių ir Verteliškių dvarai pateko į privalomai parduotinų sąrašą. Artėjant nustatytajam dvarų pardavimo terminui, sujudo Gardino gubernatorius I. Skvorcovas. 1866 m. lapkričio mėn. ir 1867 m. kovo 23 d. jis rašė Vilniaus generalgubernatoriui, kad A. Bispingas laikinai atvyko į kraštą, draustinį reikėtų grąžinti savininkui ir leisti jam apsigyventi savo valdose, nes tremtyje jis perėjo į stačiatikybę, karštai palaiko rusų reikalą ir nebendrauja su buvusia aplinka. A. Bispingą užtarė ir Bresto stačiatikių vyskupas Ignatijus, džiaugęsis savininko dė­ mesiu Vereikių cerkvės įrengimui276. Užsimezgė valdžios susirašinėjimas. Eduardas Baranovas siuntė paklausimus Teisingumo ministeri­ jai, būdamas tikras, kad reikia taikyti 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymą ir parduoti A. Bispingo dvarus. Tačiau jis abejojo, ar specialaus statuso draustinis, įsteigtas su imperatoriaus leidimu, šiuo atveju prilygsta tra­ diciniam dvarui, todėl manė, kad ir parduodant dvarus reikia impera­ toriaus leidimo. Generalgubernatorius surinko šiek tiek informacijos apie A. Bispingą ir ją atskirai pateikė ministrui Dmitrijui Zamiatninui. Pranešė, kad A. Bispingas auklėtas Mintaujoje, vėliau Vokietijoje, 1863 m. grįžo namo lydimas anglo guvernerio, lyg ir lankėsi sukilėlių būriuose,

275 ПСЗ, собр. 2, t. 28, ч. 1, № 27409 (О дозволении Статской Советнице Свечиной и жене Камер-юнкера Войчинской учредить заповедное имение). 276 По описи и оценке имения помещика Биспинга, входящего в состав заповедного имения Массаляны, а также по Всеподданнейшему ходатайству главного на­ чальника Северо-Западных губерний о распространении силы действия закона 10121865 на все виды поземельной собственности, составляющей принадлежность лиц, подлежащих действию указов ПС 23 и 31 декабря 1865 года, без различия отличительных свойств, которые приданы некоторым имениям особо состояв­ шимися специальными постановлениями, LVIA, f. 378, Bs, 1867, b. 2412,1. l-3v .

117

BUVĘ JĖZUITŲ DVARAI IR DRAUSTINIAI

tačiau tai neįrodytą. Kaip įtartinas asmuo atsidūrė administracinėje trem­ tyje, kur elgėsi nepriekaištingai, bendravo su vietine aukštuomene, ir dar iki paskelbiant minėtąjį įstatymą priėmė stačiatikybę. Teisiniu požiūriu ministro atsakymas buvo nepriekaištingas. Jis priminė, kad 1863 m. kovo 15 d. imperatoriaus įsaku Vakarų gubernijose liepta sekvestruoti tik su­ kilimo dalyvių dvarus. A. Bispingo dalyvavimas sukilime neįrodytas, va­ dinasi, jo dvaras negalėjo būti, o ir nebuvo, sekvestruotas. 1865 m. gruo­ džio 10 d. įstatymo punktas dėl dvarų privalomo pardavimo taikomas tik sekvestruotiems dvarams, vadinasi, su A. Bispingo dvaru jis nesusijęs, juolab kad draustiniai apskritai nenusavintini277. D. Zamiatnino paaiškinimu E. Baranovas nepasinaudojo, nes pasikei­ tė teisingumo ministras. 1867 m. balandžio 23 d. laišką naujam ministrui S. Urusovui jis rašė Sankt Peterburge. Laiško turinys rodo, kad general­ gubernatoriui netiko D. Zamiatnino interpretacija, ir jis dar kartą išdėstė savo poziciją. Pagal ją 1863 m. Vakarų gubernijose egzistavo kita dvarų sekvestravimo praktika, nes M. Muravjovas liepė sekvestruoti visų tardomų asmenų dvarus. Bispingo dvarai nebuvo sekvestruoti tik todėl, kad pritrū­ ko laiko formalumams - gauti vyriausiojo krašto viršininko leidimą. Mat A. Bispingo tardymo byla truko tik pora savaičių: nuo 1863 m. rugpjū­ čio 31 d. iki rugsėjo 14 d. E. Baranovas rado įstatymuose ir jų paaiškini­ muose daugiau argumentų, kurie leido jam reikalauti nebraukti dvarų iš pri­ valomai parduotinų sąrašo. Be to, jis buvo tvirtai įsitikinęs A. Bispingo ir jo guvernerio Anderseno ryšiais su sukilėliais, kurių negalėjo įrodyti, nes vieni liudininkai dingo be žinios, o kiti gyveno užsienyje, todėl prašė ministro tarpininkauti ir gauti imperatoriaus leidimą parduoti draustinio dvarus278. A. Bispingo dvarų likimo klausimo svarstymą laikinai sustabdė jų savininko savižudybė, kurios motyvus konfidencialiai aptarinėjo aukš­ tieji Vilniaus ir Sankt Peterburgo pareigūnai. Jų susirašinėjimas rodo, kad

277 Ten pat, 1 .4 -9 . 278 Ten pat, 1 .1 0 -1 5.

118

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

A. Bispingas nusižudė 1867 m. balandžio 24 d. Sankt Peterburge, kur at­ vyko savo reikalais. E. Baranovą itin domino jo daiktai, dokumentai ir informacija apie paskutinių dienų kontaktus - taip tikėjosi rasti įrodymų apie A. Bispingo veiklą sukilimo metu. Apie tai jis rašė Sankt Peterburgo vyriausiajam policmeisteriui Fiodorui Trepliovui ir Jo Imperatoriškosios Didenybės palydos skyriaus viršininkui generolui majorui Nikolajui Mezincevui. Vis dėlto daugiau informacijos apie A. Bispingą surinko Gar­ dino apskrities žandarų valdybos viršininkas Piotras Gravé. Vasaros sezono metu jis atliko Druskininkų karinio viršininko pareigas, tad Vilniaus gene­ ralgubernatoriaus kanceliarijos Politinio skyriaus viršininko M. Jakovlevo pavedimu domėjosi poilsiautojų aptarinėjama A. Bispingo savižudybe. Žandarų viršininkas teigė, kad šeima - broliai Jonas ir Juozapas - ir len­ kiškos šeimos, ypač moterys, šaltai sutiko iš tremties grįžusį Aleksandrą. Rusų valdininkai rodė jam tariamą dėmesį, bet tai jį tik erzino. Tačiau Gardine jis susipažino su Trofimovskių šeima ir „aistringai pamilo“ vie­ ną jų dukterį. Jaunuolio padėtį apsunkino tai, kad tremtyje jis jau buvo susižadėjęs su Orenburgo gubernijos viršininko dukterimi. P. Gravé darė prielaidą, kad ši kebli situacija galėjo paskatinti savižudybę, juolab kad ap­ linkiniai apibūdino jaunuolį kaip tulžingą ir liguistai jautrų asmenį279. Šiaip ar taip, mirus savininkui, draustinio klausimas liko aktualus. Remiantis steigėjų valia, nuosavybės teisė perėjo Jonui Bispingui, kuris jau 1867 m. gegužės 2 1 d. įteikė prašymą E. Baranovui palankiai išspręsti klau­ simą dėl Vereikių ir Verteliškių dvarų išbraukimo iš privalomai parduotinų sąrašo280. Bet generalgubernatorius užsispyrė žūtbūt sunaikinti draustinį. Jis pateikė imperatoriui nuolankųjį raštą, siūlydamas nekurti precedento, neda­ ryti išimčių specialios kategorijos bajorų dvarams, kad neatsirastų daugiau norinčiųjų išvengti privalomojo dvarų pardavimo, bet parengti įstatymų

279 Ten pat, 1 5 -1 6v, 44-45v. 280 Masalianai ir Poplavcai su palivarkais tuo metu iki gyvos galvos priklausė Juzefai Voičinskienei, ten pat, 1. 59.

119

BUVĘ JĖZUITŲ DVARAI IR DRAUSTINIAI

paaiškinimą, kuriuo būtų pasakyta, kad 1865 m. įstatymai taikomi visoms nuosavybės rūšims. Aleksandras II buvo atsargesnis, 1867 m. birželio 29 d. ir E. Baranovo rašte jis padarė pastabą: „Šis reikalas pernelyg svarbus, nespręstinas tuoj pat, todėl apie jį būtina pranęšti Teisingumo ministerijos valdyto­ jui ir, gavus jo išvadas, suteikti jam teisinę eigą“ (дать законный ход). Tad E. Baranovas tą reikalą perdavė spręsti teisingumo ministrui S. Urusovui281. Tuo metu ėjo į pabaigą nustatytas dvarų pardavimo terminas, Gardino gu­ bernatorius I. Skvorcovas liepė aprašyti dvarus, o J. Bispingas leidosi į Sankt Peterburgą ieškoti teisybės282. Dvarų pardavimas buvo atidėtas dėl biuro­ kratinių kliūčių - vis dar nebuvo teisinio sprendimo, kaip su jais pasielgti. E. Baranovą pakeitęs A. Patapovas, išdėstydamas savo poziciją teisin­ gumo ministrui K. Palenui, kiek sušvelnino situaciją. Vakarų gubernijose Bispingų draustinis buvo vienintelė tokio pobūdžio valda, kuriai grėsė pri­ valomas pardavimas. Todėl jis siūlė tą atvejį traktuoti kaip pavienį, juolab kad A. Bispingo dvarai nebuvo sekvestruoti, jo byla dėl dalyvavimo suki­ lime iš naujo nesvarstyta, o nesuėjus dvarų privalomo pardavimo termi­ nui jie teisėtai priklauso kitam savininkui, kuris sukilime nedalydavo ir ištremtas nebuvo283. Tolesnis valdininkų susirašinėjimas šiuo, regis, gana aiškiu klausimu, rodo, kad nė viena institucija nesiryžo prisiimti atsako­ mybės dėl galutinio sprendimo. 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymo įgyvendi­ nimas imperijai turėjo ypatingą politinę svarbą, tad jo laikytasi paraidžiui. Valdininkų pastangos nusišalinti nuo sprendimo geriausiai atsispindi tei­ singumo ministerijos valdytojo, ministro pavaduotojo Aleksandro Percovo 1869 m. rugpjūčio 4 d. rašte A. Potapovui. Valdytojas rašė apie J. Bispingo prašymą įteisinti jo kaip savininko statusą ir atiduoti jam Masalianų draus­ tinį. Šio prašymo tenkinimas priklausė nuo vis dar neaiškios valdžios po­ zicijos dėl minėtojo įstatymo taikymo draustiniui, tačiau A. Percovas leido

281 Ten pat, 1. 5 4 -5 5 . 282 Ten pat, 1. 38-38v, 52-52v, 68-68v. 283 Ten pat, 1. 88v-91v.

120

I s k y r i u s . DVARAI PO 1 8 6 3 -1 8 6 4 M. SUKILIMO

suprasti, kad jos ir nebus. Jis teigė, kad teisingumo ministras negali prisiim­ ti šios atsakomybės, todėl siūlė, jeigu A. Potapovas įžiūrėjo kliūčių, veikti savo nuožiūra, teikti klausimą Valdančiajam Senatui, o J. Bispingui patarti kreiptis į teismą284. Draustinio reikalai iš tikrųjų susitvarkė per teismą, ku­ ris 1870 m. birželio 2 d. pripažino valdos perėjimo paveldėtojui teisėtumą ir atliko privalomą „įvedimo į valdymą“ procedūrą, o 1872 m. buvo pa­ naikinta Masalianų policinė priežiūra285. Valdžia nepamiršo ir pakibusio klausimo, kokį teisinį modelį pritaikyti specifinio statuso dvarams. Teisingumo ministerija 1873 m. išanalizavo Vilniaus, Kauno ir Gar­ dino gubernijų administratorių surinktus duomenis apie majoratinius dvarus, draustinius, leninius dvarus ir tėvonijas, iki gyvos galvos val­ domas moterų. Ministerijai rūpėjo išsiaiškinti, kiek tokių dvarų pateko į privalomai parduotinų sąrašus ir koks jų likimas. Tyrimas dar kartą parodė, kad, išskyrus A. Bispingą, kitų specifinio statuso dvarų savinin­ kai nepatyrė sukilimo malšinimo pasekmių, o jo draustinis minėtose gubernijose buvo vienetinis. Kauno gubernijoje specifinio statuso dva­ rų apskritai nebuvo. Vilniaus gubernijoje buvo 9 leniniai dvarai, septyni iš jų nepateko į parduotinų sąrašus, apie du valdininkai neturėjo tikslių duomenų. Tėvoninių dvarų, valdomų iki gyvos galvos, buvo 10, dviejų savininkės mirė ir dvarai turėjo būti parduoti laikantis bendros tvarkos. Gardino gubernijoje buvo 12 majoratinių dvarų, 1 draustinis ir 13 tė­ vonijų, valdomų iki gyvos galvos. Iš jų tik vienas - tėvoninis - dvaras turėjo būti parduotas mirus jo savininkei. Kitaip tariant, šiose guberni­ jose nebuvo objektų, kuriems reikėtų kurti specialų įstatymą. 1874 m. Aleksandras II liepė valdžios institucijoms susirašinėjimą šiuo klausimu nutraukti ir jo daugiau nesvarstyti286. Vėlesniais laikais su valdžios leidi­ mu buvo įsteigtas dar vienas kitas majoratinis dvaras.

284 Ten pat, 1. 97-98v. 285 Ten pat, 1 .1 3 8 -1 3 9 ,1 5 1 . 286 Ten pat, 1. 184-188v, 190-190v.

121

BUVĘ JĖZUITŲ DVARAI IR DRAUSTINIAI

DVARŲ SAVININKŲ KAITA. TAUTINIS IR RELIGINIS VEIKSNYS

Rusų žemvaldžių į(si)kurdinimas. Instrukciniai dvarai Sukilimo dalyviams taikytos turtinės sankcijos buvo instrumentinio pobūdžio, jos negalėjo iš esmės pakeisti Vakarų gubernijų bajorų že­ mėvaldos. Valdžios sumanymu tai turėjusi padaryti tautinė ir socialinė opozicija, suformuota iš atkeltųjų į Vakarų gubernijas „rusų kilmės“ val­ dininkų, karininkų, dvarininkų, dvasininkų, žemdirbių kolonistų ir pan. 125

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ {(SI)KURDINIMAS

Tikėtasi, kad dvarus įsigiję rusai'sudarys elitinę dvarininkų grupę, priešinamą vietinei dvarininkijai, įsitvirtins biurokratiniame aparate, padės atkurti renkamąsias tarnybas, suformuos rusišką anklavą ir taps režimo atrama įgyvendinant savivaldos bei teismų modernizacijos re­ formas. Šią idėją optimistiškai skleidė Vilniaus generalgubernatorius K. Kaufmanas, parengęs projektą, kaip Vakarų gubernijose diegti rusų dvarininkų žemėvaldą. Jo vaizduotė piešė idealaus elitinio rusų kolonis­ to paveikslą: „[rusai] norės pirkti dvarus Šiaurės vakarų gubernijose, jie atsiveš į kraštą ne tik savo šeimas, bet ir tarnus, galiausiai dauguma jų paskui save patrauks ir valstiečius, todėl visi, įsigiję dvarus Šiaurės vaka­ rų gubernijose, klos vientisos rusų gyvenvietės pamatus, Lietuvos žemėje pasodins stačiatikybės krūmą. Neverta nė kalbėti apie moralinę įtaką, kurią krašte darys, pvz., 10-12 rusų dvarininkų, apsigyvenusių vienoje apskrityje. Taip pat nekalbant apie tai, kad jie bus paspirtis vietos val­ džiai, vykdančiai vyriausybės nurodymus, nes jie sudarys pasirengusį ir sėslųjį elementą, tinkamą žemietijoms, iš dalies ir teismų reformai, jie bus patikimas stačiatikybės plėtros ir įsišaknijimo krašte laidas, jie atsi­ neš ir išplėtos rusišką tautiškumą, palaikys liaudies mokyklas, suteikda­ mi joms rusišką kryptį.“287 Pirmieji veiksmai, turėję atvesti į Vakarų gubernijas rusų žemval­ džius kolonistus, buvo atlikti dar nenuslopinus sukilimo. Valdžiai rei­ kėjo stiprios rusų žemvaldžių grupės, ir jai nerūpėjo jų socialinė kilmė. Valstybės turtų ministro A. Zelenojaus pasirašyti 1864 m. kovo 5 d. nuostatai „Apie lengvatas, privilegijas ir paskolas perkantiems valstybi­ nius ir privačius dvarus Vakarų gubernijose“ siūlė lengvatines sąlygas valstybinių ir iš varžytinių už skolas parduodamų dvarų, taip pat „lenkų kilmės“ dvarininkų savo noru parduodamų dvarų pirkėjams. Galimais 287 Cituojama pagal: M. Д. Долбилов, Консервативное реформаторство M. H. Мура­ вьева в Литовско-белорусском крае (1 8 63-1865 гг.), Консерватизм в России и мире: прошлое и настоящее, Выпуск 1, под. ред. А. Ю. Минакова, Воронеж, 2001, с. 124-125.

126

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

pirkėjais laikyti visos imperijos ir visų luomų gyventojai, svarbu - „ne lenkų kilmės“ ir ne žydai. Jiems buvo suteikta teisė į 6 proc. paskolą, į kurią galėjo būti įskaičiuota perkamo dvaro savininko skola valstybei, grąžinamą per 37 metus. Pirmosios ir antrosios gildijų pirkliams, įsigijusiems dvarą be paskolos už ne mažiau kaip 15 tūkst. rublių, arba suti­ kusiems apmokėti dvarininko skolą, siekiančią ne mažiau kaip 30 tūkst. rublių, taip pat įsigijusiems dvarą už paskolą, buvo pažadėtas paveldimas garbės piliečio vardas. Tačiau nuostatai numatė pinigines ir teisines sankcijas nemokiems paskolos gavėjams, taigi įsigytas dvaras iš jų galėjo būti atimtas ir parduo­ tas iš varžytinių. Biurokratų kalba šis draudimas vadinosi 22 paragrafu. Be to, pirkėjui rusui uždrausta įsigytą dvarą parduoti, nuomoti, dovanoti, užrašyti testamentu ar perduoti valdyti lenkams ir žydams (26 paragra­ fas). Pastariesiems leista nuomoti tik degtinės varyklas ir smukles. Ne didesnei kaip pusės dvaro vertės paskolai gauti reikėjo generalguberna­ toriaus tarpininkavimo ir valstybės turtų ministro leidimo288. Šie nuosta­ tai atspindėjo politinį ir tautinį imperijos valdžios interesą, neatsižvelgė į ekonominį veiksnį, ribojo žemės apyvartą vidaus rinkoje. Rusų dvarininkų kolonizaciją turėjo spartinti istoriografijoje išsamiai aptarta 1865 m. liepos 23 d. instrukcija. Ją parengė Ministrų komitetas, atsižvelgęs į M. Muravjovo siūlymą sudaryti sąlygas Vakarų gubernijose įsitvirtinti čia tarnavusiems ir pageidavusiems apsigyventi karininkams ir valdininkams, taip pat kitiems patikimiems „rusų kilmės“ asmenims, kurie panorėtų atsikelti į pakraščius. Jiems leista laisvai, ne iš varžytinių,

288 Сборник правительственных распоряжений, 1870, c. 12-18. Pagal 1862 m. balan­ džio 26 d. imperatoriaus paliepimą žydams leista pirkti dvarų žemę ir naudmenas, bet formuojantis rusų kolonizacijos Vakarų gubernijose politikai nuogąstauta, kad žydai pirks dvarus ir sudarys rusams džiausią konkurenciją. Todėl 1864 m. rugpjūčio 5 d. Valdančiojo Senato įsakas draudė žydams pirkti dvarų ir valstiečių žemę Vilniaus ir Kijevo generalgubernatoriams pavaldžiose gubernijose, ten pat, p. 2 1 -2 2 .

127

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

įsigyti valstybinius.dvarus, fermas, žemę ir nekilnojamąjį turtą mieste. Parduodamos žemės fondas turėjo būti sudarytas iš laisvų valstybinių žemių, taip pat - iš konfiskuotų dvarų, galutinai perimtų į valstybės iždą. Orientaciją į vidutinį ir stambesnį pirkėją rodė pardavimui skirtų sklypų didis: 300-600, 600-1000 dešimtinių, o atskirais atvejais - ir daugiau. Kartu su žeme numatyta parduoti ūkinius pastatus ir nuomojamas ūkio šakas. Tačiau valdžia neketino padalyti į sklypus konfiskuotų dvarų, ku­ riuose buvo stambių gamyklų ar fabrikų. Įsivaizduojamas dvarų pirkėjas - tai Vakarų gubernijose civilinę (ne karo) tarnybą atliekantys karininkai ir valdininkai „ne lenkai“, taip pat rusai, nusipelnę valstybės tarnyboje ar visuomeninėje veikloje ir pagei­ daujantys persikelti gyventi į Vakarų gubernijas. Kitaip tariant, pagal šios instrukcijos taisykles dvarą galėjo įsigyti asmenys, priskirtini elitiniam visuomenės sluoksniui. Tačiau ir į šią kolonistų kategoriją žiūrėta selek­ tyviai: uolią tarnybą ir politinį patikimumą turėjo liudyti jų tiesioginiai viršininkai. Didesnio kaip 600 dešimtinių dvaro galėjo tikėtis tik laikomi itin naudingais kraštui asmenys. Pirkliai ir miestiečiai galėjo pretenduoti tik į nekilnojamąją nuosavybę mieste. Pagal 1865 m. liepos 23 d. inst­ rukcijos taisykles parduodami dvarai ar žemės sklypai oficialiai vadinti instrukciniais. Pirkėjams suteikiamos lengvatos priklausė nuo jų tarnybinių nuo­ pelnų. Atlygis už gerą tarnybą buvo leidimas pirkti dvarą ar namą mieste be užstato, visą pirkinio sumą išmokėti per 20 metų be palūkanų, taip pat nemokėti pirkimo-pardavimo sutarties mokesčio. Kitiems pirkėjams leista mokėti už įsigytą dvarą 37 metus su 6 proc. palūkanomis. Paskolos ar lengvatų suteikimas buvo susijęs su rizika. Visą teisę į dvarą savininkas galėjo įgyti tik galutinai atsiskaitęs už pirkinį. Laiku nesumokėjęs pasko­ los ir palūkanų, pirkėjas rizikavo netekti ne tik dvaro, bet ir visų buvusių įmokų. Instrukcija dar kartą patvirtino naujiems dvarų savininkams ir jų paveldėtojams numatytą draudimą parduoti, dovanoti, perleisti, įkeisti ar nuomoti dvarus lenkams ir žydams. 128

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Potencialius dvarų ir žemės sklypų pirkėjus turėjo atrinkti generalgubernatoriai ir valstybės turtų ministras, tačiau paskutinį žodį tarė im­ peratorius. Ta pati leidimų tvarka galiojo, jeigu dvaro pirkėjas sumanytų parduoti įsigytą dvarą, bet tik „rusų kilmės“ asmeniui289. Vykdydamos šią instrukciją, vietos valdžios institucijos susidūrė su praktinėmis kliūti­ mis, pirmiausia - ribota galimybe iš disponuojamo žemės fondo suskirs­ tyti reikiamo dydžio sklypus. Todėl 1867 m. balandžio 24 d. Valdančiojo Senato įsakas leido formuoti mažesnius sklypus (50-300 deš. ir 2 0 50 deš. dydžio) ir juos tomis pačiomis lengvatinėmis sąlygomis parduo­ ti smulkiesiems tarnautojams rusams: iki 300 dešimtinių sklypai buvo skirti Vakarų gubernijose tarnavusiems ir politiškai patikimiems valdi­ ninkams, o smulkieji - labiausiai pasižymėjusiems kaimo liaudies moky­ klų mokytojams ir valsčių raštininkams290. Itin svarbi priemonė stiprinti rusų dvarininkų poziciją buvo 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas, draudęs „lenkų kilmės“ asmenims įsigyti naujų dvarų devyniose Vakarų gubernijose. Jau minėta, kad šis įstatymas taip pat reikalavo parduoti „rusų kilmės“ asmenims, stačiatikiams ar protes­ tantams, sekvestruotus ir nesekvestruotus ištremtųjų iš krašto sukilimo dalyvių dvarus arba juos apkeisti į dvarus kitose imperijos gubernijose291. Visus darbus, susijusius su rusų žemėvaldos plėtra, administravo Specialioji rusų žemvaldžių įkurdinimo Šiaurės vakarų krašte kancelia­ rija (Особая канцелярия по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае). Kanceliarija veikė prie Vilniaus generalguber­ natoriaus nuo 1866 ar 1867 m., jos nuolatinis valdytojas buvo paskirtas 1868 m .292

289 Сборник правительственных распоряжений, c. 3 7-44. 290 Ten pat, p. 9 0 -9 1 . 291 Ten pat, p. 4 8 -5 0 . 292 Памятная книжка Виленской губернии на 1867 год, Вильна, 1867, с. 19. Kance­ liarijos valdytojas Dmitrijus Dochturovas paskirtas 1868 m. balandžio 12 d. Памятная книжка Виленской губернии на 1869 год, Вильна, 1869, с. 8.

129

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

Tačiau rusų žemvaldžių kolonizacijai trukdė daugybė veiksnių. Darbų pradžia sutapo su valstiečių reforma, tad vietos administracijai vienu metu teko spręsti žemėvaldos ir žemėnaudos problemas. Norint suformuoti pardavimui tinkamus sklypus konfiskuotuose dvaruose, daugumą jų reikėjo padalyti tarp valstybės ir dvarų bendraturčių arba paveldėtojų, atsiskaityti su jų savininkų kreditoriais. Dalies konfiskuotų dvarų skolos viršijo jų nustatytąją vertę, tokiais atvejais generalguber­ natorius reikalavo dvarą parduoti tik iš varžytinių. Nors valdžia dispo­ navo šiokiu tokiu valstybinių žemių fondu, liustracijų komisijoms buvo liepta skirstant žemę nepažeisti valstiečių interesų. Todėl, kol liustracijos darbai nebuvo baigti, lėtai vyko sklypų sudarymas iš visa apimtimi konfiskuotų dvarų žemių293. Šiems darbams paspartinti K. Kaufmanas liepė liustracijos komisijoms vertinti tik tuos konfiskuotus dvarus, ku­ riuose po žemės atidalijimo valstiečiams liko daugiau kaip 1000 dešimti­ nių. Smulkesniuose dvaruose jis leido parduoti skirtus sklypus sudaryti taikos tarpininkų suvažiavimams ir tikrinimo komisijoms294. Tačiau tai nedavė apčiuopiamų rezultatų. K. Kaufmaną pakeitęs E. Baranovas nutarė apklausti Vakarų guber­ nijose įsikūrusius ar besikuriančius rusų dvarininkus, kaip jie jaučiasi svetimame krašte ir kas trukdo entuziastingai kolonizuoti šį imperijos pakraštį. 1867 m. kovo 24 d. jis išsiuntinėjo aplinkraštį šešių gubernijų gubernatoriams, kviesdamas juos paraginti rusų dvarininkus pranešti apie problemas, su kuriomis jie susiduria įsigiję dvarus. Į šį raginimą ak­ tyviai atsiliepė dvarininkai iš Mogiliavo ir Vitebsko gubernijų, vos keli iš

293 Дело о продаже конфискованных имений лицам русского происхождения, KRVA, f. 1-62, b. 1948,1. 6 -9 . 294 1866 m. Kauno gubernijoje buvo tik keturi visa apimtimi konfiskuoti dvarai: Edvardo Čapskio Kalnaberžė Kauno aps. (1022 deš.), Stanislovo Volmerio Viduklė Raseinių aps. (3378 deš.), Antano Jelenskio Ramuldava Ukmergės aps. (1849 deš.) ir Jono Stanevičiaus Kaunatava Šiaulių aps. (1252 deš.). Apie Marijono Čapskio Kėdainius Kauno aps. ir A. Je­ lenskio Aknystų dvarą Ukmergės aps. dar nebuvo tikslių žinių, ten pat, 1.14-15.

130

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Kauno, Gardino ir Minsko gubernijų ir nė vienas iš Vilniaus gubernijos. Galima daryti prielaidą, kad šios gubernijos dvarininkų atsiliepimai yra kitose archyvų bylose, tik jų nepavyko rasti. Keliasdešimt atsiliepimų iš gubernijų, kurių dalis nepatenka į šį ty­ rimą, rodo ne itin komfortabilų rusų dvarininkų įsigyvenimą į kolonisto vaidmenį. Dauguma panorėjusių išsakyti savo požiūrį į rusų dvarininkų padėtį Šiaurės vakarų gubernijose buvo asmenys, įsigiję dvarų kiek anks­ tėliau, nei valdžia paskelbė kolonizavimo šūkį. Vieni jų paveldėjo dvarus, suteiktus rusams tuoj po padalijimų, kiti juos įsigijo prieš pat baudžiavos panaikinimą, taigi žinojo vietinį gyvenimą. Dvarininkus slėgė ūkininkavimo sąlygos. Baudžiavos panaikinimas su valstiečių laikinąja prievole dvarui dar leido tikėtis, kad pereinamuoju laikotarpiu dvarų ūkis prisitaikys prie naujų dvaro ir kaimo santykių, kaimas pripras prie savarankiško ūkininkavimo, dvaras pereis prie sam­ domojo darbo. Tačiau 1863 m. kovo 1 d. įsakas Vilniaus, Gardino, Kauno ir Minsko gubernijose bei keturiose Vitebsko gubernijos apskrityse nuo gegužės 1 d. nutraukė dvarininkų ir valstiečių privalomuosius santy­ kius295. Nutaikyta į sukilimą rėmusius vietinius bajorus žemvaldžius priemonė rikošetu pataikė į dvarininkus rusus. Atsiliepusieji į apklausą vienu balsu teigė, kad iškart, pajutę darbo jėgos stygių, buvo priversti sumažinti pasėlių plotus, 1865 m. nederlius sukėlė katastrofiškas pasek­ mes, o investicijos į ūkį neatsipirko. Savo atsiliepime „Dvarininko stačiatikio vargai“ Vitebsko gubernijos dvarininkas generolas majoras Jefimas Dyšmanas negailėjo piktų prie­ kaištų samdomiems darbininkams. Jis teigė, kad buvę baudžiauninkai

295 ПСЗ, собр. 2, т. 38, ч. 1, № 39337 (О мерах к облегчению и ускорению прекращения обязательных отношений между помещиками и поселенными на их землях вре­ менно-обязанными крестьянами, посредством выкупа сими последними земель их надела с содействием Правительства, по губерниям Виленской, Гродненской, Ковенской и Минской, а также в Динабургском, Дризенском, Люцинском и Режицком уездах Витебской губернии).

131

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

yra tinginiai, vagys, įnikę kirsti pono miškus, 9 jeigu ir parsisamdo, už­ siprašo per didelį atlyginimą, reikalauja mokėti iš. anksto ir palieka darb­ davį nepasibaigus sutarčiai. J. Dyšmanas piktinosi naujais dvarų pirkė­ jais, kuriuos vadino besitikinčiais pąsipelnyti aferistais, neišmanančiais žemės ūkio, bet sugebančiais gauti paskolą ir viliojančiais darbininkus aukštesniais atlyginimais. Geriausiu būdu išlaikyti dvarą jis laikė jo skai­ dymą į nedideles fermas, kurias nuomotųsi šeima, galinti savo jėgomis atlikti visus žemės ūkio darbus296. Jam antrino tos pačios gubernijos Sebežo apskrities dvarininkas Aleksandras Tomilovas, skundęsis pigios darbo jėgos stoka. Tik valstie­ čių situaciją po baudžiavos panaikinimo jis vertino kitaip. Jo apskrityje darbingi valstiečiai ir seniau uždarbiavo Sankt Peterburge. Ši tradicija liko šeimose, kurios turėjo daugiau darbingo amžiaus vyrų, parnešančių į ūkį neblogas pajamas. Likusieji vos spėjo suktis savo ūkyje, kuriam buvo atrėžta geresnė dvaro žemė, todėl trūko laisvos darbo jėgos, o dvaro ari­ mų sumažėjo. A. Tomilovo manymu, dvarų ūkiui nėjo į naudą daugybė religinių švenčių, kurios atitraukdavo samdinius nuo darbų. Dvarininkai pradėjo nuomoti dvarus valstiečiams, tačiau jiems tos žemės ne itin rei­ kėjo, juos domino tik šienaujamos pievos ir linai, dėl kurių žemė taip nualinama, kad krinta jos nuomos kainos297. Rusų dvarininkai skundėsi, kad valdžia nevertina jų patriotiškumo ir pasiaukojimo, noro prisidėti prie Vakarų krašto rusinimo, praktiškai paliko juos likimo valiai. Kai keturių - Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko gubernijų, taip pat Vitebsko gubernijos keturių apskričių dvarų valstiečiams buvo leista išsipirkti žemę ir jie tapo savarankiškais ūkininkais, rusų dvarininkai 296 По циркулярному предложению главного начальника края о приглашении всех русских помещиков к заявлению своих нужд и тех затруднений, которые за­ держивают переход имений от лиц польского происхождения к лицам русского, LVIA, f. 378, Bs, 1867, b. 2551,1. 14-14v, 20-20v, 21v. 297 Ten pat, 1. 55-56v.

132

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

prarado penktadalį pajamų už valstiečiams atrėžtąją žemę. M. Murav­ jovas žadėjo kompensuoti nuostolius dešimties procentų vienkartine išmoka iš valstybės iždo, tačiau rusų dvarininkai tos išmokos negavo. Maža to, rusų senbuvių dvarai buvo apdėti kontribucija kaip ir lenkų, jie mokėjo tuos pačius žemės ir papildomus mokesčius, negavo išskirtinių teisių valstybės tarnyboje, negalėjo išsirinkti taikos tarpininkų, apskri­ tai nesinaudojo teise į savivaldą, kokią turėjo rusų dvarininkija vidinėse gubernijose. Jų taip pat netenkino santykiai su vietinėmis įstaigomis ir valdininkais, vykdžiusiais baudžiavos naikinimo reformą. Todėl rusų dvarininkai klausė Vakarų gubernijų administratorių, kas juos sulaikys nuo dvarų pardavimo ir išsikėlimo į kitas gubernijas, kur jie turės nepa­ lyginti geresnes gyvenimo sąlygas298. Rusų dvarininkai neapėjo ir „lenkų veiksnio“. Jie buvo įsitikinę, kad savo noru lenkai žemvaldžiai dvarų neperleis ir visaip sieks juos išlai­ kyti. Vieniems, kaip J. Dyšmanui, lenkai - tai pikta linkintis priešas ir rusai dvarininkai gyvena jų apsuptyje. Lenkų žemvaldžiai niekada ne­ pritars krašto rusinimui. Jie viliasi, kad Sankt Peterburge aukštus postus užimantys lenkai, kurių ten niekas lenkais nė nelaiko, apgins jų reikalą. Todėl tie sostinės lenkai veda rusaites stačiatikes ir jų vardu Vakarų gu­ bernijose perka dvarus. Maža to, vietiniai žemvaldžiai specialiai prasko­ lina dvarus, atgaline data prisiima įvairių įsipareigojimų, kelia bylas ir taip supainioja reikalus, kad dvarų neįmanoma parduoti. Kitiems dvaro įsigijimas laisvai susitarus su savininku - neįveikiamas slenkstis, nes len­ kai užkelia dvarų kainas299. Kaimynystėje įsikūrusių lenkų ir rusų santykius aptarė buvęs Gar­ dino gubernijos Bresto apskrities ispravnikas Aleksandras Maslovas, 1866 m. įsigijęs Pranciškaus Koženevskio Barankų dvarą. Jis rašė apie tai,

298 Ten pat, 1. 33v, 4 3 -4 4 , 46-46v, 47v, 56v -57, 60-60v, 62-63v, 71, 74v-78v, 149-150, 178-180. 299 Ten pat, 1. 22, 33v.

133

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

kad „rusų žemvaldžiai, dėl bendro rusiško reikalo pasiryžę palikti tė­ vynę ir persikelti į Vakarų kraštą, kuriame neturi jokių pažinčių, gimi­ nių, bendrijos, ryšių ir net tos rinkimų teisės, kurią turi mūsų bajorai Didžiosios Rusijos gubernijose“, negavo tokių teisių ir prerogatyvų, kurios įprasmintų jų gyvenimą Vakarų gubernijose. Lenkai kaip buvo, taip ir liko čia šeimininkai. Jų „propaganda“ veikia vietinių gyventojų sąmonę ir apkartina rusų šeimos gyvenimą. Kaip pavyzdį A. Maslovas minėjo žemės ūkio produkcijos realizavimo tarpininkus žydus, be kurių neišsiverčia nė vienas vietinis dvaras. Jis skundėsi, kad šie tarpininkai net už pinigus atsisako aptarnauti rusų dvarininkus, o jeigu tai daro, tai tik norėdami juos apgauti ir gerai pasipelnyti. Jam pačiam nepavyko įsiūlyti žydams gero derliaus, nors lenkų dvarų derlių jie seniai supirko, o kai norėjo padidinti karvių bandą, aplinkiniai dvarai atsisakė parduoti galvi­ jus rusams, bet pardavė žydams. Rusui sunkiai sekasi pasisamdyti į dvarą tarną ar tarnaitę. Nors dauguma vietinių žmonių yra stačiatikiai, jie pra­ tę ponų namuose kalbėti lenkiškai, o rusų dvare tai daryti draudžiama. Todėl čia parsisamdęs tarnas tuoj pat ieško progos palikti tarnybą. Rusų dvarininkas svetimoje aplinkoje nuolat susiduria su nemalonumais, ku­ rie apkartina kasdienį gyvenimą. Sukurti provincijoje rusų dvarininkų bendruomenę veik neįmanoma, nes lenkai laiko didžiausia nuodėme parduoti dvarą rusui kad ir už aukščiausią kainą. Jie mieliau skolinasi iš savo bičiulių žydų, už paskolą įsileidžia juos į dvarus, leidžia šeimi­ ninkauti, kirsti mišką ir alinti žemę, kad tik dvaras neatitektų rusams. O neturėdami kitos išeities, kaip tik parduoti dvarą, lenkai skuba iškirsti miškus, ir rusams atitenka nualintas dvaro ūkis300. Rusų dvarininkai siūlė integruoti naujakurius kolonistus Vakarų gu­ bernijose taikant daugiau draudimų lenkams. Tik vienas respondentas į rusų žemėvaldos plėtrą žvelgė plačiau. Mogiliavo gubernijos Bychavo apskrities dvarininkas ir taikos tarpininkų suvažiavimo pirmininkas 300 Ten pat, 1. 74v, 78v, 79v-82v.

134

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Aleksandras Lavrovas parengė raštą, kuriame dėstė privataus asmens poziciją. Tačiau kaip valdininkas jis dalyvavo teritorijos rusifikacijoje, gyvai susidūrė su rusų dvarininkų situacija, todėl vardijo nesėkmin­ go įsigyvenimo priežastis. Jis priminė, kad Šiaurės vakarų gubernijos rusų dvarininkui nėra patrauklios dėl ekonominių ir politinių sąlygų, todėl vien patriotinės nuostatos nepakanka, kad dvarininkas ryžtųsi investuoti šeimos lėšas į abejotinos sėkmės projektą. Jam reikia tvirtų garantijų, kad tas projektas nežlugs. Jam kur kas parankiau investuo­ ti „namie“, bet ne krašte, kurio ekonominis gyvenimas priklauso nuo žydų, valstiečiai nemoka naudotis suteikta laisve ir negerbia privačios nuosavybės, o lenkų dvarininkai paverčia politiniu sambūriu bet kokį pasitarimą ūkiniais klausimais. Pasiturintis rusų dvarininkas negali maloniai leisti laiko, neturi gerų kaimynų arba jį supa tik nedraugiškai nusiteikę asmenys. Jis negali tikė­ tis religinės paguodos, intelektinių pokalbių su ganytoju, nes stačiatikių parapijų dvasininkai - „pusiau unitai“, neturtingi, neišsilavinę ir uždari. Vakarų gubernijose nėra sąlygų visuomeninei veiklai, čia neįsteigtos že­ mietijos, nekuriama moderni teisėtvarka, valdininkai savivaliauja, ypač įvedus akcizą, todėl norint steigti perdirbamosios produkcijos dvarų pramonę susiduriama su daugybe administracinių kliūčių. A. Lavrovas siūlė taisyti vyriausybės padarytas klaidas, keisti kolonistų pritraukimo į Vakarų gubernijas taktiką: rusų dvarininkams taikyti jiems palankų akci­ zo mokestį, įgyvendinti žemietijų (zemskinę) ir teismų reformas, suteikti rusų dvarininkams savivaldą ir patikėti visą vietos valdymą, palankiai išspręsti valstiečių žemės išpirkimo klausimą, suteikti dvarų pirkėjams daugiau lengvatų, supaprastinti paskolų teikimą, steigti rusams skirtas kredito institucijas ir pan. Kaip skatinamąją priemonę jis siūlė naudoti socialinius svertus - dvarų pirkėjams iš žemesnių luomų suteikti laim i­ nę bajorystę, o bajorus apdovanoti ordinais301. Generalgubernatorius 301 Ten pat, 1. 1 0 7 v -l 14v.

135

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

E. Baranovas rusų dvarininkų apklausa"nepasinaudojo, ji nugulė kance­ liarijos archyve. Generalgubernatorius A. Potapovas nesigilino į rusų žemvaldžių padėtį, jis susitelkė į instrukcinių dvarų dalijimą kaip pagrindinį instru­ mentą pritraukti kolonistus ir pavedė Specialiajai kanceliarijai sistemin­ gai rengti duomenis apie instrukcinių dvarų pardavimą. Šie duomenys rodo, kad pagrindinį kolonistų kontingentą sudarė įvairių Vakarų guber­ nijų įstaigų valdininkai ir čia tarnaujantys karininkai. Jiems buvo pasiū­ lyti smulkūs ar vidutinio dydžio instrukciniai dvarai, suformuoti iš vals­ tybinių žemių ir konfiskuotų dvarų. Itin nusipelniusiems pareigūnams (jų buvo daugiausia) leista dvarus išsipirkti per 20 metų, kitiems - per 37 metus už lengvatines paskolas. Tarp „apdovanotųjų už tarnybą“ (su teise išpirkti valdą per 20 metų) Vilniaus apskrityje minėtini generalgubernatoriaus kancelia­ rijos viršininkas J. Steblin-Kamenskis (Vilniaus aps., Bijutiškis, 550,6 deš.), žandarų štabo pulkininkas A. Losevas (valdiška ferma Vilniaus eiguva (BmieHCKoe flepeBHMHecTBo), 232,8 deš.), Vilniaus ir Trakų taikos tarpininkų suvažiavimo pirmininkas Nikolajus Miasojedovas (Karalinava, 478 deš.), Lydos apskrities pašto kontoros viršininkas ba­ ronas Levas Rosilionas (Rožanka, 505 deš.), Trakų apskrities ispravnikas majoras Vladimiras Špejeris, pradėjęs tarnybą 1863 m. (Tarpupis, 104,3 deš.). Kauno gubernijoje Panevėžio aps. stambius instrukcinius dvarus gavo buvęs Kauno gubernatorius N. Muravjovas (Panevėžio aps., Gulbinai, 550 deš.), mirusio Kauno vicegubernatoriaus Fiodoro Lvovo vaikai (Žadeikiai, 572 deš.), Panevėžio taikos tarpininkų suvažiavi­ mo pirmininkas, kapitonas Michailas Solovcovas (Krinčinas, 806 deš.). Raseinių apskrityje įsikūrė Kauno gimnazijos direktorius Ivanas Šulginas (Šventai, 712 deš.). Gardino gubernijoje nekilnojamąją nuosavybę lengva­ tinėmis sąlygomis įsigijo Valstybės turtų valdytojas Jevgrafas Kurlovas (Gardino aps., Navasiolkai, 703,6 deš.), Gardino gubernijos valdy­ bos tarėjas Aleksandras Nikulinas (Astapkauščina, 148 deš.), buvęs 136

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Specialiosios rusų žemvaldžių įkurdinimo Šiaurės vakarų krašte kan­ celiarijos laikinasis valdytojas Andriejus Rachmanovas (Slanimo aps., Krupovas, 575,15 deš.)302. Dvarus, palivarkus ir žemės sklypus gavo gubernijos įstaigų tar­ nautojai, per sukilimą buvę apskričių karo viršininkais, Laikinojo lauko auditoriato ir tardymo komisijų nariai, taikos tarpininkai, gimnazijų di­ rektoriai, mokytojai, teisėjai, žandarai, policininkai ir kiti smulkesni ar stambesni valdininkai. Kitaip tariant, A. Potapovas orientavosi į visų ly­ gių Vakarų gubernijų tarnautojų kontingentą ir nesiėmė agituoti vidinių gubernijų dvarininkų. Į raginimą pirkti dvarus Vakarų gubernijose atsiliepė pirkliai. 1868 m. Specialioji kanceliarija minėjo penkis asmenis, kurie įsigijo po dvarą ir už tai jiems buvo suteiktas paveldimas kilminio garbės piliečio vardas. Rygos, Smolensko, baltarusiškų gubernijų pirkliai teikė pirmenybę dva­ rams Mogiliavo ir Vitebsko gubernijose. Sankt Peterburgo antrosios gildijos pirklio našlė Teodosija Vinogradova, jos keturi sūnūs ir dukra buvo pripažinti garbės piliečiais, įsigiję Cezarijui Orvydui priklausiusį Plytninkų dvarą Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje. Dvare apsigyveno jos sūnus Stepanas, turėjęs atskirą nuo motinos verslą, bet jos rūpesčiu taip pat gavęs garbės piliečio vardą303. Paprastai pirkliai nesinaudojo kreditu, neprašė valstybės paramos ir už dvarą mokėjo grynais. Gardino gubernijoje Bresto antrosios gildijos pirklys Andriejus Lobačiovas tapo garbės piliečiu Bresto apskrityje įsi­ gydamas iš Gutovskienės Mutvicų dvarą. Mažesnė sėkmė lydėjo Rygos pirmosios gildijos pirklį Edvardą-Johaną-Otą Milerį, Kauno gubernijoje,

302 Дело о напечатании в Виленском вестнике сведений, касающихся русского землевладения в Северо-Западном крае, ten pat, Bs, 1869, b. 1976,1. 4, 4v, 5, 7v, 8-10v, 36v. 303 Ten pat, 1.48-49; По ходатайству лиц, купивших имение в Северо-Западном крае о возведении их в звание потомственных почетных граждан,ten pat, Bs, 1867, b. 2371,1. 17, 3 5 -3 7 ,1 1 4 -1 1 5 .

137

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ {(SI)KURDINIMAS

Šiaulių apskrityje iš Rudolfo Koscialkovskio įsigijusį Martyniškio dvarą (2045 deš.). Jį pirko už paskolą ir apsiėmė sumokėti buvusio dvarininko skolas. Valdininkai ilgai aiškinosi įvairius formalumus ir, atrodo, nepri­ ėmė galutinio sprendimo dėl aukštesnio socialinio statuso E. Mileriui suteikimo304. Pirklių grupėje apribojimai dėl tautybės galiojo pirmiausia žy­ dams. Panaikinus baudžiavą, valdžia nutarė, kad, valstiečiams išpirkus žemę, bajorų dvarai tampa nekilnojamąja nuosavybe, kurią gali įsigyti visi valdiniai, įskaitant žydus, todėl jiems buvo leista pirkti dvarus teri­ torijoje, sudarančioje žydų sėslumo ribą305. Tačiau po sukilimo žydams buvo pritaikyti tie patys žemėvaldos apribojimai, kaip ir lenkų dva­ rininkams. 1864 m. liepos 10 d. įsaku žydams uždrausta pirkti dvarų žemę iš dvarininkų ir valstiečių Vilniaus ir Kijevo generalgubernatoriams pavaldžiose gubernijose306. Draudimas netaikytas judėjui, priė­ musiam stačiatikybę. Tai rodo našlės Anos Fonleib byla. Jos vyras Odesos pirklys Saliamonas Fonleibas 1865m. birželio mėn. iš Gardino gubernijos Sokulkos apskrities dvarininko Stanislovo Ostromenckio įsigijo Bufalovo ir Kundzino palivarkus (1777 deš. žemės307). Tai ga­ lėjo padaryti, nes pirkimo sutarties sudarymo metu priklausė evange­ likų liuteronų konfesijai. Sokulkos apskrityje įregistravęs verslą, pir­ klys 1867 m. perėjo į stačiatikybę, bet netrukus mirė. Jo našlė ir dukra Nadežda Levi išpažino judaizmą, todėl vietos administracija neskubėjo

304 Ten pat, 1. 9 9 ,1 5 8 -1 5 9 ,1 8 2 -1 8 3 , 186-187v. 305 ПСЗ, собр. 2, t. 37, ч. 1, № 38214 (О представлении Евреям права приобретать земли и угодья, принадлежащие помещичьим имениям, в коих обязательные отношения крестьян к владельцам прекращены). 306 ПСЗ, собр. 2, т. 39, ч. 1, № 41039 (О воспрещении евреям приобретать от по­ мещиков и крестьян земли в губерниях, подведомственных Виленскому и Киевскому генерал-губернатору). 307 В. Szczerbinska, Ziemianstwo powiatu sokólskiego wobec zmian administracyjnych i przemian spoleczno-gospodarczych na wsi, Studia Podlaskie, 2009/2010, t. XVIII, s. 120.

138

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

joms perduoti palikimo, suabejojusi, ar jos gali valdyti dvarus būda­ mos žydės. Gardino gubernijos valdyba, remdamasi 1864 m. liepos 10 d. įsaku, liepė abu dvarus per pusmetį parduoti. Našlė kreipėsi į Valdantįjį Senatą, kuris nerado įstatymo, draudžiančio žydams pavel­ dėti dvarą sėslumo ribos teritorijoje ir 1871m. kovo 1 d. įsaku pripažino A. Fonleib teisę pasilikti paveldėtą nuosavybę. Generalgubernatorius A. Potapovas nepritarė Senato sprendimui ir rašte teisingumo minis­ trui priminė valdžios politinę nuostatą Vakarų gubernijose užkirsti žy­ dams kelią į dvarininkus, stiprinti rusų žemėvaldą ir padaryti valstietį nepriklausomą nuo lenkų dvarininkų. Jo manymu, turintys kapitalą žydai sudaro pavojingą konkurenciją rusams, nes jie pajėgūs supirkti lenkų dvarus, sužlugdyti „rusų reikalą“, juolab - pajungti valstiečius savo interesams. Senato įstatymų interpretavimas paraidžiui priešta­ rauja imperijos politikai Vakarų gubernijose, todėl A. Potapovas siūlė pirklio našlės apeliaciją svarstyti dar kartą bendrajame Senato depar­ tamentų susirinkime. Teisingumo ministras, pasitelkęs vidaus reika­ lų ministro A. Timaševo ir Jo Imperatoriškos Didenybės asmeninės kanceliarijos II skyriaus valdytojo grafo S. Urusovo nuomonę, pranešė A. Potapovui, kad Senatas teisingai, o Vilniaus generalgubernatorius per plačiai interpretuoja įstatymus, todėl lieka galioti Senato sprendi­ mas palikti dvarus A. Fonleib ir N. Levi308. Rusų žemėvaldos neapibrėžtumas trikdė A. Potapovą, bandžiusį susidaryti apie ją išsamesnį vaizdą. 1869 m. jis pareikalavo inform a­ cijos apie dvarus įsigijusius rusus, kurie turėjo įsirašyti į apskričių, kuriose įsigijo dvarus, genealogijos knygas. Tačiau apskričių bajorų vadovai išsamesnių duomenų nepateikė. 1870 m. viduryje išsamesnį

308 По просьбе вдовы Сокольской 2 гильдии купчихи Анны фон Лейб о дозволении ей беспрепятственно владеть двумя фольварками, приобретенными покойным ее мужем у помещика Гродненской губернии Остромецкого, ЬѴІА, £ 378, Бе, 1870, Ь. 1358,1. 2-2ѵ, 4ѵ, 27-30ѵ, 3 5 -3 9 , 56ѵ-59ѵ.

139

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ {(SI)KURDINIMAS

sąrašą apie „rusų“ žemvaldžius sudarė Vilniaus gubernatoriaus kan­ celiarija, sugrupuodama juos pagal konfesinį ir socialinį požymius. Pastarasis didesnės reikšmės neturėjo, nes į sąrašą pateko tik du pirk­ liai, 6 m iestiečiai ir keli smulkūs rusų valdininkai, kurių socialinis statusas nebuvo aiškus. Konfesinis požymis išryškino rusų grupės silpnumą.

1 lentelė. Vilniaus gubernijos „rusų“ žemvaldžių pasiskirstymas pagal konfesiją 1870 m. A pskritis

Stačiatikiai

Evangelikai

Evangelikai

M usul­

liuteronai

reform atai

m onai

Iš viso

Vilniaus

45

8

3

20

76

Ašm enos

31

6

1

26

64

32*

-

1

-

33

Lydos

34

9

3

17

63

Trakų

38

8

1

32

79

Švenčionių

23

4

1

10

38

Dysnos

Vileikos

33

3

3

8

47

Iš viso

236

38

13

113

400

Šaltinis: *iš jų vienas - Rygos miestietis sentikis. Список русским землевла­ дельцам Виленской губернии (представлен 17 07 1870), LVIA, f. 378, Bs, 1868, b. 2 6 1 ,1 . 6 7 - 9 8 ; Дополнительный список русским землевладельцам Виленской губернии (1 4 12 1871), ten pat, 1. 2 6 4 -2 6 9 . Iš lentelėje parodytų dvarų savininkų 6 asmenys turėjo po 2 dvarus skirtingose apskrityse, stambiausiam žemvaldžiui Petrui Vitgenšteinui priklausė dvarai šešiose apskrityse.

Daugumą „ne lenkų“ kilmės žemvaldžių sudarė stačiatikiai, pri­ skirtini „rusų kilmės“ asmenims. Tačiau tarp jų pateko atsivertę į sta­ čiatikybę vietiniai bajorai: Dysnos apskrities Čeresų dvaro savininkas Mykolas Radvila, Uzmionų dvaro savininkas Edmundas Oginskis ir Belobrodės bei Tadulino dvarų savininkė Ignacijaus Lopacinskio našlė 140

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Ana Lopacinskienė309. Kita stambi „ne lenkų“ žemvaldžių grupė - tai Lietuvos totoriai, kuriems netaikytas 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas. 135 atvejais dvarų savininkai juos paveldėjo, taigi buvo seni krašto gy­ ventojai, bet kitus dvarus įsigijo po 1865 m. Žemėvaldos padėtį Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko guber­ nijose kiek kitaip atspindėjo A. Potapovo ataskaitos, siųstos į Sankt Peterburgą. 1866-1870 m. ataskaitos statistiniai duomenys rodė, kad 1870 m. rugsėjo 1 d. šių gubernijų 2097 vietiniai dvarininkai lenkai valdė 2 371 488 dešimtines žemės. Iš jų Vilniaus gubernijoje 399 dva­ rininkai valdė 339 713 dešimtinių, Kauno gubernijoje 505 dvarinin­ kams priklausė 389 717 dešimtinių žemės, Gardino gubernijoje 233 dvarininkams - 291 601 dešimtinė žemės. Ataskaitiniu laikotarpiu šiose gubernijose 354 358 dešimtines žemės įsigijo tik 493 „rusų kil­ mės“ pirkėjai. Didžiausią paklausą turėjo instrukciniai dvarai ir že­ mės sklypai. Keturiose gubernijose tokių dvarų (iš viso 146 334 deš. žemės) įsigijo 373 pasižymėję tarnyboje valdininkai, tarp jų Vilniaus gubernijoje 28 980 dešimtinių žemės pirko 94 asmenys, Kauno gu­ bernijoje 18 035 dešimtinės žemės atiteko 52 asmenims, Gardino gu­ bernijoje - 39 288 dešimtinės 103 asmenims. Be to, keturiose guber­ nijose dar 22 asmenys savo iniciatyva pirko 18 096 dešimtines žemės. Tiesiai iš savininkų buvo nupirkti 124 privalomai parduodami dvarai (Vilniaus gubernijoje - 33 dvarai, sudarę 102 509 deš., Kauno guberni­ joje - atitinkamai 52 dvarai su 58 530 deš., Gardino gubernijoje - 23 dvarai su 53 212 deš. žemės). Iš varžytinių buvo parduota 98 privalo­ mai parduodami dvarai arba 46 262 dešimtinės žemės (iš jų Vilniaus gubernijoje parduota 30 dvarų arba 11 615 deš., Kauno gubernijoje 37 dvarai arba 14 370 deš. žemės, Gardino gubernijoje - 14 dvarų arba

309 О русских землевладельцах Северо-Западного края, обязанных записываться в списки дворянских родов уезда, где находятся приобретенные ими имения, ten pat, Bs, 1868, b. 261,1. 7 5 -7 6 .

141

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ {(SI)KURDINIMAS

6197 deš.)310. Galima suabejoti duomenų tikslumu, bet jie rodė bendrą tendenciją - lėtą rusų žemėvaldos plėtrą. Šią problemą A. Potapovas sprendė biurokratiškai - centrinėms val­ džios institucijoms pasiūlęs sudaryti specialią komisiją, kuri parengtų priemones, skatinančias rusus kurdintis jam pavaldžiose Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose. Jam atrodė, kad sudominti rusų pirkėją pakaktų valstybei supirkti iš varžytinių neparduotus dvarus, sudaryti palankesnes kredito sąlygas ir geriau paaiškinti dvarų pirkėjų teises. Aleksandras II pritarė komisijos idėjai, buvo susitarta dėl komisijos sudėties ir nu­ matytas jos pirmininkas - valstybės sekretorius Dmitrijus Nabokovas. Komisija turėjo parengti siūlymus, skirtus devynioms Vakarų guberni­ joms, tačiau jos idėją sužlugdė tarpžinybiniai nesutarimai dėl komisijos kompetencijos. Be to, Finansų ministras pasipriešino pačiai galimybei svarstyti klausimą dėl valstybės biudžeto lėšų panaudojimo supirkti ne­ parduotus dvarus, kol nebus nustatytas tokių dvarų skaičius, surinkti duomenys apie jų savininkų skolas, aptartos galimybės suteikti kreditą dvarų pirkėjams ir pan. Vidaus reikalų ministras A. Timaševas 1874 m. birželio 6 d. pranešė A. Potapovui, kad imperatorius nutarė atskiros ko­ misijos nesteigti, o visus konkrečius klausimus, susijusius su rusų žemė­ valda Vakarų gubernijose, pavesti spręsti atitinkamoms ministerijoms311.

310 Копия отчета Виленского, Ковенского и Гродненского генерал-губернатора о состоянии Северо-Западного края за 1867-1870 годы, ten pat, f. 378, ар. 121, b. 625, 1. 5 0 -5 Iv. Susumavus instrukcinių, privalomai parduodamų ir iš varžytinių parduotų dvarų pirkėjų skaičių, jis nesutampa su ataskaitoje nurodytu bendru rusų žemvaldžių, įsigijusių dvarų Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijose, skaičiumi, nurodytu toje pačioje ataskaitoje. Matyt, rengę ataskaitą valdininkai išsamiau pateikė tik tuos duomenis, kurie rodė, kaip vykdomi pagrindiniai žemėvaldą formuojantys įstatymai. 311 По всеподданнейшему ходатайству главного начальника Северо-Западного края о Высочайшем соизволении на учреждение Особой комиссии для всестороннего и окончательного рассмотрения всех вопросов, возбужденных в отношении усиления и укрепления русского землевладения в крае, ten pat, f. 378, Bs, 1871, b. 2200,1. 2 2 -2 6 , 43-43v.

142

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Taigi A. Potapovui patikėtose gubernijose padėtis nesikeitė. Jo 1871-1873 m. ataskaitos rodo, kad dvarų pardavimo tendencijos liko tos pačios. Per tą laiką Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose 212 rusų žemvaldžių įsigijo 110 446 dešimtinių žemės, iš šio skaičiaus Vilniaus gubernijoje - 32 385 dešimtinės (79 asmenys), Kauno gubernijoje 33 562 dešimtinės (71 asmuo), Gardino gubernijoje - 44 499 dešimtinės (62 asmenys). Kaip ir anksčiau, tai buvo instrukciniai ir privalomai par­ duodami dvarai, įsigyti lengvatinėmis sąlygomis tiesiai iš savininkų arba iš varžytinių312. Šie skaičiai A. Potapovui reiškė, kad Vakarų gubernijose per devyne­ rius rusiškos kolonizacijos metus vyriausybės tikslas nebuvo pasiektas. Savo teiginį jis grindė statistiniais duomenimis, kurie rodė, kad 1873 m. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose 11 581 „lenkų kilmės“ žemval­ džiui (ataskaitoje pabrėžta, kad išskyrus valstiečius) priklausė 3 480 729 dešimtinės žemės, o „ne lenkų kilmės“ 1299 žemvaldžiams - 1 088 079 dešimtinės313. Ataskaitose parodytas išaugęs lenkų ir „ne lenkų“ žemvaldžių skai­ čius ir jiems priklausančios žemės plotai, palyginti su 1870 m. duomeni­ mis, gali būti paaiškinti tuo, kad pirmoje ataskaitoje buvo pateikti duo­ menys tik apie dvarininkus, o antroje į šį skaičių buvo įtraukti dvarinin­ kai, smulkių žemės sklypų savininkai ir sklypų miestuose savininkai. Tai tik prielaida, nes ataskaitoje trūksta paaiškinimų, kaip buvo sudaryti sta­ tistiniai duomenys. Tikriausiai taip pateikta statistika turėjo sušvelninti

312 Копия отчета Виленского, Ковенского и Гродненского генерал-губернатора о состоянии Северо-Западного края за 1871-1873 годы, ten pat, f. 378, ар. 121, b. 651,1. 87. 313 Ten pat, 1. 8 8 v -8 9 . Pagal šią ataskaitą Vilniaus gubernijoje „lenkų kilmės“ žemės savininkų buvo 3427, jie valdė 1 362 077 deš. žemės, Kauno gubernijoje atitinkamai 6195 savininkai ir 1 350 076 deš., Gardino gubernijoje 1959 savininkai valdė 768 576 deš. žemės „Ne lenkų kilmės“ žemės savininkų Vilniaus gubernijoje buvo 484, jiems priklausė 385 244 deš., Kauno gubernijoje, atitinkamai, 470 savininkų ir 340 540 deš. žemės, Gardino gubernijoje - 345 savininkai ir 362 295 deš. žemės.

143

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

neigiamas išvadas apie rusų dvarininkų kolonistų pasyvumą, mat ji rodė, kad, nors šiose trejose gubernijose „ne lenkai“ sudarė 10 proc. visų že­ mės savininkų, jiems vis dėlto priklausė 23,8 proc. žemės. Tautinis ir socialinis eksperimentas, turėjęs „radikaliai pakeisti kraš­ to žemvaldžių luomo sudėtį“314, pirmajame jo įgyvendinimo etape nepa­ vyko. A. Potapovui ir ataskaitas rengusiai jo aplinkai šio kuklaus rezulta­ to priežastys buvo rimtos ir nevienareikšmės. Vilniuje dirbę valdininkai realistiškai vertino X IX a. 7 dešimtmetyje imperijoje vykusias permai­ nas. Tai buvo imperijos ekonominės, techninės, socialinės ir kultūrinės modernizacijos laikotarpis. Ataskaitos rengėjai pabrėžė, kad valstiečių, savivaldos, teismų ir kitos reformos pareikalavo ekonominių, kapitalo ir žmogiškųjų išteklių, todėl buvo sunku tikėtis, kad atsiras pakankamai žmonių, „pasirengusių savo verslumą ir kapitalą panaudoti ne imperijos centre, bet ekonomiškai nualintuose pakraščiuose, persikelti į priešišką, ar bent jau svetimą aplinką“. Todėl potencialiais dvarų pirkėjais galėjo būti tik asmenys, „čia atvykę visai kitu tikslu“, t. y., tie, kurie atvyko mal­ šinti sukilimą, administruoti kraštą, vykdyti valstiečių reformą ir rusifi­ kuoti krašto gyventojus. Ataskaitos rengėjai teigė, kad dvarams supirkti atsiųstų valdininkų galėję pakakti, bet jie neturėjo lėšų nei dvarui pirkti, nei ūkiui plėtoti, o vietos dvarininkai dėjo visas pastangas išlaikyti dvarus, solidariai rėmė pašlijusių dvarų savininkus finansiškai, atidedami skolų mokėjimo termi­ nus ir pan. Todėl tokia dvarų pardavimo forma, kaip varžytinės ar laisvas pardavimas, buvo neefektyvi. Specialių įstatymų numatytomis lengvato­ mis ir paskolomis pasinaudojo nedaug žmonių. Valstybės iždas nutraukė paskolų teikimą, įvairios institucijos dėl įvairių priežasčių atsisakydavo tenkinti prašymus nukelti iždo skolų mokėjimo terminus. Trumpai vei­ kusi privati kredito institucija Dvarų pirkėjų Vakarų gubernijose draugija

314 Taip vyriausybės tikslą suformulavo K. Kaufmanas: А. А. Комзолова, Политика самодержавия, p. 180.

144

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

(Товарищество приобретателей имений в Западных губерниях) pri­ trūko lėšų. Pirkėjai rusai, net tie, kurie gavo dvarų itin palankiomis sąly­ gomis, retai galėjo įsigyti tvarkingą ir ūkiškai rentabilų dvarą, todėl jam atkurti reikėjo papildomų investicijų. Retas naujasis dvarininkas galėjo pasisamdyti tinkamą dvaro valdytoją: samdyti lenką, išmaniusį dvaro ūkį, draudė įstatymas, valdytojų rusų Vakarų gubernijos neviliojo, imti į darbą užsienietį galėjo tik labai turtingas dvarininkas. Be to, dažną būsi­ mą kolonistą gąsdino perspektyva netekti dvaro ir investuotų lėšų, laiku neatsiskaičius už paskolą, skolas ir mokesčius315. Gubernijų vietos administracija, atsakinga už „rusų žemėvaldos eigą“ (ход русского землевладения), ataskaitose centrinei valdžiai pa­ dėties nepagražino. Sukaupta patirtis rodė, kad projektas pasinaudoti žemėvalda kaip rusifikacijos įrankiu pastebimai strigo, tačiau imperijos valdžia neketino pripažinti pralaimėjusi. Vakarų gubernijų valdytojai siūlė keisti taktiką, rasti būdą išlaikyti bei stiprinti rusų dvarus, kuriems grėsė nunykimas. Retas rusų dvarininkas pats gyveno dvare ir rūpinosi ūkiu. Dažnas jų nuomojo dvarą, apeidamas draudimus ir suvaržymus. Nelegali dvarų nuoma buvo tokia populiari, kad vietos administ­ ratoriai prabilo apie šios praktikos legalizavimą. Minsko gubernijos gubernatorius Vladimiras Tokarevas 1874 m. pradžioje Vidaus reikalų ministerijai ir valstybės turtų ministrui pateikė siūlymą panaikinti nuo­ mos srities draudimus ir suteikti teisę dvarininkams rusams perleisti dvarus vietiniams nuomininkams bei valdytojams. Nei vienų, nei kitų jis nelaikė rimtais „rusų reikalo“ konkurentais, juolab kad kiti įstatymai, specialiai neaptarę „ne lenkų“ ir „lenkų kilmės“ žemvaldžių teisių, leido taikyti kitas - neviešinamas - praktikas. Pagal Kaimo gyventojų padėties sutvarkymo vyriausiojo komiteto (Главный комитет об устройстве

315 Копия отчета Виленского, Ковенского и Гродненского генерал-губернатора о состоянии Северо-Западного края за 1867-1870 годы, LVIA, f. 378, ар. 121, Ь. 625,1. 5 2 -5 3 , 5 5 -5 6 .

145

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ {(SI)KURDINIMAS

сельского состояния) 1869 m. spalio 23 d. nutarimą Vakarų gubernijų smulkiesiems bajorams, nuomojusiems valstybinę žemę, buvo leista ja naudotis dar trejus metus316. 1872 m. vidaus ir valstybės turto minist­ rai susitarė, kad ir toliau leis instrukcinių dvarų savininkams trumpai nuomoti smulkiesiems bajorams tuos pačius sklypus, tik uždraudė jiems nuomoti buvusius tuščius nedidelius sklypus. V. Tokarevui labiau rū­ pėjo pasiekti, kad būtų pakoreguotas arba visai panaikintas draudimas rusų dvarus perleisti lenkams. Jis pritarė valdžios nuogąstavimui, kad visą dvarą perėmęs valdytojas ar ilgalaikis nuomininkas lenkas gali tapti tikruoju dvaro šeimininku, todėl siūlė kompromisą. Jo manymu, jeigu žemvaldys rusas pasamdytų valdytoją, ekonomą ar padėjėją lenką, kuris savarankiškai nešeimininkautų, bet vykdytų savininko nurodymus, jis neturėtų jokios įtakos stiprinti „lenkų elementą“ jam patikėtame dvare. Minsko gubernijos kaimo gyventojų sudėtis - dauguma valstiečių buvo stačiatikiai, o rusų dvarininkų anklavas nemenkas - jam taip pat buvo garantas, kad čia lenkų įtaka nėra pavojinga317. Tokarevo laišką Vilniaus generalgubernatorius A. Potapovas gavo 1874 m. vasario viduryje, o kovo pradžioje jo kanceliarija vidaus reikalų ministrui A. Timaševui parengė raštą, kuriame išdėstė argumentus dėl būtinumo Vakarų gubernijose panaikinti žemvaldžiams rusams nepa­ lankius suvaržymus. A. Potapovas ne kartą savo ataskaitose rašė, kad instrukcinių dvarų savininkai - tai įvairiose tarnybose užimti valdinin­ kai, negalintys atsidėti ūkiui ir yra priversti ieškoti valdytojų ar nuomi­ ninkų. Šiame rašte jam labiau rūpėjo pabrėžti rusų žemvaldžių pastangas atsikratyti instrukcinių dvarų. Anot jo, neradę tautiškai tinkamų pirkėjų,

316 ПСЗ, соб. 2, t. 44, 4. 2, № 47559 (О применении к проживающим в казенных селениях Западных губерний дворянам статьи 7 высочайше утвержденных 20 октября 1867 г. правил). 317 О некоторых ограничениях в праве русских землевладельцев в Северо-Западном крае распоряжаться приобретенными имениями, LVIA, f. 378, Bs, 1874, b. 520, 1. 3 -5 .

146

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

rusai priversti griebtis kraštutinės priemonės ir perleisti dvarus valstie­ čiams ar kitiems neprivilegijuotiesiems, nors Instrukcijos taisyklės tai draudžia. Naujai nuskambėjo generalgubernatoriaus pastebėjimas, kad Vakarų gubernijose seniai egzistuoja fermų pobūdžio ūkis, todėl išsiug­ dė nemaža žmonių grupė, kurią sudaro buvusi šlėkta ar smulkūs dva­ rininkai, profesionaliai besiverčiantys dvarų valdymu ar jų nuoma. Jie turi pakankamai lėšų ir įrankių palaikyti vidutinio dydžio dvarų renta­ bilumą, taigi daro nemažą įtaką krašto ekonomikai. Šie žmonės rūpinasi tik savo materialine gerove, todėl gali būti naudingi žemvaldžiui rusui, kuriam nesunku panaudoti materialinius svertus ir daryti jiems įtaką, o jei kuriam šautų į galvą maištingos mintys, vietos administracija turi priemonių jį nukenksminti318. Kitame rašte generalgubernatorius siūlė atsisakyti dvarininkams rusams nepalankaus Instrukcijos 22 paragrafo ir leisti nemokių kreditorių dvarus parduoti iš varžytinių, iš gautų lėšų padengti iždo nuostolius, o likutį atiduoti dvaro savininkui ar jo pavel­ dėtojams319. Klausimą dėl rusų žemėvaldos sąlygų Vakarų gubernijose Vidaus rei­ kalų ministerija pateikė svarstyti Ministrų komitetui. 1875 m. vasario 25 d. komiteto posėdyje dalyvavo A. Potapovą pakeitęs P. Albedinskis. Vilniaus generalgubernatorius vyko į Sankt Peterburgą nusiteikęs, kad rusų dva­ rininkus krašte varžantys apribojimai išvis turi būti panaikinti, išskyrus žemės nuomą žydams. Jo kolegai Kijevo generalgubernatoriui kliuvo il­ galaikės nuomos sutartys, tad jis siūlė nuomoti lenkams tik nedidelius žemės sklypus, bet nesureikšminti įtakos valdytojų lenkų, kurie šiaip ar taip priklausytų nuo dvarų savininkų. Vis dėlto aukštieji valstybės pareigū­ nai padėtį vertino atsargiai. Vidaus reikalų ministrui nekėlė pasitikėjimo net smulkūs nuomininkai. Jis netikėjo vietos administracijos pajėgumu kontroliuoti, kad maži sklypai neatitektų stambiam nuomininkui lenkui,

318 Ten pat, 1. 8 -1 2 . 319 Ten pat, 1. 14-16.

147

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

sugebančiam apeiti visus apribojimus. Ministrų nuomonės dėl rusų dva­ rų nuomos lenkams išsiskyrė ir šis klausimas apskritai liko neišspręstas. Ministrų komitetas sutarė tik dėl Instrukcijos 22 paragrafo apribojimų panaikinimo. Nutarta leisti nemokių savininkų instrukcinius dvarus ar žemės sklypus parduoti iš varžytinių, bet tik tiems asmenims, kurie turi teisę įsigyti nuosavybę Vakarų gubernijose320. Šį komiteto nutarimą pa­ tvirtino imperatorius. Nutarimas virto įstatymu, kuris rusų žemėvaldos padėties Vakarų krašte iš esmės nekeitė321. Žemėvaldos Vakarų krašte klausimą bandė radikaliai spręsti impe­ ratorius Aleksandras III, nutaręs padaryti galą nelegaliai žemės nuomai ir kitoms neteisėtoms transakcijoms. Po ilgai trukusių debatų Ministrų komitete322 1884 m. gruodžio 27 d. buvo paskelbtas įsakas „Dėl žemės nuosavybės, esančios už miestų ir miestelių ribų, įsigijimo, įkeitimo ir nuomos devyniose Vakarų gubernijose, taisyklių nustatymo“ ir pačios taisyklės. Šis įstatymas, uždraudęs apskritai įkeisti ir ilgesniam laikui nuomoti dvarus lenkams, naujiesiems „rusų kilmės“ žemvaldžiams nu­ matė griežtas sankcijas. Taisyklių 8 punktas reikalavo, kad rusų dvari­ ninkai, įsigiję dvarus Vakarų gubernijose lengvatinėmis sąlygomis, per metus nutrauktų visas neteisėtas nuomos ar įkeitimo sutartis, priešingu atveju dvarą perimtų bajorų globos įstaiga. Pagal 9 punktą, jeigu inst­ rukcinio dvaro savininkas parduotų ar įkeistų, išnuomotų ar patikėtų valdyti dvarą lenkui ar žydui, toks dvaras turėjo grįžti į iždą per teismą323. Į įstatymą nepateko Teisingumo ministerijos siūlymas leisti įstatymo pa­ žeidėjams globos įstaigos perimtus dvarus parduoti kitam „rusų kilmės“ asmeniui arba per dvejus metus apsikeisti dvarais su vidinių gubernijų

320 Ten pat, 1. 2 6 -3 6 . 321 Ten pat, 1. 4 8 -4 9 . 322 W. Rodkiewicz, Russian nationality Policy, s. 6 8 -7 1 . 323 ПСЗ, собр. 3, t. 4, № 2633 ( 0 6 установлении правил относительно приобретения в собственность, залог и арендования в девяти Западных губерниях земельных имуществ, вне городов и местечек расположенных).

148

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

dvarininkais324. D. Beauvois teigia, kad įstatymo iniciatorius Kijevo ge­ neralgubernatorius Aleksandras Drentelnas siūlė steigti komisijas, kurios patikrintų žemės pirkimo, pardavimo, įkeitimo ir nuomos sutartis, išsi­ aiškinti visus žemėvaldos įstatymų pažeidėjus ir juos nubausti. Šią idėją jis įgyvendino sau pavaldžiose gubernijose, įsteigęs tokią komisiją ir specialią kanceliariją, tačiau jos veiklos rezultatai buvo menki: iki 1887 m. Kijevo, Podolės ir Volynės gubernijose į teismą patraukta tik 30 žemvaldžių rusų, pažeidusių dvarų pardavimo, nuomos ir kitas taisykles325. Vilniuje tokių komisijų 1884 m. įstatymui vykdyti nebuvo įsteigta. D. Beauvois rašo, kad jos valdytojas I. Kachanovas skeptiškai vertino šį įstatymą ir apsiribojo tuo, kad liepė Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernatoriams sudaryti inst­ rukcinių dvarų ir juose šeimininkaujančių asmenų sąrašus326. Kachanovas turėjo kitą sumanymą, kaip sustiprinti rusų žemėvaldą, pritraukti į kraštą naujų pajėgų. Tiesa, jo siūlymas apkeisti Lenkijos kara­ lystėje rusams XIX a. pirmoje pusėje išdalytus majoratus į „lenkų kilmės“ žemvaldžių dvarus Vakarų krašte nebuvo naujas. Aukščiausiuose valdžios sluoksniuose panašios idėjos sklandė dar XIX a. 7 dešimtmetyje327. 1885 m. rugsėjo 11 d. I. Kachanovas parengė visiškai slaptą raštą „Apie rusų žemėvaldos stiprinimą Šiaurės vakarų krašte“. Spalio 13 d. imperatorius jį atidavė svarstyti Ministrų komitetui ir paprašė išva­ dų. Vilniaus generalgubernatoriaus projektas turėjo ryškų ideologinį atspalvį. Jis rekomendavo atsisakyti majoratinių dvarų Lenkijos ka­ ralystėje, kur, anot jo, gyveno „taiki, paklusni ir netgi dėkinga už jos gyvenimiškų ir ekonominių interesų rėmimą lenkų liaudis“, tad siūlė apeliuoti į majoratinių dvarų savininkų rusų patriotinius jausmus, o jų materialinius bei intelektinius išteklius panaudoti rusų žemėvaldos 324 По отзыву Министерства внутренних дел относительно пересмотра узаконений по покупке имений в Северо-Западном крае, LVIA, f. 378, Bs, 1895, b. 32 9 ,1 .177-177v. 325 D. Beauvois, Walka o ziemię, s. 4 9 -5 0 . 326 Ten pat, p. 48. 327 Л. E. Горизонтов, Парадоксы имперской политики, c. 138-139.

,

149

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ {(SI)KURDINIMAS

\

plėtrai Vakarų gubernijose. I. Kachanovas teigė, kad už nuopelnus im­ perijai Lenkijos karalystėje majoratiniais dvarais apdovanotų valsty­ bės veikėjų reikėjo tik po sukilimų, kai valstybė gynėsi „nuo neramių kaimynų ir per ambicingų gentainių, negalėjusių pamiršti buvusios didybės“. Kai gentainiai slavai aprimo, 252 majoratiniai dvarai, salo­ mis įsiterpę tarp 5000 stambių lenkų dvarų, tapo menkais pagalbi­ ninkais valstybei ir „rusų reikalui“, nes neįmanoma surusinti tautiškai vienalyčio slaviško krašto. Tačiau Mažoji Rusia, Baltarusija, Lietuva ir Žemaitija (Малороссия, Белоруссия, Литва и Жмудзь) istoriškai sudaro „Vakarų Rusijos kraštą“ („Западнорусский край“), kuriame lenkai yra atvykėliai, lenkų žemėvalda - blogybė, todėl ją turi įveikti rusiškumas ir stačiatikybė. I. Kachanovas siūlė perkelti majoratinius dvarus į Vakarų gubernijas, o vietinius lenkų žemvaldžius priversti iš­ sikelti į Lenkijos karalystę. Vilniaus generalgubernatorius įsivaizdavo, kad valdų apkeitimas tu­ rėtų vykti abipusiu savanorišku sutarimu, nepažeidžiant privatinės nuo­ savybės teisių, arba suteikus leidimą parduoti majoratinį dvarą su sąlyga, kad savininkas įsigis dvarą Vakarų gubernijose. Perspektyva išsikelti į Lenkijos karalystę lenkų dvarininkui, anot I. Kachanovo, turėjusi būti itin patraukli. Mainais už savanorišką repatriaciją jam atsivertų teisinių apribojimų ir politinių kontribucijų nesuvaržytas gyvenimas, nuo sko­ lų, servitutų, teismų laisvas dvaras ir nuosavybės teisę ginanti hipoteka, geresnės žemės ūkio plėtojimo sąlygos ir pan. Kadangi majorato teisė neleido laisvai disponuoti nuosavybe, jis siūlė majoratinių dvarų savi­ ninkams, apkeitusiems valdas į dvarus Vakarų gubernijose, suteikti visas privatinės nuosavybės teises, nebent jie pageidautų toliau naudotis majo­ rato teise, taip pat leisti steigti draustinius, bet taikyti jiems 1864 m. kovo 5 d. nuostatus ir 1884 m. gruodžio 27 d. įstatymą328.

328 По отзыву Министра внутренних дел по вопросу о мерах к упрочению русского землевладения в Западном крае, LVIA, f. 378, Bs, 1885, b. 925,1. 2 -8 .

150

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

I. Kachanovo projektas siejosi su Varšuvos generalgubernatoriaus Ivano Gurko projektu, kurį jis įteikė aukščiausiajai valdžiai 1885 m. vasarį. Lenkijos karalystės valdytojas rusiškus majoratinius dvarus taip pat laikė nenaudingu balastu, fiktyvia rusų nuosavybe, kurią iš tiesų administravo lenkai. Todėl siūlė juos ir rusams parduotas buvu­ sias bažnytines valdas perkelti į vietoves, apgyventas unitų, tuo pačiu tikslu - plėsti rusų žemėvaldą, ją sukoncentruoti Lenkijos karalystės rytiniuose pakraščiuose - dešiniajame Bugo krante ir Palenkėję, t. y. Sedlcės ir Liublino gubernijose329. Ministrų komitetas, pradėjęs nagri­ nėti šį klausimą, abiejų generalgubernatorių nuomones svarstė kartu ir pasistūmėjo tiek, kad kelioms suinteresuotoms ministerijoms 1885 m. lapkričio mėn. pateikė svarstyti I. Kachanovo projektą dėl valdų apkeitimo akcijos finansavimo. Jis siūlė perduoti Bajorų žemės bankui 5 mln. rublių, kuriuos Aleksandras II skyrė rusų žemėvaldos palaikymui de­ vyniose Vakarų gubernijose, padidinti kreditą ir jį suteikti šių guberni­ jų rusų žemvaldžiams330. Tačiau apkeitimui lėšų nerasta, ir majoratinių dvarų perkėlimo idėjos buvo atsisakyta. Rusų dvarininkų žemėvaldos plėtrą komplikavo ir tai, kad 1883 m. gruodžio 5 d. imperatorius liepė nutraukti žemės pardavimą pagal 1865 m. liepos 23 d. instrukciją331. Tai reiškė, kad iš Valstybės turtų val­ dybos dvarą įsigyjantis rusas negalės naudotis instrukcijoje numatyto­ mis lengvatomis. Be to, tapo aktuali instrukcinių dvarų, kurių dvarinin­ kai neišlaikė savo rankose, pardavimo problema. Kai Valstybės turtų ministras 1885 m. pradžioje pareikalavo ištir­ ti situaciją instrukciniuose dvaruose, surinkti duomenis apie jų skai­ čių, išsiaiškinti, kas dvaruose ūkininkauja, ar juose gyvena savininkai ir pan., I. Kachanovas liepė sudaryti D. Beauvois minėtąjį instrukcinių

329 Ten pat, 1. 12-13. 330 Ten pat, 1 .2 1 -2 2 . 331 Ten pat, 1.177.

151

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ {(SI)KURDINIMAS

dvarų sąrašą. Jame atsidūrė 355 dvarai, kuriuose iš viso buvo 132 tūkst. deš. žemės. Iš jų Vilniaus gubernijoje buvo 126 instrukciniai dvarai, Kauno gubernijoje - 78 ir Gardino gubernijoje - 151 stambus, vidu­ tinis ir smulkus dvaras. Iš jų 130 dvąrų valdė savininkai, 146 nuomojo „ne lenkų kilmės“ asmenys ir 79 - „lenkų kilmės“ asmenys ir žydai332. I. Kachanovui nepageidaujami nuomininkai rusų dvaruose buvo neiš­ vengiama blogybė dėl tautiškai tinkamų nuomininkų ir valdytojų ribo­ to pasirinkimo. Jis atkakliai laikėsi šios nuostatos ir užtarė rusų dvari­ ninkus, prašiusius imperatoriaus netaikyti jiems nepalankaus įstatymo. Kai buvusio Vilniaus generalgubernatoriaus Eduardo Totlebeno našlė kreipėsi į Aleksandrą III su prašymu leisti lakinai nuomoti Kėdainių dvaro palivarkus lenkams, I. Kachanovas ją palaikė, tiesa, pripažinęs, kad tai būtų įstatymo pažeidimas333. Be dvarų nuomos problemos tautiškai netinkamiems asmenims, I. Kachanovo sąrašas rodė, kad instrukciniuose dvaruose keitėsi savininkai. N. Muravjovas dar 1873 m. pardavė Gulbinų dvarą Panevėžio apskrityje baronui Vilhelmui Ropui. Kauno gimnazijos direktoriaus Šventų dvarą Raseinių apskrityje pirmiausia įsigijo Raseinių apygardos taikos teisėjas Michailas Smirnovas, vėliau perleidęs valdą Kauno viešosios globos val­

332 Дело по отзыву Министра государственных имуществ о переуступке участков, образованных по правилам Инструкции 23 июля 1865 г. лицам крестьянского и мещанского сословия, ten pat, Bs, 1885, b. 249,1. 3 5-37. 333 Дело по отзыву министра внутренних дел о дозволении вдове генерал-адъютанта графини Тотлебен отдавать в аренду отдельные фольварки имения Кейданы лицам не русского происхождения, ten pat, Bs, 1885, b. 947,1. 1 ,4 ,7 - 1 0 . Kėdainių dvarą, kuris buvo konfiskuotas iš grafo Marijono Čapskio (3938,66 deš.), E. Totlebenas įsigijo 1870 m. pagal 1865 m. liepos 23 d. instrukcijos sąlygas. Jis nepasinaudojo instrukcijoje numatytomis lengvatomis, už dvarą sumokėjo visą reikalaujamą sumą ir prisiėmė M. Čapskio skolas. Kadangi dvaras buvo „instrukcinis“, jam buvo taikomi instrukcijos reikalavimai ir 1884 m. gruodžio 27 d. įstatymas. Eidamas Vilniaus ge­ neralgubernatoriaus pareigas E. Totlebenas nuomojo dvaro palivarkus smulkiesiems bajorams, valstiečiams ir miestiečiams, t. y. pažeidė įstatymus. Jo našlės prašymo laikinai palikti tuos pačius nuomininkus Aleksandras III nepatenkino.

152

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

dybos nariui Aleksandrui Savinskiui. Ukmergės apskrityje per trumpą laiką pasikeitė trys Greižėnų dvaro (426 deš.) savininkai, kol 1881 m. jį įsigijo Andrioniškio valsčiaus valstiečiai katalikai Mykolas Staselis ir Antanas Stukas. Pasikeitė Surviliškio dvaro (362 deš.) du savininkai, galiausiai jį pirko valstiečiai Jonas Bernatonis ir Liudvikas Keraitis334. Vilniaus gubernatorius nerašė apie instrukcinių dvarų judėjimą, bet jo pateikti duomenys rodo, kad dauguma savininkų juos nuomojo valstie­ čiams, miestiečiams ir žydams335. Gardino gubernijos instrukcinių dvarų savininkai elgėsi panašiai, dažnai pažeisdami 1865 m. liepos 23 d. instrukciją. Tačiau jų santykis su dvarais, palyginti su Vilniaus ar Kauno gubernijos dvarų savininkais, atrodo stabilesnis. Gardino gubernatorius pateikė sąrašą su išsamiais paaiškinimais, kurie rodo, kad stengtasi išlaikyti stambius dvarus. Jų savininkai patys rūpinosi dvarais arba juos nuomojo, ne itin kreipda­ mi dėmesį į draudimus. Ko gero, stambiausias gubernijoje instrukcinis dvaras buvo Balandyčiai, Kobryno apskrityje (3596,4 deš.). Jis priklau­ sė Vilniaus architektui Michailui Prozorovui, kuris dvare negyveno, bet jį nuomojo žydui. Valkavisko apskrityje Kramianicos, Kniazevo ir Ragoznicos dvaruose (1646 deš.) asmeniškai tvarkėsi imperatoriaus pa­ lydos generolas majoras A. Zurovas, turėjęs valdytoją valstietį. Penkis instrukcinius dvarus Bresto ir Slanimo apskrityse (iš viso apie 3024 deš.) valdė generolo leitenanto našlė Laura Zeilė, viename ūkininkavo pati, kitus nuomojo žydams. Gardino apskrityje Navasiolkų dvaru asmeniškai rūpinosi minėtasis J. Kurlovas. Jis gyveno Maskvoje, bet kasmet atvyk­ davo į dvarą prasidėjus žemės ūkio darbų sezonui, o žiemą trumpai ap­ silankydavo, kad parduotų ūkio produkciją336. Nemažai vidutinių dvarų 334 Дело по отзыву Министра государственных имуществ о переуступке участков, образованных по правилам Инструкции 23 июля 1865 г. лицам крестьянского и мещанского сословия, ten pat, Bs, 1885, b. 249,1. 35-35v, 46v, 4 9 ,5 3 ,6 6 ,6 7 ,8 1 ,8 2 . 335 Ten pat, 1. 8 8 -1 0 9 . 336 Ten pat, 1. 1 1 6 v -1 1 7 ,1 2 7 v -1 2 8 , 1 5 5 v -1 5 6 ,1 6 7 v -1 6 8 ,1 7 6 v -1 7 7 .

153

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

lengvatinėmis sąlygomis įsigijo stačiatikių dvasininkai. Gana kryptingai dvarus pirko valstiečiai. Savininkai parduodavo jiems visą dvarą ar jo dalį. Tarkim, Slanimo apskrityje valstiečiai supirko Piotro Pogodino 517 dešimtinių Milevičių dvarą337. I. Kachanovas gerai suprato, kad nepavyks sustabdyti instrukcinių dvarų pardavimo, bet jam pavaldžiame krašte akivaizdžiai trūko rusų pirkėjų. Į akis krito ir šių dvarų „liūdna ekonominė padėtis“, nuolat gy­ venusių Rusijoje dvarų savininkų vengimas prisidėti prie krašto rusini­ mo. Vienintele išeitimi jis laikė šių dvarų pardavimą vietiniams valstie­ čiams ir miestiečiams, bet tik stačiatikiams338. Rusų žemėvaldos anklavo sudarymas buvo visų X IX a. antros pu­ sės Vilniaus generalgubernatorių dienotvarkės klausimas. Nė vienam jų nepavyko paspartinti kolonizacijos ar pasiekti esminio lūžio ją įgyvendi­ nant339. Tačiau pasitaikė intensyvesnių ir mažiau intensyvių žemėvaldos perskirstymo laikotarpių. Centro ir periferijos biurokratai gerai įsisavino sąvoką „rusų žemėvaldos eiga“ (ход русского землевладения). Ją varto­ jo formuodami žemėvaldos politiką ir atsiskaitydami Sankt Peterburgui apie Vakarų gubernijų žemės perėjimą į rusų rankas. Atsiskaitymų tvar­ ką ir formas įvedė A. Potapovas 1869 m. birželio 10 d. aplinkraščiu340. Ataskaitas kas ketvirtį rengė Specialioji rusų žemvaldžių įkurdinimo Šiaurės vakarų krašte kanceliarija, remdamasi gubernatorių pateik­ tais duomenimis, o nuo 1874 m. - generalgubernatoriaus kanceliarija. Duomenų teikimo formos beveik nesikeitė iki X IX a. pabaigos, pagal jas buvo nuolat renkami statistiniai duomenys (pagal apskritis) apie žemės

337 Ten pat, 1 .1 1 9 v -1 2 1 ,1 3 0 v -1 3 1 ,1 5 3 v -1 5 4 ir kt. 338 Ten pat, 1. 3 7 -3 9 . 339 Šiame darbe nekalbama apie rusų valstiečių apgyvendinimą Lietuvoje ir Baltarusijoje, ištisų rusiškų gyvenviečių formavimą. Apie jas rašė Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kršivickio kanceliarijos valdytojas ir uolus kolonizatorius A. Stankevičius. 340 О ходе русского землевладения по Виленской, Ковенской и Гродненской губернии, LVIA, f. 378, Bs, 1900, b. 386,1. 80.

154

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

perėjimą „ne lenkams“ ir valstiečiams, taip pat apie lenkų žemėvaldos padėtį. Buvo teikiama ir išsami informacija apie visus parduotus dvarus ar žemės sklypus, nurodant jų buvusius ir naujus savininkus, pastarųjų atveju - jų tautybę ir konfesiją, žemės pardavimo būdą (pagal 1865 m. instrukciją, iš varžytinių, laisvu susitarimu ar privalomą pardavimą), transakciją pagrindžiančius dokumentus ir pan. Valdininkai rinko statis­ tinius duomenis apie bendrą žemėvaldos situaciją, juose atsispindėjo že­ mės pasiskirstymas tarp valstybės, dvarininkų ir valstiečių. Tai itin gausi informacija, kuri perteikia rusų žemėvaldos pokyčius iki 1905 m., kai buvo panaikinta dalis apribojimų lenkams žemvaldžiams įsigyti žemę. Jos apdorojimui reikėtų sukurti specialią programą. Tačiau Vilniaus ge­ neralgubernatoriaus kanceliarijos valdininkai taikė ir lyginamąją ana­ lizę, ataskaitinio laikotarpio duomenis lygino su situacija iki 1864 m. kovo 5 d. įsako paskelbimo.

2 lentelė. Rusų žemėvaldos kaita Vilniaus, Kauno ir Gardino guber­ nijose 1864-1900 m. Gubernija

1864 m. sausio 1 d.

1901 m. sausio l d .

„Ne lenkų kilmės“

„Lenkų kilmės“

„Ne lenkų kilmės“

„Lenkų kilmės“

savininkai

savininkai

savininkai

savininkai

žm. dvarai tūkst. žm. dvarai tūkst. deš.

žm. dvarai tūkst.

deš.

žm.

dvarai tūkst. deš.

deš.

Vilniaus 144

165

181,4 3675 3897 2253,7 905

909

497,2

3116

3382 1661,1

Kauno*

306

311

270,1 6397 6424 1467,5 815

881

406,9

5554

5565 1073,3

Gardino

49

50

5506 5576 1947,1 2313 2416 541,7

2239

2325 562,6

499

526

Iš viso

61,9

513,4 15578 15897 5668,3 4033 4206 1445,8 10909 11272 3297

* Kauno gubernijos duomenys 1900 m. rugsėjo 1 d. Šaltinis: О ходе русского землевладения по Виленской, Ковенской и Грод­ ненской губернии, LVIA, f. 378, Bs, 1900, b. 386,1. 5 3 v -5 4 , 8 3 v -8 4 ,1 6 9 v - 1 7 0 .

155

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

Valdininkų surinkta ir apibendriilta statistika rodo, kad rusai ge­ riausiai pirko dvarus Gardino'gubernijoj e, o mažiausiai patraukli jiems atrodė Kauno gubernija. Nėra prielaidų teigti, kad toks santykis susidarė dėl gyventojų pastangų išsaugoti nuosavybę. Rusų dvarininkai patys rin­ kosi vietą, kurioje norėjo turėti nekilnojamos nuosavybės ar apsigyventi. Dvarų pasiūla Vakarų gubernijose buvo didesnė nei jų paklausa. Kauno gubernija jiems galėjo būti buvo mažiau patraukli dėl jos tautinės sudė­ ties, galbūt, geografinės padėties ar ūkinių sąlygų. Tačiau reikia atminti, kad čia buvo daug smulkių dvarų ir mažesnė instrukcinių dvarų pasiūla. Vakarų gubernijų kolonizacijos rezultatus valdžia suvedė 1905 m., svarstydama klausimą dėl žemėvaldą ribojusių įstatymų panaikinimo. Padaryta politinė išvada, kad po 1863-1864 m. sukilimo valdžios užsi­ brėžtas tikslas daugumoje gubernijų buvo pasiektas. Svarstymams pa­ rengtais duomenimis Gardino gubernijoje rusų žemvaldžiams priklausė 40,8 proc. visos žemės, lenkų - 52,6 proc., Minsko gubernijoje - atitin­ kamai 41 ir 49,7 proc., Mogiliavo - 63 ir 33 proc., Vitebsko - 42,3 ir 40,6 proc. Tik Vilniaus ir Kauno gubernijose rusų žemėvaldos padėtis neatrodė taip optimistiškai: pirmojoje rusams priklausė 20,3 proc. visos žemės, lenkams - 73 proc., antrojoje - atitinkamai 14,3 ir 75 proc.341. Likusi žemė priklausė valstybei ir įvairioms privačioms institucijoms. Panaikinus kai kuriuos žemėvaldos apribojimus (žr. šio skyriaus 2 poskyrį), Vakarų gubernijose pagyvėjo žemės apyvarta. Tačiau vietinei administracijai teko užduotis kontroliuoti, kad rusų žemė ir toliau ne­ patektų į lenkų rankas. Gubernatorių kanceliarijos buvo užverstos pra­ šymais leisti parduoti instrukcinius dvarus ir sklypus. Galutinį žodį tarė Žemėtvarkos ir žemdirbystės valdyba, sudaryta 1905 m. reorganizavus Valstybės turtų ir žemdirbystės ministeriją. Pagrindinė sąlyga gauti leidi­

341 Проект особого журнала Комитета Министров 15,22 и 23 марта 1905 г. по делу о порядке выполнения пункта седьмого Именного указа 12 декабря 1904 г. в от­ ношении 9 Западных губерний, КѴІА, {. 1276, ар. 1, Ь. 106,1. 18ІѴ-182.

156

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

mą įsigyti instrukcinę valdą buvo naujo savininko įsipareigojimas prisi­ imti atsakomybę už 1865 m. liepos 23 d. instrukcijos taisyklių vykdymą ir, suprantama, buvusio savininko neišmokėtą kreditą. Pretenduoti į valdą galėjo visų socialinių sluoksnių ir tautybių pirkėjai, išskyrus lenką bajo­ rą. Labiausiai pageidautinais pirkėjais valdžia laikė valstiečius. Tai rodo ne tik daugybė valstiečių prašymų duoti jiems leidimą įsigyti instrukcinį dvarą, bet ir valdžios aiškiai išsakomos nuostatos. 1906 m. už savininko Ivano Kariševo skolą Valstybiniam bajorų bankui iš varžytinių buvo paleistas Lydos apskrities, Žirmūnų valsčiaus Dvarykščių dvaras (2780 deš.), 1865 m. paverstas instrukcine valda iš buvusio jėzuitų Trakelių-Dvarykščių dvaro. Šį dvarą pageidavo įsigyti jo „išsimokslinęs valdytojas“ Vasilijus Mokrousovas, kilęs iš Saratovo gubernijos valstiečių, Lydos apskrities valstietis Stepanas Lobko, Niko­ lajevo geležinkelio kontrolierius, bajoras Vladimiras Kaškarovas, visi pretendentai - rusai ir stačiatikiai. Žemėtvarkos ir žemdirbystės valdyba nematė jokių formalių kliūčių patenkinti šiuos prašymus, bet atkreipė vietos administratorių dėmesį, kad prieš atiduodami stambią valdą į vie­ nas rankas, jie turėtų išsiaiškinti, ar jos nenorėtų įsigyti vietiniai valstie­ čiai. Valdžios pastangomis tokį pageidavimą pareiškė 173 valstiečiai ir 24 miestiečiai, visi katalikai. Valdžia šiek tiek papurkštavo, kad miestie­ čiai - tai lenkai, bet galiausiai visi gavo leidimą nusipirkti Dvarykščius, ir dvaras buvo išparceliuotas342. 1906-1907 m. valstiečiams baltarusiams, lietuviams ir rusams iš­ duoti leidimai pirkti instrukcines valdas ir sklypus rodo ryškią tenden­ ciją šių valdų kategoriją panaudoti formuojant valstiečių privačią nuosa­ vybę. Valstiečiai pavieniui, bet dažniau grupėmis, pirko žemę iš instruk­ cinių dvarų savininkų, pasiliekančių sau dalį valdytos žemės. Valdžia tik stebėjo, kad perkamų sklypų dydis neviršytų valstiečiams nustatytosios

342 Наряд о разрешении покупки инструкционных имений в Виленской губернии, LVIA, f. 378, Bs, 1904, b. 248,1. 47, 48, 50, 54, 58, 61, 62, 78, 85, 93, 97-111.

157

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

normos. Antai, iš tos pačios buvusios jėzuitų Trakėlių valdos Lydos apskrityje, jos anuometinė savininkė Julija Purceladzė 1907-1908 m. pardavė valstiečiams iš viso 765 dešimtines žemės343. Kolektyvinis že­ mės pirkimas būdingas Gardino gubernijos valstiečiams. Valkavisko apskrityje 531 dešimtinę žemės iš Adolfo Pelcicho Grinkų dvaro pirko 46 valstiečiai, o Vladimiro von Vitorto Klepačių dvare 12 valstiečių ir miestiečių įsigijo 229 dešimtines. Panaši padėtis buvo visose šios guber­ nijos apskrityse344. Nuo jų nedaug atsiliko Kauno gubernijos valstiečiai, tik čia pastebima daugiau kitų nuosavybės Vakarų gubernijose ieškotojų. Kauno komercinės mokyklos direktorius Nikolajus Rudnevas pageidavo pirkti iš Vladimiro Kantorovo instrukcinį Liaudiškių dvarelį Šiaulių apskrityje (239 deš.). Jis jau buvo įsigijęs Ilgosios palivarką (208 deš.) Telšių apskrityje, Varnių valsčiuje. Tiesa, į tuos pačius Liaudiškius pretendavo Chabarovsko kade­ tų korpuso vokiečių kalbos mokytojas Karlas Efertas, kilęs iš Lifliandijos gubernijos. Dėl dvarelio perėmimo rūpinosi Rygoje gyvenanti K. Eferto žmona. Vladivostoke tarnaujantis V. Kantorovas iš šios šeimos pasiskolino didelę sumą, tad Efertai siekė pigiai nusipirkti iš varžytinių bankui įkeistą dvarelį ir taip atsiimti skolą. Į tą patį dvarelį pretendavo jo nuomininkas Christoforas Neirandas. Ši instrukcinė valda buvo parduodama pusvel­ čiui ir tuo viliojo pirkėjus345. Panašiai už skolas teko parduoti dalį buvu­ sio Vyžuonų dvaro Ukmergės apskrityje, virtusio V. Veriovkino valda. Jis pardavinėjo valstiečiams nedidelius sklypus iš Maželiškių (Vyžuonų) dva­ ro, bet tai jo negelbėjo nuo varžytinių. Pretenzijas į dvarą pareiškė stambi V. Veriovkino kreditorė, Kauno tvirtovės artilerijos štabo kapitono žmona,

343 Наряд о разрешении покупки инструкционных имений в Виленской губернии, ten pat, Bs, 1907, b. 240,1. 100, 256, 264, 345. 344 Наряд о разрешении покупки инструкционных имений в Гродненской губернии, ten pat, b. 2 4 2 ,1 .1 ,1 7 ,1 2 9 ,1 5 9 , 270, 294, 370 ir kt. 345 Наряд о разрешении покупки инструкционных имений в Ковенской губернии, ten pat, b. 241,1. 1, 1 6 ,1 7 ,18v, 19, 39, 45, 61, 69, 70.

158

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

baltarusių tautybės Eudokija Lisovenka. Ji gavo leidimą įsigyti 982 dešim­ tinių dvarą, kurio dalį neterminuotai nuomojo sentikiai, o 380 dešimtinių sudarė iškirstas miškas346. Apeidami įstatymus, instrukcinius dvarus kartais įsigydavo lenkai. Vilniaus žemės bankas 1906 m. vasarą pardavė iš varžytinių nemokaus skolininko įkeistą Remizovo dvarelį (159 deš.) Ašmenos apskrityje, išsidėsčiusį šalia Benekainių geležinkelio stoties. Šią instrukcinę valdą dar M. Muravjovo laikais įsigijo Aleksandras Melnikas, dovanojęs ją sūnui, buvusiam taikos tarpininkui Michailui ir jo žmonai Marijai su sąlyga, kad nuosavybe iki gyvos galvos taip pat naudosis jo motina Teklė Melnikova ir trys seserys. Dvarelį suderėjo Varšuvos akcizo valdybos tarnautojo Eugenijaus Sokolovskio patikėtinis - jo brolis Aleksandras, remdama­ sis leidimu, kurį 1894 m. išdavė Vilniaus generalgubernatorius Piotras Orževskis. Leidime buvo įrašyta, kad E. Sokolovskis yra rusas ir stačiatikis. Melnikų, matyt, buvo sutarta, kad Remizovą pirks valstiečiai, tačiau „at­ sitiktinai“ sužinojo, jog dėl jų valdos varžėsi ir ją suderėjo lenkai katalikai. Melnikai, per pažįstamus asmenis surinkę informaciją apie Sokolovskius, pateikė skundą Vilniaus generalgubernatoriui, reikalaudami anuliuoti P. Orževskio išduotą leidimą ir panaikinti neteisėtas varžytines. Anot jų, broliai Sokolovskiai buvo vietinė šlėkta iš Vilniaus apskrities Rudaminos valsčiaus, besiverčiantys dvarų supirkimu Vakarų gubernijose: Eugenijus veikia Varšuvoje per lenkiškus bankus, Aleksandras yra Vilniaus žemės banko agentas, nuolat dalyvaujantis varžytinėse ir įsigijęs ne vieną dva­ rą, tai gerai žino banko valdytojai ir tarnautojai, nesiimantys priemonių nušalinti A. Sokolovskį nuo varžytinių. Vilniaus generalgubernatorius K. Kršivickis patarė M. Melnikui iškelti A. Sokolovskiui baudžiamąją bylą dėl neteisėtų veiksmų, šis taip ir padarė. Atskirą tyrimą Vilniaus gu­ bernatoriaus pavedimu atliko žandarų valdybos rotmistras Konstantinas Šebeka - patikrinęs banko dokumentus, jis nustatė, kad A. Sokolovskis iš 346 Ten pat, 1. 84, 89, 97, 1 0 4 ,1 1 2 ,1 1 9 ,1 2 6 ,1 4 5 , 1 5 9 ,1 6 3 -1 6 4 .

159

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

tikrųjų dažnai dalyvauja dvarų varžytinėse. Šio fakto neneigė ir banko di­ rektorius Edmundas Bortkevicius. Maža to, paaiškėjo, kad A. Sokolovskis perpardavė dvarelį vietiniams valstiečiams, o sandorį patvirtino notaras. Tačiau Melnikų skundai nedavė rezultato. Vilniaus generalgubernatorius vadovavosi įstatymais ir įvykusių varžytinių panaikinimo klausimą paliko spręsti teismams347. Galima sakyti, kad rusų žemvaldžių kolonijinės aspiracijos Vakarų gubernijose patyrė nesėkmę. Retos išimtys, kai rusai ilgėliau įsitvirtino imperijos vakaruose, bendros padėties nekeitė. Vilniaus generalguberna­ torius Vitalijus Trockis mėgino įrodyti, kad neįspūdingą rusų žemėvaldos skverbimąsi į kraštą gali kompensuoti dvarininkų elito tautinė ir kultū­ rinė misija, kurios jis tikėjosi iš stambių žemvaldžių. 1900 m. generalgu­ bernatorius nutarė išnagrinėti stambių rusų ir lenkų žemvaldžių balansą ir išsiaiškinti rusų dvarininkų įtakos mastą. Jo kanceliarijos valdytojas Vlasijus Sudeikinas 1900 m. gegužės 8 d. Vilniaus, Kauno ir Gardino ap­ skričių bajorų vadovams išsiuntinėjo slaptąjį aplinkraštį, kuriame prašė informacijos apie apskrityse gyvenančius lenkų, rusų ir vokiečių tautybės stambius žemvaldžius, valdančius ne mažesnius kaip 500 dešimtinių dva­ rus, pranešti, ar dvarų savininkai patys juose gyvena. Taip pat pirmą kartą buvo paklausta, ką rusų žemvaldžiai nuveikė dėl bendrojo „rusų reikalo“, kokią įtaką jie daro valstiečiams, švietimui ir bažnyčiai348. Į aplinkraštį reagavo Kauno gubernijos Kauno, Novoaleksandrovsko (Zarasų), Panevėžio, Raseinių, Šiaulių, Telšių ir Ukmergės apskričių bajorų vadovai, pateikę statistiką, pagal kurią šiose apskrityse vyravo stambūs žemvaldžiai lenkai, nors stambi rusų žemėvalda kai kuriais atvejais taip pat nebuvo menka. Pateikti duomenys rodė, kad septyniose 347 Наряд о разрешении покупки инструкционных имений в Виленской губернии, ten pat, Bs, 1907, b. 240, L 1 1 6 ,1 2 0 ,123-123v, 1 2 5 - 1 2 6 ,130-132v, 134. 348 О представлении уездными предводителями дворянства ведомостей со све­ дениями о землевладельцах русских и поляках, и немецкой национальности, имеющих не менее 500 десятин земли, LVIA, f. 378, Bs, 1900, b. 341,1. 3.

160

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

apskrityse stambių dvarų turėjo 82 rusai stačiatikiai, 350 - lenkai ka­ talikai, 80 - vokiečiai liuteronai ir vienas karaimas - Juozapas Lopata, valdęs Upninkus (1347 deš.) Ukmergės apskrityje. Vilniaus gubernijoje žinias pateikė Vilniaus, Ašmenos, Dysnos, Lydos, Švenčionių, Vileikos apskričių bajorų vadovai, trūko duomenų iš Trakų apskrities. Vilniaus gubernijoje stambių dvarų turėjo 105 rusai stačiatikiai, vienas sentikis, 350 - lenkai katalikai, 19 vokiečių liuteronų, vienas žydas, priėmęs evan­ gelikų reformatų tikėjimą ir 6 totoriai musulmonai. Beveik visi dvarų savininkai buvo bajorai, išskyrus kelis miestiečius ir pirklius liuteronus ir viena žydą neofitą, priėmusį evangelikų reformatų tikėjimą. Gardino gubernijoje stambių dvarų savininkais tapo 158 rusai stačiatikiai, 2 len­ kai stačiatikiai, 235 lenkai katalikai, 19 vokiečių evangelikų, liuteronų ir reformatų, 1 totorius musulmonas, 1 prancūzas, 2 anglai ir 4 žydai judė­ jai. Dauguma jų buvo bajorai, keli stačiatikių dvasininkai, keli pirkliai ir miestiečiai, penkis dvarus valdė valstiečių bendrijos349. Rusų žemėvaldos eigos bajorų vadovai nekomentavo, tik Kauno apskrities bajorų vadovas Aleksandras Mileris piešė gubernijos valdy­ tojams gerai pažįstamą vaizdą. Jis trumpai pastebėjo, kad per pastaruo­ sius dešimt metų į rusų rankas perėjo vos 2000 dešimtinių žemės. Taigi tendencijos išliko, o naujoji valdininkų karta matė nekintančias nesė­ kmės priežastis. A. Mileriui tai buvo lenkų dvarininkų užsispyrimas ir vengimas savo valia parduoti dvarus. Iš varžytinių bankai pardavinėjo mažai dvarų, ir tie buvo smulkūs. Rusų galimybę nusipirkti dvarų var­ žė nepalankus valstybinio banko kreditas, privačių komercinių bankų kreditas jiems buvo sunkiai prieinamas, nes tokie bankai priklausė len­ kams. Be to, tik bajorai turėjo teisę gauti kreditą dvarui pirkti, todėl kitos „rusų kilmės“ socialinės grupės Kauno gubernijoje retai pirko dvarus,

349 Ten pat, 1 .1 0 -1 5 ,2 1 -2 4 ,2 6 -2 8 ,3 3 -3 7 ,4 0 -4 3 ,4 5 -5 9 ,62-64v, 66v-75v, 79-80v, 82v-86v, 89-93v, 9 6 -9 9 , 102-106v, 1 0 8 - ll lv , 1 1 2 ,1 2 2 -1 2 4 , 140-198, 2 0 3 -2 0 7 (apskaičiuota autorės).

161

RUSŲ ŽEMVALDŽIŲ Į(SI)KURDINIMAS

nors netrūko žemesnių sluoksnių asmenų, pageidaujančių juos įsigyti. Kauno apskrities bajorų vadovas mažai ką galėjo pasakyti apie stambių rusų žemvaldžių kultūrinę įtaką vietos gyventojams. Išskyrus bendravi­ mą su valstiečiais rusų kalba su sąlyga, kad jie patys gyventų dvare, pri­ sidėtų prie sudegusios Kėdainių cerkvės atstatymo ir Ariogalos cerkvės statybų, jų įtaka aplinkai buvo menka. A. Mileris užsiminė apie galimybę steigti dvaruose liaudies mokyklas, jeigu valdžia skirtų lėšų mokytojams pasamdyti, arba mokyklų globą, tačiau tai buvo tik pageidavimas, ne­ paremtas rusų dvarininkų veikla. Rusų žemvaldžių kultūrinės veiklos indiferentiškumą, vengimą prisidėti prie mokyklų steigimo ir bažnyčių statybos, vietinių valstiečių nusiteikimą prieš darbdavius rusus pabrėžė dauguma apskričių bajorų vadovų350. Kaltę dėl rusų žemvaldžių neveiklumo V. Trockis suvertė apskričių bajorų vadovams, apskrityse atstovavusiems rusų valdžiai, ir jų pareiga buvo telkti vietines rusų pajėgas kultūrinei veiklai351. Tačiau jis trumpai valdė tris Vakarų gubernijas, ne ką čia spėjo nuveikti, taigi rusų žemval­ džių elgsena liko nepakitusi.

350 Ten pat, 1. 7 -8 , 25, 3 1 -3 1 , 5 7 ,1 1 3 -1 1 8 . 351 Ten pat, 1. 210.

162

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Dvarų pardavimas iš varžytinių Rimtas iššūkis dvarų žemėvaldai buvo skolos. Jos kaupėsi metai iš metų, pereidavo paveldėtojams, retas dvarininkas jų išvengė ar suvaldė situaciją. Tradicines skolas sudarė negrąžinti kreditai, nevyk­ domi finansiniai įsipareigojimai privatiems asmenims ir institucijoms, įvairių iždo mokesčių nepriemokos. Stambesnių dvarų sutartinis įsipa­ reigojimas buvo palūkanos nuo kitų asmenų į dvarą investuoto kapitalo, neterminuotą įsipareigojimą sudarė reguliari dovana Bažnyčiai, vadina­ moji anuata. 163

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

X IX a. pirmoje pusėje veikė tam tikra skolų grąžinimo tvarka. Kaip ir LDK laikais, skolininkų turtą teismai laikinai ar negrįžtamai padalydavo kreditoriams (vadinamosios eksdivizija ir tradicija). Pagal Rusijos impe­ rijos įvestą tvarką skolininkų dvarus kartais perimdavo Bajorų globos įs­ taigos paskirti administratoriai, ypač tais atvejais, kai susidarydavo mo­ kesčių nepriemokos valstybės iždui. Administratoriai kontroliavo dvarų pajamas ir išlaidas, atsiskaitęs su kreditoriais ir iždu, dvaro valdymą vėl perimdavo savininkas. Kreditoriams primygtinai reikalaujant sumokėti skolas, dvaras patekdavo į varžytines352. Modernioje kapitalistinėje ekonomikoje racionaliai naudotas ins­ trumentas, skatinęs žemės apyvartą - nekilnojamojo turto varžytinės ir jo perėjimas ekonomiškai stipresniam savininkui Rusijos imperijoje turėjo daugiau paskirčių. Istorikų liko nepastebėta, kad sukilimo mal­ šinimo įkarštyje be nuosavybės sekvestro ir konfiskacijos, šiaip ar taip paremtų teisiniais aktais, taikyta dar viena priemonė, turėjusi palikti be dvarų įtariamus prie sukilimo prisidėjus dvarininkus, bet viešai ne­ įvardyta kaip bausmė. Priemonė buvo itin patogi be didesnių pastangų pakeisti dvarų savininkus, lenkų nuosavybę perduoti rusams, o jos pa­ naudojimas vyko lygiagrečiai su dvarų sekvestravimu ir konfiskavimu. Tuo laikotarpiu sustiprėjo tendencija išvaržyti dvarus, kurių savinin­ kai buvo skolingi tokioms kredito institucijoms kaip Viešosios globos valdyba, o ypač - Sankt Peterburgo pasaugos iždas (Петербургская сохранная казна). Skolininkų turto išvaržymas nebuvo jokia nau­ jiena, tačiau iki sukilimo taikyta rečiau. Kredito institucijos nenorėjo prarasti klientų, skolas išieškodavo kitaip. Dabar gi Vakarų gubernijų dvarininkas, skolingas valstybės kredito institucijoms, tapo ne tik ne­ patikimas finansinių įsipareigojimų subjektas, bet ir itin pažeidžiamas represijų objektas.

352 T. Bairašauskaitė, Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmojoje pusėje, Vilnius, 2003, p. 25 5 -2 6 2 .

164

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Valdžia atliko dar vieną veiksmą, ribojusį dvarininkų galimybę at­ siskaityti su kredito institucijomis: finansų ministras uždraudė atsiskai­ tymams naudoti valstiečių išperkamuosius mokesčius už atrėžtą dvarų žemę ir laikinųjų prievolininkų činšą dvarininkams. Būtent todėl, kad Vakarų gubernijų dvarininkams apribojo gali­ mybę likviduoti kreditinius įsipareigojimus, iš pareigų atsistatydino Gardino gubernatorius, grafas Vladimiras Bobrinskis, vadovavęs gu­ bernijai tris mėnesius, nuo 1863 m. balandžio 17 iki liepos 21 d.353 Rusų istorikės A. Komzolovos manymu, gubernatorius pasiprašė at­ leidžiamas iš pareigų, nes nepritarė represinei M. Muravjovo politi­ kai, ribojusiai privačios nuosavybės teisę administracinėmis priemo­ nėmis, bet palaikė Lietuvos ir Baltarusijos dvarininkus354. Istorikės teiginius tik iš dalies patvirtina V. Bobrinskio laiškai M. Muravjovui. Gardino gubernatorius 1863 m. birželio 16 d. laiške prašė neabejoti jo pasirengimu vykdyti imperatoriaus valią ar krašto viršininko pa­ liepimus, bet jo pažiūroms ir įsitikinimams prieštarauja finansų m i­ nistro potvarkis, draudžiantis dvarininkams dengti kredito palūkanas pajamomis, kurias sudaro valstiečių činšas. Jo manymu, ši priemonė, „itin suerzinusi visus šio krašto gyventojus, neduos jokio teigiamo ir naudingo rezultato. Ji yra neteisinga ir dar labiau už pernykštį rekruto ėmimą Lenkijos karalystėje tampa pretekstu kaltinti mūsų vyriausy­ bę savivale ir potvarkių dviprasmybe. Kovo 1 d. įsaku paskelbta, kad šiame krašte panaikinama privaloma valstiečių prievolė, dvarininkai nušalinami nuo činšo surinkimo, o vyriausybė pati apsiima tai daryti. Dabartiniu finansų ministro potvarkiu, neužskaitančiu kredito palū­ kanų iš valstybės perimto činšo, lyg duodama suprasti, kad šis čin­ šas yra bevertis, o įkeisti dvarai dėl nesumokėtų palūkanų turi būti

353 Гродненские губернаторы (1 8 0 1 -1 9 1 7 гг.). Документально-биографические очерки, Т. Ю. Афанасьева, Р. Ф. Горячева, В. В. Швед, Гродно, 2007, с. 75. 354 А. А. Комзолова, Политика самодержавия, с. 133.

165

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

parduoti“355. V. Bobrinskis teigė, kad vietiniai dvarininkai nujautė tokią galimybę, bet jis karštai juos įtikinėjęs pasitikėti vyriausybe ir jos tei­ singumu. Dabar gi, kai dvarininkų nuogąstavimai pasitvirtino, o jis pats atsidūręs dviprasmiškoje padėtyje, jąm belieka tik prašyti imperatoriaus atšaukti jį iš pareigų. Jis puikiai mato vietinių dvarininkų nenuoširdumą, visiškai pritaria sekvestrui, konfiskavimui ir kontribucijoms, nes dvari­ ninkai nusipelnė bausmės. Tačiau jis nesupranta, kokia nauda vyriausy­ bei veidmainiauti ir prarasti visuomenės pasitikėjimą356. V. Bobrinskio garbingumo jausmo paskatintas protestas liko be at­ garsio, o 1864 m. kovo 5 d. valstybės turtų ministro A. Zelenojaus pa­ sirašyti nuostatai dėl lengvatų, pirmenybės ir piniginių paskolų Vakarų gubernijose valstybinius ir privačius dvarus įsigyjantiems rusams nu­ matė palankias sąlygas perkantiems dvarą ir iš varžytinių357. Norintiems pasinaudoti lengvatomis ir nebrangiai įsigyti dvarą Vakarų gubernijose reikėjo tokią prekę pasiūlyti. Sekvestravimo ir konfiskavimo procedūros truko ilgai, todėl geriausias būdas priversti savininkus parduoti dvarus buvo sumažinti galimybes grąžinti skolas ir paskelbti varžytines. Vilniaus gubernijos valdyba jau 1864 m. balandžio pradžioje rapor­ tavo M. Muravjovui, kad yra pasirengusi organizuoti varžytines, nes nuo 1863 m. vidaus reikalų ministerijos potvarkiu nekilnojamojo turto varžy­ tinės Vilniaus gubernijoje vyksta du kartus per metus: balandžio 23-gegužės 23 d. ir rugsėjo 14-spalio 14 d. Be to, Viešosios globos valdyba savaran­ kiškai organizuoja skolininkų turto varžytines, o mažiau kaip 1000 sidabro rublių įvertintus dvarus parduoda apskričių teismai. Valdyba tikino gene­ ralgubernatorių, kad policijos pareigūnams liepta „nesiliauti“ sudarinėti iždui skolingų dvarininkų nuosavybės aprašus ir nustatyti jų vertę, o del­

355 Дело об увольнении от должности губернатора Гродненской губернии графа Бобринского, LVIA, f. 439, ар. 1, Ь. 35,1. З-Зѵ. 356 Ten pat, 1. Зѵ-4. 357 Сборник правительственных распоряжений, с. 12-18.

166

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

siančius tai daryti pareigūnus laukė teisminė atsakomybė. Balandžio mėn. vyksiančioms varžytinėms gubernijos valdyba turėjo parengusi 5 dvarus, iš jų du stambius. Okunevo dvaras Dysnos apskrityje priklausė dvari­ ninko Nestoro Buinickio keturiems sūnums ir trims dukterims, kartu su Zaborės miesteliu ir Valodkavo kaimu jį sudarė 2280 dešimtinių žemės, iš jų 565 dešimtines reikėjo palikti valstiečiams. Inžinieriaus štabo kapito­ no Ignacijaus Gurskio Bobrikovščiznos dvaras buvo Vilniaus apskrityje, turėjo 776 dešimtines žemės (iš jų 251 deš. priklausė valstiečiams)358. Už skolas parduotinų dvarų buvo ir daugiau. Vilniaus gubernijos valdyba ge­ gužės 7 d. teigė, kad apskričių policijos valdybos laiku neatliko pavesto darbo, neaprašė ir neįvertino 20 dvarų, rengiamų varžytinėms. Kauno gubernijos valdyba parengė pardavimui iš varžytinių du dvarus, Gardino gubernijos valdyba - 5 dvarus, tačiau jiems neatsirado pirkėjų359. Vilniaus generalgubernatoriaus Rusų žemvaldžių įkurdinimo Šiaurės vakarų krašte atskira kanceliarija nuo 1865 m. pabaigos pradėjo sistemin­ gai rinkti informaciją apie Vilniaus gubernijoje išvaržomus dvarus. Pagal surinktus duomenis, kuriuos pateikė Vilniaus viešosios globos valdyba ir Vilniaus gubernijos viršininkas, nuo 1865 m. pabaigos iki 1867 m. vi­ durio į varžytines pateko 60 dvarų. Iš jų 6 buvo smulkūs (iki 150 deš.), 28 - vidutiniai (151-500 deš.) ir 24 - stambūs (daugiau kaip 500 deš.) 360. Iš varžytinių pigiai parduodami stambūs dvarai masino aukštus Rusijos karininkus ir valdininkus. Taip infanterijos generolas Ivanas Labyncevas įsigijo net tris Vilniaus apskrities dvarus: Sofijos Kamens358 Дело особой канцелярии Виленского генерал-губернатора по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае. Доставленные сведения и ведомости об имениях, подлежащих продаже в Северо-Западном крае на основании Высочайше утвержденного Положения (по циркулярному положению 19 июня 1864 г.), LVIA, f. 378, Bs, 1864, b. 2200,1. 2-8v. 359 Ten pat, 1. 1 3 ,19v-24, 54. 360 Apskaičiuota: Сведения об имениях, продающихся за казенные и частные долги по Виленской губернии, ten pat, Bs, 1865, b. 2200,1. l-5 8 v . Dvarų žemės plotas parodytas be žemės, atitekusios valstiečiams.

167

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

kienės Medininkus (823 deš.) ir jų dalį, kuri priklausė Jonui Sidaravičiui (1158 deš.), taip pat nepilnamečio Juozapo Leskovičiaus Šumsko dvarą (1969 deš.), nors paprastai nepilnamečių asmenų nuosavybė buvo išvar­ žoma itin retai361. Malšinusio sukilimą ,105 Orenburgo pėstininkų pulko pulkininko Aleksandro Božeranovo žmona Praskovja įsigijo du dvarus. Iš varžytinių jai atiteko Vladislovo Lopacinskio nuosavybė - Paulinavo dvaras Dysnos apskrityje (980 deš.). Vilniaus apskrityje ji pirko priva­ lomai parduodamą Pranciškos Radzivikmč Bukiškių dvarą (1632 deš.). Liudviko Korsako Graužiškių dvarą Ašmenos apskrityje (1510 deš.) įsi­ gijo valdininkas, rūmų tarėjas Andriejus Polozovas362. Buivydiškių dva­ rą (1557 deš.) Vilniaus apskrityje, priklausantį Antanui Lapai, 1866 m. nupirko Vasilijus Tyzenhauzas, 1869 m. jį perleidęs valstybės tarėjui Karlui Gelingui363. Matyt, jis buvo fiktyvus pirkėjas, nes Vilniaus apsk­ rities 1879-1881 m. Vilniaus apskrities dvarininkų sąraše Buivydiškių savininku nurodytas V. Tyzenhauzas, o vėliau - pulkininkas Leonardas Štolcenvaldas364. Teklės Chmelevskienės Salkininkų dvarą su Alsakių ir Užilgių palivarkais Trakų apskrityje (3210 deš.) įsigijo rusų valdinin­ kas, gubernijos sekretorius Vasilijus Čertovas365. 1868 m. per varžytines 361 Сведения об имениях, продающихся за казенные и частные долги по Виленской губернии, LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2200,1. 7 ,25ѵ; Дело о предоставлении сведений о продаже имений с публичных торгов в Виленской губернии в 1863-1867, ten 362 363

364

365

pat, f. 381, ар. 18, b. 910,1. 6. LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2200,1. 5 7-58v ; ten pat, f. 381, ap. 18, b. 910,1. 4v, 5, 6. О русских землевладельцах Северо-Западного края, обязанных записываться в списки дворянских родов уезда, где находятся приобретенные ими имения, ten pat f. 378, Bs, 1868, b. 261, L 68v -69. Общая окладная книга Виленской Казенной Палаты, часть 1. Виленский уезд. Частных землевладельцев, дворян помещичьих, беспоместных и разночинцев, ten pat, f. 515, ар. 6, b. 1 1 1 9 ,1 .14v. Сведения об имениях, продающихся за казенные и частные долги по Виленской губернии, ten pat, f. 378, Bs, 1865, b. 2200,1. 38, 58; О русских землевладельцах Северо-Западного края, обязанных записываться в списки дворянских родов уезда, где находятся приобретенные ими имения, ten pat, Bs, 1868, b. 261, L 68v-69, 79v -80.

168

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Nestaniškių dvaro (597 deš.) Švenčionių apskrityje neteko Napoleonas Svionteckis, jo nuosavybė perėjo atsargos pulkininko našlei Julijai Šilo. Oficialiai dvarą išvaržė dėl įsisenėjusios skolos Vilniaus viešosios globos valdybai už 37 metams paimtą kreditą, nepriemokas iždui ir skolas pri­ vatiems asmenims. Kai nepavyko dvaro parduoti pirmose varžytinėse, Vilniaus gubernijos valdyba gavo Valdančiojo Senato leidimą dar kartą paskelbti varžytines ir dvarą parduoti mažesne nei nustatyta vertė kaina su sąlyga, kad pardavimo sumos pakaktų padengti įsiskolinimą Vilniaus viešosios globos valdybai. Kreditoriui stačiatikiui N. Svionteckio sko­ lą sumokėjo potencialus dvaro pirkėjas atsargos pulkininkas Platonas Šilo. Nestaniškių dvarą jis pirko atsisakęs prieš kelis mėnesius įsigyto Aloizbergo dvaro Dysnos apskrityje, priklausiusio N. Buinickui366. Vis dėlto ne visiems varžytinėse išstatytiems dvarams iškart atsiras­ davo pirkėjų. 1866 m. nieko nesudomino Liudviko Kamenskio Rogozino dvaras, trys palivarkai ir Kraiščankos gelumbės fabrikas Vileikos apskri­ tyje. Dvaro žemę sudarė daugiau kaip 10 tūkst. dešimtinių367. 1874 m. Rogoziną įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius368. Dalies dvarų nepavyk­ davo tuoj pat parduoti dėl teisinių kliūčių. 1866 m. buvo paskelbtos Trakų apskrities Tolkiškių dvaro varžytinės. Dvaro būta stambaus, 3224 dešimtinių žemės. Pardavimui išstatė 3/8 dvaro dalies, kuri priklausė velioniui Juozapui Tanskiui ir perėjo paveldėtojams su visomis velio­ nio skolomis369. Į dvarą lyg ir nusitaikė kolegijos sekretorius Pavelas

366 Сведения об имениях, продающихся за казенные и частные долги по Виленской губернии, ten pat, Bs, 1865, b. 2200,1.26; Ten pat, Bs, 1868, b. 261,1.88; По отношению Виленского губернатора о продаже имения Нестанишки отставному полковнику Платону Шилло, ten pat, Bs, 1867, b. 2323,1. 1-4, 7-7v, 11-12 v, 1 6 -1 7 ,2 2 . 367 Сведения об имениях, продающихся за казенные и частные долги по Виленской губернии, ten pat, Bs, 1865, b. 2200,1. 2 8 -3 4 . 368 О ходе русского землевладения по Виленской губернии, ten pat, Bs, 1874, b. 628, 1. 17-18v. 369 Сведения об имениях, продающихся за казенные и частные долги по Виленской губернии, ten pat, Bs, 1865, b. 2200,1. 40v -42.

169

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

Kablukovas, šiaip ar taip, jis minimas 1867 m. dvarų savininkų sąraše, kurį sudarė Vilniaus gubernijos statistikos komitetas370. Reikalus komp­ likavo paveldėtojų tarpusavio pretenzijos,'nesutarimai dėl to, iš kieno dalies turėjo būti dengiamos skolos kreditoriams ir anuata Romos ka­ talikų bažnyčiai, netvarkingas dvaro administravimas prižiūrint Bajorų globos įstaigai. Tolkiškių byla buvo baigta tik 1876 m., dvarą iš varžyti­ nių, vyro vardu, įsigijo inžinieriaus, rūmų tarėjo Vasilijaus Krukovskio žmona Olga371. Jau minėta, kad nuo 1867 m. vidurio pasikeitė šešių Šiaurės vaka­ rų gubernijų stambių ir vidutinių dvarų varžytinių tvarka. Visų dvarų, įkainotų daugiau kaip 1000 sidabro rublių, varžytinės vyko tik Vilniuje. Gubernijos valdyba du kartus per metus sudarinėjo išvaržomų dva­ rų sąrašus, o skelbimus apie dvarų pardavimą spausdino laikraščiuo­ se „Виленский вестник“ (Vilniaus kurjeris), visų Vakarų gubernijų ir Sankt Peterburgo oficialiame periodiniame leidinyje „Губернские ведомости“ (Gubernijos žinios). Mažesnėmis (iki 1000 sid. rb.) kaino­ mis parduodami dvarai liko apskrityse veikusių teismų kompetencijoje. Paskelbtos dvaro varžytinės nereiškė, kad jis tuojau pat bus parduo­ tas. Neatsiradus pirkėjui, varžytines skelbė antrą kartą. Paprastai nesi­ sekė parduoti itin stambių dvarų, rusų valdininkams ir karininkams la­ biau tiko nedideli, vidutiniais laikytini dvarai, o smulkų dvarelį ar žemės sklypą mieliau įsigydavo valstiečiai, miestiečiai, stačiatikių dvasininkai ar smulkūs valdininkai. Buvo ir kitų priežasčių atidėti varžytines ar tiesiog palikti dvarus jų savininkams. Šiuo atveju dalis savininkų rasdavo būdą apmokėti skolas, kreditoriai sutikdavo atidėti mokėjimą. Gubernijos valdyba dalies dvarų 370 Дело о предоставлении сведений о продаже имений с публичных торгов в Виленской губернии в 1863-1867 г., ten pat, f. 381, ар. 18, b. 910,1. 6. 371 Дело о взыскании долга помещицы Таньской в пользу Виленской римско-като­ лической духовной консистории, ten pat, ар. 11, b. 1 1 2 6 ,1 .3 ,7 -8 ,1 1 ,1 3 ,1 5 ,3 2 -3 8 , 288, 330.

170

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

pardavimą laikinai atidėdavo remdamasi įstatymais, jeigu buvo apeliacijų dėl teismų sprendimų arba liko neišspręstos bylos dėl kreditorių ieškinių ir pan. Dvaro pardavimą taip pat galėjo atšaukti generalgubernatorius. Taip varžytinių išvengė Jiezno dvaras Trakų apskrityje. Aptariamuoju laikotarpiu dvaras priklausė Bernardui ir Jonui Penčkovskiams pagal eksdivizijos teisę. Vilniaus gubernijos valdyba 1868 m. išstatė Jiezną var­ žytinėms už Penčkovskių skolas. Tačiau savininkai ir kreditoriai taikiai sutarė dėl skolų grąžinimo būdo. Vieni kreditoriai, tarp jų - minėtinas Apolinaras Moravskis, apskritai dovanojo skolas, kitiems buvo atrėžta dvaro žemė su sąlyga, kad jie mokės anuatą Jiezno ir Darsūniškio klebo­ nijoms bei dviem altarijoms, dar kitiems sumokėta grynais. Gubernijos valdyba tokio sprendimo neprotestavo ir net pripažino, kad šiuo atve­ ju žemės perėjimas kitiems savininkams nepažeidžia 1865 m. gruo­ džio 10 d. įstatymo372. Vilniaus generalgubernatoriui A. Potapovui vangiai vykusių varžy­ tinių pagrindinė priežastis buvo pirkėjų stoka. 1870 m. spalio 10 d. rašte vidaus reikalų ministrui jis teigė, kad nuo 1868 m. sausio 1 d. iki 1870 m. sausio 1 d. Vilniaus gubernijos valdyba organizavo šešių gubernijų 621 dvaro varžytines, iš jų 131 parduodamam dvarui neatsirado pirkėjų vien dėl to, kad vidinėse Rusijos gubernijose trūko informacijos apie parduo­ damus dvarus ir jų įsigijimo sąlygas. Kai jo pirmtakas išsiuntinėjo dva­ rų sąrašus vidinių gubernijų gubernatoriams, šie pareikalavo apmokėti skelbimus vietiniuose laikraščiuose. Galiojanti nuostata apie varžytines skelbti žiniose tos gubernijos, kur buvo parduodamas dvaras, ir kaimy­ ninių gubernijų žiniose Šiaurės vakarų gubernijoms netiko, nes potenci­ alus pirkėjas - rusas - gyveno už jų ribų373. 372 О приостановлении продажи c публичных торгов имения Езно Пенчковских, ten pat, f. 378, Bs, 1869, b. 1 7 6 9 ,1 .1 -2 7 . 373 О ходе торгов в Виленском губернском правлении на имения, подлежащие обязательному отчуждению в силу указа 10 декабря 1865 г. и за казенные и частные долги, ten pat, Bs, 1870, b. 1342,1. 279-282v.

171

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

Vis dėlto varžytinės buvo X IX a. antros pusės žemvaldžių kasdie­ nybė ir nuolatinė grėsmė daugybei dvarų, dvarelių, žemės sklypų savi­ ninkams, neįvertinusiems situacijos, kurioje atsidūrė posukiliminis ir pobaudžiavinis Lietuvos dvaras. Nuo X IX a. 8 dešimtmečio iki pat Pirmojo pasaulinio karo dvarų perleidimą per varžytines senoji Lietuvos bajorija išgyveno jau ne kaip represijų, bet nesureguliuoto ekonominio gyvenimo, finansinės draus­ mės nesilaikymo pasekmę. Tuo laikotarpiu nei imperijos valdžia, nei vi­ suomenė nesukūrė patikimų instrumentų situacijai stabilizuoti. Paveldėti finansiniai įsipareigojimai, neatsakingas ūkininkavimas, šeiminiai santykiai, žmogiškos silpnybės skatino bajorų žemvaldžių specifinę elgseną, vertė pamiršti apie tai, kad dvaras atiteks į kraštą be­ siskverbiantiems rusams ar žemesnio socialinio statuso žmonėms, kad taip dvarininkija savo rankomis naikino dvarų, kaip atsitvėrimo nuo svetimų įtakų, kaip tautiškumo ir aukštosios kultūros saugumo ženklą. Varžytinių procesas, jeigu neskaičiuotume į valstybės iždą nusavin­ tų dvarų pardavimo iš varžytinių, įsisukdavo įstatymais numatytu būdu. Tereikėjo vienam kreditoriui pareikalauti grąžinti skolą ir kreiptis į tei­ sėtvarkos institucijas, apsireikšdavo kiti kreditoriai ir dvaras neišvengia­ mai patekdavo į varžytines. Per trumpą laiką sunyko ne vienos elitinės šeimos turtas, išdraskyti giminių lizdai. Ko gero, ryškiausias pavyzdys būtų Lopacinskių giminės atvejis, net jeigu nelaikytume jo tipišku. Buvusios Lenkijos kariuomenės rotmistras Juozapas Lopacinskis, Ignacijaus sūnus, 1837 m. nutarė lygiomis dalimis padalyti sūnums įspū­ dingą turtą: 6 tėvonijas su priklausiniais ir valstiečiais, iš viso 19 627 de­ šimtines ir 1920 baudžiauninkų vyrų. Sūnui Vladislovui užrašė Kalta­ nėnų dvarą su Berniūnų, Kuklių, Linkiškių, Ožkinių, Šakališkės kaimais ir Antaprūdės, Kuprių, Liedelės ir Zamostės viensėdžiais Vilniaus guber­ nijos Švenčionių apskrityje, Paulinavo ir Lonsko dvarus Dysnos apskri­ tyje. Sūnui Antanui Dysnos apskrityje užrašė Rafalovo ir Milkų dvarus 172

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

ir Breslaujos, vėliau, Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrityje, Drūkšių dvarą. Sūnūs žadėjo skirti jam išlaikymą iš dvarų pajamų ir seserims Klementinai Lopacinskytei ir Sofijai Končienei - išmokėti pasogas. Jie taip pat prisiėmė visas tėvo skolas ir finansinius įsipareigojimus374. Pasidaliję tėvo turtą, dvarininkų įpratimu Lopacinskiai skolino­ si lėšas, sudarinėjo nepatikimas sutartis, netvarkingai mokėjo mokes­ čius iždui, nekreipė dėmesio į smulkias įmokas. Dėl susikaupusių sko­ lų V. Lopacinskiui 1856 m. teko parduoti stambų Lonsko dvarą J. Romanovičiui375. Kai lenkų bajorų dvarams iškilo egzistencinių grėsmių, Lopacinskiai neišvengiamai pateko į bėdą. 1866 m. sausio 31d. Vilniaus gubernijos valdyba jau turėjo parengusi raštą Švenčionių apskrities policijos valdybai dėl priemonių likviduoti dvarininko V. Lopacinskio skolas. Dokumentais pagrįstų ir / ar teismų sprendimu pripažintų skolų susidarė apie 73 tūkst. sidabro rublių be palūkanų, iš jų - apie 25 tūkst. skola žmonai Barborai ir seseriai Sofijai. Pretenzijas reiškė keliolika kreditorių: bajorai, pirkliai, valstiečiai ir žydai. Nedidelę dalį skolų sudarė įvairios nepriemokos iždui. Šioms skoloms padengti jau vyko Paulinavo dvaro varžytinės. Jį ketino pirk­ ti ir davė užstatą Dysnos apskrities dvarininkas Martynas Važinskis. Tačiau įsigaliojo 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas ir dvaras 1866 m. vasario 16 d. atiteko pulkininko žmonai P. Božeranovai. Sumokėtų už dvarą 13 tūkst. sidabro rublių skoloms padengti akivaizdžiai nepaka­ ko, todėl Vilniaus gubernijos valdyba pareikalavo aprašyti ir Kaltanėnų dvarą Švenčionių apskrityje376. Užduoties įgyvendinimas užtruko vien dėl to, kad dvaro vertę, kaip buvo įprasta, nustatė vietiniai dvarininkai. Be to, savininkas neseniai buvo sudaręs trumpalaikes ir ilgalaikes, net 374 Дело о продаже имения помещика Лопацинского за долги, ten pat, f. 381, ар. 11, b. 9 3 3 ,1 .1 4 4 -1 4 8 . 375 Дело о продаже имения помещика Лопацинского за долги, ten pat, b. 1025,1.54-55. 376 Ten pat, 1. l-7 v ; Дело о предоставлении сведений о продаже имений с публичных торгов в Виленской губернии в 1863-1867, ten pat, f. 381, ар. 18, b. 910,1. 4v.

173

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

trisdešimčiai metų, nuomos sutartis su Kaltanėnų miestelio gyventojais, bajorais ir žydais, todėl reikėjo4iš naujo apskaičiuoti dvaro pajamas377. Dvaro vertei nustatyti buvo paskirtas taikos tarpininkas, dvaras galu­ tinai aprašytas 1867 m. rugpjūčio 20 d-> varžytinės paskelbtos 1869 m. sausio 30 d. Dvaro savininku tapo pulkininkas D. Mavrosas, įsigijęs Kaltanėnus už 17 tūkst. sidabro rublių.378. Turto perėjimo transakciją dar turėjo patvirtinti Valdantysis Senatas ir naujasis savininkas negalėjo tuoj pat perimti dvaro iš laikinai jį prižiūrėjusios Švenčionių apskrities Bajorų globos įstaigos. Tokiais atvejais „rusų kilmės“ dvarininkai prašydavo lei­ dimo administruoti dvarą iki įsigalėdavo Senato sprendimas, siekdami apsaugoti būsimą nuosavybę nuo sunykimo. D. Mavrosas tuo metu jau buvo stambus Vakarų gubernijų dvarininkas, nuosekliai supirkinėjęs dvarus dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Tuo metu jam jau priklausė Andruškos ir Necečė Lydos apskrityje, todėl jis laikytas patikimu pirkėju ir nesunkiai gavo prašomą leidimą379. Jeigu prisimintume, kad V. Lopacinskio svainė A. Lopacinskienė privalomai pardavė Drūkšių dvarą, Lopacinskių šeimos netektys atrodo išties įspūdingos. Panašiu laikotarpiu aptirpo Ignacijaus-Dominyko Lopacinskio turtai. Vitebsko gubernijos Drisos apskrities bajorų vadovas, „baltųjų“ komiteto narys buvo suimtas, tačiau tremties išvengė380. Jo materialinę padėtį pakir­ to ne sekvestras ar konfiskacija, bet skolos. Vitebsko gubernijoje, Drisos apskrityje jam priklausė Sarijos dvaras, Vilniaus gubernijoje, Dysnos aps­ krityje - Leonpolis, tuo metu administruojamas Bajorų globos įstaigos dėl kredito Pasaugos iždui, Vilniaus apskrityje - Bezdonys ir Kairėnai.

377 Ten pat, ap. 11, b. 933,1. 181-221. 378 Ten pat, 1 .3 1 5 -3 1 6 ,4 3 9 . 379 Дело о продаже имения помещика Лопацинского за долги, ten pat, b. 1025,1.54-55, 162-163. 380 W. Sliwowska, Syberia w žydu i p a m ięd Gieysztorow - zeslancow postyczniowych, Wilno-Sybir-Wiatka-Warszawa, Warszawa, 2002, s. 252.

174

II s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Kitam savininkui, tik lenkui, perėjo X IX a. pirmoje pusėje kultūri­ niais renginiais garsėjęs Vilniaus apylinkėse išsidėstęs Kairėnų dvaras. I. D. Lopacinskis 1861 m. įkeitė dvarą grafui Juozapui Tiškevičiui už 70 000 sidabro rublių paskolą, pasižadėjęs ją išmokėti dalimis per dešimt metų. Kadangi susitarimo nesilaikė ir skolos nemokėjo, J. Tiškevičiaus reikalų patikėtinis Tomas Dombrovskis 1868 m. kreipėsi į teismą su pra­ šymu išieškoti 38 000 sidabro rublių ir palūkanas. J. Tiškevičiui leista metus prižiūrėti dvarą, o policijai liepta jį aprašyti, atsižvelgti į kitas ne­ sumokėtas skolas ir parengti varžytinėms. Jos įvyko 1871 m. vasario 1 d., aukščiausią kainą (26 000 sid. rb.) pasiūlė J. Tiškevičius, kuris sumokė­ jo I. Lopacinskio skolas valstybės iždui, o vėliau teismai pripažino, kad jam priklausanti ir valstiečių išpirka už dvaro žemę381. Stambus dvaras, kurį sudarė 2909 dešimtinės, J. Tiškevičiui atiteko pusvelčiui, sumokėjus 3502 rublius, nes likusią sumą sudarė grąžintina skola382. Varžytinėms buvo rengiamas Sarijos dvaras, tačiau Vitebsko gubernijos valdžia jo par­ duoti neskubėjo, tikintis, kad I. Lopacinskio skoloms (apie 500 tūkst. rb.) padengti pakaktų lėšų pardavus tris jo dvarus Vilnius gubernijoje383. X IX a. 9 dešimtmetyje Lopacinskiai prarado valdas, atitekusias jiems pa­ dalijus kreditoriams Mykolo Oginskio Maladečiną Vileikos apskrityje. Iš varžytinių buvo parduotas Ignacijaus sūnaus Boleslovo Lopacinskio dvaras Vialikajė Sialo, jį įsigijo pirklio sūnus Vasilijus Ščekatovas384. Varžytinės neaplenkė dar vienos Lopacinskių šeimos dvarų Dysnos apskrityje. Judicino dvaro su Nikolajevo (apie 1700 deš.) ir Ustronės (apie 1840 deš.) palivarkais savininkas Aleksandras Lopacinskis 1849 m. iš Pasaugos iždo pasiskolino 17 774 rublius. Praėjus 24 metams, liko laiku

381 Дело об описи за долги имения Великое село помещика Лопацинского, ten pat, ар. 18, b. 147,1. 1 0 -2 3 ,2 8 . 382 Дело о продаже имения Кайраны помещика Игнатия Лопацинского вследствие невыплаты долга, ten pat, ар. 11, b. 1047,1. 1 -2 , 224, 229. 383 Ten pat, ap.18, b. 147,1. 7 9 -8 0 , 93, 107-108. 384 Ten pat, 1. 190-191, 26 5-267.

175

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

nesumokėti apie 9000 .rublių, užaugo palūkanų. 1861 m. dvarus pasida­ lijo jo sūnūs Klaudijus, Vencėslavas ir Mykolas Lopacinskiai. 1874 m. Pasaugos iždas pareikalavo grąžinti likusią paskolos dalį, perėjusią Klaudijui ir Mykolo našlei Kamilei Lopacinskienei. Tuoj pat atsirado ir privatūs kreditoriai, tos pačios apskrities dvarininkai Vladislovas Koziela ir Viačeslavas Lopacinskis, besitikintys taip atgauti ir savo lėšas. Dysnos apskrities policijos valdyba, turėjusi aprašyti dvarus, dirbo atmestinai, Vilniaus gubernijos valdyba net tris kartus liepė taisyti klaidas, padary­ tas aprašant turtą. Kol policija vilkino reikalą, K. Lopacinskis spėjo šešeriems metams išnuomoti Ustronę Drujos pirkliui Movšai Samovarui. Ustronei paskelbė varžytines 1878 m., visgi dvaro nepardavė385. Dvarininkai išgyveno krizę, visuotinio pasimetimo ir netikrumo lai­ ką, kai pastangos išgyventi iš ūkio pajamų nebuvo vaisingos, dalį dvarų kontroliavo bajorų globos įstaigos, dvaras tapo nepakeliama našta, o ir valdžios politika neleido prognozuoti ateities. Todėl dalis stambių dva­ rininkų patys neūkininkavo, dvarus išnuomodavo, kirto miškus, visaip prasimanydami pajamų, tačiau į dvarus neinvestavo. Skolos vertė ne itin paisyti nuostatos visaip ginti lenkų žemėvaldą ir, šiukštu, neatiduoti jos rusams. Dvarininkai galynėjosi su finansinėmis problemomis, neturėjo didesnio pasirinkimo išgyvenimo strategijoms, elgėsi stereotipiškai, pai­ sė asmeninių, o ne šeimos, giminės ar tautos interesų. Gardino gubernijos, Slanimo apskrities dvarininkė Juzefą Rostockienė siekė, kad jos vaikai, Pranciškus ir Antanina Rostockiai, paveldėję tėvo Šostakų dvarą, skirtų jai priklausančią palikimo dalį (8000 sid. rb.), kurią 1871 m. nustatė trečiųjų teismas. Nesulaukusi palikimo, ji 1874 m. kreipėsi į Slanimo policijos valdybą, prašydama išreikalauti iš vaikų jai priklausančius pinigus ir palūkanas. Atlikęs tyrimą, policijos pristavas nustatė J. Rostockienės pretenzijų pagrįstumą. Tačiau vaikai neturėjo lėšų

385 Дело о продаже имения Николаево помещика Лопацинского за долги, ten pat, ар. 11, b. 1125,1. 1 -2 ,1 3 , 35, 66-66v, 83v, 114-115v, 206v, 349.

176

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

su ja atsiskaityti. Policijos valdyba nutarė kreiptis į Vilniaus gubernijos valdybą leidimo aprašyti dvarą, jį parduoti ir taip grąžinti motinai vaikų skolą386. Pagal imperijos įstatymus, prieš parduodant dvarą iš varžytinių, reikėjo išsiaiškinti visus išvaržomo objekto savininkų kreditorius ir nu­ statyti bendrą skolų sumą. Be skolos motinai, dvarą slėgė Pranciškaus skolos Slanimo ir Naugarduko žydams, nesena, nes tik 1859 m. atsira­ dusi, skola grafo Judickio turto paveldėtojams. Privačių skolų susidarė daugiau kaip 14 tūkst. sidabro rublių, skola iždui buvo maža - tik 45 si­ dabro rubliai. Skolos viršijo dvaro, kuriame savininkai neūkininkavo, bet nuomojo kitiems asmenims, vertę. Varžytinės paskelbtos 1876 m. pra­ džioje387. Tada dvaras nebuvo parduotas, o 1876 m. pabaigoje Pranciškus pasiskolino nemenką sumą iš Slanimo žydės Fridos Rabinovič, šios sko­ los laiku negrąžino, taip sukurdamas precedentą peržiūrėti dvaro par­ davimo bylą388. Per tą laiką, kol vyko teisinės procedūros, Šostakų dva­ rą savininkai trejiems metams išnuomojo, pakartotinės dvaro varžybos buvo paskelbtos 1880 m. vasarą. Pardavimui išstatė tik 10 iš 14 dvaro dalių, priklausančių P. Rostockiui389. Šostakų dvarą, iš viso 371 dešimtinę žemės su gyvenamu namu, statiniais ir priklausiniais įsigijo gubernijos sekretorius Rožanovičius390. Dvarų neteko oficialiuose dokumentuose apibūdintieji švaistytojais ar išlaidūnais. Tokiu laikytas Antanas Lapa, Mykolo sūnus. Skolos, ku­ rias sudarė jo senelio, tėvo ir jo paties kreditiniai įsipareigojimai priva­ tiems asmenims ir iždo mokesčių nepriemokos buvo beveik tris kartus didesnės už grynųjų pinigų sumą, saugotą Kauno gubernijos valdyboje

386 Дело Виленского Губернского Правления о продаже имения Шостаки Гродненской губернии помещиков Ростоцких за неуплату долгов, ten pat, ар. 18, b. 4 0 1,1.4-6v. 387 Ten pat, 1. 124-124v. 388 Ten pat, 1. 437-437v. 389 Ten pat, 1. 466-467v, 610-610v. 390 Сведения и ведомости о продаже имений разных лиц за долги по Виленской губернии. 1879-1882, ten pat, ар. 18, b. 435,1. 98.

177

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

ir skirtą skoloms padengti. O jų susikaupė per 200 tūkst. sidabro rublių. Lapos būta stambaus žemvaldžio, ne itin besirūpinančio nuosavybe. Jo tris dvarus - Bajorėlius Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrityje, Sterkonių ir Zizdros dvarus Kauno gubernijos Ukmergės apskrityje administravo šių apskričių Bajorų globos įstaigos. Kauno gubernijos valdyba A. Lapos skoloms dengti nutarė parduoti visus tris dvarus, ta­ čiau 1882 m. varžytinėms parengė tik prie Pabradės miestelio įsikūrusius Bajorėlius. Įspūdingas dvaro, kurio didžiąją dalį sudarė miškai, plotas iš viso apie 5365 dešimtinės - apmažėjo dėl administratorių intensyviai kertamo miško, bet likusi žemė ir miškas buvo gerai įkainoti391. 1900 m. stambių žemvaldžių sąraše Bajorėlių dvaro savininku nurodytas stačiati­ kis, valstybės tarėjas Golovinskis, o Antano Lapos sūnus Adomas teturė­ jo Sterkonių dvarą (620 deš.)392. Varžytinės neaplenkė ir smulkių dvarų. Jų savininkų skolų apimtis neprilygo stambių žemvaldžių skoloms. Paprastai tenkintasi smulkesniu kreditu privačioje aplinkoje, bet ir skolininko galimybės buvo kuklios. Tokiuose dvaruose susikaupdavo ir iždui nesumokėtų mokesčių. Taip 1868 m. Trakų apskrities teismui leista išvaržyti Daumantiškių palivarko dalį, priklausiusią Marijai ir Juozapui Strebeikoms. Jų skola privatiems asmenims siekė 3346,6 rublio, parduotina palivarko dalis (visame pa­ livarke buvo 111 deš. žemės) įvertinta 975 rubliais, tad pagal įstatymą pakako jį parduoti teisme. Tuokart pirkėjų neatsirado, bet kreditoriai pareikalavo išieškoti skolas iš palivarko bendraturčio, Juozapo brolio, Mečislovo Strebeikos, todėl teko išstatyti pardavimui jau visą palivar­ ką su gyvenamais ir ūkiniais pastatais, įvertintą 7176 rubliais, šį kartą Vilniaus gubernijos valdyboje. Palivarką nesėkmingai mėginta parduoti

391 Дело о продаже имения помещика Лаппы за долги, ten pat, ар. 11, b. 1208,1.1-Зѵ, 41-43v, 49. 392 О представлении уездными предводителями дворянства ведомостей со сведениями о землевладельцах русских и поляках, и немецкой национальности, имеющих не менее 500 десятин земли, ten pat, f. 378, Bs, 1900, b. 341,1. 2 4 , 123v.

178

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

dar 1870 ir 1875 m., o 1881 m., nuleidus jo kainą, atsirado pirkėja - pa­ pulkininkio žmona Natalija Špejer393. X IX a. paskutiniame dešimtmetyje sustiprėjo tendencija parduo­ ti dvarus už laiku nesumokėtus tiesioginius mokesčius. Mokesčių ne­ priemokų susidarydavo visame kaimo sektoriuje, jų laiku nemokėjo nei dvaras, nei valstiečių ūkis. Šis reiškinys būdingas visai imperijai, ne tik Vakarų gubernijoms. Yra išlikę duomenų apie mokesčių nemo­ kėjusių dvarininkų nuosavybės varžytines. Duomenų galėjo prireikti dėl 1889 m. balandžio 3 d. paskelbto įstatymo, aptarusio terminus ne­ priemokoms sumokėti. Iki tol pagal galiojusią tvarką tai padaryti rei­ kėjo kartu su kitų metų mokesčiais. 1889 m. įstatymas leido pratęsti terminą iki penkerių metų, tačiau tik ypatingais atvejais ir tik su finan­ sų ir vidaus reikalų ministrų leidimu. Tuomet gubernijų valdžia galėjo stabdyti nepriemokų išieškojimą, skolininkus priversti uždarbiauti, jų turtą - parduoti394. 1891-1892 m. Vilniaus gubernijos valdyba surinko duomenis apie Vilniaus gubernijos dvarus, kurių savininkai per pusant­ rų metų nesumokėjo mokesčių. Tai reiškė, kad dvarininkams nebuvo taikomos nepriemokų grąžinimo lengvatos, o gubernijos valdyba priė­ mė nutarimą parduoti dvarus iš varžytinių ir apskričių policijos valdy­ boms liepė juos aprašyti395. Už mokesčių nepriemoką parduotinų dvarų sąrašai atrodė taip: Dysnos apskrityje į sąrašą pateko 65 dvarai. Tačiau kol valdininkai sudarinėjo sąrašus, dalies dvarų statusas pasikeitė. Taip Vilniaus žemės bankas už skolas iš varžytinių pardavė Vladislovo Širino Pariečės dvarą. Tas pats likimas dėl nesumokėto akcizo mokesčio ištiko

393 Дело о продаже за долги имения Довмонцишки Трокского уезда помещика Стребейка, ten pat, f. 381, ар. 18, b. 83,1. 28, 245-249v, 4 2 5 ,474. 394 ПСЗ, собр. 3, т. 9, № 5899 (О порядке отсрочки и рассрочки числящихся на сельских обывателях недоимок). 395 Об окладных недоимках по имениям Дисненского уезда, за неплатежи которых в течение одного года и шести месяцев они подлежат продаже, LVIA, f. 381, ар. 19, Ь. 2931,1. 13.

179

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

to paties savininko degtinės daryklą Aflnanavičiuose. Be to, paaiškėjo, kad Dysnos apskrityje nėra keturių sąraše paminėtų dvarų. Dalies dva­ rininkų (24) nesumokėti mokesčiai sudarė ne daugiau kaip 25 rublius, todėl nutarta, kad juos išieškoti pajėgtų policija, o kitų dvarų laukė var­ žytinės396. Lydos apskrityje laiku mokesčių nesumokėjo 129 dvarų savi­ ninkai, iš jų 45 skolos buvo nedidelės, tad pakako policijos įsikišimo. Smulkias valdas, jų buvo 59, liepta parduoti apskričių teismams, o 25 pateko į varžytines Vilniaus gubernijos valdyboje397. Trakų apskrityje į skolininkų sąrašus įtraukti 104 dvarai, iš jų liepta parduoti 66398. Vileikos apskrityje į sąrašus pateko 20 dvarų, iš jų varžytinės grėsė dešimčiai399. Galiausiai Vilniaus apskrityje buvo surašyti 37 dvarai400. Dvarų pardavimas iš varžytinių ilgainiui tapo naujo ekonominio gy­ venimo norma. Baudžiavos panaikinimas virto galingu veiksniu, sukėlu­ siu fundamentalius pokyčius kreditavimo sistemoje. S. Chruliovas, ana­ lizavęs hipotekos ir žemėvaldos sąsajas X IX a. pabaigoje, atkreipė dėmesį į kreditavimo įtaką dvarų ekonominei raidai ir jų ūkio pertvarkymui po agrarinės reformos. Jis teigė, kad siekiant modernizuoti dvarų ūkį nau­ jomis ekonominėmis sąlygomis dvarininkams reikėjo daug apyvartinių lėšų. Vienas šaltinių turėjo būti išpirka už valstiečiams atrėžiamą dva­ rų žemę. Tačiau skolose paskendusiems dvarų savininkams ji buvusi menka paspirtis. Reformos išvakarėse valstybinėms kredito įstaigoms ir 396 Ten pat, 1.1 4 -1 8 . 397 Дело о продаже за казенные недоимки имений разных лиц по Лидскому и Свенцянскому уездах, ten pat, ар. 19, b. 2928,1. 2 - 1 9 ,2 2 , 2 4 ,2 5 . 398 Об окладных недоимках по имениям Трокского уезда, за неплатежи которых в течение одного года и шести месяцев они подлежат продаже, ten pat, b. 2932, 1. 1 -1 1 ,1 3 -1 6 . 399 Об окладных недоимках по имениям Вилейского уезда, за неплатежи которых в течение одного года и шести месяцев они подлежат продаже, ten pat, b. 2930, 1. 2 - 6 , 10 v -llv . 400 Об окладных недоимках на имениях Виленского уезда, за неплатежи которых в течение одного года и шести месяцев они подлежат продаже, ten pat, b. 2929, 1. 5-7v.

180

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

privatiems asmenims buvo prasiskolinę beveik pusė Rusijos imperijos dvarininkų. Žemės išpirkos operacija truko ilgai, visos išpirkos sumos dvarininkai negavo, o ir ta pirmiausia dengė įsisenėjusias skolas. Lėšų reikėjo daug ir tuojau pat, ypač stambių dvarų savininkams. Nuo X IX a. 7 dešimtmečio pradėjo kurtis ilgalaikio kredito sistema, paremta hipo­ tekos principu401. 7 -8 dešimtmetyje bajorų iniciatyva įsisteigė Žemės ūkio tarpusavio kredito draugija, regioniniai akciniai žemės ūkio bankai. 1885 m. buvo įsteigtas pigesnį kreditą dvarininkams teikęs valstybinis Bajorų žemės bankas. Šiaurės vakarų gubernijose vyko panašūs procesai, iškraipyti dėl valdžios pastangų apriboti stambią lenkų žemėvaldą. 1872 m. pabai­ goje buvo įsteigtas privatus Vilniaus žemės ūkio bankas, teikęs ilgalaikį kreditą, įkeitus nekilnojamąjį turtą, Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko ir Pskovo gubernijų gyventojams. Tačiau bankas skolino už dideles palūkanas402. Trumpalaikį kreditą teikė 1878 m. įsteig­ tas Vilniaus privatus komercijos bankas. Dalis jo steigėjų (Petras Vitgenšteinas, Nikolajus Zubovas, Adomas Broel-Pliateris) minimi ir tarp Vilniaus žemės banko įkūrėjų403. Nuo 1887 m. vietiniai žemvaldžiai ga­ lėjo gauti trumpalaikį kreditą valstybinio Bajorų žemės banko Vilniaus skyriuje. Jo apskaitos skyrių sudarė ir vietinių žemvaldžių atstovai, „rusų kilmės“ stačiatikiai, lenkai protestantai ar katalikai, skiriami gubernijos bajorų vadovų. Taip 8 dešimtmečio pabaigoje-9 dešimtmečio pradžioje Vilniaus gubernijos bajorams atstovavo kai kurie apskričių bajorų va­ dovai, Vilniaus bajorų globos įstaigos narys grafas Stanislovas Putkameris, kunigaikštis C. Giedraitis, štambūs žemvaldžiai - E. Bortkevičius,

401 C. C. Хрулев, Наш ипотечный кредит (Опыт статистического выяснения со­ стояния землевладения в зависимости от его задолженности), С.-Петербург, 1898, с. 6 -1 1 . 402 Дело об учреждении Виленского земельного банка, LVTA, f. 391, ар. 6, Ь. 2305,1.5. 403 Дело о земельных, коммерческих и частных банках, ten pat, f. 378, Bs, 1889, b. 100, 1. 78.

181

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

Eustachijus Rževuskis, Povilas Konča404. Tačiau pigesnį ilgalaikį kreditą Bajorų bankas teikė tik asmenims, turintiems teisę įsigyti žemę Vakarų gubernijose. Valstybinis bajorų bankas ilgalaikį kreditą žemvaldžiams lenkams pradėjo teikti vėlai. Vilniaus žemės ūkio draugija, telkusi stambesnius bajorus žemvaldžius ir ieškojusi būdų gauti pigesnį ilgalaikį kreditą, 1903 m. pradžioje kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, kunigaikštį Piotrą Sviatopolką-Mirskį, prašydama tarpininkauti, kad imperijos val­ džia panaikintų bajorams lenkams taikytus apribojimus kreditavimo sri­ tyje, nes tai būtų naudinga valstybės ekonomikai. Generalgubernatorius šią idėją palaikė ir rašte vidaus reikalų ministrui teigė, kad apribojimo panaikinimas būtų laiku parodytas „politinis taktas“, juolab kad tai ne­ pakeis lenkų (местное коренное дворянство) ir rusų žemėvaldos san­ tykio: ūkiškai silpni dvarininkai į valstybinį banką nesikreips, nes bankas riboja kredito dydį, o jeigu ir kreipsis, bus priversti imti kreditą ir pri­ vačiame banke, kuris prives dvarininką prie bankroto, taigi dvarą teks parduoti. Tačiau panaikintas apribojimas skolintis valstybiniame banke sukels lenkui dvarininkui išsigelbėjimo iliuziją, o bankrutavęs jis nejaus kartėlio ir priešiškumo valstybei, nors jo nuosavybės neišgelbėtų joks kreditas. Stiprus paskolos gavėjas įveiks bet kokį kreditą ir dvarą išsau­ gos405. P. Sviatopolko-Mirskio idėją palaikė jį pakeitęs Aleksandras Frezė, bajorų bankas pradėjo aptarnauti vietinius visų tautybių žemvaldžius jo valdymo laikais - 1907 m.406.

404 Об открытии краткосрочного кредита под соло-вексели для землевладельцев дворян Виленской губернии в Виленском отделении государственного банка, ten pat, f. 391, ар. 6, b. 2686,1. 9-9v, 24-24v, 28, 36. 405 Дело о предоставлении потомственным дворянам польского происхождения права пользоваться ссудами из государственного дворянского земельного банка под залог состоящих в крае имений на общем основании, ten pat, f. 378, Bs, 1904, b. 227,1. 1—Iv, 8-10v. 406 Ten pat, 59-63v.

182

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Hipoteka keitė dvarininkų skolinimosi įpročius: X IX a. pabaigoj e X X a. pradžioje mažiau skolintasi iš privačių asmenų, dažniau kreipta­ si į privačias ir valstybines kredito įstaigas. Nestokojo klientų Vilniaus žemės ūkio bankas, teikęs kreditą lenkams, rusams, lietuviams ir kitų tautybių dvarininkams. X X a. pradžioje (1907 m. duomenimis) Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų dvarininkai šiam bankui įkeitė 1491343,4 dešimtinių žemės, iš jų 13,7 proc. priklausė „rusų kilmės“ dvarininkams407. Jozefas Folejewskis, nagrinėjęs žemvaldžių bankinį kreditą Baltarusijos ir Lietuvos gubernijose, teigė, kad 1910 m. vals­ tybinių ir privačių bankų kreditu naudojosi apie 60 proc. privačių žemės savininkų, kurių daugumą sudarė bajorai. Vilniaus ir Gardino gubernijoje bankų paskolomis pasinaudojo po 65 proc. žemvaldžių, Kauno gubernijoje - 49 proc. Šios skolos susidarė po 1863 m., nes senus įsiskolinimus dvarininkai likvidavo lėšomis, gautomis už vals­ tiečių išpirktą žemę408. Modernėjanti hipoteka neapsaugojo žemvaldžių nuo bankroto, ne­ mokių skolininkų dvarus bankai paleisdavo iš varžytinių. Čia galima prisiminti Mykolo Juozapo Romerio vaikaičio Mykolo Podbereskio bankroto istoriją. Žmonos tėvonijoje Aukštadvaryje jis sukūrė pavyzdi­ nį ūkį, Kaune įsteigė baldų ir medienos fabriką „Helena“, tačiau neįver­ tino rizikos ir bankrutavo. 1884 m. Vilniaus žemės ūkio bankas pardavė tėvams priklausiusį Veprių dvarą Ukmergės apskrityje. M. Podbereskis jį buvo įkeitęs už banko paskolą. Vėliau iš varžytinių teko parduoti ir kitus dvarus409. Vilniaus žemės ūkio bankas rengė įkeistų dvarų ir žemės sklypų varžytines praktiškai kasmet. Antai 1903-1907 m. bankas varžytinėse 407 Ten pat, 1. 75. 408 Jozef Folejevvski, Долги частного землевладения, LMAVB RS, f. 9-2209,1. 1 -2 , 7. 409 По жалобе помещика Викентия Монтвилла на решение Ковенского окружного суда по иску его к дворянам Подбересским о денежной претензии, LVIA, f. 445, ар. 2, Ь. 1 1 6 ,1 .1 4 -1 8 .

183

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

pardavė 274 dvarus ir žemės sklypus410. Tarp jų buvo ir labai stambūs dvarai: grafienės Anelės Melžinskienės Renavas Kauno gubernijos Telšių apskrityje (5167 deš.), grafo Mykolo Grabovskio Turnos dvaras Gardino gubernijos Bresto apskrityje (4156 deš.)411. Vykdant Piotro Stolypino reformą suaktyvėjo Valstiečių žemės ban­ ko veikla. Bankas supirkinėjo dvarus, skirtus apgyvendinti valstiečius. Tai darė savo lėšomis ir pardavinėjo žemę valstiečių bendruomenėms, bendri­ joms ar atskiriems ūkininkams. 1905 m. pabaigoje-1910 m. įvairių tautybių Vilniaus gubernijos dvarininkai siūlė bankui įsigyti 230 dvarų412. Nors dalies šių dvarų žemėtvarkos komisijos pirkti nerekomendavo arba jų nepirko dėl kitų priežasčių (nederlingos žemės ar pardavėjui netiko kaina), aki­ vaizdu, kad dvarų savininkai pradėjo žiūrėti į nuosavybės pardavimą kaip į komercinį sandorį. Nuo 1908 m. vidurio Valstiečių žemės bankas kryptin­ gai supirkinėjo dvarus, skirtus apgyvendinti valstiečius rusus. Tai rodo ban­ ko Vilniaus skyriaus raštai generalgubernatoriui, kuriuose klausta, ar, val­ džios manymu, įsigytini dvarai tiktų panaudoti kolonizacijai. 1908-1910 m. raštuose minimi 66 šiam tikslui numatyti dvarai. Jų dydis svyravo nuo 89 iki 5520 dešimtinių413. Pastarosios priklausė grafo Mykolo Tiškevičiaus Valažino dvarui Ašmenos apskrityje. Šio dvaro panaudojimą rusų valstie­ čių kolonizacijai valdžia laikė „itin pageidaujamą“414. Stambiausią bankui

410 Дело о предоставлении потомственным дворянам польского происхождения права пользоваться ссудами из государственного дворянского земельного банка под залог состоящих в крае имений на общем основании, ten pat, f. 378, Bs, 1904, b. 227,1. 125-134. 411 Ten pat, 1. 76v -77. 412 Об имениях, предложенных по Виленской губернии к приобретению Крестьян­ ским поземельным банком, ten pat, f. 378, Bs, 1907, b. 266,1. l v - 1 4 ,49, 56, 7 8-93, 134v, 156v-158v, 164v, 197v-199v, 206v-208v, 214v-215v, 234v-235v. 413 Ten pat, 1. 9 4 -9 8 , 1 0 7 -1 1 0 ,1 1 2 -1 1 5 , 121, 123, 125, 129,132, 137, 138-142, 148, 152, 161, 171, 174, 176, 1 8 1-184, 187, 189, 192, 202, 203, 206, 208, 210, 212, 2 2 5 -2 2 8 , 2 3 0 -2 3 2 , 2 3 8 -2 4 9 , 251-284. 414 Ten pat, 1.170.

184

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

pasiūlytą valdą sudarė Marijos ir Jadvygos Liubomirskių Čeres-Seliščės dvaras Dysnos apskrityje (daugiau kaip 17 tūkst. deš.), tačiau pardavėjos ir bankas nesutarė dėl kainos ir valda liko savininkėms415. Aptartosios dvarų perėjimo iš vieno savininko kitam formos turėju­ sios būti palankios ekonominei raidai, skatinti žemės apyvartą, jos mo­ bilizaciją ir ūkio plėtrą. Tačiau Vakarų gubernijose bet kuri dvaro perė­ jimo forma turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Dalies bajo­ rų žemvaldžių sąmonė dvarų išsaugojimą ar praradimą iš ekonominės srities perkėlė į sociokultūrinę sritį, susiejant nuosavybę su tautiškumu ir nebyliu pasipriešinimu. Rusijos biurokratų sąmonėje iš lenkų rankų išplėštas dvaras, perėjęs „rusų kilmės“ asmeniui ir stačiatikiui, nežiūrint jo socialinės kilmės, reiškė politinę ir tautinę pergalę.

415 Ten pat, 1. 139, 205.

185

DVARŲ PARDAVIMAS IŠ VARŽYTINIŲ

Lenkų ir kitų katalikų žemėvaldos apribojimai Tradicinę bajorų žemėvaldą naikino draudimas lenkams ir katalikams pirkti dvarus ir žemę devyniose Vakarų gubernijose. 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas ne tik apribojo vietinio elito galimybes daly­ vauti žemės rinkoje, formuoti krašto ekonomikai itin svarbią žemės rin­ ką, greitai ir efektyviai pertvarkyti dvarų ūkį po baudžiavos panaikini­ mo, bet taip pat sudavė skaudžiausią smūgį bajorų tautinei ir socialinei 186

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

tapatybei. Tradicinis agrarinis elitas prarado tautinį (pirmiausia lenkiš­ ką) ir socialinį (dvaro savininkas pirmiausia yra bajoras) monopolį į dvarą ir jo žemę. Lūžinio įstatymo prielaida buvo išskirtinai nacionalistinė, o jos tikslas - slopinti lenkiškumą ir silpninti bajoriją, pakėlusią ranką prieš imperijos valdžią. 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymo rengėjai skelbė, kad Vakarų gubernijose yra 10 mln. gyventojų, kurių daugumą sudaro balta­ rusiai, lietuviai ir mažarusiai, o lenkų yra mažuma, jie priklauso bajorų ar miestiečių luomui. Tačiau būtent jie visam kraštui suteikia lenkišką pobūdį ir trukdo teisingai vystytis kitų tautybių gyventojams, naudotis vykdomų reformų vaisiais. Šios grupės stiprybę sudaro uždaras korpo­ racinis naudojimasis nekilnojamąja nuosavybe, į ją negali patekti jokios kitos tautybės žmogus, ypač rusas. Siekiant panaikinti šį uždarumą bū­ tina uždrausti „lenkų kilmės asmenims“ įsigyti žemės, ir taip susilpninti šią grupę. Vis dėlto dabartinių savininkų privatinės nuosavybės teisių nereikia varžyti, bet jiems leisti perimti nuosavybę tik paveldėjimo keliu. Išardyti korporacinius ryšius, panaikinti lenkų dvarininkų sutelktumą gali tik „stačiatikių ir protestantų tikėjimo rusų kilmės asmenų“ priva­ čios nuosavybės stiprinimas416. Būtent tokie žmonės turėjo tapti lenkų dvarų pirkėjais. Nebuvo pasakyta, kad dvarus gali pirkti tik bajorai, taigi juos galėjo įsigyti visų socialinių grupių atstovai. Valdžia neabejojo, kad įstatymas sukels visuomenės reakciją, todėl rinko informaciją apie dvarininkų nuotaikas. Jos išlikę nedaug ir ši tik iš Gardino bei Vitebsko gubernijų. 1866 m. pradžioje Vilniaus generalguber­ natoriaus pavedimu vietos valdžia stebėjo neįprastą žemvaldžių judėjimą

416 ПСЗ, собр. 2, т. 40, ч. 2, № 42759 (О воспрещении лицам польского происхож­ дения вновь приобретать помещичьи имения в девяти Западных губерниях; о предоставлении высланным из Западного края владельцам секвестрованных имений права продать или променять в двухгодичный срок свои имения в этом крае лицам Русского происхождения и вообще о порядке совершения актов на переход имений в Западном крае к Русским владельцам).

187

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

iš dvarų į apskričių centrus, tad spėjo, kad dvarininkai renkasi pasitar­ ti, kaip elgtis radikalių pokyčių'sąlygomis. Valdininkai vertino situaciją remdamiesi slaptai surinktomis žiniomis iŠ kelių susitikimų su dvari­ ninkais ir laikė ją negrėsminga. Gardino gubernijos Slanimo apskrities karo viršininkas raportavo, kad vietiniai dvarininkai, kuriems galiojo bet kokių susirinkimų draudimas, dažnai lankosi rusų šeimų privačiuose susibūrimuose. Jiems rūpi išsiaiškinti, ką valdžia laikys „lenkų ir rusų dvarininkais“, ir priklausomai nuo to pasirinkti elgesio taktiką. Karo vir­ šininkui nepavyko išsiaiškinti, ką nutarė dvarininkai, jis tik aprašė jų su­ sirūpinimą, kaip įrodyti lojalumą imperijai. Anot jo, Slanimo apskrities dvarininkams kilo klausimų, kai „Виленский вестник“ (Vilniaus kur­ jeris) išspausdino straipsnį, paaiškinantį vietos gyventojams, kad „lenkų kilmė“ reiškia prisiimtą „lenkų tautybę“, bet su ja nesitapatinantis katali­ kas gali būti laikomas ištikimu imperijos valdiniu. Karo viršininkas gavo dvarininkų prašymų paaiškinti, ar jie būtų laikomi rusais, jeigu „visai Rusijai ir Europai“ viešai pareikštų, kad jie, kad ir būdami katalikai, yra rusai, o ne lenkai, išsižadėtų „lenkiškų svajonių“, kalbos ir papročių, leis­ tų vaikus į rusų mokyklas ir skiepytų jiems meilę bei ištikimybę Rusijai. Dvarininkų nuoširdžiu atgailavimu karo viršininkas netikėjo, pa­ grįstai spėdamas, kad jų pareiškimai susiję su noru išvengti kontribucijos ir laimėti laiko, juolab kad dvarininkai net neslėpė, kas šiuo momentu jiems labiausiai rūpėjo. Maža to, dalis dvarininkų noriai atsikratytų našta tampančių dvarų, jeigu jie nebūtų smarkiai praskolinti. Anot Kobryno ir Pružanų apskričių karo viršininkų informacijos, vietiniai dvarininkai užėmė laukimo poziciją, tikėdamiesi svarbių įvykių (sukilimo Galicijoje ar Vakarų Europos valstybių išstojimo prieš Rusiją), smulkūs bajorai būtų linkę pereiti į stačiatikybę ir prašyti lygių teisių su rusais, bet nuo šio žingsnio juos sulaiko stambūs įtakingi dvarininkai417. Gali būti, kad 417 Секретное дело о слухах, ходящих между помещиками польского происхожде­ ния вследствие издания указа 10 декабря 1865 года, LVIA, f. 378, Ps, 1866, b. 125, 1. 9-10v, 12-14v.

188

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

visuotinio sutrikimo laikais panašiai mąstė ar elgėsi Vilniaus ir Kauno gubernijų dvarininkai. Arčiau Kuršo gubernijos gyvenusiems dvarininkams galėjo kilti su­ manymų gelbėti dvarus nuo rusų invazijos pasitelkus ten gyvenusius tėvynainius. Valdininkai atkreipė dėmesį į Rygoje susitelkusias 700 len­ kų bajorų šeimų ir Vitebsko gubernijos dvarininko Eugenijaus Pliaterio padažnėjusius apsilankymus Rygoje, spėdami, kad jis ketina susitikti su grafu Stanislovu Mohliu bei kitais dvarininkais tartis dėl bendrų veiks­ mų418. Kažkokių pasitarimų, matyt, būta, bet tolesni įvykiai rodė, kad dvarų gelbėjimas buvo dvarininkų asmeninis reikalas. Juos spaudė val­ džios nustatyti terminai ir primestos sąlygos. Tas pats S. Mohlis, ištemtas į Ufos guberniją, vėliau gavęs leidimą gyventi Rygoje, turėjo privalomai parduoti Viškių dvarą (3213 deš.) Vitebsko gubernijoje, Dinaburgo apskrityje, kuriam buvo paskelbtos varžytinės. Varžytinėse už savininko skolas taip pat turėjo būti išstatytas 3600 dešimtinių palivarkas Aukštutiniai Viškiai. Vietos valdžia nė kiek neabejojo, kad dvaro pirkėjas, gvardijos štabo rotmistras Levas Vakselis, yra statytinis, o dvaras perkamas už S. Mohlio pinigus, bet laikėsi įstaty­ mų ir į varžytines nesikišo. Į Vilniaus gubernijos valdyboje 1868 m. pavasarį vykusias varžytines iš Sankt Peterburgo atvykęs L. Vakselis oficialiai perėmė S. Mohlio skolas valstybės iždui ir dalį skolų privatiems asmenims, taip tapdamas pagrin­ diniu kreditoriumi. Tai nebuvo sunku padaryti, nes S. Mohlio stambūs kreditoriai buvo žmona, artimiausi giminės ir bičiuliai. Už įsigytą Viškių dvarą pirkėjas sumokėjo užstatą grynais pinigais ir pageidavo likusią sumą išmokėti perleistų skolų vekseliais. Vilniaus gubernijos valdyba atsisakė užskaityti vekselius, motyvuodama tuo, kad galiojantys įstaty­ mai leidžia tai daryti tik tuo atveju, kai dvaras parduodamas už skolas, tuomet apklausiami kreditoriai ir nustatomas skolų pagrįstumas. Tačiau 418 Ten pat, 1. 2 - 3 ,6 - 7 .

189

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

Viskiai parduodami dėl kitų priežasčių, gubernijos valdyba neatliko privalomų procedūrų skoloms 'išsiaiškinti, atsirado ir kitų kreditorių, kurių pretenzijos turėtų būti patenkintos. L. Vakselis valdybos spren­ dimą apskundė Valdančiajam Senatui,,kuris šiam atvejui pritaikė civi­ linio kodekso straipsnius, reglamentuojančius dvarų pardavimo tvarką, suteikiančią kreditoriams teisę dalyvauti turto varžytinėse. Kadangi L. Vakselis prisiėmė apmokėti visas S. Mohlio skolas, o daliai jų padengti būtų pakakę išperkamojo kredito už valstiečiams atrėžtą žemę, Senatas nutarė, kad Vilniaus gubernijos valdyba galinti įvesti draudimą įsigytam dvarui ir naujajam savininkui perduoti nuosavybės teises. Vilniaus gu­ bernijos valdyba Senato nuomonei neprieštaravo ir atidavė Viškių dvarą L. Vakseliui419. Šis precedentas rodo, tiesa, ribotas, galimybes vietos dva­ rininkams parduoti dvarus patikimiems asmenims, o pasikeitus politinei situacijai juos vėliau susigrąžinti. Vis dėlto pirmieji draudimų dešimtmečiai lenkų dvarininkams buvo nepalankūs juos apeiti. Šiuo požiūriu geriau sekėsi asmenims, dėl įvairių priežasčių (paprastai - dėl aukštos socialinės padėties, valdžiai padarytų paslaugų, protekcijų ar naudingos profesinės veiklos) gavu­ siems imperatoriaus leidimą išimties tvarka naudotis rusų dvarininkų teisėmis, laisvai pirkti dvarus ir nemokėti kontribucijos. Visi apribo­ jim ai jiems buvo panaikinti 1866-1875 m., t. y. sunkiausiu politinių represijų laikotarpiu. Šių asmenų buvo nedaug - 1884 m. duomenimis, visose Vakarų gubernijose, įskaitant gyvenusius Lenkijos karalystėje ar užėmusius aukštas pareigas Sankt Peterburge, iš viso 46 asmenys. Tarp jų paminėtini: buvęs Kauno civilinis gubernatorius Stanislovas Chominskis, Vilniaus gubernijos bajorų vadovas A. Domeika, grafienė Olga Oginskienė ir jos sūnūs, generolas majoras Anupras Gouvaltas,

419 О дозволении гвардии штабс-капитану Вакселю приобрести покупкою от гвар­ дии ротмистра Моля имение Вышки за долговые обязательства, ЬѴІА, {. 378, Вв, 1868, Ь. 2444,1. 1 3 -1 4, 41, 4 5 -6 1 .

190

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Kauno gubernijos bajorų vadovas Felicijonas Karpis, Susisiekimo m i­ nisterijos tarybos narys, inžinierius Stanislovas Kerbedis, rūmų tarėjas Ignacijus Kvinta, slaptasis tarėjas Mykolas Novickis, Vilniaus guberni­ jos bajorų vadovas grafas A. Broel-Pliateris, štabo rotmistras Mykolas Slizenis, inžinierius pulkininkas Z. Šiška, grafas Aleksandras de ŠuazelGofjė, grafas Juozapas Tiškevičius, Gardino gubernijos dvarininkas kamerjunkeris Jonas Ursinas-Nemcevičius, visi kunigaikščiai Radvilos ir kiti420. Vėliau imperatoriai atsisakė tenkinti lenkų aristokratų prašymus netaikyti jiems žemėvaldos apribojimų. 1885 m. Aleksandras III pa­ reiškęs, kad „tokiuose politiniuose reikaluose kaip šis negali būti da­ roma jokių išimčių“, neleido pirkti dvarų generolui adjutantui grafui Adomui Rževuskiui, Vokietijos imperatoriaus generolui adjutantui ku­ nigaikščiui Antanui Radvilai. 1895 m. panašiai pasielgė Nikolajus II, atmetęs grafo Felikso Broel-Pliaterio, kunigaikščio Mykolo Radvilos ir kitus prašymus421. X IX a. 9 dešimtmetyje valdžia dar labiau sugriežtino žemėvaldos ap­ ribojimus. Dvarų perėjimą į „lenkų kilmės“ žemvaldžių rankas turėjo ap­ riboti 1884 m. gruodžio 27 d. įsakas „Dėl žemės nuosavybės, esančios už miestų ir miestelių ribų, įsigijimo, įkeitimo ir nuomos devyniose Vakarų gubernijose, taisyklių nustatymo“ ir prie jo pridėtos taisyklės. Jos draudė įkeisti ir nuomoti dvarus asmenims, kuriems taikytas 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas. Iki šio įstatymo priėmimo sudarytos įkeitimo sutartys paskelbtos galiojančiomis iki jose nurodyto termino, bet ne ilgiau kaip

420 О лицах польского происхождения, изъятых по особым Высочайшим повелениям от действия закона 10 декабря 1865 г., LVIA, f. 378, Bs, 1884, b. 420,1. 2 -6 v ; Дело об обложении процентным сбором имущества, переходящего по наследству от лиц польского происхождения, которым были предоставлены особые права, коими пользовались в Северо-Западном крае русские помещики, 1892-1893, LVLA, f. 385, ар. 1, Ь. 572,1. 10-10v. 421 По отзыву Министерства внутренних дел относительно пересмотра узаконе­ ний по покупке имений в Северо-Западном крае, ten pat, f. 378, Bs, 1895, b. 329, 1. 163v.

191

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

10 metų nuo minėtųjų taisyklų priėmimo422. 1891 m. vasario 2 d. im­ peratorius patvirtino Ministrų komiteto nutarimą, draudžiantį „lenkų kilmės asmenims“ devyniose Vakarų gubernijose valdyti žemę iki gyvos galvos423. Taip valdžia bandė panaikintj praktikoje taikytas žemės nuosa­ vybės perėjimo į lenkų žemvaldžių rankas formas, išskyrus paveldėjimą. Šioje situacijoje stambūs ir vidutiniai bajorai laikėsi įprastos taktikos visaip apeiti įstatymus ir retai, bet įsigyti dvarus, jei pavykdavo - Vakarų gubernijose ar už jų ribų424. Juo labiau valdžia varžė dvarininkus, juo iš­ manesnės darėsi dvarų perleidimo formos. Vilniaus generalgubernatorius I. Kachanovas 1884 m. pabaigoje gavo anoniminį pranešimą apie Rygoje sąmokslaujančius lenkus, ketinu­ sius Kauno gubernijos pasienio apskrityse supirkinėti dvarus, „išplėšti žemę iš maskolių rankų ir jos nepaleisti iš lenkų rankų“425. Anonimas teigė, kad siekdama šio tikslo sąmokslininkų grupelė ketina pasinaudo­ ti latvių paslaugomis, kuriems reikia žemės, ir jie pasirengę už ją gerai sumokėti. Anot jo, lenkai jam pačiam siūlė būti tokiu žemių supirkė­ ju, žadėjo dosniai mokėti už paslaugas, tačiau sužinoję, kad turi žmoną katalikę, paslaugų atsisakė, nuogąstaudami, jog negaus leidimo pirkti dvarus. Todėl lenkai susirado kitą, visais atžvilgiais tinkamą kandida­ tą - antrosios gildijos Rygos pirklį Karlą Gazę, pravarde Zakitas. Jis buvo pasiturintis latvis, evangelikų liuteronų tikėjimo, vedęs latvę ar vokietę

422 ПСЗ, собр. 3, т. 4, № 2633 (Об установлении правил относительно приобретения в собственность, залога и арендования в девяти Западных губерниях земельных имуществ, вне городов и местечек расположенных). 423 ПСЗ, собр. 3, т. 11, № 7422 (О воспрещении лицам польского происхождения пожизненного владения земельной собственностью в девяти Западных губер­ ниях, на которых распространяется действие закона 10 декабря 1865 года). 424 Проект особого журнала Комитета Министров 15,22 и 23 марта 1905 г. по делу о порядке выполнения пункта седьмого Именного указа 12 декабря 1904 г. в от­ ношении 9 Западных губерний, ЕѴІА, {. 1276, ар. 1, Ь. 106,1.184. 425 По анонимному заявлению из Риги о кружке поляков, имеющих намерение покупки земли в крае, ЬѴІА, £ 378, Вв, 1884, Ь. 715,1. 1.

192

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Emiliją Fani, namuose kalbėjo latvių ir vokiečių kalbomis, turėjo brolį advokatą, buvo vienas latvių bendruomenės lyderių, įtakingas ir turintis naudingų ryšių426. Generalgubernatorius tuoj pat reagavo į anoniminį pranešimą konfidencialiai paprašęs Lifliandijos gubernatoriaus infor­ macijos apie K. Gazę. Gauta informacija nekėlė įtarimų. K. Gazė buvo laikomas politiš­ kai patikimu asmeniu, iš varžytinių Sankt Peterburge, kurias surengė Tarpusavio žemės kredito draugija, jo patikėtinis nupirko F. Savinai pri­ klausantį Dabikinės dvarą Šiaulių apskrityje, tačiau laiku nepateikė leidi­ mo pirkti dvarus Šiaurės vakarų gubernijose. Pirkėjas sandorio atsisakė, nutaręs ieškoti dvaro Vilniaus gubernijoje427. Nepaisant draudimų, „lenkų kilmės“ bajorų žemvaldžių grupė nesumenko, о X IX a. pabaigoje žeme rimtai susirūpino smulkieji bajorai ir vadinamoji šlėkta - X IX a. pirmoje pusėje bajorystės įrodymų procedū­ ros neatlaikiusių giminių palikuonys. 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas smulkiesiems bajorams ir iš jų kilusiems miestiečiams netaikė jokių išimčių. Valdžia juos laikė „lenkų kilmės asmenimis“ ir neleido kaime pirkti žemės. Smulkiųjų mažažemių bajorų, ūkininkavusių bajorkaimiuose ir viensėdžiuose nuosavuose ar nuomojamuose sklypuose, materialinė ir socialinė padėtis pažiūrėjus mažai skyrėsi nuo valstiečių. Smulkiųjų bajorų ūkiams neleido ekono­ miškai stiprėti draudimas įsigyti žemę, nebuvo nė kalbos ir apie racio­ nalų stipresnių ūkių potencialo panaudojimą. Smulkieji bajorai suskato investuoti į žemę labai vėlai, kai 1899 m. kovo 4 d. Nikolajus II vidaus reikalų ministrui leido laikinai, kol bus peržiūrėti įstatymai, reguliuojan­ tys žemėvaldą devyniose Vakarų gubernijose, netaikyti 1865 m. gruo­ džio 10 d. įstatymo bajorams ir miestiečiams katalikams, kurie gyveno kaip valstiečiai (в условиях крестьянского быта) ir patys, be samdinių

426 Ten pat, 1. lv-2v, 7. 427 Ten pat, L 6, 9-9v, 11.

193

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

pagalbos, dirbo žemę. Vidaus reikalų' ministrui buvo suteiktas įgalio­ jimas kaskart, neatsiklausus imperatoriaus, duoti leidimą pirkti žemės tiems vietiniams katalikams, kurių šeimai priklausanti žemės nuosavybė, kartu sudėjus turimą ir įsigyjamą žemę, neviršytų 60 dešimtinių, o žemę dirbtų savininko šeima be samdinių pagalbos. Šis imperatoriaus paliepimas ministrui nebuvo paskelbtas kaip įsta­ tymas, tačiau apie jį rašė laikraščiai. Žaibiškai pasklidus informacijai, į Vakarų gubernijas administruojančias institucijas pasipylė smulkių ba­ jorų ir miestiečių prašymai leisti pirkti žemę. Vilniaus generalgubernato­ rius per nepilnus metus (iki 1900 m. sausio 1 d.) gavo 511 tokių prašymų iš Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų, iš jų patenkino didesnę pusę (264) - daugiausia gardiniškių (194), mažiausiai - kauniečių (16). Iš viso tada buvo leista įsigyti 6094 dešimtines žemės, t. y. vidutiniškai vienam leidimui teko 23 dešimtinės428. Smulkiųjų bajorų (valdžia juos vadino „местное захудалое дво­ рянство“) ir buvusios šlėktos, užrašytos miestiečiais, pajėgumą įsitraukti į žemės apyvartos rinką rodė 1900 m. generalgubernatoriaus kanceliari­ joje pastebėta situacija. Tais metais leidimo pirkti žemės vien iš Vilniaus gubernijos apskričių į Vilniaus generalgubernatorių kreipėsi 254 smul­ kūs bajorai, 107 miestiečiai, vienas valstietis ir 5 smulkūs valdininkai visi „lenkų kilmės“ ir katalikų tikėjimo. Prašomos leisti įsigyti žemės plo­ tas gerokai viršijo nustatytąją ribą: vidutiniškai vienam prašytojui teko 143 dešimtinės žemės429. Policijos surinkti duomenys rodė, kad naujuoju įstatymu dažnai bandė pasinaudoti menantis savo bajorišką kilmę, su

428 По вопросу о применении закона 4 марта 1899 г., разрешающего лицам польского происхождения, ведущим крестьянский образ жизни и лично занимающимся земледелием, приобретение внегородской земельной собственности, ten pat, Bs, 1900, b. 2 7 8 ,1 .1 -3 . 429 По ходатайству лиц польского происхождения о разрешении им покупки земельной собственности на основании закона 4 марта 1899 г., ten pat, Bs, 1900, b. 259,1. 1-22.

194

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

valstiečiais nesitapatinęs, materialiai neskurstantis sluoksnis, siekęs lega­ liai sustiprėti ir įsitvirtinti kaip smulkus žemės savininkas. Tarp prašančiųjų leidimo pirkti žemę buvo smulkiųjų bajorų, kurių padėtis atitiko 1899 m. kovo 4 d. įsaku apibrėžtus kriterijus. Tačiau val­ džia stebėjo, kad tuo nepasinaudotų jau turintys nuosavos žemės ar ją nuomojantys, žemei dirbti samdantys darbininkus, o svarbiausia, „gyve­ nantys kaip palivarkų lenkų šlėkta“. Štai tik keli iš daugybės pavyzdžių, kaip valdžia trukdė plėtoti ūkį sėkmingai ūkininkavusiems bajorams. Mykolas Kazakevičius Vilniaus gubernijos, Trakų apskrities Kurmiškės kaime iš grafo Pliaterio nuomojo 150 dešimtinių žemės. Be jo, šeimą su­ darė žmona, du sūnūs ir dukra (dar trys sūnūs gyveno savarankiškai, turėjo tarnybas). Ūkio darbus nudirbo samdiniai. M. Kazakevičius ke­ tino Trakų apskrityje įsigyti 40 dešimtinių žemės. Vincentas Sviderskis Dysnos apskrityje nuomojosi du palivarkus, samdė darbininkus. Nors mokėjo nemažą nuomą, turėjo pakankamai lėšų įsigyti žemės, planavo pirkti 60 dešimtinių. Valdininkams kliuvo Lydos apskrities Dakudavo dvaro, priklausančio kunigaikščiui Fridrichui Vitgenšteinui, ilgametis tarnautojas A. Malachovskis. Jis puikiai tvarkėsi mažame, už tarnybą naudotame palivarke, bet norėjo nuosavos žemės. Valdininkai nutarė leidimo neduoti, nes gyveno gerai įrengtame nuosavame name, turė­ jo samdinių, kalbėjo lenkiškai, vaikams samdė namų mokytojus, taigi gyvenimo būdu labiau priminė „palivarkų lenkų šlėktą“, o ne vargstantį bežemį bajorą. Tarp pageidavusių pirkti žemę buvo itin verslių žmonių. Bajoras Juozapas Skavinskis (šeimą sudarė 6 suaugę asmenys) nuomo­ jo kunigaikščio Druckio-Liubeckio Ščiutino dvarą Gardino gubernijoje (700 deš.) ir bajoro Janovskio dvarą Krasulia (257 deš.), be abejo, turėjo nemažai samdinių. Valdžia neleido jam įsigyti 57 dešimtinių žemės - pu­ sės Bogudzienki dvaro Lydos apskrityje iš savo uošvės valstietės430.

430 Ten pat, 1. 1 2 ,4 1 -4 2 ,8 0 .

195

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

Taigi X IX a. pabaigoje imperijos valdžia „atrado“ potencialų „lenkų kilmės žemvaldį“ - smulkiuosius bajorus. Vilniaus generalgubernatorius V. Trockis, kuriam per kadenciją teko įgyvendinti 1899 m. kovo 4 d. įsa­ ką, neigiamai vertino šio sluoksnio pastangas sustiprėti. Jis buvo paly­ ginti gausus, orientavosi į žemės ūkį ir rodė tendenciją atgimti smulkaus žemvaldžio pavidalu. V. Trockiui tai buvo potencialus konkurentas rusų žemėvaldai ir lenkų žemvaldžių ideologijos ramstis. Jis aiškiai skyrė iš žemdirbystės priverstą gyventi „lenkų šlėktą“ nuo katalikų valstiečių, kurie „nuo seno vertėsi žemdirbyste, kaip dera jų luomui, buvo prisirišę prie žemės, kuri jiems nereiškė tautinio atskirumo ir kurios jie nenaudo­ jo prieš vyriausybę“. Priešingai, nusigyvenę bajorai ir iš buvusios šlėktos atsiradę miestiečiai, kad ir smuko iki valstiečių, tebeliko nepatikimais lenkais, puoselėjusiais tautinę idėją, o jų gyvenimo būdas skyrėsi nuo valstiečių. Todėl juos laikė net pavojingesniais už lenkus bajorus žemval­ džius, nes vos tik sumažinus apribojimus žemės rinkoje jie tapo rimtais valstiečių stačiatikių ir rusų žemvaldžių konkurentais431. Apie atkuntantį smulkiųjų bajorų sluoksnį 1903 m. įspėjo Gardino gubernatorius, stebėjęs, kaip Belsko apskrityje kuriasi nedideli pali­ varkai (apie 50 deš.), kurių savininkai buvo smulkūs bajorai ir mies­ tiečiai, kilę iš „buvusios lenkų šlėktos“. Pasinaudoję 1899 m. kovo 4 d. įsaku, per trumpą laiką jie „virto smulkiais dvarininkais, išsiskiriančiais iš valstiečių, į kuriuos žiūri su panieka, rengiasi miestietiško sukirpimo rūbais, vadina save „ponais“ ir, aišku, šis žemvaldžių kontingentas yra nepageidauj amas“432. Panašią tendenciją stebėjo Vilniaus generalgubernatoriaus neeta­ tinis valdininkas atskiriems pavedimams, atsargos papulkininkis Ni­ kolajus Neverovičius. Jis ištyrė Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų

431 Ten pat, Bs, 1900, b. 278,1. 2. 432 По вопросу о пересмотре высочайшего повеления 4 марта 1899, ten pat, Bs, 1903, b. 4 2 1 ,1. 2v.

196

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

1214 smulkiųjų mažažemių bajorų ir miestiečių ekonominę padėtį, už­ siėmimus, kalbą, religiją bei buitį ir parengė išsamų „Raštą apie Šiaurės vakarų krašto bajorų padėtį“ su istoriniu įvadu ir 170 priedų433. Atliktas tyrimas rodė, kad „naujoji smulkių žemvaldžių klasė“ formavosi visą XIX a. II pusę. Apeidamas įstatymus, nuolat rizikuodamas prarasti žemę dėl nelegalių sandorių, smulkiųjų bajorų sluoksnis atkakliai kūrė materialinius socialinio atgimimo pamatus ir palaikė „lenkų kilmės“ bajorų sluoksnį. Pagal N. Neverovičių, egzistavo keli populiarūs nelega­ lių žemės operacijų būdai, kuriuos, siekdami tapti jos savininkais, nau­ dojo smulkūs bajorai. Pavyzdžiui, bajoras skolino pinigų žemės sklypo savininkui, surašydavo skolos raštą, o užuot gavęs palūkanas, tą žemę išsinuomodavo. Šis būdas buvo ne itin patikimas, nes skola galėjo būti sumokėta ir nuomininkas turėjo pasitraukti nuo žemės. Kartais nau­ doti sudėtingi sandoriai: už žemės sklypą buvo sumokama visa suma, pardavėjas perduodavo jį pirkėjui pagal įkeitimo raštą, nurodydamas didesnę sumą, kartu buvo atsisakoma įkeitimo palūkanų, bet sudaroma ilgalaikė nuomos sutartis, kuri pratęsiama. Tačiau sklypo pirkėjas ne­ turėjo garantijų, kad mirus nominaliam savininkui jo paveldėtojai tęs sandorį - šiuo atveju sklypas buvo parduodamas iš varžytinių. Ilgalaikei sutarčiai sudaryti pakako įrengti primityvią plytinę, išdegti šimtą plytų ir gauti policijos liudijimą, kuris leido pasirašyti 30 metų nuomos su­ tartį. Saugesnis būdas buvo įsigyti žemę valstiečio vardu, surašyti jam skolos raštą stambiai sumai, kurios jis nepajėgtų grąžinti, naudotis žeme iki gyvos galvos ir net perduoti ją palikuonims. N. Neverovičius teigė, kad po 1899 m. kovo 4 d. smulkiųjų bajorų teikiami prašymai pirkti žemę dauguma atvejų buvo tik siekis legalizuoti faktiškai turimą nuo­ savybę434. Žodžiu, leidimų žemei pirkti procedūros supaprastinimas, nepanaikinęs žemėvaldos apribojimų, rodė, kad agrarinė visuomenė

433 Ten pat, 1. 9. 434 Ten pat, 1. 26v-27v.

197

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

subrandino nepageidaujamą socialinį Reiškinį - „lenkų kilmės“ bajorų luomas atsikūrė žemesnės straVos sąskaita. Taigi biurokratiniame imperijos diskurse 60 dešimtinių žemės savi­ ninkas valstietis ir „buvusi šlėkta“ dėl kultūrinių ir mentalinių skirtumų buvo netapatūs socialiai. Materialiai sustiprėjęs valstietis tebeliko vals­ tietis ir geras ūkininkas, iki valstiečio deklasavusiai šlėktai ar smulkiajam bajorui galimybė pagerinti ekonominę situaciją leido atsigauti ir brėžti socialinės (ir tautinės) atskirties ribas. Gubernijų valdytojų argumentus, kad 1899 m. kovo 4 d. įsako įgy­ vendinimas turėjo neigiamų pasekmių agrarinei politikai imperijos pa­ kraščiuose, Vidaus reikalų ministerija pripažino pagrįstais, kai suvedė keturių metų rezultatus. Jie rodė tą pačią tendenciją - „lenkų kilmės“ smulkiųjų bajorų ir miestiečių prašymų dėl žemės srautas neseko. Iki 1903 m. vidurio Vidaus reikalų ministerija iš viso patenkino 4605 pra­ šymus šios grupės asmenų iš devynių Vakarų gubernijų. Pagal suteiktus leidimus jie įsigijo per 73 tūkst. dešimtinių žemės, daugiausia - nedi­ delius sklypus (vidutiniškai vienam asmeniui teko apie 16 deš.). Kiek prašymų ministerija nepatenkino, biurokratai neskelbė, tik minėjo, kad sprendimo laukia dar 440 prašymai 10 473 dešimtinėms žemės435. 1903 m. birželio pabaigoje vidaus reikalų ministras Viačeslavas Plėvė priminė Vakarų gubernijų generalgubernatoriams V. Trockio siųstus raš­ tus apie minėtojo įsako neigiamą įtaką „rusų reikalui“ ir pastebėjo, kad jis buvo teisus dėl smulkiųjų bajorų mentalinių bruožų, trukdančių juos vertinti panašiai kaip valstiečius, dėl jų rimtos konkurencijos smulkiai rusų žemėvaldai. 1900 m. jam nepritaręs Kijevo generalgubernatorius Michailas Dragomirovas, taip pat baltarusiškų gubernijų gubernatoriai, mat jų valdytuose regionuose vyravo žemvaldžiai stačiatikiai, kuriems priklausė 50 proc. žemės, katalikai žemvaldžiai sudarė 43 proc. visų žemvaldžių. Valdytojams tai buvo dingstis nekvestionuoti imperatoriaus 435 Ten pat, 1. 4 3 -4 4 .

198

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

paliepimo, ir jie nepalaikė V. Trockio iniciatyvos, kuriam atiteko regio­ nas su vyraujančia katalikų žemėvalda. V. Plėvė siūlė devynių Vakarų gubernijų valdytojams dar kartą įvertinti padėtį ir atsakyti į klausimą reikėtų atšaukti 1899 m. kovo 4 d. įsaką ar įvesti jo taikymo apribojimus. Leidimų išdavimą ministras pristabdė436. Vietos administracijos ir vidaus reikalų ministerijos apsikeitimas nuomonėmis baigėsi tuo, kad 1904 m. liepos 21 d. Nikolajus II pritarė ministerijos siūlymui 1899 m. kovo 4 d. įsako neatšaukti, nors imperi­ jos interesai Vakarų gubernijose reikalautų pasielgti būtent taip. Tačiau imperatorius šiuo įsaku suteikė lengvatą Vakarų krašto gyventojams ka­ talikams ir jos panaikinimas politiškai būtų nepateisinamas, tai pavaldi­ niams padarytų slogų įspūdį. Todėl buvo nutarta ir toliau svarstyti „len­ kų kilmės“ smulkiųjų bajorų ir miestiečių prašymus dėl žemės pirkimo, bet šią praktiką taikyti tik kaip išimtį, o ne taisyklę, kuri būtų pavaldinių suprasta kaip visų smulkiųjų bajorų ir miestiečių katalikų, gyvenančių kaip valstiečiai, teisė įsigyti žemę. Šis sprendimas nebuvo viešai paskelb­ tas, tik gubernijų valdytojai gavo slaptus raštus su paaiškinimu, ką šiuo atveju laikyti išimtimi. Buvo leista atsižvelgti į prašymus įsigyti žemės sklypą, kuriuo prašytojas faktiškai naudojosi, pastatė statinių ir įdėjo daug lėšų bei darbo. Nutarta nedrausti pirkti žemę katalikui, vedusiam stačiatikę ir vaikus auklėjusiam stačiatikiais, taip pat suteikti daugiau ga­ limybių perduoti, tiksliau - parduoti, žemę vyrui, žmonai ir vaikams pa­ gal testamentą ar dovanojimo aktą. Leidimą pirkti žemės sklypą nuo šiol nesunkiai galėjo gauti asmuo, nutaręs prisidėti prie bendrovės, kurios dalyviai jau buvo pasirūpinę panašiais leidimais437. X X a. pradžioje valdžia suskato reformuoti imperijos valdymą. Reformos turėjo apimti ir politiškai nepatikimus imperijos pakraščius. 1904 m. gruodžio 12 d. buvo paskelbtas Nikolajaus II įsakas Valdančiajam

436 Ten pat, 1. 3 8 -4 5 . 437 Ten pat, 1. 5 9 -6 2 .

199

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

Senatui, kuriuo liepta parengti priemones tobulinti valstybės valdymą. Šio įsako 7 punktas reikalavo4„peržiūrėti visus galiojančius nutarimus, kurie riboja kitatikių ir atskirų imperijos regionų vietinių gyventojų tei­ ses ir nekeisti tik tų nutarimų, kurie atliepia svarbius valstybės interesus ir yra akivaizdžiai naudingi rusų liaudžiai“438. Naujų įstatymų projektus siūlė Ministrų komitetas. Medžiagą apie pusę amžiaus trukusią imperijos politiką Vakarų gubernijose ir savo nuomonę Ministrų komitetui teikė Vidaus reikalų ministerija. Minis­ terijos valdininkai parengė kompleksinę ekonominių, socialinių, kul­ tūrinių ir tautinių apribojimų, taikytų Vakarų kraštui po 1863-1864 m. sukilimo, analizę. 1905 m. sausio 17 d. raštą įteikė Ministrų komiteto val­ dytojui baronui Emanueliui Noldei. Analizės autoriai ypatingą dėmesį skyrė įstatymams, ribojusiems „lenkų kilmės ir katalikų tikėjimo“ valdi­ nių, pirmiausia - bajorų ir buvusios šlėktos, teises žemėvaldos, valstybės tarnybos ir renkamosios tarnybos srityse. Ministrų komitetas svarstė pa­ rengtą medžiagą 1905 m. kovo mėn. posėdžiuose. Šių svarstymų rezulta­ tas buvo 1905 m. gegužės 1 d. įstatymas. Aukščiausios imperijos institucijos nesiekė radikalių pokyčių, jos nesiryžo panaikinti visų apribojimų, Vakarų gubernijų bajorams grą­ žinti buvusias žemėvaldos teises. Kovoje dėl žemės socialinis ir tautinis veiksnys X X a. pradžioje liko toks pat konkurencingas, kaip ir pirmai­ siais metais po sukilimo. Vidaus reikalų ministerijos valdininkai, įver­ tinę 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymo taikymo retrospektyvą, padarė dvi svarbias politines išvadas. Pirma, kol lenkų dvarininkams priklauso žemė, kuri sudaro jų stiprybės materialinį pamatą, jie laikosi korpora­ cinio uždarumo, t. y. neperleidžia žemės „ne lenkams“, pirmiausia rusams, tebėra stiprūs politiniai konkurentai, nes vis dar tikisi „jeigu ne visiškos lenkų reikalo pergalės, tai jo šalininkai gali svajoti apie

438 ПСЗ, собр. 3, t. 24, № 25495 (О предначертаниях к усовершенствованию госу­ дарственного порядка).

200

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Lenkijos atkūrimą ant Rusijos griuvėsių“439. Lenkų dvarininkų opozi­ cija po sukilimų atlaikė represijas ir teisių į žemėvaldą apribojimus, užsigydė žaizdas ir dar labiau sustiprėjo, nes iš bajorų luomo niekada nebuvo atimta išskirtinė teisė į žemės nuosavybę. Antra, buvo pripa­ žintos klaidos, kurias padarė valdžia, įvairiomis priemonėmis ribojusi kitų visuomenės grupių teisę į žemėvaldą, pradėjusi taikyti apriboji­ mus visiems katalikams, nors ne visi katalikai laikytini lenkais. Maža to, dėl netikusių įstatymų taikymo buvo sudarytos sąlygos sustiprėti smulkiesiems bajorams, žinia, lenkų dvarininkų sąjungininkams. Taip valdžia nepasinaudojusi galimybe suformuoti „ne lenkų“ žemvaldžių sluoksnį ir sukurti socialinę, ekonominę bei tautinę atsvarą „lenkų kil­ mės“ žemvaldžiams, šiaip ar taip - privilegijuotai visuomenės grupei. Todėl pagrindinė išvada, kurią padarė ministerijos analitikai, buvo ta, kad „šiuo metu atėjo laikas“ galutinai pakirsti vyraujančias lenkų pozi­ cijas krašte, todėl siūlė palikti galioti 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymą ir iki galo siekti užsibrėžto tikslo - paversti Vakarų kraštą rusų žemė­ valdos arealu440. Rašto preambulės kontekstas prieštaravo minčiai (galbūt išsakytai li­ beralių pažiūrų rašto rengėjų), kad politiškai pateisinamas žingsnis būtų leidimas vietiniams gyventojams lenkams pirkti dvarus iš tų pačių lenkų. Bendras lenkų žemėvaldos plotas nepadidėtų, o siekiant užbėgti už akių precedentui, kad vienas pasiturintis lenkas nesupirktų vienos apylinkės dvarų, reikėtų nustatyti leistinų įsigyti dvarų dydį. Tokia valdovo malo­ nė sulaužiusiems valdinių priesaiką sušvelnintų abipusius santykius ir leistų tikėtis bajorų lojalumo imperijos valdžiai. Be to, bajorai liautųsi skaldę dvarus ir mažais sklypais pardavinėję juos valstiečiams, smulkie­ siems bajorams, neretai per tarpininkus rusus, ar spekuliantams. Dėl

439 Об отмене некоторых ограничений в правах польского населения Западных губерний, RVLA, f. 1276, ар. 1, Ь. 106,1. 4v. 440 Ten pat, 1. 4-5v, 8.

201

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

šios praktikos kenčia dvarų miškai, nykšta ekonomiškai pajėgūs stambūs dvarai, kuriuos keičia primityvus valstiečių ūkiai. Be to, ministerija siūlė panaikinti ir kitus apribojimus, trukdančius iš­ laikyti dvarus vienos giminės rankose ar perduoti kitiems asmenims, leis­ ti lenkų bajorams juos dovanoti, padalyti, įkeisti, užrašyti testamentu ar perleisti iki gyvos galvos bendrataučiams441. Smulkiųjų bajorų ir buvusios šlėktos teisė į žemės pirkimą, anot valdininkų, neturėtų iš esmės pasikeis­ ti. Tiems, kurie nepakilo virš valstiečių gyvenimo sąlygų, kaip ir seniau, siūlyta leisti įsigyti žemės tik šeimos poreikiams ir su valdžios leidimu442. Pirmą kartą buvo atsižvelgta į ekonominį veiksnį, prabilta apie po­ reikį sudaryti sąlygas žemės ūkio plėtrai, perėjimui prie intensyvaus ūki­ ninkavimo būdų. Vakarų gubernijose didžiausia kliūtimi įvesti daugialaukę sistemą, gerinti sėjomainą buvo rėžiais suskirstyti laukai, įsiterpę į svetimą valdą. Ministerijos valdininkai siūlė visiems žemės savininkams, nepriklausomai nuo jų tautybės, leisti pirkti žemės sklypus, kad panai­ kintų rėžius. Nedidelius žemės sklypus, anot jų, taip pat galėtų įsigyti pageidaujantys plėtoti pramoninę gamybą443. Paradoksaliai buvo sprendžiamas klausimas dėl lenkų (bajorų, mies­ tiečių ir valstiečių) teisės įsigyti žemės sklypus miesteliuose. Iki tol apie šią teisę sprendė gubernijos valdžia. 1903 m. gegužės 10 ir gruodžio 9 d. įsakai paskelbė, kad žydams leidžiama gyventi kai kuriuose sėslumo ri­ bos miesteliuose ir juose pirkti žemės sklypą, skirtą statybai (селитебная земля)444. Įstatymų pataisų siūlymus rengusiems valdininkams situacija,

441 Ten pat, 1 .12-13v, 28v. 442 Ten pat, 1. 21-21v. 443 Ten pat, 1. 9 -1 0 . 444 ПСЗ, собр. 3, t. 23, № 22932 (О временном воспрещении совершения от имени и в пользу евреев в губерниях, не входящих в черту общей еврейской оседлости, всякого рода крепостных актов); № 23664 (О пополнении списка расположенных в черте еврейской оседлости поселениі, в коих может быть допущено жительство евреев).

202

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

kai žydų kilmės pavaldinys gavo teisių daugiau už krikščionį, pasirodė tokia neįtikėtina, kad jie sutiko leisti lenkams pirkti žemę tuose mieste­ liuose, į kuriuos buvo įsileisti žydai, bet ne kitur445. Vidaus reikalų ministerijos siūlymuose keisti žemėvaldos politi­ ką Vakarų gubernijose pagrindinė ašis, apie kurią sukosi ši politika, ir toliau liko „lenkų kilmės“ žemvaldžiai, pirmiausia - bajorai ir buvu­ si šlėkta. Tačiau ministerijos valdininkai atsižvelgė į biurokratiniuose sluoksniuose dažnai kritikuotą praktiką, kai Vidaus reikalų ministerija ir gubernijų valdytojai taikė žemėvaldos apribojimus visiems katali­ kams, nepaisant jų socialinio statuso. X X a. pradžios valdininkų karta pripažino, kad tikybos kriterijaus taikymas žemėvaldos srityje nepasi­ teisino ir neigiamai veikė krašto ekonomiką. Žemės nuosavybės koreliavimas su tikyba labiausiai palietė tuos, kurie, pvz., Kauno ir Vilniaus gubernijose, sudarė pagrindinę žemės ūkio produktų gamintojų gru­ pę - katalikus valstiečius. Tikybos kriterijų privatinės nuosavybės santykiuose kritikuojantys argumentai buvo pažangūs ir atliepė laiko dvasią: „Laisvas nuosavybės perėjimas ir tobula pilietinė teisė sudaro esminę ir pagrindinę krašto gerovės ir turtingumo prielaidą. Nuosavybės teisių ribojimas yra pragaištingiausias asmeninės gerovės stabdis, todėl apribojimai, kurie įsitvirtino Vakarų krašte dėl administracinio spaudimo, prieštarauja bet kokiai pažangai, jie nesuderinami su išsivysčiusia pilietine ir ekonomi­ ne gerai sutvarkytos valstybės gyvenimu, taigi negali nebūti panaikinti dėl teisingumo, tvarkos ir valstybės bei regionų gerovės“446. Taip Vidaus reikalų ministerijos parengtame rašte atsirado siūlymas panaikinti visus iki šiol galiojusius žemėvaldos apribojimus, taikytus katalikams ir vi­ siems Vakarų krašto gyventojams, nepriklausomai nuo luomo, religijos

445 Об отмене некоторых ограничений в правах польского населения Западных губерний, RVIA, f. 1276, ар. 1, Ь. 106,1. 10v. 446 Ten pat, 1. 54v-55.

203

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

ar tautiškumo suteikti lygias teises įsigyti nekilnojamąją nuosavybę, ją valdyti ir j a naudotis447. Vidaus reikalų ministerijos siūlymai, kaip keisti žemėvaldos įstaty­ mus, akivaizdžiai buvo prieštaringi. Šie prieštaravimai, matyt, atsirado todėl, kad juos rengė ministerijos skyriai, atsakingi už vieno ar kito klau­ simo parengimą. Todėl viename rašte atsispindėjo ir konservatyvus, ir liberalus požiūriai į Vakarų gubernijų žemvaldžių teises. Šiaip ar taip, aukščiausieji valdžios sluoksniai neturėjo bendros nuomonės. Klausimą dėl 1904 m. gruodžio 12 d. įsako 7 punkto įgyvendini­ mo devyniose Vakarų gubernijose Ministrų komitetas svarstė trijuose posėdžiuose - 1905 m. kovo 15, 22 ir 23 d. Pagrindinis imperijos tiks­ las - rusifikuoti kraštą ir susilpninti lenkų įtaką - liko nepakitęs. Tačiau visuomenė modernėjo ir laisvėjo, sparčiai plito socialinės lygybės idėjos. Imperijai reikėjo socialinės atramos ir sąjungininkų. Žemės savininkas, tiek dvarininkas, tiek valstietis, buvo laikomas konservatyviu, nepati­ kliu visuomenės elementu, linkusiu ginti luominius ir privačius intere­ sus. X X a. pradžioje valdžia prabilo apie pasikeitusius lenkų ir rusų elito santykius: „lenkų nepakantumą viskam, kas yra rusiška, pakeitė taikus kultūrinis, kartais - bendras darbas krašto labui“ ir apie būtinybę juos stiprinti448. Ministrų komitetas susirinko nusiteikęs ieškoti kompromiso su są­ lyga, kad pagrindinis imperinės politikos tikslas Vakarų gubernijose liks toks pat, kaip prieš pusę amžiaus, ten įsitvirtins rusiškas valstybingumas, palaikomas vietinės valdžios, kolonistų ir lojalių valdinių. Klausimas, ar panaikinti 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymą, nesukėlė diskusijų. Ministrų komitetas vienbalsiai nutarė, kad rusų žemėvalda Vakarų krašte nėra pakankamai stipri ir išplėtota, o lenkų visuomenė yra sutelkta ir moka siekti užsibrėžto tikslo. Panaikinus įstatymą, ji rastų būdą supirkti žemę

447 Ten pat, 1. 53, 54v, 55. 448 Ten pat, 1 .179-179V.

204

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

iš rusų dvarininkų ir rezultatas, kurio vyriausybė taip ilgai siekė, nueitų perniek. Be to, pasikeitusią vyriausybės politiką nepalankiai sutiktų rusų visuomenė, įsitikinusi, kad Vakarų kraštas istoriškai priklauso Rusijai. Nė vienas posėdžio dalyvis neprieštaravo, kad būtina sudaryti len­ kams sąlygas rūpintis šeima ir artimaisiais, t. y. savo nuožiūra perles­ ti žemę tos pačios tautybės asmenims, ją užrašyti testamentu iki gyvos galvos ar tiesiog išnuomoti. Niekas neabejojo būtinybe naikinti rėžių sistemą, pirkti žemės sklypus pramoniniais tikslais ar keisti kredito že­ mei įsigyti sąlygas. Nuomonės išsiskyrė svarstant esminį klausimą, ar pagaliau leisti lenkams laisvai disponuoti žeme, bet siaurame rate, t. y. ją parduoti arba įkeisti bendrataučiams. Prieš teigiamą sprendimą pasisakė penki asmenys, įrodinėję neišvengiamą rusų dvarų kainų smukimą dėl pirkėjų stokos, nes lenkų dvarus pirks ir lenkai, ir rusai, o rusų dvarus galės įsigyti tik rusai. Ministrų komiteto pirmininko ir 20 jo narių ma­ nymu, dėl liberalesnės pažiūros į dvarų perėjimą iš lenkų į lenkų rankas bendras jų žemėvaldos plotas nepadidėtų, jeigu būtų leista dvarus įsigyti valstiečiams. Jie, o ypač vietiniai sentikiai, turi potencijos tapti stambių že­ mės plotų savininkais. Ministrų komitetas siūlė šiek tiek atsargiau vertinti smulkiųjų bajorų ir buvusios šlėktos žemėvaldos teisę. Šis „baltarusių, len­ kų ir lietuvių kilmės“ sluoksnis dėl polinkio orientuotis į lenkus ir toliau nekėlė pasitikėjimo, todėl manyta, kad pravartu šios kategorijos žmonėms išlaikyti leidimų pirkti žemę išdavimo tvarką, konkrečius atvejus pavedus nagrinėti vietinei gubernijų valdžiai. Nutarta siūlyti daugumai gyvento­ jų grupių panaikinti tautybės liudijimus, „ne lenkų“ kilmės patvirtinimo reikalauti tik iš asmenų, kurie pageidautų pirkti žemės iš rusų449. Nikolajus II, atsižvelgdamas į daugumos nuomonę, 1905 m. gegu­ žės 1 d. pasirašė įsaką, vainikavusį svarstymus apie apribojimų panaiki­ nimą Vakarų gubernijų gyventojams. Įsakas skelbė šiuos teisinius bajorų žemėvaldos pokyčius, turėjusius „sušvelninti“ Vakarų krašto gyvento­ 449 Ten pat, 1. 1 8 1 v -1 8 4 ,186-188.

205

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

jų teises ribojusius įstatymus: „ L 9 Vakarų gubernijose „lenkų kilmės“ asmenims leidžiama bendra tvarka, be specialaus termino nustatymo, nuomoti žemę, taip pat visais įstatymų nustatytais būdais įsigyti ją iš „lenkų kilmės“ asmenų kaip nuosavybę ar iki gyvos galvos, taip pat ją įkeisti; 2. „Lenkų kilmės“ asmenys 9 Vakarų gubernijose su generalgu­ bernatoriaus ar gubernatorių leidimu gali įsigyti nekilnojamąją nuosavy­ bę arba ja apsikeisti ne miestų ir miestelių teritorijoje, siekiant panaikinti rėžius ar suapvalinti ribas ūkio poreikiams; 3. [...] 9 Vakarų gubernijose ne miestų ir miestelių teritorijoje leidžiama įsigyti ne daugiau kaip 60 dešimtinių žemės pramoniniais tikslais“. Ketvirtuoju punktu taip pat buvo panaikintas 1901 m. sausio 27 d. įsakas, ribojęs valstiečių katalikų teisę įsigyti žemės Vakarų gubernijose nustačius 60 dešimtinių valdomos žemės ploto ribą450. Įsako septintas punktas skelbė, kad imperatorius pri­ taria ir kitiems Ministrų komiteto siūlymams, kurių konkrečiai neįvardi­ jo, bet tai reiškė, kad visiems Vakarų gubernijų gyventojams buvo leista pirkti žemę 104 miesteliuose, kuriuose kurdinosi žydai, taip pat toliau galiojo draudimas lenkams pirkti žemę iš rusų. Atkreiptinas dėmesys, kad nebuvo panaikintas 1899 m. kovo 4 d. įstatymas, ribojęs „lenkų kil­ mės“ smulkiųjų bajorų ir miestiečių valdomos žemės plotą. X X a. pradžioje imperijos valdžia panaikino dalį draudimų ir ap­ ribojimų, stabdžiusių laisvą žemėvaldos plėtrą Vakarų gubernijose, ta­ čiau rusifikacijos siekiai palaikė tautinę ir socialinę žemėvaldos atskirtį. Gubernijų administratorių pareiga buvo identifikuoti rusams priklau­ sančios žemės pirkėjus pagal tautinį požymį ir išduoti tapatybės liu­ dijimą, kad kontrahentai „nėra lenkiškos kilmės“. Tautinės tapatybės nustatymui ir informacijai apie socialinę, šeiminę padėtį, išpažįstamą tikėjimą, gyvenamąją vietą, perkamos žemės vietą, plotą ir pobūdį (ar 450 П СЗ, собр. 3, t. 23, ч. 1, № 26162 (Об отмене некоторых ограничительных постановлений, действующих в девяти Западных губерниях и о порядке выполнения пункта седьмого именного указа 12 декабря 1904 года в отношении сих губерний).

206

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

ji nėra „instrukcinė“ valda), jos atstumą nuo pirkėjo gyvenamos vietos, naudotos specialios anketos. Žemės sandoriuose pagrindinis kriterijus buvo kontrahentų tautybė. Nelikus draudimo įsigyti žemės katalikams, išpažįstamo tikėjimo požy­ mis atliko pagalbinį vaidmenį. Valdininkai turėjo vadovautis specialiu klausimynu ir į anketą įrašyti prašymą pirkti žemės pateikusio asmens tautybę pagal kilmės vietą, šnekamąją kalbą, deklaruojamą tautybę, api­ bendrinti šiuos požymius ir patiems nustatyti, kokios tautybės yra prašy­ tojas. Pardavėjo tautybė buvo nustatoma pagal tuos pačius kriterijus, tik nereikėjo pildyti klausimyno ir buvo privalu nurodyti konfesiją. Įvesdami anketas, valdininkai tikėjosi išvengti skirtingų tautybės in­ terpretacijų, tačiau jie sunkiai suvaldė manipuliavimą saviidentifikacija. Tebegaliojęs draudimas lenkams pirkti žemę iš rusų vertė ne tik daugy­ bę smulkiųjų bajorų ir miestiečių, bet ir stambius bajorus deklaruoti ne lenkišką tautybę, kad ir kaip ji buvo svarbi siekiant išsaugoti lenkiškumą. Vietos visuomenė labai greitai perprato „tautybės liudijimo“ suteikiamą galimybę „atsiimti“ žemę iš rusų, jis buvo parankus ir „rusų kilmės“ par­ davėjui, norėjusiam atsikratyti nerentabilios nuosavybės Vakarų krašte. Anketos rodė tapatybės metamorfozes, būdingas smulkiesiems ba­ jorams, buvusios šlėktos palikuonims ar miestiečiams, ne taip seniai im­ perijos valdžios laikytiems lenkais. Vilniaus gubernijoje Romos katalikų tikėjimo smulkieji bajorai ir miestiečiai, norėdami pirkti žemės iš rusų, dažniausiai teigė esą baltarusiai, bet pasitaikė ir lietuvių. Vilniaus apskri­ ties Bistryčios parapijoje, mažo Ignapolio palivarko bendraturtis, bajoras katalikas Julijonas Gerasimovičius ketino įsigyti 10 dešimtinių žemės iš rusų valstiečio. Šeimos tapatybę tikrinęs valdininkas parašė, kad visi jos nariai yra baltarusių kilmės, kalba lenkiškai ir baltarusiškai, gyvenimo būdu nesiskiria nuo valstiečių, nebent tuo, kad turi nebrangius, bet gerus baldus, tad juos užrašė baltarusiais, ir generalgubernatoriaus kanceliari­ ja išdavė pažymą, kad nėra lenkai. Lenkiškai kalbantis bajoras katalikas iš Lydos apskrities Balandžių bajorkaimio Povilas Jasovičius vadino save 207

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

lietuviu, o baltarusiškai kalbantis katalikas Chasienis Gembickis buvo totorius ir pirko žemę iš valstiečio sentikio451. Kauno gubernijoje smul­ kūs bajorai paprastai teigė esą lietuviai ar žemaičiai. Kauno apskrities Kėdainių valsčiaus bajoras Kazimieras Kirkilas, pirkęs 48 dešimtines iš iždui priklausančios Dotnuvos, nors kalbėjo lenkiškai, lietuviškai ir rusiš­ kai, remiantis jo parodymais buvo užrašytas lietuviu, o apie Aleksandrą Montrimovičių, perkantį 13 dešimtinių žemės iš rusų valstiečio kolonisto Šiaulių apskrityje, valdininkas parašė: „neabejotinai lietuvis, nes nemo­ ka nei rusų, nei lenkų kalbų“452. Gardino gubernijos smulkūs bajorai ar miestiečiai katalikai užsirašė baltarusiais ar lietuviais, kaip antai miestietė Antanina Kundzič. Ji paveldėjo nedidelę dalį palivarko Gardino apskri­ tyje ir norėjo pirkti giminaičio, kuris, suprantama, buvo „rusų kilmės“, dalį. Nors ištekėjusi už miestiečio ji įgijo savo vyro socialinį statusą, buvo kilusi „iš Gardino gubernijos“ bajorų, o remiantis A. Kundzič pareiškimu, valdininkas ją užrašė „lietuvių tautybės“453. Tačiau didesnį galvosūkį val­ dininkams uždavė deklaruojantys tautybę vidutiniai ir stambūs bajorai. Dvarininkai, prieš kelis dešimtmečius laikyti „lenkų kilmės“ žem­ valdžiais, turėjo mažai pasirinkimų, kaip apeiti įstatymus ir įsigyti ru­ sams priklausančią žemę. Tačiau jie naudojosi didesniais identifikacijos ištekliais nei smulkūs bajorai, kad galėtų deklaruoti „ne lenkų kilmę“. Štai keletas pavyzdžių. Dvarininkas Oskaras Meištovičius 1906 m. pa­ vasarį prašė leidimo Kauno gubernijos Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrityje įsigyti kaimyninį Antodolės dvarą (431 deš.), priklausantį

451 Наряд по выдаче свидетельств о непольском происхождении лицам, приобретающим земли от лиц русского происхождения по Виленской губернии (зак. 1 мая 1905 г., отд. VII), LVIA, f. 378, Bs, 1905, b. 290,1. 2-2v, 8, 56, 86. 4 5 2 Наряд по выдаче свидетельств о непольском происхождении лицам, приобретающим земли от лиц русского происхождения по Ковенской губернии (зак. 1 мая 1905 г., отд. VII), ten pat, Bs, 1906, b. 2 3 9 ,1 .46-46v, 65-65v. 4 5 3 Наряд по выдаче свидетельств о непольском происхождении лицам, приобретающим земли от лиц русского происхождения по Гродненской губернии (зак. 1 мая 1905 г., отд. VII), ten pat, Bs, 1905, b. 292,1. 195,199.

208

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

atsargos pulkininkui, rusui ir stačiatikiui Michailui Gasui. Pulkininkas pasiligojo ir norėjo dvarą skubiai parduoti kaimynui arba valstiečiams, kurie taip pat nusižiūrėjo dvaro žemes. O. Meištovičius pažadėjo vals­ tiečiams nutarus pirkti žemę sandorio atsisakyti. Kauno gubernatorius neabejojo, kad dėl pirkėjo tautybės gali kilti sunkumų, todėl savo reko­ mendacijose Vilniaus generalgubernatoriui parašė, jog O. Meištovičiaus prašymas tenkintinas „remiantis monarcho malone“, t. y. gavus impera­ toriaus leidimą. Tokio leidimo neprireikė, nes dvarą nupirko valstiečiai ir O. Meištovičius atsiėmė prašymą. Tačiau jis išsirūpino pažymą apie „ne lenkų kilmę“, pateikęs valdininkams „Raštą apie lietuviškos Meištovičių giminės kilmę“, kuriame surašė lingvistinius ir istorinius argumentus, turėjusius įrodyti, kad Meištovičiai - prigimtiniai lietuviai, jų pavardė turi lietuviškas šaknis, istorijos šaltiniai ir herbynai taip pat rodo giminės lietuvišką kilmę454. Panašiai liudijimą (pažymą) apie „ne lenkų“ kilmę gavo Mykolas Ipolitas Kvinta, gyvenęs Vilniuje, Tilto gatvėje, ir turėjęs šiek tiek že­ mės Trakų apskrityje, Birštono dvare. Dėl pripažintos lietuviškos kil­ mės jis galėjo iš Kauno gubernijos vadovo Aleksandro Milerio dukters Lidijos įsigyti stambų Šlapaberžės dvarą (1000 deš.) Kauno apskrityje. Remiantis Panevėžio apskrities bajorų vadovo Aleksandro Vekselio iš­ duotu liudijimu, lietuvių kilmės buvo pripažinta grafienė Elena KorvinKosakovskienė, Panevėžio apskrityje iš stačiatikės Elžbietos Komar įsi­ gijusi Leonardavo dvarą su palivarku ir valstiečio sodybą Šambalionių kaime (iš viso 360 deš.)455. Baltarusių tautybę deklaravo Gardino gubernijos, Slanimo apskrities Ragotnos dvaro (1050 deš.) savininkė, katalikė Amelija Nezabitauskaitė454 Наряд по выдаче свидетельств о непольском происхождении лицам, приобретающим земли от лиц русского происхождения по Ковенской губернии (зак. 1 мая 1905 г., отд. VII), ten pat, Bs, 1906, b. 2 39, 1 . 119-120,123,126-127,132,

138-138V, 143. 455 Ten pat, 1. 54, 56-56v, 58, 6 0 ,1 1 2 ,1 1 3 ,1 1 6 .

209

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

Dobošinskienė, primę voto Valavičienė, kai ūkiui plėsti jai prireikė poros šimtų dešimtinių žemės iš gretimo Statkovščiznos dvaro, kurio savininkė buvo rusė Marija Baliasina. Slanimo apskrities bajorų vadovas pasirašė pažymą apie A. Dobošinskienės lietuvišką kilmę, tačiau valdininkai ne­ sigilino į prieštaringą tautinę identifikaciją ir išdavė liudijimą apie dvari­ ninkės „ne lenkų kilmę“456. „Ne lenkų kilmę“ nesunkiai įrodė Zigmantas Balcevičius. Jo tėvai buvo iš Vilniaus gubernijos, čia turėjo tėvoniją, namą Vilniuje, bet gyveno Rusijoje. Tėvas Karolis Balcevičius tarnavo Teisingumo ministerijos cen­ trinėje valdyboje, jis pats, žmona Marija Giedraitytė ir sūnus buvo kata­ likai. Z. Balcevičius teigė kilęs iš senos lietuviškos Balcevičių giminės, bet jis gimė, augo ir mokėsi Sankt Peterburge, nemokėjo lenkų kalbos ir laikė save rusų tautybės. Kai buvo paskirtas Pskovo apygardos teismo prokuroro padėjėju, nutarė įsigyti dvarą. Kauno gubernijos Ukmergės apskrityje nu­ sižiūrėjo Paobelių dvarą (apie 600 deš.), kuris tuo metu priklausė „totoriui, pagal kalbą lenkui, mahometonų tikėjimo“ Aleksandrui Iljesevičiui457. Vis dėlto gubernijų administratoriai įtariai vertino dvarininkų saviidentifikaciją ir ne visada buvo linkę ja vadovautis, ypač kai į juos krei­ pėsi lenkiškoje aplinkoje žinomi asmenys. Pažymos apie „ne lenkų kilmę“ nepavyko gauti evangelikui liute­ ronui Karoliui Vagneriui, ketinusiam Vilniaus apskrityje pirkti stam­ bų Varnionių dvarą (2245 deš.) iš katalikės Marijos SniadeckytėsOsecimskienės, ištekėjusios už Austrijos valdinio. Valdininkams užkliu­ vo tai, kad K. Vagneris buvo turtingo žemvaldžio sūnus, motina ir seserys išpažino katalikų tikėjimą, o visa šeima kalbėjo lenkiškai ir „perėmė

4 5 6 Наряд по выдаче свидетельств о непольском происхождении лицам, приобретающим земли от лиц русского происхождения по Гродненской губернии (зак. 1 мая 1905 г., отд. VII), ten pat, Bs, 1906, b. 240,1. 87, 89-89v, 92, 94,100. 4 5 7 Наряд по выдаче свидетельств о непольском происхождении лицам, приобретающим земли от лиц русского происхождения по Ковенской губернии (зак. 1 мая 1905 г., отд. VII), ten pat, Bs, 1905, b. 291,1. 8 2-93.

210

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

lenkų tautybės papročius bei pažiūras“, todėl valdininkai padarė išvadą, kad jis yra lenkas. Tačiau M. Osecimskienė buvo „pripažinta rusų kilmės ir baltarusių tautybės“, tad pagal galiojusį įstatymą sandoris neįvyko458. Lietuviu pasivadino stambus žemvaldys, buvęs Kauno gubernato­ riaus Stanislovo Chominskio sūnus, Švenčionių apskrities Dabraulėnų ir kitų dvarų (iš viso 7900 deš. žemės) savininkas Zigmantas Chominskis. Jo tautybę nustatęs valdininkas, atsižvelgė į tai, kad Z. Chominskis buvo kilęs iš Lietuvos bajorų, katalikas, mokėjo lenkų, lietuvių ir rusų kalbas, todėl anketoje parašė išvadą apie lietuvišką tapatybę. Z. Chominskis ke­ tino įsigyti du dvarus, iš viso apie 3000 dešimtinių žemės. Kadangi vie­ nas pardavėjas Kazimieras Osecimskis prisistatė lenku ir kataliku, pirkti jo dvarą nereikėjo leidimo. Tačiau kitas pardavėjas, iš kurio norėjo pirkti kitados Chominskių valdą - Nestaniškių (Potulino) dvarą - buvo mies­ tietis, liuteronas ir vokietis Vilhelmas Knokė, tad, norėdamas apsidraus­ ti, Chominskis kreipėsi pažymos apie tautybę. Valdininkai nutarė, kad perkant dvarą iš vokiečio pažymos nereikia, todėl „lenkų tautybės bajoro Chominskio“ prašymo nesvarstė459. Nesėkmė lydėjo asmenis, kurių tautybę liudijo Kauno bajorų depu­ tacija. Ji vadovavosi X IX a. pirmos pusės bajorystės išvadomis, o jose visi buvo įrašyti senaisiais lenkų bajorais. Taip „ne lenkų kilmės“ liudi­ jimo negavo Vilhelmas Šukevičius, ketinęs pirkti Marijos Iljinos Šiaulių apskrities Šakynavos dvarą, ir Liudvikas Guževskis, nusižiūrėjęs Ivano Kukuškino Dirvonus toje pačioje apskrityje460. 458 Наряд по выдаче свидетельств о непольском происхождении лицам, приоб­ ретающим земли от лиц русского происхождения по Виленской губернии (зак. 1 мая 1905 г., отд. VII), ten pat, Bs, 1905, b. 290,1. 200, 202, 203. 459 Наряд по выдаче свидетельств о непольском происхождении лицам, приоб­ ретающим земли от лиц русского происхождения по Виленской губернии (зак. 1 мая 1905 г., отд. VII), ten pat, Bs, 1906, b. 238,1. 6 5 -6 6 , 68. 460 Наряд по выдаче свидетельств о непольском происхождении лицам, приоб­ ретающим земли от лиц русского происхождения по Ковенской губернии (зак. 1 мая 1905 г., отд. VII), ten pat, Bs, 1906, b. 239,1. 159, 176-176v.

211

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

Keli žemės rinkos laisvėjimo metairodė augantį žemės poreikį, agra­ rinės visuomenės siekį ją perskirstyti, stambinti, naikinti rėžius, plėsti ūkį. Tačiau nesibaigiantis srautas prašymų leisti pirkti rusams priklau­ sančią žemę vertė gubernijų administratorius ieškoti priešų. Leidus len­ kams laisvai pirkti žemę iš lenkų, jie nestebėjo visos žemės apyvartos, bet dalydami „tautybės liudijimus“ matė vieną ryškią tendenciją: Romos ka­ talikų tikėjimo bajorai ir miestiečiai teikė daug prašymų pirkti nedidelius sklypus rusų dvarų žemėje, taip supirkdami ištisus dvarus. Vilniaus gu­ bernatoriui Dmitrijui Liubimovui tai reiškė sąmoningą katalikų skver­ bimąsi į rusišką arealą, nepaliaujamą „lenkų šlėktos siekį supirkti žemę, priklausančią „rusų kilmės“ asmenims, kuriais įstatymas laiko Vakarų krašto žemvaldžius stačiatikius, liuteronus ir totorius“. Jis pastebėjo, kad vietinis privatus žemės bankas šiems pirkėjams noriai suteikia kreditą ir darė prielaidą, kad smulkūs pirkėjai įsigytus sklypus perleidžia stam­ biems lenkų dvarininkams. Kitas būdas apeiti likusius draudimus, kuriuo galėjo pasinaudoti šlėkta (gubernatorius rėmėsi egzistavusia praktika) jai suteikta teisė įsirašyti į kaimo bendruomenę ir be jokių apribojimų pirkti žemę iš rusų. Siekdamas sumažinti rusų žemėvaldos nuostolius, D. Liubimovas siūlė Vilniaus generalgubernatoriui K. Kršivickiui laiki­ nai neišduoti leidimų įsigyti rusų dvarų žemės ir per apskričių bajorų vadovus išsiaiškinti priežastis, kodėl rusai parduoda savo dvarus461. Generalgubernatorius neketino atvirai pažeisti įstatymo ir suspen­ duoti leidimų pirkti žemę išdavimo. Tačiau jam buvo priimtina labiau formalizuoti prašymų svarstymą ir neišduoti leidimų žmonėms, nesiverčiantiems žemdirbyste ar negyvenantiems kaip valstiečiai. Jį taip pat neramino manipuliavimas tapatybe, kai buvusi šlėkta pradėjo deklaruoti priklausymą baltarusių tautybei. Apskričių bajorų vadovai buvo papra­ šyti neviešai surinkti duomenis apie smulkius žemės pirkėjus ir išsiaiš­

461 По вопросу о том, насколько закон 1 мая 1905 г. отразился на положении зем­ левладения в Северо-Западном крае, ten pat, Bs, 1908, b. 306,1. 1-2.

212

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

kinti, ar naujieji žemės savininkai prisideda prie lenkų įtakos augimo462. Apskričių bajorų vadovų pateikė skirtingą informaciją apie galimą polo­ nizacijos pavojų dėl sumažėjusių žemėvaldos apribojimų. Nemažus pokyčius tautinėje žemėvaldos struktūroje stebėjo Vilniaus gubernijos Trakų apskrities bajorų vadovas Nikolajus Korovajevas. Jo tu­ rimais duomenimis, per ketverius metus, kai įsigalėjo įstatymas, rusų že­ mėvalda apskrityje sumažėjo daugiau kaip 4 tūkst. dešimtinių, iš jų 880 perėjo lenkų bajorams. Bajorų vadovas prognozavo nuolatinį lenkų že­ mėvaldos augimą ir „lenkiško elemento įtaką Šiaurės vakarų krašto ko­ lonizacijai“. Be to, jis pastebėjo, kad Trakų apskrityje visi bajorai ir mies­ tiečiai yra lenkai, išskyrus vieną bajorą lietuvį, o tai dar labiau didino polonizacijos pavojų. Apie susitraukiančią rusų žemėvaldą rašė Dysnos apskrities bajorų vadovas Leontijus Lipkinas ir Vileikos apskrities bajorų vadovas Aleksejus Borozdinas. Nors čia žemę pirko baltarusiai katalikai, Lipkinas neabejojo, kad lenkų bajoras visada ras bendrą kalbą su kata­ liku, kokia bebūtų jo tautybė, bet A. Borozdinas tokio pavojaus nematė. Jam antrino Švenčionių apskrities bajorų vadovas Simonas Krasovskis, teigęs nepastebėjęs jokio judėjimo žemės rinkoje, o jeigu nuo valstiečio nesiskiriantis bajoras ar miestietis ir pirktų sklypą, dėl to lenkų įtaka nie­ kaip nepadidėtų. Šiam požiūriui pritarė Ašmenos apskrities bajorų va­ dovas Dmitrijus Potiomkinas. Vilniaus apskrities bajorų vadovas Ivanas von Vitas duomenų neturėjo ir apsiribojo pasamprotavimu apie bajorų, miestiečių katalikų ir stambių žemvaldžių tautinį solidarumą463. Kauno gubernijos bajorų vadovai arba neatsiliepė, arba jų atsiliepimai nepateko į tą pačią bylą. Savo išvadas pateikę Gardino gubernijos apskričių bajorų vadovai, priešingai, nematė priežasties nerimauti dėl augančios lenkų žemėval­ dos. Anot Belsko, Gardino, Kobryno, Slanimo ir Sokulkos apskričių ba-

462 Ten pat, 1. 3 -4 . 463 Ten pat, 1. 5 -1 0 ,1 2 .

213

LENKŲ IR KITŲ KATALIKŲ ŽEMĖVALDOS APRIBOJIMAI

j orų vadovų, valstietiškai gyvenantys bajorai ir miestiečiai žemių nepir­ ko, o jei ir pirko, tai tokiais mažais kiekiais, kad tai nedarė įtakos rusų žemėvaldai. Valkavisko apskrityje iš rusų žemę pirko tik du katalikai: O. Meištovičius, anot bajorų vadovo, nelinkęs dėtis prie lenkų, įsigijo štabo rotmistro Piotro Andrejevo Ragoznicos dvarą (412 deš.), o stam­ bus žemvaldys Stanislovas Segenis įsigijo 13,66 dešimtines šienaujamos pievos iš Kabyliakų dvaro464. Gautos informacijos pakako, kad gubernijų administracija nesiimtų papildomų priemonių riboti žemės apyvartą. Ji ir toliau išdavinėjo „tau­ tybės liudijimus“, naudodama juos kaip vienintelį instrumentą atskirti lenkus nuo „ne lenkų kilmės“ asmenų.

464 Ten pat, 1.1 4 -2 1 .

214

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Protestantiškas ir nekrikščioniškas žemėvaldos matmuo. Svetimšaliai Biurokratiniame diskurse ilgėliau neapibrėžtos valdinių grupės, kurioms valdžia taikė represijas, vertė skirtingai įsivaizduoti įteisintą Vakarų gubernijų dvarų ir žemės pirkėją. Represijos nelietė su­ kilime nedalyvavusių Kuršo, Livonijos ir Estijos gubernijų dvarininkų, tačiau dalis jų turėjo dvarų Kauno gubernijoje. Iš jų, kaip ir vietinių dva­ rininkų, pareikalauta kontribucijos. Nors dvarų grynojo pelno mokestis 215

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

buvo gerokai mažesnis už paskirtąjį lenkams, tai sukėlė Pabaltijo gu­ bernijų dvarininkų protestą! 'Per savo generalgubernatorių jie skundė­ si vidaus reikalų ministrui, kad vietos administracija neatsižvelgia į jų prašymus atleisti nuo kontribucijos, tnes, anot valdininkų, nuo mokes­ čio atleidžiami tik rusai stačiatikiai. 1865 m. vasario 26 d. šį klausimą svarstęs Ministrų komitetas pavedė vidaus reikalų ministrui P. Valujevui perduoti Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui imperatoriaus valią „kilusiems iš Pabaltijo“ (остзейского происхождения) Vakarų gubernijų dvarininkams suteikti „tas pačias teises, kuriomis šiuo metu naudojasi rusų kilmės dvarininkai stačiatikiai“465. Naujas Vilniaus gene­ ralgubernatorius K. Kaufmanas liepė surinkti informaciją apie „kilusius iš Pabaltijo“ dvarininkus ir pateikti jų sąrašus. Gubernijose surinkti duomenys rodė, kad valdinių identifikacijai nepakako nurodyti jų kilmės vietos, kuri nesutapo su gyvenamąja, be to, „kilusieji iš Pabaltijo“ dvarininkai skyrėsi pagal išpažįstamą tikėjimą. Vilniaus gubernatorius pateikė 21 „kilusio iš Pabaltijo“ asmens sąrašą. Remiantis valdininkų klasifikacija, vieni atvyko iš Kuršo, Livonijos ar Estijos gubernijų ir išpažino evangelikų liuteronų tikėjimą, išskyrus ka­ talikus: baroną Antaną Renė, baronus Kazimierą ir Joną von Romerius. Dalis priklausė tiems, kurių protėviai buvo „kilę iš Pabaltijo“, o jie pa­ tys ir jų šeimų nariai išpažino katalikybę, išskyrus liuteroną kunigaikš­ tį P. Vitgenšteiną. Trečiajai grupei priklausė evangelikai liuteronai: Maskvoje gimęs ir augęs Karlas Gelingas bei Vilniaus gubernijoje gimęs Edvardas Ertelis466. Gardino gubernijos penkiose apskrityse buvo po vie­ ną evangelikų liuteronų tikėjimo dvarininką, tačiau tik du iš jų buvo kilę iš Pabaltijo gubernijų467.

465 По циркулярному предложению г. Виленского генерал-губернатора о доставлении сведений о помещиках остзейского происхождения, ten pat, Bs, 1865, b. 9 19,1.1-2. 466 Ten pat, 1.1 7 -2 4 . 467 Ten pat, 1. 7 7 v -80.

216

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

„Kilusių iš Pabaltijo gubernijų“ dvarų savininkų daugiausia buvo Kauno gubernijoje - iš viso 91 asmuo, iš jų 61 turėjo dvarų Panevėžio apskrityje, 21 - Šiaulių apskrityje, 7 - Telšių apskrityje ir po vieną - Ra­ seinių bei Ukmergės apskrityse. Veik visi buvo iš Kuršo gubernijos, iš­ pažino evangelikų liuteronų tikėjimą, bet pasitaikė keli katalikai ir vie­ nas stačiatikis468. Šioje gubernijoje atskirą grupę sudarė „lenkų kilmės, bet ne Romos katalikų tikėjimo dvarininkai“, išskirti pagal evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir stačiatikių tikėjimą, iš viso 34 dvarų savininkai. Visi jie priklausė senbuviams469. Taigi valdinių identifikacijai pasirinkus kilmės vietos ir išpažįstamo tikėjimo kriterijų nepavyko iš­ gryninti grupės dvarininkų, atleistinų nuo baudų ir sankcijų. Galbūt šis nevykęs bandymas atskirti Pabaltijo ir Vakarų gubernijų dvarininkus privertė valdžią 1865 m. gruodžio 10 d. įstatyme panaudoti neapibrėžto turinio formuluotę, įrašant, kad devyniose Vakarų gubernijose pirk­ ti žemę turi teisę „protestantų tikėjimo rusų kilmės asmenys“470. Juos, kaip ir „stačiatikių tikėjimo rusų kilmės asmenis“, turėjo identifikuoti vietiniai administratoriai. Vilniaus generalgubernatoriui pavaldžių gubernijų valdininkų po­ zicija, bent jau tuo sudėtingu laikotarpiu, kai intensyviai buvo išpar­ duodami vietinių bajorų dvarai, buvo stebėtinai paprasta. Jie nedavė leidimo pirkti dvarų ar žemės nė vienam katalikui, nesigilindami į jų tautybę ar kilmės vietą. A. Potapovo kanceliarijos valdininkai sudarė są­ rašą rusų žemvaldžių, įsigijusių ar paveldėjusių dvarus Vilniaus, Kauno 468 Ten pat, 1. 187v-205. 469 Ten pat, 1. 2 0 6 -2 1 6 . 470 Сборник правительственных распоряжений, c. 50; Kolektyvinio darbo apie Rusijos imperijos vakarinius pakraščius autorių manymu, šią formuluotę pasiūlė Pabaltijo vokiečių autonomijos priešininkai A. Zelenojus, Dmitrijus bei Nikolajus Miliutinai, tikėdamiesi ateityje draudimą pirkti dvarus pritaikyti Pabaltijo vokiečiams. Западные окраины Российской империи, c. 213. Remdamasis vidaus reikalų ministro P. Valujevo atsiminimais D. Staliūnas teigia iš esmės tą patį. D. Staliūnas, Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 metų, p. 134.

217

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

ir Gardino gubernijose 1867-1871 nr. Rusų žemvaldžiais jie įrašė sta­ čiatikius, evangelikus liuterūhūs, evangelikus reformatus ir musulmo­ nus, neskirdami senbuvių ir kolonistų, tradicinių tikinčiųjų ir neofitų. Atkreiptinas dėmesys į šio sąrašo protestantus, įsigijusius dvarus po su­ kilimo. Jau minėta, kad keliose apskrityse Juozapo Tiškevičiaus dvarus supirko Christianas Vermanas, bet jis buvo „pakaitinis“ savininkas pa­ gal abipusį sutarimą. Dauguma kitų - aukštieji valdininkai, pasinaudoję imperatoriaus malone, įsigiję dvarus lengvatinėmis sąlygomis arba iš varžytinių. Vilniaus gubernijos Vilniaus apskrityje iš barono Rainoldo Tyzenhauzo Buivydiškes (1557 deš.) perpirko K. Gelingas, Trakų apskri­ tyje Žilinų dvarą (1150 deš.) su Lieluko ežeru (95 deš.) ir Palielukio dva­ relį (126 deš.) įsigijo generolas majoras Michailas Cedleris, Būdų dvarą (450 deš.) pirko titulinis tarėjas Robertas Strausas, dalį Elniakampio dvaro (397 deš.) ir 50 dešimtinių sklypą Trakų apskrityje įsigijo tikra­ sis rūmų tarėjas Hugas Trautfeteris. Lydos apskrityje Dvarykščių dva­ rą (3087 deš.) pirko generolas adjutantas baronas Vilhelmas Livenas, du dvarus (Rožanka ir Zdanovcai), iš viso apie 650 dešimtinių, įsigi­ jo tikrasis valstybės tarėjas baronas Levas Rosilionas, pusę Žirmūnų dvaro (4000 deš.) - pulkininkas Fiodoras Švanebachas, Dočiškes ir Kolesnikus (iš viso 679 deš.) - Lydos apskrities taikos tarpininkas, at­ sargos pulkininkas Apolonas Špejeris, pirkęs ir nedidelį Polipnicos dva­ relį (288 deš.) Ašmenos apskrityje. Švenčionių apskrityje Sarių dvarą su palivarkais Juzina ir Tadarina (2900 deš.) pirko atsargos rotmistro žmona Olga Geldner471. Šiame sąraše buvo vienas kitas nedidelių skly­ pų pirkėjas, pvz., miestietis Adomas Ibelhauptas įsigijo 50 dešimtinių žemės472. Gardino gubernijos Valkavisko apskrityje evangelikai liutero­ nai pirko instrukcines valdas: Grinkų fermą (620 deš.) įsigijo Gardino 471 О русских землевладельцах Северо-Западного края, обязанных записываться в списки дворянских родов уезда, где находятся приобретенные ими имения, LVIA, f. 378, Bs, 1868, b. 261,1. 36, 68v, 77v, 80, 89, 90v, 264v, 265v. 472 Ten pat, 1.71.

218

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

gubernijos eigulys, papulkininkis Gustavas Vestbergas, Miževičių fer­ mą (353 deš.) - gubernijos liustracijos komisijos tarnautojas Rudolfas Pelcichas, Slanimo apskrityje anglikonų tikėjimo generolas majoras Konstantinas Frenšau įsigijo privalomai parduodamą Jugalino dvarą (4713 deš.), Gardino gubernijos žandarų valdybos viršininkas pulki­ ninkas Ivanas Šteinas - konfiskuotą Asaveco dvarą (1208 deš.). Buvo ir kitų pirkėjų. Antai Bresto apskrityje konfiskuotą Gvoznicos dvarą (1975 deš.) įsigijo evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas ErnestasGustavas Frejeris473. Taigi privilegija Vakarų gubernijose pirkti dvarus buvo suteikta imperijai tarnavusiems, protestantizmą išpažinusiems valdininkams ir karininkams, dažniausiai - išeiviams iš Pabaltijo gu­ bernijų, kitaip tariant, „rusų kilmės protestantų tikėjimo asmenims“. Jie priklausė aukščiausiam Rusijos visuomenės sluoksniui ir šalia rusų sta­ čiatikių tiko kolonizatorių vaidmeniui. „Rusų kilmės protestantų tikėjimo“ asmenimis laikyti Pabaltijo gu­ bernijų gyventojai. Kaimyninėse gubernijose parduodami nebrangūs dvarai domino pirklius, kurie juos laikė gera investicija, tikėdamiesi, kad kils dvarų kainos. Šaltiniuose minimi Kuršo gubernijos pirkliai Neirandai gavo leidimą pirkti dvarus 1867 m. ir juo aktyviai naudojosi daugiau kaip dvidešimt metų. Jie priklausė tai pačiai giminei, o nuosek­ lus investavimas į dvarus rodo jiems būdingą verslo strategiją. Daugirdiškių ir Dembinos dvarų Trakų apskrityje savininkas Se­ verinas Romeris, valdžios priverstas privalomai parduoti nuosavybę, 1868 m. vasarį sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su Kuršo gubernijos pirkliu, evangeliku liuteronu Georgu Neirandu, Hanso sūnumi, ku­ riam abu dvarai priklausė ir 1871 m.474 Tačiau jau 1878 m. Daugirdiškės (4764 deš.) ir Dembina (1509 deš.) priklausė grafui Juozapui Tiškevičiui,

473 Ten pat, 1. 211v -212, 214v -215, 229v -230, 251v -252, 257v -258. 474 Ten pat, 1.38v; Daugirdiškių dvaro dokumentai, 1867-1868 m., LMAVB RS, f. 138-1426, 1 .1 -3 .

219

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

turėjusiam leidimą pirkti dvarus Vakarų gubernijose475. Galbūt tas pats Georgas (rusiškuose šaltiniuose Юрий) Neirandas 1879 m. Kauno gu­ bernijos Panevėžio apskrityje įsigijo instrukcinius Bučių ir Spirakių dva­ rus (iš viso 1079 deš.), kurie buvo konfiskuoti iš Romualdo Rimkevičiaus ir parduoti tikrajam valstybės tarėjui Hafenbergui. Šie dvarai priklausė Neirandui dar 1888 m. Juose pats negyveno, bet pasamdė valdytoją vo­ kietę iš Kuršo gubernijos Aną Biržman476. 1907 m. Bučių dvarą (354 deš.) Christoforas Neirandas, Jono sūnus, pardavė Fridrichui Neirandui477. Kad Neirandai supirko nemažai dvarų, paaiškėjo, kai Bauskės pirklio Jono Neirando sūnui Andriui prireikė leidimo įsigyti stambų Kaunatavos dvarą Šiaulių apskrityje. Dvaras kitados buvo konfiskuotas iš sukilėlio Jono Stanevičiaus ir parduotas kaip instrukcinė valda. 1882 m. Kaunatavą (850 deš.) iš atsargos štabo kapitono Eduardo Minkeldės oficialiai įsigijo rusų valstietis kolonistas Fiodoras Bulatovas. Valdžiai nebuvo paslaptis, kad rusų valstietis yra statytinis, o tikrasis dvaro savininkas - valstie­ tis katalikas Ignacijus Lobanovskis, ūkininkaujantis tame dvare pagal Bulatovo įgaliojimą478. Apie tai rašė Kauno gubernatorius Valerijonas Melnickis 1886 m. spa­ lio 9 d. rašte Vilniaus generalgubernatoriui. Jis teigė, kad latvių tautybės,

475 Общая окладная книга Виленской Казенной Палаты по Трокскому уезду имений помещичьих, беспоместных и разночинцев на трехлетие 1878-1880, часть 1, LVIA, f. 515, ар. 6, Ь. 1122,1. 42ѵ. 476 Дело по отзыву Министра государственных имуществ о переуступке участков, образованных по правилам Инструкции 23 июля 1865 г. лицам крестьянского и мещанского сословия, LVIA, f. 378, Bs, 1885, b. 249,1. 6 1 -6 2 ; По жалобе кре­ стьянина из б. вольных людей им. Спираки помещика Нейранда Казимира Тамошюнаса на КГП, коим отказано ему в праве выкупа участка земли при дер. Капалы, RVIA, f. 1291, ар. 3 4 ,1 8 8 8 m., b. 117,1. 1. 477 Наряд о разрешении покупки инструкционных имений в Ковенской губернии, LVIA, f. 378, Bs, 1907, b. 241,1. 149,153. 478 Дело по отзыву Министра государственных имуществ о переуступке участков, образованных по правилам Инструкции 23 июля 1865 г. лицам крестьянского и мещанского сословия, ten pat, Bs, 1885, b. 249, L 7 0-71.

220

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

bet vokiškos tapatybės pirklio sūnus A. Neirandas savo giminaičių var­ du supirkinėja dvarus įvairiose Kauno gubernijos apskrityse. Jurgio Neirando, Jono sūnaus, vardu jis nupirko Šalčmirių dvarelį (230 deš.) Kauno apskrityje, savo dėdės Georgo Neirando, Hanso sūnaus, vardu Šiaulių apskrityje nupirko stambų Diktariškių dvarą (4859 deš.) ir du ma­ lūnus, 206 dešimtines žemės Sodeliškiuose, Linkuvos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Savo tėvo Jono, Hanso sūnaus, Neirando vardu ten pat nupirko Puknionių dvarą (176 deš.), Šiaulių apskrityje - Mažaičių (604 deš.) ir Vaizgučių (1001 deš.) dvarus, dėdės Andriaus Neirando, Hanso sūnaus, vardu toje pačioje apskrityje - Amalių dvarą (1086 deš.). Jis pats įsigijo Martyniškio dvarą (1897 deš.) Šiaulių apskrityje. Taip trijose Kauno gu­ bernijos apskrityse Neirandų šeimai iš viso priklausė 10057 dešimtinės žemės. Be to, gubernatorius teigė, kad Neirandai darė paslaugą lenkams, savo vardu jiems pirko dvarus, ir kaip pavyzdį paminėjo Madlinavos dvarą Kauno apskrityje, faktiškai priklausantį lenkui Tomaševskiui479. Gavęs šią informaciją, valstybės turtų ministras nedavė leidimo A. Neirandui pirkti Kaunatavą, o jam apskundus sprendimą, ministe­ rija atliko tyrimą ir rado daugybę įstatymų pažeidimų: A. Neirandas, nors sumokėjo I. Labanovskiui nedidelį užstatą, dvaro neįsigijo, tačiau jame apsigyveno. Nesulaukęs likusių pinigų, I. Labanovskis iškėlė bylą. Tačiau jam taip pat buvo inkriminuotas įstatymų pažeidimas: nedidelių dvaro sklypų nuoma žydams ir 18 dešimtinių žemės perleidimas Romos katalikų dvasininkui. Kadangi dvaras buvo instrukcinis, iš jo buvo paša­ linti visi „savininkai“ ir svarstytas jo perėmimas į valstybės iždą. Tačiau 1891 m. atsirado naujas pirkėjas - Šiaulių apskrities taikos tarpininkas Michailas Tylinskis, kuriam Kaunatava ir atiteko480. 1900 m. Kaunatavą iš

479 По отзыву Департамента общих дел Министерства государственных имуществ о дозволении купеческому сыну Андрею Нейранду обрести от крестьянина Булатова имение Ковнатово, LVIA, f. 378, Bs, 1886, b. 502,1. 3 -5 . 480 Ten pat, 1. 3 5 -3 8 ,4 9 -5 0 .

221

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

Sankt Peterburgo-Tulos žemės banko įsigijo Šiaulių apskrities zemskinio viršininko Vladimiro Kuzmiriò žmona Jekaterina, o 1908 m. sutuoktiniai perleido dvarą valstiečiams, veikiausiai lietuviams katalikams, nors teikęs kreditą Valstiečių žemės bankas reikalavo parduoti valdą stačiatikiams, mat dvare stovėjusi cerkvė481. Neirandai neišlaikė savo rankose ir kitų dva­ rų, juos pelningai išpardavė. Remiantis 1900 m. sudarytu stambių dvari­ ninkų sąrašu, Kauno gubernijoje buvo tik du Neirandų dvarai: Amalių dvare tvarkėsi Andriaus Neirando paveldėtojai, o Jonui Neirandui, Hanso sūnui, priklausė Vaizgučių dvaras (753 deš.) Šiaulių apskrityje482. Tačiau šiame sąraše Kauno gubernijos apskrityse buvo 73 „vokiečių tautybės liuteronų tikėjimo“ dvarininkai, Vilniaus gubernijos apskrityse - 17. Iš tų, kurie prieš ketvirtį amžiaus įsigijo dvarus, liko tik viena Žirmūnų ir Varanavo dvarų Lydos apskrityje savininkė, generolo majoro našlė Ana Švanebach. Toje pačioje apskrityje Dominikavo dvaras priklausė evan­ gelikų reformatų tikėjimą priėmusiems žydams - pirkliams Zacharijui ir Isajai Margoliams-Gordonams483. Tai rodo, kad į protestantizmą atsiver­ tę žydai įsigijo dvarų, kaip ir kiti šios konfesijos tikintieji. Jau minėta, kad klausimas, ar judėjams parduoti dvarus, buvo iš­ spręstas dar X IX a. 7 dešimtmetyje. Nepaisant to, kad imperijos įstaty­ mai draudė judėjams įsigyti dvarus, buvusios bajorų valdos priklausė ir jiems. Gardino gubernijos Pružanų apskrityje Popeliovo, Peniažkų ir Bučevliankos dvarų (ar palivarkų), iš viso 1034 dešimtinių žemės, savi­ ninkai buvo pirkliai Abraomas ir Samuilas Satyros, kurie šiuose dvaruose

481 По прошению дворянки Екатерины Кузьминой о разрешении приобрести инструкционное имение Ковнатово, ten pat, Bs, 1900, b. 427,1. 4, 11; О покупке Крестьянским Поземельным Банком имения Ковнатово Кузьминой, ten pat, Bs, 1909, b. 120,1. 3-8v, 21, 27-27v. 482 О представлении уездными предводителями дворянства ведомостей со све­ дениями о землевладельцах русских и поляках, и немецкой национальности, имеющих не менее 500 десятин земли, ten pat, Bs, 1900, b. 3 4 1 ,1. 37v, 38v. 483 Ten pat, 1.24-24v, 27-27v, 37-38v, 41v, 57-57v, 124-126v, 148v, 187v, 188v-189,193v,

194, 197V-198, 207v.

222

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

ir gyveno. Slanimo apskrityje palivarkas Ruda Javarskaja priklausė miestiečiui judėjui Cemachui Jeljaševui, kuris taip pat ūkininkavo savo valdoje484. Modernėjant visuomenei, modernėjo dvarų pirkėjas. Dvaras buvo gera investicija ir prestižo reikalas užgimstančiai buržuazijai. Jai priklausė Kijevo pirklio Mirono Frenkelio sūnus Vladimiras, naujos, po sukilimo augusios kartos žmogus. Jis gimė 1860 m., baigė Novorosijsko universi­ tetą ir sėkmingai užsiėmė profesine veikla. Nuo 1888 m. gyveno Kaune, vedė Teresę Cesarskytę-Rabinovič, turėjo didelę šeimą. Vertėsi advokato praktika (prisiekusysis tarėjas) ir buvo gerai apmokamas Šančių dvaro savininko Georgijaus Fanstilio reikalų patikėtinis, vėliau Vilniaus teismo rūmų advokatas. X X a. pradžioje Kaune turėjo nuosavą mūrinį namą, įsigytą už 50 tūkst. rublių, o 1903 m. ketino pirkti stambų Astrounos dva­ rą (2435 deš.) Lydos apskrityje, Dakudavos valsčiuje. Privalomo leidimo tada negavo, nors dar 1894 m. kartu su žmona Karaliaučiuje perėjo iš judėjų į evangelikų liuteronų tikėjimą. Kauno gubernatorius Emanuilas Vatacis neigiamą sprendimą motyvavo tuo, kad „dėl palyginti su kito­ mis Vakarų krašto gubernijomis nedidelio rusų žemėvaldos ploto šioje gubernijoje, Frenkelis, išpažįstantis evangelikų liuteronų tikėjimą, yra nepageidaujamas stambios žemės nuosavybės pirkėjas“485. V. Frenkelis 1906 m. pakartojo savo prašymą, jei ne pirkti, tai priimti kaip užstatą „rusų kilmės“ G. Fanstilio Šančių ir Naujamiesčio dvarus486. Šaltinyje nėra duomenų, ar gavo tokį leidimą, tačiau galima teigti, kad X X a. pra­ džioje „teisinga“ konfesija ne visada garantavo leidimą tapti dvarininku.

484 О представлении уездными предводителями дворянства ведомостей со све­ дениями о землевладельцах русских и поляках, и немецкой национальности, имеющих не менее 500 десятин земли, LVIA, f. 378, Bs, 1900, b. 341,1. 99v, 105. 485 Наряд по выдаче свидетельств о непольском происхождении лицам, приоб­ ретающим земли от лиц русского происхождения по Ковенской губернии (зак. 1 мая 1905 г., отд. VII), Ten pat, Bs, 1906, b. 239,1. 16. 486 Ten pat, 1. 7 , 1 0 , 15-16v.

223

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

Atskirą žemvaldžių grupę X IX a. sudarė Lietuvos totoriai. Dalis jų val­ dė nedidelius dvarus, gyveno feajorkaimiuose, miestuose ar miesteliuose. Jie daugiausia telkėsi Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijose, tačiau to­ torių žemvaldžių nebuvo Kauno gubernijoje. Per bajorystės patikrinimą totoriai įrodė bajorystę, todėl po sukilimo vienaip ar kitaip turėjo patekti į valdžios akiratį, bet nepateko. Lietuvos totorių neminėjo lenkų bajorų žemėvaldos teises ribojęs 1865 m. gruodžio 10 d, įstatymas. Jo rengėjams vargu ar rūpėjo jų egzistavimas, o vietos administracija kovojo pirmiausia su lenkais. Nepatenkantys į „lenkų kilmės“ žemvaldžių kategoriją sujudo, kai gubernijų administracija, nesigilindama į tautybę, visiems Vakarų gubernijų žemvaldžiams skyrė 10 proc. kontribucijos mokestį. Rinkdami informaciją apie „kilusius iš Pabaltijo“ dvarininkus, gu­ bernijų valdininkai pateikė duomenis ir apie „žemvaldžius ne stačiati­ kius, bet ir ne lenkų kilmės“487. Šiai grupei buvo priskirti musulmonų (šaltinyje - mahometonų) tikėjimo dvarų savininkai ir bajorkaimių ba­ jorai. Vieniju mokėjolO proc. kontribucijos mokestį, kitiems (buvusiems valstybės tarnyboje) mokestis buvo sumažintas iki 5 ar 2 proc. Vilniaus gubernatoriaus duomenimis, gubernijoje buvo 71 žemvaldys musulmo­ nas, Gardino gubernijos Gardino ir Sokulkos apskrityse surašyti 35 dva­ rininkai musulmonai488. Totoriai žaibiškai reagavo į po sukilimo pradėtas taikyti represi­ jas, tai reiškia, kad jie turėjo informacijos apie rengiamus apribojimus. Draudimas „lenkų kilmės“ žemvaldžiams įsigyti žemę devyniose Vakarų gubernijose oficialiai buvo paskelbtas 1865 m. gruodžio 23 d., o Minsko gubernijos Naugarduko apskrities aštuonių dvarininkų kreipimasis į Vilniaus generalgubernatorių K. Kaufmaną datuojamas 1865 m. gruo­ džio 21 d. (vietininko kanceliarija jį užregistravo 1866 m. sausio 13 d.). 487 По циркулярному предложению г. Виленского генерал-губернатора о доставле­ нии сведений о помещиках остзейского происхождения, ten pat, Bs, 1865, b. 919, 1. 24. 488 Ten pat, 1. 2 4 v -3 5 ,12ІѴ-132.

224

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Pasirašiusieji - buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir valstybės tarnau­ tojai - priminė valdžiai monarchų dovanotas teises ir privilegijas, totorių nuopelnus, jų ištikimybę ir tarnavimą „Rusijos sostui ir Tėvynei“, akcen­ tavo, kad jie neprisidėjo prie „lenkų maišto“. Jie pabrėžė totorių kuklią materialinę padėtį, teigė, kad Šiaurės vakarų gubernijose yra tik apie 50 smulkių dvarų savininkų, įsigijusių juos dėl karo tarnybos. Dvarų paja­ mos tokios menkos, kad totoriai negali už kitus „išpirkti kaltės“ ir vyk­ dyti nugalėtojų sąlygų489. Vilniaus generalgubernatorius K. Kaufmanas surašė jam rūpimus klausimus ir liepė Šiaurės vakarų gubernijų gubernatoriams slaptai surinkti duomenis apie totorių skaičių, padėtį ir politines pažiūras490. Pateikti duomenys nekėlė abejonių dėl totorių lojalumo imperijos val­ džiai. Jie taip pat rodė mažėjančią totorių koncentraciją agrariniame are­ ale ir jų žemėvaldos smulkų pobūdį. Vilniaus gubernatorius S. Paniutinas turėjo informacijos apie 2000 totorių, vyrų ir moterų. Iš jų 16 asmenų buvo stambūs žemvaldžiai, kiti - smulkūs dvarininkai ar bežemiai bajorai, anot gubernatoriaus, visi „nepriekaištingos elgsenos ir lojalių pažiūrų“491. Dalis jų ėjo valstybės

489 По просьбе татар о распространении на них тех прав и преимуществ, коими пользуются лица русского происхождения при покупке имений, ten pat, Bs, 1867, b. 2273,1. 6-7v. Prašymą pasirašė atsargos papulkininkis Jonas Sobolevskis, dragūnų pulko štabo kapitonas Amuratas Zablockis, žandarų korpuso atsargos kapitonas Semionas Zablockis, Nežinsko dragūnų pulko atsargos majoras Steponas Zablockis, kolegijos asesorius Tamerlanas Davidovičius, Aleksandras Bogdanovičius, Aleksandras Davidovičius ir Juzefas Korickis. 490 K. Kaufmano klausimai buvo surašyti ant Naugarduko totorių prašymo: „Norit ga­ lutinai nuspręsti, kaip vertinti šio krašto totorius, būtina žinoti: 1) ar tikrai nė vienas totorius nebuvo apkaltintas kaip politiškai nepatikimas; 2) kaip galima paaiškinti tai, kad maištininkai nenužudė nė vieno totoriaus, kai jie persekiojo ir žudė visus, kas nepritarė jų propagandai; 3) ar kuris nors totorius kaltino maištą, kuris vyko jiems prieš akis; 4) statistinius duomenis, kur gyvena totoriai ir kiek jų yra, kiek tarp jų stambių žemvaldžių, smulkių bajorų ar valstiečių, ten pat, 1. 8. 491 Ten pat, 1. 2 7 -2 9 .

225

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

tarnybą, kiti vertėsi, žemės ūkio prodtikcijos realizavimu, odos dirbimu ir smulkiąja prekyba. Per sukilimą jie, išskyrus du ar tris asmenis, į są­ myšį nesikišo ir vieni pirmųjų pasirašė nuolankųjį adresą imperatoriui. Gubernatorius palankiai vertino totorių prašymą neatimti iš jų teisės pirkti žemę ir panaikinti kontribucijos mokestį. Kauno gubernatorius N. Muravjovas pranešė, kad jam pavaldžioje gubernijoje gyvena 612 totorių, vyrų ir moterų. Nė vienas jų neturėjo dvarų, o didžioji dalis gyveno Kaune ir Vydžiuose. Sukilimo metu jie nepalaikė nei sukilėlių, nei rusų, todėl gubernatorius neturėjo, ką pasa­ kyti apie jų politines nuotaikas492. Gardino gubernatorius I. Skvorcovas pranešė, kad gubernijoje gyvena apie 780 totorių vyrų ir 829 moterys. Dauguma įsikūrę Gardine ir Slanime, taip pat - Gardino, Slanimo ir Sokulkos apskrityse. Sukilimo metu nė vienas valstybės tarnautojas ne­ paliko tarnybos, visaip bendradarbiavo su valdžia, kiti „gyvena dorai ir ūkininkauja“493. Panašiai rašė Minsko gubernatorius. Apklaustieji gubernatoriai vienbalsiai teigė, kad jie nemato kliūčių pa­ daryti totoriams išimtį, teisiškai juos atskirti nuo lenkų dvarininkų, taip užsitikrinti jų lojalumą valdžiai ir visam laikui išspręsti „totorių klausimą“. Mogiliavo ir Vitebsko gubernijose totoriai negyveno, tačiau Vitebsko gubernatorius V. Veriovkinas abejojo, ar būtų politiškai išmintinga at­ sižvelgti į totorių prašymą ir jiems suteikti lygias su rusais teises, jeigu jie, būdami kad ir smulkūs dvarininkai, įsisavino „labiau lenkų nei rusų kalbą ir papročius“, todėl totoriams daroma išimtis galinti sutrukdyti pa­ siekti pagrindinį vyriausybės tikslą - surusinti Vakarų kraštą494. Informacija apie totorius buvo pateikta 1866 m. rugpjūčio pabai­ goje, o K. Kaufmano rugsėjo 1 d. aplinkraščiu visiems gubernatoriams buvo liepta skirstant kitų metų procentinį mokestį lenkų žemvaldžiams

492 Ten pat, 1. 15. 493 Ten pat, 1. 2 0 -2 3 . 494 Ten pat, 1. 13.

226

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

„mahometonų tikėjimo“ žemvaldžių į paskirstymą neįtraukti, nes jie visiškai atleidžiami nuo šios prievolės495. Tačiau totoriai negavo atsaky­ mo į klausimą dėl teisės į žemę, todėl 1866 m. pabaigoje įteikė pakar­ totinį prašymą, šį kartą K. Kaufmaną pakeitusiam Vilniaus generalgu­ bernatoriui E. Baranovui. Totoriai vėl priminė valdžiai, kad nepatyrė represijų po 1830-1831 m. sukilimo, už karinius nuopelnus imperijai jiems buvo paliktos buvusios teisės ir privilegijos, ir pakartojo prašymą sulyginti jų žemėvaldos teises „su prigimtiniais rusais, nes Lietuvos to­ toriai niekaip negali būti priskiriami prie lenkų kilmės asmenų“. Taip pat prašė iš jų nereikalauti nepaprastųjų mokesčių ir grąžinti 1865 m. iš jų surinktą kontribuciją496. Totorių teisės į žemėvaldą buvo apsvarstytos gana operatyviai, gal­ būt todėl, kad jie turėjo protekciją Sankt Peterburge. Tai rodo iš vidaus reikalų ministro kanceliarijos 1867 m. gegužės 16 d. Vilniaus generalgu­ bernatoriui atsiųsta medžiaga, tiksliau, tekstas, kuris vadinosi „Istorinė apybraiža apie Lietuvos totorių kilmę ir jų nuopelnus“ (Исторический очерк происхождения и заслуг Литовских татар). Anoniminis teksto autorius gerai išmanė „totorių klausimą“, galbūt buvo suinteresuotas jo teigiamu sprendimu. Be istorinių faktų apie totorių, kurie „seniai įsisa­ vino europiečių kalbą, papročius ir išsilavinimą“, pasirodymą Lietuvoje, suminėtųjų nuopelnų valstybei ir monarchų malonių, suteiktų totoriams XIX a. pirmoje pusėje, apybraižos autorius pateikė daugybę pavyzdžių apie konkrečių asmenų ištikimybę imperijai. Stipriausias lojalumo argu­ mentas buvo lenkų ir totorių konfliktų aprašymas. Jie kilo dėl totorių elgesio politiškai įtemptu laikotarpiu tarp sukilimų, paaštrėjus imperi­ jos valdžios ir vietos bajorų santykiams. Apybraižos autorius emocingai

495 Ten pat, 1. 26. 496 Ten pat, 1. 3 -5 . Prašymą pasirašė atsargos generolas majoras Samuilas Kričinskis, už praradusį regėjimą pulkininką Amuratą Asanovičių titulinis tarėjas Motiejus Sobolevskis ir žandarų korpuso atsargos kapitonas Šėlimas Zablockis.

227

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

aprašė konflikto apogėjų: „Kai 1847 m. vyriausiojo krašto viršininko potvarkiu vienas valdininkas'totorius buvo komandiruotas į Vilniaus politinių nusikaltėlių tardymo komisiją ir sėkmingai atliko jam pavestas užduotis, lenkai be galo pasipiktino totoriais. Nuo to laiko visi totoriai jiems tapo pavojingu priešu, jais visiškai nepasitikėjo ir pastaruoju metu slėpė nuo jų savo užmačias.“497 Tai buvo beprecedentis bendros istorijos ir bendro likimo išsižadėjimas, norint išvengti lenkų bajorijos likimo. Šis žingsnis buvo nereikalingas, nes vietos administracija totoriams buvo palanki ir nedarė kliūčių. Vilniaus generalgubernatorius E. Baranovas perdavė medžiagą apie totorius 1867 m. kovo 9 d. įsteigtai komisijai, turėjusiai svarstyti žemė­ valdos Vakarų gubernijose klausimą. Komisijos žurnale gegužės 15 d. buvo įrašytas nutarimas siūlyti valdžiai suteikti totoriams tas pačias lengvatas, kuriomis įsigydami dvarus Vakarų gubernijose naudojo­ si rusai stačiatikiai ir protestantai. Leidimą įsigyti dvarus jiems turėtų išduoti Valstybės turtų ministerija. Tačiau Komisija nepritarė siūlymui leisti totoriams pirkti sukilimo dalyvių privalomai parduodamus dvarus. Generalgubernatorius pritarė Komisijos nuomonei ir ją išsiuntė vidaus reikalų ministrui498. Ministrų komitetas 1867 m. liepos 22 d. palankiai įvertino Lietuvos totorių prašymą ir nutarė: „Stačiatikiams ir protestan­ tams sutektas lengvatas ir privilegijas perkant dvarus Vakarų guberni­ jose < ...> taikyti Šiaurės vakarų gubernijose gyvenantiems bajorams totoriams, išskyrus teisę įsigyti dvarus, kurie, remiantis 1865 m. gruo­ džio 10 d. Aukščiausiuoju įsaku, turi būti privalomai parduoti.“499 Nuo tada totoriai galėjo atlikti bet kokią su žemėvalda susijusią transakciją,

497 Ten pat, 35-44. „Istorinėje apybraižoje“ minimi Gardino gubernijos ir Lenkijos karalys­ tės totoriai, tai rodo autoriaus ryšį su šia aplinka. Be to, autorius pakiliai atsiliepė apie M. Muravjovą, kuris protegavo totorius būdamas Gardino gubernijos gubernatoriumi (18 3 1 -1 8 3 5 m.). 498 Ten pat, 1. 4 5 ,4 6 . 499 Сборник правительственных распоряжений, c. 106-107.

228

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

pirkti žemę iš visų tautybių ir konfesijų žemės savininkų, ją įkeisti, nuo­ moti, perleisti kitam asmeniui ir pan. Jiems tereikėjo gauti civilinio gu­ bernatoriaus liudijimą, kad nėra „lenkų kilmės“. Iki X IX a. vidurio totorių žemėvalda iš esmės buvo smulki. Dauguma gyveno bajorkaimiuose ar kaimuose, kur jiems priklausė smulkūs ar vidutinio dydžio žemės sklypai. Retas totorius turėjo dides­ nį dvarą ar palivarką. X IX a. 7 dešimtmečio pabaigoje-8 dešimtmetyje, per patį dvarų išpardavimą žemiausiomis kainomis, pastebimai padau­ gėjo vidutinių ir stambių dvarininkų totorių. Vilniaus gubernijos toto­ riai, 1868-1871 m. duomenimis, įsigijo šešis dvarus tiesiai iš pardavėjo (c вольной руки) ir iš varžytinių. Visi pirkėjai buvo valstybės tarnauto­ jai. Vilniaus apskrities ispravniko padėjėjas Mustafa Jakubovskis iš pul­ kininko Apolono Špejerio Lydos apskrityje pirko Abramauščinos dva­ rą (724 deš.) ir Ašmenos apskrityje Polipnicos (610 deš.) dvarą, matyt, iš to paties A. Špejerio. Aukščiau buvo minėta, kad A. Špejeris įsigijo dar du dvarus, taigi neatmestina prielaida, kad aptariamuoju laikotar­ piu valdininkai tiesiog spekuliavo dvarais. Žemės rinkoje itin aktyviai veikė Ašmenos apskrities totoriai. Savo valdas išplėtė atsargos majo­ ras Machmetas Achmatovičius - paveldėjęs Bergališkių ir Kutų dvarus (716 deš.), iš varžytinių pirko Cianiukouščynos dvarą (apie 1057 deš.). Kapitonas Motiejus Kričinskis įsigijo Papelevičių dvarą (apie 719 deš.), o rūmų tarėjas Jokūbas Chazbejevičius - Bartašiūnų dvarą (142 deš.) 50°. Vilniaus

gubernijoje

stambiausias

dvarininkas

totorius

buvo

Lenkijos karalystės Kališo gubernijos valdybos kolegijos tarėjas Dovydas Bazarevskis. Ašmenos apskrityje 1869 m. jis pirko stambų Bonifacevo dvarą (apie 2300 deš.)50501, be to, būdamas Trakų apskrities Butrimonių dva­ ro (533 deš.) savininko Juozapo Bukovskio kreditoriumi, jis pretendavo 500 О русских землевладельцах Северо-Западного края, обязанных записываться в списки дворянских родов уезда, где находятся приобретенные ими имения, LVIA, f. 378, Bs, 1868, b. 261,1. 84v, 92v, 94, 267-268. 501 Ten pat, 1. 90v.

229

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

ir į šį dvarą. 1863 m : Butrimonys buvo parduoti iš varžytinių ir atiteko D. Bazarevskiui, išpirkusiam kitų kreditorių pretenzijas. Tačiau buvęs savininkas taip praskolino dvarą, kad jį 43 metus administravo Trakų apskrities bajorų globos įstaiga, bandydama sumokėti savininko skolas iždui ir privatiems asmenims. Pretenzijas į dvarą pareiškė J. Bukovskio vaikaičiai, jo turto paveldėtojai Vaclovas ir Vladislovas Gutovskiai. Jie užprotestavo dvaro perėjimą kreditoriui ir pradėjo teismo procesą dėl teisės jį parduoti ir galutinai atsiskaityti su iždu bei senelio kreditoriais. 1871 m. vėl buvo paskelbtos Butrimonių dvaro varžytinės, kuriose da­ lyvavo D. Bazarevskio reikalų patikėtinis Eustachijus Sviderskis. Tačiau Butrimonys atiteko grafui Juozapui Tiškevičiui, pasiūliusiam už dvarą aukštesnę kainą502. Totoriams palankus metas pirkti dvarus truko visą X IX a. antrą pusę. Itin stambių dvarų jie nesivaikė, teikdami pirmenybę smulkiems ir vi­ dutinio dydžio dvarams. Tačiau tapę dvarininkais totoriai susidūrė su nemenkomis problemomis. Vietiniai valdininkai, nuo kurių priklausė žemėvaldos įstatymų įgyvendinimas, ne visada paisė totoriams suteik­ tos privilegijos pirkti žemę ir nemokėti kontribucijos. Įsigijusiems „len­ kų kilmės“ savininko dvarą ilgą laiką tekdavo įrodinėti, kad iš jų nepa­ grįstai reikalaujama mokėti procentinį mokestį, prašyti grąžinti sumo­ kėtus pinigus ar nurašyti buvusių savininkų nepriemokas iždui, kurias totoriai taip pat privalėjo padengti. Antai majoras Motiejus Kričinskis, 1859 m. iš dvarininko Ignacijaus Zakševskio įsigijęs Lostajaus dva­ rą (320 deš.) Ašmenos apskrityje, dar 1880 m. mynė valdiškų įstaigų slenksčius, prašydamas neskaičiuoti kontribucijos mokesčio nuo jo dva­ ro pajamų, nes jis nėra lenkas ir išpažįsta musulmonų tikėjimą. Tačiau valdininkai naudojosi pasenusia informacija apie dvaro savininkus ir per keliolika metų nemokėjusiam kontribucijos M. Kričinskiui susidarė

502 Дело о продаже имения Бутриманцы помещика Базаревского за долги, ten pat, f. 381, ар. 11, b. 1071,1. 13, 184, 186, 188, 193, 360-361, 6 85-692, 702.

230

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

stambi nepriemoka503. Valdininkai ilgą laiką į procentiniu mokesčiu ap­ krautų dvarų sąrašą traukė minėtąjį J. Chazbejevičiaus Bartašiūnų dvarą, kurį jis įsigijo iš Liucijono Doneikos. Bartašiūnų paveldėtojui Steponui Chazbejevičiui tik 1886 m. pavyko išreikalauti atleidimo nuo kontribu­ cijos mokesčio504. Panašių pavyzdžių, kurie rodė, kad valdininkai nesi­ gilino į totoriams padarytą išimtį, buvo ir daugiau, nors reikia pabrėžti, kad anksčiau ar vėliau totoriams pavykdavo įrodyti savo prašymų pa­ grįstumą. Totorių įsigytus dvarus galiausiai atleisdavo nuo procentinio mokesčio, o susikaupusias nepriemokas nurašydavo505. Totoriams ne itin pavyko ilgėliau išlaikyti savo rankose stambesnius dvarus. Palyginti su laikotarpiu po sukilimo X X a. pradžioje minėtinos kitos stambių dvarininkų totorių pavardės. 1900 m. sudarytame dvari­ ninkų, valdančių daugiau kaip 500 dešimtinių žemių, sąraše Vilniaus gu­ bernijoje iš ankstesnių savininkų Ašmenos apskrityje liko tik Bonifacevo dvaro savininkas Steponas Bazarevskįs, paveldėjęs dvarą iš tėvo. Toje pa­ čioje apskrityje Papelevičių dvarą (687 deš.) turėjo atsargos pulkininkas

503 Дело Виленского губернского по крестьянским делам присутствия об осво­ бождении от платежа % сбора имения Лостая б. Закревского, приобретенного майором Матвеем Кричинским, ten pat, f. 385, ар. 1, b. 199,1. 7. 504 Дело Виленского губернского по крестьянским делам присутствия об освобож­ дении от платежа % сбора имения Бартошуны дворянина Степана Яковлева Хазбиевича, купленного от Донейки, ten pa, b. 317,1. 6 -9 . 505 Žr.: Дело Виленского губернского по крестьянским делам присутствия об ос­ вобождении от платежа % сбора имения Теодорово или Сейбуты Терезии Сыревич, приобретенного полковником Матвеем (Ивановым) Ильясевичем, ten pat, b. 200; Об исключении % сбора с фольварка Поповщина, быв. Новицкого, перешедшего к дворянину Мустафе Гембицкому, ten pat, b. 317; Дело Виленского губернского по крестьянским делам присутствия об освобождении от платежа % сбора имения Пулиново или Павлиново, перешедшего от Свенторжецкой и Барщ лицу русского происхождения подполковнику Константину (Ильичу) Кричинскому, ten pat, b. 442; Дело Виленского губернского по крестьянским делам присутствия по ходатайству подполковника Константина Кричинского об исключении % сбора с имения его Обозище и части имения Ровы, быв. дво­ рянки Юлии Хондзынской (по первому браку Моренц), ten pat, b. 551.

231

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

Motiejus Kričinskis,. bet dvare šeimininkavo nuomininkai miestiečiai katalikas ir judėjas. Vilniaus apskrityje Kamenkos (690 deš.) dvarą val­ dė Aleksandras Kričinskis, o Jokūbas Aleksandravičius buvo stambaus, 2800 dešimtinių, dvaro savininkas. Dvaras, vadinosi Maliuta, bet šian­ dien jį sunku identifikuoti. Lydos apskrityje į stambių dvarų sąrašą buvo įtraukti papulkininkio Jono Baranovskio Lyčkavo (585 deš.) ir Amurato Asanovičiaus Kopcevščiznos (537 deš.) dvarai506. Stambiausias totorių kilmės dvarininkas Gardino gubernijoje buvo atsargos generolas majoras Dovydas Juzefovičius, Amurato sūnus. Kaip ir dauguma aukštųjų rusų karininkų, po 1867 m. jis nebrangiai įsigi­ jo dvarų: Slanimo apskrityje jam priklausė Rapničių dvaras (690 deš.), kuriame jis ir gyveno, o Valkavisko apskrityje - Bolšaja Lapenica (dab. Grinevičiai) su palivarkais (1074 deš.). 1900 m. sąraše minimi dar du dvarai Valkavisko apskrityje, iš viso čia jis turėjo 3640 dešimti­ nių žemės507. Į 1904 m. Gardino gubernijos stambių žemvaldžių sąrašą įtraukti tik Lapenicos ir Rapničių dvarai, priklausantys D. Juzefovičiaus paveldėtojams508. Tačiau totoriams, kaip ir kitiems dvarų savininkams, buvo sunku ilgėliau išlaikyti nuosavybę. Dėl imperijos socialinės, tautinės ir ekono­ minės politikos, kuri taip pat priklausė nuo tautinio veiksnio, Vakarų gubernijų dvarai X IX a. antroje pusėje toli gražu neklestėjo. Daug dvarų buvo įsigyta pasinaudojus, kad ir lengvatiniu, ilgalaikiu bankų kreditu, kurio naujieji dvarų savininkai neįstengė padengti. Dvarininkai toto­ riai nebuvo jokia išimtis. Taip 1891 m. dėl laiku nepadengtos paskolos

506 О представлении уездными предводителями дворянства ведомостей со сведения­ ми о землевладельцах русских и поляках, и немецкой национальности, имеющих не менее 500 десятин земли, LVIA, f. 378, Bs, 1900, b. 3 4 1 ,1 .137v, 167v, 172v. 507 Ten pat, 1. 103v, 11 Iv. 508 Полный список крупных землевладельцев Гродненской губернии, Гродна: Губерн­ ская типография, 1904. Печатано по распоряжению Гродненского губернского статистического комитета, ten pat, Bs, 1904, b. 227,1. 43, leidinio p. 4 0 ,4 6 .

232

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

Lostajaus dvaro Ašmenos apskrityje vos neprarado Sulkevičių šeima. Jie pasiėmė 37 metų paskolą buvusioje Vilniaus viešosios globos valdyboje, kurią vėliau perėmė Valstybinis bankas509. Totorių, kaip ir kitų bajorų, dvarus neretai valdė bendraturčiai, sie­ kę skirtingų interesų. Tokius dvarus stengtasi sutelkti vienose rankose, parduodant savo dalį kuriam nors šeimos nariui. Totoriams nereikėjo leidimų atlikti panašius sandorius, išskyrus atvejus, kai galėjo būti pa­ žeisti mažamečių vaikų interesai. Generolo majoro Samuilo Kričinskio Kaskevičių dvarą Ašmenos apskrityje (200 deš.) paveldėjo šeši asmenys, nutarę parduoti giminėms savo dalis, nes esant per dideliam savininkų skaičiui mažėjo dvaro pajamos. Kadangi tarp paveldėtojų būta mažame­ čių, teko prašyti Valdančiojo Senato leidimo parduoti jų dalis. Leidimą gavo su sąlyga, kad nebus pažeistos vaikų teisės. 1898 m. dvaro dalis supirko Steponas Kričinskis ir Elena Kričinskytė-Achmatovičienė510. Galima teigti, kad dvarininkų totorių nuosavybė gana sparčiai tirpo. Kaip ir nemažai naujųjų dvarininkų, jie patys dvaruose negyveno, dvarų nuoma davė nedidelį pelną, o dvarininkų skolos kartais viršijo nuosavy­ bės vertę. Ryškus pavyzdys, kaip pasiturinti totorių šeima prarado dva­ rus - atsargos pulkininko, kunigaikščio Aleksandro Kričinskio šeimos atvejis. Pulkininkui priklausė keli dvarai: Ašmenos apskrityje - 388 de­ šimtinių Bolbatovo dvaras su palivarku, dykyne, miško apyrube ir bity­ nu, Vilniaus apskrityje - 559 dešimtinių Kamenkos dvaras ir teisė į pusę mūrinio namo Vilniuje, Šv. Jurgio prospekte nr. 42, pastatyto jam pri­ klausančiame žemės sklype. 1901 m. pulkininkas mirė, teisę į Bolbatovo dvarą perėmė jo vyresnysis sūnus Aleksandras, likusį nekilnojamąjį turtą įstatymų nustatytomis dalimis pasidalijo našlė Elena Kričinskienė, sūnus

509 Дело Виленского губернского правления об описи и оценке имения Лостае Сулькевичей за банковский долг, ten pat, f. 381, ар. 19, b. 2801,1. 2 -4 . 510 Об испрошении разрешения Правительствующего Сената на продажу части имения Каскевичи малолетних Кричинских, ten pat, b. 3817,1. 4 -6 .

233

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

Johanas ir dukra Mariana. Dvarai ir namas buvo įkeisti Bajorų ir Vilniaus žemės bankuose, abu sutuoktiniai liko skolingi privatiems asmenims, taigi 1906 m. dvarus teko parduoti, bet taip pat tik leidus Valdančiajam Senatui, nes Johanas-Eugenijus Kričinskis buvo nepilnametis511. Rusijos imperijos valdžiai rūpėjo išspręsti dar vieną problemą, ką daryti su dvarų savininkais svetimšaliais - imperijoje nuolat ar laikinai gyvenusiais kitų monarchų valdiniais. Svetimšaliai imperijai buvo nau­ dingi, valdžia stengėsi pritraukti į Rusiją užsienio gyventojus ir jų kapitalą, ypač vertino prekybininkus ir pramonininkus. Todėl 1860 m. birželio 7 d. įsaku buvo suteikta daugiau teisių užsienio pirkliams, svetimšaliams taip pat leista įsigyti, paveldėti ar gauti dovanų kilnojamąją ir nekilnojamąją nuosavybę, išskyrus priklausančią Rusijos kilminiams bajorams ir laimi­ nių bajorų teises turintiems svetimšaliams. Tačiau jiems (išskyrus užsie­ nio žydus) buvo leista nuomoti dvarus ar tapti jų valdytojais512. 1865 m. kovo 28 d. įsaku svetimšaliams leido pirkti dvarus, su sąlyga, kad jie ati­ duos valstiečiams jiems pagal nuostatinius raštus priklausančią žemę513. Tačiau po 1863-1864 m. sukilimo valdžia sunerimo dėl svetimša­ lių kurdinimosi vakariniuose imperijos pakraščiuose. Čia telkėsi gana nemažai imigrantų, ypač pamėgusių Lenkijos karalystės ir Pietvakarių gubernijas. Be to, vietiniai administratoriai atkreipė dėmesį į svetim­ šalių kolonistų sankaupas arti pasienio tvirtovių, karo ministerijai

511 Об испрошении разрешения Правительствующего Сената на продажу недви­ жимого имущества, принадлежащего малолетнему князю Иоанну Евгению Александровичу Кричинскому для уплаты долгов, ten pat, b. 4409,1. 7 -1 1 ; Об испрошении разрешения Правительствующего Сената на продажу имения Каменка, принадлежащего в части малолетнему князю Евгению Кричинскому, ten pat, b. 4502,1. 1-3, 12. 512 ПСЗ, собр. 2, т. 35, ч. 1, № 35880 (О правах пребывающих в России иностранцев). 513 ПСЗ, собр. 2, т. 40, ч. 1, № 41957 (О правах иностранцев касательно приобретения ими поземельной собственности в России и обязанностях русских подданных из потомственных дворян, владеющих населенными имениями в случае выхода их в замужество за иностранцами).

234

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

šis reiškinys kėlė įtarimą dėl galimo kolonistų panaudojimo užsienio žvalgybų interesams. Vakariniai pakraščiai apskritai buvo laikomi „silp­ nais politiniu požiūriu“, nes daugumai jų gyventojų nerūpėjo „valstybės interesai“514. Tačiau svetimšalių kurdinimasis imperijoje buvo susijęs su užsienio prekybos sutartimis, kurių punktai numatė svetimšalių tei­ ses Rusijoje. Ypač reikėjo atsižvelgti į sutartis su Ispanija, Prancūzija ar Šveicarija, todėl svetimšalių teisių klausimas buvo gana jautrus. Dvarininkų svetimšalių trijose Vakarų gubernijose buvo ne itin daug. Rinkdami informaciją apie Šiaurės vakarų gubernijų žemvaldžius, valdininkai minėjo tik kelis svetimšalius. 1865 m., iki gruodžio 10 d. įsa­ ko paskelbimo, Gardino gubernijos Balstogės apskrityje stambų Valilų dvarą (5521 deš.) įsigijo Prūsijos justicijos tarėjas Albertas Bragfogelis, o Pilatovščiznos dvarą (1372 deš.) - Berlyno pirklys Pavelas Ladendorfas515. Kauno gubernijoje žemvaldžio teisėmis įsikūrė Prancūzijos pilietis gra­ fas Aleksandras de Šuazel-Gufjė. Aptariamuoju laikotarpiu Ukmergės apskrityje jam priklausė Mirabelėlio ir Skapiškio dvarai, o Telšių apskri­ tyje - Platelių dvaras516. Tačiau 8 dešimtmečio viduryje valdžia pastebėjo padidėjusią sve­ timšalių migraciją į vakarinius imperijos pakraščius. Remiantis 1874 m. birželio 12 d. Ministrų komiteto nutarimu, vidaus reikalų ministrui buvo pasiūlyta susisiekti su suinteresuotomis institucijomis ir parengti siūlymus, kaip išvengti „nepatogumų“, susijusių su svetimšalių kurdinimusi vakariniuose pakraščiuose. Jau tada buvo svarstoma, kad reikėtų svetimšaliams uždrausti įsigyti ar paveldėti nekilnojamąją nuosavybę 514 О мерах к прекращению наплыва иностранных поселенцев в Западные окраины, ten pat, f. 378, Bs, 1885, b. 200,1.17. 515 О русских землевладельцах Северо-Западного края, обязанных записываться в списки дворянских родов уезда, где находятся приобретенные ими имения, LVLA., f. 378, Bs, 1868, b. 261,1. 212-213. 516 По циркулярному предложению г. Виленского генерал-губернатора о доставле­ нии сведений о помещиках остзейского происхождения, ten pat, Bs, 1865, b. 919, 1. 219v.

235

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

nepriėmus Rusijos imperijos valdinystės, o jau ją įsigijusiems - neleisti . 4*

v

jos plėsti517. Svarstant šį klausimą paaiškėjo, kad Siaurės vakarų guberni­ jos svetimšaliams nėra itin patrauklios. Surinkti duomenys rodė, kad čia daugiausia gyveno vokiečių, vie­ nas kitas prancūzas, anglas, danas ar švedas, iš viso Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose - 56 žemvaldžiai, dažniausiai smulkūs, bet buvo keletas stambių dvarininkų. Kauno gubernijoje savo valdas padidino A. Šuazel-Goijė, Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrityje įsigijęs Papilių dvarą (3415 deš.). Toje pačioje apskrityje Prūsijos valdinys baronas Robertas Mrangovijus buvo Obelių ir Zaveržių dvarų, iš viso 11217 de­ šimtinių. savininkas. Vilniaus gubernijoje Meklenburgo valdinys baronas Aleksandras Le-Fortas turėjo Armoniškių dvarą su palivarku (1358 deš.) Ašmenos apskrityje ir Mosevičių dvarą (520 deš.) Lydos apskrityje. Gardino gubernijoje Balstogės apskrityje stambus Valilų dvaras jau pri­ klausė ne A. Bragfogeliui, bet berlyniečiui Albertui Jonui, Bresto apskri­ tyje Arechavo dvarą (5214 deš.) pirko anglas Eduardas Botesas, o berly­ nietis Samuilas Simundtas įsigijo grafo Zamoiskio valdas: jam priklau­ sė Selecas (22109 deš.) Pružanų apskrityje ir Jundilovščina (5532 deš.) Valkavisko apskityje518. Tačiau tuometiniai svarstymai neturėjo pasek­ mių ir jokie įstatymai nebuvo priimti. Prie svetimšalių žemėvaldos klausimo grįžta 9 dešimtmečio viduryje. 1885 m. buvo įsteigta komisija, kuriai vadovavo vidaus reikalų ministro pavaduotojas V. von Plėvė, parengusi siūlymus dėl priemonių sumažinti svetimšalių imigraciją į imperijos vakarinius pakraščius. Komisijos duo­ menimis, tuo metu Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose gyveno apie 6000 svetimšalių (vyrų), jiems priklausė apie 47 tūkst. dešimtinių žemės, 517 О мерах к прекращению наплыва иностранных поселенцев в Западные окраины, ten pat, Bs, 1885, b. 200,1. 3-3v. 518 По отзыву Министра внутренних дел относительно доставления сведений о числе иностранцев, владеющих недвижимой собственностью в Северо-Западном крае, ten pat, Bs, 1875, b. 621,1. 8 v -9 ,1 3 -1 3 v , 25v-26v.

236

I I s k y r i u s . DVARŲ SAVININKŲ KAITA

įš jų apie 42 tūkst. buvo stambių žemvaldžių nuosavybė519. Komisijos dar­ bai baigėsi tuo, kad 1887 m. kovo 14 d. įsaku valdžia „laikinai“ apribojo svetimšalių teises dešimtyje Lenkijos karalystės apskričių, Besarabijos, Gardino, Lifliandijos, Kauno, Kijevo, Kuršo, Minsko, Podolės, Vilniaus, Vitebsko, Voluinės gubernijose, uždraudusi jiems įsigyti ar nuomoti ne­ kilnojamąją nuosavybę už miestų ir uostamiesčių ribų, išskyrus laikinąją namų, butų ir vasarnamių nuomą asmeniniam naudojimui. Lenkijos ka­ ralystėje uždrausta svetimšalius samdyti dvarų valdytojais. Tačiau minė­ tame areale leista nekilnojamąją nuosavybę, taip pat ir dvarus, įkeisti už­ sieniečiams, su sąlyga, kad jie netaps tikraisiais nuosavybės savininkais. Svetimšaliai galėjo paveldėti dvarus, jeigu apsigyveno Rusijoje iki šio įstatymo paskelbimo. Vėlesniems paveldėtojams liepta per trejus metus parduoti dvarus Rusijos valdiniams, nepardavus dvarų, galėjo paskelbti varžytines520. Įstatymo, matyt, buvo laikomasi, nes svetimšalių dvarinin­ kų klausimo imperijos valdžia daugiau nebesvarstė. Prisiekę ištikimybe Rusijos imperatoriui ir tapę jo valdiniais, imperijos vakarinių pakraščių svetimšaliai galėjo naudotis rusų dvarininkų teisėmis.

519 О мерах к прекращению наплыва иностранных поселенцев в Западные окраины, ten pat, Bs, 1885, b. 200,1. 2, 15. 520 ПСЗ, собр. 3, т. 7, № 4286 (Об установлении особых правил относительно при­ обретения иностранцами в собственность или срочное владение и пользование недвижимых имуществ в некоторых губерниях западной полосы России).

237

PROTESTANTIŠKAS IR NEKRIKŠČIONIŠKAS ŽEMĖVALDOS MATMUO

KOVA DĖL ŽEMĖS SOCIALINIS VEIKSNYS

Žemės dalybos panaikinus baudžiavą 1861 m. vasario 19 d. paskelbti „Bendrieji nuostatai“521 ir „Vietiniai nuostatai dėl dvarininkų žemėse gyvenančių valstiečių že­ mėvaldos sutvarkymo Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko gubernijose ir dalyje Vitebsko gubernijos“522 visam laikui pakeitė dvaro ir kaimo 521 ПСЗ, собр. 2, t. 3 6 ,4 . 1, № 36657 (Высочайше утвержденное Общее Положение о крестьянах, вышедших из крепостной зависимости). 522 Ten pat, № 36665 (Высочайше утвержденное Местное Положение о поземельном устройстве крестьян, водворенных на помещичьих землях в губерниях: Вилен­ ской, Гродненской, Ковенской, Минской и части Витебской).

241

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

santykius. Baudžiav.os panaikinimas sukėlė socialinę ir ekonominę įtampą, supriešino dvarininko ir valstiečio pasaulėžiūras. Nuostatų teiginį, kad žemė yra privati dvarininko'nuosavybė, įsidėmėjo dvari­ ninkai ir valdininkai. Bet koks pasikėsinimas į nuosavybę dvarininkui reiškė jo teisių pažeidimą. Valstietis įstatymų teiginių nesuprato, jis įsidėmėjo tik tai, kad tuoj pat ir be išlygų žemės negaus. Iš baudžiau­ ninko jis turėjo virsti laikinuoju prievolininku, dvejus metus atlikti dvarui, kad ir sumažėjusias, prievoles - eiti lažą ar mokėti činšą, ilgai­ niui pereiti prie činšo ir iš dvarininko išpirkti abipusiu sutarimu skirtą žemę, tiek, kiek numatė Vietiniai nuostatai. Pono valia jam nesibaigė jau vien todėl, kad nuostatinius raštus, aptariančius nuolatinius vals­ tiečio ir dvarininko žemėvaldos santykius, turėjo sudaryti patys dva­ rininkai, o jais valstietis nepasitikėjo. Juolab kad Vietiniai nuostatai leido dvarininkui atsirėžti trečdalį valstiečio skirtinio sklypo, jeigu ta žemė priklausė palivarkui. Reforma numatė ilgalaikį perėjimą nuo privalomų santykių iki vals­ tiečių nuosavybės susidarymo. Už valstiečiams atrėžiamą žemę dva­ rininkas turėjo gauti išpirką, o valstiečiai - ilgalaikį valstybės kreditą išpirkti skirtinius sklypus. Ekonominiu ir finansiniu požiūriu reforma buvo gana racionali. Tačiau jai įgyvendinti buvo sukurtas didelis biuro­ kratinis aparatas, apsunkinęs žemės dalybas. Tarpinės institucijos, įsteig­ tos tam, kad atliktų „teisingą“ veiksmą - duotų valstiečiams trokštamą žemę, griovė jų įsivaizdavimą apie teisingumą. Anksčiau jie turėjo vieną šeimininką, pakluso tik ponui ir valdovui. Dabar reformatoriai jam siūlė taikos tarpininkus, jų suvažiavimus, valstybines institucijas (Gubernijos valstiečių reikalų valdyba ir centrinės reformą kuruojančios institucijos), teismus, kaimo sueigą, valsčiaus viršaičius ir seniūnus, sulig jų veikimu augo valstiečių nepasitikėjimas. Jų neįtikino ir galimybė iš savo tarpo rinkti valstiečių savivaldos narius. Jie tenorėjo sodybos, geros ariamos žemės, šienaujamos pievos, ganyklos ir girdyklos savo galvijams, ežero žvejoti, miško namui pasistatyti ir apkūrenti. 242

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Buvusių baudžiauninkų netenkino daugybės sąlygų apipintas teisės į žemę perdavimas. Tai rodo Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos valstiečių ūmus pasipriešinimas nuostatinių raštų sudarymui 1861-1862 m. Vieni istorikai jį vadina valstiečių judėjimu523, kiti - „valstiečių supykinau“524. Pasipriešinimo formos ir motyvai įvairavo. Vieni nepritarė nuostatinių raštų sąlygoms, atsisakė eiti lažą ir protestavo prieš žemės išpirkimo kainas, kiti reikalavo „tikros laisvės“, dar kiti priešinosi kaimo seniūnijų steigimui. Visa tai išsiliejo į maišto bangą, slopintą įkalbinėjimais, baus­ mėmis ar pasitelkus karinius būrius525. Dvarų valstiečių maištavimas Vakarų gubernijose dėl žemės dalybų atslūgo sulig sukilimo pradžia. Po sukilimo valstiečių reforma Vakarų gubernijose pakrypo nauja vaga, tačiau jos sąlygos pasikeitė ne dėl vals­ tiečių pasipriešinimo. Imperijos valdžia nusitaikė į sukilime dalyvavu­ sius ar jam prijautusius „lenkų kilmės“ bajorus žemvaldžius. Valstiečių reforma tik buvo prasidėjusi, daugumos, taip pat ir valdžios sekvestruotų bei konfiskuotų, dvarų žemė nebuvo padalyta. Valdžia buvo suinteresuo­ ta juose paskirti žemę valstiečiams ir paruošti dvarus naujiems savinin­ kams - rusams. Ne mažiau svarbus uždavinys buvo dvarininkų nušalini­ mas nuo tiesioginio dalyvavimo žemės dalybose. Vis dėlto neatmestina prielaida, kad pakeitusi reformos įgyvendinimo sąlygas valdžia, be to, kad darė politinį spaudimą bajorams, ketino amortizuoti valstiečių prie­ šinimąsi reformai. 1863 m. kovo 1 d. valdžia paskelbė imperatoriaus įsaką Valdančiajam Senatui, kuriuo Vilniaus, Gardino, Kauno ir Minsko gubernijose bei ke­ turiose Vitebsko gubernijos apskrityse nuo gegužės 1 d. buvo panaikinti dvarininkų ir valstiečių lažiniai (privalomieji) santykiai. Nuo šiol buvęs 523 V. Merkys, Valstiečių judėjimas Lietuvoje X IX a. pabaigoje, Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje, Vilnius, 1957, p. 240-271; M. Jučas, L. Mulevičius, A. Tyla, Lietuvos valstiečių judėjimas 1861-1914 metais, Vilnius, 1975. 524 D. Beauvois, Walka o ziemię, s. 76. 525 V. Neupokojevas, Valstiečių judėjimas Lietuvoje panaikinus baudžiavą, p. 106-111.

243

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

baudžiauninkas virto valstiečiu savininku (крестьянин собственник), jis vis dar turėjo laikinai mokėti činšą dvarininkui, bet ne tiesiogiai, o per valstybės iždą. Činšo mokėjimo terminas priklausė nuo to, kaip sparčiai bus sudaryti skirtinės žemės išpirkimo raštai ir nustatyta žemės išpirki­ mo kaina. Be to, iš lažinių santykių į činšą pervedamiems valstiečiams 20 proc. buvo mažinamas činšo mokestis, įrašytas į nuostatinius raštus tam atvejui, jeigu lažininkas ir dvarininkas sutartų, kad jis bus mokamas vietoj lažo. Tačiau tiems, kurie pagal nuostatinius raštus mokėjo činšą, jo dydis nesikeitė. Valstiečių prievolių dydį turėjo nustatyti tikrinimo komisijos (по­ верочные комиссии), kurias sudarė du valdininkai, skiriami Vidaus reikalų ir Finansų ministerijų, generalgubernatoriaus parenkamas tai­ kos tarpininkas, raštininkas ir keli matininkai. Komisijoms buvo paves­ ta sudaryti žemės išpirkimo raštus ir nustatyti išperkamojo sklypo kainą. Savo darbą komisijos turėjo baigti per dvejus metus, t. y. iki 1865 m. gegu­ žės 1 d.526 Šiuo įstatymu siekta sumažinti dvarininkų įtaką valstiečių refor­ mai, taip pat suinteresuoti valstietį greičiau išsipirkti skirtinę žemę. Vakarų gubernijose liko galioti kitos Bendrųjų ir Vietinių nuostatų taisyklės. Naujas įstatymas nesukėlė ūmios reakcijos, kaip tai atsitiko paskelbus 1861 m. Manifestą dėl baudžiavos panaikinimo. L. Mulevičius apskaičia­ vo, kad Kauno ir dalyje Vilniaus gubernijos buvę dvarų baudžiauninkai

526

ПСЗ, собр. 2, t. 38, ч. 1, № 39337 (О мерах к облегчению и ускорению прекращения обязательных отношений между помещиками и поселенными на их землях вре­ менно-обязанными крестьянами, посредством выкупа сими последними земель их надела с содействием правительства, по губерниям Виленской, Ковенской, Гродненской и Минской, а также в Динабургском, Дризненском, Люцинском и Режицком уездах Витебской губернии). 1863 m. balandžio 9 d. buvo paskelbtos tikrinimo komisijų veiklos taisyklės, ten pat, № 39463 (Высочайше утвержденные Правила о составе и порядке действий Поверочных комиссий в губерниях: Виленской, Ковенской, Гродненской и Минской, и в уездах Динабургском, Дризненском, Люцинском и Режицком Витебской губернии). Toks pat, 1863 m. liepos 30 d. įsakas buvo skirtas Dešiniakrantės Ukrainos gubernijoms.

244

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

aktyviau „bruzdėjo“ gindami savo interesus, kai buvo atrėžiama skirtinė žemė, dėl kurios vyko ginčai, ar nesuteikiama žemės nuvarytiems nuo sklypų iki reformos, kai jie pageidavo miško ar buvo nepatenkinti mo­ kesčiais ir prievolėmis. Sudaryta 1864-1904 m. „bruzdėjimų“ statistika rodo, kad buvusių baudžiauninkų pasipriešinimas vyko gana tolygiai. Valdžia sekė nežymius jų pakilimus ar atoslūgius, susijusius su skirtingų valstiečių kategorijų aprūpinimu žeme. Pagal to paties autoriaus apskai­ čiavimus, per 40 metų reformos eigai vienokia ar kitokia forma pasiprie­ šino apie 14 proc. suaugusių Kauno ir dalies Vilniaus gubernijos buvusių dvarininkų valstiečių, o vienu metu tai darė ne daugiau kaip 2,2 proc. valstiečių (1864 m., kai valstiečiai judėjo aktyviausiai)527. Prie maištavimų atoslūgio prisidėjo valstiečiams palanki M. Murav­ jovo politika, nukreipta prieš pagrindinius sukilimo veikėjus - bajorus. Krašto valdytojas veikė greitai, ryžtingai ir kryptingai, siekdamas užkirsti kelią bet kokiam bajorų ir valstiečių susikalbėjimui. 1863 m. rugpjūčio 14 ir 17 d. aplinkraščiais gubernijų viršininkams jis nukreipė valstiečių ne­ pasitenkinimą į biurokratų kanceliarijas. M. Muravjovas leido tikrinimo komisijoms svarstyti valstiečių skundus dėl sklypų sumažinimo sudarant nuostatinius raštus ir taisyti šiuos raštus. Vykdžiusios reformą gubernijų valstiečių reikalų įstaigos galėjo svarstyti valstiečių skundus dėl skirtinių sklypų sumažinimo palyginti su dvarų inventoriais, o bežemio valstiečio šeimai skirti iki 3 dešimtinių ariamos žemės528. 1863 m. spalio 3 d. aplink­ raščiu Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko ir Vitebsko (keturių apskričių) gubernijų kariniams viršininkams jis liepė nutraukti dėl žemės maištavu­ siems valstiečiams iškeltas bylas, jeigu jos nebuvo susijusios su kriminali­ niais nusikaltimais, o spalio 18 d. aplinkraščiu Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernatoriams patikslino, kad valstiečių reikalų įstaigos, 527 L. Mulevičius, Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje, p. 4 3 4 -4 3 5 ,4 4 4 . 528 Сборник правительственных распоряжений, c. 6 3 -6 7 ; О циркулярных распоря­ жениях главного начальника края к руководству, LVIA, f. 378, Bs, 1863, b. 1835, 1. 5-5v.

245

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

remdamosi valstiečių skundais, gali įtraukti į nuostatinius raštus žemes, kuriomis jie naudojosi iki 1857 m., bet vėliau iš jų buvo atimtos, taip pat - sklypus, kurie buvo paimti iš kaimo bendruomenės529. Vyriausiojo krašto viršininko politikai nepritarė Sankt Peterburgo valdžia, pirmiausia - vidaus reikalų ministras P. Valujevas. 1863 m. rug­ pjūčio 23 d. laiške ministrui M. Muravjovas paaiškino savo socialinės po­ litikos motyvus. Jo manymu, Šiaurės vakarų gubernijų valstiečiai buvo vienintelė imperijos atrama, jų palankumas ir dėkingumas ateityje leis išvengti separatistinių judėjimų. Muravjovas siūlė politinį sprendimą panaudoti valstiečių reformos įstatymuose nenumatytas priemones: ap­ rūpinti žeme bežemius valstiečius, taip pat valstiečiams „grąžinti“ iki re­ formos dvarininkų „atimtą“ žemę. Kaltę dėl nevykusios reformos eigos jis suvertė dvarininkams. Anot jo, dvarininkams rūpėjo ne valstiečių išlais­ vinimas, savarankiškumas ir gerovė, bet jų panaudojimas saviems intere­ sams ir įtikinimas, kad jo laisvė ir gerovė priklauso ne nuo vyriausybės, o nuo dvarininko. Todėl dvarų savininkai slėpė nuo valstiečių tikruosius reformos tikslus, visaip juos klaidino, neteisingai sudarė nuostatinius raš­ tus, skyrė jiems mažiau žemės, nei numatė įstatymai, ir užkėlė valstiečių prievoles. Dvarininkų elgesį M. Muravjovas vadino klastingu ir teigė, kad jie ketino vėliau atiduoti valstiečiams tą, neskirtąją, žemę, kad taip išlai­ kytų buvusią įtaką ir užsitikrintų kaimo žmonių paramą. Jis teigė, kad sukilėlių pažadai aprūpinti bežemius valstiečius verčia keisti politiką dėl šio palyginti gausaus sluoksnio. Todėl, jo manymu, sumaištis ir įtampa krašte yra tinkamas laikas koreguoti reformos nuostatas, nes po dviejų trijų mėnesių, kai „kraštas aprims“, tokia politika bus neaktuali530. 529 Ten pat, 1. 8-8v, 9v; О приостановлении хода дел, находящихся в производстве в уездных судах и у судебных следователей, по которым крестьяне находятся под судом за противодействия, оказанные ими отяготительным требованиям помещиков, ten pat, Bs, 1863, b. 889,1. 3 3-34. 530 Об исправлении уставных грамот и наделении землею обезземеленных крестьян Северо-Западного края, часть 1, ten pat, Bs, 1863, b. 1836,1.2-5,71 (byloje supainioti lapai, pirmas laiško lapas įrištas atskirai nuo teksto, kuris yra bylos pradžioje).

246

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Vidaus reikalų ministras M. Muravjovo siūlymą jam peržiūrėti nuostatinius raštus ir atrėžti nedidelius sklypus bežemiams valstiečiams 1863 m. gruodžio 17 d. perdavė Kaimo gyventojų padėties sutvarkymo vyriausiajam komitetui (Главный комитет об устройстве сельского состояния), pridėdamas ir savo nuomonę. P. Valujevas pritarė siūly­ mui tikrinti ir prireikus taisyti nuostatinius raštus, tačiau kritiškai ver­ tino žemės dalijimą bežemiams valstiečiams. Jis teigė, kad taip pažei­ džiamas pagrindinis reformos tikslas - suteikti nuosavybės teisę į žemę tiems valstiečiams, kurie ja iš tikrųjų naudojosi iki 1861 m. vasario 19 d. Nuostatų paskelbimo, todėl dvarininkai neprivalo atiduoti valstiečiams žemės daugiau, nei numatė įstatymas. Jo neįtikino nė politiniai motyvai, mat jis neabejojo, kad dalies bežemių aprūpinimas nedideliais sklypais, nesuteikus finansinės paramos smulkiajam ūkiui, nepagerins bežemio padėties, bet pakenks dvaro ūkiui. Dėl specifinių nuosavybės santykių Vakarų gubernijų kaime bežemių skaičius neišvengiamai augs, be to, reforma nereguliavo dvarų žemės nuomininkų (laisvųjų žmonių, vienkiemininkų, sentikių) santykio su žeme. Dėl kompleksiškai neišspręstų reformos problemų M. Muravjovo projektas jam atrodė nepagrįstas531. Vilniaus generalgubernatorius dalyvavo Kaimo gyventojų padėties sutvarkymo vyriausiojo ir Vakarų komiteto jungtiniame posėdyje ir įti­ kino aukščiausius imperijos valdininkus pritarti jo politikai keturiose Vakarų gubernijose. Jis teigė, kad valstiečiams grąžinami tik dvarų in­ ventoriuose surašyti ir 1846-1857 m. iš jų atimti visos apimties sklypai, o netekusieji žemės po 1857 m. gauna ne daugiau kaip 3 dešimtines. Nuo dvarų palivarkų žemė atrėžiama tik Kauno gubernijoje ir tik todėl, kad dvarininkai, užuot perdavę valstiečiams inventorinę žemę, kai iš jos iš­ sikėlė buvęs ūkininkas ar nuomininkas, ją prijungdavę prie palivarko, kad sklypai grįžta valstiečiams tik išsamiai ištyrus padėtį vietoje. Jis taip pat patikino komitetų narius, kad 3 dešimtinių sklypai formuojami ne iš 531 Ten pat, 1. 3 0 -3 4 .

247

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

dvarų žemės ir nuo 1863 m. vidurio skiriami bežemiams, netekusiems savo sklypų minėtu laiku. Komitetas ir imperatorius šiems M. Muravjovo veiksmams pritarė, keturiose Vakarų gubernijose įteisindami nuo refor­ mos tikslų nutolusią praktiką532. Dvarininkai neprieštaravo, kad buvęs baudžiauninkas išpirktų žemę, kurią skyrė jie patys, tėvai ar seneliai, ir tai buvo įrašyta dvarų invento­ riuose. Tačiau dar buvo tokių baudžiauninkų kaip dvariškiai, dvarinin­ kai ir valstiečiai ūkininkai turėjo samdinių ir pagalbininkų, baudžiavos laikais niekaip nesusijusių su žeme. Įstatymai numatė, kaip atleisti nuo baudžiavos šiuos žmones, nesuteikiant jiems žemės. Juos užrašė miestie­ čiais ar valstybiniais valstiečiais. Dvarininkai nesijautė jiems skolingi, to­ dėl M. Muravjovo mintis Šiaurės vakarų gubernijų bežemius valstiečius aprūpinti nedideliais žemės sklypais dvarininkų sąskaita sukėlė sumaištį. Muravjovo politiką tęsė Vilniaus generalgubernatorius K. Kaufmanas. Jam valdant sujudo bajorai, bandydami apginti nuo apkarpymo savo dvarus ir palivarkus. Būtent K. Kaufmanui buvo skirtos Dorpato (Tartu) universiteto politinės ekonomijos profesoriaus Teodoro Graso 1865 m. rugpjūčio 18 d. pastabos apie socialinius ir ekdnominius pavo­ jus, kylančius dėl dvarų žemėvaldos apkarpymo ii sklypų dalijimo be­ žemiams. T. Graso broliui Karlui Panevėžio apskrityje priklausė Mažųjų Panemunių dvaras, o jam pačiam - prie dvaro prirašyti valstiečiai ir keli žemės sklypai533. Generalgubernatoriaus kanceliarijai profesoriaus pasta­ bos tebuvo suinteresuoto asmens nuomonė, bet joje galima įžvelgti pla­ tesnį požiūrį į smulkius ir nenašius ūkius. Profesorius teigė, kad buvusio samdinio šeima negalės savarankiškai prasimaitinti iš 1,5-3 dešimtinių žemės. Jai reikės daugiau gyvulių, bet pritrūks ganyklų, todėl ganys sve­ timose pievose ir pažeis svetimos nuosavybės ribas. Likęs be paramos,

532 Ten pat, 1. 54-57v, 63v. 533 По замечаниям частных лиц о крестьянской и других реформах в Северо-За­ падном крае, ten pat, Bs, 1865, b. 2090,1. 15-15v.

248

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

kurią seniau gavo iš dvarininko (stalas ir atlyginimas už darbą, vienas ki­ tas vežimas šieno), buvęs samdinys ilgainiui nusigyvens ir virs proletaru. Nukentės dvarų ir valstiečių savininkų ūkis, nes gavęs žemę samdinys pa­ sijus lygus valstiečiui ūkininkui, nenorės eiti pas jį dirbti ir taip sumažės samdomosios jėgos ištekliai, reikalingi tiek dvarui, tiek ūkininkui534. Tačiau valdžios ekonominiai argumentai neįtikino, tikrinimo komi­ sijos dirbo savo darbą, svarstė bežemių prašymus, taisė žemės išpirkimo raštus ir dalijo dvarininkų žemę. Valdžiai teko ne kartą grįžti prie šio klau­ simo, nes komisijos skirtingai taikė valdžios potvarkius. Nebuvo apsibrėž­ ta, ką laikyti valstiečio šeima ar namų ūkiu, tad 1-3 dešimtinių sklypus gavo didesnė bežemių grupė, nei buvo numatyta (ne tik šeima, netekusi žemės, bet ir tie šeimos nariai, kurie ilgainiui sukūrė savo šeimas, taip pat nevedę namų ūkio galvos sūnūs, o Kauno gubernijoje - ir buvę samdiniai). Todėl teko rėžti žemę nuo palivarkų. Pasipylė dvarininkų skundai ne tik valstiečių reikalų įstaigoms, bet ir vidaus reikalų ministrui. K. Kaufmanas problemą išsprendė pavesdamas gubernatoriams 1866 m. lapkričio 7 d. aplinkraščiu kontroliuoti tikrinimo komisijas, kad jos skirtų iš palivarkų bežemiams tik tokius sklypus, kad bendras plotas neviršytų valstiečių in­ ventorinės žemės, mat buvo tvirtai įsitikinęs, kad dvarininkai valstiečiams jos atidavė mažiau nei turėjo. Konkrečius atvejus, kai bežemiai jau naudo­ josi skirtaisiais sklypais, jis nutarė svarstyti pats ir derinti su ministerija, iš kurios tikėjosi sprendimo, tenkinančio dvarininką ir valstietį. Vidaus reikalų ministras P. Valujevas jam pritarė ir pažadėjo, kad ministerija, svarstydama dvarininkų skundus, netvirtins bežemiams iš palivarkų skir­ tų sklypų, jeigu jie bus didesni už įrašytuosius inventoriuose535. Šis kompromisinis sprendimas nereiškė, kad vietos dvarininkai atgaus nuosavybę. Vilniaus gubernijos bajorų vadovas A. Domeika nesėkmingai

534 Ten pat, 1. 16v. 535 Об исправлении уставных грамот и наделении землею обезземеленных крестьян Северо-Западного края, часть 1, ten pat, Bs, 1863, b. 1836,1. 1 2 1 -1 3 2 ,1 5 9 -1 6 0 .

249

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

bandė įtikinti valdžią, kad reikėtų peržiūrėti visus sprendimus dėl pali­ varkų žemės skyrimo bežemiams, net jeigu dėl to nebuvo skųstasi minis­ terijai536. Valdininkai ir toliau vengė sukelti valstiečių „pyktį“. Dėl imperijos valdžios politikos Vakarų gubernijose susidarė dar viena situacija, lėmusi ilgalaikį dvaro ir kaimo konfliktą. Dvaro ir kaimo nesutarimų šaltinį sudarė neišspęsti žemės atribojimo, prorėžių ir ser­ vitutų klausimai. Apie valstiečių teisę ganyti dvarininkų miškuose išsa­ miai rašė L. Mulevičius. Jam rūpėjo parodyti servitutus kaip ginčijamos nuosavybės formą ir jų ekonominę reikšmę valstiečių ūkiui, tačiau jis aptarė ir valdžios sprendimus servitutų klausimu, dvarininkų pastangas naikinti dvarų ūkiui žalingus servitutus537. L. Mulevičiaus tyrimas rodo, kad ginčų kilo, kai valstiečiai neturėjo savo ganyklų - o tokių buvo dau­ guma - ir naudojosi servitutu ar bendromis su dvaru ganyklomis arba jas nuomojo iš dvaro už nuolat didinamą činšą, atodirbius ar duoklę. Valdžiai, kaip ir dvarininkams, rūpėjo servitutų panaikinimas. Yra ži­ nomi Vilniaus generalgubernatorių M. Muravjovo, E. Baranovo ir A. Potapovo projektai dėl servitutų, teikti vidaus reikalų ministrui538. Mažiau žinomi jų siūlymai dėl prorėžių panaikinimo. Šį klausimą jie kėlė paskel­ bus Kaimo gyventojų padėties sutvarkymo vyriausiojo komiteto 1863 m. gegužės 1 d. nutarimą Šiaurės vakarų gubernijose dvaro ir kaimo žemes atskirti vadovaujantis 1861 m. vasario 19 d. Nuostatų p. 112. Jis skelbė, kad šiuo atveju remiamasi bendrais įstatymais apie tarpusavio susitarimą arba taisyklėmis, kurias parengs vyriausybė539. Vietos administratoriai ir dvarininkai dėl skirtingų priežasčių buvo suinteresuoti naikinti prorėžius vienu metu su išpirkimo raštų sudarymu. Dvarininkams rūpėjo iškeldin­ ti valstiečius iš miškų viensėdžių (односелье), įrengtų dvarų savininkų 536 Ten pat, 1. 163-164. 537 L. Mulevičius, Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje, p. 111-184. 538 Ten pat, p. 175-176. 539 ПСЗ, собр. 2, t. 38, ч. 1, № 39570 (О порядке разграничения угодий крестьянских от помещичьих в губерниях и уездах Северо-Западного края).

250

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

lėšomis, apkeisti į jų valdas įsiterpusius valstiečių sklypus. Valdininkai buvo susirūpinę tuo, kaip mažinti įtampą tarp dvaro ir kaimo. Tačiau prorėžių, kaip ir servitutų, problemą jie sprendė biurokratiškai. M. Muravjovas buvo privalomo dvaro ir kaimo žemių apsikeitimo (разверстание угодий) šalininkas, tačiau pats šio klausimo nesprendė, bet pavedė suformuoti nuomonę Laikinajai valstiečių reikalų komisi­ jai, veikusiai prie Vilniaus generalgubernatoriaus. Komisija šį klausimą svarstė 1865 m. sausio 13-15 d. posėdžiuose. Diskusijos rodė, kad valdi­ ninkai neabejojo prorėžių naikinimo nauda pirmiausia valstiečių ūkiui. Jų manymu, apkeitus žemes sumažėtų dvaro ir kaimo ginčų, tačiau nuo­ monės išsiskyrė dėl žemės sklypų apkeitimo būdo. Vieniems racionaliau­ sias sprendimas buvo vyriausybės inicijuotas privalomas žemių apkeitimas, toks kaip būtinas žemės išpirkimas. Kitiems atrodė priimtinas tik suinteresuotųjų žemės savininkų - kokiais laikyti dvarininkai ir valstie­ čiai - abipusis susitarimas, tačiau tik po to, kai valstiečiai išsipirks žemę540. Sausio 17 d. buvo apsvarstyta, kam turi priklausti sklypai ir viensėdžiai miškuose. Valdininkai pažymėjo, kad dvarininkai neretai palieka vals­ tiečiams miško sklypus mainais už laukus, todėl abi pusės gali nesunkiai susitarti, tik iš viensėdžių iškeltiems valstiečiams jie turėtų kompensuoti materialinius nuostolius, nors įstatymai šios galimybės nenumatė541. Laikinoji komisija taip pat svarstė Kijevo generalgubernatoriaus A. Bezako pasisakymą prieš privalomą žemių apkeitimą - jis siūlė vy­ riausybei atidėti šios problemos spendimą ir teigė, kad Ukrainoje toks apkeitimas neįmanomas, nes čia valstietis užsispyręs ir nepatiklus. Verčiamas apkeisti žemę ką tik ją gavęs valstietis būtinai pasipriešins, o vyriausybei teks imtis griežtų priemonių jį raminti. A. Bezakas patarė duoti valstiečiams laiko apsiprasti su žemės savininko padėtimi, suvokti 540 По вопросу об обязательном разделении помещичьих земель от угодий, пред­ ставленных крестьянам в губерниях Северо-Западного края, LVIA, f. 378, Bs, 1863, b. 1 8 2 9 ,1 .17-24v. 541 Ten pat, 1. 2 5 -2 9 .

251

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

apsikeitimo naudą ir laisvanoriško stisitarimo su dvarininku privalu­ mus542. Vilniaus generalgubernatorius K. Kaufmanas, susidūręs su pana­ šia situacija, mažiausiai kreipė dėmesį į galimą valstiečių reakciją, kurią tikėjosi nugesinti leidus šiems apskųsti reformą vykdžiusių institucijų sprendimus. Tačiau ir jis linko į kompromisą - privalomą žemių atri­ bojimą siūlė taikyti tik tada, kai rėžiai akivaizdžiai trukdo žemėvaldai, ir vietinių bajorų dvaruose, privalomai parduodamuose „rusų kilmės“ as­ menims. Kitais atvejais, jo manymu, pakaktų, jeigu pageidavimą apkeisti žemes pareikštų viena suinteresuotoji pusė543. Generalgubernatorių siūlymai žemės atribojimo klausimo neišspren­ dė ir turėjo mažai įtakos rengiant Kaimo padėties sutvarkymo vyriausiojo komiteto 1869 m. kovo 26 d. nuostatus „Dėl sprendimo klausimų, kilusių vykdant išpirkimo raštus Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijo­ se, taip pat Vitebsko gubernijos Livonijos apskrityse“544. Nuostatai regla­ mentavo žemės atidalijimą valstiečiams pagal išpirkimo raštus, kuriuos tvirtino Vyriausioji išpirkimo įstaiga (Главное выкупное учреждение). Kalbama apie tai, kad valstiečiai turi gauti žemės suteikimo raštus (данная) ir nuosavybės teisę į žemę (ввод во владение). Konfliktinę situ­ aciją programavo sprendimas ten, kur dvaro ir kaimo žemė buvo galutinai atskirta, tiksliai žemės nefiksuoti, tik ežiaženkliais pažymėti sutartąsias dvarininko ir valstiečio žemių ribas. Žemių, dėl kurių dvaras ir kaimas nebuvo galutinai sutaręs, ribas leista žymėti paprastais stulpais, jų nesu­ tvirtinant. Bendrų ganyklų lankose ir miškuose nutarta neatriboti, tik su­ teikimo raštuose paaiškinti, kad valstiečiai turi teisę ganyti dvaro valdose. Taigi žemės suteikimo raštą gavęs valstietis neretai turėjo tapti nuo­ savybės be aiškesnių ribų savininku. Ginčytinų žemių klausimas buvo 542 Ten pat, 1. 3 7 -3 8 . 543 Ten pat, 1. 46-49v. 544 ПСЗ, собр. 2, t. 44, ч. 1, № 46901 (О разрешении вопросов, возникших при ис­ полнении выкупных актов в губерниях Виленской, Ковенской, Гродненской и Минской, а также Инфляндских уездах Витебской губернии).

252

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

paliktas spręsti įprasta tvarka. Paaiškėjus, kad išpirkimo rašte, planuose ir pan. nurodytas valstiečių žemės plotas nesutampa su faktiškai jų nau­ dojamos žemės plotu, susidariusį viršplotį liepta palikti valstiečiams, tai įrašyti taikos tarpininko protokole ir klausimą perduoti spręsti aukštes­ nėms instancijoms. Nuostatų autoriai numatė galimus ginčus tarp dvaro ir kaimo. Todėl buvo pabrėžta, kad dvarininkai privalės grąžinti valstiečiams „neteisingai paimtas žemes“, taip pat uždrausta nurėžti valstiečių žemę, įrašytą patvir­ tintuose išpirkimo raštuose, net jeigu anksčiau valstiečiai ja nesinaudojo. Nuostatai leido sudaryti papildomus išpirkimo raštus, paaiškėjus, kad že­ mės suteikimo raštuose buvo praleistos pavardės valstiečių, įrašytų išpirki­ mo raštuose. Valstiečiams atitekusį žemės viršplotį dvarininkams pasiūlyta kompensuoti papildoma išmoka, jeigu aukštesnės instancijos laikys ją pa­ grįsta. Taip pat buvo liepta naujiems savininkams palikti dvarų žemę, ku­ rią gavo bežemiai ir kitų kategorijų valstiečiai. Servitutų ir prorėžių klau­ simą dvarininkai ir valstiečiai galėjo išspręsti, jei panorėtų, tarpusavio su­ sitarimu, jų panaikinimą pavesta kontroliuoti atitinkamoms institucijoms. 1863-1869 m. sudarytos žemės suteikimo buvusiems baudžiaunin­ kams sąlygos buvo palankesnės valstiečiams nei jų buvusiems šeiminin­ kams, tačiau liko neišspręsti svarbūs nuosavybės atidalijimui prorėžių, atribojimo, servitutų, miškų naudojimo ir kiti klausimai. Tai sukėlė nepa­ liaujamus kaimo ir dvaro ginčus. Konfliktinę situaciją gilino iš dvarų pa­ šalintų valstiečių pretenzijos į inventorinę žemę, valdžios politika dėl be­ žemių valstiečių ir dvarininkų pasipriešinimas jų nuosavybės apkarpymui. Tačiau Vakarų gubernijose kova dėl žemės retai įgydavo aštrią for­ mą. Dvaras ir buvę baudžiauninkai gynė savo interesus taikiomis prie­ monėms. Paprastai tai buvo abipusiai skundai ir sprendimo atidavi­ mas į arbitrų rankas, juolab kad tai numatė įstatymai. Teisybės ieškota Valstiečių reikalų valdybose, taikos tarpininkų suvažiavimuose, guber­ natorių ir generalgubernatoriaus kabinetuose, ministerijose ir impera­ toriaus rūmuose. 253

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

Baudžiavos panaikinimo reforma pirmiausia palietė stambius dva­ rus su dideliu baudžiauninkų skaičiumi. Juose kildavo daugiausiai . konfliktų. Smulkių dvarų valstiečiai retai kėlė balsą, o tokių dvarų buvo daugiausia545. Stambaus dvarininkų ir baudžiauninko nesantaika kilo dėl nepasitenkinimo abipusiais reikalavimais. Susitarimo idėją žlugdė skirtingi interesai, nelygi bajorų žemvaldžių ir dvarų valstiečių socialinė, ekonominė bei kultūrinė padėtis, skirtingas įsivaizdavimas apie teisę ir teisingumą, galiausiai - imperijos politika valstiečių aprūpinimo žeme klausimu ir ilgai trukusios žemės dalybos. Nežiūrint nesutarimų priežasties ar aštrumo, dvaro ir kaimo skyry­ bos stambiuose dvaruose vyko panašiai. Juo sudėtingiau buvo organi­ zuotas baudžiavinis dvaro ūkis, juo daugiau reikalavo valstiečiai, bau­ džiavos laikais naudojęsi ne tik skirtiniais sklypais, bet ir pridėtinėmis žemėmis, dvaro ganyklomis bei miškais. Dvarininkai norėjo gauti di­ desnę kompensaciją už žemę, bet valdžia nebuvo linkusi teikti didelių paskolų išpirkti žemę stambiuose dvaruose. Kelis metus truko žemės išpirkimo raštų sudarymas stambiausioje regiono valdoje - kunigaikščio P. Vitgenšteino dvaruose Vilniaus, Gar­ dino ir Minsko gubernijose. Vilniaus gubernijos Lydos apskrities dva­ ruose (Andrusevščizna, Belica, Dakudavas, Krivica, Lozianai, Pacukai ir Zblianai), kurie sudarė dalį jo latifundijos546, sunkiai sekėsi sutarti dėl 545 Smulkiųjų žemvaldžių ir jų baudžiauninkų žemės dalybos vyko pagal specialias 1861 m. vasario 19 d. taisykles: ПСЗ, собр. 2, т. 36, № 36666 (Высочайше утвержденные допол­ нительные правила об устройстве крестьян, водворенных в имениях мелкопоместных владельцев, и пособии сим владельцам). Smulkiuoju dvarininku oficialiai laikytas bajoras, turėjęs ne daugiau kaip 21 valstietį vyrą. Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko gubernijose ir keturiose Vitebsko gubernijos apskrityse smulkiam dvarininkui reikėjo turėti ne mažiau kaip 300 deš. žemės, dalį jos galėtų atiduoti valstiečiams. Žemės dalybose smulkiesiems dvarininkams ir jų valstiečiams buvo numatytos įvairios lengvatos ir valstybės parama. 546 1900 m. Lydos apskrityje Vitgenšteinų valdos sudarė daugiau kaip 17 tūkst. deš. O представлении уездными предводителями дворянства ведомостей со сведениями о землевладельцах русских и поляках и немецкой национальности, имеющих не менее 500 десятин земли, LVIA, f. 378, Bs, 1900, b. 3 4 1 ,1 .187v-188.

254

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

pridėtinių sklypų iš laisvos dvarų žemės įtraukimo į valstiečių išperka­ mąją žemę. Galiausiai valstiečiai pridėtinės žemės negavo. Laisvos dva­ rų žemės buvo pripažintos dvarininko nuosavybe, nes stambiame dvare jos sudarė rezervą tam atvejui, jeigu padaugėtų baudžiauninkų šeimų ir jiems prireiktų skirti žemės. Valstiečiai jas nuomojo laikinai už pa­ pildomą činšą. Tačiau buvo išgirstas valstiečių skundas dėl per aukštų žemės išpirkimo kainų. Dvarininko protestą sukėlė Finansų ministerijos atstovo tikrinimo komisijoje įsikišimas nustatant žemės išpirkimo kai­ ną. Valdininkas ją numušė iki žemiausios ribos, nors tikrinimo komi­ sija buvo linkusi pakelti. P. Vitgenšteinas ieškojo teisybės Vidaus reika­ lų ministerijoje ir Vyriausiojoje išpirkimo įstaigoje po to, kai išpirkimo raštus patvirtino visos instancijos. Jo dvarų žemės išpirkimo raštai buvo grąžinti peržiūrėti vykdančioms reformą gubernijos ir apskrities institu­ cijoms. Jos vienu balsu teigė, kad dvarų žemė yra nekokybiška ir neder­ linga, šienaujamos pievos prastos, Nemunas ir vietinis turgus valstiečių gerovei įtakos neturi, nes gerovė yra tik asmeninių pastangų, o ne palan­ kių sąlygų vaisius. Tad buvo patvirtinta ta pati ir, kaip rodo šaltiniai, itin žema valstiečių išperkamos žemės kaina: nuo 64 kapeikų iki 1 rublio už dešimtinę, priklausomai nuo valstiečių ūkininkavimo sąlygų547. Kol vyko tyrimas dėl žemės išpirkimo, 1870 m. pradžioje sujudo Belicos valsčiaus P. Vitgenšteino dvarų valstiečiai, iš viso 3000 vyrų. Jie elgėsi panašiai, kaip daugybė stambių dvarų valstiečių, kurių viltys nesipildė. Dėl už­ trukusio išpirkimo raštų patvirtinimo valstiečiai nesitikėjo išsipirkti že­ mės ir paskleidė gandus apie baudžiavos grąžinimą. Jie pasiuntė į Sankt Peterburgą atstovą ieškoti teisybės, sukėlė riaušes valsčiaus valdyboje, paslėpė antspaudus ir atsisakė paklusti taikos tarpininkui. Nuo rimtesnių

547 По прошению флигель-адъютанта, князя Петра Витгенштейна об исследовании неудовлетворительности для него производства выкупной операции в имениях его, состоящих в Виленской и Гродненской губерниях, ten pat, Bs, 1867, b. 1971, L 7 6 -9 1 .

255

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

veiksmų valstiečius, sulaikė valdininkams į pagalbą pasiųstas karinis pa­ stiprinimas ir parapijos dvasininko įkalbinėjimai548. Bajorai susitaikė su nuosavybės apkarpymu. Dalijantis žemę su vals­ tiečiais jiems labiausiai rūpėjo korųpensacija už jos praradimą. Tačiau žemės kainos nustatymas komplikavo dvaro ir kaimo skyrybas. Istorikų teiginys, kad tikrinimo komisijos rūpinosi dvarininkų interesais ir užkeldavo žemės kainą, buvo grindžiamas stambių dvarų valstiečių skun­ dais dėl per aukštų išpirkimo mokesčių. Valstiečiai kaip sutarę teigė, kad jų žemės nekokybiškos, o tikrinimo komisijos į tai neatsižvelgia549. Vis dėlto baudžiavos panaikinimą Lietuvoje tyrinėję istorikai pastebėjo, kad 1863 m. vasarą pradėjusios veikti tikrinimo komisijos, remdamosi M. Muravjovo 1863 m. liepos 19 d. ir 1864 m. balandžio 7 d. instrukcijo­ mis, mažino žemės išpirkimo mokesčius. Kai kuriuose Vilniaus ir Kauno gubernijų dvaruose, palyginti su 1862 m. nuostatiniais raštais, jie viduti­ niškai sumažėjo apie 55 proc., atitinkamai buvo sumažinta iš išperkamos dešimtinės kaina550. Tą patį reiškinį pabrėžė D. Beauvois, teigęs, kad dalis Ukrainos valstiečių galėjo išsipirkti žemę būtent dėl to, kad rusų valdi­ ninkai žemės kainą, nurodytą dvarų inventoriuose, mažino 20-50 proc. Jie tai darė vykdydami M. Muravjovo politiką „tramdyti lenkus baime ir pinigais“. Kita vertus, tikrinimo komisijos abejojo, ar neturtingi valstie­ čiai išsipirks žemę net tokiomis palankiomis sąlygomis551. Panašiai situaciją vertino Lietuvos dvarininkai. Jų manymu, tikri­ nimo komisijos laikėsi joms duotos instrukcijos, darė spaudimą dvari­ ninkams ir nuolaidžiavo valstiečiams. Nustatydamos išperkamos žemės dydį, sudėtį ir jos kainą, komisijos paprastai sėmėsi informacijos iš dvarų inventorių, dvarininkų ir valstiečių, kurių klausinėjo apie žemės kokybę, 548 Ten pat, 1. 65-69v. 549 L. Bičkauskas-Gentvila, V. Knūraitė, Baudžiavos panaikinimas, p. 6 4-65. 550 Ten pat, p. 6 9 -7 6 . Išpirkimo mokesčio vidurkis apskaičiuotas remiantis lentelės, pateiktos p. 74, duomenimis. 551 D. Beauvois, Walka o ziemię, p. 82.

256

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

rūšį, derlingumą ir pan. Jų sprendimas priklausė nuo to, kurios pusės parodymai bus palankesni išpirkimo mokesčiui nustatyti. Štai kaip Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrities Antanašės dvaro valstiečių apklausą savo dienoraštyje aprašė Edvardas Romeris, pakviestas dalyvauti tikrinimo komisijos posėdyje Obeliuose 1867 m. rugsėjo mėn. Jis pateikė dvaro dokumentus - planą, 1847 m. inventorių, 1862 m. su­ darytus nuostatinius raštus, tačiau jų neprireikė. Žemės išpirkimo kainai nustatyti buvo surengta gausiai susirinkusių valstiečių apklausa. E. Ro­ meris rašė: „Pirma klausė, kaip seniai ūkininkas gyvena troboje, kas iki jo gyveno, ar turi vaikų ir kur jie yra, ir pan. Po to - apie žemės kokybę pa­ gal jos derlingumą, kas joje sėjama, koks yra derlius, kiek yra šienaujamų pievų, kiek kainuoja nuomojama žemė kaimynystėje. Ši apklausa truko nuo ryto iki sutemų ir nebuvo kito atsakymo, tik dievagojimasis, kad žemė yra kuo blogiausia, tik baltas ar raudonas smėlis, akmenys ar pilkas molis, kad niekas nedera, grįžta vos vienas ar pusantro grūdo [...], kad žemė derlius toks mažas, jog nėra iš ko gyventi [...], kad prišienauja ne daugiau kaip 5 ar 6 vežimus.“ 552 Komisijos to paties paklaustas, E. Romeris, kurio valstiečiai baudžiavos laikais laikė po tris arklius, po kelias karves, dešimtis avių ir kiaulių, nestokojo nė maisto, nė aprangos, prišienaudavo po 40 ve­ žimų, išgirdęs valstiečių kalbas, sutriko: „O kas man beliko sakyti? Kad jų žemės kokybė yra ta pati, kaip mano žemės, kad nepalankiausiais metais nuimu septinto grūdo derlių, o gerais - vienuolikos su puse, kad dvaro žemės nuomininkai už dešimtinę moka ne mažiau kaip 2 ar 2,75 rublius? Kad blogiausias ūkininkas, prageriantis savo pajamas, nesirūpinantis žeme [...], manau, nuima ne mažiau kaip penktą grūdą.“553 E. Romeris buvo patyręs dvarininkas ir negalėjo klysti. Tarp Antanašės dvaro kaimų valstiečių čia pat atsirado norinčiųjų nusipirkti iš dvarininko dirvonų ir

552 Dzienniki Edwarda Romera z lat 1855-1872, t. 12, Rps BN, IV. 8724,1. 84v, 1867 m. rugsėjo 2 d. įrašas. 553 Ten pat, 1. 85-85v, 1867 m. rugsėjo 2 ir 4 d. įrašai.

257

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

prisidurti prie išperkamos žemės. Už dirvono dešimtinę jie sutiko mokėti po 50 rublių ir daugiau. Dvaro savininkui tai reiškė, kad valstiečiams dva­ ro žemė yra gera ir jie nėra vargšai, tačiau tikrinimo komisija dvaro žemę įvertino ketvirtadaliu valstiečių siūlomos kainos554. E. Romerį paveikė ne tik valstiečių „baisus melas“. Jis stebėjosi pasi­ keitusia jų elgsena: „Tik Jonas Čaplinskis iš Kriugiškio senuoju papročiu pasisveikino su manimi. Ir Justinas Vertibavičius iš Ščiūrių atsisveikino senuoju papročiu. Tai rodė tam tikrą abiejų pilietinę drąsą, nes valstiečiai labai įtariai žiūri į tuos, kurie, kaip anksčiau, su ponu palaiko gerus san­ tykius.“555 Tačiau dėl to, kas vyko tarp dvaro ir kaimo, jis nieko nekaltino, laikydamas, kad visa ko priežastis yra valdymo sistema. Kad išperkamos žemės kainų politika akivaizdžiai siekta prispaus­ ti „lenkų kilmės“ bajorus, padalyti žemę jų sąskaita ir išvengti rimtesnio valstiečių pasipriešinimo, rodo dvaro savininko ir valdininkų derybos dėl žemės pirkimo. Kai Kauno gubernijos Šiaulių apskrities dvarininkas Rudolfas Koscialkovskis, atidalijus Martyniškio dvaro valstiečius, nutarė parduoti valstybės iždui 950 dešimtinių nedirbamos žemės, kad ją pa­ dalytų bežemiams valstiečiams, reikėjo nustatyti jos kainą. Dvaro vals­ tiečiams jau buvo išdalyta 1374 dešimtinės dirbamos žemės, įvertintos išpirkimo mokesčiu 2,06 rublio už dešimtinę. Be to, jiems skirta apie 50 dešimtinių ganyklų ir 17 dešimtinių nedirbamos žemės, todėl išpirkimo mokestis sumažėjo iki 1,99 rublio už dešimtinę. Likusi dvaro žemė Kauno gubernijos valstiečių reikalų įstaigai neatrodė tokia patraukli, kad nedirba­ mi plotai pereitų bežemiams valstiečiams be iždo, suteikiančio jiems kre­ ditą, nuostolių. Martyniškio dvare veik pusę likusios žemės sudarė nedir­ bama žemė, dvaro miškas tiko malkoms, bet ne statyboms. Valdininkams kliuvo ir tai, kad atokiau nuo prekybos kelių išsidėstęs dvaras neturėjo geros žemės ūkio produkcijos realizavimo rinkos, nors buvo prie pat Kuršo

554 Ten pat, 1 .112v, 1867 m. lapkričio 10 d. įrašas. 555 Ten pat, 1. 86.

258

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

gubernijos sienos, nesunkiai galėjo susisiekti su Mintauja ir Ryga, čia pat buvo Žagarė, kurioje vykdavo mugės. Be to, jie tikino, kad bežemiai valstie­ čiai neįstengs sumokėti už dešimtinę nedirbamos žemės net 1,5 rublio, nors ištroškę žemės jie su tokia kaina sutiko. Ši kaina buvo laikoma neaukšta, bet valstiečiai, anot valdininkų, negalėtų išsimokėti iždo suteikiamos pasko­ los, nes nedirbamai žemei įsisavinti, pasistatyti namą ir ūkinius pastatus reikėtų suteikti lengvatų, kurios įstatyme nėra numatytos556. Vis dėlto R. Koscialkovskio siūlymas parduoti dvarą valdžią sudomi­ no. Šiaulių apskrities taikos tarpininkų suvažiavimo pirmininkas teigė, kad Martyniškyje puikiai įrengta dvaro sodyba, kurioje stovi „gražiau­ sias apskrityje ponų namas“, yra didelis vaismedžių sodas, dirbamose žemėse naudojama 11 laukų sėjomaina, prižiūrėtos ganyklos ir pan. Jis apskaičiavo, kad tokio dvaro žemė, net kartu su nedirbama, kainuoja ne mažiau kaip 2,4 rublio už dešimtinę557. Tačiau valstiečių reikalų valdyba pareiškė, kad Kauno gubernijoje apskritai nėra tokių stambių dvarų (ku­ riuose valstiečiams buvo atidalyta daugiau kaip 1000 deš.), kurių žemė būtų verta daugiau kaip 2 rublių už dešimtinę. Mat aukščiau vertinama tik tų dvarų žemė, kur yra geri miškai, puikūs ūkiniai statiniai, pelningos ūkio šakos, geras ariamų ir šienaujamų pievų santykis, arti žemės ūkio produkcijos pardavimo rinka, o Martyniškio dvaras šių kriterijų neati­ tinka558. Vis dėlto gubernijos valdžiai dvaras parūpo, jį buvo galima par­ duoti visą pasiturintiems ar dalimis - bežemiams valstiečiams, ir vienų, ir kitų apylinkėse netrūko. Valstiečių reikalų įstaigai ir taikos tarpininkų suvažiavimui buvo pavesta klausimo dėl dvaro pirkimo ir panaudojimo bežemiams nesvarstyti, nes tai nėra šių institucijų kompetencija. Nutarta

556 По представлению Ковенского губернатора о желании помещика Шавельского уезда Косцялковского предоставить безземельным крестьянам имения его Мартынишки с их согласия всю оставшуюся за наделом домохозяев землю на выкуп с пособием от правительства, LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2111,1. 4 -7 . 557 Ten pat, 1. 8 -1 1 . 558 Ten pat, L 7.

259

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

pasinaudoti tuo, kad savininkas sutiko parduoti dvarą už tą kainą, kurią nustatys tikrinimo komisija, ją numušti, pažadėjus savininkui lengvatinę paskolą, kurios jis prašė, susitarti su vietiniais valstiečiais dėl žemės įsi­ gijimo sąlygų ir, pavykus tai padarytį, rengti medžiagą teikimui aukštes­ nėms instancijoms dėl šio dvaro pirkimo į valstybės iždą559. Vakarų gubernijų dvarininkai negavo kompensacijos, lygios tikrai žemės vertei. Lėšos už valstiečiams skirtą žemę nesudarė pakankamo ka­ pitalo dvarų ūkiui įsitraukti į pobaudžiavinius ekonominius santykius. Vis dėlto dalis amžininkų manė, kad sumažinta žemės kaina ir valstie­ čių išperkamos žemės mokestis teigiamai veikė dvaro ir kaimo skyrybas. Apie tai savo atsiminimuose rašė Edvardas Voinilovičius, teigęs, kad bū­ tent dėl to valstiečiai įstengė išsipirkti žemę, o dvarininkai buvo priversti skaidyti dvarų žemę į nedidelius sklypus ir juos parduoti. Taip susidarė „visada reikalingas“ smulkių žemės savininkų sluoksnis560. Sunku pasakyti, kaip stipriai dvaro ir kaimo skyrybas veikė valstie­ čių paleidimas į laisvę iki reformos paskelbimo, atkreipęs baudžiavos panaikinimo tyrėjų dėmesį ir jų vadinamas valstiečių žemės grobimu. Valstiečių skundų dėl „paleidimo“ išliko gana daug, kad būtų galima teig­ ti buvus platesnio masto reiškinį. Dvarininkai, pasinaudoję informacija apie baudžiavos panaikinimo reformos rengimą, galėjo sumažinti preten­ dentų į žemę skaičių. Nekyla abejonių, kad savininko statusas jiems leido perskirstyti dvaro žemę ir keisti baudžiauninkų socialinę priklausomybę. Taip dažniau elgėsi dvarininkai, turėję daugiau baudžiauninkų ir įrašy­ davę dalį valdinių į miestiečius ar valstybinius valstiečius. Taip pasielgė Panevėžio apskrities Linkaučių dvaro savininkas Valerijonas Zaviša561.

559 Ten pat, 1 .13-14v. 560 E. Wojnilowicz, Wspomnienia. 1847-1928, Wilno, 1931, s. 3 6 -3 7 . 561 X X a. pradžioje Valerijono Zavišos Linkaučiai sudarė 1272 deš. žemės. О пред­ ставлении уездными предводителями дворянства ведомостей со сведениями о землевладельцах русских и поляках, и немецкой национальности, имеющих не менее 500 десятин земли, LVIA, f. 378, Bs, 1900, b. 341,1. 26.

260

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Šeši valstiečiai iš Gringalių, Mairiškių ir Papalčių kaimų skundėsi, kad yra varomi iš skirtinių sklypų, kurie buvo įtraukti į išpirkimo aktus, mat jiems nežinant savininkas įrašė juos miestiečiais. Tikrinimo komisija, įsitikinusi, kad 1859 m. šie valstiečiai buvo atieisti nuo baudžiavos, vado­ vavosi vidaus reikalų ministro 1866 m. rugpjūčio 8 d. nurodymu tokiais atvejais žemės neskirti, valstiečių prašymą atmetė562. Panašioje padėty­ je atsidūrė trys stambaus Barzdžių dvaro Telšių apskrityje valstiečiai, 1858 m. įsirašę į Varnių valstybinių valstiečių bendruomenę563. Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Strėvininkų ir Panerių dvarų savininkas Stanislovas Romeris, 1864 m. apskundęs Vilniaus guber­ nijos valstiečių reikalų valdybos nutarimą skirti dvarų žemę jo paleis­ tiems valstiečiams, įsitraukė į keliolika metų trukusią bylą, atspindėjusią komplikuotą situaciją, kurioje atsidūrė dvaras ir kaimas dėl dvarininkų pasirengimo būsimajai reformai. Dar 1858-1860 m. S. Romeris paleido į laisvę 66 valstiečių šeimas ir dar keliolikai šeimų suteikė septynis atleidimo raštus. Darė tai skubotai, į atleidimo raštus įrašydamas po kelias šeimas, bet raštus apskrities teisme įregistravo ir parūpino valstiečiams leidimus gyventi jo dvaruose. Vėliau valstiečiai jį kaltins, kad paleido juos be žemės, prieš jų norą ir valią, gra­ sinimais ir bausmėmis privertė teisme liudyti apie sutikimą išeiti į laisvę. Dalį paleistųjų įrašė į valstybinius valstiečius ir jie gavo žemės, dalis virto Trakų miestiečiais, bet liko gyventi senoje vietoje, išsinuomojo žemę pas kaimyninius dvarininkus arba parsisamdė pas ūkininkus. Paskelbus baudžiavos panaikinimą, paleistieji apskundė S. Romerį valstiečių reikalų valdybai ir 1863 m. rugpjūčio 18 d. valdybos sprendimu grįžo į S. Romerio dvarus. Tačiau jie negavo žemės, nes po ilgų svarstymų 562 По прошениям и жалобам вольноотпущенных помещиками крестьян, ten pat, f. 378, Bs, 1867, b. 2002,1. 6-6v. 563 Ten pat, 1 .16-17; Anupro Rimkevičiaus Barzdžių dvaras Kauno gubernijos Telšių aps­ krityje 1865 m. sudarė 1470 deš. Дело о конфискации движимого и недвижимого имущества участников восстания 1863 г., ten pat, f. 525, ар. 1, b. 913,1. 3v.

261

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

įvairiose institucijose buvo nutarta, kad tik teismas gali panaikinti pa­ leidimą į laisvę, grąžinti valstiečiams baudžiauninkų statusą ir tik tada jie galėtų pretenduoti į žemę564. Dvarininko ir valstiečių konfliktas įsi­ siūbavo valstiečiams atsisakius mokęti dvarininkui nuomos mokestį už naudojamą žemę, o dvarininkui pareikalavus iškraustyti skolininkus iš jo žemės ir pasisavinus atsarginius grūdus, supilamus valstiečių nederliaus ir bado atvejui. Byla pasiekė kulminaciją, kai valstiečiai pareikalavo kompensuoti jų patirtus nuostolius dėl neteisėto paleidimo į laisvę, nesuteikiamos žemės ir atsarginių grūdų, įvertintų, jų apskaičiavimu, 17700 rublių sidabru, o dvarininkas per teismą išieškojo nuomos mokestį, kuriam padengti iš varžytinių buvo parduoti valstiečių gyvuliai. S. Ròmerio siūlymo susi­ tarti geruoju - mainais už sumokėtąją žemės nuomą skirti sklypus išpir­ kimui - valstiečiai nepriėmė565. Dvarininko ir valstiečių bylą, strigusią dėl daugybės formalumų ir skirtingų įstatymų interpretacijų, galiausiai išsprendė Kaimo gyventojų padėties sutvarkymo vyriausiasis komitetas. Valstiečiai negavo piniginės kompensacijos už grūdus ar patirtus nuos­ tolius ir šio klausimo neeskalavo. Galiausiai, jų pagrindinis tikslas buvo nuosava žemė ir jie šį tikslą pasiekė, kai Vyriausiasis komitetas 1874 m. kovo 4 d. nutarė, kad S. Ròmeris, atleisdamas valstiečius be žemės, pa­ žeidė įstatymus. S. Romeriui teko paklusti imperatoriaus patvirtintam sprendimui ir 49 šeimoms, kurios naudojosi dvaro žeme, leisti ją išpirkti, nors ir toliau teigė, kad valstiečiai savinasi žemės daugiau, nei jiems pri­ klausytų. Tačiau jis protestavo, kad žemę gautų dar 11 jo paleistų į laisvę šeimų, nesinaudojusių žeme iki baudžiavos panaikinimo, ir reikalavo gerbti jo nuosavybę566. 564 По жалобе бывших крепостных и вольных людей помещика Ромера на прину­ дительную выдачу им отпускных и лишение земельных участков, ten pat, f. 378, Bs, 1864, b. 2382,1. 7-12v. 565 Ten pat, 1. 211-212v. 566 Ten pat, 1. 3 1 5 -3 1 7v, 336-338.

262

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Smulkiųjų dvarų savininkams taip pat teko visaip gintis nuo preten­ dentų į žemę. Nedidelių dvarų ar palivarkų inventoriai dažnai buvo su­ daryti formaliai, prievoliniai valstiečių santykiai su dvaru kito, priklau­ somai nuo jų poreikių ar ūkinių metų. Taip Požaičių Nabulių palivarko savininkas Šiaulių apskrityje Aleksandras Moras aštuonerius metus įro­ dinėjo valstiečių Kazimiero Garelio ir Tomo Statkaus reikalavimų skirti jiems žemės nepagrįstumą. A. Morui po tėvo palikimo dalybų su broliais atiteko 60 dešimtinių palivarkas, kuriame apskritai nebuvo valstiečių skirtinių sklypų. Abu valstiečiai tėvo dvare nuolat nedirbo, buvo amati­ ninkai, kartais bernavo, bet, panašiai kaip ir jų tėvai, buvo prirašyti prie dar nepadalyto Morų dvaro. 1865 m. Šiaulių apskrities tikrinimo komi­ sija nutarė, kad jie neturi teisės į skirtinį sklypą. Komisijos sprendimą valstiečiai apskundė Kauno gubernijos valstie­ čių reikalų įstaigai, gubernatoriui ir aukštesnėms instancijoms, teigdami, kad pusiniai sklypai (5 deš.) Nabulių žemėje, už kurią mokėjo činšą ir at­ liko prievoles, priklausė jų tėvams ir protėviams nuo neatmenamų laikų, kad savininkas juos nuvarė nuo žemės, bet vėliau grąžino, todėl jie turi teisę išsipirkti tą žemę lygiomis teisėmis su kitais valstiečiais. Valstiečių reformą vykdančių institucijų sprendimai klausimu, ar palivarko žemėje gyvenę amatininkai, naudojęsi dvaro inventoriumi ir atlygiu už darbą, keitėsi kelis kartus, kol galiausiai T. Statkus ir K. Garelis žemės negavo567. Panašiai buvo elgiamasi su valstiečiais, perkeltais į kitą dvarą. Petro ir Tado Brinkų senelis ir tėvas buvo Šiaulių apskrities Vismantų dvaro savininko baudžiauninkai. Kai savininkas šią valdą pardavė ir Panevėžio apskrityje nusipirko Nevėžninkų dvarą, čia perkėlė brolius Brinkus, davė tuščios žemės, kurioje jie pasistatė trobą. Nevėžninkus įsigijęs Jaroslavas Ciškevičius nuvarė valstiečius nuo žemės. Tikrinimo komisija juos grąžino į tą patį kaimą, savininkas davė

567 Valstiečių Tomo Statkaus ir Kazimiero Garelio byla su Požaičių dvarininku Aleksandru Moru dėl žemės, LMAVB RS, f. 201-322,1. l-16v, 35, 6 1 ,1 0 7 ,1 1 9 .

263

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

jiems tuščią žemę, kurią jie įdirbo ir pasistatė kitą trobą. Tuomet savinin­ kas šią žemę išnuomojo ir liepė broliams išeiti iš dvaro. Jis taip pat atsisa­ kė duoti žemės Nevėžninkų valstiečiui Motiejui Jakševičiui. Šiuo atveju svarbu tai, kad dvaras buvo nedidelis ir negalėjo aprūpinti žeme visų jo gyventojų. Dvarui priklausė 12 ūkininkų, iš kurių 6 buvo bežemiai, ir 6 bernai. Žemės, daugiau kaip 57 dešimtines, gavo visi ūkininkai, taip pat - ir bežemiai. Dvarininkas jiems skyrė dar 2 dešimtines žemės, už kurią nereikėjo eiti prievolių, ir suteikė servituto teisę. Kauno gubernijos valstiečių reikalų įstaiga prašytojų Brinkų ir Jakševičiaus teisės į skirtinį sklypą nepripažino568. Reformą vykdančios institucijos kartais atsižvelgdavo į netradicines aplinkybes ir priimdavo sprendimus valstiečių naudai. Tokį retą atvejį 1865 m. svarstė Gardino gubernijos valstiečių reikalų įstaiga. Nedidelis, iš viso apie 20 valstiečių kiemų, Tretjakų dvarelis Gardino apskrity­ je priklausė dviem savininkams - Ipolitui Mrozovskiui ir Napoleonui Jančevskiui, nuomojusiam ir bendraturčio dalį. Dar 5 dešimtmečio pra­ džioje N. Jančevskis buvo apkaltintas žiauriu elgesiu su valstiečiais ir stojo prieš teismą, kuris jį išteisino. Baimindamiesi šeimininko, dalis valstiečių išsilakstė, trobos apgriuvo, o ūkis sunyko. Paskelbus baudžiavos panai­ kinimą, valstiečiai grįžo ir pareikalavo žemės, visą kaltę dėl ūkio nuos­ mukio suvertę savininkui. Teismas atsisakė svarstyti bylą dėl dvarininko žiaurumo dėl jos senaties, tačiau, atsižvelgus į aplinkybes, dvare likusiems valstiečiams buvo atrėžta žemės daugiau, nei numatė įstatymai569. Dvaro ir kaimo skyrybos vyko ilgai ir ne itin sklandžiai, bet reformos eigą tyrinėję istorikai teigia, kad valstiečiai nebuvo nuskriausti. Anot

568 По прошениям и жалобам вольноотпущенных помещиками крестьян, LVIA, f. 378, Bs, 1867, b. 2002,1. 3 2 -3 4 , 7 1 -7 2 , 74. 569 Дело об устройстве быта крестьян собственников имения Третяк Гродненской губернии и о большом вознаграждении их противу правил 18 октября 1863 г. в виду особенных неправильных действий помещика Янцевича при существо­ вании крепостного права, ten pat, Bs, 1865, b. 2106,1. 2-4v, 12-16v.

264

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

V. Merkio, Vakarų gubernijų valstiečiams iš dvarų buvo atrėžta žemės ne mažiau, nei jiems buvo skirta pagal dvarų inventorius, iš dvarininkų valdų taip pat buvo atidalyta bežemiams570. Iš tikrųjų, padėtis dvaruose labai įvairavo. Tai rodo daugybė išlikusių valstiečių ir dvarininkų skun­ dų, nors vėlgi nėra pagrindo teigti, kad nebuvo atvejų, kai dvarininkams, valstiečiams ir tikrinimo komisijoms pavykdavo sutarti. Vis dėlto išlikę šaltiniai piešia nesutarimų vaizdą. Vilniaus apskrities Giedraičių dvaro savininkas Konstantinas Komaras 1866 m. Vidaus rei­ kalų ministerijai skundėsi dėl sudaryto ir jau patvirtinto žemės išpirkimo rašto, teigdamas, kad valstiečiams buvo atrėžta per daug geros žemės. Martyniškių kaimo bendruomenės valstiečiai, iš viso 28 žmonės, pareiš­ kė, kad tikrinimo komisija veikė nešališkai ir sąžiningai, teisingai atskir­ dama dvaro ir kaimo žemes. Jie tvarkingai mokėjo išpirkimo mokesčius ir sunerimo, kai dvare pasirodė matininkas, atsiųstas iš naujo išmatuoti žemę pagal K. Komaro skundą. Valstiečiai kreipėsi į valstiečių reikalų val­ dybą, kuri jų skundą perdavė nagrinėti taikos tarpininkų suvažiavimui. Vietinis taikos tarpininkas juos išplūdo, tad jie įteikė prašymą Vilniaus generalgubernatoriui E. Baranovui, nuolankiai prašydami nekeisti tikri­ nimo komisijos išvadų571. Reformą vykdančios institucijos nepatenkino Panevėžio apskrities Daukšynės dvaro savininkės baronienės Tumeldos von Engelgardt skundo dėl valstiečiams nepagrįstai atrėžtos dvaro žemės ir leido padidinti jų išperkamą žemės plotą572. Šiaulių apskrities Ukrinų dvaras ir jo valstiečiai dalijosi žemę kelio­ lika metų. Dvaras priklausė baronui Brašui, jam mirus - našlei ir maža-

570 V. Merkys, Valstiečių judėjimas, p. 241. 571 По жалобам крестьян на лишение их земельных угодий, отведенных повероч­ ными комиссиями по Виленской губернии, LVIA, f. 378, Bs, 1867, b. 2014,1. 3-3v. 572 По жалобе помещицы Поневежского уезда баронессы Энгельгардт, урожденной Корф, на постановления поверочной комиссии относительно спорных между нею и крестьянами земель, а также на порубку крестьянами леса, ten pat, Bs, 1867, b. 2021,1. 14-20v.

265

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

mečiams vaikams. Pagal 1862 m. sudarytą nuostatinį raštą šiame dvare baudžiavos laikais buvo 8 valstiečiai ūkininkai, kurie naudojosi 199 de­ šimtinėmis žemės. Be jų, dvarui priklausė 174 šeimos samdinių, iš viso 291 vyras, taigi dvaro būta gana stambaus. Tikrinimo komisija į 1864 m. sudarytą žemės išpirkimo raštą įtraukė anksčiau praleistus 3 valstiečių kiemus ir du miško sargus. Vyriausioji išpirkimo įstaiga patvirtino iš­ pirkimo raštą, pagal kurį aštuoniems ūkininkams ir praleistiems vals­ tiečiams buvo padalyta 294 dešimtinės žemės, dar 14 bežemių valstiečių gavo po 3 dešimtines. Buvę dvaro samdiniai žemės negavo. Vėliau paaiškėjo, kad valstiečiams žemės atiduota perpus mažiau, nei jiems priklausė pagal dvaro inventorių, todėl šie savavališkai suarė dva­ ro žemes. Tikrinimo komisija apklausė valstiečius ir parengė papildomą išpirkimo raštą, pagal kurį valstiečiams buvo atrėžta dar apie 125 dešim­ tines. Kai generalgubernatorius A. Potapovas liepė patikrinti, kaip šiame dvare laikomasi 1869 m. kovo 26 d. įstatymo, keli po 3 dešimtines gavę valstiečiai pareikalavo jiems atiduoti po visą skirtinį sklypą. Jų prašymas nebuvo patenkintas motyvuojant, kad jie neteikė skundų įstatymų nu­ matytu terminu, nors valdininkai pripažino, kad valstiečiai skųstis turi pagrindo. Šaltiniai rodo, kad buvę Ukrinų dvaro valstiečiai darl883 m. ieškojo teisybės, bet vargiai ką pasiekė573. Bajorai žemvaldžiai kasdienybe virtusią dvaro ir kaimo kovą dėl že­ mės laikė nevaržomu privačios nuosavybės teisių pažeidimu. E. Romeris bejėgiškai stebėjo, kaip taikos tarpininkas Nikolajus Lišinas, vėliau tarpininkų suvažiavimas, nekreipdami dėmesio į jo prašymus pataisyti išpirkimo raštą, atidavė valstiečiui Vertibiškio palivarką ir leido aplin­ kinių kaimų valstiečiams ganyti miško plote, kuris seniai buvo iškirstas, išartas ir užstatytas. Maža to, nuo Antanašės dvaro žemių atrėžė sklypus

573 По прошению крестьян Жагорской волости Шавельского уезда о лишении их помещиком Брашом земли в имении Укры, ten pat, Bs, 1882, b. 537,1. 2 2-28, 30-40v.

266

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

14 bežemių bernų, tarnavusių Kriaunų dvare, kuris buvo priverstinai par­ duotas kaip sūnaus Alfredo nuosavybė. Kauno gubernijos valstiečių rei­ kalų įstaiga tik sutiko pakelti žemės išpirkimo mokestį nuo 1 iki 1,65 rub­ lio, bet nei žemės, nei palivarko negrąžino. Pažįstamas valdininkas jį ra­ mino, kad turės dėl ko skųstis vidaus reikalų ministrui ir gal ką laimės574. Edvardas Romeris, dalyvavęs komitete, rengusiame siūlymus pa­ naikinti baudžiavą, iki sukilimo buvęs taikos tarpininku, negalėjo at­ sistebėti, kaip „išsižeidusi valdžia“ iškraipė „tauriausią moralinį tikslą“ išlaisvinti valstiečius vien siekdama atkeršyti bajorams už sukilimą. Jis rašė, kad valstiečių luomas buvo prikeliamas bajorų žemvaldžių sąskai­ ta, o prasigėrusi liaudis, „mirtinai nuodijo savo dvasią, apsirijusi gausių Dievo dovanų, dalijamų niekšų rankomis“575. Dvarininko asmeniniuose užrašuose išsakytos emocijos atspindėjo bendras bajorų žemvaldžių po­ baudžiavines nuotaikas. Reforma juos nuvylė, o naujiesiems žemės savi­ ninkams mažai rūpėjo tradiciniai dvaro ir kaimo santykiai. Dvaro ir kaimo konfliktai nesibaigė net patvirtinus žemės išpirkimo aktus ir sužymėjus ežiaženklius. Valdžia skubėjo atskirti valstiečius nuo „lenkų kilmės“ dvarininkų ir darė klaidų. Apie tai rašė Vilniaus generalgu­ bernatorius A. Potapovas, atkreipęs Sankt Peterburgo aukštųjų valdininkų dėmesį, kad žemės reformą vykdančios institucijos skirtingai suprato ir taikė minėtųjų 1869 m. kovo 26 d. nuostatų punktą dėl papildomų žemės išpirkimo raštų, taip sudarydamos prielaidas nesibaigiančioms apeliaci­ joms, skundams ir bylinėjimuisi dėl žemės. Taikos tarpininkai ir valstiečių reikalų valdybos ėmėsi svarstyti skundus dėl galutinai patvirtintų žemės išpirkimo raštų paaiškėjus, kad juose nurodytas žemės plotas nesutampa su valstiečių faktiškai disponuojama žeme. Šis reiškinys įgijo platų mastą, nors nuostatai leido taisyti išpirkimo raštus tik išimtiniais atvejais ir tik

574 Dzienniki Edwarda Romera z lat 1855-1872, t. 15, Rps BN, IV. 8724,1. 77v, 1871 m. rugsėjo mėn. įrašas; t. 16,1. 40-40v, 107v, 1872 m. vasario 16 d. ir spalio 28 d. įrašai. 575 Ten pat, t. 12,1. 1 0 6 ,1867 m. spalio 26 d. įrašas.

267

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ.

generalgubernatoriui leidus576. Siekdamas užkirsti kelią naujiems dvaro ir kaimo konfliktams ir greičiau baigti žemės atribojimą, Kaimo gyventojų padėties sutvarkymo vyriausiasis komitetas, pasikvietęs A. Potapovą, ap­ svarstė klausimą dėl išpirkimo raštų galiojimo (о силе выкупных актов). Buvo nutarta Šiaurės vakarų gubernijose žemės išpirkimo rašto nelaikyti teisiniu dokumentu, galutinai nustatančiu valstiečių žemės nuosavybės apimtį, nes, valdžios manymu, baudžiavos laikais valstiečiai naudojosi di­ desniu žemės kiekiu, nei buvo parodyta išpirkimo raštuose. Pagal išpirki­ mo raštus tektų nurėžti valstiečių faktiškai naudojamą žemę, o tai sukeltų valstiečių nepasitenkinimą. Todėl teisiškai galiojo tik išpirkimo rašte nu­ rodyta žemės išpirkimo kaina ir valstiečiams nustatytas žemės išpirkimo mokestis. Buvo nutarta valstiečiams palikti tą žemę, kuria jie, kaip rašė biurokratai, „faktiškai naudojosi“, kol vyko reforma, ir ją laikė savo nuosa­ vybe, o kiekvieną konkretų ginčą palikti spręsti Vyriausiajam komitetui577. Dvaro ir kaimo santykiai dėl biurokratų sprendimų dar labiau paašt­ rėjo. Dvarininkas ir valstietis skirtingai suprato sąvoką „faktiškas naudoji­ mas“ ir reiškė teises į ginčijamą nuosavybę. Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijoje išliko daug bylų, rodančių, kad po dvaro ir kaimo skyrybų ilgai nerimo aistros dėl žemės. Bajorų žemvaldžių ir valstiečių ūkininkų konfliktai nesiliovė net pasiekus abipusį susitarimą dėl apsikeitimo skly­ pais, naudojimosi mišku, ganykla, ežeru ar keliu. Dvaro ir kaimo nesusi­ kalbėjimas virto pobaudžiavinių agrarinių santykių kasdienybe. Didesnė įtampa tvyrojo tarp stambių dvarų ir nuo jų atsiskyrusio kaimo. Vidutiniai dvarininkai su valstiečiais konfliktavo rečiau, o smulkūs bajorai dėl žemės bylinėjosi su valstiečiais teismuose kaip su sau lygiais žemės savininkais. Pasinaudoję neaiškia teisine situacija, netinkamai sudarytais žemės do­ kumentais, stambūs dvarininkai visaip bandė atsiimti žemę net tada, kai

576 Дело об отграничении крестьянских наделов и окончании поверочных действий в Северо-Западном крае, часть 3, LVIA, f. 378, Bs, 1863, b. 1831,1.196-198. 577 Ten pat, 1. 199-209.

268

III s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

įstatymas buvo valstiečių pusėje. Tikrinimo komisija, sudariusi išpirkimo raštus grafo Jono Tiškevičiaus Arnionių dvaro Vilniaus apskrityje, į išpirki­ mo raštą įrašė penkiolikos valstiečių sutikimą išsipirkti ne po 23 dešimtines žemės, kurios jiems priklausė pagal dvaro inventorių, bet po 20 dešimtinių, su sąlyga, kad likusį plotą - po 3 dešimtines vienam kiemui - jie pasiims šienaujama pieva, toliau nuo namų. Taip sudarytą išpirkimo raštą pasirašė valstiečių įgaliotas asmuo. Tačiau prie rašto pridėtame plane buvo pažymėti sklypai po 23 dešimtines. Jais valstiečiai ir naudojosi, nepaisydami susitarimo. 1868 m. Arnionis įsigijo Christianas Vermanas. Jo įgaliotinis pareikala­ vo, kad valstiečiai atiduotų 45 dešimtines žemės, kuria jie naudojasi neteisė­ tai, nes buvo jos atsisakę. Savininko vardu jis sutiko „atsiimti“ mažesnį plotą ir nereikalauti, kad valstiečiai sumokėtų už penkerius metus „neteisėtai“ naudotą žemę, bet su sąlyga, kad šis plotas būtų atrėžtas šalia dvaro - tarp ežero ir tvenkinio, iš abiejų pusių bevardžio upelio. Šios žemės reikėjo su­ formuoti dvaro kraštovaizdį. Valstiečiai gi teigė, kad jie ketino išsipirkti visą jiems priklausančią žemę, bet jeigu bus nutarta kitaip, prašė nurėžti du gaba­ lus ant ežero kranto, nes ją nepatogu dirbti. Savininko įgaliotinis pagrasino, kad nepritarus jo sąlygoms, iš valstiečių bus paimta ariama žemė ir parei­ kalauta sumokėti už naudojimąsi svetima nuosavybe. Dvarininko ir vals­ tiečių bylą nagrinėjo visos įmanomos instancijos: taikos tarpininkas, taikos tarpininkų suvažiavimas, Vilniaus gubernijos valstiečių reikalų valdyba, Vilniaus generalgubernatorius ir Vidaus reikalų ministerija. Visos instan­ cijos skirtingai taikė įstatymus ir priėmė skirtingus sprendimus, kuriuos abi pusės nuolat skundė, kol galiausiai buvo nutarta, kad žemė turi likti valstie­ čiams, nes taip parašyta išpirkimo rašte, kuris jau buvo patvirtintas. Šių 45 dešimtinių nepavyko atsiimti ir Jonui Tiškevičiui, išsipirkusiam Arnionis, kai gavo imperatoriaus leidimą susigrąžinti buvusius savo dvarus578.

578 По прошению крестьян Виленского уезда Янишской волости об отобрании от них земли дворовым управлением имения Орняны графа Ивана Тышкевича, ten pat, Bs, 1875, b. 1238,1. 20-38v.

269

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

Vilniaus gubernijos Ašmenos apskrities Geranainių dvaro savininkas grafas Ignacijus-Karolis Korvin-Milevskis pasiekė, kad valstiečiams nea­ titektų tikrinimo komisijos jiems priskirti tinkami žemdirbystei dirvonai, iš viso 311 dešimtinių ir 120 kv. sieksnių žemės. I. Korvin-Milevskio už­ tarėjai vidaus reikalų ministro taryboje 1874 m. pasiūlė Vilniaus guberni­ jos valstiečių reikalų valdybai pripažinti dirvonus dvarininko nuosavybe. Valdyba dėl užsitęsusios biurokratinės ir teisinės procedūros aštuonerius metus delsė priimti galutinį sprendimą, pakeitusį 1869 m. patvirtintą iš­ pirkimo raštą, pagal kurį septynių kaimų ir viensėdijos valstiečiams turė­ jo atitekti apie 1600 dešimtinių žemės, iš jų - 1315 dešimtinių, tinkamų žemdirbystei. Kol valstiečių reformą vykdančios institucijos svarstė dvari­ ninko ir valstiečių skundus, aiškinosi situaciją, valstiečiai pavertė arimais ir šienaujamom pievom ginčijamus dirvonus, taip pat sumokėjo už juos išpirkimo mokesčius. Kai I. Korvin-Milevskis atsiėmė valstiečių įdirbtą žemę, jie laimėjo tik tiek, kad buvo perskaičiuotas žemės išpirkimo mo­ kestis579. Tačiau dvaro ir kaimo konfliktas neišsisėmė. Už valstiečių naudojimąsi ginčijama žeme per visą bylos svarstymo laiką I. Korvin-Milevskis 1883 m. prisiteisė iš valstiečių apie 3000 rublių. Valstiečiai pasipriešino tokiai neteisybei. Teismo vykdytojus ir dvarininko įgaliotinius, atvykusius aprašyti priteistos sumos negalėjusių sumokėti vals­ tiečių turtą, pasitiko basliais apsiginklavę valstiečiai, apdaužę neprašytus svečius. Kazokų įsikišimo neprireikė, tačiau keli valstiečiai buvo suimti ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Buvę Geranainių dvaro valstiečiai taip pat atsi­ sakė priimti pranešimus apie teismo sprendimą grąžinti dvarininkui ginči­ jamą žemę. Jie pareiškė skirtosios žemės neatiduosią ir mokėsią už ją anks­ čiau nustatytus mokesčius. Valstiečių įtūžis buvo nugesintas leidus jiems pa­ teikti prašymą imperatoriui dėl atimtos žemės grąžinimo, tačiau šis prašymas 579 По отношению товарища министра внутренних дел относительно исключения из надела крестьян имения Гераноне Ошмянского уезда помещика Корвин Милевского 311 дес. 120 кв. сажен пустотных земель, ten pat, Bs,1881, b. 526, 1. ll-2 3 v , 39-43v.

270

III s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

nebuvo patenkintas. Apie tai valstiečiams pranešė valdininkas atskiriems pavedimams Andriejus Siubilja, kuriam buvo pavesta neleisti įsiplieksti nau­ jiems neramumams. Valdininkui pavyko pasiekti dvaro ir kaimo susitarimą, paaiškinus valstiečiams, kad jie gali išsinuomoti pageidaujamą žemę, o jų per­ mokėti mokesčiai bus įskaityti atliekant mokėjimus ateityje. Čia pat su dvari­ ninku buvo sudarytos žemės nuomos sutartys, valstiečiai sumokėjo nuomą metus į priekį, o dvarininkas atsisakė išieškoti iš jų priteistus pinigus580. Dvaro ir kaimo susidūrimas dėl valstiečiams neatrėžtos žemės, kurią jie laikė savo teisėta nuosavybe, kartais sukeldavo didelę įtam­ pą. Kaip pavyzdys gali būti Kauno apskrities Raudonės dvaro, kuris priklausė De Faria-e-Kastro, ir Pupkaimio kaimo konfliktas, aprašytas L. Mulevičiaus581. Pupkaimio valstiečiai, negavę jiems reikalingos apyrubės, kur ganė gyvulius, 1881 m. spalio mėn. sutrukdė dvarininkės pasiųs­ tiems darbininkams suarti apyrubės žemę ir iškirsti mišką. Apsiginklavę lazdomis, vyrai ir moterys sumušė darbininkus, grasino atvykusiems pa­ reigūnams ir pareiškė neleisią suarti žemės, iki gaus atsakymą į impera­ toriui pateiktą skundą. Neramumai truko iki gruodžio. Valstiečiams su­ drausminti buvo pasiųstos pėstininkų kuopos, apsistojusios kaime. Tik atvykus kariuomenei valstiečiai susitarė su dvarininke dėl apsikeitimo žemės sklypais ir pasirašė sutartį, pagal kurią apyrubė liko dvarininkei. Gruodžio pabaigoje kariuomenė buvo pasiųsta į tos pačios dvarinin­ kės Pramedžiavos dvarą, kurio mišką savinosi valstiečiai ir neleido kirsti dvarininkės parduotų medžių. Tik įvedus kariuomenę valstiečiai sutiko paklusti valdžios sprendimams dėl padalytos žemės, bet prašė panaikin­ ti prorėžius, o dvarininkė visiems ūkininkams nemokamai skyrė po 0,5 dešimtinės žemės582. 580 Ten pat, 1. 52, 5 6 -5 9 , 63-64v, 68, 7 3 -7 5 , 9 8 -9 9 , 105-107v, 113, 127-134. 581 Šis atvejis aprašytas: M. Jučas, L. Mulevičius, A. Tyla, Lietuvos valstiečių judėjimas, p. 72, 246. 582 О беспорядках, произведенных крестьянами дер. Пупкайме Ковенской губернии, LVIA, f. 378, Bs, 1881, b. 551,1. 1-3, 3 5 -3 8 , 4 0 -4 2 .

271

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

Dvaras ir kaimas konfliktavo dėl miško, kuris buvo svarbus žemval­ džių pajamų šaltinis. Jie neprivalėjo dalintis mišku su kaimu, tačiau vals­ tiečiams jį buvo leista naudoti statyboms ir kurui, jeigu ši sąlyga buvo įra­ šyta 1847 m. dvaro inventoriuje. Lydos apskrities Rodūnės valsčiaus vals­ tiečiai, padedami taikos tarpininko ir policijos, iškirto Gorodenkos dvaro savininko Liudviko Kobylinskio prekinį mišką tik todėl, kad jis kelis metus netesėjo pažado duoti statybinio miško valstiečiams, kurių trobos buvo apgriuvusios. Tiesa, taikos tarpininkas į remtinų valstiečių sąrašą įtraukė ir gerų trobų savininkus, sukeldamas dvarininko protestą. Liko neišgirstas nei jo prašymas sustabdyti miško kirtimą, nei skundas, kad taikos tarpi­ ninkas nepagrįstai skyrė valstiečiams jo dvaro dykynes, žemę po smukle ir malūną, leido ganyti gyvulius dvaro laukuose, nors tikrinimo komisi­ jos sprendimas buvęs kitoks. Reformos vykdytojai teigė, kad dvarininkas buvo taip nuskurdinęs valstiečius, kad privalėjo atlyginti žalą583. Baudžiavos panaikinimo nuostatai nesuteikė valstiečiams teisės į mišką, išskyrus teisę ganyti gyvulius ir šienauti, šiose ganyklose ir pievose išsikirsti malkoms krūmus bei smulkius medžius, o dvarui priklausė vals­ tiečiams atrėžtoje žemėje augantis prekinis ir statybinis miškas. Valstiečiai nepaisė šių apribojimų, nuolat kirto dvarų miškus, nusikirsdavo medžių ne tik malkoms, bet ir statybai. Dvarų savininkai visaip bandė kovoti su savavališkais kirtėjais, nusiteikusiais itin ryžtingai. Mišką kirto slapta, dvarininkai samdė miško sargus ir pagautuosius nusikaltimo vietoje vedė į teismą. Į bandymus atvirai pažaboti nelegalius kirtėjus valstiečiai atsa­ kydavo sutelktai ir agresyviai, nes kitų priemonių jie neturėjo. Tarkim, 1875 m. pradžioje gubernijos valdžią sukėlė ant kojų Telšių apskrities stambių dvarų valstiečiai. Įvykiai grafo Juozapo Tiškevičiaus Grūšlaukės dvare ir grafo Vladislovo Pliaterio Šateikių dvare rodė, kad valstiečių tei­ sių į mišką apribojimas dvarą ir kaimą pavertė nesantaikos židiniais.

583 О взаимных претензиях помещиков Лидского уезда Кобылинских и крестьян Ра­ дунской волости о поземельных владениях, ten pat, Bs, 1865, b. 2 148,1.16-43,57-61.

272

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Kirtusius dvaro mišką Grūšlaukės kaimų valstiečius aptiko eiguliai ir miško sargyba. Valstiečiai išsislapstė, o sargyba pakrautus mišku vežimus nugabeno į dvarą. Pakeliui juos pasitiko basliais ir pistoletu ginkluoti vals­ tiečiai - šaltiniai mini apie 100 žmonių. Jie, sumušę miško sargus, vežimus atėmė. Aistros įsiplieskė, kai dvaro tarnautojai atsisakė konfliktą išspręsti taikiai - valstiečiai surišo eigulį ir laikė užrakintą valsčiaus valdyboje, bet vėliau paleido. Nepavykus susitarti, vieną iš eigulių vėl suėmė ir nugabeno į Salantus pas tūkstantininką, matyt, tikėdamiesi jam padedant išspręsti konf­ liktą. Per incidentą eiguliai pasigedo pinigų ir auksinio laikrodžio. Įvykius tyrė vietos policija ir teismo tardytojas, aktyviausi jo dalyviai buvo suimti, o atsakingi už tvarką valsčiuje dešimtininkas ir seniūnas atleisti iš tarnybos. Tų pačių metų pradžioje Šateikių dvaro savininkas skundėsi Kauno gubernatoriui, kad valstiečiai jo darbininkams neleidžia kirsti miško, au­ gančio valstiečių žemėje. Į dvarą atvyko apskrities policijos viršininkas ir policijos tarnautojai, surinko septynių kaimų valstiečius (iš 148 ūkininkų atvyko tik 100), paaiškino, kad į ginčijamą mišką jie neturi teisės ir liepė atvykti į vietą, kur dvaro pasamdyti darbininkai jau kirto mišką. Ten juos pasitiko ūkininkų samdiniai, moterys ir vaikai, trukdantys darbininkams išvežti nukirstus medžius. Prie jų prisidėjo ūkininkai, privertę pareigūnus pasitraukti. Panašiai elgėsi grafo A. Šuazel-Gufjė Platelių dvaro valstiečiai. Gubernijos valdžiai dvaro ir kaimo susidūrimai reiškė tvarkos pažeidimą. Kauno gubernatorius Piotras Bazilevskis ketino pasiųsti į apskritį kelis šimtus kazokų padėčiai suvaldyti, bet jų neprireikė584. Iki galo nesutvarkyti dvaro ir kaimo formalūs santykiai vertė dvaro savininkus gyventi įtampoje, ginti privačią nuosavybę, kurios reikšmę ir prasmę suprato kitaip, nei nuo baudžiavos atleistas valstietis. Dvaro kai­ mynystėje įsikūrė naujas žemvaldys, pasirengęs, kaip mokėjo, pasiimti tai, kas jam priklausė „pagal teisybę“. 584 По представлению Ковенского губернатора о беспорядках, произведенных крестьянами в имениях Гружлавка, Шатейки и Плотеле, LVIA, f. 378, Bs, 1875, b. 153,1. 1-7.

273

ŽEMĖS DALYBOS PANAIKINUS BAUDŽIAVĄ

Dvaro ir laisvųjų žmonių kova dėl žemės Baudžiavos panaikinimas keitė ne tik dvaro ir baudžiavi­ nių valstiečių žemėvaldą. Bajorų privačiose valdose, dvaruose ir mies­ teliuose gyveno įvairių socialinių grupių žmonių, nuomojusių savinin­ ko žemę. Panaikinus baudžiavą stambūs dvarai neteko daug žemės ir darbo jėgos, reikėjo pertvarkyti jų visą ūkį, peržiūrėti pajamų šaltinius, todėl dvarininkams rūpėjo sureguliuoti santykius su žemės nuominin­ kais, pirmiausia - su laisvaisiais žmonėmis - sėsliais dvaro gyventojais, 274

III s k y riu s. KOVA DĖL ŽEMĖS

mokėjusiais nuomą ir atlikusiais dvarui prievoles. Nuomos terminai ne­ buvo griežtai nustatyti, įsivaizduota, kad jie yra laikini, bet tą laikinumą visi suprato skirtingai. Dvaro savininkui ir laisvajam žmogui pakako žo­ dinio susitarimo dėl nuomos santykių, o jeigu sutartys ir buvo sudaro­ mos raštu, jas paprastai saugojo dvaras. Panaikinus baudžiavą, dvaro ir laisvųjų žmonių santykiai tapo konf­ liktiški. Pagal sumanytą reformą laisvieji žmonės negalėjo gauti žemės, kuria jie naudojosi kaip nuomininkai, o dvarininkai nejautė pareigos da­ lytis, nors jie dešimtmečiais buvo pririšti prie dvaro. Laisvųjų žmonių požiūris į reformos teisingumą rėmėsi įsitikinimu, kad žemė priklauso visiems, kas ją dirbo praeityje ar esamuoju laiku. Jie nebuvo pasirengę keisti gyvenimo būdo ir palikti kaimo. Tačiau jų netenkino nuomininkų statusas, kai baudžiauninkai gavo žemės, o jos neturintiems laisviesiems žmonėms grėsė pauperizacija. Dvarai ir silpnai išvystytas miestas nebu­ vo pasirengę juos priimti. 1861 m. vasario 19 d. Nuostatai buvo skirti tik baudžiauninkams ir nelietė kitų dvarų gyventojų grupių. Jau vien dėl šios priežasties Vakarų gubernijų dvaras ir kaimas negalėjo susikalbėti. Didelė kliūtis pradėti dialogą ir sėkmingai sureguliuoti žemėnaudos santykius su dvaruose sėsliai įsikūrusiais žemdirbiais ne baudžiauninkais buvo imperijos agra­ rinė aliter socialinė politika kaime ir 1863-1864 m. sukilimas, skatinęs valdžią manipuliuoti valdiniais politiniuose žaidimuose ir neatsižvelg­ ti į jų lūkesčius. Generalgubernatoriai, vietos administracija, priklau­ somai nuo laikotarpio, taikė skirtingas politikas, centrinė valdžia dėl įvairių kaimo socialinių grupių padėties sutvarkymo neturėjo vienos nuomonės, nelanksčiai ir neoperatyviai svarstė opiausias kaimo žmonių aprūpinimo žeme problemas, nors buvo linkusi į kompromisus. Visa tai truko dešimtmečius ir tik laikinai prislopindavo tarp dvaro ir kaimo tvyrojusią įtampą. Komplikuotus laisvųjų žmonių ir dvarininkų santykius aptarė L. Mu­ levičius, paskelbęs du straipsnius apie laisvųjų žmonių kovą dėl žemės 275

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

ir jų žemėvaldą585. Daug laisvųjų žmonių pasipriešinimo iškraustymui iš dvarų epizodų pateko į L.''Mulevičiaus sudarytą valstiečių judėjimo kroniką586. Tai vienintelis istorikas, išsamiai aptaręs Rusijos imperijos požiūrį į laisvųjų žmonių aprūpinimą žeme, dvarininkų bandymus iškel­ dinti iš dvarų į žemės nuosavybę pretendavusius nuomininkus, dvaro ir laisvųjų žmonių konfliktą, peraugusį į atvirą maištavimą, valdžios ban­ dymus ieškoti būdų aprūpinti žeme šią kaimo gyventojų grupę. Tačiau jam labiau rūpėjo vadinamieji „antrosios kategorijos laisvieji žmonės“, kuriems po baudžiavos panaikinimo buvo paliktas nuomininkų statu­ sas. Jis aptarė laisvųjų žmonių skaičių ir teritorinį pasiskirstymą. Surinkti duomenys rodo, kad daugiausia laisvųjų žmonių buvo Kauno guberni­ joje (Žemaitijoje ir Panevėžio apskrityje) ir Vilniaus gubernijos Trakų apskrities dvaruose. Prieš valstiečių reformą į šią kategoriją žmonių pateko ir baudžiauninkai. Teigiama, kad dvarininkai juos perrašydavo laisvaisiais žmonėmis prieš pat reformą, nes žinojo ar spėjo, kad žemę gaus tik baudžiauninkai. L. Mulevičius aptarė valdžios politiką dėl lais­ vųjų žmonių, ją vertino kaip valdžios ir dvarininkų susitarimą prieš šią kaimo gyventojų grupę, pažeistą jos teisę į žemės nuosavybę. Svarbus tyrimo akcentas - laisviesiems žmonėms darytas spaudimas ir jų nuva­ rymas nuo žemės vertinamas kaip neteisingas socialinis aktas, „turtuo­ lių ir vargšų“ kovos apraiška. Šio istoriko tyrimui būdingas operavimas gausiais empiriniais duomenimis, ypač daug dėmesio skiriama žemės nuomos kainoms, tačiau dabartinė šaltinių analizė rodo, kad šie duo­ menys buvo naudoti pasirinktinai, siekiant akcentuoti laisviesiems žmo­ nėms padarytą skriaudą, jų pasipriešinimą ir iškovojimus. Kitaip tariant, L. Mulevičiaus tyrimo pagrindinę analitinę kategoriją sudarė socialinis teisingumas.

585 L. Mulevičius, Kaimas ir dvaras Lietuvoje, p. 215-286. 586 M. Jučas, L. Mulevičius, A. Tyla, Lietuvos valstiečių judėjimas 1 8 6 4 -1914 metais, Vilnius, 1975, p. 202-294.

276

III s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Tačiau dvarininkų ir laisvųjų žmonių kovą dėl žemės lėmė kiti veiks­ niai. Vakarų gubernijų gyventojų socialinėje struktūroje įsitvirtinusi laisvųjų žmonių samprata buvo labai paslanki, o tai komplikavo jų socia­ linę identifikaciją ir santykį su privačia nuosavybe. Su laisvųjų žmonių identifikacija, jų statuso apibrėžimu Rusijos imperijos valdžia susidūrė tuoj po padalijimų. Jau tada dvaro ir kaimo santykiams trukdė skirtin­ gas šių žmonių laisvės ir nelaisvės supratimas. Pagal oficialiąją versiją, kuri sustiprėjo svarstant laisvųjų žmonių klausimą X IX a. 7 dešimtmety­ je, Vakarų gubernijose besiverčiantis žemdirbyste laisvas žmogus turėjo reikšti pirmiausia iš užsienio atvykusį kolonistą, apsigyvenusį privačiose valdose. XV III a. pabaigoje laisvųjų žmonių statusas suteiktas daliai bau­ džiauninkų, kuriuos dvarininkai, neįsigilinę į gyventojų surašymo rei­ kalavimus, revizijoje parodė laisvais žmonėmis. Ir, priešingai, dalis lais­ vųjų žmonių revizijose užsirašė baudžiauninkais. Ilgainiui į laisvuosius žmones pateko buvę šlėktos, neįrodę bajorystės. Taip situaciją vertino valdininkai, rinkę informaciją apie laisvuosius žmones587. Formaliai api­ brėžtas statusas reiškė mokestinius ir prievolinius įsipareigojimus dvarui bei valstybei, tačiau jis dažnai nesutapo su pačių žmonių įsivaizduojamu statusu. Todėl tarp dvaro ir kintamojo statuso žemdirbių vyko ginčai tiek dėl jų socialinės padėties apibrėžimo, tiek dėl dvaro žemėje įrengtų stati­ nių, nuomos mokesčių ir pan. Siekdamas sureguliuoti dvaro ir laisvųjų žmonių santykius, 1847 m. gegužės 23 d. imperatorius patvirtino Vakarų gubernijų komiteto pa­ rengtus nuostatus dėl šiose gubernijose privačių savininkų žemėse gy­ venančių laisvųjų žmonių padėties sutvarkymo. Jų atveju privačiu žemės savininku buvo laikomas bajoras dvarininkas, pirklys, net mokestinio luomo žmogus, tik ne žydas. Laisviesiems žmonėms, pageidavusiems nekeisti savo socialinio statuso į miestiečius ar valstybinius valstiečius,

587 По вопросу об устройстве вольных людей вообще, LVIA, f. 378, Bs, 1863, b. 1834, 1. 26v.

277

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

bet likti privačioje žemėje, buvo leista tai padaryti. Norit juos atskirti nuo valstiečių baudžiauninkų, liepta į revizijas įrašyti atskiru sąrašu. Tačiau jie turėjo žemės savininkui atlikti natūralias prievoles ir pasišalinti iš val­ dos tik jam leidus. Žemėnaudos santykius liepta sureguliuoti pasirašius žemės nuomos sutartį ne trumpiau kaip 6 ir ne ilgiau kaip 12 metų. Joje turėjo aptarti abipusius įsipareigojimus ir numatyti atlygį dėl sutarties nesilaikymo ir nuostolių padengimo. Įstatymas numatė laisvųjų žmonių persikėlimo į kitą vietą sąlygas, taip pat leido žemės savininkams iškel­ dinti nuomininką sutarčiai pasibaigus, jeigu ji nebūtų pratęsiama, prieš metus įspėjus apie savo sprendimą588. Įstatymas siūlė racionalų žemėnaudos santykių sutvarkymą, tačiau tai buvo sunkiai įgyvendinama dėl kelių priežasčių. Pirma, ankstesniais metais pergrupuoti dvaro žmonių socialiniai statusai vertė valdžią, dvarą ir kaimą įsivelti į laisvųjų žmonių identifikaciją, kuri paprastai vyko per teismą ir turėjo nevienareikšmių pasekmių. Antra, laisvieji žmonės mo­ kėjo daugiau kaip du kartus didesnį pagalvės mokestį nei baudžiaunin­ kai, jų žemės (zemskinės) prievolės taip pat buvo didesnės. Rusijos im­ perijos fiskalinis modelis numatė kolektyvinę atsakomybę už mokesčių surinkimą. Todėl nei dvaras, nei juolab baudžiavinis kaimas nebuvo su­ interesuoti prisiimti atsakomybę už laisvųjų žmonių mokesčius. Dvaras stengėsi juos „išregistruoti“, bet kaimo ir miestų bendruomenės jų taip pat nepageidavo. Situaciją kiek sušvelnino 1850 m. rugpjūčio 31d. pa­ skelbtas Valdančiojo Senato įsakas, kuriuo dvarininkams leista laisvuo­ sius žmones perrašyti miestiečiais neatsiklausus miesto bendruomenės sutikimo. Tokiu būdu, kaip rodo vidaus reikalų ministerijoje parengta medžiaga, 1851-1858 m. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose į mies­ tiečių luomą buvo įrašyti 11 752 laisvieji žmonės (vyrai). Dalį jų sudarė perrašytieji dvarininkų iniciatyva, taip pat savo noru persirašė ir laisvieji

588 ПСЗ, собр. 2, т. 22, ч. 1, № 21242 (Об устройстве вольных людей, живущих на землях владельческих в Западных губерниях).

278

III s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

žmonės, mat 1847 m. įstatymas numatė jiems laikinas rekruto prievolės ir mokesčių lengvatas589. Šios manipuliacijos su formaliuoju socialiniu statusu laisvųjų žmonių santykių su dvaru nenutraukė. Dauguma jų liko nuomojamoje žemėje, mokėjo činšą, ėjo prievoles, dažnai be sutarčių, kaip buvo įprasta. Trečia, skyrėsi aukštesnių ir žemesnių visuomenės sluoksnių teisinė sąmonė, žemesniesiems sluoksniams artimesnė papro­ tinė teisė veikė jų supratimą apie teisingumą, todėl įstatymais jie pasiti­ kėjo tik tada, kai juos laikė teisingais. Vakarų gubernijose 1857 m. pradėjo veikti komitetai, parengę siū­ lymus dėl valstiečių išlaisvinimo. Metų pabaigoje viešai buvo paskelbtas imperatoriaus 1857 m. lapkričio 20 d. reskriptas apie rengiamą baudžia­ vos panaikinimo reformą590. Neįmanoma paneigti valdininkų eskaluoto fakto, kad dėl perspek­ tyvos gauti žemę laisvieji žmonės stengėsi įgyti baudžiauninkų statu­ są. Dvarininkai, priešingai, baudžiauninkus pervedė į laisvuosius, kad sumažėtų pretendentų į žemę skaičius. Valstiečių įrašymą prie laisvųjų žmonių sustabdė 1861 m. rugsėjo 21 d. Kaimo gyventojų padėties sut­ varkymo vyriausiojo komiteto nutarimas Vakarų gubernijose nutraukti laisvųjų žmonių bylų nagrinėjimą. Tuos valstiečius, kurie buvo pripa­ žinti laisvaisiais žmonėmis, bet šis sprendimas teisiškai dar neįsigaliojo, buvo leista, kaip ir buvusius baudžiauninkus, palikti laikinaisiais prie­ volininkais ir jiems skirti žemės, kurią būtų galima išsipirkti. Jeigu šie žmonės savo noru atsisakytų laikinųjų prievolininkų statuso, apie tai jie turėjo pranešti iki nuostatinių raštų sudarymo591. Tačiau ši priemonė nebuvo efektyvi, manipuliavimas socialine iden­ tifikacija sukūrė situaciją, galutinai panaikinusią bajorijos paternalistinę 589 По вопросу об устройстве вольных людей вообще, LVIA, f. 378, Bs, 1863, b. 1834, 1. 27. 590 L. Bičkauskas-Gentvila, V. Kniūraitė, Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje, p. 15. 591 ПСЗ, собр. 2, t. 36, ч. 2, № 37426 (О прекращении разбора дел о правах вольных людей в Западных губерниях, записанных по ревизиям помещичьими крестьянами).

279

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

laikyseną valstiečių atžvilgiu. Stambių dvarų savininkai negailestingai kratėsi ištisų kaimų gyventojų.’Oficialioje medžiagoje minimi atvejai aiš­ kiai rodė kryptingą bajorų žemvaldžių taktiką, kurios tikslas buvo apgin­ ti privačią nuosavybę, sumažinti nuostolius, susijusius su reforma. Jie tai darė atvirai, naudodami teisines priemones. 1858 m. rugsėjo 2 d. įsaku Valdantysis Senatas laisvaisiais žmonėmis pripažino Kauno gubernijos Telšių apskrities Gintališkės dvaro savininko Ignacijaus Leduchovskio baudžiauninkus, iš viso 1703 vyrus ir 2081 moterį. 1859 m. Kauno gu­ bernijos Iždo rūmai įrašė juos į šią kategoriją ir apskaičiavo mokesčius iki to laiko, kol jie apsispręs ir pasirinks naują socialinį statusą. Pasirinkimas buvo nedidelis - tapti valstybiniais valstiečiais arba miestiečiais. Valstiečiai atsisakė tai padaryti ir kreipėsi į policiją, rei­ kalaudami atlyginti įvairius piniginius nuostolius ir pripažinti jų teisę į pastatus, kuriuos jie įsigijo vieni iš kitų. Telšių apskrities zemskinis teis­ mas 1862 m. jų pretenzijų nepatenkino, bet patarė dėl pastatų bylinėtis su dvarininku nustatyta tvarka. Finansų ministerijos potvarkiu Senato įsakui besipriešinantys valstiečiai be jų sutikimo buvo pervesti į Telšių miestiečius, dvejiems metams atleisti nuo mokesčių ir penkeriems - nuo rekruto prievolės. Valstiečiai pareiškė, kad statuso pakeitimas jų netenki­ na, ir nepripažinimą demonstravo atsisakydami pateikti mieste revizijos sąrašus ir pasirašyti pranešimus apie jų įrašymą į miestiečius, pareiškė pasiliksią dvare, savo sodybose, kurios jiems priklauso, ir nuomos sutar­ čių su dvaru nesudarys. I. Leduchovskis pareikalavo iškeldinti iš dvaro dešimt aktyviausių, nepaklusti kurstančių valstiečių, tai ir buvo padary­ ta padedant policijai ir karinei komandai. Imperatoriaus vardu pateik­ tas valstiečių skundas taip pat nebuvo patenkintas - tiek dvarininkas, tiek centro ir vietinė valdžia veikė pagal galiojančius įstatymus ir kitokio sprendimo priimti negalėjo592.

592 По вопросу об устройстве вольных людей вообще, LVIA, f. 378, Bs, 1863, b. 1834, 1. 27v-28v.

280

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Panašūs incidentai vyko kituose stambiuose dvaruose. Telšių apskri­ ties Mišučių dvare, kuris priklausė dvarininkui Konstantinui Parčevskiui, pagal paskutinį gyventojų surašymą apskritai nebuvo baudžiauninkų, tik 1301 laisvasis žmogus (vyrai), tarp jų - 150 išeivių iš Prūsijos. Visi jie buvo laikomi žemės nuomininkais. Baigiantis sutarties terminui dvaro savininkas per apskrities zemskinį teismą įteikė valstiečiams praneši­ mus, kad jie privalo iki sutarčių pabaigos pakeisti socialinį statusą, t. y. išsiregistruoti iš dvaro ir įsirašyti į kitą luomą. Tik su šia sąlyga sutiko pa­ likti juos dvare ir pratęsti nuomos sutartį. Dvaro valstiečių priešinimasis statuso pakeitimui vyko pagal schemą, kuri ilgainiui virto įprasta pasi­ priešinimo forma. Valstiečiai atkakliai siekė jų teisės į dvaruose esančią nekilnojamąją nuosavybę, reiškė dvarininkams pretenzijas dėl permo­ kėtų mokesčių, rašė prašymus aukščiausiajai valdžiai, atsisakė paklusti įstatymams, kurių nepripažino, ir laukė „teisingo“ įstatymo, o kad jis bus priimtas - neabejojo. Jų prašymai, prasilenkiantys su nustatyta tvar­ ka, paprastai nebuvo tenkinami. Tačiau Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas atsisakė patenkinti ir dvarininko prašymą padėti iškeldinti iš dvaro per porą tūkstančių žmonių. Šiai akcijai būtų prirei­ kę kariuomenės, o provokuoti neramumus generalgubernatorius vengė. Tiesa, vėliau jis savo nuomonę dėl kariuomenės panaudojimo pakeitė593. Laisvaisiais identifikuotų valstiečių elgsena nesiskyrė ir kituose Kauno gubernijos stambiuose dvaruose, ypač neramu buvo Telšių aps­ krityje. Vidaus reikalų ministerijos medžiagoje minimi tos pačios aps­ krities dvarai: Juozapo Tiškevičiaus Grūšlaukė, Pranciškaus ir Stepono Pliaterių Kartena, barono Ivano Noldės Luisenhofas594, kuriuose tvyrojo įtampa, valstiečiai aktyviai siekė, kad būtų atsižvelgta į jų lūkesčius, dva­ rų valdytojai reikalavo atlaisvinti žemę, o sunerimusi vietos valdžia nau­ dojo teisėtvarkos priemones, instrumentą, kuriuo tuo metu disponavo.

593 Ten pat, 1. 29-30v, 38. 594 Ten pat, 1.31.

281

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

Apie būtinybę parengti įstatymus, skirtus pertvarkyti dvaro ir kai­ mo santykius atsižvelgiant į kaimo žmonių socialinę struktūrą, imperijos valdžia svarstė rengdama reformą. Dar 1858 m. Vidaus reikalų minis­ terija pavedė Vilniaus ir Kijevo generalgubernatoriams išnagrinėti pa­ dėtį vietose ir pateikti savo siūlymus, kaip spręsti laisvųjų žmonių klau­ simą įgyvendinant reformą. Abu vietininkai, V. Nazimovas ir Ilarionas Vasilčikovas, vadovavosi prielaida, kad laisvas žmogus - tai atskira žem­ dirbių grupė, su kuria dvarininkai palaikė sutartinius santykius. Todėl jie siūlė šių santykių nekeisti, laikinai, kol baudžiauninkai išsipirks žemę, taikyti 1847 m. įstatymą, nustatyti nuomos mokesčio ribas, laisvųjų žmonių asmenines teises, mokesčius, o jų bendrabūvį sulyginti su bu­ vusiais baudžiauninkais, leisti gyventi, kur jie panorės, bet neversti keisti socialinio statuso ir nerašyti miestiečiais per prievartą595. Remiantis šiais ir kitais siūlymais, Vidaus reikalų ministerijoje buvo parengtas įstatymo projektas, kuris laisviesiems žmonėms buvo gana palankus. Vidaus reikalų ministerija pripažino, kad neapibrėžta laisvųjų žmonių situacija, formalus jų perskirstymas į kitus mokestinius luomus, kurie jų, kaip ir dvaras, nepageidauja, gresia šios socialinės grupės pauperizacija. Todėl jie turi naudotis visomis valstiečių teisėmis, prisijungti prie kaimo bendruomenių arba, jeigu jų daug gyvena vienoje vietoje, sudaryti savąsias, dalis jų gali išsipirkti žemę, dalis turi išgyventi ją nuo­ modami, o jų santykius su žemės savininkais privalo apibrėžti įstatymai. Laisvųjų žmonių padėtį baudžiavos panaikinimo reformos atžvilgiu apibrėžė 1864 m. liepos 25 d. paskelbtos „Taisyklės dėl Vakarų gubernijų dvarininkų žemėje gyvenančių laisvųjų žmonių padėties sutvarkymo“596. Taisyklės skelbė, kad nuo šiol „vadinamieji laisvieji žmonės“ nesu­ daro atskiros kaimo gyventojų grupės ir priklauso valstiečių luomui.

595 Ten pat, 1. 32-32v. 596 ПСЗ, собр. 2, t. 39, ч. 1, №. 41109 (Высочайше утвержденные правила об устрой­ стве вольных людей Западных губерний, живущих на владельческих землях).

282

III s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Priskirtieji prie laisvųjų žmonių po prasidėjusio viešo reformos rengimo, t. y. po 1857 m. lapkričio 20 d., buvo pripažinti buvusiais baudžiaunin­ kais. Juos pavadino pirmosios kategorijos laisvaisiais žmonėmis ir leido išsipirkti žemę, taip pat jie turėjo atlikti visas valstietiškas prievoles. Tie, kurie visada buvo laisvi arba įrašyti laisvais iki reformos paviešinimo, pavadinti antrosios kategorijos laisvaisiais žmonėmis. Jie liko dvarų že­ mės nuomininkai su pareiga mokėti duoklę (оброк). Šiems žmonėms buvo nustatytos dvaro žemės nuomos taisyklės, kurių turėjo laikytis abi susitariančios pusės. Dvarui teko susitaikyti su dvylikos metų privaloma žemės nuoma. Dvaro savininkai galėjo kas trejus metus peržiūrėti sudarytos sutarties sąlygas, bet negalėjo keisti nuomojamos žemės didžio ir vietos, taip pat turėjo mokėti „išeitinę kompensaciją“ už nepratęstąją nuomos sutartį, prilygstančią dvejų metų nuomos mokesčiui. Kitaip tariant, dvarininkas turėjo materialiai atlyginti nuvarytam nuo žemės nuomininkui, leisti jam išsikelti visus jo pasistatytus dvaro žemėje statinius arba, priešingu atveju, už juos taip pat sumokėti. Antrosios kategorijos laisviesiems žmo­ nėms įstatymas leido išsipirkti nuomojamą žemės sklypą, kaip ir buvu­ siems baudžiauninkams, tačiau tik susitarus su dvarininku. Šioje vietoje atsižvelgta į dvarininko teisę laisvai elgtis su savo nuosavybe. Taisyklės nebuvo papildytos kitais įstatymais, galėjusiais palengvinti žemės daly­ bas, t, y. nebuvo numatyta šiam atvejui pritaikyta žemės išpirkimo, ypač laisviesiems žmonėms prieinama kreditavimo tvarka. Diferencijuotas požiūris į dvarų žemėje gyvenusius neįbaudžiavintus valstiečius reiškė kompromisą, kuriuo valdžia tikėjosi prislopinti tiek dvarininkų, tiek valstiečių nepasitenkinimą: dvarininkų - tuo, kad į jų nuosavybę pretendavo ne tik asmenys, kuriems jie davė žemę mainais už jų nelaisvę, bet ir tie, kurie žeme naudojosi laikinai. Laisvųjų žmonių nepasitenkinimas kilo dėl įsitikinimo, kad jiems be išlygų turi priklausyti visa seniau ar dabar jų dirbama žemė, nes jie nebuvo laisvi, nors ir turėjo tokį statusą, o jų padėtis nelabai skyrėsi nuo baudžiauninkų. 283

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

Beliko teisiškai atskirti vieną laisvųjų žmonių grupę nuo kitos ir atitinkamai sutvarkyti žemės išpirkimo ar jos nuomos reikalus. Tačiau šis procesas strigo ne tik dėl iki galo nesutvarkytų teisinių procedūrų. Stambių dvarų savininkai kaip įmaųydami ir toliau kratėsi ištroškusių žemės laisvųjų žmonių, nes dvaruose jų buvo daug ir būtų tekę jiems atrėžti nemažai žemės, kuri jau buvo pastebimai apkarpyta. Valstiečių neramumais pagarsėjusio Grūšlaukės dvaro Telšių apskrityje savininkas grafas J. Tiškevičius dešimt metų siekė, kad pirmosios kategorijos lais­ vieji žmonės būtų pripažinti antrosios kategorijos laisvaisiais žmonėmis ir žemės negautų. Situaciją komplikavo tai, kad X IX a. pirmoje pusėje kelis kartus kito dvaro žmonių socialinis statusas: pirmuose gyventojų surašymuose jie buvo parodyti kaip laisvieji žmonės, 1834 m. užrašy­ ti baudžiauninkais, 1859 m. - vėl laisvaisiais žmonėmis, o J. Tiškevičiui teko sumokėti laisvųjų žmonių pagalvės mokesčio skirtumą, susidariusį per tą laiką, kai jie buvo baudžiauninkais. Komplikuotas buvo teisinis klausimo sprendimas, nes valdžios ir teisėsaugos institucijos skirtingai interpretavo ir taikė įstatymus. 1865 m. Vilniaus generalgubernatoriaus K. Kaufmano sprendimu ginčijama Grūšlaukės dvaro valstiečių gru­ pė buvo pripažinta pirmosios kategorijos laisvaisiais žmonėmis. Tokią pačią išvadą 1867 m. padarė Valdantysis Senatas, kuriam J. Tiškevičius apskundė krašto valdytojo sprendimą. 1870 m. ir 1875 m. Telšių aps­ krities taikos tarpininkų suvažiavimas pripažino, kad Grūšlaukės dvaro, kuriame buvo apie 12 tūkst. dešimtinių žemės, valstiečiai turi teisę į 7501 dešimtinę, iš jų 7084 dešimtinės turėjo atitekti laisviesiems žmonėms ir 417 - buvusiems baudžiauninkams. Be to, buvo pripažinta, kad valstie­ čiai turi teisę į bendras ganyklas ir dvaro mišką. Dvarininkas ir valstiečiai apskundė ir šį sprendimą. Dvarininkas nesutiko atiduoti valstiečiams žemės daugiau, nei buvo įrašyta dvaro inventoriuje, reikalavo neliesti palivarkų žemės, ganyklų ir miško, priimti sprendimus vadovaujantis ne tik valstiečių apklausa, bet išnagrinėti dvaro ūkines knygas bei išklausyti dvarininko liudytojus. 284

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Valstiečiai reikalavo, kad dvarininkas jiems atlygintų už „atimtas“ žemes, sumažinti žemės išpirkimo mokestį, atiduoti mišką, augantį jų žemėje, ir pan. Maža to, paaiškėjo, kad per tą laiką, kol įvairiose institucijose vyko bylos nagrinėjimas, buvusių baudžiauninkų žemėje apsigyveno antro­ sios kategorijos laisvieji žmonės, o patys valstiečiai negalėjo tiksliai pa­ rodyti, kokios buvo jų reikalaujamos žemės ribos 1861 m. Grūšlaukės dvare valstiečių bei laisvųjų žmonių žemės ribos nebuvo nustatytos ir 1876 m. Valstiečių reikalų valdyba citavo įstatymus ir bandė sudaryti naujus žemės išpirkimo raštus, juose nubrėžti laikinas žemės ribas, o vė­ liau prirėžti valstiečiams „atimtą“ žemę bei pasiekti susitarimą dėl miško ir ganyklų naudojimo. Dvaro savininkas reikalavo kaimui atrėžti tik tiek, kiek jos naudojo einamuoju momentu, ir prieštaravo dėl valstiečių nau­ dojimosi jo miškais. Valstiečiai rašė skundus ir ginčijo naujus išpirkimo aktus, bylos svarstymas strigo Vidaus reikalų ministerijoje597. Lėtas ir nesėkmingas Grūšlaukės dvaro baudžiauninkų ir laisvųjų žmonių atsky­ rimo procesas atspindėjo tipišką pobaudžiavinių žemės dalybų situaciją stambiuose dvaruose. Dvaro ir antrosios kategorijos laisvųjų žmonių kova dėl žemės vyko kintančiomis nuomos sąlygomis. Privalomos nuomos įvedimas sujaukė nusistovėjusius santykius ir nebuvo naudingas abiem šalims. Laikinojo nuomininko statusas laisviesiems žmonėms, dešimtmečius naudojusiems dvaro žemę, už ją ėjusiems lažą ar mokėjusiems činšą, reiškė nesuvokiamą neteisybę ir dvaro norą atplėšti juos nuo žemės. Dvarininkams privalomi nuomininkai žemės atidalijimo baudžiauninkams sąlygomis buvo papil­ doma našta. Sudarius privalomą nuomos sutartį net dvylika metų dvari­ ninkas negalėjo laisvai disponuoti žeme, palikta iš esmės nenaudingiems nuomininkams. Laisviesiems žmonėms nuomojama žemė dvarams davė

597 По прошению крестьян Тельшевского уезда Гружиловской волости об отобра­ нии у них земли управлением имением графа Тышкевича, 1ЛПА, {. 378, В б, 1875, Ь. 1229,1. 5 9 -7 5 , 84.

285

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

mažai ekonominės naudos dėl valdžios potvarkiais ribojamo nuomos mokesčio ir draudimo jį kelti iki privalomos sutarties pabaigos598, jos ne­ buvo galima prireikus parduoti ar išnuomoti palankesnėmis sąlygomis. Apie laisvųjų žmonių priešinimąsi nuomos kainų kėlimui palyginti su tomis, kurias mokėjo iki baudžiavos panaikinimo, rašė L. Mulevičius. Istoriko pateikti atskiri pavyzdžiai apie savivaliaujančių dvarininkų veik dvigubai padidintas kainas ir jų neatitikimą išperkamiesiems žemės mo­ kesčiams neleidžia daryti gilesnių išvadų599. Galima prielaida, kad ke­ liantys žemės nuomos kainas dvarininkai bandė kompensuoti nuosto­ lius, patirtus dėl mažų išperkamos žemės įkainių, kuriuos nustatydavo tikrinimo komisijos. Piotro Zajončkovskio tyrimas rodo, kad valstiečių išperkamos že­ mės kaina kai kuriose Rusijos ne juodžemio zonos gubernijose buvo nu­ statoma kone dvigubai aukštesnė už tuometinę rinkos kainą, o žemės nuomos kainos smuko, nes palikti be darbo jėgos dvarininkai masiškai nuomojo dvarų žemes laisviesiems nuomininkams, kurių daugelis buvo tie patys baudžiauninkai, atsisakę išsipirkti žemę600. Imperijos vakari­ nių regionų dvaruose susiklostė kiek kita situacija. Išperkamos žemės įkainiai čia buvo mažinami dėl politinių priežasčių, bajorų dalyvavimo sukilime, o laisvųjų žmonių apgyventuose regionuose dvarų savininkai buvo priversti taikstytis su „priverstiniais“ nuomininkais, kurie jiems trukdė pereiti prie laisvos nuomos taikymo601. X IX a. 8 dešimtmetyje vietos valdininkų surinkti duomenys rodo, kad Kauno gubernijoje lais­ vieji žmonės už nuomojamos dvarų žemės dešimtinę mokėjo vidutiniš­ kai 2,54 rublio, Vilniaus gubernijoje - 2,8 rublio, palygininti, Gardino gubernijoje - 1,67 rublio, bet čia laisvųjų žmonių gyveno labai mažai ir 598 ПСЗ, собр. 2, t. 39, ч. 1, №. 41109. 599 L. Mulevičius, Kaimas ir dvaras Lietuvoje, p. 217-225. 600 П. А. Зайончковский, Отмена крепостного права в России, Москва, 1968, с. 2 3 3 -2 3 4 . 601 L. Bičkauskas-Gentvila, V. Kniūraitė, Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje, p. 72-73.

286

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

šis klausimas nebuvo aktualus. Kauno gubernijoje laisvai nuomojamos žemės dešimtinės kainos vidurkis sudarė 4,66 rublio.602. Akivaizdu, kad socialiniai veiksniai iškraipė situaciją žemės nuomos rinkoje. Laisvųjų žmonių lūkesčiai buvo susiję ne su nuoma, bet su siekiu tapti žemės savininkais. Tai ypač buvo aktualu sėkmingai ūkininkavu­ siems. Nuomos kainų augimas buvo tik vienas veiksnių, stiprinusių lais­ vųjų žmonių nusiteikimą gauti žemės.

Status quo arba žemės reikalavo Vilniaus gubernijos Trakų apskri­ ties Strėvininkų ir Panerių dvarų savininko Stanislovo Romerio žemės nuomininkai. Buvę laisvieji žmonės Pankratijus ir Leonas Trukšinai, prirašyti prie Semeliškių valsčiaus, ir jų brolis Piotras, įrašytas į Trakų miestiečius, 1875 m. skundė dvarininką Vilniaus gubernatoriui, kad juos engia, keldamas nuomą. Taikos tarpininkas, paprašytas išsamios in­ formacijos apie dvaro ir nuomininkų santykius, išsiaiškino, kad broliai 1856 m. pirko iš Romerio 40 dešimtinių miško, jį išnuomojo žydui, o pa­ tys penkiolikai metų išsinuomojo viensėdį, taip pat 40 dešimtinių žemės ir statinius už 60 rublių per metus (1,5 rublio už dešimtinę). Pasibaigus senai sutarčiai, 1871 m. už tą pačią žemę dvaras pareikalavo 120 rublių, du kartus pakeldamas nuomos kainą. 1872 m. Trukšinai trejiems me­ tams išsinuomojo 100 dešimtinių palivarką su statiniais ir teise žvejoti. Už nuomą pirmais metais turėjo mokėti 250, paskutiniais - 300 rublių. 1875-1878 m. nuomos kaina pakilo iki 400 rublių, be to, nuomininkas turėjo padengti sutarties sudarymo išlaidas. Už tą pačią kainą broliai pernuomojo ketvirtį savo žemės giminaičiui, iki 1871 m. savarankiškai nuomojusiam iš S. Romerio 20 dešimtinių žemės. Trys broliai Smarygos - Anisijus, Semionas ir Charitonas - 18591863 m. nuomojo to paties dvarininko fermą, 80 dešimtinių žemės už 120 rublių per metus. 1864-1876 m. už 130 dešimtinių žemės toje pačioje

602 Дело о вольных людях второго разряда Западных губерний, живущих на вла­ дельческих землях, LVIA, f. 378, Bs, 1875, b. 1675, часть II, 1. 393, 384, 396, 397.

287

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

fermoje jie mokėjo 350 rublių per metus, bet 1876 m. dvarininkas pakė­ lė kainą iki 5 rublių už dešimtinę. Visi jie buvo stiprūs ūkininkai, daug . metų dirbo ir tręšė tą pačią žemę, gavo iš jos pelno ir nesiryžo ieškoti pigesnės žemės nuomai, nes tai buvo susiję su papildomomis išlaidomis. Trokšdami nuosavos žemės, apsimetė sentikiais, bet jiems taikytų leng­ vatų negavo, bandė įsigyti žemės iš valstybės, bet jos skiriamų sklypų pritrūko. Jiems nepavyko gauti ir ištremtųjų į Sibirą valstiečių sklypų, nes nebuvo teismo sprendimo iš tremtinių atimti teisę į nuosavybę603. Pastebėtina, kad dvarininkas pakėlė nuomos kainą, viršijančią įstatymo nustatytus 3 rublius, tik pasibaigus privalomos nuomos terminui, t. y. po 12 metų. Kitiems buvusiems Romerių dvarų laisviesiems žmonėms kylančios nuomos kainos ne itin rūpėjo. Nepajėgdami ūkininkauti, nuo­ mos santykius su dvaru jie nutraukė prieš 15-20 metų, degradavę iki kampininkų padėties. Tačiau buvusių laisvųjų žmonių statusą jie suprato kaip galimybę grįžti prie žemės, bet tapdami ne nuomininkais, nes tam lėšų neturėjo, o savininkais. Taip prieš daug metų iš S. Romerio nuomo­ tos žemės reikalavo ūkininkų Trukšinų kampininkai Jefremas Leškovas ir Jakovas Trukšinas604. Įtampa tarp dvaro ir laisvųjų žmonių tolydžio stiprėjo, o jų teisės į žemę klausimo sprendimas truko dešimtmečius. Nestabilus santykis su žeme eikvojo socialinę ir ekonominę dvaro bei kaimo energiją, reikalavo milžiniškų pastangų, neišvengiamai formavo socialinio konflikto židi­ nius ir buvo nerezultatyvus. Tai rodė daugybė faktų ir įvykių, kuriuos šie santykiai provokavo. Neefektyvus buvo Kauno apskrities Ariogalos (Čekuvos) dvaro savinin­ kų ir devyniolikos laisvųjų žmonių konflikto sprendimas einant įstatymais

603 По ходатайству крестьян Трокского уезда Евьевской, Семелиской и Тройской волостей и мещан Ленкова, Шниткова и др. об ограждении их от стеснений, делаемых им владельцами по аренде земли, LVIA, f. 378, Bs, 1875, b. 1313,1.5-8v. 604 Ten pat, 1. 6v -7 .

288

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

nubrėžtu keliu. Dvaro savininkas Juozapas Šemeta (Šemiotas)605 nesutarė su laisvaisiais žmonėmis dėl nuomos sutarčių sudarymo, bet nepriešta­ ravo taikos tarpininko Andriejaus Kologrivovo 1865 m. balandžio 30 d. sprendimui nustatyti dvylikos metų nuomos terminą nuo 1866 m. ba­ landžio 23 d. iki 1878 m. balandžio 23 d., o atodirbius pakeisti nuo­ mos mokesčiu. Šio sprendimo galia prilygo nuomos sutarties galiai. Nuomininkų įgaliotinis Kazimieras Venclova vėliau teigė, kad valstiečiai dvejus metus tvarkingai mokėjo nuomą, o dvaro valdytojai tai žymėjo nuomos knygelėse606. 1867 m. rugsėjo 29 d. ir 1868 m. vasario 10 d. J. Šemeta pateikė apeliacijas Kauno gubernijos valstiečių reikalų įstaigai ir taikos teisė­ jų suvažiavimui, prašydamas peržiūrėti A. Kologrivovo sprendimą dėl žemės nuomos laisviesiems žmonėms. Tačiau apeliacijų teikimo laikas buvo pasibaigęs ir abi institucijos jų nesvarstė. 1868 m. balandžio 19 d. tokį pat prašymą, panaikinti A. Kologrivovo sprendimą, Valstiečių rei­ kalų įstaigai įteikė naujos dvaro savininkės Lidijos Miler įgaliotinis607. Priverstinai parduotas dvaras buvo užrašytas Užsienio reikalų ministe­ rijoje tarnavusio ruso ir stačiatikio Aleksandro Milerio žmonos vardu. XIX a. pabaigoje dvaras priklausys jų sūnui Aleksandrui Mileriui, kuris bus paskirtas garbės taikos teisėju, Kauno apskrities bajorų vadovu, ga­ liausiai - Kauno gubernijos bajorų vadovu608.

605 Список высланным их края землевладельцам Ковенской губернии, имения коих на основании указа 10 декабря 1865 г. подлежат обязательной продаже, b. d., b. v., c. 1,8. Čekuvos (taip pat J. Šemetos Diktariškių dvaras Šiaulių apskrityje) dvaras buvo įtrauktas į privalomai parduodamų dvarų sąrašą. 606 По прошению поверенного вольных людей Ковенского уезда Эйрагольской волости им. Чехова Казимира Венцлава о скорейшем решении Мировым съездом дела о поземельном устройстве сих людей, LVLA., f. 378, Bs, 1878, b. 579, 1. 14v. 607 Ten pat, 1 .13-13v. 608 Дело Ковенского губернского предводителя дворянства Александра Миллера, RYLA, f. 1283,1 dp, 1899, b. 4 0 ,1 .1 -4 .

289

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

Kadangi pagal 1865 m. rugsėjo 26 d. įsaką609 panašias apeliacijas rei­ kėjo teikti taikos tarpininkų suvažiavimui, dvarininkės įgaliotinis atliko šį veiksmą ir 1869 m. spalio 4 d. Kauno apskrities taikos tarpininkų su­ važiavimas priėmė sprendimą dėl apeliacijos termino pratęsimo ir pa­ naikino laisvųjų žmonių teisę į dvylikos metų žemės nuomą, motyvuo­ damas tuo, kad jie nuomojo dvaro žemę nuo 1849 m., tačiau, pasibaigus šešerių metų nuomai, naujų sutarčių nebuvo sudarę. Šį nutarimą laisvųjų žmonių įgaliotas K. Venclova apskundė Valstiečių reikalų įstaigai, kuri taikos tarpininkų suvažiavimo sprendimą panaikino, nes suvažiavimas viršijo kompetenciją - jis turėjo svarstyti tik apeliacijos termino pratę­ simo klausimą. Vidaus reikalų ministro nurodymas, reaguojant į Lidijos Miler skundą, privertė atitinkamas Kauno gubernijos institucijas bylą nagrinėti iš naujo. Valstiečių reikalų įstaigos ir taikos tarpininkų suvažiavimo susiraši­ nėjimas šiuo klausimu vyko kelerius metus, kol galiausiai 1878 m. gegu­ žės 23 d. į bylos nagrinėjimą buvo pakviesti abiejų šalių atstovai: dvari­ ninkės įgaliotinis Višemirskis ir laisvųjų žmonių įgaliotinis K. Venclova. Lygiai prieš mėnesį buvo pasibaigęs taikos tarpininko A. Kologrivovo nustatytas dvylikos metų nuomos sutarties terminas, dvarininkė buvo laisva nuo primesto įsipareigojimo, ir ginčo objektas jai tapo nebeaktu­ alus. Jos įgaliotinis pareiškė, kad ji pripažįstanti teisėtu buvusio taikos tarpininko sprendimą ir atsiimanti visus prašymus dėl teisės į apelia­ ciją. K. Venclovai beliko prašyti, kad Čekuvos dvaro laisviesiems žmo­ nėms būtų leista sudaryti su dvaru privalomos nuomos sutartį dvylikai metų nuo teismo sprendimo dienos, nes anksčiau jie privalomų sutar­ čių nebuvo sudarę. Valstiečių reikalų įstaiga šio prašymo nepatenkino, paaiškinusi, kad laisvieji žmonės privalomos nuomos sutarties teise jau

609 ПСЗ, собр. 2, т. 40, ч. 1, №. 42495 (О способах исчисления сроков для обжалова­ ния решений, состоявшихся в учреждениях по крестьянским делам, и порядке восстановления сих сроков, в случае пропуска их).

290

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

pasinaudojo, ir priminė, kad šį sprendimą jie gali apskųsti vidaus reikalų ministrui610. Čekuvos savininkė tuoj pat pareikalavo laisvuosius žmones iškel­ dinti iš dvaro. Kauno apygardos 5 apylinkės taikos teisėjas pasirašė sprendimą, jį patvirtino taikos teisėjų suvažiavimas, teismo pristavui buvo įteiktas vykdomasis raštas. Tačiau iškeldinami valstiečiai pasiprie­ šino atvykusiems pareigūnams. Pareigūnus ir kviestinius jie pasitiko prie įvažiavimo į kaimą, apsiginklavę basliais ir grasindami sumušti, jeigu tik prisiartins prie jų trobų. Kauno gubernatorius prašomo ka­ rinio pastiprinimo nesuteikė, nes valstiečiai nesiliovė teikę apeliacijas vidaus reikalų ministrui, o tai reiškė, kad taikos teisėjų suvažiavimo nu­ tarimas iškeldinti valstiečius dar neturėjo teisinės galios ir negalėjo būti įvykdytas. Ministras jų apeliacijos netenkino, bet leido kreiptis į Kaimo padėties sutvarkymo vyriausiąjį komitetą. Valstiečių skundas pasiekė Valdantįjį Senatą ir įstrigo. 1884 m. vasario 8 d. Kauno gubernatorius pranešė Vilniaus generalgubernatoriui, kad Čekuvos dvaro laisvųjų žmonių iškeldinimo byla neteko teisinio pagrindo, nes jų aprūpinimo žeme klausimas bus sprendžiamas remiantis 1882 m. birželio 3 d. įsta­ tymu611, taigi laisvieji žmonės galėjo likti dvare iki pasinaudos šio įstaty­ mo numatytomis galimybėmis pirkti dvaro žemę. Įstatymų, taisyklių, aukščiausios valdžios nurodymų, apeliacijos ter­ minų laikymasis, biurokratinis susirašinėjimas, bylų vilkinimas nė kiek nepadėjo spręsti dvaro ir kaimo santykių. Juolab sunkiai buvo atitaiso­ mos tikrinimo komisijų padarytos klaidos. Šiaulių apskrities Judikių savininkei Emilijai Klionovskai nepavyko susigrąžinti 30 dešimtinių žemės, atiduotos valstiečiui Juozapui Penikui tik todėl, kad Šiaulių aps­ krities tikrinimo komisija savaip interpretavo valstiečio socialinį statusą. 610 По прошению поверенного вольных людей Ковенского уезда Эйрагольской волости им. Чехова Казимира Венцлава о скорейшем решении Мировым съездом дела о поземельном устройстве сих людей, LVIA, f. 378, Bs, 1878, b. 5 7 9 ,1 .1 4 -1 5 ,16v-19. Ten pat, 1. 2 0 -2 1 , 29v, 33, 35, 62.

291

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

Dvarininkė teigė, kad jis buvo ne laisvasis žmogus, bet paleistas į laisvę baudžiauninkas, kuris neturėjo teisės į išperkamą žemės sklypą. Tačiau jį . paleido tik 1858 m., o tai veikė komisijos sprendimą laikyti jį pirmosios kategorijos laisvuoju žmogumi. Teisybės ieškojimas užtruko daugiau kaip dešimt metų. Per tą laiką valstietis mokėjo už žemę išperkamuosius mokesčius, atsirado naujų įstatymų ir, kai paaiškėjo tikrinimo komisijos klaida, šiam atvejui buvo pritaikyta 1869 m. įsigalėjusi nuostata - jeigu iki reformos paleistas į laisvę baudžiauninkas jau yra gavęs išpirkti žemės sklypą, tas sklypas jam ir turėtų likti612. 1877 m. balandžio 23 d. daugumoje dvarų turėjo baigtis privalomos 12 metų nuomos terminas. Valdininkai, kuriems teko spręsti laisvųjų žmo­ nių klausimą, dėl tolesnės dvaro ir kaimo santykių raidos nebuvo optimis­ tiškai nusiteikę. Pirmiausia todėl, kad tiek dvaras, tiek valdžios institucijos neracionaliai išnaudojo dvylikos metų terminą, skirtą šiems santykiams stabilizuoti. Formalias sutartis dėl žemės nuomos su laisvaisiais žmonėmis turėjo tik dalis dvarų. Valstiečių priešinimąsi sutartims, teisybės ieškojimus valdžios įstaigose dvarininkai priėmė kaip duotybę, įsivėlė į ginčus, bet nustatytos privalomos nuomos taisyklės paisė. Valdininkai puikiai suvo­ kė, kad laisvųjų žmonių padėties klausimas sprendžiamas ribojant bajorų žemvaldžių teisę disponuoti nuosavybe. Tačiau jie manė, kad bajorai žem­ valdžiai net šiomis sąlygomis privalėjo patys rūpintis savo interesais ir pri­ versti laisvuosius žmones sudaryti nuomos sutartis, pasinaudodami taikos tarpininkų pagalba613. Taip tikėtasi per 12 metų stabilizuoti dvaro ir lais­ vųjų žmonių santykius ir ilgainiui pereiti prie laisvosios nuomos principo. Pasibaigus privalomai nuomai, situacija nedaug tepasikeitė. Dvarai, kuriuose laisvųjų žmonių buvo nedaug, pirmiausia Vilniaus gubernijoje, sudarė su laisvaisiais žmonėmis naujas trumpalaikes sutartis. Dalis lais­ 612 По прошению помещицы Эмилии Клионовской о возвращении ей участка земли, предоставленного крестьянину Иосифу Пенику, ten pat, Bs, 1876, b. 961,1.12-16. 613 Дело о вольных людях второго разряда Западных губерний, живущих на вла­ дельческих землях, ten pat, Bs, 1875, b. 1675, часть 1 ,1. 52, 5 4-55.

292

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

vųjų žmonių nuomos atsisakė, paprastai - tie, kurie neišgalėjo nuomoti žemės ir glaudėsi kampininkais kituose ūkiuose, buvo ir tokių, kuriems dvaro savininkai atsisakė toliau nuomoti žemę614. Tačiau ne šie žmonės sukėlė dvaro ir laisvųjų žmonių priešpriešą. Ji būdinga tik stambiems dvarams, kuriuose laisvieji žmonės nuomojo nuo trečdalio iki pusės jų žemės. Valdininkų surinktais duomenimis, Kauno gubernijoje tokie dvarai priklausė 22 savininkams615, tačiau jų būta dau­ giau. Šių dvarų savininkai laisvųjų žmonių atžvilgiu nebuvo palankiai nusiteikę ir paprastai atsisakydavo pratęsti nuomos sutartis. Laisvieji žmo­ nės taip pat siekė atsiskirti nuo dvaro. X IX a. 8 dešimtmetyje padaugėjo atvejų, kai laisvieji žmonės grįžo prie minties išsipirkti žemę. Panevėžio apskrityje žemės pareikalavo Pranciškaus Karpio dvarų - Daugalionių, Joniškėlio, Klovainių, Liesų, Linkaučių, Senkonių, Smilgių - laisvieji žmonės, rašę prašymus vidaus reikalų ministrui, bet jos, aišku, negavo616. Stambių dvarų savininkai pasinaudojo 1864 m. liepos 25 d. įstatymu, atsisakinėjo pratęsti sutartis su priverstiniais žemės nuomininkais, palik­ dami dvaruose tik jų dalį. Atsisakančius pasitraukti nuo žemės nuomi­ ninkus bandė iškraustyti legaliai, pagal teisinių institucijų sprendimus. Tiesa, laisvųjų žmonių iškraustymas strigo dėl skirtingai interpretuoja­ mų taikos tarpininkų, taikos teisėjų ir valstiečių reikalų įstaigų kompe­ tencijų nagrinėti dvarininkų ir valstiečių skundus, ilgai trunkančio ape­ liacijų ir kasacinių ieškinių svarstymo. Tai leido laisviesiems žmonėms keletą metų nemokamai naudotis dvarų žeme617. Nekyla abejonių, kad valdžios neapsisprendimas, kurios institucijos turi teisinę galią padė­ ti tašką dvarų ir laisvųjų žmonių ginčuose dėl žemės, sukūrė situaciją, kai taikos teisėjų suvažiavimas priimdavo sprendimą iškraustyti nuo­ mininkus. Sprendimas buvo įgyvendinamas, tačiau Valdančiojo Senato 614 Ten pat, 1.87 -1 0 1 . 615 Ten pat, b. 1675, часть II, 1. 395. 616 Ten pat, b. 1675, часть 1 ,1.112-114. 617 Ten pat, 1 .1 16-122.

293

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

kasacinis departamentas nutardavo, kad sprendimą turėjo priimti ne teisėjų suvažiavimas, bet valstiečių reikalų įstaiga, ir iškraustyti valstie­ čiai buvo grąžinami į savo sodybas. Taip įvyko, pvz., Henriko PliaterioZibergo Kurtuvėnuose ir Benedikto Tiškevičiaus Vilkijoje618. Tik 1879 m. rugsėjo 5 d. buvo paskelbtas įstatymas, kad visus žem­ valdžio ir laisvųjų žmonių ginčus dėl žemės, nesumokėtos ar padidintos nuomos gali spręsti tik tos institucijos, kurių kompetencijai priklausė valstiečių reikalai ir reformos įgyvendinimas. Tiesa, jau priimti taikos tei­ sėjų sprendimai liko galioti, bet naujas įstatymas leido nepatenkintiems šiais sprendimais valstiečiams dėl jų panaikinimo kreiptis į taikos teisėjų suvažiavimą arba Valdančiojo Senato civilinį kasacinį departamentą619. Iškraustyti iš dvarų laisvieji žmonės čia įžvelgė galimybę apskųsti taikos teisėjų sprendimus dėl jų iškeldinimo, tad drąsiai patraukė atgal į dvarus. X IX a. 8 dešimtmečio pabaigoje-9 dešimtmečio pradžioje stambių dvarų savininkų ir laisvųjų žmonių kova dėl žemės pasiekė kulminaciją ir įgijo naujų pavidalų. Valstiečių nuvarymas nuo žemės neprieštaravo įstatymams, tačiau jį lydėjo dramatiški epizodai, rodę įstatymo ir gyveni­ mo prasilenkimą. Šiam laikotarpiui būdingas supykusio kaimo vaizdas, buvusių laisvųjų žmonių pasipriešinimas iškeldinimui iš dvarų ir kariuo­ menės panaudojimas jiems iškeldinti. Dvarininkų reakcija į maištaujantį kaimą buvo įvairi, vieni siekė atsikratyti nuomininkų, kiti siūlė susitarti dėl nuomos ar net išsipirkti žemę. Baudžiavos panaikinimo laikų tipiškas dvaro ir kaimo santykių atve­ jis buvo Kauno apskrities Karaliūnų ir Norkūnų dvarų penkių valstiečių šeimų paleidimas į laisvę iki 1861 m. vasario 19 d. Nuostatų paskelbimo ir jų prirašymas prie Kauno miestiečių bendruomenės. Šeimos liko dvari­ ninko Nartovskio žemėje, toje pačioje, kurią dirbo iki paleidimo į laisvę,

618 Ten pat, 1. 133v. 619 ПСЗ, собр. 2, t. 54, ч. 2, № 59989 (О подсудности дел по спорам землевладельцев и вольных людей).

294

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

tik pasikeitė žemės paskirtis. Visos šeimos gavo po 20 dešimtinių dvylikai metų už 70 rublių metinį činšą, vėliau kontraktas buvo pratęstas dar tre­ jiems metams. Pasibaigus ir šiam terminui, valstiečiai nesėkmingai prašė taikos tarpininką paskirti už žemę išpirką. Nartovskio našlė atsisakė jiems nuomoti žemę. Valstiečių kraustyti atvyko teismo pristavas ir jo pagalbi­ ninkai, išėmė trobų langų rėmus ir daiktus nešė lauk. Savo pačių pastatytus namus stojo ginti pagaliais apsiginklavusios moterys. Vyrai grumtynėse ne­ dalyvavo, skubiai išsirengė į Kauną pateikti skundą taikos teisėjui ir atsisakė kraustytis, iki teisėjų suvažiavimas priims sprendimą. Tačiau po kelių dienų varomos šeimos pakluso pareigūnų spaudimui ir iš kaimo išsikraustė620. Laisvųjų žmonių suvokimą apie jiems daromą neteisybę gerai rodo Šiaulių apskrities valstiečių priekaištai Diktariškių dvaro valdytojams, spaudusiems juos išsikraustyti pasibaigus valdžios nustatytajam termi­ nui. Dvarą, priklausiusį jau minėtam tremtiniui J. Šemetai, įsigijo baro­ nas Fridrichas von Eisenas. Valstiečiai iš 34 kiemų, pagal vienodai veiku­ sią schemą, iki baudžiavos panaikinimo buvo pervesti į laisvuosius žmo­ nės, mokėjo dvarui činšą ir ėjo atodirbių. Paskelbus 1864 m. įstatymą dėl laisvųjų žmonių, jie pareikalavo teisės į žemės išpirkimą. Jų įgaliotas as­ muo, turėjęs pasirūpinti šių asmenų teisių įrodymu valdžios institucijo­ se, savo darbo neatliko. 1876 m. Diktariškių valstiečiai kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių P. Albedinskį su tam laikui būdingu prašymu leisti išsipirkti žemę. Motyvas taip pat buvo tipiškas: „mūsų naudojimosi žeme pobūdis labiau panašus į nuosavybę, o ne nuomą ja naudojamės nuo seniausių laikų iki šių dienų įkūrėme ūkius, pasistatėme gerus statinius ir, kaip savininkai, gyvenome pasiturinčiai“621. 620 О сопротивлении жителей деревни Каролюны и Наркуны судебному приставу Киселевичу при выселении их из участков помещицы Нартовской, LVLA., f. 378, Bs, 1875, b. 383,1. 1-4. 621 По ходатайству поверенных крестьян Шавлянской волости Шавельского уезда Ивана Янкунаса, Марцияна Новицкого и Каетана Ромейкиса о разборе прав их верителей на надел землею в имении Дыкторышки помещика барона (Фридриха) фон Эльсена, ten pat, Bs, 1876, b. 1012,1. 7 -9 .

295

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

Adolfo Pžeciševskio Plūsčių dvaro Raseinių apskrityje žemės nuo­ mininkai - laisvieji valstiečiai"- sutarties su dvaru neturėjo, jas, pasibai­ gus privalomos nuomos terminui, sudarė tik astuoni asmenys, tiesa, tuoj pat apskundę dvarininką, reikalaujantį aukštesnės nuomos. Kitus dva­ rininkas vertė išsikraustyti. Taikos tarpininkų suvažiavimas tik nustatė išsikėlimo terminą ir priminė dvarininkui, kad jis privalo atlyginti išsikraustantiesiems materialinius nuostolius, kaip reikalavo įstatymas622. Neramumų židiniai susidarė Kauno gubernijos Šiaulių ir Raseinių apskričių stambiuose ir vidutiniuose dvaruose, kur gyveno daugiau lais­ vųjų žmonių. Šiaulių apskrityje bruzdėjo H. Pliaterio-Zibergo Kurtuvėnų dvaro, Liucijono Nagurskio Dirvėnų dvaro, Izidoriaus ir Celinos Romerių Ringuvėnų, Felikso Godlevskio Griškiškio dvaro, Leono Godlevskio Ližikų dvaro laisvieji žmonės. Raseinių apskrityje neramumai persimetė į Raseinių apskrities taikos teisėjų suvažiavimo pirmininko623 Eugenijaus Grigorjevo Aneliškės dvarą, Adomo Fišerio Gaurės dvarą, Bucevičių Judrėnus, Jurgio Pliaterio Gedminaičius ir kitus smulkesnius dvarus. Vien tik Aneliškės ir Gaurės dvaruose gyveno 450 laisvųjų žmonių (vyrų), taigi laisvųjų žmonių kova dėl žemės virto rimta problema624. Laisvųjų žmonių iškeldinimo iš dvarų akcija vyko 1877-1880 m., apėmė nedidelį regioną, tačiau sukėlė didelį sąmyšį. Šioje vietoje svarbu pažymėti valdžios, dvaro ir valstiečių elgsenos pobūdį. Laisvieji žmonės veikė lokaliniu mastu, bet sutartinai ir naudojo tas pačias priemones. Dvarininkai skubėjo atsikratyti ūkinio „balasto“, bet veikė „civilizuotai“, 622 По всеподданнейшему прошению поверенного крестьян Ковенской губернии Крожской волости Александра Нарбута о защите от притеснений землевладельца. LVIA, f. 378, Bs, 1877, b. 576,1. 3 -4 . 623 Относительно назначения новых председателей мировых съездов с возложением на них должностей предводителей дворянства и о размерах назначенного им содержания, ten pat, Bs, 1864, b. 334,1. 313. 624 О представлении уездными предводителями дворянства ведомостей со све­ дениями о землевладельцах русских и поляках, и немецкой национальности, имеющих не менее 500 десятин земли, ten pat, Bs, 1900, b. 341,1. 14, 38v, 55v.

296

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

kreipėsi į teismus, valstiečiai jėga gynė savo namus ir žemę, pareigūnai vykdė teismų sprendimus, o valdžia naudojo drausmines priemones. Laisvuosius žmones iš kaimų kraustė policijos pareigūnai, vykdę tai­ kos teismų sprendimus dėl valstiečių iškeldinimo iš dvarų, todėl laisvųjų žmonių „pyktis“ pirmiausia buvo nukreiptas prieš juos. Labiausiai pa­ garsėjusi Ližikų dvaro Žukančių kaimo Kristupo ir Karlo Klegerių šei­ mos iškraustymo istorija buvo tik vienas iš daugelio epizodų, kai prieš policijos pareigūnus naudotas fizinis smurtas. 1878 m. rugsėjo 17 d. įvykius Žukančių kaime aprašė Šiaulių apskri­ ties 3 nuovados pristavas Nikolajus Troickis, vykdęs vyresnybės nurody­ mus. Tą dieną jis turėjęs įvykdyti Kauno gubernijos valdybos nurodymą pristatyti teismo tardytojui Klegerius, dar vasarą pasipriešinusius teismo ir policijos pareigūnams, vykusiems juos kraustyti iš kaimo. Dėl ne kar­ tą pasireiškusio agresyvaus Klegerių elgesio, fizinės jėgos naudojimo, jų nepaklusnumo kaimo seniūnams ir tūkstantininkams pristavas į pagalbą pasitelkė du žandarus, uriadniką (kaimo policininką) ir kaimo dešimti­ ninkus, iš viso 10 žmonių. Klegeriai ir gausiai susirinkę basliais ginkluoti kaimynai valdžios atstovus nuginklavo, panaudoję fizinę jėgą, pusę paros išlaikė be maisto ir vandens, bet, paleidę juos, grąžino atimtus ginklus. Policijos bejėgiškumas įveikti valstiečių pasipriešinimą buvo toks aki­ vaizdus, kad pristavas prašė atsiųsti jam į pagalbą „ne mažiau kaip 100 žmonių“ karinę komandą. Į Žukančių kaimą buvo pasiųstos dvi kareivių kuopos. Jos kaime stovėjo tris dienas. Per tą laiką vietinis pristavas suė­ mė 11 valstiečių, o Klegerių šeimą įkalino625. Karinės paramos prireikė iškraustant laisvuosius žmones iš H. Pliaterio Kurtuvėnų. 1878 m. lapkričio pabaigoje ten buvo pasiųstas batalio­ nas, o įkalbinėti laisvuosius žmones pasirašyti nuomos sutartis arba savo

625 По телеграмме Ковенского губернатора о назначении воинской экзекуции возмутившимся вольным людям имения Куртовлян, а также о неповиновении вольных людей в других местностях, ten pat, Bs, 1878, b. 645,1. 7 -1 1 ,1 8 , 29v, 34.

297

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

noru pasitraukti iš dyaro nuvyko pats Kauno gubernatorius P. Bazilevskis. Dalį valstiečių iškeldino priešių valią, jų daiktus ir rakandus iš trobų iš­ kraustė kareiviai. Likusieji pasirašė nuomos sutartis. P. Bazilevskis rašė Vilniaus generalgubernatoriui P. Albedinskiui, kad akcija vyko ramiai, be ekscesų, tačiau nelinko optimistiškai vertinti padėties. Jis puikiai su­ vokė, kad nuo pasipriešinimo pareigūnams juos sulaiko tik kariuomenės buvimas, jie paklusta jėgai, bet yra „įniršę“, leidžiasi išmetami iš namų, kad vėliau galėtų skųstis aukščiausioms instancijoms dėl patirtos prie­ vartos. Kariuomenei pasitraukus, jie ketina sugrįžti, o sudarę nuomos sutartis, neketina jų laikytis, nes ir jas pasirašė verčiami. Kariniai daliniai laisviesiems žmonėms drausminti buvo panaudoti iškeldinant juos ir iš kitų Šiaulių apskrities dvarų, o aktyviausiai besipriešinantieji buvo pa­ traukti baudžiamojon atsakomybėn626. Kartais dvarininkai bandė geruoju susitarti su laisvaisiais žmonėmis ir parduoti jiems taip trokštamą žemę, kaip tai darė Anėliškės dvaro sa­ vininkas E. Grigorjevas627 arba Telšių apskrities Jokūbavo dvaro savinin­ kas Konstantinas Parčevskis, sutikęs parduoti žemės 30 šeimų628. Tačiau plintant gandams apie tai, kad netrukus bus leista išsipirkti žemę visiems ją nuomojantiems, laisvieji žmonės atsisakė ją įsigyti iš dvarininkų, nuo­ gąstaudami, kad to negalės padaryti tie, kurie pirks iš dvarininkų629. Grįžtančių iškeldintųjų valstiečių sulaukė Raseinių apskrities Surmantų dvaro savininkas Antanas Medekša. 1879 m. žiemą į dvarą grį­ žo prieš trejus metus iškeldintas Juozapas Urbonavičius ir nuomojamos žemės atsisakęs Kasparas Petkevičius, kuriam buvo sumokėta dvejų metų

626 Ten pat, 1 .3 7 - 3 8 ,4 6 ,4 7 ,5 1 . 627 Ten pat, 1. 44. 628 Дело о вольных людях второго разряда Западных губерний, живущих на вла­ дельческих землях, ten pat, Bs, 1875, b. 1675, часть 1 ,1. 169-170. 629 По телеграмме Ковенского губернатора о назначении воинской экзекуции возмутившимся вольным людям имения Куртовлян, а также о неповиновении вольных людей в других местностях, ten pat, Bs, 1878, b. 645,1. 44, 54, 55.

298

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

nuomos dydžio kompensacija. Maža to, dvarui priklausantį palivarką Pagausančius, kurį nuomojo miestietis Liutkevičius, užėmė Raseinių miestiečiai Kazimieras, Pranas ir Juozapas Kaupaičiai, kaip paaiškėjo, buvę laisvieji žmonės, dar 1860 m. iškeldinti iš Surmantų dvaro ir niekada nesikreipę į taikos tarpininkus dėl jų teisės į žemę. A. Medekšos prašy­ mas iškeldinti savavališkai užėmusius jo dvaro žemę buvo patenkintas, kai J. Urbanavičius ir Kaupaičiai pasinaudojo 1879 m. rugsėjo 5 d. įsta­ tymu suteikta teise apskųsti ankstesnius taikos teisėjo spendimus dėl jų iškeldinimo, o A. Medekša pateikė ieškinį dėl neteisėto nuosavybės už­ grobimo. Raseinių taikos teisėjų suvažiavimas skundus apsvarstė ir tai­ kos teisėjo sprendimą pripažino pagrįstu. Tačiau brolius Kaupaičius iš palivarko iškeldino tik 1880 m. vasarą, pasitelkę kareivius. Akciją surengė slapta ir netikėtai, kad nespėtų susirinkti aplinkiniai valstiečiai, ne kartą gynę Kaupaičius nuo iškeldinimo. Apie ją nespėjo pranešti ir dvarininkui, todėl palivarke kuriam laikui paliko dešimt eilinių kareivių, nuogąstauda­ mi, kad Kaupaičiai gali sugrįžti, nes ne kartą tai darė. Urbonavičių iškėlė vėliau, kai 1881 m. pavasarį atėjo neigiamas Valdančiojo Senato atsaky­ mas į jo laiku pateiktą kasacinį skundą630. Dėl Surmantų dvaro įvykių didelę įtampą jautė kaimynystėje išsi­ dėstę dvarai, turėję savų laisvųjų valstiečių: Jono Daugirdo Mikalavos, Draškovskos Biliūnų, Kaisarovos Mankūnų, Žukovo Mituvos. Dvarų sa­ vininkams kėlė nerimą laisvųjų žmonių ir valstiečių grasinimai užimti dvarus, jų žemę pasidalyti, o su dvarininkais susidoroti, „kaip Galicijoje“ (užuomina į 1846 m. valstiečių fizinį susidorojimą su dvarininkais). 1880 m. kovą apie tai Vilniaus generalgubernatoriui R Albedinskiui rašė J. Daugirdas, kuris teigė, kad dvaro kaimuose telkiasi valstiečiai ir lais­ vieji žmonės, jie turi savo lyderius ir ketina jėga užimti jo paties ir jo

630 По прошению помещика Антона Медекши о выселении из имения его крестьян Петкевича, Урбановича и братьев Каупайтисов, ten pat, Bs, 1879, b. 686,1. 3v, 5, 6 ,1 0 , 3 8 ,5 1 .

299

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

nuomininkų žemę, kurią valstiečiai laiko savo nuosavybe. Iš kaimo pu­ sės kylantį pavojų jautę Marilcūnų valsčiuje išsidėsčiusių dvarų savinin­ kai taip pat kreipėsi į taikos tarpininką, prašydami apginti jų nuosavybę. Taikos tarpininkas mėgino sušvelninti padėtį, ragindamas Mikalavos dvaro valstiečius pateikti ieškinį dėl teisės į žemę, o laisvuosius žmones bandė įtikinti sulaukti atsakymo iš Vidaus reikalų ministerijos, kuriai jie buvo pateikę skundą, nesikėsinti į svetimą nuosavybę, nes tai yra rim­ tas nusikaltimas. Valstiečiai pareiškė, kad naujus nuomininkus iš dvaro žemės stumia visų Kauno apskrities dvarų valstiečiai, kad kažkada dva­ rininkai juos pačius nuvarė nuo žemės ir dabar panašiai elgdamiesi jie nesijaučia nusikaltėliai, Sibiru ar kalėjimu jų nepagąsdinsi, nes ir „ten žmonės valgo duoną“. Generalgubernatorius, gavęs sunerimti vertusią informaciją, pasiuntė batalioną, kuris buvo dislokuotas Mankūnų vals­ čiaus kaimuose, o vietiniam ispravnikui leista prireikus prašyti papildo­ mos ginkluotos karinės pagalbos. Pareigūnai suėmė kelis valstiečių ak­ tyvistus, o garbės pilietis Vasilijus Gorskis, dažnai atstovavęs Raseinių apskrities valstiečių interesams, buvo ištremtas į Oloneco guberniją631. Apie dvarininkų ir laisvųjų žmonių santykius išliko amžininkų pa­ stebėjimų, kurie, kad ir subjektyvūs, perteikia anuometines realijas taip, kaip jas vertino vietiniai dvarininkai. Valstybės tarybos nariui Michailui Loris-Melikovui 1880 m. kovo 20 d. parašė laišką nežinomo vardo baro­ nas von Osten-Sakenas, atvykęs iš Kuršo ar Livonijos gubernijos į Kauno guberniją apžiūrėti suderėto dvaro632. M. Loris-Melikovas persiuntė laiš­ ką generalgubernatoriui P. Albedinskiui, nes jame buvo kritikuojama vietinė administracija, barono manymu, netinkamai įgyvendinanti įsta­

631 По заявлениям помещика Ковенской губернии Ивана Довгирда о предпола­ гаемых со стороны крестьян его имения насильственных действий, а также о беспорядках вообще между крестьянами Манкунской волости Росиенского уезда и других местностей Ковенской губернии, ten pat, Bs, 1880, b. 660,1. 1-2, 5 -1 0 ,1 7 , 37. 632 Ten pat, 1. 4 9 -5 4 .

300

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

tymą dėl laisvųjų žmonių padėties sutvarkymo. Dvaro pirkėjas susidūrė su valstiečiais, piktai įspėjusiais atvykėlius, kad nedrįstų dvaro pirkti, nes žemė priklausanti jiems. Dvaro savininkas vėliau paaiškinęs, kad tai laisvieji žmonės, visada nuomoję žemę pagal kontraktą ir galėję, sutarčiai pasibaigus, kilnotis iš dvaro į dvarą. Būsimam dvaro savininkui Osten-Sakenui parūpo įsiaiškinti prie­ žastis, lėmusias konfliktinius dvarininkų ir laisvųjų žmonių santykius Kauno gubernijoje. Jis padarė stulbinamą išvadą, kad kalta valdžios poli­ tika dėl dvarininkų, vietinių valdininkų, vykdžiusių 1864 m. liepos 25 d. įstatymą, nuolaidžiavimas laisviesiems žmonėms, dėl kurio šie „suįžūlė­ jo“ ir bandė savintis tai, kas jiems nepriklausė. Bausdama dvarininką „kapeika“ dėl dalyvavimo sukilime, valdžia toleravo visas priemones, kurios mažino dvarų pajamas. Būtent taip gali­ ma interpretuoti laiške pateiktus pavyzdžius. Vienas jų - taikos tarpinin­ kų metodas, taikytas perskaičiuojant laisvųjų žmonių atodirbius dvarui į činšą, kuris ir turėjo sudaryti žemės nuomos kainą. Antai, pagal jų ap­ skaičiavimą, vasarą vieno darbininko su dvikinkiu vežimu dienos kainą sudarė 15 kapeikų, moters darbo diena kainavo 5 kapeikas. Susidariusi suma dar buvo sumažinama 10 proc. valstiečio naudai. Iš tikrųjų pagal baudžiavos laikų normas vyro darbo dienos kaina sudarė 1,5 rublio, moters - 50 kapeikų. Taigi iš priverstinai pasiliktų žemės nuomininkų dvaras turėjo mažai naudos, todėl, pasibaigus 12 metų privalomai nuo­ mai, dvarininkai siekė nuomoti žemę kitomis sąlygomis, gauti iš laisvųjų žmonių už nuomą tiek pat, kiek iš kitų nuomininkų. Baronas teigė, kad tokia situacija suformavo ydingą reiškinį. Dvaro ir laisvųjų žmonių santykius formavo nesutarimai dėl žemės nuomos. Žemės išpirkimo sąlygos taip ir liko nesureguliuotos. Teisinėmis spra­ gomis naudojosi įvairūs patikėtiniai ir šiaip „gescheftmacheriai“, savaip interpretavę 1864 m. liepos 25 d. taisykles, įtikinėję laisvuosius žmones, kad jie gali teikti apeliacijas tol, kol gaus leidimą išsipirkti žemę. Anot jo, dėl šios priežasties laisvieji žmonės visaip vilkino galutinai sutvarkyti 301

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

žemės nuomos reikalus. Išsekus privalomam nuomos terminui, jie vengė sudaryti naujas nuomos sutartis, taip pat atsisakė pasiimti dvejų metų nuomos dydžio kompensaciją, teikdami apeliacijas visaip vilkino laiką ir ne vienus metus nemokamai naudojosi dvarų žeme, įsitikinę, kad ilgalai­ kė nuoma (ne mažiau kaip dešimties metų) paverčia žemę jų nuosavybe. Maža to, laisvieji žmonės pernuomojo žemę kitiems už trigubai didesnę kainą, nei mokėjo patys. Laiško autorius pateikė iškalbingų dvaro ir kaimo nesusikalbėji­ mo pavyzdžių, turėjusių parodyti laisvųjų žmonių „gudravimą“: „Jūsų Šviesybe, leiskite paminėti šiuos faktus, buvusius Šiaulių apskrityje: į vie­ ną valsčių aiškintis dėl laisvųjų žmonių atvyko taikos tarpininkas. Susi­ rinko žmonės. Taikos tarpininkas klausia, ar pasinaudojote lengvatomis, ar paėmėte iš dvarininko pinigus už dvejų metų nuomą. Visi tyli. Vėl to paties klausia. Tada išeina dviese, sako: pasinaudojome, paėmėme, da­ vėme dvarininkui kvitą, kad jam pretenzijų neturime. Tarpininkas sako, gerai, akivaizdu, kad esate sąžiningi žmonės, vadinasi, reikalas baigtas. Valstiečiai sako, ne, nebaigtas, mano sūnus dar nepasinaudojo, ir mano brolis, kuris pas jį gyveno ir jam dirbo, taip pat nepasinaudojo. Kitas faktas: ateina pas dvarininką laisvasis žmogus, pateikia kvitą dėl dvejų metų nuomos apmokėjimo ir perduoda [dvarininkui] žemės sklypą. Dvarininkas sumoka jam pinigus. Kitą dieną didžiai nustemba sužinojęs, kad vakar pinigus gavęs valstietis naktį užėmė kitą, didesnį, sklypą, kurį atlaisvino buvęs nuomininkas bajoras. Štai jums ir nauja byla.“633 Labiausiai Osten-Sakeno vaizduotę paveikė tai, kad laisvieji žmonės gubernijos prokurorui apskundė Kauno gubernatorių, kuris nepatenkino jų prašymo („matyt, prašė kažko neteisėto“) ir pareikalavo už tai guberna­ torių nuteisti. Baronas retoriškai klausė, kaip galima laikytis nustatytų tai­ syklių, jeigu jos nuolat pažeidinėjamos, valstiečiai naudoja smurtą prieš atvykusius juos kraustyti pareigūnus, ir kas atlygins vietiniams dvarinin­ 633 Ten pat, 1. 5 0 -5 Iv.

302

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

kams patirtus nuostolius. Jis atkreipė M. Loris-Melikovo dėmesį į tai, kad vietinių dvarininkų ekonominė padėtis ir be to yra „siaubinga“, nes nuo 1863 m. jie vis dar moka kontribuciją bei kitus mokesčius, o nesutvarkyti kaimo ir dvaro santykiai, į kuriuos „čia niekas nekreipia dėmesio“634, dar labiau alina dvarus. Tiesa, baronui labiau rūpėjo ne vietinių dvarininkų bėdos, bet tai, ar dvarai su laisvaisiais žmonėmis pritrauks pirkėją rusą. Į laisvųjų žmonių padėtį dvaruose atkreipė dėmesį naujas Kauno gu­ bernatorius Sergejus Gudimas-Levkovičius, kuriam situacija pasirodė per rimta, kad ją būtų galima įveikti teisinėmis ar drausminimo priemonė­ mis. 1880 m. žiemą ir ankstyvą pavasarį jis apsilankė visose gubernijos apskrityse, kalbėjosi su dvarininkais ir laisvaisiais žmonėmis, išklausė ba­ jorų vadovų, taikos tarpininkų, jų suvažiavimų pirmininkų, taikos teisėjų, policijos viršininkų, prokuroro priežiūros pareigūnų nuomonę ir padarė išvadą, kad problemą gali išspręsti tik dvarininkų bei laisvųjų žmonių abi­ pusis susitarimas dėl žemės išpirkimo. Kitaip tariant, jis siūlė įgyvendinti 1864 m. liepos 25 d. taisyklių nuostatą, kuria dvaras ir kaimas negalėjo pasinaudoti, nes nebuvo sukurtos valstybinio kredito laisviesiems žmo­ nėms taisyklės. Gubernatoriaus siūlymams asmeniniuose pokalbiuose pritarė teisingumo, vidaus, finansų ministrai ir kiti aukšti valdininkai, iš­ kėlę šį klausimą ministerijų lygiu635. Apsikeitimas nuomonėmis rodė, kad valdžia ir bajorai nebuvo nusiteikę radikaliems pokyčiams dėl palyginti nedidelės, geografiškai koncentruotos socialinės grupės. Oficialiais duo­ menimis, 1881 m. Šiaurės vakarų gubernijose gyveno 34 tūkst. laisvųjų žmonių (vyrų), kurie turėjo nuomininko statusą. Pietvakarių gubernijose jų suskaičiuota tik apie 4 tūkst. Situacija dvaruose buvo skirtinga. Vien Kauno gubernijoje dvarų žemėje gyveno 4356 laisvųjų žmonių šeimos, iš jų 416 šeimų buvo priverstos trauktis iš dvarų savo ar ne savo noru, 1083 šeimos vienaip ar kitaip sutarė su dvarininkais dėl žemės nuomos ar jos

634 Ten pat, 1. 52v-53v. 635 Ten pat, 1. 39v-40v.

303

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

įsigijimo (žemę iš dvaro pirko 145 šeirflos), bet 2016 šeimų sprendė konf­ liktus su dvarininkais per valdžios įstaigas, o 850 šeimų gyveno dvarų žemėje „savavališkai“, už ją nemokėdamos. Taip Kauno gubernijos dva­ ruose buvo užimta ir neefektyviai naudojama 78 836 dešimtinės žemės636. Kaip padaryti galą šiai situacijai, svarstyta įprastai: atitinkamos minis­ terijos rengė siūlymus, valdžia klausė Vakarų gubernijų generalgubernato­ rių, administratorių, gubernijų bajorų vadovų, taikos tarpininkų, valstie­ čių reikalų įstaigų nuomonių, į kurias buvo atsižvelgiama rengiant įstaty­ mus. Finansų ministro Samuilo Greigo pateikto įstatymo projekto svars­ tymas lietė kelis klausimus. Diskutuota, ar laisviesiems žmonėms taikyti neterminuotos nuomos principą, kaip tai sentikių atveju numatė 1876 m. gegužės 22 d. įstatymas, kol dvarininkas nuspręs, ar parduos jiems žemę, bet tai reikštų apriboti dvarininkų teisę į privačią nuosavybę ir jų pajamas. Svarstyta, ar laisviesiems žmonėms suteikti kreditą ir nustatyti išperka­ mos žemės kainą. Šiais klausimais nuomonės skyrėsi, tačiau buvo akivaiz­ du, kad dvarininkams teks perleisti dalį žemės laisviesiems žmonėms. Vilniaus generalgubernatorius E. Totlebenas, apibendrinęs Kauno gubernijos valdininkų ir bajorų vadovų nuomones, aiškiai įvardijo situa­ ciją, susiklosčiusią tarp dvarų savininkų ir laisvųjų valstiečių. Jis teigė, kad dvaro ir kaimo nesutarimą išprovokavo vyriausybės ir vietinės valdžios padarytos klaidos įgyvendinant šiaip racionalų įstatymą. Lemtinga klaida buvo ta, kad vyriausybė nevykdė pažado priimti įstatymą dėl valstybinio kredito laisviesiems žmonėms, siekusiems įsigyti nuomojamos žemės. Laisvųjų žmonių elgseną taip pat veikė nesutvarkytos teisinės procedū­ ros, supainiotos teismų ir valstiečių reikalų įstaigų kompetencijos, vals­ tiečių neišprusimas, savo teisių ir pareigų nesuvokimas, suinteresuotų žmonių manipuliavimas valstiečių sąmone. Jam nekilo abejonių dėl lais­ vųjų žmonių klausimo aktualumo, neatidėliotino jo sprendimo, tačiau

636 Дело о вольных людях второго разряда Западных губерний, живущих на вла­ дельческих землях, ten pat, Bs, 1875, b. 1675, часть II, 1. 31v -3 2 ,1 8 6 -1 8 6 v .

304

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

vietos valdininkai patarė atsargiau spręsti žemėvaldos klausimą krašte, kuriame dėl politinių priežasčių susiklostė specifiniai nuosavybės santy­ kiai. E. Totlebenas šiuos santykius laikė netinkamais, prieštaraujančiais ekonomikos principams, nors būtent valdžia apribojo bajorų žemėval­ dos teises ir sudarė sąlygas buvusiems baudžiauninkams virsti ūkininkais dvarininkų ekonominio smukdymo sąskaita. Vakarų gubernijų bajorams žemvaldžiams agrarinė reforma reiškė privačios nuosavybės nestabilumą be aiškesnės ekonominės perspektyvos. Jie buvo priversti siaurinti ūkį, susitaikyti su senkančiu pajamų šaltiniu - žemės nuoma, kuri užėmė svarbią vietą dvarų pajamų struktūroje. Bajorų žemvaldžių spaudimo po­ litika skatino „nesantūrius“ valstiečių lūkesčius, prasilenkiančius su agra­ rinės reformos nuostatomis. Jo manymu, suteikti laisviesiems žmonėms galimybę neterminuotai įsitvirtinti dvarų žemėje reikštų ir toliau skatinti nuosavybės santykių neskaidrumą, koks susidarė įgyvendinant reformą. Laisvieji žmonės nesiliaus tikėjęsi įsigyti žemės lengvatinėmis sąlygomis, o tai stabdys ekonominę raidą. Be to, būtų pavojinga palaikyti valstiečių įsitikinimą, kad vyriausybė priversta jiems nusileisti, juolab kad 1879 m. vidaus reikalų ministras viešai paskelbė apie privačios nuosavybės ne­ liečiamumą ir paneigė gandus, kad valstiečiai gaus papildomai žemės. Finansų ministro siūlomo įstatymo straipsnis dėl neterminuotos žemės nuomos vėl sukels neramumus, neterminuotos nuomos pradės reikalau­ ti ir tie laisvieji žmonės, kurie buvo iškraustyti iš dvarų ir kuriems 1864 m. įstatymas nebus taikomas. Generalgubernatorius taip pat nuogąsta­ vo, kad, pritarus finansų ministro siūlymui, susidarys precedentas, kai nuomojamas dvarų žemes pradės savintis kiti jų naudotojai, amžinieji činšininkai, laisvieji nuomininkai. Todėl jis siūlė laikytis 1864 m. liepos 25 d. įstatymo raidės, tik parengti laisvųjų žmonių kreditavimo taisykles, o norintieji tapti nuomojamos žemės savininkais galės jos įsigyti, juo­ lab kad tarp jų esama nemažai pasiturinčių ūkininkų637. Vidaus reikalų 637 Ten pat, 1. 133-139.

305

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

ministras M. Loris-Melikovas taip pat palaikė dvaro ir kaimo laisvu noru pasiekto susitarimo idėją ir pritarė tam, kad, neįvykus laisvam susitari­ mui dėl žemės pirkimo ar jos nuomos, laisvasis žmogus turės pasitraukti iš dvarininko žemės638. Patys dvarininkai buvo suinteresuoti kuo greičiau stabilizuoti santy­ kius su laisvaisiais žmonėmis, tačiau nepažeidžiant privačios nuosavybės teisių. Jie sutiko, priklausomai nuo naudos dvarui, žemę parduoti arba nuomoti pagal sutartį, bet taikyti regione nusistovėjusias laisvos nuomos kainas. Tarpusavio ginčus dėl žemės jie siūlė spręsti bendruose teismuo­ se, kad sutrumpėtų ginčų svarstymas, o laisvieji žmonės nesijaustų buvę baudžiauninkai, kurių teises gina valstiečių reikalų įstaigos. Kiti būdai perleisti žemę laisviesiems žmonėms bajorams žemvaldžiams buvo ne­ priimtini. Jie neabejojo, kad valstiečiai, jeigu norės ūkininkauti, susitai­ kys su žemės nuomos sąlygomis: jeigu nebus nuomos kainų konkuren­ cijos, jie liks prie dabartinių dvarų, nes, esant vienodai nusistovėjusiai nuomos kainai, jiems bus nenaudinga nuomoti žemę iš kito savininko, kitaip tektų patirti persikraustymo išlaidų639. Naujas vidaus reikalų ministras Nikolajus Ignatjevas, sprendžiant laisvųjų žmonių klausimą, iš esmės laikėsi M. Loris-Melikovo kurso. Klausimas buvo parengtas, nuomonės išklausytos. 1881 m. gruodžio 31d. jo aprobuotas raštas buvo įteiktas Kaimo gyventojų padėties sutvarkymo vyriausiojo komiteto valdytojui. Kaip ir jo pirmtakas, jis nematė reikalo keisti įstatymo ir kurti precedentą, kuriuo norės pasinaudoti kitos kaimo gyventojų grupės ir pradės reikalauti naujos žemės bei įvairių lengvatų. N. Ignatjevas akcentavo galimybę centro, vietos valdžios ir bajorų vado­ vų bendromis pastangomis pasiekti dvarų savininkų ir laisvųjų žmonių susitarimą dėl žemės pirkimo, nustatyti racionalią kainą, didesnę už iš­ pirką, kurią mokėjo buvę baudžiauninkai. Vietos valdininkai teigė, kad

638 Ten pat, 1.1 8 1 -1 8 2. 639 Ten pat, 1. 188v-192.

306

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

laisvieji žmonės sudarė pasiturintį kaimo gyventojų sluoksnį. Neabejota, kad būtina laisvuosius žmonės galutinai atskirti nuo dvaro, sudaryti sąly­ gas jiems tapti nepriklausomais ūkininkais640. Dvarininkai, savo ruožtu, pateko į situaciją, kai kelias į laisvąją žemės rinką jiems reiškė socioekonominį kompromisą ir neišvengiamus nuostolius. Ministras N. Ignatjevas dar surengė pasitarimus su Kauno ir Vilniaus gubernijų, Panevėžio ir Telšių apskričių bajorų vadovais, Vakarų guber­ nijų generalgubernatoriais. Bajorų vadovai pareiškė, kad žemvaldžiai sutiktų parduoti žemę laisviesiems žmonėms arba ją nuomoti aukštes­ nėmis nei iki šiol kainomis, nes yra pasikeitusi rinkos žemės kaina. Jeigu vyriausybė šiai kaimo gyventojų grupei suteiktų kreditą, žemvaldžiai neprieštaraus, sutiks žemę parduoti 35 proc. žemesnėmis nei rinkos kai­ nomis ar ją nuomoti, nustačius kiek aukštesnę (5 proc. nuo sumažintos išpirkos kainos) nuomos kainą. Dar vieno pasitarimo prireikė aptarti šias kainas (jos buvo nustatytos trečdaliu mažesnės už rinkos kainas ir diferencijuotos pagal regionus), žemės pirkimo ir nuomos sąlygas641. Kaimo padėties sutvarkymo vyriausiasis komitetas atkreipė dėmesį į neišvengiamai kilsiantį klausimą, kurie iš laisvųjų žmonių galės, o kurie negalės siekti dvarų žemės. Jo narių manymu, paskelbus naują įstatymą, dviprasmiškoje padėtyje atsidurtų dvarininkai ir laisvieji žmonės, sudarę laisvanoriškos nuomos sutartis. Žemvaldžiams tektų ardyti nusistovė­ jusius santykius, o paklusę 1864 m. įstatymo reikalavimui žmonės atsi­ durtų blogesnėje padėtyje nei nepaklusnieji, nes sutarčiai nepasibaigus negalės pirkti žemės ir negaus valstybės kredito. Todėl komitetas siūlė naujame įstatyme neužsiminti nei apie klusniuosius, nei apie tuos, kurie išsikėlė iš dvarų arba buvo iškeldinti, taip pat apie tuos, kurie dvarų že­ mėje apsigyveno po 1864 m. Siūlymus, kaip ateityje išspręsti šią opią pro­ blemą, turėjo parengti vidaus reikalų ir finansų ministrai, tačiau valdžia

640 Ten pat, 1. 325-326v. 641 Ten pat, 1. 3 2 7 -3 3 1 , 34 Iv.

307

DVARO IR LAISVŲJŲ ŽMONIŲ KOVA DĖL ŽEMĖS

atsisakė ją svarstyti viešai. Išimtis, kurią sutiko aptarti įstatyme, buvo jo netaikymas dvarininkams, po žemės dalybų likusiems su 100 dešimtinių dirbamos žemės, sudariusios jų vienintelę nuosavybę642. Kaip svarstymų rezultatas 1882 m, birželio 6 d. buvo paskelbtas įstaty­ mas „Apie Vakarų krašto buvusių laisvųjų žmonių žemėtvarką“643. Jį suda­ rė Kaimo padėties sutvarkymo vyriausiojo komiteto parengti siūlymai, pa­ pildę 1864 m. liepos 25 d. įstatymo 15 straipsnį, aptariantį galimybę gauti valstybės paramą ir išsipirkti žemę. Įstatymas buvo skirtas Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų „antrosios kategorijos“ laisviesiems žmonėms. Jiems buvo leista iki 1885 m. balandžio 23 d. susitarti su dvarininku: nusipirkti jo žemę arba sudaryti šešerių metų nuomos sutartį. Po šios datos atsisa­ kantieji pasirinkti vieną ar kitą būdą sureguliuoti santykius su dvaru per metus turėjo iš jo išsikraustyti arba būti iškeldinti policijos. Įstatymas buvo skirtas tiems, kurie gyveno dvaruose be sutarčių ir kurių sutartys netru­ kus turėjo pasibaigti. Įstatymas nustatė diferencijuotas žemės pardavimo ir nuomos kainas, valstybinio kredito ir žemės išpirkimo sąlygas, dvaro ir laisvųjų žmonių ginčų sprendimo būdus. Valstybė pasižadėjo 49 metams suteikti kreditą išsipirkti 85 proc. žemės, 15 proc. žemės išpirkos turėjo padengti patys valstiečiai. Dvarininkams buvo sutekta teisė sukeisti išper­ kamus sklypus, jeigu jie sudarė rėžius ir trukdė dvarų žemėnaudą. L. Mulevičiaus tyrimas rodo, kad laisviesiems žmonėms suteikta pa­ sirinkimo galimybė išjudino jų atsiskyrimo nuo dvaro procesą, nors jis vyko lėtai ir skausmingai. Dalis laisvųjų valstiečių dvarų žemę išsipirko, dalis to padaryti neišgalėjo ir liko be žemės, ir tik mažuma pasiliko jos nuomininkais644. Dvarui liko neišpirkta valstiečių žemė, tačiau stiprūs ūkininkai prisidėjo prie dvarų žemės apkarpymo. 642 По вопросу об устройстве вольных людей вообще, ten pat, Bs,1863, b. 1834, 1. 3 4 5 -3 4 6 , 348v. 643 ПСЗ, собр. 3, т. 2, № 937 (О поземельном устройстве бывших вольных людей Западного края). 644 L. Mulevičius, Kaimas ir dvaras, p. 252-286.

308

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Dvaro, sentikių ir „amžinųjų činšininkų“ žemės dalybos Baudžiavos panaikinimo reforma nelietė žemės nuominin­ kų, gyvenusių vidutiniuose ir stambiuose dvaruose. Dvaro ir šių žmonių santykiai, rodantys žemėnaudos pobūdį, susiklostė seniai, dar iki valsty­ bės padalijimo, buvo paremti tarpusavio įsipareigojimais ar žodiniu susi­ tarimu, reguliuojami Lietuvos teisės ar paprotinės teisės. Baudžiavos laikų palikimas - iš nuomojamos dvarų žemės nesitraukiantys nuomininkai 309

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

tapo rimta kliūtimi.pertvarkant dvarų ūkį, todėl bajorai žemvaldžiai buvo suinteresuoti pereiti prie laisvos nuomos, juolab kad žemės nuoma sudarė itin svarbų dvaro pajamų šaltinį. Tačiau imperijos valdžia, poli­ tizavusi socialinius ir ekonominius pertvarkymus Vakarų gubernijose, pažeidė bajorų teisę į privačią nuosavybę. Ji delsė sukurti teisinę bazę, kuri leistų išspręsti dvaro ir nemažos laisvai judančių gyventojų grupės santykius, o dvaro ir žemės nuomininkų santykių reguliavimo svertus sutelkė valstiečių reikalų institucijose. Panaikinus baudžiavą dvaro konfliktas su žemės nuomininkais tru­ ko ne vieną dešimtmetį. Galutinai atsisakyti dvaro ekonominį ir socialinį klimatą veikusių feodalinės žemėnaudos santykių trukdė nesureguliuo­ tas prie dvaro pririštų nuomininkų sentikių ir „amžinųjų činšininkų“, įsikūrusių privačioje dvarininko žemėje „visam laikui“, klausimas. Dalyje Vakarų gubernijų apskričių dvarų žemės nuomininkų „kla­ sę“ sudarė sentikiai, neturėję nuosavos žemės, bet ją nuomoję iš dvarų. Po baudžiavos panaikinimo kintančios bajorų žemėvaldos vaizdas būtų neišbaigtas, neaptarus dvaro ir jo žemėje gyvenusių sentikių dalyvavimo žemės dalybose. Tarp dvaro ir sentikių susiklostę santykiai buvo pagrįsti įprastu savanorišku susitarimu ir virto savotiška rutina. Baudžiavos lai­ kotarpiu dvaro savininkas, disponavęs privačia nuosavybe, buvo laisvas pasirinkti žemės nuomininką ir diktuoti nuomos sąlygas. Sentikiai savo socialinio statuso nekvestionavo. X IX a. antroje pusėje jie buvo surašyti kaip valstybiniai valstiečiai arba miestiečiai, dažnai migravo, o jeigu nuo­ mojo žemę, ją vertino kaip nuolat atnaujinamą teisę ja naudotis. Dvaro savininkus tokia padėtis taip pat tenkino. Kai kuriuose dvaruose susida­ rė sentikių anklavai, palaikę nuomininko sėslumą. „Savas“ nuomininkas dvarui buvo patogus ir iki baudžiavos panaikinimo mažai pastebimas žemėnaudos sistemos elementas. X IX a. viduryje daugiausia sentikių gyveno Kauno gubernijoje. Anot Piotro Koreckio, 1862 m. Kauno gubernijos Kauno, Panevėžio, Novoaleksandrovsko (Zarasų) ir Ukmergės apskrityse buvo 730 gyvenviečių 310

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

su apie 13 tūkst. sentikių (vyrų ir moterų)645. Dalis sentikių gyveno dva­ rininkų žemėje. Pagal nusistovėjusią tvarką dvaras ir kaimas retai sudarė sutartis raštu, nuomos santykiams užsimegzti pakako žodinio susitari­ mo ir tvarkingai mokamos nuomos. Tačiau po 1863-1864 m. sukilimo šie nusistovėję santykiai subjuro. Sukilime dalyvavę bajorai jų veiksmų nepalaikiusius sentikius, be abejo, regėjo kitoje barikados pusėje. Tačiau lieka neatsakytas klausi­ mas, ar bajorai žemvaldžiai dėl savo nuomininkų lojalumo valdžiai ke­ tino juos masiškai išprašyti iš dvarų. Tarp dvarų savininkų ir sentikių tvyrojusią įtampą rodo Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities sen­ tikių 1863 m. gegužės 28 d. skundas M. Muravjovui. Penki asmenys Timofejus Artemjevas, Savelijus Golovackis, Kondratijus Mažuta, Fadėjus Plotnikovas ir Moisėjus Sokolovas, nuomoję žemę keliuose dvaruose, skundėsi, kad dvarininkai pakėlė nuomos kainą ir verčia eiti lažą bei at­ likti kitas prievoles. Jie baiminosi būti nuvaryti nuo žemės vien dėl įsteig­ tų kaimo sargybų sukilimui malšinti. Sentikiai prašė apginti jų teisę likti dvaruose ir sumažinti nuomos mokestį. Nuogąstavimai atrodė pagrįsti, su­ tarčių su dvarais terminai buvo seniai pasibaigę, dvarininkai jų nevarė, bet už tai reikalavo aukštesnių mokesčių ir papildomų prievolių. Tik dvarinin­ kas Sulistrovskis atsisakė nuomoti žemę trims sentikiams, nugabenusiems į Švenčionis suimtuosius bajorus646. Krašto valdytojas perdavė sentikių skundą svarstyti Vilniaus gubernijos valstiečių reikalų įstaigai. Valdininkai puikiai suvokė sentikių siekį įsitvirtinti dvarų žemėje vykstant jos pa­ dalijimui ir išsiderėti pastovų nuomos mokestį, lygų baudžiauninkams nustatytiems žemės išpirkos mokesčiams, taip pat tai, kad jų lūkesčius

645 П. И. Корецкий, О раскольниках в Ковенской губернии, Памятная книжка Ковенской губернии на 1863 год, Ковна, 1864, отдел. II, с. 3 ,1 3 . 646 Дело по жалобе 7 мещан Ковенского и 3 Тройского обществ на помещика Акко за вытеснение из занимаемых ими участков, а также и по жалобам старооб­ рядцев на своих помещиков на вытеснение их из арендуемых участков земли, ЬѴІА, {. 378, В б, 1863, Ь. 9 2 3 ,1 .1 1 -1 2 .

311

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

galima panaudoti prieš bajorus. Valdininkai parengė siūlymą, virtusį M. Muravjovo 1863 m. birželio 17 d. aplinkraščiu gubernatoriams, ku­ riuo buvo uždrausta iškeldinti sentikius iš lenkų bajorų dvarų pasibaigus sutartai nuomai ir griežtai kontroliuoti, kad dvarininkai iš jų nereikalautų daugiau kaip 3 sidabro rublių už žemės dešimtinę647. Draudimą grindė ne socialiniais argumentais, bet sukilusių bajorų siekiu susilpninti „rusiško elemento“ įtaką krašte, lyg valstiečiai ir miestiečiai sentikiai ją būtų darę. Apie rusų kolonistų apgyvendinimą rašiusio Andriejaus Stankevičiaus vaizduotėje ši priemonė rodė krašto valdytojo išmintingą politiką rem­ tis valstiečiais, nepalaikiusiais sukilimo, juos priešpriešinti dvarininkams, keršijusiems sentikiams už jų lojalumą imperijai. Su dvarininkų spaudi­ mu sentikiams jis siejo Kauno gubernijos Kauno ir Ukmergės apskričių ir Vilniaus gubernijos Trakų apskrities 606 sentikių šeimų M. Muravjovui pateiktą prašymą apginti juos nuo bajorų ir sukilėlių, taip pat grandiozinį generalgubernatoriaus projektą panaudoti sentikius ir valstiečius stačiati­ kius diegiant Šiaurės vakarų gubernijose smulkią rusų žemėvaldą648. Dėl draudimo iškeldinti sentikius dvaras patekdavo į kuriozišką padė­ tį, negalėdamas atsisakyti prastų ūkininkų ar nemokių nuomininkų. Taip Kauno gubernijos Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrities Turmanto dva­ ro savininkas Zenonas Majevskis turėjo gauti specialų gubernijos valdžios leidimą išprašyti iš dvaro sentikį Andriejų Germanovą, padariusį nuostolių, su sąlyga, kad netikusį ūkininką pakeis kiti sentikiai. Lygumų dvaro savi­ ninkė Evelina Aleksandrovič buvo priversta taikstytis su dviejų sentikių šeimų tarpusavio nesantaika ir aplaidžių ūkininkavimu dvaro viensėdyje649.

647 Ten pat, 1. 2 1 - 2 6 ,41-41v. 648 А. Станкевич, Очерк возникновения русских поселений на Лит ве, Вильна, 1909, с. 14-16. 649 Дело по жалобе 7 мещан Ковенского и 3 Трокского обществ на помещика Акко за вытеснение из занимаемых ими участков, а также и по жалобам старооб­ рядцев на своих помещиков на вытеснение их из арендуемых участков земли, LVIA, f. 378, Bs, 1863, b. 9 2 3 ,1 .1 4 -1 6 ,2 9 -3 1 .

312

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Vietos valdžiai M. Muravjovo aplinkraštis taip pat nebuvo parankus. Jai teko užimti kiek kitokią poziciją dvarininkui akivaizdžiai laikantis įsipareigojimų. Kai Vilniaus gubernijos Dysnos apskrities dvarininkas stačiatikis Michailas Snitka, kuriam visus metus sentikiai nemokėjo net perpus sumažintos nuomos, sutiko jiems dovanoti skolą, kad tik jie išsi­ keltų iš dvaro, Vilniaus gubernatorius bandė įtikinti krašto valdytoją, jog piktybiškai nemokančius nuomos būtina kraustyti iš dvarų650. M. Muravjovo aplinkraščiu nesivadovavo Kauno gubernijos valdy­ ba, kai sukilimas buvo numalšintas ir laikina parama sentikiams prarado dvarininkų drausminimo reikšmę. Kauno gubernatorius N. Muravjovas 1865 m. kovo 4 d. rašte Vilniaus generalgubernatoriaus padėjėjui aiški­ no, kad valdyba pavedė apskričių įstaigoms dvarininkų ir sentikių ginčus spręsti vadovaujantis įstatymais, o ne buvusio krašto valdytojo aplinkraš­ čiu, nes pats krašto viršininkas atskirais atvejais, kai sentikiai „įsismar­ kaudavo“ ar nesilaikė sutarčių sąlygų, leido nesivadovauti aplinkraščiu, draudusiu pašalinti sentikius iš dvarų. Šis leidimas viešai nebuvo skelbia­ mas, bet padaugėjus dvarininkų skundų, kad sentikiai masiškai atsisako mokėti nuomą, Kauno gubernatorius patarė policijos valdyboms spręsti dvarininkų ir sentikių ginčą remiantis tik įstatymais, bet liepė ir policijai kontroliuoti, kad dvarininkai nevarytų nuo žemės tvarkingai ūkininkau­ jančių ir mokančių nuomą sentikių651. Tačiau N. Muravjovo laikysena neturėjo reikšmės siekiant dvarų ir sentikių santykių sureguliavimo. Dvaras buvo suinteresuotas sutvarkyti žemėnaudos santykius su sen­ tikiais, tampančiais našta jau vien todėl, kad buvo ekonomiškai nenau­ dingi. Prie generalgubernatoriaus veikusios Laikinosios valstiečių reikalų komisijos surinktais duomenimis, 1865 m. bajorų dvarų žeme Vilniaus gubernijoje naudojosi 1 499 sentikių šeimos. Daug jų gyveno Vilniaus gu­ bernijos Vilniaus, Dysnos, Švenčionių, Trakų ir Vileikos apskrityse, nors

650 Ten pat, 1. 65-65v. 651 Ten pat, 1. 109-111.

313

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

praktiškai sentikių buvo visų gubernijos apskričių dvaruose. Jų formalus socialinis statusas įvairavo, dalis buvo priskirta prie valstybinių valstiečių, dauguma surašyti miestiečiais Vilniaus ar net Vitebsko apskričių mies­ tuose. Kauno gubernijoje dvarų žemėje tvarkėsi 1 463 sentikių šeimos652. Kai M. Muravjovą pakeitė K. Kaufmanas, dvarų savininkai susku­ bo teikti jam prašymus dėl leidimo sentikius iškeldinti iš dvarų. Naujas generalgubernatorius laikėsi pirmtako nuostatų ir prašymų netenkino. Taip buvo pasielgta su Kauno gubernijos dvarininko Alfonso Jazdovskio prašymu leisti iškeldinti sentikius iš jo dar 1862 m. įsigytų 178 dešimtinių žemės Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrityje, Bikūnų kaime. Jis keti­ no steigti palivarką, tačiau iš buvusio savininko paveldėjo nuomininkus sentikius. Dvarininko pastangos iškraustyti nuomininkus 1865 m. nuėjo perniek653. Vis dėlto 1865 m. gegužės 7 d. aplinkraščiu K. Kaufmanas nurodė svarstyti dvarų savininkų ir sentikių nuomininkų ginčus, taip pat ir dėl iškeldinimo. Tai turėjo daryti taikos tarpininkai, jeigu ginčo suma neviršijo 30 rbublių, taikos tarpininkų suvažiavimams, jeigu ginčo suma neperkopė 500 rublių, arba teismai, jeigu ši suma buvo didesnė654. M. Muravjovo aplinkraštis dėl neriboto žemės nuomos termino, taikyto sentikiams, nebuvo atšauktas, tačiau dvarininkai galėjo kreiptis į taikos tarpininkų suvažiavimą ar valstiečių reikalų įstaigą, reikšti pretenzijas dėl sutarčių nesilaikymo, prašyti iškeldinti nemokius nuomininkus.

652 О доставлении сведений о старообрядцах, арендующих помещичьи земли и о местах их жительства и приписки, часть 2, LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2372,1. 3-56, 6 6 -1 0 6 ,1 1 6 -1 1 7 , 166-177 (apskaičiuota autorės). 653 По прошениям помещика Ковенской губернии Новоалександровского уезда Альфонса Яздовского, поданным генерал-губернатору и министру внутренних дел об удалении старообрядцев, арендующих земли в имении его Бикуны, ten pat, Bs, 1865, b. 2 1 4 1 ,1 .4-5v, 7. 654 По прошениям старообрядцев Трокского уезда Карпова, Бортникова, Пушакова, Гаврилова, Васильева на вытеснение их помещиками Ромером, Залеским, Жизновским и евреем Таршисом из арендуемых участков земли, ten pat, Bs, 1867, b. 1979,1. 26.

314

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Kol sentikius gynė M. Muravjovo ir K. Kaufmano potvarkiai, dva­ rui sunkiai sekėsi derybos su priverstiniais nuomininkais. Būtent pro­ tekcionistinė buvusio krašto valdytojo politika, kurios neigiamas pasek­ mes matė ir jos vykdytojai, skatino sentikius piktnaudžiauti susiklos­ čiusia padėtimi, nemokėti dvarininkams nuomos ir reikalauti padengti jų nuostolius, kai tik dvaras bandė apeiti draudimą iškeldinti sentikius. Dvarininkui Vincentui Volskiui, Vilniaus apskrityje iš grafo Pranciškaus Kosakovskio nusipirkusiam Pūstalaukio kaimą, nesisekė iškeldinti iš dykynės šešių sentikių šeimų. Buvęs savininkas sutiko atleisti sentikius nuo dalies nuomos mokesčio su sąlyga, kad jie atsisakys užimto sklypo. Gavę P. Kosakovskio liudijimą, kad už žemės nuomą su juo yra atsiskaitę, sentikiai apskundė naują savininką gubernijos valdžiai, esą juos verčia pasitraukti iš nuomotos dykynės, nors patys ja nesinaudojo, pernuomoję kitiems sentikiams655. Į sentikių ir dvaro santykių aklavietę atkreipė dėmesį valdininkas kunigaikštis Nikolajus Chovanskis, kuriam buvo pavesta vietoje ištirti Vilniaus apskrities Bastūnų dvaro sentikių skun­ dą. Dvare susiklosčiusi padėtis jam atrodė neišsprendžiama ne tik dėl dvaro ir sentikių teisių aiškinimosi muštynėmis. 1865 m. spalio 11d. laiške Laikinosios valstiečių reikalų komisijos pirmininkui Vladimirui Levšinui jis pabrėžė ydingą draudimų praktiką: nepasitenkinimas esama padėtimi skatino abiejų šalių destruktyvius veiksmus ir ūkinį aplaidu­ mą656. Tiesa, dvaro ir sentikių susipriešinimas neperaugo į atvirą konflik­ tą, kaip buvo su laisvaisiais žmonėmis.

655 По просьбе помещика Викентия Вольского о выселении из купленной им де­ ревни Пустошен у графа Коссаковского шести старообрядцев в другое место и по последующем прошении старообрядцев Загорских и Климова, ten pat, Bs, 1865, b. 2125,1. 7 -8 . 656 Дело по жалобе 7 мещан Ковенского и 3 Трокского обществ на помещика Акко за вытеснение из занимаемых ими участков, а также и по жалобам старообрядцев на своих помещиков на вытеснение их из арендуемых участков земли, ten pat, Bs, 1863, b. 923,1. 171-172.

315

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

Iškeldinti dvaruose „įstrigusius“ Sentikius sunkiai sekėsi ir dvarui perėjus iš lenkų bajorų į rusų rankas. 1867 m. vasario 15 d. šį klausi­ mą svarstė Vilniaus gubernijos valstiečių reikalų įstaiga, į kurią pateko Švenčionių apskrities bajoro Liudvikp Zakševskio dar 1866 m. pradžio­ je apskrities taikos tarpininkui adresuotas prašymas iškeldinti sentikį Vasilijų Pozniakovą iš jo nuo 1840 m. nuomojamo Prūdiškės palivarko, parduoto miestiečiui Artiomui Kudriavcevui, rusui ir stačiatikiui, kaip to reikalavo 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymas. Tokį pat prašymą pateikė ir palivarko pirkėjas, nes M. Muravjovo ir K. Kaufmano potvarkiai palikti dvaruose sentikius buvo skirti tik lenkams bajorams. Panašų prašymą pateikė totoriai Adomas ir Rapolas Gembickiai Švenčionių apskrityje, Melagėnų valsčiuje, Raščiūnų kaime, įsigiję 20 de­ šimtinių žemės iš dvarininko Vincento Abramovičiaus. Jų įsigytą sklypą nuomojo sentikis Jeremėjus Naumovas, atsisakęs įsileisti pirkėjus į žemę ir pastatus, nes, anot jo, nei jie, nei buvęs savininkas neturėjo teisės nu­ traukti nuomos. Ką daryti su nesitraukiančiu iš sklypo sentikiu, klausė bajoras Cibulskas, kuriam, padalijus dvaro žemę baudžiauninkams, te­ beliko tik tas sentikiui išnuomotas sklypas. Gaunamų pajamų nepakako išmokėti po sukilimo skirtos kontribucijos, todėl bajoras buvo privers­ tas parduoti žemę. Atsiradęs žemės pirkėjas, valstybinis valstietis Fursas, taip pat susirūpino, ar neturės bėdų, nusipirkęs tą žemę, nes girdėjęs, kad sentikiams leista gyventi ten, kur gyvenę, jeigu jie patys to panorės. Valdininkai, susidūrę su atveju, neaptartu Vilniaus generalguberna­ torių aplinkraščiuose, nutarė klausimą spręsti atsižvelgus į pakitusias po­ litines aplinkybes. 1867 m. jiems atrodė, kad, paaiškėjus vyriausybės po­ litikai Vakarų gubernijose, draudimų iškeldinti iš dvarų sentikius galima nepaisyti. Vyriausybė jau priėmė nutarimą apgyvendinti sentikius lais­ vose valstybinėse žemėse, imtasi priemonių diegti rusų žemėvaldą, todėl bet koks bandymas riboti privačios nuosavybės teises būtų pražūtingas įgyvendinant vyriausybės tikslus. Valstiečių reikalų įstaiga siūlė atsisa­ kyti sentikiams nuomininkams palankios nuostatos, leisti dvarininkams 316

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

iškeldinti nuomininkus, tačiau įvesti taisyklę, kad apie nuomos nepratęsimą jie praneštų suinteresuotai šaliai prieš pusę metų iki sutarties pabai­ gos. Tačiau kol šiuo klausimu nebus priimtas galutinis sprendimas, tai­ kos tarpininkams buvo liepta vadovautis M. Muravjovo ir K. Kaufmano aplinkraščiais, sentikius palikti jų nuomojamoje žemėje nepriklausomai nuo to, parduotas dvaras ar ne, ir kokios tautybės yra jo savininkas. Vilniaus generalgubernatorius E. Baranovas į valstiečių reikalų įstaigos raštą atsakė 1867 m. spalio 26 d. Jis pabrėžė, kad negali panaikinti M. Mu­ ravjovo ir K. Kaufmano įvestos taisyklės neiškeldinti sentikių iš dvarų, nes šis klausimas svarstomas Sankt Peterburge, bet konkrečiais atvejais leido elgtis kitaip. Jis pritarė Valstiečių reikalų įstaigos ir Vilniaus gubernatoriaus nuomonei ruso ir stačiatikio A. Kudriavcevo įsigytoje žemėje gyvenusiam sentikiui nustatyti laiką iki ekonominių metų pabaigos ir įpareigoti perleis­ ti sklypą naujam savininkui. Tačiau jis nerado rimtos priežasties įtvirtinti naujų savininkų totorių ir valstiečių katalikų teisės į įsigytą nuosavybę, tad liepė tik kontroliuoti, kad sentikiai nevengtų mokėti nuomos. Ta pati taisyklė turėjo galioti, jeigu sentikio nuomojamą sklypą įsigytų sentikis657. Dvaro nusiteikimą atsisakyti nuomininkų sentikių, kai tik pasibaigs že­ mės nuomos sutartis, rodo dvarininkų ir sentikių skundai, 1867 m. teikti Trakų apskrities taikos tarpininkų suvažiavimui, Laikinajai valstiečių rei­ kalų komisijai ir Vidaus reikalų ministerijai. Dvi sentikių šeimos, įrašytos į Trakų ir Ukmergės miestiečius, dvejiems metams išsinuomojo ištremto į Viatkos guberniją Antano Zaleskio Kasčiukiškių dvaro Pazaliesės palivar­ ką. 1867 m. vasario 14 d. sentikių prašymas, adresuotas generalgubernato­ riui E. Baranovui, rodė, kad žemės nuoma jiems buvo laikinas reiškinys, bet jos atkakliai laikėsi, nes tikėjosi gauti tą pačią žemę „bendrais pagrindais“, 657 Дело по представлениям Виленского губернатора по поводу жалоб помещиков Закржевского и других на неочищение старообрядцами имений просителей при продаже их лицам русского происхождения и крестьянам, а также по прошению дворян татар Гембицких об удалении с участка, купленного ими в деревне Расцюнай от помещика Абрамовича, ten pat, Bs, 1867, b. 1966,1. 2 -7 , 3 6 -3 7 .

317

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

kaip kiti valstiečiai, todėl visaip siekė išsilaikyti vienoje vietoje iki to lai­ ko, kol išsipildys jų lūkesčiai. Nuomos terminai jiems reiškė tik dvarinin­ kų užgaidą ir norą „atimti“ žemę. Tiesa, A. Zaleskio patikėtinis Stanislovas Romeris reikalavo, kad sentikiai sumpkėtų nuomą ir išsikraustytų iš pali­ varko nepasibaigus ekonominiams metams (baigėsi 1867 m. balandžio 23 d.). Tai rodo, kad dvarui rūpėjo atsikratyti nuomininkų, juolab kad iš­ tremtųjų bajorų šeimoms tai buvo nepalankus metas, reikėjo paruošti dva­ rus priverstinai parduoti, sentikiai naudojosi situacija ir nemokėjo nuomos. Taikos tarpininkų suvažiavimas pasiūlė abiem šalims taikiai išspręsti ginčą, sentikiai sutiko sumokėti nuomą su sąlyga, kad jie pasiliks dvare nuominin­ kų teisėmis neterminuotai, kol jiems bus skirta žemės. Dėl sentikių užsispy­ rimo taikus susitarimas neįvyko. 1867 m. birželio 21d. Vilniaus gubernijos valstiečių reikalų įstaiga vėl svarstė S. Romerio ir sentikių Jepifano Karpovo, Mitrofano Bortnikovo ir Kirilo Seliugino ginčą dėl Kasčiukiškių dvaro že­ mių ir nutarė, kad sentikiai privalo išsikraustyti, nes nuomos terminas yra pasibaigęs658. Panašiai reikalai klostėsi Boleslovo Romerio gretimame Vladikiškių dvare, kurį nuomojo vietinis žydas Abraomas Taršys, dalį dva­ ro žemės pernuomojęs sentikiams Savelijui ir Timofejui Osipovams bei Jermolajui Prušakovui. Ginčas tarp nuomininko ir subnuomininkų kilo dėl prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymo, tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios sentikiai kreipėsi į atitinkamas instancijas su prašymais juos ginti nuo dvarininkų „neteisėtų veiksmų“, buvo artėjantis prie pabaigos žemės nuomos terminas ir išsikraustymo iš dvaro perspektyva. Ta pati priežas­ tis - nenoras išsikraustyti iš bajorų dvarų - vertė sentikius pasipriešinti apskrities policijai, reikalavusiai palikti Palomenės, Gegužinės, Pavlovo ar Terešiškių dvarus pasibaigus žemės nuomos sutartims659.

658 По прошениям старообрядцев Тройского уезда Карпова, Бортникова, Пушакова, Гаврилова, Васильева на вытеснение их помещиками Ромером, Залеским, Жизновским и евреем Таршисом из арендуемых участков земли, ten pat, Bs, 1867, b. 1979,1. 5 -9 , 12-13v. 659 Ten pat, 1. 2 0 -2 1 .

318

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Apie neracionaliai naudojamus išteklius ir sugaištą laiką galima kalbėti ir tuo atveju, kai bajorai taikė ekonominę strategiją nuomodami palivarkus ar dvarus ir dalį jų pernuomodami valstiečiams - darbo jėgai, palaikančiai dvaro ūkį. Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities bajoras, „dvarininko sūnus“ Apolinaras Pevcevičius 1865 m. iš dvarininko Čechavičiaus nuo­ mojo Drūstėnų ir Pilypų palivarkus kartu su viensėdžiu, kurį nuo 1863 m. nuomojo sentikis Osipas Zenovas. A. Pevcevičius vieniems metams pali­ ko O. Zenovą viensėdyje, tačiau šiam laiku nesumokėjus nuomos, parei­ kalavo sudaryti sutartį raštu. O. Zenovas viensėdžio nuomos atsisakė, pa­ reiškė ieškosiąs kitos vietos, ir abu pasirašė dokumentą, kad vienas kitam neturi pretenzijų. A. Pevcevičius išnuomojo viensėdį Teodoriškės kaimo valstiečiams, kurie suartą lauką užsėjo. Netrukus O. Zenovas, kuriam ne­ pavyko išsinuomoti žemės pas kitą dvarininką, pareikalavo, kad viensėdis jam būtų grąžintas. Taikos tarpininkas įtikino A. Pevcevičių ir valstiečius atiduoti viensėdį sentikiui, bet su sąlyga, kad jis sumokės bajorui nuomą, o valstiečiams atlygins už jų suartą lauką ir pasėtus grūdus. O. Zenovas šių sąlygų nevykdė, bet, pasikeitus taikos tarpininkams, kreipėsi į naujai atvykusį valdininką ir jo sprendimu 1866 m. pabaigoje ne tik buvo grą­ žintas į viensėdį, bet prisiteisė 165 rublius iš A. Pevcevičiaus už patirtus nuostolius per tą laiką, kai nesinaudojo viensėdyje užaugintais grūdais, daržovėmis ir šienu. Po ilgai trukusių apeliacijų ir kasacinių skundų nagrinėjimo taikos tarpininkų suvažiavime ir valstiečių reikalų įstaigo­ je 1869 m. A. Pevcevičiui pavyko atsikratyti tariamo nuomininko, kuris trejus metus ūkininkavo viensėdyje nemokėdamas nuomos660. Šie pavieniai atvejai nerodė tikro dvaro ir sentikių ūkinės kaimynys­ tės problemos masto. Ten, kur sentikiai gyveno kompaktiškai ir dvarų žemę nuomojo po keliasdešimt šeimų, jų netenkino paprastas nuomos

660 По прошениям помещика Свенцянского уезда Певцевича и старообрядца Зенова по предмету взаимных их претензий по арендованию последним у первого за­ стенка Цегельня, ten pat, Bs, 1867, b. 2 0 1 2 ,1 .1 8 - 1 9 ,23-34v.

319

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

santykių sutvarkymas. 1868 m. į Vilniaus generalgubernatorių A. Potapovą kreipėsi Švenčionių apskrities 75 sentikiai, įleidę šaknis į dvarų žemę, pasistatę sodybas, užveisę sodus, dykynes pavertę derlingais ari­ mais. Kaip visiems dvarų žemdirbiams, taip ir jiems rūpėjo gauti nuo­ savos žemės, ją išsipirkti, atsiskirti nuo dvaro ir ūkininkauti savarankiš­ kai661. Praktiškai buvo neįmanoma dvare palikti tokios masės žmonių ir gerų ūkininkų, nepažeidus dvarininkų privačios nuosavybės, bet nebuvo pagrindo ir juos iškeldinti dvarininkui pareikalavus. Imperijos valdžiai teko skirti specialų dėmesį dvarų žemę nuomojusiems sentikiams. Vakarų gubernijų sentikių padėtimi rūpinosi Vilniaus generalgu­ bernatorius K. Kaufmanas, parengęs jų padėties sutvarkymo taisyklių projektą ir 1865 m. birželio 2 d. pateikęs jį vidaus reikalų ministrui. Jis siūlė teisiškai sureguliuoti dvarų savininkų ir sentikių abipusius įsipa­ reigojimus įvedus privalomą šešerių metų žemės nuomą. Jai pasibaigus, dvarininkas turėtų išmokėti paliekančiam dvarą sentikiui kompensaciją, prilygstančią vienų metų nuomos mokesčiui, o kol sentikis negaus kom­ pensacijos, palikti jį dvare. Reikalas baigėsi nuomonių apsikeitimu, vie­ tinės administracijos ir Vidaus reikalų ministerijos susirašinėjimas šiuo klausimu nutrūko, o sentikių padėties problema liko neišspręsta662. Prie sentikių ir jų santykių su dvaru klausimo imperijos valdžia grįžo 1870 m. gegužės 14 d. Kaimo gyventojų padėties sutvarkymo vy­ riausiasis komitetas pavedė vidaus reikalų ministrui A. Timaševui su­ rinkti informaciją apie sentikius Šiaurės vakarų gubernijose ir parengti

661 Дело по жалобе 7 мещан Ковенского и 3 Тройского обществ на помещика Акко за вытеснение из занимаемых ими участков, а также и по жалобам старообрядцев на своих помещиков на вытеснение их из арендуемых участков земли, ten pat, Bs, 1863, b. 923,1. 325-327. 662 Дело по представлениям Виленского губернатора по поводу жалоб помещиков Закржевского и других на неочищение старообрядцами имений просителей при продаже их лицам русского происхождения и крестьянам, а также по прошению дворян татар Гембицких об удалении с участка, купленного ими в деревне Расцюнай от помещика Абрамовича, ten pat, Bs, 1867, b. 1966,1. 2ІѴ-22.

320

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

siūlymus dėl jų padėties sutvarkymo. Nebuvo pritarta Vilniaus general­ gubernatoriaus A. Potapovo idėjai sentikių žemėvaldos problemą spręsti kartu su „rusų kilmės stačiatikių tikėjimo“ valstiečių, nuomojusių žemę Minsko gubernijos dvaruose, žemėvaldos klausimu. Sentikiai (ir vienatikiai) kaip atskira kaimo gyventojų žemdirbių grupė buvo išskirti vei­ kiau dėl praktinių nei politinių priežasčių: informacijos rinkimas ir rusų valstiečių padėties Šiaurės vakarų gubernijose aiškinimasis galėjo nukelti sentikių problemos sprendimą neribotam laikui, todėl Valstybės taryba šiuos klausimus nutarė svarstyti atskirai 663. Svarstymų rezultatas buvo 1876 m. gegužės 22 (birželio 3 d.) pa­ skelbtos „Taisyklės, kaip sutvarkyti vienatikių ir sentikių, gyvenančių Šiaurės vakarų ir baltarusiškų gubernijų dvarininkų bei kitų savininkų žemėje“664. Taisyklės aiškiai išskyrė dvi žmonių grupes, joms liepta tai­ kyti skirtingus kriterijus. Apsigyvenusiems bajorų, miestų ar įvairių ins­ titucijų dvaruose iki 1863 m. birželio 17 d. (atskaitos tašku pasirinktas minėtas M. Muravjovo aplinkraštis, draudžiantis iškeldinti sentikius iš dvarų), buvo leista pasilikti dvaruose neterminuotos nuomos sąlygomis nekeliant nuomos mokesčio, jeigu nebus kitokio susitarimo. Taikos tar­ pininkams buvo pavesta nustatyti nuomojamos žemės ribas ir sudaryti nuomos aktus remiantis taisyklėmis, kurias turėjo parengti Vidaus reika­ lų ir Teisingumo ministerijos. Šiuos žemės sklypus sentikiai ir vienatikiai galėjo išsipirkti tik susitarę su žemės savininku arba jam pareikalavus tai padaryti, šiuo atveju sąlygas diktavo savininkas. Žemei išsipirkti valsty­ bė žadėjo suteikti paskolą, o dėl kitų sąlygų dvaro savininkas ir sentikis turėjo susitarti, bet dvarininkui buvo palikta teisė sumažinti ar apkeisti išperkamąjį sklypą, jeigu reikėtų panaikinti rėžius. 663 Дело об устройстве быта старообрядцев в Северо-Западном крае, часть 1, ten pat, Bs, 1876, b. 1238a, 1. 1-5. 664 ПСЗ, собр. 2, т. 51, ч. 1, №. 55974 (Высочайше утвержденные Правила об устрой­ стве единоверцев и старообрядцев, водворенных на владельческих землях в губерниях Северо-Западных и Белорусских).

321

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

Įvedama neterminuota nuoma turėjo apsaugoti sentikius nuo dva­ rininko savivalės, duoti laiko‘pereiti prie žemės išpirkimo palankes­ nėmis sąlygomis. Atsisakiusieji išsipirkti žemę turėjo per metus pasi­ traukti, o žemę grąžinti savininkui.. Sentikiai negavo teisės išsipirkti visą dvarą, palivarką ar vienkiemį, nebent jie būtų padalyti į sklypus. Kauno gubernijoje neleista išpirkti viensėdžių, įrengtų dvarininkų lė­ šomis, Mogiliavo gubernijoje - daržų, naudojamų verslo tikslais, šalia savo asmeninių laukų ir sodybų nuomojamų sklypų, namų miestuose. „Vėlyvieji“ nuomininkai, dvarų žemę išsinuomoję po 1863 m. birželio 17 d., jos išsipirkti negalėjo, bet galėjo ja naudotis kaip paprasti nuo­ mininkai iki sutarties pabaigos, o jeigu sutarties neturėjo - iki 1877 m. balandžio 23 d. Sentikių padėties sutvarkymas strigo dėl teisinės kolizijos, kuriai spręsti reikėjo laiko. Vidaus reikalų ministras, rengęs neterminuotos nuo­ mos taisykles, pabrėžė, kad Rusijos teisė nežino panašaus instituto, pagal ją taikyta ne ilgesnė kaip 12 metų terminuota nuoma. Be to, jis manė, kad nuomos akte būtina išsamiai aptarti nuomos sąlygas, naudojimosi nuo­ savybe taisykles, susitariančių šalių įsipareigojimus. Žemės nuomos sąly­ gas apibrėžiančių normų taip pat nebuvo sukurta, nes jos paprastai pri­ klausė nuo susitariančių šalių. Remtis Vakarų gubernijose susiklosčiusia amžinųjų činšininkų ir dvarų savininkų santykių praktika taip pat buvo keblu, nes amžinasis činšas nebuvo laikomas teisine norma ar pagrįstas įstatymais. Ministras siūlė išnagrinėti padėtį vietose, susipažinti su amži­ nojo činšo principu ir nutarti, kokios neterminuotos nuomos normos gali būti pritaikytos sentikiams665. Kol Sankt Peterburgo valdininkai rūpinosi teisine puse, vietiniai administratoriai bandė išsiaiškinti, kurie sentikiai negali pretenduoti į neterminuotą žemės nuomą su perspektyva tapti jos savininkais. Vilniaus gubernatorius pavedė taikos tarpininkams surinkti

665 Дело об устройстве быта старообрядцев в Северо-Западном крае, часть 1, LVIA, f. 378, Bs, 1876, b. 1238а, 1 .19-25.

322

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

iš dvarininkų informaciją apie sentikius, kurie, jų manymu, neturi teisės į neterminuotą nuomą, paaiškinti jiems situaciją, skirti laiko apginti savo teises ir kilusius ginčus išspręsti iki 1877 m. sausio 1 d.666. Vilniaus gubernijos septyniose apskrityse atlikta apklausa rodė, kad skyrėsi dvarininkų, taikos tarpininkų ir sentikių požiūris į neterminuo­ tos žemės nuomos teisę. Iš dvarininkų pateiktų duomenų matyti, kad šios gubernijos dvaruose buvo 691 sentikių šeima, priskirtina „vėlyvie­ siems“ nuomininkams. Iš jų taikos tarpininkai pripažino turinčiomis teisę į neterminuotą nuomą 194 šeimas, akivaizdžiai neturinčiomis šios teisės - 79 šeimas, o dėl likusiųjų statuso buvo pradėti teisminiai ginčai. Kauno gubernijoje nustatytos 195 sentikių šeimos (1 347 vyrai ir mote­ rys), neturinčios teisės į neterminuotą nuomą, iš jų 34 šeimos nuomojo ištisus dvarus, palivarkus ar viensėdžius667. 1878 m. liepos 5 d. Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarija paren­ gė medžiagą su Vakarų gubernijų sentikių padėties privačiuose dvaruo­ se analize ir pateikė siūlymus dėl neterminuotos nuomos aktų sudarymo taisyklių. Šioje medžiagoje buvo panaudoti duomenys, kuriuos surinko gubernijų valstiečių reikalų įstaigos. Jie yra vertingi, nes aprašė sentikių padėtį bajorų dvaruose po baudžiavos panaikinimo. Anot pateiktos in­ formacijos, Vilniaus gubernijos dvaruose gyveno apie 900 sentikių šei­ mų, Kauno gubernijoje jų buvo per tūkstantį. Visos šeimos privačiuose dvaruose ir viensėdžiuose nuomojo žemės sklypus su juose esančiais sta­ tiniais, palivarkais, miškų kirtimvietėmis, kur įrengė atskirus sklypus. Ūkį tvarkė pagal kieminės žemėvaldos principą, nuomojamas žemės plotas

666 Ten pat, 1. 2 8 -2 9 . 667 Ten pat, 1 .4 1 ,4 5 ,4 7 -4 8 . Apskaičiuota pagal: Общая ведомость о результате разбора прав старообрядцев на участки, которые по заявлениям владельцев, должны подчиниться действию 9 ст. правил 22 мая 1876 г.; Ведомость о числе старооб­ рядцев Ковенской губернии, упомянутых в статье 9 Высочайше утвержденных 22 мая 1876 г. правил об устройстве их быта, на которых не распространяются действия постановлений ст. 1 -6 тех же правил.

323

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

dažnai sudarė iki 60 dešimtinių. Žemę jie nuomojo už atitinkamą mokestį, kartais atodirbius ir natūrinę prievolę, turėjo remontuoti statinius ir statyti naujus. Kai kuriuose dvaruose sentikiai galėjo naudotis savininko mišku ir ganyklomis. Su visais savininkai buvo. sudarę žodines arba raštiškas sutar­ tis, vienos numatė tik nuomojamo sklypo dydį, nuomos mokestį ir termi­ ną, kitos išsamiai aptarė nuomos sąlygas, pavyzdžiui, draudimą perduoti sklypą subnuomininkams, apgyvendinti pas save žmones, neturinčius pasų, tvarkyti kelius, užtikrinti dvaro priešgaisrinę apsaugą, savininko teisę nutraukti nuomos sutartį, jeigu nuomininkas nesilaikytų sutarties sąlygų ir pan. Dalis šeimų dvarų žemėje gyveno ilgą laiką, šeimos gal­ vai mirus, žemė pereidavo jo sūnums, kurie skaldė sklypą ir ūkininkavo savarankiškai. Dalį nuomojamų sklypų jie pernuomodavo kitiems ben­ druomenės nariams, įsirengdavusiems toje žemėje taip pat savarankišką ūkį. Apklaustieji dvarininkai sutartinai išsakė norą parduoti sentikiams jų nuomojamą žemę už valstybės suteikiamą paskolą668. Atlikę apklausą, valdininkai nusiteikė optimistiškai. Jie parengė neterminuotos nuomos aktų taisykles, kuriomis galėjo pasinaudoti pagrindiniai žemės nuomi­ ninkai, tačiau subnuomininkams teisės į žemės išpirkimą nepripažino. Galimybė parduoti žemę sentikiams, neturėjusiems teisės į neter­ minuotą nuomą, su sąlyga, kad valstybė ir jiems suteiktų paskolą, buvo patraukli „rusų kilmės“ dvarininkams. Tokią iniciatyvą išsakė Vilniaus gubernijos Dysnos apskrities dvarininkė Teplova ir jos kaimynai. Jų dvaruose sentikiai negyveno, bet dvarininkams buvo svarbu užsitikrinti garantuotą dvarų sodybų pirkėją, koks būtų valstybės kreditą gaunantis sentikis. Vietos administratoriai, pirmiausia Vilniaus generalgubernato­ rius P. Albedinskis, neprieštaravo, tik siūlė šios grupės sentikiams nusta­ tyti fiksuotą kreditą, o kitas žemės pirkimo sąlygas laikyti dvarininko ir sentikio susitarimo reikalu669.

668 Ten pat, L 6 4 -6 8 . 669 Ten pat, 1. 1 1 4 -1 1 5 ,1 2 6 -1 2 8 .

324

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Sentikių aprūpinimo žeme klausimas pakrypo kiek kita vaga, kai 1883 m. į valdžios akiratį pateko netipiškas atvejis - nenurodytos vieto­ vės neįvardytas dvarininkas ketino sentikiui parduoti apie 300 dešimtinių dvaro žemės. Finansų ministrui parūpo, kokio dydžio turėtų būti Šiaurės vakarų ir baltarusiškų gubernijų sentikių sklypai, kurių įsigijimą paremtų valstybė per kreditavimo sistemą. Jo manymu, paskola neriboto dydžio sklypui pirkti prieštarautų vyriausybės politikai palengvinti sentikių pa­ dėtį, suteikus jiems paramą įsigyti žemės tiek, kiek reikia šeimai prasi­ maitinti. Stambesnių sklypų, kuriems eksploatuoti reikėtų samdomosios darbo jėgos, pirkimas reikštų ne tik komercinių projektų palaikymą, tai sukeltų 5 proc. paskolos lakštų devalvaciją. Be to, ministras nuogąstavo, kad nesąžiningi žmonės pasinaudos paskola ir pardavinės žemdirbystei netinkamą žemę, todėl siūlė nustatyti sentikių už valstybės paskolą išper­ kamos žemės normą - ne daugiau kaip 30 dešimtinių. Vidaus reikalų mi­ nisterija, prieš išsakydama savo nuomonę, kaip įprasta, nutarė susipažinti su esama padėtimi ir pavedė pavaldžioms vietinėms institucijoms surink­ ti duomenis, ar sentikiai iš tikrųjų linkę nuomoti didesnius žemės plotus. Tyrimas parodė, kad Vilniaus gubernijoje daugiau kaip 30 dešimtinių žemės nuomojo 87 sentikių šeimos, o didžiausių - 80 dešimtinių sklypų nuomininkų buvo tik du. Kauno gubernijoje daugiau kaip 30 dešimtinių žemės nuomojo 157 šeimos, iš jų aštuonios - daugiau kaip 80 dešimtinių, didžiausią - 145 dešimtinių sklypą - nuomojo viena šeima. Vietinė val­ džia manė, kad nuomodamos tiek žemės sentikių šeimos gali aprūpinti tik save, juolab kad didesnius sklypus pasidalydavo šeimos nariai. Jeigu vals­ tybė teiks paskolą nedideliam žemės sklypui išpirkti, savo jėgomis likusios jie neišsipirks. Net buvusiems baudžiauninkams su valstybės paskola leista išsipirkti, jeigu panorėtų, iki 60 dešimtinių žemės, todėl, valdininkų many­ mu, atskirti sentikius nuo kitų valstiečių būtų neteisinga670. Vietiniai admi­ nistratoriai finansų ministro idėjos nepalaikė ir ji nebuvo įgyvendinta. 670 Ten pat, 1. 1 7 1 -1 7 5 ,1 8 7 -1 8 8 .

325

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

Valdžia neterminuotų nuomos taisyklių taip pat nepaskelbė, o dva­ ras ir sentikiai toliau tebegyveno nesusikalbėdami. Antai Kauno gu­ bernijos Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrities Rokiškio dvare, kuris priklausė Reinoldui Tyzenhauzui, o .jam mirus dvarą perėmė jo sesuo Marija Pšezdzeckienė, gyveno 47 sentikių šeimos. Jos dvarui nemokėjo nuomos nuo 1869 m., bet savininkams pavyko per teismą prisiteisti iš jų dalį nepriemokos pagrasinus, kad jai padengti bus parduoti sentikių na­ mai ir galvijai. Tačiau pripažinus jų teisę į neterminuotą nuomą, sentikiai apskritai liovėsi dvarui ją mokėti671. Vidaus reikalų ministerija 1882 m. vis dėlto pateikė neterminuotos nuomos taisyklių sentikiams projektą, tačiau jos nebuvo patvirtintos, nes valdžia lygiagrečiai rengė projektą dėl amžinųjų činšininkų, vei­ kė vadinamoji „činšinė komisija“, kuriai buvo pavesta suderinti senti­ kių ir amžinųjų činšininkų neterminuotos žemės nuomos principus. Svarstymai rodė, kad vyriausybė buvo linkusi apskritai naikinti neter­ minuotą nuomą, todėl 1886 m. Vidaus reikalų ministerija nutarė pa­ teikti Valstybės tarybai siūlymą neterminuotos nuomos sąlygomis dva­ ruose gyvenusiems sentikiams leisti privalomai išsipirkti žemę, t. y. be dvarininkų sutikimo672. Tai reiškė visišką dvaro ir sentikių atsiskyrimą ateityje ir ūkinės erdvės pasidalijimą dvarininko nuosavybės sąskaita. Valstybės taryba ministerijos siūlymui pritarė ir klausimo svarstymus vainikavo 1901 m. birželio 4 d. „Nuostatai dėl Šiaurės vakarų ir bal­ tarusiškų gubernijų vienatikių ir sentikių, gyvenančių privačioje že­ mėje, žemėtvarkos“673. Pagal šiuos nuostatus neterminuotos nuomos 671 По жалобе поверенного графа Райнольда Тизенгауза титулярного советника Николая Шимборского о взыскании арендных денег с старообрядцев, посе­ ленных в имении Ракишки Ковенской губ., ten pat, Bs, 1879, b. 638,1. 2 1-28. 672 Дело об устройстве быта старообрядцев в Северо-Западном крае, часть 1, ten pat, Bs, 1876, b. 1238a, 1. 242-250. 673 ПСЗ, собр. 3, т. 21, ч. 1, №. 20246 (Положение о поземельном устройстве едино­ верцев и старообрядцев, проживающих на владельческих землях в губерниях Северо-Западных и Белорусских).

326

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

sąlygomis dvaruose gyvenę sentikiai, kurie dar neįsigijo žemės pagal susitarimą su savininku, turėjo privalomai išsipirkti jų užimtą žemę, iš­ skyrus tas dalis, kurios buvo aptartos 1876 m. įstatyme. Nuostatai aptarė žemės išpirkimo ir valstybinės paskolos sąlygas. Sentikiams buvo palik­ ta servituto teisė, jeigu ja iki tol naudojosi. Vis dėlto dėl sentikiams atiduodamos žemės dvarų žemėnauda netu­ rėjo labai susiaurėti. Į neterminuotos nuomos sutartis, o ateityje - dvarų žemės išpirkimą, pretendavo mažuma sentikių. Kol valdžia kūrė dvaro ir sentikių atskyrimo instrumentus, sentikiai judėjo iš dvaro į dvarą, for­ muodami „naujųjų“ nuomininkų grupę, susidariusią po 1863 m. birže­ lio 17 d. Valdininkų apskaičiavimu, X IX a. 9 dešimtmetyje Vilniaus ir Kauno gubernijose (Gardino gubernijoje sentikiai negyveno) buvo 1 531 sentikių šeima (9 610 vyrų ir moterų), kurių aprūpinimas žeme neprik­ lausė nuo jų santykių su dvaru674. Šie sentikiai galėjo pretenduoti tik į valstybines žemes arba tiesiog patys pasirūpinti savo padėtimi, savaran­ kiškai įsigydami žemės. Rusijos imperijos socialinė ir ekonominė sankloda nepažinojo am­ žinųjų činšininkų instituto. Jo egzistavimą valdžia pastebėjo dar X IX a. 6 dešimtmetyje, tačiau teisine problema jis tapo tik X IX a. 8 dešimtme­ tyje, kai panaikinus baudžiavą išryškėjo privačių savininkų ir jų žemės nuomininkų teisių į žemėnaudą neapibrėžtumas. Nuomininkai - lais­ vieji žmonės ir sentikiai, kurių naudojimasis privačia nuosavybe bau­ džiavos laikais buvo tradiciškai nusistovėjęs, pobaudžiaviniu laikotar­ piu tapo rimta kliūtimi pereiti prie modernios žemėvaldos. Prireikė ne vieno dešimtmečio sureguliuoti jų santykius su žemvaldžiais. Kažkuris Pietvakarių gubernijų gubernatorius atkreipė dėmesį į dar vieną priva­ čių savininkų žemės nuomininkų grupę. Tai buvo vadinamieji amžinieji činšininkai, valstybingumo laikais įsikūrę vienuolynų, bažnyčios žemėje,

674 Дело по устройству быта старообрядцев, проживающих в губерниях Виленской, Ковенской и Гродненской, LVIA, f. 378, Bs, 1885, b. 259,1. 183-185.

327

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

dvaruose, miesteliuose ir miestuose, kurie priklausė bajorams žemval­ džiams. Jie niekam nekliuvo, galėjo gyventi ten „amžinai“ ir mokėti čin­ šą, kurio dydis buvo pastovus, kad ir kas benutiktų675. Amžinojo činšo objektas paprastai buvo sodybiniai sklypai pasta­ tams suręsti ir daržui įrengti, Tiškevičių Biržuose - dar ariamas laukas. Su nuomojančiais žemę miestelių gyventojais žemvaldžiui sutarčių ne­ reikėjo, pakako atsiskaitymo knygelių arba raštelių apie sumokėtą čin­ šą. Prireikus miestelio savininkas raštu patvirtindavo leidimą prekiauti gėrimais (miestuose buvo sudaromi konsensai ir aptariamos sąlygos)676. Gubernatorius siūlė mokantiesiems amžinąjį činšą nustatyti atskiras tai­ sykles, kaip tai buvo padaryta nuomojusiems dvarų žemę sentikiams. Šį klausimą svarstęs Ministrų komitetas tokiam sprendimui nepritarė. Ministrų manymu, netiko vadovautis sentikių precedentu, kai juos pali­ ko dvaruose dėl politinių priežasčių, tačiau jie manė, kad būtina teisiškai apibrėžti činšininkų santykius su žemių savininkais, nes tai reikštų žemė­ valdos teisių išlaikymą ir būtų teisinga pastarųjų atžvilgiu. Formuodami valdžios nuomonę dėl amžinųjų činšininkų, jie vadovavosi pirmiausia teisiniu, o ne socialiniu ar politiniu aspektu ir vengė jų žemėnaudos pro­ blemą susieti su valstiečių aprūpinimu žeme677. Rusijos imperijos juridinė sistema netaikė činšinės teisės, juolab ne­ vartojo „amžinos“, t. y. neterminuotos nuomos sąvokos. Činšinės teisės fenomeną gvildenę rusų teisininkai grindė ją iš romėnų teisės perim­ ta emfiteuze, reiškusią paveldimą nuomą su teise perleisti objektą ki­ tiems. Emfiteuze pagrįsti žemėnaudos santykiai susiklostė Abiejų Tautų 675 Дело по возбужденному Министерством внутренних дел вопросу о разъяснении прав чиншевого пользования в Северо-Западных губерниях, ten pat, Bs, 1878, b. 655,1. 144. 676 Дело об устройстве быта старообрядцев в Северо-Западном крае, часть 1, ten pat, Bs, 1876, b. 1238a, 1. 6 9 -7 0 . 677 Дело по возбужденному Министерством внутренних дел вопросу о разъяснении прав чиншевого пользования в Северо-Западных губерниях, Bs, 1878, b. 655, 1. 145-146.

328

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Respublikos laikais. Ja naudojosi visų luomų kaimo ir miesto gyventojai, juridiniai asmenys, įsikūrę privačioje žemėje. Rusų teisininkų manymu, emfiteuzė praktikuota tik stambiose valdose, taip buvo sprendžiamas nuosavybės eksploatavimo ir darbo jėgos klausimas678. Kadangi činšinė teisė rėmėsi tradicija, 1840 m. Vakarų gubernijose įvedus rusišką teisę ji nebuvo panaikinta, Valdantysis Senatas 1857 m. emfiteuzę paliko galioti, XIX a. 8 dešimtmetyje žemės dalybų kontekstas vertė ją suderinti su eg­ zistuojančia teisine sistema. 1877 m. pradžioje vidaus reikalų ministras A. Timaševas pavedė Vakarų gubernijų generalgubernatoriams surinkti medžiagą apie amžinuosius činšininkus, parengti išvadas ir pateikti savo nuomonę, kaip derėtų teisiškai sureguliuoti žemvaldžių santykius su pas­ kutine feodalizmo liekana. Ministras pabrėžė, kad vyriausybė neketina suteikti amžiniesiems činšininkams teisės išsipirkti nuomojamos žemės, tik siekia patikslinti ir sureguliuoti jau egzistuojančias jų teises, taip pat neturi tikslo pažeisti žemvaldžių privačios nuosavybės teisių. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose surinkta medžiaga rodė, kad Vilniaus gubernijoje pagal emfiteuzės principą buvo naudojami 5 995 sklypai (6 313 deš.), Kauno gubernijoje - 8 786 sklypai (7 402 deš.), Gardino gubernijoje - 7 249 sklypai (5 687 deš.). Amžinojo činšo teisę dokumentais galėjo pagrįsti apie trečdalį naudotojų679. Valdininkai at­ kreipė dėmesį į savininkų ir amžinųjų činšininkų nesutarimus dėl že­ mėnaudos pobūdžio, tačiau pažymėjo, kad teismai nesunkiai sprendė panašias bylas. Šiai savitai žemės nuomininkų grupei daug dėmesio skyrė Kauno gubernijos valdininkai. Buvo sudaryta komisija, kuriai vadovavo vicegubernatorius, ją sudarė gubernijos prokuroras, valstiečių reikalų įstaigos 678 Žr.: Г. Ф. Шершеневич, Учебник русского гражданского права, (по изданию 1907 г.), Москва, 1995, § 28. Чиншевое право. 679 Дело по возбужденному Министерством внутренних дел вопросу о разъяснении прав чиншевого пользования в Северо-Западных губерниях, ten pat, LVIA, f. 378, Bs, 1878, b. 655,1. 186-186v.

329

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

narys, miesto prezidentas ir du gubernijos valdybos nariai. Remdamasi Kauno civilinio ir baudžiamojo teismo praktika, komisija išsiaiškino, kad kilus ginčui dėl teisės į nuosavybę tradiciniai žemvaldžių ir činši­ ninkų santykiai buvo reguliuojami paprastai: jeigu egzistavo činšo teisę patvirtinantys dokumentai, vadovautasi jais, jeigu jų nebuvo - liudy­ tojų parodymais. Dokumentaliai emfiteuzė buvo pagrįsta Laukuvos ir Paliepių dvaruose, Šeduvoje, Raseiniuose, Kražiuose. Ginčų dėl nuo­ savybės pobūdžio kildavo nemažai, visų pirma - dėl privačių miestelių žemės. Utenos savininkai Balcevičiai 1867 m. įrodė, kad miestelyje gy­ venantys žydai neturi teisės į amžinąjį činšą, nes nepateikė ją pagrin­ džiančių dokumentų, panašiai 1877 m. išsisprendė Pandėlio savininkų Koscialkovskių ir miestelio žydų byla. Kitų privačių miestelių savininkai taip pat kėlė žydams bylas, kai jie atsisakydavo mokėti činšą arba teigė, kad ta žemė yra jų nuosavybė. Privačiuose miesteliuose amžinieji čin­ šininkai naudojosi nedideliais žemės sklypais, be činšo mokėjimo retai kaip nors kitaip įsipareigodavo savininkui, itin retai atliko jam prievo­ les. Imperijos laikais šie santykiai praktiškai nekito, išskyrus, pavyzdžiui, Kretingos dvaro atvejį, kai žemės savininkai Tiškevičiai X IX a. 8 dešimt­ metyje pareikalavo iš gyventojų terminuotos nuomos sutarčių. Taip jie galėjo pakelti činšo mokestį, atsižvelgdami į kintančią žemės kainą680. Retesnis reiškinys buvo amžinasis činšininkas valstietis. Palyginti su laisvaisiais žmonėmis ar sentikiais, valstiečių skundai dėl žemės nuo­ mos X IX a. 7 -8 dešimtmečiais buvo veikiau išimtis nei taisyklė. Kauno gubernijos Telšių apskrities valstietis Ignas Šerūnas 1875 m. skundėsi Vilniaus generalgubernatoriui dėl pažeistų jo teisių į neterminuotą nau­ dojimąsi žeme Plungės dvaro Jėrubaičių kaime. I. Šerūnas teigė, kad jo tėvas įsigijo činšinį sklypą iš grafo Zubovo baudžiauninko Stanislovo Gutavičiaus dar 1833 m., valdė jį daugiau kaip 30 metų, o dabar žemė pe­ rėjusi jam. Plungės dvaro valdytojai pareikalavo sudaryti nuomos sutartį 680 Ten pat, 1.151,153, 155-160.

330

III s k y ri u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

ir padidino nuomą, o 1873 m. dvarą nusipirkęs Mykolas Oginskis činšo nepriėmė ir pareikalavo atlaisvinti sklypą. I. Šerūnas, negalėjęs suprasti, už ką jį varo nuo činšinės žemės, kuri „mūsų Vakarų gubernijose nuo seno laiko nuosavybe to, kuris ją gavo už atitinkamą činšą ir jis galėjo ją parduoti ar perleisti kitam asmeniui be žemės savininko žinios, svarbu, kad tvarkingai mokėtų činšą“681. M. Oginskio nuvarytas nuo žemės ir be savo namo likęs valstietis nesėkmingai bandė ieškoti teisybės teismuose, tiesa, teismai į činšinę teisę šiuo atveju nesigilino. Gubernijų administratoriai šią situaciją vertino įvairiai. Vilniaus gubernatorius nematė didesnių kliūčių palikti galioti buvusią praktiką, prie kurios suinteresuotos šalys buvo įpratusios ir tarpusavio nesutarimų retai pasitaikė. Priešingai, Kauno, gubernijos žemvaldžiai bylinėjosi su savais amžinaisiais činšininkais, gubernijos valdžia savaip interpretavo činšinę teisę, teismų sprendimai buvo gana prieštaringi, todėl guberna­ torius siūlė činšininkų klausimu sukuri vieną teisinį pagrindą. Gardino gubernatorius pripažino tik dokumentais paremtus susitarimus, kurių nesant žemės savininkas turėtų disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jam tinka682. Neatsižvelgdami į skirtingas gubernatorių nuomones, Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijoje rengę medžiagą valdininkai įrašė vieną pastabą, kuri tolesniems valdžios veiksmams reikšmės neturėjo, bet ateitis parodė, kad pastabos autorius buvo įžvalgus: „Nepaisant to, kad daugiau kaip pusė činšinių valdų nepagrįsta rašytiniais aktais, liau­ dies masių sąmonėje činšinė nuosavybė, susiformavusi remiantis buvu­ sia teisine sistema, suvokiama kaip nepažeidžiama teisė ir šiandien yra visiškai teisėta. Todėl bet koks veiksmas siekiant činšinę teisę suderinti

681 Дело по прошению крестьянина Телыневского уезда Шерунаса о нарушении князем Огинским права на пользование имением Плунгяны, ten pat, Bs, 1875, b. 615,1. 1-2. 682 Дело по возбужденному Министерством внутренних дел вопросу о разъяснении прав чиншевого пользования в Северо-Западных губерниях, ten pat, Bs, 1878, b. 655,1. 187-189.

331

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

su bendrais imperijos įstatymais, susijusiais su nuosavybės teise, turi būti atliktas labai atsargiai, kad nepakenktų, tiesą sakant, ramiems san­ tykiams, kurie susiklostė tarp amžinųjų činšininkų ir žemės savininkų.“ Kita vertus, valdžia nuogąstavo, kad nesureguliavus šių santykių činši­ ninkai gali liautis mokėti mokestį, o vėliau pareikalauti, kad žemė būtų pripažinta jų nuosavybe683. Vakarų gubernijose praktikuotos emfiteuzės teisinė problema buvo išspręsta 1886 m. birželio 9 d. įsaku paskelbus Vidaus reikalų ministe­ rijoje parengtus „Nuostatus dėl Vakarų ir Baltarusijos gubernijų kaimo amžinųjų činšininkų žemėtvarkos“684. Naujas įstatymas buvo skirtas visų luomų amžiniesiems činšininkams, įsikūrusiems kaimo vietovėse, pir­ miausia dvaruose, bet nebuvo skirtas gyvenantiems miestuose bei mies­ teliuose. Pripažinta, kad amžinojo činšo santykiai galėjo užsimegzti ne tik iki 1831 m. baltarusiškose gubernijose ir iki 1840 m. Vakarų guberni­ jose, t. y. iki rusiškos teisės įsigalėjimo po antrojo ir trečiojo padalijimo prisijungtose teritorijose, bet ir po šių datų, tik ne vėliau kaip iki 1876 m. Naudojimąsi emfiteuzės teise reikėjo įrodyti kad ir neformaliais doku­ mentais ar remiantis žodiniais liudijimais. Nuostatai išsamiai aptarė reikalingus įrodymus. Buvo numatytos galimybės laisvu noru nutraukti emfiteuze pagrįstus nuosavybės santykius per trejus metus nuo nuostatų paskelbimo datos, jeigu žemvaldys išsipirks emfiteuzę, činšininkas, pa­ sinaudojęs valstybės kreditu, nusipirks naudojamą sklypą arba sudarys su savininku terminuotos nuomos sutartį. 1886 m. birželio 9 d. įstatyme buvo numatyta vienintelė išlyga, kai žemę Baltarusijoje ir Lietuvoje galėjo įsigyti asmenys, kuriems buvo draudžiama pirkti žemę devyniose Vakarų gubernijose. Parduodamą iš varžytinių nemokaus činšininko sklypą galėjo

683 Ten pat, 1. 190-191. 684 ПСЗ, собр. 3, t. 6, 4. 2, №. 3789 (Высочайше утвержденное Положение о по­ земельном устройстве сельских вечных чиншевиков, в губерниях Западных и Белорусских).

332

III s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

įsigyti to paties kaimo gyventojas lenkas ar katalikas. Amžinųjų činšinin­ kų žemėtvarkos reikalais turėjo rūpintis specialiai steigiamos Apskričių činšinių reikalų ir Gubernijų valstiečių reikalų įstaigos. Pajudėjus amžinųjų činšininkų žemėtvarkos reikalams paaiškėjo, kad socialinė grupė, pretenduojanti į emfiteuzės teisę žemvaldžių dva­ ruose, buvo smulkieji bajorai. Tai rodo į Sankt Peterburgą nukreipti jų skundai dėl teisių į činšinius sklypus nepripažinimo. Taip bajorė Ieva Steigvilienė nesėkmingai bandė susigrąžinti sklypelį Plungės dvaro Krėpštų kaime, kurį jos senelis Florijonas Rubaževičius nusipirko iš kito bajoro - Pranciškaus Nagrodzkio, o šis dar 1842 m. - iš valstiečių Gimbutų. Senelis perleido jai sklypą tomis pačiomis amžinojo činšo teisėmis, bet naujasis dvaro savininkas M. Oginskis 1873 m. moterį nuo jo nuvarė685. Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrityje, Pandėlio dvaro žemėje, smulkūs beraščiai bajorai ir miestietis laikė po 38 dešim­ tines činšinės žemės, kurią dvaro savininkas skubiai pardavė, kai tik buvo paskelbtas įstatymas dėl amžinųjų činšininkų žemėtvarkos686. Ar dvaro dalybos žeme su smulkiaisiais bajorais įgijo reikšmingesnį mas­ tą, Lietuvos archyvų medžiaga nutyli. Kaip susiklostė tolesni dvarinin­ kų ir amžinųjų činšininkų privačiuose miesteliuose santykiai, reikėtų tyrinėti specialiai.

685 По ходатайству дворянки Евы Стейгвилловой, проживающей в дер. Селяны Тельшевского уезда Ковенской губернии, о признании за ней чиншевых прав на участок в деревне Клепшты, из которой просительница была удалена местным владельцем князем Огинским, RVIA, f. 1291, ар. 34,1888 m. (Žemės skyrius), b. 60, 1. 1-3. 686 По жалобе дворян Юлияна и Игнатия Довгялло, Ивана Яцкевича, Александра Толочки и мещанина Александра Андрушкевича на непризнание Новоалексан­ дровским уездным по чиншевым делам присутствием чиншевых прав просителей на находящуюся в их владении землю, ten pat, b. 2 0 ,1 .1 -3 .

333

DVARO, SENTIKIŲ IR „AMŽINŲJŲ ČINŠININKŲ“ ŽEMĖS DALYBOS

Valstiečiai perka dvarus Nuo baudžiavos atleistam valstiečiui buvo per ankšta iš­ pirktame skirtiniame sklype. Jam reikėjo ne šiaip didesnio sklypo, aria­ mos žemės, šienaujamos pievos, ganyklos, miško ar kitų priklausinių. Jis siekė integruotis į privačios nuosavybės sistemą, išsiugdyti teisinę sąmo­ nę, kad galėtų apginti savo teisę į žemę. Valstietis norėjo stipraus ūkio ir geresnio gyvenimo. Tačiau Vakarų gubernijų valstietis imperijos valdžiai mažiausiai rūpėjo kaip ekonominės sferos veikėjas. Tautinis veiksnys, 334

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

lėmęs agrarinės visuomenės persitvarkymą, neleido iškilti silpniausiai visuomenės grupei, susitarti su valdančiuoju elitu dėl savo teisių ir lais­ vių taip, kad galėtų veikti visuomenės pažangą. Panašiai kaip dvarininkai, smulkūs bajorai ar miestiečiai, jis tapo im­ perijos tautinės politikos įkaitu. Valdžia grąžino valstiečius į dvarus kaip žemės pirkėjus ir buvusių bajorų dvarų savininkus, tačiau ribojo jų gali­ mybę virsti stambiais, pasiturinčiais fermeriais. Imperijos valdžiai reikėjo valstiečio kaip socialinio partnerio, priešpriešinamo lenkų dvarininkui. Vakarų gubernijose su permaininga sėkme buvo įgyvendinama M. Muravjovo idėja patraukti valstiečius, įtikinti juos imperijos valdžios paternalistiniais jausmais, visaip atitraukti nuo dvarininkijos. Nekilo klausimo, ar valstiečiams suteikti teisę pirkti žemės, nuo valstiečių ūkių plėtros priklausė imperijos ekonomika ir visuomenės gerovė. Tačiau generalgubernatoriams teko spręsti klausimą, ar leisti įsigyti žemės vals­ tiečiams, išpažinusiems Romos katalikų tikėjimą. Visi krašto valdytojai jį sprendė savaip. Pagrindinis žemės rezervas Vakarų gubernijose buvo privatūs dva­ rai ir valstybinė žemė, į kurią pateko nusavinti bajorų dvarai, skirti rusų kolonizacijai. Vilniaus generalgubernatorius A. Potapovas valstiečiams katalikams bandė pritaikyti 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymą, tačiau Ministrų komitetas 1868 m. birželio 14 d. paaiškino, kad devyniose Vakarų gubernijose įsigyti žemės leidžiama visiems valstiečiams, ne­ priklausomai nuo konfesijos687. Tuomet A. Potapovas 1870 m. vasario 17 d. aplinkraščiu pavedė gubernatoriams visiems valstiečiams, nepri­ klausomai nuo konfesijos, išduoti leidimus pirkti žemę, bet su sąlyga, kad jie būtų politiškai patikimi. Taip pat nedrausta valstiečiams įsigyti valstybės nusavintą dvarą ar jo dalį, bet tik su generalgubernatoriaus leidimu. Tačiau valstiečiai negalėjo įsigyti privalomai parduodamų ir instrukcinių dvarų, skirtų tik „rusų kilmės asmenims“, o instrukcinius 687 Сборник правительственных распоряжений, c. 188-189.

335

VALSTIEČIAI PERKA DVARUS

žemės sklypus galėjo pirkti tik su specialiu Valstybės turtų ministro lei­ dimu688. Ši tvarka galiojo ilgą laiką, valstiečiai kartais pirko kokį dvarą ar palivarką, bet dažniau - mažesnius žemės sklypus. Galima paminėti Vilniaus gubernijos Dysnos apskrities valstietį Pilypą Ananičių, 1877 m. įsigijusį du palivarkus (iš viso 294 deš.) iš Ivansko dvaro, priklausančio Mykolui Sviatopolk-Mirskiui. Naujam savininkui teko mokėti kontribu­ ciją net iki 1889 m., kai buvo nuo jos atleistas kaip „paprasto luomo“ dvaro savininkas689. Didėjant žemės paklausai, valstiečių teisės pirkti žemę problema tapo itin aktuali. Parduodamos žemės ištekliai buvo nedideli, reikėjo ieškoti papildomų šaltinių. Valdžiai nesisekė suderinti politinio ir eko­ nominio mąstymo, nors kompromisų ji ieškojo. X IX a. 9 dešimtmečio pradžioje Kijevo generalgubernatorius Aleksandras Drentelnas siūlė parduoti valstiečiams ir miestiečiams neklestinčius rusų instrukcinius dvarus. Anot jo, valstiečiai buvo sėslūs žmonės, juos žemė domino tik kaip pragyvenimo šaltinis. Minčiai įtraukti į rusų žemėvaldos erdvę že­ mesniuosius visuomenės sluoksnius pritarė ir Vilniaus generalguber­ natorius I. Kachanovas. Tačiau jam pavaldžiose gubernijose šių dvarų savininku jis matė tik valstietį ar miestietį stačiatikį. Šiaurės vakarų gu­ bernijų administravimo praktika rodė valstiečių katalikų aktyvumą dairantis žemės sklypų instrukciniuose dvaruose, jeigu jie pirktų visą dvarą, rusų žemėvalda bemat susitrauktų. Apie miestiečius katalikus nebuvo nė kalbos, jie laikyti lenkais, taigi jiems galiojo draudimas pirkti žemę devy­ niose gubernijose690. 688 Ten pat, 2 4 9 -2 5 2 . 689 Дело Виленского губернского по крестьянским делам правления об освобожде­ нии от процентного сбора фольварков Непреники и Беда крестьянина Ананича, приобретенного им от имения Иванск помещика Святополк-Мирского, LVIA, f. 385, ар. 1, Ь. 243,1. 1 -4 , 35. 690 Дело по отзыву Министра государственных имуществ о переуступке участков, образованных по правилам Инструкции 23 июля 1865 г. лицам крестьянского и мещанского сословия, LVIA, f. 378, Bs, 1885, b. 249,1. 37v -39.

336

III s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Tad pastebėjęs, kad valstiečiams suteikta kad ir ribota galimybė įsi­ gyti dvarus kenkia rusų žemėvaldai, nes prakutę valstiečiai mėgdžioja bajorus lenkus ir linkę pasiduoti jų įtakai, I. Kachanovas įvedė savo tvar­ ką. 1883 m. vasario 23 d. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernatoriams buvo išsiuntinėtas administracinis nurodymas valstiečiams katalikams leisti pirkti žemės tiek, kiek gali apdirbti jo šeima, bet ne daugiau kaip 60 dešimtinių, kad ūkis neišaugtų į palivarką, kuriam prireiktų samdo­ mos darbo jėgos. Jeigu prašymų būtų daug, generalgubernatorius liepė gubernatoriams patiems nespręsti, bet siųsti prašymus jam 691. 1885 m. vasario 28 d. raštu dar prašė atkreipti dėmesį, ar pareiškėjai tikrai yra pri­ gimtiniai valstiečiai ir gyvena kaip valstiečiai, mat padažnėjo atvejų, kai tokiais užsirašė įvairių luomų „lenkų kilmės“ asmenys ir pirko žemę, taip apeidami įstatymus692. 1887 m. pridūrė, kad gubernatoriai turėtų žiūrėti, ar prašantys leidimų žemei pirkti valstiečiai katalikai priklauso bažnyčių brolijoms, nes naudodamiesi jomis kunigai veikia valstiečių sąmonę. Be to, pareikalavo neišduoti leidimų valstiečiams, priėmusiems stačiatikybę, jeigu jie ir toliau lankė katalikų bažnyčią693. Nebuvo užsiminta, ar valstie­ tis katalikas galėtų pretenduoti į instrukcinį dvarą. Tai, ir ne tik tai, rodė, kad valstietis katalikas netiko į socialinius partnerius rusų žemvaldžiui. Imperijos valdžia prarado pasitikėjimą ir Vakarų gubernijose besi­ kuriančiais rusais, pastebėjusi padažnėjusius fiktyvius dvarų įkeitimo ar nuomos sandorius, kai rusai pirko dvarus ir žemę, bet tikri šeimininkai buvo įvairių socialinių grupių lenkai ir katalikai694. Lakoniškas 1886 m. lapkričio 1 d. įsakas, kuriuo imperatorius patvirti­ no Ministrų komiteto nutarimą paskelbti nebegaliojančiais visus liudijimus

691 О разрешении крестьянам польского происхождения покупки поземельной собственности не более 60 десятин, ten pat, Bs, 1885, b. 313,1. 1-lv . 692 Ten pat, 1. 3. 693 Ten pat, 1. 24, 38. 694 По отзыву Министерства внутренних дел относительно пересмотра узаконений по покупке имений в Северо-Западном крае, ten pat, Bs, 1895, b. 329,1. 29.

337

VALSTIEČIAI PERKA DVARUS

apie asmens tautybę, patvirtinančius teisę pirkti dvarus Vakarų gubernijose rusams ir ne rusams (pirmiausia, valstiečiams) iki 1884 m. gruodžio 27 d. įstatymo, uždraudusio įkeisti ar nuomoti dvarus lenkams, sukėlė sumaištį visuomenėje ir biurokratiniuose sluoksniuose. Nuo šiol tokius liudijimus savo nuožiūra - galėjo išduoti generalgubernatorius ar gubernatorius695. Buvusių sandorių panaikinimas ir nauja liudijimų išdavimo tvarka galiojo visiems gyventojų sluoksniams, įtrauktiems į žemėvaldos ir že­ mėnaudos santykius, taigi ir valstiečiams. Per savo kadenciją Vilniaus generalgubernatorius I. Kachanovas (1884-1893) Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų gyventojams išdavė 2005 liudijimus, suteikiančius teisę pirkti žemę, iš jų 552 liudijimai buvo panaikinti696. 1895 m. vidaus reikalų ministras Ivanas Durnovo atkreipė impera­ toriaus dėmesį į tai, kad Vilniaus generalgubernatorius P. Orževskis gana laisvai interpretavo rusų žemvaldžiams aktualų 1886 m. lapkričio 1 d. įstatymą ir sukūrė tiek politiškai, tiek ekonomiškai nepageidautiną situ­ aciją. Jis išduodavo ne „tautybės liudijimą“, bet leidimą įsigyti konkretų dvarą ir tik tiems asmenims, kuriuos jis pats laikė tinkamais pirkti žemę. Maža to, jis paskelbė negaliojančiais I. Kachanovo išduotus liudijimus, jeigu juose nebuvo nurodytas konkretus įsigytinas dvaras ar žemės skly­ po vieta, ir reikalavo, kad notarai tvirtintų žemės pirkimo sutartis tik su jo išduotais liudijimais. Iš Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų pasi­ pylė skundai į Valdantįjį Senatą dėl liudijimų išdavimo tvarkos. Senato Civilinis kasacinis departamentas oficialiai paaiškino, kad generalgu­ bernatorius viršijo įgaliojimus, nes vietinės administracijos išduodami liudijimai tik patvirtina asmens teisę įsigyti žemės nuosavybę Vakarų gubernijose, bet tai nereiškia, kad gubernijos valdžia žemės nuosavybės 695 ПСЗ, собр. 3, t. 6, № 3985 (Об объявлении всех свидетельств, выданных до издания правил 27 декабря 1884 г., на покупку имений в Западном крае, потерявшими свою силу). 696 По отзыву Министерства внутренних дел относительно пересмотра узаконений по покупке имений в Северо-Западном крае, LVIA, f. 378, Bs, 1895, b. 329,1.4.

338

II I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

transakcijose turėtų prisiimti tarpininko vaidmenį. Net jeigu liudijime nurodytas konkretus dvaras, kurio siekia pretendentas, tai nereiškia, kad jis negali įsigyti kito dvaro697. Aukščiausiosios teismo institucijos paaiškinimas buvo parankus ne tiek norintiems pirkti žemę rusams, kiek valstiečiams katalikams. Gavę „tautybės liudijimus“, kuriuose buvo nurodomas leistinos įsigyti žemės plotas vienoje vietoje, jie pirko didesnius žemės sklypus kitur, nes tvirtinę pirkimo-pardavimo sutartis notarai vadovavosi Kasacinio departamento paaiškinimu. Taip valstiečiai katalikai pradėjo supirkinėti bajorų dvarus698. Vidaus reikalų ministras I. Durnovo siūlė peržiūrėti ir papildyti įsta­ tymus dėl rusų žemėvaldos, atsisakyti bendro pobūdžio neterminuotų liu­ dijimų, kurie visam laikui suteikia jų turėtojams teisę pirkti dvarus, o iš čia atsiranda piktnaudžiavimų šia teise. Jis teigė, kad dar kartą panaikinti išduotų liudijimų galiojimą, kaip buvo padaryta 1886 m., yra neparanku, nes Valdantysis Senatas nepritaria tokiai praktikai. Leidimų pirkti konkre­ tų dvarą išdavimas eliminuoja konkurencijos momentą, kelia dvarų kainą ir atbaido pirkėją rusą. Imperatorius pritarė ministrui ir 1895 m. rugpjūčio 23 d. pavedė jam pateikti medžiagą Ministrų komitetui, kuris peržiūrėtų ar papildytų žemėvaldos įstatymus, skirtus Vakarų gubernijoms699. Dėl ministrų ir gubernatorių keitimo klausimo parengimas užtru­ ko, prie jo buvo grįžta 1898 m. Gubernijų administratorių ir centro val­ džios apsikeitimas nuomonėmis rodė, kad 1884 ir 1886 m. įstatymai ne­ davė naudos. Vakarų gubernijose buvo apstu įstatymais nereglamentuotų 697 Ten pat, 1. 146-147. 698 О разрешении крестьянам польского происхождения покупки поземельной собственности не более 60 десятин, ten pat, Bs, 1885, b. 313,1. 83, 85. Kauno gu­ bernijos valstietis Musteikis gavo gubernatoriaus leidimą pirkti 80 deš. žemės iš bajorų Kliotų, bet nupirko 204 deš. dvarą iš bajorės Noreikienės. Valstiečiui Budriui buvo leista pirkti iš bajoro Daugirdo 30 deš., jis įsigijo 123 deš. palivarką. Keli valstiečiai, gavę leidimus pirkti konkrečius žemės sklypus, supirko visą dvarą. 699 По отзыву Министерства внутренних дел относительно пересмотра узаконений по покупке имений в Северо-Западном крае, ten pat, Bs, 1895, b. 3 2 9 ,1 .1 4 6 -1 4 7 .

339

VALSTIEČIAI PERKA DVARUS

nuosavybės perdavimo formų, pvz., seniausiai išduotų įkeitimo raštų. Įstatymuose palikta daug spragų ir jie vienas kitam prieštaravo, tad nepa­ vyko pertvarkyti žemės nuosavybės struktūros rusų žemvaldžių naudai taip, kaip siekta skelbiant šiuos įstatymus. Naujasis vidaus reikalų ministras Ivanas Goremykinas teigė, kad per visą laiką, kai buvo kuriami įstatymai, turėję sustiprinti rusų žemėvaldą Vakarų gubernijose, nebuvo priimta nė vieno išsamaus, parengto laikantis vienos sistemos įstatymo, kurio taiky­ mas leistų sėkmingai diegti rusų žemėvaldą. Todėl jis siūlė imtis radikalių priemonių ir peržiūrėti visus įstatymus, kurie reglamentavo žemėvaldos teisę Vakarų gubernijose, išskyrus tuos, kurie buvo susiję su užsieniečiais700. Pagrindinis įstatymų peržiūrėjimo tikslas, kurį ministras suformu­ lavo įstatymų keitimo projekte, - siekti, kad rusų žemvaldžių nuosavybė Vakarų gubernijose jokiu būdu nepereitų į lenkų rankas, taip pat pakeis­ ti susidariusią tvarką, nepatogią „rusų kilmės“ asmenims, perkantiems šiose gubernijose žemę701. Siūlomi įstatymų pakeitimai buvo orientuoti į tai, kad 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymą taikyti visiems ne stačiati­ kiams, išskyrus valstiečius ir vietos gyventojus, kurie vertėsi žemdirbyste ir gyveno kaip valstiečiai. Vilniaus gubernatorius Ivanas Čeplevskis siekė apriboti žemės pirkimą ne tik valstiečiams katalikams, bet net nepatiki­ miems žemesnių socialinių sluoksnių stačiatikiams. Jis siūlė be specialių tautybės liudijimų dvarus parduoti tik gimusiems stačiatikių šeimose ir sentikiams, nes tik šiuos žmones galima laikyti tikraisiais rusais, kuriems galima suteikti teisę pirkti dvarus. Todėl, jo manymu, privalu tikrinti mišrių šeimų vaikų stačiatikių, neofitų, priėmusių stačiatikybę dėl sava­ naudiškų paskatų, kilmę, gyvenimo būdą ir nuotaikas, o leidimą pirkti žemę ar dvarą duoti tik tiems, kurie bus pripažinti rusais. Taip, teigė jis, išliks tikimybė, kad rusų žemėvalda plėsis ir stiprės702.

700 Ten pat, 1.147-151. 701 Ten pat, 1.164. 702 Ten pat, 1.289-294.

340

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Visų šių svarstymų rezultatas buvo lakoniškas įstatymas, papildęs 1886 m. lapkričio 1 d. įstatymą: 1901 m. sausio 27 d. Nikolajus II pasirašė įsaką, kuriuo buvo įteisinta Vilniaus generalgubernatoriaus I. Kachanovo įvesta tvarka - Vakarų gubernijų valstiečiams katalikams neuždrausta pirkti žemės, bet buvo nustatyta leistina norma. Valstiečiui ir jo šeimos neatidaly­ tiems nariams priklausantis tiek skirtinės, tiek pirktinės žemės bendras plo­ tas neturėjo viršyti 60 dešimtinių703 Valstiečiai ne katalikai pirko žemės tiek, kiek išgalėjo. Šis įstatymas buvo panaikintas minėtuoju 1905 m. gegužės 1 d. įsaku, atšaukusiu kai kuriuos žemėvaldos apribojimus Vakarų gubernijose. Pagrindinis žemės šaltinis valstiečiams, kaip ir naikinant baudžiavą, buvo bajorų dvarai. XIX a. 9 dešimtmetyje artėjo į pabaigą žemės ir servitutų da­ lybos, smulkėjo kiemais gyvenusiu valstiečių sklypai, augo žemės poreikis. Valstiečiai individualiai pirko dvarų žemę nedideliais sklypais, kartais keliese įsigydavo visą dvarą, mat valdžia skatino valstiečių bendroves. Dvarininkai pardavinėjo žemę įvairiais sumetimais, bet taip jų valdos apmažėjo. Tiesa, žemės pirkimo-pardavimo sandorių buvo nedaug. Išlikusiais duomenimis, 1885 m. Vilniaus gubernijoje dvarininkai ir valstiečiai su­ darė 172 sandorius704. Kauno gubernijoje 1886 m. tokių sandorių buvo 156, 1888 m. - 132705. Atrodo, dvarų žemę aktyviau pirko Gardino gubernijos valstiečiai - 1884 m. Gardino gubernatorius jiems išdavė 432 leidimus706. Paprastai ėjo kalba apie nedidelius sklypus, bet kartais sandorio objektu buvo kelių šimtų dešimtinių ploto palivarkai ir dvarai. Vilniaus gubernijos

703 ПСЗ, собр.З, t. 2 1 ,4 .1 , № 19618 (Об ограничении принадлежащего крестьянам Католического исповедания права приобретения земельной собственности в 9-ти Западных губерниях). 704 Ведомости на землю и недвижимое имущество, проданное русским землевладель­ цам по Виленской губернии, 1884, LVIA, f. 381, ар. 19, Ь. 6 9 5 ,1 .1 -1 9 ,8 6 -9 8 ,1 6 3 -1 7 5 . 705 Дело о недвижимых имуществах, перешедших в Ковенской губернии от поме­ щиков к крестьянам всех вероисповеданий посредством продажи, KRVA, f. 1-50, ар. 1, Ь. 22302,1. 8 -1 7 , 4 6 -5 6 , 9 5 -1 1 6 ; О состоянии землевладения в Ковенской губернии за 1887 год, ten pat, b. 22492,1. 1 1 -2 9 ,4 8 -5 8 , 8 5-91. 706 C. M. Токць, Сацыялъныя i культурныя працэсы у беларускай вёсцы, с. 55.

341

VALSTIEČIAI PERKA DVARUS

Dysnos apskrities dvarininkė Sofija Pizani valstiečių bendrijai pardavė Bukų dvarą, kartu su viensėdžiu ir smukle, iš viso 800 dešimtinių že­ mės707. Panašiai pasielgė Kauno gubernijos Ukmergės apskrities dvari­ ninkas Vladimiras Kublickis-Piotuchas, šešiems valstiečiams pardavęs 258 dešimtines ir vienam - 60 dešimtinių žemės iš Armoniškių dvaro. Taip pat - Kazimieras Antoševskis, pardavęs 367 dešimtinių Antašavos dvarą Panevėžio apskrityje valstiečiui Stanislovui Šimoniui, gyvenusiam Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrityje708. 1893 m. Panevėžio apskri­ tyje aštuoni valstiečiai iš Kauno ir Panevėžio apskričių įsigijo Linkuvos dvarą (320 deš.), o dvidešimt valstiečių iš Elžbietos Komar pirko Surdegio dvarą (485 deš.) 709. Tokių pavyzdžių buvo daugiau. Parduodami valstiečiams žemę, dvarininkai nejautė sąžinės grauži­ mo. Pinigų poreikis buvo stipresnis už lenkų žemvaldžių konsolidacijos ir dvarų gelbėjimo šūkius. Grafas Juozapas Leduchovskis sistemingai pardavinėjo valstiečiams 15-30 dešimtinių sklypus Vaškevičių dvare, Lydos apskrityje ir Paširvinčio dvare, Vilniaus apskrityje. Panašiai šioje apskrityje grafas P. Kosakovskis atskirais sklypais išpardavė Liukonių dvaro 321 dešimtinę žemės. Įdomu tai, kad žemę pirkusius valstiečius su lietuviškomis pavardėmis (Staniulis, Vilkas ir pan.) valdininkai už­ rašė rusais. Ašmenos apskrityje nedideliais sklypais Navasiolkų dva­ rą parceliavo grafas Adomas Guten-Čapskis, Lydos apskrityje grafas Augustas Potockis nedideliais sklypais išpardavė valstiečiams du pali­ varkus710. Kai žmona už turto švaistymą padavė į teismą grafą Gabrielių 707 Ведомости на землю и недвижимое имущество, проданное русским землевла­ дельцам по Виленской губернии, 1884, LVIA, f. 381, ар. 19, Ь. 695,1.174. 708 О состоянии землевладения в Ковенской губернии,1888 г., KRVA, f. 1-50, ар. 1, Ь. 22492,1. 13v, 2 Iv. 709 О разрешении крестьянам польского происхождения покупки поземельной собственности не более 60 десятин, LVIA, f. 378, Bs,1885, b. 313,1. 71. 710 Ведомости на землю и недвижимое имущество, проданное русским землевла­ дельцам по Виленской губернии, 1884, ten pat, f. 381, ар. 19, b. 6 9 5 ,1 .4 - 7 ,10v-18, 44v -45, 169v-171.

342

III s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

Zaleskį ir kaltino jį, kad pardavinėdamas valstiečiams sklypus jis alina paveldėtąjį Veliuonos dvarą Kauno apskrityje, grafas teismui aiškino, kad taip daro visi, nes „ekonominė padėtis verčia parceliuoti dvarus“711. Dvarų pardavimas valstiečiams ilgainiui tapo imperijos kasdieny­ be. Į nekilnojamąjį turtą žiūrėta kaip į kapitalo investiciją, paverčiamą sąskaita banke, o valstiečiams reikėjo žemės. Dėl privačių interesų, tar­ pininkų nesąžiningumo, žinybinių nesutarimų ar valdininkų skirtingo požiūrio į sprendžiamą problemą, o ir dėl valstiečių užsispyrimo, įsi­ gyti stambų dvarą sunkiai sekėsi Gardino gubernijos Bresto apskrities Prylukų kaimo valstiečiams. Arti Bresto tvirtovės buvusių trylikos kaimų valstiečių skirtinę žemę 1895-1900 m. nusavino valstybė. Jų vietoje buvo įrengtas artilerijos po­ ligonas. Valstiečių reikalų tvarkymo įstaigos ir Valstiečių bankas buvo įpareigoti suteikti pagalbą kaimo bendruomenėms įsigyti žemę kitur. Iškeldintų kaimų valstiečiai individualiai ar nedidelėmis grupėmis pir­ ko žemę įvairiose Šiaurės vakarų gubernijose. Prylukų kaime valstybė nusavino penktadalį valstiečių turimos geriausios žemės, bet išmokėjo solidžią kompensaciją - 118 tūkst. rublių, atiduotą saugoti Gardino gu­ bernijos valstiečių reikalų įstaigai. Bendruomenė, kurią sudarė apie 1600 žmonių, nutarė nesiskirstyti, bet pirkti stambų dvarą ir jame įsikurti. Po kelerių metų paieškų pasirinko buvusio Rusijos pasiuntinio Prancūzijoje barono Artūro Morenheimo ir jo žmonos buizos Korf-Morenheim Trascianicos ir Gorkų dvarus (1416 deš.) Bresto apskrityje, Rataičicų valsčiuje. Nors dvarai buvo gerokai apleisti, jų žemė paversta nuomo­ jamomis ganyklomis, kuriomis naudojosi buvę dvarų baudžiauninkai, čia nebuvo rėžių ir servitutų, žemės kokybė gera, be to, dvarui priklausė miškas, kuriam tuoj pat atsirado pirkėjas ir buvo gautas leidimas jį kirsti, 711 По жалобе поверенного дворянина Габриеля Зенонова Залесского, присяжного поверенного Обезерского, на решение Ковенского окружного суда от 18 февраля 1900 г. по иску к его доверителю дворянки Жозефины Залесской о возврате приданного, ten pat, f. 445, ар. 2, b. 4920,1. 2 Iv.

343

VALSTIEČIAI PERKA DVARUS

trys malūnai, o tarp palivarkų - 1000 tuopų alėja, kurią valstiečiai žadėjo iškirsti, pritrūkę statybinės medžiagos. Bendruomenės įgaliotiniai ir ba­ ronų įgaliotinis pirklys Aleksandras Romanovičius suderėjo dvarų kai­ ną - 330 tūkst. rublių, prašė gubernijųs valdybos išmokėti pirkliui rank­ pinigius, o Valstiečių banko - suteikti kreditą. Tačiau Valstiečių reikalų įstaiga ir bankas, įvertinę dvarus, suderėtą kainą pripažino per aukštą, tad atsisakė mokėti rankpinigius ir suteikti kreditą712. Atkaklūs valstiečiai savo prašymais spaudė už jų įkurdinimą atsakin­ gas institucijas priimti jiems palankų sprendimą. Pasiligojusiam ir senyvo amžiaus A. Morenheimui rūpėjo sutvarkyti reikalus ir aprūpinti savo pa­ veldėtojus. 1906 m. žiemą ir pavasarį dėl dvarų pardavimo Prylukų vals­ tiečiams vyko intensyvus valdžios institucijų susirašinėjimas, derybos su A. Morenheimo įgaliotiniu, šį kartą - Borisu Sokalskiu. Du kartus, įsiki­ šus finansų ministrui, iš naujo buvo įkainoti dvarai, o A. Morenheimas ženkliai nuleido jų kainą ir pranešė, kad dvarus parduos tik Prylukų valstiečių bendruomenei ir niekam kitam. Mat sandoriui įvykti atsirado dar viena kliūtis - buvę Trascianicos ir Gorkų dvarų baudžiaviniai vals­ tiečiai iš aštuonių aplinkinių kaimų, iš viso 2596 asmenys. Jiems taip pat trūko žemės, ganyklų ir šienaujamų pievų, dvarams įsigyti jie neturėjo pakankamai lėšų, tikėjosi trečdaliu numušti jų kainą ar net gauti veltui žemės. Galiausiai Prylukų valstiečių bendruomenės reikalai išsisprendė, jie suderėjo dvarus, įnešė užstatą, kuriam skyrė kompensaciją už praras­ tą žemę, pažadėjo 200 dešimtinių žemės perleisti aplinkinių kaimų vals­ tiečiams. Nors sutartis dar nebuvo sudaryta, valstiečiai pradėjo dvaruose žemės ūkio darbus. Tačiau vietiniai valstiečiai naujakurių į dvarus neįlei­ do ir sukėlė muštynes, kurias teko malšinti pasikvietus kariuomenę. Mat iš Sankt Peterburgo sklido gandai, kad rengiama žemės reforma, iš ponų 712 По жалобе крестьян Прилукского сельского общества на недопущение Грод­ ненским губернским присутствием покупки ими имений Тростяницы и Горки Брестского уезда от барона и баронессы Моренгейм, ten pat, f. 378, Bs, 1905, b. 311,1. 9-12v.

344

I I I s k y r i u s . KOVA DĖL ŽEMĖS

žemę atims, valstiečiams jos dar kartą atrėš, o jeigu dvarai bus parduoti Prylukų valstiečiams, jie žemės negaus. Vietiniai valstiečiai net išsiuntė delegatus į Valstybės dūmą su prašymu sustabdyti Trascianicos ir Gorkų dvarų pardavimą713. Paskutinė kliūtis, kurią teko įveikti Prylukų valstie­ čių bendruomenei, buvo Valstiečių bankas, vilkinęs kredito išdavimą, kol išsisprendė naujakurių ir vietinių valstiečių konfliktas. 1906 m. liepos 12 d. Prylukų bendruomenė, perleidusi aplinkinių kaimų valstiečiams 450 dešimtinių iš įsigytų dvarų, pasirašė galutinę Trascianicos ir Gorkų dvarų pirkimo sutartį, iš maištaujančių kaimų buvo išvesta kariuomenė, o Prylukų bendruomenė pradėjo dairytis dar kokio dvaro ar viensėdžio vietoje kaimynams perleistos žemės714. Prylukų valstiečiai, įsikurdami naujoje vietoje, sugaišo šešerius metus, neprarado žmogiškųjų išteklių, bet iššvaistė ekonominio gyvenimo laiką. Į kovą dėl žemės įsitraukė rusų valstiečiai stačiatikiai, kuriems že­ mės reikėjo ne ūkiui plėtoti. Nesunkiai gaudami leidimus pirkti neri­ botą kiekį žemės, jie įniko spekuliuoti dvarais. Antai Kauno gubernijos Raseinių apskrities Paraseinio dvarą (300 deš.) 1909 m. pirko valstietis Kuzma Potalovas. Paties dvaro jis akyse nematė ir veikė per komisionierius. Kai jam nepavyko parduoti viso dvaro, jį išpardavė nedideliais sklypais715. Valdininkai puikiai žinojo, kad Vakarų gubernijose speku­ liuojama dvarais, vadino tai machinacijomis, bet patys nesiėmė priemo­ nių tai veiklai stabdyti. Šiaip ar taip, kovoje dėl žemės pobaudžiavinio kaimo valstiečiai išėjo nugalėtojai. Valstybė ir bajorai žemvaldžiai dėl vienos ar kitos priežasties perleido jiems buvusias bajorų luomo tėvonijas.

713 Ten pat, L 4 4 -5 1 , 7 8 -8 0 , 9 1 -9 5 ,1 0 5 . 714 Ten pat, 1. 1 1 6 -1 19v, 127-128. 715 По ходатайствам лиц польского происхождения о разрешении приобрести земельную собственность на основаниях 1У отдела закона 1 мая 1905 по Ко­ венской губернии, ten pat, Bs, 1909, b. 93,1. 25.

345

VALSTIEČIAI PERKA DVARUS

Išvados Šioje knygoje bandyta pažvelgti į bajorų dvarų likimą po pra­ laimėto sukilimo ir baudžiavos panaikinimo. Dviejų lūžinių istorijos įvy­ kių poveikis tradicinės agrarinės erdvės transformacijai buvo skirtingas. Tai, kad dvarų savininkams reikėjo pasidalyti žeme su valstiečiais, reiškė atsiveriančias galimybes modernizuoti senstelėjusį ir ne itin efektyvų feodalinį ūkį, pertvarkyti agrarinę ekonomiką, o valstiečiams formuoti privatinę nuosavybę galbūt orientuojantis į fermų tipo ūkius. Tačiau šį galimos ateities scenarijų perbraukė sukilimas. Bajorijos sutramdymas, siekis panaikinti jos galios svertus Rusijos imperijos valdžiai buvo svarbesnis nei imperijos socialinė ir ekonominė modernizacija. Todėl ji veikė nuožmiai ir destruktyviai, dėjo pastangas ga­ lutinai kolonizuoti vakarinius imperijos pakraščius, tautiškai, kalbiškai ir mentališkai paversti juos rusiškomis žemėmis. XIX a. antroje pusėje vakari­ nių pakraščių valdymo strategijoje pagrindinis tapo ne socialinis ar ekono­ minis, bet tautinis kriterijus. Juo vadovautasi kuriant įstatymus, suteikiant ar nesuteikiant valdiniams teisę į nuosavybę, darbą, švietimą ir kultūrą. Nacionalistinis mąstymas užgožė racionalų, vakarinius imperijos pakraš­ čius pasmerkė ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam atsilikimui. Tradicinis bajorų dvaras - privati nuosavybė, tėvonija, giminės liz­ das, gimtinė - virto kolonizacijos ir rusifikacijos įrankiu. Veik dešimtmetį trukęs dvarų nusavinimas buvo bausmė už nepriklausomybės troškimą ir pasipriešinimą imperijai. Valdžia galėjo apsiriboti nuteistųjų ir ištremtųjų 347

sukilimo dalyvių valdų konfiskavimu, kuris buvo vertinamas kaip repre­ sijos forma, tačiau to nepadare. Ji privertė savo dvarus parduoti asmenis, kuriuos tik įtarė prisidėjus prie sukilimo. Maža to, dalį dvarų jų savininkai buvo priversti parduoti iš varžytinių už skolas, nes po sukilimo valdžia sąmoningai ribojo galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Šiandien neži­ nome, ar (ir kiek) buvo sufabrikuota dvarų pardavimo iš varžytinių bylų. Malšinant sukilimą kūrėsi rusiškos žemėvaldos plėtros pamatai. Į va­ karinius imperijos pakraščius valdžios sumanymai kreipė įvairių socia­ linių sluoksnių asmenis - bajorus, valdininkus, dvasininkus, pirklius ir prastuomenę, iš kurių turėjo rastis naujasis dvarininkas, priešinamas tra­ diciniam žemvaldžiui, taip pat, apie ką nerašyta šioje knygoje, rusų vals­ tietis stačiatikis. Pasislinkus dvarų savininko sampratai tai buvo panašu į buvusių savininkų pažeminimą, o ne socialinį pliuralizmą, kaip bandė vaizduoti valdžia. Dvaras ėmė prarasti griežtos bajorų prerogatyvos pras­ mę, kas nebūtinai stabdė krašto pažangą, bet jis netapo modernia ūkine, socialine ir kultūrine struktūra, o tai jau buvo neigiamas reiškinys. Valdžia viliojo kolonistus kredito lengvatomis, mažino dvarų kainą, ragino prisiimti tautinę ir patriotinę misiją išlenkinti problemiškas pro­ vincijas. Tačiau rusų žemėvaldos diegimo projektas riedėjo girgždančiais ratais. Naujieji dvarininkai iš vidinių Rusijos gubernijų ne itin skubėjo į vakarinius pakraščius, įsigyjamus dvarus vertino kaip ateityje atsipirksiančią investiciją, dvaruose dažnai negyveno ir su jais retai mezgė emo­ cinį santykį. Čia dvarų įsigijo sukilimo malšintojai, taip pat pareigūnai, paskirtieji į administracines, valdymo, švietimo ir bažnytines institu­ cijas. Nederėtų pamiršti, kad šiandien liaupsinamų Piotro Stolypino ar Marianos Veriovkinos tėvai buvo sukilimo malšintojai, įsikūrę konfis­ kuotuose Lietuvos bajorų dvaruose, praktiškai ištrynę LDK bajorų pali­ kuonių istorinę atmintį. Negausios gubernijų administratorių iniciatyvos stiprinti rusų že­ mėvaldą pasimetė biurokratiniuose labirintuose, juolab kad kitu ritmu ir problemomis gyvenusios Sankt Peterburgo valdžios institucijos gana 348

IŠVADOS

atsainiai žiūrėjo į nevykusiai naudojamą žemėvaldos kortą, o priemonės, kuriomis valdžia bandė paversti žemėvaldą rusifikacijos įrankiu, varžė ne tik „lenkų kilmės“, bet ir rusų dvarininkų galimybes laisvai jaustis žemės rinkoje ir disponuoti nuosavybe. Valdžia net nebandė permąstyti ben­ dros rusų žemėvaldos plėtros krypčių ir priemonių. 9 dešimtmečio įsta­ tymai dėl dvarų nuomos ir naujos „tautybės“ liudijimų išdavimo tvarkos buvo padiktuoti rusų žemėvaldos sunykimo baimės, bet klausimo, kaip pakeisti žemėvaldos santykį rusų dvarininkų naudai, neišsprendė. Nedaug tepadėjo valdžios bandymai išmatuoti žemėvaldą tautiš­ kumu ir religija. Teigiamoje tautiškumo skalėje atsidūrę vokiečiai ir ne vokiečiai evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, totoriai musul­ monai ar negausus svetimšalių sluoksnis rūpinosi asmeniniais interesais ir mažiausiai kreipė dėmesį į rusų žemėvaldos diegimo vargus. Diskriminaciniai įstatymai trukdė plėstis „lenkų kilmės“ bajorų že­ mėvaldai. Tituluota aristokratija ar imperijai naudingi profesionalai gavo leidimą pirkti dvarus, bet tai nebuvo masinis reiškinys. Kovoje dėl žemės taikyti apribojimai galėjo pasiekti tikslą, jeigu valdžia nebūtų atradusi galimų „lenkų kilmės“ bajorų žemvaldžių sąjungininkų: vadinamosios šlėktos ir valstiečių katalikų. X IX a. pabaigoje-XX a. pradžioje šių visuo­ menės sluoksnių žemės poreikis pastebimai augo. Dvarininkams, vengu­ siems išparduoti dvarus ar juos perleisti rusams, valstiečiai ir šlėkta buvo parankiausi pirkėjai, paprastai įsigydavę nedidelius dvarų žemės sklypus. Valstiečiai taip pat buvo išsigelbėjimas rusų dvarininkams, norėjusiems atsikratyti problemų kėlusios nuosavybės. Tačiau Vakarų gubernijų val­ dininkai, įpratę vertinti žemės nuosavybę politinėmis ir tautinėmis ka­ tegorijomis, įžvelgė pavojų „rusų reikalui“. Bent kiek prakutęs valstietis katalikas ar šlėkta vietiniams biurokratams reiškė neapibrėžtą „smulkių­ jų žemvaldžių klasę“, kuri savo gyvenimą kūrė nusižiūrėjusi lenkų bajorų gyvenimo modelį. Taip ilgam buvo apribota valstiečių katalikų ir šlėktos žemėvalda, o tai stabdė žemės ūkio plėtrą. X X a. pradžioje valstiečiams katalikams taikyti apribojimai buvo panaikinti. Tačiau lenkams grąžintas 349

IŠVADOS

leidimas pirkti žemę iš lenkų nepanaikino „lenkų“ ir „rusų“ žemėvaldos priešpriešos, o valdžios išduodami „tautybės liudijimai“ akivaizdžiai de­ moralizavo vietinę visuomenę, priverstą klastoti tautinę tapatybę. Dėl nepasitikėjimo vietiniais bajorais Vakarų gubernijose kitaip vyko ir baudžiavos panaikinimo reforma. Imperijos valdžia, vadovauda­ masi politiniais ir nacionalistiniais motyvais, radikaliai pakeitė reformos principą, paaukodama ekonominį ir socialinį jos racionalumą. Siekis prispausti „lenkų kilmės“ bajorus, naujos socialinės atramos paieškos sukilimo apimtame krašte vertė žengti žingsnį, kuris jai pačiai buvo ne­ tikėtas. Paskelbusi buvusius baudžiauninkus žemės savininkais, išplėtusi naujų savininkų socialinę bazę, sumažinusi dvarininkų įtaką reformos eigai žemės dalybose, ji suteikė valstiečiams lygias teises su buvusiais ponais ir sugniuždė „lenkų kilmės“ bajorus. Vakarų gubernijose valdžia skubėjo vykdyti reformą, turėjo sudėliotus dvaro ir buvusių baudžiau­ ninkų atskyrimo principus, bet įgyvendindama reformą darė klaidų. Vengdama aštrinti kaimo ir dvaro santykius, valdžia neatliko ekonomiš­ kai racionalių veiksmų, kurie ateityje palengvintų dvaro ir kaimo ūkinin­ kavimo sąlygas, nors to siekiantys projektai buvo svarstyti. Žemės dalybos tarp dvaro ir kaimo buvo skausmingos. Baudžiavos panaikinimo reforma dėl biurokratinių procedūrų vyko lėtai ir per ilgai, o jos sąlygos netenkino nė vienos suinteresuotos šalies. Dvaro ir kaimo atsiskyrimas vyko represijų ir sankcijų, taikytų „lenkų kilmės“ bajorams, sąlygomis. Bajorai žemvaldžiai buvo nušalinti nuo reformos įgyvendi­ nimo, o žemės dalybose bajorija atsidūrė panašioje situacijoje, kaip ir jų buvę baudžiauninkai, gavę daugiau teisių, nei numatė reformos kūrėjai. Prisiėmusi arbitro vaidmenį, imperijos valdžia siūlė jiems tuos pačius konflikto sprendimo būdus - prisiminti teisę į apeliaciją. Tačiau kovoje dėl žemės dvaras ir kaimas dažnai naudojo kitas priemones: dvarininkai apėjo įstatymus, o valstiečiai pasitelkė fizinę jėgą ir kolektyvinį solidaru­ mą. Dvaro ir kaimo elgsena žemės dalybose rodė, kad agrarinėje visuo­ menėje brendo socialinis konfliktas. Jo apraiškos buvo labai pastebimos 350

IŠVADOS

stambiuose dvaruose, vidutiniai ir smulkūs bajorai žemvaldžiai ryškes­ nių pasekmių nepajuto. Dvarui teko dalytis žeme ne tik su buvusiais baudžiauninkais, kurie negavo to, ko tikėjosi. Žemės išreikalavo, ir tai pusvelčiui, prie stambių dvarų pririšti ilgamečiai nuomininkai: laisvieji žmonės, sentikiai ir „am­ žinieji činšininkai“. Ilgametė kova dėl žemės su dvarų žemės nuominin­ kais alino dvarų ūkį, bet reikia pripažinti, kad dvarininkų žemėvalda dėl to nedaug sumažėjo. Ilgainiui dvarininkai, kuriems trūko lėšų investici­ joms ir skolų grąžinimui, noriai valstiečiams perleido dalį žemės ir išti­ sus dvarus. Taigi reziumuojant galima teigti, kad X IX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje pasikeitė dvarų savininko socialiniai, tautiniai ir konfesiniai požymiai. Šalia tradicinio kilminio bajoro lenko (bent jau jį taip identi­ fikavo imperijos valdžia), kuriam dvaras buvo tėvonija ir gimtieji namai ir kurio dvaras vis dar vyravo kraštovaizdyje, atsirado naujieji savinin­ kai. Pirmiausiai tai buvo stačiatikiai rusai. Dvaro savininkas protestan­ tas, musulmonas ar svetimšalis Vakarų gubernijoms buvo įprastas reiš­ kinys, tačiau jų atsirado daugiau. Itin pastebimai kito dvarų savininko socialinis statusas. Stambių dvarų savininkai dažniausiai buvo bajorai ar stambūs pirkliai, tačiau vidutiniai ir smulkūs dvarai neretai atiteko žemesniems visuomenės sluoksniams - stačiatikių dvasininkams, mies­ tiečiams ir valstiečiams.

351

IŠVADOS

Priedai Prieduose skelbiamas Vilniaus, Gardino ir Kauno guberni­ jose konfiskuotų ir privalomai parduotų dvarų sąrašas gali būti negalu­ tinis. Jis parengtas remiantis dvarų sąrašais, kuriuos valdininkai sudarė skirtingais tikslais ir skirtingais metais. Jie kartais iškraipydavo savinin­ kų pavardes ir vardus, vietovardžių pavadinimus, bet reikia pabrėžti, kad tokių klaidų pasitaikydavo retai. Į šį sąrašą nėra įtraukti bajorkaimių bajorams priklausę sklypai, tačiau, jeigu šaltinyje nenurodyta, kad tai sklypas, į sąrašą įtrauktos smulkios valdos. Įvairiuose dvarų sąrašuose, kurių daugiausia išlikę juodraščiai, skirtingai nurodytas dvarų žemės plotas, ypač tais atvejais, kai buvo nusavinama dalis dvaro. Be to, aptaria­ muoju laikotarpiu dar nebuvo tiksliai nustatyta, kiek dvarų žemės turėjo atitekti valstiečiams. Todėl prieduose nurodomas dvarų žemės plotas yra apytikslis. Visi panaudoti šaltiniai rašyti rusų kalba. Ne visus dvarus pavyko tiksliai identifikuoti. Todėl siekiant išvengti prieduose pateikiamos in­ formacijos netikslumų, vietovardžių pavadinimai rašomi ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, taip, kaip juos perteikė X IX a. šaltiniai. Be to, dabarti­ nės Baltarusijos ir Lenkijos vietovardžiai pateikiami baltarusių ir lenkų kalbomis. Lietuvos vietovardžiai rašomi lietuvių ir rusų kalbomis. Dalies Baltarusijos ir Lenkijos vietovardžių rašyba lietuvių kalba yra sunorminta, daugumos jų rašyba perteikta laikantis dabartinių norminimo taisyklių. 353

Verčiant vietovardžių pavadinimus'į lietuvių kalbą, dvarų identifika­ cijai buvo naudojami šie šaltiniai:

Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys, Kaunąs: Finansų ministerija, Centralinis statistikos biuras, 1925.

Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas,

2002. Pasaulio vietovardžiai. Europa, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei­ dybos institutas, 2006.

SlownikgeograficznyKrolestwaPolskiego i innych krajow slowianskich, wydany pod redakcyą Filipa Sulimierskiego, Bronislawa Chlebowskiego, Wladyslawa Walewskiego, Warszawa: nakladem Filipa Sulimierskiego i Wladyslawa Walewskiego, 1880-1902. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų žemėlapiai. http://belaruscity.net/raspolozhenie_na_karte/town-4236843101.html. https://www.radzima.net/ru/miejsce/hieronimowo_3.html. http://www.maps.lt/.

354

PRIEDAI

Konfiskuoti dvarai po 1 8 6 3 -1 8 6 4 m. sukilimo Vilniaus gubernija Vilniaus apskritis Eilės Savininkas nr.

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

1

Belkevičius Venceslavas

Čekoniškės Цехановишки

357

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 1

2

Giedraitis Mikalojus

Bijutiškis Биюцишки

516

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

3

Giedraitis Mikalojus

Karalinava Каролиново

439

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

4

Giedraitis Vitoldas

Karvys Корве

430

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 1

5

Kovzanas Stanislovas

Sakalai Соколово

50

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 1

6

Meržejevskis Mauricijus

Gasčionys Госцевичи

344

Konfiskuota dalis; neaišku, ar grąžinta

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 1 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

7

Počobutas Karolis

Pašalčis Малая Посольч (Посольч)

180

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

8

Prontnickis Edvardas

Svietiškiai Свецишки

72

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

9

Tanajevskis Karolis

Kameniškė Каменишки

86

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 1

10

Tišeckis Tomas

Gumbas Гумба

274

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

355

PRIEDAI

A š m e n o s a p sk ritis

Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žemės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

11

Abramovičius Julijonas

Klėjai Kneu (Kjiei)

46

Konfiskuota dalis

378-1865-2160; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

12

Baranovičiai

Gareckauščina ropeųKOBiųM3Ha (rapaųKayniHbiHa)

299

Konfiskuota dalis

378-1 8 6 5 -2 1 6 0

13

Mankovskis Anupras

Rodzeuščina Pofl3eBiųn3Ha (PofleBiųMHa, Pofl3eyiųHbiHa)

40

Konfiskuota dalis

3 7 8-1865-2160

14

Maslo Leonas

Paulinavas-Buciškė IlaBTiMHOBoBynnniKM (IlaynMHaBa)

80

Konfiskuota

525-1 -3 4 3 0 ; 378-1865-2161

15

Novoselskis Danielius

Silvestrovas CMAbBecTpoBO (CuAbBecTpoBo)

197

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

378-1865-2160; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

16

Opanovičius Pranciškus

Jackavas ar Junkavičiai R iįkobo mhm IOhkobmhm (RųKaBa, K)HKaBWbi)

30

Konfiskuota 378-1865-2160; dalis; 1873 m. 378-1873-740 grąžinta savininkams

17

Valavičius Gustavas (k itu rMykolas)

Armoniškės TepMaHMmKM (repMaHimKi)

170

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

18

Višnevskis Zigmantas

Grimalovščina Ip)KMMan;iOBmM3Ha

164

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

19

Zablockis Stanislovas

Panarai IloHapbi utim O caHbi (IlaHapbi)

82

Konfiskuota 378-1865-2160; dalis; 1873 m. 378-1873-740 grąžinta savininkams

(rpMManoBmnHa)

356

PRIEDAI

D y s n o s a p sk ritis

Eilės Savininkas nr. 20

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

Grigorovičius

Čarkasovas

125

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ;

Vladislovas

HepKacoBo

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

(HapKacoBa) 21

Konoplianskis

Zaborė

Pranciškus

3a6opbe

940

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

(3 a 6 o p ’e) 22

Korsakas

Ružampalis

Bronislovas

PoacaimoTib,

dalis; 1873 m. 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Py>KaMno/ib

grąžinta

557

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ;

savininkams

(P y a ca M n a A b )

23

Konfiskuota

Korsakas

Piatrouščina

Bronislovas

IIeTpoBuin3Ha

dalis; 1873 m. 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

(IlnTpoymHbiHa)

grąžinta

284

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ;

savininkams 24

Kostrovickis

Daroškavičiai

Mykolas

flopOUIKOBMHM

dalis; 1873 m. 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

(flaponiKaBinbi)

grąžinta

1736

K onfiskuota 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ;

savininkams 25

Lopacinskis

Tadulinas

Vilhelmas

T aaynuH O

dalis; 1873 m. 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

(TaflyjiMHa)

grąžinta

4908

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ;

savininkams 26

27

Obrompalskiai

Kniažinas

Mykolas ir

K

Pranciškus

(K

268

h h jk m h h h >k m h

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 1 ;

dalis

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 2

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 1

)

Ososka

Padysnis

Donatas

IIofl3MceHb,

260

dalis

IIofl3MCHe (IIoflMCHa, IIafl3icHa) 28

Ruseckas

Dzivnikai

Juozapas

JĮ3H B H P 1K I1

(,Il3iyHiKi)

357

PRIEDAI

246

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 2 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

29

Semaška Vincentas

Ržečkovščizna .3 0 P^ceMROBiunsHa

Konfiskuota 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

30

Skinderiai

Varanovas BopOHOBO (BapaHOBa)

116

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0

31

SviatopolkMirskiai

Zainovas 3awHOBO (3aiÍHOBa)

2600

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 1

32

Šukevičius Fliorentinas

Nivjė HnBbe (Hiye)

40

Konfiskuota 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

Lydos apskritis Eilės Savininkas nr.

Dvaras

33

Aleksandrovičius

Niaviša

Ksaveras

HeBnina

Berdovskis

Sasnouščina

Adolfas

CocHOBiųn3Ha

Cedrovskis

Burčiškė

Mykolas

EypųiiuiKM

Dobrovlianskis

Olenščizna

Dionizas

OaeHiųn3Ha

Eism ontas

Pakuliškės naKy/mniKM

Žemės Pastaba (deš.)

Šaltinis

468

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

145

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

218

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0

179

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ;

(HaBirna) 34

(CacHoyniHbiHa) 35

36

37

Leonardas

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 76

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

33

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

115

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

(naKynnniKii) 38

Gžimaila

Vačkevičiai

Feliksas

O hkcbmhm (BaHKeßiabi)

39

Jočas

Kijuncai ?

Boguslovas

lOlMOHUbl (lOlIOHUbl)

358

PRIEDAI

40

Jočas

Golodovka ?

Edm undas

Голудувка

145

Konfiskuota dalis; 1873 m.

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

grąžinta savininkams 41

Jodka

Vaučkai

Liudvikas

Волчки

dalis;

(Ваучки)

1873 m. grąžinta

480

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

savininkams 42

Jodka

Petrašuncai

Stanisovas

Петрашунцы (Петращунцы)

226

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ;

dalis; 1873 m.

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

grąžinta savininkams 43

Kašubos Adolfas

Černovcai

Konfiskuota,

ir Juozapas

Черновцы

galbūt,

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

grąžinta savininkams 44

Klimantovičiai

Liabiodka

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ;

Antanas ir

Лебедка

dalis;

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Boleslovas

(Лябёдка)

1873 m. grąžinta

Koliška

Kulpai

Mykolas

Кульпы

Krainskis Leonas (kitur - Antanas)

Grišoniškės Гришанишки

90

savininkams 45

46

30

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0

dalis 140

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

(Гришанишки) 47

Minskis

Reksčiai

Albertas

Малое Рекеце (Рексце Малые)

155

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ;

dalis;

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

1873 m. grąžinta savininkams

48

Moračevskis

Andrušoucai

Adomas

Андрушовцы (Андрушоуцы)

566

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ;

dalis; 1873 m.

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

grąžinta savininkams

359

PRIEDAI

49

M orgevičiai Aleksiejus ir Petras

Ganelkos raHejn?Ki{ (raHSAbKi)

50

Narbutas Boleslovas, NarbutaitėM ončiunskienė Teodora

Šiauriai IIIaBpbi (Illaypbi)

51

Pokempinovičius Juozapas

52 53

' Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta saviniiikams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

' 408

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Ditva Šemiatovskaja jj3MTBa IIIeMHTOBCKaa (JĮaiTBa)

395

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Polujanovskis Napoleonas

Čelevščizna HeneBiųn3Ha

194

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Richlevičius Jonas

Rutkevičiai PyTKeBMHM (PyTKeBiHbi)

386

Konfiskuota

54

Ropackis Konstantinas

Ausiadavas OBCHflOBO (AycHflaBa)

1688

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

55

Ropackis

Dainava JJenHOBO

1158

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Konstantinas

-56

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 378-1 8 6 5 -2 1 6 1

(JĮanHOBa)

savininkams 56

Ropackis Konstantinas

Apolinas AnOTIMHO

250

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

57

Ropackis Konstantinas

Reksčiai Peiceųe (PeKcųe)

5064

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

360

PRIEDAI

Rutskiai

58

Žilinai, Kazimirovas )K

129

Konfiskuota

378-1865-2162

144

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

378-1865-2160; 378-1873-740

m jim h h

(> K b I 7 liH b l),

Ka3MMwpoBO (Ka3iMipoBa) Tabenskiai Rudava Konstantinas, PyflOBO Antanina ir (PyflaBa) Jelizavieta

59

Žukovskis Vladislovas

60

1241 Čaplejevščina, Liackas HannneBiu,M3Ha, H fllĮK (H a n n e e B u in H a , TI h

u k

378-1865-2160; 378-1873-740

)

Švenčionių apskritis Šaltinis

Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės Pastaba (deš.)

61

Bortkevičius

Gaspariškiai racnepmiiKn

60

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

Julijonas Bronišai

Skudutiškis

726

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 4 ;

Dionizas ir

C K O f ly ų m i i K M

dalis; 1873 m. grąžinta

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

62

Leopoldas

savininkams 63

64

Bžozovskis

Vosyliškė

Tomas

BaoojiniiiKM

Čechavičius

Svieriai

Mauricijus

CBnp C

tcukobckm m

239

229 ,

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ;

dalis

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ;

dalis; 1873 m.

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

grąžinta

HeBajiMiiiKM

savininkams 65

Čechavičius

K rašona

Zigmantas

KpamoHa

(k itu rLeonas)

361

PRIEDAI

187

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

66

67

68

Čechavičius Zigmantas (k itu rLeonas)

Mackevičiai

Mackevičius Bronislovas

Konstantinavas ? 184

Naruševičius Bernardas

69

1144

Konfiskuota

Mau,KeBMHMs

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

294

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

73

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 4 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

KoH C TaH noub

Lapincai JlanM H ųbi

Packevičius Julijonas

Rozabnas

70

Zablockis Jokūbas

Dom brovščizna 352 ,IĮoM6poButM3Ha

71

Zavadskiai C em entai Bronislovas ir HepHeHTbi Karolis

Po3anMHO (Po3annM O BO ?)

400

Trakų apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

72

Bankovskis Valerijonas

Seibutai

21

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Bondzinskis Alfonsas

Šilosėdžiai

896

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

74

Chomskis Leonas

Šuoliškės IIIaTmiuKH

72

Konfiskuota dalis; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 1873 m . grąžinta 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 savininkams

75

Iliničius Antanas

Zapalynos 3anojiMHO

231

Konfiskuota dalis; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 1873 m . grąžinta 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 savininkams

76

Jelenskis Antanas

Melekonys MexiexoBMHM

286

Konfiskuota

73

362

CeiíóyTbi IHMJIOCBflbl

PRIEDAI

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

77

Koplejevskiai Alesiškės OjiecmiiKM Justinas ir Vladislovas

20

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0

78

Kučevskiai

Karsakai KopcaKM

1510

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0

79

Monkevičius Dominykas

Juodiškės MOfl3MniKM

40

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

Nekrašas Kazimieras

Dambrava JJOMbpOBO

33

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0

81

Romeris Vincentas

Klėriškės lOiapMinKn

103

Konfiskuota dalis; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 1873 m . grąžinta savininkams

82

Skarženskis Titas

70 Paškūniškės riamKyHMinKM

Konfiskuota dalis; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 1873 m . grąžinta savininkams

83

Žukovskis

Varniškės

Konfiskuota

~80

38

5 2 5 -1 -3 4 3 0

BapHMinKM

Vileikos apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

84

Bžezinskis Ignacijus

Maniakovas Mohhkobo (MaHHKOBa)

254

378-1873-740

85

Chomskis Alfonsas

Geronimovas IepoHMMOBO

450

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams Konfiskuota dalis

86

Chomskis Alfonsas Koziela Augustas

604 Juškevičiai lOuiKeBMHM 537 Barkauščina BapKOBmw3Ha (EapKOBiųnHa, BapKayiiiHhiHa) 1903 Rajeuščina PaeBinn3Ha (PaeBiųMHa, PaeyuiHbiHa)

87

88

Oskierka Aleksandras

363

PRIEDAI

Konfiskuota dalis Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams Konfiskuota

525-1-3430; 378-1870-1344; 378-1873-740 378-1865-2160 378-1865-2160; 378-1873-740

525-1-3430; 378-1873-740

89

Prošinskas Antanas

Asincai Осинцы . ч. (Асінцы)

692 '

Konfiskuota dalis; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

90

Šavkovskiai Vitoldas ir Vladislovas

Glybačanai Глубочаны (Глыбачаны)

572

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

91

Tukala Konstantinas

Asciukovičiai Остюковичи (Асцюковічы)

2159

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

92

Tukala Konstantinas

Prūdą Пруды

368

Konfiskuota

5 2 5 -1 -3 4 3 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Šaltinis: Дело об имениях и недвижимых имуществах, в городах и селени­ ях Виленской губернии, конфискованных у участников восстания 1863 года. 1 8 6 4 -1 8 6 9 , LVIA, f. 5 25, ар. 1, Ь. 3430, 1. 3 8 5 -4 1 1 , 4 8 5 -4 9 5 ѵ , 5 2 9 -5 4 3 (lentelėje 5 2 5 -1 -3 4 3 0 ); Дело особой канцелярии Виленского генерал-губернатора по во­ дворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае. По циркулярно­ му предложению г. генерал-губернатора от 22 января 1870 г. за № 218 о до­ ставлении сведений о выделе конфискованных частей из имений, состоящих в общем владении и о положении дел по долговым претензиям, предъявлен­ ным к таковым частям. По Виленской губернии, LVIA, f. 378, Bs, 1870, b. 1344, 1. 1 0 -2 3 (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 4 ); Дело относительно разъяснения, к каким именно делам по конфискации имений и имуществ должно быть применено Высочайшее повеление 11 мая 1873 г. о прекращении по Западным губерни­ ям дел о конфискации имений по мятежу 1863 г., LVIA, f. 378, Bs, 1873, b. 740, 1. 6 2 - 6 3 (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ), 1. 2 0 4 -2 0 5 v , 2 0 9 -2 1 8 , 2 2 1 -2 4 4 , 344; О фермах и конфискованных имениях и образованных из них участках на основании инструкции 23 июля 1865 года. По Виленской губернии, том 1, часть 2-я, LVIA, f. 3 78, Bs, 1865, b. 2 1 60, 1. 232v, 233 v -2 3 5 v , 240 v -2 5 3 v , 306v (lentelėje 378-1 8 6 5 2 1 6 0 ); О фермах и конфискованных имениях и образованных из них участках на основании инструкции 23 июля 1865 года, По Виленской губернии, том 1, часть 3-я, LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2 1 6 1 ,1 . 4, 5, 6 1 v -63v , 64v, 66v, 295 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 1 ); О фермах и конфискованных имениях и образованных из них участках на основании инструкции 23 июля 1865 года. По Виленской губер­ нии, том 1, часть 4-я , LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2162,1. 2 7 1 -2 7 2 , 283, 328, 329, 353, 357, 371, 373 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 2 ).

364

PRIEDAI

Kauno gubernija Kauno apskritis Eilės Savininkas nr.

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

1

Aka Jonas

Dijokiškiai flnaKMimcn

338

Konfiskuota 1/2 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

2

Aka Jonas

Užusaliai ykycoTie

2550

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3

3

Chlevinskis Jonas

Pagoję IIoflraM

1279

Konfiskuota; 1874 m . grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

4

Ciolkevičius Gabrielis

Nausėdžiai HoBOcaflbi

150

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3

5

Čapskis Edvardas

Kalnaberžė KajiHaūepace

3285

Konfiskuota 1/2 dalies

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1 -62-1-1987

6

Čapskis Marijonas

Kėdainiai KeiiRaHbi

6375

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1-62-1 -1 9 8 7

7

Geištoras Jokūbas

Ignacogradas M raaųorpafl

488

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

8

Grincevičius Juozapas

Bališkiai, Naujasodis BaTibflbmiKu, HoBocaflbi

77

Konfiskuota 6 /1 4 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

9

Grincevičiai Henrikas ir Polikarpas

Rukšėnai PyKinaHbi

1110

Konfiskuota 5 /1 4 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

10

Ibianskis Jonas

Ibėnai M6hhw

180

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3

365

PRIEDAI

11

Jagminas Adolfas

Ugioniai YrflHbi

— .

Konfiskuota, grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3 ; U 6 2 -1 -1 9 8 7

12

Jucevičius Anicetas

Tuceičiai TyųeBMue

487

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

13

Jurevičienė Teklė

Pagynė n o rim e

316

Konfiskuota 1/2 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 5 2 5 -1 -9 1 3 ; 1-62-1-1987; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

14

Kosakovskis Jaroslavas

Martiniškės, Juozapava MapųMHMUiKH, Mo3e4>OBO

1530

Konfiskuota 1/2 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

15

Kozakovskis Juozapas

Varputėnai BapnyųaHbi

206

Konfiskuota 5 /7 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 1 -62-1-1987

16

Sipavičius Jeronimas

Ruminiai P ommhm

76

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1-62-1-1987

17

Šimkevičius Pranciškus

Pališkiai IlanMmKM

200

Konfiskuota 6 /7 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

18

Šiukšta Ignacijus

Taurapilis TaBpononb

2760

Konfiskuota 6 /1 4 dalies

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5

19

Šležingeris Mykolas

Jovaišai RBoiime

230

Konfiskuota 4 /1 4 dalis; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1-62-1-1987; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

366

PRIEDAI

Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

20

Čarnockis Fortūnatas (k itu rKonstantinas)

M alinava Мальвиново

154

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

21

Koskos Anupras ir Boleslovas

Suviekas Сувеки

588

Konfiskuota 2 /7 dalies

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 1 -62-1-1987

22

Petržkevičiai Liucijonas ir Mauricijus

Petraučiškės Петровщизна

308

Konfiskuota 2 /7 dalies

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

23

Pizanis Povilas

Leoniškės ar Klundiškės Леонишки или Клундишки (Леонишки, Клундзхшю)

634

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1 -62-1-1987

24

Podbereskiai Liudvikas ir Vitoldas

Antopalis Антополь (Антопаль)

596

Konfiskuota dalis; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

25

Sokolovskis Juozapas

Laičiai

329

Лойце

Konfiskuota 11/42 dalies

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

367

PRIEDAI

Panevėžio apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

26

Antoševskiai Aleksandras ir Jonas

Antašava Антошево

1823

Konfiskuota 2/11 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

27

Bialozaras Vincentas

Paežeriai Поиезиоры

2067

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1 -62-1-1987

28

Bulkovskis Adom as

Pažvėriniai Пожварне

88

Konfiskuota 3 /1 6 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

29

Černevskis Teodoras

Barklainiai Барклойне

268

Konfiskuota 11/28 dalies

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

30

Gedgovdas Tadas

Rudeliai Раделе

30

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6

31

Juzefovičius Pranciškus

Miškiniai ? Лесники

100

Konfiskuota 1/2 dalies

378-1 8 6 6 P -3 8 2 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

32

Kildišiai Donatas ir M edardas

Šakiškiai Шакишки

97

Konfiskuota 3 /2 8 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

33

Landzbergis Donatas

Kapanciškis 238 Копанщизна

Konfiskuota 1/5 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

368

PRIEDAI

34

Lapinskis Dominykas

Vizgoniai Визгяны

-

Konfiskuota

37 8 -1 8 6 6 P -3 8 2

35

Lapinskis Nikodemas

VizgoniaiGegiedžiai ВизгяныГегедзе

35

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

36

Mackevičius Julijonas

Kibiškis Кибишки

68

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1-62-1 -1 9 8 7

37

Račkovskis Ignacijus

Pabiržiai Подбирже

333

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1 -62-1-1987

38

Rimkevičius Romualdas

Spirakiai Спираки

724

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 1 -62-1-1987

39

Rimkevičius Romualdas

Bučiai Бучи

316

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6

40

Siesickis Mečislovas

Diliava Дылево

-

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6

41

Smogorževskis Liudvikas

Pamūšis Великий Помуш

667

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3

42

Stravinskiai Povilas ir A na

Grikpėdžiai Грикпедзе

240

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1-62-1 -1 9 8 7

43

Sviderskis Henrikas

Palėvenė Полавень

92

Konfiskuota 5 /1 8 dalies

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

44

Šilingas Stanislovas

Pabiržiai Подбрезь

600

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1 -62-1-1987

45

Švoinickiai Liudom iras ir Rom anas

Rodai Рады

520

Konfiskuota dalis; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1-62-1 -1 9 8 7

369

PRIEDAI

Raseinių apskritis • Eilės Savininkas nr.

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

46

Bartkevičius Juozapas

Rinkšeliai Ринкшеле

70

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 1 -62-1-1987

47

Butkevičiai Mykolas ir Vaclovas

Mirkliai Миркле

100

Konfiskuota 5 /7 dalies

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 1 -62-1-1987

48

Citavičiai Zigmantas ir Kazimieras

Šaukotas I Шавкоты

1142

Konfiskuota 1/4 dalies

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

49

Gedvaiša Konstantinas

Vainotiškai Войнатышки

80

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 1 -62-1-1987

50

Grincevičius Juozapas

OžnugariaiPašešuvis УжногорыПошешуве

203

Konfiskuota 1/2 dalies

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 5 2 5 -1 -9 1 3 ; 1 -62-1-1987

51

Juškevičius Adolfas

Balčiai Вальче

49

Konfiskuota 1/2 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

52

Katerlis Jeronimas

Bartiškiai ? Барщина

497

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

53

Monkevičius Povilas

Jociai Иоце

794

Konfiskuota 1/2 dalies

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

370

PRIEDAI

54

55 56

57

Proscevičius Karolis

Laurinaičiai

100

Konfiskuota 3 /7 dalies

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 5 2 5 -1 -9 1 3 ; 1 -62-1-1987

171

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3

928

Konfiskuota 1/2 dalies

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

200

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 ; 5 2 5 -1 -9 1 3 ; 1 -62-1-1987

JlaBpnH aiiųe

Pžeciševskis Jeronimas

Pagryžuvys

Putvinskis Rapolas

Graužikai

Slaboševičius Telesforas

OžnugariaiSteponiškiai

IIorpbDKeBO TpaBacMKM

Y>KHorapbiCųeįiaHnniKM

58

Straševičius Edvardas

Karapolis Kapononb

736

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

59

Urbanavičius Julius

Šakvietis

601

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 1 -62-1-1987

Volmeris Stanislovas

Viduklė

2810

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 1-62-1 -1 9 8 7

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

1298

Konfiskuota 5 /1 4 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1-62-1 -1 9 8 7

60

IIIaKBMųe

BnflyKne

Šiaulių apskritis Eilės Savininkas nr. 61

D varas

Bogdanovičiai Pušinava riymnHOBO Mikalojus ir Paulina

371

PRIEDAI

62

Cerpinskis Konstantinas

Liesai Лясы

117 ' . s.

Konfiskuota; 1874 m.

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

grąžinta savininkams 63

Citavičius Zigmantas

Šaukotas (II) 1358 ar Valatkiškiai Шавкоты

Konfiskuota

64

Francūzovičius Boleslovas

Klovainiai Хволайне

498

Konfiskuota

65

Kontrimas Feliksas

Tučiai I Туче 1

789

Konfiskuota

66

Kotovičius Aleksandras

Vilkaičiai Вилкайце

490

Konfiskuota

Narkevičius Jurgis

Gaižiškiai Гайжишки

41

Panceržinskis Antanas

Meižiai Мейже

265

Račkovskis Ignacijus

Pašakiai П отоки

839

70

Stanevičius Jonas

Kaunatava Ковнатово

1252

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 1 -62-1-1987

71

Tanskis Mykolas

Užlieknė Залесе

148

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 1 -62-1-1987

72

Vitkevičius Ignacijus

Pašiaušė Пошашве

881

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6

67

68

69

372

PRIEDAI

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 1 -62-1-1987 5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1 -62-1-1987 5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1 -62-1-1987 5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

Konfiskuota dalis

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1-62-1 -1 9 8 7 5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1-62-1 -1 9 8 7

Telšių apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

73

Kulikauskas

Palūšė

189

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ;

Edvadras

Ilo/iyme

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1-62-1 -1 9 8 7

74

Kulikauskas

Liepkalnė

Edvadras

JlnmcaTihHe

187

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1-62-1 -1 9 8 7

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ;

12/1 4 dalies;

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ;

1874 m.

3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ;

grąžinta

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ;

savininkams

1-62-1 -1 9 8 7

Konfiskuota;

5 2 5 -1 -9 1 3 ;

Nabuliai,

1874 m.

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

Nerimdaičiai

grąžinta

ManbflOHe,

savininkams

Pržijalgovskis Gaižupiai

75

Napoleonas

Radvilovičius Maldeniai,

76

Konradas

178

ToM^yne

343

He6y/ie, HepbiMflanųe

Ukmergės apskritis Eilės nr. 77

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

Balcevičius

Griežionys IpeiKaHbi

249

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ;

Vladimiras

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 1-62-1 -1 9 8 7

78

Buika

Pavirinčiai

Liucijonas

rioBepHnųa

536

Konfiskuota 1/4

5 2 5 -1 -9 1 3 ;

dalies iš 11/14

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ;

dalies; 1874 m.

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ;

grąžinta

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

savininkams

3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1-62-1 -1 9 8 7

373

PRIEDAI

79

Chmelevskis Teofilis

Antąlgėsiai 69 (dab. Antalgė) ч Антолесе

'K onfiskuota 1/2 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

80

Čapskis Edvardas

Vyžuonos Вижуны

4462

Konfiskuota dalis

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

81

Gonsnevskis Boleslovas

Peniankai Пенянки

35

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 1 -62-1-1987

82

Jelenskis Antanas

Aknystos Окнисты

2133

Konfiskuota

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 1-62-1 -1 9 8 7

83

Kozlovskis Vladislovas

Grybeliai Грибуле

40

Konfiskuota; 1874 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

84

Kurminas Liudvikas (kitur Vladislovas)

Skudutiškis, Remeikiai Скодуцишки, Ремейки

485

Konfiskuota 1/5 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

85

Narkevičius Edvardas

Svirniai Свирны

256

Konfiskuota 9 /1 4 dalies; 1874 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

86

Pogovskis Feliksas

Šapova Шопово

932

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 1-62-1 -1 9 8 7

87

Svolkenis Boleslovas

Petrikiškiai Птакшики

218

Konfiskuota 6 /7 dalies

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 1 -62-1-1987

88

Toločkos Edvardas ir Liucijonas

Žižmiai Жижемы

230

Konfiskuota 3/4 dalies

5 2 5 -1 -9 1 3 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 1 -62-1-1987

374

PRIEDAI

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

Šaltinis: Дело о конфискации движимого и недвижимого имущества учас­ тников восстания 1863 г., LVTA, f. 525, ар. 1, Ь. 913,1. 4 8 4 -4 9 2 (lentelėje 525-1-913); О фермах и конфискованных имениях и образованных из них участках на ос­ новании инструкции 23 июля 1865 года. По Ковенской губернии, том 2, часть 1-я, LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2163,1. 2 - 2 5 , 4 0 - 5 4 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 3 ); О фер­ мах и конфискованных имениях и образованных из них участках на основа­ нии инструкции 23 июля 1865 года. По Ковенской губернии, том 2, часть 3-я, LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2 1 6 5 ,1 . 1 7 4 -2 1 1 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 5 ); О фермах и конфискованных имениях и образованных из них участках на основании ин­ струкции 23 июля 1865 года. По Ковенской губернии, том 2, часть 4-я, LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2166 ,1 . 1 5 6 v - 1 6 3 ,1 7 5 ,1 9 6 v -2 0 1 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 6 ); Дело особой канцелярии Виленского генерал-губернатора по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае. По циркулярному предложению г. генерал-губернатора от 22 января 1870 г. за № 218 о доставлении сведений о выделе конфискованных частей из имений, состоящих в общем владении и о положении дел по долговым претензиям, предъявленным к таковым ча­ стям. По Ковенской губернии, LVLA, f. 3 78, Bs, 1870, b. 1345,1. 6 v -5 3 (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 5 ); По циркулярному предложению о взыскании казенных не­ доимок с недвижимых имений согласно ст. 666 т. V Устава о податях, по про­ должении. 1868 года Св. Зак. изд. 1857 г. и о доставлении сведений в отноше­ нии имений конфискованных и обязательных, для соображения Глав. Управ, в Крае, LVIA, f. 378, Bs, 1870, b. 1396, 1. 3 0 - 3 3 v (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 ); Дело относительно разъяснения, к каким именно делам по конфискации имений и имуществ должно быть применено Высочайшее повеление 11 мая 1873 г. о прекращении по Западным губерниям дел о конфискации имений по мяте­ жу 1863 г. LVIA, f. 378, Bs, 1873, b. 7 4 0,1. 6 2 - 6 3 , 7 3 -8 3 v (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ); Дело о доставлении сведений о конфискованных имениях, как в полном со­ ставе, так и в частях, не получившим еще никакого назначения, LVIA, f. 378, Bs, 1873, b. 8 07, 1. 8 - 2 9 (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ); Дело о доставлении к отчету сведений о конфискованных имениях 02 03 1867, KRVA, f. 1-62, ар. 1, Ь. 1987, 1. 3 - 5 v (lentelėje 1 -6 2 -1 -1 9 8 7 ).

375

PRIEDAI

G ardino gubernija Gardino apskritis Eilės

Savininkas

D varas

nr. 1

Žem ės

Pastaba

Šaltinis

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ;

(deš.) Andžeikovi-

Starynkos

čius Jaroslavas GrapacnHica (Cicap>KMHbi) (GrapbiHKi) 2

Bogatka

Kotra

Pranciškus

KoTpa

558

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

(KoTpa) 3

Daškevičius

Vaicechauščina

Ričardas

BonųexoBiiiM3Ha

Eismontai

Karasovščizna

Aleksandras

KapacoBiitM3Ha

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ;

(BaMųexayniHbiHa) 4

45

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ;

ir K onstan­

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ;

tinas 5

3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

Jurovskis

Zakrževščizna

Mykolas

3aKpxceBUĮM3Ha

283

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

(3aKpxceBiųM3Ha) 6

Jurovskis

Strupinas

Mykolas

CrpynMH

110

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

(CTpyniH) 7

Kamenskiai

Minevičiai

Jonas, Juzefą

M mhcbmhm

ir Rozalija

(MiHeBiHbi)

654

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ;

12 /1 4 dalies; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 1873 m.

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ;

grąžinta

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ;

savininkams 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 8

Lenkevičius

Paniukai

Aleksandras

IlaHioKM

90

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ;

1/2 dalies;

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ;

1873 m.

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ;

grąžinta

3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

savininkams 9

M ontovičius Adolfas

376

Astapkauščina AcTanKOBiųn3Ha (AcTanKayuiHbma)

PRIEDAI

157

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

475

Konfiskuota 1/5 dalies; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

779

Konfiskuota 1/2 dalies; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

Navasiolkai HoBoceaKM (HaBacėnid)

780

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

Valickis Leopoldas

Ežeronys E3wopbi (A3iopw)

7102

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6

Žukovskis Vladislovas

Korčikai KopHMK (KopHbiKi)

314

Konfiskuota 1/10 dalies

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

10

Pokubiatka Piotras, paveldėtojai

Zabalacė ar Rusota 3a6noųb w m PycoTa (3a6a/iaųb, PycoTa)

11

Silvestrovičiai Ašiuža, Kazimieras ir Peralomas Stanislovas Toaca, LiepenoM (Ioaca, ITepanoM)

12

Spiridovičius Vladislovas

13

14

Balstogės apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

15

Oldakovskis Napoleonas

Tylvica TbmbBMųa (Tylwica)

779

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6

16

Šumkovskiai

Karpovičiai KapnoBMHM (Karpowicze)

707

Konfiskuota 1/2 dalies

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

17

Viljamovskis Juozapas

Viliamuvka, Sobeskai BwiHMOBKa, Co6ecK (W ilamówka, Sobieski)

52

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

377

PRIEDAI

18

Zavistovskis

Kramkuvka Mala

Juozapas ir

Малая

Dolinovskis

297,.

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

20/21 dalies;

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8

Крамковка

1873 m .

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6

(Kramkowka

grąžinta

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ;

Mala)

savininkams

3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

Belsko apskritis Eilės nr. 19

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

Č arnockis

Kobusai Кобусы

391

Konfiskuota

Albinas

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6

Daškevičius

Tofilovcai-

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

R ičardas

Dubičiai ТофиловцыДубичи

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

Konfiskuota 1/3 dalies; 1873 m.

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

(Kobusy) 20

(TofilowceDubicze) 21

22

Oldakovskiai Boleslovas ir

Sobutka Соботка

N apoleonas

(Sobotka)

Poplavskis

Žunevas Жунево

252

27

grąžinta savininkams

(Žuniew o) 23

Sakovičius Jonas

Didieji G rinevičiai,

865

Dubnas Гриневичи

Palikta 3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; b endraturčiam s, 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; m okantiem s 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 iždui už 9 /1 4 konfiskavimui skirtą dalį

Великие, Дубна (H ryniew icze Duže, D ubno) 24

Zaluskis H enrikas

Čajė Чае (Чаи) (Czaje)

378

PRIEDAI

894

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

Bresto apskritis Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

Andžeikovičius Stefaninas Стефании Kalasantas

357

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8

26

Dzekonskiai Albinas, Jonas, Karlas ir Severinas

Radvaničiai Радваничи Церковные (Вялікія, Касцельныя Радванічы)

1393

Konfiskuota 3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 1/4 dalies; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; dalis parduota 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

27

Hofmeisteris Apolonas

Šastakovas Шостаково, Шестаково (Шастакова)

752

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

28

Jasklovskiai Antanas ir Albertina

Irlandka Ирландка

2048

Konfiskuotina 9 /1 4 dalies; palikta savininkei

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

29

Koiševskienė Severiną

Arechavas Оржехово, Орехово (Арехава)

5806

Už sūnų Mykolą konfiskuotą dalį įvestas draudimas

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

30

Stankevičiai Juozapas ir Sofija

Vitvinecas Витвинец (Витвинец)

1250

Konfiskuota 1/2 dalies

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

31

Šukevičiai Henrikas ir Rainoldas

Bagačiai Богачи (Багачы)

70

Konfiskuota 1/2 dalies; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

32

Toločkos Antanas, Jonas ir Julijonas

Rakavica Раковицы (Ракавіца)

663

Konfiskuota 1/3 dalies

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

Eilės nr.

Savininkas

25

379

D varas

PRIEDAI

33

Velioveiskiai Feliksas ir Liudvikas

Padbelai, Dubrova IlOflfiflJIbl, JJOMÓpOBO (IlaflóeTia, JJyópoBa)

600

34

Viganovskis Julijonas

Kam ianica Žyroveckaja

,

Konfiskuota dalis

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

708

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

1777

Konfiskuota 1/4 dalies; 1873 m. grąžinta savininkams

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

911

Už sūnaus Liucijono konfiskuotą dalį įvestas draudimas

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

K aM eH uųa >K up aB eų K aH

(KaMHHiųa > K b ip a B e ų K a H )

35

Visockaja D orota ir jos vaikai

36

Visockis Vaclovas

Gvoznica rB 03H n ų a (rB 0 3 H ių a )

Liščicai JIb lIU M U b I (Jlb lU IH b lU b l)

Kobryno apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

37

Andžeikovičius

Balandyčiai,

5740

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 ;

Jaroslavas

Paulinavas

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ;

E a n a H flb iH M ,

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

Ila B n M H O B o ( E a n a H f lb m M ,

IlayRMHaBa) 38

Andžeikovičius

Gorkos,

Kalasantas

Paulinavas TopKM, Ila B T iM H O B o

(ropid, IlayjiMHaBa)

380

PRIEDAI

-

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6

39

Gutovskis Simonas

Lepiasai Лепиосы, Лепесы (Лепясы)

310

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

40

Ivaškevičius Aleksandras

Žuchaucai Жуховцы (Жухауцы)

64

Konfiskuota 1/10 dalies; 1873 m. grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

41

Jagminas Feliksas

Stafantai Стефанты (Стафанты)

383

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 ; 3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

42

Korsakas Vladislovas

Liaskavičiai Лясковичи (Ляскав1чы)

1575

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6

43

Kraševskiai

Vydzerka Выдерка (Выдзерка)

607

Konfiskuota 2 /7 dalies

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6

44

Radovickis Apolinaras

Račkos Рожки (turi būti Рачки) (Рачк:)

422

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6

45

Dziatlavičiai Radovickis Дятловичи Gustavas (kitur - Adomas) (Дзятлав1чы)

737

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

46

Tarnovskis Rudolfas

Astroukai Островок (Островки, Астроуш)

702

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

47

Traugutas Romualdas (bendraturtis Benklevskis)

Vostravas Остров (Вострау)

2792

Konfiskuota 1/2 dalies; 1873 m. grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

48

Zadarnovskis

Chadyničiai

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

Adom as

Ходыничи (Хадышчы)

381

PRIEDAI

'

Pružanų apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės Pastaba (deš.)

Šaltinis

49

Černikas Vandalinas

Suchopalė Сухополь (Сухопаль)

1307 ’ Konfiskuota 13/14 dalies iš 1/4 dalies; 1873 m . grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

50

Daškevičius Gustavas

Choinikai ar 653 Rynkos Хойники или Ринки (Хойшю, Рыню)

Konfiskuota 1/5 dalies; 1873 m. grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

51

Jundzilas Konstantinas

Teuliai Тевели, Тевли (ТэулО

93

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

52

Kozeradskis Feliksas

Kaliadai Коляды

1256

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

53

Kozeradskis Vladislovas

Kaliadai, Rudavecas Колядо, Рудавец

1328

Konfiskuota; 1873 m . grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

54

Kraševskiai

Douhajé Дали (Доугае)

346

Konfiskuota 2 /7 dalies

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6

55

Liarzakas de Edvardas

Zagoré Загорже, Загорье (Загор'е)

120

Konfiskuota 11/28 dalies; 1873 m. grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

56

Majevskiai

Rekavecas Рукавец, Рекавец (Рекавец)

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

57

Malachovskis

Macai, Gliniankos Маци, Мацы, Глинянка (Мацы, Глшяню)

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8

382

PRIEDAI

444

58

Nadolskis Henrikas

Semianča Семенча (Семянча)

248

Konfiskuota 1/2 dalies; 1873 m. grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

59

Protasevičiai Kajetonas ir Vincentas

Plianta Плянта (Плянта)

119

Konfiskuota 1/2 dalies; 1873 m. grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

60

Skočinskis Medardas

Galenai Галены (Галены)

822

Konfiskuota 1/3 dalies

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

61

Vlodekas Ščensnas

Gabrielinas Габриелин (Габриелин)

1838

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

62

Vlostovskis Aleksandras

Lyščikai Лещики, Лыщики (Лышчыкі)

160

Konfiskuota 1/2 dalies, 1873 m. grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

63

Zenkovičius Feliksas

Mokraje, Agatavas, Kušliai Мокре (Мокрае), Агатово, Кушле

674

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

Slanimo apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės Pastaba (deš.)

Šaltinis

64

Jundzilai Konstantinas ir Mykolas

Asavecas Осовец (Осовец)

1171

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

65

Kersnovskis Edvardas

Milavidai Мильвиды Моловиды (М ілавіды)

264

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8

383

PRIEDAI

Korotiševskis Teofilinas

66

310

,

Konfiskuota 11 /1 4 dalies; 1873 m. grąžinta

Andriejus

Теофилин. (Теофилин)

Lagevnickis

Vydelas

Adom as

Выдзял Выдел

dalis

612 Lvouščina Львовщина (Львоушчына)

Konfiskuota 12 /1 4 dalies

JavarasSvorotovščizna Явор-Своро-

Konfiskuota 11/28 dalies; 1873 m . grąžinta

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

savininkams 67

68

Lukaševičius Izidorius

69

Vrublevskis Valerijonas

161'

Konfiskuota 1/4

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

1608

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

savininkui

товщизна (Явар)

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

Sokulkos apskritis Šaltinis

Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės Pastaba (deš.)

70

Beras Otonas

Makovlianai Маковляны (Makowlany)

150

Konfiskuota ?

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

71

Buchoveckis Mykolas

Sopockovcai Сопоцьковцы (Sopockowce)



Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

72

Eism ontas Juozapas

Leščanai Лещаны (Leszczany)

186

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8

73

Grinevickis Jonas

Gliniščė Глинище (Gliniszcze)

94

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

384

PRIEDAI

74

Seržputovskis Lašišinė Emilis JIococHa (k itu r(Losošna) Adomas)

388

Konfiskuota 1/4 dalies

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6

75

Šumkovskis Aloyzas

139

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8

440

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8

109

Konfiskuota 1/8 dalies; 1873 m. grąžinta savininkui

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0

139

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

Žuchovas )KyXOBO

(Žuchow o) Terpilovskis Vladislovas

76

Sterpeikai CTepneiiKM

(Sterpejki) Tžeciakas Julijonas

77

Šimakai IIlMMaKM

(Szymaki)

Toločkos Aleksandras, Julijonas ir Kazimieras

78

Žukievičiai ^CyKeBMHM (Žukiewicze)

Valkavisko apskritis Eilės nr. 79

80

81

Savininkas

D varas

Žem ės Pastaba (deš.)

Andžeiko-

Ž em a >KepHa

945

vičius Ričardas

(>KepHa)

Andžeiko-

Garnastajevičiai

vičius

ropHOCTaeBMHM

Ričardas

(rapHacTaeBiHbi)

Brandtas

Zelzinas

Andriejus

3enb3MH

Konfiskuota

Šaltinis

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8

1428

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ;

5 /1 4 dalies

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ;

1/8 dalies; 1873 m.

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ;

grąžinta

3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ;

savininkams

3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

(3ejib3m )

82

Hundius

Lubianka

Julija

7Iy6aHKa

(7Iy6HHKa)

385

PRIEDAI

544

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ;

83

84

Kašubos Adolfas ir

Rapelka Репелька

Juozapas

(Рапелька)

Machvicas Vladislovas

Mižeričiai Мендзыреч,

566

Konfiskuota; 3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 1873 m. grąžinta 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 savininkams 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

284

Konfiskuota

. v.

3 /1 4 dalies; 1873 m. grąžinta savininkui

Межеречье (Міжэрычы)

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

85

Rodzevičius Henrikas

Plisa, Truncai Плисса, Трунцы

2345

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

86

Sasuličiai Edvardas,

Charaševičiai Хорошевичи (Харашэвічы)

247

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ;

Karolis ir Ksaveras 87

Stirpeika Antanas

Pacavičiai Пацевичи Пацавічы

88

Telševskis

Gryckauščina

Vandalinas

Грицковщизна (Грыцкаушчына)

Tvardovskis

Galoučicai Головчицы (Галоучыцы)

89

Edvardas

3 /4 dalies

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8

374

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ; 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7

1/3 dalies

1094

Konfiskuota

3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ; 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7

Šaltiniai: По циркулярному предложению о взыскании казенных недоимок с недвижимых имений согласно ст. 666 т. V Устава о податях, по продолжении. 1868 года Св. Зак. изд. 1857 г. и о доставлении сведений в отношении имений конфискованных и обязательных, для соображения Глав. Управ, в Крае, LVIA, f. 378, Bs, 1870, b. 1 3 9 6 ,1 .6 -1 4 (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 9 6 ); Дело особой канцелярии Виленского генерал-губернатора по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае. Доставленные сведения и ведомости об имениях, под­ лежащих продаже в Северо-Западном крае на основании Высочайше утверж­ денного Положения (по циркулярному положению 19 06 1864), LVIA, f. 378, Bs, 1864, b. 2 2 0 0 ,1 . 6 v -7 ; 32, 34v, 35v, 36v, 37v, 4 ІѴ -4 6 , 8 8 v -9 1 , 122v, 1 5 7 v -1 6 0 , 1 6 6 166v, 1 7 3 v - 1 7 5 ,1 7 8 ,186v, 2 1 2 -2 1 5 , 2 2 ІѴ -2 2 2 , 31 Iv, 3 2 0 v -3 2 1 ,3 2 3 v -3 2 4 , 3 7 2 v -3 7 3

386

PRIEDAI

(lentelėje 3 7 8 -1 8 6 4 -2 2 0 0 ); Дело особой канцелярии Виленского генерал-губер­ натора по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае. О фермах и конфискованных имениях и образованных из них участках на осно­ вании инструкции 23 июля 1865 года, LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2 1 6 7 ,1 .1 8 3 v -2 0 1 v (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 7 ); Дело особой канцелярии Виленского генерал-губер­ натора по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае. О фермах и конфискованных имениях и образованных из них участках на ос­ новании инструкции 23 июля 1865 года, Гродненская губерния, LVIA, f. 378, Bs, 1865, b. 2 1 6 8 ,1 . 2 6 0 -2 7 3 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 5 -2 1 6 8 ); По циркулярному пред­ ложению г. генерал-губернатора от 22 января 1870 г. за № 218 о доставлении сведений о выделе конфискованных частей из имений, состоящих в общем владении и о положении дел по долговым претензиям, предъявленным к та­ ковым частям по Гродненской губернии, LVIA, f. 378, Bs, 1870, b. 1346,1. 3 4 v -5 9 (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 6 ); Относительно разъяснения, к каким именно делам по конфискации имений и имуществ должно быть применено Высочайшее пове­ ление 11 мая 1873 о прекращении по Западным губерниям дел о конфискации имений по мятежу 1863 года, LVIA, f. 378, Bs, 1873, b. 740,1. 20v, 22v, 45v, 9 5 - 9 8 , 110, 1 0 8 -1 1 4 , 115, 1 1 6 -П б ѵ , 118v, 1 2 Iv, 133v (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 3 -7 4 0 ); Дело о до­ ставлении сведений о конфискованных имениях как в полном составе так и в частях, не получившим еще назначения, LVIA, f. 378, Bs, 1873, b. 807,1. 3 3 v -4 8 (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 3 -8 0 7 ).

387

PRIEDAI

Privalomai parduodami dvarai 1 8 6 5 -1 8 6 7 m. Vilniaus gubernija Vilniaus apskritis Pastaba

Šaltinis

Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

1

Dubožinska Felicijoną

Gelvonėliai Гелванки

304

2

Granickis Ignacijus

Laum ėnai Ловмяны

105

3

Kelčevskis Ignacijus, paveldėtojai

Bilotai, Pajuodėlės viensėdis Билаты, застенок Поедуне

145

С писок; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

4

Kersnovskis Jonas

Labeikiai Лабейки

327

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

5

Kersnovskis Jonas

Kupriškiai Купришки

133

6

Kostrovickienė Marija

Rastinėnai Ростыняны

805

7

Kostrovickienė Marija

Riešė Реша

209

Pardavė savininkė

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

8

Kostrovickienė Marija

Kasmiškės, Sidaronys Космовщизна, Сидаришки

187

Pardavė savininkė

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

9

Liaudanskai Antanas ir Stanislovas

Lapeikiai Лапейки

100

Parduota iš varžytinių dailininkui Ivanui Trutnevui

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

10

Luščikas Feliksas

Jundiliškės Юндзилишки

125

Parduota iš varžytinių

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

388

PRIEDAI

Список N eparduota

N eparduota

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 Список; 37 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0

11

Megonovskis Maurikijus

Gasčionys Госцевичи

647

12

M onginas Karlas

Pričiūnai Прицюны

1140

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

13

Oltarževskis Konstantinas

Moliai Мале

1200

Pusę dvaro pardavė savininkas, kitą pusę pasiėmė M . M urav­ jovas

С писок; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

14

Pom arnackis Vladislovas (Boleslovas)

Galinė Галино

237

Leista neparduoti

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

15

Radzivilavičienė Pranciška

Bukiškės Букишки

698

Pardavė savininkė

С писокь; 37 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

16

Romanovičius Juozapas

Garšvėnai Гурштаны

662

Atleista nuo Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 pardavimo

17

Selianka Julijonas

Baumiliškės Богумилишки

858

1866 m ., m irus savininkui, dvaras grąžintas šeimai

18

Šiškos Tadas ir Bronislava

Kelpšiškiai Келпшишки

107

С писок

19

Tišeckis Tomas

Gumbas ar Antalina Гумба или Антолин

218

Список

20

Tiškevičius Jonas

Alkūnai Олкуны

1410

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

21

Tiškevičius Jonas

Alkūnų dvaro viensėdijos застенки в Олкунах

337

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

22

Tiškevičius Jonas

Arnionys Орняны

8049

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

389

PRIEDAI

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 78-1866Р -382е

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

23

Tiškevičius Jonas

Arnionių dvaro viensėdijos; ч застенки в Орнянах

1449

24

Tiškevičius Jonas

Ivoniškės Иванишки

235

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

25

Tiškevičius Jonas

Janiškiai Янишки

831

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

26

Tiškevičius Jonas

Sužionys ir 40 dykynių Сужаны

3001

27

Tiškevičius Jonas

Girija ir 4 dykynės Гирия

612

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список

Ašmenos apskritis Eilės nr.

Savininkas

28

Adamovičiai Rožislavas, Bronislovas ir Moškai Ignacijus

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

421

N eparduota

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Parduota iš

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ;

varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Рожислав, Мошки

29 30

A ram ovičius

Javošicha

Ignacijus

Явошиха

Baranovičiai

Gareckauščina

Juozapas,

51

1886 m.

Список;

Горецковгцизна

parduota

Henrikas,

(Горецковщина,

majorui

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Mykolas,

Гарэцкауш-

M. A chm ato-

Silvestras,

чына)

vičiui

281

Vincentas, Elžbieta, Juzefą, Stefanija 31

32

Chodzka

Chocinas

Vitoldas

Хоцин

Černickis

Narbutovščina

Karlas

Нарбутовщизна (Нарбутовщина)

390

PRIEDAI

45

120

Perėmė

Список;

Valstybės turto valdyba

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 2

Pardavė

Список;

savininkas

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

33

Černickis Ksaveras

Gedeikiai Гедейки

533

Leista neparduoti

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

34

Jacevičius Juozapas

Uzbalacė Ужблоць (Узболоть, Узбалаць)

386

Parduota iš varžytinių

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

35

Jankovskis Stanislovas

Kniazikovščizna Князиковщизна

150

36

Jusevičius Stanislovas

Kojacenenta Кояценента

64

Parduota iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

37

Kosteleckiai Vincentas ir Konstantinas

Č arnica Черница (Чарнща)

160

Neparduota

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

38

Kovzanas Karlas

Trakeliai Трокеле

174

Parduota iš varžytinių

Список; 37 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

39

Liseckis Andriejus

Piktušai Пиктуши

149

Dalis parduota 37 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

40

Liseckis Andriejus

Gudolovka Годиловка (Гудоловка)

119

Parduota iš varžytinių

41

Loginovičius Kazimieras

Mališkos Малышки (М алышю)

100

42

Mankovskiai Anupras, Povilas, Pranciškus

Ralovščina Разловщизна (Раловщина)

40

Parduotos Povilo ir Pranciškaus dalys

3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

43

Markovskis Jonas

Kušlėnai Кушляны (Кушляны)

149

N eparduota

Список; 3 7 8-1866Р -320; 378-1866Р -382е; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

44

Mickevičiai Izidorius, Jokūbas, Juozapas, Stanislovas

Rageliai ? Рогели

78

N eparduota

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

45

Mineikos Balvoniškės Eustachijus ir Балванишки Zigmantas

551

Neparduota

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

391

PRIEDAI

С писок; 3 78-1866Р -382е

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0

46

Narkovičiai Antanas ir Justinas

47

Neverovičius Mečislovas

48

Osmolskis Jonas

49

Petravičius Antanas

50

Revkovska Aleksandra

51

Mikliai, Truchaniškės Микле, Труханишки Brodovščina Бродовщизна (Бродовщина)

239

Neparduota

Список; 378-18 6 6 Р -3 2 0

201

Leista neparduoti

Paulinavas Павлиново (Паулинава) Trakeliai Трокели

116

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 378-1866Р-382е; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список

236

Parduota iš varžytinių

Miliuncai Милюнцы (Мшюнцы)

190

Parduota iš varžytinių

Soroka Mykolas

Kreuskas Крживск (Кревск, Крыуск)

230

Leista neparduoti

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 378-1866Р -382е

52

Sulistrovskis Juozapas

Palačionys Полочаны (Палачаны)

403 2

Pardavė savininkas

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

53

Tiškevičius Jonas

Valažinas Воложин (Валожын)

30720

Pardavė savininkas

54

Tukala Mečislovas

615

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

20

Neparduota

3 7 8 -1866Р -320; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

798

Parduota iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

400

Parduota iš varžytinių

288

Parduota 1/3 dalies

Список; 3 7 8 -1866Р -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список; 378-1866Р -320; 378-1866Р -382е; 378 -1 8 8 6 -3 9 2

55 56

57

58

Panizė Понизе (Понизье, П аш ззе) Vendavovičius Golymbiškės Pranciškus Голымбишки Veržbovskis Skriplevas Vilhelmas Скржиплево (Скриплево, Скрыплева) Vitunska Polipnica Julija Полипница (П о л тн щ а) Zavadskiai Svilovka Antanas ir Свилувка Henrikas (Свиловка)

392

PRIEDAI

Dysnos apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

59

Boguckis Titas

Pekinas Пекин

184

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

60

Chrapovickis Arkadijus

Prazarokai Прозороки (Празарою)

3230

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 2

61

Dovnarovičius Anicetas

Obuchovka Обуховка

186

Parduota iš varžytinių

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

62

Kamenskis Mykolas

Sciafanpolė Стефанполь (Сцяфанполле)

2517

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

63

Kliotas Benediktas

Uklia, Navalokai, Zagorė Укля, Навлоки, Загорье (Укля, Навалою, Загор'е)

1135

Pardavimas atšauktas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

64

Kostrovickiai Adom as ir Juozapas

Daroškavičiai Дорошковичи (Дарошкав1чы)

1738

Pardavė savininkai

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

65

Lopacinskienė Ana

Bagdanavas, Богданово, Бакши (Багданава)

490

Pardavė savininkas

3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

66

Lopacinskis Vaclovas

Judicinas Юдицин (Юдыцын)

1990

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

67

Mirskis Servacijus (kitur - jo seserys Korsakovos)

Zainovas Зайново (Зайнова)

2038

N eparduota

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ;

68

Ososka JuozapasDonatas

Padysnis Подзисень, Подзисне (Подисна, П адз1сна)

253

Konfiskuota

Список; 37 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8-1866Р -382е

393

PRIEDAI

69

Polubinskis Antanas

Cvecinas Цвецин, s Цветино (Цвецша)

8.

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

70

Ruseckas Juozapas

Dzivnikai Дзивники (Дз1ун1ю)

231

Konfiskuota

Список;

71

Vinčiai

Litovščizna Литовщизна

493

Atleista nuo pardavimo

Список; 378 -1 8 6 6 P -3 2 0

72

Zenkevičius Silvestras

Inova Иново (Иново)

61

Neparduota

3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Lydos apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

73

Belskis Kornelijus

Tetiancai

14

N eparduota

3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Drobiazevičius

Balsiai

9

Aleksandras

Eonbcn

Parduota iš varžytinių

3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

437

Parduota iš varžytinių

74

TeT H H ijbi

(Ea/mci) 75

76

Genšelis

Valdonai

Liudvikas

B o n f la ų m iiK M

Godačevskis Zigmantas

Minoltai

Jankovskis

Račkauščina, Gaudiškės

465

MMHOMTbl

Leista neparduoti

Список; 3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

(M H H O H T b l)

77

533

Список

PaH K O BiųM 3H a, rayfl3M uiK M

(PaHKayuiHbma, rayfliuiKi) 78

Kapulcevičius Konstantinas

Balkūnai BanbK yH bi (B a r tb K y H b i)

394

PRIEDAI

538

Parduota 1870 m.

Список; 378-1866Р-382е; 378-1866Р-320; 378-1886-392

79

Kaščicas Konstantinas

Tarnova Тарновщизна (Тарнова)

2505

Pardavė savininkas

80

Kolesinskas Baltazaras

Orželovščizna Оржеловщизна

86

Neparduota, 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; vėliau 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 parduota už skolas

81

Krainskis Adolfas

Grišoniškės Гришанишки, (Грышанишки)

140

Konfiskuota

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

82

Leskovičius Julijonas

Čapleuščizna Чаплевщизна (Чаплеушчызна)

61

Pardavė savininkas

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

83

Mikulskiai Valentinas ir Adelė

Glybokas Глембокое (Глубокое, Глыбокае)

99

84

Narbutas Boleslovas

Nikadzimavas Никодимово (Нікадзімава)

191

85

Narbuto Teodoro paveldėtojai

Šiauriai Шавры (Шауры)

332

86

Oranskis Antanas

Lauciūnai Ловцуны (Лауцуны)

12

Parduota iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

87

Pileckis Juozapas

Lovčilovičiai Ловчиловичи (dab. Рыловцы)

171

Pardavė savininkas

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

88

Ržosnickis

Zdanovcai Здановцы

298

Parduota iš varžytinių

Gernikai Герники

319

Stanislovas 89

Semaška Jonas

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

Parduota iš varžytinių

Skavčinskiai Aleksandras ir Eleonora

395

Michailiškės Михалишки Міхалішки

PRIEDAI

75

Список; 378-1866P-382e; 3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

Parduota iš varžytinių

(Гернікі) 90

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

N eparduota

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

91

92

šukevičius Tomas

Krupai

Tabenskis

Vugalnikai,

Jaroslavas

Zeniapišai Угольники, Заняпише (Вугальнйа,

426

Leista neparduoti

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

815

Parduota iš varžytinių

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Крупа • ". (Крупа)

Зен ятш ы ) 93

Tabenskis Mečislovas

Byliniškės Былинишки

201

Neparduota

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

94

Tiškevičius

Žirm ūnai Жирмуны

2099

Pardavė savininkas

3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

515

Neparduota

Karolis

(Жырмуны) 95

Vilkanecas Teodoras

Janauščina, Rybakai

Список-, 3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Яновщина, Рибаки (Янаущчына, Рыбаки) 96

Vilkanecas

Pajarcai

Teodoras

Поярцы

121

Parduota iš

3 7 8 -1866P -320;

varžytinių

3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 2 ;

(Паярцы) 97

Zachvatovičius

Berdauka

Vincentas

Бердувка,

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 1576

Parduota iš varžytinių

Бердовка

Список-, 3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

(Бердаука) 98

99

Zverovičius

Dočiškės Доцишки

450

Aleksandras Žukovskis

Čaplejevščina,

1129

Boleslovas ir 10 kitų šeimos

Liackas

1/10 dalies

3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 ;

Чаплиевщизна, Ляцк

1873 m.

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

atleista nuo

narių

(Чаплеевщина, Ляцк)

Parduota iš varžytinių Boleslovo

pardavimo; dalis konfiskuota, 1873 m. grąžinta

396

PR IED A I

3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Švenčionių apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

100

Bogdanovičius Adolfas

Radkos Радки

100

Pardavė savininkas

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

101

Bronišas Leopoldas

Skudutiškis Скадуцишки

630

Leista neparduoti

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1866P -382e

102

Bučinskienė Matilda

Dabraulėnai su palivarkais Дубровляны

2666

Pardavė savininkė

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

103

Cedrovskiai Henrikas ir Justinas

Ribčanai Рыбчаны

154

N eparduota

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

104

Cvirkos Jonas ir Liudvikas

Pociškė Поцюшково

103

N eparduota

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

105

Čechavičius Romualdas

Račkovščizna Рачковщизна или Паулиново

252

Pardavė savininkas

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

106

Jurcevičienė Jekaterina

Pašaminė Пошумень

146

107

Kozlovskiai,

Ipolitovas Ипполитово

448

Eustachijus, Rudolfas ir kt. 108

Krasovskis Leonas

Puodžiūnai Подзюны

60

109

Maleckis

Sidariškės

655

Romualdas

Сидоришки

Marcinovskis

Sariai Соры

110

Juozapas

29 2 6

Список Neparduota

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

Atleistas

Список;

nuo pardavimo

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

Pardavė

Список;

savininkas

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 378-1866Р -382е ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

111

Maslovskis

Strūnaitis

Konstantinas

Струнойце

1752

Pardavė

Список;

savininkas

3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

397

PR IED A I

112

Polujanova Marija

Pociai Поче

213

113

Prokopovičius Jonas

Michalinavas Михалино

558

Parduota iš varžytinių

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

114

Šiškos Juozapas Kabilninkas ir Zigmantas Кобыльник (Кабыльшю)

564

Parduota

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

115

Zavadskiai Regis, Kajetonas, Karolis

C em entai Черненты

128

N eparduota

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

116

Žarnovskis Jonas

Stakaučizna 935 Стрижовщизна или Стаховщизна

Parduota iš varžytinių

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Pastaba

Šaltinis

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1866P -382e

Trakų apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

117

Bondzinska Emilija

Šilosėdžiai, Novosiolka, Medynos, Petrasiškės Шилосяды, Новоселки, Медыны, Петрашки

896

118

Boričevskiai Kazimieras, Zigmantas ir kt.

Rinkaučizna Рымковщизна

246

N eparduota

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

119

Čyžas Konradas

Rūkančiai, Vinkšninės Роканты, Викшнины

303

Pardavė savininkas

378-18 6 6 P -3 2 0

120

Gorskienė

Mitkiškės Миткишки

353

398

PR IED A I

Список; 3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Список

121

Jelenskis Liudvikas

Skurbutėnai, Dvaras, Kaišialakiai

1466

Pardavė savininkas

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

C K O p6yL ĮH H b I, flB o p a ce ų , K a itin a J ia ia i

122

Kirklevskienė Ana

f ly ą n m K M

123

Kirklevskis Leopoldas

Dūdiškės flyflMUIKM

124

Kucevičius Mykolas

125

126

127

128

Dūdiškės

/JoA K M T aH bi

136 187

Список-, 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 N eparduota

229

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список

(buvo Senųjų Trakų parapijoje, prie Rūdiškių)

Kulikauskai Jokūbas ir Mykolas

Butrimiškės

Muišelis Gustavas

Janapolis

Orvydas Cezarijus

Plytninkai

Romeris Severinas

Daugirdiškės, Balbėnai, Grinapolis

99

N eparduota

37 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

760

N eparduota

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 78-1866Р -382е

555

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

41 6 7

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

1507

Pardavė savininkas

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

2833

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

1671

Pardavė savininkai

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

428 2

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

364

Pardavė savininkas

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

EyTpMMOBMHM

R H o n o jib

ri7IbITHMKH

J Įo B r e p f lm u K M , E ojlČ H H b l, TpeH anoA b

129 130

131

132

133

Romeris Severinas

Dem bina

Rudomina Vincentas

Jukniškės

Skaržinskis Vitoldas ir Emilija

Markutiškės

fleM Ū M H a

K )x h m u ik h

M a p K O B ių H H a

Satkevičius Kazimieras

raH yu iM iiiK M

Satkevičius Kazimieras

Palielukis LlonenyKM

399

Onuškis

PR IED A I

134

Tanskis Apolinaras

Beižionys ar Būdos Бейжаны или Буды

478

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

135

Tanskis Ignacijus

Žikaronys Жухораны

754

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

136

Tanskis Feliksas

Pakertai Покирты

252

Parduota iš varžytinių

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

137

Tanskis Vladislovas

Eigeniškės Эйгенишки

156

Parduota iš varžytinių

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

138

Taraškevičius Feliksas

Lavariškės Лавришки

15

Neparduota

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

139

Tiškevičius Jonas

Vokė Бака

1343

Pardavė savininkas 1/3 dalį

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

140

Vasilevskis Povilas

Veličkava Величково

1423

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

141

Zaleskis Antanas (kitur Ignacijus)

Kasčiukiškės, Surveliai Костюшишки, Сурвеле

2290

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

142

Zaleskis Ignacijus

Zūbiškės Зубишки

676

143

Žilinskas Konstantinas

Žilinai, Voniškis, Burbonys Жилины, Вайнишки, Бурбяны

1307

144

Žilinskas Konstantinas

Leipunkos Лейпулки (Лейпуньки)

125

145

Žukovskis Ignacijus

Petkaučizna, Gyvatiškės, Miškiniškė, Barčiai ? Петковщина, Гевоцишки, Барцеме, Мишканишки

296

400

PR IED A I



Список; 378 -1 8 6 6 Р -3 2 0 Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Список; 378 -1 8 6 6 Р -3 2 0 Parduota iš varžytinių

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Vileikos apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

146

Bogdanovičiaus Jono paveldė­ tojai, Bogdanovičienė Barbora

Abadoucai Ободовцы (Абадоуцы)

3115

147

Borsukas Jurijus

Borkai Борки

30

Parduota iš varžytinių

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

148

Budrevičius Simonas

Vincentovas Винцентово (Вінцентова)

728

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

149

Kapuscinskis Jonas

Kazimirovas Казимирово (Казімірова)

133

150

Kaverskis Steponas

Klesinas Клесин

572

151

Kopciova Ieva

Hija, Zaborė Илья, Заборже (Заборье, Забор’е)

595

152

Korsakas Vincentas

Janušovas Янушево (Янушова)

153

Kurovskis Ignacijus

Dvarčius, Mlekovščizna Дворжец (Дворец, Дварэц) Млековщизна

240

154

Sapocka Juozapas

Vialikajė Pole Великое Поле (Вялікае Поле)

180

378 -1 8 6 6 Р -3 2 0

155

Sapocka Juozapas

Koltunovščizna Колтуновщизна

48

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

401

PR IED A I

Pastaba

Šaltinis

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Parduota iš varžytinių

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список

1296

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 Parduota iš varžytinių

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

156

Surintas Aleksandras

Letovščizna Леутовщизна

192

Список-, 378-18 6 6 P -3 2 0

157

Šavkovskiai Vladislovas ir Vitoldas

Glybačanai Глубочаны (Glybačany)

578

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

158

Tukala Mečislovas

Kasuta, Navasiolkai Касута, Новоселки (Касута, Навасёлкі)

1134

Pardavė savininkas

159

Volodkovičius Kalikstas

Paniacičiai Понятычи (Паняцічы)

2203

Pardavimas Список; atšauktas 3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

160

Želigovskiai Marijampolė Kasparas Мариямполь (kitur - Hektoras) (Марыямпаль) ir Elena

95

Список; 3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Список; 378-18 6 6 P -3 2 0

Šaltinis: Список имениям Северо-Западного края, подлеж ащ им обязатель­ ной продаж е в 2 -х годичны й срок, на основании вы сочайш его повеления 10-го декабря 1865 года, III. По Виленской губернии, Вильна, 1866, с. 8 - 2 5 (lentelėje Список); Дело о доставлении сведений об имениях, подлежащих обязательной продаже на основании указа 10 декабря 1865 г. LVIA, f. 378, Ps, 1866, b. 320, 1. 1 0 8-1 0 8 v , 1 5 0 v -1 7 9 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ); По прошению разных лиц об исключении их имений из списка подлежащих обязательной продаже, LVIA, f. 378, Ps, 1866, b. 382е, 1. 31, 36, 38, 41, 55, 7 2 -7 2 v , 78, 8 2 - 8 3 , 85 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 8 2 e ); О ходе торгов в Виленском губернском правлении на имения, подлежащие обязательному отчуждению за казенные и частные долги, LVIA, f. 378, Bs, 1870, b. 1342, L 8 8 ,8 9 (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 2 ); Дело по вопросу об обя­ зательной продаже частей имений, принадлежащих лицам польского проис­ хождения, кои были высланы из края административным порядком за участие в мятеже 1863 года, LVIA, f. 378, Bs, 1886, b. 3 9 2 ,1 .4 6 - 4 9 (lentelėje 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 ); Дело особой канцелярии Виленского генерал-губернатора по водворению рус­ ских землевладельцев в Северо-Западном крае. О ходе торгов в Виленском гу­ бернском правлении на имения обязательной продажи, LVIA, f. 378, Bs, 1868, b. 2450,1. 78, 78v, 79, 79v, 80, 97, 9 9 ,1 2 4 - 1 3 0 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 ).

402

PR IED A I

K auno g u bernija Kauno apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

1

Aka Napoleonas

Čičinai, Laikiškiai, Rimkai Чичины, Лакишки, Рымки

333

Parduodam a pusė

Список; 378 -1 8 6 6 P -3 8 2

2

Babianskiai Aloyzas ir Aleksandra

BeržaiJaugeliškiai БержеЯвгелишки

160

Aleksandros dalis, neparduota

378-1 8 6 6 P -3 8 2 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

3

Ciolkevičius Edvardas

100

Parduotas iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

4

Ciolkevičius Gabrielis Dombrovskis Mauricijus

Petkaičiai Петкайце Nausėdai Новосяды Paobelys Поабель

62

5

Список

145 Parduotas iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

6

Geištoras Steponas

Bernaičiai, Medekšiai, Zabieliškis Бейнайце, Медекши, Забелишки

1028

Список

7

Gintovtas Tadas

Aristava, Kampai Pliupai Орвистово, Кумпе, Лозовники, Плюпы

471

Список

8

Gintovtas Tadas

Liudvikava, Šlapaberžė Людвиково, Шлапяберже

926

Список

9

Grincevičiai Antanas ir Juozapas, Kazlauskienė Kazimiera

Bališkiai Балдышки

96

403

PR IED A I

Antano dalis, neparduota

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

10

Grincevičienė Ana

Rukšioniai, Goniūnai, . s. Merontiškiai ? Рукшаны, Ганюны, Марополь

841

11

Gulbinai Edvardas ir Ana, Bilkevičienė Konstancija, Bytautienė Uršulė, Merfeld Julija

Šveicarija ar Apušotas Швейцария или Апшуты

463

Edvardo dalis, 1887 m. įsigijo valstiečiai

3 7 8 -1866Р -382; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

12

Jacunskiai Leonas ir Domeika

Uogintai-Pagiriai Огинты-Полесе

238

Parduotas iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

13

Jagintavičiai Feliksas ir Petras

Pacūnai ar Kulšiškiai Пацуны или Кульвишишки

100

Felikso dalis, neparduota

3 7 8 -1866Р -382; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

14

Jagučanskis Ignacijus

Jagučioniai, Semoškiškiai Ягучаны, Семашкишки

218

15

Kosakovskis Pranciškus

Martiniškės, Juozapava Марцинишки, Юзефово

905

Pusė (Juozapava) konfiskuota

Список; 378-18 6 6 Р -3 8 2

16

Kulviečiai Antanas ir Petras, Kietas ir A na

Aukštadvaris Высокий двор

241

Neparduotas

Список; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

17

Kulvietis Vincentas

Stašaičiai Сташанце

165

18

Kupsčiai Jonas, M edardas ir Miroslavas

Konceptas Концепт

407

19

Medekša Adom as

Romainiai, 540 Vijūkai, Būdos Ромайне, ВьюкиКонюхи, Вуды

404

PR IED A I

Список

Список

Список Jono dalis, neparduota

Список; 3 7 8-1866Р -382; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 Список

Palankesiai ar Konstantinavas, Pročkai Поланкесе или Константиново, Прачки Kudrėnai, Bivyliai, Paltiškiai Кудранце, Бивиле, Пальтышки

Список-, 37 8 -1 8 6 6 P -3 8 2

108

20

Mickevičiai Benediktas ir Pranciška

21

Narutavičiai Ignacijus ir Konstancija

22

Nemčevskis Aleksandras

Pamituvys, Juriškis Помитуве, Юришки

423

23

Padegimskas Antanas, jo sūnūs Antanas, Edvardas, Jonas, dukterys Elena ir Marija

Frankava Франково

117

Edvardo ir Jono dalis, neparduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

24

Röm eris Pranciškus Statkauskai Aleksandras, Apolinaras, Motiejus ir Elvyra

Paaluonys Поолоне Jasnogurka ar Karūnava Ясногурка или Короново

251

Parduota

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

475

Parduodam a Apolinaro dalis, neparduota

Список; 378-1 8 6 6 P -3 8 2 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

StradomskisPelka Benediktas (kitur Vladislovas) Strebeikos Mykolas ir Justina

Gailiušiai Гайлюше

184

Leista neparduoti

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 8 2

Parduoti Bubliai, 219 deš.

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

25

26

27

405

403

513 Bubliai ar Vaikaičiai, Bernaičiai, Šilainiai, Užkapiai Волкайце или Бубле, Бейнайце, Шиланы, Ушкопе

PR IED A I

Parduota 218 deš., pavadinta Rajkovu

Список; 378 -1 8 6 6 P -3 8 2

Список

28

Šiukšta Julijonas

Taurapilis Таврополь. v.

626

Список

29

Šlezingeriai

Jovaišiai Явойше

139

Список

30

Vaina Henrikas

Pašiliai Пошиле

77

Parduotas iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

31

Vimboras Polikarpas

Kikoniai, Skrebiniškiai, Urnėžiai, Vigiai Киковиче, Виге, Урняже, Скребини

448

Polikarpo dalis, neparduota

378-1 8 6 6 P -3 8 2 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

32

Vondolovskis Liudvikas

Juozapava Юзефово

120

Parduotas iš varžytinių

Список-, 378-1 8 6 6 P -3 8 2 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

33

Aleksandra­ vičius Mykolas

Silverjanovas Сильверьяново

322

Parduota iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

34

Chludzinskas Aurelijus

Balčiai Вольце

393

Parduota 1/4 dalies

3 7 8 -1866P -382; 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 2

35

Komarienė Rachelė

Čedasai, Onuškis, Panemunis Чадосы, Ганушишки, Понемунь

Išbraukė iš sąrašo

378-18 6 6 P -3 8 2

36

Požarijskis Vladislovas

Kraštai Крошты

226

37

Romanovskis Vladislovas

Antakriaunis Антокревно

-

406

PR IED A I

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Leista neparduoti

378-18 6 6 P -3 8 2

Panevėžio apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

38

Antoševskiai Aleksandras ir Jonas

Antašava Антошево

1190

Išbraukta iš sąrašo, dalis konfiskuota

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 8 2

39

Červiakovskis Ipolitas

Giniūnai Гинюны

340

Išbraukta iš sąrašo, perduota m otinai

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 8 2

40

Češkevičiai Aleksandras, Jonas, Mauricijus, Pranciškus, Malvina ir Stefanija

Abazėliai Абазалис

64

Mauricijaus dalis (42 deš.), neparduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

41

Dovnarovičius Zigmantas

Noreikiai, Liutkiškiai Норейки, Люткишки

73

Список

42

Januševskis Jonas

Sutkūnai Суткуны

591

Список

43

Jasiukovičiai Ignacijus ir Vilhelmas

Belazarava Бяллозорово

826

Ignacijaus dalis (413 deš.), neparduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

44

Juzefovičius Dominykas

Varšauka Варшавка

108

Parduotas iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

45

Krasnickiai Juozapas, Ana, Paulina ir Salomėja

Vilkiškiai Вилькишки

55

Juozapo dalis (45 deš.), parduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

46

Liutkevičius Giliarijus

Pašeriaukščiai Пошерауксце

397

Parduotas iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

47

Mickevičiai Antanas, Edvardas, Julijus ir Emilija

Dailidiškis, Kibiškis Дейлидышки, Кибишки

82

Julijaus dalis, neparduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

407

PR IED A I

48

Ordynecas Vladislovas

Kaliniai,

Išbraukti iš sąrašo, įvestas draudimas

49

Podrezas Valerijonas

Juodžiai ? Юдышки

213

50

Rajunecas Antanas

Mediniškiai Меденишки

67

51

Selensas Bronislovas

Levaniškiai Леонишки

52

Sleževičius

Vinikiai Винники

53

Švoinickiai Liudom iras, Romanas, Jadvyga ir Sofija

54

Karsakiškis. Ковне, Корсакишки

378-18 6 6 P -3 8 2

Список Parduotas iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Išbraukti iš sąrašo, įvestas draudimas

378-18 6 6 P -3 8 2

97

Parduotas iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Rodai Роды

520

Liudom iro ir 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 Rom ano dalis, neparduota, dalis konfiskuota, vėliau grąžinta

Tiškevičius Jonas

Palinkuvė ar Valakai Подлинково или Волока

1680

Parduota

55

Vaitkevičius Juozapas

Gegiedžiai Гегедзе

30

Neparduotas

56

Zabielos Henrikas ir Stanislovas, Obronpalskienė M ichalina ir Seliava Marija

Linkuva Линково

242

Stanislovo dalis (103 deš.), neparduota

408

PR IED A I

Список; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 7 2

Список; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Raseinių apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

57

Bartkevičius Juozapas

Rinkšeliai Рынкшели

70

Список

58

Bucevičienė Teklė

Judrėnai, Sodalė, Užvižiai ? Юдраны, Содале, Ожвяны

1430

Список, 378 -1 8 6 6 P -3 8 2

59

Bucevičiai Adolfas ir Adelaidė

Gvaldai ГвалдыГеленспонт

214

Adolfo dalis (197 deš.)

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 8 2

60

Bušinski Ignacijus

Šaukotas Шавкоты

1319

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

61

Butkevičius Edvardas

Šapėnai Шопяны

97

Atšauktas privalomas pardavimas

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

62

Chlevinskis

Adakavas Одахово

3226

Pardavė savininkas

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

63

Chržonstovskis Smulkiai ir Batakių miškas Vilhelmas Смульке c отдельной Ботокской дачей

668

Список

64

Gedvaiša Konstantinas

Vainotiškai 1 Войнатышки l-e

72

Список

65

Gobiatai Adolfas ir Severinas

Gvaldai Гвалды

66

Jotkevičius Gerkulanas

Grimzdai Грымзды

220

67

Jucevičius Vladislovas

Šalteniai Шолтяны

52

409

PR IED A I

Pastaba

Šaltinis

Grąžinta, įvestas draudimas Severino daliai

37 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2

Parduotas iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список

68

Juškevičius Ipolitas

Mickiškė ? Мацкойце^

149

Privalomas pardavimas atšauktas

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

69

Juškevičius Jonas, Leonas, Zenonas, Eugenija ir Valerija

Balčiai Вальче

52

Leono dalis, neparduota

Список; 378-1866Р-382; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

70

Kelišienė Elžbieta

Jankaičiai, Pempės Янкайце, Пемпе

106

Список

71

Kelpšas

Jankaičiai Янкайце

69

Список

72

Kontrimas Ignacijus

Aukštadvaris Высокий двор

921

73

Korėva Karolina

Nagiai, Zopelskiai Наге c дер. Запальск

307

74

Labanauskienė Joana

Lomai Лом

60

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

75

Lopatos Karolis ir Agripina

Galiniai ? Galinava ? Геленово

123

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

76

Malevskiai Stanislovas ir Karolina

Daukšlaukis ? Данкшлавки

172

Stanislovo dalis (85 deš.), neparduota

Список; 378-1866Р-382; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

77

Monkevičiai Juozapas ir Povilas

Jociai Иоце

864

Список

78

Montvila Antanas

Paragaudis Пороговде

138

Список

79

Narbutas Cezaris

Justinava Юстинов

589

Список

80

Paškevičius Tomas

Bakaičiai Бокайце

200

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

410

PR IED A I

Leista neparduoti

Список; 3 7 8-1866Р -382 Список

81

Pilsudskis Kalikstas

Blagoslavenstva 1508 (dab. Norgėlai), Dvareliškiai, Anulynas, Žagariškė ?, Pakalnė Блогословенство, Дворалишки, Анулин, Жагарышки, Покольне

Список

82

Pilsudskytė Julija

Biliūnai, Volai, Kiečiai Билевиче, Вала, Косцешов

1634

Список

83

Pžeciševskiai Antanas, Adom as, Brunonas ir Juozapas

Vainotiškiai 2 Войнатышки 2-е

160

A dom o dalis (40)

Список; 378 -1 8 6 6 Р -3 8 2

84

Pžeciševskis Jeronimas

Pagryžuvys, Mituva Погрижово, М итва

247

Pagryžuvys konfiskuotas

Список

85

Pžeciševskis Konstantinas

Žiūriai Жоры

117

86

Račkovskis Anastazas

Norkiškė Наркишки

648

87

Rimkevičius Anupras

Sugintai Сугинты

708

Список

88

Sieką Julija

Sauslaukis Сославки

464

Список

89

Stankevičius Mykolas

Gimbūčiai Гимбуты

293

90

Strumilos Leonas ir Agnietė

Mituva, Skapiškiai М итваСкопишки

151

411

PR IED A I

С писок Neparduotas, 1870 m. nusavintas valstybės

Parduota iš varžytinių

378-1868-2450; 3 7 8-1870-1345

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список

91

Šemiotas

Anelynas,

Stanislovas

Gailiškė,

2602

Список

s_

Milgaudžiai, Naudvaris Анелин, Гайлишки, Милгавде, Новый двор 92

Šimkevičius

Paežeris,

Tadas,

Džiaugėnai,

Telesforas,

Kirnės

Teofilis,

Поезиоры,

Pranciškus

Дзевгяны

Urbanavičius

Mažonai

Edvinas

Можаны

Urniežius

Kėbaičiai

Stanislovas

Кебойце

858

Telesforo

Список;

dalis

378-1866P -382; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Кирне 93 94

313

Parduota iš

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

varžytinių 28

Parduota iš

Список;

varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

Mikalojaus dalis, neparduota

Список; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Šiaulių apskritis Eilės nr.

Savininkas

95

Bogdanovičiai Pušinava Mikalojus, Пушиново Paulina, Dobrovolskienė Olga, Lau Ksavera

1276

96

Bagdzevičiai Antanas ir Jonas

Gyvoliai Гивали

34

Список

97

Bociarskis Dominykas

Kiaulakiai Кявлоки

155

Список

98

Cerpinskis Konstantinas

Liesai Лясы

50

412

D varas

PR IED A I

Leista neparduoti, grąžino Leontinai Cerpinskienei

Список; 3 78-1866Р -382

99

Chominskis Stanislovas

Stočkai Сточки

239

Konfiskuotas, grąžintas

Список

100

Dobrovolskiai Juozapas ir Liutgardas

Girlaukė Гирлавки

80

Juozapo dalis, atleista nuo pardavimo

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

101

Drozdovskis Eligijus, Juozapas, Sofija ir Teklė

Lemežiškė Лемежишки

80

Eligijaus dalis (20), neparduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

102

Gedminai Jokūbas, Donatas, Konstantinas, Petravičienė Anelė

M ažaičiai, Gerkiškiai Можайце, Геркишики

496

D onato ir Konstantino dalys konfiskuotos, Anelės dalis (30) neparduota

Список; 378-1866P-382; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

103

Jagminas Aleksandras

Paežeriai Поиезиоры

270

Список

104

Jagovdas Apolinaras

Bėdakai Бедаки

123

Список

105

Jasinskas Konstantinas

Vismantai ВисьмонтыЯвойшишки

382

37 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2

106

Kognovickiai Boleslovas ir Pranciškus

Panekelpiai Поникельне

107

Linkevičius Anupras

Barzdžiai ? Бордзи

1196

108

Matusevičius Vladislovas

Gurbai ? Jankaičiai, Kraupšiai, ŠilėnaiBartniškiai, ŠilėnaiGirlaukė Гуроги, Янкайце, Краупше, ШиляныБортнишки, ШиляныГирлавки

382

413

PR IED A I

Palikta jų tėvams

3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2

Parduota iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2

109

ПО

Noreika Justinas

Kazylai-Svirai, Valatkaičiai. КозиллыСвиры, Володканце

314 '

Petravičiai

Papelkiai Попельки

150

Petras, Povilas ir Leonas

Valatkaičiai išbraukti iš sąrašo

Povilo ir Leono dalis konfiskuota,

Список-, 378-18 6 6 Р -3 8 2

Список; 378-1866Р -382; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

dalis (100 deš.) parduota iš varžytinių

111

Poplavskis Julijonas

Šukioniai ? Шефойне (Шефайне)

190

112

Račkovskiai Lurijonas, M iloradas, Pantalijonas, Radomilas

Levikainiai Левикойне

303

113

Rimkevičius Feliksas

Lygumai Лигумы

830

С писок

Šabunevičius

Rūdėnai? Рудова

435

Список

Mykolas Šimanskis Aloyzas

Rimaičiai Рымкайце

122

114

115

Список

Radom ilo dalis perėjo broliui Edvardui, karo gydytojui

Parduota iš varžytinių už

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Список; 3 7 8-1866Р -382

tėvo skolas 116

Tomkevičius Cezaris

Mažūnaičiai Можунайце

179

Список

117

Vambutas Juozapas

Girlaukė Гирлавки

40

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

414

PR IED A I

Telšių apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

118

Bernatavičius

Brėvikiai

740

Neparduota,

Список;

Edvardas

Бревики

Edvardo dalį 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 ; paveldėjo

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

sesuo Eugenija 119 120 121

Čebelis

Rubežaičiai

Juozapas

Рубежайце

Dimša

Lubiai

Kleopas

Лубы

Dimša

Zdoniškė,

Kleopas

Getautiškė

29

Parduota iš

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

varžytinių Список

1280 887

Parduota

Список;

pagal sutartį

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Зданишки Гайтовтышки 122 123 124 125

Grombčevskis

Krėpštai

Liudvikas

Крепшты

Pilsudskis

Degaičiai

Kazimieras

Дегайце

Pržijalgovskis

Gaižupiai

Napoleonas

Граужупе

621

Список

790

Список

138

Список

Reimeriai

?

Justinas,

Семашкели,

Liucijaus

Kazimieras,

Семашкаль

dalis perėjo

82

127 128

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

seserims

Liucijus 126

Neparduota,

Riškevičius

Barzdžiai

Anupras

Бродзе

Stirpeika

Gineikiai ?

Valerijonas

Гинайце

Svirtunas

Jazdaičiai,

Jaroslavas

Kaušėnai

1196

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

153 789

С писок Parduota iš

Список;

varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Ядздайце, Ковшаны 129

Tovkevičius

Vydmantai

Rokas

Видмонты

415

PR IED A I

237

Parduota iš

Список;

varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Venslavskis

130

Gegrėnai,

1346

Список

383

Список

(Venceslavskis) Girkantiškė v. Antanas

Ierp aH b i,

Vinckevičiai

Eidininkai,

(m ažam ečiai

Patveris,

IbpKOHTbmiKM

131

ir nepilname­ Užpeliai čiai)

SnflblHMKM, rio T B e p w ,

Yiiinene

U k m e r g ė s a p s k ritis

Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

132

Butleris Tadas

Desiukiškiai Дисюкишки

481

Parduota iš varžytinių

3 7 8 - 1 8 6 8 -2 4 5 0

133

Butleris Tadas

Jociškės Иоцишки

448

Parduota iš varžytinių

3 7 8 - 1 8 6 8 -2 4 5 0

134

Butleris Tadas

Leliūnai Лелюны

528

Parduota iš varžytinių

3 7 8 - 1 8 6 8 -2 4 5 0

135

Dobužinska Felicijoną

Berzgainiai Брезгайне

269

Parduota iš varžytinių

3 7 8 - 1 8 6 8 -2 4 5 0

136

Drozdovskis Juozapas

Juliškis Юлишки

119

Parduota iš varžytinių

3 7 8 - 1 8 6 8 -2 4 5 0

137

Evaldas Juozapas

Maigiškiai Мойгишки

48

Список

138

Kelpšas Ildefonsas

Teofiliškis Теофилишки

83

Список

139

Koska Juozapas

Liesnapolis Лясополь

259

140

Krživkovskis Liucijonas

Sasnauka Сосновка

64

141

Kupsčiai Jonas, M edardas ir Miroslavas

Skačiūnai Скачуны

885

416

PR IED A I

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 - 1 8 6 8 -2 4 5 0

Список N eparduota

3 7 8 - 1 8 8 6 -3 9 2

142

Kurminai

Skudutiškis,

Vladislovas,

Ančėnai,

Liudvikas,

Baltišius,

Povilas,

Kampai,

Jonas ir kt.

Keriobliškis

Baurdovos

ClCyflyiJMIIIKM,

Felicijos

ren aH h i,

paveldėtojai

KyMnbi,

426

CnucoK

KepabnnuiKM, BonTbime 143

Maleckiai

Antakščiai

Edvardas,

AHTOKcųe

860

Neparduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

258

Neparduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

373

N eparduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Juozapas, Karolis, M edardas, Tadas, Viktoras ir kt. 144

Maleckiai

Laužadiškis

Edvardas,

JlaBJKaflbiuiKu

Juozapas ir Karolis 145

Maleckiai

Žagaičiai ?

Edvardas,

>Karu

Juozapas ir Karolis 146

Pom arnackis

Bratnava,

Jurgis-Tacitas

Meilūnai

CnucoK

385

EpaTHOBO, MennyHe 147

Požerskiai

Požerė

Feliksas ir

Floacepųe

161

Neparduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

57

Neparduota

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Konstantinas 148

Robaševskiai

Jamontiškės ?

Everestas ir

RMOHTbmiKH

Kalikstas 149

Stoma

Jasiuliškis

Adom as

RcioHMuiKn

417

PR IED A I

166

CnucoK

150

Tiškevičius Jonas

Deltuva, Aukštadvarią,

2532

Список

1011

Список

Deltuvėlė, Vilkikai, Sarosčiai, Žerdetiškis Девальтов, Высокий Двор, Вилюки, Девальтовок, Сарайце, Жердацишки 151

Veličkos Boleslovas, Ignacijus ir 5 seserys

Pašėte, Kazimirovas, Stagiai Подшаце, Казимиров, Стаги

Šaltinis: Список имениям С еверо-Западного края, подлеж ащ им обязат ель­ ной продаж е в 2 -х годичны й срок, на основании высочайш его повеления 10-го декабря 1865 года, II. По Ковенской губернии, Вильна, 1866, с. 6 - 2 7 (lentelėje Список); Дело по прошению разных лиц Ковенской губернии, ходатайствую­ щих об освобождении их имений от обязательной продажи в двухгодичный срок, LVIA, f. 378, Ps, 1866, b. 382, 1. 1 0 3 -1 0 4 , 155-1 5 9 v , 172v -191v . (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 8 2 ); Дело особой канцелярии Виленского генерал-губернатора по водворению русских землевладельцев в Северо-Западном крае. О ходе торгов в Виленском губернском правлении на имения обязательной продажи, LVIA, f. 378, Bs, 1868, b. 2 4 5 0 ,1 . 4 - 6 , 7ІѴ -7 3 , 7 8 - 8 2 , 95, 97, 99, 100, 132v - 1 4 2 ,1 . 1 5 5 156v, 1 6 2 -1 6 3 , 187, 199 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 ); О ходе торгов в Виленском губернском правлении на имения, подлежащие обязательному отчуждению за казенные и частные долги, LVIA, f. 378, Bs, 1870, b. 1342,1. 84, 89 (lentelėje 3 7 8 -1 8 7 0 -1 3 4 2 ); Дело по вопросу об обязательной продаже частей имений, принадлежащих лицам польского происхождения, кои были высланы из края административным порядком за участие в мятеже 1863 года, LVIA, f. 378, Bs, 1886, b. 392,1. 2 8 - 4 4 (lentelėje 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 ).

418

PR IED A I

G ardin o gubernija Gardino apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

1

Bialokozas Feliksas

M arcinovščizna Марцинковщизна (Марциновщизна)

52

N eparduota

Список; 378-1866P-320; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

2

Bispingas Aleksandras

Verteliškės, Vereikiai, 356 4 Treigiai, Skrobliakai Верцелишки, Трейги, Скробляки, Верейки (Верцялпша, Вярэйк1 Скробляки, Трэйп)

Список; 378-1866P -320

3

Lenkevičius Aleksandras

Paniukai Панюки

79

С писок

4

Romeris Severinas

Gubinka Губинка (Губшка)

133

5

Žukovskis Boleslovas

Korčikai Корчик (Корчыю)

316

Pardavė savininkas

Список; 378-1866Р-320; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9 Список; 378-1866Р -320

Balstogės apskritis

Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

6

Boufalas Julijonas

Jurovcai Юровцы (Jurowce)

625

Pardavė savininkas

Список; 378-1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

7

Choinovskis Vincentas

Choinovas Хойново (Chojnow o)

91

Neparduota Список; 378-1866P -320; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

8

Gouvaltas Liucijonas

Meleškai Мелешки (Meleszki)

2046

Pardavė savininkas

419

PR IED A I

Список; 378-1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

Atleista nuo Список; pardavimo, 378-1866P -320; savininkas 378-1866P-3826 stačiatikis

9

Kasprevičius Povilas

Juchnovecas, Vulka s Юхновщизна, Волька (Juchnowiec, Wolka)

. -300

10

Lazovskis Stanislovas

Lažai Лазы (Lazy)

253

Parduota iš varžytinių

Список; 378-1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

11

Michalovskis Severinas

Nezabudka (dab. M ichalovas) Незбудка (M ichalowo)

1261

Parduota iš varžytinių

Список 378-1866P -320; 378-1866P-3826; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

12

Mitarnovskis Kazimieras

Chobotkai Хоботки (Chobotki)

112

Pardavė savininkas 1/8 dalies

Список 378-1866Р -320; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

13

Staženskis Viktoras

N evodnica Nargilevska Неводница Наргилевская (Niewodnica Nargilewska)

408

Pardavė savininkas

Список; 378-1866Р -320; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

14

Šumkovskis Aloyzas

Karpovičiai Карповичи (Karpowicze)

677

Список

Belsko apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės Pastaba (deš.)

Šaltinis

15

Kuženeckis Juozapas

Pokanevas Поканево (Pokaniewo)

1167

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8-1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

16

Michalskis Jonas

Choroščevas Хорощево (Choroszczevvo)

304

N eparduota

Список; 3 7 8-1866P -320; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

17

Milevskis Pranciškus

Minčevas Минчево (M inczewo)

197

Pardavė savininkas 1/2 dalies

3 7 8-1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

18

Olendskis Severinas

Dom anovas Доманово (Dom anowo)

116

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

420

PR IED A I

19

Penkovskiai Leonas ir Liudvikas

20

Poplavskis Motiejus

21

22

Dolubovas, Osnuvka, Sutnas Долубово, Основка (Dolubowo, Osnówka, Sutno)

Žunevas Жунево (Zuniewo) Slivovskis Bžeznica Aleksandras Бржезницы (Brzežnica) Stankevičius Vežchuca N agurna Vitoldas Верхуцы Нагорные (W ierzchuca N agórna)

1020

Pardavė savininkas 6 /1 4 dvaro dalies

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

126

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

217

37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

76

Pardavė savininkas 1/6 dalies

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

23

Staženskis Viktoras

Strabila, Viktožinas, Doktorcai Страбля, Викторцы, Доктурцы (Strabla, W iktorzyn, D oktorcy)

1799

Pardavė savininkas

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

24

Šadurskiai Adom as ir Pranciška Šepetovska Elena

Sypniai Сыпне, Сыпно (Sypnie)

872

Leista neparduoti

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Lisovas Лисово (Lisowo) Stare Zalesė Залесье Старое (Zalesie Stare)

681

25

Neparduota

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

Tvarogai, Mazūrai, Vypychai Твороги, Мазуры, Выпыхи (Twarogi, Mazury, W vpychy)

81

Parduota iš varžytinių

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

25

26

Zaleskis Jonas

27

Žero Leonardas

421

PR IED A I

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0

Bresto apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

28

Beneckis Antanas

Radzežas Радеш, Радеж, (Radziež)

3153

Leista neparduoti

Список, 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 8 2 6

29

Gažičius Georgijus

Segianeuščina Сегневщизна (Сегневщина, Сегянеушчына)

1044

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

30

Jagminas Augustas

Ruda Руда (Руда)

14763

31

Jagminas Povilas

Vistyčiai Вистиц (Вистычи,

959

Pardavė savininkas 1/6 dalies

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

32

Januševskis BoleslovasTiberijus

Padbelai, Galoučicai Подбела, Головчицы (Падбела, Г а л о ^ы ц ы )

112

Neparduota, dvaras priteistas kitam asmeniui

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

33

Karačevskis Ksaveras

Kašylavas Кошилово (Кашылава)

280

Parduota iš varžytinių

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

34

Kvapiševskis Ivanas

Tuminas Тумин (Тумш)

Leista neparduoti

3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2 6

35

Linkevičius Mikalojus

Takarai Токары (Токари, Такары)

239

N eparduota

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

36

Ponikvicka Elena

Plianta Плянты (Planta)

792

Parduota iš varžytinių

378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

37

Ponikvickis Juozapas

Kliukavičiai Кликовичи (Клюкав1чы)

804

Varžytinės sustabdytos, neparduota

3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Список

В 1С ТЫ ЧЫ )

422

PR IED A I

38

Puslovskis Titas

Zubačiai Зубачи (Зубачы)

831

39

Švikovskis Vincentas

Rečyca Речица (Рэчыца)

255

40

Velioveiskis Adolfas

Padbelai, Galoučicai Подбялы, Головчицы (Падбела, Галоучыцы)

41

Vilčevskis Aleksandras

Kurašavas, Viarstokas, Vaukastavecas Курашево, Версток, Волкоставец (Курашава, Вярсток, Ваукаставец)

42

Vislockis Liucijonas

Lyščycai Лыщицы (Лышчыцы)

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9 Список

Leista neparduoti

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 8 2 6

2263

Parduota iš varžytinių

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

887

Leista neparduoti

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2 6

Kobryno apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

43

Boržim as Mikalojus

108

Leista neparduoti

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2 6

44

Danovskis Benediktas

45

Gutovskis Simonas

46

Ivaškevičiai Bernardas ir Rapolas

Kosičai Косичи (К оачы ) Vinčiai Винче (Винчи, Вшчы) Lepiasai Лепиосы (Лепесы, Лепясы) Žuchaucai Жуховце (Жухауцы)

423

PR IED A I

Список

137

253

63

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 Список

' Pairdavę savininkas 1/6 dalies

Список; 3 7 8 -1866Р -320; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

47

Jagminas Povilas

Dzivinas Дывина (Дивин, Дзівін)

10268

48

Košelevskis Bronislovas

Paulopalis Павлополь (Паулопаль)

5408 ‘

49

Kraševskis Konstantinas

Adamavas Адамово (Адамава)

499

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

50

Maslovskis Kleopas

Navasiolkai Новоселки (Навасёлкі)

380

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1866Р -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

51

Onichimovskis Edm undas

Užberžis Заберже (Заберезье, Забярэззе)

2572

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

52

Ožarovskis Kazimiras

Antopalis, palivarkai Антополь с фольварками (Антопаль)

5473

53

Ožeška Petras

Liudvinovas Людвиново (Людвінова)

1217

54

Radovickiai Adom as ir Konstancija

Patrykai Патрики (Патрыкі)

55

Staniševska Karolina

Kašylavas Косилово (Кошилово, Кашылава)

56

Stšelinskis Justinas (kitur - Julijus)

57

58

Список

Список; 378-18 6 6 Р -3 2 0

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8 -1866Р -320; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

Leista neparduoti

Список; 3 7 8 -1866Р -320; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2 6

264

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Gainovka Гайновка (Гайновка)

106

Įvestas draudimas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2 6

Sulkovskis Aleksandras

Klionkai, Strelna Клионки, Стржельна (Клёнкі, Стрельно, Стрэльна)

1122

Leista neparduoti

Список; 3 7 8 -1866Р -320; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2 6

Vislouchas Viktoras

Chleviščė Хлевище (Хлевішча)

849

Parduota iš varžytinių

Список; 3 7 8 -1866Р -320; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

424

PR IED A I

59

Zavadska Jadviga (kitur Stefanija)

Derevna Деревна (Деревная, Дзерауная)

2128

Neparduota

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

60

Žardeckas Juozapas

Chorovščina Хорошевщизна Харовщизна (Хоровщина)

680

Parduota iš varžytinių

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

61

Žardeckas Juozapas

Malyšiai Малыши (Малыши)

179

Pardavė savininkas

Список-, 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

Pastaba

Šaltinis

Pružanų apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

62

Deram eris Vaclovas

Linouka Линовка (Лшоука)

55

63

Domanskis Aleksandras

Vežkai Вержки (Вежк1)

194

64

Izvickis Konstantinas

Asekai Осеки (Осека, Асека)

58

65

Jatžembskis Feliksas

223 Franopalis ar Vežkai Франополь или Вежки (Франопаль, Вежкх)__________

66

Kraševskis Lucijonas

Douhajė Долгое (Доугае)

290

67

O strom encka Rozalija

Vežkai Вежки (Вежю)

85

Список

68

Vasilevskis Jonas

Davydavičiai Давидовичи (Давыдовичи, Давыдав1чы)

23

Список

425

PR IED A I

Список

Pardavė savininkas

Список-, 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9 С писок

Įvestas draudimas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2 6

Konfiskuota

Список

69

Lukomeras

Žukovskis Mykolas (kitur Aleksandras)

4Q8

Parduota iš varžytinių

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Pastaba

Šaltinis

Лукомерж v. (Лукомер)

Slanimo apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

70

Dobaševskis

Padlužė

351

Dominykas,

Подлужье

71

paveldėtojai

(Падлужжа)

Jelska Sofija

Belagurna

1694

Список

Dvaras

378-1 8 6 6 P -3 2 0 ;

Белогурка

liko šeimai,

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

(Белогурно,

Sofija

Белагурна)

atsisakė savo dalies

72

Jundzilai

Jugalinas

Konstantinas

Иогалин

ir Valerijonas

4262

Pardavė

Список;

savininkai

3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

(Юголин, Ю галш)

73

7020

Neparduota, 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ;

Jundzil

Dabramysliai,

Teresė

Grudapolis,

Teresei

Felicijanovas

teismo

Добромысль,

nutartim i

Градополь

paveldėjimo

(Дабромысль,

teisė

3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Грудопаль) 74

Juškevičiai

Kotovščizna

Antanas ir

Катовщизна

92

Neparduota

Ksaveras 75

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Koratiševskis

Teofilinas

Andriejus

Теофилин

304

Dalis

Список

konfiskuota

(Теофилин) 76

Michailovskis Perchavičiai Adom as

Першковичи (Перховичи, Перхав1чы)

426

PR IED A I

953

Список

77

Stravinskis Juozapas

Rapničiai, Senkovščina Репничи, Сенковщина (Рапшчы, Сянькоушчына)

1506

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

78

Svežinskis Stanislovas

Gavinavičiai Гавеновичи (Гав1нав1чы)

6351

Pardavė savininkas 9/21 dalies

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

Sokulkos apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

Pastaba

Šaltinis

79

Buckevičius Adom as

Zubovščizna Зубовщизна (Zubowszczyzna)

209

Parduota iš varžytinių

Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

80

Eism ont Eleonora

Leščanai Лещаны (Leszczany)

348

Pardavė savininkė 1/2 dalies

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

81

Gonsovskis Viktoras (kitur Pavelas)

Andrėj avas Андреево (Andrzejewo)

205

Pardavė savininkas 6 /7 dalies

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

82

Javorovskis Antanas

Miškenikiai Мишкеники (Miszkieniki)

147

N eparduota

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

83

Kruševskis Julijonas

Usnažas Уснарж (Usnarz)

233

Pardavė savininkas

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

84

Kživecas Pranciškus

Goliakai Голяки (Holaki, dab. Nowy Dwor)

262

Список

85

Mečkovskis Juozapas

Liudvinovas Людвиново (Ludwinowo)

151

Список

86

M itarnovskis Kazimieras

Tžižečė Триречье (Trzyrzecze)

143

87

Lovčikai Olendskiai Julius ir Tadas Ловчики (tow czyki)

427

PR IED A I

140

Pardavė savininkas 1/5 dalies

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9 Список

88

Olendskis Jonas

Lašišinė Лососна, (Losošna)

89

Olendskis Juozapas

Chreptovcai Хрептовцы или Иозефатово (Chreptowce)

90

Ostromenckis Lašišinė, Levas Volkušė Лососна, Волкуши (Losošna, Wolkusze)

384^

Pardavė savininkas 1/2 dalies

С писок; 3 7 8 -1866P -320; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

91

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

740

Neparduota

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2

Pastaba

Šaltinis

• '•

Valkavisko apskritis Eilės nr.

Savininkas

D varas

Žem ės (deš.)

91

Bispingas Aleksandras

Vereikiai, Kuzmičiai Верейки, Кузмичи (Вярэйк1, Кузьм1чы)

1350

Список; 378-18 6 6 P -3 2 0

92

Bychovecas Adom as

Zelzinas, Jozefpolis Зельзин, Иозефполь (Зельзш)

1447

Список; 378-18 6 6 Р -3 2 0

93

Jelskis Jonas

Montiakai Монтяки (Монтяки)

2331

Įvestas draudimas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 6 Р -3 8 2 6

94

Klimaševskis Mikalojus

Grodiskas Гродзиск (Гродиск)

395

Pardavė savininkas 1/2 dalies

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

95

Leskovskis Ignacijus

Jatveskas Ятвезк (Ятвеск)

2258

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

96

Malkevičius Julijonas

Lesovščina Лесовщизна

766

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

428

PRIEDAI

76,6

Parduota iš varžytinių

Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0

Leista neparduoti

3 7 8 -1 8 6 6 P -3 8 2 6

97

Pachnevskis Juozapas

M ačulinas Мочульна (Мочулино, Мачуліна)

98

Počobutas Liucijonas

Klepačiai Клепачи (Клепачы)

99

Sobolevskis Mykolas

Charužancai Хоружанцы (Харужанцы)

82

100

Stankevičius Aleksandras

Olesinas Олесин (Олесин)

52

101

Stirpeika Antanas

Pacavičiai Пацевичи (Пацавічы)

102

Tarasevičius Vladislovas

Копа Конно (Конна)

468

103

Telševskis Augustas

Grickovčina Грицковщизна (Грицковщина)

394

37 8 -1 8 6 6 Р -3 2 0

104

Vercinskis Leonas

Jurgovas Юргово (Юргово)

144

Список

N eparduota Список; 378-1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 Список; 37 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 Leista neparduoti

Список; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 8 2 6

Pardavė savininkas

Список; 378-1 8 6 6 Р -3 2 0 ; 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9

Šaltinis: С писок имениям С еверо-Западного края, подлеж ащ им обязат ель­ ной продаж е в 2 -х годичны й срок, на основании высочайш его повеления 10-го декабря 1865 года, I. По Гродненской губернии, Вильна, 1866, с. 6 - 1 9 (lentelėje Список); Дело о доставлении сведений об имениях, подлежащих обязательной продаже на основании указа 10 декабря 1865 г., LVIA, f. 3 78, Ps, 1866, b. 320, 1. 2 0 1 - 2 2 0 ir 2 2 2 - 2 2 7 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 2 0 ); По прошению разных лиц об исключении их имений из списка подлежащих обязательной продаже, LVIA, f. 3 78, Ps, 1866, b. 3 8 2 6 , 1. 23v, 25 -2 5 v , 46, 47, 57, 61, 87, 92v, 94, 1 0 4 -1 0 5 , 108v (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 6 P -3 8 2 6 ); Дело c ведомостями и донесениями об оконченных и представленных описях в Виленское губернское правление, а также об име­ ниях, проданных по добровольному соглашению, LVIA, f. 378, Bs, 1867, b. 2349, 1 .1 5 4 v -1 6 0 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 7 -2 3 4 9 ); Дело по вопросу об обязательной продаже частей имений, принадлежащих лицам польского происхождения, кои были высланы из края административным порядком за участие в мятеже 1863 года, LVIA, f. 3 78, Bs, 1886, b. 392,1. 5 0 -5 ІѴ (lentelėje 3 7 8 -1 8 8 6 -3 9 2 ); Дело особой кан­ целярии Виленского генерал-губернатора по водворению русских землевла­ дельцев в Северо-Западном крае. О ходе торгов в Виленском губернском прав­ лении на имения обязательной продажи, LVIA, f. 378, Bs, 1868, b. 2450,1. 70v, 71, 8 7 ,1 0 0 , ІЗО ѵ-ІЗЗ, 1 3 8 v - 1 3 9 ,154 (lentelėje 3 7 8 -1 8 6 8 -2 4 5 0 ).

429

PRIEDAI

Santrum pos BN

-

KRVA

-

Biblioteka N arodow a w Warszawie, Zaklad Rękopisow Kauno regioninis valstybės archyvas

LDM

-

Lietuvos dailės muziejus

LMAVB RS

-

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos

LMAVB RSS

-

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos

LVIA

-

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

RVIA

-

Rusijos valstybinis istorijos archyvas Sankt Peterburge

Rankraščių skyrius Retų spaudinių skyrius

ap.

-

apyrašas

b. f.

-

byla

-

fondas

1.

-

lapas

ПСЗ

-

Полное собрание законов Российской империи

430

Š a l t i n i a i ir l i t e r a t ū r a A R C H Y V Ų IR R A N K R A Š Č IŲ F O N D A I

Biblioteka N arodow a w W arszaw ie, Zaklad Rękopisow Archiwa rodzinne Rom erow K auno regioninis valstybės archyvas F. 1 -5 2 - Kauno civilinio gubernatoriaus kanceliarija F. 1 -6 2 - Kauno gubernijos valstybės turtų rūm ai Lietuvos mokslų akadem ijos Vrublevskių bibliotekos R ankraščių skyrius F. 9 - Bendrasis fondas F. 138 - Rom erių šeimos aktai Lietuvos valstybės istorijos archyvas F. 378 - Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarija F. 381 - Vilniaus gubernijos valdyba F. 4 3 9 - M. Muravjovo muziejaus archyvas F. 515 - Vilniaus gubernijos Iždo rūm ai F. 525 - Vilniaus ir Kauno gubernijų žemdirbystės ir valstybės turtų valdyba Rusijos valstybinis istorijos archyvas Sankt Peterburge F. 1267 - Vakarų komitetas F. 1276 - M inistrų tarybos fondas F. 1283 - Vidaus reikalų ministerijos bajorų reikalų kanceliarija F. 1291 - Vidaus reikalų ministerijos Žem ės skyrius Skelbti šaltiniai Wykaz dobr ziemskich skonfiskowanych p rzez rządy zaborcze w latach 1 7 7 3 -1 8 6 7 . Zestawil Janusz Iwaszkiewicz, Warszawa: W ydawnictwo Rady Naczelnej Organizacji Ziemiariskiej z okazji powszechnej wystawy w Poznaniu, 1929.

431

П ам ят ная книж ка Виленской губернии на 1 8 6 7 год, Вильна, 1867. П ам ят ная книж ка Виленской губернии на 1869 год, Вильна, 1869.

Полное собрание законов Российской империи, собр. 2, 3. Сборник правит ельст венны х распоряж ений по водворению ру сских зем левла­ дельцев в Северо-Западном крае, Вильна: В' типографии штаба Виленского во­

енного округа, 1870. Список высланным из края землевладельцам Ковенской губернии, имения коих на основании указа 10 декабря 1865 г. подлежат обязательной продаже, b. v., b. d. Список высланным из края землевладельцам Виленской губернии, имения коих на основании указа 10 декабря 1865 г. подлежат обязательной продаже; Ъ. v., b. d. Список имениям Северо-Западного края, подлежащ им обязательной продаже в 2 -х годичны й срок, на основании высочайш его повеления 10-го декабря 1865 года,

I. По Гродненской губернии, Вильна, 1866. Список имениям Северо-Западного края, подлежащ им обязательной продаже в 2 -х годичный срок, на основании высочайш его повеления 10-го декабря 1865 года,

II. По Ковенской губернии, Вильна, 1866. Список имениям Северо-Западного края, подлежащ им обязательной продаже в 2 -х годичны й срок, на основании высочайшего повеления 10-го декабря 1865 года,

III. По Виленской губернии, Вильна, 1866. Literatūra BAIRAŠAUSKAITĖ, Tamara, Lietuvos bajorų savivalda X IX a. pirm ojoje pusėje, Vilnius: LII leidykla, 2003. BAIRAŠAUSKAITĖ, Tamara, Bajorų žemėvaldos slinktys X IX а. II pusėje: dvarų sekvestravimas ir konfiskavimas, rusų dvarininkų grupės susidarymas (Kauno ir Vilniaus gubernijos. 1863-1873 m.), Lituanistica, 2012, t. 58, nr. 2(88), p. 103-122. BAIRAŠAUSKAITĖ, Tamara, Bajorų žemvaldžių sudėtis Kauno ir Vilniaus guberni­ jose X IX a. antrojoje pusėje, Lituanistica, 2013, t. 59, nr. 1 (91), p. 9-2 3 . BEAUVOIS, Daniel, Walka o ziemię. Szlachta polska na Ukrainie praw obrzeinej pom iędzy caratem a ludem ukrainskim 1 8 6 3 -1 9 1 4 , z języka francuskiego przeložyl

Krzysztof Rutkowski, Sejny: Pogranicze, 1996. BEAUVOIS, Daniel, Trojkųt ukrainski. Szlachta, carat i lud na Wolyniu, Podolu i Kijowszczyžnie 1 7 9 3 -1 9 1 4 , Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii CurieSklodowskiej, 2005. BIČKAUSKAS-GENTVILA, Leonas, Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos žemėvaldos teisių apribojimai poreforminiu laikotarpiu (1861-1905 m.), Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai, Istorija, X, 1969, p. 125-141.

432

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

BIČK A U SK A S-G EN TV ILA, Leonas, Privatinės žemėvaldos apribojimai Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje (1 8 6 1 -1 9 0 5 ), Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai, Istorija, X I, 1970, p. 1 2 1 -1 4 7 . BIČK A U SK A S-G EN TV ILA, Leonas, K N IŪ R A ITĖ, Vida, Baudžiavos panaikinim as Lietuvoje, Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1994, p. 9 5 -1 0 4 . JUČAS, Mečislovas, M U LEV IČIU S, Leonas, T Y L A , Antanas, Lietuvos valstiečių j u ­ dėjimas 1 8 6 1 -1 9 1 4 metais, Vilnius: Mokslas, 1975. JURKO W SKI, Rom an, Ziemianstwo polskie Kresow Polnocno-W schodnich. 1 8 6 4 1904, Warszawa: Bibliotheca Europae Orientalis, 2001. JURKO W SKI, Rom an, Kowienski marszalek, grodziehski gubernator.

Kresowe

początki kartery politycznej Piotrą Stotypina (1 8 8 9 -1 9 0 3 ), Olsztyn: Wydawnictwo Uniwersytetu W arm insko-M azurskiego w Olsztynie, 2015. Lietuvos erdvinės sampratos ilgajame X IX šimtmetyje, sud. D. Staliūnas, Vilnius: Baltijos kopija, 2015. Lietuvos valstiečiai X IX amžiuje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. M U LEV IČ IU S, Leonas, Kaimas ir dvaras Lietuvoje X IX amžiuje, Vilnius: LII leidyk­ la, 2003. RAW ITA-GAW RONSKI, Franciszek, Konfiskata ziem i polskiej p rzez Rossyę po roku 1831 i 1863 roku: uwagi i materialy do statystyki Ukrainy, Podola i Wolynia, Krakow: G ebethner i Spolka, Warszawa: G ebethner i Wolff, Poznan, filie w Lublinie i Lodzi: M. Niemierkiewicz, 1917. R O D K IEW IC Z, W itold, Russian nationality Policy in the Western Provinces o f the Em pire (1 8 6 3 -1 9 0 5 ), Lublin: Scientific Society o f Lublin, 1998. SCHM IDT, Waclaw, Geneza prywatnej rosyjskiej wlasnosci ziemskiej w b. gubernjach wilehskiej, grodziehskiej i minskiej (1 7 9 3 -1 8 7 5 ). Z dodatkiem skorowidza majqtkdw, Warszawa: Nakladem Glownego Urzędu Statystycznego, 1923. SM YKOW SKI, Janusz, Ukaz z 10 X II 1865 r. i jego konsekwencje dla stanu posiadania ziemianstwa polskiego w zachodnich gubem iach Imperium Rosyjskiego, Wilno i Kresy Polnocno-Wschodnie, Materialy II Międzynarodowej Konferencji w Bialymstoku 1 4-17 IX 1994 w czterech tom ach, 1 .1: Historia i ludzkie losy, pod red. E. Feliksiak i A. M ironowicza, Bialystok: Towarzystwo literackie im. A dam a Mickiewicza, Oddzial Bialostocki, 1996, s. 1 1 1 -1 2 5 . STALIŪNAS, Darius, M aking Russians: M eaning and Practice o f Russification in Lithuania and Belarus after 1863, A m sterdam , New York, NY: Rodopi, 2007. STALIŪNAS, Darius, Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 m etų, Vilnius: LII leidykla, 2009.

433

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

SZCZERBINSKA Boguslawa, Ziemianstwo pöwiatu sokolskiego wobec zmian administracyjnych i przemian společzno-gospodarczych na wsi, Studia Podlaskie, 2 0 0 9 /2 0 1 0 , t. X V III, s. 1 1 1 -1 2 9 . SLIW OW SKA, W iktoria, Syberia w žy d u ipam ięci Gieysztoröw - zeslancöw powstanczych. W ilno-Sybir-W iatka-W arszaw a, Warszawa: W ydawnictwo DiG, 2000. TARKOW SKI, Mikolaj, W ybrane aspekty sekwestrowania i konfiskowania majątkow ziemskich na pölnocno-zachodnich krancach Im perium Rosyjskiego po 1863 roku, Pogranicza w historii prawa i mysli polityczno-prawnej. Praca zbiorowa. Redakcja naukowa Dariusz Szpoper, Przemyslaw Dąbrowski, Gdansk-Olsztyn: Wydawnictwo Gdariskiej Szkoly Wyžszej, s. 6 5 9 -6 7 1 . T Y L A , Antanas, Lietuvos valstiečių kova dėl ginčytinų žemių ir miško 1 9 0 5 -1 9 0 7 m ., Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1964, nr. 1(16), p. 1 5 7 -1 6 1 . W EEK S Theodore R., Nation a nd State in Late Im perial Russia. Nationalism and Russification on the Western Frontier 1 8 6 3 -1 9 1 4 , De Kalb: N orthern Illions University Press, 1996. W EEK S Theodore R., Russification and the Lithuanians, 1 8 6 3 -1 9 0 5 , Slavic Review, vol. 60, no. 1 (Spring, 2 0 0 1 ), p. 9 6 -1 1 4 . W IE C H , Stanislaw, Epoka reakcji i „peredyszki“. W ilenscy generalowie-gubernatorzy w obec problemų polskiej wlasnosci ziemskiej w latach 1 8 6 4 -1 8 8 4 , Kwartalnik Historyczny, Rocznik CXV, 2008, 2, s. 5 3 -9 8 . Гродненские губернаторы (1 8 0 1 -1 9 1 7 гг.). Документально-биографические очерки, сост. Т. Ю. Афанасьева, Р. Ф. Горячева, В. В. Швед, Гродно: Гродненская типо­ графия, 2007. ГРО М А ЧЕВСКИ Й , С. Г , О граничит ельные законы по землевладению в Запад­ ном крае с м от ивам и и разъяснениям и, Санкт-Петербург, 1892. ГО РИ ЗО Н ТО В , Л. Е., Парадоксы имперской полит ики: поляки в России и русские в Польше. М осква: Издательство «И Н Д РИ К», 1999. ДОЛБИЛОВ, М . Д., Консервативное реформаторство M. Н . Муравьева в Литов­ ско-белорусском крае (1 8 6 3 -1 8 6 5 гг.), Консерват изм в России и м ире: прошлое и наст оящ ее, Выпуск 1, под. ред. А. Ю. Минакова, Воронеж: Издательство Во­ ронежского государственного университета, 2001, с. 1 1 1 -1 2 9 . Ж ИТКО , А. П., Д варанст ва Беларусі перыяду капіталізму. 1 8 6 1 -1 9 1 4 , Мн.: БДПУ, 2003. Ж УКО ВИ Ч, П ., О русском зем левладении в Северо-Западном крае со времени присоединения его к России, С.-Петербург, 1895. Западные окраины Российской им перии, ред. М. Долбилов, А. Миллер, Москва: Новое литературное обозрение, 2006.

434

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

КОМ ЗОЛОВА, А. А ., П олит ика сам одерж авия в Северо-Западном крае в эпоху В ели ки х реформ, М осква: Наука, 2005. КО РЕЦ КИ Й, П. И ., О раскольниках в Ковенской губернии, П ам ят ная книж ка Ковенской губернии на 1863 год, Ковна, 1864, отдел II, с. 1 -4 5 . ЛЕКЛЕР, Иван, „Литовский парадокс“: российская конфессиональная полити­ ка по отношению к старообрядцам в Северо-Западном крае с 1863 по 1883 год, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2006, t. X X V I, p. 3 6 9 -3 7 7 . ПАНЮ ЦІЧ, Вячаслау, Нацыянальны аспект пазямельнай палітыкі царызму на Беларусі эпохі капіталізму (1 8 6 1 -1 9 1 7 гг.), Bialoruskie Zeszyty Historyczne, 1998, nr. 10, s. 4 1 - 5 5 ,1 9 9 9 , nr. 11, s. 1 0 7 -1 2 5 . ПОТАШ ЕН КО , Григорий, M. Муравьев, „польский вопрос“ и старообрядцы Литвы: зигзаги конфессиональной политики в 1 8 6 3 -1 8 6 5 гг., Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2006, t. X X V I, p. 3 4 9 -3 6 7 . П рава по зем левладению в Западном крае, Б. Г. Ольшамовского, Присяжнаго Повереннаго, С.-Петербург, 1899. СА М БУК , С. М ., П олит ика царизм а в Белоруссии во второй половине X IX века, Минск: Наука и техника, 1980. СТА Н К ЕВИ Ч , А ., Очерк возникновения русских поселений на Литве, В и ­ лен ский временник, книга ІѴ-я: Русские поселения Ковенской губернии, Вильна, 1909, c. I-L X X II. ТО КЦЬ, С. М ., Сацыялъныя і культурныя працэсы у беларускай вёсцы у другой палове X IX - пачат ку X X ст ., Мінск: ДІКСТ БДУ, 2016. Х Р У Л ЕВ , С. С., Н аш ипот ечны й кредит (Опыт ст ат ист ического выяснения сост ояния зем левладения в зависим ост и от его задолж енност и), С.-Петербург, 1898.

435

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Iliustracijų sąrašas Iliustracijoms panaudotos Alojzo Misierowicziaus (1 8 2 5 -1 9 0 5 ) litografijos pagal N apoleono O rdos (1 8 0 7 -1 8 8 3 ) piešinius, spausdintos leidinyje A lbum widoków gubernij grodzieriskiej, wilenskiej, minskiej, kowienskiej, wolyrìskiej, podolskiej, kijowskiej, witebskiej i mochilowskiej w trzech seriach [...] zrysowane z natury przez Napoleona Ordę, Warszawa: L ito g rafa Maksymiljana Fajansa, 1876. LMAVB RSS, A. 8 1 0 5 , taip pat litografijos, saugomos Lietuvos dailės muziejuje (LD M ):

Gardino gubernija: 1. H eronim ovas, Balstogės aps., Dzekonskių dvaras, LMAVB RSS, A. 8 1 0 5 ,1 .4 - p. 31 2. M erečovščizna, Bresto aps., Puslovskių dvaras ir nam as, kuriame 1746 m. gimė Tadas Kosciuška, LM AVB RSS, A. 8105,1. 5 - p. 45 3. Skokai, Bresto aps., N em cevičių dvaras, LDM , G -1 5 0 3 9 /1 4 0 - p. 75 4. M oladava, Kobrino aps., Skirmuntų dvaras, LDM G -2365 - p. 106

Kauno gubernija: 5. Belvederis, Kauno aps., Burbų dvaras, LDM G -1 5 0 3 9 /8 4 - p. 125 6. Meikštai, Novoaleksandrovsko (Zarasų) aps., Meištovičių dvaras, LDM G -1 5 0 3 9 /9 3 - p. 163 7. Siesikai, Ukm ergės aps., Daugėlų dvaras, LDM G -1 5 0 3 9 /8 8 - p. 186 8. Taujėnai, Ukm ergės aps., Radvilų dvaras, LDM G -1 5 0 3 9 /1 2 8 - p. 215

Vilniaus gubernija 9. Dzeviatniai, Švenčionių aps., Chodzkų dvaras LDM G -150 3 9 /1 2 0 - p. 241 10. Jašiūnai, Vilniaus aps., Balinskių dvaras, LDM G -487 - p. 274 11. Lentvaris, Trakų aps., Tiškevičių dvaras, LDM G -1 5 0 3 9 /1 0 6 - p. 309 12. Žamyslaulis, Ašm enos aps., Umiastovskių dvaras, LDM G -488 - p. 334

436

The M anor Changes Ownership. F a te o f the M a n o r s in V i l ’na, K o v n o a nd G r o d n o P r o v i n c e s in 1 8 6 3 - 1 9 1 4 Summary This book tells of the fate of the manor in Lithuania and partly present-day Belarus (during the Russian Empire - Vil’na (Vilnius), Kovno (Kaunas) and Grodno (Hrodna) provinces) after abolishment of serfdom in 1861 and the uprising of 1863-1864. In the mid-nineteenth century those were the tectonic historical events that had immense influence on political, social, economic and cultural situation of the lands. After abolishment of the serfdom, the manor owners had to share their land with the peasants. This meant new opportunities to modernize the outdated and inefficient feudal economic model, to reform the agriculture-based economy and, for the peasants, to acquire some private property, perhaps shifting towards farm-type of households. However, this scenario was doomed because of the insurgence. For the Russian imperial government, the subduing of the nobility and depriving it of its power levers was more important than the social and economic modernisation of the empire. Therefore, it was acting fiercely and destructively, seeking full colonisation of the Western Provinces of the empire, converting them ethnically, linguistically and mentally into the Russian lands. In the second half of the nineteenth century, the management strategy of the western borders was mainly concerned with ethnic, rather than social or economic issues. It was imperative in creating laws and in providing the subjects with property, 437

employment, education and culture. Nationalistic mind-set oversha­ dowed the rational one, condemning the Western Provinces of the empire to economic, social and cultural stagnation. The first chapter “Manors after the 1863-1864 uprising” discusses appropriation of manors, applied as a punishment of nobles for their desire of independence and resistance to the empire. In suppression of the uprising, the government sequestrated the manors, thus forcing the nobles to pay for the material losses incurred dining the uprising. The government acquired some manors for the state treasury, allowing retaining some manors for the co-owners yet demanding part of the manor income. The government appropriated fully confiscated manors, however due to the prolonged separations with the co-owners and debt compensation to the creditors the state treasury was able to fully acquire only part of the confiscated manors. In 1873, all cases of confiscated manors were terminated. The government could have limited itselfto the confiscation of properties of the convicted and exiled participants of the uprising used in cases of such individuals, but it did not. The government forced persons even suspected of participation to sell their manors. After policy changes only minority of the owners were able to regain their forcibly sold manors. Some manors were sold at auctions for their debts, since after the uprising the government intentionally inhibited the possibilities of repaying the creditors. A separate issue was the former Jesuit manors. The income from these manors was used as a capital in education development. Still at the end of the eighteenth century, after prohibition of the Jesuit Order, these manors were appropriated by the state and indeterminately rented out to the nobles. Legally such manors belonged to the state, however after the 1863-1864 uprising the government sequestrated and confiscated these manors and forced the nobles into selling them. The second chapter “Changing ownership of manors. Factors of ethnicity and religion” discusses how manors belonging to the nobles of the “Polish descent” were primarily given to the Russians, both from 438

THE MANOR CHANGES OWNERSHIP

the estate of nobility and not. During suppression of the uprising, foundations for the development of the Russian landownership were built. The traditional manor - a private property, a patrimony, a family nest, a motherland, became tools of colonization and Russification. To the western edges of the empire the government sent people from various social classes - nobles, officials, clergymen, merchants, townspeople and peasants that had to give birth to the New Landlord as opposed to the traditional landowner. The manor started losing the meaning of strictly noblemans prerogative, which did not necessarily impede progress of the land yet it did not become a modern economic, social and cultural structure, and that did have negative implications. During this period the so-called “instruction manors” appeared. This title was applied to the confiscated manors sold following the instruc­ tion of 23 July 1865 which granted the buyers favourable credits. The government was luring in colonists not only by using favourable credit conditions, it also lowered prices of the manors and urged to accept the national patriotic mission to de-Polonise the problematic provinces. Ho­ wever, the Russian landownership project was on squeaky wheels. The new landlords from central Russian provinces were not so keen on moving to the Western Provinces and rather thought of the purchased manors as a future investment. Therefore, they often did not reside in the manors and rarely had any emotional attachment. Some of the purchased manors now belonged to the suppressors of the uprising, also the officials appointed to administrative, government, educational and religious institutions. The rare initiatives of the governor-general of Vil’na and the province governors to increase Russian landownership did not bring the expected results. However, the government did not even try to reconsider the general direction and means of the Russian landownership development. In the ninth decade of the nineteenth century the government only passed laws forbidding renting of the manors to the Poles and the Jews. They made stricter rules on issuing of certificates confirming non-Polish 439

THE MANOR CHANGES OWNERSHIP

identity of the buyers. However, these steps did not produce any changes towards the positive ratio of the Russian landownership. Not much help were the attempts of the government to measure the landownership by ethnicity and religion. In the positive scale of the ethnicity were the German and non-German Evangelical Lutherans, Evangelical Reformed, Tartar Muslims or a scanty class of foreigners, but they were mainly concerned with their personal gains and were least interested in the problems of implementation of the Russian landownership. The discriminating ordinance of 10 December 1865 and others, prohibiting individuals of the “Polish descent” purchasing manors in the Western Provinces, inhibited proliferation of the landownership by the nobles of the “Polish descent”. The entitled aristocracy or useful to the empire professionals were granted permissions to buy manors, although it was not a widespread phenomenon. The limitations on purchasing the land could have reached its intended purpose if the government would have not encountered some possible allies of the nobility of the “Polish descent,” the so-called szlachta and the Catholic peasants. In the late nineteenth - early twentieth century, the need for the land among these groups of society was obviously growing. To the landlords who wanted to avoid selling of the manors or passing them unto the Russians, the peasantry and the szlachta were the most suitable buyers that were usually purchasing only small plots of the manor lands. The peasants were also a salvation to the Russian landlords that wanted to get rid of the problem properties. However, the officials of the Western Provinces, that were interpreting land ownership in political and ethnic properties, saw the danger to the “Russian cause”. Even a somewhat well off Catholic peasants or the szlachta to the local bureaucrats meant an undefined “class of small landowners” that shaped its life after the model of Polish nobles. Because of that, the landownership of Catholic peasants and the szlachta was eventually suspended, which impeded the development of agricultural economy. At the start of the twentieth century, the restrictions for Catholic peasants 440

THE MANOR CHANGES OWNERSHIP

were removed. However, permission for the Polish to purchase manors granted in 1905 did not removed the opposition between the “Polish” and the “Russian” landownership, whereas certificates of “ethnic identity” obviously demoralized the local society, forcing to fake its national identity. The third chapter “Struggle for the land. The social factor” suggests that because of the mistrust in the local nobility in the Western Provinces the reform of the abolition of serfdom was different from that in Russia. The imperial government, because of political and nationalistic motives, has radically changed the principle of the reform, sacrificing its economic and social rationale. The desire to oppress the nobility of the “Polish descent” and the search for the new social support base in the land engulfed by the uprising forced to make a step that was unexpected to the empire itself. After declaring former serfs the new landowners, expanding the social base of the new owners and decreasing the influence of the landlords to the course of the reform in the division of the land, it provided the peasants with the rights equal to those of their former lords and crushed the nobility of the “Polish descent”. The government was rushing to implement reforms in the Western Provinces and did use the principles of separation of the manor and the former surfs, however in implementing the reform it made a few mistakes. Trying to avoid amplifying the conflict between the village and the manor, the government did not make economically rational steps, which would have improved future economic conditions for the manor and the village, albeit some dedicated projects were discussed. Division of the land between the manor and the village was painful. Due to the bureaucratic procedures, the reform of the abolition of serfdom was too long and too slow, and the conditions did not satisfy either interested party. Separation of the manor and the village took place in the environment of repressions and sanctions used against the nobility of the “Polish descent”. Land-owning nobles were removed from the implementation of the reform, and in the situation of the division of the land the nobility was put in the 441

THE MANOR CHANGES OWNERSHIP

shoes o f their former serfs that were granted more rights than intended by the creators of the reform. Taking the role of the arbiter, the imperial government suggested same well-trodden ways of conflict resolution using the right to appeal. However, in the struggle for the land the manor and the village often employed different instruments: the landlords simply went around the laws, yet the peasants used physical force and collective solidarity. The behaviour of the manor and the village in the course of the division of the land showed that the agricultural society was ripening for a social conflict. Some of its aspects were visible in the large manors, yet middle-sized and small manors were spared from a stronger impact. The manor had to share the land not only with its previous serfs who did not receive what they had expected. Some long-term land leaseholders, attached to the manor, also demanded to be given some land, even at half-price - those were the free-men, Old Believers and the “perennial tenants.” The long-standing struggle for the land with the tenants exhausted manor economies, although nobility’s landownership did not decrease because of that. In the end, the landlords that needed cash for investment and debt return willingly sold some of the lands and even the entire manors to the peasants. In the late nineteenth - early twentieth century, the social, ethnic and religious marks of the manor owners changed. Along with the traditional Polish nobleman of descent (at least that’s how they were identified by the imperial government), to whom the manor was a patrimony and a birth place and whose manor was still a part of the landscape, some new manor owners appeared. First of all, they were Russian Orthodox. Protestant, Muslim or foreigner manor owners were commonplace in the Western provinces, however now their number has visibly increased. Especially noticeable changes took place in the social status of the manor owners. Owners of the large manors usually were nobles or rich merchants, however middle-sized and small manors were often acquired by the folk from lower social groups - Orthodox clergy, townspeople and peasants. 442

THE MANOR CHANGES OWNERSHIP

A sm envardžių rodyklė A bram ovičius Julijonas 356

Antoševskis Jonas 86, 368, 407

Abramovičius Vincentas 316

Antoševskis Kazimieras 86, 342

A chm atovičienė Elena —* Kričinskytė-

Apraksina Aleksandra 54

Achm atovičienė Elena Achmatovičius M achm etas

Apraksinas Aleksandras 54 104, 229,

390

A ram ovičius Ignacijus 390 Artem jevas Timofejus 311

Adamovičius Bronislovas 390

Asanovičius Amuratas 227, 232

Adam ovičius Ignacijus 3 9 0 Aka Jonas 57, 365

Babianskis Aleksandras 403

Aka Napoleonas 403

Babianskis Aloyzas 403

Aksionovas Semionas 35

Bagdzevičius Antanas 412

Albedinskis Piotras 16, 69, 147, 295, 298, 2 99, 300, 3 2 4 Aleksandras II 31, 44 , 80, 105, 115, 120, 1 2 1 ,1 4 2 ,1 5 1 Aleksandras III 103, 1 4 8 ,1 5 2 ,1 9 1 Aleksandrovič Evelina 312 Aleksandravičius Jokūbas 232 Aleksandravičius Ksaveras 358 Aleksandravičius Mykolas 406 Ananičius Pilypas 336 Andersenas 118 Andrejevas Piotras 214 Andžeikovičius Jaroslavas 376, 380

Bagdzevičius Jonas 412 Bairašauskaitė Tamara 2 6 ,1 6 4 Balcevičiai 210, 330 Balcevičius Karolis 210 Balcevičius Vladimiras 373 Balcevičius Zigm antas 210 Baliasina Marija 210 Bankovskis Valerijonas 362 Baranovas Eduardas 50, 58, 60, 80, 81, 88, 89, 91, 95, 110, 1 1 7 -1 2 0 , 130, 136, 227, 228, 250, 2 6 5 ,3 1 7 Baranovič Elžbieta 390

Andžeikovičius Kalasantas 379, 380

Baranovič Juzefą 390

Andžeikovičius Rišardas 385

Baranovič Stefanija 390

Antoševskienė Rozalija —> Koriznaitė-

Baranovičiai 104, 356

Antoševskienė Rozalija Antoševskis Aleksandras 86, 3 6 8 ,4 0 7

443

Baranovičius Henrikas 390 Baranovičius Juozapas 390

Baranovičius Mykolas 3 9 0 .

Bobrinskis Vladimiras 1 6 5 ,1 6 6

Baranovičius Silvestras 390

Bociarskis Dominykas 412

Baranovičius Vincentas 390

Bogatka Pranciškus 376

Baranovskis Jonas 232

Bogdanovič Paulina 3 7 1 ,4 1 2

Bartkevičius Juozapas 3 7 0 ,4 0 1 ,4 0 9

Bogdanovičienė Barbora 401

Baurdova Felicija 417

Bogdanovičius Adolfas 397

Bazarevskis Dovydas 229, 230

Bogdanovičius Aleksandras 225

Bazarevskis Steponas 231

Bogdanavičius Jonas 401

Bazilevskis Piotras 273, 298

Bogdanavičius Mikalojus 3 7 1 ,4 1 2

Beauvois Daniel 1 7 ,1 8 , 22, 23, 149, 151,

Boguckis Titas 393

243, 256

Bokšanskis Juozapas 114

Bekeris 114

Bondzinska Emilija 398

Belkevičius Venceslavas 355

Bondzinskis Alfonsas 362

Belskis Kornelijus 394

Boričevskis Kazimieras 398

Beneckis Antanas 4 2 2

Boričevskis Zigm